POŽIŪRIS

KITOKS

7

V. ŠALAŠEVIČIUS: KADA VIEŠIEJI RYŠIAI DAROMI IŠ BYLŲ – NESKANU
Kalbėti apie teisę, etiką ir moralę šiandien mus verčia pats gyvenimas ir įvykiai mūsų šalyje. Nebūsime populiarūs ir nesieksime populiarumo jau įprastu būdu: užsipuldami ir koneveikdami „kaltuosius“, kurių kaltę mano įrodžiusi tik žiniasklaida ir pavieniai, savotiškai savo darbo misiją suvokiantys teisėsaugos pareigūnai. – Būtent tokio požiūrio įsigalėjimas privertė UAB „Justicija“ direktoriaus, teisininko Vaido Šalaševičiaus paklausti – kiek sąvokos „teisė“, „etika“, „moralė“ yra tarpusavyje susijusios ir svarbios šiuolaikinėje teisinėje valstybėje? V. Š. Tai labai plati tema: teisė, etika, moralė. Tuos dalykus norėtųsi atskirti. Aš pasakysiu keliais praktiniais pavyzdžiais, sakyčiau, pasauliniais pavyzdžiais. Norvegijos pavyzdys man yra teisės, etikos ir moralės siekiamybė. Tikiuosi, mes kažkada būsime tokia brandi visuomenė kaip Norvegija. Kada didžiausia nelaimė, kalbu apie Breiviko bylą, išžudė daug norvegų vaikų, o jie, kaip suprantantys tuos dalykus, apie kuriuos mes dabar kalbame taip: mes nebūsime tokie kaip jis ir didžiausią žudiką teisime pagal visas taisykles, visus etikos, moralės principus. Man buvo keista, kad tai deklaravo netgi viešai. Sakyčiau, kad to per daug net mano akimis, gal ir man dar toli iki norvegiškojo teisės, etikos ir moralės suvokimo. Tai yra pavyzdys, kaip žmonės supranta, kas tai yra nekaltumo prezumpcija, kad kiekvienas net didžiausias nusikaltėlis turi turėti advokatą ir turi būti teisiamas pagal įstatymus, nors visi žino, kad jisai kaltas. Tai čia yra tas pavyzdys, kurio siektume mes. Mes visi lygiuojamės į Skandinaviją. Mūsų visuomenė turi būti tiek brandi, kad suprastume, jog kiekvienas turi teisę gintis. Niekas negali būti apkaltintas be teismo. Nekaltumo prezumpcija svarbus dalykas. Aišku, norvegų pavyzdys labai grubus ir labai sunkus, bet visos visuomenės laikysena to proceso metu mums turėtų būti pavyzdys. Mes turėtume išaugti iki to lygio, kad pasitikėtume teisėsauga ir kad pati visuomenė galų gale pasitikėtų. – Kokios šalys galėtų ir turėtų būti mums pavyzdžiu, išklausius teisininko, atrodo, aišku. Ir kaip turėtų elgtis visuomenė, abejonių nekyla: teisinėje valstybėje žmogus gali būti smerkiamas tik išgirdus teismo verdiktą, kad jis kaltas. Deja, kol kas dažnai kaltais paskelbiami dar nenuteisti žmonės, o juodina ne kas kitas, bet teisę išmanantys profesionalai. V. Š. Liūdniausia ir daugiausia nemalonių pojūčių kelia tai, kaip mes kartais nemokame atskirti kelių dalykų, tai yra teisės ir politikos. Kada politikai per daug užsiima teise, o teisininkai, tarnybos ir visi kiti per daug politikuoja. Man atrodo, kad tai didžiausia mūsų problema. Mes turime daugybę įvykių, kurie šią taisyklę patvirtina. Dar galiu suprasti politikus (įvairių išsilavinimų, aktorinių gebėjimų arba visai neišsilavinusius), kurie bando vaizduoti teisininkus. Jų teisinė sąmonė arba supratimas, tarkime taip, yra paprastesnis ir tai gali būti netgi suprantama. Bet aš mažiau suprantu teisininkus, tarnybų žmones, kurie, kaip kartais matosi iš faktų, dirba daugiau politiko nei teisininko darbą. Pasakysiu pavyzdžiais ir faktais. Galvokite ir vertinkite patys. Tai atvejai, kai didelių ir svarbių tarnybų vadovai po rezonansinių įvykių, galima paminėti ir Panevėžio STT vadovą P. Urbšį, po skambių pareiškimų, nepraėjus nė mėnesiui, paskelbia, kad eis į politiką ir kandidatuos į Seimą. Tas pats pavyzdys buvusio FNTT vadovo, kurį laikau principingu žmogumi. Jis turėtų parodyti principus ir gintis, jis taip pat pareiškia, kad kandidatuos vienos partijos sąrašuose į Seimą. Tai kur jie buvo visų tų įvykių metu? Toli nuo politikos? Ir kiek dabar jie yra arti teisės? Čia daugiau filosofinis klausimas pamąstymui. Bet vis tiek man sukelia labai daug abejonių, manau, ir kitiems turėtų sukelti: kada jie dirba tais politikais, kada, kuriuo metu virto kandidatais į Seimą: ar anksčiau, kai ėjo tam tikras par-

V. Šalaševičius: „Liūdniausia ir daugiausia nemalonių pojūčių kelia tai, kaip mes kartais nemokame atskirti kelių dalykų, tai yra teisės ir politikos.“

eigas, ar dabar, kada oficialiai pasiskelbė kandidatais į Seimą. Nes jie realiai dabar planuoja būti profesionaliais politikais ir jau dabar kandidatai. Ir aš laikau, kad jau yra politikai. Tai va tokie faktai, jų yra ir daugiau, keliančių abejonių tais panašių žmonių pasisakymais dėl konkrečių ikiteisminių tyrimų. – Ar Jūs manote, kad mūsų šalyje išpopuliarėjo praktika garsiai šaukti dirbant tiesioginį darbą, o paskui sukti politiko keliu? V. Š. Tarnybos pirma sukelia labai didelį rezonansą, labai didelius parodomuosius veiksmus su vaizdo įrašais, sulaikymais, antrankiais, kaukėmis ir visokiais kraupiais vaizdais, kaip pavyko sulaikyti korumpuotus ar už piktnaudžiavimą tarnyba įtariamus asmenis ar pareigūnus. Visas procesas vyksta labai garsiai, „skaidriai“ – kada žurnalistai atvažiuoja pirmiau už įtariamuosius ir jų advokatus. Daugelis tų bylų, na, gal per stipriai pasakyta, kad daugelis, bet labai daug tokių bylų baigiasi niekuo. Žmonės būna išteisinti. Vėl tai kelia labai daug abejonių, kiek mes mokame būti principingi, kiek mokame atskirti tuos teisės dalykus, politikos, viešųjų ryšių dalykus ir visa kita. Vėl norėčiau akcentuoti: aš esu už principingus teisininkus, už tuos, kurie tikrai sąžiningai dirba savo darbą, kurie nepolitikuoja, kurie mato save toje tarnyboje, o ne politikoje. Aš manau, kas nori eiti į politiką, geriau ramiai tyliai pasitrauktų ir eitų politikuoti, o ne politikuotų eidami tam tikras pareigas. Tokie galbūt ne visai tikslūs pamąstymai, bet visiems turėtų duoti peno pagalvoti apie tai, kaip realiai atriboti teisines pareigas nuo politikos ir atvirkščiai. Paprastam žmogui turėtų būti aišku, kad čia yra politikas, jis eina į politiką ir sau galbūt leidžia daugiau. Pasako daugiau. Teismų praktika taip pat rodo, kad politikams ir ant politikų galima pasakyti daugiau. O teisininkai ir tyrimą atliekantys asmenys gali kalbėti tik tiek, kiek leidžia prokuroras ir kad nepakenktų bylos tyrimui. Čia ribos labai didelės, todėl kada viešieji ryšiai daromi iš bylų ar kitų dalykų, man, kaip teisininkui, tikrai yra neskanu. – Ar sąvoka „politinė byla“ jau praeityje? V. Š. Politinės bylos, taip įsivaizduoju ir noriu tikėti, buvo anksčiau – prieš dvidešimt metų ir daugiau ir liko praeityje. Manyčiau, pas mus Lietuvoje daugiau lemia asmeniniai troškimai, asmeninės ambicijos, asmeniniai politikavimai. Todėl man tas posakis „politinės bylos“ yra per stiprus. Bet kad per daug tarnybų politikuoja, mano minėti faktai neleis pasakyti priešingai.

– Galbūt bėda ta, kad mūsų specialiosios tarnybos, dirbdamos tikrai reikalingą ir visai visuomenei svarbų darbą, kartais jaučiasi visagalės ir nebaudžiamos? V. Š. Kam realiai atskaitinga ta pati Specialiųjų tyrimų tarnyba? Štai elementarus klausimas. Tai labai svarbi tarnyba, labai reikalinga ir gerą darbą atliekanti. Ji svarbi, nes gaudo korumpuotus teisėjus, gaudo visus, kas susiję su korupcija, piktnaudžiavimu. Ji stipri, jos prisibijo turbūt visos tarnybos. Formaliąją atskaitomybę mes žinome: STT vadovas atskaitingas prezidentei. Bet kiek realiai praktikoje atskaitomybė vyksta, mes daugiau nežinome. Tos atskaitomybės nebuvimas irgi duoda tam tikros laisvės. Paskui tos tarnybos galbūt tyčia ar netyčia išsiderina, jos tiesiog pajunta labai dideles laisvės ribas ir veikia kaip joms atrodo tinkamai. O tos ribos turi būti aiškios ir apibrėžtos. – Vis dažniau baudžiamąjį persekiojimą atliekančių tarnybų vadovai, pamynę tarnybinę etiką ir moralę, tampa viešųjų ryšių specialistais. Darbo teisėsaugos institucijo-

se karjeros pabaiga, dažnai skambi ir atkreipianti visuomenės dėmesį, tampa tramplinu į politinius vandenis. Tai, pasak teisininkų, nėra normalu ir gerai. Kokia Jūsų nuomonė? V. Š. Kai mes norime būti panašūs į labai išsivysčiusias Vakarų valstybes, Skandinavijos šalis, į jas ir žiūrėkime. Nežiūrėkime į Rytus, nedarykime teismų gatvėje, nesižvalgykime į musulmonų valstybes, kur vis dar natūralu, kad teisia ir baudžia pati visuomenė. Svarbiausia – darbas turi būti pirma, o viešieji ryšiai – padarius darbą. Pirma atlikime darbą, o po to jau užsiimkime jo viešinimu. O tarnyboms, mano nuomone, pats svarbiausias dalykas, tai yra kad jie gerai, tyliai dirbtų ir parodytų, kokį gerą darbą padarė mums visiems. Tada vertinsime juos už darbus, o ne už viešųjų ryšių akcijas, kurių dabar mes pakankamai daug matome. Su V. Šalaševičiumi kalbėjosi žurnalistė Rūta Karčiauskienė
Interviu parengtas pagal Aukštaitijos televizijos laidos „Kitoks požiūris“ medžiagą. Laidos įrašą galite žiūrėti www.atv.lt.

UŽ TS-LKD IR VITĄ MATUZĄ!