POŽIŪRIS

www.matuzas.lt
Vitas MATUZAS
Politikoje esu penkiolika metų. Lygiai tiek pat metų trunka psichologinis smurtas ne tik prieš mane, bet ir prieš mano šeimą, vaikus, dabar jau – ir prieš anūkus. „Psichologinis smurtas“ – per švelniai pasakyta, nes penkiolika metų mūsų šeima įtarinėjama, šmeižiama, juodinama, įžeidinėjama. Net neabejoju – jei būčiau pasitraukęs iš politikos prieš dešimtmetį, penkerius ar trejus metus, šiandien nereikėtų nei man, nei mano žmonai gintis nuo absurdiškų kaltinimų. Kodėl gi to nepadariau? Nes esu įsitikinęs – gyvenau ir gyvenu dorai, kaip diktuoja sąžinė. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nariu keletą kartų mane rinko žmonės. Tie patys žmonės patikėjo mero, Seimo nario pareigas. Trukdau tik saujelei, kurios planuose tokio, anot jų, išsišokėlio Matuzo prieš porą dešimtmečių nebuvo. Kaip sakoma, nepritapau prie „chebros“, nenuolaidžiavau, nesitaiksčiau, neužmerkiau akių prieš negeroves, beveik tris kadencijas eidamas Panevėžio mero pareigas. Tiesa, apie tai, kad miestas augo, modernėjo ir labai sparčiai nusikratė sovietmečio rūbo, bent jau Panevėžio krašto oficiozu save laikančiam „Panevėžio rytui“ rašyti atrodė netgi nepadoru. Leidinys ėmėsi V. Matuzo ir jo šeimos teisėjo vaidmens vos tik pradėjau eiti mero pareigas. Trumpai atpasakoti, kaip jaučiausi aš, mano šeima, vaikai, kai kone kasdien riebios antraštės rėkė, kad esu melagis, chamas, girtuoklis, intrigantas ir vagis bei sukčius, – sudėtinga. To ir į storą knygą nesurašysi. Pateiksiu tik trumpą chronologiją, kuri padės suvokti, kodėl šiandien man, mano žmonai bandoma užklijuoti nusikaltėlių etiketes. 1994-ieji. Su neįgaliu sūnumi išvykstu į JAV operacijai. Sūnus nuo gimimo serga sunkia liga. Žmona lieka Lietuvoje. Dirba ir prižiūri tris mažametes mūsų dukras. Nuo išvykimo praėjus 4 dienoms gaunu žinią, kad tyčia padegtas pastatas, kurio dalį buvome išsinuomoję kooperatyvo veiklai. Sudega viskas – įranga, produkcija. Liekame be pajamų šaltinio. Paaiškėja, kad kitame pastato gale buvo remontuojamos prabangios „tulpinių“ mašinos, tad jie ir imasi „tirti“ padegimą. „Tyrimas“ vykdomas jiems įprastais metodais – mūsų kooperatyvo darbuotojas išvežamas į mišką ir verčiamas prisipažinti, kad būtent nuo mūsų elektros spintų kilo gaisras. Po pusdienio „tulpinių“ „apklaustas“ darbuotojas atsiduria Panevėžio rajono milicijos arešti-

KITOKS

LIEPA 2012
JEI NETURI NUOSPRENDŽIO – TAVO DARBAS BLOGAS 4 psl. AUDRIUS BAČIULIS: JUS SULAIKĖ STT? VEIKIAUSIAI ESATE NEKALTAS 6 psl. V. ŠALAŠEVIČIUS: KADA VIEŠIEJI RYŠIAI DAROMI IŠ BYLŲ – NESKANU 9 psl.

JEIGU BŪČIAU PASITRAUKĘS IŠ POLITIKOS, NEREIKĖTŲ GINTIS NUO KALTINIMŲ

BRANGŪS SKAITYTOJAI,
Jūsų rankose – naujas laikraštis „Kitoks požiūris“. Jaučiame poreikį apie aktualias problemas, visuomenėje rezonansą sukėlusius įvykius kalbėti atvirai, paprastai, be išvedžiojimų ir interpretacijų. „Kitoks požiūris“ neturi tikslo įpiršti vieną tiesą. Mes siūlome patiems susidaryti nuomonę. Mes kviečiame mąstyti. Raginame tapti reiklesniems ir nesitenkinti primesta tiesa. „Kitoks požiūris“ suteikia galimybę išgirsti tuos, kurie nesiveržia į laikraščių puslapius, nors yra savo srities profesionalai ir turi tvirtą poziciją svarbiais klausimais. Gali būti, kad mūsų pašnekovų pozicija nepatogi, nenusaldinta, nepritempta ir gal kiek šokiruojanti. Tačiau „Kitoks požiūris“ tai laiko privalumu. Mūsų laikraštis nuo kitų skiriasi tuo, kad mūsų publikacijose nereikia ieškoti tarp eilučių paslėptos prasmės. Prasmė ir esmė išsakyta tiesiai šviesiai. Rizikuojame? Pasirinkimo nebėra. Visi mes rizikuojame lengva ranka atsisakydami teisės žinoti, abejingai stebėdami su teise, morale ir žmogiškomis vertybėmis prasilenkiančius procesus, nesikišdami, kai kištis derėtų, užsimerkdami, nors turėtume skambinti pavojaus varpais. „Kitokį požiūrį“ galima pavadinti bandymu pažadinti snūduriuojančią visuomenę. Ir paklausti: ar nemanote, kad nedovanotina prabanga atsainiai stebėti, kaip mindoma tiesa ir teisingumas? Ar nepaklausėte savęs – kelintas be kaltės kaltųjų eilėje esu aš? Šiandien mes analizuojame šokiruojančią Seimo nario Vito Matuzo istoriją. Ir nežinome, gal jau kitame numeryje teks gilintis į dabar lyg ir ramiai, saugiai ir stabiliai besijaučiančio, bet kažkam neįtikusio kito žmogaus gyvenimą. Mūsų laikraštyje nerasite pamokymų, kaip elgtis ir kaip galvoti. Manome, kad mūsų visuomenė pajėgi pati spręsti. Tik kartais nelabai norima, kad ji tai darytų. Neleiskite, kad kiti šeimininkautų ir jūsų mintyse. Kartu auginkime mąstantį žmogų. Nes tik mąstantis žmogus gali kurti, atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Džiaugsimės, jei „Kitoks požiūris“ padės tapti laisvesniems dvasia, stipresniems, siekiant užsibrėžtų tikslų, drąsesniems, ginant savo nuomonę, jautresniems kitų problemoms. Lietuva prasideda kiekvieno mūsų širdyje. Mūsų tikslas, kad kiekvieno širdyje Lietuvos būtų vis daugiau ir daugiau. Redakcija

nėje. Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad tuo metu tikroji valdžia ir teisė buvo toli gražu ne teisėsauga, veikė žiauriausi gaujų teismai, tad iškilo grėsmė Lietuvoje likusios žmonos ir trijų dukrų saugumui ir gyvybei. Ji, tikėdama teisingumu, dar bando savarankiškai rinkti įrodymus, fotografuoti gaisravietę, siekdama įrodyti,

ta per visus bendro gyvenimo metus. Vagystės tyrimas – be jokių rezultatų. Kaip paskutinio šiaudo griebiamės vilties, kad galbūt tyrimą iš mirties taško pajudins privatus seklys. Buvęs pareigūnas pradeda domėtis vagystės aplinkybėmis ir po dviejų savaičių, naktį, padegamas po mūsų butu esantis rūsys. Šokame su žmona iš miego ir gelbėjame verkiančius, „Atvirai yra sakoma, kad „galų gale bus išsigandusius,keturis savo dūstančius susidorota su pagrindiniu Panevėžio vaikus. Taip supratome, kad užlipta ant vagių pėdkonservatoriumi V. Matuzu ir nebeliks sakų. Jais sekantis ekspakonservatorių Panevėžyje.“ reigūnas pataria miegoti V. Matuzas grotuotame kambaryje, o vaikus išvežti į saugią vietą. kad gaisras – tikrai ne mūsų kaltė. Manau, tą- Dėl vaikų saugumo prašome tyrimą nutraukti syk mūsų šeimą išgelbėjo stebuklas – pavy- – jokie daiktai neverti vaikų gyvybių. Kad būtų ko (nežinia kam – patiems „tulpiniams“ ar pa- ramiau ir saugiau, keičiame gyvenamąją vietą, reigūnams) surasti tikrąsias gaisro priežastis. šešių asmenų šeima įsikuriame trijų kambarių Lengviau atsikvėpėm ir po truputį stengėmės bute Smėlynės g. 40-1. Tai ir yra tas „prabanatgaivinti supleškintą verslą. gusis namas“, tiksliau – jo dalis, apie kurią me1996 m. balandžio 12 d. apvagiamas mūsų tai iš metų rašė „Panevėžio rytas“, rodė televizibutas, nuostoliai siekia dešimtis tūkstančių jos, įvardydami tą butą NUKELTA Į 2 PSL. litų. Netekome visko, kas buvo sunkiai uždirb- kaip prabangų namą.

A. KLIVEČKA: BAISU, KAI TAVE IŠDUODA LYGIOJ VIETOJ
Laikraščio „Kitoks požiūris“ pašnekovas – tvirtą nuomonę turintis, sąmokslo teorijas puikiai išmanantis televizijos laidų vedėjas Arnas KLIVEČKA
A. Klivečką sunku būtų apkaltinti pataikavimu politikams. Apskritai šiam laidų vedėjui vargiai pavyktų užklijuoti pataikūno, prisitaikėlio etiketę. Jo mintys apie politikus, teisėsaugą, apie amžinąsias vertybes gal ir šokiruos tam tikros rūšies snobus ir bandančiuosius vaidinti, kad mūsų valstybėje nieko nenutiko. Nutiko. Į Vito Matuzo istoriją A. Klivečka siūlo pažvelgti nusiėmus rožinius akinius. Interviu tekstas – be stilizuotų pataisymų. Atrodė svarbu perteikti ne tik pašnekovo mintis, bet ir jo nuotaikas, emocijas. Susitikus pirmiausia A. Klivečka atvirai pareiškė esantis dešiniųjų politinių pažiūrų žmogus ir to visiškai neslepiantis. Tačiau dabar sako esantis piktas ir matantis neteisingus valdžios žingsnius: – Man nepatinka išdavystė, pakišinėjimas. Pastaruosius trejus su puse metų aš matau, kad žmonės, ypač valdžiažmogiai, – kiekvienas už save. Yra interesas – aš stovėsiu už tave tol, kol man nenuplėš paskutinių kelnių. Nėra intereso – na ir tiek to. Tol, kol esi naudingas, tol esi geras, tol tave gins, už tave stovės, palaikys tavo projektus. Bet kai tu tampi neįdomus arba neduodi naudos – tavimi ir atsikratys, ir nusivalys į tave kojas. Įbauginti visi esam, visi bijom. Ir logiška, kad bijom, kiekvienas galvoja apie savo šeimą. Aišku, čia kai sako, kad reikia iš naujo pagimdyti Sąjūdžio dvasią, Sąjūdį, na, tai žinot, į tą pačią upę antrą kartą neįlipsi. Ir, be to, nėra kam gimdyti to Sąjūdžio. Gražiausi protai, valstybės pagrindas – išvažiavę. O mums sako: „Tai gerai, kad jie išvažiavo. Padirbs ten, uždirbs pinigų, atsiųs ir grįš čia.“ Ir ką? Ir nieko, ir lieka tas pats mėšlynas. Anot pašnekovo, per pastaruosius trejus su puse metų itin išryškėjo valdžios abejingumas principingiems, teisingumo siekiantiems profesionalams. Nė vienas jų, anot A. Klivečkos, nebuvo apgintas, nors darbui buvo atsidėję ir siekė ne asmeninės naudos. – Aš ne veltui pradėjau nuo žmonių. Prisiminkim. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto garsusis tyrimas. Du karininkai, kur jie dabar yra? Jie – šiukšlyne. Vienas taksistas, kitas dar kažkur. Aš turiu omenyje Damulį ir Braziulį. O kiek kovojo, kiek plėšė savo apatinius... Va, dori karininkai, mes už dorą žmogų. Kur tie dori žmonės dabar? Ar jūs girdėjot nors vieną jų komentarą? – ne. Gailius, Giržadas – plėšėsi, draskėsi. Kur tie žmonės dabar? Palikti likimo valiai. Nori – eik teismuose daužykis, kalNUKELTA Į 5 PSL. kis, tvarkykis.