NOBELIO 2006 M.

EKONOMIKOS MOKSLØ PREMIJOS LAUREATAI
Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

Ekonomikos mokslø premija, 1968 m. Ðvedijos nacionalinio banko (Sveriges Riksbank) ásteigta Alfredo Nobelio atminimui, 2006 m. paskirta Kolumbijos universiteto profesoriui Edmund S. Phelps „uþ makroekonominës politikos tarplaikiniø deriniø analizæ“. Ðvedijos nacionalinio banko ásteigtà premijà skiria Ðvedijos karaliðkosios mokslø akademijos Ekonomikos mokslø premijos komitetas. Skaitytojams pateikiama trumpa ðios iðkilios asmenybës mokslinës ir pedagoginës veiklos apþvalga*.

TRUMPAS LAIKOTARPIS – ILGAS LAIKOTARPIS

*Apþvalga parengta pagal interneto tinklapá, kurio adresas – http://nobelprize.org/economics/ laureates/2006/index.html

Maþas nedarbo lygis ir maþa infliacija – pagrindiniai ekonominës politikos tikslai. Praëjusio amþiaus ðeðtajame ir septintajame deðimtmeèiais vyravo poþiûris, kad ðie du tikslai ið esmës yra suderinami. Turima patirtis lyg ir rodë, kad tarp nedarbo ir infliacijos yra pastovus ryðys, vadinamoji Phillips kreivë. Buvo daroma iðvada, kad nedarbo lygis gali bûti sumaþintas, jeigu politikos kûrëjai leistø padidëti infliacijai, pavyzdþiui, maþindami mokesèius arba paklausà skatinanèias palûkanø normas. E. S. Phelps ðiam poþiûriui paprieðtaravo. Praëjusio amþiaus septintàjá deðimtmetá jis sukûrë naujà nedarbo ir infliacijos teorijà, kuri atskleidë infliacijos lûkesèiø svarbà ir darbo rinkos problemas, sietinas su informacijos trûkumu. Ámoniø ir namø ûkiø sprendimai yra pagrásti lûkesèiais dël kainø ir darbo uþmokesèio kitimo bendrøjø tendencijø. E. S. Phelps tokià elgsenà apibûdino kaip lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ (expectations augmented Phillips curve). Ji rodo, kad infliacija priklauso ne tik nuo nedarbo, bet ir nuo tikëtino infliacijos lygio. E. S. Phelps iðkëlë hipotezæ, kad ilgu laikotarpiu, kai faktinë infliacija atitinka tikëtinà infliacijà, nedarbo ir infliacijos priklausomybës apskritai nëra. Ilgo laikotarpio nedarbas, vadinamasis pusiausvyros nedarbas, priklauso nuo to, kaip veikia darbo ir kitos rinkos. Pinigø ar bet kuri kita stabilizavimo politika gali sukelti tik trumpalaikius nedarbo lygio svyravimus, bet ilgo laikotarpio nedarbo lygiui neturi átakos. Pinigø ir fiskalinës politikos priemonëmis siekiant, kad nedarbo lygis bûtø maþesnis uþ pusiausvyros nedarbo lygá, nuolat didëja infliacija. Ðiuo metu jau yra átikinamø árodymø, kad E. S. Phelps hipotezë buvo ið esmës teisinga. Atkreiptinas dëmesys, kad ji buvo iðkelta tuo metu, kai turimi duomenys tokiai hipotezei prieðtaravo. Taèiau praëjusio amþiaus aðtuntojo deðimtmeèio ávykiai, kai didelë infliacija sutapo su dideliu nedarbu, jà patvirtino. E. S. Phelps atlikta analizë rodo, kad stabilizavimo politika yra panaði á investicinius sprendimus, nes nuo dabartinës politikos priklauso ateities galimybës pasiekti maþà nedarbà ir maþà infliacijà. Tokia pinigø politikos perspektyva ðiandien visuotinai priimtina. Dabartiniø pinigø politikos tyrimø, o kartu ir iðsamiø diskusijø ekonominës politikos klausimais pagrindinë tema – trumpalaikiø ekonominës veiklos pokyèiø ir galimybiø ateityje palaikyti þemà infliacijos ir nedarbo lygá derinimas. E. S. Phelps analizë ið esmës sudaro ðiuolaikinës stabilizavimo politikos teoriná pagrindà. Kapitalo kaupimas irgi yra trumpo ir ilgo laikotarpiø klausimas. Taupant sudaromos galimybës atsirasti investicijoms, reikalingoms padidinti ateities kartø gerovæ. Taèiau dabartiniu laikotarpiu ateities kartø nëra, todël jos negali pareikðti nuomonës dël savo interesø. Tada kyla klausimas, ar elgiamës taip, kaip elgtøsi tëvai: kiek pasirenkama suvartoti dabar ir kiek – investuoti á ateities kartø gerovæ? E. S. Phelps paaiðkino sudëtingus turto paskirstymo tarp kartø konfliktus, o tai atskleidë, kad privalomoji pensijø sistema gali turëti naudos visoms kartoms. Vis dëlto kapitalo kaupimas nëra tik taupymo ir investavimo á fiziná kapitalà klausimas. Jis apima ir ðvietimà bei mokslinius tyrimus – vadinamàjá þmogiðkàjá kapitalà. Daugelyje straipsniø E. S. Phelps nurodë, kokià didelæ reikðmæ ekonomikos augimui turi investicijos

71

Publikacijos ir apþvalgos

á þiniø kapitalà. E. S. Phelps analizë leido prieiti prie iðvados, kad ekonomikos augimas priklauso ne tik nuo tikëtino ðvietimo lygio kilimo, bet ir nuo faktinio švietimo lygio tam tikru laiko momentu – tai modelis, kuris labiausiai atitinka empiriniø tyrimø rezultatus. E. S. Phelps pirmasis atliko nedarbo ir infliacijos priklausomybës analizæ ir ávertino infliacijos lûkesèiø reikðmæ. Jis apibrëþë lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ ir plëtojo jos tyrimus, taip pat nagrinëjo, kaip lûkesèiai gali paveikti stabilizavimo politikà. E. S. Phelps buvo ir darbo rinkø, kurios patiria informacijos nepakankamumo problemø, analizës pradininkas. Jo darbai apie kapitalo kaupimà atskleidë ekonominiø konfliktø ir þmogiðkojo kapitalo svarbà ekonomikos augimui.
Edmund S. Phelps

72

*RAND korporacija – tai pelno nesiekianti analitinës tiriamosios veiklos institucija, kurios pavadinimas sudarytas ið angliðkø þodþiø Research and Development. **Cowles Foundation for Research in Economics – Cowles ekonominiø tyrimø fondas. Jo tikslas yra atlikti ir skatinti ekonomikos ir su ja susijusiø srièiø modulinius tyrimus, spartinti loginiø, matematiniø ir statistiniø analizës metodø taikymà ir plëtotæ.

E. S. Phelps gimë 1933 m. Evanstone (Ilinojaus valstija, JAV pilietis). Jis studijavo 1821 m. ásteigtame Amherst koledþe, kuris yra viena seniausiø menø mokyklø Masaèusetso valstijoje. Ðiuo metu Amherst koledþas priklauso vadinamajam Penkiø koledþø konsorciumui, turinèiam keletà bendrø fakultetø ir mokymo programø (já sudaro dar Mount Holyoke koledþas, Smith koledþas, Hampshire koledþas ir Masaèusetso universitetas). 1955 m. Amherst koledþe E. S. Phelps buvo suteiktas bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Anot Ekonomikos mokslø premijos laureato, ekonomikos kursas, kurá jis iðklausë ðiame koledþe, turëjo esminës átakos jo apsisprendimui toliau studijuoti ekonomikà aukðtojoje mokykloje. E. S. Phelps ástojo á Jeilio universitetà. 1958–1959 m., jau dirbdamas jame ekonomikos dëstytoju asistentu, E. S. Phelps baigë doktorantûros studijas. 1959 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslø daktaro vardas. E. S. Phelps nuomone, humanitarinis ir filosofinis iðsilavinimas, ágytas Amherst koledþe, ir „unikalus“ Jeilio universiteto ekonominis iðsilavinimas (ypaè ámoniø ekonomikos srities þinios) leido susiformuoti paþiûroms, reikalingoms kapitalizmui tyrinëti pastaruosius penkiolika metø. Pirmoji E. S. Phelps darbovietë (1959–1960 m.), á kurià jis pateko apgynæs ekonomikos mokslø daktaro disertacijà, buvo RAND korporacija*. Èia E. S. Phelps tyrinëjo dviejø dimensijø dinaminio programavimo problemà ir jà sëkmingai iðsprendë, o rezultatus panaudojo po daugelio metø, modeliuodamas samdos ir darbo uþmokesèio nustatymo sprendimus ámoniø lygmeniu. RAND korporacijoje neiðdirbæs në metø, 1960 m. E. S. Phelps gráþo á Jeilio universitetà. Bûtent su ðiuo universitetu siejama jo kaip ekonomisto pedagoginës ir mokslinës veiklos pradþia. Kaip docentas ir Cowles fondo** narys Jeilio universitete E. S. Phelps išdirbo iki 1966 m. Vienus mokslo metus (1962–1963 m.) jis skaitë ekonomikos kursà Masaèusetso technologijos instituto studentams. 1966 m. E. S. Pelps gavo Pensilvanijos universiteto kvietimà uþimti ekonomikos mokslø profesoriaus vietà, o 1971 m. – eiti tokias paèias pareigas Kolumbijos universitete. Pastarajame E. S. Phelps dirba iki ðiol. 1982 m. jam buvo suteiktas garbingas McVickar politinës ekonomikos profesoriaus vardas. Nuo 2001 m. E. S. Phelps eina Þemës instituto Kapitalizmo ir visuomenës centro (Center on Capitalism and Society, Earth Institute), veikianèio prie Kolumbijos universiteto, direktoriaus pareigas. E. S. Phelps toliau tæsia Kolumbijos universiteto ekonomikos profesûros tradicijà – nuo 1968 m., kai Ðvedijos nacionalinis bankas ásteigë ðià premijà, jis yra tryliktasis Ekonomikos mokslø premijos laureatas. Ið ðiame universitete dirbusiø ir Ekonomikos mokslø premijà gavusiø mokslininkø paminëtini Joseph Stiglitz (premija áteikta 2001 m.), Robert Mundell (1999 m.), Robert C. Merton (1997 m.), Robert M. Solow (1987 m.), Milton Friedman (1976 m.), Kenneth J. Arrow (1972) ir kt. E. S. Phelps buvo Europos rekonstrukcijos ir plëtros banko konsultantas (1992–1993 m.) rengiant pirmàjá leidinio „Metinë ekonominë apþvalga“ (Annual Economic Outlook) numerá ir vyresnysis patarëjas ágyvendinant Italijos strateginá projektà „Italija Europoje“ (1997–2000 m.), taip pat Jungtiniø Valstijø Iþdo departamento, Jungtiniø Valstijø Senato finansø komiteto ir Federaliniø atsargø banko valdybos konsultantas. E. S. Phelps ëjo ir Niujorko universiteto ekonomikos profesoriaus pareigas (1978–1979 m.), o kaip kviestinis ekonomikos profesorius dirbo net 11 uþsienio ðaliø mokslo ir studijø ástaigø. 1981 m., bûdamas 48 metø, E. S. Phelps tapo Nacionalinës mokslø akademijos nariu. Jis yra Amerikos menø ir mokslø akademijos, Niujorko mokslø akademijos ir Ekonometrikø

Pinigø studijos 2007/2

draugijos narys, nuo 2000 m. – Amerikos ekonominës asociacijos garbës narys. E. S. Phelps suteiktas ávairiø ðaliø mokslo ir studijø ástaigø – Amherst koledþo (JAV, 1985 m.), Tor Vergata universiteto (Roma, 2001) ir Mainnheim universiteto (Manheimas, 2001), Lisabonos naujojo universiteto (Lisabona, 2003), Paris-Dauphine universiteto (Paryþius, 2004), Islandijos universiteto (Reikjavikas, 2004), Mundell verslininkystës universiteto (Pekinas, 2005), Pekino technologijos ir verslo universiteto (Pekinas, 2005) – garbës daktaro vardas. E. S. Phelps darbai turëjo esminës átakos makroekonominës politikos kûrimo praktikai. Didþiausias dëmesys juose skiriamas makroekonominës politikos deriniø tarplaikiðkumui – tai vyraujanti E. S. Phelps darbø apie infliacijà, nedarbà ir kapitalo kaupimà tema. E. S. Phelps indëlis á makroekonomikà yra reikðmingas ir ávairiapusis. Savo novatoriðkà hipotezæ apie lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ jis iðkëlë praëjusio amþiaus septintajame deðimtmetyje, kai suabejojo iki tol vyravusia nuomone apie infliacijos ir nedarbo derinius, vadinamus Phillips kreive. Ilgà laikà buvo manoma, kad tarp ðiø dviejø reiðkiniø yra pastovi neigiamo þenklo priklausomybë. E. S. Phelps poþiûriu, nepakankama informacija daro poveiká darbo uþmokesèiui ir kainoms, nes rinkos dalyviai priimdami sprendimus juos pagrindþia savo lûkesèiais. Taikydamas mikroekonominës politikos metodus, jis atskleidë, kad tokios politikos ateities galimybës labai priklauso nuo dabartiniø sprendimø: maþa dabartinë infliacija lemia maþos infliacijos lûkesèius, o dël to palengvëja pinigø ar bet kurios kitos stabilizavimo politikos kûrimas ateityje. Kitas E. S. Phelps nagrinëtas klausimas – tarplaikiniø infliacijos ir nedarbo deriniø poveikis kapitalo kaupimui. E. S. Phelps atliktas tyrimas parodë, kad investuodama á fiziná ir þmogiðkàjá kapitalà (ðvietimà ir mokslinius tyrimus) dabartinë karta gali padidinti ateities kartø gerovæ. Jis atskleidë turto paskirstymo tarp kartø konfliktus, taip pat nustatë, kad pakeitus taupymo normà tam tikromis sàlygomis naudos gali turëti visos kartos. E. S. Phelps pirmasis aptarë þmogiðkojo kapitalo reikðmæ technologinës paþangos kilimui. E. S. Phelps pabrëþë „padoraus“ darbo uþmokesèio svarbà, nes jis padeda ugdyti savo vertës pojûtá ir atsakomybæ. Anot E. S. Phelps, gauti toká darbo uþmokestá vis sunkiau tiems, kurie já skiriant yra „paskutiniai eilëje“, nes naðumas vis labiau priklauso ne nuo sunkaus fizinio darbo, o nuo þiniø ir ágûdþiø. E. S. Phelps teigia, kad pagrindinis ekonominës politikos tikslas yra rasti bûdø, kaip padëti maþiau uþdirbantiems darbuotojams gauti tinkamà darbo uþmokestá ir taip juos labiau átraukti á visavertá gyvenimà. E. S. Phelps siûlomas sprendimas – ámonëms uþ kiekvienà jø ádarbintà maþai uþdirbantá darbuotojà taikyti „lavinimo mokestá“. Ámonëms samdant daugiau tokiø darbuotojø, átampa darbo rinkoje ir kartu – darbo uþmokestis padidëtø. Kita vertus, tokia programa save „finansuotø“ – susidariusias iðlaidas padengtø tiek sumaþëjusios iðlaidos socialinëms iðmokoms, sveikatos prieþiûrai, nusikalstamumo prevencijai, tiek ið buvusiø bedarbiø surenkami mokesèiai. E. S. Phelps darbai, atlikti remiantis ankstesnës kartos ekonomistø idëjomis, atskleidë kai kurias ekonomikos ydas ir labai prisidëjo plëtojant ekonomikos augimo sampratà. Ðiuose darbuose keltos hipotezës papildë ekonomikos teorijà naujomis áþvalgomis, turinèiomis didelës praktinës reikðmës renkantis makroekonominio stabilizavimo bûdus. E. S. Phelps mokslinis indëlis ypaè gausus: vienas ir kartu su bendraautoriais jis paraðë daugiau kaip 20 knygø, parengë daugiau kaip 100 moksliniø straipsniø ir konferencijos praneðimø, vieðøjø paskaitø, kalbø ir kitos medþiagos. Jo darbai tapo mokslininkø, kurie nagrinëja pinigø (ir fiskalinës) paklausos valdymo politikos klausimus, tyrimø pagrindu.
INDËLIS Á MAKROEKONOMIKÀ

Infliacijos ir nedarbo priklausomybë, dabarties ir ateities kartø gerovës derinimas yra labai svarbûs makroekonominiø tyrinëjimø klausimai. Jie turi daug átakos renkantis makroekonominæ politikà. Abu klausimai susijæ su skirtingø tikslø derinimu. Kaip fiskalinë ir pinigø politika turëtø padëti spræsti maþos infliacijos ir maþo nedarbo tikslø nesuderinamumo problemà? Kaip visuomenë turëtø derinti dabartiná vartojimà su vartojimu ateityje, t. y. kiek turëtø bûti sutaupoma, kad padidëtø ateities vartojimas? E. S. Phelps indëlis analizuojant ðiuos du klausimus yra esminis ir aktualus. Ypaè reikðminga jo áþvalga, kad pusiausvyra tarp infliacijos ir nedarbo rodo esant fundamentalià tarplaikinæ problemà.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

73

74

E. S. Phelps nurodë, kad dabartinë infliacija priklauso ne tik nuo nedarbo, bet ir nuo infliacijos lûkesèiø. Tokià priklausomybæ lemia tai, kad darbo uþmokestis ir kainos yra retai koreguojami, o tai atliekant remiamasi infliacijos prognozëmis. Vadinasi, kuo aukðtesnis numatomas infliacijos lygis, tuo didesnis turëtø bûti nedarbas, kad bûtø pasiektas tam tikras faktinis infliacijos lygis. E. S. Phelps apibrëþë vadinamàjà lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ. Tarplaikinë perspektyva numato, kad nuo dabartinës infliacijos lûkesèiø priklauso ateities infliacijos ir nedarbo deriniai. Aukðtesnis dabartinës infliacijos lygis paprastai lemia didesnius infliacijos lûkesèius ateityje, todël sunkiau pasiekti stabilizavimo politikos tikslus. E. S. Phelps darbai, paraðyti nuo XX a. 7-ojo deðimtmeèio pabaigos iki 8-ojo deðimtmeèio pradþios, radikaliai pakeitë infliacijos ir nedarbo tarpusavio sàveikos suvokimà. Naujoji teorija leido geriau suprasti infliacijos ir nedarbo didëjimo aðtuntajame deðimtmetyje pagrindines prieþastis. Svarbiausia iðvada – ilgo laikotarpio nedarbo lygiui negali daryti átakos pinigø ar fiskalinë politika, veikianti visuminæ paklausà. Taigi E. S. Phelps atlikta analizë atskleidë svarbius paklausos valdymo politikos apribojimus. Ðis poþiûris tiek tarp makroekonomikos tyrinëtojø, tiek tarp politikos kûrëjø tapo vyraujantis. Dël to ðiandien makroekonominë politika labai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieð 40 metø. Ðiuolaikinë kapitalo kaupimo ir ekonomikos augimo teorija atsirado praëjusio amþiaus ðeðtojo deðimtmeèio viduryje ið vadinamojo Solow-Swan modelio, kuris rodo, kaip kapitalo kaupimas ir technologiniai pokyèiai lemia produkcijos ir vartojimo didëjimà. Taèiau pirminë modelio analizë nepateikë jokiø nuorodø nei dël atitinkamos fizinio kapitalo kaupimo normos, nei dël moksliniø tyrimø ir taikomosios veiklos. Daugelyje praëjusio amþiaus septintàjá deðimtmetá paraðytø straipsniø E. S. Phelps sutelkë dëmesá á taupymo problemos skirtingø kartø aspektà. Jis atskleidë, kad optimalus kapitalo kaupimas, kai paisoma reikalavimo vienodai traktuoti ateities vartotojø kartas, yra pagrástas ilgo laikotarpio taupymo taisykle: visuminio taupymo norma turi bûti lygi kapitalui tenkanèiai nacionaliniø pajamø daliai. Jis nagrinëjo sàlygas, kuriomis taupymo normos pakeitimas bûtø naudingas visoms kartoms. E. S. Phelps taip pat tyrë þmogiðkojo kapitalo poveiká ekonomikos augimui ir árodinëjo, kad iðsilavinusi, águdusi darbo jëga sugeba geriau ávaldyti naujus technologinius árenginius. Vadinasi, produkcijos didëjimo ir vidutinio lygio þmogiðkojo kapitalo priklausomybë turëtø bûti teigiamo þenklo. Šis teiginys buvo patvirtintas empiriškai.
1. E. S. Phelps darbai apie infliacijà ir nedarbà

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

Ankstyvuoju pokario laikotarpiu tarp ekonomistø vyravo John M. Keynes poþiûris á ekonomikos funkcionavimà. J. M. Keynes teorija nenumatë prieðtaravimo tarp visiðko uþimtumo ir kainø stabilumo. Kadangi ekonomikai visiðkas uþimtumas nebuvo bûdingas, daryta prielaida, kad visuminës paklausos didëjimas, kurá galima pasiekti fiskalinës ar pinigø politikos priemonëmis, infliacijai neturi átakos. Vertinant J. M. Keynes poþiûriu, stabilizavimo politikos uþdavinys ið tiesø atrodë beveik banalus: visuminæ paklausà palaikyti pakankamai didelæ, kad bûtø iðvengta per maþo uþimtumo, bet ne per didelæ, kad nesusidarytø perteklinë darbo jëgos paklausa (per didelis uþimtumas) ir infliacija. Phillips kreivë (Phillips 1958), prieðingai, tarp infliacijos ir nedarbo rodë esant pastovià neigiamo þenklo priklausomybæ. Tai standartiná J. M. Keynes ekonomikos modelá skatino perþiûrëti. Phillips kreivë numato infliacijos ir nedarbo derinius. Nors vis dar buvo pripaþástama, kad uþimtumà visuomet galima padidinti vykdant visuminës paklausos politikà, tai didintø ir infliacijà. Vis dëlto infliacijos didëjimas kartu bûtø ir galimybë pereiti nuo vieno pastovaus lygio prie kito. Taigi Phillips kreivë politikos kûrëjams bus suteikusi pasirinkimà: jie galëjo rinktis arba infliacijà, arba nedarbà, þiûrint kam teikë pirmenybæ. Ðis poþiûris këlë tam tikrø problemø. Viena ið jø – tai, kad nebuvo kai kuriø priklausomybiø átikinamo mikroekonominio pagrindimo. Phillips kreivë ið esmës buvo tik statistinë priklausomybë, turinti gana silpnus teorinius pagrindus. Áprastinis jos aiðkinimas, kurá pirmasis pasiûlë Richard G. Lipsey (1960), buvo toks: á nedarbà galima þiûrëti kaip á perteklinës paklausos (pasiûlos) darbo rinkoje poþymá, taigi Phillips kreivæ galima laikyti lygtimi, apraðanèia kainø (darbo uþmokesèio) kitimà laiko atþvilgiu dël paklausos ir pasiûlos

neatitikimo. Antrà problemà këlë poþiûris, kad didesnis uþimtumas pasiekiamas leidþiant didëti infliacijai. Ði mintis prieðtaravo tradicinei ekonomikos teorijos prielaidai, kad ilgo laikotarpio realiuosius ekonomikos dydþius lemia veikiau realiosios, o ne nominaliosios jëgos. Treèia problema – teorijos apie nedarbà „esant visiðkam uþimtumui“, vadinamàjá frikciná nedarbà (frictional unemployment), nebuvimas. Nors visø buvo pripaþástama, kad visiðkas uþimtumas nëra nulinis nedarbas, teorijos, tiksliai apibrëþianèios frikciná nedarbà lemianèius veiksnius, nebuvo. E. S. Phelps tyrinëjimø programa nuo XX a. 7-ojo deðimtmeèio pabaigos këlë uþdaviná patikslinti infliacijos ir nedarbo teorijà, tiesiogiai modeliuojant darbo uþmokesèio ir kainø nustatymo elgsenà. E. S. Phelps didþiausià dëmesá sutelkë á rinkos dalyviø lûkesèiø analizæ, darë esminá skirtumà tarp tikëtinos ir netikëtos infliacijos ir nagrinëjo ðio skyrimo reikðmæ makroekonomikai. Jo patikslinta Phillips kreivë tapo þinoma kaip lûkesèiais papildyta Phillips kreivë. Kitaip negu ankstesniuose darbuose, pavyzdþiui, R. G. Lipsey (1960), E. S. Phelps pabrëþë, kad bûtent skirtumas tarp faktinës ir tikëtinos infliacijos, o ne infliacija per se yra susijusi su nedarbu. E. S. Phelps atlikta analizë prieðtaravo ankstesniam poþiûriui, kad didesnis uþimtumas visuomet gali bûti pasiekiamas vykdant infliacinæ paklausos didinimo politikà. Ið tiesø ði analizë atskleidë, kad ilgu laikotarpiu nëra galimybës laisvai pasirinkti pageidaujamà infliacijos ir nedarbo deriná, nes ilgu laikotarpiu faktinë ir tikëtina infliacija negali skirtis. Ði ilgo laikotarpio vertikaliosios Phillips kreivës esant pusiausvyros nedarbo lygiui hipotezë yra vienas ið didþiausià átakà makroekonomikos teorijai turinèiø spëjimø per paskutinius 50 metø*. Hipotezë tapo ypaè svarbi vykdant pinigø politikà. Ðiuolaikiniai centriniai bankai sprendimus dël palûkanø normø paprastai priima remdamiesi pusiausvyros nedarbo lygio áverèiais**. Vertinant ðiuo poþiûriu, E. S. Phelps pirmasis atliko pusiausvyros nedarbo lygá lemianèiø veiksniø analizæ. Reikðmingiausià E. S. Phelps indëlá á infliacijos ir nedarbo teorijà sudaro trys straipsniai (Phelps 1967, 1968a, 1970b). Garsiojoje monografijoje „Uþimtumo ir infliacijos teorijos mikroekonominiai pagrindai“ (Microeconomic Foundations of Employment and Inflation Theory), paprastai vadinamoje „Phelps knyga“ (Phelps Volume), 1970 m. paskelbtas E. S. Phelps straipsnis yra 1968 m. iðspausdinto jo straipsnio tæsinys. Optimalios paklausos politikà, kai ilgu laikotarpiu nëra infliacijos ir nedarbo derinio, E. S. Phelps analizavo 1967 m. paraðytame straipsnyje. 1968 m. ir 1970 m. iðspausdintuose straipsniuose buvo nagrinëjamas darbo uþmokesèio nustatymas ir pusiausvyros nedarbas, kai rinkoms bûdinga „trintis“. Visi kartu ðie straipsniai sudaro E. S. Phelps programos naujøjø áþvalgø branduolá.
*Phillips kreivës vertikalioji aðis paprastai þymi infliacijà, o horizontalioji – nedarbà. **E. S. Phelps (1968a) pripaþino, jog mintis, kad numatoma infliacija neturi poveikio ekonomikai, atsirado ankstesniuose darbuose, pvz., A. Lerner (1949). Taèiau juose ði hipotezë nebuvo susieta su aiðkiai apibrëþtais nedarbo ir darbo uþmokesèio kitimo modeliais. ***Ið tikrøjø E. S. Phelps sutelkë dëmesá ne á nedarbà, o á uþimtumà, bet jeigu darbo jëga yra pastovi, uþimtumas, þinoma, yra tik nedarbo atspindys. ****Apibendrintai adaptyviøjø lûkesèiø hipotezæ galima uþraðyti kaip dpe/dt = l(p – pe), kai l > 0. Ði lygtis numato, kad tikëtinas infliacijos lygis kiekvienu laiko momentu prisitaiko prie skirtumo tarp faktinës ir tikëtinos infliacijos. Ið ðios ir tekste nurodytos lygties, nedarbo lygá laikant pastoviu dydþiu, gaunama lygtis dpe/dt = dp/dt = lf(u), t. y. dp/dt > 0. *****NAIRU – Non-Accelerating Inflation Rate of Unemployment.

1.1. Phillips kreivë ir optimalios infliacijos politika

Kaip turëtø bûti vykdoma pinigø (arba fiskalinë) politika siekiant trumpu – ne ilgu – laikotarpiu infliacijà suderinti su nedarbu? E. S. Phelps (1967), pasitelkæs esamà infliacijos ir nedarbo mechanizmà, jam suteikë mikroekonominius pagrindus (Phelps 1968a). Pastarajame straipsnyje pirmà kartà darbuose apie Phillips kreivæ buvo pavartotas terminas „tikëtinas infliacijos lygis“ (expected rate of inflation). Tiksliau, E. S. Phelps apraðë lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ: p = f(u) + p e , kur: p – faktinis infliacijos lygis; pe – tikëtinas infliacijos lygis; f(.) – maþëjanti nedarbo u funkcija***. Ði lygtis rodo, kad faktinë infliacija priklauso tiek nuo nedarbo lygio, tiek nuo tikëtino infliacijos lygio. Esant tam tikram nedarbo lygiui, vienu procentiniu punktu padidëjus tikëtinai infliacijai, faktinë infliacija padidëja vienu procentiniu punktu. Pusiausvyros nedarbo lygis apskaièiuojamas kaip lûkesèiø pusiausvyros rezultatas, jeigu p = p e; tai situacija, kai tarp dabartinës ir tikëtinos infliacijos galima lygybë. Kitaip tariant, pusiausvyros nedarbo lygis u* yra tada, kai f(u*) = 0. Jeigu lûkesèiai yra pagrásti netolimos praeities infliacijos stebëjimais (vadinamieji adaptyvieji lûkesèiai), infliacija didës tol, kol u < u*, o kai u > u*, ji maþës****. Tai daþniausiai vadinama „akceleracine hipoteze“ (accelerationist hypothesis). Terminas NAIRU***** (infliacijos nespartinantis nedarbo lygis) daþnai vartojamas kaip pusiausvyros nedarbo lygio sinonimas.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

75

76

E. S. Phelps pateiktas Phillips kreivës apibrëþimas numato, kad paklausos valdymo politikos uþdavinys daugiau nebebus statinës optimizavimo problemos, kaip tam tikru laiko momentu geriausiai suderinti infliacijà ir nedarbà, sprendimas. Problema yra dinaminë ir jà sprendþiant ilgainiui bûtina rasti socialiai optimalias infliacijos ir nedarbo kitimo kryptis. Tuo tikslu E. S. Phelps taikë socialinio naudingumo funkcijà, kuri yra momentiniø naudingumo srautø diskontuota (galimai) suma. Naudingumo srautas kiekvienu laiko momentu priklauso nuo vartojimo ir laisvalaikio. Kad iðspræstø optimizavimo problemà, politikos kûrëjai turi pripaþinti, kad tikëtina infliacija bus tuo didesnë, kuo maþesnis ðiandienos nedarbas ir didesnë infliacija. Tai numato tarplaikines sànaudas, nes blogëja infliacijos ir nedarbo derinimas ateityje. E. S. Phelps modelyje nedarbo kitimo kreivë priartëja prie pastovios bûsenos, kai faktinë infliacija sutampa su tikëtina, o nedarbas – su pusiausvyros nedarbo lygiu. Optimizavimas taip pat numato priimtiniausià infliacijos lygá esant pastoviai bûsenai. Kreivës tikslumas inter alia priklauso nuo pradinio tikëtinos infliacijos lygio. Jeigu ðis lygis yra aukðtesnis nei pastovios bûsenos lygis, siekiant sumaþinti infliacijà optimalu iðgyventi laikinà per maþo uþimtumo laikotarpá. Šis tarplaikinis poþiûris á pinigø politikà tapo áprastiniu. Ðiuolaikinë mokslinë pinigø politikos analizë, kaip ir centriniø bankø politika, daugiausia yra sutelkta á tarplaikinius derinius, kai trumpalaikiai veiklos pokyèiai yra lyginami su poveikiu galimybëms ateityje iðlaikyti maþà infliacijà ir nedarbà. Tikslinës infliacijos politikos teorinius pagrindus, kuriuos daugelis centriniø bankø átvirtino praëjusio amþiaus paskutinio deðimtmeèio pradþioje, daugiausia padëjo modelis, apraðytas 1967 m. iðspausdintame E. S. Phelps straipsnyje*. Vëlesniuose darbuose apie pinigø politikos kûrimà nuo E. S. Phelps darytos prielaidos, kad infliacijos lûkesèiai yra adaptyvûs, buvo nukrypta. Remiantis originaliais John R. Muth (1961) ir Robert E. Lucas (1972, 1973) darbais, dabar paprastai daroma teorinë prielaida, kad lûkesèiai yra „racionalûs“, t. y. pagrásti ateities vertinimu ir, apskritai paëmus, teisingi. Empiriniai tyrimai iðties patvirtina, kad infliacijos lûkesèiai ið dalies yra pagrásti praeities vertinimu, o tai rodo tiesioginá ryðá su E. S. Phelps áþvalga, kad tiek infliacijos, tiek disinfliacijos procesai tikriausiai yra laipsniniai. Naujausiuose teorinio pobûdþio darbuose bandoma paaiðkinti ir tai, kodël praëjusio laikotarpio infliacijos lûkesèiai vis dëlto gali turëti ilgalaiká poveiká dabartinio laikotarpio infliacijai**. Kai kuriuos ið ðiø tyrimø ákvëpë paties E. S. Phelps pareikðta racionaliøjø lûkesèiø hipotezës kritika. Visiðkas lûkesèiø racionalumas atrodo neátikëtinas tais atvejais, kai rinkos dalyviai turi susidaryti lûkesèius ne tik apie visumines sàlygas, bet ir apie kitø dalyviø nuomones apie jø paèiø nuomonæ ir taip toliau – iki begalybës (Phelps 1983; Frydman, Phelps 1983).
1.2. Darbo uþmokesèio ir kainø nustatymo mikroekonominiai pagrindai

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

*Dabartiniø pinigø politikos teorijø apþvalgà þr. R. Clarida, J. Gali ir M. Gertler (1999) arba M. Woodford (2003a) darbuose E. S. Phelps (1978b) irgi dësto savo poþiûrá á infliacijos planavimo problemà. **Prie jø priskirtini T. J. Sargent (1999), G. Evans ir S. Honkapohja (2001), G. Mankiw ir R. Reis (2003), M. Woodford (2003b), A. Orphanides ir J. C. Williams (2005) darbai.

E. S. Phelps (1986a, 1970b) visuminio darbo uþmokesèio nustatymo elgsenà grindë individø elgsenos modeliavimu. Darbo vietos ir darbuotojai yra heterogeniðki, o informacija apie pasiûlà ir paklausà – neiðsami. Rinkos yra laikomos beveik atomistinëmis, taèiau nëra „Walras (iš)varþytojo“ (Walrassian auctioneer), akimirksniu nustatanèio, kokie darbo uþmokesèiai (ar kainos) atkuria rinkø pusiausvyrà. Taigi darbo uþmokestá nustato ámonës, kurios gali pasinaudoti laikina monopsonijos galia. Kaip daþnai „susitinka“ darbuotojai ir ámonës, lemia darbo ieðkanèiø bedarbiø skaièius ir laisvø darbo vietø skaièius – tai nusakoma funkcija, kuri šiuo metu þinoma kaip atitikties funkcija (matching function). Taigi E. S. Phelps darbai davë pradþià paieðkos ir atitikties nedarbo teorijai. Ðiai teorijai ypaè didelæ átakà padarë Peter Diamond (1984), Dale Mortensen (1982a, b), Dale Mortensen ir Christopher Pissarides (1994), Christopher Pissarides (2000) darbai. Kaip numato E. S. Phelps modelis, kiekviena ámonë tikisi, kad ji padidintø samdomø darbuotojø skaièiø ir sumaþintø atleidþiamø darbuotojø skaièiø, padidinusi santykiná darbo uþmokestá, t. y. darbo uþmokestá, palyginti su kitø ámoniø vidutiniu tikëtinu darbo uþmokesèiu. Ámonë stengiasi nustatyti santykiná darbo uþmokestá, ir jis didëja kartu su pageidautinu grynuoju samdomø darbuotojø skaièiumi ir maþëja dël esamo nedarbo lygio. Darydamas tokias prielaidas, E. S. Phelps atskleidë, kad yra tik vienintelis nedarbo lygis – pusiausvyros nedarbo lygis, kai vidutinë ámonë didins siûlomà darbo uþmokestá tokiu tempu, kuris yra lygus tikëtinam vidutiniam darbo uþmokesèio didëjimo tempui.

*Taip savo teorijà aiðkino pats M. Friedman (1977). **E. S. Phelps darbo uþmokesèio nustatymo analizæ daþniau apibûdina ne kaip efektyvøjá darbo uþmokestá, o terminu „skatinamasis darbo uþmokestis“. Bene geriausiai þinomà efektyviojo darbo uþmokesèio modelá pateikë C. Shapiro ir T. J. Stiglitz (1984); jie sutelkë dëmesá á tai, kaip ámonës turëtø nustatyti darbo uþmokestá, kad darbuotojai bûtø skatinami nesimuliuoti. Taip pat þr. R. Layard, S. Nickell ir R. Jackman (1991).

E. S. Phelps (1968a) straipsnyje pateikta keletas naujoviø. Vyraujanti makroekonomikos teorija pirmà kartà buvo papildyta nuosekliais mikroekonominio pobûdþio samprotavimais apie rinkos sàveikas, darbo uþmokesèio ir kainø nustatymà. Nors ðiandien tai gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, tuo metu taip nebuvo. Prieðingai, analitiniams modeliams taikomos makroekonominës priklausomybës daþniausiai buvo empirinio apibendrinamojo pobûdþio ir jos nebuvo pagrástos individø elgsenos modeliavimu. E. S. Phelps atlikta analizë rodo, kad nei paklausa, nei pasiûla nelemia samdomos darbo jëgos kokybës. Kaip tik rinkai tuo paèiu metu buvo bûdinga, kad joje buvo tiek laisvø darbo vietø, tiek bedarbiø – tai atitikties funkcijos uþfiksuota „trinties“ išraiška. Maþdaug tuo metu, kai E. S. Phelps pristatë pusiausvyros nedarbo modelius, Nobelio 1976 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas Milton Friedman (1968) pareiðkë garsiàjà Phillips kreivës kritikà. M. Friedman, kaip ir E. S. Phelps, pabrëþë infliacijos lûkesèiø svarbà siejant infliacijà su nedarbu. M. Friedman palaikë E. S. Phelps nuomonæ, kad nedarbas negali bûti sumaþinamas vykdant ekspansinæ paklausos politikà ir kad esama pusiausvyros nedarbo lygio, kurá lemia tam tikros ekonominës ypatybës. M. Friedman vartojamais terminais ðis lygis buvo apibûdintas kaip natûralusis nedarbo lygis. M. Friedman, kitaip nei E. S. Phelps, savo poþiûrio á infliacijà ir nedarbà neátvirtino pateikdamas formalizuotà modelá. Klausimas, ar lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ reikëtø suvokti kaip kainø nustatymo priklausomybæ nuo pusiausvyros tarp paklausos ir pasiûlos nebuvimo (kaip rodë E. S. Phelps atlikta analizë), ar kaip visuminës pasiûlos lygtá, kai vyraujant konkurencinei darbo rinkai vienkartinis darbo uþmokesèio pakoregavimas atkuria darbo rinkos pusiausvyrà, vis dar buvo atviras. Pastarasis aiðkinimas numato, kad faktinës infliacijos nuokrypis nuo tikëtinos infliacijos veda nedarbo link, o ne atvirkðèiai, kaip dëstoma E. S. Phelps darbe. Tai kelia mintá, kad darbdaviai ir darbuotojai skirtingai suvokia infliacijà. Didëjanti infliacija darbdavius skatina didinti darbo uþmokestá. Jeigu darbuotojams toks padidinimas yra netikëtas, didesná nominaløjá darbo uþmokestá jie priima kaip realiojo darbo uþmokesèio padidinimà, o tai skatina darbo jëgos pasiûlà (darbo jëgos pasiûla priklauso veikiau nuo tikëtino, o ne nuo faktinio realiojo darbo uþmokesèio). Dël to maþëja faktinis realusis darbo uþmokestis (tai turi reikðmës ámoniø sprendimams dël uþimtumo), didëja uþimtumas ir produkcijos apimtis*. Þinoma, dël kur kas realistiðkesniø prielaidø daugiau átakos vëlesnei infliacijos ir nedarbo modeliø plëtotei turëjo E. S. Phelps poþiûris, ypaè taikant vadinamàjà Naujàjà keinsistinæ infliacijos ir pinigø politikos analizæ. Kitas svarbus E. S. Phelps darbas – jo sukurtas netobulos darbo rinkos, kuriai bûdinga „trintis“, darbø paieðkos ir darbo uþmokestá nustatanèiø ámoniø elgsenos modelis, leidþiantis paaiðkinti pusiausvyros nedarbà lemianèius veiksnius. E. S. Phelps (1968a) pirmasis atliko ir pusiausvyros nedarbo lygio kaip lûkesèiø pusiausvyrà atitinkanèio nedarbo lygio iðsamià analizæ. Jis taip pat sukûrë pirmàjá vadinamojo efektyviojo darbo uþmokesèio (efficiency wage) formalizuotà modelá, ir pastarasis ásitvirtino makroekonominëje teorijoje. Pagrindinë tokiø modeliø idëja – ámonei gali bûti naudinga nustatyti darbo uþmokestá, kuris bûtø didesnis nei rinkos pusiausvyros darbo uþmokestis, nes taip padidinama darbuotojø motyvacija (maþiau simuliuojama), sumaþinama brangiai kainuojanti darbuotojø kaita ir pakeliamas pretendentø á darbo vietas kvalifikacijos lygis. Didþiausià dëmesá E. S. Phelps skyrë ámoniø nustatomo santykinio darbo uþmokesèio ir darbo jëgos kaitos priklausomybei – klausimui, kurá toliau plëtojo kiti ekonomistai (þr. Salop 1979), o vëlesniuose nedarbo teorijos veikaluose – ir pats E. S. Phelps (1994)**. 1968 m. paskelbtame straipsnyje E. S. Phelps aptaria galimybæ, kad, infliacijos lygiui esant labai þemam, ilgo laikotarpio Phillips kreivë gali turëti neigiamo þenklo nuolydá, nors esant aukðtesniam infliacijos lygiui ji yra vertikali. Pateikiamas toks paaiðkinimas: tikëtino darbo uþmokesèio lygio didëjimo lëtëjimas nëra tapatus faktinio darbo uþmokesèio lygio didëjimo lëtëjimui, nes toks lëtëjimas numato nominaliojo darbo uþmokesèio lygio maþëjimà kai kuriose ámonëse (labiausiai paliestose neigiamø paklausos ðokø), ir tam kyla stiprus psichologinis pasiprieðinimas. Tokie E. S. Phelps svarstymai padëjo pagrindus vëlesniems darbams – juos pradëjæ George A. Akerlof, William T. Dickens ir George L. Perry (1996) neigiamo þenklo ilgo laikotarpio Philips kreivës nuolydá, kai infliacijos lygis maþesnis kaip 1–2 procentai, patvirtino empiriškai.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

77

78

Bendradarbiaudamas su Sidney G. Winter, E. S. Phelps labai prisidëjo kuriant kainø nustatymo teorijà (Phelps, Winter 1970). Modeliu, kuris vëliau tapo þinomas kaip PhelpsWinter modelis, siekiama paaiðkinti, kodël trumpo laikotarpio kainos nebûtinai atitinka ribiniø sànaudø svyravimus. Nors modelis numato, kad ámonës gamina vienarûðius produktus, jos gali pasinaudoti trumpalaike monopoline galia, nes vartotojø turima informacija apie pardavëjø siûlomø kainø pasiskirstymà yra nepakankama. Todël trumpu laikotarpiu ámonë gali padidinti kainas neprarasdama savo vartotojø, bet ilgu laikotarpiu ji neteks rinkos galios (ámonë, nustaèiusi didesnes nei konkurentø kainas, galiausiai praras vartotojus). Nustatydama kainas, kiekviena ámonë renkasi tarp rinkos galios panaudojimo trumpu laikotarpiu ir ateities pelno sumaþëjimo, kurá patirtø, jeigu dël kainø skirtumo nuo konkurentø kainø netektø vartotojø. Optimalios kainos kitimo kreivë artëja prie pastovios bûsenos, kai kaina bûna didesnë uþ ribines sànaudas (nes kiekviena ámonë siekia nors kiek pasinaudoti laikina monopolijos galia), bet maþesnë nei statiðka monopolinë kaina (nes dël to sumaþëtø ámonës rinkos dalis ateityje). Pabrëþtina modelio savybë – galimybë modeliuoti prociklinius realiojo darbo uþmokesèio (santykio tarp darbo uþmokesèio ir produkto kainos) pokyèius, kai produkcijos apimtis gali didëti, nors produkto kaina, palyginti su nominaliuoju darbo uþmokesèiu, krinta*. Ðiuo metu mintis, kad verslo ciklo svyravimai sukelia kainø ir ribiniø sànaudø priklausomybës pokyèius, makroekonomikoje jau yra áprasta. Darbai ðia tema apima ir ávairius modelius, numatanèius skirtingas antkainiø prielaidas (þr., pvz.: Stiglitz 1984; Rotemberg, Woodford 1999).
1.3. Vëlesni infliacijos ir nedarbo tyrimai

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

*Tai aiðkinama ribinëms sànaudoms taikomo antkainio galimu smarkiu sumaþëjimu. Jeigu kaina nustatoma kaip ribinëms sànaudoms taikomas pastovus antkainis (arba tobulosios konkurencijos sàlygomis yra lygi ribinëms sànaudoms), produkcijos didëjimas siejamas su realiojo darbo uþmokesèio maþëjimu. Taip yra todël, kad produkcijos (uþimtumo) didëjimas rodo darbo ribinio produkto maþëjimà, o tai paprastai didina ribines sànaudas. Vadinasi, kai ribinëms sànaudoms taikomas pastovus antkainis, kaina, palyginti su darbo uþmokesèiu, didëja. **E. S. Phelps vartota „salos“ parabolë ekonomikà apibûdina kaip grupæ salø, tarp kuriø keièiamasi brangiai kainuojanèia informacija. Darbuotojas, panoræs suþinoti, koks darbo uþmokestis mokamas artimiausioje saloje, uþuot dirbæs, visà dienà turi sugaiðti kelionei á salà, kad nuvykæs gautø informacijà apie siûlomà darbo uþmokestá. ***Ðià esminæ temà, t. y. pinigø politikos stabilizuojamàjà galià, remdamasis racionaliaisiais lûkesèiais, iðsamiai nagrinëjo ir S. Fischer (1977). Jis rëmësi ið dalies sutampanèiomis darbo sutartimis, kurios á modelá átraukiamos kaip darbo uþmokesèio nelankstumo elementas.

Informacijos nepakankamumo pasekmës tapo Naujosios klasikinës tyrimø darbotvarkës, kurià XX a. 8-ajame deðimtmetyje pradëjo vykdyti R. E. Lucas (1972, 1973, 1976), pagrindine tema. Pasitelkæs E. S. Phelps (1969) vartotà „salos“ parabolæ, 1972 m. R. E. Lucas iðnagrinëjo, kaip netikëti pinigø pokyèiai sukelia verslo ciklo svyravimus esant racionaliems lûkesèiams, uþuot rëmæsis E. S. Phelps nagrinëtais adaptyviaisiais lûkesèiais**. Paaiðkëjo, kad E. S. Phelps gautas rezultatas – netikëti pinigø pokyèiai gali turëti laikinà realøjá poveiká net ir nesant nominaliojo nelankstumo – buvo patvirtintas ir remiantis racionaliaisiais lûkesèiais. Pagrindinë iðvada buvo ta, kad sisteminga pinigø politika neatlieka jokio vaidmens, nes su ja susijæ infliacijos lûkesèiai lemia kainø pokyèius, o pastarieji panaikina tos politikos poveiká. Tai visiðkai árodë Thomas J. Sargent ir Neil Wallace (1975). Jie patvirtino, kad gráþtamojo ryðio pinigø politikos taisyklë ekonomikai negali daryti stabilizuojamojo poveikio, tik centrinio banko klaidos arba netikëti taisyklës pakeitimai turëtø átakos gamybai ir uþimtumui. Pinigø politikos stabilizuojamoji galia buvo svarstoma E. S. Phelps ir vieno ið jo studentø – John Taylor átakingame straipsnyje (Phelps, Taylor 1977). Jie iðkëlë tikslà patikrinti, kaip stabilizavimo politika veikia, jeigu á ðiaip jau standartiná „racionaliøjø lûkesèiø“ modelá átraukiamas nedidelio laipsnio darbo uþmokesèio ir kainø nelankstumas***. Pagrindinë prielaida – pinigø politikà galima keisti daþniau nei kainas ir darbo uþmokestá, taigi politikos kûrëjai gali veikti turëdami daugiau informacijos uþ kainø ar darbo uþmokesèio nustatytojus. Tai svarbi ðiandieninio pasaulio ypatybë, nes darbo uþmokesèio sutartys daþniausiai bûna ilgalaikës. Tokiomis sàlygomis neigiamas ðokas visuminei paklausai gali sukelti ilgalaiká ekonomikos nuosmuká, net jeigu lûkesèiai ir yra racionalûs. Gautas svarbus rezultatas: nors sisteminga pinigø politika negali paveikti realiojo bendrojo vidaus produkto atotrûkio vidutinio dydþio, ji gali lemti tokio atotrûkio kintamumà, taip pat infliacijos kintamumà. Mintis apie pinigø politikos tikslø kintamumo derinius esant racionaliems lûkesèiams yra pirmaeilës reikðmës diskutuojant apie tokios politikos taisykles. Ðie deriniai, pagrásti racionaliaisiais lûkesèiais, pirmà kartà buvo apraðyti E. S. Phelps ir J. Taylor straipsnyje. Kituose darbuose E. S. Phelps nagrinëjo nesuderintø laiko poþiûriu darbo uþmokesèio sutarèiø sudarymo pasekmes, t. y. empiriná faktà, kad sprendimai dël sutarèiø daþniausiai priimami ne vienu metu, o pasiskirsto laiko atþvilgiu. E. S. Phelps (1970b) pateikë pirminæ analizæ, o vëliau atskleidë (Phelps 1978a), kad toks pasiskirstymas laiko atþvilgiu gali

sustiprinti monetariniø ðokø realøjá poveiká. J. Taylor (1979) tyrimas parodë, kaip laiko atþvilgiu pasiskirstæs darbo uþmokestis gali bûti átrauktas á darbo uþmokesèio ir produkcijos kitimo modelá, pagrástà racionaliaisiais lûkesèiais. Kitas E. S. Phelps studentas – Guillermo Calvo (1983) sumodeliavo kainø pasiskirstymà ekonomikos lygmeniu, kai ankstesnës kainos nunyksta asimptotiðkai; ðis metodas labai palengvino jø nustatymo analizæ. Toks ypatingas kainø modeliavimas plaèiai taikytas Naujosios keinsistinës teorijos darbuose. Praëjus dvejiems metams po E. S. Phelps (1970a) knygos „Uþimtumo ir infliacijos teorijos mikroekonominiai pagrindai“ pasirodymo buvo išleista nauja jo knyga (Phelps 1972a) „Infliacijos politika ir nedarbo teorija“ (Inflation Policy and Unemployment Theory), kurioje nagrinëjamas pinigø politikos kûrimas. Joje keltas ambicingas siekis iðtyrinëti optimalios infliacinës politikos principus ir atlikti dinaminæ pinigø politikos ágyvendinimo sànaudø ir naudos analizæ. Ði knyga prisidëjo prie E. S. Phelps ankstesnio darbo apie lûkesèiais papildytà Phillips kreivæ populiarinimo ir leido padaryti iðvadas apie pinigø politikà, remiantis naujàja teorija. Ilgalaikiø pasekmiø turintis ðios knygos ánaðas yra nedarbo lygiui taikoma histerezës idëja: nedarbo lygio padidëjimas gali bûti negráþtamas procesas (ið dalies), nes darbuotojai praranda ágûdþius ir motyvacijà. Lygiai taip laikinas uþimtumo padidëjimas gali lemti ilgalaiká pusiausvyros nedarbo sumaþëjimà, nes daro teigiamà poveiká darbo patirèiai. Daugiau kaip deðimtmetá ðiø E. S. Phelps áþvalgø nebuvo paisoma, bet praëjusio amþiaus devintojo deðimtmeèio viduryje, kai ekonomistai stengësi suprasti ið paþiûros ilgalaiká nedarbo padidëjimà Europoje, jos buvo atgaivintos*. Tyrimas parodë, kad nedarbo lygio inertiðkumas yra daugeliui Europos darbo rinkø bûdingas bruoþas, taèiau ávairiø tokio ilgai trunkanèio nedarbo mechanizmø santykinë svarba vis dar nëra iki galo iðsiaiðkinta. Nedarbo Europoje problema iðsamiau patyrinëti nedarbo prieþastis paskatino ir E. S. Phelps. Jo atlikta analizë pateikiama daugelyje þurnalø, o pirmiausia – 1994 m. išleistoje monografijoje „Struktûrinis nuosmukis“ (Structural Slumps). Èia E. S. Phelps nenagrinëja nedarbo prieþasèiø, susijusiø su laikinu lûkesèiø pusiausvyros nebuvimu, bet pagrindiná dëmesá sutelkia á struktûrines pusiausvyros nedarbo prieþastis. Monografija yra vienas ið reikðmingesniø per pastaruosius dvideðimt metø atliktø tyrimø, jam didelës átakos turëjo Richard Layard, Stephen Nickell ir Richard Jackman (1991) darbas**. Naujausio E. S. Phelps veikalo skiriamasis bruoþas – pabrëþiama kapitalo rinkø svarba nedarbo kitimui. Pagrindinë jame keliama hipotezë yra ta, kad didesnë realiøjø palûkanø norma paprastai padidina pusiausvyros nedarbà, nes daro neigiamà poveiká ámoniø investavimo (á fiziná kapitalà, darbo jëgos kaitos maþinimà, vartotojø skaièiø ir kt.) paskatoms. Nors E. S. Phelps realiøjø palûkanø normos svarbà pusiausvyros nedarbui pagrindþia empiriðkai, empirinio pobûdþio literatûroje dël ðio mechanizmo kiekybinio reikðmingumo nëra vienos nuomonës.
2. E. S. Phelps darbai apie kapitalo kaupimà

*Didelio nedarbo Europoje neigiamas poveikis þmogiðkajam kapitalui nagrinëjamas R. Layard, S. Nickell ir R. Jackman (1991) veikale apie nedarbà. **Naujausià apþvalgà þr. L. Calmfors ir B. Holmlund (2000) arba O. Blanchard (2006).

E. S. Phelps poþiûris á infliacijos ir nedarbo derinimà ið esmës pagrástas tarplaikine perspektyva: maþa dabartinë infliacija laikytina investicija á maþos infliacijos lûkesèius, o tai leidþia tikëtis palankesnio infliacijos ir nedarbo derinio ateityje. E. S. Phelps tarplaikinë perspektyva buvo savaime suprantamas dalykas, nes jo pirmøjø tiriamøjø darbø sritis – kapitalo kaupimas. Per deðimtá metø, pradedant XX a. 7-ojo deðimtmeèio pradþia, jis pateikë pluoðtà reikðmingø kapitalo kaupimo ir ekonomikos augimo srities darbø. Praëjusio amþiaus ðeðtojo deðimtmeèio pabaigoje ir septintojo deðimtmeèio pradþioje vieðosiose diskusijose buvo pareikðta nuomonë, kad JAV visuminio taupymo norma yra per maþa. Pagrindinë tokiø diskusijø tema – kaip visuomenë turëtø derinti dabarties ir ateities kartø pilieèiø vartojimà. E. S. Phelps iðkëlë kartø sàþiningumo tikslà. Vadovaudamasis ðiuo poþiûriu, jis nagrinëjo, kaip geriausia kaupti kapitalà. E. S. Phelps ávedë terminà „dinaminis neefektyvumas“ (dynamic inefficiency) ir já vartojo apibûdindamas taupymo normos virðutinæ ribà. Ðiek tiek vëliau jis gráþo prie skirtingø kartø vartotojø gerovës iðsamiø palyginimø ir pateikë naujà poþiûrá á taupymo sprendimus. Ðio poþiûrio esmë – taupymo normos, ko gero, yra iš tiesø per maþos. Darbe, kurio bendraautoris buvo Robert A. Pollak, E. S. Phelps (1968) teigë, kad kiekvienos kartos taupymo normos

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

79

80

padidinimas turëtø padidinti visø kartø gerovæ. Apskritai E. S. Phelps pateikë daug áþvalgø dël optimalaus kapitalo kaupimo; jos labai prisidëjo plëtojant ðià sritá ir padëjo pagrindus kapitalo teorijai. Daug E. S. Phelps atlikos analizës yra pagrásta ekonomikos augimo modeliu, kuris yra ir ðiuolaikinës ekonomikos augimo teorijos pagrindas. Tai neoklasikinis ekonomikos augimo modelis, kurá praëjusio amþiaus ðeðtojo deðimtmeèio viduryje sukûrë Nobelio 1987 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas Robert M. Solow (1956, 1957) ir Trevor W. Swan (1956). Taikant supaprastintà gamybos struktûrà sudarytas Solow-Swan modelis aprašo kapitalo kaupimo ir technologinës paþangos poveiká produkcijos didëjimui*. Ðis modelis numato, kad ûkyje gaminamas vienas produktas, kurá, naudojant gamybos veiksnius – darbà ir kapitalà, galima naudoti tiek investicijoms, tiek vartojimui. Taikant gamybos funkcijà, daroma prielaida dël pastovaus masto gràþos, bet maþëjanèios ribinës gràþos bet kuriam papildomai panaudotam gamybos veiksnio vienetui. Tariama, kad investicijoms skiriama pastovi, egzogeninë produkcijos dalis. Taigi R. M. Solow ir T. W. Swan nepateikë normatyvinio ávertinimo, tik padarë prielaidà, kiek sutaupyta, ir pateikë iðvadas dël produkcijos kitimo. Pirmasis E. S. Phelps iðkeltas klausimas galëtø bûti formuluojamas taip: kokia turëtø bûti ideali taupymo norma pagal Solow-Swan teorijà? Vëliau E. S. Phelps, nukrypdamas nuo neoklasikinës „vienmatës“ schemos, këlë ir daugiau klausimø: koká pobûdá turëtø ágyti taupymas, t. y. kaip turëtø bûti investuojama á mokslinius tyrimus ir plëtrà, kokia þmogiðkojo kapitalo átaka ekonomikos augimui? Kapitalo teorija buvo pradëta plëtoti ne R. M. Solow ir T. W. Swan, o optimalaus taupymo analizë – ne E. S. Phelps. Pirmàjà tokià analizæ atliko Frank P. Ramsey (1928); jis namø ûkio taupymo problemà suformulavo kaip tarplaikinio maksimizavimo problemà. Namø ûkis renkasi ið skirtingø galimo vartojimo sekø, kad maksimizuotø naudingumo funkcijà, kuri yra skirtingø laikotarpiø vartojimo naudingumo diskontuotas srautas. Visuminio taupymo ir kapitalo kaupimo perspektyvà, taip pat kapitalo teorijà ir apskritai konkurencinæ pusiausvyros teorijà papildanèius pirmuosius formalizuotus tyrinëjimus taikant tarplaikinius modelius iðdëstë John von Neumann (1945–1946), Nobelio 1988 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas Maurice Allais (1947) ir Edmond Malinvaud (1953). Vëliau kapitalo teorijà plëtojo ir tobulino David Cass (1965, 1972), Nobelio 1975 m. ekonomikos mokslø premijos laureatas Tjalling C. Koopmans (1965) ir kiti ekonomistai. Praëjusio amþiaus devintojo deðimtmeèio pabaigoje ekonomikos augimu vël buvo susidomëta. Kapitalo teorija buvo plëtojama aiðkinant technologinës paþangos prieþastis ir þiniø kaupimo svarbà, taigi buvo atkreiptas dëmesys á ávairiø ðaliø ekonomikos augimo skirtumus**. Vieni E. S. Phelps darbai moksliniams tyrimams poveiká darë ið karto, o kiti, kuriuose nagrinëjamas moksliniø tyrimø ir plëtros, þmogiðkojo kapitalo poveikis ekonomikos augimui, toli pralenkë savo laikmetá ir tapo reikðmingi tik praëjus gerokam laikui.
2.1. Kapitalo kaupimo ir taupymo deriniai

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

*Beje, R. M. Solow (1957) nurodë ir produkcijos didëjimo prieþasèiø empirinio vertinimo priemones – vadinamàjà ekonomikos augimo apskaità. **Þr. P. Romer (1996) ir R. E. Lucas (1988). Iðsamø endogeninio ekonomikos augimo teorijos aiðkinimà þr. P. Aghion ir P. Howitt (1999). R. J. Barro ir X. Sala-iMartin (2004), G. Grossman ir E. Helpman (1991). ***Kad analizë bûtø paprastesnë, E. S. Phelps darë prielaidà, kad gerovë priklauso tik nuo vartojimo; jis nenagrinëjo vertës, kurià vartotojai gauna ið laisvalaikio.

Vienas iš pirmøjø E. S. Phelps darbø, ko gero, yra geriausiai þinomas 1961 m. iðëjæs jo straipsnis, kuriame yra iðdëstyta vadinamoji kapitalo kaupimo auksinë taisyklë (golden rule of capital accumulation). Taikydamas Solow-Swan neoklasikiná ekonomikos augimo modelá, E. S. Phelps mëgino nustatyti tinkamiausià ilgo laikotarpio taupymo normà. Kriterijumi jis pasirinko vartojimo vienam gyventojui maksimizavimà ilgu laikotarpiu, taigi dëmesá sutelkë á Solow-Swan modelio vadinamàsias pastoviàsias bûsenas, kai kapitalo kiekis ir vartojimas vienam gyventojui yra pastovûs dydþiai***. Terminas „auksinë taisyklë“ yra abipusës etikos nuoroda: „elkis su kitais taip, kaip norëtum, kad su tavimi elgtøsi“. Tai reiðkia, kad, ekonomikai esant pastovios bûsenos, vienoda skirtingø kartø taupymo norma yra vertinama kaip vienodas kitø ir savæs traktavimas. E. S. Phelps darbas parodë, kad didþiausià vartojimà, esant pastoviai bûsenai, galima apibûdinti paprasta taisykle: taupymo norma turi bûti lygi kapitalui tenkanèiai nacionaliniø pajamø daliai. Ðià auksinæ taisyklæ galima suformuluoti ir kitaip: kapitalo gràþa turi bûti lygi produkcijos didëjimo tempui (þr. 1 int.) Toks teiginys pirmiausia buvo pateiktas M. Allais darbuose apie tarplaikinæ gamybà, taèiau E. S. Phelps formuluotë tolesniems tyrimams turëjo didesná poveiká, nes

ji, kaip ir auksinë taisyklë, atsirado taikant neoklasikiná ekonomikos augimo modelá, be to, tai auksinæ taisyklæ leidþia apibrëþti kaip taupymo normà*.
1 intarpas. Kapitalo kaupimo auksinë taisyklë

Siekiant iliustruoti taisyklæ, tariama, kad produkcijos apimtis y, tenkanti vienam gyventojui, yra f(k), èia k – kapitalas vienam darbuotojui; bendrasis taupymas yra sy, èia s – sutaupytø pajamø dalis; kapitalas nenusidëvi ir gyventojø skaièiaus didëjimas n yra pastovus. Esant pastoviai bûsenai ir pastoviam kapitalui vienam darbuotojui, sf(k) = nk rodo, kad bet kuri investicija yra naudojama naujiems darbuotojams aprûpinti kapitalu. Taigi, vieno gyventojo vartojimo maksimizavimo funkcija, pasirenkant s ir k maksimizuoti (1 – s)f(k), kai sf(k) = nk, yra f(k) = n. Esant tobulai konkurencijai, rinkos gràþos ir kapitalo (kapitalo paslaugø kaina) santykis r lygus ribiniam kapitalo produktui r = f‘(k). Todël optimalaus taupymo sàlyga yra r = n. Kai sf(k) = nk = rk, daroma išvada, kad kapitalo pajamos rk turi bûti lygios sy, taigi s = rk / y. Tokius rezultatus nesunku apibendrinti, kai kapitalo nusidëvëjimo norma yra d, o „darbo jëga papildytas“ technologinis lygis – g. Tokiu atveju sy = rk, kai r = n + g + d. Kitaip tariant, grynoji realioji palûkanø norma r – d turi bûti lygi bendrosios produkcijos didëjimo tempui g + n. Auksinë taisyklë tiksliai apibûdino taupymo normà, kuri buvo tokia, kaip ir JAV rodiklis. Taigi E. S. Phelps atlikta analizë nereiðkë, kad reikia radikaliai keisti ðalyje vykdomà makroekonominæ politikà. Taèiau E. S. Phelps (1961) atliktai analizei buvo bûdingas ir vienas apribojimas: ji buvo orientuota á geriausià (ir neðaliðkà) ilgo laikotarpio rezultatà, atsiþvelgiant á sànaudas (galbût naudà), kurias dabartinë karta turëtø patirti, kad bûtø pasiekta ði ilgo laikotarpio bûsena. Pavyzdþiui, jeigu auksinë taisyklë numatytø didesnæ taupymo normà ir didesná ilgo laikotarpio kapitalo kieká, tai tokios pastovios bûsenos nebûtø galima pasiekti dabartinei kartai neatsisakius vartojimo, o dël to jos padëtis taptø prastesnë nei ateities kartø. Taigi tam tikrà makroekonominës politikos kryptá, kurios reikia, kad bûtø ágyvendinta auksinë taisyklë, gali bûti sunku vykdyti, ir ji gali bûti nepriimtina. Taèiau E. S. Phelps iðnagrinëjo ir aplinkybes, kurioms susiklosèius taupymo normos pakeitimas bûtø priimtinas bet kuriai kartai. E. S. Phelps (1965) pateikia árodymø, kad didesnë nei auksinës taisyklës numatoma taupymo norma nëra naudinga jokiai kartai, kad ir kokiu bûdu vartotojai gautø naudos ið vartojimo. Ðiame darbe analizuojamos pereinamosios tendencijos ir nebekreipiama dëmesio á anksèiau nagrinëtus ilgo laikotarpio palyginimus. E. S. Phelps sutelkia dëmesá á dinaminio neefektyvumo galimybæ, vëliau ðá reiðkiná iðsamiai nagrinëjo ir visapusiðkai apibûdino kiti ekonomistai (þr. Cass 1972). Dinaminis neefektyvumas tapo áprastine ðiuolaikinës normatyvinës ekonomikos augimo teorijos sàvoka. Ið tikrøjø kapitalo kitimas bûtø dinamiðkai neefektyvus, jeigu taupymo kryptis bûtø pakeista tam tikru laiko momentu staigiai padidëjus vartojimui ir jam bet kuriuo kitu laiko momentu nesumaþëjus. Taigi dinaminis neefektyvumas rodo per didelá kapitalo kaupimà, o kai taip ávyksta, rinkà iðtinka nuosmukis, t. y. iðtekliai paprasèiausiai „lieka ant stalo“. 1965 m. iðspausdintame straipsnyje E. S. Phelps iki galo atskleidë, kad dinaminis neefektyvumas susidaro tada, kai ilgo laikotarpio taupymo norma yra didesnë nei numato auksinë taisyklë. Ðiame straipsnyje E. S. Phelps prisipaþino, kad tai árodyti jam padëjo T. C. Koopmans, todël ðis reiðkinys daþnai ávardijamas kaip Phelps-Koopmans dinaminis neefektyvumas. Tai nesunku paaiškinti intuityviai. Taupymo normos sumaþinimas padidina trumpo laikotarpio vartojimà, nes turi praeiti laiko, kol gerokai sumaþës kapitalo kiekis ir kartu – gamyba. Jeigu pradinis kapitalo kiekis yra didesnis nei auksinës taisyklës numatytas lygis, taupymo normos sumaþinimas padidins ilgo laikotarpio vartojimà, nes auksinë taisyklë ið esmës maksimizuoja ilgo laikotarpio vartojimà: nors ilgu laikotarpiu numatomas maþesnis kapitalo kiekis, vartojimas didës (þr. 2 int.). Taigi daroma netikëta iðvada, kad taupymo norma, kuri yra didesnë nei numatoma auksinës taisyklës, yra per didelë, kad ir kurios kartos poþiûriu vertintum**.

*Þr. M. Allais (1947, 1962) darbus, kuriuose aptariami ankstesnieji jo tyrimai. Maþdaug tuo paèiu metu kaip ir E. S. Phelps (1961) auksinæ taisyklæ pateikë ir J. Desrousseaux (1961), J. Robinson (1962), C. C. von Weizsäcker (1962), T. W. Swan (1964). Pastarajame praneðime, skaitytame 1960 m. konferencijoje, auksinë taisyklë nustatoma taikant Solow-Swan ekonomikos augimo modelá ir, kaip E. S. Phelps darbe, apibrëþiama kaip taupymo norma. Optimalaus kapitalo kaupimo problemà analizavo ir E. Malinvaud (1953). **E. S. Phelps nebuvo pirmasis, kuris aptarë kapitalo kaupimo efektyvumà. Taikydamas tarplaikines kainas, E. Malinvaud (1953), o vëliau ir kiti ekonomistai nurodë efektyvaus visuminio taupymo sàlygas. Taèiau ðiuose tyrimuose nebuvo pateikta gairiø, kaip kainos turëtø bûti taikomos. Prieðingai, E. S. Phelps tiesiogiai apibûdino kapitalo kaupimo kryptá.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

81

2 intarpas. Phelps-Koopmans dinaminis neefektyvumas

Teiginá galima pagrásti pavyzdþiu, kai be simboliø, nurodytø 1 intarpe, dar átraukiamas A – technologinis lygis. Turima omenyje diskreti laiko atþvilgiu ekonomika, kai nedaugëja nei gyventojø, nei technologijos, èia f(k) = Aka. Taigi, iðtekliø apribojimas yra c(t) + k(t + l) = Ak(t)a + (1 – d)k(t). Teigiama, kad ekonomika yra pastovios bûsenos, kapitalas k* – pastovus, o vartojimas c* = A(k*) a – dk*. Dar tariama, kad vienà laikotarpá kapitalas nekaupiamas ir k* tampa k* – e. Tada visø bûsimø laikotarpiø vartojimas bus A(k*– e) a – d (k* – e). Diferencijuojant pagal e ir vertinant, kad e = 0, galima daryti iðvadà, kad vartojimas turi padidëti, jeigu aA(k*) a–1 < d ir e yra pakankamai maþas. Be to, pradinis vartojimas didëja iki c* + e. Jeigu pasiekiamas vartojimà c* maksimizuojantis auksinës taisyklës lygis k* > (aA/d)1/(1–a), tai visos kartos turës naudos ið sumaþëjusio taupymo. Jeigu taupymo norma yra maþesnë nei auksinës taisyklës numatoma reikðmë, didesnis taupymas turi bûti pagrástas iðsamia jo pasekmiø ateities kartø gerovei analize. Bûtent jos ir ëmësi E. S. Phelps kartu su R. A. Pollak (þr. Phelps, Pollak 1968). Pagrindinë ðio darbo idëja – kiekvienam vartotojui rûpi ne tik jo, bet ir jo palikuoniø vartojimo lygis: esama tam tikro altruizmo, taigi individai taupo ir tam, kad perduotø sukauptà turtà. Remdamiesi tam tikru poþiûriu á tai, kaip vartotojai vertina savo paèiø ir ateities kartø vartojimà, E. S. Phelps ir R. A. Pollak árodë, kad pusiausvyros taupymo norma kartais gali bûti per maþa. E. S. Phelps ir R. A. Pollak darë prielaidà, kad kiekviena karta vertina palikuoniø vartojimà, bet ne taip, kaip já vertina palikuoniai. Sakykime, jums vienodai rûpi jûsø vaiko ir vaikaièio vartojimo lygis, bet jûsø paties vartojimo lygis jums rûpi labiau; jûsø vaikas taip pat vertina savo vartojimà, palyginti su savo paties ir vaikaièio vartojimu. Vadinasi, kaip toliau teigë E. S. Phelps ir R. A. Pollak, jûs nesutiksite su savo vaiko taupymo pasirinkimu – norëtumëte, kad vaikas taupytø daugiau. Ið tikrøjø skirtingø kartø vartojimo naudingumas vertinamas pasitelkiant diskontavimo svorius; Phelps-Pollak diskontavimas vëliau buvo pavadintas kvazihiperboliðku arba kvazigeometriniu diskontavimu (þr. 3 int.).
3 intarpas. Vartojimo naudingumas

82

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

Laiko atþvilgiu nesuderintos pirmenybës buvo nagrinëjamos ir anksèiau. F. P. Ramsey (1928) aptarë tokios analizës galimybæ, Robert H. Strotz (1956) atliko pirmà formaliàjà analizæ. R. A. Pollak (1968) paaiðkino kai kuriuos Strotz analizës aspektus. Kvazihiperbolinis diskontavimas diskretaus laiko atþvilgiu apibûdinamas dviem skirtingais diskontavimo parametrais, kuriuos sprendimø priëmëjas naudoja bet kuriuo laiku t: diskonto norma (trumpo laikotarpio), taikoma tarp t ir t + 1, ir diskonto norma (ilgo laikotarpio), taikoma tarp bet kuriø dviejø vëlesniø, bet gretimø datø. Kai ðie parametrai skiriasi, atsiranda nesuderinamumas. Sprendimø priëmëjas laikotarpiu t naudingumo srautui t + s + 1 priskirs kità santykiná svorá, palyginti su priskiriamu laikotarpiu t + s, kurá priskirs sprendimø priëmëjas laikotarpiu t + s kiekvienai teigiamai t ir s reikšmei. „Dabartinio laikotarpio nuokrypis” galioja, kai trumpo laikotarpio diskonto norma yra didesnë nei ilgo laikotarpio diskonto norma. Skirtingø vartotojø kartø taupymo sprendimai gali bûti vertinami taikant nekooperacinio loðimo modelá. E. S. Phelps ir R. Pollak analizë, pagrásta bûtent tokia schema, ir rodo, kad tuo atveju, jeigu valdþia nesikiða, gali atsirasti nepageidaujamø padariniø. Tiksliau, politikos priemonëmis padidinta skirtingø kartø taupymo norma galëtø padidinti visø kartø gerovæ. Ir net jeigu taupymo norma priverstinai padidinama ne jûsø naudai, jeigu paskui priverstinai padidinama ir jûsø palikuoniø taupymo norma, tai turi prieðingà poveiká, ir jis gali bûti vyraujantis*. Tai „paternalistinio“ pobûdþio argumentas priverstinio taupymo naudai, rodantis, kad valdþia turëtø ásikiðti priimant privaèius vartojimo sprendimus. Tokiu argumentu remiamasi teisinant arba aiðkinant aktyvø valdþios dalyvavimà rengiant senatvës taupymo planus (pensijø sistemas). Neseniai Phelps-Pollak modelis buvo patikslintas átraukiant individo vartojimo pasirinkimà, kai pirmenybës nesuderintos laiko atþvilgiu

*Nesunku árodyti, kad esant logaritminiam naudingumui ir taupymo technologijai, kuri yra tiesinë taupymo apimties atþvilgiu, jeigu valdþia nesikiða, pusiausvyros taupymas yra per maþas.

(pvz., vartotojas nori mesti rûkyti, bet ne ið karto). Toks modelis turëjo ilgalaiká poveiká (þr. D. Laibson (1997) ir naujausià tarpdalykinæ psichologinæ ir ekonominæ literatûrà). E. S. Phelps darbà apie optimalø taupymà tæsë kiti ekonomistai, vëliau ir pats E. S. Phelps. Tyrinëdami dinastijø duomenis ir remdamiesi Frank P. Ramsey (1928) taikytomis pirmenybëmis, D. Cass (1965) ir T. C. Koopmans (1965) aptarë neoklasikiná ekonomikos augimo modelá ir visapusiðkai apibûdino optimalaus taupymo kryptá. Ðie tyrimai leido sukurti „modifikuotà auksinæ taisyklæ“, á jà átraukiant naudingumo diskontavimà*. Kitos pakraipos tyrimø atsirado Peter Diamond (1965) atlikus kartø dalinio sutapimo ekonomikos (overlapping-generations economy), kuriai bûdinga neoklasikine gamybos struktûra, analizæ – taip E. S. Phelps tyrimai buvo papildyti aiðkiai apibrëþta gyventojø struktûra. Kiekvienai kartai priskiriama jos vartojimà ne ið altruistiniø motyvø apraðanti naudingumo funkcija; taigi, vartotojai naudingumà maksimizuoja tobulos konkurencijos paskolø rinkoje. P. Diamond atliktas tyrimas parodë, kad ið tikrøjø konkurencinë pusiausvyra gali lemti dinaminá neefektyvumà. E. S. Phelps ir J. Riley (1978) taip pat aptarë kartø dalinio sutapimo struktûrà ir nagrinëjo kapitalo kaupimo kitimà, kai neapsiribojama pastovia taupymo norma. Svarstymai apie skirtingø kartø turtà yra formalizuojami taikant Rawls socialinës gerovës funkcijà, kai keliamas tikslas maksimizuoti maþiausiai pasiturinèios kartos gerovæ**. Ðiame darbe teigiama, kad auksinës taisyklës taikymo rezultatai apskritai nëra optimalûs, bet pasirinkus grynàjá kapitalo kaupimà ið esmës gali tokie bûti, nors kapitalo kaupimas ir sumaþina pradinës kartos iðteklius. E. S. Phelps (1962) buvo ir kapitalo kaupimo neapibrëþties sàlygomis analizës pradininkas. Neapibrëþtis, ypaè susidaranti dël gràþos ir kapitalo kaupimo, yra reikðminga ðiuolaikinio pasaulio ypatybë. E. S. Phelps nagrinëjo Ramsey tipo modelá, kai vartotojas gauna stochastinæ taupymo gràþà. Taikydamas ðá modelá, E. S. Phelps stengësi iðsiaiðkinti, kodël nevienodus pajamø ðaltinius turinèiø vartotojø taupymo norma yra skirtinga.
*Atsiribojant nuo technologinio lygio kilimo ir gyventojø skaièiaus didëjimo, pastovi bûsena, susidaranti dël tarplaikinio naudingumo maksimizavimo, apibûdinama kaip taupymo norma, kuri yra pastovi, Phelps auksinæ taisyklæ r = d keièianti á r = d + p, kur p yra norma, naudojama dinastijø naudingumo srautams diskontuoti laiko atþvilgiu. Atsiþvelgiant á tai, kad r = f‘(k) yra maþëjanti k funkcija, maþesnis kapitalo kaupimas siejamas su diskontavimu. **J. Rawls (1971) knygoje „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice) siûlomas maksimino kriterijus, pagal kurá turëtø bûti maksimizuojama maþiausiai pasiturinèiø visuomenës nariø gerovë. ***Pasiremdami C. Kennedy (1964) darbu (já neseniai aptarë D. Acemoglu (2002)), E. M. Drandakis ir E. S. Phelps (1966) prisidëjo prie optimaliø tyrimø, analizuodami tyrimø pasirinkimo „kryptá“ kaip darbo jëgos arba kapitalo taupymà. ****Kitas skirtumas yra tai, kad daugumoje endogeniniam ekonomikos augimui skirtø veikalø nagrinëjami atvejai, kai technologinio lygio kilimas ilgu laikotarpiu yra vidaus veiksnys. Prieðingai, daugelyje E. S. Phelps darbø daroma prielaida, kad darbuotojai tyrëjai lemia technologinæ paþangà, todël gyventojø skaièiaus didëjimas kaip iðorës veiksnys galiausiai susiejamas su technologinio lygio kilimu ilgu laikotarpiu. *****Þr. J. Benhabib ir M. Spiegel (1994), R. J. Barro ir X. Sala-iMartin (2004).

2.2. Kaupimas kaip moksliniai tyrimai ir þmogiškasis kapitalas

Dar viename ið pirmøjø darbø E. S. Phelps (1966) nagrinëjo toká vidaus veiksná kaip moksliniai tyrimai ir plëtra. Jis ir èia sutelkë dëmesá ne á pozityvià analizæ, bet á optimalaus investavimo á mokslinius tyrimus lygio nustatymà. E. S. Phelps nagrinëjo neoklasikiná modelá, kai kapitalas, darbo jëga ir technologija laikomi kintanèiais gamybos veiksniais. Taikydamas ðá modelá, E. S. Phelps nustatë ypatingà atvejá – suformulavo fizinio kapitalo kaupimo auksinæ taisyklæ, taikomà didþiausiam pastovios bûsenos vartojimui, kurio neveikia technologinës paþangos endogeniðkumas. Jis suformulavo ir investicijø á mokslinius tyrimus auksinæ taisyklæ, taikomà diþiausiam pastovios bûsenos vartojimui. Ði taisyklë numato, kad gràþa ið investicijø á technologijà yra prilyginama produkcijos didëjimo tempui. E. S. Phelps padarë iðvadà, kad auksinæ taisyklæ galima apibendrinti taip: visø rûðiø investicijø gràþa turi bûti lygi produkcijos didëjimo tempui***. Vëliau pasirodæ veikalai apie endogeniná ekonomikos augimà nuo E. S. Phelps darbo pirmiausia skyrësi pozityvumo aspektu: paskelbti decentralizuoti endogeniniø technologiniø pokyèiø modeliai, skirti paaiðkinti ávairiø ðaliø ekonomikos augimui****. Kai kurios tokiø veikalø dalys (þr. Aghion, Howitt 1999) tiesiog parengtos remiantis R. Nelson ir E. S. Phelps (1966) teoriniu þmogiškojo kapitalo modeliu ir technologijos sklaida. NelsonPhelps analizë rodo, kad didþiausias dëmesys skiriamas þmogiðkojo kapitalo kiekiui – suprieðinant já su kapitalo kaupimu – kaip pagrindiniu technologinio lygio kilimo veiksniu, nes iðsilavinusi ir daug þiniø turinti darbo jëga labiau pasirengusi ávaldyti naujà technologijà. Nelson-Phelps modelis suteikë galimybæ formalizuoti technologinio atotrûkio tarp ðaliø maþëjimà, kai technologiðkai maþiau paþangios ðalys naudoja paþangesniø ðaliø technologijà ir daro tai tuo efektyviau, kuo labiau iðsilavinusi yra tokiø ðaliø darbo jëga*****. Atlikta analizë paaiðkina, kodël duomenys rodo, kad produkcijos didëjimas yra labiau susijæs su þmogiðkojo kapitalo kiekiu nei su jo padidëjimu. Modelis taip pat padeda paaiðkinti, kodël kvalifikacijos priemoka (didesnis darbo uþmokestis, mokamas kvalifikuotiems arba labiau iðsilavinusiems darbuotojams) sparèiø technologiniø pokyèiø laikotarpiu turi polinká didëti: iðsilavinusi darbo jëga sugeba greièiau ávaldyti naujà tech-

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

83

Pinigø studijos 2007/2

nologijà. Tokiais samprotavimais remiamasi aiðkinant lëðø ðvietimui didëjimà, pastaruoju metu matomà daugelyje ðaliø, ypaè JAV*. Atsiþvelgiant á technologinës paþangos ávairø iðoriná poveiká, investicijø á ðvietimà gràþa ne visuomet gali bûti siejama su kvalifikacijos priemoka. Taigi R. Nelson ir E. S. Phelps teigë, kad jø modelis siûlo galimà motyvà ðvietimui remti. E. S. Phelps (1966b) daro prielaidà, kad ilgu laikotarpiu technologinio lygio kilimà galiausiai galima susieti su gyventojø skaièiaus didëjimu. Toliau E. S. Phelps (1968b) plëtojo mintá, kad „idëjø“ kaupimui ið esmës yra naudingas didëjantis gyventojø skaièius. Logika paprasta: naujoms idëjoms plëtoti reikalingi þmonës, bet kilusi produktyvi ir vertinga idëja kitiems perduodama, galima sakyti, veltui. Taigi naujø idëjø vienam gyventojui daugëja, didëjant gyventojø skaièiui**. Pastaruoju metu savo straipsniuose Charles Jones (1995) ið naujo perþiûri E. S. Phelps argumentus, kad gyventojø skaièiaus didëjimas yra pagrindinë technologinio lygio kilimo ilgu laikotarpiu sàlyga.
3. Kiti E. S. Phelps darbai

Publikacijos ir apþvalgos

84

*Šie klausimai svarstomi A. Hornstein ir kt. (2005) darbe. **Pagrindinæ mintá E. S. Phelps (1968b: 511–512) aiðkina pateikdamas toká pavyzdá: „Sunku ásivaizduoti, kokie vargðai ðiandien bûtume, jeigu praeityje gyventojø skaièius nebûtø taip sparèiai didëjæs ir mes dabar neturëtume technologinio pranaðumo, kuriuo ðiandien naudojamës... Jeigu að galëèiau perkurti pasaulio istorijà, kiekvienais metais atsitiktiniu bûdu per pusæ sumaþindamas gyventojø skaièiø, að to nedaryèiau, kad nebûtø prarastas Mocartas.“

Nors E. S. Phelps labiausiai iðgarsëjo makroekonomikos srities darbais, paminëtinas ir jo indëlis á darbo ekonomikà ir vieðuosius finansus. Be kita ko, jis paskelbë straipsniø apie statistinæ diskriminacijà (statistical discrimination), pateikë naujø iðvadø apie optimalià pajamø apmokestinimo struktûrà ir iðnagrinëjo optimalaus infliacijos mokesèio ypatybes. Mintis apie statistinæ diskriminacijà E. S. Phelps iðdëstë monografijoje (Phelps 1972a) ir moksliniame straipsnyje (Phelps 1972b). Maþdaug tuo paèiu metu lygiai tokiø paèiø svarbiø mokslo darbø ðia tema paskelbë K. J. Arrow (1972a, 1972b, 1973). E. S. Phelps ir K. J. Arrow veikalai, daþniausiai priskiriami prie pagrindiniø statistinës diskriminacijos teorijos darbø, rodo, kad vienodo naðumo darbuotojai nevienodai traktuojami gali bûti tada, kai darbdaviai apie pavieniø darbuotojø savybes turi ne visà informacijà. Kai individo naðumas vertinamas su paklaida, pravartu remtis grupinës analizës duomenimis – informacija apie vidutiná naðumà tos darbuotojø grupës, kuriai individas priklauso, ir taip jo naðumo duomenys patikslinami. Tokios elgsenos pasekmë – darbuotojai, turintys tokiø paèiø savybiø, gali bûti traktuojami skirtingai. Didþiausias E. S. Phelps (1973a) indëlis á vieðuosius finansus yra susijæs su darbo pajamø optimaliu apmokestinimu. E. S. Phelps, kaip ir James A. Mirrlees (1971), daro prielaidà, kad nors darbuotojø vienos valandos darbo uþmokesèio normos ir skiriasi, politikos kûrëjai stebi darbo pajamas, o ne valandiná darbo uþmokestá. Ði analizë pateikë áspûdingà rezultatà: didþiausias pajamas gaunanèiø darbuotojø ribinis apmokestinimas turi bûti lygus 0 (nors jø vidutinë mokesèiø norma ir gali bûti gana didelë). Vëliau panaðià iðvadà padarë Efraim Sadka (1976), ji paprastai ir vadinama „Phelps-Sadka išvada“. Mintis, kad infliacija gali bûti laikoma nominaliojo turto savininkø mokesèiu, ekonomikos moksle plëtojama nuo seno. E. S. Phelps (1973b) nurodo, kad vieðøjø finansø poþiûriu infliacija laikytina valdþios mokestiniø pajamø ðaltiniu, taigi ðis mokestis turëtø bûti optimaliai suderintas su kitais mokesèiais. Jis pateikë argumentø, árodanèiø, kad norint panaikinti dël skirtingø mokesèiø atsirandanèius iðkraipymus infliacijos lygis turi bûti teigiamo þenklo (bet nedidelis).
Literatûra
Acemoglu D. 2002: Directed Technical Change. – Review of Economic Studies 69, 781–810. Aghion P., Howitt P. 1999: Endogenous Growth Theory. Cambridge, Mass.: MIT Press. Akerlof G. A., Dickens W. T., Perry G. L. 1996: The Macroeconomics of Low Inflation. – Brookings Papers on Economic Activity 1, 1–76. Allais M. 1947: Economie et Intérêt. Paris: Imprimerie Nationale. Allais M. 1962: The Influence of the Capital-Output Ratio on Real National Income. – Econometrica 30(4), 700–728. Arrow K. J. 1972a: Models of Job Discrimination. – Racial Discrimination in Economic Life. Ed. A. H. Pascal. Lexington, Mass.: D. C. Heath, 83–102.

Arrow K. J. 1972b: Some Mathematical Models of Race Discrimination in the Labor Market. – Racial Discrimination in Economic Life. Ed. A. H. Pascal. Lexington, Mass.: D. C. Heath, 187–204. Arrow K. J. 1973: The Theory of Discrimination. – Discrimination in Labor Markets. O. Ashenfelter, A. Rees (eds.). Princeton, N. J.: Princeton University Press. Barro R. J., Sala-i-Martin X. 2004: Economic Growth. Second Edition. Cambridge, Mass.: MIT Press. Benhabib J., Spiegel M. 1994: The Role of Human Capital in Economic Development: Evidence from Aggregate Cross Country Data. – Journal of Monetary Economics 34, 143–173. Blanchard O. 2006: European Unemployment: The Evolution of Facts and Ideas. – Economic Policy 21(45), 5–59. Calmfors L., Holmlund B. 2000: Unemployment and Economic Growth: A Partial Survey. – Swedish Economic Policy Review 7(1), 107–153. Calvo G. 1983: Staggered Prices in a Utility-Maximizing Framework. – Journal of Monetary Economics 12, 383–398. Cass D. 1965: Optimum Growth in an Aggregative Model of Capital Accumulation. – Review of Economic Studies 32(3), 233–240. Cass D. 1972: On Capital Overaccumulation in the Aggregative, Neoclassical Model of Economic Growth: A Complete Characterization. – Journal of Economic Theory 4, 200–223. Clarida R., Galí J., Gertler M. 1999: The Science of Monetary Policy: A New Keynesian Perspective. – Journal of Economic Literature 32, 1661–1707. Desrousseaux J. 1961: Expansion Stable et taux d’intérêt Optimal. – Annales des Mines, November, 31–46. Diamond P. 1965: National Debt in a Neoclassical Growth Model. – American Economic Review 55, 1126–1150. Diamond P. 1984: A Search-Equilibrium Approach to the Micro Foundations of Macroeconomics. Cambridge, Mass.: MIT Press. Drandakis E. M., Phelps E. S. 1966: A Model of Induced Invention, Growth and Distribution. – Economic Journal 76(304), 823–840. Evans G., Honkapohja S. 2001: Learning and Expectations in Macroeconomics. Princeton: Princeton University Press. Fischer S. 1977: Long-Term Contracts, Rational Expectations and the Optimal Money Supply Rule. – Journal of Political Economy 85(1), 191–205. Friedman M. 1968: The Role of Monetary Policy. – American Economic Review 58(1), 1–17. Friedman M. 1975: Unemployment Versus Inflation. London: Institute for Economic Affairs. Friedman M. 1977: Nobel Lecture: Inflation and Unemployment. – Journal of Political Economy 85, 451–472. Friedman M. 1987: Quantity Theory of Money. – J. Eatwell, M. Millgate, P. Newman (eds.). The New Palgrave: A Dictionary of Economics. London: McMillan. Frydman R., Phelps E. S. (eds.) 1983: Individual Forecasting and Aggregate Outcomes: Rational Expectations’ Examined. Cambridge: Cambridge University Press. Grossman G., Helpman E. 1991: Innovation and Growth in the Global Economy. Cambridge, Mass.: MIT Press. Hor nstein A., Krusell P., Violante G. 2005: The Effects of Technical Change on Labor Market Inequalities. – P. Aghion, S. Durlauf (eds.). Handbook of Economic Growth, Chapter 20, Amsterdam: Elsevier. Jones C. 1995: R&D-Based Models of Economic Growth. – Journal of Political Economy 103, 759– 784. Kennedy C. 1964: Induced Bias in Innovation and the Theory of Distribution. – Economic Journal 84(3), 541–547. Koopmans T. C. 1965: On the Concept of Optimal Economic Growth. – The Econometric Approach to Development Planning. Amsterdam: North-Holland. Laibson D. 1997: Golden Eggs and Hyperbolic Discounting. – Quarterly Journal of Economics 112, 443–477. Laidler D. 2006: Three Lectures on Monetary Theory and Policy: Speaking Notes and Background Papers. Österreichische Nationalbank, Working Paper 128. Layard R., Nickell S., Jackman R. 1991: Unemployment: Macroeconomic Performance and the Labour Market. Oxford: Oxford University Press. Ler ner A. 1949: The Inflationary Process – Some Theoretical Aspects. – Review of Economics and Statistics 31(3), 193–200. Lipsey R. G. 1960: The Relation between Unemployment and the Rate of Change of Money Wage Rates in the United Kingdom, 1862–1957: A Further Analysis. – Economica 27, 1–31. Lucas R. E. 1972: Expectations and the Neutrality of Money. – Journal of Economic Theory 4, 103–124. Lucas R. E.1973: Some International Evidence on Output-Inflation Tradeoffs. – American Economic Review 63, 326–334. Lucas R. E. 1976: Econometric Policy Evaluation: A Critique. – The Phillips Curve and Labor Markets. Carnegie-Rochester Conference Series on Public Policy. Eds. K. Brunner, A. H. Meltzer. Amsterdam: North Holland, 19–46.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

85

86

Lucas R. E. 1988: On the Mechanics of Economic Development. – Journal of Monetary Economics 22(1), 3–42. Malinvaud E. 1953: Capital Accumulation and Efficient Allocation of Resources. – Econometrica 21(2), 233–273. Mankiw G., Reis R. 2003: Sticky Information: A Model of Monetary Nonneutrality and Structural Slumps. – Knowledge, Information, and Expectations in Macroeconomics: In Honor of Edmund S. Phelps. Eds. P. Aghion, R. Frydman, J. Stiglitz, M. Woodford. Princeton: Princeton University Press. Mirrlees J. A. 1971: An Exploration in the Theory of Optimal Income Taxation. – Review of Economic Studies 38, 175–208. Mortensen D. 1982a: The Matching Process as a Noncooperative Bargaining Game. – The Economics of Information and Uncertainty. Ed. J. McCall. Chicago: University of Chicago Press. Mortensen D. 1982b: Property Rights and Efficiency in Mating, Racing and Related Games. – American Economic Review 72(5), 968–979. Mortensen D., Pissarides C. 1994: Job Creation and Job Destruction in the Theory of Unemployment. – Review of Economic Studies 61, 397–415. Muth J. 1961: Rational Expectations and the Theory of Price Movements. – Econometrica 29(3), 315–335. Nelson R., Phelps E. S. 1966: Investments in Humans, Technological Diffusion and Economic Growth. – American Economic Review: Papers and Proceedings 56(2), 69–75. Neumann von C. J. 1945–1946: A Model of General Economic Equilibrium. – Review of Economic Studies 13, 1–9. Orphanides A., W illiams J. C. 2005: The Decline of Activist Stabilization Policy: Natural Rate Misperceptions, Learning, and Expectations. – Journal of Economic Dynamics and Control 29, 1927–1950. Phelps E. S. 1961: The Golden Rule of Accumulation: A Fable for Growthmen. – American Economic Review 51(4), 638–643. Phelps E. S. 1962: The Accumulation of Risky Capital: A Sequential Utility Analysis. – Econometrica 30(4), 729–743. Phelps E. S. 1965: Second Essay on the Golden Rule of Accumulation. – American Economic Review 55(4), 793–814. Phelps E. S. 1966a: Golden Rules of Economic Growth. New York: W. W. Norton. Phelps E. S. 1966b: Models of Technical Progress and the Golden Rule of Research. – Review of Economic Studies 33(2), 133–145. Phelps E. S. 1967: Phillips Curves, Expectations of Inflation and Optimal Unemployment over Time. – Economica 34(135), 254–281. Phelps E. S. 1968a: Money-Wage Dynamics and Labor-Market Equilibrium. – Journal of Political Economy 76(4), 678–711. Phelps E. S. 1968b: Population Increase. – Canadian Journal of Economics 35, 497–518. Phelps E. S. 1969: The New Microeconomics in Inflation and Employment Theory. – American Economic Review: Papers and Proceedings 59, 147–160. Phelps E. S. et al. 1970a: Microeconomic Foundations of Employment and Inflation Theory. New York: W. W. Norton. Phelps E. S. 1970b: Money-Wage Dynamics and Labor-Market Equilibrium. – Microeconomic Foundations of Employment and Inflation Theory. Eds. E. S Phelps et al. New York: Norton. Phelps E. S. 1972a: Inflation Policy and Unemployment Theory. New York: Norton. Phelps E. S. 1972b: The Statistical Theory of Racism and Sexism. – American Economic Review 62(4), 659–661. Phelps E. S. 1973a: Taxation of Wage Income for Economic Justice. – Quarterly Journal of Economics 87(3), 331–354. Phelps E. S. 1973b: Inflation in the Theory of Public Finance. – Swedish Journal of Economics 75, 67–82. Phelps E. S. 1978a: Disinflation without Recession: Adaptive Guideposts and Monetary Policy. – Weltwirtschaftliches Archiv 100, 239–265. Phelps E. S. 1978b: Inflation Planning Reconsidered. – Economica 45(178), 109–123. Phelps E. S. 1983: The Trouble with Rational Expectations and the Problem of Inflation Stabilization. – Individual Forecasting and Aggregate Outcomes: Rational Expectations’ Examined. Eds. R. Frydman, E. S. Phelps. Cambridge, Mass.: Cambridge University Press. Phelps E. S. 1994: Structural Slumps: The Modern Equilibrium Theory of Employment, Interest and Assets. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Phelps E. S., Pollak R. A. 1968: On Second-Best National Saving and Game-Equilibrium Growth. – Review of Economic Studies 35, 185–199. P h e l p s E . S . , R i l e y J . 1978: Rawlsian Growth: Dynamic Programming of Capital Wealth for Intergeneration “Maximin” Justice. – Review of Economic Studies 45, 103–120. Phelps E. S., Taylor J. B. 1977: Stabilizing Powers of Monetary Policy under Rational Expectations. – Journal of Political Economy 85(1), 163–190.

Pinigø studijos 2007/2

Publikacijos ir apþvalgos

P h e l p s E . S . , W i n t e r S . G . 1970: Optimal Price Policy under Atomistic Competition. – Microeconomic Foundations of Employment and Inflation Theory. Eds. E. S. Phelps et al. New York: W. W. Norton. Phillips A. W. 1958: The Relation between Unemployment and the Rate of Change of Money Wage Rates in the United Kingdom 1861–1957. – Economica 25, 283–289. Pissarides C. 2000: Equilibrium Unemployment Theory. Cambridge, Mass.: MIT Press. Pollak R. A. 1968: Consistent Planning. – Review of Economic Studies 35(2), 201–208. Ramsey F. P. 1928: A Mathematical Theory of Saving. – Economic Journal 38(152), 543–559. Rawls J. 1971: A Theory of Justice. Cambridge, Mass.: Harvard University Press. Robinson J. 1962: A Neoclassical Theorem. – Review of Economic Studies 29(3), 219–226. Romer P. 1986: Increasing Returns and Long-Run Growth. – Journal of Political Economy 94, 1002– 1037. Rotemberg J. J., Woodford M. 1999: The Cyclical Behavior of Prices and Costs. – Handbook of Macroeconomics 1B. Eds. J. Taylor, M. Woodford. Amsterdam: North-Holland. Sadka E. 1976: On Income Distribution, Incentive Effects and Optimal Income Taxation. – Review of Economic Studies 43(2), 261–268. Salop S. 1979: A Model of the Natural Rate of Unemployment. – American Economic Review 69(1), 117–125. Sargent T. J. 1999: The Conquest of American Inflation. Princeton: Princeton University Press. Sargent T. J., Wallace N. 1975: “Rational” Expectations. The Optimal Monetary Instrument and the Optimal Money Supply Rule. – Journal of Political Economy 83, 241–254. Shapiro C., Stiglitz T. J. 1984: Equilibrium Unemployment as a Worker Discipline Device. – American Economic Review 74, 433–444. Solow R. M. 1956: A Contribution to the Theory of Economic Growth. – Quarterly Journal of Economics 70(1), 65–94. Solow R. M. 1957: Technical Change and the Aggregate Production Function. – Review of Economics and Statistics 39(3), 312–320. Stiglitz J. 1984: Price Rigidities and Market Structure. – American Economic Review 74(2), 350– 355. Strotz R. H. 1956: Myopia and Inconsistency in Dynamic Utility Maximization. – Review of Economic Studies 23(3), 165–180. Swan T. W. 1956: Economic Growth and Capital Accumulation. – Economic Record 32(3), 334– 361. Swan T. W. 1964: Of Golden Ages and Production Functions. – Economic Development with Special Reference to East Asia. Ed. K. Berrill. New York: MacMillan and St. Martin’s Press, 3–16. Taylor J. B. 1979: Staggered Wage Setting in a Macro Model. – American Economic Review, Papers and Proceedings 69(2), 108–113. Weizsäcker von C. C. 1962: Wachstum, Zins und Optimale Investitionsquote, Basel. Woodford M. 2003a: Imperfect Common Knowledge and the Effects of Monetary Policy. – Knowledge, Information, and Expectations in Macroeconomics: In Honor of Edmund S. Phelps. Eds. P. Aghion, R. Frydman, J. Stiglitz, M. Woodford. Princeton: Princeton University Press. Woodford M. 2003b: Interest and Prices: Foundations of a Theory of Monetary Policy. Princeton: Princeton University Press.

Nobelio 2006 m. ekonomikos mokslø premijos laureatai

87