4 POŽIŪRIS

KITOKS

Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docento, praktikuojančio advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus, labai svarbu, kad teisė ir žmogaus teisės egzistuotų ne tik formaliai. Kad būtų ginamas kiekvienas žmogus, o nekaltumo prezumpcija galiotų visiems be išimties. Todėl pirmiausia reikia išmokti gintis ir ginti savo privatų gyvenimą.

JEI NETURI NUOSPRENDŽIO – TAVO DARBAS BLOGAS

R. M. Senieji teisės filosofai yra paminėję labai paprastą dalyką: jeigu teisė neginama, ji ilgainiui nebetampa teise. Valstybė ar valdžia apskritai yra toks instrumentas, kuris plečia savo galių erdvę labai įvairiai, labai intensyviai. Ir jeigu tiktai privatus žmogus užleidžia kažkokią poziciją – valstybė įsivaizduoja, kad tai yra jau jos galių dalis. Kiekvienas, tarkim, kurio teisė į privatumą, nekaltumo prezumpciją pažeista, gali kreiptis į institucijas ir sakyti, kad yra pažeidžiamas jo privatumas. Jis privalėtų tai daryti. Priešingu atveju neturėsime jokios privatumo apsaugos. Jeigu nesistengsime savo privatumo ginti, jo nebus. O kaipgi apsiginti žmogui, kuris nebūtinai yra viešas asmuo, bet jo pavardė skamba nuolat, kritikuojant ir kalbant apie pradėtą ikiteisminį tyrimą? Ką reiškia nekaltumo prezumpcija Jūsų akimis? R. M. Aš humoro forma pasakysiu: mūsų nekaltumo prezumpciją, lietuvių supratimu, tai visiškai atitinka – visi taip elgiasi. Jeigu paimtume brandžią visuomenę, taip būti negalėtų. Esmė, matyt, tokia – kažkas turi pradėti ginti savo nekaltumo prezumpciją ir, matyt, mes ilgainiui turėtume tokią nekaltumo prezumpciją, kaip ją supranta civilizuotos Vakarų Europos valstybės ar Amerika. Jeigu leisime valstybės pareigūnams elgtis ne pagal įstatymus, ne pagal vertybes, Konstituciją, jie taip ir elgsis. Kitaip gi nebus. Tai reiškia, kad žmogus turi pradėti ginti savo teisę. Pirmiesiems, išdrįsusiems tai daryti, matyt, nepavyks apginti savo teisės, nes yra įsišaknijęs gerokai iškreiptas mūsų nekaltumo prezumpcijos supratimas. Šimtajam, tūkstantajam galbūt pavyks ir po kelerių ar keliolikos metų turbūt turėtume normalią nekaltumo prezumpcijos sampratą, apsaugą, kaip kad turi normalios valstybės. – Ar galima nekaltumo prezumpcijos pažeidimo pavyzdžiu laikyti Seimo nario Vito Matuzo bylą? Iš pradžių Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos vadovas su trenksmu baigia karjerą pareikšdamas, kad Seimo narys Vitas Matuzas – korumpuotas, o po mėnesio visus garsiai pamokęs, kaip reikia dirbti, atskleidęs bylos detales, lyg tarp kitko pareiškia, kad dalyvaus rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Ar gali toks srautas ikiteisminio tyrimo medžiagos su daugybe vardų, pavardžių būti skelbiamas viešai be bylą kuruojančio prokuroro leidimo? R. M. Jeigu kalbame apie normalią, brandžią teisinę valstybę, tai yra absoliučiai nenormalu. Jeigu kalbame apie Lietuvą, Matuzo atvejis nėra išskirtinis, apie visus taip pat kalbama. O dėl prokuroro tai net neabejotinai – be jo leidimo negali būti viešinama. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą, jeigu yra viešinami ikiteisminio tyrimo duomenys, jie gali būti viešinami tik tada ir tiktai tiek, kiek leidžia prokuroras. Jeigu duomenys viešinami neleidžiant prokurorui, tai pagal įstatymą turėtų būti pradedamas dar vienas ikiteisminis tyrimas ir atsakoma į klausimą, o kas gi leido viešinti arba kodėl yra viešinami tie duomenys. Jeigu norima tokią situaciją išsiaiškinti, žinoma, derėtų iškelti klausimą: kas leido viešinti duomenis, kurie, bent jau dalis jų, tikrai yra privataus gyvenimo dalis? – Nors sprendimą kaltas ar nekaltas mūsų valstybėje priima teismai, žmogiškąjį faktorių priimant sprendimus labai sunku atmesti. Ar svarstymai viešojoje erdvėje ir politikavimas dėl asmeniui pareikštų įta-

V. Merkevičius: „Teisinėje valstybėje taip būti negali. Esmė ne sulaikymas, ne tyrimo pradžia, esmė – apkaltinamasis nuosprendis.“

rimų daro įtaką teismų sprendimams tokio pobūdžio bylose? R. M. Kada viešinami tokie duomenys? Tada, kada tu nesugebi įrodyti savo tvirtinamos pozicijos tomis teisinėmis formomis, kuriomis reikia. Tai yra neturi įrodymų eiti į teismą, tiesiai šviesiai kalbant. Tada pradedi viešinti duomenis, spekuliuoti ir t. t Per trumpą nepriklausomos Lietuvos istoriją tokių pavyzdžių turime labai daug. Į bet kurį miestą bakstelėję pirštu turbūt rastume vieną kitą politiką, kuris taptų mūsų aptariamos temos pavyzdžiu.

kuroras, nesikreipdamas į Seimą dėl V. Matuzo teisinės neliečiamybės atėmimo, pasirodytų silpnas ir valdomas, nurodo, koks prokuroras ir kokia prokuratūra turi kuruoti ikiteisminį tyrimą, kalba apie Vyriausybės spaudimą prokurorams. Kaip vertinate tokį buvusio pareigūno elgesį? R. M. Jeigu vertintume tokius pasisakymus kaip pareigūno, einančio pareigas, manyčiau, vertinimas turėtų būti vienareikšmiškas – toks pareigūnas su tokiais pasisakymais neturėtų dirbti valstybės tarnyboje. Jeigu vertintume to žmogaus pasisakymą kaip žmogaus, kuris, matyt, eina „Dėl to, kad apskritai Lietuvoje yra į politiką, – čia yra jo asmesusiformavęs toks labai įdomus ninės nuomonės reiškibaudžiamojo proceso scenarijus: ikiteis- mas, būkime jam atlaidūs. Kokiam kontekste mes tai minio tyrimo įstaigos, ypač tos su garsiais įvertinsim... Bet tokie pasisakymai, kad kažkas kažko pavadinimais, ką mes apie jas girdime? nepadaręs bus toksai, kuSulaikymai, tyrimo pradžia. Vėliau nieko riam priklijuojama kažkokia neigiama etiketė, manyčiau, iš esmės nebegirdime. Rezultatai arba žmogui nedaro garbės. Jeineigiami, arba niekas apie juos nekalba.“ gu kalbame apie pareigūną, R. Merkevičius jis pažeidžia valstybės tarnybos esminius principus. JeiO viešas ikiteisminių tyrimų detalių aptari- gu kalbame apie etiką, teisininkų etiką ar profenėjimas neabejotinai daro įtaką tokioms komisi- sinę etiką, ji taikoma tam, kuris yra profesionalas. joms kaip Seimo. Kadangi pagrindinis jų akcen- Jeigu jis toliau lieka tarnyboje, apie etiką nėra ką tas yra reitingai, balsai, rinkėjai ir t. t. Greičiausiai kalbėti. Pažeisti svarbiausi, elementariausi princitai daro įtaką ir teismui. Dėl ko? Dėl to, kad apskri- pai, jis tarnyboje likti negalėtų. tai Lietuvoje yra susiformavęs toks labai įdomus Politiko etika yra žymiai laisvesnė negu teibaudžiamojo proceso scenarijus: ikiteisminio ty- sininko. Politikai, reikšdami savo pozicijas, nerimo įstaigos, ypač tos su garsiais pavadinimais, labai jaučiasi varžomi. Apie tai kalbėti galima, ką mes apie jas girdime? Sulaikymai, tyrimo pra- bet aš manau, kad Lietuva dar nesubrendudžia. Vėliau nieko iš esmės nebegirdime. Rezulta- si tokioms diskusijoms. Mūsų etikos supratitai arba neigiami, arba niekas apie juos nekalba. mas turbūt gerokai silpnesnis, šimtą ar du šimJeigu rezultatai yra blogi, prasideda kaltinimai ki- tus kartų silpnesnis negu civilizuotų valstybių. tiems. Mes sulaikėme, mes pradėjome, o toliau Pažiūrėkit, kaip mes elgiamės viešoje erdvėarba kaltas prokuroras tapo, nes kažko nepadarė, je. Žmogus viešina paslaptis, kurias sužinojo arba kaltas teismas su įvairiausiomis spekuliacijo- naudodamasis savo tarnybinėmis funkcijomis, mis, kad kažko neįrodė arba kažko nenuteisė ir t. tarnybinėmis pareigomis ar atlikdamas tarnyt. Teisinėje valstybėje taip būti negali. Esmė ne su- bines pareigas, jis privalo jas saugoti. Jeigu palaikymas, ne tyrimo pradžia, esmė – apkaltinama- viešina, jis gali būti traukiamas teisinėn atsakosis nuosprendis. Va tada tu, vadinasi, padarei labai mybėn pagal įvairiausią atsakomybės lygį. Tai gerą, kokybišką darbą. Surinkai tinkamus įrody- nėra visiškai taip, kad aš tai, ką sužinojau būdamus. Jeigu neturi nuosprendžio – tavo darbas yra mas tarnyboje, uždariau tarnybos duris ir galiu visiškai blogas. Tau reikia rašyti minusą. šnekėt ką noriu, taip nėra. Iš kur buvęs Pane– Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevė- vėžio STT vadovas tą informaciją gavo? Gi ne žio valdybos viršininkas Povilas Urbšys Panevėžio turguje. Jis ją gavo atlikdamas savo viešai yra pareiškęs, kad generalinis pro- pareigas. Tai jeigu dabar kiekvienas elgsimės

tokiu būdu: gavau kažkokią paslaptį, nutraukiu darbo sutartį ir einu į televiziją viešindamas tą paslaptį, tai būtų krachas valstybėje. – Lietuviai teisingumo aktyviai ieško Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieš Lietuvą laimėtų bylų skaičius auga. Ypač griežtai ir vienareikšmiškai Teismas pasisako dėl bandymų daryti įtaką teisėsaugai, teismams. Nepaisant to, kad Lietuva pralaimėjo ne vieną tokią bylą, viešų pasisakymų, kaip tirti nusikaltimus, kas turi tirti, kaip reikia nuteisti ir kad būtinai reikia nuteisti, – nemažėja. Kas tai – nesugebėjimas ar nenoras mokytis iš savo klaidų? R. M. Jeigu jau Lietuva gauna neigiamą sprendimą, tai reiškia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo tokį blogą pavyzdį, kad žemiau kristi nebėra kur. Europos Žmogaus teisių teismas sako, kad užtikrina minimalias žmogaus teisių garantijas, tai reiškia, sprendimas prieš Lietuvą yra minimaliau minimalių pavyzdžių. Kita vertus, o kaip Lietuva išmoko tas pamokas, kurias davė Europos Žmogaus Teisių Teismas? Ogi niekaip. Pavyzdžių, kai buvo pasakyta, kad teismas šališkas ar buvo daroma kažkam įtaka, mes jau turime. Ir garsių pavyzdžių, o kaip tai buvo įvertinta? Niekaip. Toliau kartojami tie patys dalykai. – Gal įstatymų netobulumas trukdo žmonėms apginti savo teises? R. M. Formalių teisinių taisyklių, kuriomis galima žmogui apsiginti, apstu. Jų yra tiek, kiek įprastai turi demokratinės, civilizuotos valstybės. Esmė turbūt kita. Žmonės nesinaudoja tais instrumentais, valstybės institucijos, kurios privalėtų saugoti, nelabai tą daro. Bet formaliai, jeigu paskaitytume įstatymų tekstus, jie daugeliu atvejų yra lygiai tokie patys arba labai panašūs ar identiški savo prasme, tikslais, kaip ir kitų valstybių įstatymai ar konstitucijos, ar procesiniai kodeksai, baudžiamieji kodeksai ir pan. Skirtumai jų labai nežymūs. Esmė yra supratimas, noras, aktyvumas ir valstybės pagalba ginant savo teises. Čia yra esminiai skirtumai tarp Lietuvos ir, tarkim, Prancūzijos, Vokietijos ar Skandinavijos. Su R. Merkevičiumi kalbėjosi žurnalistė Rūta Karčiauskienė
Interviu parengtas pagal Aukštaitijos televizijos laidos „Kitoks požiūris“ medžiagą. Laidos įrašą galite žiūrėti www.atv.lt