You are on page 1of 1

Mindaugas Stakvilevičius

Į Šiaulius mane suviliojo metais anksčiau baigęs Maskvos universitetą matematikas


Algirdas Paplauskas. Išsiuntė mudu į Maskvą 1950 metais Vilniaus valstybinis universitetas. Į fiziką
jo nepriėmė dėl daltonizmo, tad tapo matematiku, o aš, teorinę ir matematinę fiziką baigęs metais
vėliau, atvažiavau į Švietimo ministerijos kadrų skyrių 1956 metų vasarą. Vedėja Vyšniauskaitė
nustebo ir apsidžiaugė, kad pasiprašiau, jos žodžiais, „į periferiją“. Tuoj paskambinus direktoriui
Vaclovui Germanui, pasakė, kad prisistatyčiau fizikos katedros vedėjui Baliui Grigui.
Ne vien dėl Algirdo raginimų važiavau į Šiaulius: pastaruosius 2 studijų metus
dirbdamas mokykloje, supratau, kad mano pašaukimas – ne mokslininko, o pedagogo darbas.
Nemigo vakarais prisvajojau, koks aš būsiu, ir Šiauliai tam tiko labiausiai. Netraukė manęs nei
Kaunas, nei Vilnius dėl ten studijavusių Pagėgių Donelaičio gimnazijos bendramokslių pasakojimų
apie jų dėstytojų pasipūtimą, šiurkštumą. Aš gi nutariau, kad Šiaulių pedagoginiame institute būsiu
studentams gerai dalyką išmanantis draugas. Būtent draugas. Šiandien galiu – ne vien dėl
pasigyrimo – pasakyti, kad tą programą realizuoti pavyko. Kad čia radau savo laimės šaltinį...
Keista nuostata buvo institute ir katedroje: nė vieno mokslo daktaro, netgi kandidato.
Tad, kad parodytume, jog mūsų mokslinis lygis ne toks jau žemas, privalėjome ne tik paskaitų
planus, bet ir konspektus rašyti, juos aptarti posėdžiuose. O aš nenorėjau paklusti... Laimei,
katedros kolegos – Stasys Jakutis, Irena Petraitytė, Viktoras Lujanas, Evaldas Vėbra, Birutė
Vėbrienė, Antanas Margaitis (Čekijoje mokslus baigęs darbų dėstytojas), pats Balys visada buvo
nuostabiai draugiški, kūrybingi. Tad sutarėm, kad jie, pabuvę mano paskaitose, tars žodį – ar galiu
dėstyti teorinę mechaniką be konspekto. Nusprendė, kad galiu. Ačiū tiems geriams žmonėms, taip
pat paskaitas stebėjusiam matematikui Juozui Revuckui, psichologui – pirmajam Šiauliuose
apsigynusiam ir kandidato, ir daktaro disertaciją – Aleksandrui Jacikevičiui, kad jie nesutrukdė kurti
savitą dėstytojo įvaizdį.
Mieli prisiminimui nuo visų specialybių dėstytojų buvimo per pertraukas ir po
paskaitų erdviame dėstytojų kambaryje, kur buvo ir pianinas, ir biliardas, ir, žinoma, šachmatai su
laikrodžiu, netgi peleninės. Šnekėdavomės, grodavome, žaisdavome, ginčydavomės, dūmydavome,
tarėmės. Ir visi buvome draugai.
Žaisdavome prieš studentus krepšinį, netgi laimėdavome. Padėdavome budėti, kai
vykdavo mūsų puikioje aktų salėje šokiai, tremdavome išgėrusius. O Naujuosius metus
sutikdavome senojoje sporto salėje. Ji būdavo pilna stalų, o ant stalų – visko. Gretimai su
studentais. Būdavo, kad ir „žąseles pavarinėdavome“.
Nors buvau MVU išlaikęs 2 teorinės mechanikos egzaminus, 1956 m. vasarą jos
mokiausi iš naujo ir iš esmės – jau ne egzaminui. Kad galėčiau studentams pasirodyti, koks aš
gudrus. Būtent taip prasidėjo mano rimčiausios po universiteto studijos. Tik po kelerių metų
supratau, kad dėstau pernelyg sudėtingai, formaliai, Ir vis dažniau, užuot valandą gaišęs kitos
formulės išvedimo labirintuose, pasitenkindavau jos gavimo ir prasmės ryškesne iliustracija. Negi,
nutariau, studentas turi žinoti tiek kiekvienu klausimu, kiek siauros srities dėstytojas. Tuo ir
šiandien nuodėmingas.
Jaučiuosi būtent čia prieš 51 metus radęs tinkamiausią sau vietą.
2007 m.