You are on page 1of 12

*PSICHOLOGIJA – TAI:

 mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos reiškinius, jų dėsnius bei mechanizmus.


 mokslas apie elgesį ir psichinius procesus.

PSICHOLOGIJOS TIKSLAS yra aprašyti, paaiškinti ir prognozuoti psichikos ir su ja susijusios elgsenos


ypatybes.
Šiuolaikinė psichologija apima įvairias žmogaus psichinio gyvenimo sritis, todėl diferencijuojasi į atskiras
šakas/disciplinas, kurios skiriasi tyrimo objektu, metodais, rezultatų pritaikymo sferomis. Yra ir tarpdisciplininiai
dalykai, tokie kaip psichofizika, psicholingvistika ir t.t. Šie hibridiniai mokslai tiria žmogaus reiškinius dviejų ir
daugiau mokslų metodais.

PAGRINDINĖS PSICHOLOGIJOS ŠAKOS


 Bendroji psichologija – tiria bendriausius normalaus suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, įvairius
psichikos procesus (dėmesį, mąstymą, atmintį).
 Asmenybės (diferencinė psichologija) – nagrinėja individualius žmonių skirtumus, ji apima asmenybės
psichologiją.
 Socialinė psichologija – tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius (pvz., kaip
suvokiame, vertiname vieni kitus bei save grupėje žmonių).
 Raidos (amžiaus tarpsnių; vystymosi) psichologija – tiria, kaip keičiantis amžiui, keičiasi žmogaus
elgesys ir kokie psichikos ypatumai būdingi tam tikram amžiaus tarpsniui (pagal tai skiriama vaiko,
paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus - geronto psichologija).
 Medicininė psichologija – nagrinėja psichologinius įvairių susirgimų aspektus.
 Pedagoginė psichologija – tiria psichologinius žmogaus ugdymo ypatumus, mokymo ir auklėjimo bei
mokymosi ir saviauklos psichologinius dėsningumus (pvz., santykiai tarp mokinių ir mokytojų; mokymo
metodų ir priemonių efektyvumo psichologinės sąlygos).
 Darbo ir inžinierinė psichologija – tyrinėja darbo mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų
sąveiką gamyboje, profesines asmenybės ypatybes ir t.t. (pvz., sprendžia profesinio apsisprendimo
problemas).
 Kūrybos psichologija – aiškina mokslinės, techninės, meninės kūrybos procesų dėsningumus, kūrybinių
sugebėjimų struktūrą ir pan.
 Sporto psichologija – atskleidžia sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportinių įgūdžių formavimo
ypatybes, tiria sportininkų elgseną varžybose ir t.t.
 Zoopsichologija – tyrinėja žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
 Yra ir kitų įvairių psichologijos šakų, kurios intensyviai vystosi, pvz., reklamos, muzikos, teisės, prekybos
psichologija ir daugelis kitų.

PSICHIKOS FILOGENEZĖ IR ONTOGENEZĖ


 Filogenezė – gyvūnų rūšies istorinė raida; gyvūnų ir žmogaus psichikos atsiradimas ir raida. Filogenezę
tiria zoopsichologija, istorinė psichologija, etnopsichologija, be to, antropologija, etnografija, istorija ir
kiti socialiniai mokslai.
 Ontogenezė – individualus organizmo vystymasis; pagrindinių žmogaus psichikos struktūrų
susiklostymas vaikystėje.
Filogenetinis požiūris. Yra manoma, kad savo ontogenezėje žmogus pakartoja filogenezę. Psichika gali būti
išsivysčiusi įvairiais lygiais, tiek filogenetiniu, tiek ontogenetiniu požiūriu. Psichikos vystymąsi sąlygoja nervų
sistemos vystymasis.
Filogenezės lygiai:
 Instinktyvioji psichika (taksis, refleksas, instinktas).
 Išmoktoji (įgytoji) psichika.
 Intelektinė elgsena (šiam lygiui priklauso tik žmonės; niekad nebandęs gali iš karto atlikti teisingą
veiksmą).

PSICHIKA IR SMEGENYS
Stuburinių gyvūnų, įskaitant ir žmogų, nervų sistemą sudaro dvi dalys:
I. Periferinė nervų sistema (PNS): somatinė ir autonominė.
 Somatinė nervų sistema impulsus iš jutimo ląstelių perduoda CNS ir iš CNS į vykdomuosius organus –
raumenis.
 Autonominė nervų sistema veikia autonomiškai (savarankiškai) ir reguliuoja vidaus organų veiklą:
širdies, virškinimo, liaukų ir t.t. Viena autonominės nervų sistemos dalis – simpatinė nervų sistema –
parengia mus gintis: ji priverčia širdį greičiau plakti, plečia arterijas, padidina gliukozės kiekį kraujyje,
sustiprina prakaitavimą, sulėtina virškinimą ir taip parengia veikti. Kita dalis – parasimpatinė nervų
sistema – veikia priešingai. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina gliukozės kiekį kraujyje ir
pan. Simpatinė ir parasimpatinė sistemos veikia kartu ir padeda organizmui išlaikyti pastovią mūsų vidinę
būseną.
II. Centrinė nervų sistema (CNS). Jai priklauso nugaros ir galvos smegenys.
 Nugaros smegenys reguliuoja atskirų raumenų grupių ir vidaus organų darbą.
 Galvos smegenis sudaro trys pagrindinės dalys:
1) Smegenų kamienas. Tai pailgosios smegenėlės (medulla), reguliuojančios širdies darbą bei
kvėpavimą. Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies prigludusios smegenėlės, kurios turi
reikšmės mokymuisi ir atminčiai. Svarbiausia smegenėlių funkcija – raumenų veiklos
kontroliavimas. Jos koordinuoja valingus judesius. Pažeidus smegenėles būna sunku vaikščioti,
išlaikyti pusiausvyrą, sklandžiai atlikti kitus veiksmus. Smegenų kamieno viršutinėje dalyje yra
dvi tarpusavyje sujungtos dalys, vadinamos gumburu. Čia ateina informacija iš juntamųjų
neuronų. Ji nukreipiama į aukštesnes smegenų sritis, kurios atsakingos už regą, klausą, skonį ir
lytą. Į gumburą ateina ir impulsai iš aukštesniųjų galvos smegenų dalių, kurie nukreipiami į
smegenėles ir pailgąsias smegenis. Prie smegenų kamieno vidinės pusės prigludęs vadinamasis
tinklinis darinys. Šis neuronų tinklas padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį. Tinklinis darinys
taip pat rūšiuoja į čia ateinančius dirgiklius. Svarbiausią informaciją pateikiančius dirgiklius jis
gali perduoti į kitus galvos smegenų skyrius. Taip mūsų smegenys gali apdoroti informaciją,
tvarkyti gyvybines funkcijas sąmonei mažai dalyvaujant arba visai nedalyvaujant. Gyvybinės
funkcijos yra vienodai sėkmingai tvarkomos tiek miegant, tiek būdraujant. Tuo metu aukštesnėse
smegenų srityse gali vykti mąstymo, kalbos įsiminimo ir kiti psichikos procesai.
2) Limbinė sistema. Ji yra smegenų kamieno ir didžiųjų pusrutulių sandūroje. Limbinė sistema
svarbi atminčiai, emocijoms, motyvacijai ir tenkinant pagrindinius mitybos ir sekso poreikius. Du
limbinės sistemos dariniai turi migdolo vaisiaus formą ir veikia agresiją bei baimę. Kita limbinės
sistemos dalis vadinama pogumburiu (hypothalamus). Vienos pogumburio neuronų grupelės
reguliuoja alkio pojūtį, kitos – troškulio, taip pat kūno temperatūrą ir lytinę elgseną. Svarbiausia
endokrininė liauka yra hipofizė. Šios liaukos hormonai reguliuoja augimą (gigantizmas –
nanizmas), veikia kitų endokrininės sistemos liaukų darbą.
3) Smegenų žievė. Didžiausią reikšmę turi galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievė. Smegenų
žievė yra plonas išorinis sluoksnis, dengiantis kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius. Jų storis yra
3 mm, paviršiuje yra apie 10 – 15 milijardų neuronų, kurie jungiasi vieni su kitais. Smegenų žievė
palyginti jauna, tik keli milijonai metų. Tai mikroprocesorius, kuris gauna tūkstančius bitų
informacijos per minutę ir ją apdoroja. Dirba lėčiausiai iš visų trijų smegenų dalių. Tai smegenų
dalis, kuri reikalinga mūsų kalbai, vaizdams, mokantis eilėraščius, rašant rašinius. Taigi, ji yra
pagrindas kognityviniams procesams. Kiekvieną pusrutulį sudaro 4 dalys arba skiltys: kaktos,
momens, pakaušio bei smilkinių.

Didžiųjų pusrutulių funkcinė asimetrija


KAIRYSIS PUSRUTULIS DEŠINYSIS PUSRUTULIS

Kontroliuoja dešiniąją kūno dalį Kontroliuoja kairiąją kūno dalį


Dirba su kiekvienu atskiru informacijos Dirba ne su sąvokomis, o su vaizdiniais,
elementu
reginiais, traukia į žaidimus
Funkcionuoja pagal logikos dėsnius Komponuoja elementus naujai, nustato naujus
ryšius
Kontroliuoja žodinę informaciją: sakinio struktūrą, Operuoja bendrybėmis, o ne dalimis
gramatiką
Tvarko ir perduoda informaciją, reiškiamą Kūno kalbos, judesių ir fizinio aktyvumo
žodžiais ir matematiniais simboliais
šaltinis
Turi specialius atminties centrus žodžiams ir Turi specialius centrus, leidžiančius atsiminti
skaičiams ne epizodus, o visumą: įvykių, daiktų ir žmonių
Analizuoja, kritikuoja, pateikia kiekybinį vertinimą Spalvos ir formos pajautos ir kūrybinių išgyvenimų
organizatorius
Sveikas protas Intuicijos, spontaniškumo ir emocijų centras

Pagrindinis tokioms profesijoms: lingvistams, Pagrindinis profesijoms: menininkams,


matematikams, analitikams, tyrinėtojams muzikantams, pedagogams, dizaineriams

VALIA
Valia yra sąmoningas veiksmų ir poelgių pasirinkimas bei reguliavimas, susijęs su pastangomis nugalėti
sutiktas kliūtis ir sunkumus, siekiant tikslo.
Sąmoningai numatytas, suplanuotas ir vykdomas veiksmas tikslui siekti vadinamas valios arba valiniu
veiksmu. Nevalinis veiksmas yra toks, kurį žmogus atlieka be išankstinių ketinimų. Dažniausiai tai savo kilme
sąmoningi veiksmai, bet ilgainiui virtę automatiniais, pvz., ėjimas, bėgimas ir pan.
Sudėtingo valios veiksmo etapai:
 Tikslo įsisąmoninimas. Jis priklauso nuo asmenybės kryptingumo, motyvų.
 Motyvų kova-apsisprendimas. Atsiradus kelioms alternatyvoms, žmogus patenka į konfliktinę situaciją,
kurioje tarpusavyje kovoja motyvai. Motyvų kovoje turi išryškėti veiksmo tikslas bei kryptis, o ne
vykdymo būdai. Motyvų kova baigiama apsisprendimu.
 Priemonių numatymas. Priemonės gali būti planuojamos kartu su tikslo įsisąmoninimu. Tačiau detalus
planas sudaromas prieš praktinį sprendimo įgyvendinimą.
 Praktinis įgyvendinimas. Įgyvendindamas apsisprendimą, asmuo ne tik veikia, bet ir kontroliuoja,
koreguoja savo veiksmus.
Asmenybės valios ypatybės
 Stimuliuojančios valios ypatybės: tikslingumas, ryžtingumas, atkaklumas, energingumas, iniciatyvumas,
savarankiškumas ir drąsumas.
 Slopinančios valios ypatybės: ištvermingumas, kantrumas, santūrumas, savitvarda, savikontrolė.
 Tarpinės valios ypatybės: organizuotumas ir drausmingumas.

DĖMESYS
Dėmesio objektas ir fonas.Visa tai, į ką sutelktas dėmesys yra dėmesio objektas, o tai, kas jį supa –
dėmesio fonas. Dėmesio objektas ir fonas gali keistis vietomis. Pagrindinės priežastys, dėl kurių daiktai bei
reiškiniai tampa dėmesio objektais, yra dvi: a) jie kažkuo reikšmingi ir dėl to sąmoningai pasirenkami pažinti; b)
jie patys ryškiai išsiskiria iš fono (pvz., yra keistesni, naujesni, intensyvesni ir pan.).
Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelktumas ties tam tikrais objektais. Dėmesys atlieka
3 funkcijas:
 Atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra reikšmingesni už kitus.
 Koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais.
 Reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą.
Dėmesio rūšys:
 Nevalingas – atsiranda be išankstinio tikslo, o jam palaikyti nereikia pastangų. Nustatyta, kad nevalingą
dėmesį sukelia stiprūs dirgikliai.
 Valingas – atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos valios pastangos. Jis pasireiškia
tokiu atveju, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos.
 Savaiminis (povalinis) – atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti nereikia pastangų.
Dėmesio ypatybės
 Intensyvumas – dėmesio sutelktumas į objektą, atsiribojimas nuo pašalinių poveikių.
 Patvarumas – patvarus toks dėmesys, kuris ilgesnį laiką nenutrūkstamai sutelktas į vieną dalyką ar darbą.
Dėmesys svyruoja kas 1 – 2 sek. Tačiau atliekant kokią nors prasmingą veiklą, dėmesys gali išbūti
patvarus net iki 15 – 20 min.
 Apimtis – objektų kiekis, kurį gali apimti žmogus vienu metu per trumpą laiką. Tyrimai parodė, kad vienu
momentu žmogaus dėmesys apima 7-+ 2 objektus (raides, skaičius, geometrines figūras ir kt.).
 Paskirstymas – žmogus vienu metu gali atlikti skirtingus veiksmus, kiekvienam veiksmui skiriant dalį
dėmesio. Yra daug veiklos rūšių, kur vienu metu žmogui reikia atlikti dvi ar daugiau skirtingų operacijų,
pvz., grojant pianinu, vairuojant automobilį ir pan.
 Perkėlimas – sąmoningas – valingas ar nevalingas – dėmesio objektų pakeitimas.

PSICHOLOGIJOS METODAI
APRAŠOMASIS TYRIMO BŪDAS:
 ATVEJO TYRIMAS. Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar kelis žmones ir tikisi
atskleisti tai, kas būdinga visiems žmonėms. Tačiau atvejų tyrimui reikia labai daug laiko. Be to, tiriamas
žmogus gali būti netipiškas, ir tai gali psichologą suklaidinti.
 APKLAUSA. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodugniai. Psichologas, naudodamas šį būdą,
prašo žmonių pasakyti apie savo elgesį ar savo nuomonę. Tačiau apklausos būdas yra ribotas. Jis
naudingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, respondentai yra tipiški tiriamosios grupės
atstovai, jų atsakymai sąžiningi.
 NATŪRALISTINIS STEBĖJIMAS. Organizmų elgesio natūralioje aplinkoje stebėjimas ir
registravimas vadinamas natūralistiniu stebėjimu. Atliekant natūralistinį stebėjimą, kaip ir atvejo tyrimą
ar apklausą, elgesys neaiškinamas, o tik aprašomas.

KORELIACINIS TYRIMO BŪDAS


KORELIACIJA - tai statistinis ryšio matas, kuris parodo, kaip glaudžiai tarpusavyje siejasi du reiškiniai
ir kaip tuomet pagal vieną galime numatyti kitą.
Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, t.y. abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Jeigu prievarta, kurią
regime per TV, teigiamai susijusi su agresyviu elgesiu, tai iš žmonių įpročių žiūrėti televizorių galima spėti apie jų
agresyvumą.
Neigiama koreliacija – rodo atvirkščią ryšį tarp kintamųjų. Kasi vienas reiškinys didėja, kitas mažėja.
Pavyzdžiui, neigiama koreliacija tarp savigarbos ir depresijos reiškia, kad žmonėms su menka savigarba būdingi
dideli depresijos įverčiai.
Remiantis koreliacija, galima numatyti, tačiau negalima paaiškinti. Jei du veiksniai yra susiję, tai dar
negalia teigti, kad juos sieja priežastingumo ryšys.

EKSPERIMENTINIS TYRIMO BŪDAS


EKSPERIMENTAS. Norėdami skirti priežastį ir padarinį, psichologai eksperimentuoja. Atlikdamas
eksperimentą, tyrėjas gali sutelkti dėmesį į tikėtiną vieno ar dviejų veiksnių įtaką. Keisdamas tik šiuos veiksnius,
kai kitos aplinkybės nesikeičia, jis tikrina šių veiksnių įtaką. Jeigu, keičiant eksperimento veiksnį, elgesys kinta
taip, kaip buvo galima numatyti, vadinasi, toks veiksnys turi įtakos elgesiui. Koreliaciniai tyrimai atskleidžia
natūraliai egzistuojančius ryšius, o eksperimentuojant koks nors veiksnys tikslingai keičiamas, kad būtų galima
nustatyti jo įtaką.
Eksperimento modelio santrauka:
 Nepriklausomas kintamasis – eksperimento veiksnys, kuris yra tikslingai keičiamas; pats poveikis.
 Priklausomas kintamasis – stebimas elgesys; veiksnys, kuris gali būti veikiamas kintančio
nepriklausomojo kintamojo.
 Eksperimentinės sąlygos – sąlygos, kai tiriamieji yra veikiami nepriklausomojo kintamojo.
 Kontrolinės sąlygos – sąlygos, tapačios eksperimentinėms, tik tiriamieji neveikiami nepriklausomojo
kintamojo.

1 lentelė. Tyrimo būdų palyginimas


Tyrimo būdas Pagrindinis tikslas Kaip atliekama Kas keičiama Kur daugiausia
atliekama
Aprašymas Stebėti ir registruoti Atvejo tyrimas, apklausa ir Nieko nekeičiama Veiklos lauke
elgesį natūralistinis stebėjimas
Koreliacija Aptikti natūraliai Apskaičiuojant statistinius ryšius
Nieko nekeičiama Veiklos lauke (ir
egzistuojančius ryšius, laboratorijoje)
įvertinti, kaip tiksliai
vienas kintamasis numato
kitą
Eksperimentavimas Tirti priežastis ir Tikslingai keičiant veiksnį, Nepriklausomas Laboratorijoje (ir veiklos
padarinius atsitiktinai paskirstant kintamasis lauke)
tiriamuosius, kad būtų
pašalinti jų skirtumai

PSICHIKOS RŪŠYS
 Psichiniai procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išoriniams
ar vidiniams dirginimams ir baigiasi jiems nutrūkus. Tačiau užfiksuota atmintyje informacija gali būti
vėliau atgaminta. Tai funkcijos, padedančios pažinti aplinką. Išskiriami du pirminiai procesai: jutimo ir
suvokimo. Psichiniai procesai gali būti 3 rūšių: pažinimo, jausmų ir valios.
 Psichinės būsenos - yra pastovesni psichikos reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu, pvz.,
darbinga nuotaika, kūrybinis įkvėpimas.
 Psichinės savybės - reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su
tikrove nepriklausomai nuo konkrečių dirginimų, pvz., charakterio, temperamento ypatybės, gebėjimai.

JUTIMAS IR SUVOKIMAS
Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės,
kai jos veikia jutimo organus.
Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką.
Pojūčių rūšys: regėjimo (80 proc. visos informacijos apie tikrovę); girdėjimo; uoslės; skonio; lietimo;
temperatūros; skausmo; pusiausvyros (vestibiuliariniai); judėjimo (kinesteziniai) ir t.t.
Jautrumas ir slenksčiai.
Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos (intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.
Ne kiekvienas dirgiklis sukelia pojūtį. Pojūtį sukelia tik tam tikro dydžio dirgiklis. Mažiausias dirgiklio dydis,
sukeliąs vos pastebimą pojūtį, vadinamas absoliučiu žemutiniu pojūčio slenksčiu. Dirgikliai, kurių dydis yra
žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokie nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami
ikislenkstiniais. Didžiausias dirgiklio intensyvumas, galintis sukelti pojūtį, vadinamas absoliučiu aukštutiniu
pojūčio slenksčiu. Mažiausias dirgiklio pokytis, kuris sukelia vos juntamą pojūčių skirtumą, yra pojūčių skyrimo
slenkstis.
Įsimintini terminai:
 Sensibilizacija – dirgiklio sukeltas nervinių centrų jautrumo padidėjimas.
 Adaptacija – tai jautrumo kitimas, kuris vyksta jutimo organams prisitaikant prie dirgiklių, vadinamas
adaptacija.
 Sinestezija – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo
organą. Labiausiai paplitusi sinestezija – spalvinė klausa: garsas sukelia ne tik klausos, bet ir spalvos
pojūtį.
 Suvokimas (percepcija) yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas
– tai psichinis informacijos tvarkymas ir įprasminimas.
 Apercepcija – suvokimas, priklausomas nuo ankstesnės žmogaus patirties, bendrojo psichinės veiklos
turinio ir individualių savybių.
 Suvokimo iliuzijos - neteisingi, iškreipti suvokimai. Iliuzijos kyla dėl fizinių, fiziologinių, psichinių
priežasčių.

ATMINTIS
Atmintis – gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas.
Svarbiausi atminties procesai:
 įsiminimas (valingas, nevalingas);
 laikymas atmintyje - informacijos saugojimas;
 atsiminimas – medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. (3 atsiminimo rūšys:
atpažinimas, atgaminimas bei prisiminimas).
Užmiršimas – tai negalėjimas prisiminti arba atpažinti anksčiau įsimintos informacijos.
Yra 3 užmiršimo teorijos:
 Pamirštama tai, kas nebenaudojama, nereikšminga.
 Reorganizacijos teorija.
 Interferencijos teorija.
Atminties rūšys:
 Trumpalaikė ir ilgalaikė.
 Motorinė, vaizdinė, emocinė ir žodinė.
 Valinga ir nevalinga atmintis.
 Mechaninė ir loginė atmintis.

MĄSTYMAS
Mąstymas – apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimo sąmonėje procesas, leidžiantis pažinti ne
tik tikrovės daiktus, įvykius ir kitus reiškinius, bet ir jų santykius bei priežastinius ryšius.
Svarbu:
 Mąstymo, kaip psichikos pažinimo proceso, esminis ypatumas yra tas, kad jis neatsiejamas nuo kalbos.
 Mąstymas organizuoja ir keičia kitus pažinimo procesus, bet ir pats nuo jų priklauso.
 Jutimo procesai visada išlieka kaip mąstymo bazė, pagrindas šaltinis. Vaizdų vaidmuo ypač didelis todėl,
kad jie patys nuolat kinta mąstant.

Pagrindinės mąstymo operacijos:


 Analizė - mąstymo objekto suskaidymas mintyse į sudėtines dalis, jo savybių, požymių ir santykių
išskyrimas.
 Sintezė - mintyse išskirtųjų objekto dalių, savybių ir santykių sujungimas į visumą. Analizė ir sintezė
vyksta kaip vieninga visuma.
 Palyginimas – viena analizės formų. Lyginant nustatomas objektų panašumas ir skirtumai.
 Apibendrinimas - tai mintinis daiktų ar reiškinių sujungimas į tam tikrą klasę, atsižvelgiant į jų bendras ir
esmines savybes ar santykius. Apibendrinant atskirus atvejus formuojamos bendros sąvokos, kurios
taikomos naujiems atvejams.
 Sisteminimas - paprasčiausia apibendrinimo forma, tai pradinės sintezės pavyzdys. Čia susiejami gretimi
įspūdžiai ar kažkuo iš išorės panašūs reiškiniai.
 Abstrahavimas (atsiejimas) – tai mintimis reikšmingų atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo
visumos. Abstrakcija ir apibendrinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję.
 Konkretizavimas - tai galvojimas apie dalinį atvejį, kuris atitinka tam tikrą bendrą reiškinį. Tai abstrakcijai
priešingas procesas.

Mąstymo rūšys skiriamos pagal:


 Tai, su kokiais objektais atliekamos mąstymo operacijos:
1) veiksminis mąstymas;
2) vaizdinis mąstymas;
3) sąvokinis mąstymas.
 Problemų sprendimo metodus:
1) loginis;
2) intuityvus.
 Originalumo lygius:
1) reproduktyvus;
2) kūrybinis.

Mąstymo ypatybės
 Platumas
 Konkretumas
 Gilumas
 Savarankiškumas
 Lankstumas
 Nuoseklumas
 Greitumas

Individualūs mąstymo skirtumai:


 Mąstymo savarankiškumas
 Mąstymo tempai
 Mąstymo originalumas
 Mąstymo lankstumas

VAIZDUOTĖ
Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.
Vaizduotės rūšys:
 Pasyvi (nevalinga) ir aktyvi (valinga) vaizduotė.
 Atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė.
Vaizdinių pertvarkymo vaizduotėje būdai:
 Agliutinavimas – skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas. Agliutinacijoje
akivaizdūs vaizdinių disociacijos ir asociacijos procesai.
 Akcentavimas – objekto atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas.
 Hiperbolizavimas – vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių
pagausinimas.
 Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes.
 Įterpimas – vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja kitą prasmę.
 Tipizavimas – sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes per atskirus
individus.

EMOCINIAI IŠGYVENIMAI
Emocijos – tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas. Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės
daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs. Emocijos atspindi
žmogaus santykį su kai kuriais objektais tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis, taigi jie yra situaciniai
išgyvenimai. Tuo tarpu jausmais žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač svarbūs.
Jausmų objektai yra pirmiausia tie reiškiniai ir tos sąlygos, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingų įvykių
raida. Atsiradę kaip emocinio patyrimo apibendrinimo rezultatas, susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų
pamatu. Nuo jų priklauso, kaip vystosi mūsų emocijos bei kinta jų turinys. Asmenybei vystantis, susidaro jausmų
hierarchiška sistema – joje vieni jausmai vyrauja, kiti potencialūs, nerealizuoti. Vyraujančių jausmų turinys lemia
asmenybės kryptingumą. Žmonių jausmai skiriasi savo gilumu, pastovumu bei veiksmingumu. Jausmai atlieka dvi
pagrindines funkcijas: signalinę ir reguliuojančią.
Jausmų rūšys:
 Žemesnieji jausmai, dažniausiai vadinami emocijomis siaurąja prasme, yra paprasčiausi situacijų
išgyvenimai, susiję su organinių poreikių patenkinimu arba nepatenkinimu. Žemesniesiems jausmams
priskiriami ir išgyvenimai, susiję su pojūčiais, atskirų daiktų savybių atspindėjimu. Emocijų klasifikacija
pagal K. Izardą (C. Izard, 1977): susidomėjimas-susijaudinimas; džiaugsmas; nuostaba; liūdesys; pyktis;
pasibjaurėjimas; panieka/neapykanta; baimė; gėda; kaltė.
 Aukštesnieji jausmai yra pastovesni ir susiję su žmogaus aukštesnių poreikių - socialinių, kognityvinių
(pažinimo), kultūrinių, dvasinių - patenkinimu. Aukštesnieji jausmai skirstomi į rūšis pagal juos sukėlusių
objektų ypatumus. Tai doroviniai, intelektiniai, estetiniai ir praktiniai jausmai.

Emocijas sudaro:
 fiziologinis sužadinimas;
 išraiška;
 sąmoningas išgyvenimas.

EMOCIJŲ TEORIJOS

Jameso-Lange teorija Cannono-Bardo teorija

Dirgiklio Dirgiklio
suvokimas suvokimas

Kūno
reakcija
Emocijos Kūno
išgyvenimas reakcija

Emocijos
išgyvenimas

1 pav. Jameso-Lange emocijų teorija 2 pav. Cannono-Bardo emocijų teorija


Schachterio dviejų veiksnių emocijų teorija

Organizmo Pažintinis
sužadinimas įvardijimas

Emocijos išgyvenimas

3 pav. Schachterio dviejų veiksnių teorijos schema: emocijai išgyventi yra būtinas organizmo sužadinimas
ir jo pažintinis įvardijimas

ASMENYBĖS SAMPRATA
Individas atspindi vieną bet kurios rūšies gyvūną, biologinės evoliucijos padarą. Šia prasme individu galima
laikyti kiekvieną žmogų, kadangi jis reiškia”savo rūšies atstovą”, tai žmogus bendriausia biologine prasme.
Individualybės sąvoka taikoma, kalbant apie tik vienam žmogui būdingą unikalių savybių derinį, kuriuo jis
skiriasi nuo kitų savo rūšies atstovų. Individualybė – žmogaus psichikos savitumas, unikalumas.
Kur kas sudėtingesnė ir platesnė yra asmenybės sąvoka, kuri apima fizinius ir psichologinius žmogaus
ypatumus - visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip”aš”: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo
ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus,
pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą. Asmenybė – įgimtų savybių ir patirties vystantis rezultatas.
Suprasdami asmenybę, mes jai priskiriame tokius požymius:
1. Asmenybė kaip sudėtinga sistema yra unikali.
2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo ”aš”
supratimą, savireguliaciją ir adaptaciją prie aplinkos.
3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai
socialinėje erdvėje.
Asmenybė vientisa, bet sudėtinga sistema. Joje galima išskirti keletą sričių, kurios ypač atsispindi asmenybės
veikloje: kryptingumas, temperamentas ir charakteris, sugebėjimai.

TEMPERAMENTAS
Temperamentas – tai:
 pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir
pastovumu.
 įgimtų centinės nervų sistemos savybių išraiška.
Temperamentas pasižymi dideliu pastovumu ir turi įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo
psichinėms būsenoms.
Skiriamieji temperamento požymiai:
 Temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims
 Temperamento ypatybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpą ar net visą gyvenimą
 Temperamento ypatybės yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą
temperamento tipui.

Temperamento psichologinė charakteristika remiasi šiais pagrindiniais požymiais:


 Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti
kokią nors žmogaus reakciją. Tai gali būti silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis
pojūčio slenkstis), arba mažiausia nepatenkinta reikmė, sukelianti neigiamus išgyvenimus (kentėjimą).
 Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis arba vidinis
analogiško stiprumo poveikis.
 Aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis.
 Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos akstinas - nuo ko daugiau priklauso
žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių (pirmauja reaktyvumas) ar nuo vidinių (pirmauja
aktyvumas).
 Reakcijos tempas. Apie jį sprendžiame iš įvairių psichinių reakcijų ir procesų - judesių, kalbos, protinių
veiksmų, orientacijos - greičio.
 Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus
prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių.
 Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas.
Reiktų paminėti, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų
temperamentų bruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai kurio nors vieno temperamento savybės vyrauja.

CHARAKTERIS
Charakteris – tai:
 visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai
 pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi,
savo veiksmais

Visus charakterio bruožus sieja šios savybės:


 charakterio vientisumas (charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų);
 pastovumas (lemia žmogaus santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą);
 aktyvumas (veiklumas);
 tvirtumas (jėga, padeda siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras, įveikti kliūtis).
Charakteris reiškiasi žmogaus santykių su aplinka sistemoje, apimančioje santykius:
 su kitais žmonėmis (draugiškas arba uždaras, taktiškas arba grubus, teisingas arba linkęs meluoti ir pan.);
 su darbu (atsakingas arba nesąžiningas, darbštus arba tingus);
 su pačiu savimi (kuklus arba savimyla, išdidus arba nuolankus);
 su nuosavybe (dosnus arba godus, tvarkingas arba aplaidus, taupus arba išlaidus).

INTELEKTAS IR SUGEBĖJIMAI
Intelekto samprata
Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Intelektas tiriamas kaip:
 Sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (Spearman, 1950; Terman, 1925);
 Sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (Woodrow, 1964; Steik ir Dunkanson, 1964);
 Sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (Guilford, 1955; Estes, 1982; Sternberg, 1985).

Intelektas – tai:
 ypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių
kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir
paslankias psichikos struktūras (cit. Pgl. Butkienė ir Kepalaitė, 1996, P. 206).
 protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius
(Psichologijos žodynas, P. 119).
Kasdienybėje žmogaus intelektu vadinamas jo sumanumas, protingumas, sugebėjimas spręsti problemas,
greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš patirties.

Intelekto struktūra
C. Spearmenas (1904) intelekto struktūroje įžvelgė vieną veiksnį, nuo kurio priklauso bendras viso
individo veiklos lygis (žr. 4 pav.).
Hierarchinė intelekto teorija pripažįsta ryšius tarp visų sugebėjimų. P. Vernono nuomone, žmogus,
pasiekęs neeilinių rezultatų kurioje nors vienoje veikloje, išsiskiria didesniais negu vidutiniais sugebėjimais ir
kitose srityse.
Aukštesniųjų
Pagrindinis veiksnys veiksnių
grupės

Žemesniųjų
Kalba, skaičiavimas, Pritaikymas, mechanika, veiksnių
mokymasis fizika, erdvė grupės

Specifiniai
veiksniai

4 pav. Hierarchinių intelekto veiksnių modelis (pagal C. Spearmeną, 1904)

Remiantis E. L. Thorndike teorija, intelektas - atskirų gabumų, kurių kiekvienas gali egzistuoti be kitų,
visuma. Ja remdamasis, L. L. Thurstone (1937, 1947) išskyrė septynis pirminius intelekto sugebėjimus:
P (perceptual) - sugebėjimą suvokti erdvę su visomis jos figūromis ir santykiais;
S (spatial) - sugebėjimą orientuotis erdvėje, perdirbti jau susidarytus vaizdus;
V (verbal) - sugebėjimą išreikšti žodžiais savo psichikos turinį;
M (memore) - sugebėjimą įsiminti, išlaikyti ir atgaminti patyrimą (informaciją);
N (numerical) - sugebėjimą nustatyti kiekio santykius ir jais operuoti;
R (reasoning) - sugebėjimą nustatyti dėsningumus, juos apibendrinti ir daryti loginius sprendimus;
W (words fluence) - sugebėjimą vaizdingai, lakoniškai kalbėti.

H. Gardnerio (1989) tyrinėjimai patvirtina nuomonę, kad intelektą sudaro ne vienas, o daug lygiaverčių
sugebėjimų, kurių kiekviena sturį savo simbolių sistemą - savitą informacijos perdirbimo vienetą. Tai:
• Kalbinis intelektas - sugebėjimas suvokti žodžių reikšmes, pavartoti žodžius, suprasti ir įsiminti
kalbinę informaciją bei metaforas;
• Erdvinis intelektas - sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos
erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti;
• Loginis matematinis intelektas - lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti
dėsningumus, juos apibendrinti;
• Muzikinis intelektas - užkoduota ritminė informacija - ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo
vaizdiniai;
• Kūniškasis sinestezinis intelektas - labai tikslus savo kūno suvokimas ir valdymas;
• Vidinis asmeniškasis intelektas - nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas
įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno
funkcijas ir elgesį;
• Tarpasmeninis (socialinis) intelektas - sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų.

J. P. Guilfordas (1959) sukūrė intelekto modelį su 120 sugebėjimų. Jo nuomone, kiekvienu momentu
intelektą galima apibūdinti trimis veiksmo dydžiais: turiniu, operacijomis ir rezultatais. Tai apriorinė loginė
intelekto schema.
L. M. Vekerio (1976) genetinis struktūrinis intelekto modelis (žr. 5 pav). Kiekvienas aukštesnis intelekto
lygmuo atsiranda iš žemesniojo kaupiantis patyrimui (dalyvaujant atminčiai) ir sprendžiant iškilusias problemas.
Šis modelis padeda suprasti, kokia didelė atsakomybė už augančio žmogaus intelektą tenka jį supančiai aplinkai,
mokymo turiniui ir būdams.
Sąvokinio
mąstymo lygmuo

Vaizdinio

ATMINTIS
mąstymo lygmuo

Vaizdinių
lygmuo

Suvokimo
lygmuo

Jutimų
lygmuo

5 pav. Struktūrinis genetinis intelekto modelis (pagal L. M. Vekerį, 1976)

Remdamasis informacinių procesų teorija ir individualių atvejų analize, R. Sternbergas (1982, 1985) suformulavo
intelekto teoriją (žr. 3 lentelę).

3 lentelė. Intelekto komponentai (pagal R. Sternbergą, 1985)

Komponentai Procesai
Metakomponentai Procesai, atsakingi už planavimą ir sprendimų priėmimą
problemų sprendimo procese
Užduočių atlikimo Metakomponentų atrinkti procesai, vykdantys planavimą ir
komponentai įgyvendinantys sprendimų priėmimą
Įsisavinimo komponentai Procesai, susiję su naujos informacijos išmokimu
Išsaugojimo komponentai Procesai, susiję su atmintyje patalpintos informacijos atstatymu
Perdavimo komponentai Procesai, atsakingi už atmintyje išlaikytos informacijos perkėlimą
iš vienos situacijos į kitą

Sugebėjimai – tai:
 individualiosios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčių, suvokimo, atminties,
mąstymo, vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti, išmokti bei įgyti įgūdžių
(Butkienė ir Kepalaitė, 1999, P. 201).
 įgimtų duomenų pagrindu žmogaus veikloje susidarančios jo psichinės (iš dalies ir fizinės) savybės,
lemiančios kokios nors veiklos sėkmingumą (Psichologijos žodynas, 1993, P. 297).
 individualios asmenybės savybės, kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai
būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika (Bendroji psichologija, 1986, P. 263).

Sugebėjimų terminą psichologai dažnai vartoja kaip gabumų sinonimą, bet sugebėjimų reikšmė yra kiek platesnė
(iš dalies apima ir mokėjimus, ir įgūdžius).

Sugebėjimų požymiai:
 Sugebėjimai yra individualios psichofiziologinės ir psichologinės ypatybės, kuriomis vienas žmogus
skiriasi nuo kito.
 Sugebėjimai yra tik tos ypatybės, kurios padeda išmokti ir atlikti tam tikrą veiklą.
 Sugebėjimai yra ypatybės, kurios neišnyksta pereinant iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą.

Sugebėjimų rūšys
 Bendrieji - tai tos asmens pažinimo arba asmenybės ypatybės, kurios yra būtinos visiems darbams. Tai
sugebėjimas sutelkti dėmesį, įsiminti ir atgaminti. Bendrieji protiniai sugebėjimai - sugebėjimas suvokti
tai, kas svarbiausia, išskirti esminius ir neesminius, tipiškus ir netipiškus požymius, sugebėjimas lyginti,
susisteminti, klasifikuoti, apibendrinti ir abstrahuoti, konkretizuoti, nustatyti kiekybės - kokybės,
priežasties - pasekmės santykius, kiekio ir erdvės santykius, sugebėjimas išreikšti vaizdus ar mintis
žodžiais, pagrįsti savo teiginius, tikslingai elgtis, motyvuoti savo veiksmus ir kt.
 Specialieji arba grupiniai sugebėjimai - tai individo psichofiziologinių ir psichologinių ypatybių derinys,
nuo kurio priklauso, kaip lengvai ir produktyviai atliekamos užduotys. Pvz., gali būti matematiniai,
meniniai ar muzikiniai sugebėjimai.
 Specifiniai sugebėjimai - tai viena dvi psichofiziologinės ar psichologinės ypatybės, garantuojančios
didelę sėkmę siauroje veiklos srityje, pvz., absoliuti muzikinė klausa, sugebėjimas mintyse atlikti
daugybos ir dalybos arba šaknies traukimo veiksmus su dideliais skaičiais ir kt.