You are on page 1of 158

VALENTINAS BALTRŪNAS

GAMTA KAIP KULTŪROS ŠALTINIS

VILNIUS 2003

VALENTINAS BALTRŪNAS

PROFESORIAUS ČESLOVO KUDABOS ATMINIMUI

GAMTA KAIP KULTŪROS ŠALTINIS
(GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS IR PASAULĖJAUTA)

VILNIUS 2003

2

V. Baltrūnas. Gamta kaip kultūros šaltinis (gamtos raidos pažinimas ir pasaulėjauta). Vilnius: Andrena. 2003. 155 p. (spausdinta forma – 143 p.), 80 pav. Knygoje trumpai apibūdinta senoji Lietuvos gamta, jos raida nuo pirmųjų geologinių etapų mūsų planetos ,,jaunystėje” iki paskutiniojo antropogeno vardu pavadinto geologinio periodo. Atskirai aprašyta paskutiniojo poledynmečio paleogeografija ir žmogaus įsikūrimas Lietuvoje, taip pat aplinkos mitologizavimas, milžinų ir velnių galybė padavimuose. Konkrečių vietovių pavyzdžiu aptartos aplinkybės, prie kurių gamta tampa žmonių materialinės ir dvasinės kultūros šaltiniu. Pateikiant gamtotyrines žinias, turimą archeologinę, istorinę ir mitologinę medžiagą, meninės (dailės, poezijos, muzikos) kūrybos pavyzdžius, pasakojama apie Šventąją prie Anykščių, Šatrijos kalną Žemaitijoje, Juodkrantę su savo gintaro ištekliais Kuršių nerijoje, Didžiuosius Sūduvos ežerus (Dusią, Metelį bei Obeliją) ir Raigardo slėnį prie Druskininkų. Nagrinėjama gamtos raidos pažinimo reikšmė žmogaus pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai, atidžiau įsigilinant į mokymą apie biosferą, polemizuojant su gamtos evoliucijos oponentais, aptariant gamtos įkvėpimo išteklius bei jų poveikį meninei kūrybai. Ginama pozicija, kad gyvenamosios aplinkos pažinimas, turima apie ją mokslinė informacija, kartu su kitomis iš gamtos išplaukusiomis kultūros vertybėmis (tautosaka, menine kūryba ir pan.) sudaro tą unikalų gamtos dvasinį antstatą, kuris padeda ir padės išsaugoti ją ateities kartoms kaip gamtos, žmogaus ir kultūros sąveikos rezultatą. O tas rezultatas, deja, gali būti įvairus.

Knygos parengimą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, o išleidimą – Švietimo ir mokslo ministerija
Redakcinė kolegija: habil. dr. Valentinas Baltrūnas (pirmininkas), prof. habil. dr. Algimantas Grigelis, prof. habil. dr. Algirdas Jurgaitis, doc. dr. Valentinas Kadūnas, prof. habil. dr. Povilas Suveizdis, habil. dr. Egidijus Trimonis, dr. Algirdas Zuzevičius Recenzavo: prof. habil. dr. Algirdas Jurgaitis (Vilniaus universitetas), prof. habil. dr. Rimvydas Tumas (Lietuvos žemės ūkio universitetas) © - Geologijos ir geografijos institutas, © - Valentinas Baltrūnas, © - “Andrena” ISBN 9986-37-039-6 UDK 502.3 Ba311

3

..…………………………..4 I.. SENOJI LIETUVOS GAMTA……………………………………………………………7 Žemės raidos pirmieji etapai…………………………………………………………. POLEDYNMEČIO PALEOGEOGRAFIJA IR ŽMOGAUS ĮSIKŪRIMAS LIETUVOJE………………………………..... GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAI IR PASAULĖŽIŪRAI………………………………………….…………………………27 Paleogeografinės raidos etapai………………………………...………………………30 Pirmieji Lietuvos gyventojai ir jų įsikūrimo aplinkybės……….65 Metelys ir jo sesės………………………………………... ĮVADAS……………………………………………………………..TURINYS psl.………………………110 Polemikos įkarštyje……………………………………………………….………………………..…………………….……………………………48 Šatrijos pečių tvirtybė…………………………………….…………………………12 Permainos mezozojuje…………………………………….……………………109 Mokslas apie biosferą………………………………………...……………………….7 Paleozojaus laikų istorija………………………………….…19 Antropogeno vardu pavadintas…………………………….. KADA GAMTA TAMPA DVASINE VERTYBE……………………………………47 Šventoji prie Anykščių…………………………………. milžinų ir velnių galybė………….……………………32 Aplinkos mitologizavimas..……………………….…….……………138 LITERATŪRA………………………………………………………………....82 Prasmegusio Raigardo paslaptis……………………………..57 Juodkrantė ir gintaro kelias………………………………………………………….…………………………....96 IV..……………144 4 .38 III.…….…………………………16 Įžengus į kainozojaus erą………………………………….…………122 Įkvėpimo ištekliai……………………………………………………………………128 KELIOS PASTABOS PABAIGAI………………………………………….…21 II.…………………………26 Paskutiniojo ledyno pasitraukimas iš Lietuvos…………….

gyvenimo organizavimo. Vienos jų jau daug šimtmečių žavi žmones savo grožiu ir paslaptingumu. meninės. savo ruožtu. Gamta plačiaja prasme – tai visas gyvasis ir negyvasis arba. kaip ir kitose šalyse. Į klausimą kas mums yra mielesnis ir vertingesnis: ar didžiausias Lietuvoje Puokės akmuo netoli Barstyčių.. Tai ir archeologų iš kultūrinių sluoksnių iškasami senųjų mūsų krašto gyventojų materialinės ir dvasinės kultūros pėdsakai. lyg informacinės žinutės. O ta žadinama atmintis keleriopa. Ko gero. papročių ir tradicijų srityse. vėliau kai kurie iš jų virtę įspūdingomis legendomis ar pasakomis. tai .. gamtos sąlygų įtaka žmonijos raidai. tokių sudvasintų gamtos vertybių yra ir daugiau. pilimis. Kitos – aplinkybių dėka jau negrįžtamai prarastos. žmogų ir gyvenimą (pasaulėžiūrą). Puntukas. tačiau nedažnai jas sugretiname. kitaip sakant. visa. Kartais bandoma siaurinti jos supratimą: t. dubenuotieji ar žymėtieji akmenys ir akmenų vainikai. Tuo labiau dvasinei kultūrai. gal būt. nėra mūsuose dažna svarstymų tema. bažnyčiomis. kas nesusiję su žmogumi ir jo veikla arba tai. Deja. Tai ir savo taisyklinga forma nuo seno stebinę piliakalniai. materialusis ir informacinis pasaulis. kuriuos nustatė gamtininkai. šaltinis ir objektas. padavimai. Lietuvoje. Tai ir 5 . net palyginama su piliakalniais. Jei Puokės galiūnas tėra neseniai melioratorių atrasta įspūdinga negyvosios gamtos dalis.velnio neštas ir pamestas” Puntukas su savo archeologinėmis ir sakralinėmis ypatybėmis. y. kaip visuomenės fiziniu ir protiniu darbu sukurtai visumai. taip pat įvairūs pėduotieji. Labiausiai įprastas antropocentiškasis požiūris. etnogenezei ir kultūrai. Girėno bareljefu seniai tapo didele tautos dvasine vertybe. religinės ir t.t. Mus domina gamta kaip kultūrinės (mokslinės. kas yra gamtos mokslų tyrimo objektas.) veiklos priežastis. Trečios gi – taip vadinamojo . alkakalniai ir pilkapiai.ĮVADAS Gamtos ir kultūros sąvokas girdime labai dažnai.progreso” dar galutinai nesunaikintos ir laukia įdėmesnio žvilgsnio bei atminties prabudimo. kad gamta – tai visuomenės egzistavimo natūralių sąlygų visuma. riedulių ir uolų prigimtis bei amžius. Tai ir liaudies sukurti bei iš kartos į kartą per tūkstantmečius perduoti trumpučiai. ar kiek mažėlesnis Puntuko riedulys prie Anykščių – nesunku atsakyti. mūsų atmintin įsirėžusiu S. Dariaus ir S. Tai ir kalvų bei klonių. suteikdamos unikalumo įvaizdį visam kraštui. daro įtaką žmonijai. kurią paprastai suprantame kaip visuomenės pasiekimų visumą mokslo. ir kuri lemia žmogaus jausminį santykį su aplinka (pasaulėjautą) bei jo pažiūrą į supantį pasaulį. tautosakos kraičiu. meno. upių ir ežerų. kurią veikia ūkininkaujantis žmogus ir kuri.

rašytojų. skatina domėjimąsi jos aplinka. taip pat formuoja vietovės dvasinį . Todėl kelia susirūpinimą kai kurių užsienio autorių jaunimui skirtos publikacijos. jų nuomone. pasižyminčių savitais informaciniais. etnogenezės procesų sąsajos su gamtinės aplinkos ypatybėmis ir raida. mus supa. jos augintinį. šaukia. kad žmonių gyventa ir už savo vietą po ta pačia saule kovota jau prieš dešimtį tūkstančių metų. kūrė talentingas žmogus (menininkas. Tokių vietovių. yra gana daug. dažnai lemiančioms kasdieninę jo veiklą. Su šia – gamtos tapimo kultūrinės veiklos priežastimi. Žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės formavimosi. Jis tave. gilesnį gamtos. Gerų darbų kūriniai puošia žemę.laukinis” kraštas (terra incognita). o joje ištisai žmogaus pėdos. Jų ištyrimas. gamtos (biosferos) pažinimas. Visa tai ir yra tavo gentainių užgyventoji žemės branguma.Kur mes begyvename. Jo įtaka žmogaus pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai. paukščių giesmių palydimas. nekelia abejonių.dailininkų. įvertinimas bei pagarsinimas skatina savojo krašto pažinimo poreikį. įpinti į 6 .nešėją”.antstatą”. mokslininkas. gražiausias. Ji mums nuo senų senovės sava ir šventa. polinkis didingiausias. vietovardis. šaltiniu ir objektu – tema labai siejasi. gamtinės ir kultūrinės aplinkos tausojimą. Būtina vieša polemika su garsiai reiškiamomis mintimis apie gamtos raidos nebuvimą ar. sukeltas įspūdis. savo pakeleivį. aistringo publicisto profesoriaus Česlovo Kudabos (1932–1993) paskutiniosios knygos . žadina. jo delnų atspaudai.. žmogaus ir kultūros ilgaamžės sąveikos suvokimą. Noriu pacituoti šviesios atminties mūsų žymaus geografo. didžiojo kraštotyrininko. lydi. bekeliaujame ar ilsimės. estetiniais bei dvasiniais ištekliais.Septyni keliai iš Varnių” (1993) paskutiniojo puslapio žodžius: . skatina. nelaimių ženklai virto randais. kurią įkvėpė vienas ar kitas gamtos kampelis ir kurioje liko užfiksuotas tos vietovės grožis. kad šioje ar kitoje vietovėje prieš milijonus metų upė rideno didžiulius dar nesukietėjusio gintaro gabalus su to meto augalų ir gyvūnų likučiais. jog didžiausias malonumas – ėjimas po saule. kad upelio gilaus slėnio užuovėjoje stūksantis riedulys šimtmečius tarnavo alkaviete. vaikščiojo. net mokslininkų pateikiamas klastotes.. Tavo pa-sau-lis. pastaraisiais metais pasirodžiusios mūsų spaudoje. po ta pačia amžių Saule(…).. Rodos. evoliucijos (ar nežemiškų jėgų) pasirinktą proto . Ar neatrodo dar. apskritai. paslaptingiausias ar kitaip įsimintinas gamtos vietas mitologizuoti. visuomenės veikėjas). gyva Žemės amžių graviūra: vaikštai tarp medžių. kad šiose apylinkėse gimė. Be tos brangumos argi prasmingas būtų vaikščiojimas?” Žinojimas. smerkiančios ir ignoruojančios daugiamečių gamtamokslinių tyrimų rezultatus. kompozitorių kūryba. gaubia gamtos aplinka. sakralizuoti.. Mūsų Lietuva nėra visiškai nepažintas .. Visos Žemės biosferos evoliucijos pažinimas ir savojo krašto – tėvynės – gamtos raidos žinojimas formuoja požiūrį į žmogų kaip gamtos dalį.

7 . tai paskutiniosios knygos dalys. Tur būt. Autorius dėkingas Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui už paramą. Procesų kryptingumo idėja gamtos jėgų stichijoje ir ją grindžiantys moksliniai faktai suteikia planetos gyventojams egzistavimo prasmės pojūtį. taip pat įtikinti save ir kitus. istoriką. tai poledynmečio paleogeografijos ir žmogaus įsikūrimo apžvalgoje daugiau paleogeografinių. Tai lėmė dvi priežastys: noras prisiminti kuo daugiau mokslo ir kultūros žmonių pasisakymų rūpimu klausimu. Valentinui Kadūnui.. filosofą) gal ir nepatenkins cituojamų autorių ratas. pasirūpinusiam šios knygos išleidimu.kraštotyriniu kompleksiškumu”. skatinantį į aplinką. atrenkant ir pateikiant iliustracijas.folklorinio ir profesionaliojo meno audinį rodo neabejotiną prigimtinį žmogaus . Nusimanantį savo srities specialistą (gamtininką. gal būt. Suvoktasis mokslinis biosferos raidos modelis. Noriu pastebėti. be kurios šios knygos rašymas. Jeigu skyrius apie įspūdingiausias mūsų krašto vietoves kai ką nustebins . menotyrininką. taip pat turi didelę filosofinę ir etinę reikšmę sparčiai civilizacijos keliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai. kurių darbai daugelį metų man darė įtaką ar tiesiog ilgam įsiminė. Jeigu kiek monotoniškame pasakojime apie senąją Lietuvos gamtą daugoka specialios geologinės informacijos. kad ne visi knygos skyriai vienam ir tam pačiam skaitytojui bus vienodai lengvai skaitomi.pririšimą” prie gamtos ir jo paties dvasinį . tačiau tai ratas žmonių. kurio kai kuriuos bruožus atpažįstame mitologiniuose vaizdiniuose ir religiniuose mokymuose. bei savo mielai žmonai Violetai. dr. nebūtų pradėtas. jos ateitį žvelgti su atsakomybe ir tam tikra viltimi.. kad rutuliojamos mintys nėra naujos ir jau senokai . Taip pat noriu padėkoti doc.klaidžioja” tarp mūsų. archeologinių ir mitologinių žinių. labai daug talkinusiai rengiant šios knygos rankraštį. tvarkant bibliografiją.prisirišimą” prie pastarosios.. ko gero. skaitytoją nustebins pateikiamų citatų gausumas. ypač surenkant gausią literatūrinę medžiagą. vers labiau gilintis į gamtos raidos pažinimo reikšmę žmogaus pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai..

o kur mažiau – tenai mažesni kalneliai. žemynų judėjimą (dreifą).Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės. o kur visai nevėmė – ten žemė pasiliko lygi. tiktai vien vanduo. metalams.. Iš tos tai priežasties mūsų žemė nelygi. kurią planetologai ir kosmologai aptarė daugybėje knygų. kaipo jaunesnysis. Žemės raidos pirmieji etapai Nesileidžiant į plačius svarstymus apie mūsų planetos kilmę. Šis iš skausmo pradėjo bėgioti po visą žemę ir vemti be jokios tvarkos. magnetinių polių inversijas. Kurioje vietoje daug išvėmė. Vandenų labai daug liko neužsėtų. turi tarnauti pirmajam dievui. I. atpažinti ar sugretinti naudingomis iškasenomis turtingus geologinius sluoksnius vertė domėtis gelmių sandara ir sudėtimi. Geologams įprastas tyrimo objektas – uolienos gabalėlis iš gilaus gręžinio ar upės skardžio – gali suteikti daug informacijos apie seniausių mūsų planetos periodų jūras ir žemynus. Išsirutuliojo požiūris. kadangi jis. iš pykčio suvalgė didesniąją dalį. Kaip atsirado žemė (lietuvių etiologinės sakmės). suradęs tą žemę.) kilme bei amžiumi. o dievui parnešė visai mažai. Tuo pačiu laiku pradėjo brinkti suvalgytoji žemė antrojo dievo viduriuose. jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. vandens ir atmosferos sudėtį. SENOJI LIETUVOS GAMTA Dažnai geologija vadinama mokslu apie Žemės gelmes ir jos naudingąsias iškasenas. tenai pradėjo augti dideli kalnai. Žemė ėmė brinkti ir stiprėti. nes neteko žemės. Vilnius. Ant tų vandenų viešpatavo du dievu. geriamajam vandeniui ir kitiems. Lygia greta ryškėjo šio mokslo fundamentiniai aspektai. kosminius reiškinius ir t. atskirų geologinių kūnų (metalų gyslų. aplinkos temperatūros kaitą. anglies klodų ir pan. Pastangos surasti. kurui. Todėl pasiuntė antrąjį dievą.Kodėl žemė nelygi”. kad Žemės gelmių sluoksniai – tai Žemės senosios gamtos (biosferos) metraštis. nebuvo nieko. nei saulės. kuris paaiškinamas amžinu žmonijos poreikiu gelmių ištekliams: statybinėms medžiagoms. reikėtų konstatuoti tik didelę nuomonių įvairovę šiuo 8 . idant tas atneštų jam tą žemę.” . ne visada tokiems tyrimams būta galimybių ar poreikio. klestėjusią augaliją ir gyvūniją. Paskelbta 1936 m. Antrasis dievas buvo neužganėdintas. Žinoma. t. Pirmasis dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. 1986. Pirmasis dievas paėmė tą žemę ir pradėjo barstyti ant vandens. Todėl nuėjo ir... Tai praktiškojo požiūrio į gamtos mokslus išraiška. Pirmasis dievas žinojo.

nauji atradimai fizikoje..puslapiai” – tai Žemės gelmėse esančių įvairių uolienų sluoksniai. kad kitų Saulės sistemos planetų.puslapiai” yra gerokai išplėšyti. Pagal ją siūloma planetas kildinti iš kosminio ūko periferijos medžiagos. XX a.puslapius” didžiulėje 4 mlrd. kad pirminė tarpžvaigždinė medžiaga ir jos kondensuoti židiniai – būsimosios planetos – buvo šalti. metų) ataušusios medžiagos gniutuluose (būsimosiose planetose) prasidėjo radioaktyvusis skilimas – pagrindinis vidinės energijos šaltinis. kad prieš 5 mlrd. dėžių. Muziejaus kerno saugykloje yra saugomi daugelio geologinių sluoksnių ar jų storymių 9 . Reikia manyti. Šiandien.3–0.6 mlrd. Manyta. viduryje O. Tai puikiai savo knygoje . kadangi ir šios metraščio dalies (paleozojaus. kad visa Saulės sistema – tai gravitacijos jėgų suslėgta kosminių dulkių ir dujų ūko dalis. Yra galvojama..5 km. astronomijoje. kurios duomenimis bus dažnai remiamasi ir šioje knygelėje. Tik gerokai vėliau.perskaitymas” sąlygiškas.. mūsų krašto geologinio metraščio perskaitymas yra gan patraukliai atpasakotas knygoje . mezozojaus ir kainozojaus erų) . kuriuos matome upių skardžiuose (atodangose) ar iš Žemės gelmių gręžimo įrenginiais iškeltų uolienų kerne – cilindriniame uolienų stulpelyje. lėmusio kiek kitokią planetos vidinę sandarą ir jos raidą. meteoritų. metų istorijos . Paprastai .Žemė – žmonijos buveinė” išdėstė Vilniaus universiteto profesorius geografas Alfonsas Basalykas (1924–1987) (Basalykas. metų kronikoje (1 pav. metrų kerno yra sukrauta aukštose lentynose į 23 tūkst. ji greitai atvėso. negu teigiama kitose hipotezėse. 1985).5 km gylyje (2 pav. kurioje buvo daug vandenilio. kuris Vakarų Lietuvoje yra 2–2. kad planetos susidarė iš karštos Saulės medžiagos. kurios šiluma teberusena dar ir dabar.. Tai 1081 gręžinys. Ji teigia. pačios Žemės gelmių tyrimas gręžiniais ir geofiziniais metodais. jų viduje pradėjo kauptis radioaktyviųjų elementų skilimo šiluma.perskaityti” tik paskutiniųjų 570 mln.skaitomi” tie sluoksniai ir jų pjūviai. o šalies pietryčiuose – tik 0. Seniausioji hipotezė sukurta XVIII a. planetoms padidėjus. o vėliau (prieš 4.). kitos kosminės medžiagos tyrimas. virto dulkėmis ir dujomis. tenka pripažinti. Palyginti neseniai iškelta pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė. Lietuvos geologijos muziejuje Vievyje (35 km nuo Vilniaus Kauno link) šiuo metu yra sukauptas 1953–2000 metais išgręžtų vertingiausių ir giliausių gręžinių kernas.. deja.Lietuvos geologija"”(1994). kad iki šiol įdėmiau pavyko . Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos geologinės istorijos dalį.).klausimu ir bent kelių vyraujančių hipotezių rutuliojimą. Šie . Šmitas paskelbė hipotezę apie tai.. Apskritai. kurių 150 tūkst. ir vadinama Kanto– Laplaso vardu. kitose mokslo kryptyse leis patikslinti pirmykštės mūsų planetos susiformavimo mechanizmą bei eigą.. O ir tas . slūgsantys ant taip vadinamo kristalinio pamato. kad mums kiek geriau yra žinomas tik paskutinis Žemės istorijos aštuntadalis. metų karštos plazmos čiurkšlė iš Saulės gelmių galėjo būti išsviesta į periferiją. chemijoje. Taip yra todėl..

1994). kurie vėliau sudėtingų metamorfinių procesų dėka.7 iš permo. t. Vakarų link gelmėjantis kristalinis pamatas yra sudarytas iš labai senų archėjaus (4– 2. 8 iš kreidos. Daug kur iš vulkanų liejosi bazinės sudėties lava. įvairių mokslinių simpoziumų ir konferencijų dalyviai (Uginčius. bet ir užsienio specialistai. serijomis ar kitaip) stratotipai. metų) ir ankstyvojo proterozojaus (2. skalūnų ir kitų.65 mlrd.5–1. Čia taip pat saugomas ir tiriamas gręžinių kernas iš Varėnos geležies rūdos telkinio kristaliniame pamate. tapę vėliau savotišku etalonu. 7 iš vendo. Nidos. horizontais. amfibolitų. 1999) (3. mokslininkai. Kauno rajone esančių kokybiško ir tinkamo apdailai anhidrito klodų. 70 iš ordoviko. susidarė bazaltų danga. Šių uolienų atitikmenis nesunku surasti mūsų šalies paviršiuje gausiai išbarstytų riedulių (akmenų) pavidale. didele dalimi kristalinių uolienų: įvairių atmainų gneisų. struktūrą ir tekstūrą. Baltrūnas. Žemės plutos grimzdimą į didelį (kelių ir kelių dešimčių kilometrų) gylį. Archėjaus (gr. Todėl muziejaus kerno fondu domisi ne tik Lietuvos. anortozitų. kvarcitais. atkurti kristalinio pamato formavimosi ir raidos eigą ir paleogeografiją yra labai sunku. Šiam sluoksniui (storymei) paprastai suteikiamas tos vietovės pavadinimas (pavyzdžiui. granitų. Proterozojaus laikotarpio (eono) pabaigoje ir paleozojaus eros pradžioje galingų denudacijos (ardymo) jėgų dėka per daugybę metų buvo nuardyta didžiulė kristalinio pamato storymė. kur milžiniško slėgio ir aukštos temperatūros įtakoje uolienos lydėsi. 4 pav. Mat ten kristalinis pamatas išnyra į Žemės paviršių ir savo tvirtomis uolienomis sudaro įdomaus ir vaizdingo landšafto pagrindą. doktorantai. kurių cheminė sudėtis gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Aptikta duomenų apie gyvybės atsiradimą.).5 mlrd. 8 iš triaso. esant milžiniškam slėgiui ir labai aukštai temperatūrai. Stoniškių. Perlojos. tapo plastiškomis. Lietuvoje dūlant šioms uolienoms vandens terpėje klostėsi seniausios nuosėdinės uolienos: liutitai ir smiltainiai. keitė savo mineralinę sudėtį. Šiandieninio kristalinio pamato viršutinė dalis yra patyrusi sudėtingus kalnodaros procesus. 1 iš paleogeno ir 10 iš antropogeno (kvartero) periodų sluoksnių. savybių ir fosilijų atžvilgiu) ištirtas sluoksnis ar sluoksnių storymė. Apskritai. Merkinės. gneisais (Gailius. kuriuos iš Fenoskandijos kraštų palyginti neseniai atvilko ledynai. gabrų. iš daugelio kitų geologiškai įdomių vietų. kiek mažiau – kvarcitų. Stratotipas – tai pirmąkart detaliai ir visapusiškai (sudėties. 6 iš juros.(vadinamų svitomis. 23 iš kambro. migmatitų. virto skalūnais. Melsvadumblių kolonijų 10 . Šiame laikotarpyje susidarė atmosfera ir hidrosfera. Matyt. studentai. metų) magminės ir metamorfinės kilmės. 25 iš devono.). archaios – senovinis) laikotarpio (eono) metu formavosi planetos protokontinentinė pluta. tai yra ateities dalykas. Naujosios Akmenės ir t. Iš viso saugomi 227 sluoksnių stratotipai: 10 yra iš kristalinio pamato. Vakarų Lietuvos naftos telkinių. 52 iš silūro. marmurų. palaidoto po nuosėdinių uolienų danga Mizarų (netoli Druskininkų) meteoritinio kraterio. Visų šių geologinių įvykių chronologinė eiga būtų tokia.

hipersteniniai bazaltai. hidrosfera iš redukuotos pamažu virsta oksiduota. smiltainio. Tuo metu tai buvo vulkaninių ir nuosėdinių uolienų storymė su magminių uolienų intruzijomis.67–0. uolienos. 1994). Šiuo metu. tai geologinis laikotarpis iki atsirandant skeletinei faunai. vulkanomiktinis smiltainis. Planetoje. vandenyse labai padidėja gyvaėdžių įvairovė (Lekevičius. kuriuose. aleurolito ir argilito storymė sutinkama visoje Rytų Lietuvoje (Jankauskas. pirmieji daugialąsčiai. galima aptikti gyvybės raidos požymių. deguoninės ir bedeguoninės zonos su savais lokaliais ciklais. pereinantis į konglomeratą ir gravelitą. visas šis laikotarpis pasižymėjo gyvybės ir primityvaus medžiagų ciklo (ekosistemų) atsiradimu. pirmesnis + zoe – gyvybė) laikotarpio (prieš 2. amfibolitai. anoksigeninės fotosintezės ir anaerobinio skaidymo pagrindu atsiradusiomis pirmosiomis autotrofinėmis ekosistemomis. o dugne vietomis klestėjo daugialąsčiai (vendotenidai ir pan. įsivyrauja stromatolitinė gyvybės forma. Vienintelis patikimas informacijos šaltinis apie tolimą archėjaus ir proterozojaus laikų paleogeografiją ir įvairius įvykius ar procesus – tai išlikusios tų laikų.67 mlrd. kristaliniai skalūnai) rytinėje Lietuvos dalyje. nors ir sunkiai. metų.2 mlrd. bakterijos suformuoja šiuolaikinio tipo ekosisteminį metabolizmą (medžiagų ciklus). oksigeninės fotosintezės pagrindu ekosistemų formavimusi. apskritai. atsiranda vienaląsčiai dumbliai ir pirmieji gyvaėdžiai (pirmuonys) (Lekevičius. atsiranda chemoautotrofai. žinomo biologo. Vendas. apskritai. atsiranda parazitai. susiformuoja keli mitybos lygmenys. gravelito.suakmenėjusių fosilijų amžius Pietų Afrikoje siekia net 2. migmatizuota ir granitizuota. stromatolitų pasirodymu. net kelių kilometrų storio metamorfinių uolienų kompleksas (gneisai. metų) žinomas.3–3. gyvybės evoliucijos tyrinėtojo Edmundo Lekevičiaus apibendrintais duomenimis. metų). aleurolitas ir argilitas. 2001). atmosfera palaipsniui iš redukuotos virsta oksiduota. Vilniaus universiteto profesoriaus. azotą fiksuojančių organizmų atsiradimu ir kitais gyvybės raidą lėmusiais reiškiniais (Lekevičius. prasideda litosferoje esančių medžiagų oksidacija.5–1.). 2001).65–0. Tai vulkaninės medžiagos nuotrupos. To laikotarpio klimatas buvo šiltas. Akvatorijoje buvo išplitę vienaląsčiai fitoplanktoniniai mikroorganizmai (akritarchai ir kt. Atskirai reikia paminėti vėlyviausiąjį proterozojinės eros laikotarpį vendą (nuo senovės slavų genties – vendų) (prieš 0. Paprastai remiamasi geologų nuo seno naudojamu aktualizmo 11 .65 mlrd. proteros – ankstesnis. Iš ankstyvojo proterozojaus (gr. mikrogneisai. Viduriniojo ir vėlyvojo proterozojaus (prieš 1. gal būt. jūrinei faunai ir florai pakako šviesos.57 mlrd. nors ir vėlesnių procesų labai pakeistos. atsiranda aerobinis kvėpavimas. 2001). kuri vėliau buvo deformuota. kurio metu suklostyta įvairaus storio konglomerato. Didžiausias storis aptiktas Ignalinos rajone prie Tverečiaus (178 m).). o taip pat kvarcinis smiltainis. metų) laikotarpio uolienos aptiktos pavieniais gręžiniais tik Vakarų Lietuvoje.

skaldoma lūžių. mineralus. Tiriant uolienas mikroskopu pasimatė požymiai. jūrose. Vienos tokios kosminės kilmės katastrofos pėdsakai yra išlikę Pietų Lietuvoje netoli Druskininkų. o dugne kaupėsi bazaltai. metų prasidėjo priešpriešinis kontinentų judėjimas. kai Žemę pasiekdavo meteoritai. Motuza.) pažinimas leidžia panašius procesus atpažinti tolimoje praeityje pagal tų procesų paliktus pėdsakus (uolienas. kurios paviršiuje nesimato – ji palaidota po 300 metrų įvairaus amžiaus nuogulų storyme. lydimą magmatizmo. su lydymosi žymėmis bei slysmo paviršiais. Kraterio dugne uolienos yra sutrupintos. kad viena šio žemyno dalis sudaro dabartinę Kareliją. 12 . Manoma. Tokiu būdu formavosi nauja Žemės pluta dabartinio Skandinavijos pusiasalio. Čia galima prisiminti dar vieną reiškinį. apie 5 km skersmens ir 230 metrų gylio (Gailius. upėse. Skridlaitė. metų Lietuvos teritorija buvo kalnuota. Šiandien žinoma. kuriame vyko vulkanizmas. To žemyno dalys atsiskyrė prieš 2. metamorfizuotų vulkaninių ir nuosėdinių uolienų priaugimą prie slenkančių žemynų. Jos centras yra prie Mizarų kaimo kairėje Nemuno pusėje (5 pav.. Šiaurės Suomiją. Panašu. dar archėjaus laikotarpio žemynui (Motuza. drebinama giluminių smūgių ir ugnikalnių išsiveržimų. sumaigytos žėručio plokštelės ir kt. Galima teigti. suakmenėjusius organizmus. Baltijos valstybių.). Manoma. t. kad dabartis yra raktas praeičiai pažinti.93–1.) . arčiau krantų – nuosėdinės uolienos. Ši įduba yra beveik taisyklingos apvalios formos.4 mlrd. Tarp tolstančių dalių susidarė jūra. kad kita suskilusio žemyno dalis sudaro dabartinės Pietų Amerikos Brazilijos skydą. metų. kad prieš 1. t. t. Gailius. Tai plyšių sistemos kvarco grūdeliuose. dabartinių geologinių procesų (pavyzdžiui. mikrodalelių orientaciją ir t. ledynuose ir pan. didelę Kolos pusiasalio dalį. diabazai.metodu. tuo metu šis krateris ir susidarė. 1999) (5a pav. Žemės pluta mūsų krašto teritorijoje pradėjo formuotis skilus kažkokiam senam. smarkiai nuardytą kristalinių uolienų paviršių ilgam užklojo jūrose susidariusi nuosėdinių uolienų danga. Tai . Matyt. kad panaši astroblema. prieš 1. Kraterį užpildančių nuosėdų viršutinėje dalyje aptikti smulkūs organizmai – akritarchai. gyvenę maždaug prieš 550–600 mln.bombardavimas” iš Kosmoso. permaišytos. sukėlęs litosferos plokščių susidūrimus ir akrecijos procesą. liudijantys apie labai stiprų smūgį arba sprogimą ir milžinišką slėgį. Vėliau. iš dalies Lenkijos. keitusį Lietuvos paviršių. y. Rusijos teritorijoje. 1969–1971 metais geologai aptiko ir ištyrė seną astroblemą (meteoritinį kraterį).). vėliau pastoviai ardoma. Fragmentiška Lietuvos ir kitų šalių geologinė medžiaga apie Žemės plutos raidos pirmuosius etapus mūsų regione leido atkurti tokią apytikrę eigą. metų.90 mlrd. Tik prieš 600–570 mln. Manoma.7–1. y. 1977. cheminius elementus. vėliau vandenynas. 1988). kalnodaros ir kitų reiškinių. metų šį seną.1 mlrd. kad šioje vietovėje dideliu greičiu į žemės paviršių trenkėsi maždaug 200 metrų skersmens dangaus kūnas. Baltarusijos. amorfiniai ploteliai putnagų kristaluose.

. Baigiantis paleozojui suskilo senasis Gondvanos kontinentas. sueižėjimas lūžiais ir kt.dreifo”. kad geologiniai faktoriai. Sparčiai didėjanti gyvaėdžių įvairovė vandenyse.. ordoviko. ir roplių išplitimas karbone ir perme. karts nuo karto ardomųjų geologinių procesų buvo išplėšomi. kurio puslapiai. Apskritai.) neišnyko. kaip ir kosminiai. paliko iki šiol neužgijusias žaizdas Žemės veide. Tai savotiškas gelmių ir geologinės istorijos metraštis. kad tokių palaidotų meteoritinių kraterių mūsų šalies teritorijoje yra ir daugiau. o atsiradus žmogui – ir jo etnogenezės raidai.. Paleozojaus laikų istorija Ši era prasidėjo prieš 570 mln. Pradedant nuo geodinaminės raidos (teritorijos grimzdimo pobūdžio) skiriamos keturios pagrindinės stadijos (Suveizdis. devono. Lietuvoje randama visų šios eros geologinių periodų (kambro. žemės drebėjimų. metų. Neabejojama. pasireiškęs kaip atsakas į senojo Rodinijos superkontinento skilimą ir Japetaus okeano bei Tornkvisto jūros atsivėrimą (5a pav. gyvybės kėlimasis į sausumą. Tai tipiškas kontinento pasyvių pakraščių baseinų atvejis. aktyviai mažinančių aplinkos .). Baigiant Žemės raidos pirmųjų etapų apibūdinimą. Kambro – vidurinio ordoviko stadija pasižymėjo bendru Žemės plutos grimzdimo greičio mažėjimu. karbono ir permo) nuogulų sluoksnių. ir žuvų – ordovike bei silūre. sukėlusių katastrofas. kad būtent šių etapų metu susiformavęs planetos plutos sandaros ir sudėties nevienalytiškumas (skirtingas storis. Tai siejama su konverguojančių orogeninių sistemų didėjančia įtaka. 2001) – štai ryškiausi gyvybės evoliucijos bruožai fanerozojaus eone. ir sausumos augalijos – devone.svečių” iš kosmoso. Kartu 13 . deja. ir senųjų paparčių bei kordaitų klestėjimas karbone.tik šiek tiek jaunesnė yra prie Veprių (Ukmergės raj. per geologinę mūsų planetos istoriją būta šimtai tūkstančių. vulkanizmo. kuriam būdinga greita organinio pasaulio raida. tokių . kurių bendras storis per 2100 metrų (Lietuvos geologija. bet visą likusį geologinės istorijos laiką Žemės plokščių (kontinentų) . Vėlyvojo ordoviko – silūro stadijoje išryškėjo priešinga tendencija – laipsniškas grimzdimo greičio intensyvėjimas. metų ir tęsėsi apie 320 mln. silūro. Šliaupa.). Kai kurie jų turėjo įtakos gyvybės raidai. vertikalių ir horizontalių tektoninių judesių vienaip ar kitaip buvo vis didinamas. įvairių savybių uolienos. Manoma. 1999). Tačiau ir išlikusi geologinė medžiaga leidžia daugiau ar mažiau patikimai apibūdinti krašto senosios gamtos raidą paleozojuje.pasipriešinimą” (Lekevičius. Tai ir pirmųjų bestuburių atsiradimas kambre. kad jos gelmėse yra visų geologinių periodų nuogulų sluoksniai. Lietuva gali didžiuotis. 1994). turėjo reikšmingos įtakos gyvybės evoliucijai vėlesniais planetos raidos etapais. reikia pridurti. Pats pavadinimas reiškia senos gyvybės (paleo + zoe) laikotarpį. konkurencijos stiprėjimas tarp sausumos gyvaėdžių. kalnodaros.

vėlyvojo silūro metu laipsniškai susiformavo į priešakinio baseino etapą. Jeigu kambro (nuo Velso pusiasalio Anglijoje lotyniško pavadinimo Kambrija) periodo palyginti seklioje jūroje ir jos dugne gyveno trilobitai. anhidritas. Jeigu kambro (172 metrų Skuodo rajone prie Žemytės) ir ordoviko (202 metrų Mažeikių rajone prie Renavo) nuogulų didžiausias storis Lietuvoje panašus. kai nuo denudacinių zonų atneštos ir baseine susikaupusios medžiagos svoris buvo viena pagrindinių grimzdimo priežasčių vakarinėje Lietuvos dalyje. Silūro metu Tornkvisto sistemos geodinaminės įtakos dėka šios kryptys pakito. dažnai jau suslėgto į argilitą buvimas rodo baseinų giliąsias zonas. smiltainis) liudija apie priekrantines ar seklios jūros sąlygas. juosvų argilitų ir gniutulinių klinčių (ordoviko ir silūro nuogulos) iki dolomito ir gipso (devono nuogulos).. Žemės plutos netolygaus grimzdimo ir buvusių jūrų bei lagūnų besikeičiančių krantų. Šias paleogeografines žinias gerokai papildo uolienose randamos fosilijos (6 pav. didėjo vienoks ar kitoks druskingumas. o taip pat gretimoje sausumoje vykusių procesų (paviršiaus ardymo upėmis. Jeigu rupesnės nuotrupinės nuogulos (konglomeratas. gravelitas. Ankstyvojo devono stadijos metu situacija pasikeitė. Laipsniškai gęso Baltijos baseino grimzdimą lėmęs fleksūrinio nuspaudimo mechanizmas. kurie lėmė tektoninių struktūrų orientacijos pasikeitimus.). prasidėjęs nuo vėlyvojo ordoviko. tai molio.įkrentančių” augalų bei gyvūnų rūšinė sudėtis. Intrakratoninė stadija prasidėjusi nuo viduriniojo devono pasižymėjo netolygiu grimzdimu iki pat dabarties ir kaičia baseino forma. 14 . tai silūro uolienų storis bent du kartus didesnis (836 metrai Nidoje). kurioje nusėdusios medžiagos kartais nuslinkdavo žemyn ir įgaudavo netaisyklingų gniutulų tekstūrą. Gniutulinė klintis dažnai liudija apie stataus povandeninio šlaito zoną (tarp sekliosios ir giliosios zonų). Didelę įtaką turėjo Skandinavijos kaledonidai. kurią lėmė grimzdimo greičio sumažėjimas sedimentaciniame baseine. Ordoviko metu visos pagrindinės tektoninės struktūros buvo orientuotos iš pietvakarių į šiaurės rytus. O štai dolomitas. padidėjus vandens išgaravimui.pakito ir regioninių tektoninių įtampų orientacija. pečiakojai. Tai susiję su užstūmimo procesų pabaiga Tornkvisto zonoje. Tai jau nebuvo susiję su kontinento pakraštyje vykusiais procesais. Aktyvaus kontinento pakraščio mechanizmas. halitas rodo buvus daugiau ar mažiau izoliuotas nuo jūrinių baseinų lagūnas.) bei nutolusiuose kraštuose nerimstančių kalnų ir ugnikalnių fone kito Baltijos baseine besikaupiančių nuogulų pobūdis ir į jas . o iš tikrųjų nuogulų įvairovė yra daug didesnė. kuriose. Nuogulų sudėties diapazonas labai platus: nuo baltų kartais naftingų kvarcinių smiltainių ar žalsvų molių (kambro periodo nuogulos). vėju ir kt. kirmėlės. Tai tik būdingos uolienos. o greičiau su po Žemės pluta vykusiu mantijinės konvekcinės sistemos persitvarkymu ir su tuo susijusia tektoninės įtampos kaita. halito bei anhidrito (permo nuogulos). Minimų periodų nuogulų storis gana skirtingas.

Pirmieji naftingumo požymiai Lietuvos kambro. metų ir tęsėsi apie 55 mln. Silūro pabaigoje ir devono pradžioje vykę kalnodaros procesai planetoje lėmė jūrų išnykimą vienose vietose ir vandens baseinų atsiradimą kitose vietose. kad didžiausia dalis naftos susidarė Žemės gelmėse 1. Devono (nuo Devono grafystės Anglijoje) periodas prasidėjo prieš 410 mln. forominiferai. Lietuvos teritorijoje virsdamas jūriniu – lagūniniu baseinu. Tai ir karbonatiniai dumbliai. Sausumoje išplito augalija. Silūro pabaigoje baseinas traukėsi vakarų ir pietvakarių link. ryšio su pasauliniu vandenynu kitimas. tai ordoviko (nuo keltų genties – ordovikų) ir silūro (nuo keltų genties – silūrų) laikotarpiais giliose. Šiuo metu. Pocių. savotiškuose . akritarchai. Devonui labai būdingos šarvuotosios ir riešapelekės žuvys. 1994). ir jūrų lelijos. pereinamose ir sekliose jūros dalyse gyvūnija ir augalija klestėjo (Jankauskas. Paškevičius. ir vėžiagyviai. Išplito bežandės. Sakučių. vėliau – tikrosios žuvys. 1994). Tačiau tebegyveno trilobitai ir graptolitai. Klestėjusios faunos kai kurių rūšių vardais buvo pavadinti ir atpažįstami ištisi nuogulų sluoksniai. Aišku. Lauksargių ir dar daug mažesnių naftos telkinių. ir pečiakojai. kai kurie telkiniai gana intensyviai eksploatuojami. cikloalkanų ir aromatinių angliavandenilių tirštas ir degus mišinys.kontinentiniu jau devono periode. ypač Vakarų Lietuvoje – išaiškinti Genčių. kuriuos sudaro išgaubti molingi ir porėti sluoksniai bei juos skaldantys Žemės plutos lūžiai. y. ir moliuskai. kitos tik vegetavo ar net merdėjo. Vienoms rūšims klestint. druskingumo. Ablingos. Pati egzotiškiausia faunos grupė – tai įspūdingieji graptolitai. paprastai rudos ar juosvos spalvos.lagūniniu .spąstuose”. Yra ir kitokių naftos kilmės hipotezių. ir nevisai aiškios kilmės konodontai. Dieglių. vėžiagyviai ir lapakojai.5– 3 km gylyje iš nuosėdinėse uolienose esančios organinės medžiagos. Manoma. ir samangyviai. kaip žinome. įsigalėjo goniatitai. Tarp galvakojų moliuskų. metų. išplito pečiakojai. o nuo 1958 metų pradėta kryptinga naftos paieška. ir jūrų pūslės. Šį klestėjimą gerai iliustruoja profesoriaus Juozo Paškevičiaus sudarytos viršutiniojo silūro facijų schemos (7 pav. ir trilobitai. ir koralai. Ir ji buvo sėkminga.pogonoforai. Šių žuvų liekanų retai randama. Tam įtakos turėjo baseino gylio. koralų kolonijomis tabuliatai ir rugozai. dalies jūrinių gyvių išnykimą ir kitų atsiradimą bei suklestėjimą (Narbutas. 1994. temperatūrinio režimo. Kalbant apie kambro. o taip pat tikrųjų žuvų atstovai – akantodai. ordoviko ir silūro periodus bei jų metu susidariusius nuogulų sluoksnius. Vilkyčių. t. Šiūparių. sunku išvengti klausimo apie naftos susidarymą ir susikaupimą Lietuvoje. visa ši fauna ir flora klestėjo ne vienu metu. Žemės atmosfera darėsi panaši į dabartinę. ypač vėlyvajame devone.. Vėžaičių. Jie susidarę sluoksnių struktūrose palankiose naftos susitelkimui. Sparčiai kito atskirų grupių rūšinė sudėtis. tačiau buvo aptiktos 15 . silūro ir ordoviko sluoksniuose pastebėti 1949–1955 metais. esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui.). o pastarasis . Nafta – tai alkanų.

Šioje vis mažėjančioje lagūnoje susiklostė labai dažnai savo tarpe persisluoksniuojantys molis ir aleurolitas. paveldėtos iš devono laikotarpio. kurie vėliau išstūmė psilofitus.) dolomito karjeruose. karbono (nuo lot. kuriam ištirpus ir likus tuštumai. Matyt. y. gipso išeigos Biržų ir Pasvalio krašte. Viduriniajame devone atsirado papartainiai ir plikasėkliai. Panašu. Tai į medžius panašūs kalamofitainiai. tuoj pat prisimenamos įspūdingos karstinės įgriuvos (smegduobės). ir pačios lagūnos. gipsas ir anhidritas. matyt. kad tuo metu žymiai iškilo pietinė krašto dalis (Mozūrijos–Baltarusijos 16 . Jeigu kintanti lagūnos kranto linija devono pradžioje ėjo Lietuvos rytine ir pietine dalimi (maždaug per Alytų. daugiau tyvuliavusios kaimyninės Latvijos vakarinėje dalyje. kurioje nusėdo smėlingas dolomitas. Bendras devono nuogulų storis Lietuvoje siekia apie 1000 metrų. mergelis ir klintis. link Drūkšių). Jų gylis 12–14 metrų. sporiniai induočiai. Šio periodo nuogulas galima pamatyti kai kurių upių atodangose ir karjeruose. Devono psilofitus pakeitė pteridofitai. Bene žinomiausios smegduobės – tai Karvės ola ir Jaronio duobė Biržų rajone. kai klestėjo psilofitai. liudijančią apie paslaptingą ir kol kas sunkiai prognozuojamą geologinį reiškinį. sigiliarijos. šiauriau Vilniaus. aleurolitas. Mūsų krašte karbono periodo geologinių nuogulų liko labai nedaug – tik ankstyvojo karbono ir tik šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. pleištalapiai. būta nedidelės.Skaisgirio (Joniškio raj. Tai dolomito klodai Mūšos pakrantėse ir keliuose veikiančiuose karjeruose Pakruojo rajone. lepidodendronai.frontu” buvo pasitraukusi šiaurės vakarų link per kelias dešimtis kilometrų. Devono pabaigoje atsirado ropliai ir amfibijos. metų ir truko apie 65 mln.. Kitas. su palyginti trumpais lietingais ir drėgnais laikotarpiais. kad devone klimatas buvo karštas ir sausas. t. kurios iš vienos pusės vargina vietinius gyventojus. metų. smėlis ir smiltainis. kuris lėmė gana vienodą ir gausią augaliją. Tarp pastarųjų aptikta šarvinių žuvų liekanų. Visa turima geologinė medžiaga liudija. smiltainis. kurie išsivystė iš riešapelekių žuvų. aukščiau slūgsoję sluoksniai dažnai staigiai ir katastrofiškai įgriūna. Bendras nuogulų storis tik apie 50–60 metrų. Kalbėti apie vėlyvojo karbono paleogeografiją Lietuvoje labai sunku. tai devono pabaigoje ji visu . Smegduobės susidaro požeminiam vandeniui tirpinant gipsingą devono periodo sluoksnį pavadintą Tatulos vardu. o iš kitos – sudaro vertingą geologinio paveldo (gamtos paminklų.) ir Petrašiūnų (Pakruojo raj. Tik karbono pabaigoje išryškėjo klimato ir augalijos zoniškumas. Vyravo. Tai ir yra karstinio proceso esmė. o skersmuo viršutinėje dalyje 10–30 metrų. smėlis ir smiltainis Šventosios skardžiuose Anykščių rajone ir kitur. carbo – anglis) periodas prasidėjo prieš 355 mln. molis su negausių fosilijų radiniais. domeritas ir dolomitas. Augalijos plitimas prasidėjo ankstyvajame devone. draustinių) dalį. papartiniai. Tuo metu Žemėje klestėjo sausumos augalai. Paminėjus gipsą Biržų ir Pasvalio rajonuose. humidinis klimatas.

pasirodė naujos vabzdžių. Geologinės raidos bei gyvybės evoliucijos Žemėje požiūriu tai buvo savitas ir tarpinis (mezo + zoe) laikotarpis. Intensyviai buvo ardomos arti paviršiaus buvusios viduriniojo ir vėlyvojo devono bei ankstyvojo karbono nuogulos. ginkainiai ir saginiai. akmens druska. senesnes nuogulas . žuvys. todėl dažnai šių laikotarpių nuogulos jungiamos į vieną taip vadinamą permo-mezozojaus kompleksą. senieji jūrų ežiai. o pakrantėse klestėjo augalai. metų ir tęsėsi apie 40 mln. pečiakojai. . Pačioje permo periodo pabaigoje Vakarų ir Pietų Lietuva priminė dykumą – rausvų ir gipsingų molingų uolienų paviršių su labai reta augmenija. o pabaigoje – vėl dolomitas. apytikriai rodančios ir buvusios lagūnos plotą. tai laikotarpio viduryje – dolomitas. anhidritas. Permainos mezozojuje Ši era prasidėjo prieš 248 mln. o taip pat dolomitų ir mergelių pjūvis. vėžiagyviai. O štai vėlyvojo permo nuogulos.praradęs” ir savo nuogulų nepalikęs laikotarpis truko apie 60 mln. dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai. Šis. gipsas. išplitusios Lietuvos vakarinėje ir pietinėje dalyje. prasidėjo prieš 290 mln. klintis. Paprastai tai kelių dešimčių metrų gravelitų. perme atsirado pirmieji spygliuočiai. koralai.. Gėlesnės jūros sąlygomis klestėjo pintys. 17 . kuris vadinamas permo (nuo Permės gubernijos Rusijoje) vardu.užgriebdamas” net jaunesniojo (permo) periodo pradžią. metų. smiltainių ir aleurolitų storymė be fosilijų būtinų paleogeografijos rekonstrukcijoms.. roplių. Vėlyvojo permo situacija gana gerai matyti profesoriaus Povilo Suveizdžio sudarytame paleogeografiniame žemėlapyje (Suveizdis. molis. keturspinduliai koralai. klintis. metų. Akmenės rajone Karpėnų ir Menčių karjeruose kaip tik ir matomas viduriniosios dalies vyraujančių klinčių. 1994) (8 pav.anteklizė) kaip kalnodaros kituose kraštuose atgarsis. Jo metu pradėjo nykti paleozojaus erai būdingi bruožai ir rastis artėjančios mezozojaus eros ypatybės. Jeigu vėlyvojo permo pradžioje klostėsi konglomeratas. aleuritas ir mergelis.). žuvų rūšys. Kadangi Lietuvoje permo ir mezozojaus nuogulų išplitimas savo pagrindiniais bruožais labai panašus. metų. Giliausiai vėlyvojo permo nuogulos slūgso ir didžiausias jų pjūvis yra Karaliaučiaus srityje – siekia net 200–300 metrų. besitęsiančiame per Perloją ir Kalvariją link Lenkijos ir Karaliaučiaus srities pasienio. Fosilijų radiniai dėl buvusių dažnų lagūninių sąlygų. augo rifai. Paskutinysis paleozojaus eros periodas. smiltainis. jūrų pūslės. samangyviai. Apskritai. Likusi krašto dalis taip pat virto sausuma. karšto klimato ir didelio garavimo nėra gausūs. dygiaodžiai. Lietuvoje ankstyvojo permo nuogulos aptinkamos tik siaurame ruože. išmirė trilobitai. metų ir tęsėsi apie 173 mln.

kuris papildomai dar skirstomas į triaso, juros ir kreidos periodus (Suveizdis, 1994; Grigelis, 1994). Triaso periodas tęsėsi apie 45 mln. metų. Toks vardas atsirado dėl pastebėtų trijų ryškių šių nuogulų storymės dalių. Tuo metu Žemėje atsirado amonitai, žinduoliai, ropliai, išplito nauja mezofitinė augalija: spygliuočiai, paparčiai, ginkečiai. Lietuvoje triaso metu vyravo dykuminis sausas klimatas. Gyvūnijos ir augalijos buvo mažai. Ankstyvajame triase vakarinė ir pietinė Lietuvos dalys buvo apsemtos Vokietijos–Lenkijos jūrinio baseino seklios lagūnos vandenimis. Didžiausias to laikotarpio nuogulų storis yra Pietvakarių Lietuvoje ir siekia 200 metrų. Čia jos slūgso 250–350 metrų gylyje ir tik Šiaurės Lietuvoje (Akmenės ir Mažeikių rajonuose) vietomis ,,išnyra” į paviršių. Jas galima pamatyti įspūdingame Šaltiškių karjere netoli Papilės, Vadaksties atodangose. Nuogulų sudėtis gana vienoda – vyrauja margaspalvis (rudas, rausvai rudas ir raudonas su violetiniu ir žalsvu atspalviu) molis ir sutankinta jo atmaina – argilitas. Mažesnę dalį sudaro konglomeratas, gravelitas, smiltainis, aleurolitas, mergelis, paprasta ir oolitinė klintis. Nuogulose retkarčiais aptinkamos lapakojų, vėžiagyvių, pilvakojų moliuskų, žuvų žvynų, dumblių (charofitų), sporų ir žiedadulkių liekanų. Manoma, kad ankstyvojo triaso metu, esant sausam dykuminiam klimatui ir vyraujant rytų vėjams, trumpalaikės liūtys ir vėjai vakarų ir pietvakarių link nešė išdūlėjusias devono nuogulas (smėlį, aleuritą, molį) į seklią nenuotakią lagūną. Viduriniajame ir vėlyvajame triase lagūnos dugnas iškilo, nuosėdų kaupimasis nutrūko. Tai tęsėsi apie 24 mln. metų. Gretimoje Lenkijoje vėlyvojo triaso metu dar tebetyvuliavo ežero likučiai ir klojosi nuosėdos. Jose padaugėjo augalų liekanų, nes daugėjo kritulių, aridinis klimatas keitėsi humidiniu. Buvo artėjama prie reikšmingų permainų. Juros periodas prasidėjo prieš 205 mln. metų ir baigėsi prieš 135 mln. metų. Vardas kilęs nuo Juros kalnų Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Ankstyvojoje juroje ir viduriniosios juros pradžioje Lietuvoje tebevyravo kontinentinės sąlygos. Atskirais laikotarpiais susidarydavo nedideli kontinentiniai baseinai (ežerai), kuriuose klostėsi smėlingos ir molingos nuosėdos, kartais su gausiomis augalijos liekanomis, vėliau virtusiomis rusvąja anglimi. Viduriniosios juros viduryje į mūsų kraštą iš vakarų plūstelėjo jūros vandenys, savo nuosėdose palaidojusios labai daug būdingos faunos. Šios jūros įlanka apsėmė Lietuvą, išskyrus šiaurytinę jos dalį, kur plytėjo sena devono periodo smėlinga lyguma. Ja savo drumstus vandenis įlankos link plukdė plati Prašventosios upė ir daug mažesnių upelių. Periodo pabaigoje, nusekus visiems jūriniams baseinams Šiaurės pusrutulyje, mūsų kraštas vėl tapo sausuma. Didžiausias juros nuogulų storis Lietuvoje buvo aptiktas Nidos gręžinyje (198 metrai). Jų storis ir slūgsojimo gylis didėja pietvakarių kryptimi. Nuogulų sudėtis įvairi: molis, aleuritas, smėlis, paprastas ir oolitinis smiltainis, mergelis ir molinga klintis. Būdingas
18

terigeninių nuogulų (molio, aleurito, smėlio) bruožas – pilka ir juoda spalva, dažnas jų anglingumas. Tokios nuogulos su gausiomis fosilijomis atsidengia dešiniajame Ventos šlaite ties Papile, kur šiuo metu įsteigtas geologinis draustinis. Varėnos rajone prie Akmens kaimo Merkio pakrantėse atsidengia šio periodo uolienų milžiniškų luistų fragmentai, kuriuos ledynas atvilko nuo pakaunės ar tolimesnių rajonų. Juros nuogulose gausu foraminiferų, galvakojų moliuskų – amonitų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pečiakojų, pinčių, koralų, belemnitų, o taip pat iš sausumos atneštų paparčių ir plikasėklių (ypač, spygliuočių ginkėčių) liekanų. Apskritai, šiame periode Žemėje klestėjo milžiniški ropliai, žuvys, atsirado skraidantys ropliai ir pirmieji paukščiai. Žinduoliai buvo primityvūs ir reti, o periodo pabaigoje pasirodė pirmieji gauptasėkliai augalai. Kreidos periodas prasidėjo prieš 135 mln. metų ir truko apie 70 mln. metų. Pavadinimas kilo nuo kreidos uolienos (vok. – die Kreide, pranc. – craie), o jos pačios pavadinimas kilo nuo Kretos salos (lot. – Creta). Šio periodo pradžioje Lietuvoje tebebuvo sausuma. Tik ankstyvosios kreidos pabaigoje mūsų krašto vakarinę ir pietinę dalį užliejo Europos jūrinio baseino vandenys, kurie tyvuliavo iki pat periodo pabaigos. Skirtingai nuo juros periodo jūrinio baseino konfigūracijos, piečiau ir ryčiau Vilniaus kreidos periodu egzistavo sąsiauris link Pripetės baseino. Tačiau į šiaurės rytus nuo baseino situacija buvo panaši – plytėjo Latvijos–Lietuvos lyguma, kurią skrodė platus Prašventosios slėnis, o upės vandenys nešė sausumos ardymo produktus. Šioje jūroje iš pradžių klostėsi kvarcinis– glaukonitinis smėlis, aleuritas, su būdinga žalsvai pilka ar pilkšvai žalia spalva, kurią suteikė žaliojo glaukonito mineralo grūdeliai. Vėlyvosios kreidos pradžioje klostėsi jau karbonatingas, nors ir žalsvas, smėlis su fosforito konkrecijomis ar net plonais jų tarpsluoksniais, o taip pat smėlingas mergelis. Pastarasis palaipsniui virto baltąja kreida, dažnai su būdingomis titnago konkrecijomis, kai kur pereinančia į opokos, klinties, mergelio, smiltainio lęšius ir tarpsluoksnius. Kreida, kaip uoliena, yra labai įdomi. Iš esmės tai karbonatinė (CaCO3 > 95 %) organinės kilmės uoliena, kurią sudaro smulkių fosilijų (foraminiferų, kokolitoforidų ir kt.) kiauteliai ir jų detritas (sutrupinti kiauteliai) bei pelitomorfinis kalcitas. Šio periodo nuogulos Lietuvoje natūraliai (in situ) slūgso įvairiame gylyje. Pietiniame Lietuvos pakraštyje jos giliausiai – 180–230 metrų gylyje. Didžiausias storis (222 m) nustatytas Vištytyje. Kai kuriose Nemuno, Neries, Šventosios, Jiesios atodangose baltos kreidos ir žalsvo glaukonitinio smėlio klodus galima pamatyti dienos šviesoje. Merkio slėnyje ties Akmens, Pamerkio, Mielupio kaimais atsidengia ledyno atvilkti ir pamesti kreidos periodo didžiuliai luistai. Tuo metu dar vyravo mezozojaus erai būdinga augalija ir gyvūnija. Žemėje klestėjo paparčiai ir plikasėkliai, o gyvūnų tarpe vyravo pirmuonys (foraminiferai ir kokolitai) ir moliuskai (rudistai, inoceramai, austrės, trigonijos,
19

amonitai ir garsieji belemnitai, kurių suakmenėję kūneliai liaudies vadinami perkūno kulipkomis, kaukspeniais, laumių nagais ar velnio pirštais). Klestėjo jūros ežiai, koralai, pintys, kaulėtosios žuvys, kulminaciją pasiekė ropliai, atsirado pirmi tikrieji paukščiai. Tarp negausių žinduolių paplito placentiniai (sterbliniai ir kt.). Nuo periodo vidurio įsivyravo gauptasėkliai augalai (platanai, ąžuolai, laurai, eukaliptai, vynuogės) ir spygliuočiai. Periodo pabaigoje išmirė daug bestuburių ir stuburinių gyvūnų. To priežastys galėjo būti tiek žemiškos, tiek ir kosminės kilmės, kadangi laikotarpio pabaigoje Žemėje daug kur susiklojo plonas molio sluoksnis su padidintu radioaktyviojo iridžio kiekiu. Kreidos periodo fosilijos, surastos Lietuvos upių atodangose yra gerai eksponuojamos Lietuvos geologijos muziejaus profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus memorialinėje ekspozicijoje Vievyje netoli Vilniaus (9 pav.). Čia vitrinose galima pamatyti profesoriaus surinktus gerai išlikusius juros periodo amonitus iš Papilės atodangos, o taip pat jau minėtus belemnitus, jūros ežius, inoceramus, ryklių dantis ir kitas fosilijas iš Gardino kreidos karjero, Nemuno (prie Skirsnemunės, Marvelės), Jiesios (ties Rokais), Neries (prie Pagunių), Šventosios (netoli Vareikių) atodangų. Įžengus į kainozojaus erą Tai paskutinioji ir naujausia (gr. kainos + zoe) Žemės istorijos ir gyvybės raidos era, prasidėjusi prieš 65 mln. metų. Išskiriami paleogeno, neogeno ir antropogeno (kvartero) periodai, pasižymintys vienokiu ar kitokiu savitumu. Jei paleogeno ir neogeno periodai buvo ,,išskirti” vietoje buvusio ilgo terciaro periodo, jame skiriant senąją ir naująją dalis, tai antropogenas – laikotarpis, kuriame įsigalėjo žmogus. Paleogeno periodas buvo ilgiausias ir truko apie 42 mln. metų (Katinas, 1994). Žemėje tuo metu vyko intensyvūs kalnodaros procesai (alpiškasis etapas), sparčiai kito kontinentų ir jūrų kontūrai. Ryškios buvo klimatinės juostos, atsirado ir išsivystė dabartinės augalijos bei gyvūnijos pradinės formos. Vyravo drėgnas tropinis klimatas. Vietoje sporinių augalų atsirado žiediniai, o roplius pakeitė žinduoliai. Tuo metu šiaurinė Europa ir didelė Vidurio Europos dalis buvo sausuma. Tiktai per Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir Baltarusiją tęsėsi siaura ir sekli jūra, kai kuriais laikotarpiais jungdama Pietų Europos bei Danijos didžiuosius jūrinius baseinus. Paleogeno nuogulos randamos tik pietvakarinėje Lietuvos dalyje, taip pat gretimoje Lenkijoje bei Karaliaučiaus srities pietiniame pakraštyje. Nedidelė jų salelė yra ties Alytumi. Čia paleogeno nuogulas galima pamatyti ir Nemuno atodangose. Didelę šio amžiaus nuogulų dalį nugremžė iš šiaurės ir šiaurės vakarų atslinkę ledynai antropogeno (kvartero) periodo metu. Manoma, kad paleogeno jūrinio baseino šiaurinė riba
20

Fosilijų randama nedaug: dažniausiai tai foraminiferų ir pinčių spikulų liekanos. o šiaurės rytinėje – Rytų Lietuvos aukštuma. 21 . Keletas nedidelių plotelių atrasta rytinėje Karaliaučiaus srities dalyje bei kaimyninėje Baltarusijoje Gardino rajone. Karaliaučiaus srityje ties Palvininkais (Jantarnoje) šio periodo vėlyvojo eoceno laikotarpio nuogulose milžiniškame karjere yra kasamas gintaras. po to slinkę ledynai beveik viską nugremžė. kurias skyrė platus. smėlis. Kitu metu jūros nebuvo. kurie veikiami mikroorganizmų. o taip pat įvairių cheminių procesų virto nuo seno labai vertinamu mineralu (10 pav. skirtame Juodkrantei ir gintaro kelionėms. metų ir tęsėsi 21.2 mln. moliuskų kiautelių likučiai ar atspaudai. kaupėsi tik upių ir ežerų nuogulose.). Periodo pabaigoje (oligoceno laikotarpyje) pietinis Pabaltijys pradėjo kilti ir jūra iš šių kraštų pasitraukė. Nuogulų tarpe vyrauja žalsvas glaukonitingas smiltainis. Vlado Katino knygoje . Gintaro susidarymas yra siejamas su Švedijos teritorijoje augusiais šilumamėgių spygliuočių ir lapuočių miškais. Žinoma. sudėtis ir savybės. jūros ežių..ėjo nuo Nidos link Kauno ir Vilniaus. kad tokia nuosėdų akumuliacija upių slėniuose ir ežeruose galėjo vykti didesnėje teritorijoje. mergelio ir opokos tarpsluoksniais. Šventosios slėnyje netoli Anykščių. Besileidžiančių į ežeringą lygumą upių būta ir daugiau. kuriuose gausiai tekant sakams formavosi pirminiai telkiniai miško grunte. aleuritas ir molis su klinčių. Didžiausias bendras storis netoli Kalvarijos ir Rudaminos (Lazdijų raj. tarp Prienų ir Kaišiadorių prie Virkininkų bei Lazdijų rajone. ypač Sembos pusiasalyje. Gintaru vadinami polimerizuoti rezeninio tipo fosiliniai eoceno (viduriniojo paleogeno) laikotarpio pušų sakai. iš praeities paveldėtas Prašventosios upės slėnis. nuogulose randama kirminų takų.Baltijos gintaras” (1983). Susidarė peneplenizuota pajūrio lyguma. Iš Baltijos skydo į buvusią lagūną Sembos pusiasalyje tekėjusi stambi upė prinešė daug gintaro gabalų. Apie jau perklostytą gintarą Lietuvoje bus kalbama kitame knygos skyrelyje. molį). paparčių sporų. gauptasėklių (Myrica genties) liekanų.) siekia 56 metrus.. greičiausiai. senovinių pušų žiedadulkių. aleuritą. palikdami tik mažus plotelius. Šiaurinėje Lietuvos dalyje tuo metu plytėjo iškelta Latvijos–Lietuvos plynaukštė. dumblių liekanų.mėlynojoje žemėje”. kurie ir nusėdo taip vadinamojoje . metų. bent jau Vakarų ir Pietų Lietuvos dalyse. Gintaro susidarymas. pasitaikantys inkliuzai yra labai detaliai ir vaizdingai aprašyti žinomo gintaro tyrinėtojo dr. Gretimoje Karaliaučiaus srityje. Jų vandenys nešė plynaukštėje ir aukštumoje ardomų senųjų devono nuogulų medžiagą (smėlį. gerokai rečiau – krabų. Tokia paleogeografinė situacija išliko ir kitame – neogeno periode. Neogeno periodas prasidėjo prieš 23 mln. Manoma. Šio laikotarpio nuogulų kol kas surandama tik Lietuvos pietrytiniame pakraštyje Šalčininkų rajone. kurioje nuosėdos su to laikotarpio augalijos ir gyvūnijos liekanomis. Lietuvoje randamos tik šio periodo pradžios (ankstyvojo paleoceno) bei vidurio (viduriniojo eoceno) nuogulos.

Pirmieji du ledynai nepasiekė Lietuvos. riešutmedžių. kiparisų. metų senumo įvykiais Žemėje. Tarp pastarųjų yra ir didelių sausumos bei jūros plotų apledėjimai labai būdingi šiam periodui. o kartu ir Lietuva. kad tai sietina su 1. Dusios ežerų ir kt. kaštonų. Juose randamas dabartiniam (antropogeno) periodui būdingas sporų ir žiedadulkių kompleksas su dažnomis dar neogenui būdingų augalų (šilumą mėgstančios pušys.8 mln. Antropogeno vardu pavadintas 1829 metais prancūzas Ž. Tik trečiąjį klimato atšalimą lydėjęs ledynas atslinko į Lietuvą ir savo pėdsakus paliko tik Anykščių rajone mažos upelės Šlavės 22 . Europos šiaurinė dalis. bukas. remdamiesi toliau esančių šalių fosilijų radiniais. Augo vešlūs subtropiniai miškai. ežeruose ir upėse kol kas neturime ir galime tik spėlioti apie juos. viduryje) Žemės pluta stratigrafiškai buvo skaidoma į keturias dalis. kuris randamas Sembos pusiasalyje. ašigaliuose atsirado storos ledų dangos. taksodžių. Vėliau šis neogeno gintaras buvo ledynų išnešiotas po visą Lietuvą (radiniai prie Platelių. o taip pat mums įprastų eglės. kai labai pažemėjo Pasaulinio vandenyno lygis. Periodo pabaigoje klimatas labai atvėso. kėnio. Denujė šį periodą pavadino kvarteru (pranc. metų. guobos ir daugelio kitų medžių žiedadulkių. pirmojo kontinentinio ledyno alsavimą pajuto maždaug prieš 730 tūkst. Antroje neogeno pusėje (plioceno laikotarpis) mūsų krašte taip pat klostėsi smulkus kvarcinis smėlis su anglingų aleuritų ir molių tarpsluoksniais.Didžiausias Lietuvoje neogeno nuogulų storis yra Anykščių rajone ir siekia 36 metrus. Tiksli šio periodo pradžia sunkiai nusakoma. kukmedis) liekanomis. sekvojų. Deja. gerokai pakito augmenijos ir gyvūnijos sudėtis. Lūksto. skroblo. Netoli Karaliaučiaus jų storis tik 10 metrų didesnis.). visur žymiai atvėso klimatas. Vištyčio. lazdyno. Neogeno pirmoje pusėje (mioceno laikotarpis) Lietuvoje buvo suklostyti balti smulkūs kvarciniai smėliai su anglingų aleuritų tarpsluoksniais ir linzėmis. quartaire – ketvirtinis). informacijos apie gyvūnus. pabrėžiant žmogaus atsiradimą ir išsivystymą jo metu. 1922 metais A. tačiau vyrauja nuomonė. nes tuo metu (XVIII a. o retkarčiais ir Anykščių kvarciniuose smėliuose. Tai tik pasekmė žymiai galingesnių tarpusavyje susijusių kosminių ir tektoninių procesų. Nuosėdose randama kelių rūšių šilumamėgių pušų. Iš miškingų Baltijos skydo rajonų upėmis buvo atplukdyta šiek tiek gintaro. Tai jau buvo artėjančio naujojo geologinio periodo dvelksmas. Pavlovas pasiūlė šį periodą vadinti antropogeno vardu. Prie neogeno periodo mes dar trumpam sugrįšime kalbėdami apie garsiuosius neogeno pjūvius Anykščių apylinkėse. gyvenusius sausumoje.

pakilumų” (Alytus. Lietuvoje tokias morenas paliko Dainavos. kuris tikrovėje yra gerokai sudėtingesnis jau vien dėl to. pasižymi vyraujančia pilka spalva. rečiau moreniniai smėliai ir moliai. tai pačių ledynų palikti riedulingi moreniniai priemoliai ir priesmėliai. melsvu ar rusvu atspalviu. Suomių ir Botnijos įlankų dugno. Ledynai. o taip pat būdingaisiais kristaliniais rieduliais iš Pietų Suomijos.slėnyje prie Katlierių kaimo. kurias paliko iš šiaurės atslinkęs ledynas.. 23 . Medininkų. tačiau labai nevienodai (Kondratienė. kurių kiekvieno storis – nuo kelių iki kelių dešimčių metrų. Antropogeno nuogulos paplitusios visoje Lietuvos ir kaimyninių šalių teritorijoje. Kalbant apie paskutiniojo geologinio periodo nuogulas Lietuvoje. ypač dolomitais. fizinėmis savybėmis. su lengvai atpažįstama ordoviko ir silūro periodų bei mezozojaus eros uolienų nuotrupine karbonatine medžiaga. prie Vembutų. Šie sluoksniai nėra vienodi ir skiriasi savo vyraujančiu storiu. Tos morenos. kitais parametrais. Didžiausias storis (314. Lietuvoje šie apledėjimai pavadinti Dzūkijos. giliais slėniais išvagoto paviršiaus.įkomponuodami” jų sudėtines dalis į savo morenas. 1994). Visų pirma. o upių ir upelių. kurio pagrindiniai bruožai buvo suformuoti dar prieš atslenkant pirmajam ledynui.). kad ledynai slinko ir ardė ankstesnių apledėjimų nuogulas. Alandų salų. Baltijos vardais. Kadangi ledynai mūsų kraštą dengė šešis ar septynis kartus. Reikia pridurti. griovų. kad šio periodo nuogulos slūgso ant labai nelygaus. priartėjo prie senesnio amžiaus uolienų . jo paviršių lankstė nedideli Žemės plutos neotektoniniai svyravimai. . Pateiktas labai schematiškas skirtumų apibūdinimas. pasižymi būdinga ruda ir rausva spalva. moraine – ledyninės kilmės uolienų mišinys) (11 pav.). kur jie sutampa. Skirsnemunė.9 m) nustatytas Žemaitijoje Plungės rajone. smegduobių šlaituose atsidengia senesnio amžiaus uolienų klodai. tai ir gelmėse tūno tiek pat morenos sluoksnių ar jų fragmentų. kur mūsų didžiosios upės (Nemunas. Nuogulų storis gerokai sumažėja ir kitose šalies vietose. Kaunas. Anykščiai ir t. Birštonas. Vonsavičius. morenos sudėtinių dalių (nuotrupų) mineraline bei petrografine sudėtimi. Šventoji). giliai įsigraužusios. tenka be išlygų pripažinti ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytų nuogulų vyravimą. Varduvos ir Grūdos vardais pakrikštyti ledynai. o taip pat būdingais kristaliniais rieduliais iš Vidurio Švedijos.. t. pakopiškai šiaurės rytų link kylančio. o ypač ten. kartais su žalsvu. kurie dažnai vadinami vienu trumpu žodžiu – morena (nuo pranc. Paprastai didesnis storis (100–200 m) sutinkamas aukštumose ir palaidotuose slėniuose. Neris. Vėliau šis palaidotas paviršius patyrė visų buvusių ledynų ir jų tirpsmo vandenų ardomąją galią. uolienos spalva. gausia devono periodo nuotrupine medžiaga. slinkę iš šiaurės vakarų. Mažiausias storis yra šiaurinėje Lietuvos dalyje (tik keli metrai). Žemaitijos. Baltijos jūros dugno. Apie šią labai svarbią geologams vietovę mes dar kalbėsime skyrelyje apie Anykščių apylinkes.

Spygliuočiai dominavo visą tarpledynmetį. kad tada gyveno būdingiausias žinduolis – senasis dramblys.. Dažniausiai tai retai sutinkamos upių (smėlis). Tam tikrą . metų. Neskaitant iki pirmojo Lietuvos apledėjimo buvusių šalčio bangų bei pašiltėjimų tarp jų (žr. Lietuvoje bene geriausiai ištirtas Merkinės tarpledynmetis. Rytų Europos pietiniuose rajonuose yra surasta to laikotarpio stambių žinduolių liekanų. žiedadulkių. negausus šio tarpledynmečio žinomų pjūvių skaičius neleidžia plačiau apibūdinti tarpledynmečio paleogeografines ir paleoekologines sąlygas. Merko raganosis ir kt. kuris naudojamas centralizuotam vandens tiekimui miestuose ir miesteliuose. aleuritas. tai tekančių vandens srautų vietose liko gargždo. tačiau vieningos nuomonės šiuo klausimu kol kas nėra. dažnai yra pripildyti gero gėlo vandens. lazdyno. bei įvairių graužikų. turintį jūrinio klimato bruožų. y. Ilgiausias (140 tūkst. Būdingas pastovus kėnio augimas. Butėnų ir Merkinės vardais pavadintų tarpledynmečių. o dažnai tik ant senesnių nuogulų. o taip pat Mosbacho arklys. t. pasižymėjo šiek tiek vėsesniu klimatu. Šio tarpledynmečio nuosėdose Lietuvoje randama tik dumblių (diatomėjų). uoginis kukmedis. ežerų (smulkutis smėlis. europinis kėnis. Yra duomenų apie didesnį tarpledynmečių skaičių antropogeno periode. laukinė vynuogė. o tai liudija apie buvusį švelnesnį negu dabartinis klimatą. Šetenzako bizonas. kai klimatas buvo artimas dabartiniam arba net šiltesnis. Miškuose vyravo spygliuočiai su beržų ir alksnių priemaiša o serbinė eglė ir veimutinė pušis klimatiniame optimume liudija apie buvusį švelnų klimatą. Seniausias Turgelių tarpledynmetis. ypač palaidotuose slėniuose. sporų. užtrukęs apie 30 tūkst. Deja. dažnai juostuoto (varvos). plačiakaktis briedis. sėklų ir pan. tokių laikotarpių. o taip pat aleurito. Smėlingi ir žvirgždingi tarpmoreniniai sluoksniai. nes jaunesnės paprastai būna dabartinių upių nugraužtos. kurie gerai gretinami su kaimyninių kraštų tyrinėjimų duomenimis. paprastai slūgsančias tarp morenos sluoksnių. Augo dygialapis bugienis. kartais slūgsančios tarp skirtingų apledėjimų morenų. rodančių. Dar tebediskutuojama.sumaištį” sukelia taip vadinamos apledėjimų stadijos ir tarp jų buvę vėsesni nei dabartinis laikotarpiai. Optimalaus klimato laikotarpiu gal net nebūdavo pastovios sniego dangos. Jo pagausėjimas sutampa su skroblo. rupaus ir įvairaus smėlio klodai. Jei prieledyninių marių dugne nusėdo molio. paliko ledynų tirpsmo vandenys. kiek antropogene būta tarpledynmečių.Dideles nuogulų storymes. dvigeldžių moliuskų liekanų. kitų plačialapių suklestėjimu. smulkučio ir smulkaus smėlio sluoksniai. pasižymėję stepės ar tundros sąlygomis. pterokarija. nors miškuose ir vandenyse klestėjo gerokai didesnė organinio pasaulio įvairovė. Žymiai mažiau nuogulų liko iš tarpledynmečių. kuris prasidėjo prieš 24 . metų) Butėnų tarpledynmetis pasižymėjo ryškia miškų raida (9 būdingos fazės). didžiaragis elnias. žvirgždo. sapropelitas. skyrelį apie Anykščių apylinkes). mergelis) ir pelkių (durpė) nuosėdos. Lietuvoje sutariama dėl Turgelių.

kad tarp tipiško tarpledynmečio (kai ledynų skydai visiškai ištirpę) ir ledynmečio (kai ledynai dengia teritoriją) yra didžiulis laikotarpis. paviršinės nuoplovos. Paprastai tai ežerinis smulkutis smėlis. Nuosėdose randamos gausios žiedadulkės ir sporos leido nustatyti šiam tarpledynmečiui būdingus miškų raidos bruožus.). palaidotų ledo luistų tirpimo (glaciokarsto). Bet apie tai jau kitame knygos skyriuje. pelių. Yra duomenų apie tai. Daugiau būta ir kritulių (1100–1200 mm per metus). gauruotieji raganosiai. sapropelitas. gal būt. Reaguojant į aplinkos kitimą. lemingų. pirmiausiai pasirodant ąžuolui ir guobai. dabar jau išnykusių rūšių. vėjo pustymo.130 tūkst. kiek gi kartų ledynai dengė Lietuvą po Merkinės tarpledynmečio. keitėsi augalija ir gyvūnija. aleuritas. Iki šiol nevisai aišku. šiaurės elniai ir kt. Estijos ir Latvijos platumą) su galiausiai į Lietuvą įslinkusiu ledynu tik prieš 24 tūkst. rečiau – pelkių durpė ar upių smėlis. metų) didesnis ir ilgesnis pašaltėjimas (ledyno stadija pasiekusi. būtent šios. metų. metų. panašių į šiuolaikinius. miškuose ir vandens baseinuose klestėjo daugybė gyvūnų. Eglė klestėjo du kartus: tarpledynmečio pradžioje ir pabaigoje. trečios stadijos pradžioje (prieš 74–59 tūkst. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai. tačiau būta ir egzotiškų. Klimatas buvo šiek tiek švelnesnis. o pastarosios tarpe paminėtini stambūs žinduoliai – mamutai. Paskutinysis Nemuno vardu pavadintas apledėjimas paliko dviejų savo atsitraukimo stadijų pėdsakus: ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytus sluoksnius bei žemės paviršiuje besidairančias ledyno pakraščiuose ir plyšiuose susidariusias kalvų virtines bei masyvus. Šį ledyninės kilmės reljefą vėliau šiek tiek pakeitė upių graužimosi ir nuosėdavimo. Po to dar vienas (prieš 74 tūkst. metų) (13 pav. skiriant 7 fazes (12 pav. Optimalaus klimato metu vyravo plačialapiai. molis. ∗ ∗ ∗ 25 . Be abejo. metų ir baigėsi prieš 117 tūkst. Lazdynas klestėjo tarp ąžuolo ir liepos maksimumų. trukdavęs po kelis ar keliolika tūkstančių metų ir pasižymintis vėsaus klimato svyravimais nuo poliarinio iki tundrinio ir stepinio. kad po Merkinės tarpledynmečio pas mus ledynai svečiavosi vis tik du kartus – pirmą kartą. o taip pat ledynų suslėgtas morenines bei tirpsmo vandenų suklostytas lygumas. avijaučiai. negu dabartiniame (holoceno) etape. Yra manančių. Šio tarpledynmečio flora labai artima dabartinei.). kad po šio tarpledynmečio buvo du ryškesni klimato pašaltėjimai (atslenkančio ledyno stadijos dar tik Skandinavijoje) ir du pašiltėjimai (tarpstadijiniai laikotarpiai). Iš žinduolių aptiktos žiurkėnų. pelkėjimo ir kiti procesai. Įdomiausi ir pilniausi šio tarpledynmečio nuogulų pjūviai yra aptikti Nemuno slėnyje prie Druskininkų ir Merkinės. bebrų ir kitų graužikų liekanos. o taip pat gręžiniuose netoli Vilniaus (Mickūnų ir Medininkų apylinkėse).

dalies faunos išmedžiojimas ir panašiai). mes dar kalbėsime knygos pabaigoje. kuris turi didėjimo tendenciją tiek gamtos išteklių naudojimo.marinistų” ir . o senasis Homo sapiens – prieš 0. Australopitekai (Australopithecus robustus) klestėjo prieš 1–2 mln. poliarinių jūrų rajonuose. y. o pastaraisiais tūkstantmečiais jis virto tiesiog agresyvumu. Nors diskusija tarp vadinamų . kad tai patvirtina ir daugumos ilgųjų ežerų.8 mln. įsitikinta buvusio kontinentinio apledėjimo realumu. Jis manė. Iki tol vyravo dvi hipotezės: diliuvinė ir drifto. augmenijos bei gyvūnijos (ir paties žmogaus giminės) naikinimo priemonių gamybos bei naudojimo požiūriu.. Kaip matome – tai didžiausiųjų Europos apledėjimų (Riso) pabaiga ir Riso–Viurmo (Merkinės) tarpledynmečio pradžia. Jei pirmoji riedulių išplitimą žemės paviršiuje siejo su Pasauliniu tvanu. Dažni didelių planetos rajonų (Šiaurės Europa. Jei Lietuvoje kol kas dar neaptikta šios kultūros pėdsakų. Šiandieninis (modernus) žmogus (Homo sapiens sapiens) atsirado tik prieš 130 tūkst. Kartu tai ir paleolito (ankstyvojo akmens amžiaus) Mustje archeologinės kultūros pradžia. kalnuotos sritys) apledėjimai ir su tuo susijęs labai žymus Pasaulinio vandenyno lygio pažemėjimas (ne mažiau 100 m) bei klimatinių juostų . Neandertaliečių laikmetis tęsėsi prieš 230–30 tūkst.glacialistų” tebesitęsia ir šiandien. metų.Europos šiaurinės dalies nuosekli apledėjimo teorija atsirado prieš 125–130 metų. Ir tik po 40–50 metų.išakėti” jūros dugne.. stepių nuganymas. metų (National Geographic. Vaikščiojantis žmogus (Homo erectus) atsirado prieš 1. gausėjant morenų ir reljefo tyrimo medžiagai. Yra įrodymų..4 mln. Šis aktyvumas dažniausiai kenkė gyvenamajai aplinkai (miškų gaisrai. metų. riedulių ir reljefo kilmę siejo su plaukiojusiais ledkalniais seklioje jūroje.8 mln. skirtoje Lietuvos. Apie tai. ar yra kokia išeitis. 2000). aplinkos teršimo. Šiaurės Amerikos šiaurinė dalis. jo evoliucijos ir veiklos etapus šiame sudėtingame laikotarpyje. 1830 metais Vilniaus universiteto profesorius Eduardas Eichvaldas (1795-1876) savo studijoje. kad pirmieji hominidai atsirado dar neogeno periode. t. 26 . kurių guoliai buvo aisbergų . prieš 4. metų. Skyrelio pabaigoje reikėtų pateisinti šio geologinio periodo vardo kilmę ir šiek tiek pakomentuoti žmogaus atsiradimo. Volynės ir Podolijos gamtos bei istorijos apžvalgai. metų. orientacija iš šiaurės vakarų į pietryčius. tai antroji – su jų išnešiojimu aisbergais (ledkalniais) poliarinėje jūroje. kur iš tikro ir dabar klostosi jūrinės morenos.. tik šiek tiek tolėliau nuo Lietuvos.migravimas” vertė pirmykščius žmones būti fiziškai ir socialiai aktyviais. tai Baltarusijos archeologai jau senokai džiaugiasi to laikotarpio radiniais. metų.

Jiems beplaukiant.Brendu.Ar brendi? . kada dar akmenys ledais slinkdavo. Ir pati dar pasakė vyrui. Trečią kartą norėjo paklausti. Tėvas su vaikais perbrido ežerą ir atsisėdo ant Šeimaties lauko. vieną naktį buvo labai tyku ir šilta.” . vėl sako: . Lietuvių liaudies padavimai.atsakė pati ir nuplaukė toliau. .Seniau. o pačios Tpruzinienė.Ar plauki? . Tai nuo Taurapilio kalno vienas akmuo su pačia ir su vaikais norėjo persikelti per ežerą. Vyro vardas buvo Tpruzinas. .Brendu. tai turi neatsigrįžti. vyras sako: . bet atsigrįžo ir sako: . Kiek palaukus. Užrašyta Tauragnų valsčiuje 1933 m. . POLEDYNMEČIO PALEOGEOGRAFIJA IR ŽMOGAUS ĮSIKŪRIMAS LIETUVOJE 27 . kad jei jis norės ko paklausti. Mes dabar ant jo dažnai dar žaidžiame. II.Plaukiu.atsakė pati tyliu balsu ir nuskendo. Jie susitarė ir išplaukė.. Vilnius. 1995.atsakė ir nuplaukė.Plaukiantys akmenys”. Ežeras ant milžino delno.Ar brendi? ...

pakraštys tįsojo ties Kapčiamiesčiu. Grigaičių. matyt. Paskutiniojo apledėjimo. kurio aptarimui teko pasinaudoti gausia tyrimų medžiaga (Basalykas. Baltarusijoje ir Rusijoje – Valdajaus vardais. Baltrūnas. nevienodu greičiu.7 tūkst.5 tūkst. Paskutiniojo ledyno pasitraukimas iš Lietuvos Tai gana sudėtingas ir platus klausimas. toliau ėjo 28 . Manoma. kurį liudija išlikusi stora periglacialinio dūlėjimo pluta su būdingais šalčio klynais. Lenkijoje – Vyslos. Prieš 20. prieledyninių marių lygis žemėdavo.). kad prieš 25–20. metų ledyno tirpimo procesas tūkstančiui metų buvo pristabdytas. bet labiau koncentruojantis dėmesį į mūsų kraštą jau poledynmečio gadynėje. Prieš 19. kurių vietą ir dydžius lėmė Šiaurės Europos geologinės sandaros ypatybės bei tektoninis režimas. metų Grūdos vardu pavadinto ledyno degradavimas reiškėsi gausių tirpsmo vandenų pasitvenkimu tarp nykstančio ledyno ir piečiau esančių senesnių moreninių aukštumų. tai po tokių procesų didžioji jų dalis apnaikinta arba palaidota po stora solifliukcinio deliuvio danga kalvų ir slėnių šlaitų papėdėse. kurių vandens lygis Lietuvos teritorijoje iš pradžių siekė 180–160 metrų virš dabartinio jūros lygio. metų šio apledėjimo didžiausio išplitimo stadijos ledynas. didele dalimi tįsojo Lenkijos bei Baltarusijos žemėse. Liškiava. Kuršių ir Žiemgalių ledyno plaštakos slinko ir traukėsi. nebuvo storas (todėl ir nesusidarė stambių kalvų). Brandenburgo ir kitais vardais.5 tūkst. nes ne visur gerai išreikštas reljefo formomis. Dituva. vadinamo Žiogelių. kada galutinai susiformavo dabartinis žemės paviršius ir įsikūrė pirmieji Lietuvos gyventojai. Į Lietuvos žemę ledynai įslinko trimis didelėmis plaštakomis. matyt. kai kur priminė firnų laukus. Piečiau ir ryčiau ledyno visus tuos 5 tūkst. Tokiu būdu susidarė prieledyninės marios. metų egzistavo šaltas ir speiguotas klimatas. iš šiaurės lenkė Vilnių. Tuo metu ledyno. Pakraštyje ledynas. Ledynui tirpstant ir traukiantis. Buivydžių ir Baravykinės aukštumas prie Vilniaus.Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo tęsinys. Gaigalas. taip pat solifliukcinių procesų pažeminti ir sulėkštinti kalvų šlaitai. Vanduo ištekėdavo pietų link žemiausiais tarpgūbriniais kloniais ties Verseka. Pastaroji formavo tik šiaurės rytinį šalies pakraštį. kartais vadinamas Grūdos. 1965. Tai Baltijos tėkmės Kuršių (Nemuno žemupio) ir Žiemgalių (Rygos) plaštakos bei Karelijos– Suomijos tėkmės Sėlių plaštaka. Kudaba. Lietuvoje vadinamo Nemuno. 1983. Frankfurto ir kitais vardais. Lietuvos pusėje ledynas iš vakarų ir šiaurės pusės apjuosė tik dalį Eišiškių plynaukštės bei Medininkų. Jeigu paminėtose aukštumose kada ir buvo tarpledynmetyje gyvenusio žmogaus pėdsakai. nebuvo sinchroniškos. 2001 ir kt. pakraštys tebėra diskusijų objektu. 2001. ėjo dešiniakrante Merkio puse. su iškilusiomis senesniojo reljefo salomis. Juodupe.

5–16. Tam įtakos turėjo nedidelių ledyno liežuvių aktyvumas (osciliacijos).įsirėmė” į aukštesnį Žiogelių fazės ledyno sukrautą reljefą. ėjo dešiniuoju Žeimenos krantu. tirpsmo vandens drenažas link Pietryčių smėlėtosios lygumos vyko siaurais Žiogelių kalvas ir lygumas kertančiais kloniais ir dubakloniais. Tarp jų plytėjo didžiulis ..kairiuoju Žeimenos krantu ir staigiai suko link Baltarusijos. Šios fazės metu susidarė Simno–Balbieriškio–Stakliškių prieledyninis ežeras. Šio ledyno pakraštys tįsojo ties Veisiejais. bet gausiais liežuviais jis tarsi . pro Ignaliną link Baltarusijos.negyvo”) ledo plotai. Klimatui atšilus.5 tūkst. Šis vandens lygio žemėjimas. einančia per Šatriją. dar vadinamas Baltijos.visu frontu”. o kita – Vidurio Lietuvos lyguma į šiaurę..) Ledynui traukiantis . Ledyno traukimasis iš Lietuvos ir toliau vyko .. Iš buvusių plačių prieledyninių marių didesnis baseinas liko tik Gerdašių–Druskininkų–Merkinės ruože bei ties Čepkelių raistu. savo tirpsmo vandens perteklių plukdęs reljefo pažemėjimais nuo Punios iki Merkinės link Gerdašių– Druskininkų–Merkinės ežero ir tuo davęs pradžią Nemuno slėnio užuomazgai šioje atkarpoje. Merkine. Vidurio Lietuvos ir Šiaurės Lietuvos fazės.pulsuojančiai”.atsiskyrė” viena nuo kitos Kuršių ir Žiemgalių plaštakos. y. iki pat Pietų Lietuvos fazės pabaigos (prieš 15. Viena jų traukėsi link Kuršių marių. o taip pat nedideli atitrūkusio (.5 tūkst. kurią koncentriškai juosė Pietų Lietuvos fazės ledyno pakraštyje supiltos 29 . kurių metu buvęs ledyno pakraštys nesunkiai atpažįstamas žemės paviršiuje (14 pav. sudariusias pietvakarių link žemėjančią kaskadą. metų. Prieš 17. kurios stomuo jau buvo suformuotas ankstesniais laikais. savotiškai . Suderve. Šio ledyno tirpsmo vandenys dar intensyviau plūdo į išilgai ledyno pakraščio tyvuliavusias prieledynines marias. Dzūkų ir Aukštaičių aukštumos. Šis naujai suaktyvėjęs ledynas. Savo nedideliais. iš esmės susiformavo Sūduvos. su stabtelėjimų ir pasislinkimų į priekį fazėmis.. nebuvo labai galingas ir storas. intensyvi moreninės medžiagos prietaka iš pagrindinio ledyno skydo. tuo pačiu nudrenuojant pietinių marių vandenis ir prie Nemuno vidurupio prijungiant jo aukštupį (15 pav. Formavosi meandruojančių srautų platinamas ir gilinamas Žeimenos–Neries (tarp Santakos ir Vilniaus)–Vokės–Merkio senslėnis. o taip pat prasidėjęs Pietų Lietuvos glacioizostazinis kilimas lėmė vandens tekėjimo inversiją nuo Merkinės link Punios. Girgždutę ir Medvėgalį. Semeliškėmis.negyvo” ledo plotas ties dabartine Žemaičių aukštumos centrine dalimi. Išsiskiria Pietų Lietuvos. Buvo padėta pradžia vėliau atsiradusiai Pietryčių smėlėtajai lygumai... Pomeranijos ir kitais vardais. Simno–Balbieriškio–Stakliškių prieledyninės marios pradėjo slūgti traukiantis ledynui. t. sietinomis su klimato atvėsimu Europoje.) Tirpstant Pietų Lietuvos fazės ledynui. Tuo metu jau skilinėjo ledyno šarvas ties Žemaičių aukštumos pagrindine takoskyra. metų). nykstantis ledynas vėl suaktyvėjo. atšalus klimatui.

kad naujausių geologinių ir geomorfologinių tyrimų šviesoje. priminė ledo kalnyną. nuslūgus marioms. ledynui įsirėmus į anapus Nemuno esantį Veiverių moreninį gūbrį. patvenkdama plačias Jūros– Šešupės prieledynines marias. vietomis vėjų supustyti į kauburius ir nedideles kopas.plotinį” tirpimą ir eižėjimą plyšiais. Ledynui pasitraukus nuo Kauno apylinkių gilyn į Vidurio Lietuvos lygumą. Tuo metu ledyno Kuršių plaštaka. tįsantis Vidurio Lietuvos lygumoje. ties Kulių. o iš rytų ir šiaurės – Strėvos. Jos rytinis pakraštys siekė Šventosios slėnį. vėliau – 100–105 m virš dabartinio jūros lygio. Pajūralio. plyšiuose. pasitvenkė Kauno–Kaišiadorių prieledyninės marios. tuštumose.laukė” labai plačių Jūros–Šešupės prieledyninių marių pakrantė. kai ledyno pakraštys nežymiai vingiuodamas ėjo tiesiai iš rytų į vakarus (14a pav. Marių dugne tarp Zapyškio ir Kazlų Rūdos buvo suklostyta stora smulkaus deltinio smėlio storymė. stabtelėjo vakariniame Žemaičių aukštumos šlaite.. 30 .). galutinai ištirpus ledui. Nemunas su savo gilinamu ir platinamu slėniu . Žemaičių aukštuma iš esmės buvo suformuota neseniai nustatytos besitraukiančio ledyno Aukštaičių fazės metu. Nuslūgus Jūros–Šešupės baseino vandens lygiui. patamsėjusį nuo moreninės medžiagos. buvo vakarinių ir pietvakarinių vėjų supustyta į kopas. Taip vadinamos Vidurio Lietuvos fazės metu išryškėjo labai taisyklinga ledo plaštaka Vidurio Lietuvos lygumoje. Daug smėlingų sąnašų tirpsmo vandenys plukdė Jūros upės slėniu. Endriejavo. Tai lėmė likusio ledyninio liežuvio . Pati Žemaičių aukštuma. 2002).) (Guobytė. kur jo . su kur ne kur kyšančiomis moreninėmis kalvomis.. į kurias iš pietų plūdo Simno–Balbieriškio– Stakliškių ežero vandenys vis papildomi Nemuno. Čia reikia pridurti. o pietinis – Kauną.. šių upelių ir ežerėlių dugno nuosėdos virto aukštesnėmis ar žemesnėmis kalvomis ar jų virtinėmis (keimais. kuris šį kartą savo slėnį gilino ir platino iki pat Raudondvario žemiau Kauno. Prieš 14. Šių marių vandens lygis iš pradžių siekė apie 120. metų ledynas vėl suaktyvėjo. atsivėrė kelias Kauno–Kaišiadorių prieledyninio ežero vandenims į vakarus.kalvos (19 pav. Ledynas. Vėliau. Kai kur tirpsmo vandenys pasitvenkė iš šiaurės ir vakarų – tarp Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos fazės ledyno pakraščio. o taip pat gausiais upeliais ir ežerėliais ledo paviršiuje.pasistūmėjo” iki Jurbarko. vakarinis – Radviliškio apylinkes. Sartininkų apylinkėmis ir kirto dabartinio Nemuno slėnį ties Ragaine (Nemanu). kuri vėliau. kitais nuo Žemaičių aukštumos srūvančiais upeliais. ryčiau Telšių. nuslūgus marioms. Būtent ties Kaunu. Neries ir Šventosios vandenys. Vakariau vėl buvo suklostyti smulkūs deltiniai smėliai. Tarp Zapyškio ir Raudondvario į šias marias gausiai liejosi pilni nešmenų besitraukiančio ledyno tirpsmo vandenys.). kurie. Įkandin šių ištekančių marių skubėjo ir Nemunas. greičiausiai. Tokios marios tyvuliavo Ventos aukštupyje.5 tūkst. matyt. ozais ir kt. buvo atitrūkęs nuo pagrindinės Žiemgalos plaštakos. Rietavo apylinkėse ir kitur.

žinoma. Paleogeografinės raidos etapai Skaitytojas. Kuršių plaštaka galutinai ištirpo. Toks ežerinių nuosėdų pjūvių paleobotaninis tyrimas Vilniaus universiteto profesorei Meilutei Kabailienei (1990. Tebesitęsė kriogeniniai (įšalo). solifliukcijos (atitirpimo ir nuslinkimo). antropogeno periodo didžiausios dalies – šimtais ir dešimtimis tūkstančių. Mūsų krašto paviršius vis dar formavosi ir pasitraukus ledynui. dabar tįso pailgos kalvos ir jų virtinės.2 tūkst. tuo stabilizuodama ir sutvirtindama kalvų bei slėnių šlaitus. intensyvūs vandens sukeliami erozijos ir abrazijos procesai. sėklos. paviršiuje susiklojo taip vadinama abliacinė morena. Upės ir toliau gilino savo slėnius. dar mokslinių ginčų objektas. Vėliau .). ledyno Baltijos tėkmei palikdama vis trumpėjančią Žiemgalių plaštaką. kad atslinkus Šiaurės Lietuvos fazės ledynui ir sustūmus Linkuvos gūbrį. Prieš 13 tūkst. Profesorius Č. Augalija iš paskutiniųjų stengėsi . moreninių kalvų grandinė išilgai pajūrio. apie ką liudija gerai išsilaikęs Linkuvos gūbrys Šiaurės Lietuvoje ir. kai kur nestoras prieledyninių ežerų ir tekėjusių srautų smėlingas sluoksnis. Kudaba buvo linkęs pastarąja kalvų virtinę sieti su Vidurio Lietuvos faze (19 pav. metų. Tai atsitiko Šiaurės Lietuvos fazės metu. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno istorija geriausiai užfiksuota ežerų ir pelkių nuosėdų storymėse. turbūt. Vėlyvojo ledynmečio pabaigos ir holoceno (dabartinio) laikotarpio (pastarųjų 10 tūkst. metų ir juos sugretinti su panašiais etapais 31 . tai vėlyvojo ledynmečio – tūkstančiais metų. pastebėjo. Prieš 13. metų) procesai nustatyti jau šimto metų tikslumu. Vidurio Lietuvos lygumoje ledynas dar nebuvo baigęs tirpti. dalis jų pelkėjo. Tai. 1993) padėjo nustatyti augalijos ir miškų raidos etapus Lietuvoje per pastaruosius 13 tūkst. vaisiai. sporos. Netiesioginė įtaka per klimato kaitą ir Baltijos ledyninį ežerą dar jautėsi apie 3 tūkst. formuodamos jų terasinę formą. kur išlieka apylinkėse augusių augalų žiedadulkės. spygliai ir kiti likučiai.. Panašu. metų ledynus vėl į priekį pastūmėjo nauja šalčio banga. Bet apie juos kiek vėliau. metų keliaudami paskui ledyną migruojančias šiaurinių elnių bandas į Lietuvą atklydo pirmieji vėlyvojo paleolito medžiotojai. Ežerų lygis etapais žemėjo. geologinių periodų – milijonais.prisijungė” glaciokarsto (palaidoto ledo tirpimas) ir eoliniai (vėjo pustymo) reiškiniai.Ten. tiesioginė ledyno ir jo tirpsmo vandenų įtaka Lietuvos paviršiaus formavimui baigėsi.užimti” visas galimas pozicijas kraštovaizdyje. Taigi. kad mūsų aprašomų geologinių reiškinių trukmės nustatymo tikslumas vis kinta. Likusioje dalyje ledui ištirpus. galbūt. kur plyšiuose susikaupė daug smėlingų sąnašų.. Jei seniausių erų trukmė buvo vertinama milijardais.

VII) virto pušynais ir beržynais su lazdynais. Dzūkijoje didele dalimi susiformavo Rūdininkų. vėlyvasis ledynmetis pasižymėjo upių intensyviu graužimusi bei slėnių viršsalpinių terasų kūrimu. Atšilęs klimatas. kurio vandens lygis buvo 15–17 metrų aukščiau dabartinio jūros lygio. Varėnos ir kai kurie kiti eoliniai kopų masyvai. Šiame preborealio laikotarpyje (IX) klimatas buvo šiltas ir drėgnas. tai 3-ji ir 2-ji – ką tik paminėtų laikotarpių metu. metų galutinai ištirpus kontinentinio ledyno skydui Šiaurės Skandinavijoje. pustymo ir solifliukcijos reiškinius. prasidėjo bene šilčiausias holocene atlančio laikotarpis (VI–V). Ėmė plisti eglė. Atsinaujino ir didžiausia dalimi užsibaigė glaciokarsto reiškiniai palaidotų ledo luistų vietose bei dubaklonių (rininės kilmės ilgųjų ežerų) regeneravimas. Augo daug ąžuolų. guobomis. Jūros vandens lygis turėjo tendenciją kilti. miškų išplitimas. Beveik visi kopų 32 . glaciokarsto ir eolinius procesus. kurie vėliau. kurie vėliau intensyviai pelkėjo ir mažėjo. liepomis. Jei pačios aukščiausiosios. metų Baltijos duburyje vėl atsiradus jūrai. Išdžiūvusio smulkaus smėlio plotuose pietvakarių vėjai supustė naujus stambius kopų masyvus. vadinamai Litorinos vardu. alksnių. paskatino solifliukcijos.). Pastarąsias terasas suklostęs upių vanduo plūdo į subarktinį Baltijos ledyninį ežerą.8 tūkst. vešli augalija stabdė erozijos ir eolinius procesus. Vidutinė metinė temperatūra buvo keliais laipsniais aukštesnė už dabartinę.kituose kraštuose. baigiant 5-ja ir 4ja. kurio vandens lygis priartėjo prie dabartinės jūros lygio. Prieš 10 tūkst. kuriuos nutraukė ankstyvojo driaso (XII a) atšalimas ir pasausėjimas. Apskritai. Plito pušų ir beržų retamiškis. guobomis ir liepomis vėliau virto liepynais ir guobynais. Barčių. įsikurti mezolito žmonėms. Šiltas ir drėgnas klimatas. kurios vandens lygis nukrito net 40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio ir į kurią savo vandenis nešė pirmąją upių viršsalpinę terasą pradėję formuoti vandenys. Baltijos guolyje tyvuliavo taip vadinama Joldijos jūra. Kitas reikšmingas procesas buvo susijęs su vėjo veikla. jau borealio laikotarpyje (VIII. lazdynų. vandeningi ežerai ir upės. susiformavo dar ledynui besitraukiant iš Lietuvos. Pradžioje vyraujantys pušynai su alksniais. kaip ir ankstesnysis. Borealyje vietoje jūros tyvuliavo gėlo vandens Ancyliaus ežeras. gretinamas su ledyno suaktyvėjimo faze jau Latvijos žemėje. Po to atėjęs vėlyvojo driaso (X) atvėsimas į mūsų platumas vėl gražino miškatundrę. Šiuo metu Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų storymėse išskiriama iki 12 žiedadulkių zonų (I–XII). besibaigiantys eoliniai procesai sudarė palankias sąlygas krašte. Aleriodo (XI) trumpalaikis atšilimas. Būdingu kraštovaizdžio elementu buvo dideli ežerai. kurių I–IX priklauso šiltajam holocenui (16 pav. Prieš 7. Augo šviesūs. Tai patvirtina ir žinomų archeologinių stovyklaviečių radiniai (17 pav). ypač jo pietinėje dalyje. paskatino erozijos. Ankstyviausioji tundros fazė siejama su taip vadinamo biolingo laikotarpio (XII b zona) klimato pašiltėjimu ir padrėgnėjimu. netankūs beržynai. alksniais. tačiau buvo artimas dabartiniam.

V. Prieš 5 tūkst. Reikia prisipažinti. Laikotarpio antroje pusėje išplito pušynai ir beržynai. būdingų miško kirtavietėms ir išdegusiems plotams. Ta proga negaliu pamiršti žymaus mūsų geologo. Mikalauskas. P. kai jau kontinentinio ledyno nebebuvo. Kabailienė. Gudelis. Čepulytė. net jeigu imtume vertinti tik holoceno laikotarpį.masyvai apaugo mišku. Subborealio laikotarpio (IV–III) pradžioje padaugėjo eglių ir sumažėjo guobų bei liepų.. Spartėjo ežerų pelkėjimas. Dvareckas. V. kurios pjūvį papildo salpinė ir senvaginė facijos.Paleolitinis žmogus ir jo kultūros sudaro tą tiltą. kuri pasižymėjo pastovesniu ir artimu dabartiniam vandens lygiu. durpėdara ir dirvodara. tačiau vis tiek su šiokiais tokiais svyravimais. metų įsigali geležies amžiaus žmogus. Apie tai yra rašę žymūs mūsų šalies paviršiaus tyrinėtojai V. kurios yra labai įdomios ir vertos atskirų knygų. Būta daug reikšmingesnių klimato ir gamtinės aplinkos pokyčių. pagausėjo augalų. Vaitiekūnas. pabaigoje jis rašo: . Upių slėniuose formuojasi kasmet užliejama salpinė terasa. To meto ežerų ir pelkių pakrančių nuosėdose aptinkama žmogaus ūkinės veiklos požymių. M. proistorikų ir visų tų. su kurio vardu jau buvome susidūrę ir dar susidursime. lietuviškosios geologų mokyklos puoselėtojo. A. Čia atsiranda bendra kalba tarp geologų.. metų.senti”. Aptaręs archeologinių kultūrų raidos etapus ir sugretinęs juos su ledlaikių laikotarpiais to meto žinių lygyje..5 tūkst.Paleolito klausimu Lietuvoje”. kad vėlyvojo ledynmečio ir holoceno paleogeografija ir paviršiaus susidarymas aptarti gana paviršutiniškai. rečiau – didesnių potvynių metu užliejama pirmoji viršsalpinė terasa. profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus. kurie trukdė ramiai gyventi neolito ir žalvario amžiaus žmonėms. tačiau visada giliai ir patraukliai. Paskutinysis (dabartinis) subatlančio laikotarpis prasidėjo prieš 2. A. nesileidžiant į daugelį detalių. Gaigalas. padaugėjo skroblo ir beržų. Kudaba. straipsnio . kurs jungia geologijos ir archeologijos sritis. Pirmieji Lietuvos gyventojai ir jų įsikūrimo aplinkybės Kaip matome iš ankstesnių dviejų poskyrių. Ryškūs žmogaus ūkinės veiklos požymiai. tiesą sakant.7 tūkst. metų Litorinos jūrą pakeitė Limnėjos jūra. Geomorfologiniu požiūriu krašto paviršius pradėjo . Tačiau tai nesutrukdė atkeliauti pirmiesiems poledynmečio gyventojams. kuriems rūpi platesnis akiratis 33 . A. Vyravo pušynai su nemaža eglės priemaiša. Daug buvo pušynų. Kunskas ir kiti. nevienodai supratę ir aiškinę vieną ar kitą poledynmečio istorijos faktą. poledynmetyje mūsų krašto gamtinės sąlygos buvo gana kaičios. pasitaiko kviečių ir kitų kultūrinių augalų žiedadulkių. Basalykas. R. kai kur ąžuolų. Č. Prieš 1. Nuo atlančio vidurio Lietuvos žemėje šeimininkavo neolito žmogus. baltalksnynai ir drebulynai.

1944). suteikia man drąsos įžengti į kitų mokslo krypčių – archeologijos bei etnologijos– .valdas”. 34 .pasaulėžiūroje ir kurie yra įpratę žiūrėti į aplinką ir pačią gamtą istorinės perspektyvos akimis” (Dalinkevičius. Būtent šie profesoriaus žodžiai. kaip ir visas jo straipsnis..

taip pat Ūlos. Šventosios ir Neries žemupyje. Pastarųjų metų akmens amžiaus archeologinių paminklų kartografavimas ir tyrimas Pietų Lietuvoje atskleidė ypač didelę šių paminklų koncentraciją atskirose vietovėse (Akmens amžius Pietų Lietuvoje. atlaso vertė didelė. Rimutės Rimantienės ir skirtą akmens ir žalvario amžiaus paminklams. Katros. Pelesos. Karsakiškio ir Inturkės apylinkėse.Metelys ir jo sesės”). Pavyzdžiu gali būti Dūbos. Varėnio. o taip pat Neries ir Šventosios slėniuose.. Grūdos. kad akmens ir žalvario amžiaus paminklai. Atlaso sudarytojai išties atliko didžiulį darbą. Kalbant apie šio atlaso I tomą. Įdomu tai. Nemuno. dr. Zapsės ir kitų upelių terasos. straipsniuose. Pavyzdžiui. Veisiejo.Archeologiniai radiniai ir jų paplitimas. neolitu ir žalvario amžiumi.). Krenta į akis labai didelė stovyklaviečių koncentracija prie vienų ir tų pačių vandens telkinių. Aukštaičių ir Žemaičių aukštumose. mezolitu ir neolitu. Buvo surinkta visa medžiaga apie Lietuvos muziejuose ir įvairiuose rinkiniuose bei kolekcijose esamus eksponatus. To meto politinėmis sąlygomis nebuvo galima skelbti tikslesnės kartografinės medžiagos. Ypač daug jų koncentruojasi Pietų Lietuvoje. 35 . Viename iš tolimesnių knygos skyrių. Neries slėniuose. Varėnės upės 2-ji – paleolitu. nežiūrint šių trūkumų. patikrinti senesnėje archeologinėje literatūroje (knygose. Nemuno slėnyje aukščiau Vilkijos. Dusios ežero 9-ji – paleolitu–mezolitu.Lietuvos TSR archeologijos atlaso” I–IV tomų su žemėlapių priedais. Paleolitinio tipo darbo įnagiai yra paplitę Pietų Lietuvoje. Margių 1-ji prie Dūbos ežero – paleolitu. Šventosios ir Nevėžio žemupyje. tarp Panevėžio ir Vabalninko… Reikia manyti. mezolitu. tuo labiau žalvario amžiaus paminklai. Dar plačiau Lietuvoje paplitę neolito. tačiau vargu ar jie bekeičia bendrą pasiskirstymo vaizdą. 1974–1978 metais Lietuvos visuomenė sulaukė didelio darbo – . o taip pat pavienėse vietovėse pajūryje prie Būtingės. Todėl kai kurios iš jų datuojamos ilgais laikotarpiais. Glūko. Varėnio. Tačiau. kad šiuo metu yra žinoma dar daugiau to amžiaus archeologinių paminklų. nors ir netolygiai. Glėbo. o ir platesni vietovių aprašymai buvo labai sutrumpinti. o taip pat pajūryje prie Klaipėdos. Dusios ir kitų ežerų pakrantės. Nemuno slėnis prie Merkinės. aprašyta ir žemėlapiuose pažymėta šimtai archeologinių paminklų. kad daug senųjų gyvenviečių egzistavo labai ilgą laiką. ataskaitose.. t. Mezolito pėdsakai taip pat koncentruojasi Pietų Lietuvoje. Zapsės upelio 1-ji – mezolitu ir neolitu–žalvario amžiumi ir t. įvairiuose užrašuose) užfiksuoti duomenys. Vartant I tomo žemėlapių priedą matyti. dauguma Katros archeologinių paminklų yra datuojamos mezolitu–neolitu. 2001). pajūryje. Nemuno slėnyje aukščiau Vilkijos. Buvo detaliau kasinėjamos ir aprašomos jau žinomos archeologinės stovyklavietės ir taip įvertinta net 230 archeologinių paminklų. redaguotą žymios mūsų archeologės habil. mes daugiau dėmesio skirsime Dusios ežero archeologiniams paminklams. aprašydami Didžiųjų Sūduvos ežerų grupę (. Vyžuonų apylinkėje prie Luknos ežero. yra išsibarstę po visą kraštą (18 pav.

o rudeniop traukdavo pietų link. Vygando Juodagalvio. Tai puikiai iliustruoja . Sumedžiotas šiaurinis elnias būdavo sunaudojamas maistui (mėsa). oda). arti žemės paviršiaus atsidūrė milijonų kubinių metrų tūrio kreidos ir juros periodo uolienų luistai Merkio slėnyje prie Akmens. net molingose dirvose. Mielupio. Medžiojo mamutus. slūgsojusius tuo metu žemės paviršiuje pietinėje mūsų pajūrio bei Žemaitijos dalyje. Paleolito laikotarpio žmogus vertėsi augalinio maisto rinkimu bei medžiokle. Tam tikrą problemą gyventojams kėlė titnago. negu slūgsantis neišjudintuose kreidos kloduose. Pagal archeologinius radinius galima tvirtai teigti. kitus žvėris. stebėti klajojančias šiaurinių elnių bandas ir pasinaudojant įvairiais gamtiniais barjerais (ežerais. paieškos. pusiau stiklo pavidalo. 2001). upėmis. ietis ir žeberklus. kur į ežerą ar didesnę upę įtekėdavo mažesnis upokšnis. tai sietina su paleolito medžiotojų poreikiu iš aukščiau žvalgyti apylinkes. nors yra samprotavimų. trapi medžiaga. kad ledyno vilktas ir trupintas titnagas yra prastesnės kokybės. Ieškodavo pietinės ekspozicijos (įsaulio) šlaitų bei vietų. šiaurės elnius. Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Vasaros metu medžiotojai klajojo paskui elnių bandas tundros platybėse. Pamerkių. kaip darbo įnagių žaliavos. 36 . darbo įrankių bei papuošalų gamybai (ragai. svaidykles ir dalbas. Anot archeologo dr. aprangai ir palapinėms (kailiai.citnaginėmis” vadinami žemės plotai prie Margionių Varėnos rajone ir kitur Pietų Lietuvoje. Titnagas – tai kieta (kietumas pagal Moso skalę – 6. Kuktiškių. geologinės prielaidos titnago apdirbimo verslui Pietų Lietuvoje buvo tarsi neblogos.. Kai kur Lietuvoje šie klodai slūgso netoli žemės paviršiaus ir šiuo metu yra matomi Nemuno.Santykis su aplinka: praktinis aspektas. Taigi. kaulai) (Juodagalvis. kurie buvo žinomi ir eksploatuojami piečiau Lietuvos. kad paleolito žmogus mėgo kurtis sausose smėlėtose vietose netoli vandens. Pirmieji mūsų kraštą dengę ledynai pakeliui gremžė kreidos klodus. sugebėdavo mėsą išsaugoti ilgesnį laiką. Medžioklei naudojo lankus su strėlėmis. Paskandindami skerdieną šaltame upokšnių vandenyje. kartais net labai didelių luistų pavidale. Randama stovyklaviečių pėdsakų ir toliau nuo vandens – ant kalvų. gerai matomos žvyrduobėse ar net žemės paviršiuje. gaudė žuvis. Nugremžta kreida su titnagais. Voriškių ir kitų kaimų.5–7). siūlams ir raiščiams (gyslos). Jiesios paupiuose. Tačiau pagrindinis jų užsiėmimas – šiaurės elnių medžioklė. Kai kuriose vietovėse tirpsmo vandenų ir dūlėjimo ištirpintos kreidos luistų vietoje teliko didžiulės titnago sankaupos. amorfinė arba kriptokristalinė. Tokiu būdu. Natūraliai titnagas slūgso 2–50 cm dydžio netaisyklingos formos gumburų ir konkrecijų pavidale kreidos periodo baltos kreidos kloduose. bet tokių daug mažiau. kalvomis) pasirinkti racionalų medžioklės būdą. būdavo pakeliami į didesnį aukštį ir nustumiami į pietinius krašto rajonus. pelkėmis.

Teko medžioti tauriuosius elnius. Žmonėms teko taikytis prie naujų sąlygų. t. To laikmečio upės buvo gerokai vandeningesnės palyginus su dabartinėmis. bet buka viršūne antgalių atsiradimą. kurioje daugiau nei 50 % šių mineralų grūdelių yra smulkesnės už 0. gerokai pakito mūsų krašto augmenija ir gyvūnija. y. Molis – tai nuosėdinės kilmės. peršalusių ežerų ir upelių atsinaujinimas glaciokarsto keliu. atsisakyti ilgų klajonių. Neolito laikotarpyje žmonės gyveno palyginti sėsliai. Ežerų buvo daugiau ir jie buvo gerokai didesni. smulkiadispersinė ir plastiška uoliena. ylos. kirveliai. IV tūkstantmetyje pr. ir specializuotų dirbtuvių. gamtos reiškinių mitologizavimui ir specifinių mitologinių personažų atsiradimui. pradėti naudoti pirmieji iš viksvų ir žilvyčio karnų megzti tinklai. atšilus klimatui ir šiaurės elniams negrįžtamai pasitraukus į šiaurę. gal būt.nuspaudimas” nuo specialiai paruošto skaldytinio. kuriose šeimininkavo įgudę ir patyrę šio amato meistrai. Mezolito laikotarpyje. Paprastai moliu laikoma uoliena. Siekiant suteikti įrankiui norimą formą ir padaryti tvitesnėmis aštrias ir trupančias skelčių briaunas. Tai skatino lancetų – peiliuko pavidalo smailų strėlių antgalių bei trapecijų – aštrių. stirnas. (17 pav.Titnaginių įrankių gamybai iš pradžių buvo paruošiamas skaldytinis. gremžtukai. Šios technikos esmė – siauros ir tiesios titnago skeltės .. leidę padaryti išvadą. jau nekalbant apie pavasarinius potvynius. Pradėtos statyti moliu apglaistytos karčių bakūžės. Jau turėta prijaukintų šunų. kitais turimais įrankiais briaunose iškaldavo smulkias nuoskalėles.01 mm ir ne mažiau 30 % dalelių smulkesnės 37 . Šie antgaliai turėjo didesnę pramušamąją galią nei ankstesnieji. Būta. turėjo įtakos mezolito žmogaus aplinkos suvokimui. šernus. perduodami iš kartos į kartą. Įsigalėjo mikrolitinė titnago dirbinių technika. Medžioklė miškuose pasidarė sudėtingesnė. Tai palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemės paviršiaus prasmegimas. montmorilonito.). taurus. pasiekė ir mūsų laikus. Žūklei be žeberklų ir bučių. kurie. stumbrus. rėžtukai. pleištai ir kt. iečių ir strėlių antgaliai. jie būdavo retušuojami. kad baltų ištakos siekia epipaleolitomezolito laikus (Girininkas. buvusių prieledyninių marių dugne nusėdusio ir didžiųjų upių terasose suklostyto smulkaus smėlio supustymas į kopas bei jų masyvus.). hidrožėručio ir kt. nuo kurio paskui nuskeldavo tinkamas skeltes ir nuoskalas. Mezolito (ypač ankstyvojo) žmogus Lietuvoje buvo įspūdingų gamtos reiškinių liudininkas. Visa tai. labai reikšmingo įnagio – kaplio gamyba. grąžteliai. Tai tarsi ir patvirtina žinomo mūsų archeologo Algirdo Girininko daugiamečiai tyrimai. kuri leido tenkintis Lietuvoje paplitusiais smulkiais titnago akmenukais. sudaryta iš molio mineralų (kaolinito. senesnių. pradėti lipdyti moliniai puodai. Kr. Tokiu būdu būdavo gaminami peiliai. briedžius. matyt. Paplito vandens paukščių medžioklė ir žvejyba. matyt. 1994). Paplito kaplinė žemdirbystė su naujo.

Lietuva – piliakalnių šalis. Grigalavičienė Lietuvos TSR archeologijos atlaso II tome. Per daug nesibraunant į naujesnius laikus. kad jie paplitę netolygiai. Lietuvoje molio ir priemolio. šie skaičiai nežymiai pakitę.liesinti”. Didelis molinių liejimo įrankių rinkinys (formelės.už 0. sukapotų augalų ar net šerių (Rimantienė. Nemuno pakrantėse nuo Liškiavos (Varėnos raj. kad žalvario amžiuje atsiradus piliakalniams. ant kalvų. o ir paties žmogaus ar gamtos vėliau sunaikinti. Suvalkijos lygumų rajonuose. Trečią grupę sudaro sunaikintieji piliakalniai. tiko ir dažniau sutinkamas moreninis molis ar priemolis su natūralia žvirgždo priemaiša. Tautavičius ir E. Kaip rašo A. pasimato skirtingų archeologinių kultūrų 38 .). Tai vyko dar žalvario amžiaus pabaigoje.rūšiavimą” pagal jų naudojimo laikotarpį. Kad degant puodą molis nesutrūkinėtų. apie I tūkstantmečio pr. įvairiuose šaltiniuose minimų.005 mm. Pačioje laikotarpio pabaigoje atsirado pirmieji bandymai išgauti geležį iš vietinės balų rūdos bei gaminti smulkius ir paprastus geležinius dirbinėlius. kurių buvo priskaičiuojama apie šešiasdešimt. Pastatų apglaistymui. Be abejo. Žymiai retesni piliakalniai Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje. šiaurės vakariniame krašto pakraštyje. šalies pietrytiniame pakraštyje. tarp kurių molio dalelėmis vadinamos tik smulkesnės už 0. Tuo metu plokšti akmenys ir molis buvo naudojami žalvario liejimo formų gamybai. galima tik priminti.. atlikus piliakalnių . paskirtį ar būdingus radinius. Drėgnėjant klimatui. ant jų taip pat vyko statybos – pintos sienos būdavo užglaistomos moliu. žmonės pradėjo kurtis aukštesnėse vietose.002 mm. kurios nors ir vadinamos piliakalniais. Dzūkų.). tačiau vietovėje dėl kažkokių priežasčių neatrandamų. o kai kurios patalpos išgrindžiamos akmenimis. vidurį. sutrupinto granito ar moliuskų kiautelių. tinkamo keramikai bei pastatų apglaistymui ar mūrijimui visą laiką buvo pakankamai. Jų ypač gausu Aukštaičių. Yra ir kitokių molio apibūdinimo kriterijų. Šiandien. t. ko gero. skirtame piliakalniams (1975). kurios vienaip ar kitaip tvirtinamos virto piliakalniais. Iš esmės tai nieko nekeičia. Prie tariamųjų (spėjamųjų) priklausė dar apie 200 piliakalnių.. Šie pėdsakai galėjo būti kol kas paprasčiausiai neaptikti. Kr. bendroje sumoje netoli tūkstančio… Pažvelgus į archeologijos atlaso piliakalnių išsidėstymo žemėlapį matyti. samteliai) aptiktas Narkūnų piliakalnyje (Utenos raj. Taigi. Sūduvių ir Žemaičių aukštumose. žinoma. prie neabejotinų piliakalnių priskirta 600 šių unikalių archeologijos paminklų. tačiau neturi aiškesnių žmogaus gyvenimo pėdsakų. teko žaliavą . Tai kalvos. tigliai. dedant į ją smėlio.) iki Sudargo (Šakių raj. y. turintys kultūrinį sluoksnį ir įtvirtinimus arba bent vieną iš tų požymių ar jų pėdsakus. Yra neidentifikuotų piliakalnių. Tai piliakalniai. 1995). Prieledyniniuose ežeruose nusėdęs tikras molis tokio tipo darbams yra per daug riebus ir plastiškas.

Miško iškirtimas bei velėnos suardymas nestabiliose kopose sudarydavo sąlygas lakaus smėlio pustymui. Kernavės ir Laužiškio (Širvintų raj.). Smėlingose Kazlų Rūdos. Gedanonių (257 m) ir kai kurios kitos aukščiausios kalvos nėra žinomos kaip piliakalniai. Ambraziškių. Druskininkų–Varėnos ruože. Nevaišių (289 m). nutolusių vienas nuo kito per 5–25 km. Birštono. kur piliakalniais buvo tose vietovėse aukščiausios Medvėgalio (234 m). Pabrasčių. Rūdninkų apylinkėse. buvo įdomu žvilgterėti į šių paminklų paplitimą geomorfologiniu požiūriu.) didesnieji piliakalniai. Žąsūgalos (209 m). žinoma. dūmų stulpo) perdavimui toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms. Kas lėmė piliakalnių gausumą aukštumose ir paupiuose. Bambininkų (Alytaus raj. Anot jo. Latvių (Trakų raj.). Ta proga negaliu nepaminėti žymaus mūsų krašto žemės paviršiaus tyrinėtojo. Be to. lengvai prieinami vandens telkiniai. plačios ir lėkštos. geologinio kartografavimo specialisto Vinco Vaitonio požiūrio į piliakalnių išsidėstymą Lietuvoje ir gretimų šalių pakraščiuose. Šatrijos (227 m). šis piliakalnių tinklas turėjo dar vieną svarbią paskirtį – tai signalo perdavimas visam kraštui ar tik norima kryptimi nelaimės (užpuolimo ir pan. trukdė piliakalnių atsiradimui. kur vyrauja vėjų supustytas kopų reljefas. o taip pat jau įsigalinčiai žemdirbystei. Tai Elveriškių (Lazdijų raj. Būdakalnio (Ažušilės) (285 m). grandinę. turbūt. kad piliakalniais turėjo būti aukščiausios krašto kalvos.). Tai ir lėmė gerokai retesnį piliakalnių tinklą jose. Degučių (Zarasų raj. Deglo šviesa naktį ar dūmų stulpas dieną būdavo perduodami iš piliakalnio į piliakalnį su vienokia ar kitokia žinia. Man. Taip yra Žemaitijoje. nesunku atsakyti – be abejo palankesnės įsikūrimui gamtinės sąlygos: reljefo suskaidymas aukštumose bei upių slėnių ir ežerų dubenų šlaituose.). Malkėsto ir Kulionių (Molėtų raj. piliakalniams atsirasti taip pat nebuvo gerų sąlygų. Mūsų laikais net būta bandymų pakartoti tokį signalo perdavimo būdą viena ar 39 . Girgždūtės (228 m). Kuktiškių.). savaip nepatogios. Būtų galima paminėti vieną . Tai. Kalvių ir Utenėlės (Utenos raj. Kiek kitaip yra Aukštaitijoje.). įvairių sutartinių ženklų (liepsnos fakelo.). Kačiūnų. Per daug nesigilindamas į šių archeologinių paminklų naudojimo laikotarpį bei galimą paskirtį. skurdesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus. Paverknių ir Paukščių (Prienų raj. kuri kerta Lietuvą nuo Lenkijos pasienio iki Latvijos. Būtų logiška manyti. jis įžiūrėjo palyginti taisyklingą tinklinį jų išsidėstymą mūsų krašte. kaip geologui. sunkiai įžengiamais mišriais ir lapuočių miškais. sausesnės vietovės.pilnesnę” piliakalnių.raida per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Tuo tarpu molingos ir priemolingos lygumos Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje pasižymėjo šlapiais. Burčiakų ir Buivydonių (Kaišiadorių raj. nutolusios nuo vandens telkinių… Greičiausiai.. Moteraičio (Burbiškių) (217 m) ir kitos moreninės kalvos. kur Juozapinės (292 m). tokios iškilusios vietos tarnavo žvalgakalniais.) atveju. Gal ilgesniam įsikūrimui jos buvo per daug aukštos.).

Grįžtant prie paupiuose ir paežerėse esančių piliakalnių. objektyvūs gamtos procesai. Deja. lėmė kraštovaizdžio ypatybės (slėniuotumas. o būtent. Nors ir čia yra šiokio tokio neapibrėžtumo. tekantys per pelkėtą vietovę. ypač. Dzūkijoje. kai piliakalnis yra ne paežerėje. iki šiol nežinomų (arba pamirštų) piliakalnių paieška tose piliakalnių menamo tinklo vietose. pakilumoje žvalgymuisi ir signalų perdavimui įsirengti žvalgakalnį su bokšteliu ar be jo. kad tai tik šiandieninė situacija. Juos nugramzdino. žinoma. lygumų plotuose. Apskritai. Kiti piliakalniai (trečdalis) stūkso kalvų masyvuose.nematomi” piliakalniai yra buvę gerokai aukščiau. o praeityje šie dabar . o mažiausiai Žemaitijoje – tik 9. žinoma. Jeigu kai kurie piliakalniai yra aukštose ir iš toli matomose vietose arba didelių ir plačių upių ar ežerų pakrantėse. neotektoniniai (dabartiniai) žemės plutos judėjimai. kur jų dar trūksta. aiški šios jo hipotezės tikrinimo kryptis. O tai. kad aiškiai vyrauja pirmieji. tokių yra apie 23. Bet kuriuo atveju. Vaitonio nuomone. Tai. V. Gal paprasčiau būtų šalia tokio . Prie ežerų iš viso priskaičiuota apie 86 piliakalnius (10 %). kur nors šalia slėnio.pasislėpusio” piliakalnio.kita kryptimi. savo ruožtu. ežeringumas.) ir senųjų Lietuvos gyventojų poreikiai ūkininkavimui bei savigynai.. Nors ir čia yra tam tikro sąlygiškumo. šiandieninė piliakalnių geomorfologinė situacija vargu ar leistų tai padaryti bet kuria norima kryptimi ar visam kraštui iš karto. Jų arba panašių į juos objektų suradimas galėtų patvirtinti šią hipotezę. Jų yra apie 504 (59 %) visuose Lietuvos regionuose. tai dalis jų tūno pasislėpę mažesnių upelių slėnių dugne arba apsupti pelkių ir aukštesnių kalvų. o kitus net iškėlė. šiokių tokių skirtumų piliakalnių paplitime atskiruose krašto regionuose yra. Vaitonis mano. bet kiek tolėliau (150–300 m) arba paežerėje prie upelio žiočių. skirstant piliakalnius pagal geomorfologinę padėtį matyti.. kurie nekelia abejonių. reikia pabrėžti. Tai. Tačiau tokių atvejų nedaug ir jie bendro vaizdo iš esmės nekeičia. kalvotumas ir pan. dažniausiai iš kelių pusių juosiami pelkių. gal kada buvusių ežerėliais. iš kurių didesnė pusė (net 54) yra Aukštaitijoje. padavimų išlikimui iki mūsų dienų. kad paupiuose ir paežerėse jų yra apie 590 (69 %). V. kartu su Trakų ir Lazdijų rajonais. Abejones kelia tik kiek didoka šių judėjimų amplitudė per palyginti trumpą geologinį laikotarpį. kai upeliai yra labai menki. 40 . Kaip matome. turėjo įtakos kai kurių mitologinių vaizdinių įsitvirtinimui. ypač.

kalbėdama apie baltiškąjį vyriškąjį panteoną.Aplinkos mitologizavimas. 1990). ir savo pėdų ar nagų žymes akmenyse. akmenis.. vanduo. ir aukštų supiltų kalvų.. kad vieni dažniausių mūsų gamtą formavusių personažų yra velniai ir milžinai. skyrė tris pagrindinius ir lygiateisius dievus: Dievą. Liškiavos piliai užbaigti.Velinas – slibiną. 1970) jau senokai labai teisingai pastebėjo.Lietuvių liaudies padavimai” (Kerbelytė. ko gero skaitlingesnė. Kita galiūnų grupė. rašydama apie moteriškųjų dievybių atstovę Velioną teigia. susieti su nelabojo piktais kėslais. Matyt. žemė. 1989). Garsioji mūsų archeologė Marija Gimbutienė. kurios žinioje buvusios vėlės. plėšrius žvėris bei spygliuočius medžius. Padavimų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė savo knygoje . požemiai ir jo lobiai. pavadinimas tapatus su velione ar velioniu. o taip pat kitus padavimų ir sakmių rinkinius. išbyrėjusio iš milžino prijuostės ar klumpės. Panašu. Tai ir smėlio. kad jis pavaizduotas bažnyčios priešu. yra susijusi su velnio gimine. medžius. ir nebaigtų statyti tiltų. Čia pat. vėliau velniu. Pabaisko bažnyčių durims užremti. Senųjų Trakų.Lietuvių tautosakos” IV tomą. norint sumenkinti ir sukompromituoti senąjį pagonišką milžiną. Žymi mūsų istorikė Pranė Dundulienė knygoje . pelkės. Džiugo prie Telšių. ir kartu nuo kažkokių jėgų priklausomu padaru”. Veliona buvo chtoninė mitinė būtybė. kad . Pasak mokslininkės. jau krikščionybės laikais. būta .Tautos atminties beieškant” (Greimas.Prisiminus dažnai sutinkamą velnio ir 41 . ir iš milžino ašarų pasidaręs ežeras.Velionos. raistai. kas po velėna” (Gimbutienė. pasireiškimo sferą. Štai . velnias pavaizduotas ir hiperbolizuotu stipruoliu. suniekina. vienaip ar kitaip palikusių pėdsakus aplinkoje. kalnelis. ko gero. bent keliose vietose Nemuną užtvenkti. Tai Mikierių ir Legų prie Anykščių. trumpame padavimo tekste. ir rankomis ar iš pypkių pelenų supiltas piliakalnis. šaknis ir visa. kaip ir vėlės. 1988). ir netyčia iš kaušelio išpiltų ežerų. milžinų ir velnių galybė Pavarčius . Velniai yra palikę ir akmenimis pribarstytų laukų.. Jurgis ir Barkus prie Jurbarko. juodus gyvulius ir paukščius.. baisius.Velnias – nepaprastai stipri. oras....Pagonybė Lietuvoje” (Dundulienė.politinio” tikslo – žmonių ilgai garbintus milžinų nuveiktus darbus suniekinti. Tai jie nešė milžiniškus akmenis Anykščių. matyti. reljefą keičianti būtybė – iš esmės nepakinta nuo to. nutapytas vėlesniais. išlaužti ar visiškai sugriauti. Jų vardu pavadintos įvairios prakeiksmu palydėtos duobės. ugnis. Veliną ir Perkūną. Reikia paminėti Algirdo Juliaus Greimo labai įdomią studiją . kad šiandieninis sukarikatūrintas velnio paveikslas yra. Paketurių ir Aukštupėnų prie Kupiškio ir daug kitų milžinų. Kiekvienas jų turėjo savo gyvulius. ypač padavimų dalį. Ventės ir Liekų pamaryje.. Jos pratarmėje jis rašo: . bet sakmiškas įvykių posūkis jį tarsi sumenkina. kad . Lietuvių sakmėse pirminis velnias laikomas dievo bendrininku kuriant kosmosą…”..

Kaip chtoniškoji būtybė senovės lietuvių velnias tautosakoje yra priešinamas mitinio dangaus būtybėms – Dievui. kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojamas folklorinis velnias. o padavimuose – pavieniai kurios nors klasės objektai (konkretūs ežerai. o velnias – kaip dieviška. apie 2 000 šnekamosios kalbos posakių. pagal kurį galima mėginti nustatyti velnio vietą senovės lietuvių religijoje bei mitologijoje. teko visą Kalevelio klausimą peržiūrėti iš naujo. bet ir jų ganytojų – piemenų ir medžiotojų artima mitine būtybe. Velniui buvo priskiriama žmonių. Velnio – kūrėjo. kad išanalizavo apie 10 000 įvairių žanrų lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių. Vėlius rašo. akmenys). atsekti indoeuropietiškus jo bruožus. Skirtumas gal tik tas. raistai). burtų bei prietarų apie jį. Velnio paveikslas artimas milžino paveikslui. atliekamų veiksmų pobūdis. riestauodegiais. kipšais.Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” (Vėlius. o sudaro bemaž vieningą kompleksą. kad etiologinėse sakmėse dėl velnio veiklos atsiranda visi vienos klasės gamtos objektai (kalnai. Garsus lietuvių mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996) šį klausimą plačiau aptarė savo knygoje . Antra – velniui priskiriamas poveikis dirbamai žemei ir pačiai žemdirbystei (ypač lydiminei) derinasi su jo miško ir mirusiųjų globėjo funkcijomis.. pusiasaliai ežeruose. gamtą kurianti būtybė. per 1 000 mįslių. patyręs daug poveikių ir transformacijų. nes mirusiųjų karalystė neretai būdavo lokalizuojama žemėje arba požemyje. N. kelis tūkstančius tikėjimų. įvairių 42 . išorės ir veiksmų įvairovė nėra atsitiktinė. kad velnias senovėje galėjo būti tapatinamas su žeme ir įsivaizduojamas dangaus dievo antrininku. išryškėjo pamažu Velino. Visa tai leido jam padaryti keletą reikšmingų apibendrinimų. Panaudojant sakmėse išlikusią Velnių Karaliaus – nieko bendra neturinčio su velniukais. Juos suartina didumas ir jėga. 400 vietovardžių ir daug kitokios tyrinėjimų medžiagos. Mirusiųjų įsivaizdavimas gyvuliais ir su tuo susiję laidojimo papročiai susiformavo pirmykščių toteminių tikėjimų pagrindu. Tačiau velnio vardų. 1987).žmogiškojo kalvio kovos ir kalvystės paslapčių išgavimo motyvą stebuklinėse pasakose. bekulniais ir šimtais kitų jo tarnų – figūrą ir jo pralaimėtą dvikovą su kalviu. kuriuos šiek tiek pergrupuodamas ir pateiksiu.) globa. daugiasluoksnis ir nuėjęs ilgą intensyvios raidos kelią. patarlių bei priežodžių. Pirma – velnio vaizdinys lietuvių tautosakoje yra sudėtingas. Perkūnui. kad milžinai tautosakoje suprantami kaip mūsų protėviai. tapusiu jo įpėdiniu – kriukiu. požemio ir jo turtų – akmenų ir geležies – valdovo asmenybė ir dalies jo suvereninių funkcijų – karinės jėgos – perdavimo Kaleveliui prasmė”. Artimais ryšiais su žeme buvo susiję daugelio indoeuropiečių mitologijos mirusieji bei jų dievai. kalvos. nors galima ir prielaida. balos. burtininkų ir kt. palaikančių ryšius su gyvųjų ir mirusiųjų pasauliais (žynių. Velnias buvo įsivaizduojamas ne tik gyvulių ir žvėrių. Jis pastebėjo.

jei tikrai yra toks ryšys su praeitimi. kartais teko pasitenkinti tik apylinkės ar valsčiaus pavadinimu ir orientuotis apytikriai. Tai. remdamiesi savo duomenimis. kad mūsų istorijos ištakos – geologijoje”. graikų mirusiųjų karalystės valdovas Aidas bei tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio Hermis. O padavimo ar sakmės užrašymo vieta ne visada sutampa su liaudies kūrinyje vaizduojama vietove. Tačiau ir turima apžvalginė informacija taip pat leidžia padaryti vieną kitą pastebėjimą. Todėl darant šį darbą. Panašų bandymą yra padaręs geologas dr. kad tam dar ateis laikas.) savininko ir išradėjo vaizdiniui susiformuoti padėjo senovės protėvių (neretai įsivaizduojamų milžinais) kultas. Mažai kuo nuo lietuvių folklorinio velnio tesiskiria folklorinis latvių velnas. kaip glaudžiai esame susiję su savo Žeme. veiklaus žemės ir požemio mitinio dievo (tiksliau – jo prototipo) nužeminimo procesas. Tačiau. daug kitų mitologinių personažų. konkrečių vietovių aplankymas. pasikeitusių pavadinimų. Dzūkų. senųjų žemėlapių ir planų analizė. kad Lietuvoje esama daug vietovių. Trečia – velnio antagonizmas dangaus mitinėms būtybėms. piliakalnių ir pilkapių. Motuza V.. kuriuose neminimi vietovardžiai ar konkretūs gamtos objektai. 1999). kad jau praindoeuropiečių laikais buvo prasidėjęs šio galingo. Žinoma. tai rodo. kuris su savo sūnumi Vykintu. Gediminas Motuza. Akivaizdu. kitų duomenų patikslinimas padėtų išspręsti medžiagos patikimumo problemą. Sūduvių ir Žemaičių). dažnai senokai užrašytame padavime minima vietovė ar gamtos objektas sunkiai surandami arba visai nesurandami dabartiniuose žemėlapiuose. prūsų mirusiųjų ir žynių globėjas Patulas. Rezultatas buvo labai įdomus. o atsakyti į jį jau turėtų archeologai ir etnografai. slavų gyvulių dievas Velesas/Volosas. liudija.. paremtas tik padavimų ir etiologinių sakmių medžiaga. o kartais ir pačioje apylinkėje. Antra. patvirtinantis senai vykusių geologinių procesų bei iki šių dienų mus pasiekusio folkloro sąryšį. taip pat studijuojančiu geologiją.Ar galėjo poledynmečio mitologijos elementai pasiekti mūsų laikus ir kaip tai įvyko? Geologai. gali tik užduoti klausimą. ežerėlių ir pelkių. Manau. dėl išnykusių sodžių ir ištisų kaimų. Visų pirma. kad absoliuti dauguma lietuviškųjų milžinų ir velnių veiklos vietos lokalizuojasi aukštumose (Aukštaičių. kurį galutinai užbaigė krikščionybė. ir tai.kultūrinių vertybių (ugnies. Su lietuviškųjų milžinų ir velnių žygdarbiais susijusių vietovių lokalizavimas. kuriose didesnė ir 43 . Straipsnio pabaigoje autoriai visai pagrįstai klausia: . natūraliai kyla noras tas vietoves išryškinti krašto žemėlapyje ir pabandyti surasti tų vietovių teritorinio pasiskirstymo ypatybes. yra komplikuotas keleto aplinkybių. labai daug padavimų ir sakmių. susijusių su mitologinio velnio veikla. ryžosi panagrinėti estų epo herojaus Kalevipoego – galingo ir įnoringo milžino – nuveiktų darbų geografinę ir geologinę analizę (Motuza G. upelių.. darbo įrankių ir pan. ypač Perkūnui.

Kupiškio.išraiškingesnė kraštovaizdžio įvairovė.sostinės”. arealais kelia daug klausimų. o taip pat ilgiau užtruko kai kurių geologinių procesų (glaciokarsto. iš tų pirmųjų indoeuropiečių protautės medžiotojų ilgainiui išsirutuliojo ir lietuvių tauta. kad didesnė stambių riedulių. solifliukcijos.veiklos” sutapimas su geologinių procesų. pagal turimą medžiagą. 31 – prieledyninių marių ir 8 – fliuvioglacialinių upių salomis (Seibutis. Šventosios) ir pamaryje. kad milžino personažas dažnesnis prie didelių upių (Nemuno. kad kai kurie vietovardžiai Lietuvoje galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje. Dainavos atveju – įlankas su bangomūša į akmenuotas pakrantes (Seibutis. Varnių ir kai kurios kitos apylinkės. Tuomet čia dar tebetirpo liekaniniai ledkalniai.. Štai čia veikiausiai ir slypi lietuvių begalinio prieraišumo savo Tėvynei šaknys” (Seibutis. Tai Salako.. Vadinasi.). metų ir išlikti iki šių dienų? Ar gali indoeuropietiški vietovardžiai būti iš tokių tolimų laikų? A. iš dalies įkūnijusiam galingo požemio valdovo ir žemės paviršiaus kūrėjo personažą lietuviškojoje mitologijoje. kad tiesioginiai mūsų protėviai yra atsikraustę į dar neapgyventą nykų Nemuno kraštą. Pastebėta. paskelbtų net gamtos paminklais bei ištisų riedulynų–draustinių koncentracija. Tris pirmąsias paminėtas apylinkes vienija per jų žemes srovenanti Šventoji… Stebinantis senųjų mitologinių personažų . noriu dar pabrėžti mano profesijos žmonių – geologų savotišką simpatiją velniui. Jis taip pat įsitikinęs. dirvodaros ir kt. 1974). Slinko tūkstantmečiai. Aukštadvario. Būtent jis teigė. paleogeografinės toponimikos Lietuvoje pradininko doc. 1992). Įdomu tai. Tačiau pastebimos savotiškos velnių ir milžinų . Tačiau ir šiuo atveju. Baigdamas velnių ir milžinų temą. Seibutis tuo beveik neabejoja. 1976). Kiek mažiau šių galiūnų veiklos pėdsakų yra moreninėse lygumose ir visai retai – buvusių prieledyninių marių lygumose (Nemuno žemupio. metų. Algirdo Seibučio darbus.ledynmečio atgarsiai lietuvių tautosakoje taip pat laikytini rimtais liudininkais. dramblinėjo mamutai. susiduriama su laiko problema. sala net 38 yra arba buvo holoceno laikotarpio ežerų. klostėsi žvyras. Anykščių.nepagausino” tautosakos su velnių ar milžinų veikla. kad: . Lietuvos gamta ir žmonės yra glaudžios raidos pagimdyta darni vienovė. molis. Dusetų. Yra ir daugiau įdomių paleogeografinės toponimikos analizės pavyzdžių. Štai iš dažnai mūsų krašte pasitaikančių vietovardžių su šaknimi arba sudedamąja dalimi sal-. Ta proga tenka prisiminti poledynmečio paleogeografijos tyrinėtojo. smėlis.. visai . laipsniškai keitėsi kraštovaizdžiai. Vietovardžiai su ava (Dainava) reiškė prieledyninių marių įlankas.. Dažnai pasitaikantis toponimas Dunojus atsirado prieledyninių marių pakrantėse. Dainavos ir kt. Neries. Dar 1983 metais Vievyje esančiam Lietuvos geologijos muziejui elektrėniškis dailininkas Adulis Medžiūnas iš ąžuolo išdrožė 2 44 . panašiai kaip ir padavimuose. vykusių prieš 12–8 tūkst. Ar galėjo šie toponimai atsirasti prieš 17–12 tūkst.).) vyksmas (19 pav.

tonas sveriantį bareljefą tema ,,nešė velnias akmenį…”, o vilnietis dailininkas Ričardas Zovė 1990 metais sukūrė Lietuvos geologų sąjungos emblemą, kur puikuojasi stilizuotas galiūnas su puse Žemės rutulio ant pečių, primenantis tautosakinį velnią su milžinišku akmeniu rankose (20 pav.) Ežerų atsiradimas – kita įdomi ir dažna tema padavimuose, aiškinančiuose atskirų gamtos objektų kilmę. Jei tik vieną kitą delne atnešė iš jūros (Masčio ežeras) ar priverkė milžinas (Bulėnų ežeras), iš kaušelio netyčia išpylė velnias (Kaušelio ežeras), tai dauguma jų yra atsiradę prasmegusių bažnyčių ir dvarų vietoje ar debesiu nusileido, atspėjus vardą. Kartais prasmegimai įvyksta ką nors prakeikus (Vėlio ežeras) ar už blogus darbus savotiškai nubaudus tuoj po mirties (Dusios ežeras). Ne visada pasakoma, kodėl ežeras nusileido ant kokio nors miesto ar bažnyčios. Lūksto ežeras, matyt, netyčia užliejo senuosius Varnius su bažnyčia. Kai kurie ežerai garsėja į juos įkritusiais ledu vežtais ar vėjų nupūstais varpais, kurie ir dabar kartais skamba (Sartų, Saločiaus ežerai). Daug padavimų apie debesiu atskridusius ir nusileidusius žemėn ežerus. Tačiau tam reikėjo kai kurių sąlygų. Vyraujanti sąlyga – tai netyčinis, rečiau sąmoningas ežero vardo atspėjimas (Dusios, Rimiečio, Vištyčio, Anykščio, Kapstato, Platelių, Krokų lankos, Vilkokšnio, Kalvių, Masčio ir kt. ežerai). Kai kuriuose padavimuose atsiranda keisti personažai (vokietukas, ponaitis, burliokai, ,,kokia tai moteris”, ,,kažkoks balsas”), kurie iš anksto žmones įspėja apie būsimą svečią (Platelių, Paršežerio, Kapstato ir kt.). Gal tie personažai – tai įvairiai vadinami to paties velnio pavidalai? Kartais prieš atskrendant ežerui matomas jautis arba iš anksto žinoma, kad reikia vadinti jaučio vardu (Krokų lankos, Rimiečio, Bulėnų ežerai). Dar dažniau prieš nusileidžiant ežerui ant žemės, vietovę išknisa arba išguli kiaulė, paršas, kuiliai ar šernas (Platelių, Paršežerio, Kašučių, Lūksto, Draudenių ir kt.). Apie vieną ir tą patį ežerą yra net keli skirtingi padavimų variantai. Labai įdomūs tie padavimai, kuriuose pasakojama apie ežerų ,,keliavimą”. Pavyzdžiui, Dusia atėjo per Lazdijų upę ir Lazdijų balas, prie Lenkijos palikusi savo dukrą Galadusę, dar vadinama Mažąja Dusia, Galadusiu. Salotės ežeras atėjo per Ratnyčią, Ratnyčėlės upelį, Latežerį ir Nemuną. O Kašučių ir Kurėnų ežerai atėjo iš netolimų durpynų, kur nebeliko vandens. Samaninės pelkės vietoje buvęs ežeras nuėjo prie Anykščių, o tie patys Anykščiai yra buvę Rubikių ežero vietoje. Palyginti nedaug ežerų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ištekėję iš požemio (Dyvičio, Dubinio, Krokų lankos, Rimiečio ežerai), o taip pat atsirado iš mažo upelio vandens (Žirnajų ežeras). Štai tokie mano pastebėjimai. O kaip gi ežerų kilmę padavimuose vertina tautosakos tyrinėtojai? B. Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuvių liaudies padavimai” rašo, kad užrašyta net 244 siužetiniai variantai apie keliaujančius 127 ežerus ir ežervietes (pelkes) (Kerbelytė, 1970). Panašūs padavimai apie ežerų keliavimą debesies pavidalu žinomi mūsų kaimynų latvių ir
45

estų tautosakoje, kitų tautų folklore. Mokslininkė pastebi, kad padavimuose ,,…situacija dramatiška kaip tik todėl, kad žmogus nežino, kaip paveikti stichiją. Jis pasirodo visiškai priklausomas nuo atsitiktinumų ir sutapimų. Noras pajungti gamtą, pažinus jos giliausias paslaptis, sudaro šių padavimų idėjinio turinio pagrindą. Tačiau gamtos reiškinių esmė čia suprantama fantastiškai, remiantis pirmykščių žmonių įsitikinimais: reiškinio galia glūdinti jo varde”. B. Kerbelytė mano, kad motyvai, vaizduojantys ežerų ryšius su gyvuliais, yra genetiškai susiję su tikėjimais apie ežerų ,,ponus”, ežerų pasiuntinius ir jų zoomorfinius pavidalus. Kaip ir noras personifikuoti ežerus, laikant juos gyvomis būtybėmis, pasirodančiomis žmonėms įvairiais zoomorfiniais ir antropomorfiniais pavidalais. Tai, be abejo, labai senų laikų archajiškų tikėjimų požymis. Galvojama, kad taip pat turėjo reikšmės ir žmonių pastabumas, vertinant žemės paviršiaus ypatumus, ežerų senėjimo, pelkėjimo ir sunykimo procesus, net kai kuriuos stichinius reiškinius, kai viesulai pakelia nemažas vandens mases ar staiga išteka buvę ežerai. Taigi, apie ežerų ištekėjimą. Profesorius Č. Kudaba, aptardamas padavimų tikroviškumą, pateikė vieno tokio ežero pavyzdį (Kudaba, 1969). Jis rašė: ,,Rudaminos piliakalnis yra vienas pačių įspūdingiausių Lietuvoje. Jis yra pačioje aukščiausioje Lazdijų kalvoto masyvo viršūnėje (98 m), o į rytus nuo jo tyvuliuota nedidelio ežeriuko. Ta pieva nuo seno Keistutiške vadinama. Labai seniai staiga ėmęs ir persikėlęs į kaimyninį Rimiečio ežerą. Taip yra ir buvę. Į Rimietį įtekantis Raišupis savo aukštupiu kažkada prasikasė Keistutiškių ,,vandens gyslą” ir ežerą nuleido. Tas žymes nesunku atsekti paviršiuje”. Profesorius mini ir 1841 metais per kelias valandas ištekėjusį Salotės ežerą, prie kurio savo aukštupiu priartėjo Kuosinės upelis. Liko tuščias ežero guolis, plati juosta išlaužyto miško, apgriauti namai… Č. Kudaba išreiškė mintį, kad senieji mūsų krašto gyventojai matė glaciokarsto (termokarsto) reiškinius. Remdamasis to meto ežerinių nuosėdų absoliutaus amžiaus nustatymo duomenimis, pagal kuriuos palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemės paviršiaus įdubimas vyko prieš 6–7 tūkst. metų, jis neabejojo, kad ,,…Lietuvos mezolito, o gal net neolito gyventojai dar matė žemės termokarstinio dubimo reiškinius” (Kudaba, 1969). Mokslininkas galvojo, kad ,,Patys padavimai tikriausiai atsirado tik vėliau, kaip gyvi nemirštantys žmonijos atminties vaizdai, įgavo labai įvairius ir gražius siužetus, meninius vaizdinius. Tuo jie patiems pasakotojams atrodė įspūdingesni, tikresni, o kartu ir gajesni” (Kudaba, 1992). Panašiai galvojo ir kitas mūsų mokslininkas, žymus pelkėtyrininkas A. Seibutis: ,,…visiškai pagrįsta manyti, kad gausiuose lietuvių liaudies padavimuose apie įvairiausius ,,skenduolius” atsispindi tikri gana tolimos praeities įvykiai. Įdomu, kad tokie padavimai gausiai paplitę tuose mūsų respublikos rajonuose, kur būta daugiau termokarstinių įgriuvimų” (Seibutis, 1992).
46

Keliaujančių ežerų idėja neaplenkė ir poetų:,,Taip lėtai ateina per dangų/Debesis. Lyg medžiai ant rankų/Neštų ežerą – dar bevardį./Lyg stovėtum aukštai ant skardžio –“(iš O. Baliukonytės ,,Vakare. Prieš lietų”, 1983).

Baigdamas poledynmečio paleogeografijos ir žmogaus įsikūrimo santykį, negaliu nepaminėti geologo G. Motuzos ir archeologo A. Girininko bandymo susieti Lietuvos gelmių sandarą su etnogeneze (Motuza, Girininkas, 1989). Buvo sugretinti mūsų krašto geologiniai ir geografiniai žemėlapiai su archeologiniais, etnografiniais bei antropologiniais žemėlapiais. Pastebėtas daugelio ribų sutapimas, panašus apibrėžiamų plotų išsidėstymas. Iš kristalinio pamato geologinio, tektoninio, magnetinio lauko bei geomorfologinio žemėlapių matyti didelis skirtumas tarp vakarinės ir rytinės Lietuvos dalių. Tektoninių blokų, lineamentų, anomalijų ir kitų geologinių objektų išsidėstymas rytinėje dalyje dažnai linijiškas, besitęsiantis iš šiaurės rytų į pietvakarius. O vakarinėje dalyje – be aiškesnės orientacijos. Lietuvos archeologiniuose žemėlapiuose taip pat pastebimas rytinės ir vakarinės krašto dalių skirtingumas, būdingų radinių ir archeologinių paminklų linijiškas išsidėstymas, kultūrinių sričių ir atskirų genčių paplitimo plotų sutapimas su geologinės sandaros kai kuriais elementais. Ypač akivaizdus tarmių išplitimo plotų ir klimatinių rajonų, kurie savo ruožtu sąlygoti ir geologinės sandaros ypatybių, sutapimas. Manoma, kad geologinė sandara turi poveikį visai gamtinei sistemai, o taip pat antropofiziologinių požymių ir kalbos raidai regione. Toks poveikis įmanomas tik tuo atveju, jei žmonės pakankamai ilgai gyveno sėsliai ir nejautė žymesnio kitų kultūrų ir antropologinių tipų įtakos. Taigi, ir vėl laiko faktorius. Kiek žinau, paminėti mokslo vyrai savo pradėtą darbą tęsia. Man teko skaityti ir ekspertuoti jų naujausią mokslinio tyrimo darbą, parengtą naujos medžiagos pagrindu. Rezultatai iš tikro verti dėmesio ir, manau, greitai visuomenė galės spaudoje su jais susipažinti. Ką tik išdėstyta informacija susišaukia su profesoriaus Č. Kudabos mintimi rašinyje ,,Takoskyros”, skirtame labai reikšmingo takoskyrų vaidmens mūsų kraštovaizdyje išryškinimui, kad jos skiria ne tik upių baseinus, bet ir tarmes (Kudaba, 1969). Turėta galvoje, kad senieji Lietuvos gyventojai buvo linkę daugiau migruoti išilgai upių, negu brautis per rečiau gyvenamas ir sunkiai praeinamas, dažnai šlapias takoskyrų girias. Manyčiau, kad taip buvo ir vasarą, ir žiemą, kai užšaldavo upės bei ežerai ir ledo kelias būdavo ypač populiarus. Č. Kudaba rašė: ,,Reljefas, stambūs takoskyriniai gūbriai turėjo nemažos įtakos žmogaus gyvenimui. Tik pasekime senut senučiausius žmogaus pėdsakus archeologiniuose žemėlapiuose. Jie paupiuose, sausose miškingose terasose, prie vandenų. Štai viduriniojo akmens laikotarpio žmogaus gyventa prie Nemuno, Neries, Merkio, pajūryje – vis žemiausiose upių baseinų vietose. Takoskyros, tur būt, dar buvo tuščios, žmogaus neįveiktos.
47

. 1991 b). . daug dėmesio paskirdamas gyvenamajai lietuvių tautos aplinkai (Maceina. kitaip puoštasi.tai ne tiktai gebančios mąstyti..nėra tiktai gamtinis. vaizduotę ir kūrybos džiaugsmą. dvasinę kultūrą.. Nesileidžiant į materialinės ir dvasinės kultūros pradų formavimosi pirmykštėje visuomenėje nagrinėjimą. kadangi tai . daug kas savaip darėsi.Kultūros ištakos” (1994). Maceina yra linkęs ypač sureikšminti.Savo pasakomis. Pastarąjį A. jėzuitas Pjeras Tejaras de Šardenas (1881-1955) savo knygoje .kad tautinės individualybės bruožus sukuria trys pagrindiniai veiksniai: etnologinė tautos struktūra. Lyg ir tolygesnį mūsų krašto apgyvendinimą galima spėti buvus žalvario.. dainomis.. Juk skersai Aukštaičių aukštumos upių nėra..tarsi kitomis akimis pažiūrėti į tolimus 48 . kada buvo imta jaukinti gyvulius. Teigiama. sąmonės ir kalbos formavimąsi. . Gyvenamosios aplinkos įtaka reiškiasi trimis pagrindiniais veiksniais: klimatu. 1995).. Žinoma. todėl ir natūralaus bendravimo keliai buvo sunkūs. bet ir kultūrinis dalykas”. Šioje knygoje autorius aptaria pagrindinius antropogenezės etapus nuo Homo habilis iki Homo sapiens sapiens susiformavimo. . noriu tik nurodyti... savaip net mirusieji laidoti” (ten pat).Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra”. Taigi griaučių ir kaukolių tyrinėjimai mūsų neapvylė. legendomis. bet ir subjektyvine. bet ir mielai apie save mąstančios sąmonės žiedai.. tur būt. Jis buvo įsitikinęs. natūraliai gali kilti klausimas apie pirmųjų mūsų krašto gyventojų . Štai prancūzų mokslininkas ir filosofas. Žinomas lietuvių visuomenės veikėjas ir filosofas Antanas Maceina (1908–1987) 1939 m.. geležies epochose.Žmogaus fenomenas” neabejoja mūsų tolimų protėvių intelektualumu: . tur būt. kai judesių bei siluetų tobulume ir netikėtame raižytinių ornamentų žaisme įžiūrime tų tolimų laikų dailininkų pastabumą. paežerės traukė jų stovyklas. pasakojimais ir pamokymais tauta perduoda psichinį savo santykį su gyvenamąja aplinka būsimosioms kartoms ir tuo pačiu jas apsprendžia ne tik objektyvinėmis aplinkos ypatybėmis. .Židinyje” paskelbė straipsnių seriją . Ir visgi. Viršutinio kvartero periodu prieš mus iškyla dabartinis žmogus tikrąja šio žodžio prasme – dar ne visai suaugęs. dirbti žemę. Matyt.kultūringumą”. vienapus ir kitapus Aukštaičių kalvotosios takoskyros. žeme ir kraštovaizdžiu. bet jau sulaukęs .sąmoningo amžiaus” (Tejaras de Šardenas. kitos ir įkapės dėtos. geologas ir paleoantropologas.Naujojo akmens laikotarpiu jau lankytasi žmonių ir kalvotose srityse. kad naujausi atradimai pasaulyje leidžia . kad pastarieji klausimai yra plačiai aptarimi Edmundo Gendrolio labai informatyvioje knygoje . taip pat pirmykštį meną. dėl to net archeologiniai žemėlapiai nemažai išryškina skirtumų vienapus ir kitapus Aukštaičių takoskyros. gyvenamoji tautos aplinka ir istorinis tautos likimas”. pavyzdžiui. amžiais susiformavusia nuotaika” (ten pat).Tačiau mes negalime klysti.

spindulių. kitas greitis. žinoma. jų ūkinei veiklai. Akmenys gyvena ir mažai kuo tesiskiria nuo mūsų. 1987. poledynmečio paleogeografiją. III.” Arturas Lundkvistas. vertė Z. matyt. ar greitesni. Šiame knygos skyriuje tarsi .. Ar jie lėtesni už mus. uždarytos lyg žuvys. nors ir gerokai pakitę.. Mažeikaitė. Kaip matome. Iš švedų k. Trumpam nukeliausime į Anykščių apylinkes Aukštaitijoje ir žvilgterėsime į Šventosios vandenimis perskrostą tolimos geologinės praeities pjūvį. 1994). sušalusios lede.. mena labai tolimus laikus ir žmones stulbinusius gamtos reiškinius. žmogaus prisitaikymą prie nevisada svetingos ir bauginančios aplinkos. o taip pat per amžius sukaupto ir šiandien intensyviai naudojamo kultūrinio anstato visumai. Tam. bet gyvos. kurie pučia per juos kiaurai. jėgų. ilgai bei sėsliai gyvenusio.. sunku spręsti. visa šiame knygos skyriuje pateikta medžiaga tarsi liudytų apie dabartinio Lietuvos kraštovaizdžio susiformavimą jau gyvenusio žmogaus akivaizdoje. Išlikę padavimai ir mitinių vaizdinių nuotrupos. kurią vienaip ar kitaip reikėjo sudvasinti. Tačiau akmenys ne ką kietesni ar tvirtesni negu mes. Jos tyliai laukia savo išlaisvinimo.(Gendrolis. 1960. Ir .Kalbantis medis”.mūsų protėvius – ne kaip į pasigailėjimo vertus laukinius. kad net genčių ir tarmių savitumai tarsi . Mes tarsi iš didelio atstumo žvilgtelėjome į savo krašto gelmes. kurių žmogui nebuvo pagailėta. kurios minko juos tarytum tešlą. Iš rinkinio . reikėjo kūrybinių sugebėjimų. kurie juos persmelkia. Tikslas vienas – atskleisti senosios gamtos raidą tose vietovėse ir išryškinti jos įtaka senųjų gyventojų įsikūrimui.nusileisime” iš paukščio skrydžio ir stabtelėsime prie atskirų mūsų krašto vietovių. KADA GAMTA TAMPA DVASINE VERTYBE . Akmenyse įkalintos svajonės. o kaip į bevardžius didvyrius.prilipo” prie geologinio pamato.Akmenys gyvena! Mūsų kartai buvo lemta tai suvokti. padėjusius pamatus didingam šių dienų kultūros rūmui”. Yra vėjų. Tik jų kitas laikas. dvasinei kultūrai. taip pat pastangas paaiškinti jų priežastis ir susitaikstyti su jų neišvengiamumu. kaip unikalių žinių šaltinį ir 49 . tuo pačiu ir prie kraštovaizdžio atskirų kompleksų (plotų).

Pasigrožėsime Juodkrantės apylinkėmis Kuršių nerijoje. Kernavę. Pasidairysime nuo žemaičių krašto puošmenos – aukštosios Šatrijos. bet kaip gaidys pragydęs Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus.mokslinės minties įkvėpėją. 50 . mitologų ir menotyrininkų. Metelį ir Obeliją). papasakosime poskyryje . kuri buvo susukta iš šiaudų. t. Šventoji prie Anykščių . Ir turėjo velnias akmenį palikti lauke.Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo. Autorius apsistojo prie jam geriau pažįstamų ir daug kartų lankytų vietovių.. Jam benešant tą akmenį. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris.. Vilnius. Tauragnus ir t. Kad juos dievai apsaugo ir dengia. Tas akmuo išliko ir iki šiai dienai. didumo kaip gryčios. turinčių vertingą gamtinį. yra truputį įlinkusi”. bet jam nepavyko tai padaryti. Velniai sumanė ją panaikinti. Biržų apylinkes. Medvėgalį. IV t. kur išdėstyta geologų. Vieta. kai gamta virsta dvasine vertybe. Užtenka paminėti Trakus. tikėdamasis jų pavyzdžiu parodyti ilgą kelią. O velnias išsigandęs nudūmė. užnėręs ją ant akmens. vardu Puntukas. Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę. suradęs lauke didelį akmenį. Ukmergės apskr. Andrukonio Šešuolių vls. kaip padavimai sugundė mokslininkus ieškoti nugrimzdusio miesto. susiedami šios pajūrio dalies raidą su gintaro atsiradimu bei jo kelionėmis po platųjį pasaulį.Keliaujančių” ežerų ypatybes aptarsime kalbėdami apie didžiuosius ežerus Sūduvoje (Dusią. tyrimų medžiaga.Prasmegusio Raigardo paslaptis”.. Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) yra daug. dirbusių Raigardo slėnyje prie Druskininkų. kurių pakrantėse plušėjo akmens amžiaus gyventojai. archeologų.. ant kurios buvo užnerta kūliaraiša. bandydami suvokti jos pečių tvirtybę buvusių galingų ledo srautų pašonėje. ir akmuo nukrito nuo pečių. kultūrinį ir mokslinį paveldą. užsikėlė jį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. palikdamas akmenį lauke.Lietuvių tautosaka”. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnių kelio. . nutrūko kūliaraiša. ir peni. Tokių vietovių.. pragydo gaidys. . susukęs iš šiaudų kūliaraišą. o vėliau – mums visai artimi jotvingiai… Apie tai. Platelius. Užrašyta 1925 metais iš V. senos griuvę pušys. Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba užuverst upės. Vienas velnias. 1967 Nešęs velnias akmenį. ir velniams labai nepatiko. Merkinę.

Jie sueidavo.rekognosciravimo maršrutą palei Šventosios upės krantus nuo jos pradžios iki jos įtakos į Nerį” (Kaveckis. I. Vilnius..terciaro” priskyrė ir gerokai senesnes nuogulas – devono smėlius ir smiltainius.. Dalinkevičiui buvo pavesta padaryti . 1970 Vienas milžinas gyveno Leguose. Biržų ir Pasvalio apylinkes su įspūdingomis karstinėmis smegduobėmis.. atnešęs į Mikierius. Aha.. Namuose pasakė. 1999 Geologų Meka. Vilnius.Anykščių šilelis”.. tada vėl milžinas sudėjo atgal į pirštinę jaučius ir žmogų ir. 1962) matyti. Baranausko . Tarp jų – Šventosios slėnis Anykščių apylinkėse (21 pav. Raštai. . Paskutinėje apyskaitos 51 .Legų ir Mikierių milžinai” iš knygos . yra nuoroda į tai. o taip pat Šventosios kairiųjų intakų Variaus ir Šlavės atodangos su kvarcinio. Baranauskas. Šlavės skardžio šlaite padarytoje atodangoje aptikti dviejų ledyno suklostytų morenų sluoksniai ir tarpledynmečio nuosėdos. paleido. jie nori gyventi. o daug dirba. 1928). Užrašyta 1969 metais iš S. Gerokai vėliau paaiškėjo. kad profesionalių geologų dėmesį Šventosios slėnio šlaituose atsidengiančios . Per Šventąją upę jie lengvai peršokdavo. pamatė žmogų. Rusijos geologijos komiteto narys Antanas Giedraitis (1848–1909) šio komiteto žiniose. kurie šiose apylinkėse vizualiai mažai kuo skiriasi nuo dengiančių jaunesnių neogeno smėlių. Lietuvoje nedaug vietovių.. Giedraitis prie . eidamas iš Mikierių.Žemės atmintis”.. kuriose nuo seno ir dažnai lankytųsi geologai. kad A. Kartą Legų milžinas. kad jis apdainuotas vyskupo A.terciaro” amžiaus smėlingos ir anglingos nuogulos aukščiau Ukmergės patraukė daugiau nei prieš šimtmetį. kad katedros laborantui J. kartais anglingo smėlio nuogulomis.Anykščių šilelyje”. Pavarčius geologinių tyrimų Lietuvoje istorines apžvalgas (Геологическая изученность. atspausdintoje Lietuvos Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto Darbuose darbų vadovas docentas Mykolas Kaveckis (1889–1968) rašė. reikia juos paleisti. gal būt. .). Merkio šlaitus ir Nemuno slėnį prie Druskininkų su garsiomis tarpledynmečių nuogulų atodangomis. Įdomu tai. Prie tokių vietovių reikia priskirti Ventos slėnio šlaitus su juros periodo sluoksnių atodangomis ties Papile bei netoliese esantį Šaltiškių triaso amžiaus molio karjerą. Baršausko Anykščiuose. dar keletą vietovių. kad minint Šlavės upelio atodangas. 1926 metų vasaros geologinės ekspedicijos darbų apyskaitoje. o kitas – Mikieriuose. ypač aukštųjų mokyklų dėstytojai su savo studentais. Apyskaitoje minimos Šventosios atodangos ties Daumantais ir Vetygala. ariantį jaučiais. Apie jas 1884 metais rašė žinomas geologas. Milžinas sudėjo artoją ir jaučius į pirštinę ir nusinešė į Legus.A. kad tie maži žmogeliai mažai valgo.

. kad čia senais laikais yra dirbęs koks tai puodų meisteris – Gabrielis”. kurio vardas paplito kaip terminas.totorių aukštu” (Dalinkevičius. permo sistemos (periodo) . Kaveckis kartu su kolegomis pateikė Šventosios slėnio netoli Anykščių detalesnių tyrimų rezultatus (Kaveckis... kad aukščiau Daumantų.. Old red sandstone).4 m gylį. Šiaip ar taip buvo gauta naujos informacijos tiek apie neogeno kvarcinius smėlius.. buvo neteisingai priskirti permo periodui.06 metrų gylio (prie Abromiškių). visai geologų neliestas Lietuvos kampas į šiaurę nuo Ukmergės davė įdomių davinių apie terciarų buvimą.. 1928). spalvotų mergelių gabalai. vadinamas oldredo facija. o prie Abromiškių. y. klaidingai palaiko Šventosios margaspalvius molius analogais . kadangi susidurta su besiveržiančiu aukštyn spūdiniu požeminiu vandeniu. Be to. išgręžus du gręžinius – 16.Gabriuku”.).pastraipoje rašoma: . jau profesorius M. Gręžimas buvo komplikuotas. Tai buvo pranašingi žodžiai tik vėliau išgarsėjusiam Anykščių kvarciniam smėliui. arčiau Vetygalos atodangoje prie vandens matyti . Tik nuleidus apsauginius vamzdžius pavyko padidinti gręžinio gylį. Taip. 1931). pavyzdžiui.Lietuvos geologija ir profesorius Mykolas Kaveckis” jis savikritiškai pripažino. dėlto.. Ši vieta vadinama . 1969 metais išėjusioje knygoje .oldredo” storymės dalį. Todėl pirmasis gręžinys nebuvo baigtas. Visą šią pirmųjų geologinių ekspedicijų prie Šventosios medžiagą giliai ir profesionaliai apibendrino Petrapilio Kalnakasybos instituto auklėtinis Juozas Dalinkevičius (1893–1980) savo straipsnyje . t.. Rašoma. Šventosios rajone pasitaikančios tarp smėlio sutrintos suanglėjusių dalelių žymės duoda vilties artimame rajone rasti rudosios anglies”.Greitas maršrutinis važiavimas davė daug medžiagos tolimesnių tyrimo darbų planui sudaryti. tiek ir apie giliau slūgsančius devono amžiaus smėlingus ir molingus geologinius sluoksnius. 1969).išspausti ir nustumti margų. neturint paleontologinių radinių (fosilijų).…rašydamas apie savo 1926 ir 1927 metų tyrimus. jau pasiekus 11. apibūdinantis apskritai margaspalves smėlio ir molio storymes.. kurie dažnai slūgso žemiau Šventosios vandens lygio ir. kaip pasakojama. 1931 metais Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto Darbų V tome paskelbtoje ataskaitoje . Buvo padaryti nuodugnesni tyrimai. kur rasta labai brangaus stiklo gamybai balto smulkaus smėlio.1928 metų geologinio rekognosciravimo Lietuvos šiaurės rytų rajone”.Purmalių mergeliams” Lietuvos šiaurėje”. Anglijos devono senasis raudonasis smiltainis (angl. kad .. mušė net 6 m aukščio fontanas. O iš tikrųjų Šventosios atodangos ir pirmieji gręžiniai rodė esant Lietuvoje devono . Šią apžvalginių darbų apyskaitą papildo palyginti geros kokybės Šventosios slėnio ir atodangų ties Abromiškėmis ir Vetygala fotonuotraukos (22 pav.60 metrų (prie Daumantų) ir 30.Nauji bruožai apie Šiaurės Lietuvos ir Kuršo geologiją ir jų ryšiai su Vidurine Lietuva” (Dalinkevičius. 52 .

53 . Gaigalas ir kt. Kalbant apie didelį praktinį interesą sukėlusį senovinių neogeno upių suklostytą kvarcinį smėlį. Dalinkevičius aptiko devono periodo šarvuotų žuvų liekanų (šarvų. Klimašauskas. t. Hamsas 1929 metais Maskvoje atspausdintame leidinyje paskelbė iš J. y. dar galima pridurti.). Tai leido jam teigti atodangoje esant priešpaskutiniojo (mindelio–riso) tarpledynmečio amžiaus nuogulų. Iki šiol mes kalbėjome apie neogeno amžiaus baltus kvarcinius smėlius ir po jais slūgsančius vėlyvajame devone susiklosčiusius Šventosios svitos sluoksnius. Todėl šias vietas lanko visi besidomintys krašto geologija – pradedant jaunaisiais geologais ir geografais. Paleontologiniai radiniai leido gana patikimai sugretinti Šventosios sluoksnius su Latvijos bei Leningrado srities geologiniais pjūviais. nustatė miškų raidos ypatybes ir tirtus pjūvius sugretino su kitų vietovių ir kraštų pjūviais. kad 1939 metų vasarą prie jo tyrimų prisidėjo inžinieriai technologai Pranas Jodele (1871–1955) ir Adolfas Damušis (šiuo metu gyvenantis JAV). Vetygalos ir Šlavės atodangose esančiomis neogeno–antropogeno nuogulomis domėjosi daug žymių geologų (A. apibūdino nuosėdose išlikusias buvusių augalų žiedadulkes ir sporas. 1950 metais lenkų geologas B. Ji šių atodangų pjūvius tyrė palinologiškai. tai moliuose rastos net kaulų sankaupos. turinti stratotipo. Jei smiltainiuose vyrauja tik smulkių žuvų šarvų fragmentai. dr.įsitvirtinusi” taip vadinama Šventosios svita (sluoksnių storymė). 1932 metais J. Baltakytė–Vienožinskienė. O štai vokiečių mokslininkas H. etalono statusą. savo duomenis paskelbę Energijos komiteto darbuose 1940 metais.). tarptautinių mokslinių simpoziumų dalyvių grupėmis ir baigiant pavieniais mokslininkais bei gamtininkais. Mokslininkės dėka šie pjūviai įgavo tarptautinį pripažinimą (23 pav. t. Šiuo metu Lietuvos didžiulėje devono periodo nuogulų storymėje yra . P. ilgą laiką dirbęs Vilniaus universitete ir 1934 metais lankęsis prie Šventosios atodangų. A. Didžiojo devoninio lauko Oredežo sluoksniais.). studentų būriais. O šios svitos stratotipiniais pjūviais yra Šventosios atodangos Anykščių apylinkėse. po neogeno kvarciniais smėliais esančiuose smiltainiuose ir moliuose J. konstatuodamas kėnio paplitimo faktą. Ypač daug fosilijų atrasta Armonos ir Pelyšos upelių atodangose. Vėliau Daumantų. žvynų. Dalinkevičiaus gauto vieno mėginio (iš Šventosios intako – Šlavės atodangos suirusių durpių tarpsluoksnio antropogeninio smėlio storymėje) sporų ir žiedadulkių tyrimo duomenis. V. V. Gudelis. Čepulytė. A. dantų ir kt.Ir tik vėliau. Halickis (1902– 1962). Bene daugiausiai čia pasidarbavo habil. kaip žaliavą stiklo gamybai. Ne mažiau įdomi neogeno pabaigos ir antropogeno pradžios tyrimų istorija Šventosios ir jos intakų atodangose netoli Anykščių. Vaitiekūnas. Ona Kondratienė. Vėliau. Dalinkevičius pirmą kartą pateikė Šventosios sluoksnių ichtiofaunos sąrašą. Tai tiek apie devoną. y. šį pjūvį sugretino su tarpledynmečio pjūviu prie Židaučiznos Baltarusijoje..

greičiausiai. pušimi. Visa tai tik patvirtina. skroblu.Daumantų storymės” ir . sietinas su nauju.langą” į mūsų krašto ir visos planetos tolimą praeitį.). feldšpatų. Šiuo metu Baltijos šalių geologų terminijoje įsitvirtino . viksmedžio... kai kuriomis neogeno floros rūšimis.. neapzulinto juodojo ilmenito atsiradimo tarp smulkių smėlio grūdelių. granato. kad šioje vietovėje turime . 54 . Šių atodangų neogeno pabaigos (taip vadinamos Anykščių svitos) sluoksniuose (smėlis. dar po vieno klimato pašiltėjimo. Lietuvos taip pat nesiekusiu apledėjimu. molis) surastos šiam periodui būdingos augalijos liekanos. alksniu. kuris Lietuvos nesiekė arba dengė tik jos šiaurinę dalį. vėdryno. kol kelių geologų kartų pastangomis suvokta jo mokslinė ir pažintinė vertė. liepa.kanjone” (24 pav. liudijančių prasidėjus medžiagos iš Fenoskandijos prinešimą į paleoežerą nuo šiauriau buvusių ledyno nuogulų. aleuritas. taksodžio (pelkinio kipariso). kad Europoje gamtinės sąlygos pasikeitė iš esmės. kurio metu miškai buvo labai reti.Daumantų laikotarpio” pavadinimai. Šio šiltojo laikotarpio metu suklostytas juodos spalvos ežerinis sapropelis labai gerai matomas Šlavės atodangose.. Žiedadulkių diagramose iš apačios į viršų matyti. azolės. kaip tai yra Šlavės upelio atodangose. šilingės. veimutinės ir kedrinės pušies atskiros rūšys. Lietuvą pagaliau uždengė atslinkęs pirmasis ledynas. vyravo krūmų ir žolių asociacijos. jonažolės. Ilgalaikio šaltėjimo fone buvo du ryškūs pašiltėjimai ir du pašaltėjimai. kurio metu vietovėje vyravo ir mūsų laikams būdingi mišrūs miškai su beržu. Ir tik vėliau. Po to ėjęs klimato atšilimas lygintinas su tarpledynmečiu. plūdės. gal kiek nuobodokai išdėstyta. plunksnalapės. Mūsų krašto platumoje buvusius neogeno miškus pakeitė antropogeno periodo tundra. Šiandieninis vaizdingas Šventosios slėnis – tai ir senojo Prašventosios paleoslėnio paveldėjimas. buvęs prieš 180–730 tūkst. tai ir gamtos metamorfozės .langas” ilgokai buvo valomas nuo nežinojimo apnašų. ąžuolu. į kurių prasmę įeina laikotarpis.Nepaprastai didelę Šventosios ir jos intakų prie Anykščių atodangų mokslinę vertę sudaro palaipsniškas perėjimas iš senesniojo neogeno periodo į jaunesnįjį antropogeno (kvartero) periodą vieno paleoežero nuosėdų storymėje. liudijantys kraštą buvus šarvuotųjų žuvų karalijoje. Paprastai ribiniai laikotarpiai tarp periodų geologiniame sluoksnių metraštyje dėl tuo metu vykusių staigių sąlygų pasikeitimų pasižymi . švendro.. viksvos. kanadinės cūgos.. Visa ši.išplėšytais” puslapiais. tai ir neblogai išlikę geologinio metraščio fragmentai. karijos. Šis klimato pasikeitimas iš pažiūros vienodame pilkos spalvos ežeriniame aleurite buvo lydimas raginukės. Prie jų priskiriamos plūsties. kurio moreninis priemolis taip pat aptinkamas Šlavės . matyt. kad klimatas šaltėjo. Naujas atšalimas. Po neogeno periodo prasidėjęs atšalimas liudija buvus apledėjimą. Šis . egle.sudėtingo perėjimo iš vieno raidos etapo į kitą – liudininkas. sausa mokslinė informacija apie Šventosios ir jos intakų atodangas turi vieną tikslą – aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti. metų. kurių antropogeno periode šiose platumose jau nebebuvo.

tuo pradėdamas Šventosios poledynmetinio slėnio formavimą.39 metrai. Daumantų. Vidurio Lietuvos fazės metu (prieš 14 500 metų).Šiandieninis šių apylinkių paviršius – tai paskutiniojo mūsų kraštą dengusio ledyno. Žinant. kaip dažnai rašoma literatūroje). o kita – dešiniajame. o svoris – apie 400 tonų (o ne 265 tonos. Tuo pačiu tai ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklas.. Pundziaus (1907–1959) pietiniame akmens šone iškaltas garsiųjų mūsų lakūnų S. Anykščių apylinkėse . išnagrinėjęs Aukštaičių aukštumos sandarą ir morfologiją bei sudaręs regiono glaciomorfologinę schemą. Vetygalos. Karalienės liūnas. ledyno pakraštys šiose apylinkėse tęsėsi iš pietų į šiaurę. Kudaba. archeologijos ir dailės. Dariaus ir S.įsiklinijimo” į slėnio šlaitą vietoje. Puntuko tūris būtų apie 150 kubinių metrų. skardžiai ir kt.įsiremdamas” į senesnės fazės morenines kalvas. Vėliau. spustelėjus šalčiams.34 metrų pločio. Gilių. galima spėti Puntuką esant panašiu į rutulį. Apie atodangas jau kalbėjome.. ežerėlių ir senvagių pelkėjimas). raguvos. Šlavės ir kitos atodangos yra daugiau ar mažiau susijusios su Šventosios erozine veikla. tai dabar prisiminkime kitus gamtos paminklus. Puntuko akmuo. Girėno bareljefas su jų testamento lietuvių tautai ištrauka.trigubas” paminklas – geologijos (gamtos).draskomos” (griovos... kairiajame Šventosios krante. Šio amfibolinio biotitinio granito (rapakivio) matoma dalis iškilusi 5.). Tik viena jų (Pietų Lietuvos fazės) dabar yra kairiajame Šventosios krante. ledynui traukiantis iš Lietuvos ir kylant nuledėjusiai teritorijai bei atitinkamai žemėjant Nemuno ir Neries lygiui ir atsirandant upės aukštupiui..) galiūnui. Barstyčių apyl. ties Anykščiais .).. Garsiosios gamtos įžymybės – Puntukas. gavęs garsaus senovės karvedžio vardą. Būtent per šias kalvas tirpsmo vandenų perteklius senesnėje Leliūnų dubumoje prasiveržė pietų link. Puntukas yra savotiškai . Č. tūno IV viršsalpinės terasos (16–20 metrų virš upės lygio) . daug metų buvęs didžiausiu Lietuvoje akmeniu ir šiuo metu nusileidžiantis tik Puokės (Skuodo raj. jo tirpsmo vandenų ir Šventosios upės veiklos rezultatas. plačiame Šventosios slėnyje susidarė bent keturios viršsalpinės terasos žemėjančios vagos link ir žema salpinė (užliejama) terasa (25 pav.7 metrus virš žemės paviršiaus ir yra 7.įžiūrėjo” greta viena kitos esančias paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fazių (stabtelėjimų) metu sukrautas riedulingas moreninių kalvų grandines (1983) (19 pav. kurio skersmuo artimas pločiui. Šių trijų galingų jėgų sukurtos reljefo formos vėliau buvo šiek tiek erozinių ir denudacinių procesų .) bei lyginamos (šlaitų lėkštėjimas. prie Dvaronių kaimo (26 pav. Meninę vertę jam suteikė 1943 metais skulptoriaus B. senvagės. Perimetras ties žemės paviršiumi yra 21. Tokiu atveju.54 metrų ilgio ir 7. Puntuko brolis. kad daugumą mūsų krašto riedulių suapvalino ledynai.). 55 .

Pagal tūrį Puntuko brolis patenka į didžiausių Lietuvos akmenų antrąjį dešimtuką. gausiai auga žalieji siūliniai dumbliai. Kitame Šventosios krante yra kiek mažesnis Puntuko brolis. Kartais manoma. Savo patirtus įspūdžius jis perkėlė į romano . Pasakojama. Į stambius blokus sueižėjęs ir su ledyno nugludintu (išlikę lygiagretūs štrichai) vakariniu plokščiu šonu.).85 metų. Taip pat teigiama. šeriuotoji viksva. akmuo virš žemės yra iškilęs 1. Šią vietą mėgdavęs lankyti rašytojas Antanas Vienuolis. kad liūne pasiskandinusi bajoro Ilgio duktė Mirga. Jo ilgis siekia 5. pakrantėje svyrančios ievos. trikampė forma ir trim metrais aukštesnis nei kitų senvagių vandens lygis liudytų Karalienės liūną esant grynai hidrogeologine versme. paprastoji nertis.94 metrus. kad Puntuką. didžioji dygė. alijošinis aštrys. Jo plotas apie 13–14 arų. Botanikos instituto mokslininkų duomenimis liūno vandens augalija nieku ypatingu neišsiskiria (Tučienė.Kryžkelės” puslapius. maitinama spūdiniu požeminiu vandeniu. Vandens paviršių daug kur dengia plūduriuojantis vandenplūkis.78 m3 per parą). tūnantis erozijos nugludinto smailo atragio paviršiuje tarp Šventosios slėnio ir gilaus mažyčio Peteliškės upelio prie Pašventupio kaimo (26 pav. skendenis. karklavijai ir tolėliau srovenanti Šventoji sudaro ramybės ir paslaptingumo įspūdį. ilgesnis vakarinis krantas yra maždaug 45 metrų ilgio.7 metrus. Žinomos kelios legendos apie Karalienės liūną. 1979). kad kraštą užpuolus priešams. Tačiau net ir vidurvasarį žema vandens temperatūra (9.). parašė apie šį liūną baladę. o perimetras ties žemės paviršiumi – 18. tik požeminiam vandeniui būdingas vidutinis kietumas ir mineralizacija (361. Kitas gamtos paminklas – Karalienės liūnas – tai Šventosios slėnio dešinėje pašlaitėje esantis trikampis ežerėlis piečiau Pašventupio kaimo (27 pav. daugiašaknė maurė.. II t. jo karalienė buvusi nuskandinta tame liūne. Pasakojama. 1996). 1991. atsisakiusi krikštytis. kad tai Šventosios senvagė.). plotis – 4.57 metrų.spėjamas alkavietės aukuras.43 mg/l). kurio debitas 1. ∗ ∗ ∗ 56 . geltonžiedė lūgnė. Šis geologinis gamtos ir archeologijos paminklas – tai giliai į žemę įsmigęs izometrinės formos rausvo stambiagrūdžio granito riedulys. tačiau visi bandymai baigėsi nelaimėmis (Buračas. nenorėjusi išsižadėti bočių tikėjimo ir patekti į kryžiuočių nelaisvę.56 l/s (134. kaip stabmeldystės liekaną buvo bandyta sunaikinti. Jo pakraščiuose auga vandeninė monažolė. mažoji ir trilypė plūdena. balinis asiūklis. Žmonės pasakoja. kad čia nugarmėjusi karalienė su visa obuolmušiais žirgais kinkyta karieta.5ºC). o taip pat senvagėms nebūdingas didokas gylis (6–7 metrai). Iš ežerėlio vakarinio kampo link senvagės išteka upeliukas. Šį akmenį mėgdavęs lankyti žinomas mūsų rašytojas Antanas Vienuolis (1882–1957) ir net išgelbėjęs jį nuo statybininkų piktų užmačių (Kviklys. Aplinkui augantis miškas.

) – IX–XIII amžiaus pilkapiai ir senkapiai. jose randami akmenukai. II t. tai radiniai prie pačių Anykščių netoli Puntuko. o šiek tiek vakariau – aukštaičių senkapiams su sudegintų žmonių ir nedegintų žirgų kapais (Lietuvos TSR archeologijos atlasas. mums žinomą raidą praeityje ekstrapoliuojame per nūdieną į ateitį.ten” ir kai ką paveldėjome iš . Tačiau nėra abejonių. Šventosios. kiek pirmykštis mūsų krašto žmogus suvokė savo aplinkos praeitį.. abipus Judinio upelio ir Piktagalio Pienės krante (Kavarsko apyl. Neatsitiktinai ir Lietuvos valstybės vienytojo – Mindaugo pilis stovėjusi visai greta dabartinių Anykščių ant Šeimyniškėlių piliakalnio (X– XIV a.). Juodžių (Dabužių apyl.Kaip jau minėjau. Šlavės.) ir Rubikių – V–VIII amžiaus. Marčiupio. Virintos ir kitais intakais. Šaltupio. panaši. Variaus. IX–XII amžiuje Šventosios apyslėnio dalis ties Anykščiais buvo pačiame lietuvių genties paplitimo arealo centre.). Piestupio. Storių. čia ir Šventosios vardu pavadinta upė su paslaptingais Anykštos. Elmės. čia ir neišsenkantis. dilgėlių. Šeimyniškėlių ir kiti piliakalniai. Liūdiškių. Kol kas seniausių gyventojų pėdsakai datuojami akmens amžiaus mezolito laikotarpiu (VIII–IV tūkstantmetis prieš Kr. tik į atskirus tolimos geologinės praeities epizodus. Jei kultūrinių sričių išsidėstymo atžvilgiu I–IV amžiuje Šventoji tarsi skyrė kairiajame krante gyvenančius brūkšniuotosios keramikos.. tai V–XIII amžiuje pagal kapų tipus jau visas Šventosios apyslėnis (abu krantai) priklausė Rytų Lietuvos tipo pilkapiams (lietuviams). Svirnų. šiandien mes žinome daugiau ir giliau. susijęs su apledėjimais ir žmogaus įsigalėjimu. Grikiapelių (Svėdasų apyl. Tačiau retos kai kurių augalų (kiečių. Kitaip sakant. čia atkuriame ir tiksliname aplinkos raidą praeityje. turbūt. čia ir senovės lietuvių vargus ir kovas menantys pilkapiai ir senkapiai. 1987). antropogenas – tai Žemės raidos etapas. Nevėžio upių baseinus bei Nemuno apyslėnį prie Kauno (Volkaitė–Kulikauskienė. Reikia manyti. o dešiniajame – pilkapių kultūros arealus. o taip pat prie Kurklių. kaip ir visoje Lietuvoje. balandinių ir kt. Čia mes išbandome savo aplinkos pažinimo metodus. Skirtingai nuo akmens amžiaus medžiotojo mitologizuoto aplinkos suvokimo. dar vadinamo Vorutos vardu.). galime tik spėlioti. kuris apėmė Neries. šalto vandens sklidinas Karalienės liūnas. Tiesioginių įrodymų kol kas nerasta. Sunku pasakyti. Gamtos sukurta mūsų laikų aplinka prie Anykščių. Deja. kad kilome iš . ar šiose vietose. Pusbačkių (Repšėnų apyl.). liekanos tarpledynmečių nuosėdose.tada”. nes tik praeities pažinimas leis mums žvilgterėti į ateitį. Šiandien Šventoji ties Anykščiais yra mūsų žinojimo apie gamtą forposte. 1977). o taip pat Buteikių. tarpledynmečiais gyveno žmonės. panašūs į dirbtinai skaldytus. bet jis matė jos ypatybes ir vertino jas savo matu.). Netoli Anykščių prie kelio į Skiemonis rasti III–IV amžiaus. paprastai augančių ūkininkaujančio žmogaus pašonėje. kad šio krašto gyventojų porinami 57 . Čia ir didysis Puntuko akmuo su savo broliu Pašventupyje. Visų pirma. suteikia vilčių ateityje sulaukti įdomių atradimų.

Valiaus. Su garsiąja Antano Baranausko poema .Karalienės liūnas”. R. . E. dailininkai. kitiems . kitų dailininkų kūryboje (28. Mieželaitis 1985 m. keturiomis kalbomis atspausdintame A. siekiantys tolimus baltų formavimosi neolite laikus. O Anykščiuose gyvenusios Bronės Buivydaitės (Tyrų Duktės) (1895–1984) kūryba. buvusį kariškį Stanislovą Petrašką. kaip buvo rašoma iki šio – stambaus kaip Puntukas – lietuvių poezijos šedevro..Prasmegusio Raigardo paslaptis”. . A. 29. Baranausko . A..Vetygala”.Anykščių šilelis” prasidėjo naujas Puntuko ir visos jo aplinkos įamžinimo kelias. kurį iš visų pusių supa tiesios lyg arfos stygos šilelio pušys. Atskirai reikia paminėti Anykščiuose gyvenantį ir dirbantį liaudies menininką.. . 30 pav.).. Mingilaitės. tikriausiai. Makūnaitės. Žilytės. Tarabildos. ko gero.Po . P.Šilelio” jau nebeįmanoma buvo rašyti taip.atsinešę” iš gilios senovės po vieną ar kelis padavimus. Ar buvo dar viena padavimo apie velnią. poetai..detalę” yra autentiški.padavimai apie vieną ar kitą būdingą gamtos . Dalis jų. Remeikos. Kutavičiaus . Puntuko akmuo. kraštotyrininkai.racionalųjį grūdą” dar diskutuosime skyrelyje . 58 . Vienožinskio. mokslo populiarinimo. Apie padavimuose išlikusį . A.Puntukas”. šiek tiek nutolęs Rubikių ežeras su iš jo ištekančia Anykšta yra . lietuviški.. sužibo milžiniško deimanto šviesa. A. V.pasisekė” – į juos atkreipė dėmesį tautosakininkai.Pašventupys” ir kai kurie kiti.Puntuko brolis”.. menotyrines bei menines publikacijas lietuviškoje spaudoje. Pajarsko. .Šilelis”. V.. Katino. Ir ne visada lengva atskirti tikrąjį folklorinį padavimą nuo menininko kūrybinės fantazijos pagražinto kūrinio. J. Zmuidzinavičiaus. žmonių atmintyje neišsaugoti. Varno.Anykščių šilelis” atliko unikalų vaidmenį: nuo deimantu paversto Puntuko akmens pro skambias pušyno arfos stygas pakreipė lietuvių poezijos kelią į jos aukso amžių”. vaizdingai tariant. J. Marčiupio upokšnis.. Dabar tik norime akcentuoti... Lapės. Šventoji prie Anykščių..... A. vaizduojantys mūsų paminėtas vietoves. . Svarbu tai. Žiauberio.. kad padavimo kelias nenutrūko. verta didesnės studijos. L. I. publicistines. kuris savo paveikslus tapo ne dažais. nuėjo į nebūtį. čia esančios gamtinės bei kultūrinės vertybės daugiau ar mažiau yra pavaizduotos R. .. o liemeningi pušų kamienai prabilo auksinių arfų stygų pasažais. B. Užkurnio. B. Štai ką rašė E. Karalienės liūnas. B. Įspūdingų didelio formato peizažų tarpe matyti paveikslai . Baraniko. Kavaliausko.Anykščių šilelyje” savo įvadiniame žodyje: . Šiandien būtų sunku tiksliai ir išvardinti visas – o jų per šimtą – mokslines. Kuzminskio. R. P. o trupintų spalvotų akmenų klijuotomis smiltimis. Žviliaus ir.Anykščių šilelį”. kad ir Šventosios slėnyje esantys Puntukas ir Puntuko brolis. didelio meistro-juvelyro rankose. Bivainienės. Labai įdomi yra padavimuose minimų faktų tikroviškumo problema. Kalpoko. norėjusį akmeniu užtvenkti Šventąją versija ar tai tik poeto išsakyta abejonė? Sunku pasakyti ir šiandien tai jau nesvarbu.surado” sau vietą ir muzikinėje kūryboje – turiu galvoje B. Anykščių šilelis ..

. Sielos kančia – dalia kasdieninė. prisipylęs kišenes žemės. Tada jis atsigulė pailsėti. Kraštotyra. Pasidarė didelis kalnas (…). buvo didelė bažnyčia.Kartą ėjo milžinas. Kada anas užmigo. Kai išbiro žemės. Ant kalno atsirado duobė. milžinas labai supyko ant pelių ir sušuko: .Aušra šimtažiedė nušvito. 1930 . Vilnius. kur nemažai vietos skirta mūsų aprašytiems gamtos paminklams. Pakrantė sukliko ūmai – Virpėjo Šventosios krūtinė Ir verkė žali ajerai”.Ak jūs nenaudėlės.. Milžinas atsibudo ir pamatė. Tik kai lakštutės klega – myli. kaip duosiu su šatra!”Nuo to laiko kalnas ir vadinasi Šatrijos kalnu. Girdėti minios atdūsiai. Po kiek laiko ta bažnyčia ėmė pūti. Raganos kažko supyko ant tos bažnyčios ir apipylė ją žemėmis. Šatrijos pečių tvirtybė ...Ir nuo to laiko senis liūnas Vadinas: liūnas – karalienė O ugne vartosi jos kūnas. Pakilo dangun vieversiai. ir Šatrijos kalnas įlinko. susiejimo su nūdiena ir jos aktualijomis. kurio vis didėjantis . Žiedais patvinsta žalios pievos Palieka ji šio liūno gylį”.Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Šatrijos apylinkių padavimai. Anykščių apylinkės yra tapusios savotišku meninės kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Kai liepsnos apsėmė jo kojas..Puntukas”.galingumas” (poveikis) priklauso nuo gamtinio ir kultūrinio paveldo ištyrimo bei populiarinimo... O tais laikais buvo daug raganų.Paminėtinas jos eiliuotas padavimų ir pasakų rinkinys . . ir pavargo. pelės pragraužė kišenes. 59 . .Karalienės liūnas”. Andrusevičius. .. O Puntukas žengia į laužą.…toje vietoje.Anykščių šilelis” (1930).. nes kožną metą ta bažnyčia pūva”.. kuri didėja. 1930 Kaip matome. kad jo kišenės pragraužtos. Taip karalienę baudžia Dievas. kur dabar yra Šatrijos kalnas. Užrašė J. 1970 . .

Užrašyta iš M. 1896 metais ta pati Šatrija panašiame kontekste minima Rygoje gimusio ir Kaune mirusio kalbininko. apsirengusių vokiškais rūbais. ant kurio jį vokiečiukai buvo pasodinę. kas ten buvo. buvo… bet jūs patys numanot. 2 t. kad deimanto sostas.). ir aš būčiau laiminga”. Kai bėgo. Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Kraševskis (1812–1887) savo kūrinyje . kalną ties Spėros ežeru. Jucevičius. ir viskas išnyko. anoji aukso taurė – iškirmijusi numirėlio kaukolė.Lietuvoje dar XVII a.Kalneliuose lietuviai laidodavo ir mirusiuosius.. 1997. kad šis kalnas panašus į palapinę – šėtrą). pamatė. . tautosakininko. Volterio (1856–1941) darbe . Išrėpliojo iš kalno baisiausia rupūžė ir sako: – Tai pasveikink mane! Jis persigando ir ėmė bėgti nuo kalno. etnografo ir literatūros istoriko E. 268. galima paminėti Žemaitijos Šatriją (vardas gal susijęs su tuo. o ten vietoj pinigų – skiedros”. iš kurių kyšojo dideliausi ragai. o kai viską geriau įsižiūrėjo.…vienas drąsus vaikinas. kuriuos jis tuoj susidėjo į kišenes.. ir primygtinai prašė gerti ir būti linksmam. Birutės kalną prie Palangos. kuriuos paskelbė Vilniaus 60 .Žemės atmintis”. Čia jis rašo.Vidudienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo..) mini. Iš šventų kalnų. tarp kurių labai garbingų žmonių būta. A. Vaikinas buvo labai gerai priimtas: jį pasodino ant deimanto sosto. I. ką jis laikė brangiu nuostabaus skanumo vynu. buvo tik supuvęs kelmas. . L.. Rado tenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų. kad ten į kalno vidų kažkas nužvangėjo. vaišino geriausiais vynais iš aukso taurių.. su skrybėlėmis. Grojo nuostabiai graži muzika. 1999 .Tikėjimas” (1847 m. Mergaitė pasakė: – Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turiu būti. Sapne jam pasirodė graži mergaitė kaip karalaitė ir sako: – Ar sutiksi mane pasveikint? – Kodėl ne? Karalaitė: – Tik ne dabar. o tas. tad jau dėl kapviečių kalnai galėjo būti garbinami. visokiausi gėrimai upeliais tekėjo. teigiama Šiaurės Vakarų krašto teisminiuose aktuose. kuri dar vaipėsi į jį geltonais dantimis. istorikas ir publicistas J.Kai milžinai gyveno”. o nakties dvyliktą. Tik šit gaidys užgiedojo.. Šatrija.. Tviragienės (nuo Luokės) 1932 metais. kad . žmonės neva tiesiogiai bendravę su velniu. užsigeidęs sužinoti. girdėjo. Būtum buvęs tu laimingas. 277 p. davė jam kelias saujas pinigų. o visi sisirinkusieji šoko iki žemėn krisdami. kas ant kalno dedasi. nuėjo švento Jono naktį į raganų puotą.Lietuvių mitologija”. skraidę kaip raganos skraidūnės ant Šatrijos kalno (visokių žemaičių demonų susirinkimo vieta per Jonines). Plikąjį kalną Vilniuje” (Lietuvių mitologija. kad . žinomų Lietuvoje. Vaikinas liko ant kalno vienas. 1969 Lenkų rašytojas. Kiša ranką į kišenę.

Palangos girioje. paprasčiausiai. Raseiniuose. Jos gedėdamas vyras iš pajūrio atnešęs dvi pirštines smėlio ir supylęs ant jos palaikų.Šatrijos gelmių legenda” (Vonsavičius. kad kalno vietoje stovėjusi bažnyčia. tiek ir svetimtaučių akiratyje.Iš lietuvių tautosakos” (1928 m.. Remdamasis XVI amžiaus liudijimais. Tačiau M. vartojamos kūrenti arba kartelės šiaudams prispausti. Taigi. pašėlusi. 1973).).. kad kalnai pavadinti Šatrija todėl.archeografijos komisija (1867. Tai raudonos spalvos moliai.. kad kalno pavadinimas susijęs su žemaičių bendriniu daiktavardžiu . Taip atsiradęs kalnas.pikto būdo. Šatrija´ (tarminė forma – Ša`trėjė`) siejama su tokiu pat upelio pavadinimu Luokės apylinkėse. O bažnyčiai supuvus. reiškiančiu . XIV. nesugyvenama. arba. p. Vytauto Vonsavičiaus (1929–1991) paskelbtos publikacijos . ir ant Šatrijos bei Palangos kalvų uždegė šventas ugnis” (ten pat. Šatros – nukirstos ir sukapotos medžių šakos. senovėje vadintas Jauterytės kapu.) taip pat rašė. Žemaitijos pasididžiavimas ir puošmena – Šatrija – nuo seno buvo tiek vietinių gyventojų. Remdamasis Šatrijos kalvos žemesniojoje (vakarinėje) viršūnėje išgręžto 236.šatrija”. o galbūt.šatra”. ledynmečių gadynės tyrinėtojo dr. jis mini. kad jau senosiose kronikose lietuvių šventyklos užfiksuotos įvairiose vietose – Nemuno ir Nevėžio santakoje. Šatrijos kalne ir kitur. Suomių mokslininkas A. 1997.). kartys. Ji buvo pernelyg aukšta ir išvaizdi. metų. Niemis (1869–1931) studijoje . Daškus (1988 m. kad tuo metu . smarki. kad ant jų buvo deginamos šatros. 268). Kaip gi ji tokia atsirado ir kaip žmonės ją pastebėjo? Būtų galima pradėti nuo L. Nors mokslininkai ir abejoja šio padavimo autentiškumu. kalnas įlinko. Kaip rašė 1988 metais V. Būtent į šio periodo pradžios nuosėdas ir įsigręžė šis gręžinys. Pjūvis parodė. kad liktų nepastebėta. 1879)” (ten pat. Kraštotyrininko Jono Andriusevičiaus vadovaujami mokiniai 1970 metais užrašė keletą padavimų apie tai. Dėl vardo kilmės taip pat iki galo nesutariama. galima rinktis… Gamtamokslinių tyrimų apžvalgą pradėsiu nuo žymaus geologo. judri moteris” ir nurodo Lietuvių kalbos žodyną (Lietuvių kalbos žodynas.6 metrų gręžinio pjūviu. Grinaveckas. žuvo viename kare. Visų minėtų vietovardžių šaknis Šatr. R.) polemizuodamas teigia. A. kuri gindama kraštą nuo priešų. Gali būti. tokį pat vardą turi ir dar keli kalnai.Miškuose gyvenantys žemaičiai grįžo prie Perkūno garbinimo. 350–352 p.. gal kiek romantizuoto padavimo apie milžino Alcio žmoną Jauterytę..sietina su apeliatyvu . Kaip matome. 1 t. jis labai artimas savo pagrindine idėja kitiems žemaičių padavimams apie garbinguosius milžinus. Jucevičiaus dar 1842 metais paskelbto. jis labai detaliai atkūrė geologinę raidą nuo triaso periodo (31 pav. 544). kurią dėl įvairių priežasčių krepšiais užpylė milžinai arba raganos. jomis buvo kūrenama šventoji ugnis. esantys netoli Krakių (Šatrija`) ir Surviliškio (Šātrija) (Kėdainių rajonas). nusėdę nepastovaus druskingumo jūroje prieš 250 mln.. 2 t. šiaip ar taip. kad tarp ankstyvojo triaso ir vėlyvosios juros būta ilgos stratigrafinės pertraukos (nėra 61 . 1872.

5 metrų storymė iš aleurito. Vonsavičiaus išvadą. pasižymi keliomis ypatybėmis: aukštumos skulptūrą sudaro moreninės 62 . Negilus slėnis ėjo ir ties Šatrija. kad jo storis galėjo siekti net 5 kilometrus.. iki pat antropogeno periodo. Ši sališka aukštuma. Žemaitijos šiaurinė dalis buvo įvairių procesų ardoma ir lyginama sausuma. prieš atslenkant pirmiesiems ledynams buvo išvagota slėnių. Kudaba detaliais tyrimais įrodė. Lietuvos teritorija. kuris netoliese. tirpstant šios fazės ledynui.nuosėdų).. Dnepro) pavadintas ledynas. ar tai jau pirmųjų ledynų išarti . smėlio. tai ji neišliko iki šių dienų. Kudaba. Ankstesnių ledyno stadijų suformuota aukštuma buvo savotiška naujų ledyno plaštakų ledoskyra. Manoma. Panašu.5 metų gelsvai raudono moreninio priesmėlio .. Pirmasis ledynas nebuvo galingas. Profesorius Č. kuri savo ruožtu priklausė nuo buvusios ąslos (pagrindo) nelygumų bei neotektoniniai žemės plutos judėjimai (Kudaba. Akmenos vardais) moreninio priemolio kraigas jau buvo apie 150 metrų virš dabartinio jūros lygio. Ventos pakrantėse prie Papilės išnyra į dienos šviesą ir geologams sudaro galimybę tyrinėti tų laikų jūrinių gyvių suakmenėjimus (fosilijas). kurios dugne klostėsi būsimosios Šatrijos pamatas. ant kurios ledynas uždėjo tik 12. metų) buvo suklostytas nestoras juodų jūrinių aleuritų sluoksnis. žvirgždo ir gargždo. Po to. kad tai buvo paskutinioji jūra. kad Žemaičių aukštumos susidarymą lėmė paskutiniojo ledyno ir jo atskirų stadijų glaciodinamika.kepurę” su juostuoto molio tarpsluoksniu. kad iš esmės Šatrijos kalva buvo sukrauta dar priešpaskutinėje ledyno stadijoje.čiuožtelėjęs” paskutiniojo apledėjimo antros stadijos vadinamos Baltijos vardu ledynas nebuvo galingas.loviai”. Galbūt. todėl jei ir paliko nestorą moreną. tik kreidos periodo metu. vėl į Lietuvą . kuris žinomas kaip pats didžiausias Europoje.apglėbusios” ledyno Kuršių ir Žiemgalių plaštakos. kurios galutinį vaizdą formavo ją . Negana to. ar tokie gilūs seno paviršiaus įdubimai yra senųjų upių palaidoti eroziniai slėniai. Ir tik juros periodo pabaigoje (prieš 140–135 mln. Naujas. bet po paskutiniojo apledėjimo pirmosios stadijos (vadinamos Grūdos. šiek tiek vakariau (prie Vembūtų) būta tikro kanjono – net 150 metrų gylio slėnio. kuriame susiklostė net 62. vėliau savo paleoglaciostruktūrinėse rekonstrukcijose panaudojo Č.. jis net nepasiekė pietinių Lietuvos pakraščių. jo sueižėjusiame paviršiuje ties Šatrija būta ledyninio ežero. kaip ir visą Lietuvą dengė menkesni ledynai. o tiksliau pirmųjų apledėjimų pradžios. visai greta. pasiekęs net Dneprą. 1983). nors netoliese. V. Dviem plaštakom apglėbęs jau egzistavusį Žemaičių aukštumos branduolį. Šiandien dar tebesiginčijama. Storiausią (55 metrų) rudo moreninio priemolio klodą šiose apylinkėse paliko Žemaitijos vardu (kitur Riso. Ir nors vėliau Žemaitiją. Ledynui galutinai ištirpus – liko aukšta smėlinga kalva. tik šiek tiek į pietvakarius tyvuliavo šiltos jūros vandenys ir skalavo šios lygumos krantus.

praėjus beveik trisdešimčiai metų? Lyginant vakarinio Šatrijos šlaito (nuo Luokės pusės) dabartinį vaizdą su kelių dešimtmečių senumo fotonuotraukomis. kalninis dobilas ir kiti. tikriausiai pastebėjo jos ryškiai terasuotą formą ir šio piliakalnio panašumą į varpą ar nupjautą piramidę. Apskritai. Vėlesnieji kompleksai pirmuosius gaubia koncentriškai.storymės. 1960). alpinis dobilas. saulės šildomi šlaitai su karbonatingais dirvožemiais skatino stepinio pobūdžio augalijos atsiradimą. orografiškai žemesniuose lygiuose. o kalnų įspūdis. K. o pavyzdžiui. pylimams bei medinėms užtvaroms.Piramidžių sonata” (1909) ir kt.). Taip pat sutinkamas keturbriaunis čiobrelis. o paviršiaus orografija yra koncentriška (19 pav. jau nebematome viso Luokės miestelio. Girgždūtės ir Šatrijos vardais. vadinami Medvėgalio. 1959 metų vasarą čia rasta 114 augalų rūšių. Tai liudija dirvožemio profiliai. suteikia peno vaizduotei. Jie dengia didelę kalno dalį. O juk šio menininko ne taip toli nuo Šatrijos būta… Besižvalgant nuo Šatrijos į aplinkinius tolius susidaro jau ne kalvų. Kaip 1960 metais . 1972.). Takoskyrinį Minijos. turi ryškius šlaitus. Deja. Įdomu. Ir tik vėliau įsivyravo žoliniai augalai. Tačiau taip yra tiktai pačiame kalvyne. kurias man pačiam teko šią vasarą matyti. ir žvelgdami nuo viršukalnės. siauralapė miglė. Jeigu kas vaikščiojo Šatrijos pietiniais šlaitais ir iš pietų pusės žvalgėsi į dunksančią kalvą.pečiais” atliko ir ledoskyros tarp ledyno plaštakų vaidmenį. kad čia santykinis aukštis artimas 100 metrų. Čiurlionio paveikslams (. smiltyninis šlamutis. šilinis saliavas. kur būtų tokie staigūs aukščių skirtumai (Kudaba. plačialapė veronika. tai tarpukalvių dugnas paprastai tįso 160–170 metrų aukštyje virš jūros lygio. Virvytės. Apalia-Šidlienė.). artimų M. atvedančiai prie reginių.. Anksčiausiai susidarę mezoreljefo kompleksai yra aukštumos centre ir užima aukščiausią padėtį. iš kurių tik 11 priklauso sumedėjusioms. būdama šio takoskyrinio masyvo šiauriniu smaigaliu. tankiažiedis katilėlis. dirvinis kietis. Lietuvoje nedaug tokių vietų.. 1983) (32. anksčiau visas kalnas buvo ariamas ir apsėjamas žemės ūkio kultūromis (Apalia–Šidlienė.. Statūs. Tarp jų dažnas laukinis motiejukas. matyti. Šatrija. šios kalvos išsidėsčiusios padrikai.Mūsų girių” žurnale rašė botanikė Dz. Santykinis mezoformų aukštis apie 20–30 metrų. Jei visų trijų mazgų plokščių viršūnių aukštis yra 180–200 metrų aukšyje. matyti spartus šlaito užaugimas medžiais. kur sužėlė krūmokšniai ir medžiai. Kražantės ir Jūros upių masyvą sudaro trys kalvoti mazgai. Ne taip seniai buvusią pliką ir iš tolo matomą viršukalnę dabar užstoja šlaite užaugęs miškas. išskyrus šiaurės rytinę. palyginus absoliutų Šatrijos viršūnės aukštį (227 m) su šalia esančiomis Gaulėnų apylinkėmis. kadaise buvusios pagrindu apsauginiams grioviams. kokia augalijos situacija šiandien. savo . 33 pav. Kai kuriose bendruomenėse stepinės rūšys net vyrauja. Piliakalnį juosiančios kelios beveik horizontalios terasos. Alpinių pievų įspūdį sustiprina Šatrijos šlaituose vietinių gyventojų ganomos avių bandos. Užvenčio lyguma ar Byvainės giria (apie 110–120 metrų virš jūros lygio). 63 .

žeberklų ašmenėliai. Daugiau tyrinėti Maudžiorų ir Žaduvėnų senkapiai. dirbinėliai) ir Vembūtų kaimų (akmeninis kirvis siaurėjančia pentimi). taip pat Janapolės apylinkėje Virvytės upėje ir prie Kuršų kaimo (akmeniniai kirvukai keturkampe ir siaurėjančia pentimi) bei Milvydiškių ir Pabiržulio kaimų (keturkampio pjūvio titnaginiai kirviai. 60–65 m skersmens.. kad netoli nuo Šatrijos gyventa jau mezolito laikais (Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Prie pat Janapolės. Na. kauburėlyje tarp pelkių rasti to laikotarpio gremžtukai. o dar anksčiau – sunku net pasakyti (34 pav. Akmens amžiaus dirbinių rasta Viešvėnų apylinkėje prie Patumšalių (retušuotos nuoskalos. laibasis skaldytinis. seniau laikoma supilta. kuriuos užstoja medžiai… Tikriausiai.. Janapolėje šalia senųjų kapinių žinomi V–VIII amžiaus senkapiai.šiaurinių ir dalies vakarinių tolių. o Luokės apylinkėje prie Patumšių kaimo (akmeninis kirvis keturkampe pentimi) bei Lesikų ir Spukaičių kaimų (akmeninis kirvis siaurėjančia pentimi) ir kitur.Apylinkėje dominuojanti kalva. Čia 7 m žemiau aikštelės krašto būta griovio ir pylimo. bet dar su piliakalnio bruožais. laivinis kovos kirvis. Jie rasti ir Užvenčio apylinkėje Maudžioruose šalia senų kapinaičių bei Luokės apylinkėje Žaduvėnuose ir Patumšiuose. Viršuje – beveik apskrita. Eidžiotų ir Sėbų (Janapolės apylinkėje). prie Rešketos upelio rastas neolitinis raginis ietigalis kūgine viršūne. antgalis kūgine viršūne bei du plokšti lauro lapo pavidalo antgaliai. tais laikais. keturkampio pjūvio akmeninis įtveriamasis kirvis ir laivinis kovos kirvis). Kalbant apie pastarąjį. įvijinis smeigtukas). daugiau kaip 25 m aukščio. Prie pačios Šatrijos nei akmens. Jos V ir R šlaitai statūs.). Palyginti didelė čia piliakalnių koncentracija. O prie kelio iš Janapolės į Pavandenę – smulkiai dantytas raginis žeberklas. IX–XIII amžiaus senkapiai aptikti Luokės apylinkėje Pašatrijos kaime bei jau minėtuose Maudžioruose ir Viešvienų apylinkėje Patumšaliuose šalia kaimo kapelių. Dabar jie virtę apie 60 m ilgio ir 10 m pločio terasa. reikėtų tiesiog pacituoti .). kiek aukštesniu Š kraštu aikštelė. Žalvario amžiaus radinių. kurio II tome apie Šatriją rašoma: . Tai Getautės ir Viešvėnų (Viešvėnų apylinkėje).Lietuvos TSR archeologijos atlasą”. daug skaldytų titnagų. matomumas buvo geresnis. nors ariant ir deformuota. I t. Biržuvėnų ir Šatrijos (Luokės apylinkėje) piliakalniai. remiantis archeologijos atlaso duomenimis aptikta ne tiek daug – Žarėnų apylinkėje Paplienijos kaime (kilpinė sraiginė įvija) bei Janapolės apylinkėje Virvytės upėje prie Patilčio kaimo (baltiškas kovos kirvis. Prie jų pylimo išorinio šlaito ribos su natūraliu nuolaidesniu 64 . Toje pačioje apylinkėje Patilčio kaime. P šlaitas nuolaidžiausias. kai ant kalno stovėjo pilis. Archeologinių tyrinėjimų medžiaga liudija. 1974. retušuotos skeltės. nei žalvario amžiaus dirbinių kol kas nesurasta. Jos P krašte dar žymu 65–70 m ilgio pylimo pėdsakų.

galbūt. įvedus krikščionybę ir 1416 metais Luokėje pastačius bažnyčią. kad pastatus iš rąstų nuo žvarbių vėjų patikimai saugojo moliu drėbtos sienos. kad iškilioji Šatrija buvo tarp tų vietovių. židiniai plūkto molio padais. žalvariniai papuošalai. pagal jį. naujo tikėjimo kunigai primes jiems savo kalbą ir papročius. buvusi maldykla su dieną ir naktį kūrenama šventąja ugnimi (Kviklys. 1948. lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos. Galvota. vadinamieji Djakovo tipo svoreliai. geležies lydymo pėdsakų (šlako). Kornelijaus Tacito laikus siekiantys grūdų trintuvų akmenys. o taip pat senosios metalurgijos pėdsakai (gargažės. ji per 10 m nuo pašlaitės. B. kurioje. 1991). ji 6 m žemiau aikštelės krašto V ir Š pašlaitėje yra kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Žmonės klausęsi pamokslų. . Šie radiniai leidžia manyti. Jų paskirtis nėra aiški. burtininkų ir velnių būstinę.Žemaičių vyskupystėje” tarp keturių tokių vietovių mini ir Šatriją. Visai tokie pat svoreliai rasti Šarnelės neolito gyvenvietėje. tai verpimo įrankiai.) apie Šatriją kaip pagrindinę Žemaitijos raganų. 1833 metais čia kasinėjo A. Iškasęs nemažą duobę. Tačiau naujas vardas neprigijo.politinės” paskirties – V. kuriuos Vytautas ir Jogaila sunaikino. 1964 ir 1968 metais”. Žemaičių vyskupui buvę įsakyta kurį laiką gyventi ne Varniuose. Aptikti ir moliniai. nes pasikrikštiję galį netekti laisvės. bet ir visai sveiki nedideli geriamieji puodeliai. Vyskupas Motiejus Valančius savo . Net pats Vytautas buvęs čia jos gesinti du kartus. šlakas. Manoma.. Žemaičiai vis atkurdavę krikštytojų užgesintą ugnį.šlaitu yra antra 65 m ilgio terasa. Lasickis ir kt. jis įsitikino. tapti vergais. įdomiai susukta geležinė yla. kad pasikrikštijus. Ir tik kariai kunigaikščių įsakyti užgesino čia šventąją ugnį ir sunaikino kitus kulto įrengimus. Matyt. Tarp radinių buvo grublėtosios keramikos puodų šukės. XVI amžiuje įrodinėta (J. gausybė molio tinko gabalų.). Atskirai noriu stabtelėti prie žinomo mūsų archeologo Adomo Butrimo pastabų. kuriose ilgiausiai vyko konfrontacija tarp senojo pagoniškojo tikėjimo ir naujai ateinančios į kraštą krikščionybės. Piliakalnis buvo kasinėtas 1835.. kuriai net 4 300 metų. Mokslininkus nustebino universalus molio panaudojimas: rastos ne tik šukės. išsakytų 1984 metais apie Telšių kraštotyros muziejaus archeologų. padavimų apie milžinų supiltą kalną suviliotas. vadovaujamų Laimutės Valatkienės kasinėjimus pietiniame Šatrijos šlaite (Butrimas. Jucevičius. Būta net teisminių bylų. tada ir atsirado padavimai (sakyčiau. Pirmasis. Iš senųjų raštų frazių pajutome. bet Luokėje. kad kalnas natūralus. Ir tai buvo daroma žiauriai. beje. kad iš arčiau galėtų prižiūrėti Šatriją. Pats kalvos vardas buvo prakeiktas ir pavadintas kitu – Juozapato – vardu. kad Šatrija I tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio pradžioje buvo nemaža gyvenvietė. Š šlaite tik viena 110 m ilgio terasa. 1984). 1696 metais Dirvėnų dvare teismas kankino ir nuteisė 65 . Rasta degėsių. amuletas iš didelės šerno ilties. išlydyti ir paruošti gamybai geležies gabalai) (35 pav.) čia buvus senojo lietuvių tikėjimo centrų. kerėtojų. tačiau krikštytis nenorėję.

A. Kaip šių eilučių autoriui paliudijo buvęs šio filmo operatorius Rimas Juodvalkis. bet ir religinės bei politinės kovos naštą. Landsbergis–Žemkalnis 1907 metais parašė dramą . 19 ?). T. kažkiek sutapo su senąja Rasos (Kupolių) švente. matyt.Nusikaltėlės” prisipažino joninių naktį skridusios virš miškų į Šatrijos kalną raganų puoton. Kundrotas (1983). tu. Na. Č. 66 .. jau nebeleistų filmuoti praeito šimtmečio vaizdų. R. Buvo pradėta ją sieti su švento Jono nakties papročiais. B. liudija ir žymios rašytojos Marijos Pečkauskaitės (1877–1930) pasirinktas kūrybinis pseudonimas – Šatrijos Ragana.. Apie žmones XX amžiuje gyvenusius. Tomkus) susimąstymo epizode buvo rodoma nuo Šatrijos atsiverianti didinga Žemaitijos krašto panorama. Ramanauskas (1958). Galbūt. o vėlesniais laikais paslaptingosioms raganoms nuo Šatrijos kalno teliko vieta tik vaikams sekamose pasakose arba satyriniuose vaidinimuose ir rašiniuose (Širvys. 1909 Tai. Tik gerokai vėliau. klajojo pašatrijos šlaituose. graviūras.. Bratkausko pagal R. V. senute meili. matyt. Žebrauskas (1996).sudeginti kaip raganas keturias moteris ir vieną vyrą. Ar kas besuskaičiavo tapytus paveikslus. kurie šiandien.Šatrijos kalnas”.svieto lygintojo” Tado Blindos (1846–1877) galvoje. deja. kad pasipriešinimo neteisybei idėja. Kazragis (1968). Jau nekalbant apie 1973 metais B.. pranykus . Kontvainas (1989). todėl rašytojos Lazdynų Pelėdos surinktos medžiagos pagrindu G. Tarp dailės darbų paminėtini A. gimusi legendinio . Butkevičienė (1998) ir kiti. Šatrijai savo pečiais teko atlaikyti ne tik ledynų galią. kur taip pat šmėsčioja aukštosios Šatrijos šlaitai. kad į vaizdus nepateko elektros ar telefono stulpai. 1960). Tai akivaizdu ir perskaičius mūsų poeto Maironio šiek tiek nostalgiškos nuotaikos posmą: Šatrija. Brinzos (anglis. J. Džiaugtasi. Šatrija kaip pasipriešinimo ir romantiškos praeities simbolis yra. kitų švietėjų darbais. pradedant M. Kaip matome. dirbusius ir kovojusius Luokės apylinkėse ir pašatrijos šlaituose keliautojams skirtose knygelėse rašė A. . Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus! Daug. A. Panašus prisipažinimas iš kelių moterų buvo išgautas ir 1730 metais Tirkšliuose.raganų” teismams. Bajorūnaitės (lino raižinys. Šavelio scenarijų sukurtą daugiaserijinį televizijos filmą . Biržiškos (1917). 1929). nuomonė apie Šatriją sušvelnėjo. jau nekalbant apie gausią informacinę medžiagą periodinėje spaudoje bei enciklopedinio ar specializuotus mokslinio pobūdžio leidinius. matyt. būti savotiška jos arena. oi daug pasakyti gali Apie mūsų didžius pranokėjus.. mūsų visų sąmonėje. tuo labiau gausias spaudoje skelbtas fotonuotraukas su Šatrijos vaizdais ar vaizdais nuo jos. I. Kudaba (1972). Reikia manyti. . Gelžinis (1992).. Blindos (aktorius V. Buračo (1935). A. A. svieto lygintojas”. kurie.Blinda. Zmuidzinavičiaus (akvarelė.Tadas Blinda”.

lenktyniavo.Čia ne kalnas: čia gotiškos žvaigždžių varpinės varpas. žmonių dabar Šatrijos kalnu vadinamas. Jis tapo Neringos sužieduotiniu. Skubėjo savanoriai. K. Užtat dabartės. M. o vanduo išmeta gabalėlius gintaro – tai Baltijos valdovės rūmų trupiniai” L.. Baltrušaitytė (1989). taip pat buvo suakmenėjęs.. Per daug nebrisdamas į meninės kūrybos lankas. kaip Istorija…Ir ją visur sutiksim – einančią visais keliais.. į kurį turi amžinai žiūrėti ir apraudoti savo nelaimę. kuris nuo salos skersai marių numes akmenį į Šventąjį krantą. Greit po to pakilo iš vakarų didelė audra. Černiauskas (1986.1968). sūpavosi į visas puses ir. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas…” Juodkrantė ir gintaro kelias . Jucevičius. šio kalno papėdėje.… Perkūnas. 1960) ir kiti kūriniai (36 pav. O žvejį prikaustė jūros dugne prie uolos ir jam prieš akis padėjo jo meilužės kūną. pririštas baltom debesų juostom. Bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Tačiau ji nutarė pasirinkti tik tą. Bičiūnaitės (piešinys. Baltija išmetė į krantą daugybę smilčių. 1969 . ir daugelis aukštų bei stiprių kunigaikščių troško jos rankos. 1992). išsipildė burtininkų pranašavimai. Anglickis (1978). o gintaro rūmus į gabaliukus sudaužė. A. L. pacituosiu keletą mūsų poeto Eduardo Mieželaičio posmų iš proza parašytos poemos . kol pagaliau ši laimė teko pačiam Šventosios pilies valdovo sūnui. trenkė į valdovės namus. Kai milžinai gyveno. jis sviedė iš dangaus savo perkūną. plačiai plačiai skambėjo… …Lėtu žingsniu tolsta moteris – žila kaip pati Senovė. užsirūstino baisiai. kovos lauko daubos… …Ją sutikau čia. Ir kai vieną kartą valdovė grįžo į savo rūmus. pavirtęs vasaros kvapų balzamo užbalzamuota mumija.). Kur tik Neringa ėjo.Šatrijos legenda” (Mieželaitis.Vilnius. kuri tęsėsi be paliavos trylika metų.Kai Neringai sukako aštuoniolika metų. kai vėtros įsiūbuoja jūros vilnis.. kuris kadaise. nes stovėjau suakmenėjęs. sustojančią prie kiekvieno aukštesnio ar žemesnio kalno. nes laikas. girdėti aimanos iš tolo – tai vargšas žvejys aimanuoja. bet ir S. Garsas apie Neringą paplito po visas šalis. Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. B. kad deivė išdrįso pamilti mirtingąjį. Bogdanas (1991). milžinkapio. kurias 67 . Bradūnas (1985). kuris. sužinojęs apie tuos slaptus susitikinėjimus. linksmai mėtydamas auksinę šerdį. o po mūsų kojomis gaudė ir skambėjo šis iš gotiškos žvaigždžių varpinės žemėn nukritęs varpas. Savo posmus Šatrijai skyrė ne tik Maironis. perskyręs jūrų vilnis. visur ji laimę nešė (…). kuris šalia manęs stovėjo. ją pačią užmušė. 1974): .

kurių gamtos raida ir ten gyvenusių bei dirbusių žmonių likimai didele dalimi atspindi visos Kuršių nerijos istoriją. Nuo to laiko tarp vandenų įsiterpusią smėlio juostą žmonės Neringa praminė”.vėjas. F. ryžausi susiaurinti savo ketinimą iki Juodkrantės miestelio ir jo netolimų apylinkių. prisimena pirmajame knygos skyriuje aprašytą paleogeno periodą. prisisėmė skubiai pilną prijuostę smilčių. išsklaidęs po visą salą. grasino Ventės piliai. Pasvarstęs. ten kopa liko. atplukdydavo juos prie kranto. Pykdama Neringa prišluostė dar tiek smilčių. tautosakinę ir kultūrinę medžiagą parodė. todėl Neringa skersai marių į Šventąją išpylė taką. 1999 . Vilnius. užtvindė laukus ir pievas. J. Tuomet milžinė Neringa sumanė apginti žmones nuo Bangpūčio užmačių. 1979 Iškart noriu prisipažinti – sumanymo pradžioje norėta parašyti apie visą mūsų nuostabiąją Kuršių neriją. Audros metu įbrisdavo į jūrą ir. tiek į mūsų tautos sąmonę. o vienos didelės ar net kelių knygų vertas objektas. Kitais metais įvykio vestuvės”. Tumosa. archeologinę ir istorinę. sunešė į didelius kalnus.…senų senovėje užmario salos valdovas Karvaitis išauginęs milžinę dukterį Neringą. brido į vandenį. turbūt.Baltijos aukso” – gintaro – kelią tiek į pamario žemės gelmes. Marių gilumoms pripilti ji panaudojo akmenis. Neringa. kad tai ne knygos skyrelio. tai pastebėjusi. Vlado Katino gintaringi paleogeno sluoksniai Sembos 68 . kurio metu susidarė gintaras ir gintaringi sluoksniai Sembos pusiasalyje. ir. Sekliu vandenynu vaikščiodama. Anot žymaus gintaro tyrinėtojo dr. miškus ir kaimus. o taip pat . nubrido per marias ir supylė aplink savo sužieduotinio miestą aukštą pylimą. pylė ji kur kas sparčiau. Marijampolė. kuriuos lenktynėms jaunikaičiai buvo paskardėje sukrovę. Milžinė supylė ištisą sausumos ruožą. Skaitytojas. Paskutinį kartą. nutrūko prijuostės ryšiai ir smilčių kalnas per anksti nupuolė į vandenį. Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai. laukus.. netoli Kuršių marių. Ji daug gero žmonėms darydavusi. Kuršių nerija. Pražūtis grėsė ir Šventajai piliai. Prisisėmusi priejuostėn smėlio. Bicka. jūros bangos sunešė gausybę smėlio. Nemuno vanduo ir Kuršių marios buvo suvarytos į skardį ir paskandino viską. už inkarų paėmusi žvejų laivus. Bet braidyti per klampų marių dugną nebuvo patogu. jau pirmieji bandymai peržvelgti turimą geologinę ir geografinę. sušlavusi jį į savo prijuostę. kiek reikėjo pylimui užbaigti. girių tankmėje pasiklydusiam kelią parodydavo… Kartą ant žmonių užsirūstinęs dievaitis Bangpūtis. bangoms ir vėjui kelią pastojo. jai marių kranto dar nepasiekus.. M. tiek į tolimas nuo Lietuvos šalis. Čia Neringa išpylė visą kopos kalną. Deja. Telksnytė. žvejams ramią įlanką atitvėrė. kur smėlį bėrė. Keletą metų siautė audra. paversdamos mariomis pievas.

Nerijos pamatą ir čia sudaro virš priemolio slūgsantis įvairus smėlis su durpių ir sapropelio.4 g ir siekė 14 cm ilgį) bei Vištyčio ežerų pakrantėse. Tačiau didesni gintaro gabalai buvo rasti tik Lūksto (rekordininkas svėrė 196..pusiasalyje slūgso 6–7 metrų žemiau dabartinio jūros lygio. galėtų būti panašios kilmės. Tad pirmiesiems mūsų krašto gyventojams vienintelis gintaro žaliavos šaltinis nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus tebuvo Baltijos jūra. Virš paleogeno nuogulų slūgsančiose neogeno ir antropogeno (kvartero) periodų sluoksniuose gintaro radiniai yra perklostyti iš žemesniųjų sluoksnių. kurių vienas piečiau Juodkrantės . Tad didesnėje Kuršių nerijos ir marių dalyje poledynmetyje viešpatavo vandens stichija. kad tarp Rasytės ir Pervalkos ledyno paliktas moreninis priemolis slūgso gana giliai.neria” į vakarus (nuo Kintų per marias link Pervalkos). liudijančiomis buvusį šiltą tarpledynmečio klimatą ir vandens aplinką. 1983). Tarp Pervalkos ir Kopgalio moreninis priemolis slūgso aukštėliau – 15–20 metrų gylyje. 1998). šiame krašte Žemės plutos kristalinis pamatas ir virš jo slūgsanti šiek tiek daugiau nei dviejų kilometrų nuosėdinių uolienų sluoksniuota storymė gelmėja pietvakarių link. kiek gi kartų po šio tarpledynmečio pamaryje . Deja. Baltijos vardu vadinamos stadijos ledynas. o toliau nuo kranto – net po 60– 80 metrų nuogulų danga (Katinas.svečiavosi” ledynai. Tik po antropogeno nuogulų danga (apie 50–55 metrai žemiau dabartinio jūros lygio) tįsantis kreidos uolienų paviršius kai kur perskrostas savotiškais kanjonais – siaurais ir giliais (iki 30–40 metrų) palaidotais slėniais. kad Kuršių nerijos šiaurinė dalis. Na.. Paskutiniojo apledėjimo paskutiniosios. tokio perklostyto gintaro kiekiai nedideli. tarpsluoksniais. Apskritai. bet pradėkime nuo pradžios. Ledynų jie buvo išsklaidyti po visą kraštą. 20–40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio. Šiandien turimi gręžimo duomenys neleidžia tiksliai spėti. sausumoje paskutiniąją pakraštinių kalvų grandinę paliko Klaipėdos–Priekulės–Kintų–Ventės rago–Rasytės (jau nerijoje) ruože. o nerijos pamatą sudaro smėlis ir žvyras su sapropelio ir durpių tarpsluoksniais (Gudelis. Gintaro atsiradimas ties Kuršių nerija yra tiesiogiai susijęs siu pačios nerijos susidarymu mūsų pajūryje. Šis palaidotas slėnis yra užpildytas ledynų nuogulomis – 25 metrų storio moreniniu priemoliu. būdama didele dalimi lygiagreti šiai kalvų grandinei. Kuršių nerijos gimimas. virš kurio slūgso beveik 16 metrų smulkaus smėlio ir aleurito sluoksnis su gerai išlikusiomis žiedadulkėmis. viskas yra sudėtingiau. kartais gintaringo. Apskritai. kurios bangos palyginti dosniai dalijo šį jau perklostytą mineralą pakrančių gyventojams. kaip matome iš įvairių geologinių ir geomorfologinių žemėlapių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo. radiniai atsitiktinio pobūdžio. Turimi gręžimo nerijoje duomenys rodo. kurių bene didžiausios ir yra prie Juodkrantės. ir tik kur ne kur suplauti nedideliais lizdais į stambesnes sankaupas. 69 .

Ten pat buvo ir senojo Nemuno žiotys. Gudelis mano.2–0.6 km.auginti” neriją šiaurės link. Profesorius V.). kad neseniai buvo baigtos gintaro telkinių paieškos šiaurinėje Kuršių marių dalyje bei atliktas Juodkrantės gintaro telkinio įvertinimas (Rimša. vietinė Joldijos jūra beveik pusantram tūkstančiui metų virto ežeru.. Vėliau. tačiau vanduo apsėmė tik pietinę dabartinių marių dalį ir tai tik žemesnes jos vietas.2 km į šiaurę nuo Gintaro įlankos Juodkrantėje ir nutįsęs apie 2. pavadinta Litorinos vardu. vieniems atnešusį praturtėjimą. vis labiau atitveriant marias nuo jūros. Vanduo kilo keliais etapais. beveik tūkstančiui metų įsivyravo pelkėta žemuma su retais ežerėliais. o ir ta pati išsklaidyta. Deja. Ką tik perskaitėme. apie gintaro telkinių susidarymą. kur prieš 4–5 tūkstančius metų buvo nerijos šiaurinis galas (ragas) ir kur jūros srovės klostė gintaringas nuosėdas (38 pav. 70 . Tuo metu jūros krantas buvo apie 40 km vakariau negu dabartinis. Šis telkinys yra apie 1. Jeigu pirmojo vandens lygio pakilimo metu atsirado Rasytės sala (tik šiek tiek vakariau dabartinio kranto). kad neolito (vėlyvojo akmens amžiaus) žmogus. Dabar noriu šiek tiek grįžti atgal prie Juodkrantės. Plotis svyruoja tarp 0. nuslūgus jūrai. sunkiai patikrinama. buvęs ežeras virto jūra. pavadintu Anciliaus vardu.Baltijos ledyninio ežero metu (prieš 10–12 tūkst. Nutrūkus ryšiui su Šiaurės jūra.). Visa laimė. ir būtent nuo tada gintaras tapo mūsų tolimų protėvių vertinamu mineralu. Gintaro kelias į Lietuvą. pažemėjus jūros lygiui net keliais metrais žemiau dabartinio. Ežero lygis buvo šiek tiek aukštesnis.metų) dabartiniame pamaryje tyvuliavo negilios šaltos marios su iškilusiomis moreninėmis salomis ties Rasyte. Prieš 7 800 metų iš Šiaurės jūros vėl plūstelėjus sūriems vandenims. tai antrojo – Kuršių nerijos užuomazgos po truputį traukėsi į rytus iki Nidos. Seklumos ilgėjo ir platėjo. Priekule (37 pav. paplitimą bei sandarą nėra daug medžiagos. kad archeologiniai radiniai Juodkrantės gintaro sąnašyne liudija apie Kuršių nerijos . y. nes smėlis užnešdavo protakas tarp seklumų. Kurį laiką jis buvo pasiekęs apie 10–12 metrų žemiau dabartinio lygį. Šios jūros pradinis lygis buvo apie 30 metrų žemiau dabartinio lygio. Būtent tuo metu į mūsų pajūrį buvo sunešti didžiausi gintaro sąnašynai. Likusią nerijos dalį jūros srovės ir vėjas klostė dar du tūkstančius metų.užaugimą” iki šios vietos naujojo (vėlyvojo) akmens amžiaus metu (prieš 4500–4000 metų). Panašu. Ventės ragu. Mūsų eros išvakarėse liko viena nuolatinė Kuršių marių protaka – Klaipėdos sąsiauris.. pradėjo rinkti gintarą ir jį dailinti. laikotarpyje tarp dviejų paskutiniųjų Litorinos jūros transgresijų (prieš 5000–4500 metų).4 km palei marių krantą. o prieš 5 600 metų net keliais metrais viršijo dabartinį jūros lygį. išniro seklumos. Šiam ežerui nuslūgus ir jo vietoje atsiradus taip vadinamai Joldijos jūrai. kaip įsivaizduojamas Kuršių nerijos susidarymas. praplatėjo smėlio paplūdimiai. o kitiems – smurtą ir vargus. išgarsinusiu kraštą ir lėmusiu gintaro apdirbimo meno suklestėjimą Europoje. t. 1994). Susidarė palankios sąlygos vandens ir vėjo stichijoms toliau .

Jeigu kada ir būtų eksploatuojamas šis gintaro telkinys. reikėjo. kur po vandeniu 2 metrų gylyje buvo įsigręžta į marių nuosėdas. didesnis gintaro kiekis aptiktas panašiame gylyje: 2. klampus dumblas. tiek ir Gintaro įlankoje (39 pav. Gręžinyje. nors ir labai negausūs. Austrijoje. kad gintaringasis sluoksnis yra 4.6 g/m3. kad išteklių prieaugis galimas pietų. humusingas. Apskritai. humusingas aleuritas. tuoj po vandeniu – 21.3–15. Gintaro koncentracija telkinyje svyruoja nuo 44 iki 122 g/m3. Čekijoje) ir mezolito (Danijoje.0 metrai. nerštavietėms ir mitybai. Jame matyti.8 metrų gylyje – jau 72 g/ m3. pietryčių ir rytų link.3–2. vidurkinė – 81 g/ m3. kurio yra 149. Marių gylis nuo 0.5–5. paruošti gamtosauginiu požiūriu saugias eksploatavimo technologijas. Vokietijoje) laikotarpiais. Aprašytas toks pjūvis: 2–2.3 m – melsvai pilkas. jau mariose.9 metrų storio dumblo.2 metrai. Apskritai.6 g/ m3.6–8. žuvų ištekliams.9 metrų gylyje. Pastarąją XIX a. seniausieji archeologiniai gintaro radiniai Europoje. Šiose vietose aptikta apie 20 žuvų rūšių. Manoma. 71 .3 g/m3.9–3. Telkinio eksploatacija galima žemsiurbėmis.0 iki 5. buvo. Vyrauja 20–40 mm skersmens gintaro gabalai. o viename telkinio gręžinyje ji pasiekia net 626 g/m3. atkreipsime dėmesį į paieškų metu išgręžtą gręžinį Gintaro įlankos viduryje. Akmens amžiaus paminklai. kad marių (ir jūros) vandens lygis būtų pažemėjęs bent 2–3 metrus. nors tai gali atsiliepti hidrobiocenozėms. Iki 12 metrų gylio sutinkamas iki 40 mm skersmens gintaras. Toks laikotarpis. 8.6 m – juodai melsvas ir žalsvai juodas.5 metrų. 2. smulkus ir smulkutis smėlis su aleuritingo dumblo tarpsluoksniais. 1999). Geologo Vytauto Rimšos nubraižytame geologiniame pjūvyje gerai matyti gintaringo sluoksnio slūgsojimas tiek telkinyje. Kuršių nerijoje žinomos tik dvi ankstyvojo neolito Narvos kultūros gyvenvietės: prie Nidos ir ties Klampsmėliu piečiau Juodkrantės (Rimantienė. aleurito ir smulkučio dumblingo smėlio danga. o didesni kaip 40 mm yra reti.3–3. vidutiniškai – 2. o vyrauja 20–40 mm gabalai. Virš jo slūgso 0.7 metrų sutikti 5–40 mm skersmens gintaro gabalai. siejami su paleolito (Vokietijoje. gintaro ištekliai pagal C kategoriją 82 ha plote siekia apie 112 tonų.5–5.7 iki 4.).8 metrų gylyje ir norint iki jo prisikasti sausumoje. su medienos ir augalų liekanomis. Reikšmingus gintaro išteklius sudaro tik smulkučio aleuritingo ir dumblingo gintaringo smėlio sluoksnis. Bendra gintaro išeiga – 8.7 m – melsvai ir žalsvai pilkas. Nesigilinant daugiau į šio telkinio geologinę sandarą ir sudėtį. kaip minėjome. kuriame gintaro yra daugiau 50 g/m3. molingas. reikėtų įvertinti galimą eksploatacijos įtaką marių ekosistemos funkcionavimui. išgręžtame apie 200 metrų į rytus nuo pirmojo. Nuo 5.Naudingojo klodo storis – 0. o 4.

R. Analogiškos kultūros radiniai Nidoje (angliukai) buvo datuoti.30 g (Rimantienė. Gautos labai artimos dvi datos: (Vs–321) 4630±120 m ir 4620±110 m nuo dabarties (ten pat. Palangos ir Nidos gintaro muziejuose matome tik šių dirbinių muliažus. 1999). viena žmogaus galva ir vieno žvėrelio figūrėlė.šios figūrėlės irgi reiškė abstrakčias idėjas. 5. (ten pat. kad šio lobio gintarai su išdūlėjusiu paviršiumi prieš patekdami į vandenį ilgai gulėjo smėlyje (Rimantienė. kabučiai.). Gaigalas. kurie ir sudaro tą . kabučiai ir kt. šiandien jau nepilna R. Deja.) ir daug gintaro žaliavos. Klebso surinktoje ir jo knygoje 1882 metais aprašytoje kolekcijoje (155 dirbiniai nupiešti) buvo vidurinio neolito pabaigos bei vėlyvojo neolito lęšinės sagutės. Ją sudarė 434 dirbiniai (karoliai. padarytus dailininkės Bronės Kunkulienės pagal R. 20 p. Tai buvo keli šimtai keramikos šukių su virvelių įspaudais. kad puodai buvę gana dideli.). laivelio pavidalo sagės. skridiniai. 1889–1891 metais kasant gintarą Kuršių marių pakrantėje ties Juodkrante aptikta šio laikotarpio gintarinių dirbinių.). Mažosios Lietuvos enciklopedijoje minima. Klebso kolekcija. Tačiau labiausiai pasaulyje išgarsėjo akmens amžiaus gintaro dirbiniai iš taip vadinamo Gintaro lobio Juodkrantėje. sagutės. maži akmeniniai kirveliai ir kt. 1999. R. 2000) (40 a pav.. Rimantienė įsitikinusi. Viena tokio tipo figūrėlė buvo rasta prie Nidos. 30 p. kad dalis gerai išlikusių dirbinių buvo tyčia įmesti į vandenį aukojimui (Rimantienė. Tarp patarųjų – keturios žmonių figūrėlės.3 cm ilgio. o sverianti 80. 20 p. 2000).pabaigoje surado A. Tai gelbstinčių ar saugančių dvasių atvaizdai. Daug radinių A. Dalis šios kolekcijos saugoma Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Vėliau per įvairias pratakas tarp jūros ir marių vandens srovės atplovė juos iš akmens amžiaus gyvenviečių.67 cm storio. titnaginių strėlių antgaliai. plačiaangiais smailiais dugnais. Didžiausioji iš jų padaryta iš šviesaus neskaidraus ir gerai nugludinto gintaro su luobele. nemažai gintaro gabalėlių ir keli gyvenvietei priklausę akmenys (ten pat. Becenbergeris aptiko ir arčiau Juodkrantės. Gali būti.lobį”. I t. tarnavę amuletais.). R. Natūraliame perklostyto gintaro telkinyje tarp paprastų gintaro gabalų aptikti senoviniai papuošalai. gremžtukai ir nuoskalos. kad . deja. kad iš Kuršių marių dugno 1860–1880 metais buvo iškasta apie 500 gintaro dirbinių (gintaro lobis). Rimantienė mano. gintaro sagutė. Tarp jų – labai vertingos ir retos žmonių bei gyvulių figūrėlės. Žmogaus pavidalo dvasias bei dievus pradėta 72 . grandys. 1999). visai neapdirbti gintaro gabalėliai su pragręžtomis skylutėmis. saugotų Karaliaučiaus muziejuose (Mažosios Lietuvos enciklopedija. Buvo rastos pelkių patina padengtos puodų šukės. aptikęs ką tik išpustytą 50 žingsnių skersmens aikštelę.. o taip pat lobį labiausiai išgarsinę figūriniai dirbiniai. Pagal šukių pobūdį sprendžiama.7 cm pločio ir 1. įvairūs skridiniai. kuri spaudoje dažnai pavadinama Juodkrantės gintaro lobiu. trapeciniai kabučiai. turinti 14. vamzdelio pavidalo karoliai. Becenbergeris. Tai plačiai žinoma. Klebso piešinius.

Tai 1905–1907 metais grafo Tiškevičiaus netolimose pajūrio pelkėse surinktas 153 dirbinių rinkinys (. neolito–žalvario amžiaus gintaro dirbinių rasta ir vėliau. 51–53 p. 1972). žalvario ir geležies amžiaus gintaro dirbinius gana daug parašyta archeologinėje literatūroje. Gdansk. galbūt.. Pietų Švedijoje.vaizduoti tada. Vokietijoje. šio kelio pradžia. Manoma. 285 p. 1999. Apie neolito.Gintaro kelio”. Toliau jis ėjo per Klodzko perėją tiesiausia kryptimi link Baltijos. Šioje knygoje išsamiai aprašyti keturi unikalūs neolito gintaro meno dirbiniai iš Juodkrantės lobio. Joje profesorius pateikia vertingą informaciją iš lenkų kolegų B. priklausomai nuo valstybių tarpusavio santykių pobūdžio. O būtent. 1999.). Šio kelio pradžia pietuose buvo Karnuntumo (Carnuntum) miestas šalia Vienos. kurie šiuo metu saugomi Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje (40 a pav. apdirbimo ir prekybos centas buvo Jutlandijos pusiasalyje (Danijoje) (ten pat). Šiuo keliu gintaru apsirūpindavo ir pati Roma. 73 . tik. Po truputį gilindamiesi į kitų savų ir kaimyninių kraštų radinius. tačiau pati gilioji prasmė visada liks paslaptis.. e. O ir aptikti radiniai liudija. galėsime daugiau ką išsiaiškinti. Katino monografijoje (ten pat). Apskritai. 1963 metais kopose į šiaurę nuo Pervalkos rasti gintaro papuošalai. rečiau kituose Lietuvos rajonuose. Panera redaguotos knygos su 37 straipsniais apie gintaro tyrimus (Investigations into Amber. jungiantis romėniškas Padunojės provincijas su Šiaurės Europa. į žalvario amžiaus pabaigą bei geležies amžiaus pradžią ir apsistoti prie žymaus mūsų archeologo Mykolo Michelberto prekybinių ryšių su Romos imperija analizės (Michelbertas. Tai buvo pagrindinis prekybos kelias. Klaipėdos. kai žmogaus sąmonė jau buvo tiek išaugusi. tik nupieštu ar atkurtu Judkrantės lobiu mes visada žavėsimės” (Rimantienė. Rasta jų Šventosios. Reikėtų manyti.Palangos lobis”). ir kiti Italijos miestai. a.). net paprastieji papuošalai buvo įprasminti. o taip pat ir šiek tiek nutolusioje Anglijoje. tai laidojimo vietose gintaro dirbinių nerandama. 2000).). todėl nors ir pražuvusiu. Nemažai to laikotarpio gintaro dirbinių rasta Latvijoje ir Estijoje bei pietinės Baltijos pakrantės šalyse: Danijoje. Nuo I m. Kadangi žalvario amžiaus laidojimo papročiai buvo siejami su mirusiųjų deginimu. kuršių ir skalvių gyventose srityse. per dabartinį Vroclavą. Taip atsitiko ir gretimose šalyse. Lenkijoje. Palangos. kad tų šalių pagrindinis gintaro gavybos. taip pat dažnai mano cituojamoje V. toliau link Sembos ir vakarinių Lietuvos rajonų. kad jis pasijuto galįs valdyti gamtą (…). prie taip vadinamo . Priekulės apylinkėse. Gintaro kelias iš Lietuvos. kad žalvario laikotarpio pabaigoje gintaro apdirbimo lygis gerokai smuko. O paslaptys traukia ir vilioja. Vėl gausūs gintaro dirbinių radiniai aptinkami geležies amžiaus pajūrio kapinynuose. keitėsi. palei Prosną ir Vislos žemupį. kad ir kiti. Kosmovska–Ceranovič ir H. sumažėjo dirbinių įvairovė.atgal”.. ne tiek gausiai. Norėčiau grįžti šiek tiek . Daug įdomaus apie šį lobį neseniai perskaitėme Algirdo Gaigalo publikacijoje (Gaigalas.

kad tam didelės reikšmės turėjo gintaras ir patogi prekybai geografinė padėtis. p.Tačiau pabaiga būdavo panaši. Geriamas tam tikromis dozėmis su vandeniu išgydąs visas skrandžio ligas. 1983). Feliksas Tiškus gintaro gavybos istorijos pastabose rašo. prekyba su romėnų pirkliais buvo pastariesiems pelninga. Gintaras buvo gabenamas į Akvilėjos miestą prie Adrijos jūros. nutrūkus prekybiniams ir kultūriniams ryšiams su Romos imperija. kad gintaras savotiškai . kai kurie papuošalai (Michelbertas. Finikiečiai tokio gintaro gabalėlį mainydavo į dešimtis kardų ir durklų (ten pat). o gintaro vėrinius mini ir Homeras (ten pat). Žinoma. Nedaug jų ir IX–XIII 74 . o sutrintas su medumi – gydąs ausų ligas. Pietinį Bugą. o taip pat ir iš Vakarų Lietuvos į Romos imperiją buvo gabenamas gintaras. Labai vertintas skaidrus rausvas ir auksaspalvis gintaras. Ir gabenama jo nemažai. e. 1972). tarpusavio bendravimas prisidėjo prie pirmaisiais mūsų eros amžiais Lietuvos materialinės kultūros suklestėjimo. monetos. emalės ir stiklo karoliai. Gintaras buvo naudojamas ir kaip vaistas nuo akių ir skrandžio ligų.). Iš šiaurės šalių atgabentas gintaras minimas karaliaus Lanheribo dantiraštyje (X a. m.Iliadoje” ir . m. rytiniai keliai palei Dneprą. kurių bendras svoris sudarė apie 3000 kg. Iš baltų kraštų. kailiai. kad .. H. žiedus. Šiaurės Kaukazą. vadino jį šiaurės auksu (Katinas. Rašoma. istoriko Herodoto aprašyme (480–425 m. Ypač buvo vertinamas gintaras su inkliuzais. rašytojo Plinijaus Vyresniojo veikale (23–79 m. o realių įvykių atgarsiai. graikai ir romėnai labai vertino gintarą. net nuo blogos akies. p. amuletus. matyt. kai kurie emaliuoti papuošalai. Dnestrą. o taip pat vokiečių archeologo H. Balkanus. Neskaidrus vaško spalvos gintaras naudotas smilkalams. Jis mini kupoliniuose Mikėnų kultūros kapuose (apie 1600 m. tualetines dėžutes. e. e. Gintaro keliu į Lietuvą pateko romėniški bronziniai indai. Kaip rašo V. odos.. prekyba vyko ir kitais keliais (jūros kelias.). Reikia manyti. kuri tęsėsi ir vėliau. sparninės ir labai profiliuotos segės. p. e. kad gintaras saugąs žmogų nuo beprotystės. e. flakonėlius kvepalams. liudija. e. Vroclavo apylinkėse Lenkijoje buvo rasti trys dideli gintaro lobiai. Gintaro radinių sumažėja pirmaisiais mūsų eros amžiais. kad iš Vakarų Lietuvos buvo gabenamas ne tik gintaras. bet. Šlimano aptiktus Baltijos gintaro karolius legendinės Trojos griuvėsiuose (apie 1000 m. kurį naudojo papuošalų ir smulkių buitinių dirbinėlių gamybai. Tačiau atvežtinių dirbinių gausumas mūsų pajūryje ir Žemaitijoje. Čia iš gintaro gamino antkakles. spalvotųjų metalų žaliava. Tačiau ši prekyba. kad žalvario amžiuje Baltijos gintaras prekybinių mainų dėka pasiekė Mažąją Aziją. miniatiūrines figūrėles. Šlimano svajonė buvo įrodyti. m. p. m. kad gintaras saugąs nuo įvairių gerklės negalavimų. ir vaškas.. kur jis būdavo apdirbamas.Odisėjoje” aprašyti įvykiai nėra vien poeto fantazijos vaisius.). m. m. vidurys) rašė. p. Egiptą ir kitus kraštus (Tiškus.išvedė” mūsų tolimus protėvius į Europą. Žinomas antikinių laikų gydytojas Kalistratas (II a. Kaip teisingai pastebi M. Prutą).) Graikijoje aptiktus gintaro dirbinius. 1982).). Panašu. Katinas. Michelbertas.

Lietuvoje – 600–800. kurie greit stigstant. Įdomu. 1983). konkrečiai po Abalos salą. su laiku jau nebepasitenkinama išmestu į krantą gintaru.. Tad ar verta abejoti Masilijos pirklio Pitėjaus (apie 325 m. Tai amuletai. o taip pat neaiškios paskirties dirbiniai. jų pačių vadinamą g l e s u m. ypač pajūryje. verpstukai. Mokslininkas padarė labai svarbią išvadą. būdami barbarai. kokį randa. Tiškus. verta atskiros knygos.. kad gintaro apdirbimo tradicijos. parduoda neapdirbtą ir ima užmokestį stebėdamiesi. jie. kad tai gerokai mažesni skaičiai negu turėtų būti iš tikrųjų. išskiriančių smilkalus ir balzamą. o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą”. V.) įspūdžiais iš kelionės po Baltijos ir Šiaurės jūros pakraščius. Pavyzdžiui. išmetamo į krantą gintaro buvo nemažai. Žinoma. kur gintaro buvę tiek daug. Kaip rašo F. buvo renkamas. išliko per visą geležies amžių ir randa atgarsį netgi mūsų dienomis. kad tankiu girių ir miškų. kaimynėje Baltarusijoje Gardino srityje yra surastos vėlyvojo neolito–žalvario laikotarpio titnago kasyklos. ką gi rašė apie baltus gintaro pirkėjai iš tolimų kraštų. Latvijoje – 100–200 kilogramų (Katinas. Šiais laikais jūros išmetamo gintaro Danijoje surenkama 30–50 kilogramų per metus. bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą. 1978). rašydamas. netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. nors negalima atmesti ir kasimo galimybės. e. m. kad tai medžių sakai.Jie apieško ir jūrą. pakabučiai. Lenkijoje – apie 200. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų. Katinas mano. Autorius visiškai teisus. seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renka gintarą. kad neolito ir žalvario amžiais išmetamo gintaro kiekis mūsų pajūryje per metus turėjo būti apie 80–100 tonų. o 1914 metais ties Riaušiais – 870 kilogramai.amžiaus archeologiniuose paminkluose. kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam vardą. Štai 1862 metais ties Palvininkais (dab. kaušeliai. nes daug gintaro surenka mėgėjai. Kokia jo prigimtis ir kaip jis atsiranda. kad vietiniai gyventojai jį vartoję kurui. greičiausiai. Kodėl gi ne? Gintaro rinkimas – tai atskira tema. kad gintaras senovėje. šiame laikotarpyje jų daugiausia. kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai. Patys gintaro nevartoja: renka tokį. nors lyginant su visu geležies amžiumi. Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos šio mineralo. gaudyti iš 75 . esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse. peiliukai. Manyčiau. ypač audrų metu. Štai Publijus Kornelijus Tacitas apie 98 metus savo veikale . taip ir liko jame. kabučiai. Vokietijoje – 100–150. kuris į apskaitą nepakliūva.Germanija” tarp daugelio pastebėjimų pateikia ir tokį: . Kaip rašo Algirdas Varnas. sukurtos mūsų protėvių dar neolite. plokštelės. Tačiau nesunku suprasti. daugiausia IX–XIII amžiaus gintaro dirbinių rasta laidojimo paminkluose (Varnas. kurių gylis siekia 4–5 metrus. prasimanyta jį semti įsibridus. Šiandien manoma. įvairūs karoliai. p.

organizavęs centralizuotą jo kontrolę. 1890 metais gintaro kasimas Juodkrantėje buvo nutrauktas. tai vėliau per metus būdavo iškasama vidutiniškai apie 75 tonos. o 1868 metais – net 94 tonos (Baranauskas. Tad Lietuvoje iki šiol nėra tikros pramoninės gintaro kasybos ir pasitenkinama renkamu gintaru. Tiškus savo studijoje mini J. deja. kur gintaras jūros pakrantėje dažnai renkamas…”. 1983). Netrukus Ordinas pasiglemžė visą gintaro gavybą sau. jokiu būdu neleidžiant.vietovę prie juodųjų krūmų” ir . Becker) įsteigė firmą. kai gilinant laivybinį farvaterį Kuršių mariose ties Juodkrante buvo aptiktos didelės jo sankaupos (Katinas.. gintaro lako. 2000) (40 b pav. Rusija) karo metais pagrobė hitlerininkai. pradėtas statyti Gintaro uostas (Gintaro įlanka). kuri kasė gintarą marių pakrantėje. pirmenybę atidavus jo gavybai Palvininkuose. kad gintaras nuo seno buvo papuošalų. gamyboje.Surinktą gintarą pajūrio prižiūrėtojas turi tučtuojau (iš rinkėjų) išreikalauti ir pas save pasiimti. kad tikrai didelė jo gavyba yra kaimyninėje Karaliaučiaus srityje.Pramoninė” gintaro kasyba Lietuvos pajūryje pradėta 1854 metais. 1982). meniškų dirbinių žaliava jau rašėme. Praeito šimtmečio pradžioje gyventojai prievarta nebevaryti rinkti gintaro. Deja. Palvininkuose. o gintaro rūgštis naudojama medicinoje..bangų. kad valstiečiai jį namo parsineštų ir pas save per naktį laikytų”. F. kai Klaipėdos pirklys Štantynas (V. 1979). 76 . Tuo labiau. Tarp daugybės paragrafų yra ir toks: .). F. Nesėkmingai buvo bandyta atnaujinti gintaro gavybą 1921 ir 1928–1929 metais. Iš viso per tris dešimtmečius buvo iškasta apie 2500 tonų gintaro. Šliuterio ir meistro G.gintaro teismo” ir jam priklausiusių kartuvių atsiradimą ant Kartuvių kalno prie Kirpėnų. kuris naudojamas aviacijos ir raketų technikoje.. ypač Kuršių nerijoje. 1862 metais. Mūsų laikais vertinamas geros kokybės izoliacinis lakas. Apie tai. Ši kontrolė lėmė . kurį iš Puškino (Carskoje Selo.Gintaro kambarys”. Gintaras taip pat buvo naudojamas optikoje. Bene stambiausias meno kurinys iš gintaro – tai 1709 metais Dancigo architekto A. 1623 metų instrukcijoje Klaipėdos pajūrio prižiūrėtojui labai detaliai reglamentuojama gintaro gavyba.…įlankos.. konstatuodamas jau iš anksčiau žinomą našiausią . amžiaus pabaigoje gintaro gavyba buvo nutraukta. patiems pajūrio gyventojams nuomoti pajūrio ruožus gintaro gavybai. šio lobio vieta viešai dar nežinoma. o vėliau ir marių dugne gariniais bageriais.. Šiandien. Jeigu 1864 metais buvo iškasta tik 17 tonų gintaro. ypač reikalingo muzikos instrumentams. Goldbeko 1789 metais aprašytą gintaro gavybą Kuršių nerijoje tarp Smiltynės ir Juodkrantės. graibyti iš jūros dugno. o pakrantėje ir net krašto gilumoje kai kuriose vietovėse kasti jį iš žemės (Tiškus. Tuso sukurtas garsusis . Stantien) ir viešbučio savininkas Bekeris (M.. . Pradėta samdyti šiam sunkiam darbui darbininkus. Būtent tai mini 1264 metų sutartis tarp Ordino magistro ir Sambijos vyskupo. esantis Juodkrantės šiauriniame pakraštyje (Mažosios Lietuvos enciklopedija.

Pastarasis pavadinimas. dažnai gintare užsikonservavusia augalija ar gyvūnija). Vėjo ir vandens stichijos užgrūdinti.Baigiant savo pastebėjimus apie lietuviškąjį. sąveika bei jų sukurtais laukais. matyt... t. Eolas. Gamtininkai tai vadina eoliniais procesais. Taip pat gausiai auga samanos (balkšvoji trumpė. Vėliau (1650 metais) iš šio graikiško žodžio ir kilo šiandien plačiai pripažinta elektros sąvoka. nevisada tai buvo siejama su mūsų kraštu ar jo žmonėmis. Homero . grįžkime į Kuršių neriją ir pakilkime į paplentėje piečiau Juodkrantės esantį Avikalnį (Avinkalnį) – gana aukštą. susijusių su elektros krūvių buvimu. Ko gero. Senovės graikai šiam mineralui suteikė vardą elektron (spinduliuojantis). Karaliaus Desmonto dukros gražuolės Melanipės ir dievaičio Poseidono vienas iš dvynių Eolas (gr. reikėtų šį unikalųjį mineralą įvertinti ir mokslinio pažinimo požiūriu. Aiolos) – tai senovės graikų mitologijos dievybė. Tuomet 77 . o išvykstant.) ir kerpės (šiurių genties. o pačiam mineralui liko dar romėnų duotas vardas succinum (sukcinitas). Tai žolinės augalų bendrijos: smiltininio šepetukyno (Crynephoretum canescentis) ir šlamutinio austėjino (Helichryso– Jasionetum) su kopiniu eraičinu (šlamutinio austėjino bendrijai priklauso čia augančios 57 augalų rūšys) (Bandžiulienė. turėtume didžiuotis. 1983). y.). vėjų dievas. kurio . kaip besistengtų įsitvirtinti augalija. pernešimo ir suklostymo Baltijos jūroje vėlesniais laikais liudininkas. tiksliausias ir susijęs su pilkšva (padūmavusia) kopų spalva. Mirusiomis ar Pilkosiomis kopomis (41 pav. drėgnų ir sausų sezonų kaita. bet tvirtai į lakų smėlį įsikibusi augmenija. pelkinė biatora ir kt.Odisėjoje” pasakojama. karts nuo karto išpustydamas dar netvirtą ir šaknimis nesutvirtintą dirvožemį bei po juo tūnantį birųjį smėlį ir vėl supustydamas naujas kopas bei kaubrus. apie 40 metrų virš jūros iškilusią. Pietų link atsiveria Naglių kraštovaizdžio rezervatas su netoliese stūksančiu Avių kalnu.darbai” nevisada vertinami palankiai. mielai jį priėmė. daug kas pamiršta ar tiesiog nežinoma. kad Odisėjas buvo atplaukęs į Eolo salą. pušimis apaugusią kopą. įtrintam pritraukti lengvas medžiagas. Gintaras – senosios paleogeno periodo eoceno laikotarpio paleogeografinių sąlygų rodiklis (subtropinis klimatas..). judėjimu. Tad iš Lietuvos svetur iškeliavęs gintaras paliko ženklų pėdsaką Europos kultūroje. Deja. kad mūsų krašto gelmių puošmenos graikiškasis vardas tapo reiškinių. vėjų valdovas. kerpenų genties. kuriame buvo užrišti vėjai. Deja. didele dalimi ir Juodkrantės gintarą. pasitaiko krūmokšnių ir krūmų bendrijų.saulės akmens”. jos sunkų ir kantrų triūsą dažniausiai sunaikina vėjas. apibendrinta sąvoka ir vienu didžiausių mūsų civilizacijos laimėjimu – elektros energijos panaudojimu kasdieniniame gyvenime. klestėję gintarmedžių miškai su gausia. įdavė jaučio odos maišą. Atitraukę savo įdėmų žvilgsnį nuo šiltų ir švelnių atspalvių . paprastoji rausvutė ir kt. kurią suteikia reta. Tai siejama su gintaro sugebėjimu įsielektrinti. Kopų ruožas besitęsiantis per devynis kilometrus rytiniu nerijos pakraščiu yra vadinamas Negyvosiomis. o taip pat senesnių nuosėdų ardymo.

tik žuvį. Garnių (Geišių). slapčia atrišo maišą su vėjais ir jie išlėkė į laisvę. į pietus nuo Juodkrantės 1922 metais birželio 5 dieną įvyko viena didžiausių kopų griūčių. 1835). Rėzos 32-je dainoje minimą Bangpūtį. kad laivus nuvarytų iki Odisėjo tėvynės. traukdamasis pietų link. A.jūreivių dievas” ir pan. Šleicheris (1835) pastebėjo L.Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose” (1823) rašė: . turėjo savo mitinius vandens ir vėjo stichijos valdovus.bangų dievaitis”. būtent: Šiaurys – šiaurės vėjo. iškylančiomis aukštų kopų – Vingių ir Agilos (Naglių) – viršūnėmis. o 1831 metais ir Naujųjų Naglių kaimas. 1896). 1997. Vakarinis – vakarų.įžengia” po kelis metrus. Kažkur šiose vietose. Priešvėjinis šlaitas paprastai ilgas ir lėkštas.. Rytvėjis – rytų. Kitokios kopos yra ties pačia Juodkrante.Pagonybės laikų vėjų dievas buvo Eolus. kad šiame ruože kopos į marias kasmet . šios kopos skiriasi nuo kitų nerijos pustomų kopų (Minkevičius. laivai vėl buvo nunešti atgal prie Eolo salos.. kaip Vandenis ir Vėjas (T. Be to. Į vandenį sugriuvęs smėlis sukėlė net 3 metrų aukščio bangą. Apskaičiavimai rodo. atplyšo didelė nuobirinio šlaito dalis. 1970). o užuovėjinis (rytinis) – statesnis ir trumpesnis. tarpkopiniais slėniais ir daubomis. Vėliaus šio teksto komentaruose teigiama. kuris kaitaliojasi su žodžiais .. Minkevičius. Panašu. Panašus personažas buvęs ir senojoje lietuvių mitologijoje. Dar didesnė griūtis įvyko po ketverių metų (Gudelis. Vėjopatis ir Bangpūtis (H. Narbutas.. 1728 metais užpustytas nuo XV amžiaus žinomas Senųjų Naglių kaimas. Kadaise šios kopos buvo apaugusios žole. Kaip rašo V. Pakilus baisiai audrai. Gudelis. kurių šaukdavosi prireikus jūrininkai ir artojai” (Lietuvių mitologija. o jos pakraščiai. Odisėjui miegant. Jo šventėje mėsos nevalgydavo. 1983). Jų priešvėjinis šlaitas išraižytas senojo dirvožemio atlaikais bei kupstais. N. Visa tai baigėsi dideliu Eolo pykčiu ir didžiojo keliautojo išvarymu iš salos. Uzeneris. kaip ir kitos baltų gentys.). Taip pat dažnai sutinkami ir tokie senosios mitologijos personažai. Peitvis – pietų. kad senovės kuršiai. Šio tipo kopos parabolių formą įgavo taip pat augalijos ir pustomo smėlio dvikovos dėka. tarp kurių aukščiausios Ievos. kai aukštesnioji centrinė kopos dalis buvo vėjo genama pirmyn.. buvęs tik už pustrečio kilometro nuo Avikalnio. Tačiau neištikimi kelionės draugai. kad prūsų dievas Gardaitis minimas ir kitų autorių raštuose ir apibūdinamas kaip . Vėjo stichija nebuvo draugiška ir Kuršių nerijoje. dar buvo keturi jam pavaldūs dievaičiai. Tai iki 40–45 metrų virš jūros iškilusios taip vadinamos parabolinės kopos. rytų link. Vėjas ir iš paskutiniųjų besilaikanti augalija suformavo savitą plokščią ir išgaubtą viršūnę. . Štai Dionizas Poška (apie 1765–1830) savo straipsnyje .graikai galėjo ramiai plaukti toliau. Pasirodo šis kaimas net keturis kartus keitė savo vietą. smalsumo ir godumo skatinami. o Lietuvoje ir Žemaičiuose tas pats dievas vadinosi Gardaitis. 78 . 1 t. Tik Zefyras buvo paliktas laisvas. Raganų (Jono). deja.laivų dievas”.. neilgam… Kaip rašo kopų tyrinėtojas V.

kurių minimalus amžius apie 4200–3500 metų. dabartinės Juodkrantės vietoje buvo atidaryta smuklė medžiotojams. 1641 metais čia tegyveno tik 5 žvejai. Sprendžiant iš augalijos liekanų. Jau vien ko vertas Karvaičių gyvenvietės. Seniausi du apatiniai palaidoto dirvožemio sluoksniai. Kuršių nerijoje dažniausiai paplitę 3–4 palaidoti dirvožemiai. vėliau Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776– 1840).). išnaikinus nerijos miškus kryžiuočių antpuolių laikais. žinomos nuo XV amžiaus likimas… Pietinėje Pervalkos rago dalyje stovėjusius Karvaičius nuo smėlio gynęs miškas apie 1600 metus jau buvo retas. Jų paviršiuje kai kur rasta vėlyvojo neolito gyventojų dirbinių. 1986). Į Juodkrantę buvo perkelta ir medinė Karvaičių bažnyčia (Telksnytė.5–2. savo vardą (ir žmones) galutinai perduodamas šalia didžiojo kelio esančiam naujajam kaimui (42 pav. kuriam datuoti kol kas nėra patikimų duomenų. Naglius.Metų” ir lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas. Senoji kaimo vieta buvo apie 1. 1733 metais) ir miškinga salele greta pustomų plotų (1760. Tačiau po 30 metų smėlis pasivijo ir Naujuosius Karvaičius.augalijos stabdomi. Donelaičio . Šiandien šios kopos apaugusios senu mišku ir yra tarsi sustingusios šimtmečius menančiame judesyje. Viena – senoji buvo prie jūros ir minima jau 1437 metų mokesčių sąskaitose. Juodkrantę. 1800. 1998). 1859 metais). Gudelis. 1641–1642 metais skolų registruose rašoma. Kaimas traukėsi į pietus. 79 . išgarsėjęs kaip vienas žymiausių Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių. Ketvirtasis (viršutinysis) kopų dirvožemis buvo palaidotas po smėliu. 1797 metais kopa galutinai palaidojo kaimą. Profesoriaus V. kad smėlyje nuskendusi bažnyčia. nes senieji nerijos gyventojai – pagonys miškų masiškai nekirto. Mažiausiai miškų buvo likę 1859 metais. Trečiasis palaidotas kopų dirvožemis yra dar geriau išsivystęs už antrąjį ir rodo ilgesnį kopų stabilizacijos laikotarpį. galėjo būti dvi Juodkrantės. Ir tik XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje prasidėjo žmogaus kova su vėjo ir smėlio stichijomis. Karvaičių žvejo sūnus. kirtimą (Gudelis. 1910 metais pustomi smėlynai šiauriau Juodkrantės pagaliau buvo apsodinti mišku. Per pastaruosius 300 metų dabartinė Juodkrantės vieta kelis kartus buvo tarp miškų pustoma sala (1713.5 km šiauriau dabartinės Juodkrantės. klimatas tada buvo šiek tiek šiltesnis ir drėgnesnis negu dabar. 1673 metais senu mišku apaugusių kopų priedangoje prie marių. Žmonės išsikėlė į Nidą. išnagrinėjęs senus dokumentus.. turėjo atsilikti. Žmogaus pasiaukojanti kova su vėjo ir smėlio stichija Kuršių nerijoje jau yra virtusi legenda. Senasis kaimas egzistavo dar apie pusę amžiaus. Kaip rašo V. 1979). K. kurie liudija senojo kopų miško sunaikinimą dideliame plote ir vėlesnį jo užpustymą (Gudelis. Gudelio paskelbta istorinė kartografinė medžiaga taip pat liudija ir apie Juodkrantės apylinkų sudėtingą raidą. Kaip rašo didelis Kuršių nerijos ir Juodkrantės istorijos žinovas Mamertas Baranauskas (1982 m). Nuo XV amžiaus pabaigos įvairiuose dokumentuose dažnai rašoma apie miško paruošas.

E. Cigleris (1798–1881).. J. tėvo ir sūnaus Kuvertų.Kurgi tas liūdnas vaizdas. kliuvinių ir pan. Senftlebeno. smilčių dydžio. E. jo mokinys V. Stanius. 1743 metais čia buvo įkurta mokykla. O tas judėjimas nėra toks paprastas. P. Baranausko 1982 metais paskelbtus istorinius duomenis. 1829–1833 metais čia pastoriavo kalbininkas K. Juodkrantė susijusi su lietuvių kultūriniu gyvenimu. atsikėlė pirmasis nerijoje gydytojas. Pagal M. nurieda čionai ne vienam skausmo ašara skruostu. Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį.Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo Ir kaimelis romus tęsės lig marių pakrantės. Krištopavičius. numatyti tolesnį kopų ir jų formų kitimą. kurie dabar ne taip gyvena. 1983). Tikrovė tai. o 1858 metais buvo įvestas reguliarus susisiekimas garlaiviais su Klaipėda ir Nida. Efo ir kitų garbingų vyrų pastangomis. Gerhardtas. kurgi žydintys sodai?” Atmintyje iškyla tarsi atsakymas šiems nevilties žodžiams ir mūsų žymaus Kuršių nerijos tyrinėtojo. Apie Juodkrantėje gyvenusius ir svečiavusius žmones.. pradėjus kasti gintarą. 1840 metais pasirodė pirmieji poilsiautojai. Nerijos kopos – unikali gamtinė laboratorija smilčių judėjimui ir kopų susidarymui tyrinėti. o taip pat organizuoti mechaninį kopų tvirtinimą. Hageno.). atsirado dar viena mokykla. kurį Tu. Matiukas ir daug daug kitų savojo krašto patriotų. geografo. akademiko Vytauto Gudelio sukurto eilėraščio .poetas.. Ak. H. kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 1998) 1803 metais Björno pradėtas pavienių pustomų kopų apželdinimas žolėmis buvo tęsiamas iki šimtmečio pabaigos G. XX amžiuje tarp miško sodintojų išgarsėjo miškininkų veteranas M. Daujotas. sukurta rankomis žmonių. F. Tam tragiškam metui jis skyrė ir savo širdgėlos kupinus posmus: . o nerijos sūnau. tiktai svaja? O ne.Prie paminklo Liudvikui Rėzai” posmai: . R. Eolinės dinamikos stebėjimai atskleidė didelę priklausomybę tarp vėjo gūsių stiprumo. L. drėgmės. Dempvolfas. Kurgi kaimelis romus. 44 pav. O tokios priklausomybės matematinis įvertinimas savo ruožtu padeda apskaičiuoti pustomų kopų smėlio pernešimo balansą. XIX amžiaus antroje pusėje. brangus poete. Lukošius. regėjai ir savo sielvartą graudžiom eilėm išliejai? Gal visa tai staiga pavirto pasaka gražia? O gal tai vizija. savo akimis matė gimtojo kaimo žuvimą (43. kaip kopininkai tų dienų” (Gudelis. buvęs 80 . jų apsaugą (Minkevičius.

iš tikrųjų tinkama vieta poetinės vaizduotės sparnams plačiai išskleisti…” (184 p. Nuo Nidos į šiaurę… Valanda kelio iki vietų. filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras… Ar užkliuvo jų žvilgsnis už Juodkrantės apylinkių – sunku pasakyti. Kuršių neriją yra lankę ir žavėjęsi jos grožiu nemažai garsių žmonių.. Becenbergeris Juodkrantėje praleido pusę savo gyvenimo vasarų ir to nepaaiškinsi vien profesiniu prieraišumu. paliko vertingos medžiagos lietuvių etnografijai.Tomas Manas ir Nida” rašytojas ir žurnalistas Leonas Stepanauskas labai smulkiai aprašė žymaus vokiečių rašytojo. Bet galima pasamprotauti ir šiuo klausimu.. kuris laikinai jį supa. Nobelio premijos laureato Tomo Mano (1875–1955) 1930.vienu iš Tilžės lietuvių literatūros draugijos steigėjų. latviais ir lietuviais. Vien pagal vietovardį prisimintini A. Svarbu.. kaip nerijos aplinka veikė kūrėją.).Juodkrantė kopose” (1980) 81 .). archeologas ir etnografas. prisidėjo prie Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje įsteigimo 1879 metais. Savo knygoje . to išorinio pasaulio. Mano išsakytos mintys Nidoje: . literatūros kritikas bei politikas Vilhelmas. o gal dar tolėliau link Juodkrantės? Pagaliau. Mano bičiulio poeto Hanso Reizigerio. I. 1931 ir 1932 metų vasaras praleistas Nidoje (Stepanauskas. Išretėję beržai ir alksniai pelkėtoje lygumoje. ne tai svarbu. . 1987). Žmuidzinavičiaus tapyti peizažai . Taigi. žymus kalbininkas. . Šioje knygoje aptinkame užuominų apie tai. Manas rašė savo garsiojo veikalo – tetralogijos . Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922). Su Juodkrante susijęs ir vokiečių mokslininkas.. Toje pačioje knygoje cituojamos 1932 metais T.Meninkas. Į briedžių mišką. A. valanda kelio arkliukais į šiaurę nuo Nidos… Gal tai kažkur už Pervalkos. Nobelio premijos laureatas rašytojas Tomas Manas. ant kurių keterų vėjas žaidžia skrajojančiu smėliu... besisvečiavusio pas rašytoją Nidoje.Juodkrantės reginys” (1931). Šviesus. Šis nerijos kampelis yra dažna tema ir mūsų menininkų kūryboje. žinoma. Vis dėlto šis nepakartojamas kraštovaizdis. Tuo metu T.. Gudelis atpažino jau seniai vėjų išpustytą senųjų parabolinių kopų liekaną – piramidę Pervalkos–Juodkrantės ruože. tautosakai ir archeologijai. kad garsusis rašytojas nebuvo namisėda ir mėgdavo pakeliauti po Nidos apylinkes..).Juozapas ir jo broliai” trečiosios dalies (.Juozapas Egipte”) pradžią. švelnaus oro išlepintas nuošalus žemės kampelis. 1922 metais jis buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės profesoriumi. Bindler . ties Žirgų ragu.Juodkrantės piramidė” (1937) (45 pav. tradicinių iškylų į briedžių mišką aprašymą: . Pastarajame kūrinyje profesorius V. kur kraštovaizdis vėl visai kitoks. Stepanauskas cituoja T. L. Tik toli toli akimis vos įžiūrima melsva uosto dėmelė” (137 p. kur mainosi Sacharos smėlis ir oazės.Važiuojame menku medžiotojų vežimėliu.Juodkrantės prieplauka” (1936). Jis domėjosi kuršiais. vandens platybės ir kopos.. kurį traukia du atkaklūs arkliukai. Tarp jų ir kultūrai daug nusipelnę broliai Humboltai: gamtininkas bei keliautojas Aleksandras ir kalbininkas. nesaistomas aplinkos.

Raganų kalnas Juodkrantėje” (1982) (47 pav.. padavimus. ištirpęs vėjy. Juodkrantės prireikė ir kompozitoriams (J.Juodkrantė” pamario vaizdus naudoja kaip foną sudėtingo gyvenimo apmąstymams: . . kai kurios su senosios kuršių kalbos pėdsakais. Deja.. XIX amžiuje šiame krašte vyravo kuršininkų tarmė. o taip pat lietuviškos. verslą. Docentė teigia. o vėliau – ir lietuvių.Juodkrantė” (1983) labai įvairiai ir savitai perteikia šios vietovės sukeliamą įspūdį.(46 pav. vietovardžius.Nūdienė Juodkrantė” (1982). gamtinę aplinką. kai gintarėjo girios. kaimynus ir t. praradusi savo kraštą. matyt.. Budrio .. gyventojų migracijos ir maišymosi dėka susiformavo taip vadinami kuršininkai.. kad 82 .elnet. Kaip Interneto svetainėje (www. prarado ir kitas etniniam savitumui išlaikyti būtinas sąlygas: bendravimą gimtąja kalba. nei religijos kalba.. kaip ūkana nusėda į lomas / tarp kopų miegančių.. kaitra. Kalpoko .lt/vartiklis/voruta) rašo klaipėdietė doc. . kalbą..Čia kvepia kuršių prakaitu.. pušim. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukę kuršininkai stengėsi išsaugoti savo gyvenseną. Smiltim ir plėnim užneštas. . religinę bendruomenę.Gal tvirčiau /žmogus pažvelgs į savo veidą. kad Juodkrantės apylinkių gamtos sukeltas įspūdis.paslėptas” po kitokiais paveikslų pavadinimais.Juodkrantė”. Žmonių. kaip palvėj žydi/ mėlynės. kaip ir prūsų. vokiškos. žarstydama /ūseliais smėlį nuo takų…” O štai Judita Vaičiūnaitė viename savo eilėraštyje labai filosofiškai ir įtaigiai nusako tolimos praeities ir dabarties santykį: . Tik saulė kaip tuomet. mokančių kuršininkų kalbą. Tai tik nedidelė dalis dailės kūrinių apie šį Kuršių nerijos kampelį. Bašinsko . Dalia Kiseliūnaitė. Kur jie ir kas paveldėjo jų palikimą: gamtą. ji sukasi lyg pramotės pirmykštės girnos…” .. R. užmirštas?. dr. pavardės rodo didelę etninę įvairovę: latviškos.. apie kuršius.Juodkrantėje” (1976). XX amžiaus pradžioje stiprėjo vokiečių kalbos vaidmuo. papročius? Kuršiai pirmą kartą paminėti apie 1225–1227 metus Senojoje Livonijos kronikoje bei apie 1240 metus Baltramiejaus Anglo veikale . Deja. užpuolikų ir kolonistų. ypač didesnėse gyvenvietėse. vokiškos su baltų ir slavų kalbų elementais. tuo labiau.. kaip lengvai nuo ruzgos iki/ ruzgos / keliauja skruzdėlė. tikrųjų kuršių. ir poetams.Apie daiktų savybes”. jei bent/ sykį /matys. Per daugelį metų įvairių badmečių ir epidemijų. Kuršininkų kalba netapo nei rašytine.Juodkrantės raganų kvartetas”). daug kur . Čia vėjų metraščiai ant smėlio… kaip tave pažint. Robertas Keturakis poemoje . negyvas žodžių skambesy.). I.. kitų senųjų genčių nebeliko. t. mažytis gintaro dievuk. 1967 Taigi.Kaimo gatvė Juodkrantėje” (1967). etninė grupė. kuria kalbėjo dauguma žvejų šeimų.).

. kur piktinamasi nerijos . o naujuosius gyventojus paversti išmintingais šio krašto šeimininkais”.. krašto gamtinės aplinkos kilmės ir raidos. rusas ar lietuvis 83 .. apskritai. JUNESCO sąrašai… Ta proga. tiek ir .Legenda apie Neringą”) (48 pav. norėčiau prisiminti mūsų poeto Sigito Gedos . 1996). gamtos ir gyventojų tarpusavio santykių mokslinio pažinimo raidos žinojimas.perimti” vietinių indėnų senosios kultūros paveldą? Kas tai lemia? Kaip matome. Todėl ir atsiranda įvairūs valstybiniai parkai.šedevru” – Juodkrantės Raganų kalnu: . gali kas nors tuo pasigirti? Ar europietiškos (afrikietiškos) kilmės amerikiečiai gali . Nors mes šiame kalne esančioje liaudies meistrų kūrinių galerijoje ir radome vieną šiai knygai tinkamą skulptūrą (. Manyčiau. dvasinės kultūros ypatybių. kad į visus iškeltus klausimus gali padėti atsakyti tik viena . ∗ ∗ ∗ Taigi.aršias” pastabas .puošiantys” greta esančią žaliąją veją (49 pav. Ragana ar velnias (plg.. solidarizuodamiesi su po karo atsikėlusiais gyventojais daugiausia religijos požiūriu.pasaulinio garso” velnių muziejų Kaune) kažin kas be formos. tačiau sunkiai įgyvendinama šiais intensyvaus urbanizavimo ir komercializacijos laikais. Tai suvokęs amerikietis.).Prisikėlę Rėzos ir Donelaičio laikų kuršiai – paklaiktų.. istorija…? Ar dabartiniai Neringos .šiandieninė kuršininkų karta dar prisimena folklorą ir sugeba jį autentiškai pateikti. gintaras.bjaurojimu” klaikiomis medinėmis skulptūromis ir klaikiausiu . Jie save identifikuoja kaip senuosius neringiškius. Lietuvoje išliko nedidelė 9 žmonių grupė. šiam kraštui nebūdingi laukų akmenys. gal kiek ir provokaciniu tikslu. nei atsakymų.. Autorė su tam tikru liūdesiu konstatuoja: .ž i n o j i m a s.Šiaurės Atėnų” puslapiuose (Geda.. Nebent būtų inkų ar actekų lygio skulptūros”. tai meniniai ieškojimai senąsias kuršininkų tradicijas puoselėjančiame nacionaliniame parke (o ne kurorte!) turėtų būti labiau orientuoti į vietinį gamtos ir kultūros paveldą. draustiniai. Jei akmeninė pakrantė dar gali būti pateisinama praktiniais sumetimais (kaip ir asfaltuotos kelių dangos ar betoninės prieplaukos).Senųjų Kuršių nerijos gyventojų likimas jau nulemtas.. vis tik ir mums kelia tam tikrą abejonę Kuršių nerijos nacionalinio parko puošmenoje – Juodkrantėje atsiradę. O žinojimas užkrauna atsakomybę. senieji kuršiai… ir mūsų dabartis.kolonistai” gali tuo pasigirti? Ar. tiek sutvirtinantys marių pakrantę. Geriausiai išsilaikė sakmės ir prietarai. Kuršių nerija. Taip. bendra raida.)... tai kilni misija. . Būtent. klausimų daugiau. tačiau jų etninė kultūra turi tapti mūsų kultūros dalimi ir nulemti tolimesnes šio krašto kultūrinės raidos tendencijas. laikanti save kuršininkais. senųjų vietovės gyventojų įsikūrimo ir jų prisitaikymo eigos. Juose dominuoja baltiškasis folkloro sluoksnis pateikiamas turtinga ir raiškia kalba. Juodkrantė.. Kas mus jungia? Bendra genezė.

Vilnius. Vieną kartą tenai mergaitė ganė gyvulius. kad Dusia vėl išeis kada nors”. numetė siūlą – vėl viskas prapuolė. 1969 Tyrimų pradžia. banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius. Juk mums ir visam pasauliui Juodkrantė – tai pakeleivio akiai neįprasta vandens ir vėjo stichijų sukurta vietovė.Kur eini. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. sako. jeigu reikės. tautos kelyje ypatingą vaidmenį turėjusio saulėtojo mineralo – gintaro verslo suklestėjimo židinys. .. gamtos ir sunkių gyvenimo sąlygų nulemta mitologija. Sako.. evenku. kur dabar Dusia. sidabrinis – ribuoja. kuršiu ar kuršininku. Dusios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant. Garsusis mūsų geografas profesorius Steponas Kolupaila (1892–1964) 1927 metais rašė: . viską paskandindamas. Šiandien Juodkrantė – daugeliui kūrybinio įkvėpimo šaltinis ir simbolis. Metelys ir jo sesės .visuomet protu ir širdimi taps indėnu. Tai. Ir vadina užtai Dusia. Dusia?!” Vos tik ji taip pasakė. senovėje buvo didelė pieva.. Vaikai išsigando. Ėmė už siūlo traukti – vanduo ėmė ūžti.Pirmas bandymas Dzūkijos ežerus patirti atliktas pernai 84 .. Kai Dusia susilies su Daugų ežeru. Atveda arklius – ogi nėr jau tų pievų! Tiktai vanduo kaip marios! Jie parjoję sako: – Jau užėjęs vanduo. Dejuoja. pasakė ant vienos: . kad toks gražus kamuolys – baltas. Ir dabar Dusia kas metai pradeda šėlt. rytų pusėn mažėjančius Užnemunės Dzūkijos ežerus: Dusią. Iš debesų nusileido ežeras. Dar iš mokyklos laikų Lietuvos žemėlapyje prisimename tris ryškius gretimus ir panašius pagal formą.Vaikai meškeriojo Dusios ežere ir ištraukė ant meškerės siūlą. pradėjo debesys ūžti. Ji. Sako. persikūnys ir. mato po vandeniu raudonus mūrus…” Kai milžinai gyveno.Kur dabar Dusios ežeras. Tik staiga suriko pelėda. Metelius ir Obeliją.. . šniokšti. buvo pieva – vienoj pusėj miškas ir kitoj pusėj miškas. Naktigoniai susiėmė arklius ir parjojo namo.Naktigoniai ganė arklius ir nakvojo toj vietoj. Rytojaus dieną jie vėl veda arklius į tas pievas. Kai tas kamuolys nuribavo klonin. nebedūsaus”. pasiliejo ežeras. už tai padės galvą. paskui ir bažnyčios bokštas. kad dejuoja. suvoks tai kaip būtinybę. varinėdama karves. šių gamtos stichijų ir vertingojo mineralo prišauktų nelaimių žmonėms įkūnijimas. Naktigoniai pamatė.

Mačionis. jo vietoje likdavo rinos (nuo vok. Gasiūnas. atsiradusiais milžiniškų ledo luistų išgulėtose ir vandens pripildytose daubose. Vartant pirmųjų dviejų pokario dešimtmečių mokslinius darbus ežerotyros klausimais matyti.užtvertu” vandeningu pažemėjimu iš šiaurės pusės. K. Tačiau apie šių ežerų kilmę drįso rašyti tik geomokslų atstovai. Dažniausiai 85 . Dusios. Minkevičius ir kt. biologai K. Maniukas. Įdomu tai. J. Regelis. Metelių bažnyčią. Dar vienas tyrinėtojas sėdėjo prie ežero kranto ir dirbo teptuku. tai dailininkas Žmuidzinavičius. Stanaitis ryžosi nuodugniau aptarti Dusios. 1927). 1959). Tik 1959 metais po detalesnių tyrimų A. Garunkštis. Kriščiūnas. A. kad pirmas nedrąsus mokslininkų ir dailininkų kooperacijos bandymas įtrauks krašto mylėtojus į mūsų gamtos tyrimo ir pažinimo darbą. hidrografai matavo upelių vandens greitį ir debitą. Lauksime. I. Ištisomis dienomis važinėjo valtimis ir vaikščiojo krantais įvairūs specialistai ir dirbo savo darbą. Iš tikrųjų. t. tyręs Sūduvos aukštumos reljefą. o 1992 metais išplėtus jo ribas – valstybiniu Metelių regioniniu parku.. Bieliukas. B. Iš Metelio ištekanti Metelytė. M. rado prieglaudą pas Metelių kleboną ir mokykloje. Stanaitis. Garunkštis ir A. Krotas. Pakuckas.y. y. rinne – latakas). R. Iš Dusios ištekanti Spernia per Simno ežerą nuskuba į Žuvintą.) (Kolupaila. kad ledynui traukiantis iš Pietų Lietuvos. Be abejo. o iš Obelijos – Obelytė susiliejusios į Peršėkę ties Balbieriškiu įteka į Nemuną. Ivanauskas. Kazimieras Bieliukas (1901– 1991) šiuos ežerus laikė guoliniais. Užnemunės ar Pietų Lietuvos) ežerai vėliau dar ne vieną kartą buvo mokslininkų tyrinėti. botanikai tyrė pakraščių ir vandens augmeniją. Metelio ir Obelijos ežerų atsiradimą siejo su besitraukiančio ledyno dugninės morenos . kad būtent visi trys kartu. Klimkaitė. A. o iš jo jau Dovinės upeliu jos vandenys nuplukdomi į Šešupę. jo paveikslais buvo galima gėrėtis dailininkų parodoje Kaune. Geografai matavo ežerų gilumą. Nuvažiavo į Metelius grupė mūsų profesorių ir tyrinėtojų. Tačiau šie teiginiai tebuvo hipotezių lygyje. fotonuotraukų – V. Vasiliauskienė ir kt. Česlovas Pakuckas (1892–1965). Metelio ir Obelijos ežerų kilmės klausimą (Garunkštis. įdomi kooperacija. svarbu. Didieji Dzūkijos (kartais vadinami Didieji Sūduvos. I.. tiksliau – bendradarbiavimas. kad šiais ežerais domėjosi ir apie juos rašė geologai ir geografai Č. bendradarbiavimas nebūtinas tuo pat metu (nors tai labai smagu). J. labai atitinkantis pateiktos skaitytojui knygos bendrąją dvasią. tarsi būtų neatsiejami… 1960 metais visi trys ežerai su apylinkėmis buvo paskelbti landšaftiniu draustiniu. kuris gražiomis spalvomis atvaizdavo Metelio ežerą. Basalykas. fizikai darė optinius ir meteorologinius stebėjimus. M. Valius. T. A. A. Ne visi žino. Stanaitis. skalbėjas. A. Planktoną. o tuo tarpu teikiame skaitytojams keletą grąžių paveikslų” (t. Jie nustatė. kad mokslinio ir meninio tyrimo objektas būtų tas pats. kad šie ežerai priklauso skirtingų upių baseinams. kur buvo improvizuotas bivuakas. vad.liepos mėnesį.

Basalykas (Basalykas. jam tirpstant.. Obelijos. Šiuo metu plyšių vietoje yra siauros sausumos juostos. kuris tarsi ledo kalnas . Šių. slūgimas. susijęs su bendru ledyno stabtelėjimu ir vėlesniu suaktyvėjimu Lazdijų–Šlavantų–Krikštonių–Žuvinto–Amalvo ruože (Pietų Lietuvos fazė – aut. matyt. tiek suplonėjo.styrojo” smulkiai kalvotame moreniniame kraštovaizdyje. Ryškiausias Dusios duburys. Obelijos ir kitų ežerų kilmę buvo jų būsimų tyrimo darbų Lietuvoje pradžia. kad ne tik išledėjo minėtos ilgos Krosnos ir Miroslavo radialinės keteros. kurių tyrimų rezultatai paskelbti 1978 knygoje . 1978). Metelio ir Obelijos ežerų dubens vietoje buvusias rinas. Garunkštis.atitrūko”. Metelių.tuščių” plotų.Tarp takoskyrinio ir vidinio mezokompleksų yra būdingų . Stanaitis. į kurių tarpą patenka ir mūsų aprašomi ežerai (Garunkštis. o pastarojoje pogrupėje – ledo luistų guoliniai. bet tarp jų buvęs Obelijos–Dusios ledyno liežuvis pasidarė neaktyvus. Nutirpus buvusio ledyno pakraščiui.. šiame pažemėjime liko didžiulis ledo luistas. Jis mini. Vėliau. jo galas . kuriuose tirpsmo vanduo suplovė daug smėlio ir žvyro. Kudaba. Čia antrojo ledyno pakraščio postovio pabaigoje plaštakos priekis. užima ežerinės terasos. kad liežuvinėms dubumoms priklauso Didžiųjų Užnemunės ežerų dubuma.. kaip erozijos bazės. galimas daiktas. Chomskis. Apie tai. Todėl trečią kartą suaktyvėjęs ledyno pakraštys apėjo Dusios duburį (ten buvo ledo)” (Kudaba. Po 18 metų ledyninio reljefo tyrinėtojas Č. Į minėtų ežerų pažemėjimą. O tai savo ruožtu lėmė trijų terasų susidarymą ežerų pakrantėse. upelių ir klonių virtinės. Šis milžiniškas ledo luistas ištirpo trijų klimato pašiltėjimų (biolingo. įsigilinęs į aukštumų susidarymo paleogeografiją rašys: . 1965). aleriodo ir borealio) metu. 1960). tada dar jaunų mokslininkų publikacijos apie Dusios. kuriame iš šiaurės į pietus tęsėsi rinų pluoštas su palaidotais ledo luistais dugne užslinko ledyno liežuvis.. skiriančios minėtus ežerus. pastaba). 1983). kuris savo ruožtu buvo užpildytas ledo mase. rašė ir mūsų žymusis geografas A. Galsto ir 86 . Bene detaliausi Dusios ir Obelijos ežerų limnologiniai tyrimai buvo atliekami 1968– 1972 metais.. Slinkdamos naujos ledo masės stipriai performavo Dusios. Vėliau ši klasifikacija buvo tikslinta.tai iš pietų į šiaurę besitęsiančios lygiagrečios ežerų. Netrukus pasirodžiusiojoje naujojoje ežerų genetinėje klasifikacijoje Didieji Dzūkijos ežerai buvo priskirti glacigeninių ežerų grupei bei ledo luistų guolinių ir termokarstinių ežerų pogrupei (Bieliukas. atsirado du dideli ir gilūs plyšiai. kad didelę dalį šios. išgrauždamos didžiulį pažemėjimą. kurį lėmė senųjų glacigeninių rinų atsinaujinimas bei greta tyvuliavusių Balbieriškio prieledyninių marių.Dusios. Kiekvieną luisto tirpimo etapą lydėjo to meto ežero vandens lygio kritimas. moreninio ruožo (Bobrininkai– Buckūnai–Obelninkai) atitvertos dubumos. Ketvirtoji (žemiausioji) terasa susidarė jau netolimoje praeityje. Glacialinių arba ledynmetinių ežerų dubenų grupėje išskirti termokarstiniai.

metų). po kuria jau nebebuvo ledo. metų). 1998). Kaip vizualiai galėjo atrodyti paskutinysis šių ežerų raidos etapas? A. susidarė trečioji terasa bei likusio ledo paviršiaus pažemėjimas.5 m. Pirmoji žemiausioji terasa yra 1–1. o dvi aukštosios yra bendros visiems trims ežerams. o kita dalis. Jau daugiau nei prieš 40 metų A.1978).7–4 m aukščio virš dabartinio ežerų lygio. o kodėl gi tie kloniai čia atsirado? Gana skurdi gręžimo medžiaga (Meteliuose ir kituose gretimuose miesteliuose) liudija apie nežymų pokvarterinio paviršiaus pažemėjimą šioje vietovėje. Vėlesnių tyrimų metu terasų skaičius padidėjo iki penkių (Лимнологическая характеристика…. Prie šios knygos mes dar ne kartą sugįšime. ant vieno iš kurių įsikūręs Metelių miestelis. Manyta. Iš dalies tai paaiškina jau minėtas hipotetinis teiginys apie rininių klonių buvimą šioje vietoje prieš užslenkant paskutiniajam ledynui.9 tūkst. kurio metu dalis ledą dengusių nuosėdų kartu su ledo paviršiumi smuktelėjo žemyn. metų). Penktoji aukščiausioji terasa yra 12–14 m aukščio ir paplitusi nedideliais fragmentais. Taigi. dengusios luisto likučius. Stanaitis. Stanaitis išskyrė čia keturias terasas (Garunkštis. kodėl šioje. dalinusiuose jį į tris dalis. kuris išniro pažemėjus ežero vandens lygiui. o taip pat pastebimą kreidos periodo sluoksnių pagilėjimą. skirtoje sedimentaciniams procesams Lietuvos 87 . Klausimas tik. kad borealio laikotarpyje po šias apylinkes jau vaikštinėjo mezolito medžiotojai. Biolingo metu (prieš 13–12. 1959). antroji 1. Dvi žemosios aptinkamos prie kiekvieno ežero atskirai.. Antrasis intensyvus tirpimas vyko jau aleriode (prieš 11.9–10. 1959). įvyko borealyje (prieš 9–7. greičiausiai. Taip pat daug informacijos apie šių ežerų poledynmečio paleogeografijos bendruosius bruožus suteikia pakrantėse išlikusios terasos. kodėl ties šia vietove traukėsi . kuris išniro nusidrenavus Balbieriškio prieledyninėms marioms bei su jomis susijusiu dar bendru Dusios–Metelių– Obelijos ežeru (Garunkštis.5 m.8 tūkst. o ne kitoje vietoje nuo ledyno atitrūko liežuvio galas. Žinome.3 tūkst.. Stanaitis.Šlavanto ežerų limnologinė charakteristika” (Лимнологическая характеристика…. kad galutinis ledo ištirpimas. kuris yra šiek tiek skirtingas.7–2. Ketvirtoji 6–8 m aukščio terasa išliko tik nedidelių fragmentų pavidale. Garunkštis ir A. trečioji 2. Šis terasinis lygis (120–121 m virš dabartinio jūros lygio) susidarė dviejuose didžiulio ledo luisto plyšiuose. Tai paaiškintų. šių trijų ežerų bendro dubens atsiradimo pradžia tarsi ir nekelia abejonių. O jam atitrūkti nuo bendro ledyno fronto .atsilikęs” tirpstančio ledyno liežuvis. Garunkščio išleistoje monografijoje.padėjo” kiek šiauriau (ties Simnu) esanti staigiai žemėjanti (10–20 m) pokvarterinio paviršiaus pakopa. dar kartą nusileido. įvykus pirmajam žymesniam luisto tirpimui. Na. pasiliko antrosios terasos lygyje. 1978). o neišjudinti sluoksniai paliko antrosios terasos lygyje. Nuosėdos. greičiausiai turinti tektoninę prigimtį (Šliaupa.

ypač šiaurinėje ežero dalyje. storis iki 2. Tokią raidą galima pavaizduoti ir piešiniu (50 pav.7 m. nors vidutinis gylis tėra 14. metų) (Вайчвилене. ilgis – 8. Visi jie žemapelkiniai. Савукинене. vandens tūris – 338 mln. Giliosios ir sekliosios ežero dalies nuosėdų sporų ir žiedadulkių analizė parodė. kad Dusios ežero gilesnėse vietose nuosėdų storis tėra 1–1. Ekosistemos dabartinės ypatybės. todėl per daug nesiplečiant. kad karbonatinis dumblas pradėjo kauptis tik ankstyvajame holocene. 1975). Į ežerą įteka bent keturi maži upeliai (Sutrė ir kt. m3. Laikina ledinė . slūgsantys ant ežerinės kilmės sapropelio (Lietuvos durpynų kadastras.5 km. kai tuo tarpu seklesnėse ir arčiau kranto esančiose vietose jų storis pasiekia 10 m (Гарункштис. storis iki 6 m). Apie jų dabartį.bokštais” (lietaus ir rūkų išgraužta luisto kupra) buvo trumpaamžė. kad nuosėdų kaupimasis prasidėjo jau aleriode (XI zona prieš 11. pateiksime tik trumpą jų charakteristiką. o tuo tarpu seklesnėse vietose. 1978).y. kurio vardą teliko tik atspėti… Ar ne tuos laikus siekia padavimų atmintis? Poledynmečio paleogeografija bene geriausiai atkuriama tiriant pelkių ir ežerų nuosėdas. kad giliausioje centrinėje ežero dalyje holoceno (dabartinių) nuosėdų storis siekia tik 4–6 m..sausuma” su savo lediniais . nors ir nelabai didelis bei ryšys su kitais žemiau tįsančiais ežerais. Deja.1 km.5 m. Metelio (40 ha. įvairias hidrologines ir hidrografines ypatybes nemažai kitų autorių rašyta. o ypač jose likusias sporas ir žiedadulkes. Matyt. o taip pat klimato (ir kritulių kiekio) kaita poledynmetyje.Svarbiausios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys” (Vilnius.. Analogiški tyrimai Obelijos ežere parodė. tokių tyrimų atlikta tik Dusios ir Obelijos ežeruose. Klimato atšilimas ir keli lietingi sezonai . Vandens skaidrumas – 5.kupra”. Spernios upelio žemupio (ties Simno ežeru) gilesnis įsigraužimas galėjo sukelti Dusios ežero lygio pažemėjimą ir žymų betirpstančio ledo luisto išnirimą į dienos šviesą.5–11 tūkst. galima teigti. pasiremdami ką tik pasirodžia gražia knyga . 1995).ežeruose. storio ežerinio tufo storymė. nors ežerų pakrantėse yra durpynų..9 m). kad Dusios ežero (o gal ir kitų) centrinėje ir giliausioje dalyje ilgiausiai iš vandens kyšojo ledo . metų).. o šiauriniame gale 88 . Кунскас.).atskraidino” ežerą.3 m) ir Maušės (225 ha.. ledo luisto reliktų ilgas tirpimas ir galimas šių ežerų požeminis hidraulinis ryšys sukeldavo žymius ežerų vandens lygio svyravimus. 2000). Jo plotas 2334 ha. storis 2. Tarp pastarųjų didesni Širvinto (127 ha. sutikta net 7–9 m. Dusios ežero nuosėdų tyrimai parodė. t. Seklios vietos (iki 5 m gylio) užima apie 14 %. Siejant šį faktą su buvusio didžiulio ledo luisto tirpimo eiga bei ežerų terasų susidarymu. didžiausias plotis – 4. pradedant nuo IX palinologinės zonos pabaigos (prieš 9 tūkst. giliausia vieta – 32 m. kurios paviršiumi į pakraščius nuslinkdavo jos ištirpusi moreninė medžiaga ar ant jos nusėdusios ežerinės nuosėdos.6 m. Joje minima. kad Dusios ežeras yra trečias pagal dydį Lietuvoje. paminimas faktas. Kalbėjome apie Didžiųjų Dzūkijos ežerų praeitį. Šių ežerų pratakumas.).

Per ežerą teka Obelytė. Nors šie ežerai yra greta vienas kito ir panašios kilmės. 463 t Metelio ir 832 t Obelijos ežeruose (Garunkštis. Jo plotas 1290 ha. Ežerų baseinų gruntiniai vandenys yra šiek tiek padidintos mineralizacijos – 500–1000 mg/l.išteka vienintelė Spernia. Ąžuolyne prie Obelijos ežero aptiktas labai retas ir Lietuvoje išnykstantis elniavabalis (Lucanus cervus).6 t.9°C.8 km. Dusios ežero vandens metinė apykaita sudaro 6 %.7 t.7 km. Prie šių ežerų aptiktos kelios labai retų vabzdžių rūšys. peledė. atitinkamai +19. Jau minėtoje knygoje apie svarbias Lietuvos pelkes ir sekliuosius vandenis tvirtinama. Gausi gamtotyrinė medžiaga liudija apie Didžiujų Dzūkijos ežerų didelę biotopų įvairovę. didžiausias plotis – iki 1. saugomos pagal tarptautinės Berno konvencijos nuostatus (seliava. Svarbiausias visų trijų ežerų maitintojas – krituliai. ir žiemą yra šiek tiek aukštesnė. didžiausias plotis – 2.8 m. o Obelijos – net 68 %. Stanaitis. Šiose vietose yra svarbiausia šalyje pasaulyje nykstančios ančių rūšies 89 . Metelio – 106. Ežerų vandens reakcija yra silpnai šarminė ir šarminė (pH 7. maksimalus gylis – 7. Iš nustatytų 700 augalų rūšių net 20 priklauso prie retų ar nykstančių. žiemą – +2. ilgis siekia 4. į Metelio – 2500 t. o vidutinis – 4. kad šių ežerų gamtinis kompleksas yra vienas vertingiausių Lietuvoje. Tarp jų laplandinis karklas (Salix lapponum). ilgis – 6.6 m ir Obelijos – 109 m virš dabartinio jūros lygio. Tai rudakaklis kragas. nors vidutinis tėra 6. Ežeruose ir apyežeriuose aptikta net 19 retų ir nykstančių paukščių rūšių. jūrinis erelis ir kitos. kirtiklis). Dusios ežere žinoma 19. kad į Dusios ežerą požeminiu keliu ir upeliais kasmet atnešama 6588 t. ilgagalvis dobilas (Trifolium rubens) ir kitos. saulažuvė. Šių ežerų apylinkėse sutiktos 42 žinduolių rūšys.3°C. didysis baublys.6 m. Vandens skaidrumas – 3–4 m. gausi Lietuvoje reto balinio vėžlio (Emys orbicularis) populiacija.7°C ir +3. Obelijos ežero giliojoje dalyje priedugninio vandens temperatūra ir vasarą.6–8. t.4°C.7 t. Vidutinė metinė priedugninio vandens sluoksnio temperatūra giliojoje ežero dalyje vasarą siekia +10.5–2 m. Obelijos ežero plotas 572 ha. 1978). įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.7). Seklios vietos užima visą ežero plotą. Vandens skaidrumas – tik 1. o į Obelijos – 2960 t ištirpusių medžiagų. Pagal tuos pačius tyrinėtojus biogeninių elementų per metus Dusios ežere lieka 31. šlapiose pievose. Tarp jų yra kelios retos Europoje rūšys. Tačiau nuosėdų pavidale į dugną nusėda tik 2265 t Dusios ežere. iš kurių į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra). gylis siekia 15 m. o Obelijos – 14 žuvų rūšių. drėgnuose miškuose yra vienintelės šalyje kai kurių išnykstančių augalų rūšių augimvietės. juodasis gandras. Metelys gerokai mažesnis. Metelio – 15. Seklios vietos (iki 5 m gylio) užima apie 32 % ežero ploto. vandens paviršiaus lygis yra skirtingas: Dusios ežero – 106. pilkoji žąsis. y. Ežerus supančiose pelkėse.5 m. o Obelijos – 11.9 m. Per ežerą teka Metelytė.8 km. įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. bekotis ąžuolas (Quercus petraea). Nustatyta. Dusios ežerą ledas laiko sukaustęs vidutiniškai 104 dienas per metus. didysis dančiasnapis. juodasis peslys.7 km.

ant aukštų kalvų ar aukštų ežero terasų. strėlių antgalių. skelčių. Viešvilės ir Žuvinto valstybiniai gamtiniai rezervatai bei Nemuno deltos regioninis parkas. Metelių ir Obelijos ežerų gamtinis kompleksas atitinka daug tarptautinės konvencijos . Galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė prieš kelis tūkstančius metų. Sezoninių migracijų metu čia susitelkia per 20 tūkst. 1974). Jis pietiniame ežero krante aptiko trijų akmens amžiaus stovyklų pėdsakus. kad Didieji Dzūkijos ežerai su savo apylinkėmis taip pat atsidurs greta. Į šį sąrašą jau yra įtraukti Čepkelių.Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencija” kriterijų. Vygandas Juodagalvis neseniai išėjusioje didelėje kolektyvinėje monografijoje .. o medžioklė ir žūklė pasižymėjo gausesniu laimikiu. Reikia tikėtis.). kurią šiai dienai ratifikavo per 100 valstybių. 2001). Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 1993 metais. Šiuo metu čia žinoma daugiau kaip 20 akmens ir žalvario amžių radimviečių. kur rastos titnaginės skeltės. Metelių ir Obelijos ežerų bei apyežerių ekosistemų dabartinis vaizdas stebina savo įvairove ir turtingumu bendrame gerokai nualinto krašto kontekste. kad Dusios.. Daug metų šių apylinkių archeologinius paminklus tyrinėjęs dr. kurie priklauso vėlyvojo paleolito ir mezolito laikotarpiams. žeberklų ašmenėlių ir kitokių dirbinių.Lietuvos TSR archeologijos atlaso” I tome užfiksuota stovyklavietė pietiniame Dusios ežero krante. Patkauskui atlikus Šešupės baseino archeologijos paminklų žvalgybą (Juodagalvis. Mokslininkai įsitikinę. kai tyvuliavo visas tris dabartinių ežerų dubenis užimančios marios su tirpstančio ledo kalnais viduryje. Pastoviai peri 5–7 rudžių poros. Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ši konvencija. Vienos jų buvo tolėliau nuo vandens. kai vietovėje vyravo miškai. Tikrai jie to verti. į ežerus neplūdo srutomis ar chemikalais užterštas vanduo. leidžiančių pretenduoti į šios konvencijos saugomų tarptautinės svarbos pelkių bei seklių vandenų sąrašą.. 52 pav.rudės (Aythya nyroca) perimvietė. tačiau surinkta patinuotų titnaginių radinių: nuoskalų. Juodagalvį šalia Dusios ežero paleolito žmonės gyveno dviejų tipų stovyklavietėse. neskaičiuojant tų. kuriose aptikti pavieniai titnaginiai radiniai (51. Kasmet matomi ir stebimi tarptautinę reikšmę turintys migruojančių vandens paukščių susitelkimai. 2001). Kultūrinis sluoksnis šiose radimvietėse neišliko. Senųjų gyventojų pėdsakai. stebėti klajojančius elnius ir pasirinkti geriausią 90 . saugomos Vytauto Didžiojo Karo muziejuje Kaune (Rimantienė. Sistemingai Dusios ežero apylinkes pradėta žvalgyti 1987 metais (Juodagalvis. Dusios. skaldytinių. Pirmieji gyventojai į šias vietas užklydo paskui šiaurinių elnių bandas tuoj pasitraukus ledynams. kad pirmieji išsamesni duomenys buvo gauti 1979 ir 1980 metais archeologui S. nuo kurių jiems buvo patogu žvalgyti vietovę. Pagal V. vandens ir pelkių paukščių.Akmens amžius Pietų Lietuvoje” rašo. buvo pasirašyta 1971 metais Irane Ramsaro mieste. Kamanų. Senokai pasirodžiusiame .

stulpinės konstrukcijos pastato pėdsakai. trikampiai įgaubtu pagrindu arba su įkote. Ties šia vieta stabtelėsime ilgėliau. iškilusios apie 1. Pati žemiausia vieta. Ištirtas plotas siekė 501 m².6 m virš jūros lygio). rėžtukų. raginių ir kaulinių dirbinių. deja. tiesiomis. įžambiomis ir 91 . nedidelės pakilumėlės šlaite ir papėdėje (52 pav. kurioje surasti neabejotinai mezolito stovyklavietės pėdsakai.medžioklės būdą. skaldytinių (2. žvirgždo bei priemolio. Ši statybos technologija buvo labai būdinga Pamarių kultūros paplitimo ir įtakos zonai. Pastato viduje neaptikta židinio pėdsakų. 2001). 5. Daugelis akmens amžiaus stovyklų ir gyvenviečių. dažniausiai įžambiomis skėlimo aikštelėmis. 60–100 cm skersmens. Dusios ežero 8-oji gyvenvietė buvo įsikūrusi apie 70–80 metrų nuo kranto. lapelio formos ir mažai retušuoti. apskritos ar ovalios formos pusapskritimio pjūvio duobutėse. dvigubomis sienomis. buvo keturkampio formos. 1989 metais buvo nustatyta perspektyviausia archeologinių tyrinėjimų vieta – Dusios ežero 8oji gyvenvietė šiaurės vakarinėje pakrantėje.1%). Peilių gaminimui buvo parenkamos taisyklingesnės gero titnago skeltės. buvo įsikūrusios ant aukštų smėlingų terasų. Juodagalvio išsamia studija (Juodagalvis. Buvo aptiktas kultūrinis sluoksnis. stulpavietės. yra ant antros ežero terasos. Strėlių antgaliai – lancetiniai. retušuotų titnagų (24. Jie labai įvairūs: tiesiais ir išriestais ašmenimis. Manoma. Kultūrinį sluoksnį talpino iki 40 cm storio tamsiai pilkas ir juosvas smulkus smėlis su medžio angliukais. Kultūriniame sluoksnyje ir po juo aptiktos 2 ovalios ir 2 apskritos duobės. kadangi joje aptikti radiniai jau sietini su baltų genčių gyvenimu. greičiausiai. skelčių ir skelčių nuolaužų (8.0 m virš jūros lygio) Dusios ežero šiaurės rytinėje dalyje. Tokia židinių įranga buvo būdinga ir kitoms šio laikotarpio gyvenvietėms Lietuvoje. trapeciniai. titnaginių. kuriose. grąžtelių. Skeltėms ir įrankiams gaminti naudotas gelsvo ir žalsvo. slūgsantis ant balto smulkaus smėlio. Tad vėl pasiremsime minėta V. Rasta daug gremžtukų. kur kasinėjimai tęsėsi nuo 1990 iki 1995 metų. kaltelių ir kt. akmeninių. ypač pietiniame ir rytiniame krante. be akmeninių konstrukcijų.5 m virš ežero (108.). Aptikta kūginių vienagalių ir netaisyklingų skaldytinių. Kultūriniame sluoksnyje ir ariamoje dirvoje per 1994–1995 metus surinkta per tūkstantį titnaginių radinių: nuoskalų (65. 2 židiniai.6 m ilgio ir 3 m pločio. išgaubtomis. rečiau juodo atspalvio geros kokybės titnagas.4%). ant pirmosios ežero terasos. taip pat keramikos. Daugiausiai paleolito ir mezolito titnaginių radinių aptikta ketvirtojoje ir trečiojoje terasose.4%). Kartais nevengta ir prastos kokybės žaliavos. O štai Dusios 10-oji (Rinkoto) šiaurinėje ežero pakrantėje rodo apie didesnį sėslumą sausoje ir smėlėtoje įsaulyje esančioje terasoje. nebuvo palankių kultūrinio sluoksnio išlikimo sąlygų. surasta pastatų pėdsakų. Gyvenvietės židiniai buvo atviri.1%). esančios apie 4 metrai virš ežero lygio (111. taip pat ylų. Prie tokių stovyklaviečių priklauso Dusios 17-oji radimvietė. kad pastatas. grandyklių.

nors ir nelabai patikimu). Įdomi ir osteologinė medžiaga. brūkšniuotą paviršių ir mineralines priemaišas molyje. Dusios ežero 8-osios gyvenvietės keramika turi pagrindinius brūkšniuotosios keramikos bruožus: silpnai profiliuotą puodo kaklelį. papildomai retušuodavo. atvėsus ir padrėgnėjus klimatui bei pakilus Dusios ežero lygiui. Kartais parsinešdavo senesnių gyvenviečių titnaginius dirbinius ir juos perdirbdavo savaip: skeltes sutrumpindavo. Prie stambesnių titnago dirbinių priskirtini įtveriamieji kirveliai be gludinimo žymių. Buvo surasti retai sutinkami įrankiai: dailus plokščias. Vėliau. tarp petelių ir briaunos puošta giliomis duobutėmis. y. joje.5 cm pločio juostelės. 7. dalis gyvenvietės buvo apsemta ir žmonėms teko ieškotis naujų vietų. Pastarųjų yra aptikta visuose žinomuose Pamarių kultūros paminkluose. duobutes kaklelio įlinkyje. taip pat panašaus dydžio. žalvariniai dirbiniai gyvenvietėje dar nebuvo gaminami – nerasta nei liejimo formų. gludinto akmeninio kirvio su skyle kotui fragmentas. išmuštais vidinėje puodo sienelėje. akmeninių tinklo pasvarų. eglių. žalvarinė įvija ir kiti radiniai leidžia archeologinį paminklą priskirti senajam žalvario amžiui. akmeninių ir titnaginių dirbinių tipai bei jų gamybos technika. Brūkšniuotosios keramikos kultūrai būdingos puodų formos. Kr. 2100–1200 metų pr. bet stačiakampio formos galąstuvas su grioveliais šonuose bei akmeniniai trintuvai – sudėtinės akmeninių girnelių dalys (jos gali būti ir žemdirbystės įrodymu. ovalios formos. Jeigu apatinėje nuosėdų dalyje jų buvo labai nedaug. pagamintas iš perskelto elnio rago. Apskritai. skaldytiniams padarydavo smailesnius skėlimo kampus. taip pat elnio rago atšaka nupjautu smailiuoju galu ir keletas perskeltų vamzdinių kaulų fragmentų. Centrinėje tyrinėto ploto dalyje buvo rastas vienintelis metalinis dirbinys – žalvarinė grandelė – įvija. Kasinėjimų vietoje buvo atlikta 76 cm storio paviršinių nuosėdų palinologinė analizė. Kadangi ši gyvenvietė buvo žemoje ir drėgnoje vietoje. Iš anksčiau žinomas įtveriamasis ovalaus pjūvio bazaltinis kirvelis. Ištirtosios gyvenvietės pagrindinė puodų forma – plonasienė S pavidalo puodynėlė mažai profiliuotu kakleliu. buvo gyventa tik subborealio laikotarpio antroje (sausesnėje ir šiltesnėje) fazėje. Daug rasta žolių žiedadulkių. gumburėliais. keramikos apdaila. matyt.3 cm ilgio gludinimo įnagis ar galąstuvėlis iki blizgesio nugludinta plokštuma. Apskritai. susukta iš plonos 0. smailai arba kampu nudrožtomis viršūnėmis. tai viršutinėje – žiedadulkių koncentracija žymiai padidėja. daugelis mažai retušuoti. Tai trumpas skobtelis išriestais ir iš abiejų pusių gludintais ašmenimis. Dusios skobteliui analogiškų dirbinių aptikta Kretuono 1B gyvenvietėje ir Rytų Lietuvos piliakalniuose. tik viena kita. apibūdintos išlikusios žiedadukės. vyrauja pušų. nei gamybos atliekų. y. briauną petelių srityje. kiek mažiau beržų ir lazdynų. 12 cm gylyje aptikta viena javų 92 . t. Be titnaginių įrankių dar aptikta akmeninė gludinimo plokštė.smailiomis viršūnėmis. tik jie padaryti iš perskeltų vamzdinių kaulų. jau subborealio pabaigoje. t.

Deja. 54 pav. šuns kaulų. kurių palikuonimis esame. Krikštonys ir kt. arklio.. Nemažai sumedžiota kilniųjų elnių. o svarbiausia. kurių nemažai surasta pagal sumedžiotus žvėris panašiose Šventosios gyvenvietėse. viržių ir kai kurių kitų pievų bei ganyklų žiedadulkių. sudėtingų darbų įgūdžius. Daugiau aptikta kiečio. Neaptikta briedžio kaulų. taisyklingos formos. su 40 m skersmens aikštele bei 4 m aukščio pylimu viršūnėje. Daroma išvada. Aptiktos 93 . pelkėjančioje (rasta kiminų. Jos ir didelis anglingų dalelių kiekis liudija apie intensyvią žmogaus ūkinę veiklą sausesnėse vietose. rimčiau netyrinėti. Pylimas ir aikštelė buvo sužaloti įrengiant čia šokių aikštelę.68%. Kaip matome. matyt. sėslumą. o jau nuo II–III a.06 ir arklių (Equus) – 4. o fragmentiški. Kr.. Bene geriausiai sutvarkytas ir lankytojų gausiai lankomas Prelomciškių piliakalnis aukštame šiaurės vakariniame Dusios ežero krante (53. kad pagrindinis medžioklės objektas buvo šernai (36.peršoka” didesnį laikotarpį ir šį kartą susikoncentruoja ties jotvingiais. L. pavienės pinčių spikulos) jau subatlančio pradžioje pakilusio Dusios ežero dalyje. tačiau neaptikta galvijų liekanų. todėl ir mūsų žinios apie krašto gyventojus . žaliųjų samanų sporų. Archeologų radiniai Lazdijų rajone patvirtino. Tad. kad ištirtosios nuosėdos susikaupė priekrantinėje švendrais ir kitais vandens augalais apaugusioje. stirnų. turėjo ir žūklė. kultūrinis sluoksnis jau sunaikintas. kad I tūkstantmetyje pr. Tačiau jo papėdėje archeologai kelių hektarų plote atrado senos gyvenvietės liekanas. jotvingiai laidojo mirusiuosius sudegintus urnose arba be jų iš akmenų sukrautose dėžėse.ne iš eilės”. menantys jotvingių laikus. tuo pačiu ir Didžiųjų Sudūvos ežerų apylinkėse. kiaulės. apie senųjų baltų genčių.5% visų nustatytų medžiojamų žvėrių kaulų). ar ne nuo tų laikų atkeliavę ir jų dvasinio gyvenimo atgarsiai: padavimai apie keliaujančius ežerus ir prasmegusias pilis. Dusios ežero pakrančių archeologijos paminklai liudija apie buvusį gana intensyvų ūkinį gyvenimą. Daugnoros tyrinėta Dusios ežero 8-osios gyvenvietės paleoosteologinė medžiaga paliudijo. deja. Tačiau nerasta kaulinių žvejybos įrankių. kurių viena – sudūvių – gyveno Šešupės baseino aukštupyje. Dusios gyvenvietėje medžiojamų žvėrių ir naminių gyvulių surastų kaulų tarpe pastarųjų gerokai mažiau: galvijų (Bos Bovis) – 14. Senųjų gyventojų ūkyje nemažą reikšmę.). aptinkami sudegintų ir nedegintų mirusiųjų kapai pilkapiuose iš akmenų (Paveisininkai. Tuo tarpu panašioje Šarnelės gyvenvietėje aptikta ožkų.žiedadulkė. Jotvingiai – tai baltų genčių grupė. Kadangi tolimos praeities radiniai (geologiniai ir archeologiniai) dažnai būna .). meškų. Mūsų aprašomų ežerų pakrantėse šiuo metu žinomi trys dideli ir įspūdingi piliakalniai. Jis dar žinomas Eglynų vardu. balandų. Doc. taurų. pažliugusioje. Tai patvirtina surasti lydekų kaulai bei akmeniniai tinklų pasvarai. I tūkstantmečio–XIII amžiaus piliakalnis daro didelį įspūdį. Stačiašlaitis. Apskritai.

56 pav. Apibendrinkime baltų susiformavimo eigą. Pagal archeologijos duomenis tai buvęs ilgas ir sudėtingas procesas. Sinkevičius. …” (Girininkas. 80–81). 1987). Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje yra išlikę I tūkstantmečio jotvingių gynybinės gyvenvietės liekanos. Vakarų Lietuvoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje laimėjo Virvelinės keramikos kultūros nešėjai ir tai lėmė vietinės Pamario kultūros atsiradimą (III tūkstanmečio pabaiga – II tūkstanmečio antroji pusė pr. Taigi.Kalbant apie Narvos kultūros pietvakarinėje srityje išplitusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą. -šiaurinių indoeuropiečių.. Kr. Vakarinis ežero šlaitas yra apie 15–17 m. sunaikino pagrindinius jų centrus. p. jotvingių tautybės ir valstybės formavimąsi sužlugdė kryžiuočiai. Manoma. Kitas – Papėčių piliakalnis yra tarp Metelio ir Obelijos ežerų. tradicijas. žinios apie visus tris archeologijos paminklus kuklios. Aikštelės viduryje buvo iškasta 5 m skersmens ir 2 m gylio duobė. kurie savo puldinėjimais XIII a. gal būt. Anot A. Girininko . Trečiasis – Obelijos piliakalnis – nemažiau išraiškingas. netoli Obelninkų ir Papėčių kaimų. Kalnas primena balną. Daug vietinių gyventojų išžudė. savo 7–10 m aukščio stačiais šlaitais išsiskiriantis kalvotoje pakilumoje.).. kurią puoselėjo prūsų ir jotvingių gentys.5 m storio kultūrinis sluoksnis. Manoma. dar kartą reikėtų pabrėžti. kad ji buvo vėlyvosios Narvos kultūros tęsinys. tačiau vis tik akivaizdžiai liudijančios apie senųjų jotvingių sugebėjimą įsirengti patikimus įtvirtinimus – piliakalnius. Literatūroje jis dar vadinamas Strupakalniu. Nuo jo matyti visi trys ežerai.Laumės akmuo”. kad baltai atsirado susiliejus atėjūnams indoeuropiečiams (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjams) su vietiniais ankstyvojo neolito gyventojais (Nemuno ir Narvos kultūrų tęsėjais) (Lietuvių etnogenezė. Pagal 1938 metų P. 2000). kurioje pastebėtas iki 0. Deja. tačiau pasislėpęs tankiame miške. Tarasenkos duomenis. kuri yra žymiai geriau ištirta ir dažnai paremta rašytiniais šaltiniais (tai neblogai iliustruoja Juodkrantės gintaro kelias). pagal legendą atsiradęs nežinia kur dingusios burtininkės Laumės vietoje (Pranaitis. 5 t. Netoliese yra žinomas 2 m virš žemės kyšantis ir beveik 10 m apimties . Tačiau esama ir kitokių nuomonių.. o plotis – 25 m. molinių dirbinių.lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės yra su jotvingių kultūrai būdingais ornamentais. o plotis – 20 m. 94 .). stūkso Obelijos ežero stačiame ir aukštame rytiniame šlaite ties Milastonių kaimu (55. Piliakalnio ilgis apie 45 m. kurių tradicija šiose žemėse tęsėsi dar visą tūkstantmetį. o per 1600 sūduvių perkėlė į Sembą (LTE. pylimo šlaitai buvo išgrįsti akmenimis. kad piliakalnis įrengtas I tūkstantmečio viduryje. o rytinis (nuo upeliuko) apie 8–10 m aukščio. Balno išvaizdą suteikia galuose išlikę 2–3 m aukščio pylimai. 1994). nesigilindami detaliau į vėlesnių laikų istoriją. išvarė į nelaisvę. Vakarų baltai paliko labai savitą pilkapių kultūrą. gal ir antropologinį tipą. kurio ilgis per 40 m. Brūkšniuotosios keramikos kultūros pasirodymas buvusioje Narvos kultūros pietvakarinėje dalyje sustiprino vietinių. ir kuršiai. Zaramkalniu.

Vienuose jų sakoma. Didieji Sūduvos ežerai bei jų apylinkės yra labai įdomūs tiek gamtotyriniu. viduryje Gardino gubernijoje jotvingiais save laikė dar virš 30 tūkstančių gyventojų. Galima manyti. bet kartu kažkokių dar galingesnių jėgų suvaržyta ir nuskriausta. Išvakarėse pasirodydavę ežero pasiuntiniai – gyvuliai (jautis. kad XIX a.. kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę. Kiti padavimai aiškina. tradicijų ir papročių galėjo būti sėkmingai perduoti vėlesnėms kartoms. Tačiau yra duomenų. Negana to. Kaip matome iš aukščiau pateiktos medžiagos. Vėlesnėje savo stambioje studijoje B. Mokslininkė rašė. B. tuo pačiu ir įdomūs. Daugeliui jų užrašyta po kelis padavimų variantus. Senieji maginiai ir animistiniai įsitikinimai. kuris geriausiai patvirtinamas išlikusiais padavimais. kurie susiliejo su likusiais vietiniais gyventojais. Padavimai kaip gausios tautosakos dalis ir meninės kūrybos išraiška. Pasakojama. vėliau buvo antropomorfizuoti naujesnių religinių ir mitologinių vaizdinių įtakoje. Ir šiuose padavimuose matome. Taip atsirado nauja siužetų kryptis. kenčia. kad tuo metu jau buvo žinoma virš šimto vietovių. paršas) arba žmonės. ypač padavimų. galinti atnešti nelaimę žmonėms. Kai kuriuose padavimuose vaizduojamas fantastiškas ežero keliavimas. tuo pačiu yra ir mokslinių tyrimų objektas. kad ežeras. kad ir padavimas apie Dusioje 95 . atspindinti ne tiek objektų kilmės aplinkybių aiškinimą. 1964). kad Galadūsis (Dusalis) yra išėjęs iš Dusios ežero. Dusia vis nerimsta. kad juos galima paveikti magišku žodžiu. Kerbelytė išreiškė mintį. Žmogus – kultūros kūrėjas. šiaurinėje jotvingių gyventoje dalyje apsigyveno lietuviai. Tai tik patvirtina. kad gamtos kūnų antropomorfizacija yra vėlyvesnis reiškinys už įsitikinimą. Kerbelytės studijos . ilgisi. kurie išliko užkonservuoti kai kurių padavimų siužetuose. vis nori vėl išeiti. Padavimų apie Dusią gausa rodo. kad kartu su visuomenės raida vyko ir siužetų kaita. Todėl noriu stabtelėti prie žymios mūsų tautosakos tyrinėtojos B. siekia tikslo.Dusia – gyvas ežeras” (Kerbelytė. Padavimai apie Dusios ežero atsiradimą taip pat labai prieštaringi. Kerbelytė rašė. kaip žmogus. 1970). kur buvo aiškinama ežerų kilmė. Akivaizdus yra ilgai trukęs vietinių gyventojų bei vaizdingos ir įvairios gamtos sąlytis. Jau nekalbant apie išlikusius skambius jotvingiškus vietovardžius. Ežerų antropomorfizacija – gana retas ir labai įdomus reiškinys lietuvių padavimuose.Nuo XV a. tik žmonės maldomis sulaikė. Kartu tai grėsminga jėga. kad didelė dalis jotvingių tautosakos. tiek ir archeologiniu požiūriu. Kartais reikėdavo atspėti jo vardą. kiek išreiškianti socialinius žmonių siekius (Kerbelytė. Tai tarsi jo antrieji pavidalai. kad Dusia atėjusi debesimi ir nukritusi į dabartinę vietą. kad padavimai apie nugrimzdusius blogų žmonių miestus ir piktų ponų dvarus per ilgą savo gyvavimą buvo ne kartą perprasminti. kad Dusia norinti vėl susieiti su Galadūsiu arba Daugų ežeru. kuris paprastai baigdavosi nusileidimu ant žemės. Vienais metais vos vos neišėjo. kartais labai prieštaringus. Tik jos galas – Galadūsio ežeras – likęs Galinių kaime prie Lenkijos sienos. kuris likęs ten kur ir buvo. keitėsi jų visuomeninė paskirtis. Pasakojama.

Metelių ir Obelijos ežerų sujungimo kanalu projektas. Šviesų veidą prausia. nuo senų laikų Meteliuose buvo karaliaus žirgynas (Pupienis.Vakaras prie Dusios” (1971 m. 1522 metais Meteliuose stovėjusi bažnytėlė. Pupienis mini A. įsikūrusio tarp Metelio ir Dusios ežerų.). kuris 1508 metais priklausęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1918 metais miestelis tapo valsčiumi. Tuo metu čia veikė malūnas. 1619 metais Metelių ir Simno dvarų laikytojas p.bausmės” momentas. Martinaičio . mus pasiekęs nuo feodalizmo laikų. kiti – ne… Paminėtinas A. Tavo spalvomis padažo Skaistų veidą”. Ligi šiolei neminėjome didžiausio šioje vietovėje Metelių miestelio. plytinė. kurioje puikuojasi krautuvėlėje prekiaujanti žydaitė. ir poetai… 1885 metais Meteliuose stovėjo 83 namai. Tavo veidrodin pažiūri. 1994). pirmoje pusėje Meteliuose.. 1916 metais buvo sukurtas net Dusios. kad padavime neakcentuojamas . Taigi. Gryno aukso plaukus Dailiai sušukuoja. o 1924 metais jau gyveno 2859 žmonės (palyginimui – 1993 metais gyveno tik 325 gyventojai). Daugiau nei prieš 300 metų parašytoje ir mūsų poeto Albino Žukausko išverstoje į lietuvių kalbą poemoje yra ir tokios eilutės: . Įdomu tai. kurioje pateikiama savita padavimų versija apie didelę meilę: 96 . kad tarpukaryje šiam gamtos kampeliui prie Dusios ir Metelių ežerų nemažą dėmesį skyrė menininkai.Motina šviesos – Aušrinė.Giesmę Metelio ežerui”. XVII a. kurie buvo auginami LDK kariuomenei. Žinoma. Meteliai nebuvo sunkiai pasiekiamas krašto užkampis.. Tačiau ta aplinkybė. iš jų apie 100 žydų (Pupienis.Metelių bažnyčia”.Metelių žvairikė”.nugrimzdusius mūrus yra gerokai vėlesnis. lankėsi poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Vieni tai užfiksavo darbų pavadinimuose. A.. Pupienis. Sapiega miestelyje pastatė medinę bažnyčią. To paties dailininko 1926 metais buvo sukurtas darbas . Iš senesniųjų – tai Bronės Buivydaitės poema. šiose apylinkėse daug dailininkų ieškojo įkvėpimo. suteikia laisvę ir kitokiems samprotavimams. Kaip rašo A. Laimei. kurią 1655 metais sudegino rusų kariuomenė. medžiodamas su karaliaus palyda.. Jo apylinkių estetinėmis vertybėmis naudojosi ir karaliai. 1994). sumanymas nebuvo įgyvendintas.. o gyveno per 700 žmonių. pradinė mokykla. Dusiai skirta nemažai eilių. 1549 metais Žygimantas Augustas Metelius užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei.. Prie tavęs priėjus. Žmuidzinavičiaus nutapytą paveikslą . Apskritai.) (59 pav. kuris karaliui Vladislovui IV parašė . kad šiauriau Metelių stovėjęs dvaras. 1574 metais čia buvo laikomi 452 žirgai. Dusios ežere buvo žvejojamos seliavos.

. Šventųjų kryžių. ateik ! – Kur pražuvai. ir verkia lig ryto aušros: – Kur tu esi. Iliustruotoji Lietuva. 1982 M. Sutrės kryžių arba tiesiog Kryžių bažnyčia. Lietuvos kariuomenei tada vadovavo etmonas. 1924 Apie šio ežero paslaptingumą po daugelio metų rašys ir Jurgis Kunčinas: . kurio metu švedų kariuomenė 1701 metais įsiveržė į Lietuvą. . ateik ! Praginda miškinis.Kur pražuvai. įtekančios į šį ežerą. pietinėje Dusios ežero pakrantėje. į ežerą slinkdams. Višnioveckis lankydavęsis Borūnuose tėvų bazilijonų vienuolyno bažnyčioje. Išstato pagarbiai paveikslą šventą.Dzūkijos kraštas turėjo savo šventovę – Borūnų kryžių bažnyčią. kas žemaičiams Šiluva ar Žemaičių Kalvarija”. Žygiuodamas pro Borūnus. o jo kopiją vežiojęsis su savimi į visus karo žygius. Stovykloje. Vaitoja. Kad Dievas laimintų žygius. rodos. M.. Jis kūkčioja gailiai ir. Metelių dvaro šeimininkas Mykolas Višnioveckis. Dusia mano.Dusios dvasia”. . Dusia mano. Ir.. Gustaičio poemos . Autorius mini 1700–1721 metų Šiaurės karą. Ir.. kurioje buvo plačiai išgarsėjęs Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas. 97 ..Dar syki patikėsi paslapties dvasia Kai sualsuoja naktyje Dusia Kai išgirsti gyvus vandens balsus Nuo alavinių ryto debesų Kiekvieną tavo seka judesį krantai. Ši vietovė dzūkams buvo tas pats. Kryžių atsiradimo istoriją XIX a.. netoli Sutrės upelės. pastatytą tarp Sutrės ir Zebrėnų kaimų. pradžioje iš gyventojų pasakojimų yra užrašęs Metelių klebonas Ignas Žibanavičius. 1927 Štai ką rašo A. Etmonas prie jo melsdavęsis. iš kurios kariuomenė turėjo sulaikyti per Sūduvą Gardino link žygiuojančius švedus. ateik ! – – Ir žmonės tą ežerą Dusia vadina”. Parūpino atavaizdą Madonnos. Jis rašė. Nūn smeigęs kryžius tris į Dusios krantą. rankas užlaužęs už savo galvos.. Dusia mano. Pupienis jau cituotoje knygoje: . Šie maldos namai dar vadinosi Trijų kryžių.Dusios ežeras”. pakraščiu bėgdams. kad 1702 metais prie Dusios ežero tarp miškų ir pelkių buvo įrengta karinė stovykla. paskutinį kartą visa tai”.Kryžiai” posmeliu galima paliesti ir dar vieną įdomią temą: Maldingas karo vadas bei hetmonas.

Po kurio laiko vietos gyventojai. tik išbarstyta po įvairiausius leidinius ir leidinėlius. ir tyras vanduo. Po to kelis kartus remontuota koplyčia 1948 metais buvo uždaryta. kad jo vanduo turįs gydomosios galios. buvo pranešta. prie jos skleidžiamos šilumos. elgetos. M. daugiau ar mažiau parodo šios vietovės didelę reikšmę tautos etnogenezės kelyje. Įvykusiose kautynėse su rusų karinėmis pajėgomis iš abiejų pusių žuvo nemaža vyrų (Kviklys. kad ir tai. per Petrines. reikšmingus įvykius ir dėmesio vertus žmones būtų galima parašyti ne vieną knygą. Vieną dieną. prašyti Dievo Motiną malonių. kas pateikta apie Didžiuosius Sūduvos ežerus šiuose keliuose puslapiuose. nesurinkta viskas vienoje vietoje. Vėliau rinkdavosi ne tik maldininkai. O prie šalia pastatyto altoriaus kapelionas laikydavo pamaldas. pradėjo lankyti šią vietą. Netoli Kryžių tryško šaltinėlis. Tai ir atšiaurų klimatą švelninantis ežerų poveikis. Suzinas. Per sumaištį buvo palikta gurguolė. lemė jai tapti žmogiškosios kultūros dalimi. aptiko šiuos kryžius ir paveikslą. Žmonės buvo įsitikinę. Šiandien jau iš tolo galima pastebėti dailų mūrinį šventovės siluetą… Šios apylinkės regėjo ir 1863 metų sukilimo įvykius. kurio palaikus žmona vėliau išsikasė ir palaidojo nežinia kur. nevisada dosnios. Ir tik daugiau nei po 30 metų šalia buvusios koplyčios pamatų buvo pradėta statyti nauja. 1991). Mišias. o 1963 metais sovietų valdžios nurodymu nugriauta. Atlaidai Kryžiuose buvo plačiai žinomi. o 1902 metais žmonės pastatė gerokai didesnę koplyčią. Žinojimas apie šiandien matomos aplinkos pradžią ir raidą. ir gana pastovus žūklės laimikis. vedantys prie Dusios. dvasinės kultūros (nors ir fragmentiškos) perimamumą iš kartos į kartą net ir giminingų genčių dramatiškos istorijos vingiuose. beganydami gyvulius. ∗ ∗ ∗ Apie šio krašto paskutiniojo šimtmečio istoriją. o Marijos paveikslas pakabintas ant viduriniojo. Legendinė Dusia. tarp jų ir P. taip pat gretimi ir giminingi ežerai su vaizdingu ir įspūdingu savo kraštovaizdžiu dėl įvairių priežasčių traukė žmones. beaukojant šv. būdavo užtvindyti pėsčių ir važiuotų. kad pasirodė švedai. ir baimės bei pagarbos jausmas gamtai bei ją valdančioms dievybėms. Višnioveckis įsakė trauktis. 1816 metais čia buvo pastatyta maža koplytėlė. 98 . ir aplinkos atsiradimą aiškinantys padavimai bei mitologiniai vaizdiniai. Tačiau manau. todėl nuo ankstyvo ryto visi keliai. Netoli Straigiškės kaimo prie Dusios ežero tų metų birželyje buvo apsistojęs Povilo Suzino būrys. bet ir karabelninkai su prekėmis. O ir parašyta nemažai.belaukiant Trejybės šventės prie ežero buvo pastatyti trys kryžiai. gal būt. pastovų žmogaus norą glaustis prie Dusios. nenukabintas nuo kryžiaus Dievo Motinos paveikslas. Žuvę sukilėliai buvo palaidoti bendrame kape prie kelio iš Statiškės į Mackonis. Šiandien atsiranda dar vienas faktorius – žinojimas. ir vaizduotę žadinantys toliai.

šitanai. ali ti buvo Aigardas.Prasmegusio Raigardo paslaptis . Sauka 1959 metais Kermošijos km iš Antano Balevičiaus (85 metų). 1969 Paslapties vilionė. Tai ji paėmė tų spynių ir kėlė tų spynių. kuris eina net į kadaise paskendusį miestą. graži šulnely vandenio. Kap atsiklaupė gert toj žmona. Abu tuodu vyru dar gerai pamena seni žmonės. Tuomet nuėjo jie tan miestan ir tris dienas tenai išbuvo. Nežino.Po Švendubrės akmeniu yra urvas. Bet sugrįžusiu namopi jiedu negalėjo iškęsti ir papasakojo savo žmonom. nors spėjimų ir teigimų apie išlikusį . Tautosaka ir senoji vaizduojamoji dailė nuo seno naudojami senųjų kultūrų ir civilizacijų tyrimui. ir visi tam sodžiuje apie tai gerai žino”. pastatis.. V. Seibučio. Tai tas stipruolis susikalbėjo su savo bendru ir nuėjo švento Jono naktį kasti tenai pinigų. 2001 . Kaip tik ji pas’ėmė. Ar tikrai Raigardas prasmego?. ir visa. kad jau jį kelia”. Lenda lenda tuo urvu. Lietuvoje padavimuose ir legendose minimų įvykių realumas specialiai nebuvo tyrinėtas. Juos ten girdė ir valgydino per tris dienas ir. Kai milžinai gyveno. kad ji tiktai spiovė. tik liepė nieko niekam nesakyti. Užrašė B.Kalevalos" epe minimus baisius gamtos reiškinius. tai ji būt iškėlus miestų. Raigardo miestas. znočnes. Aigardas /Raigardas/. patyrusioje stipraus žemės drebėjimo stichiją. Sako – kasė kasė ir prisikasė prie dideliausio urvo. kurie geologų ir archeologų pastangomis identifikuoti Onegos ežero šiaurinėje pakrantėje. kad prapultai! – tai nutraukė ir tą spynų. o tame lauke stovi didelis miestas.Išėj kadu. 99 . Kai tik baigė pasakoti. Tai kalba. Kad ji būt čian kėlus. ką jie tam mieste yra regėję. Kad tai Raigardo miestas po žeme. Tai pasakoja vėl: Ataj žmona pas šulnelį ir atsiklaupė gert.racionalų grūdą” tautosakoje būta nemažai (A. Vilnius. mato. V. Taip ir pasiliko jiedu be kalbos visą savo gyvenimą. Kudabos. dar apdovanojo ir leido grįžti namo. znočnes. Kū ji vėl kaip užkeikė.. Kada kur išėj – nuskindo miestas Aigardas. zomkų. Čia galima prisiminti Pietų Amerikos senosios indėnų civilizacijos paminklų suradimą padavimų pagalba bei . tai dievas žino. Krėvė. kad žiūro – spyna stovi. kokia pasaka. Zvanai zvanyt ir jau lenciūgas paskėlė. nusigando: Oi. Jie tuojau ir suprato. kad toliau urvas išeina į platų lauką. kaip ji tik kilstelėjo – tai ti pradėjo vandenin zvanai zvanyt budto. Č. Kunsko ir kt. Tai šitei.. Tai ji būt pakėlus miestų – tai džiaugės miestas. R. Kerbelytė ir L. tuojau vienam ir kitam ėmė ir užkando kalbą. gerai pavaišinę.. Apie tai žmonės sužinojo šitaip (…). atskirų istorinių faktų ar įvykusių gamtos reiškinių pagrindimui. Dvarecko.

1961). 1951. Mūsų krašte žinoma nemažai vietovių. Prie tokių . Atskirai paminėtini J. 100 . Kunsko (1969) darbai. Anot populiaraus padavimo. Tačiau negausūs rankinio gręžimo darbai neleido pilniau suprasti Raigardo šlaitų ir terasų sandaros. 1965 ir kt. 62 pav. pateikiantys Raigardo pelkės ir netoli Druskininkų esančios Vijūnėlio pelkės pjūvių palinologinių tyrimų rezultatus. t. istorijos ir kultūros paveldo visuma. buvo atlikti įdomūs kompleksiniai Raigardo slėnio tyrimai. pateikta Nemuno terasų išsami charakteristika. Liaudies sukurti. Turima medžiaga jau preliminariai piršo mintį apie Raigardo gamtinės aplinkos ir jos raidos įtaką slėnio apgyvendinimui priešistoriniais ir istoriniais laikais. Tačiau tam reikėjo naujai perinterpretuoti senesnių tyrimų duomenis bei atlikti būtinus naujus darbus.. turėti negausūs archeologinių žvalgymų bei geologinių ir geomorfologinių tyrinėjimų duomenys. taip pat apylinkių paleogeografinės raidos apžvalgą. dabartinio užpelkėjusio slėnio vietoje stovėjęs didelis Raigardo miestas. kurių ypatingą vertę sudaro jų gamtinės aplinkos ypatybių. paremiant Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui. Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos mokslininkų pastangomis. Geologų ir archeologų grupei kilo mintis patikrinti šią padavimo versiją. 1958. įspūdingas gamtovaizdis ir didelė jo estetinė vertė privertė atkreipti dėmesį į šią vietovę. kuris nugrimzdo po žeme.darbai). mitologinę. liaudies ir profesionalių menininkų kūrybai. Mikalauskas. vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. K.. Remiantis detalesniais archeologiniais tyrinėjimais bei duomenimis apie mitologinius ir sakralinius objektus tikėtasi nustatyti žmonių įsikūrimo laiką.. Raigrūdo) slėnis (61.. Žemiau pateiksiu labai trumpą šių tyrimų apžvalgą. Todėl Geologijos instituto. Čiurlionio lankymasis Švendubrės apylinkėse ir garsusis jo triptikas . Krėvės padailinti padavimai apie šalia esantį Švendubrės (Velnio) akmenį bei kadaise prasmegusį Raigardo miestą. Paleogeografijos atkūrimas turėjo patvirtinti arba paneigti Raigardo slėnio grimzdimo reiškinį jau žmonių gyventais laikais. M. charakterizuoti gyvensenos ypatumus. išryškindamas vieną kitą svarbesnę mūsų temai detalę ir papildydamas kai kuria nauja medžiaga.Ar tikrai Raigardas prasmego?” (2001). o jo vietoje liko tyvuliuoti marios. y. pabandyti į problemą pažvelgti kompleksiškai ir sugretinti gana gausią gamtotyrinę.). kurie daugiau ar mažiau buvo susieti su Nemuno slėnio tyrimais (Basalykas. Šių darbų dėka nustatytos Raigardo slėnio geomorfologinės ypatybės. archeologinę ir menotyrinę medžiagą. kurių rezultatai paskelbti neseniai pasirodžiusioje kolektyvinėje monografijoje . Žemės gelmių sandara kaip lemiamas grimzdimo veiksnys. Pirmieji išsamesni buvo šio slėnio geomorfologiniai tyrimai.Raigardas”. o vėliau ir V. Tamošaičio (1968) ir R.dvasiniu antstatu” apgaubtų gamtos kertelių priklauso ir Lietuvos pietiniame pakraštyje (netoli Druskininkų) esantis Raigardo (Raigrodo.

. turinčiai gilumines .. Gravitacinių ir magnetinių anomalijų gradientinės zonos (savotiški . kurios storis skaičiuojamas dešimtimis kilometrų ir kuri iki šiol niekur nėra pergręžta gręžiniais. kur sutampa pokvarterinio paviršiaus pakilumos ir dabartinio paviršiaus pažemėjimai. vėjo. Palyginti ryškiai išsiskiria ir Raigardo slėnio blokas. paprastai tiriama geofiziniais metodais (seisminiais. Mažiausias storis paprastai būna ten. Žemaitijos ir Varduvos vardais pavadinti apledėjimai paliko įvairaus storio (iki 20 m) pilkos.šlaitai”) pasižymi staigumu ir dažnu ištęstumu šiaurės vakarų ir šiaurės rytų kryptimi. Taip yra šiauriniame Raigardo slėnio pakraštyje prie Švendubrės. Dainavos. 101 . tiek ir nuo pokvarterinio paviršiaus ypatybių. gravimetriniais. Žemės gelmių geologiniai tyrimai Druskininkų apylinkėse buvo pradėti 1930 metais.šaknis” ir su nežymaus neotektoninio grimzdimo tendencija. Raigardo slėnio geologinė ir geomorfologinė medžiaga patvirtina šioje vietoje esant aktyviai morfostruktūrai. Kvartero storymę šioje vietovėje sudaro šešių ledyno antslinkių metu ledynų ir jų tirpsmo vandenų suklostytos nuogulos. Paprastai šie blokai pasižymi savita uolienų petrografine sudėtimi (63 pav. tiksliau – šio periodo antroje pusėje. kai kurių tarpledynmečių išlikusios ežerų ir upių nuosėdos.5 m storio. kurios formavimasis tęsiasi milijardus metų iki pat šiol. Pats Raigardo slėnis Lietuvai priklausančioje dalyje buvo geologiškai tirtas tik 1970–1972 metais atliekant žymiai didesnio Druskininkų apylinkių ploto (280 km2) geologinį hidrogeologinį kartografavimą. Duomenys apie pokvarterinių nuogulų storymę liudija. kur kvartero nuogulos siekia tik 68. Tai liudija kristalinio pamato blokinę struktūrą. kuri turėjo įtakos jūrinių nuogulų sedimentacijai senuosiuose paleobaseinuose. metų. gravitacijos suklostyti dariniai. kuri ypač išryškėja santykyje su šiauriau esančia neotektoniškai nežymiai kylančia Švendubrės morfostruktūra. pleistoceno laikotarpyje per paskutiniuosius 700 tūkst. kad išlikusių tik kreidos ir paleogeno periodų sluoksnių ypatybės yra susijusios su kristalinio pamato struktūra. turintį geologinę prigimtį ir susijusį su kristalinio pamato petrografinės sudėties kaita plote.taip pat pelkėguolio ypatybių. Kvartero nuogulų storymė Druskininkų apylinkėse susiformavo paskutiniojo Žemės periodo (kvartero) metu. Visa Žemės pluta. Rydzewski. 1934). kur kvartero nuogulų storis siekia 136 m. o taip pat dabartiniame paviršiuje esančios upių. Didžiausias storis yra ties palaidotais senojo paviršiaus slėniais. Žemiau dėstoma medžiaga kaip tik tai ir patvirtina. magnetometriniais ir kt. mineralinio vandens gavybai kurorte išgręžus pirmąjį gilų (298 m) gręžinį iki planetos kristalinio pamato (Halicki.). Bendras šios dangos storis labai kaitus ir priklauso tiek nuo dabartinio paviršiaus nelygumų. o taip pat patyrė nežymius vėlesnius (neotektoninius) judesius.). Būtent taip yra Raigardo slėnio centrinėje dalyje. Jeigu Dzūkijos. pelkių. Druskininkų apylinkių gravitacinio ir magnetinio lauko žemėlapiai akivaizdžiai demonstruoja šių laukų nehomogeniškumą.

pavadintus ledyno atsitraukimo fazių vardais: Grūdos ir Raigardo. Jeigu tekantis ledyno ar upės vanduo klosto įvairiagrūdį smėlį. samanos. žvirgždą ir gargždą. pavienės liepos. aptiktos eglės (iki 2 %). gerokai mažiau beržo ir alksnio (po 20 %). kurios lengvai identifikuojamos palinologiniais (sporų ir žiedadulkių) tyrimais. Kaip matyti iš aukščiau pateiktos medžiagos. tame pačiame pokvarterinio paviršiaus įdubime (paleoįrėžyje). ties Raigardo slėniu kvartero periodo metu susiformavo gili ir plati dubuma (depresija). guobos ir skroblaus žiedadulkės. Nustatytoji miškų raida ir rūšinė sudėtis liudija turint tik dalies tarpledynmečio pjūvį. aptikta eglės (iki 5 %) ir kėnio (1–2 %) žiedadulkių. o taip pat aleuritas. tai paskutinysis (Nemuno) apledėjimas paliko du palyginti nestorus (iki 5 m) morenos sluosnius. Dominuoja pušies (iki 72 %). smulkutis ir smulkus smėlis. kitoje Nemuno pusėje prie Gerdašių.6–86.rusvai pilkos ir rudos spalvos tankius moreninius priemolius ir priesmėlius su žvirgždo bei gargždo priemaiša 5–15 %. Raigardo centre 38–42 m gylyje paimtuose aleurito mėginiuose palinologė A. kurių palyginti didelis storis (56 m) aptiktas Raigardo slėnio centrinėje dalyje. Tai. beržo (50 %). kad sporų ir žiedadulkių spektruose vyrauja medžių žiedadulkės: daugiausiai pušies (66 %). 70. dažnai juostuotas (varvos). tai stovinčiame prieledyninių marių dugne paprastai nusėda molis. kuris gretintinas su vienu seniausių Lietuvoje Turgelių tarpledynmečiu. Nustatyti pelynai. ąžuolo.0 m gylyje ežerinių aleuritų mėginiuose taip pat aptikta daug žiedadulkių ir sporų. kuri didžiausia dalimi pripildyta vandenyje nusėdusiomis nuogulomis ir kiek mažiau – ledynų morenomis. kurių įtaka aukščiau slūgsančių nuogulų susiklojimui. skroblaus ir guobos žiedadulkės. Tokio paveldimumo priežastimi galėjo būti kristalinio pamato geologinė sandara ir tektoninė struktūra. Dėmesį atkreipia tai. Atslenkančių ir nuslenkančių ledynų tirpsmo vandenys taip pat klostė nuogulas. viršutinėje dalyje pereinanti į pilką aleuritą ir smulkutį aleuritingą smėlį ir liudijanti vandens aplinką šioje vietovėje. Šio tarpledynmečio nuogulos taip pat aptiktos ir ryčiau Raigardo slėnio. buvusiu tarp Dzūkijos ir Dainavos apledėjimų. paparčiai. Visa tai liudija buvus šiltą ir drėgną klimatą Butėnų (mindelio–riso) arba Merkinės (riso–viurmo) tarpledynmetyje. Prieledyninių marių (limnoglacialinės) nuogulos viršutinėje dalyje kartais pereina į šiltesnio laikotarpio ežerines nuosėdas. kad šioje vietovėje yra net dviejų tarpledynmetinių paleobaseinų (greičiausiai upių ir ežerų) nuogulos. Klivečkienė nustatė. patvirtina pastovaus geomorfologinio paveldėjimo reiškinį viso kvartero periodo metu. Greta Raigardo slėnio. o taip pat ir paviršiaus 102 . alksnio (iki 17 %) žiedadulkės. ąžuolo. Mažais kiekiais aptiktos liepos. o taip pat dažnai pasitaikančiais rieduliais iš Fenoskandijos. kad po visu Raigardo slėniu nedideliame gylyje (14–30 m) slūgso 5–10 m molio storymė.

Didesni ir vientisesni jos fragmentai susitelkę slėnio pietvakarinėje dalyje ir šiauriniame pakraštyje. y. Ji virš upės iškilusi apie 20 m (18–22 m) ir turi nežymią žemėjimo tendenciją pasroviui. kuri labai būdinga Raigardo slėniui ir sudaro jo centrinę dalį. Terasa taip pat cokolinė. Skirtingai nuo kitų Nemuno vietų (žemiau Švendubrės).5–6 m). Lygus ir silpnai banguotas terasos paviršius yra iškilęs apie 10 m (8–12 m) virš Nemuno lygio. Raigardo slėnio paviršius. I viršsalpinė terasa susidarė jau poledynmetyje (holocene) ir taip pat sudaro didelę Raigardo slėnio dalį. Pasroviui Nemuno slėnyje jos paplitimas nežymus. Pačiame Raigardo slėnyje šios terasos fragmentų nėra išlikę. Virš upės lygio terasa iškilusi apie 5 m (4. Aliuvio storis artimas terasos aukščiui. savotiškai apjuosiančios iškilusią centrinę slėnio dalį. Pagal struktūrą terasa cokolinė. III viršsalpinė terasa paplitusi tik Raigardo slėnio šiaurės vakariniame pakraštyje (prie Švendubrės).5–8 m. Kitose Nemuno slėnio vietose (žemiau Švendubrės) ši terasa nėra labai paplitusi. IV viršsalpinė terasa išlikusi tik šiauriau Raigardo. gatvių ir kelių tiesimo. III ir II) susidarymas. Iš esmės su šios terasos. kad ant šios terasos yra įsikūrę dideli Švendubrės ir Pervalko kaimai. susiformavimu sietinas dabartinis Raigardo slėnio vaizdas. Paminėtina tai. neturinti ryškaus senesnių uolienų cokolio. o aliuvinių nuogulų storis artimas terasos aukščiui – 7. greičiausiai. Raigardo slėnyje ši terasa yra akumuliacinė. II viršsalpinė terasa yra kaip tik ta terasa. kur banguotoje lygumoje vietomis yra išlikęs vėjo neperpustytas paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos prieledyninių marių smulkus smėlis (64. 65 pav.). neturinti ryškaus cokolio. Seniausios nuogulos yra Raigardo apyslėnyje. per nežymius svyruojamuosius neotektoninius Žemės plutos judesius su grimzdimo tendencija.) darbai. o nuogulų padas dažnai fiksuojamas ties gruntinio vandens paviršiumi. vyksta gana intensyvūs gamtinės aplinkos performavimo (kasybos. požeminio vandens gavybos ir kt. Su vėlyvuoju ledynmečiu taip pat siejama Nemuno slėnio formavimosi pradžia ir viršutiniųjų viršsalpinių terasų (IV. tarp Švendubrės ir Druskininkų dešinėje Nemuno pusėje ir šiauriau Gerdašių kairėje Nemuno pusėje.susidarymui pasireiškė. pietvakariniame kampe (prie Pervalko) ir kitoje Nemuno pusėje. Eolinio smėlio storis labai kaitus ir paprastai atitinka vėjo supustytos kopos ar kauburio aukštį (iki 20–30 m). nors prie Švendubrės dabartinės Kubilnyčios 103 . nors prie Švendubrės ir Pervalko esančių šios terasos fragmentų konfigūracija leidžia teigti buvus žymiai didesnį jos paplitimą. Virš upės iškilusi apie 15 m (13–16 m). pasižyminti cokoline struktūra. t. statybos. padidėjantis tik tiek staigiais upės vingiais. Raigardo slėnyje ši terasa yra akumuliacinė. Tačiau didžiausią apyslėnio dalį sudaro vėlyvojo ledynmečio eoliniai dariniai. stiprių pietvakarinių vasaros vėjų supustyti iš smulkaus ir sauso prieledyninių marių smėlio. paprastai siaura ir praplatėjanti ties staigiais upės vingiais.

kurio pradžia pagal durpių storymės apačioje surastų medienos gabalų absoliutaus amžiaus nustatymą 14 C metodu siekia maždaug 7300 metų (atlančio laikotarpio pirma pusė). Paprastai tai 2–3 m aukščio kauburiai ir tik pačiame Švendubrės (Pereselcų) kaime ir Kleboniškės miške pasitaiko nedidelių kopų. 104 . Senvaginės pelkės paplitusios vakarinėje slėnio dalyje. kad jo morfologijai lemiamos reikšmės turėjo ir turi vidinė sandara bei sudėtis.5 m storiui. buvo sudaryta durpių storio schema ir nustatytas labai raižytas durpių pagrindo (pado) paviršius pietrytinėje Raigardo slėnio dalyje. kur ši terasa paprastai siaura (iki 50 m. Vėlesnės šlaito raidos pagrindinis veiksnys – tankaus ledyninės kilmės moreninio priemolio sluoksnio slūgsojimas šlaito viršutinėje dalyje. reikia pažymėti. Pelkių nuogulos turi didelį paplitimą. o taip pat vėlesnių tyrimų duomenimis. Aliuvio storis viršija terasos aukštį (1–3 m) ir jo padas paprastai yra žemiau upės lygio. kurie tuo pačiu atidengė gruntinio vandens išeigas pietrytiniame Raigardo šlaite ir sukėlė intensyvų sufozijos procesą. žemapelkinės ir tarpinės su aukštapelkinėmis. Kalbant apie šiaurinį slėnio šlaitą. ištįsusi išilgai vagos nuo 0. Nuogulų storis pasiekia 6. Salpinė terasa yra paplitusi Raigardo slėnio vakarinėje dalyje ir susijusi su pastarųjų trijų tūkstančių metų intensyvia Nemuno akumuliacine veikla. Raigardo slėnyje ji akumuliacinė. kad šias senvages išgraužė I viršsalpinę terasą suklostę Nemuno vandenys. Šio laikotarpio eoliniai dariniai daugiausiai paplitę Raigardo slėnio centrinėje dalyje.5 km. Centrinėje ir rytinėje slėnio dalyje paplitusi žemapelkė ir tarpinio tipo pelkė. pasižyminčios nedideliu durpių storiu (iki 2–3 m) su smėlingų nuogulų linzėmis. senvagių) dugnas maždaug atitinka I viršsalpinės terasos lygį. Pagal genezę ir paplitimo ypatybes jos yra trejopo tipo: senvaginės. Su I viršsalpinės terasos formavimusi sietinas II viršsalpinės terasos kai kurių plotų perpustymas. Galima manyti. vyraujant 2. Erozinė nuobirinė kilmė būdinga Raigardo slėnio šiauriniam ir pietvakariniam šlaitui. Skirtingai nuo kitų Nemuno slėnio vietų žemiau Švendubrės. ypač Raigardo slėnio rytinėje dalyje. yra siauros ir išlenktos pagal senąsias Nemuno vagas. Šių pažemėjimų (greičiausiai. Didžiausias durpių storis (4–6 m) konstatuotas siauruose ištęstuose pažemėjimuose po durpėmis esančio smėlio paviršiuje. Remiantis 1958 metais atlikto durpyno žvalgymo medžiaga. Išsiliejusio į senvages gruntinio vandens gausa suaktyvino pelkėjimo procesą.pakrantėje pasiekia 12 m. palinkusi į upės pusę ir dažnai pasižyminti erozine struktūra.4 m.1 iki 1. siekianti iki 1 km pločio. Raigardo slėnio šlaitai labai ryškiai fiksuoja šio Nemuno slėnio praplatėjimo ribas ir pasižymi dvejopa sandara bei kilme ir gali būti skirstomi į erozinius nuobirinius ir sufozinius nuobirinius. rečiau iki 150 m). kurių bendras plotas apie 426 ha.

Nežymus. Raigardo slėnio susidarymo pradžia sietina su buvusio prieledyninio ežero nudrenavimu ir vėlesnių meandruojančių Nemuno srautų plūsmu link besitraukiančio ledyno (66 pav. Šį faktą jau gerokai anksčiau buvo pastebėjęs R. Tai rodo III viršsalpinės terasos paplitimas Raigardo slėnio šiaurės vakariniame (netoli Švendubrės) ir pietvakariniame (prie Pervalko) pakraštyje. metų. o vyraujantis polinkis 40–50°. Intensyvi upės erozija protakomis suskaidė buvusį aukštesnį II viršsalpinės terasos paviršių slėnio centrinėje dalyje. kur pradžią ima pasitaikančios griovos.Morenos sluoksnis lėmė santykinį šlaito stabilumą bei neišlaikyto gruntinio vandens iškrovą šlaito viršutinėje dalyje. Apatinėje šlaitų dalyje sumažėja iki 10°. Biolinge ir viduriniajame driase (prieš 13–12 tūkst. Didžiausioji garsiojo slėnio dalis susidarė aleriode ir vėlyvajame driase (prieš 1– 10 tūkst. Slėnio formavimosi paleogeografija. Šiuo metu rytiniame šlaite yra trys aktyvesni 100–150 m skersmens sufoziniai cirkai. y. t.). Šlaitų aukštis 25–35 m. ankstyvajame driase išilgai dabartinio Nemuno vagos ir ta pačia kryptimi plūdę upės vandenys suklostė aliuvines nuogulas dabartinės IV viršsalpinės terasos lygyje. y. kuris. Cirkų skaičius ir dydis yra kintantis. Sufozinė nuobirinė kilmė būdinga slėnio smėlingam rytiniam ir ypač pietrytiniam šlaitui.5 tūkst. tuo pačiu atidengdamas gausias gruntinio vandens iškrovas. dažnai dalis jų stabilizuojasi. Kunskas (1975). Nemunas vėl pradėjo graužtis į žemesnį lygį. tačiau pastovus Žemės plutos bloko grimzdimas ties Raigardo centrine dalimi ir šiauriau. o taip pat įsigraužė į smėlingas nuogulas rytinio šlaito papėdėje. Pietrytinėje dalyje turime susiformavusius pačius didžiausius Lietuvoje sufozinius cirkus. metų). o viršutinėje – pasiekia net 50–70° ir kartais pereina į skardžius. o šalia atsiranda nauji. Preborealyje. metų). Štai nuo tada (maždaug prieš 14–13 tūkst. Apyslėnyje džiūstantis smulkus limnoglacialinis smėlis visą tą laiką buvo pietvakarinių vasaros vėjų pustomas į kopas. kurių skersmuo 700–800 m. Aprašytų šlaitų sufozinę nuobirinę kilmę lėmė ištisai smėlinga vidinė sudėtis ir šlaito papėdėje gausiai išsiliejantis gruntinis vanduo. Rytinio šlaito aukštis 20–35 m. Prieš 10 tūkst. Šlaito polinkis svyruoja tarp 1–70°. atlantyje ir subborealio pradžioje (prieš 10–3. I viršsalpinės terasos formavimosi metu Raigardo slėnis įgavo beveik dabartinius kontūrus. sukelia aukščiau slūgsančio sauso ir gerai išrūšiuoto smėlio byrėjimą bei slinkimą žemyn. vyraujant 2–30 m. kai formavosi II viršsalpinė terasa. t. slėnio pakraštyje esančio bloko nežymus neotektoninis kilimas bei su tuo susijęs Nemuno slėnio susiaurėjimas ties Švendubre lėmė savotiškos patvankos atsiradimą ir intensyvią nuogulų akumuliaciją Raigardo slėnyje. intensyviai ir koncentruotai išnešdamas smulkias smėlio daleles apatinėje šlaito dalyje. metų) Nemuno slėnyje piečiau Švendubrės rytų link išryškėjo praplatėjimas. vyraujant 35–40°. metų). 105 . įvykus didelėms klimato permainoms Europoje. borealyje.

kadangi nevisada aiškus poveikio mechanizmas ir pobūdis. Miglės Stančikaitės gauti žiedadulkių analizės rezultatai leidžia teigti. Dėl aplinkos sąlygų kaitos kelis kartus kito nuosėdų litologinė sudėtis. atlantyje – mišrūs miškai. Tokie augalijos sudėties pokyčiai yra labai būdingi Pietryčių Lietuvai. kurių įvairios kombinacijos su elektriniu. Žolinių augalų žiedadulkių gausa ankstyvojo subatlančio nuosėdose gali būti sietina ir su vėlyvojo neolito ir žalvario amžiaus gyventojų poveikiu aplinkai. vagų ir senvagių labirintu suraižė platų ir buvusį palyginti lygų slėnio dugną bei kasmetiniais pavasariniais potvyniais suklostė (ir klosto) dabartinę salpinę terasą. Augalijos sudėtis pačiame Raigardo slėnyje ir jo apylinkėse per holoceno laikotarpį kito kelis kartus: preborealyje ir borealyje čia vyravo pušynai. protonai) bei šiluminiai neutronai. lėmusį milžiniškų sufozinių cirkų susidarymą bei Raigardo slėnio rytinės dalies užpelkėjimą. Manoma. Rimantas Petrošius.augimas” rytinio ir pietrytinio šlaito sąskaita vyksta ir pastaruosius kelis tūkstantmečius. Neabejojama. kai Nemunas įsigraužė į dabartinį lygį. kurių nemažą dalį. kad Raigardo slėnio didžiojo sufozinio cirko dugne ištirtų nuosėdų sedimentacija prasidėjo holoceno pradžioje–preborealyje ir nepertraukiamai tęsėsi visus 10 tūkstančių metų. kad uolienos ir mineralai. Sunkiau yra pagrįsti įvairių fizinių laukų (gravitacinio. o gruntinio vandens išsiliejimas rytiniame ir ypač pietrytiniame šlaite sukėlė intensyvų sufozijos procesą. (Petrošius. magnetinio. 2000). Raigardo slėnio . elektromagnetinio. Bioenergoinformaciniai ypatumai. Žmogui taip pat. palaidoti slėniai. sudarė eglės. magnetiniu. Pastarąjį lemia gelmių struktūra. diskutuojama jau senokai. taip pat požeminio vandens ir dujų srautai. ar žemės gelmės turi kokį nors poveikį organizmams.) poveikį gyvybei. ypač subatlantyje. tuštumos ir pan. žmogų veikia iš Visatos ir mūsų planetos gelmių atlekiančios didelių energijų dalelės (elektronai. Miškų ir visos gamtinės aplinkos raida geriausiai atsiskeidžia analizuojant pelkių nuogulų žiedadulkių ir sporų spektrus. jų paplitimui. požeminis vanduo su vienokia ar kitokia chemine sudėtimi bei temperatūra turi tiesioginį poveikį natūraliajai vietovių augalijai bei ja besinaudojančiai gyvūnijai. Geologės dr.Džiūstantis II viršsalpinės terasos smulkus smėlis vietomis buvo pietvakarinių vasaros vėjų supustytas į kauburius ir nedideles kopas.. o subborealyje ir subatlantyje – vėl klestėjo spygliuočiai. Augalijos ir gamtinės aplinkos raida poledynmetyje. Šiuo 106 . lūžiai. sandara ir sudėtis (uolienų tankis. Apie tai. Didelis dėmesys skiriamas taip vadinamiems anomaliems reiškiniams. turintiems poveikį gyvajai gamtai ir žmogui. kad šiuos reiškinius sukelia žemės plutos nevienalytiškumas.). šiluminio ir kt. Kaip rašo Raigardo slėnį tyrinėjęs fizikas dr. Pastaruosius 7300 metų čia klostėsi durpės. įvairių dažnių radijo bangos ir pan. gravitaciniu ir kitais laukais sudaro Žemės paviršiuje vadinamąsias geoaktyviąsias zonas arba biogeoanomalijas. Aptiktosios įvairiausių konfigūracijų ir matmenų tinklinės gardelinės hierarchinės sistemos bei geofiziškai aktyvūs taškai.

Vienos jų aktyvina. atpalaiduoja nuo kasdieninės rutinos. 107 . sausos ir patogios gyventi smėlingos slėnio terasos. 2001). Nustatytosios geoaktyviosios zonos žmogų veikia skirtingai. muzika… Raigardo slėnio apgyvendinimas. intuityviai pasinaudojant jos bioenergoinformaciniais ypatumais. Todėl ši vietovė ir naudojama žmonių rekreacijai. aukšti. medžio apdirbimą. pastoviai griūvantys rytiniai šlaitai ir liulančios pelkės visais laikais kėlė daug rūpesčių slėnio gyventojams. tačiau didžioji dalis surinktos akmens amžiaus medžiagos liudija žymesnį apgyvendinimą mezolito–ankstyvojo neolito laikotarpyje (Ostrauskas. mokslininkas teigia. metų. Ypač ryškūs pojūčiai buvo vaikščiojant rytinio šlaito viršumi ties sufoziniu cirku. Vėlyvojo neolito ir senojo žalvario amžiaus Raigardo slėnio apgyvendinimas buvo trumpalaikis ir nežymus. kitos slegia. Nustatytos kalvio ir kitos sodybos. vargina. trikdo pusiausvyrą. ištisas vandeningų ir žuvingų senvagių labirintas. kurios sukėlė labai intensyvų sufozijos procesą ir lėmė įspūdingų sufozinių cirkų atsiradimą rytiniame slėnio šlaite. visokiausio intensyvumo bangų.). Didelę Raigardo slėnio dalį dažnai užliejantys pavasario potvyniai. leido aptikti vėlyvojo paleolito pėdsakus. kuriuos atliko archeologas dr. Nustatytos akmens amžiaus gyvenvietės nebuvo tik trumpalaikės žvejų apsistojimo vietos. Iš kitos pusės. Matyt. ir II tūkst. o taip pat jų papėdės užpelkėjimą. Tomas Ostrauskas. dar prieš valakų reformą. nuo vėjų ir užpuolikų saugantys šlaitai ir palankus mikroklimatas viliojo senuosius gyventojus kurtis šioje gana pavojingoje vietovėje. panaudojant biotenzorių (virgulę) – stačiu kampu sulenktą metalinį strypą. Aptikti naujojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžių gyvenviečių pėdsakai. pradžios po Kr. sužadina vaizduotę. greičiausiai. Archeologiniai tyrinėjimai. Archeologo Lino Kvizikevičiaus (2001) duomenimis šiuo metu tebegyvuojantis Švendubrės kaimas. Vertinant Raigardo slėnį energinės informacijos atžvilgiu. Tur būt. Besiformuojant Raigardo slėnyje plačiai paplitusiai Nemuno I viršsalpinei terasai buvo pasiektas giliai esančio gruntinio vandens lygis ir atidengtos gausios šaltinių versmės. I tūkst. kūrybingumo aktyvinimui. Petrošiui daugumą biogeoanomalijų pavyko aptikti palei šiaurinį ir rytinį slėnio šlaitą. eilėraščiai. kad žmogus čia patiria ištisą aplinkos energinių laukų gamą: organizmas sužadinamas įvairiausių dažnių. Gausūs specialios paskirties titnago dirbiniai liudija įvairiapusę ūkinę veiklą: odos. tuo metu ši vietovė nebuvo apgyvendinta. Kaip matyti iš anksčiau pateiktų duomenų. dabartinis slėnio vaizdas iš esmės susidarė prieš 10 tūkst. rago. Šio poveikio menininkams rezultatas – kūrybinis įkvėpimas ir sukurtos skulptūros. laimikio dorojimą (67 pav.požiūriu tiriant Raigardo slėnį buvo naudotas biolokacinis (radiestezinis) metodas. įsikūrė XV amžiuje. sukelia euforiją. paveikslai. radinių neaptikta. R. dėl šios priežasties žmonės nuo seno mėgo šį slėnį – dėl išoriškai palankių gamtinių sąlygų bei intuityviai jaučiamo ypatingo energinės informacijos poveikio. Tokia aplinka tarsi hipnotizuoja. kaulo.

Visa žinoma archeologinių tyrimų medžiaga yra gana visapusiškai ir pateikta jau minėtoje knygoje .. Augustavo srityje taip pat yra nemažas miestelis Rajgród (taria Rajgrud).kroniką”. kuriai davė ir kartu atsineštąjį senąjį Raigardo vardą (Zemlickas. 2000). 2001). R. abejonių nekyla. Kr. įsikūręs to paties vardo rininės kilmės labai . Senovės slavams šis žodis reiškė įtvirtinimą. Tautosakos duomenys.). Kaimyninėje Lenkijoje. leido kompleksinių tyrinėjimų dalyviui.. XV a. aptvarą. Batūros. Vykintui Vaikevičiui apibūdinti gyvensenos prie Raigardo slėnio ypatumus dviejų apgyvendinimo laikotarpių metu (Vaitkevičius. Šis miestelis nuo lietuviškojo Raigardo nutolęs tik 80 kilometrų. Didelis ir taisyklingos formos piliakalnis yra palyginti nedidelio pusiasalio vakariniame pakraštyje ir liudija apie sunkią jotvingių kovą su kryžiuočiais.. Tad gal ir Raigardo slėnio apylinkėse. gretinant ją su istorine bei archeologine medžiaga. antroji pusė) gyvenusioms žmonių bendrijoms tam tikros mitinės–sakralinės reikšmės turėjo Švendubrės mitologinis akmuo su dirbtinėmis duobutėmis (69 pav.. bet istorikams dėl jų buvimo. Aprašydamas ką tik baigtus kompleksinius Raigardo slėnio tyrinėjimus ir jų rezultatų aptarimą 2000 metų birželio 21–26 dienomis Lietuvoje vykusio XI pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziume. kovų su kryžiuočiais įkarštyje. Ko gero teisus laikraščio . pasak. garsėjantis benediktinų vienuolynu. pradžioje prie Raigardo įsikūrusio ir iki šiol egzistuojančio Švendubrės kaimo aplinkoje žinoma daugiau vietų. o gal gyvenvietė.. kurios be grynai mitinių reikšmių. regis. su kuriomis buvo siejami konkretūs mitiniai vaizdiniai. kurios. pr. Viduramžiais tarp Gardino ir Merkinės stovėjo Pervalko ir Perlamo pilys. spėdamas.Ar tikrai Raigardas prasmego?” Pratęsiant jau istorinių laikų . tų įvykių realumą perteikiant per padavimus”. Pagal jį. pabaigoje ar XVI a. Romo Batūros mintį. Štai pietryčių Čekijoje prie Brno miesto yra 950 metų jubiliejų atšventęs Rajhrad.…Vincui Krėvei tam tikros reikšmės turėjusi kadaise aptariamose vietovėse stovėjusi Pervalko pilis. Visų pirma. Zemlickas primena diskusijas apibendriniusio istoriko doc. norėčiau stabtelėti prie kitų vietovių su tokiu pačiu pavadinimu. kad šio miesto pavadinimas yra dviejų žodžių rajati (apeiginis šokis) ir hrad (šventa aukojimo vieta) junginys.patikslintos viduramžių kapinaičių bei XVIII a. iš dalies – apvalią kulto vietą. Manoma. istorikui dr. turėjo ir sakralinių požymių.šakoto” ežero rytinės įlankos gale. žalvario–ankstyvojo geležies amžiuje (I tūkstantm. kad čia taip pat žmonių gyventa ir ūkininkauta nuo seno. galėjo būti ir vėlyvas papilys. kad . neidentifikuotos. kad 1253 metais sugriautojo Raigardo gyventojai jotvingiai persikėlė į mums rūpimą slėnį. nustojo gyvavusios Kęstučio ir Algirdo laikais.Mokslo Lietuva” redaktorius Gediminas Zemlickas. tai pats Raigardo slėnis 108 . jeigu teisingai supratau istoriką. Išaiškintos vietos. įkūrė gyvenvietę. G. kuri vėliau buvo suniokota – visa tai galėjo paveikti ir žmonių sąmonę. Tų pilių vietos dar neįrodytos. karčemos vietos patvirtina.

mitinę ir sakralinę konkrečių vietų vertę. Dvarionui (73pav. nuostabi kaimo žmonių folklorinė atmintis. rašant knygas. vandens. garsėja tekstilės. kūrybinei nuotaikai šiame Lietuvos kampelyje. A. kitiems kūrėjams. Kad išliktų dvasia. Alfredo Širmulio ir jo talkininkų tyrimai. Kaip čia neprisiminsi aukščiau jau minėto fiziko dr. kai pasensta. P. iki šiol išsaugojusi senųjų padavimų turinį ir vaizdingumą. kur tapė Gogenas. kuparų ir memorialinių paminklų pavyzdžiais. Kontrimui. Nepakartojamas dzūkiškas nuoširdumas ir geranoriškumas. atkuriami ir formuojami pagal nuotraukas tokie pat. Čiurlionio kūrybai ir dvasinės brandos procesui. Bložei. Įkvėpimo beieškant. A. jau slypi tapybinių sonatų.). tarp jų dailininkams Č. nuostabi gamta. Petrošiaus šios vietovės biogeoinformacinių tyrimų… Atskiros studijos verta tema – tai Raigardo apylinkių reikšmė M. Karčiauskui.. sudarė palankias prielaidas liaudies meno tradicijų išsaugojimui. V. kurio baigiamąją parodą teko su malonumu apžiūrėti (74 pav. Nieko ten nekeičia. o taip pat labai produktyvia čia gimusio liaudies menininko Juozo Šikšnelio kūryba. Garsiajame Raigardo (Raigrodo) triptike. M. G. Mikutavičiui. suteikęs kūrybinių jėgų jam gyvenant ir dirbant kosmopolitiniuose kultūros centruose. Palčinskaitei. spalio 2-12 dienomis Druskininkuose vykęs dailininkų tapybos pleneras . L. Medžiai fotografuojami. R. rašytojams V. formavo kasdieninio ir sakralaus elgesio normas. R. 109 .). ir kituose jo darbuose. A. Kaip teigia menotyrininkė dr. nestato. Krėvei.. pelkėtoji pietrytinė jo dalis) ir vienas didžiausių Lietuvoje Švendubrės mitologinis akmuo. poetams A. vietinių gyventojų pasakojami vaizdingi padavimai ir kitas folkloras galėjo būti vienas iš M. Pivoriūnui. Sadauskui. kaip vieno įdomiausių vėlyvojo simbolizmo laikotarpio Rytų Europoje peizažo žanro pavyzdžių. Rauduvei. Mitiniai gyventojų vaizdiniai kūrė gyvenamosios aplinkos charakterį ir liudydami istorinę. saulės – ir žmogaus gyvensenos harmonija yra labai ryški ir šiame menininko triptike. Švėgždai. preliudų ir fugų idėjos užuomazgos (70 pav. Rasa Andriušytė– Žukienė. kompozitoriams B. Churginui. turintis taip pat senas liaudies meno tradicijas. kartais dar vadinamas Velnio vardu. Raigardo slėnio prieglobstyje esantis senasis Švendubrės kaimas.(tiksliau. Degutytei. Tarabildienei. daugelio jo kūrinių prasminiu klodu. Pas mus… Štai Čiurlionis – kas pasirūpins jo peizažų išsaugojimu Druskininkuose” (Sadauskas. Kaip parodė menotyrinnko doc.). tašant ir drožiant akmens ir medžio skulptūras. Stiprūs dailininko dvasiniai saitai su gimtąja žeme buvo tas veiksnys. L. Noriu pacituoti rašytojo ir aistringo publicisto Romo Sadausko žodžius: . Šuliauskui (71–72 pav. M. V.). R. Raigardo aplinka turėjo įtakos ir kitiems meninkams.Raigardas 2001”. Didelytei. Katinui. J. 2001).Prancūzijoje vietovė prie Arlio. Surgailiui. Paminėtinas 2001 m. Čiurlionio tautinę orientaciją paveikusių veiksnių. Tamošiūnui. K. V. o taip pat svarbiu kūrybiniu impulsu. Gamtos stichijų – augalijos. K. paskelbta draustiniu.

Plenerui skirtame leidinyje juos pristatęs dr. 1984 110 . nukabinsiu Saulę nuo dangaus.Tai V. nesileisdami į meno kūrinių analizę. M. pabaigai leisime sau tik pasidžiaugti vienu Aleksio Churgino posmeliu: Artinasi jau devynios Mirtys. Raigardas reiškia anapusinio pasaulio . Palemono. viešnioms negandingoms duosiu kelią. Jankaus. Joneikos.. G. jau visai prie pat namų girdžiu jų žingsnius.Archajinių mitų požiūriu. su kuriuo įmanomas prasmingas dialogas”. bet. A. kuriame netenka galios įprastos logikos dėsniai: mes žengiame į vaizduotės ir sapnų teritoriją. D. aš apgausiu Laiką. Tačiau be medžiaginės inkarnacijos pastaroji yra sunkiai apčiuopiama. lai jas kelia. todėl nenuostabu. Vėlyvio. Uždavinys teisingai pastebėjo: . pasikviesiu viesulų puoton. Vaitkūno ir V. turinčiu savo egzistencijos erdvę ir personifikuotą mitinį pavidalą. Taigi. L. Rudziko. atjaunėsiu. Liandzbergio.gardą”.. eglių priguldysiu. Giliaus labai skirtingi ir saviti darbai. nebijau aš devynių mirčių.. . bet ir dvasiai tapačiu kūnu.Raigardas”. S. lai tris amžius plūkiasi po to.aptvarą” arba .. nepaliksiu žemėje trūnėsių – ir devynios gėlos galą gaus. A. Raigardu pavirtęs. kad landšaftas tampa ne tik vidinių realijų simboliu.

ir kaip Šmukštaras. Norėtųsi. Iš mano atsiminimų. visose mokyklose... kad nepasiduotume reliatyvizmui.Visi ieškojimai nukreipti į tiesą. Galime tik įsivaizduoti. matematiką ir gamtininką Šmukštarą liudija apie XIX a. kaip krašto gyventojų pasaulėvaizdis kito nuo seniausiųjų mitologinių vaizdinių iki labai sunkiai priimtų krikščionybės atnešto pasaulio sandaros aiškinimo. Todėl labai aktualiai skamba Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiai. kad jei kultūra nėra nukreipta į tiesą. kad tai būtų praeitis. ir netikėjo. Realybė yra tokia. visi išėjo iš klėties kieman.Kai pradėjo švisti. Astronomas Šmukštaras. pabaigoje Lietuvos kaime po truputį įsigalinčias mokslines tiesas. nors yra sąlygojami žmonių minčių ribotumo ir nepajėgumo. kurios reikia siekti nuolankiai 111 . Tai svarbu suvokti. Ilgai nesiskirstė žmonės iš mūsų kiemo. bet dievo bausmės jau nebelaukdami. ir visi skirstėsi į namus nors susimąstę. 1981 Šiek tiek ironiškas rašytojo anykštėno Antano Vienuolio (1882–1957) pasakojimas apie kaimo astronomą. kas atsitiko. o Šmukštaras su atsipeikėjusiu nuo išgąsčio mano mokytoju Strazdu aiškino kaimiečiams. pasakyti 2000 metų rugsėjo 9 dieną universitetų dėstytojams: .” A. vienaip ar kitaip praprusę žmonės ir kurios po kelių dešimtmečių buvo įprastos. kurias kaimiečiams aiškino dažnai keistuoliais vadinami talentingi. kiti pradėjo rankioti nuo žemės sukultas stiklo šukes. GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAI IR PASAULĖŽIŪRAI . ir įrodinėjo. turbūt.IV. ne su viena mokslo auka. kurio auka tampa didelė šiandieninės kultūros dalis. Vienuolis. Kaimiečiai ir tikėjo. o mėnulio apie žemę sukimosi apraiška. kurio keitimąsis ir raida buvo susijusi su dažna konfrontacija tarp religinio mokymo ir naujų žinių skelbėjų. mėgino žiūrėti į išlendančią iš po juodo dangčio saulę. kad tai ne dievo stebuklai ir ne velnio padarai.

p. tai nėra mechaniška tik gyvų organizmų ar biocenozių visuma. atsiduodant despotiškai – nors dažnai ir užslėptai – stipriųjų valiai. Reimerso žodynu–žinynu. Pasirodo.). visa hidrosfera ir litosferos viršutinioji dalis (Реймерс. juk iš kelių kilometrų gylio gręžinio ištrauktas kelių šimtų milijonų metų senumo klinties gabalėlis (kernas) mokslininkams gali daug pasakyti apie to laikotarpio klimatą. greičiau – sudėtinga ekosistemų ir geosistemų hierarchija.ir pasitikint. įtekančias upes. Prie savotiškos . taip apibūdinama šiandieninė biosfera. lagūnų. jai lemta efemeriškai išnykti.. nevienodą į jį įdedamą prasmę. pralaimint nuomonių nepastovumui.Tiesa Jus išlaisvins” (Jn 8:32)” (Popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas…. o dabar pabandysime aptarti pastangas integruoti žinias apie aplinką. Jau nekalbant apie anglies ar durpių. arba mažiau antropocentriškai – viskuo. verta aptarti kai kuriuos terminijos klausimus.. Ta prasme Kristaus žodžiai lieka lemiami: . Insegnamenti. 2. XVIII. upių dugne. ežerų. 1990). t. V. Vernadskio moksliniai ieškojimai. Informacija apie senąją biosferą. Nesigilindami į šiandieninės biosferos problemas. slypi uolienų sluoksniuose.Tiesos ir moralės reikalavimai nežemina ir nenaikina mūsų laisvės. kad toks dažnai mūsų gyvenime skambantis . klestėjusią augmeniją ir gyvūniją. Iš tikro. 2000). o priešingai. 1198).biosferos” terminas turi ne vieną apibrėžimą. ir... gal būt. bet ja rizikuoja.pliuralizmo” tarp religinių mokymų ir mokslinių žinių temos mes dar grįšime šiek tiek vėliau. kuriomis ir pradėjome rašydami apie senąją Lietuvos gamtą. gylis ir pan. Vernadskio pavardė ir jo darbai geochemijos srityje man buvo girdėti dar studijuojant geologiją Vilniaus universitete 112 . ledynų morenose ir t. matyt. V. Mokslas apie biosferą Pradedant pokalbį apie biosferą. egzistavusią visais geologiniais periodais. Esu tai sakęs daugybe progų: . dažniausiai teigiama. atspindinti biotos ir jos egzistavimo sąlygų (aplinkos) sąveiką. kad biosfera – tai gyvais organizmais apgyvendinta apatinė atmosferos dalis. pelkių guoliuose. pabandysime per žymaus rusų mokslininko Vladimiro Vernadskio (1863–1945) ilgamečių tyrimų ir apmąstymų kelią suprasti senosios biosferos raidos ypatybes ir stabtelėti ties naujojo jos etapo slenksčiu. F. Žinoma. kurie beveik ištisai sudaryti iš augalijos ar gyvūnijos liekanų (fosilijų). Pasiremiant labai populiariu N. leidžia laisvei egzistuoti bei išvengti būdingų pavojų” (Discorso al Convegno ecclesiale di Palermo. kreidos ar kriauklainio klodus. netoliese vykusius vulkanizmo reiškinius. druskingumas. Tačiau tai nėra tapatinama su plačiau suprantama gamta – žmonijos egzistavimo natūralių sąlygų visuma. Taigi. nusėdusiuose senųjų jūrų. Kultūra be tiesos neapsaugo laisvės. jūros sąlygas (temperatūra. kas tiesiogiai nepriklauso žmogui ir jo veiklai.

. 1954). Taip pat minima. Ir tik po keliolikos metų V. 1988). 1988. Deja. kad garsiosios . Tuo labiau. 1988. Vernadskio žodžiai apie noosferą – proto sferą. 1988 ir kt. Savo studiją pradėjau nuo po V. 1984. apsigyveno Zaporožės sečėje (Kudaba. Nesileidžiant į V. skysti ir dujiniai grynuoliai apibūdinami cheminės 113 . būdamas kalėjime.oboločki”) E. Vernadskio vardas įsiminė ilgam ir. Iš esmės – tai mineraloginis darbas. žymaus mūsų geologo Juozo Lukoševičiaus (1863– 1928) darbai. kuris . Vernadskio darbais. Vėliau lenkų buvo nutvertas ir nukirsdintas.. Vernadskis pavadino .. 1986. kad tik XX amžiuje buvo išryškinti koncentriški . o tėvas – politekonomas. Rinktinių raštų II tomą V.Mokslo ir gyvenimo” žurnale atspausdino didelę ir įdomią publikaciją žymiojo mokslininko 125 metų jubiliejaus proga (Kudaba. Įdomu tai. Lukoševičius. Šis bajoras XVII a. profesoriaus Č. Grynuoliams elementams skirta dalis buvo pradėta spausdinti 1908 metų kovo mėnesį Maskvoje..apvalkalai” (. I šių raštų 696 puslapių tome yra įdėtos jo 1934 metų 4-o leidimo . V.. Lukoševičius rašė apie magnio silikatų reikšmę Žemės plutos geochemijoje. Tai sutapo su gamtosauginio judėjimo pakilimu Lietuvoje.Geochemijos apybraižos” pirmą kartą rusų kalba pasirodė 1927 metais. Reikia pastebėti. vertėtų tik paminėti. 1988.. Mokslininko senelis buvo liberalių pažiūrų karo medikas. tad labai aktualiai suskambo V. Tad dabar norėčiau trumpai pateikti bent dalies V. Nuo tada atkreipdavau dėmesį į visus lietuvių kalba parašytus straipsnius. nei dėstytojų siūlymu. vystė J. kad šiose apybraižose minimi seno vilniečio.septintojo dešimtmečio pabaigoje (75 pav. Vernadskis konstatuoja. o baigta – 1914 metais. Vernadskis.Geochemijos apybraižos” bei 1910–1937 metais skelbti straipsniai geochemijos klausimais. kaip geologinės istorijos paskutiniąją iš daugybės biosferos evoliucijos stadijų. kuriame kieti. viduryje karo su Lenkija metu perėjo į B. nieko iš žinomo rusų mokslininko darbų neteko skaityti: nei savo iniciatyva. o štai prancūzų kalba (“La geochémie”) – 1924 metais. Vernadskio darbų apžvalgą. 1988). ko gero.).Aprašomosios mineralogijos patirtis su 1912–1922 metų autoriaus papildymais”. profesoriavęs keliose aukštosiose mokyklose. apybraižas ir knygeles apie šį mokslininką (Kudaba. Kudabos dėka. Rašydamas apie geosferas. vienaip ar kitaip išryškinant vertingiausias ir įdomiausias mintis bei racionaliausias idėjas. kad iki šiol dažniausiai būdavo apsiribojama šio mokslininko biografinėmis apybraižomis bei jo garsiai nuskambėjusiomis mintimis apie noosferą mokslo populiarinimo periodinėje spaudoje. kad vienas iš jo protėvių buvo Lietuvos bajoras pavarde Verna. Ziuso litosferos bei atmosferos ribose ir kad šią idėją. kad 1909 metais išėjusioje savo knygoje J. Vernadskio mirties išleistų rinktinių raštų (Избранные сочинения. Vernadskio turiningos biografijos dėstymą. Gumilevskis. Chmelnickio kazokų pusę.). Tačiau tik praėjus dar geram dešimtečiui ryžausi atidžiau susipažinti su V. Gumilevskis.

Autorius daro išvadą. fizinių savybių...perdirba” Žemės plutos viršutinį apvalkalą ir žymią dalį jo medžiagos .sudėties. kad jau amžiaus pirmoje pusėje prasidės . įtraukdamas jo 1909 metų darbą į literatūros sąrašą. rašiusį apie gipso suirimą Žemės gelmėse. nėra nei literatūros sąrašo. J. Čerskio. apibūdinimo bei panaudojimo požiūriais. Cituojamas R. pastoviai . kuris remiasi J.. dirvožemiai (1913–1944). paplitimo Žemės plutoje. Tais pačiais 1960 metais išėjusį V tomą sudaro penkios dalys: biosfera I–II (pagal 1926 metais Leningrade ir 1929 metais Paryžiuje spausdintus darbus). Domeikos. sukauptos gyvojoje medžiagoje. biogeochemijos straipsniai (1921–1937).perveda” į laisvuosius elementus. Vernadskio sieros ir seleno junginių tyrimams. Įdomūs skyreliai apie žmogaus veiklą ir jo įtaką. gamtinio vandens istorijai. Čirvinskis. Šioje dalyje autorius labai trumpai pamini J. III rinktinių raštų tomas pašvestas V. E. Su žmogaus atsiradimu elementų sklaidą skatinančios energijos. Lukoševičiaus darbai. A. Žmogus.geležies badas”. meteoritai ir kosminės dulkės (1932–1941). Šiame darbe minimi ar cituojami I. konkrečiai. Tai 1933–1936 metais trimis leidiniais publikuotas darbas. J. dujos (1912–1931). Šiam klausimui nemažai vietos skirta ir įvadinėje dalyje. Lukoševičiaus mintimis apie žemiau biosferos esantį vandenį. tokiu būdu. Lukoševičių. kad jau XX amžiuje neužteks geležies rūdos. Giedraičio. IV tomas yra skirtas Žemės plutos mineralų. Eichvaldo. nei autorių rodyklės. 114 . Deja. šis tomas liko neišbaigtas. vaidmuo padidėjo.

logiškai baigiantis šį veikalą (Vernadskis... Baranovas pabrėžtinai aiškina.. Šioje knygoje pirmą kartą spausdinami V.materialistas ir dialektikas. neutroninių reakcijų reikšmė vulkanizmui ir kt.klaidas” ir filosofines pažiūras. Knyga. Knyga. buvo įdėtas 1944 metais skelbtas straipsnis .. sunku iki galo suprasti knygos leidėjų norus ir pastangas. pagrįstą bandymu. 1988.1975).mano pagrindinė knyga”. kartais besikartojantys..gyvenimo knyga” arba ..Apie gyvybės (biologinį) laiką” (1931). kad šis veikalas būtų jo visų darbų sintezė – . Vernadskio mokslines . Vernadskis buvo . Šis darbas buvo pradėtas 1935 metais. Pasak redaktoriaus. Gumilevskis. mokslo istorijai ir mokslotyrai skirti straipsniai. kad ne iki galo buvo suprasta jo terminologija. Vernadskis suprato klasikine. Tačiau rimčiau prisėdo tik 1940 metais ir rašė visus karo metus.gyvenimo knyga”.. Vernadskio neparašyto paskutiniojo XXI skyriaus.Natūralisto apmąstymai” (. o 115 .. apie kurį yra skirta speciali mano studija (Baltrūnas. y. Tai metodologinio ir filosofinio pobūdžio.Keli žodžiai apie noosferą”. neįsigilinus į knygos pasirodymo laikmečio dvasią ir politinę konjunktūrą. pasirodė praėjus dviem pokario dešimtečiams ir dešimčiai postalininio . Mokslininkas nepelnytai būdavo užsipuolamas tik dėl to. jis nespėjo suredaguoti ir tai teko daryti jo bendradarbiams bei mokiniams. t. Daugiau dėmesio noriu skirti kiek anksčiau pasirodžiusiam.. nors ir ne visada nuoseklus”. praktika. Atkreipia dėmesį knygos redaktoriaus įdomios pastabos apie V.V. erdvės ir simetrijos problema” (1920–1942) bei . mokslą. Buvusių mokinių ir bendradarbių pastangomis 1965 ir 1975 metais buvo išleistos knygos. Dalis jų neužbaigti. Vernadskis norėjęs. kad dalį mokslininko teiginių reikia suprasti . kai išprotavimo pagrindu buvo siekiama pakilti virš visų mokslų. Šiandien. minties tėkmė. kaip žinia. Tokiai filosofijai mokslininkas priešpastatė . kuriame jis ruošėsi išrutuliuoti savo mintis apie noosferą. kai autoriui jau buvo 72-ji. ikimarksine prasme. bet taip pat tik po mirties atspausdintam V. Knygą sudaro dvi dalys: . 1988).. pats V. filosofiją V. skirtos senesnių studijų ir dar neskelbtų darbų publikavimui. buvo savotišku šio ilgamečio darbo tęsiniu 1965 metais. Vernadskio ..klaidų” susiję su to meto naujų atskleistų reiškinių pervertinimu (pavyzdžiui.).ribota prasme”. kosminio spinduliavimo didelė reikšmė natūraliam atomų skilimui. Dauguma mokslinių .Žemės biosferos ir jos aplinkos cheminė sandara” (1965).empirinį” mokslą... Deja.Laiko.. 1999). Vernadskio darbui . pasirodžiusi po rinktinių raštų visų penkių tomų išleidimo.Размышления натуралистa”. Viena jų . Didžiojo rusų geochemiko mirtis 1945 metais nutraukė daug metų puoselėtą gamtos vienovės suvokimo ir jos mokslinio apibūdinimo darbą. Daug įdomių ir vertingų pastebėjimų didesniems apmąstymams. Baranovas. Tačiau net ir tada V. Kaip šios knygos pradžioje rašo jos redaktorius V...atšilimo” metų. kad V. Vernadskio 19 rankraštinių darbų bei vienas 1932 metais skelbtas straipsnis. Vietoje V.

taip pat su savitu kai kurių terminų supratimu (pavyzdžiui. jai palankios egzistavimo sąlygos Žemėje iš esmės nesikeitė. Biosfera – tai Žemės planetos geologinis apvalkalas (rus. Skiria Žemės grupės planetas. B. Žemė materialiai ir energetiškai pastoviai susijusi su Saulės sistema ir Paukščių Taku. geologinių procesų zoniškumui. Tačiau apledėjimai netrukdė klestėti gyvybei kitose planetos vietose. skvarbusis kosminis spinduliavimas. Pastebimas cheminių elementų (atomų) išsklaidymas. Be kosminio spinduliavimo (fotonų) taip pat reikšmingi neutronai (neutrinai? – V. – oboločka). Autorius daro išvadą apie labai didelę kosminio spinduliavimo reikšmę Žemei. Žemė kaip planeta. samprotauja apie Mėnulį ir jo didelę reikšmę Žemės raidai. Pagal autorių. Vernadskis daro išvadą. Atsiradus gyvybei. Reikia ieškoti 116 . Mes dabar gyvename paskutiniojo apledėjimo pabaigoje. kad ir dėl to paties kosminio spinduliavimo reikšmės aplinkai. apledėjimai – tai dėsninga . ... Nagrinėdamas turėtą informaciją apie žvaigždes ir planetas. Šviesos kiekis taip pat žymiai nesikeitė. Praėjus 35 metams po šios knygos pasirodymo. Tačiau sausumos ir vandenynų paplitimas. Vernadskis rašo apie sudėtingus procesus kosmose bei jų įtaką Žemei. mokslinės žinios bei pažiūros kiek pakito. Visa tai turėjo įtakos gyvybei ir jos evoliucijai. kuris pats sudaro vieningą masę – plėvelę.).astronominiuose rėmuose”. Šį terminą įvedė E. metų gyvybė biosferoje plito į vis naujas negyvenamas sritis. Ziusas. Aptardamas tais laikais jau tirtus objektus (novas ir supernovas). aplinkos cheminiam nevienalytiškumui. sukurta daug įvairių hipotezių. Šis spinduliavimas sukelia cheminių elementų radioaktyvųjį skilimą (vienų izotopų virtimą kitais) – pagrindinę bendrą žemiškos medžiagos savybę. kad klimatas. Bendras supratimas apie biosferą. esantis visų geologinių procesų pagrindu. – napor žyvogo veščestva) yra viena galingiausių mums žinomų geologinių jėgų. turintys didelę reikšmę vulkaniniams procesams. Gyvosios medžiagos spaudimas (rus.radioaktyvusis elementas” suprantamas kaip elementari branduolio dalelė ir kt. šiluma sudarė palankias sąlygas biosferai. lygina jas su Saule ir Žeme. pasižyminčias panašumu ir giminingumu. Iš galaktikos gelmių Žemę pasiekia meteoritai.).krizinių” planetos laikotarpių dalis. V. kuriame realiai vyksta žmogaus geologinis darbas. dalis to meto kritiškų vertinimų tiesiog nepasiteisino. Išskirtinę padėtį užima vanduo (nuo troposferos iki kapiliarų gelmėse). Per pastaruosius 2 mlrd. Vandens tirpalai – tai būdinga cheminių elementų išsklaidymo forma. Iki šiol lieka neaiški apledėjimų prigimtis.. V. įvairios jūrų srovės ir oro masių cirkuliacija bei jų cheminė sudėtis keitė šilumos ir šviesos srautus tam palankiuose . jų parametrus ir cheminę sudėtį. Klimato kitimo pavyzdžiu geologijoje gali būti apledėjimų ir su jais susijusių lietingų ar ežeringų laikotarpių buvimas bei vandenynų lygio kitimas. Pagal knygos autorių – tai pagrindinis fizinis cheminis procesas.

tai rodo jų ir Žemės materialius mainus. Taip pat labai didelės reikšmės turi vanduo. nežiūrint. Dūlėjimo žievės. morfologinių pakitimų labai didele vienalaike įvairove.gamta”. biosferos sudėtis susijusi su vietovės geologine sandara. kad biosfera geologiškai amžina. Prie dūlėjimo prisideda ir mikroorganizmai. kur begyventų. kuris atitinka metamorfizuotą. su kuo geochemikai dažnai nesiskaito. uolienų mineralai virsta kitais dariniais. Ir atvirkščiai. kad gyvybės raidos šuolis kambre susijęs ne su gyvosios medžiagos kiekio staigiu padidėjimu. su kuria susijusi gyvybės ekspansija į naujas gyvenamąsias aplinkas. Ką tik minėtoji cheminės sudėties lentelė rodo Žemės granitinio sluoksnio sudėtį. Apledėjimai. geologiniame žemėlapyje dažnai taip pat nebūna geocheminių duomenų. apie kurią kasdien kalbame. ne kiekybe. panaši cheminė sudėtis yra Saulės ir žvaigždžių paviršiuje. Taip pat teigiama.sprogimu”. Tuo tarpu konkreti biosferos sudėtis priklauso nuo landšafto ir negali būti lyginama klarkais. 117 . Pagal jį. Žmogus susijęs daugybe ryšių su ta . Vernadskio nuomone. o su staigiu evoliucijos proceso pagreitėjimu. H2O. Ši lentelė. kurie fiksuojami jau nuo kambro periodo.gamta”. Gyvybės planetinė reikšmė. o tų . migmatizuotą ir perlydytą geologinėje praeityje buvusią biosferą (biosferas). tai ta . ten ir gyvybė. Biosferos cheminė sudėtis įvairiose planetos vietose skirtinga. bet įvairove.. Štai esant žemės paviršiuje palankioms sąlygoms jie iš dalies virsta kaolinitiniu moliu. dirvožemiai pasižymi nemažu dujų (O2. Būtent. N) kiekiu. akivaizdus . Paminėtina Filipso–Klarko–Vogto lentelė ir jos geologinė reikšmė. Su gyliu O2 mažėja – oksiduojasi. V. kuri nepriklauso nuo vietos planetoje ir landšaftinių zonų (geochorų). kai jo ūkinė veikla pradėjo daryti žymesnį poveikį aplinkai. Šioje apibendrintoje lentelėje atsispindi kažkoks svarbus atomų planetinis pasireiškimas.ryšys” su geologiniu žemėlapiu. Pasirodo. susiję su dar dviem sudėtingais procesais: blokų judėjimais viršutinėje Žemės plutos dalyje bei ryškiais planetos gyvosios medžiagos rūšinės (grupinės) sudėties pasikeitimais. dabartinės biosferos sausumoje paviršius. Litosferos viršutinė dalis beveik atitinka biosferai. Vernadskis ir čia pateikia dar vieną biosferos sampratos aiškinimą.. kuri mus supa. CO2. siekiančioje iki kelių šimtų metrų. savotišku evoliuciniu . su litologine sudėtimi.ne apledėjimų. dar vadinama Klarko lentele. Tai susiję su Žemės geomorfologija. atspindi Žemės plutos granitinio sluoksnio sudėtį.. Pagrindinis biosferos požymis – tai gyvosios medžiagos dalyvavimas visuose procesuose. Kitaip tariant.revoliucinių”) laikotarpių priežasčių. tačiau dėsninga. biosfera – tai mūsų gyvenimo aplinka.krizinių” (. V. kurios cheminė sudėtis yra litologinės sudėties ir klimatinių zonų funkcija. Dūlėjimo plutoje. Knygos autorius mano. Kaip sakoma: kur vanduo. landšaftais. Mokslininko teigimu.. savo ruožtu. Biosferos sandaros nevienalytiškumas. Žemės pluta – tai buvusių biosferų sritis.. ypač per pastaruosius 100 000 metų. Kvartero metu tai buvo žmogaus atsiradimas..

y. Autorius teigia. Jeigu tiksliai supratau mintį – kuo smulkesni organizmai. kur aptinkamos biogeninės dujos. 2 – žmogus tūkstantmečius kūrė mokslą. skirtingai nuo visuotinės traukos (cituodamas A. t. V. tuo jų bendras gyvosios medžiagos masės augimas yra didesnis. Tose planetose. Taip pat minimas Andžejus Sniadeckis (1768–1838). kad mes gyvename psichozojinėje eroje. grybai ir kt. Biogeocheminių principų ir biogeocheminės energijos reikšmė gyvosios medžiagos augimui ir dauginimuisi biosferos struktūroje. vyrauja požeminė ir mikrobinė gyvybė. Tik socialinis atsilikimas trukdo bręstančiam perversmui. kad požeminė gyvybė (bakterijos. Rašydamas apie erdvės supratimą. o planetinės gyvybės pasireiškimo materialių– energetinių sąlygų. savo moksliniame darbe 1861 metais nurodęs. Žemės dujinė atmosfera yra biogeninės kilmės. Marse ir Veneroje temperatūrinis rėžimas telpa į gyvybės egzistavimo rėmus. bet tas realus rezultatas. Taip ir gretimose planetose. Vilniaus universiteto profesoriaus astronomo Jano Sniadeckio brolis. niekada nesusimąstė apie tokios veiklos pasekmes. realiam perėjimui į šią būseną. V. Dana suformuluotas cefalizacijos principas yra labai prasmingas: geologinėje praeityje niekada nebuvo stebimas pasiekto evoliucijos lygio pažemėjimas. ko gero. priėjusio išvados. Vernadskis įsitikinęs. didelis ir svarbus knygos skyrius. kuris pasireiškia geologiniuose reiškiniuose. kad gyvosios medžiagos masės augimas kartų kaitos keliu – ir mityba. B. V. kaip lenkų geologas. ir kvėpavimu atvirkščiai proporcingas organizmo masei. kuris yra labai būdingas gyvybei. Vernadskis žmogaus istorijoje pastebėjo du įdomius reiškinius: 1 – žmogus su savo sukurta technika užgrobdamas vis naujas ir naujas energijos formas ir jas savo protu bei darbu panaudodamas einamiesiems gyvenimo tikslams. Biogeocheminiu aspektu svarbi ne mokslinė mintis. autorius analizuoja ketvirtą erdvės parametrą – laiką. B.) yra mažai tirta.Pripažįstama. jos atsiradimas – gyvosios medžiagos funkcija.) savo minties logiką. Dana (1813–1895).y. kad evoliucijos procese per geologinius laikotarpius buvo būdingas kryptingumas. kuriame cituojamos ir J. jos būsenas ir situaciją. sudėtingumo didėjimas ir centrinės nervų sistemos sandaros tobulėjimas. Sniadeckį – V. mokslinis aparatas ar mokslo priemonės. Minimas D.). 1851 metais mokslininko iš Jeilio universiteto (JAV) D. medikas ir chemikas. kada kuriama nauja biosferos būsena – noosfera. t. Vernadskis skiria tris biogeocheminius principus: 1 – cheminių elementų atomų biogeninė migracija biosferoje visada siekia maksimalaus savo pasireiškimo (gal efekto – V. todėl ir mažai išvadų. apibendrindamas žinias apie aplinką ir kūrė tam reikalingą (patogią? – V. Sniadeckį literatūros sąraše autorius kažkodėl fiksuoja tik J. Tai baigiamasis. B. 2 – geologinėje praeityje 118 . kad reikia ieškoti ne gyvybės pradžios pėdsakų mūsų planetoje.). Lukoševičiaus mintys. iššauktuose žmogaus minties ir darbo naujojoje jo kuriamojoje biosferos būsenoje – noosferoje.

yra planetinis reiškinys ir negali būti atplėšta nuo biosferos. paspartėjanti apledėjimų metu. Skaitytojas. o ne su molekulėmis. y. Yra trys esminiai biologiniai reiškiniai: 1 – kova už būvį. Cituojamas Č. kad gyvybės medis nėra vienakamienis. V. t. skaitė pranešimus (1926–1927). turbūt. pradžiai įkvėpusį gyvybę į vieną ar kelias formas. turinčios labai ilgą amžių (tūkstančius ir milijonus metų). o greičiausiai visos rūšys atsirado bent iš penkių kamienų. Žmogaus įsikišimas. kurios geologinė funkcija ji yra. visų pirma. kurie taip pat kito evoliucijos proceso metu. 1909). priežastys neaiškios.. Organizmų maksimalų dydį lemia Žemės trauka. palygintinos su socialiniais dariniais (šiandien tai vadintume. 2 – solidarumas. planetos apgyvendinimas būdavo maksimaliai realizuojamas. ekosistemomis – V. pirmą kartą išsakyta J. kaip įrodinėjo Č. Tai turėjo įtakos gyvybės tipų atsiradimui. kuris 1872 metais mini Kūrėją..Idėja apie gyvybės ryšį su atomais. kiek žinau. Bet tai jau būtų kito pokalbio tema. Vernadskis: . Pavyzdžiui. Darvinas. Vernadskio minimus ar cituojamus mūsų žemiečius mokslininkus.). Paminėtina ir šio mokslininko pastaba apie mūsų žemietį J. kurio fundamentiniai darbai.).. planetos dydis. dauginimosi greitis ir pan.gyvybės bangos” ir savotiški dauginimosi . pastebėjo autoriaus pastangas akcentuoti karts nuo karto V.sprogimai”. Darvinas. tačiau rimčiau spaudoje nieko nepaskelbė – trūko laiko ir duomenų. parašyti Šliselburgo kalėjime. vandens . Vernadskis teigia.Skėrių debesys – tai lyg uoliena judėjime”. Vernadskis yra bandęs formalizuoti (matematizuoti) augimo ir dauginimosi biogeocheminę energiją. turbūt. Gyvybė dauginasi geometrine progresija ir gali labai greitai įsivyrauti. buvo. Lukoševičių: . Gyvoji medžiaga. Svarbu tai. Jis tikrai yra prisidėjęs prie mokymo apie biosferą sukūrimo. kultūrinė žemdirbystė ir gyvulininkystė taip pat reikšmingas faktorius. Dažnos . nei geologinėje praeityje.žydėjimas” jūrose. pradedant kriptozojumi.. kovos už būvį pobūdis. Ypač J. Deja. Daug problemų kėlė gyvosios medžiagos svorio nustatymas. Pavyzdžiui.. iki galo dar neįvertinti. atvedanti prie atsparių gyvybės formų biosferoje atsiradimo. 3 – geologinės istorijos bėgyje. V. Greta visų evoliucijos faktorių labai svarbūs ir reikšmingi yra tokie energijos šaltiniai kaip Saulė bei skvarbusis kosminis spinduliavimas. Lukoševičiaus 1909 metais Tverėje paskaitos metu” (Лукашевич. Lukoševičių. kad gamtoje egzistuoja biocenozės (bendrijos) su savo dėsningumais. 119 . Tačiau lemiamą reikšmę turi realios sąlygos. kurie vystėsi vienu metu. V. su pasaulio mikroskopiniu pjūviu iš esmės. turimas plotas. Tuo klausimu jis dirbęs dar Paryžiuje (1924–1925). B. Štai kad ir miško bei stepės kova ir lėta ribos migracija. eina atomų biogeninės migracijos didėjimo kryptimi.rūšių evoliucija. nerandamos tarpinės grandys tarp pagrindinių augmenijos ir gyvūnijos tipų nei dabar. 3 – gyvybės grandys (mityba vienų kitais ir pan.

Prieš ją iškyla klausimas apie biosferos pertvarkymą laisvai mąstančio žmogaus interesams. Le–Kontas dar iki 1859 metų priėjo išvados.Šiuolaikinės biologijos pasiekimai” (. Skaitytojui galima pasiūlyti viso šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą (Vernadskis. prie kurios nepastebimai artėjame. D. remdamasis autoriaus sukurtais biosferos biogeocheminiais pagrindais.. kad prieš mus iškilo nauja mįslė. Negyvojoje gamtoje to nėra. kaip gyvoji medžiaga. prie kurios suvokimo E. ir yra noosfera. apimančio ir negyvąją. Vernadskis pastebi. 1988). moksle mes galime žinoti tik tai. 1927 metais Paryžiuje savo paskaitose įvedė noosferos sąvoką.Keli žodžiai apie noosferą”.cefalizacijos” keliu į . kad gyvosios medžiagos evoliucija yra kryptinga.. . V. Gumilevskis. daugybe ryšių susaistyta su Žemės geologinio apvalkalo – biosferos – materialiais ir energetiniais procesais. Žmogui svarbu tai suprasti ir savo protą bei darbą nepanaudoti savižudybei. Vernadskis mini. Juk mintis nėra energijos forma. o ne kodėl ir dėl ko. V. t.2). Jis primena.. Ši sąvoka. kurie vienaip ar kitaip susiję su gyvąja medžiaga. Dabar tik labai trumpai aptarsime V..nesuprasto” proceso empirinius rezultatus mes regime kiekviename žingsnyje. Žmonija taip pat sudaro nedidelę planetos masę ir visus planetos gyventojus būtų galima sustatyti vienas greta kito. Žmonija tampa galinga geologine jėga. nusako dabartinę biosferos geologinės raidos stadiją. kad dar pirmojo pasaulinio karo atmosferoje jis priėjo sau bei kitiems naujo ir tuo metu pamiršto gamtos geocheminio ir biogeocheminio supratimo. B.gyvybė” pradėjo naudoti . ir gyvąją gamtą. kad žmonija. Le–Rua priėjo kartu su savo bičiuliu geologu ir paleontologu P. 1988. Vernadskis rašo. tad kaipgi ji gali keisti materialius procesus? Kaip teisingai kažkada pasakė Göthe. dėl kurio tebediskutuojama ir dabar – V. taip pat realu.Успехи современной биологии”. V. Gyvoji medžiaga – tai gyvų organizmų visuma. kad vietoje labai plačios sąvokos . tačiau biogeninės uolienos sudaro didelę masę ir gerokai išeina už biosferos ribų. kad ir nedidelės valstybės teritorijoje. Ši nauja biosferos būsena. т. Evoliucijos procesas būdingas tik gyvajai medžiagai (tai vienas svarbiausių V. Žmonijos galia susijusi ne su jos mase. вып. kad gyvosios medžiagos kiekis Žemėje yra palyginti menkas (tik plėvelė)..psichozojinę” erą.. Tokio .). kuris buvo skelbtas kaip straipsnis 1944 metais žurnale .Knyga baigiama skyriumi . kurią būtų galima laikyti visos aukščiau aptartos informacijos ir apmąstymų lakoniška kvintesencija ir kurią paskatino parašyti besibaigiančio antrojo pasaulinio karo (kaip ir prieš kelias dešimtis metų pasibaigusio pirmojo pasaulinio karo) patirtis bei palikimas. XVIII. protu ir to proto nukreiptu darbu.gyvosios medžiagos” sąvoką.. 120 . O tai. kad gyvybė yra kosminis reiškinys. Dana ir D. Autorius primena. bet su jos smegenimis. Išskyrus tuos abiotinius kūnus (dirvožemį. kad prancūzų matematikas ir filosofas E.). vandenį ir kt. Le–Rua. kaip kas nors įvyko.. Įdomu. Vernadskio teiginių. y. Vernadskio knygos baigiamąją dalį. Tejaru de Šardenu.

atšaldyti” protingosios noosferos gerbėjus. Tai irgi evoliucinė stadija. sakėme mes. o paskui jos išplėtojimas. griaunančio pasaulinio karo metu. tačiau buvo atspausdintos knygoje .. .. Prieš 500 mln. Prie to dar tik artėjama.komunizmu”.(…) Psichogenezė mus atvedė prie žmogaus. taigi evoliucijos etapas. Tačiau skiriasi jų rutuliojamos noosferos supratimas. ypač pastarosios baigiamoji fazė. į aukščiausią sąmonės lygmenį – Omegos tašką – galutinį evoliucijos tikslą. Tejaro de Šardeno noosfera jau prasidėjusi ir evoliucionuojanti link Omegos taško – krikščioniškojo Dievo sinonimo. Tai ne visai tradicinio požiūrio į gyvybės evoliuciją propaguotojo. Iki šiol dar neįvertintas Vilniaus universiteto profesoriaus J. ją pakeičia arba absorbuoja aukštesnė funkcija – iš pradžių dvasios atsiradimas. vienijantį evoliucijos laimėjimus (Kuzmickas. Kaip matome. kuris. metų prasidėjo gyvosios medžiagos kalcio funkcija. Tejaro de Šardeno minčių panašumas. V. 1995). kaip psichgenezė. Geogenezė. Turiu prisipažinti. Vernadskis lygina biosferos dabartinę būseną (noosferą) su geologinėje praeityje buvusiomis evoliucinėmis stadijomis. kad rašant pastarąją pastraipą tiesiog knietėjo kaip nors . Dabar ji dingsta. Ir radau. kuri reikšminga ir dabar. geotektoninėmis ir geobiologinėmis pulsacijomis visada buvo galima pažinti vieną ir tą patį giluminį procesą – tą. kuri galiausiai yra ne kas kita. ir valstybės veikėjas perprastų noosferinį požiūrį į aplinką. materializavęsis pirmosiose ląstelėse. Daugiau nei prieš 110 mln. analogiška dabartinei noosferai. kurias jis užrašė 1938-1940 m.mąstantis žemės apvalkalas”. kai meilės ir minties aktais kyla visuotinės sintezės linkme. visuotinės sintezės centrą..Pradėję nuo miglotų jaunos Žemės kontūrų. Rašydamas apie noosferą kaip planetinę Žemės pakopą. tai P. Vernadskio ir P. metų biosferoje atsirado mūsų žalieji miškai. 1995).. būtina prisiminti jau kelis kartus cituoto garsiojo prancūzo P. kad ir eilinis pilietis. Šiuo metu mes įžengiame į naują geologinį evoliucinį biosferos etapą – noosferą. kuris totalitarinėje valstybėje net buvo siejamas su planuojamu .Žmogaus fenomenas” tik po jo mirties (1955). Kalbant apie noosferą. toliau tęsėsi nervų sistemų kūryboje.Labai svarbu. Pagal Tejarą de Šardeną noosfera – tai . noogenezė (Tejaras de Šardenas. t. jis mūsų planetos raidos apibūdinimą trumpai reziumuoja: . kai gamta įsisąmonina savo būtį ir vystymąsį. Vernadskio noosfera dar tik prasideda ar prasidėsianti ir labiau traktuojama kaip harmoningos visuomenės etapas. y. kuris paaiškinamas panašia jų mokslinės veiklos patirtimi. Jeigu V. kuriam teorinius pagrindus jis padėjo savo fundamentaliuose mokslo darbuose. mes visą laiką sekėme nuoseklias to paties didžiojo vyksmo stadijas... stebėtinas V. virsta biogeneze.mąstanti žemė”. Lukoševičiaus (1863-1928) indėlis į mokymą apie biosferą ir noosferą. ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo 121 . Tejaro de Šardeno mintis. Po geocheminėmis. Įžengiame į ją – naują stichinį geologinį procesą – rūsčiu..

o taip pat evoliucijos kryptingumas.spaudimas” aplinkai. Sukaupusios tam tikrų selfinginių (egoistinių) požymių. ir atskirai. Vernadskio akcentuojamas gyvosios medžiagos . bet ir bendrijai naudingus požymius.. ką rašiau apie evoliucijos mechanizmus. besiremiančios žiniomis apie Kosmoso ir Saulės sistemos sandarą bei sudėtį.. nors kartais ir gana sėkminga rūšimi. kuri iš principo yra nesunaikinama. kaip tas feniksas. ir ilgainiui ji virsdavo eiline. Tačiau anksčiau ar vėliau bendrijos atsiimdavo tai. Ji.E. negrįžtamumas ir jos ėjimas atomų biogeninės migracijos didėjimo ir maksimalaus efekto keliu. liudija.nešėjo” kūrimo link. Lekevičiaus mintis (Lekevičius.). ypač santykyje su gyvybės evoliucija. Taip evoliucijoje atsitikdavo gana dažnai.” * * * Kaip matome. Šiandien tai priskirtume ekologijos problematikai. 2001): .. tačiau ne pati gamta. B.Viskas. kad tas gyvybės . ir sąlygiškai savarankiškos.. Kita dalis minčių apima gyvybės prisitaikymo prie aplinkos ir evoliucijos klausimus.. parazituojančiomis – V. Ar bus pasinaudota tokia galimybe – atviras klausimas. 1990).ekspansija” į kitas gyvenamąsias aplinkas.Žmogus ir noosfera” (Моисеев. matyt. branduolinio karo sūkuryje žmonija tikrai žus. Mojsejevas savo knygoje . Manyčiau. gyvybės .. ją pačią efektyviai eksploatuojančiomis rūšimis. Kaip teisingai pastebėjo dabartinis rusų mokslininkas N.. Manyčiau. buvo priverstinis ir pastoviai aplinkos sąlygų . yra geologinio pobūdžio. Ar šis scenarijus kartosis ir Homo sapiens atveju – tai lemta sužinoti mūsų palikuonims.slopinamas”. y. Atkreipia dėmesį V. Jos evoliucionuoja ir kartu su savomis ekosistemomis. aplinkos pasipriešinimą nugalėjusiomis visai arba bent jau apmaldžiusiomis jį iš dalies. Todėl evoliucionuodamos jos priverstos kaupti ne tik sau. kas joms priklauso: būdavo pereikvojami erdvės ir maisto ištekliai. gal ir ne preciziškai suformuluotų V. Vernadskio įdėjų. rūšys dažnai tapdavo superkonkurentėmis. dalis.agresyvumas”. Tada jos leisdavosi į avantiūrą – pradėdavo intensyviai daugintis ir plisti išstumdamos daugybę kitų rūšių ir sėdamos žūtį aplink. Knygos baigiamasis skyrius pradedamas ir baigiamas rūpesčio kupinais žodžiais apie didžiulę žmonijos nelaimę – karą. vis prisikeldavo (tiksliau. jog rūšys yra kartu ir ekosistemos elementai.. Naujasis biosferos raidos etapas – noosfera – kaip tik suteikia galimybę protingai ir taikiai tvarkyti savo ateitį. superkonkurentė netrukus pradėdavo .apaugti” naujomis (t. besinaudojančios šiokia tokia laisve struktūros. kad anksčiau ar 122 . prisitaikydavo prie kintančių sąlygų) ir tęsdavo savo užprogramuotą misiją proto . mūsų planetos geologinės istorijos raidą.

Tai liudija ir šioje studijoje pateikta medžiaga. beje. 1995). Dabar galime svarstyti. bet neįsigilina į juos.)..noosferos'' sąvoka yra kiek kitaip traktuojama.. gal net . Ir čia ne vien autotrofiškumas. Tejaro de Šardeno knygoje . Štai pusiausvyros. Kudabos mintys apie V. ir Dievo Omega. Žmogaus misija bus buvusi tokia pat biogeochemiškai prasminga. P. 1990). Tuo požiūriu yra labai įdomios profesoriaus Č. o ne noosfera (. įspūdingais apibendrinimais. sugebėjimas sintezuoti .. toks mokymas yra ir pagrįstas jis Dievo Alfa. koks buvo suformuluotas XVIII a. Vienas svarbesnių noosferos teiginių – realesnis gamtos dėsnių supratimas. 1978).nešėjas”.empirinius duomenis”. ko gero. ir daroma. enciklopedine erudicija.Pripažindami Vernadskio noosferos koncepciją. dvasinę ir materialiąją kultūrą. .mokymo apie noosferą” kūrėjas. bet primityvi. Vernadskį – biosferos) vystymosi naująja stadija yra ekosfera. Iš kitos pusės. y. O mums įprastas ritmiškas judėjimas yra vienkartinis perėjimas iš pakopos į pakopą. Noosfera ir technosfera sudaro taip vadinamą sociosferą.proto sfera”) (Круть. nuolat augina kiekybę. Vernadskio darbuose egzistuoja kaip artėjantis biosferos raidos etapas. aptarinėti šį modelį. kaip žmonijos veiklos ir jos produktų sistemą. betgi viskas juda negrįžtamai. kad giliai specializuoti šiandieniniai mūsų mokslininkai V. kad didysis rusų mokslininkas V.noosferą”. Noosfera iš principo nepriklauso geo-. Kad jis yra mokymo ar mokslo apie biosferą kūrėjas – abejonių nekyla. t. geobio. tėra prielaidų išsakymas ar tik įžanga į tokį mokymą (Моисеев..klaidų”. kad biogeosferos (pagal V. Vernadskis yra . Aš manau.Žmogaus fenomenas''..Noosfera” V. Visuomenė jo atveriamų galimybių dėka naudojo gamtos išteklius ir toliau 123 . suvokti reiškinius globaliame kontekste. kaip neišvengiama būsena. Labai svarbu žinoti savo pirmtakų darbus ir mokytis iš jų patyrimo (76 pav. Bet jau ne žmogus. pereina į kokybę. nūdienos protai dažnai svarbius jo teiginius numano. Paties mokymo apie . Tačiau jo mokslinės minties raida. Mes dažnai skaitome ir girdime. gamtinio vyksmo ritmų supratimas tebėra toks. Geriausiu atveju. Laiko jutimas pagal socialinio vyksmo skalę mums atrodo švytuokliškai ritmiškas (ypač gamtos sezoniškumo įtakoje)..ir biosistemoms.. Tai nevisai tikslu. dėl to vyksta nuolatinis judėjimas. sinteze (Kuzmickas. Gamtoje nuolat einama į pusiausvyrą. pateikti mūsų planetos bei jos biosferos raidos ir ateities suvokimo įspūdingą (o gal ir objektyvų) modelį – tai tikra dovana žmonijai.. šiandien ir pati . Mokslo mintis skverbėsi gilyn ir toliau skverbsis. įkvėpusio evoliuciją. ją užbaigusio. nuo kurio priklauso požiūris į visus komponentus. Tai. kurios pasukti atgal neįmanoma (…). Manoma. Vernadskio kūryboje ras daug diskutuotinų dalykų. jo darbuose nėra..vėliau atsirastų kitas proto . Todėl tenka stebėtis ir džiaugtis šio didžio mokslininko įžvalgumu. kaip ir kadaise žuvusių dinozaurų ar trilobitų. kurti kitas biosferos raidos koncepcijos ir ateities vizijas. Vernadskio mokslo darbus: ..

naudos. Ypač šiandien svarbu – mokslo humanizacija, t. y. jo, mokslo sąmonė ir sąžinė. Be šių privalumų mokslas gali būti (jau akivaizdu) pražūtingas” (Kudaba, 1988). Kryptingos žmogaus veiklos traktuotė būdinga ir katalikiškam religiniam mokymui. Štai 1954 m. Brooklyne (JAV) išleistoje žymaus visuomenės veikėjo ir filosofo Antano Maceinos knygoje labai įdomiai nagrinėjamas ir komentuojamas Šventojo Pranciškaus Asyžiečio santykis su gamta ir mokslu (Maceina, 1991). Joje rašoma: ,,Žmogus buvo sukurtas ne tik kaip pasaulio valdovas, bet ir kaip jo gelbėtojas. Konkreti atrama šiam gelbstimajam jo darbui buvo paties Dievo įsteigtas rojus. Tai buvo žemės kampelis, kuriame velnio pagadintos gamtos siautėjimas neturėjo dalios. (…) Išlaikyti rojų ir jį išplėsti buvo pirmykščiai paties Dievo žmogui pavesti uždaviniai. Kadangi rojinis žmogus turėjo daugintis ir pripildyti žemę, tuo pačiu jis turėjo rojų nešti visur, kur tik jis pats ėjo ”. Nors Šv. Pranciškus pasižymėjo savo negatyviu požiūriu į mokslą kaip žmogiškojo išdidumo šaltinį ir savo išganytojiškoje veikloje visaip jo vengė, A. Maceinai vis tik teko išsakyti savo nuomonę apie objektyvią mokslo vietą žmonijos gyvenime: ,,Į šią kultūros paskirtį įsijungia ir mokslas kaip viena iš pagrindinių jos sričių. Kad žemė galėtų būti įdirbta, kitaip sakant, kad ji būtų paruošta virsti Dievo padangte, ji turi būti visų pirma pažinta pačia giliausia bei plačiausia šio žodžio prasme. Pažinimas kūrinio gyvenime visados yra pirmesnis už veikimą. (…) Tuo tarpu žmogaus veikimas pasaulyje apima ne tik praktinį jo ir jo giminės išsilaikymą, bet sykiu dar ir paties pasaulio pertvarkymą pagal aukštesnes idėjas. Žmogus turi pareigų ir žemei kaip tokiai, kadangi jis yra jos valdovas”. (…) ,,Kai šitas jo pažinimas esti sudedamas į tam tikrą sistemą ir sujungiamas tam tikrais dėsniais, jis virsta mokslu. Mokslas yra žmogiškojo pažinimo objektyvizacija istorijoje. Tai suvisuomenintas pažinimas, pralaužęs atskiro asmens sąmonės sritį ir tapęs bendruomenės turtu. Tačiau jo šaknys visados laikosi individualiame pažinime kaip sąlygoje žemei įdirbti ir jai apvaldyti”. Grįžtant prie V. Vernadskio, reikia pridurti, kad jo mokslinis palikimas, nors kasmet vis sunkiau beskaitomas dėl mokslinių faktų tikslumo bei senstančios ir kintančios terminijos, yra fundamentinis darbas apie mūsų planetos ir jos augintinės – biosferos raidą bei ateitį. Pateiktasis biosferos raidos modelis turi didelę mokslinę, filosofinę ir etinę reikšmę sparčiai civilizacijos keliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai. Procesų kryptingumo geologinių jėgų stichijoje idėja ir ją grindžiantys moksliniai faktai suteikia planetos gyventojams egzistavimo prasmės pojūtį, skatinantį į aplinką, jos ir savo ateitį žvelgti su atsakomybe ir tam tikra viltimi. Be abejo, laikas ir naujos žinios padarys dar ne vieną pataisą šiame moksle apie biosferą. Svarbu tai, kad šis mokslas (ar mokymas) atliktų mokslinės minties katalizatoriaus vaidmenį, verstų visuomenę kritiškai mąstyti, suprasti gamtos ir visuomenės raidos dėsningumus, ieškoti bet kurio reiškinio priežasčių.
124

V. Vernadskio mokymas apie biosferą ir prielaidų apie prasidedančią jos dabartinę (noosferos) stadiją, papildytas šiuolaikinio ekologijos mokslo, kitų mokslų žiniomis, gali būti tuo moksliniu ir ideologiniu pagrindu šiandieninei gamtosaugos ir gamtonaudos strategijai, mokslinių tyrimų problematikos rutuliojimui, tausojančios (subalansuotos) plėtros politikai, kurios esmę sudaro tausojanti ir subalansuota ekonominių, ekologinių bei socialinių sąlygų plėtra, kitaip tariant, ūkio, gamtos ir visuomenės interesų derinimas. Kitos alternatyvos, matyt, nėra.

Polemikos įkarštyje

,,Kaip evoliucionistai nustato Žemės klodo amžių? Jie negali nustatyti pagal jame randamas medžiagas. Aišku, kad nepagelbės jiems ir sluoksnių eilės tvarka, nes vadinamieji ,,jauniausieji” sluoksniai gali būti giliau, o ,,seniausieji” aukščiau. Gal manai, kad evoliucionistai amžiui nustatyti turi kokius nors ypatingus metodus (galbūt girdėjai apie radioaktyvius datavimo metodus, apie kuriuos kalbėsime vėliau). Tai vėl klystkelis: tokie datavimo metodai šio tipo Žemės sluoksniui netinka. Tad kaip evoliucionistai nustato, kad vienas sluoksnis senesnis ar jaunesnis už kitą? Niekada neatspėsi: iš klode esančių suakmenėjusių organizmų liekanų! Ypatingai daug informacijos suteikia vadinamosios ,,indeks-liekanos”, kurios charakteringos (taip jie sako) tik tam tikram geologinio periodo amžiui. Nuostabus metodas! Jei sluoksnyje yra paprastų organizmų liekanų, vadinasi jis senas, o jei yra labiau išsivysčiusių sudėtingesnių organizmų liekanų – jaunas. Galbūt aš truputį supaprastinu, bet esmė išlieka. Šitas nenormalus ir ratu besisukantis samprotavimas pripažintas net moksliniuose geologiniuose straipsniuose” (Ouweneel, 1995). ,,Iškasenų tyrimai rodo, kad egzistavę organizmai nekito. Rūšys atsiranda staiga, visai susiformavusios, ir išnyksta beveik nepakitusios. Laipsniška evoliucija nepasitvirtina, nes nei lengvai atpažįstamų protėvių, nei pakitusių palikuonių nėra (…). Jei evoliucijos teorija būtų teisinga ir viskas būtų atsiradę tik dėl atsitiktinių procesų, tai skatintų manyti, kad gyvybė neturi prasmės ir kad aukščiausios etinės ir moralinės vertybės niekuomet neegzistavo. Tada vertėtų paklausti, ar teisinga teorija, turinti tokią potekstę” (Lutz, Junker, 1998).

Spausdinant kompiuteriu aukščiau pateiktas citatas baiminausi ar po ankstesnio knygos poskyrio skaitytojas teisingai supras jų paskirtį. Taip, tai konfrontuojančios gamtos mokslams pažiūros, gerokai besiskiriančios nuo biosferos mokslo teiginių, tačiau patraukliai išdėstytos ir, kas svarbiausia, orientuotos į jaunimą. Būtent, į jaunimą ir tai verčia nelikti abejingu. Tiesą sakant, visai nenoriu užimti kokios nors kategoriškos pozicijos vienu ar kitu su mokslu susijusiu klausimu. Prisimenu neseniai Karelijos sostinėje Petrozavodske (Rusijos Federacija) vykusią mokslinę konferenciją kontinentinių apledėjimų klausimais. O kaip žinome, ledynų nuogulų (morenų) tyrinėtojų tarpe dar teberusena ginčas tarp taip
125

vadinamų ,,glacialistų” ir ,,marinistų”. Pirmieji absoliutizuoja grynai ledyninį morenų atsiradimą, o antrieji – morenų jūrinę kilmę (iš tirpstančių aisbergų į jūrų dugną nusėdusias nuogulas). Realybėje morenos ir anksčiau, ir dabar susidaro abiem keliais. Jeigu ledyninės morenos labiau būdingos kontinentams, kalnų sritims, tai jūrų ir vandenynų pakrantėse dažniau sutinkamos jūrinės morenos (pavyzdžiui, Antarktidos, Grenlandijos pakrantėse ir kitur). Ir štai, kai jauni geologai iš Archangelsko srities savo pranešime papasakojo apie jūrines morenas Pečioros upės žemupyje, konferencijos pirmininkas, tarptautinio masto žymus kvartero (antropogeno) periodo tyrinėtojas Ivanas Ivanovičius Krasnovas, apibendrindamas posėdžio pranešimus, pasipiktinęs kritikavo Pečioros krašto tyrinėtojų išvadas ir pabaigoje mestelėjo frazę: ,,pora končatj s etym” (,,laikas su tuo baigti”). Mane nuliūdino toks žymaus mokslininko, seno rusų inteligento emocingas pasisakymas ir diskusijoje suabejojau tokiomis kategoriškomis išvadomis. Juk buvusios SSSR gyventojai puikiai prisimena valdžios ir jiems talkinusios mokslininkų dalies propogandą apie tokius ,,pseudomokslus” (,,lženauki”) kaip genetika ar kibernetika. Kaip šie ir kiti mokslai buvo koneveikiami, galima perskaityti pirmoje pokarinėje ,,Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje”, kurią, matyt, dar galima aptikti bibliotekose. Šį ekskursą į netolimą praeitį padariau, norėdamas pabrėžti, kad mokslinio pažinimo kelias nėra toks paprastas ir tiesus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tikėjimas savo neklaidingumu, pataikavimas laikmečio konjunktūrai, baimė atvirai išsakyti savo samprotavimus skatina netolerantiškumą kito nuomonei, gamtinių procesų bei mokslinių sprendinių galimos įvairovės ignoravimą, abejotinų tiesų absoliutizavimą bei dogmatizmą. Šiandien mokslo autoritetas pasaulyje yra pernelyg didelis, kad paminėtos blogybės sustabdytų mokslo progresą, nebent trumpam ir nedidelėje visuomenės dalyje, kuri vėliau vis tiek turės pasivyti į ateitį lekiantį pažinimo ekspresą. Kitas klausimas, ar visada mokslinės žinios tarnauja visuomenės labui, ar mokslo ir technologijos progresas neatves žmonijos prie didelių nelaimių ar net jos sunaikinimo. Tai jau mokslinių tyrimų metu gautų rezultatų panaudojimo moraliniai ir etiniai aspektai, be abejo, labai svarbūs visuomenės raidoje. Situacija tampa gana sudėtinga, kai susiduria naujos mokslinės žinios ir tūkstantmečius bei šimtmečius gyvavusios religinės nuostatos, kai senovinių mitų vaizdiniai, dažnai turintys simbolinę ir užkoduotą prasmę, suprantami pažodžiui ir vienareikšmiškai. Kiek visuomenei tai kainavo – liudija ,,pasipūtusios” Europos viduramžių istorija. Panašių susidūrimų, tik mažiau pavojingų gyvybei ar karjerai, pakanka ir mūsų dienomis. Skyrelio pradžioje pateiktos citatos iš jaunimui skirtų knygų tai liudija. Nesidomėjau, kokias religines konfesijas atstovauja šių knygų autoriai. Tačiau turiu prisipažinti, kad iki šiol Lietuvoje iš katalikiškų bažnyčių sakyklų negirdėjau tokių
126

Tai Plimute (JAV) 1901 metais atspausdinta Archibald Geikie knygelė . dolomitas su kalcito kristalų intarpais ir kt.. Elementari struktūrinės geologijos metodika leidžia kartografuoti įvairiausias uolienų sluoksnių suraukšlėjimo variacijas: nuo sinusoidę primenančio sluoksnių bangavimo. sakyčiau.kategoriškų antigeologinių ir antievoliucinių pasisakymų. tekstūrą ir pan.užšliauždavo” ant okeaninės Žemės plutos arba susidurdavo tarpusavyje. lyg po žemės drebėjimo. geologai iškart praranda gyvūnijos ir augmenijos raidos kryptingumo argumentą.). Geologas. Kad ir teiginys: . jeigu tik pataikysime ją tyrinėti. bene įspūdingiausias raukšlėjimo formas palikę buvusių ir dabartinių kalnų rajonuose. iš jos persitikriname. kietumą.. įvykus ištisai eilei procesų. 1995). kad geologai sluoksnius atpažįsta ne tik pagal juose randamas fosilijas.. gali papasakoti mums savo istoriją. Edinburgo universiteto profesorius pateikė bendrosios geologijos pagrindus. tapo pajudintos. kokia randami. savo geologinių maršrutų metu atodangose matuoja sluoksnio polinkio kampą. 144 puslapių knygelėje. kuriuo išmatuojamos sluoksnių tįsos ir polinkio kryptys (azimutai). kad uolos. tačiau dažniausiai Žemės plutoje nepavykdavo aptikti jokių žymesnių katastrofų pėdsakų. jau prieš šimtą metų mūsų tautiečiai galėjo skaityti tokias šios knygelės eilutes: . B. kur senieji kontinentai .Darodymai. vertikalaus pastatymo ir apvertimo iki giluminiais lūžiais . kartais net labai paviršutiniškų ir primityvių. nes supažindina mus su dideliu musų planetos senumu ir su stebuklinga atmainų eile. bet ir pagal daugelį kitų požymių: uolienų specifinę sudėtį (pvz. kartais užstumtų vienas ant kito (77 ir 78 pav. tarp kurių ir . Jau pirmo kurso geologas yra išmokomas naudotis specialiu geologiniu kompasu. nustumtos ir sulankstytos”. kuris dėsningai didėja arba mažėja. ypač ten. Tokio suraukšlėjimo priežastis – Žemės plutos vertikalūs ir horizontalūs tektoniniai judėjimai. Mat paneigus sluoksnių suraukšlėjimo galimybę. Deja. geoliogija duoda mums daugybę faktų nišpasakytai svarbių musų protui. kokius juos šiandien matome. kurią išvertė S.. jog kalnai ir kloniai ne staiga pasidarė toki. dėlei kurių pasidarė šiądienykštė dalykų tvarka. Kodėl tad geologai evoliucionistai nepaisydami viso šito drįsta teigti.Tokiu tad būdu. kad Žemės sluoksniai apversti?” (Ouweneel. kaip vadovėlyje. Taigi belieka pripažinti. Tai buvo milijonus metų trukę kalnodaros procesai. Ji mokina mus... (greičiausiai Stasys Matulaitis – V. jog kiekviena po mūsų kojomis gulinti sausžemio dalelė. šių žodžių autorius nepagalvojo. nebūtinai lydimi katastrofinių reiškinių. Taigi.) ir savybes (spalvą. panašių į tuos. kurie šiądien darosi. keičia savo kryptį. tarsi pėdsekys.. Tuo požiūriu labai vertingą knygelę neseniai atradau antikvariate. kad Žemės sluoksniai neabejotinai susiformavo tokia eilės tvarka. Toliaus. jog dabartinė veislė gyvulių ir 127 .). kad sluoksniai apversti aukštyn kojom. M.nukirstų” sluoksnių.). O keisčiausias yra tas dalykas.Kai kuriose vietose aiškiai matom. iš kurių susideda žemės pluta. bet darėsi palengva. nebent žemės drebėjimų.Geoliogija”.

ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo E. Tai-gi gyvi sutvėrimai. 128 . dinozaurų tyrimo patirtį. kad visos Žemės nuosėdinės uolienos nugulė per 40 tvano dienų ir kad tuo pačiu metu susiformavo visos fosilijos. Įrodymui autorė pasitelkia Žano Baptisto de Lamarko (1744-1829). Lekevičiaus (2001) nusivylimas . kad jos išplėšia organizmus iš jų natūralios terpės. tik šiek tiek modernesniais terminais.Ir vėl tas pats siaurai genetinis (nuo . metų pratūnojo gintaro gabale.Žvilgsnis į pasaulį”) vertimas į lietuvių kalbą (Gamlin. jog visas Žemės paviršius buvo suplaktas kaip košė. nei tas uodas. užgyvenusių sausžemius ir mares.. iš gyvybiškai svarbių sąsajų tinklo ir perkelia juos į konceptualų vakuumą. Ir tai liudija jau cituoto gyvybės evoliucijos tyrinėtojo. Būčiau neobjektyvus. kad visi sluoksniai susiformavo vienu metu yra šokiruojantis ir stebina savo keista argumentacija: . genų teoriją ir DNR (deoksiribonukleorūgšties) struktūros tyrimus. Labai vaizdingai iliustruotoje knygoje taikliai ir ironiškai nuvainikuojamas krikščionių skatinto mokymo iki pat XVIII a. kad visa žmonija ir net Žemė vienu metu buvo užlieta Potvynio. visiškai nėra pirmutinė arba pirmykštė. lygiai. aspektą.. Perskaityk visą aprašymą ir pamatysi. kad ir dabartiniuose geologijos vadovėliuose rašoma taip pat. Laimei.. kuriame jie atrodo ne daugiau gyvi. Jei tiki Dievu bei Jo žodžiu ir suvoki. kaip ir negyva medega. Žemės sluoksnių struktūros ir amžiaus nustatymo pavyzdžius. Tuo požiūriu smagiai nuteikė ką tik mūsų spaudoje pasirodęs jaunimui skirtos ir Londone atspausdintos Lindos Gamlin knygos . organizmų kintamumą ir paveldimumą. kitų mokslininkų darbus. Tai buvo nepaprastas potvynis. jeigu gyvybės evoliucijos gynėjų tarpe akcentuočiau monolitinę vienybę. kaip tuo pačiu metu koegzistavę organizmai sąveikavo tarpusavyje. kokios būtų panašaus į aprašytąjį Biblijoje potvynio pasekmes” (Ouweneel. o mūsų aptariamos knygelės teiginys. turi teip-gi savo istoriją” (Geikie.. pavyzdžiui.. kad. Čarlzo Darvino (1809-1882). gyvūnų ir augalų pasiskirstymą planetoje. kokiu mastu Jis kartą sugriovė Žemę. kuris 40 mln. 2001).). bet jog prieš ją buvo kitos.Evoliucija” (iš serijos .ortodoksiniu” evoliucijos mokymu: .genezė”) požiūris į evoliuciją! Kladogramos rodo. Žemės pluta suskilo taip.” Na. pabaigos teiginys. Pradžios knygos 6–8 skyriuose skaitome. bet neinformuoja apie ne mažiau svarbų.Šia tema Biblija mus moko trečio labai svarbaus dalyko. kokia organizmų giminystė. dabartinių žinduolių panašią kaulų struktūrą. kokia buvo to meto ekosistema ir medžiagų ciklas. tokios vienybės nėra. turėtum paklausti bet kurio geologo.. būtent. Filogenetiniai medžiai ir kladogramos negali patenkinti reiklaus ir mąstančio biologo todėl. pasiremiant nauja medžiaga. 1901) (79 pav. kas iš ko kilo. funkcinį. Galiu užtikrinti. visiškai į jas nepanašios. o prieš tas dar vėl kitos. 1995).augalų. kokią vietą jame užėmė viena ar kita organizmų grupė.

giminių ir klasių raida). ką sakys evoliucijos kritikai. o stabilias rūšis”.... tarsi norint skaitytojus pagąsdinti moralinių vertybių praradimu. neaptariami labai įdomūs tuo požiūriu Rytų šalių religiniai mokymai.punktyrinės pusiausvyros modelį”.susirikiavo” ištisa eilutė pastabų ir klausimų: labai jau akivaizdus išankstinis nusistatymas ir antipatija evoliucijos mokslui. ištakų ieškojimas ir tyrinėjimas kaip tik veda tolyn nuo natūralizmo ir ateistinės filosofijos”... sunku polemizuoti su specialiu tikslu parašytos knygelės autoriais. tačiau tik 1955 atspausdintame pagrindiniame savo veikale . t.praeinamos” evoliucijos fazės. gyvybės ištakos. 129 . Autoriai skiria mikro.Žemės organizmai likdavę nepakitę iki tam tikrų laikotarpių. O taip vadinami makroevoliuciniai pakitimai (šeimų. kad nepalikdavo pėdsakų iškasenose…”. Joje diskusine forma aptariamos tokios fundamentinės problemos kaip Visatos kilmė. kad mokslas pagrindžia tik mikroevoliucinius pakitimus (odos spalva.. kad . parašytame. visai be reikalo ir labai jau primityviai natūralios atrankos dėsniai perkeliami į visuomenę. viską suvedant į mokslo bejėgiškumą tai paaiškinti be Kūrėjo pastangų. kai per kelis mėnesius .. Pastarasis teiginys grindžiamas įsitikinimu.ir makroevoliucijas ir tvirtina.mokslui ir tikėjimui esminis dalykas yra diskusija dėl ištakų (…).. Kaip lietuviško šios knygos leidimo (1995) įvadiniame straipsnyje rašo filosofas Bronislovas Kuzmickas.. ši knygelė parašyta žymiai patraukliau.. negu pirmoji.10 tezių apie evoliucijos mokslo analizę”. Junkerio knygelėje (1998) visas dėmesys taip pat sukoncentruotas evoliucijos mokslo kritikai. Tiesą sakant. kažkodėl autorių liko . Autoriai kritikuoja .. ar ne be reikalo priešpastatomas Kūrėjas ir evoliucija.Žmogaus fenomenas” pabandė savo teoriją kurti krikščioniškosios pasaulėžiūros ir šiuolaikinės gamtotyros sandūroje.atrandame ne tarpines grandis.. veislių ir rūšių formavimasis ir t.gyvąją medžiagą”.Štai kitoje E. liudijančios gyvūnijos bendrą praeitį.evoliucijos teorija atsakymų į klausimą apie gyvybės kilmę neturi”. pagal kurį . kurie teigia aptarę visus pagrindinius evoliucionistų teiginius. jeigu gyvosios gamtos evoliucijos dėsningumai būtų objektyvūs ir taikomi visuomenei. kaip panaši žinduolių kaulų struktūra bei žmogaus ir kitų stuburinių raida dar gimdoje. Apskritai. kad tai . deja. Tačiau užvertus paskutinį knygelės puslapį. galvoje tuoj pat . pateikiant . jeigu vieną dieną mokslininkai laboratorijoje sukurs . kad . kad . cituoja daug žinomų mokslininkų ir neva objektyviai remiasi jų patirtimi bei samprotavimais.pamirštas” toks evoliucionistų argumentas. o taip pat naujausi evoliucijos teorijos puoselėtojų darbai. prisisunkusi natūralizmo ir ateizmo”. Pjeras Tejaras de Šardenas 1938-1940 m. kai jie keisdavosi taip greitai.. žmogaus atsiradimas ir pan. sparnelių ilgis.). kad geologinėse iškasenose nėra tam įrodymų. nėra įrodyti ir dažniausiai tai yra tik ekstrapoliacija. Autoriai įsitikinę. Lutzo ir R. Bene pagrindinis kaltinimas.pasaulėžiūros dalis.

sukūrimo idėja labai supaprastina sprendimą: sukūrimas nereikalauja nei logikos.Tejaras sukūrė krikščionišką.Pasaulis buvo ištiktas blogio dar prieš žmogaus sukūrimą. atėjusių iš kartų glūdumos ir dabar sudarančių šiandieninio žmogaus individualybę” (ten pat). nors žmogus pasirodė palyginant gana vėlai. pradžioje buvo iš tikro geri. Šiame darbe Tejaras de Šardenas. o tai kur kas gražiau”. patyrimu. kad panašius klausimus svarsto ir mūsų dienų mokslininkai. kad gyvybė yra dabar ir tokių formų? Aišku. pažįstamus ar spėjamus (tikimus) reiškinius vertinti pažinimu. kurie. Kažkokia juoda ranka jau prieš žmogų buvo sujaukusi Viešpaties padarus. Įdomu tai. logika. pirmoje eilėje paleontologija. Gyvybės esmė. tapsmas. kaip ilgą laiką jis manė. antropologiškai orientuotą filosofijos teoriją. remdamasis evoliucijos ir visuotinio reiškinių sąryšio idėjomis. Toks žmogaus sugebėjimas yra lemiamas žmogaus genomo veiklos. pažymėdamas. laikiusio tejarizmą nepriimtinu krikščionybei. Į klausimą. tačiau po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962-1965) metu ilgų diskusijų jo koncepcija buvo įvertinta palankiai. į kuriuos mokslas kol kas neturi atsakymo (…). logika. kai kuriems žmonėms gali būti greta tikėjimo. sukurti naują mokslinę filosofinę antropologiją. kančia ir mirtis siautė gyvūnijos pasaulyje visą laiką. bandančios paaiškinti..ši riba reikalinga žmogaus pasaulėžiūrai. kaip turėjo būti. kad jis skiriasi tiek nuo tomistinės metafizikos. kuriais mes taip žavimės ir kuriuose regime begalinę Išmintį ir Meilę. kad .visos teorijos ir hipotezės. įžvelgiant joje daug pranašumų (Kuzmickas. kad skaitytojui susidarytų įspūdis apie didelį autoriaus norą kritikuoti religinius mokymus. Mokslo tiesa nėra privaloma. Huserlio fenomenologijos”. siekė į vieną sistemą sujungti krikščioniškąjį pasaulio supratimą ir mokslinę evoliucijos teoriją. 130 . žodžius iš jo knygos apie Šv. Pranciškų (Maceina. Maceinos. tų paveldimų savybių. kad . 1995).Žmogus – ne statinis pasaulio centras. Turiu pastebėti. Demoniškų žymių mes pastebime jau pačioje gamtos sąrangoje.. Teisingai rašo biochemikas ir filosofas Jonas Rubikas tvirtindamas. tiek ir nuo E. Pasaulėžiūrą sudaro žmogaus sugebėjimas matomus.. mistikos ir tikrovės. mokslininkas atsako. nevienoje gamtos srityje yra suardyti”. kad iš pradžių šios teorijos nepriėmė Bažnyčios vadovybė. Žinoma. tėra tik prielaidos.. patyrimas.. kuri taip pat yra labai subjektyvus reiškinys. Ji.. bet evoliucijos ašis ir strėlė. jei tai patenkina mąstantį žmogų” (Rubikas. 2000). kad baimė. Gamtamokslis. nepaneigiamai mums tvirtina. kaip nustatyti ribą tarp tikėjimo ir pažinimo. gyvybė ir tikėjimas – tai sunkiai atsakomi klausimai. Nenorėdamas. pasak Apreiškimo. Anoji visuotinė sandora ir anasai visuotinis tikslingumas. kaip ir minėtieji pažinimas. nuo gyvybės savaiminio atsiradimo iki sukūrimo. 1991): . Pagal jį . gyvosios gamtos tyrinėtojai. Jos kūrimo metodą autorius vadino fenomenologiniu. kurios pagrindinės įdėjos yra judėjimas. nei biologijos ir kartu nekelia klausimų. pateiksiu jau anksčiau cituoto mūsų visuomenės veikėjo ir filosofo A. evoliucija.

. Mažos vilnelės plaukia ant didžiųjų bangų. kad evoliucija neina kaip koki rami srovė. Tasai gyvenimas kyla į aiškų gyvumą ir vėl nusileidžia. Viena dailiai gretinasi šalia antros. Dabar jau ne vienas sako. drauguži. Sadauskas. nežinantis nei pradžios.Būta nebūta”. Nors taip išveizi. Yra tai tiesiog įstatymas.. 1998) Žinoma. Akmenų mazgojimas. keliauja evoliucijos keliu¹ (¹ Šišon priminti reikia. jog. suabejosite: akmenys gyvi? akmenys turi kaulus? įmanoma akmenį kiaurai permerkti? Ir taip toliau.Iš viso to mokslininkai. 1990). Pateiksiu žinomo mūsų filosofo Stasio Šalkauskio (1886–1941) mintis apie tai: .. didele dalimi prisidedantį prie materialiosios ir dvasinės kultūros kūrimo. bet nenumazgojo. Bet sako tai labai atsargiai. Kai pasąmony yra susikrovęs ilgesnis patyrimas. kad viskas gražiausioj tvarkoj atsitinka. Iš . šiandien tiesiog sprendžia.. rodos. išsakytų žurnale . destis kaip pažiūrėsi arba kaip mes. žūva. Kas kita – vėlyvo rudens lietus. yra organingai surišta su pasąmonio gyvenimu. . aišku. Įkvėpimo ištekliai . kai pasąmonio medžiagoje yra 131 . viską. miniau išvengtų nuomonės. kurie gyvenimą plačiai apžvelgia. susitarsime. turiu galvoje kūrybinį įkvėpimą. Vilnius.. Jūs. jog tačiau mokslininkai priešinos užtvirtinti. jog tai neabejotina. Taip viskas kyla į didesnį gyvumą ir vėl leidžiasi žemyn. bet verčiasi aukštyn kaip jūrų bangos krantan. Bet išmintingieji sako. tarsi jam reikėtų pailsėti (…).Šaltinis” dar 1907 metais (Vydūnas.…kas vadinama įkvėpimo vardu. labai sujudusi srovė. kas gyva. visa gamta tobulinasi. kad pasaulio gyvenimas turi tikslą. indų filosofinių mokymų žinovo Vydūno (1868–1953) minčių apie evoliuciją. 1990): . Vasaros lietūs juos prausė.. kurį aiškiai pastebėti galima pasaulio gyvenime.Ir kaip čia neprisiminsi žymaus mūsų mąstytojo ir rašytojo.Sako išminties mokslas. ir viskas įmanoma. Nuolatai gyvenimas banguoja kaip didi. nes saulė akmenis greit išdžiovindavo. persmelkiantis skradžiai. jog gyvenimas yra kelionė tobuluman.” (R.Lapkritis – akmenų mazgojimo metas. būk už Visumos stovi koks žmogui prilygstamas sutvertojas)”. Viską jie turi. nei galo. visi gyviai. Bet ant atslūgio pareiti turi tvanas” (Vydūnas. iki kaulų ir gyvuonies.

132 . susiformavimo ir subrendimo darbas. antropogeninių objektų įvairumą ir tikslingumą (gamtovaizdžio urbanizuotumas. I t. 1975). matyt. kur jau galime diskutuoti. t. Lietuvos gamtovaizdžių ir jų estetinių išteklių žemėlapis masteliu 1:400 000 jau buvo sudarytas 1968 metais.. Kavaliauskas (1975. medynų sudėties mišrumas. kad reginys būtų gražus. augalijos erdvinį įvairumą (augmenijos juostų įvairumas. mums tenka domėtis saulėlydžiu. kuris jame nuolat rusena ir dirba savo paruošiamąjį darbą. Estetinės vertybės yra labai seniai žinomos ir vertinamos. Jei reginys sudaro vieną visumą. bet ir. 1978). apskritai. Šviesos lytis tarsi perkeičia čia belytį medžiagos gaivalą ir pateikia jam savo ypatybių (Šalkauskis. jei jo dalys harmoningai susiderina tam tikroje tvarkoje ir jei šviesos gaivalas tiek ryškiai įsigali tamsioje medžiagoje. piliakalnių ryškumas. I t. turėsime visas sąlygas. slėnių. atrodytų sunkiai apčiuopiamą ir nusakomą.). reljefo išraiškingumą (bendras gamtovaizdžio kalvotumas. Panašiai yra vertinamos ir regyklos. pasąmonio pajėgos turi tendencijos prie pirmos tinkamos progos prasiveržti į dienos šviesą ir susijungti su sąmoningu kūrybos darbu tikro įkvėpimo pavidalu. o peizažų detalaus ekologinio–estetinio tyrimo esmė ir metodika buvo apibendrinta 1975 metais specialiai parengtame straipsnių rinkinyje . Kūrybos metu šis menininko pasąmonės darbas turi gaivališkos tendencijos susiderinti su sąmoningu darbu ir sykiu su juo sukurti harmoningą veikalą” (Šalkauskis. spalvingumas ir t. žmogų. Budriūnas. Tai. atskirų jos objektų įkvėpimo išteklius (resursus). Įdomu tai. atodangų ir pakrantės juostų ryškumas ir kt. kuri jungia atskirus daiktus į vieną reginį. kad šios citatos nusako kūrybinio įkvėpimo ar grožio suvokimo esmę.). vandens augalijos bendrijų gausumas ir pan. melioracinių sistemų pritapimas.–R.Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką”. Kraštovaizdžio suvokimo teorinius aspektus ir jo grožio išmatavimo būdus yra aptaręs P. mokslininkai praktiniais sumetimais bando sėkmingai formalizuoti. kad kraštovaizdžio estetinę vertę. apeigų. t.). unikalūs gamtos objektai žavėjo ir jaudino nebūtinai menininkus ar mokslininkus. Ir visai neseniai A.. Pagal šią metodiką gamtovaizdžio estetiškumas yra vertinamas balais pagal bendrąjį gamtovaizdžio įspūdingumą (dominanto gamtovaizdyje ryškumas. 1968. 1990. legendų ir tradicijų vietų įvairumas ir t. . tačiau . Eringis. bus šviesa. kurios realybėje dažniausiai būna mišrios ir sunkiai skaidomos. Nesu tikras.įvykęs susiderinimas. kas čia gali turėti pripuolamos lyties reikšmę. daubų ir ežerų gausumas.).. ypač apie įkvėpimo išteklius. būtų galima skirti kelias jų grupes.Leiskime.Landšafto ekologija ir estetika” (rusų k. tuo labiau kūrybingą asmenybę (80 pav. iš kurių žvelgiant gamtovaizdis yra įspūdingiausias.). t.). kad perveria savo esme.). y. 2000). Menininkas ir pasižymi intensyviu pasąmonio gyvenimu..užveda” į ieškojimo kelią. Eringis naujai parengė . kuri susilaukė didelio specialistų susidomėjimo (Budriūnas. 1990. vietos.) (Eringis. Kalbant apie gamtos. planiškumas. Budriūnas ir K. Įspūdingi ar išskirtiniai gamtovaizdžiai.

gilūs upių ir ežerų slėniai ir paslėniai su pušų giraitėmis. o A. miškingos aukštumos su šilų masyvais. tai pamatytume. Ypač tai akivaizdu mūsų literatūros klasikų A. Apskritai.grumtynės su praeitimi vardan Lietuvos ateities”. tačiau jį. Maironio. puikiai jas žino ir mielai parodo svečiams.Kraštovaizdžio estetinių išteklių ir jų įvertinimo” žemėlapį. Tačiau ir monotoniškuose agrariniuose bei miškinguose gamtovaizdžiuose dažnai galime atrasti savų .ideologijų” (san)tvarką / (san)trauką”. Tuo požiūriu labai įdomi R. kad ją aktualu panaudoti ne tik regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose.istorinis į praeitį nuorentuoto gentinės bendruomenės sociumo” šauksmas. kad M. Baranausko.legendų ir mitologijos”. kaip ir M. siekiant išsaugoti vertingiausius gamtovaizdžius ateities kartoms. gamta ne tik atpalaiduoja ar provokuoja. apaugusios pušynais ir eglynais. vaizdingumu ar įspūdingomis regyklomis. į sceną tempiama . kurioje V. K.Šios metodikos autoriai įsitikinę. kuriuose vyrauja sutvirtintos ir pustomos kopos.nuvainikavimas”. o iš kitos pusės – . Įdomus Vydūno ir M. paprastai.Stabmeldiškos amžinybės apologija Vydūno tekstuose – savotiškai suliteratūrintas mitomanijos ir filosofinio retoriškumo patriotinis . Greimui. Krėvės padavimai apie Dainavą traktuojami kaip . mūsų krašto gamtos vaizdavimas gana dažnas XIX a. Vietiniai gyventojai.. Estetiškai vertingos taip pat agrarinės aukštumos su giraitėmis. slegia…”. Kudirkos ir Maironio mokyklos poetinis sakymas atitiko . o V. pabaigos ir XX a.. …kalbos pasaulis šioje plotmėje – agitacinis būtiškojo suvokimo subproduktas be vertikalių minties išgyvenimo perėjimų (…) joje neužkoduota lietuvio sąveikos su gamta. V. K.. suromantinami kunigaikščiai. kitų kūrėjų darbuose. o pasak Stasio Goštauto.deimančiukų” – nedidelių plotelių.. pačiu savimi ir Dievo gelmiškumu tragiškoji potencija”.. Cituojamas Antanas Škėma. Stabtelėkime prie literatūros klasikų palikimo. bet ir būsimų greitkelių ar urbanizuotų mazgų zonose. atgimimo .. Tai gana dideli plotai. K.. . banguotos lygumos. anot jo. Baltrušaitis nuėjo kultūrinės kūrybos kalbėjimo keliais.. 133 . Krėvės.. miškingos agrarinės aukštumos.atgimimas – kai.abu realiai išsiverždami iš XIX a. . Karmalavičiaus studija... dailininkai. urbanizuoti miškingi slėniai ir paslėniai..perkilmintas ir sufarsintas kaimietis”. Čiurlionis ir J. Čiurlionio sugretinimas: . kad vertinant dešimties balų sistema.. Jis pritaria A. Baranausko . didele dalimi jų sukeltus įspūdžius naudojo savo meninėje kūryboje rašytojai.Anykščių šilelis” – tai . vertingais kraštovaizdžiais (8–10 balų) pasižymi net 18 % Lietuvos teritorijos. Vaižganto. poetai. Autorius liko panteistas.. Jeigu paimsime Lietuvos atlasą išleistą 1981 metais ir atsiversime jame .Palemono teorija”.androginas” mūsų raštijoje. kuris 1958 metais diagnozavo: . Toks mūsų menininkų savotiškas . pradžios lietuvių literatūroje ir mene. Čiurlionį. kompozitoriai. pasižyminčių jaukumu.tik pseudoromantinę lietuviškojo pasaulėvaizdžio . apaugusios šilais ir kt. kurį sudarė minėti autoriai. Gražiasias gamtos vietas žinojo ir vertino.. J..

kur bočių kapai”. O 134 . bet kaupia ir savo apylinkės tautų istoriją” (ten pat). Gamta formavo jo sąmonę. ko reikėjo jo buičiai ir būčiai. jo esmę (.). kad to meto kaimo žmogui gamta ir buvo tas vienintelis ir universalus šaltinis. Jos ir jie ne tiktai reiškia gamtos revoliucijas. .Maironio gamtos vaizdas sudėstytas iš tokių realybės duomenų. Gyvybiniai žmogaus ir gamtos ryšiai. rusų ar lenkų kalba.Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta.Vaižgantas gamtos jausmo intensyvumu ir raiškos įspūdingumu stovi pačioje mūsų literatūros viršūnėje.. . kad . Žymioji mūsų literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė. aptarinėdama gamtos ir žmogaus santykius Vinco Krėvės kūryboje. taip mąsliai užčiuopti Vinco Krėvės kūriniuose – vienas amžinųjų meno ir filosofijos klausimų (Mikšytė. 1989). kur .. Zaborskaitės. ar kitokia literatūra būtų atlikusi įspūdingą tautos žadinimo misiją.Koks vienumas. klestėjęs vakarietiškas saloninis menas).. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visam tam pavadinti ir išreikšti. Ta žemė formavo žmogų. jo fizinį tipą ir temperamentą. jį paprastą kaimo žmogų darė daktaru ir filosofu (. kažin kiek čia tų lietuvių šiandien turėtume ir ar dauguma iš mūsų dabar nekalbėtume vokiečių.).Gamtoje betgi (…) svarbiausia Vaižganto gamtos filosofijoje yra tautos ir jos žemės. Mokslininkė cituoja ir patį rašytoją.Natūralu.Upės ir kalnai – tai pačios įdomiausios ir gražiausios geologinės šnekos. kad . . gal ir kenkia jų kaip klasikų įvaizdžiui. rašė: . Jos padedamas žmogus kaupė ne vien materialines gėrybes.Ak. Savitu poetiniu gamtos suvokimu pasižymi Maironis. Regina Mikšytė. tasai kraštas. jos dirvų ir klimato.broliai artojai lietuviškai šneka”. O jeigu būtų buvę kitaip (t. skatino mąstyti. bet. 1982). jos dangaus ir vandenų neatmezgamas ryšys.. rašydama apie . Ta proga pateiksiu trijų mūsų žymių literatūros rytinėtojų mintis šiuo klausimu. kad jis prabilo už mus visus (ten pat). Tauta visomis savo būties šaknimis įaugusi į žemę. jo psichiką ir sielą” (Zaborskaitė. nors to meto Lietuvoje.. iš kurio jis sėmėsi visa. koks gamtos įvairumas!”... savi. 1982).... . kuri jai likimo.. moralę. kur . vargu.apkaltinant . Baranausko.mitomanija” ir menka intelektualumo doze kūryboje. y. kuriam . suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo” (Zaborskaitė. jie susieti su tokiais išgyvenimais. kaip gamtos mokama viską pinti į vieną visumą!”... Tyrinėtoja pastebi.žemės gaivalų ir sukultūrintos gamtos dainių” – Vaižgantą – mini. Apvaizdos ir istorijos paskirta. O Lapino monologas apie miško gėrį ir grožį liudija. (…) visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas. ekstaziškai ja žavisi ir garbina.Žiūrėk.. šalia A.. kaip paprastas žmogus jautriai suvokė žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį. koks sukibimas visoje gamtoje!”. kuriuos visi jaučiasi patyrę. Jo proza mirgėte mirga susižavėjimo šūksniais: . Anot V. visų pirma – vertinimo ženklai.. Į gamtą jis nerte pasineria. kurie visiems pažįstami.. Ir dėl to susidaro įspūdis.mūsų sodybos. ugdė fantaziją.

. vienaip ar kitaip susiję su konkrečia vietove ar atskiru gamtos objektu. kai vietovės padavimas ar su ja susijęs istorinis įvykis tampa naujo kūrinio pagrindu. Kaip čia neprisiminsi ir šio posmelio: .sėkme” galima pavadinti 135 . minint poeto 125 gimimo metines. Baltija ir aukštaičių pagojai – tai tu. Jie įaugo į mūsų psichiką kaip pastovūs regėjimo taškai.. netoli Šventosios gulintį.Atminimuos lankos ramunių baltų. Jei palyginsime šį. Mano protėvių žemė” (B.prosenių žemę” ir išėjo. tai matysime.. šios žinios dažnai susijusios su gražiausiais gamtos kampeliais. sukilėlių vado. . Tuo tarpu Puntukas su savo padavimais.po 5 metų. raudant volungei. kuri skamba kaip iškilminga priesaika: . Šiai įkvėpimo išteklių grupei pailiustruoti iš dalies tinka jau minėtas Puntuko pavyzdys. kaip tautinio identiškumo balsas (…). vertybių kriterijai.Lietuva brangi”. kokią mes matytum Lietuvą. Senos pilys prie Nemuno seno krantų. Savotiška kai kurių gamtos vertybių .Lietuvi! pabučiuok po kojų / Krauju permirkusią čią žemę!” (Kubilius. legendos ir mitai.. Kaip rodo ką tik aptartų literatūros klasikų kūryba. kaip ją suvoktumėm. Ir tiek. . jei Maironis nebūtų sukūręs eilėraščių . daug metų buvusį didžiausią Lietuvoje riedulį su neseniai atkastu Puokės kaimo milžinu netoli Barstyčių..Nuo Birutės kalno”. mylėtumėm ir vaizduotumėm.Nežinia. Poezijos pilnatis.. tapęs jau neatsiejama lietuvių dvasinės kultūros dalimi. Žinoma daug atvejų. Tarsi antrą kvėpavimą vietovei suteikia jos sąsajos su istorinės asmenybės (kunigaikščio. žaliuojant vasarojui kaip rūtai – lietuvis patiria šventą tapatybę su savo tauta. Baranausko poemoje . mokslininko. Prie jų priskirtini padavimai ir sakmės. Tik gimtojo krašto gamtoje – prie banguojančio Nemuno..Milžinų kapai”.Mano gimtinė”. istorinis ir kultūrinis paveldas. Brazdžionis. 1987). . 1989) Mitologinės ir istorinės žinios. sukeliančiais pasididžiavimą savo krašto gamta ir joje triūsiančiais žmonėmis. kad pastarasis tėra unikalus gamtos paminklas – didžiausias Lietuvoje akmuo. . sakraline praeitimi.Kur bėga Šešupė”. bet ir archeologijos. iškaltu Dariaus ir Girėno bareljefu yra ne tik gamtos. emociniai impulsai. deklamuodamos ar dainuodamos šiuos eilėraščius... Peizažas virsta nacionalinės savimonės aktu ir tėvynės jausmo poetine išraiška.. rašytojo ir pan. literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašys: . įamžininimu A.. taip pat istoriniai faktai ir asmenybės.Anykščių šilelis” ir kituose meno kūriniuose.) biografiniais momentais.Daina”. literatūros. dailės paminklas. Kitaip sakant.. tai visas vietovės folklorinis. Jau kelios žmonių kartos atėjo į savo ..

su Vaižganto vardu susijusį Juodžiaus kalnelį prie Svėdasų.Nemune” parašytas rašytojo ir publicisto Tomo Sakalausko mintis apie tai. jo visumą… Tačiau blėsta laukimas.. Švėgždos tapytus darbus būtent M. mus pasitinka mažiausiai laukti posūkiai. Pirmosios dvi pakopos susijusios su kraštovaizdžio energetiniu poveikiu. nebe tokios ryškios emocijos. Prisiminkime poeto Adomo Mickevičiaus akmenį Kaune ar ąžuolą Aukštadvaryje.Nidą ir daug kitų.. po kojomis tarp kalvų blizgančius ežerus ar ošiančią jūrą.kapitalo”.prisilietimą”. K. Kiekvieną kartą.genetiškai”. / o klykdamas paukštis pakyla / virš Raigardo slėnio…” M. Nemuno poema.. numanoma jų kilmė. Intelektualinėje pakopoje vaizdinių formavimasis pereina į racionalų supratimą arba emocinį išgyvenimą. įspūdingą gamtovaizdį: upės slėnio platybes. Tomo Mano . atsirasdavo dvilypumo jausmas – susižavėjimas užleisdavo vietą profesiniam smalsumui: mintyse buvo fiksuojamos reljefo formos. kur už kiekvieno kampo tave pasitinkaniekada neregėti vaizdai. Tai pastebėjau ir pajutau jau prieš tris dešimtis metų. ypač važiuojant nebe pirmą kartą.. santykius. pradedi suvokti kūrinio formas.. Prieš pereinant prie gamtinių vertybių informacinio . vykstantys procesai. kai po gana monotoniškos kelionės mišku ar lygumos laukais. augalijos pobūdis… Gamtovaizdžio grožis pradėtas suvokti profesionaliai. turi būti išprusęs žmogus” 136 . psichologinė bei intelektualinė. jo judėjimo logiką. staiga išvystame. Antrą. peršasi dvi prieštaringos mintys: .aistros” aprimsta. Maironio – Šatriją. kai po savaitės darbų. kai kraštovaizdis atpažįstamas kaip informacinė sistema.istorinėje atmintyje fiksuotą žymaus žmogaus .. O tai savo ruožtu tampa įkvėpimo šaltiniu kitiems kūrėjams (prisiminkime A. psichofiziologinė. Pirmumo . . o trečioji – su asociacijomis. Vinco Krėvės – Gilšės ežerą. Tai tarytum pirmoji kelionė senamiesčio labirintais.) mes labiausiai prognozuojame.Jei nori gėrėtis muzika. 1984).. iš esmės susitinki su…kita muzika” (Sakalauskas. Natūralu. laukiame. susitikdamas su tuo pačiu kūriniu. kad . 1971). Diletanto privalumas. sąmonei tame procese nedalyvaujant.Iš poringės krenta akmuo. Prisimenu senokai . Pirmajam įspūdžiui atslūgus. Menininko prisilietimas prie gamtos dažnai lydimas ją vaizduojančiais ar tik pamininčiais kūriniais (. grįždami iš Druskininkų į Vilnių (senuoju keliu). Anot rašytojo. jie tau nebeatrodo tokie chaotiški ir painūs. B. trečią kartą klausydamasis imi apsiprasti tuose labirintuose. norėčiau prisiminti mums gan įprastą jaudulį. kirsdavome Merkio slėnį netoli Merkinės. Pagal jį šio suvokimo procese skirtinos keturios percepcijos pakopos: fiziologinė.…pirmą kartą klausydamiesi (muzikos – V. linijas.. ir emocijos tada paprastai būna stipriausios. sudėtis. jog ir reakcija. Kraštovaizdžio suvokimo problemą įdomiai yra aptaręs žymus mūsų geografas profesorius Paulius Kavaliauskas (1978). Karčiauskas. Čiurlionio buvotose vietose). ypač pirmą kartą.

tai mokslinių ar kitokių specialiųjų tyrimų metu gautos žinios. Be abejo. Geda). stebėjimų duomenys ir pan. raidos. Jam nesvarbu ką groja ar dainuoja. .) menininkui gali sukelti labai netikėtas asociacijas. Kartais net visiškai atsitiktinis mokslinis faktas (pavyzdžiui. kad garsas būtų sodrus ir malonus... per kuriuos gamta galėtų veikti. kaip ypatingą akmenų rūšį (Motuza. Taigi. V..priešistorinį ledynų šaltį” (J.ekologine etika”)... yra meno kūrinio tvarka (sugebanti reprezentuoti gamtą ir absorbuoti savin netvarką). taip komentuoja ją: . ir atskirų kūrinių skirtybių ir nepakartojamumo suvokimas” (ten pat). nieko nežinodamas.. šis entuziastas (…) muzikinių garsų srautu užliūliuoja ar stimuliuoja savo nervus.. Prastuolis.ledynas”. kad šiuose palyginimuose yra daug kas bendro. Ir ji privalo tai daryti. Užuot Dievą atskleidęs..… yra ir kita liberalizmo pusė. Getės proza parašytąją poemą apie granitą.tik mano 137 . Marcinkevičius). . . kurios istorija siekia Montaigne'į (ir kuri vėliau pasireiškė daugybe įvairiausių kultūrinių judėjimų. siekianti ginti spontaniškos gamtos teises netgi tvarkingoje visuomenėje ir struktūruotose savojo ..nemoksliškos” meilės gamtai esmę. tačiau labiausiai gamtą jaučia diletantas gamtotyroje – jis visas susižavėjimo glėbyje”. JAV gyvenantis ir produktyviai dirbantis sociologas ir filosofas Vytautas Kavolis.kapitalas”. sandaros ar sudėties aiškinimu.Užuot žmogų pagilinęs. 1998).. turi būti išprusęs žmogus. gal kiek ironiška. baigiant .fosilija” ir pan..). pradedant romantizmu. kad sektų muzikos eigą. 1991a). mokslas nesykį padaro jį paviršutinišką. Šviesuolis.. pripažista. Skaitytojas.. Pranciškaus – didžio gamtos draugo ir gelbėtojo – meilę visiems gyviems ir negyviems gamtos padarams. kuri leistų tai padaryti. Turimi galvoje tik tie informaciniai ištekliai (mokslinės žinios. Tad ir išvada. pažindamas pirmąsias pasaulio priežastis. galėtų būti tokia: . demaskuodamas liberalų kuriamą .. jis pridengia Jį nuo dvasios akių. svarbu tik. filosofiniams ar moksliniams apmąstymams. . kurie susiję su vietovės ar atskirų gamtos objektų prigimties.ledyną kaukaspenį” (S. kad .Jei nori suvokti gamtos harmoniją ir jos raidos prasmę. protiškai suvoktas gėrėjimasis . Norom nenorom vėl tenka prisiminti Šv. Tokia tad yra liberaliajai moralinei kultūrai iškylanti dilema: ji turi kurti arba fabrikus gamtos jėgoms suvaldyti. aiškindamas .. sutiks. o ne ramus. nejaučia jos veikimo savo egzistencijoje ir tuo būdu pasidaro šaltas ir tuščias “ (Maceina.aš” procesuose.dinozauras”. Maceina. Informacinis . Prisiminkime J. arba meno kūrinius. kurį poetas įvardija. Čia egzistuoja muzikinė ekstazė (?).ir .Vietoj to. tur būt. viską suveda į Dievą ir jaučia Jį kiekviename žingsnyje. išlaikydama kritišką individualaus sprendimo racionalumą”( Kavolis. Vienintelė prasminga žmogiška tvarka. dažnai pro jas neregi priežasčių Priežasties. .antrąją gamtą”. 1980) arba mūsų poetų eilėse minimą . A.Labiausiai muziką jaučia profanas”. apie profaną.. kurios kartais suteikia peno meniniams.. .skambančia forma”.

kaip tikriausiai pastebėjo skaitytojas.vienas esu jame nežinoma fosilija” (B. Bučys). .guli garuojančios kalvos-/duonos rudi kepalai” (A. kurio knygų.. knygelės bei jų serijos. Vaičiūnaitė) ar . . ...išgavimo” istorinį. Neįstengs . Bernotas). Kaip rodo gyvenimo praktika. pirmasis Česlovo Kudabos premijos laureatas.. tačiau nepralenktu jų tarpe lieka profesorius Česlovas Kudaba. Karčiauskas). Karčiauskas).Mūsų gamta”. . taip pat enciklopedinio pobūdžio leidiniai.tirpsta ledmečių balzganos lytys” (L. jų aptarimui ir integravimui. apie gamtos tyrimo. . . Mes tik koncentruojame savo dėmesį į vieną mūsų laikų problemą – gamtos ir žmogaus santykį. Bložė).... . visuomenės švietimo ir kultūros ugdymo. Tačiau noriu parutulioti mintį apie mokslinio tyrimo proceso atskleidimą meninėje. senas mano bičiulis Henrikas Gudavičius: . Toks mokslo žinių komercializavimas (žiūrint su tam tikra ironijos doze) gal ir nėra smerktinas. kad menininko talentas ir kūrybiškumas gali atsiskleisti tik sąlytyje su gamta ir tik jos temomis kuriant..nusileido ant gojų / niūrių pilvakojų / smalsių amonitų…” (M. Brazdžionis). Bibliografinė rodyklė. žaislų gamybai ar filmų su siaubo elementais kūrimui (prisiminkime fantastinius juros periodo dinozaurus). mergeliu ir šlynu” (A.. Drilinga).tikiu žeme. Baltrušaitytė). gamtininkų...tyla. 1998)./ir gintaro geltonam gabale-/tyla” (A.Ornitologas.. Žukauskas). Baltakis). Andriekus). nemažiau ir kūrybos kelių. apybraižų. Tam įtakos turėjo (ir dabar turi) dalies mokslininkų. gamtos mokslų žinios vienaip ar kitaip..iš morenų trykštantį kraują” (J. kino dokumentikoje. kadangi tai smalsiam protui gali būti pirmuoju akstinu susidomėti gamtos paslaptimis. Vis dažniau jos panaudojamos prekių reklamai. Degutytė).aš priimu šitą mamutų ir/taurų paradą” (J. Jokiu būdu! Gyvenime labai daug įdomių ir aktualių temų. Šiame bare daug nuveikė žurnalai ir dienraščiai... Ir ši skaitytojo vartoma knyga taip pat skirta įvairių mokslinių žinių apie Lietuvos gamtą pateikimui.pėdos/šlaite ledynmečio kalvos” (M.. Šį visuomenės švietimo darbą lengvino įvairios mokslo populiarinimo knygos. filosofinių apmąstymų gausa stebina iki šiol (Česlovas Kudaba. . Kitaip sakant.ne tave gal žmonių giminė.po žemėm giliai įrašyta nafta/iškalta akmeny” (V.upių pradžioj po pelkėm/gyvas vanduo kvėpuoja” (B. emocinį ir psichologinį kontekstą.Kultūros barai”. paskaitose ir pan.žirgų kaimene šuoliuojančias kalvas” (A. . mokslo populiarinimo ar publicistinėje kūryboje. Štai ką apie tai rašo gamtininkas ir rašytojas. straipsnių.. . rašytojų ir žurnalistų mokslo populiarinimo darbas spaudoje.smėlį/neša ir neša/ vėjas nuo dzūkiškų kopų” (J./ o save savo chemijom dergia?” (A. pedagogų.iškabėti” ant šakos 138 . Mačiukevičius). televizijoje. kuriuos. Mokslo populiarinimo darbe dalyvavo daug žymių gamtininkų ir mokslininkų. . Skaitytojui neturėtų susidaryti įspūdis. .. anksčiau ar vėliau prisideda prie krašto ūkio ir ekologinio saugumo plėtojimo. ..Mokslas ir gyvenimas”. mokslinių žinių . ypač visuomenės mėgiami . labai dažnai cituoju. kaip menininkas be pašaukimo netoli tenueis. . jos moliu.

ar ko neparodė” (Gudavičius. nepriklausomai nuo to. kurie šiek tiek buvo apibūdinti pasakojime apie Raigardo slėnį. Šiandien tai vadinama biogeoinformaciniais ypatumais. Pamažu.. Kuršių nerijos kopas atėjo į mūsų knygas ir vadovėlius. drugelis. kurios neįmanoma nusakyti žodžiais (…). Juk būtent taip mokslinės žinios apie Žuvinto gulbes. kildami grožio pakopomis. šlifuotos milijonus metų. Iš tikrųjų čia. Be jų ir milijonų kitų gyvybės formų net genialiausio žmonijos meistro ranka nebūtų geniali” (Balbierius. Ar yra žinojimo estetika? O gal žinios praturtina estetinį suvokimą? Mokslininkas ir poetas Alis Balbierius įsitikinęs: . Atskira kalba būtų apie pačios vietovės ypatingas. 1985). Todėl drugelis.. elnias. Gyvosios gamtos kūriniai taip pat niekada nepabaigiami.. erelis dangaus mėlynėje estetiškai mums turėtų reikšti daugiau negu meno šedevras...atperka” visus darbo ir buities nepatogumus. balų vilkdalgis. yra kaip tik tokia savybė. O štai ką 1920 metais Tilžėje išėjusiame veikale .meno kūrinys niekada nepabaigiamas. o plačiose evoliucijos laiko erdvėse. 1987). kaip ir mene. kurioms apibūdinti pritrūksta žodžių. į mūsų širdis ir protus. Atitinkamai gyvena žmonės. kaip ir menui. mūsų akyse. 1988).Gamtos šedevrų vertę tik sąlyginai galime prilyginti didžiausių meno šedevrų vertei. Ir tasai susižavėjimas daugeliui . mes suvokiame didžiasias vertybes. gervių pelkė gali didžiuotis per ilgus amžius įgytu aukšto laipsnio paleontologiniu patentu. tik pirmoji jos pusė – .. į kurią sugrįžta. tik tas procesas mums sunkiai pastebimas – dėmė ant drugelio sparno ar geltono vilkdalgio žiedo forma yra tobulintos. Jie tebekuriami. kad visi šitie kitimai ir įvykiai yra tik apsireiškimai jėgų plūdimo pačiame žemės branduolyj ir kad tas plūdimas yra atsiliepimas į saulės ir kitų dangaus rutulių galių veikimą (…). dažnai nematomas. Susižavėjimas – štai labai dažna ornitologo būsena. Ši mintis kažkuo panaši į garsaus amerikiečių gamtininko Oldo Leopoldo (1887–1948) pastebėjimus.Tautos gyvata” rašė Vydūnas: . mano manymu. kurį iš jos išplėši tik su medžiokliniu šautuvu” (Leopoldas. galioja žinoma Mišlė sentencija. Jie išbaigti tik dabar. vyks ir po mūsų. iš pradžių apsiriboja gražumu. Būdama paprasta ir nežymi. tie stebėjimai jam bus tik žiovulingas darbas.Mūsų jautrumas gamtos grožiui. yra milijonus metų kurti kūriniai. tiksliau.Bet nežinoma plačiam žmonių skaičiui. Čepkelių raistą.pašauktųjų” mokslininkų tikriausiai prasidėjo labai anksti. Gal tai ketvirtoji įkvėpimo resursų grupė. Ta kūryba tebevyksta ir dabar.. Ir jų gyvybei 139 . Štai čia stebėtojo ir tyrinėtojo aistra virsta estetiniu pasitenkinimu. kuris . vilkdalgis. kaip rūšys.septyniolika valandų. išsakytus daugiau nei prieš pusšimtį metų: . jis tik paliekamas”. Jų kasmetinis sugrįžimas – tai geologinio laiko tiksėjimas. ar tėvas ką parodė. Taigi gervės gyvena ir egzistuoja ne siauruose dabarties rėmuose. Ir gervių grožis. Senas ąžuolas. tik fiziologiškai ir emociškai juntamas savybes. Šie paukščiai suteikia kilnumo tai vietai. jeigu tos valandos. Kiekviena rūšis – gyvybės stebuklas.

reikia pridėti dar tai.daug reiškia gimtoji jų žemės šalis. daug giliau nujaučia esamybės gelmes” (ten pat).Kodėl jūs sakote: Koks tyras gintaras. I t. kas lig šiol apie tautą pasakyta. Žmonėms apsireiškia kaip augmenimis ir gyviais atskirų žemės kraštų galios. sumanytų savo tikslų. Ir koks ramus jame vabzdys.. kurie gyvena su žemės galiomis. tai tat reiškia. O šiandieninę situaciją mąstytojas taip aiškina: .. . Todėl vėl žmonės. Todėl žmonių tautos ir skiriasi pagal gyvenamus savo kraštus. šios senokai išsakytos Vydūno mintys siejasi su mūsų knygoje dėstoma medžiaga. Ir prie viso. su liudijimais apie ilgą mūsų tautos gyvavimą Nemuno krašte.). 1990. 140 . tai ten apsigyvena. kad žmonės žemės galių nebenumano tiek kiek seniau ir kad žmonės mūsų laiku daugiau yra valdomi savo ūpo.O kad šiandien žmonės keliauja kone aplink visą žemę ir tai šen. Šiaip ar taip. kas ją pažymi ypatingo krašto žmonijos dalimi” (Vydūnas.

ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinų gamtos dėsnių veikme. Toro (1817– 1862): . jis suranda savo pašaukimą – gal kaip poetas ar gamtininkas.Vabzdys gintare” Iš rinkinio .Kultūros filosofijoje” S. Kiek kitaip gamtą vertina žymus amerikiečių filosofas ir rašytojas H. ugnis. taip sakant. Žmogaus protas.. ir palieka šautuvą ir meškerę. būdingą senoviniam pradinės kultūros žmogui. žemė.). kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą išviršiniu gamtai tikslingumu.vaikišką” arba. kitaip sakant.savo tikslams” laikui bėgant pradėjo kelti pavojų visai planetai.. pojūčiais fiksuojami ir proto bei vaizduotės galia apibendrinami gamtos faktai ir reiškiniai – nedalomi Toro poetinio pasaulio suvokimo elementai (ten pat)..Voldenas arba gyvenimas miške” pratarmėje: . 1985). transcendentinę prasmę. Pagal jį . tokį santykį su gamta apibrėžtų kaip . vanduo ir oras – kalba žmogui apie nesibaigiantį. Kaip teisingai rašo mūsų filosofas Rolandas Pavilionis H... kad gamtos pažinimas. D. . Toro knygos . kuris gamtai ir žmogui padeda ir padės gyventi santarvėje.Pradžioj jis eina į mišką kaip medžiotojas ir žvejas ir tik vėliau. kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu” (Šalkauskis. tas panaudojimas . bet dar daugiau poetui – gamta buvo begalinė būties knyga.Lyg nežinotumėt. D. Štai kodėl konkretumas ir simboliškumas. Jog mano džiaugsmo vasaras Atšaldė Arktikos ledai Ir gintaro banga Nusinešė į Baltiją.. Štai kodėl kiekviename šių reiškinių ir kiekviename žmogaus sąlyčio su gamta akte Toro matė neišsakytą. I t. kurią reikia išmokti skaityti jos nesunaikinant. ko gero. Dauguma žmonių šiuo atžvilgiu taip ir neišauga iš šio jaunystės amžiaus” (Toro. nenutrūkstamą pasaulio kūrimo vyksmą. jei turi savyje kilnesnio gyvenimo sėklą. Būdama protinga ir laisva iš prigimties.pradiniam 141 .Pasilikau tik dangų mėlyną (1991) KELIOS PASTABOS PABAIGAI Vienas iš šios knygos uždavinių – įrodyti.. kaip kad skiltuvu galima skelti ugnies iš titnago (…).. apie neaprėpiamą jo mastą ir harmoniją. paslėptą.” Leonardas Andriekus. Dar 1926 metais savo . kai juslinėje patirtyje žmogaus protas paskaito įvystytą joje idėją. skelia iš patiriamosios medžiagos tiesos. Kur visa – kiekvienas gyvis ir augalas. 1990.kad pažinimas tampa kultūriniu veiksniu sulig tuo momentu.Toro – mokslininkui ir filosofui. A. gauta mokslinė informacija. Šalkauskis rašė.. kartu su kitomis iš gamtos išplaukusiomis kultūros vertybėmis sudaro tą dvasinį antstatą.. Būtent. nustatomu proto pajėgomis. žmogaus siela gali sąmoningai suvokti gamtos priežastingumą bei tikslingumą. Maceina. simbolinę. .

o antroji tampa šių išteklių naudojimo priemone. vėliau ekonominis būtinumas privertė žmoniją pažinti visą sausumą. Tiktai biosferos dėsnių ribose!” (Kudaba. tarsi pratęsia šią mintį. Tejaras de Šardenas. taip pat nuo dorovės. vulkanizmo.žmogui gamta yra ne kas kita kaip praplėstasis jo paties Aš. lengvai prieinamus moraliai nevaržomam naudojimui. Šiandien žmogaus poveikis aplinkai nenusileidžia kalnodaros. kad .. kad .suprantamas” ir . Kavolis neabejoja. atitrūksta nuo realios. tvirtindamas. upių galiai. .. Deja. Le-Rua įžvelgė. pilnas gyvybės ir net sielos. pilnas prasmės ir šitą prasmę atskleidžiančių ženklų.. tapti fabriku.. kaip ir gamta neatskiriama nuo žmonių kultūrinio palikimo” (Reimersas. 1998). 1982). Filosofas Česlovas Kalenda.aiškus”. Gamtos paslaptys jam virsta mechaniškais dėsniais. kad . vertinama tik pagal tai.Žemės proto sferos” (noosferos) dėsnių įtaką. Susikoncentruodamas išimtinai į gnoseologinį uždavinį. E. nors praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje tai buvo tik prielaida.globaliniu mastu ekologijos moksliniai pagrindai bei kultūra lygiai taip būtini.. 1983). Racionalios žinios apie gamtą autonomizuojasi.. Reimersas ir mano.tolesnė biosferos raida pagal gamtos dėsnius eis tenlink. Kudaba įsitikinęs.ištirtas”. kad artėja metas. kur kreips biosferos protas. medis ar gyvulys.. mokslas ima pretenduoti į visišką nepriklausomybę nuo bet kokių kitų žmogaus sąmonės formų. galią ar turtą. gyvos būties ir. kurios pradininkas buvo Hobbesas. įvykiai rutuliojasi ne taip. ir pragmatiniai interesai dažnai ima viršų. (…) Pradinis žmogus yra sąmoningas ir aiškiai suvokia.. gaminančiu saugumą. kas akmuo.biosferos protas” ateityje. 142 . Nors žymus ekologijos specialistas.ekologinis” bendros žmonijos kultūros plėtojimo etapas. tiek aukštosios kultūros žmogui pasaulis pasidaro . ekologinio profilio žodynų rengėjas N. tačiau šiandieninio žmogaus proto galia mums siūlo didelį alternatyvų diapazoną nuo susinaikinimo ir globalių katastrofų iki biosferos turtingos įvairovės bei palankių sąlygų žmogaus sveikatai ir dvasinei veiklai.. kaip norėtųsi. Priklausomai nuo šios transformacijos laipsnio tiek gamta. .. kaip senovėje buvo iškilusi neišvengiama būtinybė apgyvendinti visą sausumą. tiek kultūra nustoja moralinių savybių – pirmoji redukuojama į išteklius. kurie jai paskiriami tam tikrame socialiniame kontekste (Kavolis. Ir kaip rašė Č. ji nuo tų vertybių neatplėšiama. plėsti bendradarbiavimą ir mainus” (ten pat).Liberalų kuriama antroji gamta turi stiprų polinkį. kaip veiksmingai ji tarnauja tiems tikslams. vyraujantį tradicijoje. kai biosferos raida pateks į . kad . yra .nėra ekologinės kultūros kaip tokios. 1991 b). P. Vernadskis. Sociologas ir filosofas V. (…) Kiek pradinei kultūrai pasaulis yra pilnas paslapčių. gamtos dvasios esti paverčiamos pasakomis ir legendomis” (Maceina. Žymieji mokslininkai V.Mokslo paskirtis – adekvačiai pažinti tikrovę. Č. Kudaba.Ekologinė” posistemė visada buvo bendros žmonijos vertybių sistemos dalis.. kad jo būtybė nėra tas pat. Sunku pasakyti. koks bus tas . ..

Tačiau suvokus mąstančio žmogaus socialinę (ar dieviškąją) 143 .. darbą.kelionių” į gamtą. kad taip ir bus nutikę… Pastaraisiais dešimtmečiais dažnai kalbama apie . rašė. Suvokdamas jos dėsningumus. kūrybinės veiklos pagrindas..Kultūra yra žmogaus darinys. nes jo nekamuoja sąžinės skrupulai.. 1988). Tokiame pasaulyje žmogui patogiau veikti.. žmogaus . remdamasis savo didele patirtimi. tiek fiziškai dangaus kūnų radiaciją. Tiesą sakant. kurs be kokio reikalo griauna jų namus (.namus” – oikos – daugiau traktuoja kaip biologinio individo . kad . žinoma.. tur būti reikalingos. Savo pasakoje . aš kaskart labiau įsitikindavau senovės išminties teisingumu: mąstymo pradžia – stebėjimasis” (Suchomlinskis. .Jonis ir kerdžius” iš . Suchomlinskis (1918–1970). turi prasidėti nuo vaikų auklėjimo. Mūsų kelionės (po gamtą – V.. Šitaip racionaliojo pažinimo prigimtyje glūdėjusi imoralinė galimybė virsta tikrove.ir pelenuose žiba”… . Kaip prieš pusę šimtmečio rašė P. Žymi mūsų kultūros veikėja Meilė Lukšienė rašo: .. . B.. Būtų galima pritarti tokiam . tolimas šalis.kultūros ekologiją”. smalsaus proto šaltinis.virtusios savarankišku mokslinės idealybės pasauliu. bet minties švytėjimas”.. kūrybingo. pretenduoja į vienintelį pasaulį apskritai.…tai miestas... – parodys ateitis” (Kalenda.auksas”. pirmasis mūsų planetos požymis būtų ne jos marių žydrumas ir ne jos girių žalumas. atrodo. tuo didesnis būdavo jų susidomėjimas ir smalsumas klasėje.Vaikų knygelės” (1992) jis kerdžiaus lūpomis barė Jonį už išdraskytą skruzdėlyną. tvirtindamas. atgauti būties vientisumą ir sugrąžinti savo santykiui su gamta dorovinį turinį.. turint galvoje kultūros plėtotę vienaip ar kitaip įtakojančius veiksnius. ekologijos mokslas kaip gamtos (biomedicininių) mokslų kryptis.namus”. Ar pajėgs žmogus įveikti imoralizmą. nes jis pamažu suvokia pats save kaip aukščiausią ilgų gamtos vystymosi laiptų pakopą (…). Šie namai yra žmogaus dvasinio gyvenimo.. Stebėdamas emocinę vaikų būseną po . Iš tikro.…kad. jo oikos” (Lukšienė. Taigi sociologiniu požiūriu gamtos virtimas imoraline erdve nulemtas žmogaus būties suskilimo. sugebančiam analizuoti tiek psichiškai. Kuo daugiau vaikams kildavo klausimų žygių ir ekskursijų metu.Ekologinis” žmonijos kultūros plėtojimo etapas.... 1978). Žymus rusų pedagogas. mokslininkas ir rašytojas V. kad šis . Tejaras de Šardenas (1995): . bet ir pats žmogus yra kultūros kuriamas. ugdė vaizduotę ir kalbą. kuris .) Jeigi anas geriausias Dievas sutvėrė ir maitina. (…) už bedievį tą vaiką skaitau.) ir stebėjimai turtino mintį. 2000).švytėjimas” nebūtų . kalbant apie gamtos reiškinius. be abejo. kuriame gyvena keli tūkstančiai skruzdėlių.. tikintis. vaikas tampa žmogumi. gamta – be galo turtingas minties.…dabartiniu metu kokiam nors marsiečiui. idant tavęs Viešpats Dievas nenukorotų !” O.minties švytėjimui”. (…) Nuogąstauk.gamtiškąjį” vaikų auklėjimą savo kūryboje akcentavo ir Motiejus Valančius ( 1801-1875). ji yra jo gyvenamoji terpė – jo namai..

vienai suteikiant išmintingą globą. dabar esti sudvasinamas ir sužmoginamas: jis pradeda gyventi tam tikra prasme žmogiškąjį gyvenimą.materialistams”? Juk vienų ir kitų noras dažniausiai tas pats – padėti kenčiančiai gamtai ir jos augintiniui (ar išlaikytiniui) .žmogui. Maceina pabrėžė: . Lukšienė rašydama: . sąmone ir prasme.. (…) Gamtinis pasaulis. Neneigdami. turintį savybes.). Tai įrodo žmonijos raida.Kultūros filosofijos įvade” A. kuris prieš kultūrinį stovį buvo laukinis ir be dvasios. kad pakiltų į žmogiškąjį.. sintezuoti ir suvienyti per 144 . fenomenologija apsaugo nuo naivaus scientizmo.(…) Žmogus įeina į gamtą. Žmogus reikalauja gamtos. Stewart.Jeigu sakome.. Bet biologija negali atsakyti į klausimą. Bet ar tai pagrindas sukryžiuoti špagas tokio požiūrio atstovams ir taip vadinamiems mokslininkams . kada gemalas tampa žmogiškąja būtybe. negali išvesti savo paties principų iš tyrimų srities (…).joks mokslas. kad kurdamas kultūrą žmogus apvaldo gamtą. 1991 b. Todėl visiškai teisi M. į kurį įeina ir menas. aukštesnį. apmąstydamas tą bendrumą bei giminingą dvasingumą daugiausia sinkretiniu savo kuriamu menu. kad tarp organizmo ir patiriamojo objekto yra priežastinis ryšys. ir gamta reikalauja žmogaus.Etnosui susidarius. Rodydama. taip pat kaip su savo pirmaisiais principais. jie turi palikti šiuos uždavinius filosofijai (. kad . 1988). tai šitas apvaldymas visų pirma reikia suprasti išvidine prasme. fenomenologai mano . ir religija” (Lukšienė. 200 p. t. kad apreikštų savo dvasią. ir gamta įeina į žmogų. daugiau jauste nujaučia. Šis klausimas.. kultūrą. ši gan abstrakti citata turi savo krikščionišką pagrindą: Dievo sukurtasis iš žemės žmogus yra pašauktas apvaldyti sugadintą gamtą ir ją išvaduoti iš blogio nagų. Biologijos mokslas gali aprašyti gemalo išsivystymą per įvairius augimo etapus iš vienos vienintelės ląstelės.). turintis filosofines ir religines implikacijas..prigimtį. kurios pačios nėra jusliniai duomenys (…). Jusliniai duomenys turi būti organizuoti. Tačiau mokslas nepajėgia savo paties metodais tirti mokslo vertę ir jo taikymą (…). o kitam – pačią išmintį… Gal būt. ilgus amžius jis pats savo dvasią. Be abejo. Jei gamtos mokslų metodai nepajėgia tvarkytis su vertybėmis.. sakydami.. parašytame savo .kad patiriame ne tik juslinius duomenis. kad ne visi objektyvybės lygmenys priklauso gamtos mokslų kompetencijai. Mokslininkė kelia kultūros ekologijos klausimą: kada ir kokio laipsnio tautos savimonė yra nepakankama bei gresia tautai ir jos kultūrai? 1936 m. būties laipsnį” (Maceina. vadinasi. nėra atsakomas remiantis moksliniu metodu (…). gamtos ar humanitarinis.. ir papročiai. o toji – šaukte šaukiasi savo vaduotojo pagalbos. Įdomus yra fenomenologinis požiūris į suvokimą arba percepcija. bet objektą. nuo racionaliam svarstymui atviro tyrimo apimties siaurinimo ir nuo mokslo metodo taikymo netinkamoms sritims” (Mickūnas. 1994). y. Žmogus kūryboje įveda į gamtą žmogiškąjį pradą. teisūs fenomenologijos (vienos iš įtakingiausių šiuolaikinių filosofijos krypčių) atstovai. abejonių nekelia kultūrinės aplinkos būtinybė.

galima tvirtinti. kalvos. jau nekalbant apie galimą to daikto emocinį . kalnas.įsijungia” estetinio įspūdžio. o mitologinę ar sakralinę vertę turėję akmenys. kad gamtoje surasta įdomi šaknis yra jau meno kūrinys. Atsinešame tam. Meno kūrinys dėl to. kurios negalima šimtu procentų susieti su suvokiamu objektu. teptuko potėpių. kurio nebuvo. 145 . surastas gintaro gabalas savo formomis yra atsitiktinės. su sunkiais išbandymų metais ar džiaugsmingais išgyvenimais. Mintyse galime pamodeliuoti (o gal net ir prisiminti). totemizmo ir pagonybės apeigas menančiu. anticipacija ir atmintis yra tokie pat svarbūs percepcijai suprasti. tiek ir urbanizuotoji yra kultūros poveikio zonoje..nešėjas”. kai kas liko senuose raštuose. Šioje veikloje retencija. visos pasaulio tautos turi daugiau ar mažiau tokių kultūriniu–dvasiniu anstatu pažymėtų gamtos objektų. labai didelis. muzikos garsų. Daug kas taip išnyko amžiams. Visa mūsų (ir ne tik mūsų) krašto gamta. Nerasime Lietuvoje pamiškės ar kalvos..intenduojamą objektą. rausvas. atskeltas uolos luitas. kas nutinka su tuo anstatu. kaip signalas.krūvį” (prisiminimas. sukauptų žinių. prisiminimų ir patirties veiksniai. gamtą. kuris atrinkinėtų. meno kūriniuose įamžintu Puntuku. senieji vietovardžiai pakeičiami naujais. keliančiu estetinį pasigerėjimą. o vėliau ir mokslinių tyrimų dėka išgarsėja kaip prasmegusio Raigardo vieta. bene svarbiausioji kultūros formavimosi dalis. Ar ne menotyrininko Gyčio Vaitkūno mintis. Punios šile surastas elnio ragas ar tik eglės skuja po grybavimo miške. medžiai pamirštami ar sunaikinami. kad jie mums primintų kelionę. kombinacijoje su kitais daiktais) gali virsti meno kūriniu. gal net vieninteliu saitu su tėviške. tai turėtų būti žmogus. vietovę. senam ir sunkiai sergančiam žmogui šios mažos smulkmenos tampa labai reikšmingomis.velnio neštu ir pamestu”. kurie nebūtų vietovės gyventojams priminę (simbolizavę) labai tolimą praeitį ar visai nesenas artimųjų nelaimes. tiek natūralioji. išraiškingos šaknies dalis iš Tyrulių durpyno. Tokiais gali būti iš kelionės namo parsineštas akmenėlis nuo aukščiausio Lietuvoje Juozapinės kalno. O senvagių išvagotas ir pelkėtas upės slėnio praplatėjimas liaudies padavimų. kaip ir jutimo organų bei suvokiamo objekto priežastinis ryšys” (ten pat). patirtus džiaugsmus. kaip informacijos .. akmuo tėra tik kopija. atkirsta šaknis. kronikose. kaip ir pati gamta. Būtent todėl kietas. upelio ar didesnio akmens. eilėraščių posmų. Be abejo. ypač jei į pažinimo procesą . Grįžtant prie gamtos. Jei kompiuteris ar beždžionė prirašytų kalnus tekstų. esant specialiam apšvietimui. Bėgant laikui ir kraustantis iš būsto į būstą. kai etniniai gyventojai išnaikinami ar išvejami. tačiau tam tikrose naujai sudarytose sąlygose (lentynoje tarp knygų. vaizduotė. Būtų tas pats – atsitiktinė kombinacija sukeltų idėjiškumą.). simbolis ir pan. kad jutimais suvokiamas peizažas. Iš tikro. jaunyste. Gamtos objektas – kaip simbolis. ledyno iš tolimos šiaurės atridentas akmuo virsta . kad atrinko žmogus..

ne tokie kaip Šatrija ar Medvėgalis. gal būt. žadins kūrybinį įkvėpimą. O kartais tiesiog ir nenorima… LITERATŪRA 146 . Puoselėjami ir prižiūrimi bus žmonių mėgiami.Ne visi gamtos objektai išraiškingi ir informatyvūs. Tokių gamtos vertybių paieškoje. jų kultūriniodvasinio antstato puoselėjime sunku apseiti be mokslininkų. susies su praeitimi. Laimei. žinomi ir įspūdingi. Tauragnas ar Čepkeliai. ne visiems lemta išlikti tautos atmintyje. gamtos tyrėjų. apmąstyti kasdienio savo darbo vaisius. nenusineši jų namo ar į savo kiemą. Jie savo buvimu ilgai simbolizuos aplinkos ir tautos formavimosi laikus ar gyvavimo tarpsnį. kas ir kokiems tikslams juos panaudos. jos paslaptis. Deja. nuspėti. norą ištirti ir įamžinti gamtos vertybę. šių laikų amžinai skubančiam ir dažnai pragmatiškai nuteiktam mokslininkui nevisada lieka laiko stabtelėti prie niokojamos gamtos. su tautos šaknimis.

1917. Seniausių Pietų Lietuvos gyventojų santykis su aplinka. Šatrija – žemaičių šventovė. 1930. 01. Chomskis V. Kosmos. Vilnius. Nr 11. 492 p. 339–366. 2001. Nauji bruožai apie Šiaurės Lietuvos ir Kuršo geologiją ir jų ryšiai su Vidurine Lietuva.Andriušytė–Žukienė R. Vilnius. 1951.. Dalinkevičius J. Paviršiaus paleogeografija. Buračas B. Geografinis metraštis. Basalykas A.–R. Lietuvos MA bibliotekos archyvas. Vilnius. Buračas B. Butrimas A.. Vilnius. M. Vilnius. 1994. P. Mūsų gamta. Vladimiro Vernadskio mokymas apie biosferą ir nūdiena. 1958. Apie Šatrijos raganas ir archeologiją. P. 2001. Mokslas ir gyvenimas. 1960. Dusios ežero apylinkės. Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodika. 6.. 1979. Vilnius. Tumosa F. 30–46. Kiek metų Juodkrantės gyvenvietei? Tarybinė Klaipėda. 125–132.–R. 1979.. Žemėlapis M 1:400 000. Mokslas. Pasakojimai ir padavimai. 1928.. 1981. Nerijos augalija. Vilnius. 130 p. Vilnius. 12–13. 1996. 112 p. Vilnius. 1999. 2001. Dalinkevičius J. 1996. 1928. 1969.. 1975. Šatrijos kalno žalioji danga. Baranauskas M. Baranauskas M. 7. Mūsų girios. Biržiška M. 1968. 1934. Nr.. Baltrūnas V. Lietuvos TSR fizinė geografija.. Vilnius. Geol. 175–176. P. Didelio tikslumo gravimetrinių ir magnetometrinių darbų pritaikymas naftingų struktūrų paieškai ir tektoniniams tyrimams Pietiniame Pabaltijyje (ataskaita). 1999. Nr. 164 p. Akmens amžius Pietų Lietuvoje. 1980.. 3. 134 p.. 1944. Vilnius. 1981. Raigardo slėnis.. 2001. 1971. 39 p. 1979. Pagonybė Lietuvoje. 2001. Mokslas ir gyvenimas. Apirubytė R. Eringis K. Jankauskas T. Lietuvos geografija. The Raigardas Valley and Its Geological Strukture: Guide for excursions. 1979.. 1989. 19–21. Ėringis K. 8. Bicka J. 2001. 2000. 3.. 166–168. 14. 1983. 1971. Juodagalvis V. Juodkrantės gintaro kasyklos.. 1982.. 1988.1985. Tarybinė Klaipėda. Baranauskas M. Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose (geomorfologinė slėnių sistemos analizė). 1983.. Vilnius. Vilnius. 04. Puntukas.. Vilnius. 1988. Vilnius. Marijampolė... Nauk. Buivydaitė B. 5 Basalykas A. Apalia–Šidlienė Dz. Geologija. I. 1988. 31. 42–69.. Posiedz. 1994. 2000. Upės. Balbierius A. 1960.. 1960. Dar kartą apie Šatriją. Akmens amžius Pietų Lietuvoje. Vendas. Nr. Lietuvos geologija.. Juodagalvis V. Juodkrantė prie marių. Daškus M... 1996. Anykščių šilelis. 230–234. 1989. Panstw.. Dundulienė P. 1999. Basalykas A. p. Šliaupa A. 196– 204. 1988. 1980.Raigardas” ir jo vaidmuo bendroje dailininko kūrybos panoramoje. Paleolito klausimu Lietuvoje. 10. Čiurlionio . 3 Budriūnas A.. Lietuvos geologija ir profesorius Mykolas Kaveckis. 160–170. Pasakojimai ir padavimai. 256 p. Kūryba. 233–236.. Vilnius.. Baltrūnas V. Tarybinė Klaipėda.. P. Žemė – žmonijos buveinė. Inst. Dėl ežerų genezinės klasifikacijos. P. Dalinkevičius J. Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai. 1944.. 9. 02.. Budriūnas A. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. 228 p. Vilnius.. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Eringis K. 1982. 1982. 1965. 8(145). 2001. Akmens amžius Pietų Lietuvoje. 39. 1984. 55–57. 81–83. Lietuvos gamtovaizdžiai ir jų estetiniai ištekliai. 29. Žalioji estetikos mokykla.. 1960. Nr.. 1999. 2001. 1934. Geologijos in-tas. 2001. Budriūnas A. 5–14. Vilnius. 17.. Lietuvos TSR fizinė geografija. Baranauskas M. 147 .28–33. Nr. Vilnius. Vilnius–Kaunas. 1984.. 80–97. Nr.–R. Bandžiulienė R.. Nr. 2001. Vilnius. Mokslas ir gyvenimas. 1985.1968.. 3. II. Pirmieji bandymai gelbėti Neriją.. O ogolnych wynikach wiercenia w Druskienikach.. 5–15. 1930. 53–60. Bieliukas K. ir kt. 1982. Basalykas A. Paviršiaus geologinės sąlygos. ir kt. Nešė velnias akmenį (Geologinių reiškinių liudininkai). Kuršių nerija. Nr. 1958. Kambras. 1917. Baltrūnas V. 82–89. 1951. Baltrūnas V. Sushchnost’ i metodika detal’nogo ekologo-esteticheskogo issledovanija pejzazhej. 1969. 13. 1965.. Garunkštis A. Baltrūnas V. 3. K. 9 t. Vilnius. Vilnius. P.. 11. Lietuvos universiteto Kaune geologinės katedros ir jų veikla..... Rydzewski B. Ekologija I estetika landshafta. Halicki B. 210–256.

1986.. 1987. 442 p. Neogenas.. Vilnius. 1975. Statyba ir architektūra. Kraštotyra. Ekologinė problema: turinys.. Vilnius. Lietuvos geologija. 1988. Stratigrafijos problemos bei gamtinės aplinkos raida vėlyvajame ledynmetyje ir Holocene Lietuvoje. Nr 12. Archėjus. Nr. 1986. 1931. Šiaurės Atėnai.. Tautos atminties beieškant. Akmens amžius Pietų Lietuvoje. Evoliucija. 1964. 1994. Nr. Vonsavičius V. Gudelis A.elnet. 7–24. 110 p. ištakos. Kultūros ištakos. 1984. Mūsų gamta. Vilnius. Civilizacijų analizė. 269 p. Lietuvos geologija. Raistelio šviesa. Kaveckis M. ir kt. 2 sąs. Gudelis A.. 2000. Kraštovaizdžio suvokimo teoriniai aspektai. Vilnius. 64 p. Lietuvos geologija. Kūrybos ontogenezės pajauta XIX amžiaus pabaigos lietuvių raštijoje.. 02. 235–248. 30–31. Juodkrantės gintaro lobis. J. 1927. Dusia – gyvas ežeras. 148 . X t. 2001. 2001. Kabailienė M. 8. 2002. 14 t. 10. 2000. Gintaras. Guobytė R. Lietuvos paviršiaus geologijos ir geomorfologijos ypatumai bei deglaciacijos eiga. 34 p. Vilnius. Kabailienė M. 1996. 1969. (su priedais). Mokslas ir gyvenimas. 8–9. 1988. Kerbelytė B. Nr.. 1970... Kuršių nerija. Lietuvos TSR MA moksliniai pranešimai. Gudavičius H. 1983. Kisieliūnaitė D. 1998. 1928.. 14–15. 12.. 1978. (su priedais).2001. Gailius R. Gumilevskis L. Kavaliauskas P. 1988. IV t. 7. Kodėl senka Lietuvos ežerai.. 1996. Mūsų gamta.. 1994. 20–30.. 1984. www. Nr.. 2000. Mokslas ir gyvenimas. 14–15. 1928 metų geologinio rekognosciravimo Lietuvos šiaurės rytų rajone.1975.. 1994. 1927. 1994.. 264 p. 208–222. 1990.. Grinaveckas V. P. Kaunas. Nr. Grigelis A.. Girininkas A. 1994. Lietuvių liaudies padavimai. Vilnius. 43–48.. 23-26. 2000. Nr. Vilnius. 1988. 1993. 22–23. Žvaigždžių žaizdos.. 1969. 11. Geikie A.. Vilnius. Garunkštis A. Nr. 8. Baltijos gintaras. Lietuvos pajūris ir įjūris.. 43–47. 167–175. 1978. Lietuvos meteoritiniai krateriai. V t. Geoliogija. 1964. 1931.Jablonskis K. 1998. 1994. Mūsų gamta. 527 p. (Iš serijos . Baltų kultūros ištakos. 1970. 30–31. 2 d. 36–37. Vilnius. 2000. 1998. Kondratienė O. 1998. 1994. Kudaba Č. Karmalavičius R. 1969. 2000. Daktaro disertacijos santrauka. 1994. 41-49. 5 (58). Nr 2.. 103 p. Iliustruotoji Lietuva. Vilnius–Chicago.. 1970. 2001. Nr . 2. Kubilius V. Baltų mitologija. Kaunas. Kultūros barai. Metelio ir Obelijos ežerų kilmės klausimu. 2. Plymouth.. Garunkštis A. Gailius R. Motuza G. 1985.. Vilnius. Vilnius. Lietuvos holocenas.Žvilgsnis į pasaulį”). Problemos.. Vilnius. 176–240. 674 p. Vernadskis. 1988.. Gamlin L. Stanaitis A. Takoskyros.. 342 p. Gimbutienė M. Nr. Vilnius. Kai kurių Vakarų Lietuvos kalnų vardai. Stanaitis A. 1994. Lietuvos geologija. 1959. Vilnius. Vilnius. Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto darbai. Geologija. Apie ką šneka pajūrio vėjai. Vilnius. 1928.. 1977. 92 p. 100 p. 367 p... 332–334. Kalenda Č. Paleogenas. 2000. 11. 1978. Vilnius. Vilnius. Gendrolis E. Katinas V. Nr. Kaunas. Greimas A.. Viršutiniojo (vėlyvojo) pleistoceno stratigrafija ir geochronologija. 1977.. Jura. 1901. Vilnius. 1988. 1978. 1987. Gailius R. 1993. 94–98. 1959. 279 p. 114 p. Dusios.. Kavaliauskas P. Kaveckis M. Mokslas ir gyvenimas. 1990. Vilnius. Ir vis dėlto ką tau liudija balta vandenų preliudija (Medūzos prie Juodkrantės). 2002. XIV.. 42.. 1985. 1988. Nr. Didieji Dzūkijos ežerai. 1983. 1970. 1990. 42–54. Raganų teismai Lietuvoje. 1988. 1990. Proterozojus.. Žemės legendos. Tėvynė visada graži. Kuršių nerijos kopos. Kraštovaizdžio grožis ir būdai jam išmatuoti. Gaigalas A. Gaigalas A. Kudaba Č. 1994. 1987. Geda S. Geografija ir geologija. 139–167. 1969. esmė. 175 p. 58..... Kreida. Gudelis A. Kvarteras (antropogenas). 268 p. Kavolis V. Lietuvos Universiteto Matematikos–Gamtos Fakulteto darbai. 1994. 246 p. Gudelis A. Mokslas ir gyvenimas. Kerbelytė B. Kultūros barai... Katinas V. 1994.lt/vartiklis/voruta Kolupaila S.

.. Kudaba Č. Geografinis metraštis. Lukšienė M. 1986. 45–64. 1991. Kviklys B. 5-18 p. Gyva tik ekosistema: ne visai tradicinis požiūris į gyvybės evoliuciją. Petrošius R. Vilnius. Čia Lietuva. IV t.. I. Žemės legendos ir tikrovė.. Tejarizmas – netradiciška krikščioniškoji filosofija. 2000. 8. 2000. 188 p. 1983. Mokslas ir gyvenimas. 4–5. 1 t. 1991. Maceina A. Lietuvos aukštumos. 1989. 5 t. 10. 1994. IV t. Geografinis metraštis. Nr. 1961. 4 (9–10 p. Paslaptingasis Raigardo slėnis.). 1980. 447 p. 2001. 1995. 1979. Kudaba Č. Mieželaitis E. 1997. Ordovikas. Gamta ir žmogus Vinco Krėvės kūryboje. Tejaro de Šardeno knygai . Ekologinės kultūros būtinybė. 1992. Vilnius.. Ostrauskas T. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (LTE)... 1994. Vilnius. Kuršių nerija. 1994. 3 (9–10 p. 1998. Nr. Vilnius.. Mūsų Lietuva.. Lietuvos TSR atlasas. Vilnius. 2000. Smėlio grafystės kalendorius. Vol. 7 (18–19 p. 192 p. Kudaba Č. Vilnius.. 2001.. Kaunas. Nr 2. Raštai. Silūras. Mickūnas A. Vilnius. 1991. Nr. Mardosienė D.. Nr. 1995.. 208 p. Lietuvių mitologija. 1991. 23.. Lietuvos geologija (sud. 1982. 1999. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius. 1994. Kudaba Č. 1988.. 1972. Lekevičius E.Vilnius. 3–32. 607 p. Skridlaitė G. 2 t. Lietuvos mokslas. 1981. 3.. 1982. Geologijos akiračiai. Švendubrės kaimas viduramžiais ir vėlesniais laikais. Šatrijos legenda. 1961. Vilnius. 1993. Geomokslai. 8–10.Kudaba Č. Motuza G. 12. II t. 8. Paleogeografinės pastabos apie Druskininkų apylinkes. Mokslas ir gyvenimas. Vilnius. 55–61. Vilnius. Vilnius. Skaitant Vladimirą Vernadskį.. P. Leopoldas O. 197–211. Lietuvos geologija. Paškevičius J. 1972. 1991. 1983. Mūsų gamta. 3–13. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Kalevo sūnaus pėdom. Lietuvių etnogenezė. 2000. 539 p. Nr. 144 p. Nr. Vilnius.Žmogaus fenomenas”.. 2. Saulės giesmė: Šventasis Pranciškus Asyžietis kaip gyvenimo šauklys.. 149 . Motuza G. Lietuvos geologija. Kuzmickas B. Nr. Po mūsų nebus mūsų? Mokslas ir gyvenimas. Kudaba Č. National Geographic. Lundkvistas A. 1051. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. 1. Mokslas ir gyvenimas. 46–96. 1987. 467 p. Fenomenologinė filosofija. 1989. Kuršių nerijos smiltelės kelionė. 2001. 17–18. 1980.. Vilnius. 1960. 1986. 20–23. 118 p. 1960. July.. Motuza G. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija.). I t. 1988. Motuza V. 1974–1978. 1992. P. 186 p. Vilnius. Nr. Kudaba Č. Kadūnas V. Maceina A.. 1993. Vilnius. 10. Girininkas A. 2001. 1982.. Kviklys B. 1994.. 776 p. IV t. Klaipėda. 1999. Apie Lietuvos žemę. Lietuvos gilieji litosferos sluoksniai. Ar tikrai Raigardas prasmego? Vilnius. 2001. Maskva. 1983. Mikšytė R. Vilnius.. Motuza G. Vilnius. Nr. Nr. Lietuvių mitologija. 1982. P. 216 p. Vakarų baltų archeologija ir istorija. 1984. 1992. No. Kudaba Č. 454 p. 35–41. 1991 Mūsų Lietuva. 132–134. Kudaba Č. 2.1969. 752 p. Vilnius. 1974.). mokslas. Vilnius. Akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenvietės. 1987. Kvizikevičius L. 198.). Lietuvių tautosaka. 1999. 1974. 1988. Kudaba Č. Kopos po savo amžiaus vidudienio (Kuršių nerija). 8 (8–9 p. 15. 1991.. Devonas.03.. 42–55. Lietuvos durpynų kadastras.). 1997. 97–122. III. Vilnius.. 1984. Mokslas ir gyvenimas. Vilnius. 96–99.. 1967. 640 p. 1969. 1994. 2000.03. Mūsų gamta. 1992. 63–80. Nemuno slėnio Raigrudo kilpoje geomorfologija. 1991. 4. Laiką pralenkusi mintis.. 90–117. Bibliografinė rodyklė. Vilnius. 1998.. 1972. Ką apie mus kalbės palikuonys? Literatūra ir menas. Grigelis A. Granitas. Kalbantis medis. Narbutas V. Kunskas R. 1983. 837 p. 1995. Michelbertas. Vilnius. P. Vilnius. X. Septyni keliai iš Varnių. Mokslas ir gyvenimas. 2001. Mikalauskas A. Kalvotoji Žemaitija.. 1988. 1999. Vilnius... Vilnius. Karbonas. Vilnius. Minkevičius. 1994. I–IV t. Stewart D. Gyvoji dvasia. Įžanginis straipsnis P. 108 p.

Pranaitis A., Sinkevičius Ž., 2000. Susipažikite: Metelių regioninis parkas. Kelionių magija. 2000. Nr. 6. 6–10. Pupienis A., 1994. Po Dzūkijos dangumi. Vilnius. 1994. 173–183. Reimersas N., 1983. Ekologija ir kultūra. Mūsų gamta. 1983. Nr. 3. 2–3. Rimantienė R., 1999. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius. 1999. 110 p. Rimantienė R., 1995. Lietuva iki Kristaus. Vilnius. 1995. Rimša, 1994. Gintaro telkinių paieškos šiaurinėje Kuršių marių dalyje bei Juodkrantės gintaro telkinio įvertinimas. Lietuvos geologijos tarnybos fondai. Vilnius. 1994. 138 p. Rubikas J., 2000. Poveikis ir atsakas biologiniuose vyksmuose. Problemos. 2000. Nr. 58. 121–128. Tarasenka P., 1997. Užnemunės krašto piliakalniai. Vilnius. 1997. 28–29, 32–33. Tautavičius A., 1966. Šatrija. Mokslas ir gyvenimas. 1966. Nr. 10. P. 36. Tautavičius A., Grigalavičienė E., 1975. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius. 1975. Telksnytė M., 1979. Kuršių nerija. Vilnius. 1979. 71 p. Tiškus, 1982. Baltijos dovanos. Mūsų gamta. 1982. Nr. 11. 24–25. Toro Henris Deividas, 1985. Voldenas arba gyvenimas miške. Vilnius. 1985. 254 p. Tamošaitis J., 1968. Lietuvos TSR senvaginiai pelkėguoliai ir jų pelkės. Geografinis metraštis. IX. Vilnius. 1968. 103–111. Tučienė A., 1979. Vandens augalija. Anykščių šilelis. Vilnius. 1979. 47–49. Seibutis A., 1974. Nauja alternatyva kvartero paleogeografijos probleminiams klausimams spręsti (rusų k.). Geografija ir Geologija. XI. 1974. 23–37. Seibutis A., 1976. Paleogeografinė toponimika ir jos artimiausi uždaviniai (rusų k.). Geographia Lituanica. 1976. 267–274. Seibutis A., 1992. Ledynmečio įvaizdžiai sakmėse ir padavimuose. Apie Lietuvos žemę. Vilnius. 1992. 283–291. Stančikaitė M., 2001. Augalijos ir gamtinės aplinkos raida poledynmetyje. Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius. 2001. 26–34. Stepanauskas L., 1987. Tomas Manas ir Nida. Vilnius. 1987. 308 p. Suveizdis P., 1994. Permas. Triasas. Tektonika. Geologinė raida. Lietuvos geologija. 1994. Vilnius. 122–139, 213–240. Suveizdis P., Šliaupa S., 1999. Prekvartero dangos tektoniniai modeliai. Lietuvos mokslas. Geomokslai. 23. Vilnius. 1999. 129–143. Svarbiausios Lietuvos pelkės ir seklūs vandenys. Vilnius. 2000. 163 p. Suchomlinskis V., 1978. Širdį atiduodu vaikams. Kaunas. 1978. Sakalauskas T., 1971. Kalbantis sfinksas. Nemunas. 1971. Nr. 3. Šalkauskis S., 1990. Raštai. I t. 1990. 607 p. Širvys P., 1960. Ant aukšto kalno Šatrijos. Tarybinė moteris. 1960. Nr. 2. 10–11. Šliaupa A., 1998. Lietuvos neotektoninės struktūros ir jų tyrimo ypatumai. Geologijos akiračiai. 1998. Nr. 2. 55–65. Tejaras de Šardenas P. 1995. Žmogaus fenomenas. Vilnius. 1995. 407 p. Torsvik T. H., Smerthurst M. A., Meert J. G. and oth. Continental break up and collision in the Neoproterozoic and Palaeozoic – a tale of Baltica and Laurentia. Earth Science Reviews. 40 (1996). 229–258. Valančius M., 1992. Vaikų knygelė. Vilnius. 1992. 406 p. Varnas A., 1978. Gintaro apdirbimas. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. I. Vilnius. 1978. 117–124. Vernadskis V., 1988. Apie noosferą. Mūsų gamta. Nr. 4. 3–4. (perspausdinta iš L. Gumilevskio knygos ,,Vernadskis”, 1988). Vėlius N., 1987. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius. 1987. 320 p. Vienuolis A., 1981. Astronomas Šmukštaras. Iš mano atsiminimų. Vilnius. 1981. Vydūnas, 1990. Raštai. 1 t. 564 p., 2 t. 496 p. Vilnius. 1990. Volkaitė–Kulikauskienė ir kt., 1987. Lietuvių etnogenezė. Vilnius. 1987. 255 p. Vonsavičius V., 1973. Šatrijos gelmių legenda. Mokslas ir gyvenimas. 1973. Nr. 10. 39–41. Zaborskaitė V., 1982. Maironio gamta. Mūsų gamta. 1982. Nr. 11. 10–11. Zaborskaitė V., 1989. Žemės gaivalų ir sukultūrintos gamtos dainius. Mūsų gamta. 1989. Nr. 9. 22–23. Zemlickas G., 2000. Simpoziumas – tai protų puota. Mokslo Lietuva. 2000. Nr 17, 18. Žaliasis pasaulis, 2001. Nr. 1 (327) (A. Balbieriaus pokalbis su R. Sadausku). Uginčius A., Baltrūnas V., 1999. Lietuvos gręžinių kerno saugykla. Bukletas. Vilnius. 1999.
150

Апирубите Р. и др., 1971. Применение высокоточных гравиметрических и магнитометрических работ для поисков нефтегазоносных структур и изучения тектоники в Южной Прибалтике. Отчет по теме. Вильнюс. 1971. 126 с. Вайчвилене Б., Кунскас Р., Савукинене Н. 1978. Стратиграфия отложений больших озер Южной Литвы и основные этапы их развития. Лимнологическая характеристика озер Дуся, Обялия, Галстас и Шлавантас. Вильнюс. 170–190. Вернадский В. И., 1954–1960. Избранные сочинения. Т. 1–5. Москва. 1954–1960. Вернадский В. И., 1975. Размышления натуралиста. Москва. 1975. 174 с. Вернадский В. И., 1965. Химическое строение биосферы Земли и ее окружения. Москва. 1965. 374 с. Гарункштис А., 1975. Седиментационные процессы в озерах Литвы. Вильнюс. 296 с. Геологическая изученность. Т. 43, вып. 1. Период 1800 – 1955. Вильнюс. 1962. 259 с. Дварецкас В., 1976. Строение и развитие речных долин Литвы в позднеледниковье и голоцене. Geographia Lituanica. Vilnius. 1976. 51–57. Кондратене O., 1996. Стратиграфия и палеогеография квартера Литвы по палеоботаническим данным. Вильнюс. 1996. 213 с. Круть И. В., 1978. Введение в общую теорию Земли. Москва. 367 с. Лимнологическая характеристика озер Дуся, Обялия, Галстас и Шлавантас. Вильнюс. 1978. 192 с. Лукашевич И. Д., 1909. Что такое жизнь? (Биол. этюд). Публ. лекция. – Спб. 1909. 32 с. Мойсеев Н., 1990. Человек и ноосфера. Москва. 1990. 351 с. Реймерс Н. Ф., 1990. Природопользование. Москва. 1990. 640 с.

NATURE AS A SOURCE OF CULTURE (summary)

151

In this book the development of the nature since the earliest geological stages of our planet and until the latest, Quaternary period, in Lithuania is characterized. Palaeogeography of Post Glacial and human settling in Lithuania territory are described also. Mythologization of the environment as well as the power of giants and devils in Lithuanian legends is discussed. The conditions when the nature becomes the reason, source and object of the cultural activity of the man are considered. Using the results of geological, geographical and biological investigations as well as historical and mythological data and examples of the art (painting, poetry, prose and etc.) the valley of Šventoji River in vicinities of Anykščiai Town, Šatrija Hill in Žemaitija, Juodkrantė Township in Curonian Spit with the recourses of amber, The Great Lakes of Sūduva (Dusia, Metelys and Obelija) and Raigardas valley near Druskininkai Town is told about. The great importance of the knowledge of the nature development for the word outlook of man is considered in the book. The author pays attention to biosphere doctrine (proceedings of V. Vernadsky), is in dispute with the opponents of nature evolution and discuses the importance of the nature inspirations for the art. Author takes up the position that scientific knowledge of the surrounding environment together with other cultural values, inspired by nature (folklore, painting, poetry and etc.), creates that unique spiritual superstructure of nature, that supports saving the values of the nature as the result of centuries-old interaction between nature, man and culture for the future generations. Unfortunately, this result can be different and not positive forever. ПРИРОДА КАК ИСТОЧНИК КУЛЬТУРЫ (анотация) В книге охарактеризована древняя природа Литвы, ее развитие от первых геологических этапов нашей планеты до последнего четвертичного (антропогенового) периода. Описаны палеогеография послеледниковья и заселение человеком территории Литвы. Обсуждена мифологизация окружающей среды, могущество великанов и чертей в литовских преданиях. На примере конкретных местностей Литвы рассмотрены условия, при которых природа становится причиной, источником и объектом культурной деятельности человека. Используя результаты геологических, географических, биологических, археологических исследований, исторические и мифологические данные, примеры художественного творчества (живописи, поэзии, прозы и т. п.) рассказывается о долине реки Швянтойи вблизи города Аникщяй, горе Шатрия в Жямайтии, местечке Юодкранте со своими ресурсами янтаря в Куршской косе, Великих озерах Судувы (Дуся, Мятялис и Обялия) и долине Райгардас южнее города Друскининкай. В книге также рассматривается значение познания развития природы для мироощущения и мировоззрения человека. Большое внимание уделяется учению о биосфере (труды В. Вернадского), полемизируется с опонентами эволюции природы, обсуждаются природные вднохновляющие ресурсы и их влияние на творчество в исскустве. Автором защищается позиция , что научное познание окружающей среды совместно с другими из природы вышедшими ценностями культуры (фольклор, живопись, поэзия и др.) создают ту уникальную духовную надстройку природы, которая помогает и будет помогать сберечь ценности природы для будущих поколений как результат взаимодействия природы, человека и культуры. К сожалению, этот результат может быть разным и не всегда позитивным.

ILIUSTRACIJŲ PAVADINIMAI KNYGAI ,,GAMTA KAIP KULTŪROS ŠALTINIS”) 1 pav. Geologinė laiko skalė (Lietuvos geologija, 1994)
152

Musteikio kolekcija). C – padidėjusio druskingumo lagūninės facijos: 1 – dolomitinio dumblo (Mituvos svitos. dolomitinio raudono ir pilko molio ir gipso facija. silūro (S). H. 1994). triaso (T). 7 – archėjaus–proterozojaus. f – viršutinio permo fosilijos (P. 1977) Įvairių geologinių periodų uolienos: 1 – kvartero. Baltrūnas. Vėlyvojo permo laikotarpio litologinis–paleogeografinis žemėlapis (Lietuvos geologija. 8 – pilvakojai. 6 – viršutinio proterozojaus–kambro. kambro (Є). e – devono fosilijos. D – augalija ir gyvūnija: 1 – stromatoporoidėjos. 1994) a – kambro trilobitas (T. 8 – sutrupintų uolienų zona. 1999). 17 – konodontai. 3 – koralai: 2 – kolonijiniai. Motuza. Baltijos baseino rytinės dalies viršutinio silūro facijos: a – ludlovio laikotarpis. 6–8 – pečiakojai. 4. Taip saugomas gręžinių kernas (cilindrinis uolienų stulpelis) Lietuvos geologijos muziejaus kerno saugykloje (E. 13 – eurypteridai. 6 – rifinės klinties. Rodinijos superkontinento (prieš 750 mln. 3 – žalsvai pilko ir juodo molio su molingo karbonatinio dumblo tarpsluoksniais. 3. Mizarų astroblemos geografinė padėtis (a) ir pjūvis per ją (b) (Gailius. Sidaravičienės kolekcija). Pjūvyje parodyti archėjaus ir proterozojaus (AR-PR).2 – nepadengti permo nuosėdomis plotai:1 – paviršiuje kristalinės uolienos.. vendo (V).Gaižausko nuotrauka) 4 pav. devono (D). 7 pav. 14 – jūrų lelijos. 8 – plonų kalio druskų sluoksnių išplitimas. 2 – žalsvai pilko molingo karbonatinio dumblo su aleurito ir smėlio grūdeliais.Gaižausko nuotraukos) 5a pav. 7 – storasieniai dvigeldžiai. 11 – vėžiagyviai. ordoviko (O). 9 – galvakojai. B – seklaus šelfo facijos. vieta. Būdingoji Lietuvos paleozojaus fauna (Lietuvos geologija. 2 – sluoksniuoto dolomitinio molingo dumblo. Jankausko kolekcija). 3–8 – viršutinio permo nuosėdų išplitimas: 3 – iki denudacijos. d – silūro pečiakojai (P. 1994). permo (P). 4 – žalsvai pilko molio ir molingo karbontinio dumblo. 10 – trilobitai. 11: a – giliųjų tektoninių lūžių. 4 – klintis. 4 – pilko sluoksniuoto karbonatinio ir molingo karbonatinio dumblo. Lietuvos geologijos muziejus Vievyje (E. kreidos (K) ir kvartero (antropogeno) (Q) klodai 3 pav. 5 – pečiakojai: 4 – plonasieniai. 12 – denuduojamos medžiagos nešimo kryptis 153 . 12 – pjūvio linija 6 pav. 4 – kreidos. Paškevičiaus kolekcija). b – ludlovio laikotarpio pabaiga (Pagėgių. c – silūro graptolitai (J. Lietuvos Žemės gelmių apibendrintas geologinis pjūvis iš vakarų į rytus (Uginčius. 7 – tas pats su akmens druska (vyrauja pastaroji). Venspilio ir Sudervės svitų kraigo facijos) (Lietuvos geologija. 16 – graptolitai: 15 – graptoloidėjos. susidariusios anaerobinėmis sąlygomis žemiau bangų veikimo lygio: 1 – juodo graptolitinio molio. 5 – samangyviai. 10 – nuosėdų storis. 7 – juodo molingo karbonatinio ir karbonatinio su koralais dumblo. 6–9 – moliuskai: 6 – plonasieniai dvigeldžiai. apačioje su onkolitais). 2 – nuosėdinės uolienos. 19 – primityvūs augalai 8 pav. A – giluminės atviros jūros facijos.2 pav. 5 – triaso. 9 – išplitimo ribos: a – apytikslės (jūroje). b – po prekvartero nuosėdomis. 5 – pilko gniutulinio karbonatinio dumblo. b – facijų ribos. 11 – gręžinio vietos. b – ordoviko vėžiagyviai (N. Suveizdžio kolekcija): 1–3 – foraminiferai. susidariusios aerobinėmis sąlygomis aukščiau bangų veikimo lygio: 1 – žalsvai pilko molingo karbonatinio dumblo. 4. 2. 1996) 5 pav. 2 – paleogeno. 3 – raudono ir pilko molio it molingo karbonatinio ir dolomitinio dumblo. 12 – stambūs vėžiagyviai (leperdicijos). 9 – lūžiai Žemės plutoje. 15. 16 – dendroidėjos. m: a – maksimalaus išplitimo riba (nulinė izopachita). b – išlikusių nuosėdų izopachitos. 18 – ichtiofauna. 5 – dumblių ir samangyvių rifai. turėjusių poveikį nuosėdų klostymuisi. 5 – storasieniai. 3 – pavieniai. 2 – juodo ir žalsvai pilko graptolitinio molio. metų) rekonstrukcija (pagal Torsvik T. ir kt. 1. 10 – astroblemos kontūrai. juros (J). 6 – susisluoksniavusios karbonatinės ir sulfatinės uolienos (vyrauja pastarosios).

Kudaba (1983). SL – Pietų Lietuvos fazės.pagal R. 10 – paskutiniojo apledėjimo skirtingų fazių plynaukščių banguotas ir dugninės morenos lygumų paviršius. 2 – negyvas ir tirpstantis ledynas su laikinais ežerais. B – Baltijos stadijos. viršutinė jura.3 – įvairiai kalvotas ir periglacialinių procesų žymiai (1) ir nežymiai (2. J. archeologinių laikotarpių . 4 . 2001). 9. I priedas. 7 – vandens srautai ir jų kryptys. 5 – limnoglacialinės lygumos. žmonių vadinami velnio pirštais. Paskutiniojo apledėjimo paleogeografijos kreivė (Satkūnas.. 2 – durpė. kelovėjaus sluoksniai (L. Druskininkų (Pušyno) pjūvio Merkinės tarpledynmečio sporų–žiedadulkių diagrama (Кондратене. 5 – moreninis priemolis. pakilumos ir plynaukštės. Ledyno pasitraukimo iš Lietuvos teritorijos stadijų ir fazių ribos (Gaigalas. Geomorfologinio . 4 – humusingas aleuritas. AF – Aukštaičių fazės riba pagal R. Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų stratigrafijos bei archeologinių laikotarpių gretinimo schema. 7 – žiedadulkių kiekis mažiau 1%. 12 – fliuvioglacialinių procesų sukurtas lyguminis reljefas. 1974) 19 pav.7 – įvairaus kalvotumo gubrėtas ežeringas paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos skirtingų fazių reljefas.. 13 . Ž – Žiogelių fazės. 3 – moreninės aukštumos. Kučo nuotraukos): 2 – belemnitai. Guobytę (2002) 15 pav. 3 – amonitai Pleurotomaria sp. rasti juodame žėrutingame juros periodo molyje. 1996) 1 – aleuritingas molis. 1997) a – ledyno danga paskutiniojo apledėjimo maksimalaus išplitimo metu (ledyno storio izolinijos. 8 – išlygintų ir banguotų senojo apledėjimo plynaukščių reljefas. vidutiniškai ir smulkiai kalvotas reljefas.fono” (žemėlapio) autorius – Č. 1992). 4 – fliuvioglacialinės lygumos. 2001) 1 – aktyvus ledynas. Akmens ir žalvario amžiaus paminklų paplitimas Lietuvoje (Lietuvos archeologijos atlasas. laikini ežerai ir užutekiai. Kabailienę (1998). 9 – paparčiai 13 pav. Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno periodizacija pagal M. susijusios su milžinų ir velnių . 1 . 10 pav.. 2001) 18 pav. Gintaras su voro inkliuzu (Katinas. EL – Rytų Lietuvos fazės. ML – Vidurio Lietuvos fazės.veikla”. perkūno kulipkomis. Ventos slėnis ties Papile. Vėlyvojo pleistoceno nuogulų atodangos Nemuno slėnyje prie Škėvonių netoli Birštono (a) ir Verknės žiotyse (b) 12 pav. Lietuvos vietovės. 11-12 – plokščias ir banguotas reljefas. 6 – limnoglacialiniai vandens baseinai. Skaičiais parodytas žemės paviršiaus ir vandens lygio absoliutus aukštis (m) 16 pav. Paleogeografinė situacija Pietų Lietuvoje paskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos fazės (osciliacijos) metu (Baltrūnas. slinkimo kryptys) (pagal Ehlers. 3) paveiktas priešpaskutiniojo apledėjimo ir paskutiniojo apledėjimo Grūdos stadijos reljefas. Juros ir kreidos perioduose klestėjusių gyvių fosilijos 1 – amonitas Kosmoceras pollucinum Teisseyre. NL – Šiaurės Lietuvos fazės. 13 – vėjo pustomos vietos. Rotkytės kolekcija). 1983) 11 pav. 3 – durpingas sapropelitas. Rimantienę (1995) 17 pav. 6 – gargždas. kaukspeniais. Dalinkevičiaus rinkinių (V.15 – limnoglacialinių procesų sukurtas banguotas ir lyguminis 154 . Akmens ir žalvario amžiaus keramikos ir titnago radiniai Zapsės 5-ojoje akmens amžiaus gyvenvietėje (Juodagalvis. 2–4 – fosilijos iš Lietuvos geologijos muziejuje esančių prof. 4 – suakmenėjusių gyvūnų nuolaužos iš ledyno sujauktų sluoksnių. G – Grūdos stadijos. b – paleogeografinis transektas išilgai linijos C–P (centras– periferija) 14 pav. 8-10 – stambiai. 8 – samanos. 11.9 pav.

7 – griovos. 10 – smėlis. 23 pav. 10 – ežerėliai su intakais.) (Жмуйдзинавичюс. 13 – II viršsalpinė terasa. Vienožinskis. Žmuidzinavičius. 20 – pelkės.reljefas. 5 – morena. Ad. 6 – viršutinė jura.veikla”. 2 – vidutiniškai kalvotas reljefas.. 19 – prieslėnių erozinis kalvynas. 21 – ryškesnių ledyno pakraštinių darinių tįsa. 14 – I viršsalpinė terasa. Šventosios slėnis ties Abromiškėmis (nuotraukos autorius. 6 – frekvencija 25 pav. 17 – jūrinių terasų paviršiai. Šventoji ties Anykščiais (a) ir netoli Ukmergės (b) 22 pav. 11 – IV viršsalpinė terasa. b – neogeno periodo sluoksniai. Vaitiekūnas. 32 – riedulynai . J. Bajoriūnaitė. 1983). 12 – gargždas.) (b) 21 pav. 22 – akumuliaciniai moreniniai gūbriai (drumlinai ?). 16 – eolinių kopų reljefas. 18 – aliuviniai paviršiai upių slėniuose. Vetygalos atodanga: a – bendras atodangos vaizdas. 13 – rieduliai.piramidė” – vaizdas iš pietvakarių (a) ir iš pietryčių pusės (b) 34 pav. Didieji Lietuvos rieduliai – Puntukas (a) ir Puntuko brolis (b) 27 pav. Medžiūnas. 1 – aleuritas. 4 – molingas sapropelitas. Šerno ilties amuletas rastas pietiniame Šatrijos šlaite (Butrimas. Zovė. 14 – žvyras 32 pav. 2 – humusingas aleuritas.) 30 pav.. 11 – žvirgždas. c – devono periodo Šventosios sluoksniai 24 pav. 8 – molis. Baranausko klėtelė Anykščiuose (1959 m. 1990 m. pastaba). 3 – silpnai kalvotas reljefas. Varnas.) (a) ir Lietuvos geologų sąjungos emblema (autorius R. 1 – labai kalvotas reljefas. Glaciomorfologinis Žemaičių aukštumos centrinės dalies žemėlapis (Kudaba. 24 – dubakloniai. Dalinkevičius – aut. J. 26 – karstinių įgriuvų pakeistos lygumos. Geologiniai gamtos paminklai – Pavarių akmuo (a) ir Karalienės liūnas (b) 28 pav. Miškų raida neogeno pabaigoje ir antropogeno pradžioje pagal atodangos Šlavė-2 sporų ir žiedadulkių tyrimus (Кондратене. 1983 m. susijusios su milžinų . Vaizdas nuo Šatrijos – pietų (a) ir vakarų link (b) 35 pav. A. 7 – apatinis triasas.veikla”. 5 – terasų pakopos. Šatrijos gelmių pjūvis (Vonsavičius.) (Židinys. Šatrija (1968 m. 28 – ežerai (Kudaba. 1984) 36 pav. Šventosios slėnio ir apyslėnio geologinė–geomorfologinė schema (Dvareckas. susijusios su velnių . Anykščių piliakalnis (1909 m. 23 – erozinės kilmės gūbriai. I. 1973). 3 – aleuritingas sapropelitas. Šatrijos . 1972) 31 pav. 1935) 29 pav. Jūros lygio svyravimo schema (Gudelis. 9 – aleuritas.. 29 – vietovės. 9 – išnašų kūgiai. 30 – vietovės. 31 – rieduliai – gamtos paminklai. Puntukas (1929 m. 4 – denudaciniai šlaitai. 1983) 33 pav. 1979). 1–5 – apledėjimų paliktos morenos. 1998)) 155 . 1996). 12 – III viršsalpinė terasa.draustiniai 20 pav. 15 – salpa (užliejamoji terasa) 26 pav. greičiausiai. 6 – eroziniai palikuonys. 1968) 37 pav.) (Poezijos pavasaris. 8 – atodangos. 27 – fliuvioglacialinės nuosruvos proslėniai. Ąžuolinis velnio bareljefas virš įėjimo į Lietuvos geologijos muziejų (autorius A. 25 – fliuvioglacialinės deltos.

b – Dusios 8-osios gyvenvietės akmens dirbiniai. 1999) 40 b pav. dumblingas. su medienos ir kriauklelių liekanomis. 3 – perspektyvūs gintaro plotai. Džiūstantys juodkrantiškių tinklai prie Gintaro įlankos 43 pav. tolumoje Obelninkai 51 pav. 3 – aleuritas. Vaizdas nuo Prelomciškių piliakalnio į Dusios ežerą 156 . b – borealio metu. Garunkštį ir A. d – Dusios 8-osios gyvenvietės vėlyvoji keramika ir žalvarinė įvija (3) 53 pav. mIVLm – Limnėjos jūros nuosėdos 40 a pav.) 46 pav. 3 – židinys). Stanaitį (1969) 51 pav. Juodkrantės kopose (1980 m. 1994). 1 – sausuma. Plikosios kopos šiauriau Juodkrantės 42 pav.. I.. Sakalauskas (1994 m. . 5 – ledas. Skulptūra . 1–4 pagal A. Kalpokas. Paminklas Liudvikui Rėzai. Ritzkowski. 6 – buvusio ledo luisto kontūrai.) 49 pav. A. 2 – stulpavietės. G. 4 – gintarą nešusių srovių kryptis. Dusios ežero šiaurinės pakrantės archeologijos paminklai (Juodagalvis. Karanauskas iš Utenos (1979 m. c – Dusios 8-osios gyvenvietės pastato plano rekonstrukcija (1 – rausvo molio sluoksnis.Teatgimsta tauta Kristuje”. 2 – gintaro akumuliacijos lagūnoje plotas. stovinti prie evangelikų liuteronų bažnyčios Juodkrantėje. Jonušas (1989 m. 2000. 1 – smėlis smulkus ir smulkutis. 1 – vanduo. Dusios ežero akmens amžiaus gyvenvietės aplinka 52 pav. R.) 48 pav. 4 – gintaro koncentracija g/m3 . Geologinis pjūvis per Gintaro įlanką link Kuršių marių (Rimša. Metelio ežeras. b – trijų gintaro figūrėlių (dvi tos pačios) vaizdai lenkų leiodinyje (Gaigalas. 2 – neolitas ir žalvario amžius).38 pav. Autorius S. Metelio ir Obelijos ežerų atsiradimo eiga ledynmečio pabaigoje: a – alerodo metu.. 5 – izobata. 2 – dubenį sudarančios nuogulos. Gintaro įlanka Juodkrantėje 41 pav.) 47 pav. Autorius A. 2 – smėlis aleuritingas. Dusios. Šioje Kuršių marių pakrantėje niekada nebuvo riedulių 50 pav. Žmuidzinavičius. Stanaitį (1969). 3 – termokarstinių procesų paveiktos nuosėdos. Weisgerber. c – šiuo metu pagal A. Autorius E. m 39 pav. Raganų kalnas Juodkrantėje (1982 m. 1994). lIVA – Ancyliaus ežero nuosėdos. Garunkštį ir A. 2001) a – gyvenviečių ir radimviečių situacija (1 – paleolitas ir mezolitas. mIVL – Litorinos jūros nuosėdos.) 44 pav. pagal S. Juodkrantės piramidė (1937 m. Litorinos lagūninio gintaro susitelkimo Kuršių marių šiaurinėje dalyje paleogeografinė aplinka (Katinas. 1999).) 45 pav. 5 – gręžinio Nr. Bindler.Legenda apie Neringą” – Raganų kalno puošmena. 4 – dabartinės ežerų nuosėdos. Figūriniai gintaro dirbiniai iš Juodkrantės gintaro lobio a – didžioji ir mažoji lobio figūrėlės (Rimantienė. Prelomciškių piliakalnis 54 pav.

22 – nustatytas ir menamas kristalinio pamato tektoninis lūžis 64 pav. 13. 2001) 1 – dirbinio fragmentas. 5 – Nemuno ir Raigardo slėnio šlaitai. tolumoje Obelninkai 58 pav. dn – Dainavos. r – Raigardo) ir tarpledynmečių nuogulos (tr – Turgelių. 8 – sufoziniai cirkai. Raigardo vaizdai nuo sufozinio cirko šlaitų 63 pav. Piešė G. 2 – upės suklostytų smėlingų sąnašų terasos. 3 – meandruojantys vandens srautai ir jų kryptys. trečioji ir ketvirtoji) paryškintos taškais. P2 – viršutinis paleogenas. 3 – vėjo perpustyti smulkaus smėlio plotai su kopomis ir kauburiais. 5 – besiformuojantys sufoziniai cirkai 67 pav. Raigardo apylinkių geologinės ir geomorfologinės aplinkos schema su archeologinėmis gyvenvietėmis bei radimvietėmis. žm – Žemaitijos.) 61 pav. PR3V – viršutinis proterozojus.5 tūkst. Martinaitis. 13 – smulkus smėlis. 15 – skaldytiniai. Metelių bažnyčia 59 pav. 14 – gremžtukai 68 pav. 4 – pelkių nuogulos (durpė). metų) I viršsalpinės terasos susidarymo metu. 10 – skeltės apatinė dalis. 14 – įvairus smėlis. 9 – akmens amžiaus gyvenvietės ir radimvietės. Raigardo slėnio rytinės dalies aerofotonuotrauka (mastelis 1: 17 000). 2 – dabartinė Nemuno ir Kubilnyčios vaga. st. K2cm – viršutinės kreidos cenomanio aukštas. konjakio ir turonio aukštai. 2 – gneisas. 12 – Švendubrės (Velnio) akmuo 65 pav. santonio. Apatinėje dalyje – du susijungę sufoziniai cirkai 66 pav. vendo sistema. Vaitkevičiaus nuotrauka (Kvizikevičius. 10 – žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietės. 6 – smiltainis. Q2 ir Q3 – kvartero sistemos vidurinio ir viršutinio pleistoceno ledynų morenos (dz – Dzūkijos. Švendubrės mitologinis akmuo ir duobučių ant jo išsidėstymo schema. 7 – fosforitas. 12 – smulkutis smėlis.55 pav. metų) II viršsalpinės terasos susidarymo metu. V. Geologinis pjūvis per Raigardo slėnį iš pietų į šiaurę (Pervalkas-Švendubrė-Druskininkai) 1 – granitas. Švendubrės 3-ji gyvenvietė (1–9). b – biolinge–viduriniajame driase (prieš 13–12 tūkst. mr – Merkinės ). bt – Butėnų. 11. 6 – skeltė. J2 – vidurinė jura. 3. metų) III viršsalpinės terasos susidarymo metu.) dabar žinomo pastato Švendubrėje – puodų fragmentai ir geležinis įtveriamasis peilis. 2001) 69 pav. t – viršutinės kreidos kampanio. vr – Varduvos. V. 5 – tufitas. 16 – moreninis priemolis ir priesmėlis. gr – Grūdos. Obelijos piliakalnis 56 pav. Raigardo slėnio raida poledynmetyje a – ankstyvajame driase (prieš 14–13 tūkst. perdirbtas iš ovalinio kirvelio. 12 – rėžtukas. 5 – specialiosios paskirties dirbiniai. 19 – sluoksnio stratigrafinis indeksas (PR1-2 – apatinis–vidurinis proterozojus. 3 – migmatitas. 1 – Nemuno ir Raigardo slėnio riba. Piličiauskas (Ostrauskas. 9 – mergelis. Titnago ir keramikos radiniai iš Raigardo slėnio senovės gyvenviečių. 6 – terasų pakopos. Metelio ežeras. 7–9 – brūkšniuotosios keramikos kultūros puodų šukės. 21 – riba tarp geologinių sistemų. 4 – rėžtukas. nedideli šlaitai. . Vaitkevičiaus nuotrauka ir schema (Vaitkevičius. Vakaras prie Dusios (1971 m. c – alerode–vėlyvajame driase (prieš 12–10 tūkst. Švendubrės 2-ji gyvenvietė (10–15). cn. K1 – apatinė kreida. A. 20 – riba tarp sluoksnių.metų) IV viršsalpinės terasos susidarymo metu. iš kurių senesniosios (antroji.nėra 62 pav. 8 – kreida. 1 – prieledyninėse mariose suklostytų smėlingų nuogulų banguota lyguma. 11 – viduramžių kapinynas. Radiniai iš seniausio (XVI a. T1 – apatinis triasas. 7 – stambios kopos. 2001) 157 . 18 – gręžiniai. 4 – vėjo pustomi plotai. 4 – brekčija. d – preborealyje–subborealyje (prieš 10–3. 11 – aleuritas. K2cp. 10 – molis. 15 – žvirgždingas smėlis. Obelijos ežero pakrantė 57 pav. 17 – durpė. 2 – skeltės vidurinė dalis su retušu.

J – juros nuogulos. Čiurlionis.Perpjova kalno. Pjūvio ilgis 40 km 79 pav... Triptikas (1907 m. Žiemos rytmetys (1979 m.Raigardo šaltinėlis” gaidų fragmentas (iš rinkinio . parodantys sluoksnių slysmą šiauriniame Alpių šlaite: Mon-Dženeroza į rytus nuo Lugano ežero ir Pizo-Kamino rytinėse Bergamo Alpėse (pagal L.) 74 pav. a – Glarus dviguba raukšlė pagal Escher van der Linth. kuriame uolos A tapo pakeltos pirm nugulant sluogsniams B.70 pav. 3 – viršutinė jura. Geikie knygoje (1901) a – . de Siter. Bendroji biosferos struktūra (Реймерс.Žibutė pirmoji pražydo”. Dvariono ir J. M. o šitie pirm nugulant sluogsniams C” 80 pav. Tr – triaso nuogulos. A. Pivoriūnas.. 6 – apatinio triaso dolomitas. 9– hercininis fundamentas 78 pav. E – eoceno flišas. pasidariusio iš sulankstytų sluogsnių A.abisalinės facijos. Bertrando interpretuojama kaip danga P – paleozojaus nuogulos.) 71 pav. 5 – viršutinio triaso dolomitas. Tapybos plenero .Perpjova kalno. b – . 1960) 1 – mioceniniai molasai. Degutytės dainos . apatinė kreida . 7 – apatinio triaso konglomeratas arba smiltainis. Raigardas.1990) 77 pav. b – ta pati struktūra M. P. 1961 m. kurie susilankstė. Žvilgsnis į Raigardą (1975 m. 1988) 76 pav. B.. pirm nėg nugulė gulščios uolos B”. 4 – juros (leijaso) silicinė klintis.. U. Vaizdai nuo Balbieriškio skardžio į Nemuno slėnį 158 .) 72 pav. Rauduvė. 2 – kreida. V.) 73 pav. K.Raigardas 2001” dalyvių ir Raigardo slėnio tyrinėtojų susitikimas su Druskininkų visuomene 75 pav. Du pjūviai. C – kreidos nuogulos. Raigardas. Geologinių pjūvių komentaras A. 8 – permo vulkaninės nuogulos. Vernadskis (1863–1945) (Gumilevskis.