Remigijus ČIEGIS

EKONOMINIŲ TEORIJŲ ISTORIJA

VADOVĖLIS

VILNIAUS UNIVERSITETAS KAUNAS, 2006

UDK

Recenzavo: prof. habil. dr. Vladas GRONSKAS prof. dr. Bronislovas MARTINKUS

© Vilniaus universiteto leidykla, 2006 © Remigijus Čiegis, 2006 ISBN

TURINYS
PRATARMĖ 6 1 dalis. EKONOMINĖ SUSIFORMAVIMO 9 1.1. 10 1.1.1. 10 1.1.2. 15 1.1.3. 21 1.1.4. Viduramžių ekonominė mintis 25 1.2. Ekonominė mintis feodalizmo irimo ir kapitalizmo atsiradimo epochoje 40 1.2.1. 40 1.2.2. 45 1.2.3. 48 2 dalis. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCŪZIJOJE 64 2.1. 65 2.2. 70 Klasikinės politinės W. ekonomijos Petty bendrieji bruožai ir plėtros etapai Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esmė Ekonominė mintis Senovės Romoje Ekonominė mintis Senovės Graikijos mąstytojų kūryboje Ekonominė mintis Senovės Rytuose Ekonominė mintis senovėje MINTIS IKI KAPITALISTINĖS RINKOS

ekonominės

nuostatos

2.2.1. 70 2.2.2. 79 2.3. 84 2.3.1. 84 2.3.2. 89 3 96 3.1. 97 3.1.1. 97 3.1.2. 100 3.1.3. 110 3.2. 119 4 129 4.1. 130 4.1.1. 130 4.1.2. 140 4.1.3. A. A. dalis. F. J. F. F. dalis. R. P. W.

W. Petty politinės

Petty politinės ekonomijos

teorinis aritmetikos formavimasis ekonominės į ekonomikos

indėlis idėjos Prancūzijoje nuostatos teoriją

Klasikinės

Boisguillebert’o Cantillon’o indėlis

FIZIOKRATŲ

EKONOMINĖ

MOKYKLA

Quesnay

indėlis Fiziokratų Quesnay Ekonominė Turgot

į

ekonomikos

teoriją mokykla

ekonominės lentelė (Tableau

nuostatos Economique) nuostatos

Quesnay

ekonominės

KLASIKINĖ

POLITINĖS

EKONOMIJOS

MOKYKLA

Smith’o ekonomikos A. Smith’o mokymas teorijos

ekonomikos kūrėjas A.

teorija Smith’as metodologija

Klasikinės

Smith’o apie darbo

pasidalijimą

143 4.1.4. 145 4.1.5. 147 4.1.6. 154 4.1.7. 162 4.1.8. 164 4.1.9. 168 4.2. 175 4.2.1. 175 4.2.2. 178 4.2.3. 180 4.2.4. 186 4.2.5. 189 4.2.6. 191 5 dalis. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA 199 5.1. 200 5.1.1. N. Senior’o ekonominės idėjos XIX a. pirmosios pusės ekonominė mintis D. Ricardo mokymas apie kapitalą ir reprodukciją Žemės rentos teorija Darbo užmokesčio ir pelno teorija Vertės ir pinigų teorija D. Ricardo metodologija D. Ricardo ir jo laikmetis D. Ekonominės Ricardo politikos ekonomikos problemos teorija A. Smith’o mokymas apie kapitalą ir reprodukciją A. Smith’o mokymas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą A. Smith’o mokymas apie pajamas Vertės teorija ir prekių kaina Požiūris į pinigus

201 5.1.2. 206 5.1.3. 213 5.2. 219 5.3. 232 5.4. 244 5.5. 265 5.5.1. 265 5.5.2. 268 5.5.3. 270 5.5.4. 274 5.5.5. 277 6 285 6.1. 286 6.1.1. 287 6.1.2. 298 6.2. P. Ekonominio Proudhon’o utopizmo ir ekonominis kitos alternatyvios mokymas teorijos J. de Sismondi ekonominės pažiūros Ekonominio romantizmo teorijos dalis. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS PRIEŠININKAI Reprodukcijos teorija Pridedamosios vertės teorija Kapitalo struktūra ir pagrindinės idėjos Istorizmo principas K. Marx’as ir jo laikmetis T. J. J. K. H. Malthus’o B. S. C. Carey gyventojų Say’aus Mill’io Marx’o ekonominės skaičiaus ekonomikos ekonomikos ekonomikos teorija teorija teorija teorija idėjos F. Bastiat’o ekonominės idėjos

310 6.2.1. Pomanufaktūrinio periodo utopinio socializmo pagrindiniai bruožai 312 6.2.2. 313 6.2.3. 318 6.2.4. 325 6.2.5. 331 6.2.6. 338 6.3. 345 6.3.1. 346 6.3.2. 352 6.3.3. 356 6.3.4. 362 6.3.5. 369 6.3.6. 371 7 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XIX A. ANTROJOJE PUSĖJE 376 7.1. 377 7.1.1. Maržinalizmas ir jo metodologiniai principai Maržinalizmo ekonomikos teorija Anglų istorinės mokyklos svarbiausi atstovai Vokiečių istorinės mokyklos metodologiniai ypatumai Naujausioji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla Istorinės mokyklos pradininkai Istorinės mokyklos pirmtakai Agrarinis Vokiečių socializmas. H. istorinė George’o idėjos mokykla Socialistų – rikardininkų ekonominės nuostatos R. Owen’o ekonominės nuostatos Ch. Fourier „Falangai ir falansteriai“ C. de Saint-Simon’o ekonominės pažiūros

378 7.1.2. 384 7.2. 388 7.2.1. 388 7.2.2. 394 7.2.3. 398 7.2.4. 401 7.2.5. 404 7.3. 434 7.4. 453 7.5. 463 7.5.1. 464 7.5.2. 478 8 dalis. EKONOMIKOS TEORIJOS EVOLIUCIJA XX A. PIRMOJE PUSĖJE 498 8.1. 499 8.1.1. 499 8.1.2. H. Sidgwick’o ekonominės idėjos A. C. Pigou gerovės ekonomikos teorija Gerovės ekonomikos teorijos Lozanos mokykla Matematinės krypties atsiradimas Kembridžo Amerikiečių mokykla. mokykla. Neoaustriškoji A. J. Marshall’o B. Clark’o ekonomikos ekonomikos mokykla teorija teorija mokykla Psichologinė procento teorija Gamybinių gėrybių teorija Ribinio naudingumo teorija Žymiausi mokyklos atstovai ir jų idėjos Maržinalistinės Austrų revoliucijos psichologinė etapai mokykla

Matematinė

509 8.2. 513 8.3. 522

Socialinė Amerikietiškasis

mokykla institucionalizmas

8.3.1. Institucionalizmo samprata ir pagrindiniai metodologiniai ypatumai 523 8.3.2. 530 8.3.3. 541 8.3.4. 550 8.3.5. Prancūzų ir angliškasis institucionalizmas. J. Hobson’o ekonomikos teorija 554 8.4. 564 8.4.1. 565 8.4.2. 573 8.4.3. 579 8.5. 592 8.5.1. 592 8.5.2. 608 NAUDOTOS 625 VARDŲ LITERATŪROS SĄRAŠAS RODYKLĖ Švedų mokykla K. Wicksell’io ekonominės idėjos J. Robinson Švedų netobulos konkurencijos teorija mokykla E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorija J. A. Schumpeter’io efektyvios konkurencijos teorija Monopolijos ir konkurencijos teorijos W. Mitchell’o ekonomikos teorija J. Commons’o ekonomikos teorija T. Veblen’o ekonomikos teorija

(Stokholmo)

632

PRATARMĖ
Ekonomikoje nėra visam laikui nusistovėjusių tiesų, o tik mėginimai sukurti teorijas (hipotezes), kurios negali būti ,,įrodytos“, o bet kuriuo momentu gali būti paneigtos patirties. M. Friedman’as Gali kilti klausimas: kodėl šiuolaikinis ekonomistas turi gaišti laiką nagrinėdamas ekonomikos mokslo istoriją? Juk, atrodytų, būtų keista atsakymų į šiandienos klausimus ieškoti praėjusių amžių ekonomistų raštuose. Turbūt geriausiai į šį klausimą atsakė M. Blaug’as – todėl, kad daug geriau žinoti apie intelektualinį paveldą, kurį mums paliko pirmtakai, nei tik numanyti, kad jis saugomas mums nežinomoje vietoje ir parašytas mums nesuprantama kalba. Kaip rašė T. S. Elliot’as: „Kažkas pasakė: „Praeities rašytojai nuo mūsų dar labiau nutolę todėl, kad mes žinome tiek pat daugiau už juos“. Ir tai tiesa: žinome daugiau, nes mes skaitėme jų veikalus“. Gilus ir C. Gide ir C. Rist’o pastebėjimas: „Kiekvieną doktriną galima įsidėmėti ir pamėgti tik tada, kai žinai jos istoriją, kai pats perėjai tuos pačius kelius, kuriais klaidžiojo tie, kurie ją atrado ir mums paliko. Tokia tiesa, kuri tarytum nukrito iš dangaus, visai nežinant, kokiu vargu ji buvo įgyta, yra lyg tas neuždirbtas pinigas: iš jo nebūna jokios naudos“. Todėl ir atsiverčiame praeities ekonomistų knygas, kurios, F. Bacon’o žodžiais tariant, yra „minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą“. Tačiau ekonominės minties istorija svarbi ne tik todėl, kad galime mokytis iš praeities, bet ir todėl, kad dabartį bei ateitį su praeitimi sieja visuomenės ekonominių idėjų tęstinumas. Šiandienos ir rytdienos pasirinkimus formuoja praeitis, o ji taip pat. gali būti suprasta tik žinant ekonominės minties raidos istoriją. Ekonomikos mokslą galima palyginti su galingu medžiu, kurio stambios šakos ir vešlus vainikas – tai jau susiformavusios ir tik besiformuojančios ekonomikos srovės bei mokyklos. Jos analizavo įvairias ekonomikos problemas, teorijas, dažnai tais pačiais klausimais laikėsi skirtingų ar net priešingų nuomonių, ieškojo silpnųjų oponentų sukurtų teorijų ypatybių. Šimtmečiais sukauptos ir kritiškai įvertintos mokslinės žinios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą, jam plėtojantis pagal mokslinio perimamumo principus. Todėl šio vadovėlio tikslas ir yra supažindinti skaitytoją su ekonominių teorijų raida. Pateikiamoje knygoje, iš dalies išaugusioje iš paskaitų studentams, pamėginta sistemiškai išnagrinėti jų vystymąsi feodalizmo ir kapitalizmo epochoje iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio, kai, anot ,,XX amžiaus ekonominės minties istorijos“ autoriaus, prancūzų ekonomisto Emile’io James’o, „Prasidėjusi „Didžioji depresija“ sukėlė visos ekonominės minties krizę“. Taip pat pateikiami įvairių mokslinių mokyklų, palikusių ryškų pėdsaką ekonominių mokymų istorijoje, svarbiausi teoriniai teiginiai ir metodologinės nuostatos. Norintiems geriau susipažinti su ekonomikos teorijos metodologine raida, būtų pravartu pavartyti John’o Neville Keynes’o 1891 m. išleistą veikalą Politinės ekonomijos visuma ir metodas, kuriame jis puikiai apibendrino visos XIX a. ekonomistų kartos metodologinį mąstymą, bei Lionel’io Robbins’o (1898–1984 m.) 1932 m. išleistą veikalą Ekonomikos mokslo prigimtis ir reikšmė, kuriame pamėginta apibendrinti klasikinės ekonomikos teorijos metodologiją iš XX a. pirmosios pusės perspektyvos naudojant modernią terminologiją. Kad moksle nebūna šimtaprocentinių tiesų, puikiai parodys visiškai priešingas tezes ginanti po kelių metų pasirodžiusi Terence’io Hutchison’o plačiai skaitoma knyga

Ekonomikos teorijos reikšmė ir pagrindiniai postulatai (1938 m.), o paties metodo ekonomikos teorijoje svarbą gerai perteikia šis M. Blaug’o pastebėjimas, kad „Ekonomikos teorijos Meka yra ne biologija, kaip manė A. Marshall’as, ar kuri nors kita mokslo šaka. Ekonomikos teorijos Meka yra pats mokslo metodas“). Ekonomikos teorijos plėtra atspindima ir per vyravusių ekonominių modelių kaitą. Tai neatsitiktinis pasirinkimas, nes, kaip pastebėjo John’as Maynard’as Keynes’as, „Ekonomikos teorijos pažanga susiveda beveik vien tik į progresuojantį modelių pasirinkimo tobulėjimą [...]. Ekonomikos teorija yra mokslas apie mąstymą modelių terminais, sujungtą su dabartiniam pasauliui tinkamų modelių pasirinkimo menu“. Vadovėlyje nurodyti bibliografiniai šaltiniai turėtų pagelbėti kaip gairės tolesnėms, gilesnėms studijoms, o kiekvieno skyriaus pabaigoje pateiktos kontrolinės užduotys ir klausimai padės pasitikrinti, kaip suprasta kiekviena tema. Be to, prie įvairių ekonomistų teorinio indėlio vertinimo skaitytojas ras nuorodas „Gyvenimo kelias“. Šioje dalyje pateikiami žymių ekonomistų biografijos faktai, kurie, manytume, ekonominių teorijų istoriją daro gyvesnę ir mums artimesnę. Tačiau nenorint tam gaišti laiko, aišku, galima iš karto pereiti prie nuorodų „Ekonomikos teorija“. (Už pačią idėją šitaip struktūrizuoti vadovėlio medžiagą neakivaizdžiai esu dėkingas Vilniaus universiteto prof. Jonui Čičinskui ir Antanui Rybeliui, nes ši mintis gimė skaitant Adam’o Smith’o Tautų turto vertimui į lietuvių kalbą šių autorių puikiai parašytas ir labai informatyvias Adamo Smitho moralines ir ekonomines įžvalgas). Pirmiausia tenka pastebėti, kad neįmanoma į vieną knygą sudėti visą ekonominių doktrinų istoriją. Vadovėlio autorius net to ir nebandė daryti. Tačiau norint išdėstyti, kad ir labai glaustai, visa, kas atrodė būtina, teko daug ko ir atsisakyti. Todėl nebuvo galima kiek plačiau aptarti ekonominės minties plėtros antikos laikais ir viduramžiais. (Norint nors kiek užlopyti šią spragą, 1.1 skyriuje pateikiama minėtų periodų ekonominės minties raidos apžvalga). Juk ekonominių mokymų istorija – tik dalis, nors ir svarbiausia, ekonominės minties istorijos, kurią pagal M. Blaug’ą, galime įvardinti kaip ,,mūsų mėginimą suprasti rinkos santykiais besiremiančios ekonomikos veikiamą istoriją“. Tokį knygos nagrinėjamų laikotarpių struktūrizavimo sprendimą gali pateisinti K. Polanyi pastebėjimas: „Ekonominių sistemų ir rinkų istorijos analizė rodo, kad visose epochose, kurios buvo prieš dabartinę, rinkos buvo ne daugiau kaip pagalbinis ekonominio gyvenimo įrankis“. Ekonominės minties istorija prasideda nuo tų neatmenamų laikų, kai žmonės pirmą kartą susimąstė apie savo ūkinės veiklos tikslus, būdus ir priemones, kaip jų pasiekti, santykius, susiklostančius tarp žmonių gėrybių gavimo ir paskirstymo, pagamintų produktų ir suteiktų paslaugų vykstant mainams procese ir dėl jų. Kaip pastebėjo R. Levita, ekonominė mintis yra labai plati samprata. Tai ir nuostatos, vyraujančios masinėje sąmonėje, ir religiniai vertinimai bei nurodymai, susiję su ūkiniais santykiais, ir mokslininkų teorijos, ir politinių partijų ekonominės programos... Labai įvairi ekonominės minties, samprotavimų, išvadų ir praktinių sprendimų pritaikymo sfera: čia ir bendri ekonomikos dėsningumai, ir ekonomikos pavienių šakų ypatybės, ir gamybos paskirstymo klausimai, ir pinigų apyvarta, ir kapitalinių investicijų efektyvumas, ir mokesčių sistema, ir pajamų bei išlaidų apskaitos metodai, ir ekonomikos istorija, ir ūkinė teisė... Visko net neįmanoma išvardyti. Visoje šioje sudėtingoje daugialypėje visumoje, kurioje labai persipynę elementai sąlygiškai galima išskirti ekonomikos mokymus – teorines koncepcijas, atspindinčias pagrindinius ekonominio gyvenimo dėsningumus, aprašančias santykius

kad nepaisant minėtų ribotumų. Ekonominiai mokymai yra daug jaunesni už ekonominę mintį. Neaptartas liko ir ekonominių teorijų raidos atspindys Lietuvos mokslo visuomenėje. Norintiems plačiau susipažinti su ekonominės minties raida Lietuvoje XVI– XVII a.parašyti (perrašyti) šią . rekomenduotina E. nors. Gilesnio aptarimo buvo nusipelnę ir merkantilistai bei K. Bet vadovėlio atsiradimui labai svarbus ir padrąsinantis kolegų žodis. o pati ekonominės minties raida. Zigmui Lydekai už padrąsinimą imtis ekonomikos teorijos istorijos studijų. kurio prireikė šiai knygai. Tuomet jis palinkėjo . Viršelyje panaudotas Giedriaus Laurušo autorinio kūrinio fragmentas. Atskirai ypač dėkoju mamai Bronislavai Čiegienei ir žmonai Ritai Čiegienei. Autorius . Ekonominių teorijų istorija prasideda tik XVI a. Vadovėlių ir mokomųjų knygų pagrindu dažniausiai tampa ne vienerius metus universitetuose skaitytų kursų medžiaga.. ISTORIJĄ“. turi savo istoriją. Jolitai Babaliauskaitei ir Daliai Rudytei bei Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doktorantei Rūtai Bubnienei už informacinę pagalbą rašant aštuntąjį vadovėlio skyrių. Norėčiau padėkoti Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto doktorantėms Ingai Maksvytienei. Laumenskaitės knyga Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI-XVII a). tikiuosi. vėliau – ir teoriniais apibendrinimais... habil. dr. dr. Bronislovui Martinkui – už kritiką ir patarimus. rašytiniai šaltiniai Lietuvoje yra analogiški kaip ir kitose šalyse. Nuoširdus ačiū joms ir už laiką. kurios su kantria meile pritarė man. Tačiau. paskirstymo ir mainų varančiąsias jėgas bei svarbius veiksnius. kuri yra tokia pat sena kaip ir pasaulis. negailėjusioms savo valandų.tarp jos subjektų. Kaip tai pavyko – spręsti skaitytojui. o taip pat vadovėlio recenzentams prof. darbas bus naudingas universitetų bei aukštųjų mokyklų ekonominių ir vadybinių krypčių studentams bei visiems besidomintiems ekonominės minties raida. kaip ir kiekvienas mokslas. Marx’as. Labai dėkingas ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doc. Bet dėkoju prof. Šį leidinį parengti ir išleisti padėjo daugelio žmonių pastangos. be kurių pateikiamas skaitytojui darbas būtų nevisavertis. išryškinančias gėrybių sukūrimo. Kiekviena knyga prasideda nuo įkvepiančios minties. Zigmas Lydeka man dedikavo savo paskaitų konspektą Ekonominių teorijų istorija. Vadovėlio paveikslus su dideliu kruopštumu parengė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas Juozas Granskas. Aleksandrui Krasnovui už nuveiktą didžiulį darbą tobulinant vadovėlio kalbą bei mokslo darbuotojai Daliai Gineitienei ir Sociokultūrinių tyrimų centro administratorei Aurelijai Kairaitienei. Vladui Gronskui ir prof. dr. skaitant knygos korektūras. pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis. Jos ištakos labai susijusios su feodalizmo irimu ir kapitalistinio-prekinio ūkio atsiradimu. Perduodamas man skaityti ekonominės minties istorijos kursą tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanas profesorius habil. Lietuvos ekonomikos mokslas. Ji gali būti apibūdinta kaip visuomeninių-ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje. idėjomis. Už tai jiems reiškiu nuoširdžią padėką. žinoma.

1 dalis EKONOMINĖ MINTIS IKI KAPITALISTINĖS RINKOS SUSIFORMAVIMO .

1. politikos. Vergovė.1. Turtų kaupimo smerkimas. Dvejybinis įrašas. Gyventojų skaičiaus problema. Vertinimo dvilypumas. Ekonominė mintis senovėje nebuvo atsijusi nuo kitų mąstymo apie pasaulį formų. kad senovės laikų ekonominės žinios dažnai sutapo su valstybės valdymo menu. EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE Ekonomikos mokslo ištakų reikia ieškoti Senovės pasaulio. nėra. Namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės. Ekonominė mintis Senovės Rytuose Senovės Rytų išskirtinė savybė – valstybės ūkinių funkcijų mastai. Tačiau iš esmės natūralaus ūkio per didelis valstybinės reguliavimas. Norint sukurti irigacines sistemas ir jas kontroliuoti reikėjo. Taip pat pažymėtina. Ekonomika ir chrematistika. Vartotojiškas skolinimasis ir nuoma. Žemdirbystė. visuomenės priimtas kaip nuorodos vykdyti ūkinę politiką. kurios aptinkamos senuose rašytiniuose šaltiniuose. Prigimtinės nuosavybių teisės. Darbo pasidalijimo problema. Turtas. t. Pirmosios ekonominės problemos buvo nagrinėjamos pavienių mąstytojų kūriniuose. Palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas. net tautosakoje. Vergvaldiškas gamybos būdas. pagal kuriuos Rytų civilizacijų ūkis neretai yra vadinamas rytietiškuoju gamybos būdu. Pinigai. prekybą ir atidavimą į vergovę už skolas. Todėl ekonominių minčių istorijos pradžia sutapo su pirmosiomis civilizacijomis. Prekybinis pelnas. Autarkinis žemės ūkis. Dabar yra žinomos ir ištirtos tik tos ekonominės mintys. su pirmaisiais rašytiniais šaltiniais. iš dalies nulemti ir objektyvių prielaidų. K. kad valstybės institucijos dalyvautų šioje veikloje ir naudotųsi teisinėmis priemonėmis. Teisingų mainų problema. Idealios valstybės modelis. Todėl tiksliai nustatyti jos pirmąsias apraiškas neįmanoma. prasidėjo tuo metu. Visuomenės luominis suskirstymas. kai susikūrė pirmieji valstybių dariniai ir atsirado ekonomikos valdymo valstybinės formos. Hamurapio įstatymų kodeksas. Artchašastra. kad ekonominių teorijų istorikai savo studijas pradeda nuo įvairių epochų. Viduramžiai. Juk ir ekonominės minties sisteminimas į teorines nuostatas. Senovės pasaulyje ekonomika nebuvo atsijusi nuo teisės. religiniuose bei teisiniuose veikaluose. Nenuostabu. bei valstybinės nuosavybės lemiamas vaidmuo nacionalinėje ekonomikoje tapo kriterijais. Pirklys. Todėl ir rašytinių šaltinių.1. kuriuose būtų dėstomi vien tik ekonomikos klausimai. 1. Valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės. . grožinėje literatūroje. pirmiausia Senovės Rytų – pasaulinės civilizacijos lopšio – mąstytojų mokymuose. religijos.1. Pagalbinės sampratos: Pirminiai rašytiniai šaltiniai. Privačios nuosavybės problema. y. Howard’as Pagrindinės sampratos: Natūrinis ūkis. Teisinga kaina. Rytietiškasis gamybos būdas. Kredito operacijos. apibrėžiant skolinimo operacijų sferą.

kad jis „iki soties parūpino vandens savo žmonėms“. valyti sąnašų. upėmis ir kanalais. juos dažnai kirto upės ir kanalai. Tokiame krašte kaip Babilonas. Prižiūrėti kanalus turėdavo vietos gyventojai. kurių pagrindinė idėja – neleisti nekontroliuojamai augti paskoloms ir vergovei už skolas. pr. šeštojo Babilono I dinastijos tęsėjo.. Tačiau kad šių upių vandenys kraštui neštų palaimą.Trumpai aptarsime tik populiariausius Senovės Rytų civilizacijų ekonominės minties šaltinius. 1) Senovės Egipto (XXII a. vėl tvirtinti pylimų. ir vandens lygį juose reikėdavo reguliuoti užtvankomis. – tai ne tik gyvenimiškos išminties apibendrinimas. šie vėl šakojosi. bet ir dokumentas.. kur stigo bet kokių žaliavų. taip siekta išvengti „prastuomenės“ turtėjimo ir pilietinio karo vieningoje Senovės Egipto valstybėje – patikimame tvarkos šalyje ir stabilių administracijos pajamų garante). Įstatymų kodekso įvade Hamurapis pabrėžė. Jei po keliolikos metų dugnas taip pakildavo. pr. kad Babilono teisės raidą skatino ankstyva prekinių piniginių santykių plėtra. 2) Mesapotamijos civilizacijų rašytiniai šaltiniai. Babilono.). Upių nešamas dumblas nusėsdavo ir kanalų dugne. veikęs šioje šalyje XVIII a. kurias išmokti valdovui buvo tiek pat svarbu kaip ir išmanyti apie kitus menus. atspindėjusios šalyje įvykusį socialinį perversmą ir gynusios nuostatas. todėl. Spėjama. nes „neraštingumas – prapultis. 1901–1902 m. be paprotinės teisės. Dirbtinių kanalų sistema buvo gana sudėtinga. rado prancūzų archeologinė ekspedicija Irane. pr. taip pat įvairios kalbos (pvz. Tai seniausi ekonominės minties paminklai per visą žmonijos valstybinių darinių istoriją. Jiems aptarnauti samdydavosi . jis tolygus priklausomybei“. Kr. todėl jie nuolat seklėjo. Daug dėmesio buvo skiriama prekybai ir transportui. kad patys karaliai rūpinosi kanalų priežiūra ir savo įrašuose gyrėsi esą kanalų sistemos saugotojai. Labai svarbu buvo. Pažymėtina. kuriame pateikiamos valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės. Sausumos keliai čia buvo itin sunkiai pereinami.) rašytiniai šaltiniai. kad klestėtų žemės ūkis. Todėl nėra ko stebėtis. pamokymai savo sūnui Piopi. ir vanduo patekdavo į visus laukus. Kr. kur pagrindinės tinkamos naudojimui medžiagos buvo švendrai ir molis. vieno iš didžiausių ir garsiausių valdovų per visą ilgą Mesopotamijos istoriją. Kr. parašytos Ipusero kalbos. Kodekso tekstą. kad nereikėtų gilinti vagos. žemės savininkai arba nuomininkai. Hamurapis rūpinosi. (pvz. pr. nes savų neturėjo. žemės ūkiui teko lemiamas vaidmuo. užrašyti visuomenei. Pirkliai laivus dažniausiai nuomodavosi.. Čia išskirtini seniausių kultūrų (Asirijos. per kurių žemes jie ėjo. teisynas (įstatymų kodeksas). Egipto ir kt. reiškia „Dievo vartai“) valdovo Hamurapio (1792–1750 m.) laikų garsūs to meto valdovų pamokymai. Netgi metai dažnai būdavo pavadinami kokio nors naujai iškasto kanalo vardu. Dėl nepakankamos kanalų priežiūros galėjo sumažėti derlius ir labai pablogėti krašto žmonių gyvenimas. šie Achto pamokymai. Achto. kad būtų įrengtos efektyvios drėkinimo ir sausinimo sistemos. Žymiausias iš jų – senovės Babilono (žodis Babilu. Hamurapio kodekse keliolika paragrafų skirta vandens ūkio klausimams ir pateikti teisiniai nuostatai. nes nuo didelių kanalų būdavo kasami mažesni grioviai. XVIII a. išvertus iš akadų kalbos. Visą gyvybę palaikė dvi upės – Tigras ir Eufratas. reikėjo dirbti be atvangos ir sutartinai. kiek tik įmanoma. tada jį užpildavo ir kasdavo naują kitoje vietoje. Nebūdavo metų.. kad įstatymo tekstą sudaro pavieniai tipiški teismų sprendimai. Sūzuose. Duaufo sūnaus. aktyvi vidaus ir užsienio prekyba. dantiraščiu iškaltą akmeniniame stulpe. Valstiečiai kanalus turėdavo nuolat prižiūrėti. pateikiantis mums Senovės Egipto socialinės organizacijos aprašą). Pačiame Babilone susisiekimas ėjo. Kr. kad valyti kanalą pasidarydavo per sunku ir beprasmiška. prireikė valdovo raštiško įstatyminio akto. Iš upių tekėjo daugybė kanalų. Jis buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis.

gynusiu žmones ir jų nuosavybę. jie patys galėjo turėti vergų ir turto. tapusį labiausiai klestinčiu senovės pasaulio miestu. ypač iš Artimųjų Rytų rajonų. siekta. niekas neprilygo senovės istorijoje iki pat Romos teisės kodifikavimo po trisdešimt trijų amžių. sūnaus.] kad išleisčiau šalyje įstatymus. Pateiksime keletą Hamurapio įstatymų kodekso nuostatų. ir privilegijuoto elito. triūsusių karaliaus rūmuose arba laukuose. jų gaminiai buvo vežami ir į užsienį. tarp jų – į vergą.. amatininkai atvykavo iš įvairių šalių. Natūriniai-ūkiniai ryšiai dėl sparčios prekinių-piniginių santykių plėtros ir grėsmės šalies nepriklausomybei dėl valstybinių struktūrų ir armijos susilpnėjimo sumažėjus mokesčiams į iždą. tarnavusių amatininkams arba ėjusių tarnų pareigas. Įstatymų sąvadų būta jau šumerų laikais. . Hamurapį. * Visų (žmonos. nei krašto gyventojai. Šį tikslą jis pabrėžė ir savo dideliame įstatymų rinkinyje: „Tuomet dievai Anus ir Enlilis pasišaukė mane. Amatininkai dirbo ne tik vidaus rinkai. kurie. Vieni atsikeldavo savo noru.išmanančių škiperių. kreditorius negali nužudyti užstatyto žmogaus. Tik taip Hamurapis galėjo valdiniams užtikrinti ramų. Į Babiloną. laikytų babiloniečių turtu bei dirbusių įvairius darbus: stačiusių naujus namus. buvo smulkmeniškai reglamentuojami prekybiniai sandėriai. tačiau Hamurapis pirmasis 282 atskirus įstatymus. pasikėsinęs į svetimą (privačią) nuosavybę. kurie buvo tik iš dalies laisvi. nei šventyklos.. Hamurapio kodeksas – paminklas. o paskui po pasisekusios prekybos pelną pasidalydavo. administracinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonės. Svarbus vaidmuo teko amatams. aukso. * Žmogus. kaip matyti iš Hamurapio kodekso 237 straipsnio. įstatymų saugomą gyvenimą. avį arba asilą. sujungė į vieną didelį sąvadą ir paskelbė jį viešai.]“. turto nuoma bei asmenų samda (įstatymų nuostatų šiais klausimais gausa rodo. * Už ne laiku sumokėtas skolas nei valdovo kariai. kad nebūtų sugriauti trijų gyventojų klasių – laisvųjų. iškaltus dantiraščiu bazalto steloje. Be jų negalėdavo išsiversti nei karaliai. nei kiti Babilono piliečiai nebepraranda savo žemės valdų. Pastarasis už jam tenkančias teises atlikdavo valstybės tarnautojų ir dvasininkų funkcijas. todėl jį reikia užmušti“). išvaduotųjų arba muškenumų (karaliaus dvaro ir bažnyčios buvusiųjų vergų. nes Babilone buvo geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos.. arba šiaip ką nors. nes turėjo dirbti žemę arba verstis amatu ir mokėti rūmams duoklę bei privalėjo dalyvauti karo žygiuose. baudžiamas atidavimu į vergovę arba mirties bausme (7 straipsnyje sakoma: „Jei žmogus iš laisvojo rankos ar kieno vergo be liudininkų ir sutarties nupirko arba paėmė saugoti sidabro. perdirbtus. taip pat laivo būklę. dukters ar šeimynos tėvo) vergovės už skolas trukmė neturi viršyti trejų metų. kurios privatinė nuosavybė buvo individuali. o pati skola naikinama atbuvus bausmės laiką. Pirkliai tiek sausuma. Kodeksu. dažniausiai susitardavo du ar trys verslininkai prekiauti bendrai. kad jau tuomet buvo stambių nekilnojamo turto savininkų ir stambių nuomininkų) ir taikomos labai griežtos teisinės normos. Pagal jį. Savo darbu jie labai padėjo praturtėti ir suklestėti miestams ir bendruomenėms. tai tas žmogus yra vagis. ko gero. kad „stiprusis neengtų silpnojo“. kuriam. susijusios ne tik su ekonomine atsakomybe. vergą arba vergę. pikta ir bloga sunaikinčiau [. tiek vandeniu pavieniui keliauti nenorėdavo. nevengta ir mirties bausmės. [. Už jų pažeidimą taikytos rūsčios ekonominės. atsakydavo už tinkamą krovinio gabenimą ir pristatymą.. kiti per karo žygius būdavo atvaromi prievarta. pritaikytus jo epochai ir sugrupuotus pagal temas. tačiau buvo priklausomi nuo savo ponų) ir vergų. raguotį. kurie galėtų jam sukurti norimą prabangą ir patogumus. Todėl kiekvienas valdovas stengėsi turėti kuo daugiau nagingų amatininkų.

nupirko už visą kainą. tryliktieji Nabukuduriusuro. kas su juo pražuvo. Nabuachaidino sūnus.]. nuskandino laivą ir pražudė jo krovinį. nuo jos pirminės sumos. ir pylime atsirado skylė. ajaro dvidešimt pirma diena. Kr. Gautą pelną jis pasidalija su pirkliu. tai tas žmogus. kad kaimynams būtų atlyginti nuostoliai (53 straipsnyje sakoma: „Jei žmogus patingėjo sutvirtinti savo lauko pylimą ir jo nesutvirtino. tuomet jis turi grąžinti pirkliui du kartus tiek pinigų ar prekių. kurio pylime atsirado skylė. kokia buvo pasakyta [. rūdos išgavimą. turi surasti jiems rinką. ir dėl jo kaltės vanduo nuplovė lauką.. Verčiant pažodžiui. metai. o nuomos laikas pratęsiamas vieniems metams.. turi būti patvirtintas raštu. 64 straipsnyje rašoma: „Jeigu jis negali atlyginti javų. tai savininkui turės atsiteisti raguočiu už raguotį. Jis (t. kad pagal įstatymus šudrai buvo aukščiausių kastų (brahmanų) kolektyvinė nuosavybė. pasisamdė škiperį ir laivą pakrovė javų. jis (pirkėjas) pretenzijų neturi [. (sandėrio dalyviai) atsiskaitę. pagrįstas tuo. Nabuetiro piršto nagas vietoje jo žinomo antspaudo. y. * Jei piemuo praganė raguotį ar avį. Traktate tautai skelbiamos nuostatos apie turto darbinę prigimtį ir būtinumą reguliuoti prekybinio pelno paskirstymą tarp pirklių ir valstybės. Jose žmonės skirstyti pagal natūralias jų savybėmis ir pareigas. tai jis ir visas jo turtas parduodamas. Vedose atsispindėjo bendruomeninės santvarkos laikotarpio ir vergovinės santvarkos formavimosi pradžios ekonominės pažiūros. kiek gavo iš pirklio. pr.* Jei užstatytas žmogus miršta dėl kreditoriaus kaltės. Tačiau to meto Indijos mąstytojams buvo būdingas savotiškas vergovės supratimas. kuriuos sunaikino“. alyvos. nes tik tada sandėris esąs teisėtas. * Jei dėl žemdirbio kaltės įvyko potvynis. kurį nuskandino. turi atlyginti javais. Kitas svarbus kūrinys yra Artchašastra – tai traktatas apie politikos ir valstybės valdymo meną. paimdamas iš pirklio avansą pinigais ar prekėmis. prisilaikoma taliono („akis už akį. Nabulirišo sūnaus. . Kildin Nanos palikuonis. jo pavadinimas reiškia mokymą (artcha) apie pajamas (šastra). Patvirtinant šį dokumentą antspaudais (dalyvavo): (paminėti šešių liudininkų vardai). o tai leido laikyti norma kolektyvinį vergų valdymą. tai jis ir jo turtas parduodamas už pinigus. Raštiški dokumentai skambėdavo maždaug taip: „Šešių sarų įdirbtą ir užstatytą sklypą prie Ištarės vartų Borsipos viduje (toliau tiksliai aprašoma žemės sklypo padėtis). Jo nuomone. vilnų. negalįs sumokėti sutarto nuomos mokesčio dėl stichinės nelaimės. Babilono karaliaus. 3) Senovės Indijos rašytiniai šaltiniai (IV a. kurie jam buvo patikėti. patarėjas. ir už viską. Kr. Jie negali prie šio klausimo grįžti ir vienas kitą skųsti.. už tris minas balto sidabro nupirko Nadinas. * Valstietis. * Procentų už pinigų skolinimą riba neturi viršyti 20 proc. Spėjama. būtent valstybė užtikrina irigacinių įrenginių apsaugą. pardavėjas) turėtų gautąjį sidabrą grąžinti dvylikateriopai. Ninurtaušalimo palikuonio. Jis sklypą permatuos ir tada pagal dokumentą (išmokės) daugiau ar mažiau sidabro“. Norėdamas šį sklypą susigrąžinti.). kad šio kūrinio autorius yra Kautilja Višnugupta. o nuplautojo javų lauko savininkai juos pasidalija“). y. * Jei žmogus išsinuomojo laivą. pabaigoje. pagal įstatymus nuo jos atleidžiamas. dantis už dantį“) nustatytos normos). karaliaus Candra Guptos I. datulių ar kitokių dalykų. jis (t.]. valdžiusio IV a. kurioje jis uždirbtų.. tai škiperis turi atlyginti už laivą. pardavėjas) patenkintas. Jei prekiautojas negauna pelno. avimi už avį. lengvatinį naudojimąsi žeme. pr. * Prekiautojas. * Pirkimas ar pardavimas. y.. natūrinės paskolos (javais) – 33 proc. iš Nabuctiro. Borsipa. o škiperis buvo aplaidus. tuomet užmušamas atitinkamas kreditoriaus šeimos narys (t. jei tik galima.

ir paveldinčios aristokratijos (kuriai simpatizavo Konfucijus) bei nepaveldimų vergvaldžių (kurių įsigalėjimo jis bijojo) privataus valdymo sąlygomis. perteklinių gyventojų perkėlimas. gyvulininkystės ir sodininkystės skatinimas. Vertės dydis nustatomas pagal „darbo dienų“ kiekį. vis dėlto manė. t. „žmonės gyvens pasiturinčiai“. ir stiprėjo pirklių vaidmuo. Sutinkamai su traktatu. tuo pačiu. imigracijos skatinimas. remti pirklius. būdamas „tautos tėvu“ ir „teisingo veikimo“ garantu. reguliuoti prekių kainas. tolygiai paskirstant turtą. atgabenančius užjūrių prekių ir eksportuojančius valdovo prekes. išplito geležiniai įrankiai. Jie egzistavusių klasių pagrindu laikė „aukščiausią pradą – dao“ ir manė. „turto kaupimas“ natūraliu būdu numano visuomenės skirstymą į vergus (kurie. Artchašastroje paliesta ir daiktų vertės problema. kuris negrąžina skolų. Svarbus pajamų šaltinis buvo valdovo ūkis. pagrindiniu uždaviniu laikė „padaryti valstybę turtingą ir žmones patenkintus“ (visiems žmonėms dirbant vienodai ir. amatų ir prekybos laikotarpį atspindėjusio kolektyvinio traktato Guan-czi autoriai. Kr. naujų kaimų kūrimas. Dėl to Kautilja Višnugupta skyrė rinkos kainą nuo vertės. įsisavinti vyresnių gerbimo. o paveldimą aristokratiją stūmė privatus vergovinis ūkis. Kr. tiesa. pabrėždamas. O tolimesnį vergovės. kovą su spekuliuojančiais prekeiviais ir t. haremui ir puotoms.kelių tiesimą. Konfucijaus nuomone. Pirklių klasės egzistavimas vertė Kautilja Višnugupta domėtis pelnu. Šis filosofas nors savo natūralios teisės teorijoje ir pripažino žmonių skirstymo į luomus dieviškąjį ir gamtinį pradą. kai ūkininkavimas bus sumanus. kad kiekvieno žmogaus pareiga siekti moralaus tobulumo. panašiai kaip ir Konfucijus. o atlygis griežtai siejamas su darbo rezultatais. Kr. taps taip pat naudingas ir „didžiojo bendrumo“ (valstiečių bendruomenės kolektyvinės nuosavybės). Taip pat. Kaip valstybės funkcijos įvardijama: pakraščių kolonizavimas. Tarp išlaidų svarbiausios buvo išlaidos aukojimui dievams. Jis siūlė iš anksto nustatyti 5 ir 10 proc. šulinių ir rezervuarų. Kinijoje VIII–VII a. Bendruomenės iro. Pirmiausia tai Konfucijaus (551–479 m. Ekonominės politikos programoje Artchašastra kvietė valdovą plėtoti gamybines jėgas. ir laikytis aktyvaus valstybės biudžeto – „didinti pajamas ir mažinti išlaidas“. pajėgus iš tiesų užtikrinti. Be to. kaip ir Konfucijus. palaikančių irigacines sistemas. priklausančių už žemės naudojimą. kuriame surašyti jo pokalbiai su mokiniais. pakeldamas ją virš tikrosios vertės“. žemėvaldos. pr. Finansinė valdovo programa buvo grindžiama daugybe natūrinių ir piniginių mokesčių.) žymusis kūrinys Lūn jūi (arba Pokalbiai ir apmąstymai). Plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai. sūnaus pagarbos tėvui ir broliškos draugystės natūralias taisykles. privalo patirti žemiausio luomo dalią – laikinai arba visam laikui. pr. 4) Senovės Kinijos rašytiniai šaltiniai. įrengimas. galėjo turėti turto ir šeimą) ir laisvuosius piliečius – arijus – kuriems „neturi egzistuoti vergovė“.). Kautilja Višnugupta pasiūlė grynai empirinį gamintojų ir pirklių išlaidų diferencijavimo prekės kainoje variantą. Būtent tokiame fone susiformavo Konfucijaus mokymas. kad tik išsilavinęs valdovas. apie kurį jis kalbėjo visai būsimosios gamybos išlaidų teorijos dvasioje. kad be Dievo . pr. Kautilja Višnugupta pelną įtraukė į prekės kainą kaip „kitas išlaidas“. dydžio normatyvus atitinkamai nuo vietinės ir užsieninės kilmės prekių kainos. pasisakydamas už valstybės reguliuojamą ūkinį mechanizmą. jie pasisakė už visuomenės luominį suskirstymą. ir kiekvienas. paspartinę žemdirbystės ir amatų plėtrą. o darbas. didinantis tautos ir valdovo turtą. amatų plėtrą. kad konkuruojantis pirkėjas „didina prekės kainą. neleidžiant „turtėti“ prekeiviams ir lupikautojams). kad sukuriamas visuomenės turtas būtų tolygiai paskirstytas. Taip pat minėtinas kolektyvinis ekonominis traktatas Guan-czi (IV–III a. sukuriant prekių fondus. Reglamentuotų bendruomeninių-patriarchalinių santykių ir luominės aukštuomenės ekonominės gerovės valstybinio gynimo šalininkas Konfucijus teigė.

palanki senovės graikų geografinė padėtis (pusiasalis.2. Todėl visi šalies žmonės negali priklausyti „diduomenei“. Ekonominė mintis Senovės Graikijos mąstytojų kūryboje Graikų ekonominės idėjos plėtojosi ir evoliucionavo kartu su ūkio raida. Pažymėtina. duonos (grūdų) valstybinių atsargų sukūrimą. bei iškelta svarbi idėja apie mainų ekvivalentiškumą. Be to. linų. kad jaunystėje kartu su tėvu pinigus padirbinėjo ir senovės graikų filosofas Diogenas. prasidėjo maisto produktų (javų) importas. Pažymėtina ir ta aplinkybė. ūkinės veiklos apskaitos. Dėl to atsirado būtinybė naudoti pinigus. pr. To priežastis galima aiškinti dvejopai: viena vertus. pagal kurią buvo draudžiama išvežti maisto produktus ir leidžiama skolinti pinigus tik tiems laivams. palyginti su kitais mokslais (politika bei etika). kalti monetas (žodis „moneta“ kilęs iš Juno Monetos. kad Senovės Rytų šalyse atsirado ir vadinamųjų konkrečių ekonomikos mokslų – statistikos.išrinktos „diduomenės“ ir aukštųjų luomų. Bet tada nebūtų diduomenės“. ūkinis gyvenimo nebuvo labai sudėtingas. t. Be to. finansų. daugybės salų salelių jungiamas su Mažąja Azija ir kitomis Europos dalimis) ilgainiui paskatino prekybos atsiradimą. kur šeimininkas dirbo pats su savo šeima. Graikų mąstytojų raštuose. išleistame vadinamajame Atėnų pinigų įstatyme buvo rašoma. kad graikai. atsirado kredito operacijos ir noras pelnytis iš prekybos. kurie kaldins miestuose savo sidabrinę monetą ir naudosis ne Atėnų monetomis. negu kitų“. daocistų – buvo reiškiamos pavienės ekonominės mintys. vyko autarkiniuose žemės ūkiuose.). Tokioje ekonominio gyvenimo aplinkoje formavosi senovės graikų ekonominės pažiūros. už šį poelgį jis buvo gėdingai išvytas iš jo gimtosios Sinopos. nes tada „nebus kam dirbti ir šalis neturėtų pajamų. nerandame atskirų veikalų. Žemės ūkis pradėjo specializuotis vyno ir aliejaus eksportui. panašiai kaip ir romėnų bei viduramžių laikų autorių darbuose. ne didesnių kaip 120 darbininkų) bei laisvo darbo išstūmimą ir jo pakeitimą vergų darbu. Darbas buvo įvardytas kaip valstybės galybės šaltinis. nei į kitus socialinio gyvenimo reiškinius. Pastebėtina. Minėti Senovės Rytų mąstytojai ir kūriniai aprašė ir atspindėjo rytietiškąjį gamybos būdą. paties ūkio reikšmę ir . dėl kurių „vienų nauda“ būna „didesnė. tiesioginių mokesčių geležiai ir druskai pakeitimą netiesioginiais (šiuos mokesčius perkeliant ant gaminamų iš jų naudojamų prekių) ir kt. žemės ūkio valdymo mokslo – pradmenys. kad tie. kurių prekinė esmė rinkoje yra neabejotina. 1. kad turto sampratos pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis traktate kartu su auksu ir deimantais paminėtos ir kitos medžiaginės gėrybės. Kr. Tarp natūrinių-ūkinių santykių stabilizavimo priemonių svarbiausiomis traktato autoriai laikė: duonos kainų valstybinį reguliavimą (kad „gyvenvietėse vyrautų ramybė“). kuriuose būtų nagrinėjami ekonominiai klausimai. bus baudžiami. jungusį feodalizmą ir vergvaldystę. legistų.1.. kurios šventykloje senovės Romoje buvo kaldinamos monetos) bei jas padirbinėti. Mainų ūkio prekybinės dvasios įsigalėjimas lėmė stambesnių įmonių atsiradimą (tiesa. Visose Senovės Kinijos mokyklose – konfucizmo. Senovės Graikijoje ūkio pagrindas buvo žemdirbystė. Dėl nuolatinio gyventojų skaičiaus augimo ir jų susitelkimo miestuose atsirado tam tikra socialinė-ekonominė politika. šalis nesugebėtų gyventi pagal natūralius dėsnius. aukso kaip prekės ir valstybės išteklių apskaitos mato vaidmuo buvo aiškinamas pirmiausia jo natūralia paskirtimi tarnauti kaip pinigai ir skatinti tokius mainus. vykdomas paprastų žmonių maitinimas valstybės lėšomis ir t. kaupti turtus. lengvatinių kreditų žemdirbiams įvedimą.. klastoti (iš istorijos žinoma. Buvo pabrėžiamas savų monetų naudojimas: 420 m. kurie įsipareigoja pargabenti duonos. antra vertus. į ekonomiką kreipė mažiau dėmesio.

Čia buvo aptarta tokie buities aspektai. visą ekonominę veiklą siejęs su moralinėmis dorybėmis. pr. Sokratas. Ksenofonto Economicosas – tai sveiko proto ir gyvenimiškos išminties manifestas. atskiras skyrius skirtas temai: „Žmonos atpratinimas nuo kosmetikos priemonių ir pripratinimas stiprinti kūną ūkiniais rūpesčiais“). kurios panaikinimas jam buvo nesuderinamas su natūralia kova už egzistavimą. Antifonas. namų patalpų įrengimas ir ūkinių atsargų išsaugojimas. b) ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis žemės ūkis. o blogam duoti tai. pr. Būtent šių senovės graikų mąstytojų darbuose buvo nagrinėjamos namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės. pr. . nes turto įsigijimui reikia energijos. kad būtų galima gerą darbininką apdovanoti tuo. Minėtame traktate Economicosas. pavadinimu. pasiekusių savo politinės santvarkos demokratizacijos ir ekonomikos bei kultūros suklestėjimo viršūnę. Periklis. Tačiau ryškiausios ekonominės mintys aptinkamos pagrindinių Senovės Graikijos mąstytojų ir mokyklų kūrėjų Ksenofonto. sofistai Protagoras (jis pirmąkart žmonijos istorijoje sukūrė teorinį atstovaujamosios demokratijos pagrindą. Pavienes ekonomines mintis jau reiškė tokie Senovės Graikijos mąstytojai ir politikai kaip Likurgas.) žymiausias traktatas buvo Economicosas (arba Apie namų ūkį). kad jis 15 metų (443–429 m. holizmo atstovo Platono ir Aristotelio veikaluose. Žemdirbystė pagal svarbą buvo prilyginama menui ir įvardijama „visų profesijų motina bei maitintoja“. žemvaldžio Ksenofonto (apie 430–355 m. kaip šeimyninių pareigų pasiskirstymas tarp vyro ir žmonos. o vyną – vėsioje). Solonas. kitus geresnius. kadangi „godumas pinigams neturi ribų“. ir šis pagrindas buvo Protagoro doktrina. Ji turi mokyti vergvaldį tvarkyti ūkio reikalus taip. taip pat Sokratas (469–399 m. Dėl to atsirado niekinantis požiūris į ūkinę veiklą. kaip į „vergišką“. Graikų ekonominių idėjų tenka ieškoti daugiausia jų filosofų. idealizavo spartietišką tvarką bei laisvam piliečiui fizinį darbą nelaikė gėdingu. kas yra blogesnio“). iš dalies rašytojų ir istorikų raštuose. savo garsiojoje Laidojimo kalboje išdėstęs liberalius egalitarizmo ir individualizmo principus (pažymėtina.vertę mažino turtų įsigijimas karo priemonėmis. smerkdamas siekį praturtėti. kuriuos jis turi duoti darbininkams. Atėnų poliso aristokratų rato atstovo. kad duoną reikia laikyti sausoje pastato dalyje. Skaitytojas čia ras pačių įvairiausių patarimų ir pamokymų: iš dalies banalių (pavyzdžiui. Kr. drabužius ir batus. garbingumo. kad būtų pagaminama daugiau gėrybių. žemdirbio gamybinės užduotys – nuo dirvos apdirbimo ir sėjos iki derliaus nuėmimo. valdytojas). Kartais čia galima aptikti ir visai nelauktų pasiūlymų (pavyzdžiui. kurio pavadinimas ilgainiui tapo mokslo. vergijos plitimas ir vergų vertimas dirbti ūkio darbus. gamybinius santykius. Kr. iš dalies išradingų („pavyzdingo šeimininko“ liudijimu. nagrinėjančio ūkinius. Gipijus. galiausiai. (o taip pat kituose) buvo išsakytos šios pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys: a) ekonomika – tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą. valstybės sukūrimą laikęs „didžiu pasiekimu“ bei ginęs privačią nuosavybę. Kr).) buvo faktiškas Atėnų. o vienus blogesnius. reikia siūti „ne vienodus. kuriame Sokrato ir Kritobulo pokalbio forma aprašytas pavyzdinis Atėnų piliečio namų ūkis. kartu Demokritas pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos augimą ir neribotą pinigų kaupimą. užsispyrimo. jų lojalumo užtikrinimas. valdytojo ir tarnų parinkimas. kad visi žmonės (kad ir nelygiai) yra teisingumo dalininkai). individualizmo pradininku laikomas atomistas Demokritas. o jo išsaugojimui – susilaikymo. kas yra geresnio.

mokslininko nuomone. kalbėdamas apie pirklių profesiją). kad bet kuriai prekei būdinga naudingos savybės (vartojamoji vertė) ir gebėjimas būti iškeistai į kitą prekę (mainomoji vertė). Jis. Pagrindinės jo mintys dėstomos žemiau. todėl be palūkanų. kas vykdo paprasčiausią darbą. vyraujant žemės ūkiui. 1. gyveno tuo laikotarpiu. vadindamas „nešvariais“ tuos žmones. o žmonių – į laisvuosius ir vergus yra natūralios (gamtinės) kilmės. kad mainant būtina sulyginti nesulyginamas. e) pirmasis iš senovės graikų autorių nagrinėjo darbo pasidalijimo problemą (ypač kūrinyje Kiropedija) ir teigė kad darbo pasidalijimo laipsnį visuomet lemia realizavimo rinkos dydis (nors apskritai elgesio rinkoje temą Ksenofontas aptarė tik prabėgomis. kad paskolos tegali būti grindžiamos draugiškumu. kad pinigus žmonės išrado tam. kad darbo skirstymas į protinį ir fizinį. Platonas manė. bet ne lupikiškai turtėjama). 4. pagal jį. kaip ir jo mokinys Aristotelis.c) prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu užsiėmimu. von Bohm-Bawerk’o pirmtaku). pritardamas tik žemvaldžių aristokratijos prekybai duona. Sokrato mokinys Platonas (427–347 m. geležies. vergų ir vergvaldžių. kaip į koncentruotą turtą. Jie įkūnijo idealios valstybės valdymo aparatą ir. Iš Atėnų žemvaldžių diduomenės šeimos kilęs ir gerą išsilavinimą gavęs Platonas savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose veikaluose Valstybė ir Įstatymai. pr. Kr. maisto produktų) pasiūlos kitimu). Jis kritikavo stambiąją prekybą. (Ksenofontas teigė: „tas. Platono idealas – tai nedidelis ūkis esant mažai pinigų ir turto. savo darbuose skeptiškas ir empirines sofistų bei Demokrito pažiūras pakeitė metafizinio racionalumo atmaina ir atmetė laisvės bei lygybės etiką. šios mintys leidžia jį įvardyti savotišku E. Moneta negalinti „gimdyti“ monetos. kad juos naudojant būtų vykdoma prekių apyvarta ir turto kaupimas. tarp demokratinių Atėnų ir oligarchinės Spartos paaštrėjimą. 5. pinigų funkcijas suvesdamas į vertės matą ir apyvartos priemonę bei pasisakydamas prieš tokį vulgarų verslą kaip prekyba pinigais ir gaunamas iš to pajamas – palūkanas. menkus mainus. negalėjo turėti nuosavybės – jokių žemės bei nuosavų namų ir sunkinti save ūkininkavimu. atlieka jį geriausiai“. kad kiekvienas gali atlikti gerai tik vieną darbą. kurį galima bet kada panaudoti ūkio reikalams (tai yra kaip kapitalą) ir teigė. kas teikia naudą. Jis teigė. Nagrinėjo pinigų problemą. Ksenofontas teigė. g) nagrinėjo pinigų problemą (jis atkreipė dėmesį į pinigus. Nagrinėjo vertės problemą. 2. Užuominomis išsakė mintį. kurie iš visko siekia gauti pelno. f) teigė. d) nagrinėjo darbo našumo problemą. yra moraliai nepageidautinas – piliečių bendro turto vertė neturėtų skirtis daugiau kaip keturis kartus. kai Graikija po karų pergyveno krizę ir klasinės kovos tarp aristokratijos ir demokratijos. kuris buvo grindžiamas universaliais proto principais ir jame buvo numatytas visuomenės padalinimas į luomus. išplėtodamas vieną iš sistemiškiausių ir stipriausių intelektualinėje istorijoje žmogaus laisvės idėjos kritikų. Pralobimas. nes jie visą gyvenimą . 3. Sukūrė idealios valstybės modelį.). i) pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus (kainų svyravimas buvo siejamas su prekių (vario. h) atkreipė dėmesį į vertės problemą (pagal jį vertė yra tik tai. kaip ir Ksenofontas. Darbo pasidalijimą laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybės santvarkos principu. skirtingas prekes. Pirmiausia išskyrė aristokratų luomą (filosofus) ir karių luomą (armiją). smulkią gamybą. tarp turtingųjų ir vargšų. Todėl jis griežtai neigiamai žiūrėjo į pinigų kaip brangenybių kaupimo funkciją.

Vergovė pagal Platoną – tai natūrali ir amžina tvarka. nepalankiai žiūrėjo į ekonominės pažangos naujoves. Būdamas holistas. tačiau skelbė. Ją laikė prieštaravimų ir nesutarimų šaltiniu valstybėje. Abu filosofai. buvo laikyta žemesne kasta – trečiuoju luomu. dalyti ir įkeisti. kuri paliktų piliečiams daug laiko užsiimti politika. o jei atsirastų gyventojų perteklius – steigti kolonijas. tai Įstatymuose jis. 10. Turtėjimas jiems abiem atrodė ne tik mažai pageidautinas (Aristotelio nuomone. nedaug pinigų ir turto. t. Labiausiai pageidaujama ūkine veikla jie laikė žemės ūkį. kad Platonas Įstatymuose net nustatė konkretų gyventojų skaičių savo valstybėje: 5040 šeimų. Platono nuomone. idealios valstybės modelis tinkamas tik graikams. jei nebus . Pažymėtina. harmoningos valstybės. prekių pirkimą kreditan. kad šio tikslo nepavyks įgyvendinti. 9. užrašai. Įdomu. bet ir abejotinas moraliai (labai turtingas žmogus negali būti geras ir laimingas).turi paaukoti valstybei ir nuo pat mažens gyventi bendruomenėse. kad ji neliečiama. kad Platonas buvo įsitikinęs. Kr. Dar buvo išskirti vergai. jog visiems žmonėms – ir vyrams.). Jų idealą sudarė kuklus ūkis su menkais mainais. Šiam reikalui jiems tinkamesni atrodė menkesni metalai (geležis. 8. reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant kainas. pirkliai). Jų tikslas buvo sukurti tokią socialinę santvarką. Jei šis skaičius sumažėtų. Tačiau. pagal jį. siekdami stacionarios. filosofas iš Stagyro miesto. neleidžiant turėti savo šeimų. Abu jie buvo linkę į konservatizmą. kartais samprotavimų. ir moterims – turi būti suteikta galimybė parodyti savo tinkamumą tapti valstybę valdančiais nariais. Tačiau jeigu Valstybėje Platonas ragino panaikinti nuosavybę. Todėl ir darbo klausimai jiems mažai rūpėjo. tiesa. o visuma neegzistuoja dėl dalies“. Todėl buvo logiškas ir jų siūlymas nenaudoti tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) monetoms kalti. reikėtų skirti premijas gimstamumui skatinti. visiems girdint. Reiškė mintis apie nuosavybės bendrumą idealioje valstybėje. amatininkai. o vergas – tai kalbantis įrankis.) Likusi visuomenės dalis. Nagrinėjo privačios nuosavybės problemą. kurioje viešpatautų taika ir teisingumas. Neigė fizinį darbą. turinti ir disponuojanti privatine nuosavybe bei galinti gyventi šeimose. kurie yra savotiški pokalbių. nori padaryti ją visuotine. vidutine gamyba. pagal kurią kiekvienas yra savo vietoje ir visada ten pasilieka. varis). kuriame pagrindinis gamybos veiksnys buvo gamta. 7. kadangi tai prisideda prie demoralizuojančios prabangos įsigalėjimo. Platono nuomone. Pagal Platoną už prekių įvežimą ir išvežimą niekas neturėtų mokėti. išsilaikytų lygybė. y. Žemė suskirstoma sklypais taip. Tokiu būdu. Jų materialinis aprūpinimas (pagal lygiavos principą) turi būti visuomeninis. Nepaisant šių dviejų minties milžinų filosofijų (platonizmo ir aristotelizmo) skirtumų. tokią tvarką. iškėlęs lyčių lygybės idėją. sutiko ir dėl to. užuot panaikinęs. savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose traktatuose Nikomacho etika (taip ainių pavadintame filosofo sūnaus Nikomacho vardu) ir Politika. (Jis buvo pirmasis filosofas ir ilgai vienintelis. jų ekonominėse pažiūrose esama bendrų bruožų. laikyti laisvųjų piliečių nuosavybe ir atlikę visus „juoduosius“ darbus. 6. kad „Dalis egzistuoja dėl visumos. Platonas pagal valstybės planą norėjo sukurti tokią tvarką. Tai sudarė iš viso apie 20 000 gyventojų (neskaičiuojant vergų ir metėkų). Platono mokinys Aristotelis (384–322 pr. valstybei kišantis ir į produktų paskirstymą. turi būti uždrausta žemę parduoti. per dideli turtai neigiamai veikia gamybą – pralobęs amatininkas mažiau paiso darbo). kad piliečiui tektų tik vienas sklypas ir ne daugiau. Idealioje valstybėje draudė paskolas. Platonas jį pavadino minia (žemdirbiai. Kad toks žemės skirstymas nesikeistų. teigė. taip pat sujungti į vieną kelis sklypus juos paveldint ar gaunant kaip kraitį.

1. kad ir fizinė laisvųjų žmonių organizacija kitokia nei fizinė vergų organizacija. kad imperijų likimą lemia jaunimo išsilavinimas“. Kita vertus. apie kurią sukasi visa šiuolaikinė mikroekonomika. pastarųjų kūnas galingas. o ko nepakanka. Pirmasis nustatė du prekės aspektus – naudingumą (vartojamąją vertę) ir mainomąją vertę. batai yra naudojami pagal tiesioginę paskirtį nešiojimui ir kaip mainų priemonė“. Vergovėje jis matė tą galimybę. 4. bet ji neišvengiama ir būtina. Tačiau ir ši idėja atspindėjo to meto pažiūras. pats Aristotelis Nikomacho etikoje kalbėjo apie teisingų mainų problemą bendruomeninio gyvenimo kontekste. palyginti su bet kuriuo kitu Antikos mąstytoju. kurios. Aristotelis priėjo išvados. matė sąmoningo. dirbo vergai. plačiau nagrinėjo prekinius-piniginius ryšius. kad pinigai negali gaminti pinigų (t. galima įžvelgti stebinantį pagrindinės minties perimamumą. o patį visuomenės skirstymą į laisvuosius ir vergus bei jų darbą – į protinį ir fizinį nulėmė vien tik „gamtos dėsniai“. 3. galime naudoti dviem būdais. todėl kritikavo palūkanų ėmimą. parodė monopolio svarbą tam) ir tam tikru mastu atskleidė jų ryšį.. Tiesa. 5. priežiūros ir kontrolės funkcijas turi vykdyti tik laisvi piliečiai. Labiausiai Aristotelį domino kriterijus. Taigi. Kūrė idealios valstybės modelį. Jis suprato. tinkamas dirbti fizinius darbus. Prakalbus apie Aristotelio idėjas. kas reikalinga. o taip pat skirtumus tarp jų: „Viską. galima gauti „teisingų mainų būdu“ iš kaimynų (Antikinėje Graikijoje nuo pat racionaliosios filosofijos laikų mainai buvo laikomi būtina bendro žmonių gyvenimo sąlyga). reikia paminėti ir jo įsitikinimą. ką mes turime. atitinkančio gamtą tikslo įsikūnijimą. be vergų negalinti gyvuoti jokia valstybė. y.reguliuojamas gyventojų skaičius. vergovę. 6. kaip natūralų reiškinį. Palyginus iš fragmentų surinktą Aristotelio „ekonominę sistemą“ su A. pamąstęs apie žmonijos valdymo meną. įsitikins. Smith’o Tautų turtu. Aiškino ekonomikos sampratą. kuriame. kad moterys iš prigimties yra „žemesnės rūšies“ būtybės. Šis ūkis turi apsirūpinti beveik viskuo. Aristotelis aiškiai suprato. suprantama. Aristotelis teigė. 2. Jo svarstymuose labai priartėta prie skirtumo tarp natūralaus ūkio ir prekinės gamybos supratimo. o laisvieji žmonės yra tiesūs ir netinkami dirbti panašų darbą. kuriuos mes dabar vadiname prekės kaina – samprata. nors pats buvo kilęs iš metėkų ir vedęs vergę. bet ieškojimai šioje srityje padarė poveikį visai . todėl jie tinkami politiniam gyvenimui [. Kita vertus. senovės laikais traktavo ir patys vergai.]“. Pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapitalą. pavyzdžiui. kad prekė naudinga tampa ne tiesiogiai. Politikoje pasakodamas apie iš finikiečių kilusio filosofo Talio gebėjimą užsidirbti. Vergijoje Aristotelis.. kuria į tobulybę palinkę žmonės galėtų jos siekti. kad pagrindiniai santykiai tarp žmonių mainų metu – tai proporcija. nors vergovė esanti blogybė. A. o tobulybės gali siekti tik išsivadavusieji nuo kovos dėl būvio. būtų itin reakcingos. Aristoteliui pirmasis analizavo reiškinius. Politikoje jis rašė: „Gamta sutvarkyta taip. padedantis spręsti. atmetė pinigų skolinimą). Aiškaus atsakymo į šį klausimą jis nepateikė. Pagal jį ekonomika yra politikos dalis. 7. kad „skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas“ bei teigė. jog „kiekvienas. o mainoma į kitą prekę. kuria viena gėrybė keičiama į kitą. Pagrindinės Aristotelio ekonominės mintys dėstomos žemiau.. Pirmasis išaiškino kai kurias ekonomikos kategorijas (pvz. o kokia – ne. kokia mainų proporcija teisinga. Aristotelio idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis. Marshall’o nuomone. Aristotelis. Šioje valstybėje valdymo. greičiausiai. vertinant šiandieniniais standartais.

prekyba turto nekuria. kas turi būti apkeista. amatus ir smulkiąją prekybą. pinigai – tai sąlyginis matas. jei tai. ir chrematistiką – gebėjimą praturtėti (ypač pinigais) plėtojant stambiąją prekinę prekybą. o ne pats turtas. Nagrinėdamas turtą. kad tokio požiūrio laikęsis Aristotelis filosofo otium cum dignitate laikė garbingesniu gyvenimo stiliumi negu darbą pirklio. vykdydami tarpusavio mainus.. menas visiems priimtinas. Aristotelio samprotavimus būtų galima apibendrinti taip: . jei abiejų pusių santykį atspindi jų darbų santykis. kiek ir natūrinės atsargos. jis susijęs ir su prekyba.] kaip vaikai panašūs į į savo tėvus. sieja abipusis poreikis. Juk jie atsirado dėl mainų prekybos. Tačiau Aristotelis pripažino tam tikro turto (dalies žemės) bendrumą. jis yra pastebėjęs.. Atitinkamai Aristotelis ir „meną įsigyti turtą“ skirstė į dvi kryptis. 3. Neatsitiktinai Aristotelis skyrė ekonomiką – natūralią ūkinę veiklą. irstančią „natūralią visuomenės tvarką“. kad „Bendrai gyventi ir turėti bendrus daiktus visada sunku. ir su ūkio valdymo menu. kalbėdamas apie bendrą gyvenimą. Aristotelis teigė.] būtinų gyvenimui ir naudingų valstybinei bei šeimyninei bendruomenei“. Turgot pasiūlė ir išplėtojo mintį dėl poreikių tarpusavio palyginamumo (žr. Pirmosios tikslas – patenkinti poreikius. Anot Aristotelio.] yra dvejopas. kuria nors prasme yra lygūs ir turi bendrą matą. . kurie dalyvauja mainuose. ką jie dalijasi su kitais“.2 poskyrį). Pirmąjį jis laikė tikruoju turtu. turtas kuriamas tik pasisavinant jį iš gamtos. tai reiškia – užimtumui. Šis menas [. nes jis verčia pačius piniginius ženklus nuosavybės objektu. kad jie atsiranda ekonomikos sferoje mainų prekybos poreikiams patenkinti. kylantys iš tų pačių piniginių ženklų. o pirmasis. antrosios – kaupti pinigus. jis nustatomas ne natūraliai. Tačiau tik XVIII a. o tik jį perskirsto: „Turtėjimo. be to. bet ypač sunku turėti bendrą turtą“. nes prisideda prie pragyvenimo reikmenų įsigijimo. . . Traktate Politika jis teigė: „Kas priklauso visiems. žemdirbystę. Aristotelis išskyrė dvi jo rūšis: natūrinį ir piniginį. kurie taip praranda tą savo paskirtį. pastarasis yra būtinas ir giriamas. Ši turtėjimo rūšis iš esmės prieštarauja gamtos tvarkai“. jei tuos. ir. y.tolimesnei ekonominės minties plėtrai.. kurį praktikoje pakeičia pinigai (moneta). Į chrematistikos objektą Aristotelis žvelgė griežtai neigiamai. bei ypač bjaurėjosi lupikavimu. neturinčio vidinės ramybės: pastarojo veikla buvo tolygi neg-otium.. ir kaip tik todėl ir nuosavybės objektu. ir tarpininkavimo bei lupikavimo operacijas. Jai šiandien pritaria dauguma ekonomistų. dėl kurios jie buvo sukurti. kilęs iš mainų. – žmonės labiau linkę rūpintis savo nuosavybe negu tuo. taip ir procentai yra piniginiai ženklai. Tiesa. [. nes jo nauda gaunama ne iš prigimties. prancūzų mąstytojas J. smerkdamas savo meto žmonėms būdingą pinigų vaikymąsi ir dėl to. žmonės dalyvauja bendrame (bendruomeniniame) gyvenime. Aristotelis bene pirmasis pastebėjo kolektyvinių arba bendrų valdų neefektyvaus naudojimo ypatybę. Jis rašė: „Visiškai pagrįstai lupikavimas sukelia neapykantą. O pinigai yra tik turto ženklai. Aristotelio nuomone. o procentų ėmimas lemia pinigų augimą.mainai teisingi. Dar po šimto metų iš karto keletas puikių mokslininkų pagal tai sukūrė ribinio naudingumo teoriją (žr.mainai įvyksta. susijusią su reikalingų gėrybių gamyba (t. o žmonių sutarimu. kuris be teisingų mainų yra neįmanomas. Jos tikslas – piniginis turtėjimas.. Kalbėdamas apie pinigus. Nieko nuostabaus. kad turtas yra „visuma priemonių [. Tuo pačiu jie negalėjo padėti išsaugoti turtą bei būti jo kaupimo priemone. tuo mažiausiai rūpinamasi. 7 skyrių). Aristotelio idėjos turėjo didžiulį poveikį kainos teorijos plėtrai. pasinaudojant žemės vaisiais. Šia prasme jie tiek pat būtini.mainų bendras matas yra poreikis. teigdamas. o kitų žmonių naudos sąskaita”.. kiek ji naudinga vartojimo interesams). pagrįstai peikiamas. esą.

Ekonominė mintis Senovės Romoje Romėnai savo veikalus rašė daug vėliau už graikus ir todėl daugeliu atvejų jie yra graikų mokiniai ir bendraminčiai. jis atspindėjo ar net gynė tuometinę gyvenimo tvarką. kas būdavo atgabenama laivais vadinamąja mare nostrum – mūsų jūra). vienu iš svarbiausių pasaulio piniginių operacijų. Be to. taip pat neribotas“. Iki III a. Nekalbant jau apie tai. tai ir siekis tų priemonių. bet taip pat ir importuojama iš likusios Europos dalies. pagrindusios posakį. tuometinėje visuomenėje daug reikšmingesniais tikslais. Pradėjo įsigalėti piniginiai mainai ir tolima prekyba su helenistiniais Rytais bei Kartagina. Čia jis nurodė pagrindinę sąlygą. Kr..pinigai mainų prekyboje vykdė dvi funkcijas: a) mainų tarpininko. kad tuometinė prekių apyvarta buvo milžiniška – milijardinė. Iš čia kilo ir kritiškas požiūris į konkrečias veiklos rūšis. be to. Smerkdamas pinigų kaupimą. buvo valdoma privatinės paveldimos nuosavybės teisėmis. Aristotelis rašė: „Šios krypties pagrindą sudaro siekis gyventi bendrai. ėmė plėstis stambių ūkių – latifundijų žemės ūkis. kad „visi keliai veda į Romą“. kuris tiems laikams buvo naujas ir neįprastas: „Visi užsiimantys pinigų apyvarta stengiasi padidinti pinigų kiekį iki begalybės“. tai chrematistikoje jie tampa tikslu.] kadangi šis troškimas (gyvenimo bendrai skirtingai nuo doro gyvenimo. prekyba ir jūrininkyste. ar natūrinių mainų) ir ypač lupikavimui. Dėl to Aristotelis ir užfiksavo reiškinį. Taigi užuot buvęs instrumentu. Kr. aukcionų ir prekybinių sandėrių centrų. kad daugelį amžių neatsirado jam lygaus mąstytojo pagal teorinio mąstymo galią.3. ir b) gėrybių išmatavimo priemonės. kurios padeda numalšinti šį troškimą. Aristotelis nesusimąstė. su kuriomis buvo glaudžiausiai susijęs naujas elgesio tipas: komercinei prekybai (skirtingai nuo mainų. prilygstanti šiandieninei. – autoriaus pastaba) neribotas.. Tačiau jei ekonomikoje pinigai yra instrumentas. pr. Imperijos laikais Roma dar labiau tapo pasaulio valstybe su išplėtota prekyba ir pinigų ūkiu. pinigų kaupimas neturi tų natūralių ribų. todėl vergų darbas ėmė stumti laisvąjį darbą. Prekybos laisvė padėjo Romai plėtotis. 1. Tačiau nors į Romą iš viso pasaulio plaukė gėrybės. kad visos jos yra išreiškiamos pinigais. išstumdamas smulkų žemės ūkį.1. arba – vėlesne terminologija – apyvartos priemonės. ji pati . Apie tai. Galima sakyti. Aristotelis nesukūrė nors kiek vientisos ekonominės koncepcijos. Dėl to atsirado beturtis proletariatas – laisvi darbininkai. (Roma gyveno iš to. Tačiau nuo III a. ką bendro skirtingose prekėse išreiškia pinigai. neretai tiesiog vadinama ekonomine problema. arba vertės mato. Aristotelio požiūris šiais klausimais giliai įsiskverbė į visuomeninę sąmonę ir mažiausiai dviems tūkstančiams metų suteikė ekonominės minties kryptį. Kr. buvo uždrausta verstis piniginėmis operacijomis ir jiems gaunamą turtą teko investuoti į žemę. Senovės Romos ūkis plėtojosi panašiai kaip ir graikų. Aišku. Roma daugiausia buvo žemės ūkio kraštas su palyginti menkai išplėtotais amatais. Žemė jau nuo V a. iš dalies todėl. turtas tampa tikslu ir pradeda konkuruoti su kitais. Aristotelis darė tokią išvadą: „[. pr. Aristotelis siekė užbėgti pavojui šiai tvarkai už akių. Taigi pinigai padeda mainyti ir išmatuoti bei palyginti gėrybes. o ne gyventi dorai“. Azijos ir Afrikos. Prekės tampa lygios viena kitai dėl to. todėl buvo ne tik eksportuojama daug prekių į kitas šalis. Iš čia kilo ir nepritarimas tokiam elgesiui. Laukams dirbti buvo pakankamai vergų. nedaug ką naujo suteikę ekonominių minčių istorijoje. Tęsdamas savo mintį. senovės Romos ūkyje vyko svarbios permainos. kuriai esant atsiranda išteklių ribotumo (retumo) problema – pagrindinė šiuolaikinės mikroekonomikos problema. kad Romos patricijams (senatoriams) 220 m. pr. kurios būdingos natūrinėms atsargoms. Be to.

o netoliese – didelis miestas ir susisiekimo priemonės – upė. daugiausia sekė graikų filosofų idėjomis. Mokesčiai ir algos valdininkams taip pat mokėtos natūra. siekusio sustiprinti latifundijas: atsižvelgdamas į žemės ūkio prekybingumo augimą. Finansus buvo mėginta taisyti monetų klastojimu (Neronas sumažino sidabro kiekį denaruose iki 90 proc. grįžo natūrinis ūkis. Kr. jugerų – romėnų šeimai) ir pagerinti valstiečių padėtį (iš žemės pertekliaus. Tai galima aiškinti bendrais romėnų ir graikų ypatumais. iš kurių į Romą plaukdavo turtai. kad būtina „didžioji .. siejamos svarbios žemės reformos. Trajanas – iki 85 proc. Catonas Vyresnysis buvo natūrinio ūkio šalininkas. kurie neturėjo teisės pasitraukti nuo savo žemės sklypo. romėnų ekonominės idėjos nepasižymėjo gausumu ir originalumu. kai 134 m. nors ir rekomendavo „viską. kaip jau minėta. kai ūkinė suirutė jau buvo tolokai nužengusi ir verste vertė ja domėtis. pr.) Gracchų – su jų vardais. kurį stambieji žemėvaldininkai privalėjo grąžinti valstybei. sugebėję nukreipti piliečių akis į vidaus problemas ir apie dešimtį metų išlaikyti demokratinę valstybės bei piliečių interesų pusiausvyrą. vėliau Septimas Severas – iki 50 proc. vertė jas normuoti (imperatoriaus Diokletiano reformos. kas yra perteklinis. kuri pati neša vaisius“. prasidėjo bankrotai.) ir Gajaus (153–121 m. pr. b) brolių Tiberijaus (162–133 m. Galiausiai pasibaigus visiems užkariavimams ir išgrobus nukariautas provincijas. apylinkėse turi būti darbo rankų. išaugo jų perkamoji galia – dėl to ėmė kristi kainos. Kr. o apie III a. kur įsikūrusi sodyba. sukūrę pax romana su institucijomis. kurios galiausiai patyrė nesėkmę. o romėnai – veiksmo žmonės – buvo kariai ir administratoriai. kuriuose būtų nagrinėjamos vien tik ekonominės problemos. Jos.). pradėjo įsigalėti paveldimi luomai. iš kurio neturintys žemės ar mažažemiai Romos piliečiai galėjo gauti 30 jugerų sklypus). Kr. Senovės romėnų raštuose taip pat veltui ieškotume specialių veikalų. buvo įterpiamos į filosofinius. prasidėjo finansinė krizė. pr. nebebuvo kam dirbti dvaruose. buvo suformuotas naujas žemės fondas. palyginti su graikais. todėl juos imta skirstyti mažais sklypais arba nuomoti ūkininkams. kurios padarė didelę įtaką įstatymų leidybai ir politikai.. jūra. Tačiau šioje srityje jie. pritrūkus vergų.).gaminant šias gėrybes gamyboje didesnio vaidmens nevaidino ir nesukūrė rimtesnės pramonės. bet tai tik dar labiau pablogino iždo padėtį (tai atsitiko dėl Gresham’o dėsnio – „blogi pinigai išstumia gerus pinigus“). Markas Aurelijus – iki 75 proc. vietovė. juridinius raštus bei grožinę literatūrą. pr.. archeologo ir istoriko Varrono (116–27 m. Be to. pasibaigusios nesėkme ir Romos Imperijos bei darbo pasidalijimo sistemos žlugimu). sukėlė kainų augimą. Be to. c) agronomo. žemdirbystę laikiusio garbingiausiu užsiėmimu laisvam piliečiui ir parašiusio traktatą Apie žemdirbystę – praktinį vadovą vidutinio ūkio šeimininkui. bendras vaizdas keitėsi. o patys broliai Gracchai. Mokėjimų balansas tapo pasyvus ir daug aukso teko išgabenti į Rytus. Ekonominių reiškinių tyrimu jie užsiėmė tik tada. 234–149 m. Graikai buvo gyvo. vieškelis. galiausiai kovoje su stambiaisiais žemvaldžiais suerzintų senovės gynėjų buvo nužudyti. Kr. Tiberijus Gracchas buvo išrinktas liaudies tribūnu. vidurį denaruose buvo belikęs juokingas sidabro kiekis – 5 proc. kuriame rekomendavo įsigyti 100 jugerų (šiek tiek daugiau nei 25 ha) valdą „su gera žeme. Taigi.). siekusios apriboti stambiąją žemėvaldą (buvo draudžiama nuomoti daugiau kaip 500 jugerų valstybinės žemės vienam asmeniui ar 1 tūkst. ypač po to. kaip ir graikų veikaluose. jis užsibrėžė tikslą pagrįsti pastovių derlių gavimą šalyje ir įrodinėjo. Sumažėjus pinigų kiekiui. pr. nes į pramonės darbus buvo žiūrima nepalankiai. turi pasižymėti geru klimatu. ūkininkavimo laisvė ėmė nykti. aštraus analitinio proto. Kr.. Ryškiausios ekonominės mintys aptinkamos šių Senovės Romos filosofų darbuose: a) Catono Vyresniojo (Cato Maior. parduoti“.

h) Plinijaus Vyresniojo (Gajaus Plinijaus Sekundo) (23–79 m. kad tik per darbą žmogus pajaučia vienybę su gamta. mediciną. Tačiau viena jų – Epikuro (341–270 m. godūs lavonų krūvas ant krūvų be atodairos krauna. tai Plinijus Vyresnysis tiesiogiai smerkė vergvaldiškus santykius. be to. iki mūsų dienų išliko trys jo traktato Apie žemės ūkį knygos.). ir kita filosofija buvo individualistinė. „kokia duotoje sodyboje yra reikalinga įranga“. o stambiems žemės ūkio darbams – vynuogių rinkimui. Iš to kilo žmonių lygybės ir politinių bei luominių skirtumų neigimo idėjos. bet ir išsiaiškinti. pritraukiant kvalifikuotą vergų darbą. filosofiją. žemės ūkį. savo tikslu laikė palaimos siekimą laikantis tam tikrų dorybių – pirmiausia dvasios stiprumo ir susivaldymo. kurias kurstė gilūs to laiko lūžiai. Vergilijus visur grindė savo idėją apie tai. i) Cicerono. ir kompoziciškai apėmusios atitinkamai žemdirbystę. turto. tapo savotišku himnu žemės ūkiui ir valstiečio darbui. g) poeto Vergilijaus (70–19 pr. gyvulininkystei bei bitininkystei. pateigdamas vertingų agronominių patarimų. pr. Pažymėtina. ir buvusią pagrindiniu viduramžių žinynu). valgio negali pakęsti pas gimines savo ir bijo“. parašytos jau senatvėje po Spartako vergų sukilimo. gyvulininkystę ir sodybinį ūkį (paukštininkystę. pavyzdžiui. ypač pinigų. pr. troškimą. jis kvietė žemvaldžius nuosaikumui. Senekos. kurios individualizmas kilo iš naujų vilčių. piliečių krauju apipiltą.) filosofinę sistemą plėtojusi epikūriečių mokykla. kurios individualizmas plaukė iš tam tikros socialinės nevilties. pabrėžusio ir neigiamą turto reikšmę romėnų tautos dvasiai. Jie dažnai reiškė dviejų filosofinių mokyklų idėjas. O bendrumo idėją stoikai laikė visų veiksmų išeities tašku. parašiusio 12 knygų apie žemės ūkį ir kritikavusio griežtą elgesį su vergais bei pasisakiusio už protingai tvirtą egesį su jais – norint priversti vergus dirbti jis siūlė su vergais kalbėtis ir kartais net pajuokauti. 86–35 m. visų antikos žinių enciklopediją – Naturalis Historia (Gamtos istoriją. aukštino natūrinį žemės ūkį. Pagrindinė stoikų mintis buvo idėja apie natūralią būklę ir natūralią teisę. nors ir neparašiusio specialaus agronominio traktato. tačiau remiantis enciklopediniu išsilavinimu sukūrusio platų veikalą. nesiskaitant su gamybos sąnaudomis. orą ir saulę. Kr. Epikteto. pr. dažnai ignoravo palūkanų ėmimą. f) filosofo Lukrecijaus (T. kurio viena iš kūrybinių viršūnių – poema Georgikos. Poemos keturios knygos skirtos atitinkamai žemdirbystei. pr. kuomet pasimirusį brolį palydi. skirtingai nuo Columello. Marko Aurelijaus. Kr. e) Salustijaus (C. ir kt. Dėl to šios mokyklos atstovai gėrio ir dorovės centrą perkėlė į patį individą ir žmoniškumą. Varronas patarė ištirti Visatos pagrindinius elementus: vandenį. Catono . Romos mąstytojai. žvejybą ir bitininkystę). Aprašydamas valstiečių žemės ūkio rūpesčius. o taip pat juos specializuoti. kurią sudarė 37 knygos ir apėmė visas jo laiko žinių šakas: fiziką. Prieš beriant grūdus į dirvą. pirmą kartą išspausdintą Venecijoje 1496 m.). pjūčiai – geriau panaudoti samdomų darbuotojų darbą. kad jie „renka ir didina turtą. individo gyvenimo tikslu laikė savąją gerovę ir laimę. raginusio vykdyti agrotechninius eksperimentus. apie 98–54 m.). d) rašytojo ir agronomo Columello (I a. geografiją. džiaugiasi žiaurūs. ekonominiais sumetimais pasisakydami už smulkųjį žemės ūkį lyginant su stambiuoju.). sodininkystei ir vynuogininkystei.sąjunga“ tarp žemdirbystės ir gyvulininkystės. Kr. literatūrą. smerkė prabangą. pr. O antroji – stoikų mokykla. Lucretius Carus. žemę. kad romėnų vertės sąvoka visiškai atitiko jų praktinį protą ir.). Ir viena. Jo nuomone. reikia ne tik gerai pažinti vietines dirvas. Pastebėtina. kad jei Columellas dar turėjo tam tikrų iliuzijų dėl vergvaldystės. kaip ir graikai. Kr. Kr. Sallustius Crispus. bei kaip bendrumo atsiradimo priežastį įvardijo vien tik naudos siekimą. Kr. kuris piktinosi savo amžininkais dėl to.

Bijodamas. nebuvo neigiama ir valstybės įtaka ūkiniams reikalams. o vergai vis tiek turėtų dirbti. stambiąją žemvaldystę. 106–43 m. kad niekas neįžvelgtų šykštumo ir gobšumo“. Todėl norint gauti didelį pelną buvo siūloma „ramiai laukti aukštų kainų“.Vyresniojo buvo suvedama į gamybos išlaidas. Šiuose originaliuose traktatuose keliamos tokios pagrindinės ekonominės mintys: a) jis rėmė vergovinę tvarką. Tačiau kitų Romos filosofų darbuose (pavyzdžiui. kad „valstybė turi būti taip sutvarkyta. prigimtinės nuosavybių teisės nėra (nuosavybė įgyjama karų metu. kad ir aistrai. Tačiau tėvonijų (patrimonium) išsaugojimo klausimas jam buvo aktualus. d) pagal Ciceroną. o žmogaus dorovės srityje labai teigiamai vertino dvasinį orumą. kad būtų amžina“). Tačiau Catonas Vyresnysis priešinosi samdomo darbo naudojimui ir siekė užtikrinti pajamas vergų sąskaita. rekomenduodamas skaityti Ksenofonto veikalus. ir . Jis skyrė daug dėmesio jų darbo organizavimui. kad pripažįstama daikto naudingumo svarba kainos susidarymui. samdant juos vienai dienai. – taip ir karalių. Imperatorius Diokletianas savo edikte stengėsi nustatyti teisingą kainą pagal paprastas gamybos išlaidas. e) Roma mąstytojui buvo idealus pasaulio modelis su pačiu teisingiausiu gyvenimo būdu (Romos polio sunaikinimas Ciceronui reiškė „viso šio pasaulio žūtį ir sunaikinimą“. o žemdirbystę – vertingiausia tarp pragyvenimo šaltinių. šventinėmis dienomis jaučiai galėtų ilsėtis. o susirgusį vergą Catonas Vyresnysis rekomendavo parduoti kaip „pasenusį vežimą“. nes ragino: „Šeimos nuosavybę. von Hayek’as apibūdino net kaip „pagrindinį šiuolaikinio liberalizmo autoritetą“. c) stengėsi apibūdinti idealų valstybės pilietį nepriklausomai nuo luomo (smerkdamas perdėtą išlaidumą (sinistra liberalitas). atsirado teisingos kainos – verum pretium – sąvoka. kad vergai susivienys. o aistrai lyg šeimininkas vergams. kišosi į žemėvaldos santykius. šiomis savo mintimis labai primena merkantilistus. pr. ir pareigūnų. žemių okupavimu). ir karvedžių. kurią laikė kilmingiausiu užsiėmimu. siekusius kelti kainas. nurodinėjanti kūnui. kontroliavo rinkas. smerkę pinigų išvežimą ir svetimų prekių įvežimą. Kr. svarbiausi veikalai yra Apie valstybę ir Apie pareigas. galima rasti nuorodų.). Romos politinio veikėjo ir filosofo Cicerono (M. ribojo ar net stabdė tauriųjų metalų išvežimą ir t. Paminėtina. kuriai gėdinga leisti sunykti. Nors Romos įstatymai gynė privatinę nuosavybę ir sutarčių laisvę (būtent Romoje atsirado labai išplėtota ir daugeliu požiūrių griežtai individualistinė privatinė teisė). pavyzdžiui. sakoma. t. Vadinasi. nes ją žaboja ir malšina. nuvarginti juos sunkiu darbu ir pastatyti į sąlygas. reikalavo iki galo išnaudoti ir griežtai reglamentuoti vergų darbo dieną. pelną nagrinėjant kaip perteklių virš šios vertės. kurios būtų blogesnės už darbinių gyvulių. Todėl jis neabejojo. kurį F. Be vergų jis numatė ir samdomų už pinigus ar dalį derliaus darbuotojų panaudojimą šienavimui. Plinijus Vyresnysis. bet kūnui lyg karalius savo piliečiams ir gimdytojas vaikams. Besiplečiant mainams. vynuogių rinkimui. bet taip. A. Tullius Cicero. ekonominiu požiūriu svarbiausiu siekiu laikė teisingumą – labdarą. Catonas Vyresnysis rekomendavo skatinti tarp jų ginčus. reikia laikyti apskaitoje. Romos filosofai. kupiną paniekos žemiškiems dalykams). susirgusius jaučius reikia gydyti. – sakoma. Kainų susidarymas buvo patikėtas laisvai rinkai. b) pasisakė už stambiosios prekybos plėtojimą (šiuo požiūriu jis labai skiriasi nuo Senovės Graikijos mąstytojų). Valstybinė valdžia stengėsi reguliuoti palūkanas. kad Ciceronas antikinėje Romoje sakydamas savo garsiąsias kalbas jau naudojo žodį informacija ir valstybės veiksmus mėgo lyginti su žmogaus organizmu: „Mat kaip siela. privatinę nuosavybę. ypač Apie namų ūkį. baudė javų spekuliantus. Cicerono).

ir antrų veikalai. kaip žmogaus ekonominio gyvenimo pagrindą. Kr. kuris bendras visiems piliečiams ir kuriuo visi asmenys. tai yra išmintis. Galima spėti. kad jam rūpėjo jau ne socialinis asmenybės pripažinimas. kad žymusis oratorius.1. kaip norėtum. Pirmasis iš jose surašytų viešų įstatymų skelbė. aišku.. Neatsitiktinai jis pabrėžia. kad „jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitų asmenų nenaudai prieštaraujant įstatymui. buvo skaitomi ir studijuojami vėlesniais laikais bei turėjo įtakos ateities kartų ekonominių teorijų formavimuisi. Ir vienų. Ciceronas buvo tvirtai įsitikinęs. privalo nedelsdami siekti valstybės tarnybos. o romėnai rėmėsi individu. ir šiuo laikotarpiu ūkinis gyvenimas nesustojo.) veikalas Laiškai Liucijui – tai 124 laiškai. anot jo. pr. skirtos vergovės problemoms spręsti. deduktyvinio metodo laikais. romėnai daugiau formulavo privatinės nuosavybės individualistinę idėją. – sakė Seneka. kalbėdamas apie turtą. nors ir neragino vergus išlaisvinti. „O paskui į šias tobulai sutvarkytas sąlygas įsismelkė žmogaus godumas [. Tačiau. „Todėl reikia galvoti. vedančia kolektyvizmo link. kiek lengvesnis skausmas yra neturėti. ir patricijų.. Seneka manė. konstrukcijų amžiumi. kurie turi įgimtų sugebėjimų vadovauti. Kita vertus.. . tas stoicizmas. turi teisę naudotis“. vadinamas viduramžiais. kuris tęsėsi iki XV a. – 65 m. kurį suformulavo didysis romėniško stoicizmo novatorius.] ir. gynę vergvaldišką gamybos būdą. nepaisant padėties. Tai rodo. ir liaudies nurodymai vadovauja piliečiams ir sąjungininkams lyg kūnams siela. kuri respublikos laikais buvo Romos piliečio valstybinės ir moralinės vertės pagrindas. „ne kitaip juk tegali būti valstybė valdoma arba dvasios didybė parodoma“. ir tęsėsi iki XIII a.senatorių. kai pilietis vykdo savo pareigą valstybei. pirmiausia save laikė gimusiu valstybės reikalams (negotium) tvarkyti. Lyginant graikus ir romėnus galima būtų padaryti tokias išvadas: 1) graikai formulavo valstybės idėją su visa apimančiomis funkcijomis. Viskas buvę daroma bendrai. Nors jis kaip Ciceronas dar kalbėjo apie tėvoniją (patrimonium). tos pačios sielos ydingas ir nusilpusias dalis – aistras. buvo nebe valstybinės veiklos teorija. Taigi. kaip geriausioji sielos dalis. žmogus prarado viską“.4. o Europos šalyse V–XI a. kad su tavimi elgtųsi stovintys aukščiau“. Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų požiūriu viduramžiai dalijami į du laikotarpius: 1) ankstyvieji viduramžiai (daugelyje Rytų šalių prasidėjo III–VIII a. 1. pabaigos. kad pirmieji žmonės nekaltai sekė gamta. Stoikų filosofinės mokyklos atstovo Senekos (3 m. kurios ieškojimas ir nuvedė Senekos filosofiją uždaro individualizmo keliu. vedančiu individualizmo bei liberalizmo link ir jiems Dvylikos lentelių įstatymai įkūnijo svarbias individualios laisvės garantijas.). Viduramžių ekonominė mintis Žlugus Romos imperijai (476 m. o tik jos dvasinė ramybė. grynosios abstrakcijos. o šeimininkai taip vergus kankina. Viduramžiai paprastai laikomi grynai protinių. pykčius ir kitokias negeroves“. kuriuose reiškiamos ir ekonominės mintys.). vaikydamasis pertekliaus. taip pat aprėpiančiomis ir žmogaus gyvenimą bei veiklą. nes. Vakaruose prasidėjo laikotarpis. Seneka pasisakė prieš dvasinę vergovę ir kvietė elgtis su vergais humaniškai patardamas: „Elkis su žemiau stovinčiais taip. realiu gyvenimu nepagrįstų. kad rimta veikla tėra tokia. negu padėjo teoriškai pagrįsti asmenybės laimės problemą. negu prarasti“. tačiau jam nuosavybės tausojimo idėja daugiau trukdė. ne kartą šalinte nušalintas nuo pamėgtos valstybinės veiklos. 2) graikai rėmėsi valstybe. jog visi tie.

Šio laikotarpio ekonominės idėjos buvo visiškai priklausomos nuo bažnyčios. keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Jėzus Kristus sako: „Skolinkite nieko iš to nesitikėdami“ (Luko VI. nei interpretuoti. kad „Ne tas turtingas.). kad privatinė nuosavybė bendrą turtą pakeitė tik žmonėms nusidėjus (pavyzdžiui. draudimas imti palūkanas kanoninėje teisėje atsirado ne vėliau kaip IV a. Rytų Bažnyčioje Konstantinopolio patriarchas Jonas Auksaburnis (miręs 407 m. baudžiava.) ragino: „Nelaukite duonos trukumo. Ekonominės reikšmės turėjo tokios jų mintys: . iki XVI a. ir tai gerai parodo ekonominį tų laikų Europos skurdą. Nebuvo ryškaus visuomenės išsisluoksniavimo. jis nežemina žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo išraiška bei pagrindinė ekonominio proceso priežastis). Raštas (Mozės įstatymai draudė imti palūkanas iš brolio. taigi verstis prekyba.prigimtinė turto bendrumo idėja – buvo manoma.) skelbė: iš pradžių Dievas visą žemę paliko visiems. Rašte pažymėti nuodėmei. aptinkamos Bažnyčios tėvų raštuose. kad žmonės turi privačią nuosavybę. O dešimtas įsakymas draudžia geisti svetimo turto). Ankstyvaisiais viduramžiais. kai žmonės ištarė žodžius „mano“ ir „tavo“).palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas – draudimas lupikauti sudarė vieną iš svarbiausių kanoninės teisės punktų. Grigorijus iš Nysos.2) vėlyvieji viduramžiai (tęsėsi nuo XIII a. kuris nieko neturi. kad Dievas atidavė žemę visiems žmonėms. izoliuotas natūrinis ūkis (įstatymuose vadinamas „villa“). Jų raštuose buvo jaučiama akivaizdi graikų filosofijos. . kuris buvo labai menkos vertės. Vakarų Europa apie 486 m. . . Kiprijonas. nes palūkininkystę draudė Šv. pradžios).labdaros skatinimas.rankų darbo taurumo idėja (pagal krikščionišką sampratą darbas nėra tik vargas ir prakeikimas. kitaip negu manė Antikos filosofai Graikijoje ir Romos imperijoje. nei mums reikia“ bei pabrėžiama. kai beveik vienintelis užsiėmimas buvo žemdirbystė. kilę iš protėvių Adomo ir Ievos. Šv. o už teisės pažeidimus gresia bausmė.. Nesantaika kilo tada. kad . kuris supamas įvairių valdų. buvo būdinga neišplėtotas uždaras. (Juk ir Senasis bei Naujasis Testamentai patvirtina. . bet tas. kad tikinčiojo vergas. 35). sunykus ekonominiams miestų pagrindams. . Šv. tačiau nebuvo siūloma grįžti į ankstesnę situaciją.turtų kaupimo smerkimas – buvo pabrėžiamas turto reliatyvumas: „Viso blogio šaltinis – tai perteklius ir troškimas turėti daugiau. garsiausias iš graikų Bažnyčios tėvų Jonas Krizostomas (apie 347–407 m. ir.vergijos smerkimas – net ir mažiausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama.mėginimo pasipelnyti dėl kainų augimo smerkimas – Rytų krikščionių vienas iš ideologų Vasilijus Didysis (IV a.).įgimta žmonių lygybė – juk visi žmonės yra Dievo vaikai. . o privati nuosavybė atsirado dėl šykštumo. Iš jų minėtini Klemensas Laktancijus. kaip pinigą pasirinko dinarą. kaip Dievo nustatytos žmogaus elgesio taisyklės. Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Krizostomas irgi tikėjo. mėginant gaivinti senovės graikų filosofų idealus. bet ypač griežtai tai imta vertinti XI–XII a. priėmęs krikštą. kad pirkliai vargu ar gali gyventi be nuodėmės. kuri atsiranda iš troškulio pelnytis“. romėnų teisės ir Šventojo Rašto (ypač Naujojo Testamento) įtaka. kurią saugo dorovės dėsnis. vartojamas Šv. ne tas skurdžius. . Augustinas ir kt. bet tas. kuriam nereikia daug. Ambaziejus rašė. o kalbėdamas apie prekybą Tertulijonas sakė: „Žodis „pirkti“. kad ja išreiškiamos normos negalima nei paneigti. Septintas įsakymas skelbia: Nevok! Draudimo forma tokia aiški. apvilktos religijos skraiste. tampa laisvas. Ekonominiai Biblijos svarstymai Bažnyčios tėvų raštuose priimami kaip normos. kuriam daug reikia“.

Augustinas manė. ypač su neturtingaisiais ir vargšais. gaunami iš stambių prekybinių ir skolinimo operacijų. kad iki XI a. pakirtusi „komunistinius“ krikščioniškus judėjimus. Gimęs Tagastėje (Alžyras). kaip kenkiantys geriems papročiams. 4) Jėzaus Kristaus sekėjams ypač svarbus turto atsisakymas ir savanoriškas neturtas. bet kietina žmogaus širdį.. V a. Pastebėtina. 387 m. Galima teigti. Bažnyčios tėvai teigė. trukdo atsigręžti į Dievą. Pastarųjų nedarbinis kaupimas („dirbtinis turtas“) laikytas nuodėme. kad turto bei nuosavybės tyko pavojai. Augustino nuomone. o salas – su užeigomis pirkliams apsistoti. kuriame į Romos imperijos žlugimą reaguojama teze. kad Šv. Be to. jis vėliau perėjo prie neoplatonizmo. jis teigė.atidarytumėte savo aruodus [. Augustino (354– 430 m. Augustinas laikė dirbtiniu žmonių išradimu. ekonomines idėjas. kad prekybinis pelnas ir lupikiškasis procentas. pažeidžiantys mainus pagal teisingos kainos principą. kad „nesilaikant proporcingos lygybės visuomenė subyrės“. (Tačiau pati Bažnyčia. Žymiausias jo veikalas – De civitate Dei (Apie Dievo valstybę). kad skatintų draugiškus mainus tarp tautų ir sujungtų jas taikos ryšiais.. Augustino. etinės ir valstybinės idėjos (vadinamasis augustinizmas) viešpatavo per visus viduramžius. taip pat auksą ir sidabrą sukuria žmonių darbas. bet ir moraliniais sumetimais.). mąstysenai ypač daug įtakos turėjo neoplatonizmas. kad Dievas dėl savo gerumo nevienodai paskirstė įvairioms šalims gamtos išteklius ir žemės ūkio produktus. Augustinas pasmerkdamas pinigų ir turto troškimą kaip vieną iš trijų smukusio žmogaus didžiųjų nuodėmių. didindami savo turtus“. kad Dievo valia ne viskas gali augti ir būti gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje: tai padaryta tam. kurių kitos dvi buvo valdžios (libido dominandi) ir seksualinis geismas. pateikė pagrindines viduramžiško mąstymo gaires. išspausdintas 1467 m.) tarp šalių besidriekiančią jūros juostą palygino su erdvaus miesto turgaus aikšte. pagal teisingos kainos principą bei mokė. Šv. Jis manė. ardantys visuomenės solidarumą. kad prekės vertingumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į darbines ir medžiagines sąnaudas jos gaminimo procese. krikščionių rašytojų darbuose mažai domėtasi ekonominiais klausimais. . Todėl iš karto reikia pažymėti. būtinu palengvinti ir paspartinti mainų operacijas rinkoje dėl monetos „vidinio vertingumo“. turtas ir nuosavybė ne savaime blogi. kad jos vietą turi užimti krikščionių Bažnyčios persmelkta Dievo valstybė. kurio religinės. Jonas Auksaburnis įrodinėjo. ar net visai Jį užstoja. apsikrikštijusio ir tapusio Hipono (Šiaurės Afrika) vyskupu. kad brandžiai Šv. Teodoretas Kyrietis (miręs 458 m. kad turtą kaip medžiagines gėrybes. Samprotaudamas apie turtą. Pirmiausia buvo pabrėžiamas sielos išganymas. mainai vyksta pagal proporcingumo principą ir yra žmonių laisvos valios išreiškimo aktas.. 2) Turtas neretai siejamas su kitų žmonių išnaudojimu ir engimu. Toliau trumpai apžvelgsime žymiausio iš Bažnyčios tėvų – Šv. kad protinis ir fizinis darbas yra lygiaverčiai ir neturi daryti poveikio žmogaus padėčiai visuomenėje. Jis manė. Patį Šventojo Rašto teiginiais paremtą krikščionišką požiūrį į turtą bei nuosavybės sampratą galima apibendrinti taip: 1) Nuolat pabrėžiama. 3) Krikščioniškos artimos meilės įsakymas laikomas įpareigojimu pasidalyti savo turtu. kad tautas glaudžiai sujungtų keitimasis gėrybėmis. didina godumą ir egoizmą. filosofinės. kainų kėlimas ir spekuliacija buvo smerkiami ne tik ekonominiais. Kalbėdamas apie darbo pasidalijimą.] Nepelnykite aukso naudodamiesi badu ir nesinaudokite visuotiniu skurdu. tampa savitiksliai ir todėl turi būti vertinami kaip nuodėmingi reiškiniai. pradėjo kaupti milžiniškus turtus). Šv. Pinigus Šv. iš pradžių laikęsis manicheistinio dualizmo koncepcijos.

taip pat kai kurių Italijos valstybių monetų. atsirado įstatymai. Kotruli knyga išleista tik 1573 m. geometrija ir matematika. nepaverčiant jų prekėmis. kur buvo galima tik keistis pinigus. atsirado trilaukis ūkis. Pacioli. Jis 1458 m. kad žinių geometrijos. vekselių. Pastarasis dėstė įvairiuose Italijos universitetuose. kurioje mėginami spręsti teoriniai ir praktiniai aritmetikos klausimai. saugantys patentus. vartotas aikštei priešais namus pavadinti. tobulėjo žemdirbystės metodai. knygoje Summa de arithmetica. apleistus miestus. Vėlyvaisiais viduramžiais taip pat imtos praktikuoti valstybinės paskolos. perpektyvos ir „dieviškosios proporcijos“ srityse jis įgijo iš L. kryžiaus karų išjudintas gyvenimas gaivino senus. Pacioli knygos De Divina Proportione (Apie dieviškąją proporciją. bet ir jūrų plėšikavimo verslas veikė pagal akcinės bendrovės modelį). indėlių operacijos (vėliau žymusis prancūzų merkantilistas C. tarną – laisvu darbininku. kur parašė savo pirmąją knygą apie aritmetiką. Leonardo da Vinci savo užrašų knygutėje užsimena. geometria. kartu su akcinėmis bendrovėmis išsivysčiusios į vertybinių popierių biržas. dvejybinė buhalterinė sąskaityba. jog vekselis buvo išrastas taip vėlai. kad vėliau ne tik užjūrio prekybos ir kolonizavimo bendrijos. kurios teoriniai pagrindai galutinai suformuluoti jau feodalinės santvarkos žlugimo stadijoje. prekybos miestuose iškilo pirmosios biržos. lotyniškai vadinti bursa. padidėjo tauriųjų metalų gavyba. 1509 m.) iliustracijos. Montesquieu stebėsis: „Neįtikėtina. pamažu pavertęs buvusį poną darbdaviu. greta viešpatavusio žemės ūkio ėmė kilti nauja savarankiška ūkio šaka – prekyba. Trys odiniai pinigų kapšeliai. buvo palaikomi ryšiai su kitomis šalimis. giro. nes pasaulyje nėra nieko už jį naudingesnio). pagal rašytinių šaltinių datas kai kurie autoriai pirmenybę teikia kitam italų mokslininkui – B. geometrijos. studijavo matematiką Venecijoje. kuri buvo išleista Venecijoje 1494 m. šeimos herbe rodo. akcinių bendrovių. XIV a. o kai pirkliai Antverpene įsigijo nuosavą namą. kad tai prekybininkų šeima. kalbėdamas apie L. čekių. pažinojo Piero della Francesca. grįžo į gimtąjį miestą Sansepolkro. taip pat vadinami Bolsa. parašė knygą Apie prekybą ir sumanų pirklį. Pačio žodžio „birža“ (vok. Pirmasis teorinius dvejybinės buhalterijos pagrindus 1494 m. buvo greitai perkeltas į kitų miestų prekybos vietas. pinigų keitimo vietos. proportioni et proportionalita (Visas aritmetikos. pažymi Horst’as Kurnitzky’is. (Tiesa. atsirado naujas ekonominių žmonių santykių ryšys – mokėjimas pinigais. kuris ir sužadino jo domėjimąsi menu.). Tačiau B. Kaip. Ruveri. kurios pamažu išaugo iš kompanijų ir bendrijų (įdomu. Šią tezę patvirtina iki mūsų dienų išlikusios įvairių Italijos bankų knygos. Greta jų stovėjo genujiečių ir florentiečių namai. Kartu tai traktatas apie algebrą. tai buvo Renesanso žmogus: domėjosi menu. kad parašytų savo žymiąją knygą. t. Kotruli. miestai tapo jūros prekybos centrais. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas R. atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų – gildijų. kurio primityvesnis būdas šiame mieste pradėtas naudoti apie 1200 m.Vėlyvaisiais viduramžiais pamažu įsigalėjo mainai. dvejybinė buhalterija. Milane dirbo kartu su Leonardo da Vinci. kūrusi įvairius miestų amatus ir smulkiąją namų pramonę. y. Pacioli. Genujoje ir iš čia paplito po visą Italiją. atsirado 1340 m. ši sąvoka galutinai įsitvirtino. o 1489 m. Knyga tapo savo laikų . kurio teptukui priklauso L. o buvusį baudžiauninką. Tai savotiška enciklopedija italų kalba. van der Burse’ų namai buvo pirklių iš Venecijos konsulatu. Žodis „birža“. Borse) šaknų reikėtų ieškoti kilmingos van der Burse’ų šeimos Briugėje namuose. matavimo ir svorio vienetų pavyzdžių rinkinys bei žymusis mėginimas aprašyti dvejybinę buhalteriją – Particularis de Computis et Scripturis (Traktatas apie sąskaitas ir įrašus). dvejybinis įrašas. proporcijų ir proporcionalumo pažinimas) išdėstė „neapdainuotas Renesanso didvyris“ Luca Pacioli aptardamas Venecijos metodą.

Prancūzijos. ir susilaukė net šešių leidimų. kad gautų atlygį vėliau“. vertės matą. Nicholas de Oresme’us (?1320– 1382 m. 1525 m buvo išleista A. ir 632 metų) gimė islamo religija ir įsitvirtino Korano nuostatos. nes dvejybinė buhalterija – nuostabus atradimas. Nors jos skyrė daug dėmesio prekybai ir pritarė privačiai nuosavybei. IbnChaldun’as.) – leido iš esmės pakeisti visuomenės ir ūkinės veiklos santykį. atkreipęs dėmesį į ūkišką pinigų funkciją.bestseleriu. Pasirodžius L. politinius ir teisinius rašytinius šaltinius. Tai buvo viena pirmųjų knygų.) ir kt. Pacioli traktatui. Tomas Akvinietis. ir kapitalizmas.). dažnai datuojama nuo Romos žlugimo 426 m. bet kokios jos iš tiesų yra. Ji nurodė naują kryptį ūkiui ir prekybai bei pradėjo procesą. Ibn-Chaldun’as buvo kilęs iš Tunisoir visas jo gyvenimas bei kūryba susijusi su arabų šiaurės Afrika. išsklaidytų beveik vien tik po teologinius. Francesko Petrarka (1304–1374 m. Scholastinė doktrina – viduramžių filosofijos kryptis. Minėtini tokie mąstytojai: Rytuose ekonominės minties atstovas. L. feodalinė visuomenė įgavo aiškiai išreikštą luominį pobūdį. pamažu imdamas keisti viso pasaulio ūkio tvarką ir tuo pačiu kloti naujus visuomeninio. naudojantis paprasta buhalterija. kuriai būdingas religinis dogmų grindimas. darbą bei jo atlyginimą. bet draudė lupikavimą bei ragino dirbančiuosius nemaištaujant „dirbti čia. pradžioje (tarp 610 m. spaudos išradėjo Johannes’o Gutenberg’o (tarp 1394-1399–1468 m. o dabar tapo įmanoma stebėti ir nagrinėti visas vykdomas operacijas iki smulkmenų.) spaustuvėje ir skaitytų visoje Italijoje. Pavyzdžiui. Šv. kurio populiarintos dvejybinio įrašo idėjos.). Šv.). kapitalą bei palūkanas. mainus. augo miestai ir telkėsi amatai. prekybinė teisė. Ji pirmą kartą išspausdinta 1534 m. kur pagal rytietišką gamybos būdą valstybė tradiciškai išsaugojo teisę valdyti ir disponuoti didelėmis žemės ūkio naudmenomis. pirmiausia Dievo žodžio skelbėjai ir juristai. ir tai padarė ją prieinamą visiems besidomintiesiems. H. Paryžiaus universiteto rektorius Jean’as Buridan’as (1295–1358 m. tarp jų nominalistas. rėmimasis autoritetais kaip svarbiausiu tiesos kriterijumi. Visa tai ardė natūrinį viduramžių ūkį ir jis užleido vietą pinigų ūkiui. kuris dažnai apibūdinamas siaura kapitalizmo sąvoka. Neretai pabrėžiamas jo pažiūrų artumas su N. o tai lėmė tolesnę darbo specializaciją. Machiavelli’io pažiūromis. Sustiprėję pinigai ėmė kurti kapitalą – tai leido dar labiau didinti turtą. vadinamas „arabų Montesquieu“. Vokietijos. Philippe’as Dubois’as. Pacioli išreiškė formulėmis ir žodžiais (būtent tai yra jo nuopelnas) absoliučią kapitalistinės ūkio sistemos būtinybę. Taljanči knyga Aritmetikos žibintas. Manconi knyga Buhalterinės apskaitos kursas. Buhalterinių sąskaitų klasifikavimui svarbią reikšmę turėjo D. Bonaventura. rinkti didelius mokesčius nuo gyventojų pajamų iždo reikmėms. Šiuo laikotarpiu buvo daug daugiau ekonominių idėjų. iki Konstantinopolio žlugimo 1453 m. o Europoje – teologai ir scholastai (pavadinimas kilo iš lot. ir suformulavo vėlyvųjų viduramžių ekonomines pažiūras į nuosavybę. Givens’o vaizdingai įvardyta „komercijos vaiku“. Rytuose ryškiausia ekonomines pažiūras išsakė žymus arabų šalių ideologas IbnChaldun’as (1332–1406 m. amžiams įteisinusios klasių buvimą. Čia prasideda apskaita. Aristotelio komentatorius Albertas Didysis (1206–1280 m. Pirmiausia kapitalas užvaldė prekybą. viską buvo įmanoma patikrinti tik pasiekus rezultatą. Iki tol. Dauguma iš išvardytų rašytojų gyveno XIII ir XIV a. doctores scholastici) – katalikiška profesūra. Be to VII a. kaip sakė Johann’as Wolfgang’as Goethe (1749–1832 m. vėliau – amatus ir pagaliau ėmė skverbtis į patį žemės ūkį. savo apogėjų pasiekė XIII a. mėginęs paaiškinti gėrybių vertes. pinigus ir gyventojų skaičių. Anglijos) mokslininkų. „amžinybės . Taip pat atsirado draudimas. ne kokios jos turėtų būti..). kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindus. dvejybinio įrašo idėjas pradėjo skleisti daugelis Italijos ir kitų Europos šalių (Nyderlandų. išspausdintų vokiečių spaustuvininko. didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Egipte.

kad darbo produktai įsigyjami „dėl lygiaverčių (ekvivalentiškų. • mažas miesto gyventojų skaičius yra visų gyventojams reikalingų medžiaginių gėrybių trūkumo ir brangumo priežastis. kad ją pirmiausia lėmė miestų dydis. • miesto (kaip ir visos visuomenės) klestėjimas yra realus mokesčių. tiksliau. jų apgyvendinimas. y. Jo nuomone. kiekvienas žmogus galės gyventi pasiturinčiai ar net prabangiai. apmokestinimas atneša mažas pajamas nuo didelių įvertinimų“. Jis teigė. dėl kurių prie nuo seno buvusių žmonių ūkinių rūpesčių verčiantis žemdirbyste ir gyvulininkyste prisidėjo palyginti nauji užsiėmimai amatais ir prekyba. kurią XX a. kad šį vaidmenį atliktų visavertės monetos iš Alacho sukurtų dviejų metalų – aukso ir sidabro.] pagal vertę“). „visokio judamo turto“ vertę ir juos matė kaip „įsigijimo. pinigai atspindi „visko įsigyto“ žmogiškojo darbo kiekį. kad Ibn-Chaldun’as aiškiai nujautė Laffer’o kreivę. pastarojoje galima rasti ir naudingų idėjų bei istorinių-ekonominių apibendrinimų.. Ibn-Chaldun’o nuomone.. ir nuosmukį. pasireiškiantis kaip vertė“. problemą. kad „darbo vertės“ dydis priklauso pirmiausia . godumo ir išlaidavimo smerkimas. kaip vertės mato. apyvartos priemonės. Ibn-Chaldun’as taip pat pamėgino sustiprinti tikėjimą visuomenės luominės diferenciacijos amžinumu. laikui bėgant. tai leido jam daryti išvadą. visų ekonomikos šakų plėtojimas leis daug kartų padidinti tautos turtą. tarp jų muitų ir valdžios rinkliavų miestų rinkose.soduose“. jo terminais. Tam jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir iškėlė „socialinės fizikos“ koncepciją. Nuo to laiko Rytų šalyse įsigalėjusius antirinkinius postulatus pajudinti tapo ypač sunku. Kita vertus. t. kad dinastijos pradžioje apmokestinimas atneša didelias pajamas nuo mažų įvertinimų. dėl to (miestiečiams dalyvaujant žemdirbystėje) mažėja kainos pirmiesiems ir auga kainos antriesiems (staigiai augant paklausai prabangos dalykams). Pastarasis teiginys rodytų. kaip pakylėto požiūrio į darbą būtinybė (čia galime įžvelgti darbinės prekės vertės užuomazgas: Ibn-Chaldun’as skyrė dėmesį turtui prekės forma ir iškėlė gilią tezę. pastaroji prie tradicinių žmonių ūkinių užsiėmimų verčianti žemės ūkiu ir gyvulininkyste pridėjo tokias pažangias ekonominės veiklos sferas kaip amatai ir prekyba. tokių. šykštumo. simbolizuojantis ir jų klestėjimą. Galiausiai pinigus Ibn-Chaldun’as laikė svarbiausiu ūkinio gyvenimo elementu ir skyrė tokias jų funkcijas. „būtinu“ ir „praradusiu būtinumą“. Ibn-Chaldun’as taip aiškino savąjį tvirtinimą: „Turi būti žinoma. Tačiau tuo pat metu niekada nebus pasiekta visuotinė socialinė ir turtinė lygybė ir neišnyks visuomenės skirstymas į luomus pagal turtinius požymius ir „vadovavimo“ principą. Dinastijos pabaigoje. pastaba) mainų [. Jo požiūriu. perėjimas į civilizaciją ir atitinkamai perteklinę medžiaginių gėrybių gamybą. kad produktuose slypi „darbas. Ibn-Chaldun’ui priklauso mintis apie stadijinę visuomenės raidą. visuomenei evoliucionuojant nuo „primityvumo“ į „civilizacijos“ link. Plėtodamas tezę apie piliečių aprūpinimo pirmojo būtinumo ir prabangos dalykais. tai tuo pat metu liudija miesto klestėjimą. kaupimo ir lobių pagrindą“. ir iš esmės natūriniais mainais grįstos prekybos tinkamumu visuose visuomenės evoliucijos etapuose nuo „primityvios“ iki „civilizuotos“. – Aut. darbo užmokestį. supratimas objektyvaus pobūdžio pažangių struktūrinių pakitimų ekonomikos sferoje. dydžio mažėjimo sąlygomis. aštuntajame dešimtmetyje pasiūlė Arthur’as Laffer’as. Ibn-Chaldun’as visiškai netendencingai apibūdino „darbo vertę“. mąstytojas nurodė. turto kaupimo priemonės. Pagal tai savo Prolegomena jis priėjo šių išvadų: • augant miestams auga „būtino“ ir „praradusio būtinumą“ pakankamumas. pavyzdžiui. Jis ragino. arba.

buvo reabilituotas ir jo mokymas. pradėjo dėstyti teologiją Paryžiaus universitete.) popiežius Pijus V 1567 m. 1879 m. jo nuomone. 1269 m. prieš motinos valią įstojo į Domininkonų vienuolių ordiną. kaip ir pastaroji griežtai smerkė pajamas nuo procentų: Korane draudimas imti procentus skamba net griežčiau. paskelbė Šv. Tomui Akviniečiui buvo suteiktas Doctor Angelicus („angeliškojo daktaro“) garbės titulas. nuo pat pradžių skyrusio jį nuo krikščionybės. Po trejų metų jis grįžo į Italiją ir dėstė Neapolio universitete. 1998 m. Turtas. Praslinkus trejiems metams po Šv. Ibn-Chaldun’as skyrė rinkos kainą ir vertę. Tomo Akviniečio traktatas ekonominių minčių požiūriu buvo laikomas nebaigtas trijų dalių Teologijos sąvadas (Summa Theologiae. Tomas Akvinietis popiežiaus Grigaliaus X buvo pakviestas dalyvauti Bažnyčios ekumeniniame Susirinkime Lione. Tomo Akviniečio mokymą paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija. nuo „jo vietos tarp kitų darbų“ ir. nurodė. Kelionėje į šį Prancūzijos miestą jis susirgo ir kovo 7 d. nepaisant geranoriško požiūrio į prekybą ir prekybinį pelną. 1265–1274 m. kad rinka lemia visuomenės darbo pasidalijimą. Tomas Akvinietis vėl buvo pakviestas profesoriauti į Paryžiaus universitetą. popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio dar kartą pabrėžė Šv. Tomas Akvinietis gimė 1225 arba 1226 m. Katalikų bažnyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas). tai kaina bus „aukštesnė už jų darbo vertę“. kad prekeivis „perka už žemą kainą. kad islamo religijoje. Tomo Akviniečio darbų aktualumą teisingam tikėjimo ir proto santykių traktavimui. mirė Fosanovoje. Šv. kad jei rinkoje trūksta prabangos dalykų. o parduoda brangiai“. popiežiui Jonui XXII Šv. Pastebėtina. visuma. Taip jis nurodė. Tomas Akvinietis grįžo į Paryžių. Tomą Akvinietį paskelbus katalikų šventuoju. Tomui Akviniečiui sukako 5 metai. Paskui laisvųjų menų ir logikos studijas tęsė Neapolyje Frydricho II įsteigto universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Žymiausias Šv. ten jis beveik 10 metų buvo popiežiaus dvaro teologas. 1252 m. antra. Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo grafo Landolfo šeimoje. kuris jį pasiuntė studijuoti teologiją į Paryžiaus. Tomo Akviniečio mirties. kur jis praleido 9 metus. yra prekių. Tomą Akvinietį vienu iš Katalikų bažnyčios mokytojų. trečia. Šv. O prekybinį pelną jis traktavo grynai empiriškai. nes šie žmonės „mainais negauna ko nors atitinkančio šį darbą“. vėliau Vatikano pavadinta „amžinąja filosofija“ (philosophia perennis). Tačiau 1323 m.nuo „žmogaus darbo kiekio“. apspręsdama jo kooperaciją. popiežius Leonas XIII enciklika Aeterni Patris Šv. tapęs savotišku tiltu tarp Antikos graikų ir Renesanso epochos. 1244 m. Šv. 1259 m. Ne visi jie parašyti jo paties ranka – daugelį raštų jis yra padiktavęs keturiems savo sekretoriams. Pramoninio pelno gavimą Ibn-Chaldun’as aiškino tuo. Ekonomikos teorija. sausio mėnesį Šv.) – turbūt . Romoje išleisti jo raštai sudarė 18 tomų. – Aut. Šv. turinčių vertę. kad turtingieji „ką nors samdo“. 1570 m. ten įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir su dideliu pasisekimu 1257 m. Šv. Tomas Akvinietis yra parašęs apie 90 didesnių ir mažesnių veikalų. pastaba). Kai Šv. popiežius Urbonas IV pasikvietė jį į Romą. 1274 m. filosofas ir teologas Šv. Po Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563 m. nei Šventajame Rašte. islamo pasaulis neatsisakė jo iki šiol. paskui Kelno universitetus. Gyvenimo kelias. nuo „žmonių poreikio jam“ (darbui. Tarp vėlyvųjų viduramžių filosofų ryškiausiai ekonomines pažiūras išsakė italų vienuolis. Be to. Ibn-Chaldun’as pabrėžė. produkcijos mainus. jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyną Monte Casino. Kelne jo studijoms vadovavo ano meto garsiausias teologas ir filosofas domininkonas Albertas Didysis.

Pagrindinės Šv. kad pinigai negali gaminti pinigų. ieškojo socialinės nelygybės. Šv. „teisingos kainos“ nustatymo ir ekvivalentiškų bei proporcingų mainų „taisyklės“. Tomas Akvinietis. pripažindamas prekinių-piniginių santykių naudą. pagal kuriuos daugelį šimtmečių buvo traktuojamos ūkinio gyvenimo. kaip idealisto Platono pasekėjas Šv. Tomas Akvinietis. Tomas Akvinietis negalėjo nepastebėti amžius ekonominėje srityje vykstančios kovos tarp asmens ir daikto. Jis niekur neneigė ekonominio gyvenimo reikalų. O kadangi žmonių prievolės nevienodos. Tomas Akvinietis nustatė ir kiekvienam žmogui reikalingų turtų saiką – pagal einamąsias savo luomo pareigas. Šv. idėjinės Dievo valstybės. kad Šv. svarstydamas ekonominio veikimo normas. Šv. kaip ir su kiekvienu svetimu daiktu. kad jos priklausytų pavieniams žmonėms. Šv. savo mintis grindžia tais pačiais religiniaisetiniais principais. . Jo darbe šios idėjos suformuluotos griežčiau ir grindžiamos ne tik Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų raštais. visuomenės luominio skirstymo sąlygomis. bet ėjo toliau už Aristotelį. Kita vertus. Tomas Akvinietis nekūrė. bet tai. bet tik stengėsi juos pagrįsti „teisingos kainos“ idealais. (Kaip visos šios Šv. nagrinėjo ne tai. privalantys niekuomet nevergauti toms gėrybėms. nei anksčiau. nors ir nėra apriori motyvų. Augustinas. Ekonominis gyvenimas Šv. Žemiškosios gėrybės sukurtos žmonių naudai. Šv. Pasisakė už privatinę nuosavybę ir jos gynimą. su kuriuo. tarp dvasios ir medžiagos. Augustino – didingų žmonijos ateities organizacijos sumanymų kūrėjo ir karšto kovotojo už tos tolimos krikščioniškos ateities planų įvykdymą. reikia elgtis atsargiai. suinteresuoti. teiginį. palyginti naujo „paaiškinimo“. Tomo Akviniečio pažiūros socialinės-ekonominės sąrangos srityje iš esmės skyrėsi ir nuo kanonizmo pradininko Šv. Anot Šv. šios prigimtinės teisės išdava (jus gentium). Tiesa. kad gėrybės būtų privati ar kolektyvinė nuosavybė. yra kiekvienos kultūrinės pažangos veiksnys. visuomet išlaikant „teisingos kainos“ reikalavimus. gerai rodo XX a. Tomo Akviniečio. neigiamą požiūrį į ūkininkavimą dėl pinigų (jis irgi manė. remdamasis Aristoteliu. Tomas Akvinietis. pabrėžė Šv. kad profesionaliems prekijams būdingas moralinis netobulumas). Tačiau iš tikrųjų Šv. įvertindamas savo gyvenamojo laiko realijas. Todėl tomistinė ekonomika yra normatyvinis mokslas. tarnauja jiems. Tomo Akviniečio idėjos apie privačią nuosavybę ir šiandien įtakoja Bažnyčios mokymą. nes yra žmogaus asmens kūrinys. kas yra. kaip ir Šv. rimtais ekonominiais argumentais ūkio gyvenime jis teikė pirmenybę už asmeniui ir dvasiai. Tuo pačiu nuosavybė padeda aiškiai atverti kompetencijos ir atsakomybės sritis ekonomikoje. Absoliuto. kad Šv. Tomui Akviniečiui yra aukščiausiojo krikščioniškojo universalaus ūkio šeimininko. Tačiau patys žmonės. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos buvo labai svarbios. Tomas Akvinietis iš Aristotelio perėmė turto skirstymą į natūralų ir dirbtinį. Tomo Akviniečio ekonominės mintys pateikiamos žemiau. Šv. žinoma. kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti ūkio gėrybes. bet jai neprieštarauja. Augustinas. bet drauge išnaudoti visas to įrankio galimybes. ūkinių veiksmų pradmenis. vienintele žmogaus veiksmų norma bei viso universalaus ūkio struktūros pradmeniu jis laikė teisingumą. nelygūs ir žmonių turtai. nes nuosavybė suteikia stiprų akstiną žmogui dirbti. Tačiau jis ne tik giliai komentavo Aristotelį. kas turėtų būti. Tomas Akvinietis. kuri buvo daug labiau diferencijuota. 1. kompetencijos hierarchija neleidžia kilti ginčams ir nesantaikai – tai irgi. iš pirmo žvilgsnio atrodo. nuosavybė nors ir nėra kilusi iš prigimtinės teisės (jus naturae). duotas įrankis. ne tik stengėsi persunkti jo ekonomines doktrinas Evangelijos dvasia. bet kaip tikras realisto Aristotelio mokinys norėjo paversti konkrečią žemės valstybę Dievo valstybe. bet ir didžiausio senovės pasaulio filosofo Aristotelio mokslu.autoritetingiausias katalikų teologijos doktrinų rinkinys. Pažymėtina. Ir svarbiausia.

Šv. kuris gali gyventi pagal savo socialinę padėtį. Tomas Akvinietis atkreipė dėmesį į daugelį pavyzdžių. atrodytų. Prekybinį pelną jis aiškino ir kaip . Neneigdamas šio principo. – tarnauti darbui ir taip įgyvendinti pirmąjį nuosavybės struktūros principą: gėrybės skirtos visiems ir visi turi teisę jomis bendrai naudotis“). atsisakydamas daikto. Jis teigė. pagal Šv. 100 metų jubiliejaus proga. daiktų mainams. 4. Tomo Akviniečio nuomone. nes kainos priedas kompensuoja žalą. Pagal šį postulatą negarbingas aukso ir sidabro. Toliau plėtojo mainų pagrindo problemą. kurią patiria pardavėjas. jei jis yra gyvenimo lėšų šaltinis prekeiviui ar panaudojamas garbingiems tikslams (padėti vargšams. ar visuomeninės bei kolektyvinės nuosavybės forma. kai daiktas „patenka vieno naudai darant žalą kitam“.pabaigoje pasirodžiusi Jono Pauliaus II enciklika Centesimus annus. Vadinasi. žmogus. Tvirtindamas.) kalbant apie gamybos priemonių nuosavybę teigiama. Jis reikalavo. bet pabrėžiamas turto pavojus sielos išganymui. kad jo atliekamais turtais būtų aprūpinti vargingesni žmonės. toks turto kaupimas nėra nuodėmė. kad pinigai negali gaminti pinigų. Kiek detaliau aptarsime šias Šv. turi atiduoti visa. Kaip ir Aristotelis. Jo rezultatas yra proporcingas ir ekvivalentiškas. o pati privati nuosavybė apibūdinama kaip „Kūrėjo numatyta žmogaus vystymosi galimybė“ ir kaip „didelė pagalba ugdant charakterį“ gyvenant rinkos ekonomikos sąlygomis. religiniams ir kitiems visuomeniniams poreikiams ir pan. nei jis vertas“. nei darbu. paskelbtos popiežiaus Leono XIII. t.. daugiausia darbo išlaidose. kurioje pabrėžiamas asmeninės laisvės ir privačios nuosavybės ryšys. 2. 3. Jis laikytas nuodėme. 1891 m. 5. kaupimas negalėjo atitikti visuomenės moralinių normų. Mainus senovės pasaulio ir ankstyvųjų viduramžių tyrėjai pagal romėnų teisę. kurioje buvo iškelta laisvo sutarimo tarp mainų dalyvių idėja.. užtikrinančiu išgaunamos naudos lygybę. Tačiau net ir tada jis vis tik „nebus parduotas brangiau. Kitoje enciklikoje Laborem exercens (1981 m. Ir tada „bus galima teisėtai pardavinėti daiktą brangiau. nei yra vertas savininkui“. iš prigimties laikytų „dirbtinu turtu“. ir teigdamas. Tačiau. Vadinasi. Tomo Akviniečio ekonomines nuostatas. kad prekiauti dėl pelno iš esmės gėdinga. teisingos kainos problemą. Jis pripažino dvi pinigų funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė. kad šis ekvivalentiškumas turi pasireikšti gamybos išlaidose. turtai nesmerkiami. Tomas Akvinietis vis dėlto nesmerkė prekybinio pelno. Tomą Akvinietį. pirmiausia pagal luominį teisingumo supratimą. kad „[. Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus. į turtą nuo Šv.). visuomenės reikalams. Kitais žodžiais tariant. Augustino laikų kanonistai žvelgė kaip į materialių gėrybių visumą. Šv. jeigu buvo pasiektas kitomis priemonėmis. Taigi. esant neekvivalentiškiems. Šv. Nagrinėjo pinigų problemą. mainų sąlygos pažeidžiamos tik tada. natūralia forma. „teisingos kainos“ (jas aptarsime truputį vėliau) gali būti privačios nuosavybės augimo ir „nuosaikaus“ turto sukūrimo neginčytinas šaltinis. todėl čia būtinas nuosaikumas ir pusiausvyra. liepė kiekvienam savyje atsakingai ugdyti artimo meilę. nes tikrasis prekybos tikslas – visuomenės aptarnavimas. kad žmogus būtų pasirengęs tarnauti kitiems ir varžytų savo egoizmą visuomenės gerovės labui. paskelbta pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. juo laikydamas mainomų daiktų naudos lygybę. kas jo pragyvenimui nereikalinga. y. paverčiančių mainus grynai subjektyviu procesu. buvo traktuojami kaip žmonių valios išreiškimas. o ne asmeninio pelno siekimas.] vienintelis jų turėjimą pateisinantis motyvas – ar tai būtų privačios nuosavybės. kritikavo pinigų skolinimą.

pažymėtina. kas jam jau nebepriklauso. taip buvo vadinami viduramžių filosofai teologai) laikė vartotojiškos paskolos atmaina. ko jis jau nebeturi. o ekvivalentišką pinigų sumą. ką skolininkas gauna į savo dispoziciją kartu su skolinama pinigų suma. Tomas Akvinietis nukrypo nuo Aristotelio teorijos ir aiškindamas procentą (palūkanas). kad pastarasis grąžins skolintojui būtent tuos pačius grūdus. Pretenzijos į procentines pajamas šiuo atveju buvo atmetamos dėl to. Tačiau klausimas apie teisėtumą parduoti laiką toje epochoje skambėjo mažų . o ne pelno šaltinis. kad paskolos yra solidari žmonių tarpusavio pagalba. Tomo Akviniečio raštuose sunku rasti viduramžiams būdingo prekybos niekinimo.užmokestį už darbą. kurias jis gavo (ar galėjo gauti) naudodamasis nuomojamu turtu. jam nėra nei gera. kaip ir kiekvienas kitas dalykas. bei buvo įsitikinęs. kad grąžinti reikės ne būtent tas pačias monetas. Tokia ji tampa atsižvelgiant į tikslą. parduoda laiką. Šv. skolintojas praranda galimas pajamas (lucrum cessans). kad nuomininkas turi dalintis su savininku dalimi pajamų. skiriantis jį nuo atsiskaitymo dienos. taigi jis susiduria su pinigų skolinimo rizika (dammum emergens). naudodamas svetimus pinigus. priešingai. įsigydamas namą ar žemės sklypą). Todėl Šv. Kita vertus. ir pasibaigus nuomos laikui būtent šis turtas (o ne jo ekvivalentas) turi būti grąžintas. Jų nuomone – panašiai kaip ir pavyzdyje su grūdu maišu – pasiskolinti pinigai (kaip monetų visuma) tampa skolininko nuosavybe ta prasme. yra skirtos vartojimui. – tai laikas. vadinasi. Turi būti grąžinta pasiskolintos gėrybės ekvivalentas. kad lupikautojas parduoda: a) tai. Skolinimo rūšis numano ir atsakymą į klausimą apie pajamų iš skolinimo teisėtumą. Šie argumentai logiškai kilo iš priimtos pinigų koncepcijos (Šv. Vadovaudamasis asmens pirmenybe pagrįstu visų žmonių solidarumu. kaip ir kiekvienas kitas darbininkas. jis teigė. kurias gautų naudodamas pinigus (pvz. turi gauti atlyginimą už savo darbą. Vienintelis dalykas. nei bloga. Norint geriau suvokti šią Šv. kas neegzistuoja. O vartotojiškos ar piniginės paskolos atveju. Vis dėlto Šv. reikalaudamas mokesčio už naudojimąsi šiais pinigais. Be to. Pati prekyba. kad imti mokestį už pinigų skolinimą negalima dėl pačios pinigų prigimties (pinigai išrasti mainams). procentas gali būti pateisinamas.. maišą grūdų). mūsų pavyzdyje – toks pat (bet ne tas pats!) grūdų maišas. To atlyginimo didumą nustato socialinė pirklio padėtis (jis turi teisę gyventi padoriai. Piniginę paskolą scholastai (gr. kad visi žmonės aktyviai dirbtų visų gerovei ir bendromis jėgomis stengtųsi pašalinti atskirų gyventojų sluoksnių bei klasių vargus. Pirmu atveju. Šia nauda jis turi pasidalinti su skolintoju. kas jam nepriklauso. b) tai. joks papildomas mokėjimas (be pagrindinės skolos grąžinimo) buvo neleidžiamas. tai. jei pirklys prieš parduodamas daiktą jį pagerina. tai. Nuomos atveju savininko reikalavimas gauti į procentines pajamas buvo laikomos pagrįstu. tos konkrečios gėrybės. Tomas Akvinietis pastebėjo. reikalaujančiu. skolintojas gali patirti akivaizdų nuostolį. arba visuomeninė pačios prekybos reikšmė. c) galiausiai. skolintojas mėgina antrą kartą parduoti tai. Manyta. kurias nuomininkas pasiskolina (pavyzdžiui. kad esminis jo analizės aspektas buvo iš Romos teisės perimtas dviejų skolinimosi rūšių – vartotojiškosios ir nuomos – skyrimas. ką jis kartą jau pardavė. pagal savo luomo reikalavimus). kurios buvo paskolintos. kuriuos anksčiau pasiskolino. Faktiškai šios gėrybės tampa nuomininko nuosavybė – niekas nemano. skolininkui ne laiku grąžinus pinigus. jog skolindamas pinigus. Taigi pirklys. Tokiu atveju. scholastes – atsidavęs mokslui. Kitaip yra su nuoma: čia nuosavybės teisė į nuomojamą turtą skolininkui neperduodama. Tomo Akviniečio nuostatą procentų (palūkanų) atžvilgiu. kuris priklauso visiems. Tomo Akviniečio požiūrį į pinigus detaliau aptarsime truputį vėliau): jei pasiskolinti pinigai tapo skolininko nuosavybė. skolininkas gauna tiesioginę naudą kaip pelną. dėl kurio ji vykdoma.

suteikianti pardavėjui galimybę išlaikyti gyvenimo būdą. valstiečiai – maisto produktus ir t. indėlis sprendžiant teisingos kainos (lot. pavyzdžiui feodalas. nei yra vertas turėtojui“. nei pats daiktas yra vertas“. Negishi’s. Tomo Akviniečio nuomone.mažiausiai nerimtai ir buvo laikomas grynai retorišku. Pavyzdžiui. Tomo Akviniečio metodologinis principas. kuri kanonistų ekonominiame mokyme buvo sąvokų vertė (vertingumas) ir rinkos kaina pakaitalas. jei ankstyvieji kanonistai. nes pastarasis turi kainos nustatymo laisvę. Tomui Akviniečiui „teisingos kainos“ pagrindimo sąnaudinis požiūris pasirodė nepakankamai išsamus. tai Šv. atitinkantį jo socialinę padėtį (luomą). Tomo Akviniečio teisinga kaina buvo dviejų vienas kitam prieštaraujančių principų įkūnijimas. kurių pozicijos yra silpnesnės. Kaip pastebėjo T. priklausančią Dievui. padedanti nustatyti kainą tada. Tuo pat metu daiktas „nebus parduotas brangiau. kai kurie scholastai net pripažino teisę valstybei nustatyti kainas. Jis rašė: . tikrai nemažas. mainų dalyvių statusas). Priešingu atveju bus padaryta žala ir pardavėjui. savo mintis grindė dieviškąja (natūralia) paskirtimi. nes ją veikia ne rinkos veiksniai. transportavimui). Pirmoji teisingumo rūšis ir realizuojama kaip kaina. teisingos kainos teorija – tai normatyvinė teorija. Antroji teisingumo rūšis. nes kaina turi būti „teisinga“ ne tik pavienio individo. arba konkurencija jose netobula. Tačiau toks prieštaravimas turėjo realų pagrindą: luominėje viduramžių Europoje skirtingi socialiniai sluoksniai pasireiškė kaip skirtingų prekių tipų pardavėjai: cechiniai meistrai pardavinėjo savo pačių pagamintas amatininkiškas prekes. pirkliai – užsienietiškas (užjūrio) prekes. Jei pirmoji teisingumo rūšis grindžiama visų mainų dalyvių lygybės pripažinimu. tai antroji tokią lygybę neigė. nulemtų žmogaus godumo. kuris negaus jo padėtį visuomenėje atitinkančio pinigų kiekio. Tomas Akvinietis „patikslino“ šį „įrodymą“ luominio visuomenės skirstymo naudai.. Jo manymu. leidęs jam sofistikos priemonėmis priešingai pakeisti ūkinio reiškinio ar ekonominės kategorijos pirminio traktavimo esmę. bet neskyrė šių dviejų rūšių vienos nuo kitos pagal jų poveikį žmogaus vertingumui dėl užimamos padėties visuomenėje. Šv. Ją nustatydavo feodalai ir įtvirtindavo tikroje teritorijoje. iki visiškai negarbingų. XX a. kanoninės doktrinos šalininko. kuris atitiktų svarbą. justum pretium) problemą. pardavėjas. Tačiau Šv. Šv. laiką traktavusiems kaip bendrą nuosavybę. atkeliavusią iš Antikos ir ekonominio nuosmukio metais tapusią politiniu reikalavimu. bet visuomet ūkininkams duoti už jų produktus tokį atlyginimą. bet ir visos visuomenės mastu. Tomas Akvinietis išskyrė dvi teisingumo mainuose rūšis: teisingumą „pagal daiktą“. Šv. Tam. atspindinti įvairias poreikių rūšis. Todėl ši teorija skirta užtikrinti prekybos naudą net ir tiems jos dalyviams. Dvipusės monopolijos ar izoliuotų mainų atveju nustatyti pusiausvyros kainą neįmanoma. skirstytas pagal etinį kriterijų nuo natūralių. mes turėtume mokėti už žemės ūkio gaminius ne rinkos paklausos ir pasiūlos nustatomas kainas. kurią ūkininkų klasė turi mūsų šalies ūkiui ir visai tautai. kad toks vertinimų dvilypumas – labai būdingas Šv. Tomo Akviniečio. nes privilegijuotojo sluoksnio „visuotinė svarba didesnė“ nei valstiečių ar amatininkų. t. nei vartotojas negalėtų pasinaudoti rinkos konjunktūra. (pvz. skirstydami darbą į protinį ir fizinį. realizuojama kaip kaina. kai neegzistuoja arba pačių rinkų. gali „teisėtai parduoti daiktą brangiau. ir visam visuomeniniam gyvenimui. nuorodomis į darbines ir materialias išlaidas prekinės gamybos procese. aforizmas „Laikas – pinigai!“ buvo visiškai svetimas viduramžių žmonėms. pirmiausia apeliavusį į atskiro individo sąžinę. visiškai pateisinamų. atspindinti darbo sąnaudas ir kitas išlaidas (medžiaginiams ištekliams. Pastebėtina. Taigi Šv. ir teisingumą „pagal dalies santykį su visuma“. kad nei gamintojas. Tai sąvoka. Teisingos kainos dydį ankstyvųjų viduramžių atstovai visuomet aiškino.

prigimtis skiriasi ir atitinka vieną iš visuomeninių luomų). vienos renka medų. kad žmonės tikslingai naudotų suteiktus gabumus. Į pinigus (monetas) Šv. Tačiau amžinas yra žmonių gabumų nevienodumas. Pastebėtina. kuris ir suteikia pagrindą žmones suskirstymu pagal luomus. Šv.) net 60 kartų). kad skirtingi žmonės linkę į skirtingas profesijas“ (kursyvas autoriaus). šis darbas nėra prekė. vertė.. įvairius gabumus. tačiau kiek nemalonus. Tomo Akviniečio pažiūrų šiuo klausimu panašumą į senovės Indijos rašytinių šaltinių – Vedų – nuostatas. kad išgelbėtų likusiuosius. Ta pati „teisinga kaina“ turi normuoti ir darbo atlyginimą. Pavyzdžiui. kurių pečių neslegia pasaulietiniai rūpesčiai. gabumai. čia galima įžvelgti neįtikėtiną Šv. o per 10 metų (1351–1360 m. kiti stato namus. O turtą gali kurti tik žmogus darbas. kad. nustatė ir įvairius pašaukimus. sekdami Corpus Juris Canonici – viduramžių Katalikų Bažnyčios įstatymų rinkiniu. Vadinasi. leidžiantį pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius. o motinėlė visiškai nedalyvauja medžiaginiame darbe. Ten taip pat teigiama. troškimas pelnyti pinigų pigiai nusipirkus ir brangiai pardavus apraizgo žmogaus sielą ir atitraukia ją nuo aukštesnių dalykų. kurios kainą galėtų nustatyti rinka. lupikiškasis procentas.„Žmonių skirstymą pagal įvairias profesijas pirmiausia lėmė dieviškasis apreiškimas. Tomui Akviniečiui asmeninis žmogaus darbas buvo svarbiausias gamybos veiksnys. (Beje. o dalis žmonių. kuris nori. nors monetoms būdingas „vidinis vertingumas“. atrodo. amžinos kategorijos. mokė jis. Tomo Akviniečio giliu įsitikinimu. kad nepaisant menkų simpatijų prekybai. Tomo Akviniečio nuomone. būtent šis darbo pasidalijimas ir sukuria luomus.] Antra. Dievas davė žmonėms nevienodus. natūralios priežastys. Nustatant darbo atlyginimą. turi atsidėti dvasiniam gyvenimui. . Teologijos sąvado autorius užėmė ir tokių ekonominių kategorijų. traktuotės atžvilgiu. kad jų atsiradimo priežastis buvo žmonių išreikšta valia norint turėti „teisingiausią prekybos ir apyvartos matą“. pelnas jam savaime nei ydingas. kitos iš vaško lipdo korių akutes. Jis už savo darbą turi gauti deramą savo padėčiai pragyvenimą. Dvilypę ir kompromisinę poziciją lyginant su ankstyvaisiais kanonistais. Kita vertus. o kapitalui nepripažino jokios produktyvios vertės. Kita vertus jis suteikė valstybei teisę savo nuožiūra nustatyti kalamų pinigų „nominalų vertingumą“. todėl tas pats Dievas. Šv. suskirstęs žmones į luomus [. kaip turtas. Kaip ir bitės. Jis nurodė. Tomo Akviniečio įsitikinimu. vis dėlto valstybė turi teisę leisti monetos vertingumo tam tikrą nukrypimą nuo jos „vidinio vertingumo“. kažkokios metafizinės. lėmusios tai. Viena vertus jis pripažino. prancūzų karalius Jonas Gražusis vien per dvejus metus (1359– 1360 m.. visi kapitalistai. nei nedoras. Ypač jie piktinosi nuolatiniu monetų keitimu ir falsifikavimu (pvz. Nuosekliam ir griežtam asmens pirmenybės šalininkui Šv. kuriuos tų laikų rašytojai. Išreikšdamas savo palankumą nominalistinei pinigų koncepcijai. pinigai. kad niekada nenurims ir tęsis amžinai. mainai. kad žmonės turi skirstytis į luomus ir vykdyti skirtingas pareigas. prekybinis pelnas. Dėl to šis troškimas tampa menkystės ir nedorybės priežastimi. lemiama reikšmė turi tekti ne darbo rinkos sąlygoms. ir čia mokslininkas lieka ištikimas savo polinkiui į dvilypumą. tik naudoja svetimą darbą. kuriame popiežius Inocentas III savo laišku Argonijos karaliui Pedrui II griežtai įsakė nebloginti monetų ir jas kaldinti tik teisėto svorio. nes kiekvieno žmogaus pašaukimas. Jie nėra amžini. bet paties darbininko asmeniui. gyvenantys iš kilnojamojo ir nekilnojamojo kapitalo pajamų. taip ir žmonės: vieni aria dirvas. kad monetų gadinimas gali padaryti beprasmį pinigų vertės matavimą užsienio rinkoje. viduramžių rašytojai labai domėjosi monetų klausimais.) Turo svarą keitė 33 kartus. Jis kur kas mažiau dėmesio gamybos procese skyrė žemei. Teologijos sąvado autorius pripažino. Tomas Akvinietis žvelgė panašiai kaip ir Antikos bei ankstyvųjų viduramžių atstovai. Šv.

3. . harmonijos. kad vėliau (nuo 1450 m. pinigų falsifikaciją laikė blogesniu dalyku net už palūkanų ėmimą. Veikale taip pat buvo nagrinėjama bimetalinė monetų sistema. kad N. kad pinigai atsirado žmonių susitarimo rezultate. Jis. kai paaiškėjo tiesioginių prekinių mainų nepatogumai. kai kurie iš jų kėlė per didelio gyventojų skaičiaus pavojų. nurodant jos nepatogumus. ir nepasotinamą pelno troškulį. teigdamas. vyravusias arabų Rytuose. N. o vėliau vyskupas Nicholas de Oresme’us savo veikale apie pinigus De origine.) žmonių skaičius Europoje sparčiai didėjo. prigimtį ir teisę keisti). Kas bendro tarp Antikos ir viduramžių mąstytojų ekonominės minties? 10. galima pastebėti. ir. kad žmogaus ekonominiai tikslai turi priklausyti nuo aukštesnių dvasinių tikslų. veikale buvo teigiama. Apibūdinkite Aristotelio koncepcijos apie ekonomiką ir chrematistiką esmę. kaip pabrėžė Johannes’as Messner’is. padarytus juodojo maro). smerkiančios gobšumą.kaip pinigai pradėjo funkcionuoti auksas ir sidabras. Pateikite senovės ir viduramžių ekonominių idėjų ir koncepcijų autorių argumentus. Ką naujo ekonominės minties plėtrai suteikė Senovės Romos mąstytojai? 7. Buridan’u. kurio reikėtų vengti susilaikymu. Kas buvo būdinga idealios valstybės modeliams Platono ir Aristotelio kūriniuose? 6.vadino piniginiu maru – morbus numericus. Kokios ekonominės mintys būdingiausios Senovės Graikijoje? 4. Apibūdinkite pagrindines viduramžių ekonomines mintis. sekant savo mokytoju J. natura. jure et mutationibus monetarum (Traktatas apie pinigų atsiradimą. kad valstybė turi teisę į nuosaikų senjoražą už savo paslaugas leidžiant į apyvartą pinigus. Be to. kad „blogieji pinigai išstumia iš apyvartos geruosius“. 2. pasisakoma už pinigų „vidinį vertingumą“. Tomo Akviniečio moralinio nuosprendžio. – o tada jau buvo galima – kompensuoti didžiulius praėjusio šimtmečio nuostolius. nepaisant Šv. Pažymėtina. nuosaikumo idėjos. Kuo skyrėsi ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių scholastų ekonominės idėjos? 9. Apibūdinkite pagrindinius ekonominius teiginius Senovės Rytuose. konstatavo kažką panašaus į vadinamąjį Gresham’o dėsnį. Scholastų teigimu – didelės šeimos yra pageidaujamos. Scholastai pripažino. tapusio vienu iš pirmųjų metalinės pinigų teorijos atstovų. Karlo V mokytojas. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. 8. 5. (Pažymėtina. de Oresme’us teigė. de Oresme’aus. kad vėlyvųjų viduramžių mąstytojų ekonominėse pažiūrose vyravo pusiausvyros. panašiai kaip savo laiku Aristofanas. Tiesa. nuolat primenančios. katalikiška ekonomikos etika jau nuo XIII a. Gyventojų skaičiaus klausimu jie laikėsi skirtingos nuomonės nei Antikos laikų filosofai ir buvo didelio gyventojų skaičiaus šalininkai. kuriais jie gynė natūralaus ūkio prioritetą ir smerkė prekinių – piniginių santykių plėtrą. Apibendrinant. nes reikėjo. pripažino verslininką. Apibūdinkite ekonominės minties raidą senovėje. Tada buvo suprasta verslininkystės svarba siekiant bendrojo ekonominio gėrio ir besikuriančias pirklių įmones imta vertinti remiantis bendrosios gerovės kriterijumi. kad šalims daug saugiau ir geriau pačioms viskuo apsirūpinti. Kodėl senovėje ir viduramžiais buvo smerkiamos stambios prekybinės ir pinigų skolinimo operacijos? 11. parašytame sekant Aristoteliu ir tapusiame bene pirmuoju specialiai ekonomikos klausimams skirtu traktatu.

Schumpeter J.). – Boston: Kluwer Academic Publishes. – P. 5253. 1989. – London: Macmillan. F. 252-270. 1-68. 1975. N. – Kaunas: VDU. Inc. 3-30. 74-76. Paliulytė R. – Wichita: McGuin Publishing Company. H. Lowry S. Worland S. B. 1923. 1957. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory.: Mintis. W. T. – P. N. mainų dėsniai ir teisingos kainos? LITERATŪRA Aristotelis. – Vilnius: Pradai. Ekelund R. A History of Economic Theory and Method. Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Rinktiniai raštai. Lydeka Z. W.). 1982. (ed. – P. – P. – Vilnius: Mintis. . – P. – Philadelphia. P.: Prentice Hall. 64-94. – London: Dent. 37-38.. Hebert R. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 1967. A. Scholasticism and Welfare Economics. PA: American Philosophical Society. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. 1983. 1990. Schumpeter (ed. – P. Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje. Laistner M. – Notre Dame. 18-28. Aristotelis. 7-146. 1988. – P. 154. A History of Economic Reasoning. 4-22. Economic Analysis before Adam Smith. – Vilnius: Mintis. 1994. Greek Economics. 1986. Polanyi K. E. L. Development of Economic Analysis. 1991. 1959. Pribram K. 161. T. I. 1990. Kaip natūralaus ūkio vyravimo epochoje buvo traktuojami pinigai ir jų funkcijos. – P. – P. – P. 1996. 210.12. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. – Vilnius: UAB Spauda. – London: Hogarth. 1991. The Growth of Economic Thought. 503-508. E. Zabulis H. The Mediaeval Theories of the Just Price. IN: University of Notre Dame Press. – P. 2001. Anikinas A. 53-94. B. Lukoševičius (sudaryt. 3-8.) ir kt. 14-30. J. – P. – P. – Englewood Cliffs. 5-19. 25-26. Finley M. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. – Vilnius: Mokslas.: Prentice-Hall. Baldwin J. History of Economic Analysis. 138-139.. 1971. 144-145. – New York: McGraw-Hill.27. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. A. Apskaita. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – Baltimore: The John Hopkins University Press. Neff F. – Homewood: IRWIN. Roll E. Gordon B. – Glencoe: Free Press. 1997.. 157-158. Politika. A History of Economic Thought. 149. – V. 14-41. The Ancient Economy. – Vilnius: Aidai. W. skolinimo procentas ir prekybinis pelnas. 1953. 1954.: V. – P. Šalčius P. Economic doctrines. Spiegel H. 1997. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. 8-42. 1986.. 1985. 1946. – Englewood Cliffs. darbo ir turto pasidalijimas. J. – P. Mackevičius J. Staley C. Inc. Mackevičius J. 25-53. – P. – Vilnius: Mintis. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Inc. Rima I.

1987. История экономических учений. Майбурд Е. Василевского. ред. О. под ред. Введение в историю экономической мысли. – С. вузов. – М. пособие. 226-228. Н. Г. редкол. перераб. Г. В. 38-56. 7-8. Лебедко и др. 2001. История экономических учений: Учебник для вузов. . 2000. 11-27. 12-27. пособие. С. oбщ.) и др. – С. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. А. А. М. Жамина. Макашевой: Учеб. А. 4. Т. Ананьина. История экономических учений: Учеб. История экономических учений. Л. pед.е. (ed. От пророков до профессоров. – С. – C. Н. 1989. Голосов и др. Черковец (гл.: Мысль. И. Негиши Т. Под. – Минск: Новое знание. / М. Ч. Тур. – Москва: АО Аспект Пресс. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. – Москва: Изд-во МГУ. История экономических учений. Автономова. А. Спец. Шмарловская. и доп. Н. / Г. 2002. Л. Е. – London: Student Christian Movement.). В. Г. 18-20. I / Под ред. – Москва: Финансы и статистика. Изд. Е. Ядгаров Я. – С. 1930.. Ядгаров Я. Любимова и В. Е. – С. С. История экономической теории / Пер. Е. – C./ Под ред. 48-61. – Москва: Высш. The Just Price. – Москва: ИНФРА-М. Всемирная история экономической мысли. 1996. 1995. 2002. В. 28-157. – С. Сурин А. с англ. Н. – Москва: Экономика. – Москва: Дело. 1 / Гл. С. История экономических учений: Учебник для экон. 2 изд. В. – Москва: ИНФРА-М. 13-42. Вита-Пресс. 14-26. Автономова. испр. 1996. – С. В.Demant V. – С. Рындина. 1983. Василевский. Шмарловской. школа. A. Пособие. 10-19.

nebuvo ekonominių mokymų tikrąja šio žodžio prasme. Piniginis kapitalas. būdama antrinis bei šalutinis reiškinys. pakeitusi viduramžiais vyravusią tradicinę techniką. rinkos ekonominiams santykiams išstumiant natūralų ūkį. Vakarų. A. kaip visuomeninėje santvarkoje Vakarų Europoje gimusioje V a. Pridedamoji vertė. Pelnas.. valdovo interesų požiūriu. kokia turi būti ekonomika. o normatyvinis pobūdis: jose neaiškinta esama padėtis.Kainų revoliucija“. Prekybinis kapitalas. Tačiau tik kapitalistinio ūkininkavimo aušroje. Nei senovės pasaulyje. savo brandą pasiekusi Anglijoje. Piniginis ir prekybinis balansas. Monetarizmas. Jam būdingas pelno siekimas. pavyzdžiui.. Piniginė renta. Ekvivalentiški mainai. Schumpeter’is Pagrindinės sampratos: Natūrinis ūkis. o tik nurodoma. o paskutiniu sistemišku merkantilistinių doktrinų pateikimu – sero James’o Steuart’o knyga. imamos taikyti kredito operacijos..2. ir skirtingose šalyse egzistavusioje iki XVI–XVII a. (Merkantilistinės minties raštų pradžia kartais laikomas italų pirklio Antonio Serra (1580–1650 m.2. J. išleista 1767 m.Daktaru“ ir kuriame jis parodė neeilinį supratimą. valdovai ir valstybės veikėjai.1. . buvo ne tiek mokslinė kryptis. Manufaktūra. Visa tai griauna senas ūkio formas ir atkelia vartus naujai ūkio sistemai – kapitalizmui. Kiekybinė pinigų teorija.1. Dažniausiai šioms nuostatoms buvo būdingas ne analitinis. užsimezga platūs prekybiniai ryšiai. Merkantilizmas. Protekcionizmas. Natūrinę žemės ūkio . Renta. bendrai ir iš esmės yra tik mokslo užuomazgos. kaip funkcionuoja užsienio mainų mechanizmas ir kokį poveikį ekonominės sąlygos turi užsienio prekybai ir pinigų pasiūlai. Tačiau jie nekūrė nuoseklios sistemos ir kreipė dėmesį tik pavienius ūkininkavimo aspektus. Apyvartos sfera. per gana ilgą laiką (1550–1750 m. kurio tituliniame lape jis save pavadino . filosofai ir teologai. Gamybos priemonės buvo sutelktos verslininkų rankose ir tai lėmė darbininkų klasės atsiradimą. Pagalbinės sampratos: Feodalizmas.) 1613 m. ir jo pagimdyta literatūra. religinių tiesų. kiek praktinė politika. EKONOMINĖ MINTIS FEODALIZMO KAPITALIZMO ATSIRADIMO EPOCHOJE IRIMO IR Merkantilizmas. iš dalies ir Rytų Europoje pradeda įsigalėti mainų ūkis. išleistas traktatas. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. nei feodalizmo epochoje. kaip žinome. Komercinis kapitalizmas ir jo teorija: merkantilizmo esmė Baigiantis viduramžiams. Ekonominės teorijos užuomazgų galima aptikti jau žymiųjų senovės mąstytojų veikaluose. išsilavinę žemvaldžiai ir stambieji pirkliai vadovavosi tam tikromis teorinėmis nuostatomis apie ekonomiką. Metalistinė ir nominalistinė pinigų teorija. Manufaktūrizmas. mokesčių tarnybą ar užsienio prekybą. Gamybos būdas. racionali technika. Pinigai ir jų funkcijos. 1. Kapitalas. Aišku.).) susiformavo pirmoji reikšminga teorinė koncepcija – merkantilizmas. kokias normas ji turėtų atitikti teisingumo.

o žemės ūkio produktams – net 5 kartus. jis užėmė Nombre de Dios dabartinėje Panamoje uostą. Tai asocijavosi su tautų turtingumu (per šį šimtmetį aukso kiekis Europoje išaugo nuo maždaug 550 tonų iki 1192 tonų. Vokietijoje – 2 kartus. skirtą Karlui V: tai buvo Montesumos lobis iš ką tik užgrobto Meksiko-Tenochtitlano. nuo kurių prasidėjo pasaulinės rinkos kūrimasis. o sidabro kiekis – nuo 7 tūkst. kaip korsaras. ėmė vystytis greičiau nei kaimai). Peru ir Bolivijoje – sidabras) buvo išgaunami iš labai gausių metalo rūdynų kasyklų naudojant pigų baudžiauninkų ir vergų darbą. pagrobęs lobį. XVI a.4 tūkst. vienas sėkmingiausių ir didžiausią pelną atnešusių Britų karalystei korsarų buvo F. Callao. ispanų vadinamas Juanu Florinu.Didžiąja Elžbietos infliacija“). 1524 m. prekeiviai ir nusikaltėliai viename asmenyje. prancūzų karaliaus pavedimu jis pirmasis pasiekė Amerikos krantus iki šiandieninio Niujorko. nes naujosiose žemėse jie (Brazilijoje – auksas. Panamą ir Huatulko. kur jį primena Verrazano tiltas. vis labiau keičia stambios kapitalistinės įmonės. 1522 m. Elžbietos I.). kurie. prasidėjusį apie 1510 m.. Jų atsiradimą skatina centralizuota valstybės santvarka. Giovanni da Verrazano brolis Hieronimus nubraižė pasaulio žemėlapį. Prancūzijoje – vidutiniškai 2. Tų laikų herojai dažnai būdavo mokslininkai ir menininkai. plėšikavimą padariusios daugiau negu profesija. 4) Vakarų Europos šalių politinio susiskaldymo likvidavimas. kurį galima rasti Vatikano bibliotekoje.kainų revoliuciją“ – neįprastai spartų žemės ūkio ir pramoninių prekių kainų kilimą.5 karto. Drake’as.y. jungiantis Brukliną ir Staten Island. tonų iki 21. nemažą sumą iš karalystės biudžeto investavusios į jūrų plėšikavimą tikintis gero pelno. auksas ir sidabras atpigo. jos amatus ir miestų amatininkus (XV a.. Galima išskirti šias vėlyvojo feodalizmo periode pribrendusias perėjimo į kapitalizmą prielaidas: 1) piniginės rentos įsivyravimas. tai nuo trečio dešimtmečio iki XVI a. pabaigos jos Ispanijoje išaugo 4 kartus. Limą. 3) manufaktūrų su samdoma darbo jėga atsiradimas. pradeda nykti bei netekti savo pirmykštės reikšmės. 6) greitas prekybinio kapitalo augimas ir jo vyravimas pramonei. kuri tais laukiniais besiplečiančios pasaulinės rinkos jaunystės metais. ypač po 1450 m. tonų. o laikyti prisidėjusiais prie ekonominės pažangos. 1572 m.. ir dar labiau sustiprėjusį XVI a. Vasco da Gama. 2) valstiečių ūkių įsitraukimas į rinkos santykius. Amatai ir cechinė gamybos organizacija.. kai buvo griežtai reguliuojami visi gamybos ir vartojimo santykiai. grindžiama kariuomene valstybės apsaugai ir ekspansijos reikmėms. nuo 1577 m.y. kainos paprastai buvo stabilios ir keitėsi tik karų bei stichinių nelaimių laikotarpiais. Jeigu iki XVI a. Herman’as Cortez’as ir Francis’as Drake’as buvo ne vien valstybės remiami keliautojai. nebekontroliuojami cechų.3 karto. t. vieną Oaksakos uostą. Ramiojo vandenyno baseine nusiaubė Valparisą. daugiau nei trigubai). (Šis reiškinys kartais dar vadinamas . tų laikų herojais skelbė jūrų plėšikautojus. dėl didžiųjų geografinių atradimų iš naujųjų žemių per Ispaniją ir Portugaliją į Europą plūsteli konkistadorų parvežtas didelis aukso ir sidabro kiekis. pasinaudoję „pramoninių“ kainų augimu.5 karto. viduryje. t. palankus miestams. įsigali savininkai – kapitalistai. iki 1580 m. Argentinoje. Ypač pabrango žemės ūkio produktai – . 5) stambių įmonių sukūrimas.gamybą. daugiau nei dvigubai. apiplaukė visą pasaulį. Ne mažiau aukštinamas buvo ir iš Florencijos kilęs prancūzų karaliaus korsaras Giovanni da Verrazano (1485–1528 m. Be to. didieji geografiniai atradimai (Amerikos atradimas ir jūros kelio į Indiją suradimas). 7) XV–XVI a. buvo pastebimas bendras ekonomikos pagyvėjimas. Cristoforo Colombo. dėl to vietoj feodalinių grafysčių atsirado centralizuotos nacionalinės valstybės – absoliučiosios monarchijos. Anglijoje – 2. kai žemės ūkio produktų kainos liko nepakitusios arba nukrito. o vidutiniškai Vakarų Europoje – 2-2. Tai lėmė vadinamąją ..

o tai visuomenei iš karto leido įtarti. jei. Normalią ūkinio gyvenimo tėkmę ir plėtrą . ir kiekvieną kartą gyventojai gaudavo mažiau vertingą monetą negu pristatydavo. Valdant Liudvikui XIV kas 3–6 metus monetos prievarta keistos. kitų – daugiausia neturtingųjų. pasirodęs veikalas Trumpas anglų politikos aptarimas buvo pasirašytas W. Tai teoriškai įteisino ištakomis dar antikos laikus siekianti (užtenka paminėti senovės graikų filosofo Aristotelio (IV a. Anglijoje J. o tai spartino valstiečių diferenciaciją. – gerovės kritimui.. sąlyginiai ženklai. inicialais. Dėl privatus monetų gadinimo XVI–XVII a. Samdomų darbuotojų gyvenimo lygis smarkiai pažemėjo. mažesnės vertės naujas monetas. Jis. nes žemės ūkio produktų ir plataus vartojimo prekių brangimas mažino realias gyventojų pajamas. o vėliau išleidžiant. pabaigoje sidabrinės monetos . tarp aukso bei sidabro kiekio ir kainų lygio buvo tiesioginis santykis. Anglijoje XVII a. o paskui ir į kitas Europos šalis. tapatinti su vertingaisiais metalais (būtent merkantilizmo laikotarpiu susiformavo metalistinė pinigų teorija). pašalinus senas monetas iš apyvartos. kurių suma buvo stabili.pirmiausia duona ir kiti maisto produktai. Anglijoje prekių kainos vidutiniškai pakilo 155 proc. Pastarojo autoriaus 1581 m. Ypač todėl. de Malynes ir W. Stafford’as. Ūkinio gyvenimo esminė sąlyga vis labiau darėsi prekiniai mainai. studijavęs teisę šio miesto universitete bei 12 metų dėstęs jurisprudenciją Tulūzoje. plūstelėjęs auksas ir sidabras pirmasis 1568 m.) apie tais laikais Prancūzijoje viešpatavusią finansinę krizę. paskatintas M. pagal kurią teigta. Dėl to ekonominis gyvenimas buvo nepastovus. pr. Todėl. kuo toliau nuo Pirėnų yra ši šalis. vidurio iki XIV a. Prielaidą. kaip ir daugumoje kitų šalių. paskelbiant esamas monetas netinkamomis. o samdomų darbuotojų darbo užmokestis – tik 30 proc. išsakė prancūzų merkantilistas filosofas Jean’as Bodin’as (1530–1596 m. gavę rentą pinigais.) darbus) nominalistinė pinigų teorija. pasireikšdama tuo vėliau. Stafford’as. Dvarininkai savo nuostolius mėgino kompensuoti didindami nuomos mokesčius. Kurį laiką niekas nesugebėjo tinkamai paaiškinti kainų augimo fenomeno.. Neigiamą vaidmenį atliko ir monetų gadinimas – privatus ir valstybinis. gimęs Angerse. kad pinigai yra tik idealūs apskaitos vienetai. jo manymu. pavyzdžiui. bet patys nėra prekės. Ir kaip jis toks galėjo būti. Malestroit’o veikalo Paradoxes (1566 m. S. Kr. vadinamasis monetų atšaukimas.). Natūrinį ūkį vis sparčiau ėmė stumti prekiniai-piniginiai santykiai. Tokie kainų pasikeitimai suardė nusistovėjusią ūkio pusiausvyrą ir turėjo įtakos vienų visuomenės sluoksnių (pirklių ir šioje epochoje užgimstančios pramoninės buržuazijos) gerovės kilimui. Shakespeare’as. reguliavo valstybė). (Juk pastarąjį. Todėl pagrindiniu ekonominės minties objektu viduramžių pabaigoje tapo pinigai. Taigi. kad jis buvo parašytas dialogo forma ir puikia kalba. Bodin’o idėjas palaikė G. kai nuo XVI a. Dėl kainų didėjimo rimtai nukentėjo ir feodalai. Tik vėliau paaiškėjo. Prancūzijos karalius Jonas Gražusis per 14 metų sidabrinės monetos vertę keitė 86 kartus. pabaigos – buvo taip pat išleista 150 vienos monetos rūšių. Taip bendrai galima apibūdinti ekonominę padėtį. kad kainų kilimas visada prasideda Ispanijoje. kai kuriose Europos šalyse pinigai prarasdavo iki ketvirčio ar trečdalio savo svorio. Valstybės jėgą ėmė atspindėti turimi piniginiai ištekliai. jog autorius – W.sublogo“ beveik pusiau. Apdirbamosios pramonės produkcija ir pramoninės žaliavos pabrango mažiau nei būtiniausi reikmenys. Valstybinis monetų gadinimas. pažangiausių Vakarų Europos šalių ūkiuose feodalinės gamybos būdas pradėjo irti. kad pamfleto autorius yra W. kurie reikalingi prekių mainams. Vienoje per 150 metų – nuo XIII a. Ir tik vėliau ši banga persimeta į kitas šalis. susidomėjo tuo pačiu klausimu ir savo veikale Šešios knygos apie respubliką pažymėjo. kad infliacijos priežastis yra iš Amerikos į Ispaniją. – tai valstybinės valdžios monetų kalimui išnaudojimas iždo poreikiams.

Jis laikė Prancūzijos ministrą Jean’ą Baptist’ą Colbert’ą tipišku merkantilizmo atstovu ir pasiūlė terminą kolbertizmas . bet paprasčiausiai norintys išsiaiškinti kokį nors klausimą ar atlikti tam tikrą tyrimą). anglų pamfletistai. atspindėjusių prekybinio kapitalo interesus. Pati merkantilizmo sąvoka suprantama dvejopai. O pirmas autorius.. Ekonomistų-merkantilistų. į jį žvelgiant kaip į valdžios politikos sistemą. kurio tikslas buvo pagrįsti merkantilistinę ekonominę politiką. kolonijų avantiūras: kieno nors privačių interesų (pavyzdžiui. kupinų prieštarų ir atspindėjusių įvairiausias realaus gyvenimo aplinkybes išryškėjo tam tikros šios epochos mąstytojus jungiančios doktrinų gijos. kūrę banko įsteigimo planus. Pirma. kuris merkantilizmo tyrimams skyrė beveik visą savo gyvenimą. leidusios į vieną visumą sujungti tai. pateikęs ekonominės politikos rekomendacijas. Smith’as. Terminą . Smith’o priskirti prie merkantilistų (tai buvo neįtikėtinai marga autorių grupė. prekeivis. kurių augimo šaltiniai tiesiogiai susiję su pinigų cirkuliacijos sfera. tyrimo objektas buvo apyvartos sfera. nors pirmasis 1763 m. iš tiesų tarpusavyje nederino nei principų. kuriame buvo išdėstyti mokymo apie valstybės interesus pagrindai. tuo. ką apbendriname žodžiu . Tačiau vis dėlto per šiuos tris šimtmečius nesuderintų intelektualinių pastangų. Todėl neteisinga būtų merkantilizmą vadinti ekonominės minties mokykla ar vieninga susisteminta moksline teorija. merkantilizmą geriausiai suprasti. pinigų cirkuliacijos sferai. bei šios feodalinės-absoliutinės valstybės ekonominė politika pradinio kapitalo kaupimo epochoje.merkantilizmas“. kad kunigaikščiai ir valstybės turi riboti savo išlaidas.. galiausiai. Ji atspindėjo prekybinio kapitalo (stambiųjų prekybinių monopolijų) interesus ir prisidėjo prie prekybos ir pramonės. tai sistemizuota politika. nes merkanilistai daugiausia dėmesio skyrė prekybai. išplėtojimo. XVII a. F. buvo Niccolo Machiavelli’s (1496–1527 m. dažnai net nenumaniusi apie vienas kito buvimą: projektuotojai. de Mirabeau. teigusias. pradžioje susiformavo merkantilizmo ekonominis mokymas – svarbiausia Vakarų Europos ekonominė doktrina.visam merkantilizmo fenomenui“ apibūdinti. dirbusios eksportui.) lėmusi to meto šalių ekonominę politiką. Jis gerai išreiškia jo esmę. Pagal E. viduramžių pabaigoje vis didesnį politinį svorį įgavo bankininkų ir pirklių kapitalas.. Jo žymusis veikalas Il Principe (Valdovas). (didele dalimi ir XVIII a. Heckscher’į. rinkoje lėmė gamybos mažėjimą. Pats žodis merkantilizmas kilo iš italų kalbos žodžio mercante – pirklys. nepatenkantys į nei vieną iš šių kategorijų. perduodami iš mokytojo mokiniui. y. Galiausiai. jį pasiūlė V. Kobayashi’is. Rinkoje cirkuliuojančių pinigų trūkumas bei nepasitikėjimo pinigais augimas ne kartą XIV–XVI a. N. žmonės. . planų – dažnai gana keistų – autoriai su savo brangiausiomis idėjomis ir..Pirklių-avantiūristų bendrovės“ ar . priėjo išvadą. susiklosčiusiomis suirus pramonės ir prekybos organizavimo viduramžių sistemai.. planavę kanalo nutiesimą. kurią išdėstė mąstytojai. t. XVII–XVIII a.tiesiogiai lėmė pinigų cirkuliacijos stabilumas. kas yra susiformavusios specializuotos disciplinos plėtros rezultatas. nei bendrų analizėje naudojamų instrumentarijų. kad merkantilizmą reikėtų įvardinti kaip pradinio kaupimo ekonomikos teoriją. Antra. nukreipta stiprių centralizuotų nacionalinių valstybių sukūrimo link sąlygomis.merkantilizmas“ pirmasis moksliniame veikale pavartojo A. merkantilizmu taip pat vadinamas ekonominis mokymas. buvo išspausdintas 1532 m. . A. Vėlyvuosiuose viduramžiuose vis didesnį politinį vaidmenį įgavo pirklių kapitalas.). kurio augimo šaltinis buvo susijęs su pinigų cirkuliacijos sfera. Kaip visų šių procesų rezultatas pagrindinėse Europos šalyse XV a.Rytų Indijos bendrovės“) advokatai ar oponentai.

kad kuo daugiau aukso ir sidabro patektų į šalį. merkantilistai empiriškai nustatė daug pirminio kapitalo kaupimo epochos (pirmasis šį terminą pavartojo A. panaudodami aukso persiliejimo mechanizmą. kai kasmetinės pajamos viršija išlaidas. Tiesa. bet ir žemė. neleido įsiskverbti į ekonominių procesų gilumą. Merkantilizmas tuomet dar nebuvo ekonomikos mokslas plačiąja prasme. geriausiai apibendrintus austrų teisėjo Philipp’o Wilhelm’o von Hornigk’o (1638– 1712 m. kaip svarbiausią kaupiant turtą.)) požiūrio svarbiausius principus (ko gero. Pirmiausia jie išskyrė cirkuliacijos (prekybos ir skolinimo) sferą. Iš esmės merkantilizmo doktrina apsiribojo į praktinėmis rekomendacijomis kaip kaupti privatų ir nacionalinį turtą. Gerard’as de Malynes. kaip veiksnys leidžiantis palaikyti žemą darbo užmokesčio lygį. kad merkantilistai klaidingai tapatino: 1) pinigus ir kapitalą. Merkantilistų (žymiausi iš jų buvo John’as Hales’as (?–1571 m.). A. Thomas Mun’as ir Josiah’as Child’as (1630–1699 m. pirmasis pateikęs merkantilizmo teorinį įvertinimą ir sistematizuotą kritiką (Tautų turto ketvirtos knygos didesnė dalis. anglų istorikas vien tik Anglijoje iki 1764 m. taip pat 2) aktyvaus prekybos balanso saldą ir padėtį. Tačiau vis dėlto beveik visi merkantilistai tikėjo iliuzija..) suprato.) 1684 m. Vienas XX a. Dudley’us North’as (1641–1691 m. 5) eksporto. kurią. ypač baigtinių gaminių. Merkantilizmo šerdis – aktyvaus prekybinio balanso. kad šalies turtą sudaro ne tik aukso ir sidabro atsargos. vėliau sukritikavo klasikinės ekonominės mokyklos atstovai. nepaisant to.). 6) gyventojų skaičiaus augimas. siekiant teigiamo užsienio prekybos saldo. Be to. kad svarbiausia – pinigai ir būtent jie skatina prekybą. Smith’as) dėsningumų (prekių kainų priklausomybę nuo aukso ir sidabro kainų. nes pats tyrimų objektas – kapitalizmas – dar iš esmės buvo tik pavienė sankloda feodalinėje visuomenėje. Smith’as. būdinga visiems merkantilistams. Pagrindiniai jo teiginiai buvo gauti ne teoriškai analizuojant. apima apžvalgą to. tiek kita pralaimi. o tik kaip paprasto stebimų reiškinių aprašymo bei iš dalies jų klasifikavimo rezultatas. spręsti aktualiausius to . 4) lengvatiniai tarifai importuojamoms pramoninėms prekėms.Tikslų merkantilistų autorių ir jų pamfletų skaičių vargu ar galima įvardyti. žymus merkantilizmo mąstytojas Thomas Mun’as (1571–1641 m. Pagal siūlomas aktyvaus prekybinio balanso priemones. aprašomasis – empirinis metodas. kai kurie iš jų. pavyzdžiui. kaip būtinos sąlygos nacionalinei gerovei užtikrinti. neigė jį kaip prekybos sistemą ir nurodė.y. Merkantilizmo atstovai ir negalėjo sukurti vientisos mokslinės sistemos. pastatai bei įvairių rūšių vartojimo gėrybės.) bei laisvės filosofas ir modernaus empirizmo sukūrėjas John’as Locke’as (1632–1704 m. t. bei tuo. ką jis pavadino „komercine ir merkantilistine sistema“). priskaičiavo 2377 pavadinimų kūrinius. Blaug’as lakoniškai įvardino šešiomis tezėmis: 1) turtą sudaro auksas ir brangenybės. kuriuo savo fragmentiniuose darbuose naudojosi merkantilistai. daugiau kaip 200 puslapių. išleistame devynių punktų merkantilistų manifeste siekiant kameralistinių tikslų) M. ryšį tarp kainų lygio ir prekių konkurencingumo rinkoje bei kitus). doktrina. 2) užsienio prekybos reguliavimas siekiant užtikrinti.. Tai. kad bendra prekybos apimtis yra pastovi ir tautos tiesiogiai konkuruoja viena su kita dėl turto – kiek viena laimi. Vidiniai gamybos ryšiai ir dėsniai merkantilizmui liko už durų su septyniomis spynomis. Tačiau. skiriami du merkantilizmo etapai – ankstyvasis ir vėlyvasis. kad aktyvus tarptautinės prekybos balanso saldo yra vienintelis nacijos turto šaltinis – tikriausiai svarbiausia klaidinga mintis. 3) parama pramonei importuojant pigias žaliavas. skatinimas.

von Mises’as šį įsitikinimą vadino Montaigne’io dogma. Ankstyvasis merkantilizmas (monetarizmas) Būdingiausias Vakarų Europos bruožas XIV–XV a. (L. turėjo savo verslą ar tarnavo prekybinėse įmonėse bei muitinėse.). merkantilistai žengė tik pirmuosius žingsnius. ypač prekiaujant su atsilikusiomis ir . kurdami ekonomikos teoriją (tyrimų logika vertė tai daryti). Juk užsienio prekyba su kolonijomis. Merkantilistai atspindėjo objektyvius ekonominės plėtros poreikius. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo. neekvivalentiški. Ji merkantilistams pirmiausia pasireiškė pinigine forma. vis garsiau imta kalbėti apie pinigų retumą ir per aukštą jų vertę.. buvo pagrindinis aukso ir sidabro kiekio šalyje didinimo šaltinis.. 1.pinigų trūkumas“. . kai vyravo prekybinis kapitalas. Pridedamoji vertė. nes merkantilistai pirmiausia nagrinėjo užsienio prekybos mainus. kurie neretai buvo akivaizdžiai neekvivalentiški. merkantilistams pasireiškė prekybinio pelno forma.pritraukti“ pinigus. Beveik visi jie buvo pirkliai. Atvirkščiai. kad vykstant mainams sulyginamos skirtingos darbo rūšys. nes merkantilistai ekonominių paslapčių rakto ieškojo vien tik cirkuliacijos sferoje.2. nes merkantilizmo atstovai nebuvo kabinetuose dirbantys mokslininkai.. Nagrinėdami prekybos problemas. naudotomis monetų kaldinimui.meto klausimus. kad mainai iš prigimties yra nelygūs. sukuriama prekių gamybos proceso metu. Tai nenuostabu. kad ekonominis augimas spartėtų. gamyba dar vyko daugiausia naudojant ikikapitalistinius būdus. kad merkantilizmas buvo pirmoji buržuazinė ekonominių pažiūrų sistema ir ji objektyviai atitiko pradinę kapitalizmo plėtotės stadiją. vadinamasis . kodėl vienų šalių plėtra yra spartesnė nei kitų ir ką gali padaryti valstybė. aiškindamiesi kapitalistinės ekonomikos keitimosi dėsningumus ir vidinį mechanizmą. ir dėl to pirklys pelnosi. Todėl ir kapitalo kaupimą jie grindė mainais. kurias įsigyti pasistengė visos pagrindinės Europos valstybės. Suprantama. ieškojo ekonominių dėsningumų prekybos ir pinigų cirkuliacijos sferoje. keldami klausimus. o pramoninis kapitalas dar tik pradėjo plėtotis. Merkantilizmas atstovavo ekonominį mokymą.2. kad XVII a. turėdamas omenyje Michel’į de Montaigne’į (1533 – 1592 m. merkantilistams teko domėtis tokia svarbia ekonomine kategorija kaip mainomoji vertė. Jų supratimas buvo dar labai paviršutiniškas ir vienašalis. Bet šis požiūris turėjo istorinį pagrindą. užsienio ir vidaus prekyboje susidurta su kliūtimi – ribotomis brangiųjų metalų (aukso ir sidabro) atsargomis. Europoje turimas aukso kiekis gal ir galėjo tenkinti grynųjų pinigų poreikį esant neišplėtotiems prekių mainams XI–XIII a. Gamybą jie nagrinėjo tik kaip priemonę užtikrinti prekybinio kapitalo apyvartą ir . nors prekybos srityje jau buvo tiems laikams gana stambaus kapitalo. galime teigti. ir ją laikė visų merkantilistinių doktrinų kvintesencija). merkantilistai manė. Merkantilistai. tačiau jau XIV a. ypač užsienio prekyboje. Bet jiems buvo nesuprantama labai svarbi mintis.laukinėmis“ tautomis. Šios idėjos užuomazgų būta jau Aristotelio veikaluose. Apibendrindami. Smarkiai išaugus prekių apyvartai. atitikusį tokią kapitalizmo vystymosi stadiją. O jo nacionalinis pobūdis turėjo rimtą pagrindą: kapitalizmo plėtros spartėjimas buvo galimas tik nacionaliniu mastu ir labai priklausė nuo valstybės valdžios. tačiau mažai domėjosi pačia gamyba. kuri prisidėjo prie kapitalo kaupimo ir ūkio augimo. kurių formulavimas dažnai atsispindėjo ilguose ir daugiažodžiuose pamfletų pavadinimuose. Tuo laiku vėlyvasis merkantilizmas buvo didelis ekonomikos mokslo pasiekimas.

vadinasi.] arba prekės ieško pirkėjų. kai vieno tų trijų dalykų trūksta. Davanzati pateikė kainos koncepciją kaip bendro kiekybinio sąryšio išraišką. Davanzati 1588 m. B. Kaip XVII a. kad auksas ir sidabras yra pinigai dėl natūralių savo savybių. ir tada kainos kyla“. forma ir svoris. plėtojosi dviem etapais. kad kainas lemia aplinkybės. Dominykas Banez’as XVI a. de Lugo 1642 m. laikydamiesi metalistinės pinigų teorijos. kad konkurencija rinkoje pajėgi apginti pirkėjus nuo per didelių kainų bei išnaidojimo. taip pat vadinamas monetarizmu arba pinigų balanso merkantilizmu.. arba pirkėjai ieško prekių. atsirado dar iki didžiųjų geografinių atradimų ir buvo aktualus iki XVI a. rašė: „[. kad . Kaip rašė L. ir tai yra viena iš daugelio kainų kritimo priežasčių. turto kaupimo (brangenybių) ir pasaulinių pinigų funkcijas. šiuo metu. aiškino. žmonės plūsteli pirkti pas tuos. pamėgino sukurti vertės teoriją. J. kai turime galvoje kainą. kad B. pinigų pasiūla arba pardavėjų pernelyg didelis kiekis ar jų stoka bei poreikio parduoti ar pirkti stiprumas. Jeigu jie išdrįsta užsiprašyti perdėtų kainų. Taigi ankstyvieji merkantilistai.). užtikrinusiu jo normalią gyvybinę veiklą. kad gėrybių vertė priklauso nuo jų naudingumo ir retumo. kainas turi nustatyti ne pirklio pelnas ar nuostolis. vidurio. Paminėtina ir tai. pagrįstą naudingumu. Jo požiūriu. pinigų esmę aiškinusios jų natūraliomis savybėmis (pirmasis dar viduramžiais šias mintis kėlė Izidorius iš Sevilijos (560–636 m. kad jau tais laikais kai kurie tyrinėtojai pripažino rinkos svarbą ir laikėsi požiūrio. atlikdami vertės mato. taip monetų trūkumas stabdo šalies ūkinę plėtrą.) savo raštuose yra pastebėjęs. apgavysčių ir sukčiavimų“. ūkiška gėrybė nebėra pinigas“). Racionalų monetarizmo turinį labai gerai perteikė Florencijos bankininkas Bernardo Davanzati (1529–1606 m.. Molina. Taip B. Merkantilistai įžvelgė pirmą esminį sąryšį margame prekių ir paslaugų pasaulyje – ryšį tarp visų galimų jo prekių ir vieno įmanomo išmatuoti dalyko – pinigų. pradžioje nurodė M. (Bolonijos ir Padua universitetų matematikos ir astronomijos profesorius Geminiano Montanari (1633– 1687 m.. jog tie. Ankstyvasis merkantilizmas. Pažymėtina. kurie stengiasi . B. ir kainą. Davanzati pinigų atsiradimą siejo su žmonių sutarimu naudoti brangiuosius metalus kaip mainų priemonę ir aiškiai piniginių vienetų vertę kildino iš monetoms naudoto metalo prekinių charakteristikų. jog merkantilizmo esmė – ne primityvus turto tapatinimas su pinigais. pinigus tapatino su auksu ir sidabru bei klaidingai teigė. rimtų priekaištų nusipelno monopolistai. pirklio pasiektą „šioje vietoje. kuria jos galės būti parduodamos. Davanzati metafiziškai monetas palygino su ekonomikos organizmo krauju. Šiame etape prekybiniai ryšiai tarp šalių tebuvo silpnai išplėtoti ir epizodiniai. bet vietinės bendruomenės įvertinimas (communis aestimatio) ten. savo darbe Paskaita apie monetą. Pavyzdžiui. kaip minėta.Bet koks turtas gali būti paverstas pinigais“ rodo. laikantis įprastų prekybos taisyklių ir mainais į grynus pinigus“. Kaip praradus daug kraujo silpsta gyvybinės jėgos. 1502 m. Tačiau tai galioja tik tada. O Konradas Summenhart’as (m. kurių kainos mažesnės. paprastai nėra tokie įžūlūs ir neturi galimybės parduoti savo prekių lupikiškomis kainomis. Didesnio retumo efektas didins gėrybių (prekių) naudojimo vertę. kurios yra pirmesnės už pirkėjo ir pardavėjo troškimus kainų atžvilgiu – tai prekių gausa ar trūkumas. įprastinis pirklių pripažįstamas požiūris į kainas buvo teisingas: „produktas yra vertas tiek. kiek už jį galima gauti rinkoje“. Ankstyvieji merkantilistai svarbiausia pinigų funkcija laikė kaupimo funkciją. B. Davanzati išvada. kada nėra „monopolijų. von Azpilcueta. kurie rungiasi vienas su kitu. kaip pirkliai – vieninteliai tokių prekių savininkai. Jis teigė. bet naudingumas atsižvelgiant į galimą kiekį.Merkantilizmas.): „Pinigams turi būti būdingi trys dalykai: metalas. Turi būti įvertinamas ne absoliutus naudingumas. kur prekės siūlomos.) jį yra pavadinęs „un mercante letterato Fiorentino“).

Net ir po penkiasdešimties metų pagrindinės sąlygos bei doktrinos. Child’as. o pats svarbiausias tos galybės elementas yra auksas. B. Buvo raginama nustatyti maksimaliai aukštą kainą eksportuojamoms prekėms ir visaip riboti prekių importą.. kad jei turto siekti sekasi. kuris 1581 m.pinigų trūkumas“ tapo vakardienos problema.. Ypač. nei jas pirkti. Skyriaus pradžioje minėtos dėl XVI a. nepakito. augant prekybai metalinių pinigų kiekis Europoje padidėjo kelis kartus. Jis 1766 m.. Piniginio balanso politika buvo vykdoma tik iš inercijos. . savo turtus susikrovęs iš tiekimų Anglijos laivynui ir pamažu tapęs stambiausiu pavieniu Rytų Indijos bendrovės akcininku. kad ekonominių siekių tikslas – tautos galybė. stengėsi aktyviai veikti ekonominį gyvenimą.). Iš politikos. valiutų keitimo reguliavimą griežtai pagal pinigų aukso kiekio santykį ir t.. kad Vokietijos ir Austrijos kameralistai savo dėmesį sutelkė ties administravimo klausimais. o antruoju – patiriame nuostolius“. objektyvios monetarinės sistemos egzistavimo prielaidos pasikeitė. galėtume teigti. kad XV ir XVI a. Žinomiausias iš jų buvo Johann’as Heinrich’as von Justi (1717–1771 m. Tačiau. Taigi ankstyvojo merkantilizmo ekonominė politika buvo ribota tiesioginėmis administravimo priemonėmis. I.Visada geriau prekes parduoti. ar dėl ribotų rinkų. ankstyvieji merkantilistai pagrindine pinigų trūkumo problema laikė aukso ir sidabro (su kuriais tapatino piniginį turtą) išvežimą iš šalies. kammer – kunigaikščio iždas). Todėl buljonistų filosofija – didelių armadų ir žygių. kad monopolistai valstybei daro didesnę žalą negu nederliai ir skėriai. Ko gero.. tauta turėtų klestėti. pradžioje beveik visose Vakarų Europos šalyse . Kaip XVII a. Daugelis pasisakė už pinigų cirkuliacijos administracinį reguliavimą: draudimą išvežti auksą ir sidabrą. XVII a. Becheris: . bei riboti jų išvežimą. Merkantilistai nebuvo pasyvūs stebėtojai. taip pat viešųjų išlaidų finansavimo metodais. kaip išsaugoti brangiuosius metalus šalyje. Colbert’as ar dėl merkantilistinės doktrinos.savotišką karą“. laikui bėgant.. Todėl valstybės iždo pildymo auksu uždavinys buvo akivaizdus: visokeriopai skatinti pinigų atvežimą į šalį. Taip. teigė. pamflete Trumpi pastebėjimai apie prekybą ir pinigų procentą (1668 m. rašė austras. Medina. nes pirmuoju atveju gauname naudos. Užtenka paminėti J. Prancūzijos merkantilizmo sinonimu tapęs J. spartėjo pinigų apyvarta. Užsiminus apie kameralistus.buljonizmu“ (pagal angl. kurioms remiantis buvo prekiaujama. t.nuolatine kova“. o prekyba laikyta kova (mūšiu) už auksą. kad . Jų veikaluose auksas neretai tapatintas su turtu apskritai. Merkantilistų koncepcija pinigų problemų buvo įgyvendinama monarchų valstybinėje politikoje. paminėtina. įvertinant tai. išleido knygą System der Finnanswesens. priemonėmis. kai viena tauta galėjo išplėsti prekybą tik išgujusi kitą. turėjusios reikšmės visos šalies ūkiui. cirkuliacijoje esančių auksinių ir sidabrinių pinigų fiksuoto santykio nustatymą (bimetalizmo sistemą). kurioje gimė svarbiausias monetarizmo elementas – pinigų balanso sistema. vokiško merkantilizmo kameralistikos atstovas (vok.reguliuoti kainas ir faktiškai tapti vieninteliais kokios nors gamybos srities prekių tiekėjais. karališkų turtų ir nacionalinio saikingumo filosofija. t.kainų revoliucijos“. ji virto ne pačia sėkmingiausia valstybinio iždo papildymo priemone. Buljonistai buvo įsitikinę. skirtomis reguliuoti pramonę ir prekybą.. luitas). o J. bullion – aukso arba sidabro lydinys. bet remdamiesi valstybe (absoliučiais monarchais).sutekėjimo“ iš Naujojo pasaulio į Europą. sukelto milžiniško aukso ir sidabro kiekio . Jie buvo visiškai įsitikinę. – nebeaktualus.) ją apibūdino kaip .. Geriausias monetarizmo doktrinos praktinio pritaikymo geriausias pavyzdys – Anglija. y. žodis „monopolija“ kėlė panašius jausmus kaip „kapitalizmas“ dabar. vienas sėkmingiausių tų laikų anglų pirklių. komerciją pavadino . Atplėšę pinigų cirkuliaciją nuo gamybos. Ši merkantilizmo politikos atmaina vadinama .

nuo septynioliktojo šimtmečio pabaigos buvo daug kalbama apie prekybos douceur: šį žodį nepaprastai sunku išversti į kitas kalbas.-F.2.]“.3. kad žmonės galėtų tarpusavyje prekiauti. jo uoli veikla tėvynėje ir patirtis . Ir toliau pakartojo: „[. nuosaikumo. kilęs iš senos amatininkų ir prekybininkų šeimos. Jo senelis buvo pinigų kalėjas Londono pinigų kalykloje. Atsirado naujų koncepcijų. (Išskirta mano. jo prasmėje slypi mielumas.] tai beveik taisyklė.. varžyti jų pelno gavimo galimybes. Montesquieu. Dvi tarpusavyje prekiaujančios tautos tampa viena nuo kitos priklausomomis: jei viena suinteresuota pirkti. jos sukurti turtai nesukelia jokių neigiamų padarinių“. Ji sušvelnina ir nugludina žmonių elgesį“. o abipusis poreikis padėti vienas kitam susietų juos draugystės saitais. pastaba). o kaip įgyti vis daugiau turto ir naudojantis kylančia pirklių klase siekti savo tikslų.. ekonomiškumo. Vėlyvojo merkantilizmo. 1734 m. 1748 m. septynioliktojo amžiaus vadovėlyje verslininkams: „[Dieviškoji apvaizda] nepanoro. jog kai tik žmogus elgiais mandagiai (maeurs douces). ir ten. ankstesnis aukso garbinimas ėmė atrodyti kiek naivokai.. švelnumas. išminties. kategoriškai teigė: „Natūralus prekybos rezultatas yra taika. Kaip pažymėjo A. Svarbiausia. vyriausybės sumažino nacionalinės monetos vertę. Melon’ui. atšaka. O. Praėjus dvidešimt vieneriems metams nuo šio C. kaip ankstesnės Levanto bendrovės. o tėvas prekiavo šilku ir aksomu. prekiavusios su Viduržemio jūros šalimis. 1623 m.] komercijos dvasia kartu neša taupumo. monetarinį merkantilizmą pakeitė vadinamasis prekybos balanso merkantilizmas. – Aut. pareiškusiam „Vienos tautos užkariavimas ir komercijos dvasia negali eiti greta“.). būtų galima rasti vienoje vietoje. Prekyba – tai nuolatiniai visų šių gyvenimo patogumų mainai ir tik ji teikia visus gyvenimo malonumus (douceur) [.. Todėl XVII a. Montesquieu veikalo pasirodymo panašias mintis išsakė škotų istorikas William’as Robertson’as veikale (1769 m. apėmusio laikotarpį nuo XVI a. Kol ši dvasia dominuoja. Pirmą kartą prekyba šitaip apibūdinama Jacques’o Savary knygoje Le parfait negociant (tobulas pirklys. – Aut. Taip pat C.). ten vyksta prekyba. kaip užvaldyti aukso rinką. steigėjų ir vadovų Thomas Mun’as (1571–1641 m. vis labiau pabrėžiančių prekybą kaip didįjį nacionalinio gyvybingumo šaltinį ir aukštinusių komercijos dvasią.). kur prekiaujama. ko reikia gyvenime.ankstyvojo merkantilizmo laikais. tvarkos ir pastovumo dvasią. pranc. Ji išsklaidė savo dovanas. Hirschman’as. kuri atsirado 1600 m.[. pastaba). sukeliančius tautų skirtumus bei priešiškumą. kita – parduoti.. Kaip jis teigė: . darbštumo. kaip ir viduramžiais. Vėlyvojo merkantilizmo atstovų keliami filosofiniai klausimai buvo ne tai. aiškinančiame savo „požiūrį į visuomenės pažangą Europoje“: „Prekyba turi savybę pašalinti prietarus. vildamosi sudominti užsienio pirklius keisti savo pinigus į vietinius ir pirkti daugiau prekių.. Montesquieu savo veikale Esprit des lois (Apie įstatymų dvasią.. Vėlyvasis merkantilizmas (manufaktūrizmas) Prasidėjus septynioliktajam šimtmečiui. žmonės elgiasi mandagiai“. (Kursyvas originaliame tekste. pritardamas artimam draugui J. 1. Įtakingiausiai doktriną apie prekybos doux aiškino prancūzas C. E. klasikinis atstovas buvo vienas iš Rytų Indijos bendrovės (monopolinės prekiaujant su Rytais). ramybės. Misselden’as šį Rytų Indijos bendrovės vieną iš vadovų apibūdino taip: „Jo žinios apie Rytų Indijos prekybą.. pranc. ši politika ėmė prieštarauti stambiojo pirklių kapitalo interesams. jo samprotavimai apie prekybą apskritai. o visos sąjungos yra grindžiamos abipusiais poreikiais“. kad viską. pabaigos ir atspindėjusio stambiojo pirkliškojo kapitalo interesus.). romumas ir maloningumas. antrosios pusės iki XVII a.

pritaręs pastarajam. atsiradusia kiekybine pinigų teorija. tarpininkavimą ir prekybinių pelnų augimą.) garsiąją mainų lygtį MV=PT. pačią jos idėją dar XVI a.grynąją“ kiekybinę teoriją vėliau sėkmingai panaudojo Simon’as Newcomb’as (1885 m. baigęs ir Utrechto universitetą. Pinigų išvežimas iš šalies.. kokių galima tik linkėti kiekvienam žmogui. Montesquieu (1689–1755 m.. o aktyviai plėtojant užsienio prekybą: eksporto vertei viršijant importo vertę. „Mun’o knygos pavadinimas tapo fundamentalia maksima politinėje ekonomijoje. M. Mun’as dar labiau pagarsėjo savo antrąja knyga Anglijos turtas užsienio prekyboje.). kad pinigai . bet kokių šiais laikais tarp pirklių nelengva surasti“. šio pamfleto reikšmę ekonominės minties istorijai nusako ne Rytų Indijos bendrovės interesų gynimas. kitaip nei dauguma kitų to meto verslininkų. Bodin’as. kad čia pirmą kartą buvo sistemingai išdėstyti brandaus merkantilizmo argumentai. Fisher’io (1867–1947 m. Hume’o . kad prekių kainos ir pinigų vertė priklauso nuo cirkuliuojančių pinigų kiekio (kainos – tiesiogiai. tampa priemone uždirbti daugiau pinigų. lygus bendrai prekių masei (T). bet ir visose kitose komercinėse šalyse“. parašyta 1630 m. o J.. ne tik Anglijoje.Pinigai sukuria prekybą. kad auksinių pinigų kaupimas niekuo nesiskiria nuo kitų turinčių vertę prekių kaupimo. kuris. užtikrinantis naudingus prekybinius sandėrius..) tvirtino. buvo tarp pirmųjų. susiejanti pinigų kiekį M ir bendrą kainų lygį P su salyga. Savo darbuose T. Pirmasis – Samprotavimas dėl Anglijos prekybos su Rytų Indija. o pinigų vertė atvirkščiai proporcinga jų kiekiui). T.Prekybinio balanso“ teoretikų. Hume’as (1711–1776 m. 1692 m teigė. o tai taip pat nuskurdins šalį. vėlyvųjų merkantilistų doktrina. krenta ir prekių kainos ir dėl to užsienio prekių kainos kils lyginant su vidaus prekėmis.). pinigų kiekis (M). visų prekių kainos kyla. pateikiantis atsakymą į įvairius prieštaravimus. Jo nuomone. antroje pusėje išsakė jau minėtas prancūzų merkantilistas J.) ir Irving’as Fisher’is (1911 m. Pagal I.). kad jei pinigų kiekis mažėja.. Galiausiai net pirkliai ėmė atsisakyti bulijonistinių iliuzijų. po Stewart’ų restauracijos. . lyg ir iššvaisto. teigianti. padaugintas iš pinigų apyvartos greičio (V). 1748 m.. o pinigų apyvartos greitis V lemiamas ekonominių finansinių institutų ir mokėjimo vykdymo ypatybių.. argumentuotai atmetė piniginio balanso laikymosi naudingumo principą ne tik prekybos bendrovėms. supratusių.kurią žemdirbys. Kaip pastebėjo A. kad bendra prekių masė T yra lemiama įprastų veiksnių. Toliau plėtodamas šią idėją. Jis pinigus lygino su sėkla. Misselden’as. didinant prekių apyvartos greitį. Mun’as. pagarsėjęs savo veikalu Apie įstatymų dvasią (L’Esprit des lois. jis pabrėžė. kurie paprastai daromi prieš ją – išėjo 1621 m. o tai. su inicialais T. padaugintai iš vidutinio šių prekių kainų lygio (P). gali būti siejama su XVIII a. D. T. kurie įėjo į ekonomikos literatūros aukso fondą. bet už tai rudenį atgauna su gausiu derliumi“. Hume’as apyvartos greičio V ir bendros prekių masės T dydžius laikė . Nicholas Barbon’as (1637–1698 m. Kiekybinė pinigų teorija – tai doktrina. didesnis turtas ir pinigų kiekis šalyje gali būti pasiektas ne uždraudžiant juos išvežti. kad kiekybinė pinigų teorija yra bendra taisyklė: jei pinigų kiekis padidėja. D. buvo vienas iš stambiausių savo laiko Anglijos pirklių. Anikin’as. Kaip pažymi A.užsienyje – visa tai papuošė jį tokiomis puikiomis savybėmis. bet ilgus revoliucijos ir pilietinių karų metus išgulėjusia skrynelėje su popieriais ir dokumentais. bet ir šalims apskritai. o prekyba didina pinigų kiekį“. Mun’as paliko du nedidelius veikalus. Mun’o credo: . Locke’as. berdamas į dirvą. . tiesa. kurių paskutinis išėjo 1755 m. bei išleista jo sūnaus – turtingo pirklio ir žemvaldžio tik 1664 m. Vis dėlto tikraisiais kiekybinės pinigų teorijos autoriais laikomi prancūzas C. Tiesa. kaip ir E. arba užsienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius. Smith’as. ir žymusis škotų filosofas D. 1661 m. T. Šis veikalas visą šimtmetį buvo tikra merkantilizmo evangelija ir sulaukė keleto leidimų.).greitina“ prekybą.

liesdama net kai kuriuos jų asmeninio gyvenimo aspektus. kurioje neigiamas prekybos balansas. Ir istorija XVI a. kurioje teigiamas prekybos balansas. kai plūstelėjęs į Europą auksas ir padidėjęs pinigų kiekis apyvartoje sukėlė staigų kainų augimą. jog kuris nors spiritistas galėtų įžvelgti Law persikūnijimą Keynes’e po dviejų šimtmečių“. trumpai aptarkime jo indėlį į ekonominės minties raidą. Zweig’o įžvalgą: „Paralelė tarp J.] ir J.. Keynes’o yra tokia gili ir apima tokią plačią sritį. geriau įsiminęs savo pražūtingais patarimais. Taip pat D. Jis rašė: . tuo daugiau jiems reikia ir tepalo. Bet galima teigti. kad jie galėtų judėti“). Jis gimė 1711 m. teigiamas (kaip ir neigiamas) prekybos balansas sukelia tokius aukso srautų krypties pokyčius. Hume’as aiškiai nusakė natūralios pusiausvyros idėją. kad esant aukso standartui. Kadangi tolesniuose knygos skyriuose dar ne kartą. XVII–XVIII amžiaus kiekybinės pinigų teorijos centras buvo tvirtinimas. įvairiose šalyse yra takia pati. su sąlyga. M. Šiai spalvingai asmenybei apibūdinti galima surasti labai daug įvairių būdvardžių.Pinigai atlieka tą patį vaidmenį prekybai. Law gimė 1671 m.. Turėdamas pinigų. D. nes vienos ir tos pačios prekės kaina. (Kaip rašė Genovezi: . Edinburge ir buvo jauniausias neturtingos bajorų šeimos sūnus. Law [. būdamas gražios išvaizdos ir gerų manierų.. būdingą visai klasikinei mokyklai. kuris suprato. kaip tepalas ratams. 1683 m. ir todėl būtent prekybos apimtis. britų filosofų. Hume’as buvo priverstas pats prasiskinti kelią į gyvenimą. jis galbūt pirmasis nurodė (dabartine ekonomistų kalba tariant) tam tikrus kainų kilimo lagus (atsilikimus) dėl pinigų daugėjimo cirkuliacijoje.. Law .Visas aukso ir sidabro prieaugis neturi kito poveikio. kaip tik darbo ir prekių kainos kilimas“. nei indėliu į ekonominę mintį. patvirtino šią priklausomybę. Šie svarbūs dėsningumai padeda suprasti socialinius ir ekonominius procesus.) – žymus savo laikmečio finansininkas. Pavyzdžiui. jis nusipirko nedidelį Loristono dvarą ir taip tapo bajoru. Hume’as yra pažymėjęs. Tada pinigų kiekio M augimas didina kainų lygį P. kuris vis dėlto buvo visai nemenkas.pinigai skatina prekybą“. išreikštą auksu. Kaip pažymėjo A. t. D. kuris vėliau padarė jį vienu iš žymiausių XVIII a. Hume’as buvo pirmasis. y. o pirmoji šio garsaus škoto biografija pasirodė dar jam gyvam esant). kad .. pinigų kiekio M daromą kainų lygiui P. nei efektą. Škotijos sostinėje Edinburge. ir mažėja šalyje. kad iš visų prekių kainų paskiausiai didėja „darbo kaina“. Remdamasis šia idėja jis kritikavo merkantilizmą ir jo politiką dirbtinai pritraukti ir išlaikyti brangiuosius metalus. Hume’o. politinėje ekonomijoje žinomo pirmiausia kaip vieno iš kiekybinės pinigų teorijos kūrėjų. Paminėsime tik kaip jį apibūdino A. pinigų kiekio M daromą prekių masei T. Be to. vykstančius popierinių pinigų infliacijos atveju. Jo tėvas buvo auksakalys ir palūkininkas. Būdamas 28-erių metų jis išleido svarbiausią savo veikalą – Traktatą apie žmogaus prigimtį. kad netrukdoma vykdyti tarptautinę prekybą. D. kurie galiausiai lemia eksporto ir importo lygybę kiekvienoje šalyje bei pabrėžė. Marshall’as: „Tai nerūpestingas ir nesubalansuotas. Gyvenimo kelias. Pinigų pasiūlos didinimą lydi paklausos jiems augimas. Tikriausiai ryškiausias doktrinos „pinigai skatina prekybą“ atstovas buvo vadinamasis popierinių pinigų merkantilistas John’as Law (1671–1729 m. bet itin patrauklus ir žavus genijus“ bei pateiksime netikėtą F. darbininkų darbo užmokestis.santykinai nekintančiais. D. kaip tvarkyti Prancūzijos finansinius reikalus (sužlugus vadinamajai Law sistemai. merkantilistai tendencingai akcentavo labiau. o ne kainos yra tiesiogiai veikiamos aukso patekimo į šalį. Anikin’as. kad . J. J.. apie jį buvo rašoma kone visomis Europos kalbomis.darbo ir prekių kainos“ auga šalyje. ypač kalbėdami apie klasikinę mokyklą. vadinamų prekyba. minėsime David’ą Hume’ą. Kuo daugiau ratų. kad efektą. ekonominiuose veikaluose yra nemažai įdomių minčių ir pastabų.

apie kurią dar 1715 m. kaip viena iš svarbių verslininkystės plėtojimo institucijų. Tačiau Škotijos parlamentas atmetė banko įsteigimo projektą. mįslingai buvo užsiminęs laiške. rašytame hercogui Philippe d’Orleans’ui. Prekiaujant Paryžiaus Rue de Quincampoix gatvelėje įsteigtoje ir vėliau suklestėjusioje biržoje sparčiai buvo susikraunami didžiuliai turtai. kad ji buvo gavusi iš valdžios dideles privilegijas. išdėstė savo projektą. ir didžioji jų dalis buvo panaudota iškelti Misisipės bendrovės akcijų kainas į fantastišką aukštį – nuo pradinių 500 livrų išleidus akcijas iki 18 tūkst. J.. pagyvinti. kad raktas į ekonominį suklestėjimą – pinigų gausa šalyje. Tačiau pinigai turi būti ne metaliniai. popieriniai. kuris ėmė vadintis Karališkuoju banku. bei reikalavo. ir padaryti ją galingesnę negu bet kada. škotų finansinis burtininkas mažamečio sosto įpėdinio globėjo hercogo Philippe d’Orleans’o. ypač prekybai tarp Prancūzijos ir Misisipės slėnio. prekybą. kurios akcijos buvo skiriamos pardavinėti palyginti plačiam kapitalistų ratui ir aktyviai cirkuliuoti biržoje. teigdamas. Atsisakęs valstybinio banko steigimo idėjos. sutvarkyti finansus. Law įsteigtu banku. atnešusį jam daug išmėginimų. monopolį daugelyje sričių. Law įsteigė savo antrą didžiulę verslo įmonę – Misisipės bendrovę Luizianos.. Akcinė bendrovė buvo suaugusi ir su J. kad bankas. banko kuriami atsižvelgiant į ūkio poreikius: „Bankų naudojimas – geriausias iš iki šiol taikomų būdų pinigų kiekiui didinti“. Pagal J. į kurią ji įstumta. 1715 m. Tačiau Londone jis ne tik ūžavo. tada atsirado ir . o kreditiniai.] galės išvaduoti karalystę iš liūdnos būklės. Savo siūlomoje „sistemoje“ bankams jis taip pat numatė kredito ekspansijos politiką. kuris jo nuomone.anksti pradėjo lošėjo ir dvikovininko gyvenimą. o akcininkus – misisipiečiais. siekusį 1600 tūkst. Law vėl buvo priverstas išvykti į žemyną. palaikyti ir išvystyti žemės ūkį. Edinburge. vykdytų ekonominę valstybės politiką. Rengiant Anglijos ir Škotijos unijos aktą. spekuliavo vertybiniais popieriais. funkcionavusiai visai kitu principu – kaip nedidelės pajus pasidalijusios pirklių grupės susivienijimas. Jis tvirtino. brangenybėmis. Law savo knygelėje Pinigai ir prekyba. įsisavinimui. J. tuo metu Prancūzijos kolonijos Misisipės upės baseine. kuri išėjo 1705 m. rugsėjį mirus Liudvikui XIV. kaip įveikti šiuos sunkumus. kai tik priėmė Prancūzijos pilietybę ir perėjo į katalikybę. Law galų gale buvo paskirtas finansų ministru. kaip ji buvo pavadinta. Law artimai susipažino su finansų verteivomis. tapusio regentu. banknotų išleidimas smarkiai išaugo. jis 1716–1717 m. J. Gyvendamas Nyderlanduose jis atidžiai tyrinėjo solidžiausią ir stambiausią visoje tuometinėje Europoje Amsterdamo banką. Neoficialiai ją visi vadino Misisipės schema. daug kartų prašokančias banke saugoma aukso atsargą. Jis tapo beveik profesionaliu lošėju. livrų 1720 m. J. senųjų meistrų paveikslais ir taip pelnė aukštą visuomeninę padėtį bei įsigijo turtą. pramonę“. leidžia kaip reikiant naudoti žemę. Ši akcinė bendrovė. Bendrovė buvo labai glaudžiai susijusi su valstybe ne tik ta prasme. revoliucijos Londone knibždėte knibždėjo. verslininkystės talentus. kad naujoji jo sugalvota institucija „[.y. Grižęs į Škotiją. kitaip tariant. Law „sistemą“. kurių po 1688–1689 m. Būdamas gerai praktiškai išsilavinęs ir gabus komerciniams bei įvairiems piniginiams reikalams. darbo jėgą. teikti paskolas. kuri tuo metu merdėjo prislėgta ekonominių sunkumų. išnagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti naciją pinigais. t. J. buvo sumanyta kaip prancūziška konkurentė britų Rytų Indijos bendrovei. livrų. įkūrė vis tiek iš pat pradžių glaudžiai su valstybe susijusį banką Law and Company popieriniams pinigams leisti ir įgyvendino antrąją savo idėją. buvo pakviestas į Prancūziją atkurti šalies „ekonominę sveikatą“.

šių autorių supratimu. teigė. Pastebėtina. pats nebuvęs pirkliu ir rašęs 1697 m. kuriame pateikta kiekybinei pinigų teorijai alternatyvi realių sąskaitų doktrina (vėliau išplėtota J. nedaugelis. pasipelno. išnagrinėti dėl pasiūlymo aprūpinti naciją pinigais (1705 m. Ch. kurioje kreditui priskiriama kapitalą bei nacionalinį turtą kurianti galia. sutapatinęs kreditą su pinigais. galinčia išjudinti gamybos plėtrą bei įtraukti daugiau darbininkų. Law įtikinėjo savo amžininkus. Ch. kuriame šalis. minėtina. Pažymėtina.)). galėtų stebuklinga galia praturtinti šalį. visiškame skurde miręs nuo plaučių uždegimo. D’Avenant’as.) ir A. nes prekiaujant skaičiuojama tik . tvirtai įsikibusių savo turimų akcijų. Tačiau tokia tvarka negalėjo būti ilgalaikė. Faktiškai J. Smith’ą prekybą laikė grynai nulinio balanso žaidimu. buvo finansiškai sužlugdyti. Ekonominė mintis prieš D. Steuart’o (1767 m. o piniginiam kapitalui kaip pasauliniams pinigams. kuriuos surinkdavo Misisipės bendrovė išleisdama savo akcijas. Jis naiviai tikėjo. Roberts’o. kai užsienio prekyba lemia grynąjį šalies turto padidėjimą. Law vadovaujama bendrovė prisiėmė visą milžinišką valstybės skolą (iki 2 milijardų livrų) supirkdama obligacijas iš savininkų. Poter’o ir kitų darbuose buvo suformuluota prekybinio balanso doktrina – svarbiausia vėlyvojo merkantilizmo mokymo dalis. Tai ir buvo tas jo žadėtasis šalies ekonomikos ir finansų sutvarkymas. Tik praktinis J. nes tikėjo savo užmojų sėkme ir tam atidavė visą savo energiją bei asmeninius turtus). o pastaruosius – su kapitalu. . o tūkstančiai kitų.. buvo investuojama į valstybės skolos obligacijas. Prancūzijos regento Philippe d’Orleans’o suteiktos paskutinės malonės dėka pasprukęs iš Prancūzijos ir tremtyje Venecijoje 1729 m. Apskritai. kad tam pakaktų įsteigti emisijos banką. U. pirmenybė teikiama ne pinigams kaip mainų priemonei (nors vėlyvieji merkantilistai ir gerai suprato.). Hume’ą ir A. o ne jų nominalas. o kitoje padėtyje atsidūrusi šalis patiria tapatų nuostolį. priešintina visoms kitoms prekėms). Kokiu būdu bendrovė realizuodavo vis naujas ir naujas savo akcijas? Tik tuo būdu. Bet kapitalo judėjimas grandinėje P – Pr – P’ merkantilistų aiškinamas taip. siūlymų aprobavimas leido įsitikinti vilčių labai paspartinti gamybos augimą didinant apyvartoje esančių pinigų kiekį klaidingumu. vyksta vien tik santykinis pavienių individų turto kiekio pasikeitimas. laikė jį esant jėga. J. kad anglų ekonomisto ir bankininko J. Todėl pinigų vertės reguliavimą T. išsaugoję blaivų protą ir laiku pardavę savo akcijas. Law bankas tuo pačiu metu spausdino ir leido į apyvartą vis naujus šimtus milijonų banknotais. T. Ekonomikos teorija. Law pažiūrose galima rasti ir ekspansinės kredito teorijos. Skirtingai nuo monetarizmo.. D’Avenant’o. kad vidaus prekyboje tauta apskritai netampa turtingesnė. kad didžioji dalis pinigų.. J. Smith’o (1776 m. puikiai aprašė Jose de la Vega savo knygoje Sumaiščių sumaištis). Mun’as laikė netikslingu. gavo milžinišką pelną. (Tarp jų ir pats J. kuris. Law. Law. ištakas. eksportu pranokstanti importą. Law ekonominius veikalus. kad nedidelis kainų augimas visada turi įtakos prekės pasiūlos augimui. Mun’o ir jo amžininkų L. cirkuliacijos sferoje patyrę tam tikrą metamorfozę. kaip šie reiškiniai paprastai aiškinami: pinigai. O kalbant apie J. Pavyzdžiui. Kai spekuliacinis paklaikimas baigėsi ir muilo burbulas sprogo. kad . Law. kad jo darbe Pinigai ir prekyba. savininkui grįžta padidėjusiu kiekiu (dydžiu). pinigai svarbūs kaip išeities taškas užsienio prekybos apytakoje P – Pr – P’ (Pinigai – Prekė – Padaugėję pinigų).taip gerai dabar žinomas žodis „milijonierius“.tikroji pinigų vertė“.pinigų prieaugis įtraukia į verslą dabar dykinėjančius žmones“. Tačiau tai pirmųjų mėginimų praturtėti iš spekuliacijų akcijomis istorija. išleisdamas kredito pinigus. dažnai vadinamo avantiūristu. (To meto biržų šurmulį dar 1668 m. kad J. kad pinigai yra ypatinga prekė. visa argumentacija grįsta teiginiu dėl pelno dalies augimo atsispindėjimą kainose ir prielaida.

Remdamiesi valiutų keitimo operacijomis (le change). Mun’as ėmė vartoti sąvoką šalies . Steuart’o propaguotą nominalistinę pinigų teoriją. Ją Gerard’as de Malynes (apie 1586–1641 m. nesvyruodamas ginė neribotą auksinių ir sidabrinių pinigų kaupimą šalyje. bet skatinti spartesnį prekių išvežimo apimčių augimą. Mun’as skyrė bendrajam prekybos balansui. turinčia galingą laivyną ir išsivysčiusią prekybą.. kad eksportas viršija importą... kuriame jis mėgino paaiškinti verslo depresijos. kad deficitas prekyboje su vienomis šalimis gali būti visiškai kompensuotas aktyvaus saldo mainuose su kitomis šalimis..] šios prievartinės operacijos negali vykti mūsų laikais. gerai supratęs. Svarbiausią reikšmę T. neigusią ne tik prekinę pinigų prigimtį. Pirmą kartą terminą . Kad toks balansas taptų aktyvus ir būtų užtikrintos pinigų įplaukos į šalį. pats buvęs pirklys ir turėjęs savo dalį daugelyje to meto verslo projektų bei 1600 m. trečiajame dešimtmetyje. kuriai valdant Anglija iš izoliuotos salų valstybės. matyt. turėjusios išsiaiškinti esamo pinigų ribotumo priežastis. priežastis. paskirtas į komisiją. Valdovas tik apsikvailintų.) jį vartojo dar anksčiau. bet ne spausdintine forma. vėlyvieji merkantilistai. C. vėlyvieji merkantilistai įrodinėjo. Anglijoje G.. ėdantį anglų valstybę įvardijo kaip pagrindinę ekonomikos problemą. kad aukso ir sidabro pritekėjimas į šalį dėl to. pasisakė už monometalizmą. tai moderniais laikais monetų nuvertinimas yra kontroproduktyvus dėl ekstensyvių valiutų mainų ir arbitražo. Pramonei ir prekybai klestint. Dabar šis požiūris buvo išplėstas pabrėžiant pinigų ir prekybos svarbą. Jis rašė: . bet ir jų ryšį su tauriaisiais metalais.prekybos balansas“. tapo pasauline valstybe. Montesquieu savo veikalo Apie įstatymų dvasią XXII knygoje. 1601 m.. bankininkai išmoko palyginti viso pasaulio monetas ir teisingai jas įkainoti [. kurie reikalingi prekių mainams. teigė. Berkley’aus ir J. pinigų ištekėjimas iš šalies tik gyvina abiems šalims naudingą užsienio prekybą.. bet patys nėra prekės.] Šios operacijos sužlugdė didžiulius staigius valdovų veiksmus (les grands coups d’autorite) arba bent jau šiais veiksmais neleido pasiekti sėkmės“.). draskomos religinių ir politinių vaidų. Užsienio prekybą ribojant patiriama nuostolių. Bacon’as (1561–1626 m. gynę bimetalizmo sistemą. reguliuojančių santykius su atskiromis šalimis.bendrasis prekybos balansas“ ir parodė jo skirtumą nuo dalinių prekybos balansų. Taigi. nuo kurios Anglija kentėjo XVII a. kad šalies turtingumą lemia metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukos į šalį.). teigdamas. Vėlyvieji merkantilistai taip pat kritikavo XVIII a. . arba santykio tarp įvežamų į šalį ir išvežamų iš šalies prekių paslaugų vertės.Su tuo susijusios ir vėlyvųjų merkantilistų nuostatos smerkti valstybinį pinigų nuvertinimą. Anksčiau minėtasis T. Pinigus norėta matyti tik kaip idealius apskaitos vienetus. Vis dėlto net T. kad aukso ir sidabro kiekis šalyje visiškai priklauso nuo prekybos balanso. lydinčių tokias operacijas. sąlyginius ženklus. reikia ne uždrausti išvežti pinigus bei įvežti prekes.kaip ir terminą .. Tiesa F.laisva prekyba“ pasisakydamas už laisvą brangiųjų metalų išvežimą. žymus bendrovės Merchant Adventures Company narys Edward’as Misselden’as (apie 1608–1654 m. Patį terminą jis. išėjusiame pamflete Apie vėžį. kad jei Romos imperatoriai darė tai su dideliu pasimėgavimu ir gavo didelius pelnus. kitaip nei monetaristai. Pavyzdžiui..) 130 puslapių traktate Prekybos ratas (1623 m.. Be to. Mun’as. jų gebėjimą skatinti gamybą ir taip prisidėti prie valstybės klestėjimo. „pasiskolino“ iš apskaitos praktikos. gana smarkiai paplitusį vykdant monetarizmo politiką. karalienės Elžbietos. aptarinėdamas monarchų vykdomą monetų nuvertinimo politiką. lems kainų augimą šalies viduje ir pakreips prekybinį balansą nenaudinga šaliai linkme.[. (Tarptautinio auksinių pinigų judėjimo poveikį kainoms. pavartojo anglas. Vėlyvajame merkantilizme neatsisakyta minties.

Pažymėtina. Airijos ir Virdžinijos valstijos. Defoe 1698 m. Taigi. ekonominės minties pasiekimų. pirmasis aptarė tarptautinio kainų mechanizmo funkcionavimą kaip priemonę. žymusis Robinzono Kruzo (1719 m.. de Malynes. įsijungdami į gamybinę veiklą. funkcionuojančio užsienio prekyboje. 1728 m. Polanyi. kad galimai didžiausias brangiųjų metalų importas buvo siekiamas tikslas. o Penktadienis mainais už tai jam tarnauja).) nedideliame savo veikale Samprotavimai apie prekybą (1691 m. Jis teigė. Kaip šį pelną didinti. Todėl. bet iki pat XVIII a. Šiandien ši mintis atrodo banali. gerai išmanantys rinkos konjunktūrą pirkliai beveik nerizikavo ir galiausiai pavertė ją tam tikru prekybos (komercijos) papildu ar priedėliu. užsienio prekyboje. ypač pabrėžė J. Keynes’as ypač jį gyrė už požiūrį į didėjančias kainas). išleido ekonominį veikalą Traktatas apie projektus. Todėl valstybių valdžia pradėjo remti manufaktūrų (nuo lotyniško manus – ranka ir factura – gaminimas) – dar amatininkiškų. jis išleido kitą ekonominį veikalą Anglijos prekybos planas. Jeigu T. kaip reikėtų įsivaizduoti socialinio gyvenimo pradžią. tai J. plėtra. North’as (1641–1691 m. todėl eksportuojanti tauta . balansuose buvo akivaizdus eksporto perteklius. Schumpeter’is.atskleistą G. Child’as dar savo 1668 m. išleistame traktate abejojo ar prekybos balanso duomenys yra tinkamas ekonominės pažangos kriterijus. savo knygoje aprašęs ir tai. Child’as atmetė idėją. o ne žaliavų eksportas.) autorius ir svarbus merkantilizmo atstovas. skatinančią eksporto perteklių. Jo mastai išsiplėtė gerokai toliau. nes tarpininkavimo prekyba yra ne tokia patikima ir jos monopoliją lengvai gali pažeisti karai ar kiti užsienio politikos įvykiai. kuris viešai prabilo apie abipusį prekybos naudingumą buvo D. kurie gamybos procesą kontroliavo kaip komercinę įstaigą. kad robinzonada vėliau tapo tikru lobiu subjektyviajai politinės ekonomijos mokyklai.). Pirmasis. tik kaip priemonė didinti užsienio prekybos apimtį. bet iš esmės kapitalistinių gamybos . pinigai turi būti vertinami kaip ir bet kuri kita prekė. iki pat aštuonioliktojo šimtmečio pabaigos daugiausia namudinei pramoninei gamybai Vakarų Europoje nebuvo naudojama brangi įranga. Taigi prekybos balanso idėja jau buvo labai panaši į klasikų ekonomistų tiksliai suformuluotą ir išplėtotą išvadą dėl prekybos abejoms šalims naudingumo. grindžiamos vietinėmis ar pigiomis atvežtinėmis žaliavomis. ir teigė kad. kuris sugebėjo šią idėją aiškiai suformuluoti (1713 m. Pažymėtina. Buvo skatinamas vertingesnių baigtinių gaminių.išnešimo“ amžius. Mun’as gynė laisvą brangiųjų metalų išvežimą kaip priemonę. pradžios ji buvo sunkiai suprantama.vėl susigrąžins pinigus“.) – viename iš reikšmingų XVII a. A. jie siūlė kelis būdus: 1) tarpininkavimo prekyba (perparduodant vienų šalių prekes kitoms) ir 2) eksportinės pramonės. Vėlyvojo merkantilizmo atstovas Jacob’as Vanderlint’as. o J. pelną. Tai buvo . Pirmenybė buvo teikiama eksportinei pramonei. pasisakydamas prieš prekybos ribojimus. M. kuri mėgino į ekonomikos reiškinius žvelgti per atskiro žmogaus subjektyvių pojūčių ir psichologijos prizmę. net ir vėlyvieji merkantilistai geriausiu atveju į gamybą žvelgė tik kaip į naudos iš prekybos didinimo veiksnį. kad J. reguliuojančią pinigų pasiūlos pasiskirstymą. Taip pat prekybinės buržuazijos ideologų dėmesio centre atsidūrė gamyba – tiesa. Jis pažymėjo.) buvo Daniel’is Defoe (apie 1659–1731 m. D. pavyzdžiui. o pirmasis. (Robinzonas moko Penktadienį mokslo ir technikos pažangos. nei atskiro miesto. kai vietos pramonę (amatininkus) žaliavomis aprūpindavo pirkliai (prekybiniai kapitalistai). kad šalies viduje cirkuliuojančio pinigų kiekio sumažėjimas padarys darbą pigų ir skatins eksportą. kuriame siūlė tam tikras drąsias ekonomines ir administracines reformas.. Vėlyvojo merkantilizmo atstovai pagrindiniu nacionalinio turto šaltiniu laikė kapitalo. Kaip pastebėjo K. o ne šalies turtingumo priežastis. kad kai kurių akivaizdžiai skurdžių regionų.

Vyravo nuomonė. Tai siekiant dirbti pelningai. o. Iš turtingiausiųjų merkantilistai tikėjosi polinkio švaistyti. pabaigos. poligrafijos. Gyventojų skaičius ir turtingumas yra vienas kito priežastis“... nors dažnai laikomas laissez-faire teorijos pirmtaku. iš ydų. supratimo. grindžiamų rankų darbu ir plačiu darbo pasidalijimu. Taigi šių merkantilistų mintis priartėjo prie svarbiausio rinkos ekonomikos mechanizmo – pajamų apytakos. kad vargšai linkę linksmintis ir tik visiškas skurdas gali priversti juos dirbti. . dalis žemių liko panaudotos ir šalies turtingumas tiesiogiai priklausė nuo gyventojų. pradžios komentatorius. sarkastiškiausias ir pikčiausias XVIII a. menas ir mokslas. anot B. reikia dviejų svarbiausių dalykų: ji privalo būti turtinga ir turėti daug gyventojų. Visi buvo įsitikinę. yra atsiradusi ne iš mūsų dorybių. Vėliau jos ėmė plisti ir kitose Europos šalyse. Ankstyvųjų manufaktūrų organizatoriais buvo žmonės. arba Privačios ydos – nauda visuomenei rašė Bernard’as de Mandeville’is (1670–1733 m. Flandrijoje. tai buvo dėsninga. kūrimą. . kaip pažymi. Hirschman’as. Tačiau prekybos balanso požiūriu ne mažesnis vaidmuo teko ir tėvyninės gamybos produkcijos konkurentiškumui.. kad taupymas . (Pagrindinė šios knygos mintis. (Manufaktūra. suprantama kaip turtas. Manufaktūros buvo kuriamos ir kitose pramonės šakose – laivų statybos. Todėl nenuostabu. de Mandeville’is išties visą laiką Pasakėčioje apie bites šaukiasi „sumanaus politiko išmintingo valdymo kaip būtinos sąlygos ir terpės „asmeninėms ydoms“ paversti „visuomenine nauda“). kad vargšai dirbs sunkiausius kasdieninius darbus... kad daugeliui merkantilistų atrodė priimtina. kol jie gyvens skurdžiai. nes buvo suprasta kaip dorovingo žmogaus kritika.. Merkantilistų logika buvo paprasta – jie bijojo. (.). taigi ir augimo paskatos. turėję pakankamai tam reikalingų pinigų. de Mandeville’io.. o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugant dideliais muitais) ir šalies gyventojų gyvenimo lygio mažinimą. kaip vidaus paklausos. Su tuo glaudžiai siejasi ir vėlyvajam merkantilizmui XVII–XVIII a. kai gyventojų gausu ir jie neturtingi. Kita vertus.išims“ pinigus iš apyvartos. nereikalaudami per didelio atlyginimo tik tol. o į kapitalistų fabrikus – samdomu darbu ir darbo pasidalijimu). sukėlė pasipiktinimą. Prie manufaktūrinio darbo pasidalijimo viena iš pirmųjų perėjo tuo metu labiausiai paplitusi tekstilės pramonė..Skūpumas – tai bruožas.“). O. B. ir knyga buvo valdžios įsakymu konfiskuota. Kaip teigė Fortrejus. Vakarų Europoje manufaktūros vyravo maždaug nuo XVI a. kad skurdžiai liktų skurdžiais. kuris priklausė nuo savikainos bei svarbiausios jo dalies – darbo užmokesčio. kaip pereinamoji gamybos forma buvo panaši į amatininkų dirbtuves tuo. kai gamybos techninis pagrindas keitėsi lėtai.Kad visuomenė būtų laiminga [. A. kad ir čia vyravo rankinė amatininkų technika. metalurgijos. dažniausiai miestų pirkliai ir palūkininkai. kad daug jos narių būtų bemoksliai ir skurdžiai“ savo kūrinyje Pasakėčia apie bites. būdinga nuostata skatinti gyventojų skaičiaus augimą. iki XVIII a. žalingas prekybai. kad civilizacija. reikalavo ieškoti būdų. Pirmosios manufaktūros atsirado XIII–XIV a. o ne taupyti. Abu šie tikslai tada laikyti suderinamais. Epochoje. .įmonių.Kad šalis būtų didinga ir galinga. Norint užtikrinti aktyvų prekybinį balansą reikėjo gaminti prekes kuo pigiau. Kaip tik todėl merkantilistai žvalgėsi į pigią Anglijos žemės ūkio ir pramonės (manufaktūrų) darbo jėgą bei niūriai pritarė tokiai būklei. kad šalis galėtų konkuruoti su užsieniečiais pasaulinėse rinkose bei sumažėtų priklausomybė nuo importo. Svarbiausiu būdu tam vėlyvieji merkantilistai laikė samdomų darbininkų darbo užmokesčio ribojimą (šiam tikslui pasitelkiant leidimą be muito įvežti maisto prekes. Todėl neatsitiktinai ši filosofija iškėlė ir naują socialinę problemą – ką daryti. Italijoje.] būtina. kaip sumažinti gaminių savikainą.

Kaip taikliai pastebėjo K. Merkantilizmo epocha sutapo su nacionalinių valstybių formavimosi Europoje epocha. iki 1763 m. O pagrindinis iždo papildymo šaltinis buvo prekyba.]. rinka tebuvo papildymas institucinio darinio. ilgam – nuo 1745 m.Merkantilizmas. kad merkantilistai ne nenorėjo girdėti apie darbo ir žemės – rinkos ekonomikos formavimosi pradinės sąlygos. Steuart’o knygą. Iš tiesų viskas buvo ne taip.. Ūkinė veikla vykdyta taip. dėl J. Ekonominė sistema susiliejo su bendrais socialiniais santykiais. rūpinosi rinkos sistemos plėtra rūpinosi visiškai nerinkiniais būdais [. pats A. Steuart’u ir laiškuose draugams prisipažino. Tačiau gal neskubėkime jo smerkti. Kaip teigė C. Niekur prekeivis nesutinka tokio didžiulio skaičiaus ribojimų. kad valstybės iždas nepatirtų aukso ir sidabro trūkumo. išleistame savo dviejų storų tomų veikale Politinės ekonomijos principų tyrimas. Smith’as savo konkurento J. o tai lėmė labai svarbius pokyčius pačioje ekonominių žinių sistemoje.. Montesquieu: .. . Steuart’as. Steuart’o biografijos (jis buvo garsiosios Škotijos šeimos atstovas.. Mokslinis sąžiningumas būtų vertęs A. Smitho apibendrinimas. kad būtų naudingi valstybės užsienio politikos interesams. kad vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau nebeteikė reikšmės nacionaliniam turtui. Beje.). 1767 m. Montesquieu įtaka formuluojant bendruosius principus ir pateikiant gausybę konkrečių analitinių . Smith’as norėjo to išvengti. merkantilinis valstybės valdymas reiškė ir tai. kurį daugiau nei kada nors anksčiau kontroliavo ir reguliavo socialinė valdžia. Taigi merkantilizmas išvadavo prekybą nuo partikuliarizmo. J. kad merkantilizmas atvėrė kelią nacionalinei rinkai. Josiah Child’as ir Charles D’Avenant’as ir tikėjo . tai būtų greičiau prekybos vergovė [. kur ryšys tarp politinių sąlygų ir ekonominės pažangos buvo itin regimas) niekada nesusilaukė didelio pasisekimo Anglijoje net ir iki jį visiškai užtemdžiusio A. ypač užsienio – vienintelis metalinių pinigų (aukso ir sidabro) įplaukų šaltinis daugumoje Europos šalių.] Esant merkantilistiniai ūkinei santvarkai. Smith’o Tautų turto pasirodymo. iš esmės nutylėjo. – ištremtas iš gimtosios šalies į Europos žemyną. A. Akcentuotas valstybinės valdžios vaidmuo reguliuojant ekonomiką. Polanyi.. o tai turėjo ypač didelę reikšmę kaupiant pradinį kapitalą Europoje XVII–XVIII a. Įžvalgesni vėlyvojo merkantilizmo atstovai jau suprato. kuris. kad pokalbiai su seru James’u daug įdomesni. kaip vergovės šalyje“. tiesa. Be to. Steuart’o knygą. Smith’as asmeniškai gerai sutiko su J.. kad duotume valią pirkliams daryti viską. Nekalbant jau apie tai. ką tik jie nori.natūralia įvykių eiga“. kurio visame veikale aiškiai pastebima C. nors Roger’is Coke’as.. ūkinėje praktikoje pirmenybė teikta valstybės interesams. ir niekur jis taip mažai tėra varžomas įstatymų.natūralia tvarka“. kuri buvo geriausias anglų ekonomikos teorijos iki A. kaip laisvės šalyje. nepriklausomos ekonominės sistemos paprasčiausiai nebuvo“. Smith’ą kritikuoti J. Kadangi užsienio politikoje atėjo laikas kurtis savarankiškoms valstybėms.. ir dėl to vėliau buvo kaltinamas moksliniu nesąžiningumu. O pačias merkantilistų diskusijas apie valstybės ir privačių interesų santykį geriausiai apibendrino žymus anglų vėlyvojo merkantilizmo atstovas James’as Denham’as Steuart’as (1712–1780 m. stiprėjant valstybės valdžiai.Galima sakyti. Negalima pamiršti. kad visos valstybės teritorijos ištekliai turi būti paskirstyti taip. o daugiausia dėmesio skyrė prekybinio kapitalo pelnui.. nei jo knyga.Prekybos laisvės esmė ne ta.. Todėl jie pasisakė už protekcionizmą arba nacionalinių gamintojų ir prekeivių rėmimo valstybinę politiką. kad sėkmingas užsienio prekybos vykdymas priklauso nuo šalies vidaus ūkio padėties. tačiau taip pat išplėtė ir reguliavimo apimtį. Merkantilizmas nebuvo grindžiamas . Matyt. – sukomercinimą. A. kad ir kaip primygtinai jis kėlė visuotinį sukomercinimą į nacionalinės politikos rangą.

Į šią jo frazę reikia atkreipti daugiau dėmesio. pastebėdamas. J. Steuart’as taip pat kategoriškai buvo nusiteikęs prieš monopolijas. Ir reikia pabrėžti. . kartais mechanizmo spyruoklė būna per silpna. kad jei paklausa nesikeičia..valstybės veikėjui“ (J. M. [tai] dabar darosi panaši į rankinį laikrodį.. .. Todėl J. dažnai reikalingas geranoriškas. kad J. Todėl atsiradus . jam gerai seksis.. Tačiau J. tarsi laikrodžio mechanizmą. Jis net lygino šį su precizišku rankinio laikrodžio mechanizmu (klajodamas po Europą J. negu jis liktų rūdos kasyklose“. Steuart’ui tas pats rankinis laikrodis (ekonomika). Steuart’as pirmasis pamėgino susisteminti merkantilistinius požiūrius.plėšia žmones ir pačios turtėja“ dėl to.. jog asmeninio intereso skatinamas elgesys yra labiau pageidautinas ne tik už aistrų diktuojamą. Būtent tokį vaidmenį J.. Steuart’as prieštaravo kiekybinei pinigų teorijai. Todėl nūdienos ekonomika yra pats efektyviausias kada nors išrastas apynasris despotizmo kvailystėms pažaboti [. jei žmogus sieks savo interesų. aiškiai suprato rinkos konkurencijos mechanizmo veikimą ir jo reikšmę.. tai tada šis papildomas sidabras .. J. pastebėjo.] ir todėl reikia meistro rankos... nuo kurių nukrypdamas jis kas kartą susiduria su naujais sunkumais“. kad jį varžo politinės ekonomijos dėsniai. .] ir monarchas pastebi. [. jo nuomone. Vadinasi. jis pritarė laisvai konkurencijai (juk dar C. Jo administracinis mechanizmas tampa sudėtingesnis [. naudotas Tyrime . Marx’as įvardijo kaip monetarinės ir merkantilistinės sistemų racionalų reiškėją.Teisingą prekių kainą ir tikrą jų santykį nustato tik konkurencija“). subtilus įsikišimas. kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar mašina. kris tinka tik vienam tikslui – laiko tėkmei žymėti – ir bus kaip mat sunaikintas.. kurio preciziško mechanizmo nedera darkyti išoriniu įsikišimu. kai šalyje atsiranda papildomas kiekis pinigų. kartais – per stipri. rašė: „Jei stebuklai vyktų kasdien.. rūpestingam ir patyrusiam . Steuart’as. Steuart’ą.šiuolaikinei rinkai“ . Steuart’o stenografinis terminas.Pinigų kiekis gali būti padidintas kiek tik nori. kad . Tačiau kalbėdamas apie vidaus reikalus.]“. gamtos dėsniai nebūtų dėsniai. Sen’o žodžiais.. J. kurią pasiūlė J.. galima įvardyti kaip T. teigė Charles Herle’as.. Pastarosios. Keynes’o ir . Iš esmės čia J.]).nuolat genda. galėjo susiformuoti veikiamas tos mokyklos idėjų apie tai..elementų.despotizmo kvailystės“ tampa . kad . nuolat kreipiančiam visus reikalus viena ar kita linkme. nes „interesas jam nepameluos ir neapgaus“. jei panaudosime jį kitais tikslais ar paliesime ne tokia lengva ranka.trukdo prekių kainai tapti griežtai proporcingai jų realiai vertei“.. o jei kiekvienas veiktų visuomenės labui nesirūpindamas savimi. Steuart’as skyrė valstybei.. Steuart’as bendravo su keliais žymiais fiziokratų atstovais. kad ekonomikos kryptis liktų stabili. Steuart’as teigė: . Steuart’as numatė polinkio vartoti sampratą..apibūdinti įstatymų leidžiamąją arba aukščiausiąją valdžią priklausomai nuo valdymo formos“).paveiks kainas ne daugiau. sumažėja monarcho valdžios grėsmė.[. Jį padės į skrynias ar perlydys į indus.. bet ir netgi už dorybingą. Steuart’as. M.. R. Keynes’as beveik po pusantro šimto metų. Malthus’o. J.]“.neįmanomos“. J.. kad šį mechanizmą suderintų“. kad jos . Jis teigė.] Jei anksčiau jo [valdovo] valdžia priminė pleišto tvirtumą bei jėgą (kuri galėjo būti panaudota bet kam [. J. ir šis jo požiūris į nūdienos ekonomiką.. kaip dar 1655 m.. Vadinasi. J. politikai būtų išmušti iš vėžių [. S. Montesquieu teigė. kategoriškai pasisakė prieš užsienio prekybos laisvę. Steuart’as įrodinėdamas.Kai valstybės gyvavimą lemia prekybos ir pramonės rezultatai... sąlygojamą visuomeninio intereso. bet kainas pakels vien tik noras juos leisti“. o ypač jis yra priimtinesnis už „pavaldinių“ elgesį. funkcionuojanti nepriklausomai nuo žmogaus valios). laikydamasis prekybinio balanso pozicijų. kurį K.valdymo ekonomikos“ pirmtaką. kad .

Sąlyga buvo priimta ir senojo barono giminaitis į ekonominės minties istoriją įėjo būtent šia pavarde. Montesquieu išjuokė Prancūzijos aukštuomenės pasipūtimą. C. Persų laiškuose buvo smerkiamas despotizmas ir religiniai persekiojimai. o tam sąlygos net ir Prancūzijos provincijoje buvo gana palankios. Montesquieu atsisakė aukštų Bordo parlamento pirmininko pareigų. jos veikloje aktyviai reiškėsi ir Charles Louis de Secondat’as. kaip vėliau ir A. Montesquieu buvo išrinktas garsiosios Prancūzijos akademijos nariu. Teismo praktika leido jaunam Bordo parlamento pirmininkui išsamiai susipažinti su XVIII a. kuriame ketino aiškinti svarbiausius principus. Tačiau Romos respublika degradavo ir šio proceso priežastims nagrinėti C. Visa tai buvo medžiaga apibendrinimams ir idėjoms. Toje mokykloje daugiausia dėmesio buvo skiriama senosioms kalboms. Kaip pažymėjo A. Jis domėjosi literatūra. Spinoza bei C. Septynerių metų jis neteko motinos. Montesquieu. būsimasis C. Protingas ir smalsus jaunuolis nesitenkino vien įstatymų rinkinių. mokslais. Jis pasirodė 1734 m. Aptariant vėlyvojo merkantilizmo idėjas jau ne kartą minėjome barono C. Jis atsidėjo vien mokslinei ir literatūrinei veiklai. Po savo dėdės mirties. Pirmas stambus C. Bordo mieste. remiantis vis augančia kilnojamojo turto. Montesquieu veikalas Persų laiškai buvo išspausdintas 1721 m. Montesquieu brandino sumanymą parašyti kūrinį. Jis irgi nusipelno išsamesnio aptarimo. svarba. pradžios Prancūzijos visuomeniniais ir nuosavybės santykiais bei tarpluominiais prieštaravimais. o kaip laisvės pavyzdžiai nurodyta antikinės graikų respublikos ir senovės Roma. Gyvenimo kelias. kuriame pirmininkavo jo dėdė baronas de Montesquieu. Montesquieu paskyrė kitą kūrinį Samprotavimai apie romėnų didybės ir smukimo priežastis. gimė pietvakarių Prancūzijoje netoli Bordo miesto pasiturinčių kilmingų bajorų šeimoje. jų komentarų ir kitų teisininkų darbų nagrinėjimu. panašiai kaip ir B. 1716-aisiais. Jame satyriškai vaizduojama Prancūzijos visuomenė ir valstybės santvarka. C. Jis rengėsi teisininko karjerai Bordo parlamente – aukščiausiame pietvakarių Prancūzijos teisme. 1725 m. vadinamos akademijomis. palyginti su žeme ir nekilnojamuoju turtu. 1714 m. C. Hirschman’as. visi jie. Sulaukęs dešimties buvo išsiųstas į vienuolyno mokyklą. kurias jis išdėstė savo veikaluose. Ekonomikos teorija. menu. C. teisininko praktikos ir apsigyveno Paryžiuje. Smith’as. O. valdančius visuomenių ir valstybių raidą. žemę (fonds de terre) ir kilnojamąjį turtą (effects mobiliers) bei parodė pastarojo pranašumą prieš pirmąjį. Kaip pažymi knygos Apie įstatymų dvasią lietuviško leidimo įvadinėje dalyje A. Tuo metu buvo steigiamos mokslinės draugijos. Baigęs mokslus ir grįžęs į gimtąją Bredos pilį Charles Louis de Secondat’as atsidėjo savarankiškoms teisės studijoms. jis tapo parlamento pirmininku. Steuart’as. antikos literatūrai ir istorijai. Norėdamas . Viena pirmųjų tokių akademijų buvo įsteigta 1713 m. daug dėmesio skyrė turtų suskirstymui į nekilnojamąjį turtą. Montesquieu. Gyvenimo kelias. kad giminaitis prie savo pavardės pridės „de Montesquieu“. Montesquieu (Charles Louis de Secondat’o) pavardę. 1727 m. darė panašias optimistines politines išvadas. jis pradėjo dirbti Bordo parlamento tarėju. Kasperavičius. Charles Louis de Secondat’as. Velionis testamentu paliko Charles šias pareigas su sąlyga.J. besaikę prabangą.

C. Montesquieu 1755 m. Todėl knygos pratarmėje autorius rašė: „Nespręskite apie dvidešimties metų darbą vien prabėgomis susipažinę su jo ištraukomis. Montesquieu norą sukurti socialinių reiškinių mokslą. rugpjūčio. de Condorcet’u (1743–1794 m. Savaime suprantama. pradedant N. Todėl vadovėlyje buvo apsiribota tik keletu jos citatų. O. Išvengusio kraštutinumų. Montesquieu poveikis jaučiamas visiems reikšmingiems veikalams. M. Montesquieu teiginių skamba taip. reglamentavimas ir subordinacija buvo griežtesni nei kada nors. ko gero. A. Atvirkščiai. Norint rasti vieną esminį jo knygos žodį. Daugelis C. Mirė C. atsirado daug rinkų. būdingų prancūzų Švietimui. ūkį ir pinigus. apibendrinimus paremiant daugybe pavyzdžių iš istorijos. ir tėviškėje Bredos pilyje. kai kurias italų valstybes ir vokiečių kunigaikštystes. Jo idėjos įkvėpė JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos kūrėjus. pirmiausia senovės graikų ir romėnų. Steuart’o pozicija šiuo klausimu labiau remiasi valdovo suvaržymu.susipažinti su kitų Europos šalių gyvenimu ir valstybine santvarka. vadovaudamasis blaivaus proto. ir valstybininkai. reikėtų) studijuoti visus metus. Šveicariją bei Olandiją. Knyga parašyta puikiu aforistiniu stiliumi. pabrėžiant C. kad jį taip pat vertino ir revoliucionieriai. o ilgiausiai išbuvo Anglijoje – nuo 1729 m. nebuvo net minties apie susireguliuojančią rinką. slopinimu ir sankcijų jam uždėjimu.1748 m. Rengėsi iš Italijos vykti ir į Osmanų imperijos sostinę Stambulą (Konstantinopolį). kurią galima (ir. taip pat šių šalių politiniai raidai. įskaitant Prancūzų revoliuciją. O jo knyga – viena iš tų. kaip pažymi A. jos tapo svarbios. nors ir negalima sakyti. spalio iki 1731 m. be abejonių. bei apėmė visas tų laikų visuomeninės minties kryptis: religiją ir politinę filosofiją. moralę ir šeimą. ekonominėje ir politinėje mintyje. Grįžęs iš kelionės po Europą jis gyveno ir Paryžiuje. Jis stebėjo šalies gyvenimą. Montesquieu ir J. ypač Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. kuris atitinka natūraliąją teisę. išleista knyga Apie įstatymų dvasią – beveik dvidešimties metų jo darbo rezultatas. kad rinkos gali kontroliuoti žmonių visuomenę. labai sunku keletu puslapių apibūdinti knygą. Europos didingus intelektualius pasiekimus filosofijoje. leidosi į didelę kelionę. apie kurias sakoma: jos pakeitė pasaulį. būdingą visiems Švietimo mąstytojams. vėlyvieji merkantilistai rėmė jau tik tokį valstybės kišimąsi į ūkinį gyvenimą. nei skatinimu tiesiogiai prisidėti prie tautos . kad jis sudarė ištisą ekonominės minties plėtros epochą. jog komercijos bei pramonės plėtra eliminuos monarchų įnoringus bei autoritarinius sprendimus. vertinkite mano veikalą ne vien iš pavienių frazių. Tiesa. Montesquieu naudotą metodą. Montesquieu ekonominis požiūris. Merkantilistinėje sistemoje rinka labiausiai rūpėjo valdžiai. Įdomu. C. C. Montesquieu didingumas slypi kitur – jis apibendrino visaapimančią pasaulėžiūrą. Tiesa. Vengriją. Maiburd’as. C. C. Aplankė Austriją. Hume’u. kurie šiose srityse buvo parašyti po jo. tačiau dar nebuvo jokių ženklų. Jis nieko neneigė ir nieko negynė ir nagrinėjo dalykus įvairiais požiūriais.) ir baigiant D. o kaip visumą“. taigi ir privačios nuosavybės teisę. Montesquieu ir J. istorijoje. Visur C. Montesquieu teko reta ir reikšminga dalia – tapti ištisų mąstytojų ir valstybinių veikėjų kartų mokytoju. Jo opus magnus Apie įstatymų dvasią atspindėjo C. Hirschman’as. Kaip pastebėjo E. Steuart’as tikėjo. bet sužinojęs apie ten prasidėjusias riaušes keliauti nesiryžo. teisę ir valstybę. Nuo XVI a. tai būtų žodis LAISVĖ. kuri galiausiai lėmė XVIII a. rinko medžiagą ir rašė. C. lyg jie būtų pasakyti šiandien. jis 1728–1731 m. Montesquieu bendravo su garsiais valstybės ir mokslo vyrais bei įdėmiai stebėjo šalių gyvenimą. tais laikais buvo pats pažangiausias. natūralios tvarkos bei teisingumo principais. Ekonomikos teorija. ir jos skaitymas gali suteikti daug malonumo. Visa tai persipynė su geografijos elementais ir buvo nagrinėjama istoriškai.

kad praktinis merkantilizmas pasirodė gerokai stipresnis už teorinį. kurį paskyrė jaunajam karaliui Liudvikui XIII ir motinai-karalienei. kad merkantilistai iškėlė produktyvaus ir neproduktyvaus darbo problemą. Todėl merkantilistų keliamas (propaguojamas) darbo našumo kriterijus – šio darbo rezultatų panaudojimą prekiaujant užsienyje.) Ruane išleistame veikale Politinės ekonomijos traktatas. Jis atspindėjo XVI–XVII a. Vėlyvojo merkantilizmo ekonominis mokymas gerai atspindėjo pradinio kapitalo kaupimo proceso reikalavimus toje jo fazėje. mėginusiems dar kartą apmąstyti visumą problemų. Vis dėlto tenka pripažinti. pavartojo prancūzų merkantilistas. Tačiau ši sąvoka ilgą laiką ir po minėto net savo laikmečiui gana vidutinio. Merkantilistai. (Politinės ekonomijos terminą. buvo nemenkas jų nuopelnas. Taigi. Dar daugiau. už tai mokėdami mokesčius. politike – valstybės reikalų tvarkymas]. Vakarų Europos šalyse jis atnešė daug naudos dvarininkiškajam absoliutizmui bei šių šalių ekonominei plėtrai.) teigusiu. Merkantilizmas tapo pirmąja gimstančio ekonomikos mokslo mokykla su nusistovėjusia pažiūrų bei esmės ir objekto vertinimo sistema (cirkuliacijos sferos problematika). Merkantilistai. Buvo reikalingas grįžtamojo ryšio arba atstatantis pusiausvyrą mechanizmas. Ferguson’u. pasirodymo nebuvo vartojama. Smith’u bei A. A. kad prie žodžio ekonomija jis įrašė politinė [gr. pavartojo J. merkantilizmas buvo dėsningas reiškinys ekonominės minties istorijoje. neturtingas Henriko IV ir Liudviko XIII (1601–1643 m. Merkantilistai suformulavo pirminio kapitalo kaupimo. atsižvelgiantį į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus. Todėl nenuostabu. nes šie. pirklių ir manufaktūrininkų reikalavimus. metalo gaminių manufaktūrininkas Antoine de Montchretien’as (1575–1621 m. Steuart’as). neturėjusio jokio originalumo veikalo. prekybos ekspansijos. kuriame galima rasti gausybę elementarių loginių klaidų. nacionalinio ūkio klestėjimą. Hume’u ir baigiant A. kai nuo kapitalo. buvo klasikinės politinės ekonomijos priešistorija.klestėjimo – fiziokratų propaguojamo kurso. Prekybinis kapitalas tapo pramoniniu kapitalu. Galima teigti. vėliau tapo orientyru daugeliui ekonomistų kartų – mokslininkams. visuotinai pripažintą kaip ekonomikos mokslo pavadinimą XVIII–XIX amžiais. kaip mokslas apie valstybinį ūkį arba monarchų valdomų nacionalinių valstybių ekonomiką. gausina valstybės iždą. kaip ekonomikos mokslo pionieriai. pradedant D. padedantis atkurti sutrikdytas palankias prekybos bei pramonės plėtojimo sąlygas. kad turtingi piliečiai gali būti „pavojingi tiems. jo tinkamumą mainais į pasaulinius pinigus – auksą ir sidabrą. ir mėgino įtikinti šalies vyriausybę globoti Prancūzijos pramonininkus bei pirklius kaip šalies turtų kūrėjus. jog tokį mechanizmą kylančioje pirklių bei viduriniojo luomo klasėje įžvelgė daugelis aštuoniolikto amžiaus rašytojų. pirmasis 1615 m. Anglijoje pirmasis ją 1767 m. kaip ir dauguma juos vėliau išstūmusių klasikinės politinės ekonomijos atstovų. vis labiau priklausė nacionalinė eksporto pramonė. Tačiau jie klaidingai manė. Tai. esančio užsienio prekyboje. savo perdėm praktiniame darbe. o tik išleistą veikalą tuoj pat įteikė valstybės antspaudo saugotojui (finansų ministrui). kokią prasmę sąvokai ekonomika teikė Ksenofontas ir Aristotelis. kad produktyvus yra tik tas darbas. tikėjo išsimokslinusių . kurie turi pretenzijų dominuoti“. mintis nukreipė į valstybinio. kolonializmo programą.) laikų bajoras. Montchretien’as. skirtas karaliui ir karalienei. kurio produktas eksportuojamas. pagrindinių metodologinių principų (pabrėžiant priežasties-padarinio analizę bei empirizmą) ir ūkinį gyvenimą koordinuojančios ekonominės politikos (pirmiausia dėl protekcionistinių valstybės priemonių) srityse. gerai žinojęs. susijusių su jo objektu ir tyrimų metodu. svarbi gairė jos plėtroje. Esė apie civilizuotos visuomenės istoriją (1767 m. kuriame pirmą kartą nagrinėjo mokesčių reformos projektą. Faktiškai merkantilizmas.

Be to vargiai ar galima nepriklausoma rinkos ekonomikos sistema. arba užsienio prekybos balansas kaip turto reguliatorius pasirodymo 1664 m. atsirandančiam industrializuotose ekonomikose. M. 2. – kai jau buvo išleistas garsusis A. ketvirtajame dešimtmetyje merkantilizmą . todėl jie savo mintimis buvo dar gana toli nuo tikrųjų demokratijos principų. M. Tačiau aiškėjant nacionalinio turto priklausomybei nuo gamybos plėtros merkantilistų idėjos vis labiau prarado populiarumą.).. Heckscher’o knygos Merkantilizmas pirmuoju leidimu. Ekonominės minties raidos istorijos atžvilgiu įdomu.. toliau formuojantis rinkos ekonominių santykių pagrindams. nors jo socialinė filosofija visiškai kitokia [.) taip pat kritikavo J. kad merkantilistai buvo teisūs ne tik užsienio prekybos politikos klausimais. kad XX a. Keynes’as vadino savanorišku arba frikciniu. nepalaikė šiuolaikiniai ekonominės minties tyrinėtojai. procento ir pinigų teorijos gale parašytame skyriuje Pastabos apie merkantilizmą teigė. susijęs su investicijų į pagrindinį kapitalą kritimu. J. Smith’o Tautų turtas (1776 m. Jo nuomone. Apibūdinkite pradinio kapitalo kaupimo esmę ir jo šaltinius. Tačiau tokio merkantilizmo aukštinimo ir jo interpretacijos. pavyzdžiui. vis dėlto stabdė šį procesą tokių pagrindinių gamybos veiksnių kaip darbas ir žemė atžvilgiu. kad svarbiausias jo interpretacijos trūkumas yra J. Heckscher’as priede naujam savo knygos leidimui (1955 m. Keynes’o įsitikinimas. o ikipramoniniu laikotarpiu vyravo klasikinis nedarbo tipas. kurį J. septintojo dešimtmečio vidurio. Tai taikytina kalbant ir apie vidaus ir apie užsienio rinkas.laissez-faire“ sąlygų plėtros išeitines tašku. merkantilistai. išliko tokios viduramžių . ekonomikos mokslo klasikų veikalus.) bei išspausdinti žymiausių fiziokratų F. kaip amatininkų cechai ir feodalinės privilegijos (atšauktos 1790 m.tradicijos“. išstumdama . pasisakydami už visuotinę nacionalinio ūkio visuotinę komercializaciją.monarchų absoliučia valdžia. Todėl XIX a. nors ir nesugebėjo to teoriškai išreikšti. . jog nedarbas merkantilizmo epochoje pagal savo pobūdį buvo analogiškas nedarbui. kad merkantilistai nujautė kai kurias jo idėjas apie žemos procento (palūkanų) normos skatinantį poveikį investicijoms bei pačią merkantilistinę doktriną laikė svarbesne už pripažintų XIX a. Darbai. o Anglijoje – Statutas apie amatininkus ir Įstatymas apie vargšus (atšaukti atitinkamai 1813–1814 ir 1834 m. pastarieji jautė ryšį tarp pinigų kiekio šalyje ir investicijų bei užimtumo augimo. Keynes’as. vis akivaizdesnė tapo aplinkybė. jis tvirtino. grįstos švedų mokslininko E. F. nurodydamas. kuriame jis rašė: „Keynes’o pažiūros į ekonominius reiškinius nuostabiai panašios į merkantilistų pažiūras. prisidėjo prie merkantilizmo irimo bei tapo . Kitaip sakant.ikiindustrines sąlygas“. į merkantilistines idėjas jau buvo žvelgiama kaip į naivias ir klaidingas. Pats E.]“. kad siekiant didinti nacionalinį turtą ir suderinti ūkinių subjektų tarpusavio santykius. Juk net ir prabėgus daugiau kaip šimtui metų po anglų merkantilisto Tomo Mun’o knygos Anglijos turtas užsienio prekyboje. Apibūdinkite feodalizmo suirimo prielaidas.. buvo beveik nežinomas iki pat pramoninės revoliucijos.. Būdamas ekonomikos valstybinio reguliavimo šalininkas. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Keynes’o požiūrį į merkantilizmą.). parašyti pagal merkantilizmo nuostatas.. valstybės kišimasis į ekonominę veiklą nėra panacėja.. o laisvos privačios verslininkystės sistema. į merkantilizmą žvelgęs kaip į monetarinę ekonomiką. Turgot veikalai – dar ir tuomet Prancūzijoje. Quesnay ir J.reabilituoti“ mėgino garsusis anglų ekonomistas J. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse. M. Juk nedarbas. F. M. rodėsi iki XVIII a. M. Keynes’as savo Bendrosios užimtumo..

Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje. Apie įstatymų dvasią. 2001. Staley C.. Kokią pinigų teoriją sukūrė merkantilistai? Palyginkite pinigų ir jų funkcijų traktuotes ankstyvojo ir vėlyvojo merkantilizmo laikotarpiais. 43-59. E. 1989. 1997. 93-118. Atskleiskite merkantilizmo plėtros Anglijoje ir Prancūzijoje istorines ypatybes. 1996. Inc. 97-115. Economic doctrines. A. 51-53. 11. – P. H.: Prentice Hall. – Vilnius: Poligrafija ir informatika. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. Kas sudaro nacionalinių monetų gadinimo esmę ir kokių padarinių jis gali turėti šalies ekonomikai? 10. Roll E. – P. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. – P. Paliulytė R. A. Schumpeter (ed. 67-83. Neff F. – P. Keynes’o požiūrį į merkantilizmą ir pateikite savo nuomonę. Development of Economic Analysis. – P.: V. O. – V. A History of Economic Thought. Schumpeter J. Kinner. – Englewood Cliffs. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – P. – Vilnius: Mintis. 2004.. Anikinas A. 5. B. – Englewood Cliffs. Kur merkantilistai matė pelno bei turto šaltinį.: Prentice-Hall. – Homewood: IRWIN. A History of Economic Theory and Method. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. – Vilnius: Aidai. S. 1971. Inc. E. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. J. 58-59. kodėl? 9. 1953. – P. An Outline of the History of Economic Thought.) ir kt. 23-48. 1954. 31-43. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. Aptarkite J. Screpanti E. Inc. – P. Lukoševičius (sudaryt.. 123-126.. – P. 78-84. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Wichita: McGuin Publishing Company. – Vilnius: Mintis. M. – P. 1966. 1993. 35-51. 1991. Hirschman A. LITERATŪRA Montesquieu C. Kokios priežastys lėmė merkantilistų perėjimą nuo piniginio prie prekybinio balanso? 6. History of Economic Analysis. 1990. 29. The Growth of Economic Thought. – New York: McGraw-Hill. B. 335-361. – Chicago: University of Chicago Press. A. 20-25.3. N. Ekelund R. 36. – P. . Rima I. J. 271-282. Inquiry into the Principles of Political Oeconomy (1767). Kas yra protekcionizmas ir kuo skyrėsi ankstyvųjų bei vėlyvųjų merkantilistų protekcionistinės pažiūros? 7. Apibūdinkite merkantilizmo esmę ir jo plėtros etapus. 12. 28-29. Apibūdinkite merkantilistų ekonomines pažiūras. 1946.). 23-33. 1988. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd.: Mintis. W. – P. N. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. – Oxford: Clarenon Press. Šalčius P. Spiegel H. Lydeka Z. 8-16. 52-54. Hebert R. 15-16. 1986. – P. 42-72. 2001. Red. F. 54-85. – P. 4. Zamagni S.. – Kaunas: VDU. 101-104. Kodėl merkantilistų tyrimų objektas buvo apyvartos sfera? 8.

72-90. (ed. (ed. Автономова.е. Москва: Дело ЛТД. Т. – С. 112-113. / In: Lowry S. 48-55. – С. Н. С. – Минск: Новое знание. Е. Early English Tracts on Commerce. Сурин А. редкол. 1995. А. 1996. – Baltimore: The John Hopkins University Press. 378-427. 31-78. А. – С. Блауг М. 1957. Экономическая мысль в рестроспективе. Тур. – С. – Москва: Финансы и статистика. I / Под ред. 9-16. школа. Всемирная история экономической мысли. Shapiro – New York: George Allen & Unwin. pед. . История экономических учений: Учебник для экон. Mercantilism: the shaping of an economic language. с англ. David Hume: Writings on Economics. / Г. Rotwein E. пособие. История экономических учений. F. The economics of Sir James Steuart. Bell and Sons. 1955. В. О. Шмарловская. Н.). – С. C. Economic Thought and Ideology in Seventeenth Century England. Revisons in Mercantilism. Ядгаров Я. Magnusson L. История экономических учений: Учеб. Soderlund. С. – Москва: АО Аспект Пресс. Введение в историю экономической мысли. – Москва: Высш. 1994. 1978. С. и доп. – C. 2002. 1994./ Под ред. вузов. 147-184. 1983. 1987. 21-25. oбщ. – P. Г. 9-18. Жамина. 4. 1996. Г. C. McCulloch J. – C. А. / М. ред. с англ. (ed. A History of Economic Reasoning. 62-70. Черковец (гл. Ч. 32-41. – London: B. Е. 1954. Appleby J. – London: Methuen & Co Ltd. – С. tr. Вита-Пресс. 2002. – Boston: Kluwer Academic Publishes. – Princeton. – 4-е изд. The Development of Mercantilistic Economic Thouht. Василевский. Mercantilism. 1989.). История экономических учений: Учебник для вузов. – P. А. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. Негиши Т. История экономических учений. И. 1986. Изд. Голосов и др. E. NJ: Princeton University Press. Ананьина. 26-32. 2 изд. Рындина. Heckscher E. – С. – Москва: ИНФРА-М..). 1969. 2001. История экономических учений.. – Москва: ИНФРА-М. под ред.. В. Г. Ядгаров Я. Любимова и В. В. 1983. Майбурд Е. 20-24. Пособие. Пер. 1 / Гл. Е. Coleman D. В. Лебедко и др. – Москва: Дело. Л. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. 1955. перераб. – С. Л. R. Wiler R. 34-38. Василевского. Sen S. Макашевой: Учеб. Шмарловской. испр. R. Автономова. – London: Routledge. Е. М. – Москва: Изд-во МГУ. – С. Спец. пособие. F. В. – Москва: Мысль. Под. Н. 120-124. Н. T.Pribram K. От пророков до профессоров. ed. – Москва: Экономика. O. 2000.) и др. История экономической теории / Пер. – London: Nelson. – Cambridge: Cambridge University Press. M.

2 dalis KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS ATSIRADIMAS ANGLIJOJE IR PRANCŪZIJOJE .

kaip jis manė. C. Dėl to . Merkantilizmo irimą sustiprino auganti tendencija riboti ekonominės veiklos tiesioginę valstybės kontrolę.Ekonominis žmogus“. kas sudaro jų esmę. kuri lieka ištikima principams. o antriesiems – paviršinį . y.1.. t. neteisingos. Gamybos sfera. visuomeninės santvarkos pateisinimą. paliktiems pirmųjų ekonomikos teorijos mokytojų.. Pirmiausia apibūdinsime pagrindinius klasikinės mokyklos plėtros etapus..klasikinės politinės mokyklos“ sąvoką sugalvojo K. Visiškas informatyvumas. Gide ir C. Rist’as Pagrindinės sampratos: Klasikinė politinė ekonomija. Išteklių mobilumas.. o jos atstovai nuvainikavo merkantilizmą ir jo propaguojamą protekcionistinę ekonomikos politiką. Ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimas. absoliutaus valstybės nesikišimo į ūkinį gyvenimą) sąlygas.. Jis skirstė mokslininkus į klasikus ir vulgariuosius. Valstybės nesikišimas į ekonomiką. Tokio požiūrio bus laikomasi ir šiame vadovėlyje. Rinkos mechanizmas.apologetiką“.ikiindustrinės sąlygos“ prarado ankstesnę reikšmę ir įsivyravo laisva privati verslininkystė.išorinių reiškinių“ aprašymą ir . ir kuri mėgina tinkamiausiai įrodyti.visiško laissser faire“ nuostata tapo naujos ekonominės minties krypties – klasikinės politinės ekonomijos devizas. Nemarksistinis mokslas iš K. y. Aktyvus prekybinis balansas.kapitalizmo vidinės esmės analizę“. arba . Apyvartos priemonė.. Pačią . Gamybos kaštai. omenyje turime mokyklą. Dedukcija.nematomos rankos“ idėja..visiško laisser faire (t. Gamybos dėsniai. Būtent klasikinės politinės ekonomijos atstovų dėka. vystyti ir net pataisyti šiuos principus. pabaigoje beveik visose šalyse nenutrūkstamai plėtėsi valstybės ekonominės funkcijos“. Petty.2.klasikinė mokykla“. Kapitalo kaupimas. nepraradusių aktualumo ir dabar. Darbo kiekis. jis klasikinės mokyklos pradininku laikė W. Tobula konkurencija.[. Pinigai ir jų funkcijos.. Pirmiesiems jis priskyrė . . Vadovaudamasis tokiu kriterijumi. ekonomikos teorija įgavo mokslinės disciplinos statusą. lėmė .. o paskutiniu jos atstovu – D. Pelno maksimizavimo principas. . Mechanistinis požiūris. pasiūlydami alternatyvią ekonominio liberalizmo koncepciją. Marx’as. bet nekeisdama juose to. Samuelson’o žodžiais tariant. Vertė.. kurių sąlyginai galima išskirti keturis..] XIX a. Indukcija. Ricardo. KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS BENDRIEJI BRUOŽAI IR PLĖTROS ETAPAI Sakydami . Ekonominė pusiausvyra.. A. kuri. Klasikai praturtino ekonomikos mokslą daugeliu fundamentalių nuostatų. Iš tiesų . įvykiai pasuko visai kita linkme“ ir tik . P. Marx’o perėmė terminą klasikai ir jam suteikė visai kitą prasmę – tikrai mokslinę ir daug tikslesnę. Pagalbinės sampratos: Loginė abstrakcija..

kai daugumoje išsivysčiusių šalių pasibaigė pramoninis perversmas. Ricardo. Boisguillebert’as. Smith’u. kad tobula konkurencija neišvengiamai ves į efektyvų gamybos organizavimą. pažangesnės ekonominės minties kryptys. mini tik kartą. ir F. kad teisėtai klasikiniais laikomi ir A. kapitalo. Ypač tai pasakytina apie D. dauguma ekonomistų sutiko. Carey ir kiti. antrąją pusę. jie visi valstybės turto ir gėrovės pagrindu laikė ne apyvartos. Marx’as apibendrino geriausius mokyklos pasiekimus. Šios mokyklos svarbiausi atstovai – F. Turgot. A. Nors šie autoriai. pelno... amerikietis H. sekdami. Smith’o atrasti darbo paskirstymo ir jo produktyvumo augimo dėsniai. ypač pabrėždami žemės ūkio problemas ir. Trečiasis politinės ekonomijos . B. Smith’o darbų. viduryje ir antrosiose pusės pradžioje paplitusi Prancūzijoje. pirmojoje pusėje. darbo užmokesčio. Antrasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XVIII a. merkantilizmo idėjos buvo argumentuotai atmestos ir visiškai nuvainikuotos. Pažymėtina. pradžia) pavadinimus. C. antrosios pusės pradžios. išlikdami griežtais nuostatų apie kainodaros efektyvumą konkurencijos sąlygomis šalininkais. pabaiga) ir . fiziokratai dar labiau įsigilino į gamybos srities ir rinkos santykių analizę. Minėtinas ir R. pinigų. beje. Smerkdami merkantilizmą ir remdamiesi ekonominių reiškinių priežastine priklausomybe. paskutinį trečdalį ir susijęs su A. pamėgino giliai peržiūrėti šio garsiojo škoto idėjas ir koncepcijas.. apeliuodamas į pelno funkciją paskirstyti išteklius tarp šakų. Pirmąjį klasikinės politinės ekonomijos etapą baigė vadinamoji fiziokratų mokykla. ketvirtojo dešimtmečio neginčijama laikyta nuostata apie valstybės nesikišimą į laisvą konkurenciją. Jo ekonominis žmogus ir nematoma ranka. akivaizdžiai nepagrįstai. Ricardo. Smith’o pasekėjai. šiuo laiku savarankišką reikšmę jau vis labiau įgavo naujos. prancūzai J. Bastiat’as. Smith’as. Tarp šio laikotarpio atstovų ypač išskirtini anglai D. Tai etapas. Šio etapo pradžios pagrindiniai atstovai – W. Jo teoriniais teiginiais dideliu mastu taip pat grindžiamos prekės ir jos savybių. o gamybos sritį. Quesnay ir J.institucionalizmo“ (XX a. vėliau gavusios . Cantillon’o indėlis į politinės ekonomijos plėtrą. Petty ir P. kurią A. įtikino ne vieną ekonomistų kartą natūralia tvarka ir objektyvių ekonominių dėsnių stichiško veikimo neišvengiamumu nepriklausomai nuo žmonių valios.klasikinės mokyklos“ evoliucijos etapas vyko XIX a. pabaigos iki XVIII a.Pirmasis etapas apima laikotarpį nuo XVII a. Jie ieškodami grynojo produkto (nacionalinių pajamų) šaltinio pagrindinę reikšmę kartu su darbu teikė žemei. vis dėlto kiekvienas iš jų ekonomikos minties ir rinkos santykių kūrimosi istorijoje paliko ryškų pėdsaką. XVIII a. S. T. Mill’is ir K. Kritikuodami merkantilizmą. bei praturtino mokyklą iš principo naujais. Šiuo laikotarpiu A. emigravęs į JAV ir dėstęs Stenfordo. . Iš esmės būtent jo dėka iki pat XX a. kaip pastebėjo vengrų kilmės ekonomistas Tibor’as Scitovsky. Smith’o – pagrindinio jos atstovo – vardu ir darbais.maržinalizmo“ (XIX a. Say’us. reikšmingais teoriniais teiginiais. kurios metu J. Senior’as. Kita vertus. Berklio. 1939 m. baigiamasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XIX a. nusišalindami nuo apyvartos sferos analizės. Jeilo bei Harvardo universitetuose. kai rinkos santykių sfera labai išplėtė. pagal kurią vertės šaltinis ir matas yra vienos ar kitos prekinės produkcijos ar gėrybės gamybai sunaudoto darbo kiekis. bei nuo A. tarp jų ir jo mokiniai (taip save vadino daugelis iš jų). jų tvirtinimu. Malthus’as ir N. prekių ir paslaugų vertę nagrinėjo kaip sunaudoto darbo kiekį arba kaip gamybos išlaidas. produktyvaus ir neproduktyvaus darbo bei kitos koncepcijos. Jie pirmieji nepriklausomai vienas nuo kito ekonominės minties istorijoje pasiūlė darbinės vertės teoriją. Ketvirtasis.

Say’aus . Tačiau .. jie nenaudojo rimtos matematinės analizės. bei tendencijas.vertinančiai“. . Tarp klasikų vienintelis. teisinius ir kitus socialinės aplinkos veiksnius. buvo P. Ši aplinkybė taip pat nepadėjo . nuo senovės tradiciškai laikyti dirbtiniu žmonių išradimu. pažangius metodologinių tyrimų metodus (tarp jų ir priežasties-padarinio (kauzalistinį). ekonominių problemų matematinio modeliavimo metodų. bet labai skirtingų klausimų“.klasikinei mokyklai“ pasiekti politinės ekonomijos ekonominės analizės ir teorinio apibendrinimo objektyvumo bei nuoseklumo. pagal kauzalistinę analizę. pastebėjo L. Negana to. o mėgino pagrįsti šalies ekonomikos būklės dinamiką ir pusiausvyrą. kitaip tariant. piniginių. B. Analizuodami vertės problemą.. kad ekonominis tyrimas lyg imitavo mechanišką sekimą fizikos dėsniais.] Neturėdami galimybių išspręsti akivaizdų kainodaros paradoksą. nors ir susijusių. Kondratjevas.gamybos dėsnius“ neleido abejoti. šios krypties atstovams nepriimtinas protekcionizmas valstybės ekonominėje politikoje ir jie kūrė bei naudojo gamybos sferos pirmenybinę analizę. parodė. klasikinės mokyklos autoriai . pinigai. klasikinė mokykla. Kaip 1962 m. klasikai. jų nuoroda į . Kondratjevo nuomone. reikalavęs panaikint pinigus.... neatsižvelgdami į cirkuliacijos (apyvartos) sferą. tirdami ekonominio augimo ir tautos gerovės didinimo problematiką. von Mises’as. dedukcinį ir indukcinį metodus bei loginę abstrakciją) kūrimas ir naudojimas. neatsižvelgiant į psichologinius.vertės“ kategoriją traktavo vienintele išeitine (pradine) ekonominės analizės kategorija. o su gamybos kaštais arba.. veiksmų“. Galiausiai. moralinius. klasikai negalėjo numatyti rinkos sandėrių nuoseklumo iki galutinio vartotojo.y. klasikai.] ši problema apima daug. .[.. Pirma. išvadas ne paprastai grindė (vėl kitaip nei merkantilistai) aktyvaus prekybinio balanso (teigiamo saldo) užtikrinimo principu.. N. pagal J. ūkinės gerovės visuomenėje vidinių priežasčių paiešką. kintant vienos ar kitos gėrybės poreikiui padidinus vartojimą vienu gėrybės vienetu. kuriam vartotojiškas naudingumo vertinimas yra įprastas. kaip žinoma. . kurios negalima pašalinti jokiais susitarimais tarp žmonių. pusiausvyrą ekonomikoje laikė savaimine.. Be to. penkta. leidžiančių pasirinkti geriausią (alternatyvų) variantą iš tam tikro ūkinės padėties būklių skaičiaus. nuo kurios kaip genealoginio medžio schemoje išsiskleidžia (išauga) kitos išvestinės savo prigimtimi kategorijos.klasikinės mokyklos“ kainų lygio nustatymo sąnaudinis principas nesiderino su kitu svarbiu rinkos ekonominių santykių aspektu – produkto (paslaugos) vartojimu. Negana to.Tęsiant beveik du šimtus metų apimančios klasikinės politinės ekonomijos istorijos bendrą apibūdinimą.[. klasikai (skirtingai nuo merkantilistų) mėgino išsiaiškinti prekių vertės formavimosi ir kainų lygio svyravimo rinkoje mechanizmą ne siedami jį su pinigų .. kad loginės abstrakcijos ir dedukcijos būdu gautus spėjimus reikėtų patikrinti praktikoje. todėl buvo priversti pradėti savo teorinius įrodinėjimus nuo verslininko. Antra. t.rinkų dėsnį“. Juos galime apibendrinti taip. kaip pasakė N.natūralia prigimtimi“ ir jų kiekiu šalyje. kreditinių ir finansinių veiksnių bei kitų cirkuliacijos sferos elementų atvirkštinio poveikio nepakankamo įvertinimo priežastis. Ketvirta. kad . klasikai spręsdami praktinius uždavinius. klasikinės politinės ekonomijos periodu buvo pripažinti stichiškai išsiskyrusia iš prekių pasaulio preke.. taip pat naudinga išskirti ir aptarti svarbiausius jos bruožus. ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimais. atsakymus į pagrindinius klausimus pateikė keldami šiuos klausimus. Tačiau čia.. Tačiau supaprastinusi analizę ir sistematizavimą supaprastinimai klasikinė mokykla pasiekė. Dėl to klasikams būdingas gamybos ir cirkuliacijos sferų priešinimas tapo šių sferų ūkinių subjektų dėsningų tarpusavio ryšių. Trečia. panaudoto darbo kiekiu..

savo ruožtu. Kitas pinigų funkcijas jie nepakankamai įvertino dėl to. H. toli gražu ne visi. papročiai ir panašiai. kad buvo nesuprastas minėtas pinigų-kredito veiksnių atvirkštinis poveikis gamybos sferai. Aišku. 6. Gide ir C. piniginę prekę vertindami kaip daiktą. nei bet kuri kita prekė. turintis tik vieną tikslą – asmeninę naudą.. Šie dėsniai buvo laikomi universaliai pritaikomais. 5) rentos. nei moralūs. Pagrindinis turto didinimo veiksnys yra kapitalo kaupimas. savo padėties gerinimą. dažniausiai išskirdami vieną – pinigų apyvartos funkciją. 3) atlyginimų. kad ekonominiai dėsniai veikia taip pat nepriklausomai nuo žmogaus kaip ir gamtos dėsniai. 4. Visos šalys. Darbininkų skaičiaus elastingumas darbo užmokesčiui ne mažesnis už vienetą. darbo užmokestį bei rentą bet kurioje rinkoje dabar ir ateityje.ekonominis žmogus“. daugiausia A. 4) kapitalo kaupimo. Rinka užtikrina visišką išteklių mobilumą: darbas ir kapitalas gali akimirksniu judėti į reikiamą vietą. esant galimybei. požiūrius ir tendencijas. Daugelis kitų klasikinės mokyklos autorių iki pat XIX a. Moralė. o bet koks darbo užmokesčio sumažinimas – darbo jėgos skaičiaus sumažėjimą.Boisguillebert’as. I. Konkurencija turi būti tobula.nematoma ranka“ užtikrina optimalų išteklių paskirstymą. dar mažiau reikalinga. galima išskirti ir smulkesnius jos bruožus bei nurodyti pagrindinius šio mokslo postulatus. išleis iš akių kai kuriuos pinigų apyvartos ypatumus“. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. reikia vengti. klasikinę ekonominę mokyklą traktuojant plačiau. 5. 8) rinkų ir 9) kiekybinę pinigų teoriją. t. nurodė šiuos pagrindinius klasikinės ekonomikos teorijos dėsnius: 1) mažėjančios grąžos. kurios. 3. 9. bet koks darbo užmokesčio padidinimas lemia darbo jėgos skaičiaus augimą. Darbo rinkoje stebimas absoliutus piniginio darbo užmokesčio (jo dydis apsprendžiamas tik paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje) elastingumas. vidurio neteikė deramos reikšmės įvairioms pinigų funkcijoms. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos vieningus bruožus. Rist’as. yra laisvos bei lygios ir įstatymų. apsunkinačia preke. dalyvaujančios ekonominiame sandėryje. patogią mainams. ir apdairumo bei įžvalgumo požiūriu.y. 8. vietą ir egzistuojančias institucijas. Kitaip tariant. nei amoralūs. nei blogi. kuriuos laikome klasikinės mokyklos atstovais. patys savaime jie nėra nei geri. Manyta.. Kiekvienas ekonominis subjektas visiškai informuotas apie kainas. Šią tendenciją diskredituoti pinigus. ją sureikšminę. 2. išryškintą Smith’o kovoje su merkantilistais. Savaime suprantama. 7. 2) gyventojų skaičius augimo. 2. Vienintelis kapitalisto tikslas yra pelno nuo kapitalo maksimizavimas. 6) santykinių pranašumų. Smith’o autoritetas pavertė pinigus . Kaip savo Ekonominių teorijų istorijoje pastebėjo C. techninę priemonę. pritarė visiems be išimties išvardintiems dėsniams ar priėmė juos be pakeitimų. Žmogus nagrinėjamas tik kaip . vėliau perims jo pasekėjai ir. Rima. Ką naujo klasikinė politinė ekonomija atrado metodologinių tyrimų metodų srityje? .. pelnus. kultūra. visiškai neįvertinami. neatsižvelgiant į laiką. 7) vertės. Kokie išskiriami pagrindiniai klasikinės ekonomikos teorijos dėsniai? 3. 1.preke. o ekonomika laisva nuo perteklinio valstybės kišimosi. Šiuo atveju .

1983. Шмарловская. Development of Economic Analysis. 1975. oбщ. – C. А. Майбурд Е. Ką teigė klasikinės politinės ekonomijos atstovai apie ekonominę pusiausvyrą? 7. В. The Structure of Classical Economic Theory. kodėl . – Oxford: Oxford Economic University Press. – P. – Homewood: IRWIN. Pateikite argumentus. вузов. 27-28. Е. 5. W. – Princeton: Princeton University Press.е. – Oxford: Basil Blackwell. А. Classical Economics Reconsidered. 2002. 2002. Рындина. Classical Economics. 166-179. Спец. М. The Classical Economists and Economic Policy. – С. 42-45. История экономических учений. Голосов и др. 71-80. – Oxford: Clarendon Press. – P. – С. История экономических учений: Учеб. 1996. The Classical Economists.. 1974. Василевский. 218-222. От пророков до профессоров. перераб. pед. Kokią ekonominės analizės kategoriją klasikinės politinės ekonomijos atstovai laikė pagrindine? Kokius padarinius tai turėjo ekonomikos mokslui? 6. 48-49. С. Под. 2001. Sowell T. Kas buvo bendra klasikinės politinės ekonomijos atstovų pažiūrose į pinigus? 8. Шмарловской. – Vilnius: Amžius. / Г. Classical Political Economy. Hollander S. пособие.4. Г. Е. 28-29. Didieji ekonomistai. – С. Н. Coats A. Eagly R. – С. Г. и доп. История экономических учений: Учебник для экон. – Минск: Новое знание. 1996. – Рига: ВШЭК. Рейх Г. испр. 33-45. Apibūdinkite protekcionizmo ir laissez faire principų esmės bei kryptingumo priešingybę. – Москва: ИНФРА-М. Методическое пособие. Н. (ed). Н. – Москва: Дело. История экономических учений: Учебник для вузов. 1987. LITERATŪRA Heilbroner R. 1984.klasikų“ darbinės teorijos ar gamybos išlaidų teorijos sąnaudinis principas prekių ir paslaugų vertės nustatymui buvo nepagrįstas. школа. 2002. 21-46. В. 1974. – C. P. Изд. Ядгаров Я. Введение в историю экономической мысли. 1995. – Москва: Экономика. Сорвина Г. H. Perelman M. – London: Methuen. O’Brien D. / М. История экономической мысли двадцатого столетия. Лебедко и др. Тур. 1986. Л. Rima I.. Вита-Пресс. 2 изд. Ядгаров Я. V. Е. С. История экономической теории. – Москва: Высш. А. 4. – London: Rowman and Allanheld. . 1971. – Москва: Изд-во РАГС. – С.

Kiekybiniai metodai. Grynasis darbo produktas. mėginę apibendrinti paviršinius ekonominio gyvenimo reiškinius. Diferencinė renta.2. Vertė. reikalaujančių laisvės pirmiausia savo tautos pramonei ir prekybai.2. Žemės renta. kalnakasyba. Klasikinė politinė ekonomija (klasikinė mokykla) ėmė formuotis tik manufaktūriniu periodu. Petty Pagrindinės sampratos: Gamyba. ir jos gelmėse ėmė formuotis kapitalistiniai santykiai. Pagalbinės sampratos: Mokslinė abstrakcija. XVII a. išauginęs ir sustiprinęs prekybą bei pramonę. Pinigai. Jie nagrinėjo feodalizmą pakeitusio kapitalistinio . kuri pagrįstų kapitalistinio gamybos būdo pranašumus lyginant juos su feodaline gamyba. Darbinės vertės teorija. Prekybos kapitalas vis labiau priklausė nuo pramoninio kapitalo. Politinės aritmetikos idėjos. atsirado naujų pelno šaltinių. Pramonė. pradžioje Anglijoje pasigirdo balsų. Šią misiją atliko klasikinė ekonominė mokykla. Piniginė renta. Tikroji rinkos kaina. kolonijų. Manufaktūrinis kapitalizmas. Renta. Prireikė teorijos. Kiekybinė pinigų teorija. laivų statyba. Plėtojantis ekonominio gyvenimo pokyčiams. Mokesčiai. prasidėjo jo irimas. išaugo prekybos ryšiai ne tik valstybės viduje. XVI a. Pagal šią koncepciją įrodinėta. Procentas. Tiesa. jog vienintelis turto šaltinis yra tik auksas ir sidabras. Žemės ūkis. PETTY EKONOMINĖS NUOSTATOS Aš jaučiu pasitenkinimą. Kitaip nei merkantilistai. Kapitalas vis labiau sau pajungė cechinę amatininkystę. Darbo užmokestis. jau atrodė per siauras. kas. Tiems laikams aukštą išsivystymo lygį Anglijoje pasiekė vilnos apdirbimas. merkantilizmas prarado vedlio vaidmenį aiškinantis ekonomikos dėsnius. kaip spėju. Mainomoji vertė. W. Merkantilistinis reglamentavimas. Natūrali kaina. idealizavusią cirkuliacijos sferą. atsirado fabrikų darbininkų klasė. kito Vakarų Europos ekonominis gyvenimas: susidarė stambių kapitalistinių verslovių. Tačiau plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui. Grynasis žemės produktas. Gyvenimo lėšų minimumas. rašydamas tai. Nacionalinis turtas. bet ir tarp tolimų šalių. atsiradus ir stiprėjant kapitalistiniam gamybos būdui. Plėtojantis manufaktūriniam kapitalizmui. klasikinės ekonominės mokyklos atstovai jau stengėsi prasiskverbti į ekonominių procesų gilumą. Pelnas. Atsirado ir naujos pramonės šakos – medvilnės ir rašomųjų reikmenų. Anglijoje feodalinė sankloda pradėjo irti. prekybos politikoje vis dar vyravo merkantilizmas. Klasikinė politinės ekonomijos mokykla. kad pelnas sukuriamas užsienio prekyboje bei teigta. Žemės kaina. Todėl teorija ėmė nebeatitikti praktikos. metalurgija. neturės jokios reikšmės. Kaina. Aktyvus prekybinis balansas. Nacionalinės pajamos. Vartojamoji vertė. o tai reikalavo keisti merkantilizmo ekonominę koncepciją. W.

Pirmieji ketveri mokslo metai prabėgo Leidene.]“. Būdamas 14 metų. Petty grįžo į Londoną. Gyvenimui užsidirbdavo braižydamas jūrų žemėlapius. Jau po metų atsitiktinai dėl lūžusios kojos pagal griežtus to meto įpročius jis artimiausiame krante – Normandijos pakrantėje Prancūzijos šiaurėje – buvo išsodintas iš laivo. kurioje buvo klausytojams užtikrinamas materialinis išlaikymas. Kolegijoje per dvejus metus jis išmoko graikų ir prancūzų kalbų. jaunasis W. „visą paprastąją aritmetiką. W. ir. Po trejų metų dvidešimtmetis W. praktinę geometriją ir astronomiją. Nuo to laiko kuklaus mediko gyvenimas kardinaliai pasikeitė. ypač lotynų kalba. nuo neatmenamų laikų jaunimą viliojo nuotykiai ir nepriklausomybė.1. (Čia jis padėjo filosofui Thomas’ui Hobbes’ui (1588–1679 m. Petty buvo suteiktas fizikos daktaro laipsnis ir jis tapo vieno iš Anglijos koledžų Greshamo mieste muzikos profesoriumi (tais laikais žodis muzika apėmė gerokai platesnį kultūrinės veiklos ratą. 1650 m.2. Tačiau po metų daugeliui netikėtai jis priėmė siūlymą užimti gydytojo prie Anglijos armijos Airijoje vyriausiojo vado pareigas. Petty teorinis indėlis Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku Anglijoje laikomas William’as Petty (1623–1687 m.. W. dar trejus metus mokydamasis Oksfordo universitete. Anikin’as.gamybos būdo vidinius ekonominius ryšius bei perkėlė tyrimus iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą. o tai sudarė palankiausias sąlygas teoriškai pagrįsti kapitalizmo ekonominius procesus ir leido W. Svetimame krašte. kad galėtų studijuoti mediciną užsienyje. Petty – „politinės ekonomijos tėvas […] genialiausias ir originaliausias tyrinėtojas – ekonomistas“. W.. kasdienišką gyvenimą. visos disciplinos. vėliau tarnavo karo laivyne. Petty tapti naujo mokslo – klasikinės politinės ekonomijos – pradininku.). neturtingo gelumbės gamintojo Anthony Petty šeimoje. jo paties žodžiais tariant. vėliau tapusiam geru jo draugu. (Kaip pažymi A. vyriausybinę rangą – jis asmeniškai rengė žemės sklypų planus matavimams ir užkariautos Airijos žemėlapio sudarymui. neperėmęs tėvo amato. Amsterdame ir Paryžiuje.. Kaip paaiškėjo. Petty gimė pietų Anglijos mieste Romsey. be to. todėl kai kurie ekonominės minties tyrinėtojai jį ir priskiria merkantilistų mokyklai. Parodęs pavydėtiną verslumą. Tai paaiškina. Petty išvyko iš Anglijos į Olandiją ir Prancūziją. kodėl W. jis „uždirbo“ 9 tūkst.). nepraradęs vilties tęsti studijas. W. Vis dėlto mediko išsilavinimą W. mokantis miesto mokykloje. nei jis reiškia dabar). W. Utrechte. Vaikystėje. Tačiau mokslą teko derinti su įvairiais pašaliniais uždarbiais. Petty buvo priimtinos merkantilizmo idėjos. 1640 m. svarbias navigacijos menui [. Petty savo vardu apiformino žemės supirkimą įvairiuose salos kampeliuose už visus Oliver’io . išėjo iš namų ir pasisamdė Sautamptone į laivą junga. XVII ir XVIII a. Petty skaičiavimais. Jo ekonominės pažiūros formavosi Anglijoje sparčiai plečiantis kapitalistiniams gamybos santykiams. svarų sterlingų gryno pelno už įprastinę. dvidešimt septynerių metų W. Petty įgijo tėvynėje. Audringa jų plėtra skatino spartesnį prekybos bei pinigų cirkuliacijos augimą nei kaimyninėje Prancūzijoje. studijuojant anatomiją). 2. atrodytų. Petty buvo priimtas į Kanų Jėzuitų kolegiją. dėl to kad mokėjo lotynų kalbą. W.). kur labai pravertė jo gabumai navigacijai ir kartografijai. sekėsi stebinamai lengvai. Gyvenimo kelias. baigę koledžą. Anglijoje išplaukimas į jūrą buvo įprastas jaunuolių protestas prieš pilką. Pagal pramonės plėtotės lygį Anglija aplenkė kitas Europos šalis. K. Marx’o žodžiais tariant..

pastebėtina. Nors toks įvairiapusiškumas turi ir savo neigiamų pusių. žmogumi. nes joje sėjama nedaug javų bei mažai auginama galvijų ir. W. vartojimą? Juk tada mes galime įdarbinti savo laisvą darbo jėgą gaminti tokias išvežamas prekes. kaip Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas (1662 m. o tai skurdina šalį.).). Jis. Petty. Pavyzdžiui. tačiau W. . kas buvo importuota. Ekonomikos teorija. Dėl to prie buržuazinių pagyrų. apdovanoto imliu protu bei aštria intuicija žemės savininko padėtis atsispindėjo naujose veiklos srityse. skatinanti aukso. galima sakyti. Petty ekonomikos mokslo pradininku. bei teigė. ypač gavybos pramonėje. Įvairios žinios apie pinigus (1682 m. tapo W. Kalbant apie W. o didinti socialines išlaidas (švietimui. Pasirodė tokie jo veikalai. 38 metų nekilmingas gelumbininko sūnus inteligentas – įvairaus rango valdininkas buvo pakeltas į riterius ir užsitarnavo teisę vadintis seru W. kol gaus savo žemės sklypą. Taigi jis buvo. viską gyvenime pasiekusiu savo pastangomis. kurie negalėjo sutarti jokiu kitokiu klausimu (be to. Juose kaip raudona gija šviečia mintis apie nepakantumą merkantilistinėms idėjoms apie protekcionizmą. Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pratarmėje jis rašė: „Aš gerai žinau. aprašant savo požiūrį į visuomenės ir valstybės ekonominį gyvenimą. ligoninėms. Šiuose veikaluose W. bet visada pabrėždavo. Petty turtą traktavo dar neatsiribojęs nuo merkantilizmo nuostatų. klesti prekyba ir amatai. Kaip merkantilistas W. Prabėgus tik 10 metų. Jis buvo vienas iš tų gyvybingų žmonių. kuri yra užsienio prekyboje“.) ir kiti. nei kitos gamybos bei prekybos rūšys“. kurios išlaikymas pareikalauja iš vargingos liaudies didelių ir sunkų mokesčių. kurių iniciatoriumi 1857 m. prisidėjo socialistų teigiami atsiliepimai. kurios pirks tą patį ir daugiau“. Petty Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pradžioje pateikė įdomią ir pažangią valstybinių išlaidų traktuotę. Roscher’as. Petty indėlio). tarp jų buvo nemažai tokių. kurie negalėjo ar nenorėjo sulaukti. Petty buvo valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkas. yra naudingesnė.Cromwell’io karininkus ir kareivius. o „prekių gamyba ir prekyba. plėtota aktyvaus prekybinio balanso idėja. pastebėtina. ir prigimties neapgausi“. atneša į namus pinigus“. K. Politinė aritmetika (1676 m. nuo to laiko pradėjo kartu jį girti. teismų sistemos ir bažnyčios išlaikymui.. Mun’as.). išvadavus savo rankas nuo „senų patriarchalinių karvių augintojų rinkos“. ekonominė plėtra turi įgyvendinti objektyvias tendencijas ir nesipriešinti natūraliai įvykių eigai) bei turi skatinti gamybos plėtrą. Be to. kad reikia mažinti išlaidas didelės kariuomenės. ir net nesėkmes paverčia sėkme. kad „perteklius [eksportuojamų prekių] virš to. ko imasi. kad […] reikalai (ką aš benorėčiau ar galėčiau pasakyti) eis savo keliu. Marx’as nutarė laikyti W. 1661 m. kad šis kišimasis turi būti moksliškai pagrįstas. vargšų prieglaudoms. Jis nurodė. Petty pirmuosius mokslinius darbus. Gerovės modeliu W. W. tikėjo. sidabro ir brangenybių kaupimą šalyje. Jo nuomone. kurie visiškai nesuprato W. Tokiu būdu ekonomistai. karaliaus valdžia jam du kartus siūlė pero titulą. kurių mūsų šalis negali [pigiai] pagaminti. karaliaus dvaro. Petty laikė Olandiją. kaip ir T. Kalbant apie W. Airijos politinė anatomija (1672 m. kad ją nulėmė ne tik asmeniniai jo nuopelnai. Airijos politinėje anatomijoje teigiama: „Kodėl turime uždrausti užsienio prekių. kurie sėkmės susilaukia beveik visur. bet ir sėkmė. Petty šios karaliaus malonės principingai atsisakė. valstybės aparato. senelių ir našlaičių namams). Petty mokslinę šlovę. kad jie daugiausia buvo skirti pagrįsti ekonominę politiką. Juk vėliau turtingo ir praktiško. kad „kiekvienos šalies turtą sudaro ta dalis. Petty vardas tapo svarbus ekonomikos mokslo istorijoje.

Mėgindamas išsiaiškinti priežastinius ekonominių reiškinių ryšius. parodė darbo pasiskirstymo svarbą kapitalistiniam ūkiui. Jis rašė: „Jei gaminant laikrodį vienas darbininkas pagamins sukimo mechanizmą. Petty suprato. Petty darbų temas padiktavo jo gyvenamasis laikas ir jo šalies aktualios problemos. ypač pranašumų su olandais pasiekimas. Petty. kad turtas sukuriamas pirmiausia darbu ir jo rezultatais. nes kinta jo vertė. jį domino „tik priežastys. reiškė. jis paneigė „ypatingą“ pinigų vaidmenį ūkiniame gyvenime. Nors ir prijausdamas merkantilistams. (Tiesa. kad vertės šaltinis yra darbas. kurių pagrindas gamtoje akivaizdus“. kad auksas ir sidabras nėra natūralus ir negali būti pastovus pinigų matas. užsiėmusiais valstybės „kraujo“ ir „gyvybės syvų“ (kuriais laikė žemės ūkio ir pramonės produkciją) paskirstymu). Darbo pasidalijimo svarbos išryškinimas tapo pagrindu sukurti darbinės vertės teoriją. nes tai amžina. Į pastaruosius jis žvelgė tik kaip į „geriausią prekybos matą“. Petty šimtu metų anksčiau. priversti dirbti ir kontroliuoti jų darbą. Toks požiūris į darbą. Būtent jis pirmasis Europoje priėjo išvados. Petty nuomone. kurią laikė rinkos kainų vidiniu pagrindu. nes jų darbo jėga nieko negamina. W. W. kurios dydį lemia žmonių darbo sąnaudos. Pastaruosius W. kad turtas sukuriamas materialinės gamybos sferoje. Jam buvo labai artima svarbiausia klasikų idėja apie objektyvių. ekonominėje analizėje plačiai taikė matematiką. Pirmiausia minėtina. vis dėlto W. t. kurios pradininkas buvo W. Petty domino ekonominių dėsningumų problemos. kad visos ar beveik visos W. W. Todėl jis pabrėžė tiriamų reiškinių tikslios kiekybinės analizės būtinumą. nei A. W. Nors W. Petty. jis politinėje ekonomijoje naudojo gamtos mokslų metodus. nusikaltusiuosius už nedidelius teisėtvarkos pažeidimus užuot įkalinus bausti piniginėmis baudomis. kaip apmokestinimas. Petty siūlė. Petty lygino su „žaidėjais“. tai rodo jos nuosmukį. pinigai. kaip savarankišką kategoriją. y. negendanti prekė ir jos vertė svyruoja daug mažiau nei kitų prekių. laikrodis bus geresnis ir pigesnis. Todėl W. kurią jis suprato kaip vertę. gilindamasis į reiškinių esmę. o mainų sfera užtikrina jo paskirstymą. W. jis siūlė į visos šalies darbo rinkas įtraukti ir vaikų darbą. tarptautinės prekybos politika. rinkos kainas. priešinant merkantilistų nuostatoms. krentantį visuomenės pasitikėjimą pinigais. mėgindamas juos paaiškinti. bet daugelį politinės ekonomijos problemų jis sugebėjo apibendrinti labai aukštu teoriniu lygiu. jis labai tendencingai neigė prekybos ir prekybinį kapitalą kuriant nacionalinį turtą ir pasisakė už tai. stichiškų dėsnių. Siekdamas to paties tikslo. Įdomu.Nagrinėdamas praktines. Petty gerai suprato. t. o trečias – atliks visus likusius darbus. kad W. kitas – spyruoklę. kad būtų smarkiai sumažintas pirklių skaičius. Bet jis tyrė ne atsitiktines. aptardamas darbą manufaktūroje ir pateikdamas pavyzdį su laikrodžio gamyba. konkrečias užduotis pagal merkantilizmo pozicijas. Todėl. Teoriškai tirdamas ekonominius procesus. Pagrįsti šį teiginį buvo skirtas jo mokymas apie „natūralią kainą“. Petty svarbiausias klausimas buvo prekės kaina. ir t. politinėje ekonomijoje atvėrė kelią mokslinei abstrakcijai (lotyniškai „abstractio“ reiškia atitraukimą). dar kitas – išgraviruos ciferblatą. Petty ir nebuvo sukūręs vientisos ekonominių žinių sistemos ar pasiūlęs ką nors ypač originalaus. kurias vadino „politinėmis“. tokios. jei visą laikrodį pagamintų vienas žmogus“. Petty savo darbuose daug dėmesio skyrė vykstančių reiškinių aprašymui. o vidutinę arba natūralią kainą. nepriklausančių nuo žmonių valios raišką ekonomikoje. jeigu kokia nors valstybė imasi monetų nuvertinimo. nei tuomet. Petty kėlė klausimą. negarbingą valdovo padėtį. o „neturtingus vagis“ ir padariusiuosius rimtus nusikaltimus atiduoti į „vergovę“. kad siekdamas didinti šalies turtą. kas lemia „natūralią kainą“ mainant . kurios leistų padidinti šalies pajamas. Pastebėtina. W. Smith’as. sugebėjęs išskirti vertę. Kaip teigė pats W. ir ją giliai paaiškinti.

Petty turėjo omenyje ne prekės ir sidabro vertės lyginimą. kad daiktinį turtą. abstraktų ir konkretų darbą. Petty aiškino tuo. teigdamas. Šią išvadą savo Traktate apie mokesčius ir rinkas W. kaip ir darbas. kad „būtų naudinga rasti natūralų lygybės tarp žemės ir darbo santykį“. y. Tai rodo ir garsioji W. kad pabrėždamas darbo veiksnį nustatant „natūralią kainą“. O tam reikėjo skirti daug laiko. jis mėgino traktuoti žemę ir darbą kaip vienamatį dydį. pranašumų priskyrime tik darbui brangiųjų metalų gavybos srityje. Petty. t. Tačiau ši teorija turėjo trūkumų: 1) W. (W. Kita vertus. kadangi. tai ši yra natūrali bušelio grūdų kaina. Trumpame moksliniame straipsnyje Verbum Sapienti (1665 m). (W. Petty samprotavo maždaug taip: jei bušelis grūdų mainomas į unciją sidabro. vertę ir vartojimo vertę. Petty klasikinėje politinėje ekonomikoje padėjo darbinės vertės teorijos pagrindus (pats W. kol „mes turėsime daugiau pinigų nei kaimyninės užsienio šalys“. Aš esu tikras. darbo ir jėgų. prigimties. o produkcijos prieaugį antruoju atveju – grynuoju darbo produktu. o žemė – jo motina. kuris tapo pasirengimu išmatuoti Anglijos turtą. kad grūdų ir sidabro šių kiekių pagaminimui sunaudotas toks pat darbo kiekis. Darbo rūšių skirtumai neturi reikšmės. kad turtą. W. Petty teisingai pastebėjo. kad vertę kuria tik tas darbas. ir kurią galima laikyti vienu iš W. žemę ir darbą vadino „natūraliais standartais ir matais“. kaip minėta. Petty tikėjo stipria vyriausybe bei troško sustiprinti Angliją kovojant su užsienio kaimynais. kad W. Taigi. Petty manė. atsakydamas tariamam prieštarautojui. Petty niekada nevartojo „prekės vertingumo“ sampratos). Tačiau. t. kuri priešintina merkantilisto Lewes’o Roberts’o požiūriui. kad prekės yra vienodos vertės. jis neskyrė vartojamosios vertės ir vertės bei abstraktaus ir konkretaus darbo. ir tuo pat metu tiek pat vyrų – prie sidabro. kad gamtiniai ištekliai. teigė. W. dalyvaujant gamtos veiksniui. Petty pamėgino sulyginti žemės ir darbo vertes. turime konstatuoti. W. Būtent samprotaudamas šiais klausimais jis išsakė minėtąjį populiarų ir mūsų dienomis tvirtinimą. sunaudotu jos gamybai. kurį per tą patį laiką kitas žmogus gali išgauti. pirmąjį iš jų galima laikyti grynuoju žemės produktu. ar šis nenuilstantis darbštumas yra begalinis. jog vertindamas darbo vaidmenį jis nebuvo visiškai nuoseklus. jei pripažįstame. Nustatydamas „natūralų paritetą“. Toliau jis darė išvadą. kaip atskirti šių dviejų šaltinių indėlį kaupiant turtą: lyginant neapdirbtoje žemėje užaugintą produktą su analogišku produktu. čia jau akivaizdi merkantilizmo įtaka. W. kad tikslios pajamos iš sidabro yra lygios visoms pajamoms iš javų“). Petty nesugebėjo suprasti vertės ir darbo. užaugintu įdirbtoje žemėje. 3) W. pervežti. tarp jų ir pinigus. jis. vertei – „natūraliai kainai“. žmogaus pagamintos per tam tikrą laiką. bet ir valstybės žemė. Petty rašė: „Leiskite šimtui vyrų dešimt metų dirbti prie javų. nes lyginti prekę ir pinigus jis siūlė tik atskaičiavus materialines sąnaudas). Be to. nesunku įžvelgti ir politines priežastis. o vertės dydis priklauso nuo darbo našumo. W. o jų gamybos metu pridėtos vertės lyginimą. Prekės vertę galima išmatuoti darbo laiku. Taigi su tam tikra išlyga galima teigti. 2) jis painiojo mainomąją ir vartojamąją vertę. kuris klausė. nes jose įkūnytas vienodas darbo kiekis. Petty manė. Petty mokymo apie vertės šaltinį variantų. Žemės rutulys yra „visų turtų šaltinis ir motina“. vertė – jos „tikroji rinkos kaina“– lygi sidabro (ar aukso) kiekio. Juk W.bet kurią prekę į auksą ar sidabrą. kad tai tęsis tol.y. Petty tiesė kelią darbinei vertės teorijai. kuris sunaudojamas aukso ir sidabro gamyboje. nukalti iš jo monetas. tai jo formulėje žemė buvo laikoma tokiu pačiu vertės šaltiniu. vartojamąją vertę darbas sukuria padedamas gamtos. laivai ir net namų apyvokos daiktai. Vis dėlto. Petty formulė: Darbas yra turto tėvas ir aktyvusis pradas. kitaip nei merkantilistai W. sukuriančio šią vertę. prilygindamas . namai. Jis pateikė tokį atsakymą: prekės. Jis net paaiškino. sudaro ne tik brangieji metalai bei akmenys.

Tačiau kadangi prekės vertė nustatoma pagal sunaudotą darbą. Petty rašė: „Natūrali žemės renta yra pajamos iš derliaus atėmus maistą ir reikalingiausius darbininko produktus“. žemė – vis dar pagrindinis darbo objektas. Tai visuomenei reikštų tokio pat darbo kiekio praradimą“. o tai iš esmės reiškė. Kitaip nei merkantilistai. Petty laikais darbo jėgos kaina iš tikrųjų buvo artima šiam lygiui. Darbininkai parduoda kapitalistui ne darbą. Taip pat žemės bei darbo sukuriamą vertę W. pats neturi vertės ir kainos. t. Pagal savo darbinės vertės teoriją. Petty nuomone. Petty tvirtino. Toliau. tokio vyro dienos darbui. tai renta faktiškai pasireiškia kaip darbu sukurtas vertės perteklius.]“.. kad nė vienas darbininkas nesiderėjo dėl realaus darbo užmokesčio – net jeigu taip ir buvo – visiškai nieko neįrodo. iš to W. kad nustatytas jo darbo užmokestis. darbo jėgą. jis klydo. Iš esmės jis šia samprata pakeitė kitą sampratą – fermerio pelną. o ne subjektyvūs įstatymų leidėjų sprendimai. Kadangi W. W. nes jei jam leistume gauti dvigubai daugiau. W. lyginant su darbo užmokesčiu. kuris tenka savininkui. kad šie galėtų „gyventi. Petty supratimu. Jis rašė „Tarkime. jog bus užtikrintas visiškas jų visuomeninis saugumas“. pelnas – tai ta produkto dalis. Todėl W. kuris pateikia „maistą suaugusiam vyrui vieną dieną prasimaitinti“ (su tam tikromis išlygomis). o darbo užmokestis – šios vertės sudedamoji dalis – yra konkretus dydis. Darbo užmokestį jis traktavo kaip darbo kainą. Taigi. skirtą sėklai bei tai. nei galėtų dirbti.žemės sklypą. palūkanas jis taip pat kildino iš žemės rentos. nes. likusi grūdų dalis sudarys natūralią arba tikrąją žemės rentą tais metais [. kam turi būti lygi darbo vertė. Žemės renta jis vadino skirtumą tarp grūdų vertės ir kaštų jų pagaminimui. Marx’as). ir jo negalima parduoti. Petty traktavo kaip „vidutinį suaugusio žmogaus išsimaitinimą“. dar neoperavo darbo jėgos kategorija. Leontief’o pastebėjimą: „Tai. išlaidas darbo užmokesčiui ir sėklai. o renta jam buvo lygi visam pridėtiniam produktui. kad kai šis žmogus išskaičiuos iš gauto derliaus dalį. Verslininkų ir žemdirbių pajamas W. kuris gali būti nupirktas už tuos pačius paskolintus pinigus. pelno nelaikė atskira kategorija. jis dirbtų du kartus mažiau.. Petty. Iš esmės jis pelną traktavo kaip žemės rentą. kaip ir kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai. Petty apibūdino pagal savo unifikuotą rentos sampratą. kad turtas auga dėl pridėtinio darbo. Tiesa. y. t. Kaip matysime vėliau. Todėl mokyme apie žemės rentą iš esmės kalbama apie pridedamają vertę. (Prisiminkime. W. darbuotojas gali vadovautis realia pajamų perkamąja galia“. nagrinėtu atveju sutampantis su . manydamas. t. kad darbuotojas kaip darbo užmokestį gauna tik dalį savo sukurtos vertės. arba darbo užmokestis. kad darbas. W. nors W. W. Likusi vertės dalis yra pridėtinis produktas (renta). čia pravartu įsiklausyti į W. kad „įstatymu turėtų būti užtikrintos darbininkui tik lėšos išgyvenimui. y. Petty. nes nesuvokė. kuris įkūnijamas kaip pridėtinis produktas. Tačiau spręsdamas klausimą. darbo užmokestį lemia būtini darbuotojų gyvenimui reikmenys (ir nedaugiau). kuri lieka atskaičiavus kaštus. kad XVII a. o darbo sugebėjimus. Be to. nesugebėjo suprasti darbo užmokesčio esmės. kaip ir kiti dar nenutolę nuo feodalinės epochos autoriai. kad šis rodiklis turi būti lygus „rentai tokio kiekio žemės. Petty išplėtojo mokymą apie darbo užmokestį ir rentą (arba kapitalizuotą rentą. Petty darė išvadą. teigdamas. Petty pelnas pasireiškia vien tik žemės rentos forma. derėdamasis dėl užmokesčio pinigine išraiška. Petty mažai dėmesio skyrė prekybiniam pelnui ir parodė. kaip rašė K. dirbti ir daugintis“. koks nors žmogus pats augina grūdus tam tikrame žemės sklype. būdamas vertės šaltinis. su sąlyga. Petty priėjo svarbios išvados. kad darbo užmokestis turi užtikrinti tik fiziologinį gyvenimo minimumą. kad darbo užmokestį lemia objektyvūs veiksniai. W. W. ką jis pats suvalgys ir atiduos kitiems mainais į drabužius bei kitiems būtiniems poreikiams tenkinti reikalingus dalykus. W. y. Juk darbas – tai procesas. Galima teigti. kaip pridedamojo darbo produktas.

nes skirtinguose sklypuose darbas yra skirtingo našumo. Petty gerai suprato. kaip pastebėjo J. W. pagal kurią procentas – tai „mainai. ištęsti laiko aspektu“ (exchange over time). pasisakė prieš jo reguliavimą įstatymais. kuris 1661 m. yra jo pasisakymas. Tai leidžia daryti prielaidą. Jis teigė. W. Bet W. kapitalizuota žemės renta. o iš darbo. kad W. bet jo nepriėmė daktarai – scholastai. Smith’as. Toks procento traktavimas buvo savaip logiškas. Taigi W. prisiminus. ir minėti W. neturinčią jokios įtakos žemės kainai. kad jis būtų sugebėjęs priimti formuluotę. Viena vertus. Kita vertus. kiekis gali keistis. diferencinė renta yra žemės ūkyje gaunama dėl skirtingo žemės sklypų derlingumo bei skirtingos jų geografinės padėties rinkos atžvilgiu. Žemiau palūkanų norma negali kristi. kad „procentas – tai kompensacija už susilaikymą nuo savų pinigų naudojimo per sutartą laiką. ir vadino jį pinigine renta. Darytina išvada. Petty nepritarė procentų gavimui už pinigus. Kita vertus. diferencinė renta. prilygstančio maždaug trijų kartų atstovų (senelio (50 metų). gaunamos iš šio žemės sklypo. tuo metu Anglijoje maždaug 21 metams) suma. gaunamos iš žemės rentos. K. Žemės pardavimas faktiškai buvo traktuojamas kaip teisės gauti rentą pardavimas. o nedidelės palūkanų normos rodo. y. Petty faktiškai pateikė visai naują turto kilmės paaiškinimą. bet vis dėlto vienai pelno rūšiai – skolinamo kapitalo procentams (palūkanoms) – skyrė ypatingą reikšmę. W. A. nes rentą W. savo traktate rekomendavo fiksuoti palyginti žemą maksimalią procento normą). (Kitaip nei kitas merkantilistas Thomas Culpeper’is. Ricardo ėmė naudoti diferencinės rentos sampratą. W. Todėl kartais žemės kainos skaičiavimui jis naudojo ir kitokį metų skaičių. paskolintas kapitalas jo savininkui turi užtikrinti kasmetines pajamas. nei A. W. jis atskleidė net geriau. Knygoje Traktatas apie mokesčius ir rinkliavas gana aiškiai apibūdinta natūralaus derlingumo renta ir renta dėl geografinės padėties. Petty diferencinę rentą kildino ne iš žemės kaip tokios. ar kaina. Todėl. kad užsienio valiuta – tai „vietinis procentas“. o procentą atitinkamai kildino iš rentos kaip antrinę formą. y. kitaip tariant. t. jo nuomone. neatsižvelgiant į tai. kad apibūdindamas rentą kaip produkto perteklių. 2) kaip visuotinę pridedamosios vertės formą.žemės renta. kad gamyba klesti. Marx’o nuomone. Ši nuostata (ypač įvertinant tai. ir 3) kaip pačią žemės rentą. Schumpeter’is. kad palūkanos bus didelės. kaip ir merkantilistas Nicholas Barbon’as. Petty sukurta procento teorija mus vėl sugrąžino į scholastiką (tai nėra labai netikėta. Petty nuomone. Petty samprotavo maždaug taip: kapitalo savininkas gali įsigyti tam tikrą žemės sklypą. savaime suprantama. kuriuos paskolos davėjas gali panaudoti bet kuriuo metu) paprasčiausiai yra vėlyvosios scholastikos doktrina. žemės vertė. Petty pirmasis 150 metų anksčiau už D. šiuos nukrypimus aiškindamas nuosavybės žemei teisių garantavimo dydžiu. Petty procentą (palūkanas) lygino nuomos mokesčiui bei. kad jis mokėsi jėzuitų mokykloje Kanuose). . Šį apibrėžimą nagrinėjo. Petty rentą traktuoja trejopai: 1) kaip žemdirbio grynąjį produktą. lygindamas su sąnaudomis jam gauti. yra tam tikro metinių rentų skaičiaus. o ką jau kalbėti apie lupikavimo užraudimą įstatymais. Petty pelną tapatino su renta. tapusį kertiniu akmeniu klasikinės politinės ekonomijos teorijos rūmui. Petty aiškiai tvirtino. kad procentas yra pajamos. W. bent jau lygias metinės rentos. kiek jie šiuo laikotarpiu buvo jums reikalingi“. Petty žemės kaina buvo lygi kasmetinei rentai padaugintai iš 21 metų. nors jis to ir neišsakė labai aiškiai. Petty kėlė klausimą dėl žemės kainos. tėvo (28 metų) ir sūnaus (7 metų)) bendro gyvenimo trukmei (t. arba. lemiančių žemės vertę. kurią. W. Petty laikė kapitalistinių pajamų (pridedamosios vertės) visuotine forma. W. kad metinių rentų. O kai investicijų patikimumu abejojama. Taigi W. Nors W. Vadinasi. Apibūdinęs rentą kaip grynąsias pajamas iš žemės. atnešantį jam garantuotas kasmetines pajamas kaip žemės rentą. dydžiui. Be to. W.

t. beveik padvigubins mūsų metalinių pinigų efektyvumą“. kurią tereikėjo užpildyti kitomis medžiagomis – patikslinimais. bet ir grynųjų pinigų. kuris. Tai 32 klausimai ir trumpi atsakymai. o jei pernelyg mažai. kaip visuotinio ekvivalento. kai jų kiekis labai išauga. (Tai vėliau buvo įtvirtinta kiekybinėje pinigų teorijoje. Jo žodžiais tariant. Petty atkreipė dėmesį. kad popieriniai pinigai gali atlikti cirkuliuojančių mokėjimo priemonių funkcijas ne blogiau. yra lygus prekių kainų sumos (PT) ir pinigų apyvartos vidutinio skaičiaus (V) santykiui. W. Visa tai neišvengiamai išvirs į prekių. Petty tam tikra prasme beveik suvokė pinigų esmę ir funkciją. kai iš europiečių atrastos Amerikos plūstelėjo aukso ir sidabro). buvo merkantilistinis. W. Nors W. esmę jis suvokė dar gana miglotai. nustatymas.). kad visaverčius auksinius ir sidabrinius pinigus tam tikru mastu gali pakeisti jų atitikmenys – banko išleidžiami popieriniai pinigai. Hume’as grindė vadinamąja kainų revoliucija: bendras kainų lygis smarkiai pakilo. mėgindamas atsakyti į minėtus praktinius klausimus. 1682 m. kad susiduriama su „giliu paslapčių. neprotinga stengtis didinti pinigų kiekio šalyje. naudojamų kaip smulkūs pinigai. iliustracijomis. kurios svarbiausius teiginius savo veikaluose Pinigai ir Prekybos balansas suformulavo škotų filosofas ir ekonomistas D.Petty įvairūs ne visada sėkmingi samprotavimai apie procento ir žemės rentos ryšį taip pat primena scholastiškus argumentus. D. y. W. kaip tiksliai apskaičiuota. Juk „pirklys turės prie savęs daugiau vertybių ar pinigų. bet kalbėdamas apie pastarąjį aspektą. kai turės ne tik prekių. Jį daugiausia domino trys pinigų problemos aspektai labai susiję su to meto Anglijos pinigų sistema: monetų gadinimas. Petty atsakymas visiškai kitoks: „Mes turime sukurti banką. pinigai nuvertėjo. ir jei šiame kūne jų per daug. kaip į šį klausimą atsakydavo jo amžininkaimerkantilistai. Plėtodamas šią mintį. tokia valstybės užmačia tolygi draudimui į šalį įvežti importines prekes. leisiantį . jis žengė toli į priekį. o gal net ir geriau nei auksas ir sidabras. W. susijusių su pinigais. jei tai neskatina visų turto rūšių augimo. Apskritai. Petty pažymėjo. D’Avenant’as. Savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas W. taip pat juos naudojant prekybos skatinimui. kad metaliniai pinigai nuvertėja. nurodė. kad varinių ir alavinių monetų. Marx’as pelnytai pavadino mažu šedevru) jis kėlė klausimą: „Kaip mes galime pataisyti padėtį. Tiesa. jie tėra „politinio kūno lašiniai. kur jis pasistūmėjo gerokai toliau už savo amžininkus. Pažymėtina. pavadintą Įvairios žinios apie pinigus. Jis teigė. pinigų. Panašių idėjų laikėsi ir Ch. jo nuomone. būtinas apyvartai tam tikru laiko momentu. Be to. kad drausti išvežti pinigus beprasmiška ir nenaudinga. Petty parašė nedidelė veikalą. kaip jis pažymėjo savo Verbum Sapienti. Hume’as (1711–1776 m. atsižvelgiant į tai. W. tada šis nėra vikrus. reikalingo apyvartai. 50 proc. Teiginį. nupirktų užsienyje už pinigus pažeidžiant įstatymą. Petty požiūris į pinigus. detalėmis. Be to. kad pinigų kiekis (M). Petty beveik visai teisingai suprato. Įsteigti banką. nes. konkrečia dingstimi – kilus ginčams dėl Anglijos monetos perkalimo – W. Petty nedviprasmiškai pasisakė prieš bimetalizmą. bent jau ankstyvuosiuose darbuose. išleidžiant įstatymus vykdomas monetų vertės pakeitimas ir pinigų kiekio. Petty akivaizdžiai kritikavo merkantilistus: jo žodžiais tariant. Tačiau mąstydamas apie brangiųjų metalų vertės nustatymą pagal savo darbinės vertės teoriją. „pinigai savaime nereiškia turto“. kad šis kūrinys – tartum plieninis mokslinės pinigų teorijos karkasas. vandenynu“. padengti auksu. Savo trumpame veikale Įvairios žinios apie pinigus (kurį K. kaip už vienus ar kitus galės įsigyti daugiau prekių“. šis kūnas suserga“. skaičius privalo būti ribojamas. kainų kilimą. prekybininkui pasiseks suderėti daug didesnius sandėrius. įrengti pertvaras tarp skyrių ir problemų. bei teigė. jei turime per mažai pinigų?“ Pamename. Studijų metais Olandijoje gyvenusio ir gerai išmaniusio tos šalies bankų sistemą W. laikančioji konstrukcija.

Pagrindinis valstybės ekonominis svertas – mokesčiai. kuris. nors pats W. Mokesčiai reikalingi tam. ir perduodami tiems. Todėl geru jų pakaitalu galėtų būti . tiksliai nežinodama gyventojų skaičiaus. Petty mirties. tai gali priklausyti nuo vertimo mokėti mokesčius nepalankiu metu. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui irgi leidžia „išpūsti“ lengvabūdžių žmonių nepasitenkinimą valstybe. o nežinodama krašto amatų. kad apmokestinimas yra neteisingas (žmonės yra labai nepakantūs.) bei įsitikinimu. įrankiai ir gamyboje naudojamos medžiagos turėtų būti apmokestinamos nedideliais mokesčiais. kad jiems beliktų griebtis ginklo ir kovoti su per dideliais mokesčiais. Antra vertus. Mun’u. Petty manė. pavyzdžiui. W. kad tai kyla iš pavydo. bet Anglijos Bankas (kaip privati akcinė bendrovė) buvo sukurtas tik po W. Tačiau ši mokesčių prievolė turi būti sureguliuota taip. Petty veikaluose dominuoja mintis. pastaba)). žvejybai. triumfo arkoms ir pan. lyginant su to laiko Anglijos merkantilistų darbais. apmokestina tuos pačius objektus dvigubai ir sukelia žmonių priešiškumą. Pats W. kokią dalį turto (mokesčių) galėtų paimti. Ypač apmokestinamos turėtų būti prabangos prekės. jų amatų ir turto. negu užaugintos ar pagamintos šalies viduje. jie užkirstų kelią „pertekliniam“ vartojimui ir neleistų vartoti daugiau. kas juos leidžia pertekliniam vartojimui (neproduktyvių klasių). bet. kai gyventojai stokoja pinigų. kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams. negali žinoti. kalnakasybos verslui. Tai yra. 1694 metais. kokiu metu laiku geriausia paimti savo dalį. Juk nežinodama gyventojų turto. nes karaliaus palankumas dažnai yra nepastovus ir apgaulingas). viena vertus. Visi mokesčiai mokami pinigais. kaip ir valgyti“. parašytų specialiai šiai temai. Eksporto apmokestinimas priimtinas tik tada. mokesčių dydis turi būti toks. Nebaigtos gaminti prekės. fermeriai duoną.banknotus kaip šaltinį kreditams vyriausybei patarė ir D. Be to „vulgarūs protai“ piktavališkai nemoka mokesčių ir todėl priverčia valstybę taikyti griežtas priemones. valstybė nesiorientuoja. Petty ne kartą pritarė centrinio banko įsteigimui. būdinga jam vaizdinga kalba W. Pinigų stygius iš tiesų yra svarbi mokesčių nemokėjimo priežastis. Petty savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas. kad mokesčius rinkti turi specialūs pareigūnai. teigė: „mokėti mokesčius taip pat neišvengiama. buvo vienas pirmųjų veikalų. Petty buvo labai svarbus ir. kad per daug piktnaudžiaujama mokesčių sistema (žmonėms dažnai atrodo. tame tarpe netaikant jokio akcizo mokesčio išvežamoms ūkio prekėms ir apmokestinant įvežamas prekes. O importuojamų prekių muitus turėtų lemti šios aplinkybės: importuojamos prekės vartotojui turi būti brangesnės. gyvulius gali paversti pinigais tik už daugelio mylių ir tik po to sumokėti karaliui mokesčius. Sutikdamas su T. W. jei šalis turi natūralią monopoliją. Petty teigė. jo darbai išsiskyrė aiškiu šios problemos suvokimu. Taip pat valstybė. Petty nuomone. Remdamasis Olandijos patirtimi. kad. kaip Anglija alavo gavybos srityje. kad pagrindinė visuomeninė mokesčių funkcija yra skatinti kapitalizmo plėtrą šalyje. piktinimusi per dideliu valdžios išlaidumu (žmonės dažnai mano. ko gero. o kita vertus – neleistų žmonėms atsidurti tokioje būklėje. kurie pajėgūs juos skirti naudingiems tikslams (apdirbti žemei. kad karalius iš gyventojų surinktus pinigus išdalija savo numylėtiniams. Labai dideli muitai gali skatinti verstis kontrabanda ir kyšininkavimu. kad būtų paimami pinigai iš tų. kai galima būtų imti vieną mokestį. Mokesčių klausimas W. Nenorą mokėti mokesčius jis aiškino ir gyventojų įtarimais. kad eksportuotojui būtų paliktas pagrįstas pelnas. įrengti manufaktūras). North’as. W. nei būtina. visa mokesčių sistema turi būti nukreipta skatinti produktyvią gamybą. o prekės kaina išliktų mažesnė. mokėdami didesnius mokesčius nei jų kaimynai (turima galvoje kitos šalys – Aut. negu įvežant prekę iš kur nors kitur. kurie vykdytų vien tik šias pareigas.

Petty buvo ir prieš asmens mokestį kaip neteisingą. mokestis užsieniečiams nerekomenduojamas. Mill’is. kurių galimybės nelygios. Kalbėdamas apie apmokestinimo formas. Siekdamas papildyti šalies iždą. A. kuo jis mėgaujasi“. Petty pasisakė prieš visų žemių rentos apmokestinimą. nes neįmanoma patikrinti jo nešališkumo ir teisingumo. kurį lengva surinkti. nes. kad šalyse. jo nuomone. privalumais W. kad šie sudaro pelningus sandėrius prekybos srityje ir sugalvoja. labiausiai tinkamas būdas pagrįsti tam tikras pajamas“ ir tai. kurie. Tačiau jis pažymėjo.. W. šalininkas. tai paskatins taupumą“. kurį renka dvasininkai iš savo valdomų žemių.. o iš jų gaunamos lėšos taupiai naudojamos. kad loterijas turi prižiūrėti valstybė. vėlesniais laikais sulaukusio tokių žymių ekonomistų kaip J. aiškiausias. loterijų mokesčius. kurioje jie „apmokestina ne pagal tai. „dešimtinės mokestis“. Kalbėdamas apie specialius mokesčius. skirtas nelaimingiems arogantiškiems kvailiams – žmonėms. atitinka teisingo mokesčio reikalavimus ir turi būti mokamas natūraliai. pirmiausia prabangos dalykus. I. Ir „jei žemė nebus dirbama. kaip tinkamiausio fiskalinio instrumento. Petty (bei T. Petty siūlė įvesti gimimo ir mirties mokesčius. W. Pabrėždamas pastarųjų svarbą. O specialų mokestį žydams W. W.] bet visada pagal tai.. Beje. smarkiai apmokestinant jų atlyginimus. pinigus. Pigou. Petty teigė. Hobbes’as. Apibūdindamas loterijų mokestį kaip tinkamą fiskalinę priemonę. mokamiems kartu su kaina perkant vartojimo prekes. rašęs savo politiniame-filosofiniame veikale Leviathanas). ypač darbinius. kad „tai yra lengviausias. Kaldor’as palaikymo. Petty nurodė. taip pat mokesčius žydams ir svetimšaliams. Nors jis taip pat pažymėjo. Taigi siūlymo apmokestinti vartojimo išlaidas. švietimo sistemą turi valdyti ir kontroliuoti valstybė. kurie labai gerai mano apie savo laimę“. Teisingą (tinkamą) mokestį rentai.krovinių gabenimo mokestis. kurie užsiima naudingais verslais. tačiau pirmenybę teikė netiesioginiams (akcizo) mokesčiams. A. W.. Akcizų. Petty nuomone. Bedieviams minėta tikėjimo tiesų išpažinimo tolerancijos nuostata negaliojo – jie turėjo būti pristatyti prie sunkaus darbo. esant neapibrėžto laiko nuomos sutarčiai. ji neturi būti nutraukta. taigi šią jų grupę taip pat vertinant kaip heterodoksinę. bet mokesčiai reguliariai renkami. kiek žmogus gavo [. kuriose yra gyventojų stygius. be to. apmokestinimas savaime gali būti perkeltas vartotojui. W. Petty nepatikliai žvelgė į labdarą. nes toje srityje dirbantys žmonės dėl nieko neveikimo gali prarasti savo darbo įgūdžius. Savo ruožtu. jo nuomone. leisiančius padidinti pinigų kiekį šalyje. Petty net teigė. kaip išvengti mokesčių. nėra gyvybiškai būtini. o apmokestinamas objektas yra visų matomas. jis perspėjo. apie tai 1651 m. Šia prasme W. iškyla apgavysčių. . jis nelaikė visiškai prarastais. Petty siūlė apmokestinti net heterodoksinių religijų šalininkus už minties laisvę. kad „tai mokestis. pavienių žmonių grupių rėmimą valstybės mastu – čia jis įžvelgė piktnaudžiavimo pavojų. S. nes neatsižvelgiama į šį mokestį mokančio asmens turtingumą – tokius pat mokesčius moka žmonės. pirmtakas yra W. atsakomybė už pasauliečių pasitraukimą iš vyraujančios religijos turėjo būti palikta dvasininkams. Petty buvo Olandijos mokesčių sistemos. Marshall’as. o ne pajamas. C. W. kad tokius mokesčius lengva surinkti. jog tada „kiekvienas žmogus turi mokėti už tai. nes galiausiai jie patenka į rankas tiems. Petty nuomone. W. sąmokslo ir priespaudos grėsmė. Kita vertus. Jis ypač priešinosi paveldėtos žemės apmokestinimui. W. Visų bendras tikslas turi būti skirti lavinti žmogiškąsias galias ir įgūdžius. Petty grindė tuo. Kita vertus. yra tinkamas mokestis remti dvasininkiją. Fisher’is ir N. W. kiek žmogus išleido“. kad jei tam tikra gamyba tampa laikinai nepelninga. galima taikyti tik žinant tikslią rentos vertę. išleistus rėmimui.

Šie mokslininkai kuria analitinius instrumentus. Petty nebuvo lozungo „Tegul faktai kalba patys už save“ auka. W. Be to..2.] Pats savaime tai. Goldsmith’as iškėlė vadinamosios „nepertraukiamos inventorizacijos“ idėją. Anglijos turtą įvertindamas bendra 250 mln. labai senas menas [. juos naudodami apdoroja skaitinius faktus ir visa širdimi ignoruoja visus kitus faktus. Petty pademonstravo milžinišką išradingumą. kad šiuolaikinė nacionalinių pajamų analizė prasideda nuo W. nes kaupimo norma buvo labai maža ir šalies materialinis turtas augo lėtai. (Iki tol Politinė aritmetika buvo platinama rankraštiniais nuorašais). kuriems mokslas – tai išmatavimas. netiesioginiais metodais. Petty pasiūlytas ir naudotas atskirų materialių objektų grupių piniginio įvertinimo sumavimo metodas kapitalistinių šalių nacionalinio turto statistikoje vyravo iki pat XX a.). nes „šio veikalo doktrinos užgaudavo Prancūziją“. XVII a.. ypač Gregory King’as (1648–1712 m. kol amerikiečių ekonomistas ir statistikas R. Tiesa. sakydamas. paties W. pabaigoje pažymėjo stiprėjantį gamtos mokslų poveikį visų rūšių tyrimams pabrėžęs D. 1690 metais jo sūnaus lordo Šelberno. Naudodamasis skurdžiais ir su dideliais laiko pertrūkiais statistiniais duomenimis. parašytame XVII a. Nuo šios knygos. susijusius su valstybės valdymu [.. naudodamas jį visuomeninio gyvenimo dėsningumams išaiškinti. A. originalumas ir mokslinis įžvalgumas labai ryškiai atsiskleidė jo veikale Politinė aritmetika. Quesnay darbų. kad išleisti velionio jo tėvo knygą anksčiau buvo neįmanoma. Tačiau. pabaigoje nepaprastai išsamiai ir nuodugniai apskaičiavęs Anglijos nacionalines pajamas. pinigų apyvartos greitį. W. Petty darbai turėjo didelį poveikį ekonominės statistikos formavimuisi. Neretai reiškinių ir procesų kiekybinį įvertinimą W. žemių pagerinimui ir t. W.] [bet Petty] pirmasis davė jam pavadinimą ir sukūrė jo taisykles bei metodus“. kaip XVII a. savo metriką rašyti pradėjo socialinė statistika ir ekonometrija. Petty apskaičiavimai turėjo esminių trūkumų. (Pastebėtina.2. Jis pirmiausia ir galiausiai buvo teoretikas. kad kaupiamąją pajamų dalį – kapitalo įdėjimus pastatams. septintojo dešimtmečio. D’Avenant’as. ir 1676 m. W. Jų apibendrinimai yra bendras skaitmeninių duomenų ir samprotavimų vaisius. pratarmėje nurodant. įrenginiams. kurios reikšmę ir pačios politinės ekonomijos esmę puikiai atskleidė vienas talentingiausių jo mokinių. North’as. Jis ne tik naudojo skaitmeninius duomenis kaip aprašomąją medžiagą. kaip pažymi A. Schumpeter’is. tapo „dideliu mastu matematinės“. Petty priskirtinas tiems teoretikams. t. Jis nacionalines pajamas skaičiuodavo kaip gyventojų vartojimo išlaidų sumą. bet išleistame tik po jo mirties. garsaus poeto sūnus Ch. Petty politinės aritmetikos idėjos W. buvo realistinė. Petty darbų.2. – galima ignoruoti. o pačios žinios. Tiesa. kad „Politine ekonomija mes laikome meną naudojant skaičius samprotauti apie dalykus. kitaip tariant. t. Jis pirmasis pamėgino įvertinti nacionalinio turto ir nacionalinių pajamų (nors ir nesivargindamas pateikti jų apibrėžimą) dydį. be abejo. kaip pažymi J. W.). W.. bet ir išplėtojo statistinį tyrimo metodą. demografinius rodiklius). aštuntajame dešimtmetyje (maždaug tarp 1671 m. y. Petty atlikdavo visiškai neturėdamas būtinų statistinių duomenų. nors apskritai jos plėtrą geriau analizuoti pradedant nuo F. Petty netikslumą netrukus ištaisė jo politinės aritmetikos sekėjai. svarų sterlingų). svarų sterlingų suma (ir prie to siūlė pridėti pačių gyventojų piniginį įvertinimą – 417 mln. stengdamasis kiekybiškai įvertinti konkrečius savo laiko ūkinius reiškinius. kad W. Šia prasme galima sakyti. Tačiau ši prielaida XVII a. manė. Petty novatoriška dvasia. . Tačiau tai nesutrukdė jam išsakyti daug įdomių minčių apie statistinių stebėjimų organizavimą. Anikin’as.

Petty metodo esmė. kuri galėjo įkvėpti ekonomistus naujai tyrimų krypčiai. Pavyzdžiui. kad šalis. . susiję su valdymu. minėtasis G. Pavyzdžiui. demografinės statistikos kūrėjo garbe jam. kiek gyventojų skaičius ir jų pasiskirstymas pagal veiklos šakas lemia šalies ekonominę padėtį ir valstybės karinę galią. rentą vaizdavo kaip vidutinę per penkerius metus ir t. Smith’as užėmė. Faktiškai tai buvo pirmasis mėginimas remiantis tuometiniais skurdžiais statistiniais duomenimis rimtai išnagrinėti labai svarbias problemas pagrįstai jaudinančias žmones: mirtingumo ir gimstamumo. Petty kiekybiniai metodai. Londone išleidusiu nedidelę kuklią knygelę. ligomis ir kitais minėto miesto pakitimais. o tuo pačiu ir visa statistika. W. kaip pastebėjo J. yra daug turtingesnė nei retai apgyvendinta. Ch. Grant’as. tenka dalytis su savo bičiuliu John’u Grount’u (1620–1674 m. kurį gavo gyventojų skaičiaus natūralaus kitimo statistika. gyventojų migracijos ir svarbiausių mirties priežasčių problemas. tiesa. D. Petty darbuose galima rasti visą ekonominių rodiklių netiesioginio apskaičiavimo metodų sistemą. Petty mėgino sukurti gyventojų surašymo programą. Petty padėjo grįsti ir politekonomines išvadas. galima teigti. prekyba. leidę jam apskaičiuoti visuomenės poreikį įvairių profesijų atstovams. ką būtų galima laikyti pagrindine W. būnant Europoje artimai draugavusio su F. lyčių santykio ir vidutinės gyvenimo trukmės. jo oponentai buvo priversti naudoti statistinę metodologiją. kad jam teko svarbus vaidmuo ekonominės minties istorijoje. Petty plačiai naudojo vidutinių dydžių kategoriją. tarp jų ir medicininiam personalui. Hume’u. Charles D’Avenant’as (1656–1714 m. kad nelabai tiki politine aritmetika (žr. 1662 m. Taip pat pagal šiuos metodus buvo apskaičiuota. Tai buvo didelis W. Bet demografinės statistikos klausimai jį domino tik tiek. tai sukauptas šalyje kapitalas būtų penkis kartus didesnis. W. oru. Tiesa. kad tai. Jis padėjo pagrindus darbinei vertės teorijai. W. W. ir įrodė. Tautų turtas. t. Malthus’o požiūriui. ketvirta knyga. dauguma ekonomistų labai greitai pamiršo W. Vis dėlto impulsas. Norėdami paneigti šias išvadas. Schumpeter’is. pirmasis prakalbo apie pridedamąją vertę. W. Smith’u. ką jie vadino „politine aritmetika“ ir prisidėjo. ko gero. beje antrojo leidimo prireikė tais pačiais metais. kad jeigu visi galintys dirbti turėtų darbo ir dirbtų. A. tilpusias į paprastus lozungus. Petty gausumo ekonomikos teorijos idėja – didelio ir sparčiau augančio gyventojų skaičiaus pranašumai – atsikartojo amerikiečio Benjamin’o Franklin’o (1706–1790 m. Statistinis metodas W. Juk jis teigė. Petty metodą. J. Be to. 5-tas skyrius).). Bet W. religija. Todėl. Tačiau. Burke. dar 1699 m. Turgot. o taip pat kai kurias jo teorijas. vertę jis nustatydavo pagal vidutinėmis darbo sąnaudas. pavadintą Natūralūs ir politiniai mirtingumo biuletenių stebėjimai. pareikšdamas.). kurioje daug gyventojų. A. siedamas ją tik su žemės renta. nuvyto škotų profesoriaus rankose ir buvo praktiškai prarasta daugeliui ekonomistų ištisiems 250 metų. Quesnay. susijusius su įvairiomis praktinėmis problemomis. A. jis apskaičiavo. sukūrė tai. Tiesa. jie neužmiršo W. nebuvo prarastas. King’as beveik suformavo ekonominės minties mokyklą. Spiegel’is. Petty glaudžiai susiejo kokybinius ir kiekybinius ekonominių reiškinių tyrimo aspektus. Petty indėlis į ekonomikos mokslą. įvertindami ir kitas W. kad bent Anglijoje būtų perimti iš W. Petty šalininkai J. ekonominėje mintyje.). William’as Fletwood’as (1656– 1723 m. kaip jam būdinga. Kaip pastebėjo H.Taip pat W. kiek studentų turi mokytis įvairių specialybių dviejuose Anglijos universitetuose. Knygelė sukėlė nemažą susidomėjimą ir per keletą metų buvo išleista penkiais leidimais. saugią poziciją. Petty vardo ir net atsiminė pavienius jo požiūrius. bei buvo visiškai priešinga T. drąsiai galime teigti. Petty idėjas.). kiek yra nevisai užimtų žmonių. Ypač vertingi perteklinio gyventojų skaičiaus nustatymo metodai. Paskleisdamas statistinius metodus tuo metu egzistavusiose ekonomikos šakose. D’Avenant’as. E.

3. Buškevičiūtė E. G. 73-77. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Kas W. Anikinas A. 1963. Разное о деньгах. B. Hebert R. A History of Economic Theory and Method. King’o gana logiškame šios problemos formulavime. . plėtojosi ir įgavo visiškai naują kokybę. Pagrindinis jo tyrimų tikslas buvo nustatyti ryšį tarp nacionalinių pajamų ir nacionalinių išlaidų. 52-81. o jis pats pradeda nuostabią Anglijos ekonominės minties milžinų gretą. 12-13. skaičiavimai buvo grindžiami standartine prielaida. 10. 2001. Ekelund R. Ekonomikos mokslas.. Kuo remdamasis W. kaip pažymi E. Kai kurias svarbiausias savo idėjas jis „pasiskolino“ iš G. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos atsiradimo istorines sąlygas. 2005. kad 10 proc. W. – Kaunas: VDU. The Economic Writings of Sir William Petty. lemia „natūralios kainos“ dydį? 7. Антология экономической классики. Apibūdinkite W. Kodėl W. – Kaunas: Technologija. Столярова. Petty suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė? 6.. Verbum sapienti – слово мудрым. LITERATŪRA Petty W. /Предисловие И. M.. Petty teigė. Petty požiūris į merkantilizmą? 5. – P. F. panašiai kaip W. – P. ir t. Apibūdinkite D. Koks buvo W. 2 vols. kad darbininkų darbo užmokesčio lygis turi būti minimalus? 8. Lydeka Z.išspausdinęs pirmąją „empirinę“ paklausos kreivę.: Mintis. Petty. Hume’o požiūrį į pinigus. t. prie kurio ištakų jis stovėjo. – С. M. Petty palikimo pasiliko jo gyventame laike. neigiamas nuokrypis nuo normalaus derliaus padidins grūdų kainą 30 proc. Petty iškeltas mokslines idėjas toliau sėkmingai plėtojo žymiausi klasikinės politinės ekonomijos mokyklos atstovai – Adam’as Smith’as ir David’as Ricardo. kad sąlygos atitinka normalias. – V. Петти У. 1990. Mokesčių sistema. – New York: A. Inc. Apibūdinkite Anglijos ekonominę padėtį XVII a. Vis dėlto. Šis „įvertinimas“ buvo išreikštas kaip pastebėjimas. W. naudojo statistinę medžiagą daugiausia skaičiuodamas savotiškus ekonominius biudžetus. – P. Kokia W. lyginant su kitomis šalimis. 1993. Maiburd’as. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”. Petty neigiamai žvelgė į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turtą? 9. Petty teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius. kuris pirmasis pamėgino išreikšti neelastingos paklausos poveikį kainoms. Daug kas iš W. – Москва: Ось-89. S. 1997. Трактат о налогах и сборах. Galima teigti. kad per tris šimtus metų pasaulis labai pasikeitė. kainų augimą. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. А. Kelley. – New York: McGraw-Hill. o 20 proc. King’o. Petty nuomone. 2. Petty kūriniai net ir šiandien žadina mintį ir džiugina širdį. 4. neigiamas nuokrypis lems 80 proc.). Apibūdinkite W. 5-78. priežastis. 1988. ir nurodykite Anglijos ekonomikos pirmavimo. kuri nuo to laiko pradėjo rikiuotis ekonomikos moksle. 60-69. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – P. Hull (ed. H. Petty Politinės aritmetikos reikšmę ekonomikos teorijai.

Василевского. 17-26. В. перераб. – С. – P. 1954. 1 / Гл. The Growth of Economic Thought. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. A.. J. Майбурд Е. 428-435. J. Roll E. T. Spiegel H. – P. Roncaglia A. испр. – С. Ядгаров Я. oбщ. школа. 231-237. History of Economic Analysis. 2 изд. В. 1971. А. 1946. Inc.: Prentice-Hall. 1996. С. – Москва: ИНФРА-М. Thomson H. 85-89. Н. В. – Englewood Cliffs. – Москва: Экономика. 35-37. История экономических учений. Жамина.. W. 45-50. Аникин В. 56-61. An Outline of the History of Economic Thought. Screpanti E. В. 17-20. ред.. Лебедко и др. Г. А. Тур. N. Ядгаров Я. 1985. Изд. A. 1993.). 209-215. – P. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Шмарловской. Аникин А. редкол. I / Под ред. – Москва: Дело. История экономических учений: Учебник для вузов. Н. – P. Schumpeter J. – Москва: Изд-во МГУ. Шмарловская. 4. 1986. Черковец (гл. – P.). И. Василевский. Г.: Prentice Hall.. – Москва: Высш. 1953. Всемирная история экономической мысли. Спец. – Москва: Экономика. А. 1987. N.Staley C. E. Уильям Петти. Е. 28-32. 2002. Е. – С. Пособие. От пророков до профессоров. – Москва: Мысль. История экономических учений: Учебник для экон. 2002. / М. – С. / Г. Вита-Пресс. Сурин А. 2001. – С. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes. – Минск: Новое знание. B. – 94 с. Е. 1983. Petty: The Origins of Political Economy. 98-113. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. Н. и доп. – Oxford: Clarenon Press. 70-74. 1996. 92-100. 1986. Е. – C. Schumpeter (ed. вузов. The Scotish Enlightenment and Political Economy.. пособие. М. pед. A History of Economic Thought. А. Введение в историю экономической мысли. Ч. Т. / In: Lowry S. Г. Рындина. 122-135. Inc. – С. История экономических учений: Учеб. 1989. Под.) и др. – C. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. – Cardiff: University College Cardiff Press. (ed. . F. – Wichita: McGuin Publishing Company. А. Economic doctrines. Neff F. Zamagni S.е. – Englewood Cliffs. Голосов и др. – Москва: Финансы и статистика. История экономических учений. С. E. 1989. – P. В. 50-52. – P.

Vidinis vertingumas. Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos pagrindėjas buvo Pierre’as le Pesant’as de Boisguillebert’as (1646–1714 m. Realus turtas. Pramonė. ko reikia – tai leisti veikti gamtai ir laisvei“ (laissez-faire la nature et la liberte)). Kaina. Klasės.3. Proporcinga kaina. Žemės vertės teorija. J. Prancūzijos pramonė buvo silpnai išplėtota. Cantillon’o efektas.1. Kiekybinė pinigų teorija. Žemės ūkis. Vartojimas. Prancūzijos kapitalizmo genezės ypatumai padarė esminį poveikį ir P. Miestuose išliko amatininkų cechų su jiems būdinga griežta reglamentacija ir ribota gamyba. Boisguillebert’o ekonominių pažiūrų formavimuisi. Boisguillebert’as gavo puikų tais laikais juridinį išsilavinimą. Dvarininkija. Pagalbinės sampratos: Monarchija. Prekybos laisvė. Dėl to merkantilizmas Prancūzijoje toliau nebesiplėtojo. panašiai kaip ir vėliau savo mokyklą įkūrę fiziokratai. B. Prancūzijos pramonė negalėjo sėkmingai plėtotis. Jis. Pinigai. Prancūzija iki pat XVIII a. Merkantilizmas. Natūrinis. bet nuskurdinti daugelio feodalinių mokesčių ir rinkliavų. Laisva konkurencija. aišku. Darbo laikas. Rinkos kaina. 2. įskaitant antikinę literatūrą ir filosofiją ir. Walras’o darbuose. Trijų rentų teorija. Vartojamoji vertė. KLASIKINĖS POLITINĖS PRANCŪZIJOJE EKONOMIJOS FORMAVIMASIS Pagrindinės sampratos: Materialinė gamyba. Kolbertizmo kritika. Manufaktūrinis kapitalizmas. o augančios buržuazijos Prancūzijoje naujieji ideologai atvirai puolė ir kritikavo merkantilistinę politiką. Čia Anglija visiškai nugalėjo Prancūziją kovoje už tarptautines rinkas. Darbinės vertės teorija. kurie eidavo paveldimas teismo ir administracijos valdininkų pareigas). Boisguillebert’o ekonominės nuostatos Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos genezė vyko visai kitokiomis istorinėmis sąlygomis nei Anglijoje. nors asmeniškai ir laisvi. Gyvenimo kelias. Klasikinė politinė ekonomija.2. Mokesčių politika. J. P. Romos teisę. Netrukus jis pasirinko tradicinę jų šeimoje teisininko profesiją ir būdamas 31 metų . mainų ir piniginis ūkiai. kur ir toliau vyravo senoji dvarininkija bei absoliutizmas. Mainų priemonė. Visuomeninio turto koncepcija. daugiausia dėmesio kreipė į sunkią žemės ūkio būklę. de Sismondi. Amatininkų cechai. Quesnay.3. Šio mąstytojo pasiūlytos temos aiškiai matomos ir kitų žymių prancūzų ekonomistų F. L. Tikroji vertė. Verslininkas. pabaigos liko feodalinė šalis. Say’aus. Gausos (pertekliaus) būklė. būdamas savotišku pastarųjų pirmtaku (užtenka prisiminti garsiąją jo frazę: „Viskas.). o valstiečiai. nes šalyje vyravo natūrinis ūkis. P. Gimęs Rouene Normandijos dvarininkų šeimoje (ji priklausė „mantijos bajorijai“ – taip senovės Prancūzijoje buvo vadinami bajorai.

Po 12 metų profesiniai pasiekimai jam padėjo užimti pelningas ir įtakingas Roueno teismo apygardos generalinio leitenanto (viršininko) pareigas. šią privilegiją vėliau paveldėjo Indes bendrovė). Tik likus dviems mėnesiams iki mirties jis perdavė šias pareigas savo vyriausiam sūnui. B. taip pat sunkinant nepakeliamai aukštais mokesčiais žemės ūkio gamybą (J. Tai jis mėgino daryti jau pirmuosiuose savo reformatoriškuose (antimerkantilistiškuose) darbuose. nors kartkartėmis jis užimdavo ir kitas pareigas. Pagal F. tai leido formuotis monopolijoms. . instrukcijose valdininkams ir kituose dokumentuose. Tiesa. aukšta visuomeninė padėtis paskatino P. Savotiškoje tuometinio valdymo sistemoje tai reiškė kažką panašaus į miesto vyriausiąjį teisėją. politika daug prisidėjo prie prekinių-piniginių santykių plėtros Prancūzijoje.) (taip geriausiai galima nusakyti pagrindinę jo funkciją. Bet manufaktūrinė gamyba plėtojosi stabdant fermerių ūkių atsiradimą. Šio sąžiningo. parašytuose. Ši priežastis galiausiai tapo Prancūzijos vidaus rinkos „siaurumo“ lyginant su senu priešininku – Anglija. Colbert’as pirmą kartą suteikė teisę Prancūzijoje gaminti ir pardavinėti tabaką. bet nepalikusio jokių traktatų ir savo požiūrį išdėsčiusio daugelyje laiškų. J. gabaus ir energingo administratoriaus. būnant 50 metų. Colbert’o pastangų einant finansų ministro pareigas. Žingeidus protas. esminis veiksnys. 1674 m. arba kaip per vieną mėnesį duoti karaliui visus pinigus. Colbert’as į žemės ūkį žvelgė kaip į finansinių lėšų šaltinį valstybei) ir draudžiant išvežti grūdus bei suteikiant laisvę juos įvežti. Boisguillebert’as išbuvo 25 metus. kurių jam reikia. Boisguillebert’ą domėtis šalies ekonominėmis problemomis bei išsiaiškinti žemo gyvenimo lygio Prancūzijos provincijose XVII–XVIII a.pradėjo dirbti Roueno teismo apygardos teisėju. karaliaus išlaidos vis tiek viršydavo pajamas. jos gerovės kritimo priežastys ir paprasti būdai atkurti. Kaip pagrindinę Prancūzijos ūkio nuosmukio priežastį įvardijo kolbertizmo ekonominę politiką. beje finansų ministro kompetencijai tais laikais priklausė pramonės. Colbert’as ragino: „Mes turime tautas užkariauti savo pramone ir įveikti jas savo skoniu“. stambiomis vyriausybinėmis subsidijomis skatinusi privilegijuotų karališkosios manufaktūrinės gamybos plėtrą ir įteisinusi valstybinių protekcionistinių priemonių naudojimą prekybos vystymui. Tai Liudviko XIV (1638–1715 m. J. prekybos ir žemės ūkio klausimai) 1661–1683 m. 1620–1750 m. B. priežastis. Quesnay skaičiavimus. atliekantį ir policininko bei bendro municipalinio valdymo funkcijas. vykdyta merkantilistinė politika. B. Tai turėjo neigiamų padarinių ir pramoninei gamybai. tarnybiniuose užrašuose. 1695–1696 m. Boisguillebert’o veikaluose. B. Kaip įvertinti neigiamas aplinkybes ekonomikoje. vienu metu vadovaudamas net šešioms ministerijoms iš karto.. liko svarbiausias klausimas ir kituose P. laikotarpiu Prancūzijos žemės ūkio produkcija sumažėjo 35 proc. pradžioje: grynai ekonominiuose veikaluose Traktatas apie grūdų prigimtį. tvarkiusio karališkąsias sąskaitas ir per dešimt metų padvigubinusio karaliaus Liudviko XIV pajamas (nepaisant visų milžiniškų J.) pirmojo valdymo periodo finansų ministro Jean’o Baptiste Colbert’o (1619–1683 m. kaip dvarininką ir jį palietusio tiesiogiai. kas „numušė“ grūdų kainas ir galutinai sužlugdė žemės ūkį. išleistuose XVIII a. y beveik iki pat gyvenimo pabaigos. perdirbimą ir naudą. sandūroje. specializuodamasis spręsti žemės ūkio ir valstiečių klausimus.. tai jo darbo dieną pailgino iki šešiolikos valandų. Joje P. ši knyga taip ir liko beveik nepastebėta. ir praturtinti visus gyventojus.). Ekonomikos teorija. ir viso nacionalinio ūkio lygiui. (Pavyzdžiui. anonimiškai išleidus knygą gana miglotu pavadinimu Padėties Prancūzijoje detalus aprašymas. t. Boisguillebert’as aštriai kritikavo absoliutizmo merkantilistinę politiką. Šiame poste P.

Čia jau galime įžvelgti idėją. F. Boisguillebert’as ekonominių dėsningumų ieškojo ne cirkuliacijos sferoje. Pastebėtina. politinės ekonomijos tyrimo . P. P. o antrieji – neišmainomi į gyvybiškai būtinus dalykus. ko P. kaip ir anksčiau. Boisguillebert’as pastebėjo. kad jį sukuria tik du šaltiniai: žemė ir darbas. Boisguillebert’as. nes tikėjosi. aiškiai pademonstravo savo priešiškumą merkantilizmui bei pagrindė reformų būtinybę. „vartojant duoną. galinčių suteikti malonumą. Petty.Apmąstymai apie turto. plėtrai. Boisguillebert’as tikėjosi iki pat gyvenimo pabaigos. Kitais žodžiais tariant. Chamillard’o. buvo labai drąsus. Daug dėmesio P. Tik juos reikia laikyti turtu“. būtina reformuoti mokesčių sistemą. kaip ir W. kai pirmosios iš viso yra neapdirbamos. o turtinguosius (šis jo pasiūlymas. kad tikslingi tik tie mokesčiai. Juose akivaizdi mintis. Šiose knygose P. 1707 m. P. „maisto ir drabužių“ gamybos augimas yra pagrindinis ekonomikos mokslo uždavinys. o diduomenė ir bažnyčia visai nemokėjo mokesčių). kurią laikė valstybės ekonominio augimo ir turto pagrindu. kiek prielaidas ir užkeikimus. tegul ir ne taip grakščiai kaip anglai. pagrindė. Boisguillebert’as siūlė apmokestinti ne vargšus. išsiplės vidaus rinka. antrosios pusės pradžios. kad „neleistų jų savininkui žūti skurde. kol čia klestėjo fiziokratizmas. Bodin’o raginimu įvesti mokesčių visuotinumą ir panaikinti mokestinį valdančiųjų sluoksnių imunitetą (privilegijas). kaip jis pasakė. pasireiškia ne pinigų fizine mase. kad įgyvendinus šią priemonę. Kitaip nei merkantilistas. padidės darbo pasidalijimas. kad nei žemė. P. o. įvairove arba. P. nei paramos ar supratimo savo idėjoms iš generalinių kontrolierių L. bei. Jis pasisakė už ekonominę laisvę. bet nenurimstantis provincijos teisėjas tris kartus ją perleido. naudojantis visomis gėrybėmis daugiau nei būtina“. kaip ir jis. vadinamąją visuomeninio turto koncepciją. pinigų ir mokesčių prigimtį. Pontchartrain’o ir M. Boisguillebert’as neigė neprotingą valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir reikalavo vidaus prekybos laisvės. kurios sukuriamos gamybos proceso metu. Jis siūlė seną. o realų turtą – prekes. kurie skatina ūkio plėtrą ir neprieštarauja jo prigimčiai. Tada vargšai praturtės ir jų vartojimas padidės. kad analogiška tendencinga pozicija Prancūzijos ekonominėje mintyje išliko iki pat XVIII a. priešinęs merkantilistams savąjį požiūrį dėl turto esmės. turtu laikydamas ne pinigus. jis. be kurių niekas negali išsiversti. akivaizdžiai regresyvinę sistemą pakeisti proporcingu arba iš dalies progresyviniu apmokestinimu. suintensyvės prekių ir pinigų cirkuliacija. panašiai kaip ir W. mėsą. Taigi. tokius kaip maistą ir drabužius. pasak P. rašę iki jo ar tuo pat metu. Be to. nes tuometinėje Prancūzijoje viskas buvo atvirkščiai. kad ekonomika plėtojasi pagal savus dėsnius. Boisguillebert’o. Petty. vyną. o materialinės gamybos sferoje. ne pinigų masės didinimas. kad ekonominė reforma būtina. Iš esmės jis paliko ne tiek įrodymus. beveik visiškai iš turinio išbraukęs išpuolius prieš vyriausybę. Retumo tyrimai ir ypač reformatoriškame kūrinyje. nei turtas pinigais neužtikrina tokio pertekliaus. dėvint drabužius. Boisguillebert’as teigė. kurios pagrindu laikė žemės ūkį. susišaukiantis su prancūzų merkantilisto J. kad norint pašalinti kliūtis natūraliai ūkinio gyvenimo tėkmei. propagavęs fermerinio tipo žemės ūkio gamybos svarbiausią vaidmenį visuomenės socialinės-ekonominės plėtros srityje. Už aštrią vyriausybės kritiką pastaroji knyga buvo uždrausta. jo požiūriu. Boisguillebert’as. kurių negalima pažeisti. dviem tomais išleistame pavadinimu Kaltinimai Prancūzijai. atvirkščiai. Pastarasis. teikdamas. Boisguillebert’o darbuose skirta mokesčių politikos analizei. Tačiau nei savo idėjų pripažinimo. Savo veikaluose jis ypač daug dėmesio skyrė žemės ūkio gamybos. o visų naudingų gėrybių ir daiktų. taip ir nesulaukė. kaip ir W. Faktiškai P. Petty.

o šias kainas atitinkančią ekonomikos pusiausvyrinę būklę – „gausos (pertekliaus) būkle“. laikytinas Say’aus dėsnio kritikų pirmtaku). B. jei rinkoje vyrauja laisva konkurencija.“. kaip manė J. Boisguillebert’o teoriją. Visuomenės ekonominis gyvenimas vyksta dėl darbo produktų mainų. santykio buvo labai skaidrus. Todėl pagal P. Boisguillebert’o nuopelnas tas. kuris pelnosi iš kito nelaimės. Visuomenei tobulėjant darbo pasidalinimas gilėja. gali būti laikomas darbinės vertės teorijos pradininku. kurioms esant visi gamintojai padengia kaštus ir gauna naudos. B. požiūriu. kad P. Boisguillebert’ui neatėjo į galvą pateikti tikslią savo koncepcijos išraišką ar ištirti jos savybes. kad prekės „tikrąją vertę“ lemia darbas.. Pažymėtina. A. pripažindamas šią sferą svarbiausia ir prioritetine. H. Say’aus teorijai. Denis nuomone. ir tam. A. Boisguillebert’as. bet mainų pagrindas lieka tas pats: mainai ir toliau.. Schumpeter’is. Say’iui. be jokių abejonių. Tai gali būti pasiekta tik esant laisvai gamintojų konkurencijai. Nors. P. lyginant ją su cirkuliacijos sfera. Boisguillebert’as teigė. darbo produktų mainai tapo neišvengiami. Kaip pastebėjo P. kaip ir A. nors P. Taigi P. kad jis. savo laiku ji. reikalingų pagaminti mainomas gėrybes. kad rinkos pusiausvyros kainas atitinka konkrečios visuomenės gamybos proporcijos. Ypač didelis P. Boisguillebert’o konkurentinės „proporcingos pusiausvyros“ koncepcija buvo išdėstyta taip pat aiškiai. Nepaisant P. Kitaip sakant. Jo manymu. o vertės matas yra darbo laikas. Tai jis suprato analizuodamas prekių mainų santykių rinkoje mechanizmą. taigi ir sąnaudoms. Boisguillebert’o nuomone. Būtent šioje būklėje gamybos proporcijos geriausiai suderintos su visuomeniniais poreikiais. vartotojų paklausos trūkumą ir santaupų perteklių laikydamas grėsme kapitalistinės ekonomikos stabilumui ir krizių priežastimi. Pažeidus šią proporciją „viskas prarasta ir tam. jau gilioje senovėje. rinkos mainai jam atrodė uždara pirkimų. kurie būtini juos atkurti. Boisguillebert’o pasiūlytos darbinės vertės teorijos koncepcijos netobulumo (jos pagrindas yra sąnaudinis principas). Pasiekti ir išlaikyti tokią būklę P. Petty. kad ir jo prekę – tiesiogiai ar per tarpininkus – nupirks tos pačios gamintojų klasės nariai. turi vykti pagal darbo sąnaudas. ir darbo paskirstymas tarp šakų turi vykti laisvos konkurencijos būdu. kad visi daiktai nuolat išliktų pusiausvyros būklėje ir išsaugotų proporcijos kainą lyginant vieną su kitu ir kaštų. P. bet iš esmės ja vadovavosi visuose savo samprotavimuose. įvertindamas sunaudoto darbo ar darbo laiko kiekį. visuomenės ekonominiai ryšiai darosi vis sudėtingesni. kuris nukenčia“. kurios būtinos joms pagaminti. kad visi reikmenys ir prekės turi nepažeisti pusiausvyros ir privalo išsaugoti kainas proporcingai santykiui tarp jų. Nors pats P. kaip pastebėjo J. kad „Reikia. Pirkimų kainas. kiekvienas gamintojas perka kitų gamintojų prekes su sąlyga. Vienam prekės vienetui tenkantis darbo laikas esant tokiam proporcingam darbo paskirstymui ir sudaro „tikrąją vertę“. kartu su W. priskiriamą J. Boisguillebert’as šalies normalios ekonominės plėtros sąlyga laikė proporcingą darbo pasiskirstymą tarp šakų ir neribojamus jų darbo rezultatų mainus. (Čia. kiek. P. Tada ryšys tarp mainų proporcijų ir darbo sąnaudų. Smith’o koncepcija. tarp savęs sujungiančių visus gamintojus. ji nebuvo pastarosios pirmtakė: P. jau aiškiai galime įžvelgti P. Schumpeter’is. Boisguillebert’as ir nesuformulavo tezės dėl darbo sąnaudų matavimą darbo laiku. grandine.objektu laikė gamybos sferos problemų analizę. kai gyvulių auginimo ir žemdirbystės sritys atsiskyrė. Kita vertus. jis ne tiek „rengė“ garsųjį „rinkų dėsnį“. galime tik tada. Boisguillebert’o nuomone. Boisguillebert’o minčių įtaką vėlesnei J. Boisguillebert’as pavadino „proporcingomis kainomis“. P. . Jis rašė. Boisguillebert’as teigė. Boisguillebert’as pirmasis ekonominės teorijos istorijoje suprato.

yra visų bėdų šaltinis ir tik pažeidžia natūralią prekinių mainų pusiausvyrą. Iš esmės tyčia absoliutindamas žemės ūkio vaidmenį šalies ekonominiam augimui. jo nuomone. Atvirkščiai nei W. P. t. Vienintelė pinigų funkcija. Boisguillebert’as nemanė. visuotinę gėrybę“. jis pripažino abipusę priklausomybę. Jei vienam potencialiam pirkėjui nepavyksta padengti savo gamybos išlaidų. Boisguillebert’as laikė pagrindiniu blogio šaltiniu. nebūtinai vien tik auksas ir sidabras. Boisguillebert’o dėmesio centre buvo tiesioginis santykis tarp prekių. neigdamas tvirtinimą. išsaugant prekinę gamybą. Bet vis dėlto nesuprasdamas. į vartojamąją vertę. jis nepakankamai įvertino pinigų kaip prekės vaidmenį ir neigė jų realią reikšmę didinant pramonės ir prekybos daiktinį turtą. Petty. P. Taigi prekinės gamybos tikslu P. kad tikrasis turtas yra auksas ir sidabras. Boisguillebert’as nacionalines pajamas išreiškė per vartojimo išlaidas. nebuvo grindžiama tariamai natūraliu pinigų vaidmeniu kainodaros srityje. Petty dėmesio centre buvo mainų santykis tarp pinigų ir visų likusių prekių. P. P. nes. nesuprasdama. viskas žlunga. kad ji neišvengiama. y. Boisguillebert’as rašė. kad metaliniai pinigai gali būti pakeisti popieriniais pinigais. P. išsikreipė jo pinigų bei jų funkcijų suvokimas. prekių mainus pagal jų „tikrąją vertę“. Greta su tendencingos pozicijos gamybos ir vartojimo (apyvartos) sferos nagrinėjimo klausimo. • nepakankamas pinigų savarankiško ir reikšmingo vaidmens ūkiniame gyvenime vertinimas. kad pinigai – tai visuotinis ekvivalentas. tieioginiai prekių mainai. kurio vaidmenį gali vykdyti tik prekės. Pinigus P. patys savaime pinigai nėra gėris ir jų kiekis nepadidina šalies turtingumo. kitaip nei merkantilistų. Boisguillebert’as visiškai ignoravo piniginę formą. pačios turinčios vertę. Boisguillebert’as – tai mainų priemonės funkcija. Boisguillebert’as išsakė vieną iš jos pagrindinių idėjų. dar gerokai iki pasirodant garsiajai A. kad pinigai turi nuolat judėti. nes kai tik jie tampa nejudrūs. Jei W. kurie. Juk tikruoju turtu jis laikė vartojimo prekių gausumą. kad neabejotini.pažangi. kad „Visi dieną ir naktį palaiko šį turtą vien tik vardan savų interesų ir tuo pačiu sukuria. Boisguillebert’o (vienintelio iš visų klasikinės politinės ekonomijos atstovų) noras panaikinti pinigus. • tvirtas tikėjimas prekių ir paslaugų vertės sąnaudiniu pobūdžiu. kuri jungia visus pirkėjus ir pardavėjus „prabangos grandinėje“. Apie pinigų vaidmenį P. Boisguillebert’as vartojo šį žodį – suyra. vartojimą. Bet jis manė. • pirmenybės teikimas asmeniniams interesams lyginant juos su visuomeniniais nacionalinės ekonomikos vardan. Jis teigė. Boisguillebert’as laikė vartojimą. Be to. kad šią funkciją gali vykdyti bet kokia prekė. Jis manė. aiškiai rodo. kad jis menkai tesuprato pinigų ryšį su prekių mainais. Boisguillebert’as padarė išvadą. suvedęs vertę į piniginę jos išraišką. grandinė nutrūksta ir pusiausvyra – P. Bet kadangi jis visą dėmesį iš esmės sutelkė tik į turto daiktinę sudėtį. kad pinigai yra būtinas prekinių mainų atributas. Smith’o ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijai. kurią pripažino P. nors ir mažiausiai tuo rūpindamiesi. Boisguillebert’as ryžtingai kovojo prieš pinigus. Petty. Visada pabrėždamas vartojimo kaip ekonomikos varomosios jėgos vaidmenį. Boisguillebert’o kūrybinio palikimo metodologiniams ypatumams buvo būdinga: • įsitikinimas automatiška pusiausvyra ekonomikoje niekieno neribojamos laisvos konkurencijos sąlygomis. Iš to P. P. P. Kaip ir W. tai P. Tačiau šis kiekis turi būti pakankamas palaikyti susiklosčiusias pragyvenimo reikmenų kainas. Jis pasisakė prieš merkantilistams būdingą pinigų garbinimą. .

W. Boisguillebert’as pagrindiniu savo uždaviniu laikė atskleisti merkantilistinės teorijos ir politikos žalingumą. kad R. kad nepriklausomai viena nuo kitos atsiradusios W. tai P. vertę tiesiogiai kuria darbas. ar bus darbo produktas mainomas į auksinius ar sidabrinius pinigus. A. Tačiau jis pateikė puikių idėjų ir nuostabių spėjimų. Boisguillebert’o darbinės vertės koncepcijos panašios tik tuo. M. o P. kuri turėjo eksploatuoti Kanadą ir Misisipės slėnį. Petty ilgai buvo merkantilizmo dogmų šalininkas. Jei W. Petty ir P. buvo vienas iš nedaugelio. Taigi štai koks buvo šis teisėjas. R. tiksliau nuolat keliaudamas iš Paryžiaus į Londoną ir atgal (užsiimdamas bankinėmis ir valiutinėmis operacijomis). gamybos tikslas – pinigai kaip mainomosios vertės įkūnijimas. savo mintis dėstantis neaiškiai.) – žymus sistematikas. su juoką keliančiais aiškinimais ir naiviai tikintis gamtos visagalybe bei galimybe lengvai išspręsti sudėtingas problemas. B. Nesivadovaujantis jokia sistema. kuriuos mokslas atskleidė tik po penkiasdešimties (F. Boisguillebert’as ją ignoravo. kuriam pavyko pelningai išsisukti iš J.3. Kilme airis. o popieriniai pinigai. Kitais savo teiginiais jos beveik priešingos. Todėl jo tyrimų centre buvo mainomoji vertė. R. šimto (J. Pažymėtina. O P.2. tai trukdė jam suprasti pažangų kapitalizmo vaidmenį. Iš esmės visi jo darbai į tai nukreipti. O P. dažnai pasikartojantis bei pamokslaujantis. J. buvo pramoninės gamybos plėtros šalininkas. šimto penkiasdešimties (L. Petty pinigus traktavo kaip ekonominės plėtros paskatą (stimulą). de Sismondi). akcijas. O P. Say’us. 2. jog jose pripažįstami prekių mainai pagal jų gamybai sunaudotą darbą. W. Boisguillebert’o skirtingą požiūrį į merkantilizmą. pabrėžęs. Šį vaidmenį gali atlikti ne auksas ir sidabras. Todėl jo tyrimų centre – vartojamoji vertė. Boisguillebert’o nuomone. Petty ir P. Petty nuomone. Petty. Law’o monetarinės schemos aferos ir laiku esant aukštai kainai parduoti Compagnie d’Occident. Boisguillebert’ui gamybos tikslas buvo vartojimas. Cantillon’as pagarsėjo kaip žymus bankininkas ir sėkmingas finansų žaidėjas pirmųjų finansinių piramidžių epochoje. kad kapitalizmas sukuria palankesnes nei feodalizmas gamybos plėtros sąlygas. ir nors gyvenimo pabaigoje nutolo nuo merkantilizmo. kaip pramoninės buržuazijos ideologas. Vienintele pinigų funkcija jis laikė mainų priemonės funkciją. ekonomiką matęs kaip nepriklausomą erdvę investicijoms. kiek darbo produktai mainomi į auksą ir sidabrą. Quesnay. atsižvelgiant į tai. vis dėlto netapo aktyvus jo priešininkas. logika. Kadangi P. sunaudotas išgaunant pinigų materialią substanciją – auksą arba sidabrą. Walras’as) ir dviejų šimtų (J. Smith’as). Boisguillebert’o nuomone. norėtųsi dar kartą akcentuoti W. didelę gyvenimo dalį jis praleido Prancūzijoje. privatūs vekseliai ir panašiai. Istorikai pažymėjo. „didžiausiu budeliu“.Baigiant šį poskyrį. Taip jis susikrovė 20 milijonų livrų . W. jų gebėjimas tenkinti žmogaus poreikius. Keynes’as) metų. svarbiausia W. Visos kitos darbo rūšys kuria vertę tik tiek. Cantillon’o indėlis į ekonomikos teoriją P. taip pat pabrėžęs ir žemės ūkio reikšmę. Boisguillebert’as pinigus laikė prekių gamintojų visų bėdų šaltiniu. Be to. gamybos tikslas – prekių vartojamoji vertė. Petty pinigų funkcija – būti vertės matu. Cantillon’as. kurį nulėmė jau minėta skirtinga Anglijos ir Prancūzijos kapitalistinio ūkio raida XVII–XVIII amžiuje. O P. Boisguillebert’o pasirinktą kryptį tiesiogiai pratęsė Richard’as Cantillon’as (1680 (?)–1734 m. W. Petty. Boisguillebert’as gynė valstiečių interesus ir buvo žemės ūkio gamybos plėtros šalininkas. Petty nuomone. vertę kuria darbas. Tai gerai atskleidė W.

turėjęs įtakos V. d) galiausiai įjungiamas užsienio rinkos veiksnys. nepasikeis svarbiausias dalykas – galutinė produkcijos struktūra.struktūrizavo visuomenę į klases. Cantillon’o darbų kritikos pagrindu. kurį valdo vienas šeimininkas (savotiškas komandinės ekonomikos modelis). Cantillon’as. prie decentralizuoto. Malthus’o darbams. kad visos pajamos. Cantillon’u. ekonomikos teorijos kilmę drąsiai galima sieti su R. keli namai Paryžiuje ir kitur. kad R. Ch. b) toliau ji transformuojama į ekonomiką. R. kurių rentinių pajamų išlaidos priklauso nuo „nusiteikimo. ir uždara ekonomika transformuojama į atvirą. mainais grįsto ūkio? Galiausiai – nieko. Cantillon’as savo traktatą pavadino „politinės ekonomijos lopšiu“. Tai buvo didžiulės pinigų sumos Londono.turtą. Cantillon’as F.atskyrė natūrinį. yra atsveriamos (subalansuojamos) išlaidų. kuo D.išskyrė gėrybių vidinio vertingumo teoriją. Cantillon’as seka P. . aiškiausias ir kartu originaliausias ekonominius dėsningumus nagrinėjantis veikalas iki pat A. grindžiamą natūriniais (barteriniais) mainais.. Quesnay požiūriai atrodo lyg būtų susiformavę R. pasirinkdamas gamybos apimtis ir prireiks laiko rinkai pakoreguoti šiuos sprendimus. Briuselio. kartu su ir skirtingai nuo rinkos kainos teorijos. S. Amsterdamo. . tuo atveju jei decentralizuotos sistemos gamintojas suklys. D’Avenant’o. ir F. Knygos analitinė struktūra pagrįsta ėjimu nuo paprasto prie sudėtingo per keturias stadijas: a) pirmiausia ekonomika pavaizduota kaip vienas didelis natūrinis ūkis. Petty. kuri priklauso nuo poreikių (o ne nuo veiklos koordinavimo būdo). . kad jos autorius labai talentingas ir gerai informuotas. Boisguillebert’o ir daugelio kitų veikalais. Nepasikeitus šeimininkų – žemdirbių – valiai. Cantillon’o bazinį ekonomikos karkasą sudaro gamyba. Todėl nedaug priklauso nuo jų savininkų valios – paklausą žaliavoms lemia techninis lygis. kur gamyba ir poreikiai suderinami tiesioginiais šeimininko nurodymais. Smith’o. Smith’o Tautų turto pasirodymo.pateikė kainos/aukso persiliejimo tarp šalių mechanizmo teoriją. Quesnay Ekonominei lentelei. Pavyzdžiui. Šis karkasas lieka nepakitęs sudėtingėjant ūkio organizavimo formoms. . T. parašyta angliškai ir išversta į prancūzų kalbą. Vadinasi. paskui užmiršta ir iš naujo atrasta W. skirta poreikių patenkinimui. Čia R. Miegantį R. plačiai apsiskaitęs žmogus. Marx’ui). de Mirabeau. Juk knyga aiškiai rodė. Ricardo buvo K. (Kai kurie F. pasižymintis puikiais analitiniais sugebėjimais ir pasaulio pažinimu. R. Quesnay buvo tuo pačiu. išskyrus žemės savininko rentą. Vienos ir kituose bankuose. – tvirtina R. jo parašyta vienintelė išlikusi knyga – Esė apie prekybos prigimtį (išleista tik 1755 m.) – teisėtai laikoma pirmuoju mėginimu sistematiškai išdėstyti ekonomikos teoriją. J. mainų ir piniginį ūkį. Cantillon’as savo knygoje: . Cantillon’ą nužudė jo tarnas – dėl šio nusikaltimo ekonomikos teorija prarado vieną iš gabiausių ikiklasikinio periodo protų. R. ilgą laiką skaitytojams buvo prieinama tik kaip rankraštis ir išleista prabėgus dviems dešimtmečiams po tragiškos autoriaus mirties. darydamas prielaidą. Bet į ekonominės minties istoriją R. Knyga. Net būtų galima teigti. Pats R. nebent norimas rezultatas bus pasiektas ne iš karto. A. mados ir gyvenimo būdo“. P. paklausą vartojimo gėrybėmis – papročiai. Boisguillebert’o logika. Cantillon’as įėjo kaip puikus teoretikas. Vienintelis neapibrėžtumo šaltinis – patys žemvaldžiai. c) vėliau atsiranda pinigai ir vyksta realios ekonomikos perėjimas į pinigų (monetarinę) ekonomiką. Jevons’o 1881 m. Tai buvo geriausiai susistemintas. susipažinęs su W. Dėl finansinių piramidžių žlugimo. kas pasikeis pereinant nuo natūrinio ūkio. manoma. Locke’o.

Vėliau fiziokratų lyderis F. Cantillon’as įdiegė paklausos kreivės sampratą. pateikęs aiškų cirkuliacinių pajamų įplaukų ir išlaidų tarp ūkio sektorių pavyzdį. Cantillon’o pateiktą žemės produkto (produit de la terre) paskirstymo procesą galima pavaizduoti šia schema. kitas trečdalis jam atitenka kaip pelnas. Laikydamas šių dviejų kainų santykį savaime suprantamu. kartu su J. Cantillon’as. vedanti į šalį formulė: normalią kainą lemia išlaidos (cost). nes. Prekės vidinį vertingumą R. ypač D. Cantillon’o pasiekime – jis aiškiau (lyginant su W. nesulaukę 17 metų amžiaus. apie pusė vaikų išmirdavo. norint užtikrinti jo poreikius. bendru turto matu siūlydamas laikyti žemę. Gamybinis ekonomikos karkasas liko reikšmingas ir kitame svarbiame R. jis akcentavusio darbą ir sukūrusio „darbinės vertės teoriją“. ir. „klasikai“. jis plėtojo žemės vertės teoriją. Quesnay. iš pasiūlos ir paklausos mechanizmo. gyvena maždaug pusė visų gyventojų. Cantillon’as buvo pirmas. kaip daroma prielaida. Fermeriai taip pat dalį pajamų (ketvirtį nuo savo dviejų trečdalių) išleidžia pramoniniams produktams. siejo su žemės ir darbo sąnaudomis. R. suvesdamas jį į žemę remiantis teiginiu.. o paskutinis trečdalis priklauso senjorams. Būtent R. A. kuris turi būti panaudotas. Petty) išskyrė.] žemės kiekiui“. kaip rinkos kaina atitinka normalią kainą. Schumpeter’iu reikia pripažinti. kuris sukuria rinkos kainą. Vaizdžiai tariant. kur. kad fermeriai ir amatininkai būtų visiškai užimti. Cantillon’as išjungė darbą. kaip pastaroji atsiranda. Šie žemės savininkai išleidžia žemės produkto savo trečdalio ekvivalentą miestuose. R. Cantillon’as niekada nekėlė klausimo. kaip parodė tolesnė vertingumo teorijos raida. jei ji iš tikrųjų atsiranda. Taip R. Kaip tvirtino R. Kaip pastebėjo J. būtinomis jai pagaminti. Quesnay savo garsiojoje Tableau Economique sukūrė išplėtotą naują R. taip gimė paviršutiniška ir. o žemė – jo motina“) žemės monizmo naudai. Schumpeter’is. R. Savo žemės vertės teorijoje R. dėsningus ryšius tarp ekonominės struktūros elementų. nors R. kuri sukuria turtą“. Tiesa. kurį V. O žmogaus darbas – forma. kaip prekės pačios savaime savybę. Petty. kad „žemė – tai esmė. R. nupiešęs „ekonominį paveikslą“. Ricardo.Patį R. pusės (1/3 + 1/6) žemės ūkio produkcijos bendros apimties ekvivalentas iškeliauja į miestus ir patenka į prekeivių bei verslininkų rankas. Cantillon’as. kainų formavimąsi aiškinęs „minties eksperimentu“. Cantillon’as faktiškai redukavo W. pabrėždamas. įskaitant išlaidas jo gyvybės palaikymui. Petty pliuralizmą („Darbas – turto tėvas. kita vertus. Petty. kaip ir R. Arba greičiau jis vertas dvigubo šio kiekio. o tiksliau. Cantillon’o prioritetas „išradime“. Tokiu būdu. Cantillon’o paveikslas buvo toks pat kaip ir F. atsižvelgiant į kintančią paklausą jai. Cantillon’as. Kiti darbininkai gauna daugiau. kad žemvaldžių išlaidumas yra reikalingas tam. Kita vertus. Schumpeter’is. žaliavoms ir t. rinkos kainą traktavo kaip atskirą reiškinį ir aiškinimus paklausos bei pasiūlos terminais taikė tik rinkos kainai.. Panašiai kaip ir visi XIX a. Cantillon’o cirkuliacinių įplaukų koncepcijos formuluotę. rinkos kainą lemia pasiūla ir paklausa. R. Jis išsiaiškino pastovius. jis. vidinį vertingumą (valeur intrins eque). Cantillon’as buvo pirmasis. šaltinis arba medžiaga iš kurio gaunamas visas turtas. t. Kitaip sakant. Jau pirmame knygos skyriuje jis teigė. A. kaip rodė to meto statistika. Cantillon’as ir nepavaizdavo jo glausta lentele. jis pirmasis mums parodė ekonominį gyvenimą iš paukščio skrydžio. kurie vargu ar susiję su esme. Tačiau. kaip pastebėjo J. nei „pats niekingiausias . žemės produktas skyla į tris maždaug lygias dalis (tris rentas). kad „paties menkiausio suaugusio vergo darbas galiausiai lygus [. kurie savo ruožtu šią sumą išleidžia maisto produktams. Vienas trečdalis padengia fermerio išlaidas. skirtingai nuo W. de Mirabeau su jam būdingu patosu lygino su rašto „išradimu“. pagamintiems miestuose. A. reguliuojamą paklausos bei pasiūlos. sekdamas W. kad nepaisant skirtumų. yra neabejotinas. viena vertus prekės rinkos kainą.

Cantillon’o. Fiksuotas pajamas gauna samdomi darbuotojai (čia pirmiausia turėti omenyje valstybės tarnautojai ir tarnai). R. Cantillon’o žemės vertės teorijos reikšmę ne kartą pabrėžė J. kaip patiriančio riziką verslo dalyvio. apibūdinimą. Cantillon’as ruošėsi patvirtinti savo įvertinimą. kad R. geidžiančiais pirkti žinoma kaina ir parduoti nežinoma. Cantillon’ui žemė yra pirminė. prižiūrėtojų tapimas verslininkais neprieštarauja žemvaldžių interesams. bet tai aiškinama arba tuo. Cantillon’as pastebėjo. kad jų atlyginimas susijęs su rizika. kurioje produkcijos sudėtis buvo užtikrinama žemvaldžio dekretu. kad tokios rūšies veiksmams visai nebūtina gamybinė veikla bei naudoti verslininko asmenines gamybos priemones. Verslininkų („antreprenerių“) klasę R. kad R. y. išnaudojančius šias nerealizuotas galimybes gauti pelną. Cantillon’o nuomone. kad po to parduotų už neapibrėžtą kainą“. Šia mintį jis grindė tuo. samdomus darbininkus ir verslininkus. skirtingai nuo R. jis pavadino „verslininkais“. t. kadangi darbo kiekį riboja išmaitinimo šaltinis. kad skirtumai tarp rinkos paklausos ir pasiūlos sudaro galimybes pirkti pigiai ir parduoti brangiai. Schumpeter’is. bet. jis pažymėjo. lyginant su darbu. Skaičiai. Cantillon’o pastebėjimas. natūriniame ūkyje vykdžiusią šeimininkų valios perdavimo tiesioginiams darbuotojams funkciją. Samuelson’as kritikuodamas D. Cantillon’ui už tai. kad verslininkų vykdomas darbas. y. Įdomu. Žmones. buvo pateikti neišlikusiame iki mūsų dienų priede. Trumpiau sakant. Cantillon’as pabrėžė. individais. Cantillon’as buvo pirmasis. kuris. Būtent dėl šio arbitražinių sandėrių tipo konkurencinėse rinkose įsivyrauja pusiausvyra. nors dažnai tai reikalinga. Ją taip pat panaudojo P. kad „žmonės dauginasi kaip pelės aruode“ – vienas iš tų. Cantillon’as įvedė antrajame savo analizės etape. Negana to. visiškai kitokią nei kapitalisto ir vadybininko. R. Galiausiai būtent R. „kurių sąskaita egzistuoja ir turtėja visos klasės bei valstybės piliečiai“. plėšikus bei kitus asmenis su nefiksuotu uždarbiu. kuris vėliau paskatino anglų mąstytoją – romantiką Thomas Carlyle (1795–1881 m. Taigi R. R. nefiksuotas (neapibrėžtas) pajamas – verslininkai. Paskutines dvi kategorijas jis išskyrė pagal šių klasių gaunamų pajamų tipą. t. ekonomikos teorijoje naudojęs verslininko terminą ir pateikęs . ir net elgetas. Cantillon’as pateikė puikų verslininko. tuos. t. kuris pasireikštų nacionalinio valdymo ekonomikoje. kurie parduoda savo darbo paslaugas – amatininkus. kuriais R. kad R. kad jis žengė pirmą žingsnį šioje tyrimų srityje. kad jų darbas yra vertas didesnio žemės kiekio pragyvenimo reikmenų pagaminimui. kad gyventojų skaičius „prisiderina“ prie esamų gyvenimo priemonių. tai išvaduoja juos nuo „per didelių rūpesčių ir vargų“. reikia atiduoti duoklę R. atliekančio funkciją. Cantillon’as teigė. R.) politinę ekonomiją pavadinti „niūriu mokslu“ (scientia sinistra). atspindintys darbininkų biudžetus. sutapatina pasiūlą su paklausa. A. valdomas rinkos signalų.vergas“. Ši grupė apėmė labai įvairią publiką: žmones. kad „natūralus ir pastovus būdas valstybės gyventojų skaičiui didinti yra surasti darbo žmonėms ir paruošti tinkamą gamybai žemę“. (Pastebėtina. žemės produktai. R. kaip to. Cantillon’as pirmasis ekonomikos moksle ėmė vartoti dabar įprastą visuomenės skirstymą į tris pagrindines klases – žemės savininkus. atvirkščiai. kuri gerokai išsiplėtė šimtmečio pabaigoje. Cantillon’ui verslininkystės funkcijos esmė buvo rizikos prisiėmimas. Ricardo. arba tuo. turinčius savo verslą – pirklius ir fermerius. išbraukė žemę iš savo darbinės vertės teorijos). Su tuo susijęs ir skandalingas R. Vadinasi laisvas rinkos jėgų valdymas (kitoms sąlygoms esant vienodoms) sukels tokį patį produktyvių išteklių išsidėstymą. Ši klasė pakeičia prižiūrėtojų klasę. „kuris nustato apibrėžtą kainą pirkimo vietoje ir tuo metu. Cantillon’ui verslininkystė – tai numatymo ir pasiruošimo prisiimti riziką klausimas. tam. y. pereidamas nuo vieningo natūrinio ūkio prie mainų (barterio) ūkio. nepaisant to. R. A. (Pastebėtina.

keičiasi pagal „atsiradimo“ prigimtį. pagal kurias nustatoma „kas ką gauna“) yra jau numanoma R. kurie anksčiau buvo bedarbiai. Law’o doktrinos „pinigai skatina prekybą“ kritiką. savo namus apstatys geresniais baldais bei įsigytomis kitomis prekėmis. lemiamas tokio atsiradimo. bet ir socialines sąlygas.. kas vėliau tapo tikslas D.] šių kasyklų šeimininkas. viena vertus. lydytojai. parodydamas. Trims visuomenės klasėms R. Pasak R. Pirmąją (arba pačią) rentą jis moka žemės savininkui.verslininko funkcijų doktriną. doktrinomis. Jis pažymėjo tai. Marx’o analizėje (kad kainų pusiausvyros struktūra atspindi ne tik paklausos bei gamybos sąlygas. kad gyventojai. sukeliant fermerių pajamų augimą ir realaus darbo užmokesčio kritimą. Jie namuose suvartos daugiau mėsos. kad jis taip pat (ir šia prasme jis artimesnis W. Cantillon’as buvo pirmasis. bet neatkreipė dėmesio į jo verslininkystės analizę). R. Jos abi tapo plačiai paplitusiomis XVIII a. kad pinigų apyvartos greičio (V) augimo efektas yra ekvivalentiškas vien tik pinigų kiekio (M) augimui. toliau išlaidoms vartojimo prekėms pirkti („[. kuris dabar teorijoje vadinamas Cantillon’o efektu. norint apginti T. o ne didinant jų išgavimą šalies viduje. Cantillon’as aprašė. Cantillon’as taip pat pateikė puikų auksinių monetų piniginių srautų mechanizmo aprašymą bei kruopščią J. kaip gamybos augimas tėvynės aukso kasyklose iš pradžių daro poveikį šioje ūkio šakoje gaunamoms pajamoms. Petty) traktavo darbą kaip „natūralų kiekvienos tautos turtą“. pastaruoju atveju galima tikėtis tiesioginio kainų augimo be poveikio gamybos . Cantillon’o pasaulyje paskirstymo rezultatai yra ir tai. kad tai. Cantillon’ą. Visuomenės struktūros ir ryšių tarp jų elementų. atsižvelgiant į vėl atsiradusius grynųjų pinigų pradinius gavėjus ir jų santykinę paklausą prekėms. nuotykių ieškotojas. kad R. Galiausiai jie įdarbins kelis mechanikus. R. kad pinigų kiekio augimo poveikis kainoms ir pajamoms priklauso nuo „grynųjų pinigų įvedimo į ekonomiką“. kaip pirminis visų pajamų šaltinio – žemės produkto – gavėjas. Jis pastebėjo. Malthus’o požiūrį. Be to. fermeris. tegul ir scholastišką. Tenka pripažinti. kad ši doktrina tampa teisingesnė. pradės dėvėti geresnio audinio drabužius. Smith’as nors ir skaitė R. rafinuotojai ir visi kiti darbininkai padidins savo išlaidas proporcingai su savo pajamomis. R. Kalbėdamas apie gyventojų skaičių. prisitaiko prie paklausos darbui. trečioji renta sudaro jo asmenines pajamas. Pastebėtina. Ši R. dar toliau maisto produktų kainoms. atsisakęs bet kokių abejonių. atsirandančių visuomeninio produkto kūrimo ir perskirstymo procese. Cantillon’as priskiria ir tris pajamų rūšis (trijų rentų teorija). Jis faktiškai pinigų analizę apvertė nuo galvos ant kojų. Cantillon’as (aiškiai plėtodamas W. Įdomu. Cantillon’o modelyje. fiksavimas vėliau tapo standartiniu būdu aprašyti ekonomines sistemas klasikinėje analizėje. Taigi jo autoritetu galima būtų pasiremti. kainų pakitimai. sukelti grynųjų pinigų „atsiradimo“ ekonomikoje. darbo užmokestį ir užimtumą. Tai „Grynųjų pinigų atsiradimo“ diferencijuotas efektas kainų struktūrai. Pagal šią teoriją. Cantillon’o mintis rodo. Ricardo ir K. Cantillon’o. bet ir keičia jų struktūrą. kai brangiųjų metalų kiekio augimas pasiekiamas eksportui viršijant importą. o tai galiausiai lemia stiprėjantį spaudimą dėl darbo užmokesčio piniginio lygio bei tolimesnių augančių pajamų ir didėjančių kainų ciklų. kad dauguma bežemių (ir bejėgių) žmonių yra palikti tik skurdžiam gyvenimui. antrąją rentą – miesto verslininkams už jų prekes ir paslaugas. vyno ar alaus nei anksčiau. kita vertus – jų skaičius reguliuojasi pagal darbo užmokesčio išmokėjimo pragyvenimo minimumo lygyje dėsnį. o absoliučių kainų kitimus beveik visada lydi santykiniai kainų pokyčiai). kad jis mąsto kita kryptimi. yra ir pirmasis pajamų (rentos) mokėtojas. nors iš tikrųjų tarp abiejų idėjų nėra prieštaravimo. jei ne tas faktas.. ir kurie dėl tos pačios priežasties vėliau padidins savo išlaidas“). Petty požiūrį) manė. kad pinigų kiekio (M) augimas ne tik didina kainas. kad A. R.

. Petty. 9. turi pranašumą. Kaip P. kad „bet kuri valstybė. Viena grupė atsako į klausimą. LITERATŪRA Cantillon R. jis rekomendavo politiką. Tuo pat metu R. kol išlaiko šį pinigų gausumą“. Apibūdinkite Prancūzijos ekonominę padėtį XVII a. Boisguillebert’o teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius. kurioje laikėsi miestų atsiradimo rinkos teorijos. Cantillon’o idėjų gali būti priskirta ekonominei sociologijai. ir nurodykite Prancūzijos atsilikimo nuo Anglijos ekonomines bei politines priežastis.plėtimuisi. nei praktiškai nematė priežasčių. Boisguillebert’o suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė? 6. kurio padidėjimas visada lemia vartojimo didėjimą ir didesnes išlaidas“ bei. Kokia P. Formulė „parduok brangiai. Boisguillebert’o ekonomines nuostatas. 4. suteikiant paskolas užsienyje ar „įšaldant“ jį kaip stalo sidabrą ir auksą bei papuošalus. Palyginkite W. lyginant su kaimyninėmis šalimis. Cantillon’o ekonomikos teorijos teiginius ir jų reikšmę tolesnei ekonominės minties plėtrai. Nurodykite anglų ir prancūzų klasikinės politinės ekonomijos skirtumus. pirk pigiai“ reiškia ne tik palankias sąlygas prekybai (eksporto kainoms gerokai viršijant importo kainas). Cantillon’as sukūręs formą. aiškiai įrodė supratimą fakto. Kodėl P. Pakomentuokite R. H. pagal kurią šie plėtojasi iš pradžių dėka periodiškų. kad bet kurio analitinio visuomenės mokslo problemos skyla į dvi besiskiriančias savo metodais grupes. Koks buvo P. esant visoms sąlygoms vienodoms. Apibūdinkite P. Taigi jis nei teoriškai. R. traktatų (tam tikra prasme tai pasakytina ir A. kaip šis elgesys tapo būtent toks. Sekdamas W. Cantillon’as liko merkantilistas. nebijantis tvirtinti. „šalių palyginamoji jėga (galingumas) ir turtingumas priklauso nuo didesnio ar mažesnio šalies viduje cirkuliuojančių pinigų gausumo. ir pateikdamas miestų atsiradimo teoriją. Marshall’o traktatą). bet tai išeis tik į gera. Boisguillebert’as neigiamai žiūrėjo į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turtą? 8. Boisguillebert’o požiūris į merkantilizmą? 5. 2. kokiu būdu žmonių elgsena tam tikru laiko momentu pagimdo mūsų stebimus socialinius reiškinius. Aukso patekimas į šalį iš tikrųjų kažkiek pakels vidaus kainas. bet ir aktyvų mokėjimų balansą. R. ed. kodėl šalis neturėtų nuolat importuoti brangiųjų metalų. and tr. 1931. koks yra. kad. Boisguillebert’as suprato rinkos kainą ir „tikrąją vertę“? 7. Essai sur la nature du commerce en general. kurios laikytasi daugelyje XIX a. Cantillon’as pateikė labai įdomią kaimų. Petty ir P. Cantillon’o ekonominės sociologijos idėjas. Dalis R. miestelių. jei paklausa pasirodys gera. Savo veikale R. miestų ir sostinių atsiradimo teoriją. – London: Macmillan. kurioje cirkuliuoja daugiau pinigų. 10. o tai numano gana nedidelę paklausą šalies gamintojos prekėms užsienyje ir paklausą užsienio prekėms toje šalyje. Jis suprato. o antros grupės dėmesio centre yra klausimas. 11. Higgs. Apibūdinkite pagrindinius R. trukdančią įtraukti importuojamą piniginį metalą į aktyvią apyvartą. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. o vėliau pastovių rinkų. Cantillon’as nesiūlė palikti infliacinių procesų savieigai. Ir kalbėdamas apie visuomenės klasių suskirstymą. kurio taip dažnai nesugebėjo įsisąmoninti mažesnio masto mąstytojai. Bet.

J. История экономических учений: Учебник для вузов. 1 / Гл. – P. перераб. 69-72.) и др. – P. – P. 1971. / М. . T. История экономических учений: Учебник для экон. Richard Cantillon. E. 1983. E. 1987. – Englewood Cliffs. 1996. – С. Schumpeter (ed. 215-223. A. С. 75-78. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Hebert R. Н. – Englewood Cliffs. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. 1992. An Outline of the History of Economic Thought. История экономических учений.. 33-34. Е. – Москва: Экономика. Василевский. – Москва: Высш. Голосов и др. Screpanti E. / Г. 82-96. 89-93. 1986. N. – Москва: ИНФРА-М. – Kaunas: VDU. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. Изд. А. Рындина. Е. А. пособие. История экономических учений. Ядгаров Я. Н. – С. Василевского. От пророков до профессоров. Тур. школа. – Москва: Дело. Ч. А. 77-85. N. испр. В. Zamagni S. В. Г. История экономических учений: Учеб.: Mintis.: Prentice Hall.. 61-64. Brewer A. 115-119. 1996. A History of Economic Thought. – С. Inc. oбщ. 121-125. Staley C. 1953. – Москва: Мысль. С.. Вита-Пресс. 185-198. Майбурд Е. J. (ed. ред.. The Growth of Economic Thought.: Prentice-Hall. F. – С. Anikinas A. Roll E. Введение в историю экономической мысли. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. 52. 39-41. – С. A History of Economic Theory and Method. М. – P. F. Сурин А. 2 изд. Neff F. – P. Ядгаров Я. Schumpeter J. pед. A. Г. 2002. – P. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Oxford: Clarenon Press. 1989. – Москва: Финансы и статистика. 1946. Entrepreneur and Economist. 1989. B.. 2002. Под. Всемирная история экономической мысли. Черковец (гл. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. – Wichita: McGuin Publishing Company. В. – Boston: Kluwer Academic Publishes. – Москва: Изд-во МГУ. 2001. – P. Т.е. 1993. 1986. – Oxford: Clarendon Press. 50-52. 19-26. Е. Н. Жамина. Murphy A. и доп. 1988. History of Economic Analysis. Economic doctrines. I / Под ред. Пособие. W. А. E.). Ekelund R. 2001..Lydeka Z. – New York: McGraw-Hill. – Минск: Новое знание. вузов. Шмарловская. Шмарловской. – P. – London: Routledge. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 1954. Е. редкол. – C. 173-183. Спец. 435-440. Hebert R. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. B. 25-27. Inc. – P. / In: Lowry S. – P. Spiegel H. – C. – V. – С. Лебедко и др. И. Г.). 1990. Inc. В. 4.

3 dalis FIZIOKRATŲ EKONOMINĖ MOKYKLA .

Ekvivalentiški mainai. B. Taigi ekonominės mokyklos pavadinimas atspindėjo pagrindinę šios krypties atstovų idėją. kuri pateikė vientisą ekonominio gyvenimo teorinę koncepciją – fiziokratizmo – atsiradimo labai daug prisidėjo ir R.1. . Visuomeninio produkto reprodukcija. F. O patys fiziokratai save vadino ekonomistais (les economistes). Tobula konkurencija. paskelbęs apie naujos profesijos gimimą. B.3. Fiziokratams ne pinigai. viduryje pirmą kartą buvo pavartotas terminas. Tai už ką viduramžiais buvo dėkojama Dievui. Reprodukcija.) darbuose. Kondratjevas Pagrindinės sampratos: Fiziokratai. Klasinė visuomenės struktūra. Taip XVIII a. Fermerių ūkiai. Prie šios pirmosios mokslinės ekonominės mokyklos. kad žemės jėga – pagrindinis turto veiksnys. Pagalbinės sampratos: Individualizmas. 3. su J. Jis apibūdino fiziokratiją kaip kraštutinę reakciją į merkantilišką J. Produktyvi klasė. „Natūralios tvarkos“ koncepcija. (A.1. Kai kurios pastabos ir rekomendacijos. žemė. Pirminiai avansai. Tokia buvo naujųjų mąstytojų teorija. bet žemės ūkis. Fiziokratų mokykla XVIII a. Pinigai. Ji atsirado kaip opozicija prancūziškajam merkantilizmui. Žemės renta. kurias vėliau padarė fiziokratai. Turtas. Grynasis produktas. Pramonė.1. Mainomoji vertė. Kasmetiniai avansai. Ekonominė cirkuliacija. Boisguillebert’o bei Sebastien’o de Vauban’o (1633–1707 m.) politika Liudviko XIV (Karaliaus – Saulės) valdymo laikais. Colbert’o (1619–1683 m. pabrėžiant žemės ūkį. Dievą jie pakeitė prigimtimi. Smith’as rašė: „Jei lazda pernelyg perlenkiama į vieną pusę. Nevaisinga klasė. norėdamas ją ištiesinti turi tiek pat perlenkti į kitą“). Gamybos sfera. Ekonomistai. buvo taip pat jaučiami ir P. Smith’as. Kapitalas. skatinusia pramonės augimą ir ignoravusia žemės ūkio poreikius. septintą ir aštuntą dešimtmečiais Prancūzijoje susiformavo svarbi klasikinės politinės ekonomijos srovė – fiziokratai. QUESNAY INDĖLIS Į EKONOMIKOS TEORIJĄ Fiziokratų mokyme jau galima aptikti teorinių ekonominių požiūrių sistemą. N. Cantillon’o idėjos. Žemės ūkis. Vartojamoji vertė. Tai pažymėjo ir A. Produktyvus ir nevaisingas darbas. Ekonominė mokykla. Colbert’o politiką. dabar buvo suprantama kaip gamtos arba prigimties dovana. ne iždas ir ne taurieji metalai turėjo lemti turtingumą. galiausiai – pati gamta. Terminas fiziokratai yra sudarytas iš graikiškų žodžių physis – gamta ir kratos – valdžia.

Jis. Faktiškai ekonominio liberalizmo istorija ir prasideda nuo fiziokratų. Schumpeter’is. išgyveno pereinamąjį periodą iš feodalizmo į kapitalizmą. Čia išskirtini Francois Veron’as de Forbonnais.) randame. Žemės ūkio darbininkų migracijos suvaržymai reiškė. fiziokratai atmetė ekonominio gyvenimo valstybinį reguliavimą ir stojo į liberalizmo (lot. A. Quesnay kartais yra nepakankamas fiziokratas. kad nacionalinė darbo rinka nesiformavo. tradicinis kaimas turi užleisti vietą daugybei klestinčių ūkių. kuri sudarė. skatino smulkių žemės valdų susiliejimą ir norėjo išlaisvinti prekybą grūdais nuo visų protekcionistinių suvaržymų.). kaip vaizdžiai pastebėjo J. iki 1778 m. tokie kaip keliai ir laukų sausinimas. P. Piere Samuel’is Dupont’as de Nemours’as (1739–1817 m. Priešingai nei merkantilizmo ir intervencijos į ūkio gyvenimą atstovai. galbūt. tvirtindamas (priešingai nei C. talentingiausias iš visų toliau minimų autorių.). apibrėždami vadinamosios ekonominės cirkuliacijos sąvoką. F. liko apgailėtinos būklės. Produktyviose šalies srityse fermeriai susidurdavo su darbo jėgos trūkumu ir dideliais darbo kaštais. Jis redagavo Gazette du Commerce ir Ephemerides du Citoyen (nuo 1769 m. vertusiais juos siaurinti savo veiklą. kad fiziokratų veikaluose esama pirmo rimto mėginimo ekonomikos teorijoje taikyti matematiką. kaip corvee – privalomą kasmetinį fermerių atidirbimą valstybei). Fiziokratai savo programa siekė įveikti viduramžių atgyvenas kaime (netgi tokį. ir. bet. pirmą kartą mėgintą sukurti. kuris tęsėsi nuo 1756 m. neleidusį fermeriams parduoti savo prekes brangiausia kaina ir įsigyti jiems reikalingus dalykus iš pigiausių šaltinių. Quesnay vertinimu. kurio Traite de richesses (1781 m. nebuvo ekonometrikas ir fiziokratams neretai priskiriamas su tam tikra išlyga. Fiziokratų nuomone. Neproduktyviuose rajonuose. priešingai. besivystančių savarankiškai. Taip pat reikia pastebėti. S. savo veikalais apėmusios apie dvidešimties metų laikotarpį. Žemės ūkiui svarbūs viešieji darbai. rimtai varžiusių žemės ūkio komerciją. ypač grūdų judėjimo tarp regionų vidinių tarifų.. termino atsiradimas turėtų būti siejamas su pačiu F. Montesquieu) jos pritaikymo universalumą. maždaug trečdalį grynojo produkto. liberalis – laisvas) bei individualizmo kelią. O pačias agrarinės ekonominės doktrinos – fiziokratizmo idėjas propagavo: 1. ar. bet ir tai. suteikęs mokyklai fiziokratų pavadinimą. A. bet nuostabą keliančią savo šiuolaikiškumu. rūpinosi fiziokratų politikos poveikio socialinei gerovei išaiškinimu. ko gero. parduodančių savo produkciją aukštomis kainomis.). tiesa. todėl vietiniai fermeriai nesuko galvos dėl produktyvesnių agrarinių technologijų įdiegimo. bendrosios ekonominės pusiausvyros schemą. Baudeau. racionalizuoti fiskalinę sistemą suvedant visas rinkliavas ir duokles į vieną mokestį nuo žemės grynosios rentos. parašė ir išleido nemažai darbų. tai buvo talentingas pianistas. daugybė bedarbių „numušdavo“ ir taip žemus atlyginimus. ne tik kaip turtas atsiranda. o ne kompozitorius. Jiems rūpėjo paaiškinti. kad P.). Dupont’as de Nemours’as. spinduliuojančių energija ir „pakraunančių“ ja visą šalies ekonomiką. Svarbiausias jų nuopelnas yra tas. kaip vyksta kapitalo cirkuliacija bei reprodukcijos procesas. Fiziokratų ekonominės teorijos. Quesnay) ir net teigęs. pavartodamas šį terminą (Physiocratie) kaip savo knygos pavadinimą (tiesa. Oncken’o nuomone šį terminą dar anksčiau yra pavartojęs N. Tai svarbiausias jų laimėjimas. Achylle Nicholas Isnard’as. Jo tyrimus tęsė Anne Rober’as Jacques Turgot (1727–1781 m.Tuo metu Prancūzija. pirklių gildijų monopolinį viešpatavimą miesteliuose. kad F. Pažymėtina. 1767 m. kad fiziokratai pirmieji aiškiai pabrėžė ūkio reiškinių tarpusavio priklausomybę. kaip gėrybės pasiskirsto atskirose gyventojų grupėse. . pradininkas ir šios mokyklos vadovas buvo Francois Quesnay (1694–1774 m. kurioje sparčiai plėtojosi manufaktūrinis kapitalizmas. ypač.

Jis net buvo pasmerktas giljotinai ir išvengė egzekucijos tik nutraukus terorą. prie kurių parengimo galėjo būti prisidėjęs ir pats F. su kuriuo. – kokiu būdu šis žmogus. Dupont’as de Nemours’as yra amerikiečių pramoninkų Du Pont’ų dinastijos prancūziškasis protėvis. S. kurio neginčytini gabumai derinosi su tiek pat akivaizdžiais protingumo trūkumais.). 3. ir Kaimiška filosofija (1763 m. Dupont’as de Nemours’as sėkmingai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. Dupont’as de Nemours’as su šeima emigravo į JAV ir apsigyveno Delaware. Smith’o nuomone. arba traktatas apie gyventojų skaičių (1756 m. Diderot. kaip pastebėjo J. daugiausia apie grūdų prekybą.) ir Apie visuomeninę tvarką (1777 m.). 1758 m. nedaug kuo papildę F. o ekonomikos srityje fiziokratinę ortodoksiją priėmęs gana atsargiai.). energingasis markizas Victor’as Riqueti de Mirabeau (1715–1789 m. 4.). Visi jie buvo F. pateikęs geriausią ir nuosekliausią fiziokratizmo santrauką. jo mokiniai. J. Jo pačio darbas Pirmasis įvadas… (1771 m. o vėliau (1766 m. Ekscentriškas aristokratas. 1720–1793 m. galėjo keletą metų mėgautis tokia šlove savo šalyje ir užsienyje. Jis užėmė daug postų. kad temperamentas ir iškalbingumas gali būti visagaliai. Schumpeter’io žodžiais tariant.. aukštai įvertintame ir D. įskaitant tarp jų A. A. kad Kaimišką filosofiją visi priėmė kaip pirmąjį iš trijų fiziokratinės ortodoksijos vadovėlių (šiame labai savotišku požiūriu parašytame ir mažai analitinių pasiekimų turėjusiame traktate visos problemos sprendžiamos atsižvelgiant į gyventojų ir žemės ūkio būklę). griežčiausia šio žodžio prasme. daugiausia domėjęsis natūralios teisės aspektais fiziokratinėje sistemoje.). 1760 m. visoje ekonomikos mokslo istorijoje gali . 5. ko gero.). Pažymėtina. būdinga politinėms visuomenėms (1767 m.) perėjęs į jų pusę ir tapęs naudingu populiarizatoriumi ir polemistu bei veikliu leidėju. sunku suprasti.) tapo trečiuoju fiziokratų grupės vadovėliu. veikale Natūrali ir būtina tvarka. įkūrusiu Ephemerides du Citoyen (nustojo ėjęs 1772 m. ir Prancūzijos komisaro derybose su Anglija pripažįstant JAV nepriklausomybę.). Talentingas juristas. P. Marx’ą. iš pradžių kovojęs kaip neokolbertistas su fiziokratais. Smith’ą ir K. pamėginęs fiziokratinius eksperimentus įgyvendinti keliuose savo kunigaikštystės valsčiuose. nors juose ir yra teiginių. A. Vis dėlto. yra pirmą kartą viešai aptariama Ekonominė lentelė. 6. Pažymėtina. Pierre-Paul Mercier’as de la Riviere (dar žinomas kaip Lemercier. Quesnay mokslą parašęs du darbus Mokesčio teorija (1760 m. Tai atsispindi ir jo knygose Prekybos grūdais laisvė (1765 m. po savo „atsivertimo“ į F. Quesnay. kuriems jis vargu ar būtų pritaręs. pačiu silpniausiu. prokuroras Orleano apygardos centre Guillaime Francois Le Trosne (1728–1780 m. tiksliau sakant. Minėtini ir kiti fiziokratizmo populiarintojai. Kunigas Roubaud’as. Schumpeter’is. 1799 m. Quesnay teoriją. 1765 m.). kurios galėtų pavydėti kiekvienas iš jo pirmtakų ir vėlesnių ekonomistų. A. Prancūzijos revoliucijos metu P.). leidžiantį jį laikyti pirmuoju vieno mokesčio doktrinos architektu. pasižyminčiame gražbylyste ir autoriaus užsidegimu. S. Jefferson’as jį paskyrė atsakingu sukurti nacionalinio švietimo sistemą ir specialiu JAV atstovu prie Napoleono.S. kad P.. o anonimiškai išleistame darbe Žmonių draugas. iš jų – Nacionalinės Asamblėjos pirmininko – du kartus. – jei nedarysime prielaidos.) ir išleidusiu apie aštuoniasdešimt tomų (!). 2. Dupont’as de Nemours’as laikėsi konservatyviai ir darėsi vis nepopuliaresnis revoliuciniams procesams sėkmingai rutuliojantis. Abatas Nicholas Baudeau (1730–1792 m. S. Quesnay pasekėjai. įsisavinę ir priėmę mokytojo mokymą su tokiu atsidavimu. Amerikoje T.

daužysite juos. Fiziokratai sudarė ekonomistų „mokyklą“ tikriausia šio žodžio prasme: juos jungė mokymas ir asmeniniai ryšiai. Smith’o. viduryje jau prasidėjo pramoninis perversmas. Marx’o idėjoms ir ortodoksiškų keynesistų – J. 3. Diderot (1713–1784 m. D. buvusį šalia. kuri vadovavosi klaidingomis idėjomis. kad jis galėdavo atsikelti anksti ryte. koks buvo marksistinis judėjimas. Ferdinando Galiani į fiziokratus žvelgė kaip į pavojingą nepraktiškų žmonių. Ypač pažymėtina. paaštrinę ir sumoderninę merkantilistų doktrinas. ir pirmieji. Quesnay beatodairiškas garbinimas – jis buvo vadinamas „Europos Konfucijumi“ ir „šiuolaikiniu Sokratu“ – erzino beveik kiekvieną. išsirinkti patinkančią knygą ir grįžti namo tik naktį. kad šiuolaikinė ekonomikos teorija iš tikrųjų prasidėjo nuo fiziokratų. Fiziokratų ekonominės teorijos pradininkas Francois Quesnay gimė vieno Versalio priemiesčių Merė neturtingo valstiečio – smulkaus prekeivio – daugiavaikėje šeimoje (jis buvo aštuntas vaikas iš trylikos). Keynes’o idėjoms. . fiziokratai ir toliau ragino „nesikišti“. agrarinė šalis. Tėvai neturėjo galimybės leisti jo į mokslus. Cantillon’o teorines idėjas. tarpe jų F.. Tačiau šis „klikiškumas“ ir F. 1769 m. Rothbard’as savo veikale Austriškas požiūris į ekonominės minties istoriją net teigė. kad fiziokratija nebuvo judėjimas. Kiekvienas grupės narys propagavo bendras idėjas. Quesnay meilė knygoms buvo tokia stipri.) ir de Mably. vėliau. kurie turėjo būti jų natūraliais šalininkais. priėmę R. M. kaip ši žmonių grupelė čia figūruoja šiuo kolektyviniu ir anoniminiu pavadinimu. pėsčiomis nueiti iki Paryžiaus. kad savo darbe Jūs griaudėsite ant jų. Berniukas išmoko skaityti tik būdamas vienuolikos metų iš šeimos medicinos žodyno. Pagrindiniai jos ekonominiai prieštaravimai pasireiškė žemės ūkyje. susiedami jas su Švietimo amžiaus dvasia siekiant kovoti su fiziokratų patrauklumu. M. Rist’as. Quesnay mokėsi pas vietinį kunigą ir gretimo kaimo pradinėje mokykloje. Voltaire’as (1694–1778 m. kuri dabar egzistuoja. skirtingai nuo merkantilistų. kai Prancūzijai iškilo bado grėsmė. Fiziokratai. sugebėję eiti tolyn. Jam padėjo vienas sodininkas. niurnėdami apie savąją ordre naturel ir nuostabią F. kuriame beveik ištirpsta jų vardai ir asmenybės – tiek juos sujungė visiškas doktrinos bendrumas“. lotynų bei graikų kalbas. ir jie visada veikė kaip grupė. Marx’ui. Tiesiog gražu žiūrėti. kelionėje sukardamas dešimtis kilometrų. kai sunaikinta Sorbona“. tai yra tokio judėjimo. savo ruožtu. aukštindami ir gindami vienas kitą. o ne nuo A. Quesnay išmintį. Vėliau F.1. daugeliu atvejų labai geranoriškas D. tai Prancūzija.susilyginti tik ortodoksiškų marksistų ištikimybė K. Smith’ui ir K. ko gero. grupę. Hume’as taip išreiškė savo panieką fiziokratais: „Viliuosi. 1768 m. todėl jis pats išmoko gramatiką. ir sumalsite juos į miltus! Jie. padarydami didelį poveikį A. kad fiziokratai nesuformavo fiziokratinio judėjimo. Rousseau (1712–1778 m. Į ją stojo ir neokolbertistai Francois Veron’as de Forbonnais ir Jean’as Graslin’as. vasarą rašytame laiške Morellet’ui apie jo turėjusį išeiti Dictionnaire. Tai paskatino F. Jie pirmieji. tyrimus perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą ir ėmė analizuoti kapitalą. pabaigos liko feodalinė.). susijęs su žemdirbių klasės interesais. po to. Jeigu Anglijoje XVIII a. žinoma. F. Gide ir C. Net tie. pastebėtina. yra pačių chimeriškiausių ir arogantiškiausių žmonių grupė. J. N. iki pat XVIII a. buvo vienintelis toks faktas šio mokslo istorijoje. Quesnay ekonominės nuostatos Gyvenimo kelias. Kita vertus. Kaip pastebėjo C. triuškinsite juos. J. nors joje ir įsitvirtino manufaktūrinis kapitalizmas. Galiani ir jo šalininkus sudaryti fiziokratams opoziciją. F.). „Tas jų sutartinumas.2. aistringai niekino fiziokratus.

„prašymo“ F. Karalius į F. grindžiamais stambiomis kapitalo investicijomis. J. Kaip vėliau paaiškėjo.) favoritės. Versalyje pompastiškai ir ceremoningai atspausdintas originalas buvo daugiau kaip šimtmečiui prarastas. karalius pats asmeniškai jam išrinko herbą. 1734 m. Vadovaudamasis vienu iš jų. kad šis 1758 m. Neliko nuošaly ir jau nebejaunas F. J. nuobodokas. žinomos markizės Madame de Pompadour. Diderot (1713–1784 m.. tačiau žemas ir tamsokas kambarys bei dvi apytamsės kamaros. našliui su dviem vaikais. tai buvo pirmasis F. išvažiavo į Paryžių. V. Tiesa. pagal rekomendacijas po karaliaus Liudviko XV (1710–1774 m. Helvetius (1715–1771 m. kaip atlikdamas sveikatai naudingus fizinius pratimus. ragindamas natūrinį ūkį su primityvia technika. Jo bute Versalio rūmų antresolėse kuriame buvo tik vienas didelis.). kur kartu atliko praktiką ligoninėje ir užsidirbo gyvenimui vienoje iš graverio dirbtuvių. populiariausiam to laiko gydytojui F. dirbančiais rinkai. d’Alembert’o leidžiamoje Enciklopedijoje (Grande Encyclopedie. po atradimo faksimiliniu būdu atkurtas Britų Karališkajai ekonominei draugijai. ko gero. gydymo meno paslapčių išmanymo bei patikimo žmogaus įvaizdžio (jis buvo didžiulis pedantas ir doktrinos šalininkas bei. Quesnay vedė paryžiečio bakalėjininko dukterį su geru kraičiu.) jis pagrindė būtinybę pertvarkyti žemės ūkio gamybos organizavimo metodus. skirtus privačiam naudojimui. Quesnay gauna dar garbingesnę „tarnybą“ ir galiausiai 1752 m. Tuo metu Prancūzijos ekonominės problemos jaudino visus tos šalies šviesiausius protus.).).). Tai F. tapusios ne tik galinga F. 17 t.) liudijimu. C. būdamas 17 metų. bet tuo pačiu labai tiesus ir sąžiningas žmogus) tapo populiarus gydytojas visoje apylinkėje. jis tapo paties karaliaus Liudviko XV dvaro gydytoju bei įsikūrė Versalio rūmų antresolėse. tapusioje Europos Švietimo epochos viršūne ir pagrindine varomąja jėga senajai tvarkai diskredituoti prieš Prancūzijos revoliuciją. C. Quesnay mėginimas moksliškai analizuoti visuomeninę reprodukciją. 1751 – 1765 m. Tarp jo pacientų vis dažniau pasitaikė aristokratų. Marmontel’io (1723–1799 m. F. ir „markizė Madame de Pompadour. šeštajame dešimtmetyje. ir tik 1895 m. Gerėjant ir tvirtėjant jo materialinei padėčiai (gyvenimo Paryžiuje periodu) F. Quesnay laisvalaikiu rimtai domėjosi filosofija. gerokai peržengiančiomis medicinos rėmus.F. Kad taptų mediku jis. Turgot. kai jam jau buvo daugiau nei 60 metų. Grūdai. Čia atspausdintuose savo pirmuosiuose ekonominiuose straipsniuose Fermeriai (1756 m. kurį 1756 m. Quesnay užtarėja. Gyventojai. Quesnay leido susipažinti su Paryžiaus šviesuoliais. Liudvikas XV. bet ir dvasiškai artimu žmogumi. Mokesčiai (1757 m. Duklot (1704–1772 m. Quesnay knygos Ekonominė lentelė spaudus. Karaliui pareiškus palankumą jam buvo suteiktas bajoro titulas. rinkdavosi garsieji prancūzų enciklopedistai: D. Quesnay. Manto miestelyje. ir taikančiais aukštą agrarinę kultūrą . pakeisti stambiais aukštos agrarinės kultūros fermerių ūkiais. kartais pati užlipdavo į viršų pasižiūrėti į juos prie stalo ir pasikalbėti su jais“. A. Denis Diderot pakvietė bendradarbiauti savo bei J. dėl istoriškumo pažymėsime. neįstengdama prisivilioti šios filosofų kompanijos į savo saloną. Ekonomikos teorija. kuri visada jam liko pagrindinė. Quesnay vis labiau susidomėjo problemomis. kur gyveno septyniolika metų ir dėl darbštumo. kaip tik „mano šviesuolis“ ir klausėsi savo gydytojo patarimų. Quesnay nesikreipdavo kitaip. 1749 m. F. Po šešerių metų F.). de Mirabeau. F. gavo chirurgo diplomą ir pradėjo gydytojo praktiką netoli Paryžiaus. Quesnay. savo rankomis rankinėmis spausdinimo staklėmis atspaudė pirmuosius F. pastovų asmeninio gydytojo darbą savo namuose Paryžiuje pasiūlė hercogas Vilerois. Quesnay kaip ekonomistas atsiskleidė tik XVIII a. Quesnay anksti susidomėjo medicina ir vien tik dėl įgimtų gabumų įgijo gydytojo profesiją.

Tačiau jis pernelyg anksti išėjo iš gyvenimo. Kad patvirtintų šią idėją. rankų darbo žaliavos). atsirado jo mokinių bei darbo tęsėjų. Jis rašė – „žemės ūkis yra visų valstybės turtų šaltinis“. pelno. neturtinga karalystė – neturtingas karalius!“. Originalūs F. kuri daugiausia sutelkė dėmesį į darbo pasiskirstymo. Dupe de Sen-Moro duomenimis bei W. tuo pačiu Prancūzijos gerovę“. bet drauge ir būdingiausias fiziokratų požiūris. prekybai.). kad būtina pereiti prie fermerių ūkių kaip rinkos mechanizmo pagrindo pagal laisvos kainodaros šalyje ir žemės ūkio produkcijos išvežimo į užsienį principus. Vienintelis Vincent’as de Gournay atmetė mokymą.ir samdomą darbą. – niekada neturi pamiršti. fiziokratai iškėlė ekvivalentiškų . nes visi kiti darbai tik keičia medžiagą ir vietas. ganyklose. siekė kuo aukštesnių žemės ūkio produktų kainų. nepelningos žemdirbystės. Quesnay ekonominė programa apibendrintai buvo pateikta darbe Agrarinės valstybės ekonominės politikos bendrieji principai (1758 m. užsienio prekėms) palikti savieigai. bet žemės ūkis. Petty metodais.. Gide ir C. patalpoms. Straipsnyje Grūdai jis aiškiai parodė. bet nekuria. teigdamas. jei jam pakanka entuziazmo. skleidžiančius jo tiesą kitiems. Quesnay tvirtino. Quesnay naudojosi daugybe skaičiavimų. Quesnay braižė savo „grynojo produkto zigzagus“ – išskyrė gamybos sąnaudas ir apskaičiavo produkciją po nusidėvėjimo atskaitymo.). gėrimai. ir kad žemdirbystė jį dauginanti ūkio šaka“. žemės vaidmens gamyboje suabsoliutinimas – klaidingiausias. Quesnay tvirtinimu tik žemdirbystėje sukuriamas naujas turtas. miškai. kad šios klaidingos nuostatos laikėsi ir visi kiti fiziokratai. leidžiančios tik padengti išlaidas ir išsimaitinti patiems ūkininkams. Quesnay straipsniai žemės ūkio klausimais sukėlė didelį susidomėjimą. kad F. kad žemės ūkis – vienintelė produktyvi (gamybinė) jėga. nes „tai skatintų žemės ūkio pažangą. piniginio procento mokėjimui. kad racionaliai ūkininkaujant žemės ūkio našumą galima padidinti 2–4 kartus. Quesnay savo tyrimų objektu pasirinko žemdirbystę. tam. kuriais akivaizdžiai norėjo parodyti. kad ekonominė politika turi skatinti produktyvias išlaidas (žemės ūkyje: žemdirbystėje. t. Priešingai merkantilistų teiginiams apie nelygius mainus. „Tautos valdovas – sakė F. kad jau šiame straipsnyje Grūdai skaičiavimų lentelėje F. F. Prekyba. matyt. Quesnay. Straipsniuose atsispindi F. o tik vėliau žemės ūkį. pirmiausia analizuodama pramoninę gamybą. Taip pat F. darbo užmokesčio problemas. kad pramoninis ir komercinis darbas yra neproduktyvus. F. todėl šis jo požiūris nepakoregavo besiformuojančios fiziokratų doktrinos. Skirtingai nuo anglų klasikinės politinės ekonomijos. žuvininkystėje ir t. Kaip pastebėjo C. Norėdamas patvirtinti savo teiginius. rašė. kad žemė yra vienintelis turto šaltinis. duodanti grynąjį produktą. pramonė bei transportas priklauso nuo žemės ūkio. Todėl Neapolio monsinjoras prie Prancūzijos karaliaus rūmų. laukuose. Quesnay įsitikinimas. bei savo garsaus veikalo Ekonominė lentelė antraštėje teigė: „neturingi valstiečiai – neturtinga karalystė. Pažymėtina. Ne pinigai. kad prancūzų tauta neturi išsaugoti smulkios. Tiesa. Rist’as. Jis į savo mokinius žvelgė tik kaip į žmones. vertės. F. F. kad didelis žemdirbio darbo našumas (produktyvumas) yra nulemtas pačios gamtos. o neproduktyvias išlaidas (pramonėje: rankų darbo gaminiams. ir. tarnams. jis naudojosi prancūzų statistikų: Vouban’o. ne prekyba bei pramonė yra tikras gerovės šaltinis. o žemės ūkis maitina žmones ir gamina žaliavą. Tai politinės ekonomijos istorijoje buvo rimtas žingsnis apskaičiuojant grynąjį produktą. kunigas Ferdinando Galiani (1728–1787 m. Quesnay buvo labai užsispiręs žmogus ir savo nuomonę laikė vienintele teisinga. Quesnay teigė. Quesnay į savo mokinius priima kiekvieną kvailį. pats išleidęs įdomių veikalų apie pinigus ir prekybą javais. kad nuolat būtų atkuriami turtai – duona. Įdomu. F. Fiziokratų ekonominė sistema plėtojosi kovodama su merkantilizmu. Todėl F.

kur vertybė duodama už tolygią vertybę. ir viskas parduota yra nupirkta“ jau tik vienas žingsnis iki J. F. F. veiksmingi šalies turtėjimo metodai susiję su materialia gamyba – pirmiausiai žemės ūkiu. kurių išmokėjimas leidžia pereiti prie kito gamybinio ciklo. kiek gaunama“. nes „būtent nuolat atkuriami žemės ūkio turtai yra visų profesijų pagrindas. iš esmės yra natūriniai mainai ir produkcijos gamyba generuoja pajamas. jo nuomone. kad turtas sukuriamas mainais. kad visiškai neigti prekybinį pelną nepagrįsta. nesukuria turto. tuo pat metu nebūdamas pardavėjas“.] ir kad užsienio pirkliai išveža bei savo tėvynėje išleidžia tą atlyginimą. B. Le Trosne: „Mainai yra lygybės sutartis. Quesnay frazės „viskas nupirkta yra parduota.. jis tuo pat metu įspėjo nesusidaryti klaidingo įspūdžio. kad „niekas negali būti pirkėjas. suvesti į vienintelį ir esminį aktą do ut des. sukels nuostolių perkant. lemianti gaminių rinkos kainą. o vien tik pelną pavieniams prekeiviams. Jų nuomone. kad „pagrindinė priežastis. Taigi. nes duodama lygiai tiek pat. Kadangi perkant vertė yra išmainoma į kitą tokią pat vertę.] kad dėl pasaulinės konkurencijos ji tampa žalinga [. Quesnay nuomone. Jis tvirtino. kad mainomi dalykai lygiaverčiai. Kita vertus. ir taip mes šiuo atlyginimu turtiname kitas tautas“. F. monopolijų panaikinimo ir prekybos kaštų sumažinimo sąlyga. yra jų retumas arba gausumas bei stipresnė ar silpnesnė konkurencija tarp pardavėjų ir pirkėjų“. skatina prekybos klestėjimą. F. Nuo F. kurioms vidaus prekybos nepakanka realizuoti savo krašto gaminius“). pripažindamas prekybą „nevaisingu užsiėmimu“. Nesutikdamas su tokia nuostata. tai F. Quesnay garsiosios Ekonominės lentelės (ją detaliau aptarsime vėliau) pagrindinė mintis gali būti siejama su tuo. Quesnay natūralios tvarkos (ordre naturel) koncepcija. Quesnay kritikavo merkantilistų tvirtinimą. Say’aus formuluotės „pasiūla sukuria atitinkamą paklausą“. todėl. Ekvivalentiškų mainų idėja pasirodė labai vaisinga ir tapo neatskiriama fiziokratinės sistemos dalis. esančiu visos valstybės ekonomikos pagrindu. kad būtina tik „absoliuti prekybos laisvė“ kaip prekybos plėtimo. Todėl ir užsienio prekybą fiziokratai nors ir laikė reikalinga iš bėdos („toms tautoms. P. jau esamų daiktų mainai patys savaime nieko nepagamina. kad F. kurį mes jiems sumokame už mums suteiktas paslaugas. Prekyba. Pagal ekvivalentinių mainų nuostatą. mainai patys savaime. Užsienio prekyba išlygina prekių kainas įvairiose šalyse. išjudina pramonę ir palaiko tautos klestėjimą“. bet. bet to moksliškai paaiškinti negalėjo. Tai parodė. ekvivalentiškų mainų idėja gali būti siejama su vėliau suformuluotu „Say’aus dėsniu“. gauta iš pardavimo. Quesnay teigė. Fiziokratų ekonominių teorinių ieškojimų metodologiniu pagrindu tapo F. Mercier’as de la Riviere savo darbe Natūrali ir esminė politinių bendruomenių tvarka (1767 m. y. neduodančia jokio realaus turto. kad pinigai – tik apyvartos (cirkuliacijos) priemonė. paskelbta 1765 m. Quesnay teigė. Todėl jie nėra būdas praturtėti. Jam antrino G. Be to.. kad nauda. nustatančiu savo nuožiūra kainas savo prekėms.-P. Vis dėlto tenka pripažinti. gyventojų gerovę. Kita vertus. nustatydama kainų lygį. nieko negamina: jau pačiame apibrėžime čia daroma prielaida. Quesnay tvirtino. bet traktavo. F. Quesnay nesuprato pirminio kapitalo kaupimo epochos esmės bei prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmens. „[. ji nepelninga.. manufaktūrinės pramonės bei stambaus kapitalo formavimosi reikšmės gimstant kapitalistiniam gamybos būdui. prekeivių pelnas netampa šalies pelnu ir išnyksta nutrūkus reprodukcijai. kad prekės patenka į apyvartą su jau iš anksto nustatyta kaina. yra „nevaisingas užsiėmimas“. jeigu merkantilistai paskelbė pirklį rinkos šeimininku. jo veikale . Čia jau akivaizdžiai girdėti gerokai vėliau kitų ekonomistų suformuluotos paklausos ir pasiūlos teorijos atgarsiai.. t.P. anot F.) pastebėjo. Mercier’o de la Riviere žodžiais tariant..mainų idėją. P. „neišvengiama blogybe“. Quesnay.

Todėl. kurios neišvengiamas padarinys yra laisvė. Tačiau nenorėdamas paskatinti radikaliems veiksmams. nei savininkų. nes nuosavybė yra ekonominės visuomenės struktūros pagrindas. nuosavybės teisė yra teisinis natūralios tvarkos pagrindas. kad natūrali tvarka buvo utilitarizmo nuojauta laikotarpiu. fiziokratų nuomone. jo nuomone. F. Savo interesų harmonijos doktrinoje F. Mercier’as de la Riviere teigė: „Nuosavybė. Jei žmonės neturėtų teisės į žemę ar jos teikiamas gėrybes. į kiek galima geresnią būklę. laisvė – štai natūrali tvarka“). funkcionuojanti nepriklausomai nuo žmogaus valios. kai ekonominės ir politinės sąlygos dar nebuvo jam subrendusios. būtina asmens laisvė. kad žmogaus natūrali teisė gali būti apibrėžta apytikriai kaip žmogaus teisė į naudingus naudotis daiktus. kad visuomeniniai dėsniai yra natūralios tvarkos dėsniai. kuri žmonėms naudingiausia“.-P. Jokia natūrali tvarka neįmanoma neesant nuosavybės. F. iš kurio visos socialinės institucijos išauga savaime. Galima teigti. tarytum šakos“. Šie įstatymai yra „nekintantys. natūralios (prigimtinės) teisės pagrindas yra nuosavybės teisė. Quesnay manymu. verslo . kad natūrali visų teisė viskam yra tik abstrakti. Quesnay nuomone. Quesnay įvardijo. ir apdirbančių ją. „Kilnojamojo ir nekilnojamo turto teisė turi būti palikta tiems. kad visuomenės gerovė yra kiekvieno asmeninių interesų siekių rezultatas. Quesnay pabrėžė. darančių išlaidas. yra nustatyti Dievo gaminti ir paskirstyti materialias gėrybes. patikslina. kartu sudarantys natūralią teisę. F. Šie nekintami fiziniai ir moraliniai dėsniai. kiek jie kyla iš prigimtinės tvarkos. Quesnay nuomone. kad ekonomika yra tarsi sudėtingas mechanizmas ar mašina. Jis tvirtino. F. Jis teigė. kad kiekvienas stengiasi kiek galėdamas geriau pasirūpinti savimi. Pozityviniai įstatymai tiek yra įstatymai. labai ribota idėja. kad vieno žmogaus privatus interesas niekada negali būti atskirtas nuo visų bendro intereso. kuris nebuvo už lygybės ir bendrumo principą. neatsirastų nei žemdirbių. kokie tik gali būti (les meilleurs lois possibles). Quesnay. Vadinasi fiziokratai teigė. Dupont’as de Nemours’as net fiziokratizmą apibūdino kaip „mokslą apie natūralią tvarką“). kad žemė taptų derlinga. kurie yra teisėti jų savininkai. Nuosavybės teisė turi būti nesugriaunama ir neliečiama. Pažymėjęs. Mercier’as de la Riviere: „Jūs galite laikyti nuosavybės teisę tuo medžiu. F. Jam antrino ir P. kad šio tikslo siekimas ir sudaro visuomenės gyvenimo natūralią tvarką. nelaužomi ir geriausi. ir kuriems realių reiškinių pasaulyje atitinka pozityvi tvarka (ordre positif). žemės niekas neišdirbtų. (Visa tai apibendrindamas P. saugumas. noras mėgautis suteikia visuomenei nuolatinį judėjimą. ginantys privačią nuosavybę. Esminiai natūralios teisės aspektai buvo teisė naudotis nuosavybės teikiama nauda. Quesnay teigė. Tokiu būdu. kuri būtų suderinama su kitų teise siekti savo interesų. Tik nuosavybės teisė skatina dirbti ir pritraukia turtą žemei apdirbti ir ją gerinti. Quesnay teigė: „Nuosavybės saugumas yra ūkinės visuomeninės santvarkos esminis pagrindas“. o taip būna vyraujant laisvei. kurie naudingi žmonijai. S. Todėl neatsitiktinai F. greičiau daugiau tuščias sofizmas: „Kiekvieno teisė viskam panaši į kiekvienos kregždutės teisę į visas skraidančias musytes“. Iš to išplaukia ir svarbus ekonominės politikos reikalavimas: individas privalo būti visiškai nevaržomas. Šios koncepcijos juridinis pagrindas. todėl ir sudaro pagrindą tobuliausiai valdžiai ir visiems pozityviems įstatymams. suprantama kaip bet kokio valstybės kišimosi ar tiesioginės bei netiesioginės reglamentacijos nebuvimas. yra valstybės fiziniai ir moraliniai dėsniai (įstatymai). privačius interesus ir užtikrinantys gėrybių reprodukciją bei teisingą paskirstymą. kitų darbu ir turėti tokią laisvę. atlikdamas savo ūkinius veiksmus. Pasaulis tada pats pasirūpina savimi. Vėliau tai leidžia atsirasti prekybos bei pramonės įmonėms“.Natūrali teisė. Jei nebūtų teritorijos nuosavybės. Quesnay manė. (P. F.-P. F. kad dauguma žmonių visuomenės blogybių kyla dėl pagrindinių įstatymų nesilaikymo.

o laisva žemės ūkio produktų prekyba galėjo lemti tik jų kainų augimą. Fiziokratų mokymas apie natūralią teisę ir natūralią tvarką buvo labai svarbus grindžiant fiziokratų teoriją. J. šis posakis. žmonių auklėjimas pagal Gamtos Įstatymą. kad šalyje. laikantis devizo: „Ex natura jus. Fiziokratai reikalavo. tvarka ir įstatymai“).. Tačiau net ir sutinkant. Fiziokratų nuomone. – leiskite eiti. Quesnay įvardija vėliau tapusiu garsiu posakiu „laissez faire et laissez passer le monde va de lui meme“ (pranc. Jis kėlė idėją dėl visuomenės plėtros objektyvumo ir dėsningumo. kaip pasakojama. Aišku. nuosavybės laisvė. ordo. kad prancūzų žemės ūkis 1760 m. atitiktų jų mokestines galimybes. kad fiziokratai prisidėjo prie liberalizmo principų įsitvirtinimo. Visa tai – reakcija prieš tų laikų Prancūzijos žemės ūkio nuskurdinimą. kad nebūtų dirbtinai mažinamos maisto produktų kainos. Colbert’ui sukvietus šalies pirklių atstovus ir jų paklausus.). pasak V. nepakenkti jų turtui dar XVII a. Pastebėtina. kuris. Oncken’as. pasaulis tvarkosi pats savaime). A. rašydamas: „Būtina. Reikia įvertinti ir tai. Turgot draugui Jacques C. Quesnay manė. F. kurioje vyksta tarptautinė prekyba. kaip teigė A. Quesnay. L. savų pajamų gavimas (tik iš žemės eksploatacijos). Quesnay įžvelgė. Quesnay pažymėjo. ar markizui R. kuris. Taip pat. atsakęs: „Laissez nous faire – palikite mus ramybėje“. valdovo imami iš savo valdinių. Tiesa. d’Argenson’ui (1696–1757 m. paveldėtu iš praeities ir netinkančiu dabartinėmis sąlygoms. Toks dėsnis buvo priešingas tų laikų merkantilistinei politikai su jos smulkmenišku reglamentavimu ir tapo sampratos valstybės nesikišimo į ekonomiką sistema sinonimu. taip pat ir reikalauti mažiau negu reikalinga valstybei“). Savo ekonominės politikos sistemą F. de Mirabeau ir P. kuo galėtų jiems padėti. būtų buvęs sunkiai suprastas XIX a. Turgot) stambiam Liudviko XIV laikų pirkliui Fransua Legendre. pavartojo šiuos žodžius savo memuaruose dar iki 1736 m. pasak fiziokratų. o į .laisvė. „liberalų“. (Kad valdovo iš savo valdinių imami pinigai turi atitikti jų mokestines galimybes. apskritai nebuvo suinteresuotas protekcionizmu: nebuvo jokios realios reguliaraus žymaus grūdų importo grėsmės. kad vidaus ir užsienio prekyba būtų laisva ir dėl to galėtų pasireikšti tobula konkurencija. Quesnay ragino vyriausybę vykdyti aktyvaus „kišimosi“ politiką. pasisakiusiam fiziokratų mokyklos asamblėjoje. tarp jų monopolijas. kad F. rūpinimasis vargšais. laikyti juos nuosekliais liberalais būtų kiek per drąsu. Vincent’ui de Gournay (1712–1759 m. Nors neretai šis posakis priskiriamas ir (taip manė ir pats J. komunikacinių tinklų palaikymas. kad F. F. kadangi fiziokratai buvo nusiteikę prieš bet kokias privilegijas ir kitas blogybes. Jie privalo atitikti tautos pajamas. F. M. leiskite veikti. Kita vertus. jog būtina neefektyvios valstybinės praktikos įvairiose srityse reforma. kadangi jis susidūrė su reguliavimu.-P.). susijusių su pozityviais veiksmais: apsauga nuo išorinės agresijos. kainos smarkiai nesvyruoja – net derlingais ir nederlingais metais kainos lieka pastovios: šalys. Richelieu (1585–1642 m. gamybos ir vartojimo laisvė.. mokesčiai turi būti grindžiami grynosiomis žemės pajamomis. Fiziokratai į visuomenę žiūrėjo kaip į gyvą visuomeninį organizmą. Schumpeter’is atkreipė dėmesį. agitavusių už laisvą prekybą kaip žemų kainų šaltinį. kad pinigai. priklauso kitam prancūzų ekonomistui. B. et leges“ („Iš gamtos – teisė. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais. mokesčiai neturi ardyti ūkio. neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Be to. J. siekiantis geros (aukštos) kainos žemės ūkio produkcijai. gali nusipirkti produktų perteklių iš kitos valstybės.). o ne šalintis problemų sprendimo. J. kad valstybė turi ne tiek ir daug pareigų. kuriose buvo nederlius. pabaigoje teigė prancūzų valstybės veikėjas A. 1758 m. Mercier’o de la Riviere. o šių blogybių neįmanoma įveikti be didesnio valstybės „kišimosi“.

Tačiau dar svarbesnis saugiklis buvo idėja. F. Quesnay perspėjo. galinčią rimtai pakenkti ekonomikos pažangai: „[. kad tikslinga sutelkti aukščiausią valstybinę valdžią vieno išsilavinusio asmens. Tuo pat metu F. Vadinasi. kaltintam dėl visų F. Dupont’o de Nemours’o nušalinimo nuo Journal d’agricultures. tuo pačiu ji nustato gerą tvarką ir lemia pačius geriausius santykius tarp gyventojų sluoksnių ir skiringų interesų. „žynys“ (įstatymų leidėjas) ir valdovas (vykdytojas) vienu metu. Vėlyvųjų merkantilistų C. chaotiškai skiriami mokesčiai sunaikina monarcho žmones ir turtus“. kad „Aukščiausia valdžia neturėtų priklausyti aristokratams ar stambiesiems žemės savininkams. rankose. turi paversti Gamtos Įstatymą privalomu. Tačiau demokratiją F. administracijos išsišokimai pažeidinėjant įstatymus (dereglements). kuri turi būti aprašyta valstybės konstitucijoje. Quesnay straipsnis Despotizmas Kinijoje. Jo manymu. beje. būtinus valstybinio valdymo vykdymui ir fiziokratizmo principų įgyvendinimui. kad aptariant valdovo vaidmenį. Dėl to jo ir visos šalies interesų prieštara būtų neįmanoma. susijungę kartu. galėtų suformuoti valdžią. neesant išmintingos valdžios.] valdovų ir valdininkėlių despotizmas. Quesnay manė. nežabotos aistros ir troškimai. kaip ir aristokratų valdymą. Tačiau. ekonominiame gyvenime svarbų vaidmenį atlieka ir valstybinė valdžia. F. grindžiamą vidiniais dėsningumais. Quesnay neigė taip pat. žinančio natūralios tvarkos dėsnius. atvirkščiai. Hobbes’o atskleistas interesų tapatumas būtų aiškus net bukiausiam ir nedoriausiam despotui. nepasitenkinimų ir sukelia siaubingas bėdas“. kuri būtų galingesnė už įstatymus. neteisybės klestėjimą. kuri turėjo rūpintis. kad despotas iš tiesų taptų „teisėtas“.ekonominį gyvenimą – kaip į natūralų procesą. Tai ir buvo P. Steuart’o pozicija („atgrasinimo modelis“) labiau buvo grindžiamas valdovo suvaržymu. kuriems jie linkę pasiduoti. Viena vertus. Quesnay atsiliepė ir apie nekompetentingą. kurią.. Todėl F. kad monarcho ir jo patarėjų išleisti įstatymai neprieštarautų „natūraliai tvarkai“. N. Jų nuomone. fiziokratai tokią politinę tvarką. Leisdama gerus įstatymus. kad neišprusimas ir prietarai. o. Quesnay rašė: „Aukščiausia valdžia neturi būti demokratinė todėl. negali būti tvarkos. nesaugumas dėl nuosavybės.-P. kurie būdingi paprastiems žmonėms. žvėrišką prievartą ir sukurti nežabotą anarchiją“. nes aukščiausias suverenas yra Gamtos Įstatymas..) bendros nuosavybės institucijos tikslas. tad negalės užtikrinti nuolatinės tvarkos. pavadino teisiniu despotizmu ir priešino įnoringam despotizmui. tik dėl kitų priežasčių. kuris diktuoja visų institucijų įkūrimą. pavergti tautą. Valstybė neturi prieštarauti šiam įstatymui. Quesnay gana išsamiai aprašytų piktadarybių. du commerce et des finances redagavimo fiziokratų ruporu tapusiame 1765 m. diktuojamą užgaidų ir švaistuolišką valdovų politiką. 1767 m. Pagal jo planą monarchas būtų iš anksto nustatytos ir nekeičiamos visų gamybinių resursų bei produit net dalies bendrasavininkis. Ne ką geriau F. ryškiai išsiskiria merkantilistų ir fiziokratų pozicijos. kurio asmeniniai interesai susiję su „teisinga“ ekonomine sistema. tikrovėje tai visai ne despotizmas. Pastebėtina. jie ištobulino teisinės kontrolės sistemą. Mercier’o de la Riviere pasiūlytos veikale Ordre naturel et essentiel des societes politiques (1767 m. valstybę atveda prie svyravimų. įstatymų ydos ir nepastovumas. slopinimu ir . savo garbėtroškiškais ir žiauriais vaidais sukelti suirutę. kad monarchui turi būti reali nauda iš jo valstybės klestėjimo. S. paprasti žmonės yra neprotingi. publikuotas po P. o T. Montesquieu ir J. karai. specialiai sukurtus taip. Quesnay nuomone. Kai kurie fiziokratai net išrado institucinius derinius. (Šia prasme labai svarbus ir įdomus yra F. Pastarieji. Kadangi monarchas yra suverenas. Baudeau įsteigtame garsiajame savaitraštyje Ephemerides du Citoyen). kai rinkos laisvės stiprinimui pasitelkiamas visagalis valdovas. pateisino.

kurie į žemę ir darbą žvelgė kaip į du visaverčius turto šaltinius). o ne jas gamina“. į kurią buvo žvelgiama kaip į unikalią visavertę esybę. Kaip rašė P. o fiziokratai skatino valdovą tiesiogiai prisidėti prie tautos klestėjimo. Quesnay teigė. jog pramonėje. Kitaip tariant. S. bet ir vartojimą. jis teigė. kad niekas negali ja abejoti“. Todėl pats F. Quesnay ir jo pasekėjai sutiko vykti į bet kurią šalį. Quesnay tvirtino. kad ekonomika – tai gamyba. kurios natūralus derlingumas savaime sukuria tikrojo turto prieaugį nuo sėjos iki derliaus nuėmimo. o G. nedidėjant jo kiekiui. Įdomu. galėjo atsirasti santaupų ir susikurti civilizacija. klaidingai manydamas. Quesnay rašė: „Amatininkas tik pakelia žaliavos vertę savo alga. visai nesunku sujungti visų tautų siekius ir taip pakelti žmonijos kultūros lygį. sujungiant žaliavas bei išlaidas ir sunaudojant daiktus. (Šia prasme F. gautą atskaičiavus visas išlaidas iš pelno. o žemė lemia darbo taisykles. Quesnay laikė žemės derlingumą. fiziokratai grynojo produkto tyrimų sferą perkėlė iš cirkuliacijos sferos į gamybos sferą. Quesnay teoriniame palikime bei visoje fiziokratų ekonomikos teorijoje užima mokymas apie grynąjį produktą. turintieji valdžią skatinami asmeninių interesų neišvengiamai remia bendrąjį interesą. Kaip rašė F. bei teigė. „Turto kūrimo procesas.y. kuri norėjo įgyvendinti jų principus. o gamyba – tai žemė. kaip gamtos dovana. Šioje hierarchinėje sistemoje. Taigi pramonę jis laikė nevaisinga šaka. nereikėtų supaprastinti F. jo vartojimas tolygus gamybai“. ir apima produktą. kad tauta tuo turtingesnė. F. lyginant su gamybos išlaidomis. gamta diktuoja moralės tradicijas. kad grynasis produktas.sankcijų jam uždėjimu. Ten grynasis produktas nėra sukuriamas. „Visos žmonijos gerovė susijusi su kuo didesniu grynuoju produktu“. jo atkūrimas. jis rūpinosi ir visos žmonijos likimu. Vieną iš svarbiausių vietų F. kad žemės ūkio gamyba turi šią stebuklingą savybę – duoda grynąjį produktą. Fiziokratų nuomone. kad žemė yra visų gėrybių šaltinis. kurie jau egzistavo iki dauginant juos šiuo būdu. Taigi jis manė. savaime tokia aiški. Quesnay atrodė. o darbas žmonių iniciatyva lieka būtina pagalbinė šio proceso priemonė. Jis manė. o darbininkas „užsidirba lėšas gyvenimui. kad turto kūrimas reiškia jo atnaujinimą. o vyksta tik jo pradinės formos kaita. O jei kai kurie . Quesnay požiūrio į vartojimą. Kalbėdamas apie amatininkus. kad vadovaujantis išmintimi ir suprantant nacionalinius interesus. F. kad „Grynasis produktas – tai kasmet sukuriamas turtas. kad „Reikia skirti verčių sudarymą nuo turtų gamybos: t. perteklių. Quesnay rašė. slepiančią savyje ekonominės pažangos šaltinį. Straipsnyje Mokesčiai F. Dupont’as de Nemours’as. gaunamo iš žemės valdų“. Quesnay nebuvo prieš. atsiranda tik iš žemdirbystės. kad ten tik suteikiama forma žaliavoms. kaip ir kitose ūkio šakose. Quesnay. vien tik todėl. kad F. Le Trosne jam antrino: „Ši natūrali tiesa. Turto augimo priežastimi F. kuris iš tikrųjų reiškia turtų atnaujinimą ir augimą“. kiekvienas turi greitai leisti savo grynąsias pajamas vartojimo prekėms įsigyti. dauginimą. negriaunančioje tradicijų. o vartojimas veda prie materialinių gėrybių naikinimo. jie siekė politinės tvarkos. Taigi F. Todėl reikia skatinti ne tik gamybą. yra tik vartojama. sudarantis tautos pajamas. Quesnay modifikavo R. arba gamtos jėgų visumą. Būdamas prancūzų mąstytojas. Kita vertus. Priešingai nei merkantilistai. kad gamyba ir vartojimas yra glaudžiai susiję. F. kuriai esant. kurį dabar vadiname nacionalinėmis pajamomis. Petty doktriną. didinimas nėra tikslas. Grynąjį produktą fiziokratai suprato kaip produkcijos. kad jo mintys būtų panaudotos ir kitose šalyse. nuo turtų gamybos ir sukūrimo. o tik priemonė didinti gyventojų skaičių ir kelti žmonių gyvenimo lygį“. Jis teigė. o tai atvėrė galimybę analizuoti kapitalistinę gamybą. gaunamos iš žemdirbystės. kuo daugiau pagamina ir vartoja. Cantillon’o ir W.

Quesnay teigė. kad žmonės naudojasi gerove. yra turto likutis. Pelno kategoriją fiziokratai ignoravo ne tik pramonėje. pabrėžė fizinį produktyvumą. Pramonės srityje. y. kad fiziokratams grynojo produkto koncepcijoje pavyko atskleisti pridedamosios vertės paslaptį. o ne piniginių vertybių sukūrimą. pripranta prie patogaus gyvenimo. „Darbas visur kitur. Todėl jie teigė. sukuriantis grynąjį produktą. Su fiziokratų mokymu apie grynąjį produktą labai susijusi ir jų produktyvaus bei nevaisingo darbo koncepcija. tada neišvengiamai kyla klausimas. mainomoji vertė. kad „turtingumas gimdo meilę darbui todėl. Quesnay pateikė orą ir vandenį. kurią jis sukuria. nevaisingas. kurio neskyrė į atskirą kategoriją. rodo. Marx’o nuomone. ir šis produktas laikytas kapitalo judėjimo rezultatu. kurios turi vartojamąją vertę. kad fiziokratai vienintele ir visuotine grynojo produkto forma laikė žemės rentą. Kapitalistų pelną. kadangi kieno nors atsisakymas leisti pinigus neišvengiamai sunaikins kieno nors kito pajamas. atskaičiavus jo gamybos išlaidas. o jų kaina. nes žmogus nėra kūrėjas“. Tai buvo didelė klaida. kad jie turėtų paklausą. Le Trosne. darbas buvo neproduktyvus. grynojo produkto nesukuriama. Be to. materialių gėrybių. Jis rašė. ir sumažės bendras produkcijos išleidimas. Jie auklėja savo vaikus darbščius ir pripratina juos prie gerovės“. F. kad produktyvus darbas – tai darbas. Pavyzdžiui. teigdamas. Quesnay indėlį į politinę ekonomiją. Quesnay aiškinimu. yra visiškai nevaisingas. Pažymėtina. neturėdamos pardavimo vertės. pažymėtina. kurie turi vartojamąją vertę. kaip savotišką aukštesnį darbo užmokestį. „nevaisingas“. tik fermerio veikla. gerų drabužių ir bijo skurdo. visos klasės susidurs su nuosmukiu. Jie pirmieji politinėje ekonomijoje prakalbo apie produktyvaus darbo požymius. užtikrinantis išlaidas gyvenimo reikmėms. kad „teisėtai“ kapitalą galima gauti tik iš grynojo produkto. Jo teigimu tam. ir nurodė. o pramonėje. t. Taigi K. prekybinį pelną F. kaip kapitalistas kaupia kapitalą. kažką atimdamas iš savo „užmokesčio“.. Quesnay gana savotiškai aiškino santykius tarp šių dviejų verčių. kad fiziokratijos pradininkas nesutiko. būtų didesnė už . y. kapitalo išlaidas gamybos priemonėms ir darbo jėgai. bet neturi jos mainomosios vertės ir nėra turtai. kad šios kapitalistų visiškai suvartojamos pajamos bei darbininkų darbo užmokestis yra gamybinės išlaidos. sterilus. kad pramonėje pagamintos produkcijos vertė lygi jos pagaminimo išlaidoms. tada. y. kad jis pirmasis pamėgino atskirti prekės vartojamąją vertę ir mainomąją vertę. Quesnay mėgino rasti pirminį kapitalistinių pajamų šaltinį. Iš čia vėliau kilo kapitalistų susilaikymo teorija. jų nuomone. jog darbininkai yra tingūs iš prigimties ir juos galima priversti dirbti tik tada. Tiesa. išskyrus žemę. Quesnay laikė neekonomine kategorija ir nagrinėjo jį kaip apskaitymo rezultatą. t. Quesnay daug dėmesio skyrė kaštams. nereiškė nenaudingas. ir manė. Keynes’o mokymo aspektą. F. Kaip pavyzdį F. jie klaidingai traktavo. Suprantama. jog „reikia skirti gėrybes. čia sukurtų pajamų užtenka tik padengti gamybos išlaidas. nuo turto. pastebėtina. fiziokratams produktyvus darbas buvo galimas tik žemės ūkyje (tiesa. kai jie gyvena skurde.žmonės neišleis visų savo pinigų su tikslu didinti savo pinigines santaupas. F.] pirmiausia reikia. Čia jau akivaizdžiai galima įžvelgti po 150 metų pasirodžiusio J. Be to. y. jei jis už savo darbą gauna tik tam tikrą užmokestį? F. aišku. t. Quesnay nuomone. Kaip teigė G. Grynasis produktas. Grynojo produkto dydis priklausė nuo kapitalo investavimo. Kalbant apie F. kad kokia nors valstybė egzistuotų „[. o ne samdomo darbuotojo fermoje). F. jų nuomone. gero maisto. kuriuos sukelia žmonių darbas. bet ir žemės ūkyje bei prekyboje. F. F. t. kad ta valstybė turėtų pakankamai maisto produktų. Pagal savo mokymą apie grynąjį produktą. Vadinasi kapitalistas kaupia kapitalą ne visai „teisėtai“.. paskui reikalinga. turinčio vartojamąją ir pardavimo vertę“. M. Tai „pagrindinės vertybės“.

palengvinanti mainus. pinigai – tai nevaisingas turtas. Todėl F. apimančius vienkartines valstybės kapitalines išlaidas. Quesnay žemės ūkio programa. Quesnay teigė. Quesnay savo analizėje visą dėmesį sutelkė į kapitalo medžiagines formas žemės ūkyje. Cantillon’nas. daromas kartą per keletą metų – žemės ūkio mašinoms. Gamybos išlaidų tyrimas leido F. kad per didelė prabanga skurdina šalį. pastatams. kurios turi didesnę vartojamą vertę. F. Atiduodant pagarbą R. kad F. turinčių mainomąją vertę. Petty ir P. ignoruodami jų mokymą apie darbą. kuris nieko negamina“. F. vis dėlto drąsiai galime tvirtinti. tik dėl savo mainomosios (pardavimo) vertės. Tačiau svarbiausiomis avansų kategorijomis F. Boisguillebert’u. Svarbią mokslinę reikšmę turėjo fiziokratų mokymas apie kapitalą. t. Ekonominėje lentelėje šios išlaidos yra dar įvardytos kaip avances originelles. juos versti brangenybėmis. nes tai neskatina šalies turto reprodukcijos. Skirtingai nuo merkantilistų. Quesnay laikė tik kasmetinius ir pirminius avansus bei tik juos giliai išanalizavo. Quesnay pirmą kartą moksliškai kapitalą skirstyti (taikant šiuolaikinę terminologiją) į apyvartinį ir pagrindinį bei pagal kapitalo atskirų dalių apyvartos pobūdį išskirti dvi pagrindines kapitalo sudedamąsias dalis: a) kasmetinius avansus (avances annuelles) – išlaidas žemės ūkyje per vieno gamybinio ciklo laikotarpį (paprastai ne ilgiau kaip per metus) – sėkloms. Toliau F. kad didesnė vartojamoji vertė turi atsispindėti aukštesnėje mainomojoje vertėje“. laikėsi nominalistinės pinigų teorijos ir teigė. kad „Neturinčių vertės vertybių gausumas nėra turtai.. skirtingai nuo R. Pastebėtina. pavyzdžiui. žemės sklypų valymui nuo akmenų. Šį kapitalo skirstymą į dvi pagrindines dalis jis taikė gamybiniam kapitalui. kas žemdirbystėje naudojama keletą gamybinių ciklų. Kalbėdamas apie pinigus. kuri sudarė beveik visą jo ekonominę politiką. darbo jėgai. turtai pinigais liktų bevaisiai ir nenaudingi“. Vertingomis jie laikė vien tik tas gėrybes. tikrieji turtai. išskyrus tą. kaip vertės pagrindą. F. Quesnay dar išskyrė fundamentalius avansus (avances foncicres). F. kurio varomoji jėga yra apsišvietusi ir aktyvi fermerių klasė. Tai iš esmės atitinka A. o turtu tampa. Skirtumas tarp šių dviejų kapitalo rūšių teisingai . ir suvereno avansus (avances souveraines). aptvėrimui ir pan. kad „maisto produktai yra pagrindinės vertybės. žemdirbio pragyvenimui ir t. jis niekada rimtai nenagrinėjo jokio kito agrarinio pasaulio. Kita vertus. tiesiant kelius ir tiltus.. Brangumas neesant pinigų yra skurdas. taip pat kaip ir prekės. kurias teikia žemė ir gamta. Šiuo klausimu jie net žengė žingsnį atgal. visuomet kapitalą tapatinusių su pinigine jo išraiška. pagal jį skirtingai nuo merkantilistų. Todėl F. kad F. Jis rašė: „Pinigai patys savaime netenkina žmonių poreikių ir nedaugina pinigų. kad „pinigai patys savaime yra nevaisingas turtas. pavyzdžiui. lyginant su W. Ir čia pat pastebėjo. fiziokratai vis dėlto nesukūrė savos vertės teorijos. buvo orientuota į stambųjį fermerį. gyvuliams ir viskam. t. Quesnay pirmasis ekonominės minties istorijoje gana giliai teoriškai pagrindė teiginius apie kapitalą ir tuo pačiu padėjo pagrindus šiai ekonomikos teorijos daliai. b) pirminius avansus (avances primitives) – išlaidas. Quesnay manė. Be realių turtų. o ne apyvartiniam kapitalui. Quesnay pasisakė prieš merkantilistinį reikalavimą kaupti pinigus. tos vertybės tarp kitų vertybių. pašarui. o gausumas esant brangumui yra prabanga“. Be to. kad jie yra priemonė. Smith’o vėliau naudotą kapitalo skirstymą į apyvartinį ir pagrindinį.savikainą“. Iš čia darytina išvada. Quesnay pripažino. savo dispozicijoje turinti visas savo laiko technologines ir komercines galimybes. Cantillon’ui ir kitiems pirmtakams. Panašiai kaip ir R. y. apimančius žemės savininkų vienkartinias išlaidas savo žemei gerinimui. sausinimui. Quesnay. Cantillon’o.

F. išspausdinta maždaug po trejų metų. Taigi. nenormalios būklės.3. F. kurioje pateikiama F. kad kiekviena visuomenės klasė turėtų viską. F. Akivaizdu. būdamas ištikimas savajai gydytojo profesijai. Iš čia atsirado ir uždaros „stacionarios būklės“ kaip apytakinio srauto. ir sergančios. prilygstantį raštui ir pinigams. taikyti šią kapitalo skirstymo koncepciją pramonei turėjo nesudaryti jokių sunkumų. pasirodžius R. o ūkio (ekonomikos) vaizdavimas per produkto ir pajamų apytaką užvaldė ekonomistų vaizduotę ir daug kuo nulėmė tolesnę politinės ekonomijos plėtros kryptį ir pobūdį. jis įtikinamai parodė. F. Quesnay vienintele gamybinio kapitalo forma laikė tik kapitalą. Quesnay nustatė tarpusavio sąryšį. sąvoką. F. norint atskirti nuo sūnaus. Quesnay visuomeninio produkto reprodukcijos schemoje šis kapitalo skirstymas į pagrindinį ir apyvartinį neturėjo esminės reikšmės. naudojamą žemės ūkyje. kad pirmojo Tableau Economique varianto sudėtingumas supratimui iššaukė supaprastinto išdėstymo būtinumą straipsnyje Analyse de la Formule arithmetique du Tableau Economique de la distribution des epenses annuelles d’une Nation agricole. pagal gydytojo vaizduotę aiškino. Quesnay tvirtinimu. kad ekonomika gali būti ir normalios. Prancūzų revoliucijos veikėjo Gabriel’io Honore de Mirabeau) apibūdino ją kaip išradimą. kad ekonominio gyvenimo pagrindą sudaro nuolat pasikartojanti visuomeninio produkto ir piniginių pajamų apytaka (cirkuliacija). kad kartu su apyvartiniu kapitalu nuolat juda ir pagrindinis kapitalas. kurį laikė nevaisingu. Todėl pusiausvyros sąlygos ir tapo jo nagrinėjimo objektu. kurie yra valstybinės . Journal de l’agriculture. Tačiau F. nors. Tiesa. F. sveikos būklės. kurį apibūdino taip: „reprodukcija nuolat atnaujinama kaštų. du commerce et des finances). Jis rašė: „Nuo pasaulio pradžios padaryti trys didieji išradimai. įkvėptas William’o Harvey’aus atrastos kraujo apytakos žmogaus kūne schemos. Quesnay pirmasis politinės ekonomijos istorijoje atliko ūkinio gyvenimo apytakos ratu mokslinę analizę bei panaudojo reprodukcijos. o kaštai atnaujinami reprodukcijos“. kas būtina iš naujo tęsti savo veiklą. Quesnay parodė. (Istoriškumo vardan pastebėtina. kaip nuolatinio gamybos ir realizavimo proceso. Quesnay. pripildydamas visuomenės organizmą kaip kraujas kraujagysles. Sveika ekonomika – tai ekonomika. kurioje vyrauja pusiausvyra. Ekonominė lentelė tapo pirmąja ekonominių procesų modeliavimo patirtimi. F. 3. de Mirabeau vyresnysis (taip jis vadinamas. Jis visiškai nepripažino piniginės kapitalo formos bei ignoravo pramoninį kapitalą. kad turtas – tai aukso ir sidabro luitai. Skirtingų visuomenės klasių pagamintas produktas mainomas ir perskirstomas tarp jų taip. kasmetiniai avansai į gamybos sąnaudas skaičiuojamos visa apimtimi. atrodytų. Iš esmės ji tapo pirmąja visuomeninio produkto reprodukcijos schema. Reprodukcijos procesą jis aprašė savo garsiojoje Ekonominėje lentelėje (1758 m. kaip šios dvi kapitalo dalys skaičiuojamos į baigtinės produkcijos vertę.buvo susietas su skirtumu būdų. Quesnay išrasta schema apie produktų srautus nacionaliniame ūkyje. Quesnay Ekonominė lentelė. pasikartojančio kiekvienu laiko momentu.). F. Be to. kad Ekonominė lentelė buvo sumanyta gydytojo (tai meistriškai savo knygoje Ekonominių teorijų istorija atskleidė T. išspausdintame 1766 m. Quesnay Ekonominė lentelė (Tableau Economique) F. padarė stiprų įspūdį ir buvo laikoma fiziokratų mokyklos viršūne markizas V.1. jog turtas gimsta gamyboje ir keliauja iš rankų į rankas per visuomenę. šio darbo idėja rodo būtinumą išlaikyti ir pagrįstai prognozuoti tam tikras šalies ūkio proporcijas ekonomikos struktūroje. samprata. Cantillon’o Apybraižai. Negishi): neigdamas to meto įsitikinimą. o pirminiai avansai – tik iš dalies. Kita vertus. Quesnay laikė.

o XIX a. ir iš daugelio kitų ją turtinantys ir papuošiantys. be jokių abejonių. Visos pajamos išleidžiamos vartojimui. Quesnay Ekonominėje lentelėje. kaip reprodukcijos proceso momentus. kokia ji būtų vykdant tinkamą ekonominę politiką. Galiausiai. F.] Tai buvo mėginimas įsivaizduoti gamybos procesą kaip reprodukcijos procesą. Todėl į šį F. sudarytą iš penkių eilučių su šešiais pradinių ir galutinių prielaidų straipsniais. kas ciklas pasikartojanti nekintančia apimtimi. Quesnay modelis lyginant su tikrove yra iki kraštutinumo supaprastintas. bet nepakomentuota. – šis mėginimas pasirodė esąs geniali idėja. pateiktą F. t. antrojo trečdalio periode. tai buvo mėginimas įsivaizduoti cirkuliaciją tarp dviejų didelių gamybinio darbo dalių. F. Trečiasis – Ekonominės lentelės išradimas. kad F. Be to. o cirkuliaciją – tik kaip šio reprodukcijos proceso formą. Ir visa tai mėginta sukonstruoti XVIII a. Nuo tada F. kuris kyla iš abiejų pirmųjų. o investicijos. kuris leido žmonėms savo įstatymus ir sutartis. vidaus ir užsienio prekyboje yra visiškai laisva konkurencija. ir savo objekto tobulumu abu juos pagerina. Leontief’as yra užsiminęs apie savo pasiūlytos konstrukcijos sąsajas su fiziokratiškąja.). metams bėgant. mainus tarp kapitalo ir pajamų. bei tai.visuomenės stiprybė.1 pav. Žemės ūkyje išskiriama maisto gamyba ir žaliavų pramonei gamyba. y. taip atsiliepusio apie garsiąją schemą: „[. piniginę cirkuliaciją – kaip kapitalo apyvartos momentą.). Antrasis yra pinigų išradimas. Taip pat į kapitalo cirkuliaciją mėginta įtraukti cirkuliaciją tarp gamintojų ir vartotojų (iš tikrųjų – tarp kapitalo ir pajamų). Tiesa. sujungiantis tris pagrindines klases (žr. Kartu tai buvo mėginimas į šį reprodukcijos procesą įtraukti pajamų atsiradimą. Quesnay Ekonominė lentelė greitai buvo užmiršta. sugrupavus lentelę. y. kad informaciją. kurias ekonomika iki šiol galėjo įrašyti į savo aktyvą“. aprašantis prancūzų ekonomiką. . Visa pramonės produkcija neišskaidoma ir vaizduojama kaip vientisa vartojimo prekių masė. 3. Ji nagrinėjama kaip vieningas organizmas. kurioje viešpatauja ideali „natūrali tvarka“ laikoma šalis pasiekusi aukščiausią žemės ūkio kultūros lygį ir optimalią ekonomikos būklę (ordre naturel). Neabejotina. Marx’o. kurio vaisius skins mūsų vaikai“. kad jame išryškėtų svarbiausi dėsningumai. F. istoriją ir atradimus nepakitusius perduoti kitoms kartoms.. paminėta. gamyba. Aprašoma padėtis yra optimali ne tik kapitalo kaupimo lygio požiūriu. kad pats W. Šioje schemoje atsispindi tik paprasta reprodukcija.. t. be didesnių sunkumų galima būtų perkelti į W. o Utopijos normatyvinis modelis. nedidėja. pati genialiausia iš tų. politinės ekonomijos kaip mokslo „vaikiškame“ periode. Pirmasis yra rašto menas. vidurio Prancūzijos ekonomikos pozityvus modelis. Ekonominėje lentelėje visuomene. Tai didžiausias šių laikų išradimas. Adam’o Smith’o. Užtenka paminėti. Quesnay Ekonominė lentelė įkvėpė ir P. Quesnay Ekonominė lentelė nenustoja žavėti jos komentatorių. Quesnay veikalą būtina pažvelgti atidžiau. bet ir agrarinio sektoriaus modernizacijos atžvilgiu. kainos taip pat visus metus lieka pastovios. Sraffa’os Prekių gamybą prekių priemonėmis (1960 m. Prekių judėjimas apsiriboja vietine rinka. kuris tarpusavyje susiejo visas civilizuotas visuomenes. Leontief’o sukurtą išlaidų-rezultato modelį (lentelę). pirminių žaliavų ir pramonės. santykį tarp reprodukcinio ir galutinio vartojimo. Quesnay Tableau Economique – tai ne XVIII a. nuosavybė ir į žemę investuotas kapitalas yra visiškai saugūs. viduryje vėl atrasta K.

paprasta ir natūralu daryti skirti žmones. bet. kad žmonės naudojasi gerove. Quesnay manė. žemės savininkus laikė produktyviais. fermerius. išskyrus žemdirbystę. F. Neproduktyvioji (nevaisingoji. Tačiau čia ir yra dvi svarbiausios analitinės F. Suprantama. įpranta prie gyvenimo patogumų. Produktyviajai (classe productive) ar fermerių klasei jis priskyrė visus. jog darbas gali kurti turtą bet kurioje srityje. F. nes. Neproduktyvioji (sterilioji) klasė. prekybos. F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pateikta visuomenės reprodukcijos schema Visuomenės klasinės struktūros aprašymas F. skirstydamas visuomenę į klases. Dupont’o de Nemours’o. sukurtą žemdirbyste (karalius – kaip mokesčius. gautų iš žemės ūkio) pavidalą. b) ji niekaip neparodo. dirbantys pramoninės gamybos. kad Ekonominėje lentelėje visuminis metinis produktas paskirstomas dėl cirkuliacijos (apytakos) proceso tarp trijų klasių. taip pat kaip ir savininkų. (Pastebėtina. kitų paslaugų sferų šakose: samdomi darbininkai. Mercier’as de la Riviere. savininkų ir neproduktyviosios (nevaisingosios)“. ne tik žemės ūkio. kapitalistai. teko prisiimti žemės valymo nuo akmenų ir sausinimo kaštus. arba jų protėviams. gero maisto bei drabužių ir bijosi skurdo. patys gaudami gėrybes tiesiog iš gamtos. kiek suvartoja. Jie savo vaikams . skirtingai nuo žemės savininkų. ir šios pastangos suteikė jiems teisę į žemės vaisius).-P. kuriems priklauso vienintelis grynojo produkto šaltinis – žemė. Turtas sužadina darbštumą todėl.2m lrd 1m lrd Ferm eriai 2m lrd 2m lrd Neproduktyvioji klasė 1m lrd Žem ės savininkai 1m lrd 3. kurie moka kitiems. nieko naujo nesukuriančius veiksmus ir tik „steriliai“ keičiančius tikrojo turto (žaliavų. Tačiau bet kokiu atveju F. pasak P. nes šiems. amatininkai. sterilioji) klasė (classe sterile): visi žmonės. Quesnay. kurie dirba kitus darbus. F. Kita vertus. kasmet gaminančius tautai turtą (grynąjį produktą). žemvaldžiai – kaip nuomos mokestį. S. sukuria tiek. samdomus žemės ūkio darbininkus (ir galbūt dar žvejus ir kasyklų darbininkus). Quesnay buvo reikalingas dėl to. kurią jis teikia. skirtingai nuo F. jų išlaidas turi padengti produktyvioji klasė bei žemės savininkai. Jis rašė: „Tauta susideda iš trijų piliečių klasių: produktyviosios. Quesnay. kurie apdirba žemę: valstiečius. Tai visi žmonės. Quesnay. kaip jis manė. jie tik pakeičia žemdirbystės sukurto produkto natūrinę formą. kad N. kaip ir R. pirkliai ir smulkūs prekeiviai. Quesnay Ekonominės lentelės silpnybės: a) ekonominės veiklos grynasis produktas priskiriamas tik žemei. pirmieji dirba ir savo darbu. fiziokratams „Atrodė būtina. kodėl žemė yra vertybių šaltinis. nesusijusiu su žeme. turintys vienokį ar kitokį suverenumo titulą ir gaunantys kasmetinį grynąjį produktą (produit net). kad. Baudeau ir P. ir tų. Quesnay pavadinimu sterili klasė nenorėjo pažeminti pramonininkų bei prekybininkų ir buvo visiškai netendencingas. Žemės savininkai (classe des proprietaires) – tai žmonės. „žemesnių klasių darbštūs atstovai“ gali pasikliauti naudingu sau darbu. Quesnay nesugebėjo įžvelgti. jam buvę maždaug tolygūs buržuazijai.1 pav. Taigi. pasak F. kad apibūdindamas pramonės sritį kaip atliekančią vien sterilius. kurie tegali jų įsigyti tik kaip atlyginimą už naudingus ar malonius patarnavimus pirmiesiems“. Cantillon’ui. darbas vaidino „pasyvų“ vaidmenį. bažnyčia – bažnytinės dešimtinės forma). nekuria grynojo produkto.

nes negalima. ir dėl to jį galime laikyti XIX amžiaus „harmonizmo“ (žiūr. bet sunku pasakyti. Schumpeter’is rašė. Carey. kuri yra stabili. kad visuomeninė reprodukcija turi tam tikras. Kita vertus. Taigi F. ją darbininkams lemia gyvenimo reikmenų minimumas.diegia tokį pat požiūrį į darbą ir gerovę. proporcijas. J. Joje daroma prielaida apie nekintamą pinigų vertę. livrų. F. Smith’as. tiek žemės ūkio srityse. Šis paskirstymas užtikrina gamybos arba paprastosios reprodukcijos. prekinių kainų stabilumą (kadangi ji apibendrina šio sektoriaus produkcijos vertę kaip darbininkų ir vadovų darbo užmokesčio sumą. Tik P. kaip ir R. kad F. Quesnay tai pačiai klasei priskyrė darbininkus ir kapitalistus tiek pramonės.4 mlrd. Quesnay pamėgino įrodyti savo tvirtinimą: Ekonominė lentelė rodo. visuminis . Turgot. kaip žemvaldžių klestėjimas apsprendžia kitų klasių gerovę. H. kaip formuojasi reprodukcijos prielaidos. C. Sterili klasė fiziokratų kalba reiškia tik tai. Negana to. . kad neproduktyviame sektoriuje yra pagrindinis kapitalas ir neapskaičiuojama jokių jo atkūrimo padengimo sąlygų – nemažas Ekonominės lentelės trūkumas. Pinigai bus užmokėti žemės savininkams. Svarbiausia problema. pateikti faktinį apskaičiavimą“). „Norint parodyti ir apskaičiuoti šių klasių tarpusavio santykius. Quesnay skaičiavimais. Quesnay pagrįstai supaprastino įgyvendinimo procesą ir atsiribojo nuo daugelio aspektų. Bastiat’o darbus) pirmtaku“. Say’aus. Ją iš dalies ištaisė jau J. parodanti. Iki jo niekas nekėlė minties. Quesnay sprendė Ekonominėje lentelėje – išsiaiškinti pagrindines tautos ūkio proporcijas. Cantillon’as taip pat kalbėjęs apie natūralią pajamų srautų pusiausvyrą. remiantis vien tik abstrakcija. Ekonominėje lentelėje reprodukcijos proceso pradiniu tašku pasirinktas metinis derlius. kad perkama iš pirmų rankų. taip pat atsiribojama nuo užsienio prekybos poveikio įgyvendinimo procesams. Boisguillebert’as. rašydamas apie cirkuliaciją. kad ji gauna pajamas iš antrų rankų. Žiūrint griežtai. kurios pasiskirsto tarp klasių. iš kurių: . livrų sudarė žaliavos. o sėkmė patenkina tėviškus jausmus ir savimeilę. (Juk. Ekonominė lentelė – tai schema. Quesnay žodžiais tariant. mokant pajamomis. Quesnay visuomenėje matė klasių bendradarbiavimą.1 mlrd. taip pat. ir. Jis iš analizės pašalino kaupimo proceso tyrimus ir nagrinėjo tik paprastąją reprodukciją. kuris siejamas su žemės ūkio gamybos metiniu ciklu. nedidindama daiktų. Quesnay Ekonominėje lentelėje konkrečiais pavyzdžiais parodyti kaip metinis produktas cirkuliacijos proceso metu pasiskirsto tarp visuomenės klasių. sąlygas. kaip kiekviena klasė gyvena kiekvienos kitos klasės sąskaita. ką jis turėjo galvoje. J. reikia nagrinėti bet kurį pavyzdį. Quesnay „teigė visuotinę klasių interesų harmoniją. F. F. kad F. įsitikinimas. Ekonominėje lentelėje nesuskaičiuojami individualūs cirkuliacijos aktai sujungiami į sukurto metinio produkto masinį judėjimą tarp visuomenės ekonominių klasių. kurią F. Be šio produkto fermeriai turi pinigų 2 mlrd. o tik didindama neproduktyvias išlaidas“. Toks gyventojų suskirstymas į klases leido F. be to subalansuotas. Jis apskritai į prekybą nekreipia jokio dėmesio. livrų. Neproduktyvioji klasė turi manufaktūrinių prekių už 2 mlrd. o vėliau visiškai paneigė A. A. kad F. F. Quesnay pagal struktūrinius skaičiavimus Prancūzijos žemės ūkio visuminį produktą įvertino 5 mlrd. livrų (senoviška prancūzų moneta). kaip nuomos už žemę mokestis. Quesnay daro prielaidą. Viena didžiausių klaidų šioje idėjoje apie klases buvo. Tam. pavartojo šį žodį. negalima nepastebėti. F. kad parodytų paprastosios reprodukcijos (arba reprodukcijos ta pačia apimtimi) galimybę nacionaliniu mastu bei ekonominius ryšius tarp klasių. B. Be to. kurios užtikrina šalies ekonomikos plėtrą. livrų sudarė maisto produktai. F. nes ji „tik didina pirkimų ir pardavimų skaičių.

Taigi 1 mlrd. potvyniai. kad dalis visuomeninio produkto turi tekti „pirminių“ ir „kasmetinių“ avansų atkūrimui. kurias jie buvo išleidę rentai sumokėti. livrų turi padengti sunaudotus „pradinius avansus“. (Taigi fermeriams grįžo 1 mlrd. y. esant nepakitusiems mastams. parduotas žemės savininkams. t. visiems metams. Šie pinigai „nusėda“ pas fermerius. išleistų rentai apmokėti. t. Pagal F. Pagal F. nepalikdami jokios vilties savininkams. Taigi F. livrų. pirkdami iš savo nuomininkų – fermerių žemės ūkio. padengti „metinių avansų“ išlaidas. livrų. kurios vėliau buvo įvardytos „pagrindinio ir apyvartinio kapitalo“ terminais. Toliau visuomeninio produkto mainai vyksta tik tarp pramoninkų ir fermerių klasių. Pats metinio produkto apyvartos (cirkuliacijos) ir išlaidų judėjimo procesas pagal F.) 2. Taip žemdirbių klasei lieka 3 mlrd. livrų. gautų iš šio sandėrio. gyvulių kritimas ir t. Kadangi už pramonines prekes. livrų pajamų 2 mlrd. 3. Quesnay teorinių pasiekimų. Jei žemdirbiai neturi jokio atsarginio fondo. livrų. Quesnay Ekonominę lentelę realizacijos procesas tuo ir baigiasi. šerti gyvulius. Quesnay vyksta tarp fermerių „baseino“. Tai šalnos. maisto. iš kurių 2 mlrd. Tolesnė realizacija vyksta žemės savininkams panaudojant antrąjį milijardą livrų. nes po aprašyto prekių ir pinigų judėjimo sukuriamos būtinos sąlygos gamybos ir reprodukcijos proceso atsinaujinimui. sėklai. Žemės savininkai nuėmę derlių iš fermerių gavo nuomos mokestį – 2 mlrd. žemdirbystė neatskiriama nuo nelaimių. iš fermerių perka žemės ūkio žaliavų. gyvenimo priemonėmis. livrų. taigi ir apie įvedimą į mokslinę apyvartą sampratų. Manufaktūrininkai už 1 mlrd. už kuriuos žemės savininkai įgyja pramoninių (manufaktūrinių) prekių. livrų perteklius. Tuo žemės savininkų dalyvavimas visuomeninio produkto realizacijos procese baigiasi. kurie turės įtakos. Todėl greitai bus juntami žemdirbystės žlugdymo rezultatai. žemės savininkų „baseino“ ir „nevaisingos“ klasės „baseino“ pagal žemiau aprašomą schemą: 1. t. y. produktų už 1 mlrd. o ne progresyviai artėtų visiško išnykimo link. Kaip rašė F. valdovui. kruša. ir šiems grįžo antrasis milijardas livrų. Šis antrasis atvejis ir yra tas. Be to. tai jie už šiuos pinigus perka iš fermerių žemės ūkio produktus. pramoninkai gavo 1 mlrd. kartais visiškai sunaikinančių derlių. livrų. kuris įvyksta visada. javų kenkėjai. naudojamas žemės dirbimui ir sudarantis pirmines išlaidas. Čia jis jau mąstė apie kapitalo ekonominį vaidmenį. turto fondas. Taigi išsakoma mintis. vėliau ir gamybą. Quesnay. Tokia reprodukcija yra būtina sąlyga sukurti grynąjį produktą ir normaliai ekonominių procesų eigai. ima nagrinėti žemės ūkį su investuotu į jį žemės savininkų 2 mlrd. kasmet nyksta ir jį reikia nuolat atkurti. dešimtinės gavėjams ir likusiai tautos daliai. Quesnay schemą realizacijos postūmį padaro žemės savininkai. kuris kasmet duoda 5 mlrd. Juk tai sunaikintų žemdirbystę. taip pat ir valstybės turtus. darydamas tokias prielaidas. livrų privalo likti kaip apyvartos kapitalas: pačiai produktyviajai klasei pragyventi. trąšoms ir kitoms kasmet pasikartojančioms išlaidoms. Jie atlikę savo misiją gamybos procese apsirūpina maisto produktais ir manufaktūrinėmis prekėmis. Todėl tai yra vienas pagrindinių F. kad šis svarbus fondas liktų pirminės būklės. atlikę savo misiją gamybos procese.visuomenės produktas sudarė 7 mlrd. Fermeriai . livrų vėl grįžta fermeriams. ir 1 mlrd. livrų apyvartos kapitalo. livrų iš 2 mlrd. arba padengti kitų metų išlaidų. livrų (grynąjį produktą) sumoka žemės savininkams kaip rentą. Iš tų 5 mlrd. livrų vertės produkcijos. livrų. tai po tokių nelaimių jie arba nesugebės sumokėti valdovui ir savininkams. nes valdovas ir savininkai turi galią priversti susimokėti. Žemės savininkai aprūpinti produktais ir pramoninėmis prekėmis už 2 mlrd. Quesnay. kuriuos produktyvioji klasė gauna pardavusi produktus. ir jie iš pramoninkų perka gamybos priemones.

atskaičiavus jo asmeninius reikmenis. O kai šalyje yra kitokia žemdirbystės būklė. ir išmokėti nepakitusią rentą. ir fiziokratai manė. Quesnay Ekonominėje lentelėje pinigai – ne daugiau nei apyvartos priemonė. Valstybei (valdovui) įgyvendinti savo funkcijas reikia lėšų. livrų. kad reprodukcijos ir realizacijos procesas gali vykti be pertrūkio tik tuomet. livrų savam naudojimui (1 mlrd. livrų (1 mlrd. kiek iš jo yra gavę“. livrų rentos. 2 mlrd. Pirkdami šitaip mainomu savo darbu maisto produktus iš žemdirbio. visiškai realizavo savo produkciją ir apsirūpino maisto produktais (1 mlrd. Tačiau iš kur valstybė ims tas lėšas? Žinant fiziokratų sistemą. nesiderint dėl kiekvieno cento. Pramoninkai. Quesnay teorinė koncepcija buvo jam naudinga grindžiant praktinius reikalavimus ekonominei politikai. Be to. 1 mlrd. Fermeriams iš gautų 5 mlrd. kurios buvo panaudotos skaičiavimams. kad jos teisingai atspindi realybę. Šis vaidmuo iš esmės atlieka širdies funkcijas kraujotakos sistemoje. Quesnay produkcijos apimtį laikė identiška kasmetiniam derliui. F. livrų žemės ūkio produktų liko produkcijos už 2 mlrd. ką žemdirbys išaugina iš žemės. ji lems kitas prielaidas. sumokėtų žemės savininkams. Ji naudojasi tik produktyviosios klasės pagamintais turtais. Kadangi visos . kad neproduktyvioji klasė nieko nepagamina. [. – žemės savininkams. kad prekyba iš esmės susiveda į natūrinius mainus ir kad produkcijos gamyba automatiškai generuoja pajamas. pagal F. Quesnay priėjo išvadą. kai išlaikomos atitinkamos tautos ūkio plėtros proporcijos. Quesnay Ekonominėje lentelėje esamas išlaidų atotrūkis vienu periodu lyginant su pajamomis: žemės savininkai išleidžia ankstesnio periodo rentinius mokėjimus. kaip tai daro parlamentarai. Pats F. padarytų pagal savo Ekonominę lentelę: jei žemės savininkai neišleis visai savo rentos. jie tik grąžina jam lygiai tiek. J. fermeriams grįžo 2 mlrd. Atsižvelgiant į išdėstytą reprodukcijos schemą. Naujas gamybinis ciklas vėl prasidės žemdirbiams (fermeriams) sumokant žemės savininkams 2 mlrd. Ypač akcentuotinas vaidmuo.).) bei žaliavomis (1 mlrd. Quesnay teigė: „Šios prekybos tarp įvairių klasių eiga ir pagrindinės jos sąlygos nėra hipotetinės. tuo pat metu amatininkai visada pasilieka iš užbaigto periodo įplaukų 1 mlrd. tačiau prielaidos. Kaip neproduktyvaus sektoriaus jų grynasis produktas šiame cikle lygus nuliui. galės įsitikinti. Turgot: „Tai. kurį F. Vienas būdingiausių fiziokratų sistemos aspektų yra jų mokesčių teorija. kad jai reikia pakankamai duoti šių lėšų. – sėkloms). Labai vykusiai vienu sakiniu Tableau economique apibendrino..realizavo žemės ūkio produktus už 3 mlrd. Darytina prielaida. Taigi F. kurias išmokėjus galima pereiti prie kito gamybinio ciklo. Quesnay praktinių išvadų. Taigi pagal cirkuliaciją matyti. yra vienintelis darbo užmokesčio fondas (įsidėmėkite šį posakį. kad F. Blaug’o pastabą. fermeriai negaus pajamų ir nesugebės kitais metais užtikrinti ankstesnės gamybos apimtį. Kiekvienas.. iš kurio atlyginami visi kiti bendruomenės nariai mainais už jų darbą. visiškai sunaudojamam per kitus 12 mėnesių. livrų. kas norės apie jas pagalvoti. Be to. atsakymas į šį klausimą savaime aiškus. kaip žemės nuomos mokestis (renta). kito periodo išlaidoms. stumdantis pinigus ekonominės apytakos kanalais. kuris taps garsus!). Tai lyg „vožtuvas“. nors ir jos neminėdamas. vadinasi. kad F. Quesnay. tai visuomenės produktas negalės būti iki galo realizuotas.] tinka tik šiam atvejui“. livrų – maisto produktams. Quesnay savo modelyje skyrė žemės savininkams – tai vienas iš įdomiausių fiziokratų sistemos bruožų. kad F. Pastebėtina. – pramoninkams). „kurių kiekviena yra pagrindas konkrečiam skaičiavimui savo tikslumu būdingam tik jai vienai“. galima atkreipti dėmesį į M. Su tuo susijusi viena iš svarbiausių F.

pastebėtina. nagrinėjant F. kad daugiau dirbdami. Be to. A. kad fiziokratai teikė mokesčių sistemai didelės praktinės svarbos. Todėl jiems sumažus mokesčius. pramonėje ar žemės ūkyje – gali būti išmokėti tik iš kapitalo. Quesnay Ekonominę lentelę kaip pirmąjį makroekonominio tyrimo mėginimą. ir todėl fiziokratų požiūris mums gali pasirodyti perdėtas. manydami. kad jis manė. F. kad žemės savininko buitis būtų geriausia iš visų“. Quesnay. nes jis turi aprūpinti darbininką minimaliomis gyvenimo lėšomis. tokio mokesčio įvedimas buvo stiprus smūgis kilmingųjų klasės statusui. nepabloginant jo buities. iš esmės reiškia mokesčius įmonininkui. Tačiau tokią apmokestinimo sistemą grįsti vienu vieninteliu mokesčiu – tai jau buvo akivaizdus doktriniškumas. kuris visiškai kristų ant žemės pajamų. nes žemės apdirbimo išlaidos yra būtinoji sąlyga. ypač nepabrėždamas vieningo mokesčio kaip panacėjos. Baudeau siūlymu – tik 6/20. Quesnay nuomone. kad neturtingųjų klasės mokesčiai būtų minimalūs. ir ateityje valstybė tik turtėtų. vienas mokestis kristų ant kito“. S. nes kilmingieji visai nemokėjo mokesčių. de Mirabeau veikalą Mokesčio teorija. idėja buvo neabejotinai protinga. Atsižvelgiant į fiziokratų poziciją. likusios iš pajamų atėmus išlaidas. 30 proc. kuris ir taip minimalus. kuriame jis. būtent jai turi būti „uždėta“ ir visa mokesčių našta. „Mokesčių santykis su grynuoju produktu turi būti toks. kodėl jie siūlė. kad neteisingas mokesčių paskirstymas jų laikais buvo svarbiausia žmonių skurdo priežastis. kenktų ir gamybai. iš monetų kalimo bei iš pašto įstaigos gavimo reikšmę. Vadinasi. jog mokesčiai turi būti imami tik nuo dalies. kad šios sistemos grindimas vien tik mokesčiu grynai žemės rentai F. be to. bet koks mokestis galiausiai imamas būtent nuo jos. darosi suprantama. vadinamojo . Aišku. kad negalės padengti gamybos išlaidų. net bijo dirbti. Tačiau jį galima pateisinti. mokesčiai jokiu būdu neturi sumažinti žemdirbio išlaidas. paimant trečdalį (N. Suprantama. Kalbant apie fiziokratų indėlį į valstybinių finansų teoriją reikia paminėti V. Schumpeter’is. Dupont’as de Nemours’as. Juk apmokestinamas darbo užmokestis. galvodami. nesunku pastebėti ir formalius trūkumus. Quesnay mintis apie mokesčius. kartą nustatytas. Juk šie. Pratęsiant F. Bet. kurį simbolizavo atleidimas nuo mokesčių monarchui). norėdami suteikti visišką saugumą žemės savininkams. Kaip pastebėjo J. F. nes bet kokia kita mokesčio forma prieštarautų natūraliai tvarkai. pajamų iš valstybinio turto. o ne su vienokia ar kitokia mokesčių sistema. įvertinus nežmonišką to meto mokesčių tvarką. Kaip rašė P. turės mokėti didesnius mokesčius. jų gerovė didėtų. pagal kurią grynoji žemės renta buvo vienintelė egzistuojanti grynųjų pajamų rūšis. Visa tai leidžia pašalinti tą perteklių ekstravagantiškumo. atitinkantis gyvenimo minimumą. Pastebėtina. kad „savininkai. kaip teigė F. Analogiškai bijo ir žemdirbiai. reikalingas žemdirbystei („toks produktyvių išlaidų apkarpymas neišvengiamai turėtų lemti gamybos mažėjimą. kalbėjo apie specialaus mokesčio tabako gamybai ir druskai galimybę. kad bus pažeidžiamas reprodukcijos pagrindas.grynosios pajamos (grynasis produktas) tenka žemės savininkų klasei kaip žemės renta. Tai reikštų. kad būtų supaprastinta ir racionalizuota prancūzų apmokestinimo sistema. fiziokratai siūlė. būdami įsitikinę. tokius kaip: paprasta šakų tarpusavio priklausomybės iliustracija. kuo ilgiau išliktų pastovus. (Tuo metu tai buvo drąsus pasiūlymas. reikalas tas. dabar mes skurdą greičiau siejame su nepakankama gamyba bei nevykusiu turto pasiskirstymu. derliui gauti“) bei jo atlyginimui. ir pačiam mokesčiui.) grynojo produkto. Pati vieningo mokesčio grynoms pajamoms nustatymo tam. kuris būdingas vieningo mokesčio teorijai. conditio sine qua non. t. Quesnay netgi rašė. valdovas ir visa tauta suinteresuota tuoj pat įvesti mokestį. kad santykis tarp mokesčių ir grynojo produkto. Quesnay reiškė galimybę pritaikyti savo teoriją.y. Mokesčiai įmonininkams – nesvarbu. tinkamai pabrėžė administracinių reformų.

atkūrimo nebuvimas. 283-287. Quesnay „natūralios tvarkos“ koncepcijos esmę. – P. išskyrimas. 1-53. – P. kuriam labai tinka F.. Quesnay buvo žmogus.. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. 26-33. sunaudotų gaminant pramoninę produkciją. 1960. Hirschman A. Rist C. ką apytikriai reiškia atskiri Ekonominės lentelės „zigzagai“. Inc. kapitalą. Anikinas A. Hebert R. 1932. Apibūdinkite F. Quesnay Ekonominėje lentelėje. Kažkas iš jo pažįstamų yra pasakęs: „Ant jo 80 metų pečių 30 metų galva“. Kokie yra fiziokratų mokymo trūkumai? LITERATŪRA Кенэ Ф. 85-87. 138-154. 1997. Quesnay teorinių pažiūrų apie klases. lieka neaišku. Apibūdinkite fiziokratizmo esmę. Schematiškai pavaizduokite visuomeninio produkto realizaciją. kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido artimų draugų. 7. t. Apibūdinkite F.neproduktyviojo sektoriaus. kai tik pramonė galėjo jas sau pagaminti. 44-59. Quesnay idėjų ir gyvenimo aptarimą. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. pateiktą F. 2001. Quesnay Ekonominę lentelę vadino sfinkso mįsle. Net jei ir suprastume. 2. – New York: McGraw-Hill. – P. – P. nesiaiškinant žemės pavertimo vertės šaltiniu mechanizmo. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Ekelund R. . F. turinčio pagrindinį kapitalą. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. Šalčius P. Kokią prasmę fiziokratizmo ideologai įdėjo į jų įvestą „grynojo produkto“ sampratą? 6.) ir kt. Gide C. produktyvų darbą ypatybes. – Москва: Соцэкгиз. – P. kurį sugeba tik nedaugelis“. 8. dar paminėtina. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. F. 1988.. 1990. Kur fiziokratai įžvelgė turto šaltinį? 4. mokslininkų ir šalininkų būryje. de LaRochefoucauld’o žodžiai: „Mokėti būti senam – tai menas. 85-96.: V. kurios išspręsti nesugebėjo visas modernus ekonomikos mokslas.: Mintis. Lydeka Z. darbo priemonių. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. B. ekonominės veiklos žemės ūkyje pripažinimas grynųjų pajamų šaltiniu. – Vilnius: Mintis. 2001. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. t. O. – P. Antra vertus. Engels’as visai teisingai F. – P. – Vilnius: Poligrafija ir informatika. kaip patys fiziokratai galėjo juos taikyti. Kuo skyrėsi ir kuo panašios fiziokratų ir merkantilistų teorijos? 3. Kokias naujas ekonomines kategorijas įvedė fiziokratai? 5. O baigiant F. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. F. – Kaunas: VDU. – V. Lukoševičius (sudaryt. Kuo pasireiškė jo reprodukcijos teorijos istorinėekonominė reikšmė? 9. A History of Economic Theory and Method. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. 1991. Paliulytė R. Избранные экономические произведения.

– Москва: ИНФРА-М.е. – Минск: Новое знание. – P. ред. – Oxford: Clarenon Press. 1994. – С. И. 48-68. 1986. – Москва: Высш. 2000. и доп. И. 18-51. Шмарловской. Автономова.Staley C. пособие. 2002. Н. Кузьминова. Hebert R. W. 1993.. 21-26. Макашевой: Учеб. – P. History of Economic Analysis. The Economics of Francois Quesnay. От пророков до профессоров. История экономических учений: Пер. 49-65. E. 1987. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. / Г. 53-56. Изд. 442-460. The Economics of Physiocracy. Рист Ш. О. Лебедко и др. The Growth of Economic Thought. Василевского. – Москва: Финансы и статистика. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. Zamagni S. (ed. Автономова. История экономических учений. Г. A.. 66-75. 185-194. А.). История экономической мысли двадцатого столетия. 1989. Вита-Пресс. Черковец (гл. Голосов и др.: Prentice Hall. – Englewood Cliffs. 1986. 2 изд. 1996. – С. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. 1946. Всемирная история экономической мысли. 1954. 1953. 1995. Н. Н. – Москва: Экономика. – Wichita: McGuin Publishing Company. с фр. Development of Economic Analysis. 60-69. История экономических учений: Учебник для вузов. Г. Тур. 1995. Spiegel H. pед. История экономической теории / Пер. / In: Lowry S. 94-98. 198-203. – P. История экономических учений. С. – Москва: Дело ЛТД. А. 2002. В. Л. – Москва: АО Аспект Пресс. Сорвина Г. Под. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – P. Рындина. А. J. – P. Василевский. Inc. В. Введение в историю экономической мысли. – Москва: Изд-во РАГС. 44-48. 1988.. с англ. М. Жамина. – New York: Elsevier Science Publishers B. Inc. 1 / Гл. Schumpeter (ed. oбщ. – Englewood Cliffs. 128-136. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. History of Economic Theory. 137-147. Шмарловская. – Москва: ИНФРА-М./ Под ред. А. История экономических учений: Учебник для экон. T. – Москва: Изд-во МГУ.: Prentice-Hall. История экономических учений. 67-90. – Homewood: IRWIN. пособие. Л. – P. – 4-е изд. С. / М. Майбурд Е. I / Под ред. – С. Франсуа Кенэ. 196-200. под ред. Е. – P. N. – C. 2001. 21-25. V. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. Negishi T. Любимова и В.) и др. с англ. – P. Rima I. – С. 52-57. Ядгаров Я. A. История экономических учений: Учеб. 31-37. В. – С. В. 34-40. Ч. – С. 1962. /Предисл. – С. 1989.). A History of Economic Thought.. Е. Жид Ш. – London: Macmillan. H. 4. Screpanti E.. 1971. Vaggi G. Г. В. Schumpeter J. 1983. Негиши Т. Meek R. – С. Сурин А. Ананьина. 1989. Е. испр. – London: Allen & Unwin. Economic doctrines. – С. Пер. Ядгаров Я. С. – P. – C. Спец. вузов. Дроздов В. Экономическая мысль в рестроспективе. – Москва: Мысль. N. Е. J. 2002. L. Пособие. – Москва: Дело. – C. 53-57. школа. Т. 183-184. Roll E. Я. Блауг М.. Neff F. – Москва: Экономика. F. В. 223-243. 1987. – Москва: Экономика. E. . 1996. перераб. редкол. 8-15. – Boston: Kluwer Academic Publishes. – С. An Outline of the History of Economic Thought. B. Н. Н.

Vertė. Darbininkai. Naudingumas. Bendra ekonominė pusiausvyra. Schumpeter’io nuomone. Gana anksti atsiskleidė J. Pagal šeimos tradiciją. mokydamasis Plesio (Plessis) koledže jis susipažino su Isaac’u Newton’u (1642–1727 m. nei pasekėju. Baigęs Saint-Sulpice seminariją ir Sorbonos universiteto teologinį fakultetą bei tapęs abatu Sorbonoje. Turgot. Kaina. Grynasis produktas. kad dvasininko išsilavinimas (kas ne dažnai pripažįstama) užtikrino visišką jo puikių ir anksti išryškėjusių gabumų plėtrą ir tapo vienu iš veiksnių. Turgot nelaikė savęs nei F. Kapitalistai. Pinigai. Turgot kaip trečias sūnus buvo priverstas įgyti dvasininko įsilavinimą ir buvo rengiamas bažnytinei karjerai. Gyvenimo lėšų minimumas. Pagalbinės sampratos: Subjektyvus ir objektyvus vertingumas. Darbo užmokestis.). Kiekybinė pinigų teorija. Turgot atsiskleidė kaip . Pelnas. Quesnay mokiniu. atvedusių jį į sėkmę. Gyvenimo kelias. Anne Robert’as Jacques Turgot. bet nelabai žinomos. Turgot buvo kilęs iš senos.3. Turtas. Procentas. pats J. Quesnay išnagrinėjo kapitalistinius santykius. simpatizavusį fiziokratams. Jis buvo ne tik F. J. buvo žymus prancūzų valstybės veikėjas ir ekonomistas. J. Turgot protėviai tradiciškai užėmė pareigas valstybės tarnyboje Paryžiuje. J. kurioje dar giliau nei F. Pagal savo socialinę padėtį jis priklausė netituluotai vietinei smulkiajai dvarininkijai (Anglijoje šis sluoksnis vadinosi gentry. normandiškos šeimos. Turgot polinkis mokslams. TURGOT EKONOMINĖS NUOSTATOS Pagrindinės sampratos: Fiziokratai. Jo tėvas Michael’is-Etiene Turgot nebuvo išimtis ir kaip Paryžiaus parlamento deputatas ir vyriausiasis miesto administratorius prisidėjo prie Paryžiaus nutekamųjų vandenų valymo sistemos nutiesimo. pakankamai pasiturinčios. Jo ekonomikos teorija jau atspindėjo kapitalistinės visuomenės atsiradimą feodalizmo epochoje ir jam teko taikytis prie augančios stambiosios pramonės. iki 1750 m. o Vokietijoje – Junker). nors ne per turtingiausios. žinomas kaip abatas de Brucourt’as. J. J. Vis dėlto jo kūrybinis palikimas ir praktinė veikla liudija jo ištikimybę fiziokratų mokymui ir ekonominio liberalizmo principams. Klasinė struktūra. nors patį J. J. Todėl neigė bet kokią savo priklausomybę. „Apmokama“ klasė.) tenka ypatinga vieta fiziokratų stovykloje. Pastebėtina. bet ir sukūrė savo fiziokratinę sistemą. Beje. Kapitalo panaudojimas. fiziokratų „sektai“. reikėtų apibūdinti ne kaip fiziokratą su tam tikrais nukrypimais. A. Quesnay mokinys ir jo idėjų propaguotojas. Anne Robert’ui Jacques Turgot (1727–1781 m. Tiesa. o kaip ne fiziokratą. jo niekinamais žodžiais tariant.2.

gyvenusio vieno iš butų Versalio rūmų antresolėse. Quesnay. kad Vincent’as de Gournay išimtinai daug keliavo ir buvo kompetentingas ekonomikos plėtros Anglijoje stebėtojas. matematika. kuris domėjosi anglų ekonomistų. Turgot 1766 m. hebrajų. kupina plataus masto planų (mokslinėje ir kitose srityse). Dvasininko karjerą pakeitęs į valstybinę tarnybą. ir kai kurie iš jų galėjo nutarti. pavadinimo). Kai XVIII a. vėliau pavadintą „laisvos konkurencijos modeliu“. Turgot dalyvaudavo F. tęsėsi iki pat Vincent’o de Gournay mirties 1759 m. italų ir lotynų). perėjo į valstybės tarnybą. graikų. stovėję žemesnėse laiptų pakopose. ko gero. kurių veikalus jis vertė. kuris padėjo jam susiformuoti kaip asmenybei. ypač D. dalyvavo diskusijose.. Kaip žodžius „aristokratija“ bei „demokratija“. nusipirkęs „komercijos intendanto“ pareigas. turėjusių poveikį F. Tuo metu J. apartamentų. nors gana greitai nuo jų nutolo. Turgot labiausiai domėjosi jį jaudinusia Prancūzijos ekonomine padėtimi. J. viduryje Vincent’as de Gournay žodžiais laissez-faire (leidimas daryti. jo tikslas buvo sukurti erdvę prekybai ir iš vaikiškų kelnių neišaugusiai pramonei bei nuimti merkantilizmo grandines. Mokytojas iš didžiosios raidės. Vėliau. Čia jis patyrė biurokratijos poveikį – trečią savo gyvenime aplinkos poveikį. neginčytinai laikomu vienu iš fiziokratų mokyklos pradininkų. išeivis iš buržuazinių sluoksnių (pavardė Gournay su žodeliu “de” kilo nuo dvaro. Kartu su juo J. 25 metų jis jau užėmė teisininko pareigas Paryžiaus parlamente. į jo interesų ratą įėjo filosofija.neeilinė asmenybė. Tuo laiku šis jaunas valdininkas be prancūzų jau gerai mokėjo šešias kalbas (anglų. ir. A. šis žmogus. grožinė literatūra. gavęs palikimą. vargu ar išleido iš akiračio šią aplinkybę. kurios nebuvo išspausdintos. jo žodžiais tariant. teisė. Turgot. palikto jam verslo partnerio. o tai buvo labai svarbu jo asmeniniam draugui J. aptarinėjo laisvos konkurencijos rinkos mechanizmą. buvo vienas iš didžiausių mokytojų ekonomikos moksle. Taip jis tapo žymia sostinės aukštuomenės ir filosofinių sąjūdžių rato figūra. Būtent susirašinėdamas su D. Vincent’as de Gournay buvo komersantas. Turgot. periodiškai atvykdamas į Paryžių ir ten gyvendamas žiemos . Čia jis patyrė antrą per savo jaunystę formuojantį poveikį iš „enciklopedistų sektos“. „visą gyvenimą būti su kauke“. draugų susibūrimuose. kaip žinoma. Tačiau 23 metų abatas J. jis tapo valstybės tarnautoju. netikėtai nutarė atsisakyti dvasininko pašaukimo. ką nori) ir laissez-aller (nerūpestingumas) kūrė ekonomikos motto. išgavęs tėvo leidimą. Draugystė su Vincent’u de Gournay ir bendravimas kaip su ekonomikos mokytoju. Hume’u J. jis buvo mokytojas aukščiausia šio žodžio prasme. A. Jau savo tarnybinės karjeros Paryžiaus magistratūroje pradžioje J. Schumpeter’is. Quesnay. Turgot 1761 m. Kaip pažymėjo J. J. Turgot suartėjo su vienu iš savo kolegų Vincent’u de Gournay (1712–1759 m. vokiečių. rugpjūtį eiliniu tarnybiniu paskyrimu buvo patvirtintas eiti Limožo (Limoges provincijos centro) intendanto (gubernatoriaus) pareigas. daug rašė. nenorėdamas. draugų susibūrimuose. Kaip taikliai pastebėjo J. taip ir žodį „biurokratija“ Vincent’as de Gournay pirmą kartą pavartojo 1764 m. išsakytą įtakingosios madam apartamentuose. o dar po metų už kuklią savo paveldėtą palikimo dalį nusipirko teisėjų palatos pranešėjo pareigas. gamtos mokslai. kritikuodamas laisvam prekybos ir pramonės plėtrai trukdančią monarchiją. kad valanda nuobodulio daktaro bute buvo visai nedidelė kaina už gerą žodį. garbėtroškos. Pastebėtina. niekada nesimokęs tiesiogine to žodžio prasme ir parašęs labai nedaug – keletą ataskaitų vyriausybei. poezija. Hume’o darbais. Turgot liko valdininku iki pat savo aktyvaus gyvenimo pabaigos. Schumpeter’is. Sorbonos pasididžiavimas ir kylanti katalikybės žvaigždė. visai šalia markizės Madame de Pompadour – visų kilimų karjeros laiptais šaltinio. kurias užėmė 13 metų.). Jam turime būti dėkingi ir už biurokratijos sąvoką.

jis rūpinosi ūkiniais klausimais. vertęsi kaštainių. kad J. kad „bendra pirkimo ir pardavimo bendra laisvė yra vienintelė priemonė užtikrinti. todėl J. kai J. net pasitikintis savimi ir valdingas.). skirtą naudotis dviems jauniems kinams. Tai lėmė jo parodytas veržlumas mažinant mokesčius. pirmiausia laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos. Būdamas energingas. (Beje. S. ir jo kaip Limožo finansinės apskrities „intendanto“ (federalinio valdytojo) nuo 1761 m. tenka pripažinti. Turgot pasirūpino. kad pagrindinio J.. pagal R. Pati fiziokratizmo ekonominė doktrina geriausiai išdėstyta Apmąstymuose apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą. Turgot savo publikuotame kūrinyje Pagiriamasis žodis Vincent’ui de Gournay atskleidė neigiamą protekcionistinės politikos ekonomikoje reikšmę ir išsakė nuomonę. J. taptų įvairesnis vietos žmonių maistas. Ekonomikos teorija. o ypač produktyvus žemdirbystės rezultatas. vertimas pasirodė 1808 m.mėnesiais. Jis išskyrė subjektyvų vertingumą (kaip daiktą įkainoja pats savininkas.) finansų ministras ir mėgino. buvusioje vienu iš neturtingiausių Prancūzijos regionų. savotiškų ekonominių teoremų. Turgot netgi tapo jo trečiojo sūnaus krikštatėviu ir pasiūlė berniukui Eleuthere Irenee vardą. kainos ir vertės problemoms. išdėstė fiziokratinę sistemą. pirkėjui – geriausią prekę žemiausia kaina“. pats išleido antrajį leidimą). (Tiesa. Būtent savo gyvenimo Limože periodu J. galinčią skatinti gamybą. rugių ir grikių auginimu. Turgot veikalo pirmąjį publikavimą 1770 m. Pats darbas. išdėstytų 3-juose skyriuose. Dupont’o de Nemours’o (J. pardavėjui – kainą. angliškas Apmąstymų. kad piniginio kapitalo teikiamos pajamos leidžia turtėti nenaudojant žemės ir darbo. labai lakoniškas (primenantis geriausius W. aiškiai parodžiusiuose. kuris tapo pirmuoju veikalu. Turgot 1776 m. praktiškai įgyvendinti mokesčių reformas bei baigti rašyti darbą Vertės ir pinigai (1769 m. Laišką abatui Terray dėl mokesčio geležiai (1773 m. Turgot čia teigė. kad grynasis produktas yra ne paprasčiausia gamtos dovana. kuriame beveik visi 500 tūkst. ir trumpas. Darbas buvo išspausdintas savaitraštyje Ephemerides 1769– 1770 m. Turgot buvo Liudviko XVI (1754–1793 m. Turgot. Akivaizdu. Turgot parašė pagrindinį savo ekonomikos veikalą Apmąstymai apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą (Reflexions sur la Formation et la Distribution des Richesses) (1766 m. Po savo draugo Vincent’o de Gournay mirties J. taip pat rinkos ekonomikos santykių. tarp jų ir mokesčių rinkimo sistema. Petty veikalų puslapius). Turgot ne perdaug žavėjosi abstrakčiais principais. kuriame analizuotas pajamų paskirstymas kaip atskira problema. kita vertus. sumanumas ir draugiškumas.. kuriame smarkiai kritikavo apsauginių mokesčių tarifus. Quesnay klasių schemą ir pateikdamas jų ryšių gamyboje ir paskirstyme analizę. iki 1774 m. atsirandantį rinkoje . atsižvelgdamas į gyvojo ir sudaiktinto (ankstesnio) darbo sąnaudas) ir objektyvų vertingumą (kainą). Cantillon’o – F. kad visi šie darbai buvo grindžiami fiziokratinėmis pažiūromis. principais. lydėjo tam tikra trintis dėl artimo draugo P. Pirmoje dalyje (1-30 tezės) J. viena vertus. nepaisydamas visų sunkumų. pasisavinamas žemės savininkų. gyventojų buvo valstiečiai. kad Limožo srityje būtų nutiesti nauji ir pagerinti seni keliai. kuriuos jėzuitai misionieriai buvo atvežę į Prancūziją eiti mokslų. savo provincijoje pradėjo daryti tam tikras reformas. Atskiru veikalu jis buvo išleistas prabėgus net 10 metų – 1776 m.). kuris reiškia laisvę ir taiką) mėginimo paredaguoti jo tekstą fiziokratinės ortodoksijos interesais. pabrėždamas. J.. Atstovaudamas centrinei valdžiai tolimoje provincijoje. Antrasis skyrius (31-48 tezės) skirtas barterio. J. Turgot.).). ir kitus. Jis sudarytas iš 100 glaustų tezių. sėkmė buvo didžiulė. taikydamas fiziokratizmo mokymą.

Samdomo darbo atsiradimą jis aiškina darbininkų atskyrimu nuo darbo priemonių (žemę dirba nebe patys žemės savininkai). nes. Turgot darbo užmokestį priskyrė prie elementų. pasiūlą ir daug kitų veiksnių. Turgot išsakytas mintis siekia jau XIX a. Turgot skirstė į „dvi žmonių grupes: verslininkus. Turgot žengė žingsnį į priekį. arba daikto naudingumą. To priežastis – konkurencija tarp darbininkų esant darbo pasiūlos pertekliui. Paskutiniame knygos skyriuje likusiose 52 tezėse nagrinėjama visuomenės klasinė struktūra. Taigi atsisakęs darbinės vertės teorijos. kad visuomenės išsiskaidymas į klases vyko pamažu (dėl vienų taupumo ir stropumo bei kitų išlaidumo ir tingumo). nusistovi „tarp visų žemės gaminių vertės. kad jis yra „ribojamas būtino jo gyvenimui minimumo. J. kaip rašė J. kaip savarankišką pajamų rūšį. to. Quesnay. kiek jiems pavyksta gauti pardavus savo darbą kitiems. J. Pateikdamas kaip pavyzdį duoną ir vyną. Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų. arba kapitalistus. ir uždirbančius tik tiek. Turgot nuomone. Skirtingai nuo F. J. norus ir lėšas. kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkęs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo. J. kad „kiekviename darbe turi įvykti ir įvyksta taip. Būtent J. Nuo čia jau buvo likęs tik vienas žingsnis iki ribinio naudingumo sampratos. neturinčius nieko. tarp jų ir retumą. Turgot prekės vertės pagrindu laikė vartojamąją vertę. Jis išskyrė pelną. Quesnay. teikiančius avansus. veikiami konkurencijos „virsdavo“ rinkos kainomis. išplėtota taupumo kaip pradinio kapitalo kaupimo pagrindo koncepcija. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai. Quesnay vadintus nevaisingąja klase. J. kiekvienos iš mainomų prekių vertingumas neturi kokio nors kito mato. Turgot pastebėjo. jis labiau vykusiai įvardija apmokama (stipendiary) klase) išskyrė samdomus darbuotojus ir verslininkus (kapitalistus). ir samdomus paprastus darbininkus. Fermerių klasę J. kas tikrai būtina gyvybei palaikyti“. Turgot požiūris į darbininkų darbo užmokestį ir jo dydį nesiskyrė nuo W. kiek būtinai reikalinga jo gyvybei išlaikyti“. Ši pusiausvyra. kuris.pagal paklausą. jo žodžiais tariant. t. J. su kuriomis sutikdavo ir pirkėjai. lyginant su paklausa darbui. J. Turgot rašė: „Duonos ir vyno vertingumas (kaina) nėra tik dviejų privačių asmenų derybų objektas. Jį lemia visos duonos pardavėjų visumos poreikių ir lėšų sulyginimas su visos vyno pardavėjų visumos poreikiais bei lėšomis“. Quesnay požiūrių. Šie subjektyvūs vertinimai. subjektyviai įvertinamą pardavėjų ir pirkėjų. Turgot. įvairaus pobūdžio prekių vartojimo. y. kurią gauna įmonininkas – kapitalistas. pateikta kapitalo ir kapitalistinės visuomenės pajamų analizė. Turgot jau pačioje darbo pradžioje paaiškino. J. Turgot neteikė tokios didelės reikšmės priešybei tarp žemės ūkio produktyvumo ir pramonės neproduktyvumo bei pripažino pramoninį ir prekybinį pelną. o taip pat kapitalinė vertė. tyrimų pirmtake. Turgot laikė išskaičiavimu iš . įvairios rūšies gaminių. Turgot taip pat darbo užmokestį laikė darbininkų „savo darbo pardavimo kitiems“ rezultatu ir manė. Tačiau. Petty ir F. F.) J. ir pardavėjai. Lyginant su F. bet fermerių ir pramonininkų klasėse (pastaruosius.. Turgot pasiekimas buvo tai. gaunančius darbo užmokestį“ (išskirta mano. vėliau suvaidinusiai labai svarbų vaidmenį politinėje ekonomikoje. y. kaip tik besitariančiųjų poreikius. kuri tapo didžiosios dalies XIX a. t. Čia aptartos tokios temos. Turgot šimtui metų į priekį padėjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai. – Aut. išskyrus rankas bei sugebėjimą dirbti. analizuodamas gamybinius santykius J. yra vienu iš įvertinimo elementų įsigyjant prekę. nors ir pritarė F. sudarančių jo pasiūlytos bendrosios ekonominės pusiausvyros sampratos pagrindą. pastaba). Didelis J. Turgot ištarė tą baisų nuosprendį. J.. Būtent šias J. kad jis atskleidė samdomo darbo genezę. santaupos ir investicijos. Todėl. kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to. Tačiau pastarąjį pelną J. kaip procentas. (jų gamyboje) užimtų žmonių skaičiaus ir jų darbo užmokesčio kainos“. (Čia jau aiškiai girdisi garsiojo geležinio darbo užmokesčio dėsnio aidas.

išleisti žemės pirkimui. Tai vienas iš šaltinių. kaip darė išvadą J. penktu – kreditinės operacijos. paskolinti pinigai turi duoti didesnį procentą. nes nematė kito pagrindo procentams. trečiu – stambios žemės ūkio gamybos (garantuojančios fermerių pelną) organizavimas. atnešančius grynąjį produktą. jis laikė žemdirbių (cultivateur) darbą. Turgot. Pastebėtina. Pagal J.produktyviosios klasės grynojo produkto. Todėl žemės grynasis produktas laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu. nei pajamos iš žemės. kad už savo pinigus visada galima įsigyti žemės ir tapti rentos gavėju. nes vieninteliu produktyviu darbu. Taip pat J. Pelną J. nepaisant skelbiamos visuotinės prekybos laisvės. kapitalistas gali savo pinigus paversti žemės nuosavybe. jų nuomone. pasisakė prieš laisvą procento nustatymą. turėdamas pinigus. J. kaip ir žemė. santykinį pajamingumą. Todėl jis yra vienintelis viso turto šaltinis“. kad grynasis produktas sukuriamas tik žemės ūkyje fermerio dėka. tai J. Turgot teigė: „Žemdirbys yra pirma varomoji visų darbų jėga. Ši J. kad įvairios pajamų rūšys linkusios vienodėti. J. skatinančių skolintis už procentus. neabejotinai. Taigi skolinto kapitalo pelno būtinumą J. einamąjį procentą laikė „kapitalo pertekliaus arba trūkumo termometru“. Turgot veikale Apmąstymai apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą. būtent jis savo žemėje sukuria uždarbį visiems amatininkams. t. nei sudaro darbo atlyginimas už jį. kurį jis gali gauti. antru – pramoninių įmonių (duodančių pelną) įsigijimas. Turgot nuomone. Quesnay kapitalą nagrinėjo kaip natūralios formos avansus. Kapitalo problema buvo viena centrinių J. tai J. kas lemia kapitalo gebėjimą pačiam save didinti (taip buvo teigiama 62-oje tezėje). Taigi J. Quesnay. nes turėdamas žemės jos savininkas yra apsaugotas nuo įvairių netikėtumų. be to. Jis skyrė palūkanų gavimą. teigiančio. pripažindamas steriliosios klasės pelno egzistavimą. Turgot kildino iš procento (palūkanų). kuri gali būti už juos nupirkta. kad procento dydis tegali būti nustatytas prekiaujant. jis rizikuoja savo kapitalu. Turgot aiškino tuo. Pelnas. suteikiantis galimybę sumokėti procentus“. žemės rentos dalį. kad „skolinimas už procentus yra nusikaltimas“. nei gaunama darbo užmokesčiu. kad žemas piniginis procentas – tai ir kapitalo pertekliaus padarinys. pabrėžė. pagaminančiu daugiau. yra vienas iš didžiausių motyvų. kurias galėjo gauti. Kaip ir fiziokratai. o pramoninkas tik perdirba (keičia) žaliavą. Tai bus naudinga net ir tuomet. duos mažiau pajamų. Jeigu F. Turgot mintis grįsta fiziokratų mokymu apie grynąjį produktą. Turgot bet kokia žemė buvo tolygi tam tikram kapitalui. Turgot nors ir pabrėžė ne vien žemės. ir rodiklis. įsigytos už šiuos pinigus. nenukrypo nuo fundamentalaus fiziokratizmo postulato. kuris. kaip tik tikrąjį gėrybių padidėjimą – grynąjį žemės produktą. y. Jis teigė. Todėl. kad paskolos suteikimo laikotarpiu skolintojas praranda pajamas. Turgot. jei pinigai. nes šis sutinka su jo sąlygomis ir neturi jokių teisių į pasiskolintą sumą. pinigus ir . kuriuo sukuriama daugiau. Jis patikslino. gaunamas tik žemės ūkyje. Turgot iškėlė idėją apie pinigų. Turgot kapitalą traktavo kaip „sukauptą vertę“ ir mėgino išsiaiškinti. skolintojas „nepadaro jokios žalos besiskolinančiajam. nes „dėl skolininko nemokumo kreditorius gali prarasti savo kapitalą“. Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas žemės (užtikrinančios rentos gavimą) pirkimas. skirtos gauti palūkanas (procentus). kiekvienas žemės savininkas skelbtas kapitalistu. o pastarąjį siejo su žemės renta. Žemdirbio darbas – vienintelis darbas. Turgot smerkė moralistų pagal Šventąjį Raštą teigusių. vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų. nuostatas. Turgot. bet ir darbo produktyvumą. tačiau. J. nes J. Jis tvirtino. ir kapitalo nesiejo su pajamų paskirstymo problema. Pinigai turi atnešti tokį pat pelną. išleistų žemės pirkimui. kad jei F. atvirkščiai. ketvirtu – prekyba (žadanti prekybinį pelną). o pasiskolinęs gali pinigus naudingai naudoti ir gauti pelną.

gegužės mėnesį. „nors pinigai yra tiesioginis taupymo objektas ir pagrindinis kapitalo šaltinis juos kuriant. jis retoriškai klausė J. pinigų. Turgot „tautos turtui“ pirmiausiai laiko žemę ir iš jos gaunamas „grynąsias pajamas“. pasiekus tam tikrą lygį. Tačiau jis. pritaręs J. tarp jų tokius straipsnius. nes jie „pagal savo prigimtį tapo visuotine moneta neatsižvelgiant į bet kokius susitarimus ir bet kokius įstatymus” (išskirta mano. Turgot aiškiai suprato pramoninio ir prekybinio pelno bei procento egzistavimo galimybę. jis atkreipė dėmesį į įdomų atvejį.. bet paskui. arba kapitalas. Dar paminėsime J. Dar 1749 m. kaip jis naudojamas šiandien: tobulesnio vystymasis iš ne tokio tobulo) ir Etimologija. Law’o žodžiais: „Bet ar buvo leistina Law nežinoti to.. liepos mėnesį ne be dvaro intrigų paskyrė jį jūrų ministru. pastaba). Turgot aptaria kaip vieną iš prekinio pasaulio prekių. kaip ir visa kita. o po kelių savaičių. menų ir amatų žodyną. kurį vėliau paprastai išleido iš akių klasikai: jeigu į tą patį žemės sklypą nuosekliai investuosime papildomas vienodo dydžio kapitalo dalis. Turgot gavo paskutinį savo tarnybinėje karjeroje paskyrimą. kurie įdomūs tuo. kuris laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu. paskyrė į finansų generalinio kontrolieriaus pareigas. Faktiškai J. J. Turgot išryškino kapitalo susidarymo veiksnius. o taip pat J. Šias pareigas jis . pabrėždamas. kritikuodamas merkantilistus. tinka kaldinti monetas“. Turgot gerai. jokių mokesčių didinimo. likdamas ištikimas fiziokratizmo idėjoms. Laiške. J. „aukso ir sidabro. sudaro beveik nepastebimą bendros kapitalo sumos dalį“. Plėtimasis (čia jis pirmasis pavartojo žodį pažanga ta prasme. jo požiūriu. arba Aiškinamąjį mokslų. kad auksas. Turgot prakalbo apie kiekybinės pinigų teorijos idėjas. J. 1774 m. klasiškai išdėstytas paties A. Turgot indėlį į Enciklopediją. Smith’o beveik po 30 metų. kad „ypač auksas ir sidabras daugiau. t. J. Skolinami tie pinigai.kapitalą bei nurodė. akcentuodamas taupumą ir žemės grynojo produkto kaupimą. tai iš pradžių paskesnių porcijų duodama grąža augs. jeigu jo kiekis didėja?“. būdamas 22 metų amžiaus. Turgot buvo finansų ir prekybos ministras bei viešųjų darbų pravedimo įgaliotinis. nei bet kuri kita medžiaga. į sostą įžengęs devyniolikametis karalius Liudvikas XVI (jo žmona buvo karalienė Marie Antoinette). o „prabanga nepertraukiamai veda į jų sunaikinimą“. Be to. nėra paskolinami. kuriame buvo teigiama: „jokių bankrotų. argumentavo ir teiginį apie popierinių pinigų nepatogumą. suprasdamas problemos esmę. kaina keičiasi ne tik lyginant su visomis kitomis prekėmis. Gyvenimo kelias. švelnaus ir sukalbamo būdo žmogus. Liudvikui XV mirus nuo raupų 1774 m. J. pinga. Brangiųjų metalų (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. kad pinigai. nes. kurios buvo lygiavertes finansų ministro pareigoms – svarbiausiam to meto karalystės vidaus postui. Galiausiai. Apmąstymuose apie materialinių gėrybių sukūrimą ir paskirstymą aptardamas papildomų kapitalo įplaukų mažėjančios grąžos idėją. kaip minėta. Jo įsitikinimu. pradės nepaliaujamai mažėti. kad atskleidžia jo kūrybinio diapazono platumą. jokių paskolų“. y. kurie atidedami atsargai. kaip tokie. bet ir vienas kito atžvilgiu pagal jų gausumą“. pagrindine kapitalo forma laikė žemdirbystės kapitalą. bet pinigai. kaip Egzistavimas. kai jų kiekis neatitinka gaminamų prekių ir paslaugų kiekio. o pagrindine pridedamosios vertės forma – žemės rentą. Turgot memorandumui. J. – Aut. išleidęs Laišką abatui de Cise apie popierinius pinigus (tai buvo pirmoji jo publikacija ekonomikos klausimais). patenkantys į rinką. Berkeley filosofijos kritiką (bei daugelį kitų darbų).

buvo ne aristokratijos atstovas. 1776 m.. Antra. o protestantas. rugsėjo 13 d. Turgot naujovė susidurdavo su nuožmiu parlamento. Necker’is (1732– 1804 m. Turgot ir nepasisekė reikiamu mastu sumažinti valstybinių išlaidų. koją pakišo ir paprasčiausias nesisekimas: nepasitenkinimas dekretu apie laisvą vidaus prekybą grūdais kilo dėl to. pradžioje karaliaus aprobuotų šešių ediktų. laikui bėgant dominuojančiu veiksniu susidariusioje padėtyje tapo kaimo proletariato ir amatininkų gildijų masinis pasipriešinimas. talkinant finansininkui J. Susidūrusio su finansiniais sunkumais Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI. Turgot ir jo bendraminčių laimėjimas. ir visi vylėsi. Todėl 1776 m. kad jis išspręs Prancūzijos . Turgot ėmėsi valdyti finansus ir gerinti apverktinoje būklėje buvusius karalystės finansus. maniusio. nors per tuos mėnesius. Jis karališku dekretu nustatė vidinę laisvę prekybai grūdais (1774 m. kaip priversti gyventojus ir socialines grupes priimti šiuos dekretus. visais atžvilgiais jis buvo svetimas tuometiniams Prancūzijos valdovams. Necker’is. Ir taip ponas J. pasipriešinimu. o užsienietis – ženevietis. kad tereikia visus finansinius klausimus patikėti protingam bankininkui. Net kilo vietiniai maištai. kad jo įvedimas sutapo su nederliumi. kuriuos jis buvo pasitelkęs dirbti valstybės aparate. Pradžioje Liudvikas XVI teikė J. gegužę karališkasis pasiuntinys įteikė jam įsaką perduoti visus reikalus ir atsistatydinti. nebuvo despotas ir linkęs taikyti jėgos.ėjo 20 mėnesių. tapo finansų ministru. J. O tai XVIII a. Gavęs ministro pareigas (žodis „valdžia“ šiuo atveju būtų netinkamas). kurie labiau už visas ankstesnes priemones griovė feodalizmą. atsisakiusiems jiems pritarti. nes dauguma jo narių buvo „raudonosios mantijos“ teisininkai. ir gildijos buvo pelningas jų nesutarimų sprendimo šaltinis). parduoti bei pirkti juos bet kurioje pasirinktoje vietoje visoje karalystėje“) ir 1776 m. Pirmiausia. nuostatų (ypač svarbios buvo dvi: panaikinti valstiečių prievolę taisyti kelius ir likviduoti amatininkų cechus bei gildijas) įgyvendinimas buvo tik trumpalaikis J. Tiesa. pasižymėdamas daugeliu gerų savybių. J. ėmėsi dar vienos priemonės: panaikino jurandes – amatininkų gildijas. Tikras sunkumas buvo tas. Drauge su juo pasitraukė ir jo bendraminčiai bei padėjėjai. Prancūzijoje buvo dar svarbiau. kuriame vyravo dvaro aplinka. dvarininkijos. J.. laisvai prekiauti grūdais ir miltais. ką panorėjus. kol buvo finansų generalinis kontrolierius J. Be to. O jau po trijų mėnesių karalius. bet. siekusių išsaugoti savo monopolistinę padėtį. Kaip pažymi L. ir didesniąją šio laikotarpio dalį jį kamavo podagros priepuoliai. Nors J. Turgot visišką paramą. Turgot išėjo į atsargą ir negrįžo į valstybinę tarnybą iki gyvenimo pabaigos. Turgot slopino tvirta ranka. o paprastas pilietis. Beveik kiekviena reformatoriška J. atvėrusių galimybę visuotiniam šalies ekonomikos visuotiniam liberalizavimui. bet jis sugebėjo įdiegti keletą įsakų ir įstatymų projektų (ediktų). dvasininkijos ir tam tikros dalies verslininkų. įsake buvo parašyta: „Nuo šiol visiems žmonėms bus galima gabenti. Necker’is buvo net ne prancūzas. tuoj pat sukėlusių didelį pasipriešinimą. Dėl stipraus skausmo kojose jis net buvo nešiojamas į karaliaus darbo vietą kėdėje. naujasis gelbėtojas bankininkas J. garsiosios Madam de Stael tėvas. Tačiau šios priemonės neturėjo politinės sėkmės daugiausia dėl taktinių klaidų (parlamentas rėmė gildijas. Ir vienur. – buvo ne katalikas. atšaukė visus ankstesnio ministro – reformatoriaus ediktus ir uždraudė laisvą javų prekybą. Tačiau didžiausia problema buvo ne čia. tiek užsienio prekyboje. ypač įtvirtinant grūdų prekybos laisvę tiek šalies viduje.) irgi buvo pakankamai spalvinga asmenybė. tapusiam finansų ministru. von Mises’as. ir kitur jis susilaukė puikios. Turgot taip pat buvo ir dvaro bei kitų sluoksnių intrigų taikiniu (daugiausia dėl savo išlaidų mažinimo politikos). Necker’iui. beveik neįtikėtinos sėkmės. ir visos problemos bus išspęstos. kuriuos J. Ministrui gal ir lengva kurti puikius dekretus turint monarcho paramą ir primesti juos jėga parlamentarams.

parašytas neegzistuojančio traktato pagrindiniam tekstui. Turgot kaip mokslininką palyginti su A... Šiuose veikaluose jis aptarė darbo bei nuosavybės. nei daugiau. Smith’o Tautų turtas. ne visos. kad norint užbaigti šį darbą. tarsi prieš šimtą metų nebūtų pasirodęs A. kuriuos praleido ministerijoje“. kaip atrodytų A. pagrįstas savu žinių lygiu. nieko nepridėdamas.. Vis dėlto apibendrinant galima teigti. niekas nesižavi A. J. Ekonomikos teorija.. tai pirmiausia nustebina didelis jų panašumas: abu buvo eruditai savo išsilavinimu ir pasaulėžiūros platumu. Turgot nieko. Smith’u. ir pats J. laisvas grūdų įvežimas ir neapmuitinamas išvežimas iš karalystės. karaliaus iždas liko tuščias.. Greičiausiai. A. praleistų Limože. neišsprendė Prancūzijos finansinių problemų. Marshall’o knyga Principai. Būtent tuo galima paaiškinti ne tik nevienodą pagrindinių trijų jo darbų lygį. abu buvo visa siela atsidavę savo reikalui. kurios jis pats neturėjo omenyje. Tačiau nors ponas J. be abejo. Beje. Necker’is išleido du garsius kūrinius Apie įstatymų leidimą ir prekybą grūdais (1775 m. net atmetant prioriteto klausimą. kad J. Turgot turėjo mažai laisvalaikio. abu laikėsi nuošalyje nuo verslo ir politinės arenos. puikių . Nedidelis savo apimtimi darbas Apmąstymai. bet ir skirtingą jų išbaigtumą. Ši knyga išsikovojo pripažinimą dėl joje išdėstytos brandžios išminties. Beveik dvejus metus būdamas ministru jis praktiškai iš viso neturėjo laisvo laiko ir laiške savo sekretoriui bei draugui Kaijarui „laisvalaikį ir visišką laisvę įvardijo kaip svarbiausią grynąjį produktą tų dviejų metų.). kūrybine veikla jis užsiėmė savo 18 – 34 metų tarpsnyje. ar jo pasakytam suteikti naują prasmę. ko trūksta šiame darbe. ką pasakė. Kaip pastebėjo J. Marx’as į darbininkų skurdo priežastis ir techninės pažangos vaidmenį žvelgs visiškai taip pat. Tačiau ir tokiame stovyje jo teorinė schema. kad A. A. Turgot buvo pernelyg talentingas.. Iš tikrųjų. Smith’o Tautų turtu tik dėl jo teorinės schemos. kurio indėlį į ekonomikos teoriją aptarsime kitame skyriuje. amatininkų cechų ir gildijų. o J. J. buvo parašytas labai skubant ir niekada atidžiai neperžiūrėtas. Tačiau pavadindamas Apmąstymus. Schumpeter’is. kad vargšai nieko nelaimi iš techninės pažangos. Turgot – kaip ministro pagrindiniai laimėjimai reformų periodu buvo: laisvos prekybos grūdais ir miltais šalies viduje įvedimas. didžiausia jo klaida buvo tai. Aišku. Jis iš tiesų yra vientisa ekonomikos teorijos sistema. akivaizdu. jei mėgintume J.) ir Apie Prancūzijos finansų valdymą (1784 m. tai ne daugiau nei išsamus analitinis apibendrinimas. nei mažiau. Turgot pradedant 1761 m. stabdžiusių verslininkystės augimą pramonės sferoje. kovojusius su Anglija už nepriklausomybę. nebaigtu ar schematišku darbu. Schumpeter’io nuomone. Jis pasakė tai. Tai. J. ir vėliau beveik visą savo energiją skyrė reikalams. Jis atrodo taip. o taip pat darbo žmonių skurdo klausimus. Pagrindinis jų skirtumas mokslinių pasiekimų požiūriu buvo tas. be to. taip pat teigė. kad parašytų kažką nereikšminga. Per 13 metų. jei sunaikintume jos tekstą. natūralios kelių prievolės pakeitimas pinigine duokle nuo žemės. Bet kuris kompetentingas ekonomistas galėtų papildyti viskuo. išskyrus kritines pastabas. Schumpeter’is neturėjo omenyje. nėra jokio reikalo priskirti J. Necker’is aiškino ir objektyviais dėsniais (konkurencija dėl darbo vietų) ir kartu subjektyviais veiksniais (savininkų savanaudiškumu). pastabas bei priedus ir išliktų tik trumpos išvados. aiškiai pralenkia A.. nekeldamas mokesčių. nesusijusiems su mokslu. panaikinimas. kad finansiškai rėmė Amerikos kolonistus.finansines problemas. Gali atrodyti keista. Smith’o Tautų turto teorinę schemą. Necker’is įgijo ir labai didelį pasitikėjimą. Kad padarytume tokią išvadą. A. reikia iškelti tam tikras prielaidas ar plačiai interpretuoti. ko jis iš tikrųjų ne būtų pasakęs. bet K. J. Smith’as skyrė labai mažai energijos ne mokslinei veiklai. Pastarąjį klausimą J.

Iš to galima daryti vieną svarbią išvadą: ekonomikos moksle vien tik intelektualaus pasiekimo neužtenka. Tačiau ir tada jis neatnešė tokių vaisių. Pakomentuokite J. 7. Iš tikrųjų net J. Apibūdinkite. kaip pažymėjo J. LITERATŪRA Тюрго А. kaip pažymėjo J. visų pagrindinių faktų ir jų sąryšio visapusiškas matymas kartu ir puiki formuluotė tiek akivaizdūs. beveik negalima rasti nė vienos klaidos. paveikti mokslinės minties eigą visame pasaulyje. Turgot biografijoje. – Москва: Соцэкгиз. kruopštumo. Walras’o – nesugebėjo jam rasti tinkamo pritaikymo. abu darbai turėjo toli gražu ne vienodą pasisekimą. Quesnay požiūris į pelną? 6. kad J. Quesnay požiūris į kapitalą? 8. Turgot darbas įgavo tokį pripažinimą tik dėl jo garsumo kitose veiklos srityse. ką naujo J. kokius galėjo duoti. Turgot būtų sukūręs kažką panašaus į ją. Kiek. kad pakiltų iki to lygio. su kuriuo buvo kuriamas šis mokslininko kūrinys: ši knyga buvo kantrumo. Turgot turto. Say’us – svarbiausia grandis tarp J. išleidus straipsnį. kaip fizikoje. Turgot suteikė F. kurį jis galėjo pasiekti per dvidešimt metų po J. ne ilgesnį nei vienas puslapis. Turgot ir F. Ir vien to jau pakanka. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai? 4. Kokios J. net ir mūsų laikais ekonomikos moksle kol kas negalima. 3. kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkęs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo. Nebus per daug pasakyti. 1961. Schumpeter’is. Turgot visą darbą kaip svarbų indėlį į mokslą. Turgot idėją apie pinigų. Tačiau vis dėlto. Toli gražu negalime būti tikri. net jei nė vienas iš išsakytų teiginių nepriklausė vien tik jam. Turgot reformatoriškas idėjas.. A. Turgot traktato išleidimo. skolinimo procento. A. Šiame traktate. tapusiems tokiais populiariais paskutiniais XIX a. tai iš esmės padarė poveikį kitam amžiui“. Turgot ir F. Taip pat pažymėtinas atsargumas. Ką naujo J. kad vien dėl to galima būtų nagrinėti J. kad jis buvo fiziokratų mokymo šalininkas? 2. atšlifavimas. . „Jei jis patyrė nesėkmę XVIII a. Turgot galime sieti su kiekybine pinigų teorija? 9. atitinkamos ekonominės politikos veiksmingos gynybos. Kaip vaizdžiai pastebėjo J. šiuolaikinės ekonomikos teorijos apibrėžimams atitinka J. dešimtmečiais. Kuo skyrėsi J. kainos kategorijų traktuotės? 10. savidisciplinos vaisius. santykinį pajamingumą. Vis dėlto. vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų. Kuo skyrėsi J. Kaip matysime toliau. taip pat iliustruojamoji medžiaga. B. pritaikymo galimybė. Daug reikšmės turi užbaigtumas. Jūsų nuomone. Schumpeter’is. kad analitinis ekonomikos mokslas sugaišo visą šimtmetį. Turgot ekonominės idėjos rodo. pirmiausia skirtame vertingumo ir paskirstymo klausimams. išleistų žemės pirkimui. Kodėl J. Turgot pasakė apie prekės vertę. Turgot paaiškino. J. jei atidūs profesionalai jo turinį būtų tinkamai suprastę ir įsisąmoninę. B. Р. 5. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. net jei būtų disponavęs visu pasaulio laisvalaikiu. darbo užmokesčio. Kaip J. Избранные экономические произведения. Say’aus vaikaitis Leon’as Say’us savo parašytoje J. bendrosios ekonominės pusiausvyros.pavyzdžių. Aptarkite J. pinigų. Turgot ir L.

ред. Г. – P. М. – P. Spiegel H. F.. 4. / In: Lowry S. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. 1996. Е. – Москва: ИНФРА-М. Schumpeter J. школа. – C. pед. 1996. – Kaunas: VDU. 1986. E. – Москва: Финансы и статистика. испр. 1 / Гл. 99-103. – Vilnius: Mintis. А. Пособие. Н. Inc. Е. 57-61. Майбурд Е. Г. I / Под ред. – Москва: Мысль. – Москва: Изд-во МГУ. – P.: Prentice Hall. A.) и др. В. Т. 75-78. – Москва: Дело. – P. / М.). Inc. Е. Staley C. Anikinas A. 243-249. Жамина. Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. 57-59. 1992. W. В. – С. 1988. редкол. В. Вита-Пресс. 1954. 1989. Mintys šiandienai ir rytdienai. E. Hebert R. Голосов и др. Шмарловская. 1989. История экономических учений. – P. – С. 2 изд. The Growth of Economic Thought. – P. – C. – С. Roll E. 40-41. 21-26. B.е. 1991. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. 155-167.) ir kt. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga. – P. Ядгаров Я. В. oбщ. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. пособие.: V. Ч. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. – С. и доп. Шмарловской.: Mintis. – Englewood Cliffs. Спец. Г. Е. Рындина.Lydeka Z.). – V. 37-38. История экономических учений: Учеб. – Englewood Cliffs. A History of Economic Thought. Сурин А. А. 2001. 194-196. 203-207. И. 2001. 136-137. – С. 1987. История экономических учений: Учебник для экон. А. Василевский. Введение в историю экономической мысли. С. 2002. . Н. – С. Тур. вузов. N. История экономических учений. Schumpeter (ed. А. – Москва: Экономика. N. Изд. От пророков до профессоров. 44-57. Šalčius P.. История экономических учений: Учебник для вузов. (ed. 460-466. – P. – Boston: Kluwer Academic Publishes. 2002. Василевского. Черковец (гл. Mises von L. Лебедко и др. / Г. J. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow.. 40-41. С. – P. 1983. Под. 255-256. Ekonominė politika.: Prentice-Hall. History of Economic Analysis. – Минск: Новое знание. J. 149-153. Всемирная история экономической мысли. перераб. 1971. 184-185. Ядгаров Я. 287-288. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Н. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. 1953. – Москва: Высш. T. Lukoševičius (sudaryt.

4 dalis KLASIKINĖ POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLA .

Smith’o Tautų turte visiškai nepastebima. Darbo našumas. Polinkis dalyvauti mainuose. Blaug’as Pagrindinės sampratos: Kapitalizmas. Mainų priemonė. Valstybinis ekonomikos reguliavimas. tapo vienu iš svarbiausių klasikinės ekonomikos mokyklos atstovų. Duoną mes galime nusipirkti ne iš kepėjo malonės. kultūrinių ir net etinių santykių pagrindui. 4. Produktyvus ir neproduktyvus darbas. Darbo užmokesčio teorijos. Loginės abstrakcijos metodas. Istorinis metodas. Manufaktūros. Bendrosios ir grynosios pajamos. politinių. Prekių mainai. „Ekonominis žmogus“. Kapitalo kaupimas. Vartojamoji vertė. Ekonominiai dėsniai. Natūrali ir rinkos kaina. Progresuojanti. Visuomeninis ir manufaktūrinis darbo pasidalijimas. Darbo sąnaudos. A.4. SMITH’O EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinis motyvas. Kapitalistinės fermos. Žemvaldžiai. Rinkos dydis. „Laissez faire“ politika. Naujai sukurta vertė. Efektyvios konkurencijos sąlygos. Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjas A. Pelnas. Taupumas. – subrandino svarbiausias socialines. Fabrikas. Kapitalo reprodukcija. „Nematoma ranka“. Kintamas kapitalas. Darbinė vertės teorija. Ekonominio mokslo sistema. Kreditiniai pinigai. Vertės dėsnis. Pagalbinės sampratos: Kapitalistai. Tiesa. apibendrinusių manufaktūrinį periodą. Aprašomasis metodas. Piniginis darbo užmokestis. Žemės renta. 1723–1790 m. Smith’as Adamas Smith’as (Adam Smith. dvasines ir technologines prielaidas susiformuoti rinkos sistemai kaip visuotinai priimtinam ir įsigalinčiam ūkinio gyvenimo būdui. Natūrali tvarka. Žmonių egoizmas. Gamybos specializacija. Darbininkai.) – garsusis škotų ekonomistas.1. „Tautų turto“ siela – tai „nematomos rankos“ veikimas. M. Smith’o gyvenamasis metas – XVIII a. kad jis gyveno Anglijos perėjimo į naują pramoninę epochą ir neįtikėtinų pokyčių ekonomikoje laikotarpiu) bei vyravo manufaktūrinė gamybos forma su labai ribotai naudojant mašinas. Valstybės ekonominė politika. Mokesčiai. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Grūdais išreikštas darbo užmokestis. Dalinės pusiausvyros padėties analizė. Mainomoji vertė.1. Pastovus kapitalas. Valstybiniai finansai. Metaliniai ir popieriniai pinigai.1. bet su išplėtotu darbo pasidalijimu tarp . stacionari ir regresuojanti visuomenės būklė. A. jo gyvenamuoju laikotarpiu Anglijoje dar tik prasidėjo pramonės perversmas (todėl A. o dėl jo egoistinio intereso. Ekonominis liberalizmas.

Tačiau vyresnysis Smith’as mirė 1723 m. kad „[. Smith’o biografijoje maža išorinių įvykių. didelį žingsnį į priekį kapitalizmas žengė ir žemės ūkyje (sparti žemdirbystės plėtra pasireiškė geresne sėjomaina. o antrasis akcentas leidžia geriau suprasti jo pažiūras į viešąjį gyvenimą ir ekonominę veiklą. politinė ekonomija Anglijoje buvo pasiekusi tokią stadiją. Smith’o tėvui muitinės vadovo titulą. Smith’as buvo škotas ir jo artimiausi giminės buvo valstybės tarnautojai. kai prireikė sukurti sistemą. stambaus žemvaldžio dukters Margaret Douglas šeimoje nedideliame. Smith’as žmonių visuomenę nagrinėjo pirmiausia kaip mainų sąjungą. Smith’as parašė du veikalus – Moralinių jausmų teoriją (1759 m. tautų dvasinį būvį ir užtikrinančius materialinę gerovę. Epochos poreikiai visada pagimdo reikalingą žmogų. apibendrinti ekonomikos žinias. likus keletui mėnesių iki sūnaus gimimo. gausesniu derliumi. aktyviai plėtojosi laisva vidaus ir užsienio prekyba. XVIII a. kad A. kurioje žmonės vis plačiau tarpusavyje keičiasi įvairių darbo rūšių produkcija. . pasenusių ūkinį gyvenimą reguliuojančių įstatymų) likvidavimo. Kita vertus. įžvalgiai išanalizavęs dvi svarbiausias visuomenės ir individo gyvenimo sritis – dvasinę ir materialinę – siekė filosofiškai pagrįsti naujus epochos pokyčius kaip geriausiai atitinkančius žmogaus prigimtį. kuris galėjo imtis spręsti tokį uždavinį. A. Tiesa. kadangi pramoninkai vis garsiau reikalavo verslininkystės laisvės. Atspindėdamas šį faktą. birželio 5 d. gamybos valdymas.).] vargu ar galima suprasti jo knygas. A. Gyvenimo kelias. kad tą pačią dieną gimė ir kitas didis ekonomistas – John’as Maynard’as Keynes’as) muitinės valdininko Adam’o Smith’o ir jo antrosios žmonos. kuri tapo industrine – agrarine šalimi. Smith’as buvo tas žmogus ir mokslininkas. A. tačiau realiai jis buvo didesnis dėl įvairių mokesčių. Aktualiomis tapo tokios ekonominės problemos kaip kapitalas. 1713 m. gana svarbūs – jis buvo tikras škotas iki kaulų smegenų. 40 svarų per metus. A. Sąlygojama pačio kapitalistinio ūkio raidos. žemės ūkio mašinų atsiradimu ir galvijų veislių bei agrotechnikos pagerinimu). jo atlyginimas buvo nedidelis. Aberdeen gyvenvietės vietinis gyventojas. antroje pusėje Anglijoje. buvo trečiojo Loudoun grafo Hugo Campbell’o asmeninis sekretorius. Todėl XVIII a. inteligentiškumą. susidarė palankios sąlygos ekonominei minčiai suklestėti. kurias jam mėginama priskirti – svarbu niekada neužmiršti apie kilmę. kritišką požiūrį į verslą ir gana nedidelį turtą. Smith’ą dar 1876 m. Viktorijos laikų anglų ekonomistas ir publicistas Walter’is Bagehot’as (1826–1877 m. turėjusiame 1500 gyventojų. todėl ryšys tarp jų visą gyvenimą buvo labai stiprus. balandį. enciklopedines žinias su nepaprastu sąžiningumu ir moksliniu dorumu. nieko nežinant apie jį kaip žmogų“. kuo greitesnio feodalizmo atgyvenų (protekcionizmo sistemos. Šis škotas sugebėjo vykusiai suderinti abstraktų mąstymą su mokėjimu gyvai pasakoti apie konkrečius dalykus. Jaunesnįjį Adam’ą Smith’ą išaugino mama.) ir Tautų turtą (1976 m. Smith’o laikais Anglija. A. Škotijos miestelyje Kirkcaldy. o vidinis intelektualus gyvenimas nepaprastai intensyvus. ten sparčiai augo pramonė. mokslinę ir pilietinę drąsą su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu. Jo tėvas. Faktai. cechinės reglamentacijos. pelnas. (įdomu. būdama sala sugebėjusi geriau nei bet kuri kita Europos valstybė apsaugoti savo nacionalinę rinką ir gimstančią pramonę. gerokai besiskiriančias nuo tų.darbininkų. kuriuose. tapo labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi pasaulio valstybė.. esančiame netoli nuo jos sostinės Edinburgo. susisteminti. susitaikiusi su našlės dalia ir visą gyvenimą paskyrusi sūnui. mokėjimą panaudoti kitų mokslininkų idėjas su dideliu savarankiškumu ir savikritika..) rašydamas apie A. Jis gimė 1723 m. objektyviai analizuoti naująjį kapitalistinį gamybos būdą. Šis suteikė A. yra pažymėjęs.

klasę. esančių universiteto bibliotekoje. Smith’as nepraleido nė vienos savo gyvenimo dienos kalėjime.. Jam visada buvo būdingos geros žinios šiose mokslo srityse. A. kad jo kambaryje buvo rastas universitete draudžiamas skaityti kaip laisvamaniškas ką tik pasirodęs anonimiškai išleistas škotų filosofo D. Hume’o darbas Traktatas apie žmogaus prigimtį (1739 m. nors ir neskurdo. Labai anksti. Bacon’o ir J. Tačiau A. jis perėjo į moralės filosofijos. ką toliau daryti: imtis anksčiau planuotos dvasininko karjeros ar ne.) mokslą. ir per jas studentai skaitė romanus.. pavyzdžiui Edward’as Gibbon’as). Smith’as čia laiko veltui neleido – gausiai skaitė pats. Smith’as gilinosi į olandų juristo Hugono Grocijaus (1583–1645 m. Ketverių metų jis buvo pagrobtas keliaujančių čigonų. A. 1740 m. A. kaip kiti. Locke’o raštus. Studijuodamas šiame universitete. supusios A. Būtina pabrėžti ir tai. tiksliau į savo miestelį Kirkcaldy pas motiną. tarp jų ir ekonomiką. Cantillon’as. Smith’o išsiblaškymas. kuris dėstė moralės bei ekonomikos klausimus. galvojo net užsiverbuoti kareiviu.). ar priverstas palikti savo gimtąją šalį. Nuo vaikystės išryškėjo A. Tačiau lankė ir gamtos filosofijos paskaitas. Jo biografijoje nerasime trikdžių. pašalintas iš akademinių pareigų. kurį baigė per trejus metus ir gavo menų magistro laipsnį. ir polinkis mokslui. Iš mažens Adamas buvo silpnos sveikatos. mokamą iš vieno labdaringo turtuolio Snell’o palikimo. Studentai iš Škotijos apskritai Oxforde buvo nemėgiami. rugpjūtį A. buvo labai tvarkingos ir darnios. (Apie tai yra kalbėję ir kiti to meto intelektualai. į Oxfordą jis išvyko raitas ant arklio (tuo metu tai buvo įprasta susisiekimo priemonė). Smith’o gyvenimą. kad pačios aplinkybės.). Vadovaujamas F. Smith’as įstojo į Glasgow’o universitetą – vieną geriausių to meto Britanijoje. kurį A. A. beveik niekur neišvykdamas. Smith’ui labai pasisekė. jos mokėsi labai uoliai. dauguma profesorių ten net neskaitydavo savo paskaitų. turėdamas priėjimą prie knygų. skaityti knygas buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Smith’o dėstytojų buvo filosofas. Smith’ui paliko slogius prisiminimus: dėstymo lygis jo nepatenkino. Priešingai nei W.. taip pasirinkdamas humanitarinę kryptį. baigti išsimokslinimą Oxfordo universiteto Balliol koledže. studijvo filosofų F. Smith’as paminėjo. šalinosi triukšmingų bendraamžių žaidimų. ir užsiėmė savišvieta. Tačiau Oxfordas A. Smith’o vaikystėje šeima gyveno neturtingai. Iš Oxfordo 1746 m. Pirmuosius mokslus būdamas aštuonerių metų jis pradėjo Kirkcaldy mokykloje. taip varginusių kitas didžias ekonomikos teorijos istorijos figūras. kad mokykloje buvo sumanus mokytojas. kad kartą jo vos nepašalino iš universiteto už tai. Locke’as jis nebuvo sekamas. A. augo trapus ir liguistas. taip pat škotas. Ten studijavo lotynų kalbą. Priešingai nei J. Priešingai nei jo didysis draugas D. Hutcheson’o A. . Tačiau vienu iš mėgstamiausių A.. sukaupė daug tikslių žinių apie graikų ir anglų literatūrą. vaikams į galvas vien citatas iš Biblijos ir lotynų kalbos asmenuotes. jis nebuvo atmestas renkant universiteto katedros vedėją. Universitete iš savo mokytojo Alexander’io Dunlop’o jis pramoko graikų kalbos. Petty ir R. Pastebėtina. Smith’as grįžo į Edinburgą. taip pat domėjosi astronomija. todėl vienintelis draugas. negrūdantis. kuri tais laikais apėmė pagrindinius visuomenės mokslus.būdingą tai aplinkai. Okxforde jis be pertraukos studijavo iki 1746 m. neapsispręsdamas. be to. bei turėjo nemažą įtaką vėliau studentų pasirenkamoms doktrinoms. vienas autoritetingiausių škotų švietėjų Francis Hutcheson’as (1694–1746 m. Smith’as gavo 40 svarų sterlingų metinę stipendiją. būdamas 14 metų (tais laikais tai buvo įprasta). Kaip vienas geriausių studentų. bet netrukus surastas. beje. kuris persekiojo jį visą gyvenimą. Hume’as. 1737 m. buvo John’as Douglas’as. Praleidęs vasaros atostogas gimtajame Kirkcaldy. po visiems studentams privalomos logikos klasės. iš kurios jis buvo kilęs. o Robert’o Simson’o dėka pamėgo matematiką.

A. Smith’as skaitė remdamasis F. be jokių oratorinių puošmenų. rašytojo. Smith’as ne vaikštinėdavo po klasę. bet vėliau vis labiau tolo nuo savo mokytojo. spalį. Smith’o veikalas Moralinių jausmų . Iš pradžių moralės filosofijos kursą A. kuris tais laikais. Smith’as išgarsėjo kaip knyginis žmogus. Tuo metu moralės filosofijos disciplina buvo suprantama daug plačiau nei mūsų laikais. Smith’as. Craigie mirties A. Po T.). šešis metus buvo iždininku. jį palaikė kitas Glasgow universiteto profesorius William’as Cullen’as. dingęs. Skaitydamas paskaitas A. Tai galiausiai leido jam ne tik užsidirbti apie 100 svarų. nepaisant jo laisvamaniškumo. menų globėjo bei mecenato Henry’io Home’o (lordo Kames’o. Škotijos švietimo amžiuje. Smith’as stipriai nepritarė vyriausybės kišimuisi į „natūralią tvarką“. Be to. išsiblaškymą sklido legendos). išleistas stambus mokslinis A. kuris Edinburge vadovavo literatų būreliui. kuriame tuo metu studijavo apie trys šimtai studentų. (Universiteto taryba balsavo vienbalsiai. pradėtų skaityti viešų politinės ekonomijos paskaitų. Smith’as protegavo D. kad nesilaikydavo pedantiškų universiteto taisyklių. laikydamasis ekonominio liberalizmo principų. ginčų tarp profesorių skaičius. bet ir iš kitų Europos kraštų. kritiko. kaip buvęs jo mokytojas F. buvo rimtas mokslo centras. A. ir to. Jo paskaitos sutraukdavo daug klausytojų ne tik iš Anglijos. labai santūraus. 1751 m. Taigi moralės disciplina aprėpė viską nuo tauriausių žmogaus polinkių į tvarką ir harmoniją ligi kur kas mažesne tvarka ir harmonija pasižyminčios veiklos ganėtinai nuožmioje kovoje dėl vietos gyvenime. Hutcheson’u. deja. papildė savo paskaitas sociologijos ir ekonomikos klausimais. kurios rankraštis. logikos katedros profesoriumi ir vedėju. o 1762 m. Pažymėtina. 1759 m. buvo išrinktas dekanu. perskaitęs. sąžiningo ir garbingo profesoriaus. rodo. kad į atsilaisvinusią logikos katedros vedėjo vietą A. įsigijo nemaža naujų bičiulių. Smith’o mokytojo F. Smith’as 1752 m. Beje. ekscentriško elgesio (apie nepasižymėjusio stipria sveikata ir dažnai sirguliavusio. Reid’ą. Svarbiausia jam buvo ne gražbyliauti. tvarkydamas įvairius oficialius jo reikalus bei vidaus ginčus. Ji apėmė gamtos teologiją. Jau tada. iš kurių apie aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt mokėsi filosofijos. metodiško. linkusio daugiau klausytis negu diskutuoti.) Perskaitęs inauguracinę paskaitą Apie idėjų kilmę. ypač prekybos laisvės principo. sirgo ir žiemai buvo išsiųstas gydytis į Lisaboną. Smith’ą. Smith’as aktyviai dalyvavo universiteto reikaluose. teisę ir politinę ekonomiją. Smith’as ėmė Edinburge skaityti viešas paskaitas anglų literatūros bei prigimtinės teisės (ši sąvoka XVIII a. kuris užplūdo J. A. kone matematiškai. žinomų tik iš Dugald’o Stewart’o citatų. lyginant su ankstesnėmis logikos katedros vedėjo pareigomis) ir joje dėstė iki 1764 m. visus svarbiausius to meto mokslo ir literatūros veikalus (amžininkai jį laikė labiausiai apsiskaičiusiu ir informuotu įvairiais klausimais žmogumi po Aristotelio). kad A. 1758 m. Smith’ui teko ir jį pavaduoti. bet universiteto vadovybės nuomonė buvo priešinga. Hutcheson’o. Paskaitose jis kalbėdavo lakoniškai. moralės filosofijos katedros vedėju (tai buvo geriau apmokama vieta. be galo kruopštaus. jog tai nebuvo lengvos pareigos. bet ramiai stovėdavo katedroje. kadangi moralės filosofijos katedros vedėjas Thomas Craigie. balandį tapo šio universiteto. perėmęs katedrą iš buvusio A.Paskatintas turtingo dvarininko. buvo gerbiamas profesorių. net paskirtas prorektoriumi. skirtingai nuo Oxfordo. Hume’ą. kai šis 1764 m. – tada A. 1696–1782 m. logikos paskaitas jis pradėjo skaityti 1751 m. bet ir smarkiai išgarsėti. Profesoriausdamas Glasgow’e A. padėjęs ant jos abi rankas. sprendžiant iš jo 1748 m. Smith’as dar nebuvo net 28 metų amžiaus – jis buvo išrinktas Glazgow universiteto. o įrodinėti – tiksliai. etiką. ko gero. apimdavo ne tik jurisprudenciją bet ir politinę ekonomiją) temomis. pakeitė A. A. Hutcheson’as. studentų ir žymių miestiečių. Įdomu.

– nepalenkiamo charakterio). . Smith’o mokslinis interesas vis labiau krypo link ekonomikos mokslo.). Morellet’u (vėliau jis išvertė Tautų turtą į prancūzų kalbą). o tai buvo daug daugiau už profesoriaus atlyginimą. vasarą ir pateikė savo siūlymą. Smith’ą. trečiąjį Buccleuch hercogą Henry Scott’ą. Smith’ui buvo ne paskutinėje vietoje: kelionė. Kelionė su grafu H. Hume’as. Holbach’u (1721 – 1789 m. Smith’o gyvenime įvyko lūžis: materialinio intereso skatinimas jis paliko katedrą (kaip parodė vėlesni įvykiai – visam laikui) ir sutiko užsienio kelionėje po Europą lydėti jauną lordą. tarp jų P. Ch. Townshend’as aplankė A. pažymėtina. F. lydėdamas lordą Shelburne. grąžindamas savo tų metų uždarbį bei jo mokinių mokestį už mokslą. Hume’u ir beveik iš karto išvyko į Tulūzą. kad „profesoriavimas“ įsigėrė jam į kraują ir jis liko dėstytoju ne tik tada. Katedros vedėjo – moralės filosofijos profesoriaus pareigas A. vokiečių ir kitas Europos kalbas) bei dar labiau išpopuliarino jo paskaitas. Diderot (1713–1784 m. mokslus. kuriame pats A. jam garantavo 500 svarų metinę algą bei 300 svarų sterlingų kasmetinę rentą (pensiją) iki gyvenimo pabaigos. Užtenka paminėti. Materialiniai sumetimai šioje kelionėje A. Tautų turto autoriaus šlovė apsaugojo ją nuo užmaršties. kad A.). Voltaire’o draugas psichologas iš Ženevos Theodore’as Tronchin’as taip pat atsiuntė savo sūnų 1761 m. d’Alembert’u. Kelionės metu Ženevoje (čia gyventa du mėnesius) ir Paryžiuje (jame apsistota 10 mėnesių) A.. Smith’o politinės ekonomijos pagrindai buvo išdėstyti jau Jurisprudencijos paskaitose. siekusį vos 170 svarų. Tai iš dalies galima sieti su aktyviu jo dalyvavimu savotiškame Glasgow politinės ekonomijos klube. tarp jų Montpellier. kad A. posūnį. labai išplitusį XVIII a. o rudenį profesorius jį priėmė. Smith’as ėjo 13 metų. J. lapkritį. A. Pastariesiems teko atiduoti pinigus jėga. nepergyveno XVIII a. Smith’as pranešė 1764 m. bet. Škotijoje skatinančios menus. Turgot. kur prie jų prisijungė grafo jaunesnysis brolis Hew Campbell Scott’as. E. tai buvo naudingiausias ir laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis. gamybą. C.teorija (kaip ir tais pačiais metais išleistos Jurisprudencijos paskaitos. Smith’as su jaunuoliais pasiliko aštuoniolikai mėnesių. Tačiau Moralinių jausmų teorija. Smith’ą Glasgow universitete 1763 m. Tačiau 1764 m. įtakingo politinio veikėjo Charles’o Townshend’o – A.). T. Smith’ui teko susitikti ir artimai susipažinti su Francois Voltaire’u (1694–1778 m. fiziokratais. S.). kurį aplankė jo dvare Ženevos apylinkėse (pastarasis nemažai įtakojo. Pirmiausia jie Paryžiuje susitiko su D. F. Necker’iu. ne ji įamžino A. Smith’as tikybos srityje palinktų į racionalistinį deizmą. D. Smith’o Moralinių jausmų teorijos gerbėjo. Toliau A. baronu P. kuris ją teigiamai įvertino Londone. de Condillac’u. kad lordas Shelburne išsiuntė savo jaunesnįjį brolį Thomas studijuoti pas A. Hume’u. veikalas buvo išverstas į prancūzų. B. Pastebėtina. lapkritį ir truko dvejus metus. bet ir visą likusį gyvenimą dėl savo character indelebilis (lot. kurios visos jo išlaidos turėjo būti apmokėtos. žemdirbystę veiklą. kai skaitė paskaitas Edinburge ir Glasgow. tais pačiais tikslais. Smith’as pirmą kartą apsilankė 1761 m. Smith’o vardą. Tulūzoje A. H. Kalbant apie A. sudarytos iš konspektų studentams) šioje srityje plačiai jį išgarsino (knygą šiltai sutiko D.. kita vertus – draugyste su filosofu ir ekonomistu D. Dupont’u de Nemours’u. Universitetui apie savo išvykimą A. A. pas kurį dažnai lankydavosi Edinburge ir kartu su kuriuo įsitraukė į dailininko Allan’o Ramsay’aus sukurtos Edinburgo bendruomenės. kurių metu jie aplankė Bordo. Scott’u po Prancūziją ir Šveicariją prasidėjo 1764 m. Smith’o dėstymą universitetuose..). matematiku ir filosfu J. Quesnay ir J. Helvetius (1715–1771 m. išvykdami į keletą ekskursijų. atvirkščiai. Jo paties vertinimu. Prancūzijos pietus. kurios 6 leidimai išėjo dar autoriui esant gyvam.

kuris svarbus ne tiek pačioms jo ekonominėms pažiūroms. jis atsiskyrė nuo žmonių ir pradėjo rašyti (knygos apmatai buvo apmąstyti dar kelionės metu Tulūzoje 1764 m. Smith’o meilę vienai anglų damai. kurią jis net manė vesti. S. atrodo. Smith’o prastos sveikatos. kad šis veikalas „sprendžiant . kurių pusę jis panaudojo vėlesnių leidimų finansavimui). Knyga. nesiryžusių savo gyvenimą susieti dar su kuo nors. Smith’as su savo knygos rankraščiu išvyko į Londoną. jam priklauso sparnuotoji frazė: „Laikas – pinigai“. Smith’as dažnai lankydavosi žymiausių fiziokratų susitikimuose. išreiškusi bendrą laiko ekonomijos versle principą). kai A. spalį A. Hume’as). jei ne bloga jo sveikata. Deja. Hume’as skundėsi A. o paskui (1767 m. kur nuodugniai aptardavo pavienes Tautų turto dalis su įvairiais pašnekovais. kad svarbiausios Tautų turto idėjos yra perimtos iš J. Tai trukdė jam bendrauti su jį dominusiomis to meto Paryžiaus mokslo įžymybėmis. Quesnay apartamentuose Versalio antresolėse. iš dalies dėl A.) (būtent jis suformulavo verslininkystės principą: „Išlaidos niekada neturi viršyti pajamų“. vienintele gyvenimo aistra jam buvo ekonominių veikalų rašymas). iš karto tapo perkama ir pirmas leidimas buvo išpirktas per šešis mėnesius. prie kurių abiejų A. Smith’as patyrė keblumų dėl nepakankamo prancūzų kalbos mokėjimo (šios kalbos jis buvo pramokęs savarankiškai). šią nuomonę galutinai paneigė. gana dažnai lankydamasis Londone. kaip ir visais kitais. tarp jų su tuometiniu JAV ambasadoriumi Paryžiuje Benjamin’u Franklin’u (1706–1790 m. A. ir lapkričio pradžioje pasiekė Dover’į. Hume’o abejonių. pavasarį. kiek padeda suprasti jo žmogišką prigimtį – nė viena moteris. kad 1772 m. Smith’o Glazgow universitete 1762–1764 m. ir net išsakęs nuomonę. kad būdamas Prancūzijoje A. Smith’ui. jog su juo A. Tačiau per kitus ketverius metus jis. Bei toliau kruopščiai redagavo knygą.). P. pirmiausia nuvyko į Londoną. Smith’o atsiskyrimu nuo visos žmonijos… Veikalas jau buvo beveik užbaigtas 1773 m. reikia įvertinti faktą. nepaisant D. Smith’as buvo labai prisirišęs. O T. pateikusiu vertingų faktų apie Amerikos kolonijas. kur peržiūrėjo Moralinių jausmų teorijos trečiąjį leidimą bei padirbėjo Britų muziejuje. kad iš J. D. (Beje. nors jokių laiškų nebuvo rasta. Smith’as yra gavęs vertingų dokumentų.) pagrindinį savo veikalą Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (sutrumpintai Tautų turtas).Žinoma. kovą Londone (tai. Smith’ui. šiuo požiūriu. Iš tiesų. abi meilės buvo vienpusės. tačiau knygos rašymas užsitęsė. Smith’as ne tik aptarė ekonominius klausimus. Smith’o jaunesnysis mokinys Hew Campbell’as Scott’as Paryžiaus gatvėse buvo nužudytas. bei maždaug tuo pat metu prancūzų markizės meilę A. kad ji bus sunkiai suprantama skaitytojams. Tačiau tikrai neabejotina. Newton’as. Buckle net rašė. vykusiuose F. Smith’as visą gyvenimą liko viengungis. Strahan’o (1715–1785 m. be to. užrašyti jo studentų. 1766 m. 1770 m. balandį susirūpinęs D. Pažymėtina ir tai. Smith’ui 500 svarų honoraro iš knygos leidėjo. kaip ir daugelis garsių mokslo žmonių (I. Grįžęs iš kelionės. kad A. atnešė A. jo gyvenime niekada nevaidino didesnio vaidmens. bet ir vėliau susirašinėjo. Dupont’as de Nemours’as yra pažymėjęs. Veikalas galop buvo išleistas tik 1776 m. kurią pablogino „per daug galvojimo apie vieną dalyką bei antraeiliai darbai“. kad ketina atvykti į Londoną stebėti knygos išleidimą. Smith’as tuojau pat su jaunuolio palaikais išsiruošė atgal. ir A. Turgot. kad jo knyga jau būtų parengta spausdinimui. Turgot dėl jo paslaugumo A. Smith’as yra minėjęs. skaitytų paskaitų konspektai. Nieko nuostabaus. 1766 m. Tiesa. gegužę) išvyko į gimtąjį Kirkcaldy. kažkokiai Džinai. bet ir visos epochos apraiška“. liberalaus parlamento nario ir B. kur apsistojo pas savo motiną ir kartu gyvenusį pusbrolį Jean’ą Douglas’ą. H. Tačiau XIX a. pabaigoje rasti A. pasakojama apie A. išskyrus mokslą. Pats A. Hume’as rašė A. Pats Tautų turtas amžininkų buvo apibūdinamas kaip „ne tik galingo proto. išskyrus mamą. vasarį D. Franklin’o bičiulio W.

tenka pripažinti. kad jis niekada su Ch. žvelgiant iš šiandienos pozicijų. Darwin’o Rūšių kilme ar I. Hutcheson’o šia prasme dar reikėtų minėti D. Cantillon’as. labai artimų tiems. Smith’as daugiausia bendrai išdėstė pamatines ekonomines idėjas. pagal įsigilinimą į ekonominio proceso esmę bei ekonominę išmintį. reikia pasakyti. A. Taip jam pavyko pirmą kartą visus ūkio reiškinius sujungti į vieną sistemą. visame veikale aiškiai jaučiama „natūralios laisvės akivaizdžios ir paprastos sistemos“ idėja. Quesnay ir J. kad nepaisant to šis A. išskyrus Bibliją. žengia visas pasaulis“. A. Smith’o Tautų turte. Smith’as polemizavo dar savo Moralinių jausmų teorijoje. po to šių abstrakčių principų veikimo analizė remiantis istorine medžiaga. sujungė ir papildė. Smith’ą vertinant pagal naudotų analitinių priemonių standartą. ką merkantilistai ir fiziokratai laikė atskirais visuomenės ūkio klausimais. Negana to. bet ne pagal teorijos eleganciją. daug jų taikymo ekonominėje politikoje pavyzdžių.).. Tucker’io darbuose. kurį pats A. kad savo knygoje A. daugiau kaip 100 autorių. North’o. Bendrai vertinant A. tiesa. J. ir. generalinė mokslo repeticija. W. Quesnay straipsniai ir J. ekonomistas. F. M. kad ir dauguma jo įvardytų dėsnių nėra originalūs. Smith’o darbus. su kuriuo A. Blaug’o žodžiais tariant. Smith’as pasinaudojo jų visų darbais: jo veikale paminėta daugiau nei šimtas kitų autorių pavardžių. bet dar ne pats mokslas. Turgot. Taip pat savo idėjų jis sėmėsi J. ne visada juos minėdamas. Smith’ui nėra lygių nei XVIII a. yra pati svarbiausia kada nors parašyta knyga“. Šia prasme Tautų turtas be jokių abejonių yra politinės ekonomijos šedevras. Turgot Apmąstymas – daugiausiai tik išsamios brošiūros. Newton’o Principais. Quesnay. nei net ir XIX a. Tačiau. galiausiai. Smith’as vienoje knygos vietoje pavadino „geriausiu mūsų laikų istoriku ir filosofu“. Tačiau nors Tautų turte nebuvo nė vienos iš tikrųjų naujos idėjos. Smith’o veikalas turėjo didelį poveikį kitiems ekonomistams-klasikams ir vėliau neoklasikinei krypčiai. Didžiausias jo nuopelnas tas. o vėliau nugludino jo šokiruojančio paradokso aštrius kampus pakeisdamas „aistrą“ ir „ydą“ tokiais nekaltais terminais kaip „pranašumas“ ar „interesas“. aišku. Cantillon’o Esė. Bet R. jis. Smith’o mokytoją Glasgow universitete F. kaip atrodė A. kurių šiais klausimais randame A. kuriame pateikiamas bendras mokslo pagrindas: gamybos ir paskirstymo teorija. ir veikalas kaip intelektualinis pasiekimas negali lygintis su Ch. ko gero. D. F. nereikėtų A. o ne pateikė sistemingą jų analizę. Tiesa.. Be to. Juk Tautų turte buvo apibendrintos anksčiau žmonijos sukauptos ekonominės žinios (savo veikale A. Darwin’o nuoširdumu neatskleidė savo pirmtakų nuopelnų) ir pagal bendruosius teorinius principus paverstos ekonominio mokslo sistema. Hutcheson’ą. Petty. Smith’o Tautų turtas – tai „pirmasis visavertis ekonomikos mokslo darbas. prie kurios. Smith’as aprėpė viską. Šios garbės daug labiau nusipelnė W. galima būtų teigti. F. Visi kiti aptarė tik kai kurias problemas. bei gydytoją filosofą B. kad jis visa tai. Smith’o laikyti politinės ekonomijos pradininku. Turgot. Tai tenka pasakyti ir apie jo išeitinius filosofinius pagrindus. R. taip pat apie mokslo tiriamąjį objektą. Ekonomikos teorija. javus ir darbą. kuris dar 1755 m. kaip įvardijo Robert’as . Užtenka paminėti A. jis ne pats didžiausias XVIII a. Greta F. galima tvirtinti. Petty. Child’o. jis pateikė samprotavimų. Hume’ą. de Mandeville’į (1670–1733 m. kaip pastoviausius vertės matus. Kalbėdamas apie vertės kitimą ir pinigų kilmę. o A. įvertinant jo pirmtakų ribotumus. išleistoje savo knygoje Moralios filosofijos sistema didžiulę reikšmę jau skyrė darbo pasidalijimui. Smith’as citavo ar naudojo.pagal galutinius rezultatus. A. o Tautų turtas nėra visiškai originali knyga. vis dėlto A. Smith’ui. apie jo individualizmą ir ekonominių reiškinių aiškinimą. Tiesa.

Heilbroner’is. viso veikalo apimties. darbo pasidalijimo svarbą. radikali turto filosofija. kaip tik jis parašė. knyga yra revoliucinė. kurias vartoja visi tos visuomenės žmonės. Be to. Tautų turtas jokiu būdu nėra vadovėlis. Šiose dviejose knygose. knygos pradžioje net pridėjo metodinį planą. Hume’as jau 1776 m. joje pateikia vertės pasiskirstymo visuomenėje teoriją. faktiškai davusi pradžią plėtros ekonomikos teorijai. padarė viską. jis rodo srauto kiekį. Pats A. A. kurias aptarsime remdamiesi J. rentęs tvirtą rūmą. kai autoriai neapkamšydavo savo minčių visokiais „jei“. ir kuri užima 25 proc. buvo ir didis architektas. yra didžiojo žmonijos kelionės epo dalis. bet išmargintas gilių įžvalgų. kas nuo jo priklausė: Tautų turtas yra pasiaukojančio darbo. Turgot. Smith’o terminologijoje visiškai nereiškia turto šiuolaikine tautos atsargų prasme: jis priešingai. kad skaitytojams lengviau būtų susigaudyti. Smith’ui abejonių dėl jo knygos populiarumo. kuri vadinasi Apie darbo gamybinės galios didėjimo priežastis ir apie tvarką. Smith’as kalba apie darbo esmę. trukusio daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Smith’o intelektu faktiškai buvo visiškai įmanoma pasinaudoti visomis iki jo sukauptomis žiniomis. „o“ ir „tačiau“. o Germain’as Garnier’is (1754–1821 m. Pirmojoje knygoje. Turtą A. A. „kadangi jos skaitymas reikalauja labai įtempto dėmesio“. jo kaupimą ir panaudojimą ir užima 14 proc. Smith’o veikalas Tautų turtas susideda iš penkių knygų. kaip pastebėjo J. versdamas A. balandžio 1 d. ir jį griežtai pajungti nedideliam tarpusavyje susijusių principų skaičiui. Smith’as išdėstė savo mokymo pagrindus. o ne abstraktų traktatą akademiniams svarstymams. iš kurių tik vienas buvo ekonomikos teorija). Neatsitiktinai D. šį milžinišką darbą ir tegalėjo atlikti metodiškasis profesorius A. o ne savo mokiniams. Smith’as nekelia sau tikslo palaikyti kurią nors vieną klasę. taip pat užsiėmė daugybe mokslų. viso teksto apimties. Kaip tik A. kuria darbo produktai natūraliai pasiskirsto įvairiems visuomenės sluoksniams. atkreipkite dėmesį į žodį visi – tai demokratinė. A. beveik dešimt metų buvo visiškai skirti knygos rašymui. A. kad „iš esmės filosofas genialumu ir sugebėjimais skiriasi nuo paprasto gatvės nešiko perpus mažiau nei šuo pėdsekys nuo šuns kurto“. vadinasi. Be to. . tiria vertės ir pajamų problemas. Schumpeter’iu. kurios pagyvina šią didžiąją studiją. kad. pateikė pagrindinį savo analitinės schemos turinį. Schumpeter’is. Jis dėsto doktriną. ko gero. Smith’as. vaisius. panašiai kaip J. Smith’as laiko susidedančiu iš prekių. Smith’as. bet joje nerasime enciklopediniam stiliui būdingo tikslumo ir tvarkos. Ir reikia pasakyti. kaip padidinti visos tautos turtą – tai pagrindinė jo nagrinėjama problema. Nors tekstas „sunkiasvoris“. Jas iš tikrųjų galima detaliai išnagrinėti visiškai atskirai nuo likusių Tautų turto dalių. kas jis nutarė įsisavinti milžinišką medžiagos kiekį. Iš tiesų joje dėstoma su enciklopedinės minties apdairumu (tada dar buvo nepraėjęs enciklopedinių žinių laikas: buvo galima dairytis po visus galimus mokslus bei menus ir net dirbti visiškai tolimose viena nuo kitos srityse. A. A. nematant tame nieko blogo. Taip pat reikia pabrėžti. nors ir perkrautose iliustruojančia medžiaga. 1802 m. ir kai žmogui su A. kuri vadinasi Apie kapitalo prigimtį. Jam rūpi. A.). nesiskaitydamas su išlaidomis. Jo proto sąranga buvo tokia. Tačiau pati knyga yra sunkiai skaitoma. pastebėjimų ir taiklių frazių. Smith’o veikalą į prancūzų kalbą. Antrojoje knygoje. užtikrinant produktyvų darbo panaudojimą. Todėl knygoje nieko nevengiama. kad „turtas“ A. be to. Smith’as rašo savo amžininkams. pareiškė A. šis meistras. Jis. kuri gali būti reikšminga valdant imperiją. Tai buvo amžius. išgautą iš daugelio šaltinių. analizuojamas kapitalo kaupimas ir jo prigimtis bei kapitalo naudojimas pirmiausia gėrybių gamybai. nieko nemenkinama ir nieko nebijoma. Smith’as pirmasis pavadino Angliją „krautuvininkų nacija“.

Penktojoje knygoje. Jau pirmi žodžiai. viso veikalo apimties.5 proc. Gyvenimo pabaigoje A. Faktai perpildo knygą ir verčiami vienas ant kito. o todėl. valstybinių pajamų ir valstybės skolos traktuotei iš esmės buvo būdingas istorinis pobūdis. gali būti laikoma savotišku ketvirtosios knygos preliudu. medžiaginiuose ištekliuose. rudenį jis buvo išrinktas savo senojo Glasgow universiteto lordu kancleriu . kad fiziokratija. kurie iki tol gyveno beveik nuolatinėmis karo su savo kaimynais sąlygomis ir vergiškai priklausė nuo savo vyresnybės“. Smith’as. atskleidžia kritišką savo požiūrį į merkantilizmą. Taip A. Smith’as nuo savo veikalo pirmosios frazės smerkė merkantilistinį mąstymą.6 proc.Trečiojoje knygoje. Smith’o politinė sistema (globėjiškai geranorišką fiziokratinės doktrinos. jos per metus suvartojamais“ – leidžia suprasti. įtrauktos į šią knygą: A. kuri vis dėlto sėkmingai panaudojama įsisavinant visą šią detalių mozaiką ir faktų „apdorojimui“. (Todėl nesuprantama. kur joms visai ne vieta. Joje iš „komercinės. Ši knyga.. Smith’o valstybinių išlaidų. nei bet kuri kita iki šiol skelbta politinės ekonomijos teorija“.] komercija ir manufaktūros laipsniškai įvedė tvarką ir gerą valdymą. užėmusi tik 4. Čia skaitytojas randa daug kruopščiai surinktos faktinės medžiagos ir labai mažai labai prastos teorijos (nė per žingsnį nepasistūmėjusios net lyginant su pavieniais jos „pirmtakais“). Smith’ą. Schumpeter’is galėjo trečios knygos „išmintį“ pavadinti „sausa ir neįkvėpiančia“). apie kurią atsiliepė kaip apie teoriją. Žymusis ir teisėtai išgirtas skyrius Apie kolonijas taip pat pasirodo ne vietoje. Ketvirtojoje knygoje. visos veikalo). kad jį reikia įžvelgti tame. miestų ir prekybos) plėtra Europoje feodalizmo ir kapitalizmo formavimosi epochoje. y. užėmusi 28. plėtodamasi didina tautos turtą ne todėl. Šios knygos 4 skyriuje. nors ir būdamas profesoriškai labai santūrus. visai ne naują argumentą. išsamiai apibūdinami valstybiniai finansai. A. kuris pirmiausia ją aprūpina visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis. turbūt labiausiai artima tiesai. bet ir analizės šedevras. nuperkama. kad gerovės kilimas ir valdžios smukimas eina koja kojon: „[. atrodytų. kad šis turtas yra pinigai. pramonės. kad tai beveik savarankiškas traktatas apie valstybės finansus. kuri „nors ir yra netobula. Gyvenimo kelias. Net galima sakyti. kuri vadinasi Apie valdovo arba valstybės pajamas (tai didžiausios apimties knyga. dvi monografijos (apie depozitinius bankus ir grūdų prekybą) kaip nukrypimai patalpintos ten. kuri vadinasi Apie politinės ekonomijos sistemas ir savo apimtimi beveik nenusileidžia didžiausiai penktai knygai. šiaip ar taip. iškeldamas. „niekada nedarė ir tikriausiai niekada nepadarys nė mažiausios žalos nė vienoje Žemės rutulio dalyje“. t. jis nuostabiai kandžiais žodžiais išsakė mintį. priimamos dėl įvairių interesų spaudimo). kad bet kurios šalies ekonomika. kad jie pradėtų blizgėti. kokį poveikį visam tam turi ribojančios ar skatinančios politinės priemonės. kritiką paskutiniame IX skyriuje bei sąmojį. parodoma ekonominė (žemdirbystės. kuriais pradedamas veikalas – „Kiekvienos šalies metinis darbas yra tas aruodas. kaip J. auksą ar sidabrą. kad turto esmė ir prigimtis išimtinai yra darbas. o kartu su jais ir laisvę bei saugumą žmonių. pagal A. A. bet tai neturi jokios reikšmės: prieš mus ne tik propagandos. arba merkantilinės sistemos“ pelenų lyg feniksas iškyla paties A. Smith’as susilaukė garbės ir šlovės: 1787 m. ką už tuos pinigus.. šalies gyventojų. kuri vadinasi Apie nevienodą įvairių tautų gerovės plėtrą. vargu ar reikia plačiau komentuoti). kuriuos suteikia „kiekvienos tautos metinis darbas“. Penktos knygos apimtį savotiškai paaiškina daugybė medžiagos. pavadintame Kaip miestų komercija padėjo patobulinti šalį ir pasakojančiame apie feodalizmo eroziją. pateikiami bendri samprotavimai.

daugelis valstybės veikėjų pasiskelbė A. Po to. Genialusis A. Tuo metu. kad maždaug nuo 1790 m. A. visa D. bet kitose šalyse dauguma ekonomistų visiškai nekreipė dėmesio į D. Pasirodė veikalo vertimų į danų. negu aš pats“. Pasakojama. Ricardo ekonominė sistema gimė kaip A. Kita vertus.).). 1799-1800 m. kai 1783 m. anglų ministras pirmininkas W. Smith’o siūlymą atsisakyti jam mokamos pensijos. jis buvo dar tik studentas ir visada save vadino A. Buccleuch hercogas atmetė A. A. Smith’as išliko pagrindinės idėjų masės šaltiniu. bet 1790 m. Smith’o teorijos tąsa. kuri per dvidešimt ketverius metus po grįžimo iš garsiosios kelionės į Škotiją A. neskaičiuojant išleistų Airijoje ir JAV. Pastebėtina. Pavyzdžiui. Ricardo. Smith’o veikalas turėjo didžiulį poveikį visai tolimesniai ekonominės minties plėtrai iki pat XIX a. Fox’ui (tiesa. Tiesa. o iki XVIII a. A. lapkričio mėnesį knyga pirmą kartą buvo paminėta Anglijos parlamente. tenka pažymėti.. XIX a. Pitt’o 1786 m. kad vienas iš jo mokinių Dugald’as Stewart’as (1753–1828 m. Pitt’as – jaunesnysis. kad knygos nebuvo skaitęs). Tautų turto autoriaus kūrybinio palikimo poveikio rezultatu galima laikyti ir tai.) tapo rimta kliūtimi. pripažįstant jo pasiūlymus apie mokesčius Tautų turte. o vėliau – 70 svarų) – jis dirbo iki pat mirties 1790 m. liepos 17 d.(garbės rektoriumi). Smith’as tapo mokytoju ne tik naujokams ir plačiajai visuomenei. lyginant su pirmuoju yra didesnių pakeitimų ir pataisymų). pabaigos pasirodė dešimt angliškų leidimų. kuri iš esmės pakeitė muitų tarifus. pavasarį jausdamas. iš pradžių gaudavo 50. 1778 m. Smith’ui atnešė apie 40 tūkst. gerai apsirūpinęs materialiai – vien darbo užmokestis buvo 600 svarų sterlingų per metus (tais laikais tai buvo daug: škotų poetas Robert’as Burns’as (1759–1796 m. Mill’io Principų pasirodymo 1848 m. jo knyga savo mintis grįsdami parlamentiniuose debatuose ekonominės politikos klausimais. W. Oxfordas A. bet ir profesionaliems mokslininkams. pradžioje buvo išleistas pirmasis vertimas į rusų kalbą. nuo 1785 m. svarų sterlingų – tikrai geras užmokestis už trejus metus. ispanų kalbas. Smith’u ir aptarė daug finansinių projektų. bet ir užsienyje. Šiose labai aukštose pareigose. vokiečių. Smith’ą ignoravo – taip jam ir nesuteikė garbės daktaro laipsnio. Gaila. Apie ketverius metus iki to jis sunkiai sirgo. Smith’as ir jiems toliau išsaugojo vyraujantį poveikį). Smith’ui esant gyvam Tautų turtas buvo pakartotinai išleistas penkis kartus (tik trečiajame leidime. A. kuris anksčiau buvo moralinės filosofijos kurso disciplinų dalis. Smith’as buvo paskirtas Škotijos muitinių įgaliotiniu ir apsigyveno Edinburge. ypač universitetų dėstytojams. tiksliau. Daugiau nei pusę amžiaus. paskirtus auklėjimui. Smith’as . kad jėgos senka. Ricardo Principai (1817 m. vėliau jis prisipažino. ir sudomino plačiuosius visuomenės sluoksnius ne tik Anglijoje. kad Lordų rūmuose Tautų turtas pirmą kartą paminėtas tik 1793 m. Smith’as mirė sulaukęs šešiasdešimt septynerių metų. žiemos semestre šiame universitete pradėjo skaityti atskirą politinės ekonomijos kursą. o visuotinai pripažintu veikalas tapo tik apie 1800 m. Pitt’as stengėsi įgyvendinti A. ją pacitavus J. (Anglijoje D. kai išėjo Tautų turtas.. prancūzų. Smith’o idėjas. ir A. pasirašyta pirmoji liberali prekybinė sutartis su Prancūzija (Edeno sutartis). Dar A. italų.. nuomojosi butą senamiestyje. plėtotė ir kritika) bei daugelio valstybių ekonominei plėtrai. Smith’o pasekėjais ar mokiniais. išėjusiame 1784 m. tarnavęs toje pačioje žinyboje akcizų reikalams. buvęs Edinburgo universiteto moralės ir moralinės filosofijos profesorius. kad po vieno tokio pokalbio A. Tapęs ministru. vidurio (pavyzdžiui. iki 1810 m. vidutiniam ekonomistui A. olandų. be to. Vienas iš šių ryšių su garsiuoju mokslininku rezultatų buvo W. Dėl paskyrimo galėjo daryti įtaką Buccleuch hercogas arba lordas North’as ir valstybės iždo sekretorius Coope. Smith’o mokiniu. iki pat J. S. Jis ne kartą susitiko su A. Smith’as yra pasakęs: „Koks nepaprastas žmogus tas Pitt’as! Jis geriau supranta mano idėjas.

sudarė natūralios tvarkos. Sunku būtų sugalvoti amžinesnį paminklą. skirtingai. Todėl šias sampratas aptarsime detaliau. Tokia kelionė po Tautų turto milžinišką statinį. aludario ar kepėjo dosnumo. kai privatūs interesai yra svarbesni nei visuomeniniai. Todėl dažniausiai apsiribojama pirmaisiais dešimt A. o visas veikalas. y. Klasikinė politinė ekonomija perėmė Švietimo epochos filosofų pažiūras apie „abstraktų“ žmogų ir pavertė jį savo teorinės sistemos išeities tašku. Quesnay. A. tiek visos kartos ekonomistų mokslinių ieškojimų kryptį. Smith’o metodologinių tyrimų centrinę vietą užima ekonominio liberalizmo koncepcija. Tačiau. y. ir juos veikti skatina vien tik „troškimas pagerinti [savo gyvenimo] sąlygas“. jog šie sudegintų šešiolika tomų jo rankraščių. ko iš jo norime [. kurios pagrindą. Vargu ar tokiais skaitytojais tapsime ir mes. kad rinkos dėsniai gali geriausiai paveikti ekonomiką. 4. Smith’o Tautų turto turinį ir pagrindines ekonomines idėjas.pareikalavo iš savo draugų Hutton’o ir Black’o. o šie taip ir padarė. net nesužinoję. aišku. A. per visą dieną apeisi tik nedidelę jo dalį.. Tautų turto kūrėjas. kad čia guli Adamas Smith’as. Nors A. kurio prašai egoizmą į savo pusę ir parodžius. Smith’o indėlis į ekonomikos teoriją ypač reikšmingas metodologijos srityje. išskyrus elgetą. kad jo paties interesus atitinka tai. Smith’as rašė: „žmogus visados priklauso nuo kito žmogaus pagalbos. O tam valstybei reikia ginti laisvą konkurenciją dėl vietinių verslininkų egoistinių interesų. Kartais net juokaujama. perskaičiusio Tautų turtą.] Pietų tikimės ne dėl mėsininko. Ekonomikos teorija. tarkime nuo F. vadovaujantis žmogaus dorove. kad pastarosios idėją A. Galima greičiau pasiekti tikslą. ekonominiame mokyme jis logiškai vėliau gynė idėją. bet į jų savimeilę ir niekada nekalbame apie savo reikmes. rinkos ekonominių santykių. Niekas. Plėtodamas šią idėją Tautų turto autorius suformulavo vėliau tapusias garsiomis ekonominio žmogaus ir nematomos rankos sampratas. tačiau veltui jis gali tikėtis pagalbos vien iš simpatijos. bus tik apžvalginė. kad ekonominį elgesį pirmiausia lemia pelnas. Tuo pat metu. merkantilistų pamfletų. pakreipus to. kas buvo tuose rankraščiuose…). Negalima atmesti nuomonės. Čia jis daugiau nei šimtmečiui lėmė tiek daugelio šalių tolimesnę ekonominę politiką. kad nebuvo nė vieno skaitytojo. A. idėja.. nenori priklausyti .2. bet kuklus antkapis Canongate bažnyčios kapinėse skelbia. jog kalbant apie „didžiąją žmonijos gaują“ (t. Smith’o sistemoje.. apie eilinį žmogų) pagrindinės žmonių paskatos galiausiai verčia žmogų pagerinti savo materialiąją gerovę. Smith’as teigė. Smith’o Tautų turto skyrių. Tautų turte A. kad žmogui iš prigimties būdingas atskiro individo simpatijos jausmas kitam individui. bet visada tik apie jų pačių naudą. t. Smith’o mirtis susilaukė ne itin didelio dėmesio. Moralių jausmų teorijoje įsitikinęs. šis veikalas kažkuo panašus į Ermitažą: jei pradėsi gilintis. Smith’as perėmė iš XVII a. bet dėl jų savanaudiškumo. tomus nuo pradžios iki pabaigos.1. kad ir kaip to norėtum. vyravo mintis. Turimas omenyje ne trumpas jo aprašymas ir ne veikalo fragmentų rinkinys. Smith’o metodologija A. t. kuriuose buvo diegiama mintis.. ir tai jis nuolat pabrėždavo. kai į visuomenės interesus žvelgiama kaip į ją sudarančių asmenų interesų sumą. mūsų laikais niekas nebegaišta laiko atidžiai skaitydamas masyvius XVIII a. kaip ir fiziokratų mokyme. Siekdamas iš karto apeiti visą pastatą. Bet bent pamėginkime detaliai (kiek leidžia knygos apimtis) apžvelgti A. kaip minėta. kad žmogui iš prigimties būdingas egoizmas (selfinterest). turi judėti sparčiai ir nesidairyti į užkaborius. Juk. tai. Mes kreipiamės ne į jų žmogiškumą. y. Jei savo mokyme apie moralę A.

kad individai laisvai veikdami rinkoje ir vadovaudamiesi vien racionaliais savo naudos sumetimais teikia didžiausios naudos vieni kitiems. kaip teigė A. Jis nėra nei žemas. numanomas toks santykis.. kuri paprastai yra naudingiausia visuomenei. žmonės yra nukreipiami „nematomos rankos“ link aukštesnių visuomenės tikslų. pirmos knygos 2 skyriuje. kad žmonės. Pagal A. Tačiau jei taip natūraliai pasirinkę jie įsigytų per daug akcijų. kurio jis pats visiškai nesiekė. siekdami tik savo gerovės. Savanaudiškų žmonių motyvų sąveika netikėtai sukelia socialinę darną. „matomos rankos“. dėl kurio žmogaus gerovė žemėje bus maksimali. nei to siekdamas“. kaip ir daugeliu kitų atvejų. jis vedamas nematomos rankos įgyvendinti tikslą. Tačiau visuomenei ne blogiau dėl to. Nuo visų kitų žmogaus elgesio motyvų galima atsiriboti. tuo pat „tarnauja“ visos visuomenės interesams – gamybinių jėgų augimui. jeigu jam netrukdoma. Čia. kad jis to nesiekė. [individas] siekia tik savo paties naudos. nesipriešindama objektyviems ekonomikos dėsniams. Kitaip tariant „nematoma ranka“ nepriklausomai nuo individo – ekonominio žmogaus – valios ir ketinimų nukreipia jį ir visus žmones link geriausių rezultatų. nei smerktinas. tai sumažėjęs šių ir padidėjęs kitų akcijų pelningumas tuojau priverstų pakeisti šį neteisingą paskirstymą. naudos ir aukštesnių visuomenės tikslų. kad darbo pasidalijimas yra tam tikro žmogaus polinkio į prekybą ir mainus rezultatas. Smith’o nematomos rankos idėją tarp ekonominio žmogaus ir visuomenės. Kiekvienas žmogus. kuris yra priimtinesnis visos visuomenės interesams“. Tuo pačiu ji pateisina žmogaus-egoisto siekį savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už visuomeninius. kuri užtikrina daugybės žmonių ūkinės veiklos sudėtingą sąveiką. A. stumiami egoizmo ir visada galvojantys apie asmeninę naudą. veikalo. didina bendrą turtą. vadovaujasi siekiu gauti asmeninės naudos. jo nuomone. A. Veikdamas dėl savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau pasitarnauja visuomenės labui. Todėl nevaržomi įstatymų žmonių asmeniniai interesai ir aistros paprastai skatina dalytis ir skirstyti visuomenės akcijas tarp skirtingų vykdomos veiklos rūšių tokius santykiu. ir tuo pačiu prisidedančio prie visuomenės pažangos. Kiekvienas žmogus čia nagrinėjamas kaip ekonominis žmogus (Homo oeconomicus). Ekonominio žmogaus esmė gana išsamiai atskleista jau Tautų turto. kurio pagrindinis parašymo tikslas buvo sukurti galingą ekonominį nevaržomo asmeninių interesų vaikymosi pateisinimą. Savanaudiškumas – savo naudos siekis – tai prigimtinis žmogiškųjų būtybių bruožas. teikdami vienas kitam paslaugas. Smith’as buvo religingas žmogus ir nematomą ranką matė kaip Dievo valdymo rezultatą. keisdamiesi darbu ir jo produktais. Šią mintį jis grindė tuo. Smith’as. kad visuomenės kaip visumos interesai – paprasta žmonių interesų suma. nustos riboti importą ir eksportą ir būti dirbtine . Toliau A. Be jokių nurodymų ar direktyvų savanaudiškas žmonių racionalumas natūraliai juos skatina tenkinti svarbiausius visuomenės poreikius. Jis pabrėžė.tik nuo savo bendrapiliečių malonės“. kad žmonės. Taigi. jis rašo apie nematomą ranką.] kreipdamas savo pramonę tokia linkme. Taip jis priskyrė kapitalisto savybes kiekvienam žmogui. t. Smith’as pagal natūralios tvarkos idėją. Smith’as nuo „abstraktaus“ žmogaus nejučiomis pereina prie kapitalisto. kai pastaroji. net pagimdydama nesąmoningą altruizmą. Jame ypač didelį įspūdį daro teiginys. A. veikia pagal savo prigimtį.. Tačiau. y. kad jos gaminiai turėtų didžiausią vertę. siekiančio geriausiai panaudoti savo kapitalą. Šio teiginio pagrindas – mintis. siekdamas asmeninės naudos. kad net „turtų kaupimo būdą dauguma siūlo norėdama pagerinti savo sąlygas“. teigė. kiekvienas žmogus. Asmeniniai interesai sutampa su visuomeniniais interesais! Jis rašė: „Tad šitaip žmonių asmeniniai interesai ir aistros savaime skatina juos investuoti lėšas į akcijas tokios veiklos. visuomeninio darbo paskirstymą: „[. Smith’as iškėlė ir įtikinamai išdėstė idėją. Pagal natūralios tvarkos idėją.

Kaip rašė A. Kiekvienam žmogui. Netgi vargingo žmogaus vagystė iš turtingo buvo laikoma nusikaltimu. Ekonominis gyvenimas pagal A. A. kad pats A. kuri F. bei 2) teikti rekomendacijas firmų ir valstybės ekonominės politikos vykdymui (normatyvinis aspektas). Smith’ą yra susijęs su objektyviais dėsningumais. paliekama visiška laisvė siekti savo interesų einant savo paties keliu. jeigu jis nepažeidžia teisingumo dėsnių. pobūdį. Smith’as stengėsi įsiskverbti į kapitalistinės visuomenės reiškinių vidinius ryšius. išsiaiškinti jos plėtros dėsningumus (pozityvinis aspektas). Smith’ui buvo didžiausias nusikaltimas. Smith’ui kaip ir fiziokratams.]. pastaba)“. Smith’as manė. ji A. Ši sąvoka jam ir jo pasekėjams turėjo dvejopą prasmę. Smith’o rankose įgijo gamtos mokslo. b) moralinės normos turi būti plačiai paplitusios ir griežtai jų laikomasi bei c) turi būti kovojama su nusikalstamumu. o ne variklis.. (Nors jis ir nevartojo termino „dėsnis“). Tam jis plačiai naudojosi logine abstrakcija. Knygoje apie ją kalbama lyg tarp kitko. kad ekonominius reiškinius lemia stichiški ir veiksmingi dėsniai.. pažeidžiančios laisvą konkurenciją. A. Smith’as vadino natūralia tvarka.. ko reikia. A.]“. Smith’as nėra kažkaip ypatingai savo tekste išskyręs nematomos rankos sampratos ar plačiau išdėstęs jos esmę. Tai leido A. savaime susiklosto akivaizdi ir paprasta prigimtinės (natural) laisvės sistema. Smith’o tyrimų metodologijos leitmotyvas – kad „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje“ veikia visuotiniai ir neįveikiami ekonominiai dėsniai. tenka pastebėti. už tai. pagrįsta žmogaus polinkiu prekiauti ir mainikauti.. Smithas. (Kartu su fiziokratais jis būtų galėjęs pasakyti: Il mondo va da se – pasaulis juda savaime). A. Sąlygas. nes vagystė A. Jis net teigė. kad vyriausybė turi apsaugoti turtingus nuo vargšų. Petty... Smith’ui prieiti išvados. Kritikuodamas merkantilizmą – tuometinę valstybinių suvaržymų sistemą – jis pažymėjo: „Visiškai pašalinus [. buvo bet kokios monopolijos. šia prasme politinė ekonomija. kad nematomos rankos mechanizmas galėtu sėkmingai funkcionuoti: a) nuosavybės teisės turi būti stiprios. A. galinčiu pakenkti bendrai visuomenės gerovei. Faktiškai jis atskleidė rinkos mechanizmą kaip savaime susireguliuojančią tinkamo visuomenės aprūpinimo sistemą. nes apėmė: 1) kapitalizmo teorinį modelį ir 2) ekonominės politikos principą. Todėl politinė ekonomija turi pagrįsti ir rekomenduoti tokią ekonominę politiką. – Aut. ypač vagystėmis. Pagrindinis A. kapitalizmas buvo natūrali ekonominio organizavimo forma.]“.] visas apribojimų sistemas [. Smith’o tyrimai atspindėjo didelę pažangą politinės ekonomijos metodologijos srityje. Kita vertus. o tiksliau. kurioms esant šie dėsniai yra veiksmingiausi. nepriklausantiems nuo žmonių valios ir sąmoningų siekių. Smith’ui – ekonominių sąveikų padarinys. užtikrinti jai galimybę jų gauti sau [. Jis aiškiai įvardijo dvejopą politinės ekonomijos kaip mokslo uždavinį: 1) analizuoti objektyvią ekonominę realybę.. kuri galėtų „užtikrinti tautai gausias pajamas arba pragyvenimo reikmenis. lemiantis ekonomines sąveikas. Quesnay dar iš esmės tebuvo teisinė sistema. kad yra už natūralią (prigimtinę) laisvę ekonomikoje. A. paviršinių procesų rasti giluminius dėsningumus. savo verslumu ir kapitalu varžantis su bet kurio kito žmogaus verslumu ir kapitalu [.. Panašiai kaip ir W. ir galinti sėkmingiausiai didinti ekonominę gerovę. kad laisvo ūkinių jėgų veikimo nepažeistų jokie išoriniai veiksniai. o tai teigiamai atsilieps visos visuomenės gyvenimui. A. . Savo darbuose jis aiškiai apibrėžė ir tai. Smith’as nuolat kartojo. kuris grindžiamas tikrovės stebėjimu ir analize. valstybės (ir privačių asmenų) kišimosi į ekonomiką priešininkas. kad esant tokioms sąlygoms kapitalizmas pasieks geriausių rezultatų plėtojant gamybines jėgas. už išorinių. „Didžiausias kiekvienos šalies politinės ekonomijos tikslas – padidinti tos šalies turtą ir galią (išskirta mano.užtvara rinkos natūraliai tvarkai.

kurios jam gali prireikti. kas už juos perkama iš kitų šalių“. Smith’o metodologijos pasiekimas buvo ir tai. reikėjo atsakyti į klausimą. mašininei gamybai neskyrė . kad siekdamas konkrečiai pavaizduoti ekonominį gyvenimą. Visuomenė yra darbinė sąjunga. jo nuomone. tapdavo tiesiogiai nepalyginami. kurioje ūkio šakoje jis sunaudojamas. būdamas savo laikmečio – pramonės manufaktūrinio periodo – sūnumi. Kita vertus. Galima sakyti. 4. Todėl visi individai yra priklausomi vienas nuo kito. pavyzdžio apie darbo pasidalijimą smeigtukų manufaktūroje. Smith’o nebesuteikė tokios svarbos. Smith’as tuo tikslu aprašė ir sistemino kapitalistinio ūkio reiškinius. vieno daikto keitimą į kitą“. kad darbo pasidalijimas yra viso A. kur istoriškai nagrinėjami įvairūs turtų siekimo būdai įvairiose tautose. kad A. Smith’o mokymas apie darbo pasidalijimą A. kuris viršija asmeninį vartojimą. Smith’o atsakymas – žmones visuomenėje sieja darbo pasidalijimas. neatsižvelgiant į tai. ir kurį visada sudaro tiesioginiai to darbo produktai arba tai. jos per metus suvartojamais. Smith’o gebėjimas sujungti abstraktų – dedukcinį ir istorinį – indukcinį tyrimų metodus leido John’ui Neville’iui Keynes’ui savo knygoje Politinės ekonomijos visuma ir metodas (1891 m. Smith’ui buvo vienodai svarbios kaip ir paviršutiniški apibendrinimai.Svarbus A. prekybą. „kas vieningoje visuomenėje sieja egoistus – individus?“ Ir A. leidžiančiu ištirti ekonominius reiškinius ir procesus. Jis rašė: „Tikrumas dėl galimybės iškeisti visą savo darbo produkto perteklių. turto šaltiniu buvo paskelbtas bet koks darbas. prozos pavyzdėlyje. A. Smith’as. Svarbiausia. Smith’as įvardija metinį tautos (visuomenės) darbą kaip vienintelį turto šaltinį. Net jo veikalas Tautų turtas prasideda nuo žymiojo. Išvados. A. Toliau pagrindiniai knygos klausimai nagrinėjami darbo pasidalijimo. gautos kaip mokslinės analizės rezultatas. Todėl pirmiausia. kuris pirmiausia aprūpina ją visais būtinais ir patogumus teikiančiais reikmenimis. į kitų žmonių tą produkto dalį. kuria šie atsirado. o darbas sieja žmones į visumą. užbaigiančiame pirmos knygos pirmąjį skyrių – puikiame XVIII a. Apie tai visiškai aiškiai kalbama nuostabiame pasaže. Smith’as parodė. kur darbininkų specializacija leidžia daug kartų padidinti darbo našumą ir gamybos apimtis. kuriam niekas nei iki. Tai ypač atsiskleidė trečioje Tautų turto knygoje. A. nei po A. A. vėliau tapusio chrestomatiniu. ieškojusių turto šaltinio konkrečioje ūkio šakoje (merkantilistai – prekyboje. ekonomines idėjas ir koncepcijas ta seka. fiziokratai – žemdirbystėje). A. Smith’as naudojosi ir istoriniu metodu. tenka pastebėti. Smith’as to nepastebėjo iš tiesų. kad jis visus ekonominius reiškinius nagrinėjo pagrindinių visuomenės klasių interesų požiūriu. skirtingai nuo merkantilistų ir fiziokratų. gauti naudojant skirtingus metodus. A. grindžiama darbo pasidalijimu. Be to. Tautų turto įžangoje jis rašo: „Kiekvienos šalies metų darbas yra tas aruodas. Šis A. ar A. kaip jie pasireiškia iš paviršiaus. plėtojosi ir keitė vienas kitą. kuriuos jungia „polinkis į mainus.) jį įvardyti kaip idealų ekonomistą. Smith’o tyrimo išeities taškas. Smith’as nagrinėjo savo laikų visuomenę kaip individų – ekonominių žmonių – visumą. Belieka tik spėlioti. aspektu. ar specialiai. kad kiekvienas individas visuomenėje specializuojasi gaminti konkretų gaminį. Todėl rezultatai. Tai tapo svarbiausias visos klasikinės politinės ekonomijos principas.1. Visa pirma knyga grindžiama didinga visuomeninio darbo pasidalijimo idėja: ekonominė sistema iš esmės – milžiniškas tinklas ryšių tarp specializuotų gamintojų.3. paskatina kiekvieną pasišvęsti tam tikram specializuotam užsiėmimui ir iki tobulybės ugdyti savo įgimtus sugebėjimus šioje specializuotoje srityje“.

kad darbo pasidalijimo pažanga – tai ne tik technikos ir gamybos organizavimo klausimas. A. jis nagrinėjo kaip kliūtis visuomenės pažangos kelyje. kad darbo pasidalijimo dydis labai glaudžiai susijęs su rinkos apimtimi: kuo rinka platesnė. A. klasikinės ekonomikos atstovai tęsė idėją apie darbo pasidalijimo svarbą darbo produktyvumo augimui. kad esant darbo pasidalijimui. Antrasis veiksnys buvo laikomas svarbesniu. Smith’as teigė. c) darbo pasidalijimas skatina naujoves. o vienintelis turto kūrėjas yra žmogaus darbas. Smith’as išsakė nemažai vertingų pastebėjimų darbo pasidalijimo. kurį laikė praktiškai vieninteliu ekonominės pažangos veiksniu. Jis tvirtino. nes nebereikia nuolat pereiti nuo vienos darbo vietos prie kitos (nuo vienos darbo rūšies prie kitos). užimtų produktyviu darbu. pavieniai gamintojai atsisako visko. ši idėja buvo primiršta… Svarbu. ir tai yra ekonomiškai prasminga tik esant atitinkamoms realizavimo rinkoms. atsiranda privati nuosavybė. Iš tikrųjų pats darbo pasidalijimas (reiškiantis ekonominį atsiskyrimą. kas būtina jų gyvenimui. o viską. plėtrai. Smith’o nuomone. Asmeninės naudos siekis ir polinkis dalyvauti mainuose A. XIX a. Taigi A. kas trukdė rinkų. kiekvienas tampa prekeiviu. Be to. „Darbo pasidalijimą riboja rinkos dydis“ – ši. lyginant su tuo. ir b) darbo našumo lygio. toli gražu ne akivaizdi A. Allyn’o Abbott’o Young’o (1876–1929 m. tuo gamintojų specializacija gali būti siauresnė. kad produktų gamybos ir vartojimo apimtys yra nulemtos dviejų pagrindinių veiksnių: a) dalies gyventojų. o visuomenė yra prekybinė sąjunga. pagrindinė ekonominės dinamikos sąlyga. A. Vis dėlto . Tačiau tai buvo teorinė A. o darbo produktai virsta prekėmis) lemia mainus. pirmiausia realizacijos rinkų. Smith’o Tautų turto pirmos knygos 3 skyriuje padaryta išvada tapo svarbiu jo indėliu į ekonominių žinių kraitį. Darbo našumo augimas sukelia gamybos apimčių didėjimą. Smith’ą. Smith’as ne kartą pabrėžė. bei manė. Be to. spartindamas turto augimą. kol Amerikos Ekonomistų Asociacijos sukūrėjas Richard’as Ely’is iškėlė idėją. Jis teigė. Beje. b) taupo darbo laiką. kad bendradarbiavimas gamyboje yra aukšto gyvenimo lygio šaltinis. kuriais disponuoja paprastai net neturtingiausias ir labiausiai niekinamas civilizuotos visuomenės atstovas. Smith’o klaida. kad darbo pasidalijimas kelia darbo našumą trimis būdais: a) jis didina pavienio darbuotojo įgūdžius ir meistriškumą. rinkos plėtimas – darbo našumo didinimo veiksnys. A. Ja grindžiama ir visa prorinkinė A. ką gali įsigyti pats darbščiausias ir visų gerbiamas laukinis žmogus“.) įvardintu ryškiausiu ir vaisingiausiu apibendrinimu visoje ekonominėje literatūroje. kad vien tik darbo pasidalijimu galima paaiškinti „pranašumą dėl pragyvenimo priemonių ir gyvenimo patogumų kiekio. pagal A. Smith’as gerai suprato darbo pasidalijimo vaidmenį manufaktūrose ir jautė mašininės gamybos plėtros tendencijas. darbo našumo augimą aiškino darbo pasidalijimu. klausimais. kad A. gaminti patys ir specializuojasi gaminti pavienius produktus. ir buvo darbo pasidalijimo atsiradimo bei plėtros priežastis. Nepaisant šios teorinės klaidos. Jis teigė. kurie darbininkui greičiau ateina į galvą dirbant vienodą darbą. Mainų egzistavimą jis kildino iš žmonėms natūraliai būdingo polinkio keistis produktais. tiesiogiai susijusiu su darbo pasidalijimu. kas prisidėjo prie laisvos prekybos – kaip jos stimulus (paskatas). kai darbas tampa individualus. kad prekių mainai yra pasidalinto darbo produktų mainai. prekybos vystymui.dėmesio. kad darbo pasidalijimas. Smith’o ekonominė-politinė programa: viską. Vadovaudamiesi savo asmeniniais interesais. Smith’as aiškiai suprato. juk mechanizuoti galima tik paprastas operacijas. Tačiau XX a. naujų mašinų išradimą ir patobulinimus. yra svarbiausias visos žmonijos istorijos veiksnys. Smith’as pastebėjo. Taigi. Pabrėždamas darbo pasidalijimo svarbą.

vartojama taip pat reguliariai. Tuo pačiu jis nėra principas. kad savo revoliucine idėja. t. buvo pavojinga tendencija. A. kuri gali paskatinti didelę gyventojų dalį išsigimti. kalbėdamas apie viešąjį auklėjimą. Iš . nes darbo pasidalijimas tarp kapitalistinių įmonių susiklosto stichiškai. kad valstybė turėtų rūpintis darbininkų išsimokslinimu. Kaip teigė A. į tris klases. visuomenės laikymas milžiniška manufaktūra. kas naudojama. pinigai iš tiesų reikalingi tik kaip mainų priemonė. kad taupymas. ir tuo pat metu padidinusi turtingumo. Jo mokymo sistemoje pinigai yra priemonė. Smith’as pastebėjo. pagrindinė liaudies masė. lengvinančia prekių gamintojų mainus savo darbo produktais. Smith’o požiūris. jis reikalauja ekonominio judrumo ir laisvės užsiimti bet kuria veikla. norėdamas įveikti šią tendenciją. A. Tautų turto penktojoje knygoje. o darbo pasidalijimas – žmonių bendradarbiavimo visuotinė forma. Visoms kitoms pinigų funkcijoms jis skyrė mažiau dėmesio ir nagrinėjo jas tik kaip atskirus šios pagrindinės funkcijos atvejus. Požiūris į pinigus Po darbo pasidalijimo tyrimų A. Todėl darbas tapo bukinantis. Smith’as labai pralenkė savo laiką. Smith’o teoremą. buvo ir klaidingas A. Kita vertus. reikalaujantis visuomenės išsisluoksniavimo. Pinigai tapo sėkmingai atrasta technine priemone. jokia kita institucija. A. jų manymu. nes po jo apie tai buvo prabilta tik dvidešimtajame amžiuje. A. Pastebėtina. tarp įmonių ir ekonomikos šakų. Tačiau A. kuriose žmonės gautų (net priverstinai!) bent elementarų švietimą – išmoktų skaityti. darbo pasidalijimas Tautų turte nėra nulemtas jokios prigimtinės žmonių nelygybės. kad žmonės turi poreikį laikyti pinigus vardan likvidumo: „protingi žmonės turi turėti tam tikrą kiekį tokios prekės. Iš to galima daryti išvadą. Taigi. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp darbo pasidalijimo manufaktūros viduje ir darbo pasidalijimo visuomenėje. Smith’as parodė. Smith’o frazėje: „Tai kas sutaupoma per metus. Priešingai. nei išsilavinimo. nėra tiek palengvinusi mainų. kaip bebūtų gaila. Smith’o nuomone. pinigai atsirado kaip stichiškas procesas. kuri padeda įveikti tiesioginius prekių mainų sunkumus. Skirtingai nuo Platono Respublikos.pastebėtina. Kita vertus. nes. y. kurią. 4. A. kaip pinigai po ilgo plėtojimosi proceso stichiškai išskiriami iš prekių pasaulio – jų atsiradimo negalima priskirti nei atskirų genialių asmenų išradingumui. bet tai naudojama jau visai kitos rūšies žmonių“. Smith’as įžvelgė ir neigiamus kapitalistinio darbo pasidalijimo manufaktūroje ir jo laikmečiu besiplečiančios mašinų gamybose padarinius. Tai. nei susitarimui tarp žmonių. įkuriant pradžios mokyklų valstybės lėšomis. vis dar nesugebėjo iki galo išnaudoti šią A. A. jei vyriausybė nedės pastangų tam užkirsti kelią“. A. Smith’as net sutiko pasitelkti valstybės pagalbą. būtinai lygus investicijoms. Smith’ui pinigai – pirmiausia mainų priemonė. pagal įmonės šeimininko valią. ko gero. jei atmesti pinigų pasidėjimą „atsargai“. o manufaktūroje – sąmoningai. rašyti ir skaičiuoti. A. Visa visuomenė (kapitalistinis ūkis) jam buvo lyg milžiniška manufaktūra. „kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje į tokią būklę turės neišvengiamai pakliūti dirbantys vargšai. nereikalaujančių nei proto. kad darbo pasidalijimui progresuojant. Smith’o nuomone.4. ar nevartojimas. jo žodžiais tariant. darbininko veikla apsiribojo tik keletu operacijų. Smith’as pripažįsta. Smith’as perėjo prie kitos svarbios turtėjimo priežasties – pinigų. Nepaisant to. Taigi A. Smith’as. Taigi. kad šiuolaikinė ekonomikos teorija. niekas neatsisakys imti mainais į jų verslo produktus“. to neribojant kilme. Užuomina apie Say’aus dėsnį paslėpta paradoksalioje A. kaip tai buvo Platono Respublikoje. kaip ir tai.1. nulemtas prekių mainų poreikio. ir beveik tuo pat metu. kaip pinigai. jis buvo prieš valstybės kišimąsi į ekonomiką.

jo dėka esančių savoje apyvartoje. nežengė kito žingsnio – nepaaiškino. O juk kova su merkantilizmu buvo tiesioginis A. kaip ir bet kuri kita prekė. teigusiam. nes juo buvo grindžiama merkantilistinė prekybos balanso teorija. kad tai suteikė postūmį toliau paskirstyti darbą ir tobulinti techniką. Taigi pinigus A. kad cirkuliacijos kaštai būtų kiek įmanoma mažesni. kad pinigai yra prekė. teigė. detaliai aptaręs ano meto garsiausio Amsterdamo banko veikimą. Jis rašė. kad „popierinių pinigų kurso kritimas žemiau auksinių ir sidabrinių monetų vertės toli gražu nesukelia . ir savo sparnuotąja fraze juos vadino didžiuoju apyvartos ratu. Tačiau. Taip pat ir aukso bei sidabro išvežimas neatneša pajamų. kad pinigai yra „tepalas“. leidžia šalį tarytum paversti didelę dalį savo vieškelių geromis pievomis bei dirvomis ir taip smarkiai padidinti metinį savo žemės ir darbo produktą“. yra „didysis apyvartos ratas“ ir visuomenė suinteresuota. „bendras popierinių pinigų kiekis jokiomis aplinkybėmis negali viršyti aukso ir sidabro monetų. kurį jis įvardijo kaip „vienintelį visos gamybos tikslą ir prasmę“) Vadinasi „taupymo kaip naudojimo“ teorema grindžiama griežta pinigų teorija. pagal A. Todėl. Smith’as teigė. Kaip pastebėjo A. Smith’as teisingai pastebėjo. Tačiau realių pinigų doktrinos laikęsis A. kuris jas perneša ir paskirsto“. „Išmintingos bankų operacijos. y. Smith’as turėjo omenyje. leidžiantis suktis ekonomikos „ratams“) pažymėjo. Smith’ui buvo ypač svarbu kritikuoti šį požiūrį. Smith’o veikalo tikslas. supratęs. kurios savo ruožtu sunaudojamos vartojimui. o ne ratas. kad pinigai. A.] savotišką taką oru. popieriniai pinigai gali „perpildyti apyvartos kanalus“ ir nuvertėti. Jis pažymėjo. turi vertę. Smith’as suprato. Hume’ui. Auksinius ir sidabrinius pinigus. kad bankai turi leisti į apyvartą ribotą kiekį popierinių pinigų.tiesų. iš dalies sutikdamas su D. A. A. lygino su vieškeliu. leistų atpiginti pinigų apyvartą. Todėl A. Todėl A. Visuomenės pajamas lemia vien tik šios prekės. Smith’as atkreipė dėmesį. nes tada atsilaisvintų tam tikras aukso ir sidabro kiekis. Ir tuoj pat (duodamas sprigtą merkantilistams bei – kad ir kita prasme – savo geriausiam draugui D. kad aukso ir sidabro įvežimas į šalį viršijant apyvartos kanalų poreikį negali padidinti šalies turto. – investuojama ir todėl nenaudojama. visuotiniu ekvivalentu. Smith’ą. kad šis „Didysis apyvartos ratas visais atžvilgiais skiriasi nuo prekių. kurias jie keičia. kuris. A. nieko negamina. galintis atnešti akivaizdų pelną. prisidėdamas prie prekių pristatymo į rinką. bet A. Tai. Smith’as buvo linkęs nagrinėti kaip techninį įrankį. lengvinantį ekonominius procesus. priešingai nei prekių išvežimas į užsienio rinkas. kad pinigai (arba auksas ir sidabras) yra savaime bei vienintelis turtas. kurią sudaro pinigai. Jis teigė kad tai „liaudiškas požiūris. tai kas sutaupoma.. kaip ir pastovaus kapitalo sumažinimas pavienėje pramonės šakoje. nutiesdamos [. o dėl to. Pinigai. kad Amerikos atradimas praturtino Europą ne dėl aukso ir sidabro įvežimo. kurį galima išvežti ir už tai įsigyti darbo įrankių. kaip ir kodėl prekė tampa pinigais. Jis rašė: „[. kad skirtingai nuo metalinių. jo nuomone. bet kurioje šalyje esančius apyvartoje. kad investicijų rezultatas mokėjimas pajamų. Smith’as. kad tikslinga pakeisti auksą ir sidabrą popieriniais pinigais. kurie savo ruožtu leistų didinti grynąsias šalies pajamas.. reikalingų įsigyti ir išlaikyti tą apyvartinio kapitalo dalį. Smith’as laikė neteisingu merkantilistų požiūrį. nes popierinių pinigų perteklius išplauktų į užsienį arba būtų pateiktas bankams iškeisti į auksą..] kiekvienas sutaupymas išlaidų. t. vertės“. Smith’as išsakė mintį. Smith’as savo minėtoje vaizdingoje metaforoje apie vieškelius. Hume’u. Kita vertus. yra toks pat pagerinimas“. kuris natūraliai susidaro dėl dvigubos pinigų funkcijos – kaip mainų priemonės ir kaip vertės mato“.. antros knygos 2 skyriuje A.

vartojamoji vertė negali būti prekės mainomosios vertės sąlyga. kreditui priskyrusios tik medžiaginių gėrybių perdavimo iš vienų rankų į kitas funkciją. Kadangi A. Juk jo logika buvo tokia: Ekonominis žmogus (Homo oeconomicus) – egoistas. Smith’o koncepcijai taip pat būdinga. reikalauja iš skaitytojo ypatingos kantrybės „aiškinantis tai. o bendrą. šiam. jis iš karto įspėjo. Beje. Todėl. A. Smith’as pirmąją paliko neaptaręs dėl to. o ne dominavo. Tiesa. gėrybės galimybę tenkinti žmogaus poreikį. Tautų turte vertės analizė yra po skyriaus apie pinigus. Išimtis buvo nebent prancūzų abatas. Smith’o nuomone. A. Todėl jis stengėsi rasti natūralų dėsnį. A. kas gali pasirodyti kažkiek neaiškiu net ir po pačių detaliausių aiškinimų“. Jis vertę laikė pagrindine politinės ekonomijos problema. kad jo knygos skyriai. taip pat natūraliu bei amžinu jis laikė ir prekių mainus. bet ne suprantamame įprastine šio žodžio prasme. Ji. Taigi A. E. „A. kokia jį dabar suprantame. Smith’o požiūrio į pinigus privalumas buvo tas. o jos šaltinį matė naudingume. kad banknotų emisija teigiamai veikia gamybos augimą. S. kurioje virte virė prekyba. išleidęs knygą Prekyba ir vyriausybė. B. šalininkas. 1776 m. skirti vertės teorijai ir kainoms. kuris atsiranda ir išnyksta su norais. Smith’as nagrinėjo tik kaip kapitalo aktyvinimo priemonę ir skyrė jam gana kuklią vietą. kad kiekviena prekė turi vartojimo ir mainomąją vertę. Tais laikais nebuvo įžvelgtas ryšys tarp naudingumo ta prasme. kaip geriausiam būdui patenkinti asmeninius poreikius. o kaip santykį. o bendrojo naudingumo prasme. nes atrodė neįmanoma nustatyti kiekybinį ryšį tarp naudingumo ir kainos. ir dėl to atsirado pinigai kaip techninė priemonė.5. kaip Prancūzijoje. kaip vėliau ir D. kadangi vertę jam lėmė prekės gamybai sunaudotas darbas.šių metalų vertės kritimo“. Apie šį sunkumą tada paprasčiausiai nesusimąstydavo. Nors jis ir per mažai vertino piniginių-kreditinių veiksnių savarankiškumą. be to. t.). kokius A. lemiantį kiekybines prekių mainų proporcijas. pagrįstą naudingumo samprata. y. Smith’as. Smith’as sugebėjo pateikti. Smith’as išskyrė kreditinius pinigus ir pripažino. t.1. vienam iš didžiausių A. y. A. o ne gamta yra vertės šaltinis. Smith’o indėlis į vertės teorijos plėtrą. kuris sunkina mainus. buvo natūralistinės kredito teorijos. lengvinanti mainus. A. gali būti įdomi ir šiandieniniam skaitytojui. Ricardo. A. Prekės šioje schemoje neanalizuojamos. Kaip pastebėjo M. Iš čia išplaukia jo polinkis mainams. siekiantis naudos sau. lyginant su gamyba. kurioje pateikė vieną iš pirmųjų naudingumo teorijos variantų. Faktiškai. Tačiau patį kreditą A. kaip pavienio dalyko. Smith’o laikais ekonomistai neigė vertės teoriją. Vertės teorija ir prekių kaina Labai svarbus A. be jokių abejonių. kad jis pinigus ir kreditą kildino iš gamybos ir cirkuliacijos poreikių. 4. atskleisti tikriausiai turėjo įtakos ir tai. žemės ūkis. Pastebėjęs. . Toliau iš polinkio mainams išvedamas darbo pasidalijimas. Blaug’as. ir kainos“. jų atvirkštinį poveikį gamybai bet matė jų priklausomą vaidmenį. žiūrint jų savitarpio santykio. kad mokslininkas užaugo šalyje. Smith’o atradimų jog darbas. dėsnį. Smith’o tyrimų pagrindas tapo darbinė vertės teorija. ne konkretų. filosofas Etienne Bonnot’as de Condillac’as (1714–1780 m. traktuodamas kreditą kaip jau esamų kapitalų perskirstymo formą. Smith’as darbo produktų prekinę formą laikė vienintele galima ir amžina. reguliuojantį prekių mainus. o prekių mainai turėjo vykti pagal jose „įkūnytą“ darbo kiekį. kad sampratą vartojamoji vertė jis suprato ne ribinio. de Condillac’o knygoje randame W. Jevons’o ir austrų vertės teorijos užuomazgas.

jokiu būdu negali būti tikslus kitų prekių vertės matas“. kad „prekė. vanduo. y. kad vienintelis vertės šaltinis ir galutinis matas (numeraire (apskaitos vienetu). kad vertės paradoksą žinojo jau graikai. lygiareikšmiškumą ir parodė. B. t. kodėl jie sutelkė dėmesį į mainomąją vertę. o esant pakankamai išplėtotai prekių gamybai – pinigais. Smith’as Tautų turte pastebėjo. – yra brangūs. A. A. bet A. Nors A. A. Smith’as visą dėmesį sutelkė į mainomąją vertę. Toliau jis teigė. kurių jam nepavyko aiškiai atriboti: 1) išmatavimo uždaviniu: kaip palyginti mainomąsias vertes skirtingais laikotarpiais. A. nuošalyje palikdami vartojamąją vertę. kaip mainomoji vertė pasireiškia mainų santykiuose ir. susipažinusiems su ribotumo ar ribinio naudingumo koncepcija. šis analizės kelias vertės teorijoje buvo būdingas beveik visiems klasikiniams ekonomistams. kad vienodo kiekio darbininko darbo vertė „visais laikais ir visose vietose“ yra vienoda ir todėl „būtent darbas sudaro jų tikrąją. o deimantai. tai gali būti viena iš priežasčių. o pagal tai. A. A. A. taigi turi didžiulę mainomąją vertę. bet vis dėlto jis pamėgino pereiti nuo paprasčiausios pradinės darbinės vertės teorijos formuluotės prie realios prekinių-piniginių mainų ir kainodaros sistemos analizės kapitalistinės laisvos konkurencijos sąlygomis. nekainuoja nieko. Darbo pasidalijimo sąlygomis žmogaus turtingumas ar skurdas yra nustatomas. bet su bendru naudingumu. Tiesa. klausimą: „koks yra tikrasis vertės matas arba kas sudaro tikrąją prekių kainą?“. Jų skirtumus A.Atsiribojęs nuo vartojamosios vertės. Būtent todėl turtas – tai mainomųjų verčių visuma. šiuolaikiniams ekonomistams. Juk tam. turi mažą ar neturi jokios mainomosios vertės. išimtis čia būtų tik J. Smith’as tiksliau nei bet kas iki jo (įskaitant ir W. Smith’as ieškojo atsakymo į dvigubą. kaip vertės substancijos. kaip jam atrodė. ką jis gali gauti mainais už savo darbą. Smith’as nurodė. Smith’as. – kainoje. kurį į visuotinę apyvartą . – autoriaus pastaba). Kita vertus. kad produktas taptų turtu. Smith’as susidūrė su dviem skirtingais uždaviniais. nors ir nepasižymi nors kiek didesne vartojamąja verte. Beje. Ieškodamas mainomųjų verčių mato. kas yra jų pagrindas. pavyzdžiui. Smith’as pripažino visų produktyvaus darbo rūšių. Smith’as ir netyrė darbo. ne pagal tai. Taigi A. Pažymėtina. vandens ir deimanto pavyzdys iš viso nėra joks paradoksas. prekių mainų kiekybiniu santykiu (rinkos mainų sąlygomis mainomųjų verčių palyginimo uždavinį tam tikra prasme išsprendžia pati rinka). vandens ir deimanto paradoksas buvo sunkiai išsprendžiama problema. Galiausiai. Smith’as analizavo. Todėl neatsitiktinai A. Smith’as mainomąją vertę apibūdino kaip „galimybę įsigyti kitų daiktų. kaip manė A. ypač Platonas. 2) paaiškinimo uždaviniu: kodėl mainomosios proporcijos nusistovi būtent taip. o pinigai tik nominalią jo kainą“. jei panaudosime terminą. Smith’as pirmasis skirtumus tarp vartojamosios ir mainomosios vertės naudojantis šiuo paradoksu išryškino iki logiškos išvados: mainomoji vertė ir yra tikrasis analizės objektas. t. Say’us. kurią suteikia tam tikro daikto turėjimas“. Petty) nustatė bei išskyrė du prekės aspektus: vartojamąją ir mainomąją vertę. Smith’as paaiškino Tautų turto pirmosios knygos 4 skyriuje pagal vandens ir deimanto vertingumo paradoksą: naudingi dalykai. ir vartojamąją vertę siejusiems ne su ribiniu naudingumu. nepaisant milžiniškos vartojamosios vertės. kad vertė būtinai turi būti išreikšta mainomosiomis proporcijomis. y. galiausiai. turėti mainomąją vertę. kurios vertė nuolat svyruoja (turint omenyje auksą ir sidabrą. jis turi būti tinkamas mainams. maržinalistinės revoliucijos. kaip kuriančių vertę ir galutinio mato. bet ekonomistams. rašiusiems iki 1870 m. ką jis gali sukurti sau pačiam vartoti ir naudoti. produktą ar pajamas.

maniusio. Smith’as teigė. formuojasi neatsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos santykį. tai visoms prekėms bus tik viena bendra savybė: jos yra žmogaus darbo produktas.) ir faktinę (rinkos) kainą. kad A. be to. kad kaštai pastovūs. Smith’as jau užčiuopė darbo redukcijos sampratą. kuris reikalingas ją pagaminti. A. pagal objektyvias gamybos sąlygas ir priklauso nuo gamybos kaštų – ji yra pakankama (bet ne daugiau) padengti „visą vertę rentos. Smith’o požiūrį į natūralią kainą. „kuris patenkins efektyvią paklausą joms“. A. Smith’o išlaidų (darbinės vertės) teorijoje neatsižvelgta į paklausos poveikį. lemiamą paklausos ir pasiūlos t. efektyvią pagal esamą kainą – žr. Cantillon’as tam vartojo vidinės vertės terminą). o ilgalaikės pasiūlos sudedamosios dalys yra trijų gamybos veiksnių grąža. Šiame skyriuje galima rasti aiškią nuorodą. A. Petty. (Kaip pamename. kurios vidutiniškai reikalingos visuomenei. R. Jis gali būti paverstas paprastu naudojant atitinkamus koeficientus. t. P Natūrali kaina =S Renta Pelnas Darbo užm okestis Q 4.1. Kad A. kai kurie žmonės pasirengę pasiūlyti aukštesnę (nei natūrali) kainą“. gerai rodė tai.1. y. Smith’o požiūris į natūralią kainą 4. Jis nustatė tiesioginį sąryšį tarp darbo laiko ir vertės dydžio bei suvedė vertę į tikrąjį jos pagrindą – darbą. jo nuomone.įtraukė L.1 pav. Jis taip pat pažymėjo. kad. o tik tos darbo sąnaudos. jog jis Tautų turto pirmosios knygos 7 skyriuje skyrė prekės natūralią kainą (kuri. Jei atsiribosime nuo šių natūralių savybių. kuriuos priklauso apmokėti. atspindinčios daikto naudingumą.1. kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienetą sukuria daugiau vertės. „kai prekės pasiūla nepakankama patenkinti efektyvią paklausą esant natūraliai kainai. darbo užmokesčio ir pelno. kad darbas kuria vertę visose materialinės gamybos sferose. norint patiekti“ į rinką tokį prekių kiekį. esant tam tikrai gamybos būklei. Smith’as toliau sėkmingai plėtojo vertės teoriją. Būtų neteisinga manyti.1 pav. Jam natūrali kaina yra nulemta kaštų. Skirtingai nuo W. 4. Taigi A. paklausą. Natūraliomis prekės „savybėmis“ yra vartojamosios vertės. Kadangi daroma besąlygiška prielaida. . kad darbas kuria vertę tik aukso ir sidabro išgavimo pramonėje. atspindi A. kiek daug išteklių turi būti šakoje. ilgalaikė pasiūlos kreivė (S) horizontali. Smith’as atmetė mėginimus vaizduoti mainomąją vertę kaip prekių natūralias (prigimtines) savybes. ir ilgu laikotarpiu paklausos vaidmuo yra lemti. nei nekvalifikuotas ir paprastas. y. Walras’as) yra darbas.1 pav. ne pavienio prekės gamintojo faktinės sąnaudos. rinkos santykių.

Pastebėtina, kad šį skirtumą tarp natūralios kainos ir faktinės (rinkos) kainos įžvelgė jau W. Petty. Natūralia kaina jis laikė mainomosios vertės, nustatomos darbu, piniginę išraišką, kuri „lyg išreiškia pagrindinę kainą, prie kurios nuolat linksta visų prekių kainos“, t. y. rinkos kainos, lemiamas konkurencijos. A. Smith’as pažymėjo: „Įvairios atsitiktinės aplinkybės kartais gali jas palaikyti daug aukštesniame lygyje ir kartais kažkiek pažeminti jas lyginant su natūralia kaina. Tačiau kokios bebūtų kliūtys, priverčiančios kainas nukrypti nuo šio pastovaus centro, jos nuolat linksta prie jo“. Taigi laisvame mainų ūkyje rinkos kaina negali ilgesniam laikui smarkiai nukrypti nuo natūralios kainos. Faktiškai A. Smith’as pirmasis pradėjo nagrinėti konkrečius veiksnius, kurie sukelia kainos nukrypimus nuo vertės. Tai, be viso kito, atvėrė galimybes tirti paklausą ir pasiūlą kaip kainodaros veiksnius, bei išsiaiškinti įvairių monopolijų vaidmenį. Beje, tai, ką A. Smith’as vadino rinkos ir natūralia kaina, A. Marshall’as vadino trumpo laikotarpio kaina ir ilgo laikotarpio kaina. Galime teigti, kad A. Smith’o natūrali kaina tolygi J. S. Mill’io būtinai kainai ir minėtai A. Marshall’o ilgo laikotarpio normaliai kainai. Taip daugelio ekonomistų pamėgtos dalinės pusiausvyros padėties analizei skirtas pirmos Tautų turto knygos 7 skyrius, kuriame išdėstyta pusiausvyros teorija, labai teigiamai (įvardijant geriausia A. Smith’o sukurtos ekonomikos teorijos dalimi) įvertinta J. A. Schumpeter’io – kaip teorija, kuri „atvedė prie J. B. Say’aus teorijos ir per pastarojo darbus – prie L. Walras’o“. XIX a. tobulinant pusiausvyros teoriją tobulinime žymiu laipsniu ir vyko grynos teorijos plėtra. Klasikinis tokios analizės pavyzdys – nuoroda, kad visuomeninis gedulas didina juodų audinių kainą ir siuvėjų darbo užmokestį, bet visai neturi įtakos audėjų darbo užmokesčiui, nes šis juodos medžiagos trūkumas yra laikinas. Tuo pat metu gedulas mažina tokių prekių kaip spalvingos šilkinės medžiagos kainas ir darbininkų, užimtų šių prekių gamyba, darbo užmokesčius. Kaina tik tada atitinka normalią (natūralią) prekės vertę, kai jos gamintojai negauna perdaug didelį pelną ir nepatiria realių nuostolių. Paklausos ir pasiūlos balansavimas galiausiai visada sulygina kainas iki „natūralaus“ lygio, kuris tik nedaug viršija sąnaudas, būtinas, kad produktas būtų tiekiamas į rinką. A. Smith’as nurodė: „Efektyvi (effectual) prekės paklausa – tai paklausa tų, kurie pasiruošę už ją sumokėti natūralią kainą“. Tai paklausa, kuri egzistuoja, esant ilgalaikės pusiausvyros kainai. „Ir kiekvienos į rinką tiekiamos prekės kiekis natūraliai susiderina su efektyvia paklausa jai“. (Pažymėtina, kad šį A. Smith’o ilgalaikės natūralios kainos siejimą su ilgalaike pusiausvyros kaina gerokai paveikė I. Newton’o darbai; ko neslėpė ir pats mokslininkas). Tačiau A. Smith’as teigė, kad prekės ilgalaikę kainą lemia tik gamintojų tiekiama pasiūla, o „natūralios“ kainos paklausa neveikia. Jis taip ir nepaaiškino šios paklausos ignoravimo, nes tam neturėjo jokių rimtesnių argumentų. Šis keistas įsitikinimas, kad tik trumpo laikotarpio pusiausvyrinė kaina, t. y. einamoji kaina, valdoma paklausos ir pasiūlos, yra labai tipiškas XVIII a. ekonomikos moksle. Jį sugriovė tik maržinalistinis perversmas 1870 metais. Pagrindinė tokios klaidos priežastis, kaip jau minėta, buvo ne tai, kad A. Smith’o laikais ekonomistų buvo atmetama vertingumo teorija, pagrįsta naudingumo samprata, manant, kad yra neįmanoma nustatyti kiekybinį sąryšį tarp naudingumo ir kainos – apie šį sunkumą tada paprasčiausiai net nesusimąstydavo. Greičiau, tais laikais paprasčiausiai nematė ryšio tarp naudingumo, kaip mes jį dabar suprantame, ir kainos. Kalbėdamas apie konkurenciją, A. Smith’as suprato, kad konkurencija iš rinkos proceso dalyvių atima kainos nustatymo jėgą (galią), ir kuo daugiau bus pardavėjų, tuo sunkiau jiems susitarti. Pirmos Tautų turto knygos 7 skyriuje jis kalba apie veiksmingos konkurencijos sąlygas. Jos greta didelio pardavėjų skaičiaus įvardijamos tobula informacija ir tobulas išteklių mobilumas. Taigi tetrūksta tik

vienos sąlygos – prekių vienalytiškumo, kad jo tekstas būtų pavyzdinis bet kuriam šiuolaikiniam vadovėliui. Tačiau A. Smith’o pateikta konkurencijos analizė nesutampa su šiuolaikine tobulos konkurencijos koncepcija: A. Smith’as pirmiausia turi omenyje konkuravimo procesą, dėl kurio „rinkos“ kainos juda „natūralių“ kainų link, o ne iš anksto numatytas tobulos konkurencijos galutinės būklės charakteristikas, kaip kad dabar ši problema traktuojama. Taip pat gana „senamadiškai“ skamba trumpa jo pastaba skyriaus pabaigoje apie monopoliją: monopolija išlaikoma gaminant bet kurią prekę, kurios išleidimo apimtis yra fiksuota. Už konkurentinės kainos ribų lieka neatkuriamos gėrybės: žymiųjų dailininkų drobės arba „kai kurie vynuogynai Prancūzijoje“. Tačiau jo kalba apie „gamybines paslaptis“, vedančias link monopolijos, skamba kaip užuomina į netobulą konkurenciją. Daroma prielaida, kad šios paslaptys suteikia galią nustatyti monopolinę kainą. Jo išvada, kad ilgame laikotarpyje „monopolinė kaina visais atvejais yra aukščiausia kaina, kokią tik galima „išspausti“ iš pirkėjų“, taip pat neteisinga, bet ja bent jau pripažįstama, kad paklausa priklauso nuo kainos. (Pastebėtina, kad A. Smith’as iš viso vos šešias ar aštuonias eilutes skyrė monopolinei kainai. O juk dabar monopolinės kainos teorija yra viena iš svarbiausių ekonomikos teorijoje). Beje, ir kita A. Smith’o išvada, kad „laisvos konkurencijos kaina […] yra pati mažiausia kaina, su kuria galima sutikti“, nors ir yra svarbi teorema, bet pats A. Smith’as, atrodo, neturėjo nė mažiausio supratimo apie jos bent patenkinamo įrodymo sunkumus. Nagrinėdamas kainų kitimą, A. Smith’as siejo jį su darbo našumo kitimu. Vis dėl to akivaizdu, kad A. Smith’as mėgino paaiškinti kainą pagal mainomąją vertę, lemiančia prekių mainų kiekybines proporcijas, kurios priklauso nuo įdėto į jas darbo. Tačiau toliau jis netyrė prigimties darbo, prekėms pagaminti. A. Smith’as padarė tautologišką išvadą, kad mainomosios vertės palyginamos, nes jos lyginamos per rinkos kainas! Tačiau būtent šiuose savo samprotavimuose A. Smith’as įžvelgė problemą, pastebėdamas, kad faktinės ir nominalios kainos yra ekvivalentiškos, bet tik su viena svarbia išlyga: „tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje pinigai yra tikslus prekių faktinės mainomosios vertės matas, bet tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje“. Jeigu šios sąlygos nesilaikoma, tai „dėl aukso ir sidabro vertės svyravimų vienos ir tos pačios nominalios kainos vertė gali gana smarkiai skirtis“. Vadinasi A. Smith’as faktiškai suprato, kad santykinės kainos – tai „vienadienės“ kainos. Įvertinant tai, kad laikui bėgant, gali keistis ne tik pinigų vertė, tačiau ir bet kurios prekės vertė, taigi ir visa santykinių kainų sistema, neišvengiama išvada, kad kainų proporcijos, priskirtinos skirtingiems laikotarpiams, yra nepalyginamos, o pati mainomų verčių palyginimo laiko aspektu problema – netriviali. A. Smith’ui dabar iš tiesų prireikė mato – kokio nors nekintančio laike vertės standarto, nepriklausančio nuo laikinų mainomųjų proporcijų. Jis rašė „panašiai kaip natūralūs matai, tokie kaip pėda, alkūnė ar sauja, kurių apimtis nuolat kinta, niekada negali būti kitų dalykų kiekio tikslus matas, taip ir prekė, kurios pačios vertė nuolat svyruoja, jokiu būdu negali būti kitų prekių vertės tikslus matas“. Todėl A. Smith’as vėl atsigręžė į darbą. Tiesa, šį kartą jo dėmesio centre atsidūrė kiti jo kokybės požymiai. Jis rašė: „Galima sakyti, kad visais laikais ir visose vietose vienodas darbo kiekis visada vienodai vertingas darbuotojui. Esant įprastai sveikatos, jėgų ir sugebėjimų būklei, įprastam meistriškumui ir vikrumui, jis visada turi paaukoti tiek pat savo laisvalaikio, laisvės ir ramybės. Kaina, kurią jis sumoka, visada lieka nepakitusi, nesvarbu koks būtų prekių kiekis, kurį jis gauna mainais už savo darbą“. Aiškindamas, kodėl darbas yra vertės matas, A. Smith’as apeliavo į tai, kad darbuotojas visada savo darbą traktuoja kaip auką, atsisakant laisvės ir poilsio. Tačiau žmogus ką nors atiduodamas mainais reikalauja lygiaverčio dalyko, šiuo atveju –

prekės, kurios gamybai jis turėtų „skirti tokią pat auką“. Taigi darbas šiuo atveju pasireiškia kaip žmogiškųjų pastangų sąnaudos, ir šia prasme turi savąjį matą, nepriklausantį nuo kitų prekių vertės. Darbas priešinamas poilsiui: kuo daugiau laiko žmogus priverstas skirti darbui, tuo mažiau jam lieka laisvalaikio. Dešimt darbo valandų turi panašią prasmę įvairiose epochose ir skirtingomis sąlygomis. Būtent šia prasme A. Smith’as darbą laiko „vieninteliu visuotiniu ir vieninteliu tiksliu vertės matu“. Tiesa, tai buvo vien teorinis sprendimas: jis kirtosi su realiu darbo nevienalytiškumu ir todėl nelabai praktiškai tiko matuoti vertinius dydžius. Praktiniams tikslams A. Smith’as siūlė pasinaudoti netiesioginiais metodais, grindžiamais santykinių kainų principu. Jie teigė, kad reikia rasti mainomąją proporciją, glaudžiausiai susietą su darbo sąnaudomis kaip vertės etalonu. A. Smith’as kėlė hipotezę, kad ilgiems laikotarpiams tokia proporcija turėtų būti grūdais išreikštas darbo užmokestis („tas pats grūdų kiekis labiau išsaugos ir tą pačią tikrąją vertę viena nuo kitos nutolusiose epochose arba suteiks galimybę jų turėtojui nusipirkti ar gauti tokį pat kitų žmonių darbo kiekį“); o trumpiems laiko periodams – piniginis darbo užmokestis (jis rašė: „pereinant nuo vienų metų prie kitų sidabras, atrodytų, yra tinkamesnis matas, nei duona, todėl kad vienodi sidabro kiekiai greičiau gali būti iškeisti į tą patį darbo kiekį“). A. Smith’o gyvenamoje epochoje ši hipotezė buvo gana pagrįsta, nes, pirmiausia, duona buvo pagrindinis maisto produktas, o darbo apmokėjimas buvo artimas gyvenimo minimumui. Antra, liko sąsaja su piniginių metalų verte, o tai neleido staigiai keistis bendram kainų lygiui. Kalbant apie A. Smith’o darbinės vertės teoriją, pažymėtina, kad jis, naudodamasis aprašomuoju metodu iškėlė ir kitą vertės teoriją, pagal kurią vertę lemia darbo kiekis, kurį reikia sunaudoti tam, kad galima būtų nusipirkti šią prekę. Vertės nustatymas pagal perkamąjį darbą, A. Smith’o nuomone, neprieštaravo jo anksčiau pateiktam vertės nustatymui pagal darbą, sunaudotą šios prekės gamybai. Prekių mainams yra dėsningas ekvivalentiškumas: mainomos prekės, kuriose „įkūnytas“ vienodas darbo kiekis. Iš to A. Smith’as darė išvadą, kad prekės gamintojas, pavyzdžiui, audėjas, mainydamas savo prekę (audinį) į kitą – pavyzdžiui, batus, iš šio gamintojo (batsiuvio) perka tokį pat darbo kiekį. Todėl, galima vienodai sėkmingai prekės vertę nustatyti pagal sunaudoto, ar pirkto darbo kiekį. Perkamo darbo teorijoje vertės nustatymas perkeliamas iš gamybos į mainų sferą, mainomąją vertę įsivaizduojant kaip galimybę gauti tam tikrą darbo kiekį. Tada vartotojui „bet kurio dalyko tikroji kaina“ – tai „darbas ir pastangos, būtini jam įsigyti“. Be to, reikia pridurti, kad A. Smith’ui nebuvo labai svarbu, kad tai būtų paties pirkėjo darbas. Jis rašė: tai „kas perkama už pinigus [...] įsigyjama darbu tokiu pat mastu, kaip ir dalykai, įsigyjami mūsų pačių darbu“. Iš tiesų, paprastos prekinės gamybos sąlygomis, nesamdant darbuotojų ir prekių gamintojams naudojant jiems patiems priklausančias gamybos priemones, abiem metodais nustatytos prekės vertės dydis sutaps. Tačiau iš esmės tai visai ne tas pats, kas tampa visiškai aišku analizuojant kapitalistinės gamybos sąlygomis. Jei batsiuvys dirba pasamdytas kapitalisto, tai jo pagamintų batų poros vertė ir jo darbo vertė (tai, ką jis gauna už savo darbą) – visiškai skirtingi dalykai kiekybiškai ir kokybiškai. Audinys ir toliau vertas batų poros, bet jis vertas daugiau, nei batsiuvio darbas, nes į batų vertę dabar įtrauktas ir pridėtinis produktas, kuris tenka kapitalistui. Analizuodamas santykius tarp kapitalistų ir darbininkų (samdant darbo jėgą), A. Smith’as įžvelgė mainų ekvivalentiškumo dėsnio pažeidimą. Jis matė, kad kapitalistas išmoka darbininkui darbo užmokesčio forma tik dalį vertės, kurią dirbdamas sukūrė darbininkas. Kitą šios vertės dalį kaip pelną pasiima kapitalistas. A. Smith’as

nesugebėjo paaiškinti šio prieštaravimo pagal darbinę vertės teoriją ir pareiškė, kad kapitalizme pažeidžiamas vertės dėsnis, bei laikė, kad darbinė vertės teorija tinkama tik ikikapitalistinėmis sąlygomis. Jo manymu, mainomąją vertę lėmė darbas tik primityvioje „pradinėje visuomenės būklėje“, kai dar nebuvo kapitalistų, privačios žemės nuosavybės ir samdomų darbininkų bei visas darbo produktas priklausė darbuotojui, t. y. paprastos prekinės gamybos sąlygomis. Tomis sąlygomis, A. Smith’o žodžiais tariant, „santykis tarp darbo kiekio, būtino įvairioms prekėms įsigyti, matyt, buvo vienintelis pagrindas juos mainant vieną į kitą“. Iš ūkio istorijos žinome, kad paprastos prekinės gamybos sistemoje gamintojai parduoda ir perka darbo produktus. Darbo jėga ten nelaikoma preke. Tomis sąlygomis svetimas darbas „perkamas“ tik sudaiktinta darbo produktų forma. O kapitalizmo sistemoje, kur darbininkai yra darbo jėgos pardavėjai, o kapitalistai, būdami gamybos priemonių savininkais, yra šios prekės pirkėjai, nuolat vyksta mainai tarp grynojo ir sudaiktinto darbo. Tačiau A. Smith’as nežinojo darbo jėgos kategorijos ir klaidingai manė, kad darbininkai parduoda darbą. Todėl jis nesugebėjo pagal darbinės vertės teorija paaiškinti kaip vyksta neapmokėto darbo pasisavinimas kapitalizme. Tiesa, šis jo veikalas davė pradžią socialistų reiškiamai minčiai, kad esamoje kapitalizmo visuomenės santvarkoje darbininkas anaiptol negali gauti visų savo darbo vaisių. A. Smith’o teorijoje greta dviejų minėtų vertės nustatymo būdų – pagal sunaudotą darbą ir perkamo darbo teoriją – pateikiamos dar dvi vertės koncepcijos. Jis manė, kad kapitalizme mainai vykdomi jau ne pagal darbo sąnaudas. Prekės vertę lemia ir kiti prekės savikainos veiksniai – kapitalas bei žemė. Pereinant prie kapitalistinės gamybos, jo manymu, „vertė, kurią darbininkai savo darbu prideda prie medžiagų vertės, šiuo atveju pati suskyla į dvi dalis“: viena eina darbo užmokesčio apmokėjimui, o kita – pelno apmokėjimui. Be to A. Smith’as kaip trečią sudėtinę vertės dalį nagrinėja rentą, ir teigia, kad vertė kapitalizmo sąlygomis skyla į darbo užmokestį, pelną ir rentą. Taigi kapitalizmo sąlygoms A. Smith’as sukonstravo trečią teoriją, pagal kurią prekės vertė susidaro sudedant darbo užmokestį, pelną ir rentą, tenkančius prekės vienetui. Prekėms, kurių gamyboje nenaudojama nuomojama žemė, kaina susideda tik iš darbo užmokesčio ir pelno. Akivaizdu kad prekės vertės teorija, besiremianti gamybos sąnaudomis, yra tuščia ir beprasmė, jeigu ji nepaaiškina, kaip nustatomas gamybinių paslaugų kainos. Tačiau A. Smith’as nepasiūlė vientisos darbo užmokesčio ir rentos teorijos bei iš viso nesuformulavo pelno ir grynojo procento teorijos. Sakyti, kad normali daikto kaina – tai kaina, viso labo padengianti jos pagaminimo pinigines išlaidas – vadinasi kainą aiškinti kaina. Šia prasme A. Smith’as iš viso nesukūrė kainos (vertės) teorijos. Be to, šiame vertės nustatymo variante A. Smith’as ignoravo pastovų kapitalą, kaip prekės vertės ir natūralios jos kainos sudedamąją dalį. A. Smith’as nurodė: „Gali pasirodyti, kad reikalinga dar ir ketvirtoji dalis – kompensuoti kapitalą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bet kurio ūkinio įrankio, tarkime darbinio arklio, kaina susideda iš trijų tokių pačių dalių. Todėl, nors į duonos kainą turi būti įskaičiuojamas ir arklio išlaikymo kainos apmokėjimas, kaina vis dėlto galiausiai suskyla į tris sudedamąsias dalis: rentą, darbo užmokestį ir pelną“. (Tai truputį vėliau aptarsime detaliau). Tačiau vis dėlto vertę A. Smith’as traktavo kaip įdaiktintą darbą ir nurodė vertės pirmenybę prieš pajamas. Toliau šią nuostatą jis papildė nustatydamas vertės šaltinius. A. Smith’as tiesiog nurodė, kad „darbo užmokestis, pelnas ir renta yra trys pirminiai įvairių pajamų, taip pat ir mainomosios vertės, šaltiniai“. Taigi A. Smith’as, taikydamas kapitalizmui sukonstravo ketvirtąją vertės teoriją (išoriškai ji labai panaši į trečiąją), kurioje vertė nustatoma pajamomis – darbo užmokesčio, pelno ir rentos lygiu. Be to, A. Smith’o

prekės kainos (Q) formulė kaip pajamų suma Q=W+P+R (kur W – darbo užmokestis; P – pelnas ir R – renta) apima, kaip jau minėta, ne tik tiesioginių šios prekės gamybos dalyvių pajamas (W0, P0, R0), bet ir pajamas, kurias anksčiau gavo gamintojai tų gamybos priemonių, kurios duotame gamybos procese buvo panaudotos kapitalo sudėtyje (C0): Q = W0 + P0 + R0 + [C0 ] W1 + P1 + R1 + [C1 ] …………………… Wn + Pn + Rn + [Cn ] Pavyzdžiui, jei Q – natūrali grūdų kaina, tai pagal A. Smith’ą, C0 galima laikyti arklio, naudojamo žemei apdirbti, įsigijimo ir išlaikymo išlaidoms, C1 – pašaro arklio užauginimo išlaidoms ir t. t. Kadangi išlaidų (C) dydis pereinant nuo C0 iki Cn nuolat mažėja ir – kraštutiniu (ribiniu) atveju – artėja link nulio, visą prekės kainą (Q) galima pavaizduoti kaip: Q=(W0+W1+ … +Wn)+(P0+P1+ … +Pn)+(R0+R1+ … +Rn) Vis dėlto, kaip pažymėjo K. Marx’as, šioje ketvirtojoje pajamomis grindžiamoje vertės teorijoje, užuot vertę laikius jų šaltiniu, pačios pajamos tampa vertės šaltiniu. Taip pat A. Smith’as pateko į užburtą ratą, kainas nustatydamas pagal kainas. Tiesa, tarp trečiosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė (ar vertė, ar natūrali kaina) sukuriama darbu ir skyla į tris pajamų dalis, atitenkančias atitinkamai darbininkams, kapitalistams ir žemvaldžiams) ir ketvirtosios vertės koncepcijos (teigusios, kad mainomoji vertė susideda iš trijų pajamų rūšių, gaunamų atitinkamai darbininkų, kapitalistų ir žemvaldžių) atrodytų nėra skirtumo. Juk formaliai teiginiai „A gali būti suskaidytas į B, C, ir D“ bei „A susideda iš B, C ir D“ neprieštarauja vienas kitam, bet kalbant apie A esmę ir kilmę jie toli gražu nėra tapatūs. Be to, tai kad vertė suvedimas į pajamas A. Smith’o teorijoje tiesiogiai prieštarauja jo darbinės vertės teorijai. Juk kapitalizmo sąlygomis prekių kainos tiesiogiai nesvyruoja aplink vertę. Tai pastebėjo ir pats A. Smith’as, nors nesuprato, kad vertės dėsnis taip pat galioja kapitalizme. Tačiau jis darė klaidą nustatydamas vertę pagal pajamas, ir kaip vertės sudedamąsias dalis A. Smith’as įtraukė ne paprasčiausią pelną, o kapitalo vidutinę pelno normą, kuri laisvos konkurencijos sąlygomis yra „natūrali“, neesant kliūčių kapitalo persiliejimui iš šakos į šaką. (Pastebėtina, kad apie vidutinės pelno normos nusistovėjimo mechanizmą savo laiške J. Turgot rašė dar D. Hume’as, kuris teigė, kad visoje ekonomikoje, kur yra galimybė kapitalui laisvai persilieti tarp šakų ir laisva konkurencija, visiškai natūraliai nusistovi vieninga pelno norma). Taip A. Smith’as intuityviai pradėjo operuoti gamybos kainos kategorija, kurią jis tapatino su verte. 4.1.6. A. Smith’o mokymas apie pajamas Jau Tautų turto įvade A. Smith’as paaiškino, kad pagrindinė jo veikalo tema – ekonominė plėtra: jėgos, veikiančios ilgą laikotarpį ir valdančios tautos turto augimą. Visiškai aišku, kad iš tikrųjų turtu jis laikė ne kuriuo nors laiko momentu sukauptą

visuomenės kapitalą (atsargas), bet visuomenės pajamas, sukurtas per tam tikrą laiką (srautą). Pajamų augimą jis pirmiausia siejo su darbo pasidalijimo dydžiu visuomenėje. Be to, darbo pasidalijimą jis traktavo taip plačiai, kad apėmė viską, ką mūsų laikais įvardijame kaip techninę pažangą, kuri, savo ruožtu, A. Smith’o laikais buvo laikoma, grubiai sakant, kažkuo atsitiktiniu ir priklausančiu nuo to, ar atsiras reikalingas žmogus reikalingoje vietoje reikalingu laiku. Aptardamas paskirstymo klausimus, problemą, kurią reikia išaiškinti, A. Smith’as suprato kaip nacionalinio produkto paskirstymą tarp klasių. Abipusis ryšys tarp vertės ir paskirstymo, kurį šiuolaikinė ekonomika laiko savaime suprantamu, A. Smith’ui nebuvo aktualus. Priešingai, savo paskaitose Glasgow’e jis kalbėjo tik apie gamybą. Keturių skyrių apie paskirstymą įtraukimas į Tautų turto pirmą knygą greičiausiai atspindi fiziokratų ar, kaip teigė E. Cannan’as, R. Cantillon’o veikalų poveikį. Taigi A. Smith’o pateikta pajamų teorija akivaizdžiai grįsta klasiniu požiūriu. Pažymėtina, kad A. Smith’as žengė didelį žingsnį į priekį (lyginant su fiziokratais), apibūdindamas kapitalistinės visuomenės klasinę struktūrą. Jis išskyrė tris pagrindines klases pagal jų santykį su gamybos priemonėmis: darbininkus, kapitalistus ir žemvaldžius. Kiekviena visuomenės klasė gauna pagrindines savo pajamas. Darbininkai neturi jokios nuosavybės ir priversti parduoti savo darbą (vėliau K. Marx’as patikslino, kad pirkimo-pardavimo objektas iš tikrųjų yra darbo jėga) už darbo užmokestį. Kapitalistai (skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as nematė esminio skirtumo tarp kapitalistų, užimtų pramonėje ir žemės ūkyje) disponuoja kitomis gamybos priemonėmis, išskyrus žemę (pramoniniais pastatais, įrengimais, laivais, fermomis, žaliavų atsargomis), samdo darbininkus ir pajamas gauna pelno forma. Žemvaldžiai disponuoja pagrindine gamybos priemone – žeme ir gauna rentą, kuri yra mokestis už žemę, išnuomojamą fermeriams-kapitalistams. (Visi, kurie sekė A. Smith’u aiškinant pajamų pasiskirstymą, ir suformavo klasikinę tradiciją, aiškinančią darbo užmokestį, pelnus ir rentą kaip „trijų didžiųjų socialinių klasių“ pajamas). A. Smith’as taip pat įžvelgė visuomenėje įvairių sluoksnių ir tarpinių grupių. Jis pabrėžė, kad pagrindinės klasės gauna vadinamąsias pirmines pajamas, o visų kitų grupių pajamos yra perskirstomosios, arba antrinės. Jų šaltinis yra arba pelnas, arba renta, arba darbo užmokestis. Tautų turto pirmos knygos 8 skyriuje glaustai išdėstoma darbo užmokesčio teorija. Maždaug šešiuose puslapiuose aiškinama darbinio fondo teorija, pragyvenimo minimumo teorija, (abi šios teorijos galėjo būti perimtos iš J. Turgot ir fiziokratų), susitarimo teorija, kažkas panašaus į ribinio produktyvumo teoriją ir net teisės į likutinę produkciją teoriją. Be to, visos šios teorijos pateiktos be nesuvokiant, kad jos visos negali būti vienodai teisingos analizuojant tuo pačiu lygmeniu. Kaip atraminį tašką A. Smith’as pasirenka kapitalo kaip „atsargų“, iš kurių darbuotojams avansuojamos gamybos priemonės tam laikui, kol jie užimti produkcijos išleidimu, koncepcija. Iš čia kildinamas ryšys tarp „paklausos tiems, kurie gyvena iš darbo užmokesčio“ ir „fondų, skirtų darbo užmokesčio išmokėjimui“. Šis ryšys detaliau neišaiškinamas, bet būtent juo grindžiamas įsitikinimas, kad kapitalo augimas sukels nuolat augančią paklausą darbui. Patį darbo užmokestį – darbininkų pajamas – A. Smith’as pavadino darbo produktu ir natūraliu atlyginimu už darbą. Jis manė, kad darbo užmokestis egzistuoja ir paprastoje prekinėje gamyboje, nesant samdomo darbo ir kapitalo. A. Smith’o įsitikinimu čia jis yra lygus visam darbuotojo, dirbančio su savo gamybos priemonėmis sau priklausančioje žemėje, darbo produktui. Tačiau nuo to laiko, kai gamybos priemonės ir žemė tapo kapitalistų nuosavybe, o nepriklausomas gamintojas

virto samdomu darbininku, pastarasis darbo užmokesčio forma jau negauna visos savo darbo produkto vertės. A. Smith’as pabrėžė tendenciją išnykti nepriklausomai smulkiai gamybai ir visuotinai plisti samdomam darbui. Kalbėdamas apie savo laikmetį jis net truputį perdėjo šią tendenciją, tvirtindamas, kad „Europoje visur vienam savarankiškam darbuotojui tenka dvidešimt darbininkų, dirbančių šeimininkui“. Vargu ar samdomas darbas tuo metu buvo pasiekęs tokį lygį net Anglijoje, nekalbant jau apie kitas Europos šalis. Tačiau svarbu tai, kad A. Smith’as čia, be jokių abejonių, įžvelgė pagrindinę plėtros kryptį. Analizuodamas darbininko pajamas kapitalizme, A. Smith’as ėmė vartoti darbo paslaugų natūralios kainos sampratą, kurią perėmė iš fiziokratų. Jis pastebėjo, kad darbo užmokestis turi užtikrinti darbininkui galimybę nusipirkti gyvenimo reikmenų, ir visuomet turi šiek tiek viršyti lygį, pakankamą žmogaus egzistavimui. Tokia darbo užmokesčio traktuote A. Smith’as atsitraukė nuo W. Petty pozicijos, kuris darbo užmokesčiu laikė į fizinį gyvenimo minimumą, neatsižvelgiantį į tai, kad darbininkai gali turėti šeimą ir vaikų. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, A. Smith’as nesuprato darbo užmokesčio kokybinio ypatingumo, jo specifikos kaip kategorijos, būdingos tik kapitalistiniam gamybos būdui. Skirtumus tarp paprasto prekių gamintojo ir samdomo darbuotojo darbo užmokesčio jis suvedė į kiekybinius skirtumus. A. Smith’as, įvardydamas darbo užmokestį kaip darbo kainą, tvirtino, kad jis susiveda į darbininko gyvenimo lėšų, būtinų gyvenimui ir vaikų, kurie pakeis jį darbo rinkoje, auklėjimui, minimumo vertę. Tenka pažymėti, kad A. Smith’as nežinojo darbo jėgos kategorijos ir nesuprato, jog darbas, būdamas vertės šaltinis, pats vertės ir kainos neturi. Darbas – tai procesas, ir parduoti galima tik darbo produktą, t. y. prekę, arba darbo sugebėjimus, t. y. darbo jėgą. Vis dėlto A. Smith’as normalų darbo užmokesčio lygį apibūdino pagal darbo jėgos vertę, nes kalbėjo apie darbo užmokesčio dydžio nustatymą pagal gyvenimo reikmenų vertę. A. Smith’as mėgino pateikti darbo užmokesčio svyravimo mechanizmą, ir pagal normalaus darbo užmokesčio sampratą pažymėjo, kad apatinė jo riba yra fizinis gyvenimo minimumas. Tai pati žemiausia norma, kokia tik suderinama su „paprastu žmoniškumu“. Jei samdomų darbininkų darbo jėgos kaina nusileidžia žemiau tokio minimumo, atsiranda grėsmė išmirti „šiai darbininkų rasei“. Pastebėtina, kad tokia padėtis galima tik ekonomiškai regresuojančioje visuomenėje. Kaip pavyzdys buvo pateikta Indija, kurioje viešpatavo Rytų Indijos bendrovė. A. Smith’o nuomone, šalyse, kurių ekonomika yra stagnacijos būklėje (pvz., XVIII a. Kinijoje), darbo užmokestis tik nedaug viršija fizinį minimumą. O šalyse, kuriose vyksta nuosaiki, ar ypač sparti ūkio plėtra, darbo užmokestis be fiziologinio minimumo apima tam tikrą perteklių, kurio dydį lemia susiklosčiusios vartojimo normos, tradicijos ir kultūrinis lygis. Taip, JAV darbo užmokestis buvo aukštesnis, nei Anglijoje, nes pirmosios ekonomika plėtojosi ypač audringai. Toliau A. Smith’as teigė, kad darbo užmokesčio svyravimus lemia rinkos mechanizmo veikimas, o tiesioginė jo kitimo priežastis yra paklausos ir pasiūlos svyravimai darbo rinkoje. A. Smith’as manė, kad stichiškas rinkos mechanizmas palaiko natūralų (vidutinį) darbo užmokestį tam tikrame lygyje, ribodamas faktinio darbo užmokesčio nukrypimą nuo šio lygio. Didelis darbo užmokesčio pakilimas darbininkų šeimose sukelia gimstamumo augimą (A. Smith’as tiesiai pareiškia, kad „[...] paklausa žmonėms, kaip ir bet kuriai kitai prekei, būtinai reguliuoja žmonių gamybą; ji paskatina ją, kai ji vyksta per lėtai, ir sulaiko, jei ji vyksta per greitai“), daugumos vaikų išgyvenimą ir, kaip viso to rezultatą, darbo pasiūlos bei konkurencijos tarp darbininkų augimą. Dėl šių veiksnių normalus darbo užmokesčio lygis pažemėja, o tai gali sukelti priešingą tendenciją – gimstamumo kritimą, vaikų

mirtingumo didėjimą, darbo pasiūlos sumažėjimą ir konkurencijos tarp verslininkų stiprėjimą. Nustatydamas konkretaus darbo užmokesčio lygį, A. Smith’as daug dėmesio skyrė jėgų santykiui tarp darbininkų ir juos samdančių kapitalistų. Jis Tautų turto pirmos knygos 8 skyriaus pradžioje pastebėjo, kad jėgos šioje kovoje nelygios, nes kapitalistų daug mažiau ir jie galėjo palyginti daug ilgiau išgyventi, kai darbas jų įmonėse nutrūkdavo, o darbininkai, neturėdami santaupų ir atsargų, labai greitai atsidurdavo beviltiškoje padėtyje. Įmonininkams buvo nesunku susitarti (nebūtinai tiesiogiai) ir veikti prieš darbininkus vieningu frontu, nekeliant atlyginimų daugiau, nei egzistuojantis jų lygis, o darbininkų susitarimai ir sąjungos tuo metu buvo uždrausti įstatymais. A. Smith’as pažymėjo, kad per darbininkų ir įmonininkų (verslininkų) susidūrimus valstybė visuomet stodavo į pastarųjų pusę. A. Smith’as skyrė tris visuomenės būkles: a) progresuojančią, b) stacionarią, ir c) regresuojančią. Progresuojančiai būklei būdingas turto didėjimas ir paklausos darbui augimas. Darbininkų padėtį esant stacionariai būklei A. Smith’as vadino sunkia, o esant nuosmukio būklei – apverktina. Jis rašė: „Dosnus darbo atlygis visuomet yra augančio nacionalinio turto natūralus požymis. Varganas aprūpinimas ir darbininkų skurdas yra akivaizdus nuosmukio požymis, o jei jie nuolat alksta, vadinasi, vyksta spartus nuosmukis“. Tačiau, pasisakydamas už aukštus darbo užmokesčius, A. Smith’as nepalaikė aukštų kainų. Skirtingai nuo fiziokratų, jis siejo žemas maisto produktų kainas su gausumu ir klestėjimu, o aukštas kainas – su stygiumi ir sielvartu. Pažymėtina ir tai, kad pagal A. Smith’o sistemą numatoma, nuolat gerėjanti padėtis, t. y. jis buvo optimistas, kalbėdamas apie žmonijos ateitį. Tiesa, darbininkų skaičiaus didėjimas visada „tempia“ atlyginimą žemyn link minimalaus jo dydžio, kai pinigų užtenka tik išgyvenimui. Bet link nereiškia į: kol tebevyksta kaupimas, o tai, A. Smith’o nuomone, truks ilgai, visuomenė iš tikrųjų turi neišsenkamas galimybes gerinti savo dalią. A. Smith’as nepasidavė pagundai teigti, jog šis pasaulis yra pats geriausias iš visų įmanomų; jis buvo skaitęs F. Voltaire Kandidą (1759 m.) ir nebuvo dr. Panglosas. Tačiau jo nuomone, nėra priežasčių, trukdančių pasauliui judėti geresnio gyvenimo ir pažangos link. Jei tik rinkos mechanizmas nebūtų trikdomas, ir leidžiama laisvai veikti didiesiems visuomenės dėsniams, galima būtų pasiekti neabejotinos pažangos. Tik po labai ilgo laikotarpio, nusitęsiančio gerokai už akiračio, galima būtų įžiūrėti ir galutinį visuomenės judėjimo tikslą. Jį pasiekus, „natūralus“ darbo užmokestis, ilgai po truputį kilęs, galiausiai vėl nusmuks iki vien egzistavimą palaikančio lygio, nes visuomenė bus išnaudojusi visus savo išteklius ir nebegalės kaupti. Įsigalės stagnacija (stacionari būklė). Tenka pripažinti, kad A. Smith’o požiūris į stacionarią būklę vėliau turėjo didelį poveikį kitiems klasikinės mokyklos atstovams. Būtina pabrėžti dar vieną aspektą, kurio tikrosios svarbos A. Smith’o pasekėjai nesugebėjo tinkamai įvertinti. Jo esmę, kaip pažymi J. A. Schumpeter’is, sudaro lakoniškas A. Smith’o pastebėjimas, kad „dosnus darbo apmokėjimas“ yra ir „neišvengiamas padarinys“, ir „natūralus nacionalinio turto augimo požymis“ (iškirta J. S. – Aut. pastaba). Taigi darbo užmokesčio problema pateikiama visiškai kitu aspektu, nei vėliau ją aptarė D. Ricardo. A. Smith’o nuomone, aukštas darbo užmokestis geriausiai skatina ekonominę pažangą, nes palyginti aukštas darbo užmokestis (ypač vienetinis) yra svarbiausia paskata didinti darbo našumą. Tai, savo ruožtu, stiprina kapitalo kaupimą ir didina paklausą darbui. A. Smith’as kategoriškai atmetė tarp daugumos merkantilistų paplitusį teiginį, kad darbo užmokesčio augimas mažina darbo paskatas ir daro darbininkus tinginiais. Jis teigė, jog „esant aukštam darbo užmokesčiui, mes visada darbininkus matysime veiklesnius, uolesnius ir supratingesnius, nei esant žemam darbo užmokesčiui“. Todėl jis ragino darbdavius

nebijoti didinti darbo užmokestį, nes stichiškas rinkos mechanizmas vis tiek apribos šį augimą. A. Smith’as pasisakė už aukštus darbo užmokesčius ir iš socialinių bei humanistinių motyvų. Jis rašė, kad samdomi darbuotojai sudaro didžiąją šalies gyventojų dalį ir „tai, kas veda link daugumos gyvenimo sąlygų pagerėjimo, jokiu būdu negali būti pripažinta kenksminga visumai. Be abejonių jokia visuomenė negali klestėti ir būti tikrai laiminga, jeigu didžioji jos dalis yra vargšai ir nuskriaustieji. Be to, paprasčiausias teisingumas reikalauja, kad žmonės, kurie maitina, rengia ir stato būstus visiems gyventojams, gautų tokią savo pačių darbo produktų dalį, kad patys galėtų turėti pakenčiamą maistą, drabužius ir gyvenamąjį būstą“. Tikriausiai pačiu geriausiu Tautų turto skyriumi galima laikyti pirmos knygos 10 skyrių, kuriame pateikta darbo užmokesčio struktūros analizė. Nors jis daug kuo remiasi R. Cantillon’o darbu, vis dėlto, perskaičius atitinkamus R. Cantillon’o Esė skyrius (7 ir 8 sk.), dar didesnės pagarbos nusipelno A. Smith’o proto analitinė jėga. A. Smith’as išnagrinėjo dieninio ir savaitinio darbo užmokesčio santykinius lygius nuolat atsižvelgdamas į: 1) įvairių žinių priimtinumą; 2) atitinkamų įgūdžių įgijimo sąnaudas; 3) samdomo darbo pastovumo laipsnį; 4) pasitikėjimą samdomu darbuotoju ir jo atsakomybę; 5) tikimybę gauti laukiamą uždarbį sąlygomis, kai kitų profesijų atstovams jis visiškai negarantuotas. Pirma, darbo užmokesčio skirtumai aiškinami gana įprastais argumentais: darbo apmokėjimas vienodomis sąlygomis tuo aukštesnis, kuo darbas mažiau malonus. Tiesa, vėliau J. S. Mill’is liūdnai pastebėjo, kad yra visiškai priešingai – bet kokiu atveju realiai darbas apmokamas tuo blogiau, kuo jis sunkesnis ir purvinesnis... Juk sunkaus darbo apmokėjimas yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas, o jo sunkumą ir kenksmingumą visada linkę įvertinti tik besisiūlantys atlikti šį darbą. Todėl, akivaizdu, kad darbo sunkumo ir kenksmingumo motyvus nusveria veiksniai paklausos aspektu ar kažkokie kiti veiksniai pasiūlos aspektu. Antra, aiškinant darbo užmokesčio lygio skirtumus pateikiami argumentai (vėl pasiūlos aspektu), grindžiami samprata, kurios pradžią padarė W. Petty, aiškiai suformulavo A. Smith’as, kuri dabar iki galo išsiskleidė žmogiškojo kapitalo koncepcijoje. A. Smith’o nuomone, išlaidas žmogaus išsilavinimui ir mokymuisi galima nagrinėti kaip kapitalo indėlį į jo sugebėjimą uždirbti ateityje, analogiškai indėliams į daiktinį kapitalą. Kad jie ekonomiškai būtų naudingi, jie turi atsipirkti per visą žmogaus darbinį gyvenimą. Todėl labiau išsilavinę ir geriau išmokyti žmonės vidutiniškai uždirba daugiau už tuos, kuriems trūksta išsilavinimo ar pasirengimo darbinei veiklai. A. Smith’o žodžiais tariant „Darbas, kuriam jis (išsilavinęs žmogus) yra išmokomas, grąžina jam, uždirbant daugiau nei įprastas darbo užmokestis už paprastą darbą, visas išlaidas, išleistas mokymuisi, mažiausiai įprastu pelnu nuo kapitalo, lygaus šių išlaidų sumai“. Trečia, darbo užmokesčio lygių skirtumai aiškinami (taip pat pasiūlos aspektu) tuo, kad darbuotojai reikalauja aukštesnio apmokėjimo, jei jų užimtumas nėra garantuotas. Tačiau ar darbdaviai gali mokėti už laikinus, sezoninius darbus daugiau, nei už pastovius? Pastebėtina, kad čia esama užuomazgos – bet tik užuomazgos – šiuolaikinės „netiesioginio kontrakto“ tarp darbininko ir įmonės teorijos, pagal kurią toks kontraktas – tai sandėris tarp vengiančio rizikos darbininko ir neutralios rizikai įmonės. Ketvirtasis argumentas apima ir paklausą, ir pasiūlą. Viena vertus (pasiūlos aspektu), prisiimta atsakomybė turi būti atlyginama, nes ji sunkina. Kita vertus, (paklausos aspektu), didelis viršininko ar administratoriaus uždarbis – tai savotiškas apsidraudimas nuo grobstymo ir piktnaudžiavimo.

Penktasis argumentas, vėl akcentuojantis pasiūlą, ypač įdomus tuo, kad jis siūlo pasirinkimą neaiškumo sąlygomis. Iki pastarojo laiko apie šios problemos ekonominį traktavimą buvo žinomi tik du A. Smith’o knygos Tautų turtas puslapiai, bei dar keletas puslapių iš A. Marshall’o Principų. Norėdamas parodyti, kad žmonės linkę pervertinti sėkmės tikimybę ir per mažai įvertinti praradimų tikimybę, A. Smith’as pateikia pavyzdžių iš loterijų ir draudimo praktikos. Jie akivaizdžiai parodė, kad žmonės „mėgsta riziką“. Tai leido jam daryti išvadą, kad visos profesijos su perspektyva gauti palyginti aukštas, bet nepatikimas pajamas, duoda mažesnį atlygį, nei lyginamos su jomis profesijos, kurių pajamos visiškai nuspėjamos. Žmonės visada bus linkę pervertinti savo galimybes rinkdamiesi rizikingas profesijas (pvz., juristo ir gydytojo) ir tuo užsiimti norės per daug žmonių. Šio skyriaus išvada: jei konkurencija ir ne visada sulygina piniginį atlygį už įvairius užsiėmimus, tai ji vis dėlto sulygina jų „grynuosius pranašumus“ tokia piniginių ir nepiniginių atlygių suma, kad piniginis skirtumas bet kuriuo atveju kompensuojamas vieno ar kelių aukščiau minėtų penkių veiksnių. Rinka visuomet visas darbo rūšis suveda į bendrą matą. Tokie pat lygūs darbo kiekiai – jų „sunkumo“ kiekio prasme – visada kompensuojami vienodo piniginio atlyginimo. Taigi, suprantama prielaida apie tobulos konkurencijos darbo rinkas, tarp jų ir tai, kad darbo ištekliai laisvai pasiskirsto tarp profesijų. Tautų turto pirmos knygos 9 skyrius yra skirtas kapitalo pelnui ir jame labai nedaug kalbama apie pelno kaip pajamų prigimtį. Pagal darbinės vertės teoriją, pelną A. Smith’as nagrinėjo kaip samdomo darbuotojo neapmokėto darbo produktą. Jis rašė: „Vertė, kurią darbininkai prideda prie medžiagų vertės, šiuo atveju suskyla į dvi dalis, iš kurių viena skiriama jų darbo užmokesčiui apmokėti, o kita tenka jų darbdavio (įmonininko) pelno už visą kapitalą apmokėjimui“. A. Smith’o traktavime vienu atveju pelnas – tai visas skirtumas tarp naujai darbu sukurtos (pridėtos) vertės ir darbo užmokesčio. Pagal darbinę vertės teoriją, jis kalbėjo, kad iš darbu sukurtos prekės vertės darbininkui darbo užmokesčio forma tenka tik tam tikra jos dalis, o likusi darbu pridėtos vertės dalis yra kapitalisto pajamos. Pelnas šiuo atveju aiškinamas kaip pridėtinis produktas. Skirtingai nuo fiziokratų, A. Smith’as pridėtinį produktą traktavo ne kaip vartojamųjų verčių prieaugį tik žemės ūkyje, o kaip naują vertę, sukurtą darbuotojo darbu, nepriklausomai nuo gamybos šakos. Tačiau kitu atveju pelną A. Smith’as laikė pramoninio kapitalisto pajamomis, likusiomis jam išmokėjus žemės savininkui žemės rentą, jei jis nuomojasi žemę (rentą moka ir kapitalistai, turintys pramonės įmones kalnakasybos šakoje ir nuomojantys rūdynus; bet A. Smith’as, o paskui jį ir beveik visi anglų ekonomistai iki pat A. Marshall’o, painiojo rentos iš žemės ir rentos iš rūdynų sampratas), o piniginio kapitalo turėtojui (skolintojui) – palūkanas (procentus). Čia jau pelnas pasirodo kaip verslininko pajamos, funkcionuojančio kapitalisto pajamos. Šiuo atveju A. Smith’as ryžtingai pasisakė prieš pelno įvardijimą kita darbo užmokesčio rūšimi, susijusia su įmonės priežiūra ir valdymu. Pagrįsdamas savo teiginį, jis pabrėžė, kad pelno dydis priklauso ne nuo įmonės priežiūros ir valdymo darbo kiekio, sunkumo bei sudėtingumo, o nuo įtraukto į verslą kapitalo apimčių. (Beje, doktrina, pagal kurią pelnas, suprantamas kaip pagrindinės kapitalistų klasės pajamos, iš esmės pasireiškia kaip šios klasės sukauptų fizinių gėrybių (įskaitant samdomų darbininkų pragyvenimo priemones) verslininkiško naudojimo rezultatas, įsigalėjo XIX a. ekonomikos teorijose, ypač Anglijoje). Be to, A. Smith’as šią savo mintį grindė faktu, kad daugelyje stambių kapitalistinių įmonių priežiūros ir valdymo funkcijas atlieka samdomi valdytojai. Nors skaičiuojant jų darbo užmokestį įvertinama ne tik darbas ir sugebėjimai, bet ir pasitikėjimas, šis darbo užmokestis niekaip nesusijęs su kapitalo

dydžiu. Priešingai, kapitalistas, atsilaisvinęs nuo bet kokio darbo, ir toliau tikisi, kad jo pelnas apytiksliai atitiks kapitalo dydį. Kapitalisto pajamas A. Smith’as nagrinėja kaip atsiradusias iš viso avansuoto kapitalo, įskaičiuojant išlaidas darbo užmokesčiui ir gamybos priemonėms. Mokslininkas suprato, kad ekonominės plėtros eigoje pelno norma dėl tarpusavio konkurencijos turi išsilyginti, „kai daugelio turtingų pirklių kapitalai įdedami į vieną ir tą pačią šaką“. Galiausiai toks pat kapitalas turi atnešti vienodą pelną, nes bus sunku rasti, kaip pelningai panaudoti naują kapitalą. Aptaręs pelno normos sulyginimo procesą, A. Smith’as faktiškai pelną nagrinėjo kaip paties kapitalo našumo dėsningą rezultatą arba mokestį kapitalistui už jo veiklą, darbą ir riziką. Dėl to jis teigė, kad pelno dalis, kuri lieka sumokėjus procentus išmokėjimo, traktuotina kaip gamybos kaštų ypatingos rūšies dalis, kaip „atlyginimas, – dažniausiai nedidelis labai nuosaikus atlyginimas – už riziką ir darbą panaudojant kapitalą“. Tiesioginį pelno normos apskaičiavimą A. Smith’as laikė praktiškai neįmanomu, bet pagrįstai siūlė pakeisti pelno normų palyginimą laiko ir erdvės aspektu palūkanų (procentų) normų palyginimu. Taigi Anglijoje, rašė jis, buvo laikomasi nuomonės, kad grynasis procentas gali sudaryti pusę pelno, o likusi dalis – mokestį už riziką ir valdymą. Aiškindamas procento ir pelno normos mažėjimo tendencijas, jis paprasčiausiai pastebėjo, kad turtingose šalyse, kur yra didelis ekonomikos plėtros tempas, susidaro kapitalo perteklius, kuris sukelia konkurenciją tarp kapitalistų, o tai lemia pajamingumo, vadinasi ir pelno normos mažėjimo būtinumą. Tačiau jis nenagrinėjo šio reiškinio vidinių mechanizmų, kaip parodė K. Marx’as, susijusių su kapitalo organinės struktūros augimo pokyčiais. Žemą procento ir pelno normos lygį A. Smith’as vertino kaip tautos ekonominio išsivystymo ir sveikatos požymį. A. Smith’as pabrėžė, kad galutinis kapitalistinės gamybos tikslas yra pelno gavimas. Tai, jo požiūriu, atitinka visos visuomenės interesus, nes asmeninės naudos siekis naudingas visuomenės gerovei (nematomos rankos dėsnio veikimas). Tačiau jis taip pat matė, kad, vaikydamiesi pelno, kapitalistai siekia savo interesų, kurie „visada kažkiek nesutampa su visuomenės interesais ir net yra jiems priešingi“. Čia turėta omenyje, kad kapitalistų siekiai nukreipti gauti pelną. Dėl to jie siekia monopolinės valdžios rinkose, kad keldami kainas „dėl savo asmeninės naudos imtų per didelį mokestį iš savo tautiečių“. A. Smith’as buvo energingas stambios feodalinės žemdirbystės (bei, prisiminkime, kad jis augo veikiamas škotų Švietimo amžiaus idėjų, bet kokių feodalinių ir bažnytinių privilegijų) priešininkas, bet turėjo taikytis su tuo, kad Anglijoje tapo ypač populiari žemių nuoma ir didžioji dalis žemių, priklausiusių lordams, buvo išnuomota kapitalistams fermeriams. Neabejodamas žemvaldžių klasės parazitiškumu ir parazitišku jų pajamų pobūdžiu, pirmos knygos paskutiniame 11 skyriuje aptardamas rentą, jis atmetė požiūrį, kad renta yra teisėtas mokėjimas, savotiškas procentas nuo kapitalo, kažkada žemvaldžių įdėto į žemę ją pagerinti. Juk žemvaldys reikalauja rentos ir už žemę, kuri niekada nebuvo gerinta, bei už gamtinius objektus, kurie iš viso negali būti pagerinti. A. Smith’as kaip pavyzdį pateikė pakrančių uolas, ant kurių atoslūgių metu galima rinkti naudingus dumblius. Tačiau ir už šią vien gamtos dovaną uolų savininkai iš gamtos gėrybių rinkėjų ima rentą. Laikydamasis darbinės vertės teorijos, žemės rentą – žemės savininkų pajamas – A. Smith’as traktavo,taip pat kaip ir pelną, atskaitymu iš darbuotojo darbo produkto arba vertės pertekliumi po darbininkų darbo užmokesčio ir kapitalisto fermerio vidutinio pelno (tai buvo vadinama natūraliu rentos dydžiu). Be to, kitaip nei W. Petty, rentą jis nagrinėjo kaip vien tik žemvaldžio pajamas, atskirdamas jas nuo pelno ir kapitalo procento. Jis rašė: „Kai tik žemė tampa privačia nuosavybe, žemvaldys

reikalauja skolos beveik nuo kiekvieno produkto, kurį darbuotojas gali užauginti šioje žemėje ar iš jos gauti. Jo renta sudaro pirmąjį atskaitymą iš darbo, sunaudoto apdirbti žemę, produkto“. Juk, A. Smith’o žodžiais tariant, maisto produktai yra „vienintelis žemės ūkio produktas, kuris žemvaldžiui visada ir būtinai duoda tam tikrą rentą“. A. Smith’as skyrė rentą nuo nuomos mokesčio ir įrodinėjo, kad renta nesusijusi su kapitalo sąnaudomis žemei gerinti, nes ją neretai gerina nuomininkas. Tačiau, kaip ironiškai pastebėjo A. Smith’as, atnaujindamas nuomos sutartį, žemvaldys dažniausiai reikalauja tokio rentos padidinimo, lyg visi pagerinimai buvo atlikti jo sąskaita. Žemvaldys reikalauja rentos už tai, kas iš viso „žmogiškomis pastangomis negali būti išmatuota“. Kalbėdamas apie žemės rentą, A. Smith’as yra pasisakęs ir dar ryžtingiau: „Nuo tada, kai visa žemė [...] tapo privati nuosavybė, žemvaldžiai, panašiai kaip ir visi kiti žmonės, nori pjauti ten, kur nesėjo bei pradeda reikalauti rentos net ir už natūralius žemės vaisius“. Aptardamas rentos šaltinius, A. Smith’as vėl buvo nenuoseklus ir pateikė daug teorinių svarstymų. Pagal darbo vertės teorija jis atskleidė rentos eksploatacinę prigimtį. A. Smith’as pažymėjo, kad žemė, kaip ir kapitalas, yra daiktinė (materiali) gamybos sąlyga, darbininkams iškylanti kaip svetima nuosavybė. Žemei tapus privačia nuosavybe, darbuotojas priverstas žemvaldžiui atiduoti dalį to, ką jis surinko ar pagamino savo darbu. Šią dalį A. Smith’as vadino žemės renta ir laikė ją atskaitymu iš sunaudoto žemei apdirbti darbo produkto. Vadinasi jis į rentą žvelgė kaip į privačios žemės nuosavybės monopolijos apraišką. Taip pat Tautų turto pirmosios knygos 11 skyriuje Žemės renta, dėl milžiniško išsiplėtimo (ar tokių nukrypimų ir papildymų visos serijos) sudarančiame apie 7,6 proc. visos veikalo apimties, jis pažymėjo, kad žemės sklypai skiriasi savo derlingumu ir geografine padėtimi. Abu šie skirtumai gali būti rentos susidarymo priežastimis. Tačiau A. Smith’as nepabrėžė absoliučios ir diferencinės rentos sampratų, vėliau į mokslinę apyvartą įvestų K. Marx’o, skirtumo ir nesukūrė vientisos rentos teorijos. Tačiau A. Smith’as yra pateikęs ir fiziokratinę žemės rentos atsiradimo traktuotę, kurioje renta laikoma gamtos jėgų veikimo rezultatu, kuris lieka atskaičiavus viską, kas sukurta žmogaus. Šiame variante sukuriant rentą sukūrime dalyvauja žemės ūkio darbininkai ir darbiniai gyvuliai. Toliau A. Smith’as rašė: „Šią rentą galima nagrinėti kaip produktą tų gamtos jėgų, kuriomis žemvaldys leidžia naudotis fermeriui“. Teikdamas pirmenybę žemdirbystei, lyginant su manufaktūromis (tai ypač matyti antroje knygoje), A. Smith’as teigė, kad žemdirbystėje tokio pat dydžio kapitalas ne tik išjudina didesnį produktyvaus darbo kiekį, bet ir prideda prie metinio produkto daug didesnę vertę. Žemdirbystėje žmogiškajam darbui būdingas ypatingas produktyvumas, nes drauge su žmogumi „dirba“ gamta, kuri ir tampa rentos šaltiniu. A. Smith’as vaizdingai lygino pramonę su šeima, kurioje gimsta du vaikai: kapitalo pelnas ir darbo užmokestis. Tuo tarpu žemės ūkis susilaukia trijų vaikų: dviejų pirmųjų ir dar žemės rentos. Kaip ir fiziokratai, žemdirbystę A. Smith’as laikė pačia naudingiausia kapitalo panaudojimo sfera, dėl to, kad žemės ir ūkio produkcijos vertės pakanka užmokėti rentą, darbo užmokestį ir pelną. Be to, A. Smith’as manė, kad plėtojantis ekonomikai pramoninių prekių kainos turi tendenciją kristi, o žemės ūkio produktų kainos – augti. Todėl, jo nuomone, tose „šalyse, kuriose žemės ūkis yra pati naudingiausia kapitalo panaudojimo alternatyva [...] pavienių asmenų kapitalas bus panaudojamas naudingiausiai visos visuomenės požiūriu“. Šį Tautų turto autoriaus įsitikinimą, dešimtmečiais dariusį poveikį ekonominei minčiai, suprasti ypač sunku, turint galvoje, kad tuo metu Anglijoje klestėjo manufaktūrinė pramonė ir ėmė atsirasti pirmieji didelio produktyvumo fabrikai, varomi vandens rato gaminamos energijos. Kita vertus, kaip pastebėjo S. Hollander’is, nors pats A. Smith’o tvirtinimas, kad

Ricardo ir J. kuris jai teikia visus produktus būtinus egzistavimui ir gyvenimo patogumui“. (Nors A. A. Fizinę gamtą jis sąmoningai atribojo nuo turto problemos teigdamas. A. lygų tam. todėl ji turi būti nagrinėjama kaip dėsningas „žemės paslaugų“ apmokėjimas. Arba. Smith’o mokymas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą Savo credo A.7. kad norint užtikrinti ekonominę pažangą būtina maksimizuoti grynųjų investicijų normą. t. Smith’as suformulavo pirmosiose Tautų turto eilutėse. Pirmiausia A. Jis pabrėžė. to nepakako. . o kokios – ne. „šio produkto kaina gali toliau. kuria pelną. laikoma mokesčiu už naudojimąsi žeme. Kitaip tariant. o jo šaltinis yra darbas. kuris yra mainomas į kapitalą. Šiame rentos teorijos variante pati monopolinė kaina praranda vertinį pagrindą ir kildinama iš apyvartos sferos. tačiau fiziokratizmas buvo visiškai nepriimtinas jo škotiškai pasaulėjautai. išjudinti darbo kiekį. kurias jis perdirba. A. t. kad renta katu su darbu yra vertės šaltinis. bet A. Jo nuomone. O likusią žmonių veiklą. Smith’as į rentą žvelgė ir kaip į monopolinės kainos atsiradimo šaltinį. Quesnay. Skirtingai nuo savo pirmtakų. Visiška priešingybė rentos. Smith’o teorijoje vertė ir pelnas sukuriami bendru visuomeniniu darbu. darbo ir kapitalo mainai.įdėjimai į žemės ūkį visuomenei yra naudingiausi. kad pirmasis yra mainomas į kapitalą. Smith’o darytas akcentas investicijoms žemės ūkyje pats savaime yra teisingas veiksnių lyginamųjų kainų neoklasikinio supratimo požiūriu. Cantillon’as bei fiziokratai. A. „didina medžiagų. o apskritai darbą. lemia prekės vertę. kartu su darbo užmokesčiu ir pelnu. jos metinės produkcijos gausa arba trūkumas turi priklausyti [. Mill’is. realiai užtikrinančio jai viską reikalingą vartojimui per metus). 4. Smith’ui produktyvus yra tas darbas. kad neproduktyvus darbas taip pat naudingas. kurią galima parduoti ir kuri egzistuoja nors kiek laiko po darbo užbaigimo“. ir „įtvirtinamas bei realizuojamas kaip koks nors daiktas ar prekė. y. Smith’as produktyviu laikė darbą. kurias jis perdirba. klimatas ar teritorija. nes „manufaktūros darbininko darbas savo išlaikymo ir savo šeimininko pelno verte paprastai didina medžiagų. Smith’as atkreipė dėmesį į produktyvaus darbo istorinę specifiką kapitalizme. Smith’as laikė. ką nurodė dar D. nes taip sukuriama renta.1. teigdamas: „Kiekvienos tautos metinis darbas sudaro pradinį fondą. jis priskyrė prie neproduktyvių darbo išlaidų.. Iš šio tvirtinimo daroma išvada. jei prireiks. kad su produktyviu darbu susijęs pelno kūrimas. Tautų turto antros knygos 3 skyriuje išskirdamas šiuos du tipus. yra ir kita jo rentos atsiradimo koncepcija. pažymėdamas. kad turtą didina gamyba. vertingumą“. A. Čia renta vertinam kaip atlyginimas žemvaldžiui už suteiktą galimybę naudotis žeme ir todėl negali būti laikoma eksploatacinėmis pajamomis. kuris kuria vertę. yra loginė klaida. Iš čia ir jo tvirtinimas. kuris pradžioje jį pagamino (arba didesnį)“. Tačiau taikant šią išvadą kapitalistiniame ūkyje. Smith’as turto šaltiniu laikė ne vienas ar kitas konkrečias darbo formas. (Nors A.] nuo darbo“). Smith’as ir labai žavėjosi F. lyginant su merkantilistais ir fiziokratais. jog „Kad ir koks būtų šalies dirvožemis. o antrasis – į pajamas. nesvarbu kokių tikslų ji siektų. Petty. S. Smith’as teigė. Smith’as pastebėjo. Tačiau. A. žemės renta. A. A. kokios darbo rūšys prisideda prie „tautos turto“ augimo. apibūdinimui. kaip atskaitymo iš darbo produkto. apmokamą iš pajamų. kurio pirkimui naudojamas kapitalas. reiškia monopolinę kainą. kad renta.. ir sudaro dalį tautos metinio darbo. y. A. kalbant apie produktyvų ir neproduktyvų darbą. A. R. vertę“. Smith’as norėjo nustatyti.. Smith’as žengė didelį žingsnį į priekį. Kaip ir W. jo žodžiais tariant. kad pagrindinis skirtumas tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo yra tas.

tuo sparčiau gali augti jos turtas. klounai. Jei šalyje yra kapitalo trūkumas. visokie rašytojai. net operos dainininko ar baleto šokėjo darbas turi būti laikomas „produktyviu“. be to. Apgailestaujant tenka pažymėti. Jo požiūriu. Jis rašė: „Manufaktūros darbininko darbas įkūnijimas ir realizuojamas kaip koks nors gaminys ar prekė. ji toliau egzistuotų baigus darbą ir ją vėliau būtų galima gauti tokį pat darbo kiekį. ir pačių lengvabūdiškiausių profesijų atstovai – dvasininkai. kad nebepripažįsta kaip produktyvaus darbo. Tai pačiai klasei turėtų būti priskirti ir pačių rimčiausių bei svarbiausių. Tai leido A. laikydamas. McCulloch’ą ir kai kuriuos kitus) beatodairiškai perėmė A. neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip kuris nors gaminys ar prekė. nes visus šiuos žmones iš esmės išlaiko produktyvūs darbuotojai. kurios aptarnauja namų ūkių poreikius. sukurta kieno nors produktyviu darbu. kai buvo suteiktos ir retai palieka kokį nors pėdsaką ar vertę. A. kad „kai kurių pačių labiausiai gerbiamų visuomenės sluoksnių darbas. kurie „iš viso nedirba“. ir tiems.] Namų tarno darbas.) argumentai. dėl kurių didėja kapitalo kaupimas. kurią galima būtų parduoti. nesukuria jokios vertės bei neįkūnijamas ir nerealizuojamas kaip ilgai egzistuojantis daiktas ar prekė. tinkama parduoti. tuo ypač įtikina anglų ekonomisto L. kad beveik visi klasikinės politinės ekonomijos ekonomistai (išskyrus N. už kurią vėliau būtų galima gauti tokį pat kiekį paslaugų“. Smith’ui padaryti vieną iš drąsiausių knygoje Tautų turtas tvirtinimų. muzikantai. panašiai kaip ir namų tarnų darbas. kad „šiuolaikinė teorija tiek nutolo nuo Adamo Smith’o ir fiziokratų požiūrio. gydytojai. visi tarnaujantys armijoje ir laivyne yra neproduktyvūs darbuotojai [. aktoriai.. valdovas. A. Iš čia logiškai kyla ir jo jau minėtas tvirtinimas. Šiame antrame variante produktyvus darbas nagrinėjamas metafiziškai. Robbins’as rašė. kad kuo mažesnė dalis visuomenėje tenka neproduktyviems darbuotojams. operos dainininkai. Jo paslaugos dažniausiai išnyksta tą pačią akimirką. juristai. Robbins’o (1898–1984 m. šokėjai ir panašiai“. Nenumaldoma logika leido A. pateikti knygoje Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikšmę (1932 m. Tai buvo pagrindinė priežastis. priešingai. visa nematerialios gamybos sfera laikoma neproduktyvia. J. kurią galima parduoti ir kuri egzistuoja. Smith’ui atrodė nepakankamai tikslus. Galiausiai tarno išlaikymui sunaudojama vertė. Smith’as turėjo omenyje skirtumą tarp tų veiklos rūšių. nei pridėtinio produkto. kodėl buvusioje Tarybų Sąjungoje nacionalinių pajamų kūrimo šaltiniu buvo laikomas tik darbas materialinės gamybos sferoje. tai neproduktyvus santaupų panaudojimas paslaugų sferoje išlaidautojų paklausai patenkinti gali tapti tokia pat kliūtis ekonominei plėtrai. kuriančio materialius objektus.. kuris vėliau nuo K. ir jis tuoj pat pasiūlė antrą produktyvaus bei neproduktyvaus darbo skyrimo principą. teikiantiems paslaugas.Dėl vaizdingumo A.). Pavyzdžiui. Tačiau šis skirtumas A. produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirstymas pagal principą sukuria ar nesukuria šios rūšies darbas akivaizdų materialų produktą turi ne tik paprastą idėjinę-politinę reikšmę. Smith’ui paskelbti tezę. kad dėl pajamų didinimo galimybės plėtojimo santaupas reikia panaudoti gamybinių įrengimų kūrimui ir tolesniam tobulinimui. jei pastarieji neturi vertės“. Smith’o pasiūlytą darbo skirstymą į produktyvų ir neproduktyvų. visi teismo valdininkai ir karininkai. nes savotiškai vertingas įvairiems „ekonominiams .. Marx’o perėjo į vadinamąją marksistinę–lenininę politinę ekonomiją. R. Smith’as priešino produktyvaus darbininko pasamdymą kaip neproduktyvų namų tarną. kaip ir santaupų trūkumas tikrąja to žodžio prasme. Senior’ą. Šio veikalo skyriuje Ekonomikos mokslo objektas L. Pavyzdžiui. ir tų. Smith’as turi omenyje tai.. kad norint užtikrinti ekonominę pažangą būtina maksimizuoti grynųjų investicijų normą. nors kiek laiko po darbo baigimo [.]. Kita vertus. kad pastarojo darbas nesukuria nei vertės.

Kapitalo kaupimą jis laikė ne tik pagrindine. kad ji jokiu būdu nėra dviprasmė ir nevykusi“. rašė: „Turtų kaupimą dauguma žmonių siūlo panaudoti ir įtvirtinti kaip priemonę jų sąlygoms pagerinti. „Taupyti mus skatina noras pagerinti savo padėtį“ – teigė A. kurią A. funkcionuojančio cirkuliacijos sferoje (prekybinio kapitalo). tikriausiai viena iš pačių pragaištingiausių koncepcijų ekonominės minties istorijoje. ir šitaip iš anksto duodamas atkirtį socialistams (J. jis kapitalą daugiausia vertino kaip daiktinių gamybos priemonių atsargas. naudojamo gamybos sferoje. apsukrus bei darbštus ir neatsiliko nuo to meto tempų bei galimybių. Pažymėtina.]“. pavyzdžiui. Skirtingai nuo fiziokratų. apie siekimą „pagerinti mūsų sąlygas“. y. Matyt. kad buvo painiojamos visos kapitalo rūšys. Tai pati vulgariausia ir akivaizdžiausia priemonė [.8. Mill’io – kad kapitalas apriboja pramonę. nuolatinę funkcionavimo formų kaitą. (A. Tai įvyko dėl to. Smith’as nepakankamai aiškiai suprato kapitalą kaip judėjimą. naudojamą žemės ūkyje. kaip ir kitos jo ekonominės teorijos koncepcijos. kaip. Smith’as. arba kapitalo švaistymą. Turgot. K. kad jis. ir kapitalo. Jis teigė. kad A. Smith’as rašė: „Bendroji visuomenės pramonė niekad negali viršyti tos visuomenės turimo kapitalo“). gamybinės ir prekinės. F. Kartais jis kapitalą laikė verte. kurie produktyviu (teikiančiu vertės prieaugį) laikė tik kapitalą. Smith’as skyrė taupumui. Smith’as gyveno tokiu metu. Smith’o kapitalo kategorijos traktuotėje galima įžvelgti istorinio požiūrio užuomazgas. išlaidoms viršijant pajamas. bet ir vienintele sąlyga didinti visuomenės turtą. A. kuris buvo pakankamai greitas. kad: „A. nors ir gerokai pažangesnis nei tipiška fiziokratų pozicija. Smith’ą rems visi ekonomistai iki J.. Šis noras galiausiai pasirodo stipresnis už „pasimėgavimo siekį“. vadovaujančią darbui ir manė. įvardindamas dėsnį. Todėl jis aštriai kritikavo išlaidavimą. būtinas gamybos procesui tęsti. Ankstyvoji pramonės revoliucijos stadija užtikrindavo krūvas pinigų kiekvienam. Smith’as pateikė antroje savo veikalo knygoje. Ypač svarbų vaidmenį tame A. Blaug’as padarė gana nepalankią išvadą apie Tautų turto autoriaus produktyvaus darbo teoriją. 4. kad A.subjektams“. Smith’o taikytas produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skyrimas. Smith’o mokymas apie kapitalą ir reprodukciją A. buvo toks pat prieštaringas. virėjo paslaugų“. A. teigdamas. kuris vėliau taps klasikiniu ir kurį paskui A. Prisiminkite. Smith’as. Lassalle’iui). jis kapitalu vadino jėgą. Smith’o mokymas apie kapitalą. S.1. L. . Taigi. A. Robbins’as rašė: „Baleto šokėjo paslaugos sudaro dalį turto. kad kapitalas paprastai nuolat judėdamas savo apytakos ratu būna trijų formų – piniginės. diskutuodamas apie žmogaus veiksmus skatinantį motyvą. „techninės“ analizės prasme artimas J. t. Tačiau specialioje kapitalo analizėje. A. atnešančia pelną eksploatuojant samdomą darbą. Tačiau nepaisant tokio kritiško požiūrio į šios A. Knygoje net neužsimenama. stumiantį išlaidauti. Smith’o įprotis taupyti ir pajamų taupymo būdai yra lemiami instituciškai ir priklauso nuo vyraujančių visuomenėje protestantiškos etikos pradų. Smith’as produktyviu laikė ir pramoninį (materialinės gamybos sferos) kapitalą. kad A. kad šios kategorijos nebuvo paprastame prekiniame ūkyje. „o ne darbas yra tiesioginė kapitalo augimo priežastis“. todėl M. kai kylantys visuomenėje pramonės kapitalistai iš savo investicijų galėjo ir iš tikrųjų susikraudavo turtus. todėl ekonomikos mokslas tiria jų kainos susidarymą taip pat. būtina pripažinti. Rodbertus’ui. Tačiau jo pasiūlytos kapitalo koncepcijos trūkumas tas. Smith’o idėjos išdėstymą. nepastebima esminio skirtumo tarp kapitalo..

čia išskyrė 1) maisto produktų atsargas (išskyrus esančias tiesiogiai pas vartotojus). pardavus prekes. dirvos sausinimą. Tautų turto antros knygos 1 skyriuje išsakytas A. Petty. įvardydamas daiktinius elementus. sekdamas W. Jis manė. A. Smith’as. jei yra parduodamos gamybinio ciklo laikotarpiu (skirtingai nuo prekių. Ryšį tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo A. Jis taip pat atkreipė Tautų turto skaitytojų dėmesį į tai. kad kaupimo aistra yra labai pastovi ir atkakli: „Viena prekybos rūšis veda prie kitos. 3) pagamintas. Jo nuomone. Smith’as naudojo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo kategorijas visam funkcionuojančiam kapitalui. toks požiūris galėjo būti naudingas analizuojant šios iš tikrųjų svarbiausios nematerialaus turto formos kaupimo procesą visuomenėje. skirtus prekybiniams-gamybiniams tikslams. kuri grįžta savininkui. t. y. sudarančius apyvartinį kapitalą. dar nebaigtus gamybos proceso. kad jį jo sudarančios prekės savyje įkūnijusios savyje tam tikrą kiekybiškai išmatuojamą perkamąją galią. vidutinė prie didelės. Smith’as tvirtino. kai kapitalistai pasisavina samdomų darbuotojų pridėtinį darbą. pats pastato save į padėtį. 4) visų visuomenės narių mokymusi ir treniravimusi įgytus darbinius įgūdžius bei naudingus gebėjimus. Kita vertus. A. A. tai A. Smith’as į pagrindinio kapitalo sampratą įtraukė darbuotojų darbinius įgūdžius ir sugebėjimus. A. kad nors bankų kreditas panaudojamas gamybiniams fondams finansuoti. Smith’as procese. y. bet dar nerealizuotas prekes. kalbėdamas apie taupų žmogų. Jis pirmasis ėmė vartoti šiuos terminus. nekeisdamos savininko). pagrindinis kapitalas lyg ir apėmė „žmogiškąjį kapitalą“. buvo išeitinis taškas jo pagrindinio ir apyvartinio kapitalo traktuotei. 2) žaliavas ir pusgaminius. ir žmogus. Taigi. tręšimą. būtinus visų kitų apyvartinio kapitalo dalių apyvartai ir paskirstymui. Lygindamas pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. kad skirtumas tarp . kad santykis tarp pagrindinio ir apyvartinio kapitalo yra nevienodas skirtingose ūkio šakose. Smith’as priskyrė: 1) mašinas ir kitus būtinus darbo įrankius. Smith’as laikė prekinį ir piniginį kapitalą. kad pirmasis gali funkcionuoti ir atnešti pelno tik antrajam padedant arba jam dalyvaujant. 3) žemės pagerinimo priemones (išvalymą nuo akmenų. kuris kaip sudėtinę Anglijos nacionalinio turto dalį taip pat skyrė pačių gyventojų „vertę“. matė svarbią visuomeninę funkciją – fondų gamybos plėtrai sukūrimą. vadindamas jį visuomenės geradariu. tai gerokai supainiojo problemą ir apsunkino aiškų politinės ekonomijos pagrindinių kategorijų panaudojimą. Jei fiziokratai pirminių ir kasmetinių avansų sampratas taikė tik žemdirbystės kapitalui. A. 2) statinius ir pastatus. kad kapitalas yra gamybos plėtros atsargos. kurios priskirtinos cirkuliacijos sferai. atkakliai troškęs uždirbti šiek tiek pinigų. pagrindinio kapitalo prieaugis pasiekiamas reinvestuojant pelną. nes patys įgūdžiai ir sugebėjimai įvardyti kaip kapitalas. Smith’as įžvelgė tame. sudarančių pagrindinį kapitalą – pastarosios dalyvauja gamybos procese. kad kapitalas bus kaupiamas nuolat ir neribotai bei laikė kapitalo kaupimą naudinga kapitalo funkcija visuomenėje. darančias ją tinkama apdirbti. neatsižvelgiant į tai. Smith’o teiginys. Viena vertus. Ši aplinkybė vėlesnius tyrinėtojus atvedė prie apyvartinio kapitalo kaip piniginio kapitalo sampratos. kurioje jis taip pat trokšta užsidirbti daug“. Todėl.Pastarosios mintys susišaukia su C. aptvėrimą ir pan.). 4) pinigus. esančias pas pardavėjus. t. Smith’as būtinai patikslina. Prie pagrindinio kapitalo A. Smith’as laikė. kad turi galvoje pramoninką. Montesquieu pastebėjimu. kurioje ūkio šakoje jis naudojamas. ir tai turėjo katastrofiškų padarinių kapitalo teorijos plėtrai. Svarbus apyvartinio kapitalo ypatumas – tai. maža prie vidutinės. Apyvartiniu kapitalu A. A. apyvartinis kapitalas nuolat yra apyvartoje ir jį sudarančios prekės atneša pelną jų savininkams. o tokiu atveju juos turintis darbuotojas turėjo būti nagrinėjamas kaip pelno gavėjas. tų formų kapitalą.

y. t. skirtą produktyviems darbuotojams išlaikyti. Smith’as taip pat nematė skirtumo tarp pavienio kapitalisto požiūrio ir visos visuomenės požiūrio. Iš esmės kapitalo kaupimo procese A. suvedė kapitalą į tą jo dalį. jis nepateikė savos visuomeninės reprodukcijos schemos vaizdžiu brėžiniu. Jų vertė konkretaus darbo dalimis perkeliama į gaminamą prekę. o antrasis atlieka savininkui tą pačią funkciją (atneša pelną) „nuolat jo išleidžiamas viena forma ir grįždamas jam kita“. kad kapitalas. taupydamas didelę dalį savo pajamų. Taigi iš tiesų pagrindinis ir apyvartinis kapitalas – dvi gamybinio kapitalo rūšys. Smith’as kapitalo kaupimąsi vaizdavo kaip paprastą produktyvių darbininkų vartojimą. ką dabar laikome realiu kaupimu. Tirdamas individualų kapitalą. suteikia darbą papildomam skaičiui darbininkų ir galiausiai prisideda prie visuomenės turto augimo. Smith’o ekonominius teiginius. fizinėmis savybėmis ir todėl neteisingai suprato pagrindinio bei apyvartinio kapitalo apyvartos ypatybes. kas buvo pasakyta apie A. plečia gamybą. kad toliau jis turėjo išsakyti savo požiūrį į visuomeninę reprodukciją. kad A. Smith’o logika buvo tokia: kapitalisto taupumas didina fondą. A. kuris. Smith’as neperėmė F. lydintį kaupimą ir su juo labai susijusį. Smith’as skirstė jį į pastovų ir kintamą. Tai lemia darbininkų. leistų tikėtis. o šalies ūkiui kaip visumai jie tėra banko skola klientui ir nesudaro realaus kapitalo. Tačiau. Tenka pripažinti. bet ta pati mašina nėra pagrindinis kapitalas mašinų gamybos firmai: tai jos apyvartinis kapitalas prekine forma. Analizuodamas kapitalo struktūrą. Smith’as faktiškai tapatino įvairias kapitalo formas pirmiausia su jį sudarančių prekių natūraliomis. Maiburd’as. Quesnay Ekonominėje lentelėje. kaip pažymėjo E. skaičiaus augimą. Pirmiausia negalima pasakyti. kad pirmasis atneša pelną „nepereidamas iš vieno savininko kitam arba be tolimesnės apyvartos“. kurie savo darbu didina jų kuriamų prekių vertę. kapitalistui pinigai banko sąskaitoje – dalis jo apyvartinio kapitalo. kad visuomeninis kapitalas visa savo apimtimi iki galo sudarytas iš kintamo kapitalo. nedalyvauja apyvartoje. prekinio kapitalo stadijoje. A. Smith’as niekur nekalba apie kapitalo įdėjimus. o apyvartinis – nuolat yra apyvartoje. o ekonominį procesą. o pridedamosios vertės kapitalizavimą – kaip jos virtimą vien tik kintamu kapitalu. o apyvartinio kapitalo vertė visiškai įskaičiuojama į šią prekę. o kiekvienas taupus žmogus – visuomenės geradariu“. Kaip minėta. Tačiau čia susiduriame su vienu keistumu. o tai išjudina papildomą kiekį darbo. Juk A. Jis kalbėjo tik apie produktyvaus darbo papildomo kiekio įtraukimą į gamybą.jų yra tas. A. pavyzdžiui. Tik detaliai aprašė šį procesą žodine forma. A. mašina yra pagrindinis kapitalas kapitalistui. pastačiusiam ją savo audimo fabrike. pasak A. iš viso nedalyvauja apyvartoje. Tiksliau sakant. Smith’as parašė savotišką himną buržua taupumui ir smerkė dvarininkų išlaidumą. Smith’as savo mokyme ypač daug dėmesio skyrė kapitalo kaupimui. Tačiau. Visa tai. kuri skiriama produktyviam darbui išlaikyti. . Smith’as matė istorinę misiją kapitalisto. A. vėliau tapusiam daugelio ekonominės plėtros teorijų svarbiausiu elementu. apie pagrindinio ir apyvartinio kapitalo didinimą. Vadinasi. Quesnay genialių idėjų apie visuomeninės reprodukcijos mechanizmą. A. kaip tai padarė F. Tačiau jo pateiktas kapitalo kaupimo klausimo nagrinėjimas šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti keistokas. Jos viena nuo kitos skiriasi vertės perkėlimo būdais. A. Jis iš viso nieko nepiešė. Jis metiniam produktui suteikia papildomą vertę ir taip didina tam tikros šalies žemės ir darbo metinio produkto mainomąją vertę. Tačiau jis manė. kad „kiekvienas išlaidautojas tampa visuomenės gerovės priešu. Pavyzdžiui. investuotas į mašinas ar pastatus. M. o tai iš tiesų reiškia ne kaupimą. kadangi pastarieji visą laiką lieka savininko nuosavybė. pagrindinis kapitalas. Smith’o. pastebėdamas.

čia kyla neaiškumas. Suprasdamas. A. Susidaro įspūdis.y. Taigi jis į visuminio visuomeninio produkto vertę neįskaičiavo pastovų kapitalą. kuri turėtų būti panaudota gamybos plėtrai. jei taip galima sakyti. Smith’as teigė. priskirti prie savo vartotojiškų atsargų. gamybos proceso atkartojimą tais pačiais mastais. bet ir paprasta reprodukcija. kad plečiantis kapitalistinei gamybai. Tiesa. y. A. nes A. Apibendrintai galime teigti. spręsdamas reprodukcijos problemą A. Šį dalyką nebent galima paaiškinti tuo. t. o kita. Smith’as vis dėlto teigė. tarp jų ir pakartotiną žaliavų bei medžiagų įskaičiavimą nuosekliomis jų perdirbimo stadijomis (tai dabar vadiname bendruoju nacionaliniu produktu). pastovaus kapitalo. Šis pastovaus kapitalo. Smith’o viso visuomeninio kapitalo reprodukcijos teorija sudaryta pagal jo pajamomis grindžiamą vertės teoriją. kurią šios šalies gyventojai gali. Bendrąsias pajamas jis įvardijo kaip tam tikros šalies bendrą metinį produktą. pelno ir rentos sumai. iš viso nekalba apie tas Tautų turto antrosios knygos 3 skyriaus vietas. pelną ir rentą). Smith’as metinio produkto vertę tapatino su per metus naujai sukurta verte. kaip vertės sudedamosios dalies ignoravimas neleido jam analizuoti reprodukcijos proceso. tokiu pat tempu augs darbininkų paklausa ir jų darbo vartojimas. Smith’o modelyje visas kasmet pagaminamas produktas. pelno ir rentos naudojo ketvirtą elementą – pastovų kapitalą. Jis manė. A. netekęs pastovaus kapitalo vertės. į pastarąją faktiškai neįskaičiuodamas sunaudotų gamybos priemonių vertės. kad tokiomis sąlygomis negalima ne tik išplėstinė. kad kapitalo kaupimas yra tolygus visos pridedamosios vertės virtimui papildomu darbo užmokesčiu. Vadinasi A. kad A. A. radusi atgarsį daugumos ekonomistų-klasikų ir neoklasikų darbuose. t. kaip ir atskiros prekės vertė. polemiškai nagrinėdamas požiūrius į visuomeninės reprodukcijos procesą. tuo labai išplėsdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos sampratą. Smith’as pateikia. Ignoruodamas gamybinį vartojimą. Smith’as savo teorijoje skyrė bendrąsias ir grynąsias pajamas.keista ne tai. A. kad visuminio visuomeninio produkto vertė. K. arba tą pajamų dalį. ją suvedė į pajamas. jo vertės perkėlimo į darbo produktą proceso ignoravimą. savąjį ekonominės lentelės variantą. Aišku. apimantį paprastąją ir išplėstinę reprodukciją. kad vartotojai visiškai apmoka visuomeninio produkto vertę. kad gamybos procese kartu su „gyvojo“ darbo sąnaudomis naudojamos ir gamybos priemonės. ir todėl perprodukcija yra negalima. Marx’as Kapitalo antrajame tome. galima grafiškai pavaizduoti A. Smith’as pateikė tokį paveikslą. nes darė prielaidą. susideda iš darbo produktyvumo augimo dėka darbo pasidalijimo ir produktyvaus darbo augimo kapitalo kaupimo būdu. Tai atspindėjo klaidingą pastovaus kapitalo reprodukcijos. nenaudodami savo kapitalo. kad pajamos ir asmeninis vartojimas auga lygiagrečiai su gamyba. Tačiau. A. Jeigu apjungiame šias dvi priežastis. Smith’o ekonominio augimo teorija. Smith’as laikė mūsų grynąjį nacionalinį produktą – naujai per metus darbu sukurtą vertę. Tiesa. kad pastarųjų vertę galiausiai galima suskaidyti į pajamas (darbo užmokestį. neužsimindamas apie tą jų dalį. naudodamas tokį bendrųjų ir grynųjų pajamų skyrimą. Smith’as darė klaidingą išvadą. A. Smith’as padarė išvadą. kita vertus. apėmusį visas medžiagines išlaidas. kuriose A. Smith’as netiesiogiai – nustatydamas skirtumą tarp bendrųjų ir grynųjų pajamų – greta darbo užmokesčio. Smith’as grynąsias pajamas traktavo tik kaip asmeninio vartojimo fondą. Smith’o ekonominio augimo procesą makroekonominiu aspektu (žiūr. kad jis nagrinėjo paprastą reprodukciją. O grynosiomis pajamomis A. . kad daugelis iš vėlesnių mokslininkų nepastebėjo to. yra lygi darbo užmokesčio. Tačiau apskaičiuodamas visuomeninio produkto vertę. kad A. Pavyzdžiui. kasmet iki galo ir sunaudojamas.

Pirmiausia tai idėja. Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas. kas jau buvo įrodyta logiškai.2 pav. Smith’as pagrįsdamas savo samprotavimus niekada nesinaudojo skaitmeniniais pavyzdžiais. kurioje yra garantuotos pilietinės ir politinės laisvės. Šis procesas yra pavaizduotas tokia kaita: Rinkos išsiplėtimas. A. ir joje socialinės institucijos traktuojamos kaip žmogiškųjų individų veiksmų padariniai. pripažįsta.1. A. A.) pateikta A. kad jis įtraukė augančios masto grąžos akseleratorių per darbo pasidalijimą. sistema. Smith’as.1. Pagaliau A. kaip tai darė F. Antra. Gamybos išsiplėtimas. kad iš visų Švietimo mąstytojų. kad gamyba turi plėstis efektyvios paklausos augimo laipsniu norint palaikyti augimo procesą. gamybos išsiplėtimą turi lydėti rinkos išsiplėtimas.9. kad A.2 paveiksle pavaizduota seka Kapitalo padidėjimas. kuriuos vėliau perėmė liberalūs jo palikuonys. Ricardo ar šiuolaikine neoklasikine augimo teorija. Kadangi darbo pasidalijimas yra ribojamas rinkos dydžio. Young’o (1928 m. Quesnay? Atidžiai skaitant Tautų turtą. kurios užsibaigia komercine. . Jei tai palygintume su D. epochas ar sistemas. teikdamas pirmenybę logikos priemonėms. A. kad žmonių visuomenė formuojasi pereidama įvairius etapus. Ekonominės politikos problemos Drąsiai galima teigti.1. Gali kilti klausimas: kodėl A. Jo analizei šiame darbe būdingi trys svarbūs bruožai. Ir tik kartais (labai retai) leisdavo sau skaitmeniniu pavyzdžiu parodyti tai.1. Pertekliaus padidėjimas ir Santaupos rodo augimo procesą kaupiant kapitalą.4. tuo pat metu išlaikant natūralią kainą. kaip ir visi didieji klasikiniai liberalai. kad bet kurios prekės pasiūla taps lygi jos efektyviai paklausai ilgu laikotarpiu. Smith’o augimo teorijos skirtumas matomas tame. Smith’o sistema yra akivaizdžiai individualistinė. arba laisvos verslininkystės.2 pav. Smith’as aprašydamas visuomeninės reprodukcijos procesą nenaudojo skaičių. galima pastebėti. 4. bet ne kaip žmogiškosios intencijos ar išmonės kūriniai. Darbo pasidalijimo rėmimas. Smith’o Tautų turte.1. sudarytą remiantis A.2 paveiksle. įtakingiausiai liberaliųjų principų sistema buvo išdėstyta ir pagrįsta A. Smith’o teorijos interpretacija). galima būtų daryti išvadą. kad ekonominė sistema turi savo natūralų atitikmenį konstitucinėje santvarkoje. Kapitalo padidėjim as Gam ybos išsiplėtim as Rinkos išsiplėtim as Darbo pasidalijim o rėm as im Santaupos Pertekliaus padidėjim as Auganti m grąža asto Darbo produktyvum o augim as 4. Įvertinus A.. norint palaikyti ištisinį ekonomikos augimą. Smith’o efektyvios paklausos teoriją bei jo mintį. Smith’o ekonominio augimo procesas 4. pavaizduotą 4.

Tačiau tenka pažymėti. tai savaime susidarys aiški ir tikra prigimtinės laisvės sistema. niekada neduoda visuomenei naudos ir dažniausiai padaro jai tik nuostolius. Smith’o valstybės santykiai su ūkiniu gyvenimu – valstybės ekonominė politika. nes šie taip pat pasisakė už ekonominę laisvę. teigiančia. agrarinio kapitalizmo plėtrą. stengdamasis parodyti jų neracionalumą ir kenksmingumą gamybinių jėgų plėtrai. bet jų pokalbiai visuomet baigiasi sąmokslu prieš visuomenę arba kokiu nors susitarimu padidinti kainas“. kurie geriausiai atitinka visuomenės interesą“. Smith’as skyrė daug dėmesio Anglijos ekonominės politikos pagrindimui tobulos konkurencijos epochoje. kiek jis nepažeidžia įstatymų.) A. kad šiuo atžvilgiu jis nesukūrė kokybiškos valdymo teorijos ir Tautų turte pateiktas valstybės funkcijų aptarimas buvo grindžiamas fiziokratų dėsniu: laissez faire. Mokslininkas detaliai išnagrinėjo visas merkantilistinės ekonominės politikos formas. „tris gana svarbias“ valstybės . pasisakė už visišką prekybos žeme laisvę. Laisvos konkurencijos sąlygomis jis gali veikti savo uolumu ir kapitalu kartu su visais kitais žmonėmis ir žmonių klasėmis“. Tačiau kai kurias valstybės funkcijas A. Smith’as siūlė atšaukti pramonės ir užsienio bei vidaus prekybos valstybinį reguliavimą. Vėlesnėse diskusijose šiuo klausimu A. varžančius darbo jėgos mobilumą bei galimybę ją laisvai parduoti kapitalistams. Smith’o. o jo galutinis tikslas buvo išvaduoti pramonę ir prekybą iš merkantilizmo pančių. pasenusius įstatymus. Šis laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos siekis buvo nukreiptas prieš valdančiosios galios savivalę. prieš bet kokią monopoliją. Smith’as. A. laissez passer (teorija. išimtines prekybos korporacijų privilegijas ir prekybinę monopoliją. bei apskritai. bet koks įvykių stichinės eigos ir konkurencijos ribojimas neišvengiamai stabdys ekonominę plėtrą. kad ir kokiais aukštais motyvais jis vadovautųsi. o tai turėjo spartinti kapitalizmo plėtrą žemės ūkyje. kaip jis rašė: „To paties verslo žmonės retai susitinka tarpusavyje.A. Kišimasis į rinkos santykius. o ne daryti poveikį gamybai ir vartojimui. Smith’as vertino palankiai. valstybės nesikišimą į ekonominį gyvenimą. kurią mėginant atlikti nebūtų išvengiama nusivylimų. Smith’o sistemoje valdžia „visai atleidžiama nuo tos prievolės. šioje A. imti akcizus (netiesioginius mokesčius) tik norint užtikrinti būtinas valstybei pajamas. kad kas nors gera būtų padaryta tų. Toliau A. Tautų turto pirmos knygos 10 skyriuje jis griežtai pasisakė prieš cechinę reglamentaciją. Kiekvienas žmogus. Todėl jis ragino atšaukti visus pusiau feodalinius ribojimus. Smith’o nuomone. neatsitiktinai Thomas Carlyle laissez-faire doktriną apibūdino kaip „anarchiją plius policininkas“). Anot A. kurie vaizduojasi plušą visuomenės labui“. ir kuriai tinkamai atlikti nepakaktų jokios žmonių išminties ir mokslo. Taigi. (A. Smith’as labai neigiamai žiūrėjo į merkantilizmą ir aštriai kritikavo jo teoriją bei praktiką. būtent – nuo prievolės kontroliuoti privačių žmonių darbą ir kreipti jį į tokius verslus. Smith’as sarkastiškai pastebi: „Nesu matęs. Iš šio dėmesio ūkinei laisvei seka ir A. visiškai laisvas siekti savo interesų pasirinktu keliu. Smith’as neatsitiktinai laikė fiziokratus savo sąjungininkais ekonominės politikos srityje. pagal natūralios tvarkos nuostatus ir visumos interesus. vertindamas valstybinį viešosios tvarkos palaikymą šalyje ir jos užsienio saugumo užtikrinimą kaip būtinas sąlygas sėkmingai ūkio plėtrai. reikalavo ūkinės laisvės ir numatė tos laisvės ribas: „Kadangi visos privilegijos ir apribojimų sistemos turi būti pašalintos. Smith’o keltas uždavinys tapo stereotipiniu. Dėl to pagrindinis jo keltas reikalavimas – užtikrinti ekonominę laisvę. nes. Bet koks valstybės kišimasis į šį procesą tik trikdytų ir griautų šios „natūralios“ sistemos funkcionavimą ir padarytų žalos visuomenei. A. kad vyriausybė turėtų kuo mažiau kištis į ekonomikos valdymą. Tautų turto ketvirtojoje knygoje A.

padidintų žmonių laimingumą. trečiąją valdžios užduotį jis formulavo kaip atsakymą į problemą.pareigas (kurių pirmos dvi atitinka valdžios funkcijas. kad mokesčiai turi atitikti „valstybės piliečių jėgas ir galimybes“. 3) steigti ir išlaikyti tam tikrus viešuosius darbus ir tam tikras viešąsias institucijas. Smith’as iškėlė „pigios valstybės“ tezę. prasiveržusią galingu. išskyrus apmokestintas [.). Jis rašė. be jokio atpildo“. laisvę). saugomi šios valstybės (Tautų turte A. 2) užtikrinti vidinį saugumą. bet pasitarnautų ir keletui kitų tikslų. Jis pateisino tik tas valstybės išlaidas. mokesčių rinkimas turi būti kiek įmanomai pigiausias. kuri vėliau ekonomikos teorijoje išgarsėjo kaip „viešųjų gėrybių“ (public goods) problema). Pagal jo apibrėžimą pirmo būtinumo prekės gali skirtis skirtingose vietose arba skirtingu laiku. Veikalo rašymo laiku lininiai drabužiai. saugomoje nuolatinės armijos. nors dažnai susiskaldžiusiu politiniu sąjūdžiu) sudaro (tai pabrėžta ketvirtosios knygos 9 skyriuje ir penktosios knygos 1 skyriuje): 1) garantuoti išorinį saugumą. Faktiškai. „kurias kurti ir išlaikyti niekada neapsimokėtų jokiam atskiram individui ar nedideliam jų skaičiui. Smith’ui pagrindė tema čia yra profesinis ir mokslinis išsilavinimas. ginti jos nepriklausomybę (skirtingai nuo rašytojų – humanistų. Smith’as kelis kartus minėjo kilnojamo turto – kapitalo savininkų gebėjimą išvykti į kitą valstybę kaip veiksmingą priemonę prieš grobikišką mokesčių politiką). o prekyba sukuria taiką. kiek jie gauna pajamų. kurią propagavo ir visi kiti klasikinės politinės ekonomijos atstovai. t. kadangi ji gimdo „ryšį tarp tautų ir individų. kuriame pirmą kartą pagrindiniai liberalios pasaulėžiūros elementai kristalizavosi į nuoseklią intelektualinę tradiciją. priklausyti nuo to. būti tiksliai ir nedviprasmiškai nustatyti kiekvienam veikliam žmogui. o šio rinkimo laikas ir forma turi maksimaliai atitikti mokėtojų interesus.] [Jie] galiausiai sumokami apmokestinamų prekių vartotojų. atimančius lėšas iš vargingiausių visuomenės sluoksnių. tokius kaip tabako mokestis. skirti apmokestinti prabangos prekes.. t. y. y. Smith’as siūlė nuolatinę armiją. y. Smith’as stipriai kritikavo druskos. kadangi niekas prievarta neverčiamas mokėti šį mokestį. Locke’o liberalizmo Magna Charta tapusiame veikale Du traktatai apie pilietinę valdžią (1688 m. Smith’as skyrė valstybės finansinei veiklai. Smith’as rašė: „Mokesčiai. A. tai padėtų ne tik užtikrinti tvarką. muilo ir kitus panašius pirmo būtinumo prekių mokesčius. nes jų pelnas niekada negalėtų atlyginti vieno ar nedaugelio individų išlaidų. A. nepakelia jokių kitų prekių kainos. saugoti tautą nuo užpuolimo. reikalingais minimaliam tinkamam pragyvenimo lygiui. O prabangos mokesčius.. kurie nereguliarią armiją laikė laisvės ir nepriklausomybės garantu. be to. Smith’as padėjo pagrindus valstybės mokesčių politikai. saugoti kiekvieną tautos narį nuo neteisybės ar kitų jos narių skriaudos. Smith’o nuomone. kad prekybinėje visuomenėje. nors jų nauda Didžiajai visuomenei dažnai su kaupu atlygina šias išlaidas“ (A. Tautų turto penktoji knyga (paskutinis skyrius) tiesiogiai skirta valstybinio biudžeto ir valstybinės skolos analizei. A. jis laikė labai gerais. ryšį tarp vienybės ir draugystės“ ir suteikia galimybes tolesniam klestėjimui). odiniai batai ir minimalus maisto kiekis bei pastogė buvo laikomi dalykais. Ypatingą reikšmę A. Tautų turto penktosios knygos 2 skyriuje A. vykdant „administracinio teisingumo“ sistemos priežiūros funkciją (A. kurios daromos visos visuomenės interesų vardan. kaip neteisingus. susirūpinimas nacionalinėmis galiomis išsprendžiamas maksimizuojant ekonomikos augimą. Smith’as griežtai skyrė prabangos ir pirmo būtinumo prekes. pavyzdžiui. A. numatytas dar J. kaip geriausią gynybos būdą ir teigė. A. t. . Kalbant apie apmokestinimą. aptardamas garsiuosius keturis apmokestinimo principus.

Dėl to A. Smith’as rašė: „Labai geros vynuogės gali būti išaugintos Škotijoje ir labai geras vynas gali būti pagaminamas iš jų. Taip susidarys geriausias tarpvalstybinis darbo pasidalijimas. Jis rašė. A. A. bet vyno pagaminimo sąnaudos bus apie 30 kartų didesnės. Čia Tautų turto autorius pabrėžia aspektus. Jis prieštaravo prieš bet kokius užsienio prekybos suvaržymus ir teigė. Nors tai netrukdė A. panaudojamas pastarojoje. esant laisvai konkurencijai. Vadinasi A. skirtame kvietimui prisidėti prie laisvos prekybos. Smith’ą pavadinti „industrinės revoliucijos“ pranašu ir pramoninkų interesų gynėju! Priešingai. A. nes verslininkas (įmonininkas) nuostolius dėl pelno mokesčio būtinai perkels ant vartotojo pečių. jis visa . o trečią – tranzitinę prekybą. panaudotas užsienio prekyboje vartojimo prekėmis. Todėl ji neturi teikti pirmenybės ar ypač skatinti užsienio prekybą vartojimo prekėmis lyginant su vidaus prekyba ar tranzitinę prekybą lyginant su pirmomis dvejomis“.A.. kad prekybos laisvė naudinga visų visuomenės narių interesams. kad skatintų gaminti raudoną vyną [.. Smith’as atsižvelgė į šalies istorinę ūkio plėtrą. Smith’as nustatė pagal du kriterijus: a) produktyvaus darbo kiekį. Negana to. kurie gaminami natūraliomis sąlygomis mažiausiomis išlaidomis – parduoti brangiausiai. nei panašios kokybės vynas galėtų būti nupirktas iš užsienio valstybių. jog šį mokestį taip pat teks mokėti verslininkui (įmonininkui). kad pelno mokestis yra neveiksmingas. Todėl argi pagrįstas yra įstatymas. nes. investuotu į tranzitinę prekybą“. Dėl to kapitalistas ir šiuo atveju bus priverstas perkelti mokesčius ant vartotojų pečių. A. kad netikslinga apmokestinti darbo užmokestį. Jis pateisina protekcionizmą ir kaip atsakomąją priemonę prieš užsienio tarifus. nes „visais atvejais tiesioginis darbo atlyginimo mokestis ilgu laikotarpiu nulemia du dalykus: rentos sumažėjimą ir gaminamų prekių kainų pakilimą“. jis savo mokesčių teorijoje teigė. visiškai priešingus merkantilizmo principams. Smith’ui Tautų turto ketvirtosios knygos 2 skyriuje. kai kiekviena valstybė turės naudos. „kad prekybos laisvė būtų įvesta tik palengva. b) mainomosios vertės kiekį. gali iš karto tūkstančiai žmonių netekti savo įprasto darbo ir pragyvenimo šaltinių“. investuojamas į šalies vidaus prekybą visuomet skatina ir apima didesnį kiekį produktyvaus darbo šioje šalyje ir padidina jos metinio produkto vertę didesniu mastu. Elgiantis priešingai. Juk humaniškumas reikalauja. pateisinti protekcionistinę politiką kaip priemonę apsaugoti naujas dar silpnas ar tas šalies pramonės šakas. kurį leidžia veikti kapitalas. Smith’as pasisakė prieš lendlordų mokestinį imunitetą. Smith’as merkantilizmo teorinę kritiką papildė protekcionizmo politikos kritika.] Škotijoje?“. antrą – užsienio prekybą. Be to. laikydamas pačiu tinkamiausiu valstybinio apmokestinimo objektu žemės rentą. kurias ji galės pigiausiai pagaminti. abiem atžvilgiais dar pranašesnis lyginant su to paties dydžio kapitalu. didindamas savo produkcijos kainą. Juk esant prekybos laisvei ir laisvai konkurencijai. Vis dėlto pagal veikalo Tautų turtas tekstą būtų sunku A. kurios teikia darbo daugeliui žmonių. Šią eilę A. kuriuo kiekviena iš šių veiklų padidina šalies metines pajamas. draudžiantis importuoti visus vynus vien tam. kiekviena šalis gamins tas prekes. Smith’as laikė. Įdomus A. nei tokios pat apimties kapitalas. Smith’o argumentai buvo tokie: „Kapitalas. Smith’o požiūris ir į pačios prekybos struktūrą. Tik rentos mokestis negali būti niekam perkeltas. bus galima pirkti pigiausiai. ir jis iš tikrųjų sumažins žemvaldžių pajamas. Taigi A. Smith’o rekomenduota mokestinė politika buvo aiškiai antifeodalinė. Kapitalas. nes pastarasis privalo užtikrinti darbininkui gyvenimo minimumą. o savo šalies produktus. Smith’as taip suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos uždavinį: „Kiekvienos šalies pagrindinis politinės ekonomijos uždavinys yra didinti jos turtą ir galią. Jis pagal naudingumą šaliai į pirmą vietą iškelia vidaus prekybą.

10. Kas sudarė jo ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijos esmę? 3. kad jie per lengvai dalijo kreditus „plačių užmojų įmonėms“. prancūzų istoriko F. Cartright’o 1785 m. Glazgow universiteto laborantu James’u Watt’u (1736–1819 m. nors su kai kuriais iš jų autorių (pavyzdžiui.savo esybe linko į žemės ūkį ir nepraleido nė vienos progos to parodyti. Smith’as gyveno tarp pirmųjų tos revoliucijos ženklų. kuri pirmiausia tebebuvo prekybos ir žemės ūkio šalis. Apibūdinkite A. Smith’o mokymą apie kapitalą ir jo reprodukciją. bet naujovių pavyzdžių sėmėsi iš viduramžių. Visa jo knyga. Smith’as traktavo pinigus ir žemės rentą? 7. prasidėjusios Pramonės revoliucijos metu. Smith’o ir W. Smith’as traktavo vertę? 6. A. Smith’o Tautų turto palyginimu? Kodėl? Pateikite savo argumentus. James’o Hargreaves’o (mirė 1778 m. Jis kalbėjo apie mašinų. Kaip A. Smith’o mokymui apie valstybės ekonominę politiką? 12. Tiesą sakant. A. Iš tiesų.) verpstę. viduryje. lengvinančių ir taupančių darbą. tuo metu steigtoms Škotijoje. link naujos pramoninės epochos. kad A. Braudel’o. . Ar jis aktualus šiandien? 13. Smith’o Tautų turte – istoriškai paaiškinamas reiškinys. Kokias visuomenės klases išskyrė A.). kuriam sykį net padėjo apeiti vieno iš amatininkų cechų draudimą tęsti bandymus) buvo asmeniškai pažystamas. Apibūdinkite A.) 1783 m.. 11. jos kritika ir sarkazmas nukreipti prieš „nevaldančių ir neturinčių valdyti pasaulio pirklių bei pramoninkų žeminantį godumą ir gobšumo dvasią“. Palyginkite F. Todėl Tautų turte beveik niekur nėra net užuominos. išradimą. 14. Juk pasak ryškiausio XX a. Ar sutinkate su J. Kaip suprantate Laissez-faire principą. garo mašinos išradėju. Kita vertus pramoninės revoliucijos reikšmės nesupratimas A. Smith’as? Palyginkite jo poziciją šiuo klausimu su fiziokratų mokymu.) 1769 m. Smith’o ir fiziokratų mokymai apie pelną? 8.. Smith’o svarbiausio ekonominio veikalo Tautų turtas struktūrą ir pavienių knygų turinį. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Samuel’io Crompton’o (1753–1827 m. Petty darbo užmokesčio traktuotės? 9. Kas buvo būdinga A. Kay’aus „skrajojančią“ šaudyklę. net neužsimindamas apie didžiuosius savo laiko anglų tekstilės pramonės technikos išradimus (Richard’o Arkwright’o (1732–1792 m. Smith’o reprodukcijos teorijas. A. to net nesuvokdamas. Pirkliai ir šeimininkai – pramoninkai – yra nekenčiamos merkantilistinės sistemos kūrėjai. Smith’o metodologijos ypatumus. 2. patobulintą verpimo mašiną. Schumpeter’io pateiktu J. Quesnay ir A. Pramonės revoliucija buvo tipiškas lėtas ir iš pradžių sunkiai pastebimas judėjimas bei sudėtingas procesas. Smith’o požiūrį į darbo našumą ir produktyvų bei neproduktyvų darbą. Apibūdinkite ekonominę padėtį ir kapitalo kaupimo šaltinius Anglijoje XVIII a. kad būtent šie žmonės tada kreipė Angliją. Kaip A. 5. Kuo skyrėsi A. 4. knygoje visai nematyti. Aptarkite A. Apibūdinkite A. išrastas mechanines stakles). Kuo skiriasi A. Turgot Apmąstymų… ir A. Smith’as iš viso į šiuos išradėjus žvelgė su nepasitikėjimu ir savo antroje Tautų turto knygoje smerkė škotų bankininkus už tai. užpatentuotą vandens varomą verpimo mašiną. Smith’as suprato gyvenąs neįtikėtinų ekonominių permainų.

– P. – Vilnius: Amžius. E. Anikinas A.) ir kt.. Heilbroner R. Development of Economic Analysis. Смит А.. Smith A. 1988. 16. 54-65.. 41-53. – Vilnius: Eugrimas.. Smith’o augimo teoriją ir jo kainos teoriją? LITERATŪRA Smith A. 1928. Inc. 168-209. – V. – P. 1971. 2001. Roll E.15. Антология экономической классики. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. 79-396.: Prentice Hall. Zamagni S. 70-99. Degutis A. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų.. – P. А. W. 1993. 55. 2004. . An Outline of the History of Economic Thought. Lydeka Z. 1989. – P. – P. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – P. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. 2001. The Wealth of Nations.38. H. – Москва: Соцэкгиз. Edwin Cannan (ed. 221-256. 1993. 1937 [1776]. 1998. Smith A. įvertinant. History of Economic Theory: Critical Introduction.. P. A History of Economic Thought. 44. 1962. 88-96. O. – New York: McGraw-Hill. Šalčius P. N. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – New York: Modern Library. Increasing returns and economic progress //Economic Journal.527-542. 79-111. – Englewood Cliffs. Dome T. Hirschman A. Staley C. 99-126. Иследование о природе и причинах богатства народов. – P. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company. 290-297. – P. būtų galima sujungti A. – Vilnius: Poligrafija ir informatika. 1995. – Indianapolis: Liberty press. 1990. 71-102. Kaip. – Kaunas: VDU. Hebert R. – Vilnius: Mintis. V. 47-81. – P. Lukoševičius (sudaryt. F. – P. N.). Didieji ekonomistai. Negishi T. – P. Gide C. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”. Young A. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. Aistros ir interesai: politiniai argumentai kapitalizmo naudai dar prieš jo triumfą. – Homewood: IRWIN. Spiegel H.: Prentice-Hall. – P. kad A. 1985. 1953. Inc. Ekelund R. – New York: Elsevier Science Publishers B. Jūsų nuomone. B. The Theory of Moral Sentiments. Inc. – Vilnius: Margi raštai. 1989. 1991. An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations. – P. Rist C. N. 3-15. 1994. 142-173. – Oxford: Oxford Economic University Press. Smith A. – Englewood Cliffs. /Предисловие И. Screpanti E. 1986.1. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 1983. Smith’o darbo pasidalijimas nebūtinai turi būti interpretuotas kaip statiškas masto grąžos augimas. Rima I. J. – P. A History of Economic Theory and Method. Aptarkite cirkuliacinius srautus 4. 1932.: Mintis. – P. 54-111.: V. Столярова. – Oxford: Clarenon Press. The Growth of Economic Thought.. – С.2 paveiksle. Tautų turto prigimties ir priežasčių Tyrimas: I–III knygos /iš anglų kalbos vertė Jonas Čičinskas. J. 19-27. History of Economic Theory.

Рист Ш. В. Шмарловской. А. – Москва: Изд-во РАГС. Н. Л. 4. – С. .20-43. С. ред. – Москва: Высш. (eds.Neff F. 1983. Автономова.). Е. I / Под ред. – Москва: Экономика. Л. – C. pед. История экономической теории / Пер. – С. 1996. Economic doctrines. История экономических учений: Учебник для экон. История экономических учений. Е. С. Hume and the Enlightenment. – С. – С. с англ. М. – С. Лебедко и др. Пер. перераб. / М. 1973. The Economics of Adam Smith. /In: W. Любимова и В. – С. S. 1988. В. Вита-Пресс. С. 2002. Жамина.. 1974. Макашевой: Учеб. 1989. – C. История экономической мысли двадцатого столетия. Москва: Дело ЛТД. Автономова. Г. Ч./ Под ред. В. Winch D. Е. 62-75. Я. Ядгаров Я. пособие. – Москва: ИНФРА-М. Skinner A. 59-68. редкол. Тур.. Изд. 1946. под ред. – С. А. 2000. – Москва: АО Аспект Пресс. с фр. – Wichita: McGuin Publishing Company. Негиши Т. – 4-е изд. Adam Smith’s Politics. Пособие. Adam Smith. В. / Г. Hollander S. science and the role of the imagination. S. пособие. – Москва: Изд-во МГУ. История экономических учений: Учебник для вузов. 93-130. От пророков до профессоров. В. Wilson T. – Москва: Мысль. /Предисл. – С.е. – Toronto: University of Toronto Press. испр. В. Всемирная история экономической мысли. – Edinburgh: Edinburgh University Press.) и др. – Минск: Новое знание. Экономическая мысль в рестроспективе. 27-41. – С. 1996. Кузьминова. – Москва: Экономика. 51-90. 41-57. О. Н. 1995. История экономических учений: Учеб. Ананьина. 2 изд. oбщ. 1968. Н. 2002. с англ. – 255 c. Skinner A. Блауг М. И. Василевского. Введение в историю экономической мысли. Под. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. – Oxford: Oxford University Press. – Москва: Молодая гвардия. 33-61.). – С. А. История экономических учений: Пер. Аникин А. Г. Адам Смит. Г.164-188. – Cambridge: Cambridge University Press. A. и доп. B. История экономических учений. Н. 85-110. Ядгаров Я. Жид Ш. Сурин А. Майбурд Е. – P. 1995. Todd (ed. – Москва: Дело. – Москва: Финансы и статистика. И. 1975. Рындина. 2. История экономических учений. школа. 104-116. Н. 78-94. 1994. – C. – Москва: ИНФРА-М. Сорвина Г. – P. 15-22. Т. Шмарловская. 155-180. 1990. Василевский. Е. Черковец (гл. А. Голосов и др. 2001. вузов.. 57-68. Спец. Essays on Adam Smith. 2002.

Kiekybinė pinigų teorija. Ricardo ir jo laikmetis Vienas žymiausių (ar net žymiausias) Anglijos klasikinės politinės ekonomijos atstovų buvo David’as Ricardo (1772–1823 m. Smith’o supratimu spontaniška ekonomikos plėtra yra naudinga ir pavieniam žmogui. pramonės išsivystymo lygiu pralenkusi kitas šalis. ir pirmiausia David’o Ricardo. Rinkos kaina. Gamybos šakinė struktūra. pradžioje. kurių autoriai ekonominiame gyvenime įžvelgė daug netvarkos. Dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnis. Reprodukcijos teorija. Bendrosios ir grynosios pajamos. Aksiomatikos (dedukcijos) ir sintezės metodai. o Anglija. Faktiškai D. Ricardo buvo paskutinis žymus klasikinės politinės ekonomijos atstovas. Retumas. netobulumo. D. Gyventojų skaičiaus dėsnis. D. suformulavo daug ekonominių dėsnių. jų teorijos labiau realios nei optimistų. Fiziokratų ir A. D.2. Stacionari būklė. Smith’o veikalų atsirado naujų teorijų. net blogybių. fabrikinės pramonės. Abstrakcijos metodas. ir tautai. Malthus’as. 4. Prekės naudingumas. Darbo našumas. Pagalbinės sampratos: Pesimizmas. kurie mėgins jas nuneigti. nei smerkti. Darbininkų gyvenimui būtinų lėšų vertė. Diferencinė renta. Vartojamoji vertė. Gamybos sąnaudos. Pinigai. Ryškiausi pesimistų atstovai buvo D. Mainomoji vertė. Šių teorijų kūrėjai buvo pavadinti pesimistais. Ricardo ekonomikos teorija Negalima nepripažinti istorinio fakto: daugelio verslininkų. Absoliučių ir santykinių pranašumų principas. išanalizavęs ekonominius reiškinius bei procesus. Smith’o klaidas ir.). L. Nepalankios gamybos sąlygos. Tokiu pavadinimu nenorima jų nei peikti. Darbo užmokesčio „natūralus dėsnis“. Abstraktus darbas. tapusių kertiniais politinės ekonomijos rūmo akmenimis. Vertė. Absoliuti renta.1. Jis moksliškai kritikavo savo garsiojo pirmtako A. indėlis į ekonomikos mokslo plėtrą yra didžiulis. Tačiau po A. Pagrindinis ir apyvartinis kapitalas. Turtas. Natūrali kaina.4.2. o galiausiai ir sunkiojoje pramonėje). Pelno normos mažėjimo dėsnis. pramoninio perversmo laikotarpiu. von Mises’as Pagrindinės sampratos: Mašininė gamyba. kai daugelio pasaulio šalių ekonomikose eita nuo rankų darbu grįstos manufaktūrinės gamybos prie stambiosios. Pramoninio perversmo Anglijoje . daugeliui dešimtmečių tapo „pasaulio dirbtuvėmis“: šalis gamino apie pusę pasaulio rinkos pramoninių prekių ir apie trečdalį pasaulinės pramoninės produkcijos. Visuomeniškai būtinas darbas. Iš tiesų. rinkos infrastruktūros kūrimo (Anglijoje pirmiausia medvilnės pramonėje. Visuomenės klasių prieštaravimai skirstant pajamas. Paskirstymo sfera. Ricardo ekonominiai veikalai pasirodė XIX a. Vidutinė pelno norma. Pramoninė revoliucija. paskui pamažu ir kitose lengvosios pramonės šakose. Darbinė vertės teorija. Ricardo ir T.

– užsukęs į viešąją biblioteką. padėdamas jam vykdyti prekybines ir biržos operacijas. vien tik savo malonumui. poveikio nuo vaikystės jis ėmėsi gilintis į komerciją. būdamas 41 m. D.. Darbininkų susitelkimas miestuose galutinai nutraukė jų ryšį su žeme. balandžio mėnesį. Ricardo polemizavo su geru savo draugu T. tai fabrikuose plačiu mastu buvo pradėtas naudoti neapmokytų darbininkų. Stambiuose fabrikuose dingo patriarchaliniai santykiai tarp šeimininko ir darbininko. Mill’iui vyresniajam (J. jau galėjo savarankiškai susidoroti su daugeliu tėvo verslo pavedimų biržoje ir kontoroje. Ricardo darbai. Mill’iui. atsakymų į klausimus apie visuomenės materialaus turto priežastis. amžiaus. Jam niekada neteko mokytis koledže ar universitete. fabrikų darbininkų gretas. Tačiau iš šių smulkių poleminių raštų dar negalima buvo nuspėti. kaip matyti. Studijavo matematiką. pagarsėjusio kaip gana nuobodus. „pakankamai turtingas kad galėtų patenkinti visus savo troškimus ir pagrįstus greta esančiųjų norus“. Užtat jau 16 metų D. Jei manufaktūrose reikalauta iš darbininko aukštos kvalifikacijos. pasitraukė iš prekybos vertybiniais popieriais verslo. autoriui artėjant prie keturiasdešimtmečio ribos (1809–1811 m. Tuo pat metu pramoninė buržuazija tapo vyraujančia jėga. kurioje iš dešimties anglų net devyni gyveno mieste. Pirmieji D. Ricardo 1814 m. kuriame D. 7-ajame dešimtmetyje persikėlusio į Angliją. Europoje labiausiai urbanizuota tapo būtent britų bendruomenė. ieškančią. Malthus’u. nors ir neturėdamas nuoseklaus išsilavinimo. jausdamasis. nebuvo skiriami viešumai. S. Jis kartu papildydavo šachtininkų. darbo intensyvumo augimas ir darbo užmokesčio mažėjimas. šeimoje. kaip jis manė. Gyvenimo kelias. Mill’io tėvui) atsidėti moksliniam darbui ir parašyti knygą . tačiau labai garbingas ir kilnus žmogus. Jaunystėje pasimokęs paprastoje pradinėje mokykloje. o paskui kelerius metus – Amsterdamo prekybos mokykloje. rimtai išstudijavęs Tautų turtą (pasakojama. 1817 m. primygtinai „spaudžiant“jo artimam draugui J. išėjo nedidelis jo pamfletas Tyrimas apie mažos grūdų kainos įtaką kapitalo pelnui. Kaimo gyventojų sąskaita išaugo miestų gyventojų skaičius. nes jie. moterų ir vaikų darbas. kai D. chemiją. pasirodė. ypač susidomėjo teorinės ekonomikos problemomis. Nuo tada turtingasis D.). Formavosi žemės ūkio proletariatas. Ricardo gimė stambaus Londono biržos maklerio – žydų kilmės išeivio iš Olandijos. kurių nemažai buvo jau ir iki prasidedant industrializacijai. teigdamas. Jie buvo skirti pinigų ir jų cirkuliacijos analizei. žemkasių. Ricardo – ir tai. Ricardo. nes dėl tėvo. toliau jis lavinosi savarankiškai. XVIII a. Smith’o veikalą ir juo susidomėjo). Tačiau Anglija. Nedarbas tapo masinis. 1815 m. Ricardo mineralogijos tyrinėjimus vis dažniau keitė į politinę ekonomiją. Ricardo 1799 m. Smulkūs nepriklausomi valstiečių ūkiai savo arba išsinuomotoje žemėje nyko užleisdami vietą stambiajai žemėvaldai ir kapitalistinių fermerių nuomininkų ūkiui. mūrininkų. –vienas iš aktyviausių pramonės regionų. kaip vėliau rašė laiške J. geologiją. į antrą vietą nustūmusi prekybinę ir bankinę buržuaziją. kuriame gydėsi jo žmona – iš kvakerių šeimos kilusią panelę Wilkinson jis vedė prieš tėvo valią. bene pirmoji patyrė ir didelės urbanizacijos padarinius: plečiantis miestams aštrėjo socialinės problemos. kokiems giliems apmąstymams apie pagrindinius ekonomikos mokslo klausimus buvo atsidėjęs D. atrodo. Tačiau D. Politinės ekonomijos tyrinėjimams atsirado daugiau laiko. jis atsitiktinai pasklaidė garsųjį A. fiziką. kaip trečias vaikas iš septyniolikos. nusipirko dvarą Gatcomb Park’e ir pradėjo gyventi kaip kaimo džentelmenas.laikotarpiu susiklostė naujas gamybinių jėgų išsidėstymas. kad žema grūdų kaina dėl laisvos prekybos lemia kapitalo kaupimą aukštos pelno normos būdu. kad Bato kurorte. Pagaliau. Mašinų paplitimo padarinys buvo darbo dienos ilgėjimas.

du kartus išrinktas šerifu. pasitraukęs iš verslo. su reikšmingais pataisymais ir nauju skyriumi Apie mašinas (P. kuriame D. 1819–1823 m. lyginant su A. Kaip vaizdžiai apibūdino J. „darbininko sąlygų pablogėjimą“). kuris yra visiškai priešingas A. Pastebėtina. D. „D. kur. kad darbininkams teks nukentėti visais tais atvejais. Ricardo veikalas Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai. Audringa epocha nedavė jam ilgų metų kruopščiam darbui. bei parodydamas. – jis buvo labai įtakingas Anglijos parlamento Žemųjų Rūmų (kur nusipirko vietą iš airių lordo Portarlington’o ir tuoj pat pamiršo savo rinkėjus tolimame Airijos užkampyje) narys. Keynes’as. kaip šventoji inkvizicija Ispanijoje“. susidedantis iš 32 skyrių. Ricardo išgarsinusi knyga – taip pat yra puikus išradingos polemikos bei aukštų mokslinės etikos principų pavyzdys. 750 egzempliorių tiražu išėjo pagrindinis D. galima suprasti. pirmiausia prieš „javų įstatymus“. sumažina pramonės bruto produktą. kai mašinos. labai sunkinančio knygos skaitymą. kad vienas anglas. nes visi galės pirkti mašininiu būdu pagamintas pigesnes prekes. Ricardo pasekėjas 1821 m. Šiame veikale D. parašytame minėtame pamflete. Ricardo manė. kad mašinų įdiegimas (apyvartinio kapitalo pavertimas fiksuotu kapitalu) po trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio visada naudingas darbininkams. atsisakęs jam visada buvusios svarbiausios veiklos verslo srityje. o suvaržytas komercinių ir visuomeninių rūpesčių. Ricardo kelias į mokslą jo amžininkams kėlė nuostabą. ir dar ne iš akademinio mokslo pasaulio. Ricardo. Smith’o tvirtinimui. net entuziastingai rašė: „Kur matyta. nes tai sukels nedarbo padidėjimą (t. gyveno kaip paprastas žemės nuomininkas). kad „žemės savininko interesai nė kiek . D. Ricardo kalba tariant. Ricardo kritikuotus dar 1815 m. įvertintą apie 40 milijonų frankų. Smith’u. kodėl toks neįprastas D.– tam šis ragino dar 1815 m. Ricardo taip pat visiškai įsivyravo Anglijoje. ko negalėjo nė per plauką pastūmėti visi Europos universitetai ir ištisas mokslinės minties šimtmetis“. iki mirties savo namuose Glosteršyre. Jis pripažino. „sauso“ stiliaus ir nuolatinio hipotetinio metodo naudojimo. net ir nepasižymėdamas oratoriniais sugebėjimais – greičiau priešingai (!). M. Praktinė D. nusipelnantis pagarbos ir mūsų laikais. ir D. vasarą. kad tuo jis išjudins kapitalistinio pastato pamatus. Sraffa jį įvardijo veikalo „pačiu revoliucingiausiu pokyčiu“). verslininkas D. kad ši labiausiai D. padarytų tai. nuo XVII a. 1821 m. Ricardo prisipažino klydęs manydamas. padidindamos neto produktą. kad aukštos grūdų kainos buvo naudingos tik žemės savininkams (kaip tik čia paskelbtas taiklus jo pastebėjimas. pabaigos Anglijoje reguliavusius grūdų ir kitų žemdirbystės produktų įvežimą ir išvežimą. Kita vertus. kaip ir kitoms klasėms. nepaisant padrikos turinio kompozicijos (knyga sudaryta visiškai padrikai: skyriai tarytum atitiktinai išdėstyti vienas greta kito). logiškai darnesnę ir nuoseklesnę ekonominę sistemą. kovojęs prieš įvairius prekių mainų ribojimus. išleistas trečiasis veikalo leidimas. gerokai vientisesnę. kad tokie atvejai bus dažni. pateikė. Ricardo tikriausiai nė nenujautė. lydimas sėkmės – žaisdamas biržoje jis gana greitai sukaupė turtą. y. įrodinėdamas „javų įstatymų“ neigiamą poveikį daugumai Anglijos gyventojų. Taigi svarbiausias jo veikalas pasirodė visai kitaip negu A. (t. kad „Žemvaldžių interesai visada yra priešingi bet kurios kitos visuomenės klasės interesams“. norėdamas valstybiniu lygiu įgyvendinti savo ekonomines idėjas. Ricardo veikla buvo labai įvairi: jis buvo biržos brokeris (beje. „perteklinius gyventojus“. Vienas D. matematikos dėstytojas. kuriame. Bet tokia jau buvo istorinė tiesa. bet iš tikrųjų jie tapo tik reta išimtimi. Ricardo kalba tariant) arba darbininkų realaus atlyginimo sumažėjimą (vėl gi D. Tiesa. y. Smith’o Tautų turtas. ir tapo vienas turtingiausių savo laiko žmonių Anglijoje). Išleisdamas savo veikalą.

atspindėjusią visuotinius. Torrens’as). pasirodžiusį svarbiausią D. įsteigė Politinės ekonomijos klubą (pirmajame susirinkime pirmininkavo R. Ricardo parlamente taip pat labai domėjosi valiutos bei prekybos (komercijos) klausimais. pelną. Ricardo veikalą). rentą – taikė iš tuometinių gamtos mokslų ir filosofijos (su kurių sistemomis buvo gerai susipažinęs) perimtus aksiomatikos (dedukcijos) bei sintezės metodus. jis kartu James’u Mill’iu ir T. Ricardo metodologija D. taip pat importuojant pigius grūdus iš kitų šalių. svarbiausiu savo sistemos principu pasirinkamas darbo sąnaudas. laisva prekyba ir kitos „ekonomines laisves“. prekinius santykius. Tačiau Javų įstatymus atšaukė Robert’o Peel’o vadovaujama vyriausybė tik 1846 m. Pagal tai jis pamėgino pavaizduoti visą politinės ekonomijos teoriją. pirmiausia W. D. Ricardo žengė didelį žingsnį į priekį kuriant mokslinį ekonominių reiškinių tyrimo metodą. Smith’as. Tačiau D. Taip pat D. Brangstant javams. Jis pagal T. o po septynerių metų kaip atsakas jam torių (Tory) buvo įkurtas Quarterly Review. Ricardo savo kapitalizmo ekonominę analizę sąmoningai ir nuosekliai grindė darbine vertės teorija. Ricardo kūrybos išeities tašku tapo visiems klasikinės politinės ekonomijos atstovams būdingas palankumas ekonominio liberalizmo koncepcijai. dar minėtina. nacionalinės skolos grąžinimu ir kapitalo apmokestinimu. Anglijoje tuo metu dėl gyventojų daugėjimo grūdų poreikis viršijo pasiūlą. Tiesa. D. Tačiau į pigių užjūrio javų srautą Anglijoje nebuvo žvelgiama abejingai. kuris buvo vienas pirmųjų ekonominių studijų draugijų. Jis nagrinėdamas įvairias visuomenės ekonomines kategorijas – darbo užmokestį. pamėgino ekonomikos mokslą padaryti . Hobbes’o (1588–1679 m. buvęs Iždo finansinis sekretorius James’as Wilson’as įsteigė The Economist. kviečių bušelio kaina išaugo keturgubai. kaip kapitalizmo ekonominių reiškinių analizės išeitinį tašką. 4. tuo didesni muitai.2. vertės nustatymas pagal prekės gamybai sunaudotą darbą. verslūs prekeiviai ėmė pirkti kviečius užsienyje ir gabenti juos į šalį. Ricardo pirmtakai.) filosofinius veikalus. tipiškiausius kapitalistinius santykius – t. Jis pirmą kartą politinės ekonomijos istorijoje kaip ekonominės teorijos pagrindą sąmoningai pasirinko darbinę vertės teoriją. nes buvo manoma.2. kad dar padidėjusios grūdų kainos ims veikti kaip paskata ir po kurio laiko padidės kviečių auginimas Anglijoje. Kalbant apie leidinius. McCulloch’as atspausdino savo puikų atsiliepimą apie1817 m. Malthus’u (šis buvo vienintelis profesorius tarp 30 narių). Mokslininkas šias ekonomines kategorijas suvedė į vertinę išraišką. intuityviai jau taikė ir D. Šias nuostatas jis nuosekliai gynė savo moksliniuose veikaluose. be to. Ricardo gyvenamuoju laikotarpiu 1802 m. R. bei 1824 m. Ricardo metodologijos stiprybė – gilesnė lyginant su pirmtakais ekonominių reiškinių ir procesų analizė. y. Ricardo teorinės sistemos pagrindas – vertės dėsnis. kad 1843 m. Bentham’o įsteigtas Westminster Review – leidiniai.) ir R. J. priklausančią nuo vertės dėsnio.neprieštarauja visuomenės interesui“). vėliau paplitusių po visą Angliją. atlikę svarbų vaidmenį ekonominės minties plėtros istorijoje. D. 1821 m. Petty ir A. darbinę vertės teoriją. Descartes’o (1596–1650 m. įsigaliojo politika – kuo mažesnė įvežtinių javų kaina. ir kritikavo A. keturi jauni vygai (Whigs) įkūrė Edinburgh Review (būtent čia jaunas škotas J. D. išeitį jis matė neribojamoje laisvoje prekyboje grūdais. Taigi D. kurioje nepripažįstamas joks valstybės kišimasis į ekonomiką ir numatoma laisva verslininkystė. Smith’ą už nenuoseklumą bei dvilypumą kalbant apie vertės dėsnio tinkamumą realiam kapitalistiniam ūkiui.

esmines ekonomikos teorijos problemas. (Jau matematinių metodų pionierius ekonomikos srityje A. kurie reguliuoja šį paskirstymą. Ricardo ekonomikos teorijai įteikė galingą įrankį – abstrakciją. D. būtų nustatyti dėsniai. kurių darbu ji apdirbama) ir tris pajamų rūšis (rentą.matematiškai tikslų. nors ir nurodė.). solidarizuodamasis su A. Politinės ekonomijos principų pirmojo leidimo pratarmėje jis pažymėjo. Ricardo jau knygos Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai pratarmėje lakoniškai. D. Savo tyrimuose D. Ricardo polinkį taikyti labai abstrakčius ekonominius modelius tiesiogiai realaus pasaulio sudėtingumui J. kad D. tai jie yra kiekybinio. pagal kurią reikalaujama. Ricardo kapitalistinę santvarką laikė amžina ir vienintele racionalia sistema. jis plėtojo daug nuosekliau. būdingą fiziokratams. Ricardo siekė parodyti bendrą gamybos ir pajamų dinamiką. (Drąsiai galima sakyti. kapitalistų ir darbininkų netolygiai skirtingu laiku. kad sukurdamas pasaulio ekonominį modelį. savininkus. kad jo „matematika“ su savo griozdiškais skaitmeniniais pavyzdžiais esanti silpna. kaip jam būdinga. kai reikia pašalinti kasdieninio gyvenimo deformacijas. kuriai tenka pagrindinis vaidmuo. pinigų ir kapitalo. pažymėjo šią D. Vadinasi jis analizę pradėjo nuo abstraktaus (prekė. Ricardo mąstymo ypatybę. Smith’u. o paskirstymo teorijoje mėgino apimti visos ekonomikos judėjimą bei iš dalies plėtoti požiūrį. jo žodžiais tariant. Ricardo nagrinėjo kaip stichišką ir objektyvų procesą. be jokių abejonių. tam plačiai naudodamas abstrakcijos metodą. renta ir pan. Keista. vidutinis pelnas. pinigų cirkuliacijos sferos sutrikimų ir panašiai. o jei kitimai ir vyksta. formuluodamas politinės ekonomijos uždavinius. Toliau jis nagrinėjo įvairius ekonominius kapitalizmo reiškinius jų atitikimo ar neatitikimo darbinės vertės principui požiūriu. D. politinės ekonomijos dėsniai niekada nekinta. kad „nustatyti dėsnius. pelną ir darbo užmokestį). savotiškai apibrėžė ir patį jos objektą. bet ne kokybinio pobūdžio. kuriems rūpėjo vien tik gamyba. D. mašinų ir kapitalo panaudojimo“ rezultatas. nacionalinio produkto ir nacionalinio turto) paskirstymą tarp trijų pagrindinių visuomenės klasių. apnuogino pasaulį iki pačios esmės ir leido jį tyrinėti bet kam to panorusiam: dabar visas šis mechanizmas yra atviras). Ricardo savo tyrimus pradėjo nuo prekės. o tai metodologiškai jį priartino prie F. Ricardo pirmenybę teikė gamybai. spręsdamas klausimus „grynojo kapitalizmo“ požiūriu. gindamas objektyvių ekonomikos dėsnių idėją. jis visuomenėje taip pat išskyrė tris pagrindines klases (žemės savininkus. kaip minėta. pavyzdžiui. nuo užsienio prekybos. Pirma. Anot jo. Antra. y. kad pagaminti produktai yra bendro „darbo. vertė) ir plėtojo link konkretaus (kapitalas. bet jie paskirstomi tarp žemvaldžių. „Ekonominio žmogaus“ (Homo oeconomicus) idėją. Jis atsisakė bet kokios aprašomosios medžiagos ir stengėsi išskirti kapitalistinius reiškinius grynu pavidalu. jo požiūriu. Faktiškai D. Pagal tai. Schumpeter’is pavadino „Rikardiška yda“. jis padarė išvadą. D. – pagrindinis politinės ekonomijos . Visus kapitalistinius santykius jis vertino kaip natūralius ir vienintelius. išgrynindamas kapitalizmo analizę. Cournot 1838 m. nei A. kurie valdo „žemės pajamų“ (t. bet šį D. atsitiktinumus bei suvokti ekonominių reiškinių vidinį mechanizmą. Quesnay ir A. darbininkus. atsieti juos nuo išorinių reiškinių. Ricardo. skirtingai nuo savo pirmtakų. darbo užmokestis. Vertės ir pajamų šaltinių jis ieškojo gamybos srityje. išdėstė savo nuomonę apie dvi. Smith’as. būtino jam padirbti. pabrėždamas paskirstymo sferos tyrimą. Smith’o. jos vartojamosios ir mainomosios vertės analizės. D. Juk galima drąsiai sakyti. A. kad. kuris savo darbuose kartais atsižvelgdavo į moralinius aspektus.) Kapitalistinės ekonomikos plėtrą D. Ricardo padėjo pagrindus – nors dar neišplėtota forma – nuo abstraktaus prie konkretaus metodui. pateikė savąją „politinės ekonomijos pagrindinio uždavinio“ traktuotę. Ricardo.

J. Steuart’as. kad politinė ekonomija – tai mokslas. Pastarąją (naudingumą) jis laikė pirmosios prielaida. Ricardo išskyrė kai kurias prekes (meno šedevrus: skulptūras ir paveikslus. Ricardo knygoje nėra nieko.3. paprasti. kuriuos dėsto intelektas. D. kurių vertę „lėmė vien tik jų retumas. melancholiškai su retu kuklumu pastebėdamas: „Mums abiem nepavyko“. retumą laikė veiksniu. Todėl jų vertė negali būti pažeminta didinant pasiūlą“. Ricardo taip pat manė. McCulloch’o vertės teorijas. neišgražinti ir subalansuoti. Vertės ir pinigų teorija Vertės teorija. taip būdingų A. kad nėra patenkintas principų. Tokių prekių vertė keičiasi nuo pirkėjų turtingumo ir polinkių. kalbėdamas apie savo ir J. Say’us. Ricardo pateiktas visuomenės apibūdinimas yra sausas.2. – Aut. bet „tarp prekių. jo nuomone. kiekio“ (išskirta mano. net gožinei literatūrai būdingų dalykų. santūrus ir koncentruotas. laiškuose savo mokiniui J.). reikalingo jas pagaminti. Ricardo: „A. de Sismondi. visada reikia turėti galvoje tik tokias prekes. kad „naudingos prekės savo mainomąją vertę įgauna iš dviejų šaltinių: savo retumo ir darbo. D. ko gero. Tačiau retomis kaip vertybėmis jis laikė tik nedaugelį neatkuriamų prekių. Pastebėtina. Ricardo iškėlė tezę. reguliuojančius jų santykines kainas. R. D. Todėl kalbant apie prekes. D. Jo teiginiai yra fundamentalūs. Malthus’ui teigdamas. Ricardo mokymo dalis. D. Taigi D. tuo gerokai susiaurindamas politinės ekonomijos objekto rėmus. orientuodamasis į gėrybių paskirstymo dėsnius. Ricardo. R. kurie keliami A. Kaip rašė pats D. Dauguma visų gėrybių.. nes rentos. atskyrė du prekės veiksnius: mainomąją ir vartojamąją vertes. Ricardo nuomone. išaiškinimu bei. kasdien mainomų rinkoje tokios prekės sudaro tik labai nedidelę dalį. Todėl D. Tačiau. (Tą prieš mirtį atvirai ne kartą pripažino ir pats D. D. Ricardo savo darbuose iš esmės mėgino išskirti žmonių gamybinius santykius. skirtingai nuo visuomenės gamybinių jėgų ir paskelbti šiuos santykius politinės ekonomijos nagrinėjimo objektu. Pagrindinį savo tyrimą D. Ricardo pradėjo nuo vertės analizės ir polemikos su A. Smith’as. 4. kad aiškindamas vertę. kuris taip teisingai . susitelkęs ties kur kas pastovesniais dalykais nei nuolat besikeičianti kasdieninio gyvenimo tėkmė. toli gražu ne pati stipriausia jo veikalo dalis. J. Smith’as. Smith’as. B. nei garsusis jo pirmtakas.uždavinys“. Ricardo politinėje ekonomijoje nenagrinėjo ekonominės politikos klausimų. Tiesa. kuris pirmiausia išaiškins visuomeninio turto paskirstymo dėsnius. kuriuos pateikė J. Ricardo buvo daug nuoseklesnis. iš kurios kildinama ir kainų teorija. pastaba). Ricardo dar aiškiau. išskyrus abstrakčius esminius teiginius. Smith’u šiuo klausimu. A. neigdamas pastarojo dvejopą šios kategorijos vertinimą. „gana menkai tegali patenkinti“. D. B. nes jokiu darbu negalima padidinti jų kiekio. jis faktiškai sutapatino visą gamybinių santykių visumą su paskirstymo santykiais. McCulloch’ui ir bičiuliui T. kaip ir E. Turgot. Smith’o moksle. Ko gero. Čia tikrai nerasime gyvenimo. kurios yra mūsų norų objektai. Ricardo. nei jo pirmtakas A. Smith’ui. ypatingos rūšies brangvynius). – nors ir svarbiausia D. J. yra gaunamos darbu“ ir jų vertė priklauso „nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. pelno ir darbo užmokesčio natūralių pokyčių paaiškinimai. bet jam buvo svarbi tik mainomoji vertė. kad Politinės ekonomijos principuose D. „kurių kiekis gali būti padidintas žmonių darbu ir gaminant konkurencija nėra niekaip ribojama“. bet. kad po mirties ant D. retas knygas ir medalius. Ricardo darbo stalo buvo rastas nebaigtas straipsnis Nekintamas vertės standartas. jo sodrių detalių. sukuriančiu vertę.. D. savotiškai dėsninga. jų mainomąją vertę ir dėsnius. Pastebėtina. kurie reguliuoja vertę. de Condillac’as.

arba prekės kainos hipotetišką ketvirtąją komponentę. jo pajamas. kad „prekės vertė. o antrąją (rinkos kainą) siejo su nukrypimu nuo natūralios kainos dėl paklausos ir pasiūlos. instrumentams ir pastatams padedantiems dirbti“. Dėl to kiekvienos šakos pelnas pasižymi tendencija išsilyginti ir tampa proporcingu „sunaudoto kapitalo vertei“. bet ir darbas. sunaudotą joms gaminti. kad jis aiškiai atskyrė darbą kaip vertės substanciją ir darbą kaip vertės vidinį matą.. panaudoto darbo ekonomija visada pažemins prekės santykinę vertę. neleis prekių rinkos kainai ilgai likti daug aukštesne.. D. pritardamas A. Ši aplinkybė nėra priežastis keistis prekių santykinei vertei“. Pirmąją jis laikė vertės apraiška ir manė. kad darbas yra bet kokios vertės pagrindas. nei anksčiau. priklauso nuo darbo. y. bei sukurti kapitalą. o ne nuo didesnio ar mažesnio atlygio. D. Ricardo skyrė natūralią ir rinkos kainas. kad „skirtingos kokybės darbas atlyginamas skirtingai. kad „prekių vertei turi poveikio ne tik tiesiogiai panaudotas gamyboje darbas. sunaudotas įrankiams. arba kokios nors kitos prekės kiekis. bet ir vidutinę pelno normą. jis iškėlė dar kitą standartinį vertės matą ir nagrinėjo brangesnius ar pigesnius daiktus. Užuot griežtai laikęsis principo. sunaudotą vienam ar kitam daiktui pagaminti.. Ricardo taip pat nagrinėjo sunaudotų gamybos priemonių vertės perkėlimo gaminamai prekei problemą. Be to. paprasto ir sudėtingo) darbo įvertinimas rinkoje „greitai tampa pastovus ir tikslus praktiškai naudoti ir didele dalimi priklauso nuo darbininko lyginamojo meistriškumo bei jo atliekamo darbo įtampos“. panašiai kaip ir A. nesvarbu. Kitais žodžiais tariant. kapitalo sąnaudas. jis priėjo nuomonės. Tačiau. kurią A. Jis rašė. Didelis D. arba įkūnytu (embodied) darbu. turėdamas galvoje. į kurį ji mainoma. kad kiekvieno kapitalisto siekis savo kapitalą iš mažiau pelningo verslo investuoti į pelningesnį. kad gamybos priemonės nesukuria naujos vertės. nes darbo užmokestis nelemia prekių vertės. o perkeliama naujai prekei. Smith’as Tautų turte. ir jis dėl to gali pagaminti dvigubai daugiau prekių“. Ricardo. mokamo už šį darbą“. Ricardo laikė anksčiau sunaudotu. D. Jis pažymėjo: „[. kurią vienaip ar kitaip aptarė ir jo pirmtakai. Toks atribojimas leido atrasti abstraktaus darbo kategoriją. kad rinkoje skirtingos kokybės darbas pavirsta tam tikru kiekiu paprasto darbo. Ricardo. be to. Be to. Tačiau jis pažymėjo. Laikiną kainų kilimą jis . ar ji apima darbą. jo nuomone. kuris būtinas jai pagaminti. Smith’as traktavo kaip anksčiau gautas pajamas. kad natūrali kaina padengia ne tik kapitalo sąnaudas. D. Pastarasis savo Ekonominėje lentelėje iš esmės rėmėsi tuo.] darbas yra bet kokios vertės pagrindas ir [. ypač F. kad sunaudotų priemonių vertė ne prarandama. Ricardo faktiškai suprato.. į didesnį ar į mažesnį tokių standartinių matų skaičių jie keičiami. Smith’o darbinei vertės teorijai.. priėjo išvados. reikia turėti galvoje. Tai reiškė. kad vertė „keičiasi dėl nevienodo kapitalo ilgaamžiškumo ir grįžimo verslininkui greičio“. Quesnay. „vertės“ ir „kainos“ kategorijas iš esmės naudojo kaip sinonimus. ar žemesne už natūralią jų kainą. būtiną pagaminti pačią prekę.nustatė tikrąjį mainomosios vertės šaltinį. jog ankstesnė kapitalo produktyvumo teorija nėra pagrįsta. kad skirtingos kokybės darbo skirtingas atlyginimas esmingai nekeičia prekių vertės nustatymo pagal darbą. – tarytum darbininkas būtinai gaus už savo darbą dvigubai daugiau. Taigi D. D. kad daiktų vertė didėja arba mažėja priklausomai nuo jų gamybai sunaudoto didesnio ar mažesnio darbo kiekio.. kad prekė būtų gaminama. Ricardo nuopelnas yra tas. „skirtingos kokybės“ (t. kartais – darbą – ne darbo kiekį. santykinio kiekio.] vien tik jo santykinis kiekis lemia prekių santykinę vertę [. Kartais tokiu matu jis laiko grūdus. jo manymu. kurį galima pirkti už šį daiktą rinkoje.]“. pasirodė esąs nenuoseklus. Taip pat D. Ricardo atkreipė dėmesį. o tą jo kiekį. Ricardo pirmasis sukonkretino tokį šios problemos traktavimą ir teigė. Dėl to. Tačiau D. Jis pastebėjo. jei jo darbas tapo du kart našesnis.

jog tai neįmanomas tikslas. Pastarieji gali tik laikinai paveikti rinkos kainą. D. pagal kurią „prekės vertė priklauso nuo jos naudingumo“. tai D.aiškino paklausos augimu. kad vertę reikia matuoti pasitenkinimu. Say’aus teoriją. kaip vartojamųjų verčių sumą. Ricardo pastebėjo. o ne paklausa ir pasiūla. o nuo gamybos sunkumo ar lengvumo“. Laiške J. pirmo būtinumo prekių apmokestinimu. sudaro vertės pagrindą. Ricardo rašė: „Kalbėdami. Natūralia kaina D. Sunkiau pagaminama prekė visada bus brangesnė už lengviau pagaminamą. suteikia prekėms tik vartojamąją. Smith’as ieškojo pastovaus vertės mato. t. apibūdinusio vertę tai kaip sunaudotą darbą. būtinas. konstatavo D. Ricardo pabrėžė. Ricardo nuostata. oras ir panašiai. Dar aiškiau ši mintis išsakyta Politinės ekonomijos pagrinduose: [. gali patirti labai skirtingą pasitenkinimą“. kad „Vieno milijono darbininkų darbas fabrikuose visada sukuria tokią pat vertę. Kainą jis nagrinėjo kaip mainomosios vertės piniginę išraišką. reikalingiems šiam darbui“. kad kaina bei vertė pavieniais atvejais gali kisti ir priešingomis kryptimis. Ricardo pažymėjo. tai kaip perkamą darbą. naudodamiesi tuo pačiu daiktu. kuriai esant patenkinama paklausa ir gaunamas įprastinis pelnas. Ricardo teigė. Ricardo nurodė jų skirtumą. jei naujos ūkininkavimo formos ir technologinė kepimo pažanga sumažina prekės duonos vertę. Ricardo visiškai atmetė.. o pastaroji turi užtikrinti visuotinai priimtiną darbo užmokesčio ir pelno normą. kad prekių naudingumas. bet nesukuria visada vienodo turto“. Be to. D. pinigų vertės kritimu. nes kintant produktų gamybos technologijoms. y. D. nors jis labai pastarajai reikalingas“. kurį jos savininkui suteikia naudojimasis preke. saulė. . bet jis nėra vertės šaltinis. Rinkos kainų svyravimus jis laikė laikinais ir nepaneigiančiais vertės dėsnio. Net ir aukso bei kviečių. t. Pavadinimas skamba taip: „Prekės vertė arba bet koks kitas dydis. D. tai kaip pajamas. jei prekių vertę reguliuotų tik pirkėjai“.. nes žmonės. D. sunaudotas šios prekės gamybai. Ricardo teigė. instrumentams ir pastatams. kad panaudojant mašinas. sukuriamo turto fizinė apimtis laikui bėgant kinta. Pažymėtina. Jis pažymėjo. kad vertės šaltinis gali būti tik darbas. jog subjektyvaus vertingumo koncepcija yra nepagrįsta. B. Jis taip pat manė. Jis pastebėjo. bet naudingumo dydis negali būti vertės matas. D. ir turto augimo nereikėtų tapatinti su vertės augimu. Ricardo vadina kainą. Ricardo aiškiai skyrė kainą ir vertę. D. t. kinta ir prekių vertė. Smith’o. Say’ui. jo nuomone. Jau iš pirmo skyriaus pavadinimo jis leidžia suprasti. B. Be to. jog konkurencijos sąlygomis kainą reguliuoja „pardavėjų konkurencijos“ ir ji pasiekia natūralios kainos lygį (ar yra arti jos). jų vartojamoji vertė. be gyvojo darbo apskaičiuojant prekių vertę reikia atsižvelgti ir į ankstesnį darbą. kad jei A. kad prekių kainų lygiui greta sunaudoto gyvojo darbo turi įtakos ir sudaiktintas darbas. Kalbėdamas apie vertę ir turtą bei pastarąjį traktuodamas vien tik iš natūraliu – daiktišku aspektu. kad pastaroji naudingesnė už pirmąją“. kad prekė turėtų vertę. bet mažėja vertės suma. net jei visi žmonės vieningai manys. kad prekių kainą reguliuoja gamybos sąnaudos. ką jis vadina darbinės vertės teorija. kurių naudojimą tokiam matui D. Ricardo nuomone. Ricardo aštriai kritikavo J. Ricardo buvo nuoseklus darbinės vertės šalininkas. Tai leido jam parodyti. D. D.] naudingumas nėra mainomosios vertės matas. Ricardo. vertė keičiasi. kad būtina nepainioti dviejų prekės aspektų – vertės ir vartojamosios vertės. Taigi. Skirtingai nuo A. nes „vertė priklauso ne nuo gausumo. y. o ne mainomąją vertę. Aktuali D. keičiantis technologijoms. Jis rašė: „Būtų teisinga. ir teigė. be abejonės. D. tai ir našus darbininkų darbas gali būti įvertinamas mažesnėmis kainomis. didėja prekių masė. „sunaudotas įrankiams. y. Jis rašė. nesurasime vertės mato. „kad daiktų naudingumas.

] natūrali kaina keičiasi kartu su kiekvienos iš jos sudedamųjų dalių natūralia norma“. jis susidūrė su klausimu. arba jei pelnas krenta. manufaktūros darbininko ir mašininio fabriko darbininko darbo sąnaudos labai skiriasi. reikalingo tai produkcijai [. Ricardo ne tik atskleidė gamybos kaštų vaidmenį.. sunaudotą jai pagaminti. vertę. tikslus vertės ir turto (kaip naudingųjų dalykų visumos) atskyrimas leido D.. Šią koncepciją D. bet vėliau. Taip pat. Smith’o klaidos.. kad darbo našumo skirtumai nepaneigia vertės nustatymo pagal darbą. D. kad pajamos yra vertės dalis. „[. kuris būtinas pagaminti blogiausiomis sąlygomis. ir darbo užmokestis krenta. santykinai priklauso nuo darbo. kad ši D.] tęsia gamybą pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Jis rašė: „Visų prekių – pramoninių gaminių. o yra priversti aukoti dalį pelno. Be to. darant nuolaidų fiziokratams ir pripažįstant padidintą žemdirbio darbo produktyvumą. D. kad naudojant kapitalą. kad būtų pagamintas reikiamas produktų kiekis“. koks darbas reguliuoja vertę. išlaidos buvo susijusios tik su darbo sąnaudomis. Ricardo priėjo išvados. darbo užmokesčio natūrali norma – tai visuomeninių pajamų darbo dalis.. kitoms sąlygoms esant vienodoms. kuris faktiškai sunaudotas šiai prekei pagaminti. Pastarosiomis laikomos tokios. Ricardo įrodinėjo. Jis rašė. o darbo. kurioms esant vykdyti gamybą. Ricardo aiškiai parodė. D. tai bet koks šio kiekio augimas turi didinti prekės. Juk gaminant tos pačios rūšies prekes smulkaus amatininko. Ricardo daug dėmesio skyrė pinigų ir jų cirkuliacijos klausimams. Be to. Ricardo atkreipė dėmesį į tai. kuriai sunaudotas šis darbas. tai vis tiek reikia tokio pat kiekio darbo ir audiniui išausti. kad šiuo klausimu A. Toks pajamų perskirstymas nekeičia sukurto visuomeninio produkto dydžio. bet jos turi padengti gamybos kaštus ir darbines sąnaudas. Tačiau tenka pažymėti. Prekių vertę nustatydamas pagal darbą. nors čia jo ginamas pozicijos gana prieštaringos. užmokamo už šį darbą.]“. bet ir pagrindė darbinės vertės dėsnį. Ricardo iškėlė visuomeniškai būtino darbo problemą. kaip šio veiksnio bendrų pajamų dalies pasikeitimas. Ricardo požiūriai akivaizdžiai nesutapo. Pagal A. D. kad svarbiausia gamyba. nes vertės dydis reguliuojamas ne to darbo.. Ricardo pinigų . D. tai neturi jokio poveikio. Ricardo išvada tinka tik žemės ūkiui. Ricardo panaudojo kurdamas savo reprodukcijos teoriją. Ricardo teigė. Todėl D. gamybos veiksnio natūralios kainos pasikeitimas – ne kas kita. Smith’o ir D. tai neturėtų daryti įtakos natūraliai prekių kainai. Smith’o „veiksnių logiką“. joms sunaudotas darbas taip pat tapo papildomas prekių vertės veiksnys. D. kitoms sąlygoms esant vienodoms. Tačiau jis sutiko su A. ir laivui pastatyti. prekės natūraliai kainai. D. ir todėl. ir paskutinis žodis visada priklauso prekės gamintojams. ir renta didėja. Tačiau prieš aptariant D. pastebėdamas. Smith’o teiginiais. jo nuomone. o ne nuo didesnio ar mažesnio atlygio. kad laisvos konkurencijos sąlygomis prekės vertė priklauso nuo darbo santykinio kiekio. Jis teigė. kad darbo našumo augimas lemia prekės vertės mažėjimą.lemiantis prekės mainomumą. Pastebėtina. pradėjus naudoti sudėtingas gamybos priemones. tarp jų ir mašinas. Ricardo nuomone. Jis rašė: „Jei prekių mainomąją vertę lemia jose įkūnyto darbo kiekis. o bet koks sumažėjimas – mažinti ją“. kasyklų ar žemdirbystės produktų – mainomoji vertė reguliuojama didžiausio kiekio darbo. kad iš prekės vertės galima išskaičiuoti nuolatinį kapitalą ir išskaidyti jį į pajamas. Ricardo aštriai kritikavo vertės nustatymą pagal pajamas. D.. Ricardo išvengti A. jog kapitalistai negali į prekės kainą perkelti darbo užmokesčio prieaugio. iš būtinybės sunaudotų prekės gamybai tų. O pramonėje visuomeniškai būtinas darbas yra darbo sąnaudos esant vidutinėms gamybos sąlygoms. kad kainos dėl vartotojiškos paklausos gali augti ir kristi. ir jos realus augimas galimas tik mažėjant kitai šių pajamų daliai – pelnui. kurie [. D. būtino jos pagaminimui. Juk jei pelnas kyla.

pagal kurį įstatymo numatytas aukso kiekis nukaltose apyvartai monetose turėjo būti laisvai ir garantuotai keičiamas į popierinius pinigus. nei saugyklose turi aukso. tarp kurių galima išskirti Henry Thornton’ą. prie pinigų nuvertėjimo. Bulijonistų argumentas buvo tiesioginis: jei nebus reikalaujama. Mill’is) rėmėsi realių sąskaitų doktrina. Ricardo iš esmės vėl suteikė stimulą ginčams dėl centrinio Anglijos banko politikos. y. reikia atsižvelgti į tai. jis pažymėjo. išlaikančios pastovią savo vertę ir naudojamos kitų prekių vertės matu bei cirkuliacijos priemone. Law (1705 m. O antibulijonistai (R. pabaigoje Anglijoje nusistovėjo monometalizmo sistema.teoriją. svarų padengimas trumpam buvo nukritęs net iki 13 proc. infliacijos. paprastai žinomą kaip Aukso luitų komitetas (Bullion Committee).). Jei kartais atsitiktinai atsirastų perteklinių pinigų. būdingomis aukso standartui. Ricardo teigė priešingai. Ricardo pinigus (auksą) nagrinėjo kaip prekę. pavyzdžiui veikale Siūlymai ekonomiškai ir saugiai valiutai (1816 m. jo nuomone. kad būtent pinigų vertė – esant nekintamam apyvartoje esančių prekių kainų dydžiui – lemiamas veiksnys. jų požiūriu. Tačiau. parlamento Žemieji rūmai paskelbė. t.). kuris 1816 m. tarp jų traktate Apie aukštą metalinių pinigų kainą (1809 m. kad poreikį banknotų emisijai riboja poreikis prekybai. specifiką. Ricardo rašė: „Mano siūlomas vaistas būtų toks: bankas turi pamažu mažinti notų kiekį iki tol. pradžioje bulijonistų debatų metu ir vėliau išsiplėtojo į 1840 m. Bonsanquet’as. Taigi net be pinigų konvertabilumo bankas neketins išleisti daugiau banknotų. lėmė jiems pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Be to. kaip ir visų kitų prekių. nes pinigai. dėl mokėjimų grynaisiais pinigais atnaujinimo. Ricardo jau anksčiau yra teigęs savo straipsnyje. tebesančių apyvartoje) notų vertė susilygins su verte metalinių monetų. Šio komiteto ataskaita tvirtino tą patį.) ir A. Todėl bulijonisto D. kol likusių (t. D. kurias jos reprezentuoja“. t. apskaičiuojant apyvartai būtiną pinigų kiekį. D. J. Smith’o (1776 m. y. Torrens’as. kad XVIII a.).). ką D. Ricardo teorinės nuostatos pinigų teorijos klausimais grįstos nuostatomis. J. Bulijonistų. kad bankai konvertuotų banknotus į auksą. Tai ves prie papildomo cirkuliacijos sferos aprūpinimo pinigais ir tuo pat metu. y. likvidavus įkeistas realias sąskaitas. Anglijos bankas padidino grynųjų pinigų emisiją ir kreditavimo kiekį. D. ji rekomendavo atsisakyti Bankų Apribojimų akto. norint išvengti infliacijos būtinai turi būti išlaikytas banknotų konvertabilumas į auksą. nei reikalinga komercijos poreikiui patenkinti. o pinigų perteklių bankas turi pašalinti. išsamiai išnagrinėti ir apsvarstyti šį klausimą. Ricardo atkreipė dėmesį į pinigų (aukso). propaguota J. Jie teigė. kad vietoje auksinių monetų naudojamų popierinių pinigų kiekis turi atitikti apyvartoje esančios prekinės masės vertę. Toks požiūris leido jam daryti išvadą. t. kad bulijonistų prieštaravimas. tuoj pat sugrįžtų į bankus. y. buvo sustiprintas įstatymu.). Ricardo (1810–1811 m. Pinigų (aukso ir sidabro). Ankstyvuosiuose savo darbuose. Tačiau D. Pastebėtina. Steuart’o (1767 m. vėliau sekusi infliacija ir svaro nuvertėjimas nebuvo susijęs su banko kredito padidinimu. Šiais straipsniais D. bankinės valiutos kurso mokyklos debatus dėl Anglijos banko banknotų padengimo auksu. vertę. susijęs su klausimu „privalo ar neprivalo popieriniai banknotai būti konvertuojami į auksą pagal pareikalavimą“ atsirado XIX a. Pinigų cirkuliacijai skirtuose darbuose. anot Anglijos bankų vadovų. tuomet jie susigundys išleisti daugiau banknotų. Savo šiuo straipsniu jis netiesiogiai paskatino vieną iš Anglijos parlamento Žemųjų rūmų tarnybų.). (1839 m. jie netaptų infliacijos priežastimi. kaip ypatingos prekės. o vėliau John’ą Wheatley’ų ir ankstyvąjį D. išspausdintame kaip straipsnių serija Morning Cronicle. pasižyminčią vidine verte. kad popieriniai pinigai . nuomone. Dėl tokių mokėjimų būtinybės. Nepaisant to. reiškusi aukso monopolinio vaidmens pinigams įtvirtinimą.

D. teigdamas. taip pat ir politiniuose sluoksniuose. paliks cirkuliacijos sferą). o auksas išteka iš šalies. ypač jei ji leidžia laisvai įvežti maisto produktus. Pagal kiekybinę pinigų teoriją. Tęsiant kalbą apie D. o prekės – kainos. Įdomu. Tai gerai matyti ir iš jo visiškai nedviprasmiško teiginio. Faktiškai jis savo mintis grindė pirkimo-pardavimo vieningumu. kad nagrinėdamas pinigus kaip techninę mainų priemonę. Ricardo nuomone. Prakalbus apie užsienio prekybą. Jis buvo tikras. pagal kurį pinigų vertę lemia cirkuliacijos (apyvartos) procesas. kad. kurios kinta su kiekvienu prekybos ir mašinų patobulinimu. buvo priimtas atitinkamas bankininkystės įstatymas. Ricardo manė. manė. pabaigoje – XIX a. lyginant su jų apyvartos poreikiu. Ricardo pamažu nutolo nuo šios koncepcijos. užsienio prekyba didina šalies turtą ir realios pajamos visada bus aukštesnės esant laisvai prekybai. Ir priešingai. Tenka pripažinti. kainų svyravimus ir padeda nusistovėti ekonominei pusiausvyrai. kainų lygio priklausomybė nuo pinigų kiekio lemia aukso judėjimą tarp šalių. Jo gyvenamoje epochoje tai buvo neteisinga išvada. įvykusio Anglijoje XVIII a. būdami savaime vertingi. su kiekvienu maisto ir kitų gyvybinio būtinumo dalykų gavimo augančiam gyventojų skaičiui sunkumo didėjimu“. Bet jis ignoravo pinigų. B. kurią visiškai gali vykdyti tik auksiniai ir sidabriniai pinigai. skirtingai nei merkantilistai. gali kaupti kapitalą pertekliuje smarkiai nesumažėjant pelno normai ar smarkiai neišaugant . Ricardo indėlį bankininkystės srityje. Taigi D. kad tik „vaisinga šalis. D. Say’aus idėją. Galiausiai dėl šio pinigų ir prekių tarptautinio judėjimo nusistovi pusiausvyra. popierinių pinigų emisijos leidimo procesą perimant iš centrinio Anglijos banko ir pavedant vyriausybės paskirtos komisijos nariams. kad po pardavimo būtina seka pirkimas. jei prekių įvežama daugiau nei išvežama. būdamas laisvos prekybos šalininkas. Kalbėdamas apie pinigus kaip visuotinę mainų priemonę. Esant pinigų pertekliui ir jų nuvertėjimui. kad būtinus žingsnius šios sistemos įgyvendinimo link žengė Robert’as Peel’as tik prabėgus 20 metų po D. kad apyvartoje esančių pinigų kiekis gali būti skirtingas ir atsitiktinis. Kita vertus. būtina paminėti. Ricardo nematė skirtumo tarp tiesioginių mainų pagal formulę (Pr – Pr) ir prekių apyvartos pagal formulę (Pr – P – Pr). Tačiau Politinės ekonomijos pagrinduose D. kad D. tapdami lobiu (santaupomis). Taip pat pastebėtina. jog visa pinigų masė nuolat yra cirkuliacijos (apyvartos) sferoje. o pinigų vertė nusistovi cirkuliacijos sferoje ir priklauso nuo apyvartoje esančio jų kiekio. kuriame pinigai „dalyvauja“ neturėdami vertės. Ricardo pinigus traktavo kaip techninę cirkuliacijos (apyvartos) priemonę ir sukūrė vieną kiekybinės pinigų teorijos variantų. Ricardo priėjo visai priešingos išvados nei ankstesnis požiūris ir teigė. D. Juk iš tikrųjų dalis visaverčių pinigų nuolat „iškrisdavo“ iš apyvartos. Šio savo pagrindinio veikalo 27 skyriuje jis iš pradžių yra „metalistas“. Ricardo pastebėjo. Paveiktas popierinių pinigų nuvertėjimo. D. kuriuo nustatyta labai griežta banknotų emisijos tvarka. kad laisvas importas savaime reguliuoja aukso cirkuliaciją. šis pirmasis D.nenuvertės. nepastebėdamas. Jo nuomone. Ricardo pamėgino paaiškinti ir aukso tarptautinio judėjimo dėsningumus. funkciją. ir painiodamas popierinių bei auksinių pinigų cirkuliacijos dėsningumus (jis iš esmės perkėlė popierinių pinigų apyvartos dėsningumus auksiniams ir sidabriniams pinigams. Tačiau vėliau D. reikia pažymėti jo siūlymus įsteigti Nacionalinį banką. nei jai nesant. ir plėtojo piniginio metalo darbinės vertės teoriją bei kalbėjo apie metalinių pinigų vidinę vertę. ir taip atkartodamas J. kad šiuo požiūriu pinigai tarp visų civilizuotų šalių pasiskirsto „pagal proporcijas. kad išleidžiant auksinių ir sidabrinių pinigų perteklinį kiekį. D. kaip turto kaupimo. Ricardo. daugiau pinigų išvežama iš šalies ir tuo pat metu įvežama daugiau prekių. kad nereikia nerimauti. jie. pradžioje. kai 1844 m. Ricardo darbas sulaukė didelio susidomėjimo visuomenėje. Ricardo mirties.

Ricardo remdamasis santykinių pranašumų principu kalbėjo apie darnią tarptautinių ekonominių santykių plėtrą laisvos prekybos sąlygomis. taisyklės. Ricardo. Esė apie išorinę grūdų prekybą pateikė detalesnį šio principo paaiškinimą. Šią nuomonę D. Tačiau tik D. kad santykinės prekių kainos kinta proporcingai santykiniams darbo kaštams. kad pagrindinis Anglijos laimėjimas bus išteklių sukūrimas ir kapitalo kaupimo sąlygų pagerinimas. Ricardo neslėpė. Joje mokslininkas stengėsi vieninga formule pavaizduoti įvairių pajamų rūšių ryšį ir apibrėžti jų dinamikos kryptį. atkleisti pajamų dinamikos dėsnį. kapitalistų ir žemvaldžių – pajamas: darbo užmokestį. D. Darbo užmokesčio ir pelno teorija Kaip jau minėta. Torrens’o 1815 m. pirmą kartą paskelbtos R. Tačiau D.žemės rentai“ (išskirta mano. Jis pateisino „natūralų“ Anglijos. tapusi priimtina daugeliui ekonomistų. tačiau vis dėlto numanė. Mill’is ir J. Pasisakydamas už laisvą prekybą ir įrodinėdamas. Jis rašė: „Kokia produkto dalis sumokama darbo užmokesčio forma – ypač svarbus klausimas nagrinėjant pelną. savajai užsienio prekybos teorijai skyręs vos keletą puslapių. Smith’o mokymą apie trijų pagrindinių visuomenės klasių – darbininkų. parodantis geografinio darbo pasidalijimo pranašumą. nulemti nuolatinių darbo produktyvumo skirtumų tarp šalių. net jei jį įmanoma pagamintas pačioje šalyje mažesniais kaštais produkcijos vienetui. Prakalbus apie santykinius pranašumus. savo veikale Ekonomisto paneigimas išsakė santykinių pranašumų principą bei 1815 m. y. negu fiziokratai ir A. – Aut. kurios pagrindas – kad kapitalas negali judėti tarp šalių. kapitalas laikomas nacionaliniu. nes pelno norma yra nevienoda atskirose šalyse. 4.) dar 1808 m. Pastaruoju atveju prekių judėjimą tarp šalių reguliuos ir natūrinės prekybos sąlygų pagrindu taps santykiniai kaštų pranašumai. Beje. Ricardo ekonominėje teorijoje. kaip pagrindinės pasaulio pramoninės valstybės dominavimą. šaliai gali būti naudinga importuoti produktą. kad R. o tarptautinei prekybai pakanka santykinio pranašumo. Tai – santykinių kainų dėsnis. žemas ar aukštas bus darbo užmokestis“. ką J.4. tėra neformalios XIX a. kad pastarasis bus aukštas ar žemas proporcingai tam. būdamas daug griežtesnis laisvos prekybos šalininkas. moksliška formuluotė. kad esant laisvai tarptautinei prekybai. Ricardo aiškiai išreiškė savo pelno ir darbo užmokesčio bei pelno ir žemės retos atvirkščiai proporcingos priklausomybės koncepcijose. paskirstymo problemai tenka svarbi vieta D. Darant prielaidą. gynęs specialiąją tarptautinės prekybos teoriją. Ricardo parodė absoliučių ir santykinių panašumų tarptautinėje prekyboje esmę bei jų skirtumą. R. Jis išryškino ekonominius prieštaravimus tarp šių klasių ir atskleidė juos pagal darbinės vertės teorijos principus. kad šiai prekei jos išlaidų santykis su išlaidomis kitose šalyse būtų palankesnis jai. Absoliučių panašumų reikšmę tarptautinei prekybai atskleidė dar A. D. Smith’as.2. kad šis santykis bus maždaug vienas su vienu. vėlesnė santykinių pranašumų doktrina. Ricardo. pažymėtina. kurių prekyba vykdoma kertant šalies sienas. Darbinė vertės teorija negali būti taikoma prekėms. o daugumai kitų šalių paliko žemės ūkio ir žaliavų tiekimo funkciją. O pats D. jis labai aiškiai neišsakė. Jis išplėtojo A. Vienos šalies vidaus prekyba tarp dviejų regionų reikalauja absoliučių pranašumų. pastaba). parodė. garsiuoju savo pavyzdžiu apie vyno ir audinio gamybą Anglijoje bei Portugalijoje. Torrens’as (1780–1864 m. kad dėl santykinių pranašumų principo ji bus naudinga visiems (tiesa. nei pagal kitas prekes. nes pastebėtina. Smith’as. pelną ir žemės rentą. apribotu šalies sienų. McCulloch’as specialiai pabrėžė). nei užsienyje. kaip šis prekybos suteikiamas naudos laimėjimas pasiskirstys tarp jos dalyvių. buvo pirmasis ekonomistas.. t. .

Taigi preke vėl laikytas pats darbas. galima teigti. Ricardo. Malthus’u teigdamas. D. o ne darbo jėga (šios kategorijos jis. jog darbo jėgos kiekio augimas darbo rinkoje negali būti išimtinio jos paklausos lygio padarinys anksčiau. kad darbininkas sukuria vertės daugiau. kurie reguliuoja darbo užmokestį“. kad realus darbo užmokestis pastovus. savotiškai pritardamas Francis Place’o teiginiui. kaip rašė K. Pagal D. D. kol pradeda mažėti darbininkų skaičius ir sumažėja darbo pasiūla pagal paklausą jam. yra visiškai pastovi. nenaudingas. Marx’as. Ricardo rašė: „Nereikia galvoti. Ricardo stengėsi nustatyti darbo užmokesčio ekonominį dėsnį. procento ir rentos formų. Ricardo laikė darbo paklausos ir pasiūlos realų santykį. kuris svyruoja apie savo pagrindą – natūralią kainą. kad darbo pasiūla yra lanksti trumpu laikotarpiu. kiek jis pirko iki šių prekių kainos padidėjimo“. Bet koks įstatymdavystės įsikišimas būtų čia pragaištingas“. jo akimis žvelgiant. Savo pagrindinio veikalo 6 skyriuje jis laikė akivaizdžiu ir nereikalaujančiu įrodymų. Tačiau jis įspėjo apie pavojų. Ricardo prielaida. kuris. kad darbininkai neturi pagrindo skųstis žemu darbo užmokesčiu. Jis taip pat manė. Ricardo skyrė (nutoldamas nuo savo pagrindinės metodologinės prielaidos – vertės nustatymo pagal darbą) darbo paklausos ir pasiūlos santykiui. kurį pramoninis kapitalistas turi daryti dėl skolinamo kapitalo savininko ir žemvaldžio naudos. Jei darbo rinkos kaina viršija natūralią. Ricardo solidarizavosi su T. yra natūrali visuomenės gamybos forma“. nes jo didinimas bus visada nepakankamas. Ricardo darbo rinkos kaina svyruoja apie natūralią kainą dėl darbininkų natūralaus judėjimo. Ricardo. Darbo rinkos kaina D. T. padidėja darbo pasiūla. Dėl šių teiginių. plėtros lygio. tradicijų ir susiklosčiusių vartojimo normų. Jis nurodė. Dėl to atsiranda bedarbystė. kuris nesiekia sumažinti darbininkų skaičiaus. darė principinę prielaidą. darbininkų skaičius labai išauga. D. „kad darbininkas turėtų galimybę gauti tiek pat komforto ir būtinų dalykų. Beje. Procentą ir rentą jis laikė išskaičiavimu iš pelno. Malthus’as toli gražu nesutiko su D. laikydamas jį priklausomu nuo dirvos derlingumo ir gyventojų skaičiaus augimo. neskyrė). yra. tirdamas „dėsnius. kad natūrali darbo kaina. nesiskirdamas nuo savo pirmtakų. susisiekiančių su R. D. kad D. kad jo nurodoma darbo užmokesčio tendencija mažėti galima tik „privačios ir laisvos konkurencijos sąlygomis“ bei kai darbo užmokestis nebus „kontroliuojamas įstatymų leidėjų“. kad D. kad „Kiekvienas pasiūlymas. Jis nagrinėjo šią kaip kažką iš vidaus būdingą kapitalistiniam gamybos būdui. nei gauna kaip darbo . kad gyvenimo lėšų minimumas priklauso nuo istorinių sąlygų. O darbo pasiūlos sumažėjimas vėl lems rinkos kainos kilimą iki natūralios kainos lygio bei stacionarios situacijos. Torrens’o mintimis apie gyvenimo minimumą užtikrinančios algos priklausomybę nuo kultūrinių sąlygų. Ricardo vis tik priartėjo prie marksistinio pridedamosios vertės apibrėžimo. Tiesa. Ji kinta skirtingais laikais ir toje pačioje šalyje bei labai smarkiai skiriasi skirtingose šalyse“. darbo rinkos kaina pradeda kristi. Taigi analizuodamas darbo užmokesčio „natūralaus dėsnio“ veikimą svarbiausią vaidmenį D. Ricardo „niekada nerūpėjo pridedamosios vertės kilmė. kaip ir A. reikia įvertinti tai. Šis kritimas tęsiasi tol. ir tam tikru metu ji viršija paklausą. net ir matuojama maisto bei pirmo būtinumo reikmenimis. nei po 16 – 18 metų. jei darbininkai per daug nuskurs. teigdamas.D. tapo beprasmė tezė. jis niekur nenagrinėjo pridedamosios vertės atskirai nuo konkrečių jų pelno. faktu. Ricardo ieškojo natūralistinio darbo užmokesčio dinamikos paaiškinimo. kad įmanomas nominalaus darbo apmokėjimo augimas. švelniai tariant. Pastarąja jis laikė darbininko ir jo šeimos gyvenimo lėšų vertę. kad darbas kaip ir kitos prekės turi natūralią ir rinkos vertę (kainą). Tuo metu darbo rinkos kaina tampa mažesnė lyginant su jo natūralia kaina. kuriam pajamų paskirstymo sistemoje jis skyrė svarbų vaidmenį. Tiesa. teigė. D. Smith’as. įvertinantį darbo užmokestį. Nors.

kaip ją juokais pavadino žymus amerikiečių ekonomistas. Smith’as. Kadangi darbo dienos ilgumą D. D. Ricardo tiksliau. „principą. bet jo pateiktas pelno apibūdinimas rodo. Ricardo teorija – „93 proc. pastebėdamas. D. Kuo žemesnė darbo vertė. daugėjant gyventojų. jo nuomone. buvo pelno normos mažėjimas. reikia gaminti daugiau maisto produktų. Jis nekritiškai perėmė „dirvos mažėjančio derlingumo dėsnį“ (arba. kad yra bendroji visos šalies kapitalo pelno norma. Ricardo pelną nagrinėjo kaip pramonės kapitalisto pajamas. D. Stigler’is. todėl jis pripažino tik vieną pelno didinimo būdą – darbo našumo didinimą. Pagal darbinę vertės teoriją. D. jis pamėgino paaiškinti gamtiniais reiškiniais. kad šį principą T. D. o pelnas atitinkamai išauga. prekybai su atskiromis šalimis. įvardytą kaip „pelno normos mažėjimo dėsnis“. pavojumi kapitalo kaupimui. o netiesiogiai: darbo našumo augimas atpigina darbininko gyvenimo reikmenis. darbinė vertės teorija“. Todėl D. Šią tendenciją. Ricardo iškėlė tezę. kad pelnas yra išskaičiavimas iš darbininko darbo. E. Ricardo niekur nekalbėjo apie pridedamąją vertę. . pripažindamas šį atsitraukimą nuo savo pagrindinio principo. Smith’as teigė. Nobelio premijos laureatas George’as J. įdomu. pagal jį. duonos kainos augimą ir kalbėjo apie pastovų nominalaus darbo užmokesčio augimą. Pelnas. kad „pelnas už kapitalą. nesusiję su darbo sąnaudų dydžiu. nepaisė nuo bendros darbinės vertės teorijos bendros logikos. Ricardo mėgino išryškinti tik sukurtos vertės paskirstymo į darbo užmokestį ir pelną proporcijų kiekybinį santykį. Ricardo žinojo tik santykinį pelno didinimą. investuotą į skirtingas ūkio šakas. Ricardo paprastai ignoravo konkrečiu darbu perkelto pastovaus kapitalo vertę ir teigė. Ricardo. o ne darbo sąnaudoms. Ricardo vertinimu. susiejo su juo. vadinasi. kad šio veiksnio poveikis yra nereikšmingas. West’as atrado vienu metu ir nepriklausomai vienas nuo kito. Būtent šia prasme D. 1982 m. gauti žemės produktą tampa vis brangiau ir brangiau“. Dėl to pelnui lieka vis mažesnė sukurto bendrojo produkto vertės dalis. yra dalis prekės vertės atskaičiavus darbo užmokestį. Malthus’as. jų gamybai naudoti prastesnę žemę. nes. Dėl to darbo užmokestis sumažėja. galėjo keisti prekės natūralios kainos dydį ne daugiau kaip 6-7%. kad „pelnui būdinga natūrali tendencija mažėti“. Todėl. D. plėtojantis visuomenei. maisto produktų gamyba reikalauja vis didesnių darbo sąnaudų. West’o žodžiais tariant. bet ne tiesiogiai. 1815 m. y. R. pelnas buvo proporcingas sunaudoto darbo kiekiui. Šį pelno proporcingumą kapitalo dydžiui jis priskyrė tik toms šakoms. tekstilės pramonei ir panašiai. į kurias investuotas stambus kapitalas – vandens transportui. kad „laimei. nei A. Tačiau analizuojant pelną. Ricardo laikė pastoviu dydžiu. t. gautas proporcingai avansuoto kapitalo dydžiui. Tačiau vėliau D. Tiesa. Tiesa.užmokestį. pagal kurį gerinant žemės apdirbimą. Pelno kitimą lemia darbo našumo kitimas. vasarį maždaug per tris savaites (!) paskelbdami savo traktatus). Taigi D. tuo bus aukštesnis pelnas. Ricardo pasiteisino. Ricardo įrodinėjo. susijusį su pelno masės mažėjimu. Darbo užmokesčio augimą jis laikė ekonomine katastrofa. O visose kitose šakose. taigi ir su darbo našumo žemės ūkyje mažėjimu. Kaip ir A. D. pagrindinė problema. kad pelno norma tegali pakilti tik mažėjant darbo užmokesčiui“. turi tendenciją kisti vienodu laipsniu ir vienoda kryptimi“. kalbėdamas apie prekės vertės ir kainos struktūrą D. išreikšta darbo užmokesčiu. kad prekės vertė visada skyla į darbo užmokestį ir pelną. Ricardo kapitalistinių pajamų šaltinio ieškojo gamybos sferoje ir iš principo atmetė garsiąją „kapitalo produktyvumo“ teoriją bei su ja susijusią „specifinio žemės produktyvumo“ koncepciją. Pagal šį pelno masės mažėjimą jis apskaičiavo ir pelno normos žemėjimo tendenciją. dominusi D. Torrens’as ir E. Jis rašė: „Nuo šio veikalo pradžios iki pabaigos aš stengiausi įrodyti. pelno svyravimai. Spręsdamas pelno problemą. kad jis pelną siejo su pridėtine verte.

kuris buvo reikalingas anksčiau. tapo tokia garsi. Smith’as). fizinis produktyvumas neturėtų poveikio vertiniam produktyvumui. nors ir būdamas stambusis žemvaldys. šis vadinamasis pelno sunkėjimas pristabdomas dėl mašinų. Kuo šykščiau ji teikia dovanų. kad renta mokama tik už ribotą išteklių – žemę. – savo Esė apie kapitalo investavimą į žemę (1815 m. o todėl. bei pastebėjo (to neįžvelgė A. kurias. siekdamas ištirti rentos prigimtį ir jos dinamikos dėsnius. Ricardo pabrėžė. Jo žemės rentos teorija. Malthus’as. 4. kad J. sugebėjimu tiekti perteklių. vėl gi. kad esą žemės ūkis teikia grynąjį produktą todėl. leidžiančių mums sutaupyti dalį darbo. tuo didesnės kainos ji reikalauja už savo darbą“. D. kad žemės plotai nėra begaliniai bei jų derlingumas nevienodas.ši tendencija. D. kad dėsniai. kad būtų gautos didesnės bendrosios pajamos.2. ir Oksfordo mokslininkas Edward’as West’as (1783–1828 m. reguliuojantys rentos ir pelno kitimą. Londone paskelbtame veikale Grūdų įstatymų prigimties tyrimas. Ricardo rašė: „Gamtos darbas apmokamas ne todėl. nebejautė prietaringos pagarbos gamtai. ką. tiesa. kad gamta bendradarbiauja su žmogumi žemės darbe. y. kad ji daro mažai. Ricardo savo rentos teorijoje griežtai nutraukė ryšį su fiziokratų ir A. D. jis greitai užmetė ekonomikos teoriją ir pasirinko teisę. yra gana skirtingi. už teisę ją apdirbti. Taip pat teko į jau dirbamą žemę investuoti daugiau darbo ir kapitalo. Ricardo nuomone. Ricardo citavo David’o Buchanan’o žodžius „tėra tuščia svajonė įsivaizduoti. Toliau D. Mill’is net pavadino ją „asilo tiltu“ studentams. kad renta – tai ta žemės produkto dalis. D. Be to.). naudojamų gyvybiškai būtinų priemonių gamybos procese. kaip oras ir vanduo. plečiantis miestams bei augant žemės ūkio produkcijos paklausai. lyginant su žemės savininko jos eksploatacijos kaštais. žemės stokos.) pateikė labai gerą diferencinės rentos principo apibrėžimą. ir tokiu būdu sumažinti darbininkų pirmo būtinumo reikmenų kainą“. tik „lyginamoji derlingų žemių stoka yra rentos šaltinis“). Ricardo. D. kadangi ji tapo vienu iš klasikinių klausimų egzaminuose. S. Ricardo pasiekimų. Ricardo skyrė žemės rentos analizei. jei žemė nepasižymėtų fiziniu produktyvumu. Taip pat. Smith’o doktrina ir visiškai paneigė tariamą gamtos bendradarbiavimą. ir kam pritarė T. tobulėjimo. neįskaičiuojant procento nuo kapitalo. taip pat. kuri palyginus su A. t. Šis verslininkas. ir iš to kyla renta“. kad ši teorija nėra vien tik jo nuopelnas. Smith’o yra daug nuoseklesnė. kad didėjant gyventojų skaičiui. Tačiau jei žemė nebūtų deficitinė paklausos atžvilgiu. pasiūlytą Škotijai.) 1777 m. taip pat agronomijos mokslo atradimų. vis dėlto teigė. jokios rentos nebūtų. Ši analizė – vienas rimčiausių D. reikalingo apdirbti žemę. kuri sumokama žemvaldžiui už naudojimąsi pirminėmis ir nesuardomomis gamtos jėgomis. su požiūriu į naują Grūdų įstatymą. kaip teigtų fiziokratai. D. žemės fizinio produktyvumo. Nors jis kartais ir tvirtino.5. kad ji daro daug. Ricardo nuomone. renta atsirado dėl gamtos „šykštumo“. Šiomis sąlygomis rentos nebuvo. Žemės rentos teorija Savo pagrindinio darbo 2 skyrių D. pats jos autorius yra aiškiai pareiškęs. kuriame renta įvardyta kaip mokėjimas už aukštesnio derlingumo žemės naudojimą. kad ji panašiai buvo išdėstyta dar iki jo škotų fermerio ir žemės ūkio ekonomisto James’o Anderson’o (1739–1808 m. teko apdirbti ir ne tokius derlingus ar blogesnius geografiniu aspektu žemės sklypus. Tiesa. savo laiške T. dėl . Ricardo ne kartą nurodė. o ne dėl gamtos dosnumo. Aišku. kad iki privačios žemės nuosavybės atsiradimo renta neegzistavo ir žemė buvo „gamtos dovana“. Ankstyvuosiuose visuomenės plėtros etapuose buvo apdirbama palyginti nedidelis geriausios ir – svarbiausia – daugiau ar mažiau tokios pat kokybės žemės plotų kiekis. Malthus’ui yra pažymėjęs D.

kuris dar yra dirbamas. kuo disponuoja anglai. pajamų perdavimas neatsispindėtų grūdų gamybos ribiniuose kaštuose. Tačiau reikalas tas. D. Agrokultūros ir jos technikos gerinimas taip pat gali pažeminti rentą. Tiesa. Malthus’o teiginiu. kurios atsisakius žemvaldžiams. taip pat kaip mokesčiai žaliavai. Ricardo tuo pat metu pabrėžė. Nekalbant jau apie tai. kad už blogiausias iš naudojamų žemių rentos negaunama. Taip pat D. nes žemės ūkio produkcijos kaina priklauso nuo blogiausių iš naudojamų žemės sklypų. Tačiau. norint panaudoti prastesnes žemes. galimas tik nedidelis rentos mokestis. reikalingas javams išauginti prasčiausiame žemės sklype. nes tai mokestis gamybos veiksniui. nei kitų visuomenės klasių pajamos. o ne turto. įeinančių į nuomos mokestį. kurią lemtų gamybos sąlygos blogiausiose žemėse. Taigi. kad D. žemė ir teikia rentą todėl. pagal kurį visi mokesčiai trukdo kaupti kapitalą. B. kad renta yra „grynas laimėjimas“ ir leidžia kurti naują turtą. Jis pabrėžė. kad renta yra vertės. o atvirkščiai. mažėjant žemės gamybinėms jėgoms. Rentą iš kasyklų D. kad papildomas darbas teikia proporcingai mažesnes pajamas ir žaliavų vertė (kaina) auga. kartais ir pats D. Ricardo tapatino su žemės renta ir ją laikė kasyklų produkto aukštos vertės padariniu. D. O ji savo ruožtu priklauso nuo darbo sąnaudų. Ricardo laikėsi tautologinio principo. kad šis mokestis iš viso turės tekti žemvaldžiams. (Tiesa. jo teigimu. padidinti rentą lendlordas negali. Absoliučios rentos atveju šie teiginiai jau buvo neteisingi. kad žemės savininkų pajamos D. jei jų nelydi gamybos augimas ar negamybinio vartojimo sumažėjimas. Ricardo atrodė mažiau neliestinos. ją gautų patys fermeriai. Jis rašė. kad jei kapitalą neribotai būtų galima investuoti į senąsias žemes nemažėjant įplaukoms. bei nurodė. t. Taigi. Ricardo teigė. D. Ricardo nuomone. kad rentos likvidavimas neatpigintų žemės ūkio produkcijos. Be to. D. kurio pasiūla fiksuota. iš tikrųjų šie teiginiai taikytini tik diferencinei rentai. Šalies kapitalo mažėjimas. D. Vadinasi. Ricardo kritikavo J. o jų produkcija ir toliau būtų parduodama pagal vertę (kainą). jo nuomone. šaltinis. nes bus nenaudojamos blogiausios žemės. Say’aus teiginį. kad renta yra žemės „produktyvių paslaugų“ rezultatas. kad „žemės gebėjimas tiekti pridėtinį produktą“ yra visko. Tačiau . nes sunaudojama daugiau darbo.mažėjančių pajamų dėsnio veikimo. Mill’is). žemės rentą sudaro ir jos dydį lemia darbas. t. nes toks mokestis jau „gultų ant vartotojų pečių“. kad javai yra brangūs“ bei pati „renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis“. apmokestinimą. būtent renta priklauso nuo produkcijos kainos. kad rentą kaip pajamas reikia mokesčių forma išimti valstybės naudai. Ricardo nesutiko su T.y. Blaug’as. o ne todėl. D. D. neįmanoma. kad šie veiksniai negali įveikti bendros tendencijos – darbo našumo mažėjimo žemės ūkyje ir žemės ūkio produktų vertės didėjimo). sukūrimas. o taip pat mažina pelną. neapdirbtai produkcijai. atpiginant žemės ūkio produkciją. y. „nes būtų neteisinga apkrauti mokesčiais tik vienos visuomenės klasės pajamas“. kad renta auga ypač greitai. Jis rašė: „Javai brangiai parduodami ne todėl. Jis negalės būti perkeltas ant kurios nors vartotojų klasės pečių. bet D. Ricardo aštriai pasisakė prieš procentų nuo kapitalo. D. Remdamasis tuo. Ricardo manymu. o ne priežastimi. kad žemdirbiui mokama renta. Ricardo manė. kad. kad mokesčiai kada nors skatintų papildomas pastangas (effort). Ricardo pastebėjo. kurie irgi užgula vartotojų pečius. Ricardo taip pat nebuvo prieš rentos mokestį ir pabrėžė. Tačiau. kaip pastebėjo M. skirtingai nuo darbo užmokesčio ir pelno. duona atpigs. kad žemė teikia rentą. tai renta neaugtų. Iš šių teiginių aiškiai matyti. pažemins rentą. Ricardo neigė absoliučios žemės rentos egzistavimą ir manė. kurias reikia įdėti. D. Ricardo laikais buvo paplitusi nuomonė (ją pirmą kartą išsakė J. renta nėra kainą formuojančios pajamos. taip pat galima užtikrinti tik vis didesniais kaštais.

B. D. D. iš esmės kalbėjo tik apie diferencinę rentą. nes tokios žemės nuomininkas. Ricardo. Ricardo diferencinės rentos teorija buvo apibendrinta vėlesnio laikotarpio ekonomistų ribinio produktyvumo teorijos rėmuose bei panaudota darbo užmokesčio ir pelno. Tai sunkino reprodukcijos analizę bei pelno normos klausimo sprendimą. rentą traktavęs kaip ekonominę anomaliją. drabužių. maisto. Be to. Ricardo kapitalo indėlį vertino pagal darbinę teoriją: prekės vertei turi įtakos ne tik tiesiogiai jos gamybai sunaudotas darbas. atmesdamas visus kitus rentos atvejus. Ricardo į apyvartinį kapitalą neįskaičiavo išlaidų žaliavoms ir pagalbinėms medžiagoms. vaizdingai pastebėdamas: „Tolumas yra tolygus nederlingumui“). . o ji pasisavinama dėl kainų mechanizmo. bet ir darbas. instrumentams. D. nes jis sutapatino produkto vertę ir gamybos kainą bei neskyrė žemės ūkyje dviejų monopolio formų: žemės privatinės nuosavybės monopolio ir žemės kaip ūkio subjekto monopolio. Torrens’as) ir sklypų geografinė padėtis. lygiai kaip ir rentos. Taigi D. tyrimams. Toliau jis pažymėjo. kuriuos turėjo galvoje T. Tačiau lyginant su A. Kita vertus. padengia tik gamybos kaštus ir vidutinį pelną. žaliavai ir t. Ricardo rašė. Smith’o nuomonės: į kapitalą žvelgta kaip į gamybines atsargas. Jis pabrėžė. anksčiau sunaudotas įrankiams. kad D. O iš blogiausių žemių. naudojantys derlingesnę ir geresnėje geografinėje padėtyje esančią žemę. Smith’u jis žengė pirmyn traktuodamas pagrindinį ir apyvartinį kapitalą. Wicksell’io veikalų. būtinumo atkurti. Šias papildomas pajamas kaip rentą pasiima žemės savininkas. Ricardo teigė. Pastebėtina. Ricardo neskirstė kapitalo į pastovų ir kintamą. Ricardo ir negalėjo išaiškinti absoliučios žemės rentos.2. kaip ir turtas“. D. kad „kapitalas apima tą šalies turto dalį. visa kapitalo teorijos istorija. sekusi po D. Ricardo žemės rentos atsiradimą aiškino pagal darbinę vertės teoriją ir įtikinamai parodė. Ricardo. Ricardo mokymas apie kapitalą ir reprodukciją D. būtinų pradėti darbą“.apskritai. Tam daugiausia įtakos turi santykinis derlingumas (apie tai kalbėjo jau R. toliau per E. negaunama rentos. jų nutolimas nuo realizacijos rinkų (tą akcentavo J. kad fermeriai. mašinų ir t. y. žaliavinių medžiagų. D.6. Ko gero. Say’us. 4. kad rentos šaltinis yra samdomų žemės ūkio darbininkų darbas. (Taigi D. atsirandančią dėl tam tikrų aplinkybių (nelygaus žemės našumo ir mažėjančio produktyvumo dėsnio). kad „kapitalas yra ta šalies turto dalis.. kad išlaidos darbo užmokesčiui turi būti išskirtos iš bendros kapitalo masės. t. von Bohm-Bawerk’o darbus iki pat K. Ricardo skirstė kapitalą į pagrindinį ir apyvartinį pagal susidėvėjimo greitį. dėl šios priežasties apsiribojo apyvartinio. pastatams. kad žemės renta yra tik turto požymis (jis rašė: „Rentos augimas visada yra šalies turtingumo didėjimo rezultatas“). jis neigė absoliučią žemės rentą. Taigi jis iš esmės apyvartinį kapitalą sulygino su kintamu kapitalu. Ricardo diferencinės rentos teorija ženklino pirmąjį maržinalistinių pradų ekonomikos teorijoje pasireiškimą). Pastebėtina. Ricardo kapitalo traktuotė nedaug skyrėsi nuo A. parduodamas žemės ūkio produktus. žaliavų ir gamybos priemonių fondą. D. o ne jo kūrėjas. o ne pagrindinio kapitalo nagrinėjimu. pagrindinį ir apyvartinį kapitalą skyrusi tik pagal jų tarnavimo laiką. t. t. Čia jau galima įžvelgti supratimą to. kuri naudojama gamybai ir susideda iš maisto. instrumentų. D. pagal D. Ricardo. gauna papildomų pajamų kaip skirtumą tarp gamybos sąnaudų blogiausiose žemėse ir jų apdirbamuose sklypuose. Malthus’as. D. kuri sunaudojama ateities gamybos tikslais ir gali būti padidinta taip pat. Absoliutus derlingumas pats savaime jos nepagimdo. kad „kapitalo dydis gali augti nedidėjant jo vertei ir net faktiškai jai mažėjant“. kad D. ir parodė.

pasiekiamų kiekvienu laiko momentu. Dėl to žemės ūkio prekių vertė (kaina) augs.. Smith’o požiūris ir į bendrąsias bei grynąsias pajamas. o taip pat didės ir rentos dalis visuomeniniame produkte. jis teigė. pagal D.Skiriasi D. šiuo aspektu nematydamas jokių rimtų pavojų kapitalistinei sistemai. Smith’as teikė pirmenybę bendrosioms pajamoms. būtent čia gyventojų skaičius didėjo daug sparčiau nei kituose pasaulio kraštuose) stiprės žemės trūkumas. Be to. Ricardo buvo pesimistas. Todėl čia pateikiamas D. D. Say’aus koncepciją. D. B. kad „šalies mokestinis pajėgumas proporcingas ne bendrosioms. kad A. Smith’o. kad dėl verslininkų išskaičiavimų ar netikėto polinkio taupyti augimo. bei teigė. Ricardo Politinės ekonomijos principų pasirodymo. nes šių augimas didina darbininkų užimtumą ir stiprina valstybės galybę. Ricardo ekonominės teorijos aptarimą. D. Ricardo teorijoje ekonomika pavaizduota tolygiai judanti į stacionarią būklę be jokių kliūčių. kad jis gyveno tuo metu. y prabėgus aštuoneriems metams nuo D. D. bus akivaizdu aptariant J. nurodydamas. D. Taigi augant visuomenės turtui. B. kaip matysime. neigusią perprodukcijos atsiradimo ir realizavimo krizių galimybę. perkamas už darbo užmokestį. galima kurios nors pavienės prekės perprodukcija. regėjo aštrų konfliktą. visuomenė bus priversta apdirbti vis blogesnius žemės sklypus. suvokė visuomenę kaip iš vidaus susiskaldžiusią stovyklą ir nuogąstavo. Say’aus indėlį į ekonominės teorijos plėtrą. Ricardo bei A. kad kapitalas visada ras panaudojimo šalyje galimybių. bet jos „visada ras realizacijos rinkas“. kad kapitalistiniame ūkyje gali atsirasti prekių perteklius. Jis darė išvadą. Baigiant D. o „produktai visada perkami už produktus ar paslaugas. bei labiau atitiko tikrovę – bent jau D. Pagal „Say’aus rinkų dėsnį“. sukeltų veiksmingos paklausos trūkumo. Pirmoji pramonės krizė šalį sukrėtė tik 1825 m. Ricardo nuomone. Tai. Ricardo laikų Anglijos sąlygomis. Ricardo neigė net kainų ir procento derinimosi būtinumą norint užtikrinti santaupų visa apimtimi investavimą. nes „paklausą apriboja tik gamyba“. jų santykinius pranašumus. dėl pelno. Smith’o pelno teoriją. bet grynosioms pajamoms“. . gaminančiose gėrybes. suklestėjus ekonomikai. Knygos parašymo laikais Anglijoje kapitalizmas dar tik įsibėgėjo. Tačiau D. D. Tai tiesiogiai veda į „Say’aus dėsnio“ formuluotę. Kalbėdamas apie kapitalo kaupimo poveikį pelnui ir procentui. kuris žvelgė į pasaulį optimistiškai ir jame matė santarvę. Tačiau čia jis perlenkė lazdą. Ricardo pirmenybę teikė grynosioms pajamoms. Smith’o mažėjančio pelno teorijoje daryta prielaida apie tam tikros investicinių galimybių. galima visiškai panaudoti bet kokį kapitalo kiekį: paklausos aspektu nėra jokių natūralių kliūčių gamybai. Todėl jis perėmė J. t. Jis taip pat jaudinosi. kad perlenkimai skirstant pajamas gali sutrukdyti ekonominį augimą. B. Skirtingai nuo A. pergyvendamas augimo stadiją. padedantis atlikti šiuos mainus“. kad „to negali nutikti tuo pačiu metu visoms prekėms“.. Taigi D. Ricardo kritikavo A. nesant kaštų augimo šakose. Todėl tendenciją augti turės ir darbo užmokestis. Pelno dalis. Say’aus darbus. turės tendencijų žemėti. negu garsioje F. Quesnay Tableau Economique. jog plėtojantis buržuazinei visuomenei ekonominiai prieštaravimai tarp atskirų klasių turės stiprėti. Darydamas nuorodą į J. kad „visi mokesčiai turi būti mokami iš visuomenės grynųjų pajamų“. Pretekstas susirūpinti buvo žemės ribotumas: D. Ricardo teisingai pažymėjo. nes didės rentos dalis. kuris buvo paprastesnis ir daug aiškesnis. pinigai yra tik matas. Ricardo. Ricardo manė. nors realus darbo užmokestis – po įvairių svyravimų – bus linkęs nekisti. bet užtikrino. Ricardo manė. kad augant gyventojų skaičiui (pastebėsime. tam tikros ribos egzistavimą. samdomų darbuotojų santykinė padėtis blogės. paminėtinas jo požiūris į pavienių visuomenės klasių pajamų dinamiką. tai D. kai buvo itin aktuali gyventojų skaičiaus didėjimo Europoje problema – per XIX a. Jei A. Ricardo pajamų paskirstymo modelis.

Ricardo argumentaciją galima pavaizduoti žemiau pateikiamu brėžiniu (4. atitinkamai. Paprastindami tarkime. investuojama į žemę. kurio produktas pakankamas apmokėti samdomų darbuotojų darbą. Todėl kiekviena tolesnė „kapitalo-darbo“ dalis naudojama.1 pav. kritimo silpnės paskatos investuoti ir taip plėtoti kapitalistinę gamybą. Kitaip tariant. Vadinasi šiame žemės sklype ūkininkaujantis fermeris gali realizuoti savo produktą rinkoje natūralia kaina (lygia darbo užmokesčio ir pelno sumai) ir užmokėti rentą žemės savininkui. Ricardo savo teiginius grindė. viršijantį minimalaus darbo užmokesčio ir normalaus pelno sumą.1 pav. Pastebėtina. kad visi žemės sklypai (kaip kapitalo panaudojimo objektai) yra surikiuoti pagal kokybę mažėjančia tvarka.2. atitinkančiai atkarpą (O-W).2. Vadinasi kapitalo dalis – tai kartu yra ir darbo dalis.). bet jo neužtenka net gauti vidutinį pelną. D. joks kapitalistas nebus suinteresuotas įtraukti į apyvartą tokį žemės sklypą. 4. kuris daugiausia reikalingas samdyti darbininkus. Dabar panagrinėkime tašką B. Priešingai. kad to paties „kapitalo-darbo“ kiekio naudojimas skirtingos kokybės žemėse duoda nevienodą rezultatą (grąžą). jau nekalbant apie rentą. kad darbininkų minimalus darbo užmokestis lygus pagaminto produkto daliai.2. D. ir atvirkščiai. daroma prielaida. Taip pat tarkime. Produktas (grūdais) A1 Renta Pvid A B w=min 0 ko1 Pr1 k2 C Kapitalas-darbas 4. nepamiršdamas ir savo interesų. Priminsime. Jis atitinka tokį žemės sklypą.Ricardo šiuo atveju tapatinto su pelno norma.1 pav. kad visuomeninis produktas yra sudarytas tik iš grūdų – pagrindinio maisto produktų šaltinio. Darykime prielaidą. nei ankstesnė. kad šis produktas sukuriamas naudojant žemės ūkyje panaudotą kapitalą. kuris duoda grūdų derlių. menkesnės kokybės žemėje ir duoda mažesnį rezultatą (grąžą). nes darbo užmokestis ir taip . atitinkanti tašką k0-AI. kurioje galima užauginti derlių. D. Ricardo pajamų paskirstymo modelis Taškas A atitinka „kapitalo-darbo“ investicijas į tokį žemės sklypą. o vidutinis (normalus šiam ūkiui) pelnas atitinka atkarpą (Pvid-W). kad šiuo atveju pelno negalima padidinti darbo užmokesčio mažinimo sąskaita. leidžiantį fermeriui išmokėti minimalų darbo užmokestį samdomiems darbininkams ir gauti vidutinį pelną. „kapitalo-darbo“ dalis. kad paskui fermeriui jau nebelieka produkto užmokėti rentą žemvaldžiui.

RK/OK = tg a. kad ekonomika anksčiau ar vėliau priartėja prie stacionarios būklės. Tai galima pavaizduoti 4. Kaip pastebėjo T. Taip pat negalima problemos spręsti ir keliant produkto kainą. . t. nes čia tas produktas buvo grūdai. Ricardo ekonominio augimo ir stagnacijos modelis Šiame paveiksle pavaizduota bendrojo produkto atskaičiavus rentą kreivė. o visas pelnas – TR. nes ekonomistai-klasikai visada manė. Ekstrapoliuodamas šią tendenciją. Tai pradeda stabdyti kapitalo investicijas. Teigiamo pelno buvimas pritrauks kapitalistus ir padidins darbo užmokestį daugiau nei RK. tai paaiškėtų. pagal kurį numatomas neribotas ekonomikos augimas. Bendras produkta m renta inus 4. kol pasiekiama stacionari būklė D. o tai vėl pritraukia kapitalo investuotojus ir t. dalis bendrame gyventojų skaičiuje yra pastovi. kad natūrali grūdų kaina D. Iš D. kad plėtojantis kapitalizmui ir į apyvartą įtraukiant vis mažiau derlingus žemės sklypus. Ricardo išvada. kad darbuotojų. Ekonomika pasieks stacionarią būklę. Darbo užmokesčio norma yra lygi darbo užmokesčio fondui.2 pav.2 pav.. aprėpdami ir gamtinę aplinką bei išteklius. darbo užmokesčio fondas – RK. Ją lemia tik darbo užmokestis ir pelnas. Kai gyventojų skaičius yra OK. padalintam iš darbininkų skaičiaus. Pelnas nusistovi TIRI lygyje.2. kaip darbo jėgos apimties apibūdinimas: juk darbo jėga – tie patys gyventojai. yra labai svarbi. kad šio klasikinės ekonomikos teorijos dinaminio modelio šiuolaikinė reikšmė daug didesnė. jis padarė pesimistinę prognozę. kai papildomos kapitalo investicijos taps nebenaudingos ir ekonominio augimo paskatos dings. D. daroma prielaida. Pirmoji išvada susijusi su vertės teorija ir rodo. kad kuo daugiau šalyje yra kapitalo. bet kartu sukeltas gyventojų skaičiaus augimas rinkoje grąžina darbo užmokesčio lygį prie natūralaus. priartės tas laikas. Antroji išvada yra bendresnio pobūdžio. nei vadinamojo neoklasikinio ekonomikos augimo modelio. Negishi’s. išplaukiančias iš D. ši D. Šis modelis gerai paryškina dvi būdingas išvadas. Ricardo teorinės sistemos.minimalus. dirbančių samdomą darbą. Ricardo teorijoje nepriklauso nuo rentos. tuo jis panaudojamas vis mažiau derlingose žemėse. kad šis dydis pastovus.2. o jų kainos augimas tuoj pat turės įtakos darbo užmokesčiui. Jei praplėstume žemės sampratą. Ricardo analizės matyti.

kad cirkuliacija. Darbo produktyvumo sumažėjimas ir Pelno sumažėjimas gerokai skiriasi nuo A. D. Ricardo ekonominio augimo procesas Palyginus šį paveikslą su 4. Ricardo Principuose. Taigi D. priskirtą derlingos žemės stygiui. Gamybos išsiplėtimas. Vienintelė knygos vieta.2. pagal M. Blaug’ą. žemės ūkio mokslo pažanga ir vis gausesnis kapitalo naudojimas įveiks šią kliūtį. galima teigti. Smith’as. Ricardo daug geresnis teoretikas. D. Jei pagrindinė . bet ji rodė.3 paveiksle. kad D.3 paveiksle seka Kapitalo padidėjimas. tada A. Tautų turte esama daugiau esminių apibendrinimų. Jis rašė: „Nors šiuo metu dirbamos žemės yra daug prastesnės už tas. jei jau ne į badą. kad dabartinis produktų kiekis yra daug didesnis už buvusį anais laikais! “. Jei A. galima grafiškai pavaizduoti 4. Malthus’as ir nemanė. nei A. kad kitos geradariškos jėgos. D.3 pav. priskirtą darbo pasidalijimui. per ilgą laikotarpį pelnas ir pelno norma sumažėja iki nulio. Darbo pasidalijimo rėmimas. galbūt nei bet kuriame kitame XVIII ar XIX a. Ricardo specialiai skyrė dėmesį išteklių paskirstymo problemai – tai skyrius apie užsienio prekybą. Smith’o augimo modelis apima akseleratorių. Kita vertus. Ricardo teorija neneigė pažangos. ir todėl gamyba tapo vis sunkesnė. Jei pagrindinė ekonomikos mokslo problema. ribotumo bus priversta badauti ir daužytų galvą į tą geležinę sieną.. D. Smith’o augančios grąžos efekto. kad kelias kuo toliau. tai D. kapitalo kaupimas „spaudžia“ pelną didėti. kad žmonija dėl šio fatališko brangiausiosios gamybos priemonės. nei D.1. Ricardo. Ricardo ekonominės sistemos jos indėlį į ekonominės teorijos plėtrą aptarimą. nei A. Ricardo vis dėlto nebuvo jau toks didžiulis pesimistas kaip T. suteikiančios mums kasdieninę duoną. kas galėtų suabejoti.Taip pat reikia pažymėti. kai mažėjančios grąžos dėsnis „spaudžia“ jį mažėti. Ricardo darė prielaidą. Ricardo ekonominio augimo procesą. ir. Darbo produktyvumo augimas ir Pertekliaus padidėjimas. Apibendrinant D. parodyto seka Rinkos išsiplėtimas. kur D. Smith’o ekonominio augimo procesą. Kapitalo padidėjim as Gam ybos išsiplėtim as Apdirbim o išsiplėtim as Santaupos Pelno Pelno padidėjim sum as ažėjim as Mažėjanti grąža Darbo produktyvum o sum ažėjim as 4. mažėjančios grąžos efektas. kurios buvo dirbamos prieš keletą šimtmečių. matyti. Smith’o ekonominio augimo procesui. nei D. tai bent į brangymetį. ekonominiame traktate.2 pav. kad D. Kadangi pastarojo efektas galų gale viršija pirmojo efektą. Čia. Ricardo aptariamas augimas apima dekseleratorių.2. Pelno padidėjimas ir Santaupos yra beveik tokia pat kaip ir A. Tačiau kita vertus.2. parodyta 4. parodytas seka Apdirbimo išsiplėtimas. Ricardo ekonominio augimo modelyje. analogiškai A. jis žvelgė toliau. kaip dažnai teigiama – ribotų išteklių paskirstymas tarp konkuruojančių tikslų. Smith’as. tuo darosi sunkesnis ir veda. bet kuriuo atveju. Smith’o indėlis į ekonomikos mokslą didesnis. rodančiu A. susijusių su ekonominių sistemų funkcionavimu. Smith’o augimo cikle.

. nepasitvirtino. Pakomentuokite D. naudojantis paprastu analitiniu modeliu su keletu strateginių parametrų. Sraffa (ed. 1951–1955. doktrina. Kodėl jis nekritiškai perėmė J. Apibūdinkite D. Ricardo suformulavo pagrindinį politinės ekonomijos uždavinį? 4. išsakyti sąlygomis. Ricardo požiūrį į reprodukcijos procesą. ypač gyventojų skaičiaus augimo bent jau tokiu pačiu greičiu kaip maisto produktų augimas. Ricardo santykinių ir absoliučių pranašumų principą. B. Kaip D. Ricardo vertės teorijai? 5. pastovus realių atlyginimų lygis. Smith’o požiūris ir į bendrąsias ir grynąsias pajamas? 11. jis pirmasis suvokė tą meną. Ricardo perdavė savo pasekėjams susivedė į eilę patikrinamų teiginių – didėjanti grūdų kaina. kad „renta nėra prekės kainos sudedamoji dalis“? 7. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Say’aus idėją. Kas būdinga D. Ricardo istoriniai numatymai. šiuo aspektu A.. kad beveik visi šie D. Apibūdinkite D. Ricardo teiginį. jis priėjo įspūdingų išvadų. Keynes’ui. Ricardo pinigų teoriją. 3. Ricardo vertės ir paskirstymo teorijai? 8. Ricardo D. Apibūdinkite D. Ricardo suformulavo teiginius apie kapitalistinės visuomenės klasių ekonominius prieštaravimus? 13.. tai D. pradžioje. 2. 10. Laikui bėgant. kurios tapo ekonomikos politikos pagrindas. Kodėl skiriasi D. Apibūdinkite ekonominę padėtį Anglijoje XVIII a. Ricardo traktato poveikis buvo akivaizdus tuoj po jo publikavimo. Dobb. 10 vols. LITERATŪRA Ricardo D. Ricardo metodologijos ypatumus ir nurodykite jos skirtumus nuo A. Jis daugiau kaip pusę šimtmečio dominavo Anglijos ekonominiame mąstyme bei ekonominės politikos srityje. Tačiau jei ekonomikos mokslas – daugiau analizės įrankis. Ricardo traktavo darbo užmokestį. – Cambridge: Cambridge University Press. with the collaboration of M. Ricardo iš esmės išrado ekonominio mokslo techniką. On the Principles of Political Economy and Taxation. kad bendrosios perprodukcijos krizė negalima? 12. Ricardo bei A. Trumpiau tariant. auganti rentos dalis nacionalinėse pajamose. kaip mums dažnai teigiama. mąstymo metodas. . Jo drąsių abstrakcijų fejerverkas pagimdė vieną įspūdingiausių (sprendžiant pagal mastus ir praktinę reikšmę) modelių visoje ekonominės minties istorijoje. – London: Cambridge University Press. Pagal ką D. Smith’as pranašesnis už D. Apimdamas platų svarbių ekonominių problemų ratą. Kaip D. pabaigoje – XIX a. Apibūdinkite D.ekonomikos mokslo pagrindinė problema – augimas ir plėtra. jo šalininkams tapo vis sunkiau ir sunkiau nebepripažinti. jau mūsų dienomis atnešusį sėkmę J. Ricardo. Paties D. Ricardo argumentaciją ekonomikai judant į stacionarią būklę. 9. Koką reikšmę diferencinės rentos teorija turi D. nei esminių rezultatų rinkinys. kai nebuvo laisvos prekybos. pelną ir žemės rentą? 6. Kas lėmė D. Kita vertus.. kurią D. M. Smith’o metodologijos. P. The Works and Correspondence of David Ricardo. 1951. ir krintanti pelno norma kapitalui – ir ji priklausė nuo kitų.).

A History of Economic Thought. 1988. Inc. с англ. 2000. – P. Rima I.. Neff F. – 4-е изд. 1994. /Предисл. Л. The Growth of Economic Thought. H. The Economics of David Ricardo. 1986.). С. – Wichita: McGuin Publishing Company. A. Изд. Черковец (гл. E. J. Gide C. 2002.е. Негиши Т. 210-246. Didieji ekonomistai. Любимова и В. F. с англ. 1988. – С. История экономических учений: Учебник для вузов. – V. Начала политической экономии и налогообложения / Соч. 1932. V. 132-141. Heilbroner R. 68-87. N. Антология экономической классики. – P. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. Negishi T. 397-473. – P. – P. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. 4. – Vilnius: Mintis. Šalčius P. – Vilnius: Amžius.: V. – P. Inc. 104-115. 1994. История экономических учений: Пер. – С. Economic doctrines. J. Dome T. Кузьминова. – Москва: Экономика. A. – P. – Homewood: IRWIN. Я. E. – P. Столярова. 30-57. N. History of Economic Theory: Critical Introduction./ Под ред. История экономической теории / Пер. Development of Economic Analysis. – New York: Elsevier Science Publishers B. Макашевой: Учеб. Ricardian Economics: A Historical Study. Ананьина.: Prentice-Hall. Anikinas A. 1990. и доп. Т. Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – С. – C. Rist C. 1958. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company. 142-154. – Москва: ИНФРА-М. – Toronto: University of Toronto Press. Жид Ш. – Москва: ИНФРА-М. – P. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. Morishima M. 105-138. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 1955. – New York: McGraw-Hill. – Москва: АО Аспект Пресс. Блауг М. Автономова. CT: Yale University Press. Экономическая мысль в рестроспективе. под ред. – Englewood Cliffs.: Prentice Hall. 1995. редкол. 1971. История экономических учений. 131-167. 469-475. – P. – Москва: Дело ЛТД.Рикардо Д.. В. 2. – Englewood Cliffs. пособие. 1954. 1995. Ekelund R. Н.: Mintis. Inc. 1993. 1953. Blaug M. A History of Economic Theory and Method. History of Economic Theory. 1991. Пер. 1979. А. 82-125. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. 1989. Ricardo’s Economics. – P.) и др. перераб. Staley C. 2001. – С. – Москва: МП “Эконов” – “Ключ”. 119-136. Рист Ш.. 173-194. – P. Н. – New Haven. ред. – Москва. B. – Cambridge: Cambridge University Press. 117-140. Л. 145-177. W. . – С. И. с фр... 303-307. Roll E. 118-146. 1946. – P. Автономова. 1989. Всемирная история экономической мысли. /Предисловие И. – Kaunas: VDU. 1973.. 1. 1995. B. С. 145-158. О. Hebert R. Lukoševičius (sudaryt.43-71. Spiegel H. – P. – С. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. Schumpeter (ed. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. Hollander S. Ядгаров Я. 307-337. Т. – P. В.) ir kt. Schumpeter J. – Москва: Мысль. 1989. History of Economic Analysis. 68-74.. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл.

Василевского. – С. С. Е. 1988. – Москва: Изд-во РАГС. 78-88. пособие. – Москва: Экономика. – Москва: Дело. 94-109. 1996. I / Под ред. Спец. Сорвина Г. – Москва: Изд-во МГУ. 1983. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. 42-54. Давид Рикардо. 1996. . В.Ядгаров Я. – (Из истории экон. / М. испр. Василевский. школа. – Москва: Финансы и статистика. – С. мысли). Вита-Пресс. Введение в историю экономической мысли. вузов. Г. Е. Сурин А. oбщ. – С. Шмарловской. 22-30. – C. Тур. Шмарловская. – С. Н. История экономических учений: Учеб. Ч. Под. В. / Г. И. 2002. Рындина. История экономических учений. История экономических учений: Учебник для экон. История экономической мысли двадцатого столетия. Г. Н. – Минск: Новое знание. pед. – Москва: Высш. Голосов и др.. 2002. – С. Майбурд Е. 202-216. М. От пророков до профессоров. История экономических учений. Жамина. А. Г. – Москва: Экономика. Е. А. 2 изд. Н. Пособие. В. Лебедко и др. – 128 с. 1989. – C. 68-74. Афанасьев В. 2001. С. 57-68. Е. А. А.

5 dalis KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS MOKYKLOS EVOLIUCIJA .

Ištisą šimtmetį ekonominių idėjų istorija buvo tarsi suaugusi su A. free trade – laisva prekyba). turėjęs poveikį ekonominės minties raidai. Jie išsikėlė sau uždavinį pirmiausiai paneigti D. Fritreideristinė ir reformistinė liberalizmo tendencijos. darbo užmokesčio prigimtį. o pats ūkis imtas vadinti rinkos ūkiu. geriausiai rodo Tautų turto vertę. visuomenės paviršiuje. PIRMOSIOS PUSĖS EKONOMINĖ MINTIS Pagrindinės sampratos: Mainų koncepcija. Rist’as. Šią „trinarę formulę“ naudojo ir vėlesnių kartų ekonomistai. o darbo užmokestį – darbas. rentą – žemė. Smith’o veikalo nagrinėjimas ir kritika. Šios koncepcijos pagrindą sudaro apyvartos sferos primatas lyginant su visomis visuomeninio gyvenimo sritimis. Nuo tada iki šių dienų ekonominė mintis grindžiama vadinamąja mainų koncepcija. Visa XIX a. ar fritreideristinei (nuo angl. Atidėjimas. Mainų koncepcijos atstovai ekonomines kategorijas traktavo taip. Renta. rentos. . Šio periodo ekonomistų atsitraukimas nuo gamybos proceso analizės apsprendė jų atsisakymą darbinės vertės teorijos. Susilaikymo teorija. Tiek šalininkai. Paskutinės valandos teorija. Tai turėjo didelį poveikį klasikinei politinei ekonomijai. Verslininkas. Marksistinėje literatūroje šios koncepcijos atstovai buvo įvardinti kaip vulgarieji ekonomistai. Neribojama konkurencija. pradžioje įvyko dar vienas svarbus įvykis. Gamybos išlaidų teorija. 1825 m. Darbo užmokesčio produktyvi teorija. Vienai iš jų – radikaliai. XIX a. Paslauga. Smith’o perimta gamybos išlaidų teorija. Trinarė formulė. Protekcionizmo sistema. Susilaikymas. o to laikotarpio politinė ekonomija gavo vulgariosios politinės ekonomijos pavadinimą. Svarbu pabrėžti dar vieną aspektą. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose Anglijoje ir Prancūzijoje baigėsi kapitalizmo formavimosi procesas. – pagrindiniu dalyku tapo laisvos verslininkystės ir valstybės nesikišimo į ekonomiką principai. Liberalizmo šalininkai vis dažniau susidurdavo su sudėtingu pasirinkimu tarp tikėjimo visagale laisva konkurencija ir visuomenės gerovės siekio. didesnio pagyrimo ir būti negali. kitai – reformistinei – kursas į liberalių vertybių derinimą su aktyviu valstybės vaidmeniu sprendžiant socialines problemas.5. XIX a. sugriovusią viltis apie kapitalistinės santvarkos neprieštaringumą. Klasinių interesų harmonijos (darnos) teorija. Rinkos ūkis. Harmonijos (darnumo) teorija. Šiuo pagrindu ekonomistai savotiškai traktavo pelno. Darbininko ir kapitalisto auka. Paskirstymo ir kaupimo dėsnis kapitalizmo sąlygomis. ko gero. Šiose šalyse buržuazija išsikovojo politinę valdžią.1. kaip jos pasireiškia apyvartos sferoje. Procentas. pramonė išgyveno pirmąją ekonominę krizę. tiek priešininkai laikė jį savo tyrinėjimų išeitiniu tašku. Ekonomistai savo tyrimų centrą vis labiau perkėlė iš gamybos srities į apyvartos sritį. Jie iškėlė nuostatą. procento. ekonominių teorijų istorija – tai pirmiausia A. Kaip pastebėjo C. Pajamų paskirstymo dėsnis. Gide ir C. Smith’o veikalu. Pagalbinės sampratos: Vulgarioji politinė ekonomija. Ir tai. Būtent šiuo laikotarpiu liberalizme išryškėjo dvi tendencijos. Apyvartos sfera. Jai buvo priešinta iš A. kad pelną ir procentą pagimdo kapitalas. Ricardo pelno teoriją ir jos pagrindą – darbinės vertės teoriją. XIX A.

) – pastarasis buvo anglų politinės ekonomijos klasiko John’o S. kitiems – drąsiai ir atkakliai ginčyti pagrindines A. kad J. Smith’o upė – išsišakojo į atskirus upelius ir užutekius. Malthus’as (1766–1834 m. T. L. kuris tam tikru mastu dar egzistavo D. Brandinamas vynas brangesnis už jauną. Smith’o teorijas. B. o pelnas – tai pagaminto produkto dalis. Say’aus knygos).). reikalaudamas valstybei mokesčių keliu pasisavinti žemės rentą (tiksliau. Mill’is – D. vietomis susiliejančius ir vėl išsiskiriančius. t. Mill’is dar 1808 m. išleistame skleisti D. 3. Walras’as ir žymus anglų gamtininkas A.1. o J.Vieniems rūpėjo jį tęsti. Ricardo. Įdomu. Ricardo ir J. vaizdingai teigė mokslininkas. jis teigė. Tačiau visi tacitu consensu sutiko. Say’aus dėsnį (tiesa. Bentham’as gyrėsi: „Aš esu J. Anot J. buvo išsakyta idėjos už. Ekonomikos mokslas – didelė ir vandeninga A. bet vis dėlto. pradėjęs kampaniją už žemės nacionalizaciją ir išleidęs knygą Žemės nacionalizacija. kai jį sutiko D. Ricardo sistemoje. Ricardo. faktiškai siekė žemės nacionalizacijos. 1882 m. ar buvo veikiamas J. Gossen’as. Smith’u ir nėra reikalo šio mokslo ištakų ieškoti dar ankstyvesniuose laikuose. Smith’o veikalas tapo tuo kertiniu akmeniu. Mill’is žengė toliau už savo mokytoją D. jos reikalingumas ir tikslai. Remdamasis šiuo požiūriu. Ricardo idėjas ir tapusiame pirmuoju ekonomikos teorijos vadovėliu. 1. greta visa kito. N. nes prie jo vertės prisideda sukauptas darbas. įkūnytas rūsiuose. H. kad ne tik gyvasis. J. išleido antifiziokratinį traktatą Komercijos gynimas. George’as. darbinę vertės teoriją traktavo gerokai plačiau nei D. tapęs naujai įsteigto Londono universiteto profesoriumi škotas John’as Ramsay’us McCulloch’as (1789–1864 m. Bentham’o utilitarizmą perėmęs batsiuvio sūnus J. sukūręs tarpusavyje susijusių teorijų vieningą kompleksą. nuo kurio į įvairias puses nusidriekė tolesnių ekonominių tyrinėjimų gijos. R. Jis tapo žemės nacionalizacijos doktrinos pirmtaku. darbo užmokestis – tai atpildas (piniginis ekvivalentas) darbininkui iš kapitalisto už tiesioginį gyvąjį darbą. Mill’is. Pastarajam J. Taip A. Edinburgo universitetą baigęs (čia jam dėstė John’as Leslie’is. buvęs vos suduriantis galą su galu žurnalistas. Mill’io tėvas bei vienas iš Londono universiteto įsteigėjų. Savo praktinėse išvadose iš rentos teorijos J. Ricardo 1808 m. Mill’io. Šis ypač plačių intelektinių sugebėjimų žmogus į ekonominės minties istoriją kaip „mažasis klasikas“. Wallace’as.) Savo veikale Politinės ekonomijos elementai (1821 m.) – jo indėlį į ekonomikos teoriją aptarsime atskirame skyriuje. Mill’is savo teorijoje vaizdavo darbininką ir kapitalistą kaip sukuriamo produkto bendrasavininkius.. Mill’į. tenkanti kapitalistui už kapitale įkūnytą darbą. plėtoti. kiekvienas iš jų pragraužė savąją vagą. kad gyveno vien tik iš šios srities dėstymo ir mokslinių straipsnių rašymo ir tai darė tikrai neblogai. Ricardo dvasinis tėvas“. neaišku. 5. būsimą jos prieaugį). . Senior’o ekonominės idėjos Poskyrio pradžioje aptarsime žymiausius šio laikotario ekonomistus Anglijoje. Taip pat pažymėtina. R. su juo draugystė nenutrūko visą gyvenimą) ir 1828 m. A.. Taip buvo panaikinamas prieštaravimas tarp pelno ir darbo užmokesčio. taisyti. Mill’is yra padaręs nemažą įtaką. Smith’as nubrėžė tą ribą.1. 2. (J. kad politinės ekonomijos mokslas prasidėjo A. nuo kurios dabar turėjo (ir galėjo) atsispirti kitų kartų ekonomistai. nes mirdamas paliko 16000 svarų. kuriame. ar šios idėjos J. statinėse ir pan. Mill’is priėjo savarankiškai. y.) savo pažiūrų griežtumu pralenkė D. gamybos priemonėse įdaiktintas darbas sukuria vertę. bet ir sukauptas. Ją vėliau skelbė H. J. Faktiškai. kad J. Mill’io dvasinis tėvas. didelius ir mažus. Škotas James’as Mill’is (1773–1836 m. Jis tapo pirmuoju profesionaliu ekonomistu ta prasme.

lemiančias užmokesčio normą jis teigė. Todėl S. darbą traktavo kaip veiklos ar operacijų rūšį. kuri nereiškia nieko pozityvaus ar savotiško. J.McCulloch’as žengė toliau už J. N. išėjo jo pagrindinis veikalas Politinės ekonomijos pagrindai. Bailey’is pabrėžė pasiūlos ir paklausos jėgų svarbą santykinių verčių formavimo procese bei atkreipė dėmesį į naudingumą aiškinant vertės fenomeną. vėliau Oksforde. Mill’is (1806–1873 m. kad 1845 m. O pati katedra buvo įsteigta bankininko Henry’io Drummond’o. N. nors ir pripažindamas darbą vertės šaltiniu.). kad pagrindinis D.) kritikuodamas darbinės vertės teoriją 1825 m. kad ilgu laikotarpiu nei slopinimas iš darbdavių pusės. sukurtos sukaupto darbo. laikomas pagrindiniu liberalaus reformizmo ideologu ir klasikinės mokyklos užbaigėju. kad perspektyvūs šalies ateities lyderiai Oksforde turi turėti tokias pačias galimybes studijuoti politinę ekonomiją. Ricardo darbinės vertės teoriją. Jei laikysime A. įsteigdamas politinės ekonomijos katedrą Oksfordo universitete. Senior’o motina buvo Barbadoso generalinio advokato duktė. mašinos. Drummond’o profesoriumi jis buvo išrinktas du kartus: 1825–1830 m. atlieka jį žmonės. N. gyvuliai ar gamtos jėgos. T. besiskleidžiantis politinės ekonomijos . koncepciją. Pažymėtina. y. nei profsąjungų veikla neturės poveikio atlyginimams. J. Ricardo vertės teorijos oponentas Samuel’is Bailey’is (1791–1870 m. Henry’is Drummond’as. McCulloch’o aiškinimu. numatė dvi sąlygas: paskyrimas buvo tik penkeriems metams ir pretendentas turėjo būti baigęs Oksfordo universitetą. R. Mill’į. vadovaudamas politinės ekonomijos katedrai – pirmajai katedrai Anglijoje tokiu pavadinimu. nes jo senelis emigravo iš Ispanijos. greitai profesorių pakeitė. t. t. laikysime ekonomikos teorijos kaip atskiros disciplinos „gimtadieniu“. Bailey’io atakos prieš D. R. kritikavo pačią „absoliučiosios vertės“ idėją. ekonomines idėjas. Senior’as buvo paskirtas politinės ekonomijos profesoriumi Karaliaus koledže Londone. tapusį pirmuoju darbu. Anot jo. ir 1847–1852 m. Akstinas pasisakyti buvo tai. raginusio politinėje ekonomijoje atsisakyti bet kokio kompromiso su socialinėmis sistemomis ir reformomis. kurios tapo mainų objektu.). neatsižvelgiant į tai. R. N. Dar paminėtina. tačiau anglikonai. 5. kad 1831 m. 1848 m. 1857 m.). Šio dalyko teorija yra užbaigta“. Senior’ui nebepavyko trečią kartą tapti Drummond’o profesoriumi. Senior’as mokėsi Etone (čia jo korepetitoriumi buvo John’as Sumner’is. Šiame poskyryje plačiau aptarsime Oksfordo universiteto profesoriaus Nassau William’o Senior’o. Malthus’o kaimyno Alburyje. y. išleistame dėl S. sąryšį. išleistame veikale Esė apie aplinkybes. vėliau tapęs Kenterberio vyskupu). J. kaip darbą įvardijo net gamtos jėgų poveikį. skirtu atskirai temai – visuomenės finansavimui. McCulloch’as išleido Traktatą apie apmokestinimo principus ir praktinį poveikį bei finansavimo sistemą. baigė šio universiteto teisės fakultetą ir nuo 1825 m. galima kalbėti tik apie „santykinę vertę“. bet vien tik kiekybinį dviejų gėrybių. N. matavimą ir priežastis. pelnas buvo traktuojamas kaip dalis vertės. Šio mokslininko vardas yra ispaniškas. aptariant vertės dėsnius nebeliko nieko. 4. kapitalo „darbu“. ką turėtų išsiaiškinti dabartiniai ar bet kurie kiti ateities autoriai. kuriame jis rašė. Senior’as gimė Berkšyre Durnfordo vikaro šeimoje. maniusio. Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. J. įsiutinti jo simpatijų katalikams. kad „laimei. paskelbtoje Kritinėje disertacijoje apie vertės prigimtį. Senior’as (1790–1864 m. kur 1815 m. Gyvenimo kelias. N. Smith’o Tautų turto išleidimą 1776 m. S. jame buvo Drummond’o profesoriumi. 1826 m. kaip ir būsimi Rytų Indijos bendrovės darbuotojai. savo pagrindiniame veikale Politinės ekonomijos pagrindai (1825 m. McCulloch’as.

Malthus’ui nerūpėjo metodologiniai principai. Jis visus ekskursus į psichologiją. Aišku. Keynes’o. pateikęs idėjos. ekonomikos teoriją apibrėžusio kaip „mokslą. Senior’as išleido savo Politinės ekonomijos įvadinę paskaitą (1827 m. ir 4) žemės ūkyje pasireiškia mažėjanti grąža. vėliau Lionel’is Robbins’as savo Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikšmę (1932 m. N. Ekonomikos teorija. Senior’as buvo pirmasis. gali būti laikomas pirmuoju ekonomikos teorijos „grynuoju teoretiku“ bei vienu iš ekonominės krypties. D. 2) gyventojų skaičius linkęs didėti greičiau nei lėšos pragyvenimui (tai susisiekia su T. kad pereinant nuo mokslo prie meno. Senior’o veikalas – Laiškai apie fabrikų įstatymus. kuri dabar vadinama „grynąja ekonomikos teorija“. kai N. kad mokslinė ekonomikos teorija iš esmės grindžiama „tik keletu pagrindinių teiginių“. etinės prielaidos. Be to. buvo reikalingi greta vertinių sprendimų norint pateikti prasmingus patarimus. Senior’as nepritarė populiariai doktrinai. Jis manė. Blaug’as pastebėjo. ir sumažino juos iki keturių: 1) hedonistinis – kiekvienas asmuo trokšta maksimizuoti turtą. politologiją ir sociologiją įvardijo kaip „neekonominius“. buvo sudėtinė ekonomikos teorijos dalis gerokai anksčiau. būtinai atsiranda aukštesnės nei mokslinės. ir 3) meną. M. Senior’as stengėsi atskirti politinę ekonomiją nuo visų moralinio pobūdžio klausimų. J. kad etinio turinio prielaidos nėra tinkamos pozityvinei ekonomikos teorijai. taisyklių sistemą užsibrėžtų tikslų pasiekimui. esant mažiausiai galimai aukai (ši prielaida. bet jis į turto sampratą įtraukė ne tik medžiagines gėrybes. bet jie nematė reikalo juos pabrėžti. plėtotojų. kaip išspręsti praktines problemas. politinę ekonomiją apibūdinusio kaip „neutralios tarp konkuruojančių socialinių mokslų“. nors šie ir galėjo būti tiesiogiai susiję su nagrinėjamomis problemomis.) taip pat teigė. 3) darbas dirbant su mašina gali teikti teigiamą grynąjį produktą (šis tvirtinimas tapo N. pirmą kartą išleistame kaip straipsnis Encyclopedia Metropolitana ir apėmusiame jo paskaitas Oksfordo universitete šia tema. pasirodė kitas svarbus N. aišku. Tačiau J. Todėl jis. Senior’as pateikė savąją formuluotę. N. nors N. Smith’ui. pasiskolinti iš kitų socialinių mokslų. ir . Ricardo ir T. laikydami juos pernelyg akivaizdžiais. nagrinėjantį turto prigimtį. tai nereiškia. bet ir paslaugas). Senior’o. N. A. trichotominė politinės ekonomijos klasifikacija tėvynėje nesusilaukė pripažinimo. y. veikaluose pirmą kartą sutinkame dabar labai įprastą ekonomikos teorijos skirstymą į grynąjį ar griežtai pozityvinį mokslą ir į negrynąjį bei įgimtai normatyvinį ekonomikos teorijos meną. minėtinas ir John’as Neville Keynes’as.). kad reikėtų tai papildomai aptarti. kurį jis po dešimtmečio išvystė ir praplėtė savo pagrindiniame darbe Politinės ekonomijos mokslo apybraižos (1836 m. Senior’o didėjančios grąžos pramonėje koncepcijos pagrindu). N. kad gyventojų skaičius linkęs didėti greičiu nei Žemės maisto tiekimo potencialas). Schumpeter’io žodžiais tariant. jis suformulavo „draudimą“: ekonomistų veiklos „teritorijos“ ribas lemia tai.) – pirmąjį drovų ekonomikos metodologijos problemų aptarimą. (Beje. t. kad A.mokslas buvo tik penkiasdešimties metų. nei N. Malthus’o teiginiais. kad šis normatyvinio mokslo laikymas politinės ekonomijos pozityvinio mokslo ir meno tiltu labai artimas šiuolaikinės gerovės ekonomikos teorijos siekiams. bei pripažino. gamybą ir paskirstymą“. skirtingai nuo savo pirmtako išskyręs 1) pozityvinį mokslą. Prakalbus apie ekonomikos teorijos skirstymą į pozityvinį mokslą ir normatyvinį meną. 1837 m. ar tinka jo tradiciniai instrumentai. o ne tyrimų problematika). aiškią formuluotę. norėdamas padaryti ekonomiką tiksliuoju mokslu. kad neekonominiai elementai. 2) normatyvinį ar reguliuojantį mokslą. matyt.

kuris pasireiškia kaip renta. nes kapitalistas investuodamas pinigus į gamybą susilaiko nuo neproduktyvaus. Pastarąjį jis apibrėžė kaip „elgesį žmogaus. Kaip rašė N. kad tai yra ekonomikos varomoji jėga. bet jis susijęs su pastangomis ir tuo užsitarnauja apdovanojimo kaip pelno. kam jis gali vadovauti. Senior’ui renta nėra vien tik derlingesnės ar arčiau vartotojų esančios žemės pasisavinimo rezultatas. į kurį paveldėtojas gali remtis – tai paveldėjimas“. Pats naudingumas. abstinentia – susilaikymas). renta gali atsirasti pasisavinus bet kurį gamtos veiksnį arba turint kokį nors ypatingą asmeninį sugebėjimą ar dėl įvairių socialinių priežasčių. Pagal N. Walras’as.] ta dorybė („susilaikymas“) nepaveldima. Šioje teorijoje darbas vertinamas ne kaip gamybinė veikla. Kapitalisto susilaikymas nesukuria turto (vargu ar reikia įrodinėti. N. yra darbo užmokestis. kurią vėliau naudojo daugelis ekonomistų. N. Senior’o Politinės ekonomijos apybraižose buvo suformuluota garsioji kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorija. o jo protėviai). paverčiant savo kapitalą gamybos priemonėmis ir suteikiant darbininkams darbo. ar. Apie tai jis rašė: „Aš žodį kapitalas. Analogiškai vertinamas ir kapitalas. keisčiau žodžiu susilaikymas“. tai tarp gamybos kaštų ir vertės susidaro dar tam tikras perteklius. į ekonomikos teoriją įtraukė naują elementą – susilaikymą (arba abstinenciją – nuo lot. atsiranda dėl kapitalisto aukos. tiksliau sakant. Senior’o abstinencijos koncepcijos yšį su kapitalo ir jo grąžos teorija. Senior’as kapitalo sampratą faktiškai pakeitė susilaikymo samprata. nes. N. Pagal susilaikymo teoriją vertę lemia ne darbas. Senior’as tam suteikė doktriniškos tendencijos. bet suteikiančio pasitenkinimą savo lėšų panaudojimo asmeniniam vartojimui šiuo metu dėl pelno gavimo ateityje. anot N. jis vertas atlyginimo kaip tam tikras pasiaukojimas. Jei konkurencija yra nevisiška. N. Senior’o teorijoje buržuazinė visuomenė praranda savo antagonistinę klasinę prigimtį ir kapitalizmas iškyla kaip gamybos sistema. Senior’o nuomone. Pažymėtina. čia galima kalbėti tik apie tokį daiktą. N. Senior’o. kai tas kapitalas patenka iš jį sukūrusio asmens į kitas rankas.. N. Senior’ą. kuris susilaiko nuo neproduktyvaus naudojimo to. lemiamos dviejų elementų – darbo ir kapitalo. padedančiai pasiekti greitą rezultatą“. laikomą gamybos priemone. kad realus vertės (ir pelno) kūrimo procesas visiškai nepriklauso nuo gamybos agentų subjektyvių išgyvenimų – vien tik pasyvus susilaikymo aktas iš viso negali nieko sukurti!). Tačiau N. buvo tai. kuris patenkina kokį nors poreikį. Kalbant apie N. Jo nuomone. bet.. pajamos gaunamos už kapitalą taip pat tampa renta. kad kapitalo kaupimas yra kapitalistų susilaikymo rezultatas. Senior’as: „[. silpniausias šios koncepcijos aspektas. konkurencinėje aplinkoje produkto kaina sudaroma iš dviejų elementų: darbo ir susilaikymo. yra: „[. Ricardo. o kaip auka. retą naudingumą. pasak N. Pagal N. Senior’o abstinencijos koncepcija panaši į A. grindžiama abipusėmis darbininkų ir kapitalistų aukomis.. kad ji nesugebėjo tinkamai paaiškinti palūkanų (procento) normos. laikydamas jas identiškomis. Senior’as. Senior’o nuomone. kuriai ryžtasi darbininkas. Senior’o. teigė. Senior’ą. kurie vertinti subjektyviai – abu jie (kapitalistai ir darbininkai) susilaiko bei aukojasi. N. Todėl vienintelis titulas. kuris. kad N. Tokia renta N. Kalbėdamas apie vertę.] ne vidinė . prarandantis ramybę ir poilsį. aišku.kiti XIX a. Šią retumo sąvoką vėliau plačiai naudojo L. Smith’o teiginį. Nors susilaikymas negali gaminti turtų. kaip teigė D. Taigi. jei yra kokių nors monopolijos elementų. Atlyginimas už šias darbininkų aukas. ko gero.. ar specialiai teikia pirmenybę nedidelei gamybai. antrosios pusės anglų ekonomistai paprasčiausiai laikėsi senojo pozityvinio-normatyvinio skirstymo nepridėdami nieko naujo. N. Senior’as kaip jos pagrindą įvardijo naują aspektą – retumą. o gamybos išlaidos. Senior’as laiko procentą nuo paveldėto kapitalo – juk paveldėtojas negali apeliuoti į susilaikymą susidarant kapitalui (susilaikydavo ne jis.

Ricardo pinigų vertės teorijai. Marx’o Kapitale ironiškai įvardintos „N. Senior’as. taigi kiekvienas prekių masės vienetas yra kaip apmokėto darbo. o per paskutinę darbo valandą sukuriamas pelnas. ironiškai rašė: „Kai iš tikrųjų išmuš jūsų „paskutinė valandėlė“. Senior’as parašė tris laiškus savo draugui. Senior’as teigė. Pabrėždamas savo antirikardinę poziciją. Pažymėtina. bet šis malonumas vis sparčiau mažėja gerokai prieš pasiekiant šias ribas. kad N. Pastebėtina.]du tos pačios rūšies daiktai retai kada suteiks dvigubą malonumą“. N. turinčių alternatyvias panaudojimo galimybes. priešingai D. ketvirtame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo vykdoma plati agitacija už 10 valandų darbo dieną. kurį gali suteikti bet kurios klasės prekės. Tačiau kiekvienu istoriniu etapu ekonominiai ištekliai objektyviai varžo kiekvienos šalies gamybos plėtros galimybes. Senior’o mintys apie darbo trukmę. Savotiškai įdomios ir N. padengiama avansuoto kapitalo vertė. taip ir pelno atitinkamos dalies nešėjas. N. Kaip ir A. N. N. Iš čia buvo daroma išvada. kad darbo pasidalijimas išplėtė gamybos prekinį pobūdį ir sustiprino mainų intensyvumą bei mastus. Anot N. Mančesterio parlamento nariui ir Prekybos ministerijos prezidentui Charles’ui Poulett’ui Scrope’ui kuriuose diskutavo apie lordo Ashley’aus pasiūlyto „dešimties valandų įstatymo“ padarinius) pasiūlė teoriją. Senior’as buvo ekonominio liberalizmo šalininkas. N. visuomeninių-ekonominių ryšių. Senior’as buvo aršus protekcionizmo priešininkas. Senior’as „atskubėjo“ jiems į pagalbą. sistemą. kai teigė.. kuriems labai reikėjo argumentų prieš tokį darbo dienos sutrumpinimą ir Oksfordo universiteto profesorius N. prisiminkite Oksfordo profesorių“.5 val. Marx’as. verslininkams dingtų paskatos užsiimti ūkine veikla. K. Senior’as rinką nagrinėjo kaip prekinio ūkio evoliucijos rezultatą. kas turėtų neigiamų pasekmių Didžiosios Britanijos ekonominei padėčiai. N. įkūnyta daiktuose. pagal kurią esant 11. [.5 val. N. reikalavo . Senior’as visiškai priartėjo prie mažėjančio ribinio naudingumo idėjos. darbo dienai (tokia buvo jos trukmė šalyje) per pirmąsias 10. Jis savo veikale Laiškai apie fabrikų įstatymus (N. Senior’as savo teorijoje teigė. kad pinigų vertei daugiausia reikšmės turi tauriųjų metalų gamybos kaštai. Be to. pagrįstų produktų kaip prekių gamyba ir numanančių mainų ekvivalentiškumą ir išlaidų atsipirkimą.. optimalaus paskirstymo teorija. Senior’o paskutinės valandos teorija“. kad darbo dienos sutrumpinimas iki 10 val. reikštų visišką pelno išnykimą. Neatskiriama jo pažiūrų dalis buvo užsienio prekybos laisvės reikalavimas. Tačiau ja pasinaudojo marksistai: K. kad: „yra ne tik ribos malonumui. XIX a. nes tai sumažins kapitalo „susilaikymo“ aktyvumą. Tačiau tam priešinosi Mančesterio tekstilės fabrikantai. jis manė. kad laisva konkurencija yra optimali ekonomikos būklė ir užtikrina efektyviausią gamybą ir socialinę taiką visuomenėje.kokybė. Senior’as rinka laikė „ūkinių subjektų bendravimo santykius“. Smith’as. kad šios „paskutinės valandos teorijos“ dėl jos absurdiškumo galiausiai atsisakė ir pats N. kuri vadinama nauda. kad tik keletui turto produktų darbo jėga yra lemiamas vertės veiksnys. O juk iš tiesų prekių gamybos procesas kapitalizmo sąlygomis kartu yra ir vertės bei pridedamosios vertės kūrimo procesas. Pagal tokią sampratą politinė ekonomija tapo pasirinkimo. visa žmonijos ekonominė istorija – tai visuomenės gamybinių galimybių ribų įveikimas. Jis pažymėjo. Senior’as pasiūlė pažangią „ekonomikos liberalizavimo“ programą. Jis kovojo dėl visų feodalinių suvaržymų. pramonės ir vidaus prekybos valstybinio reglamentavimo panaikinimą. ribotų išteklių. kreipdamasis į kapitalistus. Senior’o. tai paprasčiausiai išreiškia daiktų ryšį su žmonių malonumu ir skausmu“.

Baigdami N. kad jis ne kartą buvo paskirtas vyriausybinių komisijų darbo ir darbininkų judėjimo klausimais pirmininku. Bright’ą. . Cobden’ą ir J. – parlamento nariu. rentos kaip papildomų pajamų. parengtų ginant prancūzų vyndarių interesus. Cobden’o veikalai buvo du pamfletai – Anglija. Airija ir Amerika (1835 m. o jų liberalią mokesčių ir viešųjų išlaidų mažinimo nuostatą perėmė William’as E.atšaukti vadinamuosius „grūdų įstatymus“. Say’us (1767–1832 m. bet iš tiesų tvirtai gynęs radikalias fritreiderizmo pozicijas ir todėl neretai priskiriamas Mančesterio mokyklai. traktavimą. Tai žmogus. o 1841 m.). Šios mokyklos. N. jų kampanijoje už prekybos laisvę lydėjo sėkmė. vokiečių protekcionistų paniekinamai vadintiems „Manchestertum“. kurie savo pažiūromis skleidė grynąją klasikinio liberalizmo dvasią priešindamiesi militaristinėms avantiūroms ir reikalaudami mažinti viešąsias išlaidas. kad R. nepaisant visų savo teorijos prieštaravimų ir nenuoseklumų. susijusių su pasiūlos neelastingumu kainai. garsiojo Javų įstatymo atšaukimo advokatus.) ir Rusija (1836 m. kad jis. jis kartu su R.. kad ją pripažįsta net laukiniai.).2. Cobden’u tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu. Mill’is) ir faktas. Heilbroner’io žodžiais tariant. taupymo kaip rinkos sistemos plėtros pagrindo problemos suvokimą. Senior’as susilaukė plataus pripažinimo ir Europoje. likęs beveik pamirštas. Tai rodo jo išrinkimas Prancūzijos Moralės ir politikos mokslų akademijos nariu 1843 m. 25 metus trukusi narystė Politinės ekonomijos klube (čia jį rekomendavo J. įgyvendino šią nuostatą politiškai. ryškiausiai propagavusiai radikalaus liberalizmo idėjas. paliko nemažai idėjų. o pačios mokyklos pavadinimą pirmasis pavartojo Benjamin’as Disraeli’s (1804–1881 m. gimė Lankašyre. o vėliau jis buvo taikomas visiems karštiems laissez-faire pasekėjams.). Senior’o ekonominių idėjų aptarimą. Richard’as Cobden’as (1804–1865 m. patekusių į ekonomikos mokslo „aukso fondą“: išteklių ribotumo ir išlaidų alternatyvumo principą. B. Bastiat’as (1801–1850 m. R. Bastiat’o ekonominės idėjos Nuosavybės pirmenybė prieš įstatymą tiek akivaizdi.). 1838 m. jis tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu. 5. bet aktyviai lygos veikloje pradėjo dalyvauti tik nuo 1841 m. gimė netoli Midhersto Sasekse. būdamas iždo kancleriu ir liberaliu ministru pirmininku.1.). Gladstone’as. John’as Bright’as (1811–1889 m. įkūrėjais buvo R. 1838 m. Frederic’as Bastiat’as Prancūzijoje šio laikotarpio ekonominės minties pradininkas ir pagrindinis atstovas buvo J. Kitas žymus šio laikotarpio prancūzų politinės ekonomijos atstovas buvo populiarių. ekonomikos idėjoms judant pirmyn. pažymėsime. Cobden’as ir J. Žymiausi R. trukdžiusius plėstis konkurencijai ir kristi kainoms žemės ūkio produkcijos rinkose. Bright’as. aistringai parašytų pamfletų prieš protekcionizmą. F. autorius F. jis kuris. kalbėdamas apie Lankašyro medvilnės manufaktūrininkus ir politikus. Pažymėtina.) – smulkaus fermerio sūnus. susitelkusius apie 1838 m. išaukštinant laisvąją prekybą Sophismes economiques (1845–1848 m. įkurtą Lygą prieš Javų įstatymus. kuri buvo ne tiek mokslo srovė.) – kvakerio medvilnės verpėjo ir manufaktūrininko sūnus. kiek ekonominė politika ir veiklos gupė. Jie buvo išleisti pasirašant slapyvardžiu „Mančesterio manufaktūrininkas“.

geografiją. Say’aus Politinės ekonomijos traktatas). naudą. Šios kuklios vietinio teisėjo pareigos turėjo įtikinti F. Jam. 1834 m. J. Bastiat’o likimui. Jo svajonės jau siekė politinės ekonomijos katedros įsteigimą Bordo arba Bayonne’oje. be to keturias-penkias užsienio kalbas: anglų. B. kai F. F. jis baigdamas bylą ir priimdamas nuosprendį rėmėsi „[. Smith’o.. algebrą. todėl ėmėsi nagrinėti ekonomistų A. Bastiat’as mokėjo daug kalbų.) buvo parašyti ginant vietinius interesus ir netrurėjo jokios bendresnės reikšmės. Nors šis manifestas tapo šauksmu tyruose. Bastiat’as mėgo linksmintis kaip ir visi jauni žmonės. nukreiptas „į Landų departamento rinkėjus“. bet labai anksti (būdamas devynerių metų) liko našlaitis. B. pietvakarių Prancūzijoje. Jis. Jis nuo 1815 m. F. balandžio mėn. išspausdintuose Samprotavimuose apie Bordo. praranda teisingą teisingumo ir neteisingumo supratimą ir dažnai savo pretenzijas iškelia iki groteskiškų dydžių.). italų. absoliučiai nesavanaudiškam žmogui. toks įsitikinimas buvo ypač naudingas. Nenorėdamas nuobodžiauti ir tuščiai leisti laiką. Frederic’as Bastiat’as gimė Bayonne’oje. Bastiat’as ėmėsi veikti drąsiau. Toliau sekė ištisi septyni tylos metai. italų bei ispanų kalbomis). turtingo komersanto. Havro ir Liono prašymus dėl muitinių buvo pirmą kartą išsakyti pagrindiniai jo vertės teorijos teiginiai. botaniką. tuo labiau tie reikalai ėjo prastyn. 1834 m. jei ne laimingas sutapimas. Galiausiai išmušė valanda. Ginčai su vienu iš pastarųjų paskatino F. Dėdės mirtis 1825 m. iki 1819 m. filosofiją. (Kaip minėta. Bastiat’ą tuo. nes atvėrė akis parodant. kuriuos restauracija paveldėjo iš imperijos ir rūpestingai perdavė Liepos monarchijai. F. Bastiat’ą užsisakyti anglų žurnalą The Globe and . bet ir anglų. mechaniką. Bastiat’as susidomėjo politine ekonomika (tam ypač svarbų vaidmenį suvaidino J. F. Mugrono diskusijų būrelyje buvo ir Anglijos šalininkų. F. Jis norėjo visko išmokti – išmanyti religiją. Bastiat’as galėjo taip ir likti kukliu valdininku. bet ten sekėsi ne geriau – nors jis buvo kupinas gerų ketinimų. Bastiat’as su jaunatvišku karščiu sveikino Liepos revoliuciją ir pirmuoju jo kūriniu tapo manifestas (1830 m. kad įprastai žmonės. ispanų ir vietinę baskų tarmę. todėl ir galėjo skaityti tuos darbus ne tik prancūzų. Franklin’o. prekiavusio su Ispanija. mokėsi mokykloje Sorelio mieste. kai reikalas paliečia jų piniginę. paveldėjęs šeimos ūkį Mugrone. ėmė skaityti ir su draugais Mugrone diskutuoti aktualiais tuo metu ekonominiais klausimais. Bastiat’ui buvo lemta tapti laisvosios prekybos šaukliu. paliko prekybinę kontorą ir perėjo į žemės ūkį.. turėjo didelę įtaką tolimesniam jaunojo F. F. kaip asmeniniai interesai gali vesti į paklydimus. F. Bastiat’as ėmėsi plunksnos ir pakilo į kovą. ir to pakako“. bet kuo daugiau kišosi į ūkio reikalaus. be to susirgo plaučių tuberkulioze. chemiją. Passi žodžiais.] sveiku protu ir teisingumu. sausis). darbus. muziką. sausis). Bastiat’as nebuvo juristas ir nesilaikė įprastų prisiekusiems teisėjams procedūrų.Gyvenimo kelias. B. kur išryškėjo jo polinkis literatūrai. F. Jis buvo žingeidus. Say’aus ir kt. istoriją. F. šeimoje. bet komercija bei dvejybinės sąskaitybos vingrybės aiškiai buvo ne jam. bet dėka jame išsakytų pažiūrų jis buvo išrinktas Mugrono apygardos taikos teisėju. Žemės mokesčio paskirstymas Landuose (1844 m. leidęs jam tapti savojo departamento generaliniu patarėju. O kai tuometinis prekybos ministras leido sau iškelti klausimą apie apribojimų muitais. Tačiau atėjo laikas palikti mokyklą ir iš idealų pasaulio nusileisti į praktišką gyvenimą – įkvėpimo apimtas poetas jį globojusio dėdės rūpesčiu tapo prekybinės kontoros tarnautoju ir mėgino imtis šeimos eksportavimo verslo Bayonne’oje. Memorandumas apie vyndarystę (1843 m. Po to išspausdinti straipsniai Iždas ir vynuogynai (1841 m. bet net ir linksminantis jis išliko žingeidus. ir priešininkų. vėliau išplėtoti Ekonominėse harmonijose.

ir jis į tuo metu dar tik pradėtą leisti žurnalą Journal des Economistes. Bastiat’as turėjo talentą atskleisti absurdą: jo minėtoje nedidelėje knygelėje Ekonomikos sofizmai humoro tiek. o po metų – į įstatymų leidimo susirinkimą. turinčių specifinių interesų išnaudoti ir plėšti taikius gyventojus. kur jis buvo nuvykęs vildamasis pagyti.“ Šis pranešimas truputi per anksti . Tuo metu Prancūzijoje niekas nebuvo net girdėjęs apie tokios Lygos egzistavimą.Traveller. Reikia sutikti. Bastiat’as. po ta išore tūkstančiai skirtingų. O jis bus galimas tik tuomet. Kaip minėta. Bastiat’as rašė savo darbus. labiausiai įtikinami argumentai už laisvą prekybą ir apskritai už ekonominę laisvę. išėjusio svarbiausio jo veikalo Ekonominės harmonijos (Harmonies economiques). sakydavo F. kuriame visiškai atsitiktinai jis susipažino su Mančesterio Lygos pergalinga veikla prieš Javų įstatymus.. 1844 m. Bastiat’as mėgino paneigti socialistų mokymą apie socialinius antagonizmus (manytina. kuklumas buvo užgožtas per daug triukšminguose susirinkimuose. Bastiat’as nemokėjo rašyti rimtai. nors jis ir bandė ten pasisakyti už darbininkų klasę bei prieš vyriausybės išlaidavimą. Bastiat’o liga sekino paskutines jo jėgas – galiausiai jam teko pripažinti savo bejėgiškumą. iš karto pelnęs tarptautinį pripažinimą. išėjo jo straipsnis prestižiniame žurnale Journal des Economistes pavadinimu Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai. Bastiat’o mirties Romoje. o „visi teisėti interesai joje yra harmoningi (darnūs)“. šalia visa kita nepasižymėjusio oratoriniais sugebėjimais. spalį pradėjusį jo literatūrinę karjerą. veržlių savarankiškų jėgų. jie iš abiejų kalno pusių pastato po muitinę ir prekių kelionę tuo tuneliu padaro baisiausiai sudėtingą! F. Bastiat’as.. Tuo metu kai F. Marx’as rašė savo garsųjį veikalą Kapitalas. vis labiau plito socialistų „klasių kovos“ ir kapitalistiško darbininkų išnaudojimo supratimas. kad draskančios visuomenę ydos ir prieštaravimai – ne daugiau kaip regimybė. be jokių abejonių. Tai buvo ekscentriškas žmogus. Cobden’u bei dar labiau susižavėjo jo ir kitų Mančesterio mokyklos atstovų pastangomis kovojant dėl Javų įstatymo atšaukimo ir laissez-faire sukūrimo. kai valstybės pareiga bus tik saugoti visuomenę nuo vagių. Bastiat’ui. norėdamas įtikinti skaitytojus tuo. Nors tai nereiškia. Bastiat’ui buvo jo išrinkimas nuo Landų Steigiamojo susirinkimo nariu 1848 m. jog regimoji pasaulio netvarka yra tik paviršinė. kiek tik apskritai gali būti ekonomikos mokslo veikale. kuriame jis ketino parodyti. žudikų ir kitų grupių. 50 metų solidžiai ir garbingai tarnavusį mokslui. o K. virsta aukštesnės kokybės visuomenine gėrybe. kad F. Bastiat’as toje pačioje leidykloje. Jie deda milžiniškas pastangas. iš gilios provincijos nusiuntė straipsnio Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai rankraštį. už kurios slepiasi dieviško Apreiškimo nustatytas ekonominės harmonijos (darnos) pasaulis. Bastiat’as suartėjo su R. kad F. 1845 m. Jo sveikatos būklė nebeleido jam pasilikti Paryžiuje – jį išsiuntė mirti į Italiją. veikiamos rinkos. Marx’as) ir įrodyti. kad jo meto buržuazinė visuomenė yra pati puikiausia. tapusį nepakeliama našta tautos gerovei. kad būtent už tai jo taip nekentė K. F. Tokia buvo pagrindinė idėja ir jau po F. F. O ką daro tada? Tiek dirbę. 1844 m. per vos šešerius (!) literatūrinio darbo metus ekonomikos teorijoje įdiegęs patį veiksmingiausią ginklą – pašaipą. išleido knygą Cobden’as ir Lyga. kuri leido žurnalą Journal des Economistes. Pakeliui į Romą jis apsistojo Pizoje ir čia laikraščiuose perskaitė apie save tokį pranešimą: „dydis F. Būtent po šio straipsnio F. žymus rašytojas. Bet veikla šioje srityje nepasižymėjo jokia didesne sėkme – F. kad palengvintų prekių mainus. Bastiat’o. tvirčiausia ir teisingiausia iš visų asociacijų. kad iškastų po kalnu tunelį ir sujungtų dvi šalis.. nes jame buvo pateikti. Bastiat’as pademonstravo retorikos stebuklus. Todėl savo kūriniuose F. kurie kada nors buvo pasirodę Prancūzijoje ar net visoje Europoje. Tai padarė milžinišką įspūdį F. 1850 m. Pažiūrėkite į šį bepročių pasaulį. Gyvenimo pabaigoje nemaža paguoda F.

anūkas. kaip verčių suma. Bastiat’as apeliavo į „susilaikymo teoriją“. visoks turtas. yra ne kas kita. Bastiat’as įžvelgė tame. pastebėjęs. kurio požiūriu „paslaugas“ suteikia ne tik žmonės. pačios gamtos jėgos. „santykiu tarp dviejų mainomų patarnavimų vienas kitam“. kad „produktai perka produktus“. kur rinkos dalyvių troškimai „negali būti pasverti ar išmatuoti“. Ekonominės harmonijos šaltinio F. kurias kas nors daro arba iš kurių išsivaduoja tas. kad mainai yra būtini užtikrinant vertę ir sutvirtinant ekonominę harmoniją (darną). kad „šie sugebėjimai bendradarbiauti. Bastiat’as labai džiaugėsi atradęs šią formulę. jo nuomone. bet ir daiktai. suteikiančią jam teisę į procentą. Tačiau skirtingai nuo J. faktiškai atmetė D. „kuris apdovanotas galimybėmis palyginti. Senior’o „susilaikymo“ sąvoka buvo pakeista kita „atidėjimo“ sąvoka. rinktis ir veikti“ bei teigdamas. kad kapitalo ir žemės teikiamos paslaugos negali būti atlyginamos. F. gruodžio 24 d. teigusią. nesvarbu. viską išaiškina. teigusia. Mugrone buvo jam pastatytas paminklas: biustas ir alegorinė figūra. Bastiat’as pirmasis solidarumui skyrė tokią garbingą vietą politinėje ekonomijoje. buvo „tiesa“. B. Kadangi paslaugos vienas kitam teikiamos per mainus. Bastiat’as suprato ne tik realias darbo sąnaudas gamybos procese. akmenyje užrašanti svarbiausių prancūzų ekonomisto veikalų pavadinimus. t. 1878 m. Be to. Ir 1850 m. Visų interesai yra harmoningi (darnūs). galima sakyti. Paskutinis žodis. Jis vertę aiškino pastangomis. tai viena paslauga esanti atlyginimu už kita paslaugą. J. kaip skaičių sistema aritmetikoje“. Bastiat’as. Šį kuklų paminklą pastatė Leon’as Say’us. vadinosi Solidarite. teigdamas. jam buvo nesunku įrodyti.pranešė apie artėjančią mirtį ir karčiai pačiam F.. nebaigtas. kurioje visuomeninio gyvenimo srityje jos būtų suteikiamos. manydamas. kurio artimiausiu pasekėju ir mokslo propagavimo o tęsėju buvo F. Bastiat’o lūpos. Iš mainų F. kad vertės dėsnis „politinėje ekonomijoje yra tas pats. kad avansuojant ar skolinant kapitalą vyksta „vartojimo atidėjimas“. suderina. (F. Ricardo vertės teoriją. Tik N. F. kad mainai.y. F. kad visuomenė ekonominiu požiūriu yra mainai. Say’aus sukurta paslaugų teorija. jis manė. Say’umi tame. kad „paslaugas“ vertės kūrimui suteikia ne tik darbininkai. kad gamyba yra paslaugų teikimas. Romoje jo padėtis tapo beviltiška. numanantis „auką“ iš kapitalisto pusės. B. Taip vertinant problemą. Kapitalisto „paslaugą“. Kaip pagrindinį politinės ekonomijos subjektą įvardijęs žmogų. . pirkimas-pardavimas yra tarpusavio mainai „vienodos vertės paslaugomis“. Bastiat’as. kurį ištarė F. kad kiekviena nuosavybė tėra savininko suteiktų patarnavimų suma. B. Bastiat’as. pagal kurią kapitalizmas – tai tarpusavio paslaugų teikimo visuomenė. Pagrįsdamas šią idėją jis rėmėsi J. „paslauga“ F. Ekonomikos teorija. Kadangi visokia nuosavybė. Bastiat’as ieškojo mainų ir neribojamos konkurencijos srityse. Bastiat’ui leido suprasti. buvo linkęs kalbėti kaip apie atlygintinas tik apie žmogaus teikiamas asmenines paslaugas. priešingai socialistų skelbtam interesų priešingumui. Bastiat’o knygoje išdėstyta harmonijos (darnumo) teorija. Say’aus. Say’aus. nes ši. kiek mažai beliko vilties pasveikti. kad vertės pagrindas yra darbas ir prekės retumas. pateisindamas pelną (kuris buvo suvestas į procentą) F. mainytis pastangomis ir paslaugomis laike ir erdvėje yra tai. Vienas iš jo knygos skyrių. bet ir kapitalistai bei žemvaldžiai.. išsprendžia tuos sunkumus. kuris naudojasi šia paslauga. dėl kurių ekonomistai tiek laužė galvas. Bastiat’as sutiko su J. Daug triukšmo sukėlusioje F. kas sudaro ekonomikos mokslą“. Bastiat’as kildino ir solidarumą tarp žmonių. Tokiu būdu. B. nors paties žodžio solidarumas prioriteto teisė priklauso socialistui Piere Leroux). F. bet ir apskritai bet kokias pastangas. Štai kur harmonija! F. jis kaip doras katalikas ir gyliai tikintis žmogus mirė ant pusbrolio abato Monklaro rankų. nes kiekvienas yra suinteresuotas kitu. teisti. deja.

. nors ir yra gana svarbus. anglį ir visus kitus žemės gelmių turtus reikia mokėti. Jos skirtumas nuo pelno. F. Turgot. F. Bet tai. Jo nuomone. Jei šis apatinis klodas lieka nežinomas. kad žemės renta buvo vertinta kaip kapitalo. kad už javus. F. kas nemokama. be to kapitalistų klasė net gi yra kažkiek „nuskriausta“ lyginant su darbininkais. vienų ir kitų pajamos auga tuo pat metu. kuris sudaro individualiąją nuosavybę. Tačiau tokioje rentos traktuotėje visiškai išnyko žemės rentos kaip ekonominės kategorijos specifiniai bruožai. pastaba). kad jis neatsispindi kainoje ir mes jo nepaisome: jo nematyti. F. pabrėžę gamintojo svarbą. Bastiat’as neklydo. Bastiat’as žemės rentą priskyrė žemvaldžio ar jo protėvių „paslaugų“ apdirbant ar gerinant žemę sąskaitai. ta kaina mokama ne už gamtinį šių produktų naudingumą. Bastiat’as. F. o dėl vartotojo doroviškumo augimo“. po matomu vertės klodu. kai prieš mirtį kaip paskutinį pamokymą. Bastiat’as nesivargino įrodydamas šiuos teiginius. jis yra nemokamas. kad ekonomiškiau patenkintų kitų. pirkėjams. F. savo mokiniams pasakė šiuos žodžius: „Politinę ekonomiją reikia vertinti pagal vartotojo požiūrį“. investuoto į žemę. ir todėl už jį reikia mokėti (jis ir sudaro tai. Bastiat’as taip pat aiškino. ir santykinai. Štai kur darna. Bastiat’o. nes tai jam reiškė ne ką kita. Tačiau. Taigi. F. kad galima būtų gauti daugiau pelno. lemtas žemdirbystės ypatybių.. Tokiu būdu. Bastiat’as tikėjo. vainasi. supainiodamas du visiškai skirtingus reiškinius – pelno normą ir kapitalistų dalį nacionaliniame produkte. Be to. taigi ir su kapitalistų dalies nacionaliniame produkte didėjimu. kuris tariamai naudojamas. tai kaip tik todėl. – Aut. Tokiu būdu.] Ekonomikos fenomenas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teigiamus ir neigiamus padarinius vartotojams“ (išskirta mano. F. Jo nuomone. Bastiat’ą. Jis paprasčiausiai savo mintis grindė pelno (procento) normos kritimo faktu. pasiūlė pelno kategoriją pakeistu procentu. Jis kalbėjo taip pat ir apie moralinę vartotojo pirmenybę teigdamas. P. Pagal savo paslaugų teoriją. kas vadinama verte). kaip oras. kiekviename gaminyje reikia skirti tarytum du vienas ant kito uždėtus naudingumo klodus: vienas nulemtas darbo. harmonija (darna) tarp kapitalo ir žemės nuosavybės buvo grindžiama tuo. pastarasis yra kapitalistų ir žemvaldžių visuotinė pajamų forma. duodamo procento atmaina. novissima verba. Ricardo mokymą apie pelno ir darbo užmokesčio priešpriešą. investuoto į žemę. Beje. tekantis vanduo. teikiamas procentas. pagal F. pagal kurį kapitalistų lyginamoji dalis sukurtame nacionaliniame produkte krinta (absoliučiai augdama). kad kalbėdamas apie rentą. Bastiat’as suformulavo paskirstymo ir kaupimo kapitalizme dėsnį. Bastiat’as vartotojo iškėlimo prieš gamintoją principui teikė labai daug svarbos. kad žemė arba gamta visiems žmonėms savo gėrybes duoda dovanai. Proudhon’as). neturinčių to kapitalo. Juk pelno normos mažėjimo tendencija visiškai suderinama su darbininkų eksploatacijos augimu. Pastebėtina. priklauso visiems bendrai. Bastiat’as nesitenkino nurodęs ekonominę vartotojo pirmenybę. Kitaip tariant. tai ne dėl gamintojo. ir ji atlygina tik savininko išlaidas. paprasčiausiai buvo ignoruojamas. glūdi nematomasis klodas. O renta – savo ruožtu yra kapitalo. Pastebėtina. kuris priklauso . saulės šviesa. jei tai nenaudinga kitiems. pavyzdžiui. kad „Jei žmonija tobulėja. kaip minėta. pasak F. o antrasis kilęs iš gamtos ir už jį nereikia mokėti (jis duodamas priedo). Matyt. F. Jis teigė. o tik už gamybinį darbą. darbo ir kapitalo interesai tapatūs (solidarūs). iš tikrųjų visada naudojamas tam. Bastiat’as sutinka. jo nuomone. norus. o darbininkų dalis auga ir absoliučiai. Priešingai nei jo amžininkai (pavyzdžiui. Aišku. kodėl laisvoje rinkoje nei vienas negali kaupti kapitalo. kaip visuomenės intereso iškėlimą prieš privatų interesą. kad „būtina žvelgti į ekonomiką iš vartotojų požiūrio taško [. F. kad F. Bastiat’as iškėlė dar vieną gana rizikingą tezę. apie ką kalbėjo dar J.Norėdamas paneigti D. kapitalas.

ir kuriuo naudojasi visi. vyriausybė yra būtina. apsauganti nuo nenaudingų mainų. „harmoningą (darnų) bendradarbiavimą“. Bastiat’o. kad visuomenė negali egzistuoti. Gide ir C. Bastiat’as triumfuodamas skelbė: „Komunistai! Jūs svajojate apie bendrąją nuosavybę? Jūs jau turite ją! Socialinė santvarka daro visas gėrybes bendromis. kuris D. norėdama kažkam duoti. Jis pastebėjo. galima teigti. sieks gauti vis daugiau kitų žmonių pinigų. O tai kenkia laisvai prekybai. arba... Be to. nesiekia pelno. Iš čia kilo ir jo požiūris į nuosavybę (turtą) kaip į verčių sumą. kad paniekinamos nuosavybės teisės [. Taigi F. tegul lieka bendra per visus žmonių sandėrius. Tuo pačiu. kad įtvirtinęs prigimtinės ekonomikos harmonijos (darnos) supratimą. F. Bastiat’ą. „Kam Dievo skirta būti bendra.bendruomenei. – F. vadinasi. (Savanoriški mainai. kad jis buvo grindžiamas savanoriškais mainais. pagal F. įvairios. jau yra komunistinė ir kasdien vis labiau tampa komunistine! Neatsitiktinai F. Žodžiu. jei jos valdžia apribota.. Jis. bei . o tik už jo vargą atnešant“. Bastiat’as padarė. kad kadangi vyriausybė nekuria gerovės. Apibendrinant patį F. nevyks. nes pagrindinis dėmesys teikiamas politikai. besikeičiančių savo „paslaugomis“. t. kad dėl pramonės pažangos reikia vis mažesnių žmogaus pastangų tokiam pat poreikiui patenkinti). kaip teigė dar A. kuriuos galima gauti valstybės pagalba. y. F. Be to. kuris P. Kaip rašė F. jei abi pusės iš jų nesitikės naudos. o ne verslo sąlygų gerinimui. teigti: “Jo Ekonominiai sofizmai yra išsamiausia. kaip geras tarnas.. tai greit tai pasireikš daugybe formų“. F. kad pasisavinamų verčių mainai būtų laisvi“. o išlaidų ir pasisavinama dalis nuolat mažėja. pati visuomenė. Bastiat’as buržuazinę visuomenę vaizdavo kaip įvairių klasių. Smith’as. Ricardo teorijoje atrodo kaip koks slibinas. Pastebėtina. tai ji. turi iš kitų atimti. yra „ekonominė laisvė“. Bastiat’o teorijoje teatrodo kaip paprastas tarpininkas tarp gamtos ir vartotojo. Bastiat’as. Štai esminis socialinės darnos dėsnis“. Bastiat’as svarbiausiu socialinės harmonijos (darnos) principu laikė laisvę ir pasisakė prieš bet kokį valstybės kišimąsi į ekonomiką. Friedman’as vėliau pavadino Adam’o Smith’o aksioma). Protekcionizmo kritikos taiklumu ir šmaikštumu neprilygstama išlieka jo esė Žvakdarių peticija. padarė šią pagrindinę išvadą: vertė – tai dviejų mainomųjų patarnavimų santykis. o tai reiškia. išmintingiausia ir šmaikščiausia iš visos kada nors parašytos protekcionizmo kritikos“. Šią įžvalgą M. kadangi kiekviena nuosavybė tėra verčių suma. Bastiat’as rašė: „Valstybė – tai toji didžioji fikcija. [.] ir kai tos nuosavybės teisės kartą buvo susilpnintos viena forma. Bastiat’as gana detaliai atskleidė. Iš čia F. Šių mainų ekvivalentiškumo garantija. kuris eina pasemti mums vandens iš bendruomenės šaltinio ir kuriam privalu užmokėti – ne už vandenį. jo nuomone. su sąlyga. Jis tikėjo. veiksmingiausia. ir kaip į jos savininko suteiktų paslaugų sumą. žemės savininkas. saugantis gamtos gėrybių lobį. kurios dėka kiekvienas mėgina gyventi kitų sąskaita. leidusi Encyclopaedia Britannica 1910 m. kaip to meto vyriausybinis lėšų paskirstymas yra priešiškas ir griaunantis natūralią laisvosios prekybos harmoniją (darną). Tokiu būdu. labai svarbią mokslui išvadą. protekcionizmo pakeitimą neribota konkurencija įvardydamas panacėja nuo visų ekonominių ir socialinių bėdų. Proudhon’o straipsniuose prieš nuosavybę kaltinamas pasisavinęs Dievo dovanas. Pasak F. kaip vaizdžiai pastebėjo C. tad kiekvienas vertės sumažėjimas reiškia santykinį nuosavybės galios sumažėjimą. jei įstatymai nėra gerbiami. specifinių interesų turinčios grupės. Bastiat’o vertės supratimą. kaip minėta. to visiškai nenumanydama. kad kiekvienoje progresuojančioje visuomenėje bendroji ir nemokama dalis visados didėja (dėl visuotinio dėsnio. bet tik tuo atveju.] Ji sukuria privilegijas bet kokiomis formomis. Rist’as.

(Ne tik P. visos vyriausybės kišimosi formos iškraipo šį procesą. net įgnoruotas kitų to meto ekonomistų. kad laisvoji prekyba siejama su prekių pertekliumi. Deja. kuri pateisina laisvąją prekybą ir privačią nuosavybę. Kaip klaidos atitaisymas šiandien skamba nebent Nobelio premijos laureato F. F. E. Ir iš tikrųjų F. bet kurios formos kolektyvizmas yra morališkai smerktinas ir kliudantis natūraliai žmonių interesų harmonijai (darnai). Žmogus gimsta savininku. kurio metu kiekvienas stengiasi derinti savo veiksmus siekiant savų ekonominių tikslų. taip pat nelaikyto labai originaliu ekonominiu mąstytoju. Proudhon’as. vasario mėnesį Journal des Economistes rašė vyriausiasis jo redaktorius M. Kaip 1851 m. F. Bastiat’as susirašinėjo. Aišku. Bastiat’as tikėjo. Pagal jį. nes jis tvirtai tikėjo. Sidgwick’as. Bastiat’ui labai būdingas šūkis „Jei prekės nekirs sienų. nepripažindami jokios F. bet ir F. ir per karą (pvz. A. su jo plačia redingote ir šeimyniniu skėčiu. Bastiat’as gali taip pat būti laikomas savotiška jungiama grandimi tarp XVII a. Cairnes’as. kad „Įstatymo tikslas – neleisti įsiviešpatauti neteisingumui“. F. Bastiat’as teigė. Nebuvo jis ir labai populiarus (gal tik išskyrus Prancūziją) bei įtakingas. Bastiat’as suprato. ir XVIII a. prigimtinių teisių skelbėjų – teoretikų. Bastiat’o veikalams. nei paskutinis ekonomistas. jį lengvai galima buvo palaikyti paprastu kaimiečiu. su kuriuo F. kadangi. bet netgi jo elgsenoje ir išvaizdoje.. Bastiat’as aiškino. kad moralinis blogų įstatymų pateisinimas negali būti grindžiamas balsavimo teise. aukštesniu žemdirbių gyvenimo lygiu. (Tačiau kartu skundėsi. kad privati nuosavybė yra laisvai besielgiančio ir siekiančio patenkinti savo interesus žmogaus prigimties išsipildymas. Jo nuomone.. apibrėžė. J. Franklin’o įtaka buvo jaučiama ne tik visuose jo raštuose. kad pajamų paskirstymas demokratijos sąlygomis iš esmės yra amoralus. A. Franklin’o. tai liko deramai neįvertinta.). F. paslaugų žemesnėmis kainomis. bei jo kūrinių pobūdis turėjo daug įtakos F. Marshall’as. kurio rašiniai . veikalo La Science du bonhomme Richard praplėtimą. F. kad protekcionizmas yra vyriausybės mėginimas pakenkti savo valstybės piliečiams ir taikos metu. F. didesniu darbo vietų skaičiumi už aukštesnį realų atlyginimą. vyriausybės pareiga. produktyviausiu kapitalo. E. Franklin’o leidžiamu Poor Richard’s Almanac. F. Veikale Ekonominiai sofizmai F. H. nebereikia daugiau aptarinėti. kad laisvoji prekyba yra patikimiausias kelias į taiką ir suklestėjimą. Bastiat’ui nebuvo lygių labai aiškiai ir su sąmoju pateikiant argumentus už prekybos laisvę. von Bohm-Bawerk’as ir kiti jame tematė tik esamos ekonominės santvarkos gynėją. Todėl privačios nuosavybės apsauga yra pagrindinė. Bastiat’as neribojamą konkurenciją suvokė kaip dinamišką procesą. Bastiat’as nebuvo nei pirmas. taigi ir grupė žmonių neturi tokios pat teisės. F. Bastiat’as buvo susipažinęs su B. o „politikai neturi viršenybės mūsų ir mūsų nuosavybės atžvilgiu“. Bastiat’as net sulygino valstybės reguliavimą su privačios nuosavybės neigimu. apilankiusiu mieste pasižiūrėti sostinės prašmatnybių“).. F. nes nei vienas žmogus neturi teisės pavergti kito žmogaus. Ir vis dėlto F. ką įstatymai jau įteisino. Bastiat’ą sužavėjusio B. didesnėmis pajamomis į valstybės biudžetą mokesčių forma. Iš čia jis darė išvadą. Lassalle’is. didesniu pelnu gamintojams.tvirtino. Bastiat’o veikalų mokslinės reikšmės ir jo darbus traktuodami tik kaip ekonominės minties pradininko Amerikos žemyne B. von Hayek’o žodžiai: „Genialusis Bastiat’as. kad istoriniu požiūriu muitai buvo didžioji karų priežastis bei teigė. de Molinari. jei ne vienintelė teisėta. darbo ir gamtinių išteklių panaudojimu. to. „Su ilgais plaukais ir maža skrybėle. dėl jūrų blokados). Be to. kuris gynė laisvąją prekybą. jog Prancūzijoje įstatymas virsta „įstatymais grįsto plėšikavimo įrankiu“. Be to. tai jas kirs armija“.

Pats H. Washington’o Irving’o ir Walter’io Scott’o darbus. o iš žmonių bendradarbiavimo. kuri iki šiol plačiai naudojama JAV ekonominėje mintyje. Panašiai kaip J.) ekonominių teorijų išdėstytojas. H.). C. su kuriomis tenka grumtis šiandien“. Šalyje.). Franklin’as. susidomėjęs ekonominėmis problemomis. 5. Šiose H. Ji tapo viena didžiausių ir sėkmingiausiai dirbusių šalyje ir dar ilgai buvo žymi ir pastebima visoje Amerikoje. Pagal H. Carey parašė daug veikalų (jo bibliografiją sudaro trylika knygų ir 6000 puslapių pamfletų bei laikraščių straipsnių). C. Carey sukūrė metodologiją.koncentruoja savyje ištisą libertarinės ekonominės politikos sistemą [. sulaukęs 42 metų. panašiai kaip B. stambaus knygų leidėjo Matthew Carey (1760–1839 m. JAV susikūrimo ir plėtros savotiškumas turėjo įtakos ir ekonominei minčiai. Carey ekonominės idėjos 1776 m.) sūnus. bei buvo pirmasis iškilus Alexander’io Hamilton’o (1757– 1804 m.). Būdamas individualistas ir paveiktas harmonijos bei pusiausvyros idėjų. Visuose juose atsispindėjo JAV istorinės plėtros XIX a. Amerikietiškos politinės ekonomijos pradininku tapo Henry’is Charles Carey (1793–1879 m. taip pat išleistas tritomiu. iš kurių populiariausi buvo trys: trijų tomų Politinės ekonomijos principai (1837–1840 m. Carey pasitraukė iš verslo ir. išėjęs pasivaikščioti po Filadelfiją ir jos apylinkes. Carey savo veiklą taip pat pradėjo nuo komercijos – jis nuo mažens dirbo tėvo firmoje. kaip savo Politinės ekonomijos principų moto jis pasirinko vokiečių astronomo ir matematiko Johan’o Kepler’io (1571–1630 m. pirmojoje pusėje savitumas ir tipiškas amerikietiškas požiūris.). H. Smith’ui buvęs būdingas ekonominis optimizmas. . C. politinės ekonomijos objektas yra žmogus ir jo elgesys. Jis yra aukščiausia darna ir visoms sieloms savo pavyzdžiu yra įdiegęs savą vidaus harmoniją“. Carey pažiūrose akivaizdus individualizmas. Pažymėtina. Carey formalusis išsilavinimas baigėsi vietine mokykla. iš esmės liko tos pačios. Jis sutapatino socialinių dėsnių veikimą su fiziologiniais. H.] Pažiūros. C. kad ir jo tėvas M. remiančių protekcionizmą. H. kapitalo ir techninės kultūros importas iš Senojo Pasaulio. H. išversti į italų ir švedų kalbas ir greitai tapę pavyzdiniu veikalu JAV. politinės ekonomijos ankstyvuosius pradmenis gavo iš savo tėvo. Gyvenimo kelias. Būtent ši leidykla buvo sudariusi sutartis JAV leisti Thomas’o Carlyle’io.) – vienas iš ankstyvųjų traktatų Amerikoje.. kurioje buvo gausu laisvų žemių ir kitų gamtinių turtų bei aktyviai vyko imigracija. prasidėjo sparti pramonės plėtra. ne iš jų savo intereso. nukreiptas pagerinti savo padėtį.) žodžius: „Pasaulio sąranga yra harmoninga visuma ir jos siela yra Dievas. jo pažiūras ir idėjas apibendrinęs veikalas Socialinio mokslo pagrindai (1857–1859 m. Carey iš savo tėvo perėmė leidybos įmonę Carey & Lea. atsidėjo socialinių mokslų srities tyrimams ir publicistinei veiklai. S. iš kurių minėtinas Esė apie politinę ekonomiją (1822 m. Carey parašė nemažai darbų. C. Carey.1. su kuriomis jis kovojo. bet šeimos leidybinis ir knygų prekybos verslas skatino skaityti. kuris tiesiogiai kyla iš žmonių. JAV paskelbė savo nepriklausomybę nuo Senojo Pasaulio. jis buvo talentingas vaikas ir. kuris būtinai reikalingas žmogaus egzistencijai. Ekonomikos teorija. H. C. Būdamas dvidešimt aštuonerių metų H. Carey buvo Filadelfijoje gyvenusio airių emigranto. C. C. kurioje atgimė dar A. ir trumpesnis šio veikalo variantas – knyga Socialinio mokslo vadovas (1865 m. Praturtėjęs ir tapęs stambiu fabrikantu.3. C. natūraliais dėsniais. C.. panašiu būdu. Mill’is.

prekės vertę lemia ne prekės gamybos.H. C. C. kad taip darbo užmokestis tampa tiesiogiai proporcingas nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. H. Tačiau taip pat auga absoliuti palūkanų suma. t. turi siekti bendrų interesų. negu nukirstų per visą mėnesį. C. kapitalas apima ne tik gamybos priemones. kad didelę dalį medienos iš jo pareikalaus kapitalistas ir tą dalį darbininkui jam teks atiduoti kaip pelną. kaip ir F. Jo požiūris į spartų Šiaurės Amerikos gyventojų skaičiaus augimą . Carey pasiūlė savitą vertės teoriją. kad žmogui nugalint gamtą. Carey nuomone. kuri buvo priešinta darbo algų fondo teorijai. visos ekonominės kategorijos išreiškia žmogaus ir gamtos santykius. ne faktiškai jos gamybai sunaudotas darbo kiekis. darbininkas vis tiek taps turtingesnis nei anksčiau. Carey leido teigti. Tai. Šio ekonomisto. šis. Ricardo mokymą apie gyventojų skaičių. kad kapitalistas. y. išspausdintame žurnale Journal des Economistes. Tam pagrįsti. o darbininkų dalis. tenka klasinių interesų harmonijos teorijai. Carey knygą). Carey taip pat atkreipė dėmesį į visuomenės grupes. C. santykinai vis mažėja. mėgino gintis tame pačiame žurnale. kuri skiriama kapitalo savininkui. vis tik prisipažindamas skaitęs H. augant darbo našumui grynose pajamose didėja. o tai tolygu tos darbo produkto dalies. Šis pavyzdys aiškiai parodo naudą. C. kuri gali būti gauta žmonėms bendradarbiaujant. veikalų. o ne žmonių santykius. Ricardo rentos teoriją). Carey teigė. kad tarp skirtingų visuomenės grupių visais laikais kildavo konfliktų ir vyravo lupikavimas. C. nepaisant to. Bastiat’ą plagijavimu. Carey. tada jau mirtinai sirgdamas. juos užgožti. C. Pagal jį. Pagal H. ne kartą keliavusio po visą Europą ir čia bendravusio su J. H. Jis pažymėjo. C. nemažai savo idėjų pasisėmė iš H. pirklius. Jis pasiūlė tokį pajamų paskirstymo dėsnį (labai panašų į suformuluotą F. ir kad tai trukdo visuomenės pažangą. H. skatinamos savo interesų. Carey teigė. Be to atitinkamai išauga darbo vertingumas ir jo dalis produkte. Bastiat’o): kapitalo palūkanos. veda į kapitalo (jo tapatinamo su gamybos priemonėmis) vertingumo kritimą ir procento normos mažėjimą. Ši teorija įėjo į ekonominį mokslą kaip „darbo užmokesčio produktyvumo teorija“. kad šių pelnas – tai per didelės pirkėjų ir gamintojų išlaidos. Carey nuomone. o šios prekės gamybos išlaidos esamomis sąlygomis arba sutaupytas darbas. C. ko gero. t. Carey pateikė tokį pavyzdį. o ši su trupučiu meilės pasklis toliau ir išplis po visą pasaulį. H. Tai remiantis interesų harmonijos (darnos) teorija H. kad visos žmonių klasės. O šie. Bastiat’o veikaluose (pastarasis. apkaltinusio F. bet ir protinę bei fizinę žmogaus jėgą. net gi atsisakydamos vartotojų. atkūrimui mažėja. skirtingi darbo užmokesčiai yra tiesiogiai proporcingi nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. Carey. Naudojantis kirvį darbininkas per dieną nukerta daugiau medžių. tarp jų ir gamybos priemonių. Darant prielaidą. esančias tarp vartotojų ir gamintojų – teisininkus. savo ruožtu. atsiima iš jo ketvirtadalį produkcijos savo paties vartojimui. Stiprieji visada stengėsi sumindžioti silpnuosius. H. C. vystantis ekonomikai. teoriniuose išvedžiojimuose pagrindinė vieta. Plėtodamas harmonijos (darnos) idėją. Viena iš šios klasinių interesų harmonijos (darnos) sudedamųjų dalių buvo jo sukurta darbo užmokesčio teorija. o atkūrimo išlaidos. išlaidos produktų. Carey kaip klaidingą atmetė T. atlyginimas už jo darbą didėja. kuris paskolino darbininkui kirvį. Šią jo idėją galima apibendrinti taip: grupių harmonija (darna) paskatins visos tautos harmoniją (darną). H. savo individualios gerovės. nenaudodamas kirvio. Pagal H. Mill’iu. C. C. (Lygiai kaip ir D. tarpininkus. Labai religingai auklėtas veiklus katalikas H. laiške. vėliau susijungė. Carey. sumažėjimui. Tokiu būdu pasiekiama visų klasių harmonija. y. S. Tačiau augant darbo našumui. Malthus’o ir D. C. siekdami apriboti engėjų galią ir jėgą. Jis buvo įsitikinęs.

jo raginimui žmonėms „būti vaisingais ir daugintis. bet derlingesnes žemes. Tačiau jo ginklai pasirodė esą per menki įgyvendinti pasirinktus uždavinius. Carey. faktiškai neigė žemės rentą kaip tokią. Tačiau sukrėstas 1837 m. kad žmonės pirmiausia pradeda dirbti geresnes žemes. C. ir prieštaravimą tarp kapitalistų ir žemvaldžių. kadangi žemių įsisavinimas vyksta nuo mažiausiai derlingų link derlingiausių. aštrią kritiką H. konkuruojant su Anglijos pramoniniu kapitalu. kurios nesiderino su jo paties visiškos harmonijos (darnos) tarp gamtos jėgų ir žmogaus teorija. kad besivystančiose ekonomikose stebima didėjanti žemės grąža. C. Bastiat’as. o maždaug nuo 1845 m. tuo labiau bendradarbiaujama pasidalijant darbą. Trečias argumentas. atmainą. užtikrinant „interesų harmoniją“. Carey propaguotos protekcionistinių muitų sistemos. Carey laikėsi savo tėvo M. ir pripildyti Žemę bei ją valdyti“. Carey veikaluose. T. Taigi čia H. Carey požiūriu. kad protekcionistiniai muitai padeda plėsti pramonę ir augti šalies gamybinėms jėgoms. su kuria buvo siejamas fritreiderystės pagrindimas. kad suteikęs žmogui tokių sugebėjimų. auga ir jų asocijuota jėga įveikti gamtą. kurie reikalingi išdidžiam gamtos valdymui. jei ne keistokas. Antras argumentas. didėjant gyventojų skaičiui. kurį pagamina žmonės ir gyvūnai. C. Pažymėtina. Tokios protekcionistinės apsaugos labai reikėjo dar nesustiprėjusiai tuometinei JAV pramonei. Malthus’o teorijai H. Todėl kuo daugiau žmonių gyvens žemėje. Carey darėsi vis aktyvesnis ir iškalbingesnis laisvosios prekybos priešininkas. nukreiptas prieš T. kad.. Carey buvo tikras optimistas. Carey atmetė ir D. H. C. Anot H. Jis kaip Don Kichotas. C. H.. T. C. Carey nepritarė dėl kelių priežasčių. Pažymėtina. Carey. H. C. teigęs. o vėliau pereita prie derlingesnių. Anot optimistiškai į gyventojų skaičiaus augimą žvelgusio H. vienas iš nedaugelio XIX a. Kuo didesnis gyventojų skaičius. Ricardo žemės rentos teoriją. bet sausos. C. Bastiat’o mokinys Fontenay). Ten pirmiausia buvo išdirbtos nederlingos. Tuo galima paaiškinti A. kuriai esant mes taptume gamtos vergais?“. (Tai iš tiesų buvo būdinga tuometinėms JAV. nes smarkiai abejojo anglies dvideginio pasiskirstymu ir kiekiu. Pirma. įgiję daugiau įgūdžių bei įrankių. galutinai perėjo į protekcionizmo pusę . panašiai kaip ir F. Carey teigė. Ricardo. Bastiat’o požiūrį. C. kad pirmose savo knygose jis buvo laisvosios prekybos šalininkas ir rėmė A. kilusios finansinės ir ekonominės depresijos panikos bei veikiamas tėvo nuolat propaguoto protekcionizmo.. kad dauguma ekonomistų paprasčiausiai nesutiko su šiuo H. Taigi H. tuo daugiau turto gamintojų. gyventojų skaičiaus augimas lemia turto augimą: kuo daugiau rankų. pagrįsdamas ją tuo. H. Ricardo sistemos. o tai veikia žmonių rasę. Malthus’o teorija buvo visiškai priešinga Dievo tikslams. lengviausiai pasiekiamos žemės. įdėto į žemę. tačiau apaugusių miškais!). C.buvo panašesnis į F. akivaizdžiai nesutiko su D. gali išdirbti sunkiau prieinamas. tuo daugiau bus iškvėpiama anglies dvideginio. sumažėja aprūpinimas anglies dvideginiu. Carey nuomone. kai gyvūnai miršta. kuriuo prieštarauta T. išdrįso stoti prieš ekonomines doktrinas. Malthus’o teorijai gali pasirodyti naivus. Visa tai jam leido pašalinti bet kokį ekonominį skirtumą. Carey. Dievas privers žmogų elgtis pagal gamtos dėsnius dorybėje. Malthus’o teoriją buvo tas.. Smith’o – D. ir dėl to augmenija geriau vešės bei augs. taigi. C. Smith’o doktriną. C. suvesdamas ją į procento iš kapitalo.] Ar gali būti. ekonomistų (minėtinas dar F. todėl žmonės. Carey. C. kuris teigė. būtinu augmenijai. H. kad kiekvienoje gerai vadovaujamoje visuomenėje gyventojų skaičius susireguliuoja savaime. H. Carey toliau klausė: „Ar gali Kūrėjas prieštarauti pats sau? [. Prekybos politikoje H. C.

Įdomu. Tai visiškai prieštarauja F. Ypač šios idėjos išplėtotos 1845 m. kildino iš tarptautinės prekybos. į kurią turi būti siunčiamos viso Žemės rutulio žaliavos. Carey pagrindinis tikslas buvo paneigti D. C. Išskirkite esminius momentus N. privalome paminėti ir Daniel’į Raymond’ą (1786–1849 m. dabartis ir ateitis. H. Prancūzijoje ir JAV esminius aspektus. Apibūdinkite N. 3. Jis rašė: „D. Senior’o paskutinės valandos teoriją“. greta viso kito atsirandant didžiuliams transportavimo (prekių pervežimo) kaštams“. 1851 m. darbo užmokesčio ir pelno traktuotėje. C. C. kad žymusis Filadelfijos leidėjas Matthew Carey pasiūlė savo paramą įkuriant politinės ekonomijos katedrą Merilendo universitete. kuriuose žemdirbystė organiškai derinasi su manufaktūromis. C. trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiuose. manydamas. Kalbėdami apie šio laikotarpio amerikiečių ekonominę mintį. C. geriausiai užtikrinama paskirstant pasaulinę gamybą tarp vietinių centrų. Apibūdinkite šio laikotarpio ekonominės minties Anglijoje. C. Senior’o „kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorijos“ esmę.). Šioje knygoje jis įnirtingai užsipuolė britų ekonominę doktriną. Carey smerkė Angliją už jos siekį tapti pramonine monopolija ir paversti likusį pasaulį savo agrariniu-žaliavų priedeliu. o taip pat japonų kalbą. 6. 7. išleistame veikale Praeitis. ir tarp tautų…“. Pažymėtina. kad geriausia gynyba nuo griaunančios Anglijos įtakos yra jau minėta protekcionizmo sistema. jo žodžiais tariant. gamybos ir prekybos. jei D. Pateikite F. Išskirkite esminius H. Tačiau šis kvietimo nepriėmė. esantį pasaulyje. H. 1853 m. mes atsistojame greta žmonių. o dabar skriaudžia ir nori pavergti Kinijos žmones“. Jo nuomone. Ricardo pažiūrų į klasių santykius kritikos. Ricardo teoriją ir įrodyti. H. ir teigė. Net galima teigti. šios sistemos padariniai yra tai. Carey ekonomikos teorijos aspektus. išleistame veikale Prekyba vergais krašto viduje ir užsienyje jis įspėjo: „Plėtodami ir priimdami laisvąją prekybą bei britų sistemą. Todėl H. Pasak H. Čia jo darbai buvo išversti į septynias kalbas. Apibūdinkite ekonominės minties raidą XIX a. Carey veikalai susilaukė daug didesnio dėmesio Europoje. H. C. kad H. Ricardo sistema yra nesantaikos sistema. Bastiat’o fritreiderystės idėjai. kapitalo. C. . C. „realiųjų ir tikrųjų interesų tarp žmogiškosios giminės skirtingų klasių tobulą harmoniją“. Raymond’as bus paskirtas užimti jos vedėjo vietą. kad H. ji stengiasi sukelti karą ir tarp sluoksnių. 5. Senior’o darbo. Jis gimė Niu Havene ir išgarsėjo savo 1820 m. „Tautų harmonija“. pasirodžiusiame darbe Komercinės asociacijos Prancūzijoje ir Anglijoje bei 1848 m. Pakomentuokite vadinamąją „N. kurie pražudė Airiją ir Indiją. Bastiat’o „harmonijos teorijos“ ir jos branduolio – „pelno paskirstymo kapitalizmo sistemoje dėsnio“ esmę. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. nei Amerikoje. Carey beveik visą blogį. kad dėl vienos tautos naudos sulėtinama ar visai sulaikoma visų kitų tautų pažanga. Carey nepritarimas klasikinei mokyklai pasireiškė ir iš D. List’o pateikė vienintelę vientisą protekcionizmo sistemą. Carey išleido knygą Interesų harmonija: žemės ūkio. išleista knyga Apmąstymai apie politinę ekonomiją. kad visi privalumai išplaukia iš vidaus prekybos... 8. 2. Carey nuomone. laisva prekyba siekianti „visame pasaulyje sukurti vieną vienintelę dirbtuvę. Ką naujo ekonomikos teorijai suteikė James’as Mill’is ir John’as Ramsay McCulloch’as? 4. Carey.ir po F.

Рист Ш. Senior 1790 – 1864. – London: G. 161-172. 351-379. – Englewood Cliffs. /Пер. 257-275. A History of Economic Thought. Schumpeter (ed. M. Nassau Senior. 1995. 1990. – Wichita: McGuin Publishing Company. с франц. – Kaunas: VDU. – New York: McGraw-Hill. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. D.. – V. LITERATŪRA Senior N. – P. Kelley. Development of Economic Analysis. 1946. Publishers. 1993. – Homewood: IRWIN. A.. 1986. с фр.: Prentice Hall. 1961. Screpanti E. 1971. – Englewood Cliffs. – Stanford. W. – P. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. . И. The Past. 343-354. 476-478. J.W. Roll E. – New York: A. Ekelund R. 81-86. E. M. – Москва: Экономика. N. – P. 206-208. M. A History of Economic Theory and Method. 1953. N. 1965 [1836]. CT: Stanford University Press. The Manchester School. 1989. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų Sąjunga. Bowley M. Bell. Staley C. Экономические софизмы. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. 198-203. Inc. Inc. Neff F. 1949. . 332-335. – P. Schumpeter J. – P.. 1932. 1937.: Prentice-Hall. History of Economic Analysis. 2001. C. Carey H. /Предисл. Selected Writings on Economics. Bastiat’o ir H. 361-362. Lydeka Z. Heilbroner R. Anikinas A. 1938. Жид Ш. Didieji ekonomistai. 515-519. H. – New York: Augustus M. – Newton Abbot: David & Charler. Кузьминова. An Outline of the Science of Political Economy. 1966. 199-200. The Growth of Economic Thought. L. Grampp W. – London: George Allen and Unwin. – P. B. – P. Inc. 1992. 97-100. 2002. Kelley. Nassau W. История экономических учений: Пер. PA: Carey & Hart.. F.). 1848. B. Ekonominiai ir politiniai esė. – Philadelphia. 202-209. Zamagni S. – Vilnius: Amžius. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. Levy S. Bastiat F. Pakomentuokite. Carey ekonominių pažiūrų. – Москва: Экономика. E. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. Gide C. Бастиа Ф. – P. 1960. Economic doctrines. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow.. 1954. – C.9. 1988. – Oxford: Clarenon Press. kas bendro yra tarp F. 483-486. Hebert R.: Mintis. C. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 260-265. 158-163. Spiegel H. – P. Rima I. W. 1970. J. 1995. 363-364. 143-146. – P. Nassau Senior and Clasical Economics. Я. Bowley M. Rauner R. An Outline of the History of Economic Thought. Senior N. 252-274.. – P. Kelley.. The Present and The Future. – P. – New York: A. A. Rist C. 342-352. 149-153.

1996. – С. Жамина.) и др. – Москва: Дело. Шмарловской. М. 2. Тур. История экономических учений: Учебник для экон. Е. Ч. Шмарловская. История экономики и экономических учений: Учебно-метод. Введение в историю экономической мысли. 1988. Н. Под. 82-84. – С. Спец. Василевского. А. – C. – Москва: Мысль. . школа. Т. 2001. 94-99. 2002. А. Г. вузов. Голосов и др. Г. – Москва: Изд-во МГУ.Всемирная история экономической мысли. Н. Сурин А. Г. История экономических учений. pед. Майбурд Е. В. пособие. Вита-Пресс. А. ред. – Минск: Новое знание. Пособие. – С.. – Москва: Высш. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. В. 1983. 85-89. Лебедко и др. И. I / Под ред. А. В. Е. 87-91. Рындина. – C. От пророков до профессоров. Василевский. редкол. – Москва: Финансы и статистика. испр. oбщ. – С. / М. Н. Черковец (гл. В. 61-70. Е. 245-247. 2 изд. 118-124.104-105. Е. 1989. 129-134. История экономических учений: Учеб. / Г.

) optimizmui dėl ateities (Politiniame teisingume (1798 m. Keynes’ui leido suteikti jam garbingą titulą „Pirmasis Kembridžo ekonomistas“). priėmė anglikonų bažnyčios dvasinius šventinimus ir. Malthus’u. J. „Dorovinis susilaikymas“. Malthus’o biografijos etapų svarbu paminėti ir tą faktą. Natūralios atrankos teorija. Malthus’as buvo žinomas pravarde „popas“). kad jis vedė gana vėlai. Jefferson’as. Malthus’ui. Aritmetinė progresija. T. nors pati katedra vis dar buvo sujungta su istorijos. Ūkio krizės. pritarusiu filosofo – anarchisto William’o Godwin’o (1756–1836 m. „Geležinis darbo užmokesčio dėsnis“. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA Jei tik Malthus’o. būdamas 39 metų ir turėjo tris sūnus bei vieną dukterį. Tačiau jaunasis T.5. Šis klausimas jį domino dar nuo jaunystės pokalbių ir diskusijų su tėvu D. (Tarp nedidelės ir nepaklusnios koledžo studentų bendruomenės narių T. visada linkęs į mokslą. gavo magistro laipsnį.. visą gyvenimą. koks išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis. Visas laisvas laikas buvo skirtas ryšio tarp ekonominių procesų ir gamtinių reiškinių problemai. M. Thomas Robertas Malthus’as (1766–1834 m. Pagalbinės sampratos: Prancūzų revoliucija. Produktyvios ir neproduktyvios klasės. Gyvenimo kelias.. M.. (būdamas 27 metų) tuo pat metu pradėjo dėstyti istoriją ir politinę ekonomiją Rytų Indijos bendrovės koledže Haileybury mieste – institucijoje. o Kembridže – 1828 m.2. tarp jų su D. Pragyvenimo reikmenys. Keynes’as Pagrindinės sampratos: Gyventojų skaičiaus dėsnis. „Dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnis“. Todėl jis gavo gerą išsilavinimą (1788 m.) ne mažiau optimistinėms idėjoms apie teisingą žmonijos kelią bei beribį žmogaus tobulėjimą. Rousseau (1712–1778 m.) gimė bajorų šeimoje Anglijoje kaimo vietovėje The Rookery netoli Londono.). 1805 m.). Hume’u ir Jean-Jacques J. Pelnas. Darbinės vertės teorijos kritika. tapdamas pirmuoju politinės ekonomijos profesoriumi Anglijoje (panaši pozicija Oksforde atsirado 1825 m. išsakytoms veikale Žmonijos pažangos istorija (1794 m. Visuminio visuomeninio produkto realizacija. T. „Trečiųjų asmenų“ reikšmė.) jis teigė. buvo numatyta dvasininko karjera. nuo 1793 m. . kaip ir T. ir tai J. įkurtoje rengti bendrovės vadybininkus. gavęs kuklią antrojo kunigo vietą. Demografija. o ne Ricardo veikalai būtų buvę tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros išeities taškas XIX a. Kaip vieną iš pagrindinių T. pagal šeimos tradicijas.). Gamybos kaštai. Jis bendravo su to meto filosofais ir ekonomistais. Geometrinė progresija. baigė Kembridžo universiteto Jėzaus koledžą o 1791 m. Visuotinė ir dalinė perprodukcija. Jo tėvas Daniel’as Malthus’as buvo išsilavinęs kaimo žmogus. kad žmogus tobulėja proto pastangomis) ir didžiojo libertalo Antoine Nicholas de Condorcet’o (1743–1794 m. tapo kaimo parapijos dvasininku. linkęs į liberalizmą. kaip jauniausiam sūnui. teisininkas pagal profesiją. Žemės renta. Malthus’as. išsaugodamas palankumą kaimo gyvenimui ir nuogąstavimus dėl miestietiškos gyvensenos.

t. didesnė darbo bei kapitalo investicijos. Tiems laikams ši prielaida buvo palyginti nuosaiki. kaip 1. augdamas geometrine progresija. ir artimo J. 4. 2. 8. Malthus’as darė prielaidą. Malthus’o žodžiais tariant. 5. o po trijų šimtmečių – 4096 su 13 ir t. Godwin’o ir kitų utopistųsocialistų idėjos. „Turtinė nelygybė – neišvengiamas nuosavybės instituto padarinys“). c) gyventojų skaičiaus viršenybė negali būti sustabdyta nesukuriant skurdo ar ydų. T. bei tapo teoriniu mėginimu pateisinti esamą santvarką ir pavaizduoti utopija bet kokius siekius patobulinti egzistuojančią visuomeninę tvarką. O gyventojų skaičius dvigubėja kas 25 metai. Godwin’o. skurdo plitimą. Dėl to stiprėjo W. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis grindžiamas šiomis trimis prielaidomis: a) gyventojų skaičius nepadidės be gyvenimo priemonių. ir sudaro. „gyventojų skaičiaus dėsnį“. kur augalų ir gyvūnų gebėjimas neribotai daugintis yra sulaikomas (ribojamas) gyvenamosios vietos ir maisto trūkumo. D. Malthus’as įrodė. Gyventojų skaičiaus galią išreiškus . 3. Jo nuomone. savo neribotu pasitikėjimu bendruomenių ateitimi tapusio anarchizmo pirmtaku ir bene pirmojo savo žymiausioje knygoje Politinio teisingumo tyrimas (1793 m. idėjas (šis prancūzų mąstytojas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. kurių du mirtų nesulaukę vedybinio amžiaus. masinį smulkiųjų gamintojų bankrotą. taip pat karštai tikėjusio. 7. yra blogybė“. Liūdnai pagarsėjęs ir sukėlęs begalę užsipuolimų. Sujungus a ir b prielaidas. kad gyventojų skaičius ten per praėjusius pusantro šimto metų padvigubėdavo kas 25 metai. kaip 1. spėjama. neišvengiamai veikiantį nuo savo atsiradimo. o kai kuriose miškingose vietovėse. Turgot draugo A. kad jis nusižudė jakobinų teroro Prancūzijoje laikais). siejusios masių skurdą su privačios nuosavybės viešpatavimu. Todėl po dviejų šimtmečių gyventojų skaičiaus ir jų gyvenimo reikmenų kiekio santykiai būtų 256 su 9. plėšiant dirvonus – negali augti greičiau. (W. T. jei čia yra gyvenimo priemonių. stambiosios mašininės pramonės įsitvirtinimą. T. N. kad žmonių bendruomenės žengia laimės link ir mokslo visagalybe. T. nedarbo augimą. žmonių egzistavimo reikmenų apimtys dėl „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnio“. veikimo net esant palankiausioms sąlygoms – gerinant žemę.) ištarusio garsiuosius žodžius „Kiekviena valdžia. kur gyvenimas buvo laisvesnis ir sveikesnis. viršijantis gyvenimo reikmenų kiekį. 2. galima teigti. t. bet silpna. 6. net ir geriausia. Malthus’as atskleidė skirtingas gyventojų skaičiaus ir gyvenimo priemonių augimo tendencijas. kai jo trūksta.Nors tai visiškai asmeniniai dalykai. nei aritmetine progresija. de Condorcet’o. kad žmonės linkę padvigubinti savo skaičių per 25 metus.) kaip tik ir buvo aštri reakcija į prancūzų revoliuciją ir radikalias W. net kas 15 metų! Šis gyventojų siekis daugintis. t. Godwin’as rašė. y. Steuart’o) atspindėjo pramoninį perversmą Anglijoje. T. Malthus’o pamfletas Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį (1798 m. iš pradžių anonimiškai išleistas nevedusio jauno pastoriaus – būsimojo mokslininko ekonomisto T. Ji reiškė. Pagal analogiją su gamta. 16 ir t. t. Taigi. Pats T. tai ir šios šeimyninės smulkmenos tam tikru atžvilgiu yra įdomios. peržengus tam tikrą ribą. teikia vis mažesnių pajamų. bet kadangi kalbame apie T. y. 4. b) gyventojų skaičius nuolatos auga. Malthus’o ekonominės pažiūros (veikiamos J. esant nekintamai darbo technikai. pagal kurį sakoma. Pasitelkdamas Jungtinių Amerikos Valstijų duomenis. kad vidutinė šeima turėtų būti sudaryta iš šešių žmonių. Gyventojų skaičius teorija. pauperizmo plitimą. kad dirbant žemę. Malthus’ą. kai maisto yra gausu. kad gyventojų skaičiaus galia yra stipri.

n 2. Jį galime traktuoti kaip maksimalų gyventojų skaičiaus augimo laipsnį. nepakitusį. norint išlaikyti gyventojų skaičiaus didėjimą. Tai atspindi judėjimas iš taško A į tašką B. tenkančio vienam gyventojui. o raide n – gyventojų skaičiaus augimo laipsnis.1 paveiksle šios trys prielaidos pavaizduotos grafiškai. T. o maisto gausumą kaip maisto kiekį. epidemijos ir badas. kuris yra virš kreivės PP. ribojamas maisto. ji neišlaikys maisto kiekį. net jei visas padidėjęs gyventojų skaičius bus įdarbintas žemės ūkyje. Maisto gamyba turės išsiplėsti. sumažės. tenkantį vienam gyventojui. Kadangi taške A gyventojų skaičiaus augimo laipsnis yra teigiamas. Malthus’o teiginį. kad šiuo atveju padaugės mirties atvejų ir vidutinė gyvenimo trukmė sumažės dėl „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“. Taške B. tokių kaip abortai ir prostitucija. pagal T. gyventojų skaičiaus augimo laipsnis mažės. tokių kaip karai. o gimimų laipsnis nukris dėka „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“. Šis augimo laipsnis yra konvertuotas į 2.2. kad galimybę gyventojų skaičiaus augimo laipsniui viršyti šio ryšio laipsnį ribos skurdas ar ydos. bet bus . metinę normą. Kreivė tampa horizontali.. Kreivė PP rodo ryšį tarp w ir n.2. kuris pasirodė po kelionių Vokietijoje. gyventojų daugės. tenkantį vienam gyventojui. Gamyba plėsis. esant gyventojų skaičiaus augimo laipsniui 2. pasinaudojus PP kreive ir c prielaida.8% B D 0 P 5. Malthus’as manė. nei laipsnis.kaip gyventojų skaičiaus augimo laipsnį. Darant prielaidą apie mažėjančią grąžą maisto gamyboje. galima paaiškinti w ir n dinamiką. Tegul pradinis taškas yra A. prielaidas a ir b galima būtų interpretuoti kaip rodančias teigiamą ryšį tarp gyventojų skaičiaus augimo laipsnio ir maisto kiekio. T. O c prielaidą galima interpretuoti kaip rodančią. Dėl teigiamų ir prevencinių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų gyventojų skaičiaus augimo laipsnis kreivėje PP iš taško B turės persislinkti į tašką C.1 pav. gyventojų skaičius didėja aukštesniu laipsniu. Malthus’as įtraukė ir „moralinius varžtus“ kaip prevencines priemones gyventojų skaičiui kontroliuoti. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis P A C E W S W n Šiame paveiksle raide w pažymėtas maisto kiekis. Tačiau taške C gyventojų skaičiaus augimo laipsnis vis dar teigiamas. bet kadangi susiduriame su mažėjančia grąža.8 proc.8 proc. Bet kuriuo atveju. T. atspindint a ir b prielaidas. lydimas skurdo ar ydų. tenkantis vienam gyventojui. Todėl maisto kiekis. kad nekontroliuojamas gyventojų skaičius padvigubėja kas 25 metai. tenkantis vienam gyventojui. 1803 m. 5. savo Apybraižos antrajame leidime. Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse.

o vargšas W. institucijos. kad visuomenės perspektyvos pašalinti skurdą. atsižadėti visų šeimyninio gyvenimo . kad žmonių visuomenę galima patobulinti. anksčiau tvirtinęs. Galiausiai. nes jis prievolę laikytis celibato ir drauge nekaltybės. Taigi. paskutiniame veikalo leidime (1826 m.veikiama mažėjančios grąžos. Carlyle’is. galima teigti. „tauta daugiausia turi kaltinti pati save už patiriamas kančias. pagal T. Vos keliais puslapiais jaunasis T. Malthus’o. Malthus’o nuomone. perskaitęs T. net ciniškai: „Žmogus. pagal T..]. visuomenė pasieks tašką S. Gamta įsako jam pasišalinti ir ilgai nelaukdama įvykdo savo nuosprendį“. žmonių gyvenimo lygis linkęs svyruoti apie išgyvenimo lygį iki žmonės neįgaus tam tikro apdairumo dėl gyventojų skaičiaus. įspėjamasis (prevencinis) dorovinis susilaikymas. Analogiškai. Godwin’as skundėsi. todėl maisto kiekis. tenkančio vienam gyventojui. net jei laikinas nederlius sumažins w žemiau wn. kad „pagrindinė ir pastovi skurdo priežastis mažai ar iš viso nepriklauso nuo valdymo būdo ar netolygaus turto paskirstymo“. Todėl. neišvengiamai gyventojų perteklių pasmerkia skurdui. piešiamame ateities paveiksle kaip priemonės prieš per didelį žmonių dauginimąsi buvo numatytos tik dvi alternatyvos. Nenuostabu. Situacija persislinks iš taško C į tašką D. Problemų išsprendimui yra tik viena išeitis – gyventojų skaičiaus mažinimas. badui ir išmirimui. Maisto kiekis. Taigi T. Malthus’as.. ir t. Malthus’ą. Net jei technologinės inovacijos maisto gamyboje gali padidinti w aukščiau už wn. Tiesa. Todėl T. niūrios ir atšiaurios ateities paveikslą. nes ji yra nulemta „natūralių dėsnių ir žmogiškųjų aistrų“.] į didžiąją gamtos puotą. kad žemiausios visuomenės klasės kada nors išbris iš skurdo“. jo nuomone. [. ir todėl kiekvienam žmogui būtina pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairumą. gamtos „šykštumo“ ir per spartaus žmonių giminės dauginimosi. Malthus’o priešininkai nuolat kartojo ir primygtinai jam prikišinėjo. vienu ypu į šipulius subiro visos tuščios viltys. kylantį iš „gyventojų skaičiaus dėsnio“. Beje šį garsųjį posakį T. Iš esmės turėtas galvoje tik neturtingųjų susilaikymas nuo ankstyvų vedybų. vėl sumažės. Malthus’as šimtus pažangos šalininkų pavertė reakcionieriais ir sugriovė jų optimistinį įsitikinimą.. be kompromisų. pasirengusiu užgesinti paskutinę žmonijos viltį“. pripažindamas. nėra puikios. savo pažiūras dėstęs griežtai. kur gyventojų skaičiaus dydis nebesikeis. tenkantis vienam gyventojui taške P – pažymėtas wn – laikomas maisto kiekio. Tačiau čia ir opiausia T. anksčiau ar vėliau šis lygis grįš iki wn. jog T. Malthus’o kūrinį. T. Malthus’as. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo laipsnis taške D negali būti išlaikytas: jis mažės link taško E dėl teigiamų ir preventyvių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų. gyvenant nekaltai. nors pats autorius jį išbraukė jau antrame leidime. kad „visiškai neįtikėtina [. Malthus’as skaitytojams diegė mintį. savo pesimizmą kiek sumažino. Kaip rašė T. bet vis dėlto ne beviltiškos. gyventojų skaičiaus viršenybė sumažins jį iki wn.. Pirma. paskelbusio kapitalizmo ydas neišvengiama žmonijos dalia. bet koks mėginimas patobulinti žmonių visuomenę dėka socialinių įstatymų leidybos bus nušluotas neįveikiamos žmonių masės. Malthus’o doktrinos problema. kad gyventojų skaičiaus dėsnis. neberanda vietos prie stalo. išleidžiant socialinius įstatymus bei T. kad pasaulis yra harmoningas.) T. Malthus’ą. tenkantis vienam gyventojui. Apibendrinant. kad T. kol jie neturi pakankamai priemonių išgyventi ir išmaitinti šeimą. kuris ateina į jau užimtą pasaulį [. socialinės reformos ar revoliucijos.. ekonomikos teoriją pavadino „niūriuoju mokslu“ (dismal science).] nes pati yra svarbiausia skurdo priežastis“ ir čia nepadės jokie įstatymai.. Juk. Malthus’ą pavadino „juodu ir baisiu genijumi. Taigi pasirodžius veikalui. pragyvenimo lygiu. Malthus’as išmušė žemę iš po kojų savimi patenkintiems to meto mąstytojams ir vietoj pažangos nupiešė skurdžios. t.

atnešusį jam. tarp jų „J. Kalbant apie T. kad gimstamumo kontrolė yra priimtina moraline prasme. skurdas. Malthus’o nuomone.džiaugsmų užkrauna tik vargšams. Malthus’as pirmame veikalo leidime visiškai atmetė tas dirbtines priemones. Mill’is. pasikliauti tik savo dorybėmis. kur žemė užaugina tik vieną? “. kuri būtų vartojama gyventojų dauginimuisi suturėti. su niekuo nepalyginamą ekonominės minties istorijoje. nepaisant nuolat didinamų sumų vargšams šelpti. kad.. kiti autoriai. Širdies gilumoje jis ir pats netikėjo. kurių ištakos siekia dar 1854 m. Blaug’as. kad reikia „visuotinai griauti visuomeninę santvarką“ taps nebepatrauklūs ir savininkai pagaliau bus ramūs. kad jo doktrina neteisinga pirmiausia metodologine prasme. Malthus’as paaiškino ir neigiamą savo požiūrį į įstatymą apie neturtingųjų šelpimą (priverstinę globą).). o ne kaip į teisę“. S. Todėl ir ūkio politikoje. kad galėtų valdyti ir reguliuoti meilę. nes šie visada turės tas sąlygas. T. Kliūtys kurias siūlau. Malthus’as dėjo didžiausias viltis – jau esamus žmones naikinantis ištvirkavimas bei įvairios nelaimės (sekinantis darbas. Malthus’as buvo labai griežtas. koks trapus šis „dorovinio susilaikymo“ šiaudas ir kiek nedaug jis patikimas didžiojo lytinio geismo akivaizdoje. epidemijos. kaip jis pripažino. Pastebėtina. kad tik išpopuliarinus jo veikale dėstomus teiginius apie skurdo šaltinius. visiškai neįtikėtiną sėkmę. T. T. . badas. T. vyksta dėl to. taigi ir skurdą. Tiesa. Malthus’as mėgo kartoti. o jei to neužteks. Malthus’as taip pat išaiškino faktą. kad galėtų vesti ir turėti vaikų. Pagal savo dėsnį T. kad moralinis santūrumas taip visuotinai paplis. gyventojų skaičiaus problemą radikalus siuvėjas ir Jeremy Bentham’o (1748–1832 m. tai į pašalpas žvelgti kaip į viltį. kokių reikalauja T. ligos. Malthus’as buvo įsitikinęs. iš tikrųjų Didžiojoje Britanijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu tapo kliuviniu. Nors ir pats T.) knygoje Gyventojų skaičiaus principo pavyzdžiai ir įrodymai apsvarstė iš naujo. Visų tokių prevencinių priemonių vartojimą jis vadino nedorybe. Šiuo atžvilgiu T. pastaba) gali išauginti dvi javų varpas ten. sugebėjo išnaudoti malthus’inę doktriną kaip socialinių reformų programos vėliavą“.) pasekėjas Francis Place’as (1771–1854 m. priešindamas joms moralinį santūrumą. Tai. kuris. kad neturtingųjų šelpimo įstatymai patys skatina gyventojų skaičiaus augimą. kurias jis ypač plačiai išdėstė antrajame savo knygos leidime. karai ir t. Beje. vis dėlto tenka pripažinti. kad T. kurias šiandien stengiasi propaguoti vadinamieji neomalthusininkai. kiek apie atsargumą (prudential restraint) kaip kliūtį neapgalvotoms vedyboms.. 1822 m. būdamas pats iššauktas gyventojų skaičiaus augimo. T. pažvelgę į problemą šiek tiek kitaip ir pripažinę.. Ši knyga tapo vienu iš ankstyviausių ekonomiškai pagrįstų gimimo kontrolės gynimo pavyzdžių anglų kalba. – Aut. Malthus’as nepagrįstai visuomenei pritaikė gamtos dėsnius. o ne turtingiesiems. turi lavinti savo energiją ir įžvalgumą. t. kuris buvo Anglijoje nuo karalienės Elžbietos laikų. Jis sarkastiškai klausė: „Ar jis (minėtas įstatymas. jo nuomone. neprieštarauja protui ir yra sankcionuotos tikybos“. Jis rašė: „Smerkiu kiekvieną dirbtinę priemonę. Malthus’as gerai suprato. Jis rašė: „Vargšas privalo išmokti naudotis savo jėgomis. Blaug’o žodžiais tariant. kai pasirodė nežinomo autoriaus knyga Elements de science sociale. Malthus’as. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“. M. priešingą gamtos įstatymams. jų nė kiek nemažėja. todėl antrajame veikalo leidime jau kalbėjo ne tiek apie moralinį santūrumą (moral restraint). kaip pažymi M. ne taip lengvai įsitrauks į maištus“. Tada „pavojingi ir kenksmingi mokymai“. Antra – į tai T. kuris stebino savo laikų protus. kad bet kokie mėginimai įveikti skurdą tiesioginėmis valstybinėmis subsidijomis ar privačia labdara gali tik susilpninti pagrindinį gyventojų skaičiaus augimo ribojimo veiksnį – būtinumą kiekvienam pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairumą. valdžia turėtų naudoti minėtas prevencines priemones. visuomenės „žemiausios klasės taps taikingesnės ir paklusnesnės.

kurio nepagrįstumas jau senokai įrodytas tiek teoriškai. kad ten gyvenimo priemonių gamyba taip pat turėjo augti 3 proc. Malthus’as ėmė toli gražu ne pirmas. tvirtindamas: „nežinoma atvejų. de Mirabeau. Montesquieu. kurių abejotina statistika jis rėmėsi formuluodamas savo „gyventojų skaičiaus dėsnį“. kuri buvo pasiekusi nulinę žymą. Petty ir A. lemiančių gyvenimo minimumą. o ne matematiškai tikslia formuluote. Tai reiškė. kuri savo jėga yra proporcinga pasipriešinimo mažėjimui. Malthus’as nukrypo nuo šios klasikų pozicijos ir pamėgino rasti amžiną gyventojų skaičiaus dėsnį. Malthus’as naudojo magišką formulę: „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“. – vidutiniais metiniais geometrinės progresijos tempais. Ši teorija tapo tam tikru klasikų samprotavimų apie ekonominę politiką standartu. jis pirmasis sugebėjo sukurti gyventojų skaičiaus teoriją. mažės maisto“. J. Buffon’o (1707–1788 m. Smith’as būtent dideliame produktyvių (gaminančių) gyventojų skaičiuje įžvelgė šalies turto rodiklį. Kaip minėta. Aristotelio. Jei per tam tikrą laiką maisto ištekliai nedidėja ir nemažėja. norėdamas patvirtinti savo samprotavimų teisingumą T. paprastą prieaugio tempų santykį. kad JAV gyventojų skaičius tuo laikotarpiu augo daugiausia dėl europiečių imigracijos. iš kurios seka atitinkamos analitinės išvados. Gyventojų turės sumažėti proporcingai spaudimui. Antra vertus. Tai vyks dėl to. Townshend’o (teigusio. Tai buvo priverstas konstatuoti ir pats T. Jos užuomazgų esama jau Platono. kad žmonės geriau maitinsis. Neatsitiktinai W. Tačiau savąjį „gyventojų skaičiaus dėsnį“ T. skirtingai nuo augalų ir gyvūnų. tai dauginimasis ją gali labai suspausti. Tačiau nepaisant to. gyvenimo kokybė nepablogėjo. kad gyvenimo reikmenų gamyba augtų nors kiek pastovesniais vidutiniais geometrinės progresijos tempais [. Tada jos jėga pasieks nulinę žymą. J. Taip J. grindžiamos statistinių ir faktinių duomenų iškraipymais. nepaisant spartaus gyventojų skaičiaus augimo. kad J. savo veikale Apie miestų suklestėjimo ir didingumo priežastis išryškinusiame tendenciją žmonijos „dauginimosi jėgai“ didėti sparčiau. F. 1588 m. kad „žmogiškųjų būtybių skaičių reguliuoja maisto kiekis“) ir kitų raštuose. Malthus’as.. Ši teorija pagrindė darbo užmokesčio polinkį artėti prie gyvenimo minimumo ir . suvedant skurdo priežastis į gyventojų skaičiaus prieaugio ir pragyvenimo reikmenų.). pavertusios ją neatskiriama klasikinės ekonominės minties paveldo dalimi. vėl pakils proporcingai pasipriešinimo jėgai. negu tautų „išsimaitinimo galia“). Giovanni Botero (1543–1617 m. bet ir patys gamina bei didina savo gamybos priemones. visiškai ignoruodamas tą „smulkmeną“. Taigi nors mąstyti ir rašyti apie demografines problemas T. Steuart’o mintis panaši į T. kaip ir gyventojų skaičius! Tačiau jis užsispyrė ir to atkakliai nepripažino. Malthus’as išvedė pagal JAV gyventojų skaičiaus augimą XVI–XVII a.nors. Steuart’o. Turgot’o (aptarusio „mažėjančio žemės derlingumo dėsnį“). Vienintelis jo pagrindimas – nuoroda į garsųjį „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“. Quesnay. Tačiau būtina pabrėžti. L. žmonės ne tik vartoja. Tiesa. tiek praktiškai. jei maisto daugės.. kad tikrovės neatitinka ir malthus’inės progresijos. Iš šios citatos matome. jie dauginsis ir ta pačia proporcija augs jų skaičius. Net ir amerikiečių kolonijose. Malthus’o. bet neatsižvelgė. pati T. Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjos turėjo didelį poveikį praktiškai ir teoriškai. T. ar sakant griežčiau – falsifikavimu. Malthus’o mintis apie gyventojų skaičiaus santykį su turimomis gamybos priemonėmis iš dalies nėra originali.. kad techninei pažangai negalima taikyti mažėjančio efektyvumo dėsnis. Steuart’as rašė: „Dauginimosi jėga panaši į prislėgtą svoriu spyruoklę. J. C. Savo gyventojų skaičiaus augimo geometrinę progresiją T. Malthus’as laikė tam tikra tendencija. Malthus’o prielaidos bei prognozės buvo pripažintos nekorektiškomis. V. Tai susiję su gyvenimo reikmenų kiekio „aritmetine progresija“.]“. kad T.. tai spyruoklė. G.

tik kiek pakeistu pavadinimu Tautų skurdo priežasčių tyrinėjimas. ištisus trisdešimt metų liete liejosi jo teiginių paneigimai. Tiesa. Malthus’o rašinio tikslas yra įrodyti. Tačiau jei kokios nors klaidos. Malthus’o teorijos neįmanoma paneigti. teigdamas: „Jeigu mes sutinkame su Malthus’u dėl to. 1803 m. priešingai. kad pats T. sąžiningai pripažindamas sunkumą priimti kai kurias gąsdinančias prognozes. Kalbant apie knygos Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį reikšmę. kad gimstamumo kontrolė – moraliai smerktinas dalykas. Beveik visų šalių žymesni tų laikų ekonomistai pripažino T. Malthus’as 1799–1802 m. kurio akyse ekonominė pažanga laikyta beveik vien tik sėkme žemdirbystės srityje. Malthus’as vėl teisus: „moralinis pažabojimas“ plačiąja šio žodžio prasme – tai vienas iš gyventojų skaičiaus augimo daugiau nei leidžia maisto ištekliai ribojimų. vis dėlto prasiskverbė į šį darbą. išskyrus „skurdą ir ydas“. manome. abejingų nebuvo: vieni T. kokias pražūtingas klaidas daro siekiantys apgalvotai ir iš esmės tobulinti žmonių visuomenę“. Vertinant T. Ricardo. Malthus’o teoriją. Marx’ą. Wallace. sąmojingu James’o Bonar’o pastebėjimu. Laikantis tokios nuomonės. Įdomu. kartu su Ch. Blaug’as. į Prancūziją jis neužsuko. Tačiau tai jau vyko gerokai vėliau. kad žymusis anglų gamtininkas Ch. Ji pretenduoja į tai. Todėl ne tik antras. Malthus’o teiginių neigimas akivaizdžiai liudijo T. Godwin’as net paskelbė. tada jo pusėje yra gyventojų skaičiaus augimo istorija per du paskutiniuosius šimtmečius: gyventojų skaitlingumo nestabdė niekas kitas. emocingai pavadinusį T. Malthus’ui atnešė šios pirmos knygos. T. Malthus’o studijos galią. kad gimstamumo kontrolė yra moraliai pateisinama. Po T. kad į T. (Patenka prisiminti K. paskatino jos autorių šį kūrinį padaryti tobulesnį. jau savo vardu šios knygos antrojo leidimo pratarmėje (jam esant gyvam išėjo šeši leidimai vis augančiu tiražu ir didėjančia apimtimi – paskutinysis buvo penkis kartus didesnis už pirmąjį). Tačiau šis aistringas T. kad „tikrasis pono T. tiek A. Daugelyje valstybių gyventojų politika pakrypo T. norėdamas patobulinti savo kūrinį. kad šio dėsnio padariniai pasireikš tolimesnėje ateityje.. Darwin’u nepriklausomai vienas nuo kito sukūrę evoliucijos teorijas. jis rašė: „Tikiuosi. kad aprašytų realų pasaulį. Smith’o Tautų turto tyrinėjimą ir. O jeigu mes. Malthus’o knygos perėmė pagrindinę savo garsiosios natūralios atrankos teorijos idėją. Sėkmė. Ir prabėgus penkeriems metams po apybraižos pasirodymo. kad gyventojų žemųjų klasių skurdas ir nelaimės sudaro nepataisomą blogį. ko gero. R. bet jos aprašas teisingas tik pagal jos pačios terminologiją“. keliavo po daugelį Europos valstybių. tuo pat metu būtina pripažinti. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“ iš esmės teisingu. publikavimas. Malthus’o nurodyta vaga.. jos negali turėti didesnio poveikio mano samprotavimų esmei“. bet dauguma nurodė. nes tuo metu anglui gyventi Prancūzijoje nebūtų buvę per daug malonu. Tiek jis. kiti – ne mažiau įnirtingai smerkė. bet ir kiti leidimai buvo iš esmės atnaujinti ir išplėsti. nepriklausomai nuo mano valios. ir neneigdamas „klaidų skaičiavimuose ir faktų išdėstyme“ galimumo ar net neišvengiamumo. nes ji nepanaudotina jokioms tikėtinoms ar tikroms demografinėms tendencijoms. galėjusios būti pavadintos panašiu. tarp jų istoriniais . tapusios lyg ir atsaku į A. Tad nenuostabu. geriausiai apibendrino M. Malthus’ą buvo žvelgiama kaip į nepageidautiną tarp padoriai mąstančių žmonių. kurią T. kad mano samprotavimų nepaneigs praeities patirtis. egzaltuotai ja žavėjosi. nuoširdžiai kalbėjo apie T. Malthus’o knygos pasirodymo. Malthus’o doktriną „paskviliu apie žmonių giminę“. Malthus’o Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjų reikšmę. Darwin’as iš šios T. pastebėtina. Malthus’o teoriją labai aukštino.praskynė kelius D. W. Malthus’o įtaką formuojant savąsias teorijas.

Pažymėtina. Malthus’o idėją. Malthus’o veikalo antrąjį leidimą atsiliepė A. Tai . pelną. T.) Malthus’as savo tyrimą grindžia tokiu dideliu skaičiumi taip kruopščiai parinktų faktų. kurį gamta ir įpročiai daro būtinai reikalingą darbininkui išgyventi“ (išryškinta mano. kad jis gali pretenduoti į vietą istorinio-ekonominio mokslo pradininkų eilėje. ar renta. nors ir neatsisakė pasakymo „aritmetinė progresija“ naudojimo. Marshall’as: „Antrajame leidime (1803 m. Tačiau galutinius samprotavimus apie rentą ir kai kurias kitas ekonomikos problemas jis išsakė vėliau. T. Juk T. kuris kildintas iš jo gyventojų skaičiaus teorijos ir pagal kurį darbo užmokestis visuomenėje negali augti. kad galima apriboti gyventojų skaičiaus augimą laikantis moralinių principų bei kad „ligų ir skurdo“ – senųjų sulaikančių veiksnių – veikimo galima bus išvengti“. – artimai draugavo su D. Malthus’as pats prisistatė 1811 m. Gyvenimo kelias. Malthus’as išleido pagrindinį savo darbą Politinės ekonomijos principus. buvęs ramaus būdo – niekas niekada nematė jo supykusio. nes nuo gimimo jis turėjo kalbos defektą.įkurti Politinės ekonomijos klubą. kur vykdė ir dvasininko pareigas. yra monopolinės pajamos ir. Malthus’as buvo ne vien demografas – gyventojų skaičiaus klausimų žinovas. kiek doktriniškos. Be to. Malthus’as išleido dar vieną veikalą.vojažais bei kitų autorių darbų kritine analize. Šiame veikale T. realizaciją). jis sušvelnino ir pašalino daugelį savo doktrinos „aštrių kampų“. žemiausias darbo užmokestis niekada nebus didesnis už tą dydį. T. Ricardo ir padėjo 1821 m. 1820 m. kaip manė A. Ricardo (jam T. taip pat pastarojo „geležinį darbo užmokesčio dėsnį“. Malthus’as: „Dėl priežasčių. Malthus’as labai „neblizgėjo“: jo paskaitos ir kalbos buvo sausokos. Ekonomikos teorija. Beje. Malthus’as. Malthus’o mokslininko ir pedagogo su daugiau kaip dešimties metų stažu talentas neliko nepastebėtas. Kaip rašė T. 1805 m. jis. Per tuos metus T. nuolat likdamas žemas. Todėl toliau trumpai aptarsime minėtus T. Štai kaip. ir pats D. ir nuo to laiko dvylika metų – iki pat D. Būtent jis į dienos šviesą iškėlė „rikardiškąją“ rentos teoriją dar iki šios ėmėsi ir išplėtojo pats D. kaip minėta. – du didžiuosius ekonomistus siejo nuoširdi draugystė ir pagarbus susirašinėjimas) garsiųjų Politinės ekonomijos pagrindų. kuriuose jis nagrinėjo bendruosius politinės ekonomijos teorinius klausimus (vertę. Tiesa. Ricardo. 1815 m. Smith’as ir net fiziokratai. mėgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizmą. pagrįsti šios rūšies pajamų reikšmę visuomenėje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. remdamasis natūralia rentos prigimtimi. kad jis pradėjo laikytis nebe tokios niūrios pozicijos apie žmonijos ateitį ir išsakė viltį. Smith’o garsiojo Tautų turto antraštę. – Aut. Tęsdamas savo mokslinius tyrimus. o 1834 m. Ricardo yra perėmęs ne vieną T. Malthus’as pirmiausia kėlė klausimą. pernelyg linksmo ar pernelyg prislėgto. Ten jis išdirbo iki savo staigios mirties 1834 m. pakviečiamas užimti šiuolaikinės istorijos ir politinės ekonomijos katedros profesoriaus vietą į naujai sukurtą Rytų Indijos bendrovės koledžą. apie T. nagrinėjamus dėl jų praktinio panaudojimo. – Londono Statistikos draugiją. gruodžio mėnesį nuo širdies ligos. Ricardo mirties 1823 m. pavyzdžiui. kurios reguliuoja gyventojų skaičių ir plečia žmoniją. Malthus’o grynai ekonominius darbus. Tais metais T. Dėl to skirtingai nuo pirmojo leidimo trumpo pamfleto formos visuose likusiuose knyga buvo pateikta kaip platus traktatas. kuris teoriniu-metodologiniu požiūriu iš esmės nesiskyrė nuo trejais metais anksčiau išleistų jo ilgamečio draugo D. kaip dėstytojas. Juo tapo knyga Tyrimai apie žemės rentos prigimtį ir augimą. bet pirmiausia jis buvo ekonomistas. kurio pirmieji pavadinimo žodžiai atkartojo A. pastaba). buvo sunku jo klausytis.

Malthus’as žengė gerokai toliau už D. kaip vėliau ji buvo pavadinta. Malthus’ui renta yra ne vien fizinio. kad prekė būtų parduodama brangiau nei jos kaštai. tapatus ne jos pagaminimui sunaudotam darbui. Malthus’as taip pat pastebėjo dar ir kitą svarbų rentos bruožą.. o šios prekės gamybos kaštams. Ricardo. Keynes’as. suteiktos jai paties Dievo. Pirmiesiems savininkams ji buvo teisingas atlyginimas „už jų jėgą ir sugebėjimus“. kiek žemė gali išmaitinti. Malthus’as atrado „tikrąją rentos doktriną“. Smith’as. Tačiau iš savosios teorijos T. manydamas. Vadinasi. teigdamas. kur T. kad renta yra monopolio žemei rezultatas). Tai. Smith’o aiškinimą. Kadangi pelnas tiesiogiai buvo įskaičiuojamas į prekės vertę kartu su darbu ir iš pat pradžių pasireiškė kaip nepriklausantis nuo darbo. kad esant nevienodo produktyvumo žemei. Ricardo ir kitus to meto ekonomistus. atrodė visiškai teisėta. kad T. t. Smith’u ir fiziokratais. kaip anksčiau ir fiziokratams. Ši renta T. Pastarasis teigė. Malthus’o indėlis į klasikinės politinės ekonomijos teoriją ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas ypač didelis visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose. skirtingai nei A. šis T. kurie pirko tą žemę vėliau. pelnytas atlyginimas už visas to vertas pastangas. kuriems jis priskyrė gyvojo ir sudaiktinto darbo kaštus bei avansuoto kapitalo pelną. T. Tačiau T. bet net ir palyginus su A. kad žemė vienintelė turi tą privilegiją pati iš savęs sukurti savo produktų paklausą ir taip palaikyti bei neribotai didinti savo pajamas bei savo vertę. o tiems. Malthus’ui. T. Ricardo. Malthus’as nagrinėjo pelną kaip prekės nusavinimo rezultatą. Juk gyventojų skaičius visada turi tendenciją būti lygus ar net viršyti esamas prasimaitinimo priemones. Apskritai. galima sakyti. T. „D. Malthus’as mėgino pasinaudoti sunkumais. T. Darbinės vertės teorijai T. kuriomis pagarsėjo jo bičiulis. kad darbo kiekis. jis rentoje įžvelgė: „[. daugiausia visi T. kad visur gimsta bent jau tiek pat žmonių. y. Cirkuliacija – ta sfera. D. nustatydamas vertę darbo laiku. Jis taip pat nesugebėjo suderinti darbinės vertės teoriją su faktu. Skirtumas tarp normalių pajamų iš žemo produktyvumo žemės bei didesnių pajamų iš derlingesnės žemės ir sudaro pastarųjų žemių savininkams ypatingos rūšies diferencinę rentą. su kuriais susidūrė D. Ji kyla būtent iš to. tiesa. Neskirdamas darbo ir darbo jėgos. – kitaip tariant. Kaip pastebėjo J. Smith’o pasiūlytą prekės vertės nustatymą pagal už šią prekę perkamą darbą. Tiesa. visai gerai suderinama su visuomenės interesais. Šia prasme jis „stumtelėjo politinę ekonomiją atgal“ ne tik lyginant su D.. kad ji gali išmaitinti daugiau žmonių. dėl to. tai šis pelnas galėjo būti tik nominalius priedus prie prekės kainos. Malthus’as stengėsi pateikti kaip paties prekės vertės nustatymo sunaudoto šios prekės gamybai darbo principo netinkamumą. Ricardo tiria produkto . D. kad pelnas yra lygus skirtingos organinės sudėties vienodo dydžio kapitalo atvejais.pripažino ir D. (Beje. Ricardo nesugebėjo suderinti su savo vertės teorija nelygius darbo mainus į kapitalą ir paaiškinti pridedamosios vertės atsiradimą. ji taip pat teisėtai priklauso. Malthus’o požiūris beveik sutampa su D. investuotas į jas kapitalas turi atnešti nevienodas pajamas. T. Malthus’as padarė anaiptol ne tas išvadas. Malthus’o teorijoje pelnas – atskiras gamybos kaštų ir pačios šios vertės elementas. renta toliau gaunama nepriklausomai nuo savininko darbo. Malthus’o moksliniai darbai buvo nukreipti prieš darbinę vertės teoriją – D. Malthus’as priešino A. Ricardo sistemos prieštaravimus T. M. bet ji tada yra otium cum dignitate. Buchanan’o pozicija.] natūralų rezultatą tos žemės ypatybės. Ricardo rentos teoriją: jis nurodė. kurioje šis priedas atsirastų dėl to. kuriuo disponuoja prekė. negu tuos. Ricardo teorinės sistemos išeities tašką ir pagrindą. kurių pakanka žemei apdirbti“. Taigi T. leido įdiegti D. Malthus’as savo rentos teorijoje išeities pozicija pasirinko fiziokratų ir A. kadangi šie ją pirko kartu su darbo ir pastangų vaisiais. bet ir ekonominio dėsnio rezultatas. Kita vertus. Ricardo.

t. kaip smulkiųjų savininkų – verslininkų nusigyvenimas dėl konkurencinės kovos ir nedarbas. neproduktyvios klasės didino kapitalistų turtus pirkdamas jų prekes už pinigus. pirkėjas. daiktinių gėrybių paklausa („efektyvi paklausa“) nustoja augusi anksčiau nei gamyba. Tačiau pakanka iškelti klausimą kokie šių neproduktyvių klasių mokėjimo šaltiniai. sudarytoje tik iš kapitalistų ir darbininkų. T. de Sismondi. t. nebuvo atsižvelgiama ir jie buvo traktuojami kaip dalinis praeinantis reiškinys. Malthus’as Politinės ekonomijos principuose iškėlė tiems laikams nelauktą nuostatą apie pakankamos paklausos (efektyvios paklausos). kad kapitalistinėje visuomenėje. Realizacijos problemos negali išspręsti ir prekių mainai tarp kapitalistų. y. Juk pagal T.. Malthus’o darytas prielaidas nesunku parodyti. jog negalima realizuoti pelno be „trečiųjų asmenų“. Reikalas tas. Malthus’as tvirtai gynė kapitalizmo pozicijas. kurio veikalas Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m. Malthus’o samprotavimai gana pažeidžiami. nes tai. Ir tai nepaisant tuo metu išsivysčiusiose šalyse jau pasibaigusio pramoninio perversmo. t. Šie „tretieji asmenys“ perka nieko negamindami bei neparduodami. labai augant kapitalo susidarymui. Malthus’as pirmasis iš ekonomistų jas aiškino perprodukcija. valdininkai. užtikrinantis tolesnio gamybos augimo investavimą. Malthus’as metė drąsų iššūkį tiems. kad vienintelis šių lėšų šaltinis gali būti tik tie pinigai. tuo T. prisidedantys prie kapitalo susidarymo. kas realiame pasaulyje lemia jau pagamintos produkcijos apimtis“. Tiesa. Tačiau nuo to bendras paklausos dydis nepakito: „trečiųjų asmenų“ moki paklausa yra išskaičiavimas iš darbininkų ir kapitalistų mokios paklausos. kad kapitalizmas apskritai negalimas. yra parazitiškos. Malthus’as perėmė iš ekonominio romantizmo krypties pradininko šveicaro Jan’o Charl’io Leonard’o Simond de Sismondi (1773–1842 m. Tiesa. Vadinasi. gaminamų prekių realizacijos srityje. pradžioje pasiektą „klasikinės mokyklos“ ekonomikos teorijos lygį (ypač dėl A.).). bet . pelno realizacija yra negalima. Smith’o ir D. Kalbėdamas apie ūkio krizes. ką kiekvienas kapitalistas-pardavėjas laimėtų kaip priedą prie kainos kaip pardavėjas jis tuoj pat prarastų kaip žaliavų. o T. mokesčius. Verslininkai. Malthus’o Politinės ekonomijos principai. kuri patikimai užtikrintų pirmiausia žemvaldžių ir aristokratijos interesus. Už savo darbo užmokestį darbininkai gali nusipirkti tik dalį pagaminto produkto. ir tuo pačiu daro galimą kapitalistų pelno realizaciją. nors ir gali. Dar pastebėtina. t. Į galimus sunkumus vartojimo srityje. kuriuos jie be jokio ekvivalento pasisavina iš kapitalistų kaip rentą. jis atstovavo tokią jo plėtrą. ir pagaminamo visuomeninio produkto visiškos realizacijos nepasiekiamumą jei kartu su produktyviosiomis klasėmis nedalyvauja ir „neproduktyviosios klasės“. šlovinusio smulkiąją gamybą ir tempusio atgal nuo kapitalizmo. kariai ir t. kuris būtų esant visiškam žemės ir darbo panaudojimui. kad pačią idėją. kurią įvardijo paklausos lygiu nacionaliniame ūkyje. y. kad iš karto aptiktume jog T. kurį lydėjo ir tokios naujos socialinės negandos. dešimtinę ir panašiai. y. Tuo pačiu T.paskirstymo problemą pusiausvyros sąlygomis. Įvertindamas tam tikrą savo pirmtakų ir „klasikinės mokyklos“ amžininkų samprotavimų apie įvairių visuomenės „klasių“darbo produktyvų ir neproduktyvų pobūdį tendencingumą. priskiriamos neproduktyvioms klasėms dėl jų veiklos pobūdžio. T. Malthus’as nenorėjo pasakyti. Išsigelbėjimo ratas jam buvo neproduktyvūs gyventojų sluoksniai (žemvaldžiai. kurie pirmiausia atitenka jiems iš tų pačių kapitalistų. Malthus’as analizuoja. Akivaizdu. nei T. kuri atsiranda dėl pajamų paskirstymo. T. kad pagal XIX a. kurie rėmė absurdišką mintį. T. Ricardo) esmine ekonomikos problema buvo laikomas kaupimas. Tačiau skirtingai nuo J. kad milžiniškos žmonių masės. metais anksčiau. t. įrengimų ir t. Taigi pelno realizacija taptų negalima.

Įdomu. M. lemiančių gyvenimo minimumą. kuri pati nedalyvautų gamyboje. kuri parūps ekonomistams praėjus šimtmečiui po jo knygos pasirodymo. y. Mill’is). Atnaujinti šios srities tyrimus buvo lemta J. Taigi. T. prieaugio tempais. jie priversti nesavanoriškai taupyti. Apibūdinkite T. Malthus’as smarkiai nukrypo nuo A. nei reali ekonomika. Malthus’o gyventojų skaičiaus principą. ką aptarsime šiek tiek vėliau. teiginį. Ricardo veikalas būtų tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros XIX a. Malthus’o. kad „jei tik T. Malthus’as? . nors ir negalėjo paaiškinti. Ricardo buvo gera pradžia gyvos diskusijos tarp D. Smith’o harmonijos idėjos bei pagrindinių jo dėsnių. kurti abstraktųjį pasaulį. H. Malthus’o gyventojų skaičiaus spąstų? Jei ne. kaip D. kad T. Malthus’o vaidmenį ekonominės minties istorijoje. Todėl ir šalims. ir vien jau dėl to jo vardas liks gyvas. Tačiau. laikęsis A. Say’us. Malthus’o teorinių požiūrių visuotinis užmiršimas ir D. Malthus’o „skolinosi“ antikrizines idėjas apie „efektyvios paklausos“ veiksnius bei tarpinių visuomenės sluoksnių vaidmenį pagaminto produkto vartojime. bet ir visuotina perprodukcija. B. o pačiam T. Thornton’as ir J. kiek išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis. Tačiau tenka pripažinti. Malthus’o teoriją nustatytas tam tikras standartas. Malthus’o. kad T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos pagrindines idėjas ir jos reikšmę ekonomikos mokslui. Ricardo. manydamas. Keynes’ui. M. Ar galime naudodami moralinius varžtus išvengti T. Malthus’o pasisakymai prieš D. pabrėždamas jo „genialią intuiciją“ efektyvios paklausos principo atžvilgiu. S. yra gyventojų skaičiaus prieaugio tempų santykis su gyvenimo reikmenų. Na. neatsitiktinai kitas didis ekonomistas J. Bentham’as. Smith’o socialinės harmonijos dėsnio. todėl ir jo išliekamąją vertę turintis mokslinis indėlis yra mažesnis. atsiradęs dėl efektyvios paklausos trūkumo. tai kokį šios problemos sprendimą siūlė T. Ricardo politinė ekonomija sistematiškesnė ir paprastesnė.): „Misterio D. t. Malthus’o teorija – tai originalių ir nesusijusių vienas su kitu elementų mišinys“. kad „T. reikalinga vartotojų klasė. kuris jau niekada neišsisklaidys“ bei pažymėjęs. Būtent dėl to J. Ricardo ir T. ir bendrojo gamybos smukimo problemą. negalime ignoruoti ir T. kuriose didelės gamybos galimybės. Keynes’as išsakė gerokai netikėtą. Skirtingai nuo D. kuriuo grįstas ekonomistųklasikų ekonominės politikos supratimas. Malthus’o. y. Malthus’as jautė. Juk jis išryškino bauginančią gyventojų gausėjimo problemą. Skurdo priežastis. kad gamybiniai pajėgumai viršys efektyvios paklausos mastus. kai ekonomika pasiekia visišką užimtumą ir susiduria su perteklinėmis paskolomis. Keynes’as prabėgus daugiau negu 100 metų būtent iš T. o ne D. kad nedarbas. plačiai naudojo J. Matyt. Kaip taikliai pastebėjo jų abiejų amžininkas ekonomistas Robert’as Torrens’as (1780–1864 m. po viso to. pagal T. stengėsi nuneigti T. nedaugintų gėrybių.nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai (t. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Pastebėtina. kad yra galima ne tik dalinė. Mes turime kankinančiai brautis per mūsų neteisingų supratimų rūką. o darbininkai nori padidinti vartojimą. be T. Malthus’ui niekada nesisekė taip. priverstinių santaupų sąvoką. Malthus’o iškeltą perprodukcijos dėsnį. T. ką konstatavome apie D. prisidės prie to. kurį vertino labiau už T. Ekonominės minties istorijos laimei nugalėjo geresnė logika. 2. kurią dar ne kartą sugrįšime. išeities taškas. Ricardo idėjų visiškas įsivyravimas keletui šimtmečių tapo politinės ekonomijos plėtros nelaime“. bet negali. Ricardo. Ricardo mokymo šalininkų ir priešininkų. Malthus’as bene vienintelis iš ekonomistųklasikų išsakė nuogąstavimą. M. jo manymu. o misterio T. kad pats J.

1994. W. Keynes’as galėjo laikyti T. Kodėl J. An Essay on the Principle of Population and a Summary View of the Principle of population. Inc. – P. N. Rist C..: Prentice Hall. 1970. Apibūdinkite T. – New York: Elsevier Science Publishers B. 1991. History of Economic Theory. J. 112-119. M. Dome T. 5. – Vilnius: Mintis.) ir kt. Palyginkite T. M. – Englewood Cliffs. Schumpeter J. – P. 1971. Negishi T. Malthus T. 57-65. Smith’o požiūrį į efektyvią paklausą. Heilbroner R. – P. History of Economic Theory: Critical Introduction. Aptarkite kitų mokslininkų idėjas apie gyventojų skaičiaus dėsnį. Ricardo? 6. 2d ed. B. 138-152. Malthus’o požiūryje į pelną? 10. Anikinas A. . 11.. Roll E. – New York: A. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. J. 132-135. – P. – Kaunas: VDU. V. 195-198. – Englewood Cliffs. 82-104. History of Economic Analysis. – P. Ekelund R. 2001.. Aptarkite ryšį tarp T. F. 252-260. Hebert R. – P. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. 1989. E. 1954. Smith’o prekės vertės teorijas? 8. – P. – P. Malthus’o „trečiųjų asmenų teorijos“ esmę. A History of Economic Theory and Method. R. – V.). 480-483. A. Kas bendro ir kas skiria T. A. 292-299. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. 1932. – P. 1953. 1995. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company. Malthus’o ir A. Malthus’as įnešė į žemės rentos teoriją lyginant su D. N. Ką naujo T. 1990. Kelley. – P. Kas sieja T. Malthus’o ir A. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. Šalčius P.: Prentice-Hall. 126-145. 16-29. 4. – P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol. Spiegel H. Lukoševičius (sudaryt. 12. Staley C. 205-211. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. Schumpeter (ed.: V. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 1989. Atskleiskite T. – P. Įvardinkite T.. Inc. 1951 [1836].. Malthus’ą vienu iš savo bekrizinės ekonomikos plėtros koncepcijos pirmtakų? LITERATŪRA Malthus T. R. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnio pagrindimo silpnąsias vietas. Didieji ekonomistai..3. Malthus’o požiūrį į ūkio krizes. The Growth of Economic Thought. Flew (ed. – Baltimore: Penguin. Malthus’o ir ekonominio romantizmo krypties pradininko J. Considered with a View ti Their Practical Application. Lydeka Z.). Apibūdinkite T. 1988. 9. Inc. 299-303. A History of Economic Thought. Malthus’o indėlį į klasikinės politinės ekonomijos teoriją ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose. B. Malthus’o „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ ir „dirvos mažėjančio derlingumo“ dėsnio. – Vilnius: Amžius. The Principles of Political Economy. Gide C.: Mintis. Publishers. 7. – New York: McGraw-Hill. 265-284. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. E. Ką galima išskirti T. Simond de Sismondi ekonomikos teorijas? 13.

с англ. A. Н. Всемирная история экономической мысли. Ядгаров Я. Вита-Пресс. 1946. – Минск: Новое знание. Экономическая мысль в рестроспективе. Лебедко и др. От пророков до профессоров. Негиши Т. Голосов и др. – P. 1995. ред. 1996. пособие. Population Malthus. pед. 1996. 1958. – Wichita: McGuin Publishing Company. История экономических учений: Учебник для экон. История экономической теории / Пер. – Москва: Высш. редкол. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. Development of Economic Analysis. /Предисл.) и др. Г. 79-81. Cunningham Wood J. I / Под ред. А. Neff F. oбщ. В. – Москва: Экономика. школа. Черковец (гл. 62-71. Спец. 98-105. История экономических учений: Учебник для вузов.е. – С. 2 изд. 1952. Ядгаров Я. Н. – С.99-104. Москва: Дело ЛТД. С. Л. 130-141. – C. Г. – London: Routledge & Kegan Paul. – С. Е. 1989. Е. Т. Жид Ш. – С. – 4-е изд. 127-129. – С. – C. – Москва: АО Аспект Пресс. 1986. М. Г. – Москва: Изд-во МГУ. Шмарловская. – Homewood: IRWIN. – С. 100-117. Шмарловской. И. испр. Л. Любимова и В. – C. Изд. Economic doctrines. В. Е. Под.. – Москва: Дело. Н. перераб. Василевский. В. Автономова. – London: Macmillan. Майбурд Е. Robbins L. вузов. 148-156. С. История экономических учений: Учеб. Василевского. 4. Тур. Блауг М. 1995. / М. с англ. – P. Ч. с фр. 1983. Пер. Я. Рындина. История экономических учений. под ред. James P. 1994. 2002. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. История экономических учений: Пер. Введение в историю экономической мысли. В. 2.. С. 1988. . Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. 167-181. 104-117. Robbins L. 1979. и доп. 78-82. 1986. – London: Macmillan. – Москва: ИНФРА-М. His life and Times. – Москва: Мысль. 2001. H. А. Кузьминова. История экономических учений. / Г.Rima I. – С. А. 185-187. Рист Ш. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. – Москва: Экономика. Е. Жамина. А. – London: Croom Helm.

buvo vertos populiarinti vardan Prancūzijos ir visos žmonijos gerovės. kapitalistų ir samdomų darbininkų santykiai darėsi svarbiausia visuomeninių ryšių forma pirmiausia mieste. Pajamų rūšys. J. Labiausiai išplėtota liberalios ekonomikos teorija buvo 1830–1890 m. o ne jos plėtra. Gavęs išsilavinimą. Šios naujovės persipynė su tradiciniais teiginiais. „Realizacijos rinkų dėsnis“.). Ją pažindamas. o ne agrarinės problemos. jų teorijų komentatoriais. bei. B. ką ji pagamina. kur. Liberalizmas. kad galėtų tęsti šeimos verslo tradicijas ir vėliau tapęs stambiu fabrikantu. B. kur XIX a. aptardami ir geruosius ir bloguosius jos aspektus. patirtų įspūdžių iš kelionės į Angliją. susidariusios klasikinės mokyklos ekonominio mokymo branduolį. kaip išaiškėjo vėliau. Hobsbawn’as 20 metų laikotarpį nuo 1848 m. Say’aus mokslininko-ekonomisto gyvenimo kelias didžiąja dalimi susiklostė dėl politinių įvykių. tiek ir D. visiškai pakankamą tiems laikams. Ricardo mokymo tęsėjai daugeliu aspektų nutolo nuo darbinės vertės teorijos. Smith’o Tautų turtui. Gamybinė funkcija. Klasikinės mokyklos Prancūzijoje. Tačiau pažymėtina. B. pabaigoje – XIX a. Smith’o ir D. paskirstymas ir vartojimas. B. Ricardo pasekėjais. ypač daug dėmesio teikdamas politinei ekonomijai. B. B. B. Nepakankamo vartojimo teorijos. Verslininkas.. net pavadino Kapitalo amžiumi. pirmiausia Anglijoje ir Prancūzijoje.3. skirtingai nuo jo šalies. iš dalies dėl 1789 m. Pagalbinės sampratos: Klasikų teorijų komentatoriai. Say’us pas jį . E. Tačiau irimas nereiškė mokslinės degradacijos. nagrinėjusio garsųjį Tautų turtą (apie tai galima spręsti iš to. pradžioje. Smith’o pasekėjai. kad iš esmės tiek A. o tai neišvengiamai ekonominėms koncepcijoms suteikė eklektinį pobūdį. tais pačiais 1789 m. SAY’AUS EKONOMIKOS TEORIJA Pagrindinės sampratos: Trys politinės ekonomijos dalys: gamyba. J. J. Grįžęs iš Anglijos. kurio idėjos. Say’us svarbiausią vaidmenį skyrė A. J. Say’us gimė Liono pirklio šeimoje. kad J. jo požiūriu. bei buržuazija ekonomiškai ir politiškai pakeitė bajoriją kaip viešpataujančią visuomenės klasę. Say’us toliau lavinosi savarankiškai. Gyvenimo kelias. B. Daugeliu atvejų teisingiau kalbėti apie naujų požiūrių ekonomikos analizėje brendimą.). iki 1875 m. J.. Tai buvo daugiau mokyklos ardymas. „Naudingumo teorija“. valdydamas audimo fabriką Kale mieste. Jie vadindavo save A. J. ryškiausias atstovas yra Jean’as Batiste Say’us (1767–1832 m. vykusių Prancūzijoje XVIII a. pirmoje pusėje plėtojosi pramonės revoliucija. o tam tikru mastu ir kaime. ūkyje ir politinėje ekonomijoje daugiau svarstytos jau industrinės. .5. J. „Gamybos veiksnių teorija“. Tauta visada turi lėšų nusipirkti viską. „Kompensacijos teorija“. pradėjo vystytis mašininė industrija. Vėlesni mokslininkai klasikinę mokyklą pristatė. Say’us Klasikinės ekonomikos mokyklos idėjas toliau plėtojo laisvosios (liberaliosios krypties) šalininkai. J. Say’us įstojo į vieną iš draudimo bendrovių ir tapo jos direktoriaus Clavieres’o – būsimo finansų ministro (1792 m.

Taip atsitiko dėl to. išleido Politinės ekonomijos katekizmą (faktiškai. Smith’ą – yra dvasinis F. Ji baigėsi pirmojo Konsulo (Napoleono) valia nušalinimu iš Tribunato. bet analizuoti ir suprasti ekonominių reiškinių esmę. Smith’o Tautų turto vertimas į prancūzų kalbą. B. o 1817 m. Pažymėtina. jis Menų ir amatų konservatorijoje (Conservatoire des Arts et Metiers) pradėjo skaityti specialiai jam . Say’aus pozicijos nepriklausomumas ir neordinariškumas. kovojančią su Europos monarchais prie Prancūzijos rytinių sienų. Say’aus kaip mokslininko-ekonomisto ir visuomenės veikėjo vardą. kad jos įgyvendinimas. Smith’o idėjas. Say’ui už neteisingą požiūrį į fiziokratus ir priminė. Smith’o ekonominio liberalizmo koncepcijos įsitikinusiu priėmimu padėjo J. B. būtų atėmusi realią visišką valdžią iš pramoninės vadovybės to meto Prancūzijos vyriausybėje. kurių jam esant gyvam buvo penki. Vienas iš pirmųjų J. Smith’o knygos egzempliorių) – sekretoriumi. Say’aus Traktato pagrindinė idėja – dėl ekonominio liberalizmo – buvo išreikšta taip akivaizdžiai ir nedviprasmiškai. kad J. kaip ir jo kolegos anglai. Įdomu. Say’us. praėjo daugiau nei dešimt metų. Say’ui parašyti savus veikalus apie visuomenės ūkio plėtros teorijos pagrindus. par une societe de republicains redaktorių ir būtų savo šalies socialiniopolitinio gyvenimo smaigalyje. Prancūzijoje XVIII a. arba Paprastas išdėstymas būdo. Todėl neabejotina. Po trejų metų (1792 m. išėjo savanoriu į revoliucinę armiją.) J. nepaisant to. Quesnay. trumpą Traktato atpasakojimą). B. Todėl leisti antrąjį leidimą pirmasis Konsulas buvo ilgam uždraudęs.. kad praktinė patirtis aukščiausioje valstybinės ekonominės tarnybos sferoje ir gilios teorinės žinios ekonominės minties srityje kartu su A. nepaisant didžiulės pirmojo leidimo sėkmės. kad tarp pirmojo ir antrojo šios knygos leidimų. B. o pati knyga tapo plačiai naudojamas ekonomikos teorijos vadovėlis Europoje ir JAV. reabilitavo J. Say’us dėka vieno iš savo ankstyvųjų. kad P. skaitė daugybę paskaitų. Dar 1816 m. J. Turgot giminaitis. parodydamas puikų sugebėjimą sisteminti ir populiarinti pagrindinius ekonomikos teorijos teiginius. Smith’as. todėl 1794 m. kad 1802 m. ir 1826 m. Įveikti amžininkų fiziokratizmo stereotipus sugebėjo būtent J. B. B. Čia jis išdirbo iki 1799 m. kurios ir toliau dominavo šalies ekonominėje mintyje. kad išmėgintų save kaip Paryžiaus gana solidaus žurnalo Decade philosophique. Jis pasirodė tik 1814 m.rado A. prisišliejęs prie jakobinų. Jaunojo J. Say’us. Bet tai buvo knyga. Say’aus teorinių nuopelnų šioje srityje turėjo ryškų nacionalinį atspalvį. litteraire et politique. į kurias jis buvo paskirtas 1799 m. paskirstoma ir suvartojama turtai (1803 m. 1819 m. Į tai J. italų ir ispanų kalbas. Say’us bene pirmasis Prancūzijoje ėmė skaityti politinės ekonomijos paskaitų kursą Athenee. Quesnay anūkas ir J. Say’us atsakė. toliau tobulino savo darbą. vyriausybės ekonominės veiklos kritinis vertinimas turėjo įtakos jo valdininkiškai karjerai Finansų komiteto Tribunato nario pareigose. B. kuriuo susidaro. o vėliau per trumpą laikotarpį pasirodė dar trys leidimai – atitinkamai 1817 m. ypač valstybės nesikišimo į ekonomiką ūkinio gyvenimo pertvarkos srityje. Po jos išleidimo J. pavadinto Politinės ekonomijos traktatas. Permainos.). pasirodė A. Tačiau jam jakobinų diktatūros jau buvo pernelyg daug. B. pasitraukė iš armijos ir grįžo į Paryžių.. B. Tai pavertė šį veikalą geriausiu iš visų jo darbų. Jis su įkvėpimu tobulino savo politinės ekonomijos traktatus. įvykusios Prancūzijoje žlugus Napoleono režimui. S. Dupont’as de Nemours’as kartą papriekaištavo J. mąstyti – iš F. Nuo 1819 m. ne kartą papildydamas ir perdirbamas jį naujiems leidimams. jų priežastis ir padarinius jį išmokė A. kad skaityti jis išmoko iš merkantilistų. Taip pat šis darbas greitai buvo išverstas į anglų. B. tik iš pažiūros kartojusi ir interpretavusi A. bet svarbių darbų. kad jis – per A. B. viduryje gimė ir tapo labai populiarios fiziokratinės ekonominės teorijos. Kaip žinoma.

J. Say’us išleido apibendrinantį jo ankstesnes idėjas šešių tomų Praktinės politinės ekonomikos pilną kursą (1828–1830 m. aš nieko nesiūlau.).) – karštas „optimistas“. Smith’o teorijos populiarintojas žemyninėje Europoje. Smith’as. kuri – pradedant kanonistais ir kameralistais. Say’aus politinės ekonomijos veikalų dėstymo stilius literatūriškai buvo toks pat nepriekaištingas. aš dėstau“. B. kaip pastebėjo vienas iš maržinalizmo pirmtakų A. B. B. jo nuomone. Ypač XV skyriuje Rinkos esama keletas gana svarbių principų. Say’us nutraukė seną tradiciją. Say’umi. Blanqui (1805–1881 m. B. bet aiškiu pavadinimu Apie darbo laisvę. Be to. Say’us pradėjo vadovauti specialiai jam College de France sukurtai politinės ekonomijos katedrai. O. faktiškai sukūręs savo koncepciją. Ricardo) nesirėmė „varginančios apimties“ aritmetikos ir algebros skaičiavimais. Sueco kanalo (taip įgyvendinant B. kad. B. Anglijos. Say’ui pateikė kaip sistemišką A. Enfantin’o projektą) ir stambiųjų kredito institutų. JAV ir kitų šalių pažangi visuomenė todėl. jis suprato geležinkelių. socialistais ir protekcionistais. iki pat mirties intensyviai susirašinėjęs su J.Restauracijos vyriausybės sukurtą „Industrinės ekonomijos kursą“ (terminas „politinė“ ekonomija atrodė pernelyg baisus). bet taip pat sugebėjo mokslui suteikti logiškesnę ir pamokamą tvarką bei praturtino jį daugeliu originalių. pirmą kartą išdėstė šis puikus ekonomistas“. kad J. B. respektabilus profesorius. Cournot. būsimąją svarbą bei paskatino Napoleoną III susirūpinti darbininkų klausimu. Say’us norėdami pasiekti didžiausią savo argumentų tikslumą (skirtingai nuo D. Cobden’u derybas dėl garsiosios 1860 m. prekybos sutarties. Say’aus veikalus gana lengvai priėmė Prancūzijos. žinomas daugiausia savo Europos politinės ekonomijos istorija (1839 m.) brolis Adolf’as Blanqui (1798–1854 m. B.). tapdamas savos ekonominės minties mokyklos įkūrėju. to paties A.).). Kaip pastebėjo C. Smith’o. Rist’as. J. jis ne tik nuveikė daugiau už juos visus kartu paėmus supažindinant Europos tautas su šio apsišvietusio ir garbaus mokslininko principais. Jis buvo svarbiausias A. išleistame veikale ilgu. kaip ir A. vienu iš pirmųjų kapitalinių ekonominės minties istorijos kursų. mano nuomone. ir A. kad ji nėra tobulai įgyvendinta). B. lapkričio mėnesį. Smith’o mokymo išdėstymą bei komentarus. D. kurie pradėjo tada kurtis. J. Savo ekonominę teoriją J. Cournot žodžiais tariant. kuriuos. Ricardo. Ricardo rašė. per merkantilistus iki fiziokratų – iš politinės . Bastiat’as ir žymus politinės ekonomijos atstovas Michel’is Chevalier (1806–1879 m. bei revoliucionieriaus. ką savo Politinės ekonomijos pagrinduose dar pabrėžė D. Say’us gina buržuazinės visuomenės ūkinę santvarką ir merkantilizmui priešina ekonominio liberalizmo ideologiją. taip pat Charles Dunoyer’is (1786–1862 m. J. B. teisingai įvertinęs ir panaudojęs Smith’o principus. Paskutiniais gyvenimo metais nuo 1830 m. Keletą metų prieš mirtį J. „ekonominės laisvės“ ir pozityvinio požiūrio šalininkas (laisvai konkurencijai priskiriamos blogybės. Ją vėliau atstovavo ryškiausi fritreiderystės krypties šalininkai F. Visuose savo veikaluose J. Ekonomikos teorija. arba paprastas išdėstymas sąlygų. tikslių ir gilių tyrinėjimų. utopinio komunisto L. Say’us mirė Paryžiuje 1832 m. kyla tik iš to. Say’us „ne tik buvo pirmasis arba vienas iš pirmųjų ekonomistų Europos žemyne. B. ir J. B. P. kuris ilgą laiką buvo laikomas savotišku pavyzdžiu ir buvo išverstas į daugelį kalbų. iš savo katedros College de France kovojęs su 1848 m. kuriomis žmogaus jėgos gali veikti galingiausiai išreiškęs motto: „Aš nieko nenurodau. bei vedęs su R. savo pažiūras šiuo klausimu 1845 m. Gide ir C. atlikusią svarbų vaidmenį plėtojant ekonomikos teoriją. J.

. medicina jam nerūpi. Say’us nori būti tik gamtininkas. Pagal tai jis suformulavo ir savo originalią gamybos veiksnių teoriją. B. vadovą valstybės veikėjams ir administratoriams. Say’aus veikalo įvadas. ekonomistas turi likti „beaistriu stebėtoju“. (Politinė ekonomija tėra. savo laiške T. Smith’as į ekonominius reiškinius žvelgė jau gamtininko akimis. Say’aus padaryti supaprastinimai vėliau leido išplėtoti gamybos veiksnių analizę ir sukurti gamybinės funkcijos metodą. kuri padėjo nustatyti vertę. O J. paskirstymą ir vartojimą.). Say’aus nuomone. J. jis visiškai atsiriboja nuo tų specifinių formų. kurias šie procesai įgauna skirtingose visuomenės išsivystymo pakopose. pagal kurią politinė ekonomija buvo skirstoma į tris savarankiškas dalis: gamybą. J.. ką daryti“. Dabar jau akivaizdu. . kuris pirmiausia buvo medikas. Say’us. kurie valdo gėrybes“ (išskirta mano.ekonomijos pirmiausia darė praktikos mokslą. 3). K). analizuoti. – Aut. Say’us konstatavo. Newton’o (1642–1727 m.) fizika. juos galima tik atrasti. jie valdo įstatymų leidėjus ir kunigaikščius. paskirstomos ir suvartojamos“). Sutiks ji su šiuo padariniu ar atmes jį. Pastebėtina. kad. A. kaip ir kodėl koks nors faktas yra kurio nors kito fakto padarinys. Pagal grynai technologinį požiūrį. pastebėdamas. Metodologine prasme tai reiškia turinčių universalią ir pirminę reikšmę dėsnių. B. B. pavyzdžiu. Ji žino. jis rašė: „Privalome tik pasakyti visuomenei. o materialinių gėrybių gamybą. kad jis visiškai pagrįstai atsisakė objektyviai egzistuojančio. pastaba. niekas nenubaustas negali jiems nusižengti“. B. J. kaip ir fizikos dėsniai. be jokių pamokymų. Taip 1820 m. bet praktiškai negalimo įvertinti ryšio „darbas-kapitalas“. B. vien „paprastas išdėstymas to būdo. B. Praktikoje dažniausiai apsiribojama dviem veiksniais: darbu X1 = L ir kapitalu X2 = K. kapitalas (gamybos priemonės) ir žemė yra trys bet kurios gamybos veiksniai. kad politinės ekonomijos principai. politinės ekonomijos paskirtis yra vien tik teorinė ir aprašomoji. Say’aus supaprastinimas vėliau ekonomikoje leido panaudoti patį galingiausią tyrimų aparatą – matematinį modeliavimą. kaip ir gamtos mokslininko. paskirstymą ir vartojimą. uždavinys nėra patarinėti. to jai pakaks. B. kaip nusako J. Ekonomisto. kategorijų ir teorijų pripažinimą. Taigi. B. J. pagal J. J. bet dar tokio. Kaip traukos dėsnis. kad darbas. Tokiu būdu. kurios politikai reiškia viską. [. aprašinėti. kuriuo gėrybės pagaminamos. bet ne nustatyti. Say’aus metodologijai nebuvo būdingas istorizmas. kaip ir kiti klasikai. J.] Jie kyla iš daiktų prigimties. Skyriuje Gamyba jis omenyje turėjo ne visuomenės nulemtą gamybos formą. ieškant naudingiausios kapitalo ir darbo kombinacijos vienu ar kitu konkrečiu atveju: Y = f (L. Tačiau negalima nepaminėti. B. y. o tik stebėti. jie galioja nepriklausomai nuo politinių ribų: „valstybių administracijos sienos. Malthus’ui. Say’ų. politinę ekonomiją konstravo tiksliųjų mokslų. tokių kaip I. Say’aus metodologijai būdinga jo pateikta ir vėliau ilgą laiką tarp ekonomistų buvusi populiari politinės ekonomijos klasifikacija. B. kalbėdamas apie mokslininko-ekonomisto vaidmenį. „nėra sukurti žmonių. kad J. Tokio modeliavimo tikslas – panaudoti matematinį aparatą gamybinės funkcijos optimizavimui. J. 2. Nagrinėdamas gamybą. t. Say’us politinę ekonomiją ir apibūdino kaip mokslą „apie dėsnius. B. ekonomijai tėra atsitiktinumai“. Taigi ši klasifikacija atspindėjo (tegul ir paviršutiniškai) ryšį tarp reprodukcijos proceso elementų. nustatyti išleidimo apimties (Y) empirinę funkcinę priklausomybę nuo trijų nepriklausomų kintamų veiksnių Xi (i = 1.

J. kuri yra „daiktų naudingumo matas“. Ši triados formulė toliau įėjo į klasikinės ekonomikos „aukso fondą“. Iš vertės nustatymo pagal naudingumą išplaukia ir J. J. Say’us iki paskutinio savo Traite leidimo reiškė abejonių dėl turto paskirstymo teisingumo. jo nuomone. kaip oras ir vanduo (šaltinio). kad J. Ricardo. Šio indėlio kuriant vertę dydis paaiškėja tik rinkoje. kurioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas verslininkui (enterpreneur). apimančio ne tik darbą. plėtėsi ir stiprėjo jo požiūris į verslininką. B. Say’us išskyrė ir tris pagrindines pajamų rūšis. Marshall’as. jo nuomone. pagrįsta naudingumu. D. su antruoju. A. naują turtą“. Say’us. kapitalas ir darbas. Say’aus visuomenės pajamų traktuotė.. Say’aus koncepcijoje procentai gaunami iš kapitalo. kapitalistų ir žemės savininkų pajamas. Kita vertus. Smith’as parodė. o veiksnys „žemė“ – žemės rentą kaip žemės savininkų pajamas.. išėjusiu 1814 m. B. linkusių į klasikinę mokyklą. įvertinti riziką ir numatyti daug įvairių veiksnių. vargu ar gali būti laikoma tinkama kainodaros teorija nenaudojant mažėjančio naudingumo sampratos paklausos prisotinimo. Pažymėtina. Jis remiasi tuo. kaip ryškėjo. kurio darbuose nėra net mažiausios užuominos apie ypatingą verslininkystės vaidmenį. Savo originalioje vertės teorijoje J. Kalbėdamas apie darbininkų klasę. nereikalaujančiais svarbių sprendimų. Say’us vertę tapatino su vartojamąja verte. J. „jo talentas. kaip pastebėjo M. B. B. suteikia tam tikrą produktyvią paslaugą kuriant vertę. Pagrindine pastarojo funkcija J. matyt. Tokiam verslininko vaidmens išryškinimui. pasirodžiusį 1803 m. B. Say’us pagal R. Say’us laikė gamybos veiksnių (žemės. būtinas produkto gamybai ir gamybinio proceso organizavimui) koordinavimą. lyg ir atmetė bet kokią mintį apie gamybos veiksnių bei visuomenės klasių eksploataciją verslininkų laisvos konkurencijos sąlygomis. Cantillon’o idėjas. teigdamas. B. veiksnys „kapitalas“ – procentą kaip kapitalisto pajamas. Smith’as. jos iš viso neturi. B. pats buvo verpyklos savininkas. Taip būdu J. kitaip nei klasikinės mokyklos atstovai. Taigi J. nemažai įtakos turėjo tai. H. nes naudingiausi dalykai dažnai vertinami mažiausiai. B. o tokie gyvybiškai būtini. Ricardo darbinei vertės teorijai priešino naudingumo teoriją. Tačiau jau D. tvarkos dvasia ir vadovavimas“. pabrėždamas pagrindinių gamybos veiksnių (darbo. Say’aus veikalo pirmąjį leidimą. Say’us iki 1813 m. nors dar A. veikla.Pažymėtina. kapitalo ir žmogiškojo veiksnio. esant tam tikram kainų lygiui. kad mainomoji vertė nebūtinai proporcinga naudingumui. B. Apie verslininką nieko specialiai nerašė ir A. B. Tuo lengvai įsitikintume. kad veiksnys „darbas“ sukuria darbo užmokestį kaip darbininkų pajamas. kapitalo. Say’us ne kartą savęs klausė: „Ar . kad gamybos procese sukuriant naudingumą dalyvauja trys veiksniai – žemė. kad vėliau idėją apie verslininko pajamas kaip organizuojančią jėgą panaudojo A. „vertingumo koncepcija. Kadangi J. o naudingumą. Blaug’as. verslininko pajamos traktuojamos kaip atlyginimas (pelnas) už paties verslininko darbą. kad J. Say’us rašė: „Pavienių produktų vertingumas atsiranda kartu veikiant darbui. o „naudingumas suteikia daiktams vertę“. Kiekvienas iš šių veiksnių. žemės) savarankišką vaidmenį kuriant darbininkų. Skirtumą tarp verslininkų ir darbininkų pajamų. tik šie trys veiksniai sukuria vertingumą. B. Knight’as. sudaro darbo užmokesčio dydis: didesnį verslininko darbo užmokestį lemia didesnė atsakomybė. o paskui ir visi kiti garsiausi anglų klasikinės mokyklos ekonomistai gamybos ir kapitalo investavimo procesus laikė daugmaž automatiškais. Schumpeter’is ir F. Atitinkamai trims savarankiškiems vertės šaltiniams. paaiškinimui“. kapitalui ir gamtos jėgoms (žemei). jeigu palygintume J. bet ir mokslines žinias. J. Say’us. išdėstė išplėtotą gamybos ir paskirstymo teoriją. pagal kurią gamyba sukuria ne materiją. B. Tačiau taip nėra: J. aiškiai matytume. B. praktiškai vienintelis iš ekonomistų.

Ypač svarbi ekonomikos teorijos plėtrai buvo J. Merton’as įvardijo „eponimija“ – „mokslininko vardo priskyrimo jo atradimui ar atskiram šio atradimo aspektui praktika“. kad jos gaunama produktų dalis tikrai proporcinga jos daliai gamyboje?“. vartojimą. Todėl. Say’aus realizacijos teorija. B. Nobelio premijos laureatas Robert’as K. o vėliau dėl to kyla darbininkų užimtumas. Kaip nurodė J. Say’us manė. pradžios daugelio ekonominių mokyklų atstovai pritarė šiam „dėsniui“. kad augant kapitalui žemiausių klasių padėtis turės gerėti ir jie vis labiau papildys aukštesnes klases. Jis padėjo pagrindus garsiajai kompensacijos teorijai. kad perprodukcijos bendrosios krizės. Say’us išplėtojo naują kapitalo produktyvumo teorijos variantą. Jie iš to gauna daugiausia naudos. B. kurį pavadino realizacijos rinkų dėsniu. suformulavo James’as Mill’is. Say’us.) veikaluose nerasime Giffen’o paradokso formuluotės. Y. kuriuo teigiama: „Nė vienas mokslinis atradimas nėra pavadintas tikrojo autoriaus vardu“. šios praktikos pasekmėje atradimas beveik visada yra siejamas ne su tuo. Mill’iui. kai tai už jį padarė kiti. B. B. Say’aus dėsnis tapo neatskiriama politinės – ekonominės teorijos dalimi daugeliui klasikinės mokyklos atstovų. ekonomikoje išskyręs keturias pagrindines sferas (posistemes): gamybą. Elžbietos laikų finansininkas Thomas Gresham’as (1519–1579 m. Klasikinės mokyklos pradininkų idėjas jog tautos ekonominę gerovę lemia ne tiek piniginės sankaupos.). „darbininkų klasė labiausiai iš visų suinteresuota gamybos technine sėkme“ kapitalizmo sąlygomis. Jo nuomone. J. B. prieštaraujančiais Stigler’io dėsniui. yra negalimos. būtų nebent Pareto optimumas ir Wicksell’io efektas. pastebėtina. Pavyzdžiais. Walras’as neformulavo Walras’o dėsnio. Beje. J. Stigler’is net suformulavo Stigler’io eponimijos dėsnį. būtina skirti kapitalo substanciją (gamybos priemonių materialinę formą) ir kapitalo produktyvią paslaugą. ketvirtojo dešimtmečio „Say’aus dėsnio“ pripažinimas ar nepripažinimas buvo pagrindinis požymis. pagal kurį ekonomistus skirdavo nuo kvailių. teigdamas. Tai viena iš svarbiausių politinės ekonomijos tiesų“. o kita padengia ar atlygina produktyvias jo paslaugas. kad šio indekso nevadintų jo vardu. Garnier’is. Bet kad ir kaip tai būtų keista. J. J. Edgeworth’as nepiešė Edgeworth’o dėžės. jo teigimu. Pagal pradinę savo idėją. kad mašinos tik iš pradžių išstumia darbininkus. Say’us. Prieš pradedant Say’aus dėsnio aptarimą. Nobelio premijos laureatas George’as J. kuria mėginta pagrįsti kapitalistinės reprodukcijos „harmoniškumą“ bei įrodyti . Anglijoje analogišką idėją pirmasis 1807 m. susijusią su gamybos priemonių naudojimu. Say’us savo Politinės ekonomijos traktate (1803 m. Bet grįžkime prie Say’aus dėsnio. kad jam tinka tai. . B. S. nesėkmingai). tarp jų D. su kuo reikėtų. Karališkosios ekonomistų draugijos įkūrėjo škoto Roberto Giffen’o (1837–1910 m. o bendroji produktų gausa skatina pardavimą. ką 1997 m. aiškindamas procento esmę. Fisher’is neišrado idealaus indekso. jis tiesiog maldavo (beje. Šio dėsnio teisingumu įsitikiname vos ne kiekviename žingsnyje. F. Ricardo ir J. B.) apibendrino dėsniu. nes atpinga produktų gamyba. Say’us dalija į dvi dalis: viena padengia išlaidas jo substancijai (amortizacija ir t. apie kurias kalbėjo dar G. negana to. Iki pat XX a. I. t. B. J. Pigou nėra Pigou efekto autorius. kiek visuomeninio produkto ir jo apytakos nenutrūkstamumas. L.) nebuvo Gresham’o dėsnio autorius. „ne pinigų perteklius. akcentavusius pinigų vaidmenį. Kaip ryšium su tuo vaizdingai pasakė John’as Kenneth Galbreith’as. Say’us suformulavo Say’aus dėsnį tik po to. iki XX a. A.iš tikrųjų žinome. C. Šiuolaikinėje ekonominės minties istorijoje jis paprastai vadinamas Say’aus dėsniu. Taip kapitalo sukuriamą vertę J. realizacijos rinkų dėsnis buvo nekreiptas prieš merkantilistus. 1982 m. Beje.

apskaičiuota pinigais. plėtodamas šią mintį. kurie tik vartoja nieko negamindami. Pirma. Pagal tai. bet ir pajėgumas visa tai pirkti yra garantuotas. Smith’o teorijos pasekėju – T. B. ar renta. Smith’as. Mat kiekvienos prekės (pastebėtina. Ši išvada logiškai sekė iš A. kurios yra tarpusavyje susijusios tam tikru būdu subalansuotais prekiniais ir piniginiais srautais. Say’aus dėsnio esmė – tvirtinimas. perprodukcijos krizė kyla ne . Trečioji išvada: importas teigiamai veikia vietinės gamybos prekių realizaciją. Šiuo teiginiu J. teigė. kad tai teigė dar fiziokratai. be to vienodai būtinas) gamybai kas nors sunaudojama – kiekviena tų santaupų rūšis. Pastebėtina. Čia pinigai atlieka tik tarpininko vaidmenį. ar pelnas. y. Kaip tuomet įmanomas T. daro keturias išvadas. Malthus’u. jei viena prekė teikia lėšų pirkti kitą“. kad nupirktų „perteklines“ prekes. Say’aus mintis: „Kiekvienas produktas randa tuo daugiau pirkėjų. Pirma: kadangi kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas. o W+P+R (pajamų – darbo užmokesčio. kaip kaštų rūšis. Antra. Say’us frazės „pasiūla sukuria atitinkamą jai paklausą“ niekada nenaudojo. kuo didesnis kitų produktų skaičiaus augimas“. Visuomenės mastu pasiūla ir paklausa susilygina (viena kitą atsveria) ir bendroji perprodukcija yra negalima. B. Ar tuos kaštus sudarė atlyginimas. J. visa tai virsta kieno nors pajamomis. kai rinka užtvindoma pirkėjų nerandančiomis prekėmis? Juk yra prekių pasiūla. M. Taigi. kuo didesnė gamyba. Say’us jau aiškiai stoja į polemiką su kitu A. sudarančias jo teorijos esmę. kad prekių geidimas yra beribis. Say’us rašė: „Bendroji paklausa produktams visada lygi esamų produktų sumai [. nes ir vidaus prekyboje. ir tai aiškino per menkomis gamybos apimtimis kitose šakose. Paprasta ir kartu gyli J. B. t. kad pagrindinis visų gamintojų interesas yra ne gauti mainomąją vertę. J. Kuo daugiau šalyje gamintojų. prabangos ir puošybos dalykų geidimas atrodo nepamatuojamai didelis. bet drabužių. kad visos nacijos darbo produktai kada nors taptų pertekliniais. Antroji išvada: kiekvienas suinteresuotas visų gerove: vieno gamintojo klestėjimas teigiamai veikia visų kitų gamintojų verslą. B. J. kad gautų už jas reikalingą pinigų kiekį. B.. neprisideda prie tautos turto. jų pagaminta per daug. tuo lengvesnė realizacija. kad ne tik paklausa yra be galo didelė. Say’us pabrėžė: „Kiekvienas produktas nuo pat savo sukūrimo momento visam savo vertės dydžiui atveria realizacijos rinką kitiems produktams“. jis tikėjo. o vieną prekę mainyti į kitą. kad čia kalbama apie visuomenei būtinas prekes.mainus ir paskirstymą.] Negalima manyti. y. vadinasi šie pirkėjai (visumoje) nepagamino pakankamai „savų prekių“. pats J. tai kurių nors kitų prekių pagaminta nepakankamai. Ricardo neigtas „visuotinis prisotinimas“. Juk jeigu dalis kokių nors prekių neranda pirkėjo. ir užsienio prekyboje už produktus mokama tik produktais. kad kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas. Jis sutiko tik su dalinės perprodukcijos atskirose šakose galimybe. nes už užsienietiškas prekes reikia mokėti savo gamybos prekėmis. Say’us teigė. baldų. jei pirkėjams nepakanka pinigų. kad gamyba (pasiūla) pati sau sukuria paklausą. o D. bet yra ir pajamos joms pirkti. Say’us darė išvadą. prekę pardavus. t. B. Say’us. B. Tačiau J. bendroji realizacijos krizė neįmanoma – galimos tik dalinės disproporcijos. Malthus’o teigtas.. Maisto troškimą gali riboti žmogaus skrandžio apimtys. ją pirmasis pavartojo J. o tik jį švaisto. pelno ir rentos – suma) – tai ne kas kita kaip visuminė paklausa. Keynes’as). (Tiesa. Ketvirtoji išvada: tie visuomenės sluoksniai. Iš to J. B. J. yra kieno nors pajamos. Say’us paskelbė dvi paprastas prielaidas. Kitais žodžiais tariant. Smith’o pateikto prekės natūralios kainos kaip pajamų sumos apibrėžimo: Q=W+P+R Šioje formulėje visos prekės Q (prekių suminė kaina) simbolizuoja visuminę pasiūlą. kaip sakė A. B.

pakeisdamas šiuos santykius paprastos prekinės gamybos ar net pradinės (mainų) prekybos santykiais. Kažko pagaminta per daug. o visiška prekybos laisvė buvo priešinama protekcionizmui. negalima kalbėti. kur yra stebima perprodukcija. kad traktuodamas kapitalistinės realizacijos problemas. kad produktų gaminama per daug“. Taip pradžioje J. galima pastebėti. net tarp šalių. Padidinus prekės gamybą deficitinėje vietose. Tai įvertinant. kuri kapitalizmo sąlygomis tampa . kaip gaminančią „per mažai“ ar „per daug“. pagal A. o tas. santykius tarp miesto ir kaimo. Smith’o. ir tai laikui bėgant padės likviduoti šį perteklių. gali ne iš karto pirkti kitą. Laikomasi reikalavimo minimizuoti biurokratinį iš prigimties valstybinį aparatą. nes kažkur kitur turi išryškėti deficitas. neleisti protekcionizmo. kad kažkokių prekių pateikta parduoti mažiau. pagal „Say’aus dėsnį“ kitokia reikalų eiga visiškai nepriimtina. nei reikėtų. norint įveikti realizavimo sunkus buvo rekomenduojama visapusiškai plėtoti gamybą antrinėse šakose. Juk bet kokia perprodukcija yra tik vietinio (lokalaus) pobūdžio. Be to. Šakos produkcijos paklausos kreivę lemia pajamų. apibendrinant. J. B. Taigi. o paskui ši „interesų harmonija“ apėmė ir pačius kapitalistus. išvestų iš mikroekonominės analizės. kad pats tvirtinimas. B. Tam tikra prasme tai tapo gilios makroekonominės analizės pradžia. Tačiau šia prasme negalima kalbėti apie visą ekonomiką. Taigi J. bet visų prekių perprodukcijos niekaip negali būti vienu metu. kad kuri nors ūkio šaka gamina „per mažai“ ar „per daug“ atskirai paklausos ir pasiūlos kreivių požiūriu. Say’us formaliai pašalino antagonizmą tarp darbo ir kapitalo. Tačiau net ir paprastos prekinės gamybos apyvartos sąlygomis šie aktai nesutampa laiko ir erdvės aspektai – pirkti galima nebūtinai po pardavimo. „Say’aus dėsnis“ atmeta bet kokį kišimąsi į ekonomiką iš šalies. Say’aus išvada. nes visuminė paklausa ir pasiūla nėra nesusijos viena su kita. išaugs piniginė paklausa vietovėse. Bet kurios šakos produkcijos paklausa turės didėti realia išraiška tuomet. B. Antra. Trečia. B. Iš čia sekė ir J. pagal „Say’aus dėsnį“ numanomas spartus rinkos ekonominių santykių vystymasis visuomenėje dėl mokslinės-techninės pažangos. kad kiekvienas gamintojas suinteresuotas kitų sėkme. Say’us siekė nustatyti produkcijos realizacijos dėsnius kapitalizmo sąlygomis. B. kad rinkoje bendras prekių kiekis viršija bendrą pinigų kiekį. įkūnytos „realizacijos rinkų dėsnyje“ „ilgaamžiškumą“ galima paaiškinti bent trimis aplinkybėmis. Gali būti pagamintas pavienis prekės perteklius lyginant su visomis kitomis prekėmis. Dėl to atsiranda abstrakti galimybė kilti krizėms. ir niekaip nesusijusi su pasiūlos kreive. Pirma. kuris pardavė savo prekę. Taigi. jis atsiribojo būtent nuo kapitalistinių gamybos ir mainų santykių specifikos. Say’aus idealas – visiška prekybos laisvė ir stichiškai reguliuojama kapitalistinė gamyba. sunkinusiam užsienietiškų prekių įvežimą ir savo šalies prekių realizaciją. J. Say’aus mintis: „Kol visuomenėje yra nepatenkintų poreikių. kai gamybos tikslas yra asmeninis vartojimas. Say’aus dėsnis apsaugo nuo panaudojimo makroekonominiams rodikliams samprotavimų. o kažkas tapo deficitu. Norint parduoti vienas prekes reikia padidinti kitų prekių gamybą. visų rinkos subjektų visapusiškai naudingi darbo ir jo rezultatų mainai esant pasyviam pinigų vaidmeniui. B. Smith’o „natūralią tvarką“ numanomas kainų ir darbo užmokesčio lankstumas. o todėl. produktas mainomas į kitą produktą ir pirkimo-pardavimo aktai visuomet sutampa. savo šaknimis siekiančiomis A. irgi dėka A. nes būtent pasiūla sukuria paklausą šios šakos produkcijai. Tačiau jo „realizacijos rinkų dėsnio“ silpnybė pirmiausia ta tame. Say’aus koncepcijos apie nekliudomą ir visišką visuomeninio produkto realizaciją bei bekrizinį ekonominį augimą. kai auga visų šakų pasiūla. Smith’o palikimą.todėl. svarbi dar viena J. gautų visose kitose šakose. Viena yra teigti. jog „už produktus mokame produktais“ jokiu būdu nebuvo trivialus. Todėl.

kad J. Say’us teigė. ir nuo to laiko periodiškai kartojosi. o T. Todėl esant nepakankamai kapitalo vidinei paklausai. Kadangi buvo manoma. gali plėtotis tik naudojantis nuolat besiplečiančiomis užsienio rinkomis turtingose Afrikos ir Indijos kolonijose. kapitalizmas. B. jų manymu. kai J. Viena vertus. valstiečiams ir amatininkams. o smulkūs gamintojai. de Sismondi paskelbė tezę: prekės perkamos už pajamas. turi būti mažesnės už naują gamybą“. de Sismondi knyga Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m. dėsnis nuolat sukeldavo naujas susidomėjimo bangas. Malthus’ą. kad intensyviai kaupiant kapitalą. B. B. Lenin’o Imperializmo nuojauta!). kad pats Say’aus dėsnio likimas ekonominės minties istorijoje buvo gausus dramatiškų įvykių. T. y. kad kapitalo kaupimo procesas neturi ribų. auga lėčiau. kad kapitalizmas nepajėgus užtikrinti paklausą. dvasininkai ir kiti nenašūs sluoksniai. Malthus’o knyga Politinės ekonomijos principai – 1820 m. de Sismondi. pagal J. Patys įtakingiausi dėsnio kritikai buvo šveicaras J. gali būti realizuota užsienio rinkose. t. Jis savo argumentus grindė augančia konkurencija. Malthus’o visuomeninės simpatijos. Taip pat nerealizuota darbininkams ir kapitalistams produkcija gali būti parduota subjektams. de Sismondi ir T. Say’aus dėsnis buvo istoriškai optimistinis. Say’aus bendraminčiais buvo stiprėjusio kapitalizmo entuziastai. šiais savo argumentais savotiškai nujausdamas K. J. pati J. ta. perprodukcijos krizių problemą iškėlęs į tyrimų centrą. tai bent jau praeinantis reiškinys. gamybos apimtys auga sparčiau už pajamų sumą. J.. Todėl nieko nuostabaus. Darbininkų klasės pajamos krenta. išskyrus T. Pagrindiniu vidaus rinkos plėtros veiksniu jis laikė didžiausios gyventojų masės – darbuotojų pajamų didinimą. Kaip žinia. de Sismondi buvo pirmas ekonomistas. dėl ko „naujos pajamos. Abu autoriai vieningai sutarė. kuri būtų pakankama realizuoti visą visuomeninį produktą. Tada produkcija. tai J. Savo argumentus kritikuodamas Say’aus dėsnį. kuriais grįstas dėsnis. Jų argumentai buvo pateikti (išspausdinti) beveik vienu metu: J. o jo dėsnio kritikai atstovavo diametraliai priešingą požiūrį. o J. Malthus’o teorijos buvo nepakankamo vartojimo teorijos. Say’us kūrė savo realizacijos rinkų dėsnį. jis išreiškė konservatyviųjų Anglijos visuomenės sluoksnių – lendlordų. Jis stiprino viltį. Tiesa. de Sismondi įrodinėjo perprodukcijos krizių neišvengiamumą dėl kapitalizmui būdingo prieštaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turėdamas omenyje tik asmeninį vartojimą). buvo aptiktos rimtos spragos. kiekvieną kartą tyrinėtojams atskleisdamas nauju savo aspektu. esančios produkto atpigimo dariniu. Juk pirmoji tikra perprodukcijos krizė įvyko tik 1825 m. Malthus’as. Pažymėtina. Malthus’o „trečiųjų asmenų“ koncepciją. o argumentuose.realybe. o ekonominės krizės – jei ne atsitiktinis. būtina paminėti. interesus. o kapitalistų pajamos. Visai kitokios buvo T. Malthus’as grindė A. kad prekės perkamos už prekes. Dėl to požiūris į Say’aus dėsnį ir šiandien yra skiriamasis vyraujančių makroekonominės minties krypčių – klasikų ir keynesistų. – bruožas. de Sismondi ir anglas T. Marx’ą. Pirmajame etape ginčai dėl Say’aus dėsnio sukosi klasikinės politinės ekonomijos rėmuose. neįtrauktiems į sistemą „kapitalistas – darbininkas“. Jeigu J. Smith’o teiginiu. B. kaip tik gimusį 1818 m. kad metinio produkto vertė „disponuoja“ . dar buvo galima krizes traktuoti kaip atsitiktinį reiškinį. kad tais laikais. bet jam šie asmenys – ne aristokratai. (Vėlgi neįtikėtina V. nerandanti savo pirkėjų tarp darbininkų ir kapitalistų. Say’aus – teoretiko figūra neretai lemdavo skeptišką požiūrį. vis labiau spaudžiamų augančios buržuazijos. o tai neišvengiamai lydės dideli karai. skiriamos asmeninam vartojimui. realizacijos klausimams neteikė didesnės reikšmės. Problemos esmė. de Sismondi lyg ir atkartoja T. J. nei prekių gamyba. Kita vertus. kuri priverčia mažinti kainas ir pajamas. Anglų klasikinės mokyklos pasekėjai. kad pajamos – tai vartojamosios paklausos šaltinis.

Taip jis riboja galimybes vartoti.. B. kad nepaisant daugelio ekonomistųromantikų. Rist’ą.. pasmerkė save taupumui. Bet visai kitas reikalas – faktai. kad patys darbuotojai bejėgiai nupirkti visą savo pagamintą produktą. Šis konfliktas tarp teorijos ir faktų tęsėsi mažiausiai iki XIX a. Jis pažymėjo: „Kai tik kapitalistai galės taupyti nuolat augančio pelno sąskaita. t. Savo Principuose T. būtinybė aiškiai išdėstyti kartais vertė J. pastaba). nes „jie. pagal prielaidą.. patys nekuriantys papildomo produkto. Gide ir C. atnešančias pelną.). valstybės tarnautojams ir dvasininkams. bendra prekių perprodukcija egzistuoja. Malthus’as rašė. Todėl ir „taupymo principas“ T. Taigi pagrindinis T. kad išlaidos produktyviam darbui (suprantamam kaip investicijos). Malthus’o postulatas šiuo klausimu: be „neproduktyvių vartotojų“ egzogeninių išlaidų kapitalo kaupimo procesas neišvengiamai nuolat stagnuos. socialistų–utopistų ir marksistų mėginimų paneigti J. daugiau nei 100 metų (t. neišvengiamai sukelia veiksmingos paklausos trūkumą. Po 1825 m. de Sismondi argumentai atrodė mažai įtikinantys. „permetimą“ į kryptis. atitraukiant dalį padidėjusių pajamų kaupimo tikslams“. y. Šis visuminės paklausos skirtumas negali būti padengtas kapitalistų pateikiama paklausa. pabaigos. užuot gilinusis į jas. ir norint panaikinti visuminės paklausos deficitą panaikinimui būtini tretieji asmenys – socialiniai sluoksniai. argi konkurencija atpigina tik pajamas. Keynes’o kritikos „Say’aus dėsniui“ pradėta skirti reikšmė. su vis labiau griaunančiais padariniais. kai ir nepakankamas jau turimų prekių sunaudojimas „persotina“ Europos rinkas. ir t. skirtų einamajam vartojimui. dėjo lygybės ženklą tarp taupymo ir kaupimo. nes jo vertė viršija sumokėto darbo užmokesčio vertę. Taigi jis daro išvadą. Taigi. kokie socialiniai sluoksniai ją formuoja? Atrodytų. bet pateikiančią bent jau šiokį tokį krizių paaiškinimą. B. iki J. y. Iš tikrųjų. Say’aus idėjas.didesnio darbo kiekiu. o Say’aus aiškumas nesuteikia jam jokio stimulo“ (išskirta mano. Keynes’o ekonominio mokymo pasirodymo) „Say’aus dėsnio“ kritika teorijai ir pasaulinio ūkio praktikai liko nepakankamai įtikinanti. kaip ir visi jo amžininkai ekonomistai. kitais žodžiais tariant – pajamų vertimą kapitalu“. Smith’o neaiškumas dažnai vaisingas protui. Tačiau klasikinės politinės ekonomijos natūralių kainų pasaulyje logiški T. Malthus’as. Malthus’as skyrė žemvaldžių aristokratijai. 1847 m. neturėdama įtakos produkto vertei (kainai)? Ir argi visuminės paklausos dydis priklauso nuo to. Say’ų vertė plaukti svarbių problemų paviršiumi. arba. Jo rankose politinė ekonomija dažnai tapo per nelyg paprasta. Malthus’o ir J. M. Antra vertus. perprodukcijos krizės ėmė kartotis nepaaiškinamai pastoviai (1836 m. ir J. Todėl darytina išvada. moksline prasme silpną. tuo pat metu išlaikydamas dėmesio centre ir J. Malthus’ui visada reiškė „lėšų. būtent dėl J. M. logiškai grakštesnę. t. kad T. de Sismondi teoriją. B. – Aut. . Šią klaidingą išvadą T. bet bejėgią prieš aštrias socialines ligas. Pabaigoje pravartu pacituoti C. kad per didelis polinkis taupyti yra ir tam tikrų problemų šaltinis. Say’aus pusėje. Būtent šią funkciją T. bei „vien tik dirbančiųjų klasių perkamoji galia nepajėgi užtikrinti visiško kapitalo panaudojimo paskatų“. taupytų dalį savo santaupų ir kauptų prabangos dalykus“. nei buvo sunaudota jam sukurti. pastebėjusius: „Neabejotina. galėsime sau leisti sėkmingai ir veiksmingai padengti savo kapitalo nuostolius. B. Ko gero. nesulyginama su jo tikruoju vaidmeniu klasikinėje ir neoklasikinėje teorijoje. Malthus’as trumpai apibūdina smerkdamas taupymo skatinimo politiką. tenka konstatuoti. logika buvo J. taupymu laikė „pajamų vertimą kapitalu“. bet turintys pajamų ir dalyvaujantys paklausos formavime. kad atsisakydami įprastų patogumų bei malonumų. (Prisiminkime. Say’aus teoriją.

. Экономическая мысль в рестроспективе. Anikinas A. Malthus’o gamybos išlaidų teorijos? 5. 1946. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company. 94-102. – Princeton. N J: Princeton University Press. Say’aus ekonominės teorijos metodologinius bruožus. Aptarkite J. Ar. 257-264. Rist C. редкол. B. – P. Apibūdinkite J. И. – P. B. Say’aus „gamybos veiksnių teoriją“ ir jos poveikį tolesnei ekonominės minties plėtrai. A. 491-492. Н. Malthus’o išsakytus kritinius argumentus dėl J. – Москва: ИНФРА-М. 137-143. Макашевой: Учеб. Screpanti E. Apibūdinkite J. LITERATŪRA Gide C. – Oxford: Clarenon Press. – С. B. 141-148. – P. Черковец (гл. – Englewood Cliffs. с англ. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. Всемирная история экономической мысли. – P. Aptarkite.е. 2000.) и др. 136-163. Sowell T. – Москва: Мысль./ Под ред. Schumpeter J. 2. Я. – Kaunas: VDU.Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso.: Mintis. 3. J. ред. Aptarkite svarbiausius J. /Предисл. Кузьминова. An Outline of the History of Economic Thought. Jūsų nuomone. – London: GeorgeAllen & Unwin LTD. 2001. 1972.). W. Ядгаров Я. – C. 1954. – V.: Prentice-Hall. 1995. E. History of Economic Analysis. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. Say’aus pajamų teorijų idėjas. перераб.. О. – С. 1932. Рист Ш. В. Spiegel H. B. B. Пер. 1971. A. 1993. Т. Say’aus verslininkų pajamų kilmės traktuotė? 6. – P. – Москва: ИНФРА-М. Neff F. Жид Ш. – С. 496-498.. B. История экономических учений: Учебник для вузов. Н. de Sismondi ir T. 155-161.95-99. Say’aus gyvenamuoju laikotarpiu. B. – Hemel Hempstead: Philip Allan. История экономических учений: Пер. 4. Paaiškinkite kuo J. Say’s Law: An Historical Analysis. 68-70. Say’aus vertės teorija skiriasi nuo darbinės vertės teorijos? 7. Aptarkite svarbiausias J. B. – Москва: Экономика. 2002.. – 4-е изд. 2. 111-123. Ананьина. S. Lydeka Z. 1989. Schumpeter (ed. 81-86. – P. 4. Inc. Apibūdinkite ekonominę politinę situaciją Prancūzijoje J. 1994. kas bendro yra tarp J. teisinga J. С. The Growth of Economic Thought. Mason R. 290-299. Блауг М. История экономических учений. Say’aus dėsnio. пособие. 8. В. и доп. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. Автономова. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnį“ ir jo poveikį klasikinės ekonomikos teorijos raidai. N. – С. Москва: Дело ЛТД. B. 1988. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. Zamagni S. с фр.. Say’aus trijų gamybos veiksnių teorijos ir T. – P. Robert Giffen and the Giffen Paradox. B. 1988. Изд.

вузов. Г. 1983. Рейх Г. Е.Ядгаров Я. – С. В. I / Под ред. А. Тур. 187-195. – Москва: Высш. Шмарловская. 89-97. История экономических учений. Введение в историю экономической мысли. – Минск: Новое знание. – C. Л. . – С. А. Г. Г. – C. 2002. / М. школа. Н. История экономических учений: Учебник для экон. Спец. От пророков до профессоров. Майбурд Е. испр. История экономических учений. История экономической теории. 1989. 2001. – Москва: Дело. А. В. 2 изд. Н. – Москва: Экономика. Шмарловской. Василевского. – Москва: Изд-во МГУ. – С. 84-87. М. Рындина. 1996. Е. Жамина. 124-127. Василевский. Методическое пособие. Е. 75-79. Голосов и др. А. pед. В. Вита-Пресс. История экономических учений: Учеб. Ч. 15-21. – Рига: ВШЭК.. – С. С. Лебедко и др. oбщ. Е. / Г. Под. пособие. 1996.

Perprodukcija. nors jis ir nebuvo ekonomistas. kai Anglijoje XIX a. Stiprėjantis samdomų darbuotojų išnaudojimas. duonos ir skurdžių žmonių įstatymas – visa tai kaitino politinę aplinką. Valstybė. Mill’is nelankė jokios mokyklos. S.).. MILL’IO EKONOMIKOS TEORIJA Per dviejų žmonių kartų gyvenimo laikotarpį jis mokė Angliją savo mokslo. istorikas ir filosofas. S. neturėjo rinkimų teisės. idėjinis vadas. atsispindėjo būtinybė daryti socialines reformas. vidurio politinės ekonomijos figūra – anglų ekonomistas ir vienas įtakingiausių savo laikmečio filosofų John’as Stuart’as Mill’is (1806–1873 m.. Kainos poveikis paklausai. Socialinių reformų doktrina. o ypač apie auklėjimą. kuriam priklausė ir J. 1848 metais. Mill’io. Kreditas. Vienintelis jo mokytojas buvo tėvas – anglų ekonomistas. Tai buvo laikotarpis. John’as Stuart’as Mill’is gimė 1806 m. Londone. M. J. (J. pirmiausia Prancūzijoje. Bankinė mokykla. Pinigai. Patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema. Ricardo mokinys ir paskutinis žymus klasikinės mokyklos atstovas. kai jau buvo nebeįmanoma ignoruoti antagonizmo tarp darbo ir kapitalo. išsiliejusius į galingą streikų judėjimą. aišku. „Pridedamosios vertės mokestis“ iš žemės rentos.4. Mill’is bei D. kad jis taptų pavyzdingu asmeniu ir piliečiu. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis.) – artimas D. Tokiame istoriniame fone buvo rašomi J. paskirstymo ir mainų dėsniai. Socialinė partnerystė. Piniginė mokykla. Pozityvizmas. Sąstingio (stagnacinė) būklė. Produktyvus ir neproduktyvus darbas bei vartojimas. S. Utilitarinės sąjungos įkurtą žurnalą Westminster Review susibūrusių radikaliai nusiteikusių inteligentų politinio sambūrio. smulkiųjų savininkų bankrotai. Renta. Išskirtinė XIX a. o tapo visapusiškai išsimokslinusia. iki dogmatizmo principingas žmogus. neturėjo jokių samdomų mokytojų. ypač išryškinusius klasinius proletariato siekius. vienas žymiausių XIX a.5. J. 1842 m. darbininkų politinis beteisiškumas – jie iki pat 1867 m. didelės erudicijos asmenybe. bet padarė didelį poveikį ekonomikos mokslo plėtrai). Ekonominė dinamika. Kapitalas. Gyvenimo kelias. Pelnas. Ricardo ir Jeremy Bentham’o draugas. Mill’is rašė laikotarpiu. ir jaunąjį John’ą Stuart’ą nuolat lavino pagal J. Diferencinė renta. Socialinio aprūpinimo sistema.) buvo apie 1824 m. Pagalbinės sampratos: Utilitarizmas. ketvirtajame dešimtmetyje jau baigėsi pramoninis perversmas ir prasidėjo fabrikinė kapitalistinės gamybos stadija. Bentham’as (1748–1832 m. Jis buvo D. šaliai šeštajame ir septintajame dešimtmečiais pasiekiant aukščiausią savo išsivystymo lygį ir ekonominės bei politinės galios pasaulyje viršūnę. Jo biografija – unikalus pedagogikos istorijos faktas. Mainomoji vertė. bei revoliucinius įvykius Europoje. Jo . svarbiausio Kapitalo amžiaus ekonomisto. Dar įvardinkime proletariato (ypač čartistų) veiksmus. Gamybos kaštų teorija. J. pradžios intelektualų James’as Mill’is (1773–1836 m. Ricardo. S. skurdo augimas. James’as Mill’is turėjo tvirtą nuomonę beveik apie viską. Iki žiaurumo rūstus. Blaug’as Pagrindinės sampratos: Gamybos. jokio universiteto. veikalai ir juose. Bentham’o principus.

Sulaukęs dvidešimties. kuriose jis apmąstydavo savo kūrybinius sumanymus. bei vokiečių filosofo Imanuelio Kant’o (1724–1804 m. Terencijų. S. prancūzų istoriko Alexis de Tocqueville’io (1805–1859 m. de SaintSimon’o studento prancūzų filosofo Auguste’o Comte’o (1798–1857 m. J. Mill’is pradėjo mokytis graikų kalbos.) bei anglų poeto W. S. jis kviesdavosi mane pas save ir per pasivaikščiojimus šnekučiuodavosi su manimi apie šio mokslo problemas“. Sulaukęs brandaus dvylikos metų amžiaus J. S. S.) sistema. išdėstytas 6 tomų veikale Cours de Philosophie Positive (1835–1842 m. teigusį. S. dažnai pranokusias universitetų kursus. algebros ir diferencinį skaičiavimą.) veikalas Apie demokratiją Amerikoje (De la democratie en Amerique. J. Mill’is pasakojo: „Kadangi aš nuolat dalyvavau tėvo moksliniame darbe. išmoko geometrijos. S. Mill’is padėjo įsigalėti savo tyrinėjimuose taikydamas pozityvizmo metodą. juokais save vadinęs mąstančia mašina. Mill’io filosofinių pažiūrų eklektiškumas turėjo įtakos ir jo metodologinėms nuostatoms. Comte’o pozityvizmo filosofija bei J. Nyderlandų istoriją ir keletą eilėraščių. kai ėmiau domėtis politine ekonomija. Hobbes’o veikalų. natūralus jausmų. Dar po metų. nei būdas kuriuo logika ir politinė ekonomija dėstyta mano tėvo“. taip pat minėtoji A. Aristotelį. Sąrašas knygų.vyriausias sūnus John’as Stuartas Mill’is buvo nepaprasto auklėjimo pavyzdys. Ksenofontą. Jis nežinojo nei kas yra žaislai. S. ką Autobiografijoje aprašė kaip sunkią dvasinę krizę. .) pozityvizmas. kuriam J. skelbusi.) raštai. kurios metu pradėjo kvestionuoti pamatines utilitarizmo prielaidas ir ėmė ieškoti emocinės žmogaus būties prasmės. Ovidijų. Vaiko „darbo diena“ buvo griežtai suplanuota. Mill’is ėmėsi logikos ir T. Septynerių metų jau buvo perskaitęs daugumą Platono dialogų. Pagaliau ir paties C. S. Mill’is. Mill’is: „Aš netikiu. Mill’is anksti susipažino su politinės ekonomijos problemomis. filosofo ir rašytojo Samuel’io Taylor’o Coleridge’o (1772–1834 m. Salustijų. romantiko. Jo filosofinių pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo Jeremy’io Bentham’o etinė utilitarinė filosofija. Po to. 1835 m.). Mill’iui padarė anglų istoriko Thomas’o Carlyle’io (1795–1881 m. vadovaujamas tėvo. Savo palankumu. Būdamas aštuonių dvylikos metų įveikė visą Vergilijų. J. būtina paminėti ir jo artimą dvasinį ryšį su būsimąja žmona misis Harriet’a Taylor. pernelyg intelektuali atmosfera negalėjo jaunuoliui atstoti viso gyvenimo sudėtingumo. Mill’io gyvenimą. S. gerumu ir nuolaidumu jis labai patraukdavo prie savęs jaunuolius. kurias berniukas perskaitė vaikystėje.) metafizika. kad visuomenę galima efektyviai organizuoti apskaičiuojant „didžiausią didžiausio žmonių skaičiaus laimę“. leidusį atsiskleisti unikaliems sūnaus gabumams įvairiose srityse. Mill’is išgyveno tai. Laercijų ir dalį Lukiano. Prie tokių pasivaikščiojimų prisidėdavo ir D. jau išstudijavęs Herodotą. Sofoklį ir Aristofaną. kelia nuostabą. Trylikos – padarė visų esamų politinės ekonomijos žinių apžvalgą. pamėgo ilgas keliones pėsčiomis. Horacijų. Čia jam didžiausią įtaką pirmiausiai padarė tėvo bičiulio D. ėmėsi lotynų kalbos. įspūdžių pasaulio. Livijų. parašė Romos istoriją. Diogeną. S. Tam tikrą įtaką J. Ricardo. norų. nei žaidimai su bendraamžiais. suteikusio jam puikų išsilavinimą. Wordsworth’o (1770–1850 m. Bentham’o individualizmas. Kaip minėta. Todėl kalbant apie J. Ricardo ekonominė sistema ir socialinė filosofija. kad žmogaus elgesį nulemia malonumų siekimas ir noras išvengti skausmo bei suformulavusi vadinamąjį didžiausios laimės principą. Taigi jis jau nuo paauglystės (vargu ar kalbėdami rimtai dvylikos metų jaunuolį galime laikyti sulaukusiu brandaus amžiaus) pradėjo savarankiškas studijas. visuotinės ankstyvųjų amžių istorijos santrauką. taikytoms politinės ekonomijos srityje. Tačiau dirbtinė. Trejų metų J. S.) kūryba. nei pasakos. Lukrecijų. Vėliau J. kad koks nors mokslinis lavinimas būtų buvęs gilesnis ar tinkamesnis sugebėjimams lavinti. buvau pažįstamas su artimu jo bičiuliu David’u Ricardo. Nuo pat jaunystės J. Kaip vėliau pažymėjo pats J.

Smith’o darbuose. S. ir. koks jis yra. S. kad turime nagrinėti žmogų visumoje. (Apie J. kad nieko panašaus į J. siekiai. Marshall’o traktatas angliškai kalbančiose šalyse ėmė stumti . jis ir toliau skaitė bei rašė sau ir spaudai. nes juk kartu su žmona jis priklausė ne literatų bohemai. 1836 m. Mill’io ir H. S. S. Mill’io esė. Šį požiūrį vėliau taip pat perėmė A. ir vedęs J. kurios N. S. aplenkė nebent airis John’as Elliot’as Cairnes (1823–1875 m. Tai. įpratęs dirbti po keturiolika valandų per parą. kad yra neekonominiai motyvai (tokie kaip įpročiai ir papročiai) net tose gyvenimo srityse. Taylor vyro. Mill’io pateiktas ekonominio žmogaus apibrėžimas reikalauja gilesnės analizės. kad mes turime išskirti (atmesti) tam tikrus ekonominius motyvus.)). Mill’is neteigė. įtvirtinęs jo kaip svarbiausio ekonomikos klausimų komentatoriaus reputaciją. tuos. Mill’io politinės ekonomijos idėjos glaustai pirmą kartą pateiktos jau jo darbe (1844 m. socialinė pagarba ir noras dominuoti. intelektualų pasaulį. von Hayek’o (1951 m. buvo išleistas žymus J. pasirodžiusiame 1848 m. gražios ir protingos. Ekonomikos teorija.) Apybraižos apie kai kurias neišspręstas politinės ekonomijos problemas.). Mill’is išspausdino pirmuosius savo politinės ekonomijos darbus – du nedidelius straipsnius apie vertės teoriją. Taylor – porą metų už jį jaunesnės. Kamm’o (1977 m. būtent. ir apie tyrimo metodą. S. bet šis egoizmas nebuvo suprantamas kaip valdomas vien tik piniginių motyvų. tokį. kurią jis dar labiau sustiprino savo pagrindiniu veikalu apie mokslo filosofiją Logikos sistema (1843 m.). Nors vargu ar iš tiesų toks buvo. Pravartu prisiminti.) veikaluose ir K. Pagaliau. Mill’is. išgydžiusia jį nuo niūrios melancholijos ir vėliau smarkiai paveikusia jo žmonių santykių supratimą bei naujo požiūrio į gyvenimą formavimąsi. kad 1836 m. Tačiau tikrai esminės J. kai A. neatleidžiančiai „padorumo“ taisyklių pažeidimų. nei mechanikos mokslas su dabartine geležinkelių sistema“. S. dar autoriui gyvam esant. Dažnai šį veikimą lemia garbė. Gruodis sudarytoje knygose Feminizmo ekskursai (1995 m. jie susituokė. Mill’io ekonominio žmogaus konstrukciją nerandame A. pabaigos. Tai yra realaus žmogaus teorija. galiausiai susitaikiusio su padėtimi ir leidusio žmonai gyventi atskirai savo namuose. Mill’io kūrinys esė Apie politinės ekonomijos apibrėžimą. Mill’is savo esė parašęs apie „ekonominį žmogų“. kad „Ekonomikos mokslas su dabartine industrine sistema siejsi ne daugiau. jis operavo išgalvoto žmogaus teorija. Senior’ą. Taip pat daryti prielaidą. praėjus dvejiems metams po H. J. izoliuotą. S. kurie maksimizuojant gerovę susiję su pragyvenimo pajamų ribotumais ir noru ilsėtis. kuriame daugiau ar mažiau jautėsi ramiai ir atrodė labai laimingas. J. yra tai. Mill’is susikūrė atskirą. 1823 m. Senior’as laikėsi visą gyvenimą. Marshall’as. pakartotinai išleistame septynis kartus. toliau iš karto apibūdino politinę ekonomiją kaip „esminiai abstraktų mokslą“. Įdomu. mirties. Trumpai tariant. 1822 m. S. teigdamas. o vėliau išplėtotos Politinės ekonomijos principų ir jų kai kurių aspektų taikymo socialinėje filosofijoje penkių knygų dvitomyje. J. savo pretenzijas grindžiant teisingu numatymu kaip jis elgsis spręsdamas ekonominius reikalus. S. kuriame randame gerokai prastesnę ekonominio žmogaus koncepciją. ką teigė J. išėjusioje esė pateiktas žymusis pasažas.. Pastarojo veikale žmonės neabejotinai veikia vadovaudamiesi tuo. kurios tik atsitiktinai patenka į įprastą ekonomikos teorijos akiratį. kad J.). o respektabiliai Viktorijos epochos buržuazinei visuomenei. nepriklausomų radikalių socialinių pažiūrų turtingo Londono pirklio žmonos ir trejeto vaikų motinos – romantišką meilę bei draugystę plačiau galima skaityti F. kaip ir N. Šiuo aspektu jį.kurią pirmą kartą sutiko 1830 m. ką jie suvokia kaip savo egoizmą (savanaudiškumą). Ši knyga tapo visuotinai pripažintu politinės ekonomijos vadovėliu beveik iki XIX a. o ne vien tik pinigai. pradėjęs dirbti Rytų Indijos bendrovėje. J. S. nepaisant J. A. Tačiau pastebėtina.

originalumo šaltinis.). Mill’io metodologinė pozicija nesiskyrė nuo D. „klasikinę ekonomikos teoriją išlaisvinęs iš ekonominių dėsnių. Ekonomikos bendrai ir jos rikardinio aiškinimo nagrinėjimas plačiame visuomeniniame kontekste – tikriausiai svarbiausias J. kaip ekonomisto. S. S. paskirstymo ir mainų – aiškinimą. kurie kartu su mainų dėsniais neatsitiktinai buvo jo nagrinėjami atskirose knygose (pirmoje. Mill’is teigė.. pateikė klasikinės politinės ekonomijos trijų pagrindinių elementų – gamybos. Taip jis suteikė teorinį pagrindą socialinių reformų programai (tai aptarta ketvirtoje ir penktoje veikalo knygose). S. kai kurios dalys yra pernelyg abstrakčios ir a priori. Principuose J. Comte’u suvaidinęs svarbiausią vaidmenį plėtojant socialinio pozityvizmo filosofiją. Su šia programa jis siejo kapitalistinės santvarkos tolimesnės plėtros ir. kaip matyti jau iš pirmosios knygos.) teisingai pastebėjo. komentarus. S. Smith’o Tautų turto atveju. Mill’is elegantišku stiliumi pamėgino pagal rikardinę tradiciją apibendrinti klasikinės mokyklos palikimą (jis liko ištikimas D. Išskirtinį knygos gyvybingumą galima paaiškinti tuo. S. Juk šiame veikale. Jis kartą pastebėjo: „J. kiek pritaikydamas įvairias „imunizuojančias gudrybes“). Skirtingai nuo daugelio utilitaristų ir pozityvistų. vis dėlto J. Kita vertus. neneigė visuomenės socialinės-ekonominės plėtros dėsningumų. Ricardo ekonomikos teorijos advokatas ne tiek ignoruodamas atotrūkį tarp jo teorijos ir faktų. ypač paskutiniame jo leidime. tuo pat metu reaguoti į ekonomikos bei ideologijos naujoves bei tai su kuo teko susidurti pačiam autoriui. J. kad egzistuoja amžini natūralūs gamybos dėsniai.. išplaukiantys iš visuomeninės gamybos prigimties apskritai. natūraliems. kaip jis tikėjo. techninių sąlygų apspręstiems gamybos dėsniams. bet šias savybes tik su didesniu ar mažesniu pasisekimu naudoti tam. Kaip ir A. Mill’is šiems amžiniems. vergovės“. J. nei medžiagos. kas priklausytų nuo žmogaus valios. ir „juose nėra nieko. S. de Marchi (1970 m. ką būtų galima pakeisti [. Ricardo: Mill’is tik formaliai įvardijo „taisykles“. Mill’io metodologijai buvo būdingas – tai tikriausiai jo teorinė metodologinė inovacija – griežtas paskirstymo dėsnių priešinimas gamybos dėsniams. apskritai. Mill’is. formulavimu. kartu su A. papildydamas jų analizę „naujų epochos vėjų“ apibūdinimu. S. įvertinant išaugusį ekonominių žinių lygį ir pažangiausias savo epochos idėjas). tolimesnę plėtrą. Heilbroner’io vertinimu. taip. iš esmės. Mill’is. maniusių. pretenduodamas į „šiuolaikinio Smith’o“ vaidmenį (pratarmėje jis taip ir įvardijo savo tikslą – pateikti atnaujintą gerokai senstelėjusio Tautų turto variantą. nors jis priėmė rikardinį požiūrį į politinės ekonomijos objektą. Pirmose trijose knygose J. Tačiau. kaip savarankiškos. būdingą gamtos mokslams“. Tačiau net ir XX a.] mes negalime pakeisti galutinių savybių. (Tai 1958 m. S. ir. susijusių su įvairiomis visuomenės gyvenimo sferomis. Skirtingai nuo klasikų. Millio Principai nėra metodologiškai nuoseklūs. kad pasiektume norimų . kad jeigu „turto (gamybos) dėsniai ir sąlygos turi tiesos pobūdį.J. kurias Ricardo besąlygiškai priėmė“). priešino istoriškai besikeičiančius paskirstymo dėsnius. kitose susiduriame su faktinių duomenų ir istorinių paralelių gausa“. į pirmą planą iškeldamas gamybos ir paskirstymo dėsnius. Smith’o Tautų turtą. J. Šiuo atžvilgiu jo veikalas primena A. S. kad joje sėkmingai persipynė klasikinės ir antiklasikinės krypties elementai. S. jos ateities perspektyvas. turintiems gamtos dėsnių pobūdį. taip pat praktinių išvadų. Mill’io. pabrėžė ir ekonomistas bei ekonominės minties istorikas Jacob’as Viner’is (1892–1970 m. politinės ekonomijos pagrindinių principų sistemiškas išdėstymas papildytas jų reikšmės socialinei filosofijai nagrinėjimu. Mill’io veikalas Didžiosios Britanijos ir JAV universitetuose liko pagrindinis vadovėlis pradedantiesiems ekonominės teorijos studijas. panašių į gamtos dėsnius. tarpusavyje nesusijusios ekonomikos mokslo dalys. antroje ir trečioje). laikantis liberalios-reformistinės ideologijos nuostatų. pradžioje J. R. nei žmonių dvasios. kad „J. S. Mill’į.

Tačiau atplėšdamas šią kategoriją nuo gamybos santykių. S. kad lieka ištikimas darbinės vertės teorijos pozicijoms. „visiškai esančiu žmogiškojo sprendimo reikalu“.. Mill’is pastebėjo. Mill’is taip pat atkreipė dėmesį į tai. kurią tam tikro daikto turėjimas suteikia parduodamoms prekėms apskritai“. jis faktiškai atsisakė darbinės vertės teorijos ir perėjo prie gamybos kaštų teorijos. J. suvesdamas visus kaštus į darbo užmokesčio ir pelno dydį. reikalingas prekinių gėrybių pagaminimui. vadovavosi įpročiu pirmenybę teikti vien tik pirmajam iš šių veiksnių. Ricardo. kad „politinės ekonomijos atstovai bendrai. Tiesa. Smith’ą. bet iš esmės pripažino tik mainomąją vertę ir manė. pervertinti konkurencijos efektą ir beveik visiškai neatsižvelgti į kitą priešpastatytą jam principą“.. Negana to. kurių santykinės kainos laikomos nekintamomis. kaip taisyklė. nes vertė yra santykinė samprata. Turto paskirstymą lemia visuomenės įstatymai ir papročiai. Mill’is savotiškai sankcionavo socialinių – ekonominių tyrimų galimybę ir tikslingumą. produkto paskirstymas yra dviejų lemiančių veiksnių (konkurencijos ir papročių) rezultatas“ bei teigė. Mill’is nors ir aptarė tokias sąvokas. kad „daikto verte. kas liko [. kalbėjo apie „natūralią“. Smith’as. Jis rašė: „Paskirstymo taisyklių priežastys mažiausiai tiek pat menkai priklauso nuo valios ir pasižymi tokiu pat dideliu fizinių dėsnių pobūdžiu. ir pirmiausiai anglai. būtent paskirstymo dėsniai. S. S. kuriems daro poveikį „duotos visuomenės įstatymai ir papročiai“. Visai priešingai yra su paskirstymu. kalbant griežtai. „mainomoji vertė“. nesuinteresuoto mokslo objekto rėmų. J. kad vertę sukuria darbas. Smith’u ir D. kartojo išvadas. kaip žinoma. kaip ir A. kad aptariant „vertės dėsnius nebėra nieko. S. S. lemia asmeninį nuosavybės pasiskirstymą dėl pajamų paskirstymo tarp „trijų pagrindinių visuomenės klasių“. gali daryti su jais ką nori. aišku. priklauso nuo viešpataujančios bendruomenės dalies nuostatų ir pažiūrų (skirtingu metu bei skirtingose šalyse jos esti labai įvairios)“. kurios valdo atskirus šio pyrago gabalus. jis. kaip „vartojamoji vertė“. čia žengė žingsnį atgal lyginant su savo pirmtakais ekonomistais – klasikais A. kad „vyraujant individualiai nuosavybei. nuo tų jėgų.] išsiaiškinti šiuolaikiniam ar bet kuriam ateities autoriui“. teigdamas. arba mainomąja verte“ reikia laikyti „jo bendrąją perkamąją galią. pagal kurias skirstoma. nes jis numanė nepriklausomumą jėgų. Mill’is į kaštų dydį (apimtį) neįskaičiavo pagrindinio kapitalo vertės. Smith’as ir D. S. S. kad produkto vertę lemia gamybos išlaidų vertė. jau po to kai buvo ištirta gamyba ir paskirstymas. J. S. kurias savo laiku padarė A. bei kartu numatė jų kryptį ir ribas. lemiančių pyrago dydį. Ricardo. S. valdžią. individualiai ar kolektyviai. J. J. susiedamas faktiškus šių santykių pokyčius su nuosavybės formų plėtra. nes „kai daiktai jau pagaminti. jis norėdamas parodyti. kad būtent darbo kiekis „turi pirminę reikšmę“ keičiantis vertei. Iškalbingas faktas. J. šių dviejų dėsnių rūšių atskyrimas buvo nepagrįstas. Jis rašė. Mill’io nuomone. pareikšdamas. Ricardo tezę. S. Analizuodamas kapitalizmo ekonomines kategorijas ir dėsnius. Pagrįsdamas šį teiginį jis nukrypo į paskirstymo santykių vystymosi skirtinguose žmonių visuomenės evoliucijos etapuose istorijos sritį. kad visų prekių vertė (vertingumas) negali augti vienu metu. bet ne jų padarinius sau patiems ar kitiems žmonėms“. Mill’is įrodinėjo. „absoliučią“ vertę. Mill’is. nes „žmonės pajėgūs kontroliuoti savo pačių veiksmus. trečiosios knygos ketvirtajame skyriuje pakartojo D. Todėl J. o „taisyklės. kad J. Tačiau. tai žmonės. Pastebėsime. kaip ir gamybos dėsniai“.rezultatų“. Mill’is vertės kategoriją analizuoja tik trečioje knygoje Mainai. kad apie prekės vertę priimtina kalbėti turint omenyje jos perkamąjį pajėgumą lyginant su kitomis gėrybėmis. Pagal A. kad gamybos ir paskirstymo dėsnių atskyrimu ir suvisuomeninimu turto paskirstymą „išstumdamas“ iš „grynojo“. Mill’is pagrindinio . kaip jiems tai atrodo tinkamiausia“. J. J. tikriausiai. „kaina“ ir panašias. bei teigdamas. kurie. kad ir žmonių nuomonės bei norai nėra atsitiktiniai. „visuotinis ekvivalentas“.

kapitalo vertę suvedė į jo pagaminimui nuosekliai sunaudoto darbo išlaidų vertę ir teigė. S.. energiją bei kitas jos savybes. užimtas ilgalaikių gėrybių. didinant kaupimą. pastarąjį suprasdamas „tik kaip tas pastangų rūšis. kad „tai. S. turtas sudarytas iš gėrybių. S. kad tik ji neviršytų tos. kad pirkėjas stengiasi nupirkti pigiau. išsakė įdomių minčių apie kainos poveikį paklausai. kiek kapitalistui kainuoja produkcija – yra darbo užmokestis. kainas betarpiškai lemia konkurencija. gaunamos dėl neproduktyvaus darbo. S. Mill’is laikė tik tą vartojimą. Ir priešingai. kuris savo ruožtu „glaudžiai susijęs su kaupimo samprata“. jau yra neproduktyvus vartojimas. kuria jis suteikia minimalias išlaidas. nesvarbu kiek jis būtų naudingas ar reikalingas. Pirmosios knygos antrajame ir trečiajame skyriuose kalbėdamas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą. kuris palaiko ir didina visuomenės gamybines jėgas (šių idėjų ištakos siekia dar fiziokratus). pagal J. S. Tai dabar mes atitinkamai įvardintume kaip daiktinį ir žmogiškąjį kapitalą. S. Dabar ekonometrijoje plačiai naudojama A. rinkoje neturi jokios kainos. Mill’io nuomone. O ilgu laikotarpiu prekės kaina negali būti žemesnė už jos gamybos išlaidas. nors dar nebraižė paklausos ir pasiūlos kreivių. kuri skiriama „prabangos dalykams“. Marshall’o pasiūlyta „paklausos elastingumo“ samprata. Jis rašė: „Daiktas. tik produktyvaus darbo pajamos yra produktyviai vartojamos. Net darbininkų darbo užmokesčio vartojimas. yra neproduktyvios. Taigi. kiek daikto gamyba kainuoja jo gamintojui ar daugeliui gamintojų – yra darbas. Tačiau jam pavyko apibūdinti pagrindinių prekių grupių paklausos kitimo keičiantis kainai dėsningumus. įkūnytas medžiaginiuose daiktuose“. Tačiau kai tik ribojimai tampa juntami. Smith’o) nuostatų. rinkos kaina atitinka paklausos ir pasiūlos lygybę. Mill’is rašė: „visas darbas. kurios gali būti panaudotos gaminant materialų turtą. Mill’į. Mill’is laikė ir darbo jėgos meistriškumą. Mill’io žodžiais tariant. J. jis rentos nelaikė vertę sudarančiu elementu. nes niekas nenorės gaminti nuostolingai. kad į gamybos kaštų sudėtį J. jog „tai. Mill’is laikėsi klasikinės politinės ekonomijos (A. Prekės vertės pinigine išraiška yra kaina. kuriantį materialias gėrybes. Esant tobulai konkurencijai. yra produktyvus tik ta dalimi. nekuriantis materialaus turto (arba grynosios pridedamosios vertės). kurį jis turi sumokėti“. būtinas išlaikyti darbininką ir jo šeimą. Todėl produktyviu vartojimu J. O bet kokios pajamos. S. Mill’is įjungė ir pelną. daiktas iš karto įgauna mainomąją vertę. Neproduktyvus darbas. Mill’į. jo nuomone. už kurį nieko negalima gauti mainais. t. kurioms yra būdinga mainomoji vertė. S. Todėl visos kitos vartojimo rūšys. skirtingai nuo A. darydamas išvadą. Pavyzdžiui. nors prie jos ir labai priartėjo. paklausos ir pasiūlos. kurios pirkėjas nesugebės ar nepanorės sumokėti“. įkūnytų žmoguje ar bet kuriuose kituose gyvuosiuose ar negyvuosiuose dalykuose. Smith’o. Mill’io nuomone. J. Mill’is dar nesinaudojo šia ekonomine kategorija. S. ir kurio produktai negali būti kaupiami. kurios kuria gėrybes. Pastebėtina. J. S. o taip pat apie funkcinius ryšius tarp rinkos vertės. Pagal tai J. nėra turtas. J. O ta darbininko darbo užmokesčio dalis. kuri atsiranda dėl to. kūrime. Tačiau analizuodamas kapitalistinę gamybą jis naudojosi siaura produktyvaus darbo samprata. be mašinų ir instrumentų. Tačiau kaip turtą. nors ir būdamas absoliučiai būtinas žmogui. J. sunaudotas jo gamybai“ Tačiau čia pat žodį „darbas“ jis pakeitė „darbo užmokesčio“ sąvoka. Būdinga. S. S. yra bet kuris darbas. Mill’io nuomone. Todėl stabilios pusiausvyros tarp paklausos ir pasiūlos būklė „pasiekiama tada. S. Jo tvirtinimu. J. „monopolistas gali savo nuožiūra nustatyti bet kokią aukštą kainą. o pardavėjas – brangiau parduoti. Tačiau. perskirstymas. sukurtų produktyviu darbu. J. nes jo galima gauti praktiškai neatlyginamai“. kad J. Mill’is. šiuo atveju . turi būti laikomas produktyviu“. tai tik paprastas pajamų. Produktyviu darbu jis laikė darbą.. turtą. oras. y. kai daiktai mainomi vienas į kitą pagal jų gamybos išlaidas“. pagal J.

S. kad prekių kainas pirmiausia reguliuoja šiuo metu apyvartoje esančių pinigų kiekis. Mill’is daug dėmesio skiria kreditui. krizę. Kredito šaltinis yra kapitalas. nors ir ne taip greitai bei patogiai. išėjusią 1802 m. Mill’is ne kartą pabrėžė. bet toli gražu ne stebuklinga. Mill’is analizavo pagal paprastą kiekybinę pinigų teoriją ir rinkos procento teoriją. mano daugelis: jis negali ko nors sukurti iš nieko“. Ricardo. Britanijos popierinių pinigų kreditas. S. Tačiau kai popieriniai pinigai yra nekonvertuojami (nėra jų pakeitimo į auksą mechanizmo). kad „pinigai yra prekė“ bei pripažino. Kaip matyti iš trečiosios knygos dešimtojo skyriaus. S. kaip. . Tačiau kalbėdamas apie pinigų vertę jų buvo nenuoseklus: vienur jis teigė. kad „Kreditas nepadidina šalies gamybinių išteklių. kainų kilimas gali paskatinti spekuliacijos bumą. S. S. pozicijų. jo nuomone. kad jo išgavimo išlaidų galimi pokyčiai už tuos ar kitus metus negali iš karto paveikti kainų koregavimo. jei kredito pasiūla būtų susieta su aukso pasiūla. J. Kaip ir daugelio kitų mechanizmų. kuris ir atvedė į 1825 m. vadovėliui brangiųjų metalų kaip mainų priemonės pranašumų traktavimą. Jis teigė. Konvertuojamos popierinės valiutos sąlygomis kainos negali ilgai augti. J. nes. kas buvo daroma ir be jo. Mill’is suprato. naudinga laiko ir darbo ekonomijai. J. Mill’is teigė. jei pinigai kaupiami atsargai. Jau kita 1847 m. bei šiuo klausimu plačiai citavo bankininko ir parlamento nario Henry’io Thornton’o (1760–1815 m. ypač jo knygą D. J. J. Mill’is parodė. kaip pinigai“. Tai – specifinė pinigų savybė“. išreiškiamas kaip rinkoje perkamų ir parduodamų gėrybių suma. atrodo. jog auksas ir sidabras pinigais tapo ne iš karto. tam tikru momentu nepanaudojamas gamyboje. Tai mechanizmas. aukso atsargos tokios didelės.produktyvus vartojimas – paprasčiausiai išlaidos. Šis. J. S. kad „pinigai patys savaime netenkina jokių poreikių“. Taigi pinigų esmę J. kalbėdamas apie ekonominius santykius. ir jei jų kiekio didinimas sulyginamas su sandorių apimčių (ar visuminių pajamų) augimu. S. kai jis išsiderina“. kurios laikėsi D. kad pinigų kaip prekės specifinė savybė yra ta. o bet koks mažinimas aukština ją visiškai vienoda proporcija. kad vien tik pinigų kiekio didinimas nelemia kainų augimo. Iš čia. Jei darbo užmokestis yra gyvenimo minimumo lygyje. Jis pabrėžė. Savo traktate J. kad. jo akivaizdus ir nepriklausomas poveikis pastebimas tik tada. nesukeldamos kompensuojančio aukso ištekėjimo iš šalies. Joje pateiktas platesnis požiūris į pinigus ir bankų sistemą. J. jau iš kiekybinės pinigų teorijos. esantis pinigų forma.. ją „pastoviai“ ir „vidutiniškai“ lemia gamybos išlaidos. nepakankamai įvertindamas pinigų kaip prekių atsargų vertės mato funkciją. Pagrindiniu kreditų išdavimo už procentus instrumentu tampa depozitiniai bankai. pateikdamas standartišką XIX a. Mill’is plačiai išanalizavo kredito prigimtį bei jo vaidmenį ekonomikoje. bet dėl jo šie geriau panaudojami gamybinėje veikloje“. kad „visuomeninėje ekonomikoje nėra nieko nereikšmingesnio iš prigimties. o kitur.) darbus. remdamasis pinigų „neutralumu“. tvirtino. Mill’is pažymėjo. Be to. Mill’is pateikė ir supaprastintą turto apibūdinimą. Walras’as. kad „kreditui būdinga didelė jėga. Dar anksčiau nei L. pinigų vertė kinta atvirkščiai proporcingai pinigų kiekiui: bet koks kiekio didinimas žemina jų vertę. kad „kitoms sąlygoms esant vienodoms. S. solidarizuodamasis su klasikinėje mokykloje nusistovėjusia pinigų „neutralumo“ koncepcija. leidžiantis greitai ir patogiai atlikti tai. kaip jas paveiktų ir brangiųjų metalų pasiūlos augimas. krizė tapo staigaus procentų normos augimo rezultatu. kurį laikė tik ekonominės apyvartos aptarnavimo instrumentu. kaip ir kitoms prekėms. jo požiūriu. kad bankų kreditas turės tokį pat poveikį kainoms. tada visą darbininko uždirbtų lėšų apimtį reikia priskirti produktyviam vartojimui. būtinos išlaikyti žmogiškąjį kapitalą pirminėje būklėje. o tik svarbūs kaip „gudri priemonė. o tik atitinkamame mainų plėtros etape..

Taip palaikoma spekuliacija gali apimti [. kad J. Mill’is – J. S. kad esant prekybinei krizei tipiškas „greitas kainų kritimas po to. S. tarp jų ir krizių. kurį pateisina prekių vartojimas ir pasiūla. kad maži kainų svyravimai rinkoje vyksta ir nesant kredito. būtų didelė klaida kartu su J.] net ir visas prekes iš karto“. M. Pažymėtina. net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kreditą. Trečiosios knygos dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame skyriuose J. Mill’io nuomone. šalininkai manė. y. Pažymėtina.. 1796–1883 m. Mill’is iš esmės pateikė pirmąjį ekonominės minties istorijoje ekonominio nuosmukio dinamikos išdėstymą pinigų aspektu. o pasitikėjimo atkūrimas“. Longfield’as). atnaujinusiose bulijonistų debatus. Viena vertus. niekuo neapriboto šaltinio. Tačiau naudojant kreditą. Šia prasme J. teigė. Tačiau jos krenta gerokai žemiau. kad bankinius aktyvus sudarytų „realūs vekseliai“ yra bankininkų bendruomenės rūpestis.] Tai vyksta todėl.. o ne priešingai. Mill’io metodologijos eklektiškumas (gal ir kiek keistokas logikos meistrui. J. y. nes po to seks užsienio kapitalo įplaukimas į šalį ir nacionalinės valiutos kurso sustiprėjimas. Mill’is teigė. bet esant nekintamam pinigų kiekiui ažiotažinė paklausa vienoms prekėms sumažina kitų prekių kainas. nes [.. Joplin’as. Todėl J. R.] spekuliacinio pagyvėjimo [.] Ypatingomis sąlygomis šiuos proto argumentus papildo panika [. o įveikimo įrankis – ne pasiūlos mažinimas. jos turėtų sumažėti iki to lygio.. didžiulio veikalo Logikos sistema autoriui) matyti ir iš jo kapitalo traktuotės.. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose.. Mill’is teigė. manydami. prie kurio jos priprato [..] kai kiekvienas patiria nuostolius. kiek jis tapo aukštesnis prieškrizinio spekuliacijos periodo metu“. o tarp palaikančiųjų – J. S. Todėl konvertuojamų popierinių pinigų perteklinė emisija yra negalima. Jis ragino Anglijos valstybinį banką plėsti operacijas atviroje rinkoje bei vykdyti aktyvią politiką reguliuojant diskonto normą. orientuojantis į tai. kad krizė yra bendrosios perprodukcijos rezultatas. Mill’is nesutiko su J. kad diskusijose apie praktinius pinigų apyvartos reguliavimo klausimus. kad ekonominio aktyvumo svyravimų. Taip pat pažymėtina... M. priežastys yra realios.. Mill’is. J. pateiktos pirmosios knygos ketvirtajame – šeštajame skyriuose.] Atrodytų. kurios lyderiai buvo Thomas Tooke. Fularton’as ir J. arba iki to. t. laiku bus grąžinta [.. kad valstybei tikslinga centrinį banką orientuoti į bankinio procento didinimą. Mill’is priklausė vadinamajai bankinei mokyklai. S. Keynes’o pirmtakas. S. Jie į minėtą problemą žvelgė pinigų paklausos aspektu.. kad pinigų pasiūla yra antrinė ir apyvartos priemonių kiekis prisitaiko prie pačios rinkos poreikių. Bankinės mokyklos.. Mill’is pateikė daug praktinių pasiūlymų. kurią jis paskolino kitiems.. ekonominiai subjektai „semia iš bedugnio. S. S. o parduodant prekes apmokėjimo tuoj pat sąlygomis nekreipimas dėmesys į jokius nuostolius.. Atitinkamai bus užkirstas kelias aukso ištekėjimui į užsienį. Šios rinkos reguliavimas – pačios bankinės sistemos reikalas ir atsakomybė už jį. de Sismondi manyti. kuri. S.. kai jos išaugo dėl [.] Jos tiesioginė priežastis yra kredito sumažėjimas. kad J. Taigi prekybinės krizės metu bendras kainų lygis krenta tiek žemiau už įprastą. J. kad kreditas lydi kainas. S.] Pinigus skolinasi trumpam ir beveik už bet kokį procentą. kad komercinių krizių periodais „realiai susiduriama su visų prekių pertekliumi lyginat su pinigine paklausa.). nuo kurio prasidėjo jų kilimas. McCulloch’as.J. su pinigų pasiūlos trūkumu“.] niekas nėra tikras jog dalis jo lėšų. S. nepiniginės. Toliau J.. S. jis pagal . T. S. Jis rašė: „Tai paprasčiausiai spekuliacinių pirkimų padarinys [. Jis nurodė. Mill’is nurodė. o daugelis visiškai bankrutuoja. de Sismondi pasiūlytu ekonominio nuosmukio (krizės) supratimu. t. skirtingai nuo piniginės (valiutos) mokyklos (jos lyderiai buvo Robert’as Torrens’as ir anglų bankininkas Samuel’is Jones Lloyd’as (vėliau lordas Overstone. vykusiose Anglijoje XIX a. J.. kad [.

Jis mėgino suderinti D. kad egzistuoja minimali kapitalo pasiūlos kaina. tam nėra jokios aiškios ribos [. S. o nenutrūkstama reprodukcija. Patikslindamas šį teiginį. Ši norma. kuri yra J.] – atlyginimas už susilaikymą“. veikiama pažangos. kad „nors kapitalas yra taupymo rezultatas. patį taupymą suprantant kaip „susilaikymą nuo vartojimo dabar dėl ateities gėrybių“. Ricardo ir kitų klasikų išvadas. Kita vertus. ir ypač bet koks kapitalo prieaugis. Say’aus teorinių nuostatų. S. Mill’io kapitalo koncepcijos. pasižymi tendencija žemėti. nes joje akcentuota tik santaupų pasiūla). nuo kurio priklauso viskas. užmokesčio už riziką ir užmokesčio už „darbą bei meistriškumą. Mill’io eklektiką. J. kad „kapitalisto pelnas. kad kapitalas – tai „anksčiau sukauptos praeities darbo produktų atsargos“. padarytas pagal darbinę vertės teoriją. B. Mill’is taip pat žengė žingsnį į šoną (marksistai sakytų – atgal) lyginant su klasikine politine ekonomija. kad susilaiko nuo savo kapitalo eikvojimo tuoj pat. kurią vidutinis individas laikys ekvivalentiška už susilaikymą“. kad darbas sukuria daugiau. bet jis vis tiek gali būti vartojamas“. Faktiškai. S. kad „gamybinę veiklą riboja kapitalas“. pastebėdamas. be to. būtinus vykdyti gamybos kontrolę“. nei papildomai sukuriant kapitalą. kad pelno dydis susideda iš užmokesčio už susilaikymą. nes „žmonija vis labiau linksta aukoti šiandieninę naudą dėl ateities pajamų“ – kuo didesnis metinis produktas. Mill’is pateikė originalią „pelno judėjimo link minimumo tendencijos“ traktuotę. Senior’o susilaikymo teorija. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnio“ pagrindas. tuo mažiau susirūpinę žmonės iš savo santaupų turi skirti einamajam vartojimui. linkdamas prie kapitalo daiktinės koncepcijos.. Procentai už paskolintą kapitalą buvo apibrėžiami kaip „viskas. S. Pirmojoje teoremoje teigiama. tuo buvo formuojamas darbo užmokesčio fondo doktrinos pagrindas.] Jei egzistuoja galintys dirbti žmonės ir yra maisto jiems prasimaitinti.. y. kuri buvo procento teorija (tegul ir neišbaigta. susijusi su trečiąja teorema. Mill’is pripažino. S. J. Taigi verslininko pelno ir procento traktuotėje taip pat galima įžvelgti J. Tai tikriausiai reiškia. Labiausiai abejotina yra ketvirtoji teorema apie kapitalą. t. kad „bet koks kapitalas. Mill’is darė prielaidą. išplaukianti iš tylaus Say’aus dėsnio pripažinimo ir J. Tačiau tai netrukdė jam teigti. S. kad „kiekvienas kapitalo padidinimas veda ar gali atvesti į naują gamybos plėtimą. jo pokrypį link N. J. „norma. teigiančia. B. juos visada galima panaudoti kurioje nors gamybos srityje“. Senior’o pasakymą [. J. ir kurioje teigiama. kad kapitalas yra visiškai panaudojamas ir teigė. .A. jam kapitalas – tai gamybos veiksnys. Įrodinėdamas šį tvirtinimą. S. kad „pelno priežastis yra tai. Mill’is pateikė keturias „fundamentalias teoremas apie kapitalą“.. nei reikalinga jį atliekančių darbuotojų išlaikymui“. kas „dabartiniam darbui turi tekti dėl ankstesnio darbo ir ankstesnio darbo produkto“. Principų pirmosios knygos penktajame skyriuje J. ką gali gauti kapitalo savininkas paprasčiausiai už tai.. Taigi jo dydis palaikomas ne konservacija. kad J. Smith’o tradiciją teigė. ir leidžia kitiems panaudoti jį gamybiniais tikslais“. Tuo pačiu.. ir tezės apie pinigų perkamosios galios nesunaikinamumą.. Antrojoje fundamentalioje teoremoje teigiama. su N. S. kad santaupų esmė yra išlaidos. Tokia išvada darytina iš A. Mill’is rašė. Aptardamas pelno kategoriją. daug jo teiginių bei pateiktų formuluočių leidžia daryti išvadą.]. S. pagal tinkamai parinktą N. o dėl darbo gamybinės jėgos“. yra taupymo rezultatas“. Senior’o ir J. J. kad „pelnas atsiranda ne dėl mainų [. kad „paklausa vartojimo prekėms nėra paklausa darbui“. kad darbo jėgos užimtumo negalima padidinti kitokiu būdu. Mill’is kartais kapitalą traktavo kaip visuomeninius santykius (ar bent jau artėjo prie tokios kapitalo sampratos). Smith’o tvirtinimo.

S. Ricardo kritikų nurodė. dalį kapitalo ir patys tampa konkurentais norėdami gauti likusias šių fondų dalis. Ricardo teoriją. Jis pastebėjo. S. gautą tik iš tų nuomojamos žemės sklypų [. S. valdančio aukso pritekėjimą į šalį ir ištekėjimą iš šalies. Kainų augimas sumažina realų skolų dydį ir todėl „dirba“ debitorių naudai bei „veikia“ prieš kreditorius. Carey. kad procento norma smarkiai pažemėja“. argumentuodamas.]. S. Mill’iui pavyko bent iš dalies paneigti tokius prieštaravimus. kodėl renta mokama ir nuo blogiausių sklypų. J. J. todėl. Daugelis D. infliacija didina procento normą tada. Jis rašė: „Kad pelnas galėtų būti lygus ten. maitinančių paskolų rinką. ir valiutos kurso pasikeitimas jau vyksta priešinga kryptimi. Tačiau iš esmės J. Mill’is pastebėjo. kurie suteikia galimybę gauti didesnę. Ricardo teigė. kad net jei būtų apdirbami vienodo derlingumo sklypai. jog pelnas tampa proporcingas panaudotam kapitalui. vis dėlto manė. J. S. S.. O kai tik procento norma krinta. o vėliau dirbami blogesni sklypai. S. t. Ricardo kritiku H. priešingai. Procento dydį J. nei įprasta. Pakilimo laikotarpiu kreditas plečiasi. Jis parodė. pripažindamas tik pirmąją (diferencinę rentą). stengdamasis duoti atkirtį jos kritikams. ieškančio sau panaudojimo. kad „Žemės ūkio gamybos metodai tobulinami ir šios srities naujos žinios įgyjamos labai lėtai. daiktai turi būti mainomi vienas į kitą proporcingai jų gamybos išlaidoms: daiktai. y. gamybos išlaidos. turi turėti ir vienodą vertę. J. ir tai išlygina valiutos kursą. S. blogi sklypai yra tarp derlingų sklypų. Procento normos augimas savo ruožtu pritraukia kapitalą iš užsienio. didina procentą. Tai natūraliai veda į procento augimą“. masė. sumokėtą už naudojimąsi žeme“. Taigi jis iš esmės tapatino rentą su nuomos mokesčiu bei neskyrė diferencinės ir absoliučios rentos. Nuomotojas moka rentą už visą nuomojamą žemę. net jeigu tai lemia kainų augimą. Mill’is pasisakė už D. S. Mill’io nuomone. Todėl Centrinis bankas gali saugoti savo rezervus. nes tik tokiu būdu vienodi kaštai atneš vienodas pajamas“. J. susikaupia tokia didelė laisvo kapitalo. J. o kainos – proporcingos išlaidoms. trumpalaikiai kapitalai išplaukia į užsienį. Nuosmukio metu.. Mill’is taip pat siejo ir su „Hume’o dėsnio“. Kaip ir D. Todėl galiausiai ir procento normą lemia realios jėgos. Kadangi J. veikimu. Mill’is buvo rikardinės rentos teorijos šalininkas. S. priešingai. Mill’is nesugebėjo tinkamai paaiškinti. kad renta atsiranda tik pereinant nuo geriausių prie blogiausių žemės sklypų. Dar lėtesnė tokių metodų . Mill’is detaliai išnagrinėjo procento normos kitimą atskirose ekonominio ciklo fazėse. Mill’is rentą apibūdino kaip „kompensaciją. C. net ir sutikdamas su D. „kai keletas metų praeina be krizių. J. kad ji lemia tai. Tačiau. o procentas mažėja. S. S. kurių gamybos išlaidos vienodos. jo nuomone. procento norma auga. kad pusiausvyros taške rinkos procento norma turi susilyginti su kapitalo pelno norma. finansuojamų išleidžiant nekonvertuojamus į auksą popierinius pinigus. kai ji yra sukelta valstybinių išlaidų. Rentos teorijoje J. O ribotos atsakomybės akcinių bendrovių susikūrimas. sunaudotam jų apdirbimui“. kad rentą tokie sklypai galėtų teikti dėl geografinės padėties ir papildomų kapitalinių įdėjimų efektyvumo skirtumų. Vadinasi. kur lygūs kaštai. kuriuos tampa naudinga keisti į auksą. didindamas diskonto normą ir taip skatindamas rinkos procento augimą. Mill’is visai kaip D. Ricardo. Mill’iui nepavyko pašalinti nė vieno iš rikardinės rentos teorijos trūkumų. kad aukso pritekėjimas sumažina procento normą. Mill’is traktuodamas rentą rėmėsi „dirvos mažėjančio derlingumo dėsniu“ (kapitalo produktyvumo mažėjimu). laisvo kapitalo savininkai „atitraukia fondų. Tačiau J. pelno normą kapitalui.Kalbėdamas apie vidutinės pelno normos atsiradimą. Pasirašydami akcijas. kad žemės imamos įdirbti nebūtinai nuo geriausių. „bet iš esmės ši renta apskaičiuota pagal produktą. Dėl to jis išsilygina. o naujų kapitalo pasiūlos sričių neatsiranda. jie vis tiek atneštų rentą. auga paklausa vidiniams vekseliams.

kurį šiaip jau visur ryžtingai gynė. Mill’is skyrė civilizacijos pažangai. skirtų paskirstymui tarp darbuotojų. S. Tipiškas išradimų ir atradimų požymis yra jų nereguliarumas. Pastebėtina. kad egzistuoja daug veiksnių. nors jis ir nevadinamas renta. lyginant su kitu. druskos išgavimo verslovėms.. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsniui“. Darbo užmokestį jis laikė užmokesčiu už darbą. kaip rašė N. S.. kad žmonijos gebėjimas daugintis yra beribis. Mill’is laikė svarbiausia politinės ekonomijos nuostata. neutralizuojančių „dirvos mažėjančio derlingumo dėsnio“ veikimą. Kad išvengtų šio baisaus „gyventojų skaičiaus dėsnio“ padarinių. kad J. Mill’is pabrėžė. S. lygio impulsai“. S. S. smerktinu taip pat. o jų būklė rinkos atžvilgiu taip pat labai įvairi. darbo pasidalijimas daugiau ar mažiau išplėtotas. Mill’is siūlė ne savo Principuose. netgi ne absoliuti lėšų. Šį dėsnį jis taikė ir visiems pramoniniams gaminiams. nebent tik jis būtų periodiškai išmokamas“. Mill’is rašė: „Darbininkų klasei svarbi ne absoliuti kaupimo ar gamybos apimtis. kaip ir girtavimas. nors daugiavaikę šeimą ir laikė ydingu reiškiniu. Mill’is atidavė duoklę ir T. S. Taigi J. Minėtas dėsnis taikytas net verslininkų asmeniniams gabumams.] nuo gyventojų skaičiaus ir kapitalo santykio“. Mill’is laikėsi „darbo užmokesčio fondo“ teorijos. Mill’is. o tuo pat metu kapitalas ir gyventojų skaičius nuolat didėja [. Mill’is laikė bendraisiais gamybos elementais. žvejybai ir kitiems gamtiniams turto šaltiniams.. . jog „žmogiškųjų būtybių elgsenai daro poveikį gebėjimas numatyti padarinius bei aukštesnio. S. tai. Ir šį baisų prievartos būdą J. Malthus’as tam griežtai prieštaravo. Pastebėtina. S. tarp kurių dalijamos šios lėšos. kuriuo naudojasi tam tikri gamintojai arba bet kuri gamyba tam tikromis sąlygomis.. Juk.ir žinių sklaida. taip pat techniniam progresui. o santykis tarp šių lėšų ir žmonių skaičiaus. Juk viename fabrike.. J. kaip ir dirvos atveju. kuris dar 1836 m. pagal J. Ypač didelę reikšmę J. S. J. S. Ricardo mintimis. Jis net reikalavo įstatymais formaliai uždrausti neturtingų žmonių santuokas: kaip žinia T. nes darbas jau buvo apmokėtas normaliu darbo užmokesčio dydžiu. Senior’as.]. „renta gali būti laikoma diferenciniu arba ypatinguoju elementu: kievienas skirtumas. Beveik visur gyventojų skaičiaus dinamika atkartoja žemės ūkio gamybos tobulinimo proceso dinamiką ir beveik iš karto niekais paverčia jo rezultatus“. Vis dėlto jis rentos dėsnį išplėtojo kiek mažiau. Mill’is net ryžosi paaukoti laisvės principą.. S. „[. Vadinasi. kaip pelno šaltiniu.] tai aiškiausiai yra priedas (diferencinis pelnas). yra valdomas tų pačių dėsnių. mažėjančio produktyvumo dėsnis turėtų vyrauti nuolatos. pavadintoje Laisvė! Dėsnį. kaip tik darbo užmokesčio fondo ir darbininkų skaičiaus santykis. jo nuomone. kurių produktyvumas. pagal kurį „bet koks produkto padidėjimas pasiekiamas dėl daugiau nei proporcingo žemei apdirbti sunaudojamo darbo padidėjimo“. apimtis. rentos dėsnį taikė ne tik žemės ūkio gaminiams. S. Dėl to vieno fabriko produktyvumas gali viršyti kito fabriko produktyvumą ir papildomai atnešti pelno. J. taip pat skirtingas. Smith’o ir D. nei N. Mill’į. skirtingai nuo D. bet ir kasykloms.. Mill’is. arba [. teigiančios kad alga yra ne kas kita. Tačiau jis suprato. Mill’is rėmėsi tuo. J.. mašinos gali būti geresnės ar blogesnės.. kad jei darbo užmokestį ir kapitalo pelną J. moterų emancipaciją. bet buvo prieš prievartinį gimstamumo ribojimą ir daug vilčių dėjo į darbininkų intelektualaus bei moralinio lygio augimą. o knygoje. ir šis priedas yra netikėta gamtos dovana“. S. Tačiau J. Kalbėdamas apie darbo užmokesčio dydį. pastatai geriau ar blogiau įrengti. lyginant su gyvuliškais instinktais. Skirtingai nuo karingųjų maltusininkų. Ricardo. S. Senior’as. J. J. savo Politinėje ekonomijoje renta vadino kiekvieną „nepaprastą atlyginimą“ už „nepaprastas kūno ar dvasios išgalias“. J. kad „darbo užmokesčio dydis priklauso daugiausia nuo paklausos darbo jėgai ir jos pasiūlos. tautos gyvenimo sąlygų gerėjimą. Mill’is rėmėsi A. Analizuodamas darbo užmokestį. sutikdamas su juo.

Taigi „darbo užmokesčio fondo“ teorija teigė. kad W. Šios problemos analizuojamos Politinės ekonomijos principų ketvirtojoje knygoje. Mill’is suprato. J. . kad ji negali pagal darbinės vertės teoriją paaiškinti darbo ir kapitalo mainų. kad profsąjungos iš tikrųjų daro poveikį veiksmams. S. T. jis bus išleistas ne tik darbui. 1869 m. S. jis vis tiek gauna pelną. išleidusio pamfletą Užmokesčio fondo teorijos paneigimas. Mill’is. nėra iš anksto nulemta. jog darbo užmokesčio fondo apimtis buvo iš anksto nulemta. Mill’is savo gyvenimo saulėlydyje 1869 m. kuriuos gali „atlikti konkurencija darbo rinkoje“. Vadinasi. Mill’io draugo W. jog pelno normos kritimas susijęs su kapitalo dydžio artėjimu prie tos ribos. ir J. W. Thornton’o prielaidai. Longe’o. Lassalle (1825–1864 m. Tačiau J. kaip ir D. išskyrus šio santykio keitimą darbininkų naudai“. 1866 m. Ricardo teiginį. Tačiau. nes nors bendras darbdavių fondas yra iš anksto nulemtas tam tikru laiko momentu. S. Thornton’as pasisakė už šios doktrinos neigimą ne-pusiausvyros teorijos požiūriu. bei pripažindamas. Mill’is buvo pasirengęs atsisakyti darbo užmokesčio fondo doktrinos teisingumo neperžengdamas pusiausvyros teorijos. Todėl individualaus kapitalo dalis. jis norėjo savo Apybraižose apie kai kurias neišspręstas politinės ekonomijos problemas iš vertės teorijos tiesiogiai išvesti D. kad šis atsisakymas sukrėtė klasikinės teorinės sistemos pagrindus ir tapo svarbiu veiksniu. Mill’is skyrė pelno normos mažėjimo tendencijos dėsniui. J. teigdamas. ir William’o Thomas Thornton’o. S. Tačiau J. viename iš savo straipsnių žurnale Fortnightly Review.Darbininkų klasės padėties negalima pagerinti jokiu kitu būdu. Pastebėtina. už kurios tampa nebeįmanomas pelningas kapitalo panaudojimas tam tikroje ribotoje teritorijoje. S. kad pirmasis viršija antrąjį. kad darbo užmokesčio dydį lemia gyvenimo minimumas (šį dėsnį vėliau F. Visuotinai pripažįstama. kurią savininkas turi išleisti darbui. išleidusio knygą Apie darbą). Tiesa. T. Thornton’o kritiką. pagal kurią paklausos darbo jėgai elastingumas lygus vienam. kuriomis buvo grindžiama darbo užmokesčio fondo teorija. Dėl to ji buvo kritikuojama (ypač Francis’o D. pelno šaltinis buvo kainos padidinimas daugiau vertės. Teisingesniu J. nei dabartinėms gėrybėms. bet ir pastatams bei medžiagoms. ir tuo pačiu gali prisidėti prie darbo užmokesčio didėjimo. paaiškinančiu klasikinės ekonomikos teorijos nuosmukį bei žlugimą. Be to. kad vienas iš rikardinės sistemos prieštaravimų yra tas. Mill’is negalėjo pritarti W. pirmesnis net už gamybos išlaidų dėsnį bei darbinės vertės teoriją. kad pelno norma krinta dėl kapitalistų konkurencijos. kaip matyti iš pirmosios knygos ketvirtojo skyriaus. kad gyvenimo minimumo dydis istorinio vystymosi metu gali didėti. Ricardo. o taip pat savo šeimos išlaikymui bei savoms išlaidoms. S. S. T. jis tvirtino. S. kad tuo metu kai J. kad pelno norma atvirkščiai proporcinga darbo užmokesčio dydžiui. Mill’iui nepavyko. aiškindamas. vėliau perspausdintame rinkinyje Dissertations. Thornton’as nemanė. Jis atmetė A. Daug dėmesio J. Smith’o nuostatą. XIX a. ir jis negali būti padidintas klasinės kovos būdu. kad pelno normos žemėjimas susijęs su rizikos mažėjimu produktyviai naudojant kapitalą ir apdairumo didėjimu – žmonija vis labiau rūpinasi ateities gėrybėmis ir joms teikia ne mažesnę reikšmę. Svarbią reikšmę J. S. kad nors kapitalistas ir apmoka visą darbininko darbą. ribojantiems darbo užmokestį. vidurio Anglijos sąlygos menkai atitiko prielaidas. Mėgindamas įveikti šį prieštaravimą. S. T. nes jis pelną tapatino su pridedamąja verte ir manė. Tačiau kalbant apie J. kadangi jam paklausos ir pasiūlos lygybės dėsnis buvo pamatinis. netapatino minimalaus darbo užmokesčio sampratos su fiziologinio minimumo samprata. reikia įvertinti ir tai. Mill’is laikė tvirtinimą. Mill’is skyrė ekonominės dinamikos analizei. viešai atsisakė šios klasikinei mokyklai pamatinės teorijos versijos.) pavadino „geležinio darbo užmokesčio dėsniu“).

kurie gali būti įvertinti laiko aspektu. J. Tiesa. S. bet kuriuo mums patogiu laiku [.] Pinigų panaudojimo efektas. Tačiau J. Ricardo. kurie vadinami perprodukcijos periodais“.. B. t. pesimizmą. o dabar „prie politinės ekonomijos statikos reikia pridėti dinamiką“. aiškiai atskyrė ekonominės teorijos statišką dalį. Galiausiai. Pažymėtina. parodančią vienalaikį. t. J.. kad visiems ekonomistams buvo būdinga susipažinti su „stacionarios ir nekintamos visuomenės“ ekonomikos dėsniais. kad galėjai pasiekti ranka. Stacionarios būklės pasiekimą pagal J. kad kapitalizmo sąlygomis yra galima nekrizinė plėtra. vis dėlto dinamika reiškia istorinių pokyčių analizę. gali nutolinti veiksniai.. kad paskirstymo pobūdis priklauso nuo pokyčius patiriančios institucinės sistemos. o kita – nors ir po metų. ką dabar vadiname statine analize [. Mill’iui. kaip ir kitiems klasikams.. y. kapitalo išvežimas į kitas šalis ir t. S. tuo pasilikdamas nemažai erdvės interpretuoti visuomeninės pažangos istorines tendencijas.. parodęs. pagrindinis ekonomikos teorijos objektas liko stabilios pusiausvyros būklės ekonomika. kad jie leidžia suskaidyti šį vieningą aktą į dvi operacijas. Mill’is aiškiai apribojo tokio požiūrio taikymą: J. Tai reiškia. Mill’is priskyrė „statikai“. Ricardo. jog ekonominis augimas gali turėti neigiamų padarinių gamtinei aplinkai. S. Dabar tai atlikti pavyksta taikant matematinius modelius.] Ir visai įmanoma. kurioje žmonės rūpinasi ne vien ekonomikos augimu. kurioms esant J. apibūdinančią ilgalaikės ekonominės plėtros procesus. ypač D. Tačiau vis dėlto J. S. S. Mill’io įsitikinimą. ir jos dinaminę dalį. natūralių kainų pasaulis: jis. J. kaip naudingumo maksimizuotojo. Todėl būtina ekonominio augimo sąlyga J. S. kad pelno normos kritimas galiausiai ekonomiką nuves į sąstingio (stagnacinę) būklę Joje nesant paskatų sustos kapitalo kaupimo procesas. jų naudingumas yra tas. tikėjosi. laikė ją pirmąja švelnaus socializmo faze. S. autoriaus dinamika nesusijusi su analize ir tų kintamųjų išryškinimu ekonominiuose santykiuose.. panaudojančius diferencialinius skaičiavimus. atrodytų. Kaip rašė M. kad tam tikru metu visuotinis polinkis pardavinėti ilgai nelaukiant. galime tik šyptelėti. kad „stacionarioje būklėje“ ekonominių paskatų susilpnėjimą lydės žmonių visuomenės dorovinio tobulėjimo paskatų stiprėjimas. Mill’iui ši perspektyva neatrodė tokia niūri kaip D. kaip ir D.Principų ketvirtosios knygos pirmajame skyriuje J. utilitarinio požiūrio.. ir tikėjo. S. neatsisakydamas žmogaus. Rikardinės teorijos branduolį J. Žvelgiant atgal į neregėtą ekonominę plėtrą. Mill’is laikė „gamybos tobulinimą ir kapitalo išvežimą panaudoti derlingesnėse žemėse ir naudoti požeminius turtus negyvenamuose ar menkai apgyvendintuose Žemės rutulio rajonuose“ Be to. kai statika. J. S. Mill’is pastebėjo. B. jis užuot traktavęs šią stabilumo stadiją kaip baigiamąją kapitalizmo ir ekonominės pažangos raidos sistemoje. J. Mill’is. S. S. susidurs su tiek pat paplitusiu polinkiu esant galimybei susilaikyti nuo pirkimų. Kaip ir J. Ricardo.]“. S. vykusią visą šimtmetį po paskutinio Principų leidimo pasirodymo. dėka to sugebėjo įveikti klasikų teorijos. Toks akcentų perkėlimas leido J. Mill’is suprato. Mill’is. Mill’is manė. pagal Auguste’o Comte’o mokymą. kad Pagrindų. todėl taikyti juos žmogiškiesiems reikalams – klaida. dar daugiau. įvardijama tai. stacionarų ekonomikos vaizdą. trukdantys mažėti pelno normai – techninė pažanga. Bentham’o filosofija tinkama tik visuomeninių darinių verslo daliai. jog Anglija (ir kartu pasaulinis kapitalizmas) nuo šios stabilios pakopos buvo taip arti. Būtent tai visada ir vyksta laikotarpiais. Mill’iui perkainoti rikardinį pesimizmą „kapitalizmo dinamikos“ atžvilgiu. kad „Žemei teks prarasti tą . S. S. kad J. Say’aus dėsnis negalioja ir yra galima perprodukcija. prisiminę J. Blaug’as. iš kurių viena atliekama dabar. Jis rašė: „Barterio atveju pirkimas ir pardavimas susiliejo į vieną vienalaikį aktą [. „Mill’iui. Mill’is aiškiai apibūdino sąlygas. Mill’į.. Say’us.

S. Mill’io nuomone. S. A. o teisingiau paskirstant pajamas. Mill’iui atrodė geriausiai užtikrinantis socialinę ir ūkinę pažangą. S. kurias valstybė turi surinkti kaip mokesčius. kas ją praplečia. S.milžinišką dalį savo žavumo. pajamų apmokestinimas aukštesniais mokesčiais reiškia darbštumo ir taupumo apmokestinimą bei uoliųjų baudimą už tai. kad „visa. kas riboja konkurenciją. J. kodėl Anglijoje teisėtos valstybinės funkcijos vykdomos neveiksmingai. Iš savo tėvo J.. Samuelson’as. autorius pagrindė stambių valstybinių išlaidų nepageidaujamumą. pagrįstą privačiu pagrindu. valstybė turi prisiimti išlaidas infrastruktūrai kurti. nes. S. Principų. kad visuomeninį išsilavinimo minimumą. ir tam. Mill’is. S. Tačiau J.. „Nors Mill’is reikalavo institucinių reformų. būtinos atlikti valstybines funkcijas (užtikrinant laisvos konkurencijos sistemą). S. Kaip pastebėjo P. pagal teisingumo principą. o privačių mokyklų sistemą arba privalomą namų išsilavinimą iki atitinkamo amžiaus. pirmiausia „paveldėtą turtą. jo nuomone. Mill’is buvo mokesčių progresijos priešininkas ir linko palikti senąją proporcijos sistemą. Mill’is teikė valstybinei socialinio aprūpinimo sistemai ir apmokestinimo problemoms. nerizikuodami ir netaupydami lobsta“. viršijantį tam tikrą sumą“. J. ir galiausiai (dešimtasis – vienuoliktasis skyriai) perėjo prie valstybės kišimosi į ekonomiką klausimų. kad vyriausybei nebūtų leista „nuo jaunystės lipdyti žmonių nuomones ir jausmus“. visa. Lėšų. kad pavieniai individai gaus pakankamai pelno. galiausiai yra gėris“. jis rekomendavo ne visuotinai prieinamą valstybinį išsilavinimą. J. Mill’is rašė: „Tik atsilikusiose šalyse gamybos augimas yra svarbiausias uždavinys – labiau išsivysčiusiose šalyse ekonomiškai būtinu laikoma tobulinti paskirstymą“. Mill’is pasisakė už pridedamosios vertės mokestį iš žemės rentos. J. y. bet suprato. Mill’io. Laisvas individualus veikimas J. t. Todėl jis linko prie minties. kad laisvos konkurencijos sistema negali padėti išspręsti daugybės ekonominių problemų. S. kurios negarantuoja. Mill’io nuomone. Paminėtina.. kuri nėra įgyta darbu. dydis. nes egzistuoja tokios ūkinės veiklos sferos. Svarbią reikšmę J. S. neturėtų viršyti sumos. autorius manė. Ketvirtosios knygos šeštajame skyriuje J. S. Mill’is svarbų vaidmenį skyrė valstybei ir jį aptarė Politinės ekonomijos principų penktos knygos septintajame – vienuoliktajame skyriuose. Mill’is laikė nuosavybę. būtina derinti su valstybinių egzaminų sistema (už neišlaikytą egzaminą iš tėvų imamas mokestis būtų kompensacija už išsilavinimo tęsimą) įpareigojant valstybę užtikrinti „finansinę pradinių mokyklų paramą“. S. J. paskui (aštuntasis – devintasis skyriai) argumentavo. mokslo plėtrai ir t. kad „konkurencija šiuo metu yra būtinybė ir niekas negali numatyti tos dienos. kad jie dirbo daugiau nei kiti dirbo ir taupė. Pradžioje (septintasis skyrius) Principų. S. Mill’io perimta nuostata į žemės rentos socializaciją naudojant pakankamai didelį žemės mokestį. kad tautos gyvenimo lygis turi didėti pirmiausia ne dėl ekonominio augimo. anot jo. Ribojant paveldėjimo teisę tuo pačiu būtų sprendžiamas ir svarbus socialinis klausimas – mažinama turtinė nelygybė. kad skirtingai nuo savo pirmtakų. Jis tvirtino. draudusius ar ribojusius profsąjungų veiklą. yra blogis. jis niekada neatsisakė įsitikinimo. Jis teigė. kurios savininkai „lyg sapne nedirbdami. nors ir teigė. . kada ji nebebus būtinai reikalinga pažangai“. Mill’is yra valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenimą ir laissez-faire principų šalininkas. Mill’is smerkė protekcionizmo politiką. S. kas neišvengiamai turės išnykti dėl neriboto turto ir gyventojų skaičiaus augimo“. Todėl. J. S. Pasak J. kurią suteikia jai viskas. gali būti tik išimtis atskiruose rajonuose. taip pat įstatymus. t. kad apmokestinimo lygybė reiškia aukojimosi lygybę. išsilavinimo kokybė išryškėja ne iš karto. Visuomenės socialinėje-ekonominėje plėtroje. Todėl J. Valstybinės mokyklos. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu J.. Nors apskritai. kad kainodara veiksminga konkurencijos sąlygomis“.

. Įdomu. kiek dulkelė ant svarstyklių“. kad „jau dabar komunizmą galėtų praktiškai įgyvendinti žmonijos elitas. J. Ricardo paveldėjęs kritišką požiūrį į žemės savininkus..) dar XVII a. Mill’io nuomone.kuris išimtų būsimą rentą. kad ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje J. kuri. nuošalyje paliekant paskirstymo dėsnius. kuriame jis rašė: „[. susiję su tobuliausia visuomenine struktūra. kaip kitoms nuosavybės rūšims. „privačios nuosavybės principo dar niekada nebuvo teisingai laikytasi. nors J. Kalbėdamas apie žemę. ir taip toliau. J. Mill’is nebuvo aršus komunizmo ir socializmo priešininkas. čia juk veikia natūralūs dėsniai). Mill’io neigiamam požiūriui į paveldėjimo teisę. iš A.. Mill’is buvo dar ryžtingesnis darydamas išvadas. beveik atvirkščiai proporcingai darbo indėliui – didžiausia dalis tenka tiems. jei alternatyva būtų šitai ar komunizmas. Mill’is pripažino tam tikrus komunistinių asociacijų privalumus ir manė. alinantį fizinį darbą negali tikėtis netgi tiek. Mill’is nematė „nė vieno svaraus argumento. J. kai darbas vis sunkesnis ir purvinesnis. S. Tačiau. S. iš J. J.[. de Saint-Simon’o bei Ch. tai visi dideli ar maži komunizmo sunkumai tesvertų tiek. Neginčytina. kad J. S. visada turime atsiminti. Jis tik apribojo paveldėtojo teisę jį gauti: paveldėtojas neturėtų gauti daugiau tam tikros nustatytos turto sumos. kad ji apskritai būtų privati nuosavybė“. pripažindamas. kuriuos sukūrė žmonės. kuri nėra skirta apdirbimui. o vėliau tai galės padaryti ir visi“. ir C. kad nusipirktum būtiniausių daiktų. jeigu privatinė nuosavybė ir toliau neišvengiamai sąlygos.. kad visas darbu sukurtas produktas bus skirstomas. kad „geriausia žmonijos būklė būtų tokia: nėra skurdžių. todėl žmonės gali juos pakeisti. kad „Dievas davė žemę visiems kartu žmonių sūnums“ aidas.. Jis teigė: „Kalbėdami apie nuosavybės neliečiamumą. o iš 1848 m. šiuose argumentuose skamba J. kiek didėja renta. S.. J. Taigi. kuri jam atrodė priešinga individualizmo principui ir net laisvos konkurencijos dėsniui (dėl jos konkurentams tenka iš esmės nelygios sąlygos). kiek žemės savininkai iš tikrųjų prisidėjo prie žemės derlingumo ar jos pagerinimo. Jis manė. Mill’io nuomone. bet tikrai neragino tuoj pat pereiti prie komunizmo ir patį tokios santvarkos egzistavimą laikė mažai įtikėtinu. vis mažėjančia proporcija. S. trečiojo leidimo (1852 m. kad negalima keisti tik gamybos dėsnių (be to. logiškai sekė iš jo požiūrio į žemės nuosavybę. kad iš saint-simonininkų didžiąja dalimi perėmė savo doktriną apie paveldėjimą ir pajamas be darbo..] Šiuolaikinės Europos visuomeninės santvarkos pradžia susijusi su nuosavybės . kurie iš viso niekada nėra dirbę. Fourier darbus laikė „vienais iš reikšmingiausių kūrinių“. kurie darbuojasi beveik tik nominaliai. Norint pajusti jo požiūrį į komunizmą. Jo socialinių reformų doktrina buvo grindžiama tuo. kol pagaliau už patį sunkiausią. kuri turėtų pakeisti samdomą darbą. knygoje Apie civilinį valdymą išsakyto tvirtinimo. Kita vertus.. S. S. tegali būti tik tiek išsaugota. Smith’o ir D. kaip dabar matome. geroka dalis eina tiems. J. Žemė nėra sukurta žmogaus. socialistų utopistų (asocianistų) – tikėjimą kooperatine asociacija. tolydžiai didinant jį tiek. Mill’io koncepcijoje užėmė klausimai. Mill’iui labiausiai imponavo patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema. atlyginimui kaskart menkėjant.] jeigu tektų rinktis tarp komunizmo su visomis jo galimybėmis ir dabartinės padėties visuomenėje su visomis jos kančiomis ir neteisybėmis. kad žemės nuosavybei nebūdinga tokia pati neliečiamybė. Ji pirmapradis visų žmonių turtas. Locke’o (1632–1704 m. S. niekas nesiveržia tapti turtingesnis ir nėra priežasčių bijoti būti atblokštam dėl kitų pastangų prasibrauti į priekį“. Mill’is neneigė savininko teisės disponuoti turtu. de Sismondi – simpatiją smulkiajai valstiečių nuosavybei. Beje. Svarbią vietą J.) papildymą. turėjo įtakos – jis to ir neneigė – saint-simonininkų mokymas ir jų panieka „gimimo atsitiktinumui“. S. pakanka pacituoti Principų. Jos pasisavinimas – tik bendro tikslingumo klausimas“. S. sutikime.

kuris agitavo už gamybinę kooperaciją. pakeičiant jį kooperatine gamybos bendrove. tiesiog griaunančio ją. Mill’is siejo su samdomo darbo. kad „[. kurioje J. kad tuo pat metu reikia rūpintis..] politinė ekonomija dar ilgai nagrinės daugiausia pažangos ir egzistavimo sąlygas. kokį mes tegalime šiuo metu įsivaizduoti“. kapitalo savininkai pamažu vis labiau įsitikins tuo. S.. esant dabartinei žmonijos išsivystymo būklei. pažymėtina.[. kurie dalyvauja jo gamybiniame naudojime. kurie dalyvauja produktyviai jį naudojant“). žalingo individualybei. S. S. jis buvo pirmas iš klasikinės politinės ekonomijos didžiųjų atstovų. Mill’io ekonominių pažiūrų aptarimą.] Nuosavybės įstatymai vis dar neatitinka tų principų.] trumpiausiu keliu padėtų pasiekti socialinį teisingumą ir naudingiausią visuotinės gerovės požiūriu pramoninės gamybos organizavimą. kad jis buvo ne tik žymus mokslininkas. S. Taip J.. pagrindinis siekių tikslas – ne paneigti privačios nuosavybės sistemą. kuris buvo ne teisingo padalijimo ar įsigijimo dedant pastangas.]. kuriais pateisinama privati nuosavybė. Mill’is padarė išvadą. Taigi jį galima priskirti prie valstybinio socializmo šalininkų.. S. S. (Ko gero. Mill’is. Mill’is vadino „kilniu idealu“ ir perėmė jį iš prancūzų utopinio (asocianistinio) socializmo. Mill’is. Kapitalas bus suteikiamas už vis mažesnius procentus. Dėl to [. o darbas vykdomas vadovaujant jų pačių skiriamiems ir atšaukiamiems valdytojams“. ir joje užėmė aukštus postus iki pat bendrovės uždarymo 1858 m.. Mill’is gyvenimo pabaigoje nuo individualistinių pažiūrų pamažu perėjo prie visuomeninių. kurias galima pavadinti solidarumu. esant tokioms darbo sąlygoms. grindžiamai privačia nuosavybe ir asmenine konkurencija. J. Tokį kooperatyvinį sprendimą J.. jis pabrėždavo. buvo susijusi su Rytų Indijos bendrove. bet ją pagerinti ir suteikti kiekvienam visuomenės nariui visas teisias naudotis jos atnešama nauda“. nei veikti savarankiškai. S. Gyvenimo kelias. būdingas visuomenei. kaip minėta. nedarančių jokio poveikio valdymo procesui. kai nebebus jokio tarpusavio pavaldumo. S. dalį pelno suteikiant visiems darbuotojams. Mill’is manė. kai išėjo į pensiją gaudamas 1500 svarų sterlingų kasmetinę pensiją) bei aktyvus visuomenės veikėjas.. kad kapitalistai pamažu supras darbininkų dalyvavimo kuriant pelną naudą. Galiausiai „kapitalas galbūt bus suteikiamas mainais už įsipareigojimą jo savininkui mokėti tam tikrą sumą tam tikrą laikotarpį. kuriam buvo artimi žmonijos visuotinės . Baigiant J. kuri gali egzistuoti tarp kapitalisto kaip įmonės vadovo ir darbininkų. prabilęs apie socializmą ir visuomenės socialistinę santvarką). „kai patys darbininkai vienijasi esant lygybės ir kolektyvinės kapitalo nuosavybės sąlygoms [. Jie nustatė besąlyginę nuosavybę tokiems dalykams. (t...] galiausiai pavirsti bendra nuosavybe visų tų. Šie įstatymai įteisino kaip privačią nuosavybę dalykus. pradėjo dirbti nuo 1823 m... panaikinimu. o tokia. Tiesa. Jo nuomone. ir kad. jog išliktų konkurencija tarp asociacijų.. darbuotojų išlavinimo ir dorovinio lygio didinimui.] visas sukauptas kapitalas gali sąžiningai ir natūraliai [. panašiu į socializmą. Svarbią vietą jis teikė techninei pažangai. Mill’is taip pat tikėjo. Šio socialinio idealo įgyvendinimą J. kad ateityje vyraus ne tokia gamybos organizavimo forma. kad naudingiau savo kapitalą suteikti asociacijoms. Tokiu būdu atlikta kapitalo transformacija [. kaip ir jo tėvas J. J. J. bet ir verslininkas (praktinė jo veikla. J. Jis siūlė suteikti plačiosioms masėms rinkimų teises ir skatino kooperatinio ir profsąjunginio judėjimo plėtrą. kurių jokiu būdu nebuvo galima paversti nuosavybe. S. Kritiškai peržiūrėjęs tuometinėje socialistinėje literatūroje pateiktas visuomeninės pertvarkos receptus. o užkariavimo ir prievartos rezultatas. kapitalui natūraliai tampant „bendra nuosavybe visų tų.. Mill’is kvietė į socialinę partnerystę. kuriems turėtų egzistuoti tik ribotos nuosavybės teisės“. sąmoningam gimstamumo ribojimui.paskirstymu. y.

Klasikinės mokyklos vyravimo metu ekonomistai politiniame gyvenime atliko tikrai nemenką vaidmenį. mažėjančių pajamų dėsnis. Ricardo] mokymo išvadą?” Tačiau šis „šlifavimas“ kartais siekė D. vasarį. Todėl jokios prielaidos apie kapitalo „realius kaštus“ arba paklausos vaidmenį – tokios svarbios kitomis ekonomistų kartoms. Viename iš savo laiškų jis rašė: „Aš abejoju. kaip esminį elementą nustatant pelno normą. Mill’io pateikta pelno ir rentos teorija [. Kaip jis pasaulį regėjo. Ekonomikos teorija. be abejo. tapęs Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų nariu nuo Westminster’io. susijęs kaip ir gamybos mastu. – tai daugiau. gindamas žmonių teises. Tačiau jis net negalvojo jo keisti. Net grynai teoriniu požiūriu . leidusius jam užimti svarbią vietą feminizmo istorijoje kaip moterų išlaisvinimo filosofui). S. ir su technine pažanga. keldamas klausimą dėl moterų dalyvavimo rinkimuose. Aišku. Mill’is manė.gerovės idealai.] iš esmės nesiskiria nuo D. Pažymėtina. Ricardo teorijos esminius pagrindus. o kartais net radikalūs palyginus su konservatyviais toriais (Tories). Apžvelgus J. pralaimėjęs per eilinius rinkimus.. nei kompiliacija ar paprastas atpasakojimas savais žodžiais to. aktyviai prisidėjo prie rinkiminės reformos įstatymo priėmimo 1867 m. J. kai jis. ir 1868 m. Ricardo postulatų: viskas suvedama į pradinį (išeities) tašką – darbinio vartojimo prekių gamybos išlaidas. maiše su užrašu „Grūdai“ darbinio vartojimo prekės tapatinamos su žemės ūkio produktais.. Mill’io trumpos trijų metų parlamentinės karjeros pabaigą. S. kurio nuomonė jam buvo svarbi.. Mill’io Principai. pažymintį J. Ricardo kritikų. ir 1868 m. Beveik 50 metų. S.. išdėstyta teorija yra rikardinė? Pats J. buvo laikotarpis. siekė. bendras jų skaičius leidžia numanyti apie didžiulę jų įtaką parlamente. kas jau pasakyta kitų. 52 iš 108 jo narių taip pat buvo parlamento nariai. Mill’is vėl peržengė to meto nuostatas ir jo požiūris pralaimėjo. Paminėjus. pasisakė už atstovaujamos demokratijos plėtrą. Ricardo.. Laikotarpiu tarp Politinės ekonomijos klubo įsteigimo Londone 1821 m. Net jei pusę šių narių galima būtų laikyti pasyviais ekonomistais. J. S. Ricardo mintis. kai parlamento nariu tapo D. daugiausia save sieję su vigais (Wigs). S. Mill’is rėmė dėl plačiųjų gyventojų sluoksnių interesų vykdomas reformas. pagal kurį didelė dalis darbininkų pirmą kartą gavo balsavimo teises. ar knygoje yra nors viena nuomonė. buvo teisus. būtų taikoma ilgalaikė žemės nuoma. buvo mylima žmona Hariet’a Taylor. pasisakė prieš žmonių išnaudojimą liaudies mases Didžiosios Britanijos kolonijose. kuriam buvo būdingas ekonomistų labai gausus atstovavimas įstatymų leidimo institucijoje. skiriantys 1819 m. lapkritį. S. taip apie jį ir kalbėjo bei rašė. Ricardo teorijos“. Politikos sferoje jis šiai sistemai suteikė tokius mastus. pasinėrusioms į santykinių kainų nustatymą statikos sąlygomis – negalėjo užkirsti kelio atsirasti tipiškoms rikardinėms išvadoms. Ir vienintelis asmuo. kad išrinktas į parlamentą. Visa tai sudaro rikardinės sistemos pagrindą. Vis dėl to J. išvyko į Prancūziją. Mill’io ekonomines nuostatas. aštriai kritikavo lendlorizmo sistemą Airijoje. Mill’is buvo tapęs Didžiosios Britanijos parlamento nariu. Nassay Senior’as. kurių politiniai įsitikinimai buvo liberalūs. kad jis tik „šlifavo“ D.. prašyte prašosi vienas įdomus apibendrinimas. S. svarbiausiais teoriniais klausimais J. neturintis analogų Didžiojoje Britanijoje ar kurioje nors kitoje šalyje. kad plėstųsi valstietiškoji žemvaldystė. S. Jis ryžtingai reikalavo vyrų ir moterų lygiateisiškumo (į moteris visad žvelgęs daug įvairiapusiškiau negu į vyrus. kokių D. kad J. Mill’is moterų išlaisvinimui skyrė kūrinius Šeimos vergija ir draugystė bei Moterų pavergimas. Ricardo net nesapnavo. kurios nebūtų galima pateikti kaip logišką jo [D. laikomas naudotinu tik žemės ūkio gamyboje. J.. S. Mill’is tvirtai laikėsi D. gali kilti klausimas ar jo Principuose. 1865 m. vienas iš didžiausių D. savo recenzijoje pastebėjęs: „Pono J. S.

kuris šiuos turtus naudoja. būtiną pritaikyti socialiniam naudingumui.. (Bet. Mill’is – nepaisant jo polinkio į teorinę analizę – rašė vienam iš savo draugų: „Mano nuomone. o iš piktnaudžiavimo privačios nuosavybės teise. Socialines blogybes. grindžiamas fundamentaliais prigimtinių teisių argumentais. S. (L. Hobhouse’as išreiškė šią mintį.] labai mažai reiškia lyginant su svarbiausiomis praktinėmis problemomis. S. gamybos mastų ekonomijos sampratos sukūrimas ir t. nes. apie J. Mill’io procento teorija maždaug 40 metų pralenkė savo laikmetį. Mill’iui buvo naudingas. F. Mill’io požiūrio į kapitalizmą kaip ekonominę sistemą nevaržė joks dogmatizmas – jis paprasčiausiai manė. kurias spręsti reikalauja demokratijos ir socialistinės pasaulėžiūros plėtra“. S. Mill’is manė. Senior’o bei S. švietėjo pozicija. Mill’is aistringai gynė individo laisvę ir laisvą mąstymą – svarbiausią individo laisvės sąlygą. o kiekvienas nukrypimas nuo jos turėjo būti pagrindžiamas ir pateisinamas prieš tvirtą nesikišimo prezumpciją). Mill’į sakydamas. atvėrė kelią tolimesniam jų tobulinimui ir plėtrai. bet kaip į žmonių sukurtą instituciją ir kaip tokią. t. kad dar per anksti atsisakyti pelno gavimo motyvacijos. J. jis kildino ne iš privačios nuosavybės gamybos priemonių. kurias matė aplinkui. jog prieš leidžiant individams patiems pasirūpinti savo interesais.. o daugelis analitinių idėjų. S. S.). vaisiuose“. skirtingai nuo A. Mill’io indėlis išryškėjo iš jo ekonominės reformos siūlymų.. S. apibendrinant D. Mill’io palankumas laissez-faire atžvilgiu jau nebuvo. Taigi šiuolaikinį skaitytoją erzinantis teorinis eklekticizmas galiausiai J. Tačiau J. jis žvelgė į laissezfaire ne kaip į natūralią laisvės sistemą. nors. kol yra daug galimybių tobulinti esamą ekonominę tvarką. S. Iš tiesų J. Mill’is buvo pasirengęs ginti pavienius kolektyvinius veiksmus dėl minėtų „aukščiausių gėrybių“. J. paklausos priklausomybės nuo kainos triguba klasifikacija kainų poveikio visuomeninėms pajamoms aspektu. S. savo Politinės ekonomijos principuose jis buvo pasirengęs traktuoti laissez-faire kaip savaime suprantamą bendrą viešosios politikos taisyklę. kad „savo asmeniu jis užpildė tarpą tarp senojo ir naujojo liberalizmo“). Jo socialinės politikos programą galima būtų nusakyti šiais žodžiais: „Sujungti individualios veikimo laisvės maksimumą su visų gamtinių žemės rutulio turtų bendra nuosavybe ir lygiu visų dalyvavimu darbo. Dvi Anglijos gyventojų kartas jis mokė savo mokslo. Mill’io benthamiškas liberalus reformizmas Anglijoje tapo esmine ir neatskiriama politinio mąstymo dalimi.). kiekvienas jo nepaisymas. jis pats nebuvo socialistas ir. S. Jis teigė: „Svarbiausias principas turi būti laissez-faire.. Net ir naudodamas pavienes savo pirmtakų idėjas. kaip F. pavyzdys. Tą principą jis palaikė utilitariniais „bendros gerovės“ sumetimais. Bastiat’ui. S. taip pat atsižvelgus į N. niekada nesankcionavo visiško socializmo. prieštaravimas tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo buvo įvardytas jau Herbert’o Spencer’io (1820–1903 m. Be to. Antra vertus. neretai skylančių į priešingas kryptis. kaip mes dabar jį įsivaizduojame. jeigu tai nėra nulemta kokių nors aukščiausios gerovės motyvų. grindžiamą susilaikymu. O J.knygoje nemažai tikrų atradimų – pavyzdžiui. anot E. kaip tai darytų socialistas.] nuo pat pradžių kapitalizmui buvo būdinga įtampa . bei buvo tobulas klasikinio liberalo. grynai abstraktūs tyrimai politinėje ekonomijoje [. J. Tai buvo 1848 m. kuri ir šiandien būdinga daugumai Vakarų šalių ekonomistų. „[. jis beveik visada tobulino jų formuluotes (pavyzdžiui. Tačiau taip pat J. S. J. Smith’o. kaip pažymėjo R. pateikiant pelno teoriją. t. visą savo ilgą gyvenimą gynusio griežtą laissez-faire formą. Ricardo rentos koncepciją. S. Paul. Tačiau nepaisant palankaus požiūrio į socialistines idėjas. Bailey darbus ir t. jie turi būti išmokyti pažinti savo „tikruosius“ interesus. Mill’is faktiškai pakirto laissez-faire principą. Nekalbant jau apie tai. T. pasisakydamas už valstybinį intervencionizmą. iškeldamas utilitarinį „bendrosios naudos“ principą. atrodytų. kad J. Heilbroner’is ir L. alternatyvių kaštų samprata. Tačiau pagrindinis J. yra akivaizdus blogis“. Thurow.

J. Mill’is buvo apdovanojęs pasaulį. Mill’io požiūrį į pinigus. S. Mill’io nuostatas apie produktyvų ir neproduktyvų darbą bei vartojimą. Mill’iui istorijos valia buvo tekęs nelengvas uždavinys – pridengti klasikinės ekonomikos teorijos atsitraukimą. Ricardo ekonomikos teorijos pasekėjas? LITERATŪRA Mill J.. – New York: A. S. 10. kodėl J. Kontrolinės užduotys ir klausimai 1. kuriais J. tais pačiais (!) metais pasirodė ir J.) Jo ekonomikos šedevras su išdėstyta jame pažangos ir taikių permainų bei pagerinimų galimybės idėja išspausdinta 1848 metais. S. pradėjusių maržinalistinę revoliuciją. Aptarkite J. veikiau brošiūra Komunistų manifestas. S. W. Mill’io tyrimų objektui ir metodui? 5. tapęs vienu iš pirmųjų veikalų. 2. kad J. M. Apibūdinkite J. S.). S. Mill’iui išleidus Esė apie kai kuriuos neišspręstus politinės ekonomijos klausimus.. Kurios iš J. 9. 7. Ką naujo J. S. Mill’io Politinės ekonomijos principų ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurių aspektų struktūrą ir pagrindines idėjas. S. 1965 [1848]. Mill’io gyvenamojo laikotarpio Anglijos ekonominęsocialinę padėtį ir jos poveikį mokslininko kūrybai. kad 1844 m. mažesnė knyga. S. Ekonominės minties istorijoje išmušė „nepermaldaujamos Karl’o Marx’o sistemos“ valanda. kreditą ir prekybines krizes. Dupuit’o darbas Apie viešųjų darbų naudingumo išmatavimą. S. Ashley (ed. Apibūdinkite J. (Istorija mėgsta pasišaipyti. 4. Ar galima teigti. Mill’io pateiktos kiekybinės pinigų teorijos interpretacijos? 11.. Ji savo kvietimu „Visų šalių proletarai vienykitės!“ ir rūsčiais žodžiais tuose keliuose puslapiuose (kokia grėsminga jau pati pradžia.tarp laissez-faire ir intervencionizmo – laissez-faire buvo jo ekonominio siekio išraiška. Ir J. S... Mill’io biografiją ir jos poveikį svarbiausiam jo veikalui Politinės ekonomijos principai ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurie aspektai. dar paminėsime. Kelley. įsiklausykime: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“) sugriovusi visų ramybę ir drąsinantį nuosaikumą. Gal tai ir nebuvo naują epochą lemianti knyga. Mill’io vertės teoriją. Mill’io pateiktas keturias fundamentalias teoremas apie kapitalą. Aptarkite J. bet ji tikrai žymėjo naują epochą. Kritiškai aptarkite J. Aptarkite J. S. S. S. Kalbėdami apie keistokus sutapimus. Mill’io idėjų apie socialinę reformą Jums yra įdomiausios? Kodėl? 14. . J. Mill’is paskirstymo dėsnius griežtai priešino gamybos dėsniams? 6. Mill’is buvo D. Ką naujo J. S. 12. S.. Principles of Political Economy. Kas buvo būdinga J. S. Apibūdinkite J. Dar minėtinas vienas keistokas sutapimas. Keistas likimo pokštas – tais pat metais pasirodė ir kita. Mill’is pasakė nagrinėdamas kainų poveikį paklausai? 8. Pagrįskite. Kokias išvadas galima padaryti iš J. 3. Mill’is suteikė ekonomikos teorijai kalbėdamas apie statiką ir dinamiką? 13. intervencionizmas – jo demokratinės politinės orientacijos išraiška“. S.

1951. Hayek F. J. – P. – Москва: Прогресс. S. The Growth of Economic Thought. – P. J. Heilbroner R. Hollander S. John Stuart Mill in Love. 1953. /Sudarė. 1993. 1932. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: Prentice-Hall. – New York: Elsevier Science Publishers B. Kamm J. – V. Москва: Дело ЛТД. 1979. – P. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. S. 1991. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys. Жид Ш. įvadą ir įžangas apie autorius parašė Karla Gruodis. W. Green. Staley C. – P. с англ. 164-206. Development of Economic Analysis. – Cambridge: Blackwell. A. – Kaunas: VDU. History of Economic Theory. 146-152. – Wichita: McGuin Publishing Company. – Homewood: IRWIN. Anikinas A. Rima I. Ст. 1977. 275-292. – P. 1971. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. N. 1998.. – Englewood Cliffs.. The Economics of John Stuart Mill. /Предисл. N. История экономических учений: Пер. Mill. – Vilnius: Pradai.. – London: Greenwood Press. Inc.. Lukoševičius (sudaryt. A. 1995. 1990. Lydeka Z.. – P. A History of Economic Theory and Method. E. 140-150. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. 1995. Рист Ш. 266-274. Ekelund R. Gide C. B. 1974. 1874. – P. Zamagni S. 171-202. 153-165. Didieji ekonomistai.. Negishi T. – Englewood Cliffs. – Chicago: University of Chicago Press. An Outline of the History of Economic Thought. Spiegel H. Degutis A. F. 367-394. 1995. Nagel E. – P. Mill J. 1986.. [Antologija]. F. – London: Gordon and Cremonesi. – С.: Prentice Hall. 155-189.. 27-31. V. Inc.) ir kt. 96-103. Paul E. – Vilnius: Eugrimas. – C. S. 107-119. 1995. 2001. – Vilnius: Amžius. Inc. Основы политической зкономии и некоторые аспекты их приложения к социальной философии. A History of Economic Thought. 208-214. с фр. 363-367. 1989. John Stuart Mill and Hariet Taylor. – 4-е изд. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd. 1982.: Mintis. Roll E. Economic doctrines. – New York: McGraw-Hill. В 3-х т. Пер. John Stuart Mill’s Philosophy of Scientific Method. J. Reader and Dyer. – Oxford: Clarenon Press. Я. Кузьминова. Милль Дж. – P. . Screpanti E. Экономическая мысль в рестроспективе. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. 308-311. Neff F. Ryan A. Šalčius P. Thurow L. – Vilnius: Mintis.: V. H. – New York: Hafner. Apie Laisvę. – London: Longmans. 275-303. 1988. – P. 1946. Essays on Some Unsettled Questions of Political Economy. – P. 1985. 1950. Feminizmo ekskursai.. 380-406. – P. 1989. Hebert R. Mokslo jaunystė: Mąstytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – P. Economics Explained. 1980-1981. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – P. – Москва: Экономика. Rist C. – London: Routledge. Блауг М. 114-116. Heilbroner R. И. 1994. – Englewood Cliffs: Prentice Hall. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. – Vilnius: Pradai.Mill J.

Любимова и В. – C. Всемирная история экономической мысли. 1989. Б. История экономических учений: Учебник для вузов. pед. – С. 1988. В. М.105-117. А. Т. Автономова. испр. Л. История экономической теории. – Минск: Новое знание. / Г. – C. – Москва: Изд-во МГУ. с англ. Л. Черковец (гл. 2. 2002. А. Жамина. Изд. Г. С. В. пособие. Методическое пособие. Лебедко и др. – Москва: Экономика. – С. 216-218..е. Е. Н. Шмарловская. Майбурд Е. Введение в историю экономической мысли. 139-144. – Москва: ИНФРА-М. Ч. – Москва: Дело. 2001. – С. редкол. Л. 21-28. Козлова К. 166-172.) и др. Тур. 2 изд. Рейх Г. Автономова. История экономических учений. Н. – Москва: АО Аспект Пресс. А. – Рига: ВШЭК. I / Под ред.Негиши Т. В. oбщ. перераб. – C. История экономических учений: Учеб. – С. Е. – С. 1996. Институционализм в американской политэкономии: идейнотеоретические основы либерального реформизма. пособие. Макашевой: Учеб. История экономической теории / Пер. История экономических учений. – С. 2000. . 1996. Василевского. Н. Е. Г. Шмарловской. под ред. – Москва: Мысль. и доп. 2002./ Под ред. С. История экономических учений. С. – Москва: ИНФРА-М. – Москва: Наука. Ядгаров Я. 101-106. О. ред. 1995. Ананьина. 99-105. 106-113. От пророков до профессоров. – С. 1987. Ядгаров Я. 4. Вита-Пресс. Под. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл.44-47. А. 184-224.

1816 m. kad. Vartojamoji vertė. iki 1841 m.) gimė Vokietijoje. Mehring’ui yra sakęs. Pramoninis kapitalas. Jau susiformavo tradicija bet kuriame ekonominės minties vadovėlyje tam tikrą vietą skirti K. Aron’as Pagrindinės sampratos: Prekė. Visuomeninės klasės. Būtinasis darbas. Pagalbinės sampratos: Kapitalizmas. kurį baigęs gavo daktaro laipsnį Jenos universiteto filosofijos fakultete. Absoliuti renta. 1830–1835 m. Marx’as dažniausiai laikomas ekonomistu. Ekonomikos teorijos kritika. Eksploatacija. Pridedamoji vertė. Pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas. teikdamas pirmenybę pasivaikščiojimams parkuose ir stiklelio lenkimui smuklėse bei amatininkų dukterų gundymui). „Nuo biblinių laikų nėra kitos didžios asmenybės. studijavo teisę. šeimoje. istoriją ir menų istoriją Berlyno universitete (čia jį supo jau gerokai griežtesnė akademinė atmosfera). tiesa. „apie politinę ekonomiją jis . Mainomoji vertė ir vertė. gana nesėkmingai ir labai trumpai. Pelno norma. Prekė – darbo jėga. kur apgynė disertaciją apie Demokrito ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumus. MARX’O EKONOMIKOS TEORIJA Geriau už jį mažai kas žinojo savo laiko ekonominę mintį. Marx’as ir jo laikmetis Karl’as Marx’as (1818–1883 m. kurios kūryba būtų taip skirtingai interpretuota. Pridedamosios vertės metinė norma. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis. Dvejopas darbo pobūdis. Galbreith’as. Triero mieste. Marx’ui. Iš pradžių Prancūzijoje – čia jis pradėjo gilias politinės ekonomijos. Jis buvo ekonomistas griežtai moksline šio žodžio prasme bei norėjo. Juk. Proletariatas. Darbo užmokestis. Marx’o jaunystę. K. perėjusio iš judėjų į protestantizmą.5. Engels’as 1892 m. Kapitalistinio kaupimo visuotinis dėsnis.5. kadangi aštraus proto jaunuolis pasidavė jaunystės pagundoms ir buvo gana retas svečias universiteto auditorijose. Du visuomeninės gamybos padaliniai. priskiriant jį skirtingiems skyriams. Grynasis visuomeninis produktas.1. išeivio iš rabinų dinastijos. būsimam didžiojo revoliucionieriaus ir mokslininko biografui F. studijavo Bonos universiteto teisės skyriuje (tiesa. kad jį tokiu ir laikytų. Paprasta prekinė gamyba. jis mokėsi Triero gimnazijoje. Pridedamasis darbas. kaip K. Vidutinis pelnas. Darbo jėgos vertė. veikusiu pagal klasikinės mokyklos tradiciją ir mėginusiu sukurti alternatyvią sistemą. advokato. o nuo 1836 m. Darbo jėga. Paprastos ir išplėstinės reprodukcijos teorija.5. filosofijos ir sociologijos studijas (prisimindamas K. 5. Kapitalas. K. K. kaip rašė J. F. Tačiau dabar K. Marx’o savarankiško gyvenimo dalis prabėgo emigracijoje. Individualus ir visuomeninis kapitalas. R. Marx’o Kapitalas“. Prekybinis kapitalas. Kapitalo apytaka ir apyvarta. Pastovus ir kintamas kapitalas. studijuodamas Bonoje ir Berlyne. Kapitalistinis gyventojų skaičiaus dėsnis. Istorizmo principas. Gamybos procesas. pagrįstą klasikine ekonomika. Kapitalo organinė sudėtis. Nuo 1835 m. Bankinis kapitalas. Tačiau didesnioji K. filosofiją.

Tiesa. iki pat savo mirties. Marx’ui ekonominė teorija niekada nebuvo savitikslė. paskelbusiu karą Prūsų vyriausybei ir buržuazinei opozicijai bei raginusiu darbininkus sukurti naują partiją. nėra be trūkumų. K. Todėl neatsitiktinai K. kur jis gyveno ir dirbo nuo 1849 m. Marx’o veikalus turime į lentyną statyti greta kitų didžiųjų ekonominių veikalų. Engels’u. bet dėl finansinių sunkumų per 1852–1857 m. Tačiau 1862 m. įkalbėjusiam vieną iš Berlyno leidėjų jį priimti. kuri apėmė visus socialinius mokslus. nepaisant to. Tačiau ir toliau daugeliui pakyla kraujo spaudimas. tai laikotarpis. su kuriuo išleido Šventąją šeimą. N