ISSN 1392–1274.

PrOBleMOS 2011 79

GEISMAS IR IŠSILAISVINIMAS G. DELEUZE’O IR F. GUATTARI POLITINĖJE FILOSOFIJOJE*
Kasparas Pocius
Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius Tel. (8 5) 275 2857 El. paštas Godfish2000@gmail.com
Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kaip Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari geismo samprata atsispindi jų politinėje filosofijoje. Tyrinėjama geismo mašinų ir jų gamybos koncepcija, jų santykis su sociumo struktūra ir kapitalo logika. Savo veikaluose šie du autoriai teigia, kad geismo mašinos kuria materialią revoliucinę energiją, kuri nuolat konfrontuoja tiek su sociumo normomis, tiek su kapitalistine priespauda. Tačiau, pasak jų, tokią energiją sociumas mėgina represuoti, paversti revoliucinį geismą fašistiniu „tvirtos rankos“ geismu, o kapitalas fetišizuoja, suprekina ir pritaiko savo tikslams. Šiame tekste, remiantis tiek Deleuze’o ir Guattari, tiek jų sekėjų tekstais, daroma prielaida, kad geismo mašinos sociumo represijoms ir kapitalistiniam suprekinimui gali priešintis pasirinkdamos atstumtųjų terpėje gimstančias kūrybingas ir radikalias mažosios politikos strategijas. Pagrindiniai žodžiai: geismas, geismo mašinos, sociumas, reakcija, kapitalas, suprekinimas, revoliucija, mažoji politika.

Michelis Foucault savajame Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari (toliau – D&G) knygos Anti-Oidipas įvade pavadino šį tekstą „įvadu į nefašistinį gyvenimą“. Fašizmą suprasdamas kaip tai, kas „verčia mus įsimylėti valdžią“, geisti būti valdomais ir išnaudojamais“, jis klausia: „Kaip mums atsikratyti fašizmo mūsų kalboje, veiksmuose, mūsų širdyje ir mūsų malonumuose?“ (Deleuze, Guattari 2004: xiv–xv). Jis mano, kad vienas iš svarbiausių tokio „nefašistinio“ gyvenimo elementų – tai geismas, kuris revoliucinę jėgą išlaisvina ne įgydamas reprezentacinę išraišką, bet tiesiogiai susijungęs su realybe ir į ją įsi* Straipsnis parašytas vykdant lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą „Gilles’io Deleuze’o filosofija šiuolaikinio meno kontekste“.

liejęs. Šiame tekste svarstoma geismo kaip kūrybinio proceso, per kurį išsilaisvinama tiek iš „fašizmo“ – psichinės sociumo priespaudos ir reprezentacinės logikos, tiek iš kapitalo, samprata. Išsamiai nenagrinėsime psichoanalitinių (ar šizoanalitinių) D&G koncepcijų, nors jos, mūsų nuomone, itin aktualios norint tiek suvokti „fašizmo“ genezę, tiek kritikuoti kai kuriuos nūdienio visuomeninio gyvenimo fenomenus. apsiribosime tuo, ką galime vadinti D&G politine filosofija, ir aptarsime šiandienes geismo kūrybos trajektorijas. Bandysime paneigti kai kuriuos šiuolaikinės filosofijos ir vėlyvojo kapitalizmo interpretatorių skleidžiamus mitus apie geismą, aptarsime geismo ir sociumo santykį, stebėsime, kaip geismo

28

kurias jie nuo pat pradžių priešino Sigmundo Freudo sukurtajam id. valdžios. bet ir prieš patį kapitalistinį gamybos būdą. nuo to. Prancūzijos ir kitų šalių maištininkai protestavo ne tik prieš Vietnamo karą. mokykla. sugriauti kultūringojo ego pastatytas sienas yra gyvybiškai svarbus tiek Michelio Foucault. peržengiant tiek sąmonę. <http:// www. Vienas garsiausių šiandienių kairiųjų politikos filosofų Michaelas Hardtas1 mano. Taip ne tik tarsi skelbiamas karas moderniajai dekartiškai vaizduotei. papildę ją ekonomine Marxo gamybos kaip nuolatinio judėjimo koncepcija ir kritikuodami psichoanalitines Freudo bei Jacqueso lacano sterilaus psichoanalitinio gydymo „ant kušetės“ teorijas. o geismo mašinos užduotis – „gaminti pačią gamybą“. normatyvų suvaržytam žmogaus organizmui kaip organizacinei struktūrai. Foucault 29 . tiek patį modernųjį individą. kad geismo mašinų samprata. ligoninė. M. ne „geidžia“ kokio nors apibrėžto tikslo. tiek D&G kūrybai. Hipiai. Guattari 2004: 8). prieš prasidedant industrinio kapitalizmo krizei. kad negali organizuotis kitaip arba nesiorganizuoti išvis“ (Deleuze. kad šią radikalią sampratą perėmė ir Anti-Oidipo autoriai. – o geismo mašinos viena kitą jungia ir tarpusavyje jungiasi kurdamos nesenkančią geismo energiją. yra artimai genealogiškai susijusi su Friedricho Nietzsche’s valios galiai samprata. kaip ir Nietzsche’s valia. darbovietė. tarkime. Geismo gamybos taikinyje galiausiai atsiranda pats organizmas. id reikia tramdyti – ir tai puikiai padaro tokie represiniai valdymo mechanizmai kaip branduolinė šeima. bet pačiame šios gamybos centre atsirandantis kūnas kenčia nuo to. praėjus ketveriems metams nuo Paryžiaus gegužės įvykių. in URL.duke.teikiamą energiją įtraukia (o ne ją „išranda“) kapitalizmas. kuriančius mažąją politiką. bet yra savitikslės – vienintelis jų tikslas yra pati gamyba. kuriančios (arba gaminančios) geismą.edu/~hardt/Deleuze&Guattari. kad yra organizuojamas vieninteliu būdu. įkalinusiai žmogaus kūną Proto viešpatijoje. Todėl maištas prieš socialinį ir individualų organizmą. Ego interesams pajungtas id „įdarbinamas“ siekti kokio nors konkretaus tikslo. ją nuolatos tęsti. siekiantį žmones iki gyvenimo galo be jokių perspektyvų „organizuotai“ įkalinti fabriko industrijoje. ne tik kartu su Foucault kalbama apie Žmogaus mirtį – mirtį valdžios „suorganizuotam“. veiksmą ir aplinką tiesiogiai jungiančios geismo mašinos. 1 Žr. Iš tiesų galima teigti. anot Nietzsche’s. ir prieš visos visuomenės organizavimą. Juk Anti-Oidipas išleistas 1972-aisiais. Hardt. geismas išsilaisvinti iš socialinių ir moralinių sistemos varžtų. Kaip sako D&G. ne tik smerkiamas modernusis žmogaus sudievinimas. „geismo mašinos paverčia mus organizmu. Šios mašinos. kaip geismas kuria skirtingas terpes – mòlinę ir molekulinę. Maištaujama ir prieš žmogaus. Geismo mašinos Vienas pagrindinių D&G „išradimų“ yra pasąmonę. Freudo manymu.html> [201010-29]. nuaidėjus hipių kultūrinei revoliucijai. pakeitęs viduramžių Dievo išaukštinimą. kurią plėtoja D&G. galiausiai – kaip geismas gali kūrybiškai skatinti šiuolaikinius socialinius judėjimus. Reading Notes on Deleuze and Guattari Capitalism & Schizophrenia.

„Geismas nėra palaikomas poreikių. kuriame. o geismo objektas – kita prie jos prijungta mašina. ir primeta jai branduolinės šeimos matricą – kelio pradžioje „esama rasių. Matome. taip pakeičiantis daikto paskirtį. kas „iškrenta“. pirma. geismui stinga pastovaus subjekto – jei nėra represijų. Liuterį ir actekų gyvatę“. kad D&G geismo sampratoje. Greičiau geisme 30 pasigendama subjekto.. tautų. p. mamytė ir aš“ (Deleuze. greičiau priešingai – poreikiai yra kildinami iš geismo. kurias jiems pavyksta susirinkti. menininkų ir vizionierių pavyzdys: vargšai „žino esą mažesni už žolę ir kad geismui „stinga“ labai nedaug – ne atliekų. kas iš jų nuolat atimama. kad geismas sugriebia gyvenimą į savo produktyvų glėbį ir reprodukuoja jį kuo intensyviausiai. geismas. o kelio pabaigoje „tėra tėvelis. tik objektyvumu: jie žino. kas pašalinama arba dedukuojama iš gamybos proceso: tarp gamybos akto ir produkto kažkas tampa atskirta ir užleidžia vietą klajojančiam valkatai subjektui“ (Deleuze Guattari 2004: 28). apsuptą ir kastruojamą valdžios dispozityvų bei normų. Galime daryti prielaidą. ten sutiksime Žaną D’Ark.. karalysčių. greičiau mòlinė organizacija atima iš geismo jo objektyvią būtį“ (ten pat. egzistuoja (pasąmonės) realybėje ir yra objektyvus. gerai iliustruoja vargšų. pašalinama iš paties gamybos proceso ir sudaro įtrūkį materialioje pasąmonės apytakoje. jis gali būti produktyvus tik realiame pasaulyje ir kurti tik realybę“ (Ten pat. menininkai ir vizionieriai „pasitenkina objektyvumu. galime suprasti. kad stokojantis subjektas – ne pasąmonėje veikiančių geismo mašinų kūrinys. Didijį Mongolą. Nietzsche’s žodžiais..]“ (ten pat. „iškritęs“ iš tiesioginio pasąmoninio srau- . o D&G maištavo prieš sociumą.“ Revoliucionieriai. jų nuomone. skirtingai nei Freudo. Jo gamybą knygos autoriai laiko realia: „Jei geismas yra produktyvus. revoliucionierių. taigi. klasių. kurią kuria geismas [. nes jam reikia visiškai mažai [. „Geismo gamybos gamybą“ D&G iliustruoja brikoliažo samprata. kad galėtų pasigaminti kažką naujo. Kastracijos ir stygiaus kompleksai. kurį turi subjektas. kad. Tokios praktikos šiandien naudojamos „pasidaryk pats“ kultūrose. 29). socialinę. D&G teigimu. Lacano ar Žižeko sampratose. produktas tampa tuo. yra dedukuojama. p.savo veikaluose vaizdavo kūną. Guattari 2004: 111). politinę ir ekonominę erdvę.. viešpatauja reginio visuomenės gamybos tikslams tarnaujantis Oidipo kompleksas. jokiai transcendencijai – jis yra absoliučiai imanentiškas ir materialus. stimuliuojami. kaip tai.. o sociumui tarnaujantis produktas. netgi ją iškraipantis. geismas kuria „save atsiskirdamas nuo objekto“. 28). p. jie yra kontrproduktai realybėje.]. bet būtent to. Jis ištrina iš pasąmonės viską. stoka ar trūkumas atsiranda gamybos procese kaip jo produktas. Tai. nėra ir fiksuoto subjekto [.] Geismas neišreiškia mòlinio stygiaus. taigi. „paskutiniojo kunigo“ – psichoanalitiko. iš psichinio ego gyvenimo persikelia į kultūrinę. kas netinka tai visuomenei. neatsiranda vietos jokiai metafizikai. Todėl „pačiam geismui nieko nestinga – jam nestinga jo objekto. pasak D&G.. Geismas yra mašina. kontinentų. valstybių. 28). pasiskolinta iš prancūzų antropologo Claude’o LéviStrausso: bricoleur yra asmuo. Oidipo kompleksas neapsiriboja šeima – jis užvaldo visą sociumą. antra.

Pasak Michaelo Hardto. Priešingai Marxo Kapitale aprašytoms techninėms mašinoms. disciplinuojama erdvėje ir laike. sociumas priskiria sau pridėtinę vertę ir tą pridėtinę vertę paverčia simboline – reprezentacine individualaus subjekto ir visos visuomenės struktūra – tai D&G vadina kodavimu. Bandydamas pasipriešinti geismo mašinų spaudimui. geismo mašinos veikia tik nuolat lūždamos – jų sukuriami produktai ne „nulaužia“ geismo mašiną. kartu priklauso antiprodukcijos sferai. visuomenė padalijama į socialinius sluoksnius ir grupes. bet ir siejamas su Marxo fetišizmo samprata. netekęs galimybės kurti brikoliažus. Dabar ima atrodyti. tarsi kapitalas. masė. kad paskirstytų produktyvių jėgų srautus. tapęs izoliuotu ego. kurią veikia tam tikros istorinės aplinkybės. taip sociumas pasisavina geismo mašinų produktus ir pritaiko juos savo paties poreikiams. Nesileisdami į pernelyg plačias diskusijas apie šizoanalitinę D&G teoriją. kad reakcingo – fašistinio – paranojinio bei aktyvaus – revoliucinio – šizofreniško polių skirtis yra ganėtinai iškalbinga. kurią įmanoma patenkinti tik tapatinantis su galios mechanizmais. besi- gindamas kūnas be organų susikonstruoja paranojines mašinas (Ten pat. bet paskatina ją veikti (Deleuze. kurios sugenda tik nusidėvėjusios. tokiuose santykiuose sociumo susikonstruotas subjektas atlieka statisto vaidmenį. kaip fašizmas. mòlinė. Geismo mašinos įjungiamos ne sociume – priešingai. 10)2. štampuojama gamyba pateikiama ne kaip geismo mašinų gamybos produktas. jas atmesti. Guattari 2004: 33–34). o greičiau primena gedimą. Pasisavindamas geismo mašinų produktus. Pasak jų. „atmesdamas“ geismo mašinų produktyvumą. toks pat principas taikytinas ir socialinės gamybos procesui. Štampuojant subjekto tapatybė kuriama formuojant ar ginant status quo diktuojamas stratifikacijas ir normas. p. Viena pagrindinių sąvokų Anti-Oidipe ir apskritai visoje yra D&G kūryboje yra „kūnas be organų“. Jie mano. Geismas ir sociumas Socialinę gamybą D&G suvokia kaip tą pačią geismo gamybą. konkrečioje 2 Geismo mašinas D&G laiko šizofreniškomis. sociumui tarnaujanti pasąmonė represuoja geismus ir sukuria stoką. Jis nesudaro priešpriešos geismo mašinoms. įtvirtinami tapatybe grindžiami santykiai. tam tikrose organizacijose atsirandantis geismas gali pagimdyti netgi pačias represyviausias socialinės reprodukcijos formas – tokias. nebegalėdamas jų toleruoti. 31 . Tačiau kūnas be organų. ne vien laikomas tik neproduktyviu kūnu. kad produktyvūs srautai – tai paties sociumo galios atspindys. pats sociumas suvokiamas kaip vienodai besielgiančių individų sankaupa. bet ir pasinaudoja gamybos procesą keičiančiu štampavimo (registration) procesu. bet rezultatas. Remiantis abstrakčiu. bet kaip paties proceso išdava. pasisavindamas žmogaus rankų kūrinius. kad socialinę erdvę tiesiogiai veikia geismas. kad libido nereikia jokių tarpininkų norint užkariauti gamybos jėgas ir santykius. Jis ne tik priešinasi produktyvioms jėgoms. kuriame kūnas be organų – pats sociumas. neproduktyvus elementas. Anti-Oidipe jis pasirodo kaip kadaise geismo mašinų pagamintas.to. turime pripažinti. gamybos barjeras. tačiau nebefunkcionuojantis organizmas. stoka D&G filosofijoje yra ne priežastis.

p. Šį klausimą D&G laiko fundamentalia politinės filosofijos problema. priešingai“. tada taip – geismas grasina pačiam jos egzistavimui“ (Deleuze. kurį kitados kėlė Baruchas Spinoza ir Wilhelmas Reichas: „Kodėl žmonės taip atkakliai kovoja dėl savo vergovės.realybėje neegzistuojančiu normatyviniu modeliu sociume kuriami galios santykiai. susikonstruoti geismo mašiną įmanoma tik sugriovus kasdienės disciplinos užtvaras – sunaikinus esamą tvarką. piramidine valdžios ir žmonių santykių struktūra. nori to. prižiūrėti. Deleuze’o tvirtinimu. ko nori“ (Ten pat. kuriame svarbiausias vaidmuo galiausiai tenka „tėveliui. Kokios turi būti sukurtos sąlygos. o mes galime pratęsti šią lygtį teigdami. p. reakcingasis. jie svajoja apie atviras erdves ir leidžia tekėti keistiems srautams. pagrindinė Nietzsche’s filosofijos tema – dėl valios galiai kovojantys du pradai – aktyvusis ir pasyvusis. Kaip rašo Deleuze’as. geismo jėgą prilygino Nietzsche’s valios galiai sampratai. empiriko linksmumu. svarbiausia sociumo funkcija – „užkoduoti geismo srautus. mamytei ir man“. Dar neatvėsus septintojo dešimtmečio kultūrinei ir seksualinei revoliucijai. kurie nesileidžia būti laikomi esamoje tvarkoje. 3 D&G vartojama sąvoka „mòlinis“ kilusi iš cheminio medžiagos tankio vieneto pavadinimo. Čia D&G iškyla klausimas. apeidami Oidipo kompleksą ir „šventosios šeimos“ istoriją. tyrinėdamas D&G. kuria remiasi aukščiau minėtoji „mòlinė organizacija“3. kas gyva. Kodėl taip nutinka? D&G atsako – geismas represuojamas dėl to. nereguliuojamo srauto“. „seksualumas ir meilė negyvena Oidipo miegamajame. 127). Dabar turime truputėlį atsitraukti nuo Anti-Oidipo ir grįžti prie ankstesnės Deleuze’o knygos Nietzsche ir filosofija. kartu nesunaikinant ištisų visuomenės grupių – „o juk geismas visiškai nėra asocialus. taip žymima sąsaja su statistika ir su ja susijusia didžiąja politika. Hardtas. kad jis gali kvestionuoti visuomenėje nusistovėjusią tvarką. „aktyvus kritiko Nietzsche’s „taip“ jau nuo 32 . Dėl to visuomenei gyvybiškai svarbu geismą represuoti ir netgi atrasti kai ką efektyvesnio nei represijos – kad būtų imta geisti pačios hierarchijos. priešingai nei psichoanalitikų vaizduotėje. kad valia galiai lygu geismui lygu aktyvumui lygu revoliucingumui. Geismas „nenori“ revoliucijos – jis pats yra revoliucingas. Nekalbėdami apie geismo represijos pasekmes formuojantis individualiam subjektui. keliame platesnį klausimą: kas tuomet nutinka geismo mašinoms? Jos represuojamos ir užkoduojamos. vergovės. Sociume geismams priskiriamos tapatybės ir fantazijos. kad. pasąmonės srautas suskaidomas į subjektus ir objektus. hegemonine. Iš naujo atgauti sociumo atimtą galią. išnaudojimo. D&G poetiškai teigia. kad jie patys norėtų fašizmo. 31). sukuriant ištisą reginių teatrą. priėmimu. kurie Tūkstantyje plokštikalnių vadinami didžiąja politika – hierarchiška. juos įrašyti. su malonumu būti skirtingam. nors ir nevalingai. negalima sukurti jokios geismo mašinos. aktyvusis pradas Nietzsche’i pirmiausia susijęs su džiaugsmingu skirtumų teigimu. D&G teigimu. registruoti. kad jie patys norėtų būti pavergti. kad nebūtų jokio neteisingai užtvenkto. tinkama linkme nenukreipto. nes. Guattari 2004: 127). tarsi tai būtų jų išlaisvinimas?“ (Ten pat. su radikaliu visko. „Jei visuomenė yra tapati jos struktūroms.

„Jei kiekviena kilni moralė kyla iš savęs teigimo triumfo. centralizuotos valdžios politikai. kad tam tikras vaidmuo jungiant geismą ir socialinę erdvę tenka mirties instinktui. vergų moralė nuo pat pradžių taria „ne“ tam. „Geismo represavimas ne tik kituose. Paranojiškas fašistinis pasąmonės polius sukuria centrinę galią ir paverčia ją galutine amžina priežastimi. kaip matysime vėliau. reakcijos. teigimas – dialektiniam neigimui. buvimas policininku ne tik kitiems. Visa tai. ir tai – ne ideologinė. o šizorevoliucinis tipas seka paskui geismą vadinamosiomis „sprukimo linijomis“ (angl. 1999: 72). D&G stebisi. kas nėra ji pati. Sociumas tampa kūnu be organų. naikinti Oidipo kompleksą.pat pradžių atrodo priešingas dialektiniam „ne“. seka ir „visų sienų besikratantis“ kapitalizmas. lines of flight) ir kuria geismo mašinas erdvėse. kuria. lengvumas ir šokis – dialektiko atsakomybei“ (Deleuze 2006: 9). o jo organai – to sociumo nariai – ištrūksta pasinaudoję „sprukimo linijomis“. O štai reakcingoji jėga – tai nuovargio jėga. Ji paverčia neigimą savo egzistencijos principu. skirtumas – dialektiniam prieštaravimui. tačiau ir didžioji politika persismelkia į mažąją – juk jau Michelis Foucault savo Seksualumo istorijoje yra pastebėjęs. stygiaus. nulemiančia visų istorinių socialinių pavidalų atsiradimą. galinti tik reaguoti į ją užvaldžiusias jėgas. tačiau jam taip ir nepavyksta aplenkti išorinės pasąmonės. jaučia pasyvų prieraišumą sistemos antiprodukcijos srautams. kurių nepasiekia ar nepastebi centrinė valdžia. Anti-Oidipe aktyvumo ir reakcijos tema praplečiama pasąmonės studijomis. suverenaus „kūno be organų“. kenčiantys sociumo priespaudą. vyksta ne ideologinėje plotmėje. o ekonomijos problema“ (Deleuze. Atsiranda dvi jėgos – (re)teritorizuojanti galios ar valdžios jėga ir deteritorizuojanti revoliucinio geismo jėga. Mažoji politika – tai atsvara didžiajai politikai. parodantį. bet ir sau – štai kas žmones jaudina. ir to. Guattari 2004: 380). – tai jai svetima. Reakcingą poveikį (investment) pasąmonei liudija jos prisitaikymas prie dominuojančios klasės interesų – tokio prisitaikymo produktas ir yra Oidipo kompleksas („aš priklausau aukštesnei rasei“). Guattari 2004: 115). „visados buvau iš žemesniosios rasės“ (Deleuze. ir šitas „ne“ yra jos kūrybinis gestas“ (Deleuze 2006: 9). iš kurios jau vėlesnėse knygose – Kafka: mažosios literatūros link ir Tūkstantis plokštikalnių – gimsta mažosios politikos koncepcija. kas revoliucinga. 33 . kas yra „anapus“. pasak Anti-Oidipo autorių. Ši skirtis tarp to. – cituoja Nietzsche’s tekstą Deleuze’as. aš nepanašus į jus. džiaugsmas – dialektiko darbui. Revoliucinis poveikis pasąmonei leidžia pačiam geismui griauti bet kokias atskirtis. apie kurias taip pat daugiau kalbama Tūkstantyje plokštikalnių. kad „valdžia yra visur“ (Foucault. („Ne. Tik tokia jėga sugeba vietoj teigimo elemento iškelti neigimo elementą. nesugebanti veikti. leidžia kurti daugelį aspektų turinčią politinę analizę. bet ir savyje. Reakcinga jėga nuneigia visa. represuojantiems geismą. D&G šizoanalizės užduotimi laiko libido poveikio ekonominei ir politinei sferai tyrimą. kad net labiausiai atstumti visuomenės nariai. civilizacijos ar pasaulio ribos – geismo. kaip geismą galima priversti geisti savo paties represijų – ir čia konstatuojama. aš – deteritorizuotas autsaideris“. o žemiau jos. kas reakcinga. kas yra „ne ji“.

struktūruotos tapatybės. kurie egzistuoja mòlinėje struktūroje. Anti-Oidipo autoriai vaizduoja kaip kūną be organų. D&G kalba apie tris sociumo „formacijas“ – teritorinę. Kapitalizmas nebegali pritaikyti abstrakčių normų – kodų. sukuriamos griežtos. Jei turime omenyje tai. kapitalizuotas gali būti žmogaus darbas. noromis ar nenoromis nematant tarp jų genealoginio skirtumo. „prekinės formos slėpinys esti tik tai. suprekintas. ir konstatuoja. kad jos judėtų jai palankia linkme. kur. kad kapitalas ne išplečia geismo lauką. išsamiai nagrinėdami geismo gamybos ir kapitalizmo ribų santykį. laisvinimąsi iš socialinių subjektyvumo pančių pavertusi vartojimo ir tapatumo kūrimo. o normas – abstrakti . Jis pajungia mašinas savo reprezentacijos ir štampavimo režimams. Kodus keičia pinigai. Geismo mašinos tokioje struktūroje užkoduojamos ir rūpestingai prižiūrimos. bet ir gali būti mielu noru absorbuota „moraliųjų“ kapitalo apologetų. o ne absoliuti sociumo riba Praeitame skyrelyje kalbėjome apie mòlinę organizaciją. Jei sudaiktintas. kaip greitai pamatysime. Štai vienoje naujausių filosofinių lietuviškų knygų – Vytauto Rubavičiaus Postmoderniajame kapitalizme apie šiuolaikinį kapitalizmą rašoma: „Vartojimo industrija sėkmingai įvaldė takaus subjektyvumo gamybą. žmonėms atspindintis visuomeninį jų pačių darbo pobūdį kaip daiktinį darbo produktų pobūdį“ (Marx 2009: 105). vartojamo tapatumo principu“ (Rubavičius 2010: 86). kad geismą generuoja ne sociumas. Kapitalistinė gamyba tampa neįmanoma be nuolatinio produktyvių geismo srautų perkodavimo. Ir visgi bandymas kaltinti 34 geismą „bendradarbiavimu“ su kapitalizmu. Geismo mašinos veikia kaip pasąmonės „darbo jėga“. didieji. o kapitalą. kad kūnas be organų savo paranojiškame paviršiuje nuolatos štampuotų geismo mašinų sukurtus produktus ir „reprezentuotų“ juos kaip „natūralų“ kapitalizmo produktą. bet ir perkoduoti jų galimybes. kas dažnai ne tik painiojama kairiuosiuose diskursuose. kad reikalingas platesnis tyrimas. Geismo mašinos joje išardomos. tai taip pat sudaiktintas. minėta tezė apverčiama aukštyn kojom. masiniai statistų dariniai. sociumo kaip kūno be organų tapsmui kapitalistine erdve reikalinga. pritaikyti savo tikslams. todėl jai būtina prisitaikyti prie naujų deteritorizacijos sąlygų. Anti-Oidipe D&G. suprekintas. vadinasi. Būtent čia paaiškėja tai. susikūręs ant despotiškos valstybės griuvėsių. kapitalistinė „libidinė ekonomija“ kelia sau uždavinį ne tik represuoti geismo mašinas. tarsi prekinis fetišizmas. Kaip rašoma Anti-Oidipe. kuriantį pridėtinę vertę. kad ji yra veidrodis. despotišką ir kapitalistinę. kurių kūrybą tas sociumas štampuoja. kad kapitalizmo situacija unikali – jis. parodo. Kaip sako Marxas. o geismo mašinos. yra toks paplitęs.tai galime pavadinti šiuolaikiniu fašizmu. Kapitalizmas – santykinė. Kodą pakeičiantys pinigai tarpininkauja dviem srautams: „perkoduotam“ ir kapitalizmo pasisavintam geismo mašinų produktų srautui bei „išlaisvintam“ geismo srautui. absorbuoja ir paskirsto. siekdamas savo tikslų privalo perkoduoti ir deteritorizuoti tapatybių srautus. reprezentuoja. rekuperuotas gali būti ir jų geismas. o jas pačias represuoja. o stengiasi jį pasisavinti.

vykstančius neramumus) (agamben 1998). pavyzdžiui. vertės ir vertybių dogmos – padeda pritraukti ir efektyviai išnaudoti geismo mašinų energiją. Čia jam gelbsti mòlinės organizacijos reliktai takioje kapitalizmo terpėje – disciplinuojantis biurokratinis aparatas. jis negali leisti žlugti represinėms struktūroms – taip žlugtų ir pats kapitalizmas. vyriausybės ministras kalba kaip šizofrenikai. „į normalias vėžes grąžintam“ sociumui iš naujo primetamos anachronistinės vertybės. kur kapitalistiniai dėsniai gali keistis su kiekvienu nauju svyravimu akcijų biržose. kaip teigia kai kurie kapitalizmo kritikai Vakaruose. Apie kapitalo vampyrizmą prieš pusantro šimto metų kalbėjo Marxas. Kapitalistinės aksiomos – pelno. gali gimti ir įvairių socialinių judėjimų kovose (pavyzdys – XX a. šeimas. ji tampa reakcija į. yra būtina kapitalui. Kapitalizmas negali leisti sau pasiekti galutinės sociumo ribos. viduriniosios ir aukščiausios klasės vadybininkas. grėsminga sociumo išlikimui: „perkoduodamas“ srautus. darbo. Šiuolaikinių socialinių judėjimų tyrėjas Stevphenas Shukaitis teigia. tautas. apie jį šiandien kalba dabartiniai kapitalizmo kritikai. generolas. pramonininkas. bet ir efektyviau išnaudoti darbo jėgą. Guattari 2004: 267).kiekybinė aksiomatika (tokią aksiomatiką plika akimi galime matyti šiuolaikinėje makroekonomikoje ir kitose ekonomikos mokslo šakose. kaip ir geismo suprekinimas. Reteritorizacija. kai sociumo struktūros virs kapitalistinę gamybą štampuojančiomis mašinomis. o mòlinės organizacijos atstovas iš centralizuotai galiai paklusnaus subjekto taps „šizofreniku“. Kita vertus. kad ir šiandien nuolat atnaujinamas pradinis kaupimas. Todėl kapitalizmui būtina reteritorizacija – nuolatinis grįžimas. tačiau. kaip „racionalūs ekonomikos dėsniai“). kurio vienintelis tikslas – pasisavinti pridėtinę vertę. į ją grąžinamas „dvasingumas“. prie jokiai kodifikacijai nepasiduodančių kapitalistinių aksiomų pritaikomas įstatymas ir policinės represijos (šiuolaikinei teisėtvarkai tinka kapitalistinės aksiomatikos sampratai artimas Giorgio agambeno siūlomas „nepaprastosios padėties“ apibrėžimas – teisė kuriama ne a priori. bet jų kalba kapitalistinei tvarkai tarnauja kaip statistika“ (Deleuze. kapitalas stengiasi pasiekti tokią stadiją. tačiau jie nenustoja savo autoritetingo statuso. kad pasitelkiant naujus eksperimentus būtų galima pasisavinti visuomenėms priklausantį turtą (Shukaitis 2009: 59). represuotas geismas ne tik virsta fantazija arba nuolatos stimuliuojama stoka – reteritorizuotam. septintojo dešimtmečio kovos prieš reginio visuomenę ir discipliną. geismo rekuperacija taip pat buvo esminė D&G filosofijos problema. kuriame sėkmingai sugyvens abstrakčias bei nuolat kintančias normas pripažįstantis kapitalistas ir naujų pojūčių geidžiantis proletaras. įgyti daugiau pridėtinės vertės). Ta energija. „bankininkas. atsitraukimas į ankstesnes „teritorijas“ – valstybes. ėmęs jas valdyti. kurias susiurbęs kapitalizmas sugebėjo ne tik susikurti naujas rinkas. Srautų perkodavimą D&G laiko svarbiausia kapitalizmo tendencija. tučtuojau pajungia jas represijoms. 35 . stabilią sociumo hierarchiją išjudinantis ir griaunantis kapitalizmas yra veiklus ir reakcingas vienu metu – sociume jis įjungia ir priverčia suktis galingas geismo mašinas. Kaip sako D&G.

Sociumo hierarchiškumas. užuot priešinęsi kapitalo globalizacijai. kuris savo ruožtu prisitaikydamas prie stabilaus sociumo disciplinos virsta puritoniškos fašistinės prigimties struktūra. represyvios. jei mes judėtume pirmyn Imperijos erdve ir išeitume anapus jos. ne mòlinėje struktūroje. jokios represijos (Deleuze. Iš tokios terpės kyla ir jau minėta Vytauto Rubavičiaus kritika (Rubavičius 2010). ją iškoduojant ir deteritorizuojant?“ Pasak Hardto ir Negri. lieka prisirišusi prie hierarchinės. jos susijusios su geismo mašinų valdymu – susiurbta kūrybinė geismo energija skiriama toms mašinoms administruoti. kurio. disciplinuotumas.. o imanentinėje plotmėje. Valstybė pertvarkoma pagal kapitalistinius principus. netgi tarpusavyje prieštaraujančiomis aksiomomis (pvz. keisti ir naujai formuoti tapatybes ir tarpusavio santykius) radimąsi. nuomonė. kaip ir vidinės kapitalo ribos. . nei vidinių ribų – jo plėtros logika nėra baigtinė. ieškodamas vis naujų pridėtinę vertę kuriančių srautų. kurios subjektas neatpažįsta kapitalizmo rekuperuojamo geismo. hierarchine ar net monarchine struktūra. pasyvų statistą ego kuriančios mòlinės sistemos ir netgi fašistinės tvarkos.“ Hardtas ir Negri cituoja D&G. jokia rekuperacija. Kyla klausimas. kuri ir nepriklausomai nuo kapitalizmo galėtų skatinti laisvinimąsi nuo sociumo primestų institucijų ir hierarchijų. kur eina rinka. kad jis neturi nei aiškių išorinių. kad jos nekirstų išorinės kapitalo ribos ir taip nesudarytų galimybių revoliucijai. nei izoliuotai judėti į priekį. tarsi mėgindama kvestionuoti šiuolaikinį kapitalizmą. 36 vartoti. mes turime pagreitinti šį procesą. represyvus atsisakymas judėti kapitalo ribų link. aksiomos yra imanentinės. nebegalėtų sublimuoti jokios galios struktūros. O gal eiti priešinga kryptimi? Eiti dar toliau. kurioje jis plečiasi. kyla iš organizuotos ir disciplinuotos sociumo terpės. Guattari 2004: 271–274). kas tokiam kritikui tampa didesne problema – sociumą deteritorizuojantis kapitalizmas ar maištinga. Kapitalizmui būdinga tai. Anti-Oidipo autoriai įsitikinę. nuolat kinta. kurie „teigė.Taigi. joks prekinis fetišizmas. revoliucinė geismo jėga. Kaip savo knygoje Imperija teigia Michaelis Hardtas ir antonio Negri. laisvoji rinka koegzistuoja su valstybiniu reguliavimu). Tokia kritinė pozicija. kylančiai dėl geismo. Kapitalizmą D&G pirmiausiai mato ne galios vertikalėje. kad kapitalizmas nesuderinamas nei su laisve. priverstinė stagnacija ir asketizmas – jokia alternatyva kapitalui. mažosios politikos steigtį. ji nuolat papildoma įvairiomis. kurią „gamina“ geismo mašinos. Kita vertus. nei su objektyvia realybe. jai skiriama užduotis reguliuoti perkoduotus srautus ir padėti kapitalistams juos vėl įtraukti į savo aksiomatiką. „Pasitraukti iš pasaulinės rinkos?. kalbant Freudo žodžiais. kad kapitalas skatina geismų (pavyzdžiui. Represinės priemonės saugo ir stebi geismo mašinas. į kapitalo deteritorizuotą sociumą organizacija ir despotizmas grąžinami „netikėčiausiais pavidalais“ – jie tą sociumą gali paversti oligarchine. kad. Geriau būtų. „mes negalime nei nusikelti atgal į kokią nors ankstesnę socialinę formą. taip pat kitokių tapatybių ir tarpusavio santykių. tai yra eiti ten. kad kapitalizmas niekad nepereis anapus savo vidinės ribos – tai tam tikra prasme reiškia.. kapitalistinės normos. ne įprastinėje hierarchijoje. „Bet koks yra revoliucinis kelias?“ – klausia jie.

bendra moralė ir bendri įpročiai sugriauna visas sienas tarp šiuolaikinių „klasių“. kaip ir buržuazijos atstovas. Mes turime priimti tą iššūkį ir išmokti globaliai mąstyti bei globaliai veikti. mažoji politika gimsta mažųjų žmonių terpėje – jų skurdas ir nepriteklius virsta nepaliaujamu kūrybiniu procesu. kas iš jų nuolat atimama – to. Kaip duoklę nyčiškai aktyvaus radikalumo sampratai galime vertinti ir Anti-Oidipe pateikiamą savitą klasių kovos interpretaciją. Taigi. kurie „žino esą mažesni už žolę“ ir kuriems „stinga“ labai nedaug – ne atliekų. suburžuazėjęs darbuotojas. Globalizacija turi susidurti su kontrglobalizacija. gali atsirasti kūrybingumas. kaip jau minėjome. o aktyvų veiksmą – pasyviu. viską lemia ne individualūs siekiai. Thoburno įsitikinimu. bet „suvaržytoje erdvėje“. Thoburnas taip pat teigia. D&G teigia. brikoliažu. valstybės ir kapitalizmo santykio su geismu sampratas. jei pamirštame geismo mašinas. ne tik visur matant tave supančias sienas ir ribas. paversdami nesibaigiančią gamybą kapitalistiniu produktu. naratyvo ir tradicijos struktūrų“ ir jiems „kiekvienoje situacijoje“ lieka „nedrąsiai manevruoti“ (Thoburn 2003: 18–19). mazochistiniam kapitalistiniam gyvenimo būdui (darbui ir vartojimui). Galima kalbėti nebent apie priešpriešą „tarp klasės ir tarp tų. Tačiau tokia interpretacija lieka nevisapusiška. bet ir nuolat eksperimentuojant. Tokia politika. labai svarbus mažajai politikai kurti. Be to. kad mažoji politika pasižymi tam tikra „valia skursti“ – nuolatiniu tapatybės ir gerovės atmetimu. užvaldytų mažųjų žmonių. tarp priespaudą kenčiančių. tik tokioje situacijoje. o narystė ir tapatybė. apsvarsčius D&G sociumo. kad tam tikruose procesuose būtų peržengti dabartiniai apribojimai. tarnaujantis ne savo malonumui ir gyvenimo džiaugsmui. pasak Thoburno. Bendri interesai. kurie 37 .„Imperijai galima veiksmingai pasipriešinti tik pasiekus visuotinį jos lygį ir darant spaudimą. Jis tampa procesu. visiškai besiskiriančią nuo tradicinių marksistinių interpretacijų. Anot Thoburno. kad darbo žmonių klasė dažnai egzistuoja tik kaip negatyvus buržuazijos atspindys. Negri 2000: 206–207). kai žmogus ar žmonių grupė tampa beviltiškai užspeista. Imperija – su kontrimperija” (Hardt. „prasideda ne subjektyvios apsisprendimo pilnatvės ir autonomijos erdvėje. kurie suvokia. kurias kuria sociumas. reakcingu paklusimu galios struktūroms. Kita vertus. kuriems stinga „gatavų istorijos. sociumo vergas. nutiesiančiu taką per neįmanomybę. reprezentacijos ir kapitalo mechanizmai. verta pažvelgti į šių autorių siūlomas revoliucines strategijas. D&G „mažosios politikos“ sampratą ir jos sąsajas su Marxo veikalais tyrinėjęs britų sociologas Nicholas Thoburnas jų politikos filosofijos ištakų siūlo ieškoti knygoje apie Kafką aptartoje „mažosios literatūros“ teorijoje. o asketiškam. ką nuolat pasisavina sociumo. įstumta į kampą. Teksto pradžioje minėjau Anti-Oidipe aprašytus vargšus. bet būtent to. kurios narių veiklumas aukojamas bendro intereso labui. Kitokia revoliucinė perspektyva Galiausiai. kad jų judėjimas ir saviraiška yra suvaržyti iš visų pusių“. kurias jiems pavyksta susirinkti. klasikinė marksistinė organizacija veikia kaip maža valstybė. yra kapitalistinės gamybos.

Čia reikšminga net mažiausia kasdienybės smulkmena. kaip teigia D&G. Mažoji politika. geismas „nenori“ revoliucijos – jis pats yra revoliucingas. kurie rengia prieš ją diversijas. kurio metu. barjerus ir normas. Taigi. tačiau tik tokiu atveju. Tarp mašinos tarnų ir tų. literatūros. kai nepasitenkinama vien priešinimusi kapitalizmui. suvaržytoje erdvėje. Tada. kuriame „klasinės kompozicijos“ samprata. kurie ne tik kovoja su valstybės ir globalaus kapitalo hegemonija. Jei. nes „viskas tampa politiška“ (Ten pat. Tokį procesą. kurioje iš naujo atrastas ar gimęs revoliucinis geismas keltų tiesioginę grės- . O štai revoliucinis polius yra absoliuti sociumo riba – materiali geismo mašinų energija pranoksta tiek sociumo normatyvinę galią. privalo tapti materialios molekulinės bendrijos steigimosi erdve. Tiek Thoburno. teorijos. anot Marxo. palikdama statistinę mòlinės struktūros erdvę. „išreiškia ne (darbininkų klasės) vienybę. pasak antonio Negri. Mažąją politiką šiuolaikinėje realybėje atspindi įvairūs socialiniai judėjimai. galima laikyti integralia mažosios politikos dalimi. Tokia terpė vadinama molekuline – jos aktyvus gyvybingumas priešinamas pasyviai mòlinei didžiosios politikos statistų terpei. kurioje „grupė (jos nariai. tai iškyla paradoksas – viena vertus. tiek kapitalo galimybes absorbuoti geismą. jis reteritorizuojasi – regresuoja. kaip tik tokia erdvė gali būti aktyvi. kita vertus. remiantis nyčiška Anti-Oidipo autorių interpretacija. Taip sukuriama kolektyvinė terpė. pasak thoburno. tampa despotišku policinės prievartos aparatu. 27). Grįžkime prie Anti-Oidipo. organizacine tapatybe grindžiamą klasių kovos paradigmą ir tradicinę dogmatišką darbininkų klasės sampratą. jei tai tarnauja jo tikslams – krauna jam pelną ir siurbia pridėtinę vertę. stiprina žmonių iniciatyvumą. mažoji politika gimsta užspeistoje.yra anapus tos klasės ribų. cituota 38 Shukaicio 2009: 25). pasyvi darbininkų klasė tampa „klase sau“. D&G smerkia tradicinę. nesuprekintų energijos šaltinių). Tokioje terpėje labai svarbiu veiksniu tampa individų ir grupių angažuotumas bei saviorganizacija. kad kapitalą D&G laiko santykine sociumo riba – besiplėtodamas kapitalas griauna sienas. 2009: 21). Mažojoje politikoje gimsta „mažoji kompozicija“. sampratos) eksperimentų erdvėje praranda savo išskirtines tapatybes“ (Thoburn 2003: 26). Jau minėjome. kūrybinga ir radikali. Tokia samprata neatskiriama nuo „savivertės“ (self-valorization) – pačių darbo žmonių aktyvumo. Klasė suprantama ne kaip nekintanti. Tarp santykinių vidinių ribų ir absoliučios išorinės ribos“ (Deleuze. tiek šiuolaikinių socialinių judėjimų tyrėjo Stevpheno Shukaicio mažosios politikos analizė neišvengiamai siejama su visame pasaulyje paplitusiu neortodoksinio marksizmo – autonomizmo judėjimu. bet poreikių įvairovę ir laisvę“ (Negri 1991: 14. kai deteritorizacija netenkina kapitalo tikslų (kapitalizmo „išorėje“ nebelieka alternatyvių. kurioje tapatybių vienybės fantazijoms priešpriešinama nuomonių ir įpročių įvairovė. bet kaip nuolatos besiplėtojanti socialinių santykių forma (Shukaitis. Guattari 2004: 276–277). Tarp socialinės mašinos ir geismo mašinos režimo. gyvybingoje terpėje virstanti revoliuciniu potencialu. įtvirtinta tapatybė. bet kuriamos naujos socialinių santykių formos. p. bet ir kuria autonomines erdves.

Net visiškai kapitalo užvaldyta visuomenė išlaiko milžinišką išsilaisvinimo potencialą. Todėl šiuolaikinis konfliktas kyla nebe tarp kapitalistų ir darbininkų klasės. kuriančių mažąją politiką molekulinėje terpėje. tik tokia erdvė gali būti aktyvi. skatinanti ne atskirtį.mę esamai tvarkai ir organizacijai. kuris čia suvokiamas nebe kaip tam tikra sociumo paskirstomos energijos dalis. jų kuriamas revoliucines strategijas ir terpes. jei individai joje tėra statistai. kaip buvo minėta. kad siekiant plėsti mažąją politiką būtina toliau kovoti dėl galimybės atsirasti „savivertei“ – plėsti autonominius ryšius. Deleuze’o ir Guattari mažosios politikos koncepcijoje iškyla paradoksas – viena vertus. pastebimos kapitalo pastangos integruoti septintojo dešimtmečio seksualinį maištą. švietimo. Tokioje terpėje kuriasi viena monolitinė statistų klasė. o kasdienėje mažojoje politikoje. Autonomistai teigia. tačiau tam tikromis sąlygomis jis gali regresuoti į ankstesnes represyvias valdymo formas. saviorganizacijos modeliai – komunikacijomis ir emociniais ryšiais susaistytos bendrijos. disciplinuota ir sociumo suvaržyta sąmonė galbūt norėtų pasukti kapitalo logiką dar represyvesne. Dabar. pasak D&G. galinčios įgyvendinti mažosios politikos siekius. ir atsakymas į tolesnius klausimus slypi ne milžiniškose mòlinėse struktūrose. – tai žinių. tiek reginio kultūrai. kasdieniame bandyme gyventi ir dirbti autonomiškai nuo kapitalo despotizmo. kuri nepaisant bandymo ją suprekinti lieka kontroversiška. Vienas iš tokios bendrijos pradų. o kapitalas įkandin geismo mašinų stengiasi griauti tas struktūras. 39 . kurios tikslas yra nuolatinė konfrontacija tiek su sociumo normomis. puritoniškesne linkme. tačiau rekuperacija pagal D&G logiką neišsemia viso seksualumo potencialo. kurie atsiranda anapus klasės ribų – mažųjų žmonių. bet įtrauktumą ir intensyvumą. kita vertus. yra seksualumas. kad formuojasi nauji nekapitalistiniai visuomenės tvarkymosi. įkūnija revoliucinį geismą kasdienėse savivertės praktikose. jų veiklos raidą struktūriškai organizuotame sociume ir nuo jo besiskiriančioje kapitalistinėje erdvėje. nepriklausomo interneto ir laisvų švietimo iniciatyvų steigimasis rodo. Autorių koncepcijoje geismas tampa materialia revoliucine energija. ji gimsta tarpusavio komunikacijos ir intelekto. vykdydamas deteritorizaciją. tačiau autonomistų „iš naujo atrasta“ sritis. bet tarp klasės ir tų. Kita Anti-Oidipo autorių nepaminėta. ji gimsta sociumo ir kapitalo suvaržytoje erdvėje. kolektyvinę terpę ir skirti kuo daugiau laiko kapitalizmo alternatyvų paieškoms. Seksualumas pajungiamas tiek paslaugų ekonomikai. Išvados tekste nagrinėjome Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari geismo ir geismo mašinų sampratą: geismo mašinų kūrimąsi. tiek su kapitalistinėmis represijomis. o nuolatiniu kūrybingumu. Mòlinė sociumo tvarka pasižymi aiškia struktūra ir hierarchija. Mažoji politika yra pagrįsta ne statisto tapatinimusi ir ne atstovavimu kieno nors interesams. intelekto sritis. bet kaip jungianti molekulinė energija. nors kai kur. kūrybinga ir radikali. Nepaisant kapitalistinės informacinės ekonomikos pinklių. praėjus keturiasdešimčiai metų po seksualinės revoliucijos. nesuprekinto emocingumo ir seksualumo terpėje.

thoburn. in the conception of Deleuze and Guattari desire is a material revolutionary energy which constantly aims to confront the norms of both socius and capitalist repressions. F. the molar order of socius is distinguished by a clear structure and hierarchy where individuals have fixed identities. Deleuze. there is a paradox in the conception of minor politics by Deleuze and Guattari. S. Deleuze. capital. Guattari. Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia. N. Kaunas: Kitos knygos. therefore. unfortunately. slavery and death. 2009. the discipline. today the conflict lies not between the capitalist class and the working class but between the class and those who are outside the class – minor people. Įteikta 2010-11-19 40 . Contemporary social critique often distorts the notion of desire while linking it exclusively with capital that forces people to consume identities and commodities. 2003. but on permanent creativity. humiliation. New York: Continuum. Desiring-machines attempt to break through to the other side of socius and capital. commodification. which makes desire serve its aims of seeking profit and extracting surplus value. Marx. exploitation. minor politics. London: Harvard University Press. in the structure of socius active and creative desire may be reversed into reactionary fascist desire of hierarchy. Keywords: desire. creative and radical. New York: Continuum. 2006. New York: Routledge. laws and norms are substituted by the flexible axiomatic of capitalism. 2010. which (whenever possible) can adjust itself to the demands of desire or regenerate to the former repressive forms of command. 2000. however such space can become highly active. Capital is unable to commodify potential revolutionary energy or to absorb it in another way. DESIRE AND LIBERATION IN POLITICAL PHILOSOPHY OF G. Shukaitis. Postmodernusis kapitalizmas. Stanford: Stanford University Press. capital tries to demolish those structures and deterritorialize socius by following the desiring-machines. whereas the latter is too limited to deal with desire as an absolute limit of socius. desiring-machines. Empire. Homo Sacer: Sovereign Power and Bare Life. DELEUZE AND F. M. Hardt. revolution. 2009. GUATTARI Kasparas Pocius Summary the article analyzes Deleuze and Guattari’s concepts of desire and desiring-machines. the former of which is decoded and deterritorialized.. However. Marx and Politics. Cambridge. Minor politics is based not on identification or representation of somebody’s interests. 1998. K. New York: Autonomedia.html> [2010-10-29]. Kapitalas: politinės ekonomijos kritika. 2004. Vilnius: Vaga. Rubavičius. Reading Notes on Deleuze and Guattari Capitalism & Schizophrenia. G. London. Deleuze. Hardt. V. Negri. M. Nietzsche and Philosophy. Desire as a material basis for creativity becomes a powerful revolutionary potential. Autonomy & Self-Organization in the Revolutions of Everyday Life. creating minor politics in molecular milieu. However. their origins and workings in the organized structure of socius and in the capitalist regime as well as the revolutionary strategies and milieus that these desiring-machines engender. in URL <http:// www. G. Such milieu gives rise to a single monolithic molar class. Meanwhile.duke. this politics emerges within the milieu of mutual communication and intellect as well as uncommodified affectivity and sexuality and it embodies revolutionary desire in everyday practices of self-valorization.Literatūra agamben. G.. and it also undergoes the risk of being fetishized and commodified by capital. although this kind of politics originates in the space that is oppressed by socius and capital. London.edu/~hardt/Deleuze&Guattari. London. a. Imaginal Machines. this energy is continually under the threat of being appropriated and inactivated by socius. reaction. socius.

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful