EKONOMIKOS PAGRINDAI

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Pareng D st. Sigita Šimbelyt

ŠIAULIAI, 2007

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

TURINYS
Pratarm ...............................................................................................…………………………....... 3 1. Ekonomikos įvadas ..............................…………………………………..................................... 4 1.1. Ekonomikos sąvokos ............…………………………............................................................... 5 1.2. Ekonomikos teorijos istorija ........................…………………………....................................… 6 1.2.1. Ekonomin mintis Antikos laikais ...............................……………………….......... 6 1.2.2. Ekonomin mintis Viduramžiais ..................................………………….…….....… 7 1.2.3. Merkantilizmas ..............................................................………………………......…8 1.2.4. Klasikin ekonomika ...........................................................……………………...… 8 1.2.5. Socialistin s ekonomin s kryptys ......................................……………………...…. 9 1.2.6. Lietuvos ekonomikos mokslo raida ........................………………………............. 10 1.3. Ekonomikos objektas ..............................................................…………………………........... 11 1.3.1. Daiktas ir paslauga ....................................................……………………................ 11 1.3.2. Pasirinkimo problema ...............................................………………………............ 11 1.3.3. Gamybos ištekliai .....................................................……………………................ 12 1.4. Mikroekonomika ir makroekonomika .......................................…………………………….... 16 1.5. Ekonomikos problemos ir jų tikslai ..........................................…………………………......... 16 1.6. Ekonomikos sistemų tipai .....................................................…………………………............. 18 1.6.1. Tradicin ekonomika ...................................................………………………......... 18 1.6.2. Rinkos ekonomika .................................................................……………………... 18 1.6.3. Komandin ekonomika .......................................................……………………….. 18 1.6.4. Mišrioji ekonomika ................................................................……………………... 19 2. Specializacija, mainai ir pinigai ....................................…………………………………......... 22 2.1. Specializacija ......................................................................................……………………….... 23 2.2. Mainai .................................................................................................………………………... .23 2.3. Pinigai ir jų funkcijos .........................................................................………………………... .24 2.3.1. Pinigų istorin raida ................................................................…………………….. 24 2.3.2. Pinigų savyb s ir funkcijos ....................................................……………………... 25 2.3.3. Pinigų vert ir rūšys ...............................................................…………………..…. 27 2.3.4. Valiutų kursas ..........................................................................………………..…... 27 2.4. Vertybiniai popieriai .......................................................................…………………………... 28 2.4.1. Akcijos .......................................................................................……………..……. 29 2.4.2. Obligacijos ................................................................................……………..…….. 29 2.4.3. Opcionas ...................................................................................……………..…….. 30 2.4.4. Hipotekos lakštai .....................................................................……………..……... 30 2.4.5. Vekselis ......................................................................................…………...……… 31 2.4.6. Finansų rinka ............................................................................…………...……….. 31 2.5. Finansų institucijos ............................................................................………………….……… 33 2.5.1. Bankų istorijos apžvalga .........................................................……………...……... 33 2.5.2. Bankai - finansų rinkos dalis .................................................……………...………. 34

2

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)
2.5.3. Bankų sistema ...........................................................................…………...……….. 36 2.5.4. Šiuolaikinių bankų teikiamos paslaugos ..............................……………..……….. 38 2.5.5. Bankininkyst s problemos ir jų sprendimo būdai ..............………….....…………. 39 2.5.5.1. Bankininkyst s problemos rinkos ekonomikos šalyse ....................…… 39 2.5.5.2. Bankininkyst Lietuvoje: jos problemos ir pl tra ...………………….... 40 2.6. Laisvosios rinkos ūkio modelis .......................................................…………………….…….. 42 2.6.1. Privati nuosavyb ...................................................................………………...….... 42 2.6.2. Pelnas .........................................................................................……………......…. 43 2.6.3. Konkurencija .............................................................................………………...…. 43 3. Pasiūla ir paklausa ......................................................………………………………................ 47 3.1.Rinka ........................................................................................…………...........…………….... 48 3.2. Paklausa .............................................................................................………………………..... 49 3.3. Paklausos d snis ...............................................................................………………………….. 49 3.4. Paklausos lankstumas .......................................................................………………………….. 51 3.5. Pasiūla ................................................................................................………………………... ..52 3.6. Pasiūlos pokyčiai ...............................................................................…………………………. 53 3.7. Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika ……………………………………………………... .54 4. Prek s vert ir kaina ......................................................................…………………………….. 59 4.1. Prek s vartojamoji ir mainomoji vert ……………………………………………………….... 60 4.2. Kainos esm ir rūšys ………………………………………………………………………..….. 62 4.2.1. Kainos esm …………………………………………………………………….…... 62 4.2.2. Kainos funkcijos ..................................................................…………………..….... .63 4.2.3. Kainų rūšys ............................................................................…………………..….. .64 4.3. Gamybos apimties ir kainos priklausomyb ...............................…………………………..…... 66 5. Šalies ūkis, jo vystymosi rodikliai ..............………………………………….....................…..... 69 5.1. Šalies ūkio struktūra .......................................................................…………………………...... 70 5.1.1. Gamintojo veiklos organizavimas .............................………………………............. 73 5.1.1.1. Verslas ir verslininkas ..............................................……………..……... 73 5.1.1.2. Verslo įmon .............................................................……………..…….. 74 5.1.1.3. Verslo organizavimo formos ..................................………………...….... 75 5.2. Bendrasis nacionalinis produktas ................................................……………………..…….... ...77 5.2.1. Vartotojų ir gamintojų santykiai ..........................................…………………..……. 80 5.2.2. Valstyb s ir vartotojų santykiai ...........................................……………………..…. 80 5.2.3. Valstyb s ir verslo santykiai ................................................……………………..…. 80 5.3. Ekonominio vystymosi ciklai ........................................................…………………………....... 81 6. Pajamos ir jų paskirstymas ...........................................………………………………..........…. 84 6.1. Pajamų šaltiniai .............................................................................…………………………....... 85 6.1.1. Darbas kaip pajamų šaltinis .............................................…..………………………. 85 6.1.2. Turto pajamos ....................................................................…...…………………….. 88 6.1.3. Pajamų nelygyb .................................................................….……………….…….. 90 6.2. Pajamų paskirstymo sistema ..........................................................……..………………....……. 94 7. Valstyb s vaidmuo ............................................................………………..………………........... 99

3

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)
7.1. Valstyb s funkcijos .........................................................................………………………........ 100 7.1.1. Visuomeninių g rybių teikimas .........................................………………………... 100 7.1.2. Žalingų išorinių padarinių tvarkymas ................................…………………….…... 101 7.1.3. Naudingų išorinių padarinių skatinimas ...........................…………………….…… 102 7.1.4. Privačios nuosavyb s gynimas ............................................…………………….…. 102 7.1.5. Gamtinių monopolijų reguliavimas ...................................…………………….…... 102 7.1.6. Socialinių programų vykdymas ..........................................…………………..……. 103 7.1.7. Ekonomikos stabilizavimo priemon s ..............................……………………..…... 104 7.2. Valstyb s biudžeto formavimas ir naudojimas .......……………………………........................ 105 7.2.1. Valstybinis biudžetas ............................................................………………….…… 106 7.3. Ekonomin s politikos į gyvendinimas ...........................................……………………....……. 109 7.3.1. Valstyb s ekonomin s politikos tikslai ...............................………………….……. 109 7.3.2. Finansin politika ..................................................................…………………….... 110 7.3.3. Monetarin politika ...............................................................………………..……... 111 7.3.4. Kitos valstyb s ekonomin s politikos formos ...................…………………......….. 111 Literatūra .............................................................................................……………………....……....114

4

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

PRATARM
Visais laikais žmogus didelę savo gyvenimo dalį skyr ir skiria ekonomin ms

problemoms.Visi mes svarstome: kokį darbą pasirinkti, kod l ir kiek už jį apmokama, kas lemia prekių ir paslaugų pabrangimą, kaip tas pabrangimas daro įtaką mūsų pragyvenimo lygiui, kod l ir kokius mokesčius turime mok ti valstybei, galiausiai- kaip naudingiau panaudoti savo pajamastaupyti banke ar tenkinti kasdieninius poreikius? Šie ir kiti klausimai tiesiogiai veikia žmogų, sukeldami norą dirbti, profesiškai tobul ti, ugdyti save kaip kūrybingą asmenybę.Atsakyti šiuos ir daugelį kitų klausimų gali ekonomika.Dalį šio mokslo žinių jau turite iš bendrojo išsilavinimo ir kitų mokymo dalykų.Ekonominių žinių sistemą įgysite tik išstudijavę ekonomiką kaip atskirą dalyką. Ekonomikos mokslas yra ir paprastas, ir sud tingas.Tai patvirtina mikrekonomikos kūr jo Alfredo Marshallo žodžiai:“Beveik po pus s amžiaus ekonomikos mokslo tyrin jimo aš supratau, kad apie ekonomiką dabar žinau mažiau negu pradžioje“ Šio konspekto tikslas- susipažindinti su istoriniais šio mokslo pradmenimis, panagrin ti ekonomikos sistemų tipus ir kaip jie veikia rinką, kaip ir kokiomis priemon mis bandoma ją reguliuoti, kaip apskritai sukasi mūsų gyvenimo ratas, kod l labai svarbu sugeb ti prekiauti atsižvelgiantį tai, kas pirks jūsų pagamintas prekes.Tam būtinos ekonomin s žinios apie mūsų kaip individų ir piliečių vietą ekonoimikos sistemoje.

5

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

1. EKONOMIKOS ĮVADAS
Šiame skyriuje sužinosite: • Kas yra ekonomikos mokslas • Kod l ekonomikos mokslas yra istorinis • Kaip formavosi ekonomin mintis • Kaip formavosi įvairios ekonomin s srov s skirtingais žmonijos vystymosi etapais • Kaip formavosi ekonomin mintis senov je • Kaip formavosi ekonomin s id jos Viduramžiais • Kaip formavosi klasikin ekonomika • Kod l atsirado socialistin s ekonomin s kryptys • Kokia Lietuvos ekonomikos mokslo raida • Kas yra žmogaus gyvenimas • Kas yra daiktas ir paslauga • Kod l ekonomika yra pasirinkimo mokslas • Kas sudaro ekonomikos mokslo objektą • Kas yra gamybos ištekliai • Kas sudaro gamtinius išteklius • Kuo ypatinga žem kaip gamybos išteklius • Kas yra darbas ir kokią vietą jis užima žmogaus gyvenime • Kas yra darbo j ga ir kuo ji skiriasi nuo darbo išteklių • Kaip galima didinti daiktų ir paslaugų gamybą • Kas yra darbo našumas ir darbo imlumas ir nuo ko jie priklauso • Kas yra kapitalas ir kokiomis formomis jis pasireiškia • Kas yra žmogiškasis kapitalas ir kuo jis pasireiškia • Kas yra ūkininkavimas • Kaip ir kokiais lygiais ūkininkavimą nagrin ja ekonomikos mokslas • Kas yra mikroekonomika ir ką ji nagrin ja • Kas yra makroekonomika ir ką ji nagrin ja • Kokios yra ekonomikos problemos ir kokių tikslų ji siekia jas nagrin dama • Kas yra visuomen s ekonomikos sistema • Kokie yra ekonomikos sistemų tipai bei jų skiriamieji bruožai • Kaip įvairios ekonomikos sistemos sprendžia išteklių stygiaus problemą

6

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Jūs pradedate mokytis ekonomikos mokslo pagrindų suvokdami, kad jau daug ką žinote ir daug ko norite - ir ilgiau pamiegoti, ir skaniau pavalgyti, ir pasmaguriauti, ir paiškylauti. Bet kartu suprantate, kad ne viskas pasiekiama, o jeigu ir gaunama, tai tik labai stengiantis. Vadinasi, vienokiu ar kitokiu būdu sprendžiate svarbias asmenines kaip žmogaus ar kaip visuomen s piliečio problemas. P r o b l e m a (lot. problema - sud tingas uždavinys) - tai uždavinys, iškylantis tikslingoje žmonių veikloje, kurį reikia teoriškai arba praktiškai spręsti; tai sud tingas sunkiai išsprendžiamas klausimas.

1.1. Ekonomikos sąvokos
Žmogus, gyvendamas visuomen je, kasdien susiduria su ekonomika. Kiekvienas iš jūsų svarstote: ką veiksite baigę mokyklą, kokį darbą pasirinksite, arba tiksliau, kur gausite darbą, kiek gausite atlyginimo, ar jo užteks jūsų reikm ms patenkinti: būstui išlaikyti ir aptarnavimo išlaidoms, maistui, drabužiams, transportui, laisvalaikiui, mašinai, televizoriui ir kt; kod l už jūsų darbą mokama tiek arba tik tiek; kod l brangsta arba pinga prek s ir paslaugos; kod l ir kokius mokate mokesčius valstybei; kaip panaudoti savo pajamas tenkinant kasdienines reikmes, ką daryti su likusiomis pajamomis - kaip jas kaupti ir laikyti - ar banke, ar pirkti akcijas, obligacijas, žemę ar vertingą daiktą. Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų Jums pad s atsakyti ekonomikos mokslas. Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos žodžių – “oikos" -namai ir ,,nomos" - taisykl s. Graikų ,,oikonomia" reišk namų ūkio tvarkymą ir šeimyninių žmonių sąjungą su jos įvairiais reikalais. Tad ekonomika kaip mokslas ap m namų valdymą, žinias apie namų ūkį, apie žmogaus gyvenimą bei veiklą. Žmogaus gyvenimą laiko požiūriu galima suskirstyti į tris sąlygiškai vienodas laiko dalis darbą, laisvalaikį ir poilsį. Vaizdus tokio suskirstymo pavyzdys gali būti mūsų gyvenimo trukm s vienetas - para, turinti 24 valandas. Čia darbui (pažym kime jį (td) skiriamos 8 valandos, laisvalaikiui (t1) - 8 valandos ir poilsiui (tp) - 8 valandos. Nepaisant sąlygiškai vienodos šių dalių trukm s, žmonijos istorijos eigoje tos dalys turi skirtingas tendencijas: darbo laikas sukuriamų g rybių ar suteikiamų paslaugų mastu turi maž jimo tendenciją (td min), laisvalaikis žmogaus psichinio ir fizinio tobul jimo ir veiklos pobūdžio kaitos požiūriu turi did jimo (ilg jimo) tendenciją (t1 max), poilsio laikas, sunaudotas žmogaus fizinei ir psichinei energijai atgauti yra santykiškai pastovus dydis (tp const). Darbas bendrąja ir plačiąja prasme reiškia energijos veiklą, siekiančią tam tikro apibr žto tikslo. Pagal energiją darbas skirstomas į mechaninį (sudaiktintą) ir žmogaus (gyvąjį) darbą. Žmogus dirba pasitelkęs savo fizines ir psichines j gas, tod l jo darbas skirstomas į fizinį ir protinį. 7

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Fizinis žmogaus darbas yra tokia veikla, kurioje vyrauja fizin s j gos elementas, o protinis kai vyrauja psichin s energijos elementas. Poilsis fiziologine prasme reiškia ypatingos veiklos būseną, kai ląstel nedirbdama atgauna savo normalią sud tį. Laisvalaikis kaip socialin istorin kategorija - tai nedarbo laikas, kurį žmogus naudoja: būtinoms gyvybin ms buitin ms reikm ms tenkinti; nuvykti į darbą ir grįžti iš jo; individualiam ir grupiniam mokymuisi keliant savo profesinę kvalifikaciją (kursai, seminarai, literatūros skaitymas); išsilavinimo lygiui kelti (laikraščių, žurnalų, grožin s literatūros skaitymas, muziejų, teatrų, koncertų lankymas, radijo ir televizijos laidų klausymas ir žiūr jimas); m g jiškai ir visuomeninei veiklai, sportui, kūno kultūrai, turizmui ir ekskursijoms; bendravimui su žmon mis (įvairūs užsi mimai ir žaidimai su vaikais, svečiavimasis, svečių pri mimas) ir kt. Taigi ir būstas, kuriame gyvename - ilsim s, leidžiame laisvalaikį, ir maistas, kurį valgome, ir drabužiai, kuriuos d vime, ir mūsų atliekamas darbas, ir visa kita vienaip ar kitaip yra susiję su ekonomika bei jos veiksniais. Tad ekonomika kaip mokslas apima visą ekonominę sritį: prekybą, pramonę, žem s ūkį, transportą, kreditą ir kt., taip pat ekonominių reiškinių tyrin jimą. Daugiau kaip per du tūkstančius metų žodžio “ekonomika" reikšm gerokai praturt jo ir pasikeit . Jame dabar atsispindi daugiau reiškinių,negu teig graikų filosofas Ksenofontas (apie 430-355 m. pr. Kr.), kuris ir laikomas šio žodžio įvairiomis pasaulio kalbomis autoriumi. Šiuo metu žodis ekonomika turi tokias pagrindines reikšmes: mokslo šakos pavadinimas; šalies ūkio (pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika), pavadinimas; ūkio šakos (pavyzdžiui, žem s ūkio, pramon s, transporto ir t.t. ekonomika; mažesnio ūkinio vieneto (pavyzdžiui, įmon s - akcin s bendrov s (AB), uždarosios akcin s bendrov s (UAB) ir pan.) ekonomika; namų ūkio (šeimos) ekonomika. E k o n o m i k a - mokslas apie racionalų ūkininkavimą, apie tai, kaip žmon s ir visuomen pasirenka naudoti ribotus gamybos išteklius būtiniems Ir vis did jantiems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas.

1.2. Ekonomikos teorijos istorija
Bet kuris mokslas iš prigimties yra istorinis, apimantis ankstesnių kartų patirtį. Tod l ir ekonomika, kaip mokslo šaka, turi savo istoriją, t.y. praeities ryšius su dabartimi. Kiekvienas iš mūsų, gyvendamas visuomen je, kasdien susiduriame su ekonomika - ką pirkti, iš kur gauti pinigų, kaip naudingiau juos išleisti, kad patenkintume savo poreikius, kur investuoti likusius pinigus, - ar taupyti banke (susiduriame su palūkanomis, kurias bankas mok s už 8

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ind lį), ar pirkti akcijas, obligacijas ir pan. Tai daugiau asmeninio pobūdžio pasirinkimo problemos, bet jos glaudžiai susijusios su visuomenin mis – infliacija, nedarbu ir kt. Atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų gali ekonomikos teorija - mokslas apie racionalų ūkininkavimą, apie tai, kaip žmon s ir visuomen pasirenka vieną iš alternatyvų naudoti ribotus gamybos išteklius būtiniems savo poreikiams tenkinti, gaminti ir tiekti prekes bei teikti paslaugas. Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado ne iš karto. Kartu su visuomen s raida nuo senov s civilizacijos iki mūsų laikų žmogus ieškojo atsakymo, kaip išspręsti pagrindinę ekonominę problemą - pasirinkimo problemą - ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti? Apie tai byloja ekonomin s minties istorija. Ekonomin mintis - tai visuomeninių - ekonominių santykių atspindys žmonių sąmon je, pasireiškiantis ekonomin mis pažiūromis, id jomis, teoriniais apibendrinimais. 1.2.1. Ekonomin mintis antikos laikais Pirmosios ekonomin s mintys sutinkamos tautosakoje, religijoje (Biblijoje, Evangelijoje, Talmude, Korane) v liau jų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose - įstatymų rinkiniuose, poetiniuose veikaluose, ūkio tvarkymo nuostatuose (pavyzdžiui, senov s Babilone veik caro Chamurapi 1792-1750 m. pr. Kr.) įstatymai, numatę vergvaldyst s ir piniginius santykius, žem s nuomą, samdinių darbo apmok jimą natūriniais produktais ir sidabru). Jau senov s graikų rašytojai m gino aiškinti ekonominius reiškinius, kurie buvo suartinami su etika. Aristotelis (384-322 m. pr.Kr.) savo traktatuose “Politika" ir “Etika” skirdamas gamtinį ir priešgamtinį turto įgijimo būdus, pirmąjį laik vertingu, o antrąjį - pagrįstą prekyba ir pelnu, smerk . Jis pripažino, kad teisingai tvarkomoje valstyb je turi būti tinkamai tvarkomas ir ūkis, garantuojantis piliečiui laisvę ir galimybes atlikti pareigas. Jis pirmasis analizavo jau kai kurias pagrindines politin s ekonomikos problemas - prek s mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų virtimo kapitalu sąlygas. Graikų filosofas Ksenofontas paraš pirmąjį ekonomikos veikalą “Ekonomiksą", kuriame įrodin jo, kad pagrindinis šio mokslo tikslas - įgyto turto naudojimas dievų garbei, valstyb s naudai ir draugų patogumui". Sokrato (470-469 m. pr. Kr.) mokinių idealą sudar kuklus žem s ūkis su natūriniais mainais, nedideliu pinigų kiekiu, nedideliais turtais. Į prekybą žiūr ta nepalankiai. Platonas (428-427-348 m. pr. Kr.) man , kad paskolos turi būti draugiškos, neapmokestinamos palūkanomis. Palūkanas smerk ir Aristotelis, pareikšdamas, kad ,,pinigai neturi daryti pinigų". Platonas ir Aristotelis k l ir gyventojų reguliavimo klausimą, didelę reikšmę teik darbo pasidalijimui tarp luomų - filosofų-valdytojų, karių-valdininkų, amatininkų ir pirklių. Graikijoje buvo luomas tokių žmonių, kurie tur jo atlikti visus ,,juoduosius" darbus, tai vergai.

9

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Vergija, pagal Aristotelį, įgalina tobulyb n linkusius žmones siekti tobulyb s, išvaduodama juos nuo kasdieninių darbų. Aristotelio teiginiai padar didelę įtaką v lesnei ekonomin s minties raidai ne tik vergov s, bet ir feodalizmo epochoje Viduramžių Europoje. Jis pagrįstai laikomas politin s ekonomijos pradininku, nes nagrin jo pagrindines šio mokslo problemas - vertę, pinigus. Ekonomin s minties raidai didelę įtaką tur jo agrarin s ekonomikos mintis Antikos laikais. Senov s Graikijoje labai svarbūs nesusisteminti Homero (XII- VII a. pr. Kr.) poetiniai veikalai. Protognas teig , kad žmogus - visų darbų matas, Sokratas - kad žem s ūkio gamybai reikia laisvų žmonių, jau min ti Ksenofontas, Platonas, Aristotelis gilinosi į sud tingas ekonomines problemas. Išsiskyr net kelios mokyklos, pavyzdžiui, Kinikų mokykla ir jos atstovas Diogenas, propagavęs asketizmą, vidinę laisvę. Šios mokyklos atstovai pripažino tik moralines gyvenimo nuostatas. Epikūriečių mokyklos nuostata ta, kad didžiausia išmintis - surasti pasitenkinimą. Kiveniečių mokykla skleid principą - siekti tikslo mažiausiomis pastangomis. Rom nų mąstytojai (oratorius ir publicistas Ciceronas, Markas Aurelijus) žem s ūkio raštuose samprotauja, kad prabanga n ra gerai, norint išlaikyti derlingumą, reikia žemę arti ir tręšti (234-149 m. pr. Kr. Katono traktatas ,,Apie žemdirbystę"), kad ūkininkavimo tikslas yra nauda ir pasitenkinimas. Varonas (116-27 m. pr. Kr.) įrodin jo, kad žemę turi valdyti tie, kurie ją dirba, o už nuomojamą žemę reikia mažinti palūkanas ir mokesčius. Senov s Rytuose ekonomin s minties veikalai tur jo filosofinių pamokymų, išreikštų netiesiogine forma, pobūdį (Arkašastra, Kamurabio įstatymas, Moral s kodeksas). ,,Manu įstatymuose”, veikusiuose VI a. pr. Kr. Indijoje, buvo reglamentuojamos nuosavyb s teis s ir taisykl s. V lesniuose senov s Indijos išminčių brachmanų traktatuose aprašyta Senov s Indijos valstybin ir ūkin sandara, pirkimo ir pardavimo, darbuotojų samdymo, sutarčių sudarymo, prekybinių operacijų, kainodaros taisykl s. Senov s Kinijos filosofas Konfucijus (551-479 m. pr. Kr.) išd st savo pažiūras į protinį ir fizinį darbą, į vergvaldžių ir vergų santykius. IV-III a. pr. Kr. Kinijoje buvo paplitęs “Guan-czi" traktatas, kuriame buvo d stoma apie prekybą, mokesčius, rinkos santykius, žemdirbystę ir verslus, apie pinigų apytaką, finansus. Senov s Kinijos filosofas Siunczi (313-238 m. pr. Kr.) tvirtino, kad mokestis žem s ūkyje turi sudaryti vieną dešimtąją žem s ploto derliaus (dešimtin ), o medžiokl ir žvejyba neturi būti apmokestinta. Jis teig , kad mokesčiai ir muitai neturi trukdyti verslui, prekybai ir prekių mainams. Nors rom nai ekonominiais klausimais nieko naujesnio ir originalesnio už graikus nesukūr , tačiau išk l teisines privačios nuosavyb s ir sutarčių laisv s bei teisingos kainos id jas. Žlugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasid jo laikotarpis, vadinamas Viduramžiais, kuris truko iki XV a. pabaigos. 10

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

1.2.2. Ekonomin mintis viduramžiais Pirmąjį tūkstantmetį po Kristaus gimimo žlugo vergvaldyst ir pereita prie feodalizmo, vietoj stabmeldyst s atsirado naujos religijos. Pagrindinis šio laikotarpio ekonomin s minties bruožas - vergovinę santvarką imta ne teisinti, bet smerkti. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino bažnyčia. Viduramžiais bažnyčia išk l įgimtą žmonių lygyb s principą ir siūl visiškai ar iš dalies panaikinti vergiją, smerk palūkanas ir prekybą. Ši ekonomin mintis d l bažnyčios įtakos r m si Naujuoju testamentu. Pirmuoju šio laikotarpio veikalu laikomas Kolumelos (I a. pr. Kr.) - Romos rašytojo ir agronomo dvylikos tomų veikalas ,,Apie žem s ūkį", vadinamas senov s žem s ūkio enciklopedija. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu didžiulę įtaką dar šv. Augustino (354-430) religin s, filosofin s, etin s ir valstybin s id jos. Ryškiausias v lyvųjų viduramžių ekonominių ir socialinių id jų atstovas buvo Tomas Akvinietis (1224-1274). Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas, kuris skirstomas į taurų ir netaurų. Kryžiaus karai tur jo didelę reikšmę natūrinio ūkio irimui ir mainų santykių pl totei. D l jų įtakos prasipl t prekybos ribos, pakito Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis, iškilo Italijos pajūrių miestų ir piniginio kapitalo reikšm . Iškilus pinigų politinei galiai, buvo sukurta ūkinių l šų (pirmiausia pinigų) klasifikavimo schema bei apskaitos sistema (Lukas Pačioli - XV a.), kuri išlaik šimtmečių bandymus ir s kmingai naudojama mūsų laikais. Einant į naujuosius amžius, vystantis prekybai ir did jant pinigų galiai bei atsiradus naujoms ūkio formoms, keit si ir id jos, prad ta griežčiau skirti bažnytinius ir valstybinius reikalus. Bet, įžengus į naujuosius amžius, kaip atsvara stipr jančiai valstybinei (karaliaus) valdžiai moralin s, religin s (visi žmon s gimsta lygūs, visų turto šaltinis - tik darbas), ekonomin s ir filosofin s id jos suformavo utopinio socializmo teoriją. Europoje utopinio socializmo id jas aiškiausiai išreišk anglų filosofas humanistas T. Moras (1478-1535) ir italas T. Kampanela (1568-1639), kurie savo veikaluose vaizdavo tobulesnį, geresnį, negu iš tiesų yra, gyvenimą. 1.2.3. Merkantilizmas Nauji gamybos ir vartojimo santykiai, valstyb s kova su bažnytine valdžia išpl t valstyb s kontrolę prekybai (kaip tarpininkui tarp gamybos ir vartojimo). D l to ir pats XVI-XVIII amžių laikotarpis vadinamas merkantilistiniu. Pirmieji merkantilistai T. Gresthemas, T. Menas turtą tapatino ne tik su auksu, pinigais, jo šaltiniu laikydamas tik užsienio prekybą, o vadovavosi teiginiu - kuo daugiau parduoti, kuo mažiau pirkti. Merkantilistų pažiūros plačiai buvo paplitusios Euro11

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

poje XVI-XVII a. ir ekonomistų anglo V. Stafordo (1554-1612), škoto Dž. Lou (1677-1729), italų G. Skarufi (1519-1584), A. Dževonezi (1712- 1769) ir kitų veikaluose įgavo išbaigtumo bruožų. Merkantilistai pirmieji pavartojo ,,politin s ekonomijos" sąvoką. Ekonomin je literatūroje ji kildinama iš prancūzo A. Monkretjeno veikalo //Politin s ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei" (1615). Merkantilistų pažiūras Vakarų Europoje pakeit vadinamoji klasikin politin ekonomija, kurios atstovai turto kūrimo sfera pagrįstai laik ne prekybą, bet gamybą, ir vienintele gamybine darbo (t. y. kuriančio naujas vertes) šaka laik žem s ūkį. Tai fiziokratai F. Ken (1694-1774), A. Turgotas (1727-1781), K. Becheris (1635-1682), Viktoras de Mirabo (1715-1789), Diuponas de Neimūras (1739-1817). F. Ken teig : jeigu neturtingi ūkininkai - neturtinga ir karalyst . Jis išskyr tris socialines grupes - produktingąją, kurią sudaro žemdirbiai, savininkų-valdančių žemę, ir neproduktingąją, kuriai priklauso pramonininkai, prekybininkai, laisvosios profesijos asmenys ir tarnai. K. Becheris teig , kad žem - svarbiausias išsimaitinimo veiksnys, o ūkininkai - reikalingiausias luomas. Fiziokratų mokymas nebuvo įgyvendintas, tačiau jis tur jo įtakos klasikinei ekonomikos mokslų, pirmiausia ekonomikos teorijos, pl trai. 1.2.4. Klasikin ekonomika Pirmuoju klasikin s mokyklos pradininku laikomas anglų ekonomistas Viljamas Peti (16231687). Jam priklauso apmokestinimo ir muitin s mokesčių moksliniai tyrimai. Klasikin s ekonomikos mokslų pl tros pradžia, dar vadinama klasikine mokykla, buvo ir škotų mokslininko A. Smito knyga “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrin jimas" (1776). Svarbiausieji A. Smito teiginiai: 1) darbo pasidalijimas didina darbo našumą/ nes tada žmogus gali lengviau darbą išmokti ir geriau atlikti; 2) laisvas žmonių ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui - siekdami savo asmeninių interesų (gauti kuo didesnį pelną) individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokių pageidaus ir kokias pirks vartotojai; 3) asmens laisv . Klasikin s mokyklos pasek jai buvo D. Rikardas (1772-1823), teigęs, kad žem s renta - tai pajamos už žem s naudojimą, T. Maltusas (1776-1834), įnešęs į klasikų mokyklą pesimistinę gaidą, kad gamtos turtai, ypač dirbamoji žem , yra riboti, tod l maisto gamyba taip pat yra ribota. Šią mintį jis išreišk garsiuoju d sniu: gyventojų skaičius gaus ja geometrine progresija, o maisto produktų gamyba did ja tik aritmetine progresija. Klasikinei mokyklai priklaus D. S. Milis (18061873), D. Hjumas (1711-1776) ir kt.

12

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

1.2.5. Socialistin s ekonomin s kryptys Socialistin ms ekonomin ms kryptims būdingas neigiamas požiūris į laisvosios rinkos sistemos ekonominę tvarką, paremtą privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisvąja konkurencija (apie tai plačiau 2 skyriuje). Socializmas yra politinis mokymas, pabr žiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir skiriantis daug d mesio valstybiniam ūkio valdymui gamybos išteklius skirstant pagal planą. Tai autoritarinis socializmas, kitaip vadinamas komunizmu. Komunizmas - tai centro planuojama ekonomika, kurioje visos gamybos priemon s priklauso valstybei. Strateginius sprendimus d l gamybos ir paskirstymo, t. y. ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, priima vyriausyb / o kainų sistema nustumiama į šalį ir savarankiškai neveikia. Tai buvusi Tarybų Sąjunga ir jos Rytų Europos sąjungininkai bei dabartin Kinija, Šiaur s Kor ja, Kuba ir kitos šalys. Kaip jau min ta, utopinio socializmo id jos atsirado XV-XVI a., nors jo pradininku galima laikyti senov s Kinijoje IV-I a. pr. Kr. Konfucijaus mokymo pagrindu sukurtą traktatą “Guan-czi" (,,Nuostatų knyga"), kuriame išd stomi idealios santvarkos bruožai - bendra nuosavyb , produktai skirstomi lygiais pagrindais; numatomas visų lygiateisis dalyvavimas valdant valstybę, vyrų ir moterų lygyb , žmonių sugeb jimų visuomen s labui atskleidimas, rūpinimasis vaikais, seneliais, ligoniais. XIX a. pradžioje naują utopinę socialistinę visuomenę sukurti siūl R. Ouenas (1771-1858), Fransua Mori Šarlis Furj (1772-1837), Sen Simonas (1760-1825), tik damiesi visas problemas išspręsti kuriant nedideles idealias komunas, kurių visi fabrikai būtų darbininkų nuosavyb , o pelnas skirstomas visiems po lygiai. XIX a. utopinio socializmo teorijos buvo vienas vadinamojo mokslinio socializmo atsiradimo šaltinių. Jo svarbiausi kūr jai buvo K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895). Socializmas - tai visuomenin s ekonomin s minties kryptis, iš pradžių ap musi utopinio socializmo teorijas, o v liau išsivysčiusi į pseudomokslinę socialistin s visuomen s kūrimo teoriją. Socialistin se ekonomikose, atsižvelgiant į tai, kiek turto priklauso valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti gamybos išteklius, vienos socialistin s šalys labai skiriasi nuo kitų. Kai daugelį, bet ne visas pagrindines ūkio šakas valdo vyriausyb , tokia ekonomikos sistema vadinama demokratiniu socializmu. Toks pavyzdys gal tų būti Švedija. Jos vyriausyb “atskiedžia" kapitalizmą socializmu, aprūpindama ištekliais visą švietimo ir socialinę sferas. Rūpinamasi medicinos aptarnavimu, vaikų darželiais, mokyklomis, mokamos nemenkos senatv s pensijos, pašalpos ir pan. Socialin s išmokos Švedijoje sudaro apie 90 % dirbančių žmonių atlyginimo, tačiau švedai už savo gerovę moka pagal pačius didžiausius pasaulyje mokesčių tarifus. 13

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Remdamasi K. Markso filosofija, buvusi Tarybų Sąjunga įteisino, skirtingai negu Vakarų valstyb s, gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmon ms ir daugelis ūkinių sprendimų - ką gaminti, kokias prekes tiekti ir kokias paslaugas teikti, kaip gaminti tas prekes ir kas tur tų jas įsigyti - buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Sprendimus priimdavo Valstybinis plano komitetas. Bet ši ekonomin ūkininkavimo sistema žlugo, nes nesugeb jo nustatyti, ko nori vartotojai, t.y. ką gaminti, o to nežinodami nesugeb jo užtikrinti, kaip gaminti, pagamintų gaminių vartotojas paprasčiausiai nepirko. Parduotuv s ir sand liai greitai buvo užversti prek mis, kurių vartotojui nereik jo. Jis ieškojo kitų prekių, tod l pastarųjų kainos kilo, did jo deficitas, klest jo šeš lin ekonomika. Šeš lin e k o n o m i k a (nelegalioji, pasl ptoji) - tai tokia ekonomin veikla, kuri nežinoma mokesčių rink jams ir vyriausyb s statistikos tarnyboms. 1.2.6. Lietuvos ekonomikos mokslo raida D l istoriškai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje nebuvo sukurta originalių ekonominių teorijų, kurios paprastai buvo perimamos iš kitų šalių. Ekonomin s minties raidos pradžia Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštyst je) sietina su XII a. kronikomis, metraščiais, Kazimiero privilegija (1447), teisynu (1448). Ypač vertingas šaltinis, atspindintis ekonominę XVI a. Lietuvos mintį, yra Lietuvos įstatymų rinkiniai - Lietuvos statutai (1-asis išleistas 1529 m., 2-asis - 1566 m., 3-iasis - 1588 m.). Tuo metu iškilo mąstytojai mokslininkai P. Skarga (1536-1612), A.Volanas (1531-1610), kurie teig , kad valstiečiai yra visų g rybių kūr jai. M. Smigleckis (1562-1618) paraš veikalą ,,Apie palūkanas”, A. Olizarovijus (1618-1659) – “Apie politinę žmonių sąjungą". Svarbią reikšmę ekonomin s minties istorijai Lietuvoje tur jo 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas. 1783 m. prof. J. Stroinovskis (1752-1815) Vilniaus universitete prad jo d styti fiziokratų teoriją, kuri teig , kad valstietis turi atsilyginti dvarui tiek, kiek iš jo gauna. 1803 m. įkurta viena pirmųjų pasaulyje savarankiška politin s ekonomijos katedra Vilniaus universitete. Prof. M. Očiapovskis (1788-1854) d st lygybę" pripažino valstiečių asmeninę laisvę. Uždarius 1832 m. Vilniaus universitetą (po 1830 m. Lietuvos valstiečių sukilimo prieš caro patvaldystę, baudžiavą), Lietuva neteko mokslo centro. Nutrūko ir ekonomikos mokslų studijos, nors veik įvairios šviet jiškos draugijos, kurios pusę šimtmečio gvildeno ekonomines problemas. Tod l jau XIX a. pabaigoje kartu su tautinio atgimimo id jomis atgijo ir ekonomin mintis. 14 žem s ūkio ekonomiką - apie samdomojo darbo privalumus. J. Geištoras (1827- 1892) - ,,Bajoro žodyje savo gentainiams apie valstiečio laisvę ir

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Prasid jo lietuvių tautinio romantizmo ir idealizmo laikotarpis. Siuo laikotarpiu savo literatūriniais kūriniais iškilo S. Daukantas (1793-1864), K. Nezabitauskis (1800-1870), T. Ivinskis (1811-1881), A. Strazdas (1763-1833), A. Baranauskas (1831-1902), M. Valančius (1801-1875), kurie savo traktatais, ūkmių patarimų knygel mis, periodiniais leidiniais “Aušra”, ,,Lietuviškas balsas” nagrin jo ir politin s ekonomijos klausimus. J. Šliūpas (1861-1944), P. Leonas (1864- 1938), P. L. Liūtas (1878-1951) nagrin jo kooperacijos teoriją dirbant žemę, J. Adomaitis (1859-1922), P. Matulionis (1860-1932) paraš ,,Etiudus iš gyvenimo Lietuvos ūkininkų". Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, pagrindiniu ekonomikos mokslo centru (1918 m. praradus Vilniaus kraštą) tapo 1922 m. įsteigtas Kauno universitetas. Čia dirbo žymiausi to meto Lietuvos ekonomistai: A. Rimka (1886-1944), P. Šalčius (1893-1958), V. Jurgutis (1855-1966), D. Budrys (1903-1971). Klaip dos prekybos universitete, įsteigtame 1934 m., buvo d stomi politin s ekonomijos pagrindai - E. Galvanauskas d st įmonių ūkio mokslą. Politinę ekonomiją Lietuvos žem s ūkio akademijoje (dabar universitetas) d st prof. F. Kem šis, agrarin s ekonomikos mokslų tyrimų darbus atliko prof. J. Kriščiūnas, prof. K. Aleksa ir kt. Kartojimo klausimai 1. Kas yra ekonomikos mokslas? 2. Kod l ekonomika yra pasirinkimo mokslas? 3. Kaip siejasi ekonomika ir žmogaus gyvenimas? 4. Kas yra žmogaus gyvenimo esm ? 5. Kas yra ekonominis mąstymas ir ekonomin mintis? 6. Kaip ekonomin mintis siejasi su žmonijos istorija bei svarbiausiais jos įvykiais? 7. Kokias žinote senov s ekonomiškąsias id jas? 8. Kokias žinote Viduramžių ekonomiškąsias id jas? 9. Kas yra merkantilizmas? 10. Kas yra utopija? 11. Kas yra fiziokratizmas? 12. Kuo žymi klasikin ekonomin mintis? 13. Kas yra socializmas? 14. Kuo socializmas skiriasi nuo kapitalizmo? 15. Kaip kito Lietuvos ekonomikos mokslas?

15

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

1.3. Ekonomikos objektas
Ekonomikos mokslas atsirado gerokai v liau už pačią ekonomiką. Jau daugelį tūkstantmečių žmon s ūkininkavo remdamiesi iš kartos į kartas perduodama patirtimi. Žinios apie ūkininkavimą buvo perteikiamos padrikai, nesujungus jų į vieningą mokslinę sistemą. Ekonomikos kaip savarankiškos pažinimo srities objektas išryšk jo maždaug prieš 400 metų, kai atsirado ekonomikos teorijos pirmtakas - politin ekonomija. Tod l ekonomikos mokslo objekto samprata formavosi palaipsniui. Iš pradžių buvo manoma, kad ekonomikos mokslas nagrin ja, kaip sukuriamos ir naudojamos materialiosios vertyb s. V liau prad ta susidurti su šioms vertyb ms sukurti naudojamų materialiųjų ir dvasinių išteklių ribotumu. Šiuo metu ekonomika apibr žiama kaip mokslas, kurio objektas - tirti žmonių veiklą, susijusią su daiktų ir paslaugų gamyba, paskirstymu, pasikeitimu ir vartojimu. Būtina atsižvelgti į ribotus išteklius ir ieškoti optimalaus varianto. Tai amerikiečių mokslininko, vieno iš pirmųjų Nobelio premijos laureatų ekonomisto P. Samuelsono apibr žimas. 1.3.1. Daiktas ir paslauga Nei atskiras visuomen s narys - žmogus, nei valstyb negali tur ti visko. Net turtingiausias žmogus neturi visko. Pavyzdžiui, jis jaučia baimę, kad jį apvogs, tod l samdo apsaugą, kuria nelabai pasitiki, d l to neturi ramyb s, užtikrintumo ir t.t. Visiems tur ti visko neįmanoma, nes paprasčiausiai visiems jo neužtektų. Žmonių siekiams ir troškimams ribų n ra, tačiau tą ribą turi ištekliai, naudojami daiktams gaminti ar paslaugoms teikti, tenkinant žmonių norus. Daiktą mes galime pamatyti, apčiuopti, žinome, kad jo gamyba ir pardavimas atskirti nuo vartojimo (nes jį gaminant vartotojas nedalyvauja), kad daiktą galima sand liuoti, perduoti kaip nuosavybę. Paslaugos sąvoka skiriasi nuo daikto. Pirmiausia paslauga yra ne- apčiuopiama (pavyzdžiui, savijauta, įspūdis ar jausmas, kuriuos patiria pacientas pas psichologą). Paslauga yra ne daiktas, o procesas arba veiksmų eil , ji gaminama ir vartojama tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, gydymo, turistin s kelion s, koncerto, vakaro kavin je ir t.t. kokyb s neįmanoma įvertinti prieš gaunant paslaugą. Taigi svarbi paslaugos savyb ta, kad klientas dalyvauja gamybos procese. Pavyzdžiui, nebus pervežimo paslaugos be keleivio. Tod l paslaugų negalima sukaupti ateičiai. Juk negalima uždaryti kirpyklos tam, kad užaugtų barzdos ar plaukai arba sukaupti saul lydžio įspūdį ant Palangos tilto žiemai.

16

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Paslauga skiriasi nuo daikto ir tuo, kad paslaugos suteikimo momentu n ra nuosavyb s perdavimo. Pavyzdžiui, jūs turbūt prisimenate multiplikacinį filmuką, kai Pūkuotukas perdav drambliukui sveikinimus gimtadienio proga nuo papūg l s. Tada drambliukas pasak : ,,Tai duok man tuos link jimus". Ir kai Pūkuotukas pasak , kad jo tik praš perduoti link jimus, t.y. atlikti paslaugą, drambliukas apkaltino jį, kad šis “matyt, pametęs link jimus". 1.3.2. Pasirinkimo problema Nor dami kuo geriau patenkinti savo poreikius daiktams ir paslaugoms, žmogus, firma ar net valstyb privalo rinktis tai, ką jie nor tų įsigyti. Pasirinkimo būtinumą čia lemia: pajamų dydis (uždarbis), turtingumas (turtas, santaupos) ir galimyb pasiskolinti (kreditas). Bet pasirinkus vieną g rybių derinį, kito jau nebegali rinktis, nes nebeturi pajamų, turto ir galimyb s skolintis. Dirbdamas žmogus stengiasi kuo mažesn mis pastangomis, sunaudodamas mažiau medžiagų, žaliavų, energijos, sugaišdamas mažiau laiko, pagaminti daugiau daiktų arba suteikti paslaugų. Jis yra priverstas materialiąsias g rybes naudoti taupiai, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, kuris moko ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos visuomen s požiūriu kuo ūkiškiau (taupiau) naudoti ribotus gamybos išteklius ir siekti kuo daugiau naudos (daiktų ir paslaugų). 1.3.3. Gamybos ištekliai Gamybos ištekliai - visa tai, kas naudojama prek ms ir paslaugoms gaminti. Yra trys pagrindin s išteklių grup s: gamtiniai ištekliai (žem , naudingosios iškasenos, vandenys, miškai, atmosfera, augmenija, gyvūnija ir kt), darbo j ga (žmogaus fiziniai ir protiniai sugeb jimai), kapitalas (turtas, vertyb ). Gamtiniai ištekliai - tai visa, kas sukurta gamtos. Juos sudaro gyvoji gamta, miškai, žem ir jos naudingosios iškasenos, mineralai, vandenys, saul s šviesa, v jo bei vandens energija, taip pat ir oras, kuriuo kv puojame. Gamtos teikiamos žmogui dovanos yra dvejopos: vienomis jų galima naudotis tokiomis, kokios jos yra (pavyzdžiui, vandenų pasiskirstymas, žem s paviršiaus forma, saul s šviesa), o kitas galima gerinti bei tvarkyti pagal savo norą (pavyzdžiui, didinti dirvos našumą tręšiant, sausinant, laistant ir pan.). Žmogus, naudodamas žemę savo poreikiams tenkinti, ją keičia, suteikdamas papildomų (teigiamų ir neigiamų) savybių.

17

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kalbant apie žemę siaurąja prasme, kaip apie vieną iš natūralių gamybos išteklių žem s ir miškų ūkyje, jos teikiamos medžiagos yra dvejopos: vienos atsinaujinančios (pavyzdžiui, augalų maisto medžiagos), kitos neatsinaujinančios (pavyzdžiui, naudingosios iškasenos). Dirvos maitinamosios medžiagos iš dalies atsinaujina pačios, tuo labiau, kad ir žmogus, siekdamas naudos ir pelno, stengiasi kelti dirvos našumą tręšdamas augalus. Bet gamtos dosnumas n ra beribis - peržengus tam tikrą ribą, gamybos išteklių sąnaudos ima maž ti. Pavyzdžiui, tręšiant lauką mineralin mis trąšomis, pirmasis trąšų maišas, įterptas į dirvą, padidins derlių, kartu ir pelną. Įterpus trąšų kelis kartus daugiau, derlius tiek pat kartų nepadid s, nes kiekvienas papildomai įterptas trąšų maišas veiks mažiau negu kiekvienas ankstesnis. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių (šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama per 200 suverenių, t.y. nepriklausomų valstybių), istoriškai vyst si kaip žem s ūkio šalis, nes didelių, ypatingų naudingųjų iškasenų neturi. Be nedidelių naftos, dujų, durpių, kitų energetinių išteklių, statybinių medžiagų žaliavos, Lietuva neturi nei spalvotųjų, nei juodųjų metalų išteklių. Tod l mūsų turtas yra dirbamoji žem , kraštovaizdis, išsimokslinę žmon s ir kapitalas, kaip tų pačių žmonių sukurtas gamybos išteklius. Žem yra ribotas išteklius, nes pl sti dirbamosios žem s plotus praktiškai n ra galimybių. Iš kitos pus s, did jant pasaulyje gyventojų skaičiui, kasmetinis natūralus gyventojų prieaugis pasaulyje sudaro 1,8 %, plečiasi miestai, statomos gamyklos, keliai, žem s ūkio naudmenų plotai maž ja. Atskiro ūkio mastu žem taip pat ribota. Žem s kokyb , kurią apibūdina jos našumas (derlingumas), taip pat keičiasi. Tinkamai ūkininkaujant - taikant s jomainas (nuoseklią ir suderintą atitinkamų augalų rūšių kaitą), tręšiant ir t.t. - žem s kokyb ger ja, ir atvirkščiai. Bet palaikyti arba didinti žem s derlingumą reikia investicijų - išlaidų trąšoms, žem s ūkio mašinoms, melioracijai, keliams tiesti ir kt, Žem s vertę (kainą) nusako jos kokyb (derlingumas) ir tai, kur yra ūkininko ūkis - ar toli reikia vežti pagamintą produkciją (pieną, m są, daržoves ir pan.) parduoti. Kuo ūkininko ūkis bus arčiau didelio miesto ar miestelio, tuo didesn tikimyb , kad jis parduos, pavyzdžiui, pieną ir mažesn tikimyb , kad jis surūgs bevežant. Galiausia: reik s mažiau kapitalo įsigyti šaldytuvams, pienvežiui, separatoriui ir t.t. Tod l pati brangiausia dirbamoji žem bus tankiai apgyvendintuose rajonuose, prie didelių miestų, gerų kelių. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Olandijoje vienas hektaras žem s kainuoja apie 15000 EURO (70500 Lt) o Prancūzijoje - vidutiniškai tik 3200 EURO (15000 Lt). Lietuvoje vidutin dirbamosios žem s kaina - apie 1800 Lt už hektarą. Darbas yra tai, ką mes darome. Tai vienintelis dalykas, kuriam žmon s skiria daugiausiai laiko per savo gyvenimą. Sakydami “dirbti" ne visada galvojame apie paslaugų keitimą į pinigus, nes mes taip pat dirbame sode, tobuliname slidin jimo techniką, kai kurie mokosi mokykloje, ruošia 18

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

namų darbus, tie, kurie turi vaikų, formuoja jų charakterius Galiausiai, mes patys dirbdami formuojame save. Visa, kas yra aplink mus, yra kitų darbo rezultatas. Kai mums ko nors reikia, mes paprasta tai perkame, o pinigai atitenka to daikto gamintojams. Darbas yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo prasm . Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugeb jimus. Darbas yra žmonių pastangos, kurių reikia prek ms gaminti ir paslaugoms teikti. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pramogų (tl – laisvalaikis) tuo, kad jis yra tik priemon , o ne tikslas save patenkinti. Tod l konkreti darbo išraiška yra fiziniai ir protiniai žmonių geb jimai, kuriuos galima panaudoti ekonomin je veikloje. Bet ne visada galimyb s yra panaudojamos, tod l realūs darbo ištekliai ekonomikoje vadinami darbo j ga. Darbo j ga - tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus (Lietuvoje -18 metų), dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai. 1998 m. pabaigoje Lietuvoje gyveno 3701,3 tūkst. nuolatinių gyventojų. Ekonomiškai aktyvių buvo 44,7 % visų gyventojų. Visi užimti ekonomine veikla gyventojai darbą organizuoja tam tikru būdu. Tod l darbo organizavimas - tai organizacinių - techninių priemonių sistema, padedanti tikslingai naudoti darbo j gą, darbo laiką, esant atitinkamam gamybos, technikos, technologijos ir organizavimo lygiui. Darbo organizavimo tikslas - kad kiekvienas dirbtų jo išsilavinimą, žinias ir darbo pobūdį atitinkantį darbą (matematikos mokytojas - d stytų matematiką, traktorininkas - artų dirvą, s tų grūdus, bankininkas - atliktų finansines operacijas, vairuotojas - vairuotų automobilį ir pan.). Sunku net įsivaizduoti, jeigu vairuotojas prad tų mokyti moksleivius biologijos arba traktorininkas prad tų dirbti vertybinių popierių biržoje. Netgi paprasčiausiam darbui atlikti reikia elementarių žinių ir įgūdžių. Pabandykite pirmą kartą pamelžti karvę ir įsitikinsite, kad ne visiems iš karto tai pavyks, nors tai nelabai sud tinga. Vadinasi, jeigu n ra įgūdžių, t.y. tam tikrų įgytų mokymosi ar gyvenimo elementarių žinių sistemos, darbą atliksite sugaišdami daugiau laiko negu žmogus, turintis žinių ir įgūdžių, ir dirbantis tą darbą. Tod l pagrindinis darbo organizavimo uždavinys - sudaryti palankias sąlygas darbuotojų darbo našumui. Nor dama s kmingai pl toti savo ūkį ir tenkinti nuolat did jančius gyventojų poreikius, visuomen turi nuolat didinti įvairių prekių gamybą ir teikti daugiau paslaugų. Tai pasiekti galima dviem būdais: • didinti dirbančių žmonių skaičių; • geriau organizuoti jau dirbančių žmonių darbą. Dirbančių žmonių skaičiaus did jimas priklauso ne tik nuo bendro valstyb s gyventojų skaičiaus, bet ir nuo darbingų žmonių skaičiaus - darbo išteklių augimo. Visuomen s raidos istorija 19

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

rodo, kad žmogaus poreikiai auga sparčiau, negu darbingų gyventojų skaičius. Žmogus tampa darbo j ga tik nuo 18 metų. Iki tol jis turi mokytis, įgyti bendrojo lavinimo ir profesinių žinių. Tam visuomen naudoja nemažai l šų, kurias reikia sukurti nuolat stengiantis tenkinti did jančius visų gyventojų poreikius. Tod l, norint s kmingai didinti visuomeninį produktą, reikia efektyviau, našiau dirbti, t.y. didinti darbo našumą. Pavyzdžiui, norint, kad laiku ir greitai būtų pas ti žiemkenčiai, reikia kokybiškai įdirbti dirvą, įterpti trąšas, paruošti s klą, kurą ir tepalus traktoriui, pasirūpinti, kad jis nesugestų lauke, tur ti atsarginių detalių remontui ir pan. V i s u o m e n i n i s p r o d u k t a s - tai prek s ir paslaugos, kurias teikia valstyb visų arba daugumos gyventojų labui (švietimas, sveikata, gyvenamieji namai, televizija, radijas ir kt.) Skirtingai nuo privačių produktų, n ra tiesioginio ryšio tarp visuomeninių prekių vartojimo ir mok jimo už jas; už visuomenines prekes mokama iš bendrų mokesčių. Tod l darbo našumu laikomas labai geras, produktyvus žmogaus darbas, konkrečiai išreiškiamas produkcijos kiekiu, pagaminamu per laiko (darbo laiko – td) vienetą –minutę, valandą, pamainą, savaitę, m nesį, ketvirtį, pusmetį, metus arba faktiškai sunaudojamu darbo kiekiu (darbo laiku), kurio reikia tam tikros produkcijos kiekiui (vienetui) pagaminti ar tam tikram darbui atlikti. Pavyzdžiui, jūs per dvi valandas paruošiate trijų dalykų - matematikos, chemijos ir fizikos pamokas, t.y. vieno dalyko pamokai paruošti vidutiniškai sugaištate 40 minučių. Tai ir būtų pamokų ruošimo (darbo) našumas, išreikštas darbo imlumu. Bet ne visi žmon s dirba vienodai ir intensyviai - vieni tuos pačius darbus atlieka greičiau, kiti - l čiau. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: paties žmogaus sugeb jimo (charakterio, temperamento), noro, kvalifikacijos, materialinio suinteresuotumo, gamybos techninio lygio ir organizuotumo. Psichologai aiškina, kad žmogus jau gimęs turi individualių ypatybių, kurios jį skiria nuo kitų žmonių. Viena svarbiausių iš jų yra temperamentas. Charakteris, jo savyb s formuojasi aktyvioje žmogaus veikloje, t.y. žmogui dirbant (td) ir leidžiant laisvalaikį (tl). Žmogaus sugeb jimas, noras, kvalifikacija, materialinis suinteresuotumas visiškai arba iš dalies priklauso nuo paties individo, o gamybos techninis lygis ir organizuotumas - nuo gamybos išgalių išsivystymo visuomen je lygio. G a m y b o s i š g a l s - tai maksimalus tikrosios produkcijos, kurią šalies ūkis geba pagaminti per tam tikrą laiką iki galo panaudodamas visus turimus gamybos išteklius (žemę, darbą, kapitalą), apimties lygis. Šios išgal s priklauso nuo technikos pažangos, kuri yra materialinis darbo našumo k limo gamyboje pagrindas, nes, pasitelkus geresnę techniką ir naujas technologijas, maž ja darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti.

20

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Geresnei technikai ir naujoms technologijoms įsigyti ir įdiegti, kartu ir darbo našumui didinti, turi įtakos kapitalas, t.y. l šos, skiriamos naujai technikai ir technologijoms. Šiandien žmogus nieko negamina be įrankių. Prad damas naują darbą, jis visuomet naudojasi jau atlikto darbo produktais (įrankiais, prietaisais, mašinomis, mechanizmais, įrenginiais ir pan.). Mūsų laikais vis didesnę reikšmę gamyboje kartu su žeme ir darbu įgyja kapitalas kaip sudaiktinto darbo išteklius, kaip žmogaus darbu pagamintos gamybos priemon s. Kapitalas - tai turtas: pastatai, mašinos, naminiai gyvuliai, trąšų ir pašarų atsargos, neparduota produkcija, taip pat pinigai, kuriuos žmogus laiko banke kaip ind lį, arba kitu pavidalu įvairiose finansų institucijose (apie tai skaitykite 2 skyriuje). Kapitalo šaltinis yra kaupimas, t.y. susilaikymas nuo nūdienos vartojimo. Kaupdamas kapitalą, ūkininkas atideda dalį derliaus s klai, dalį galvijų prieauglio melžiamų karvių bandai formuoti ir pan. Taip kapitalas yra atnaujinamas kiekybiškai ir kokybiškai. Kapitalas pagal išraiškos formas skirstomas į pagrindinį, apyvartinį, realųjį,finansinį, žmogiškąjį (intelektualųjį). Realusis kapitalas - tai ūkin je veikloje naudojami gamyklų pastatai, įrenginiai, įrankiai, žaliavos, medžiagos ar kitos ekonomin s g ryb s, kurios yra ankstesnis gamybos rezultatas. Finansinis kapitalas - tai akcijos, obligacijos ar kiti vertybiniai popieriai bei banko ind liai realiajam kapitalui įsigyti. Tod l finansinis kapitalas dar vadinamas skolinamuoju kapitalu. Skolinamasis kapitalas - tai l šos, skirtos paskolų paklausai patenkinti grynųjų pinigų arba vertybinių popierių forma, arba firmoje naudojami pasiskolinti pinigai. Žmogiškasis kapitalas - tai žmonių išsilavinimas, profesija, patirtis; tai mokymusi ir praktine patirtimi sukauptos žinios bei meistriškumas, didinantys žmonių darbo našumą, verslumą. Tod l mokymasis naudojant tam savo laiką arba mokestis, pavyzdžiui, už vairuotojų kursus, yra investicijos (laiko arba pinigų) į ,,žmogiškąjį kapitalą" lygiai tokios pat, kaip ūkininko investicijos įsigyjant fizinį kapitalą, pavyzdžiui, kombainą. Mokom s, t.y. kuriame savąjį žmogiškąjį kapitalą tam, kad įgytume verslumo įgūdžių, t.y. vadovavimo ir organizacinių sugeb jimų, kurie privalomi verslininkui, kad jo firma (ūkis) gamintų daugiau reikalingų prekių, teiktų paslaugų ir duotų daugiau naudos jam. Ūkininkas kasdien turi vadovauti, t.y. priimti daug sprendimų. Pavyzdžiui, priklausomai nuo oro sąlygų ir nuo kultūrinių žem s ūkio augalų būkl s, jis turi spręsti, kokius lauko darbus reikia dirbti tą ar kitą dieną. Ūkininkas turi rūpintis naminiais gyvuliais, kad jie nesusirgtų, kad būtų tinkamai pašerti. Kai kurie ūkininko sprendimai priimami kartą per sezoną, pavyzdžiui, kiek ir kokių kultūrinių augalų auginti, kokiuose laukuose ką auginti, kiek įterpti trąšų arba kitų chemikalų. Kai kurie sprendimai ilgalaikiai - kokias pirkti mašinas, kokius statyti pastatus, iš kur gauti tam 21

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

pinigų. Ūkininkas turi numatyti, kaip geriausiai ir pelningiausiai parduoti savo produkciją. Šiais laikais jam pravartu orientuotis administraciniuose labirintuose, susijusiuose su mokesčių deklaracijomis, paraiškomis subsidijoms ir pan. Ūkyje sprendimus priima visi ūkininko šeimos nariai, tod l visi jie turi būti kompetentingi. To reikia mokytis arba kreiptis į konsultavimo tarnybas. Ūkininkas, valdydamas savo ūkį, turi sugeb ti rasti reikiamą informaciją, mok ti ja naudotis ir taikyti. Stambūs ūkininkai patarimų ir konsultacijų apie ūkio valdymą gali gauti iš privačių konsultavimo tarnybų, ypač veiklos planavimo ir buhalterin s apskaitos klausimais, arba samdydami profesionalius valdytojus (vadybininkus). Panaudodamas visus šiuos gamybos išteklius, žmogus gamina įvairią produkciją, pavyzdžiui, iš medienos pagaminama apie 40 tūkst. pavadinimų daiktų, o iš įvairių metalų - net 10 gaminių, iš pieno - per 220 pavadinimų maisto produktų ir t.t.) ir keičiasi ja vienas su kitu. Vienas žmogus, netgi viena, nors ir galingiausia valstyb , negali pagaminti visų jai reikalingų daiktų, tod l trūkstamomis g ryb mis apsirūpina pirkdama iš kitų šalių. Gaminant įvairią produkciją, gamybos ištekliai gali būti sujungti įvairiomis proporcijomis (darbas, žem , kapitalas, verslumas, informacija ir t.t). Taigi produkcijos gamyba arba ūkininkavimas ir yra žmogaus veikla, kuria siekiama apsirūpinti trūkstamomis g ryb mis žmogaus poreikiams patenkinti. Ūkininkavimo sąvoką labiausiai atitinka žmogaus veikla žem s ūkyje, nes čia ji yra kartu ir ekonomin , ir gyvenimo būdas. Ekonomin ūkininkavimo veikla yra tod l, kad ūkininkas iš jos pragyvena. Jei žmogus gyvena ir dirba mieste, o į kaime esančią savo sodybą atvyksta tik per atostogas ir praleidžia joje laisvalaikį, tai tokia jo veikla nebus tiesiogiai ekonomin , nes čia jis tenkinasi pačiu veiksniu (g risi aplinka, ramybe, augmenija, gyvūnija, kaimišku gyvenimo būdu ir kt). Kai žmogus ūkininkauja siekdamas tik savo asmeninių interesų, toks ūkis vadinamas privačiu ūkiu, o jei jis siekia ir bendrų valstyb s interesų, tada jis vadinamas valstybiniu ūkiu. Atskiri ūkiai - ir privatūs, ir valstybiniai - glaudžiai susiję vieni su kitais, nes juos sieja daugyb įvairiausių ryšių, jie visi gamina tai, ką sugeba, nors ir labai skirtingus, bet visiems reikalingus daiktus ir teikia įvairias paslaugas. Kiek ir kokių daiktų reikia, lemia rinka. Visų valstyb je esančių ir mainų santykiais susietų ūkių visuma vadinama visuomen s ūkiu arba tiesiog šalies ūkiu. Kadangi ūkininkavimas siekiant pragyventi yra ekonomin ekonomika. Panašiai kaip šalies viduje, taip pat tarpusavyje bendradarbiauja ir atskirų šalių ūkiai, sudarydami pasaulinį ūkį. Taigi ekonomika yra mokslas, nagrin jantis ne tik atskiro žmogaus arba žmonių ūkį (ūkininkavimą), bet ir santykius, kurie užsimezga žmon ms bendradarbiaujant vieniems su kitais jų 22 veikla, tai ir šalies ūkis vadinamas šalies

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ūkin je veikloje. Ekonomika nagrin ja ūkininkavimo rezultatus ir priežastis, d l kurių tie rezultatai būna geri arba blogi. Ji stengiasi nustatyti tam tikrus d sningumus (pavyzdžiui, kuo daugiau prekių rinkoje, tuo jų kainos bus mažesn s, ir atvirkščiai), priežastinius ryšius (kod l ir kada tos kainos prad s maž ti). Tod l ekonomika - tai mokslas apie tai, kaip žmon s užsidirba sau pragyventi. Kartojimo klausimai 1. Kas sudaro ekonomikos mokslo objektą ? 2. Kuo daiktas skiriasi nuo paslaugos? 3. Kaip suprantate gamybos išteklius ir kokius juos žinote? 4. Kas yra gamtiniai ištekliai? 5. Kas yra žem ir kokios jos ypatyb s? 6. Kas yra darbas ir darbo j ga? 7. Kas yra darbo našumas ir darbo imlumas? 8. Kas yra kapitalas? 9. Kokie yra gamybos ištekliai? 10. Kas yra verslumas? 11. Kas yra ūkininkavimas ?

1.4. Mikroekonomika ir makroekonomika
Ekonomikos mokslas tiria, analizuoja daugybę įvairaus dydžio, apimties ir svarbos objektų, procesų ir santykių. Tod l, priklausomai nuo nagrin jamų objektų, procesų ir santykių dydžio, apimties ir svarbos, jis skirstomas į dvi pagrindines dalis - mikroekonomiką ir makroekonomiką. Mikroekonomika - ekonomikos teorijos dalis, nagrin janti žmogaus, šeimos, įmon s, nacionalin s ekonomikos sektorių veiklą bei tai, kaip jų veiklos sąveika daro įtaką kainoms, gamybai ir pajamoms. Pagrindin gyvenimo Žem je figūra yra žmogus, asmenyb , tod l ekonomikos mokslas turi tirti jo asmeninę ekonomiką, namų ūkį, atskirus žmogaus naudojamus produktus, paslaugas. Kadangi žmogus tuos produktus (daiktus) ir paslaugas gamina, jais keičiasi ir naudoja, jis bendrauja su kitais žmon mis ir per gamybinius, prekybinius santykius su didesniais objektais - įmon mis, firmomis. Pastarųjų grup s ir sudaro nacionalin s ekonomikos sektorius - pramonę, žem s ūkį, transportą, ryšius, statybą ir kt. Tod l mikroekonomikos mokslas tiria konkrečių produktų ir paslaugų gamybos išgales, būdus, technologijas. Mikroekonomikoje naudojami tokie rodikliai:

23

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

produktų ir paslaugų gamybos ir vartojimo apimtys, prekių kainos, prekių gamybos išlaidos, pardavimo pajamos, firmų veiklos efektyvumo rodikliai. Mikroekonomika yra dalykin ekonomikos mokslo dalis, kadangi vartoja sąvokas ir rodiklius, tiesiogiai susijusius su įvairių ekonominių subjektų (žmonių, verslininkų, gamybinių ir socialinių kolektyvų, įmonių bei firmų) veikla ir ekonomine elgsena. Kadangi šalyje yra šimtai tūkstančių didelių ir mažų įmonių, kurios gamina dešimtis ir šimtus milijonų prekių bei teikia įvairiausių paslaugų, tai, apsiriboję tik mikroekonomika, negal sime apžvelgti bendros ekonomin s visos šalies būkl s. Tod l ekonomikos mokslas, kuris remiasi apibendrinančiais ekonominiais rodikliais, įgalinančiais įvertinti ekonominius procesus šalies, kaip vieningo ūkinio vieneto, mastu, vadinamas makroekonomika. Makroekonomika - tai ekonomikos teorijos dalis, nagrin janti nacionalinę ekonomiką kaip visumą, kurios subjektais laikoma valstyb , individai (šeima), korporaciniai vienetai. Šis mokslas tiria ekonomikos veiklą pagal šiups bendruosius rodiklius: bendrąjį nacionalinį produktą, infliacijos tempus, nedarbo lygį, pinigų pasiūlą, valstyb s biudžeto deficitą, užsienio prekybos balansą ir kt. Makroekonomika padeda suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami tikslai - ekonomin laisv , gyvenimo lygio kilimas ir kt. Makroekonomika ir mikroekonomika yra glaudžiai susijusios ir veikia viena kitą. Makroekonomikos terminas dažnai tapatinamas su “makroekonomin s politikos" samprata tai valstybinio ekonomikos reguliavimo politika, daranti įtaką makroekonominiams šalies rodikliams - bendrajam nacionaliniam produktui (BNP), infliacijos tempams, nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui ir t.t.

1.5. Ekonomikos problemos ir jų tikslai
Mokydamiesi ekonomikos, gal site kvalifikuotai suvokti visus ūkininkavimo klausimus, iš kurių svarbiausi: • ką gaminti, t.y. kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Kartais gana sunku pasirinkti, ką gaminti (pavyzdžiui, ar verta Lietuvoje auginti cukrinius runkelius ir iš jų gaminti cukrų? Gal vert tų tuos pačius išteklius, kuriuos dabar sunaudojame cukrui gaminti - darbą, žemę, kapitalą - panaudoti pieno gavybai ir jo produktus parduoti kitoms šalims, o už gautus pinigus nusipirkti pigesnio cukraus iš kitų šalių?); • kaip gaminti prekes ir teikti paslaugas? Tą patį žem s sklypą galima panaudoti cukriniams runkeliams auginti, arba jame galima auginti kultūrinius augalus pašarams ir šerti jais

24

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

melžiamas karves, kurių pieną pardavus pirkti cukrų. Ir v l susiduriame su išteklių ribotumu ir pasirinkimo ,,arba - arba" būtinumu; • kam ir kaip paskirstyti pagamintą produkciją, ir kas ja naudosis? Ūkininkas, užs damas ir užsodindamas savo žemę, stengiasi numatyti, kokia jo produkcija ir kam ji bus reikalinga, t.y., kur ir už kokią kainą jis gal s ją parduoti. Parduoti jis turi stengtis už tokią kainą, kuri būtų didesn už to produkto gamybai sunaudotų gamybos išteklių vertę, nes priešingu atveju jis išleis daugiau, negu gaus pardavęs. Bet pačiam į šį klausimą atsakyti yra sunku, tod l jam padeda valstyb , kurdama ministerijas ir kitas institucijas, kurios bando nustatyti, kiek ir kokios produkcijos reikia Lietuvai arba kitoms šalims. Pagrindin ekonomikos problema - tai pasirinkimo problema. Kadangi žmogaus poreikiai yra begaliniai, o ištekliai riboti, visuomen je būtina pasirinkti taip, kad, esant tam tikram technologijos lygiui, būtų kuo labiau patenkinami poreikiai. Ekonomikos teorijos mokslo tikslai: • pad ti žmon ms suvokti, kas vyksta ekonomikoje, pateikti pačius bendriausius ekonomikos veikimo d sningumus; • suformuluoti d sningumus, teorijas, kuriomis gal tų naudotis kiti ekonominiai mokslai (pavyzdžiui, rinkodara ir kt); • pad ti vyriausybei vykdyti ekonominę politiką. Kartojimo klausimai 1. Iš kokių dalių susideda ekonomikos mokslas? 2. Ką nagrin ja mikroekonomika? 3. Ką nagrin ja makroekonomika? 4. Kokios yra ekonomikos mokslo problemos? 5. Kokie yra pagrindimai ekonomikos mokslo tikslai?

1.6. Ekonomikos sistemų tipai
Kiekviena visuomen , spręsdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla d l neribotų poreikių ir ribotų galimybių juos patenkinti, privalo atsakyti įjau min tus pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti? Būdas, kuriuo ieškoma atsakymo į šiuos klausimus, yra tos visuomen s ekonomikos sistema. Pagal tai, kaip skirtingos ekonomikos sistemos atsako į šiuos klausimus, jos skirstomos į keturis pagrindinius tipus: tradicinę, komandinę, rinkos ir mišriąją ekonomiką.

25

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

1.6.1. Tradicin ekonomika Jau pats šios ekonomikos sistemos pavadinimas rodo, kad papročiai ir tradicijos lemia atsakymus į klausimus: ką, kaip ir kam? Šios ekonomikos sistemos paprastai egzistuoja atkampiausiuose pasaulio regionuose (Tibete, kai kuriuose Indijos departamentuose, Afrikos, Pietryčių Azijos valstyb se). Tokios ekonomikos sistemos būdingos izoliuotoms nuo pasaulio gentims ar grup ms arba net ištisoms valstyb ms. Šios sistemos vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietov se ir verčiasi žem s ūkiu ar kita primityvia veikla - žūkle, medžiokle. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai silpnose šalyse ar atskiruose jų regionuose. Šios ekonomikos sistemos raidą nulemia labai l tai besikeičiančios tradicijos. Čia mažai gaminama, bet mažai ir vartojama. Žmon s gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes ir pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai - pagal šalies papročius. Tai neskatina gaminti daugiau, negu suvartojama, tod l nesusidaro produkcijos perteklius. 1.6.2. Rinkos ekonomika Rinkos ekonomikoje arba dar kartais vadinamoje laisvosios verslininkyst s ekonomikos sistemoje į klausimus ,,ką, kaip ir kam gaminti?" atsako pirk jai ir pardav jai pagal pasiūlos ir paklausos d snius (apie tai plačiau 2 skyriuje). Be pirk jų ir pardav jų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Vienas iš jų privati nuosavyb , kuri reiškia žmogaus ir verslo firmos teisę būti gamybos priemonių savininkais. Rinkos ekonomikoje gamybos priemon s priklauso privatiems asmenims. Privati nuosavyb skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelną. P r i v a t i n u o s a v y b turinčiais produktais. Siekimas gauti pelno - antra rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Šis siekimas (dažnai dar vadinamas pelno motyvu) skatina verslininkus gaminti pirk jų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirk jai gali mok ti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją pigiai tod l, kad taip gaminant galima: • parduoti produkciją mažesne kaina negu konkurentai, tuo pritraukiant pirk jus; • didinti pelną ir mažinti kainą. Ekonomistai dažnai lygina rinką su rinkimais. Tačiau per rinkimus žmon s balsuoja už politikus, o rinkoje atiduoda savo balsą už jiems patinkančias pasirinktas prekes ar paslaugas. Gamintojai, kurie gamina ir tiekia pirk jų pageidaujamas prekes, tur s pelną, o tie, kurie šito ne26 (angl. - private property) - svarbiausia laisvosios verslininkyst s sistemos teis , garantuojanti asmens laisvę tur ti, naudoti, disponuoti vertę

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

paiso ir gamina per daug arba per mažai, arba nustato per didelę arba per mažą kainą, pelno neturi ir dažnai patiria ir nuostolių. 1.6.3. Komandin ekonomika Komandin s ekonomikos sąlygomis visus sprendimus ,,ką, kaip ir kam?" gaminti lemia vienas centras ar grup (partin , specialistų). Si sistema remiasi kolektyvine (dar vadinta visaliaudine) nuosavybe. Pagrindin s gamybos priemon s (žem , pastatai, įrenginiai, keliai, ryšių linijos, energetika ir kt.) priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą, kurį sudaro centras (buvusioje Tarybų Sąjungoje tai buvo Valstybinis plano komitetas). Komandin s, dar vadintos centralizuoto planavimo, ekonomikos sistemos tipas vyravo buvusioje Tarybų Sąjungoje, Albanijoje, Siaur s Kor joje, Kinijoje, Kuboje. Šiose šalyse aukšto rango technokratų grup s, kurias sudar inžinieriai, ekonomistai, pramonininkai, vadinamieji planuotojai - konsultavo politikos vadovus, kurie parengdavo ir įgyvendindavo centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoto- jai ir nuspręsdavo, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti, kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, kokios bus taikomos technologijos. Planuotojai nustatydavo atlyginimų dydžius kiekvienam, taip pat pelną bei palūkanų normą ir kartu spręsdavo, kas naudos pagamintas prekes ir paslaugas. Rinkos stimulus čia pakeisdavo centrinių valdymo organų komandos. Pamatę, kad centriniai planavimo organai nebepaj gūs susitvarkyti su ekonomikos sistema, komandin s ekonomikos sistemos planuotojai greta komandinio valdymo steng si įvesti nemažai rinkos elementų, bet tai šios sistemos neišgelb jo ir ji žlugo. Daugelio valstybių patirtis rodo, kad ilgesnį laiką negali egzistuoti nei tik rinkos, nei tik komandin sistema. Nors ir teigiama, kad pagrindinius ekonominius sprendimus rinkos ekonomikos sistemoje diktuoja rinka, tačiau vyriausyb s vaidmuo juos prisiimant vis did ja (apie tai plačiau skaitykite 7 skyriuje). Tod l daugelio demokratinių šalių ekonomikos sistema vadinama mišriąja. 1.6.4. Mišrioji ekonomika Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri - rinkos ir valstyb s – ekonomika, kurioje reiškiasi abiejų - ir rinkos, ir komandin s ekonomikos mechanizmų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra nevienodas. Paprastai kiekvienos šalies ūkyje svarbiausias yra vienas kuris nors mechanizmas. Daugelio ekonomistų nuomone, JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kitose šalyse įsitvirtinusi mišrioji ekonomin sistema. Ji pamažu įsitvirtina ir buvusiose centralizuoto planavimo - komandin s ekonomikos šalyse. 27

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pasaulin patirtis parod , kad efektyviausia yra tokia ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Mišriosios ekonomikos pavyzdžiu gal tų būti tiltai. Paprastai tiltas statomas tam, kad būtų galima sujungti du up s krantus. Taigi komandin s ekonomikos sistemoje tiltas tur tų būti tik pakeliamas, kai reikia praleisti praplaukiančius laivus. Tokių tiltų daug pastatyta Rusijoje - Sankt Peterburge, toks tiltas yra ir Lietuvoje - tai Aleksoto tiltas Kaune (dabar jis neveikia). Dar 1980-1990 metais buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo leidžiamas žurnalas moksleiviams “Jaunasis technikas” (“Junij technik"), kuriame buvo skyrelis ,,Jaunųjų išrad jų klubas". Žurnalui rašydavo moksleiviai, siūlydami savo išradimus, id jas. Vienas moksleivis pasiūl pasukamojo tilto id ją. Jos esm ta, kad tvirtinamas tik vienas tilto galas - jis montuojamas ant smagračio su ašimi. Kai reikia upe praleisti plaukiantį laivą, antrasis, laikinai tvirtinamas tilto galas, “atkabinamas" nuo kranto ir up s srov tiltą pasuka. Praplaukus laivui, tereikia laisvąjį tilto galą grąžinti į vietą ir pritvirtinti. Tai pavyzdys, iliustruojantis mišriosios ekonomikos sistemos esmę panaudojus rinkos elementus (šiuo atveju - up s srovę), ekonomika (tiltas) “pasukama", o v liau, jau komandin s ekonomikos elementas grąžina tiltą į vietą. Kartojimo klausimai 1. Kas yra ekonomikos sistema? 2. Pagal ką ekonomikos sistemos skirstomos į tipus? 3. Kokie yra pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai? 4. Kuo skiriasi arba yra panašūs ekonomikos sistemų tipai? 5. Kas yra tradicin ekonomika? 6. Kaip suprantate privačią nuosavybę? 7. Kas yra valstybin nuosavyb ? 8. Kokia rinkos ekonomikos sistemos esm ? 9. Kas yra komandin s ekonomikos sistema ir kuo ji remiasi? 10. Ką vadiname mišriąja ekonomika?

28

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Administracija (lot. administratio - valdymas, vadovavimas) - valstyb s valdymo organai; vykdomosios valdžios organai. Akcija (angl. stock) - bendrov s nuosavyb s vienetą liudijantis dokumentas. Alternatyva (lot. alternare - keistis) - būtinyb ar galimyb rinktis vieną iš dviejų. Apskaita - tai įmon s ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių - ūkinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir “kaupimo" procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas. Asketizmas (gr. askethes - apmokytas, įgudęs) - susilaikymas nuo žemiškųjų dalykų. Autoritarinis (pranc. autoritaire - valdingas) - siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą. Deficitas (lot. deficit - trūksta) rinkos situacija, kai išteklių ar prekių paklausa ilgai viršija jų pasiūlą, o kainos neatspindi pasiūlos ir paklausos pusiausvyros. Deklaracija (lot. declaratio - paaiškinimas) - daiktų ar pajamų sąrašas, pateikiamas kaip dokumentas. Demokratija (gr. demokratia - liaudies valdžia) – valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomen s daugumos valios. Dominuoti (lot. dominare - viešpatauti, iškilti virš kažko) - vieno vyravimas, o kitų pavaldumas. Etika (lot ethice - dorov s filosofija) - mokslas, tiriantis dorovę; žmonių elgesio normos. Fiziokratas (pranc. physiocrate - fiziokratizmo šalininkas). Fiziokratai teig , kad žem s ūkis yra pagrindinis ekonominį augimą lemiantis veiksnys, nes pramon tik perdirba žem s ūkio produktus. Iliustruoti (lot. illustrare - aiškinti, vaizduoti) - pateikti vaizdžius pavyzdžius aiškinant, įrodin jant savo mintį, teiginį. Institucija (lot. institutio - nustatymas, sutvarkymas) - kuri nors visuomen s įstaiga. Intensyvus (lot. intensio - įtampa) - atliekamas energingai, smarkiai. Izoliuoti (pranc. isoler - atskirti) - patalpinti atskirai, neleisti bendrauti. Kapitalizmas (angl. capital - pagrindinis) - socialin ekonomin sistema, kuriai budinga privati gamybos priemonių nuosavyb , konkurencija bei pelno siekimas. Pagrindiniai verslo sprendimai priimami esant minimaliam vyriausyb s ekonominiam kišimuisi. Kategorija (gr. kategoria -nurodymas, apibr žimas) - daiktų ar asmenų grup , skiriama pagal kokį nors požymį. Kompetencija (lot. competentia - priklausomyb pagal įstatymą) - asmens ar įstaigos sprendimai, kuriuose atsispindi pastarųjų patirtis, žinios, išsilavinimas. Komunizmas (lot. communis - tai utopin visuomen , kuri tapatinama su visuomenine gamybos priemonių (pagrindinio ir apyvartinio kapitalo) nuosavybe, beklase visuomen s struktūra, komunistine morale. 29

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Korporacija (lot. corporatio - bendrija) - susivienijimas, bendruomen , sąjunga, kurią jungia bendri interesai. Kvalifikacija (lot. qualificatio - koks, kokios kokyb s) - ko nors kokyb s apibūdinimas. Merkantilizmas (pranc. mercantilisme, kilęs iš italų mercante - pirklys) – tai ankstyvojo kapitalizmo (XVI-XVIII a.) ekonomin politika. Moral (pranc. morale - dorovinis) - tauraus elgesio taisykl s. Motyvas (lot. motivum): skatinamoji priežastis, veiksnys. Nobelis A. (1833-1896) - švedų inžinierius, išrad jas. Premijos, kuri vadinama Nobelio premija, įkūr jas (1895). Premija skiriama kasmet už mokslo ir technikos atradimus, už veiklą siekiant taikos pasaulyje. Obligacija (lot. obligatio - įsipareigojimas, pasižad jimas) – vertybinis popierius, patvirtinantis bendrov s ar vyriausyb s įsiskolinimo sumą, galiojimo terminą ir teisę į metinę palūkanų normą obligacijų tur tojams. Oratorius (lot. orare - kalb ti) - asmuo, sakantis kalbą susirinkime. Pesimizmas (lot. pessimus - blogiausias) - nusivylimas, polinkis viską vertinti neigiamai. Principas (lot. principium - pradžia, pagrindas) - tai kokios nors teorijos pradinis teiginys; tai įsitikinimas, lemiantis žmogaus santykių su tikrove, jo elgesio ir veiklos normas. Privatus (lot. privatus) - asmeninis. Produkcija (lot. producere - gaminti) - bendras produktų kiekis, pagamintas per tam tikrą laiką. Proporcija (lot. proportio - santykiavimas) - atitinkamas sudedamųjų dalių santykis. Psichika (gr. psyche - siela) - tai daugyb tikrov s atspind jimo ir savo elgsenos reguliavimo reiškinių. Publicistas - rašytojas, kuriantis visuomeninius - politinius kūrinius. Seminaras (lot. seminarium - čia: mokykla) - kvalifikacijos k limo įstaigų mokymosi forma. Sfera (gr. sphaira - rutulys) - sritis, aplinka, pad tis. Sistema (gr. systema - sandara, junginys) - tai planingas, taisyklingas išd stymas, sutvarkymas, organizacija; visuomenin santvarka. Socialinis (lot. socialis) - visuomeninis. Socializmas (lot. socialis - visuomeninis) - tai visuomen s gyvenimo sutvarkymo teorija, kuria grindžiama santvarka. Subsidija (lot. subsidium - pagalba) - pinigin pašalpa. Suverenus (pranc. souverain -nepriklausomas) -nepriklausomas nuo ko nors. Tarifas (pranc. tarif- nustatymas) - oficialiai nustatytas mokestis. Tendencija (lot. tendere - kreipti, siekti) - kryptis, kuria vystosi tam tikras reiškinys.

30

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Tradicija (lot. traditio - perdavimas, pasakojimas) - paprotys, tvarka, elgesio taisykl s, perduodamos iš kartos į kartą. Traktatas (lot. tractatus - nagrin jimas, samprotavimas) - mokslo veikalas, kuriame išsamiai nagrin jamas koks nors klausimas. Utopija (gr. u - ne + topos - vieta, kurios n ra) - tai neįvykdoma, nereali svajon .

31

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2. SPECIALIZACIJA, MAINAI IR PINIGAI
Šiame skyriuje sužinosite: • Kas yra specializacija • Ką žmon ms teikia specializacija ir mainai • Kaip ir kada Lietuvoje atsirado pinigai; jų raida • Kokios pinigų savyb s • Kokias funkcijas atlieka pinigai; jų rūšys • Kas yra valiuta ir valiutos kursas • Kokia šiuolaikin je ekonomikoje vertybinių popierių svarba • Kuo skiriasi akcijos nuo obligacijų • Kokie yra opcionai ir kod l jie sudaromi • Kas yra hipotekos lakštai • Kod l naudojami vekseliai • Kokios yra finansų rinkos ir kas jas sudaro • Kokios yra pinigų rinkos • Kokiais trumpalaikiais piniginiais dokumentais prekiaujama antrin je pinigų rinkoje • Kokie ir kod l naudojami čekiai • Kaip atsirado bankai • Kam reikalingi bankai ir kokias pagrindines funkcijas jie atlieka • Iš ko susideda bankų sistema, kokios yra bankų grup s • Kokias paslaugas teikia bankai • Kokios pagrindin s bankininkyst s problemos • Kokios bankininkyst s problemos Lietuvoje • Kas atsako į klausimus: ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti? • Kaip kainos atsako į klausimus: ką, kaip ir kam? • Kas yra privati nuosavyb • Kas yra darbo priemon s ir darbo objektai • Kas yra pelnas • Kokiu būdu pelnas veikia ekonomiką • Kod l privati nuosavyb , kainos ir konkurencija laikomos laisvosios rinkos ūkio modelio pamatu

32

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2.1. Specializacija
Kažkada gamyba buvo labai paprasta. Vienas žmogus gamindavo vieną daiktą. Kiekviena bendruomen tur davo savo siuv ją, kep ją, kalvį, batsiuvį, dailidę, kurie versdavosi vien tik tuo amatu, gamindami daiktus nuo pradžios iki pabaigos. Sau reikalingų daiktų jie gaudavo iš kitų panašių meistrų mainais. Šiais laikais gamyba organizuojama daug sud tingiau. Dabar darbininkas specializuojasi gamindamas tik vieną mažą galutinio produkto dalį. Tokia sistema, kai žmogus atlieka vieną specializuotą funkciją, o ne daug skirtingų darbo funkcijų, ir kai daug žmonių dirba skirtingose galutinio produkto gamybos stadijose, vadinama darbo pasidalijimu arba specializacija. S p e c i a 1 i z a c i j a - tai darbo pasidalijimo forma, kai asmuo ar firma sutelkia savo gamybos pastangas į vieną veiklos sritį arba ribotą jų skaičių. Pamažu pereinant nuo rankomis atliekamo darbo prie mašinų, gamyba vis labiau specializavosi. Darbuotojai gal jo pagaminti daugiau materialiųjų g rybių. Pavyzdžiui, ūkininkai specializuojasi augalininkyst je, augindami javus, bulves, daržoves arba gyvulininkyst je, gamindami m sos, pieno produktus. Darbuotojas, dirbdamas tik tam tikrą darbą, atlieka jį geriau ir greičiau, nes įgyja daugiau įgūdžių negu tuo atveju, jei jam reik tų išmokti daug to produkto gamybos operacijų. D l specializacijos kiekviena atskira darbo operacija atliekama kvalifikuotai, naudojant mechanizmus ir taip padidinant darbo našumą ir kokybę. Tačiau specializacija neįmanoma be mainų: ūkininkai išaugintus žem s ūkio produktus iškeičia į kitas jiems būtinas prekes (drabužius, traktorius ir jų atsargines dalis, kurą, tepalus ir kt.) ir paslaugas (mokymo, buitines, medicinos, teisines ir kt).

2.2. Mainai
Visuomen apsirūpina daugybe reikalingų jai prekių bei paslaugų arba pati jas gamindama maino į tai, ko jai reikia. M a i n a i - tai prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo veiksmas, atliekamas natūriniais prekių mainais arba per rinką. Mainų ekonomin s prielaidos: • skirtingos gamybos sąlygos - skiriasi gamtin s sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, pavyzdžiui, subtropiniams vaisiams auginti Lietuvoje sąlygų n ra, tod l, mainydami produktus (bulves, daržoves), kuriems pagaminti turime geras sąlygas, įsigyjame bananų, kivi, ananasų ir pan.; 33

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• skirtingi gamybos našumo lygiai, nes kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai geriau sekasi. Kiekviena šalis importuoja tokią produkciją (ar paslaugas), kurią gaminti šalyje kainuotų gerokai brangiau, negu ją įsigyti pasaulin je rinkoje. Importas yra svarbus dviem požiūriais: 1) kartu su eksportu jis sudaro prekybos balansą. Už importą turi būti mokama užsienio valiuta, verte, lygia eksporto vertei, kad būtų palaikoma mok jimų pusiausvyra; 2) importas - tai “iš jimas" iš nacionalinių pajamų apyvartos, padedantis sumažinti tikrąsias pajamas ir produkcijos apimtį. Importas laikomas naudingu, nes šalis naudojasi tarptautin s prekybos pranašumais (įsigyti prekių ir paslaugų mažesn mis kainomis), bet gali būti ir kenksmingas, nes mažina pajamas ir gamybos apimtis. Importas yra naudingas tada, kai jis yra suderintas su eksportu, t.y. prarastas pajamas už importą atlygina pajamos, gautos už eksportą. Taip palaikomas šalies pajamų ir produkcijos apimties lygis, ir kad būtų iš- laikyta mok jimų balanso pusiausvyra, importą finansuoja eksportas. Eksportas yra svarbus šiais atžvilgiais: • kartu su importu jis sudaro šalies mok jimų balansą (šalis privalo gaminius eksportuoti, kad gal tų užsienio valiuta mok ti už importą); • eksportas turi įtakos nacionalinių pajamų apyvartai, pad damas kelti realias pajamas ir produkciją; • yra skonių, polinkių, prioritetų įvairov . Būtent d l to visos pasaulio šalys siektų prekiauti, net jeigu gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos. Bet kurios pasaulio šalies gyvenimo lygis yra skirtingas ir tiesiogiai priklauso nuo gamybos rezultatų. Sukurtos materialiosios g ryb s tenkina gyventojų poreikius, sudaro galimybes gamybai bei paslaugoms pl sti ir kartu geriau gyventi. Pažangiose visuomen se prek s mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o šie - į kitas prekes. Tų pinigų kiekis priklauso nuo prekių vert s (apie tai plačiau 4 skyriuje).

2.3. Pinigai ir jų funkcijos
2.3.1. Pinigų istorin raida Pinigai - tai viskas, kas visuotinai priimtina atsiskaityti už prekes ir paslaugas.

34

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pinigų šiandienin samprata atsirado ne iš karto, nors istorikai negali tiksliai nurodyti, kada tai buvo. Lietuvių proseneliai pirmuosius tarpusavio mainus prad jo vieną prekę ar paslaugą keisdami į kitą. Tai ankstyviausia mainų forma - natūriniai mainai. Jie tur jo daug trūkumų, nes pavyzdžiui, norint iškeisti audeklą į žuvį, pirmiausia reik jo susirasti žmogų, turintį žuvies ir norintį audeklo, o suradus žveją, dar nereiškia, kad šiam reikia audeklo, o ne, pavyzdžiui, karv s. Tod l pamažu kito įvairios mainų tarpininkavimo priemon s: akmenys, kaulai, kriaukl s, medžio įnagiai, gintaras bei iš jo dirbdintos vietoje puošmenos, antkakliai ir dar kitokie daugelio žmonių pageidauti daiktai. Ilgainiui, mainams dažn jant, prireik visuotinų - visiems patogių pinigų. Apie IV-V a. Lietuvos krašte prad jo formuotis kailiniai pinigai - kiaunių kailiukai, kurių pagrindinis vienetas (kartis) ilgainiui susid st ir at jo į istoriją iš 40 kiaunių (sabalų) kailiukų. Paskutiniai jų p dsakai Lietuvoje dingo tiktai XVI a. Lietuvių gyvenamose žem se randame senov s Romos monetų (I-II a.), o po tautų kilnojimosi (VIII-XII a.) randami arabų, Bizantijos, germanų ir kitų šalių pinigai liudija, kad lietuvių proseneliai be savų dar naudojo ir svetimus mainų įrankius - pinigus. Tačiau svetimos monetos Lietuvoje nebuvo populiarios ir buvo naudojamos prekiaujant su savais pirkliais. Dažnai svetimos monetos būdavo suliedinamos į gabaliukus, iš kurių VIII-X a. išsivyst paskutin priešmonetinių pinigų rūšis - liedintosios kapos - pailgi, dažniausiai 10-15 cm ilgio įvairių formų sidabro leidin liai. Kapas liedino visi, kas nor jo, bet laikydamiesi bendros taisykl s - sidabras tur jo būti beveik grynas. VIII a. pabaigoje Bohemijoje nukaldinta stambi sidabrin moneta Vaclovo II grašis. Jis greitai tapo savo rūšies tarptautiniu pinigu. Ši moneta įsigal jo ir Lietuvoje. XIV a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirod pirmieji muštiniai Lietuvos pinigai. Pradžią padar Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. V liau pasirod kunigaikščio Kęstučio Trakuose prad tos kaldinti monetos, skirtos lietuviškoms sritims. Vienas kunigaikščio Kęstučio pinig lis sv r 0,5 g, jam žuvus, pinig lių kaldinimas sustojo. Apie 1395 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas prad jo kaldinti naujas savo monetas visai Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei (DLK), su lietuviškais ženklais ir slaviškais įrašais. Kai kurios tolimos slavų žem s Lietuvos valstyb je nuo Algirdo laikų tur jo lyg ir savo “piniginę autonomiją". Tačiau kunigaikščio Vytauto viešpatavimo pabaigoje visa didžioji valstyb imta aprūpinti pinigais centralizuotai, iš sostin s. Mirus Vytautui, Vilniaus pinigų kalvel sunyko. Tik po 70 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ją atgaivino ir XV a. pabaigoje prad jo kaldinti savo pinig lius denariukus, o paskui ir pusgrašius. Šiose monetose pirmą kartą Lietuvos istorijoje suglausti draug n Vytis ir Lenkijos Erelis. Daug Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst s monetų paliko Žygimantas Augustas: pus s denaro monet lę (obolą), dvidinarį, 2,3,4,6 grašių sidabrines monetas, pustalerį (15 grašių) ir talerį (30 grašių). Jis pirmasis Lietuvoje įved aukso monetas ir jas kaldino Vilniuje, atskiroje kalykloje, 1,2,3 dukatus bei 10 dukatų - portugalą. Po Liublino unijos ir 35

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Žygimanto Augusto mirties Vilniaus monetų kalykla buvo uždaryta. Lietuviams reikalaujant, naujasis šalies valdovas Steponas Batoras ją atidar , bet monetas tyčia sumenkino, priderindamas prie Lenkijos pinigų. Atsirado naujas menkavertis šilingas, Zigmantas Vaza dar labiau sumenkino DLK monetas, bet auksinių kaldino daugiau negu bet kuris kitas Lietuvos valdovas. Prie savo sidabrinių monetų jis prid jo dar vieną naują 1,5 grašio vert s, kuri žinoma paltaroko arba pusantrininko vardu. Aršiausiu Lietuvos istorinių monetų menkintoju laikytinas Jonas Kazimieras. Jo laikais kaldintos monetos daugiau negu perpus ,,sublogo". Atsirado ir neįprastai naujų: ortas (18 grašių), zlotas, varinis šilingas, pramintas “boratinka”. Pastarųjų buvo kaldinta tiek daug, kad jos užpyl ir taip jau nuskurdusį krašto ūkį, išstūm iš pinigus, ilgiems laikams žiauriai supurt ekonominį Lietuvos gyvenimą. Pam gę jas padirbin ti sukčiai tą skaičių dar padidino. Iždininkas Liudvikas Pociejus, įrengęs mažą pinigų kalv lę Gardine, 1706 m. nukaldino Sakso vardu šiek tiek lietuviškų trigrašių ir bendrų abiem susijungusiems kraštams šeštokų. Šios monetos buvo pačios smulkiausios, kartu ir paskutin s LDK. Įsigal jus Lenkijos-Lietuvos valdovui Leščinskiui, monetas naudoti buvo uždrausta. Augustui Saksui grįžus, jos v l atgavo apyvartos teises, bet daugiau jų nebebuvo kaldinama. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s pinigai nu jo istorijon. Toliau iki Lenkijos-Lietuvos valstyb s padalijimo Lietuvoje buvo lenkiški pinigai, paskui rusiški-lenkiški, pagaliau XIX a. Rusijos carų rubliai ir kapeikos. Lietuvą okupavus vokiečiams, carų rubliai laikinai pasiliko apyvartoje ir maiš si su Vokietijos reichsmark mis. 1916 m. rugpjūčio 6 d. vyriausiojo kariuomen s vado įsakymu Lietuvoje įvesta nauja valiuta - ostrublis. Ostrublių notose lietuviški įrašai šalia vokiškų liudija, kad ši valiuta yra skirta platesniam negu etnografin s Lietuvos plotui. Priverčiamuoju kursu ostrublis tur jo eiti lygiomis dalimis su caro rubliu arba 2 vokiškomis mark mis, tačiau pasisekimo netur jo. Gyventojai laik si rusiškų pinigų. Tada vokiečiai Rusijos pinigus naudoti uždraud , o vietoj ostrublio 1918 m. pradžioje įved ostmarkę. 1918 m. pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, Lietuva savo pinigų išleisti negal jo ir buvo okupantų priversta laikinai adaptuoti ostpinigius - markę, kuri 1919 m. vasario 26 d. ministrų kabineto aktu pavadinta auksinu, o šimtoji dalis - pfeningas - skatiku. Ostpinigiai buvo iškeisti į litus Lietuvos vyriausyb s nustatytu kursu. Be carų rublio, vokiškos reichsmark s ir ostpinigių, kurie visi yra buvę legaliais pinigais Lietuvoje, valstyb s kūrimosi pradžioje, arba tik jos dalyse pasirod ir žlugo daug pašalinių atsiskaitymo ženklų. Rusų armijai įsibrovus į Lietuvą, kariai savavališkai atimin jo iš gyventojų gyvulius ir kitą turtą, išrašydami “kvitus”, dažnai užpildytus įvairiomis blevyzgomis, už kuriuos nuskriaustieji jokių pinigų negaudavo. Visas pokarines painiavas Lietuvoje likvidavo ir krašto ūkiui pad jo tvirtus pagrindus 1922 m. spalio 1 d. įvesta tautin valiuta - litas. Jis buvo garantuotas auksu, padalytas į 100 centų. Leid jas - Lietuvos bankas, kurio pirmuoju valdytoju paskirtas prof. V. Jurgutis. Popieriniai lito 36

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

mokamieji ženklai iš jo į apyvartą 1922 m. vasario m nesį, o 1941 m. kovo 25 d. litas buvo uždraustas ir apyvartoje pasiliko val- džios j ga ir nekontroliuojamu jos įsakymu “padengti” okupanto rubliai. 1947 m. gruodžio 14 d. įvyko pinigų reforma. Po daugelio metų pirmą kartą nacionalinių pinigų atkūrimo Lietuvoje id ją viešai išd st prof. S. Uosis 1988 m. geguž s 26 d. MA Ekonomikos institute vykusiame pokalbyje su Estijos mokslininkais. 2.3.2. Pinigų savyb s ir funkcijos Nagrin dami pinigų raidos istoriją, mat me, kad pinigais gali būti bet kas, tačiau jie privalo būti: • stabilūs, tai reiškia, kad pinigų vert turi likti maždaug ta pati ir šiandien, ir rytoj. Kai ji svyruoja (kyla ir krinta), tai žmon s arba juos kaupia, arba skuba išleisti, kad nenueitų niekais. Ir vienoks, ir kitoks elgesys su pinigais daro žalą ekonomikai; • gana nedideli ir lengvi, t.y. kad žmon s gal tų juos nešiotis; • patvarūs, t.y. jie turi būti pagaminti iš medžiagos, atsparios d v jimuisi, iš ypač geros kokybes popieriaus; • vienarūšiai, t.y. visi to paties nominalo pinigai turi tur ti vienodas vertes; • dalūs, t.y. skaidytis dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą. Pavyzdžiui, iš lito atiduoti grąžą nesunku, o kaip ją atiduoti iš kailio arba kiaušinio? • lengvai atpažįstami ir sunkiai klastojami. Nuo klastojimo pinigus apsaugo įvairios specialios apsaugos priemon s, kurių būna 10 ir daugiau. Pinigai yra apibr žiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias jie atlieka ekonominiame gyvenime. Pinigų funkcijos : • mainų priemon . Pinigų ekonomikoje, skirtingai nuo natūrinių mainų ekonomikos, žmon s parduoda tai, ką turi ir gautus pinigus naudoja savo pageidaujamiems pirkiniams ar paslaugoms apmok ti. Tod l pinigai yra tarsi tarpininkas, palengvinantis mainus; • vert s matas, nes pinigais mes apibūdiname kiekvieną prekę ar paslaugą, tinkamą mainams, kaip vertą tam tikro pinigų vieneto kiekio; • teis ta mok jimo priemon , kadangi nustatoma valstyb s įstatymu, kuris skelbia, kad tam tikros formos pinigai (banknotai ir monetos) turi būti priimami visų asmenų, kuriems jie siūlomi mainais už prekes ar paslaugas; • vert s kaupimo priemon , nes pinigais išreikštą vertę to, ką parduodame šiandien, ateityje galime panaudoti kam nors pirkti, kadangi pinigai yra patvarūs, stabilūs, ir dalūs. Juk sunku 37

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

įsivaizduoti, kaip būtų sud tinga be pinigų sukaupti reikiamą sumą, pavyzdžiui, pieną norint iškeisti į teatro bilietą. Taigi pinigus galima taupyti, nors jie ir n ra tobula kaupimo priemon , nes jų perkamoji galia gali keistis. Kai kainos kyla, mes mažiau prekių su savo pinigais beįperkame. Kainų kilimas sukelia infliaciją. Infliacija - tai pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimo laikotarpis. Vieni ekonomistai teigia, kad apie infliaciją galima šnek ti tada, kai kainos kyla trejus metus, kiti linkę apsiriboti vieneriais metais. Infliacija (kainų kilimas) gali būti sparti ir nevaldoma, tai - hiperinfliacija arba superinfliacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 1990 m. iki 1992 m. liepos m n. vartojamųjų prekių ir paslaugų kainos padid jo maždaug 2200 %. Kita kraštutin infliacijos forma yra l toji arba “šliaužiančioji” infliacija. Pavyzdžiui, esant 10 % 1997 m. infliacijos tempui, Lietuvoje vos po 5 metų lito perkamoji galia (vert ) tebus lygi 50 centų. Paprastai infliacija n ra nei l toji, nei hiperinfliacija. Pagrindin s infliacijos priežastys - paklausos pokytis ir padid jusios gamybos išlaidos. Paklausos sukeltą infliaciją lemia perkamosios galios (pinigų) perteklius, pakeliantis kainas. Kai paklausa kyla greičiau, negu gamyba paj gia patenkinti poreikius, kainos did ja. Išlaidų sukeltą infliaciją lemia padid jusios gamybos išlaidos - pavyzdžiui, kai darbo užmokestis padid ja daugiau negu darbo našumas, firmos vadovyb gali nutarti pakelti kainas, nor dama išlaikyti pelną. Kainoms kylant, darbininkai gali reikalauti didinti atlyginimą, kad šis neatsiliktų nuo brangstančių gyvenimo sąlygų, t.y. įsisuka infliacijos spiral . Infliaciją gali sukelti ir karo sunkumai, radikalūs ekonomikos pokyčiai, staiga atsiradęs kokio nors vartojamojo reikmens trūkumas ir kt. Infliacija veikia įmones skirtingai: vieni nukenčia d l jos, kiti laimi. D l infliacijos sumaž ja pinigų vert . Taigi pralaimi visi tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma, t.y.: • žmon s, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu; • verslininkai, įsipareigoję ateityje tiekti prekes bei teikti paslaugas už pastovią kontrakte numatytą kainą; • pensininkai, gaunantys pastovias pensijas; • visi tie, kurie pirko obligacijas arba skolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama skola nuvert jusiais pinigais. Iš infliacijos gali nesunkiai padidinti savo pajamas tie, kurie skolinasi, nes netik ta infliacija perskirsto turtą - paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams. Infliacija nebaisi ir verslininkams, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, o jų gaminių kainos auga greičiau negu gamybos kaštai. Iš infliacijos pelnosi ir tie/ kurie gali nesunkiai padidinti savo pajamas, nes tas didinimas pralenkia infliacijos lygį, pavyzdžiui, prekiaujantys juvelyriniais dirbiniais. 38

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Priešingas infliacijai reiškinys - defliacija, kai kainos krinta, o pinigų vert kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą - žlunga verslas, did ja nedarbas, sumaž ja dividendai. Taigi šiuo metu pinigai nebeturi stabilios vert s. Tod l, norint kaupti vertę šiandien, reikia pirkti tokios vert s daiktus, kurie nenuvert s ir ateityje. Tai brangieji metalai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai, nekilnojamasis turtas, žem - skolinimo (kredito) priemon , nes kapitalą pinigų pavidalu daug lengviau perduoti iš vienų rankų į kitas negu, pavyzdžiui, traktorius, pastatus, žemę ir t.t. 2.3.3. Pinigų vert ir rūšys Pinigai nesiskiria nuo kitų prekių, ir tod l jų vert taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos. Pardav jai už savo prekes ir paslaugas nori gauti pinigų. Taigi jie išreiškia pinigų paklausą, kuri bus tuo didesn , kuo daugiau prekių ir paslaugų bus mainoma, ir kuo daugiau tai daroma, tuo didesnis prekybinis aktyvumas. Prekybinis aktyvumas nusako prekių cirkuliacijos greitį, kuris padidina savo funkcijas atliekančių pinigų pasiūlą. Pinigų pasiūla dar vadinama pinigų mase - tai faktiškas pinigų banknotų, monetų, banko depozitų, vekselių ir t.t. kiekis, naudojamas mainams. Tam tikram prekių ir paslaugų kiekiui apmok ti visuomet naudojamas tam tikras pinigų kiekis. Popieriniai pinigai ir monetos kartu vadinami grynaisiais pinigais arba valiuta, naudojami vidutinio dydžio sandoriuose. Verslo srityje dažniausiai mokama banko ind liais, kurie šiandien sudaro didžiausią pi- nigų pasiūlos dalį. Pati didžiausia pinigų pasiūlos dalis - tai čekin s sąskaitos, laikomos komerciniuose bankuose, kurių paslaugomis naudojasi verslininkai, ir piliečiai, kurie atlieka didžiąją dalį visos šalies bankų veiklos. Čekiai yra viena iš pinigų rūšių, nes jie priimami visur. Asmens ar firmos išrašomų čekių vert priklauso nuo jų čekin je sąskaitoje esamo pinigų kiekio. Čekiai palengvina atsiskaitymus ir garantuoja jų saugą. Pavyzdžiui, bankuose ir kelionių agentūrose parduo- dami kelionių čekiai. Jie patikimi ir saugūs kelion se, netgi, pametus juos, ind lį galima atgauti. Vystantis banko ind liams, atsiskaitymai negrynaisiais pinigais pasaulyje vis populiaresni. Pavyzdžiui, Suomijoje mažmenin je prekių apyvartoje jie sudaro 97 % (tik 3 % prekių apyvartos apmokama grynaisiais pinigais), JAV - 95 % (Lietuvoje - 5 %). Automatizavus čekinių sąskaitų apskaitos bankuose darbus, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir kitose išsivysčiusiose pramonin se valstyb se plačiai prad tos naudoti kredito kortel s. Šiuo 39

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

specialiuoju banko garantijos piniginiu dokumentu, patvirtinančiu ind lio savininko asmenybę, galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas negrynaisiais pinigais. Kredito kortel s (jų yra įvairių) yra plačiai, nors ir ne visuotinai, pripažįstamos kaip mainų tarpinink s. Šiandien labai paplitusios plastikin s kortel s su magnetiniu kodu. Manoma, kad ateityje mums įprastus pinigus pakeis vadinamieji elektroniniai pinigai (signalai), kurie pateiks informaciją apie asmenų ar firmų mokumą ir pačius mok jimus. 2.3.4. Valiutų kursas Pasaulyje n ra tokios valstyb s, kuri gal tų pasigaminti viską, ko jai reikia. Tod l tos prek s, kurios gaminamos kitose šalyse ir reikalingos mums, yra perkamos. Atsiskaitoma tik tų šalių, kurios parduoda ar perka prekes ar paslaugas, valiuta. Tod l ir eksportuotojai (prekių pardav jai), ir importuotojai (prekių pirk jai) privalo tur ti galimybę laisvai keisti savo pinigus į jiems reikiamos valstyb s valiutą. Šalių piniginiai vienetai - litai, doleriai, mark s, kronos ir kt. vieni su kitais yra susiję valiutos kurso verte su tarptautine prekyba ir investicijomis. Pasaulio valiutų vert išreiškiama valiutos kursu, kuris yra užsienio pinigų kaina, išreikšta vietiniais pinigais. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1999 m. lito ir JAV dolerio kursas buvo 4 litai už dolerį arba 0,25 dolerio už 1 litą. Kadangi pasaulyje yra daugyb valiutų (vien SNO nar mis yra 200 oficialiai pripažintų pasaulio valstybių), būtina užsienio valiutų rinka, kurioje perkama arba parduodama užsienio valiuta. Pavyzdžiui, jeigu nusprend te vykti į Vokietiją, galite pasikeisti tam tikrą litų kiekį į Vokietijos markes vietiniame banke ar valiutos keitykloje aerouoste. Abi šios įstaigos yra valiutų rinkos dalys. Valiutų kursas visą laiką kinta, priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos d snių užsienio valiutų rinkoje. Pagrindiniai užsienio valiutos operacijų centrai yra Bazelis (Sveicarija), Frankfurtas prie Maino (Vokietija), Honkongas (Kirdja), Londonas (Didžioji Britanija), Niujorkas (JAV) ir Tokijas (Japonija). Prekyba užsienio valiuta vyksta beveik visą laiką. Nacionalin s valiutos paklausa paprastai priklauso nuo tos šalies prekių ir paslaugų paklausos. Pavyzdžiui, jeigu mes daugiau perkame prekių ir paslaugų iš Lenkijos, mums reik s daugiau Lenkijos zlotų. Tai keltų zloto kainą (did ja zlotų paklausa). Jeigu Lietuvoje sumaž tų lenkiškų prekių paklausa, atitinkamai sumaž tų ir zlotų paklausa bei jų kaina. Kai lito kursas kyla (litas brangsta), užsienio valiutos (pavyzdžiui, Vokietijos mark s) atžvilgiu, Lietuvos importuotojai, kuriems reikia užsienio valiutos, gal s jos daugiau nusipirkti už litus. Tada pasteb sime, kad Vokietijos prek s yra pigesn s negu anksčiau. Tačiau Lietuvos eksportas maž s, kadangi brangesnis litas padidins mūsų prekių kainą. 40

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Ir atvirkščiai - kai lito kursas užsienio valiutos, pavyzdžiui, Vokietijos mark s atžvilgiu, kris, tai lietuviškos prek s d l to vokiečiams atrodys pigesn s ir jų bus perkama daugiau, o vokiškų prekių importas sumaž s, nes jos lietuviams pabrangs. Kartojimo klausimai 1. Kas yra darbo pasidalijimas ir specializacija? 2. Kod l specializacija neįmanoma be mainų? 3. Kas yra pinigai? 4. Kokia pinigų atsiradimo istorija? 5. Kas yra banknotas ir moneta? 6. Kokios yra pagrindin s pinigų funkcijos? 7. Kas lemia pinigų vertę? 8. Kas yra valiuta? 9. Kas yra infliacija ir defliacija?

2.4. Vertybiniai popieriai
Šiuolaikin je ekonomikoje dažniausiai nepasiekiama pusiausvyra tarp laisvų piniginių l šų ir jų poreikio. Tačiau pusiausvyra būtina, tod l funkcionuoja trys pagrindiniai makroekonominiai sektoriai: ūkis, valstyb ir gyventojai. Ūkis - tai įmon s ir organizacijos, besiverčiančios gamybine bei paslaugų teikimo veikla. Šiame sektoriuje formuojasi pagrindin finansinių išteklių paklausa, nes reikia pl sti gamybą didinant jos efektyvumą, o tam reikia papildomų investicijų. Valstyb - tai biudžetas ir nebiudžetiniai fondai (apie tai plačiau 7 skyriuje). Gyventojai (namų ūkiai) - kurie turi sukaupę l šų ir jas nori pelningai investuoti. Be to, atskiros valstyb s ekonomika yra neizoliuota ir susijusi su pasauline ūkio sistema. Tod l atskiros valstyb s ekonomikos pusiausvyrai didelę įtaką daro ir tarptautinis kapitalas. Laisvų piniginių l šų pasiūlai ir paklausai reguliuoti yra sukurta finansų perskirstymo sistema - tai tarpininkas tarp laisvų pinigų tur tojų (ūkis, valstyb , namų ūkis) ir tų sektorių, kuriems tų pinigų reikia. Tas piniginių l šų perskirstymo tarpininkas - tai vertybinių popierių rinka. V e r t y b i n i a i p o p i e r i a i - tai dokumentai, teikiantys jų savininkui juose išreikštas turtines teises, kurias galima realizuoti tik pateikus vertybinius popierius. Vertybiniai popieriai šiuolaikin je ekonomikoje labai svarbūs. Jie suteikia pinigų savininkams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkin s veiklos.sritis, iš kurių tikimasi

41

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

daugiausia naudos. Įsigyti vertybinių popierių tai tas pat, kaip atiduoti į rinką laisvus pinigus. Vertybiniai popieriai padeda firmoms ir organizacijoms apsirūpinti pinigm mis l šomis, kurios būtinos plečiant ir modemizuojant gamybą, paaštr jus konkurencinei kovai. Vertybinių popierių yra įvairių, tačiau dažniausiai naudojamos trys jų grup s: akcijos, obligacijos ir kiti dokumentai- opcionai, hipotekos lakštai, vekseliai, čekiai, būsimieji sandoriai (ateities sutartys). Vertybiniai popieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir ilgalaikiai (ilgesniam negu vieneri metai laikotarpiui). Pasaulio finansų rinkose labiausiai paplitę vertybiniai popieriai yra akcijos ir obligacijos. Jos suteikia ekonominiams subjektams galimybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkin s veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir pelningiausios. 2.4.1. Akcijos Akcijos - tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys, kad jų savininkai - akcininkai dalyvauja formuojant akcin s bendrov s kapitalą ir suteikiantys jiems turtines ir asmenines neturtines teises. Akcijas išleidžia įmon s. Nusipirkę akcijų, jų savininkai tampa dalies įmon s kapitalo bendrasavininkiais. Jie gauna dalį įmon s pelno - dividendus. Jeigu įmon gauna pelno ir jos veikla s kminga, akcijų savininkai gauna dividendų procentą nuo pelno. Jeigu įmonei reikia sukaupti dideles finansines l šas investiciniams projektams įgyvendinti, ji nustato dividendų procentą, didesnį už bankams patik tų pinigų procentus. Akcijų savininkas turi teisę dalyvauti akcin s bendrov s (įmon s) valdymo veikloje: rinkti steb tojų tarybą, dalyvauti akcininkų susirinkimuose ir spręsti svarbius įmon s veiklos klausimus. Akcininkai turi teisę gauti informaciją apie bendrov s veiklą, jiems taip pat suteikiama pirmenyb įsigyjant naujų akcijų. Akcijų yra labai įvairių. Dauguma įmonių išleidžia paprastąsias akcijas, kurios garantuoja balsavimo teisę, lygias teises į pelno dalį (dividendus), į įmon s likvidavimo pajamas ar nuostolius, teisę į naujas akcijas padid jus kapitalui. Kai kurios įmon s išleidžia ir privilegijuotąsias akcijas, kurios suteikia jos savininkams kai kurias turtines privilegijas, pavyzdžiui, gali garantuoti didesnį dividendų procentą, jų išmok jimo pirmenybę kitų akcijų (pavyzdžiui, paprastųjų) atžvilgiu. Tačiau privilegijuotųjų akcijų savininkų balsavimo teis dažniausiai yra apribojama. Žmonių ir akcinių bendrovių įsigytos akcijos ir obligacijos perkamos ir parduodamos vertybinių popierių rinkoje, dar vadinamoje fondų biržoje. Tai aptarnavimo įmon , kurios

42

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

pagrindinis tikslas - sukurti palankiausias sąlygas vertybinių popierių apyvartai, geriausiai tenkinančias ir vertybinių popierių pirk jų (emitentų), ir pardav jų (investitorių) lūkesčius. 2.4.2. Obligacijos Obligacija - tai patvirtinantis skolą vertybinis popierius, t.y. tam ros rūšies skolos pažym jimas. Šią skolą obligacijos leid jas pasižada sumok ti nustatytą atsiskaitymo dieną. Už pinigų skolinimą, t.y. perkant obligaciją, kiekvienais metais per visą galiojimo periodą yra mokama papildoma pinigų suma, skaičiuojama procentais nuo paskolintos sumos. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas skiria iždo, savivaldybių, akcinių bendrovių (AB), bankų obligacijas. Obligacija yra ilgalaik s paskolos teikimo priemon , kurią išleidžia valstyb arba akcinis vienetas. Užuot iš kurio nors banko skolinusis pinigus, vyriausyb į apyvartą išleidžia obligacijų ir taip surenka didžiules sumas, kurių reikia jos reikm ms tenkinti. Priklausomai nuo apmok jimo termino, skiriamos ilgalaik s (nuo vienerių ir daugiau metų) ir trumpalaik s obligacijos (iki vienerių metų). Kur įd ti kapitalą - į akcijas ar obligacijas, lemia daug veiksnių. pirmiausia obligacija yra labai panaši į privilegijuotąsias akcijas: obligacijos savininkas tiksliai žino, kokią pinigų sumą jam išmok s per nustatytą laiką ir jam pasibaigus obligacijos leid jas. Tačiau obligacijos savininkas negali kontroliuoti jos leid jo (emitento) veiklos. Jei obligacijos leid ją ištinka bankrotas, obligacijos savininkas netenka tik metinių pajamų -- palūkanų, o pradin obligacijos vert , t.y. kaina, už kurią jis pirko obligaciją, jam bus grąžinta. Obligacijos savininkas turi pirmumo teisę prieš akcininkus gauti pajamas. Akcininkas tiksliai nežino, kokia bus dividendų suma ir koks akcijos kursas. Normaliomis sąlygomis investicijos į obligacijas mažiau rizikingos, tačiau ir mažiau pelningos, ypač jeigu stipriai veikia infliacija, nes pinigų suma, nurodyta obligacijoje, dažniausiai neperskaičiuojama atsižvelgiant į infliaciją ir nuostoliai gali būti labai dideli d l nuvert jusio piniginio vieneto kurso. Obligacijos parduodamos lygiai taip pat kaip ir akcijos. 1 lentel . Akcijų ir obligacijų skiriamosios savyb s Akcijos 1. Neterminuotos ir leid jo neišperkamos 2. Pajamų dydis nefiksuotas (išskyrus privilegijuotąsias akcijas) Obligacijos 1. Terminuotos ir leid jo būtinai išperkamos 2. Palūkanos nustatytos iš anksto

43

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2.4.3. Opcionas Opcionas - sandoris (sutartis), suteikiantis galimybę jo pirk jui įsi- gyti ar parduoti tam tikrą turtą iš anksto sutarta kaina, kuri nurodoma sutartyje. Opciono savininkas gali ,,vykdyti opcioną" bet kuriuo sandoryje nurodytu laikotarpiu. Pavyzdžiui, ūkininkas gali gauti pelno, tur damas opcioną parduoti grūdus iš anksto (pavyzdžiui, pavasarį) nustatyta kaina kiekvieno sezono pabaigoje (rudenį nu mus derlių). Opciono pasirašymo ir vykdymo data nesutampa, t.y. sutartyje nurodomas iš- ankstinis pirkimas-pardavimas. Skiriamas pirkimo ir pardavimo opcionas. Pirkimo opcionas - sutartis, suteikianti jo savininkui teisę tam tikru laikotarpiu įsigyti turtą kontrakto nurodyta kaina. Pardavimo opcionas - sutartis, suteikianti jo savininkui teisę tam tikru laikotarpiu parduoti turtą kontrakte nurodyta kaina. Opciono sutartis yra brangi, nes paprastai imama nuo 5 iki 10 % kontrakto sumos, priklausomai nuo opciono vykdymo periodo trukm s. Patys populiariausi opcionai, kuriais prekiaujama tarptautin se rinkose, - kai suteikiama teis pirkti arba parduoti vertybinius popierius – akcijas, obligacijas. 2.4.4. Hipotekos lakštai Hipotekos lakštai - tai vertybiniai popieriai, pažymintys, kad fiziniai ar juridiniai asmenys įkeičia nekilnojamąjį turtą, gaudami paskolą. Hipotekos lakštai surašomi dviem egzemplioriais, kurių pirmasis lieka paskolą suteikusiam juridiniam asmeniui - kredito įstaigai - hipotekos bankui, antrasis - paskolą gavusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Paskolos, kurią gaunant įkeičiamas nekilnojamasis turtas, dydis nustatomas įkeičiamo turto savininko ir hipotekos lakšto laikytojo abipusiu susitarimu, atsižvelgiant į įkeičiamo turto vertę. Hipotekos lakštų laikytoj ai gauna lakšte pažym tų procentų dydžio metines pajamas. Jie išperkami lakšte pažym tu terminu apmokant hipotekos lakšto pažym tą paskolos sumą, į kurią buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Neišpirkus nekilnojamojo turto, visos teis s į jį pereina lakšto savininkui. 2.4.5. Vekselis Vekselis - tai fizinio asmens ar ūkio subjekto įsipareigojimas ar pasižad jimas at jus laikui atsiskaityti su skolintoju. Už vekselio apmok jimą atsako jį išrašęs asmuo. Pavyzdžiui, žemdirbiui 44

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

jo produktą nupirkusi perdirbimo įmon išrašo vekselį, kuriuo vietoj grynųjų pinigų šis gali atsiskaityti su trąšų pardav ju. Perdirbimo įmon skolą už žemdirbio produkciją sumok tų trąšų pardav jui. Vekseliai gali būti parduodami bankui. Jei įmon turi vekselį, gali jį parduoti bankui ir gauti paskolą. Bankas pats rūpinasi, kad pinigai būtų išieškoti iš skolininko. Taigi vekselis yra finansinis dokumentas savitarpio atsiskaitymams negrynaisiais pinigais. Vekseliai yra paprastieji ir įsakomieji. Paprastasis vekselis yra tam tikras skolininko pasižad jimas, surašytas pagal tam tikrus įstatymus (Lietuvoje - pagal Vekselių ir čekių įstatymą) vekselio blanke, sumok ti kreditoriui arba kitam nurodytam asmeniui sutartu terminu nustatytą pinigų sumą. Čia dalyvauja du asmenys: skolininkas - vekselio dav jas ir kreditorius (skolintojas) - vekselio gav jas. Įsakomuoju vekseliu (vadinamu trata) jo dav jas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumok tų jame nurodytam asmeniui. Taip su įsakomuoju vekseliu yra susiję trys asmenys. Įsakomieji vekseliai daugiausia naudojami tarptautin je prekyboje. Tai vienoje valstyb je gyvenančio kreditoriaus įsakymas kitoje valstyb je gyvenančiam skolininkui, kad šis sumok tų nustatytą pinigų sumą nurodytam asmeniui arba vekselio pareišk jui. Iki šiol Lietuvoje vekseliai nebuvo populiarūs, nes klaidingai manyta, jog, skolininkui atsakius ar vengiant apmok ti vekselį, atgauti pinigus būtų sunku ar net neįmanoma. Tačiau skolą atgauti n ra sud tinga, - tereikia kreiptis į notarą ir teismo antstolį. 2.4.6. Finansų rinka Išsivysčiusiose užsienio šalyse paplitę pinigų rinkoje (kuri laikoma finansų rinkos dalimi) cirkuliuojantys tokie trumpalaikiai piniginiai dokumentai: iždo vekseliai; komerciniai vekseliai, vertybinių popierių išpirkimo sutartys; bankų akceptai, apyvartiniai depozitiniai sertifikatai, čekiai. F i n a n s ų r i n k a - tai sistema, kurioje prekiaujama finansiniais aktyvais. Pasaulio banko žodyne finansų rinka suprantama kaip pinigų rinka ir kapitalo rinka. Finansų rinkos vaidmuo rinkos ekonomikos sąlygomis yra svarbus tuo, kad joje perskirstomi šalies finansiniai ištekliai, siekiant veiksmingiau juos panaudoti. Finansų rinkos pagal įvairius požymius skirstomos taip. Pagal skolų apmok jimo laikotarpį: • pinigų rinka - kai prekiaujama trumpalaikiais ištekliais, kurių apmok jimo laikotarpis yra iki vienerių metų; • kapitalo rinka - kai prekiaujama ilgalaikiais finansiniais ištekliais, kurių apmok jimo laikotarpis yra daugiau kaip vieneri metai (akcijos, obligacijos). 45

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pagal finansinių išteklių pardavimo eiliškumą: • pirmin rinka - tai naujai išleistų vertybinių popierių rinka, kurioje pajamos tenka firmai, išleidusiai vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); • antrin rinka - tai esamų vertybinių popierių rinka, kurioje prekiauja asmuo, turintis akciją ar obligaciją, norintis ir galintis ją parduoti. Pagal finansin s rinkos prigimtį: • organizuotos rinkos, kuriose prekyba vertybiniais popieriais vyksta fizin je vietoje, pavyzdžiui, Londono vertybinių popierių biržoje. Norint parduoti akciją, už komisinį mokestį pasamdomas brokeris, turintis vietą biržoje; • už biržin s rinkos, kurios veikia neapibr žtoje fizin je vietoje, jose dirba daug dilerių ir brokerių, su kuriais bendraujama ryšio priemon mis - telefonais, kompiuteriais, faksais. Šioje rinkoje prekiaujama vertybiniais popieriais, neįrašytais n skelbtis organizuotose biržose. B i r ž a - yra prekybos organizacija, kurioje suderinta pasiūlos ir paklausos koncentracija laiko ir vietos požiūriu. Pagal finansinių išteklių pateikimo laiką: • baigtų sandorių rinkos, kuriose finansiniai ištekliai pateikiami ir apmokami praktiškai vienu metu - gali būti uždelsiama tik viena ar kelios dienos; • būsimųjų sandorių rinkos, kuriose finansiniai ištekliai pateikiami ir apmokami iš anksto žinomu būsimu laiku pagal sutartą išteklių pateikimo metu tam tikrą kainą, tam tikrą išteklių kiekį ir kokybę. P i n i g ų r i n k a - tai sistema, kai viena pus teikia, o kita įsigyja finansinių išteklių trumpam laikotarpiui (nuo vienos dienos iki vienerių metų). Pagrindiniai pinigų rinkos subjektai, imantys paskolas, yra iždas, komerciniai bankai, nedepozitin s finansų mstitucijos/ vertybinių popierių dileriai, firmos. Pinigų rinkoje pagrindiniai skolintojai (piniginių dokumentų pirk jai) yra komerciniai bankai, kompanijos ir kiti verslo subjektai, nedepozitin s finansų institucijos, centriniai bankai, valstyb ir administracinių vienetų (žemių, valstijų, sričių, apskričių, rajonų) vadovai, privačos institucijos, užsienio šalių vyriausyb s. Pinigų rinkoje veikia pirmin ir antrin rinkos. 46 vienoje organizuotoje rinkoje. Paprastai tokiu būdu parduodamos mažesnių firmų akcijos, kurioms yra brangu

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pirmin je pinigų rinkoje yra įsigyjami piniginiai fondai, esant įvairioms palūkanų normoms, kurios priklauso nuo skolinimo šaltinio, skolininko finansin s būkl s ir pan. Antrin je pinigų rinkoje prekiaujama trumpalaikiais piniginiais dokumentais dažniausiai tarp fizinių asmenų, nesančių pirminiais kreditoriais ar kredito m jais. Praktiškai dažniausiai susiduriame su antrine pinigų rinka. Ji yra labiau išsivysčiusi ir dažnai vadinama prekybos telefonu rinka. Svarbiausi antrin s rinkos dalyviai yra komerciniai bankai, prekiaujantys iždo vekseliais, komerciniais vekseliais ir kitais dokumentais (bankų akceptais, depozitiniais sertifikatais, čekiais, kelioniniais čekiais). Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas (dažnai -1 m nesio), reguliariai cirkuliuojantis ir vyraujantis pinigų rinkoje. Pavyzdžiui, JAV iždo vekselius dažniausiai išleidžia dienai. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstyb s išlaidoms padengti. Šių vekselių pirk jai skolina pinigus valstybei, dažniausias jų apmok jimo terminas - 3, 6 arba 12 m nesių. Komercinis vekselis - tai trumpalaikio skolos pasižad jimo raštas, išleistas akcin s bendrov s be garantijos, naudojamas komercinių operacijų srityje. Komerciniai vekseliai, padengti prek mis, atsiranda iš prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių, t.y. paremti prekių apyvarta. Pavyzdžiui, ūkininkas išduoda vekselius už trąšas ir pan. Bankų akceptai yra bankų sutikimas apmok ti mok jimo dokumentus, pavyzdžiui, vekselius. Tai mok jimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautin s prekybos paskoloms vykdyti. Vekselius į bankus pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaik s. Depozitiniai sertifikatai - tai kreditin s įstaigos rašytin pažyma apie piniginių l šų perdavimą į šią įstaigą terminuotam naudojimui ir ind lininko teisę gauti šį depozitą. Depozitiniai sertifikatai gali būti iki pareikalavimo ir terminuoti, kuriems nurodytas ind lio iš mimo laikas bei priskaičiuoti procentai. Čekis - piniginis dokumentas, pagal kurį bankas išduoda grynuosius pinigus iš asmens einamosios sąskaitos čekyje nurodytam asmeniui. Čekių pasaulyje naudojama vis mažiau. Ypač jų sumaž jo atsiradus mok jimo kortel ms. Tačiau kai kuriais atvejais naudotis čekiais žmon ms patogu. Sudarant įvairius sandorius, be grynųjų pinigų, čekinių ind lių, dar naudojami ir kelioniniai čekiai, kuriais atsiskaitoma už įvairias kitas paslaugas bei prekes. Kelioniniai čekiai - tai tam tikrų bankų ir specializuotų firmų parduodami čekiai, kuriuos galima atkurti, jeigu jie būtų pavogti arba pamesti. Kelioniniai čekiai parduodami bankuose ir kelionių biuruose, kur pirk jai sumoka čekių nominalo sumą ir nedidelį mokestį už paslaugą. Kelioniniai čekiai užsienyje yra labai populiarūs, kadangi juos, kitaip negu grynus pinigus, galima v l išduoti, jeigu bus pavogti arba pamesti. 47

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kartojimo klausimai 1. Kas yra vertybiniai popieriai ir kokios jų rūšys? 2. Kuo skiriasi paprastosios ir privilegijuotosios akcijos? 3. Kuo skiriasi akcijos nuo obligacijų? ; 4. Kas yra opcionas? 5. Kas yra hipotekos lakštai? 6. Kokias žinote vekselių rūšis ir kaip jie panaudojami? 7. Kas yra čekis, čekinis atsiskaitymas? 8. Kokios yra finansų rinkos? 9. Kuo skiriasi pirmin s ir antrin s finansų rinkos?

2.5. Finansų institucijos
Finansų institucijos yra kanalas, kuriuo ind lininkų pinigai pasiekia investuotojus. Šios institucijos jungia tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori pinigus išleisti dabar. Žmon s savo santaupas laiko bankuose, nes žino, kad pinigai bus grąžinti bet kada jiems panor jus. Be fizin s apsaugos nuo vagyst s ar kitų nelaimių, bankai ind lius apdraudžia. Ekonominei sistemai tolydžiai pl tojantis, finansų sistema dar si vis sud tingesn , kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Taigi kreditin -bankin sistema užima ypač svarbią vietą šalies ūkio struktūroje. Joje cirkuliuoja daugyb įmonių bei gyventojų piniginių atsiskaitymų ir mok jimų, ji sutelkia ir paverčia laikinai laisvus pinigus, santaupas ir pajamas aktyviai veikiančiu kapitalu, atlieka daugybę įvairialypių kredito, draudimo, tarpininkavimo, investicijų ir kitų operacijų. Be to, bankai vykdo daug vyriausyb s operacijų, pavyzdžiui, biudžeto, kasos operacijas ir kt. 2.5.1. Bankų istorijos apžvalga Bankai - tai ypatingos ekonomin s institucijos. Jie atsirado ir pl t si kartu su prekine gamyba, prekiniais-piniginiais santykiais, rinka. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio banco, reiškiančio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiais s d davo žmon s, mainę pinigus ir versdavęsi panašiomis operacijomis. Nuo to laiko, kai žmonija atrado pradinius banko sistemos veikimo principus, iki mūsų dienų bankininkyst labai patobul jo. Jau III tūkstantmetyje pr. Kr. Babilonijoje atsirado pirmieji bankų prototipai. Į bankus ind liais buvo priimami grūdai, grikiai, brangieji metalai, kartais net galvijai. Pri mus ind lius, buvo duodamos paskolos, kurios buvo apmokamos palūkanomis. 48

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kad nereik tų į rinką nešti aukso, buvo rasta išeitis - aukso savininkui bankas išduodavo vertybinį popierių-įsipareigojimą, kurį aukso savininkas gal jo parduoti prekių savininkui, o šis, pateikęs jį bankui, kuriame buvo saugomas savininko auksas, gal jo atsiimti priklausantį (pagal įsipareigojimą) auksą. Taigi matome, kad bankų atsiradimas siejamas jau su tais laikais, kai visuotiniu mainų ekvivalentu tapo brangieji metalai. Pasirodžius apyvartoje metaliniams pinigams, atsirado papildomų problemų d l jų padirbin jimo ir kt. Tod l auksakaliai m si priimin ti iš žmonių monetas ir brangiuosius metalus, jiems išduodami bevardžius kvitus. Šie kvitai atstodavo tikrą pinigą ir keliaudavo iš rankų į rankas, tod l jie ir laikomi pirmosiomis popierinių pinigų užuomazgomis. Iš pradžių popieriniai pinigai buvo visiškai padengti brangiaisiais metalais. Tačiau bankininkai pasteb jo, kad kasdien jiems tenka išmok ti tik nedidelę saugomų monetų (aukso) dalį. Patys sumaniausieji, be abejo, suprato, kad iš to galima pasipelnyti. Juk dalį aukso, paprastai liekančio rezerve, galima būtų paskolinti ir gauti už tai palūkanas (šios operacijos jau buvo žinomos). Be to, jos leistų ne tik pasipelnyti bankininkui, bet ir sumažinti ind lininkų mokesčius, taip įtraukiant dar daugiau klientų. Tokia dalinio rezervavimo praktika plačiai paplito bankininkyst je. Šiuolaikin bankininkyst prasid jo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo ind lius iki pareikalavimo ir terminuotuosius. Ind lius pervesti būdavo nurodoma žodžiu, savininkui už jus pas s dintį prie savo darbo stalo “banco”. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici) - šeima, kuri vienu metu vald Florenciją ir teik paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. XVII a. jau ir kitose Europos valstyb se prad ta steigti didesnius bankus, pavyzdžiui, 1694 m. buvo įkurtas Anglijos bankas, kuris atliko kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, taip pat tur jo teisę leisti (emituoti) banknotus. Šiuo banku pasek daugelis akcinių bankų kitose šalyse. Tolesnis bankų raidos etapas buvo stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet ind liais, atsiradimas. Ši bankų raidos stadija baig si XIX a. Ją pakeit bankų koncentracija, privatūs bankai buvo išstumti. Ryškus XX amžiaus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių bruožas buvo komercin s bankininkyst s internacionalizavimas, t.y. tarptautin s bankininkyst s stipr jimas. Tai sąlygojo pl sti užsienio bankininkystę. Steigiami bankų skyriai, veikiantys įvairiuose finansų centruose ir priimantys ind lius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta. Bankų vaidmuo ekonomikoje laikui b gant vis did jo ir šiuo rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas.

49

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2.5.2. Bankai - finansų rinkos dalis Šalyje nuolat vyksta nenutrūkstamas pinigų jud jimas: prekių pirkimo-pardavimo, įvairių išmokų operacijos. Tod l visi ekonomistai žino, kad kiekvienos šalies klest jimo pagrindas - efektyvus įmonių ir bankų funkcionavimas, jų abipusis bendradarbiavimas. Tačiau praktiškai pasiekti, kad šios institucijos darniai veiktų, ne visada pavyksta. Bankui visada naudingos pelningai dirbančios įmon s, o įmon s stengiasi susirasti stabilius, patikimus bankus. Bankai ne tik strategiškai svarbūs visai ekonomikai, bet ir nedidel s visuomen s narių grupei - bankų akcininkams. Šiuolaikin je ekonomikoje bankai tapo finansiniais tarpininkais investuojant kapitalą, jie su investitoriais dalijasi atsakomybe už galimas pasekmes ir riziką. Tod l šiuo metu retas investitorius savo kapitalą investuoja tiesiogiai. Dažniausiai jie tam skolinasi l šų banke, o savo pinigus, nors jų ir užtektų, deda į vieną ar kitą banką kaip ind lį. Pad jusi pinigus kaip ind lį, firma už tai gauna palūkanas, o kreditą iš banko ji paprastai gauna palankesn mis sąlygomis (kadangi laiko ind lį banke). Šio proceso ekonomin reikšm ta, kad atsiranda galimyb kompensuoti galimus savo veiklos nuostolius. Rinkos sąlygomis finansavimas vyksta investuojant l šas, naudojantis kreditin s sistemos institutais. Pagrindin finansinių rinkų funkcija - perskirstyti piniginius išteklius tarp žmonių, atidedančių savo santaupas ateičiai, ir žmonių ar firmų, kuriems reikia kreditų gamybai pl sti. Šis procesas vadinamas pinigų perskirstymu. Tame procese dalyvauja įvairios ekonomin s struktūros vertybinių popierių rinka, bankin sistema, fondų birža ir kt. Tačiau tik bankai turi galimybę kurti aktyvus, kurie yra dalis pinigų pasiūlos. Tik bankai tiesiogiai veikia pinigų pasiūlą. Bankai surenka nedideles pinigines l šas iš žmonių bei įvairių organizacijų, jas sukoncentruoja, suteikia joms dideles finansines galias ir nukreipia į tas veiklos sritis, kuriose yra finansinių išteklių poreikis, pavyzdžiui, pl sti gamybą, didinti kapitalą, tobulinti gamybos technologijas ir pan. Jeigu visą šiuolaikinę rinkos ekonomiką sulyginsime su žmogaus organizmu, tai bankams tektų širdies, o pinigams - kraujo vaidmuo. Bankai “varin ja" ir aprūpina pinigais visas rinkos ekonomikos dalis - valstybę, jos gyventojus, įmones. Taip pat skatindami pinigų pasiskirstymą tarp atskirų gamybos ir naudojimo elementų, jie šalina iš ekonomikos negatyvius reiškinius: infliaciją, nedarbą ir kt. Be to, esant skirtingiems ekonomikos ciklams (pakilimui, nuosmukiui ir kt), atsiranda skirtingas poreikis finansiniams ištekliams. Ir čia gelbsti bankas, didindamas arba mažindamas pinigų pasiūlą. Taigi kaip žmogus be širdies ir be kraujo negali gyventi, taip ir šiuolaikin ekonomika negali išsiversti be bankų. 50 rinkos

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pabandykime pasižiūr ti į piniginių l šų srautus tarp atskirų šiuolaikin s rinkos ekonomikos dalyvių (1 pav.).

PINIGINIŲ L ŠŲ SRAUTAI TARP ATSKIRŲ RINKOS EKONOMIKOS DALYVIŲ
Pajamos

IŠTEKLIŲ RINKOS
Santaupos

Mok jimai už gamybos išteklius

FINANSŲ RINKOS
Biudžeto deficitas Mokesčiai Investicijos

Namų ūkiai

Valstyb
Valstyb s pirkiniai

Firmos

Vartojimas

PREKIŲ IR PASLAUGŲ RINKOS

Pajamos

1 pav. Namų ūkis (vartotojas) gauna pajamų (darbo užmokestis, dividendai ir kt.) ir išleidžia jas mokesčiams (soc. draudimui, už elektrą, butą, telefoną ir kt), prek ms, paslaugoms įsigyti (drabužiams, maisto produktams ir kt), dalis l šų patenka į finansines rinkas taupymui (ind liai). Firmos - tai įmon s, gaminančios įvairią produkciją arba teikiančios įvairias paslaugas. Jos gauna pajamų pardavusios savo prekes (paslaugas) ir panaudoja jas gamybos ištekliams – žaliavoms, medžiagoms pirkti, darbo užmokesčiui, rentai, palūkanoms ir kt. Valstyb gauna pajamų iš mokesčių. Jas panaudodama valstybiniams pirkiniams ir tik tada, jeigu išleidžia daugiau, negu gauna, ieško priemonių deficitui padengti finansin se rinkose. 2.5.3. Bankų sistema Gerai funkcionuojanti finansų sistema - tai rinkos ekonomikos pagrindas, tai tarsi centrin jos nervų sistema. Iš jos galima spręsti apie visos ekonomikos būklę. Svarbiausia šios sistemos sudedamoji dalis yra stabili komercinių bankų sistema.

51

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Bankų sistema yra labai svarbus veiksnys, palaikantis stabilumą šalies ekonomikoje. Ji ypatinga vien tuo, kad susijusi tik su pinigais. Kita svarbi jos savyb , kad bankų sistema skiriasi nuo kitų sistemų tuo, jog iš esm s ji grindžiama žmonių pasitik jimu. Solidi ir gerai išpl tota bankų sistema garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas greitai apmok ti net ir dideliu atstumu, taip palengvindama daugelio rūšių finansines operacijas. Ji skatina taupyti ir racionaliai naudoti santaupas. Smulkūs ind lininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus investavimo patogumus. Bankai - tarsi kanalas, kuriuo ind lininkų pinigai pasiekia investuotojus, jungiantis tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi veikdami kaip tarpininkai tarp daugyb s depozitorių (ind lininkų) arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą veiksmingai naudoti. Juos galima laikyti dideliais skolintinų pinigų rezervuarais, į kuriuos įteka gausyb smulkių likvidinių fondų srovelių ir iš kurių tie pinigai, kaip finansinio kapitalo porcijos, pagrįstai laikomos tolesnio turto did jimo šaltiniu, paskirstomi po visą šalį tuo momentu, kai jų labiausiai reikia, ir į tas vietas, kur jie bus veiksmingiausiai panaudojami. Begal mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų “bevais mis” sankaupomis, virsta produktyviomis, ir taip bankai padeda perkelti kurios nors turtingos vietov s didelių ir mažų kapitalistų turtą į tas vietas, kur tas turtas bus naudingai ir pelningai naudojamas. Bankai yra svarbiausi šalies ūkio centrai, kurie leidžia pinigus į ,,ekonominį gamybos darbą”. Jie yra ne tik tos šalies ūkio širdis, bet ir smegenys, kurios, leisdamos pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų operacijų pobūdžio, išskiriamos trys pagrindin s bankų grup s (2 pav.): 1. Centrinis bankas, kuris vykdo pinigų emisijos ir minimalių rezervų politiką, valdo operacijas su vertybiniais popieriais ir taip reguliuoja bankin s veiklos sritį. 2. Universalieji arba komerciniai bankai, kurie atlieka beveik visas bankų operacijas (išskyrus pinigų emisiją): priima ind lius, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais, teikia konsultacijas ir t.t.

52

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

IŠSIVYSČIUSIŲ RINKOS EKONOMIKOS ŠALIŲ BANKŲ SISTEMA
CENTRINIS BANKAS

Specializuoti bankai Inovaciniai Investiciniai Hipotekiniai Biržų Šakiniai Kiti bankai ar kreditin s institucijos

Universalieji arba komerciniai bankai

2 pav. 3. Specializuoti bankai, kurie vykdo tam tikros apimties kreditinę - finansinę veiklą. Jie gali būti: • inovaciniai, kurie finansuoja rengiamas ir diegiamas naujas technologijas; • investiciniai, kurie teikia ilgalaikius kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims; • hipotekiniai, kurie skolina pinigus, užstatant žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą; • šakiniai, kurie finansuoja žem s ūkio, transporto, pramon s, statybos bei kitus objektus; • biržų, kurie finansuoja biržų sandorius, prekybą. Specializuotų bankų sistema sukurta norint bankų sistemoje išvengti krizių, kadangi kriz paliečia tik vieną kurią nors šaką ar vieną regioną ir jos išvengiama visoje bankų sistemoje. Universalių bankų sistema grindžiama priešingu principu: kai veiklos sritys įvairios, nuostolius vienoje srityje galima kompensuoti kitoje srityje gautu pelnu, tod l universalių bankų bankroto pavojus daug mažesnis. Jie patogesni ir klientams, nes visas paslaugas šie gali gauti vienoje vietoje. Pasaulyje vis labiau įsigali universalieji bankai. Priklausomai nuo kapitalo finansavimo būdo, bankai gali būti valstybiniai, akciniai, privatūs, kooperatyviniai, bendri, t.y. dalyvaujant užsienio investitoriams.

53

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Centrinis bankas n ra komercin įmon , jo tikslas - ne gauti pelną, bet reguliuoti pinigų pasiūlą. Jis n ra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo jos monetarinę politiką, ginti ne vyriausyb s, bet nacionalin s ekonomikos interesus. Komerciniai bankai mok jimų sistemoje yra turto saugotojai ir finansinių išteklių skirstytojai. Lietuvos bankų sistemą 1999 metais sudar Lietuvos bankas, 3 valstybiniai ir 12 komercinių bankų (žr. 3 pav.).

L IE T U V O S B A N K Ų SIST E M A

L IE T U V O S B A N K A S

L IE T U V O S ŽE M S Ū K IO B A N K A S

L IE T U V O S T A U P O M A SIS BANKAS

K O M E R C IN IA I BAN KAI

3 pav. 2.5.4. Šiuolaikinių bankų teikiamos paslaugos Kiekvieno banko, kaip ir bet kurios kitos institucijos, egzistavimą nulemia tai, kiek jis naudingas visuomenei. Konkretus visuomen s asmuo (juridinis ar fizinis) į banką žvelgia kaip į instituciją, galinčią padidinti jo turimas pajamas bei turtą arba bent išsaugoti iki tam tikro momento sukauptus pinigus. Min ti asmenys gali būti dvejopi banko klientai - ind lininkai ir paskolų gav jai. Išvystytos bankininkyst s šalyse klientams siūloma apie du šimtus įvairiausių bankinių paslaugų. Tai įvairių tipų ind liai (kaupiamieji, specializuotieji ir kt), įvairių rūšių paskolos, investicin s bankininkyst s paslaugos, valiutų prekybos riziką mažinantys bankiniai produktai, modernios atsiskaitymų formos, lizingas ir t.t. Bankai savo klientams siūlo ne tik kreditus, bet ir visiškai aptarnauja, t.y. pildo atsiskaitomąsias sąskaitas, atlieka atsiskaitymo operacijas, konsultuoja

54

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

finansiniais klausimais, išmoka darbo užmokestį, valdo pensijų fondą, vykdo operacijas valiuta ir kt. Did jant konkurencijai tarp bankų, klientai turi vis daugiau galimybių rinktis, d l to bankas turi nuolat siūlyti kokias nors paslaugas ar diegti naujoves, tobulinti technologijas, gerinančias klientų aptarnavimą. Visų pirma, tai pasakytina apie einamųjų sąskaitų formas. Einamoji sąskaita - tokia, į kurią pervedamas darbo užmokestis, tai patogi vieta saugoti pinigus ir pagrindin sąskaitų apmok jimų priemon . Pagrindin naujov - automatin s kasos mašinos, vadinamieji bankomatai. Klientas gali ištisą parą pasiimti tam tikrą pinigų sumą iš bankomato bet kuriame mieste ar šalies bankomate (su tam tikros rūšies kortel mis). Dar visai neseniai Lietuvos komerciniai bankai didžiausią d mesį skyr gana siauram bankų paslaugų spektrui. Tai juridinių asmenų sąskaitų aptarnavimas, mok jimo pavedimai, valiutų konvertavimas, ind lių kaupimas bei paskolos ūkio subjektams. Šiuo metu šalies komerciniai bankai sparčiai modern ja, siūlydami vis naujas paslaugas. Netradicin bankų paslauga - banko garantija. Tai finansinis laidavimas pardav jui, kad bet kuriuo atveju jam bus sumok ta už pateiktas prekes, ar pirk jui, kad jam bus sugrąžintos avansu sumok tos l šos arba kompensuoti nuostoliai pardav jui nepateikus prekių pagal sutartį. Garantija tai tam tikra draudimo forma. Verslininkui ji naudinga, nes sumažina jo verslo riziką. Taip pat viena iš bankų paslaugų yra bankų seifų nuoma. Asmenys už tam tikrą mokestį gauna seifą bankų saugyklose ir gali jame laikyti įvairius dokumentus, vertybes ir pan. Keliaujantiems į užsienį bankai gali pasiūlyti kelioninių čekių, banko ūkių, tarptautines bankų korteles įvairia valiuta. Šiomis kortel mis galima atlikti įvairiausius vietinius ir tarptautinius pavedimus. Tai labai patogu svečiuojantis kitoje šalyje. Norintiems investuoti į vertybinius popierius, bankas siūlo finansų maklerio paslaugas. Šioje srityje bankai atlieka beveik visas operacijas - nuo konsultavimo iki vertybinių popierių dokumentų sutvarkymo. Artimiausiu metu Lietuvoje ruošiamasi prad ti kredituoti gyventojų būstus, pad ti įsigyti brangesnių ilgalaikio naudojimo prekių (pavyzdžiui, automobilį) išperkamosios nuomos - lizingo būdu. Deja, Lietuvos bankai kol kas neturi realių galimybių tai atlikti su pakankamai mažomis palūkanomis. Labai populiari paslauga privatiems asmenims - čekių aptarnavimas. Čekis - tai vertybinis popierius, tam tikra forma sudarytas čekio išrašytojo pavedimas jo bankui, kad šis sumok tų jame nurodytą sumą. Norint gauti l šas pagal čekį, jį reikia inkasuoti banke. Pinigai ūkio pateik jui išmokami tik bankui gavus įplaukas pagal inkasuojamą čekį. Čekis besąlygiškai negarantuoja, kad bus išmok ta nurodyta suma. 55

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kol kas pati populiariausia paslauga, teikiama fiziniams asmenims, yra terminuoti ind liai - tai tam tikram laikui atiduota saugoti pinigų suma, kurios šį laikotarpį negalima išimti iš sąskaitos. Terminuoti ind liai gali būti asmeniniai, atidaryti kitų asmenų vardu ar bendri keliems asmenims. Už terminuotus ind lius bei už ind lius ,,iki pareikalavimo" bankas moka nustatyto dydžio palūkanas, kurių dydis priklauso nuo ind lio dydžio bei trukm s. Be to, viena pagrindinių banko paslaugų - paskolų teikimas. Tai piniginių l šų (kredito) suteikimas už tam tikrą mokestį. Paskolų teikimas - pagrindinis bankų pelno šaltinis. Dar viena bankin paslauga - kredito kortel s, skirtos individualiam naudojimui ir įmonių atsiskaitymams. Pati populiariausia Lietuvoje platinama kortel VISA ELEKTRON. Tai pirmoji Lietuvoje tarptautin kortel , kurios sąskaita atidaroma litais, o ja naudotis be jokių rūpesčių galima visame pasaulyje, kur veikia elektroninių kortelių nuskaitymo įrenginiai bei pinigų išdavimo automatai. Ši kortel saugesn už kitas, nes kiekviena operacija tikrinama. Jei kortel pavagiama, nuo vagyst s pranešimo momento visus galimus nuostolius padengia VISA sistema. Visos šios priemon s palengvina bankininkyst s operacijas, klientai gali jomis naudotis greičiau, patogiau ir ekonomiškiau. 2.5.5. Bankininkyst s problemos ir jų sprendimo būdai Kad bankai veiksmingai dirbtų, jiems turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos, pavyzdžiui, turi būti tinkama stabili teisin sistema, centrinio banko pozicija vykdant monetarinę politiką ir t.t. 2.5.5.1. Bankininkyst s problemos rinkos ekonomikos šalyse Visada, pradedant bet kokią veiklą arba darbą, būtinos tam tikros sąlygos: tikslas, motyvai, paruošiamieji darbai. Pavyzdžiui, žiemą eidami slidin ti, visada žiūrime, koks oras, kokia lauke temperatūra, nes nuo to priklausys, kaip slys slid s, kokiu tepalu jas tepti, kaip apsirengti. Taip pat yra ir bankininkyst je: kad bankai veiksmingai dirbtų, jiems turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos, pavyzdžiui, turi būti tinkama pastovi teisin sistema, stabili centrinio banko pozicija vykdant monetarinę politiką ir t.t. Jeigu n ra šių pagrindinių sąlygų, bankininkyst susiduria su įvairiausiomis problemomis. Viena iš seniausių problemų bankininkyst je yra finansin s panikos tikimyb . Joks bankas niekada neturi tiek pinigų (likvidinių l šų), kad gal tų vienu metu patenkinti įsipareigojimus visiems savo klientams, jei jie staiga užsimanytų visi vienu metu atsiimti bankui paskolintus pinigus. Taip būna, kai pasklinda gandas, jog banko reikalai prasti: tada ind lininkai skuba atsiimti savo pinigus, kad jie nedingtų bankui bankrutavus. Vienam bankui bankrutavus, kyla 56

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

nepasitik jimas ir kitais bankais, gali kilti finansin panika. Kilus tokiam pavojui, centrinis bankas gali išduoti panikos paveiktiems bankams neriboto dydžio grynųjų pinigų paskolas. Tačiau centrinio banko pagalba bankrutuojantiems bankams (tuo labiau,jei jie žino, kad juos gelb s) turi ir neigiamų pasekmių: bankai pasijunta pernelyg drąsūs ir leidžiasi į pelningas,bet rizikingas operacijas, pavyzdžiui, išduoda dideles paskolas už nemažus procentus, tik damiesi uždirbti ir kad dauguma ind lininkų tuo momentu nepareikalaus savo pinigų. Kad bankai rūpintųsi savo ateitimi ir pernelyg nepasitik tų pagalba, yra sukurta ir visą laiką tobulinama bankų priežiūros sistema. Antra problema - tai bankų veiklos rizika. Ji susijusi su tuo, kad bankrutavus banko partneriui (skolininkui), bankui visų pirma tenka padengti paskolą, išreikalauti iš skolininko likusį turtą (jeigu jo dar yra) skolai padengti ir t.t. Tod l mažindami riziką, bankai turi stengtis pl sti ind lininkų ratą, vengti dideles paskolas duoti vienam klientui, riboti kreditų, išduodamų individualiems nebankiniams partneriams, dydį. Tų ribų dydis priklauso nuo banko kapitalo dydžio, nes jis nulemia, ar pakaks l šų nuostoliams dengti. Riziką galima sumažinti ribojant duoti paskolas banko darbuotojams ir su juo susijusiems asmenims bei įstaigoms. Mat tos paskolos dažnai išduodamos lengvatin mis sąlygomis, nereikalaujant užstato arba laidavimo, vengiant prievartin mis priemon mis (pavyzdžiui, grasinant) išieškoti paskolintus pinigus. Bankai be rizikos veikti negali. Rinkos ekonomikoje galima išskirti tokias bankin s rizikos atmainas: • kreditavimo rizika - tai pavojus, kad skolininkas laiku negrąžins paskolos, o jos neatsi męs ir bankas negal s grąžinti pinigų ind lininkui. Tai gali sukelti finansinę paniką ir banko bankrotą; • likvidumo rizika - tai banko nesugeb jimas laiku įvykdyti įsipareigojimų su jus terminui, pavyzdžiui, grąžinti ind lininkui ind lį; • rizika, susijusi su pajamomis - kai išlaidos, susijusios su įsipareigojimais, viršija banko gaunamas pajamas; • rizika, susijusi su rinka ar valiutos kursais - kai krintant valiu- tos kursui, pavyzdžiui, “atpigus” Vokietijos markei, banke esančių markių atsargų vert sumaž s. Pavyzdys: bankas turi 100 000 DM/ kurių vert 1997 m. liepos m nesį buvo 270 000 Lt. 1997 m. lapkričio m nesį DM kainavo (buvo keičiama) 2 Lt 15 ct, taigi banko tur tų 100 000 DM atsargų vert tebus tik 215 000 Lt, t.y. sumaž jo: 270 000-215 000=55 000 Lt; • darbo rizika - tai rizika, susijusi su techninių sistemų (pavyzdžiui, kompiuterių, ryšių linijų, faksų, telefonų, autoatsakiklių, bankomatų ir t.t.) gedimais; • valdymo rizika, susijusi su nekompetentingu vadovavimu - tai nekvalifikuoti, neapgalvoti, ne laiku padaryti sprendimai, nurodymai, įsakymai ir pan.

57

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kaip matome, kartais labai paprastos problemos (pavyzdžiui, kompiuterio gedimas ar banko darbuotojo aplaidumas - net pav lavimas į darbą) gali išvesti iš rikiuot s banką. Tod l ir mūsų Lietuvos bankams reik tų nepamiršti šių klasikinių problemų. 2.5.5.2. Bankininkyst Lietuvoje:jos problemos ir pl tra Esminis normalios bankų veiklos bruožas - naudojantis visuomenin s ir investuotojų pasitik jimu tenkinti visų ūkio subjektų (asmenų, firmų) kuo įvairiausias finansines reikmes. D l to Lietuvoje pirmiausia reik tų sustiprinti teisinę sistemą, kuri gintų klientų ir savininkų garbę, interesus ir svarbiausia jų nuosavybę. Nuosavyb , esant tam tikroms sąlygoms, virsta kapitalu, o kapitalas privalo jud ti. Bankininkyst judina kapitalą, kad jis jud tų kuo sparčiau ir duotų kuo didesnę naudą. Nuosavyb (žem s, mašinos, namo, miško ir t.t.) visada susijusi su tam tikrais santykiais. Pavyzdžiui, ūkininkas savo žemę gali išnuomoti, parduoti, įkeisti, užrašyti testamentu, bet tie santykiai turi būti įteisinti įstatymais. Tod l visus nuosavyb s santykius ir jų teisinį apibr žtumą bankuose galima suskirstyti į grupes. • Bankų savininkų (akcininkų) santykiai, kurie turi daugelį aspektų. Pavyzdžiui, pirmiausia akcininkai susirenka, sudaro banko steigimo (įkūrimo) sutartį, prisiimdami tarpusavio turtinius, finansinius, juridinius įsipareigojimus. Po to visuotinis akcininkų susirinkimas renka tarybą, kuri gina savininkų interesus. Savininkai (akcininkai) samdo valdybas, administracijos darbuotojus ir sutarčių su jais pagrindu paveda tvarkyti savo turtą. Visi šie tarpusavio santykiai turtiniai, finansiniai, juridiniai įsipareigojimai ir atsakomyb - turi būti aiškiai aptarti Civiliniame ir Baudžiamajame kodeksuose. Tokiu būdu juridiškai pagrįsta sutartis garantuoja saugų įvairių nuosavyb s rūšių finansin s, prekybin s, pramonin s, žem s ūkio, hipotekos, žmogiškosios nuosavyb s) funkcionavimą. Žmogiškoji nuosavyb (kapitalas) susijusi su žmogaus veikla gaminant naujus gaminius, teikiant paslaugas, dalyvaujant mainuose, gaunant pelną, kai natūralūs gamtiniai ištekliai (žem , kapitalas, aplinka) gaminio ar paslaugos vienetui sumažinami inovacijomis. • Bankų valdybų turtiniai nuosavyb s santykiai su ind lininkais, nes tik nuo kiekvieno valstyb s piliečio (ind lininko) turtingumo priklauso, ar valstyb taip pat taps turtinga. Ind liai yra koncentruotas žmonių darbas, kurį bankas per pinigus paverčia galinga kūrybine j ga - kapitalu. Bet šis ind lininko kapitalas turi būti saugus, apdraustas. Pavyzdžiui, JAV, išsivysčiusioje ir turtingoje 58

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

valstyb je, kiekvienas bankas vieną ind lį apdraudžia iki 100 000 JAV dolerių. Visa kita ind lininko rizika. Sakysim, jei pilietis į vieną banką pad jo 1 mln., tai 900 000 - yra jo rizika, o 100 000 apdraudžia JAV finansų rezervų sistema. • Pinigų pirkimo ir pardavimo santykiai įgyvendinami per kreditą, kreditavimą, tarpbankinius kreditus. Šios atsakingos operacijos atliekamos sutarčių, sudaromų tarp juridinių ir fizinių asmenų, pagrindu. Sutartys grindžiamos ne tik tarpusavio įsipareigojimais, bet mūsų sąlygomis ir sud tinga garantijų sistema. Garantuojama daugiausia nekilnojamuoju turtu (žeme, pastatais). • Investicijų telkimo santykiai Lietuvos bankininkyst je grindžiami vyriausybin mis garantijomis, nes šie santykiai skatina investicijas į pramonę, statybas, žem s ūkį. Tam tur tų pasitarnauti bendrų su užsieniu bankų kūrimas bei Lietuvos komercinių bankų filialų kūrimas užsienyje. • Hipoteka. Žem s nuosavyb s kapitalo paleidimas per bankus - didžiulis nepanaudotas rezervas, nors hipotekoje gali būti ne tik žem , bet ir nedirbančios įmon s, įrenginiai, pastatai. Tai didelis turtas ir jis turi būti apyvartoje. Lietuvos finansinei sistemai dar tolokai iki tarptautinio lygio. Tai įdomi ir sud tinga ekonomikos sritis, joje dar gausu problemų, kurias reikia tobulinti. Tam pirmiausiai reik tų sukurti stabilią teisinę sistemą, kuri nesikeistų ateinant kiekvienai naujai valdžiai. Ji tur tų užtikrinti bankų stabilumą ir leisti jiems dirbti pagrindinį darbą - perskirstyti pinigus tarp atskirų rinkos dalyvių. Kartojimo klausimai 1. Kokia bankų istorin raida? 2. Koks bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje? 3. Kaip skirstomi bankai pagal veiklos pobūdį ir funkcijas? 4. Kod l valstyb turi centrinį banką? 5. Kod l atsiranda bankininkyst s problemos?

2.6. Laisvosios rinkos ūkio modelis
Pirmame skyriuje sužinojome, kad rinkos ekonomikos esm ta, kad į klausimus ,,ką, kaip ir kam?" atsako pirk jai (vartotojai) ir pardav jai (gamintojai). Laisvosios rinkos sistema, kurios pagrindiniai dalyviai yra pirk jai ir pardav jai, remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Ypač svarbu, kad kiekvienas žmogus tuo pačiu metu yra ir vartotojas, ir gamintojas. Pavyzdžiui, ūkininkas s ja grūdus, sodina šakniavaisius, laiko

59

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

gyvulius - šiuo požiūriu jis gamintojas, bet tuo pačiu metu jis perka trąšas kurą ir tepalus, atsargines dalis mašinoms ir mechanizmams,elektros energiją, kombinuotuosius pašarus, indus, drabužius, avalynę ir t.t. - šiuo požiūriu jis vartotojas. Tokiu būdu šalyje veikia tūkstančiai rinkų, o jas sieja milijonai tarpusavio ryšių: ūkininkas mašinų rinkoje pirko traktorių, degalų rinkoje - kurą. Su traktoriumi augina javus, perka trąšas trąšų rinkoje. Grūdus parduoda grūdų rinkoje, bet perka duoną, pyragą duonos rinkoje, kombinuotuosius pašarus pašarų rinkoje ir t.t. ir pan. Tie milijonai tarpusavio ryšių persipina ir kažkas turi tinkamai valdyti juos, įvesti tvarką, apsaugoti nuo chaoso. Prisiminkime, kaip visiškai neseniai daugelis ūkininkų puol auginti tabaką, nes did jo paklausa cigaret ms ir papirosams. Jei rinka nebūtų reguliuojama, liktume be duonos ir tektų išmokyti karves rūkyti, t.y. šerti jas tabaku, nes niekas nenor tų auginti žol s pašarams. Bet šito neatsitiko tik d l kainų. Kainos lemia, ką mes norime ir galime nusipirkti. Jos daro įtaką mūsų pasirinkimui tęsti mokslą aukštesniojoje žem s ūkio mokykloje (universitete), ar imtis darbo, verslo. Turbūt kiekvienas suprantame, kad tie, kurie baigia vidurinę mokyklą, paprastai uždirba daugiau negu tie, kurie nesugeba jos baigti, nekalbant jau apie aukštesniąsias ar aukštąsias mokyklas. Uždirbdamas daugiau, jis išgali ir daugiau prekių nusipirkti, ir labiau paslaugomis pasinaudoti, lyginant su tais, kurių uždarbis mažesnis. Pirkdami daugiau ir brangesnių daiktų, išsilavinę žmon s tokiu būdu skatina tų daiktų gamybą - reikia daugiau darbininkų, daugiau gamyklų. Taip kainos, o tiksliau kainų sistema atsako į klausimą “kam gaminti?", t.y. kas pirks tai, kas bus pagaminta. Kai pirk jai pageidauja daugiau kokio nors daikto, jie pasirengę ir daugiau už jį mok ti kaina kyla. Tai sudomina naujus gamintojus verstis tų daiktų gamyba, ir v l plečiama gamyba, didinamas darbininkų skaičius ir jų atlyginimas (did ja paklausa darbo rinkoje). Bet tai vyksta iki tol, kol prekių nebus prigaminta pakankamai ir jų visų nebeišpirks. Tada tų prekių kainos prad s maž ti, gamintojai, kurių gaminių nebepirks, sustabdys gamybą arba ims gaminti ką nors kita. Taip kainos pad s rasti atsakymą į klausimą ,,ką gaminti?" Kainos (apie tai plačiau 4 skyriuje) skatina gamintojus ūkininkauti ekonomiškai, kad jos būtų minimalios (tada pirk jas noriai pirks jo gaminius), o pelnas būtų maksimalus. Bulv ms nukasti ūkininkas gali pasamdyti 10-15 žmonių, bet, jei tai bus pigiau - išsinuomoti bulviakasę. Taip kainos pad s rasti atsakymą į klausimą ,,kaip gaminti?”

60

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2.6.1. Privati nuosavyb Kurti vartotojams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina ir tuo laim ti varžybas tarp gamintojų ir yra tas stimulas, kuris priverčia gamintojus taupiai naudoti ribotus išteklius. Be to, šie ištekliai yra privačioje nuosavyb je - jiems įsigyti gamintojas išleidžia savo santaupas. Tod l turto savininkas puikiai žino, jog tur s pelno, jeigu sugeb s sukurti žmon ms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirk jai sutiks mok ti. P r i v a t i n u o s a v y b yra tokia, kurią valdo atskiri asmenys bei privačios firmos; tai svarbiausia laisvosios rinkos sistemos teis , garantuojanti asmens laisvę tur ti vertingų produktų, jais naudotis. Privati nuosavyb - tai žmonių ir verslo firmų teis būti gamybos priemonių savininkais. Kiekviename darbo procese gamybos priemon s visada dalijamos į darbo priemones, kuriomis žmogus veikia apdorojamą medžiagą, ir darbo objektus, veikiamus žmogaus darbo. Pavyzdžiui, valgydami valgykloje, t.y. atgaudami sunaudotą energiją, jūs vykdote savotišką biologinių kalorijų gamybos procesą naudodami darbo priemones (šaukštą, l kštę, puodelį, šakutę, peilį) ir darbo objektus (sriubą, kotletą, kompotą, duoną ir pan.). Darbo priemon s dar yra vadinamos pagrindiniu kapitalu (fondais), o darbo objektai apyvartiniu kapitalu (fondais). Pagrindiniai fondai - tai daug kartų gamybos procese dalyvaujanti ir nekeičianti savo natūralios formos kapitalo dalis, kurios vert į gatavą produkciją perkeliama dalimis. Pavyzdžiui, traktorius dirba ūkininkui 10-15 metų, t.y. jis dalyvauja 10-15 gamybos procesų (turima galvoje, kad gamybos procesas tęsiasi metus - rudenį pas ti žiemkenčiai subrandins derlių beveik po metų) ir kiekvienais metais dešimtąją-penkioliktąją savo vert s - kainos, už kurią jis buvo pirktas, dalį “perkels" į žieminius rugius. Tas vert s perk limas reiškia, kad grūdams išauginti sunaudosime s klų, trąšų, taip pat ir traktoriaus vert s dalį - ruošiant dirvą, vežant ir išs jant s klas, vežant ir išbarstant trąšas vežant grūdus ir pan. Tas pats traktorius dirbs ne tik auginant žieminius rugius, bet ir atliekant kitus darbus. Ir per visus tuos 10-15 metų jis išlaikys savo natūralią traktoriaus formą. Apyvartiniai fondai - tai ta gamybos priemonių dalis, kuri iš karto sunaudojama kiekviename naujame gamybos procese, ir visą savo vertę perkelia į gatavus gaminius bei keičia natūrinę savo formą. Pavyzdžiui, tam, kad traktorius dirbtų, sunaudosime 50 litrų dyzelinio kuro, kuris jam dirbant, virs mechanine energija. Arba iš miltų iškep me duoną kuri visiškai nepanaši į miltus, ir pan. Privati nuosavyb skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad jį duotų pelno.

61

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2.6.2. Pelnas Jau min jome, kad laisvosios rinkos sistemos pamatas yra privati nuosavyb , o pelnas pagrindin ekonomin paskata. Jis dar vadinamas ekonominiu suinteresuotumu. Ekonominis suinteresuotumas n ra vienintelis žmonių elgesio motyvas, tačiau daugeliu atvejų - pagrindinis. Pelnas yra tai, kas lieka at mus iš pajamų joms gauti padarytas išlaidas. Materialiųjų (maisto, drabužių, buitinių paslaugų) ir dvasinių g rybių (kultūrinių paslaugų ir t.t.) gamyba yra visuomen s gyvavimo ir raidos pagrindas. Gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas g rybių, t.y. prekių ir paslaugų kūrimas. šiame procese vieni produktai paverčiami kitais (pavyzdžiui, šienas, sušertas karv ms, virsta pienu) sujungus visus gamybos išteklius - žemę (gamtinius išteklius),darbą, kapitalą ir verslumą. D l pelno verslininkai rizikuoja kapitalu (pagrindiniu ir apyvartiniu), samdo darbuotojus (darbo išteklius), įsigyja gamtinių išteklių (žem s, miško, vandens telkinių, naudingų iškasenų ir pan.). Pelnas verčia verslininką gaminti daugiau ir geresn s kokyb s produktų, mažinti jų gamybos išlaidas ir parduoti daugiau už konkurentus. Laisvosios rinkos sistema yra pakankamai gyvybinga, tačiau ir ji turi trūkumų ir ribotumų. Tačiau tobulos rinkos n ra. Niekada nebūna taip, kad, pavyzdžiui, visos kainos kiekvienu momentu butų visiems tinkamos ir prieinamos ir atspind tų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realyb , su kuria rinkos ekonomika visada turi grumtis. Pavyzdžiui, neryžtingam žmogui ji gali teikti tik bado laisvę. Tokią situaciją mes matome Lietuvos kaime. Ypač sunku kaime seniems žmon ms, neišgalintiems apdirbti turimų 2-3 hektarų, pripratusiems prie komandin s ekonomikos teiktos garantuotos socialin s paramos, nesugebantiems imtis kokios nors veiklos. Tod l vyriausyb , prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti įsitikinusi, kad jos reguliavimo priemon s nepadarys dar daugiau žalos (apie tai plačiau 7 skyriuje). 2.6.3. Konkurencija Perkant daugiau prekių, jų kaina kyla, o tai skatina gamintoją jų daugiau gaminti. Pamatę tai, konkurentai irgi darys tą patį. Gamintojai konkuruos (varžysis) vienas su kitu, stengdamiesi sukurti pirk jams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina, tuo skatindami vartotoją daugiau pirkti. Tokiu būdu konkurencija reiškia varžybas tarp tų, kurie gamina prekes, ir tarp tų, kurie tas prekes perka, nes niekada n ra visko tiek, kad užtektų visiems. Tod l tie, kurie išgali mok ti daugiau, pirks brangesnę prekę, o tie, kurie negali tiek mok ti, - pigesnę. Konkurencin s rinkos j gos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”: pasikeitus vartotojų poreikiams, pom giams, pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti 62

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

produkcijos gamybą arba atvirkščiai - mažinti ją. Tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kai vartotojai ,,šoka pagal gamintojų dūdelę". Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje galima nusipirkti tik smulkaus cukraus, sufasuoto po 1 kg, arba maišuose po 50 kg. Tačiau konkurenciją gali reguliuoti ir įvairūs kliuviniai, prie kurių pirmiausiai galima priskirti įstatyminius apribojimus ir produkto diferenciaciją. Įstatyminiams apribojimams priklauso patentai, apribojimai kurti šakoje naujas įmones bei užsienio prekybos apribojimai. Patentai išrad jui suteikia išimtinę (monopolinę) teisę diegti naują prekę ar procesą, valstyb skatina išradybinę veiklą. Naujų firmų kūrimą šakoje galima riboti teikiant privilegijas, pavyzdžiui, naudojant vandenį, elektrą, gamtines dujas, telefono ryšius. Užsienio prekyba ribojama valstyb s nustatomais dideliais muitų tarifais ir kvotomis užsienio firmų produkcijai. Produkto diferenciacija reiškia, kad beveik kiekviena prek turi ją pakeičiančią, konkuruojančią prekę - substitutą. Tiksliau tariant, konkreti firmos prek yra diferencijuota nuo kitų šios šakos prekių, jeigu esant tokiai pat kainai, pirk jai suteikia pirmumą (arba ignoruoja) būtent šiai prekei. Tod l “grynąją” rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri – rinkos ir valstyb s - ekonomika, kai reiškiasi abiejų sistemų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra vienodas. Veiksmingiausia laikoma tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Kartojimo klausimai 1. Kas yra laisvosios rinkos sistemos pagrindas? 2. Kaip kainos veikia rinką? 3. Kod l privati nuosavyb skatina taupiai naudoti ribotus išteklius? 4. Kas yra darbo priemon ? 5. Kas yra darbo objektas? 6. Kas yra pelnas? 7. Kaip veikia ekonomiką kainos, privati nuosavyb ir konkurencija?

63

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Adaptacija (lot. adaptatio - pritaikymas) - žmogaus ar gyvūnų prisitaikymas prie kintančių ar naujų socialinių ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų. Akceptas (lot. acceptus - prisiimtas) - įrašas vekselyje, liudijantis kad įrašą padaręs asmuo sutinka dokumentą apmok ti laiku, yra įforminamas žodžiu “akceptuotas" arba kitu panašiu žodžiu vekselyje ir pasirašomas mok tojo. Vien mok tojo parašas vekselio pirmoje pus je laikomas akceptu. Bankas (pranc. banque) - finansų institucija, priimanti ind lius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Banknotas (angl. bank-note) - neprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižad jimai - kreditiniai piniginiai ženklai, atstojantys metalinius pinigus (monetas) kaip cirkuliacijos ir mok jimo priemones. Bankrotas (ital. bancorotto -nemokus skolininkas) -negal jimas išsimok ti skolų. Biudžetas (pranc., angl. budget - krepšelis) - finansinis planas, apibendrinantis tam tikro laikotarpio pajamas ir išlaidas. Brokeris (angl. broker) - tarpininkas, atstovaujantis pirk ją arba pardav ją ir jų vardu siūlantis pirkti ar parduoti vertybinius popierius. Civilin teis - teis s šaka, kurios normos reguliuoja asmenų tarpusavio turtinius, prekinius, piniginius santykius. Čekin sąskaita (angl. cheking accout): banko sąskaita, kuriai ind lininkas turi teisę išrašin ti čekius. Čekis (angl. check) - raštiškas nurodymas bankui, kad asmeniui ar firmai išmok tų tam tikrą pinigų sumą. Defliacija (lot. deflare -nupūsti) - kainų lygio maž jimas; pinigų perkamosios galios padid jimas. Depozitas (lot. depositum - kas atiduota saugoti) - materialioji vertybe (pinigai ar vertybiniai popieriai), atiduota valstybinei įstaigai ar kitai kredito įstaigai saugoti, ind liai, atiduoti norint gauti palūkanas. Diferenciacija (lot. differentia - skirtumas) -visumos susiskirstymas, susiskaidymas į įvairias dalis. Dileris - komercinis makleris, tarpininkas, dirbantis savo rizika ir savo sąskaita biržoje ar prekyboje. Dividendas (lot. dividendus - dalijamas) - tai pelno dalis, skirta išmok akcininkams. Eksportas (lot. exportare - išvežti) - tai prekių, paslaugų ir ilgalaikio turto pardavimas užsienio šalims.

64

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Emisija (lot emissio - išleidimas) - valstybin s arba privačios institucijos vertybinių popierių ir pinigų leidimas į apyvartą. Fizinis asmuo – žmogus, kaip civilin s teis s santykio dalyvis Garantija (pranc. garantir - laiduoti) - tai prievol , sauganti kieno nors prisiimtų pareigų įvykdymą. Hiperinfliacija (angl. hyperinflation) - tai infliacijos reiškinys, kuriam būdingas spartus ir nevaldomas kainų kilimas (10 ir daugiau kartų per metus). Hipoteka (gr. hypotheke - įkeitimas, užstatas) - tai nekilnojamojo turto įkeitimas įstatymu nustatyta tvarka gaunamai paskolai laiduoti. Hipotekos bankas (angl. mortgage bank) - bankas, kuris teikia ilgalaikes paskolas už užstatomą nekilnojamąjį turtą. Importas (lot. importare - įvežti) - prekių, technologijų ir paslaugų įvežimas iš užsienio. Investicijos (angl. investment) - pinigų naudojimas pagrindiniams gamybiniams fondams: įrenginiams, naujiems prietaisams, pastatams įsigyti gaminant prekes bei tenkinant paslaugas. Juridinis asmuo - organizacija - civilin s teis s subjektas, turintis atskirą turtą galintis savo vardu įgyti turtinių bei asmeninių neturtinių teisių ir tur ti pareigų. Kainų sistema - ekonomikos sistema, kurioje ištekliai skirstomi pagal pasiūlą ir paklausą. Kreditas (lot. creditum): paskola, skola. Kredito kortel s (angl. credit card) - banko identifikavimo kortel , suteikianti teis tam savininkui teisę pirkti prekes bei mok ti už paslaugas kreditan. Kodas (pranc. code - knyga - simbolių, sutartinių ženklų rinkinys informacijai apdoroti, perduoti, laikyti, sl pti). Konkurencija (lot. concurrere - b gti kartu) - lenktyniavimas kokioje nors srityje. Kvota (lot. quot - kiek) - dalis, norma. Lizingas (angl. lease - nuomoti) - veiklos finansavimo bei kreditavimo šaltinio Lietuvoje lizingo paslaugos). Tai daugiausia transporto priemonių nuoma, nors m ginama nuomoti ir kitas mašinas, įrangą, reklamos paslaugas ir pan. Monetarin politika (angl. monetary policy) - valstyb s centrinio banko galių naudojimas reguliuojant pinigų pasiūlą ir reglamentuojant kreditus, siekiant paveikti šalies ekonomiką, kontroliuoti infliaciją ir skatinti ekonomikos augimą. Moneta - metalinis pinigas, kuriame išspausdinti tam tikri valstyb s simboliai (paprastai herbas ar pan.), liudijantys, kad jam valstyb suteikia mok jimo galią. Nominalas (lot. nominalis - vardinis) – kaina, pažym ta ant prek s ar kainoraštyje. Opcionas (lot. optio - pasirinkimas). Prioritetas (lot. prior - pirmas) - pirmumas (būtina sąlyga išradimui, pateiktai id jai pripažinti). 65

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Produkcijos kvotos - ribiniai produkcijos kiekiai, taikytini visam eksportuojamam kiekiui. Paprastai taikomi cukrui, pienui, m sai, sviestui, tabakui. Realiosios pajamos (angl. real income) -nominalusis (piniginis) darbo užmokestis, pakoreguotas atsižvelgus į infliaciją. Nominalusis darbo užmokestis - tai pinigų suma, kurią dirbantis asmuo gauna už atliktą darbą. Substitutas (lot. substitutus - pakeistas) - tai naujas gaminys arba esamo pakaitalas, atitinkantis esamą (pakeičiamą) gaminį pagal visas ar pagrindines jo savybes. Šliaužiančioji infliacija (angl. creeping infliation) - tai nedidelis, laipsniškas (pavyzdžiui, po 0,20,5 % per m nesį) bendrojo kainų lygio did jimas ekonomikoje - infliacijos prieaugis per metus ne didesnis kaip 2-6 %. Užsienin bankininkyst (angl. foreign-owned banks arba offshare banking) - tai bankininkyst , kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas. Užsienio valiutų rinka (angl. forein exchange market) - tai rinka, kur keičiama, parduodama bei perkama užsienio valstybių valiuta ir nustatomi valiutų kursai. Valiutos kursas (angl. exchange rate) - vienos šalies pinigų kaina, išreikšta kitos šalies pinigais (pavyzdžiui, JAV dolerio kaina litais yra 1 doleris = 4 litams).

3. PASIŪLA IR PAKLAUSA
Šiame skyriuje Jūs sužinosite: Kas yra rinka Kokios yra rinkos Kokia kainų paskirtis rinkoje Kas nustato kainas rinkoje Kas yra paklausa Kas nusako paklausos d snius Kaip keičiasi paklausa Kas lemia paklausos lankstumą Kokie veiksniai be kainos veikia paklausą Kas yra paklausos funkcijos Kas yra pasiūla Kaip apibudinamas pasiūlos d snis Kas lemia pasiūlą

66

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kas ir kokie yra mokesčiai Kokia pasiūlos ir paklausos sąveikos įtaka nustatant kainas Kaip paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia kainas Kiekviena visuomen , nor dama patenkinti įvairius žmonių poreikius, susiduria su pagrindine problema - kaip racionaliai panaudoti ribotus išteklius. Tod l visuomenei tenka spręsti tris pagrindinius klausimus: 1. Ką gaminti? Būtina numatyti, kokių ir kiek prekių ir paslaugų gaminti; 2. Kaip gaminti? Reikia įvertinti, kokias reik s naudoti gamybos technologijas (mašinas, mechanizmus, įrenginius ir pan.), organizavimo metodus, kokie naudojami ištekliai duos maksimalią naudą; 3. Kam gaminti? Reikia įvertinti, kaip bus paskirstoma pagaminta produkcija, kas pirks ir vartos, taigi ir kaip bus paskirstytos pajamos. Kaip jau skait te 1 skyriuje, skirtingos visuomen s, t. y. sukūrusios skirtingas visuomen s ekonomikos sistemas, į šiuos pagrindinius klausimus atsako įvairiai. Tradicin s ekonomikos sistemos šių atsakymų ieško per papročius ir tradicijas. Komandin s ekonomikos sistemos atsakyti į šiuos klausimus patiki valdžiai. Laisvosios verslininkyst s mišriosios ekonomikos sistemoje (t.y. rinkos ir valstyb s priimtų sprendimų derinys) į klausimus: ką, kaip ir kam atsako rinkos kainos.

3.1. Rinka
Ekonomin je literatūroje galima rasti įvairių rinkos apibr žimų. Rinka - tai prekiavimo vieta (parduotuv , urmo baz , turgus ir pan.). Rinka - tai ryšio tarp gamintojų ir vartotojų sistema. Rinka - tai ekonomin s veiklos visuomeninio organizavimo būdas ir kt R i n k a - tai visuma mainų santykių, pasireiškiančių pirkimo-pardavimo aktu tarp pardav jų ir pirk jų, kurių sprendimai bei perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei jų tarpusavio ryšį. Tai vieta, kurioje sus tinka pardav jai ir pirk jai, parduodami ir pirkdami prekes, paslaugas bei kitus išteklius. Tai mainų sistema, suvedanti produkto, ekonominių išteklių ar vertybinių popierių pardav jus ir pirk jus. Rinką-sudaro: prekių ir paslaugų rinka, kurioje veikia prekių biržos, marketingo organizacijos, mažmenin ir didmenin prekyba;

67

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

gamybos išteklių rinka, kurioje perkami ir parduodami gamybos ištekliai (žem , darbas, kapitalas). Svarbiausia šios rinkos dalis – darbo birža; finansų rinka, kuri atspindi finansinių l šų paklausą bei pasiūlą. Joje veikia valiutų biržos. Rinkos skirstomos pagal įvairius požymius. Pagal ekonominę rinkos santykių objektų paskirtį: prekių ir paslaugų rinka; darbo rinka; vertybinių popierių rinka; kt. Pagal geografinį požymį: vietin ; regionin ; šalies; pasaulin ; kt. Pagal konkurencijos apribojimo laipsnį: monopolin ; oligopolin ; mišrioji; Pagal ūkio šakas: automobilių; naftos; žem s ūkio (gyvulių, grūdų ir t.t). Pagal pardavimo pobūdį: didmenin (urmo); mažmenin . Rinkos būna paprastos, kuriose tenkinamas kiekvienam suprantamas poreikis, pavyzdžiui, turgus, ir labai sud tingos, suprantamos tik specialistams, pavyzdžiui, vertybinių popierių, kapitalo

68

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

rinka. Rinkų visuma atspindi sud tingą šiuolaikinę ekonomiką, kurią kažkas turi tvarkyti. Tvarką nustato kainos, skatindamos veiksmingai naudoti ribotus išteklius ir būtinų produktų gamybą. Kadangi visokių g rybių n ra tiek, kad užtektų visiems, rinkos sistemoje prek s ir paslaugos paskirstomos pagal kainas - prek ar paslauga atiteks tam, kuris sumok s didžiausią sumą. Rinkoje susidariusios kainos “informuoja" įmon s savininkus, kaip panaudoti gamybos išteklius prekių, kurių kainos kyla (arba krinta), gamybai. Kainų kilimas privilioja papildomai gamintojų, lygiai kaip ir kainų kritimas dalį gamintojų “išstumia" iš rinkos. Taip kainos skatina gamintojus didinti arba mažinti gaminamos produkcijos kiekį. Bet kainos rinkoje kyla arba krinta ne savaime, o veikiamos paklausos.

3.2. Paklausa
Paklausa - tai vartotojo (pirk jo) noras ir paj gumas pirkti tam tikrą prekę ar paslaugą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Jei pirk jas tik nor s tos prek s, bet netur s pinigų, tai jo noras ir liks tik noru, bet ne paklausa. Taigi noras, troškimas ar poreikis įsigyti prekę taps paklausa tik turint tam pinigų. Kiekvienas pirk jas žino, kad perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos - kuo didesn kaina, tuo mažiau jis gali jų įsigyti ir, atvirkščiai - kuo mažesn kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms nesikeičiant (pavyzdžiui, turimų pinigų kiekiui, poreikiams, madai ir pan.). Taigi paklausą lemia ne perkamos prek s kiekis, o prek s kaina. Ji ir nulems norimą įsigyti prekių ar paslaugų apimtį. Tokiu būdu kaina skatins arba neskatins gamintoją gaminti reikiamą vartotojui prekių kiekį.

3.3. Paklausos d snis
Kainos ir perkamų prekių kiekio ryšys yra gana pastovus, tod l ji formuluojamas kaip paklausos d snis, teigiant, kad prekių paklauso; kiekis kinta kainų kitimui priešinga kryptimi. Didesn kaina mažina prekių paklausą ir atvirkščiai - kainos nuolaida, taikoma prekei, didina jos paklausą. Kitaip tariant, žemesn kaina į šią rinką privilioja daugiau pirk jų ir kiekvienas iš jų nori pirkti daugiau. Pavyzdžiui, jūs nusprend te mokykloje įkurti bufet lį, kuriame per pertraukas prekiauti vaisiais, sausainiais, kramtomąja guma, saldainiais, šokoladu ar pan. Užsienio valstyb se tokia prekyba mokyklose organizuota įrengus tam skirtus automatus. Ateityje ir pas mus bus taip, o kol kas mes galime verstis ir ,,gyva prekyba. Ar reikia tokios prekybos, paprastai sprendžiama

69

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

demokratiškai - apklausos būdu. Surinkus apklausos duomenis, būtina juos išanalizuoti. Tai galima atlikti surašius juos (pagal kiekvieną numatomą prekiauti prekę) į paklausos lentelę. 2 lentel . Saldainių “Tiko” paklausos ir kainos lentel Pirk jų (moksleivių), norinčių ir galinčių pirkti saldainius, skaičius 90 80 70 60 50 40 30 20 1,00 1,05 1,10 1,15 1,2 1,25 1,3 1,35 Vieno saldainio kaina, Lt

Iš 2 lentel s matyti, kiek saldainių “Tiko", “Ralis" ir pan. bus perkama įvairiomis kainomis tam tikru apibr žtu laiku. Kaip matome, net 4,5 karto daugiau saldainių nor s ir gal s įsigyti moksleiviai mažesne kaina. Paklausos duomenys yra tokie: prekę mažesne kaina gali įsigyti daugiau moksleivių, nes paprastai visuomen je didesn dalis uždirba mažiau negu vidutiniškai; mažesne kaina moksleiviai labiau pirks saldainius, negu kitus gardumynus (šokoladą, vaisius); jei padidinsime saldainių kainą, tai dauguma moksleivių stengsis pirkti kitus pigesnius gardumynus; perkant vis tuos pačius saldainius, moksleiviai pasieks tam tikrą “pasitenkinimo” ribą ir vieną dieną atsisakys jų (tada jų paklausa ims maž ti), o pirks obuolį. Kad pasitenkinimas preke nemaž tų, reikia mažinti saldainių kainą, nes vartotojas ir nebenor damas saldainio, bet tur damas galimybę įsigyti jį pigiau, vis tiek pirks, manydamas, kad jį suvalgys rytoj, o rytoj jis gali pabrangti. Informaciją, pateiktą 2 lentel je, galima pakartoti koordinačių sistemoje, sudarant paklausos kreivę, grafiškai rodančią kainos ir paklausos santykį. Vertikalioje ašyje atid sime galimas kainas, pažym dami raide P (angl. Price – kaina), o norimą pirkti saldainių kiekį – raide Q (angl. Quantity – kiekis), kuris bus pavaizduotas horizontalioje ašyje. Gautus taškus sujungę linija, gausime pirk jų reakciją pagal jų skaičių į skirtingus kainų dydžius. Ši kreiv vadinama paklausos kreive ir žymima 70

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

raide D (angl. Demand – paklausa) (žr. 4pav.). ji rodo perkamo prek s kiekio Q ir kainos P, už kurią prek perkama, ryšį. Pagal šią kreivę galima numatyti net po kiek už saldainį sumok s, jei juos pirks 45 moksleiviai – t.y. po 1,23 Lt.

SALDAINIŲ PAKLAUSOS KREIV
P, Lt 1,35 1,3 1,25 1,2 1,15 1,1 1,05 1 20 30 40 50 60 70 80 Q, vnt

D

4 pav. Saldainių paklausos kreiv Prek s kaina yra tik vienas iš veiksnių, turinčių įtakos paklausos kiekiui. Paklausos kiekis priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių, iš kurių svarbiausi: • Vartotojų (pirk jų) pajamos ir jų pasiskirstymas. Pavyzdžiui, jums reikia dar vienos poros batų ir juos įsigytum te, jeigu jie atpigtų. Tačiau kai batai atpigo, jums reikia susimok ti už dujas, be kurių negalite apsieiti. Bet jūsų pajamos n ra tokios, kad gal tum te pirkti ir atpigusius batus, ir susimok ti už dujas. Tod l šiuo atveju kiekvienas žmogus nepirks planuoto pirkinio (batų), netur damas didesnių ar papildomų pajamų, negu reikia buitiniams jo poreikiams patenkinti. • Vartotojų skonis ir mados. Jei įmon nepatenkina vartotojų skonio ar atsilieka nuo mados, kurią diktuoja patys pirk jai (norintys įsigyti madingą prekę), jos prekių paklausa nebus didel . Kuo įvairesn pasiūla (daugiau rūšių, įvairesnių modelių, pakuočių svorio ir pan.), tuo labiau bus perkama įmon s produkcija, t.y. didesn bus paklausa, dažnai neatsižvelgiant ir į kainą. Pavyzdžiui, ne visiems patogu pirkti cukrų po 1 kg. Matyt, laim tų tie pardav jai, kurie pardavin tų cukrų, fasuotą po 100,250 ar 500 g. Arba praktiškai n ra parduotuv se cukraus gabaliukais, o pirk jai, matyt, pirktų, nes tai praktiškiau negu birus cukrus- ypač kelion je, turistin je išvykoje ir pan. Pavyzdžiui, pieštukų gamybos įmon gamina kelių rūšių (įvairaus dydžio, spalvų, kietumo) pieštukus. Pirk jas gali rinktis, nes kiekvienas iš jų turi savo reikalavimus, t.y. perka daiktą, kuris jam patinka. Kartais užtenka spalvų. Trejų metų vaikui bus svarbu ne pieštuko forma ar minkštumas, o jo spalvingumas. 71

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Gyventojų skaičius. Jis sąlygoja paklausos kiekį visuomen je. Kuo daugiau gyventojų naudos vienos ar kitos įmon s gaminamą produkcija, tuo tos įmon s produkcijos paklausa bus didesn . Pavyzdžiui, kuo šeimoje daugiau žmonių, tuo daugiau reik s dantų pastos, dantų šepetukų, muilo ir kitų priemonių jų reikm ms tenkinti. O kai paklausa didel , gamintojai suinteresuoti daugiau pagaminti produkcijos ir, be abejo, gauti didesnį pelną. Did janti paklausa. Gamintojas gamina daugiau prekių, bet tada atsiranda ir daugiau įmonių, gaminančių tos pačios rūšies produkciją. Taip pamažu rinkoje atsiranda prekių perteklius, t.y. prekių kiekis viršija pirk jų kiekį. Matydami, kad pirk jai prekių neperka netgi sumažinus kainas, gamintojai sumažins ir jų gamybą, atleisdami nereikalingus darbininkus, kurie, tapę bedarbiais, pirks prekių dar mažiau, nes jų pajamos sumaž jo. Pamažu ims trūkti negaminamos prek s, tod l padid s tos prek s kaina, o tai sukels infliaciją, kuri taip pat sąlygoja. prek s paklausos kiekį visuomen je. Prekių paklausos kiekis. Jis gali sumaž ti ir d l sukaupto turto l kio. Pavyzdžiui, daugelis Lietuvos žmonių dar prisimena talonus būtiniausioms prek ms - ūkiškam ir tualetiniam muilui, degtukams, druskai ir kt. įsigyti. Žmon s buvo suinteresuoti panaudoti talonus visiškai nesvarstydami, ar jiems šiuo metu reikia tų prekių. Išnykus talonams, muilas, degtukai, druska ir kt. tapo laisvai parduodamomis prek mis. Dabartin muilo paklausa negali būti didel , nes žmon s turi nemažai anksčiau už talonus sukauptų atsargų. Tod l sukaupto turto kiekio atsargos neskatina prekių paklausos, nepaisant to, kad tos prek s būtinos, be kurių vartotojas negali apsieiti. Lietuvoje šiuo metu daugumos prekių paklausa n ra didel . Tai lemia mažas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, bedarbyst . Didžiausią paklausą turi maisto produktai. Žmogus niekada neplanuoja įsigyti brangius kailinius, kai jo m nesio atlyginimas yra toks, kad vos užtenka maistui bei užsimok ti už komunalines ir kitas paslaugas. Veikiant visiems paklausos veiksniams, kreiv keisis taip, kad prek s paklausos dydis esamomis kainomis bus didesnis arba mažesnis, negu buvo manyta iš pradžių. Jei paklausa did s, kreiv pasislinks į dešinę, jei maž s, ji visa pasislinks priešinga kryptimi - į kairę.

3.4. Paklausos lankstumas
Paprastai žmogus perka ir naudoja daug prekių ir paslaugų -be vienų jis negali apsieiti ir perka kasdien, o kitas jis pirks, jeigu tur s pinigų, t.y. jeigu tų prekių kainos bus jam tinkamos, arba,

72

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

jei tuo metu negali įsigyti būtinos prek s. Pavyzdžiui, norite gerti, o taip m gstamo pieno n ra, bet yra vaisvandenių, kurie net brangesni. Šiuo atveju perkate vaisvandenius. Bet kitą dieną parduotuv je pieno bus, ir pirk jas, m gstantis pieną, jį pirks, nežiūr damas į vaisvandenius, net jeigu pieno kaina ir padid s. Taigi kainos pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių paklausą. Prek s ar paslaugos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad perkant tam tikrą jų kiekį, skirtingai reaguojama į kainos pokyčius. Pavyzdžiui, pieno ir vaisvandenių kainai tiek pat kartų (procentų) padid jus, nevienodai pasikeis jų paklausa. Pirk jų reakcija į kainą, t.y. kaip pasikeis prek s paklausa padid jus kainai, matuojama paklausos lankstumu. Jei kurios nors prek s paklausa, padid jus kainai, pasikeičia mažai (šiuo atveju - pieno), tai tokios prek s paklausa yra nelanksti. Ir priešingai - kai paklausa lanksti, net ir nedaug pasikeitusi kaina gali gerokai paveikti prek s paklausą. Pavyzdžiui, lengvųjų automobilių kainoms padid jus nors 1 % (nuo 1000 Lt tai sudarys 10 Lt), pirk jų reakcija bus tokia, kad mašinų bus perkama mažiau. Tačiau benzino kainai padid jus 1 % (nuo 2 Lt tai sudarys 2 ct), vairuotojų reakcija nebus tokia stiprį nes, pasibaigus degalams, ne visada galima ieškoti pigesnių. Toks vairuotojas, aišku, stengsis ateityje pakeisti automobilį kito modelio automobiliu, naudojančiu mažiau benzino. Nelanksti prekių, paslaugų paklausa priklauso nuo įvairių priežasčių: • vartotojas negali apsieiti be būtiniausių prekių: maisto produktų, avalyn s, drabužių, šilumos (butui apšildyti), vandens, transporto, kuro, degalų ir pan.); • kai kurias prekes ar paslaugas sunku kuo nors pakeisti - duoną, pieną ir kt. • žmon s nelinkę keisti pirkimo įpročių, net jeigu palyginti pigių prekių ar paslaugų kaina šiek tiek pakyla arba nukrinta. Taigi pabrangus benzinui 1 % (2 centais), paklausa pasikeis mažiau, negu pabrangus automobiliui 1 %; • kartais būna sunku atid ti pirkinį. Pavyzdžiui, jeigu labai norite gerti, neb gsite ieškoti pigesnių vaisvandenių. Taip atsirado vadinamasis Gifeno paradoksas, teigiantis, kad, did jant pirmo būtinumo prekių kainoms, jų (perkama) taip pat daugiau. XIX a. anglų ekonomistas R. Gifenas pasteb jo, kad Airijoje badmečiu bulvių paklausa padid jo, nors jų kainos išaugo. Mat bulv s buvo pagrindinis airių varguomen s maisto produktas. Did jančios kainos vert mažiau vartoti kitų brangesnių ir vertingesnių produktų. Kadangi bulv s vis tiek liko palyginti pigus produktas, jų paklausa išaugo.

73

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

3.5. Pasiūla
Kaip jau min jome, pagrindiniai rinkos dalyviai yra pirk jai (vartotojai) ir pardav jai (gamintojai). Įsitikinome, kad did janti prekių paklausa skatina gamybą, o jeigu ji maž ja, atvirkščiai - gamyba maž ja. Pasiūla yra prekių kiekio, kurį pardav jas ar jų grup nori ir gali parduoti, bei kainos, už kurią ši prek parduodama, ryšys, kai kitos sąlygos nekinta. Ekonomistai pasiūla vadina daiktų ir paslaugų kiekį, kurį pardav jai pateikia pirkti įvairiomis kainomis - tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Pardav jas, skirtingai nuo pirk jo, visada stengsis parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Taigi galima sudaryti pasiūlos lentelę, kurioje bus matyti, kiek saldainių “Tiko” nori parduoti jūsų draugai moksleiviams nurodytomis kainomis per dieną (žr. 3 lentelę). 3 lentel . Saldainių ,,Tiko" pasiūlos ir kainos lentel Kiekybin pasiūla vienetais per dieną 20 30 40 50 60 70 80 90 Vieno saldainio kaina, Lt 1,00 1,05 1,10 1,15 1,20 1,25 1,30 1,35

Pagal 3 lentelę net 4,5 karto daugiau saldainių buvo siūloma pirkti didesn mis kainomis negu mažesn mis, t.y. tarp kainos kitimo ir pardav jo siūlomų pirkti prekių kiekio išlieka gana pastovus ryšys: kainai did jant, pasiūla did ja, ir atvirkščiai - kainai maž jant, pasiūla maž ja, taip vadinamas pasiūlos d snis. Atid ję koordinačių sistemoje lentel s reikšmes, per gautus taškus nubr žiame liniją, kuri vadinama pasiūlos kreive - S (angl. supply - tiekimas, siūlymas).

74

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

SALDAINIŲ PASIŪLOS KREIV
P, Lt 1,35 1,3 1,25 1,2 1,15 1,1 1,05 1 20 30 40 50 60 70 80 Q, vnt

S1

S S2

5 pav. Kaip matome 5 pav., siūlomų prekių (saldainių) kiekis priklauso nuo jų kylančios ar krintančios kainos, nes gamintojai siekia pelno - kuo didesn kaina, tuo didesn paskata gaminti ir parduoti daugiau prekių.

3.6. Pasiūlos pokyčiai
Sužinoję, kad mokykloje saldainių kainos didel s ir moksleiviai juos perka, draugai irgi gali susigundyti prekiauti. Tada jiems atsirastų konkurentai, kuriuos galima nugal ti ne tik kaina (pavyzdžiui, sumažinus K saldainio kainą, moksleiviai pirktų pas jus, o ne pas konkurentą, tačiau sumaž tų ir jūsų pelnas). Tod l jums reikia ieškoti ir kitų pasiūlos kiekį lemiančių veiksnių. Svarbiausieji iš jų: • kitų prekių kainos. Pavyzdžiui, daugelis javų (rugiai, kviečiai) yra pakaitin s prek s, nes tenkina tuos pačius poreikius. Pakilus rugių kainai rinkoje, ūkininkai jų augins daugiau, o kviečių mažiau, tod l rugių pasiūlos kreiv pasislinks į dešinę (S2), o kviečių į kairę (S1). Panašiai atsitinka ir tada, kai produkcija papildo viena kitą gamyboje, t.y. kad gaminamos viena kitą papildančios

75

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

prek s. Pavyzdžiui, galvijininkyst je tai gali būti jautiena ir galvijų oda. Skerdžiant m sai daugiau jaučių, gaunama ir odų. Pakilus jautienos kainai, padid s jos gamyba, o kartu ir odų pasiūla; • gamybos išteklių kainos. Jei gaminamos produkcijos gamybos ištekliai atpigo, gamintojas gali pasiūlyti rinkai daugiau prekių ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, pakilus trąšų ir kuro bei degalų kainoms, ūkininkai mažiau augins rugių ar kviečių, nes juos parduoti senąja rinkos kaina nebeapsimok s. Pasiūlos kreiv pasislinks į kairę pusę – S1 (žr. 5 pav.); • gamybos technologijos pobūdis. Taikant naują technologiją, kuri taupo gamybos išteklius (energiją, medžiagas, žaliavas, darbo laiką), sumaž ja gaminamos produkcijos išlaidos, o tai, nesikeičiant rinkos kainai, didins gamintojo pelną ir skatins jį gaminti daugiau prekių. Pasiūlos kreiv , veikiant šiam veiksniui, pasislinks į dešinę – S2 (žr. 5 pav.); • mokesčiai ir subsidijos. Mokesčiai yra valstyb s ekonominio gyvenimo pagrindas. Įvairioms negamybin ms funkcijoms vykdyti valstybei reikia labai daug kasmetinių išlaidų. Reikia palaikyti vidaus tvarką, apsisaugoti nuo priešų, pl toti švietimą, kultūrą, mokslą, sveikatos apsaugą, mok ti pensijas ir palūkanas už paskolas, paimtas atlyginti ypatingoms išlaidoms, kurioms nepakako valstyb s pajamų bei įplaukų ir kt. M o k e s č i a i - tai valstyb s arba viešosios valdžios (pavyzdžiui, savivaldybių) nustatytos įvairios privalomos įmokos į valstyb s biudžetą, už kurias jokia specialia paslauga individui neatlyginama. Mokesčiai taip pat veikia tai, ką gaminame, be to, jie imami tam tikroms ūkio šakoms apsaugoti. Pavyzdžiui, jau keletas metų muito mokesčiai padeda apginti kai kurių Lietuvos žem s ūkio produktų gamintojus ir perdirb jus, nes d l mokesčių importuojamųjų produktų kaina tapo didesn ir vartotojas jų perka mažiau. Tod l Lietuvos ūkininkai s kmingai parduoda žem s ūkio ir maisto produktus vietos rinkoje. Arba, atvirkščiai - mokesčiai padeda apsaugoti rinką (t.y. riboti pasiūlą) nuo kai kurių prekių, kurias vyriausyb laiko žalingomis. Pavyzdžiui, apmokestinant už cigaretes ir svaigalus vadinamaisiais “nuod mių mokesčiais", siekiama surinkti l šų ir sumažinti šių produktų vartojimą bei atpratinti žmones nuo rūkymo ir g rimo, nes tai žalinga sveikatai. • gamtin s ir klimato sąlygos ypač svarbios žem s ūkiui, nes sausra, liūtys arba šalnos paprastai sumažina žem s ūkio produkcijos pasiūlą; • kiti būdai gauti pelno. Daugelis gamintojų gali gaminti ne vieną, bet keletą prekių rūšių, tod l, kai kokios nors prek s, kurią gal tų gaminti, kaina kyla, gamintojai gali persiorientuoti į kitos produkcijos gamybą. Pavyzdžiui, baigiantis vasarai, ankstyvą rudenį paklausą turi daikonas japoniškasis ridik lis. O mums įprastus ridik lius ‘Žara’, 'Kretingos didieji' vargiai ar apsimok s auginti.

76

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

3.7. Paklausos ir pasiūlos tarpusavio sąveika
Paklausa ir pasiūla išreiškia pirk jų ir pardav jų ketinimus ir galimybes sudaryti pirkimopardavimo sand rius (sutartis). Sugretinus paklausą (paklausos kreivę) ir pasiūlą (pasiūlos kreivę), galima paaiškinti, kaip konkurencin je rinkoje susidaro rinkos kaina. Rinkos kaina ir yra kaina, kuria prek s ir paslaugos bus iškeistos į pinigus. Kaina ir perkamų bei parduodamų prekių kiekis yra bendri tiek pirk jui, tiek pardav jui, nes antraip sand ris neįvyktų. Nor dami tuo įsitikinti ir įsivaizduoti, kaip rinkoje veikia ekonominis prisitaikymas, turime paklausos ir pasiūlos kreives nubr žti vienoje koordinačių sistemoje (6 pav.), naudodami anksčiau nagrin tus saldainių paklausos (4 pav.) ir pasiūlos (5 pav.) duomenis. Tam sujung me saldainių “Tiko” paklausos ir kainos (2), pasiūlos ir kainos (3) lenteles į vieną (4) lentelę.

SALDAINIŲ PAKLAUSOS IR PASIŪLOS KREIVIŲ TARPUSAVIO SĄVEIKA
P, Lt 1,35 1,3 1,25 1,2 1,15 1,1 1,05 1 20 30 40 50 60 70 80

A

D – paklausos kreiv Perteklius (neparduotos prek s)

F S – pasiūlos kreiv

E – pusiausvyros taškas Trūkumas (prekių trūkumas)

K

C
Q, vnt

6 pav.

77

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

4 lentel . Saldainių “Tiko” paklausos ir pasiūlos pusiausvyra Kaina P, Lt už vnt. 1 1,00 1,05 1,10 1,15 1,20 1,25 1,30 1,35 Kiekybin paklausa Q, vnt. per dieną 2 90 80 70 60 50 40 30 20 Kiekybin pasiūla Q, vnt. per dieną 3 20 30 40 50 60 70 80 90 Perteklius (+) arba trūkumas (-) 4 trūkumas - 70 "-50 "-30 "-10 perteklius + 10 "+30 "+50 "+70 5 kaina did s Poveikis kainai

kaina maž s

Šioje lentel je rinkos kaina bus 1,17 Lt, kadangi saldainio paklausos ir pasiūlos už šią kainą kiekis sutampa (55 saldainiai). Rinkoje nebus nei saldainių trūkumo, nei pertekliaus (0). Nubr žus paklausos ir pasiūlos kreives vienoje schemoje, jos būtinai susikirs tam tikrame taške E. Taškas E (angl. Equilibrium - pusiausvyra) yra pusiausvyros taškas. Jame dvi j gos atstoja viena kitą, n ra prekių kiekio ir kainos kitimo tendencijos. Viena iš j gų - pirk jo siekimas pirkti daugiau prekių, maž jant jų kainoms. Kita - pardav jo siekimas parduoti vis mažiau prekių, kai maž ja kainos. Pusiausvyros taške esant prek s kainai PE = 1,175 už saldainį, paklausos d snis skatina pirk ją pirkti prekių kiekį QE o pasiūlos d snis - pardav ją parduoti tokį pat prekių kiekį. Kai yra kitokia kaina, didesn už pusiausvyros kainą, pavyzdžiui, 1,20, 1,30 ir t.t, pasiūlos kiekis yra didesnis už paklausos kiekį. Taigi dalis prekių nebus nupirkta. Vadinasi, atsiranda pasiūlos perteklius - 70 vnt. saldainių. Nor dami parduoti, pardav jai bus priversti kainą mažinti. Kaina kris tol, kol pasieks pusiausvyros lygį, t.y. 1,175 Lt/vnt. Tada pirk jai nupirks 55 saldainius. Jeigu pradin kaina yra žemiau pusiausvyros taško, pavyzdžiui, ji sudaro 1,00 Lt/vnt., tada prekių paklausa viršys pasiūlą, nes pardav jai šia kaina tesiruošia parduoti tik 20 saldainių (taškas K pasiūlos kreiv je), o pirk jai nori pirkti net 90 saldainių (taškas C paklausos kreiv je). Susidaro 70 saldainių paklausos nepriteklius - deficitas. Kadangi pasiūla yra ribota, kaina kyla ir dabar jau tarpusavyje konkuruoja pirk jai. Rinka aprims, kai kaina pasieks pusiausvyros tašką ir stabilizuosis. Jeigu atsitiks taip, kad, sužinoję apie paklausos perviršį (deficitą), saldainius prad s pardavin ti kiti ir didesne negu 1,0 Lt kaina, saldainius pirks, nes jų trūksta. Kaina did s iki pusiausvyros taško E. D l reklamos arba konditerijos firmos reklaminio renginio saldainių “Tiko” paklausa gerokai padid ja (pavyzdžiui, pažad jus prizą už daugiausiai surinktų saldainių popier lių 78

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

nemokama kelion į Paryžiaus Disneilendą ar pan.). Tada nauja paklausos kreiv D1 pasislenka į dešinę, o tai rodo (7 pav.), kad padid jo saldainių paklausos kiekis esant bet kuriai kainai. Išaugus paklausai, susidar nauja pusiausvyros kaina taške E1 lygi 1,20 Lt/vnt. ir naujos parduotos pusiausvyros kiekis - 60 saldainių. Ir atvirkščiai, sumaž jus paklausai (pavyzdžiui, atsiradus šalia mokyklos parduotuvei, prekiaujančiai pigesniais saldainiais), paklausos kreiv D2 būtų pasislinkusi į kairę. Tada paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas – E2 - pusiausvyros kaina būtų žemesn P2 = 1,15, o pusiausvyros kiekis - mažesnis - 44 saldainiai. Kadangi šalia mokyklos buvo atidaryta parduotuv , prekiaujanti pigesniais saldainiais, mokyklos ,,komersantai" nebe taip energingai prekiavo. D l to mokykloje saldainių buvo parduodama mažiau ir pasiūlos kreiv S pasislinko į kairę (8 pav.) ir, susikirtusi su paklausos kreive D, sudar naują pusiausvyros kainą PE2, -1,215 Lt/vnt. ir pusiausvyros kiekį - 48 saldainius.

PRADIN SALDAINIŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA D L REKLAMOS POVEIKIO
P, Lt 1,45 1,4 1,35 1,3 1,25 1,2 1,15 1,1 1,05 1 0,95 20 30 40 50 60 70 80 90 D2 E2 E E1 D S D1

Q, vnt

7 pav.

79

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

PRADIN SALDAINIŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA PRIE MOKYKLOS ATIDARIUS NAUJĄ PARDUOTUVĘ
P, Lt 1,35 1,3 1,25 1,2 1,15 1,1 1,05 1 20 30 40 50 60 70 80 90 Q, vnt E1 E D S

8 pav. Taigi rinkos ekonomikoje kainas nustato pasiūlos ir paklausos sąveika. Kai visos kitos sąlygos lieka nepakitusios, padid jus paklausai, kyla rinkos kaina, ir atvirkščiai. Kartojimo klausimai 1. Kaip suprantate rinką? 2. Kokios yra rinkos? 3. Kas yra paklausa? 4. Kas lemia prekių ir paslaugų paklausą rinkos ekonomikoje? 5. Kaip apibūdinamas paklausos d snis? 6. Kaip sudaroma paklausos kreiv ? 7. Kokie yra svarbiausi paklausą veikiantys veiksniai? 8. Kaip apibūdinamas paklausos lankstumas? 9. Kas yra pasiūla? 10. Kokie svarbiausi pasiūlą lemiantys veiksniai? 11. Kaip apibūdinamas pasiūlos d snis? 12. Kaip sudaroma pasiūlos kreiv ? 13. Kokį ryšį parodo paklausos ir pasiūlos kreiv s? 80

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

14. Koks pasiūlos ir paklausos sąveikos vaidmuo nustatant kainas? 15. Ką vadiname pusiausvyros tašku ir ką jis parodo? 16. Kas yra paklausos ir pasiūlos perteklius? 17. Kaip paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia kainas?

ŽODYN LIS
Birža (pranc. bourse) - akcijų, vertybinių popierių bei kitų gamybos išteklių pirkimo ir pardavimo vieta; joje kontroliuojami vertybiniai popieriai. Infliacija (lot. inflatio - išputimas) - piniginio vieneto (lito, dolerio, mark s ir pan.) perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį. Kapitalo rinka (angl. capital market) - tai ilgalaikių finansinių investicijų rinka, kuri dar yra vadinama nuosavyb s rinka. Marketingas (angl. marketing - rinka) - įmonių veiklos organizavimo ir valdymo sistema, kuria stengiamasi atsižvelgti į visą rinkoje vykstančių procesų kompleksą. Monopolija (gr. monopolia - vieno prekiavimas) - tai rinkos situacija, kai kurio nors gamintojo prek s ar paslaugos dominuoja atitinkamoje rinkoje. Muitas (angl. customs duty) - tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prek s. Muito tarifas - tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas. Oligopolija (gr. oligo + poleo - parduodu) - tai rinka, kurioje įsitvirtinę keletas didelių firmų. Paradoksas (gr. paradoxos - netik tas) - moksle tai netik tas reiškinys, neatitinkantis įprastų aiškinimų. Stabilizuoti (lot. stabilis- pastovus) - daryti pastovų, sudaryti pastovią pad tį, būseną. Talonas (pranc. talon) - tai kontrolinis dokumentas, duodantis teisę įsigyti ką nors; pagrindin vertybinio popieriaus (akcijos, obligacijos, vekselio) dalis; dokumento dublikatas, liekantis kasos pajamų (išlaidų) knygel je (“šaknel ”). Technologija (gr. techne – menas, verslas, mokslas + logos - supratimas) – tai žinių apie medžiagų apdorojimo būdus ir priemones visuma. Valiuta (it. valuta - kaina, vert ) - tai pinigai, pinigų vert s kaina.

81

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

4. PREK S VERT IR KAINA
Šiame skyriuje sužinosite: • Kas yra prek s naudingumas • Kas yra technologinis naudingumas • Kaip bandoma išmatuoti prek s naudingumą • Kas yra vartojimo prekių rinkinys • Kas yra prek s vert • Kas yra mainomoji vert • Kas yra vartojamoji vert • Kas yra kaina • Kokias pagrindines funkcijas atlieka kaina • Pagal kokius požymius skirstomos kainos • Kaip susiformuoja rinkos kaina • Kaip gamybos apimtis sąlygoja kainas • Kokią įtaką kainos turi gamybos apimčiai

4.1. Prek s vartojamoji ir mainomoji vert
Kiekvienas vartotojas siekia visapusiškiau patenkinti savo poreikius, t.y. gauti iš pirkinių maksimalią naudą, nes, kaip jau žinome, vartotojo pajamos yra ribotos. Tod l pirkdami prekes ir apmok dami paslaugas, visada svarstome, kiek ir kokių prekių mums pirmiausia reikia pirkti, nes nusipirkus vieną prekę, pirkti kitai paprasčiausiai mums gali nebeužtekti pinigų. Aišku, kad vartotojui geriausiai apsimoka pirkti tas prekes ir paslaugas, kurios yra naudingiausios. Naudingumas - tai prek s ar paslaugos geb jimas patenkinti vartotojo norus, suteikti jam pasitenkinimą, malonumą. Kiekvienas vartotojas - individas, šeima, įmon , vyriausyb – prek s ar paslaugos naudingumą nusako savaip. Pavyzdžiui, kiekvienas iš jūsų savaip vertinsite pieno, duonos ar kitų prekių bei paslaugų naudingumą. Nor damas atsigaivinti, vienas žmogus gali pirkti jam patinkančio pieno, o kitas - ledų arba limonado. Taigi vartotojas perkamą kiekį didins tol, kol papildomo prek s vieneto teikiamas naudingumas bus didesnis už alternatyvios prek s kainą rinkoje. Pavyzdžiui, nusipirkus dvi porcijas ledų, jūs atsigaivinsite už 2,40 Lt, o Coca-colos butelis jums kainuotų 2 Lt. Rinkos kainos yra objektyvios, naudingumas, susijęs su vartotojo skoniu - subjektyvus.

82

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Prek s ar paslaugos naudingumo praktiškai neįmanoma išmatuoti taip, kaip matuojamas, pavyzdžiui, ilgis ar svoris. Bandymų tai daryti yra. Pavyzdžiui, maisto produktų naudingumą bandoma išmatuoti kaloringumu. Bandant nustatyti maisto produktų vartojimo lygį ir jo kitimo tendencijas, ekonomistai nagrin ja, kiek kalorijų ir baltymų (augalin s ir gyvulin s kilm s) suvartoja vienas žmogus per dieną. Tai daroma norint numatyti žem s ūkio vystymosi kryptis ir tendencijas. 95 % žmogaus vartojamų maisto produktų sudaro maistas, gaunamas iš žem s ūkio, ir tik 5 % - iš kitų šaltinių miškų ūkio, vandens telkinių (upių, ežerų, tvenkinių) (žr. 5 lentelę). Vartojimas čia suprantamas kaip realiai suvartojamų maisto produktų fizin apimtis (žr. 6 lentelę). Tačiau, jeigu maisto prekes galima susmulkinti į be galo mažas dalis (cukrų, sviestą, miltus, pieną ir kt), tai dauguma ilgalaikio vartojimo prekių šia savybe nepasižymi (televizorius, mašina, namas). Tod l vartotojas šias prekes, pavyzdžiui, televizorių, įsigyja po vieną, o ne dalimis. Bet tam reikia daugiau pinigų, tod l čia neapsieinama be santaupų. Kaip jau min ta, įsigydami prekes, vartotojai priversti rinktis iš keleto alternatyvų, nes: • visiems prekių nepakanka; • jų pajamos ribotos; • prekių ir paslaugų kainos keičiasi; • skiriasi vartotojų skonis. 5 lentel . Vieno žmogaus per dieną suvartojamos kalorijos 1988-1990 metais Valstyb s Švedija Didžioji Britanija Olandija Vakarų Vokietija Prancūzija Šveicarija Italija Ispanija Graikija Lenkija Čekoslovakija Vengrija Rumunija Bulgarija buv. TSRS Europa (be buvusios TSRS) Siaur s Amerika Kalorijos 2945 3181 3163 3464 3449 3565 3508 3567 3793 3464 3638 3638 3252 3683 3380 3459 3656 Baltymai, g augalin s kilm s gyvulin s 28 36 32 36 34 34 49 28 55 46 45 48 56 58 50 42 36 65 54 65 64 62 64 57 65 57 56 63 56 43 52 56 60 72 83

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Lotynų Amerika Afrika Tolimieji Rytai

2724 2218 2433

38 43 47

29 11 11

Kiekvienas vartotojas turi būtinų prekių ir paslaugų sąrašą, surašytą pagal jų svarbą. Pirmiausia tai prek s žmogaus fiziologiniams poreikiams tenkinti (maistas, būstas, drabužiai), po to patogumo (indų plovimo, skalbimo mašinos, automobilis ir kt.) bei prabangos poreikius tenkinančios prek s ir paslaugos (brangūs papuošalai, prestižiniai automobiliai, atostogos garsiuose pasaulio kurortuose ir kt). 6 lentel . Lietuvoje suvartojama pagrindinių maisto produktų skaičiuojant vienam gyventojui Maisto produktų pavadinimas M sa ir jos produktai iš jos II kategorijos subproduktų Pienas ir jo produktai Kiaušiniai vnt. Duona ir grūdų produktai Bulv s Daržov s, arbūzai, melionai Vaisiai ir uogos Cukrus Aliejus ir margarinas Žuvis ir žuvų produktai 1991 m., kg 66 58 315 293 138 128 83 51 31,0 3,0 19,2 1993 m., kg 56 50 319 143 122 122 69 50 25,1 7,4 8,4 1995 m. per metus, per dieną, 52 0,142 43 238 172 136 127 65 48 22,2 11,5 9,9 0,118 0,652 0,0005 0,373 0,350 0,179 0,132 0,061 0,032 0,027

Tokiu būdu susidaro ir vartojimo prekių rinkinys, t.y. visų prekių ir paslaugų sąrašas. Sudarant šį sąrašą vartotojas, priklausomai nuo pajamų, skonio, dar atsižvelgia į prekių bei paslaugų pakeičiamumą. Pavyzdžiui, troškulį galima numalšinti išg rus vandens arba sulčių, pieno, arbatos, kavos. Vartojimo pakaitalai - tai tarpusavyje viena kitą pakeičiančios prek s ar paslaugos, kurios tenkina panašius vartotojų poreikius. Sudaręs prekių rinkinį, vartotojas vienas materialiąsias g rybes lygina su kitomis, jas vertina priklausomai nuo jų naudos ir sumok tų pinigų. Pavyzdžiui, jeigu nor dami gerti, mes gauname stiklinę vandens, tai ji bus naudinga, t.y. tur s vartojamąją vertę, bet ar ji tur s vertę, priklausys nuo to, kiek už ją sumok sime (jeigu už stiklinę vandens nieko nemok sime, ji mums vert s netur s). Taigi stiklin s vandens kaina, išreikšta pinigais, bus jos mainomoji verte. 84

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Vert g rybes.

yra prek s galia, pasireiškianti ją mainant į kitas prekes arba paslaugas. - tai materialiosios g ryb s vert , kurią ji turi mainant į kitas

Mainomoji vert

Pažangiose šalyse prek s mainomos ne tiesiogiai į kitas prekes, bet į pinigus, o pinigai - į kitas prekes. Čia pinigai atlieka vieną pagrindinių funkcijų - vert s mato funkciją. Kartojimo klausimai 1. Kaip suprantate prek s ir paslaugos naudingumą? 2. Kokiais rodikliais matuojamas naudingumas? 3. Kaip suprantate vartojimą? 4. Kas yra vartojimo pakaitalai? 5. Ką reiškia prek s vert ? 6. Ką vadiname vartojamąja verte? 7. Nuo ko priklauso prek s ar paslaugos vert ? 8. Kas yra prek s mainomoji vert ?

4.2. Kainos esm ir rūšys
4.2.1. Kainos esm Jau nuo pat vaikyst s, kai žmogus dar tik stebi arba jau ir pats dalyvauja perkant, pradedama suprasti, kas yra kaina ir kuo ji svarbi žmogui. Didel kaina reiškia, kad daiktui ar paslaugai reikia daug pinigų. Ir atvirkščiai - maža kaina reiškia, kad tur dami ir mažiau pinigų, jūs galite įsigyti reikiamą prekę. Tačiau kaina, tiksliau kainos, labai svarbios ne tik kiekvienam žmogui, bet ir visai ekonominei sistemai. Jos reguliuoja visus ekonominius procesus - gamybos, prekių paskirstymo, mainų, g rybių vartojimo, paslaugų teikimo. Pavyzdžiui, lubinai gerai neaugs sunkiose priemolio dirvose, tod l Žemaitijoje neparduosite s klų tokia kaina, kurią mok s lengvų dirvožemių ūkininkai Pietų arba Pietryčių Lietuvoje. Tokiu būdu kaina reguliuos lubinų s klų paskirstymą Lietuvoje. Visos kainos, o jų yra be galo daug, kartu paimtos veikia kaip vieningas kainų mechanizmas, apimantis įvairias kainas didmenines, mažmenines, reguliuojamas, sutartines, laisvas, valstybines, kontraktines, prognozuojamas, projektines, limituotas, pasaulines ir kt. K a i n a - vert , išreikšta pinigais, tai santykis, kuriuo prek s mainomos viena į kitą. Tokia kainų įvairov priklauso nuo jų paskirties, taikymo srities, nustatymo būdo.

85

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pirk jui (vartotojui) kaina - tai pinigų kiekis, kurį jis sumoka už prekes, daikto ar paslaugos vienetą. Pardav jui kaina - tai pinigų kiekis, kurį jis gali gauti už parduotą daiktą. Kaip matome, kaina neatskiriama nuo pinigų. Toks kainos supratimas labai suprastintas, emocionalus. Kaina, kaip ir pinigai, yra istorin kategorija, kuri susiformavo atsiradus ir išsivysčius mainams. Netgi natūriniuose mainuose norint išlaikyti mainų ekvivalentiškumą, buvo naudojama kaina, bet kaip mainymo proporcija. Pavyzdžiui, akmeninis kirvis buvo keičiamas į dvi molio puodynes, t.y. buvo naudojamos prekin s kainos, kurios išreišk mainų proporcijas. Pasirodžius metaliniams, v liau ir popieriniams pinigams, atsirado galimyb s kainą išreikšti vienais ir tais pačiais prekinio ekvivalento vienetais - pinigais. Dabar jau ir kirvio pardav jas, ir jo pirk jas mato parduodamoje ir įsigyjamoje prek je piniginių vienetų kiekį, kurį galima gauti arba sumok ti už prek s vienetą. Tačiau iškyla klausimas: kaip nustatyti, kiek piniginių vienetų reikia mok ti už tos ar kitos prek s vienetą? Kitaip tariant, reik jo sugalvoti, kokiu būdu nustatyti kainą. Tod l ir kainos, kaip mainų proporcijos, samprata tapo labai priklausoma nuo kainos nustatymo metodų, t.y. kainodaros mechanizmo. Skiriami du kainų nustatymo būdai: rinkos ir gamybinis (išlaidų). Naudojant rinkos kainų nustatymo būdą, pagrindiniais kainos sudarymo (kainodaros) veiksniais yra rinkos konjunktūra, prek s paklausa ir pasiūla. Kaina šiuo atveju suprantama, kaip g rybių vertingumo išraiškos forma, pasireiškianti jau mainų procese. Tai reiškia, kad kaina susijusi su prek s, kaip vartojimo objekto, vertingumu ir naudingumu, mainant ją į pinigus ar į kitą prekę. Naudingumas-tai prek s ar paslaugos geb jimas patenkinti atskiro vartotojo norus, suteikti jam pasitenkinimą ir malonumą. Ekonomistai teigia, kad naudingumas n ra prek s ar paslaugos ypatyb , o nauda gaunama iš prek s ar paslaugos. Pavyzdžiui, pavalgę jūs jaučiate sotumą, pasitenkinimą, energijos antplūdį. Pabuvę teatre ar koncerte,jaučiate tam tikrą dvasinį pakilimą, nuotaiką ir pan. Tikrąjį prek s ar paslaugos naudingumą įvertina tik vartotojas. Tod l vartotojo naudingumas, priklausomai nuo jo fizin s ir protin s būkl s, yra unikali kiekvieno asmens savyb . Pavyzdžiui, ne kiekvienam patinka tas ar kitas muzikinis kūrinys ar grup atlik jų. Gamybos naudingumas - kai siekiama gauti kuo daugiau naudos (rezultatų) naudojant ribotus išteklius. Pavyzdžiui, ūkininkauja du ūkininkai, turintys vienodus žem s plotus ir samdantys tiek pat žmonių. Bet antrasis ūkininkas išaugino didesnį bulvių derlių negu pirmasis. Reiškia, jo gamyba (bulvių auginimas) yra technologiškai naudingesn už pirmojo ūkininko. T e c h n o l o g i n i s n a u d i n g u m a s - kai pasiekiamos maksimalios gamybos 86

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

apimtys naudojant esamus išteklius ir technologijas, dirbant nuosaikiu tempu (viskas atliekama laiku ir nuosekliai). Pavyzdžiui, laiku įdirbama ir patręšiama žem , bulv s sodinamos paruošta s kla, jos laiku kaupiamos, įterpiamos trąšos, pas liai apdorojami apsaugos nuo kenk jų ir ligų priemon mis ir pan. Gamybos naudingumas gali reikštis ne tik ekonominiu (td - darbo laiko panaudojimo naudingumas), bet ir socialiniu požiūriu (tl - laisvalaikio ir tp - poilsio naudingumas). Pavyzdžiui, ger jant darbo sąlygoms, žmogus gali turiningai praleisti laisvalaikį, gerai pails ti, išsimiegoti ir pan. Did ja darbuotojų darbingumas, darbo našumas, ger ja gaminių ir atliekamų paslaugų kokyb , kartu kyla ir jų kainos. Naudojant gamybinį (išlaidų) kainos nustatymo būdą, ji apskaičiuojama sudedant kiekvienos prek s gamybos išlaidas ir atitinkamo pelno sumas. Nustatant kainą šiuo būdu, ji tiesiogiai susiejama su prek s gamybos ir pardavimo išlaidomis ir numatomu pelnu. Pagrindin pagal reikšmę gamybinių išlaidų dalis yra darbo sąnaudos, tod l bet kokio produkto gamybos išlaidų didžiausią dalį sudaro darbo apmok jimo išlaidos: už darbą prekei pagaminti, žaliavų ir medžiagų gamybai, iš kurių gaminama ši prek . 4.2.2. Kainos funkcijos Norint geriau suprasti kainų esmę, svarbu nustatyti, kokias funkcijas jos atlieka ekonomikoje. Žinant kainą, galima išmatuoti prek s vertę, t.y. nustatyti, kokį kiekį pinigų už parduotą prekę pirk jas turi sumok ti, o pardav jas gauti. Žinant prek s svorio, apimties ar vieneto kainą ir dauginant ją iš pardav jo parduodamo ir pirk jo perkamo prek s vienetų skaičiaus, nustatomas piniginio mok jimo dydis. Lygindami įvairių prekių vertingumą, išreikštą jų kainomis, mes terenkame brangias ir pigias, o kartu ir naudingas prekes. Atlikdamos išmatavimo ir palyginimo funkcijas, kainos atlieka ir apskaitos funkciją. Pavyzdžiui, ūkininkas turi du traktorius, du kultivatorius, grūdų kombainą, kurių bendra suma 680,0 tūkst. Lt. Šią sumą gauname sud ję traktorių, plūgų, kultivatorių ir grūdų kombaino įsigijimo kainas. Kartu su apskaita kaina atlieka ekonominių procesų reguliavimo funkcijas juos analizuojant, prognozuojant, planuojant. Kaina atlieka paskirstymo funkciją, t.y. perskirstant paklausą, susijusią su kaina tai ar kitai prekei, paveikti prek s pasiūlą, plečiant trūkstamų deficitinių) prekių arba siaurinant neturinčių paklausos prekių gamybą. 87

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kaina atlieka labai svarbią socialinę funkciją. Su kainomis ir jų pokyčiais susiję vartojamų g rybių ir paslaugų struktūra ir apimtys, šeimų išlaidos, gyvenimo lygis (apie tai plačiau skaitykite 6 skyriuje), minimalus gyvenimo lygis, vartotojiškasis šeimų biudžetas. Žmon s labai jautriai reaguoja į kainų pokyčius - did jant mažmenin ms kainoms, gyvenimo lygis krinta ir, atvirkščiai, maž jant kainoms - kyla. Kainos atlieka ir šalies užsienio ekonominių ryšių įgyvendinimo funkcijas, pirmiausia prekybinių sutarčių, užsienio mok jimų, savitarpio atsiskaitymų tarp valstybių ir kt. Kainos atlieka skatinimo funkciją, skatindamos gamintoją didinti gamybos apimtis ir gerinti produkcijos kokybę, siekti didesnių pajamų. Kaip matome, kainos atlieka daugybę funkcijų, kiekvienai iš jų keliami įvairūs reikalavimai ir tod l visas jas įgyvendinti n ra galimybių. Rinkos ekonomikos sąlygomis kaina atlieka šias funkcijas: apskaitos ir kontrol s; mok jimo ir pajamų susidarymo; išteklių paskirstymo; įvairių ekonomin s sistemos subjektų skatinimo; pasiūlos ir paklausos reguliavimo. Min tos kainų funkcijos yra labiau visuomeninio pobūdžio. Tačiau jos ne mažiau svarbios ir konkrečioms įmon ms, nes: nustato įmon s (ūkio) rentabilumą ir pelningumą; veikia subjekto (įmon s, ūkio) įplaukas, gautas pardavus prekes tod l gali sąlygoti ir gamybos struktūrą bei kasdienin s veiklos metodus; lemia subjekto finansinį stabilumą ir geb jimą rizikuoti; nustato tam tikrus santykius tarp įmon s (ūkio) ir jos prekių ar paslaugų pirk jų, padeda susidaryti tam tikrą nuomonę apie įmonę, kuri gali tur ti įtakos tolesnei pastarosios veiklai; padeda įmonei konkuruoti rinkoje. 4.2.3. Kainų rūšys Kaina n ra koks nors apskaičiuojamas rodiklis, nustatomas pagal tam tikrą formulę. Tai sud tingas socialinis - ekonominis reiškinys, į įvairiausių visuomenin s gamybos veiksnių (darbo, žem s, kapitalo) tarpusavio sąveikos rezultatas. Tod l kainos pagal požymius skirstomos į atskiras rūšis.

88

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kainas veikia prekių ir paslaugų prekybos būdas, prekybinių operacijų mastai ir parduodamų prekių pobūdis. Pagal šiuos požymius kainos skirstomos į: didmenines, mažmenines, supirkimo ir tarifus. Didmenin s kainos yra tokios, kuriomis parduodami dideli prekių kiekiai taip vadinamomis urmo sąlygomis. Šios kainos naudojamos prekybin se - pardavimo operacijose tarp įmonių, tarp įmonių ir specializuotų parduotuvių, prekių biržose, urmo baz se ir įvairiose kitose prekybin se įmon se. Mažmenin s kainos tokios, kuriomis prek s parduodamos individualiems pirk jams ir nedideliais kiekiais, rečiau įmon ms (pavyzdžiui, įmon perka kanceliarines prekes - segtuvus, trintukus, pieštukus ir pan.). Supirkimo kainos - tai valstyb s perkamos iš įmonių, ūkininkų, gyventojų produkcijos kainos, daugiausia žem s ūkio produkcijos. Produkciją valstyb superka tam, kad aprūpintų produktais miesto gyventojus, kariuomenę, sukauptų valstybinius rezervus. Kaip jau sužinojote 1 skyriuje, paslauga yra specifin prek , dažnai neturinti materialiosios (daiktin s) išraiškos, tod l keičiantis paslaugomis, jos apmokamos kaina, kuri vadinama tarifais. Tarifais yra apmokamos komunalin s, buitin s paslaugos, ryšių (telefonas), radijo ir televizijos paslaugos, švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros ir kitos paslaugos. Pagal kainų reguliavimo lygį ir būdą jos skirstomos į: fiksuotas, reguliuojamas, sutartines ir rinkos kainas. Fiksuotas, t.y. tvirtas kainas nustato kainodaros arba kitos valstybin s institucijos, tai įformindamos dokumentais. Šiuo atveju nei gamintojas, nei prek s pardav jas neturi teis s keisti tokios kainos dydžio. Tai baudžiama įstatymu. Reguliuojamas kainas reguliuoja valstybin s institucijos. Reguliuojama netiesiogiai, kai reikia skatinti arba slopinti prekių arba paslaugų paklausą arba pasiūlą. Pavyzdžiui, nor dama paskatinti kokios nors prekes gamybą, valstyb gali sumažinti tos prek s apmokestinimą, tod l ji bus pigesn , taps labiau perkama - padid s paklausa, o tai skatins kainos augimą. Panašiai galima reguliuoti ir kainų mažinimą. Dažnai kainos reguliuojamos tik nustatant tam tikros prek s minimalaus lygio ribą kai siekiama padidinti vartotojų perkamąją galią, arba nustatant maksimalaus lygio ribą, kai siekiama skatinti prek s gamybą. Reguliuojamos kainos nustatomos prek ms ir paslaugoms, turinčioms gyvybinę svarbą valstybei ir visuomenei, pavyzdžiui, žem , strategin s žaliavos kuras energija, visuomeninis transportas ir kt. Šių kainų grupei priskirtinos: bazin kaina atskiroms prekių grup ms - avienai, kiaulienai, cukrui ir kai kuriems vaisiams ir daržov ms; planin kaina - tai apytikris vidutinis bendrosios rinkos produktų - javų, cukraus, pieno, alyvų aliejaus kainų lygis, kurio rekomenduojama laikytis gamintojams; iš mimo kaina - tai kompensacija bendrosios rinkos vaisių ir daržovių gamintojams, kuri gali būti mokama žinomoms 89

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

gamintojų organizacijoms (įmon ms, firmoms) už išimtą iš rinkos produkcijos perteklių; nurodyta kaina - tai vienas iš subsidijuojamų kainų tipų -jautienai, veršienai, vynui, medvilnei javams; tarpininkų nustatytos kainos dar vadinamos įsikišimo kainomis,nustatomos tam tikriems bendrosios rinkos produktams (javams, cukrui alyvų aliejui, pieno produktams, jautienai ir veršienai) kainos, kuriomis tie produktai gali būti tiekiami tarpininkaujančioms agentūroms kiekvienoje šalyje - bendrosios rinkos nar ms: tai minimali kaina, mažesn už rinkos kainą. Šios kainos gerokai mažesn s už planines kainas. Sutartin s kainos nustatomos iš anksto susitarus pirk jui ir pardav jui, jos įforminamos dokumentu, vadinamu kontraktu. Kontrakte papras- tai nurodomos kainų ribos - nuo žemiausios iki aukščiausios, t.y, kainų sąsaja su valstybin mis (fiksuotomis) rinkos, pasaulin mis kainomis. Laisvąsias rinkos kainas nustato paklausos ir pasiūlos sąveika bei pokyčiai. Kai visos kitos sąlygos (apie tai jau sužinojote 3 skyriuje) lieka nepakitusios, padid jus paklausai, kyla rinkos kaina, ir atvirkščiai. Padid jus pasiūlai, kainos maž ja, ir priešingai. Be jau išvardytų pagrindinių kainų rūšių, ekonomikoje naudojama dar daugiau kainų grupių: palyginamosios, projektin s, sąmatin s, preiskurantin s, prognozuojamos kainos. Priklausomai nuo rinkos, kurioje susiformuoja kainos, pobūdžio, jos skirstomos į biržų, aukcionų, komisines kainas. Norint palyginti, pavyzdžiui, 1993-1997 metų gyvenimo lygį ir įsitikinti, ar jis pager jo, ar pablog jo, reikia perskaičiuoti kiekvienų šio laikotarpio metų šeimos arba asmens pajamas (išlaidas) palyginamosiomis kainomis. Palyginamosios kainos nustatomos bendru nutarimu priimant kokių nors metų kainas, pavyzdžiui, 1995 m. = 100 %. Tada 1993/1994, 1996 ir 1997 metų kainas (duonos, pieno, m sos ir kt. prekių ir paslaugų) lyginsime su 1995 m. atitinkamų produktų kainomis ir nustatysime kainų indeksą, t.y. perskaičiavimo koeficientą, atspindintį 1995 m. kainų pokytį. Projektuojant gaminti naujus gaminius, prekes ir teikti naujas pa- slaugas, naudojamos projektin s kainos. Projektuojant statybin s industrijos objektus, nustatoma konkrečios statybos objekto kaina. Ši kaina vadinama sąmatine, kadangi nustatoma statybos sąmatos pagrindu. Statybos sąmatoje sumuojamos visos statomo objekto išlaidos. Daugelis prekių ir paslaugų kainų fiksuojamos įvairiuose dokumentuose, kurie vadinami kainų žinynais - preiskurantais, tod l šios kainos vadinamos preiskurantin mis. Prognozuojamų kainų pagrindu sudaromi verslo projektai, verslo planai, įmonių planai, šalies ūkio ekonominių rodiklių prognoz s (optimistin s, pesimistin s). Kadangi įvairiose pasaulio valstyb se vienų ir tų pačių prekių ir paslaugų kainos skirtingos, atsiranda būtinyb naudoti pasaulines rinkos kainas, dar vadinamas pasaulin mis kainomis. Pasaulin s kainos - tai prekių ir paslaugų kainos arba realiai veikiančios pasaulin je rinkoje 90

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

(pavyzdžiui, kviečių kainos arba kainos, kurias tam tikru laikotarpiu pripažįsta pasaulin s prekybin s organizacijos (pavyzdžiui, Tarptautin Prekybos Organizacija, OPEC -naftą eksportuojančių šalių organizacija, Urugvajaus žiedo sutartis ir kt), arba vidutin s vienų ir tų pačių prekių kainų, susiformavusių įvairiose šalyse ir regionuose, reikšm s. Pasaulin s kainos paprastai nustatomos laisvai konvertuojama valiuta. Kaip atskiros pasaulin s kainos rūšys dar žinomos: įvežimo kainos ir rekomenduojamos kainos. Pagal Urugvajaus žiedo sutartį vaisiai ir daržov s įvežami laikantis nurodytų įvežimo kainų ir atleidžiami nuo dalies muitų, kurie kitu atveju tur tų būti mokami. Rekomenduojamą kainą, pri mus Urugvajaus žiedo sutartį, pakeit įvežimo kaina vynui, vaisiams ir daržov ms. Kartojimo klausimai 1. Kas yra kaina? 2. Kokias pagrindines funkcijas atlieka kaina? 3. Kaip sudaromos kainos? 4. Pagal kokius požymius kainos skirstomos į atskiras rūšis? 5. Kod l kainos vadinamos reguliuojamomis? 6. Kaip susidaro laisvos rinkos kainos? 7. Kokias dar žinote kainas? 8. Ką parodo vartojimo kainų indeksas?

4.3. Gamybos apimties ir kainos priklausomyb
Be materialių (maisto, drabužių, kitų gaminių, buitinių paslaugų) ir dvasinių g rybių (kultūrin s, dvasin s paslaugos) gamybos žmonių gyvenimas neįmanomas, nes daugumos g rybių, kurių reikia įvairiausiems žmonių poreikiams tenkinti, gamta gatavu pavidalu neteikia. Yra net posakis, kad darbas yra turto t vas, žem -jo motina. Ekonomikos teorija gamybą supranta kaip procesą, kurio metu esami gamybiniai ištekliai (žem , darbas, kapitalas) paverčiami produktais, ir ne tik materialiais. G ryb s kuriamos ir tokiose žmogaus veiklos srityse kaip švietimas, mokslas, valdymas, informacijos paieška, kaupimas, apdorojimas ir kt. Gamyba - tai gamybos išteklių (žem s, darbo, kapitalo, verslumo) sujungimas prekių ir paslaugų gamybai. Bet kuriai gamybai ir praeityje, ir dabar būdingi bendrieji bruožai: 1) gamyba visada turi tas pačias sudedamąsias dalis;

91

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2) gamyboje visi gamybos ištekliai naudojami suderintai; 3) gamybos ištekliams yra būdingas pakeičiamumas. Gaminamos prek s ir paslaugos (kuo prek s ir paslaugos skiriasi ir kuo yra panašios jūs skait te 1 skyriuje) - kaip gamybos rezultatas - yra pasiūla (žr. 3 skyrių), susidedanti iš dviejų dalių: vartojimo reikmenų ir tiesioginių asmeninių (profesinių) paslaugų (maisto, drabužių, baldų, mašinos ir kt), kultūrinių, medicinos, švietimo, teis s ir pan.; gamybos priemonių (gamyklos, įrenginių, įrankių, prietaisų ir kt.) ir komercinių (prekybinių) paslaugų (bankų, draudimo, prekybos, transporto, tarpininkavimo ir pan.), kurios ne tiesiogiai, o per finansines (žr. 2 skyrių) institucijas tenkina žmonių poreikius. Tod l gamyba, naudodama visuomen s ekonominius išteklius, tiesiogiai ir netiesiogiai tenkindama mūsų visų poreikius, kuria naudingumą. Jeigu gamyba did ja sparčiau negu gyventojų skaičius, tai daugiau prekių ir paslaugų tenka vienam gyventojui - gyvenimo lygis ger ja. Ir atvirkščiai, jeigu gyventojų skaičius did ja sparčiau negu gamyba, gyvenimo lygis smunka. Tod l norint gyventi geriau, reikia pl sti gamybą. Bet tai daryti irgi reikia ne bet kaip. Galimi du gamybos pl timo būdai: 1) geriau išnaudoti ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, kapitalą); 2) gaminti daugiau nedidinant gamybos išteklių. Numatant didinti gamybos apimtis, ir vienu, ir kitu būdu pirmiausiai reikia priimti sprendimą apie galimą prek s ar paslaugos kainą ir po to įvertinti efektyvią gamybos apimtį. Tai esminiai sprendimai, kurie tur s įtakos žaliavoms pirkti, darbo j gos poreikiui, vartotojiškai prekių paklausai. Reikia pasirinkti tokias produkcijos apimtis ir kainas, kurios užtikrintų, kad įmon funkcionuos normaliai. Šie du rodikliai (dydžiai) - gamybos apimtis ir kaina yra labai glaudžiai susiję. Jeigu įmon , numatydama didinti gamybos apimtį, pasirenka kainą, už kurią numato parduoti savo gaminius, tuomet pagamintų prekių pardavimo apimtį nulems vartotojas. Kaip skait te šio skyriaus pradžioje, pastarasis pirks tokias prekes ar paslaugas, kurios teiks jam didžiausią naudingumą ir kurioms įsigyti jis tur s pakankamai pajamų, t.y. jeigu jam bus prieinama to gaminto kaina. Kuo gaminio kaina bus prieinamesn , o pats gaminys labiau tenkins vartotojo poreikius, tuo daugiau jis tų gaminių pirks, kartu skatindamas gamybos apimties did jimą. Jeigu įmon nusprendžia, kiek ji gaminių pagamins ir parduos, t.y. numato gamybos apimtį, tuomet ji palieka pačiai rinkai nustatyti, kokiai kainai susidaryti rinkoje tur s įtakos gamybos apimtis. Jeigu į

92

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

pateks per didel gaminių apimtis, rinkoje padid s pasiūla, tačiau tik tol, kol vartotojas tur s pinigų mok ti tokią kainą. Išsekus vartotojo pajamoms ir pasiekus vartojimo ribą, vartotojas nebedidins pirkimo apimčių, tai privers gamintoją arba mažinti gaminio kainą, arba mažinti gamybos apimtis. Tačiau mažindamas gaminio kainą, gamintojas mažins ir bendrąsias įplaukas, kartu ir pelną, t. y. skirtumą tarp pinigų, kuriuos įmon gauna pardavusi savo gaminius vartotojams, ir pinigų, išleistų gaminant ir parduodant gaminius. Tiek įplaukos, tiek gamybos ir pardavimo išlaidos priklauso nuo kombinacijos ,,kaina - gamybos apimtis". Mažindama gamybos apimtį, įmon v l mažins įplaukas, o kartu ir pelną tol, kol rinka pasiges jos gaminių. Gaminių trūkumas, santykinai padid jusi jų paklausa skatins kainos augimą, tai “signalizuos" gamintojui, kad reikia didinti gamybos apimtį. V l matome tą pačią kombinaciją ,,kaina - gamybos apimtis". Prekių kainų svyravimai nulemia tai, kad gamyba vyktų remiantis paklausa. Rinkos kainos lygis rodo, ar prek s gamybos apimtį reikia padidinti, ar sumažinti. Taigi kainos veikia kaip “barometras", rodantis prek s trūkumą ar jos perteklių, lyginant su vartotojo poreikiu rinkoje; jos rodo, kaip naudingiausiai galima panaudoti gamybos išteklius. Versle naudingumas pasireikš pelnu, valstyb s mastu - nacionalin mis pajamomis, gyvenimo kokybe (pavyzdžiui, žmonių ilgaamžiškumu, gimstamumu, mirtingumu ir pan.). Apie tai plačiau aprašyta 6 skyriuje. Kartojimo klausimai 1. Kas yra gamyba? 2. Kokie galimi gamybos pl timo būdai? 3. Kaip numatoma pl sti gamybą? 4. Kas turi įtakos gamybos apimčiai?

93

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Agentūra (lot. agens - veikiantis) - grup arba visuomenin organizacija, įgyvendinanti tam tikras id jas; įstaiga, įmon ar organizacija, jungianti grupę agentų. Analiz (gr. analysis - išd stymas, išdalinimas, išskirstymas) - mokslinio tyrimo metodas išskirstant dalyką į sudedamąsias dalis. Apskaita - tai įmon s ar kitokio ekonominio objekto finansinių operacijų ir jų duomenų reguliavimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas. Diapozonas (gr. dia pason - per visas stygas) - apimtis, dydis, ribos. Fiksuoti (lot.fixus - tvirtas, nesuardomas) - galutinai nustatyti. Kombinacija (lot. combinatio - dvigubinu, didinu)jungimas daiktų arba sąvokų į vieną visumą, manevras. Konjunktūra (lot. conjungere - sujungti) - aplinkybių susiklostymas; tam tikra pad tis, galinti paveikti kokio nors veiksmo rezultatus. Kontraktas (lot. contractus) - sutartis, įpareigojanti abi susitariančias šalis tam tikrais terminais įgyvendinti numatytus įsipareigojimus. Norma (lot. norma) - nustatytas kiekis, dydis, matas, taisykl ir pan. Normalus (lot. normalis - tiesus) įprastas, paprastas, atitinkantis nusistov jusius arba nustatytus reikalavimus, normas. Objektyvus (lot objectum - materialaus pasaulio dalis, daiktas) - visa, kas egzistuoja nepriklausomai nuo sąmon s. Preiskurantas (vok. Preiskurant, pranc. prix-curant) - kainynas. Rentabilus (vok. rentabel) - apsimokantis, pelningas. Rezervas (pranc. reserve - atsargos, lot. reservare - saugoti, laikyti) - atsarga, vartojama prireikus. Režimas (pranc. regime) - tiksliai nustatyta darbo, poilsio, maitinimosi, technologinio proceso tvarka; taisyklių, priemonių, būtinų siekiant tam tikro tikslo, sistema. Strategija (gr. strategia - vadovavimas) - politinis, visuomenin s kovos vadovavimo mokslas. Subjektyvus (lot. subjectivus) - asmeniškas, vienašališkas, būdingas tik tam asmeniui. Urugvajaus žiedo sutartis (1994) - tai sutartis žem s ūkiui vystyti, apimanti įsipareigojimus, susijusius su vietin mis subsidijomis, importo režimų, eksporto subsidijomis.

94

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

5. ŠALIES ŪKIS, JO VYSTYMOSI RODIKLIAI
Šiame skyriuje sužinosite: • Kokios yra pagrindin s žmonių ūkin s veiklos rūšių grup s • Kas sąlygoja žmogaus ūkin s veiklos sandarą • Kuo skiriasi materialiosios ir nematerialiosios žmogaus veiklos sritys • Kas yra socialiai orientuota ekonomika • Kokios yra pagrindin s socialin s srities šakos • Kas yra gamybos šaka • Kas yra gamybos procesas • Kokie elementai sudaro gamybos procesą • Kas yra gamybos ciklas • Kas yra verslas ir verslininkas • Kas yra verslo įmon • Kokie yra pagrindiniai verslo įmonių tipai • Kokias funkcijas atlieka Žem s ūkio rūmai • Kas yra nacionalinis produktas • Kaip apskaičiuojama nacionalinio produkto vert • Kaip sąveikauja ekonomin je sistemoje jos pagrindiniai sektoriai • Kokie susiklosto santykiai tarp vartotojų ir gamintojų • Kokie susiklosto santykiai tarp valstyb s ir vartotojų • Kokie susiklosto santykiai tarp valstybes ir gamintojo • Kas sukelia ekonominius svyravimus • Kas vyksta ekonominio ciklo metu • Kokios faz s sudaro ekonomikos ciklą • Kokios pagrindines ciklinių svyravimų priežastys

5.1. Šalies ūkio struktūra
Visų rūšių ūkin veikla, kuria verčiasi šalies žmon s pelnydami l šų pragyventi, gali būti suskirstyta į tris pagrindines grupes: 1. Pirmin s šakos. Jos susijusios su javų ar kitų žem s ūkio augalų auginimu, gyvulininkyste bei gavyba - anglių, naftos, mineralų, žuvų, medžiokle, medžių kirtimu ir pan.

95

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

2. Antrin s šakos. Tai šakos, kurios gamina daiktus, medžiagas, žaliavas, pusgaminius (pusfabrikačius), paversdamos gatavais produktais, pavyzdžiui, įvairių materialiųjų vertybių maisto, drabužių, baldų, mašinų gamyba, namų ir tiltų statyba, kelių (automobilių, geležinkelių ir kt.) tiesimo darbai ir pan. 3. Tretin s šakos. Jos teikia įvairias paslaugas, pavyzdžiui, komercin s paslaugos garantuoja prekių pristatymą iš gamintojo vartotojui ir apima transporto, prekybos (mažmenin s, didmenin s), bankų ir kitas finansines paslaugas (išskiriama net 11 jų rūšių), draudimo ir su juo susijusias paslaugas (4 rūšys); profesines paslaugas, kurios gali būti tiesiogin s (pavyzdžiui, švietimo paslaugos, apimančios gyventojų mokymo ir darbo j gos paruošimo procesus - įvairus mokymas: pradinis, vidurinis, aukštesnysis, suaugusiųjų ir pan.; sveikatos apsaugos ir socialin s rūpybos, teisin s, pavyzdžiui, advokato, notaro paslaugos, meno, kultūros ir t.t.) ir netiesiogin s konstravimo ir kitos inžinerin s paslaugos (pavyzdžiui, namų statybos, civilin s inžinerijos, konstravimo, objektų atidavimo eksploatuoti, statybų užbaigimo ir t.t). Kaip jau buvo min ta (1-ajame skyriuje), žmogaus gyvenimas susideda iš trijų dalių: darbo laiko, laisvalaikio ir poilsio laiko. Tokia žmogaus gyvenimo struktūra sąlygoja ir jo ūkin s veiklos sandarą. Žmogaus veikla skirstoma į dvi pagrindines veiklos dalis: • materialiosios gamybos sritį; • nematerialiosios gamybos (veiklos) sritį. Materialiosios gamybos srities žmogaus veikla skirstoma į 5 pagrindinius sektorius: 1) pramon s; 2) žem s ūkio; 3) transporto, ryšių; 4) statybos; 5) kitos šakos, aptarnaujančios 1-4 sektorius finansinių institucijų, valdymo, teisinių paslaugų institucijų paslaugos ir t.t.). Nematerialiosios gamybos srities žmogaus veikla apima laisvalaikio ir poilsio laiką ir skirstoma į 4 pagrindinius sektorius: 1)švietimo; 2) sveikatos apsaugos; 3) kultūros, meno, sporto; 4) socialinį.

96

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Visi, tiek materialiosios, tiek ir nematerialiosios sričių sektoriai tarpusavyje labai glaudžiai susiję, vienas nuo kito priklauso ir vienas kitą sąlygoja. Jeigu nesivystytų tokia pramon s šaka kaip mašinų gamybos pramon , o konkrečiai - žem s ūkio mašinų gamybos pramon , žem s ūkio, pavyzdžiui, augalininkyst s šaka negal tų išauginti pakankamai grūdų, kitų žem s ūkio augalų, tai nebūtų pakankamai maisto, nebūtų pakankamai žmonių ir kartu negal tų vystytis pramon . Žem s ūkis priklauso ne vien nuo mašinų gamybos pramon s, bet ir nuo statybų pramon s, transporto, kitų šakų, nekalbant jau apie nematerialiosios gamybos srities šakas - švietimą, mokslą (specialistų rengimą), sveikatos apsaugą, kultūrą ir pan. Praktiškai visos valstyb s ūkio šakos vienokiu ar kitokiu būdu aptarnauja ir tenkina žmonių socialines reikmes. Jas tenkina ne vien tik maisto ir lengvoji pramon , bet ir mašinų gamybos, elektrotechnikos pramon , energetika. Socialiai orientuotos yra tokios ūkio šakos, kaip žem s ir miškų ūkio, statybos, transporto ryšių, prekybos. S o c i a l i a i o r i e n t u o t a e k o n o m i k a - tai ekonomika, nukreipta pirmiausiai tenkinti žmogaus, šeimos reikmes. Socialin s srities šakos yra namų komunalinis ūkis (gyvenamieji namai, liftai, vandentiekis, kanalizacija, šilumos ūkis); buitinis gyventojų aptarnavimas (skalbyklos, kirpyklos, remonto įmon s, nuomos punktai, lombardai, informaciniai biurai, ritualinių paslaugų įmon s, rekreacinių paslaugų organizacijos) ir daugelis kitų su žmogaus laisvalaikiu ir poilsiu susijusių organizacijų. Prie jų galima priskirti aplinkos apsaugos ir atkūrimo šakas. Centrinę vietą tarp socialin s srities šakų užima kultum, švietimas, sveikatos apsauga. Kultūros kaip šakos uždavinys - išsaugoti istorinius ir nacionalinius kultūros paminklus, kaupti ir tirti literatūros, meno, muzikos, tapybos, skulptūros, architektūros sričių vertybes, aukl ti kultūringą žmogų. Švietimas - tai kertinis laisvos visuomen s akmuo, ant kurio kuriama ir laikosi stipri, sveika valstyb . Švietimo, demokratijos ir ekonominių galimybių ryšys turi lemiamą reikšmę bet kurios laisvos visuomen s gerovei. Švietimo šaka apima visas ugdymo ir mokymo formas. Iš vienos pus s ji tenkina žmonių siekį žinioms, iš kitos - ruošia žmones dirbti: įgyti specialybę, profesiją, kelti kvalifikaciją ar persikvalifikuoti. Sveikatos apsauga rūpinasi žmonių sveikata, sveikatos profilaktika ir gydymu, medicinos pagalba ir aprūpinimu medikamentais (poliklinikos, ligonin s, ambulatorijos, gydymo ir sveikatos centrai, greitosios pagalbos punktai, dispanseriai, gimdymo namai, profilaktoriumai, kūno kultūros ir sporto įstaigos). Rinkos ekonomikos sąlygomis socialinis kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos “produktas" yra apmokamas ir tik nedidelę jo dalį kaip socialines priemones dengia valstyb . 97

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pakankamai didelis socialinis krūvis tenka mokslo šakai, kurios laim jimais remiasi kultūra, švietimas, sveikatos apsauga, vartojimo reikmenų gamybos šakos. Kiekvienas išvardytas sektorius susideda iš daugelio įvairių gamybos ir kitų šakų. Gamybos šaka - tai gamybiniu požiūriu vienarūšių įmonių visuma. Gamybos šakos gali skirtis naudojamų žaliavų rūšimis (pavyzdžiui, augalininkyst s šaka produkcijos gamybai naudoja augalus, gyvulininkyst s šaka - gyvulius); technologinio proceso vienodumu (augalininkyst s šaka - grūdų auginimas, daržovių auginimas, techninių augalų – linų, cukrinių runkelių, aliejinių augalų auginimas ir kt); arba produkcijos paskirtimi ir ekonominiu giminingumu (kuro, maisto - m sos, pieno, vaisių, daržovių, lengvoji pramon , statybinių medžiagų pramon ir kt). Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatūra, technologinių procesų ypatyb mis, specifin mis darbo sąlygomis, t.y. gamybos procesu. Gamybos procesas - tai visuma tarpusavyje susijusių darbo ir gamtinių procesų, kurių metu pradin medžiaga (žaliava) paverčiama gatavais gaminiais. Kadangi kiekviena šaka savo veiklai naudoja skirtingą darbo, kapitalo ir kitų gamtinių išteklių sud tį, gamybiniai procesai taip pat yra skirtingi ir jie priklauso pirmiausia nuo gaminamos produkcijos sud tingumo. Pavyzdžiui, gaminant traktorių, panaudojama tūkstančiai įvairių gaminių. Netgi siuvant paprasčiausius marškinius, jų gamybos procese dalyvauja daug žmonių, gamybos šakų ir net valstybių (pavyzdžiui, medvilnę augina Indija, audinius gamina Anglija, siuva Lietuva, naudojamos Vokietijoje pagamintos siuvimo mašinos, Švedijoje pagamintos sagos ir t.t). Sud tingi gamybos procesai skirstomi į dalis ir juos atlieka įvairūs gamybiniai padaliniai. Pavyzdžiui, siuvant marškinius, medžiaga sukerpama į ruošinius, toliau, kitame padalinyje susiuvamos ilgosios siūl s, dar kitame - prisiuvamos rankov s, po to toliau - daromos skyl s sagoms, įsiuvamos sagos ir t.t. Taip pat viskas vyksta ir auginant, pavyzdžiui, rugius: įdirbama žem , paruošiama dirva s jai, paruošiamos s klos, parengiama reikiama technika – traktorius, s jamoji, pas jama, prižiūrimi pas liai, nuimamas derlius ir t.t. Tai vis gamybos procesai, kuriuose galima išskirti tris pagrindines sudedamąsias dalis: • darbą; • darbo priemones; • darbo objektus (žr. 9 pav.). Kiekviename darbo procese žmogus darbo priemon mis veikia darbo objektus, paversdamas juos gatavais produktais, tiesiog vadinamais produkcija.

98

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

GAMYBOS PROCESAS
DARBAS Tikslinga žmonių veikla DARBO PRIEMON S Mašinos Pastatai Įrenginiai Energija Įrankiai ir kt. DARBO OBJEKTAI Žaliavos, pagrindin s medžiagos Pagalbin s medžiagos Kooperuojami gaminiai Komplektuojami gaminiai PRODUKCIJA Gaminiai ir paslaugos Gamybos priemon s Vartojimo reikmenys

9 pav.

Gamybos procesas yra skirstomas į dvi dalis: − technologinį procesą, kai keičiamos darbo objekto formos, dydžiai, savyb s (pavyzdžiui, iš miltų kartu su priedais užmaišoma tešla, iš kurios kepama duona); − netechnologinius procesus, nekeičiančius darbo objekto (pavyzdžiui, iškepta šviežia duona aušta - vyksta savaiminis, bet ne technologinis procesas). Pagrindinis visų gamybos procesų sud tinis elementas yra operacija. Bet kokio gaminio gamybos technologinis procesas skirstomas į daugelį operacijų (pavyzdžiui, karv s melžimas susid tų iš pasiruošimo melžimui, tešmens nuplovimo, masažo, nušluostymo, kibir lio, jeigu melžiama rankomis, pastatymo, arba melžtuvo užd jimo, įjungimo, nu mimo baigus melžimą ir t.t). Operacijos skirstomos į daugelį veiksmų. Jos atliekamos darbo vietoje, aprūpintoje įrenginiais, įrankiais, plotu, t.y. darbo priemon mis. Visos gamybos proceso operacijos, priklausomai nuo to, ką jos atlieka, skirstomos į: • paruošiamąsias (pavyzdžiui, pasiruošiama melžti karves); • gamybines (pavyzdžiui, karv s melžimas). Gamybin s operacijos gali vykti ir žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Pavyzdžiui, žem s ūkio šakoje auginant augalus, gyvulius, žmogus tų 99

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

produktų gamybos procese, kuris gali tęstis beveik metus ir net daugiau (auginant telyčią, kol ji taps melžiama karve), dalyvauja tiesiogiai tik keliolika valandų, atlikdamas tik kai kurias operacijas. Gamybos operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus; • transporto operacijas, kai darbo objektas perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, atvežti šieno ir išdalyti karv ms, parginti karves iš ganyklos; • kontrol s operacijas - darbo objektų, pusgaminių arba gaminių kiekio ir kokyb s kontrolę. Pavyzdžiui, ardami lauką, ūkininkai visada stebi arimo gylį, vagų suvertimą, tiesumą, užbaigimą ir pan. Be to, kaip atskiros gali būti išskirtos sand liavimo operacijos ir taip vadinamos “nulin s” operacijos, t.y. technologinio proceso sąlygojamos pertraukos (pavyzdžiui, sūrio gamyboje -jo brandinimas). Tačiau nepakanka vien tik tur ti gamybos procesui reikiamų išteklių - žem s, darbo, kapitalo. Jie turi būti tinkamai ir organizuotai naudojami. Taigi gamybos proceso organizavimas suprantamas kaip priemonių sistema, racionaliausiai derinanti atskirus gamybos procesus su darbo priemon mis ir darbo objektais. Gamybos procesas organizuojamas tam, kad įmon , gamindama produkciją vartotojų poreikiams tenkinti, gautų kuo didesnį pelną. Priklausomai nuo gaminamos produkcijos pobūdžio, gamybos procesas skirstomas į: • pagrindinį, kuris duoda tiesioginį rezultatą - gatavus gaminius arba paslaugas; • pagalbinį, kuris sudaro sąlygas pagrindinio proceso vyksmui. Pavyzdžiui, tinkamai nesuremontavus traktoriaus ar kombaino, galima patirti derliaus nuostolių, nes javapjūt s metu sugedus kombainui, bus praleistas palankiausias derliaus nu mimo laikas, išbyr s grūdai ir derlius bus mažesnis. Tai reiškia, kad bus veltui išleistos pinigin s l šos pirkti trąšoms, sugaištas darbo laikas. Taigi nors pagalbinis gamybos procesas tiesiogiai nesukuria produkcijos, tačiau daug prisideda prie jos sukūrimo ir kokyb s; • gamybos aptarnavimo procesą, kurį sudaro sand liavimo, transportavimo operacijos, kokyb s kontrol , darbo vietų aptarnavimas ir kt. Pavyzdžiui, norint pamelžti karves, prieš tai reikia išvalyti m šlą, pakreikti tvartą, nuvalyti karves. Aptarnavimo procesai yra darbo procesai, nesukuriantys produkcijos, tačiau turintys įtakos jos kokybei ir gamybai. Vienas iš pagrindinių racionalaus gamybos proceso organizavimo rodiklių yra gamybos ciklo trukm . Gamybos ciklo trukm - tai laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai (pusgaminiai), per ję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu (produkcija). Gamybinio ciklo trukm išreiškiama kalendoriniais laiko vienetais - dienomis, paromis, savait mis, m nesiais, ketvirčiais, metais. Pagal gamybos ciklo trukmę sprendžiama, kiek įmonei 100

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

reikia apyvartinių l šų. Gamybos ciklas yra nuolat besikartojantis, kadangi mes nenustojame vartoti, tod l negalime nustoti gaminti. 5.1.1. Gamintojo veiklos organizavimas 5.1.1.1. verslas ir verslininkas Kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tuo labiau neturint elementariausių teorinių žinių apie verslo organizavimą. V e r s l a s - tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Verslininkas, prad damas savo veiklą, susiduria su daugybe nenumatytų situacijų. Netur damas reikiamos informacijos ir nežinodamas, kokios informacijos reikia, jis turi priimti sprendimus ir rizikuoti. Dažnai žmogus pats nežino, ką jis gali ir kokių turi geb jimų. V e r s l i n i n k a s – tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę savo ar skolintomis l šomis ir siekiantis gauti pelno. Verslas - tai saviraiškos forma, aukščiausias poreikis ir veiklos motyvacija. Žmon s nori tur ti savo verslą d l keleto priežasčių: asmenin s nepriklausomyb s, neribotų pelno galimybių, progos dirbti m giamą darbą patogiu laiku. Tai ir yra svarbiausi motyvai, kurie vilioja žmones tapti verslininkais. Žmogus, įgyvendindamas savo geb jimus, kurdamas produktus arba teikdamas reikiamas paslaugas, nori padaryti visuomenei daug naudos, nes dažnam verslininkui pinigai tai tik s km s įrodymas, bet ne galutinis tikslas. Pats žmogaus ūkininkavimas, viena vertus, yra instinktyvus (kaip būdas išgyventi, sudarant palankesnes egzistavimo sąlygas), antra vertus - sąmoningas (kaip noras įveikti ir valdyti gamtos j gas). Būtent sąmoningas ūkininkavimas ir daro žmogaus ūkinę veiklą verslu. Bendrąja prasme verslas yra žmogaus materialiųjų reikmių tenkinimas. Be materialiųjų g rybių neapsieina nei žmogaus fizin , nei dvasin prigimtis. Ūkis yra materialiosios žmogaus kultūros pagrindas ir pirmasis jos laipsnis. Kadangi be materialiosios gerov s neįmanomas žmogaus gyvenimas apskritai, tai galima teigti, jog ūkis yra pagrindas aukštesnei kultūrai kurti. Organizuodamas ūkinę veiklą, žmogus, kaip savarankiškas ūkio subjektas, ne tik kuria sau palankią materialią terpę, kurioje gal tų saugiai ir patogiai jaustis, bet ir praplečia visuomen s nustatytas ribas savo veiklai, griauna nusistov jusias gyvenimo formas ir tuo pasitarnauja pažangai. Bet žmogus, kaip ūkin s veiklos subjektas, gyvena konkrečioje visuomen je ir yra veikiamas įvairių veiksnių – gamtos, istorijos, kultūros, papročių, religijos, susiklosčiusių ūkininkavimo tradicijų.

101

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Taigi verslas yra ne vien veiklos forma, gyvenimo būdas, mokslas ir menas kartu pa mus, bet ir kūrybinis pol kis, ekonomin s rizikos sritis. Pasaulio patirtis rodo, kad daugiau negu pus prad jusių savo verslą žmonių per pirmuosius penkerius metus bankrutuoja, iš jų net ketvirtadalis per pirmuosius dvejus metus. 5.1.1.2.verslo įmon Verslo įmon yra pirmin gamybos grandis, gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas. Tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai ūkineikonkurencinei veiklai. Verslo įmon s veikla nesibaigia produktų gamyba ar realizavimu. Ji priklauso nuo politin s, teisin s sistemos, sąlygojančios nuosavyb s formą (valstybin , privati, grupin ), nuo ekonomin s, technin s (technologin s), geografin s bei ekologin s aplinkos. Kartu verslo įmon daro įtaką aplinkai ir visuomenei, priklausomai nuo jos tikslų ir santykių su rinkos partneriais - tiek jais (pavyzdžiui, trąšų ar kombinuotųjų pašarų, technikos, kuro ir t.t), pirk jais, (pavyzdžiui, gamybiniais - pienin mis, sūrin mis) ar individualiais (pavyzdžiui, ekologiškai švarių technologijų, neteršiančių aplinkos), socialin mis grup mis (pavyzdžiui, socialiai remtinais gyventojais). Tie santykiai pasireiškia tuo, kad vieni reikalauja laiku tiekti, antri - kokybiškai gaminti, treti - rūpintis gamtos apsauga, o ketvirti - teikti labdarą ar pan. Verslo įmon s tikslų sistema įgyvendinama bendraujant su vartotojais, konkurentais ir atsižvelgiant į rinkos sąlygas (10 pav.). Verslo įmon s turi daug ir įvairių tikslų. Jie skirstomi į dvi grupes: • ekonominius; • socialinius. Kaip jau min jome, nors daugumai verslininkų pinigai t ra tik verslo s km s įrodymas, tačiau įmon visada pirmiausia siekia ekonominių tikslų.

102

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

VERSLO ĮMON S TIKSLŲ SISTEMOS ĮGYVENDINIMAS

Konkurentai

Vartotojai

Verslo įmon

Rinkos sąlygos

10 pav.

Ekonominių tikslų sistemą verslo įmon je sudaro gamybos.finansavimo ir s km s tikslai.

Jeigu gamybos ir finansavimo tikslai yra daiktiniai, tai s km s tikslai yra tik tų daiktinių tikslų išraiška (pavyzdžiui, vartotojai noriai perka įmon s produkciją).
Socialiniai įmon s tikslai padeda teisingai atlyginti už verslo įmon s interesus atitinkantį

darbą; užtikrinti ir garantuoti darbuotojams saugias darbo sąlygas; suinteresuoti darbuotojus didinti pelną, suteikiant jiems teisę į pelno dalį; įtraukti darbuotojus formuoti įmon s tikslus ir dalyvauti jų įgyvendinimo procese ir kt. Ekonominiai ir socialiniai įmon s tikslai kartu sudaro jos tikslų sis- temą, išreiškiamą konkrečiais rodikliais.
5.1.1.3. verslo organizavimo formos

Verslo įmon s yra grupuojamos pagal įvairius požymius:
• pagal įmon s dydį yra mažos, vidutin s, didel s ir labai didel s įmon s; • pagal gamybos specializavimą yra specializuotos (pavyzdžiui, kiaulininkyst s ūkis,

paukštininkyst s ūkis, daržininkyst s ūkis ir kt.), universalios (pavyzdžiui, universalios parduotuv s) ir mišrios įmon s;
103

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• pagal gamybos apimtį įmon s skirstomos į masin s gamybos (gamina didel s paklausos

visiems reikalingas prekes), serijin s gamybos (gamina atskirų dydžių, modelių partijas - serijas) ir
vienetin s gamybos įmones - gaminančias atskirus (individualius) gaminius; • pagal naudojamą žaliavą įmon s skirstomos į gaunančias gamtinius išteklius

(pavyzdžiui, naftos verslov s, galvijų ūkiai, žuvų ūkiai ir kt.) ir apdirbamosios pramon s įmones (pavyzdžiui, pienin s, kepyklos, trikotažo, audimo, siuvimo fabrikai, mažos perdirbimo įmon s ir kt.);
• pagal produkcijos paskirtį įmon s skirstomos į gaminančias gamybos priemones

(mašinų gamyklos, trąšų gamyklos ir kt.) ir gaminančias vartojimo reikmenis (pavyzdžiui, maisto pramon s, lengvosios pramon s įmon s ir kt.). Teisin s sistemos požiūriu (juridiniu) įmon s yra:
Individualios (personalin s) įmon s. Jos ypatingos tuo, kad nuosavyb s teise priklauso

fiziniam asmeniui (keliems asmenims), kurio asmeninis turtas neatskirtas nuo įmon s turto, pavyzdžiui, tokiai įmonei bankrutavus, savininkas tur s sumok ti skolą. Šios įmon s turi ir privalumų -jų savininkams tenka visas jų veiklos pelnas, jie yra savarankiški šeimininkai, gali daryti įvairius pakeitimus. Bet atsako visu savo turtu, t.y. gali prarasti ir asmeninę nuosavybę - namą, butą, automobilį, garažą, asmenines santaupas ir t.t.
Tikroji ūkin bendrija (TŪB). Tai dviejų ar daugiau bendrasavininkių įmon , įkurta

visiškos turtin s atsakomyb s pagrindu. Partneriai individualiai atsako už visus bendrijos įsipareigojimus ir, jeigu verslas sužlugtų, jo kreditoriai, t.y. tie, kuriems įmon skolinga, turi teisę išieškoti skolas iš bet kurio TŪB nario arba iš visų partnerių kartu. Kitaip tariant, šios įmon s turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto.
Akcin bendrov (AB). Tai yra ribotos turtin s atsakomyb s įmon , turinti juridinio

asmens teises. Jos kapitalas (nuosavyb ) padalytas į akcijas. Tod l bendrov s savininkai dar vadinami akcininkais. Akcininkai atsakingi už AB įsipareigojimus tik savo akcijomis, bet ne asmeniniu turtu kaip personalin s įmon s ar TŪB. Dar vienas akcin s bendrov s pranašumas akcininkas bet kada gali parduoti, perleisti arba palikti kaip palikimą savo akcijas. Tačiau n ra absoliutaus g rio, tod l ir akcin s bendrov s turi trūkumų -jas sunku ir brangu įsteigti, reikia mok ti specialius ir papildomus mokesčius (pavyzdžiui, mokesčius moka kiekvienas akcininkas nuo savo dividendų). Akcin s bendrov s, viešai (laisvai) parduodančios savo akcijas, vadinamos viešosiomis arba
atvirosiomis akcin mis bendrov mis.

Nor damos apsisaugoti nuo bankroto, kai kurios bendrov s yra uždaros, tod l vadinamos
uždarosiomis akcin mis bendrov mis (UAB).

104

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Valstyb s įmon (VI) nuosavyb s teise priklauso Lietuvos valstybei ar vietos savivaldybei,

turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtin s atsakomyb s. Valstyb s įmon s gali būti ir akcin mis, priklausomai nuo akcijų investavimo į įstatinį kapitalą. Dar yra ir daugiau verslo įmonių organizavimo tipų, tai: bendrosios įmon s, koncernai,
konsorciumai ir įmonių asociacijos. Bendrosios įmon s kuriamos su užsienio valstybin mis, akcin mis ir privačiomis įmon mis

ir firmomis.
Koncernas - tai ūkio struktūra, jungianti savarankiškas akcines bendroves, kurias sieja

bendri interesai (patentų ir licencijų sutartys), bendros mokslinių tyrimų ir gamybin s bei technologin s programos, glaudi kooperacija.
P a t e n t a s - tai nematerialusis turtas, kurį suteikia patentin žinyba, duodama jo savininkui išimtinę teisę per tam tikrą nustatytą laikotarpį gaminti ir parduoti savo išradimą. L i c e n c i j a - leidimas naudoti išradimą, prekių ženklą arba teisin s (patentin s) apsaugos neturintį objektą.

Koncernui vadovauja didžiausia akcin bendrov arba specialiai jam valdyti sukurta akcin bendrov (holdingo kompanija).
Konsorciumas formuojamas savarankiškumo, ekonominių interesų bendrumo, dalyvių

savivaldos pagrindu. Jis steigiamas pagal bendrosios jungtin s veiklos sutartį arba kaip tikroji ar komanditin (pasitik jimo) ūkin bendrija.
Asociacija - tai savarankiška įmonių sąjunga, koordinuojanti ir vykdanti jos narių pavestus

darbus, savo veikla atstovaujanti jų ekonominius interesus. Galimos įvairios asociacijų formos:
• Įmonių asociacijos atlieka panašius darbus, gamina panašias prekes ar teikia panašias

paslaugas - pavyzdžiui, kaupia informaciją, konsultuoja savo narius; analizuoja asociacijos narių veiklą - darbo, kapitalo, prekių ir žaliavų rinkas bei jų poveikį tiesioginei asociacijos narių veiklai.
• Pramon s ir prekybos rūmai sprendžia užsienio prekybos, gamybos racionalizavimo ir

ūkio pl tojimo, profesinio mokymo ir tobulinimo, mokesčių, kainų, kreditų, biržų monitoringo, statistikos, ekonominių apžvalgų ir kitus klausimus. • Žem s ūkio rūmai įgyvendina tokius pagrindinius tikslus: pl toja ūkininko ūkį bei juridinio asmens statusą turinčių junginių ūkį, diegia pažangias technologijas žem s ūkio gamyboje, skatina kaimo kultūros pl trą; įgyvendina žemdirbių ūkin s-komercin s veiklos savivaldą. Žem s ūkio rūmai (ŽŪR) atlieka tokias pagrindines funkcijas: • dalyvauja rengiant žem s ūkio ir kaimo pl tros programas, įstatymų, susijusių su Rūmų narių interesais, projektus;

105

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• rūpinasi žem s ūkio ekonomikos bei ūkininkavimo kultūros k limu, racionaliu žem s naudojimu; • siūlo ir dalyvauja nustatant žem s ūkio produkcijos supirkimo kvotas, subsidijas, importo bei eksporto kvotas bei muitų tarifus;
• vadovauja Rūmų konsultavimo tarnybai, teikia informaciją ir kitas profesinio švietimo

paslaugas (pavyzdžiui, kaip auginti ožkas, sraiges, sliekus, putpeles ir kt.); • skatina modernių specializuotų prekinių ūkių kūrimąsi, teikia jiems metodinę, informacinę, organizacinę, materialią paramą; • vadovauja kooperacijos pl trai žem s ūkyje; • skatina ekologišką ūkininkavimą, verslų ir kaimo turizmo pl trą; • pl toja žem s ūkio ir maisto produktų eksportą ir kt. Asociacija yra juridinis asmuo. Jos turtą sudaro narių materialiniai ir finansiniai įnašai, įplaukos už asociacijos teikiamas paslaugas, labdara ir kitos savanoriškos aukos. Pajamas, gautas iš bet kokių šaltinių, taip pat iš komercin s-ūkin s veiklos, asociacija gali naudoti tik jos įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Šios pajamos asociacijos nariams kaip pelnas neskirstomos. Asociacija veikia pagal savo įstatus, kuriuos priima delegatų (įgaliotinių) suvažiavimas, konferencija ar susirinkimas. Įmon gali būti kelių asociacijų nare, jeigu tai atitinka jos interesus.
Kartojimo klausimai 1. Kas sąlygoja materialiosios ir nematerialiosios žmogaus veiklos sritis? 2. Kokios yra socialiai orientuotos ekonomikos šakos? 3. Ką vadiname gamybos (paslaugų) šaka? 4. Ką vadiname gamybos procesu? 5. Iš kokių elementų susideda gamybos procesas? 6. Kokios būna gamybos proceso operacijos? 7. Ką vadiname verslu? 8. Kokias pagrindines funkcijas atlieka verslininkai? 9. Kokios verslininkyst s juridin s formos ir rūšys? 10. Kokios yra įmonių rūšys, kokie jų skinamieji bruožai? 11. Kas yra Lietuvos žem s ūkio rūmai ir kokios jų funkcijos?

106

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

5.2. Bendrasis nacionalinis produktas
Šalies ekonominę sistemą sudaro trys pagrindiniai ekonomikos sektoriai: • namų ūkis; • verslo įmon s; • valstyb . Visi šie sektoriai tarpusavyje sąveikaudami sukuria šalies nacionalinį produktą.
N a c i o n a l i n i s p r o d u k t a s - tai pinigais išreikšta vert prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalies ekonominiai sektoriai per metus.

Apskaičiuojant nacionalinį produktą, būtina suskaičiuoti viską, kas buvo pagaminta, tačiau labai svarbu neįvertinti to paties produkto kelis kartus. Pavyzdžiui, jei skaičiuojama, kiek vartotojams parduota duonos, tai jau nebeskaičiuojama, kiek kep jams parduota miltų. Priešingu atveju miltų vert nacionaliniame produkte būtų įvertinta du kartus. Duona, atitekusi vartotojams, yra galutinis produktas, o miltai - tarpinis produktas.
G a l u t i n i s p r o d u k t a s - tai prek s ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui (duona). T a r p i n i s p r o d u k t a s yra toks, kuris perkamas tolesniam perdirbimui ir skirtas kitam produktui gaminti arba v liau perparduoti (miltai).

Pavyzdžiui, jei benziną perka degalin s savininkas arba ūkininkas, tai jis yra tarpinis produktas, skirtas perparduoti (degalin je) ir tarpinis produktas ūkininko ūkyje auginant grūdus ar daržoves. Jei benziną perka turistas savo lengvajai mašinai, tai čia benzinas yra galutinis produktas. Apskaičiuojant šalies nacionalinio produkto vertę, galutiniai produktai skirstomi į keturias kategorijas:
1. Asmeninio vartojimo išlaidos (C). Jas sudaro namų ūkio išlaidos ilgalaikio vartojimo

reikmenims (automobiliams, vaizdo aparatūrai, kompiuteriams ir kt), trumpalaikio vartojimo prek ms (maistui, drabužiams ir kt.) įsigyti, taip pat išlaidos už teikiamas paslaugas (kirp jo, gydytojo ir kt).
2. Valstybin s išlaidos (G) apima visas valstyb s išlaidas, skirtas galutin ms prek ms bei

paslaugoms, taip pat darbo j gai įsigyti ir naudoti. Į vyriausyb s išlaidas, apskaitomas kaip BNP dalį, neįtraukiami transferiniai išmok jimai.
Transferiniai išmok jimai yra tokie, kuriuos vyriausyb

moka asmenims, nor dama

užtikrinti socialines garantijas, ir kurie n ra šelpiamų asmenų produktyviosios veiklos ekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Transferiniai išmok jimai apima senatv s pensijas, invalidumo draudimo išmokas, nedarbo pašalpas ir kt.

107

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

3. Investicijos - tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams sudaryti. Jos

skirstomos į išlaidas (I): • mašinoms, įrenginiams ir gamybiniams pastatams, naudojamiems versle, įsigyti ir statyti; • gyvenamiesiems namams statyti, nes investicijos jiems, panašiai kaip gamybiniai įrenginiai, yra turtas, galintis teikti pajamas. Jeigu ateityje gyvenamieji namai bus išnuomoti, tai jų savininkai gaus rentą; • gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui. Grūdai, iš kurių malami miltai ir kepama duona, atskirai neįtraukiami į nacionalinio produkto vertę. Grūdų ir miltų vert įskaičiuojama į duonos kainą. Bet ne visi grūdai sunaudojami duonai kepti. Dalis jų gali būti parduodama kitoms šalims - eksportuojama, kita dalis kaupiama atsargoms (pavyzdžiui, nederlingiems metams, stichinių nelaimių atvejams ir pan.). Grūdų (taip pat ir kitokių produktų) atsargos, pagamintos šiais metais, turi būti įskaičiuotos į šių metų nacionalinio produkto vertę. Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Tai:
• atstatymo (renovacijos) investicijos, skirtos susid v jusioms priemon ms atstatyti:

kapitaliai remontuoti mašinas, mechanizmus, pastatus ir statinius, įrenginius;
• grynosios investicijos, skirtos naujoms darbo priemon ms įsigyti: naujiems pastatams,

statiniams pastatyti, naujoms mašinoms bei mechanizmams pirkti. Kaip jau min ta, nacionalinio produkto vert apskaičiuojama sudedant visų baigtinių (galutinių) produktų vertes ir tarpinius produktus, kurie padidina atsargų apimtis. Atsargų pokyčiai gali būti arba teigiami (derlingais metais atsargos gali būti papildytos), arba neigiami (javai neužder jo ir iš atsargų paimamas reikiamas grūdų kiekis miltams ir duonai kepti).
4. Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (E-i) - tai eksporto (E) ir importo (i) skirtumas.

Eksportuojami gaminiai ir paslaugos sudaro dalį Lietuvoje pagamintos produkcijos, tod l jie turi būti įskaičiuoti į nacionalinį produktą. Jeigu gaminių eksportas yra akivaizdus, tai to negalima pasakyti apie kai kurias paslaugas. Pavyzdžiui, atvykę iš užsienio turistai naudojasi Lietuvos viešbučių taksi, restoranų, valgyklų, kultūros įstaigų paslaugomis, kurios įskaičiuojamos į nacionalinį produktą, nors už jas užsienietis ir sumok jo. Jos laikomos eksportuojamomis paslaugomis. Sud jus visų keturių grupių metines išlaidas prek ms ir paslaugoms pirkti, galima apskaičiuoti BNP išlaidų sumą: BNP=C + G +I + (E-i), kur BNP - bendrasis nacionalinis produktas; C - asmeninio vartojimo (vartotojų) išlaidos; G - valstybin s išlaidos;

108

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

I - investicijos senoms darbo priemon ms atstatyti ir naujoms įsigyti (verslo išlaidos gamybai pl sti); (E-i) - eksporto (E) ir importo (i) skirtumas - grynasis eksportas. Jau min ta, kad nacionalinis produktas - tai per kalendorinius metus pagamintų prekių ir paslaugų vert . Čia nepriskiriamos išlaidos pad v tiems automobiliams ar anksčiau statytiems namams įsigyti, nes tie daiktai pagaminti anksčiau ir jų vert jau buvo įtraukta į tų metų nacionalinį produktą. Į šių metų nacionalinį produktą bus įtrauktos išlaidos tų automobilių ir namų remontui, taip pat išlaidos (pinigai sumok ti tarpininkams) perkant tuos daiktus. Kaip jau min jome, pagrindiniai ekonominiai sektoriai - namų ūkis, verslo įmon s ir
valstyb tarpusavyje sąveikauja kaip vartotojai ir gamintojai (žr. 11 pav.). Kiekvienas iš šių sektorių

tuo pačiu tik skirtingomis proporcijomis) yra prekių ir paslaugų vartotojas ir gamintojas.

EKONOMIKOS APYTAKA TARP VALSTYB S, NAMŲ ŪKIŲ IR VERSLO
Mokesčiai (pajamų) Socialin s išmokos (pensijos, pašalpos) Gamybos ištekliai (darbas, žem , kapitalas) Valstyb s paslaugos (visuomeninis produktas) VALSTYB Prek s ir paslaugos Dotacijos

Mokesčiai (jurid. asmenų, PVM, pelno ir kt.) Valstyb s paslaugos (visuomeninis produktas)

Kompensacijos (už vandenį, šilumą, energiją) Darbo užmokestis Namų ūkiai Gamybos ištekliai (darbas, žem , kapitalas) Prek s ir paslaugos Verslo įmon s

11 pav.
5.2.1. Vartotojų ir gamintojų santykiai

Paprastai mes leidžiame pinigus, pirkdami daiktus ir paslaugas, kurių mums reikia. Tuos pinigus mes uždirbame, sudarydami verslo įmon ms sąlygas naudotis gamybos ištekliais. Verslo įmon ms mes suteikiame darbo j gą, t.y. savo žinias, geb jimus, mok jimą dirbti, ir už tai įmon s

109

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

sumoka mūsų darbo j gos kainą - darbo užmokestį. Darbo užmokestis yra pagrindinis vartotojo pajamų šaltinis (žr. 6 skyrių). Darbo užmokesčio terminas ekonomikos teorijoje vartojamas bet kokiam darbo arba paslaugos apmok jimui apibūdinti. Agronomas, veterinarijos gydytojas, zootechnikas, mūrininkas, autobuso vairuotojas, gydytojas, pardav ja, banko tarnautojas, advokatas ir daugyb kitų žmonių gauna darbo užmokestį kaip atlyginimą už dalyvavimą gamyboje (materialioje srityje) arba paslaugų srityje (nematerialioje gamyboje) už dalyvavimą savo pastangomis - protin mis – “galva”, arba fizin mis – “rankomis".
5.2.2. Valstyb s ir vartotojų santykiai

Panašiai kaip namų ūkis teikia gamybos išteklius (žemę, darbą, kapitalą) gamintojams verslo įmon ms, taip jie tuos pačius gamybos išteklius teikia ir valstybiniam sektoriui (toliau vadinsime - valstybe). Šias paslaugas (gamybos išteklių pavidalu) teikia žmon s, kurie dirba įvairiose valstybin se įstaigose. Vartojimo prek s ir paslaugos n ra vieninteliai ekonomikos (verslo įmonių) teikiami produktai. Vyriausyb teikia švietimo paslaugas - samdo vaikų darželių aukl tojas, vidurinių, žem s ūkio ir aukštesniųjų žem s ūkio mokyklų mokytojus, kitų šakų aukštesniųjų, aukštųjų mokyklų d stytojus ir darbuotojus. Ji taiso tiltus, tiesia kelius, oro uostus ir pan. Vyriausyb per valdžios institucijas teikia sveikatos apsaugos paslaugas, remia kultūrą, sportą, meną, apmoka šalies gynybos, vidaus tvarkos ir rimties palaikymo išlaidas, aplinkos apsaugos priemones. Visų lygių valdžios - šalies, apskričių ir vietin s savivaldyb s - naudoja l šas, teikdamos visuomenines g rybes. Priešinga kryptimi valstyb s teikiamoms paslaugoms - iš vartotojų į valstybinę sritį patenka mokesčiai, kuriuos mes visi mokame. Pagrindinis mokestis, kurį mes mokame valstybei, yra .fizinių asmenų pajamų mokestis. Šio mokesčio suma priklauso nuo patvirtinto tarifo ir apmokestinamųjų pajamų dydžio (plačiau apie tai 7 skyriuje). Šio mokesčio apimtis nustatoma vadovaujantis numatomu vidutiniu darbo užmokesčiu vienam dirbančiam žmogui, pagrindiniu neapmokestinamuoju minimumu, darbuotojų skaičiumi ir mokesčių tarifu. Savo ruožtu valstyb moka atlyginimus savo darbuotojams ir teikia išmokas tiems, kam priklauso.
5.2.3. Valstyb s ir verslo santykiai

Pinigų ir ekonominių išteklių (žem s, darbo, kapitalo, verslumo, informacijos) srautai teka skirtingomis kryptimis tarp valstyb s ir verslo įmonių. Iš vienos pus s prek s ir paslaugos juda iš 110

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

verslo įmonių sektoriaus į valstybinį sektorių. Iš kitos pus s juda valstyb s teikiamos paslaugos į verslo sritį (išmokos, valstyb s garantijos, valstyb s prestižas ir kt.). Už verslo įmonių teikiamas valstybei prekes ir paslaugas pastaroji sumoka įmon ms pinigus, bet verslo įmon s kartu moka valstybei įvairius mokesčius: pelno, prid tines vert s (PVM),
akcizo, tarptautin s prekybos ir sandorių, kitus mokesčius - nekilnojamojo turto, žyminį ir konsulinį, kelių, valstybinių gamtos išteklių, aplinkos teršimo, baudų ir pajamų iš konfiskuotų prekių mokestį.

5.3. Ekonominio vystymosi ciklai
Didesnį nacionalinį produktą sukuria didesn darbo j ga, kurią lemia gyventojų skaičius. Kad būtų daugiau gyventojų, šalies ekonomikai būtina augimo tendencija ir ne tiek bendrosios gamybos apimties, kiek jos dalies, tenkančios vienam Šalies gyventojui. Jeigu bendrasis nacionalinis produktas (BNP), tenkantis vienam šalies gyventojui, turi ilgalaikę did jimo tendenciją, tai šalyje yra ekonomin pažanga. Kiekvienos šalies ekonomin pažanga yra sud tin valstyb s ekonomin s politikos dalis (plačiau apie tai 7 skyriuje). Bet kaip ir automobilis negali važiuoti keliu vienodu, nuolat did jančiu greičiu, taip ir šalies ekonomika svyruoja: BNP apimtis tai did ja, tai maž ja. Ekonomikos pakilimą keičia nuosmukis, o jį - v l pakilimas. Ekonominio 1 augimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas vadinamas ekonominiu (verslo, ūkin s veiklos) ciklu.
E k o n o m i n i s c i k 1 a s - tai periodiškas ekonomikos svyravimas.

Ekonominiai ciklai vienas nuo kito skiriasi trukme ir intensyvumu - jie tai krinta, tai kyla. Tačiau jie visi turi tam tikras vienodas ūkin s veiklos pokyčių fazes. Ekonomikos (verslo) ciklą sudaro keturios faz s:
1. Kriz (depresija). Jos metu išauga nedarbas, smarkiai sumaž ja paklausa. Dalis įmonių

patiria nuostolius arba bankrutuoja. Paskatos investicijoms silpnos. Jeigu kriz užsitęsia kelerius metus (pavyzdžiui, Didžioji pasaulin kriz 1930-1940 m.), ji vadinama depresija.
2. Pagyv jimas. Tai faz , einanti po kriz s arba depresijos, kai gamyba pradeda did ti.

Atnaujinami fiziškai ir morališkai susid v ję įrenginiai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų lygis. Ger ja 1 gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, gaus ja investavimo motyvų. Į gamybą įtraukiamas nepanaudotas gamybinis paj gumas bei darbo ištekliai.
3. Pakilimas. Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia. Rinkoje ima trūkti

kvalifikuotos darbo j gos. Pastebimi kai kurie deficito požymiai medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi nebeįmanomas be didesnių investicijų. Tačiau investavimui

111

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

reikia tam tikro laiko, tod l padid jus paklausai, did ja produkcijos kainos, o jų kilimas padidina gamybos kaštus.
4. Smukimas (recezija). Po to, kai ekonomika pereina aukščiausią pakilimo tašką, gamyba

pradeda maž ti. Mažiau realizuojama prekių ir paslaugų, sul t ja gamybos augimo tempai. Sumaž jus paklausai, gamyba ne did ja, bet dažnai maž ja. Sumaž ja užimtumas (did ja nedarbas), krenta rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai. Ciklinių svyravimų priežastys yra visumin s (bendrosios) paklausos pokyčiai.
Visumin p a k l a u s a - tai prekių ir paslaugų, kurias nor tų įsigyti vartotojai valstyb , įmon s ir pavieniai asmenys - tam tikru laiku, esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.

Visumin s paklausos pokyčiai yra tokie.
1. Vartojimo pokyčiai:

• vartotojiškos paklausos pokyčiai. Nors vartotojų poreikių struktūra palyginti yra stabili, tačiau retkarčiais vyksta greiti ir masiniai vartotojų skonio pokyčiai. Pavyzdžiui, reklamos poveikis, m giamos sportin s komandos laim jimai ir kt.; • palūkanų normos ir infliacijos išaugimo gr sm . Palūkanų normos dydis tiesiogiai susijęs su infliacijos tempais. Išaugus palūkanų normai, mažiau perkama ilgo naudojimo prekių (kadangi jos dažnai perkamos kreditan); • apmokestinimo ir piniginių išmokų pokyčiai, keičiantys ir vartojimo išlaidas. Jeigu padid ja mokesčiai, tai sumaž ja vartotojo paj gumas pirkti ir vartoti. Tada ekonomika įžengia į nuosmukio laikotarpį;
2. Vyriausyb s išlaidų prek ms ir paslaugoms pirkti pokyčiai. 3. Eksporto apimties pokyčiai. Prekių ir paslaugų eksportas priklauso nuo išorinių

priežasčių: tarptautinių valiutos santykių, atskirų prekių rinkos situacijos ir nuo vidaus veiksnių: vidaus kaštų (prekių gamybos išlaidų) santykio su tarptautiniais kaštais, šalies eksportuojamų prekių konkurencinio paj gumo, t.y. mūsų prekių paklausos užsienyje.
T a r p t a u t i n i a i v a l i u t i n i a i s a n t y k i a i - tai ekonominiai santykiai, susiję su nacionalin mis valiutomis pasaulio rinkoje, prekybos ir kitų ryšių tarp šalių piniginiu aptarnavimu bei valiutos kaip mok jimo priemon s ir kredito panaudojimu. 4. Investicijų svyravimas. Investicijų svyravimai susiję su palūkanų normos kitimu, šeimų

pajamų, investitorių pajamų kitimu ir pan. Kylant bankų palūkanų normai, žmon s daugiau
pinigų neš į banką, pirks akcijas ar įd s į kokį nors verslą, ir atvirkščiai.

Ekonomikos aktyvumui įvertinti naudojami du ekonominiai rodikliai BNP ir nedarbo lygis, nes ekonominio ciklo smukimo ar pakilimo faz s apibūdina du svarbūs požymiai - gamybos
apimties sumaž jimas (ar padid jimas) ir nedarbo lygio padid jimas (ar sumaž jimas). Apie

valstyb s ekonomin s politikos įgyvendinimą skaitykite 7 skyriuje. 112

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kartojimo klausimai 1. Kas yra nacionalinis produktas ? 2. Kas yra galutinis produktas? 3. Kas yra tarpinis produktas? 4. Kaip nustatoma (apskaičiuojama) nacionalinio produkto vert ? 5. Kaip tarpusavyje sąveikauja pagrindiniai ekonominiai sektoriai? 6. Kokie susiklosto santykiai tarp vartotojų ir gamintojų?

113

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Profilaktika (gr. prophylaktikos - apsauginis) - priemonių, saugančių nuo ligų, visuma; planin s

operacijos įrenginio darbingumui palaikyti.
Medikamentas (lot. medicamentum - vaistas). Ambulatorija (lot. ambulatorius - judamas) - gydymo ir profilaktikos įstaiga, teikianti medicinos

pagalbą ateinantiems ir namie sergantiems ligoniams; tos įstaigos patalpos.
Dispanseris (pranc. dispansair - išdalyti, paskirstyti, išvaduoti) -- ligonių gydymo bei profilaktikos

įstaiga, organizuojanti masinį profilaktinį gyventojų tikrinimą.
Realizuoti (pranc. realiser) - ką nors įvykdyti, įgyvendinti; parduoti, paversti pinigais. Specializavimas (lot. speciali - ypatingas) - riboto asortimento produkcijos gamyba (įmon je,

regione, šalyje).
Universalus (lot. universalis - bendras) - visuotinis, visa apimantis, visur esantis; įvairiapusis. Serija (lot. series - eil ) -- panašių forma ar savyb mis daiktų grup . Personalinis (lot. personalis - asmeninis). Kreditorius (lot. creditor - skolintojas) - šalis, suteikianti paskolą. Įstatinis kapitalas - pagrindinis pradinis įmon s kapitalas. Komandinis (pranc. commandite - pasitik jimo bendrov ) - susijęs su socialine ekonomine sistema,

kurioje ištekliai skirstomi remiantis centralizuotai priimamais sprendimais; susijęs su komanda.
Racionalizuoti (lot. rationalis - protingas) - gerinti, tobulinti. Monitoringas (lot. monitor - įsp jimas, persp jimas) - tai kompleksin

pokyčių steb jimo,

vertinimo bei prognozavimo sistema.
Modemus (pranc. moderne - naujausias, šiuolaikinis) - atitinkantis šių dienų reikalavimus ir skonį. Konferencija (lot. conferentia - surinkti į vieną vietą) -valstybių, organizacijų, įstaigų atstovų

pasitarimas, susirinkimas.
Faz (gr. phasis - pasirodymas) - kokio nors reiškinio formos ar būvio kitimo momentas; kitimo

stadija.
Depresija (lot. depressio - prisl gtumas) - ekonominio nuosmukio periodas esant dideliam nedarbui

ir neaugant gamybai.
Recezija (lot. recessio - atsitraukimas) - tai gamybos smukimas arba jos augimo l t jimas.

114

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

6. PAJAMOS IR JŲ PASKIRSTYMAS
Šiame skyriuje sužinosite: • Kas yra vartotojas • Kas yra vartojimas • Kokie yra vartotojo pajamų šaltiniai • Kas yra darbas • Kod l darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis • Kas yra darbo pajamos • Kas yra gyvenimo kokyb ir kokiais rodikliais ji apibūdinama • Kas yra gyvenimo lygis ir kokiais konkrečiais rodikliais jis išreiškiamas • Kas yra turtas • Kaip skirstomas turtas • Kaip gaunamos turto pajamos • Kokios yra pagrindin s pajamų nelygyb s priežastys • Kas yra lygyb ir nelygyb • Kokios yra infliacijos rūšys • Kaip infliacija veikia žmonių pajamas • Kas yra nedarbas • Kas yra nedarbo lygis • Kokios yra nedarbo rūšys • Kokios yra nedarbo socialin s pasekm s • Kokios yra ekonomin s nedarbo pasekm s • Kas yra skurdas • Kas yra skurdo riba • Kas yra absoliutus ir santykinis skurdas • Kaip ekonomikos augimas veikia skurdą • Kod l reikia perskirstyti pajamas • Kokie veiksniai sąlygoja netolygiai paskirstamas pajamas • Kaip optimaliai paskirstyti pajamas • Kod l būtina pajamų perskirstymo sąlyga yra ekonomikos augimas

Svarbiausias ekonomikos asmuo yra vartotojas, nes jeigu nebūtų vartotojo, nereik tų ir gamintojo. Vartotojas čia suprantamas kaip atskiras individas, t.y. asmuo, šeima, grup asmenų, kurie kartu nusprendžia, ką pirkti (pavyzdžiui, baldų komplektą); įmon arba vyriausyb . 115

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Vartotojas - tai pagrindinis vartojimo (poreikių tenkinimo) vienetas. Vartojimas - tai prekių ir paslaugų pirkimas ir vartojimas, norint patenkinti poreikius, t.y.

poreikių tenkinimo procesas. Kai kurios prek s naudojamos ilgai, pavyzdžiui, šaldytuvai, skalbimo mašinos, o kitos, pavyzdžiui, ledai, pyragaičiai - suvartojamos tuoj nusipirkus. Vartotojo paklausą rinkoje, t.y. jo elgesį lemia du pagrindiniai veiksniai: 1) ką jis nori pirkti; 2) ką jis gali pirkti.

6.1. Pajamų šaltiniai
Jau min jome, kad vartotojo norai virsta paklausa tik tada, kai jiems įgyvendinti vartotojas turi pinigų. Vartotojo norai nuolat kinta, nes juos riboja šie veiksniai: • pinigin s pajamos, skirtos prek ms ir paslaugoms pirkti; • prekių ir paslaugų kainos. Taigi vartotojas, nor damas būti pirk ju, privalo tur ti piniginių pajamų, t.y. užsidirbti pinigų, kad nusipirktų tai, ko pageidauja. Pajamų galima gauti dviem būdais: • už darbą; • už asmeninio turto naudojimą.
6.1.1. Darbas kaip pajamų šaltinis

Apie darbą, kaip gamybos išteklių, jau buvo aprašyta 1 skyriuje. Šiame skyriuje apie darbą bus rašoma kaip apie pajamų šaltinį. Žmogus yra vienintel būtyb , kuri sugeba suprasti j gas, kurios jį valdo, ir tai suprasdamas, jis gali aktyviai veikti savo likimą ir stiprinti tuos elementus, kurie siekia g rio. Plačiai paplitusi nuomon , kad galima ugdyti mokslinant, tačiau pasteb ta, kad galimi kraštutinumai, nes iš patirties žinoma, kad vien sukauptos žinios neįstengia pakeisti moral s ir elgsenos. Labai išsimokslinę žmon s kartais elgiasi nusikalstamai ir amoraliai, kai vadovaujasi egoizmu ir korupcija. Šiuo metu bandoma visuomenei įteigti, kad galima gerai uždirbti visiškai nedirbant. Tai labai patraukli id ja, juolab, kad žmogus iš prigimties linkęs turt ti kuo mažiausiomis pastangomis. Tačiau pabandykime nors mintimis įsivaizduoti, kaip tai realiai galima padaryti. -Tikinama, kad užtenka vien proto ir pinigai savaime ateis.

116

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Tačiau nuostata, kad žmogus protingas, ir vien proto sąskaita gali turt ti visiškai nedirbdamas, iš esm s neteisinga. Net ir genialiausia id ja, esanti tik jūsų galvoje, ir nepaversta kitiems žmon ms suprantamomis sąvokomis (t.y. neapiforminta, nesuprojektuota), negal s būti įgyvendinta. Taigi tik darbas gali paversti id ją įgyvendinama. Pirmiausia reikia intensyviai galvoti kuriant id ją (tai ir yra protinis darbas), po to ją formuoti, užrašyti ir paversti preke, kurią galima parduoti. T. Edisonas yra pasakęs: ,,Genijus - vienas procentas įkv pimo ir devyniasdešimt devyni procentai darbo". Ekonomikoje pripažinta, kad darbas - tai visos fizin s ir protin s pastangos, kurios daromos d l atlyginimo. Darbas skirstomas į protinį ir fizinį. Protinis darbas yra centrin s nervų sistemos, kuri reguliuoja ir koordinuoja visus žmogaus organizmo procesus, veikla. Jį dirba mokslininkai, pedagogai, specialistai ir visi kiti, susiję ne tik su gamybos valdymu, organizavimu, aptarnavimu, bet ir su paslaugų teikimu.
Fizinis darbas yra raumenų veikla, kurią taip pat reguliuoja centrin nervų sistema. Šį darbą

dirba darbininkai gamyklose, fabrikuose prie staklių, įrenginių, mechanizmų, laukuose augindami įvairius augalus, prižiūr dami galvijus ir paukščius bei kitose įvairiose srityse. Fiziniam darbui taip pat reikia protinio darbo elementų - teorinio pasirengimo bei mąstymo, praktinio išsilavinimo. Išsilavinęs darbininkas arba patyręs ūkininkas gamina daugiau ir kokybiškiau už menkos kvalifikacijos darbininką. Prad jus grąžinti nuosavybę, daugelis ūkininkų palikuonių, gyvenančių miestuose, puol atsiimti žemę manydami, kad joje ūkininkauti yra paprasta. Bet dauguma jų, susidūrę su sunkumais, d l žinių, įgūdžių stokos paliko žemę likimo valiai. Vykstant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sud tingas, nes jis dažnai yra mechanizuotas ir automatizuotas. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybos procesus, fizin s veiklos poreikis maž ja, svarbesn tampa protin veikla, kartu įgyjama žinių, įgūdžių, patirties. Žmogaus fizin bei protin energija, kuria dirbamas darbas, vadinama darbo j ga.
Darbo j g a - tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo, šalies piliečiai.

Žmon s dirba skatinami įvairių motyvų: nor dami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo, nor dami bendrauti su kitais žmon mis, išreikšti save, savo id jas, siekius, tiesiog “pasirodyti" ir t.t. Tačiau ekonomikoje darbas nagrin jamas kaip siekis gauti pajamų. Kaip min jome, vienas iš pagrindimų žmogaus pajamų gavimo šaltinių yra darbo pajamos. Tai užmokestis darbo j gai už atliktą darbą pagal tam tikrą darbo j gos kainą, kuri vadinama darbo užmokesčiu.
D a r b o u ž m o k e s t i s - tai išmokos darbuotojams už jų darbo j gos, kaip gamybos ištekliaus, panaudojimą.

117

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Darbo užmokestis yra uždarbis, kuris mokamas už dirbtą laiką (valandą, pamainą, m nesį),

kurio metu teikiamos paslaugos, pavyzdžiui, gydytojo, mokytojo, policininko, artisto ir pan. arba už tam tikrą pagamintos produkcijos kiekį. Darbo užmokestis, kurį gauna autobuso vairuotojas, mūrininkas, banko tarnautojas, universiteto d stytojas, mokytojas, advokatas, pardav jas ir kt. išreiškiamas pinigais. Kai jūs baigsite žem s ūkio mokyklą, aukštesniąją žem s ūkio ar kitą mokyklą arba universitetą, įgysite specialybę ir prad site dirbti, tai yra įsiliesite į darbo j gos rinką. Jūsų uždarbis - darbo užmokestis (arba alga) priklausys nuo darbo turinio, sugeb jimų, kuriuos įgysite besimokydami ar studijuodami, ir daug ko kito.
Alga - tai įmon s ar organizacijos darbuotojui mokamas (paprastai kas m nesį) atlyginimas,

t.y. užmokestis už darbuotojo dalyvavimą gamyboje fizin mis arba protin mis pastangomis, kurios n ra tiesiogiai susijusios su darbuotojo dirbtų valandų skaičiumi. Darbo užmokestis yra pagrindinis, tačiau ne vienintelis dirbančių žmonių pajamų šaltinis, nes dalis gyventojų asmeninių poreikių tenkinama iš visuomeninių vartojimo fondų. Tod l realiosios darbo žmonių pajamos didesn s už jų darbo užmokestį.
R e a l i o s i o s ž m o g a u s p a j a m o s yra ta grynoji nauda, kurią jis gauna dirbdamas.

Realiosios žmogaus pajamos gali būti išreikštos ne tik pinigais, bet ir natūra, pavyzdžiui, ūkininkas gauna pajamų iš savo ūkio - m sos, pieno, kiaušinių, daržovių ir kt., kuriuos suvartoja jų nepirkdamas. Be to, įvertinant daugelio visuomen s narių realiąsias pajamas, reikia prisiminti, kad jie gauna ir socialinių pajamų iš visuomeninio vartojimo fondų. Tai nemokamas vaikų švietimas, moksleivių vežimas autobusais kaimo vietov se, specialistų rengimas, medicinos aptarnavimas, kultūrinis švietimo darbas (bibliotekos), kūno kultūra, stipendijos moksleiviams ir studentams, pašalpos daugiavaik ms motinoms ir t vams, pensijos (senatv s, našlaičių, našlių), invalidumo pašalpos ir kt. Atskaičiavus iš uždirbto darbo užmokesčio visus mokesčius bei išmokas, taip pat įvertinus infliaciją, gaunamas realusis darbo užmokestis.
R e a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s - tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už pinigų sumą, liekančią atskaičiavus mokesčius ir atskaitymus.

Darbo užmokestį reguliuoja darbdavys ir samdomasis darbuotojas, vadovaudamiesi specialiais Vyriausyb s nutarimais (Lietuvos Respublikos darbo apmok jimo įstatymu). Darbdavio ir samdomojo darbuotojo siekiai ir interesai yra skirtingi. Darbdavys, nor damas gauti didesnį pelną, stengsis mažinti gamybos išlaidas (kuriose darbo užmokestis sudaro nemažą dalį) ir mok ti kuo mažesnį atlyginimą už darbą. Samdomasis darbuotojas, aišku, nor s gauti kuo didesnį darbo

118

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

užmokestį. Tod l Vyriausyb reguliuoja mažiausio (minimalaus) atlyginimo dydį, mokesčius iš atlyginimo ir kt.
M i n i m a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s - tai įstatymu nustatytas žemiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mok ti už dirbtą laiką ir kuriuo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį.

Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir jų visuomeninę pad tį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau prekių ir paslaugų, tai garantuoja aukštesnį ne tik dirbančių žmonių, bet ir visos visuomen s gyvenimo kokybę, t.y. žmogaus gyvenimo gerovę.
Gyvenimo kokyb - tai žmonių pasitenkinimas gaunamomis materialiosiomis ir dvasin mis g ryb mis, kurių išraiška - geros, patogios gyvenimo sąlygos, pritaikytos pagal šiuolaikinius poreikius, taip pat sveikata ir gyvenimo trukm .

Kadangi kokyb neįmanoma.

yra apibendrinta samprata, paprastai išreiškiama žodžiais “gera",

“vidutin ”, “patenkinama”, “prasta", “nepatenkinama”, tod l ją išmatuoti vienu kokiu nors rodikliu Gyvenimo kokyb s lygį galima išmatuoti indeksais - rodikliais ir jų grup mis:
1. Natūralios aplinkos rodikliai: • klimato sąlygos (temperatūra, krituliai);

• gyventojų tankumas (kiek gyventojų gyvena, pavyzdžiui, 1 kv.km plote); • apgyvendintas plotas, dirbamosios žem s plotas, miškais apsodintas plotas, vandenys; • gamtos užterštumas. • kita.
2. Gyventojų pajamos - jų ištekliai ir lygis:

• vidutinis atlyginimas; • nedarbo lygis; • socialiai remtinų žmonių skaičius; • pragyvenimo lygis; • mokesčiai; • kita.
3. Kultūrin s srities rodikliai:

• poilsio zonų dydis (plotas, pobūdis - miškas, ežerai, up s, jūros pakrant ir pan.); • atstumas iki poilsio zonų, teatrų, muziejų, viešųjų bibliotekų; • kitų kultūros įstaigų kiekis.
4. Saugaus gyvenimo rodikliai: • nelaimingi atsitikimai;

119

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• smurtiniai nusikaltimai; • bausm s, baudos ir t.t.
5. Visuomenin s globos rodikliai: • vietų skaičius mokymosi įstaigose, senelių namuose;

• ligonin s; konsultacijos ir parama finansiniais, šeimos ir socialiniais klausimais.
6. Sveikatos būkl s rodikliai: • gimstamumas;

• mirtingumas (naujagimių mirtingumas, mirtys d l įvairių ligų ir t.t).
7. Kompleksinis indeksas (visų indeksų suma).

Taigi gyvenimo kokyb konkrečių rodiklių.

apima labai platų ir ne visada konkretų savybių ratą. Tod l

kiekybinę žmonių gerovę apibūdina gyvenimo lygio p sąvoka, išreiškiama daugeliu pakankamai Pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys gyvenimo lygį, yra: • pagrindinių g rybių ir paslaugų (natūrine išraiška) vartojimo struktūra ir lygis, apskaičiuoti vienam žmogui ar 4 asmenų šeimai per metus; • gyventojų pinigin s pajamos, apskaičiuotos vienam žmogui ar šeimai per m nesį. Šis rodiklis lyginamas su pragyvenimo minimumu, vadinamu minimaliuoju gyvenimo lygiu (MGL),kuris nustatomas minimaliai būtinų žmogui suvartoti g rybių ir paslaugų rinkiniu, dar vadinamu “vartojimo krepšeliu”; • visuomenin s g ryb s dar vadinamos visuomeninio vartojimo fondais; • turtinis cenzas ir pinigin s santaupos parodo anksčiau sukaupto turto reikšmę dabartiniam žmogaus gyvenimo lygiui; • vidutin gyventojų gyvenimo trukm ; • žmogaus laisvalaikio (t1) trukm , nustatoma pagal dirbančių žmonių darbo savait s trukmę, pavyzdžiui 40 darbo valandų per savaitę; • gyventojų pajamos ir kainos - kuo didesn s pajamos ir žemesn s kainos, tuo daugiau prekių ir paslaugų vartotojas gali įsigyti iš savo pajamų.
6.1.2.Turto pajamos

Antrasis piniginių pajamų šaltinis yra turimo turto naudojimo pajamos, vadinamos turto
pajamomis. Turtas - tai jūsų turimų daiktų vert : buto, namo, garažo, kolektyvinio sodo, žem s,

mašinos, jachtos ir pan. 120

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

T u r t a s - tai viskas, kas vertinga ir turi savininką; tai ekonominiai ištekliai, kuriais ekonominis subjektas disponuoja ir tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Ne kiekvienas turtas, priklausomai nuo to, ar jis tiesiogiai duoda pajamų ar ne, bus laikomas ekonominiu ištekliu, pavyzdžiui, jūsų turimas namuose vertingas meno kūrinys yra turtas, bet šiuo atveju -- ne ekonominis išteklius. Tas pats meno kūrinys muziejuje jau bus laikomas ekonominiu ištekliumi, nes teikia muziejui naudą. Nacionalinis (valstyb s) turtas yra skirstomas į nefinansinį ir finansinį turtą (žr. 12 pav.). Nefinansinis turtas skirstomas į sukurtąjį ir nesukurtąjį turtą.
S u k u r t a s i s t u r t a s - tai žmogaus darbu sukurtas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas bei vertyb s. N e s u k u r t a s i s t u r t a s - toks, kurio sukūrimo procesas tiesiogiai nesusijęs su žmogaus darbu. Sukurtas turtas yra ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas. Nematerialusis turtas yra toks, kuriam nebūdingos fizin s savyb s, bet jis turi realią vertę,

t.y. pirktas arba kitaip įsigytas turtas. Dažniausiai perkant nematerialųjį turtą, nusiperkama juridin teis , pavyzdžiui, teis d ti firmos ženklą ant produkto, teis gaminti pagal patentą, licenciją arba autorin teis .
Autorin metų po jo mirties. teis - tai nematerialusis turtas, suteikiantis jo savininkui išimtinę teisinę kontrol s privilegiją leisti literatūros ar meno kūrinį per visą jo gyvenimą ir dar 50

Nematerialiajam turtui priskiriama ir dalykiniai ryšiai, partneriai, pažintys, rekomendacijos įsidarbinant.
Trumpalaikis turtas yra toks, kuris sunaudojamas iš karto ir savo formą (arba savininką)

pakeičia per trumpą laiką, t.y. ne ilgiau kaip per vienerius metus ar vieną ūkin s veiklos ciklą. Tai įvairių žaliavų, medžiagų ir komplektavimo gaminių (pusfabrikačių) atsargos, nebaigta gamyba (pavyzdžiui, žiemkenčių pas liai, pienui auginama telyčia ir pan.), pagaminta, bet dar neparduota produkcija, prek s, įsigytos ir skirtos parduoti, pinigin s l šos - pinigai, gautinos paskolos (pirk jo skola, paskolinti pinigai, pavyzdžiui, ūkininkui ir pan.), iš anksto apmok tos sąnaudos, pavyzdžiui, ūkininkas iš anksto sumok jo nuomą už visus ateinančius metus. Nuoma buvo mok ta ne d l teis s tur ti žemę, bet d l galimyb s pelningai tą žemę naudoti, t.y. tikintis, kad padarytos išlaidos (nuomos mokestis) ilgainiui duos tam tikrų pajamų.

121

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

NACIONALINIO TURTO SKIRSTYMAS
Nefinansinis turtas Sukurtasis turtas Ilgalaikis turtas Materialusis turtas Gyvenamieji pastatai Kiti pastatai ir statiniai Mašinos ir įrengimai Kultivuojami biologiniai ištekliai Trumpalaikis turtas Žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detal s Nebaigta gamyba Pagaminta produkcija Antikvariniai ir kiti meno kūriniai Vertyb s Nepiniginis auksas, kiti taurieji metalai Nacionalinis turtas Finansinis turtas Nesukurtasis turtas Materialusis turtas Žem Žem s gelmių ištekliai Piniginis auksas Valiuta ir ind liai Vertybiniai popieriai, išskyrus akcijas Paskolos Akcijos ir kiti vertybiniai popieriai Draudimo techniniai rezervai Kitos gautinos ir mok tinos sąskaitos

Nematerialusis turtas Mineralų tyrin jimas Kompiuterių programin įranga Pramogų sritys, literatūros ir kiti meno kūriniai Kitas nematerialusis turtas

Nematerialusis turtas Patentai

Licencijos ir kiti parduodami kontraktai Nekultivuojami biologiniai ištekliai Vandens ištekliai Įgytas prestižas

Pirktos prek s, skirtos perparduoti Kitos vertyb s, produkcija

Kitas nematerialusis turtas

12 pav. Trumpalaikis turtas visą laiką turi būti apytakoje (žr. 13 pav.).

TRUMPALAIKIO TURTO APYTAKA
PINIGAI PARDUODAMA PRODUKCIJA BEI PASLAUGOS GAMYBA EKONOMINIAI IŠTEKLIAI ŪKINEI VEIKLAI

13 pav.

122

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Siekiant gauti pajamų iš trumpalaikio turto, reikia vengti kraštutinumų. Mat sukaupus daug trumpalaikio turto (atsargų, gatavos produkcijos), jis “šaldomas" ir dalis jo nedalyvauja apyvartoje. Kai stokojama gamybos atsargų ar kito trumpalaikio turto, sutrinka gamybos procesas. Pavyzdžiui, trūkstant degalų, sutriks darbai laukuose, trūkstant trąšų, ūkininkas gaus mažą derlių, mažiau tur s produkcijos parduoti, mažiau gaus pinigų, nebegal s įsigyti kuro, trąšų ir pan.
Nesukurtasis turtas taip pat skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialusis nesukurtas turtas - tai žem , jos gelmių ištekliai (akmens anglis, nafta, dujos,

geležies rūda, durp s, statybin s medžiagos – sm lis, žvyras, kalk s ir pan.); nekultivuojami biologiniai ištekliai - nesukultūrinti augalai, žv rys, paukščiai; vandens ištekliai.
Nematerialusis nesukurtas turtas - tai įsigytos juridin s teis s pasinaudoti patentais,

licencijomis, nou-chau (angl. – “know-how” - žinau kaip), įgytas prestižas ir pan.
P r e s t i ž a s - tai nematerialiojo turto vert , kai įmon gali uždirbti daugiau negu kitos tos pačios ūkio šakos įmon s.

Naudojamas turtas gali duoti pajamų. Pavyzdžiui, tur dami garažą, galite jį išnuomoti už nuomos mokestį. Turtas, išreikštas pinigais, paskolintas arba laikomas taupomojoje sąskaitoje banke (apie tai sužinojote 2 skyriuje), duos palūkanų. Yra ir daugiau pajamų gavimo būdų iš savo turto. Taigi daiktų, kuriuos galima nusipirkti, skaičius ir vert priklauso nuo mūsų pajamų (darbo ir turto) dydžio, ir nuo to, kaip protingai mes jas išleidžiame, t.y. kokiomis kainomis įsigyjame prekių ir apmokame paslaugas.
6.1.3. Pajamų nelygyb

Bet kurios ekonomin s sistemos veiksmingumas paprastai vertinamas jos visuomen s narių socialinių poreikių tenkinimo lygiu - gyvenimo kokybe ir lygiu. Tačiau ekonomika yra ne vien mokslas apie ekonominę pažangą, bet ir problemų mokslas, nagrin jantis ir visuomen s nepageidautinų reiškinių apraiškos formas: infliaciją,, nedarbą, skurdą,
diskriminaciją. Nors spartus ekonominis augimas būdingas daugeliui šalių, tačiau jis nebuvo nei

visa apimantis, nei staigus. Daugelyje vargingiausių šalių gyvenimo lygis teb ra labai žemas vidutin s metin s pajamos, tenkančios vienam gyventojui, sudaro mažiau kaip 200 USD (Mozambike, Tanzanijoje, Etiopijoje, Samalyje, Kambodžoje, Afganistane, Ugandoje, Nepale, Laose ir kt.), kai išvystytose pramonin se valstyb se jos sudaro apie 44,0 tūkst. USD (pavyzdžiui, Šveicarijoje, Japonijoje, Norvegijoje, JAV ir kt.). Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad vienas šalies gyventojas 1998 m. gavo vidutiniškai po 4,4 tūkst. Lt. Kaip matome, pasaulyje gana gaji nelygyb ir ne tik mūsų dienomis. 123

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Jau beveik du tūkstančius metų filosofai ir visuomen s kritikai diskutuoja d l lygyb s ir nelygyb s. Šiuo metu lygyb (socialinis teisingumas) traktuojama ne kaip pajamų lygio suvienodinimas, o kaip šansų lygyb , t.y. vienodos mokymosi galimyb s, nepaisant kilm s, politinių įsitikinimų bei finansin s pad ties. Tačiau žmogus retkarčiais suabsurdina tą šansų lygybę. Pavyzdžiui, ar teis jas, remdamasis teise yra politiškai ir visuomeniškai bešališkas? Ar kandidatas į Seimo narius kvalifikuojamas ir renkamas atsižvelgiant tik į jo išsilavinimą? Ar turi realias lygias teises ir galimybes moterys savo veikloje kaip jų kolegos vyrai? Galiausiai, ar visi gimsta tur dami vienodai geb jimų ar gabumų? Tačiau silpnavaliai ir tinginiai taip pat priklauso žmonių bendruomenei, kurioje individai pagal charakterį ir intelektą yra skirtingi, nelygūs (H.Vontobelis).
Nelygyb narių. - tai nevienodai paskirstytos bet kurios visuomen s vertyb s tarp jos

Nelygyb s samprata apima pajamas, turtą, prestižą ar valdžią. Kiekvienoje visuomen je ribotų išteklių skirstymas priklauso nuo lyties, amžiaus, etnin s kilm s, kvalifikacijos, partiškumo, religijos, paveld jimo ir kitų kriterijų, vertinamų atitinkamoje visuomen je. Nelygyb lemia žmogaus (individo) galimybes įgyti išsilavinimą, kartu skatina siekti turto, garb s, svarbių postų, norint atnešti naudos visuomenei. Ekonominis atlyginimas už gerai atliktą sunkų ar pavojingą darbą ne visada atitinka jo svarbą. Šį atlyginimą dažnai papildo autoritetas ir prestižas. Pavyzdžiui, universiteto profesoriaus pajamos n ra labai didel s, tačiau jo prestižas didesnis negu mokesčių inspektoriaus ar bankininko. Taigi nelygyb yra nepageidautinų visuomen s reiškinių - infliacijos, nedarbo ir skurdo pasekm , kartu ir priežastis, t.y. užburto rato problema, skambanti kaip žinomas posakis: ,,Neturtingas tod l, kad kvailas, o kvailas - tod l, kad neturtingas".
Infliacija - tai bendrojo kainų lygio augimas. Paprastai skiriamos keturios pagrindin s

infliacijos rūšys: paklausos, gamybos, pelno ir pajamų.
Paklausos infliacija; sukelia padid jusi gamintojų ir vartotojų paklausa, nes ji padidina

žaliavų ir medžiagų, prekių ir paslaugų kainas. Kaip žinome, žem s ūkio produktai plačiai naudojami kaip gamybos žaliava, d l kurios pabrango daugelis pramoninių prekių (pavyzdžiui, odin avalyn , vilnoniai, lininiai bei medvilniniai drabužiai). Pabrangus prek ms ir paslaugoms, teko didinti atlyginimus, tai tur jo įtakos paklausai, o ši - kainų augimui, t.y. infliacijai. Tod l toks infliacijos procesas buvo pavadintas gamybos sąnaudų infliacija. Plačiau panagrin kime pajamų infliaciją. Infliacija, kaip ir nedarbas, neigiamai veikia žmonių sampratą apie gyvenimo lygį, nes jos metu pakyla kainos. Tod l norint išlaikyti esamą pragyvenimo lygį, reikia vis daugiau pajamų. Infliacijos metu maž ja piniginio vieneto perkamoji 124

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

galia. Tačiau nereikia pamiršti, kad darbo užmokestis, kurį gauna dirbantys žmon s, taip pat yra kaina - darbo j gos kaina. Vadinasi, infliacijos metu darbo užmokestis taip pat kyla. Tod l dirbantys žmon s paprastai netampa infliacijos aukomis, kadangi pinigų perkamąją galią infliacija “graužia" ne nuolat, o kainos nuolat keičiasi.
P e r k a m o j i g a 1 i a -- tai mastas, kuriuo už tam tikrą piniginį vienetą galima pirkti prekių ir paslaugų; kuo daugiau prekių ir paslaugų galima nupirkti, tuo didesn perkamoji galia, ir atvirkščiai.

D l infliacijos vieni žmon s kažką laimi, kiti kažko netenka - atsiranda “laim jusiųjų” bei “pralaim jusiųjų” (apie tai plačiau skait te 2.3.2 skyrelyje). Svarbiausias neigiamas infliacijos bruožas - d l jos vykstąs pajamų (darbo) ir turto perskirstymas. Net jeigu dirbantis žmogus ir nepatiria nuostolių d l infliacijos, tai atsitinka tų žmonių sąskaita, kurie nuo jos nuolat kenčia. Tai senesni, nedirbantys žmon s, gyveną iš pensijos, ar kiti, gaunantys fiksuotas pajamas. Remiantis 1999 metų “Sodros" informacija, vidutin senatv s pensija Lietuvoje yra 290 Lt. Bendras senatv s ir invalidumo pensijų gav jų skaičius siekia apie 800 tūkst. žmonių arba 21,6 % Lietuvos gyventojų. Infliacija žmonių pajamas perskirsto despotiškai, iškraipydama visuomeninių pajamų paskirstymo principus.
Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo j gos sąvoka. Tod l, kalbant apie nedarbą,

būtina suprasti, kas yra darbo j ga. Kaip jau min ta, darbo j ga yra darbingo amžiaus, t.y. nuo 18 metų dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmon s. Vadinasi, nenorintys dirbti ir neieškantys darbo, negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo j ga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeiminink s, nes jų darbas gali būti sunkesnis už dirbančių žmonių įmon se ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. Taigi kas tada yra bedarbiai, pagal kurių skaičių yra nustatomas nedarbas?
Bedarbiai - tai žmon s, kurie neturi darbo, aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo

įstaigose (darbo biržose), kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis apibūdinamas užregistruotų darbo biržoje bedarbių ir visos darbo j gos santykiu, išreikštu procentais: bedarbių skaičius Nedarbo lygis = ——————-——————— x 100 %. darbo j gos skaičius

125

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

N e d a r b o l y g i s - ekonominis rodiklis, rodantis, kokia darbo j gos dalis yra neužimta; tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių darbo, santykio su visais darbingais gyventojais procentin išraiška.

Nedarbui, kaip ekonominei kategorijai, būdinga įvairov , t.y. įvairios nedarbo rūšys. Žmogus, neturintis darbo ir aktyviai jo ieškantis, galų gale pavargsta ir į viską numoja ranka, nustoja jo ieškoti ir jaučiasi prisl gtas. Tod l tokia nedarbo rūšis vadinama ,,prisl gtuoju nedarbu”. Tačiau gyventi reikia -- išlaikyti šeimą, mok ti už butą, paslaugas ir pan. Žmogus ieško bet kokio darbo, net atsitiktinio, net žemesn s kvalifikacijos. Toks nedarbas vadinamas “pasl ptuoju” nedarbu, nes į nedarbo apskaitą taip pat neįtraukiamas. Tačiau būna ir priešingai - žmogus darbo neieško, nors teigia, kad tai daro. Taip daryti jį skatina socialin s pašalpos. Kaip neprisiminsi girtuoklio aiškinimo, kad, esą, geriąs, nes kitaip nebūtų už ką (pardavus butelius) ir duonos nusipirkti. Toks nedarbas vadinamas “šeš liniu”. Žmon s, ieškodami geresnio uždarbio, migruoja ne vien tik iš miesto į miestą, iš miesto į kaimą, bet ir iš šalies į šalį. Pagrindin migracijos priežastis - ekonomin .
M i g r u o j a n t i s n e d a r b a s - tai nedarbo rūšis, sąlygojama gyventojų teritorinio mobilumo ar įmonių bankroto. Struktūrinis nedarbas yra nedarbo rūšis, sąlygojama gamybos techninio lygio augimo, kai

esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Nuolat besikeičianti ekonomika dažnai lemia tai, kad įgyta patirtis, profesija, darbo įgūdžiai, kvalifikacija visiškai nereikalingi visuomenei. Tod l darbininkas yra priverstas persikvalifikuoti arba -keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiu.
C i k l i n i s n e d a r b a s yra sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio, kurį sukelia gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis.

Socialines ir ekonomines nedarbo pasekmes galima vertinti plačiąja ir siaurąja prasme.
Plačiąja prasme į nedarbą galima pažvelgti kaip į vieną svarbiausių neefektyvaus gamybos

išteklių (visų pirma darbo – darbo j gos) panaudojimo priežasčių. Visuomen praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomų prekių bei paslaugų. Nuostoliai d l nedarbo šalies ūkyje susidaro ne tik d l nepagamintų prekių ir paslaugų, bet ir d l išmok tų nedarbo pašalpų. Visi dirbantys žmon s moka draudimo mokesčius iš savo darbo užmokesčio, o vyriausyb moka pašalpas. Draudimo mokesčius moka visi, o pašalpas gauna tik bedarbiai.
Siaurąja prasme nedarbo poveikis pasireiškia tiesiogiai žmogui, nes prarandama dalis

darbuotojo pajamų. Toks žmogus -- bedarbis - n ra visavertis vartotojas, nes jis perka mažiau, kadangi neturi pajamų, kartu jis daro įtaką ir gamybos apimčių maž jimui. Bet ekonomikoje ne tik

126

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

vartojimas lemia gamybą - egzistuoja ir atvirkštinis ryšys. Pasiūla formuoja naujus poreikius, sudaro sąlygas vystytis, tobul ti asmenybei. Socialiniai nedarbo nuostoliai nereiškia vien to, kad did ja valstyb s ar individo išlaidos, ar maž ja pajamos. Žmogus, įstumtas į priverstinį nedarbą, kenčia psichologiškai - nedarbas demoralizuoja žmogų - plinta psichin s ligos, nusikaltimai, savižudyb s, skyrybos. Vokietijos medikų sąjungos duomenimis, vieneri praleisti be darbo metai sutrumpina žmogaus gyvenimą vidutiniškai 5 metais. Tačiau nedarbo nuostoliai n ra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Darbin patirtis taip pat vertingas turtas. Praradęs darbą, žmogus ne tik nebekaupia naujų įgūdžių, netobul ja, bet atrofuojasi ir tie sugeb jimai, žinios, įgūdžiai, kurie buvo įgyti. Ekonomine prasme skurdas suprantamas kaip pajamų pragyventi nepakankamumas.
S k u r d a s - tai situacija, kai žmon s negauna tiek pajamų, kad gal tų nusipirkti būtiniausių pragyvenimo reikmenų.

Kiek reikia pajamų, kad žmogus nepatirtų skurdo? Siekdami nustatyti, ar žmogus gyvena pasiturinčiai, ar skurdžiai, ekonomistai naudoja taip vadinamą skurdo ribos apibr žimą. Jame nurodomas pajamų dydis, kuriam maž jant žmogus pakliūva į skurdo pinkles. Skurdo riba n ra pastovi, tod l b gant laikui ir atsižvelgiant į šalies ekonomines (infliacija) bei socialines (nedarbas, diskriminacija) sąlygas, ji nuolat kinta - paprastai kasmet skurdo riba pakeliama. Be to, ji pakyla ir d l skurdo sampratos pokyčio per ilgesnį laikotarpį. Pagal tarptautinę skurdo ribą, nustatytą Vidurio ir Rytų Europai - 4 JAV doleriai per dieną, Lietuvoje 1999 m. buvo apie 600 tūkst. žmonių, gyvenančių skurde. Mūsų šalyje skurdo riba nustatoma pagal skirtingas metodikas, tačiau dažniausiai ji prilyginama 50 % vartojimo išlaidų vidurkio ir yra lygi 118,4 JAV dol. per m nesį, arba 3,95 dol. per dieną. Tai rodo, kad Lietuvos skurdo riba beveik atitinka tarptautinių institucijų rekomenduojamą ribą. Yra skiriamos dvi pagrindin s skurdo koncepcijos :
• absoliutaus skurdo, kai neturtinga laikoma šeima, kurios šeimos nario pajamos mažesn s

negu nustatyta oficiali skurdo riba - 474 Lt per m nesį;
• santykinio skurdo, kai remiasi prielaida, kad neturtinga toji šeima, kurios pajamos

gerokai mažesn s už vidutines. Pagal santykinę skurdo ribą Lietuvoje 1999 m. skurdo 16,6 % gyventojų. Skurdui mažinti būtinas ekonomikos augimas. Tai lemia daugelis veiksnių, kuriuos galima sugrupuoti į keturias grupes: 1) žem s ir gamtinių išteklių kiekis ir kokyb ; 2) darbo išteklių kiekis ir kokyb ; 127

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

3) pagrindinio kapitalo apimtis (pastatai, įrenginiai, mašinos, mechanizmai ir kt.); 4) technologija ir mokslas. Ekonomikos augimas teikia realias skurdo mažinimo galimybes, nes antraip, did jant skurstančių žmonių skaičiui, daug ja nusikaltimų, blog ja kriminogenin pad tis, taigi - ir šalies įvaizdis, taip pat stabdomas ekonomikos augimas. Tod l skurdo mažinimas laikomas viena svarbiausių šalies tolesn s s kmingos pl tros sąlygų. Atlikti tyrimai parod , kad dauguma nepasiturinčių šalies gyventojų įstengia saikingai maitintis (duona, bulv mis, kiaušiniais, pieno produktais) bei užsitikrinti būstą ir kuklią apsaugą. Jie labai mažai vartoja m sos produktų, tik 5 % asmenų, laikančių save vargšais, perka naujus, ned v tus drabužius. Beveik pus neturtingųjų gerokai riboja vaistų pirkimą. Labiausiai skursta jaunos šeimos, turinčios du ir daugiau vaikų, gyvenančios atskirai nuo t vų, taip pat šeimos, kuriose vienas iš sutuoktinių yra bedarbis arba dirba biudžetin je (mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos) įstaigoje. Turtingiausių šeimų vartojimo išlaidos beveik 8 kartus didesn s negu skurdžiausiai gyvenančių. Turtingiausiai gyvenančių šeimų vienas narys per m nesį išleidžia 1056 Lt, o skurdžiausiai gyvenančių šeimų - vos 133 Lt. Tur dami nepakankamai pajamų, neturtingi namų ūkių nariai riboja savo poreikius ne tik svarbiausioms reikm ms - maistui, drabužiams, būstui, bet ir taupo savo poilsio, kultūros, švietimo ir net sveikatos sąskaita. Pavyzdžiui, ūkininkų ūkiuose švietimui n ra skiriama n cento, pensininkų ūkiuose - 30 centų per m nesį vienam namų ūkio nariui. Pagrindinis ekonomikos augimo tikslas, to augimo pasekm ir rezultatas - gyvenimo lygio kilimas, skurdo mažinimas. Tačiau bendras ekonomikos augimas neužtikrins tokio pat gerov s augimo kiekvienam žmogui, šeimai. Pavyzdžiui, jei darbuotojas neturi aukštesn s kvalifikacijos, ekonomikos augimas ne tik gali jį apeiti, bet ir išstumti iš darbo vietos. Taigi ekonomikos augimas iš tiesų gerina visuomen s gyvenimo materialiąsias sąlygas tik tada, kai jis sąlygoja atitinkamus perskirstymo procesus.
Kartojimo klausimai 1. Kaip apibūdinamas vartotojas? 2. Kokie veiksniai sąlygoja vartotojo elgesį rinkoje? 3. Kaip vartotojo norai tampa paklausa? 4. Ko reikia vartotojui, kad jis patenkintų savo poreikius? 5. Kaip vartotojas gauna pajamų?

6. Kod l darbas yra pagrindinis pajamų šaltinis? 128

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

7. Kas yra darbas? 8. Kaip keičiasi protinio ir fizinio darbo santykis? 9. Kas yra darbo j ga ? 10. Kas yra darbo užmokestis ? 11. Kokią įtaką darbo pajamos turi žmogaus gyvenimo gerovei? 12. Kokiais rodikliais apibudinama gyvenimo kokyb ? 13. Kod l naudojama gyvenimo lygio sąvoka? 14. Kokiais rodikliais apibūdinama gyvenimo sąvoka? 15. Kas yra turtas? 16. Kaip klasifikuojamas turtas? 17. Kokios yra materialiojo turto savyb s? 18. Kas yra lygyb ir nelygyb ? 19. Kas sąlygoja visuomen je nelygybę? 20. Kokia infliacijos įtaka nelygybei? 21. Kaip susiję infliacija ir nedarbas? 22. Kaip nustatomas nedarbo lygis? 23. Koks gali būti nedarbas? 24. Kokie yra socialiniai nedarbo nuostoliai? 25. Kokią įtaką turi nedarbas ekonomikai? 26. Kaip suprantate skurdą?

6.2. Pajamų paskirstymo sistema
Pajamų paskirstymo procesas turi vykti per laisvosios rinkos operacijas ir pasitelkus valstyb s pajamų paskirstymo reguliavimo priemones. Žmon s privalo tur ti lygias teises, tačiau jie niekuomet netur s vienodų galimybių, socialinio aktyvumo ir energijos bei kitų žmogiškųjų savybių. Netolygų pajamų pasiskirstymo procesą sąlygoja vienas su kitu susiję veiksniai: • kiekvieno individo pajamų formavimo procesą veikia fizinių ir protinių žmonių galimybių skirtumai; • darbo intensyvumas turi įtakos galutiniam jo rezultatui. Ne visada intensyvus, t.y. greitai atliekamas darbas duoda geresnių rezultatų. Žinoma net patarl : ,,Paskub si - žmones prajuokinsi"; • bet kokia žmogaus veikla, susijusi su rizika. Rizika - tai gr sm patirti nuostolius, tai veiklos savyb ir požymis. Nuostoliai gali būti: materialieji, darbo, laiko, finansiniai ir 129

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

specifiniai (pasitik jimo, gero vardo praradimas). Kiekvienas žmogus savaip supranta riziką, priklausomai nuo jo išsilavinimo, gyvenimiškosios patirties, informacijos, nuotaikos bei nuojautos. Žinomas pakankamai paprastas rizikos išvengimo (sumažinimo) būdas - ,,ned ti visų klausimų į vieną krepšį", t.y. “išsklaidyti" rizikos galimybę; • sunkus, pavojingas, nepatrauklus (pavyzdžiui, gaisrininko, išminuotojo, santechniko, šiukšlių surink jo ir pan.) darbas geriau apmokamas, nors pagal sud tingumą nepranoksta eilinių darbų, pavyzdžiui, dienin s ir naktin s pamainos darbo; • pajamų did jimą lemia išsilavinimas ir kiti profesinio tobul jimo veiksniai (kvalifikacijos k limas, studijos universitete ir pan.), taip vadinamos ,,investicijos į žmogiškąjį kapitalą”; • ne visas pajamas žmogui teikia darbin veikla. Kaip buvo min ta anksčiau (skyrelyje 6.1.2), pajamas duoda ir palūkanos iš sukaupto ar paveld to turto, kuriam dažnai priskiriamas ir “žmogiškasis kapitalas". Pavyzdžiui, A. Sabonio, Š. MarČiulionio kaip krepšininkų talentas -jų “žmogiškasis kapitalas” duoda naudą daugeliui įkurtų krepšinio mokyklų, kuriose ugdomi nauji krepšinio talentai; • žmogaus s km s ir atsitiktinumo veiksnys - ,,aukso puodo" laim jimas loterijoje, lobio atradimas, dalyvavimas biržų veikloje ir pan. Taigi šie objektyvūs veiksniai sąlygoja netolygiai žmon ms paskirstomas pajamas. Tod l visuomen je visada aktualus klausimas: kaip optimaliai paskirstyti pajamas, kad nelygyb ne slopintų (atimant iš turtingųjų dalį jų pajamų ir atiduodant ją skurdžiams), o skatintų darbinę veiklą (skurdžiai turi siekti didesnių pajamų, t.y. tur ti praturt jimo paskatų). Skatinant darbinę veiklą, did ja pajamos - bendrasis nacionalinis produktas. Bet pasaulyje nerasime dviejų vienodų žmonių: vienas pasižymi geresne fizine būkle, antras platesne erudicija, trečias turi visko po lygiai. Tod l šie skirtumai veikia kiekvieno individo pajamų formavimo ir pasiskirstymo procesus. Bendra pajamų suma priklauso nuo pajamų paskirstymo būdų, nes neteisingai paskirsčius pajamas, gali sumaž ti bendrasis nacionalinis produktas. Šia prasme pajamų lygiavos variantas (visiems vienodai), slopina darbinę veiklą ir sumaž ja bendrosios visuomen s pajamos. Tai atsiranda d l gyventojų, gaunančių dideles pajamas, dalies nacionalin se pajamose maž jimo ir gaunančių mažas pajamas dalies did jimo. Vadinasi, pajamų paskirstymas turi skatinti visuomen s pajamų did jimą. Tam tikru mastu bet kuri visuomen paskirsto savo uždirbtas pajamas negalinčių dirbti žmonių naudai. Tuo rūpinasi vyriausyb , realizuodama atitinkamas programas. Neaugant ekonomikai, bet koks pagalbos atsidūrusiems skurde žmon ms padidinimas reiškia dirbančių žmonių pajamų sumažinimą ir paskatų dirbti slopinimą. Ekonomikos augimo sąlygomis 130

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

perskirstomos ne pajamos, o jų prieaugis. Ekonomikos augimo sąlygomis atsiranda galimyb pajamas paskirstyti taip, kad mažai aprūpintų šeimų pajamos santykinai išaugtų didesniu mastu, negu gaunančių dideles pajamas. Ekonomiškai stipriose šalyse turtingieji savo socialines problemas sprendžia savarankiškai, o skurdo atžvilgiu tam tikra rūpesčių našta tenka visai visuomenei. Tačiau visuomen s parama, be teigiamų rezultatų, sukelia ir tam tikrų nepageidautinų reiškinių. Visuomen je atsiranda ,,priklausomyb s psichologijos” fenomenas, maž ja pasitik jimas savo j gomis, silpn ja darbin s veiklos iniciatyva ir pan. Šiems ir kitiems nepageidautiniems veiksniams pašalinti reikia daug l šų. Pavyzdžiui, Lietuvoje skurdui pašalinti reik tų 1,2 % bendrojo vidaus produkto arba tai sudarytų 443 mln. litų per metus. Taigi galima tvirtinti, kad kol kas n ra universalių ir amžinų būdų socialinei lygybei pasiekti. Juos reikia parinkti tokius, kad būtų įmanoma ne tik pagerinti susidariusią situaciją, bet kad tai nesukeltų papildomų neigiamų reiškinių. Tod l būtina kompleksin skurdo mažinimo programa, kuri apimtų ir socialines išmokas, ir nepinigines socialin s integracijos priemones. Valstyb s mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos, žem s ūkio, smulkaus verslo r mimo ir užimtumo politika taip pat tur tų ieškoti skurdo mažinimo komponentų. Viena iš visuomen s gerov s užtikrinimo priemonių, kuri iš vienos pus s užtikrintų socialinę lygybę, iš kitos - neribotų darbin s veiklos paskatų, yra pajamų apmokestinimas.
A p m o k e s t i n i m a s - tai valstyb s mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių pajamų bei išlaidų.

Pagrindinis apmokestinimo tikslas yra padidinti valstyb s pajamas tam, kad būtų galima apmok ti vyriausyb s valdymo išlaidas. Tačiau mokesčiai naudojami siekiant ir kitų tikslų: • skatinti reikalingų ir riboti nereikalingų prekių ir paslaugų gamybą; • apsaugoti tam tikras ūkio šakas, pavyzdžiui, apginti Lietuvos cukraus gamintojus nuo pigaus importinio cukraus; • apsaugoti rinką nuo kai kurių prekių, kurias vyriausyb laiko žalingomis (pavyzdžiui, cigaret s, alkoholis); • reguliuoti ekonominę veiklą. Vyriausyb , didindama arba mažindama mokesčius, tiesiogiai veikia žmonių išlaidoms liekančių pinigų kiekį. Vienas iš pagrindinių apmokestinimo motyvų yra mokesčių teisingumas, kurį nustatant vadovaujamasi dviem pagrindiniais principais: 1) gaunamos iš mokesčių naudos principu; 2) geb jimo sumok ti mokesčius principu.

131

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kai apmokestinant vadovaujamasi naudos principu, vyriausyb

pati įvertina atskirų

žmonių ar jų grupių gaunamą naudą. Pavyzdžiui, visi mes naudojam s gaisrų kontrol s, policijos patruliavimo, ligų kontrol s, greitosios medicinos pagalbos ir kitomis paslaugomis, tačiau niekas iš mūsų tiesiogiai už jas nemokame, nors remiame jų funkcijas, kurias finansuoja vyriausyb iš surinktų iš mūsų įvairių mokesčių. Vadovaudamasi šiuo principu, vyriausyb neperskirsto pajamų. Jeigu vyriausyb nori perskirstyti pajamas, tai jas apmokestinant, reikia vadovautis geb jimo mok ti, dar vadinamo mokumo principu.
M o k u m o p r i n c i p a s - tai teorija, teigianti, kad mokesčiai turi būti nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į tai, kas gali juos sumok ti, o tik v liau - kam šie mokesčiai duos naudos. Kartojimo klausimai 1. Kas turi didžiausią įtaką mažinti skurdui? 2. Kod l pajamos paskirstomos netolygiai? 3. Kaip galima optimaliai paskirstyti pajamas?

132

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Absurdas (lot. absurdus - negražiai skambantis, nemalonus) - beprasmyb , nesąmon . Amoralus (lot. - moralis - nedorovingas, nepripažįstantis moralinių principų, nepadorus). Atrofija (gr. atrophia - nuvytimas) - kokio nors jausmo, savyb s, įgūdžio praradimas,

susilpn jimas.
Autoritetas (lot. auctoritas - valdžia, įtaka) - visų pripažinta reikšm , įtaka; asmuo, visų

pripažįstamas ir gerbiamas.
Biologija (gr. bios - gyvyb + gr. logos - mokslas) - mokslas, visapusiškai nagrin jantis gamtą

(organinę), jos atsiradimą, vystymąsi, d snius.
Cenzas (lot. census - įkainojimas, surašymas) -- sąlygos, suteikiančios asmeniui garantiją naudotis

kokiomis nors teis mis, pavyzdžiui, rinkimų, turto, s slumo, išsilavinimo ir pan.
Charakteristika (gr. charakter - bruožas, ypatyb ) - skiriamųjų daikto arba reiškinio požymių,

savybių visuma.
Demoralizacija (pranc. de + - morale) - dorov s nuosmukis; tvarkos, atsakomyb s nebuvimas,

sumaž jimas.
Despotas (gr. despotes - valdovas) - valdovas, valdantis remdamasis savivale (nesiskaitantis su kitų

nuomone ir norais), o ne įstatymais.
Diskriminacija (lot. discriminatio – atskyrimas, padalijimas) – teisių mažinimas, pavyzdžiui, d l

tautin s pad ties, rasinių santykių ir pan.
Diskusija (lot. discussio - tyrimas) - kokio nors dalyko svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas. Egoizmas (lot. ego - aš) - savimeil , savi interesai pripažįstami aukščiau už visuomeninius. Erudicija (lot. eruditio - mokslingumas, išsilavinimas) – visapusiškas išsimokslinimas,

apsiskaitymas, nuodugnus susipažinimas su kokia nors mokslo sritimi.
Formul (lot. formula - taisykl ) - trumpa ir tiksli formuluot . Higiena (gr. hygieinos - teikiantis sveikatą) - medicinos šaka, tirianti aplinkos įtaką žmogaus

organizmui ir rengianti moksliškai pagrįstas rekomendacijas žmogaus sveikatai saugoti ir stiprinti.
Indeksas (lot. index - rodykl , sąrašas) - skaičius, reiškiantis kokio nors ekonominio reiškinio

nuoseklų pokytį.
Iniciatyva (lot. initiare - prad ti) – geb jimas pirmauti ką nors darant. Instrukcija (lot instructio – pamokymas) dokumentas arba nurodymas, kaip atlikti tam tikrą darbą,

kokių laikytis normų, tvarkos ir taisyklių.
Intelektas (lot. intellectus – suvokimas, prasm ) – protas, sąmon ; žmogaus mąstymo gabumai. Komercija (lot. commercium - prekyba) – ekonomin veikla, kuria siekiama pelno.

133

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Kompensacija (lot. compensare - išlyginti, atlyginti) atlyginimas; atlyginimas už tai, kas prarasta,

perleista; išmoka už nepanaudotas atostogas, už nedirbamą žemę ir pan.
Kompleksinis (lot. complexus - junginys, derinys) – daiktų arba reiškinių visuma. Koncepcija (lot. conceptio – suvokimas, supratimas) - požiūrių į įvairius reiškinius sistema; kokių

nors reiškinių tyrimo būdas; bendra (dailininko, poeto, mokslininko ir pan.) užmačia, sumanymas.
Kondicija (lot. conditio - sąlyga norma) - sutartis, sąlygos, standartas ir pan., kuriuos turi atitikti

koks nors daiktas).
Korupcija (lot. corruptio - papirkimas) - valstyb s veik jo pareigybinių teisių panaudojimas

pasipelnymo tikslams, pareigūno papirkimas.
Kriminologija (lot. crimen - nusikaltimas + gr. logos - mokslas) - mokslas apie nusikalstamumą

kaip socialinį reiškinį.
Kriterijus (gr. kriterion - išskirtinis požymis) - požymis, pagal kurį kas nors vertinama. Kultivuoti (lot. cultus - apdirbimas, lavinimas) - įdirbti, auginti, veisti, pl toti, tobulinti. MGL - tai šeimos m nesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per m nesį ir garantuojanti

visiems minimalų socialiai priimtinų poreikių tenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas (žr. 5 lentelę), taip pat minimalius drabužių, avalyn s, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius.
Migracija (lot. migratio - kraustymasis) - gyventojų kraustymasis iš vienos vietos į kitą. Mobilus (lot. mobilus -judamas) -judrus. Nou-chau (angl. know-how – “žinau-kaip") – techninio, prekybinio, valdymo, finansinio ir kitokio

pobūdžio technin s žinios ir praktin patirtis, kurios sudaro komercinę vertę ir gali būti pritaikytos gamyboje arba profesin je praktikoje ir neturi patentin s apsaugos (neužpatentuota). “Nou-chau" elementais gali būti įvairios instrukcijos, specifikacijos, formul s, receptūros, gamybos organizavimo schemos, dokumentai, technologinio proceso charakteristikos.
Profesija (lot. professio) - specialyb , veiklos, užsi mimo sritis, kuriai reikia specialaus

pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis.
Receptūra (lot. receptum - kas gauta) - kokių nors mišinių arba valgių gaminimo taisyklių visuma. Registracija (lot. registrum - įtraukta, įrašyta) - įrašymas į sąrašą, knygą; aprašo, sąrašo sudarymas. Schema (gr. schema - išvaizda, pavidalas) - abstraktus, apibendrintas kieno nors grafinis vaizdas. Specifikacija (lot. species - būdas +facere - daryti) - dokumentas, nurodantis technines sąlygas,

kurias turi atitikti gaminamas arba užsakomas gaminys.
Šansas (pranc. - chance) - tikimyb , galimyb ką nors įsigyti, laim ti.

134

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

7. VALSTYB S VAIDMUO
Valstyb egzistuoja tuomet, kuomet tauta gyvena šalyje, kurią valdo jos suvereni vyriausyb .

L.Openheimas
Šiame skyriuje sužinosite: • Kas yra valstyb • Kada prasid jo aktyvus valstybinio rinkos ūkio reguliavimas • • Kokios pagrindin s priežastys nul m valstyb s vaidmens did jimą rinkos ekonomikoje • Kas yra “visuomenin s prek s" • Kas yra ,,išoriniai kaštai" ir kokiais būdais valstyb s stengiasi juos mažinti • Kaip atsiranda “išorin ekonomin nauda" • Kod l rinkos ekonomikoje valstyb aktyviai gina privačią nuosavybę • Kas yra “autorin s teises" • Kas yra “gamtin s monopolijos" • Kokie yra pajamų perskirstymo šalininkų argumentai • Koks kuriamas ateities socialin s politikos modelis kai kuriose Europos šalyse • Kaip valstyb s finansų ir valiutos politika stabilizuoja ekonomiką neleisdama jai ,,perkaisti" • Kas yra valstyb s biudžetas ir kaip jis formuojamas • Kas sudaro valstyb s biudžeto pajamas • Kas sudaro valstyb s biudžeto išlaidas • Kas yra ekonomikos politika • Kokį vaidmenį valstyb s ekonomikoje atlieka jos vyriausyb • Kokie pagrindiniai valstyb s ekonomin s politikos tikslai • Kokios pagrindin s valstyb s ekonomin s politikos įgyvendinimo priemon s

Valstybę sudaro keturi elementai: tauta, teritorija, vyriausyb ir suverenumas.
Tauta yra abiejų lyčių visuma, kurios dydis n ra griežtai nustatytas. Pavyzdžiui, Kinijoje

gyvena 1,2 mlrd. žmonių (20 % pasaulio gyventojų), o mažose valstyb se (Andoroje, Vatikane, Lichtenšteine, Monake ir kt.) žmon s skaičiuojami tūkstančiais. Aišku, kad šios nedidel s bendruomen s turi menkesnius kitus pagrindinius valstybingumo elementus, pavyzdžiui, teritoriją.
Teritorija - vienas iš svarbiausių šiuolaikin s valstyb s valstybingumo požymių.

Šiuolaikin teritorin valstyb grindžiama vidiniu sutaikinimu ir išoriniu apginamumu. Valstyb s

135

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

skiriasi savo teritorijų dydžiu lygiai kaip ir gyventojų skaičiumi. Pavyzdžiui, Kanados plotas 9,96 mln. kv. km, o kai kurių valstybių - tik 20 kv. km.
Vyriausybę sudaro vienas arba keli asmenys, kurie atstovauja tautai ir valdo pagal tos šalies

įstatymus.
Suverenios vyriausyb s visiškai kontroliuoja savo šalių vidaus ir užsienio politiką, tačiau

vyriausyb yra teis ta savo šalies atstov tol, kol ją pripažįsta kitos vyriausyb s.

7.1. Valstyb s funkcijos
Nuo senov s Graikijos laikų filosofai daugiausia d mesio skirdavo valstybei valdyti, individo ir valstyb s santykiams. Iš pradžių vienintel valstyb s funkcija buvo ginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių išpuolių bei palaikyti vidaus tvarką. Pamažu šios funkcijos išsipl t . Šiuolaikin je ekonomin je visuomen je valstyb atlieka daug svarbių funkcijų, tai: apsauga nuo užsienio šalių išpuolių; vidaus saugumas, teisingumas, tvarkos palaikymas; socialin s paslaugos pensijos, pašalpos; komercin s ir gamybin s funkcijos - nacionalizuotos ūkio šakos, viešieji darbai, muitai, akcizai, valiuta, svoriai ir matai (metrai, kilogramai, laikas), komunalin tarnyba; švietimas, visuomen s poilsis, mokslas, studijos; teismai ir valdymas, mokesčių rinkimas ir t.t. Žmogus, pasimokęs iš savo klaidų, leisdamas rinkai laisvai veikti, pamat , kad būtina tobulinti rinkos ekonomiką. Valstybinio rinkos ūkio reguliavimo istorija prasid jo 1929-1930 metų pasaulin s ekonomin s kriz s metu. Ši kriz privert vyriausybes rimtai rūpintis ūkiniu gyvenimu, kad apribotų stichiškumą, kartu sukurtų ištisą valstybinio reguliavimo sistemą. Antrojo pasaulinio karo metu didelę pažangą padar mokslas, tuo metu tarnavęs karo j goms. Pasibaigus karui, reik jo visą visuomen s ūkį pertvarkyti naujų technologijų, tarnaujančių taikiam darbui, o ne karui pagrindu, tai suk l struktūrinius ekonomikos pokyčius. Be to, reik jo modifikuoti visą ūkininkavimo sistemą, kad ji gal tų prisitaikyti prie naujos būkl s. Priimdama sprendimus reguliuoti rinkos j gų sąveiką, vyriausyb visada turi rūpestingai pasverti, ar reguliavimo kaštai neviršys naudos, kurią duotų toks įsikišimas. Užsienio valstybių patirtis nurodo kelias tokio kišimosi priežastis, kurias galima pailiustruoti gerai žinomais pavyzdžiais.
7.1.1. Visuomeninių g rybių teikimas

Visi žinome, kad bet kuri valstyb

turi saugoti savo teritorinį vientisumą ir

nepriklausomybę. Bet tam reikia išlaidų. Taigi krašto apsauga yra tokia prek , kurią turi “pirkti”

136

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

visi žmon s bendram labui - savo kaip valstyb s piliečio saugumui užtikrinti. Tačiau tai kitokia prek , negu apelsinai, kompiuteriai ar gyvenamieji namai: žmon s čia moka ne atskirai už kiekvieną naudojamą jų vienetą, bet perka bendrai visam kraštui. Jeigu apsaugos paslauga teikiama vienam asmeniui, tai nereiškia, kad kitiems tos apsaugos lieka mažiau, kadangi visi žmon s naudojasi apsaugos paslaugomis drauge. Faktiškai krašto apsaugos paslaugos teikiamos net ir tiems žmon ms, kurie jų nepageidauja, nes kaip gi jų galima neteikti? Brangią ginkluotę (pavyzdžiui, reaktyvinius l ktuvus, tankus, povandeninius laivus ir kt.) įstengia nusipirkti tik turtingos valstyb s, o ne miestas ar atskiras asmuo. Šios prek s dar vadinamos “visuomenin mis g ryb mis”, nes joks privatus verslininkas neišsilaikys pardavin damas krašto apsaugą jo piliečiams. Apsaugos paslaugų ne- įmanoma parduoti tiems, kurie jų nori, o paskui neginti tų, kurie atsisako už jas mok ti. O jei šie gaus apsaugą “nemokamai”, tai kam jiems dar kažkam mok ti? Tai vadinamoji ,,keleivio be bilieto" problema - pagrindin priežastis, d l kurios krašto apsaugą turi tvarkyti vyriausyb , imdama l šas iš mokesčių mok tojų. Tikrų visuomeninių g rybių - bendrai vartojamų ir susijusių su nemažomis ,,keleivių be bilietų" problemomis - yra ne tiek jau daug. Tod l tarp kitų visuomeninių g rybių galima pamin ti vyriausyb s kovos su potvyniais ir kenk jais, epidemijomis, programas ir netgi radijo bei televizijos signalus, transliuojamus radijo bangomis. Televizijos ir radijo programas gali pelningai gaminti jų privačios kompanijos, parduodamos laidų laiką reklamai už didžiulę kainą. Pavyzdžiui, 1987 m. sausio 25 d. JAV NBC kanalas transliavo amerikietiškojo futbolo rungtynes ,,Super Bowl” prizui laim ti. Tuo metu 30 sekundžių reklamos kainavo 600 000 JAV dolerių.
7.1.2. Žalingų išorinių padarinių tvarkymas

Vyriausyb

rūpinasi krašto aplinkos apsauga (pavyzdžiui, nuo įvairių teršalų), kurios

programai įgyvendinti reikia l šų įvairių valymo įrenginių statyboms. Pačios įmon s jų negali pastatyti, arba tada labai padid tų gamybos kaštai, gaminių kainos. Paimkime, pavyzdžiui, kompaniją fabrike prie up s, gaminančią popierių - nuo rašomojo popieriaus iki kartoninių d žučių. Kaip šalutinį gamybos produktą fabrikas išleidžia į upę cheminius teršalus. Kadangi up s vanduo nepriklauso nei vienam asmeniui, nei organizacijai, n ra kam priversti kompaniją liautis teršus upę. Be to, valyti išmetamuosius vandenis brangiai kainuoja, taigi kompanija popieriaus produkciją parduos pigiau, jei nepadengs vandens valymo kaštų. Tod l, atsiliepdama į palyginti didesnę pigiau parduodamos produkcijos paklausą, popieriaus kompanija didins gamybą, kartu daugiau teršalų iš fabriko nutek s į upę. Nebaudžiamai teršdama upę, kompanija atsiduria geresn je pad tyje, nei jos konkurentai, kurių popieriaus produkcijos kainose atsispindi valymo įrenginių kaštai.

137

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Taip vadinami ,,išoriniai kaštai", neatsispindintys kainoje (popieriaus) per įprastinius rinkos procesus. Kaip ir kitų išorinių ekonomin s veiklos padarinių, taip ir teršiamų objektų dažnai esti ten, kur gamtiniai ištekliai (šiuo atveju up ) nepriklauso nei asmenims, nei privačioms organizacijoms. Pavyzdžiui, valstybin s žem s ir pakel s dažniau apšiukšlinamos negu vejos prieš žmonių namus, nes valstybin s žem s niekam nepriklauso asmeniškai, joks asmuo neatsako už jų švarą ir n ra kam ieškoti jų terš jų. Daugiausia teršalų išmetama į orą, jūras ir upes vien d l to, kad n ra vienasmenių šių išteklių savininkų, kurie būtų suinteresuoti reikalauti iš terš jų atlyginti už padarytus nuostolius. Nors kai kurie žmon s negaili laiko ir pastangų traukdami terš jus atsakomyb n, tačiau dauguma nejaučia ekonominių akstinų tai daryti. Tokiais atvejais valstyb s pareiga - m ginti ištaisyti pad tį įsikišant ir priverčiant tos produkcijos gamintojus ir vartotojus apmok ti valymo išlaidas. Ekonominis valstyb s vaidmuo čia bus toks: reikalauti iš tų, kurie turi naudos parduodant ir naudojant kokius nors gaminius, kad šie padengtų visus to gaminio gamybos ir vartojimo kaštus. Deja, n ra taip lengva nuspręsti, kokių priemonių valstyb privalo imtis. Dažnai yra sunku ir brangu tiksliai nustatyti teršalų šaltinį arba apskaičiuoti, kiek tai kainuoja visuomenei. D l to čia svarbiausia žiūr ti, ar taršos mažinimas nekainuos visuomenei daugiau negu pati tarša. Nustačiusi optimalų ar bent jau leistiną užterštumo lygį, valstyb apsaugai gali pasitelkti įstatymus, potvarkius, baudas, teisinius ir netgi specialiuosius mokesčius. Taip pat ji gali nustatyti aiškesnes nuosavyb s teises į teršiamus gamtinius išteklius bei rinkos kainas už naudojamus išteklius ir priversti terš jus mok ti mokesčius. Mažinti taršą neseniai imta dar vienu tik rinkos metodais pagrįstu būdu - per parduodamų ir perkamų leidimų ar kreditų sistemą. Pagal šią sistemą firmos perka iš valstyb s leidimus išmesti tam tikrą teršalų kiekį į aplinką. Leidimais galima prekiauti, o jų kaina gali kilti ir kristi priklausomai nuo įvairių aplinkos (metų laikas, savait s dienos, paros, valanda ir t.t.) ir ekonominių sąlygų (paklausa, pasiūla). Valstybei telieka tik nustatyti bendrą leistiną taršos lygį kokiame nors rajone, tada parduoti tiek leidimų, kiek reikia, kad šis lygis nebūtų viršytas.
7.1.3. Naudingų išorinių padarinių skatinimas

Be žalingų išorinių padarinių, visuomen je susiformuoja ir ,,išorin ekonomin nauda", kai vienų žmonių išsilavinimas teikia naudos ir tiems žmon ms, kurie n ra kokios nors prek s ar paslaugos gamintojai ir vartotojai. Tai švietimas, duodantis kraštui išorin s ekonomin s naudos, nes išsilavinę kvalifikuoti darbininkai našiau dirba ir greičiau prisitaiko prie naujų sąlygų, tod l rečiau tampa bedarbiais. Tai reiškia, jog šiandien skirdami daugiau l šų švietimui, ateityje sutaupysime

138

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

nemažai valstybinių ir privačių l šų, išleidžiamų priemon ms su nusikalstamumu, skurdu ir kitomis socialin mis problemomis ir tur sime profesionalesnę - judresnę ir našesnę darbo j gą. Valstyb turi subsidijuoti ar kitaip remti gamybą ir vartojimą tų produktų, kurie teikia nemažą išorinę ekonominę naudą, ir rūpintis, kad šios naudos vert atsispind tų produktų kainose ir gamybos apimtyje. Jeigu išoriniai kaštai sąlygoja tam tikrų prekių perprodukciją (nes produktai brangsta ir juos mažai kas beperka), tai išorin nauda gali riboti kitų produktų ir paslaugų kiekį (kurie mažiau patrauklūs ir pagaminti žemesn s kvalifikacijos darbininkų). Taigi vyriausyb turi sekti - išorinių kaštų ir išorin s naudos sąveiką ir stengtis atstatyti ekonominę pusiausvyrą, pažeistą išorinių kaštų ir išorin s naudos, išpl sdama nuosavyb s teises ir rinkos kainų sistemą.
7.1.4. Privačios nuosavyb s gynimas

Rinkos ekonomikoje valstyb registruoja žem s ir namų pardavimo dokumentus ir verčia sudarin ti sutartis tarp beveik visų rūšių produkcijos pirk jų ir pardav jų. Pirk jai nori būti tikri, kad tur s teisę parduoti tuos daiktus, kuriuos nusipirks iš pardav jų (kad jie nekontrabandiniai, nevogti, nefalsifikuoti ir pan.). Ir pirk jai, ir pardav jai nori tur ti garantiją, kad jeigu susitars d l keitimosi kokiais nors produktais, ši sutartis bus įvykdyta. Tas pat pasakytina apie darbininkus, kurie individualiai arba kolektyviai per profsąjungas susitaria su darbdaviais d l atlyginimo ir darbo sąlygų. Jeigu tokių garantijų n ra arba jos neveiksmingos ir jeigu nefunkcionuoja doros ir nešališkos teisingumo institucijos, atlikti rinkos operacijas pasidaro ir brangiau, ir sunkiau. Rinkos ekonomikoje valstyb turi patvirtinti ir ginti teisę į privačią nuosavybę ir pajamas, gaunamas naudojant tą nuosavybę. Be tokių garantijų mažai kas rizikuos gaišti laiką ir investuoti pinigus į verslą, kurio pelnas gali pereiti valstybei ar kokiai nors grupei. Valstyb s garantuojama privačios nuosavyb s apsauga apima ne tik žemę, fabrikus, parduotuves ir kitas materialiąsias vertybes, bet ir taip vadinamą intelektualiąją nuosavybę, t.y. žmonių protų produkciją, išreikštą knygomis ir kitais raštais, dail s kūriniais, filmais, mokslo išradimais, technikos projektais, kompiuterių programomis, vaistais ir pan. Juk nedaugelis verslininkų ir firmų sutiktų investuoti kapitalą į brangius ir ilgai trunkančius naujų vaistų tyrimus išvedant naujas gyvulių veisles ar augalų rūšis, į naujas kompiuterių programas ar netgi į naujų romanų leidybą, jeigu varžovų firmos gal tų lengvai pasisavinti ir realizuoti jų darbą, nemok damos honorarų ar kitokio atlyginimo, atspindinčio jų gamybos kaštus. Tod l vyriausyb , nor dama apginti ir paskatinti mokslininkus ir menininkus, suteikia jiems ypatingas teises, kurios vadinamos autorin mis teis mis. Autorin s teis s saugo tam tikras intelektualiosios nuosavyb s rūšis, pavyzdžiui, knygas, muziką, filmus ir kompiuterių programas. 139

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Išradimams, projektams, gaminiams ir gamybos procesams taikomos kitokios apsaugos priemon s, t.y. patentai. Tai ypatingos garantijos, suteikiančios jų savininkams - asmenims ir firmoms - išimtinę teisę parduoti ar kitaip realizuoti savo gaminius ir kūrinius. Nustatydama ir įgyvendindama nuosavyb s teises ir garantuodama, kad teisin sistema efektyviai funkcionuos, valstyb sukuria socialinę aplinką, kuri laiduoja daugelio prekių ir paslaugų privačių rinkų veiklą, remiamą visuomen s.
7.1.5. Gamtinių monopolijų reguliavimas

Dar viena visuomen s veiklos sritis, į kurią kišasi valstyb , yra taip vadinamos ,,gamtin s monopolijos", kurių paslaugas labiausiai apsimoka teikti tik vienai firmai. Pavyzdžiui, tokia firma gal tų būti vandentiekis, nes tur ti du vandentiekio vamzdynus būtų nepaprastai nuostolinga ir neveiksminga. Tod l užuot kontroliavusi veiklos kaštus ir skatinus.efektyvumą per konkurenciją, vyriausyb reguliuoja šios firmos kainas ir paslaugas taip, kad jos siūlytų savo klientams paslaugas už prieinamą kainą, gaudamos pakankamą pelną iš savo įd jimų. Taip, pavyzdžiui, elgiasi Lietuvos Vyriausyb žmon ms. Tokių “gamtinių monopolijų” yra nedaug ir jų paslaugos sudaro tik nežymią ekonomin s veiklos dalį. Daug veiksmingesn situacija, kai vienoje ūkio šakoje, pavyzdžiui, pieno pramon je, įsigali keletas didelių firmų. Tada atsiranda realus pavojus, kad šios firmos susimokys nustatyti aukštesnes kainas ir neįsileisti į šią šaką naujų, konkuruojančių firmų. Norint sutrukdyti tokią monopolišką ir suokalbišką veiklą ir padidinti konkurencijos vaidmenį ekonomin je sistemoje, vyriausyb s priima prieš trestus nukreiptus teisinius aktus ir įstatymus: specialias licencijas, kurios išduodamos norint gaminti kokias nors prekes ar teikti paslaugas, kvotas, kurios riboja užsienio prekių bei paslaugų importą; leidimus verstis profesine veikla (pavyzdžiui, konsultuoti žemdirbius, atlikti ūkin s - finansin s veiklos auditą ir kt).
7.1.6. Socialinių programų vykdymas

kompensuodama šilumos mokesčius pensininkams ir kitiems socialiai remtiniems

Rinkos ekonomikoje kai kurie žmon s stokoja įgūdžių ar šiaip išteklių (nes įgūdis yra dalis intelektualiojo ištekliaus), kurių reikia užsidirbti pragyvenimui, tod l valstybei tenka imtis priemonių pajamoms perskirstyti. Tai darydama, valstyb siekia nustatyti teisingesnę mokesčių politiką ir teisingiau paskirstyti pajamas, likusias sumok jus mokesčius. Bet tai n ra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

140

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Plataus perskirstymo šalininkai teigia, kad šitokia valstyb s nuostata riboja turto koncentraciją ir plačiau “išsklaido" ekonominę galią tarp šeimų, lygiai kaip ir nukreipti prieš turtus įstatymai palaiko konkurenciją ir išsklaido ekonominę galią bei išteklius tarp gamintojų. Plataus perskirstymo priešininkai tvirtina, kad papildomai apmokestinus gaunančias dideles pajamas šeimas, mažinamos jų paskatos dirbti, taupyti ir investuoti, vadinasi, daroma žala visai ekonomikai. Pastaruoju metu visuomen je paplitusi nuomon , kad daugelyje rinkos ekonomikos šalių valstyb gailestingumo ir teisingumo vardan turi paremti labiausiai nepasiturinčias šeimas ir pad ti joms išvengti skurdo. Beveik visos rinkos ekonomikos šalys teikia paramą bedarbiams, medicinos pagalbą beturčiams ir moka pensijas. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio pramoninių šalių valstybiniuose išlaidų ir mokesčių planuose daug l šų skiriama įvairioms socialin ms programoms. Pavyzdžiui, Olandijoje joms skiriama beveik 60 % BNP. Dabar niekas neabejoja, kad tokių programų reikia, tik diskutuojama, kiek žmonių ir kokias jų pajamas turi apr pti ir kaip perskirstyti pajamas išlaikant asmenines paskatas dirbti, taupyti ir investuoti. Pastaraisiais metais rinkos ekonomikos šalyse formuojasi nuomon , kad socialin valstyb s politika neturi būti dovan lių dalijimas, o tik sudaromos galimyb s užsidirbti. Anksčiau buvo stengiamasi įvairiomis dotacijomis sumažinti socialiai nuskriaustų - bedarbių, negalinčių d l kokių nors priežasčių dirbti - nepasitenkinimą esama tvarka. Dabar, kai net tokių galingų valstybių, kaip Vokietija, iždai yra tušti, apie socialin s politikos pertvarkymą prad jo kalb ti ir kairieji, ir dešinieji politikai. Dabar kiekvienos Europos šalies dirbantis žmogus vidutiniškai pusę savo pajamų turi atiduoti valstybei, kuri tuos pinigus atiduoda kitiems. Tai n ra paremta žmogiško solidarumo, susitarimo tarp duodančiojo ir gaunančiojo principu, tarp jų įsiterpia valstyb , tod l žmon s kaip įmanydami stengiasi nusl pti savo pajamas. Šiuo metu Vokietijoje yra apie 2,5 mln. žmonių, kurie nuolat gauna vienokio ar kitokio dydžio socialinę paramą. Iš jų apie 700 000 dar gal tų dirbti lengvesnius ar sunkesnius darbus. Šiai daliai darbingų Vokietijos gyventojų iš socialin s rūpybos gaunami pinigai tapo ne būtina pagalba, o paprasčiausiu pragyvenimo šaltiniu. Nustatyta, kad per 1996-1997 metus Vokietijoje socialiai remtinų asmenų padaug jo net 67 %, nors jokių karų ar katastrofų, ekonominių krizių tuo metu Vokietijos teritorijoje nenutiko. Dabartin Vokietijos vyriausyb , 1997 m. prad jusi totalaus taupymo politiką, m reikalauti iš įvairaus dydžio bendruomenių - miestelio, rajono - kad jos imtųsi pačios steb ti savo narius ir praneštų, kurie iš jų neteis tai naudojasi socialin mis pašalpomis. Gal kurioje nors Rytų valstyb je toks reikalavimas būtų žlugęs, nes čia į skundus valstybei žiūrima kiek su panieka, tačiau Vokietijoje jis susilauk didelio atgarsio. Kartą buvo demaskuota lenkų šeima, kuri kiekvieną m nesį gaudavo po 1500 DM, nors jau senokai buvo išvažiavusi į Lenkiją. Tik kartą per m nesį vienas jų pasirodydavo namuose, nor damas iš pašto d žut s pasiimti čekį. 141

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Tokia bendruomenių atsakomyb s už savo narius ideologija yra naujos Vokietijos finansų politikos esm . Buvo pasteb ta, kad kasmet įvairioms socialin ms pašalpoms reikalingų l šų suma auga greičiau nei nedarbas ar pab g lių iš užsienio srautas. Per trejus metus ji padvigub jo. 1997 m. Vokietijos vyriausyb įvairioms socialin s paramos programoms skyr apie 60 mlrd. DM, manoma, kad iš jos apie 10 % teks apgavikams. Pavyzdžiui, jau min toje Olandijoje iki 1990 m. darbo netekęs mokytojas neprival jo ieškotis kitokio darbo, o gal jo gauti valstyb s mokamą kompensaciją. Ji būdavo mokama iki pat senatv s ir sudarydavo apie 70 % mokytojo atlyginimo. Tad jaunas žmogus gal jo gauti savotišką pensiją ir iš jos be didelių rūpesčių gyventi. Beveik milijonas olandų gaudavo ankstyvojo invalidumo pašalpą, nors beveik pus jų buvo darbingi. Bet nuo 1990 m. Olandijos Vyriausyb prad jo vykdyti politiką, pagal kurią valstyb turi išlaikyti tik tuos savo piliečius, kurie iš tikrųjų negali užsidirbti. Didžiąją kitų pašalpų dalį turi prisiimti darbdaviai. Darbuotojas su darbdaviu sudaro net ir galimo invalidumo (jeigu susižeistų darbe ir taptų invalidu) sutartį, o darbdavys stengiasi sukurti saugias darbo sąlygas. Tai dav gerų rezultatų -1996 m. privataus verslo išlaidos darbuotojų socialiniam draudimui išaugo 22 %. Olandijoje, skirtingai nuo Vokietijos, pavyko pasiekti kompromisą tarp privataus kapitalo ir valstybinių poreikių. Jei Vokietijos Vyriausyb pirmiausia svarsto, kuo būtų dar galima apmokestinti piliečius, tai Olandijos Vyriausyb buvo pateikusi planą, kaip sumažinti mokesčius. Ji numat , jog sumažinus mokesčius, kiekvienas statistinis Olandijos pirk jas savo kišenę ,,papildys" maždaug 545 DM ir jas gal s išleisti pirkdamas prekes. Tod l labai suklest jo verslas ir d l to verslininkai tapo paj gūs perimti kai kuriuos socialinius vyriausyb s įsipareigojimus, juos geriau kontroliuoti. Tuo tarpu Vokietijos statistinio pirk jo kišen s “paplon jo" 370 DM. Be to, Olandijos Vyriausyb sustabd pajamų did jimą - mažiausias atlyginimas sumaž jo nuo 66 iki 54 % vidutinio šalies atlyginimo. Pasekm - buvo sukurta daug naujų darbo vietų. Darbo užmokesčio maž jimas nesuk l didelių maištų, streikų. Darbuotojai ir darbdaviai tarsi buvo susirūpinę tik vienu dalyku - valstybe. Neveltui šiandienin Olandija - ateities Europos modelis. Kaip matome iš pateikto Olandijos pavyzdžio, rinkos ekonomikos šalyse valstyb sudaro tokias ekonomines sąlygas, kai veiksmingiausia yra laisvoji verslininkyst .
7.1.7. Ekonomikos stabilizavimo priemon s

Viena iš valstyb s funkcijų - įvesti plačiai pripažįstamą, pastovią valiutą ir palaikyti jos vertę ribojant infliaciją.

142

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Valstyb s ekonomin s politikos planuotojai sukūr sušvelninti kylančias kainas, did jantį nedarbą.

ekonomikos stabilizuojamąsias

priemones (finansų ir valiutos politiką), kuriomis šalių vyriausyb s gali pasinaudoti m gindamos Pasinaudodama finansų politika, ir siekdama pakelti bendrą išlaidų, gamybos ir užimtumo lygį, pati valstyb pinigų išleis daugiau, o mokesčių rinks mažiau, netgi jeigu atsiras deficitas. Siekdama sumažinti bendrą išlaidų ir gamybos lygį, ji sumažins savo pačios išlaidas, padidins mokesčius arba padarys tai kartu.
Valiutos politika sąlygoja pinigų ir kredito išteklių pokyčius. Valstyb , didindama pinigų

kiekį (išleisdama į apyvartą daugiau pinigų) pasieks, kad maž s palūkanų norma (t.y. pinigų kaina), vadinasi, bankai duos daugiau paskolų. Papildomai gavę pinigų, žmon s daugiau jų išleis vartojimo prek ms. Žemesn s palūkanų normos taip pat duos impulsą didinti investicines išlaidas toms įmon ms, kurios ketina pl stis ir samdyti daugiau darbininkų. Valstyb gali elgtis ir priešingai – “prilaikyti" ekonomiką keldama palūkanų normas ir šitaip mažindama pinigų ir kredito išteklius, nes kai šalyje yra mažiau pinigų, didesn s palūkanos ir išlaidos, kainos ims maž ti ar bent jau did s ne taip greitai. Galų gale sumaž s gamyba ir užimtumas. Šiuo metu, išskyrus tuos laikotarpius, kai vyksta gamtos ir žmonių sukeltos nelaim s - karai, potvyniai, žem s dreb jimai, sausros, viesulai - išvardytos stabilizuojamosios priemon s padeda išvengti smarkių nedarbo ir infliacijos protrūkių. Apibendrinant galima teigti, kad valstyb s svarba rinkos ekonomikoje gana didel . Kaip veiksmingai reguliuoti rinkos ekonomiką toliau, kaip veikti ilgalaik je kovoje su infliacija ir nedarbu, universalių receptų n ra.
Kartojimo klausimai 1. Kas yra valstyb ? 2. Kokias pagrindines funkcijas atlieka valstyb ? 3. Kas yra valstybinio reguliavimo sistema? 4. Į ką atsižvelgiama priimant sprendimą reguliuoti rinkos j gų sąveiką? 5. Kod l išlaidos krašto apsaugai (karin s, gamtin s, aplinkos) vadinamos “visuomenin mis prek mis"? 6. Kod l bet kokia nauda turi būti apmokama? 7. Kaip valstyb apmokestina gamtinių išteklių naudotojus? 8. Kas yra ,,išorin ekonomin nauda"? 9. Kokiomis priemon mis ir kod l valstyb gina privačią nuosavybę? 10. Kokias žinote ,,gamtines monopolijas"?

143

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

11. Kaip valstyb “kovoja" su monopolijomis? 12. Ką teigia pajamų perskirstymo šalininkai? 13. Ką siūlo vietoj socialin s paramos pajamų perskirstymo priešininkai? 14. Kaip valstyb stengiasi stabilizuoti ekonomiką?

7.2. Valstyb s biudžeto formavimas ir naudojimas
Biudžetas yra ,,pinigų krepšys", į kurį dedami, laikomi ir iš kurio imami pinigai. Biudžetas parodo ekonominio subjekto (valstyb s, teritorijos, įmon s, šeimos) “pinigų krepšio" turinį - kiek piniginių l šų jame yra arba kiek jų trūksta ir to krepšio “pripildymo" ir “ištuštinimo” dinamiką, pinigų gavimo ir išleidimo kanalus, santykį tarp pajamų ir išlaidų. Tik nuo XIX a. visos valstyb s pajamos ir visos išlaidos įrašomos į vieną bendrą sąrašą ir kiekviena ūkin veikla tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių biudžeto pobūdžio sąnaudų sudarymo p dsakų randama XV a. pabaigoje. Sistemingesni ir išsamesni biudžetai teprad ti sudarin ti tik XVII a. Pavyzdžiui, 1776 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst s biudžete išlaidų struktūra buvo tokia: 1 - Karaliui, II Kariuomenei, III - Administracijai: a) Maršalo departamentui; b) Kanderio departamentui; c) Iždo departamentui; d) įvairiems reikalams ir IV - nepaprastoms ir nenumatytoms išlaidoms. Biudžeto, kaip ir kitų su juo susijusių ekonominių priemonių apmokestinimu, subsidijomis, subvencijomis, valstybin mis investicijomis ir pan., valstyb daro poveikį verslininkams, o per juos ir prekių bei paslaugų, kapitalo, darbo rinkoms. Biudžetas ir rinkos reguliatoriai - glaudžiai susiję. Pavyzdžiui, valstyb , didindama mokesčius, surenka daugiau pajamų į biudžetą ir kartu gali didinti valstybinius užsakymus, valstybinius kapitalinius įd jimus (mokyklų statybą), socialines išmokas iš biudžeto (stipendijas moksleiviams). Taigi valstybinis biudžetas - tai valstybinio rinkos ūkio reguliavimo sistemos grandis. Valstyb s biudžetin je sistemoje išskiriami trys biudžetų tipai: • valstybinis biudžetas; • įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai, dažnai vadinami jų balansais; • šeimos biudžetai.
7.2.1. Valstybinis biudžetas Valstybinis biudžetas tai yra:

144

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• vyriausyb s politikos priemon , padedanti paskirstyti ribotus valstyb s išteklius socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti; • valstyb s valdymo ir administravimo priemon , kuria nustatomi vyriausyb s paslaugų teikimo ir valstybinių programų vykdymo būdai, išlaidų dydis; • ekonominio valdymo priemon , įgalinanti reguliuoti šalies ekonomikos, atskirų rajonų, miestų, kitų administracinių vienetų ekonomikos augimą; • finansinio valdymo priemon , vykdanti ne tik apskaitos funkcijas valstyb je, bet ir įpareigojanti valstyb s tarnautojus atsakyti už pajamas ir išlaidas jų veiklos srityse. Biudžeto pajamas sudaro mokestin s ir nemokestin s pajamos.
Mokestin s pajamos:

• pajamų mokestis, kuris susideda iš pelno ir kapitalo mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio; • turto mokestis, susidedantis iš nekilnojamojo turto mokesčio (pavyzdžiui, žem s mokestis, žem s nuomos ar kito nekilnojamojo turto mokestis, valstybin s žem s ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei ir m g jiškai žūklei, nuomos mokestis, įmonių ir organizacijų turto mokestis), turto dovanojimo ir paveld jimo mokesčio; • vidaus prekių ir paslaugų mokestis (PVM, akcizai); • tarptautin s prekybos ir sandorių mokestis; • kiti mokesčiai (žyminis mokestis, prekyviečių mokestis ir kt).
Nemokestin s pajamos:

• pajamos už eksploatuojamą valstyb s, savivaldybių turtą - Lietuvos banko likutinis pelnas, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, palūkanos už valstybinio kapitalo naudojimą, palūkanos už biudžeto depozitus, atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir kt; • pajamos iš baudų ir konfiskuotų prekių; • kitos nemokestin s pajamos.
Fizinių asmenų pajamų mokestį moka:

• fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietyb s, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos Respublikos teritorijoje; užsienyje įsteigtose (įregistruotose) Lietuvos Respublikos įmon se, įstaigose ir organizacijose; • fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietyb s, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos Respublikos teritorijoje bei užsienyje; • juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalin s) įmon s ir ūkin s bendrijos.

145

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Pajamų mokestis neišskaičiuojamas:

• pensininkams iš pensijų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo fondų, valstyb s ir savivaldyb s biudžetų, taip pat kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstyb se; • mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų ir iš stipendijų fondų mokamų pašalpų, finansuojamų iš biudžeto; • iš profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų pašalpų, išmok tų savo partijos ir organizacijų nariams l šų, kurios surinktos iš fizinių asmenų nario mokesčio.
Juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos juridinių asmenų

apmokestinamasis pelnas. Juridinių asmenų pelno mokestį moka: • juridinio asmens teises turinčios įmon s, kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas; • juridiniai asmenys, besiverčiantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercin s ūkin s veiklos.
Prid tin s vert s mokestis (PVM) Lietuvos Respublikoje įsigaliojo nuo 1994 m. geguž s 1

d. PVM egzistuoja beveik 100 pasaulio šalių, visose Europos Sąjungos valstyb se. Šis mokestis yra
visuotinis, kadangi jį moka beveik visi; neutralus, kadangi neturi didesn s įtakos gamybos

išlaidoms; teisingas, nes žmon s daugiau perka ir daugiau moka. PVM atsiranda prekių realizavimo procese. PVM mokesčio objektas - gaminant prekes ir atliekant darbus sukurta ir realizuota prid toji vert ir importuojamos prek s.
Prid toji vert (prid tin vert ) - tai prekių ar paslaugų vert s padid jimas gamybos

stadijose. Pavyzdžiui, duonos gamybos pirmoji studija - kviečių išauginimas, įvertintas 20 ct/kg. Antroji stadija - malimas. Miltai jau kainuoja 45 ct/kg. Taigi produkto vert padid ja 25 ct/kg. Iškepta iš tų miltų duona kainuos 95 ct/kg. Galutinis produktas - duonos kepaliukas parduotuv je jau kainuos 1,25 Lt (žr. 7 lentelę).

146

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

7 lentel . Galutiniai ir tarpiniai produktai bei prid toji vert
Gamybos stadijos 1 Tarpiniai produktai Pardavimo kaina, Lt/kg 2 Tarpinio produkto 3 Prid toji vert , Lt/kg 2-3=4 4

grūdai miltai duona (didmenin prekyba) Iš viso:

0,20 0,45 0,95 2,85

0 0,20 0,45 1,60

0,20 0,25 0,50 1,25

Kaip matyti, produkto vert padid ja kiekvienoje gamybos stadijoje. Visų prid tinių verčių suma bus 1,25 Lt/kg.
Tarpinis produktas - tai produktas (prek ), kuris perkamas tolimesniam perdirbimui ir

skirtas kitam produktui gaminti arba v liau perparduoti. Šiuo atveju grūdai ir miltai arba ir duona kepykloje bus tarpiniai produktai.
Galutinis produktas - tai prek s ir paslaugos, skirtos tiesiogiai galutiniam vartojimui.

Tarpinį ar galutinį produktą apibūdina ne fizin s jo savyb s, bet paskirtis. Pavyzdžiui, jei miltus perka duonos kepykla, tai jie yra tarpinis produktas, skirtas tolesniam apdirbimui. Jei tuos pačius miltus perka šeiminink , nor dama išsikepti blynų, tai jie yra galutinis produktas. Prek , kaip mokesčio objektas - tai daiktai, numizmatin s vert s pinigai, nekilnojamasis turtas (išskyrus žemę), visų rūšių energija. Paslaugos mokesčio objektas yra visų rūšių darbai, paslaugos ir kita apmokama veikla (išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį). PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtos prid tin s vert s ir importuojamų prekių, išskyrus, pavyzdžiui, maršrutinio keleivinio transporto paslaugas, pašto paslaugas, laidojimo priemones bei paslaugas ir kt. Šį mokestį skaičiuoja ir moka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių neturinčios įmon s (personalin s, individualiosios įmon s, TŪB), užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, ir fiziniai asmenys. PVM neapmokestinamos šios importuojamos prek s: • teikiant labdarą ar humanitarinę pagalbą; • prek s, apmokamos valstybių, tarptautinių organizacijų ir fondų l šomis; • prek s, įvežamos fizinių asmenų, jeigu įvežama ne daugiau negu Lietuvos Respublikos Vyriausyb s leista įvežti be muitų.
Akcizo mokestis - tai mokestis, uždedamas tam tikram gaminamam arba parduodamam

produktui. Akcizų objektas yra šios prek s: • nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai g rimai, tarp jų ir alus; 147

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

• rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai; • kava, šokoladas, maisto produktai su kakava; • bižuterija, aukso ir sidabro dirbiniai, išskyrus dirbtinę bižuteriją ir monetas; • variklių benzinas, išskyrus aviacinį, dyzelinis kuras; • prabangūs lengvieji automobiliai; • elektros energija; • erotiniai ir smurtinio pobūdžio spaudiniai.
Nekilnojamojo turto mokestį moka juridinių asmenų ir juridinio asmens teisių neturinčios

įmon s už joms priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuriam nustatyta teisin registracija, išskyrus žemę. Metinis mokesčio tarifas nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mok tojo įstatuose numatytai veiklai, yra 1 % nekilnojamojo turto mokestin s vert s. Jei nekilnojamasis turtas nenaudojamas mok tojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus, tai mokama 5 % nekilnojamojo turto mokestin s vert s. Tai daroma tam, kad nekilnojamasis turtas būtų naudojamas. 1996 m. nekilnojamojo turto mokesčių buvo gauta apie 200 mln. Lt. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo žyminio ir konsulinio mokesčių įstatymai. Šie mokesčiai imami kaip valstybin ir konsulin rinkliava, kuri 1996 m. sudar beveik 190 mln. Lt.
Prekyviečių mokestis visas įskaitomas į savivaldybių biudžetus. 1996 m. jo gauta 5 mln. Lt.

Visi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja Įmonių įstatymas, moka nustatyto dydžio kelių mokestį nuo realizavimo pajamų. Pramon s, statybos, remonto, autotransporto įmon s - 0/6 %, prekybos - 0,3 %, valstybin s dujų įmon s - 0/1 %, bankai -1,0 %, kiti mok tojai - 0,5 %. Šių mokesčių į valstyb s biudžetą surenkama per 150 mln. Lt. Dabartin Lietuvos mokesčių sistema panaši kaip Vakarų šalių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai, jų tarifai n ra dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Biudžeto išlaidos skirstomos dviem požiūriais: • pagal ekonominių išlaidų elementus: išlaidos prek ms ir paslaugoms, skolų palūkanos, subsidijos ir transferai, išlaidos pagrindiniam kapitalui įsigyti, paskolos; • pagal vyriausyb s funkcijas: išlaidos bendrajam valstyb s valdymui, krašto apsaugai, viešajai tvarkai, švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai, globai ir rūpybai, sveikatingumo priemon ms (sportui, reabilitacijai), kultūrai, žem s ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai, mineralinių išteklių gamybai, pramonei ir statybai, transportui ir ryšiams, kitai ekonominei veiklai ir išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grup ms.
Biudžetas gali būti:

• subalansuotas, kai jo pajamos atitinka išlaidas; • deficitinis, kai jo pajamų neužtenka numatytoms išlaidoms padengti. 148

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Biudžeto deficitas - kai biudžeto išlaidos viršija jo pajamas. Pagrindin s biudžeto deficito

priežastys - l šų trūkumas valstyb s ūkin ms funkcijoms įgyvendinti, stichin s nelaim s.
Kartojimo klausimai 1. Kas yra biudžetas? 2. Kaip formuojamas biudžetas? 3. Kas sudaro biudžeto pajamas? 4. Kas yra fizinių asmenų pajamų mokestis? 5. Kaip suprantama prid toji vert ? 6. Kas yra akcizo mokesčio objektas? 7. Už ką mokamas nekilnojamojo turto mokestis? 8. Kaip skirstomos biudžeto išlaidos? 9. Kas yra subalansuotas biudžetas?

7.3. Ekonomin s politikos įgyvendinimas
Bet kurios valstyb s ekonomika priklauso pirmiausia nuo objektyvių istorinių ekonominių d sningumų. Tačiau konkrečiu laikotarpiu ekonomika priklauso nuo pagrindinių jos elementų valstyb s, įmonių ir piliečių siekių bei valios. Kiekvienas iš šių elementų turi skirtingo masto

poveikį ekonominiam valstyb s likimui. Didžiausias poveikio galimybes turi valstyb , t.y. vyriausyb . Taigi ekonomin politika - tai šalies vyriausyb s ekonominiai veiksmai, kuriais kryptingai veikiami ekonominiai procesai, sprendžiant socialines ir ekonomines problemas. Ekonomin politika išreiškia šalies, valstyb s ir tautos tikslus, uždavinius ir norus. Ekonomin politika glaudžiai susijusi su valstybine vidaus ir užsienio politika bei valstybine ideologija ir karine politika. Priklausomai nuo vyriausyb s įgyvendinamų ekonominių priemonių (valstybinio biudžeto sudarymas, tikslin s valstybin s programos, valstybiniai įstatymai, socialin s paramos ir apsaugos priemon s, valstybiniai mokesčiai ir lengvatos, eksporto ir importo reguliavimas, valstybin s vidaus ir užsienio skolos ir kt.) trukm s, valstyb s ekonomin politika skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę.
Trumpalaik ekonomin politika - tai ekonomin s priemon s, numatytos metams arba

keliems m nesiams. Ši politika būtina d l vidaus ir užsienio sąlygų nepastovumo ir neprognostiškumo.
Ilgalaik ekonomin politika - tai daugeliui metų į priekį numatoma ekonomin veikla. Jai

būdinga sąlygiškai pastovus ekonominis gyvenimas arba pakankamai užtikrintos išteklių (darbo, žem s, kapitalo) galimyb s visuomen s gyvenimui patenkinti. 149

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

7.3.1. Valstyb s ekonomin s politikos tikslai

Valstyb s ekonomin politika skirta nacionaliniams šalies ir jos tautos tikslams įgyvendinti. Šie tikslai svarbūs kiekvienai šaliai ir priklauso nuo visuomenin s - politin s sistemos, nuo jos socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio bei istorinių - nacionalinių tradicijų. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose jaučiamas gamybos ir gyvenimo lygio nuosmukis, bedarbyst , infliacija, valstyb s ekonomin politika skiriama stabilumo sąlygoms sudaryti stabdant ekonomikos nuosmukį. Šalyse su socialiai orientuota rinkos ekonomika pagrindiniai valstyb s ekonomin s politikos tikslai yra: • ekonomin laisv ; • ekonominis teisingumas; • socialin apsauga (parama); • socialinis-ekonominis efektyvumas; • ekonomin pusiausvyra.
Ekonomin laisv - tai verslininkyst s formų ir būdų pasirinkimo, nuosavų l šų

paskirstymo ir panaudojimo, nuosavyb s objektų įsigijimo ir pardavimo, elgesio rinkoje, dalyvavimo profsąjungų ir nevyriausybinių organizacijų bei streikų ir protestų akcijose laisv . Čia laisv suprantama ne absoliučiai - ką noriu, tą ir darau - bet kaip galimyb ūkinei sistemai efektyviai funkcionuoti, siekiant valstyb s ekonomin s politikos tikslų.
Ekonominis teisingumas suprantamas kaip teisingas ir sąžiningas požiūris į visus šalies

žmones, jų poreikius ir galimybes sukurti jiems panašias kuo vienodesnes veiklos sąlygas, teises ir galimybes reikštis. Teisingumas, be abejo, yra labiau moralin etin negu ekonomin samprata, nes kiekvienas individas turi savo teisingumo įvaizdį, kurį sukuria jo asmeniniai interesai ir asmenin s naudos siekiai. Tačiau teisingumu reik tų laikyti tai, kad kiekvienas gauna naudos priklausomai nuo savo gabumų ir pastangų. Reikia skirti galimybių lygybę ir rezultatų lygybę.
Socialin apsauga - tai valstyb s priemon s ginti savo piliečius nuo bedarbyst s, šelpti

senus ir neįgaliuosius, invalidus, daugiavaikes šeimas, nukent jusius nuo nelaimingų atsitikimų ir stichinių nelaimių.
Socialinis-ekonominis efektyvumas - tai socialin ekonomin nauda, gauta sunaudotų tai

naudai pasiekti gamybos išteklių vienetui.
Ekonominę pusiausvyrą apibūdina kainų stabilumas, aukštas užimtumo lygis, pakankamas

ekonomikos augimas, subalansuota tarptautin prekyba.
Kainų stabilumas rodo bendro visų prekių ir paslaugų kainų lygio kuo mažesnį (ne daugiau

kaip 1 % per metus) augimą. 150

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Aukštas užimtumo lygis rodo mažesnį bedarbyst s procentą - nuo 3 iki 7 %, kurį sudaro

natūralus darbo išteklių jud jimas - darbuotojai išeina į pensiją, įstoja į mokyklas, universitetus, miršta/ keičia darbovietę ir pan.
Ekonomikos augimas reiškia, kad gaminama daugiau prekių, teikiama daugiau paslaugų,

did ja jų pasiūla rinkoje, kartu did ja gyventojų pajamos ir vartojimas.
Subalansuota tarptautin prekyba - kai šalis prekių ir paslaugų daugiau eksportuoja negu

importuoja. Be jau išvardytų valstyb s ekonomin s politikos tikslų, galimi ir kiti, atitinkantys atskiros valstyb s specifiką. Ekonomin s politikos tikslams įgyvendinti valstyb naudoja konkrečius veiksnius: • finansinę politiką (fiskalinę); • piniginę politiką (monetarinę); • struktūrinę - investicinę politiką; • socialinę politiką; • užsienio ekonominę politiką.
7.3.2. Finansin politika Finansin politika - tai valstyb s biudžeto, mokesčių, valstybinių piniginių pajamų ir

išlaidų visuma, kuriuos naudodama valstyb keičia piniginių srautų apimtis ir kryptis, siekdama numatytų tikslų. Pagrindinis šios politikos uždavinys - centralizuotų valstybinių piniginių l šų šaltinių, kurių reikia valstyb s ekonominei politikai įgyvendinti, paieška. Be to, vykdydama finansinę politiką, valstyb netiesiogiai daro poveikį ir privačiam ūkio sektoriui, namų (šeimos) ūkiams, ribodama arba skatindama pastarųjų veiklą, mokesčiais arba taip vadinamais transferiniais mok jimais pensijomis, stipendijomis, pašalpomis.
Biudžetin politika yra valstyb s fiskalin s politikos dalis, užtikrinanti subalansuotą

biudžetą (iždą) - pajamos turi atitikti išlaidas per tam tikrą laikotarpį, paprastai per metus. Jeigu biudžeto išlaidos viršija pajamas, tai didina valstyb s vidaus įsiskolinimą, destabilizuoja valstyb s piniginę sistemą, didina infliaciją. Šiuo atveju valstyb arba stengiasi spausdinti daugiau pinigų, arba išleidžia valstybinius vertybinius popierius - obligacijas, paskolos lakštus. Tačiau pirmasis būdas sušvelninti biudžeto deficitą - sumažinti skirtumą tarp didesnių negu pajamos išlaidų - didina infliaciją, o antrasis - išleidžiant obligacijas - sukuria busimąjį įsiskolinimą, nes obligacijas ar paskolos lakštus reik s išpirkti, t.y. ir v l didinti biudžeto išlaidas.

151

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Tokiu būdu valstyb priversta panaudoti valstyb s piniginių pajamų ir išlaidų reguliavimo svertus. Valstyb s piniginių išlaidų politika vykdoma siekiant pirmiausia patenkinti valstybinio sektoriaus išlaidas - neatid liotinus valstybinius poreikius (socialinius, visuomeninius, gamybinius), kurie nuolat auga. Pavyzdžiui, senstant gyventojams, daug ja pensininkų, kuriems reikia mok ti vis daugiau pensijų, o did jant gimstamumui, reikia daugiau l šų skirti pašalpoms, švietimo sistemai išlaikyti, stipendijoms. Valstyb s piniginių išlaidų politiką visada riboja biudžeto pajamos, tod l labai svarbu vykdyti piniginių pajamų politiką.
Valstyb s piniginių pajamų politika formuojama atsižvelgiant į turimus piniginių l šų

įplaukų į biudžetą šaltinius ir į ribotas jų panaudojimo galimybes. Kaip jau žinote, pagrindiniai valstybinio biudžeto pajamų šaltiniai yra mokestin s įplaukos, tod l valstyb s piniginių pajamų politika glaudžiai susijusi su mokesčių politika.
M o k e s č i a i - tai yra valstyb s arba viešosios valdžios nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia specialia paslauga neatlyginama. Mokesčių politika - tai svarbi fiskalin s politikos dalis. Šios politikos esm - nustatyti

mokesčių rūšis, apmokestinimo objektus, mokesčių dydžius, apmokestinimo (mokesčių surinkimo) sąlygas, mokesčių lengvatas. Mokesčių politikos uždavinys - surinkti visus galimus mokesčius, neatimant mok tojo galimybių juos mok ti, tod l mokesčiai turi būti ne tiek dideli, kiek racionalūs. Valstyb , reguliuodama mokesčius, mokesčių tarifus, mokestines nuolaidas (lengvatas), gali skatinti atitinkamų reikiamų produktų ar paslaugų gamybą, daryti poveikį vartojimo struktūrai, skatinti ekonomines investicijas.
7.3.3. Monetarin politika

Monetarin (pinigin ) politika glaudžiai susijusi su finansine politika. Jeigu ši savo esme yra finansin biudžetin , tai pinigin politika yra poveikio pinigų kiekiui politika.
Monetarin politika yra valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas per

centrinį banką. Monetarin s politikos uždaviniai - užtikrinti, kad ūkininkavimo sistema būtų nuolat veiksminga, kad žmon s būtų užimti, o ekonomika augtų. Tai pasiekiama stabilizavus kainų lygį ir perkamąją galią bei nacionalinę valiutą, sumažinus infliaciją. Monetarin politika gali būti “kieta", kai valstyb mažina pinigų kiekį, riboja išleidžiamą į apyvartą jų kiekį (emisija), palaiko didelius kreditų procentus ir “minkšta”, kai netrukdo pinigų kiekiui augti, beveik netrukdo pinigų emisijos ir skatina pigius kreditus. 152

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Monetarin politika įgyvendinama ir kitokiomis priemon mis: refinansavimu - kai centrinis bankas per palūkanų procentus reguliuoja kreditinių išteklių apimtis; operacijomis atviroje rinkoje kai valstyb perka arba parduoda valstybinius vertybinius popierius. Parduodamas rinkoje vertybinius popierius, centrinis bankas išima iš apyvartos nereikalingus pinigus, taip mažindamas jų kiekį, o supirkdamas vertybinius popierius, didina pinigų kiekį, lyg ir atlikdamas papildomą pinigų emisiją. Centrinis bankas vykdo taip pat rezervavimo politiką - įpareigoja komercinius šalies bankus dalį savo aktyvų laikyti centriniame banke kaip beprocentinį rezervą. Taip centrinis bankas riboja arba išplečia komercinių bankų galimybes laisvai naudoti savo pinigines l šas, kartu daryti poveikį pinigų kiekiui.
7.3.4. Kitos valstyb s ekonomin s politikos formos

Be jau min tos finansin s ir monetarin s politikos yra ir kitų valstyb s ekonomin s politikos formų.
Struktūrin -investicin politika. Ja remdamasi valstyb formuoja ir keičia šalies gamybos

šakų ir regioninę struktūrą, proporcijas, įvairių produktų ir paslaugų santykius. Ši politika veikia per mokslin s - technin s pažangos politiką (valstyb s ekonomin je veikloje panaudojami mokslo ir technikos laim jimai), konversinę politiką (keičiamos produkcijos ir paslaugų apimtys, panaudojant gamybinę galią produktų, turinčių paklausą, gamybai, pavyzdžiui, maž jant ginklų gamybai gamybin s pramon s šakos pradeda gaminti plataus vartojimo produktus, lengvuosius automobilius, atsargines mašinų ir mechanizmų dalis ir kt.). Bet kokie dideli gamybos struktūros pokyčiai visuomet susiję su investicijų poreikiu, tod l investicin politika - tai struktūrin s politikos išdava ir tęsinys. Investicin politika ieško investicijų šaltinių ir racionalių jų pritaikymo sričių. Struktūrin s - investicin s politikos tikslai - įgyvendinti pramon s, transporto, statybų ir žem s ūkio politikos uždavinius. Valstyb s socialin politika. Tai socialin s gyventojų apsaugos, pagrindinių gyvenimo poreikių tenkinimo, būtinų gyvenimo sąlygų palaikymo, aplinkos apsaugos klausimai. Prie šios politikos šliejasi gyventojų pajamų ir darbo apmok jimo reguliavimo politika, gyventojų užimtumo politika.
Užsienio ekonomin politika yra savita valstyb s ekonomin s politikos dalis, kurios

pagrindinis tikslas - pl toti ekonominius ryšius su užsienio šalimis - užsienio prekybos, tarptautinius mokslinius-techninius ir kultūrinius, vykdyti bendras su užsienio institucijomis programas, pritraukti užsienio kapitalo investicijas, spręsti šalių įsiskolinimo viena kitai klausimus ir kt. 153

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

Tarptautin valstybių.

p r e k y b a - tai pasikeitimas prek mis ir paslaugomis tarp

Užsienio ekonomin s politikos įgyvendinimo priemon s yra muitų tarifai, eksporto ir importo apribojimai, valiutų keitimo kursas, valiutin kontrol .
Kartojimo klausimai 1. Kas yra ekonomikos politika? 2. Koks valstyb s vaidmuo ekonomikoje? 3. Kas yra trumpalaik ekonomin politika? 4. Kas yra ilgalaik ekonomin politika ? 5. Kokius žinote pagrindinius ekonomin s politikos tikslus? 6. Kas yra ekonomin laisv ? 7. Kaip suprantamas ekonominis teisingumas ? 8. Kas yra socialin apsauga? 9. Kokie rodikliai apibendrina bendrą ekonominę pusiausvyrą ? 10. Kokiomis priemon mis valstyb siekia ekonomin s politikos tikslų? 11. Kas sudaro valstyb s finansinę politiką? 12. Kokia biudžetin s politikos esm ? 13. Kas sudaro valstyb s piniginių išlaidų politiką? 14. Kaip formuojama valstyb s piniginių pajamų politika? 15. Kokie pagrindiniai mokesčių politikos uždaviniai? 16. Kokie pagrindiniai monetarin s politikos uždaviniai? 17. Kas yra valstyb s struktūrin - investicin politika? 18. Kas yra valstyb s socialin politika? 19. Kokiomis pagrindin mis priemon mis įgyvendinama valstyb s užsienio ekonomin politika ?

154

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

ŽODYN LIS
Auditas (lot. audito - girdžiu) - tai įmon s finansinių ataskaitų patikrinimas - ar ataskaitos rodo

tikrąją įmon s finansinę būklę bei veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį, ar jos parengtos remiantis bendraisiais apskaitos principais.
Ekonomin kriz (gr. krisis - sprendimas, nuosprendis) - tai ekonominio nuosmukio faz , kurios

metu išauga nedarbas, sumaž ja paklausa prek ms ir paslaugoms, įmon s patiria nuostolių).
Fiskalinis (lot. fiscalis -valstyb s iždo) - susijęs su valstyb s iždu (biudžetu). Finansai (lot. finantia - pajamos pinigais) - piniginių l šų visuma, kurią valdo valstyb . Ideologija (gr. idea - sąvoka + gr. logos - mokslas) - id jų, sampratų sistema, išreikšta įvairiomis

visuomen s sąmon s formomis.
Instrumentas (lot. instrumentum - įrankis) - įrankis, priemon , atitinkamai veiklai atlikti. Honoraras (lot. honorarium - atlyginimas už paslaugas) - tai atlyginimas už kūrybinį darbą pagal

sutartį literatams, dailininkams ir pan.
Kompromisas (lot. compromissum - abipusis pasižad jimas) – priešingų nuomonių, krypčių ir t.t.

atstovų susitarimas, pasiektas abipuse nuolaida.
Konversija (lot. conversio - pakeitimas) - veiklos pobūdžio pakeitimas, panaudojant tuos pačius

gamybos išteklius.
Licencija (lot. licentia - leidimas) - leidimas asmeniui naudotis patentu. Modifikacija (lot. modificatio - mato nustatymas) - daikto ar reiškinio pavidalo, kitų savybių

kitimas.
Neprognostiškumas - negalimumas iš anksto numatyti įvykių eigos, vystymosi kryptingumo,

tendencijų ir pan.
Objektas (lot. objectus - daiktas, reiškinys) - materialiosios aplinkos dalis; žmogaus (subjekto)

pažinimo ir veiklos dalis.
Orientacija (lot. oriens - rytai) - veiklos nukreipimas atitinkama kryptimi. Patentas (lot. patens - atviras) - tai pažyma, išduodama vyriausyb s, suteikianti išimtinę teisę

naudotis išradimu, prekiauti.
Prognostiškumas (gr. prognostikos - numatantis) - geb jimas numatyti. Prognoz (gr. prognosis - numatymas) - kokio nors reiškinio ateities ar proceso raidos numatymas,

pagrįstas atitinkamais duomenimis.
Reguliatorius (lot. regulare - sutvarkyti) - tai reiškinys arba j ga, sutvarkanti atitinkamą veiklos

sritį.
Reklama (gr. reclamo - išreiškiu) - žinių apie ką nors skleidimas, norint išgarsinti, padidinti

paklausą. Pirmieji reklaminiai skelbimai atsirado senov s Graikijoje ir Romoje dar prieš Kristų. Jie 155

Sigita Šimbelyt . Ekonomikos pagrindai (2007)

buvo užrašomi medin se lentose, graviruojami varin se arba kaulin se plokštel se ir garsiai skaitomi aikšt se.
Specifika (lot. specificum - ypatingas) - ypatingas daikto arba reiškinio išskirtinumas. Subsidija (lot. subsidium - pagalba) - pinigin pašalpa. Subvencija (lot. subvenire - pagelb ti) - valstyb s finansin pašalpa ūkio šakai, įmonei, bankui,

pavyzdžiui, gelbstint nuo bankroto.
Transferinis (lot. transfero - perneša) - pervedimo, pervedamasis. Trestas (angl. trust -pasitik jimas) -monopolinių įmonių valdymo forma. Susijungus kelioms

firmoms į vieną darinį - trestą, atskiros firmos praranda savo komercinį ir gamybinį savarankiškumą.

156