You are on page 1of 179

1 tema.

CIVILINIO PROCESO TEISĖS SAMPRATA, DALYKAS IR METODAS
Ginčas dėl teisės- tai individualaus pobūdžio turtinis konfliktas tarp F ir J asmenų interesų. Jį galima išspręsti tik bendromis ginčo šalių pastangomis arba ginčo (ieškinio) teisenos tvarka. 2 GINČŲ DĖL TEISĖS RŪŠYS: 1) Asmens teisės pažeidimas- bet koks tam tikram asmeniui priklausančios teisės, turtinių ir (arba) neturtinių interesų pažeidimas (pvz.:prievolės neįvykdymas arba įvykdymas ne laiku). Teisė apginama atkuriant padėtį, buvusią iki T pažeidimo, bei užkertant kelią T pažeidžiantiems veiksmams. 2) Asmens teisės ginčijimas- kai vienas teisinių santykių subjektas užginčija kitam teis. santykių subjektui priklausančią teisę. Asmenų teisiniai santykiai, jų tarpusavio T ir P tampa neapibrėžtos, neaiškios, kadangi neaišku, kam priklauso toji subjektinė teisė ir dėl to neįmanoma jos įgyvendinti (pvz.ginčijama autoriaus teisė į kūrinį). Teisės ginčijimo atveju jos turėtoju pripažįstamas tam tikras asmuo (pvz.jam priklauso nuosavybės teisė į daiktą) arba paneigiama asmens subjekt.teisė ir ji pripažįstama kitam asmeniui. Taikomos įv. subjektinių teisių gynimo FORMOS: savigyna, tiesioginės ginčo šalių derybos teisių gynimas v-binėse bei visuomeninėse institucijose. Kartais būna nustatyta tam tikra formali subjekt. teisių gynimo procedūra, kitais atvej.jokių procedūrų nėra. SAVIGYNA- seniausia ginčo sprendimo forma, kai teisę turintis asmuo ją įgyvendina pats, nesikreipdamas į jokį tretįjį asmenį. Savigyna- laikina priemonė, taikoma siekiant nutraukti teisės pažeidimą, įvykdyti prievolę ir pan.Jei T pažeidimas tęsiasi, ginčą turi spręsti kompetentinga v-bės institucija. CK 6.253str.8d.,CK 1.139str -savigyna SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GINIMO PROCEDŪRA- tai įstatymais sureguliuota tam tikrų v-bės ar visuomeninių institucijų veikla ginant bei atkuriant pažeistas subjekt.teises ir interesus. Pagal tai, kokia institucija ginčą nagrinėja, visos procedūros skirstomos į valstybines ir visuomenines. 1)Ginčus nagrinėjančios v-bės institucijos yra teisminės (dar skirstomos į civilines procesines, baudžiamąsias procesines, administrac.procesines) bei administracines. Teisminė gynyba- pagrindinė pažeistų teisių gynimo forma.CT ginamos CP tvarka.Viešojo ar vidaus administr.srityje pažeistos teisės ginamos AP tvarka.Dar kitos T ginamos BP tvarka. Administracine tvarka ginčus nagrinėja daug įvairiausių įstaigų- savivaldybės, policija, inspekcijosw, departamentai ir pan. 2)Ginčus nagrinėjančios visuomeninės institucijos. arbitražas- F ir J asmenys, susitarę tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ne į v-bės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą ar įst. numatyta tvarka paskirtą 3ąjį asmenį.Arbitras- fizinis asmuo.Veiklą reglamentuoja Komercinio arbitražo įst. Pagal organizavimo pobūdį gali būti institucinis ir ad hoc arbitražas. ■ Institucinis vykdo nuolatinė arbitražo inst. (LT- Vln. komercinio arbitražo teismas) ■ Ad hoc arbitražas, kai šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūros neorganizuoja nuolatinė arbitražo instit. Priklausomai ar ginčas susijęs tik su LT, ar apima tarptaut elementą, arbitražas gali būti: *Nacionalinis komercinis a – sprendžia ginčus tarp LR ūkio subjektų, išskyrus ginčus, numatytus Komercinio a įst 4 str *Tarptaut komercinis a – atitinka komercinio a įst 4 str numatytus požymius. Pasauly taikomos dar kitos ginčų sprendimo procedūros: šalių sutaikinimo, šalių derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui, ginčo perdavimas spręsti pasirinktam expertui ir tt. Lt yra ikiarbitražinio tarpininkavimo galimybė: šalys gali kreiptis į komercinį arbitražą ikiarbitražinio tarpininkavimo. Kai kuriuos nesutarimus gali nagrinėti ir kt visuomeninės institucijos (pvz. taikinimo komisija, darbo arbitražas 3-ųjų teismas). Ginčų sprendimas gali vykti: 1.formalusis ginčų sprendimas - ginčą sprendžia asmenys ar inst, kurių veiklą detaliai reglamentuoja TN ir jų negali keisti ginčo šalys (CP, Adm procedūros). 2.neformalusis – pačių ginčo šalių nustatyta ginčo sprendimo tvarka, kai ginčą sprendžia pačių pasirinkti asmenys- arbitrai, 3ųjų teismas. Imtis alternatyvių procedūrų skatina šios priežastys: 1. bylinėtis teisme yra brangu 2. teismo procesas vyxta ilgai, nes byla pereina visa CP stadijas 3. nuo teismo proceso daugelį atgraso tai, kad jis yra labai griežtai reglamentuotas 4. bylos nagrinėjamos viešai, apie jas sužino daug pašalinių asmenų 5. šalys negali užtikrinti pasitikėjimo bylą nagrinėsiančiu asmeniu 6. bylą išsprendus teisme atkuriama tik teisinė, bet ne socialinė taika 7. perdavusios bylą spręsti teismui, šalys gali prarasti savo teisę kontrolę, nes teismas gali neleisti joms atlikti tam tikrus veixmus – sudaryti taikos sutartį, atsisakyti ieškinio Neformalūs ginčų sprend būdai turi atitikti šias sąlygas: 1. v-bė turi suteikti šalims garantijas pripažinti alternatyvaus ginčų sprendimo rezultatus 2. v-bė neturėtų nepagrįstai reikalauti, kad šalys prieš kreipdamosi į teismą privalomai pabandytų ginčą išspręsti neformaliais būdais- neteismine tvarka

Teisminės gynybos privalumai: 1. teisme užtikrinama teisinė taika, teisinis stabilumas 2. bylą nagrinėja profesionalūs teisininkai, kurie taiko TN ir turi spec žinių 3. užtikrinimas teismo sprendimo prievartinis įvykdymas 4. teismo proceso taisyklės užtikrina galimybę geriau nustatyti bylos aplinkybes ir tiesą 5. teisme galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones (pvz.: turto areštas, draudimas atlikti tam tikrus veixmus 6. teisme padarytos teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidos gali būti ištaisytos aukštesnės instancijos teisme 7. numatyta galimybė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų neturtingus CP dalyvius bei suteikti v-bės garantuojamą teisinę pagalbą 2 klausimas. Teisė į teisminę gynybą, kaip viena pagrindinių asmens teisių. Teisė į teisminę gynybą LR Konstitucijoje ir kt. teisės šaltiniuose LR K-jos 30 str. 1 d – asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Str. įtvirtinta konstitucinė teisė į teisminę gynybą- tai asmens teisinio statuso teisnumo sudedamoji dalis. Teisminės gynybos garantija reiškia asmens teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, skundu, prašymu bei teismo pareigą išnagrinėti tokį ieškinį ir priimti dėl jo teisėtą sprendimą. Teismų sprendimai privalomi visiems ir galioja LR teritorijoje. Teismai vykdo teisingumą; teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, teisėjai klauso tik įst, teismas priima sprendimą LR vardu- 109 str. 110 str. 1 d –teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismų įst. 4 str. 1 d Lt visi piliečiai turi teisę į teisminę gynybą jei kėsinamasi į jų gyvybę, sveikatą, asm. laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą ir kt. teises ir laisves taip pat turi teisę į teisminę gynybą nuo v-bės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veixmų ir neveikimo. Teises į teisminę gynybą turi ir F, ir J asmenys.4 str. 2 d. – kt. v-bės piliečiai bei asm. be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą kaip LT piliečiai, jei kitaip nenustato įst. CPK 245 str. 5 punktas numato, kad teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei suinteresuotas asm. kreipiasi į teismą, yra nes yra nesilaikęs tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Bylas CP tvarka nagrinėja bendr. kompetencijos teismai, LAT, LT apeliacinis t-mas, apygardų ir apylinkių teismai. -- apylinkių (yra 54) – nagrinėja hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtas bylas, kt civil. bylas, taip pat jų kompetencijai priskirtas AT pažeidimų bylas. -- apygardų (yra 5) – pirmoji instancija civil. bylų, įst. priskirtų jų kompetencijai nagrinėjimui, taip pat apeliacinė instancija dėl apylinkių teismų sprendimų ir nutarčių. -- apeliacinis pirma instancija dėl apygardų teismų priimtų sprendimų ir nutarčių, nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptaut. teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo LR. -- Aukščiausiasis – vienintelis kasacinis t-mas įsiteisėjusiems bendr. kompet. teismų sprendimams ir nutartims peržiūrėti. Taip pat analizuoja ir apibendrina bendr. kompet. teismų ES TN taikymo praktiką ir teikia rekomendacijas dėl LT bendr. kompet. teismų ir ES teisminių inst. bendradarbiavimo. Yra teismams nepriskirtų bylų: ** ginčų dėl iškeldinimo ir gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų ir viešbučių. (CK 6.610; 6.615; 6,626) ** pažeistas asm. teises, kylančias iš adm. teisinių santykių, konkurencijos bylas nagrinėja administraciniai teismai. Jei asmeniui turtinė, neturtinė, fizinė žala padaryta nusikaltimo metu, baudž. byloje gali būti pareikštas civilinis ieškinys. Asm. turi teisę su skundu kreiptis apeliacine tvarka dėl neįsiteisėjusių sprend. ar nutarčių ir nuosprendžių pagrįstumo ir (arba) kasacine tvarka dėl įsiteisėjusių sprendimų, nutarčių, nuosprendžių teisėtumo patikrinimo. Kiekv. asm., kurio konst. teisės ir laisvės pažeidžiamos, gali kreiptis į tarptautines inst., jei LR yra ratifikavusi tarptaut. dokumentus, įtvirtinančius tokį žmogaus teisių ir laisvių gynimo įgyvendinimo būdą. 1950m. Europos žm. teisių ir pagr. laisvių apsaugos konvenciją LT ratifikavo 1995 04 27. Į EŽTT galima kreiptis ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo tos dienos, kai šalies teisinės institucijos byloje priėmė galutinį sprendimą. Asmuo gali kreiptis į šį Teismą tik išnaudojęs visas šalies teisinės gynybos priemones. Konvencijos 35 str. įtvirtina peticijos priimtinumo sąlygas: 1. teismas bylą nagrinėti priima tik po to, kai buvo panaudotos visos šalies vidaus teisinės priemonės ir ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo galutinio sprend. pačioje v-bėje. 2. teismas nepriima nagrinėti peticijos, jei ši yra: a) anoniminė b) pagal savo esmę tokia pat, kokią teismas jau svarstė. 3. nepriimtina tokia peticija, kuri yra nesuderinama su Konvencijos ir jos protokolų nuostatomis, aiškiai nepagrįsta. 4. nepriima peticijos, jei mano, kad ji nepriimtina pagal ši str. Pagal Konst. 5 str. 1 d. v-bės valdžą Lt vykdo: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Teisminės valdžios paskirtisįgyvendinti teisingumą. Teismas- savarankiška valdžios institucija. CPT 1 tema 3kl. Civilinio proceso teisės funkcijos ir uždaviniai Pagrindinė civilinio proceso teisės funkcija yra reglamentuoti visuomeninius santykius teisingumo vykdymo sferoje, t.y. santykius, susiklostančius teismams nagrinėjant ir sprendžiant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių, ypatingosios teisenos bylas, taip pat vykdant teismų sprendimus. Pagrindiniai CPT uždaviniai:

1. 2. 3. 4. 5. 6.

CPT turi įtvirtinti šios teisės šakos principus, kuriais remiantis turi būti reglamentuojamas CP, kurių būtina laikytis teismams nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismų sprendimus (CPK 5-21 str); CPT turi reglamentuoti CP dalyvių (teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų) teisinę padėtį – jų teises ir pareigas, procesines teisines galimybes; CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones, su kurių pagalba būtų galima apginti pažeistas civilines teises bei įst-o saugomus interesus, t.y. ši teisės šaka turi nustatyti priverstinį pažeistos teisės įgyvendinimo mechanizmą; CPT turi nustatyti procesinius būdus ir priemones asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, kai dėl jos nėra ginčo (nustato CPK V dalis); ši teisės šaka turi nustatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumus, atsižvelgiant į šių bylų specifiką; CPT, reglamentuodama pažeistų subjektinių teisių gynimo būdus ir tvarką, kartu turi reglamentuoti ir užtikrinti teisės aiškinimą bei plėtojimą. Teismas turi išaiškinti ne tik fakto klausimus, bet ir taikytiną teisę – ar tikrai ieškovas reikalavimą grindžia tinkama teisės norma

4 klausimas.CPT atribojimas nuo kitų teisės šakų.CPT ryšys su materialinėmis teisės šakomis Skiriamos materialios ir proceso teisės šakos. Materialioji teisė nustato teisinių santykių subjektų galimo ir leistino elgesio ribas- teises, pareigas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą; ji nusako, ką asmuo gali ar privalo daryti. Materialiosios teisės šakos reguliuoja F ir J asmenų tarpusavio santykius. Skiriami 3 materialiosios subjektinės asmens teisės elementai: 1) Teisė naudotis savo teise- atlikti tam tikrus veiksmus 2) Teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti pareigas, atitinkančias turimą teisę- atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti 3) Teisė reikalauti gynybos iš v-bės institucijų, kai trukdoma įgyvendinti teisę ar kt asmenys neatlieka savo pareigų Materialioji teisė nustato asmens teisinį statusą tik iki ginčo dėl teisės kilimo momento. Materialiosios T.pagrindu įgyvendinant teises ir tarp šalių kilus ginčui, būtina nustatyti tarp šalių susiklosčiusius materialiuosius teisinius santykius. Proceso teisės šakos reguliuoja teisinius santykius ginant pažeistas materialiąsias teises ir nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą marerial.teisę ir taip užtikrinti jos įgyvendinimą (prie šių teisės šakų priskiriama CPT, reglamentuojanti civilinių bylų teisminį nagrinėjimą. CPT santykis su K-ne teise KT įtvirtina pagrindines žmogaus teises ir laisves, teismų sistemą, pagr.bylų nagrinėjimo teisme principus, daro tiesioginę įtaką visoms teisės šakoms. Daug visoms proceso teisės šakoms bendrų TN yra Teismų įstatyme, Advokatūros įstat, Prokuratūros įst. Materialiosios ir proceso teisės skirtumai 1. Materialieji teisiniai santykiai gali atsirasti ir be asmens valios (asmens gimimas ar mirtis), o procesiniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda tik suinteresuoto asmens iniciatyva (ieškinio pareiškimas) 2. Material.teisė teisinių padarinių sukelia ir be v-bės institucijų veiksmų (testamentas), proceso teisė savaime teisinių padarinių nesukelia; numato galimybę atlikti veiksmus, bet nenumato jų rezultato, nes tai palieka spręsti teismui 3. Proceso teisė padeda užtikrinti material.teisės efektyvumą, užtikrina teisės plėtojimą. Tai patvirtina proceso teisės savarankiškumą 4. Material.teisė yra privatinės teisės dalis, ji reguliuoja visuomeninius lygiateisių, nepavaldžių vieni kitiems asmenų santykius, o CPT būdingi ir privatinės, ir viešosios teisės bruožai 5. Civilinių teisinių santykių subjektai material.teisę gali pasirinkti, o proceso teisės negali, nes CPT- tai ir viešosios teisės dalis. 6. Material.teisė nustato bendro pobūdžio elgesio taisykles, visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas ir dėl to yra reguliuojamoji, o proceso teisė skirta ginti pažeistas asmens material.subjektines teises, todėl yra apsauginė. M ir P teisės šakų sąveika atsiskleidžia per CPT institutus - Šalių institutas: šalių sąvoka vartojama tiek M, tiek P teisėje, tačiau ne visada materialiųjų teisinių santykių šalys ir CP šalys sutampa; - 3ųjų asmenų institutas- ir M, ir P teisėje - Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas- jei asmuo turi civilinį teisnumą ir veiksnumą, tai jis turi ir procesinį t ir v - Įrodymai: kokie įrodymai yra leistini ir susiję su konkrečia byla nurodo material teisė LT 3 savarankiškos proceso teisės šakos- CPT, BPT ir APT . Jos skiriasi pagal reguliavimo dalyką ir metodą. CPT – dažniausiai ginamas privatus interesas, todėl CP būdingi šalių dispozityvumo, rungimosi principai. BPT- viešosios teisės šaka, jam būdingas imperatyvus teisinio reguliavimo metodas; gina privatų ir viešąjį interesą, kuriuos saugo BT.Būdingas tardomojo proceso principas (ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turi veikti aktyviai, siekdamas išsiaiškinti objektyvią tiesą) APT- būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, tačiau mažiau imperatyvus, nei BPT. Dalyviai nėra lygiateisiai (dažni subordinacijos ryšiai). Rungimosi principas žymiai mažesnės apimties, nei CPT; tai viešoji teisės šaka. Labai svarbus dispozityvumo princ.(gali skundo atsisakyti bet kurioje proceso stadijoje). Visas proceso T šakas sieja daug bendrų bruožų. Nors šios T šakos nustato skirtingas procedūras, bet kuri iš šių T šakų reguliuojamų teisenų vykdo teisingumą, vykdant jį taikomi bendri konstituciniai ir kt teisės principai. CP ir BP sieja ir tai, kad BP metu gali būti pareikštas civilinis ieškinys.

Visas 3 procedūras sieja tai, kad civilinė byla turi būti sustabdyta, jei jos negalima išnagrinėti dėl to, kad yra neišnagrinėta kita CP, BP ar AP proceso tvarka nagrinėjama byla. CP tvarka nagrinėjamos bylos dėl ginčų, kylančių ne tik iš civilinės, bet ir iš šeimos, darbo, komercinės, bankroto ir kt privatinės T šakų normų reguliuojamų teisinių santykių. AP- ginčai ne tik iš AT, bet ir iš mokesčių, finansų, konkurencijos, socialinio aprūpinimo ir kt viešosios T šakų normų reguliuojamų teisinių santykių. BP tvarka nagrinėjamos bylos, susijusios su BT, bausmių vykdymo T normų įtvirtintomis subjektinėmis teisėmis. 5. Civilinio proceso teisės dalykas. Civilinės proceso teisės (CPT), kaip ir kitų teisės šakų, reguliavimo dalykas – teisės šakos reguliuojami teisiniai santykiai. CPT reguliavimo dalyką nusako CPK 1 str. 1 d.: Šis Kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką. Darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto ir restruktūrizavimo bylos bei ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi CPT reguliuoja teismo ir kitų civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. Vadinasi CPT dalyku reikia laikyti patį CP, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Reguliuodama šią veiklą, CPT turi užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai. 6. Civilinio proceso teisės metodas. CPT teisinio reguliavimo metodas – tai būdai, kuriais šios teisės normos reguliuoja santykius, esančius teisinio reguliavimo dalyku. Imperatyvusis (subordinacijos) metodas būdingas viešajai teisei ir reiškia, kad teisinių santykių subjektų konkretūs veiksmai ar visa veikla yra griežtai reglamentuoti teisės normų, jie neturi pasirinkimo laisvės, jų teisės ir pareigos aiškiai apibrėžtos ir negali būti keičiamos tarpusavio susitarimu. Galiojant šiam metodui, paprastai abipusiai subjektų santykiai grindžiami tarpusavio pavaldumu. Daug CPK normų imperatyviai apibrėžia privalomą ir vienintelį subjektų elgesio modelį. Nors CP tvarka dažniausiai nagrinėjamas ginčas, kilęs iš privatinių teisinių santykių, įstatymų leidėjas procese nustato kai kuriuos privalomus dalykus, nes absoliuti proceso dalyvių laisvė gali būti kenksminga ginčo šalims, tretiesiems ir kitiems asmenims, kurie dėl nežinojimo ar kitų priežasčių negali pasinaudoti savo teise. Taigi visų pirma CPK būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas. Imperatyviomis normomis turi būti sureguliuota: 1. ginčo šalių teisės ir pareigos; 2. proceso organizavimo principai; 3. teismų kompetencija. Dispozityvusis metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačias galimybes pasirinkti konkretų veikimo būdą ar apibrėžti subjektų tarpusavio teises ir pareigas susitarimu. Šis principas būdingas privatinės teisės šakoms. CP tvarka ginamos subjektinės teisės dažniausiai įtvirtintos tokių materialiosios teisės šakų normose, kurioms būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas. CT galiojantis šis metodas suteikia teisę civilinių teisinių santykių dalyviams susitarti dėl tokių sąlygų, kurių tiesiogiai nedraudžia įstatymas. Materialiųjų teisinių santykių subjektai, kilus ginčui, tampa proceso šalimis. Kadangi disponuodami materialiąja subjektine teise asmenys turi didelę veiksmų laisvę, adekvatu tokią galimybę užtikrinti ir CP. Tai reiškia, kad CPT būdingas ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodas, ir tai lemia pati CP esmė. Kaip matyti, CPT būdingas ir imperatyvusis, ir dispozityvusis teisinio reguliavimo metodai, darytina išvada, jog CPT teisinio reguliavimo metodas yra mišrus. Taip CP metodą traktuoja ir Konstitucinis Teismas. Teisinio reguliavimo metodo dvilypumas nulemia, kokiai teisės šakų grupei – viešosios ar privatinės – priskirtina CPT. Viešajai teisei būdingas subordinacijos principas, šios teisės reguliuojamų teisinių santykių viena šalis visada yra valstybė ar jos institucija, tuo tarpu privatinė teisė reguliuoja privačių fizinių ar juridinių asmenų santykius. CP susiklosto įvairūs civiliniai procesiniai teisiniai santykiai tarp įvairių subjektų, bet teismas visada yra bet kurio teisinio santykio subjektas. Iš to išplaukia, kad CPT yra viešosios teisės dalis. Kontinentinės teisės sistemos šalims (taip pat ir Lietuvai) tai būdinga juo labiau, nes šiose valstybėse teismas yra aktyvesnis proceso dalyvis nei bendrosios teisės sistemos šalyse , kuriose veikia ginčo CP modelis. Be to, CP tvarka nagrinėjamos ne vien grynai privataus pobūdžio civilinės bylos, bet ir bylos, kurioms būdingas ne tik individualus (privatus), bet ir didesnis viešasis interesas, šių bylų baigtimi taip pat suinteresuota valstybė, visuomenė ar jos dalis. Viešąjį interesą atspindi taip pat poreikis vienodinti teismų praktiką, analogiškiems teisiniams santykiams teisės normas aiškinti ir taikyti vienodai. • •

Kita vertus, CP esmė visada yra privati, nes CP tvarka sprendžiamas šalių privatus ginčas ir tai nulemia materialiosios (privatinės) teisės prigimtimi. Nagrinėjant ginčus, kilusius iš privatinių teisinių santykių, vyrauja šalių dispozityvumo ir rungimosi principai, šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys turi daug alternatyvių galimybių įgyvendinti procesines teises. Darytina išvada, kad CPT – tai mišri teisės šaka, turinti ir viešosios ir privatinės teisės bruožų. 7kl. Civilinio proceso teisės sąvoka ir sistema CPT – tai sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Tai kodifikuota teisės šaka. Pagrindinės šios teisės nuostatos ir jų dauguma išdėstytos kodifikuotame teisės akte – Civilinio proceso kodekse. CPT normos CPK išdėstytos laikantis tam tikros teisės akto vidinės struktūros. Visos CPT normos sudaro loginę sistemą. Struktūriškai CPK suskirstytas į 7 dalis: 1. Bendrosios nuostatos; jos aktualios visoms CP stadijoms 2. procesas pirmosios instancijos teisme; šioje dalyje išdėstytos teisės normos reglamentuoja bylų nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka ir sprendimų bei nutarčių priėmimo tvarką pirmos instancijos teisme. 3. teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas; šios dalies normos reglamentuoja teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės formas: - bylų peržiūrėjimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme - proceso atnaujinimą – išnagrinėtos bylos, kurioje įsiteisėjo teismo sprendimas ar nutartis, pakartotinį išnagrinėjimą dėl įstatyme numatytų naujai paaiškėjusių aplinkybių. Procesą pirmos instancijos teisme ir procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios teisės normos sąveikauja kaip bendrosios ir specialiosios. 4. atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai; šios CPK dalies teisės normos reguliuoja atskirų ginčų bylų (šeimos, darbo) nagrinėjimo ypatumus, taip pat įtvirtina am tikrų kategorijų bylų nagrinėjimą supaprastinta tvarka (pvz dokumentinis procesas, bylos dėl nedidelių sumų priteisimo). Nurodytos bylos nagrinėjamos pagal CPK IV dalies taisykles. ypatingoji teisena; šios dalies teisės normos reglamentuoja ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką vykdymo procesas; šios dalies teisės normos nustato teismo sprendimų ir nutarčių vykdymo tvarką tarptautinis civilinis procesas; reglamentuoja bylą, turinčių tarptautinį elementą, nagrinėjimo teismuose ypatumus, užsienio teismų ir arbitražų sprendimų ir nutarčių pripažinimo ir vykdymo LR tvarką.

5. 6. 7.

Tik tinkamai nustačius atskirų proceso teisės normų sisteminius ryšius su kitomis normomis, įmanoma teisingai išaiškinti taikomos teisės normos turinį. Kadangi CPK yra pagrindinis susistemintas CP teisės aktas, siekiant išspręsti atskirų civilinio proceso teisės normų galimų kolizijų bei konkurencijos problemas CPK 1 str. 2 d įtvirtinta taisyklė, kad jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kitų įstatymų, teismas turi vadovautis CPK, išskyrus tuos atvejus, kai pats Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įst –ų normoms. CPT sistemos dalys: • bendroji • ypatingoji Bendroji dalis apima klausimus, bendrus visam CPui (CP principai, bylų priskyrimas teismams, teismingumas, atstovavimas, proceso dalyviai ir t.t.) Bendrosios dalies normos išdėstytos: - CPK I dalyje „Bendrosios nuostatos“ (CPK 1-175 str); - taip pat II dalies XIII skyriuje „Įrodymai“ (CPK 176-224 str) Ypatingoji dalis reglamentuoja: - civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą atskirose CP stadijose; bylų nagrinėjimą konkrečios civilinio proceso teisenos (ginčo ir ypatingosios) tvarka; atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo, taip pat bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimo ypatumus. 8 kl. Civilinio proceso samprata ir esmė, skirtumas nuo civilinio proceso teisės

Civilinis procesas yra šalių bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių veiksmų sistema tam pačiam tikslui pasiekti – ginčui dėl teisės akto ar kitokio pobūdžio civilinei bylai išspręsti. CPui nepriskirtini alternatyvūs subjektinių teisių gynimo būdai, pvz, arbitražo veikla, pretenzijų reiškimas bei kitos ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros ir pan. CP – tai civilinių procesinių teisnių santykių subjektų procesinė veikla, kurios metu nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės bylos teisme (pvz ginčai dėl teisės), teismų sprendimų ir nutarčių vykdymo, užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimai. Įvairių civilinių procesinių teisnių santykių subjektų procesinė veikla yra skirtinga. Teismo procesinė veikla – tai, pvz, ieškinio ar kitų procesinių dokumentų priėmimo klausimo sprendimas, procesinių terminų tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti skyrimas, ištirtų byloje įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių konstatavimas ir kt. Šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinė veikla prasideda nuo ieškinio pareiškimo ir tęsiasi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ar bylos pabaigos be teismo sprendimo, o tam tikrais atvejais – iki teismo sprendimo vykdymo. Kiti proceso dalyviai – liudytojai, ekspertai, vertėjai ir kiti – atlieka įstatymų jiems pavestas pagalines f-jas civiliniame procese. Pvz. ekspertas surašo ekspertizės aktą ir teikia išvadą; liudytojas duoda parodymus byloje; juridiniai asmenys pateikia rašytinius įrodymus, auditorija stebi viešą teismo posėdį ir pan. CP ir CPT sąvokos nėra tapačios. CPT – tai ne tam tikrų subjektų veikla, bet teisės normų, reguliuojančių civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą, sistema, t.y. šios teisės šakos dalykas yra civilinis procesas – teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. CPT normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų procesinę veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. 9 kl. CP modeliai ir jų esmė. CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje. CP tikslai. Kiekvieno civilinio proceso modelio pagrindinė problema ir jo esmę charakterizuojantis bruožas – tai teismo ir ginčo šalių galių santykis. Pagr klausimas kalbant apie civilinio proceso modelius yra tai, ar teisėjas CP turi būti pasyvus nešališkas klausytojas ir stebėtojas, ar neribotai aktyvus. Teismo aktyvumo civiliniame procese ir su tuo susijusią proceso trukmės problemą bandė spręsti jau romėnai. Viduramžiais vyravo vadinamasis inkvizicinis (tardomasis) procesas. Didžioji Prancūzijos revoliucija atnešė liberalizmo idėjų, iškeliančių nuosavybę, laisvę, lygybę, įstatymus. Liberalizmo filosofija paskatino XIX a. priimti naujus Europos CP kodeksus: 1806 m. – Prancūzijos, 1877 m. – Vokietijos, 1864 m. – Rusijos ir kt. pagr liberaliojo civilinio proceso modelio principai – rungimasis ir dispozityvumas, taip pat viešumas, žodiškumas, teisė į įstatymo garantuotą teisėją, teisėjo nepriklausomumas, nešališkumas. Atsižvelgiant į teismo vaidmenį civiliniame procese, teisėjo ir ginčo šalių galių santykį įrodinėjimo procese, CP šaltinius, atskirų CP principų (rungimosi, žodiškumo) turinį, istoriškai susiklostė civilinio proceso modeliai: 1) Rungimosi – grynai rungtyniškas, su tam tikromis teisėjo aktyvumo užuominomis; 2) Tardomasis, arba inkvizicinis – teismas CP ypač aktyvus ir tam tikra prasme atlieka tardymo f-jas, nepažeisdamas rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Rungimosi CP modelis būdingas bendrosios teisės sistemos valstybių civiliniam procesui. Bendrosios teisės sistema atsirado be romėnų teisės įtakos, veikiama anglų karališkųjų teismų darbo. Šiai sistemai būdingas: - kodifikacijos nebuvimas; - didelė teismų praktikos reikšmė teisės plėtojimui; - teismo precedentas; - teisės normų kazuistiškumas (konkretumas) Atstovauja: D. Britanija, JAV, Kanada, Australija, Airija, Indija ir kt. Šių valstybių procesui būdinga: - teisėjas yra pasyvus; - nešališkas arbitras; - ginčo šalys labai aktyvios - teismas nesikiša į šalių ginčą, negali šalių skubinti; - teismas: negali apklausti liudytojų, reikalauti rašytinių įrodymų, gali tik spręsti, ar tam tikri klausimai susiję su byla, siūlyti šalims patikslinti reikalavimus. - Šalys: sprendžia, kokius procesinius veiksmus atlikti visose proceso stadijose; kontroliuoja įrodymų tyrimo procedūrą; - Tesimo pareiga yra stebėti šalių vedamą procesą, vertinti tai, ką šalys surinko ir ištyrė, bei priimti sprendimą byloje; - Veikia formaliosios tiesos principas (teismas turi išspręsti bylą pagal jam pateiktą medžiagą ir neturi pareigos aiškintis tikrąsias bylos aplinkybes) - Teismas kontroliuoja proceso eigą – užtikrina tvarkos teismo posėdyje palaikymą, sprendžia šalių nesutarimus ir tam tikrus procesinius klausimus.

Tardomasis (inkvizicinis) procesas dėl istorinių priežasčių būdingas civilinės teisės sistemos valstybių CPui. Civilinė teisės sistema susiformavo tiesiogiai veikiama romėnų teisės. Šioje kodifikuotoje: - teisės sistemoje galioja įstatymo viršenybės principas, kuriuo turi vadovautis teismų praktika; - būdingas teisės normų abstraktumas, jų skirstymas į bendrąsias ir specialiąsias ir t.t Priskiriamos valstybes: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Graikija, Prancūzija ir kt. Klasikinis inkvizicinis procesas, kurio pagrindiniai bruožai buvo slaptumas, raštiškumas ir kt egzistavo iki XIX a. įvairiose šalyse civilinio proceso reformų, kurias lėmė revoliucijų Europoje banga. Inkviziciniame procese šalių ir teismo galių santykis yra atvirkštinis palyginti su rungimosi modeliu – teismas aktyvus nagrinėjant bylą, atlieka tardytojo vaidmenį, o šalys yra palyginti pasyvios. Įvairių šalių praktikoje gryno vieno ar kito modelio realiai nėra, o paprastai yra mišrus modelis. Šiuolaikiniam CT tradicijos v-bių CPui būdingi tiek tardomojo, tiek rungimosi modelio bruožai. Objektyviai teismas gali išspęsti ginčą tik būdamas nešališkas; to reikalauja rungimosi, lygiateisiškumo principai. CP nėra vien privatus dviejų šalių ginčas. Teismas turi atlikti ir tam tikras viešas funkcijas, nes yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl teisėjas turi būti aktyvus, kontroliuoti proceso eigą. Teismas: - rengiasi bylos teisminiam nagrinėjimui - kontroliuoja įrodinėjimo procesą Teismo aktyvumo ribos: - teismas negali priteisti to, ko ieškovas neprašo, ar kitu pagrindu - aktyvumas galimas tik formaliąja prasme – tiek, kiek nustato įstatymas - aktyvumas materialiąja prasme ribotas – negalima viršyti reikalavimo sumos, pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą Apeliacinė instancija negali spręsti to, ko apeliaciniame skunde neprašo apeliantas Šalių iniciatyva apriboja tvarkomojo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimu (pvz įrodymų pateikimas). CP modelis Lietuvos civilinio proceso teisėje Naujas LR CPK priimtas 2002 vasario 28d., įsigaliojo nuo 2003 sausio 1d. Naujo CPK rengėjai vadovavosi pagrįstai šiuolaikinėse demokratinėse v-bėse pažangiausiu laikomu socialinio civilinio proceso modeliu, būdingu daugeliui Europos v-bių, kurios vienas iš ideologų yra Francas Kleinas. Socialinio CP teorija koncentruotumą iškėlė ir pagrindė kaip savarankišką principą, kuris siejamas su kita teismo pareiga – teisingai išnagrinėti bylą. Šių proceso tikslų – greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo – išraiška CPe tapo aktyvaus teisėjo vaidmens užtikrinimas su įvairių procesinių priemonių pagalba. Naujajame CPK iš esmės naujai reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti jau minėtų tikslų realizavimą (pvz tinkamas įst taikymas nagrinėjant bylas) Esminis bruožas – aktyvus teisėjas, siekiantis greito, ekonomiško proceso bei materialiosios tiesos nustatymo byloje. Tai nereiškia.kad teismas gali savavaliauti procese, pamindamas privačius šalių interesus. Sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus lemia šalių valia, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti vienokius ar kitokius klausimus, pasirūpinti atstovavimu ir kt. Įtvirtinama: - teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu; - teismo pareiga nustatyti materialiąją tiesą byloje, t.y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes. CP tikslai (vadovėlį kaip ir nėra. Yra tik CPT tikslai) CPT tikslai. CPK 2 str suformuoti tokie CPT tikslai: 1) asmenų pažeistų ar ginčijamų materialinių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimas; 2) tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir juos vykdant; 3) kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas; 4) teisės aiškinimas bei plėtojimas. Šiuos tikslus dar galima suskirstyti į: • privačius • viešuosius 10. Civilinio proceso teisenos. Civilinio proceso stadijos. Lietuvos CPT skiriamos dvi teisenos rūšys: 1. ieškinio (arba ginčo);

2. ypatingoji. Iki įsteigiant administracinių teismų sistemą CP sudedamoji dalis buvo trečioji – administracinė – teisena, kuri dabar yra savarankiška administracinio proceso teisės šaka. Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinėms byloms nagrinėti. Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, kylančios iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių (civilinės, darbo, šeimos teisės ir kt.), iškeliamos pareiškiant ieškinį. Ši teisena laikoma pagrindine, nes dauguma jos normų, būdamos bendro pobūdžio, taikomos ir ypatingajai teisenai. Ja nagrinėjami šalių, turinčių priešingus interesus, ginčai. Ieškovas kreipiasi į teismą dėl tariamai pažeistos ar ginčijamos jo subjektinės teisės gynimo ir reikalavimą teisme skiria atsakovui, kuris tariamai turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Tačiau atskirų kategorijų ginčo byloms nagrinėti CPK numato tam tikrus ypatumus. Ypatingoji teisena dar vadinama ne ginčo teisena, kuria bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės. Tai apsauginė teisena. Jos paskirtis – padėti įgyvendinti ir realizuoti subjektines teises, kurios nėra pažeistos. Pagal jos taisykles nagrinėjamos įvairios bylos. Visoms jos byloms nagrinėti yra nustatytos bendrosios taisyklės, tačiau įstatymas nustato atskirų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, todėl bendrosios nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms teisės normoms. CPK 422 str. 8 punkte ir XXXIII skyriuje numatyta bylų dėl teisių atkūrimo pagal pareikštinius vertybinius dokumentus nagrinėjimo tvarka, kodekse vadinama šaukiamąja teisena, nėra atskira CP rūšis (atskira teisena), nes šios bylos taip pat priskiriamos prie ypatingosios teisenos bylų. Stadijos Civilinės bylos nagrinėjamos nuosekliai, tam tikrais etapais, kurie vadinami stadijomis. CP stadija – tai procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių santykių tam tikram procesiniam tikslui pasiekti visuma. Lietuvos CP skiriamos 7 stadijos: 1. civilinės bylos iškėlimas (CPK 135-138 str.) – teismui suinteresuoto asmens valia pateikiamas ieškinys arba pareiškimas (prašymas), teismas svarsto jo priėmimo klausimą, jeigu ieškinys (pareiškimas, prašymas) atitinka įstatymo reikalavimus ir teismo rezoliucija priimamas, laikoma, kad civilinė byla yra iškelta. Paprastai teismas negali pradėti proceso savo iniciatyva, išskyrus retas išimtis. 2. pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui (CPK 225-233str.) – teisėjas ir dalyvaujantys byloje asmenys atlieka pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui veiksmus, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi susipažinti su vieni kitų argumentais, pateikti visus įrodymus, galutinai suformuluoti savo reikalavimus, argumentus, atsikirtimus. Pasiruošimas gali būti rašytinis, žodinis. 3. teisminis bylos nagrinėjimas – pagrindinė stadija (CPK 153-224, 234-258, 259-298 str.) – apima teismo posėdį, įrodymų jame ištyrimą ir vertinimą, bylos aplinkybių nustatymą, sprendimo ar kito procesinio dokumento užbaigiant bylą priėmimą. Jis vyksta viešai, žodžiu, išskyrus tam tikras išimtis – raštu. Ši stadija baigiama teismo sprendimo ar nutarties nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą priėmimu. 4. apeliacija (CPK 301-339 str.) – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Suteikti teisę į apeliaciją yra ir privatus, ir viešasis interesas, nes tiek ginčo šalys, tiek ir visuomenė suinteresuota, kad teismai nagrinėtų bylas teisingai. Ji pradedama dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Ji galima dėl visų neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Padavus ją, procesinio sprendimo įsiteisėjimas sustabdomas ir pagal bendrą taisyklę negali būti vykdomas. Jei apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį palieka galioti, jie įsiteisėja ir gali būti vykdomi priverstinai. 5. vykdymo procesas (CPK 583-779 str.) – siekiama įgyvendinti (realizuoti ar privestinai vykdyti) teismo sprendimą. Jei nevykdomi teismų sprendimai bylose dėl priteisimo, taikomas priverstinis teismo sprendimų vykdymas. Bylose dėl pripažinimo teisinių padarinių šalims atsiranda nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Šios stadijos normų taikymo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. 6. kasacija (CPK 340-364 str.) – įsiteisėjusių teismo sprendimų ar nutarčių teisėtumo patikrinimas. Jos tikslas – vienodos teismų praktikos visoje valstybėje formavimas. Ji gali būti inicijuojama tik dalyvaujančių byloje asmenų valia. Kasacinis teismas – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria. Ji negalima, jei byloje nebuvo apeliacijos, bei tam tikruose turtiniuose ginčuose, kai ginčijama suma mažesnė nei 5 000 lt. Kasacinis skundas priimamas, jei yra bent vienas iš kasacijos pagrindų, numatytų CPK 346 str., tokio skundo priėmimo klausimą sprendžia 3 kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegija. 7. proceso atnaujinimas (CPK 365-374 str.) – pakartotinis bylos nagrinėjimas, esant tam tikroms CPK numatytoms aplinkybėms. Tokį prašymą byloje, kurioje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis, gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat neįtrauktieji į bylos nagrinėjimą asmenys, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Prašymą, siekiant apginti viešąjį interesą, gali LR generalinis prokuroras. Jei tam tikru pagrindu byla atnaujinama – kita teismo sudėtis bylą peržiūri iš naujo laikydamasi proceso atnaujinimo pagrindo ribų ir priima atitinkamą sprendimą byloje. jei ankstesnis sprendimas pakeičiamas, ankstesni teismų sprendimai (nutartys) tokioje byloje netenka teisinės galios. Kiekviena byla visų stadijų neprivalo pereiti ir dažnai nepereina. Teismui atsisakius priimti ieškinį, CP baigiasi net neiškėlus civilinės bylos. Paprastai 3 pirmos stadijos yra būtinos kiekvienai bylai, jos yra laikomos privalomomis. Kitos stadijos laikomos fakultatyviomis, ne jų konkrečioje byloje gali ir nebūti. 11. Tarptautinio civilinio proceso sąvoka ir reguliavimo sritis.

Kiekviena valstybė nėra uždara sistema, įvairūs ir konfliktiniai santykiai susiklosto tarp skirtingų valstybių fizinių ir juridinių asmenų. Problemų kyla dėl įrodymų rinkimo, procesinių dokumentų įteikimo, laikinųjų priemonių taikymo užsienyje, asmens subjektiškumo nustatymo ir t. t. Tarptautinis CP – kai kurių nuomone, yra savarankiška nacionalinė teisės šaka. Kai kas mano, kad tai sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis arba kad tarptautinis CP yra sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis. Tarptautinio CP reguliavimo dalukas – santykiai, susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civilinę bylą. Pasak Mikelėno, šia prasme tarptautinį CP reglamentuojančios teisės normos yra sudedamoji CPT dalis , o ne atskira teisės šaka.CPK VII dalies normos skirtos santykiams, susijusiems su užsienio teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu bei tarptautinio pobūdžio bylų teismingumu. Tokių civilinių procesinių santykių neįmanoma sureguliuoti vien nacionalinės teisės normomis ir valstybės priverstos reguliuoti juos tarptautinėmis sutartimis. Dvišalių sutarčių bei daugiašalių konvencijų normos tampa sudedamąja valstybių – atitinkamų tarptautinių sutarčių ar konvencijų dalyvių – nacionalinės teisės dalimi. Taigi normos, reguliuojančios bylų su tarptautiniu elementu nagrinėjimą teismuose, yra sudedamoji nacionalinio CPT dalis. Šios normos reguliuoja teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarptautinio pobūdžio civilines bylas bei vykdant tokiose bylose priimtus sprendimus. 12 klausimas. CPT raida Lietuvoje Teismų sistemą ir civilinį procesą lietuvoje reguliavo 1529m., 1566m.ir 1588m. Lietuvos Statutai. Remiantis 1588m. Lietuvos statutu bylos buvo nagrinėjamos iki XIX a. vidurio. Vėliau Lietuvoje veikė 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas, parengtas vadovaujantis 1806m. Prancūzijos CPK, kuris tuo laikotarpiu buvo pripažįstamas pažangiausiu Europoje CPĮ. 1918- 1940 m. laikotarpis. Tarpukario Lietuvoje dar nebuvo sukurtas CPK (kaip ir CK), todėl galiojo 1864 m. carinės Rusijos Civilinės teisenos įstatymas (išskyrus Klaipėdos kraštą, kuriame galiojo Vokietijos CPK). 1934m. Civilinės teisenos įstatymo pakeitimai, kuriuose vienareikšmiškai įtvirtinta teismo pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu.Šis teismo teisių išplėtimas, reiškė ne tik jo pareigą daryti įtaką bylos medžiagos turiniui siekiant teisingai išspręsti ginčą, bet ir galimybę veikti bylos medžiagos koncentruotumą jau rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir šitaip pasiekti, kad byla būtų išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį. Nepaisant šių pakeitimų, tarpukario LT CP turėtų būti apibūdinamas kaip liberalusis, kurio tikslas buvo nustatyti procese formaliąją tiesą. 1940- 1990 m. prievartinio Lietuvos inkorporavimo i TSRS laikotarpis. Civilinės teisenos įstatymas ir kiti nepriklausomos Lietuvos įstatymai nustojo galioti, nes TSRS politinė bei ekonominė sistema buvo pagrįsta ne rinkos ekonomika, bet planiniu ūkiu ir valstybės diktatu. 1964 m. buvo priimtas Lietuvos TSR CPK, kuris galiojo iki 1990m., o vėliau su pakeitimais iki 2003m.sausio 1d., nes Lietuvos valstybės CPT dar nebuvo sukurta. Tarybiniame CP teismo galios buvo kone absoliučios, o pagrindinis jo uždavinys – nustatyti objektyviąją tiesą byloje, t.y.imtis visų priemonių, kad reikšmingos bylos aplinkybės būtų išaiškintos visapusiškai. Taigi teismas turėjo rinkti įrodymus visų kategorijų bylose savo iniciatyva, peržengti ieškinio reikalavimų ribas, kasacinis procesas ir bylos peržiūrėjimo procesas galėjo būti pradėtas be šalių valios. Lietuvai tapus Tarybų sąjungos dalimi, buvo reorganizuota ir teimų sistema. Teismai buvo sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas – visiems teismams kasacinė instancija, kuri nurodydavo jų padarytas klaidas nagrinėjant konkrečias bylas ir trūkumų šalinimo būdus, padėdavo jiems vienodai suprasti ir taikyti teisės normas, įgyvendinti vienodą teismų praktiką, vadovavo liaudies teismams. Klasikinės kasacijos nebuvo. Vietoje jos egzistavo priežūros sistema- teismas tikrino tiek faktinę, tiek teisinę bylos pusę: 1) priežiūros tvarka peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai 2) byla į priežiūros instancijos teismą galėjo patekti ne pagal šalių skundus, o tik pagal konkrečių pareigūnų protestus 3) užprotestavimo objektas buvo tik aktai, kuriais pirmosios, kasacinės ar priežiūros instancijos teismai yra suformulavę bylos baigimo išvadą. CP reforma po 1990m. kovo 11d. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo CPT reformavimo būtinybė. Tarybinis civilinis procesas visiškai neatitiko naujų ekonominių ir politinių realijų. CPT reforma iš esmės vyko dviem etapais : Pirmas etapas – 1964 m. tarybinio CPK keitimas: .Atkūrus nepriklausomybę kasacinis procesas buvo radikaliai reformuojamas. Iki 1996m. liepos 9d. CPK pakeitimų kasacine tvarka bylas nagrinėjo apygardų teismai ir Aukščiausiasis Teismas. Po 1996 liepos 4d. Teismų įst. pataisos ir liepos 9d. CPK pakeitimų kasacinės funkcijos vykdymas priklauso 3 teisminėms grandims: apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 1998m. balandžio 8d. Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas įtvirtino, kad LAT yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. Kadangi iki šio įstatymo priėmimo Lietuvos kasacijos funkcijas atliko kelių grandžių teismai, objektyviai nebuvo imanoma suvienodinti teismų praktiką ir siekti teismų sprendimų stabilumo, įstatymas iš esmės pakeitė situaciją. Antras etapas – naujo CPK rengimas: LR Seimas 2002-02-28 priėmė naują CPK, kuris įsigaliojo nuo 2003-01-01. naujai reglamentuojamas visas CP, siekiant užtikrinti: pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimą, tinkamą istatymų taikymą nagrinėjant bylas, kuo greitesnį teisinės taikos tarp šalių atkūrimą bei teisės plėtrą.

Civilinio proceso teisės mokslas- tai žinių apie civilinio proceso teisę(CP teisės normas ir jų taikymą vykdant teisingumą, CP teisinio reglamentavimo teoriją ir praktika ir t.t.) sistema.

CP teisės mokslo šaka daugelyje valstybių pradėta plėtoti nuo XIX a. vidurio, kai atsirado daugybė vadovėlių, monografijų, mokslinių komentarų, metodinių rekomendacijų, publikacijų teisės moklso žurnaluose, disertacinių darbų, skirtų atskirų civilinio proceso teisės problemoms, stadijoms, institutams. CP teisės mokslo pagrindiniai metodai yra šios teisės šakos normų turinio tyrimas, prieštaravimų tarp atskirų normų nustatymas, teisės normų taikymo rezultatų ir jų įtakos visuomeniniams santykiams analizė. Kiti mokslinių tyrinėjimų metodai: a)sociologinis b)istorinis c)lyginamasis Lietuvos CP teisės mokslas kaip savarankiška teisės šaka yra dar visai jauna, nes pirmasis nepriklausomas CPK – Lietuvos nacionalinis CP įstatymas įsigaliojo tik 2003m. sausio 1d. Reikšmingų mokslinių tyrimų CP mokslo srityje atliko dar tarpukario mokslininkai:V.Mačys, M. Romeris, P.Leonas. Tarybinių laikų mokslininkai: Žeruolis, P. Vitkevičius, S.Vėlyvis Nepriklausomos Lietuvos mokslininkai:V. Mikelėnas, V. Nekrošius, V. Valančius, E.Laužikas. CP mokslo reikšmė a)mokslininkai bene pirmieji pastebi teisinio reguliavimo ydas ir spragas, teisės normų interpretavimo teismų praktikoje klaidas. b)mokslininkai siūlo konkrečius problemų sprendimo būdus, pagrįstus atitinkamais moklinio tyrimo metodais(pvz., teisės nomų aiškinimo ar CP teisinio reglamentavimo būdai).Tuo siekiama kuo efektyvesnio CP tikslų įgyvendinimo praktikoje - t.y. visuomenės ar atskiro jos individo interesus atitinkančių priemonių, užtikrinančių teisę į tinkama procesą visiems proceso dalyviams visų kategorijų ginčuose. ŠIUOLAIKINĖS CIVILINIO PROCESO TEISĖS RAIDOS TENDENCIJOS CP teisės plėtojimąsi skatino noras vienondinant CP teisę vystyti ekonominį bendradarbiavimą, tarptautinę prekybą, laisvą asmenų, prekių bei kapitalo judėjimą. CP teisės sistemos:kontinentinė, anglosaksų Šiuolaikinės CP teisės pagrindine plėtojimosi tendencija galima laikyti abipusį dviejų teisinių sistemų, įtvirtinusių skirtingus CP principus bei skirtingą teismo ir šalių vaidmenį CP, suartėjimą. Abiejose teisės sistemose CP balansuodamas tarp tardomojo ir rungimosi proceso ilgainiui tapo mišrus, nes turi tiek vieno tiek kito CP modelio bruožų. Pvz., anglosaksų(bendrosios) teisės sistemos valstybėse didėja teismo vadovavimo CP reikšmė, siekiant kuo greitesnio ir ekonomiškinesnio bylos išnagrinėjimo, kita vertus kontinentinės teisės sistemos valstybėse tam tikros teismo teisės(pvz., savo iniciatyva rinkti įrodymus) yra siaurinamos. Kiekvienoje iš minėtų teisės sistemų pasikeitė rašytinės teisės ir teismų praktikos, kai CP teisės šaltinių, santykio suvokimas. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse išaugo teismo precedento vaidmuo(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama vienoda visai valstybei teismų praktika). Anglosaksų sistema, kurioje vyrauja rungimosi proceso modelis, išaugo įstatymų reikšmė. Rungimosi principas abiejose sistemose traktuojamas kaip optimalus teismo ir šalių galių balansas, pagrįstas teismo ir šalių bendradarbiavimu civiliniame procese. Kitos tendencijos:Tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti nustatomi procesiniai ypatumai arba įtvirtinama speciali procesinė forma, supaprastintos procedūros, diegiami įvairūs alternatyvūs neteisminiai arba ikiteisminiai ginčų sprendimo būdai. Pagrindinė šiuolaikinio Lietuvos CP teisės ir šios teisės šakos plėtojimosi tendencija - atskleisti įvairių CP teisės institutų turinį, CP teisės sistemą, reglamentavimo trūkumus ir spragas. Tai įtakos teismų praktiką ir tolesnę CP teisės plėtrą bei CP tobulinimą.Įvairūs moklininkų darbai(monografijos,komentarai) turės įtakos teisėkūrai, teisės aiškinimui vei taikymui.

2 tema. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI
1. CPT šaltinių samprata ir sistema CPT šaltinių sąvoka vartojama 2 prasmėmis:  Formaliąja prasme. T šaltinis – išorinė TN įtvirtinimo, išraiškos forma (įstatymas, poįstatyminis teisės aktas ir kt) Vieno autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Davido nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu:  Bendrieji fundamentalūs teisės principai (lygiateisiškumas, teisingumas ir pan)  Tarptautinė teisė  Rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai)  Papročiai;  Teismų praktika;  Teisės doktrina  Materialiąja prasme. T šaltinis – visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai veiksniai, lemiantys TN turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę. Dažniausiai T šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme.

CPT šaltinių klasifikacija. LR Konstitucija, Teismų įstatymas, Civilinio proceso kodeksas, tarptautinės sutartys, kiti norminiai aktai, kaip civilinio proceso teisės šaltiniai. Teismų praktika, kaip civilinio proceso teisės šaltinis. Civilinio proceso teisės vienodinimas Pagal tai, ar elgesio taisyklės suformuluotos tiesiogiai, T šaltiniai skirstomi: ♦ Tiesioginiai (pirminiai) – juose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės.Tai: o Bendrieji T principai (teisingumo, teisėtumo, lygiateisiškumo) o Rašytinė T:  Nacionaliniai CPT šaltiniai: • Įstatymai:  Konstitucija;  Konstituciniai įstatymai;  Programiniai įstatymai – nustato valstybės ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet ne TN, reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį;  Kodifikuoti įstatymai (CPK)  Paprastieji (ordinariniai) įstatymai; • Poįstatyminiai aktai – paprastai valdymo aktai, juo realizuojamos įstatymo normos (Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių T aktai)  Tarptautiniai CPT šaltiniai o Papročiai (Driukas laiko CPT šaltiniu, o Nekrošius nelaiko) ♦ Netiesioginiai (antriniai) – Tai TN taikymo ir aiškinimo rezultatas. Tai: o Teismų praktika (teisminis precedentas); o T doktrina. Ji svarbi, pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios T analizę; mokslininkai-teisininkai yra labiausiai nepriklausomi; T doktrina neapsiriboja nacionalinės T analize; T doktrinai būdingas stabilumas. Kuo racionaliau teismai linkę argumentuoti savo spr, tuo svarbesnė T doktrina o Įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga (Driukas) LR Konstitucija. CPT svarbu tai, kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111str), tam tikrus proceso principus: valdžios padalijimo (5 str), viešumo (117 str), teisminės gynybos pirmumo ir universalumo (30 str), proceso kalbos (117 str), lygiateisiškumo (29 str), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir išimtinės teisės vykdyti teisingumą tik teismui (109 str). Kiti CPT svarbūs str: tiesioginė Konstitucijos taikymo galimybė (6 str) – juo remiantis teismas gali užpildyti T spragą ar išspręsti kolizinį kl tiesiogiai remianti Konstitucija, galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijai įstatymai (7 STR), draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str), piliečių teisė skųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų spr (33 str) ir kt. Konstitucijos svarba CPT: 1. Teismai, nagrinėdami civilines bylas dažnai susiduria su įstatymo ar kt T akto taikymo konkrečioje byloje sutikimo su Konstitucija problema sprendžiama remiantis 6 str 2. Interpretuojant konkrečias TN – bet kurio T akto analizė pradedama nuo Konstitucijos analizės. 3. Konstitucija įtvirtina CPT principus, kurie taikomi konkrečiose civilinėse bylose; 4. Įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą – jos įgyvendinimo tvarką detalizuoja CPT. Konstitucija – teisinės sistemos pagrindas, todėl kt T šakas reikia analizuoti kaip Konstitucijos principų ir idėjų tęsinį, o tos T šakos turi būti analizuojamos remiantis Konstitucija. Konstitucija įtvirtina bendruosius T principus : teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymui grįžtamąją galią ir t.t. CPK. CPT – kodifikuota T šaka, todėl dauguma CPT normų yra susistemintos CPK. Naujas CPK priimtas 2002-02-28, įsigaliojo – 2003-01-01. Jei yra prieštaravimų tarp CPK ir kt įstatymų, tai remiamės CPK, nebent pats CPK suteikia pirmenybę kt įst normoms. Kt norminiai T aktai kaip civilinio proceso teisės šaltiniai CPK – ne vienintelis CPT šaltinis. Nemažai TN, svarbių CPT, yra kt T šakų kodeksuose (CK, Darbo K, Santuokos ir šeimos K), specialiuosiuose įstatymuose (Teismų įst, Įmonių bankroto įst, Patentų įst, įmonių įst, Antstolių įst, Advokatūros įst, Prokuratūros įst, LAT statutas, įmonių restruktūrizavimo įst). ES teisė Susideda iš:  Pirminės – Europos Bendrijų steigiamosios sutartys  Antrinės – ES institucijų priimama T:  Reglamentai – privalomos visos apimties ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse  Direktyva – suformuoja uždavinius ir tikslus, kurie privalomi visoms ES narėms, bet spr dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačio valstybės;  Sprendimas – priimamas konkrečiam kl spręsti, privalomas tik fiziniams ar juridiniams asmenims, kuriems yra skirtas;  Rekomendacija ir išvada – teisiškai neprivalomi. Teismų praktika, kaip civilinio proceso teisės šaltinis Teismų praktika (teisminis precedentas) – netiesioginis CPT šaltinis. Teismų praktika – teismų pateikti TN taikymo išaiškinimai, priimti sprendžiant konkrečias bylas, T taikymo kl išnagrinėtose bylose analizė ir apibendrinimas. LAT formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įst bei kt T aktus. LAT priimami ne individualaus pobūdžio T aktai yra:

2.

Rekomendaciniai – CPT aktualūs LAT Senato nutarimai ir jais patvirtintos teismų praktikos apibendrinimo apžvalgos; Privalomi – LAT kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose ir LAT biuletenyje “Teismų praktika” paskelbtose nutartyse suformuluoti precedentai. Teisminis precedentas – sprendžiant konkrečias bylas priimtuose teismo sprendimuose pateikti teisės išaiškinimai, kurie laikomi pavyzdžiu sprendžiant analogiškas (panašias) bylas. Teismas aiškina ir taiko TN konkrečioje byloje, todėl taikydamas precedentą teismas turi nuspręsti, ar bylos yra analogiškos (panašios) ir tada taikyti precedentą. Jis atsiranda, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra TN, aiškia reglamentuojančios konkretaus teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas, ar kai TN turinys neaiškus, ar TN prieštarauja bendriesiems T principams. Precedento doktrinos susiklostymo priežastys: 1. Teisingumas reikalauja TN taikyti vienodai. Teisminis precedentas leidžia ta pasiekti; 2. Išvengiama skirtingo tos pačios TN aiškinimo ir tų pačių faktinių aplinkybių skirtingo vertinimo; 3. Precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos, kur džn dirba labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai; 4. Nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti, todėl džn teismai vadovaujasi precedentu; 5. Remiantis teismo precedentu išaiškinama konkreti TN ir užpildomos T spragos. CPT šaltiniai yra Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai, tp tarptautinių teismų precedentai. CPT vienodinimas T harmonizavimas – T sistemos vidinės darnos užtikrinimas, prieštaravimų tarp atskirų vidinių T sistemos dalių pašalinimas. T unifikavimas – įvairių tarptautinių dokumentų rengimas ir priėmimas bei nacionalinių įst suderinimas su atitinkamais tarptautiniais dokumentais. CPT vienodinimo problemos: 1. CPT galioja principas, kad procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo vietos T; 2. CPT būdingas formalumas; 3. CPT – mišri T šaka, o vienodinant viešąją T susiduriama su V suvereniteto problema; 4. Svarbiau suderinti tarptautinio komercinio arbitražo taisykles, o ne CPT. Teisinio reglamentavimo vienodinimas svarbus V-ių tarptautiniam bendradarbiavimui, visuomeninių santykių plėtrai. Europos Sąjungos TN yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis, ir turi viršenybę prieš LR įstatymus ir lt T aktus.   TARPTAUTINIO CP TEISĖS ŠALTINIAI 1. Konstitucija. Tarptautiniam CP svarbios konstitucinės nuostatos (pagal T doktriną): • LR vadovaujasi visuotinai pripažintais tarpt. Teisės principais ir normomis (K 135 str.). Tai- ir bendrieji T principai (pvz. įst.atgal negalioja, išklausyti abi puses), ir principai, išdėstyti JTO įstatuose (1,2 str.), JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija atvirtintoje tarptautinės T principų deklaracijoje. • LR Seimo ratifikuotos tarpt. sutartys yra LR teisinės sistemos dalis (K 138 str. 3d.). Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarpt. sutartis nustato kitokias normas, negu LR įst., kiti T aktai, galiojantys šios sut. sudarymo metu ar įsigalioję po šios sut. įsigaliojimo, taikomos LR tarpt. sutarties nuostatos (Tarpt.sut.įst.11 str. 2d.). Ratifikuota sut. turi viršenybę palyginti su nac. teise. 2. Tarptautinės sutartys. LR tarptautinė sutartis – tai tarptautinės T principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio v-bėmis ir tarpt. organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai (Tarp.sut.įst. 1str. 1d.). LR ministerijų ar Vyriausybės įstaigų ir kt. v-bės institucijų vardu sudaromi susitarimai su užsienio šalių ar org-jų institucijomis nėra LR tarpt. sutartys. Tarpt. sut., kurių nereikia ratifikuoti, neturi viršenybės nac. T atžvilgiu, nes jos neturi prieštarauti nei K-jai, nei įstatymams. Tik ratifikuotos tarpt.sut. turi įstatymo galią, neratifikuotos – Lietuvos teisinės sist. Sudedamoji dalis, turi žemesnę negu įst. galią. CPK 1str. 3d.: tarptautinės T prioriteto prieš nac. T principas – jei LR tarpt. sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos, kurias numato CPK ir kt. LR įst., taikomos LR tarpt. sutarčių normos. CP atžvilgiu svarbiausios Lietuvai dvišalės ir daugiašalės teisinės pagalbos sutartys ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose sutartys su užs. v-bėmis. CPui svarbiausios konvencijos, tarpt. dvišalės ir daugiašalės sut.: *LT dvišalės teisinės pagalbos sut. su užs. v-bėmis, *1929-10-12 Konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarpt. vežimais oru, unifikavimo, *1950-11-04 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, *1952 tarptautinė konvencija dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo, *1954-0301 Hagos konvencija dėl civilinio proceso ir kt. (labai daug, yra vadovėlyje). ES teisė – savarankiška T sistema, kuri nesutampa nei su bendrąja, nei su nac. teise. Ji yra viršesnė už nac. T ir tiesiogiai galioja visose v-bėse narėse. 3. Vidaus statutinė teisė (kolizinės normos) (pvz. CPK 780-818 str., Komercinio arbitražo įstatymas).

4. Teismų praktika – nacionalinių tesimų(pvz. LAT CSB teisėjų kolegijos sprendimai) ir tarptautinių teismo institucijų (pvz. JTTT, ETT, EŽTT). 5.Papročiai ir T doktrina. 2 tema. CPT šaltiniai Giedrė & Inga 4. TEISĖS IR ĮSTATYMŲ ANALOGIJA CIVILINIAME PROCESE (toliau, – CP) Dėl įvairių priežasčių ne visas visuomeninio gyvenimo sritis apima teisinio reguliavimo sistema. Tai – teisės spragos. Jų priežastys: 1) visuomeninių santykių kaita ir intensyvi plėtra; 2) įstatymų leidėjo nesugebėjimas numatyti visų aplinkybių, kurios turėtų būti sureguliuotos teisės normomis; 3) netobula teisinė technika; 4) teisinio mąstymo, teisinės sąmonės spragos, menkas bendrosios ir teisinės kultūros lygis. Pagal prigimtį teisės spragos gali būti: 1) pirminės – atitinkamų visuomeninių santykių dėl įstatyminio reguliavimo netobulumo (to apskritai neapima teisinio reguliavimo dalykas); 2) antrinės – atsiranda dėl visuomeninių santykių dinamiškumo. Teisės doktrinoje teisės spragos skirstomos į: 1) atsitiktines – įst. leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino juos egzistuojant; 2) neatsitiktines – įst. leidėjas, žinodamas egzistuojant faktinius santykius, sąmoningai jų nereguliuoja dėl politinių, ekonominių ir kt. priežasčių. Esant teisės spragai, teismas patenka į keblią padėtį: • teismas negali tapti įst. leidėju ir kurti teisės normas esant teisės spragai; • tačiau teismas negali atsisakyti nagrinėti bylą motyvuodamas teisės spragos buvimu. Teisės spragų užpildymo būdai: 1) įst. leidyba; 2) teisės aiškinimas; 3) įst. analogija; 4) teisės analogija. Dažniausiai teisės spragos užpildomos teismams taikant įstatymo ar teisės analogiją, t.y. išplečiant konkrečios normos ar bendrųjų teisės principų taikymo sferą. Įstatymo analogija LR CK 1.8 str. 1 d. ir CPK 3 str. 6 d. nustato, jog CT ir CPT normų nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymų analogija). Įstatymo analogija galima, kai yra tokios sąlygos: • nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį; • yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; • yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t.y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Teisės analogija Pagal CPK 3 str. 6 d., jeigu nėra ir panašius teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Tokiu atveju teisės spraga užpildoma remiantis bendraisiais teisės principais ir pozityviosios teisės dvasia sukuriant teisės normą ad hoc, kuria vėliau vadovaujasi kiti teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Teisės analogija praktikoje taikoma rečiau nei įstatymo analogija. Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos (CPK 3 str. 6 d.). pagal analogiją turi būti taikomos CPK bendrosios nuostatos, bet ne supaprastinto proceso ar ypatingosios teisenos normos, numatančios specialias tam tikrų kategorijų nagrinėjimo taisykles. CPK 3 str. 6 d. “jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos”. 5. CPT NORMOS IR JŲ YPATUMAI Teisės norma – tai visiems privaloma, formaliai apibrėžta visuotinio socialinio elgesio taisyklė, nustatyta ar sankcionuota valstybės, kuri suteikia ir įtvirtina visuomeninių santykių dalyviams apibrėžtas subjektines teises ir teisines pareigas. Požymiai, skiriantys teisės normą nuo kitų socialinių normų: 1) visuotinis privalomumas (teisės normų privalo laikytis visi visuomeninių santykių dalyviai); 2) ryšys su valstybe (teisės normos sankcionuojamos, nustatomos ar patvirtinamos, saugomos nuo pažeidimų valstybės, kuri kontroliuoja, kaip realizuojamos teisės normos, taiko prievartos priemones); 3) formalus apibrėžtumas (teisės normos visada yra tiksliai apibrėžiamos ir formuluojamos oficialiuose – valstybės išleistuose – rašytiniuose teisės aktuose; 4) normatyvumas (teisės norma įtvirtina konkretaus visuomeninio santykio dalyvių elgesio taisykles, t.y. teises ir pareigas); 5) sistemiškumas (kiekviena teisės norma yra teisės sistemos dalis ir turi savo vidinę struktūrą). CPT normų klasifikacija:

1) pagal normose įtvirtintų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį: • imperatyviosios (CPK 163 ir 282 str.); • dispozityviosios (CPK 164 ir 283 str.). 2) pagal normos taikymo sritį: • bendrosios (taikomos visoms teisenos ar CP stadijoms, pvz. CPK 42 str., 180 str.); • specialiosios (taikomos tik vienai teisenai ar stadijai, pvz. CPK 443 str., 301 – 339 str.); • išimtinės (nurodo bendrosios ar specialiosios normos išimtį, pvz. CPK 31 str.). 3) pagal turinį: • reguliuojamosios (nustato civilinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas); • definicinės (pateikia atitinkamų sąvokų apibrėžimus). 4) pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas: • įgaliojamosios (suteikia tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksmus); • įpareigojančiosios (nustato pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus); • draudžiančiosios (formuluoja draudimą, reikalavimą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo). 5) pagal normos vidinę struktūrą: • dviejų elementų struktūros (hipotezė ir dispozicija, pvz. CPK 42 str., 191 str. 1 d.); • trijų elementų struktūros (pvz., CPK 95 str., 247 str.). Hipotezė (normos tikslas) - tai tam tikrų faktų ar reiškinių egzistavimo prielaida, nurodanti sąlygas, kurioms esant norma veikia. Dispozicija (normos prasmė) – elgesio taisyklė (teisės ir pareigos), jos išdėstymas. Dispozicija rūšys: paprastosios (CPK 246 str), aprašomosios (CPK 324 str.), nukreipiamosios (CPK 285 str.) ir blanketinės ( CPK49 str.). Sankcija (normos paskirtis) – poveikio priemonė, taikoma už neteisėtą elgesį. 5. CPT normų galiojimas laike, teritorijoje ir asmenims Laike. Įstatymas neturi grįžtamosios galios, t.y. jis taikomas santykiams, atsiradusiems jam įsigaliojus. CP teisėje šis principas pasireiškia tuo, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas naujas ar pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir padariniai nustatomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Pačiame įstatyme gali būti nurodyta jo grįžtamoji galia. Tačiau jeigu įstatyme nėra specialios nuorodos apie jo grįžtamąją galią, būtina vadovautis bendruoju principu, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios ir taikomas tik ateičiai. Galioja tik paskelbti teisės aktai. LR įstatymų ir kitų norminių aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką reglamentuoja 2002 m gruodžio 10 d. įst. “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” (žr. patį įstatymą) CPK 3 str. 8 d. “civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius CP įst.” Dėl CP teisės normų galiojimo laike CPT teorijoje yra skirtingų nuomonių (teorijų): 1) vientiso CP teorija. Jos šalininkai teigia, kad procesas nedalomas, todėl CPT normos, galiojusios civilinės bylos iškėlimo metu, turi būti taikomos viso bylos nagrinėjimo metu ir iki teismo sprendimo įvykdymo, o naujai priimtos teisės normos neturi veikti jau prasidėjusio proceso; 2) proceso stadijų teorija. Šalininkų nuomone, pati CP struktūra yra kelios nuoseklios stadijos. Kiekvienai stadijai reikia taikyti įstatymą, kuris galiojo jai prasidedant. Kai stadija prasidėjo galiojant vienam įstatymui, o vėliau jis buvo pakeistas, byla toje stadijoje turi būti baigta nagrinėti pagal ankstesnį įstatymą, o kitai stadijai būtina taikyti naują. 3) proceso veiksmų teorija. Aiškina, kad kiekvienas procesinis veiksmas turi būti įgyvendinamas pagal tuo metu, kai byloje atliekamas procesinis veiksmas, galiojantį procesinį įstatymą. Įsigaliojus 2002 m. CPK vientiso CP teorija netaikoma, tačiau su išimtimis taikoma CP stadijų teorija ir proceso veiksmų teorija. Teritorijoje. CP teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis, o civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. CPT nebūdingas eksteritorialumo principas. Civilinės bylos nagrinėjimo tvarką lemia bylos nagrinėjimo vietos teismo įstatymo principas. Yra išimčių, kurioms būdingas eksteritorialumas, pvz. kai tai liečia tarptautinę sutartį (žr. CPK 802 str. 1 d.). Užsienio teismų sprendimai LR vykdomi LR CPK nustatyta vykdymo proceso tvarka. Asmenims. Toks teisės normų galiojimas nustatomas pagal du kriterijus: pilietybės ir gyvenamosios arba verslo vietos principus. Taikant pilietybės principą, teismo jurisdikcijai paprastai priklauso bylos, jei bent viena bylos šalis yra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto, esančio užsienio valstybėje. Pagal antrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyvenamoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pilietybė. Šis principas taikomas ir Lietuvoje. Tačiau civilinio proceso normos netaikomos asmenis, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas bei jų šeimos nariams, išskyrus atvejus, kai: 1) ginčas kyla dėl nekilnojamo daikto, esančio LR teritorijoje ir tą daiktą turi prieš tai minėti asmenys ar atitinkamos tarptautinės organizacijos; 2) ginčas kyla iš paveldėjimo teisinių santykių; 3) ginčas kyla iš kt. ūkinių komercinių santykių, kuriuose minėti asmenys dalyvauja ne kaip asmenys, kuriems yra taikomas diplomatinis imunitetas. LT CPK analizė leidžia teigti, kad LT taikomas forum domicile principas (pvz. CPK 793 str. suteikia teisę kreiptis į teismą užsienio valstybių asmenims ir asmenims be pilietybės ir užtikrina jiems visas civilines procesines teises). Tačiau kai kuriems asmenims CPT normos netaikomos (pvz. CPK 790 str. įtvirtina suverenaus imuniteto ir diplomatinio imuniteto doktriną).

3 tema. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI
CTP samprata ir sistema. Klasifikavimas. CPT principų reikšmė. Teisės principai – tai pamatinės, pagrindinės nuostatos, teiginiai, išplaukiantys iš teisės esmės ir lemiantys jos turinį. Jais grindžiamas teisinis reguliavimas, teisinė praktika ir teisės realizavimas. CPT principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos CTP normose ir išreiškiančios CP esmę, lemiančios CPT normų turinį, civ.bylų nagrinėjimo tvarką, dalyvių teises ir pareigas, jų teisinę padėtį; esančios visos teisės šakos plėtros bazė. Principas kaip pagrindinė nuostata gali būti: 1. teisinis 2. faktinis (teisiniu tampa tada, kai jo turinys įtvirtinamas konkrečioje teisės normoje ar jį pripažįsta teismų praktika) Išskiriamos principų grupės: 1. principai – normos (tiesiogiai įtvirtinti teisės normoje, išvedami iš kelių teisės normų ar jų visumos); 2. principai – teisinės idėjos (abstraktūs, neturi norminio pob., egzistuoja greta teisės normų, pasireiškia kaip 3. principai kaip savarankiškas teisės sistemos elementas. teisinė sąmonė);

CPT principų turinį lemia CP tikslai ir uždaviniai. Tam, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas, reikia, jog CPT principai leistų teisingai ir minimaliomis laiko bei finansinėmis sąnaudomis išspręsti teisinį konfliktą, pats procesas būtų patogus teismui ir šalims, užtikrintų teisingumo funkcionavimą valstybėje. CPT principų reikšmė nustatoma, atsižvelgiant į jų atliekamas funkcijas: 1. reglamentavimo funkcija – valstybė leisdama įstatymus ir reglamentuodama civ.santykius turi paisyti CPK 5 –21 str. išdėstytų ir kitų šios teisės šakų principų nuostatų. Dauguma CPT principų, būdami konstituciniai (teisė kreiptis į teismą, proceso viešumo, teismų nepriklausomumo ir kiti principai), yra reikšmingi sprendžiant įstatymų ir kt.teisės aktų konstitucingumo klausimus. 2. interpretavimo funkcija – CPK normas būtina taikyti ir aiškinti remiantis CPT principais. 3. teisės spragų užpildymo funkcija – nesant galimybės taikyti įstatymo analogiją, būtina taikyti bendruosius teisės principus (3str. 5d.). 4. argumentavimo funkcija – šalys CPT principus gali panaudoti kaip savo reikalavimų ar gynybos argumentus (pvz. teikiant apeliacinį ar kasacinį skundą) 5. kolizijų šalinimo funkcija – tai reiškia, kad pirmumą reikia teikti normai, labiau atitinkančiai CPT principų esmę. Jei yra konkrečios normos ir principo kolizija, normą reikia išaiškinti taip, jog neliktų prieštaravimų principams. Klasifikacija galima pagal įvairius kriterijus. 1. pagal įtvirtinimą  konstituciniai (įtvirtinti Konstitucijoje) specialieji (kituose įstatymuose nustatyti) 2. pagal veikimo sritį: bendrieji (bendri visai teisės sistemai,pvz. lygiateisiškumo) tarpšakiniai (galioja keliose teisės šakose, pvz. dispozityvumo) šakiniai (būdingi vienai teisės šakai) pagal taikymo sritį ir subjektus: nustatantys šalių procesinę padėtį (pvz. dispozityvumo) nustatantys teismo procesinę padėtį ir vaidmenį (pvz. teisėjų nepriklausomumo principas) svarbūs įrodinėjimo procesui (pvz. laisvo įrodymų vertinimo principas) nustatantys bylos nagrinėjimo tvarką (pvz. žodinio proceso principas) CPT principų sistema – tai darni sistemą sudarančių ir tarpusavy susijusių vienetų vidinė sandara. Vieningą sistemą nustatyti sudėtinga, nes principai kaip ir pati teisės sistema nuolat plėtojasi ir kinta. Nelengva nurodyti principų tikslų skaičių, o požiūris į pačius principus, principų skaičių, jų klasifikavimą, įvairiose šalyse skiriasi.

3.

Principai yra pozityviosios teisės, teismų praktikos bei doktrinos raidos rezultatas. Naujų principų atsiradimą ar jų turinio kitimą lemia tarptautinės teisės didėjanti įtaka, teisės vienodinimas, unifikavimas, teismų praktika ir doktrina. Principai yra labai tarpusavy susiję, nes pažeidus vieną teisės principą, pažeidžiamas kartu ir kitas. Pavyzdžiui, pažeidus teisės būti išklausytam principą, pažeidžiami ir šalių procesinio lygiateisiškumo, dispozityvumo ir rungimosi principai. Galima ir pačių principų konkurencija ir priešybė. Esant tokiai kolizinei padėčiai, reikia vadovautis principų subordinacijos ir hierarchijos kriterijais, remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais. Prireikus paaukoti vieną principą, būtina atsižvelgti, kas naudingiausia proceso šalims. Todėl įstatymų leidėjas principų neabsoliutina, bet siekia jų darnos ir pusiausvyros. Nė vieno principo negalima aiškinti atskirai, o daryti tai reikia sistemiškai. CPT principai. Teisingumą vykdo tik teismas Šis principas įtvirtintas LRK 109str. 1.d, CPK 6str., Teismų įst. 1str. Teisingumas gali būti suprantamas 2 prasmėmis: 1)Materialiuoju teisiniu požiūriu teisingumas- materialiosios T. normų įgyvendinimas v-bės prievarta sprendžiant ginčus dėl teisės 2)Prigimtiniu požiūriu teisingumas- moralinė kategorija, matas, kuriuo vertinamas žmogaus elgesys, jo veiksmai įvairiose gyvenimo srityse. Materialiuoju požiūriu šis princ. Reiškia, kad teismui suteikta išimtinė teisė v-bės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri- ne, kurios reikalavimas pagrįstas, o kurios- ne. Spręsdamas konkretų ginčą t-mas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko material.teisės normas, įsiteisėjus t-mo sprendimui šalys netenka teisės jo ginčyti, praranda galimybę tą ginčą perduoti iš naujo spręsti t-mui ar kt institucijai. T-mo sprendimas visiems privalomas ir vykdytinas. Atsisakius vykdyti t-mo sprendimą, t-mas gali taikyti atitinkamas sankcijas ir priversti įvykdyti sprendimą panaudodamas v-bės prievartos aparatą. Šias funkcijas vykdo tik t-mas. Ypatingą t-mo vaidmenį politinėje visuomenės sistemoje užtikrina valdžios padalijimo princ.( K-jos 5str.) LAT savo nutartyse nurodė, kad t-mas, spręsdamas bylas privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Įtvirtinta ne tik t-mo teisė, bet ir pareiga spręsti kiekvieną bylą remiantis teisingumo princ. Taip pat LAT nutarė, kad teisingumas nesuderinamas su formaliu, mechaniniu požiūriu į teisės taikymą, o reikalauja iš t-mo aktyviai, kūrybiškai aiškinti ir taikyti teisę. Teiginys, kad teisingumą vykdo tik t-mas, būtų realus tik tada, jei visi ginčai dėl teisės priklausytų t-mo kompetencijai ir kiekv suinteresuotas asmuo galėtų jam perduoti spręsti savo ginčą. Šis principas glaudžiai susijęs su kitais proceso principais- teisėjų nepriklausomumo, tinkamo proceso, teisė būti išklausytam ir t.t. Yra atvejų, kai spręsti konkretų kl palikta t-mo nuožiūrai (pvz.: nustatyti neturtinės žalos dydį).Paliktą jo nuožiūrai kl t-mas visada privalo spręsti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. T-mas įpareigotas atidžiai išanalizuoti šalių pateiktus faktus ir, nesant konkrečios TN, priimti ir pagrįsti sprendimą vadovaudamasis teisingumo idėja (tai antrasisprigimtinis- šio principo aspektas). Moraliniu (prigimtiniu)požiūriu, spręsdamas bylą teisėjas turi vadovautis lygybės, silpnojo gynimo, sąžiningumo ir kt moralinėmis vertybėmis. Teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas LRK 109str numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Šios nuostatos taip pat laikomasi CPK 21 str, Teismų įst. 2,3,5 str. Jis numatytas ir tarptaut dokumentuose: EŽTK, Pilietinių ir politinių teisių pakte ir kt. T-mas gali teisingai taikyti material. TN ir užtikrinti sąžiningą procesą tik jei jam nedarys įtakos nei šalys, nei kt. asmenys ar vbės institucijos. Šis principas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. T-mų ir teisėjų nepriklausomumas suprantamas dvejopai: 1. funkcinis ar institucinis teismų sistemos nepriklausomumas nuo įst leidžiamosios ir vykd. valdžios. Tai reiškia, kad teismas vykdo teisingumą vadovaudamasis tik teise ir savo teisine sąmone. Teismo kompetenciją nustato tik įst., o kt. valdžios negali kištis į sritį, kuri priskirta teismo kompetencijai, kaip ir t-mas nesikiša į kt. valdžių kompetenciją. 2. šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą sprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas (neprikl. nuo bylos šalių, jų atstovų, kt. kolegų, politinių partijų ir kt.). Teisėjas turi vadovautis tik teise ir savo teisine sąmone. Nepriklausomas ir nešališkas yra toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl bylos baigties ar ja asmeniškai suinteresuotas. Teisėjų nepriklausomumas yra teismo nešališkumo garantija. Teismų ir teisėjų nepriklausomumą sudaro tokie elementai: 1. teisėjas vadovaujasi tik teise ir savo teisine sąmone, yra laisvas nuo bet kokios išorinė įtakos (material. nepriklausomumas). 2. teisėjui būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas, užtikrinančios, kad bylos bus sprendžiamos be išorinės įtakos (asmeninis nepriklausomumas) 3. teisėjas turi teisę dalyvauti administruojant teisingumo sistemą (kolektyvinis nepriklausomumas). 4. teisėjas privalo būti laisvas nuo aukštesnės teismo valdžios ir nuo teismo vadovų įtakos ( vidinis nepriklausomumas). JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje (1985 12 13) suformuluoti tokie teisėjų nepriklausomumo principai: 1. teisėjų nepriklausomumą turi gerbti ir užtikrinti visos v-binės ir nev-binės institucijos 2. teisėjai turi spręsti bylas nešališkai 3. teisėjams turi būti suteikta teisė spręsti visus teisinius klausimus 4. niekam neturi būti leista kištis į bylų nagrinėjimą

5. t-mo sprendimai negali būti nagrinėjami iš naujo jokia kita tvarka, išskyrus apeliacinę ir jai prilyginta tvarka. 6. teisėjai privalo vesti procesą sąžiningai ir gerbti šalių teises 7. v-bė turi užtikrinti adekvačias lėšas, leidžiančias teisėjams tinkamai vykdyti savo f-jas. Šis principas gali būti lengvai pažeistas. Tai įmanoma atrenkant, skiriant, paaukštinant teisėjus, gerinant ar bloginant jų buities ir materialiąsias sąlygas ir kt. būdais. Pastaraisiais metais teismų darbas nestokoja spaudos dėmesio. Visuomenei svarbu gauti neiškreiptą, nešališką info apie teismo darbą, ir žinoti, kad teismas, užtikrindamas sąžiningą bylos nagrinėjimą ir sprendimą, veikia neutraliai ir netrukdomas. Tačiau teismo kritika dar nepriėmus sprendimo, vienos ar kitos bylos šalies “nuteisimas” dar iki proceso pabaigos yra kišimasis į teisingumo vykdymą. Teisėjų nepriklausomumo ir spaudos laisvės principai yra lygiaverčiai, todėl būtina jų pusiausvyra ir vienas principas negali nusverti kito.

Teisės į tinkamą teismo procesą principas Šį principą tiesiogiai įtvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Teismų įst. 34. str.,šio principo turinį galima taip pat nustatyti analizuojant LRK 109, 117str., atitinkamus CK str. ir t.t. Taigi valstybė , garantuodama teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos , taip pat turi užtikrinti, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalies teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Principo turinį sudaro tokios nuostatos: 1. šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas (pvz. Bylos nagrinėti negalios baigtimi suinteresuotas teisėjas CPK 65-66 str.) 2. teismas turi būti sudarytas pagal įst. , pvz; neteisėta teismo sudėtis yra besąlygiškas pagrindas atnaujint procesą (CPK 366 st r .8 d.) 3. šalims, kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta teisė teismo posėdyje kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją (LRK 117 str.) 4. bylos nagrinėjimas turi vykti ne už uždarų durų, o viešai (LRK 117 str.) 5. teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį ir negali priimti sprendimo nesuteikęs galimybės kalbėti kitai šaliai 6. šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą laikotarpį 7. teismas privalo motyvuoti savo sprendimą 8. procese turi būti užtikrintas procesinis šalių lygiateisiškumas 9. kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą, laiką.. 10. šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą 11. bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai 12. negalinčiai šaliai valstybė privalo garantuoti teisę į nemokamą teisinę gynybą 13. šalims turi būti suteikta teisė apskųsti ,jų manymu, neteisingą ir nepagrįstą teismo sprendimą 14. šalims turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su visa bylos medžiaga 15. valstybė privalo garantuoti , kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas ir šitaip užtikrintas šalių teisių lygiateisiškumas Turinys šio principo yra labai platus, todėl jis teismų praktikoje neretai pažeidžiamas., pažeidimas gali pasireikšti kabai įvairiai: tinkamai nepranešta šalims posėdžio vieta , laikas, pažeistas viešumo principas ir t.. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra teisėjų nušalinimo institutas. Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą , nešališkumą ir neutralumą , proceso dalyvių pasitikėjimą nagrinėjančiu bylą teisėju, įst. suteikta teisė byloje dalyvaujantiems asmenims pareikšti teisėjui nušalinimą. TEISMINĖS GYNYBOS PRIEINAMUMO IR UNIVERSALUMO PRINCIPAS Įtvirtintas: 1966-12-19 Tarptaut. pilietinių ir politinių teisių pakto 2str.3d. 1950-11-04Europos žmogaus teisių ir pagr laisvių apsaugos Konvencijos 6ir13str LRK 30str1d; Teismų įst 4str; CPK 5str Esmė-kiekvienam asmeniui,manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojamas teisminės gynybos prieinamumas. Šis principas reiškia, kad bylą gal nagrinėti tik teismas, įsteigtas pagal įst-ą. LRK kalba apie konstitucines teises ir laisves, bet iš tiesų principas galioja ir ginant pažeistas subjektines teises ar net įstatymo saugomą asmens interesą. Pagal Konvencija- iš esmės kiekvieną civilinį teisinį ginčą turi spręsti teismas. LAT 1999-09-06nutartyje-“teisė kreiptis į teismą ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Konvencija. Realizavimas: LRK 30str1d įtvirtintą teisę-kreiptis į teismą- būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos, t.y. kreiptis į teismą ne bet kokiu būdu. Ši teisė realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka,kurią numato CPK(reikalavimai teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui )(pareiškiat ieškinį privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą-nesant ieškinio dalyko ar pagrindo,teisminis nagrinėjimas negalimas,nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko). Tvarka yra privaloma kiekvienam. Taip pat reikalingos tam tikros šios teisės realizavimo sąlygos.Pvz.,ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos laikymasis,t.y. reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka.1)jei tokia tvarka nustatyta įstatymu; 2)nėra per daug biurokratiška,sudėtinga; 3)po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo,jam suteikiama galimybė kreiptis į teismą. Tai nėra teisės kreiptis į teismą ribojimas ar varžymas. Tik įgalina ginčus spręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis piliečiams ir v-bei.

Jeigu įstatymas kokių nors ginčų dėl teisės nagrinėjimą priskiria ne teismo, o kitų(pvz.vykdomosios valdžios)institucijų kompetencijai,teisės į teisminės gynybos prieinamumą principas reikalauja,kad asmeniui būtų garantuota teisė skųsti tokių institucijų priimtą sprendimą teismui. Kaip ir visi principai,šis principas gali būti formalus ir realus. Nepakanka formaliai garantuoti teisės kreiptis i teismą,reikia sudaryti protingas sąlygas,šiai teisei be kliūčių įgyvendinti. Bet iš tikrųjų viskas ne taip paprasta. Principo veiksmingumą sunkina įvairūs veiksniai(pvz.didelis žyminis mokestis, nėra veiksmingos nemokamos, iš dalies nemokamos teisinės pagalbos, ilgi bylų nagrinėjimo terminai, įst keitimas,pildymas ir t.t.). Asmens teisė į teisminę gynybą apima ir kitus aspektus: teisė į sąžiningą bylos nagrinėjimą; teisė būti išklausytam; operatyvus ginčo sprendimas ir t.t.. Valstybė turi garantuoti, kad bylą nagrinės kvalifikuotas ir sąžiningas teisėjas-kitaip šis principas būtų tik FIKCIJA  Šio principo realumas ir taikymas priklauso nuo kitų civilinio proceso principų realumo. Tam tikras principo garantijas nurodo CPK(pvz. pateikia minimalius ieškinio pareiškimo formos reikalavimus; nurodo baigtinį atsisakymo priimti ieškinio pareiškimą pagrindų sąrašą; baigtinį bylos nutraukimo pagrindų sąrašą..) garantijos yra įtvirtintos ne tik proceso įst, bet ir materialiosios teisės normose CK (pvz. ieškinio senaties terminai ir pan.) Šis principas nereiškia,kad a)Teismas turi nagrinėti kiekvieną soc. konfliktą – į teismą turi būti kreipiamasi prireikus ginti pažeistą subjektinę teisę ar įst saugomą interesą, išspręsti teisinį konfliktą. b)Kilus teisiniam konfliktui būtina iškarto lėkti su pareiškimu į teismą – bylinėjimasis teisme yra paskutinė galimybė išspręsti ginčą, prieš tai derybos, taikiai, tarpininkaujant...-neteisminiu būdu, bet jei nepatenkintas asmuo neteismine tvarka išspręsto ginčo sprendimu, visad turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismą. Šio principo ribojimu nėra pripažįstamas ginčo perdavimas spręsti arbitražu , nes arbitražas yra alternatyvus teismo procesui ginčo nagrinėjimo būdas.galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad asmuo savanoriškai atsisakė teisės kreiptis į teismą,pasirinko alternatyvų būdą. Ar principas absoliutus?-kelios nuomonės.1-kad absoliutus ir negalima riboti. 2-nėra absoliutus,gali būti ribojamas, bet ribojimai galimi tik remiantis įst-u, pateisinamu pagrindu,neturi būti neproporcingi siekiamam tikslui.(pvz. įst gali nurodyti, kad prieš teismą būtina pamėginti spręsti ginčą neteismine tvarka ir pan.) Teisės kreiptis į teismą turinys? -kelios nuomonės.1-apima tik teisę kreiptis į I instancijos teismą,neapima teisės kreiptis į apeliacinės inst. teismą ir kasacinį teismą.(apeliacijos ir kasacijos teisė gali būti ribojama.-t.t.atvejais negalima ir pan.) 2-apima tiek teisę kreiptis į I instancijos teismą,tiek apeliacinės inst.teismą, tiek kasacinės inst.teismą..(apeliacijos,kasacijos ribojimai reikštų viso principo ribojimą, o tai prieštarauja K-jai,Tarpt ir t.t. CPK sakoma, kad teisės kreiptis į teismą atsisakymas NEGALIOJA!!! PROCESO KONCENTRUOTUMO PRINCIPAS CPK proceso koncentruotumas suprantamas kaip viešas suinteresuotumas, kad byla būtų išnagrinėta kiek galima greičiau. (EŽTK 6str.1d.: žmogaus T į kiek galima greičiau išnagrinėtą jo bylą, CPK: kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką.) [Koncentruotumo princ. – socialinio proceso teorijos sudedamoji dalis.] Neturi būti skubama dėl paties skubėjimo. Greitai – ne visada gerai. Reikia atkreipti dėmesį į: a) EŽTT: visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiškia žm. teisių pažeidimą, toks procesas negali būti tinkamas; b) Jokioje literatūroje neminima, kad koncentruotumo principas reiškia, jog bylą būtina išnagrinėti greitai it teisingumo sąskaita. Tikslas: sudaryti tinkamas sąl., kad byla būtų iš esmės išnagrinėta jau per 1-ąjį posėdį. Turinys: • teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui . CPK 72 str.: atsisakoma bylos išnagrinėjimo terminų, bet nustatoma pirmininko pareiga rūpintis, kad byla būtų kuo greičiau išnaginėta, nebūtų vilkinimo. 142 str.: atsiliepimo į pareikštą ieškinį terminai. 141: teismo T atsisakyti priimti ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą. 181: teismo T atsisakyki pavėluotai pateiktus įrodymus. 285: sprendimo už akių priėmimo sąlygos. • šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Pareiga santykinė. CPK 7 str. 2d.: šalis privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti turimomis procesinėmis T, rūpintis greitu bylos išnaginėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdama į proceso eigą, pateikti teismui rodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Koncentruotumas pasiekiamas procesinės medžiagos koncentracija ir procesinių veiksmų koncentracija. Santykis su tiesa. Byla bus išnagrinėta tinkamai, jeigu priimant sprendimą joje bus nustatyta materialioji tiesa, įst. numatytais atvejais (priimant sprendimą už akių) – ir formalioji tiesa. PROCESO EKONOMIŠKUMO PRINCIPAS

CPK 7 str. proceso ekonomiškumas reiškia pareigą, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta kiek galima ekonomiškiau ir įst. leidėjo pareigą C proceso teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąl. ekonomiškam procesui. Egzistuoja teismo pareiga kiek galima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas (teisingumo vykdymo sistema – iš biudžeto lėšų, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu – šalys). Jei yra byla, kurios ginčijama suma nedidelė – pareiga užtikrinti tinkamą nagrinėjimą išlieka, nereiškia, kad teismas gali atsisakyti išaiškint esmines bylos apl. Bet įst. leidėjas leidžia teismui C procesui keliamų reikalavimų siekti liberaliomis priemonėmis Dėl apeliacinių ir kasacinių skundų ribojimo. Žmogaus T į teisminę gynybą įgyvendinama pirmosios instancijos teisme. Viskas, kas yra už pirmosios instancijos ribų” priklauso nuo v-bės geros valios ir nesusiję su tinkamu k-cinių T įgyvendinimu. (vadovėlio autorių nuomonė, bet nelabai aišku, prie ko čia ekonomiškumas). CPT 3 seminaras. Teismo proceso viešumo principas. (aistė) Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo (teisingo) teismo proceso sąlygų. Viešo bylos nagrinėjimo principas įtvirtintas Konstitucijos 117 str. 1 d.: 117 straipsnis Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Teismų įstatymo 7str., 38 str., 39 str.: 7 straipsnis. Viešumas 1. teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. 2. bylose priimami teismų sprendimai skelbiami viešai. 38 straipsnis. Bylų nagrinėjimo teismuose eigos ir rezultatų fiksavimas 1. Proceso įstatymų numatytais atvejais teismo posėdžio eigą protokoluoja (stenografuoja) teismo posėdžio sekretorius. 2. Teismo posėdžio protokolo turinį, protokolo surašymo tvarką nustato proceso įstatymai. 3. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti bei tirti proceso įstatymų nustatyta tvarka gali būti daromi garso ir vaizdo įrašai, filmuojama ir fotografuojama ar naudojamos kitos techninės priemonės. Apie techninių priemonių panaudojimą pažymima teismo posėdžio protokole, o įrašai ar kitokio fiksavimo rezultatai pridedami prie teismo posėdžio protokolo arba saugomi su byla. 4. Proceso šalys, įgyvendindamos savo procesines teises, proceso įstatymų nustatyta tvarka gali daryti teismo posėdžio garso įrašą. 5. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones. Draudimą teismo posėdžio metu naudoti technines priemones pažeidusiems asmenims taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė. 6. Išnagrinėjęs bylą, teismas priima sprendimą. Teismo sprendimo turinį ir priėmimo tvarką nustato proceso įstatymai. 39 straipsnis. Teismų sprendimų skelbimas 1. Išnagrinėjęs bylą, teismas priimtą sprendimą, nuosprendį, nutarimą ar nutartį proceso įstatymų nustatyta tvarka paskelbia viešai. 2. Įstatymų nustatytais atvejais teismo sprendimas skelbiamas visuomenės informavimo priemonėse. 3. Teismų tarybos nustatyta tvarka Nacionalinė teismų administracija viešai skelbia bylose, turinčiose viešąjį interesą, priimtus ir įsiteisėjusius apygardų administracinių teismų, apygardų teismų ir Apeliacinio teismo sprendimus, nuosprendžius, nutarimus ir nutartis, uždaruose teismo posėdžiuose priimtų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių rezoliucines dalis, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai. 4. Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje bei interneto tinklapyje skelbiami šiame Įstatyme nustatyti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutarimai ir nutartys. 5. Aukščiausiojo Teismo biuletenyje bei interneto tinklapyje skelbiami šiame Įstatyme nustatyti Aukščiausiojo Teismo nutarimai ir nutartys. 6. Šio straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutarimai ir nutartys skelbiami nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat laikantis kitų įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų. CPK 9 str., 10 str.: 9 straipsnis Teismo posėdžio viešumas 1. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras - žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį. 2. Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais - ir liudytojai, vertėjai bei ekspertai. 3. Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo. 4. Į teismo posėdžių salę jaunesni kaip šešiolikos metų asmenys neįleidžiami, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai. 5. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kurias technines priemones. Dalyvaujantys byloje asmenys savo procesinėms funkcijoms vykdyti viešame teismo posėdyje gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Apie daromą garso įrašą dalyvaujantys byloje asmenys privalo informuoti posėdžio pirmininką. Dalyvaujantys byloje asmenys, neinformavę teismo apie daromą garso įrašą, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar

vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones. Asmenims, pažeidusiems šį draudimą teismo posėdžio metu, taikoma įstatymų numatyta atsakomybė. 10 straipsnis Bylos medžiagos viešumas 1. Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą užbaigianti nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, - ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas. 2. Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas. 3. Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą, kuriame nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą bei susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato Teisingumo ministerija suderinusi su Lietuvos archyvų departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 4. Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais. Viešo teismo proceso tikslas – apsaugoti besibylinėjančius asmenis nuo slapto teisingumo vykdymo, kurio negalėtų stebėti visuomenė. Kita vertus, minėtos nuostatos (žiūrėti viršuje) numato viešumo principo išimtis – teismo posėdis gali būti uždaras siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą, taip pat valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį. Viešas bylos nagrinėjimas reikšmingas dėl to, kad: • • • • • Skatina teisėjus laikytis įstatymų (tai leidžia visuomenei kontroliuoti teismus, galima pastebėti teismų klaidas, pažeidimus, didina visuomenės pasitikėjimą teismais, nes visuomenė gali stebėti, kaip įgyvendinamas teisingumas); Skatina dalyvaujančius byloje asmenis elgtis sąžiningai ir sakyti tiesą (drausmina šalis, sulaiko jas nuo nesąžiningų poelgių, aiškiai nepagrįstų ieškinių, nes į visa tai reaguoja visuomenė); Drausmina kitus proceso dalyvius; Užtikrina visuomenės teisinį švietimą; Sudaro sąlygas plėtoti teisės doktriną, nes teisės mokslui yra prieinama civilinių bylų medžiaga.

Teismo proceso viešumo principas taikomas: • Teismo posėdžiams (CPK 9 str.). Pagal šį principą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešuose teismo posėdžiuose, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai bylos gali būti ar net turi būti nagrinėjamos uždarame teismo posėdyje, taip pat išskyrus bylas, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Visi proceso dalyviai turi laikytis tvarkos ir rimties, klausyti teismo posėdžio pirmininko patvarkymų. Šis principas iš esmės pasireiškia tik trečiojoje proceso stadijoje – civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu (jis gali būti realizuotas ir antrojoje stadijoje, bet su tam tikra specifika). Šis principas netaikomas teismo sprendimo priėmimui, nes teismo sprendimas visada priimamas in camera – sprendimų priėmimo kambaryje, kuriame gali būti tik bylą išnagrinėjęs teisėjas (-ai). Teismo sprendimo paskelbimui. Sprendimas skelbiamas viešai, su juo galima susipažinti kaip su sudėtine civilinės bylos medžiagos dalimi. Be to, siekiant užtikrinti teismų praktikos prieinamumą ir nuspėjamumą, teismų sprendimai viešai publikuojami Teismų įstatymo 39 str. nustatyta tvarka. Jeigu yla buvo nagrinėjama uždarame posėdyje, viešai visada skelbiama tik rezoliucinė teismo sprendimo dalis (įvaikinimo bylose net ta dalis nėra skelbiama). Bylos medžiagai. (CPK 10 str.). Susipažinti su išnagrinėtos civilinės ar vykdomosios bylos medžiaga turi teisę bet kuris asmuo. Išimtis daroma dėl bylų, išnagrinėtų uždarame teismo posėdyje – šių bylų medžiaga nėra vieša. Teismas taip pat turi teisę savo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša. (šios nuostatos atitiktis tarptautiniams žmogaus teisių apsaugos standartams gali būti kvestionuojamas)

Teismo viešumas suprantama dvejopai: • • Siaurąja prasme CP viešumas – tai dalyvaujančio byloje asmens teisė asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti bylos nagrinėjime bei susipažinti su bylos medžiaga. Viešumas šia prasme yra būtina kitų principų egzistavimo prielaida – tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, žodiškumo, lygiateisiškumo; Plačiąja prasme CP viešumas – visuomenės teisė dalyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylą. Teismo posėdžių salėje gali būti ir stebėti procesą bet kuris asmuo, sulaukęs 16 m. amžiaus, išskyrus tam tikras išimtis. Visuomenei yra prieinama ir bylų medžiaga.

Viešumo principas apima galimybę teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti instancine tvarka. Taigi jis galioja ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme. Realiam šio principo įgyvendinimui turi būti sudarytos tinkamos teismo darbo sąlygos. Dažnai proceso viešumo principas pažeidinėjamas vien dėl to, kad teisėjai bylas nagrinėja kabinetuose, kur nėra vietų atsisėsti net dalyvaujantiems byloje asmenims.

Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo proceso garantijų. Tik vedant procesą viešai galima įsitikinti, kad jis vyksta sąžiningai ir nepažeidžia nė vienos šalies interesų. Viešumo principo ribojimai (išimtys): • Uždaras teismo posėdis. Siekiant apsaugoti asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumą, valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti uždaras. Dėl neviešo (uždaro) nagrinėjimo teismas turi priimti motyvuotą nutartį. Tokia nutartis priimama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Neviešame posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, prireikus, liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Byla tokiame teismo posėdyje nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis skelbiama viešai. Ne viešai paprastai nagrinėjamos bylos dėl tėvystės nustatymo ar nuginčijimo, susijusios su gydymo ar įmonės komercinėmis paslaptimis, nesąžininga konkurencija, prekių ženklais ir kt. Techninių priemonių naudojimo ribojimas (CPK 9 str. 5 d.). Tam, kad nebūtų trikdoma tesimo posėdžio eiga, ribojamas techninių priemonių naudojimas teismo posėdyje. Teismas teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti įvairias technines priemones gali naudoti be jokių apribojimų. Tuo tarpu dalyvaujantys byloje asmenys gali daryti tik garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti, apie tai informavę teismo posėdžio pirmininką. Visiems kitiems proceso dalyviams naudoti bet kokias technines priemones draudžiama (už pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė). Draudimas naudoti teismo posėdžio metu technines priemones neapima teismo posėdžio eigos fiksavimo kitokiais leistinais būdais, todėl teismo posėdžio stebėtojai gali ne tik klausytis ir stebėti atliekamus procesinius veiksmus, tačiau ir užsirašinėti jų atlikimo eigą, pastabas ir pan. Bylos medžiagos viešumo ribojimas (CPK 10 str.). Negalima susipažinti su bylos medžiaga nedalyvavusiems byloje asmenims, jei teismo posėdis buvo uždaras, taip pat jei teismo posėdis buvo viešas, tačiau teismas savo ar dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva nusprendžia, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo, nuosavybės slaptumą, informacijos apie sveikatą konfidencialumą, kai gali būti atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Be to, su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę susipažinti tik asmenys, kuriems ši teisė specialiai suteikta įstatymu. Rašytinis procesas. Viešumas nagrinėjant bylą ar atliekant tam tikrus procesinius veiksmus rašytinio proceso tvarka ribojamas siekiant kitų tikslų (kažkas su žodiškumo principu).

CPT 3 tema. Civilinio proceso teisės principai (ruta slusk.) 2 kl. Atskirų CPT principų turinys ir jų tarpusavio rūšys: Teismo proceso kalbos principas Reikalavimas, kad teismo procesas vyktų lietuvių kalba yra numatytas LR K-jos 117 str. 2 dalyje: 117 straipsnis Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, komercinę ar profesinę paslaptį. Teismo procesas LR – oje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Todėl civilinės bylos teismuose nagrinėjamos valstybine – lietuvių kalba. Asmenims , nemokantiems lietuvių kalbos ar mokantiems ją nepakankamai, būtina užtikrinti teisę daryti pareiškimus, duoti paaiškinimus ir parodymus, kalbėti teisme ir pareikšti prašymus gimtąja kalba, taip pat naudotis vertėjo pagalba. Vertėjo paslaugos tokiais atvejais teikiamos nemokamai. Tinkamas šio principo įgyvendinimas yra tinkamo kitų – žodinio proceso, procesinio lygiateisiškumo, tiesioginio dalyvavimo ir t.t., principų įgyvendinimo sąlyga. Tik griežtai laikantis aptariamojo principo bus įmanoma įgyvendinti tinkamo proceso ir teisės būti išklausytam principus.

Proceso kalbos principo pažeidimas, pavyzdžiui, draudimas kalbėti gimtąja kalba, turėti vertėją, yra pagrindas panaikinti sprendimą apeliacine tvarka.
2 klausimo 10) rungimosi principas (inga) CPK 12 str. „Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti“. Dauguma CP tvarka nagrinėjamų ginčų kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, todėl ginčo privatumas lemia proceso eigą. Logiška reikalauti, kad visas bylos aplinkybes įrodytų ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais įrodymais, tik įvertintų bylos faktus ir nesibrautų į sritį, kurios nė viena ginčo šalis nenurodo. Be to, teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, privalo užtikrinti abiem šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas stotų kurios nors šalies pusėn ir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališkumo ir neutralumo principai. Todėl dažnai teigiama, kad rungimasis yra šalių lygiateisiškumo, teisėjo nešališkumo ir neutralumo, kitų pr. garantija.

Rungimosi pr. išreiškia pačią CP esmę, visą bylos nagrinėjimą laikydamas lygiateisių ginčo šalių dvikova, kurios arbitras yra teismas (teisėjas). Vieną ginčo šalį sąlygiškai galima pavadinti pasyviąja, t.y. turinčia apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, o antrą – aktyviąja, t.y. pareiškiančia reikalavimą. Ypač ryškiai šio pr. turinys atsiskleidžia įrodinėjimo procese. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo šalis atleista (CPK 182 str.). Pvz., ieškovas jau esant pirmajai proceso stadijai privalo nurodyti ne tik savo reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančius faktus bei įrodymus, patvirtinančius tuos faktus (CPK 135 str.). Atsakovas savo atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas su ieškiniu (CPK 142 str.) . Rungimosi pr. reiškia, kad:  įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas savo sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti jų faktų;  teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus;  teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva;  teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva ir pradėti rinkti įrodymų ar tirti bylos aplinkybių;  teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo. Rungimosi pr. privalumai: + skatina šalis uoliai rinkti bylos medžiagą ir įrodyti kitos šalies reikalavimų ar atsikirtimų nepagrįstumą; + neslopina šalių iniciatyvos, nes manoma, kad bylos šalys geriausiai susipažinusios su jos medžiaga, todėl tik jos gali žinoti, kokius faktus ir įrodymus dar pateikti teismui; + padeda įgyvendinti kitą CP pr. – dispozityvumą; + leidžia paskirstyti įrodinėjimo naštą šalims ir jų atstovams, sudaro galimybę teismui likti neutraliam ir nešališkam bei taupo teismo darbo laiką. Beveik visos valstybės rungimosi pr. pripažįsta fundamentaliu CPT pr. skirtingai suprantamas tik teismo vaidmuo procese – vienur jį stengiamasi padaryti pasyvesnį, kitur – aktyvesnį. CPK įtvirtino rengimosi ir teisėjo vadovavimo procesui principų pusiausvyrą; aiškiai nurodė teisėjo teisę įst. numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, kontroliuoti šalių procesinius veiksmus, taikyti joms sankcijas, nurodyti šalims tam tikras įrodinėjimo proceso spragas. Rungimosi pr. turinys nėra vienodas visose bylose. Pvz., darbo, šeimos bylose, taip pat esant ypatingajai teisenai teisėjas yra kur kas aktyvesnis ir turi daugiau galių veikti bylos aplinkybių nustatymą nei kitose bylose. Tai aiškinama būtinumu ginti viešąjį interesą ir minėtų bylų pobūdžiu – jos nėra grynai dispozityvios. Rungimosi pr. taikomas tik faktiniam bylos aspektui. Iš šalių nereikalaujama įrodyti, kad jų santykius reguliuoja konkretus įst. ir būtent jį reikia taikyti. Nustatyti, teisingai išaiškinti ir taikyti teisės normą, reguliuojančią šalių ginčo santykį, yra teismo prerogatyva. Išimtis: užsienio valstybės teisė (tais atvejais, kai užsienio teisė taikymą numato šalių susitarimas, užsienio teisė yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šalis, prašanti taikyti užsienio teisę, privalo įrodyti, kad tam yra pagrindo, taip pat taikytinos užsienio teisės turinį, jos taikymo praktiką). 2 klausimo 11) dispozityvumo principas (olė) Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Privatinei teisei yra būdingas šalių dispozityvumo (autonomijos) principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį. Tai reiškia, kas šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės. Atitinkamai ir savo teisių įgyvendinimu šalys turi rūpintis pačios, todėl tik pats teisės turėtojas gali nuspręsti jam ją ginti ar ne, kokios gynybos reikalauti. Taigi DISPOZYTIVUMO principas reiškia, kad vykstant procesui šalys turi daug galimybių laisvai naudotis savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taigi ir veikti proceso eigą. Šis principas įtvirtintas CPK 13 str., būdingas visoms proceso stadijoms. Dispozityvumo principas reiškia: 1. civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva 2. bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys ; teismas negali keisti nei ieškovo dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali priteisti ieškovui to , ko jis neprašė; teismas negali grįsti savo sprendimo faktais , kurių šalys nenurodė 3. šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi; ieškovas turi teisę atsiimti ieškinį ar jo atsisakyti, o atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį 4. ieškovas turi teisę didinti ar mažinti savo reikalavimų apimtį, keiti ieškinio dalyką ar pagrindą 5. šalys turi teisę skųsti priimtą teismo sprendimą apeliacine tvarka, bet gali šia teise ir nesinaudoti 6. šalys gali vesti bylą pačios ar per atstovus 7. šalis gali pripažinti faktus, kuriais remiasi kita šalis 8. vykdymo procesas paprastai prasideda tik ieškotojo iniciatyva Taigi dispozityviškumas reiškia, kas šalys gali disponuoti ir ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys procese turi plačią autonomiją. Reikia atkreipti dėmesį, kad dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. 2 klausimo 12) betarpiškumo principas (jovita) 1. Teisėjas asmeniškai, tiesiogiai privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus (CPK 14 str., 235 str.): ištirti rašytinius, daiktinius įrodymus, apklausti liudytojus ir t.t. t Teisingumas reikalauja, kad teismas nustatytų byloje tiesą, t.y. teismo išvados atitiktų bylos aplinkybes. 2. Bylos šalims turi būti sudarytos sąlygos asmeniškai susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais.

Teismas savo sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje. Šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys savo baigiamosiose kalbose gali remtis tik aplinkybėmis ir įrodymais, kurie ištirti teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės. (CPK 253 str. 4d,). Jei nagrinėjant bylą pasikeičia teismo sudėtis (teisėjas nušalinamas ar suserga) kitas teisėjas bylą turi pradėti nagrinėti iš pradžių išskyrus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo veiksmo, kurį atlikus byla buvo atidėta (CPK 16 str. 2 d.). 3. Teismas nagrinėja tik konkrečių šalių ginčą dėl teisės. Teismui draudžiama nagrinėti tų asmenų teises ir pareigas, kurie nėra įtrauktos į bylos nagrinėjimą (CPK 266str.). Šio principo pažeidimas yra teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindas, nėra ir pagrindas atnaujinti procesą. Teismo procese reikia remtis tik nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais. Jei sakant baigiamąsias kalbas paaiškėja kitų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios nėra visiškai nustatytos ar neištirti tam tikri įrodymai, teismas nutartimi turi teisę atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ( CPK 256 str.) 4. Tiesioginio dalyvavimo principas taikomas ir apeliacinėje instancijoje, bet su išimtimis, kadangi šioje instancijoje ribojamas naujų įrodymų pateikimas. Apeliacinės instancijos teismas remiasi bylos medžiaga, surinkta nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (pvz. liudytojai iš naujo nebeapklausiami), nors būna ir išimčių, kai nusprendžiama iš naujo tirti įrodymus( CPK 324 str. 3d.). 5. Principas taikomas ir kasacinėje instancijoje. Su byla pirmiausia susipažįsta pranešėjas, nors principas reikalauja, kad susipažintų ir kolegijos nariai (išimtis). Teisėjas asmeniškai nedalyvaujant renkant ir apžiūrint įrodymus – taip pat principo išimtis. 2 klausimo 13) žodiškumo principas (jovita) CPK 15 str. įtvirtintas žodiškumo principas: Šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu išskyrus CPK numatytus atvejus. Taigi žodinio principo esmė: įrodymai tiriami, šalių kalbos sakomos, rengimasis bylai ir jos nagrinėjimas teisme vyksta žodžiu. Šis principas siejasi su tiesioginio bylos nagrinėjimo principu (teismas grindžia savo sprendimą tik tais įrodymais, kuriuos pats ištyrė teismo posėdyje). Žodiniame procese teismas gali geriau suvokti šalių reikalavimus, ištirti bylos aplinkybes, lengviau sutaikyti šalis, taip įgyvendinamas dar ir viešumo principas (CPK 9 str.) Galimi 3 bylos nagrinėjimo tipai: 1) Žodžiu teismo sprendimo pagrindas – bylos medžiaga pateikta ir ištirta žodžiu. 2) raštu esmė: sprendimo pagrindas gali būti tik tai, kas teismui buvo pateikta raštu. 3) mišrus (abiejų principų derinimas) geriausia derinti abu šiuos principus, paliekant vyrauti žodinę formą. Žodinis procesas Lietuvos CP reiškia, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus ir prašymus ir t.t. teikia žodžiu, įrodymai, rašytiniai įrodymai, ekspertų išvados, daiktiniai įrodymai, aptariami ir analizuojami žodžiu. Teismo pavedimu surinkti įrodymai (liudytojų apklausa, rašytiniai įrodymai ir t.t.) paskelbiamas perskaitant balsu dokumentus, apklausos protokolus (CPK 195, 196 200 str.). Balsu perskaitomos ir ekspertų išvados, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kuriuos žodžiu ištyrė teismo posėdyje. Teismas negali riboti asmens kalbos trukmės, nes asmuo turi teisę būti išklausytas, su sąlyga, kad jo kalba susijusi su byla. CPK įtvirtintas posėdžio fiksavimo reikalavimas (170 str.). Tai gali būti stenograma arba garso įrašas. Protokolo nebuvimas, kai vyksta žodinis bylos nagrinėjimas, yra teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2d. 5p.). Žodinis principas galioja tiek 1mos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Pirmos instancijos teismo posėdyje vyrauja žodinis bylos nagrinėjimo principas, rašytinis galimas tik įstatymų numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teisme vyksta žodinio ir rašytinio principų derinimas numatant, kad kai apeliantas neprašo žodinio nagrinėjimo, byla nagrinėjama raštu. Kasaciniame procese vyrauja rašytinis procesas, o žodinis proc. – išimtis. Šio principo išimtys, kai bylos turi būti nagrinėjamos raštu: 1) žodiškumo principas negalioja dokumentiniame procese (CPK 424 – 430 str.) 2) negalioja bylose dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 431 – 440 str.) 3) rašytinis procesas galioja ypatingoje teisenoje (CPK 443 str. 5d.) 4) ginčuose dėl nedidelių sumų (iki 1000 Lt), jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (CPK 441 str.) 5) CPK numato galimybę riboti žodiškumo principą sprendimo už akių institutu. Tokiu atveju bus išklausoma tik atvykusi šalis (CPK 285 str.) ir kiti CPK numatyti atvejai. Rašytiniame procese žodinio principo elementai egzistuoja, kai bylos nagrinėjamos kolegialiai (CPK 62). Teisėjai klauso pranešimų apie bylą, tiria įrodymus juos perskaitydami, tariasi, balsuoja ir t.t. apie rašytinio proceso veiksmų atlikimo datą būtina informuoti byloje dalyvaujančius asmenis, nors jie procesinių veiksmų atlikime nedalyvauja ir į teismą nekviečiami (CPK 153 str). Jei byla nagrinėjama žodžiu pirmos instancijos teisme, o kuriam nors iš dalyvaujančių byloje asmenų nepranešama apie bylos nagrinėjimą (laiką ir vietą) ir tokioje byloje priimamas sprendimas, tai šio nedalyvavusio asmens reikalavimu, teismo sprendimas

gali būti pripažintas negaliojančiu (CPK 329 str. 3d. 1p.), nes pažeidžiami žodiškumo, betarpiškumo ir teisės būti išklausytam principai. Šiuo pagrindu asmenys gali grįsti apeliacinį skundą. 2 klausimo 14) bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas įtvirtintas – CPK 16 str. CPK 235 str. 3 d. nustatyta: „teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta nepertraukiamai, išskyrus tuos atvejus, kai yra skelbiama pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip penkios dienos. Kol pradėta nagrinėti byla bus baigta nagrinėti, teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai bylos nagrinėjamas atidedamas, byla sustabdoma arba padaroma pertrauka, atidedamas sprendimo priėmimas ir paskelbimas“. Šis principas teisinėje literatūroje dar vadinamas civilinės bylos nagrinėjimo vientisumo ar susitelkimo principu. Tai reiškia, kad kiekviena byla turi būti nagrinėjama susitelkus - teismo posėdis turi vykti be pertraukos ir jame neturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Per daromą posėdžio poilsio pertrauką teismui draudžiama nagrinėti kitas bylas. Pradėti nagrinėti kitą bylą teismas gali tik baigęs ankstesnę, t.y. : - priėmęs sprendimą; - nutraukęs bylą; - palikęs pareiškimą nenagrinėtą; - sustabdęs bylą; - atidėjęs jos nagrinėjimą ir pan. Pagrindinė tokio teisinio reguliavimo priežastis ta, kad sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes įmanoma detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Šis principas taip pat nėra absoliutus, nes pvz., CPK 268, 325, 358 str. leidžia atidėti motyvuoto teismo sprendimo surašymą, CPK 163-164 – straipsniai numato bylos sustabdymo galimybę, CPK 156 – bylos nagrinėjimo atidėjimo galimybę ir pan. CPK 16 str. 2 d. įtvirtina civilinės bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo garantiją – teisėjų sudėties nekintamumą. Keičiasi teismo sudėtis – nagrinėjimas atidedamas, t.y. teisėjų sudėties nekintamumo principas reikalauja, kad jei jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, pvz., teisėjui susirgus, mirus, pareiškus jam nušalinimą ir pan.), bylos nagrinėjimą būtina atidėti ir ją privalu pradėti nagrinėti iš pradžių, išskyrus CPK 16 str. 2 d. numatytas išimtis: kai dalyvaujantis byloje neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Toks principas yra būtinas, nes tik sutelkus dėmesį į vienos bylos aplinkybes ir neskiriant jo kitiems klausimams spręsti įmanoma detaliai ištirti visus su byla susijusius klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Yra kelios CPK normos, kurios nevisiškai derinasi su šiuo principu. Pvz., 268 str. 3 d. teismui leidžiama atidėti motyvuoto sprendimo surašymą, CPK 170 str. 5 d. leidžiama baigti surašyti teismo posėdžio protokolą ne vėliau kaip rytojaus dieną po teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo. CKP 16 str. 3 d. - atsarginio teisėjo institutas. Šis institutas padėtų išvengti atvejų, kuomet dėl tam tikros priežasties pasitraukus vienam iš kolegijos teisėjų byla turi būti pradėta nagrinėti nuo pradžios. Atsarginis teisėjas dalyvautų bylos nagrinėjime nuo pradžios, todėl jam pakeitus teisėjų kolegijos narį byla būtų nagrinėjama toliau, nepažeidžiant betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų ir neužtęsiant proceso. Tai aktualu sudėtingose, ilgai trunkančiose bylose, kur daug dalyvaujančių byloje asmenų. Praktikoje šios įstatymo nuostatos teismai dar nėra taikę. 2 klausimo 15) teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas (aistė) Šis principas įtvirtintas CPK 19 str.: 19 straipsnis. Sprendimo priėmimo slaptumas 1. Sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai), kuris (kurie) nagrinėjo konkrečią bylą. 2. Sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu. Sprendimo priėmimo slaptumo principo turinį sudaro šie aspektai: 1) baigęs nagrinėti bylą, teismas išeina priimti sprendimą į sprendimų priėmimo kambarį (lot. in camera). Galutinė teismo nuomonė byloje susiformuoja išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Kad galutinei teisėjo (teisėjų kolegijos) nuomonei nedarytų įtakos pašaliniai veiksniai, sprendimų priėmimo kambaryje svarstant sprendimo priėmimo klausimą gali būti bylą nagrinėję teisėjai (teisėjas). 2) pasitarimo metu teisėjams taip pat draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis. 3) teisėjai negali skelbti nuomonių, pareikštų besitariant sprendimų priėmimo kambaryje . Tai susiję su teisėjo nepriklausomumo ir betarpiškumo principais. Jei byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma, tačiau nesutinkantis su kitų kolegijos teisėjų nuomone teisėjas gali išdėstyti atskirąją nuomonę, kuri neskelbiama viešai, bet teismo procesiniame sprendime nurodoma, jog byloje yra pareikšta teisėjo atskiroji nuomonė, kuri taip pat pridedama prie bylos. Aptariamojo principo pažeidimas 1964 m. CPK buvo besąlygiškas teismo sprendimo panaikinimo pagrindas. 2002 m. CPK toks absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas CPK 329 str. nenumatytas. Tačiau tai nereiškia, kad teisėjų pasitarimo slaptumas tapo

mažesne vertybe ir šio principo pažeidimas nesukelia kokių nors pasekmių. Pagal CPK 329 str. 1 d. bet koks CP teisės normų pažeidimas, dėl kurio civilinė byla galėjo būti neteisingai išnagrinėta, yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti. Skirtumas tarp galiojusio ir galiojančio reglamentavimo tik tas, kad pagal šiuo metu galiojantį CP įstatymą teismo sprendimui panaikinti nepakanka vien teisėjų pasitarimo slaptumo principo pažeidimo, o būtina įrodyti, kad šio principo pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ar tam galėjo turėti įtakos. Aptariamo principo turinio pokyčiams turėjo įtakos ir 2002 m. CPK nustatyta papildoma bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo principo išimtis – teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas. Jei teisėjas atideda sprendimo byloje priėmimą (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose – ilgiausiai 14 d., kasaciniame teisme – iki 20 d.), vadinasi, teismo sprendimas šioje byloje nėra priimamas sprendimų priėmimo kambaryje. Per visą šį terminą teisėjas gali nagrinėti kitas bylas, netrukdomai diskutuoti bei konsultuotis sprendimo išnagrinėtoje byloje priėmimo klausimais su kitais to paties teismo teisėjais, aukštesniųjų teismų teisėjais ir kitais asmenimis. Tai nebūtinai turi vien negatyvų aspektą, kadangi kitų teisėjų nuomonė, labiau patyrusių kolegų patirtis gali padėti išaiškinti sudėtingus teisės klausimus byloje ir pasitarnauti teisingam bylos išsprendimui. Blogiausia yra tai, kad įstatyme nustatyta išimtis tampa taisykle, o pati taisyklė – tik išimtimi. CPK numato, jog teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą atitinkamam terminui galima atidėti tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir mastą. Tuo tarpu labai dažnai nurodytų kriterijų visiškai neatitinkančioje byloje teismo sprendimo priėmimas atidedamas, nors tam ne tik nėra teisinio pagrindo, bet ir jokio reikalo (padidėja galimybė bylą jau išnagrinėjusio teismo nuomonei daryti ir kitokį neleistiną pašalinį poveikį). Taigi pažeidžiama net keletas CP principų – teismo nepriklausomumo, nešališkumo, betarpiškumo, taip pat ir sprendimų priėmimo slaptumo. Kita vertus, konsultavimasis su kitais teisėjais, taip pat ir teismų, dažnai yra betikslis ir beprasmis ne tik dėl to, kad tai neskatina teisėjo pačiam gilinti savo žinias, sekti teismų praktiką ir prisiimti visišką atsakomybę už savo sprendimus. Be to, praktika patvirtina, kad neretai pats konsultaciją pateikęs teisėjas, išnagrinėjęs bylą aukštesniojoje instancijoje pagal apeliacinį ar kasacinį skundą, priima visai kitokį sprendimą, nei buvo priimtas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme remiantis gauta konsultacija, Taigi teisėjai turėtų kiek įmanoma vengti konsultuotis ne tik būdami sprendimų priėmimo kambaryje, bet ir atidėjus teismo sprendimo byloje priėmimą ir paskelbimą, taip pat teismo sprendimo priėmimo atidėjimo institutą naudoti tik tikrai išimtiniais atvejais, kai pagal įstatymą ir bylos aplinkybes neišvengiamai būtina. 2 klausimo 16) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principas (vilma) V-bės apmokama teisinė pagalba – būtina k-cinė T, visų kitų principų garantija. V-bė atsakinga, kad T į kreiptis į teismą būtų prieinama visiems visuomenės nariams, nes ne visi turi finansinių galimybių. Sename kodekse nemokama teisinė pagalba nebu reglamentuota, socialiai remtini asmenys buvo atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Naujas CPK 83-86 str.: galimybė atleisti nuo žyminio mokesčio ar jį sumažinti. Naujas CPK įtvirtino v-bės apmokamą teisinę pagalbą. Tai tapo įmanoma priėmus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. V-bės garantuojama teisinė pagalbą – įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisės konsultacijos ir atstovavimas civilinėse bylose. Garantuojama tik fiziniams asmenims, kurie dėl turtinės padėties negali ginti savo T ir įst. saugomų interesų: • LR piliečiams • nuolat gyvenantiems užsieniečiams • asm. be pilietybės V-bės garantuojamos teis. pagalbos rūšys: 1. Pirminė teis. pagalba – tai vietos savivaldos vykdomųjų institucijų garantuojama teisinė inf-ja ir teisės konsultacijos. Asmens metinės pajamos ir turtas turi atitikti I turto ir pajamų lygį. Reikia kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, ji išduoda siuntimą advokato ar advokato padėjėjo konsultacijai. Pagalba finansuojama iš sav. biudžeto, advokatui ar a.padėjėjui mokama pagal sutartis su sav. atsižvelgiant į teisingumo ministro ir LT advokatų tarybos patvirtintas rekomendacijas. 2. Valstybės t.p. – v-bės garantuojamas asmens atstovavimo civilinėje byloje išlaidų padengimas. Finansuojama iš v-bės biudžeto. Pagalbą teikia advokatai ar jų padėjėjai. Pagalbą gauti turi T: • Asm., kurių turtas ir metinės pajamos atitinka Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį pagalbai gauti • Kiti LR įst. ar tarptautinėse sutartyse numatyti asm. Neteikiama asm., turintiems teisę į teismo išlaidų draudimo išmokas. Norėdamas gauti v-bės garantuojamą pagalbą, asm. turi pateikti tam tikrus dokumentus (nurodyta įst. 5 str.). Taip pat įstatyme nurodytos asmenų metinės pajamos, pagal kurias nustatomas pagalbos lygis (6 str.). Jeigu pasikeičia turto ir pajamų lygis v-bės garantuojamai teisinei pagalbai gauti ją teikiant, atitinkamai jam keičiama ir v-bės garantuojamos pagalbos išlaidų dalis. Teisę gauti v-bės teisinę pagalbą turi įst. 4 str, nurodyti asm., jeigu jie yra ieškovai, atsakovai, tretieji asm., pareiškiantys savarankiškus reikalavimus civilinėse bylose. Asmuo, turintis T gauti pagalbą, pateikia prašymą teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą.jis nusprendžia, teikti ar ne, teisinę pagalbą. Nutartį atsisakyti teikti pagalbą galima skųsti. Asmuo gali prašyti, kad pagalbai būtų skiriamas jo nurodytas advokatas ar a.padėjėjas, jei yra šio sutikimas. V-bės teikiama teis.p. nutraukiama, jei: 1) paaiškėja, kad asmuo neturi T ją gauti; 2) asmuo nesumoka į v-bės biudžetą už jam teiktą v-bės teis.pagalbą; 3) asmuo sąmoningai pateikia neteisingą inf-ja apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas.

Nutartį nutraukti teikimą priima civilinę bylą nagrinėjęs teismas, liovusis teikti v-bės garantuojamą teis.p, jos išlaidos išieškomos iš asmens, kuriam ji teikta. V-bės garant.t.p. baigiasi, jei: 1) pasikeičia asm., kuriam ji teikiama turto ir pajamų lygis ir jis nebeturi T į v-bės garantuojamą teis. pagalbos išlaidų dalies apmokėjimą; 2) nepateikiami dokumentai, garantuojantys asmens T gauti pagalbą 3) teismas nusprendžia, kad teikti pagalbą netikslinga, asm. T ir interesai nepažeisti ir gynyba ir atstovavimas yra neperspektyvūs. 3. Viešųjų įstaigų t.p. Teisinę pagalbą turi teisę teikti viešosios įstaigos, kurias gali steigti aukštosios mokyklos, savivaldybės, advokatų kontoros ir kitos institucijos. 2 klausimo 17) teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais principas (rūta sliažaitė) Įtvirtina CK 1.5 str. 3 ir 5 dalys, CPK 3 str. 1 dalis.Teisingumas, sąžiningumas ir protingumas yra bendrieji teisės principai, tai yra vertinamojo pobūdžio kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje diskrecijos ribose priimti sprendimą, kuris labiausiai atitiktų šiuos principus. Iš LAT praktikos: „Teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į jų tikslus. Tai yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu teismas vadovaujasi teising, sąž ir protingumo principais, kurie yra visos teisės sistemos pagrindas. Teis, sąž ir protingumo principais privalu vadovautis ne tik sprendžiant kl. , kurie nėra įstatymo sureguliuoti, bet ir aiškinant bei taikant teisės normas. Spręsti bylas remiantis teisingumo kriterijumi teismą tiesiogiai įpareigoja Konstitucijos 109 str. 1 d.“ Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. KT nutarime : „vienas pagr. Teisės kaip soc. reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Turi būti siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes.“ LAT : „ Teis, sąž ir protingumas yra vertybiniai kriterijai, todėl šių principų taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso ir nuo faktinių bylos aplinkybių. Civ. Teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami savo pareigas, taip pat privalo veikti pagal teis, sąž. ir protingumo reikalavimus. Šios pareigos nevykdymas gali reikšti piktnaudžiavimą teise arba kitus kaltus veiksmus, sukeliančius civ. atsakomybę. Jeigu asmuo elgiasi neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti jo teises.“ „Teisingumo principas suponuoja,kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui ir turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to teisingumas gali būti įgyvendinamas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumų. Protingumas – tai bendrasis t. principas reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis. Asmuo negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs. LAT CBS kolegija: „Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir amenų lygiateisiškumui kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Sąžiningumas objektyviuoju požiūriu yra toks žmogaus elgesys, kuris atitinka protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas yra toks asmuo,kuris veikai rūpestingai, teisingai, t.y. kaip adekvačioje situacijoje elgtųsi kitas apdairus, atidus žmogus. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus. LAT praktika: „Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė priemonė apginti sąžiningo asmens teises.“ „Į aplinkybes, dėl kurių byloje dalyvavęs asmuo sąžiningai protingą laiką uždelsė atsiskaityti su advokatu, turi būti atsižvelgiama...“ 2 klausimo 18) draudimo piktnaudžiauti procesu principas (jūratė) CPK 7 str 2 d; CPK 45 str 5 d – nustato pareigą sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir kartu draudimo jomis piktnaudžiauti. LR Konstitucija draudžia piktnaudžiauti teise t.y. Įgyvendinti subjektines savo teises tokiais būdais ir priemonėmis, kuria būtų suderinami su tų teisių paskirtimi, nevaržytų kt asmenų teisių ir nedarytų jiems žalos. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavimu procesu. Jis gali pasireikšti įvairiai: ⋅ pareiškiamas aiškiai nepagrįstas ieškinys (LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis 2002.03.20); ⋅ vengiama atvykti į teismo posėdį (LAT CBS teisėjų kolegijos nutartis 2000.05.01) ⋅ atsisakymas priimti teismo šaukimą ar kt procesinį dokumentą (CPK 124 str 2 d – atsisakymas priimti šaukimą ar ieškinio nuorašą prilyginamas jų įteikimui); ⋅ teismo nurodymų nevykdymas (CPK 199 str 6 d); ⋅ aiškiai nepagrįsto nušalinimo teisėjui pareiškimas (CPK 68 st 2 d); ⋅ vilkinama byla.

CPK 95 str: šalį, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas gali įpareigoti atlyginti kt šaliai jos patirtus nuostolius. Atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo pasekmė. 2 klausimo 19) teismo sprendimų privalomumo ir kiti CPT pricipai (juboris1) Principas įtvirtintas CPK 18str.”... įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi v-bės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiz bei jurid asmenims ir turi būti vykdomi visoje LR teritorijoje. Tai būtina teismo ir teisėjų nepriklausomumo garantija. Įsiteisėjusį teismo spr privalo vykdyti visi(dalyvavę, nedalyvavę bylos nagrinėjime), jį gali panaikinti,pakeisti tik LATas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, ar byla atnaujinus,išnagrinėjus pakartotinai. Turi įforminti, įregistruoti įv teises, nustatytas įsiteisėjusiu teismo spr(įvaikinimas, tėvystė ir pan). Kitaip pažeis valdžių padalijimo, teisingumą vykdo tik teismas principus. Privalomas teismo spr.(ar kt. teismo procesinis dokumentas-nutartis, įsakymas, nutarimas)kaip v-bės valdžios aktas tampa nuo įsiteisėjimo momento.(nes negalima pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, t.p. kt byloje ginčyti teismo nustatytus faktus,teisinius santykius CPK 279str 4d). Atsisakymas vykdyti teismo spr vertinamas kaip teismų nepriklausomumo ir viešosios tvarkos pažeidimas. KT nutarimas 1994 06 30 “teismo spr juridinė galia prilygsta įstatymui, todėl teismo spr niekas negali nevykdyti”.EŽTT2003 03 06teismo spr nevykdymas yra ir teisės kreiptis į teismą pažeidimas pagal Konvencijos 6str 1d”.BK 245 str”teismo spr nevykdymas yra nusikalstama veika-baudž. nusižengimas.Teismo spr vykdymas neatsiejamas nuo pagr žmogaus teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą per pagrįstą laikotarpį. Teismų spr vykdymo procesas-sudėtinė teisinės sistemos dalis-reikšmingas užtikrinant asmens teises. Teismo spr priėmimas nėra savitikslis, t.y. ne tik teisės pažeidimo konstatavimas, bet realus teisių gynimas. Turi būti siekiama įvykdyti spr kuo ekonomiškiau. Vykdymo procesas turi vykti sparčiai ir būti lankstus.Dėl to būtina vykdymo procedūras diferencijuoti pagal subjektus ir objektus. Naujajame CPK, atstovaujančiame socialinio civilinio proceso idėjoms, siekta protingo abiejų vykdymo proceso šalių – išieškotojo ir skolininko – teisių ir pareigų balanso, detaliai reglamentuojama ir išieškotojo, ir skolininko procesinės teisės ir pareigos vykdymo stadijoje, reglamentuojami išieškotojo ir antstolio procesiniai santykiai bei įtvirtintos skolininko interesų apsaugos garantijos. Bet žinoma, kad ir koks būtų tobulas t.t. reiškinių teisinis reglamentavimas, jis dar negarantuoja efektyvaus teisių įgyvendinimo, nes sutrukdo objektyvus veiksnys(per vieną naktį, įsigaliojus naujam proceso įstatymui, žmogus negali pasikeisti). Naujasis CPK galioja dar neilgai, todėl vykdymo proceso dalyviai skirtingai interpretuoja įv vykdymo procedūras, išryškėja t.t. įst spragų, ydų. Taigi didelę reikšmę turi laiko veiksnys tikintis tobulo vykdymo proceso. T. p. žinoma, kad vykdymo išlaidos kartais kelis kartus viršija išieškomą sumą, kai kurių antstolių požiūris į vykdymo procesą kaip į verslą, daug skolininkų stengiasi išsisukti nuo priverstinio sprendimo vykdymo(slepia,perleidžia turtą ir pan.). tam reikia taikyti t.t. procesines priemones-kelti antstolių kvalifikaciją, didinant jų atsakomybę, taikyti proceso vykdymo šalims įv sankcijas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Būtina skirti 3 įsiteisėjusio teismo spr savybes: 1)teismo sprendimo res iudicata galia – šalys netenka teisės ginčyti kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo spr nustatytų faktų ir teisinių santykių bei reikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu. T.p. tokią galią turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis. 2) t. spr prejudicinė galia – teismo spr savybė,kuri reiškia, kad teismo išvados privalomos teismui, sprendžiančiam kitą bylą. 3) t. spr privalomumas Tiems, kurie nebuvo byloje dalyvaujančiais asmenimis, teismo spr neturi 1 ir 2 savybių, bet bylos šalims ir kt dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs spr turi visas tris savybes. Teismo spr yra ir teisės šaltinis. Todėl LAT biuletenyje “Teismų praktika” paskelbtos LATo nutartys kaip teisės šaltinis(antrinis ir netiesioginis). LATo nutartyje nurodyti teisės aiškinimai yra privalomi žemesniems teismams nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 362 str 2d). Kiti CP principai: TEISĖS BŪTI IŠKLAUSYTAM PRINCIPAS Įtvirtinta: Teismų įst 34str. CPK tiesiogiai šio principo neįvardija, jo egzistavimą patvirtina teisės mokslas ir teismų praktika. Principo turinį sudaro: 1)teismas spr turi priimti tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis(dėl lygiateisiškumo pr) 2)teismas privalo reaguoti į visus šalių argumentus, juos aptarti ir įvertinti teismo sprendime.(motyvuojamoji teismo spr dalis) 3)įstatymas detaliai reglamentuoja teismo šaukimų ir pranešimų įteikimo tvarką. 4)įstatymas draudžia teismui riboti šalių kalbų trukmę. 5)nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, teismas turi vadovautis protingumo kriterijais, kad terminas leistų abiem šalims tinkamai pasinaudoti procesinėmis teisėmis. 6)teisė apskųsti teismo spr. Šalims turi būti pateikta info apie jų teisę paduoti apeliacinį skundą bei kaip ta teise naudotis. Šis principas nėra absoliutus. Jei šalys veikia nesąžiningai, nevyksta į teismo posėdį, atsisako priimti šaukimus, kt vilkina bylą, principo veikimo sfera baigiasi. Už tai numatytos teisinės pasekmės – sprendimo už akių priėmimas. Taikoma proceso šaliai už įst-e numatytų procesinių pareigų neatlikimą.(pvz. į teismą neatvyksta viena iš šalių, nors jai buvo tinkamai praneštas laikas ir vieta, o iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.). Tokia principo išimtis leidžiama norint užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis. Šis principas nereikalauja, kad visos šalys būtų išklausytos asmeniškai, gali šią teisę realizuoti per atstovą. Išskyrus, kai teismas pripažįsta šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Jei šalys prašo bylos nagrinėjimą atidėti dėl svarbių priežasčių ir įrodo šių priežasčių buvimą, teismas turi ją atidėti, nes šalies dalyvavimas l. svarbus įrodinėjimo procesu. Principas geriausiai atsiskleidžia žodiniame procese, bet jo būtina laikytis ir rašytiniame procese.

TEISĖJO VADOVAVIMO PROCESUI PRINCIPAS Teismas yra būtinas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas, teismo procesas nėra privatus ginčų sprendimo būdas. Teismas-valdžios institucija, procesine prasme yra proceso šeimininkas, taikantis v-bės prievartos priemones. Teismas turi turėti t.t. įgaliojimus ir procesines priemones, kad darbas būtų racionalus,efektyvus, kad nebūtų ignoruojami teismo nurodymai ir pan. 2 principo prasmės: 1-materialioji prasmė – kokiu mastu teisėjas turi teisę disponuoti ginčo objektu, rinkti naujus įrodymus, tirti naujus faktus, kurių nenurodė ginčo šalys, keisti ieškinio dalyką ir pagrindą...(šiais laikais nė viena v-bė nepripažįsta šios prasmės). 2-formalioji prasmė – teisėjas, nepažeisdamas dispozityvumo, neutralumo, lygiateisiškumo principų, kontroliuoja šalių procesinius veiksmus, kad byla judėtų į priekį. Teismas gali: 1)nustatyti terminus procesiniams veiksmams atlikti 2)skirti savo iniciatyva ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą, įpareigoti šalis pateikti įrodymus. 3)pateikti šalims klausimus, siekdamas patikslinti tikruosius reikalavimus ar prašymus. 4)pagrįsti sprendimą teisės normomis, kuriomis šalys nesiremia. 5)kontroliuoti įrodymų sąsajumą ir leistinumą. 6)vadovauti įrodymų tyrimui. 7)užtikrinti tvarką teismo posėdžio metu 8)stebėti ir kontroliuoti šalių baigiamųjų kalbų eigą. 9)taikyti civilinio proceso dalyviams sankcijas. 10)spręsti bylos nagrinėjimo, sustabdymo, atidėjimo, nutraukimo, pareiškimo plikimo nenagrinėto klausimus. 11)išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu. Teismo teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva CPK yra apribota t.t.kategorijų bylomis-darbo, šeimos, teisinių santykių, ir bylomis, kurios nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka. LAISVO ĮRODYMŲ VERTINIMO PRONCIPAS Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo. Įrodymų vertinimas – baigiamasis įrodinėjimo proceso etapas. Įvertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar šalims tinkamai paskirtos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, pakankami, ar yra prejudicinių faktų... Esmė - byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaujantis įstatymu. Galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus skirta teismo kompetencijai. Siejasi su teisėjo nepriklausomumo principu. Ar t.t. aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar ne, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Tikimybių pusiausvyros principas – jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog t.t faktai egzistavo, negu, kad neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Visų įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu. Įrodymų lygybės principas – jokie įrodymai teismui negali turėti iš anksto nustatytos galios, todėl teismas privalo įvertinti visą byloje esančią faktinę medžiagą, laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Išimtisįrodymai, kuriems didesnę įrodomąją galią suteikia įstatymas – oficialieji rašytiniai įrodymai. Oficialiaisiais įrodymais laikomi dokumentai: 1) Tikrumo reikalavimas – išduoti įstatyme numatytų subjektų(t.y. v-bės, savivaldybių institucijų...) 2) Kompetencijos reikalavimas – kad tie išdavę subjektai neviršijo savo kompetencijos 3) Formos reikalavimas – dokumentas turi atitikti teisės aktuose nustatytus formos reikalavimus. Kai kuriuose įstatymuose atskirai nurodomo, kad vieni ar kiti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią(pvz. juridinio asmenų registro išduoti duomenys,važtaraštis, turto arešto aktų duomenys, notaro patvirtinti dokumentai ir pan.). Šios aplinkybės, nurodytos šiuose dokumentuose, laikomos visiškai įrodytomis, kol jas nepaneigia kiti byloje esantys, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymai. Vertindamas vienodos teisinės galios įrodymus teisėjas nėra absoliučiai laisvas. Įrodinėjimo procesą reguliuoja įstatymas, todėl teisėjas saistomas įstatymo, turi laikytis įrodymų leistinumo, sąsajumo ir kt taisyklių, remiasi logikos dėsniais ir pan.

4 TEMA
4 seminaras 2 dalis. 1 klausimas. Civilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai. Jų turinys ir forma. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai. Civilinių procesinių teisinių santykių elementai. (monika š.) CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI- tai CP teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys CP tvarka nagrinėjant civilines bylas, teismui priimant sprendimus ir juos vykdant. Pagrindinės CP teisinio santykio teorijų klasifikacijos: 1.Pagal santykių prigimtį, turinį ir subjektus: a)CP- vientiso teisinio santykio – teorija.Pagal šią teoriją CP- tai vientisas teisinis santykis, susidedantis iš kelių teisinių santykių, reglamentuojamų viešosios teisės normų.Teorijos pradininkas 19a. vokiečių proceso teoretikas O.Biulovas.Teorijos esmė- CP teisinis santykis atsiranda iškėlus bylą, keičiasi CP metu ir nutrūksta priėmus teismo sprendimą.CP atsiranda vis naujų subjektų, tačiau visais atvejais subjektai yra tik du asmenys- teismas iš vienos pusės ir šalys iš kitos.Vientiso CP teisinio santykio esmėabipusė pareiga: teismo- išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą; šalių- padėti teismui išnagrinėti bylą.

b) CP teisiniai santykiai- tai teismo ir šalių abipusės teisės ir pareigos .Procesiniais teisniais santykiais susiję tik teismas su kiekviena iš šalių. c)CP teisiniai santykiai egzistuoja tik tarp materialiojo teisinio santykio šalių .Pagal šia teoriją-CP pagal savo esmę privatus, nes ginčas kyla iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Todėl materialiųjų teis.santykių subjektus procesiniai santykiai sieja tiesiogiai, o teismas su šalimis tiesioginiais teis.santykiais nesusijęs. d)Teismą, ieškovą ir atsakovą sieja tarpusavio ryšiai, t.y. tarpusavio teisės ir pareigos sieja visus tris CP teis.santykių subjektus: tai ryšiai tarp ieškovo ir atsakovo, tarp ieškovo ir teismo bei tarp atsakovo ir teismo. Nė viena iš šių teorijų nėra tiksli ir universali.Bet reiktų pripažinti, kad teismas yra visų CP teis.santykių subjektas, nes be teismo nebūtų ir CP, galėtų vykti tik privatus procesas, pvz. arbitraže.CP šalis sieja ir procesiniai santykiai, ne tik materialieji teisiniai santykiai (pvz.šalys gali susitarti ir dėl teritorinio teismingumo, pasikeisti rašytiniais reikalavimais ir kt.).Visus CP teisinių santykių subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, o teismas vienų proc.teis.santykių atveju- aktyvesnis, kitų- pasyvesnis. Taigi priimtiniausia ketvirtoji teorija. 2.Pagal CP teis.santykio pobūdį, subjektus ir reikšmę CP: a)Pagrindinis CP teis.santykis- egzistuoja nuo proceso pradžios iki pabaigos ir sieja teismą ir šalis, arba teismą ir pareiškėją ypatingos teisenos bylose. b)Išvestinis CP teis.santykis- atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės institucijai, joms turint tikslą pateikti išvadą, taip pat tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, kadangi šie asmenys neturi materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali disponuoti šalių ginčo objektu. c) Tarnybiniai CP teis. santykiai, susiklostantys tarp asmenų ir teismo, CP atliekančių tarnybines pagalbines funkcijas (liudytojų, ekspertų, vertėjų). CP TEISINIŲ SANTYKIŲ YPATUMAI: 1)Tai viešieji teisiniai santykiai. Vienas iš privalomų CP teis.santykių dalyvių- teismas, įgyvendinantis valstybės valdžią, t.y. vykdantis teisingumą konkrečioje byloje. 2)specifiniai šių santykių atsiradimo, pasikeitimo, pasibaigimo pagrindai .CP teis. sant. atsiranda , pasikeičia, pasibaigia: - tik esant atitinkamai CP teisės normai (pvz.CPK 163str. Numato privalomojo bylos sustabdymo pagrindus), -tik esant CP teis.santykių subjektų civiliniam procesiniam teisnumui (asmenys turi būti teisnūs-CK2.1-2.4str.,2.33,2.63str.), -tik esant juridiniams faktams- CPK normų numatytiems procesiniams veiksmams. Juridiniai faktai- tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai arba atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ir pareigos.CP teis.sant.reikšmingi tik juridiniai veiksmai.Įvykiai sąlygoja tik tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą(pvz.vienai šaliai mirus, proc.teis.santykiai nutrūks arba pasikeis tik teismui priėmus nutartį nutraukti ar sustabdyti bylą). 3)Ypatinga subjektinė procesinių santykių sudėtis.(pvz.teismas- privalomas bet kurio CP teis.santykio dalyvis). Atsižvelgiant į subjektus galimos tokios CP teis.santykių modifikacijos: -vienos grandies procesinis teisinis santykis: tarp teismo ir ieškovo; tarp teismo ir atsakovo; tarp ieškovo ir atsakovo. -dviejų grandžių procesinis teisinis santykis (pvz.taikos sutarties patvirtinimas- CPK140str.), ir atvirkščiai; tarp liudytojo, teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų (pvz.liudytojo apklausa); 4)CP teis.santykių sistemiškumas ir nuoseklumas.CP stadijos nuosekliai keičia viena kitą, todėl ir teismo veiklai būdinga nuosekli CP teis.santykių sistema. 5)glaudus CP teis.santykių ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais .CP teis.santykių turinys, procesinė teisinė jų subjektų padėtis priklauso nuo materialiųjų teis.santykių pobūdžio (pvz.CP veiksnumas priklauso nuo materialiojo teisinio veiksnumo apimties; ar asmuo bus tretysis asmuo, ar atsakovas- priklauso nuo asmens teisinės padėties material.teis.santykiuose, t.y. materialioji teisė lemia dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį; materialieji teis.santykiai nusako įrodinėjimo taisykles atskirų kategorijų bylose. CIVILINIŲ PROCESINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO IR NUTRAUKIMO PAGRINDAI CP teis.santykių atsiradimo prielaida- įstatymo nustatyti juridiniai faktai.Juridiniai faktai- tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ar atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos.CP teis.santykių atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindas yra teismo ir proceso dalyvių veiksmai, reguliuojamo proceso teisės normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta CP įstatyme. Pagal teisinių padarinių pobūdį juridiniai faktai gali būti faktai, kurių pagrindu: -atsiranda teisiniai santykiai (pvz, sutarties sudarymas, ieškinio pareiškimas), -pasikeičia teisiniai santykiai (pvz.netinkamos šalies pakeitimas tinkama), -pasibaigia teisiniai santykiai (pvz.fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga). Pagal subjektų valią juridiniai faktai yra: 1)veikos- nuo žmogaus valios priklausantys faktai (valios išorinė išraiška); -veikimas(ieškinio pareiškimas); -neveikimas(neatvykimas į teismo posėdį). 2)teisiniai įvykiai- faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjektų valios(mirtis, stichinė nelaimė). Dažnai procesiniams teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vieno juridinio fakto, tam būtina „juridinių faktų sudėtis“, t.y. grupė juridinių faktų, vienas iš kurių būtinai turi būti teismo veiksmai.(pvz. CP teisinis teismo ir ieškovo santykis atsiranda tik atlikus du veiksmus: ieškovui padavus ieškinį ir teismui priėmus ieškinį arba atsisakius jį priimti). CIVILINIŲ PROCESINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ELEMENTAI: 1.SUBJEKTAI.Procesinių teisinių santykių dalyviai yra teismas ir visi proceso dalyviai, kuriems būdinga teisinė savybė teisinis subjektiškumas- teisnumas ir veiksnumas.

2.OBJEKTAS.Galima nurodyti bendrąjį visos CP teis.santykių sistemos objektą konkrečioje byloje ir specialųjį kiekvieno atskiro procesinio teisinio santykio objektą.Bendrasis objektas- materialusis teisinis ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi išspręsti arba apginti. Specialusis objektas- konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas. 3.TURINYS.Vienų autorių nuomone turinys yra civ.proc.teis.santykių subjektų procesinės teisės ir pareigos, kitų- kad tai yra jo subjektų elgesys, t.y.procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas. 2 klausimas. Civilinių procesinių ir materialinių teisinių santykių sąveika. (jovita) (apie šitą klausimą jau buvo rašyta 1 temos klausime „CPT atribojimas nuo kitų teisės šakų. CPT ryšys su materialiosiomis teisės šakomis“, bet pakartosiu dar kartą  … Materialioji teisė – nustato teisinių santykių subjektų galimo ir leistino elgesio ribas – teises, pareigas ir atsakomybę už pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą; ji nustato, ką asmuo gali ir ko negali daryti. Civiliniai teisiniai santykiai atsiranda tarp teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių, teisme nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Materialioji teisė: « reguliuoja fizinių ir juridinių asmenų tarpusavio santykius; « padeda įgyti subjektines teises, jas apginti; « nulemia asmenų teisinį statusą tik iki ginčo kilimo momento; lemia byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį « nuo materialiųjų teisinių santykių pobūdžio priklauso civilinių procesinių teisinių santykių turinys, procesinė subjektų padėtis ir t.t.:(pvz.civilinis veiksnumas priklauso materialiojo teisinio veiksnumo; « nusako įrodinėjimo taisykles tam tikrų kategorijų bylose ir t.t. Proceso teisės šakos reguliuoja teisinius santykius ginant pažeistą materialiąją teisę, t.y. nustato, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą mater.teisę, kaip užtikrinti jos įgyvendinimą, pvz. CPT reglamentuoja civilinių bylų teisinį nagrinėjimą ir pan. Materialiosios ir proceso teisės skirtumai ~ materialiosios teisės santykiai gali atsirasti ir be asmens valios, procesiniai – tik suinteresuoto asmens iniciatyva (ieškinio pateikimas). ~ materialioji teisė teisinių padarinių sukelia ir be valstybės institucijų veiklos (testamento surašymas), proceso teisė savaime padarinių nesukelia, ji numato galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, bet nenumato (sprendimą teisme priima teismas). ~ materialiosios teisės efektyvumą, jos įgyvendinimą užtikrina proceso teisė. ~ materialioji teisė – privatinės teisės dalis ir reguliuoja lygiateisių, nepavaldžių vienas kitam subjektų santykius, proceso teisei būdingi ir privatinės, ir viešosios teisės bruožai. ~ materialiąją teisę teisinių santykių subjektai gali pasirinkti, proceso teisės – negali (pvz. CPT yra viešosios teisės dalis, nustatoma ir reguliuojama valstybės ). ~ materialioji teisė nustato bendro pobūdžio taisykles, visų subjektų teises ir pareigas ir dėl to yra reguliuojamoji, proceso teisė skirta ginti pažeistas asmens subjektines teises, todėl vadinama apsaugine. konkretaus rezultato

3 klausimas. Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai. (eglė t.) Civilinių procesinių teisinių santykių subjektai, jų klasifikavimas CPT literatūroje nurodomos įvairios civilinių procesinių teisinių santykių subjektų klasifikacijos: 1. Pagal vaidmenį procese civ. proces. teisinių santykių dalyviai skirstomi į 3 grupes: • Nagrinėjantys ir sprendžiantys civilines bylas (teismas: teisėjas, teisėjų kolegija); • Dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant civ. bylas (šalys, kt. asm., kt. proceso dalyviai); • Vykdantys teismo sprendimus asmenys (antstoliai). Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi: • Dalyvaujantys byloje asmenys (jie turi privatų arba viešą teisinį interesą dėl bylos baigties; pvz: šalys, tretieji asmenys, prokuroras ir pan.);

2.

Kt. proceso dalyviai (šie subjektai neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir atlieka tik pagalbinį vaidmenį, pvz: liudytojai, vertėjai, ekspertai).

Teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti: o Materialusis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks tam tikro byloje dalyvaujančio asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas; o Procesinis – byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų turinio, tačiau šių asmenų procesinė padėtis lemia jų suinteresuotumą bylos baigtimi (pvz:atstovas, veikiantis vienos iš šalių pusėje).

Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, kaip civilinių procesinių teisinių santykių subjektai I. Fiziniai asmenys Fiziniai asmenys visišką civilinį procesinį veiksnumą įgyja nuo 18 m. (CPK 38 str. 1 d., CK 2.5 – 2.9 str.). Tačiau tam tikrais atvejais nepilnamečiai gali įgyti visišką veiksnumą, nors ir nesulaukę 18m., arba kai kurie 18 m. sulaukę asmenys veiksnumo neturi arba jis yra ribotas. Fiziniai asmenys pagal jų civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į 3 grupes: A. Fiziniai asmenys, turintys visišką civilinį procesinį veiksnumą 1. 18 m. amžiaus sulaukę asmenys, dėl kurių nėra priimtas teismo sprendimas pripažinti neveiksniais ar ribotai neveiksniais; 2. nepilnamečiai, sudarę santuoką įst. nustatyta tvarka; 3. nepilnamečiai įst. nustatyta tvarka pripažinti visiškai veiksniais – emancipuotais . (CK 2.9 str.); 4. materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. gali tapti savarankiškais atitinkamų materialiųjų teisinių santykių subjektai (CK 2.7 – 2.9 str.). Nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnumą materialiuosiuose teisniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas. Nepilnametis nuo 14 iki 18 m. pagal įst. materialiuosiuose teisniuose santykiuose gali turėti visišką veiksnumą, tačiau remiantis CK 2.8 str. 3 d., jo veiksnumas gali būti teismo apribotas – tokiu atveju jis neturės ir procesinio teisinio veiksnumo. B. Fiziniai asmenys, turintys ribotą civilinį procesinį veiksnumą 1. nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. – jei ginčas kilęs dėl santykių, kuriuose jie neturi visiško civilinio veiksnumo; šių asmenų interesus teisme gina tėvai, įtėviai, globėjai, tačiau tokiose bylose dalyvauja ir patys nepilnamečiai. (nepilnamečius vaikus teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose, kuriose sprendžiami su jais susiję klausimai, liečiantys jų asmenines teises.) 2. įst. numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 m. 3. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas pripažinti ribotai veiksniais (CK 2.11 str.) Apribojus asmens materialųjį veiksnumą, ribotas tampa ir jo procesinis veiksnumas. Šių asmenų interesus gina rūpintojai, tačiau tokiose bylose gali dalyvauti ir patys asmenys, kurių civilinis veiksnumas apribotas. C.Fiziniai asmenys, neturintys civilinio procesinio veiksnumo 1. nepilnamečiai iki 14 m. amžiaus (CPK 38 str. 4 d.) (Šie asmenys patys negali atstovauti savo interesams teisme, jiems visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai; įst. nenumato, kad tokiais atvejais į bylą reikia įtraukti pačius nepilnamečius.) 2. asmenys, kuriems yra įsiteisėjęs tesimo sprendimas juos pripažinti neveiksniais CK 2.10 str. nurodytais pagrindais. (šių asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas – globėjas. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija.). Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinio teisnumo ir veiksnumo klausimus reglamentuoja CK 1.15 – 1.18 str. Užsienio valstybių pil. ir asm. be pilietybės, nuolat gyvenantys LT, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais LT įst. numatyta tvarka. II. Juridiniai asmenys Įmonių, įstaigų ir organizacijų galėjimas būti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais siejamas su juridinio asmens statusu. Juridinių asmenų civilinį teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja CK 2.74- 2.94 str. Įmonių, kt. organizacijų teisinį statusą apibūdina tik teisnumas, kuris apima ir veiksnumą, nes jei šie asmenys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti. Teisnumą šie asmenys įgyja nuo jų įsteigimo įst. nustatyta tvarka (nuo jo įregistravimo juridinių asmenų registre). Juridiniai asmenys skirstomi į:  Viešuosius (v-bės ar savivaldybės, jų institucijų arba kt. asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus; pvz: v-bės ir savivald. įmonės, įstaigos, religinės bendruomenės);  Privačiuosius (juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus.). Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

III. Valstybė V-bė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ir ieškovas, ir atsakovas. Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių, nes v-bė atlieka ne tik valdžios funkcijas, t.y. viešąjį administravimą, tačiau dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t.y. civiliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja privatinė teisė ir kuriems nėra būdingas valdžios elementas. V-bės interesams atstovauja atitinkamos institucijos ir pareigūnai. V-bei teisme atstovauja Vyriausybė, įst. numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota ar kt. institucija, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, v-bės tarnautojų ar kt. darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, bei Teisingumo ministerija – kai žala atsirado dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. V-bei taip pat gali teisme atstovauti atstovai pagal pavedimą. V-bė turi imunitetą tik kaip politinė organizacija, tačiau komerciniuose santykiuose dalyvauja bendra tvarka (be imuniteto). Užsienio v-bems taikoma imuniteto doktrina reiškia, kad v-bė, kuri veikia kaip politinė organizacija, atlieka oficialius veiksmus, ir dėl šių veiksmų turi imunitetą nuo užsienio teismų jurisdikcijos. 4 klausimas. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas. (aistė) Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių procesinių teisinių santykių subjektų teisinį statusą, t.y. jų galimybę tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės įgyvendinimo ribas. Skiriami 2 asmens procesinio teisinio statuso elementai: 1. galėjimas būti šalimi ir 2. galėjimas asmeniškai vesti bylą. Civilinis procesinis teisnumas – tai konkretaus subjekto galėjimas turėti civilines teises ir pareigas : - fiziniai asmenys jį įgyja gimdami (pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas – CK 2.3 str. 1 d., 2.2 str.), o jis išnyksta fiziniam asmeniui mirus (fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų negrįžtamas nutrūkimas – CK 2.3 str. 2 d., 2.2 str., Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas). - užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR piliečių (CPK 793 str., CK 1.15 str., LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 3 str.). - civilinį procesinį teisnumą turi įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios JA statusą. JA teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu paprastai nuo JA įregistravimo momento. JA pasibaigimas yra siejamas su jo išregistravimu iš JA registro. JA pasibaigimas – tai susivienijimo nustojimas egzistuoti kaip JA . Galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato galimybės riboti civilinė procesinį teisnumą. Kadangi jis susijęs su materialiuoju teisnumu (galėjimu turėti materialiąsias teises ir pareigas), įstatyme numatytais atvejais apribojus materialųjį teisnumą, netiesiogiai ribojamas ir procesinis teisnumas. Civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines teises ir pareigas bei pavesti atstovui vesti bylą (CPK 38 str. 1 d.). Veiksnumas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas privalo atsisakyti priimti neveiksnaus asmens ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 7 p.). Tai yra pareiškimo nenagrinėto pagrindas (CPK 296 str. 1 d. 2 p.), jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis atstovas (CPK 163 str. 2 p.). Galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą priklauso JA, taip pat FA, kurie yra sulaukę pilnametystės, tai yra 18 m., arba nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais) (CPK 38 str. 1 d.). Nepilnamečių nuo 14 iki 18 m., taip pat pripažintų ribotai veiksniais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme atitinkamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti dalyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis asmenimis kaip vieną iš šalių arba kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 38 str. 2 d.). Įstatymo numatytais atvejais, (kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. pagal įstatymą turi teisę sudarinėti savarankiškai), kreiptis į teismą ir savo teises ir įstatymo saugomus interesus ginti gali patys nepilnamečiai (CPK 38 str. 3 d.). vadinasi, šie nepilnamečiai turi visišką civilinį veiksnumą, jeigu turi visišką civilinį materialųjį veiksnumą. Nepilnamečių iki 14 m., taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai (CPK 38 str. 4 d.). Taigi galima daryti išvadą, jog yra tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys. Remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 ir 7 punktais, dalyvaujančių byloje asmenų teisnumą ir veiksnumą teismas turi patikrinti ex officio.

5 klausimas. Proceso dalyviai : dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai. (lauksmina) Civilinių procesinių teisinių santykių subjektų atskiroms grupėms apibūdinti CPT-ėje vartojamos dvi pagrindinės teisinės sąvokos – proceso dalyviai ir dalyvaujantys byloje asmenys. Dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka yra siauresnė nei proceso dalyvių sąvoka: bet kuris byloje dalyvaujantis asmuo kartu yra laikomas ir proceso dalyviu, tačiau ne bet kuris proceso dalyvis pripažįstamas dalyvaujančiu byloje asmeniu. Proceso dalyviai – tai apskritai visi asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant teisme civilines bylas.

I. Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Dalyvaujantys byloje asmenys pagal intereso pobūdį yra: 1) turintys privatų interesą (šalys, tretieji asmenys); 2) turintys viešąjį interesą (prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, kiti asmenys pareiškiantys ieškinius viešėjam interesui ginti). Šie asmenys turi tik procesinį teisinį interesą ir teismo sprendimo res iudicata galia jų neliečia. Bendras visų dalyvaujančių byloje asmenų požymis – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi: Materialusis teisinis suinteresuotumas – tai tiesioginė būsimo teismo nuosprendžio įtaka dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir pareigoms. Procesinis teisinis suinteresuotumas – dalyvaujančių byloje asmenų procesinės pastangos, kad teismas priimtų sprendimą, atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje. Dalyvaujantys asmenys pagal CPK yra: 1. Šalys: a) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kuri esant pažeistiems jos materialiosioms teisėms ir interesams kreipiasi su reikalavimu į teismą dėl teisminės gynybos; b) Atsakovas – ieškovo materialiąsias teises ar interesus pažeidusi materialiojo teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pateiktą reikalavimą. 2. Tretieji asmenys. Jai laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, arba patys įstojantys į jau prasidėjusį procesą, siekdami apginti savo teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, arba šalių įtraukiami į jau prasidėjusį procesą turint tikslą apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, susijusį su šalių ginčo objektu. Trečiaisiais asmenimis gali būti ir asmenys, kurie nors ir neturi tokio reikalavimo, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių. a) Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. b) Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali stoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios. Tokie tretieji asmenys turi visas ieškovo teises ir pareigas. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys pareiškę ieškinį (CPK 49 str nustatyta tvarka viešajam interesui ginti), valstybės ir savivaldybės institucijos išvadai duoti. Pareiškėjai, suinteresuotieji asmenys ypatingos teisenos bylose. Suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Šiems asmenims būdingas ne tik procesinis, bet ir materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Kreditoriai ir skolininkai – tai šalys bylose dėl teismo įsakymo išdavimo Visų anksčiau išvardintų asmenų atstovai (taip pat advokatai)

3. 4.

5. 6.

Bendrosios byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės numatytos CPK 42 str 1 ir 6 dalyse, o pareigos CPK 42 str 5 dalyje. Specialiosios procesinės teisės ir pareigos numatytos tik kai kuriems dalyvaujantiems byloje asmenims. II. Kiti proceso dalyviai neturi tokių teisių ir pareigų kaip dalyvaujantys byloje asmenys. Jie skirstomi į: 1. Teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir civiliame procese atliekantys tik pagalbinę funkciją (liudytojai, ekspertai ir vertėjai, teismo posėdžių sekretorius). Šie asmenys turi specifines procesines teises ir pareigas. 2. Pašaliniai asmenys, neturintys su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio. Tai gali būti asmenys, kuriuose teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; jų nepateikus jiems gali būti skiriama bauda. Taip pat teismo posėdį stebintys visuomenės nariai. Teismo posėdyje gali dalyvauti tik 16 metų turintys asmenys, jei jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys ar liudytojai. Asmenims, stebintiems teismo posėdžio eigą ir pažeidžiantiems posėdžio tvarką, gali būti taikomos teismo nuobaudos.

6 klausimas. Teismas kaip privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Teismo vaidmuo civiliniame procese. Teismo išaiškinimo pareiga. (dovilė ir renata) Pagal v-džių padalijimo princ., įst. leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė v-džios t.b. atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų t. b. pusiausvyra. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms inst pavestų įgaliojimų vykdymą. Teisingumo vykdymas – teismams priskirta f–ja, lemianti šios v-džios vietą v-bės v-džios inst sistemoje ir teisėjų statusą. Teisminės v-džios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konst įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo princ (Monteskjė, V. Mačys). Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof V. Mikelėnas atkreipė dėmesį į keletą pagr aspektų: 1 Istoriškai teismo f-jos pasikeitė. Monteskjė laikais teismas atliko 1 f-ją: nagrinėjo privačių asmenų ginčus. XVIII a atsirado kt f-ja: vykdomosios v-džios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a teismai pradėjo vykdyt ir įst leidžiamosios v-džios

kontrolės f-ją - konstitucinę priežiūrą. Kai kuriose šalyse šią f-ją atlieka bendrieji teismai (JAV, Japonija), kitur – specialieji (konstituciniai) teismai (Vokietija, Ispanija). LR teismui kilus abejonių, jog byloje taikytinas t aktas neatitinka Konst ir įst-mų, jis turi sustabdyti bylos nagr ir kreiptis į KT su prašymu išspręsti t akto atitikties Konst klausimą (CPT 3str 3d). 2 Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisę (teismo teisės aiškinimo ir spragų užpildymo f -ja). Aiškindamas teisę teismas kartu ją kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sferą išplečia, kartais susiaurina. 3 Žymiai padidėjo v-bės kišimasis į visuomenės gyvenimo sritis. Įst-mai reguliuoja vis daugiau sričių, plečiasi vykd v-džios įtakos sfera. 4 Pats įst-mų leidėjas dažnai palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra. 5 Teismai atlieka ir kt f-jas, nesusijusių su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai, pvz: ypatingąja teisena nagrinėjamos įv bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinimą. Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarb priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka (Teismų įst). Teismas kaip v-džios inst turi valdingus įgaliojimus: 1 priimti sprendimus v-bės vardu 2 užtikrinti priimtam teismo sprend įvykdymą prievarta 3 pripažinti neteisėtais vykd v-džios veiksmus ir aktus 4 aiškinti ir plėtoti teisę 5 priverstu kt asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdymą ir kt Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines teises: 1 nagrinėdamas ir spręsdamas bylas taikyti įst-mus konkrečioms aplinkybėms ir priimti teisės normų taikymo aktą – teismo sprend, kuris yra visuotinai privalomas (CPK 18str) 2 kontroliuoti kaip byloje dalyvaujantys asm naudojasi procesinėmis teisėmis 3 taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimą ar teismo nurodymų nevykdymą 4 dalyvaujantiems byloje asm užduoti klausimus, paskirti ekspertizę, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių byloje asm paaiškinimų ir kt (CPK 159, 160 str) Vykdydamas teisingumą teismas turi šias procesines pareigas: 1 priimti nagrinėti civil bylą pgl CPK 5 str) numatytų asm paduotą pareiškimą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprend 2 vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158str 2d) 3 rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti bylos išnagrinėjimo 1ame teismo posėdy, siekti teismo sprend įvykdymo per kuo įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 2str, 7str 1d, 72str, 158str 3d) 4 išaiškinti byloje dalyvaujantiems asm jų procesines t ir p 5 įspėti dalyvaujančius byloje asm dėl tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo teisinių padarinių 6 rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159str 1d) 7 imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159str 1d) 8 padėti šalims ir kt dalyvaujantiems byloje asm įgyvendinti jų teises (CPK 158-161str, 179str) Priklausomai nuo teisėjo aktyvumo yra skiriami du CP modeliai: 1) ta rdomasis CP (inkvizicinis); 2) r ungimosi CP (adversarinis). Pastebimas šių modelių susiliejimas. Bendrosios teisės sistemos valstybėse, kur vyrauja rungimosi CP modelis, teisėjas atlieka ir tam tikras funkcijas, kad byla butų nagrinėjama ir judėtų į priekį. Kontinentinės teisės sistemos šalyse (tardomojo proceso tradicija) t. p. egzistuoja teisėjo aktyvumo ribos, kurios negali būti peržengtos. Istoriškai Europoje CP iš pradžių buvo grynai tardomasis, teisėjo vaidmuo - išimtinis. XVIII-XIX a. liberalizmo, asmens laisvės, individualizmo idėjos paskatino pereiti prie liberaliojo - rungimosi proceso modelio. XIX a. pab. - XX a. pr. vėl prisiminta teisėjo aktyvumo civiliniame procese problema. Vyrauja dvi nuomonių grupės dėl teisėjo vaidmens CP-e: 1. Mokslininkai, atstovaujantys rungimosi CP mokyklai, mano, kad teisėjas procesą turi stebėti pasyviai, nes procese turi rungtis lygiateisės šalys. Teisėjas turi užtikrinti sąžiningą rungimąsi, negali rinkti įrodymų, jų tirti ar svarstyti teisės klausimų, jei to neprašo bent viena iš šalių. Jis gali tik įvertinti šalių pateiktą medžiagą ir priimti sprendimą. Teisėjo pasyvumo būtinumas argumentuojamas tuo, kad aktyvus teisėjas gali prarasti nešališkumą (vyrauja bendrosios teisės sistemos valstybėse). 2. Autorių, pritariančių aktyviam teisėjo vaidmeniui civiliniame procese, manymu, teisėjas savo iniciatyva privalo aiškintis visas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus. Teismas turi nustatyti byloje objektyvią tiesą. Teisėjo aktyvumas gali būti suprantamas dvejopai: I. Formalusis (procesine prasme) - tik atitinkamų procesinių priemonių taikymas, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Teisėjas gali pateikti šalims klausimus, pareikalauti pateikti papildomų įrodymų, apklausti liudytojus, skirti savo iniciatyva ekspertizę, nustatyti šalims procesinius terminus procesiniams veiksmams atlikti, kontroliuoti jų laikymąsi, skirti procesines sankcijas. Tačiau ginčo objektu disponuoti gali tik šalys, teisėjas negali keisti nei ieškinio faktinio pagrindo, nei reikalavimų dydžio. II. Tikrasis (materialusis) - tai teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvumą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos, net nustatyti ar pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką (suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus ir t.t.).

Pasaulyje materialusis teisėjo aktyvumas beveik niekur nėra pateisinamas ir toleruojamas. Formalųjį aktyvumą - teisėjo vadovavimą procesui - pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teise. Tačiau tokio teisėjo vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse yra nevienodas. Teisėjo aktyvumo elementų yra visose valstybėse, tačiau jis skirtingas. Anglijoje ir JAV teisėjas nagrinėjant bylą teismo posėdyje nėra labai aktyvus - šalims byloje atstovauja advokatai, liudytojų apklausa (kryžminė) yra advokatų reikalas, kaip ir tai, kokius liudytojus kviesti ir kokius klausimus užduoti. Teismas savo iniciatyva liudytojų, ekspertų nekviečia ir kitų įrodymų nerenka. Tačiau teismas gali liudytojo nekviesti ar šalinti liudytojams klausimus, nesusijusius su byla. Teisėjas taip pat turi užtikrinti, kad procesas būtų sąžiningas ir operatyvus. JAV daugumoje bylų dalyvauja prisiekusieji, kurie vertina fakto klausimus, todėl ir dėl šios priežasties teisėjas teismo posėdyje yra pasyvesnis. Teismas negali savo sprendimo pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normomis, jeigu šalys jomis nesiremia. Kontinentinės teisės valstybėse taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavimų ribų ar sprendimo pagrįsti faktais, kuriais nė viena šalis nesirėmė. Tačiau teisėjo procesinis (formalusis) aktyvumas šiose valstybėse yra žymiai didesnis (pvz. Vokietija, Italija, Prancūzija). Teisėjo aktyvumo PRIVALUMAI - Aktyvus teisėjas įgalina bylą išnagrinėti greičiau, pigiau šalims ir valstybei, pasiekti taiką. TRŪKUMAI - aktyvus teisėjas gali pažeisti nešališkumo, neutralumo, šalių lygiateisiškumo principus, suponuoti valstybės kišimosi į privačius reikalus situaciją. Išvada - teisėjas procese galėtų būti pasyvus, jeigu šalims privalomai atstovautų advokatai, advokatų skaičius būtų pa kankamas, advokatai būtų aukštos kvalifikacijos ir veiktų sąžiningais būdais ir priemonėmis. Tačiau užtikrinti tokius reikalavimus faktiškai neįmanoma ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Todėl ir Lietuvoje turi būti išsaugotas teisėjo vadovavimo procesui principas, numatant pakankamai priemonių šiam tikslui įgyvendinti. Siekiant šio tikslo, 2002 m. CPK įdiegtas mišrus - rungimosi ir tardomojo CP modelis. CPK apsispręsta dėl teisėjo vaidmens CPe - aktyvus teisėjas. Tai nereiškia, kad teismui suteikiamos neribotos galios. Atvirkščiai - šalių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus, turi lemiamą reikšmę, tačiau teismas turi teisę pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus: pasirūpinti atstovavimu, pateikti papildomų įrodymų, tam tikrų kategorijų bylose (šeimos, darbo) teismui paliekama teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu, aktyvus teisėjo vaidmuo numatytas tiek pasirengimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje. Įvirtinama teismo pareiga nustatyti materialią tiesą byloje, t. y. būti įsitikinusiam ar beveik įsitikinusiam tuo, kad sprendimas atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismo išaiškinimo pareiga Bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip galima išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Bylą nagrinėjančio teismo aktyvumui įgyvendinti jam suteikiami dvejopo pobūdžio įgaliojimai: I. Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teismui galimybę klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti būtina pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus ir pan. II. Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą. I. Teismo išaiškinimo pareiga numatyta CPK 158 str. 3 d. ir 159 str. 1 d.. Ši teismo pareiga, viena vertus, užtikrina teismo aktyvumą civiliniame procese, kita vertus - garantuoja, kad teismo aktyvumas nėra beribis. Teismo pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu reiškia teismo pareigą taikyti visas CPK numatytas procesines priemones, kad būtų realizuoti civiliniam procesui keliami tikslai. Teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas, tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo teisinius padarinius, žodinio proceso metu užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti, kad butų teisingai išnagrinėta byla, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos. Taip užtikrinamas CPui keliamų tikslų įgyvendinimas - išsamus bylos aplinkybių nustatymas, bylos esmės atskleidimas ir materialios tiesos nustatymas. Konkrečiai teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgaliojimus:  teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas (CPK 42str., 158str. 3d.). Teismo pareiga išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas reiškia tik teismo priminimą šalims, kad, kad jos turi atitinkamas procesines teises, tačiau jokiu būdu nedetalizuoti, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus šalis turi pareikšti.  teismas turi dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesiniu veiksmų neatlikimo procesinius teisinius padarinius (CPK 8str., 225str. 6p. ir kt.);  teismas turi teise užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias aplinkybes, reikalaujančias papildomu argumentų ir įrodymą (CPK 159str. 1d.);  teismas gali reikalauti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų (CPK 158str. 1d.);  teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papildomas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 158str. 1d.);  teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareigą įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti (CPK 159str. 1d., 179str. 1d.). Tokiu atveju teismas turi teisę reikalauti tiek papildomų įrodymų apskritai, tiek ir konkrečių įrodymų apie tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimą. Teismas visose bylose savo iniciatyva gali paskirti byloje ekspertizę (CPK 160str. 1d. 3p.);  teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkama jų interesų atstovavimu byloje (CPK 161str.). II. 2002 m. CPK taip pat yra įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teismo išaiškinimo pareigos tinkamas įvykdymas yra privaloma atsisakymo priimti pavėluotai pateiktus įrodymus tinkamo įgyvendinimo sąlyga.

Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja visos šios sąlygos: ša lis pavėluotai pateikia įrodymus; ši uo pavėlavimu ji pažeidžia proceso skatinimo pareigą; p ateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinimą įr odymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatytą išaiškinimo pareigą; p avėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svarbių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavimą. Net ir esant visoms šioms sąlygoms teismas turi teisę, bet ne pareigą atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus.

7 klausimas. Teismo sudėtis. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. (geidrė) TEISMO SUDĖTIS Bylą turi nagrinėti pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Turi nagrinėti teisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis yra laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu(CPK329str.) Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti : 1) Vienasmenė( bylą nagrinėja ir sprendimą priima vienas teisėjas) 2) Kolegiali(bylą nagrinėja ir sprendimą priima trys ir daugiau teisėjų) *Apylinkių teismuose bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikia apylinkės teismo vardu. Apylinkės teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę sudaryti trijų teisėjų kolegiją. *Apygardų teismuose bylas nagrinėja vienas teisėjas. Apygardos teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę sudaryti trijų teisėjų kolegiją. *Apygardų teismuose bylas, kurios yra nagrinėjamos apeliacine tvarka, nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai tą gali daryti vienas teisėjas. *Lietuvos apeliaciniame teisme civilines bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išimtis pagal kurią prašymą dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo vienas teisėjas. *Lietuvos Aukščiausiame teisme bylas gali nagrinėti trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija. 2002 m. CPK pirmą kartą įtvirtinta naujovė- galimybė pirmosios instancijos teisme esant sudėtingai bylai ją išnagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Tai priklauso nuo ginčo sudėtingumo. Teisę spręsti dėl trijų teisėjų kolegijos turi atitinkamo teismo pirmininkas, ar skyriaus pirmininkas .Tai yra jų išimtinė teisė, bet ne pareiga. Trijų teisėjų kolegija sudaroma yra: pasirengimo bylai nagrinėti stadijoje, arba bylos nagrinėjimo teisme metu. Pasirengti bylos teisminiam nagrinėjimui turi visi kolegijos teisėjai asmeniškai ( betarpiškumo principas). Pagal CPK 62 straipsnio 2 dalį, 304 straipsnio 2 dalį vienas teisėjas apeliaciniame procese gali atlikti tik tam tikrus procesinius veiksmus, pavyzdžiui, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui. Kasacine tvarka bylas nagrinėja vienas teismas visoje valstybėje - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriame bylas nagrinėja trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija. Apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme teisėjų kolegiją sudaro ir jos pirmininką bei pranešėją skiria atitinkamo teismo ar jo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose Nepaisant to, ar teismo sudėtis yra vienašmenė, ar kolegiali, teisėjai veikia teismo vardu ir teismo sprendimą priima valstybės (Lietuvos Respublikos) vardu. Jeigu bylą nagrinėja teisėjas vienasmeniškai, visus klausimus teismo vardu sprendžia jis pats. Tuo tarpu bylą nagrinėjant kolegialiai visus klausimus, kurie kyla nagrinėjant bylą, teisėjai sprendžia balsų dauguma. Jei Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskirą nuomonę. Atskira nuomonė skelbiant byloje sprendimą nėra skaitoma, pirmininkaujantysis tiesiog paskelbia, kad tokia nuomonė byloje yra, ji pridedama prie bylos, o byloje dalyvaujantys asmenys gali su ja susipažinti Galimi šie bylų paskirstymo teisėjams būdai: 1) abėcėlinis - pagal atsakovo pavardės ar pavadinimo pirmąsias raides ar pagal teisiamojo pavardės pirmąsias raides; 2) skaitmeninis - pagal bylos numerio paskutiniuosius skaičius; 3) mišrus - teisėjų specializaciją derinant su minėtais bylų paskirstymo būdais. Nuo bylų paskirstymo plano gali būti nukrypta tik išimtiniais atvejais, įstatymo numatyta tvarka.Konkretų bylų paskirstymo būdą parenka atitinkamo teismo ar teismo skyriaus pirmininkas. Aplinkybė, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismo pranešimais iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo in formuoti apie teismo sudėties pasikeitimą, pati savaime nereiškia apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties neteisėtumo, jeigu nėra kitų pagrindų, darančių sprendimą ar nutartį neteisėtą. Būtinumas teisėją ar teismo sudėtį byloje pakeisti po to, kai byla perduota nagrinėti konkrečiam teisėjui teismų praktikoje gali kilti dėl įvairių priežasčių - bylą nagrinėjančio teisėjo ilgalaikės ligos, įgaliojimų pasibaigimo, mirties, ilgalaikės komandiruotės. Dažniausiai teismo sudėtis kaitaliojama dėl blogo teismo darbo organizavimo paaiškėja, jog teisėjas, kuriam paskirta nagrinėti bylą, tuo pačiu metu užimtas ir kitoje byloje arba išvyksta į komandiruotę, išeina atostogų. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Teismo ir teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo garantija civiliniame procese įgyvendinama užtikrinant galimybę dalyvaujantiems byloje asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, pareikšti teisėjui nušalinimą. CPK 64 straipsnyje numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Teisėjo nušalinimo pagrindai: 1) absoliutūs(arba objektyvūs), t. y. teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas šiais atvejais: a) bylose, kuriose jis yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; b) jeigu jis yra su šalimis susijęs giminystės ar svainystės ryšiais; c) jeigu jį su viena iš šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai. d) byloje, kurioje jis yra vienos iš šalių atstovas; e) jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme arba šioje byloje dalyvavo kaip liudytojas, ekspertas, prokuroras. 2) subjektyvūs. Priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens, kuris reiškia nušalinimą, valios, jo turimos informacijos apie galimą teisėjo šališkumą Tokiu atveju nušalinimo klausimas bus perduotas kitam teismo pareigūnui. Visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjo nušalinimui, tiek nusišalinimui, turi būti pagrįstos.Teisėjas gali nusišalinti netik nuo jau iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo, bet ir nuo teisme gauto ieškinio priėmimo klausimo sprendimo (CPK 137 straipsnis) Būdamas tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas arba žinodamas apie bet kokias aplinkybes, kurios dalyvaujantiems byloje asmenims gali sukelti abejonių teisėjo nešališkumu (pavyzdžiui, teisėjas yra ar buvo vienos iš šalių artimas kaimynas, bendraklasis, bendrakursis ir kt.), netgi kai šių aplinkybių nežino dalyvaujantys byloje asmenys, teisėjas turi pareikšti, jog nusišalina nuo bet kurio procesinio veiksmo byloje atlikimo, taip pat ir ieškinio priėmimo klausimo sprendimo.. Pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo turi būti motyvuotas ir pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš es mės. Vėliau pareikšti nušalinimą galima tik kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau. Jeigu nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą sprendžia didžiausią teisėjo darbo stažą turintis to teismo teisėjas. Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos teismas. Klausimas dėl teisėjo nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, išklausius nušalinamojo teisėjo. CPK 70 straipsnyje numatyti pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo padariniai: 1) kai nušalintas ar nusišalino apylinkės teismo teisėjas, bylą nagrinėja kitas šio teismo teisėjas. Kai teisėjo pakeisti kitu teisėju nėra galimybės, byla nusiunčiama apygardos teismui, kad šis perduotų ją nagrinėti į kitą tos apygardos teritorijoje esantį apylinkės teismą; 2) kai nušalinamas ar nusišalino apygardos teismo teisėjas bylą nagrinėja kitas šio teismo teisėjas. Kai teisėjo pakeisti kitu nėra galimybės, byla nusiunčiama Lietuvos apeliaciniam teismui, kad šis perduotų ją nagrinėti kitam apygardos teismui; šios taisyklės taikytinos tiek tada, kai apygardos teisme byla nagrinėjama pirmąja instancija, tiek ir kai byla nagrinėjama apeliacine tvarka; 3) kai nušalinamas ar nusišalino Lietuvos apeliacinio teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, bylą nagrinėja kitos sudėties ar kita teisėjų kolegija. Jeigu nušalinamas ar nusišalino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, kuriam prašymas dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą perduotas nagrinėti vienasmeniškai, šis teisėjas pakeičiamas kitu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Jeigu nepaisant tiesioginio draudimo teisėjui nagrinėti bylą jis nenusišalino arba, esant pagrindui, nebuvo patenkintas dalyvaujančių byloje asmenų prašymas dėl nušalinimo, byla bus išnagrinėta neteisėtos teismo sudėties ir tai bus absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Nušalinimo pagrindai taikomi taip pat ekspertui, vertėjui ir teismo posėdžio sekretoriui. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą: Jeigu teisėjas vieną kartą jau dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, ir priėmė sprendimą , tai pakartotinai spręsti tą pačią bylą jis negali. Šie apribojimai įtvirtinti CPK 71 str. ir siejami su principu, jog niekas negali būti teisėjas savo byloje 1. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendi mas, priimtas jam dalyvaujant. 2. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame teisme ir pirmosios instancijos teisme. 3. Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teisme.

5 TEMA
5 tema. CIVILINIO PROCESO ŠALYS 1 klausimas. Civilinio proceso šalių samprata. Šalis materialine teisine ir procesine teisine prasme. (Inga D.) Materialiojoje teisėje šalimis laikomi materialiųjų teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Taigi „šalių“ pavadinimas CP-e kyla iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai viena iš šio santykio šalis kreipiasi į teismą dėl ginčo išsprendimo, taip tapdama civilinių procesinių teisinių santykių subjektu – proceso šalimi. CP-e yra dvi šalys: 1) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos;

2) atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Šalimis CP-e gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (CPK 41 str. 1 d.). Pagal CK 2.53 ir 2.56 str. juridinio asmens filialas ar atstovybė neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti ieškovai ir atsakovai teisme. LAT CBS pabrėžė, kad juridinio asmens filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti šalimi CP-e. toks juridinio asmens struktūrinis padalinys taip pat negali būti trečiuoju asmeniu, pareiškėju ar suinteresuotu asmeniu ypatingosios teisenos bylose, kreditoriumi ar skolininku (CPK 42 str. 4 d.; 46 str. 2 d.; 47 str. 2 d.).kita vertus, juridinio asmens bylose šio asmens atstovu gali būti atitinkamas juridinio asmens filialo, neturinčio juridinio asmens teisių, organas, jeigu jam tokią teisę suteikia patvirtinti juridinio asmens filialo nuostatai arba nustatyta tvarka išduotas įgaliojimas (CK 2.54 str.; CPK 55 str. 1 d.; 57 str. 2 d.). Ne visais atvejais materialiojo teisinio santykio šalis yra proceso šalis arba, kitaip tariant, ne visais atvejais proceso šalis kartu yra ir materialiojo teisinio santykio šalis. Dažniausiai šalys procesine ir materialiąja prasme sutampa, nes paprastai jos būna materialiojo teisinio santykio subjektai, nors būna ir atvejų, kai proceso šalis nėra materialiojo teisinio santykio subjektas. CP-e ir toks asmuo, kuris nėra materialiojo teisinio santykio šalis, turi visas procesinės šalies teises ir pareigas, o įst. kitoks terminas tokiems asmenims apibūdinti nesukurtas. Šalimis reikia laikyti ir asmenis, kurie veikia savo vardu, bet kitų asmenų interesais (CPK 41 str. 2 d.; 49 ir 50 str.). Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai, tik tarp jų teismo sprendimo pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisiniai santykiai. Tuo tarpu šaliai procesine prasme teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai įtakos neturi. Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai, ar ne. Šalies procesine prasme pvz. gali būti netinkama šalis, prokuroras, v – bės ar savivaldybių institucijos, pareiškusios ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str.) ir kt. jei į teismą kreipiasi ieškovas, neturintis reikalavimo teisės, t.y. nesusijęs materialiuoju santykiu su atsakovu, toks ieškovas yra netinkamas. Jeigu jis iš proceso pasitraukti nesutinka, jis ir toliau dalyvaus byloje turėdamas visas ieškovo procesines teises, tačiau jokių materialių teisinių teismo sprendimo padarinių jam nekils, reikalavimo teisės neturinčio asmens ieškinys bus atmestas. Toks ieškovas (netinkamas) laikomas ieškovu procesine prasme. Lygiai taip pat šalimi procesine prasme bus laikomas netinkamas atsakovas, kuris nėra susijęs materialiaisiais santykiais su ieškovu ir neturi pareigos ieškovui atsakyti, tačiau ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti įst. numatytais atvejais kreipiasi prokuroras, v – bės ar savivaldybių institucijos ar kiti asmenys, jie neturi materialiojo teisinio intereso byloje, nes jokių materialių padarinių teismo sprendimas jiems nesukels; materialių padarinių kils konkretiems asmenims, kurie yra materialiųjų teisinių santykių subjektai ir kurių teises ginti tokia tvarka reikalauja viešasis interesas(pvz., žala bus priteista v- bei, bus apginti neveiksnaus asmens ar nepilnamečio interesai ir pan.). šiais atvejais veikiantis savo vardu, bet kito asmens interesais asmuo taip pat laikomas šalimi procesine prasme. Daugelyje v – bių asmuo, kuris veikia savo vardu, bet ne asmeniniais interesais, laikomas šalimi procesine prasme. Tokios šalys vadinamos ex officio šalimis, pvz. bankrutuojančios įmonės administratorius, ieškinį pareiškęs testamento vykdytojas, ieškinį viešajam ar privačiam interesui ginti pareiškęs prokuroras). Kai kurių v – bių CPT šalimis laiko ir asmenis, kurie įstoja į kitų asmenų pradėtą procesą ieškovo ar atsakovo pusėje; jos vadinamos trečiosiomis šalimis. LT šie asmenys vadinami trečiaisiais asmenimis. Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis: - ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, tačiau jis nėra laikomas šalimi nei materialiąja, nei procesine teisine prasme, nes jis veikia kito asmens vardu ir interesais; - ieškinį gali pareikšti atstovas pagal įst. Jeigu asmuo yra teisnus procesine prasme ir gali būti šalimi, tačiau yra neveiksnus, jo vardu ir interesais bylą veda įstatyminis atstovas. Tai susiję su asmens galėjimu būti šalimi bei asmeniškai dalyvauti byloje ir ją vesti. Šiuo atveju tiek procesine, tiek materialiąja prasme šalis yra neveiksnus asmuo, o ne jo atstovas. Šis atribojimas turi praktinę reikšmę ieškovų ir ieškinių tapatumui nustatyti, tinkamos ir netinkamos šalies problemai spręsti. Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Realiai ieškovo ar atsakovo pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų, tačiau tai bus tik šių asmenų procesinis bendrininkavimas, o šalys procese vis tiek bus tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti toliau nagrinėjama. Vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisinių pasekmių, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 str.).

2 klausimas. Šalių skirtumas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat nuo kitų civilinio proceso dalyvių. (Ugnė D.) Šalis išskiria jų bruožai: 1. Šalys personifikuoja procesą, civilinę bylą t.y.procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu. 2. šalys yra pagrindinės proceso dalyvės. Šalys procese yra tik dvi – ieškovas ir atsakovas. Tad šalių skaičius nepriklauso nuo procese iš tikrųjų dalyvaujančių asmenų skaičiaus. Procese likus tik vienai šaliai, byla negali būti nagrinėjama toliau. 3. Paprastai, šalys yra materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, subjektai. 4. šalys, savo procesiniais veiksmais gali nulemti proceso eigą. civiliniame procese šalys įgyvendina dispozityvumo principą: procesas pradedamas šalių iniciatyva, šalių iniciatyva jis gali būti ir baigiamas 5. šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra ir procesinis teisinis, ir materialinis teisinis; šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti ne tik kad teismas priimtų vienokį ar kitokį sprendimą, bet ir kad tas sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialinėms teisėms ir pareigoms (tik šalys gali reikalauti priverstinai įvykdyti teismo sprendimą); Visus dalyvaujančius byloje asmenis sieja teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi, tačiau šalys turi privatų interesą(taip pat ir tretieji asmenys), o kiti dalyvaujantys byloje asmenys(pvz.prokuroras valstybės ir savivaldybių institucijos) turi viešąjį interesą. Kiti proceso dalyviai nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. 6. jos turi tik joms būdingų teisių ir pareigų. Bendrąsias teises ir pareigas(CPK 42) turi visi byloje dalyvaujantys asmenys , o specialiąsias – turi tik šalys ar jiems prilyginami bylos dalyviai(sudaryti taikos sutartį) Kiti proceso dalyviai turi specifines procesines teises ir pareigas.

3 klausimas. Ieškovas ir atsakovas. Šalių procesinės teisės ir pareigos. (Jūratė J.) CP yra 2 šalys: 1. Ieškovas - materialinio teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos. 2. Atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, kviečiamą į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Šalių procesinės teisės. Šalys naudojasi bendromis dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis ir pareigomis. Šalys turi ir specialiąsias teises, įtvirtintas CPK 42 str. Ieškovas: ⋅ Teisė atsisakyti ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 141 str. 1 d., 141 str.); ⋅ Teisė atsiimti ieškinį (CPK 139 str); Atsakovas: ⋅ Teisė ieškinį pripažinti (CPK 140 str. 2 d.) Abi šalys turi teises: ⋅ Teisė sudaryti taikos sutartį (CPK 140 str. 3 d.); ⋅ Teisė perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 23 str.); ⋅ Teisė reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo (CPK 42 str.); ⋅ Gali dalyvauti renkant įrodymus ES teisės aktų nustatyta tvarka ES valstybėse narėse teisme (CPK 42 str. 6 d.); ⋅ Teisė nustatyti bylos teritorinį teismingumą tarpusavio susitarimu (CPK 32 str. 1 d.); ⋅ Gali išreikšti sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (CPK 235 str. 4 d.); ⋅ Gali dalyvauti antstoliui atliekant vykdymo veiksmus (CPK 639 str., 643 str.); Šalių procesinių teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisių apimties. Šalys negali naudotis turimomis teisėmis tik savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas, atižvelgdamas į viešąjį suinteresuotumą bylos baigtimi, turi teisę nustatyti ir nustato šalių teisių įgyvendinimo tvarką CP-e. Šalys savo teisėmis gali naudotis įstatymo nustatyta tvarka, pvz., įstatymas nustato tam tikrus terminus, per kuriuos asmenys gali pasinaudoti tam tikromis savo procesinėmis teisėmis. Šalių specifinės (specialiosios) pareigos: ⋅ Įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.); ⋅ Pareiga mokėti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.); ⋅ Pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl žinomai nepagrįsto ieškinio (priešieškinio) pareiškimo ar kitokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) procese – bylos vilkinimo ir pan. (CPK 95 str.); Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu(CPK 2 str., 7 str., 42 str. 5 d.). CP ir jo eiga nėra tik jų reikalas, nes egzistuoja viešasis interesas – greitai išnagrinėti bylą. Šalys privalo turimą procesinę medžiagą teismui pateikti taip, kaip to reikalauja rūpestingas ir greitas proceso vedimas.

4 klausimas. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama. (Kristina G.) Netinkama šalis ir jos pakeitimas tinkama (reglamentuoja CPK 45 straipsnis) Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas , dalyvis ir neturi reikalavimo teisės(netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti(netinkamas atsakovas). Šio instituto reikšmė. Proceso koncentruotumo, teismo išaiškinimo ir proceso ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Kad būtų greičiau išspręstas ginčas, teismas turi teisę tam tikromis sąlygomis pakeisti netinkamą šalį tinkama. Esant netinkamai bylos šaliai baigti procesą neapsimoka ginčas nebus išspręstas, o vėliau greičiausiai vis tiek bus kreipiamasi į teismą dėl to paties ginčo, tik kreipsis kitas atsakovas arba kitas ieškovas. Be to tam, kad nebūtų gaištamas šalių ir teismo laikas, teismas privalo išaiškinti, t.y. rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu. Galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama padeda ne tik pabaigti procesą, bet ir išspręsti materialųjį ginčą. Netinkamos šalies keitimo tinkama taisyklės: pakeisti netinkamą šalį tinkama galima nagrinėjant bylą iš esmės arba vykstant parengiamajam teismo posėdžiui; pakeisti netinkamą šalį gali prašyti bet kuri šalis ar bylą nagrinėjantis teismas, tačiau visais atvejais yra būtinas pradinio ieškovo sutikimas; Keisdamas šalį, teismas atideda bylos nagrinėjimą ir pakeitęs šalį nagrinėja bylą iš naujo. Nebent pakeista šalis prašo bylą nagrinėti toliau ar sutinka su teismo pasiūlymu tęsti bylos nagrinėjimą nuo to momento, kai ji buvo atidėta. Jeigu pradinis ieškovas nesutinka būti pakeistas: sutinkantis įsitraukti į procesą tinkamas ieškovas teismo įtraukiamas į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus; tinkamam nesutinkant būti įtrauktam į procesą, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

Jeigu pradinis ieškovas sutinka būti pakeistas: tinkamam ieškovui nesutinkant įsitraukti į procesą, teismas nutraukia bylos nagrinėjimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas atsisakė pareikšto ieškinio; tinkamam ieškovui sutinkant įsitraukti į procesą, teismas tiesiog pakeičia šalis. Keičiant netinkamą atsakovą: ieškovui sutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas tiesiog pakeičia netinkamą atsakovą tinkamu; ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta.

5 klausimai. Šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu. (Toma J.) Pagal socialinio CP modelį, kuris įtvirtintas ir 2002 m. CPK, procesas bei jo eiga nėra tik šalių reikalas, nes čia egzistuoja ir aiškiai išreikštas viešasis interesas – kuo greičiau išnagrinėti bylą. Todėl nuo šalių priklauso tik tai, ar jos kreipsis į teismą ar ne, sudarys taikos sutartį ar ne ir t.t., tačiau jeigu šalys jau kreipėsi į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo, jos privalo atsižvelgti ne tik į savo asmeninius, bet ir į viešuosius interesus siekti kuo racionalesnio, ekonomiškesnio, efektyvesnio ir greitesnio proceso. Šalių pareiga rūpintis CP skatinimu reiškia, kad šalys privalo turimą procesinę medžiagą teismui pateikti taip, kaip to reikalauja rūpestingas ir greitas proceso vedimas. Ar šią pareigą šalys vykdo tinkamai, įvertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečią bylos procesinę situaciją . Jeigu teismas pripažįsta, kad kuri nors iš ginčo šalių šią pareigą pažeidė, teismas turi teisę taikyti tokiai šaliai tam tikras procesinio poveikio priemones , pvz., priimti sprendimą už akių, atsisakyti priimti šalies pavėluotai pateiktus įrodymus, nepriimti ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo, priešieškinio ir pan. Šalių pareiga rūpintis CP skatinimu yra ir kooperacijos bei koncentracijos principų sudėtinė dalis. Siekiant greito ir teisingo bylos išsprendimo, teismas ir šalys turi kooperuotis. Kita vertus, šalies pareiga rūpintis CP skatinimu yra tiesiogiai susijusi su proceso koncentracijos principo įgyvendinimu. Tinkamas šios šalies pareigos vykdymas tiesiogiai lemia proceso koncentracijos principo įgyvendinimą, kadangi tik tuo atveju, jeigu šalis nuo pat pradžių rūpestingai, kaip to reikalauja bylos nagrinėjimo eiga, teiks savo argumentus ir įrodymus, bus sudaryta reali galimybė išnagrinėti bylą per pirmąjį posėdį ir užkirstas kelias proceso vilkinimui. Ši pareiga taip pat reiškia atsakomybės už tinkamą bylos išnagrinėjimą padalijimą tarp teismo ir šalių, kadangi šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu atitinka teismo išaiškinimo pareiga. Teismas galės konstatuoti šalių pareigos rūpintis proceso skatinimu nevykdymą tik tuo atveju, jeigu pats teismas vykdys jam skirtą išaiškinimo pareigą, pvz., jei teismas neišaiškins šalims jų teisių ir pareigų ar tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo padarinių, negalės reikalauti atitinkamo elgesio iš šalių ir taikyti joms neigiamus procesinius padarinius (pvz., priimti sprendimo už akių, nepriimti naujų įrodymų r argumentų ir pan.)/ Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu nustatyta tiek pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir žodiniam ar rašytiniam bylos nagrinėjimui teismo posėdyje. V.Nekrošius akcentuoja, kad šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu užtikrina 2 labai svarbių tikslų įgyvendinimą: ginčo šalys yra skatinamos, atsižvelgiant į procesinę situaciją, kaip galima anksčiau pateikti būtiną procesinę medžiagą, kad nebūtų dozuojami įrodymai ir vilkinamas bylos išnagrinėjimas. šalys turi atidžiai sekti bylos nagrinėjimo eigą ir pateikti tik tokius įrodymus, kurie yra būtini atsižvelgiant į konkrečią ginčo nagrinėjimo procesinę padėtį. Tuo siekiama išvengti bylos perkrovimo neturinčiais ryšio su byla įrodymais, kas taip pat reikštų bylos nagrinėjimo vilkinimą. Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu atskleidžiama šiose 2002 m. CPK normose: CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš CP tikslų yra kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. CPK 7 straipsnyje (proceso ekonomiškumas ir koncentracija) tiesiogiai suformuluota šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu: „ginčo šalys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai“. CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta šalių pareiga joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Ji reiškia ir tinkamą pareigos rūpintis proceso skatinimu vykdymą. Tačiau šalių pareigos rūpintis proceso skatinimu nevykdymas neturi būti tapatinamas su šalies piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktu. Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu yra detalizuojama kai kuriuose kituose CPK straipsniuose. Pvz., CPK 226 straipsnyje sakoma, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. 1964 m. CPK šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu tiesiogiai nebuvo įtvirtinta, su šia pareiga susijęs reglamentavimas buvo labai prieštaringas, nenuoseklus. 2002 m. CPK tam tikromis normomis tiesiogiai nustačius pareigą rūpintis proceso eiga ir „bylos judėjimu į priekį“, taip pat įtvirtinus šios pareigos nevykdymo procesinius padarinius, buvo pasiekta teismo ir šalių pareigų pusiausvyra bei sudarytos dar geresnės prielaidos efektyvesniam procesui – greitam ir teisingam bylos išsprendimui teisme.

6 klausimas. Procesinis bendrininkavimas. Bendrininkavimo rūšys. Privalomasis ir fakultatyvinis bendrininkavimas. (Julija B.) Procesinis bendrininkavimas –tai CPT institutas, skirtas reglamentuoti procesinius teisinius santykius, kada ieškinį pareiškia keli asmenys(keli ieškovai), arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (keliems atsakovams)(CPK 43str). Pagrindas- asmenų daugetas materialiuosiuose teisiniuose santykiuose (skolininkų, kreditorių daugetas). Visuomet yra tik dvi šalys - ieškovas ir atsakovas. Tačiau realiai kiekvienoje pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų, tai bus šių asmenų procesinis bendrininkavimas. Asmenys atitinkamai vadinami ieškinio bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais. Bendrininkavimas atsiranda šiais atvejais:

a) kai vieno teisinio santykio bet kurioje pusėje yra daugiau nei vienas dalyvis (turi būti įtraukti į CP visi teisinių santykio dalyviai). b) kai ginčas kyla dviejų ar daugiau teisinių santykių pagrindu, ir šie teisiniai santykiai tarpusavyje susiję. Bendrininkavimo instituto tikslai – 1) padeda taupyti šalių ir teismo laiką,nes vietoj kelių bylų išnagrinėjama vienoje byloje.2) išvengiama galimo teismų sprendimu,priimtų atskiruose bylose prieštaringumo,nes priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų. Procesinio bendrininkavimo rūšys: I) Pagal tai, kurios šalies pusėje yra bendrininkavimas: a) aktyvus - du ar daugiau ieškovų; b) pasyvūs – du ar daugiau atsakovų; c) mišrūs – daugiau nei vienas ieškovas ir daugiau nei vienas atsakovas. Realiai procesinis bendrininkavimas galimas ir tarp trečiujų asmenų, įstojusių į jau prasidėjusį CP ir pareiškusių savarankiškus reikalavimus(turi visas ieškovų procesiniais t ir p). II) Pagal būtinumo laipsnį tokios rūšys: Privalomasis bendr., - (įstatyminis, materialusis) – kai teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai materialiojoje teisėje (bendra t ar p), ir reikalavimu kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti negalima.Bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis ir tas pats ginčo dalykas. PVZ .. skolininkų solidarios atsakomybės ir kreditorių solidariojo reikalavimo atvejai(CK 6.6, 6.18); atsakomybes už kelių asmenų padarytą žalą atvejai (CK 6.279);bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu būtina įtraukti visus įpėdinius(CK 5.17) ir t.t. Šiam bendrininkavimui taikomos šios taisyklės: a) į byla atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t.y. visiems turi būti pranešta apie byla, ar jie įstos į ją – tai gali nuspręsti tik jie patys, jei neįstoja, teismas savo iniciatyva visus juos turi įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atitinkamai ieškovo ar atsakovo pusėje. b)dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo spr. c)teismo spr. ,priimtas neįtraukus į procesą nors vieno iš bendrininkų(neinformavus apie bylos nagrinėjimą), yra absoliutus teismo spr negaliojimo pagrindas. d) vieno iš bendr atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kt bendrininkams , jei jie neatvyko į bylos nagrinėjimą be bylos priežasčių.Bylos išnagrinėjimas turi vienoda įtaką visų jų teisėms ir interesams.Byloje dalyvaujantys bendraatsakovai gindami savo interesus tuo pačiu gina ir nedalyvaujančio teisme atsakovo interesus. e) Jeigu vienas iš bendr apskundžia teismo spr, laikoma , kad apeliacinis skundas paduotas visu bendrininkų .Bylos nagrinėjimas tik vieno kurio nors iš bendr atžvilgiu yra negalimas. Neprivalomasis (fakultatyvusis) benr – tai toks bedr CP, kada nėra glaudaus bendr t ar p ryšio tarp subjektų, jie nėra vieno materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagr, kiekvieno jų atžvilgių. Galimas tais atvėjais, kai keli asmenys pareiškia analogišką reikalavimą arba jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo - ieškiniai yra vienarūšiai. Visi bendr veikia nepriklausomai vienas nuo kito, vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendr t ar p. Kiekvienas turi jo procesinę atitinkančias procesines t ir p. Visiems bendrininkams būdingi bruožai: juos visada sieja bendri interesai, neprieštaraujantys tarpusavyje.Visų bendr reikalavimai turi buti patenkinami arba atmesti. kiekv bendr veikia savo vardu. Pagal bendrą taisyklę bendr atlikti procesiniai veiksmai ir jų sukeliami teisiniai padariniai liečia tik juos asmeniškai. IŠIMTYS – privalomojo bendr atvejais. jie gali dalyvauti procese savarankiškai arba pavesti jų interesams atstovauti vienam iš bendr. Teismas, priimdamas spr kelių ieškovų naudai, turi nurodyti, kuris spr dalis liečia kiekvieną iš jų, arba nurodyti, kad išieškojimo teisė yra bendra; t.p. ką konkrečiai turi įvykdyti kiekvienas atsakovas, arba nurodyti, kad atsakovai atsako bendrai ar papildomai. Grupės ieškinys – vieno ar kelių asmenų pareikštas ieškinys daugelio turinčių bendrą interesą asmenų vardu, ir tokio ieškinio pagrindu priimtas teismo spr įgyja res iudicata galią visiems suinteresuotiems asmenims(pvz. nekokybiška produkcija). Taikomos kai kurių valstybių proceso įstatymuose.

7 klausimas. Procesinių teisių perėmimas. (Santa B.) Materialioje teisėje yra atvejų, kai asmenys, esantys teisinio santykio šalimi, gali pasikeisti. Pvz:.kreditorius tyri teisę perleisti reikalavimo teisę (CK 6.101), skolininkas turi teisę perkelti skolą kitam asmeniui (CK 6.115), reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui regreso tvarka (CK 6.111) arba toks pasikeitimas gali įvykti dėl objektyvių priežasčių (šalies mirtis, juridinio asmens pabaiga). Nurodytais atvejais įvyksta materialiųjų teisių ir pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimas materialiojoje teisėje yra procesinių teisių ir pareigų CP-e perėmimo pagrindas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pg prievoles. Tokiais atvejais buvę CP šalimis asmenys iš proceso pasitraukia, o jų procesinės teisės ir pareigos pereina jų teisių perėmėjams. Procesinis teisių perėmimas (CPK 48str.) – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas materialiojoje teisėje. CPK 48str. 1 d. nustato , kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, teismas esant pagrindui tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra negalimas. Procesinių teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal CPK 48str 3 d procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Pasikeitus teisinio santykio šaliai, įvykus materialiųjų teisių perėmimui, tokio teisinio santykio subjektas, buvęs civilinio proceso šalimi, pasitraukia iš proceso, o jo procesinės teisės ir pareigos pereina jo materialiųjų subjektinių teisių perėmėjui, tačiau procesinių teisių perėmimas negalimas, kai neleidžiamas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas.

Gavęs informaciją bei įrodymų apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, teismas privalo svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo pradinio ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje. Procesinių teisių perėmimo pagrindai: proces. teisių perėmimas pagal įstatymą- teisių perėmimas ex officio be šalių valios (šalies mirtis, asm. paskelbimas mirusiu, JA pabaiga) proces. teisių perėmimas pg sutartį tarp teisių perleidėjo ir perėmėjo – tai savanoriškas teisių perdavimas ir perėmimas. Procesinių teisių perėmimo pagr. taisyklės bei teisiniai padariniai: procesinių teisių perėmimas galimas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pusėje (tiek įvykus mater. teisių , tiek ir pareigų perėmimui). procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje CP stadijoje (bet kurios instancijos teisme, vykdymo procese, proceso atnaujinimo stadijoje). procesinių teisių perėmimo ribas apibrėžia mater. subjektinių T perėmimo ribos. Jei ieškovas perleido pusę reikalavimo teisės, tai byloje bus du ieškovai, kiekvienas toje dalyje, kurioje turi reikalavimo teisę. pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teismas sustabdo bylą, kol paaiškės asmens materialiųjų teisių perėmėjas. Bylos sustabdymas nebūtinas tais atvejais, kai teisių perėmėjas yra žinomas iš karto arba apie jį bei jo valią įstoti į bylos nagrinėjimą galima sužinoti artimiausiu metu (JA reorganizavimo, pertvarkymo atveju, skolos perdavimo atveju ir kt.) teisių perėmėjas, įstodamas į procesą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius teisių perėmimą materialiojoje teisėje - CPK 48str. 3d. (paveldėjimo teisės liudijimą, įmonės registravimo dokumentus ir t.t.) ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą,tokiu atveju tai prilyginama ieškinio atsisakymui ir byla nutraukiama (CPK 3.2; 140.1). Teismas privalo įsitikinti, kad teisių perėmėjų tikrai nėra. teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi taip pat, kaip būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoje jis įstojo (jei teismas patvirtino šalių taikos sutartį, tai teisių perėmėjas jos jau neturi teisės ginčyti, bet gali skųsti bendra tvarka, jei nepasibaigę terminai). Išimtis yra atvejai, kai tam tikrų asmeninių teisių ir pareigų perėmimas nėra galimas, bet tai aktualu tik kai teisių turėtojas turėjo skirtingos teisinės prigimties T ir P- vienas asmeninio pobūdžio, kitas- turtinio. materialiųjų teisių, tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėmimas kitiems asmenims nėra galimas, todėl negalimas ir procesinis teisių perėmimas, byla tokiais atvejais turi būti nutraukta. Jis negalimas , pvz: mirus šaliai išlaikymo išieškojimo byloje, mirus ieškovui byloje dėl grąžinimo į darbą, garbės ir orumo gynimo bylose. Įstatymai gali numatyti išimtis, kai ir asmeninio pobūdžio prievolių atveju T ir P perėmimas yra galimas- pg CK 3.194str. 5 d. asmeniui, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirus išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek tai leidžia paveldėtas turtas; pg CPK 416 str. darbo bylose darbuotojo procesinių teisių perėmimas galimas tik pagal darbuotojo ieškinius dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo; reikalauti ginti garbę ir orumą po tokį ieškinį pareiškusio asmens mirties turi teisę jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, bet tik tais atvejais, kai tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį asmenį paskleidimas žemina ir jų garbę ir orumą- CK 2.24str. 1d ir t.t. Procesinį teisių perėmimą teismas įformina nutartimi. Kadangi teismo nutartis, kuria įforminamas vieno asmens pasitraukimas iš bylos ir kito asmens įstojimas į bylą, atskiruoju skundu neskundžiamas, ši nutartis gali būti tiek žodinė, tiek rašytinė. Teismo nutartis , kuria atsisakoma įteisinti byloje teisių perėmimą, skundžiama atskiruoju skundu, nes teisių perėmėjui ji užkerta kelią dalyvauti byloje. Ši nutartis turi būti rašytinė. Pagrindiniai netinkamos šalies pakeitimas tinkama bei procesinio teisių perėmimo institutų skirtumai: PROCESINIS TEISIŲ PERĖMIMAS 1.Vieno asmens T ir P pereina kitam asmeniui. To pagrindas yra T ir P perėjimas materialiojoje teisėje. 2. Visada vienas asmuo tos pačios šalies (ieškovo ar atsakovo) pusėje pasitraukia iš proceso, o kitas įstoja į procesą. Byloje negali dalyvauti ir teisėtas T perleidėjas, ir T perėmėjas. Teisių perleidėjas, jei jis norėtų išlikti procese, butų netinkama šalis, nes jis jau nėra materialiųjų teisinių santykių subjektas. 3. Procesinių T perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje 4.Procesinio T perėmimo atveju byla paprastai sustabdoma ir atnaujinama nuo tos stadijos, kurioje ji buvo sustabdyta (CPK 48str 2 d). 6 TEMA NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS TINKAMA 1. T perdavimas yra neįmanomas, nes netinkama šalis, nebūdama materialiojo teisinio santykio subjektu, neturi ką perduoti. 2. Netinkama ir tinkama šalis procese gali dalyvauti kartu (ieškovas ir tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais), tačiau jų interesai bus skirtingi.

3. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama galimas tik antrojoje ir trečiojoje stadijoje. 4. Netinkamos šalies pakeitimo tinkama atveju byla atidedama ir bylos nagrinėjimas paprastai pradedamas iš naujo (CPK 45str 4d.)

6 tema. TRETIEJI IR KITI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE 1 klausimas. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, požymiai, rūšys ir reikšmė. (Giedrė R..) Teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi gali būti ne tik šalys ir jų atstovai, bet ir kiti asmenys, manantys, kad teismo sprendimas byloje gali paveikti (tiesiogiai arba netiesiogiai) ir jų materialiąsias subjektines teises ar pareigas. Apie bylos nagrinėjimą tokie asmenys

paprastai sužino jam jau prasidėjus, tad ir dalyvauja jame ne nuo pradžių. Jie civi liniame procese yra vadinami trečiaisiais asmenimis. Tad tretieji asmenys civiliniame procese -tokie byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas sprendžiant ginčą grindžiamas teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi ir kurie įsitraukia arba įstatymo nustatytais atvejais įtraukiami (šalių arba teismo iniciatyva)į jau prasidėjusį procesą. Šie asmenys savo teises ir interesus gali ginti bendra tvarka, t. y. kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu ir būti ieškovu byloje arba, jei jie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje atsakovo pusėje, juos galima patraukti atsakomybėn atskiroje byloje. Taigi trečiųjų asmenų institutas padeda įgyvendinti šiuos tikslus: 1) siekti proceso ekonomijos; kadangi įvairių materialiųjų teisinių santykių subjektų tarpusavio teisių ir pareigų klausimai išsprendžiami viename procese, o ne dviejose ar daugiau bylų, sumažėja ir šalių, ir teismo darbo sąnaudos; 2) išvengti prieštaringų sprendimų priėmimo keliose bylose tarp tų pačių materialiųjų teisinių santykių subjektų; 3)siekti sudaryti galimybę bylos šalimis nesantiems asmenims apginti savo interesus arba padėti apginti šalies interesus. CPK 37 straipsnio 2 dalyje išvardyti dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų nurodyti ir tretieji asmenys. Trečiaisiais asmenimis gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turintys teisnumą ir veiksnumą. Lietuvos civilinio proceso teisėje tretieji asmenys skirstomi į dvi rūšis, kurias numato CPK 46 ir 47 straipsniai: 1) CPK 46 straipsnis - trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus; 2) CPK 47 straipsnis - trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų. Trečiųjų asmenų skirstymo į rūšis poreikį lemia trečiųjų asmenų materialiųjų teisinių santykių su proceso šalimis ar viena iš jų įvairiapusiškumas ir skirtingas trečiųjų asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis. Skirstymo į pareiškiančius savarankiškus reikalavimus ir tokių reikalavimų nepareiškiančius pągrindas yra materialiųjų teisinių santykių tarp trečiojo asmens ir šalių pobūdis, asmens suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnis. Būdingi bruožai: *1. Tretieji asmenys visada įstoja į jau prasidėjusį tarp šalių procesą. Vadinasi, šie asmenys nepradeda proceso. Tretieji asmenys į procesą įstoti gali šiais būdais: - juos i procesą įtraukia ieškovas - kiti dalyvaujantys byloje asmenys prašo įtraukti trečiuosius asmenis - įtraukia teismas savo iniciatyva - suinteresuotas asmuo, sužinojęs apie teisme nagrinėjamą bylą, kuri susijusi su jo subjektinėmis teisėmis arba interesais, gali pats pareikšti prašymą teismui įtraukti į civilinę bylą trečiuoju asmeniu ir prašyti teismo apginti jo teises. *2. Tretieji asmenys, įstodami į civilinį procesą pradėtoje civilinėje byloje, siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus. Teisinio suinteresuotumo neturintys asmenys įtraukiami dalyvauti civiliniame procese negali būti. *3. Tretieji asmenys turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 5 ir 6 dalys, 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis). *4. Teismo sprendimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti trečiųjų asmenų teises, pareigas ir interesus - tretysis asmuo pretenduoja į tą patį ginčo objektą, dėl kurio vyksta ginčas tarp šalių. 5. Trečiųjų asmenų interesai su šalių interesais nesutampa. Aptarti pagrindiniai trečiųjų asmenų bruožai leidžia suformuluoti trečiųjų asmenų sąvoką( pagal A.Driuką) - tai dalyvaujantys byloje asmenys, kurie "patys įstoja į jau prasidėjusį procesą, siekdami apginti savo teises ir interesus, arba šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo iniciatyva įtraukiami į jau prasidėjusį procesą, siekiant apginti jų teises ir interesus, nesutampančius su šalių interesais, ir turintys savarankišką reikalavimą, nukreiptą į ginčo tarp šalių objektą, arba neturintys tokio reikalavimo, tačiau teismo sprendimas ateityje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, susijusioms su viena iš šalių.

2 klausimas. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Jų skirtumai nuo ieškovo. (Eglė M.) Iš esmės trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, - tai ieškovas, pareiškęs ieškinį jau prasidėjusiame procese pirminėms šalims. Tokio ieškinio dalykas (daiktas ar teisė) visada toks pats kaip ir tas, dėl kurio ginčijasi pirminės šalys. Kitaip tariant, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, teigia, kad būtent jis, o ne šalys, turi teisę į ginčijamą teisę ar daiktą. Nuo ieškovo treč.asmenis, pareiškainčius savarankiškus reikalavimus, skiria tik tai, kad ieškinys pareiškiamas jau prasidėjusiame procese. Patenkinus treč. asmens, pareiškiančio sav.reikalavimus, ieškinį visada bus visiškai arba iš dalies atmestas pirminio ieškovo ieškinys. Savo materialiąsias subjektines teises ar įst.saugomus interesus jis gali ginti ne tik įsitraukdamas į procesą kaip treč.asmuo, pareiškiantis sav.reikalavimus, bet ir pareikšdamas savarankišką ieškinį, t.y. pradėdamas savarankišką procesą. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, į bylą įsitraukti gali tik savo iniciatyva. Teismas negali jų įtraukti į procesą savo iniciatyva, gali tik pranešti apie galimybę įsitraukti. Treč. asmuo, pareiškaintis savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo t.ir p., tad tik jis pats gali nuspręsti, kaip gins savo teises as interesus ir ar apskritai juos gins. Treč. asmenų, pareiškiančių sav.reikalavimus, turi šias t. ir p. (CPK 42str.): 1. Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir nuorašus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu

kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia šis Kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio Kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. 2. Teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo pripažinimo ieškinio ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. 3. Šalys gali reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. 4. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose turi šalių teises ir pareigas, išskyrus šio Kodekso nustatytas išimtis. 5. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Šalys turi taip pat kitas šiame Kodekse numatytas pareigas. 6. Šalys turi teisę dalyvauti renkant įrodymus Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka Europos Sąjungos valstybės narės teisme. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus(CPK 46str.): 1. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios. 2. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas. 3. Teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra tokiuose t.sant. su viena iš šalių, kai šalies ir treč.asm. interesai tiesiogiai susiję su ginčo objektu. Treč.asmens ir ieškovo ieškinio dalykas sutampa, o pagrindas dažniausiai skiriasi.

3 klausimas. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Jų skirtumas nuo bendrininkų ir nuo netinkamos šalies. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – tai asmenys, kurie įstoja patys arba yra įtraukiami į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje šalių arba kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba teismo iniciatyva. (CPK 47 str.1d.) Įtraukiamas remiantis teise užtikrinti regresą jo atžvilgiu, jeigu tam yra teisinis pagrindas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Tai numato CPK 182 str. 2 d. – faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje ar administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas civilines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, suinteresuotumas dalyvauti kitų asmenų procese gali būti pagrįstas tam tikrų teisminių faktų nustatymu ginče tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovui ar ieškovui ateityje pareiškus regresinį ieškinį tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, negali būti paneigti anksčiau nustatyti faktai, taip pat šie faktai net neįrodinėjami iš naujo. Teismo spredimo prejudicinė galia galioja tik dalyvaujančioms byloje šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo procese pagrindas: 1. Regresinio ieškinio pareiškimo tretiesiems asmenims ateityje galimybė - gali įstoti ar būti įtraukti į procesą, jeigu egzistuoja tam tikri materialieji teisiniai santykiai tarp jų ir vienos iš ginčo šalių. Bylą išsprendus ne atitinkamos šalies naudai, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų trečiajam asmeniui gali atsirasti prievolė atlikti tam tikrus veiksmus ar atlyginti žalą. Tai turi būti nagrinėjama atskiroje byloje, kur ta šalis bus ieškovas, o ankstėje byloje buvęs tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų – atsakovas. Šalis teisę pareikšti reikalavimą trečiajam asmeniui įgyja tik įsiteisėjus dėl šalių priimtam sprendimui. 2. Teismo sprendimas gali turėti įtakos šalies ir trečiojo asmens tarpusavio teisinių santykių pobūdžiui, taip pat teisių ir pareigų apimčiai santykiuose su ta šalimi. Tretysis asmuo be sav. reikalavimų dalyvaudamas byloje siekia užkirsti kelią savo subjektinių teisių pažeidimui ar padėties pabloginimui. Tam tikro asmens į bylos nagrinėjimą neįtraukus, jei tai buvo būtina, jam bus atimta galimybė efektyviai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Jeigu teismo sprendime bus pasisakyta dėl šio asmens teisių ir pareigų, atsiras pagrindas teismo sprendimą panaikinti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo konstatavimo.( CPK 329 str. 2 d. 2 punktas), toks teismo sprendimas neįtrauktam dalyvauti procese asmeniui neįgis prejudicinės galios (182 str. 2 punktas), bylos nagrinėjimas užsitęs. Kita vertus, niekuo nepagrįstas su nagrinėjama byla nesusijusių asmenų įtraukimas dalyvauti trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų labai sunkina ir vilkina bylos negrinėjimą, pareikalauja daug nepagrįstų tiek įtrauktų dalyvauti byloje asmenų, tiek ir valstybės laiko ir lėšų sąnaudų. Jeigu teismas jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pastebi, jog į bylą yra įtrauktas nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų tretysis asmuo, jis turi teisę tokią klaidą ištaisyti ir nutartimi panaikinti minėtą tokio asmens procesinį statusą. Asmuo netenka kitų dalyvaujančio byloje asmens procesinių teisių, ir gali tokią teismo nutartį skųsti atskiruoju skundu.

Vėlesnėse stadijose iš proceso tretysis asmuo, nors įtrauktas be teisinio pagrindo, negali būti pašalintas, nes jis jau yra įgijęs procesinių teisių ir pareigų, jam yra kilę procesinių veiksmų atlikimo teisinių padarinių. CPK 47 str. 1 d. numato, kad tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Teismui asmuo gali pareikšti tai raštu arba žodžiu teismo posėdžio metu. Žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas bei kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti. Pareiškimą dėl įstojimo bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti nutartimi (CPK 290 str. 1 d.) Tenkindamas šį pareiškimą teismo posėdžio metu (parengiamojo ar nagrinėjimo teisme), teismas gali priimti žodinę nutartį, kuri turi būti įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 290 str. 2 d.). Kai pareiškimą dėl įstojimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu sav. reik., teismas patenkina ne teismo metu, turi būti priimama rašytinė nutartis (290 str. 4 d.) Jeigu teismas netenkina pareiškimo, visais atvejais priimama rašytinė nutartis, nes ši nutartis, užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (290 str. 2 d., 334 str.1 d. 2 punktas). Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bruožai: 1. Jie nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio, egzistuojančio tarp šalių, subjektai. Išimtis – atvejai, kai vienas solidarią reikalavimo teisę turintis kreditorius kreipiasi su ieškiniu, tačiau kitas tokią teisę turintis kreditorius ieškinio nereiškia, arba kada ieškovas paduoda į teismą tik vieną iš solidarios atsakomybės bendrininkų, o kito atžvilgiu ieškinio nereiškia. Tada kiti bendrininkai įtraukiami į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų vienos iš šalių pusėje, nors jie kartu yra ir ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai. 2. Jie susiję materialiasiais teisiniais santykiais su viena iš šalių ir dalyvauja procese norėdami ateityje apsisaugoti nuo kurių nors pareigų proceso šaliai pagal jos regresinį ieškinį, arba jie turi kitokį asmeninį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. 3. Skirtingai nuo pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, dažniausiai neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, jų interesas yra procesinio teisinio pobūdžio . Tretysis asmuo nieko neprašo priteisti jo naudai ir teismas sprendimu negali tokio trečiojo asmens įpareigoti ką nors atlikti ar neatlikti. Šio asmens interesas pasireiškia tik tuo, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jo paties materialiosios teisės ar pareigos kitame procese. Kita vertus, nepalankus sprendimas daugeliu atveju suteikia teisė pareikšti regresinį ieškinį šio asmens atžvilgiu ir tai netiesiogiai patvirtina trečiojo asmens materialųjį teisinį interesą ankstesnėje byloje. Todėl yra pagrindo teigti, kad jis turi materialųjį teisinį suinteresuotumą, kad nebūtų nukreiptas regresinis ieškinys į jo turtą ateityje. Tokį interesą galima būtų pripažinti tik netiesioginiu . Tačiau, kaip minėta, trečiaisiais asmenimis byloje gali būti įtraukti ir asmenys, turintys tiesioginį materialųjį teisinį suinteresuotumą. 4. Įstoja į jau prasidėjusį procesą; skirtingai negu tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais, pradėti savarankiško proceso šie asmenys negali. 5. Įstoja į bylą savo iniciatyva arba yra įtraukiami į procesą šalių, kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba teismo iniciatyva ( CPK 47 str. 1 d.) 6. Jeigu tretieji asmenys nori į bylą įstoti savo iniciatyva, pareiškime dėl įstojimo į procesą jie turi nurodyti įstojimo pagrindą bei kurios iš šalių pusėje siekia įstoti (CPK 111 str., 47 str. 3 d.) 7. Šalių teisinius santykius su kitais asmenimis, kurių teisės ar pareigos gali būti paliestos procese, teismas turi stengtis išsiaiškinti pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje. Kita vertus, tiesmas negali nuspręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl teisminio bylos nagrinėjimo metu įtraukti trečiuosius asmenis be savarankiškų reikalavimų galima iki baigiamųjų kalbų pradžios. (CPK 47 str. 1 d.) Neįtraukti asmenys savo teises gali ginti prašydami atnaujinti procesą byloje (CPK 366 str.1 d. 7 punktas) arba pareikšdami savarankišką ieškinį. Jei nurodyti asmenys į procesą įstoja teisminio nagrinėjimo metu, tai yra pagrindas bylos nagrinėjimą atidėti, poto bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejį, jei pats įstojęs į bylą tretysis asmuo prašo bylą bagrinėti toliau (CPK 45 str. 4 d.) 8. Nors CPK tiesiogiai nereglamentuoja, reali galimybė įstoti į bylą trečiuoju asmeniu yra tik teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai lemia Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis – apeliacinės instancijos teisme negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, reikšti naujų reikalavimų, pateikti naujus įrodymus. Neįtraukti dalyvauti byloje pirmosios instancjos teisme tretieji asmenys neturi teisės patys inicijuoti apeliacinio proceso, nes apeliacinį skundą gali pateikti tik dalyvaujantys byloje asmenys. Įtrauktas dalyvauti byloje tik nuo apeliacinio proceso asmuo prarastų teisę į vieną teisminę instanciją – galimybę savo teises ir teisėtus interesus ginti pirmojoje instancijoje. Neįtraukti dalyvauti byloje asmenys turi ginti savo teises ir interesus pareikšdami atskirą ieškinį arba pateikdami prašymą pakartotinai išnagrinėti bylą, kurioje teismo sprendimas pavedamas pirmosios instancijos teismui, t.y. byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. 9. Kadangi tretysis asmuo be savarankiškų reikalavimų jau nagrinėjamoje byloje negali pradėti savarankiško proceso, įstojimas į procesą yra vienintelė efektyvi jo teisių ir interesų gynimo forma (neskaitant galimybės pareikšti naują ieškinį bei pršyti atnaujinti procesą byloje), todėl teisėjo nutartis atsisakyti leisti įstoti į procesą gali būti skundžiama apeliacine tvarka – atskiruoju skundu kaip užkertant kelią galimybei apginti savo teises ir interesus, taip pat apsisaugoti nuo ateityje gresiančio regresinio ieškinio. Tretysis asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, visais atvejais gali paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, jei įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus 10. Tretysis asmenuo be savarankiškų reikalavimų turi visas šalių procesines teises ir pareigas, numatytas CPK 42 str. ir kt. str., išskyrus tas teises, kurios susijusios su disponavimu ginčo objektu ir priklauso tik šalims (pvz. teisė pakeisti ieškinio dalyką ir pagrindą) 11. Nors trečiuosius asmenis su viena iš šalių sieja materialieji teisiniai santykiai, šie tretieji asmenys procese veikia savarankiškai. Jie nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo kt. dalyvaujančių byloje asmenų, neprivalo derinti savo veiksmų su jais. Tačiau išimtis – tretysis asmuo gali veikti išimtinai tik šalies, kurios pusėje ji dalyvauja, interesais (CPK47 str. 4 d.) Jam negali būti atimta galimybė griauti bet kuriuos faktus, sudarančius ieškinio pagrindą, jei jis dalyvauja atsakovo pusėje, arba įrodinėti atsakovo atsikirtimų nepagristumą, jei jis dalyvauja ieškovo pusėje.

Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinė padėtis skiriasi nuo procesinių bendrininkų ir nuo liudytojų: 1. Nuo bendrininkų skiriasi tuo, kad : a. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, gali dalyvauti arba atsakovo, arba ieškovo pusėje, tačiau jų negalima tapatinti su bendraatsakoviais arba bendrieškiais. Procesinis bendrininkas – asmuo, susijęs materialiniais teisiniais santykiais supriešinga šalimi: arba turintis tam tikrų reikalavimų priešingos šalies atžvilgiu, arba asmuo, galintis atsakyti pagal priešingos šalies reikalavimus. Tretysis asmuo yra susijęs materialiaisias santykiais tik su tuo asmeniu, kieno pusėje jis įstoja trečiuoju asmeniu, ir nėra susijęs jokiais materialiaisiais santykiais su priešinga šalimi. b. Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų skiriasi nuo šalių (ieškovų ir artsakovų, bendraieškių ir bendraatsakovių) savo procesinių teisių apimtimi. 2. Nuo liudytojų skiriasi tuo, kad civilinėje byloje liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, susijusios su byla, jeigu jis neturi teisinio suinteresuotumo bylojos baigtimi, dėl kurio turėtų būti įtrauktas į procesą kaip dalyvaujantis byloje asmuo (ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo). Civilinėje byloje šaukiami ir apklausiami liudytojais negali būti net ir asmenys, dėl tam tikrų priežasčių turintys suinteresuotumą bylos eiga ar jos baigtimi, tačiau tai nereiškia teisinio tokio liudytojo suinteresuotumo. Tuo tarpu tretieji asmenys turi procesinį teisinį, o kartais ir materialųjį suinterestuotumą bylos baigtimi. ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Teismas kartais klysta ir įprastose teismų praktikai situacijose, pvz: • Be teisinio pagrindo dalyvauti trečiaisiais asmenimis bylose dėl nuosavybės teisės į tam tikrą nekilnojamąjį turtą pripažinimo traukiama valstybės įmonė „Registrų centras“. • Nėra pagrindo traukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis notarus, kutie patvirtino tarp šalių sandorį, jeigu nė viena iš šalių kaip ieškinio at atsikirtimų pagrindą nenurodo kokių nors notaro kaltų veiksmų ar neveikimo, turėjusių reikšmės sandorio teisėtumui. Traukima be pagrindo dažnai nulemia vien sandorio tvirtinimo notarine tvarka faktas. Galima būtų įtraukti, jei sandorio pripažinimo begaliojančiu pagrindu nurodomas esminis sandorio patvirtinimo notarine tvarka taisyklių pažeidimas. • Civilinėse bylose, iškeltose pagal ieškinius dėl žalos priteisimo iš valstybės, atitinkami pareigūnai trečiaisiais asmenimis be sav. reikalavimų turėtų būti traukiami tik tuomet, ai ieškinio faktiniu pagrindu yra nurodomi tyčiniai pareigūnų veiksmai. Visais kitais atvejais nurodyti pareigūnai neturi būti įtraukti dalyvauti byloje, nes net ir atlyginus žalą valstybė negalės pareikšti regresinio isškinio. • Nepriimtina, kai dalyv. byloje asmenimis įtraukiami juridiniai asmenys, susiję su byloje tik įrodomąja medžiaga – pateikę rašytinius įrodymus, atlikę su šalimis susijusios veiklos patikrinimus, vykdę norminiais aktais kitus jiems suteiktus įgaliojimus tam tikroje srityje. • Pasitaiko kai treč. asm. be sav. reikalavimų įtraukiamas juridinio asmens filialas, su kuriuo susijęs ginčas, nors byloje proceso šalimi ar trečiuoju asmeniu dalyvauja pats juridinis asmuo.

4 klausimas. Trečiųjų asmenų procesinės teisės ir pareigos. (Aistė K.) CPK 37 str. 2 d. numatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra ir tretieji asmenys. Dalyvaujančių byloje asmenų sąvoka yra apibendrinanti ir apima tuos proceso dalyvius, kuriems būdingas teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, yra būdingas materialusis ir procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Todėl CPK 46 str. 2 d. numatyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas. Kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims (tarp jų ir tretiesiems asmenims), nepareiškus savarankiškų reikalavimų, būdingas tik procesinis teisinis suinteresuotumas, nes neveikiamos jų materialiosios teisės ir pareigos. CPK 47 str. 2 d. numatyta, jog tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas , išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Jie taip pat neturi teisės reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas; negali atsiimti ieškinio (CPK 139 str.) Bendrosios dalyvaujančių byloje asmenų teisės numatytos CPK 42 str.: 1. Turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, 2. Daryti išrašus ir nuorašus, 3. Pareikšti nušalinimus, 4. Teikti įrodymus, 5. Užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, 6. Pateikti prašymus, 7. Duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, 8. Teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, 9. Prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, 10. Gauti teismo sprendimų, nutarčių ar nutarimų, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, 11. Apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ar nutarimus, 12. Dalyvauti renkant įrodymus ES valstybės narės teisme ir kt. Specialiosios teisės įstatyme numatytos tik kai kuriems dalyvaujantiems byloje asmenims. Papildomos šalių (ieškovo ir atsakovo) teisės, palyginti su kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis, yra nurodytos CPK 42 str. 1 ir 3 dalyse. Kadangi CPK 46 str. 2 d.

numatyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises, jie gali naudotis specialiomis ieškovui suteikiamomis teisėmis. Tačiau jie gali disponuoti tik jų pareikšto ieškinio objektu ir neturi teisės disponuoti ieškovo pareikšto pradinio ieškinio ar atsakovo pareikšto priešieškinio objektu. Tuo tarpu dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, CPK 47 str. 2 d. padaryta išlyga, jog šie asmenys teisių, susijusių su disponavimu ginčo objektu, neturi.  CPK 39 str. 2d. numatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teise, išskyrus teise, susijusias su disponavimu ginčo dalyku ir priklausančias tik šalims.  CPK 42 str. 1 d. nustato, kad proceso šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga. Pagal CPK 47 str. 2d. ši teisė priklauso ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Asmuo tampa trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, bylą nagrinėjančiam teismui priėmus dėl to nutartį ( CPK 290 str.). Vadinasi, tokiam asmeniui, įstatymo suteiktas procesines teises įgyja nuo tada, kai teismas patenkina asmens pareiškimą dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, arba kai asmuo įtraukiamas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, pagal motyvuotą šalių prašymą arba paties teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1, 3 d.). – Šis LAT‘o išaiškinimas mutatis mutandis (kitose normose) taikytinas ir kt. dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalyvaujantiems byloje asmenims CPK 42 str. 5 d. numatyta bendroji pareiga priklausančiomis teisėmis naudotis sąžiningai, taip pat vykdyti kitas CPK numatytas pareigas. Specialiąsias procesines pareigas, kurios numatytos tik šalims, privalo vykdyti ir tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais, tačiau šios pareigos nesaisto trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų (pvz.: įrodinėjimo pareiga). CPK 47 str. 4 d. numatyta, kad tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, su kuria jis dalyvauja, interesus. Tai suponuoja trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų instituto tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo.

7 TEMA
7 tema. Viešojo intereso gynimas civiliniame procese 1 klausimas. Prokuroro, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai ir tikslas. (Jovita) Viešasis interesas (VI) – tai visos valstybės ir visuomenės interesas. Valstybė būdama visuomenės politinė organizacija, privalo jam atstovauti ir tą interesą ginti. Tai gali būti visos visuomenės, atskiros jos grupės ar sluoksnio interesas (vartotojai, tautinės mažumos, smulkieji verslininkai it kt.). Privatinėje teisėje yra daug imperatyvių normų, nustatančių asmenų teises ir pareigas ir pan., kurių šalys savo susitarimu pakeisti negali ir kurios išreiškia viešąjį interesą. Tai dispozityvumo principo išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies interesą, kuri ne visuomet gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos pažeistą subjektinę teisę, bei kitų asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą (neturi lėšų advokatui, nesiima ginti valstybės pažeistų savo teisių ir pan.), teises ir teisėtus interesus. Individai savo veiksmus turi derinti su visos visuomenės interesais. CP yra viešosios teisės dalis (teismas dalyvauja CP), įpareigojanti šalia privačių interesų gynimo rūpintis ir visuomenės interesų užtikrinimu (socialinio civilinio proceso mokyklos įtaka). Kilusius teisinius konfliktus būtina spręsti greitai, teisingai ir sąžiningai, kad būtų atkurta socialinė taika ir gyvenimo harmonija. Visuomenei svarbu, kad jos narių santykius reguliuotų socialiai teisingos normos, kurios teisingai būtų taikomos. VI civ. byloje gina aktyvus teismas, siekiantis pagal teisingumo idėją įgyvendinti CP keliamus tikslus. Valstybės ar savivaldybių institucijos turi įgaliojimus į CP įstoti tam tikroje stadijoje, jei teismas teisės normas išaiškino ar pritaikė netinkamai. Viešasis interesas Lietuvos CP ginamas šiais būdais: 1. aktyvus teismo vaidmuo CP – CPK įtvirtinta teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu (7, 72 str.), nustatytos gana plačios teismo pirmininko teisės (158 – 161 str.). Teismas bet kurioje byloje privalo vykdyti išaiškinimo pareigą, imtis procesinių priemonių, kad byla nebūtų vilkinama, nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, byla išspręsta teisingai. 2. CPK nustato kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumus – nustatytas aktyvesnis teismo vaidmuo atskirų kategorijų bylose. Tam tikrose bylose teismas gali savo iniciatyva gali peržengti ieškinio ribas, taikyti alternatyvius teisių gynimo būdus, gindamas viešąjį interesą turi teisę nepriimti ieškinio atsisakymo, ieškinio pripažinimo, netvirtinti šalių taikos sutarties (42 str. 2d.) ir kt. Tai pateisinama derinant viešąjį ir privatųjį interesą, siekiant užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, nes bylinėjimasis nėra vien privatus šalių reikalas. 3. įstatymuose ir CPK įtvirtinti valstybės, savivaldybių institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų įgaliojimai – turi teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kreiptis dėl proceso atnaujinimo, duoti išvadą dėl VI civ. byloje. Lietuvos CPK įtvirtintos VI gynimo formos CP: 1. CPK 5 str. 3 d.sako, jog įstatymų numatytais atvejais pareiškimą teismui dėl VI gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. 49 str. 1 d. konkretizuoja šią nuostatą, kad įstatymų numatytais atvejais ieškinį dėl viešojo intereso gynimo gali pareikšti: • Prokuroras (jo statusą, funkcijas, veiklos pagrindus, kontrolę, teises ir pareigas ir pan. reglamentuoja Prokuratūros įstatymas) • Valstybės ir savivaldybių institucijos (pagal Valstybės tarnybos įstatymą: valstybės, savivaldybių institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos institucijos ir įstaigos,

finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus). • Kiti asmenys. CPK 50 str. 1d. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį VI ginti, turi visas ieškovo teises ir pareigas, išskyrus, kai įstatymai nustato kitaip. 2. Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civ. byloje (365 str. 2d.). 3. valstybės ir savavaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems pavestas pareigas, jai tai susiję su VI gynimu (49 str. 2d.). 50 str. 2d. numato, kad šios institucijos turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus. 4. CPK 49 str. 5d. numato, kad VI apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. Socialinis teisingumas, demokratinės ir teisinės valstybės principai, reikalauja ginti silpnesnę šalį, visuomenės nariams užtikrinti saugią aplinką, ieškoti visuomenės narių ir atskirų jos grupių interesų suderinimo.VI apsaugai valstybė įtvirtina attinkamą teisinį mechanizmą.

2 klausimas. Išvardytų asmenų dalyvavimo civiliniame procese formos, jų procesinės teisės ir pareigos. Bylos iškėlimo išvardytų asmenų iniciatyva sąlygos. (Audrius) Terminas “Viešasis interesas”, nusako tam tikrus bendrus interesus, kuriuos turi žmonės, kaip visuomenės nariai. Civilinės bylos iškėlimas teisme. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą: 1) pagal asmens ar jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, pareiškimą; 2) pagal prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei fizinių asmenų pareiškimą – tais atvejais, kada pagal įstatymus jie gali kreiptis į teismą, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asm., ginančių valstybės ir kitų asm. teises, dalyvavimas procese. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asm. gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Svarbu, kad kreiptis gali tik įstatymų numatytais atvejais, bei siekiant apginti valstybės ir kitų asm. teises bei įstatymų saugomus interesus. CPK numatyta nemažai naujovių reglamentuojant dalyvaujančių byloje asm. procesinę padėtį, t.y. prokuroro, valstybės bei savivaldybių institucijų ir kitų asm., pareiškiančių ieškinį viešajam interesui ginti, statusas, įtvirtinama nauja ieškininė viešojo intereso gynybos forma – grupės ieškinys, taip pat, įgyvendinant socialinio civilinio proceso mokyklos idėjas, teisėjui suteikiama daugiau galių daryti įtaką proceso eigai, praplečiamos teisėjo diskrecijos teisės ribos. CP teisės doktrinoje ieškovu laikomas asm., turintis ir materialinį, ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, veikiantis savo vardu vadovaudamasis savo interesais. Motyvuojant tuo, kad prokuroras ir kt. asm., pareiškiantys ieškinius dėl valstybės ir kt. asm. teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes jie gina ne savo teises ir interesus, be to, sprendimas neturės įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms. CPK 50 str. nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kt. asm., pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kt. įstatymai nustato kitaip. CPK 49 str. 3 dalyje nurodoma, kad jei pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asm. teisėmis, šie asm. jų pačių ar asm., pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu ar teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese kaip tretieji asm., nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiai. Įstatymai suteikia galimybę ir kt. institucijoms, ne tik prokurorui, kreiptis į teismą – valstybinio valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asm.Taip yra todėl kad viešasis interesas suprantamas plačiau – pvz.: prokuroras gali nežinoti apie viešo intereso pažeidimą dėl didelio užimtumo. Kreiptis į teismą gali: • Kontrolierius gali priimti sprendimą pareikšti ieškinį teisme; • Visuomenės vartotojų teisių apsaugos organizacijos vartotojų prašymu ar savo iniciatyva; • Kolektyvinės administravimo organizacijos ir t.t. Tam tikrais atvejais į teismą gali kreiptis ir pavienis asmuo, gindamas kito asm. interesus. Tačiau ne bet kurie asmenys, viešosios institucijos ar organizacijos ir ne bet kada gali kreiptis į teismą, ginti kitų asm. teises ar viešąjį interesą, o tik tie ir tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Jeigu įstatymai nesuteikia viešajai institucijai, visuomeninei organizacijai ar pavieniam asm. teisės kreiptis į teismą su pareiškimu kt. asm. teisėms ar viešam interesui ginti, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį pareiškimą. CPK 150 str. 1 punkto pagrindu, o jei byla jau iškelta, turi ją nutraukti CPK numatyto punkto atvejo pagrindu. Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kt. asm. teises, procesinės teisės. Prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asm., kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kt. asm. teisės bei įstatymų saugomi interesai, turi šalies procesines teises ir pareigas , išskyrus baigti

bylą taikos sutartimi. Nurodytų organų ir asm. atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asm., kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Atitinkamais atvejais valstybinio valdymo institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kt. asm. teisėms apginti. Jie laikomi ieškovais ne materialine, o procesine prasme. Valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos ir pavieniai asm., kreipdamiesi į teismą su pareiškimu kt. asm. teisėms ginti, turi laikytis visų įstatymo numatytų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti teismo išlaidas. Valstybės institucijos, visuom. organizacijos ir pavieniai asm., kreipęsi į teismą , ieškovais taip pat nėra laikomi. Kaip minėta, jie turi procesines teises ir pareigas, nurodytas CPK 50 str. Bet kadangi jie pradeda procesą, įstatymas suteikia jiems ir šalies procesines teises ir pareigas: teisę atsisakyti ieškinio, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimą, ir kt. Kita vertus įstatymas ir riboja tokių asm. procesines teises : draudžia sudaryti taikos sutartį, jiems negali būti pareikštas priešinis ieškinys, tokių asm. savo pareikšto ieškinio atsisakymas nėra pagrindas teismui nutraukti bylą, jei asm., kurio teisėms ar interesams ginti pareikštas ieškinys, reikalauja nagrinėti bylą iš esmės. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba įstojimas į procesą duoti išvadą byloje. Pagal CPK, valstybės institucijos gali dalyvauti procese ir ginti kito asm. teises ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje. Visuomeninės organizacijos ir pavieniai fiziniai asmenys neturi teisės tokiu būdu dalyvauti procese. Valstybės valdymo institucijų galimybė dalyvauti procese pateikiant išvadą susijusi su jų vykdomomis funkcijomis . Pvz.: globos ir rūpybos institucijos pateikia išvadą bylose dėl tėvystės teisių atėmimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl įvaikinimo panaikinimo ir pan. CPK 50 strp 2 dalyje nurodoma, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus. Valstybės institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. Dalyvaudamos procese šiuo būdu, valstybės institucijos yra suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes savo dalyvavimu procese siekia, kad būsimas teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Toks tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi valstybės valdymo institucijas padeda atriboti nuo ekspertų. Ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, jis negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Į procesą valstybės institucijos įstoja ar teismo įtraukiamos esant 2 ar 3 CP stadijai. Tačiau galimas valstybės valdymo institucijos dalyvavimas ir kitose proceso stadijose, pvz.: vykdymo stadijoje, kai vykdomas teismo sprendimas, susijęs su vaiko perdavimu vienam iš tėvų ar globos ir rūpybos organui. Savo išvadą teismui valdymo institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas.Tokia rašytinė išvada gali būti laikoma rašytiniu įrodymu. Bylos nagrinėjime dalyvaujantis valstybės institucijos atstovas balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asm. klausimus dėl išvados, bei dalyvauja teisminiuose ginčuose. Tačiau tokie institucijų atstovų paaiškinimai įrodymais nėra laikomi. Valstybės valdymo institucijos išvada nėra privaloma teismui – jis gali ja nesivadovauti, tačiau turi savo nesivadovavimą paremti argumentais. Prokuroro procesinė padėtis. Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, bei dalyvaujant jos nagrinėjime. Prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę: 1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kt. informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuom. organizacijų; 2) pavesti valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas; 3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų; 4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškime išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo: 1) CP įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme; 2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pagal galiojantį CPK, ieškinį pareiškęs prokuroras šalimi nėra laikomas.Ieškovu pripažįstamas asmuo, kurio interesais pareikštas ieškinys.

3 klausimas. Prokuroro procesinė padėtis. (Lauksmina)

(kadangi apie pareigas, teises, tikslus, iniciatyvos sąlygas rašo kiti, tai aš čia labai trumpai apie pačią prokuroro padėtį) Pagal 1964 m. CPK, kuris galiojo iki 1994 m., prokuroro teisė dalyvauti civiliniame procese buvo neribota ir nepriklausė vien nuo tikslo ginti viešąjį interesą (galėjo įstoti į bylą bet kurioje stadijoje, galėjo pateikti skundą dėl jau įsigaliojusio civilinio proceso nuosprendžio). Tačiau tai pažeidė dispozityvumo principus. 1994 02 14 Konstitucinio Teismo nutarime buvo išdėstyta, kad „prokurorai čia [Konstitucijos IX skirsnyje] traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau tai nereiškia, kad prokurorai gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas“. Prokurorų funkcijas apibrėžia Konstitucijos 118 str. 1 dalis, tačiau čia neminima teismų priežiūros funkcija, kurią įtvirtino senojo CPK 53 str. „Tokia prokurorų priežiūros funkcija taip pat riboja teisminės valdžios galias“. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog CPK 53 str. ir Prokuratūros įstatymo 21 str. neatitinka Konstitucijos. Taip buvo apribota prokurorų veikla civiliniame procese (jie nebegalėjo įstoti į jau prasidėjusį civilinį procesą). Tačiau prokuroras vis tiek galėjo pareikšti ar baudžiamojoje byloje palaikyti pareikštą civilinį ieškinį, jei to reikalauja valstybinių ar visuomeninių interesų arba atskirų asmenų teisių apsauga. Tokiais atvejais prokuroras negali turėti daugiau procesinių teisių, negu įstatymas jų suteikia ieškovui (principas „įstatymui ir teismui visi lygūs“) (svarbiausia nuo čia) 2002 m. CPK prokuroro padėtis skyrėsi nuo 1964 m. CPK. Pagal naujojo CPK 49 str. byloje ieškovas visada yra pats prokuroras, pareiškęs ieškinį, o ne asmuo, kurio interesais ieškinys pareikštas, nes ieškinys yra pareiškiamas viešojo intereso apsaugos tikslais. Nors prokuroras neturi materialiojo teisinio intereso ir dėl to materialiąja teisine prasme negali būti šalimi, tačiau šalimi jis gali būti ir yra procesine teisine (formaliąja) prasme. Todėl prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas CPK 42 str. Tačiau prokurorą nuo kitų ieškovų skiria tai, kad jo atžvilgiu negali būti pareikštas priešieškinis. Remiantis CPK 83 str. 1 d. 5 punktu, prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio (kai siekiama apginti viešąjį interesą). Tai taip pat reiškia, kad prokuroro ieškinį atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti priteisiamos ne iš prokuroro ar prokuratūros, bet iš valstybės. Prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, tačiau visas kitas išlaidas prokuratūra turi padengti iš savo lėšų (jei teismas atmeta ieškinį).

4 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys. (Marija neparuošė, įdedu nuo savęs, kažkas turėtų tikti tikrai) Valstybės ir savivaldybių institucijų, dalyvaujančių civiliniame procese, rūšys. Pareiškiančios ieškinį bei duodančius išvadas. Institucijos, kurios pareiškia ieškinį turi būti numatytos tik specialiai įstatymu. Pareiškusios ieškinį institucijos yra ieškovės. Turi visas procesines teises bei pareigas kaip ir šalys. Lietuvoje ginti šį interesą gali tokios valstybės bei savivaldybės institucijos: → įstatymai • • • • • • • • • • • • • konkurencijos taryba vartotojų teisių gynimo ir valstybės įstaigos bei visuomeninės vartotojų organizacijos. Valstybės turto fondas Profesinės sąjungos Žurnalistų etikos inspektorius Vyriausioji tarnybinės etikos komisija Aplinkos apsaugos institucija Draudimo priežiūros komisija Vaiko teisių apsaugos institucijos Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo komisijos Valstybės kontrolierius seimo kontrolieriai Mokesčių administratorius Vyriausybės atstovas.

CK numato ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas. (713psl vadovėlis) tam tikrais numatytais atvejais šios institucijos turi ne teisę bet pareigą kreiptis ir ginti viešąjį interesą.

Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje. Jei šios institucijos tokios teisės neturėtų, negalėtų atlikti savų funkcijų. Išvados pateikimas yra viena iš jų kompetencijos įgyvendinimo priemonių. Pavyzdžiui, bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir pan. Išvada teismui padeda nustatyti ne tik faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau bei operatyviau išspręsti bylą. Valstybės ir savivaldybės institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas – pareikši ieškinį viešajam interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą bylą pateikti išvadą byloje. Pavyzdžiui, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi kreiptis su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia ir t.t. galima teigti, jog nurodytos institucijos turi teisinį tarnybinį suinteresuotumą, nes jos siekia teisinio proceso rezultato, atitinkančio jų tarnybinius interesus. Valstybės ar savivaldybių institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio proceso stadijose. Atitinkamos institucijos pareiškusios byloje ieškinį yra suprantamos kaip ieškovės, tačiau visiškai kitokia padėtis yra kuomet remiantis CPK 49str 2dalimi jos įtraukiamos ar yra įtraukiamos į procesą, kad pareikštų išvadą . jos gali būti įtraukiamo ar įtrauktos į ši procesą tik griežtai įstatymu numatytais atvejais ( pvz. Pagal CK, jeigu nagrinėjama tėvystės nuginčijimas tokiu atveju vaiko globos institucija turi pareikšti savo išvadą ) taigi teismas turi tokią teisę įtraukti instituciją, jeigu įstatymas jam tai daryti leidžia. Procesinė padėtis institucijos, kuri dalyvauja procese tik išvadai pateikti skiriasi nuo procesinės padėties kuomet institucija dalyvauja pareikšdama ieškinį. Ji byloje turi išreikšti objektyvią ir nešališką nuomonę, kad tinkamai užtikrintų asmenų interesus (pvz. Nepilnamečių interesus). Šios institucijos negali būti teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi, nes kitaip reikštų, kad jos negali pateikti nešališkos bei objektyvios nuomonės. Jų teisės taip pat skiriasi. Remiantis CPK 50str. 2d. jos gali tik susipažinti su bylos medžiaga , duoti paaiškinimus, duoti parodymus, pateikti prašymus bei dalyvauti įrodymu tyrime. 49 straipsnis. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti bei šių subjektų teisė duoti išvadą byloje 1. Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. 3. Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų institucijų dalyvavimas procese yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta, jog tai reikalinga. 5. Viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

5 klausimas. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje. (Olia) CPK numato, kad valstybių ir sav. Institucijos gali dalyvauti procese ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu.(CPK 49 str. 2d.) Visuomenės organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys teisės tokiu būdu dalyvauti procese neturi. Išvados pateikimas yra viena iš valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencijos įgyvendinimo priemonių (pvz. Bylose dėl tėvų valdžios apribojimo išvadą apie tai, koks teismo sprendimas geriausiai atitinka vaiko interesus, pateikia vaiko teisių apsaugos institucijos). Išvada teismui padeda ne tik nustatyti faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau, operatyviau išspręsti bylą. Valstybės institucija gali pateikti išvadą tik tuo atveju, jei tokia teisė tiesiogiai numatyta įstatyme. Pvz. Bylose dėl santuokos pripažinimo negaliojančia globos arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų . Taigi valstybės ar sav. Institucijos viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas: pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą byla ir pateikti išvadą byloje( PVZ. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, kai vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai). Taigi jeigu tam tikros valstybės ar sav., institucijos įstatymų nustatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti ir kartu turi įgaliojimus pateikti išvadą tokio pobūdžio bylose, jos turi būti įtrauktos dalyvauti bylos nagrinėjime ir pateikti išvadą tik tada, kai ieškinį pareiškė ne šios institucijos, bet kiti asmenys. Tuo tarpu jeigu šios institucijos pačios inicijavo bylos iškėlimą, tai institucijos teisiškai pagrįsta pozicija turi būti išdėstyta ieškinyje ar pareiškime, kas prilygsta ir įstatymo reikalaujamai atitinkamo valstybės ar sav. institucijos išvadai konkrečiu klausimu. Teismas gali pareikalauti ir kitų institucijų išvados tam tikrais klausimais

(pvz.,savivaldybių komunalinio ūkio ir architektūros institucijos, žemėtvarkos institucijos..) Valstybės ir sav. institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva. ( CPK 49str. 2d.) Dalyvaudamos procese šioje procesinėje padėtyje ( išvadai byloje nagrinėjamu klausimu pateikti), valstybės ar sav. institucijos suinteresuotos bylos baigtimi teisine prasme, nes dalyvaudamos procese turi siekti, kad teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Todėl šios institucijos pripažintos dalyvaujančiais byloje asmenimis, bet ne kitais proceso dalyviais, nors nei prie vienų, nei prie kitų asmenų grupės CPK jie nepriskirti. Tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi padeda atskirti valstybės ar sav. inst. Pvz. nuo ekspertų, nes ekspertai nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Sunku atriboti valstybės inst. Dalyvavimą procese, pateikiant išvadą byloje, nuo jų dalyvavimo byloje kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, arba nuo suinteresuotų asmenų ypatingoje teisenoje. Atriboti reikia pagal valstybės inst. Suinteresuotumo bylos baigtimi pobūdį ir jos santykius su ginčo šalimis: • Jeigu valstybės ar sav. institucijos suinteresuotumas bylos baigtimi tik tarnybinis ir jos dalyvauja procese tik savo funkcijom įgyvendinti, jei šios institucijos jokie materialieji teisiniai santykiai su šalimis nesieja ir būsimas teismo sprendimas materialiosiom teisėm ir pareigom jokios įtakos neturės, tai inst. Turi dalyvauti byloje išvadai pateikti. • Jei valstybės ar sav. instituciją su kuria nors bylos šalimi sieja materialieji teisiniai santykiai ir jei jos materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos teismo sprendimas, tai ši institucija turi dalyvauti procese kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Valstybės ar sav. institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio proceso stadijoje. Tačiau kai kuriais atvejais šių institucijų dalyvavimas galimas ir kitose stadijose. Išvadą valstybės institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Valstybės inst. išvada laikoma rašytiniu įrodymu byloje (CPK 197). Bylos nagrinėjime dalyvauja institucijos atstovas, jis po įrodymų ištyrimo balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados, ją paaiškina ir papildo. Pagal CPK 50 str. 2d. valstybės ir sav. institucijos, dalyvaudamos procese išvadai duoti , turi šias procesines teises: susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymu tyrime, pateikti prašymus.

8 TEMA
8 tema. ATSTOVAVIMAS CP 1. Atstovavimo CP samprata (Aistė vietoj Aušros) CPK 51 str. 1 dalyje sakoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti joje atstovą. Procesinio atstovavimo esmę sudaro procesinio atstovo veiksmai procese, t.y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų. CP tinkamai vesti reikia nemažai specialių teisės žinių, o proceso šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų dažnai neturi. Būtent procesinio atstovavimo institutas ir sudaro tinkamas sąlygas, kad byloje būtų kvalifikuotai pasiekti CP keliami tikslai. Procesinio atstovavimo institutas reiškia ir pagalbą teismui vykdant teisingumą. C-nio P-so moksle yra 2 procesinio atstovavimo sąvokos: 1. procesinis atstovavimas – tai teisinis santykis, kai vienas asmuo, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, kito asmens vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus. 2. atstovavimas – tai pačių procesinių veiksmų atlikimas. Kad nekiltų neaiškumų, ar tai teisinis santykis, ar tai procesiniai veiksmai, reikėtų manyti, kad atstovavimas yra procesinių teisės normų reguliuojamas teisinis santykis. Kiekvienas teisinis santykis turi turinį ir formą. Veiksmai yra teisinio santykio formos išraiška, jais įkūnijamas atitinkamo teisinio santykio turinys, t.y. konkrečios teisės ir pareigos, arba išreiškiama pati atitinkamo teisinio santykio esmė. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio teisiniais santykiais: • atstovaujamojo ir atstovo; • atstovo ir teismo; • atstovaujamojo ir teismo. Atstovavimas CP - tai toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą gindamas jo materialiąsias subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Procesinio atstovavimo CP institutą reikėtų skirti nuo gynėjo procesinės padėties BP ir atstovavimo civilinėje teisėje. Gynėjas BP gina ginamojo teises ir įstatymų saugomus interesus savo, o ne ginamojo vardu. Gynėjas jokiu atveju negali pakeisti procese teisiamojo ir todėl negali būti vertinamas kaip alter ego (antrasis aš).

2. Atstovavimo CP skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje (Vilma) Aspektai: Paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas skirtas pavesti būtinus veiksmus atliki kitam asmeniui ir taip išvengti pareigos asmeniškai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Atstovas visada teisiškai pakeičia atstovaujamąjį. Civiliniame procese atstovas taip pat gali visiškai pakeisti atstovaujamąjį (51 str. 2 d.) arba gali dalyvauti lygiagrečiai – procese kartu su atstovu dalyvauja ir atstovaujamasis (51 str. 1 d.). CP-se atstovavimo tikslas – ne tik įsitraukti atstovaujamojo vardu ir jį pakeisti, bet ir teikti jam kvalifikuotą teisinę pagalbą. Įgaliojimų apimis. CT dėl atstovo įgaliojimų apimties sprendžiama įgaliojime, tai priklauso nuo atstovo valios. atstovo įgal. apimtis nustatoma suteikiant jam atitinkamą įgaliojimą. CP atstovaujamojo teisių apimtį apibrėžia įst., o atstovas įgaliojime gali ją susiaurinti (59 str.). Įgaliojimų apimtis nustatoma įgaliojime ir įstatyme tuo pačiu metu. Kas atstovauja: CT – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. CP – tik fiziniai asm. (56 str.)

3. Atstovavimo CP tikslas ir rūšys. Pagal įstatymą ir pagal susitarimą (Lauksmina) Atstovavimo tikslai: 1. Procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimas 2. Kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimas šiam atliekant konkrečius procesinius veiksmus ir pagalba 3. Pagalba vykdant teisingumą civilinėse bylose. Atstovavimo rūšys Pagal atstovaujamąjį subjektą: 1. Atstovavimas fiziniams asmenims 2. Atstovavimas juridiniams asmenims Juridinio asmens atstovas gali būti tik:  Juridinio asmens darbuotojas, kuriam kompetentingas juridinio asmens organas suteikė įgaliojimą  Advokatas ar advokato padėjėjas, su kuriuo juridinis asmuo sudarė atitinkamą sutartį.  Kartu su aukščiau išvardintais asmenimis atstovauti gali ir neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.) Juridinio asmens atstovu negali būti jo valdymo organas, nes jis pats išreiškia juridinio asmens valią, jo kompetenciją apibrėžia įstatymai ar steigimo dokumentai, o atstovas turi gauti įgaliojimą pagal pavedimo ar darbo sutartį. Pagal teisinių santykių atstovavimo privalomumą:  Privalomasis arba būtinasis atstovavimas – kai šalis arba tretysis asmuo yra juridinis asmuo, teisme veikiantis per savo valdymo organus ar valdymo organų atstovus. Taip pat, kai šalis ar tretysis asmuo dėl tam tikrų aplinkybių ir savo savybių negali pats veikti procese savo vardu. Šie asmenys turi pareigą turėti atstovą byloje.  Savanoriškas atstovavimas – tai šalies arba trečiojo asmens teisė turėti savo atstovą byloje. Pagal atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindą:  Atstovavimas pagal įstatymą  Atstovavimas pagal sutartį. Atstovavimas pagal įstatymą. Šiuo atveju atstovavimo santykių atsiradimo pagrindas yra įstatymas. CPK 54 str. nustatyta, kad atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti atstovaujamieji, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, kai tam tikriems veiksmams atlikti keliamos papildomos sąlygos. Tad, jeigu įstatymas nenumato kitaip, atstovas pagal įstatymą turi atstovaujamojo procesines teises ir pareigas. Atstovavimu pagal įstatymą siekiama įgyvendinti kito asmens, kuris negali savarankiškai šito padaryti, teisnumą ir veiksnumą. CPK 54 str. numatyta dvigubo atstovavimo galimybė, kai atstovas pagal įstatymą gali įgalioti kitą asmenį atstovauti pagal sutartį. Atstovavimas pagal sutartį Šis atstovavimas yra procesinio atstovavimo pagrindas, nes atstovavimo santykiai atsiranda pavedimo sutarties pagrindu. Atstovavimo pagal sutartį paskirtis – garantuoti atstovaujamajam tinkamą teisinę pagalbą.

Atstovais pagal pavedimą teisme gali būti (CPK 56 str.): 1) advokatai; 2) advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje; 3) vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu; 4) asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui); 5) profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. 3, 4 ir 5 punktų įvardijimą lemia ypatingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimo santykiai, grindžiami arba bendra teise (pareiga), arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesnio silpnesnės proceso šalies (darbuotojo) interesų gynimo poreikiu.

4. Atstovo teisme procesinė padėtis, įgaliojimai ir jų įforminimas (Aurelija) Atstovavimo teisiniai santykiai CP yra dvejopos prigimties: 1. atstovas lyg ir pakeičia atstovaujamąjį procese; 2. atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir šitaip padeda jam tinkamai dalyvauti CP-e. Atstovavimo teisinis santykis nėra vienalytis ir apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius:  atstovo ir atstovaujamojo (vidinis atstovavimo aspektas);  atstovo ir teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Visi atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir teisinius padarinius sukelia būtent jam(jeigu jie atlikti neperžengiant atstovui suteiktų įgaliojimų ribų). Svarbus CPK 51str., kuriame nustatyta taisyklė, kad atstovo atvykimas į teismo posėdį laikoma tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas. Atstovo procesinei padėčiai nemažą reikšmę turi atstovo įgaliojimų apimtis. Įgaliojimų apimtis ir jų išraiškos pobūdis priklauso nuo atstovavimo rūšies. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovo įgaliojimų apimtį nustato įstatymas. Atstovo pagal sutartį įgaliojimų apimtis nurodoma įgaliojime. CPK 59str. 1dalyje sakoma, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. To paties straipsnio 2dalyje nurodytos įstatymų numatytos išimtys: atstovo įgaliojimai pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdyti, gauti turtą, paduoti prašymą atnaujinti procesą turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Tad padėtis dėl įgaliojimų apimties yra dvejopa: 1. pats įstatymas nurodo tam tikrus procesinius veiksmus, kuriuos būtina atskirai aptarti įgaliojime norint, kad atstovas turėtų teisę juos atlikti; 2. pats įgaliotojas turi teisę įgaliojime nurodyti procesinius veiksmus, kurių atstovas neturi teisės atlikti. ATSTOVO ĮGALIOJIJŲ ĮFORMINIMO TVARKA. Esant atstovavimui pagal įstatymą atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindas visada yra įstatymas, šiuo atveju šių santykių atsiradimas iš esmės nepriklauso nuo šalių valios. Įstatymas nustato ir atstovo pagal įstatymą įgaliojimų apimtį. Todėl norint įrodyti savo, kaip atstovo pagal įstatymą, procesines teises, būtina pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius įgaliojimus (pvz., vaiko gimimo liudijimą, teismo nutartį skirti asmenį globėju ir pan.) ( CPK 52str). Kai atstovaujama pagal sutartį, atstovo įgaliojimų atsiradimo pagrindas yra arba pavedimo, arba darbo sutartis (kai JA atstovauja jo darbuotojas) ir remiantis ja atstovui išduodamas įgaliojimas. Pagal CPK 57str. 3dalį advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai ir jų apimtis patvirtinami su klientu sudaryta rašytine sutartimi. Atskiri įgaliojimo šiuo atveju nereikia. Vadovaujantis CPK 57str. 2dalimi, kai atstovauti byloje vienas FA įgalioja kitą FA (ne advokatą), įgaliojimai visais atvejais turi būti įforminti notaro patvirtintame (arba notaro patvirtintam prilygintame) įgaliojime. Ši nuostata taikoma nedažnai. Jeigu procese atstovaujama JA, įgaliojimą pasirašo jo vadovas. Kai JA atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas, laikomasi bendros tvarkos, t. y. pakanka pateikti sutartį.

5. Asmenys, kurie negali būti atstovais teisme (Vaida) Tai reglamentuoja CPK 60str. 1. Teisėjai, išskyrus atvejus, kai yra atstovai pagal įstatymą; 2. Prokurorai, išskyrus, kai jie atstovai pagal įst. Arba dalyvauja byloje kaip prokuratūros įgaliotiniai; 3. Asmenys, kuriems įsteigta globa ar rūpyba 4. Asmenys, kurių tokia teisė ribojama įst. Vadovėlyj, 289 psl., aprašyta, kodėl būtent advokatai ar advokatų padėjėjai turėtų būti atstovais pagal pavedimą: Valstybei nėra tas pats, kas bus atstovai civilinėje byloje, nes: 1. Jie padeda vykdyti teisingumą ( dėl to suinteresuota šios pagalbos kvalifikuotumu) 2. Valstybė turi būti garantuota dėl to, kad klientui dėl atstovo kaltės padaryta žala bus atlyginta, o jeigu atstovas netinkamai elgiasi, bus taikomos atitinkamos drausminio poveikio priemonės. Ten dar daug parašyta apie advokatus... jų kvalifi ir tt.., kas nori plačiai pasiskaitykit 289 psl. Tarybiniais laikais atstovais galėjo būti beveik bet kuris fizinis asmuo, net ir neturintis jokio teisinio išsilavinimo

6. Advokato teisinė padėtis CP-e. Privalomas advokato dalyvavimas (Vitalija) Dažniausiai civilinėse bylose šalims atstovauja advokatai, t.y. asmenys, kuriems atstovauti civilinėse bylose ir teikti teisinę pagalbą yra profesinė veikla. Advokato padėtis yra specifinė; ji reguliuojama ne tik Advokatūros įstatymo bet ir profesinės etikos taisyklių. Taisyklių nesilaikymas yra pagrindas taikyti advokatui drausminę atsakomybę. Specifinę advokato padėtį apsprendžia: 1) profesinė veikla, t.y. advokatas yra profesionalas, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai iš a) profesinio elgesio taisyklių; b) įstatymų ir kitų teisės norminių aktų. 2) norint tapti advokatu reikia išpildyti keletą specifinių reikalavimų: a) išsimokslinimas: teisės magistro arba bakalauro laipsnis, arba teisininko kvalifikacijos universitetinis išsilavinimas; b) egzamino išlaikymas; c) teisinio darbo stažas: reikia atidirbti 5 m. prokuroru, tardytoju, teisėju arba kuo nors iš Vyr. patvirtinto sąrašo. d) nepriekaištinga reputacija. 3) advokatas privalo rūpintis savo profesine kvalifikaciją ir ją nuolat kelti. 4) specifinė advokato atsakomybė: verstis advokato praktika galima tik apsidraudus (min. 50 000 lt). Advokatas atsako ir už savo neteisėtus veiksmus ir už jo kontroliuojamų asmenų (samdyti darbuotojai, padėjėjai) padarytą žalą. Civiliniame procese advokato statusas yra dvilypis: 1.advokatas yra savo kliento patikėtinis ir atstovas, todėl privalo būti visiškai atsidavęs jo reikalui; 2.advokatas civiliniame procese veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis. Advokato teisinę padėtį CP-e reikia analizuoti trimis aspektais: advokato santykiai su klientu; advokato santykiai su teismu; advokato santykiai su kitais advokatais. Advokato santykiai su klientu Advokato pareigos yra: 1) užtikrinti abipusį pasitikėjimą, jis turi veikti išimtinai kliento interesais. Tai yra fiduciariniai santykiai. Kadangi advokatas yra sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, jis negali veikti priešingai teisingumo ir teisėtinumo reikalavimams. Advokatas privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių. Atsidavimas klientui ir jo interesų gynimas turi būti proto ribose. 2) advokatas turi vengti interesų konflikto: advokatui draudžiama atstovauti klientui, kai kyla kliento ir jo asmeninių interesų ir kai kurių kitų asmenų interesų konfliktas. Pvz. advokatas negali atstovauti byloje prieš tėvus, sutuoktinį, vaikus, brolius ir t.t. Kai yra interesų konfliktas advokatas arba iš viso nesudaro sutarties, o jeigu konfliktas paaiškėja vėliau turi pranešti apie tai klientui. 3) advokatas privalo užtikrinti konfidencialumą, jis negali atskleisti tos informacijos, kurią gavo iš kliento. 4) advokatas privalo informuoti klientą apie bylos eigą, operatyviai informuoti jį apie kiekvieną procesinį veiksmą. 5) advokatas neturi teisės atsisakyti atstovauti asmeniui be rimto pagrindo. Atsisakydamas atstovauti kai jau yra sutartis, jis turi tai padaryti su mažiausiai įmanomais nuostoliais klientui ir taip, kad jis galėtų spėti susirasti kitą advokatą. Dar pasirašydamas sutartį advokatas turi pasverti ar jo kvalifikacija leis jam tinkamai atstovauti klientui. 6) advokatas turi informuoti klientą apie savo kvalifikaciją, civilinės atsakomybės draudimo dydį apie honoraro dydį ir jo apskaičiavimo būdą. Jis negali susitarti su klientu,, kad honoraro dydis priklausys nuo bylos baigties ar nuo išieškotos sumos. (Ši taisyklė galioja visoje Europoje, išimčių yra Anglijoje) 7) advokatas privalo nedelsdamas perduoti klientui viską, ką gavo vykdydamas kliento pavedimą. Jis neturi teisės laikyti gautus pinigus savo sąskaitoje, jis turi turėti kitą sąskaitą ar laikyti pinigus notaro depozite. Šių pinigų jis negali panaudoti netgi tam, kad susimokėtų sau honorarą. Advokatas neturi teisės sudaryti sandorių dėl kliento turto ar dalyvauti varžytinėse dėl kliento turto. Advokato santykiai su teismu 1. advokatas privalo laikytis CP teisės normų nustatytų reikalavimų nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. 2. advokatas privalo sąžiningai vesti savo kliento bylą. Pvz., draudžiama pateikti dokumentus ar kitus įrodymus teismui, prieš tai neinformavus ir nesupažindinus su jais kitos šalies advokato. 3. advokatas neturi teisės klaidinti teismo ir trukdyti jam tirti bylos aplinkybes. Pvz., advokatas neturi teisės remtis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Prof. etikos taisykles draudžia pateikti teismui rašytinius įrodymus, kurių teisėtumu ar turinio teisingumu advokatas pats abejoja. Advokatas turi elgtis mandagiai ir taktiškai. Teisminiame nagrinėjime advokatas, pastebėjęs įstatymų pažeidimus privalo informuoti apie tai teismą, kad jie būtų ištaisyti. Draudžiama tokius pažeidimus nutylėti ir pranešti apie juos tik apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje. Advokatui teisme draudžiama ginčytis su pirmininkaujančiu ar kitais bylos dalyviais. Prieštarauti pirmininkaujančio veiksmams advokatas gali tik pagal CPK 170 str. Atvejai, kai advokatas veikia priešingai teisei (pažeidinėja prof. etikos taisykles): 1. įžeidinėja teisėją; 2. nevykdo teisėjo teisėtų nurodymų; 3. meluoja, pvz., vilkina procesą;

neinformavęs priešingos šalies susitinka su teisėju ar bando susitikti. Susitikti su teisėju nėra draudžiama, bet draudžiama tai daryti slapta nuo kitos šalies. 5. viešai komentuoja bylą, kuri dar nėra išnagrinėta. Advokato santykiai su kitais advokatais Advokatūra yra profesinis susivienijimas. Jis turi užtikrinti, kad visi laikytųsi prof. etikos taisyklių reikalavimų. Bendraujant su kitais advokatais kiekvienam advokatui yra nustatyti tam tikri elgesio kriterijai: 1. advokatas su savo kolegomis privalo elgtis sąžiningai. Savo klientų interesais nereikalingiems ginčams ir bylinėjimuisi išvengti advokatams būtina kooperuotis. 2. prof. etikos taisyklės nustato kiekvieno advokato pareigą vykdyti savo profesinės organizacijos nutarimus ir laikytis etikos taisyklių. Jei advokatas mato, kad kolega pažeidinėja taisykles privalo atkreipti į tai jo dėmesį ir pranešti apie tai kontoros seniūnui, o jeigu taisyklės pažeidinėjamos šiurkščiai – Lietuvos advokatų tarybai. 3. Taisyklės nustato, kad advokatas privalo pranešti kolegai ketinąs perimti jo vestą bylą. Sutikti vesti bylą jis gali tik tada, kai visiškai išsiaiškina bylos atsisakymo priežastis (negalioja, kai reikia pakeisti susirgusį kolegą). Jeigu klientas prašo, kad bylą vestų keli advokatai, kiekvienas jų turi sutikti. 4. advokatas turi rūpintis savo padėjėjų kvalifikacija ir tinkamu pareigų vykdymu. 5. advokatas privalo nuolat rūpintis savo kvalifikacija ir nuolat ją kelti. Dėl profesijos specifikos advokatui keliami didesni reikalavimai. Už netinkamą pareigų vykdymą jis gali būti traukiamas baudžiamojon, civilinėn ir drausminėn atsakomybėn. Iš konspektų: Advokatų kooperavimasis pasireiškia: 1. pasitelkiant kitus advokatus, jei advokatas mato, kad byla sudėtinga. Tokiais atvejais jis turi atsiklausti kliento ar šis sutinka; 2. perimant bylas iš kolegų; 3. derinant bylos nagrinėjimo laiką ir iš anksto pranešant kitai šaliai, jei jis negalės atvykti; Be to advokatas turi: 4. rūpintis advokatų padėjėjų kvalifikacija ir darbo kokybe; 5. kelti savo kvalifikaciją . Būtinas advokato dalyvavimas.(šiuo kl.medžiagos niekur neradau, CK ir CPK taip pat apie tai detaliai nieko nekalbama) CPK 51str.3d.teigiama: Šio Kodekso bei CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą. CK 2.115 straipsnis. Priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turinys 1. Šio kodekso 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami, kad juridinio asmens akcijos (dalys, pajai), priklausančios juridinio asmens dalyviui, kurio veiksmai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir kai negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis, būtų parduotos juridinio asmens dalyviui, kuris kreipiasi. 2. Ieškinio pareiškimas dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo paduodamas apygardos teismui pagal juridinio asmens buveinę. Teismas privalo pranešti juridiniam asmeniui, kurio akcijos (dalys, pajai) turėtų būti priverstinai parduodamos, apie ieškinio padavimą ir sprendimus. 3. Šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui. 2.126 straipsnis. Pareiškimo padavimas 3. Rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato atstovavimas pareiškėjui būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl veiklos tyrimo. Šios dalies nuostatos netaikomos, jei dėl veiklos tyrimo kreipiasi prokuroras, gindamas viešą interesą.

4.

7. Kuratorius CP-e (Daiva) Kaip papildoma asmenų procesinių teisių apsaugos garantija yra CPK 129 str. suteikta procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui galimybė. Šis būdas veiksmingas tuo, kad kuratorius yra realus fizinis asmuo, gaunantis visą procesinę informaciją ir turintis visas atsakovo teises, taigi ir galintis iš tikrųjų ginti atstovaujamo asmens interesus. Kuratorius – tai teismo paskirtas laikinas šalies atstovas pagal įstatymą. Procesiniu požiūriu jis yra tik atstovas – su atstovaujamuoju jo nesieja jokios materialiosios subjektinės teisės ir pareigos. CPK 39 str.: 1. Šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Kuratoriumi gali būti paskirtas tik fizinis asmuo ir tik jo sutikimu. Teismo nutartis paskirti kuratorių gali būti priimama rašytinio proceso tvarka. Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu buvo paskirtas kuratorius, ar paskyrus šalies atstovą pagal įstatymą. Kuratorius turi jo atstovaujamos šalies procesines teises ir pareigas. 2. Apie kuratoriaus paskyrimą, išskyrus atvejus, kai kuratorius paskiriamas šaliai, neturinčiai civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, teismas viešai paskelbia teisme (nutartis apie kuratoriaus paskyrimą pakabinama teismo skelbimų lentoje) bei suinteresuotos šalies lėšomis viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio dienos. 3. Kuratorius pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus įkainius bei tvarką turi teisę gauti atlyginimą už atstovavimą. Atstovavimo išlaidas apmoka šalis, kurios iniciatyva kuratorius yra paskirtas. Šalis, kuri prašo paskirti kuratorių, jo atstovavimo išlaidas sumoka iš anksto.

4. Kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams. Taigi, yra dvi sąlygos, būtinos skiriant byloje kuratorių: 1. 2. asmens gyvenamoji ar darbo vieta yra nežinoma arba jis neturi atstovaujančio organo; tokiam asmeniui reikia skubiai įteikti procesinį dokumentą, lemiantį būtinumą ginti jo teises.

Kuratoriui skirti būtinos abi šios sąlygos. Į bylą nagrinėjantį teismą su atitinkamu prašymu turėtų būti kreipiamasi raštu. Teismo posėdyje pareikštą tokį prašymą teismas jame gali ir išnagrinėti, ypač kai žinoma kuratoriaus kandidatūra ir turimas jo sutikimas. Kitais atvejais šis prašymas bus nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t.y. nekviečiant šalių į teismo posėdį ir joms nedalyvaujant. Sustabdžius bylą dėl to, kad šalis netenka veiksnumo ir neturi atsakovo pagal įstatymą, skyrus jai kuratorių bylos sustabdymo pagrindas išnyksta ir bylą būtina atnaujinti. Kuratoriumi gali būti skiriamas ir advokatas (jei jis nėra suinteresuotos šalies atstovas). Paprastai pirmumas pasirenkant kuratorių byloje gali būti teikiamas šalies giminaičiams ar kt. asmenims, kurie yra suinteresuoti kuo veiksmingesne jos teisių ar įstatymo saugomų interesų gynyba. Skirti kuratorių yra teismo prerogatyva, todėl teismo nesaisto ieškovo siūlymas skirti kuratoriumi konkretų asmenį. 129 straipsnis. Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui 1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai atstovaujančio organo, turi būti įteiktas ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis teismas suinteresuotos šalies prašymu. 2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos arba jei šalis neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą. 3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos. Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu, CPK 131 str. numatyta: 1. Jeigu paaiškėja, kad prašymas paskirti kuratorių arba įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant buvo nepagrįstas, teismas nutartimi nustato įprastinį procesinio dokumento įteikimo būdą, o jei yra būtinybė, nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo arba dokumentų įteikimo viešai paskelbiant momento. 2. Šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad nepagrįstai būtų paskirtas kuratorius arba viešai paskelbti procesiniai dokumentai, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų.

9 TEMA
9 tema. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS 1. Civiliniu bylu priskyrimo teismams samprata ir principai(Giedrė, nes Marija neparuošė) Subj. teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kt. institucijos. Kilus ginčui svarbu tiksliai nustatyti, kokia institucija turi nagrinėti ginčą. Čia padeda priskirtinumo institutas. Civ. bylų priskyrimas teismams - tai teisės normų visuma, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus. Tai bylų priskyrimas teismo kompetencijai. Tą apibrėžia CPK 22str.-„.. teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimo priėmimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.“ Kompetencija ir priskirtinumas — netapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma. Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, tai jurisdikcinė veikla. Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Priskirtinumas skirstomas: *pagal tai, kiek institucijų - viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą: 1) į vienetinį, kartais dar vadinamas išimtiniu ar imperatyviuoju (nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos) 2) į dauginį ( nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija.). Dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į : 2.1) alternatyvųjį (suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis- teismą ar arbitražą) 2.2) sąlyginį (gali kreiptis asmuo, jei laikėsi išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų pareiškimo tvarka, kitais atvejais prieš kreipdamasis į teismą, turi kreiptis į darbo ginčų komisiją ).

2.3) sutartinį (kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją, dažniausiai arbitražą. Sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį priskirtinumą ). Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas nepriklauso spręsti teismui, as muo neturi teisės kreiptis į teismą. Asmens, kuris kreipiasi dėl nepriklausančio teismo kompetencijai ginčo, pareiškimą teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas pats sprendžia ar byla priklauso jo kompetencijai.

2. Bylos nagrinėtinos teisme. Eismo ir kt. ginčus dėl teises sprendžiančių institucijų kompetencijos atribojimas (Rūta Sluškaitė) Teismas veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų. Be įstatymo teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Teismo kompetencija taip pat gali būti ribojama tam tikra valstybės teritorijos dalimi, pvz., apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas. (Teismų įst. 10,11 str.) Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine veikla. Teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir nejurisdikcinė teismo kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu). Žinybingumas Liaudiškai tariant žinybingumas atsako į klausimą kas nagrinės ginčą: teismas ar kokia nors kita institucija (arbitražas, ginčų komisija ir t.t.). Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos. Todėl, kilus ginčui labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. Kompetencija ir žinybingumas nėra tapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o žinybingumas tai tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t.y. su jurisdikcine veikla. Bylos žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Civilinių bylų žinybingumas – tai bylos visumos priskyrimas teismo kompetencijai. Pagal tai kiek institucijų turi teisę nagrinėti konkrečią bylą žinybingumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. 1. Vienetinis žinybingumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje, t.y. yra tos institucijos kompetencija. Ši žinybingumo rūšis dar vadinama išimtiniu arba imperatyvioju žinybingumu, nes įstatymai įtvirtinto konkretaus ginčo žinybingumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos. 2. Dauginis žinybingumas – ginčo nagrinėjimas yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Jis skirstomas į: alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. a) Alternatyvusis. Suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią jis norėtų kreiptis. Pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas. b) Sąlyginis. Galimybė kreiptis į instituciją, kuriai ginčas yra žinybingas, atsiranda tik, jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Būna labai įvairiai: 1) prieš kreipiantis į teismą reikia pabandyti išspręsti ginčą patiems pretenzijos pareiškimo tvarka (pvz., klientų ginčai su ryšių organizacijomis); 2) prieš kreipiantis į teismą reikia mėginti spręsti ginčą neteisminėje institucijoje,pvz., kreiptis į aukštesnio pavaldumo administracinę instituciją arba pareigūną (pvz., muitinės kodeksas nustato, kad asmenų skundai dėl muitinės veiksmų paduodami teritorinei muitinei, o jos veiksmai skundžiami muitinės departamentui, pastarojo sprendimą galima skųsti teismui). c) Sutartinis žinybingumas. Šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis žinybingumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražui (CPK 28 str.). Tačiau sutartinis žinybingumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį žinybingumą, pvz., draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražui ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kt. teisinių santykių. (Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.). Pagal CPK 26 str. teismams žinybingi visi ginčai dėl teisės , kylantys iš civilinių, darbo, finansų, bankroto teisinių santykių ir bylos, kylančios iš konstitucinių ir administracinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės žinybingumą teismui, o tai reiškia, kad visi ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 30 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatas. Tačiau tai nereiškia, kad žinybingumo institutas prarado savo prasmę, kadangi yra išimčių: pvz., Krašto apsaugos tarnybos įst. nustato, kad kai kurie ginčai nežinybingi teismui (dėl karinio laipsnio suteikimo ar nepriėmimo į profesionalią tarnybą). Taip pat teismui nežinybingi ginčai dėl: iškeldinimo iš savavališkai užimtų gyv. patalpų, santuokos nutraukimo, kai kreipiasi vyras be žmonos sutikimo, o ji (žmona) nėščia ar yra mažas (iki 1 m.) vaikas; tėvystės nustatymo, jei gimimo liudijime yra įrašytas konkretus asmuo; laiku nesumokėtų SODROS mokesčių; pilietybės nustatymo ir t.t. Yra 16 punktų iš įvairių įstatymų. Mikelėno nuomone šios išimtys ne visada pagrįstos. Žinybingumas yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Kai ginčas teismui nežinybingas, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą. Besikreipiančio dėl nežinybingo ginčo asmens pareiškimą teismas atsisako priimti (CPK. 150 str. 1 p.), o kai esant ginčą nežinybingą paaiškėja jau iškėlus bylą, ji nutraukiama (CPK 243 str.). Ginčo žinybingumą nustato pats teismas ex officio. Bet teismas negali elgtis prieš įstatymą ir priimti nežinybingą ginčą. Tačiau jis gali, tiesiogiai taikydamas Konstitucijos 30 str., priimti ginčą, jo nenagrinėti ir kreiptis į Konstitucinį teismą (Konstitucijos 110 str. nustatyta tvarka) dėl įstatymo, nustatančio, kad ginčas teismui nežinybingas, atitikimo Konstitucijai. (Kada mūsų teismai ką nors tokio darys neaišku). Problemas, kai įstatymas neaiškus ar yra teisės normų, reguliuojančių civilinių bylų žinybingumą, prieštaravimų, gali išspręsti pats teismas, remdamasis CPK 29 str. Jame įtvirtintas teisminio žinybingumo pirmenybės principas: kilus abejonei dėl ginčo žinybingumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja žinybingumą, kolizijai, ginčas laikomas žinybingu teismui. Sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni žinybingi teismui o kiti – ne, visi reikalavimai nagrinėjami teisme.

Daugelis išimčių iš žinybingumo nesiderina su Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija todėl juos reikėtų naikinti, nes kitaip gali Lietuvėlė brangiai mokėti. Be ginčo bylų, teismas nagrinėja ir ne ginčo bylas. Šių bylų žinybingumas nustatomas remiantis priešinga nei ginčo bylos taisykle – pagal sąrašo principą: teismui žinybingos tik tos ne ginčo bylos, kurios išvardintos CPK 270 str. Atskirai paminėtinas specifinis žinybingumo įgyvendinimo būdas. Žinybingumas gali būti ir ginimosi nuo ieškinio priemonė. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, gali pareikšti, kad ginčas teismui nežinybingas, ir reikalauti bylą nutraukti. Šiuo atveju teismas turėtų patikrinti atsakovo argumentus ir nuspręsti ar ginčas žinybingas teismui.

3. Teismų kompetencijos sąvoka ir rūšys (Kęstas, o vietoj jo Inga) Teismas, kaip bet kuri institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įst. nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). be įstatymo, teismo galias riboja v – bės teritorija, jos piliečiai ir teismo teritorinės veiklos ribos. Pvz., teismo galia negali peržengti v – bės teritorijos ribų. Kad kiekvienos v – bės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių v – bių susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir tam tikra v – bės teritorijos dalimi. Pagrindinė teismo f – ja yra spręsti ginčus dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine. Teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines f – jas: kai kuriose v – bėse tvarko nekilnojamojo turto registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir jurisdikcinę, ir ne jurisdikcinę f – jas. Joms vykdyti teismui suteikta atisitinkamos teisės ir įgaliojimai. Teismo kompetencija – teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas f – jas, visuma. Kompetencijos rūšys: • Pagal vykdomų f – jų prigimtį: o jurisdikcinė (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu; šią kompetenciją reglamentuoja priskirtinumo ir teismingumo institutai); o ne jurisdikcinė (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio f – jų vykdymu). • LR Teismų įst. išskiriamos kompetencijos rūšys (12 str. 2, 3, 4, 5 dalys): o bendrosios kompetencijos teismai; o specializuoti teismai. Bendrosios kompetencijos teismai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo. Specializuoti teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti steigiami ir kiti specializuoti teismai.

4. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių (Monika Šiaudinytė) Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t.y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo klausimą, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra teismų sistema. LR Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Be to, 1999 m. sausio 14 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lietuvoje buvo įkurta specializuotų – administracinių teismų- sistema (pradėjo veikti 1999 m. gegužės 1 d.). Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki 1998 m. Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas (likviduotas 1998 m. kovo 3 d. įstatymu.). Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, kurios teismų sistemos – administracinių ar bendrosios kompetencijos – teismuose turi būti nagrinėjama konkreti byla. Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą – kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t.y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausias Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik apylinkės ir apygardos teismų kompetenciją. Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pvz., nustačius, kad byla nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš 54 veikiančiųjų turi tokią teisę. Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme – galima ir apeliacinė ar kasacinė jos nagrinėjimo tvarka. Pvz., šalis pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine tvarka.Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas ar teismai vykdo kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą. Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų t.y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.

Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus: 1. teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas; 2. konkretų tos pačios grandies teismą; 3. teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t.y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: - rūšinis (dalykinis); - teritorinis; - funkcinis. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą. Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą, t.y. teismui, kuriam ji teisminga. Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka. Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau kai kuriose iš jų teismas ex officio bylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui teisminga arba atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo šalys. CPK 25 str. Civilinių bylų teismingumas Civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismai, šio Kodekso nustatyta tvarka. 26 str. Civilinių bylų rūšinis teismingumas 1.Visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio Kodekso 27, 28 str. 2. Jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administracinės teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. 27 str. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas: 1. kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto perdalijimo; 2. dėl autorinių neturtinių teisinių santykių; 3. dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; 4. dėl bankroto ir restruktūrizavimo; 5. pagal banko administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo; 6. kurių viena šalis yra užsienio valstybė; 7. pagal ieškinius dėl priverstinio abiejų (dalių, pajų) pardavimo; 8. pagal ieškinius dėl pirminio asmens veiklos tyrimo; 9. kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios institucijos teismas nagrinėja apygardos teismas. 28 str. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas: 1. dėl ginčų, numatytų LR patentų įstatyme; 2. dėl ginčų, numatytų LR prekių ženklų įst.; 3. dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti LR pilietį, gyvenantį LR arba užsienio valstybėje; 4. kitas civilines bylas, kurios pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas.

5. Civiliniu bylų teismingumo samprata ir rūšys (Vita) Išsprendus klausimą dėl bylos priskirtinumo, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas ją nagrinės. Tai padaroma pagal tam tikras taisykles. Teismingumas- teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams. Teismingumo institutas- taisyklių visuma, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką. Teismingumas paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje. CPK apie teismingumą- IV skyrius (25-36 str.). Norint nustatyti teismingumą reikia: 1. išsiaiškinti teismų sistemos rūšį (t.y. bendrasis ar specializuotas teismas); jei nustatoma, kad byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos teismuose, reikia nustatyti kurios konkrečios grandies teismas ją nagrinės kaip pirmosios instancijos teismas (t.y. apylinkių ar apygardų) 2. tada iš kelių tos grandies teismų reikia išskirti konkretų teismą (t.y. jei apygardų, tai vieną iš 5, jei apylinkių- viena iš 54 teismų) 3. kadangi yra instancinė teismų sistema, tai galimas ir bylos nagrinėjimas apeliacine bei kasacine tvarka. Taigi reikia nustatyti ir teismus, vykdančius šias funkcijas, kai byla išnagrinėta atitinkamam pirmosios instancijos teisme ir yra apskųsta. Skiriamas 3 rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis, funkcinis. (apie tai plačiau kituose klausimuose). Jei byla teismui yra neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti nagrinėti pareiškimą (CPK 137 str.2d.2p.). Jei iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą nagrinėti teismui, kuriam ji byla

teisminga. Teismo, kuris išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka (329 str. 2d. 6p.). Taigi civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga.

6. Rūšinis teismingumas (Rūta Šliažaitė) TEISMINGUMAS – tai teismams priskirtinų bylų paskirstymas bendrosios kompetencijos teismų sistemos viduje ( apylinkės ar apygardos) ir bendrosios kompetencijos sistemų grandies konkrečiam (apylinkės, apygardos) teismui, taip pat teismo, vykdančio tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t.y. konkretaus teismo instancinėje teismų sistemoje (apeliacinės instancijos teismo ar kasacinio teismo), arba teismo vykdančio tam tikrą specialią funkciją (pripažįstančio ir leidžiančio vykdyti užsienio teismų sprendimus), nustatymas. CPK 329str 2 d 6p – teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teismingumo taisykles sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka ir kasacine tvarka (360 str.). • RŪŠINIS TEISMINGUMAS 26 str. 1d bendroji rūšinio teismingumo taisyklė: visas bylas kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja apylinkės teismai, jeigu įstatyme nenurodyta kitaip. Rūšinis teismingumas padeda nustatyti koks vientisos teismų sistemos teismas – bendrosios kompetencijos ar specializuotos – turi nagrinėti bylą. Esminiai civilinių bylų teismingumo kriterijai : 1. Ginčo dalykas. Tai yra pagrindinis kriterijus (ieškiniai dėl įmonių bankroto, dėl juridinio asmens veiklos tyrimo ir pan.) todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu. 2. Ginčo subjektų teisinė padėtis (ginčo šalys). Jeigu viena iš šalių yra užsienio valstybė, byla teisminga apygardos teismui. 3. Ginčo suma. Bylas, kur turtinio ginčo suma viršija 100 tūkst. litų, nagrinėja apygardos teismas. CPK 27 str. nurodoma kokias bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apygardos teismai pagal civilinių bylų rūšinio teismingumo kriterijus, kuriuos lemia ir materialiųjų santykių pobūdis. Pateiktas sąrašas nėra baigtinis. CPK 28 str. nurodoma, kai bylas kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas. 27 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos apygardos teismams Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas: 1) kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo; 2) dėl autorinių neturtinių teisinių santykių; 3) dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; 4) dėl bankroto ir restruktūrizavimo; 5) pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo; 6) kurių viena šalis yra užsienio valstybė; 7) pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo; 8) pagal ieškinius dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; 9) kitas civilines bylas, kurias pagal įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja apygardos teismai. 28 straipsnis. Civilinės bylos, teismingos tik Vilniaus apygardos teismui Tik Vilniaus apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja civilines bylas: 1) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos patentų įstatyme; 2) dėl ginčų, numatytų Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme; 3) dėl įvaikinimo pagal užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje; 4) kitas civilines bylas, kurias pagal galiojančius įstatymus kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja tik Vilniaus apygardos teismas.

7. Teritorinis teismingumas ir jo rūšys (Egle Tamašauskaitė) Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pvz.: apylinkės, apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas pasikeistų, pvz.: iškėlus bylą atsakovas pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pvz.: atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir pan. Teritorinis teismingumas skirstomas į:  Bendrąjį;  Alternatyvųjį;  Išimtinį;  Sutartinį;  Kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.

Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo - pagal juridinio asmens organo buveinės vietą (CPK 29 str.). Kai atsakovas yra v-bė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal v-bei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinės vietą. Fiz. asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena; ji paprastai nurodoma asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose. Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. (CPK 32 str.) Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įst. nurodo galimybę nagrinėti byla 2 ar daugiau tos pačios grandies teismų. Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas (CPK 30 str. 12 d.). Jei ieškovas kreipiasi į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačiu ieškiniu kreiptis į kt. teismą. Alt. terit. teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypač reikšmingi ieškovo teisės ir interesai, pvz.: išlaikymo, žalos atlyginimo byloms. Ieškovui suteikiama galimybė pasirinkti tokį teismą, į kurį jam būtų patogiau kreiptis. CPK 30 str. Nustatytas toks altern. teritorinis teismingumas: • ieškinys atsakovui, kurio gyv. vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba paskutinę žinomą jo gyv. vietą; • ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvoje gyv. vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą; • ieškinys, susijęs su JA filialo veikla, gali būti pareiškimas ir pagal filialo buveinės vietą; • ieškinys dėl išlaikymo priteisimo ir tėvystės nustatymo gali būti pareiškiamas ir pagal ieškovo gyvenamąją vietą; • ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fiz. asmens sveikatą, taip pat atimant gyvybę, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą; • ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv. vietą arba žalos padarymo vietą; • ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtu nuteisimo, neteisėto suėmimo taikant kardomąją priemonę, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, neteisėtos admin. nuobaudos – arešto – skyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civ. bylą, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyv. vietą; • ieškinys dėl atlyginimo nuostolių, atsiradusių laivams susidūrus, ir dėl atlyginimo išieškojimo už pagalbos suteikimą ir gelbėjimą jūroje, taip pat visais kitais atvejais, kai ginčas kyla dėl vežimo jūra teisinių santykių, gali būti reiškiamas ir pagal atsakovo laivo buvimo arba laivo įregistravimo uosto vietą; • ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas ir pagal sutarties įvykdymo vietą; • ieškinys, susijęs su globėjo, rūpintojo ar turto administratoriaus pareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas taip pat pagal globėjo, rūp. ar turto admin. gyvenamąją ar buvimo vietą; • ieškinys dėl vartojimo sutarčių gali būti pareiškiamas ir pagal vartotojo gyv. vietą. Alternatyviojo teritorinio teismingumo atveju šalys taip pat gali savo susitarimu pasirinkti teismą, kuris nagrinės bylą. (CPK 32 str.) Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą. Pagal CPK 31 str. Ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu šio teismingumo keisti negali (išskyrus CPK 35 str. Išimtinius atvejus). Sutartinio teritorinio teismingumo atveju teismą, nagrinėsiantį bylą, pasirenka ginčo šalys tarpusavio susitarimu (tik taip jos negali keisti rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo). Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir pateiktas kartu su ieškinio pareiškimu (šį klausimą gali aptarti šalys ir sudaromoje sutartyje). Šalys gali susitarti, kad jų bylą nagrinės konkretus teismas (prorogacinis susitarimas), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems byla teisminga, jos negalės nagrinėti (derogacinis susitarimas). Prorogaciniu susitarimu taip pat gali būti pripažįstama situacija, kai ieškovas kreipiasi į teismą pažeisdamas bendrojo teritorinio teismingumo taisykles, tačiau teismas jo pareiškimą priima, o atsakovas neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama tame teisme. Sutartinis teismingumas būdingas tarptautinėms prekybos sutartims. Nustatant kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą , dažniausiai kurios vienos bylos teismingumas lemia kitų bylų teismingumą. (CPK 33 str.). Pagal teritorinį teismingumą kompetencija paskirstoma ir apylinkių, ir apygardų teismų sistemos viduje. Nustatant, kuris apygardos teismas turi nagrinėti bylą, reikia vadovautis CPK 29-33 str. Vilniaus apygardos teismui bylos priskirtos vadovaujantis išimtinio teismingumo principu.

8. Funkcinis teismingumas (Dovilė) Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje , t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcinė veikla ar susijusi tik iš dalies, pvz., teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus,. LR teismų įstatymo 15 ir 16 str. nurodoma, kad civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai. Kaip apeliacinė instancija civ. bylas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkės teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija (CPK 301str). Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias kaip pirmoji instancija nagrinėjo apygardų teismai (CPK 301str).

Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik AT (CPK 340str). Jis taip pat nagrinėja bylas pagal kasacinius skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, bei užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus (CPK 809str). AT, be kasacinės f-jos, atlieka ir vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo f-ją (CPK 4str). Kiekvienas teismas savo f-nę kompetenciją privalo patikrinti ex officio (pgl pareigas)

9. Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai. Civilinės bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka. Ginčų dėl teismingumo neleistinumas (Irma) Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą, t. y. teismui, kuriam ji teisminga (CPK 34 str. 2 d. 4 p.)- Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Daugumoje užsienio valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau kai kuriose iš jų teismas ex ofjicio bylos teismingumo netikrina, o įrodyti, kad byla teismui teisminga arba, atvirkščiai, - jam neteisminga, privalo šalys. Civilinės bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka. Ginčų dėl teismingumo neleistinumas Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors paskiau ją turėtų nagrinėti kitas teismas (CPK 34 str. L d.). Tačiau kartu CPK. 34 35 straipsniuose numatytos išimtys, kada byla, priimta vieno teismo savo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai: 1) teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus (CPK 34 str. 2 d. 1 p.); 2) atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui (CPK 34 str. 2 d. 2 p.); 3) nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų negalima pakeisti kitais tame teisme.(CPK 34 str. 2 d. 3 p.); 4) iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismo žinion pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 str. 2 d. 4 p.); 5) byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 34 str. 2 d. 5 p.). Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį ir ją byloje dalyvaujantys asmenys gali skųsti apeliacine tvarka, išskyrus atvejus, kai byla perduodama kitam teismui CPK 34 straipsnio antrosios dalies 2-3 ir 5 punktuose numatytais atvejais. Byla siunčiama į kitą teismą, kai įsiteisėja teismo nutartis perduoti bylą. Gautą iš kito teis mo civilinę bylą teismas privalo priimti savo žinion ir išnagrinėti iš esmės. Jokie bendrosios kompetencijos teismų ginčai dėl bylos perda vimo neleidžiami (CPK 36 str. 1 d.) . Tačiau bylą, aukštesnės pakopos teismui pagal CPK 34 straipsnio antrosios dalies 4 punktą perduotą neteisėtai, aukštesnės pakopos teismas, konstatavęs šį pažeidimą, savo nutartimi grąžina nagrinėti pagal teismingumą. Jokia aukštesnės pako pos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiamą (CPK 36 str. 1 d.). CPK 35 straipsnis nurodo dar vieną bylos kitam teismui perdavimo galimybę: išimtiniais atvejais (pvz., kai kito teismo veiklos teritorijoje gyvena dauguma byloje dalyvaujančių asmenų, byloje dalyvaujantys asmenys išreiškia pagrįsti) abejonių dėl atitinkamo teismo teisėjų nešališkumo ir pan.), byla gali būti perduodama kitam tos pačios pakopos teismui, kad būtų išnagrinėta kuo operatyviau ir ekonomiškiau. Vieno apylinkės teismo bylą kitam apylinkės teismui šiuo pagrindu gali perduoti apygardos teismo, kurio teritorijoje yra abu apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus teismo pirmininkas. Jeigu abu apylinkių teismai yra skirtingų apygardų teritorijoje, bylos perdavimo klausimą sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Dėl bylos perdavimo iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui sprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 35 str. 2 d.). Pagal CPK 35 straipsnio antrąją dalį, jeigu byla yra labai sudėtinga, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu apygardos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, turi teisę bylą, priklausančią apylinkės teismo kompetencijai, perduoti nagrinėti apygardos teismui. CPK 35 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad bylą, kai dalyvaujantis asmuo yra teisėjas ir ji priklauso teismo, kuriame jis dirba, kompetencijai arba kai teisme, turinčiame nagrinėti bylą, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis (sugyventinis), aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Tačiau šis bylos perdavimo pagrindas netaikomas, kai teisėjas arba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai, sutuoktinis (sugyventinis) dirba Lietuvos Aukščiausiame Teisme arba Lietuvos apeliaciniame teisme.

10. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai. Teismingumo kolegija (Eglė Urbonaitė) Teismams žinybingų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Jeigu byla teismui neteisminga teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 150 str. 6 p.). Kai iškėlus bylą nustatoma, kad pareiškimas priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą. Daugumoje valstybių teismingumo taisyklių laikymąsi teismas kontroliuoja ex officio. Tačiau būna ir taip, kad teismingumą ar neteismingumą turi įrodyti šalys. Rūšinis teismingumas padeda išspręsti du uždavinius: nustatyti teismų sistemos grandį bei nustatyti bendros kompetencijos ar specializuotas teismas nagrinės bylą. (Šiuo metu yra tik vienas specializuotas teismas – Administracinis).

CPK 135 str. nustato, kad teismams žinybingos civilinės bylos nagrinėja apylinkės teismas, išskyrus nurodytas 136, 136 1 ir 136 str. Taigi bendra taisyklė – visos civilinės bylos nagrinėjamos apylinkės teismuose, jeigu įstatymas nenumato kitaip. CPK 1363 str. nustato bylas, teismingas Administraciniam teismui: bylos dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje, atlyginimo.
3

Teismingumo kolegija. Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti teismingumo klausimus paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, informuodami apie tai dalyvaujančius byloje asmenis. Prašymą ar nutartį speciali teisėjų kolegija išnagrinėja per 10 dienų nuo prašymo ar nutarties gavimo, nekviesdama į posėdį byloje dalyvaujančių asmenų. Kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos teismingumo neskundžiama. Byla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo išsiunčiama į atitinkamą pirmosios instancijos teismą, kuriam ji teisminga, arba į apeliacinės instancijos teismą, kuriam nutartis dėl teismingumo yra privaloma. 10. Teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai. Teismingumo kolegija (Jūratė Jackauskaitė) Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį ir ginčo subjektinės teisės turinį. Administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių. Bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 10) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo; 11) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 12) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 13) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso. Sąrašas nebaigtinis. Teismingumo kolegija Iki administracinių teismų sistemos sukūrimo Lietuvoje visi teisiniai ginčai, taip pat ir kylantys iš administracinių teisinių santykių, buvo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Įkūrus specializuotų administracinių teismų sistemą kartais praktikoje gali iškilti klausimas – kuris teismas – bendrosios kompetencijos ar administracinis – turi nagrinėti tam tikrą teisinį konfliktą, juolab kad valstybėje ilgą laiką veikiant tik bendrosios kompetencijos teismų sistemai negalėjo susiformuoti jokie aiškesni teismingumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų kriterijai. Šiems klausimams spręsti įstatymų leidėjas sukūrė tam tikrą teisinį mechanizmą – specialiąją teisėjų kolegiją (praktikoje neretai vadinamą teismingumo kolegija). Teismingumo kolegiją sudaro: • 2 LAT teisėjai • 2 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis dėl konkrečios bylos teismingumo yra neskundžiama ir privaloma teismui, kurio kompetencijai priskirta konkreti byla.

10 TEMA

CPT 10 tema. Procesiniai terminai. Teismo nuobaudos 1. PROCESINIAI TERMINAI, JŲ SAMPRATA IR RŪŠYS. (Aušra) Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai yra nustatomi tam, kad: 1) Būtų įgyvendinti operatyvumo ir ekonomiškumo principai, įtvirtinti CPK 7 str.; 2) Dėl didelio bylų skaičiaus būtų tinkamai organizuojamas teisėjo darbas; Terminų klasifikavimas I. Pagal tai, kieno jie yra nustatyti: a. Įstatymo nustatyti terminai – tai įstatyme nustatyti terminai tam tikriems veiksmams atlikti (pvz.: septynių dienų terminas atskirajam skundui paduoti, trisdešimties dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti ir t.t.); b. Teismo nustatyti terminai – tai teismo nustatyti terminai tam tikriems veiksmams atlikti (CPK str.); Pastaba: įstatyme gali būti numatytas minimalus ar maksimalus terminas, kurio neperžengdamas teismas gali nustatyti terminą tam tikriems veiksmams atlikti. II. Pagal paskirtį skirstomi į skirtus: a. Teismui tam tikriems veiksmams atlikti; b. Dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti; c. Kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti;

Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui ir civilinės bylos išnagrinėjimo terminai Pasirengimas prasideda, kai teismas išsprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klausimą ir tai turi būti padaryta ne vėliau, kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio įregistravimo teisme, o jeigu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – per tris dienas (CPK 137 str. 3 d.). Taigi įstatymas suteikia teisę teismui pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminus. Įstatyme nustatyta tik per kiek laiko turi būti pasirengta nagrinėti bylą teisme: 1. darbo bylas – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos; 2. daikto valdymo pažeidimų bylas – per trisdešimt dienų; Iš esmės teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėt per vieną teismo posėdį. Ši procesinė norma kartu su kitomis užkerta kelią bylų nagrinėjimo vilkinimui. Tačiau įstatymuose gali būti nustatytas kai kurių kategorijų civilinių bylų išnagrinėjimo terminas: 3. darbo bylos – ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai buvo baigta rengtis nagrinėti bylą teisme (CPK 413 str. 3 d.); 4. santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu bylos turi būti išnagrinėtos ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymų priėmimo dienos (CPK 540 str. 2d.); 5. Hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių bylos – per tris dienas nuo prašymo ar pareiškimo gavimo dienos (CPK 545 str.) Ir kitais atvejais. Be terminų procesiniams veiksmams atlikti įstatymas nustato ir tam tikrus terminus, kurie prigimties požiūriu panašūs į ieškinio senaties terminus (pvz.: skundo dėl antstolio veiksmų ir notarinių veiksmų padavimo dešimties dienų terminas – CPK 512 str.)

2. PROCESINIŲ TERMINŲ SKAIČIAVIMO TAISYKLĖS. (Eglė U.) Procesiniai terminai ir jų nustatymo taisyklės yra viena iš CPT bendrosios dalies dalykų. Procesinių terminų skaičiavimas pateikiamas CPK 73 str.: 73 straipsnis. Procesinių terminų skaičiavimas 1. Procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatę įstatymai, juos nustato teismas.

2. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpas. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. 3. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Taigi procesiniai terminai gali būti apibrėžiami įvairiai: 1. tikslia kalendorine data, pvz., nurodoma, kad dokumentus reikia pateikti iki lapkričio 15 d.; 2. įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, pvz., nurodoma, kad veiksmą galima atlikti iki teismui išeinant į pasitarimo kambarį; 3. tam tikru laiku, pvz., nurodoma, kad byla turi būti išnagrinėta per dešimt dienų. Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti. Tam tikru laiku (metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis) skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia. Pavyzdžiui, teismo posėdžio protokolą pasirašius lapkričio 10 dieną, trijų dienų terminas, nustatytas su juo susipažinti, prasidės lapkričio 11 dieną. Jei byloje tam tikri dokumentai yra įteikiami kelis kartus (pvz. šaukimas į teismą), tai visi terminai skaičiuojami nuo pirmojo įteikimo. Terminų skaičiavimo pasibaigimo sąlygos pateikiamos CPK 74 str.: 74 straipsnis. Procesinių terminų pabaiga 1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. 4. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. 5. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. 6. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu teismo darbo dienos pabaigos metu. 7. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu.

3. PROCESINIO TERMINO SUSTABDYMAS, PRATĘSIMAS IR ATNAUJINIMAS. (Renata) CPK 76 str. nustatyta, kad visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai sustabdomas bylos nagrinėjimas. Bylos sustabdymo pagrindai yra nurodyti CPK 163 – 164 str-se. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau. CPK 75 str. 1 d. nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui . Tokiais atvejais byloje dalyvaujančiam asmeniui atsiranda neigiamų padarinių. Termino, nustatyto tam tikrai procesinei pareigai atlikti, praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo. Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti procesines sankcijas. Teismas nustatytus terminus, kurie jau pasibaigę, gali pratęsti. Teismas, svarstydamas termino pratęsimo klausimą, gali pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis pratęsti procesinį terminą. Nesumokėjus pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas toliau nesvarstomas (CPK 77str. 1d.). Užstatas pereina valstybei, kai asmuo, prašantis pratęsti terminą, neatlieka veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas. Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo apskritai prarado galimybę tą procesinį veiksmą atlikti. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. T. p. pareiškimas atnaujinti terminą turi atitikti procesiniams dokumentams keliaus reikalavimus. Pareiškimas atnaujinti ar atkurti terminą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismų praktikoje svarbiomis priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, dažniausiai pripažįstama pareiškimą padavusio asmens liga, laikinas išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos, įvairios stichinės nelaimės, neturėjimas galimybės laiku pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba ir panašios aplinkybės. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Įstatymo nustatytus terminus galima tik atnaujinti, o teismo nustatyti terminai gali būti ne tik ataunami, bet ir pratęsiami. Įstatyme yra numatyti atvejai, kiek laiko praėjus negali būti sprendžiama dėl termino atnaujinimo (naikinamieji terminai) – CPK 87 str.;307 str. 3 d.; 345str. 2d.; 368 str. d.

4. PROCESINIŲ TERMINŲ PAŽEIDIMO TEISINĖS PASEKMĖS. (Julija)  Pasibaigus įst. nustatytam ar teismo paskirtam terminui, teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta. Dalyvaujančiam byloje asmeniui, turinčiam teisę atlikti atitinkamą veiksmą , kyla neigiamų padarinių, t.y. praranda tam tikras teises atlikti tam tikrus veiksmus: pvz: praleidus 7d terminą atskirajam skundui paduoti (CPK 335 str.), byloje dalyvaujantis asmuo praranda teisę apskųsti teismo nutartį apeliacine tarka; laiku nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas ieškinį grąžina ieškovui ir ieškinys laikomas nepaduotu (CPK 115str 3d,138str) Pasibaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijai, pagal bendrą taisyklę šalys negali:  pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo  padidinti ar sumažinti pareikštų reikalavimų  pateikti naujų įrodymų, aplinkybių ar argumentų  atstovas negali pareikšti priešieškinio Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75str 1d).  Tačiau jeigu procesinis terminas nustatytas tam tikrai procesiniai pareigai atlikti, termino praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo (CPK 75str 2d). Už laiku neatliktą pareigą teismas gali taikyti sankcijas ar kt.neigiamo pobūdžio procesinio poveikio priemones. Pvz.: fiz. ar jurid. asmenims nustatytu laiku nepateikus rašytinio įrodymo, teismas gali paskirti baudą, tačiau baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti rašytini įrodymą (CPK 199 str. 6d.).  Tam tikrais atvejais byloje dalyvaujančiam asmeniui pareigos neatlikimas sukelia nepalankių procesinių pasekmių ir kartu panaikina ir asmens pareigą. Pvz.: atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį per nustatytą terminą, teismas ieškovo prašymu gali priimti sprendimą už akių (CPK 142 str. 4d.). Tada atsakovo pareiga pateikti atsiliepimą išnyksta, nes byloje yra priimtas procesinis sprendimas dėl bylos esmės.

5. TEISMO NUOBAUDOS SAMPRATA. (Santa) Teismo nuobaudos- tai sankcijos, kurios teismo gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenims (DBA), kitiems tiesioginiams proceso dalyviams (liudytojams, ekspertams, vertėjams) bei kitiems asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su procesu, už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Baigtinis teismo nuobaudų rūšių sąrašas yra įtvirtintas CPK 103 str. 1 d.: ♣ įspėjimas ♣ pašalinimas iš teismo posėdžių salės ♣ bauda ♣ areštas Teismo nuobaudos skiriamos teismo nutartimi (CPK 103.2). Ši nutartis gali būti 2 rūšių:  žodinė, kuri gali būti įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 290.2)  rašytinė, atitinkanti 291.1 reikalavimus (priėmimo laikas, vieta, teismo pavadinimas, sudėtis, teismo posėdžio sekretorius ir t.t.) Teismo nuobaudos gali būti skiriamos pasirengimo bylos nagrinėjimui metu (nepateikiami įrodymai), bylos nagrinėjimo iš esmės metu (neatvykus į teismo posėdį, kai tai yra būtina ir nepateikus svarbių priežasčių), nevykdant teismo sprendimų, nutarčių ( dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo). Nuobaudos gali būti skiriamos DBA ir kitiems proceso dalyviams. Kai teismo posėdžio tvarką pažeidžia advokatas, teismas ne tik paskiria nuobaudą, bet ir gali informuoti LT Advokatų tarybą, kuri už Advokato profesinės etikos kodekso bei profesinės veiklos pažeidimus gali advokatui iškelti drausmės bylą ( CPK 162.7). Teismo bauda- tai procesinė teisinė sankcija, išreikšta proceso įstatyme nustatyta pinigų suma. Tai pagrindinė nuobauda, kurią teismai skiria už procesinių pareigų nevykdymą. (Apie kitas teismo nuobaudų rūšis atskirai nebekalbėsiu, jos paaiškintos Ingos klausime!  )

6. TEISMO NUOBAUDŲ SKYRIMO PAGRINDAI IR TVARKA. (Inga) Įspėjimas. Skiriamas asmenims, kurie bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką. Teismo posėdžio pirmininkas tokį asmenį įspėja teismo vardu (CPK 162 str. 1 d.). Ši teismo nuobauda taikoma tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka asmenų, esančių teismo posėdžių salėje, atžvilgiu I-osios instancijos (pasirengimo bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo iš esmės ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu), apeliacinės instancijos bei kasaciniame teisme. Neįspėjus asmens negalima jam iš karto skirti baudos (CPK 106 str.) ar pašalinti iš teismo posėdžių salės (CPK 105 str. 1 d.), arba skirti arešto (CPK 108 str.). Kad ir koks būtų pažeidimas, teismas pirmiausia turėtų apsiriboti pažeidėjo įspėjimu ir tik po to taikyti griežtesnes poveikio priemones. Žodinė nutartis dėl įspėjimo paskyrimo įrašoma į teismo posėdžio protokolą, o jeigu protokolas nerašomas, tai įspėjimas skiriamas rašytine teismo nutartimi, kuri turi atitikti CPK 291 str. reikalavimus. Nutartys dėl įspėjimo skyrimo yra neskundžiamos ir įsiteisėja nuo jų priėmimo.

Pašalinimas iš teismo posėdžių salės. Skiriamas asmenims, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu pažeidžiantiems teismo posėdžio tvarką, jeigu šiems asmenims prieš tai buvo skirtas įspėjimas. Nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės yra užrašoma teismo posėdžio protokole, o jei protokolas nerašomas, priimama rašytinė teismo nutartis, kuri turi atitikti CPK 291 str. reikalavimus. Šios teismo nuobaudos taikymas priklauso nuo to, ar CP-o tvarka baudžiamas asmuo yra dalyvaujantis byloje asmuo (toliau – DBA), ar kitas proceso dalyvis. Jeigu posėdžio pirmininko nurodymų neklauso DBA, tai teismo nutartimi jis gali būti pašalintas iš teismo posėdžių salės tik tam tikrų teismo procesinių veiksmų atlikimo laikotarpiu, pvz., tam tikro liudytojo apklausos laikotarpiu. Be to, tokiais atvejais teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą. Į teismo posėdžių salę grįžus pašalintam asmeniui, posėdžio pirmininkas supažindina jį su veiksmais, atliktais šiam asmeniui nesant (CPK 162 str. 2 d.). Jeigu posėdžio pirmininko nurodymų neklauso liudytojas, ekspertas ar vertėjas, jie gali būti pašalinami iš teismo posėdžių salės, o vietoje pašalintų vertėjo ar eksperto jų pareigoms atlikti kviečiami kiti asmenys (CPK 162 str. 3 d.). Jeigu tvarką teismo posėdyje pažeidžia ir posėdžio pirmininko patvarkymų neklauso kiti asmenys (ne tiesioginiai proceso dalyviai), jie posėdžio pirmininko patvarkymu gali būti pašalinami iš teismo posėdžių salės be jokių išlygų (CPK 162 str. 4 d.). Teismo bauda. Teismai skiria už procesinių pareigų nevykdymą. Baudos yra skiriamos CPK numatytais atvejais ir jame nustatytų dydžių (CPK 106 str.). Teismo baudos gali būti skiriamos šiais atvejais: 1) šaliai – nustačius CPK 95 str. 1 d. numatytus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejus; 2) DBA – už nevykdymą pareigos pranešti teismui apie procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą (CPK 121 str. 3 d.); 3) asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų pažeidžiami draudimai, nurodyti CPK 145 str. 1 d. 6, 7, 8 ir 12 p., t.y. draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; draudimas perduoti kitiems asmenims turtą arba vykdyti kitas prievoles; draudimas išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalos atsiradimui ar padidėjimui (CPK 149 str.); 4) DBA, kitiems asmenims, kitiems proceso dalyviams (liudytojams, vertėjams, ekspertams ir kitiems asmenims), piktybiškai nepaklususiems teismo posėdžio pirmininko nurodymams arba pažeidusiems tvarką teismo posėdžio metu (CPK 162 str. 6 d.); 5) DBA – už priesaikos sulaužymą (CPK 186 str. 6 d.); 6) asmenims, dėl kurių kaltų veiksmų neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti jų turimus rašytinius įrodymus arba nepranešta teismui apie tai, kad negalima pateikti rašytinio įrodymo dėl svarbių priežasčių, arba nurodytas priežastis teismui pripažinus nesvarbiomis (CPK 199 str. 6 d.); 7) asmenims, dėl kurių veiksmų neįvykdytas teismo reikalavimas pateikti jų turimus daiktinius įrodymus arba nepranešta teismui apie tai, kad daiktinio įrodymo negalima pateikti dėl svarbių priežasčių (CPK 207 str.); 8) ekspertui – už neatvykimą pagal teismo šaukimą ar atsisakymą duoti išvadą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis (CPK 215 str. 1 d.); 9) vertėjui – už neteisėtą atsisakymą atlikti savo pareigas (CPK 240 str. 4 d.); 10) šalims – už neatvykimą į teismo posėdį, jeigu įst. nustato jų pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismui pripažinus šalies dalyvavimą būtinu ir nesant galimybei sprendimą priimti už akių (CPK 246 str. 3 d.); 11) šalies atstovui - už neatvykimą be svarbių priežasčių į teismo posėdį, kai dėl tokio neatvykimo teismas atideda bylos nagrinėjimą (CPK 246 str. 3 d.); 12) juridinio asmens vadovui, dėl kurio kaltės atstovas neatvyko į teismo posėdį, kai dėl tokio neatvykimo teismas atideda bylos nagrinėjimą (CPK 246 str. 3 d.); 13) tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovams, be svarbių priežasčių neatvykusiems į teismo posėdį, kai teismas tokio trečiojo asmens dalyvavimą teismo posėdyje pripažino būtinu ir dėl tokio neatvykimo teismas atideda bylos nagrinėjimą (CPK 247 str. 2 d., 160 str. 1 d. 1 p., 246 str. 3 d., 3 str. 6 d.); 14) liudytojui, vertėjui, ekspertui, be svarbių priežasčių neatvykusiems į teismo posėdį (CPK 248 str. 2 d.); 15) kreditoriui, nesąžiningai teismo įsakymo tvarka pareiškusiam aiškiai nepagrįstą reikalavimą (CPK 440 str.); 16) asmeniui, pareiškusiam aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu (CPK 463 str. 4 d.); 17) skolininkui – už nevykdymą pareigos pateikti informaciją apie turimą turtą ir jo buvimo vietą arba melagingų duomenų pateikimą (CPK 645 str. 3 d.); 18) kitais vykdymo procese numatytais atvejais (CPK 616 str.). Daugeliu CPK nustatytų atvejų maksimalus baudos dydis negali viršyti 1 000 Lt, todėl, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį ir pažeidimą padariusio asmens veiksmus bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismas turi teisę atskirai nustatyti konkretų skiriamos baudos dydį. Įst. gali numatyti ir kitus baudos dydžius, pvz., piktnaudžiaujančiai savo teisėmis šaliai teismas gali skirti iki 20 000 Lt dydžio baudą (CPK 95 str. 2 d.). Teismo baudos skiriamos motyvuota rašytine teismo nutartimi (CPK 291 str.), kuri ne vėliau kaip kitą dieną po nutarties priėmimo nusiunčiama asmeniui, kuriam yra skirta bauda (jeigu nurodytas asmuo nedalyvavo teismo posėdyje). Jeigu nurodytas asmuo teismo posėdyje dalyvavo, tai nutartis dėl baudos skyrimo jam turi būti nedelsiant įteikiama teisme. Apie nutarties įteikimą pažymima teismo posėdžio protokole arba iš tokio asmens paimamas rašytinis patvirtinimas apie tokios nutarties įteikimą. Tokios nutarties pagrindu išduodamas vykdomasis raštas. Tuo atveju, kai CPK numatytos teismo baudos paskiriamos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, jos negali būti išieškotos iš juridinio asmens, o turi būti tiesiogiai išieškotos iš asmenų, kuriems paskirtos teismo baudos, asmeninių lėšų. CPK 107 str. reglamentuoja baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką: asmuo, kuriam yra paskirta bauda, turi teisę per 14 d. nuo

nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą. Toks pareiškimas yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, prašymą pateikęs asmuo apie posėdį informuojamas pranešimu. Pareiškime sumažinti baudą gali būti nurodomos įvairios priežastys (pvz., turtinė ar šeiminė padėtis, nusižengimo padarymo aplinkybės ir pan.). Areštas. Gali būti skiriamas DBA ir kitiems proceso dalyviams, esantiems teismo posėdžių salėje, už piktybišką teismo posėdžio pirmininko nurodymų nevykdymą arba teismo posėdžių tvarkos pažeidimus (CPK 162 str. 6 d.). Arešto trukmė gali būti iki 15 parų. Vykdymo procese arešto trukmė gali būti ilgesnė – CPK 645 str. 1 d. numato, kad teismo antstoliui pareikalavus, skolininkai privalo pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, apie pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose, o už nurodytų reikalavimų nevykdymą arba melagingų duomenų pateikimą teismas gali antstolio teikimu skirti areštą iki 30 parų. CPK 108 str. numato. Jo areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, vaikams, asmeniui, kuris vienas augina vaiką iki 12 metų amžiaus, vyresniems kaip 65 metai asmenims bei invalidams. Asmuo, kuriam yra paskirtas areštas, gali būti policijos sulaikytas teismo posėdžių salėje. Nutarties dėl arešto skyrimo nuorašas nedelsiant įteikiamas pasirašytinai asmeniui, kuriam yra skiriamas areštas, ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. CPK 109 str. reglamentuoja arešto panaikinimo, jo trukmės sumažinimo, nuobaudos pakeitimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, turi teisę prašyti areštą paskyrusį teismą areštą panaikinti arba sumažinti jo trukmę, taip pat pakeisti areštą bauda. Prašymo padavimas sustabdo nutarties vykdymą (CPK 109 str. 1, 3 d.). Prašyme gali būti nurodytos įvairios atsakomybę lengvinančios arba nuo jos atleidžiančios aplinkybės. Toks prašymas turi būti ne vėliau kaip kitą dieną nagrinėjamas teismo posėdyje. Asmens, kuriam yra paskirtas areštas, neatvykimas į teismo posėdį nekliudo išnagrinėti prašymą, tačiau teismo reikalavimu toks asmuo į posėdį gali būti atvesdintas. Toks prašymas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismo posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole.

7. TEISMO NUOBAUDŲ APSKUNDIMAS. (Ugnė) Teismo nuobauda – nutartis pašalinti asmenį iš posėdžių salės- yra neskundžiama ir vykdoma nedelsiant kai tik priimama. CPK 107 str. Reglamentuoja teismo baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirta bauda, turi teisę 14 dienų nuo nutarties priėmimo prašyti nutartį priėmusį teismą panaikinti arba sumažinti skirtą baudą. Toks pareiškimas nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Nutartis, kuria atmetamas pareiškimas sumažinti ar panaikinti skirtą baudą, gali būti skundžiama apeliacine tvarka paduodant atskirąjį skundą. Atskirąjį skundą gali paduoti tik asmuo,kuriam pakirta bauda. Jo padavimas sustabdo nutarties vykdymą. Atskirasis skundas paduodamas ne dėl teismo nutarties kuria paskirta bauda, o dėl nutarties kuria buvo atmestas pareiškimas dėl skirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo. Jeigu baudą paskiria teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, dėl baudos sumažinimo ar panaikinimo asmuo turi kreiptis į šį teismą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas atmetamas, įsiteisėja nuo priėmimo dienos( CPK 279str.1d., 331str. 6d.), tačiau dėl šios nutarties gali būti duodamas kasacinis skundas (CPK 340 str. 1d.). Jei baudą paskiria LAT, dėl jos sumažinimo ar panaikinimo asmuo gali kreiptis į šį teismą ir kasacinio teismo nutartis yra neskundžiama ir galutinė (CPK 362str. 1d.). CPK 109 str. Reglamentuoja arešto panaikinimo, jo trukmės sumažinimo, nuobaudos pakeitimo tvarką. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, turi teisę prašyti areštą paskyrusį teismą areštą panaikinti ar sumažinti jo trukmę, pakeisti jį bauda. Prašymo padavimas sustabdo nutarties vykdymą. Asmuo, kuriam paskirtas areštas, dėl nutarties, kuria prašymas visiškai ar iš dalies atmetamas, gali paduoti atskirąjį skundą ( CPK 109str.2d.). apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas visiškai ar iš dalies atmetamas, gali būti skundžiama kasaciniu skundu.

11 TEMA
1. Bylinėjimos išlaidų sąvoka, reikšmė ir rūšys (Aušra)

Bylinėjimosi išlaidas sudaro pinigai ,kuriuos turi sumokėti šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir jų turėtos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme. Svarbiausi bylinėimosi išlaidų instituto požymiai: a) Bylinėjimosi išlaidos visada reiškiamos pinigais; b) Šias išlaidas sumoka šalys, tretieji asmenys, pareiškėjai, kreditorius, skoloninkai, t.y. asmenys, materialiai teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi; c) Bylinėjimosi išlaidomis padengiamos procesinių veiksmų atlikimo išlaidos; d) Šios išlaidos tiesiogiai susijusios su magriėnjama byla; e) Tai ir valstybės išlaidos, kuriomis padengiamos kai kurios teisminio bylos nagrinėjimo išlaidos, nes valstybė tam tikrais atvejais prisiima pareigą šias išlaidas apmokėti. Reikšmė a. Jomis padengiama tam tikra dalis valstybės išlaidų, skiriamų teismams išlaikyti;

b. c. d.

Jos užkerta kelią nepagrįstiems reikalavimams (prevencinis pobūdis. Tačiau bylinėjimosi išlaidos turi būti nustatomos tokio dydžio, kad teisminė gynyba būtų visiems prieinama – ET Ministrų komiteto 1981 m. gegužės 14 d. rekomendacija Nr. R (81) 7); Jos skatina ginčo dalyvius ieškoti kitų, neteisminių konfliktų sprendimo būdų; Šalims visiškai ar iš dalies padengiamos turėtos bylinėjimosi išlaidos (kompensacinis pobūdis)

Bylinėjimosi išlaidos skirstomos į dvi rūšis: 1) žyminį mokestį ir 2) išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. 11 tema 2 klausimas. Žyminis mokestis: samptara, rūšys ir dydis Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią dalyvaujantys byloje asmenys (šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai) privalo sumokėti už tam tikrus CPK numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Žyminis mokestis turi būti mokamas už: 1) ieškinio, priešieškinio, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, pareiškimo, pareiškimo ypatingosios teisenos tvarka arba pareiškimo išduoti teismo įsakymą padavimą; 2) prašymo peržiūrėti sprendimą už akių padavimą; 3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą; 4) prašymo atnaujinti procesą padavimą; 5) prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos padavimą. Žyminis mokestis nustatomas ir imamas tik CPK įvardytais atvejais. Žyminiu mokesčiu apmokestinami tokie procesiniai dokumentai, kuriais reiškiami materialieji teisiniai reikalavimai. Kitokio pobūdžio dokumentai neapmokestinami. Pagal apskaičiavimo būdą žyminio mok. rūšys: 1) paprastas (fiksuotas) – išreiškiamas konkečia pinigų suma, nepriklausančia nuo ginčo dalyko vertės. Taikomas, kai sunku nustatyti tikslią pareikšto reikalavimo vertę. Juo apmokestinami veiksmai: • neturtiniuose ginčuose (pvz. dėl garbės, orumo, tėvystės nustatymo) už CPK 80 str. nurodytų dokmentų padavimą – 100 Lt. • ypatingosios teisenos bylose – 100 Lt (CPK 80 str. 1d. 5 p. ), išskyrus CPK numatytas išimtis. • neįkainotini ieškiniai (pvz.dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymo – turtinio pobūdžio reikalavimas, bet negalima išreikšti pinigais) – 100 Lt. • prašymams peržiūrėti sprendimą už akių – 50 Lt (CPK 80 str. 3 d.). • prašymai dėl proceso atnaujinimo – 100 Lt (CPK 80 str. 5 d.). 2) proporcinis – išreiškiamas procentine išraiška nuo ieškinio sumos ar kitos pinigų sumos. Derinamas su paprastu. Šalia procentinės išraiškos nustatomas konkretus maksimalus ar minimalus žyminio mokesčio dydis. Dydis priklauso nuo ieškinio sumos: • iki 100 tūkst. Lt - 3 %, bet ne mažiau kaip 50 Lt. • nuo 100 tūst. iki 300 tūkst. – 3000 Lt ir 2 % nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt. • nuo 300 tūkst. Lt ir didesnės sumos - 7000 Lt ir 1% nuo sumos, bet ne daugiau kaip 30 tūkst. Lt. Supaprastintuose ginčų sprendimuose numatytas sumažintas žym.mok.: • bylose dėl teismo įsakymo – ¼ mokėtinos už ieškinį sumos, bet ne mažiau kaip 10 Lt (CPK 80 str. 1 d. 3 p.); • dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose – ½ sumos, bet ne mažiau kaip 20 Lt (CPK 80 str. 1 d. 4 p.). Žym.mokestis turi būti sumokėtas prieš atliekant tam tikrs procesinius veiksmus (prieš pareiškiant ieškinį). Nenusprendęs dėl žym.mokesčio, teismas negali pradėti nagrinėti bylos. Jei ieškinį pareiškęs ieškovas nesumokėjo, teismas nustato terminą (ne trumpesnį nei 7 dienos) trūkumui pašalinti. Jei per nustatytą terminą nepašalina, ieškinys grąžinamas ieškovui. Jei tik bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad mokestis nesumokėtas, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Jei ieškiniu pareikšta keletas reikalavimų, o sumokėta ne už visus, teismas palieka neapmokėtą ieškinio dalį nenagrinėtą. Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka Žym. mokestis turtiniuose ginčuose mokamas nuo ieškinio sumos. Ieškinio sumą ieškinyje turi nurodyti ieškovas (CPK 80 str. 2d., 135 str 1 d. 1p.). Jei ne, laikoma ieškinio trūkumu, kurio nepašalinus teismas negali tinkamai išnagrinėti ieškinio priėmimo klausimo. Prie ieškinio būtina pridėti įrodymus (banko kvitą ar pavedimą), kad žym. mokestis sumokėtas (išskyrus, kai mokėjimas atidėtas ar šalis yra atleista nuo mokėjimo). CPK 85 str. reglamentuoja ieškinio sumos nustatymo būdus: 1) bylose dėl pinigų išieškojimo – pagal išieškomą sumą; 2) dėl turto išreikalavimo – pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę; 3) dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo – pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą;

4) dėl terminuotų išmokų ar davinių – pagal bendrą visų išmokų ar davinių sumą ir t.t. ( nemanau, kad reikia mokytis mintinai, visi 10 atvejų yra kodekse). Dažniausiai ieškoma suma atitinka prašomą priteisti sumą arba prašomo priteisti turto vertę. Bet jeigu ieškinio kainą nustatyti sunku, ją preliminariai nustato teisėjas. Jis gali parekalauti papildomų turto rinkos vertės duomenų.Išsprendus bylą, kai tikroji ieškinio suma tampa aiški, priklausomai nuo to, kaipji pasikeitė, arba primokama, arba grąžinama žyminio mokesčio suma. Primokėti turi ir ieškovas, didinantis savo reikalavimus. Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir žyminio mokesčio atidėjimas CPK 83 str. numato atleidimo nuo žym. mokesčio galimybes: • visišką atleidimą, kai nustatomi CPK 83str. 1, 2 d. nurodyti pagrindai; • dalinį atleidimą, kai teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, patenkina jo prašymą atleisti nuo žym. mokesčio mokėjimo iš dalies (CPK 3 d.). Atleidimas ir atidėjimas skirti palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, ginantiems svarbiausias asmens teises (dėl išlaikymo, dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo priteisimo), asmenims, kurių materialinė padėtis sunki bei su viešuoju interesu susijusiais atvejais. Prašymus iš dalies atleisti nuo ŽM ar jį atidėi teismas išnagrinėja pirmiausia. Kai toks prašymas nepatenkinamas, ieškovas turi sumokėti nustatyto dyždio ŽM. Aleidžiant nuo žym. mokesčio taip pat siekiama paskatinti šalis spręsti ginčą taikiai (atitinkamai šaliai grąžinami 75 % sumokėto ŽM). Teismas negali visiškai atleisi nuo žym. mokesčio. ŽM grąžinimas 75 % ŽM grąžinami, kai šalys susitaiko, ieškovaui atsisakius ieškinio, ieškovui atsisakius ieškinio dėl to, kad atsakovas patenkino ieškovo reikalavimus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jei ŽM klausimas neišspredžiamas iš karto, suinteresuotas asmuo gali prašyti teismą grąžinti ŽM ne vėliau kaip per 2 metus nuo tos dienos, kai buvo atliktas atitikamas veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti ŽM. Jeigu grąžinamas permokėtas ŽM, terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Dėl prašymo grąžinti ŽM nusprendžiamas teismo nutartimi rašytinio proceso tvarka. ŽM grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi teismo nutartimi.

CPT 11tema 3kl. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. (Dovilė) Išlaidos, susijusios su bylos nagr, yra bylinėjimosi išlaidų rūšis (CPK 79str). Jas sudaro faktinės piniginės išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. CPK 88str nustato išlaidų, susijusių su bylos nagr, RŪŠIS:  Sumos, išmokėtinos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, ir išlaidos, susijusios su vietos apžiūra;  Atsakovo paieškos išlaidos;  Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu;  Atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos;  Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti;  V-bės teis pagalbos teikimo išlaidos;  Kt būtinos ir pagrįstos išlaidos. 1. išlaidos, susijusios su sumomis, išmokėtinomis liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams bei vietos apžiūra. CPK 88str numato rūšis:  Sumos, išmokėtinos liudytojams, expertams ir expertinėms įstaigoms, vertėjams;  Išlaidos, susijusios su vietos apžiūra. Liudytojams, expertams ir vertėjams už jų atitraukimą nuo tiesioginio darbo ar įprasto užsiėmimo turi būti sumokama už kiekv dėl teismo iškvietimo sugaištą dieną.šiems asmenims kompensuojamos atvykimo į teismą, važiavimo ir gyv patalpos išlaidos ir išmokami dienpinigiai (CPK 89str).sumos, išmokėtinos liud, expertams ir vert, yra mokamos vadovaujantis teisingumo ministro įsakymu Nr. 344patvirtinta ‘Išlaidų, susijusių su civ bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarka’. Janų veiklos tyrimo bylose suinteresuoti asm turi teisę prašyti teismo paskirti expertus, kurie ištirtų, ar JA, JAns valdymo organai veikė tinkamai (CK 2.124str). Vietos apžiūros išlaidas sudaro kelionės į apžiūros vietą, planų, brėžinių, schemų, nuotraukų darymo ir kt būtinos vietos apžiūrai atklikti išl. 2.atsakovo paieškos išl. Dėl alimentų priteisimo, tėvystės nustatymo, kt bylose, susijusios su paminėtomis bylomis, tp bylose dėl žalos sveikatai padarymo, dėl maitintojo gyvybės atėmimo – teismas turi skelbti atsakovo paiešką per policiją. Atsakovo paieškos išl sudaro:  Asmens, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos;  V-bės institucijos išlaidos asmens paieškai.

Asm, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos apmokamos paties asmens lėšomis. Jos priteisiamos pg šias išlaidas patvirtinančius dokumentus, bet jei paieška atliekama LR – ne daugiau kaip 1 min mėnesinė alga, jai paiešk atliekama užs v-bėse – ne daugiau kaip 2 MMA. Paieška paprastai skelbiama per policiją. Tokios paieškos išl išieškomos v-bės naudai pg teismui pateiktą sąmatą, bet tik tuo atveju, jei ieškovo prašymas skelbti paiešką pripažintas pagrįstu. Paskaityt CPK 129, 132, 97 str. 3. išl, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Rūšys:  Teismo procesiniai dokumentai, t.y. proceso metu teismo priimti dok (sperdimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai..,(CPK 116str);  Byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (CPK 110str). Tiek, kiek nereglamentuoja CPK 92str 1d, turi būti taikoma ‘Išl, susijusių su civ bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarka”, t. y. šalys turi įnešti į teismo sąskaitą tokią pinigų sumą, kuri pg Tvarką turi būti mokama už procesinių dok įteikimą:  Įteikiant registruotu paštu – pg šias paslaugas teikiančio asmens nustatytus įkainius;  Teikiant per antstolį – pg įkainius, nustatytus teisingumo ministro patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje;  Teikiant per asmenis, teikiančius kurjerio paslaugas – pg šių asm nustatytus įkainius. 4. išl, susijusios su teismo sprendimo vykdymu. CPK 609str nustato. Remiantis teisingumo ministro Sprendimų vykdymo instrukcija, vykdymo išlaidas sudaro:  Bendrosios vykdymo išl;  Vykdymo išl, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu;  Atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą. Remiantis Instrukcijos 45 punktu, išieškotojas, sumokėjęs bendrąsias vykdymo išlaidas, antstoliui pareikalavus privalo apmokėti visas išl, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu. 5. atlyginimo už kuratoriaus darbą išl. Šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kt šaliai laikiną šalies atstovą pg įstatymą – kuratorių:  Ta šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pg įstatymą, arba  Šalies gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinomos (CPK 39str 1d). CPK 88str 3d įtvirtina nuostatą, kad didžiausius kuratoriaus patirtų išl dydžius ir jų išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota inst. Už 1 darbo dienos kuratoriaus darbą bylų procese 1osios, apeliacinės ar kacsacinės instancijos teisme mokama vienoda suma – 0.15 nuo min mėnesinės algos. Jai kuratorius dirbo trumpiau nei įstatymu nustatyta darbo dienos trukmė, jo darbas apmokamas pg faktiškai dirbtų valandų skaičių. Kuratoriui taip pat mokama: 1. už susipažinimą su byla (už tomą) iki atstovavimo bylos procese pradžios – 0,03: 2. už dokumentų parengimą:  už priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą – 0,07;  už apeliacinio ar kasacinio skundo parengimą – 0,09;  už kt dok, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą –0,02. Kuratoriaus atvykimo, gyvenamosios patalpos nuomojimo bei kelionės išl atlyginamos pg teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes LR teritorijoje. Paskaityt CPK 39str 3d. 6. išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išl, susijusios su v-binės teis pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išl, susijusios su bylos nagrinėjimu.pg CPK 98str 1d išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro:  išl už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą;  išl už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Prie išlaidų advokato ar adv padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išl. Kokios išl yra būtinos kiekv konkrečiu atveju palikta spręsti teismui savo nuožiūra. Advokatūros įst numato, kad dėl užmokesčio už teikiama teis paslaugas dydžio klientas ir advokatas susitaria pasirašydami sutartį. Nustatant priteistinio užmokesčio už teikiamas teis konsultacijas dydį rekomenduojama nurodytų maximalių dydžių atsižvelgti į šiuos papildomus kriterijus:  bylos sudėtingumą;  teisinių paslaugų kompleksiškumą;  specialių žinių reikalingumą;  ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje;  būtinybę išvykti į kt vietovę, negu registruota advokato darbo vieta;  turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų);  teis paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį;  sprendžiamų teis klausimų naujumą;  kt svarbias aplinkybes. 11 tema, 4klausimas.Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu. Kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Asmenys, dalyvaujantys CP-e turi teisę vesti bylą per atstovą (CPK 51str). Iškilus sudėtingesniam civiliniam ginčui, dažniausiai pasitelkiamas advokatas ar advokato padėjėjas, galintis tinkamai apginti pažeistas teises, nes tinkamai vesti bylą teismo procese reikia specialių teisės žinių. Be to CK ir CPK tam tikrais atvejais įtvirtina privalomą advokato dalyvavimą ( CK 2.115str: dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo; CK 2.126str: bylose dėl juridinio asmens veiklos tyrimo; CPK 347str 3d.: kasacinį skundą surašo advokatas). Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88str 1d. 6punktas). Pagal CPK 98str 1d. išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti sudaro: ¤ išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą; ¤ išlaidos už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Prie išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra priskiriamos tik būtinos išlaidos. Kokios išlaidos yra būtinos kiekvienu konkrečiu atveju, palikta spręsti teismui savo nuožiūra. Jos bet kokiu atveju negali viršyti teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto dydžio. Tai numatyta, siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir nepagrįstai didelių išlaidų atlyginimo reikalavimo bei suteikti ne tik ieškovui, bet ir abiems šalims galimybę bent iš dalies numatyti, kuo jos rizikuoja bylos pralaimėjimo atveju. Advokatūros įst. 48str 1d. numato, kad dėl užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio klientas ir advokatas susitaria pasirašydami sutartį. Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kt. reikšmingas aplinkybes. Tačiau pagal CPK 98str 2d. priteisiant šalies išlaidas turi būti atsižvelgiama tik į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, t.y. tik į objektyvius kriterijus. Įstatymo leidėjas suteikia teismui diskreciją vertinti: 1. ar byla, kurioje šaliai atstovauja advokatas ar jo padėjėjas, yra sudėtinga; 2. kokios buvo advokato darbo sąnaudos; 3. kiek laiko advokatas ar jo padėjėjas turėjo skirti konkrečiai bylai. Advokatūros įst 50str numato, kad leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio mokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties, jei tai neprieštarauja advokatų veiklos principams, t.y. leidžiama susitarti dėl sąlyginio atlyginimo. Tokia nuostata siekiama nepasiturintiems asmenims sudaryti realias galimybes apginti savo teises. Nustatant priteistino mokesčio už teikiamas teisines konsultacijas dydį rekomenduojama atsižvelgti į šiuos kriterijus: - bylos sudėtingumą; - teisinių paslaugų kompleksiškumą; - specialių žinių reikalingumą; - ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; - būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; - turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); - teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; - sprendžiamų teisinių klausimų naujumą - kt. svarbias aplinkybes. CPK 98str 1d. numatyta, kad išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ( išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Naujoje civilinėje byloje reikšti ieškinio CPK 98str pagrindu dėl išlaidų atlyginimo negalima ). Sutartyje dėl konstitucijos Europai įtvirtinta nuostata, kad „asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą“. Dėl sunkios material padėties ne visi asmenys gali vesti bylą per atstovą. Todėl valstybės pareiga yra ne tik formaliai deklaruoti, kad procesinės šalių teisės yra lygios, bet ir nustatyti šioms teisėms įgyvendinti veiksmingą valstybės garantuotos nemokamos teisinės pagalbos sistemą. CPK 20str įtvirtinta, kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įst ir kt. teisės aktų nustatyta tvarka. Išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos teikimu, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88str 1d. 7punktas). Valstybinės teisinės pagalbos skyrimo ir išlaidų atlyginimo tvarką nustato CPK 99str, kuri įtvirtina nuostatą, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos v-bei atlyginamos pagal CPK96str nustatytas taisykles, o dėl tolesnių nuostatų nurodo V-bės garantuojamos teisinės pagalbos įst. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 str. numato dvi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos rūšis: 1) pirminę teisinę pagalbą 2) antrinę teisinę pagalbą Pirminė teisinė pagalba apima teisinę informaciją, teisės konsultacijas ir teisinių dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą. Ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą. Antrinė teisinė pagalba- tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtuose CP tvarka atlyginimą. Pirminę teisinę pagalbą, remiantis Teisinės pagalbos įst. 11 str., turi teisę gauti visi LR piliečiai, kitų ES valstybių narių piliečiai, taip pat kiti LR bei kituose ES valstybėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti LR tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Ši teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nėra būtinybės teikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ar pareiškėjas kreipėsi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pg įst. atvejus.

Valstybė dėl ekonominių priežasčių teisinę pagalbą kol kas gali teikti ne kiekvienam asmeniui, kuriam ji reikalinga, o tik tam tikroms asmenų kategorijoms, tai antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti tik tie Teisinės pagalbos įst 11 str. išvardyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tam, kad asmuo įgytų teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ji turi pateikti Teisinės pagalbos įst. 13 str. nustatytus dokumentus, patvirtinančius, jog asmens turtinė padėtis atitinka Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius (kitokie dokumentai netinka). Asmens sunkią turtinę padėtį įrodo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta, pažymos, patvirtinančios, kad asmuo gauna socialinę pašalpą arba yra valstybės išlaikomas stacionarioje globos įstaigoje, ir kiti Teisinės pagalbos įst. konkrečiai nurodyti rašytiniai įrodymai. Asmens turtinė padėtis yra svarbiausias, tačiau ne vienintelis kriterijus, sprendžiant dėl teisinės pagalbos paskyrimo. Ši pagalba gali būti teikiama tik tuo atveju, jeigu asmens teisės yra aiškiai pažeistos ir šio asmens atstovavimas, panaudojant valstybės lėšas, yra perspektyvus. Be to, antrinė teisinė pagalba gali būti neteikiama, jei iš esmės išnagrinėjus reikalavimą nustatoma, kad galimos antrinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų dydį, arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai , be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo įstatymus ar įstatymo saugomus interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tinkama turėtų būti laikoma tokia teisinė pagalba, kuri leistų pagalbos gavėjui tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ši pagalba turėtų būti teikiama tiek atliekant ikiteisminius veiksmus siekiant taikos sutarties iki teisminio nagrinėjimo pradžios, tiek kreipiantis į teismą dėl bylos iškėlimo ir užtikrinant atstovavimą teisme bei pagalbą atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybės teisinės pagalbos teikimas turi būti garantuotas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme. Tai patvirtina ir Teisinės pagalbos įst. 14str. 2 d. nuostata, pg kurią antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas yra atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi išlaidos bylose, išnagrinėtose CP tvarka, išlaidos, susijusios su gynyba ir atstovavimu nagrinėjant bylas (įskaitant apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjamas bylas, nesvarbu, kas jas pradeda), tp vykdymo išlaidos, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų rengimu ir įrodymų rinkimu, su atstovavimu išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jei tokią tvarką nustato įst. ar teismo sprendimas. Į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįtraukiamas išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos. Nors LR įst. numato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimą tik civilinę bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, teismų praktikoje būna atvejų, kai asmuo prašo skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą peticijai Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) rengti. Vienodos teismų praktikos šiuo klausimu dar nėra, bet Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kreipimuisi į EŽTT skyrimo prašymas buvo atmestas, panaikinimo, pabrėžė, kad pareiga užtikrinti kreipimosi į EŽTT galimybę gali suponuoti ir pareigą teikti tuo klausimu nemokamą teisinę pagalbą. Valstybės teisinės pagalbos įst. įtvirtina 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 32003/8/EB, numatančios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles, nuostatas, pg kurias visi ES piliečiai, nesvarbu, kur yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, ar vieta, kurioje asmenys paprastai gyvena kokioje nors valstybės narės teritorijoje, turi teisę į teisinę pagalbą tarptautiniuose ginčuose, jei jie dėl savo ekonominės padėties iš dalies ar visiškai negali atlyginti bylinėjimosi išlaidų, kad galėtų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. ta pati nuostata taikoma ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie nuolat ir teisėtai gyvena kurioje nors valstybėje narėje. Tarptautiniais ginčais laikomi ginčai, kai šios Direktyvos kontekste teisinės pagalbos prašanti šalis turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba vietą, kurioje paprastai gyvena, ne toje valstybėje narėje, kurioje vyksta teismas ar kurioje turi būti vykdomas sprendimas. Asmens ekonominę padėtį įvertina valstybės narės. Kurioje vyksta teismas, kompetentinga institucija, atsižvelgdama į įvairius objektyvius veiksnius, kaip pajamos, kapitalas ar šeimos padėtis, įskaitant asmenų, kurie yra finansiškai priklausomi nuo prašytojo, lėšų įvertinimą.

11 Tema 6kl. Užstato samprata. Norint užtikrinti proc.veiksmų atlikimą ir galimų nuostolių padengimą, teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujantį asmenį sumokėti piniginį užstatą( 101str.) 1. Šio Kodekso numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimų nuostolių padengimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui įmokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą. 2. Užstatas gali būti įmokamas pinigais į teismo depozitinę sąskaitą. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra paskiriamas užstatas, užstatas atitenka valstybei. 3. Jeigu užstatas neįmokamas, teismas gali atsisakyti atlikti procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą turėjo garantuoti užstatas. 102 straipsnis. Užstato dydis 1. Užstato paskyrimo klausimą teismas sprendžia dalyvaujančio byloje asmens ar kito asmens prašymu arba savo iniciatyva. 2. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį. 3. Užstatui įmokėti teismas negali paskirti trumpesnio kaip trijų dienų termino. Užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio veiksmo pobūdį ir negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų. Užstato paskirtis –užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą ir padengti bylinėjimosi išlaidas(90str.). Užstatas sumokamas pinigais, o kai neatliekami procesiniai veiksmai, kuriems užtikrinti jis paskirtas, užstatas atitenka valstybės biudžetui. Nesumokėjus užstatą teismas gali atsisakyti atlikti tam tikrus veiksmus( bet tik tam tikrose veikose). Gali teismas pareikalauti iki tūkst. litų užstatą, kai svarstomas termino pratęsimo klausimas. Gali reikalauti užstato ir iš asmens, kuris prašo užtikrinti įrodymus. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Jis užstato klausimą svarsto byloje dalyvaujančių asmenų prašymu arba paties iniciatyva. Užstato dydį skirdamas teismas dar atsižvelgia į atliekamų veiksmų pobūdį,

dalyv.asmenų turtinę padėtį. Užstato dydis negali būti daugiau nei šimtas tūkst.litų.Ir sumokėti užstatą terminas negali būti trumpesnis nei trys dienos. 11tema 6kl.Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei. (vitalija) Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paprastai išsprendžiamas civilnių bylų nagrinėjimo pabaigoje. Bylinėjimosi išlaidų paskirtymo tvarka įtvirtinta CPK 93str. Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas: pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.Bylinėjimosi išlaidas pralaimėjusi šalis moka net tada, kai buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.(93str.1d.) Patenkinus ieškinį iš dalies bylinėjimosi išlaidos paskirstoms šalims proporcingai teismo patenkntų ar atmestų ieškinio reikalavimų dydžiu: -ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai; -atsakovui- atmestų iškinio reikalavimų daliai.(CPK 93str.2d) Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinio atsisakoma ar sudaroma taikos sutartis,reglamentuojamas CPK 94 str. -Ieškinio atsisakiusio ieškovo turėtų išlaidų atsakovas neatlygina. Tačiau jeigu ieškovas atsisako pareikšto iškinio dėl to,kad , pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.(CPK 94str.1d.) -Sudarydamos taikos sutartį, šalys bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nustato paciios sutartimi. Jeigu sudarydamos taikos sutartį šalys nenumato išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas jas paskirsto vadovaudamasis bendraisiais teismo išlaidų paskirstymo principais. (CPK 94str.2d.) Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas: • ypatingosios teisenos bylose. Paprastai esant šiai teisenai bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas gali paskirstyti proporcingai arba jų atlyginimą priteisti iš byloje dalyvavusio asmens, kurio pareiškimas atmestas(CPK 443str.7d.) • dėl teismo įsakymo išdavimo.Ieškovui, kuris turėjo teisę patenkinti reikalavimus teismo įsakymo tvarka, tačiau pareiškia ieškinį pagal bendrosios ginčo teisenos taisykles, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik atsižvelgiant į tą ieškinio sumą, kurią ginčija atsakovas, išskyrus atvejus, kai iš atsakovo elgesio ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas ginčys reikalavimą.(CPK 434str.4d.) • fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu bylose . Bylinėjimosi išlaidos,išskyrus atstovavimo išlaidas, padengiamos iš valstybės biudžeto(CPK 46str.3d.,473 str.3d.) Bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos: • Teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitose bylose, kurios pagal CPK ir kitus įst. Nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka(CPK 582str.7d.) • Nagrinėjant pareiškimus dėl užsieno teismo(arbitražo) sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Bylinejimosi išlaidų atlyginimas valstybei(CPK96str.) Tais atvejais, kai bylą laimėjusi šalis buvo visiškai ar iš dalies atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo arba jų iš anksto nesumokėjo, reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų gali perimti valstybė. • jei nuo bylinėjimosi išlaidų atleistas ieškovas, išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio reikalvimų daliai(96str.1d.); • kai nuo bylinėjimosi išlaidų atleistos abi šalys, išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto(CPK 96str.4d.) • kai ieškinys atmestas visiškai ar iš dalies patenkintas, o atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas,išlaidos i vbės pajamas išieškomos iš nuo jų mokėjimo neatleisto ieškovo visiškai arba proporcingai atmestų jo ieškinio reikalavimų daliai(CPK96str.2-3d.)

12 TEMA
12 tema. Procesiniai dokumentai ir jų įteikimas 1. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ SAMPRATA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS. (Toma) Įstatyminės bendros, visus procesinius dokumentus apimančios sąvokos CPK nepateikia. Tiesioginio bendrosios proc dokumentų sąvokos išaiškinimo nėra ir civilinių teismų praktikoje. Pats žodis dokumentas kildinamas iš lotynų kilmės žodžio documentum, kuris savo ruožtu yra išvestinis iš lotyniškojo doceo, reiškiančio mokau, pranešu. Bendrinėje kalboje žodis dokumentas apibūdina:

1. 2.

raštišką ko nors paliudijimą, pažymėjimą; materialių žinių šaltinį, kuriame užfiksuotos kokios nors žinios.

Remiantis visu tuo, procesinius dokumentus galima apibrėžti kaip materialius žinių šaltinius, kuriuose užfiksuota įvairi teisiškai reikšminga ir su CP konkrečioje byloje susijusi informacija. Proc dokumentų reikšmė. CP sunkiai įsivaizduojamas be gausybės proc dokumentų. Nuo pirmos iki paskutinės CP stadijos bylinėjimasis neapsieina be įvairiausias f-jas atliekančių proc dokumentų: jais išreiškiama byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valia, pozicijos, nuomonės, apsikeičiama informacija, inicijuojamas, užbaigiamas procesas ar daroma įtaka jo eigai, įgyvendinamos byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės ir pareigos ir kt. Kartais teisingumo įgyvendinimas konkrečioje byloje iš esmės priklauso nuo tinkamo, profesionalaus proc dokumentų surašymo. Procesinių dokumentų rūšys: 1. pagal juos sukūrusį subjektą: 1) dalyvaujančių byloje asmenų proc dok (CPK 110 str.) a) šalių proc dok b) kitų byloje dalv asmenų proc dok 2) teismo proc dok (CPK 116 str.) pagal atliekamas f-jas dalyvaujančių byloje asmenų proc dok: 1) paruošiamieji (pvz., dublikas, triplikas) 2) proc dok, skatinantys teismą atlikti tam tikrus proc veiksmus (pvz., apeliacinio skundo padavimas) 3) informaciniai proc dok (dok, kuriais pateikiami tam tikri pranešimai teismui ir byloje dalyv asmenims, pvz., pranešimas apie šalies adreso pasikeitimą) pagal formą 1) paprastos rašytinės formos (“popieriniai” dokumentai)

2.

3.

elektroninės formos

2. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR TEISMO PROCESINIAI DOKUMENTAI. (Marija) Visi procesiniai dokumentai pagal juos sukūrusį subjektą skirstomos į dvi pagrindines procesinių dokumentų rūšis: a) dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kurie toliau skirstomi į:  šalių procesinius dokumentus (prie jų priskiriami ir šalies atstovo pateikti procesiniai dokumentai);  kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinius dokumentus. b) teismo procesiniai dokumentai. CPK 110 str. įtvirtina byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų sampratą. Pagal šį straipsnį dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų:  ieškiniai;  priešieškiniai;  atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius;  dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą reikalavimą);  triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką);  atskirieji skundai;  apeliaciniai ir kasaciniai skundai;  atsiliepimai į atskiruosius, apeliacinius ir kasacinius skundus;  kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai. Teismo procesinių dokumentų sąrašas pateiktas CPK 116 str. Remiantis šiuo straipsniu, teismo procesiniais dokumentais laikomi tokie proceso metu (nuo civilinės bylos iškėlimo iki jos išsprendimo momento) teismo priimti dokumentai: 1) sprendimai; 2) įsakymai; 3) nutartys; 4) nutarimai; 5) rezoliucijos; 6) teismo posėdžio protokolai; 7) šaukimai; 8) pranešimai.

3. PARUOŠIAMIEJI PROCESINIAI DOKUMENTAI. (Audrius) Paruo6iamieji procesiniai dokumentai – tokie dokumentai, kuriais siekiama pasirengti žodiniam procesui. Jie pateikiami teismui tik rastu rengiantis teisminiam bylos nagrin4jimui. Ginčytina, ar atsiliepimas į pareikšta ieškinį gali būti laikomas procesiniu dokumentu, nes jis neatitinka šiai grupei keliamu reikalavimu, t. y. Turi būti pareik6tas visais atvejais dar iki pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pradžios, ir neatsižvelgiant i tai, kokia forma (rastu ar žodžiu) bus rengiamasi. Pagal CPK 112 str., procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui, papildomai turi būti: 1. pasiūlymai, prašymai arba reikalavimai, kurie bus pareik6ti žodinio nagrinėjimo metu; 2. priesingos salies pateiktu irodymu arba reikalavimu vertinimas; 3. irodymai,kuriais salis pagrindzia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Jeigu salis pati irodymu pateikti negali, butina pateikti negalejimo priezasti bei suformuluoti prasyma teismui juos isreikalauti, nurodant ju buvimo vieta bei aplinkybes, kurias sie irodymai gali patvirtinti. 4. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ FORMA, TURINYS, KALBA IR SKAIČIUS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ PRIEDAI .(Aistė) Įstatymas privalo numatyti būtinus kiekvieno šalies procesinio dokumento (PD) bendrojo pobūdžio turinio reikalavimus, nes šitaip užtikrinamas informacijos išsamumas, prieinamumas ir suprantamumas ne tik dokumentą pateikusiam byloje dalyvaujančiam asmeniui (BDA), bet ir adresatui, taip pat teismui. Vienodi reikalavimai taip pat garantuoja ir tam tikros sistemos bei bendrųjų raštvedybos taisyklių laikymąsi. Tokie bendrojo pobūdžio turinio reikalavimai, keliami kiekvienam BDA PD-tui, nustatyti CPK 111 str. Vienas iš PD-tų požymių yra jų rašytinė forma. Visi be išimties PD-tai teismui pateikiami raštu. Pagal CPK 111 str. 2 d. kiekviename PD-te turi būti: 1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; 2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta (GV) (šiuo atveju turima omenyje ne nuolatinė GV-ta, o GV-ta. Be to, nebūtinai turi būti nurodoma pagrindinė GV-ta. Jeigu žinoma, kad asmuo gyvena pagrindinėje vietoje (kai jis turi jų keletą), turėtų būti nurodomas būtent GV-tos adresas. Jeigu yra keletas GV-tų ir nėra žinoma, kurioje iš jų asmuo daugiau gyvena, turėtų būti nurodomas būtent pagrindinės GV-tos adresas, nes tai yra ta vieta, kuri, adresato nuomone, yra pagrindinis visų jo ryšių centras), o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, - jo visas pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai . Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį (tai gali būti telegrafas, faksimilinis ryšys, elektroninis paštas ar kt.), nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas (bet turi būti užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą); 3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (pobūdis reiškia procesinio dokumento rūšį, t.y. pateikiamas ieškinys ar priešieškinys, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, triplikas ir kt. Dalykas – tai PD-to tikslas, kuris gali būti arba atitinkamas reikalavimas, arba atsikirtimas, arba prašymas. Ši PD-to dalis yra labai svarbi, nes daugeliu atveju lemia tolesnę procesinę teismo ir BDA veiklą); 4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką (dalyko turinį), ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (jei dėl objektyvių aplinkybių asmuo negali pateikti vienokio ar kitokio įrodymo, būtina kreiptis į teismą, kad šis išreikalautų įrodymų arba išduotų asmeniui atitinkamą liudijimą). Aplinkybių nurodymas ir įrodymų pateikimas PD-te svarbūs 2 aspektais: a) nuo jų buvimo ar nebuvimo priklausys teismo nuostata sprendžiant, tenkinti ar ne PD-te esantį prašymą, reikalavimą ar atsikirtimą; b) pateikiant įrodymus ar nurodant aplinkybes ne laiku teismas gali atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus (CPK 181 str.); 5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento; 6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data (jeigu PD-to autorius pats negali pasirašyti (dėl ligos ar fizinio trūkumo), pasirašo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats BDA negalėjo šito padaryti. Atitinkamas įgaliojimas arba pats įgalioto asmens parašas kartu su negalėjimo pasirašyti priežasčių prierašu šiuo atveju turėtų būti patvirtintas notaro ar kito reikiamus įgaliojimus turinčio asmens). Svarbu tai, kad jeigu procesinį dokumentą teismui pasirašo ir pateikia BDA atstovas, procesiniame dokumente nurodomi šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas (atitinkama sutartis ar įgaliojimas), įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs. PD-te, kuriuo atsisakoma kokio nors reikalavimo (pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo), turi būti pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės (CPK 111 str. 3 d.) CPK 111 str. 2 d. pateikiami tik patys bendriausi reikalavimai, tačiau atsižvelgiant į konkretaus PD-to pobūdį, įstatyme gali būti nustatyta ir tam tikų papildomų turinio reikalavimų, t.y. kai šalia CPK 111 str. nurodytųjų dokumentas turi atitikti ir kitus reikalavimus (pvz.: CPK 112 str., 328 str., 387 str., 396 str.) PD-tų institutas atlieka trejopą f-ją: 1) tai būdas asmeniui procese tinkamai išreikšti savo valią; 2) tai priemonė BDA procese pranešti savo valią teismui; 3) tai priemonė BDA procese pranešti savo valią kitiems BDA. Atsižvelgiant į 2 ir 3 funkcijas savaime suprantamas tampa įst-mų leidėjo reikalavimas šalia PD-to originalo pateikti tiek šio dokumento ir jo priedų nuorašų, kad po 1-ą tektų priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus , kai įst-mas numato kitaip (pvz.: CPK 118 str., 120 str.).

Įst-mas numato, kad esant daug procesinės medžiagos teismas turi teisę leisti pateikti tik tam tikrą PD-tų priedų skaičių (CPK 113 str. 2 d.). šitaip siekiama išvengti pernelyg didelių ekonominių BDA išlaidų. Tačiau tokia padėtis turėtų būti laikoma išimtine ir galima tik retais atvejais. Pagal CPK 113 str. 1 d. BDA pateikia teismui PD-tų originalus . Visi kiti PD-tų egzemplioriai yra nuorašai ir gali būti tvirtinami arba notaro, arba bylą nagrinėjančio teismo, arba šalies advokato . Be to, esant galimybei šalis gali pateikti ir kelis PD-to originalus. Iš esmės priedus pateikiančiam asmeniui CPK 114 str. 1 d. suteikiama galimybė rinktis, numatant, kad pridedami arba priedų originalai, arba nustatyta tvarka patvirtinti jų nuorašai. Tiesa, to paties str. 2 d. nurodyta teismo teisė pareikalauti dokumentų originalų (paprastai originalo pateikimo klausimas galėtų kilti abejojant dėl pateikto nuorašo tikrumo). Šis reikalavimas gali būti pareiškiamas tiek teismo, tiek BDA iniciatyva (siekiant išvengti galimo šalies piktnaudžiavimo reikalavimo pateikti dokumento originalą teise, įst-me nustatyta, kad toks prašymas teismui turėtų būti pateikiamas ieškinio pareiškime, priešiniame ieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose PD. Vėliau tokį prašymą BDA gali pareikšti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pareikštas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas nevilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 str. 2 d.)). Neretai kyla klausimas, kokia apimtimi teismui turi būti pateikiami didelės apimties dokumentų priedai, nors su byla susijusi tik dalis medžiagos. Šiuo atveju CPK 114 str. 3 d. sakoma, kad kai su PD-to turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos). CP-sas LR vyksta valstybine, lietuvių kalba. Vadovaujantis šiuo principu ir visi PD-tai bei jų priedai turi būti pateikiami teismui valstybine kalba. Prie PD-to arba jo priedo, surašyto užsienio kalba, turi būti pridėtas oficialus vertimas į lietuvių kalbą . Pagal CPK 113 str. 3 d. minėto principo išimtys galimos tik jeigu jas numato CPK (CPK 800 str. 2 d.) arba kiti teisės aktai. (tarptautinė sutartis).

5. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ PATEIKIMAS TEISMUI IR JŲ PRIĖMIMAS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ TRŪKUMŲ IŠTAISYMAS. (Lauksmina)

6. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMO SAMPRATA, ĮTEIKIMO REIKŠMĖ, ĮTEIKIMO BŪDAI . (Jovita) Procesinis įteikimas – tai procesinis veiksmas, kuriuo teismas siūlo adresatui susipažinti su dokumento turiniu, ir atliekamas įstatymo nustatyta tvarka bei forma, turi būti patvirtintas. Procesinio įteikimo teisėtumo sąlygos: 1. procesinis įteikimas turi būti atliekamas laikantis įstatymo nustatytos tvarkos bei formos (teisėta įteikimo procedūra); 2. įteikimo patvirtinimas nustatyta tvarka (CPK 124 str.). Keitimasis procesiniais dokumentais užtikrina teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų (BDA) keitimąsi informacija, t. y. bendradarbiavimą. Informacijos keitimosi būdai: • teismo posėdyje žodžiu; • raštu (nustatyta tvarka įteikiami BDA (110 str.) ar teismo (116 str.) procesiniai dokumentai). Rašytiniam dokumentų įteikimui prilyginamas ir įteikimas elektroninio ryšio priemonėmis. Procesiniai dokumentai įteikiami per atstumą, tarpininką bei tam tikrą laiką, todėl būtina įteikimą formalizuoti, siekiant užtikrinti, kad adresatas atitinkamą dokumentą tikrai gautų, laiku susipažintų su dokumentų turiniu, nors adresatui asmeniškai neįmanoma dokumento įteikti. Tinkamas procesinių dokumentų instituto įgyvendinimas garantuoja tinkamą asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimą bei sukelia daug kitų procesinių padarinių. Teismas yra atsakingas už tinkamą procesinių dokumentų įteikimą: • sprendžia kiek ir kokiu būdu įteikti procesinius dokumentus; • įgyvendina įteikimą; • rūpinasi, kad procesinį įteikimą atliktų kompetentingi organai; • saugo įteikimą patvirtinančius įrodymus. Adresatas procesinį dokumentą privalo priimti, o jei atsisako, laikoma, jog dokumentas įteiktas. Vadinasi atsisakyti priimti galima TIK jei įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Įteikimo dalykas: 1. teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, nutartys, teismo šaukimai ir pranešimai); 2. BDA dokumentai ( visi prašymai, skundai, ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinį, dublikai, triplikai it kt.) Jei tas pats dokumentas įteikiamas asmeniui kelis kartus, galioja anksčiausiais įteikimas (128 str.), t. y. laikomas įteiktu pirmojo įteikimo dieną. Įteikimo organai (117 str.): 1. paštas; 2. teismo antstoliai (išimtiniais atvejais atlieka, kai adresatas vengia priimti procesinius dokumentus);

3. 4. 5.

kurjeris; telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kt. telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jei užtikrinama apsauga teksto, galima identifikuoti parašą; kt. CPK numatyti būdai ir organai: pvz. (117 str. 2 d.) BDA (jei jis sutinka) pats gali įteikti procesinį dokumentą adresatui.

Tinkamo įteikimo būdai: 1. asmeniškas įteikimas: visi procesiniai dokumentai ir jų priedai adresatui įteikiami asmeniškai gyvenamojoje ar darbo vietoje (123 str. 1 d.); (juridinio asmens buveinės adresu (122 str. 2. d.)): • veiksniam; • ribotai veiksniam; • neveiksnaus asmens atstovui pagal įstatymą.; 2. įteikimas per kitą asmenį, adresato neradimo atveju : jei adresatas nerandamas gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas pilnamečiui jo šeimos nariui, kartu gyvenančiam, jei tokio nėra – namo administracijai, apylinkės seniūnui, darbovietės administracijai. Tokiu atveju, priimantis dokumentą, turi nurodyti pažymoje savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu, savo pareigas, ir atsiradus galimybei, įteikti dokumentą adresatui. Adresato pašto dėžutėje turėtų būti nurodyta apie dokumentų buvimo vietą ir galimybę juos atsiimti. Kiekviena paskesne iš nurodytų įteikimo galimybe turi būti naudojamasi, TIK jei neįmanoma pasinaudoti pirmesne. 7. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ATSTOVUI, PROCESINIAMS BENDRININKAMS, KURATORIUI. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS ADVOKATAMS. (Eglė M.) CPK 118 Įteikimas atstovui 1. Tais atvejais, kai šalis ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui.

2. Atstovas, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo (čia įtvirtinta atstovo pareiga informuoti atstovaujamąjį) nedelsdamas apie tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.
CPK 120 Dokumentų įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju 1. Procesinio bendrininkavimo atveju, kai nėra bendrininkų paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams, kad jie paskirtų vieną iš bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti. Bendrininkų sutikimas turi būti paskelbtas posėdžio metu raštu arba žodžiu. Turi sutikti visi bendrininkai. 2. Jeigu bendrininkai nepaskiria šio straipsnio 1 dalyje nurodyto įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų lėšomis ir rizika įgaliotą asmenį nutartimi paskirti pats, jeigu tuo būdu bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga. Šioje dalyje nurodyta nutartis teismo pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia, kad jie turi teisinį suinteresuotumą nebūti atstovaujami vieno asmens. 3. Šio straipsnio nustatyta tvarka paskirtas įgaliotas asmuo procesiniams dokumentams gauti privalo, jeigu susitarimu nenustatyta kitaip, nedelsdamas informuoti asmenis, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius dokumentus, sudaryti jiems galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais. Procesinių dokumentų įteikimas bendrininkų įgaliotam asmeniui prilyginamas jų įteikimui visiems asmenims, kuriems jis atstovauja. CPK 129 Procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui 1. Jeigu šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, taip pat šaliai, kuri neturi jai atstovaujančio organo, turi būti įteiktas ieškinio nuorašas arba kiti procesiniai dokumentai, sukeliantys būtinumą ginti šios šalies teises, iki jos gyvenamosios ar darbo vietos paaiškėjimo arba atstovo įstojimo į procesą, minėti dokumentai gali būti įteikiami kuratoriui, kurį paskiria bylą nagrinėjantis teismas suinteresuotos šalies prašymu (t.y. šalies, kurios proc. dokumentas turi būti įteiktas). Teismas kuratorių gali skirti ir savo iniciatyva, bet tik ypatingosios teisenos, šeimos, darbo bylose. 2. Teismas paskiria kuratorių, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos arba jei šalis neturi jai atstovaujančio organo. Bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą. 3. Procesiniai dokumentai yra laikomi įteiktais šaliai nuo jų įteikimo kuratoriui dienos. Įteikimas kuratoriui efektyvesnis už viešą paskelbimą. Norint paskirti kuratorių, reikia laikytis 2 sąlygų: 1. Jis g.b. skiriamas asmeniui, kurio gyv. ar darbo vieta nežinoma, ar kuris neturi atstovaujančio organo; 2. Tokiam asmeniui reikia įteikti procesinį dokumentą, kuris sukelia būtinumą ginti to asmens teises (pvz., CPK 124str. 1d. – „teismo šaukimas ir ieškinio (pareiškimo, skundo, atsiliepimo į pareikštą ieškinį, dubliko) nuorašas adresatui yra įteikiamas pasirašytinai. <...>“). CPK 130 Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu (nereikėjo pagal klausimus šito, bet paskaitose dėstytojas išskyrė viešą paskelbimą kaip artimą kuratoriui, tai ir aš išskirsiu – jei tingit, galit neskaityt, svarbu žinosit, kad toks yra ) 1. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir jeigu CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratoriaus arba kai byloje yra daugiau kaip dešimt dalyvaujančių byloje asmenų ir nėra galimybės įteikti procesinių dokumentų CPK 120 straipsnyje

nustatyta tvarka, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Taip gali būti įteikiami ieškinio nuorašas atsakovui, teismo šaukimai, pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu procesiniai dokumentai gali būti įteikti juridiniam asmeniui, jeigu jų nebuvo galima įteikti šiame skirsnyje nustatyta tvarka. 3. Procesiniai dokumentai viešo paskelbimo spaudoje būdu įteikiami prašančios šalies lėšomis. 4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu procesiniai dokumentai įteikiami paskelbiant vietos laikraštyje (jeigu toks yra) (vietos laikraštis – paskutinės žinomos asmens gyv. vietos laikraštis) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių pranešimą, kuriame turi būti nurodoma: 1) teismas; 2) procesinio dokumento pobūdis; 3) adresatas; 4) teismo posėdžio data (jeigu ji yra paskirta). 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio dienos. Procesinis dokumentas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. Viešas paskelbimas galimas tik jei negalima paskirti kuratoriaus. CPK 119 Įteikimas advokatams Jei abiem ginčo šalims atstovauja advokatai, vienos šalies advokatas su byla susijusį procesinį dokumentą persiunčia tiesiogiai kitos šalies advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento, skirto teismui, egzemplioriuje. Šiame straipsnyje nurodytas įteikimo būdas yra negalimas, jei nuo dokumento įteikimo pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas. Šalis proc. dok. siunčia teismui, teismas siunčia kitai šaliai (šalis -> teismas -> šalis). Tai prailgina proc. dok. įteikimo procedūrą. O įteikimas tarp advokatų šią procedūrą sutrumpina: proc. dok. siunčiami kt. šalies advokatui ir teismui paraleliai. Būtinos 2 sąlygos: 1. Abi šalys turi būti atstovaujamos advokatų ( advokatų padėjėjų); 2. Šis įteikimo būdas galimas, jei nuo tokio įteikimo momento nepradedamas skaičiuoti naikinamasis terminas (negali būti atstatytas, išnyksta teisė). Advokatai atsako už klientui padarytą žalą. Toks būdas yra privalomas, jo negalima pakeisti, kai šalims atstovauja advokatai. 8. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMO VIETA IR TVARKA. (Olia)

9. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI BEI JŲ ĮTEIKIMAS. TEISMO ŠAUKIMO IR PRANEŠIMO TURINYS. PATVIRTINIMAS APIE TEISMO ŠAUKIMO, IEŠKINIO NUORAŠO IR KITŲ PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMĄ. (Aušra) CPK 133 str. 1 d. Įteikiami gali būti dviejų rūšių dokumentai: šaukimai arba pranešimai. Jų esminiai skirtumai: 1. Įteikus šaukimą teismui visada turi grįžti pažyma, įrodanti jo pristatymą (CPK 124 str.). Įteikiant pranešimą atitinkamos pažymos nereikalaujama. 2. Šaukimas suponuoja adresato pareigą atvykt į teismą, todėl visada siunčiamas kitiems proceso dalyviams (liudytojams, vertėjams, ekspertams) Šaukimu apie teismo posėdį šaliai būtina bent vieną kartą. Šitaip įteikus atsiranda šalies pareiga rūpintis proceso eiga. Todėl vėliau apie teismo posėdžius pranešama pranešimais. Kitiems proceso dalyviams šaukimai siunčiami siekiant įspėti dėl pareigos atvykti į teismo posėdį. Jiems neatsiranda pareigos rūpintis proceso eiga – priklauso tik pareiga atvykti į teismo posėdį. Tuo tarpu teismas ir šalis turi rūpintis, kad šie asmenys būtų tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką – jiems šaukimai turėtų būti siunčiami visada. Į rašytinį teismo posėdį byloje dalyvaujantys asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja (CPK 153 str. 2 d.). Tačiau ši nuostata nereiškia, jog jie neturi būti informuoti apie jo laiką ir vietą. Reikalavimai šių dokumentų turiniui išdėstyti CPK 134 str. : 1) adresato pavadinimas; 2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas; 3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas; 4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas; 5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis; 6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus; 7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui; 8) neatvykimo pasekmės. Patvirtinimas apie įteikimą – CPK 124 str. Byloje dalyvaujantiems asmenims įteikiamų procesinių dokumentų rūšys: 1. Įteikiami adresatui asmeniškai; 2. Kiti; Asmeninis įteikimas reiškia, jog procesiniai dokumentai įteikiami pasirašytinai. Kita vertus tai nereiškia, jog dokumentas turi būti įteiktas tik pačiam adresatui, nes CPK numato keletą galimybių.

CPK 124 str. 2 d. atsisakymo priimti įteikiamą procesinį dokumentą padariniai. Atsisakymui priimti procesinį dokumentą yra prilyginama ir tokia padėtis, kai adresatas pačius procesinius dokumentus priima, bet tačiau atsisako pasirašyti įteikimo pažymoje. Abiem šiais atvejais pripažįstama, kad dokumentai adresatui įtekti. Atsisakymas priimti procesinį dokumentą pažymimas įteikimo pažymoje. Atsisakymu priimti telekomunikacijų galiniais įrenginiais įteikiamus procesinius dokumentus laikoma situacija, kai adresatas per tris dienas elektroniniu parašu nepasirašo nustatytos formos pažymos arba kitu būdu nepatvirtina gavęs procesinius dokumentus 10. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR KITŲ ASMENŲ PAREIGOS, SUSIJUSIOS SU PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMU. (Vilma) Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo principas, todėl nustatytų pareigų jame beveik nėra. Šalys turi pareigą pačios domėtis bylos eiga. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų asmenų pareigos, susijusios su dokumentų įteikimu, užtikrina efektyvų bylos nagrinėjimą – tai būtinybė kiek galima labiau užtikrinti, kad šalį jai skirtas dokumentas pasiektų kuo greičiau. Šalies atstovas, advokatas, priėmęs teismo procesinį dokumentą, įgyja pareigą informuoti apie tai savo atstovaujamąjį bei prisiima visą tokių veiksmų neatlikimą riziką. CPK 119 str.: jei abi šalys yra atstovaujamos advokatų, advokatai turi tiesiogiai persiuntinėti dokumentus priešingos šalies advokatui. Apie šį persiuntimą yra pažymima šio procesinio dokumento, skirto teismui, egzemplioriuje. Procesinio bendrininkavimo atveju (CPK 120 str.) procesinius dokumentus įgaliotas priimti asmuo privalo nedelsdamas informuoti bendrininkus, kuriems atstovauja, apie gautus dokumentus ir sudaryti galimybę su jais susipažinti (120 str. 3d.). CPK 125 ir 126 str. reglamentuoja dokumentų įteikimą sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems asmenims. Įgalioti priimti dok. asmenys (sukarintos org. ar padalinio vadas, įkalinimo įstaigos administracija) privalo perduoti juos tiesioginiam adresatui. Taip pat yra tais atvejais, kai adresatui skirti dokumentai įteikiami pilnamečiams jo šeimos nariams. Ieškovas privalo arba ieškinyje nurodyti procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimo vietą, arba pateikti įrodymus, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, o šalis neturi jai atstovaujančio organo. Šaukimo ar ieškinio nuorašo įteikimo atvejais, gavęs dokumentą adresatas privalo pasirašyti (CPK 124 str.). Kai šaukimas ar nuorašas įteikiamas ne pačiam adresatui, jį priėmęs asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba einamas pareigas. 11. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ NETINKAMO ĮTEIKIMO PROCESINĖS TEISINĖS PASEKMĖS . (Dovilė) Jei teismas išnagrinėjo bylą pralaimėjusiai šaliai nedalyvaujant ir šiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tai yra absoliutus pagrindas naikinti net ir tinkamai pagrįstą teismo sprendimą.Teismo pranešimo ir pareiškimo tinkamas įteikimas skolininkui turi esminę reikšmę vertinant teismo įsakymo teisėtumą. Jei įteikiant teismo įsakymą buvo pažeistos procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančios CPT normos teismo įsakymas neįgauna teisinės galios ir negali būti vykdomas. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai nesiėmus pakankamai priemonių gyvenamajai vietai nustatyti, procesinių dokumentų įteikimas pripažįstamas netinkamu. Remiantis vien ta aplinkybe, kad byloje dalyvaujantis asmuo negyvena tuo adresu, kur jis registruotas, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jo gyvenamoji vieta yra nežinoma, nes registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Jai adresato adresas bylos nagrinėjimo metu pasikeičia, o jis nevykdo savo procesinės pareigos ir neinformuoja apie tai teismo ir BDA, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais tinkamai – CPK 121str 2d. pagal CPK 123str 3d - jei procesinį dokumentą įteikiantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Nors šiais atvejais procesiniai dokumentai nėra įteikiami asmeniškai, toks įteikimas laikomas tinkamu ir pagal procesinius teisinius padarinius prilyginamas jų įteikimui asmeniškai, taigi adresatas negali ginčyti procesinių dokumentų įteikimo fakto remdamasis tuo, kad šeimos nariai, kuriems buvo įteiktas jam adresuotas dokumentas, apie gautą procesinį dokumentą jo neinformavo. Taip formuojama ir teismų praktika. Įteikimo patvirtinimas nedaro įteikimo procedūros teisėta, jei procesiniai dokumentai buvo įteikti netinkamam subjektui. 12. ATSAKOVO PAIEŠKA. (Aurelija) CPK 132str.: Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo gyvenamoji vieta, teismas gali paskelbti atsakovo paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. CPK komentaras: Šiuo atveju reikia išskirti 2 grupes aplinkybių: 1) kai įstatymas numato, kad teismas privalo paskelbti atsakovo paiešką (pvz. CPK 129str.2d.:“bylose dėl išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo, taip pat bylose, susijusiose su šiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą“. Taip pat bylose dėl žalos sveikatai padarymo, dėl maitintojo gyvybės atėmimo ir kt. įstatymų numatytais atvejais).

2) kai teismas mano, jog tokia paieška tikslinga (atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, išimtinais atvejais, kai atsakovo dalyvavimas yra būtinas). Prieš skiriant paiešką per policiją, ieškovas privalo teismui įrodyti ėmęsis visų galimų priemonių, kad būtų nustatyta atsakovo gyvenamoji ar verslo vieta. Atsakovo paieškos išlaidos priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu(CPK 88str 1d.2p.). Šias išlaidas sudaro: - asmens, prašiusio paskelbti paiešką išlaidos (pvz. išlaidos, susijusios su informacijos iš registrų gavimu su telekomunikacinių priemonių naudojimu ir kt.); - valstybės institucijos išlaidos asmens paieškai (sudaro asmens paieškos skelbimų žiniasklaidoje ir kt. visuomenės informavimo priemonėse išlaidos, valstybės institucijos transporto išlaidos ir kt.). asmens, prašiusio paskelbti paiešką, išlaidos apmokamos pateis asmens lėšomis. Paieškos per policiją išlaidos išieškomos valstybės naudai pagal teismui pateiktą sąmatą, tačiau tik tuo atveju, jei ieškovo prašymas skelbti paiešką pripažįstamas pagrįstu.

13 TEMA
13 tema. Ieškinys ir atsakovo gynimosi priemonės 1. Ginčo teisenos samprata (Tomas-nepadarė)

2. Ieškinio sąvoka. Ieškinys - vienas iš pagrindinių civilinių teisių gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme. (Julija) CPK 5str.1d- teisminės gynybos prieinamumo principas. Tačiau kaip ir visos subjektinės teisės, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įst.nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką nustato CPK(tai tam tikri reikalavimai teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui). Pagr. teisinė priemonė, įgyvendinant subj.teisę į teisminę gynybą, yra ieškinio pareiškimai-ginčo teisenoje paduodami procesiniai dokumentai. Kelios nuomonės dėl ieškinio sampratos ir teisinės prigimties: 1. egzistuoja 2 savarankiškos ieškinio sampratos: a. ieškinys materialiąja teisine prasme – subjektinė teisė, saugoma teismo; b. procesine teisine prasme – kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti įstatymo saugomą interesą ar pažeistą subj.teisę. 2. ieškinys – tai bendra sąvoka, organiškai jungianti tiek material., tiek proces.puses.(t.y. ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad jis turi teisę pareikšti ieškinį (procesinė pusė) ir turi teisę į tokio ieškinio patenkinimą (materialioji pusė) ). Nelabai čia aišku, bet taip Driuko vadovėlyje. 3. Ieškinys – visiškai savarankiška proceso teisės kategorija. (vokiškos teisės tradicija: ieškinys-tai procesinis ieškovo veiksmas). Ieškinio pagrindu materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą ir prasideda civilinis procesas. Kreipimasis į teismą tampa ieškiniu tik tada kai atitinka ieškinio turinio ir formos reikalavimus.taip inicijuojamas civilinis procesas prieš atsakovą. Taigi: Ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka bei vadovaujantis CT, DT, ŠT ar kt teisės šakų normomis, su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais. Ieškinio funkcijos: 1. ieškovas nurodo teismą, jo manymu, turintį priimti spr. Byloje.(jei ieškovas suklydo, teismas atsisako priimti ieškinį motyvuota nutartimi). 2. ieškovas apibrėžia bylos šalis (save ir atsakovą). 3. apibrėžia ieškinio dalyką ir pagrindą( nereikia nurodyti tiksliu pažeistų ts.normų). Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme Teisė į ieškinį- kas tai? Nuomonės: 1. Iš ieškovo pozicijų- tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą palankų ieškovui.(konkrečios teisės į ieškinį teorija). 2. –tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą, nepriklausomai nuo jo turinio(nebūtinai palankų ieškovui). (Abstrakčios teisės į ieškinį teorija). 3. –tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų ieškinį ir išnagrinėtų bylą (procesinės teisės į ieškinį teorija). Driuko nuomonė: reikia analizuoti abu aspektus – ir proces., ir material. teisiniu požiūriu. Materialiuoju teisiniu požiūriu- teisė į ieškovui palankų teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių: 1. Bendrųjų teisės į ieškinį prielaidų – a. ieškinio pagrindo įrodymas.

b. atsakovo pareiga atsakyti už pažeidimą. Specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų – a. Sąlyga, kad neturi būti praleistas ieškinio senaties terminas(jei atsakovas reikalauja, išskyrus tada, kai ieškinio senatis netaikoma). b. Sąlyga, kad ieškovo reikalavimas nėra pareikštas anksčiau įstatyme, sutartyje numatyto termino. Tik nustatęs visas bylos aplinkybes,taikytinas ts.normas, įvertinęs įrodymus teismas gali atsakyti ar asmuo turi teisę į ieškinį materialiąja prasme. Jei tokią teisę turi- ieškinys tenkinamas, jei nėra bent 1 iš bendrųjų ir specialiųjų prielaidų- atmetamas. CPK 4str. Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą. Procesiniu teisiniu požiūriu- subjektinė teisė kreiptis į teismą. Ši teisė priklauso nuo CPK įtvirtintų procesinio pobūdžio aplinkybių: 1. Teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) prielaidos(be jų asmuo visai neturi teisės į teisminę gynybą) – a. Teigiamos prielaidos: i. Ieškovo civilinis procesinis teisnumas ii. Bylos priskirtinumas teismo kompetencijai iii. Įstatymų tai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis (jei nesilaikė šios tvarkos ir ja jau negalima pasinaudoti, tai asmuo neturi teisės kreiptis į teismą) b. Neigiamos prielaidos: i. Įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas(tarp tų pačių šalių,tuo pačiu dalyku, tuo pačiu pagrindu) ii. Įsiteisėjusi teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Turi būti visos teigiamos ir ne vienos neigiamos prielaidos. 2. Teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygos( asmuo nepraranda galimybės, pašalinęs nurodytas kliūtis gali vėl kreiptis į teismą) – a. Sąlygos, kurių nesilaikius teismas atsisako priimti ieškinį; i. Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi; ii. Laikymasis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos iii. Teismo žinioje nėra tokios pačios bylos (tos pačios šalys, dalykas, pagrindas) iv. Nėra šalių susitarimo perduoti ginčą arbitražui v. Padavusio pareiškimą asmens veiksnumas vi. Įgaliojimas vesti bylą suinteresuoto asmens vardu b. Sąlygos, kurių neįvykdžius teismas nustato terminą trūkumams pašalinti: i. CPK nustatyti formos ir turinio reikalavimai ii. Žyminio mokesčio sumokėjimas iii. Trūkumų, susijusių su šalies procesiniu veiksnumu, tuo atveju-galimybė pašalinti tuos trūkumus bylos iškėlimo stadijoje. 2.

3. Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.(Santa) Jau romėnų teisėje ieškiniai buvo skirstomi tam tikrą ieškinių tipų sistemą. Pg ginčo dalyką jie buvo skirstomi: a) Daiktinius ieškinius- actio in rem ( ginčo dalykas- T į daiktą); remiantis actio in rem gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo ir kt. T. labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, nagatorinis ir publiciana, ginantys nuosavybės T. Šie ieškiniai dar skirstomi:  ieškinius dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo- actiones rei persecutoriae (reikalaujama grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą)  civilinius baudžiamuosius ieškinius- actiones poenales (jų tikslas- civiline tvarka nubausti atsakovą, t.y. atkūrus pažeistas T dar galėjo būti paskiriama bqauda)  mišriuosius- actiones mixtae (siekta ir atlyginti nuostolius, ir nubausti atsakovą, pvz.: įpareigojant atlyginti ne sugadinto daikto vertę, bet sumokėti didžiausią pastarųjų metų ar pastarojo mėnesio sugadinto daikto vertę). b) Asmeninius ieškinius- actio in personam ( ginčo dalykas- konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę); actio in personam pateikiami reikalavimams, susijusiems su prievoliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindas- sutartis, sandoris, deliktas ir kt., ginti. Šiuolaikinio CPT pg reikalavimo pobūdį skiriami: a) turtiniai ieškiniai b) neturtiniai ieškiniai Šis skirstymas svarbus ne tik T doktrinai, bet ir praktikai (atsižvelgiant į ieškinio rūšį nustatomas žyminio mokesčio dydis. Neturtinis ieškinys- fiksuoto dydžio (šiuo metu 100 lt), turtinis ieškinys-procentine išraiška nuo ieškinio sumos apskaičiuotas ŽM, kombinuotas su fiksuota pinigų suma. Pg materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, pobūdį skiriami ieškiniai, kylantys: a) iš sutartinių santykių- actio ex contractu b) iš deliktinių santykių- actio ex delikto

c) iš kvazisutartinių santykių- actio ex quasi contractu. Ši klasifikacija padeda nustatyti, kokia materialiosios T norma taikytina konkretaus ieškinio pagrindu iškeltoje byloje. Nors ieškinio- vieno iš pagr. civilinių materialiųjų teisių gynimo būdų- pagrindas glūdi materialiojoje teisėje, bet teisminės gynybos, suteikiamos remiantis ieškiniu, turinys priklausomai nuo proceso teisės glūdinčių priežasčių gali būti skirtingas. Pg procesinį tikslą, kurio siekiama ieškiniu, skiriama ieškinio rūšių triada, kuri ypač paplitusi ir visuotinai pripažinta Vokietijos CPT: 1. dėl priteisimo. Šiuo ieškiniu ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus veiksmus (atlygintų žalą). Jei patenkinus ieškinį atsakovas gera valia nesutinka atlikti reikalaujamų veiksmų, ieškovo tikslas modifikuojasi į siekį gauti vykdomąjį raštą. Esminis požymis- priverstinio vykdymo galimybė. 2. dėl pripažinimo. Juo siekiama tam tikros teisės (nuosavybės teisės į žemę) arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių (santuokos fakto) buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo. Tokie ieškiniai paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo kitose bylose. Jų nereikia vykdyti priverstinai. 3. dėl teisinių santykių modifikavimo. Juo siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo santykius (pakeisti sutarties sąlygas, išlaikymo dydį). Jo pagalba modifikuojami jau nustatyti teisiniai santykiai ir sudaroma galimybė atsižvelgiant į pasikeitusias su šalių padėtimi aplinkybes. Keičiantis teisinių santykių reglamentavimui, gali susiformuoti ir naujos ieškinių rūšys. 2002 m. priėmus new CK, iš esmės pasikeitė materialiųjų civilinių teisinių santykių teisinis reglamentavimas ir susiformavo naujos ieškinių rūšys, kuriomis siekiama specifinių procesinių tikslų, nulemtų materialiosios T ypatumų: 1. netiesioginis ieškinys (CK 6.68 str.), kuriuo kreditorius siekia įgyvendinti ne savo, o skolininkui priklausančią teisę. 2. actio Paulina (CK 6.66 & 6.67 str.)- specifinė kreditoriaus interesų gynimo priemonė, kuria siekiama užginčyti skolininko sudarytus sandorius, jei trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. 3. prevencinis ieškinys (CK 6.225 str.), kuriuo siekiama apsidrausti nuo realios žalos padarymo ateityje. Priėmus new CPK, įtvirtinta viena iš svarbesnių naujovių, susijusių su viešųjų interesų apsauga- CPK 49 str. 5d. numatyta galimybė pareikšti grupės ieškinį, ginant vieš. interesą. Šis institutas LT CPT sietinas su 1998m. gegužės 19d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/27/EB. Savarankiška visuomeninė institucijas ar kelios, tp organizacija ar kelios yra kompetentingos iškelti ieškinius dėl uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Paskirtis- ginti kolektyvinius vartotojų interesus. LT, remiantis Vartotojų teisių gynimo įstatymu, ginti vartotojų interesus kreipiantis į teismą su ieškiniu turi teisę Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos. Ši institucija įst. numatytais atvejais įgaliota kreiptis į teismą dėl įvairių su vartotoju sudarytų sutarčių nutraukimo, atskirų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar jų pakeitimo, pardavėjui ar paslaugų teikėjui sumokėtų pinigų grąžinimo bei nuostolių atlyginimo. Visuomeninės vartotojų organizacijos tp turi teisę ginti vartotojų teises, jų ekonominius ir socialinius interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, vartotojo prašymu ar savo iniciatyva reikšti ieškinį teisme. Grupės ieškinio (GI) požymiai: ♣ GI gali būti pareikštas tik įst. numatytais atvejais ♣ Subjektai, turintys T pareikšti GI, turi būti numatyti įst. ♣ GI tikslas- apginti viešąjį interesą. Darytina išvada, kad GI atveju taikytinos visos bendrosios CPK nuostatos. CPK nereglamentuoja GI pareiškimo ir nagrinėjimo ypatybių, taikant šį institutą gali iškilti problemų. GI panaudojimo galimybės ir problematika yra ne tik LT, bet ir kitų kontinentinės Europos valstybių teisinių diskusijų objektas. Išvestiniu ieškiniu vienas arba keli akcininkai, gindami bendrovės teises ir teisėtus interesus, kartu gina ir bendrovės akcininkų visumos- grupės- teises ir teisėtus interesus, todėl išvestinis ieškinys yra priskiriamas prie grupės ieškinių. Akcininkas, išvestiniu ieškiniu gindamas bendrovės ar asociacijos teises ir teisinius interesus, netiesiogiai gina ne tik savo asmeninius, bet ir visų akcininkų- asmenų grupės- teises ir interesus. Teisę pareikšti tokį ieškinį akcininkui suteikia minėtas įstatymas, kai bendrovė dėl įvairių priežasčių negali savarankiškai apginti savo teises ir interesus.

4. Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas.(Inga Dauparaitė) Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas. Ieškinio elementai – tai ieškinio turinio dalys: ieškovo reikalavimas ir jo pagrindimas. Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas. Ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavimą. Griežtą įst. leidėjo reikalavimą, kad ieškovas tiksliai nurodytų faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, lemia keletas veiksnių:  CP – tai tam tikrų taisyklių visuma, kurios pirmiausia adresuojamos pagrindinėms CP figūroms – ieškovui, atsakovui, teismui;  Svarbu žinoti, dėl ko rungiamasi ar kovojama. Pareiga apibrėžti ginčo dalyką tenka proceso iniciatoriui – ieškovui. Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka realizuojama ieškinio instituto pagalba. Kiekviename ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą. Tik ieškovui priklauso teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus, todėl teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t.y. negali keisti nei ieškinio dalyko (negali priteisti ieškovui to, ko

jis nereikalavo), ar priteisti daugiau, nei jis reikalavo), nei ieškinio pagrindo (sprendime negali remtis tokiais faktais, kurių ieškovas nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra). Faktinis ieškinio pagrindas - aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teisinis ieškinio pagrindas – ginčo santykiui taikytinos taisyklės. Teisės aktai neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą (tačiau niekas nedraudžia įvardyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kurie, jo manymu, pagrindžia jo subjektinių teisių pažeidimo teisinę pusę). Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą, t.y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. Kreipimasis į teismą su tapačiu ieškiniu neleidžiamas . Ieškinių tapatumas nustatomas pagal 3 kriterijus:  ginčo šalis;  ieškinio dalyką;  ieškinio pagrindą. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas. Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ( faktinį ieškinio pagrindą) arba dalyką iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Siekiant apsaugoti atsakovo interesus bei įgyvendinant proceso operatyvumo principą ir užtikrinant bylos nagrinėjimo koncentruotumą yra numatyta, kad vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas galimas tik išimtinai įst. numatytais atvejais:  kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau (objektyvios, paprastai nuo šalių valios nepriklausančios aplinkybės), arba  jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas (atsakovo valia), arba  jei teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (teismo diskrecija, kurią veikia teismo vidinis įsitikinimas). Pareiškimas pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi būti įteikiamas teismui raštu ir atitikti visus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Kai ieškovo pateiktas procesinis dokumentas šių reikalavimų neatitinka, teismas turi taikyti procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo institutą (CPK 115 str. 2 d.). Galimybė keisti ieškinio dalyką susijusi su materialiosios teisės principu laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis. Tačiau keisti iš karto ir ieškinio dalyko, ir pagrindo negalima, nes tai būtų visiškai naujas ieškinys. Ieškininių reikalavimų padidinimas ir sumažinimas. Ieškinio reikalavimo (dalyko) ar pagrindo sumažinimas ar padidinimas nėra laikomas ieškinio dalyko pakeitimu, nes tai yra savarankiška procesinė teisė (CPK 42 str. 1 d.). sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik padidėja ar sumažėja ieškinio elementų apimtis, tuo tarpu ieškinio elementai nepakinta. Ieškinio atsiėmimas. Galimas tik nagrinėjant bylą I instancijos teisme – tiek pirmą kartą, tiek ir tada, kai byla apeliacinės instancijos teismo ar kasacinio teismo nutartimi buvo grąžinta pirmąja instancija nagrinėti iš naujo. Atsiėmus ieškinį, ieškinio pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 10 p.). atsiimti ieškinį po to, kai atsakovas apie jam pareikštą reikalavimą jau buvo informuotas (jam buvo išsiųstas ieškinio nuorašas), ieškovas gali tik turėdamas atsakovo sutikimą šiam veiksmui (CPK 139 str. 1 d.). ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu, tai atsakovas gali būti suinteresuotas tęsti bylos nagrinėjimą siekdamas gauti jam palankų teismo sprendimą ir taip užkirsti kelią ieškovui kada panorėjus vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Jeigu atsakovas neduoda sutikimo atsiimti ieškinį, ieškovas gali arba toliau dalyvauti procese, arba atsisakyti ieškinio. Abiem atvejais būtų užtikrinama, kad atsakovo teisinė padėtis taps teisiškai apibrėžta ir aiški. Ieškinio atsisakymas. Tai pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo atsisakymas. Atsisakyti ieškinio ieškovas turi teisę bet kurioje CP stadijoje. Tai jis gali padaryti tiek žodžiu teismo posėdžio metu, tiek raštu. Atsisakant ieškinio žodžiu, teismas turi išaiškinti ieškovui ieškinio atsisakymo padarinius, o atsisakius ieškinio raštu, rašytiniame pareiškime turi būti nurodoma, kad ieškovui yra žinomi ieškinio atsisakymo padariniai (CPK 111 str. 3 d.). jei tokio nurodymo nėra, teismas išsiunčia ieškovui pranešimą, kuriame nurodomi procesiniai ieškinio atsisakymo padariniai. Negavus ieškinio atsisakymo atšaukimo per 7 d. nuo teismo pranešimo išsiuntimo dienos, preziumuojama, kad ieškovas ieškinio neatsisakė (CPK 140 str. 1 d.). tam tikrais atvejais šalies pareiškimas, kad ji pageidauja atsisakyti ieškinio, teismui nėra privalomas. CPK 42 str. 2 d. įpareigoja teismą nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įst. nuostatoms ar viešajam interesui. Bylose pagal ieškinius dėl viešojo intereso gynimo šalia prokuroro ir kitų institucijų bei asmenų atsiranda bendraieškiai ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimu, todėl galimybė atsisakyti ieškinio tampa gerokai sunkiau įgyvendinama, taip apsaugant ginamų asmenų interesus. Jei teismas priima pareikštą ieškinio atsisakymą, tai byla nutraukiama nutartimi (CPK 293 str. 4 p.), o ieškovas netenka teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Ieškinio pripažinimas. Kaip ir ieškinio atsisakymo teisės atveju, teisės pripažinti ieškinį įgyvendinimas nėra ribojamas terminais: ieškinį galima pripažinti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 2 d.). Atsakovo ieškinio pripažinimas teismui nėra privalomas; nustatęs, kad toks pripažinimas prieštarauja įst., viešajam interesui, nėra padarytas laisva valia, teismas turi atsisakyti priimti ieškinio pripažinimą. Teismas, priėmęs ieškinio pripažinimą, gali nutarti toliau netirti byloje surinktų įrodymų ar apsiriboti tik kai kurių įrodymų ištyrimu, pvz., neapklausti atvykusių liudytojų ar jų dalies ir pan. Ieškinys gali būti pripažintas visiškai arba iš dalies. Jei ieškinys buvo pripažintas tik iš dalies, tai įrodymai gali būti netiriami tik pripažintoje ieškinio dalyje. Priėmęs ieškinio pripažinimą, teismas priima byloje sprendimą, kuriuo patenkina ieškovo ieškinį.

Ieškinio pripažinimas tam tikrais atvejais gali sukelti ir papildomų procesinių padarinių, pvz., negalimumą priimti byloje sprendimą už akių.

5. Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir priešieškinys. Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį. Taikos sutartis. (Ugnė) • Šalių procesinės teisės yra lygios, todėl ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi teisę gintid nuo jam pareikšto ieškinio. CPK kalba apie dvejopo pobūdžio atsakovo gynimosi būdus: priešieškinį ir atsikirtimus. Atsikirtimai – tai atsakovo nurodyti argumentai, pagrįsti tam tikrais faktais, kurių pagalba jis stengiasi arba paneigti ieškininio reikalavimo pagrįstumą, arba įrodyti, kad procesas yra prasidėjęs neteisėtai. Kadangi aišku, kad atsakovo argumentai yra dvejopi, tai jie skirstomi: • - materialiniai teisiniai atsikirtimai – jų pagrindu atsakovas siekia įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinį. neigiamas ieškinio pagrįstumas. Pvz., praleistas ieškininės senaties terminas, sutartis negalioja . • - procesiniai atsikirtimai. ginčijamas pats proceso teisėtumas. Tai yra tam tikrų aplinkybių ieškojimas, kuriomis atsakovas įrodinėja, kad ieškovas neturėjo teisės atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (neturėjo teisės kreiptis į teismą; ieškovas yra neveiksnus; pareikšti ieškinį atstovas neturėjo įgaliojimų ir pan.). • 143 straipsnis. Priešieškinis • “1. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. • 2. Teismas priima priešieškinį, jeigu: • 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; • 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; • 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. • 3. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama. • 4. Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.”(CPK 143str.) • Priešieškinis – tai atsakovo ieškinys pareikštas ieškovui po bylos iškėlimo. Jį galima pareikšti tik iki pasirengimo teisminiam nagrinėjimui pabaigos. Abi šalys įgyja dvigubą procesinę padėtį. Ieškovas tampa atsakovu, ir atvirkščiai. Priešieškinis pareiškiamas pagal tais pačias taisykles,kaip ir ieškinys, ir turi būti apmokėtas žyminiu mokesčiu. Priešieškinį atsakovas gali panaudoti tik tais atvejais, kai iš to paties materialinio santykio yra kilusi ir atsakovo tam tikra teisė. Daugiausiai tai būna dvišaliai sandoriai, arba šalis sieja ne du, o daugiau santykių, bet tie santykiai glaudžiai susiję. Atsakovas negali reikšti priešieškinio jei tie santykiai nesusiję. • Visus reiškiamus atsikirtimus atsakovas privalo įrodyti. Patys atsikirtimai paprastai surašomi procesiniame dokumente atsiliepime į ieškinį. • 142 straipsnis. Atsiliepimas į ieškinį • 1. Kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimams pareikšti,nurodo atsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį terminą pratęsti iki šešiasdešimties dienų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami nuo atitinkamo pranešimo įteikimo dienos. • 2. Atsiliepimai į pareikštą ieškinį turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus turinio reikalavimus. Atsiliepimuose į pareikštą ieškinį papildomai nurodoma: • 1) sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu; • 2) nesutikimo motyvai; • 3) įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai; • 4) atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų; • 5) informacija, ar byla bus vedama per advokatą. • 3. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje. • 4. Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių. • Bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42str.1d.). Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.

14 TEMA
14 tema. Laikinosios apsaugos priemonės 1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, reikšmė ir rūšys. Dažnai dėl įvairių priežasčių ar aplinkybių, atsiradusių prieš įsiteisėjant teismo sprendimui, gali būti nebeįmanoma arba labai sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Dėl šių priežasčių privalu įstatyme nustatyti laikiną (iki bus priimtas teismo sprendimas) ginčo objekto apsaugos mechanizmą ir garantuoti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismo veikla taikant priemones, kad būtų įvykdytas būsimas teismo sprendimas patenkinus ieškinį, vadinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Įstatymas numato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144str. 1d.). Teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik kai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 2d.). Taigi tai ir yra laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė, t.y. užtikrina teismo sprendimo realų įvykdymą ar palengvina jo vykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek esant bet kuriai CP stadijai. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti (CPK 145str. 1d.): 1) atsakovo nekilnojamojo daikto areštas; 2) įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; 3) kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas; 4) atsakovui priklausančio daikto sulaikymas; 5) atsakovo turto administratoriaus paskyrimas; 6) draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; 7) draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles; 8) išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; 9) turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo; 10) išieškojimo vykdymo procese sustabdymas; 11) laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas; 12) įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti; 13) kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Įstatymuose gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tam tikrų kategorijų civilinėse bylose (pvz., santuokos nurtaukimo bylose teismas gali taikyti CK 3.65str nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium ir pan.).

2. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo sąlygos. Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo tvarka. Galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas. (Olia) 1. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi atitikti procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus t.y. jame turi būti nurodomos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti laikinosios apsaugos priemones, nurodoma kokios būtent laikinosios priemonės ir kokiu būdu turėtų būti taikomos. Toks prašymas gali būti nurodomas ieškinyje, pareiškime išduoti teismo įsakymą ar paduodamas kartu su ieškiniu arba gali būti paduodamas jau iškėlus bylą teisme. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nagrinėja ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo dienos. Apie tokio prašymo nagrinėjimą turi būti pranešta atsakovui , tačiau išimtinais atvejais jos gali būti taikomos ir nepranešus atsakovui , kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba padarys jų taikymą nebeįmanomą(CPK 148str.1d) Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių esant suinteresuoto asmens prašymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 148 str.2d.). Tuomet teismui turi būti nurodyta , dėl kokių priežasčių ieškinys negali būti pareikštas iš karto, pateikti įrodymus , patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos iškėlimo teisme reiškia ieškovo tam tikro pranašumo prieš atsakovą įgijimą .Galimi atvejai, kai ieškovas naudoja laikinąsias apsaugos priemones kaip tam tikro poveikio priemones atsakovui, o teismui pritaikius šias priemones ieškinys teismui taip ir nepareiškiamas. Todėl nustatyta , kad suinteresuotas asmuo pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bylos iškėlimo privalo sumokėti pusę CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio. Terminas pareikšti ieškinį , kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki bylos iškėlimo, negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Teismas turi priimti motyvuotą nutartį, kurioje turi būti nurodyta L. Apsaugos priemonė, jos mastas, taikymo tvarka..(CPK 145 str.4d).Apie nutarties priėmimą įstatymo nustatyta tvarka pranešama asmeniui, kuriam taikoma laikinoji apsaugos priemonė , ir jam išaiškinama atsakomybė už nustatytų ribojimų pažeidimą.

2.

3. 4.

5.

Teismas parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones turi vadovautis ekonomiškumo principu. Įstatyme nustatyta, kad bendroji ribojimų suma taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti didesnė už ieškinio sumą. Pažymėtina, jog teismui suteikta teisė pareikalauti, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuris taip pat gali būti banko garantija(CPK 147str.1d). Taikydamas arba pritaikęs L.apsaugos priemonę, teismas turi nustatyti terminą, per kurį asmuo, prašęs ją taikyti, turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją. Jeigu nurodytas asmuo šito nepadaro per teismo nustatytą terminą, teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikina (CPK 147str.2d)

6.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas. (Eglė T.) Nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo priėmimo dienos (CPK 148 str. 5 d.). Pagal prasmę teismo taikomos apsaugos priemonės yra laikinos, tačiau tam tikrais atvejais jos įgyja „pastovumo“, siejamo su tam tikrų reikšmingų teisinių aplinkybių atsiradimu ar pasikeitimu. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas tęsiasi: • Je i ieškinys patenkinamas – iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.); • Je i teismas atmeta ieškinį – iki teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmetamas, įsiteisėjimo; • Ik i nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones įsigaliojimo. Padavus apeliacinį skundą, laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti, kol byla išnagrinėjama apeliacine tvarka (analogiškai, kai kasacine tvarka). Pagal bendrąją taisyklę, kokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti, savo prašyme nurodo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo. Teismas savo nuožiūra sprendžia, skirti ar neskirti ir kokias priemones skirti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas turėtų atsižvelgti į jų pobūdį, taikymo pasekmes, tikslus, siekti optimalaus kreditoriaus ir skolininko interesų suderinimo ir esant reikalui pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę į kitą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl jei įmanoma užtikrinti teismo sprendimą kitomis priemonėmis, nei prašoma, teismas gali kitaip užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą. Viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeičiama į kitą, kai to motyvuotai prašo byloje dalyvaujantys asmenys ar kiti suinteresuoti asmenys (CPK 164 str. 1 d.). Apie tokį prašymą teismas informuoja kitus byloje dalyvaujančius ir suinteresuotus asmenis, kurie turi teisę pareikšti prieštaravimus dėl tokio pakeitimo. Teismas turi nustatyti pakankamus terminus jiems pareikšti. Pakeitimo prašymą kartu su gautais prieštaravimais teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 146 str. 6 d.). Išimties tvarka teismas gali nuspręsti pakeisti paskirtas laikinąsias apsaugos priemones savo iniciatyva, jei to reikalauja viešojo intereso gynimas (pvz.: šeimos, darbo bylose). Laikinąsias apsaugos priemones rašytinio proceso tvarka gali panaikinti tik teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos tik dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų iniciatyva (CPK !50 str.). Išimties tvarka laikinąsias apsaugos priemones gali panaikinti teismas savo iniciatyva, jei: • T o reikalauja viešasis interesas; • A smuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio; • A smuo, kuriam teismas buvo paskyręs pareigą CPK 147 str. Tvarka įmokėti pinigų sumą į banko sąskaitą (užstatą), neįvykdo šios pareigos per nustatytą terminą. Panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tuo klausimu priima nutartį, jei byla dar neišnagrinėta iš esmės. Atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas išsprendžia sprendimu. Laikinųjų apsaugos priemonių pagrindas yra aplinkybės,kurioms esant teismas padaro išvadą, kad toki priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Todėl paprastai laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos tik išnykus pagrindui jas taikyti, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (150 str. 2 d. 1,2,3 p., 4, 5 dalys). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos ir tuo atveju, kai teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Kadangi tokiu atveju teismo sprendimas nėra priimamas, tai nelieka pagrindo taikyti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais suvaržymais atsakovui, o suvaržymų taikymas be pakankamo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.) nepagrįstai pažeidžia atsakovo teises.

4. Teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas ir apskundimas. (Dovilė) Remiantis CPK 152str 1, 2d, teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdoma skubiai, t. y. nutartis turi būti vykdoma nedelsiant, užkertant kelią atsakovui perleisti ar paslėpti turtą. Nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba ją panaikinti vykdoma įsiteisėjus šiai nutarčiai/skubiai vykdytinos nutartys priklausomai nuo skiriamos laikinosios apsaugos

priemonės pobūdžio nedelsiant nusiunčiamos antstoliui, viešojo registro tvarkytojui ar kt. pareigūnui ar asmeniui, įgaliotam vykdyti nutartis(CPK 152str 23). Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586str 2d). teismų praktikoje ne katą yra kilęs kl, ar nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ar panaikinimo pagrindu turi būti išduodamas vykdomasis dokumentas CPK 587str, nustatantis, kokie dokumentai yra vykdomieji, teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo prie vykdomųjų dokumentų tiesiogiai nepriskiria. Siekdama suvienodinti teismų praktiką, LAT CBS nurodė:  CPK 587str išvardija vykdomuosius dok. Pg CPK 587str 1p. vykd. dokumentai yra vykd. Raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu, o šio str 4p. nustato, kad vykd. Dokumentai yra ir kiti institucijų ir pareigūnų spren, korių vykdymą CP tvarka nustato įstatymai. Vadinasi, CPG 587st nėra nustatytas baigtinis vykd. Dokumentų sąrašas, todėl vykd. Dokumentai yra ir kiti institucijų, tarp jų ir teismų, bei pareigūnų sprendimai, kurie pg įstatymus vykdytini CPK VI dalyje nustatyta tvarka. CPK 152str 4d nustato, kad šiame skyriuje nurodytas teismo nutartis, taigi ir teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita ar jos panaikinimo (CPK 146, 148, 150str), antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. pg šios normos prasmę darytina išvada, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita ar jos panaikinimo pati savaime yra vykd. Dokumentas (CPK 587str 4d), todėl šios nutarties pagrindu vykd. Raštas neturi būti išduodamas. CPK 152str 3d nustatyta, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priem taikymo, vienos lail aps priem pakeitimo kita ar jos panaikinimo nedelsiant nusiunčiama antstoliui. Šiuo atveju LAT CBS pagrįstai pastebėjo, kad subjektas, kuriam tenka pareiga išsiųsti antstoliui nutartį dėl laik aps priemonių taikymo, gali būti tiek tiek teismas, tiek šalis, kurios iniciatyva taikytinos laik aps priemonės. Nutartyje dėl laik aps priemonių taikymo teismas turi aiškiai nurodyti, kokia konkreti LAP yra skiriama, bei nurodyti privalančius nutartį vykdyti asm. LAPių vykdymo ypatumus gali nustatyti ir kt įstatymai. Turto arešto registro įstatymas nustato turto arešto įregistravimo turto arešto įregistravimo turto arešto registre tvarką. Remiantis šiuo įst visi turto arešto duomenys, įrašyti į turto arešto registrą, pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nutartys dėl LAPių taikymo įsigalioja iškart nuo jų priėmimo momento. Nepaisant to, dėl jų galima paduoti atskirąjį skundą CPK 151str nustatyta tvarka. Skundžiamos gali būti visos 1sios instanc ijos teismo nutartys. Bet atskirojo skundo padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo (CPK 151str 1d). skundo padavimo terminas yra skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos, išskyrus tuos atv, jei siekiant LAPes taukyti nedelsiant, nutartis išimties tvarka buvo priimta nepranešus asmeniui, kuris paduoda atskirąjį skundą. Tokiu atveju terminas skundui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties nuorašo įteikimo šiam asm dienos. Atskirojo skundo sukeliami teis padariniai nutarties vykdymo atžvilgiu skiriasi priklausomai nuo to, kokia nutartis yra skundžiama. Nutarties vykdymas nėra sustabdomas, jei atskirasis skundas paduodamas dėl nutarties taikyti LAPes. Bet jei atskirasis skundas paduodamas dėl nutarties panaikinti ar pakeisti paskirtas LAP kitomis, tai sustabdo tos nutarties vykdymą(CPK 151str 3,4d).toks reglamentavimas yra visiškai suprantamas, nes būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti svarbu nuo pat pradžių operatyviai išspręsti LAPių paskyrimo kl ir tokia nutartis turi būti skubiai vykdoma. Suteikus skolininkui galimybę sustabdyti tokios nutarties vykdymą paduodant atskirąjį skundą, LAPių institutas prarastų savo reikšmę. Tačiau nutartis pakeisti vieną LAP kita ar ją panaikinti vykdoma tik įsiteisėjus šiai nutarčiai, o ne skubiai, kaip yra teismo nutarties dėl LAPės taikymo atveju. Jau paskirtos LAP nenustoja galioti tol, kol jos nepanaikintos ar nepradeda galioti naujos LAP, todėl sprendimo įvykdymo garantiją gali susilpninti kaip tik siekis panaikinti ar pakeisti paskirtas LAP. Jei byloje dalyvaujantis ar kt suinteresuotas asm paduoda atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria LAP pakeičiamos ar panaikinamos, tai LAPių instituto tikslams neprieštarauja tai, kad tokio skundo padavimas sustabdo nutarties vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo nutartys, kuriomis LAPės, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl 1sios inst teismo nutarčių LAPių taikymo klausimais, nėra skundžiamos kasacine tvarka.

5. Atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo. (Aurelija) Už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą teismas turi teisę skirti sankcijas. CPK 106str 1dalis nustato, kad CPK numatytais atvejais teismas skiria kodekse nustatyto dydžio baudas. CPK 149str įtvirtina atsakomybę už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus. Teismas nutartimi gali skirti iki 1000litų baudą tam tikrus pažeidimus padariusiems asmenims: - atsakovui, jei šis pažeidžia draudimą dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; - atsakovui, pažeidusiam draudimą išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; - asmenims, kurie pažeidė draudimą perduoti turtą atsakovui arba vykdyti kitas prievoles; - asmenims, kurie pažeidžia įpareigojimą atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Nurodytais atvejais gali būti skiriama ne tik pagrindinė procesinė sankcija- bauda, bet ir papildomai išieškomi nuostoliai, atsiradę ieškovui dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo. Konkretų baudos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į visas su laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu susijusias aplinkybes, pvz. į pažeidimą padariusio asmens veiksmus, dėl pažeidimo kilusius neigiamus padarinius ir kt reikšmingas aplinkybes. Nuostoliai ieškovo naudai gali būti išieškomi tik ieškovo prašymu. Tai yra dispozityvumo principo CP-e išraiška, nes įstatymas, suteikdamas ieškovui teisę išieškoti iš kaltų asmenų nuostolius, padarytus laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu, kartu suteikia jam teisę spręsti, ar pasinaudoti tokia galimybe, ar ne.

15 TEMA

15 tema Įrodymai ir įrodinėjimas civiliniame procese 1. Įrodinėjimo civiliniame procese samprata, tikslas ir reikšmė. Įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo dalykas. (Kristina) Visų pirma, siekiant tinkamai taikyti teisės normą, taigi ir teisingai išspręsti bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, ar tikrai tarp šalių susiklostę materialiniai teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti šių santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialinės teisės norma taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti, ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, įvykusios praeityje, teisėjas jų nematė ir nežino. Todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti esant aplinkybes , faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas, ir atvirkščiai, nesant faktų, kuriais remiasi atsakovas. Tai teismas nustato vykstant įrodinėjimo procesui, kai nurodytiems faktams pagrįsti pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tad įrodinėjimą civiliniame procese galima apibrėžti kaip pažintinę procesinę dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo veiklą, kai reikšmingoms bylai faktinėms aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai siekiant tinkamai išspręsti bylą. Šalys, įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą sakančios tiesą(t.y. kad nurodytos aplinkybės tikrai yra(buvo) ir būtent tokios, kokios nurodytos(ieškovas) arba atvirkščiai, kad neigiamų aplinkybių iš tikrųjų nėra(atsakovas).). Todėl galutinis įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą. Teisminio įrodinėjimo subjektai. Įrodinėjimo subjektai yra asmenys, turintys ir teisę ir pareigą įrodinėti. Šalys yra pagrindiniai įrodinėjimo subjektai, nes ginčas dėl teisės vyksta tarp šalių, jos yra labiausiai suinteresuotos joms palankia bylos baigtimi, ir būtent šalys geriausiai žino visas bylos aplinkybes. Kaip tik įrodinėjant ir atsiskleidžia civilinio proceso teisės rungimosi principo esmė. Įrodinėjimo subjektai yra ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, t.y. proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.(pvz., tretieji asmenys, prokuroras) Galiojantys įstatymai suteikia teismui galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese, o kartais net įpareigoja aktyviai dalyvauti įrodinėjant( pvz., kai dėl svarbių priežasčių šalis arba kitas byloje dalyvaujantis asmuo negali gauti ar pateikti reikiamo įrodymo, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo pats juos rinkti.Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų , reguliuojančių įrodinėjimą, tinkamą taikymą ir laikymąsi. Tik teismas galutinai įvertina įrodymus, nustato jų sąsajumą ir leistinumą, atleidžia nuo tam tikrų faktų įrodinėjimo. Teismo sprendimas, priimtas teismui nepakankamai ištyrus ir įvertinus įrodymus arba nustatytomis laikant neįrodytas aplinkybes, arba jame pateikus bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, negali būti laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas apeliacine tvarka.

Tačiau teismo įrodinėjimo pareiga nesaisto, todėl šiuo atžvilgiu jis nėra įrodinėjimo subjektas. Teismas tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus. Įrodinėjimo procese dalyvauja ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismas. Kasasinis teismas įrodinėjimo procese dalyvauja netiesiogiai.
Įrodinėjimo dalykas

Įrodinėjimo dalyku laikoma būtinų, siekiant pagrįstai ir tinkamai išspręsti civilinę bylą, nustatyti faktinių aplinkybių visuma. Įrodinėjimo dalykas turi būti nustatytas rengiantis teisminiam bylos nagrinėjimui. Tik išsiaiškinus, kokius faktus reikės įrodyti, tampa žinomi rinktini įrodymai. Įrodinėjimo dalyką sudaro: 1)materaliojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai( tai tokie faktai, kurie sukuria, pakeičia arba nutraukia materealiuosius teisiniu ginčo šalių santykius. Pvz. Sandorio sudarymas, sutarties turinys, sutarties galiojimo terminas. Šie juridiniai faktai sudaro šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Pvz., padaryta materealinė žala dėl sutarties nesilaikymo)
2)įrodomieji faktai( tai tokios aplinkybės, kurias įrodžius, galima daryti išvadą apie kitokių aplinkybių buvimą). Pvz. tėvystės byloje, atsisakius ekspertizės, tėvystės nustatymo pagrindu gali būti laikomi įrodomieji faktai: bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas; gyvenimas kartu iki vaiko gimimo ir pan. Taigi į įrodinėjimo dalyką įeina ir įrodomieji faktai, šie faktai bus laikomi įrodymais tik tada, kai tai tiesiogiai numatyta įstatyme.) 3)procesinio teisinio pobūdžio faktai(tai tokie faktai, kuriuos būtina nustatyti, norint teisingai pritaikyti procesinės teisės normas. Pvz., atsakovas gali pareikšti, kad ieškovas yra neveiksnus. Tokį fakta reikia įrodyti.)

2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas civilinio proceso stadijose. (Jūratė) Faktų nurodymas prasideda keliant civilinę bylą. Ieškovas ieškinio pareiškime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, kiti byloje dalyvaujantys asmenys irgi nurodo faktus, kuriais remiasi. Tik išimtiniais atvejais nauji faktai gali būti nurodomi ir vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui (pvz.: kai teismas leidžia pakeisti faktinį ieškinio pagrindą). Šiame etape preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, t.y. įrodinėtinų aplinkybių visuma. Teismas šiame įrodinėjimo etape taip pat dalyvauja (pvz.: gali atsisakyti įtrauki su byla nesusijusį faktą). Bet rungimosi ir dispozityviškumo principai riboja teismo iniciatyvą nustatant įrodinėjimo dalyką. Visus faktus, kuriais remiamasi byloje dalyvaujantys asmenys ir kuriuos reikės įrodyti, svarbu žinoti prieš pradedant nagrinėti bylą, nes tik žinant visus faktus galima nustatyti, kiek ir kokių įrodymų būtina surinkti ir pateikti ištirti bei įvertinti teismo posėdyje.

Kiekviena šalis privalo iš anksto atskleisti viena kitai visus faktus ir įrodymus ir teismo posėdyje neturi būti pateikiami nei nauji faktai, nei nauji įrodymai. Įrodymų nurodymas. Ieškovas (ieškinio pareiškime) ir atsakovas (priešiniame ieškinyje, atsikirtime ar atsiliepime) privalo nurodyti įrodymus, kuriais įrodinės tam tikras faktines aplinkybes. Nepakanka nurodyti įrodymų pavadinimo – reikia detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes vienas ar kitas įrodymas patvirtina. Jei šalių nurodytas įrodymas nesusijęs su byla, tai teismas atsisako tokį įrodymą priimti ir tirti (CPK 180 str.). Byloje dalyvaujantys asmenys bei teismas, priimdamas sprendimą, gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir įvertinti nagrinėjant bylą iesmės. Jei vykstant teisminiams ginčams paaiškėja, kad tam tikri įrodymai nebuvo ištirti, tai teismas išimtiniais atvejais gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Įrodymų pateikimas. Įrodymų pateikimas – faktinis įrodymų perdavimas teismui. Teisę pateikti įrodymus turi visi byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 42 str.). Įrodymai pateikiami pateikiant ieškinio pareiškimą (ieškovas), rengiantis civilinės bylos nagrinėjimui. Įrodymai turi būti atskleisti prieš pradedant nagrinėti bylą teismo posėdyje (CPK 112 str.). Jei įrodymai nebuvo laiku atskleisti, tai teismas turi teisę atsisakyti juos priimti, jei mano, kad tai vilkins bylą. Naujų įrodymų pateikimas teisminiame nagrinėjime reikalauja atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas gali įpareigoti byloje dalyvaujančius asmenis (ar net nedalyvaujančius) pateikti ne tik jų nurodytus, bet ir kitus, teismo nuomone, reikšmingus bylai įrodymus. Įrodymų rinkimas. Kreipdamiesi į teismą byloje dalyvaujantys asmenys gali neturėti visų jų nurodytų įrodymų, jei tam yra svarbių, pateisinamų priežasčių, tai teismas padeda trūkstamus įrodymus surikti. Jei ieškovas kartu su ieškinio pareiškimu nenurodo įrodymo nepateikimo priežasčių, tai teisėjas konstatuoja esant ieškinio pareiškimo trūkumų ir nustato terminą jiems pašalinti. Jei patektų įrodymų neužtenka, tai teismas siūlo pateikti papildomų įrodymų. Teismas įrodymus rinkti gali trim būdais: 1. Gali byloje dalyvaujančiam asmeniui išduoti liudijimą gauti ir pateikti įrodymus teismui; 2. Turi teisę reikalavimą pateikti įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuris juo disponuoja; 3. Įstatymų nustatytais atvejais teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva. Šalys gali rinkti įrodymus ir su advokato pagalba. Laikoma, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kai: ⋅ Visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remiasi šalys, yra nustatytos; ⋅ Surinkta pakankamai kiekvieno konkretaus fakto įrodymų; Įrodymų tyrimas. Įrodymus tirti galima tik vykstant teisminiam nagrinėjimui nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas privalo patikrinti tiriamų įrodymų sąsajumą ir leistinumą, įrodomąją vertę. Šalys ir tretieji asmenys pateikia paaiškinimus žodžiu, rašytiniai liudytojų parodymai perskaitomi žodžiu, apklausiami liudytojai, perskaitomi ir pateikiami tiesiogiai susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims rašytiniai įrodymai, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, perskaitoma eksperto išvada, ekspertui pateikiami klausimai, išklausomi ir apžiūrimi vaizdo ir garso įrašai. Išimtinais atvejais net ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį, jei paaiškėja naujų aplinkybių, neištirtų įrodymų, teismas gali atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Įrodymų vertinimas. Nuo to, ar tinkamai bus įvertinti surinkti ir ištirti įrodymai, priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmiausiai įrodymus vertina byloje dalyvaujantys asmenys sakydami baigiamąsias kalbas ar replikuodami, tačiau galutinį ir privalomą įrodymų vertinimą pateikia teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Teismas turi patikrinti kiekvieno vertinamo įrodymo tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą ir įrodymų tarpusavio ryšį. Įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis vidiniu teisėjo įsitikinimu.

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims. (Toma) Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustatyta CPK 178 str.: „Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.“. Ji atėjusi iš romėnų teisės, teigusios, kad įrodinėjimo našta tenka tam, kuris tvirtina, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t.y. ieškinio faktinį pagrindą – tas, kas kreipiasi į teismą gynybos, tas turi įrodyti, kad tokia gynyba būtina. Pvz., ieškovas, teigiantis, kad paskolino pinigų atsakovui, o šis jų laiku negrąžino, prašydamas priteisti skolą, privalo įrodyti paskolos sutarties faktą ir termino praleidimą. Ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo, ieškinys nėra tenkinamas. Trečioji įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklė nustato, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą. Tačiau minėtų 3 taisyklių išsiaiškinti, ką konkrečioje byloje turi įrodyti kiekviena šalis, nepakanka. Iš dalies šią problemą mėgina išspręsti materialioji teisė, nustatydama tam tikras prievolių vykdymo taisykles. Pvz., CK 6.65 str. Subjektinę teisę sukuriančius faktus privalo įrodyti ieškovas, tokią teisę naikinančius faktus – atsakovas. Taip pat dar yra ir subjektinę teisę modifikuojantys (pvz., termino pratęsimas) ir kliudantys subjektinei teisei atsirasti faktai (pvz., neveiksnumas, klaida, apgaulė). Tokius faktus paprastai turi įrodyti ta šalis, kuri jais remiasi. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims principas, draudžiantis visą įrodinėjimo naštą užkrauti ant vienos šalies pečių, grindžiamas šalių lygiateisiškumu esant tiek materialiesiems, tiek procesiniams santykiams. Yra susiformavę keletas teorijų (nuomonių) apie tai, kokius faktus reikia įrodyti: 1. T eigiamų ir neigiamų faktų teorija – teigiamus faktus reikia įrodyti, o neigiamų – ne. Tačiau toks faktų skirstymas nėra grindžiamas aiškiais kriterijais, todėl sunku nustatyti, kuris faktas teigiamas, o kuris – neigiamas. Net patys autoriai, siūlę tokiu principu paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą, nenurodo, kokie faktai visada yra teigiami, o kokie – neigiami.

2. N ormų teorija – aiškinama, kad kiekviena šalis turi įrodyti teisės normos, kuria remiamasi, taikymo pagrindus, t.y. normos hipotezę. Tačiau ir ši doktrina nėra tobula, nes ne visada aišku, kiek konkrečių teisės normų yra viename ar kitame įstatymo straipsnyje; be to, gali būti taikomi keli straipsniai, galų gale yra atvejų, kai įstatymas nustato kitas įrodinėjimo taisykles. 3. K ai kurie autoriai teigia, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims yra ne įstatymų leidėjo, o teismo reikalas. Teismas, remdamasis šalių lygiateisiškumo principu, kiekvienu atveju turi nustatyti, kuri šalis kokius faktus turi įrodyti. Nustatydamas įrodinėjimo pareigos paskirstymą šalims, teismas turi atsižvelgti ne tik į šalių lygiateisiškumo principą, bet ir į tai, kuriai iš jų lengviau įrodyti vienus ar kitus faktus ir gauti atitinkamų įrodymų. Šaliai, kuriai lengviau šitai padaryti, ir turi tekti įrodinėjimo pareiga.
Siekiant palengvinti nustatymą, kuri šalis privalo įrodyti tam tikrus faktus, materialiosios teisės normos konkrečiai nurodo, kuri būtent šalis privalo įrodyti vieną ar kitą aplinkybę. Tokių įrodinėjimo pareigą paskirstančių normų galima rasti tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Pašto, Įmonių restruktūrizavimo, Biomedicininių tyrimų, Patentų, Autorių teisių ir gretutinių teisių, Draudimo ir kt. įstatymuose). Įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos dažniausiai yra imperatyvios. Jos turi būti aiškinamos remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl šalys savo susitarimu negali keisti įstatymo nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Kadangi tai prieštarautų imperatyvioms teisės normos, o tokie susitarimai negalioja (CK 1.80 str.).

4. Aplinkybes, kuriu nereikia irodinet: visiems zinomos aplinkybes, teisines prezumcijos, prejudiciniai faktai, faktu pripazinimas. (Jūratė) Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėt nustatytos siekiant palengvinti įrodinėjimo procesą. Teisinės prezumpcijos – įstatyme nurodyta tam tikrų faktų, aplinkybių egzistavimo, jų tikrumo prielaida, esant tam tikrų kitų faktų. Preziumuojami tokie faktai, kuriuos ilgainiui patvirtino gyvenimo praktika. Teisinės prezumpcijos gali būti paneigtos. Teisinės prezumpcijos nustatomos dėl tokių priežasčių: ⋅ Taupant šalių ir teismo laiką; ⋅ Jos padeda rasti išeitį iš aklavietės; ⋅ Jomis siekiama užtikrinti vienodą socialinę ir teisinę politiką bei praktiką. Pripažįstamos tokios teisinės prezumpcijos: ⋅ Žalą padariusio asmens kaltės prezumpcija (ieškovas neprivalo įrodinėti atsakovo kaltės dėl žalos atsiradimo); ⋅ Paskleistų žinių, žeidžiančių asmens garbę ir orumą, nesutikimo su tikrove prezumpcija (asmuo neprivalo įrodinėt, kad apie jį paskleista informacija yra neteisinga, tai privalo įrodinėt tos informacijos skleidėjas); ⋅ Tėvystės prezumpcija (vaiko, gimusio santuokoje, tėvu laikomas vaiko motinos sutuoktinis); ⋅ Civilinės būklės aktų įrašų tikrumo prezumpcija; ⋅ Antrosios šalies nekaltumo prezumpcija; ⋅ Prievolės įvykdymo prezumpcija (jei skolininkas turi skolos dokumentą, tai laikoma, jog prievolė pasibaigus); ⋅ Neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija ( darbdavys turi įrodinėti, kad atleido teisėtai); ⋅ Vežėjo kaltė prezumpcija; ⋅ Mirties prezumpcija; ⋅ Santuokos teisėtumo ir galiojimo prezumpcija; ⋅ Turto valdymo teisėtumo prezumpcija ir kt. Visiems žinomi faktai. Visiems žinomais faktais pripažįstami faktai, kuriuos žino: ⋅ bet kuris protingas, vidutinio išprusimo asmuo; ⋅ tam tikri asmenys tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku; Nuo teismo pripažintų visiems žinomų faktų skiriasi teismui žinomi faktai. Pripažįstama, kad teismas ex officio žino ir išmano materialiąją ir proceso teisę, įstatymų galiojimą ir negaliojimą, tikrąją jų prasmę, todėl šių aplinkybių šalims įrodinėti nereikia. Priešingos šalies pripažinti faktai. Faktų pripažinimo subjektas gali būti tik veiksni šalis, laisvai reiškianti savo valią. Šaliai pripažinus faktus, kuriais remiasi kita šalis, teismas gali atleisti pastarąją nuo tolesnio įrodinėjimo. Tačiau faktų pripažinimas neatleidžia automatiškai kitos šalies nuo pareigos įrodinėti, nes teismas privalo įsitikinti, ar pripažinimas tikrai savanoriškas. Skiriamos dvi faktų pripažinimo rūšys: ⋅ teisminis faktų pripažinimas: žodinis ar raštinis; ⋅ neteisminis – patvirtina priešingai šaliai naudingus faktus ne teismo procese (pvz.: pokylyje asmuo pareiškia turįs nesantuokinį vaiką). Faktų pripažinimas taip pat skirstomas: ⋅ kvalifikuotas – priešingai šaliai naudingų faktų patvirtinimas, kai pripažįstama tik tam tikra faktinių aplinkybių dalis, daromos išlygos (pripažįsta, kad skolinosi, bet ne tokią sumą); ⋅ nekvalifikuotas - priešingai šaliai naudingų faktų pripažinimas be jokių išlygų. Pripažinimą paneigti galima tik įrodžius suklydimą, apgaulę, prievartą, grasinimą ar smurtą. Prejudiciniai faktai – faktą, nurodyti įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nuosprendyje. Teismo sprendimo prejudicinė galia taikoma tik asmenims, dalyvavusiems nagrinėjant ankstesnę bylą. Teismo sprendimo prejudicinė galia baigiasi jį panaikinus apeliacine ar kasacine tvarka.Nebegalima ginčyti teismo sprendimu nustatytu faktų.

5. Įrodymų sąvoka ir požymiai. Įrodymų klasifikavimas. Įrodymų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas. (Jūratė)

Įrodymų sąvoka ir požymiai Įrodymai civilinėje byloje - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad tokių nėra (CPK 177 str. 1 d.) Įrodymų požymiai: 1) informacija apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; 2) įrodymų sąsajumas; 3) įrodymų leistinumas; 4) tai įstatymo nustatyta tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija. Neteisėtais būdais gauta, pateikta, surinkta, ištirta informacija negali būti laikoma įrodymu. A.Driukas ir "teismų praktika" mano, kad civiliniame procese įrodymų klausimas urėtų būti sprendžiamas liberaliau nei baudžiamąjame (nereikia atsisakyti rpiimti įrodymu dėl menko įrodymo gavimo pocedūros pažeidimo). Įrodymai civ.byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro v-bės ar tarnybos paslaptį (CPK 177 str. 5 d.). Šis teisės į informaciją apribojimas susijęs su kitos teisės (apsaugoti valstybės komercnes, profesines, technologines paslaptis žmonių labui) įgyvendinimu.Civ. byloje jokie trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudyojų parodymai, kiti rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, sudarantys v-bės ar tarnybos paslaptį nepripažįstami irodymais. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra slaptų duomenų , arba prašymą dėl tokių išdavimo, privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar šie duomenys nėra išslaptinti. Jeigu nėra (taip pat nėra galimybės juos išslaptinti), teismas atsisako priimti tokius įrodymus arba tenkinti prašymą dėl jų išdavimo. Informacija gali būti išslaptinta tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu (V-bės ir tarnybos paslapčių įstatymas). Įrodymų sąsajumas Įrodymų sąsajumo taisyklė - teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės ylai aplinkybes (CPK 180 str.) - prisideda prie proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo.. >būtina nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas neturėtų priimti ir tirti bet kokių aplinkybių (kad išvengtų proceso vilkinimo).Užtikrinama, kad teismas nebus apkrautas nereikalingu darbu, tiriant nereikšmingus ar su byla nesusijusius faktus. Dalyvaujantys byloje privalo nurodyti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jų pateikti įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. Jeigu to nepadaro, teismas gali nepriimti pateiktų įrodymų (CPT 181 str.). Tokiais atvejais teismas priima rašytinę ar žodinę motyvuotą nutartį. Įrodymų leistinumas Susijęs ne su įrodymu turiniu, bet su forma - leidžiama tai, kas nustatyta. Įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektai: 1. Leistini tik tokie duomenys, kurie buvo gauti įstatyme išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia byloje įrodinėtas aplinkybes, bet gauti ne nustatyta tvarka, nelaikomi įrodymais. 2. Įrodinėjimas būtinaisiais įrodymas - įrodinėjant konkrečias bylos aplinkybes būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones. Pvz. asmnes psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada (CPK 466 ir 469 str.), nagrinėjant ginčus dėl vaikų privaloma vaiko teisių apsaugos institucijos išvada (CK 3.178 str.) ir t.t. 3. Tam tikrais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas yra ribojamas įstatymų, uždraudžiant naudoti kokrečią įrodinėjimo priemonę tam tikoms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai šis draudimas susijės su sandorio formos nesilaikymu. (pagal CK paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdymo fakto, remtis liudyojų parodymais šį faktą įrodinėjant. Yra išimčių - žr. CK 6 knygą) Įrodymų klasifikavimas 1. Pagal santykio su įrodomuoju faktu pobūdį: • tiesioginiai - pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas. Tarp įrodomojo fakto ir tiesioginio įrodymo yra tiesioginis vienareikšmis ryšys. • netiesioginiai pagrindžia įrodinėjimo dalykui nepriklausančius faktus, kurie gali turėti įtaką darant išvadą apie apie įrodinėjimo dalykui priklausančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Šie įrodymai tik suponuoja tikimybę, prielaidą, kad įrodomasis faktas egzistavo arba ne. 2. Pagal informacijos atsiradimo pobūdį: • pirminiai - atsiranda tiesiai iš įrodomojo fakto. Tai įv. originalūs dokumentų egzemplioriai, matomos klastojimo žymės, įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir t.t. • išvestiniai. Turi būti ertinami atsargiau, juose gali nebebūti išsamios informacijos. 3. Pagal informacijos atsiradimo šaltinį: • asmeniniai - atsiradimo šaltinis - fizinis asmuo. Informacija gali būti užfiksuota žodžiu, raštu. • daiktiniai - juose pačiuose slypi informacija (dokumentai, daiktai). • mišrūs. Pvz. eksperto išvada, rašytiniai įrodymai. 4. Pagal įrodomąją galią: • turintys įprastą įrodomąją galią. Nėra iš anksto nustatyta.

turintys didesnę įrodomąją galią. Numatytos CPK išimtys, pvz. oficialūs rašytiniai dokumentai (CPK 197 str.).

6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Liudytojų parodymai. Rašytiniai įrodymai ir jų rūšys. Oficialūs rašytiniai įrodymai ir jų teisinė galia. Daiktiniai įrodymai. Eksperto išvada. Apžiūros protokolai. Kitos įrodinėjimo priemonės. (niekas, nes niekam nebuvo paskirtas :D )

7. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų civilinio proceso dalyvių priesaika. (Aistė) 37 straipsnis. Dalyvaujantys byloje asmenys 1. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. 2. Dalyvaujančiais byloje asmenimis yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį šio Kodekso 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys šio Kodekso 442 straipsnyje išvardytose bylose, šio Kodekso 431 straipsnyje numatyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai. 61 straipsnis. Kiti proceso dalyviai 1. Kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai) - įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi. 2. Kiti proceso dalyviai turi šio Kodekso nustatytas procesines teises ir pareigas. 186 straipsnis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 1. Apklausos metu teismas išsiaiškina šaliai ar trečiajam asmeniui žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. 2. Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes raštu . 3. Tuo atveju, jeigu šalis ar tretysis asmuo dėl svarbių priežasčių negali atvykti į teismą, teismas gali pareikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimtiniais atvejais šį asmenį išklausyti jo buvimo vietoje. 4. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, gauti teismo pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka, balsu perskaitomi teismo posėdyje, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys to pageidauja. 5. Šalies apklausai prilyginama atstovo, vieno iš bendrininkų (procesinio bendrininkavimo atveju) bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai šalimi byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa. Trečiojo asmens apklausai prilyginama atstovo bei tikrojo ūkinės bendrijos nario arba individualios (personalinės) įmonės savininko, kai trečiuoju asmeniu byloje yra ūkinė bendrija arba individuali (personalinė) įmonė, apklausa. 6. Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą". Prisiekusi šalis ar tretysis asmuo pasirašo priesaikos tekstą. Už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą. Šalys ir tretieji asmenys paaiškinimus teikia bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. Teismas juos tiria teismo posėdyje, laikydamasis betarpiškumo, žodiškumo, bylos nagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo bei nepertraukiamumo principų. Paaiškinimai duodami žodžiu teismo posėdyje, prieš tai prisiekus. Šalių priesaikos institutas – tai naujovė, į Lietuvos civilinį procesą įvesta 2002 m. CPK. CPK 186 str. 6 d. numatyta, kad: šalis ir tretysis asmuo prisiekia padėjęs ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos: "Aš, (vardas, pavardė), garbingai ir sąžiningai pasižadu sakyti byloje tiesą". Šią CPK nuostatą konkretizavo Aukščiausiojo Teismo Senatas „nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka teismas pirmiausia apklausia šalis ir trečiuosius asmenis bei jų atstovus. Prieš duodami paaiškinimus šie asmenys turi prisiekti. Teisme neprisiekia tik : 1. prokuroras ir kiti v-bės ir savivaldybių inst-jų pareigūnai, įst-mų numatytais atvejais pareiškę ieškinį viešajam interesui ginti, 2. bei v-bės ir savivaldybių inst-jų, įst-mų numatytais atvejais teismo įtrauktų proceso dalyviais arba savarankiškai įstojusių į procesą, kad duotų išvadą byloje, atstovai, 3. taip pat juridinių asmenų (JA) atstovai pagal pavedimą (CPK 49 str. 1,2 d., 50 str. 2 d.). Jeigu šalis ar trečiasis asmuo yra JA ir teismo posėdyje dalyvauja J-nio A-ens organas ar dalyvis, jie savo paaiškinimus gali duoti tik prisiekę teismui (CPK 55 str. 1 d., 186 str. 6 d.). F-nių A-nų atstovai pagal įst-mą (CPK 52-54 str.) gali duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes taip pat tik prisiekę teisme. F-nių A-nų, kurie yra proceso šalys ar tretieji asmenys, atstovai pagal pavedimą, išskyrus CPK 56 str. 1 d. 3 p. Nurodytą atvejį, kai tas pats asmuo (vienas iš bendrininkų) dalyvauja procese ir kaip šalis, ir kaip kt. šalių (bendrininkų) atstovas pagal pavedimą, neprivalo prisiekti“. Matome, kad pareiga prisiekti netaikoma tokiems asmenims, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra tik procesinis teisinis, t.y. byloje priimtas procesinis sprendimas nepadarys įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Tai aiškiai išdėstyta LAT CBS konsultacijoje [vadovėlio 629-630 psl. yra citata]. Priesaikos institutas papildo CPK 7 str. 2 d. įtvirtintą byloje dalyvaujančių asmenų sąžiningumo imperatyvą . Šaliai ar trečiajam asmeniui, prisiekusiems sąžiningai sakyti byloje tiesą ir sulaužiusiems priesaiką, teismas turi teisę skirti iki vieno tūkstančio litų baudą. Taigi 2002 m. CPK įtvirtinta atsakomybė už melagingus parodymus. Tačiau šalys ar tretieji asmenys negali būti verčiami duoti neigiamų padarinių jiems sukelsiančius paaiškinimus. CPK 188 str. numato, kas šalis ar tretysis asmuo turi

teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tokie asmens paaiškinimai būtų nenaudingi jam pačiam, jo šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams. Taigi šie asmenys gali nekomentuoti jiems nenaudingų aplinkybių, bet negali iškraipyti jiems žinomų faktų ar pateikti melagingas žinias. Šalims ir tretiesiems asmenims prisiekus, teismas pradeda apklausą, kurios metu išsiaiškina šalims ir tretiesiems asmenims žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (186 str. 1 d.). Duoti parodymus byloje yra šalių teisė (186 str. 2 d.), kartu ir pareiga, nes šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip šios pareigos, jai gresia neigiami procesiniai padariniai – aplinkybės, kuriomis ji remiasi, gali būti pripažintos neįrodytomis. Pirmasis paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po to – atsakovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po jų – kt. byloje dalyvaujantys asmenys. Pastarieji turi teisę užduoti vienas kitam kl-mų. Kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kt. dalyvaujančio byloje asmens pareiškimo ar prašymo. Paprastai paaiškinimai teikiami žodžiu. Tačiau CPK 186 str. 4 d. numato, kad dalyvaujantiems byloje asmenys prašant, taip pat savo iniciatyva reikiamais atvejais teismas balsu perskaito šalių ir trečiųjų asmenų, davusių priesaiką byloje, paaiškinimus, pateiktus teismui raštu, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, gautus teismo pavedimo vykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka. Jei dėl svarbių priežasčių (invalidumo, ligos...) šalis ar tretysis asmuo negali atvykti į teismą, teismas gali reikalauti rašytinio paaiškinimo arba išimties tvarka išklausyti asmenį jo buvimo vietoje (CPK 186 str. 3 d.).

8. Įrodymų užtikrinimas. (Lauksmina) Įrodymų užtikrinimas – tai įst. numatyta tvarka įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog bylos teisminio išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks (žus, išnyks, pasikeis) arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų negalima arba sunku. 221 straipsnis. Įrodymų užtikrinimas Asmenys, kurie turi pagrindą baimintis, kad pateikti jiems reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti teismą, tiek prieš ieškinio padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus. 222 straipsnis. Prašymas dėl įrodymų užtikrinimo Asmens prašyme dėl įrodymų užtikrinimo, be procesiniams dokumentams privalomų elementų, turi būti nurodoma: 1) įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti; 2) aplinkybės, kurias įrodymas turi patvirtinti; 3) priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymus. Jei prašyme nenurodomi paminėti duomenys, teismas gali tokį prašymą atmesti. Pareiškimas dėl įrodymų užtikrinimo paduodamas teismui, kurio veiklos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Jeigu ieškinys pareikštas vieno teismo, o įrodymas yra kito teismo veiklos teritorijoje, bylą nagrinėjantis teismas priima nutartį dėl teisminio pavedimo ir įpareigoja kitą teismą užtikrinti tam tikrą įrodymą. 223 straipsnis. Įrodymų užtikrinimo tvarka 1. Įrodymų užtikrinimo klausimu teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Nutartis įrodymų užtikrinimo klausimu turi būti priimta ne vėliau kaip per tris dienas nuo atitinkamo prašymo pateikimo teismui dienos. 2. Tais atvejais, kai asmuo, nepateikęs ieškinio, prašo įrodymų užtikrinimo, teismas, užtikrindamas įrodymus, paskiria ne ilgesnį kaip keturiolikos dienų terminą ieškiniui pateikti. Per teismo nustatytą terminą nepateikus ieškinio, teismas nutartimi panaikina įrodymų užtikrinimo priemones. Užtikrindamas įrodymus, teismas gali pareikalauti, kad užtikrinimo prašantis asmuo pateiktų užstatą. Jeigu per teismo nustatytą terminą ieškinys nepateikiamas ir asmuo, patyręs nuostolių dėl įrodymų užtikrinimo, per trisdešimt dienų nepareiškia ieškinio dėl jų atlyginimo, užstatas grąžinamas. 3. Prašančiam užtikrinti įrodymus asmeniui ar dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie įrodymų užtikrinimo laiką ir vietą, tačiau šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo užtikrinti įrodymus. Išimtiniais atvejais, kai tai būtina dėl susiklosčiusių aplinkybių, įrodymai gali būti užtikrinami skubiai, iki pranešimo apie įrodymų užtikrinimą atitinkamiems asmenims. 4. Visa medžiaga, surinkta įrodymų užtikrinimo tvarka, siunčiama bylą nagrinėjančiam teismui. Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės: iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ir rašytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė. Visa įrodymų užtikrinimo tvarka surinkta medžiaga pridedama prie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam ar nagrinėsiančiam teismui. Tokie įrodymai tiesiogiai pateikiami teismo posėdyje susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 230 str.). Užsienyje esančių įrodymų užtikrinimo tvarką nustato tarptautinės sutartys ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. balandžio 13 dieną. Įstatymas numato, kad mūsų valstybės teismas gali užtikrinti įrodymą, esantį Lietuvoje, jeigu dėl šito reikia priimti užsienio valstybės teismo sprendimą. Toks prašymas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra užtikrinti reikalingas įrodymas (CPK 806 str.).
224 straipsnis. Teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, apskundimas

Dėl teismo nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, prašęs įrodymų užtikrinimo asmuo gali paduoti atskirąjį skundą.

9. Teismo pavedimai, jų įvykdymo tvarka.(Jovita) Jei įrodymai, kuriuos reikia surinkti, yra kitame mieste, rajone ar valstybėje, teismas, nagrinėjantis bylą, turi kreiptis į tą teismą, kurio veiklos teritorijoje yra reikiami įrodymai. Teisminis pavedimas – tai bylą nagrinėjančio teismo kreipimasis į kitą teismą, kurio veiklos teritorijoje yra reikiami įrodymai, liudytojai ir pan. Įstatymas nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas, paveda atlikti reikiamus procesinius veiksmus atitinkamam teismui, priimdamas nutartį (CPK 173 str.). *Nutartis dėl teismo pavedimo gali būti priimama tiek rengiantis nagrinėti civ. bylą, tiek nagrinėjant bylą teisme. *Nutartis gali būti priimama bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva ar toje byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. *Teisminis pavedimas galimas, kai bylą nagrinėjantis teismas pats negali surinkti įrodymų (pvz. daiktinis įrodymas, kurį reikia apžiūrėti, yra kitame mieste), pavedimas negalimas, jei bylą nagrinėjantis teismas pats gali atlikti reikiamus procesinius veiksmus. Nutartyje dėl teismo pavedimo trumpai išdėstoma bylos esmė, aplinkybės, kurias reikia nustatyti, įrodymai, kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas (CPK 174 str. 2 d.). *Nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per 30 d. nuo pavedimo gavimo (174 str. 2 d.). *Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pvz. liudytojas apklausiamas laikantis CPK 192 – 194 str. reikalavimų bei surašomas protokolas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama posėdžio vieta ir laikas, bet jų neatvykimas nekliudo įvykdyti teisminio pavedimo (CPK 175 str. 1 d.). Pavedimas apklausti liudytojus nepranešant posėdžio vietos ir laiko, pripažįstama procesiniu pažeidimu, turinčiu įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui. *Protokolai ir kita medžiaga, kurią surinko teisminį pavedimą gavęs teismas iš karto siunčiama bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 175 str. 2 d. ). *Bylą nagrinėjantis teismas informuoja proceso dalyvius apie teisminio pavedimo būdu gautą informaciją. Jei byloje dalyvaujantys asmenys pageidauja, gauti protokolai ir kita madžiaga perskaitomi teismo posėdyje (CPK 195 str.). Davę parodymus liudytojai teiminį pavedimą vykdančiam teismui, gali vėl būti apklausti bendrąja tvarka bylą nagrinėjančio teismo (CPK 175 str. 3 d.). *Teismo pavedimu renkami įrodymai (apklausiami liudytojai, surandami, paimami ir persiunčiami ar buvimo vietoje ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai), esantys užsienio valstybėje. Teismo pavedimai siunčiami užsienio valstybių teismams tarptautinių dvišalių sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civ., komercinėse ir šeimos bylose ir 1970 m. Hagos konvencijos dėl įrodymų paėmimo užsienyje civ. ir komercinėse bylose nustatyta tvarka.

16 TEMA
16 tema. Civilinės bylos iškėlimas 1. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygos. (Vitalija) Konstitucijos 30str.1d.sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą( teisė pareikšti ieškinį) įtvirtinta CPK 5str. 5str.Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos 1. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. 2. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. 3. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. 4. Ieškinio teisenos bylose paduodami ieškiniai, o ypatingosios teisenos ir kitose bylose - pareiškimai ar prašymai. Tai nereiškia, kad šitą subjektinę teisę bet kada turi bet koks asmuo. Šitokią teisę galima įgyti tik esant įstatyme numatytiems pagrindams. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės kreiptis į teismą(teisės pareikšti ieškinį) prielaidomis. Šios PRIELAIDOS yra: 1) ieškovo civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1 str.). Tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu; 2) ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo kompetencijai (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Priešingu atveju asmuo negali pareikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo atveju nenurodyta galimybė ginti tam tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį. 3) įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Suinteresuotas asmuo, šios tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybę ja pasinaudoti, pavyzdžiui, praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo tebeturi teisę pareikšti ieškinį. 4) nėra įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar, arbitražas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą. 5) teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (CPK 137 str. 2 d. 4p.). Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties

reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačių ieškiniu. 6) teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). Teismui priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, nes teisė kreiptis į teismą šiuo atveju jau įgyvendinta. 7) nėra ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražui (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). Prielaidos gali būti: • Teigiamos. Tai privalomos prielaidos, kad asmuo turėtų teisę pareikšti ieškinį.(Pavyzdžiui, viena iš teigiamų prielaidų yra ginčo priskyrimas teismo kompetencijai.) • Neigiamomis. Tai tokios aplinkybės, kurių neturi būti, kad asmuo įgytų teisę pareikšti ieškinį.( Pavyzdžiui, asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendinio dėl tapataus ieškinio.) Dauguma prielaidų yra bendros visoms civilinėms byloms. Tačiau kai kurios iš jų yra specialios, pavyzdžiui, įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės bylos sprendimo tvarkos laikymasis, nes taikomos tik tam tikrų kategorijų bylose. Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi yisų išvardytų šios teisės prielaidų. Bent vienos iš jų nesilaikant, teisė pareikšti ieškinį neatsiranda. Jei šitai nustatyta keliant civilinę bylą, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str.). Kai nesant teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (CPK 293 str.), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi ir teisės reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 4 p.). Teisėjas neturi teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas- nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą. Tai, kad suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (teisę kreiptis į teismą), dar nereiškia, kad teisėjas priims jo pareiškimą ir prasidės civilinis procesas. Kadangi ši teisė yra procesinė, ją būtina įgyvendinti įstatymo nustatyta procesine tvarka. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų. • Sąlygos, kurių nesilaikius teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti: 1)ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2 d. 7 p.);Išimtis:jei procesinio veiksnumo trūkumą galima pašalinti bylos iškėlimo stadijoje; 2) ieškinio atitiktis formos ir turinio reikalavimams; 3) žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus atvejus, kai ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio (CPK 115 str., 135 str. 2 d., 138 str.). • Sąlygos, kurių nesant teismas atsisako priimti ieškinį: 1) Įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atstovas (CPK 137 str. 2 d. 8 p.); 2) Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 str. .); 3) Išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis, jeigu šia tvarka dar galima pasinaudoti. 4) Tapačios bylos teismo žinioje nebuvimas; 5) Šalių susitarimo perduoti spręsti ginčą arbitražui nebuvimas; 6)Asmens, padavusio ieškinį, veiksnumas, kai su tuo susijusių trūkumų negalima pašalinti bylos iškėlimo stadijoje. (taip sąlygas skirsto Driukas. vadovėlyje jos pateiktos bendrai ir tik 5,bet tokios pat, kaip ir pas Driuką.) Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo, asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę pareikšti ieškinį. Tam tikrais atvejais, nesilaikant šių sąlygų, gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2, 7-8 p.). Tačiau, pašalinus kliūtis, dėl kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą. Kai nesilaikius tinkamo pareikšti ieškinį įgyvendinimo sąlygų paaiškėja iškėlus bylą, teismas vienais atvejais palieka pareiškimą. nenagrinėtą (CPK 296 str.1 d. 1-3, 7-8 p.), o kitais – perduoda byla pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). Teisės į ieškinį prielaidos bei jos tinkamo įgyvendinimo sąlygos svarbios ir atsakovo gynimuisi. Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto jam ieškinio, gali panaudoti šias prielaidas ar sąlygas kaip procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį.

2. Ieškinio forma ir turinys.(Giedrė) Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus( nurodyti CPK 111str.) Tačiau CPK 135str. nustato papildomus ieškiniui reikalavimus. Ieškinyje beCPK111str. nurodytų reikalavimų turi būti: 1) ieškinio suma 2) aplinkybės, kuriomis grindžia reikalavimą 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo reikalavimą 4) ieškovo reikalavimas(ieškinio dalykas) 5) ieškovo nuomonė dėl spr.už akių priėmimo( jei byloje nebus atsiliepimo į pareikštą ieškinį) 6) info ar byla bus vedama per advokatą Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą; dokumentai, jog sumokėtas žyminis mokestis(CPK137str.); prašymai išreikalauti įrodymus, kurių ieškovas negali pateikti. Ieškiniai ir priedai teismui pateikiami v-bine kalba, tačiau yra atvejų, kai gali būti pateikti ir kt. kalba, bet privalo būti vertimo nuorašai(CPK198str.). Ieškinį turi pasirašyti ieškovas ir nurodyti surašymo datą.Jei ieškinį pateikia atstovas, turi nurodyti duomenis apie jį. Ieškinį gali surašyti tik asmuo turintis teisininko kvalif.( paprastai advokatas).Tik advokatas gali nurodyti, kokie faktai ir įrodymai reikšmingi, ką dar papildomai surinkti.

Naujasis CPK nustatė didesnius reikalavimus ieškinio turiniui ir formai nei senasis.Nauji svarbūs reikalavimai:nuomonė ieškovo dėl spr. priėmimo už akių; nurodymas ar byla bus vedama per advokatą; išreikalauti papild. įrodymų rinkimą. Tam tikri papildomi reikalavimai( beCPK111 ir 135str.)ieškiniui keliami tam tikrų kategorijų bylose, pvz. santuokos nutraukimo; separacijos bylose( 382str); tėvystės nustatymo, nuginčijimo bylose, daikto valdymo pažeidimo bylose.

3. Atsisakymas ieškinį priimti. Ieškinio trūkumų ištaisymas. (Rūta Šluš.) Iš paskaitos Atsisakymas ieškinį priimti. Pagrindai: CPK 137 str. 2. Sutampa su prielaidomis ir sąlygomis. 1) byla nenagrinėtina teisme (bylų priskirtinumo taisyklės – 9 tema). Priskirtinumas – atribojama kompetencija tarp teisminių institucijų ir kt. institucijų, t.p. kompetencija tarp teismų. 2) byla neteisminga teismui. Pereinam į bendrosios kompetencijos teismų sritį: ieškinys perduodamas ne tam bendr. kompetencijos teismui. 3) Jei nesilaikyta ikiteisminės tvarkos. Kontaktuoja su 293 str. 2 p., 296 str. 1 p. Privaloma ikiteisminė tvarka: - turi būti nustatyta įstatymu - įst. ją turi įtvirtinti kaip privalomą 4) yra priimtas sprendimas dėl tapataus ginčo. Teismas turi nustatyti: - ar yra teismo, ar arbitražo sprendimas. - ar jie įsiteisėję - ar reiškiamas ieškinys yra tapatus buvusiajam. Apie tai sprendžiama pagal: a) ieškinio šalys b) dalykas (pats reikalavimas) c) pagrindas (kodėl prašau nuteisti) kartais dalykas ir pagrindas gali būti alternatyvus. Jei alternatyvus dalykas, tai ieškinį pateikti galima tik dėl vieno iš jų. Ieškinį pareiškus dėl vieno, nepatenkinus ieškinio, negalima reikšti ieškinio dėl kito, tai bus laikoma tapatu. 5) Jeigu nagrinėjama teisme tapati byla. (vėlesnę bylą reikia palikti nenagrinėti; sąsaja su 296 str. 1d. 4p.) 6) Teismas nustato, kad yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama teisme. 7) Veiksnumas. (teisinė kategorija) Bylos sustabdymas 163 str. 8) Ieškinį padarė neįgaliotas bylą vesti asmuo. Šie punktai yra išsamus baigtinis sąrašas. Teismas atsisakydamas priima motyvuotą nutartį. Ieškinio trūkumų šalinimas CPK 115 str. procesinių dokumentų trūkumai: - teismas trūkumams pašalinti nustato ne mažiau nei 7 dienas. Maximalus laiko tarpas nenurodomas - nutartis dėl trūkumų šalinimo neskundžiama - jeigu trūkumai pašalinti, laikoma, kad ieškinys paduotas pradinio ieškinio padavimo dieną. Jei trūkumai nepašalinti, ieškinys grąžinamas (teismo nutartimi) ir laikomas nepaduotu. - Nutartis grąžinti ieškinį skundžiama.

4. Ieškinio priėmimas. Civilinės bylos iškėlimas.

5. Kelių ieškinio reikalavimų sujungimas ir išskyrimas. Ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas. (Vita) Kelių ieškinio reikalavimų sujungimas ir išskyrimas Tai reglamentuota CPK 136 str. : 1. Ieškovas turi teisę sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. 2. Teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. 3. Kai sujungtus reikalavimus pareiškia keli ieškovai arba jeigu jie pareiškiami keliems atsakovams, priimantis ieškinį teismas turi teisę išskirti vieną ar kelis reikalavimus į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium.

4. Teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas Pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką gali tik pats ieškovas. Ši jo teisė detalizuojama CPK 141 str. Tai padaryti ieškovas gali tik iki nutarties skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje priėmimo. Nesilaikyti šios nuostatos galima keliais atvejais:

• • •

Vėliau tokie pakeitimai tapo būtini; Kai yra gautas priešingos šalies sutikimas; Teismas mano, jog tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Teismas savo iniciatyva keisti ieškinio elementų negali. Tačiau yra išimtis, kai siekiama užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir taip teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, arba priimti ir tokius, kurie iš viso nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai susiję. Ieškovas negali pakeisti iškart abiejų ieškinio elementų, nes tai jau būtų visiškai naujas ieškinys. Norėdamas pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, ieškovas turi pateikti teismui rašytinį pareiškimą. Tačiau teismas turi teisę atsisakyti tenkinti tokį pareiškimą, jei mano, kad tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo pakeitimo atskiruoju skundu neskundžiama. Nereikia painioti ieškinio keitimo su ieškinio reikalavimų sumažinimų arba padidinimu. Tai yra savarankiška ieškovo teisė.

6. Civilinės bylos iškėlimo teisinės pasekmės (Rūta Šliaž.) Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas sukelia tam tikrų materialiųjų ir procesinių padarinių.  MATERIALIAISIAIS padariniais laikytina tai, kad :      Nutrūksta ieškinio senaties termino eiga (CK 1.130 str.1d) Nustatomas išlaikymo, įsiskolinimo laikotarpis, nes negali būti išieškotas daugiau kaip trejų metų iki ieškinio pareiškimo dienos įsiskolinimas (CK 3.200 str.) Priteisiami periodiniai mokėjimai nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CK 6.228 str. 2d), išskyrus, kai įstatymas leidžia juos priteisti nuo ankstesnės datos; Sąžiningas neteisėtas turto valdytojas privalo grąžinti visas pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos iškėlimą (CK 4.97 str 1d.) Jeigu ginčas kilęs iš piniginių prievolių, kreditoriui priteisiamos laikotarpio nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos palūkanos (CK 6.37 str 2d.) ir panašiai.

 PROCESINIAIS teisiniais bylos iškėlimo padariniais laikytina:    Ieškinį pareiškęs asmuo netenka teisės pareikšti tapatų ieškinį tam pačiam ar kitam teismui (CPK 137 str 2d. 5p.) Prasideda pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija ir nurodytų jai esant procesinių terminų skaičiavimas; Iškėlus bylą prasideda civilinis procesas ir jo subjektai įgyja byloje dalyvaujančio asmens padėtį, procesines teises ir pareigas (CPK 42 str), į prasidėjusį procesą įgyja teisę įsitraukti tretieji asmenys, atsakovui be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (CPK 142 str. 4 d.) ir panašiai.

Esant civilinės bylos iškėlimo stadijai teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: 1. Priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo ir bylos iškėlimo (CPK 137 str. 1d.), 2. Priimti nutartį atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str 2 d.) 3. Priimti nutartį pašalinti pareiškimo trūkumus ir nustatyti terminą jiems pašalinti (CPK 115 str 2 d).

17 TEMA
17 tema. Pasirengimas nagrinėti bylą teismo posėdyje

1. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI TEISMO POSĖDYJE STADIJOS TIKSLAS IR REIKŠMĖ . (Kristina) Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos CP pagrindiniai tikslai: a) garantuoti, kad būtų galutinai suformuluoti šalių reikalavimai ir atsikirtimai; b) garantuoti, kad šalys nurodytų visas aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžia atitinkamus reikalavimus ir atsikirtimus; c) pasiekus du pirmuosius tikslus, užtikrinti, kad byla iš esmės būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Ši stadija yra viena iš svarbiausių CP garantuojant tiek proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą, tiek teisingą bylos išnagrinėjimą. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui esmė-visų šalies reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant savo pareigą išaiškinti. Tuo tarpu vykstant teisminiam nagrinėjimui turi būti tik tiriami ir vertinami rengiantis nagrinėti bylą teisme nurodyti įrodymai ir jais remiantis priimamas sprendimas. Nekyla jokios abejonės, kad tinkamas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui sudaro palankias galimybes išnagrinėti bylą jau pirmame teismo posėdyje. Svarbu tai, kad pasirengimas jokiu būdu nereiškia tik bylą nagrinėjančio teismo pareigos atlikti visus būtinus procesinius veiksmus rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui. Atsakomybė, kad ši proceso stadija būtų tinkama, yra padalyta teismui ir šalims atsižvelgiant į šalių pareigą rūpintis proceso skatinimu, taip pat į tai, jog būtent jos yra labiausiai suinteresuotos ginčo išsprendimu. CPK 226 str. sakoma, kad rengiantis nagrinėti bylą teisme šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus bylai reikšmingus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat nurodyti įrodymus, kurių negali pateikti teismui, kartu įvardydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, ir galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.

2. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI TEISME TERMINAI . (Juratė) Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai CPK nustato, kad teismas privalo rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kad nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas. CPK nenustato pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui terminų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Esant pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijai gali būti pateikiami ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai, tačiau tam tikrais atvejais teismas gali nustatyti ir didesnį dokumentų skaičių. Paruošiamiesiems dokumentams pateikti gali būti nustatytas ne ilgesnis kaip 14 dienų terminas (CPK 227 str.). Jei teismas rengiasi bylos nagrinėjimui paruošiamųjų posėdžių būdu, bylos nagrinėjimui paprastai turi būti pasirengiama per vieną parengiamąjį posėdį. Ieškinio pareiškimo priėmimo klausimas turi būti išspręstas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo ieškinio įregistravimo teisme, jei prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ne vėliau kaip per 3 dienas. Įstatymas numato, per kiek laiko turi būti pasirengta nagrinėti bylą teisme: 1. darbo bylas – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo ieškinio priėmimo dienos (CPK 413.1); 2. daikto valdymo pažeidimo bylas – per 30 dienų (CPK 421.1).

3. TEISMO VAIDMUO PASIRENGIMO BYLOS NAGRINĖJIMUI STADIJOJE. (Toma) 1. Teismas nustato procesinius terminus (pvz., per kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti dokumentus (atsakovui – terminą atsiliepimui pareikšti)). 2. Tikslina šalių reikalavimus ir atsikirtimus. 3. Prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti. Tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas šia teise turėtų pasinaudoti, kai mato, kad ieškovas nelabai suvokia, kokias aplinkybes jis privalo įrodyti, o atstovo, kuris galėtų profesionaliai vesti bylą, nėra. Ši teisė padeda garantuoti, kad nuo pat proceso pradžios bylą būtų nagrinėjama teisinga linkme, o šalys suvoktų savo vaidmenį procese. 4. Padeda šalims rinkti įrodymus (pvz., kuri nors šalis negali gauti tam tikrų dokumentų ir prašo teismo tuos dokumentus išreikalauti). 5. Išsiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio ir jo priedų nuorašus. 6. Skiria sankcijas už netinkamą pareigų vykdymą (pvz., nebepriima įrodymų, nes jie paduoti pasibaigus duotam terminui). 7. Renka įrodymus savo iniciatyva. 8. Parenka pasirengimo bylos nagrinėjimui būdą (rašytinis arba žodinis pasirengimas). 9. Reikiamais atvejais gali pasiūlyti kuriai nors šaliai ar trečiajam asmeniui pasirūpinti atstovavimu. 10. Atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta teismo posėdyje.

4. ŠALIŲ IR KITŲ PROCESO DALYVIŲ TEISĖS IR PAREIGOS PASIRENGIMO NAGRINĖTI BYLĄ TEISME METU . (Marija)  Neabejotina, jog rengtis bylos nagrinėjimui pirmiausia yra šalių pareiga. (Tačiau išties operatyviai pasirengti bylos nagrinėjimui neretai neįmanoma be teismo pagalbos). Naujajame CPK įtvirtinama nuostata, kad visi tiek ieškovo, tiek atsakovo paaiškinimai ir argumentai turi būti pateikiami iki teisminio bylos nagrinėjimo ( CPK 226 str.). Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, taip pat priešieškinio pareiškimas galimas tik parengiamojoje stadijoje - iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas bus galimas tik tada, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau, jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (naujojo CPK 141 str.) Taigi pasiruošimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje šalys turi galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (naujojo CPK 226 str.). Šiuo metu ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, atsakovas – pareikšti ieškovui priešieškinį bet kuriuo bylos nagrinėjimo momentu, iki pat teismo sprendimo priėmimo (CPK 35 str., 152 str.). Neretai praktikoje šiomis teisėmis piktnaudžiaujama, vilkinant bylos nagrinėjimą. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jos negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (naujojo CPK 226 str.).

Net nusprendus bylai rengtis parengiamajame posėdyje, byloje bus 2 dokumentai – ieškovo ieškinys ir atsakovo atsiliepimas. Iš šių dokumentų tiek šalys, tiek bylą nagrinėjantis teismas susidarys pirmąjį įspūdį apie tarp šalių kilusį ginčą bei jo ribas. Kartu tai padės teismui nuspręsti, kurį iš dviejų pasiruošimo bylos nagrinėjimui būdų geriau pasirinkti konkrečioje byloje. Aiškiai įtvirtinama atsakovo pareiga pateikti atsiliepimą. Atsiliepime turi būti nurodyti ne tik nesutikimo su ieškiniu motyvus, bet ir įrodymus, kuriais toks nesutikimas grindžiamas. Šios pareigos nesilaikiusiam atsakovui kiltų neigiamos pasekmės - teismas turės teisę atsisakyti priimti atsakovo įrodymus bei motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje (naujojo CPK 142 str.). Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nustatytu terminu nepateiks atsiliepimo į ieškinį, teismas turės teisę esant ieškovo prašymui priimti sprendimą už akių (naujojo CPK 142 str.). Sprendimas už akių – tai tam tikra sankcija tinkamai savo procesinių pareigų nevykdančiai šaliai. Jis priimamas neišklausius piktnaudžiaujančios savo teisėmis šalies, sąžiningos šalies prašymu, remiantis esamais įrodymais (naujojo CPK 285 str.). Taigi šiuo atveju nėra laikoma, kad atsakovas pripažįsta ieškinį, laikoma tik kad jis atsisako gintis – teismas tiria ir vertina įrodymus, tačiau tik tuos, kuriuos pateikė ieškovas. 

5. TEISMO PROCESINIAI VEIKSMAI, ATLIEKAMI RENGIANTIS BYLĄ NAGRINĖTI TEISME. ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ. PRIEŠIEŠKINYS. (Aistė) IŠ PASKAITOS: Pasirengti – šalių pareiga. Bet teismas kontroliuoja šalių elgesį, turi visokeriopai padėti šalių teisių įgyvendinime ir pareikalauti, kad jos įvykdytų pareigas. Todėl teismas atlieka: 1) nustato procesinius terminus; 2) tikslina šalių reikalavimus ir atsikirtimus; 3) padeda šalims rinkti įrodymus (išaiškinimo pareiga); 4) gali skirti sankcija už netinkamą pareigų vykdymą; 5) savo iniciatyva kai kada renka įrodymus; 6) pasirenka pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme būdą. KNYGOJ: Pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalys yra 3: 1) įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis; 2) pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis; 3) baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis. Pagal šias dalis bandysiu išskirti teismo veiksmus, nors knygoje visa tai aprašyta pakankamai miglotai... 1. Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis Ši dalis prasideda iš karto po to, kai iškeliama civilinė byla. Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti, kad iš pat pradžių bylos nagrinėjimas būtų nukreiptas tinkama linkme, ir išsiaiškinti, kuri iš pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formų konkrečioje byloje tinka labiausiai. CPK 225 str. sako, kad priėmęs ieškinį teismas gali atlikti tokius veiksmus:

1) Prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti. Ši teismo teisė yra labai svarbi siekiant užtikrinti, kad nuo pat pradžių šalys suvoktų, kuri ką privalo įrodyti, kokios aplinkybės yra ginčijamos ir panašiai, kad nuo pat proceso pradžios byla būtų nagrinėjama teisinga linkme, o šalys suvoktų savo vaidmenį procese (teismas imasi tam tikrų prevencinio pobūdžio priemonių dėl abiejų šalių). Iš formuluotės matyti, kad kalbama apie teismo teisę, bet ne pareigą. Šia teise bylą nagrinėjantis teismas turėtų pasinaudoti, kai mato, kad ieškovas nelabai suvokia, kokias aplinkybes jis privalo įrodyti, o atstovo, kuris galėtų profesionaliai vesti bylą, nėra. Neskelbdama teismo posėdžio, teismas priima nutartį, kurioje nurodo, kokias ginčo aplinkybes privalo įrodyti ieškovas, o kokias – atsakovas. Tokia teismo nutartis nėra skundžiama paduodant atskirąjį skundą ir išsiunčiama byloje dalyvaujantiems asmenims (BDA). Šią teismo teisę lemia CPK 159 str. nustatyta teismo pareiga išaiškinti ir ji neturėtų būti vertinama kaip teismo šališkumo įrodymas. Šiuo atveju teismas tiesiog sukonkretina šalių vaidmenį procese. 2) Išsiųsti atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus, taip pat nustatyti atsakovui terminą atsiliepimui pareikšti ir nurodyti jo nepateikimo pasekmes. Atlikti šiuos procesinius veiksmus yra teismo pareiga kiekvienoje civilinėje byloje (CB). Vienas iš esminių naujojo CP-o bruožų yra teismo ir šalių keitimasis informacija. Nuo pat proceso pradžios turi būti garantuojama, kad viską, ką turi teismas, turėtų ir BDA. Teismas privalo BDA persiųsti visą iš ieškovo gautą informaciją ir šitaip ne tik informuoti priešingą šalį apie iškeltą CB, bet ir sudaryti jai galimybes tinkamai suformuluoti savo gynybinę nuostatą. Pagal CPK 142 str. pateikti atsiliepimą į ieškinį yra atsakovo pareiga . Tiesa ši pareiga yra formali, todėl jos neįvykdžius negalima taikyti jokios procesinės sankcijos, juo labiau kad tai prieštarautų pačiai dispozityvumo principo esmei. Kita vertus, šios, nors ir formalios, bet vis dėlto procesinės pareigos nevykdymas yra tiesiogiai susijęs su šalies pareigos rūpintis proceso skatinimu (CPK 7 str. 2 d.) nevykdymu, todėl v-bė gali pasakyti, kaip byla bus nagrinėjama toliau, jeigu atsakovas nevykdys savo pareigos. Galimi dvejopi padariniai: 1) CPK 135 str. 1 d. 5 p. sakoma, kad ieškinyje ieškovas privalo nurodyti, ar jis norės, jog būtų priimtas sprendimas už akių, jeigu atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį. Tad esant tokiam prašymui teismas rašytinio proceso atveju iš karto priims sprendimą už akių, jeigu pripažins, kad atsiliepimas į ieškinį nebuvo pateiktas be svarbių priežasčių. 2) jeigu ieškovas nenorės, kad būtų priimtas sprendimas už akių, teismas galės pereiti prie pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies, o atsakovui bus taikoma CPK 181 str. 2 d. nuostata, suteikianti teismui teisę atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau. Skirdamas atsakovui terminą atsiliepimui į ieškinį pareikšti teismas turi atkreipti dėmesį, kad CPK 142 str. 1 d. nurodo, kad šis terminas negali būti trumpesnis nei 14 ir ilgesnis nei 30 d. (tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teismui suteikiama teisė šį terminą pratęsti iki 60 d.). Konkretų terminą atsiliepimui pareikšti nustato teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą. Visus minėtus klausimus teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka neskelbdamas teismo posėdžio. Persiųsdamas ieškinio ir jo priedų nuorašus teismas turėtų kiek galima veiksmingiau naudotis CPK 117-132 str. suteikiamomis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo įteikiant procesinius dokumentus galimybėmis. 3) Reikiamais atvejais dėl advokato arba advokato padėjėjo paskyrimo teikti ieškovui ar atsakovui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jei gautas ieškovo ar atsakovo prašymas. Ši įst-mo nuostata neturėtų būti aiškinama tik siaurai, t.y. kad teismas negali savo iniciatyva paaiškinti šaliai esant galimybę gauti v-bės garantuojamą teisinę pagalbą.(CPK 161 str. sako, kad posėdžio primininkas, manydamas, jog šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, gali jiems pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu procese). Tai neabejotinai yra teismo pareigos išaiškinti dalis , sudaranti palankias galimybes tinkamai įgyvendinti šalių lygybės principą procese. Realiai įvertinti padėtį teismas daugeliu atveju galės tik kai byloje bus gautas atsiliepimas į ieškinį ir pereita prie pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies. Ypač parengiamajame teismo posėdyje teismo šios srities galimybės yra itin didelės. 4) Atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta teismo posėdyje. Taigi įstatymas nepateikia išsamaus įžanginėje pasirengimo teisiniam nagrinėjimui dalyje teismo atliekamų veiksmų sąrašo. Teismas gali atlikti visus kitus procesinius veiksmus, kurie, jo manymu, yra būtini siekiant pasirinkti tinkamiausią pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą (žodinę ar rašytinę). Tačiau pasirinkdamas papildomus procesinius veiksmus teismas turi suvokti, jog CPK yra viešosios teisės aktas, todėl galimi tik tokie procesiniai veiksmai, kuriuos jis leidžia. 5) Gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu. Šis teismo veiksmas CPK 225 str. išskirtas kaip atskiras veiksmas, o CP-o vadovėlyje jau ne. Bet su šiuo veiksmu siejama įžanginės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies pabaiga (skaityti sekančią pastraipą). Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis baigiama teismui gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį ir pasirinkus rengimosi nagrinėti bylą formą. Pasirinkdamas vieną iš galimų formų, teismas įvertina šalių išprusimą, galimybę sudaryti byloje taikos sutartį, bylos pobūdį ir kita. Nusprendęs dėl pasirengimo formos, teismas nutartimi nustato parengiamojo teismo posėdžio datą, laiką ir vietą ir praneša apie tai BDA, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį padarinius, arba nustato, kad

pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu ( CPK 225 str. 6 p.). Pastaruoju atveju teismas nutartį su pasiūlymu ieškovui pateikia dubliką per nustatytą terminą išsiunčia BDA. 2. Pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis Tai antroji dalis. Ji pati svarbiausia rengiantis teisminiam nagrinėjimui, nes iš esmės įgyvendinami CPK 226 str. nurodyti tikslai, t.y. teismas galutinai išsiaiškina šalių nuomonę ginčijamais klausimais ir įrodymus, kuriais jos grindžia savo požiūrį . Ši dalis pradedama po to, kai teismas gauna atsakovo atsiliepimą į ieškinį. Galimos 2 pagrindinės pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies formos – rašytinė arba žodinė. Kuri forma bus pasirinkta konkrečioje byloje, sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas (CPK 225 str. 6 p.), atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes. (smulkiau apie tai, kokius veiksmus atlieka teismas, pasirengimo teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu ir žodinio pasirengimo teisminiam nagrinėjimui atveju, bei sutaikinimo procedūroje nerašiau, nes tai kertasi su Jovitos ir Eglės M. klausimais). 3.Baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis Šios dalies paskirtis – apibendrinti viso pasirengimo rezultatus ir galutinai nustatyti šalių požiūrį į ginčijamus klausimus. Ją sudaro iš esmės vienas, bet labai svarbus ir esminę reikšmę tolesnei bylos eigai turintis procesinis veiksmas – CPK 232 str. nurodytos nutarties priėmimas. Šios pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies gali nebūti vieninteliu atveju – paaiškėjus, kad papildomi pasirengimo veiksmai nėra reikalingi (nereikia rinkti įrodymų, kviesti į posėdį BDA) – teismas nusprendžia nuo pagrindinės pasirengimo dalies iš karto pereiti prie teisminio nagrinėjimo. Teismo nutartis, nurodyta CPK 232 str., atlieka padėties stabilizavimo ir įtvirtinimo funkcijas. Prieš priimant tokią nutartį dar galima keisti ginčo dalyką ar pagrindą, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti naujų įrodymų, o ją priėmus teisė atlikti daugelį šių veiksmų praktiškai išnyksta arba tampa sunkiai įgyvendinama. Tokia padėtis visiškai logiška, nes nagrinėjant bylą turi būti ne aiškinamasi šalių požiūris, bet tiriami ir vertinami jų pateikti įrodymai ir priimamas sprendimas. (apie nutarties turinį nerašau smulkiau, nes tai jau yra Olės klausimas). Atsiliepimas į ieškinį IŠ PASKAITOS: Atsiliepimas į ieškinį – tai atsikritimai (jie sudaro atsiliepimo turinį). Tai procesinis dokumentas, kuriame atsakovas ginasi nuo ieškinio reikalavimų. Tai yra specifinė atsakovo pareiga. Jam, kaip procesiniam dokumentui, keliami bendrieji formos ir turinio reikalavimai, numatyti CPK 110-111 str. 110 straipsnis Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų sąvoka Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai - tai šių asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai. 111 straipsnis Dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų forma ir turinys 1. Procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu. 2. Kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti: 1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; 2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, - jo visas pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas; 3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; 4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; 5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento; 6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data. 3. Procesiniame dokumente, kuriuo atsisakoma pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo , turi būti pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės. 4. Jeigu procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi šio straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs. 5. Už dalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo , nurodydamas priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. Jam taip pat keliami papildomi reikalavimai atsiliepimui į ieškinį, numatyti CPK 142 str., ir papildomi reikalavimai ieškiniui, numatyti CPK 135 str. 142 straipsnis Atsiliepimas į ieškinį 1. Kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimams pareikšti, nurodo atsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį . Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo ar trečiojo asmens prašymą ir bylos sudėtingumą, gali šį terminą pratęsti iki šešiasdešimties dienų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami nuo atitinkamo pranešimo įteikimo dienos.

2. Atsiliepimai į pareikštą ieškinį turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus turinio reikalavimus. Atsiliepimuose į pareikštą ieškinį papildomai nurodoma: 1) sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu; 2) nesutikimo motyvai; 3) įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai; 4) atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų; 5) informacija, ar byla bus vedama per advokatą. 3. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus , kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje. 4. Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį , teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių. 135 straipsnis Ieškinio turinys 1. Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be to, turi būti nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas); 5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas; 6) informacija, ar byla bus vedama per advokatą. 2. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai , kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Priešieškinys (priešinis ieškinys) IŠ PASKAITOS: Tai antrasis būdas reaguoti į pareikšta ieškinį (pirmasis – atsiliepimas į ieškinį). Priešieškinys – tai atsakovo ieškinys ieškovui, gavus pastarojo ieškinį. (bent jau aš taip suprantu) Jam, taip pat kaip ir atsiliepimui į ieškinį, keliami bendrieji procesinių dokumentų formos ir turinio reikalavimai, numatyti CPK 110-111 str., o taip pat ir papildomi reikalavimai atsiliepimui į ieškinį, numatyti CPK 142 str., ir papildomi reikalavimai ieškiniui, numatyti CPK 135 str. 143 straipsnis Priešieškinis 1. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. 2. Teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. 3. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio Kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti. Teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama. 4. Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų. (jeigu gerai supratau per paskaitą, tai tretiesiems asmenims netaikomos CPK 111 ir 142 str. nuostatos; bet dėl viso pikto reiktų pasiklausti dėstytojos) Jeigu jame atsakovas išdėsto paaiškinimus į ieškinį, tai bus kaip atsiliepimas į ieškinį (abu viename: ir atsiliepimas ir priešieškinys); pasekmė – nebus galimas sprendimas už akių. Jeigu nebus pateikiami paaiškinimai – tai nebus laikoma kaip atsiliepimas į ieškinį (nebus du viename); pasekmė – bus galimas sprendimas už akių. Atsakovas, pareikšdamas ieškovui priešieškinį, pats tampa ieškovu, tačiau šalys procese ir toliau vadinamos pagal pradinį ieškinį.

6. PASIRENGIMO CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI BŪDAI . (Lauksmina)

7. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISME PARUOŠIAMŲJŲ DOKUMENTŲ BŪDU. PARUOŠIAMIEJI DOKUMENTAI, JŲ RŪŠYS IR TURINYS. (Jovita) Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui yra labai svarbus, nes čia teismas galutinai išsiaiškina šalių nuomonę ginčijamais klausimais bei įrodymus, kuriais šalys grindžia savo argumentus. Ši dalis pradedama, kai teismas gauna atsakovo atsiliepimą į ieškinį. Skiriamos dvi pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos: 1. rašytinė 2. žodinė 3. Pagal CPK 225 str. 6 d. bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tam tikras aplinkybes, sprendžia kokią formą pasirinkti konkrečioje byloje. Atsižvelgdamas į procesinių dokumentų ( ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį) turinį ir kokybę teismas nusprendžia, kuri forma tikslingesnė, kaip konkrečioje byloje veiksmingiau bus įgyvendinti CP keliami tikslai. Teismas nutartimi nustato atitinkamą pasirengimo bylos nagrinėjimui formą ir informuoja apie tai byloje dalyvaujančius asmenis, neskelbdamas dėl to atskiro teismo posėdžio. Kartu su šia nutartimi teismas išsiunčia ieškovui atsakovo atsiliepimo į ieškinį nuorašą su pasiūlymu pateikti dubliką. CPK 227 str. reglamentuoja pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (rašytinė forma). Bylos nagrinėjimui šiuo atveju rengiamasi šalims apsikeičiant procesiniais dokumentais, kuriuose išdėstomas šalių požiūris. Ši forma taikoma tada, kai šalys suvokia, supranta teisinę argumentaciją, gali pačios sėkmingai formuluoti argumentus raštu (šalys atstovaujamos profesionalių teisininkų, pačios turi teisinį išsilavinimą, sklandžiai dėsto savo mintis raštu ir pan.) CPK išskiria privalomus ir fakultatyvius šios formos pasirinkimo pagrindus: *CPK 227 str. 1 d. teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas, privalo skirti pasirengimą teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, kai šalys atstovaujamos advokato ar advokato padėjėjo (privalomas pagrindas). *Jei teismas mato realią galimybę, jog tarp šalių galima taikos sutartis arba žodinis pasirengimas bus išsamesnis ir geresnis, turi teisę pasirinkti žodinio pasirengimo formą (CPK 228 str. 1 d.) (fakultatyvus pagrindas). Preziumuojama, jog advokatas ar advokato padėjėjas turi reikiamą teisinę kvalifikaciją, todėl valstybė neabejoja jų sugebėjimais tinkamai formuluoti teisinius argumentus raštu bei galimų procesinių veiksmų padarinių suvokimą (sprendimo už akių priėmimas nepateikus atsiliepimo į ieškinį, atsisakymą priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus ir pan.). Be to, advokatas turi nustatytą pareigą prisidėti prie teismo vykdomo teisingumo bei jo veiksmingos veiklos. Teismas žodine forma gali naudotis visais kitais atvejais, kai mano, kad tokiu būdu bus pasiekti šiai CP stadijai keliami tikslai (pvz. kai šalys yra jur. asm., turintys savarankiškas teisines tarnybas; šalys turi teisinį išsilavinimą ir pan.). Tinkamai pasirengus bylos nagrinėjimui, teisme įgyvendinamas proceso koncentruotumo principas, nes neiškyla naujų įrodymų teikimo klausimas, aiškus šalių požiūris. Kokybiškai surašytas ieškinys ir atsiliepimas į ieškinį padeda bylą nagrinėjančiam teismui greičiau ir lengviau ją išspręsti. Paruošiamųjų dokumentų rūšys ir turinys. 1. dublikas – ieškovo požiūris į atsakovo atsiliepimą (atsiliepimas į atsiliepimą); 2. triplikas – atsakovo atsiliepimas į dubliką. Dublikui ir triplikui keliami tie patys 142 str. 2 d. dalyje nurodyti bei bendrieji procesiniams dokumentams (110 str.) keliami reikalavimai. Rašytinio pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme atveju teismui pateikiami du parengiamieji dokumentai (dublikas ir triplikas) (CPK 227 str. 2 d.), bet išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, įsitikinęs, kad tai būtina (naujų aplinkybių išaiškėjimas ir pan.) teismas nutartimi gali nustatyti ir didesnį dokumentų skaičių. Teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktuose parengiamuosiuose dokumentuose išdėstytus įrodymus ir motyvus, jei mano, kad tai vilkins bylos nagrinėjimą (CPK 227 str 2d., 181 str.). Ši teismo teisė nėra absoliuti, galima, tik kai šalis nevykdo proceso skatinimo pareigos (žinojo įrodymus anksčiau, bet jų nepateikė teismui, siekdama CP užvilkinti, nors teismas tinkamai įvykdė išaiškinimo pareigą (CPK 159, 161 str.)). Teismo teisė atsisakyti atsiranda tik esant visoms išvardytoms sąlygoms. Jei paruošiamasis dokumentas teismui nepateikiamas be svarbios priežasties, priešinga šalis gali reikalauti teismo priimti sprendimą už akių (teismas realiai netiria įrodymų turinio, o tik abstrakčiai atsako į klausimą, kokį sprendimą byloje būtų galima priimti, jei ištyrus, pateikti įrodymai pasitvirtintų). CPK 227 str. 2 d. nustatytas max terminas procesiniams dokumentams pateikti. Terminas negali būti ilgesnis nei 14 dienų, o pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai įteikiamas atitinkamai šaliai. Procesinį dokumentą gavusi šalis pagal CPK 124 str. turi pasirašyti atitinkamoje pažymoje ir grąžinti jos dalį teismui (taip nustatomas įteikimo momentas). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali nustatyti trumpesnį nei 14 dienų terminą paruošiamiesiems dokumentams pateikti, tačiau per šį terminą šaliai turi būti sudaromos sąlygos išdėstyti argumentus. Gavus visus paruoš. dokumentus (dubliką ir tripliką) baigiasi pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis, kuri kaip minėta gali būti ir žodinė.

8. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISME PARENGIAMAJAME POSĖDYJE. ŠALIŲ TAIKINIMO PROCEDŪRA. (Eglė M.) Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje – tai žodinio pasirengimo bylos nagrinėjimui forma. Jos esmė ta, kad jis vyksta parengiamajame teismo posėdyje tiesiogiai bendraujant teismui ir šalims (jų atstovams). Ši pasirengimo

forma turėtų būti taikoma: 1) kai šalys nėra pakankamai pasirengusios savo argumentų pareikšti raštu ir tiesiogiai bendraujant bus greičiau ar išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme; 2) kai teismas mato, kad šalys realiai gali sudaryti taikos sutartį ar įstatymas įpareigoja teismą imtis priemonių, kad ji būtų sudaryta (šiuo atveju parengiamasis teismo posėdis gali vykti net tada, kai abiem šalims atstovauja advokatai). Pasirengimą bylos nagrinėjimui teisme parengiamajame teismo posėdyje reglamentuoja CPK 228-231str. Per 14 dienų teismas nutartimi turėtų paskirti parengiamojo posėdžio datą ir posėdis turėtu įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos (parengiamasis teismo posėdis negali įvykti vėliau kaip per 48 dienas nuo atsiliepimo į ieškinį gavimo dienos arba termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos (jei nebuvo priimtas spr už akių)). CPK 229str numato paprastai 1 parengiamąjį teismo posėdį. Antras posėdis g.b. skiriamas 2 atvejais: 1. jei teismas mano, kad šitaip atsiras galimybė šalims sudaryti taiko sutartį; 2. kitais išimtiniais atvejais. Antras parengiamasis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paskutinio posėdžio dienos. Mikelėno vadovėlyje atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas suteikia teismui teisę skirti tik antrą parengiamąjį teismo posėdį. Net ir matydamas, kad taikos sutartis g.b. sudaryta, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės skirti 3 ar 4 parengiamąjį posėdį (tačiau, pasak Driuko, praktikoje yra buvę taip, kad net 7 parengiamieji posėdžiai buvo skirti. Vis dėlto, tai jau g.b. vertinama kaip piktnaudžiavimas). Parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso pirmojoje instancijoje taisykles. Jeigu į šį posėdį be svarbių priežasčių neatvyko kuri nors šalis (ar 3 asmuo, pareiškiantis sav. reikalavimus), kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdį, atvykusi šalis gali prašyti priimti spr už akių (spr už akių priimamas tik atvykusios šalies, o ne teismo iniciatyva). Parengiamojo teismo posėdžio tikslas – galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais, aplinkybes ir įrodymus, kuriais jie grindžia savo nuomonę, t.y. turi būti galutinai suformuluota ieškinio dalykas ir pagrindas bei atsakovo gynybinė pozicija ( o jau teisminio nagrinėjimo tikslas – ištirti rengiantis teisminiam nagrinėjimui pateiktus įrodymus ir išklausyti šalių tų įrodymų tyrimo rezultatų vertinimą. Svarbu skirti pasirengimą nuo nagrinėjimą.). Atsižvelgdamas į pasirengimo teisminiam nagrinėjimui tikslus, posėdžio pirmininkas turėtų išskirtinį dėmesį skirti šalių taikinimo procedūrai ir teismo pareigos išaiškinti vykdymui. Parengiamojo teismo posėdžio pagrindas yra šalių apklausa. Nevaržomoje aplinkoje teismas turėtų dar kartą aptarti visus ieškovo reikalavimus, apl. ir įrodymus, kuriais ieškovas remiasi, bei atsakovo atsikirtimus, t.p. išsiaiškinti rūpimus klausimus. Parengiamasis teismo posėdis baigiamas, kai teismas mano, kad byla parengta nagrinėti teisme (CPK 232str. 1 d.). Teismas priima nutartį, kuria t.p. paskiria nagrinėjimo datą , laiką ir vietą. Tam tikrais atvejais parengiamasis teismo posėdis gali iš karto pereiti į teisminį nagrinėjimą sutaupant nemažai tiek teismo, tiek ginčo šalių laiko. CPK 231str 5d. nurodo, kad kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 str nurodytos nutarties. Taip sutaupoma įžanginė teismo posėdžio dalis ir teisminis nagrinėjimas iš karto pradedamas nuo bylos nagrinėjimo iš esmės. Įstatymas tam numato keletą būtinų sąlygų: 1) byloje neturi reikėti atlikti jokių papildomų pasirengimo veiksmų, t.y. visi būtini įrodymai t.b. byloje ir šalys t.b. galutinai suformulavusios savo požiūrį; 2) privalomas šalių (ir 3 asm, jei tokių yra) sutikimas, nes jos turi apsispręsti, ar pakankamai pasiruošė teisminiam nagrinėjimui. Šalių sutikimas g.b. ir žodžiu, ir raštu. Šalių taikinimo procedūra. (CPK 231 str.) Optimalus, veiksmingiausias bet kurio konflikto sprendimo būdas yra jo šalių sutaikymas. Taikus civilinio ginčo sureguliavimas leidžia ne tik išsaugoti soc., verslo ir kitokius ginčo šalių tarpusavio santykius, bet ir sudaro galimybę greitai išspręsti ginčą. CPK 2 str. teigiama, kad vienas iš CP tikslų – soc. taikos tarp šalių įgyvendinimas. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas, jei byloje sudaroma taikos sutartis. Nors taikos sutartį šalys gali sudaryti esant bet kuriai CP stadijai, bet pagrindinis dėmesys šalių sutaikymui skiriamas rengiantis teisminiam nagrinėjimui. Keli taikinimo procedūros esminiai dalykai: 1. ji nėra privaloma, t.y. ji turėtų būti taikoma tik kai bylą nagrinėjantis teismas mato realią galimybę sudaryti taikos sutartį. CPK 231 str. 1 d. sakoma, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį (matome, kad taikinimo procedūra bus taikoma tik žodžiu rengiantis teisminiam nagrinėjimui). 2. taikinama pačioje parengiamojo teismo posėdžio pradžioje, t.y. iki šalių nuomonės aiškinimosi ir konkrečių reikalavimų bei atsikirtimų į juos nagrinėjimo. Tik konstatavęs, kad byloje nepavyko sudaryti taikos sutarties, teismas pradeda pagrindinį pasirengimo etapą iš esmės. 3. pagal CPK 293 str. 1p. patvirtinęs taikos sutartį teismas bylos nagrinėjimą nutraukia. Nutartyje, kuria tvirtinama taikos sutartis, t.b. nurodomos ir tokios sutarties sąlygos. Negalima sakyti, kad naujasis CPK detaliai reglamentuoja taikinimo procedūrą, atvirkščiai – čia sudaromos visos galimybės teismo kūrybai. Aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas skatina kuo aktyviau taikyti šią procedūrą. Galima teigti, kad būtent vykstant pasirengimui teisminiam nagrinėjimui, kurio sudedamoji dalis yra ir taikinimo procedūra, teismas turėtų būti pats aktyviausias (pvz., siūlyti ginčo šalims taikos sutarties sąlygas, reikalauti iš šalių asmeniškai atvykti į teismo posėdį ir pan.).

9. TEISMO NUTARTIS SKIRTI BYLĄ NAGRINĖTI TEISME. (Olia) Baigiamosios pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalies paskirtis – apibendrinti viso pasirengimo rezultatus, galutinai nustatyti šalių požiūrį į ginčijamus klausimus. Taigi šią dalį sudaro vienas, bet labai svarbus ir esminę reikšmę tolesnei bylos eigai turintis procesinis veiksmas- CPK 232 str. nurodytos nutarties priėmimas . Šios nutarties reikšmė yra ta, kad ji atlieka padėties stabilizavimo ir įtvirtinimo funkciją .t.y. prieš priimant tokią nutartį dar galima keisti ginčo dalyką ar pagrindą, pareikšti priešinį

ieškinį arba pateikti naujų įrodymų, o ją priėmus teisė atlikti daugelį šių veiksmų jau praktikai išnyksta arba tampa sunkiai įgyvendinamu. Nutarties turinys: turi būti nurodyta ieškovo reikalavimų esmė, atsakovo atsikirtimų esmė, įrodymai, kurių teismas reikalauja savo iniciatyva ar šalių prašymu, teismo posėdžio vieta, laikas ir kt.Įstatymas nereikalauja iš teismo detaliai perrašyti šalių procesinių dokumentų, todėl nutartyse gali būti nuorodos į konkrečius byloje esančius dokumentus, protokolo puslapius. Nuo nutarties rengimo kokybės priklauso tiek teismo, tiek ginčo šalių ateityje atliekamų procesinių veiksmų turinys, ginčo išnagrinėjimo kokybė. Visos teismo nutartys, priimtos rengiantis teisminiam nagrinėjimui, paduodant atskirąjį skundą nėra skundžiamos, išskyrus atvejus, kai jos užkerta kelią tolesnei bylos eigai.

18 TEMA
18 tema. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje 1. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISME STADIJOS REIKŠMĖ. (Rūta S.) Teisminis nagrinėjimas – trečioji CP stadija. Jos metu byla nagrinėjama iš esmės. Laikomasi šių principų: - žodinio proceso, - viešumo, - tiesioginio dalyvavimo, - rungimosi ir kt. Teismo posėdyje: a) nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės, b) tiriami ir vertinami įrodymai c) svarbiausia – priimamas teismo sprendimas arba byla baigiama jo nepriėmus. Galimi atvejai, kai sprendimas g.b. priimamas už akių arba byla baigiama jo nepriėmus ir rengiantis teisminiam nagrinėjimui. Pagal CK, byla nagrinėjama teismo posėdyje pranešus byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus tam tikrus atvejus (XXII-XXIII, XXXVI-XXXIX skyriai). Esminiai teisminio nagrinėjimo principai (CPK 235 str.): - tiesioginis dalyvavimas; - žodinis procesas; - teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumas (vientisumas). Tiesioginis dalyvavimas. Teismas nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti joje esančius įrodymus: a) apklausti bylos šalis ir trečiuosius asmenis; b) išklausyti liudytojų parodymus c) ištirti ekspertų išvadas, rašytinius, daiktinius ir kt įrodymus. Civ. byloje įrodymai tiriami nagrinėjant bylą teisme, šalys ir liudytojai parengiamame teismo posėdyje negali būti apklausiami. Žodinis procesas. Bylą nagrinėja žodžiu tos pačios sudėties teismas. Jei vienas teisėjas pakeičiamas, byla pradedama nagrinėti iš pradžių. Išskyrus tam tikrus atvejus – CPK 16str.: - kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja - byloje paskirtas atsarginis teisėjas Šis principas nėra absoliutus. Įst. nurodo atvejus, kai byla g.b. nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Suteikiama galimybė derinti žodinį ir rašytinį bylos nagrinėjimą. Nepertraukiamumas. Teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta be pertraukos, nebent ji skelbiama (negali būti ilgesnė nei 5d.) Teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta vienam posėdyje.

2. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISMO POSĖDYJE FORMOS. (MonikaŠ.) Bylos teisminio nagrinėjimo forma yra teismo posėdis.Tačiau nagrinėjant bylą gali įvykti keli teismo posėdžiai, pvz. bylos nagrinėjimą atidėjus ar sustabdžius.Žinoma atvejų, kai bylos išnagrinėtos per dvidešimt ar daugiau teismo posėdžių, o tai kelia nepasitenkinimą teismu, nes sudaromos sąlygos jas vilkinti.Todėl CPK yra nuostata, jog teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta viename posėdyje.(CPK 7 str.1d., 72str.1d.). CPK įtvirtintos dvi teismo posėdžių formos: 1) žodinis procesas, kai į teismo posėdį kviečiami byloje dalyvaujantys asmenys .Tam tikrais atvejais įstatyme nurodoma, kad byla (pvz.asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu) turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.Toliais atvejais negalima susitarti dėl rašytinio proceso.Žodinis bylos nagrinėjimas reiškia, kad išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, ekspertų išvados, ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, atliekama vietos apžiūra.CPK 200str.1d.daro tam tikrą išimtį, kai byloje dalyvaujantys asmenys yra susipažinę su įrodymais iki teismo posėdžio pradžios.Šitaip tarsi derinamo žodinis ir rašytinis bylos nagrinėjimas ir įgyvendinamo proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai. 2) rašytinis procesas, kai byloje dalyvaujantys asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, tačiau apie rašytinį procesą informuojami pranešimais.Rašytinis procesas reiškia, kad teismas išnagrinėja byloje dalyvaujančių asmenų procesinius

dokumentus ir rašytinius įrodymus nekviesdamas į teismo posėdį pačių byloje dalyvaujančių asmenų.Rašytinis procesas galimas tik įstatymo nurodytais atvejais(CPK 153str.2d.) Rašytinis procesas galimas šalių sutikimu. Tai galima padaryti rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik pasikeitus šalių procesinei padėčiai, tačiau dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka turi nuspręsti teismas priimdamas atitinkamą nutartį.(CPK235str.4d) Be to, tokia bylos nagrinėjimo forma negalima, jei nuo šalies sutikimo praėjo daugiau kaip trys mėnesiai.Teismas, pripažinęs, kad žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau, turi teisę dėl rašytinio proceso nutartį panaikinti ir paskirti žodinį bylos nagrinėjimą(CPK 235str.5d) Rašytinis procesas, kaip teisminio nagrinėjimo forma, gali būti įstatymo numatytas tam tikrų kategorijų bylose.CPK 443str.5d.sakoma, kad ypatingos teisenos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip. Sistemiškai aiškinant CPK normas, darytina išvada, kad rašytinio proceso atveju byla nagrinėjama ar tam tikras procesinis veiksmas atliekamas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl byloje dalyvaujantys asmenys teismo pranešimais informuojami apie bylos nagrinėjimą ar konkretaus procesinio veiksmo atlikimą rašytinio proceso tvarka, tačiau nekviečiami į teismą. Teismo posėdis, kuriame byla nagrinėjama ar kuris nors procesinis veiksmas atliekamas rašytinio proceso tvarka, vyksta be byloje dalyvaujančių asmenų(CPK 153str.2d.).Kai procesas rašytinis, teisėjas, teisėjų kolegija visus klausimus iš esmės sprendžia už uždarų durųsprendimų priėmimo kambaryje, kuriame kitiems asmenims būti draudžiama.Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo vykstant rašytiniam procesui priimtus procesinius sprendimus informuojami CPK(pvz. 42str, 1d.,115str 2d., 148 str.5d ir kt.)nustatyta tvarka. 3. TEISMO POSĖDŽIŲ SKYRIMAS IR VIETA. (Vita Š.) 234 straipsnis. Teismo posėdis Civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Posėdis- teisminio nagrinėjimo forma. Teisminio nagrinėjimo sąvoka žymiai platesnė, nei teismo posėdžio (jis yra tik šios stadijos dalis). Tačiau jei byla išnagrinėjama iš esmės viename posėdyje, tai šios dvi sąvokos sutampa. Jei ne- teisminis nagrinėjimas susideda iš kelių posėdžių. CPK įtvirtinta nuostata, jog teismas turėtų siekti to, kad byla būtų išnagrinėta viename posėdyje. Teismo posėdis, kuris vyksta rašytinio proceso tvarka, vyksta be byloje dalyvaujančių asmenų (153 str.). Šiuo atveju klausiami sprendžiami už uždarų durų- sprendimų priėmimo kambaryje- o BDA apie priimtus sprendimus yra informuojami. Į teismo posėdį, kuris vyksta žodine proceso tvarka, kviečiami BDA. Jame išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, įrodymai ir pan. Tiek rašytinis, tiek žodinis teismo posėdžiai skiriami teismui priimant nutartį. CPK 232 straipsnis. Nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje : Manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, teismas priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Nutartyje, be bendrų teismo procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nurodoma: 1) ieškovo reikalavimų esmė bei įrodymai, kuriais šie reikalavimai yra grindžiami; 2) atsakovo atsikirtimų į pareikštą reikalavimą esmė bei įrodymai, kuriais šie atsikirtimai yra grindžiami; 3) įrodymai, kurių teismas reikalauja savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta šiame Kodekse; 4) teismo posėdžio laikas ir vieta; 5) pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims; 6) pavedimas šaukti į teismo posėdį nutartyje išvardytus liudytojus, ekspertus, vertėjus ir kitus asmenis; 7) reikiamais atvejais – nutarimas įtraukti į bylą valstybės ar savivaldybių institucijas išvadai duoti; 8) kiti pavedimai, užtikrinantys, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Paprastai teismo posėdžiai vyksta teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose . Žodinio proceso metu byla gali būti nagrinėjama ir kitoje vietoje, jei bylą bus lengviau išnagrinėti arba taip bus sumažintos bylinėjimosi išlaidos (pvz., kai šalys, liudytojai gyvena atokioje kaimo vietovėje, o ne rajono centre, kur yra apylinkės teismas). Ne nagrinėjančio bylą teismo patalpose taip pat gali būti atliekami kai kurie procesiniai veiksmai (rašytinių ir daiktinių įrodymų apžiūra, vietos apžiūra ir pan.). Bylą nagrinėjantis teismas gali pavesti atlikti tam tikrus veiksmus kito miesto ar rajono apylinkės teismui (CPK 173 str.). 154 straipsnis. Teismo posėdžių skyrimas ir vieta: 1. Jeigu įstatymai nenumato kitaip, teismo posėdį skiria teismas. 2. Teismo posėdžiai vyksta teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose. 3. Žodinis bylos nagrinėjimas gali vykti ir ne teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti arba bus sutaupyta bylinėjimosi išlaidų, palyginti su bylos nagrinėjimu teismo patalpose. 4. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE ŽODINIO PROCESO TVARKA. TEISMO POSĖDŽIO SUDEDAMOSIOS DALYS. PARENGIAMOJI TEISMO POSĖDŽIO DALIS, JOS TIKSLAS. DALYVAUJANČIŲ BYLOJE ASMENŲ IR KITŲ PROCESO DALYVIŲ NEATVYKIMO Į TEISMO POSĖDĮ TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS NAGRINĖJIMAS IŠ ESMĖS (ĮRODYMŲ TYRIMAS). BAIGIAMOSIOS KALBOS IR REPLIKOS. TEISMO SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR PASKELBIMAS. (Rūta Š.) 1. CIVILINES BYLOS NAGRINEJIMAS TEISMO POSEDYJE ZODINIO PROCESO TVARKA. Viena iš teismo posėdžių formų yra nagrinėjimas žodinio proceso tvarka.

Žodinis procesas yra, kai į teismą kviečiami byloje dalyvaujantys asmenys. Tam tikrais atvejais įstatyme nurodoma, kad byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (pvz. Asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, FA pripažinimo neveiksiu ar ribotai veiksniu, nepilnamečio pripažinimo veiksniu ir t.t.) Tokiais atvejais negalima susitarti dėl rašytinio proceso. Žodinis bylos nagrinėjimas reiškia, kad:  išklausomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai,  išklausomi liudytojų parodymai,  išklausomos ekspertų išvados,  ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai,  atliekama vietos apžiūra. CPK 200 str. išimtis kai byloje dalyvaujantys asmenys yra susipažinę su įrodymais iki teismo posėdžio pradžios. Šitaip tarsi derinamas žodinis ir rašytinis bylos nagrinėjimas ir įgyvendinami proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai. Tiek žodinis, tiek rašytinis teismo posėdžiai skiriami teismui priimant nutartį (CPK 232 str.) Paprastai teismo posėdžiai vyksta teismo, nagrinėjančio bylą patalpose (CPK 154 str. 2 d.). Žodžiu byla gali būti nagrinėjama ir ne teismo, nagrinėjančio bylą patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti arba bus sumažinta bylinėjimosi išlaidų, pvz., kai šalys ar liudytojai gyvena ne rajono centre,kur yra apylinkės teismas, o atokioje vietovėje ir pan. 2. TEISMO POSEDZIO SUDEDAMOSIOS DALYS. Teismo posėdis vyksta nuosekliai ir susideda iš keturių dalių:  Parengiamosios (įžanginės)  Bylos nagrinėjimo iš esmės  Baigiamųjų kalbų  Sprendimo priėmimo ir paskelbimo Rašytinis procesas paprastai vyksta teismo sprendimų priėmimo kambaryje ir nurodytų sudedamųjų dalių neturi, nes byloje dalyvaujantys asmenys (BDA) į teismo posėdį nekviečiami. BDA informuojant apie rašytinį teismo posėdį, teismo pranešime nurodoma teismo sudėtis. 3. PARENGIAMOJI TEISMO POSEDZIO DALIS, JOS TIKSLAS. Pagrindinis parengiamosios teismo posėdžio dalies tikslas – nustatyti ar galima nagrinėti bylą iš esmės teismo posėdyje: 1) Esant tokią bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai; 2) Neatvykus kuriam nors BDA ar kitam proceso dalyviui 3) Turint omenyje veiksmus, būtinus atlikti rengiantis teisminiam nagrinėjimui. Į bent vieną iš klausimų atsakius neigiamai, bylos nagrinėjimas atidedama ir teismo posėdis baigiamas. Teismo posėdis prasideda tvarkdariui ar teismo posėdžio sekretoriui paskelbus: „Teismas eina, prašom stoti“. CPK 236 str. 1 ir 2 d. Paskui teismo posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktų asmenų yra atvykę ir, ar įteikti šaukimai neatvykusiems ir kokios yra žinomos jų neatvykimo priežastys., tada teismas nustato atvykusių asmenų tapatybes ir patikrina atstovų įgaliojimus. Tada, jei byloje dalyvauja vertėjas, posėdžio pirmininkas išaiškina jo pareigą išversti asmenų, nemokančių liet k, paaiškinimus, parodymus, pareiškimus, taip pat balsu skaitomų dokumentų turinį, posėdžio pirmininko patvarkymus, teismo nutartis ir sprendimą. Paskui posėdžio pirmininko patvarkymu atvykę liudytojai privalo palikti teismo posėdžių salę ir laukti, kol bus pakviesti apklausti liudytojų kambaryje. Atlikęs nurodytus veiksmus, posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas byloje dalyvaus kaip vertėjas, ekspertas, teismo posėdžio sekretorius ir išaiškina atvykusiems į teismą BDA teisę pareikšti nušalinimą visos sudėties teismui (teisėjui), teismo posėdžio sekretoriui ir vertėjui, ekspertui. Kai nušalinamas ar nusišalina teisėjas teismo posėdis gali būti atidedamas. Jei nušalinimas nepareiškiamas teismo posėdis vyksta toliau. Teismas šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įst išaiškina teises ir pareigas (neaiškina jei bylą asmenys veda per advokatą, nes pripažįstama, kad šis savo atstovaujamajam privalo išaiškinti t ir p). Teismo posėdžio pirm. turi paklausti ar viską suprato, o jei ne tai išaiškinti nesuprastų t. ar p. turinį. LAT: „įst įpareigoja teismą išaiškinti BDA tik jų proc teises ir pareigas, tačiau nereiškia jog jis privalo nurodyti kokius konkrečius reikalavimus, prašymus turi reikšti ar gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus naudoti BDA konkrečioje byloje .“ Toliau teismas išsiaiškina ar galima nagrinėti bylą neatvykus šalims, tretiesiems asm ir kt proceso dalyviams. Tai labai svarbu, nes jų neatvykimo padariniai yra skirtingi. Apibendrinant galima pasakyti, kad teismas, atsižvelgdamas ar yra visos sąlygos nagrinėti bylą iš esmės gali pasirinkti vieną iš 2 variantų: 1. nagrinėti bylą iš esmės 2. atidėti bylos nagrinėjimą. 4. DALYVAUJANCIU BYLOJE ASMENU IR KITU PROCESO DALYVIU NEATVYKIMO I TEISMO POSEDI TEISINES PASEKMES. Kai byloje yra įrodymų, kad šaukimas šaliai ar trečiajam asmeniui arba jų atstovui buvo įteiktas įst nustatyta tvarka ar teismas tenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, galimi tokie jų neatvykimo padariniai: 1. Neatvykus ieškovui ar jo atstovui: a. Atsakovo prašymu teismas įst nustatyta tvarka priima sprendimą už akių, išskyrus atvejus, kai jo negalima priimti b. Jei atsakovas šito neprašo teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

2.

3. 4. 5. 6.

c. Esant ieškovo prašymui nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas nagrinėja bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Neatvykus atsakovui ar jo atstovui: a. Ieškovo prašymu įst nustatyta tvarka teismas priima sprendimą už akių, išskyrus atvejus, kai jo negalima priimti (pvz. santuokos nutraukimo byloje) b. Jei ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal ginčo teisenos taisykles. c. Esant atsakovo prašymui nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas bylą išnagrinėja iš esmės. Neatvykus ieškovui ir atsakovui bei jų atstovams : kai nėra duomenų apie jų neatvykimo priežastis arba jie į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir nė iš vieno negauta prašymo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Neatvykus šaliai, kurios asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje teismas pripažino būtinu (CPK 246 str 5 d. Tvarka) teismas priima sprendimą už akių. Neatvykus trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ar jo atstovui ir neesant duomenų apie neatvykimo priežastis arba teismui pripažinus jas nesvarbiomis, byla gali būti nagrinėjama be neatvykusio asmens. Neatvykus į posėdį liudytojams, ekspertams ar vertėjams teismas išklauso BDA nuomonę dėl galimybės bylą nagrinėti nedalyvaujant šiems asmenims ir priima nutartį: a. Toliau nagrinėti bylą b. Atidėti bylos nagrinėjimą.

Dalyvauti teismo posėdyje yra šalies ir trečiojo asmens teisė, o ne pareiga – jie gali vesti bylą per atstovą ar prašyti nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, tačiau teismas gali pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (pvz. Šeimos bylos). Galimi atvejai kai įstatymas nustato, kad šalių dalyvavimas teismo posėdyje būtinas, - šios išimtys dažniausiai susijusios su asmeniniais santykiais. Šalių ir treč asmenų neatvykimas į teismo posėdį trikdo teismų darbą, sudaro galimybę vilkinti bylos nagrinėjimą. Todėl atidėdamas bylos nagrinėjimą teismas turi teisę neatvykusiai šaliai paskirti baudą iki !000 lt., jeigu įst nustato jai pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismas pripažįsta šalies dalyvavimą jame būtinu ir negalima priimti sprendimo už akių. 5. BYLOS NAGRINEJIMAS IS ESMES (IRODYMU TYRIMAS). Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą. Jame glaustai išdėstoma bylos esmė. Šis pranešimas skirtas posėdžio salėje esantiems asmenims siekiant juos informuoti apie nagrinėjamą bylą ir šitaip įgyvendinti viešumo principą. IRODYMŲ TYRIMAS Teismas išklausęs BDA ir jų atstovų paaiškinimus, įst nustatyta tvarka ištiria visus kitus byloje esančius įrodymus. Įrodymų tyrimo tvarka nustatyta CPK 176-220 str. Įrodymų tyrimo eilės tvarką nustato teismas. Paprastai įrodymų tyrimas prasideda:  liudytojų apklausa,  toliau tiriami rašytiniai įrodymai,  išklausoma eksperto išvada  ir tiriami kt įrodymai. Posėdžio pirmininkas gali pateikti BDA klausimų, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, būtinas nustatyti siekiant teisingai išspręsti bylą, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, arba įst nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva, t.y. privalo rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai ir greitai . Šitaip pasireiškia teismo aktyvumas renkant ir tiriant įrodymus. Baigus tirti įrodymus, teismo posėdžio pirmininkas paklausia BDA ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Tai turėtų būti leidžiama išimtiniais atvejais, nes visi faktai ir įrodymai turi būti nurodyti ir surinkti rengiantis nagrinėti bylą teisme ir jis turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus arba išreikalauti juos, jei tokio prašymo tenkinimas vilkins spr priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau. CPK 251 str 2 d. Teismas neturėtų atsisakyti priimti tokių įrodymų, kurie turi esminę reikšmę byloje nustatinėjamiems faktams . Visus prašymus papildyti bylos medžiagą teismas turi apsvarstyti ir priimti dėl jų nutartį:  Patenkinti  Atmesti Patenkinęs tokį prašymą teismas priima ir tiria naujus įrodymus arba atideda bylos nagrinėjimą, jeigu tuos įrodymus reikia išreikalauti arba tam būtina atlikti kitus proc veiksmus. Nusprendus dėl prašymų ir reikiamais atvejais atlikus papildomus veiksmus, taip pat neesant prašymų, išklausoma valstybės ir savivaldybių instit išvada, jeigu tokia byloje yra.(CPK 251 str šios institucijos teikia savo išvadas ištyrus įrodymus ). Teismas ir BDA gali pateikti šių institucijų atstovams klausimų, kad būtų išaiškinta ir papildyta išvada. 6. BAIGIAMOSIOS KALBOS IR REPLIKOS. 3 teismo posėdžio dalis – baigiamosios kalbos. Tai:  šalių  trečiųjų asmenų  jų atstovų kalbos

Jas sakydami BDA savaip apibendrina ir įvertina byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas jos aplinkybes, išdėsto savo nuomonę dėl byloje nustatytų faktų, surinktų įrodymų, taip pat nurodo, kokį sprendimą jų nuomone, turėtų priimti teismas. Kiekviena šalis baigiamojoje kalboje siekia paneigti aplinkybes, kuriomis remiasi priešinga šalis, taip pat stengiasi paneigti ar sukritikuoti kitos šalies pateiktus įrodymus arba nurodyti įrodinėjant padarytus pažeidimus. Iš esmės baigiamosiomis kalbomis šalys siekia įtikinti teismą, kad tik jų nurodyti faktai ir pateikti įrodymai yra tikri ir tik jais teismas privalo remtis priimdamas byloje sprendimą. Baigiamosios kalbos vyksta ŽODŽIU. Sakant baigiamąsias kalbas tiesiogiai įtvirtinamas rungimosi principas. Vyksta tokia tvarka. Kalba: Ieškovas ir jo atstovas kuriuo dalyvauja byloje. Atsakovas ir jo atstovas Trečiasis asmuo pareiškęs savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko ir jo atstovas
Treč asmuo be sav reikalavimų kalba po ieškovo arba atsakovo su

  

Teismas neturi teisės riboti kalbų trukmės (CPK 255 str) Tačiau posėdžio pirmininkas gali nutraukti kalbėtoją, jei šis kalba ne apie nagrinėjamos bylos esmę. BDA turi galimybę pasinaudoti replikos teise – prieštaraudami priešingos šalies argumentams, gali trumpai kalbėti antrą kartą apie tai, kas pasakyta baigiamosiose kalbose, ir šitaip pareikšti nesutikimą su kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomone. Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui ir (arba) jo atstovui. 7. TEISMO SPRENDIMO PRIEMIMAS IR PASKELBIMAS. Teismo sprendimas priimamas ir teisėj ranka arba spausdinimo technika surašomas sprendimų priėmimo kambaryje. Vykstant pasitarimui ir priimant sprendimą jame gal būti tik bylą nagrinėję teisėjai. Priimdamas spr teismas turi apsvarstyti ar atsakyti į tokius klausimus:  Ar tikrai nustatytos ir yra ar buvo faktinės aplinkybės, kuriomis remiasi šalys ir kiti BDA?  Kokie įrodymai tas aplinkybes patvirtina?  Ar byloje esantys įrodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jie leistini ir susiję su byla?  Kokie yra ar buvo šalių materialieji teisiniai santykiai?  Kokia mat teisės norma taikytina ir kaip turi būti išspręstas šalių ginčas?  Kaip skirstytinos bylinėjimosi išlaidos?  Kokia turi būti sprendimo vykdymo tvarka?  Ar visos bylos aplinkybės ištirtos ir visiškai bei detaliai nustatytos ir ar nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės>  Ar galima priimti teismo spr iš esmės ar bylą reikia nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą?  Ar ieškinys tenkintinas ar ne? Teismas priimdamas spr turi nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Tačiau teismas neturi teisės peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas ar priteisti ieškovui tai, ko jis neprašė išskyrus nedispozityvias bylas, kuriose įst nurodytais atvejais teismas turi teisę peržengti reikalavimų ribas. Kai byla nagrinėjama kolegialiai, spr priimamas teisėjų balsų dauguma. Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Teisėjas, nesutinkantis su kitų teisėjų nuomone ir priklausantis mažumai, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirtąją nuomonę, nurodydamas kokį sprendimą turėjo priimti teismas., tačiau sprendimą pasirašyti privalo ir teisėjas turintis atskirtąją nuomonę. CPK 268 str 3 d. spr priėmimo kambaryje teisėjas surašo ir pasirašo tik įžanginę ir rezoliucinę sprendimų dalis (šios dalys paskelbiamos kai tik byla išnagrinėjama), motyvus trumpai išdėsto žodžiu ir nurodo, kada bus surašytas visas sprendimas. Visas spr surašomas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo. CPK 269 str teismas turi teisę išimtiniai atvejais atidėti teismo sprendimą ir paskelbimą ne ilgesniam kaip 14 dienų laikotarpiui. Tai gali padaryti tik esant šioms sąlygoms: 1. turi būti išimtinis atvejis. (pvz. Bylos sudėtingumas, DBA, įrodymų gausa, keli reikalavimai ir pan.) 2. teisėjas turi priimti nutartį, kurioje nurodo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo motyvus ir atidėjimo terminą bei datą, kada bus skelbiamas sprendimas . Jei šalis ar kitas DBA į teismo posėdį neatvyko ir jame nedalyvavo, teismas privalo ne vėliau kaip per 5 dienas nuo spr paskelbimo dienos išsiųsti teismo spr nuorašą. Įst numato teismo pareigą išsiųsti teismo sprendimą ir kitoms institucijoms, kurios apskritai nebuvo įtrauktos į bylos nagrinėjimą.

5. TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS, JO REIKŠMĖ IR TURINYS. PASTABOS DĖL TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLO. (Eglė T.) Visa žodinio proceso eiga yra fiksuojama specialiame procesiniame dokumente – teismo posėdžio protokole (išskyrus įstatyme nurodytus atvejus). Bylose, kurios nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas. Teismo posėdžio ar kuriame nors posėdyje atlikto procesinio veiksmo protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar konkretaus procesinio veiksmo atlikimo aspektai. Protokole nurodoma: 1) T eismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo data ir vieta; 2) T eismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo pradžios ir pabaigos laikas 3) T eismo, nagrinėjančio bylą ar atliekančio tam tikrą procesinį veiksmą, pavadinimas, teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalių, jų atstovų ir kt.byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų, ekspertų ir vertėjų vardai ir pavardės (pavadinimai); 4) G inčo dalykas; 5) D uomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų, ekspertų, vertėjų atvykimą į teismo posėdį ir jų neatvykimo priežastys; 6) B yloje dalyvaujantiems asmenims teismo pateiktas jų procesinių teisių ir pareigų išaiškinimas; 7) B yloje dalyvaujančių asmenų pareiškimų ir prašymų esmė; 8) P osėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį, tap pat jų motyvai; 9) B yloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų dėl pateiktos išvados, daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūros duomenų, taip pat duomenų apie nuotraukų, vaizdo ar garso įrašo apžiūrą, peržiūrą ar perklausą santrauka; 10) V alstybės ar savivaldybių institucijų išvadų santraukos; 11) B aigiamųjų kalbų esmė; 12) In formacija apie nutarčių, nutarimų ir sprendimo paskelbimą. (CPK 169 str.) Protokolą rašo teismo posėdžio sekretorius pačiame teismo posėdyje. Teismo posėdžio sekretorius surašo atskirus kiekvieno teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo ne teismo posėdyje protokolus. Teismo posėdžio protokolas reikšmingas tuo, kad pagal jame esančią informaciją apeliacinės instancijos teismas ir kasacinis teismas tikrina, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ar teismo sprendime nurodytos aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes. Kiekvienas teismo posėdis gali būti stenografuojamas ir įrašomas. Iššifruota stenograma prilyginama teismo posėdžio protokolui. Įstatymas reikalauja fiksuoti ne tik atsakymus į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, bet ir pačius klausimus, kad būtų užfiksuota kuo tikslesnė informacija. Posėdžio pirmininkas turi teisę diktuoti protokolo turinį. Be to, byloje dalyvaujantis asmuo turi teisę prašyti į protokolą įrašyti aplinkybes, kurias jis laiko esminėmis bylai (su posėdžio pirmininko pritarimu). Protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą dieną po teismo posėdžio ar konkretaus procesinio veiksmo pabaigos. Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ar pranešėjas ir sekretorius, būtinai įrašydami pasirašymo datą, nes nuo nurodytos datos skaičiuojamas terminas pastaboms pareikšti. Visi pakeitimai, pataisymai, papildymai turi būti posėdžio pirmininko ir sekretoriaus protokole aptarti. Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę susipažinti su protokolu, teismo posėdžių stenogramomis, garso įrašais ir per tris dienas nuo pasirašymo pareikšti dėl jo rašytines pastabas, kur turi būti nurodoma, kas neteisingai įrašyta ir siūlymai, kas turi būti įrašyta. Visos dėl posėdžio protokolo gautos pastabos pridedamos prie bylos. Jei terminas pastaboms pateikti praleistas ir jo neprašoma atnaujinti, pastabos dėl protokolo grąžinamos jas pateikusiems asmenims. Pastabas nagrinėja teismo posėdžio pirmininkas. Nesutikus su pastabomis priimama motyvuota nutartis, tačiau visos pastabos pridedamos prie bylos. Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų pateikimo dienos. Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę pateikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo ne tik kai byla baigta, bet ir kai bylos nagrinėjimas atidėtas, byla sustabdyta, taip pat dėl konkrečių procesinių veiksmų atlikimo protokolų.

6. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE RAŠYTINIO PROCESO TVARKA . (Eglė U.) Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje galimas dviem būdais: a) žodinio proceso tvarka; b) rašytinio proceso tvarka.

235 str. 4 d. įtvirtinta norma, kad rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik iš esmės pasikeitus procesinei padėčiai, teismas nutartimi turi teisę nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimas nėra galimas, jeigu nuo šalių pareikšto sutikimo praėjo daugiau kaip trys mėnesiai. CPK 157 str. 2 d. yra numatyta, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, kai Kodeksas nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiksmų atlikimą. Jei byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, kaip ir analogiškos teismo posėdžio formos taikymo apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme atvejais (CP Kodekso 319 str. 3 d., 352 str. 3 d.). Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, teisė būti išklausytam turi būti įgyvendinama per rašytinius dokumentus. Šis norma reikalauja, kad sprendimas byloje būtų priimtas, išklausius visų šalių paaiškinimus, pranešimus, duotus tiek žodžiu, tiek raštu. Kodekso 355 str. 1 d. pažymima, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atveju šalys raštu iki teismo posėdžio pradžios turi teisę pareikšti nušalinimus, o 356 str. 1 d. aprašoma, kokie veiksmai atliekami kasacinio teismo posėdyje tais atvejais, kai vyksta bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka. Nurodoma, kad teismo posėdis tokiu atveju susideda iš pranešimo apie bylą, kasacinį skundą, atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties (nutarimo) priėmimo. Jeigu teismas nusprendžia, kad žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau, teismas turi teisę panaikinti nutartis dėl rašytinės proceso tvarkos ir paskirti žodinį bylos nagrinėjimą. Kasacinis teismo procesas. Kasacinio skundo priėmimo klausimas sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Kodekso 350 str. 1 d. nurodo, kad skundas bus laikomas priimtu, jeigu už tai balsavo nors vienas iš atrankos kolegijos1 narių. Rašytinis bylos nagrinėjimas nereiškia neviešo nagrinėjimo. Todėl, siekiant garantuoti dalyvaujančių byloje asmenų procesines teises būti informuotiems apie teismo posėdį, pareikšti nušalinimus ir kitus prašymus, jiems bus pranešama apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Tačiau, jei byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kaip jau minėta anksčiau, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, kaip ir analogiškos teismo posėdžio formos taikymo apeliacinės instancijos teisme atvejais. Apeliacinis teismo procesas. 322 str. numatyta apelianto teisė prašyti rašytinio proceso. Apelianto prašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu: a) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį mokestį; b) konstatuoja, kad yra absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Kai yra nusprendžiama apeliacinį skundą nagrinėti rašytine proceso tvarka, teismo posėdis susideda iš pranešimo apie bylą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties priėmimo (CPK 321 str. 2 d.).

7. TEISMO POSĖDŽIO PIRMININKAS, JO TEISĖS IR PAREIGOS. VADOVAVIMAS PROCESUI . (Renata Ž.) Teismo posėdžiui vadovauja pirmininkas: apylinkės teismo posėdžiui pirmininkauja šio teismo pirmininkas, jo pavaduotojas ar teisėjas; Apygardos teismo posėdžiui - apygardos teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjas, kuriam paskirta byla, o jeigu bylą kaip pirmoji instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija, - Apygardos teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas (CPK 158 str. 1 d.). Posėdžio pirmininkas pradeda, vadovauja ir baigia teismo posėdį, suteikia proceso dalyviams žodį, taip pat gali atimti šią teisę iš asmenų, kurie nevykdo jo nurodymų. Šitaip įgyvendinama teismo pareiga išaiškinti, kuri užtikrina aktyvų teismo vaidmenį procese. Posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, išaiškinti šalių, trečiųjų asmenų ir jų atstovų pagal įstatymą teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai jie bylą veda per atstovą, bei šalinti iš nagrinėjimo teisme visa tai, kas nesusiję su nagrinėjama byla. Sąvokos „teismo posėdžio pirmininkas“ ir pranešėjas nebūtinai yra tapačios, kai bylą nagrinėja teisėjų kolegija, o kai ją nagrinėja vienas teisėjas – šios sąvokos sutampa. Kai bylą nagrinėja teisėjų kolegija, teismo posėdžio pirmininką ir pranešėją skiria teismo ar civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Tuomet teismo posėdžio pirmininkas vadovauja visam procesui, o pranešėjas daro pranešimą apie bylos esmę, tačiau visi kolegijos teisėjai privalo užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą. Svarbiausia posėdžio pirmininko pareiga – užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, todėl jis privalo rūpintis, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, imasi priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 str. 1 d.). Žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali pateikti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba CPK nustatyta tvarka rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kai byloje dalyvaujantis asmuo žodžiu bylą nagrinėjant iš esmės nukrypsta nuo parengiamųjų procesinių dokumentų, posėdžio pirmininkas turi teisę atkreipti į tai jo dėmesį. Kad atliktų įstatyme nurodytas funkcijas posėdžio pirmininkas pirmosios instancijos teisme turi teisę: 1) pripažinti, kad šalis būtinai turi atvykti į teismo posėdį; 2) išreikalauti iš asmenų įrodymus, kurių negali gauti dalyvaujantys byloje asmenys; 3) apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, paskirti ekspertą ar iškviesti į teismo posėdį būtinus liudytojus; 4) įpareigoti dalyvaujančius byloje asmenis pateikti teismui įrodymus, kuriuos jie turi ir kuriais remiasi vienas iš jų;
1

Kasacinio skundo priėmimo klausimas reikalauja gero teismų praktikos aktualijų išmanymo. Nuo šio klausimo sprendimo priklausys, kuria kryptimi kasacinis teismas vystys teismų praktiką. Todėl kasacinio skundo priėmimo klausimą naujajame CPK siūloma pavesti spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytai atrankos kolegijai

5) CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva. Labai svarbi teismo pos4d=io pirmininko pareiga yra si8lymas pasir8pinti atstovavimu ( 161 str.). Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, jog šalis arba tretysis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Esant įstatyme nurodytoms sąlygoms gali būti sprendžiama dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimo. . Bylos nagrinėjimo metu bylą atidėti šiame straipsnyje nurodytu pagrindu galima tik vieną kartą, o šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau. Visi byloje dalyvaujantys asmenys, t.p. teismo posėdžių salėje esantys asmenys privalo paklusti teismo posėdžio pirmininko patvarkymams, o neklausantiems asmenims taikomos CPK 162 str. nurodytos nuobaudos. 8. BYLOS NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMAS IR SUSTABDYMAS. BYLOS NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMO SAMPRATA. BYLOS SUSTABDYMO SAMPRATA, RŪŠYS, PAGRINDAI, TERMINAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS NAGRINĖJIMO ATIDĖJIMO IR BYLOS SUSTABDYMO SKIRTUMAI. (Deividas Ž., vietoj jo Kristina ir Ugnė) Kartais išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti teismo sprendimą pirmame ir vieninteliame teismo posėdyje ne visada pavyksta. Gana dažnai atsiranda kliūčių ir todėl teisminis nagrinėjimas susideda iš dviejų, trijų, o kartais net iš dešimties teismo posėdžių. Priežastys, trukdančios išnagrinėti bylą iš esmės, yra gana įvairios ir atsižvelgiant į galimybę jas pašalinti gali būti skirstomos į dvi grupes. Tai: 1) civilinės bylos atidėjimas- tai teismo posėdžio, kuriame nagrinėjama civilinė byla, nukėlimas kitai iš anksto žinomai datai dėl laikinų priežasčių, kurių pašalinimas priklauso nuo teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų valios. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas tiek esant parengiamajai teismo posėdžio daliai, tiek bylą nagrinėjant iš esmės. Įstatymas nepateikia baigtinio sąrašo pagrindų, kai bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas. 2) Civilinės bylos sustabdymas- tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą, sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo valios. TEISMŲ PRAKTIKOJE BYLOS NAGRINĖJIMAS DAŽNIAUSIAI ATIDEDAMAS DĖL: 1) šalies ar jos atstovo neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripaž5sta svarbiomis (CPK 246 str. 1-2 d. ); 2) abiejų šalių ar jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripaž5sta svarbiomis (CPK 246 str. 1-2 d. ); 3) trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, ar jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį, kai teismas jų neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (CPK 247 str. 1-2 d. ); 4) liudytojų, vertėjo ar eksperto neatvykimas į teismo posėdį (CPK 248 str. 1 d.); 5) bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimas, jo liga ar kitos svarbios asmeninės priežastys, neleidžiančios jam dalyvauti teismo posėdyje (CPK 70-71 str.), taip pat teismo sudėties pakeitimas (CPK str. 2 d.); 6) netinkamos šalies pakeitimas tinkama šalimi (CPK 45 str.); 7) bendrininko įtraukimas į jau prasidėjusį procesą (CPK 44 str. ); 8) procesinių teisių perėmėjo įsitraukimas į bylą (CPK 48 str. ); 9) trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, įsitraukimas ar įtraukimas į procesą (CPK 47 str. 1 d.); 10) posėdžio pirmininko siūlymas šaliai ar trečiajam asmeniui, nesugebančiam be atstovo tinkamai ginti savo teisių, siūlymas pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 str.); 11) ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas ar priešinio ieškinio priėmimas (CPK 141, 143 str.); 12) esant galimybei šalims taikiai susitarti, laiko taikos sutarčiai sudaryti suteikimas; 13) termino sutuoktiniams susitaikyti santuokos nutraukimo bylose nustatymas (CPK 384 str. 3 d.); 14) teismo pripažinimas, kad šalies dalyvavimas teismo posėdyje būtinas( CPK 246 str. 5 d.); 15) būtinybė išreikalauti naujus įrodymus (CPK 156 str 1 d., 160 str. 1 d.). Byla, kurios nagrinėjimas atidėtas, nagrinėjama iš pradžių, tačiau jeigu byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, nagrinėt iš naujo gali būti pradėta nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus byla atidėta. Tačiau visada byla turi būti nagrinėjama iš naujo, kai į bylą įsitraukia naujai dalyvaujantys asmenys, išskyrus procesinio teisių perėmimo atvejus, arba bylą pradeda nagrinėti naujos sudėties teismas, išskyrus atvejus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji atidėta. BYLOS SUSTABDYMĄ REIKIA SKIRTI NUO BYLOS ATIDĖJIMO ( CPK 156 str. ). 1) atidėjus bylos nagrinėjimą, iš karto žinoma kito posėdžio laikas ir vieta, o byla sustabdoma neapibrėžtam laikui. Sustabdymo terminai priklauso nuo atitinkamų aplinkybių, dėl kurių sustabdyta byla, atsiradimo ar išnykimo; 2) bylos atidėjimo tikslas – pašalinti trukdančias nagrinėti bylą kliūtis, todėl tarp teismo posėdžių aktyviai atliekami įvairiausi procesiniai veiksmai. Tuos veiksmus atlieka byloje dalyvaujantys asmenys ir teismas. Sustabdžius bylos nagrinėjimą pasyviai laukiama, kol išnyks nagrinėti bylą trukdančios aplinkybės, nes jų pašalinimas nei nuo byloje dalyvaujančių asmenų, nei nuo teismo nepriklauso. Bylos sustabdymo atveju jokie procesiniai veiksmai neatliekami, išskyrus klausimų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, sprendimą ( CPK 166 str. 3 d.); 3) teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Teismo nutartis sustabdyti bylos nagrinėjimą skundžiama paduodant atskirąjį skundą, išskyrus nutartį dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą; 4) įstatyme nepateikiamas pavyzdinis bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų sąrašas. Tuo tarpu privalomasis bylos sustabdymas galimas tik esant CPT ir kituose įstatymuose nurodytiems pagrindams, įstatyme pateikiamas pavyzdinis bylos nagrinėjimo sustabdymo atvejų sąrašas;

5) sustabdžius bylą, sustoja visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga, tačiau tokių padarinių neatsiranda atidėjus bylos nagrinėjimą; 6) teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą gali būti priimama žodžiu ir tai pažymima teismo posėdžio protokole, o nutartis sustabdyti bylą priimama sprendimų priėmimo kambaryje surašant motyvuota nutartį, atitinkančią CPK 291 straipsnyje nutarties turiniui keliamus reikalavimus. Fakultatyviojo bylos sustabdymo atvejais teismas turi teisę sustabdyti bylą, bet neprivalo šito daryti. Bylos sustabdymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir konkrečios bylos aplinkybes tiek teismo iniciatyva, tiek dalyvaujančių asmenų prašymu. Bylą galima sustabdyti tik pateikus dokumentus, patvirtinančius konkretų bylos sustabdymo pagrindą. 164 straipsnis. Teismo teisė sustabdyti bylą Teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą šiais atvejais: 1) kai yra paskelbta atsakovo paieška. Įstatymas nenustato privalomo atsakovo paieškos paskelbimo tam tikrų kategorijų bylose. Pagal CPK 132 str. išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta, teismas gali(bet neprivalo) paskelbti atsakovo paiešką per policiją, jei ieškovas įrodo, kad jis ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Tokiu atveju teismas visų pirma turi nuspręsti dėl atsakovo paieškos paskelbimo ir tik tada sustabdyti bylą. Tačiau net paskelbęs atsakovo paiešką teismas neprivalo sustabdyti bylos nagrinėjimo. 2) kai teismas paskiria ekspertizę; Ekspertizės civilinėje byloje paprastai atliekamos gana ilgai dėl jų sudėtingumo ir didelės tiriamos medžiagos apimties. Todėl teismas, paskyręs ekspertizę, negali žinoti, kada ji bus atlikta, ir nustatęs, kad ji bus atliekama neapibrėžtą laiką, sustabdo bylos nagrinėjimą. 3) kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis; Šis bylos pagrindas taikomas tik tada, kai LR vykdydama tarptautinius įsipareigojimus gynybos ir karinio bendradarbiavimo srityse Seimas nutarimu pasiunčia savo karius dalyvauti karinėse ar JT taikos palaikymo misijose, pvz., Afganistane, Bosnijoje, Irake. Šis pagrindas galioja, kol šalis baigia savo tarnybą dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis. 4) kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę sustabdyti bylą ir kitais, įstatyme nenurodytais pagrindais, taip pat dėl aplinkybių susijusių ne tik su šalimis, bet ir su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Pvz., dėl ligos

BYLOS SUSTABDYMO RŪŠYS Įstatymas nurodo dvejopą civ.bylų sustabdymą – privalomąjį ir fakultatyvųjį. Pirmu atveju teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą. CPK nepateikia baigtinio sustabdymo pagrindų sąrašo. 163 str. Nurodo aštuonis privalomojo bylos sustabdymo atvejus, be to, nustato, kad byla sustabdoma ir kitais įstatyme nurodytais atvejais. Todėl esant bent vienam iš CPK ar kitame įst.nurodytų privalomojo sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą, neatsižvelgdamas ir neišklausydamas byloje dalyvaujančių asmenų nuomonės( toliau DBA). Teismas spręsdamas dėl bylos sustabdymo turėtų įsitikinti ar iš tikrųjų egzistuoja aplinkybė, kuri yra pagrindas sustabdymui. Teismui nereikėtų formaliai taikyti įst., prieš taikant sužinoti DBA nuomonę dėl bylos sustabdymo. Ji gali būti išreikšta žodžiu arba raštu, pateikiant procesinius dokumentus. Teismas privalo sustabdyti bylą šiais atvejais (CPK 163 str.) 1) kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas; Šis punktas taikomas tik kai esant materialiajam teisiniam santykiui galima perimti teises. Byla sustabdoma kol į ją įsitrauks pasitraukusios šalies teisių perėmėjas. Jo teisėms įforminti reikalingas neapibrėžtas terminas. Teismas privalo: pasitraukusios šalies teisių perėmėjui pranešti apie teisme nagrinėjamą bylą. Tam tikrais atvejais nustatyti teisių parėmėjus. Mirus fiziniam asmeniui sprendžiama pagal paveldėjimo teisinius santykius. Visada yra mirusios šalies teisių perėmėjas. Jei palikėjas neturi įpėdinių, jie nepriėmė palikimo ar jiems atimta paveldėjimo teisė, palikimas pareina valstybei(CK 5.62str.). pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmimą reglamentuoja CK 2kn. VIII skyrius. Teisių perėmėjui leidžiama įsitraukti į bylą, kai jis pateikia įrodymus. Pvz. Mirus fiziniam asmeniui pateikiamas paveldėjimo teisės liudijimas, juridiniam asmeniui, pasibaigus juridiniam asmeniui – duomenys, patvirtinantys teisių ir pareigų perdavimą kitam, perkėlus skolą ar perleidus reikalavimą – dokumentai, patvirtinantys tokį faktą. 2) kai šalis netenka veiksnumo; šis sustabdymo pagrindas taikomas tuomet, kai ieškinį teismui pateikė veiksnus asmuo, o veiksnumo neteko nagrinėjant bylą teisme( yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu). Bylos nagrinėjimas sustabdomas, kol neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas, kuris tampa asmens atstovu pagal įst. Asmenį pripažinus ribotai veiksniu, byla sustabdoma tik jeigu teisme nagrinėjamas ginčas susijęs su asmens teisėmis, dėl kurių asmens veiksnumas yra apribotas. 3) kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka; teismas negali išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, kuri turės prejudicinę arba įrodomąją galią. Teismas negali išnagrinėti bylos, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje. Pvz. Reikalavimas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje grindžiamas baudžiamąja byla, kurioje atsakovui pareikštas kaltinimas nepilnamečių vaikų sužalojimo. 4) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimu; civilinė byla turi būti sustabdoma pradėjus ikiteisminį tyrimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje. Civilinėje byloje gali būti pareikšti turtiniai reikalavimai atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nors atsakovo baudž. atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas. Žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo civilinė byla niekada negali būti išnagrinėjama anksčiau nei baudžiamoji. Jei civilinis ieškinys baudž.byloje tenkinamas, civ. byla

įsiteisėjus nuosprendžiui nutraukiama dėl ieškinio tapatumo.(CPK 293 str.3p). jei civilinis ieškinys baudž.byloje neišnagrinėjamas, civilinė byla atnaujinama. 5) kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla; iškėlus bankroto ar restruktūrizavimo bylą visi kreditorių turtiniai interesai, dėl kurių nenuspręsta baudž.ir civ. bylose, turi būti nagrinėjami bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylas nagrinėjančiam teismui siekiant apginti kreditorių turtinius interesus ir užtikrinti, kad reikalavimai būtų tenkinami laikantis proporcingumo ir nustatytos eilės tvarkos. Atkreiptinas dėmesys, kad turi būti sustabdytos įmonių darbuotojų piniginių reikalavimų, išmokų, susijusių su darbo santykiais, su žalos dėl suluošinimo, susirgimo profesine liga ar mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimu, bylos. Šiuo pagrindu negali būti sustabdyta byla, nagrinėjama apeliacine ar kasacine tvarka. Tokiu atveju, byla išnagrinėjama, o bankroto ar restruktūrizacijos bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas vykdomasis dokumentas. Jei atsakovui pareikšti neturtiniai reikalavimai, byla nesustabdoma. Pvz. Darbuotojų grąžinimo į darbą, atleidimo pripažinimo neteisėtu bylas turi išnagrinėti apylinkės teismai. 6) kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių; Bankų įst. Suteikia priežiūros institucijai(Lietuvos bankui) teisę nuspręsti dėl banko veiklos apribojimo(moratoriumo) ir laikinojo administratoriaus skyrimo. Nuo tokio sprendimo yra sustabdomos teisme nagrinėjamos bylos, kuriose bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat vykdomosios bylos ar kitaip vykdomi išieškojimai, kai skolininkas yra bankas. Tokiais veiksmais siekiama apsaugoti kreditorių interesus, kol bus įvertinta banko padėtis ir imtasi priemonių pašalinti banko veiklos trūkumus ar priimtas sprendimas iškelti bylą. 7) kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą šio Kodekso 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais; Civilinė byla sustabdoma, kai bendrosios kompetencijos teismas pateikia konstituciniam teismui prašymą ištirti ar byloje taikomas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymui. 8) kai teismas kreipiasi į administracinį teismą šio Kodekso 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais; Administraciniai teismai nagrinėja ir administracinių norminių aktų teisėtumo bylas. Bendrosios kompetencijos teismas nustatęs, kad teisės norminis aktas ar jo dalis, kurio atitikimo Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.(CPK 3str.4d.). 9) kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją šio Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais; Teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą(CPK 3str.5d.) 10) kitais įstatymų numatytais atvejais. CPK nepateikia privalomojo bylos sustabdymo atvejų. CK 3.53 str. 4d., 3.54 str. 2d., 3.213 str.2d., 3.222 str., CPK 384str. 3d. 540 str.4d., 484 str.6d., 486str. Įstatymai gali nurodyti ir kitus bylos nagrinėjimo sustabdymo atvejus. Tokie atvejai gali būti nurodyti ir tarptautinėse sutartyse. Pvz. Europos Tarybos 2000 m. reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo nurodo bylos sustabdymo atvejus. Byla gali būti sustabdyta ne tik vykstant teisminiam nagrinėjimui, bet ir jam rengiantis, nagrinėjant byla apeliacinėje instancijoje ir kasaciniame teisme. Dėl bylos sustabdymo sprendžiama žodžiu vykstančiame teismo posėdyje, išskyrus atveju kai įst.nurodytais atvejais ji nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.(CPK 153str.2d.) Bylos sustabdymo klausimą gali iškelti tiek BDA tiek teismas savo iniciatyva. Dėl bylos sustabdymo priimama nutartis turi atitikti CPK 291str. keliamus reikalavimus. Dėl teismo nutarties sustabdyti byla, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą ar administracinį teismą, gali būti paduodamas atskirasis skundas(CPK 165str.). išnykus sustabdymo aplinkybėms, byla atnaujinama šalių pareiškimu ar teismo iniciatyva.(CPK 167 str.1d.)

9. BYLOS UŽBAIGIMAS NEPRIIMANT TEISMO SPRENDIMO DĖL GINČO ESMĖS. PAREIŠKIMO PALIKIMO NENAGRINĖTO SAMPRATA, ESMĖ, PAGRINDAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. BYLOS NUTRAUKIMO SAMPRATA, ESMĖ, PAGRINDAI IR TEISINĖS PASEKMĖS. (Julija B., Vilma P.) Bylos užbaigimas nepriėmus sprendimo Bendrosios nuostatos Galimi atvejai, kai teismas negali priimti spr. Tai lemiančios priežastys: 1) te ismas turi patikrinti, ar ieškinys paduotas laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir ar yra tinkamos šios teisės įgyvendinimo sąlygos. Jei pažeidimai paaiškėja jau iškėlus bylą->c.byla iškelta neteisėtai. 2) b yla, iškeltą teisėtai, bet negalima jos nagrinėti dėl vėliau atsiradusių priežasčių (pvz.:sudarius taikos sutartį). Priežasčių pobūdis dvejopas: 1) u žkerta kelią ateityje iškelti bylą pagal tapatų ieškinį.

2) g ali būti pašalintos, neužkerta kelio pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą. Tai lemia 2 naujų CPT institutų atsiradimą: 1) B ylos nutraukimas 2) P areiškimo palikimas nenagrinėtu. 1 – Bylos nutraukimas. Kai:  ji iškelta neteisėtai: a) nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų; b)nėra šios teisės įgyvendinimo sąlygų.  te isėtai pradėtas procesas, bet atsiranda aplinkybių (miršta fizinis asmuo), dėl kurių negalima priimti teismo spr. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu NELEIDŽIAMA.(CPK 294 str.2d.) 2 – Pareiškimo palikimas nenagrinėtu. Kai:  d ėl buvusių ar vėliau atsiradusių(bylą iškėlus) aplinkybių negalima išspręsti ginčo konkrečiame procese. Bet, pašalinus tas aplinkybes, galima pakartotinai nagrinėti tapatų ginčą,t.y.turi teisę vėl kreiptis su pareiškimu bendrąja tvarka (CPK 297 str.2d.). Pagrindus reglamentuoja ne tik CPK, bet ir CK. 1) ir 2) bendri bruožai:  G alimi ir apeliacinės instancijos teisme(CPK 302str,326str.1d.5p.), ir kasaciniame teisme(CPK 340str.5d.,359str.1d.6p.,6d.), taip pat atnaujinus procesą(CPK 370str.4d.), išskyrus tam tikras įstatyme daromas išimtis apeliac. ir kasac. procese.  n e tik nagrinėjant bylą teisme, bet ir rengiantis teisminiam nagrinėjimui.  ta ikoma ir ypatingąja teisena, ir supaprastinto proceso tvarka su tam tikromis išimtimis.  te ismas pagrindų klausimus svarsto savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. BYLOS NUTRAUKIMAS Konkretūs bylos nutraukimo pagrindai: 1. B yla nenagrinėtina teisme (CPK 293str.1p.) Dėl teismo klaidos ir neatidumo ar nepakankamos informacijos priimant pareiškimą. Teismas nutraukdamas bylą privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas turi kreiptis. Taip pat teismas kreipiantis asmenims, kurių prašomi nustatyti faktai nesukelia teisinių padarinių, turi atsisakyti priimti pareiškimą esant bylos iškėlimo stadijai (CPK 137str 2d.1p.), jei tai paaiškėja iškėlus bylą-nutraukti ją kaip nenagrinėtiną teisme. (pvz.:asmuo, kuris neturi teisės į nuosavybės teisės atkūrimą, kreipiasi su prašymu nustatyti juridinį faktą siekdamas atkurti nuosavybės teisę.) 2. Ie škovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir ja nebegalima pasinaudoti (CPK 293str.2p.). Dėl teismo klaidos ar neatidumo priimant ieškinį, iškeliant bylą. Kai priėmus pareiškimą ir iškėlus bylą paaiškėja, kad įstatyme (tik įstatyme) nustatyta ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka, o jos nebuvo laikytasi ir ja jau negalima pasinaudoti. Dažniausiai tokia galimybė prarandama, kai tarptautinė sutartis ar įstatymas yra nustatęs naikinamuosius terminus, per kuriuos asmuo turi teisę pareikšti pretenzijas. ja nepasinaudojus, negalima kreiptis į teismą. 3. Y ra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo, arba nutartis priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (CPK 293str.3p.). Teismas visada turi išsiaiškinti ar tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai santykiai nėra tęstiniai (pvz.: naudojimasis gyvenamosiomis patalpomis-tęstiniai. Nuomininkas nuolat pažeidžia nuomos sutarties sąlygas). Gali būti ne vien teismo klaida, nes teismas paprastai neturi info apie išnagrinėtas bylas ir tai sužino tik gavęs ją iš byloje dalyvaujančių asmenų rengdamasis nagrinėti ar jau nagrinėdamas bylą.(pvz.:pateikiami įsiteisėjusių procesinių dokumentų nuorašai). Ne tik dėl tapataus ginčo Lietuvoje, bet ir jei dėl tapataus ginčo yra priimtas pripažintas užsienio teismo sprendimas. Užsienio teismo spr. turi būti pripažintas Lietuvoje. Sprendimus pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas kaip v-bės įgaliota institucija CPK 809-812str nustatyta tvarka. 4. Ie škovas atsisakė ieškinio ir teismas priėmė atsisakymą (CPK 293str.4p.) Ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas teismui nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą. Teismas nepriima atsisakymo, jei tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Kad atsisakymas būtų pagrindas nutraukti bylą, teismas atsisakymą turi priimti. Prieš tai teismas turi išsiaiškinti: a) ar ieškovas atsisakė ieškinio laisva valia; b) ar to nepadarė dėl suklydimo; c) ar nebus pažeistos imperatyvios teisės normos.

Šis pagrindas neegzistuoja iškeliant bylą, atsiranda ją jau nagrinėjant ir priklauso nuo ieškovo valios. Atsisakyti gali esant bet kuriai civilinio proceso stadijai ir tai gali daryti raštu ar žodžiu. Prieš priimdamas atsisakymą, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius, t.y. kad bylą nutraukus neleidžiama vėl kreiptis į teismą dėl tapataus ginčo. Nutartyje, nutraukęs bylą, teismas pagal CPK 94 str. 1d taisykles išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Ieškinio galima atsisakyti tiek apeliacinėje instancijoje(CPK 326str1d.5p.), teik kasaciniame teisme(CPK 359str.5d.). 5. Š alys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino (CPK 293str.5p.) Teismas turi įsitikinti, ar šalių taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir nepažeidžia viešojo intereso. Taikos sutartis – tai šalių tarpusavio ginčo sureguliavimas pačių šalių pastangomis, abipusiais kompromisais, pakeičiant tarpusavio teises ir pareigas bei taikos sutartimi išsprendžiant tarpusavio ginčą. Teismas turi imtis visų įmanomų priemonių, kad byloje būtų sudaryta taikos sutartis. Tai skatina ir įstatymas.(pvz.: parengiamajame teismo posėdyje nustatyta taikinimo procedūra-CPK 249str. 1d.). Taikos sutartims taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios CK normos. Prieš priimdamas taikos sutartį, teismas privalo išaiškinti šalims procesinius padarinius, t.y. kad bylą nutraukus neleidžiama vėl kreiptis į teismą dėl tapataus ginčo.Padariniai išaiškinami tiek žodžiu teisme, tiek rašytinio proceso tvarka, išsiunčiant šalims panešimus. Negavus pareiškimo atšaukti taikos sutarties per 7dienas, pripažįstama, kad šalys žino taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo padarinius. Jei šalys sudarydamos taikos sutartį nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas šį klausimą išsprendžia pagal bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatas (CPK 93str, 94str 2d.), be to, ieškovui grąžinama dalis žyminio mokesčio( CPK 88str.1d.5p.) Šalys taikos sutartimi bylą gali baigti esant bet kuriai bylos stadijai, taip pat apeliacinėje instancijoje bei kasaciniame teisme. Taikos sutartis gali būti tvirtinama tik dėl pareikštų reikalavimų, t.y. ja negali būti sprendžiami klausimai, dėl kurių nesikreipta į teismą. 6. Y ra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo (CPK 293str.6p.) Kai yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme, reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo,teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jei tai paaiškėja iškėlus bylą- pareiškimas paliekamas nenagrinėtas(CPK 296str 1d.9p.) Pagrindas yra tik įsiteisėjęs ne tik Lietuvos arbitražo sprendimas, bet ir užsienio v-bės arbitražo sprendimas dėl tapataus ieškinio(tik tas sprendimas turi būti pripažintas Lietuvoje nustatyta tvarka). Jei sprendimas nėra pripažintas-ieškinys paliekamas nenagrinėtas. 7. M irus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas (CPK 293str.7p.) Jei procesinis teisių perėmimas negalimas, teismas bylą nutraukia. Pagrindinis teismo uždavinys – išsiaiškinti ginčijamo materialinio teisinio santykio pobūdį.Kai santykis yra asmeninis, mirusio asmens teisės ir pareigos kitiems asmenims nepereina. (pvz.: autorystės teisiniai santykiai). Jei teisių perėmimas galimas-byla sustabdoma, kol paaiškės fizinio asmens teisių perėmėjas. 8. L ikvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas (CPK 293str. 8p.) J.a. teises galima perimti tik esant jo reorganizavimui ar pertvarkymui(CK2.99str). Likvidavus j.a. teisių perėmimas negalimas, išskyrus įst nurodytus atvejus, kai likviduoto j.a. teisės ir pareigos gali pereiti kitiems asmenims. 9. K itais CPK numatytais atvejais (CPK 293str.9p.) Byla nutraukiama, kai sutuoktiniai susitaiko. Santuokos nutraukimo byloje jokia taikos sutartis netvirtinama-teismui pakanka paties šalių susitaikymo fakto. Teismo nutartis nutraukti bylą neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismądėl santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gevenimo skyrium, be to, ši nutartis neskundžiama (CPK 384str 4d). CPK 390 str.:2 tėvystės nustatymo nutraukimo pagrindai: a)kai miršta vaikas, dėl kurio iškelta byla(procesinių teisių perėmimas bus, jei jis turi palikuonių). b)kai atsakvas kreipėsi į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu pripažinti tėvystę ir c.metrikacijos skyrius tėvystę įregitruoja. Teismo nutartis nutraukti bylą skundžiama paduodant atskirąjį skundą per 7 dienas nuo priėmimo dienos ar nutarties nuorašo įteikimo dienos. Gali paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys.(Neskundžiama tik nutartis nutraukti bylą sutuoktiniams susitaikius). Gauta atskirąjį skundą teismas visada persiunčia nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, t.y. negali pats panaikinti sundžiamos nutarties. Dėl apeliacinės instancijos spr galima kasacija esant kasacijos pagrindams(CPK 358str.2d.) Pareiškimo palikimo nenagrinėto samprata, esmė, pagrindai ir teisinės pasekmės Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai priklauso nuo atsiradimo momento ir teismo bei šalių valios. 1. Ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti (CPK 296.1.1 str.). Teismas nurodo suinteresuotam asmeniui, kaip jis gali pašalinti aplinkybę, trukdančią kreiptis dėl teisminės gynybos. Ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka yra laikoma tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Suinteresuotas asmuo, nepasinaudojęs įstatyme nustatyta ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka, nepraranda teisės kreiptis į teismą, nes ja pasinaudojęs jis gali kreiptis į teismą. Paliekant pareiškimą nenagrinėtą šiuo pagrindu grąžinamas žyminis mokestis. 2. Pareiškimą padavė neveiksnus asmuo (CPK 296.1.2). Jei asmuo buvo veiksnus ir veiksnumo neteko jau iškėlus bylą, teismas turi bylą sustabdyti. Palikus pareiškimą nenagrinėtą, atstovai pagal įstatymą ar prokuroras turi teisę kreiptis į teismą gindami neveiksnaus asmens teises ar saugomus interesus. Ši TN taikoma, kai į teismą kreipiasi ribotai veiksnus asmuo. Teismas turi išsiaiškinti, ar ginčas susijęs su tokio asmens apribotomis teisėmis. Jei asmuo neveiksnus, tai turi būti išklausytas jo atstovas

pagal įstatymą. Jei atstovas pagal įstatymą nepatvirtina neveiksnaus asmens veiksmų, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtu, o jam patvirtinus neveiksnaus asmens veiksmus ieškinys nagrinėjamas toliau. Grąžinamas žyminis mokestis. 3. Pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas asmuo (CPK 296.1.3 str.) Atstovo pateiktame teismui pareiškime turi būti pateikti duomenys apie atstovą, pridedami įrodymai, patvirtinantys atstovo įgaliojimus pareikšti ieškinį teisme. Jei įrodymai nepateikiami, tai teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Jų nepašalinus ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Grąžinamas žyminis mokestis. 4. Teisme nagrinėjamas ginčas tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 296.1.4 str.). Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas dėl to, kad nežinoma kitos bylos baigtis. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas vėliau iškeltoje byloje. 5. Atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių CPK 246.1 str. Nurodytu atveju (CPK 296.1.5 str.). Šio pagrindo taikymas susijęs su ieškovo neatvykimu į teismo posėdį. Ieškovas, nepageidaujantis atvykti į teismo posėdį ar vesti bylą per atsakovą, privalo apie tai iš anksto informuot teismą. Ieškovo neatvykimas į teismo posėdį dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis, gali sukelti vieną iš dviejų padarinių: a. teismas priima sprendimą už akių; b. teismas palieka ieškinį nenagrinėtą. Pareiškimo negalima palikti nenagrinėto, kai ieškovui posėdžio laikas ir vieta pranešta netinkamai, kai teismas ieškovo ar jo atstovo prašymu atidėjo bylos nagrinėjimą, kai atsakovas prašo priimti sprendimą už akių. 6. Abi šaly, neprašiusios nagrinėti bylos jų nesant, neatvyko be svarbių priežasčių (CPK 296.1.6 str.). Teismas turi atsižvelgti į galimybę priimti sprendimą už akių ir tai, kad šalys būtų informuotos apie neatvykimo į teismo posėdį teisinius padarinius. Teismas negali palikti ieškinio nenagrinėto: a. Atsakovui nėra tinkamai pranešta; b. Atsakovas prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant; c. Posėdyje dalyvauja atsakovo atstovas; d. Atsakovas ar jo atstovas neatvyko į posėdį dėl svarbių priežasčių 7. Pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio (CPK 296.1.7 str.). Teismas turi patikrinti, ar ieškovas sumokėjo žyminį mokestį, ar apskritai turėjo jį mokėti, ar nėra prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar atidėti jo sumokėjimą. Jei žyminis mokestis nesumokėtas ar jis sumokėtas mažesnis, nei nurodo įstatymas, teismas priimdamas ieškinį turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei teismas, iškeldamas bylą, šio trūkumo nepastebėjo, bet prieš tai teismas turi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Šiuo pagrindu ieškinį nenagrinėtą palikti gali tik pirmosios instancijos teismas. 8. Pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas už dalį iš jų – neapmokėtus reikalavimus (CPK 296.1.8 str.). Teismas nustato terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas tik dėl neapmokėtų reikalavimų dalies. 9. Šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražu (CPK 296.1.9 str.). Kai yra arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, tai teismas atsisako priimti ieškinį, jei tai paaiškėja jau iškėlus bylą, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Pateikus įrodymus, kad arbitražinis susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ar šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme. 10. Ieškovas atsiėmė ieškinį CPK 139.1 str. nurodytu atveju (CPK 296.1.10 str.). Ieškovas gali atsiimti ieškinį kol teismas neišsiuntė ieškinio pareiškimo nuorašo atsakovui, po to atsiimti ieškinį ieškovas gali tik atsakovui sutikus. Ieškovo sutikimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar surašant atskirą procesinį dokumentą. Ieškinį galima atsiimt tik nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Ieškovui atsiėmus ieškinį teismas grąžina sumokėtą žyminį mokestį ar jo dalį. Ieškovo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, jam neatlyginamos. Teismo išlaidos išieškomos iš ieškinį atsiėmusio ieškovo. Jei yra atsakovo pareiškimas, tai iš ieškovo išieškomos ir atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos. 11. Jei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų (CPK 296.1.11 str.). Bendrieji procesinio dokumento keliami reikalavimui – 111 str. Papildomi reikalavimai – CPK 135 str. Nustačius trūkumus jau nagrinėjant bylą teismas nustato terminą jiems pašalinti, jei trūkumai nepašalinami, tai pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Šį pagrindą tai ko t ik pirmos instancijos teismas. Trūkumams paaiškėjus apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme, pareiškimas gali būti paliekamas nenagrinėtas, tačiau esant pagrindui teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėjant iš naujo galima pašalinti pareiškimo trūkumus, jei jie nepašalinami, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. 12. Kitais CPK ir CK nurodytais atvejais (CPK 296.1.12 str.). Išsamus sąrašas nėra pateikiamas. Kiti pagrindai gali būti nurodyti ne tik CPK, bet ir CK normose. a. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose, kai teismui paskyrus terminą susitaikyti nė vienas sutuoktinis per 1 metus nuo susitaikymo termino pradžios nereikalauja nutraukti santuokos ar nustatyti sutuoktinių gyvenimo skyrium;

19 TEMA
19 tema. Pirmosios instancijos teismo sprendimai, nutartys ir rezoliucijos 1. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PRIIMAMŲ PROCESINIŲ DOKUMENTŲ RŪŠYS . (Vitalija) Nagrinėdamas bylą,teismas atlieka įvairius procesinius veiksmus, kurie įforminami įstatyme nurodytais teismo procesiniais dokumentais.

CPK 116str. 1. Teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) - tai proceso metu teismo priimti dokumentai. 2. Visi teismo procesiniai dokumentai yra surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismo priimami procesiniai dokumentai: • • • • • • Sprendimai.Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas išsprendžia bylą iš esmės. Teisinio šalių ginčo nebelieka,byla yra baigiama.CP-e sprendimas turi pagrindinę reikšmę. Nutartys. Tai teismo procesinis dokumentas, kuriuo teismas išsprendžia klausimą, nesusijusį su bylos išsprendimu iš esmės. Tačiau CPK numatytais atvejais byla išsprendžiama iš esmės gali būti ir nutartimi(pvz.vaiko nuolatinės globos steigimas(CPK 504str.),pilnamečio asmens globos ar rūpybos steigimas(CPK508 str.) ) Teismo įsakymas. Tai išimtis iš bendros taisyklės,kad byla išnagrinėjama iš esmės tik teismo sprendimu. Yra atvejų, kai byla išsprendžiama iš esmės teismo įsakymu.( pvz. CPK 436str.) Teisėjo rezoliucija. Tai teisėjo ranka padarytas įrašas tam tikrame procesiniame dokumente, kuriuo išsprendžiamas tam tikras procesinis klausimas. Teisėjas turi teisę spręsti procesiniu klausimus priimdamas rezoliuciją tik CPK nurodytais atvejais. Teismo šaukimai ir pranešimai.Teismo šaukimais ar pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą Teismo posėdžio protokolas. Kiekviename pirmosios instancijos teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas, išskyrus šiame Kodekse nurodytus atvejus(CPK 168str.).Teismo posėdžio ar atskirame posėdyje atlikto procesinio veiksmo protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai(CPK 169str.).

2. TEISMO SPRENDIMO SAMPRATA, REIKŠMĖ IR ESMINIAI BRUOŽAI. TEISMO SPRENDIMO SKIRTUMAS NUO TEISMO NUTARTIES. TEISMO SPRENDIMO PRIĖMIMO TVARKA. SPRENDIMO PRIĖMIMO IR PASKELBIMO ATIDĖJIMAS. TEISMO SPRENDIMO FORMA IR TURINYS. REIKALAVIMAI, KURIUOS TURI ATITIKTI TEISMO SPRENDIMAS. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMŲ RŪŠYS. GALUTINIS TEISMO SPRENDIMAS IR DALINIS TEISMO SPRENDIMAS. PRELIMINARUS TEISMO SPRENDIMAS. (Daiva) Pagrindinė teismo funkcija ir pareiga, taip pat galutinis tikslas – teisingai išspręsti šalių ginčą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą (CPK 259 str. 1 d.). Todėl pagrindinę reikšmę turi būtent teismo sprendimas – motyvuotas teismo valdžios aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams ir nustatytiems faktams iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės. Tuo jis skiriasi nuo kt. teismo procesinių dokumentų, pvz., nutarčių, kuriomis teismas išsprendžia klausimus, nesusijusius su bylos išsprendimu iš esmės ir kurios gali būti paskelbiamos ne tik rašytine, bet ir žodine forma. Esminiai bruožai: 1. Tik sprendimu gali būti atsakyta į ieškovo pareikštą reikalavimą ir tokiu būdu šalių ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės. Tuo jis skiriasi nuo teismo nutarčių, rezoliucijų, kuriomis teismas negali išspręsti ginčo iš esmės. Tačiau šis sprendimo bruožas turi išimčių – kai kuriais atvejais byla išsprendžiama iš esmės teismo įsakymu (CPK 436 str.) ar nutartimi (CPK 504 str.). 2. Teismo sprendimas yra valstybės valdžios aktas. Teismas, būdamas valstybės valdžios dalis, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, veikia valstybės vardu. Šias konstitucines nuostatas pakartoja ir CPK 259 str.2 d., nurodanti, kad teismas priima ir paskelbia sprendimą Lietuvos Respublikos vardu. Teismo sprendimas nėra paprastas procesinis dokumentas – tai visiems privalomas valstybės valdžios aktas (CPK 18 str.). 3. Teismo sprendimas yra individualus aktas. Teismo sprendimas visada turi konkretų adresatą, konkrečias ginčo šalis ir veikia konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius teisinius santykius. Jis negali spręsti neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimo (CPK 266 str.). Todėl teismo sprendimas, skirtingai nei įstatymas, teisės šaltinio galią turi tik analogiškos bylos atveju. 4. Tai yra teisės normų taikymo aktas. Teismo sprendimu užtikrinamas materialiosios teisės normų įgyvendinimas ir jų taikymas konkrečiomis sąlygomis materialiųjų teisinių santykių subjektams. Taigi teismo sprendimas yra tarpinė grandis tarp teisės normos ir konkrečių teisės subjektų. Jis šalims įgyja įstatymo galią. 5. Teismo sprendimas yra teisės aiškinimo aktas. Teismas, taikydamas teisės normas konkretiems materialiesiems santykiams, aiškina taikomą normą, atskleidžia jos tikrąją prasmę. 6. Teismo sprendimas yra juridinis faktas, nustatantis, pakeičiantis ar nutraukiantis šalių materialiuosius teisinius santykius, pvz., teismo sprendimo pagrindu gali atsirasti servituto santykiai (CPK 4.124 str.). Dažniausiai teismo sprendimas yra vienas iš būtinos juridinių faktų visumos, be kurios negalimas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. Atsižvelgiant į taikomą teisės gynimo būdą teismo sprendimai yra skirstomi: • Sprendimai dėl teisinių santykių pripažinimo (dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tėvystės pripažinimo ir

7.

t.t.). Jais patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai. Tam tikri faktiniai santykiai galimi jau prieš iškeliant bylą, tačiau kol nėra patvirtinti teismo, jie netampa teisiniai • Sprendimas dėl teisinių santykių pakeitimo ar nutraukimo (sutarties sąlygų nutraukimas, santuokos nutraukimas ir t.t.). Pvz., CK 6.204 str. 3 d., 6.228str. 3 d. nustato, kad teismas gali pakeisti sutartį ar apskritai ją nutraukti. • Sprendimas dėl priteisimo (išlaikymo priteisimo, žalos atlyginimo ir t.t.). Sprendimu atsakovas yra įpareigojamas atlikti ar susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus. Teismo sprendimas yra motyvuotas teisės aiškinimo ir taikymo aktas. Reikalavimas motyvuoti kokybiškai išskiria teismo sprendimą iš kt. teisės taikymo aktų.

Teismo sprendimas priimamas ir teisėjo ranka arba spausdinimo technika surašomas sprendimų priėmimo kambaryje. Vykstant pasitarimui ir priimant sprendimą jame gali būti tik bylą nagrinėję teisėjai, kurie negali konsultuotis su kt. asmenimis panaudojant ryšio priemones. Priimdamas sprendimą, teismas turi apsvarstyti, ar tikrai nustatytos ir yra ar buvo faktinės bylos aplinkybės, kokie įrodymai jas patvirtina, kokia materialiosios teisės norma taikytina ir kaip turi būti išspręstas šalių ginčas ir t.t. Teismas turi nuspręsti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Kai kurių kategorijų civilinėse bylose teismui gali tekti atsakyti ir į kt. klausimus, pvz., byloje dėl santuokos nutraukimo – su kuriuo iš sutuoktinių gyvens jų nepilnamečiai vaikai. Kai byla nagrinėjama kolegialiai, sprendimas priimamas balsų dauguma. Nė vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis (CPK 63 str.). Teisėjams draudžiama skelbti sprendimų priėmimo kambaryje pareikštas nuomones, tačiau šis draudimas netaikomas teisėjo atskirajai nuomonei. Teisėjas, nesutinkantis su kt. nuomone ir priklausantis mažumai, turi teisę raštu išdėstyti nuomonę, nurodydamas, kokį sprendimą turėjo priimti teismas (CPK 268 str. 6 d.), tačiau sprendimą privalo pasirašyti ir teisėjas, priimantis atskirąją nuomonę. CPK 268 straipsnis. Sprendimo priėmimo tvarka ir išdėstymas 1. Sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus. 2. Teismo sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. Sprendimas išdėstomas raštu ir visų nagrinėjusių bylą teisėjų pasirašomas. 3. Sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo. 4. Teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio Kodekso 270 straipsnio keliamus reikalavimus. 5. Kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sutrumpintus motyvus. Jeigu ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti motyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. Sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. 6. Teisėjas, turėjęs kitą nuomonę, turi teisę raštu išdėstyti atskirąją nuomonę. 7. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiant sprendimą neskaitoma, bet pridedama prie bylos ir pranešama, jog tokia nuomonė yra. 8. Ištaisymai sprendimo tekste turi būti teisėjų aptarti ir pasirašyti Teismui privalu laikytis penkių dienų termino, nes apeliacinio apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo priėmimo dienos. CPK 268 str. numato bendrąją taisyklę, kurios išimtį nustato CPK 269 str. Sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas: 1. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą bei mastą, teismas nutartimi gali ne ilgesniam kaip keturiolikos dienų terminui atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Šiuo laikotarpiu teisėjas gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimas, kurio priėmimas ir paskelbimas buvo atidėti, turi atitikti visus šio Kodekso 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau paskelbiama gali būti tik sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. 2. Nutartis atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą gali būti teismo priimta ir neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį. 3. Nutartyje atidėti sprendimo priėmimą ir paskelbimą teismas taip pat nurodo sprendimo paskelbimo datą. Šia teise teismas gali pasinaudoti tik esant dviems sąlygoms: 1. turi būti išimtinis atvejis. Išimtinumą gali lemti bylos sudėtingumas, byloje dalyvaujančių asmenų gausa ir t.t. Kaip ir bet kuria kita, teismas šia teise negali piktnaudžiauti; 2. teisėjas turi priimti nutartį, kurioje nurodo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimo motyvus ir atidėjimo terminą bei datą, kada bus skelbiamas sprendimas. Sprendimo nuorašas išduodamas teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims jų pareikalavimu. Šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamas teismo sprendimo nuorašas. . Atsižvelgdamas į teismo sprendimo reikšmę, įstatymas teismo sprendimo turiniui kelia gana griežtus reikalavimus: • Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šie du reikalavimai tarpusavyje susiję, todėl vieno iš jų nesilaikymas reiškia kito pažeidimą. Teisėtu galima pripažinti tik tokį sprendimą, kuris priimtas nepažeidžiant galiojančių materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimų, vadinasi, ir tinkamai išaiškinus jas. Tačiau nagrinėjant bylą padaryti neesminiai proceso teisės normų pažeidimai gali ir neturėti įtakos sprendimo teisėtumui, jeigu jie nelėmė, kad byla išspręsta neteisingai. Įstatymas draudžia vien dėl formalių pažeidimų naikinti iš esmės

• •

teisingą teismo spendimą (CPK 328 str.). Teismo sprendimas turi būti pagrįstas tiek bylos faktine medžiaga, tiek atitinkamomis teisės normomis. Sprendimas laikomas pagrįstu tik jeigu nagrinėjant bylą teisiškai išaiškintos ir nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, kuriomis rėmėsi šalys. Turi būti remiamasi tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais, nurodomos konkrečios materialiosios teisės normos, kuriomis darydamas išvadas rėmėsi teismas. Teismas, veikdamas savo nuožiūra, taip pat aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais. Jei jis neatitinka šių principų, yra neteisėtas. Taigi teoriškai kiekvienas teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Visi teismo sprendimai turi būti besąlygiški. Įstatymas draudžia priimti sąlyginius sprendimus, t.y. tokius, kurių vykdymas tiesiogiai siejamas su tam tikrų sąlygų atsiradimu ar neatsiradimu (CPK 267 str.). Išimtis: pagal CPK 262 str. 1 d ir 267 str. Sąlyginiu sprendimu nelaikomas preliminarus sprendimas, kuris priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka.

Be to, įstatymas nedraudžia teismui priimti alternatyvių ir fakultatyvių teismo sprendimų: 1. Alternatyvus numato du galimus sprendimo įvykdymo būdus; 2. Fakultatyvus yra toks, kuriuo atsakovas yra įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kartu nurodant ir kitą sprendimo vykdymo būdą, jeigu atsakovas tų veiksmų neatliktų. Teismo sprendimas išdėstomas raštu ir susideda iš keturių dalių: įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės (CPK 270 str.): 1. Įžanginėje teismo sprendimo dalyje nurodoma teismo sprendimo priėmimo laikas ir vieta, sprendimą priėmusio teismo pavadinimas, teisėjo (-ų) vardas ir pavardė, teismo posedžio sekretorius, šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys, ginčo dalykas, taip pat visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie dalyvavo teismo posėdyje. 2. Aprašomojoje dalyje nurodoma visa bylos nagrinėjimo eiga: pateikiama ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka, kt. byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimo santrauka. 3. Motyvuojamojoje dalyje teismas nurodo: bylos aplinkybes, kurias laiko nustatytomis, ir aplinkybes, kurias laiko nenustatytomis; įrodymus, kuriais grindžia vienokias ar kitokias savo išvadas; argumentus, dėl kurių jis atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kt. teisės šaltinius, kuriais vadovavosi; kt. teisinius argumentus, pvz., teismo pateikiamą teisės normos aiškinimą; faktinį ir teisinį kiekvieno reikalavimo vertinimą; normą ar bendruosius teisės principus, įgyvendinamus taikant analogiją; priteisiamų sumų apskaičiavimo tvarką; priteisiamo turto vertės pagrindimą; motyvus, dėl kurių teismo sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba jo vykdymas atidedamas ar išdėstomas; teismo išlaidų apskaičiavimo ir paskirstymo šalims pagrindimą. 4. Rezoliucinėje dalyje surašoma teismo išvada, nurodant, kiek yra tenkinamas ieškinys: visiškai, iš dalies ar visai netenkinamas.Visiškai tenkinamo ieškinio būtina konkrečiai nurodyti patenkinimo būdą ir dydį. Ieškinį tenkinant iš dalies, reikia nurodyti, kuri reikalavimų dalis netenkinama. Taip pat nurodoma priteistų iš atsakovo ieškovo naudai palūkanų dydį ir laikotarpį, iki kada jos išieškomos, kaip bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims, gali būti nurodyta, kad sprendimas perduodamas skubiai vykdyti arba kad jo vykdymas atidedamas ar išdėstomas, sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės. Kiekviena civilinių bylų kategorija turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti rašant sprendimo rezoliucinę dalį. Tačiau visų kategorijų bylų rezoliucinėms dalims yra keliamas bendras reikalavimas: jos privalo būti išdėstomos aiškiai ir suprantamai, nes yra pažodžiui įrašomos į vykdomąjį raštą. Teismo sprendimai į rūšis klasifikuojami pagal: 1. 2. 3. 4. teisės gynimo būdą, taikomą teismo sprendimu: sprendimai dėl pripažinimo, priteisimo ir teisinių santykių modifikavimo; sprendimą priėmusių teisėjų skaičių: vienasmeniai ir kolegialūs; sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą: sprendimai, reikalingi priverstinai vykdyti ir nereikalingi priverstinai vykdyti. sprendžiamo klausimo pobūdį: galutiniai, daliniai (tarpiniai) ir preliminarūs. Taip pat skiriamas papildomas sprendimas (CPK 277 str.).

Galutiniu sprendimu (CPK 260 str.) ginčas išsprendžiamas visiškai. Priimamas, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Galutiniais sprendimais taip pat pripažintini įsiteisėję preliminarus sprendimas ir sprendimas už akių. Daliniu sprendimu (CPK 261 str.) galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo, o kiti reikalavimai nagrinėjami toliau. Dalinis sprendimas gali būti priimamas: • kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinkti įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar dalies reikalavimo pagrįstumo klausimu; • kai pareikšti keli reikalavimai (dėl vieno iš kelių reikalavimų) arba kai yra procesinis bendrininkavimas, vienam iš kelių ieškovų arba atsakovų (privalomojo bendrininkavimo atveju negali būti priimamas); • kt. atvejais, kai išsprendžiamas tik tam tikras klausimas, o ne visas ginčas. Preliminarus teismo sprendimas priimamas nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka (CPK 424 – 430 str.). Jame nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų sprendime nurodytų veiksmų. Jeigu šalys nurodytų veiksmų neatlieka, preliminarus sprendimas įsiteisėja ir tampa galutiniu sprendimu.

3. TEISMO SPRENDIMAS UŽ AKIŲ: REIKŠMĖ, PRIĖMIMO SĄLYGOS IR TVARKA, TURINYS, TEISMO SPRENDIMO UŽ AKIŲ PERŽIŪRĖJIMO TVARKA. (Giedrė) Tai praktikos sukurta priemonė, kovoti su šalies piktnaudžiavimu neatvykstant į teismo posėdį ir proceso vilkinimu.SPUA institutas susijęs su tinkamu šalies teisės būti išklausytos įgyvendinimu, nes padeda atsakyti į klausimą, kas atsitiks ginčo šaliai nepasinaudojus savo teise būti išklausytai. Tačiau teisinių padarinių neturėtų atsirasti, kai šalis dėl objektyvių priežasčių negalėjo atvykti, ir būti išklausytai.Įstatymas turi užtikrinti galimybę, jog norinti šalis galėtų pareikšti savo nuomonę, ir jei tą jai sutrukdė rimta priežastis, tai SPUA negali būti priimtas. SPUA RŪŠYS: *pagal priėmimo pagrindą: 1.priimami laiku nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį 2. priimami laiku neatvykus į teismo posėdį *pagal kelintą kartą tam pačiam asm. priimamą spr.: 1.pirmą kartą 2.pakartotinis( jo sukeliami procesiniai padariniai yra griežtesni kur kas) *pagal kokia procesine medžiaga remiantis priimamas: 1.tikrasis(teismas vertina formaliai tik atvykusios šalies įrodymus ir priima sprendimą) 2.netikrasis( teismas vadovaujasi visais byloje esančiais įrodymais, juos vertina pagal bendrąsias CPK taisykles ir priima spr. pagal CPK 260str.) Tačiau CPK tiesiogiai nėra įtvirtintas netikrasis SPUA būdas, jis egzistuoja praktiškai. Tuo tarpu tikrojo SPUA būdo bruožai:1. formalus teismo įrodymų vertinimas 2.vertina tik atvykusios šalies įrodymus. SPUA SĄLYGOS- tam tikro proc. veiksmo neatlikimas ar neatvykimas į teismą. SPUA norima užtikrinti proceso koncentruotumą, greitumą, užkirsti šaliai kelią vilkinti bylą. SPUA gali būti priimamas: 1)neatvykus į teismą tiek ieškovui, tiek atsakovui, t.p. treč asm. pareiškusiam savar. reikalavimus. 2)neatvykus šalis turi būti tinkamai informuota apie teismo posėdį, neprašyti nenagrinėti bylos jai nedalyvaujant ir neatvykti be svarbių priežasčių 3) jei atsakovas, per teismo nustatytą terminą, be svarbių priežasčių nepateikė atsiliepimo į ieškinį 246str. pateikiama, kokios priežastys laikomos nesvarbiomis( liga, atostogos, komandiruotė ir kt.). Todėl esant šiom nepateisinamom priežastim, atsakovas turėtų pasirūpinti į teismo posėdį atsiųsti atstovą. 4) SPUA priimamas atvykusios šalies prašymu priimti SUA neatvykusiai šaliai. Tai yra privaloma, nes be prašymo teismas gali priimti ir kt. sprendimą( palikti nenagrinėtą, atidėti). SPUA NEGALI būti priimamas bylose su šeimos teisiniais santykiais, ypatingos teisenos bylose. PAGRINDAI, KURIAIS TEISMAS VADOVAUJASI PRIIMANT SPR.: SPUA priėmimo prielaida, tai šalies neatvykimas į teismo posėdį, taip pat atvykusios šalies prašymas. Teismas formaliai įvertina įrodymus( CPK285str.2d.pateikia, kas yra tas formalus vertinimas). Taigi teismas netiria įrodymų turinio, o tik atsako ar yra pagr. atmesti ar patenkinti ieškinį. Taigi iš esmės nevyksta įprastas procesas- teismas tik patikrina, ar užtenka įrodymų pripažinti ieškinį.Čia teismas nesistengia nustatyti materialią tiesą, o tai jau padarinys šaliai, kuri neatvyko. SPUA gali būti priimamas tik dėl tų ieškinio reikalavimų, dėl kurių buvo pranešta atsakovui, kuris neatvyko.Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką, neturėtų teismas priimti SUA. SPUA TURINYS: Gavęs atvykusios į posėdį šalies prašymą ir nesant CPK285str. nurodytų pagrindų, teismas išeina į pasitarimo kambarį ir priima SUA. Tai įformina motyvuota nutartimi, kuri paduodant atskirą skundą neskundžiama. Skųsti apeliacine+kasacine tvarka neatvykusi šalis negali, o atvykusi gali.Neatvykusiai šaliai turi būti išsiunčiamas nuorašas( 3 dienų terminas). Nutartis surašoma vadovaujantis CPK 286+270 str.( ten dėstomi turinio reikalavimai). SUA sudaro trys dalys: 1. įžanginė 2. rezoliucinė 3. sutrumpinti motyvai. CPK 285str.7d. numato, jog nedalyvavusi šalis gali kreiptis į spr. priėmusį teismą( bet negali apeliacine ar kasacine tvarka) per 20 dienų ir prašyti peržiūrėti spr. Teismas tą turi peržiūrėti per 14 dienų, ir arba atsisakyti jį tenkinti, arba panaikinti SUA ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės( CPK 288 str.). Atnaujinus procesą nustatoma diena ir nagrinėjama pagal bendrąsias taisykles nuo to momento, kai priimtas SUA.

4. TEISMO SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS. TEISMO SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMO TEISINĖS PASEKMĖS . (Rūta S.) Teismo spendimas sukelia materialiųjų teisinių ir materialiųjų procesinių pasekmių ne iš karto priimtas, o kai įsiteisėja. Byloje dalyvaujantiem asmenim suteikta teisė ginčyti teismo sprendimą apeliacine tvarka, todėl spendimas įgyvendinamas ne iš karto. Jau įvykdytą sprendimą panaikinus apeliacine tvarka, tektų taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą. Teismo sprendimo įsiteisėjimas: • Pirmos instancijos teisme: Įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui (30 arba 40 dienų), jeigu jie nebuvo apskųsti. Apskundžiamas apeliacine tvarka, tačiau nepanaikinamas spendimas įsiteisėja iš karto, baigus nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje. • Apeliacinės instancijos teisme: Įsiteisėja nuo priėmimo dienos. • Kasacinio teismo nutartys: Įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos

Teismo sprendimas už akių: Įsiteisėja po 20 d. nuo jo priėmimo. Sprendimas už akių, kai paduodamas pareiškimas jį peržiūrėti, įsiteisėja baigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas peržiūrėti sprendimą už akių netenkinamas.

Jeigu teismo sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine tvarka, pvz., teismo sprendimas, kuriuo priteista šimtas litų, tai jis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms v-bės ir sav-bių institucijoms, tarnautojams ir pareigūnams, visiems FA ir JA. Įsiteisėję teismo sprendimas įgyja įstatymo galią ir niekas negali atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti. (įsiteisėjęs teismo sprendimas privalomas neapibrėžtam asmenų ratui, ). Speciali ir preliminaraus teismo sprendimo įsiteisėjimo tvarka – CPK 428 str., 430 str. PADARINIAI Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia – pripažįstama, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė taikoma šalims ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Padariniai: - materialieji - procesiniai Procesinis – jo nebegalima skųsti įprasta, t.y. apeliacine, tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų. Materialusis – padariniai dvejopi: 1) šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio. Tai negatyvus res judicata poveikis. 2) Sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis. 5. TEISMO SPRENDIMO TRŪKUMŲ IŠTAISYMAS. PAPILDOMAS TEISMO SPRENDIMAS. TEISMO SPRENDIMO IŠAIŠKINIMAS. APSIRIKIMŲ RAŠANT TEISMO SPRENDIMĄ IR AIŠKIŲ ARITMETINIŲ KLAIDŲ JAME IŠTAISYMAS . (Kęstas) Savo priimto sprendimo, kuris jau paskelbtas, teismas pats nebegali nei panaikinti, nei pakeisti (CPK 276 str. 1 str. 1 d.). Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ar nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Yra keletas išimčių: a) teismas gali pats panaikinti savo priimtą sprendimą už akių (CPK 288 str.); b) teismas gali panaikinti savo priimtą preliminarų sprendimą (CPK 430 str.) c) galima panaikinti ankstesnį teismo sprendimą paskelbti asmenį mirusiu ar pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu asmuo vėliau atsiranda (461 str.). Teismo teisė panaikinti savo sprendimą nurodyta ir CPK 469, 474, 479 str. Papildomas teismo sprendimas. Teismas papildomą sprendimą gali priimti tik tokiais 277 str. nurodytais atvejais: a) dėl kurio nors reikalavimo, dėl kurio šalys pateikė įrodymų ir paaiškinimų, sprendime liko nenuspręsta. Jeigu reikalavimas nenagrinėtas ir netirtas teismo posėdyje, teismas papildomo sprendimo negali priimti. Suinteresuoti asmenys šiuo atveju gali pareikšti ieškinį bendrąja tvarka. b) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių privalo susilaikyti. c) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų paskirstymo klausimo. Papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Teismas gali priimti papildomą sprendimą savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Papildomo sprendimo priėmimo tvarkai, formai ir turiniui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir teismo sprendimui. Papildomo sprendimo priėmimą galima inicijuoti per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo. Priimdamas papildomą sprendimą teismas negali keisti jau priimto sprendimo esmės. Papildomą sprendimą galima apskųsti apeliacine tvarka, bet apskundimo terminas – 20 dienų nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos. Teismo sprendimo išaiškinimas Sprendimą galima išaiškinti, kai kurios nors jos dalys ar formuluotės yra dviprasmiškos ir neaiškios. Sprendimas išaiškinamas teismo nutartyje, o jį galima išaiškinti kol jis dar nėra įvykdytas ir nėra pasibaigęs terminas, per kurį jis gali būti įvykdytas priverstinai. Sprendimo išaiškinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje ir jo laikas bei vieta pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims. Asmenų nedalyvavimas netrukdo nagrinėti išaiškinimo klausimo. Sprendimo išaiškinimas negali keisti jo esmės ir turinio. CPK 278 str. nurodyto sprendimo išaiškinimo taip pat nederėtų painioti su sprendimo turinio išaiškinimu iš karto paskelbus sprendimą teismo posėdyje. Nutartis sprendimo išaiškinimo klausimu gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. LAT yra nurodęs, kad teismo sprendimo išaiškinimas, privalo būti taikomas „racionaliai“, o ne formaliai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tris sprendimo trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jų pagalba būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai įvykdytas teisingumas. Apsirikimų rašant teismo sprendimą ir aiškių aritmetinių klaidų jame ištaisymas. Sprendime padarytas aiškias aritmetines klaidas, pvz, vietoj “200 litų” įrašyta “2 000 litų”, kai ši klaida padaryta skaičiuojant ar

rašant, teismas turi teisę ištaisyti. Sprendimą taip pat galima ištaisyti, kai jame padaryta rašybos klaidų (neteisingai nurodytos pavardės, juridinio asmens pvd..). Tokias klaidas, pastebėtas esant sprendimų priėmimo kambaryje ar dar prieš skelbiant sprendimą, teisėjas ištaiso pats. Sprendimą galima ištaisyti tiek paties teismo iniciatyva, tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Byloje dalyvaujantys asmenys tokiu atveju teismui paduoda pareiškimą. Jie nurodo, kokios klaidos, jų nuomone, yra sprendime ir kaip jas ištaisyti. Tačiau taisant rašybos ar aritmetines klaidas negalima keisti taisomo sprendimo turinio ir esmės. Negalima taisant keisti sorendime nurodytos išieškomos sumos apskaičiavimo tvarkos, datos, nuo kurios priteisiamos periodinės išmokos, ar taisyti kitų sprendimo dalių, kurios negali būti laikomos mechaninėmis rašybos ar aritmetinėmis klaidomis. Klaidas sprendime galima ištaisyti, nesvarbu, sprendimas įsiteisėjo ar ne. Teismo nutartį ištaisyti rašybos ar aiškias aritmetines klaidas galima skųsti paduodant atskirąjį skundą.

6. TEISMO SPRENDIMO ĮVYKDYMO TVARKOS IR TERMINO NUSTATYMAS, SPRENDIMO ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS. (Monika Š.) CPK271str.teigia; 1.Priimdamas sprendimą, teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą, įvykdymą atideda arba išdėsto. 2.Šiame kodekse nurodytais atvejais teismas perduoda sprendimą skubiai vykdyti arba išsprendžia leidimo skubiai vykdyti sprendimą klausimą ir tai nurodo sprendime. Šis straipsnis suteikia teismui teisę prireikus nustatyti konkrečius sprendimo įvykdymo terminą ir tvarką, užtikrinti jo įvykdymą,taip pat pabrėžia skubaus teismo sprendimo vykdymo galimybę. Teismas turi teisę pats spręsti, kokiu būdu bus pasiektas galutinis proceso tikslas, t.y.realiai įvykdytas teismo sprendimas.Konkretūs sprendimo įvykdymo tvarka ir terminas nustatomi, jeigu, teismo nuomone, sprendimas turi būti įvykdytas kitokia nei paprasta tvarka.Manydamas, kad dėl ypatingų bylos aplinkybių sprendimą būtina įvykdyti tam tikru konkrečiu būdu arba per tam tikrą terminą, teismas tai turėtų aptarti motyvuojamojoje sprendimo dalyje ir konkrečiai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje.Pvz.konkreti įvykdymo tvarka gali būti reikalinga vykdant sprendimą atskirti vaiką nuo tėvų.Sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą reglamentuoja CPK284str. Teismas taip pat turi užtikrinti priimto sprendimo įvykdymą.Nors271str. tokia teismo teisė neminima. Išvada darytina iš straipsnio pavadinimo, taip pat iš CPK144str.3d.nuostatų, pagal kurias laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos esant bet kuriai civilinio proceso stadijai, taigi ir priėmus sprendimą.Kadangi sprendimo įvykdymo užtikrinimo klausimas nėra specialiai reglamentuojamas, teismo sprendimo įvykdymą būtina užtikrinti pagal taisykles, nustatytas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti (CPK11sk.penktasis skirsnis).Užtikrindamas priimto sprendimo įvykdymą, teismas tai turėtų aptari motyvuojamojoje ir nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje. 271str.2 dalis yra nukreipiamoji norma, kuria remiantis CPK nurodytais atvejais yra sprendžiami teismo sprendimo skubaus vykdymo klausimai.Skiriamos dvi skubaus sprendimų vykdymo rūšys:privalomasis ir fakultatyvusis vykdymas.Skubaus privalomo vykdymo klausimus reglamentuoja CPK 282str.Šiame straipsnyje nurodytais atvejais teismas privalo perduoti sprendimą ar jo dalį vykdyti skubiai, neatsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir specialiai šio klausimo nenagrinėdamas teismo posėdyje.Skubaus fakultatyviojo sprendimų vykdymo atvejai nurodyti CPK283str.Jais teismas turi teisę leisti sprendimą ar jo dalį vykdyti skubiai, prieš tai šį klausimą išnagrinėjęs teismo posėdyje.Esant skubiam tiek privalomam, tiek fakultatyviam sprendimo vykdymui, teismas skubų sprendimo ar jo dalies vykdymą turi nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje. 7. TEISMO SPRENDIMO NUKREIPIMAS VYKDYTI. TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ SKUBUS VYKDYMAS: RŪŠYS IR PAGRINDAI. TEISMO SPRENDIMO ĮVYKDYMO ATIDĖJIMAS, IŠDĖSTYMAS IR VYKDYMO TVARKOS PAKEITIMAS. (Vita)

Sprendimo nukreipimas vykdyti.

Teismas išsprendžia bylą iš esmės ir tada priima sprendimą bei paskelbia jį LR vardu (CPK 259 str. ). CPK 281 str. nurodo, kada sprendimai nukreipiami vykdyti. Tai daroma tik tada, kai sprendimai įsiteisėja (išskyrus jei vykdomi skubiai, arba kai skolininkas sprendimą vykdo pats). 279 straipsnis. Sprendimo įsiteisėjimas 1. Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Tuo atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Jeigu šio Kodekso nustatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis negali būti skundžiami apeliacine tvarka, jis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos. 2. Sprendimas už akių įsiteisėja po 20 dienų nuo jo priėmimo dienos. Jeigu dėl sprendimo už akių paduodamas pareiškimas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo, jis įsiteisėja užbaigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinamas. 3. Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. 4. [...]

5. [...]

Skubus sprendimo vykdymas.

CP yra bendra taisyklė, kad teismo sprendimas tampa vykdytinu tik tada, kai jis įsiteisėja (CPK 279 ir 281 str. ). Šios taisyklės išimtis- skubus sprendimų vykdymas. Įstatymas leidžia pradėti vykdyti sprendimą dar jam neįsiteisėjus, t.y. iš karto, kai jis yra priimamas (282 str. 1d.). skubus vykdymas gali būti atliekamas tik tada, kai būtina kuo greičiau apginti pažeistas pagrindines žmogaus teises. Yra dvi skubaus vykdymo rūšys: privalomasis (282 str. 2d. atvejai) ir fakultatyvusis (283 str. 1d. atvejai). Esant privalomajam vykdymui, teismas privalo perduoti sprendimą skubiai vykdyti visais nurodytais atvejais. Tuo tarpu fakultatyvus skubus vykdymas galimas tiek teismo iniciatyva, tiek šalies prašymu nurodytais atvejais. Kadangi skubus fakultatyvus vykdymas gali pažeisti atsakovo teises, tai teismas leisdamas skubų vykdymą 283str. 1d. 5p. atveju turi pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo vykdymo atgręžimą. Tai daroma tada, kai sprendimas skubos tvarka įvykdytas, tačiau vėliau sprendimas panaikintas apeliacine ar kasacine tvarka (nes nutarus sprendimą vykdyti skubiai, vis vien galima apskųsti priimtą sprendimą, t.y. skubaus vykdymo apskundimas jo vykdymo nesustabdo). Taigi kai paaiškėja, kad sprendimas panaikintas apeliacinėj ar kasacinėj instancijoj, tai teismas turi įpareigoti ieškovą pvz., įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą tam tikrą sumą ar pateiti kitokį užtikrinimą (tam, kad išieškotojas atlygintų nuostolius, kurie padaryti dėl skubaus sprendimo vykdymo (jei skubiai vykdoma ieškovo noru)). Sprendimo įvykdymo atgręžimo išimtys CPK 760, 762 str. 282 straipsnis. Skubiai vykdytini sprendimai ir nutartys 1. Skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus. Skubiai vykdytinų sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo. 2. Teismas nukreipia skubiai vykdyti šiuos sprendimus ir nutartis: 1) dėl išlaikymo priteisimo; 2) dėl darbo užmokesčio priteisimo – sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio; 3) dėl iškeldintų iš gyvenamųjų patalpų asmenų įkeldinimo; 4) nutartis dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo; 5) nutartis (sprendimus) dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo. 283 straipsnis. Teismo teisė leisti sprendimą skubiai vykdyti 1. Teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį: 1) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalą, atsiradusią sužalojus fizinio asmens sveikatą ar atėmus gyvybę; 2) dėl priteisimo atlyginimo, priklausančio autoriui už naudojimąsi jo autorinėmis turtinėmis teisėmis, išradėjui, turinčiam patentą, – už naudojimąsi jo išradimu; 3) dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo; 4) dėl darbuotojo grąžinimo į darbą; 5) visose kitose bylose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą įvykdyti. 2. Leisdamas sprendimą skubiai vykdyti šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais pagrindais, teismas privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimo įvykdymo atgręžimą tam atvejui, jeigu teismo sprendimas, jį įvykdžius, bus panaikintas. 3. Kai yra šio Kodekso 282 straipsnio 2 dalyje ir 283 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai ir jeigu skubaus vykdymo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu, tai sprendimą priėmęs teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva gali prieš sprendimui įsiteisėjant nutartimi leisti jį skubiai vykdyti. Šiais atvejais leidimo skubiai vykdyti sprendimą klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka.

Vykdymo atidėjimas, išdėstymas ir tvarkos pakeitimas.

Sprendimo įvykdymo atidėjimas- tai sprendimo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam laikui nei sprendimo įsiteisėjimas. Tai teismas gali padaryti atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį ar kitas aplinkybes. Paskirtą atidėjimo laikotarpį nebus galima atlikti jokių priverstinio vykdymo veiksmų. Pvz., teismas gali atidėti vykdymą iškeldinimo atveju, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus. Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas- tai vykdymo veiksmų išdėstymas tam tikrais etapais. (pvz., nustatyta, kad 10tūkst litų gali būti išieškota per 10 mėn., t.y. po 1000lt per mėn.). Šis institutas yra viena iš priemonių užtikrinti socialinį teisingumą ir socialinę taiką. Tai pabrėžė ir LAT 2002m. gegužės 15d. nutartyje nr. 3k-3-925/2002. Čia numatyta, kad teismo teisė atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą vertinama kaip nustatymas skolininkui lengvatinio termino prievolės įvykdymui. Sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas- tai kitokios sprendimo įgyvendinimo tvarkos nustatymas, nei buvo nurodyta revoliucinėje dalyje. Pvz., sprendimu atsakovas yra įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau vėliau teismas pakeitė vykdymo tvarką ir leido išieškotojui atlikti veiksmus skolininko sąskaita. Kad sprendimo vykdymas atidedamas ar išdėstomas, teismas apie tai nurodo rezoliucinėje dalyje.

284 straipsnis. Sprendimo įvykdymo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas 1. Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima. 2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti klausimai nebuvo išspręsti teismo sprendimu, jie išnagrinėjami teismo posėdyje, pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Šių asmenų neatvykimas nekliudo išspręsti teismui iškeltą klausimą. 3. Dėl teismo nutarties sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo gali būti duodamas atskirasis skundas.

8. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTYS: NUTARČIŲ RŪŠYS, PRIĖMIMO TVARKA IR TURINYS. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARČIŲ ĮSITEISĖJIMAS. TEISMO ATSKIROSIOS NUTARTYS. TEISMO REZOLIUCIJA (Tomas) • • • Nutarčių rūšys Priėmimo tvarka ir turinys Nutarčių įsiteisėjimas

Samprata: Visi procesiniai teismo veiksmai ,kuriais byla nėra išsprendžiama iš esmės,turi būti įforminti nutartimis(CPK 290 str. 1 d.). Taigi teismo nutartis yra teismo procesinis dokumentas ,kuriuo teismas išsprendžia klausimą,nesusijusį su bylos išsprendimu iš esmės.Bet CPK nurodytais atvejais nutartimis gali būti išsprendžiama ir byla. Teismo nutartys klasifikuojamos į rūšis pagal įvairius kriterijus.Pagal sprendžiamų klausimų pobūdį nutartys gali būti skirstomos į: 1)nutartis,užtikrinančias tinkamą bylos nagrinėjimą ir sprendimo vykdymą( pvz., nutartis įtraukti į bylą naujus asmenis..) 2)nutartis,kuriomis ginčas baigiamas spręsti(nutartis patvirtinti taikos sutartį) 3)nutartis,užkertančias kelią tolesnei proceso eigai 4)nutartis,baigiančias procesą,tačiau netrukdančias jo padėti ateityje. Pagal formą nutartys skirstomos į rašytines(surašomas kaip atskiras procesinis dokumentas) ir žodines(įrašoma į teismo posėdžio protokolą) Pagal priėmimo tvarką: priimamas sprendimų priėmimo kambaryje,priimamas neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį. • Nutarčių priėmimo tvarka ir turinys Teismo nutartį kaip ir teismo sprendimą sudaro 4 dalys: įžanginė ,aprašomoji,motyvuojamoji ir rezoliucinė (CPK 291 str.). Įžanginėje dalyje nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta,teismo pavadinimas,teisėjo vardas ir pavardė;jeigu nutartis priimta teismo posėdyje-teismo posėdžio sekretorius,byloje dalyvaujantys asmenys,taip pat ginčo dalykas.Aprašomojoje dalyje nurodoma klausimas,kuriuo priimama nutartis,byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai. Motyvuojamoje dalyje nurodomi faktiniai ir teisiniai argumentai.jais remdamasis teismas priima nutartį. Rezoliucinėje dalyje surašomas priimtas teismo nutarimas svarstomu klausimu,taip pat nutarties apskundimo tvarka ir terminas.rezoliucinėje dalyje gali būti ir kiti duomenys:PVZ: nutartyje pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus nurodomas terminas,per kurį ieškovas turi juos pašalinti.(CPK 138 str.) Aptartus turinio reikalavimus turi atitikti tik rašytinė nutartis.Žodinės nutarties atveju į teismo posėdžio protokolą įrašoma tik klausimas,kuriuo priimama nutartis,nutarties motyvai ir tai,ką teismas nutarė(CPK 291 str. 2 d.) Jei nutartis turi būti priimama sprendimų priėmimo kambaryje,jai priimti ir paskelbti taikoma teismo sprendimams priimti ir skelbti nustatyta tvarka(CPK 268 str.). Tačiau teismas negali atidėti nutarties priėmimo ir paskelbimo.Nutartys turi būti priimamos iš karto,išsprendus tam tikrą klausimą. Teismo posėdyje priimtą nutartį būtina paskelbti iš karto(CPK 290 str. 3 d.) Teismo nutartis teisinių padarinių sukelia nuo įsiteisėjimo momento.Paduodant atskirąjį skundą neskundžiamos nutartys įsiteisėja,kai yra priimamos.nutartys,kurios gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą,įsiteisėja pasibaigus apskundimo terminui t.y.7 dienoms,jeigu jos nėra apskundžiamos.(CPK 335 str.) Teismo atskirosios nutartys.Teismo rezoliucija. Specifinė teismo nutarčių rūšis yra atskirosios teismo nutartys.,atliekančios informacinę ir prevencinę funkciją.Teismas nagrinėdamas bylą nustatęs,kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teismo normas,dėl šių faktų gali priimti atskirąją nutartį ir išsiųsti ją atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijoms arba pareigūnams(CPK 229 str.).Atskirąsias nutartis teismas priima savo iniciatyva. Teisėjo rezoliucija-tai teisėjo ranka padarytas įrašas tam tikrame procesiniame dokumente, kuriuo išsprendžiamas tam tikras procesinis klausimas.Teisėjas turi teisę spręsti procesinius klausimus priimdamas rezoliucija tik CPK nurodytais atvejais. Jeigu CPK rezoliucijos priėmimo galimybės nenumato,klausimas turi būti sprendžiamas nutartimi.Pabrėžtina,kad klausimą ,kurį CPK leidžiama išspręsti rezoliucija ,teismas gali išspręsti ir priimdamas nutartį(CPK 290 str. 6 d.).Teisėjo rezoliucija neskundžiama

P.S. mielieji,daugiau paskaityti galite civilinio proceso vadovėlyje, II tomas, psl. 188-191

20 TEMA

1. TEISMO SPRENDIMU TEISETUMO IR PAGRISTUMO KONTROLES REIKSME IR FORMOS. Teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas reikalauja, kad teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tikrintų ne įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, bet aukštesnė teismo instancija. Daugumoje valstybių yra hierarchinė teismų sistema: I instancijos teismai, antrosios (apeliacinės) instancijos teismai ir valstybės Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelė ir galutinė instancija. Aukštesnė šios hierarchijos grandis tikrina žemesnės grandies priimtą sprendimą, todėl dažniausiai byla, išnagrinėta I instancijos teisme, pagal šalių skundą gali patekti į II instancijos teismą, o paskui - ir į Aukščiausiąjį Teismą. Ši pakopinė teismo sprendimų kontrolė vadinama INSTANCINE SISTEMA. Ją lemia tokios priežastys: ♣ Teismo klaidos ir būtinybė apginti šalis, t.y. privatų interesą. ♣ Aukštesnės instancijos teismas, tikrinantis teismo sprendimą, yra pranašesnis už žemesnės instancijos teismą ir kiekybiniu, ir kokybiniu atžvilgiu. Aukštesnės instancijos teisme bylas kolegialiai nagrinėja keli teisėjai profesionalai, turintys daugiau gyvenimo ir profesinės patirties. Šių teismų krūvis dažniausiai mažesnis, todėl jie yra objektyviai pajėgūs skirti bylai daugiau dėmesio. ♣ Galimybė patikrinti teismo sprendimą aukštesniame teisme verčia žemesnės instancijos teismų teisėjus nagrinėti bylas atidžiau, ne tai, kad dažnai naikinami jų sprendimai, gali turėti įtakos teisėjo karjerai. ♣ Neteisėtą teismo sprendimą būtina panaikinti ne tik šalių interesais. Dar yra viešas interesas, kad visi teismo sprendimai būtų teisėti, o neteisėti panaikinami. Todėl instancinė sistema leidžia ginti ir privatų ir viešą interesą. ♣ Kiekviena valstybė suinteresuota darnia, nuoseklia teisės sistema, vienodu teisės aiškinimu ir taikymu. Šį tikslą padeda pasiekti instancinė sistema, kurios hierarchijos viršūnė – aukščiausiasis teismas – kaip tik vykdo vienodos teismų praktikos ir vienodo teisės aiškinimo bei taikymo užtikrinimo funkciją. Taigi ši sistema skirta dviem tikslams: 1. Teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti; 2. Darniai teisės sistemos raidai užtikrinti. Teismų sprendimų kontrolės formos pasaulinėje praktikoje labai įvairios. ∗ Pagal tai, koks teismas tikrina teismo sprendimą, jų kontrolės formos skirstomos: 1. Bylos atnaujinimas ( teismo sprendimą tikrina jį priėmęs teismas (aišku kitos sudėties), peržiūrėdamas bylą de novo ); 2. Bylos peržiūrėjimas. (Teismo sprendimą tikrina aukštesnės instancijos teismas). Teismo sprendimo tikrinimas aukštesnėje instancijoje taip pat yra nevienalytis. • Kontinentinėje Europoje, Japonijoje, kitose civilinės teisės tradicijos v-bėse skiriamos dvi kontrolės formos, atsižvelgiant į tai, byla tikrinama ir teisiniu ir faktiniu aspektais ar tik teisiniu aspektu. 1. Pirmuoju atveju yra apeliacija 2. Antruoju kasacija arba revizija. Dar civilinės teisės tradicijos valstybėse teismo sprendimo apskundimo ir jo kontrolės būdai dar skirstomi: 1. Įprasti (pvz. Pranc. – apeliacija, Vok. – apeliacija, revizija, skundas). 2. Išimtiniai (pvz. Pranc. – treč. Asmens skundas, kasacija, skundas dėl neapeliuotino ar priimto už akių sprendimo, Vok. – protestas, ieškinys dėl bylos atnaujinimo). Jie galimi tik įstatymo nurodytais atvejais ir jų taikymas automatiškai nesustabdo skundžiamo teismo sprendimo vykdymo. • Bendrojoje, taip pat Skandinavijos valstybių teisėje numatyta tik viena kontrolės forma (čia nedaromas skirtumas tarp faktinio ir teisės klausimų tikrinimo): 1. Apeliacija.( Spr peržiūrėjimas tiek tarpinės instancijos teisme, tiek aukščiausiame teisme vadinamas apeliacija, nors nagrinėjimo procedūra abiejose instancijose nėra identiška). Instancinės sistemos trūkumai: 1. Gali suformuoti instancinį mentalitetą : kai bylininkai iš anksto nusiteikiabylinėtis visose instancijose, o dažnai – tik dėl principo. Galimybė kreiptis į aukštesnę instanciją leidžia bylininkams atsainiai elgtis bylos procese I instancijos teisme, o visą dėmesį sutelkti bylinėtis apeliacinėje ir kasacinėje instancijose. 2. Ši sistema yra brangi ir laiko, ir pinigų atžvilgiu tiek valstybei, tiek šalims . Apeliacijos teisės svarba yra akcentuojama ir tarptautiniame lygmenyje: Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“ nurodoma, kad iš principo šalims turi būti sudaryta galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šios Rekomendacijos 4 str atkreipia dėmesį į neleistinumą piktnaudžiauti apeliacijos teise ir rekomenduoja valstybėms taikyti kelią šalims piktnaudžiauti teise skųsti sprendimą užkertančias priemones. 2 KLAUSIMAS. APELIACIJOS SAMPRATA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS.

Apeliacijos procesas buvo įvestas Lietuvoje 1994 m. Nepatenkintai šaliai suteikti teisę skųsti priimtą sprendimą, sudaro galimybę jai įrodyti savo tiesą. Taip pat apeliacinis procesas reiklaingas dėl to, kad ne visada teisėjai būna teisūs (dėl patirties, kvalifikacijos stokos, aplinkybių etc.), todėl analizuojant bylą du kartus ir kai tai daro ne vienas teisėjas, galima išvengti faktų nustatymo ir jų vertinimo klaidų. APELIACIJOS ESMĖ Šalių galimybė siekti, kad būtų peržiūrėtas priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra viena iš pagrindinių, gyvenimo tikrovės nulemtų civilinių procesinių teisių. Skirtingose valstybėse apeliacijos turinys yra skirtingas. Kontinentinės Europos šalyse apeliacija yra suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl teismo padarytų fakto ar teisės klaidų. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse apeliacija apima ne tik tai, bet ir kreipimąsi į trečiosios grandies teismą su prašymu peržiūrėti sprendimą, priimtą apeliacine tvarka. APELIACIJOS RŪŠYS Europos valstybių teisės doktrinoje skiriama dviejų rūšių apeliacija: - visiška (neribota); - dalinė (ribota). Analizuojant apeliacijos raidą istoriniu ir lyginamuoju aspektu, galima išskirti kelis apeliacijos modelius: - Prancūzų apeliacijos modelis. Apeliacinis procesas gali būti suprantamas kaip bylos, išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimas iš naujo. Tokiu atveju, šalys gali pateikti apeliacinės instancijos teismui naujų argumentų ir įrodymų. Tai yra neribota apeliacija. Toks bylos nagrinėjimas jokiu būdu nereiškia visiškai naujo pakartotinio nagrinėjimo: šalys negali pareikšti naujų reikalavimų; naujų argumentų ir įrodymų teikimą riboja ieškinio dalykas, suformuluotas pirmosios instancijos teisme. Apeliacija reiškia ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdymą (suspensyvinis apeliacijos poveikis), bet ir ginčo perkėlimą iš pirmosios instancijos į apeliacinės instancijos teismą (devoliucinis (pasiekimo) apeliacijos poveikis). Faktiškai apeliacinis procesas identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Toks apeliacijos procesas buvo ir Lietuvoje 1918-1940 m. Šis modelis kritikuojamas dėl įvairių priežasčių: teigiama, kad sudaromos galimybės vilkinti teismo procesą, nes šalys gali kai kurių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikti sąmoningai, o pasilikti juos panaudoti apeliacinės instancijos teisme; taip pat nuvertinama proceso pirmosios instancijos teisme reikšmė; procesas brangus tiek besibylinėjančioms šalims, tiek valstybei. Apeliacinės instancijos teismo paskirtimi gali būti laikomas ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra ne ginčas dėl teisės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacija reiškia tik pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, t.y. revisio prioris instantiae. Atsižvelgiant į tai, kokia medžiaga remiantis tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, skiriami trys apeliacijos, revisio prioris instantiae, modeliai: Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolą ir kitą bylos medžiagą. Čia apeliacija reiškia tik iš esmės teisės klaidų ištaisymą: apeliacinės instancijos teismas apsiriboja tik bylos medžiagos analize, nauji įrodymai ir faktai netiriami, o analizuojami vien teisės klausimai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą galima tikrinti remiantis ne tik bylos medžiaga, bet ir papildomai pateiktais naujais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami remiantis bylos medžiaga ir tik išimtiniais atvejais – papildomai pateikiamais naujais įrodymais (ribota apeliacija). Galimybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui yra ribojama. -

-

Iki 1999 m. Lietuvoje galiojusi apeliacija atitiko neribotos apeliacijos, revisio prioris instantiae, modelį, nes galimybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nebuvo ribojama. Nuo 1999 m. pereita prie ribotos apeliacijos modelio. Visiškos ir ribotos apeliacijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Jos abi turi privalumų ir trūkumų. Esant ribotai apeliacijai negali įsigalėti instancinis mentalitetas, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjama greičiau, o apeliaciniai teismai, sumažėjus skundų srautui, neužverčiami bylomis, didėja pirmosios instancijos teismo vaidmuo etc. 4. APELIACINIO SKUNDO TURINYS. APELIACINIO SKUNDO PADAVIMO TERMINAS IR TVARKA. (Monika Vinciūnaitė) Apeliacinio skundo turinys Apeliacinis skundas- byloje dalyvaujančio asmens ar jo atstovo surašytas ir per įstatymo nustatytą terminą įteiktas dokumentas, kuriame išdėstyti prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą (ar jo dalį) bei teisiniai ir faktiniai prašymo motyvai. Apeliacinis skundas- pagrindas pradėti apeliacinį procesą.

Apeliacinis skundas- procesinis dokumentas, jo turinys turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 str.). Taip pat būtina nurodyti šiuos duomenis (306 str. 1 d.): 1) Skundžiamą sprendimą bei jį priėmusį teismą; 2) Ginčijamą sumą (jei ginčas turtinis); 3) Ir faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą (tai faktai, įrodymai, teisiniai argumentai, kuriais patvirtinamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas, nepagrįstumas); Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. (306 str. 2 d.) 4) Apelianto prašymą (apeliacinio skundo dalykas); 5) Apelianto prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jei jis to pageidauja (taip pat žr.322 str.); 6) prie apeliacinio skundo pridedamų priedų sąrašą; Jei pateikiami visiškai nauji įrodymai, reikia nurodyti motyvus, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti ar tiriami anksčiau (306 str. 3d., 314 str.) Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo- apeliantas arba jo atstovas. Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikia turimą rašytinę medžiagą (nauji įrodymai, įrodymai, patvirtinantys, kad sumokėtas žyminis mokestis ir pan.). Taip pat pateikia tiek apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų, kiek yra šalių ir trečiųjų asmenų (311 str.) Apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka Apeliacinis skundas paduodamas per pirmosios instancijos teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (310 str.). Taigi tiesiogiai kreiptis su skundu į apeliacinės instancijos teismą negalima. Paduoti galima per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o asmeniui, kurio gyvenamoji ar buveinės vieta užsienio valstybėje- per 40 dienų (307 str. 1 d.) Terminas ne naikinamasis. Jį galima atnaujinti praleidus dėl svarbių priežasčių. Atnaujinamas teismo nutartimi priimant apeliacinį skundą (307 str. 2 d.). Atnaujindamas terminą teismas atsižvelgia į 156 str. 1 dalyje išvardytas aplinkybes, kurių teismas svarbiomis termino praleidimo priežastimis nepripažįsta. Termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas sprendžia kokios priežastys praleisti terminą konkrečiu atveju yra svarbios, kokios- ne. Taip pat atsižvelgiama į tai, kiek terminas yra praleistas. Kol baigsis apeliacinio apskundimo terminas, apeliantas turi teisę pakeisti ar papildyti apeliacinį skundą. Vėliau tai daryti draudžiama (323 str.) Praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo teismo sprendimo paskelbimo, atnaujinti termino negalima (307 str. 3 d.). Šis terminas yra naikinamasis. 5 kl.

20TEMA, 6 KLAUSIMAS. APELIACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS. Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas asmeniui, kai yra tokių jo trūkumų, kurie neleidžia prasidėti apeliaciniam procesui ir kurie arba apskritai negali būti pašalinami arba kurių šalinimas gali ilgai užtrukti, o būtent kai: 1. skundas paduotas praleidus nustatytą jam paduoti terminą ir neprašoma jo atnaujinti arba apelianto prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkinamas; 2. skundą paduoda neveiksnus ar neturintis teisės jį paduoti asmuo, pvz., asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, atstovas, neturintis jo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų; 3. skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Antrame punkte nurodyti trūkumai gali būti pašalinami.Todėl juos pašalinus apeliacinis skundas gali būti paduotas iš naujo (CPK 315 str.). Pirmame ir trečiame punktuose nurodyti trūkumai yra nepašalinami, todėl atsisakymas priimti apeliacinį skundą apskritai paneigia apeliacinio proceso galimybę. Teisėjas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, priima nutartį, kurioje nurodo atsisakymo pagrindą ir motyvus. Ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (CPK 315.4). Jei aplinkybės, kurios buvo pagrindas atsisako priimti apeliacinį skundą, paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas apeliacinės instancijos teismo nutartimi nutraukiamas (CPK 315.5). Apeliacinio skundo trūkumų šalinimas Kai apeliacinio skundo trūkumai nėra esminiai ir juos galima greitai pašalinti, pirmosios instancijos teismo teisėjas priima nutartį pašalinti trūkumus. Tokie trūmumai gali būti susiję su CPK 111, 306,311 str. Nustatytų reikalavimų pažeidimu, pvz., nenurodyti reikalaujami duomenys, nepateikti skundo priedai ar reikiamas jų skaičius, nesumokėtas žyminis mokestis ir pan. Teisėjas nutartyje pašalintiapeliacinio skundo trūkumus nurodo juos ir nustato terminą, per kurį jie tb pašalinti (CPK 115, 316 str.). Apelianto, per teisėjo nustatytą terminą tinkamai pašalinusio apeliacinio skundo trūkumus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Apeliantui per nustatytą terminą tinkamai nepašalinus, teisėjas nutartimi apeliacinį skundą grąžina jį padavusiam asmeniui, t.y. pripa-įstama, kad apeliacinis skundas nebuvo paduotas (CPK 315.2).

Pirmosios instancijos teisėjas gali ir nepastebėti apeliacinio skundo trūkumų ir jį priimti, o trūkumai gali paaiškėti tik aspeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats priima nutartį ir nustato apeliantui terminą tiems trūkumams pašalinti (CPK 316.3). CPT 7. PRISIDĖJIMAS PRIE APELIACINIO SKUNDO. (Inga) 309 straipsnis. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo 1. Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį pareiškimą apeliacinės instancijos teismui. Taip prisidėti yra galima iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. 2. Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. 3. Pareiškimas dėl prisidėjimo gali būti paduodamas apeliacinės instancijos teismui. CPK 309 str. komentaras. Byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi teisę ne tik paduoti savarankišką apeliacinį skundą, bet ir prisidėti prie jau paduoto byloje dalyvaujančio asmens skundo paduodami rašytinį pareiškimą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Prisidėti prie apeliacinio skundo gali tik byloje dalyvaujantys asmenys. Asmenys, neįtraukti į bylos nagrinėjimą, neturi teisės paduoti prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo. Tokį jų pareiškimą turi būti atsisakyta priimti motyvuota teismo nutartimi, kur išaiškinama, kad pareiškėjas nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi teisės prisidėti prie apeliacinio skundo. Į bylą neįtraukti asmenys savo teises gali ginti paduodami prašymą atnaujinti procesą CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo yra byloje dalyvaujančio asmens pritarimas apeliaciniame skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams ir argumentams. Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime reikalavimų ir apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, prie kurio prisidedama, negalima reikšti. Norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus, byloje dalyvaujantis asmuo turi kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu. Kadangi savarankiški reikalavimai prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime negali būti keliami , toks pareiškimas yra priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Todėl jei apeliacinį skundą, prie kurio prisidedama, atsisakoma priimti, prisidėjimo pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Apeliantui atsisakius apeliacinio skundo (CPK 308 str.), prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas taip pat nebegali būti nagrinėjamas, tačiau prisidėjęs prie skundo asmuo nepraranda teisės kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu dėl to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisinė prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo reikšmė , kad asmuo, prisidedantis prie apeliacinio skundo, nors ir savarankiškai neinicijavęs apeliacinio proceso, laikomas išreiškusiu savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismas gali tikrinti priimtą sprendimą ir prie skundo prisidėjusio asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas negali bloginti prie apeliacinio skundo prisidėjusio asmens padėties (CPK 313 str.). Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimą visais atvejais būtina pateikti teismui raštu . Žodinis prisidėjimas prie apeliacinio skundo negalimas. Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas turi atitikti byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus (CPK 111 str.). Jame turi būti tiksliai nurodyta, prie kurio iš byloje dalyvaujančių asmenų paduoto apeliacinio skundo yra prisidedama. Prie tokio pareiškimo, kurį teismui pateikia byloje dalyvaujančio asmens atstovas, turi būti pridėti CPK 111 str. 4 d. nurodyti dokumentai, patvirtinantys atstovo įgaliojimus. Kadangi savarankiškai apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai prisidėjimo pareiškime negali būti nurodomi, be to, toks pareiškimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu , jis gali būti paduodamas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui , nes šiuo atveju nereikia atlikti CPK 315 str. nurodytų veiksmų. Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas gali būti paduodamas tik iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios. Vėliau paduotas, toks pareiškimas laikomas paduotu pavėluotai ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 75 str. 1 d.). 20. 8. ATSILIEPIMAS Į APELIACINĮ SKUNDĄ Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, per septynias dienas nuo termino nustatytam sprendimui apskųsti pasibaigimo turi nusiųsti dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims( šalims, tretiesiems asmenims ir kitiems BDA) apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus (CPK 317 1d.). 7 dienų terminas nustatytas, kad būtų įsitikinta, jog sprendimo neskundžia kiti BDA. Per tą patį 7 dienų terminą teisėjas taip pat privalo išsiųsti apeliacinės instancijos teismui bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais. Jeigu skundžiamas dalinis teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismui gali būti persiunčiami tik tos bylos dalies, kuri susijusi su šio sprendimo priėmimu, teismo patvirtinti nuorašai ( 317 2d).

Jeigu pirmosios instancijos teisme dar svarstomas papildomo sprendimo ( CPK 277) priėmimo klausimas, byla su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui sunčiama tik kai tas klausimas išsprendžiamas.(CPK 317 3d.). BDA gavę apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos surašo atsiliepimus į apeliacinį skundą. Šalys privalo rašyti atsiliepimą, o kiti BDA turi teisę, bet ne pareigą jį rašyti.( CPK 318 1d.). Neparašiusi atsiliepimo į apeliacinį skundą, šalis netenka teisės reikšti atsikirtimus į apeliacinį skundą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. 20 dienų terminas yra naikinamasis, todėl jam praėjus gautas atsiliepimas grąžinamas jam padavusiam asmeniui. Atsiliepias – procesinis dokumentas, kuriame šalis ar kitas BDA išdėsto savo nuomonę dėl apeliacinio skudo. Jo turinys turi atitikti CPK 111 str. reikalavimus. Atsiliepimai yra sunčiami apeliacinės instancijos teismui, kuris sprendžia jų priėmimo klausimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui, o kitiems BDA nesiunčiami. ( CPK 318 2d.)

T 20 TEMA 9 KLAUSIMAS

straipsnis. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus liaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nel alavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Už šiuos reikala uodant apeliacinį skundą sumokamas žyminis mokestis kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme. me straipsnyje pateikiamas reikalavimų, kurie nepripažįstami naujais, sąrašas nėra baigtinis. Naujais taip pat nelaikytini reikalavimai atlygint radusią ar padidėjusią pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą; reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriė varstė; reikalavimas atmesti ieškinį; reikalavimas taikyti konkretų teisės šaltinį; reikalavimai, kurie turi teisinių argumentų prasmę (pvz. pra aikinti pirmosios instancijos teismo sprendmą dėl to, kad apelianto nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas); reikalavimas inąsias apsaugos priemones, priteisti laikiną išlaikymą ir panašiai. straipsnis. Nauji įrodymai eliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti; 2) kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (pvz. tokia aplinkybė gali atsirasti tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvais. Tokiu atveju naujų įrodymų pateikimas apeliantui gali būti vienintelis būdas įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendi nepagrįstumą.) kščiausiasis teismas yra pasisakęs vienoje byloje, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje draudimo tikslas – sudaryti tokias sąlygas bylo rinėjimui, kad visi įrodymai būtų pateikti ir ištirti jau pirmosios instancijos teisme. Kartu ši draudimas negali būti taikomas tik formaliai ir panaudojam š sąžiningus teismo proceso dalyvius bei vertinamas kaip kliūtis įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje.

ujais įrodymais taip pat nelaikomi įrodymai, kuriuos apeliantas pateikia ir apeliacinės instancijos teisme ir naudoja kaip pirmosios instancijos teismo endimo nepagrįstumą. 10. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME: PASIRENGIMAS BYLOS NAGRINĖJIMUI, BYLOS NAGRINĖJIMO FORMOS IR TVARKA. ŽODIŠKUMO PRINCIPO RIBOJIMAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMO RIBOS. DRAUDIMAS PRIIMTI BLOGESNĮ APELIANTUI SPRENDIMĄ. Priėmus apeliacinį skundą, baigiasi apeliacinio proceso iškėlimo stadija ir prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui stadija. Apeliacinės instacijos teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi sudaro trijų teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją, kuriam perduodą bylą su apeliaciniu skundu. Pasirengimo bylos nagrinėjimui tikslas – užtikrinti bylos išnagrinėjimą jau pirmame posėdyje. Už pasirengimą bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka atsakingas ir būtinus veiksmus bylos nagrinėjimui pasirengti atlieka pranešėjas (CPK 319 str.). Pranešėjas išstudijuoja pačią bylą, priimtą teismo sprendimą ir apeliacinį skundą. Pirmiausia išsiaiškinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.), jei yra, tai byla bus nagrinėjama rašytinio poceso tvarka. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apeliacinį skundą. Šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikia apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą (CPK 318 str.). Jei byla nagrinėjama žodžiu, tai byloje dalyvaujantys asmenys kviešiami į teismo posėdį, bet jų neatvykimas netrukdo nagrinėti bylos. Jei byla ngrinėjama raštu – byloje dalyvaujantus asmenys nekviečiami į teismo posėdį, bet apie jį informuojami. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formos Bylos ngrinėjimo apeliacine tvarka formos: raštu ir žodžiu. Pagal bendrą taisyklę apeliacinis procesas vyksta žodžiu. Raštu apeliacinis procesas vyksta: 1. Kai prašo apeliantas, o visi kiti proceso dalyviai neprieštarauja rašytiniam procesui; 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apeliacinį skundą, nors privalėjo atsisakyti jį priimti remdamasis CPK 15 str. numatytai pagrindais pagrindais. Tokiu atveju apeliacinis procesas nutraukiamas; 3. Nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.) Tvarka Tvarka panaši į bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje tvarką. Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka: • Pranešėjas padaro pranešimą apie bylą; • Visi kolegijos teisėjai pareiškai savo nuomonę; • Balsuojama ir priimama nutaris.

Kai byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka: • Parengiamoji dalis: teismo posėdį pradeda kolegijos pirmininkas – paskelbia kokia byla ir pagal kieno skundą bus nagrinėjama, paskelbia teismo sudėtį ir kt. • Bylos nagrinėjimas iš esmės prasideda pranešėjo pranešimu, kuriame išdėstoma bylos, skundžiamo teismo sprendimo esmė, apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas. Po to teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus dėl apeliacinio skundo (1. apeliantas, 2. kt. šalis, 3. kt. byloje dalyvaujantys asmenys). Byloje dalyvaujantys asmenys trumpai ir argumentuotai išdėsto savo nuomenę ir reikalavimus dėl pirmosios instancijos sprendimo. Sprendžiama, ar būtina dar kartą tirti byloje esančius įrodymus, ar priimti naujus. • Baigiamosios kalbos – asmenys išdėsto savo nuomonę dėl to, kokį sprendimą turėtų priimti teismas; • Nutarties priėmimas ir paskelbimas. Kai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas – priimamas apeliacinės instamcijos teismo sprendimas, kitais atvejais – nutartis. Visas teismo sprendimas surašomas ir teisėjų pasirašomas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Srendimas įsigalioja nuo sprendimo priėmimo dienos. ↑Visa posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole. Jei byla yra labai sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas atidėti sprendimo priėmimą ne ilgiau kaip 14 dienų. (CPK 325 str. 5 d.). CPK nenustato termino, per kurį apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą. 13 KL. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARČIŲ (NUTARIMŲ) APSKUNDIMAS. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMO PROCESINIAI YPATUMAI. Pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis. Nutartimis sprendžiami ne ką mažiau svarbūs klausimai nei sprendimais, neteisėta ar nepagrįsta nutartis taip pat pažeidžia byloje dalyvaujančių asmenų teises. Todėl pirmosios instancijos nutartys gali būti skundžiamos apeliaciniam teismui. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas(CPK 334str.). jo reikšmė ir esmė panašūs į apeliacinio skundo. Teismo sprendimas skundžiamas paduodant apeliacinį skundą vadinamąją paprastosios apeliacijos tvarka, o teismo nutartis – paduodant atskirąjį skundą, t. y. taikant išimtinę, arba nepaprastąją, apeliaciją. Atskirojo skundo padavimas reiškia, kad nutarties įsiteisėjimas sustabdomas, o apeliacinės instancijos teismui perduodama spręsti dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinio apskundimo objektai. Pirmosios instancijos nutarys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą dviem atvejais: 1. kai tokia galimybė numatyta tiesiogiai CPK; 2. kai teismo nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai(šis atvejis galimas ne tik kai nutartis visai užkerta kelią tolesnei proceso eigai, bet ir kai ji tampa liūtimi dalyvauti procese kuriam nors asmeniui). Nutartys, kurių apskundimo galimybės CPK nenumatytos ir kurios neužkerta kelio tolesnei proceso eigai, negali būti skundžiamos. Tačiau apeliaciniame skunde, kuriuo apskundžiamas priimtas teismo sprendimas, apeliantas gali nurodyti ir šių nutarčių priėmimo nepagrįstumą arba neteisėtumą. Atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turi teisę paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys. Šie skundai gali būti paduoti per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Tačiau jei skundžiama nutartis CPK nustatyta tvarka buvo priimta rašytinio proceso tvarka, septynių dienų terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo įteikimo apeliantui dienos. Atskirasis skundas paduodamas tokia pat kaip ir apeliacinis skundas tvarka, t. y. per nutarti priėmusį teismą. Šiuo atveju taikoma CPK 315str. antroji dalis. Jo turiniui atitinkamai taikomi CPK 306 str. reikalavimai. Yra 2 atskirųjų skundų nagrinėjimo formos : 1. pirmosios instancijos teismo teisėjas, gavęs atskirąjį skundą, per 3 dienas nuo jo gavimo rašytinio proceso tvarka gali pats panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu sutinka su atskirojo skundo argumentais. Tokiu atveju byloje dalyvaujantiems asmenims išsiunčiama nutarties kopija. Tačiau teisėjas negali panaikinti nutarties nutraukti bylą. Atskirieji skundai dėl tokių nutarčių turi būti perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 2. pirmosios instancijos teismo teisėjas, kai nesutinka su atskiruoju skundu, taip pat kai skundžiama nutartis nutraukti bylą, per tris dienas nuo atskirojo skundo gavimo dienos privalo išsiųsti bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teismas atskiruosius skundus nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Tačiau jis gali nuspręsti atskirąjį skundą nagrinėti ir žodinio proceso tvarka (CPK336 str.). Bylos pagal atskiruosius skundus nagrinėjamos taip pat kaip ir bylos pagal apeliacinius skundus (CPK 338str.). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali: 1. palikti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės; 3. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (tai daroma, kai spręsti klausimą nepriklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai); 4. pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 339 str.).

21 TEMA
21 tema. ĮSITEISĖJUSIŲ SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMAS KASACINE TVARKA 1. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO FORMOS . (Aistė)

340 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka

1. 2. 3. 4. 5.

Apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys šiame skyriuje nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka. Kasacine tvarka bylas nagrinėja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi. Kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjama tik vieną kartą. Kasacine tvarka bylą šio skyriaus nustatytais atvejais nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija . Jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomi šio Kodekso 1-300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja šio skyriaus nuostatoms.

TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO KASACINE TVARKA ESMĖ IR REIKŠMĖ. (Lauksmina) Kasacijos egzistavimui yra kelios prielaidos. Pirmoji yra ta, kad apeliacinis teismas iš naujo nagrinėdamas byla, taip pat galėjo suklysti. Šiuo atveju jis suvokiamas kaip apeliacinių teismų klaidų ištaisymo mechanizmas. Antroji – apeliaciniu institucijų yra kelios. Jos gali priimti nevienodus (prieštaraujančius) sprendimus, tad būtina užtikrinti ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismų vienodumą. Tai užtikrinama valstybėje turint vieną kasacinį teismą. Trečia – teisės aiškinimas ir taikymas yra daug sudėtingesnis procesas nei bylos faktų analizė. Todėl teisės klaidos tikimybė yra daug didesnė nei fakto klaidos tikimybė. Yra preziumuojama, kad nustatyti faktui užtenka dviejų instancijų: pirmosios ir apeliacinės. Siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą valstybėje numatoma galimybė patikrinti priimto sprendimo teisėtumą Aukščiausiajame Teisme. Labai svarbu, kad kasacinis teismas savo prigimtimi nėra trečios instancijos teismas, nors Teismų įstatymo 23 str. pirmojoje dalyje teigiama būtent taip. Tai grindžiama keliais faktais: 1. Kasacinis teismas nenagrinėja civilinės bylos faktų dar kartą, o tik tikrina teismo sprendimo teisėtumą. Kaip jau minėta, faktui nustatyti užtenka dviejų instancijų. Kasacijos metu tikrinamas teismo sprendimas kaip darbas (aktas). 2. Kasacinio proceso analizė patvirtina, kad kasaciniame procese pabrėžiamas būtent viešojo intereso gynimas, o ne privataus. Kasacija galima tik esant tam tikriems pagrindams (CPK 346 str). Vienas iš pagrindų yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Pabrėžiama, kad tai turi būti grubūs teisės pažeidimas – ne bet koks teisės pažeidimas bus pagrindas kasaciniam procesui. Tad kasacija ribojama ne tik teisės klausimais apskritai, bet ji ribojama ir specifiniais teisės klausimais įvedant leidimų sistemą. Tai reiškia, kad kasacijos pagrindas dažnai yra tik toks teisės pažeidimas, kuris kelia grėsmę viešajam interesui. Kasaciniame skunde būtina nurodyti ir argumentuotai pagrįsti, jog teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi reikšmę vienodam aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje. Tai patvirtina, kad kasacija yra išimtinė, ekstraordinarinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, o pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Tačiau privataus intereso gynimo funkcija neišnyksta. Kasacinis teismas nagrinėdamas bylą kartu išsprendžia ir bylos šalių teisinį ginčą – vykdo teisingumą konkrečioje byloje. Tačiau svarbu, kad kasacinis teismas byloje įžvelgtų teisės problemą, kurią išspręsti būtų naudinga visuomeniniu požiūriu, nes nuo to, kaip bus išaiškinta teisės norma, priklausys kitų panašių bylų nagrinėjimas ateityje (formuojamas precedentas). Tad kasacinis teismas nagrinėdamas žemesnės grandies teismų padarytus teisės pažeidimus ne tik šalina juos (ir taip gina pažeistas bylos šalies teises ir teisėtus interesus), bet ir užtikrina vienodą teisės aiškinimą bei taikymą, kartu ir vienodą teismų praktiką ir teisės plėtotę. Kasacinis teismas sprendimu pasisako ne tik, kuri bylos šalis teisi, o kaip turi būti aiškinama ir taikoma teisės norma, kurios pažeidimas ir buvo kasacijos pagrindas.

2.

Taip Lietuvoje formuojama mišri teisės sistema, nes Aukščiausiojo Teismo nutarimai yra pripažįstami teisės šaltiniu – formuoja cedentus, kuriais privalo remtis žemesnės grandies teismai (CPK 362 str. 2 d.). 3. KASACIJOS RŪŠYS. KASACIJOS SKIRTUMAI NUO APELIACIJOS. (Jovita) Europoje istoriškai susiklostė dvi teismo sprendimų kontrolės formos: 1. Kasacija (Prancūzija, Italija, Belgija, Lietuva) Kasacija – tai įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma. Kasacinis teismas (KT) negali nagrinėti bylos iš esmės, tirti ar iš naujo nagrinėti bei vertinti įrodymų. Jis įgaliotas tikrinti TIK teismo sprendimų (nutarčių) TEISĖTUMĄ (t. y. nustatyti ar žemesnės instancijos teismas nepadarė esminio teisės pažeidimo ). Nustatęs tokį pažeidimą, sprendimą naikina, o bylą grąžina nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui. Pagrindinė kasacijos funkcija – šalyje užtikrinti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą (nors privataus intereso gynimo funkcija taip pat neišnyksta). 2. Revizija (Vokietija, Austrija) Ši kontrolės forma bando derinti ir privataus, ir viešojo intereso gynimą. Revizijos tikslas – ne tik nustatyti ar teismas suklydo, bet ir pasiekti, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Reviziją atliekantis teismas gali ne tik panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, bet ir jį pakeisti ar priimti naują.

Šios teisėtumo kontrolės formos turi ne tik skirtumų, bet ir panašumų. PVZ.: ir KT gali priimti naują sprendimą (ne tik jį naikinti ir bylą grąžinti nagrinėti žemesniam teismui), negrąžindamas nagrinėti žemesniam teismui. Lietuvos CPK 359 str. 4 d. numato, kad KT panaikina ar pakeičia sprendimą ar nutartį ir priima naują sprendimą, jei nustato, kad buvo pažeistos tik materialiosios ar proceso teisės normos jas netinkamai taikant ar aiškinant. Tačiau tokią teisę teismas turi tik tada, kai nereikia gilintis į bylos faktus, nes KT saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių. Bendra yra tai, kad tikrinamas tik sprendimų teisėtumas (sprendžiami tik teisės, o ne fakto klausimai), t. y. kasacija (revizija) skirta tik teisės klausimų analizei. Kasacijos ir apeliacijos palyginimas Kasacija 1. Tai įsiteisėjusių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų sprendimų kontrolės forma. 2. Tai nėra trečioji instancija, einanti po pirmosios ir apeliacinės. 3. Ypatinga, ekstraordinarinė teismo sprendimų kontrolės forma, t. y. sprendžiami tik teisės taikymo ir aiškinimo, o ne fakto klausimai (pagr. funkcija). 4. Kasacijos objektas – apeliacinės bei pirmosios instancijos teismų, peržiūrėtų apeliacine tvarka, sprendimai ir nutartys. 5. Pagrindinis kasacijos tikslas – ginti viešąjį interesą. 6. Aukščiausiasis Teismas – yra vienintelė kasacinė instancija, užtikrinanti vienodą teisės taikymą ir aiškinimą visoje valstybėje. Apeliacija 1. Neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismų sprendimų ar nutarčių tikrinimo forma. 2. Tarpinė grandis, tikrinanti žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacija yra II instancija, po kurios skundas patenka į Aukščiausiąjį Teismą. 3. Įprasta (ordinarinė) teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo forma, t. y. tikrinami teismo sprendimai ir dėl teisės, ir dėl fakto klaidų. 4. Apeliacijos objektas – neįsiteisėję pirmosios instancijos teismų sprendimai ar nutartys. 5. Apeliacija gina tiek viešąjį, tiek privatų interesą (užtikrinamas teismų padarytų klaidų ištaisymas ir teisingas ginčo tarp šalių išsprendimas). 6. Apeliacijos funkcijas atlieka bendrosios kompetencijos teismai (apylinkės teismo sprendimus ir nutartis tikrina apygardos teismas; kai bylą kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėja apygardos teismas, apeliacinius skundus nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas). 7. Sprendimas privalomas ir svarbus bylos šalims , t. y. aukštesnės instancijos teismas gali peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jį pakeisti ar panaikinti, ir šiuo sprendimu išsprendžiamas ginčas tarp šalių. 8. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacine tvarka neatima galimybės kreiptis su prašymu į Aukščiausiąjį Teismą pateikiant kasacinį skundą. 9. Apeliacinį skundą gali paduoti suinteresuota, t. y. nepatenkinta pirmosios instancijos teismo sprendimu, šalis. Tai jos teisė, bet ne pareiga

7. KT sprendimai yra visuotinai privalomi, t. y. į juos turi būti atsižvelgiama taikant tas pačias teisės normas analogiškose ar iš esmės panašiose situacijose (sprendimo precedentinė reikšmė). 8. To paties įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumas kasacine tvarka gali būti tikrinamas tik vieną kartą. Taip užtikrinamas teismo sprendimų ir teisinių santykių stabilumas. 9. Bylą kasacine tvarka nagrinėja 3, išplėstinė 7 teisėjų kolegija ar plenarinė sesija (sprendimo teisinė galia nuo teismo sudėties nepriklauso). 10. Kasacija galima tik esant СPK 346 str. numatytiems pagrindams. Nežinau ar to reikia, bet vadovėly parašyta buvo...

Bendrieji apeliacijos principai padeda paaiškinti apeliacijos esmę bei atskirti ją nuo kasacijos. 1. Padavus apeliacinį skundą (AS), sustabdomas sprendimo įsiteisėjimas ir vykdymas tol, kol byla išnagrinėjama apeliacine tvarka (suspensyvinis poveikis) išskyrus, kai sprendimas vykdomas skubiai. 2. Padavus AS teismo procesas pratęsiamas II instancijos teisme, kai byla pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka (AT) arba patikrinamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. 3. AT patikrinamas sprendimas visas ar tik ta dalis, kuria nepatenkintas apeliantas. Tai, ko neskundžia apeliantas, nėra tikrinama. Teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik apeliantui, ne kitiems asmenims. Apeliacijos ribas nustato šalys skundu (analizuojami apelianto ir priešingos šalies argumentai, remiantis I instancijos teismo ištirtais įrodymais, nustatytais faktais), o apel. teismas negali tų ribų peržengti. Tačiau teismas savo iniciatyva privalo patikrinti , ar nėra teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.). Ribomis apeliacinis teismas nesaistomas nedispozityviose bylose (šeimos, darbo ir pan.). 4. AT ginamas ir viešasis, ir privatus interesas. 5. Šalys skundžia tik nepalankų sprendimą, o apeliacinis teismas negali priimti sprendimo, bloginančio apelianto padėtį. 6. Draudžiama AT pareikšti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (šalutiniai reikalavimai, neatsiejamai susiję su pagrindiniu, nelaikomi naujais, tik už juos turi būti sumokamas žyminis mokestis). 7. AT tvarka byla nenagrinėjama iš naujo, todėl draudžiama AS grįsti naujomis aplinkybėmis, nes nagrinėjimo ribos ir įrodinėjimo dalykas nustatomi I instancijos teisme.

8. Bylos medžiagos apimtis negali būti keičiama, t. y. negalima pateikti naujų įrodymų, o remtis tais, kurie nustatyti ir išnagrinėti I instancijoje. Šie principai nėra absoliutūs ir tam tikrais atvejais turi išimčių, pvz.: nauji įrodymai gali būti pateikiami ir apeliaciniame teisme, kai tai vienintelis būdas įrodyti pirmosios instancijos sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą ir pan. 4. TEISĖ APSKŲSTI TEISMO SPRENDIMĄ (NUTARTĮ) KASACINE TVARKA. KASACIJOS OBJEKTAS. KASACIJOS RIBOJIMAI. KASACIJOS SUBJEKTAI. (Eglė M.)

Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia trijų teisėjų kolegija, kuri ir vertina, ar yra bent vienas CPK 346 str. nurodytas kasacijos pagrindas. Taigi kasacija, skirtingai nei apeliacija, yra ne įprasta, o ypatinga teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma. Tai patvirtina ir CPK 346str, 1d., nustatanti, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra bent vienas iš šio straipsnio 2d. išvardintų kasacijos pagrindų. (Bet apie tai bus 5 klausime, tai aš tik paminiu). Kasacijos objektas. Pagal CPK 340str. 1d. kasacinio apskundimo objektas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys, t.y. jau įsiteisėję sprendimai ir nutartys. Kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjama tik vieną katrą. Todėl pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi. Jei kasacinis teismas skundą priėmė, tačiau vėliau kasacinį procesą nutraukė, kreiptis pakartotinai į kasacinį teismą taip pat nebegalima (CPK 249str.). tačiau palikus kasacinį skundą nenagrinėtą, kreipimasis su kasaciniu skundu galimas, jei pašalintos kliūtys, dėl kurių jis buvo paliktas nenagrinėtas, ir dar nėra praleistas kasacinio apskundimo terminas. Pakartotiniu bylos nagrinėjimu ir skundu nelaikomi atvejai, kai kasacinis teismas skundžiamą sprendimą ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos sprendimas, priimtas pakartotinai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Kasacijos ribojimai. Kadangi kasacija yra išimtinė įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, todėl ne kiekvienas apeliacinės instancijos teismo sprendimas gali būti kasacijos objektas. Atvejai, kai kasacija negalima, vadinami kasacijos ribojimais. Kasacija gali būti ribojama įvairiais būdais, tačiau dažniausiai yra taikoma leidimų sistema (LR CPK 350str.). Kasaciją gali riboti ir įstatymas. 1. kasacinio apskundimo objektas negali būti pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis (CPK 341str.1d.); 2. neskundžiama apeliacinės instancijos nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 151str.5d.); 3. kasacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys, priimti dėl turtinių ginčų, jeigu ginčijama suma yra mažesnė kaip penki tūkstančiai litų (CPK 341str.2d.). Tačiau šis apribojimas netaikomas ginčams, kylantiems dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išlaikymo priteisimo, žalos, susijusios su FA sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais profesine liga, atlyginimo bylose. Naujajame CPK įvedus leidimų sistemą(CPK 350str. - kasacinio skundo priėmimo tvarka), kyla klausimas, ar prasminga riboti kasaciją dar ir įstatymu. Pabrėžtina, kad užsienio valstybių praktikoje kasacijos ribojimas remiantis įstatymu taikomas labai retai. Tai aiškinama paprastai – bet kuris kasacijos ribojimas įstatyme reiškia ir aukščiausiojo teismo galių ribojimą. Labai apribojus kasaciją, aukščiausiasis teismas praranda galimybę formuoti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką daugelio kategorijų bylose, kartu menkėja aukščiausiojo teismo vaidmuo valstybėje, nublanksta jo vykdoma viešoji funkcija – kurti vienodą teismų praktiką. Analizuojant CPK 151str. ir 341str. tenka pripažinti, kad nustatyti kasacijos ribojimai nėra pakankamai pagrįsti. Kritika: 1 – CPK 341str. 1p., draudžiantis kasaciją dėl sprendimų ir nutarčių, nenagrinėtų apeliacine tvarka iš dalies skatina bylinėtis, nes net ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas padaro tik teisės klaidą, šalys, net ir abi pripažindamos, kad jų byloje kilusią teisės problemą kvalifikuočiausiai galėtų išspręsti tik Aukščiausiasis Teismas, vis tiek pirmiausia priverstos pasinaudoti apeliacija. (Daugelyje užsienio valstybių (JAV, DB, Vok.) taikoma vadinamoji tiesioginė kasacija, kai galima kreiptis į aukščiausiąjį teismą tiesiogiai, t.y. aplenkiant apeliaciją, kai pritaria abi šalys ir yra keliami teisės, o ne fakto klausimai. LT – ją svarstė rengiant naująjį CPK, bet atmetė.). 2 – abejonių kelia ir CPK 341str. 2d. nustatytas kasacijos ribojimas ginčijama suma. Pagrindinis kasacijos tikslas – užtikrinti vienodą teismų praktiką, todėl bylos reikšmingumas priklauso ne nuo ginčijamos sumos, o nuo toje byloje keliamos teisinės problemos. Taigi kasacijos ribojimas ginčijama suma prieštarauja Teismų įstatymo 23str. 2d. nustatytai Aukščiausiojo Teismo vienodos teismų praktikos taikant įstatymus užtikrinimo funkcija. Aišku, labiau tikėtina, kad esant mažai ginčijamai sumai byla neturės precedento reikšmės, bet tai neturėtų būti išreiškiama kaip taisyklė. Daugelis autorių pripažįsta, kad kasacijos ribojimas taikant turtinį kriterijų prieštarauja asmenų lygybės įstatymui ir teismui principui. Šis kasacijos ribojimo pagrindas ateityje gali sukelti CPK 341str. 2p. konstitucingumo problemą. Iš užsienio šalių praktikos pabrėžtina, kad minimali ginčijama suma, jei nebūtų kasacijos ribojimų, atitiktų valstybės ekonominį ir soc. lygį (t.y. nusistovėtų pagal valstybę – nes vienoj šaly pvz., 7000 eurų yra nedaug, o kitoj tai jau asmens visos metinės pajamos). Įvedus leidimų sistemą, bylos precedentinę reikšmę ir kasacinio skundo priėmimą lemia ne ginčijama suma, o bylos esmė ir kasaciniame skunde nurodytas kasacijos pagrindas. Kaip ir kiekvieną t.n., ribojančią žmogaus teises, taip ir CPK 341str. 2p. dera aiškinti siaurinant, o ne plečiant jo veikimo sritį. Pvz., kai byloje buvo pareikštas ne vienas, o daugiau tarpusavyje susijusių reikalavimų, tai teisę į kasaciją turi lemti pagrindinis, o ne papildomas reikalavimas. Leidimų sistemos įvedimas yra neabejotinai teigiamas žingsnis, bet būtų naivu tikėtis, kad ją įvedus į Aukščiausiąjį Teismą paklius vien tik precedentinės bylos. Taikant CPK 350str. reikia įvertinti teisėjų psichologinį ir teisinį mentalitetą. Tai, kad spręsdamas konkrečių šalių ginčą dėl teisės teisėjas turėtų modeliuoti sprendimo toje byloje įtaka visai teismų praktikai, t.y. veikti kaip teisės

plėtotojas, pas mus nėra pakankamai įsisavinta. Psichologiškai teisėjai vis dar linkę teikti pirmumą privačiai, o ne viešėjai kasacijos funkcijai (dėl to galimi atvejai, kai AT priima ir nagrinėja tokį kasacinį skundą, kuriame joks teisės klausimas apskritai nekeliamas) . Tad lieka ieškoti kasacijos viešosios ir privačiosios funkcijų kompromiso. Regis, privataus ir viešojo interesų kompromisas galėtų pasireikšti „protingu kasacijos ribojimu“: dabartiniu etapu reikėtų pripažinti, kad pakankamai adekvačiai rodantis Lietuvos visuomenės raidos lygmenį yra toks teisinis reguliavimas, pagal kurį į Aukščiausiąjį Teismą patektų visos bylos, turinčios nors kokį viešojo intereso aspektą. Taigi šiuo valstybės raidos etapu geriausias variantas būtų siekti protingos teisingumo individualioje byloje (privati kasacijos f-ja) ir teisės plėtotės (viešoji kasacijos f-ja) pusiausvyros. Kasacijos subjektai Pagal CPK 342str. kasacinio apskundimo subjektai yra visi byloje dalyvaujantys asmenys. Asmenys, neįtraukti į civ. bylą, kurioje priimtas sprendimas ar nutartis turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, neturi teisės skųsti sprendimą kasacine tvarka, tokiu atveju jie gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo (CPK 366str. 1d. 7p.). CPK komentaras: Kasatoriumi vadinamas asmuo, paduodantis kasacinį skundą (CPK 347str. 1d. 4p.). Tai gali būti tik byloje dalyvaujantis asmuo (CPK 37str.). ar asmuo turi teisę paduoti kasacinį skundą, sprendžiama remiantis tuo, ar asmuo buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą teisme. Aplinkybė, ar kasacinį skundą paduodantis asmuo tiesiogiai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismuose, šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Į bylos nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, dėl kurių teisių ir pareigų nusprendžiama byloje priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, įstatymas nesuteikia teisės skųsti jų teises ir teisėtus interesus pažeidžiantį teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka. Tokiu atveju asmuo gali kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka (CPK 365str.1d., 366str.1d.7p., 367str.3d.). Pagal CPK 48 str.1d. teisė paduoti kasacinį skundą t.p. priklauso byloje dalyvavusių asmenų procesinių teisių perėmėjams , išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra negalimas (neleidžiamas), nes būtent t. perėmimas materialiojoje teisėje yra pagrindas perimti ir proc. teises. Kasacinio proceso negali inicijuoti pats kasacinis teismas, nes būtų sudaromos prielaidos pažeisti dispozityvumo CP-e ir teismo nešališkumo, neutralumo principus. 5. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMO KASACINE TVARKA PAGRINDAI . (Olė)

CPK 350 str. pirmojoje dalyje nustatytas, jog kasacinio skundo pri4mimo klausimą sprendžia trijų teisėjų kolegija, kuri vertina, ar yra bent vienas CPK 346 str. nurodytas kasacijos pagrindas. Taigi kasacija yra galima jeigu yra bent vienas kasacijos pagrindas. Kasacija galima jeigu: 1. skundžiamu sprendimu padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo pri4mimui. Taigi tam ,kad kasacinis skundas būtų priimtas nepakanka nurodyti buvus vienokį ar kitokį teisės pažeidimą. Teisiškai neargumentuoti teiginiai negali būti kasacijos pagrindas. Kasaciniame skunde būtinai argumentuotai įrodyti pažeidimą esant tokį, jog viešasis interesas reikalauja, kad kasacinis teismas į jį reaguotų( pvz.:imperatyvių teisės normų pažeidimas, teisės normų, reglamentuojančių žmogaus teises pažeidimas ir pan.) 2. teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Taip pažeidžiamas viešas interesas, asmenų lygybės įstatymui principas, teisės aiškumo principas, nes teismų praktika tampa nenuosekli, nenuspėjama. Šiuo atveju kastorius kasaciniame skunde turi įrodyti du dalykus: 1. 1.apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo konkretaus LAT precedento, 2.byla, kurioje priimtas skundžiamas teismo sprendimas(nutartis), ir LAT išnagrinėta byla, nuo kurioje suformuotos taisyklės buvo nukrypta, yra panašios. 3. LAT praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Kasatorius turi įrodyti, kad yra bent dvi LAT nutartys, kurioje ta pati teisės norma esant tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms išaiškinta ir taikyta skirtingai. 6. 7. KASACINIO SKUNDO TURINYS. KASACINIO SKUNDO PADAVIMO TERMINAS IR TVARKA . (Aušra) KASACINIO SKUNDO PRIĖMIMO TVARKA. KASACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS. (Vilma)

KASACINIO SKUNDO (KS) PRIĖMIMO TVARKA KS priėmimo klausimą sprendžia teisėjų atrankos kolegija (3 teisėjai).Ją sudaro LAT‘o pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų sk. pirmininkas, patvirtindamas nutartimi (CPK 350 atr. 1 d.). Kolegija sudaroma laikantis pavirtintų kolegijų sudarymo taisyklių (LAT‘e dar nepatvirtintos). Atrankos kolegijos sudėtis keičiasi kas mėnesį; teisėjas, dalyvaujantis atrankos kolegijoje, gali nagrinėti bylas pagal priimtą kasacinį skundą kasacine tvarka. LAT‘o raštinėje gautas KS su priedais perduodamas atrankos kolegijai. Kolegija skundo priėmimo klausimą sprendžia rašytinio proceso tvarka (CPK 350 1 d.). Spręsdama KS priėmimo klausimą teisėjų atrankos kolegija patikrina: 1. ar nepažeisti formalūs kasacinio apskundimo tvarkos reikalavimai (ar KS surašytas tinkamai, ar sumokėtas žym.mokestis ir t.t.); 2. ar K skunde yra bent vienas kasacijos pagrindas, nurodytas CPK 346 str. 2 d. Įstatymas nenustato termino, per kurį turėtų būti išnagrinėtas KS priėmimo klausimas. Atsižvelgiant į proceso operatyvumo princ. – išspręsti neatidėliojant be pakankamo pagrindo. Praktikoje – išsprendžiama per 2-3 dienas nuo gavimo. Kad KS būtų priimtas, reikia nors vieno kolegijos teisėjo pritarimo (negalioja balsų daugumos taisyklė).

KS priėmimo klausimas išsprendžiamas nutartimi. Ji yra galutinė ir neskundžiama. Susideda iš įžanginės, motyvuojamosios (išdėstomi motyvai, kuo pasireiškia kasacijos pagrindas, o jei nepriimamas – motyvai, dėl kurių KS nepriimamas) ir rezoliucinės dalių. Ta pačia nutartimi atrankos kolegija išreikalauja bylą, kurioje priimtas sprendimas/nutartis skundžiamas. Jei KS atsisakoma priimti, ta pačia nutartimi grąžinamas žym. mokestis. Kai kasaciniu skundu paduotas prašymas sustabdyti skundžiamo sprendimo/nutarties vykdymą, kolegija išsprendžia ir šį klausimą (esant pagrindui, sustabdo vykdymą). Vėliau skundžiamo sprendimo/nutarties vykdymo sustabdymo klausimą gali spręsti LAT‘o pirmininkas arba bylą nagrinėsianti teisėjų kolegija (363 str.) KASACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS CPK 350 str. 2 d. atsisakoma, jeigu: 1) Skundas paduotas praleidus terminą ir nėra prašymo jį atnaujinti . Jei kartu su skundu paduotas prašymas terminą atnaujinti, šis prašymas svarstomas. 2) Skundžiamas sprendimas ar nutartis negali būti kasacijos pagrindas , pvz. kai skundžiamas sprendimas ar nutartis neperžiūrėti apeliacine tvarka, ginčijama suma mažesnė nei 5 tūkst. Lt (išsk. išimtis 341 str. 2 p. – ginčuose dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, išlaikymo priteisimo, žalos, susijusio su fiz.asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais profesine liga, atlyginimo). 3) Nenustatoma CPK 346 str. nurodytų kasacijos pagrindų : nenurodytas nė vienas kasacijos pagrindas, arba nors ir formaliai nurodytas, bet skunde esantys argumentai nepatvirtina esant nors vieną kasacijos pagrindą. 4) KS surašytas netinkamai, nenurodyti privalomi duomenys, reikalaujami CPK 111, 347 str., nepridėti priedai, nepasirašytas advokato ir pan. 5) KS nepasirašytas ar pasirašytas neįgalioto asmens arba paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinio proceso (pvz. KS paduoda byloje nedalyvaujantis asmuo). 6) Paduodamas pakartotinis KS, t.y. paduodamas tapatus KS po to, kai byla kasacine tvarka jau buvo nagrinėta. Taikoma ir kai procesas pagal tapatų skundą buvo nutrauktas. 7) KS neapmokėtas žyminiu mokesčiu ir nėra prašymo iš dalies nuo mokesčio atleisti . Jei yra toks prašymas, kolegija jį svarsto ir jeigu netenkina, paskiria terminą, per kurį būtina sumokėti žym. mokestį. Pašalinus trūkumus, KS galima vėl paduoti, jei dar nepraėjęs kasacinio apskundimo terminas. Tokiu atveju ištaisytas KS nėra pakartotinis skundas (350 str. 5 d.). Ne visus trūkumus galima pašalinti (pvz. dėl 350 str. 2 d. 6 p.; jei praleistas terminas).

8.

PRISIDĖJIMAS PRIE KASACINIO SKUNDO. ATSILIEPIMAS Į KASACINĮ SKUNDĄ .(Dovilė)

348str. Prisidėjimas prie kasacinio skundo. 1. dalyvaujantys byloje asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto kasacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto spr ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų. 2. pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo žyminiu mok neapmokestinamas. 3. pareiškimui dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo taikomos CPK 344str ir 350str 8d nuostatos. 4. prisidėjimo prie KS priėmimo klausimą išsprendžia teisėjų atrankos kolegija CPK 350str nustatyta tvarka. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie KS, pateiktas praleidus nustatytą terminą, nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam asmeniui. Vienam iš atsakovų apskundus spr kasacine tvarka, kt. bendrininkai gali prisidėti prie KS; 3ji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, gali prisidėti prie šalies, su kuria dalyvavo CP. Prisidėjimas prie paduoto KS pareiškimas nėra savarankiškas KS, nes jame negalima pateikti savarankiškų apskųsto spr ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų ir savarankiškų reikalavimų. Todėl prisidėjimo prie KS pareiškimui nėra taikomi reikalavimai, nustatyti KS’ui.: neapmokestinamas žyminiu mok, nėra taikomas reikalavimas, kad jį pasirašytų advokatas. Be to, jei kasatorius atsisako KS, tai prisidėjimo prie KS pareiškimas taip pat nenagrinėjamas (349str 4d). tačiau prisidedantis prie KS asmuo privalo pateikti tiek prisidėjimo pareiškimo nuorašų, kiek yra šalių ir 3jų asm (CPK 344str). Priimto prisidėjimo prie KS pareiškimo negalima keisti ar papildyti(CPK 350str 8d). Tačiau prisidėjimo pareiškimo priėmimo klausimą sprendžia ne bylą nagrinėsianti kolegija, o teisėjų atrankos kolegija CPK 350str nustatyta tvarka. 351str. Atsiliepimai į KS. 1. atsiliepimus į KS šalys privalo, o kt. byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per 1mėn nuo skundo įrašymo į LAT kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. Turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su KS motyvuoti pagrindai. Atsiliepimas į KS surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir KS. Atsiliepimai į KS, jo papildymai ir pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asm. 2. paskyrus žodinį bylos nagr, priimto atsiliepimo į KS nuorašai išsiunčiami šalims ir 3ms asmenims, išskyrus jį pateikusį asm. Vieno mėnesio terminas nėra naikinamasis. Jei jis praleidžiamas, galima prašyti jį atnaujinti. Kai neprašoma praleisto term atnaujinti arba atsisakoma jį atnaujinti, atsiliepimas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asm. Atsiliepimui taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir KS. Tai reiškia, kad jo turinys turi atitikti CPK 347str, jį privalo pasirašyti advokatas, išskyrus 347str 3d išimtis. Atsiliepime į KS privalu išsamiai nurodyti nesutikimo su KS argumentais motyvus. Atsiliepimo priėmimo klausimą sprendžia teisėjų atrankos kolegija. Jei atsiliepimas priimamas, jo keisti ir papildyti nebegalima. Priešingu atveju šalis ar kitas byl dalyv asmuo, nesurašęs atsiliepimo į KS, nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, neturi teises remtis argumentais, kuriuos galėjo išdėstyti atsiliepime į KS (CPK 159str 2d). Žodinio bylos nagrinėjimo atveju kasatorius ar jo atstovas tokiu atveju turi teisę žodžiu išdėstyti savo argumentus dėl atsiliepimo į KS.

9.

ATSTOVAVIMAS KASACINIAME TEISME. (Aurelija)

Atstovavimą kasaciniame teisme reglamentuoja CPK 354str. Kasacinio teismo posėdžio metu šalims ir tretiesiems asmenims gali atstovauti: * atstovai pagal įstatymą, * advokatai, * juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą , * asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (asmenys, numatyti CPK 56str.1d.4p.). Atstovavimo teisme institutas yra viena iš asmens teisės į tinkamą teismo procesą garantijų. Turėti atstovą kasaciniame teisme nagrinėjant bylą yra proceso šalių ir trečiųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Nepilnamečių iki 14m., nuo 14 iki 18 metų, asmenų, kurių veiksnumas yra apribotas, ar kurie pripažinti neveiksniais, atstovai pagal įstatymą yra atitinkamai jų tėvai, įtėviai, rūpintojai, globėjai . Kaip atstovas pagal įstatymą veikia teismo proceso šaliai paskirtas kuratorius. Pagal CPK 51str.4d ir 54str. fizinis asmuo, esantis atstovas pagal įstatymą gali pavesti bylą kasaciniame teisme vesti tik advokatui, o atstovas pagal įstatymą, esantis juridinis asmuo, šią teisę gali įgyvendinti pavesdamas bylą kasaciniame teisme vesti arba advokatui, arba juridinio asmens darbuotojui, turinčiam aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasaciniame teisme nagrinėjant bylą advokatų padėjėjai negali atstovauti proceso šalims ir tretiesiems asmenims, tiek fiziniams, tiek juridiniams. Tam, kad kasacinis teismas leistų asmeniui dalyvauti teismo posėdyje kaip šalies ar trečiojo asmens atstovui, būtina šiam teismui pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius atstovavimo teisinių santykių faktą ir atstovo įgaliojimus. Teismui pateikiami ir prie bylos pridedami šių dokumentų originalai arba nustatyta tvarka patvirtinti nuorašai (CPK 114str.1d). Jei byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka atstovavimo faktas ir atstovo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų pateikimas pažymimas teismo posėdžio protokole, nurodant ne tik atstovo vardą, pavardę, bet ir dokumentų patvirtinimus ir rekvizitus. Atstovo pagal įstatymą įgaliojimai patvirtinami tokiais dokumentais kaip vaiko gimimo liudijimas, vaiko pasas, įvaikinimo akto įrašas ir kt. Juridiniam asmeniui atstovaujantis darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kasaciniam teismui posėdyje turi pateikti ne tik juridinio asmens vadovo arba notaro patvirtintą įgaliojimą, bet ir dokumentą, patvirtinantį įstatymo reikalaujamą teisinę kvalifikaciją, jei šie dokumentai teismui nebuvo pateikti. Asmens, turinčio aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, įgaliojimai kasaciniame teisme atstovauti fiziniam asmeniui patvirtinami notaro patvirtintu įgaliojimu arba žodiniu įgaliotojo (atstovaujamojo) pareiškimu, kurio turinys įrašomas į teismo protokolą. Šaliai ar trečiajam asmeniui atstovaujantis advokatas kasaciniam teismui privalo pateikti teisę asmeniui atstovauti teisme ir advokato įgaliojimus patvirtinančią teisinės pagalbos sutartį (CPK 57str.3d).

10. KASACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMAS KASACINIAME TEISME: PASIRENGIMAS BYLOS NAGRINĖJIMUI, BYLOS NAGRINĖJIMO FORMOS IR TVARKA. BYLOS NAGRINĖJIMO KASACINIO TEISMO POSĖDYJE FORMOS. KASACINIO PROCESO DALYVIŲ TEISĖS TEISMO POSĖDŽIO METU . (Vitalija) Pasirengimas bylos nagrinėjimui. • Priimtas kasacinis skundas chronologine tvarka įrašomas į LAT-me nagrinėtinų bylų sąrašą ,o teisėjų kolegija ta pačia nutartimi, kuria priima kasacinį skundą,išreikalauja iš pirmosios instancijos teismo civilinę bylą(CPK 350str.3d. ). Apie priimto skundo įrašymą į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą pranešama šalims. Kartu su pranešimu šalims ir tretiesiems asmenims išsiunčiami kasacinio skundo ir jo priedų nuorašai.(CPK350str.6d.) • LAT pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi sudaro teisėjų kolegiją , nagrinėsiančią bylą, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato posėdžio datą (įst. nenurodo per kiek laiko teismas turi išnagrinėti kasacinę bylą, trukmė priklauso nuo bylų skaičiaus, teisėjų darbo krūvio, bylos sudėtingumo). Posėdžio data nustatoma taip, kad teisėjų kolegija spėtų pasirengti bylos nagrinėjimui. Posėdis turi būti skiriamas pasibaigus kasacinio apskundimo terminui,kad būtų įsitikinta, jog kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepaduos kasacinio skundo(CPK 356str.1d.),bet ne anksčiau nei vienas mėnuo nuo kasacinio skundo įrašymo į LAT nagrinėtinų bylų sąrašą, kad būtų gauti atsiliepimai į kasacinį skundą(CPK351str.1d.) • Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama kasacinės bylos nagrinėjimo laikas ir vieta(CPK 352str.3d.) • Pranešėjas ir kolegijos teisėjai susipažįsta su kasaciniu skundu, byla, išreikalauja su nagrinėjama byla susijusias kitas bylas, analizuoja LAT praktiką, atlieka kitus veiksmus, būtinus siekiant tinkamai pasirengti kasaciniam bylos nagrinėjimui. Taip pat sprendžia, ar nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei 7 teisėjų kolegijai ar plenarinei skyriaus sesijai, taip pat, ar nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka(CPK 356str.2d.;357str.) Bylos nagrinėjimui privalo rengtis ne tik teisėjų kolegija,bet ir byloje dalyvaujantys asmenys:

• •

BDA,kurių interesai ir požiūris sutampa su kasatoriaus nuomone, turi teisę per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą, rašytiniu pareiškimu prisidėti prie kasacinio skundo(CPK 348str1d.) Kasatoriui priešinga šalis, gavusi skundo nuorašą, privalo per vieną mėn. nuo skundo įrašymo į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą raštu pateikti atsiliepimą į kasacinį skundą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę surašyti atsiliepimus į kasacinį skundą.

Kasacinio proceso forma CPK 356str.1d. nustato bendrąją taisyklę, kad kasacinė byla nagrinėjama RAŠYTINIO proceso tvarka. Pagrindiniai bruožai: 1. Byloje dalyvaujantiems asmenims tik pranešama kasacinės bylos nagrinėjimo laikas ir vieta, tačiau į teismo posėdį jie nekviečiami ir šis vyksta jiems nedalyvaujant(CPK 353str.3d.) 2. Byla nagrinėjama tik pagal rašytinę medžiagą, žodiniai šalių ar jų advokatų argumentai neleidžiami. 3. Teismo posėdis turi vykti teismo posėdžio salėje. CPK 356 str.2d. Išimtis iš bendrosios taisyklės: Teisėjų kolegija, kuriai perduota byla, turi teisę nutartimi paskirt ŽODINĮ bylos nagrinėjimą. • Šitaip teisėjų kolegija gali nuspręsti tiek rengdamasi nagrinėti bylą, tiek jau nagrinėdama ją rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas atidedamas ir skiriama naujo posėdžio laikas ir vieta. • Žodinio bylos nagrinėjimo atveju šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai(CPK354str.) kviečiami į kasacinio teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos(CPK 352str.3d.) Kasacinės bylos nagrinėjimo tvarka ir kasacinio proceso dalyvių teisės teismo posėdžio metu. Kasacinės bylos nagrinėjimo tvarka priklauso nuo kasacinio proceso formos. • Nagrinėjimo tvarka RAŠYTINIO proceso forma: nagrinėjama teismo posėdyje, kuris susideda iš 3 dalių: 1)Pranešimas. Pranešėjas padaro pranešimą: išdėsto teisėjų kolegijai bylos esmę, kasacinio skundo argumentus ir kasatoriaus reikalavimą, atsiliepimo į kasacinį skundą(jeigu jis gautas) argumentus. 2)Teisėjų nuomonių išreiškimas.Svarstomas skundas ir atsiliepimo į jį argumentai:pranešėjui pateikiami klausimai, kiekvienas teisėjų kolegijos teisėjas išdėsto savo nuomonę dėl nagrinėjamos bylos ir kasacinio skundo. Pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą LAT-me turintis teisėjas, o paskutinis- posėdžio pirmininkas. 3)Nutarties priėmimas.Teisėjai balsuoja ir priima nutartį. Nutartis priimama balsų dauguma. Mažuma likęs teisėjas turi teisę surašyti atskirąją nuomonę(CPK 358str.1d.) Kasacinio proceso dalyvių teisės. - Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu iki teismo posėdžio pradžios pareikšti nušalinimus ar prašymus(CPK 355str.1d.) - Kadangi teismo posėdis vyksta viešai, atvykusiems byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti suteikta galimybė išklausyti pranešimą apie bylą. - Visais atvejais pasibaigus teismo posėdžiui byloje dalyvaujantys asmenys iš kasacinio teismo raštinės turi teisę gauti informaciją apie bylos nagrinėjimo rezultatus. - kasatorius gali atsisakyti skundo iki teisiamojo posėdžio pradžios. • Nagrinėjimo tvarka ŽODINIO proceso forma: šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos(CPK 353str.3d.). Jie gali dalyvauti posėdyje asmeniškai ar su savo atstovu arba pavesti bylą vesti atstovui.Šalims kasaciniame procese gali atstovauti tik advokatai.Išimtys:

1)juridiniams asmenims gali atstovauti ir jų darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį išsimokslinimą. 2)fiziniams asmenims gali atstovauti artimieji giminaičiai ar sutuoktinis, turintis aukštąjį universitetinį išsimokslinimą. Žodinio proceso atveju teismo posėdis susideda iš 3 dalių: 1)Įžanginė. Kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia kolegijos sudėtį, praneša, kokia byla, pagal kieno kasacinį skundą bus nagrinėjama, patikrina, kurie asmenys atvyko į teismo posėdį, nustato jų tapatybę, išsiaiškina, ar atstovai turi reikiamus įgaliojimus. Šioje dalyje taip pat išsiaiškinama, ar byloje dalyvaujantys asmenys nereiškia nušalinimų bylą nagrinėjantiems teisėjams. 2)Bylos nagrinėjimas iš esmės. Pradedamas pranešėjo pranešimu apie bylą, kuriame išdėstoma bylos esmė, kasacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai. Paskui išklausomos byloje dalyvaujančių asmenų ar jų atstovų kalbos. Pirmas kalba kasatorius ar jo atstovas, tada- priešinga šalis ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys.. 3)Nutarties priėmimas ir paskelbimas.Pasibaigus kasacinės bylos nagrinėjimui, teisėjų kolegija išeina į sprendimų priėmimo kambarį priimti nutarties. Priėmus nutartį, teisėjų kolegija grįžta į teismo posėdžio salę ir paskelbia nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu išdėsto nutarties motyvus(CPK 358str.4d.)Visas nutarties tekstas surašomas per 20d. Šios nutarties nuorašas per 3d. nuo nutarties surašymo dienos išsiunčiamas byloje dalyvaujantiems asmenims, o civilinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui(CPK 364str.)

Teisės: -Kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo turi replikos teisę, t.y. gali pareikšti savo nuomonę dėl byloje dalyvaujančių asmenų išsakytų samprotavimų.Kalbant galima pareikšti nuomonę tik teisės klausimais ir remtis tik tais argumentais, kurie išdėstyti kasaciniame skunde ar atsiliepime į jį. -Iki byloje dalyvaujančių asmenų kalbų pabaigos teismo posėdyje kasatorius turi teisę atsisakyti kasacinio skundo.

11. BYLOS NAGRINĖJIMO KASACINIAME TEISME RIBOS. DRAUDIMAS PRIIMTI KASATORIAUS ATŽVILGIU BLOGESNĮ SPRENDIMĄ . (Giedrė) 353 str. Bylos nagrinėjimo kasaciniame procese RIBOS yra kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti argumentai, susiję su skundžiamo teismo sprendimo( nutarties) ar jo dalies teisėtumu ir neteisėtumu. Juk kasaciniame procese kasatorius reikalauja pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ar perduoti bylą nagrinėti iš naujo, motyvuodamas teismo spr. neteisėtumu. Teisminio nagrinėjimo dalykas kasaciniame procese nėra nauji reikalavimai ar faktai, kurie nebuvo analizuojami ankstesniuose procesuose. Kasacinis teismas sprendžia tik teismo priimto sprendimo faktinį teisėtumą. Dėl to šiame teisme nagrinėjimo ribos griežtai nustatytos, nenagrinėjamos naujos aplinkybės ir faktai, kurie nebuvo nagrinėjami pirmos instancijos ir apeliaciniame teisme. Kasacinis teismas turi atsakyti į šalių keliamą klausimą, teisėtas ar neskundžiamas teismo sprendimas, bet neanalizuoja bylos faktų..Bylos nagrinėjimo dalykas yra tik teisės klausimai. Kasaciniame procese taip pat galioja principas, kad kasacinis teismas kasatoriui negali priimti blogesnio sprendimo( CPK 353str.3 d ), negu yra skundžiamas, jei spr. skundžia tik viena šalis. Kai spr.skundžia abi šalys tai negalioja. Be to, blogesnio spr. priėmimas nelaikomas skundžiamo spr. panaikinimas ir bylos perdavimas žemesnės instancijos teismui vėl nagrinėti iš pradžių. Taip pat šio principo nesilaikoma, jei kasacinis teismas nustato, jog pažeistas viešas interesas.

12. BYLOS NAGRINĖJIMAS KASACINE TVARKA IŠPLĖSTINĖJE TEISĖJŲ KOLEGIJOJE IR LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖJE SESIJOJE . (Rūta S.) Bylos nagrinėjimo kasacine tvarka išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir skyriaus plenarinėje sesijoje nuostatai nurodyti CPK 357 str. 1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Šią nutartį teisėjų kolegija priima sprendimų priėmimo kambaryje. 2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo tvarkos, nutartimi sudaro išplėstinę septynių teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją bei nustato teismo posėdžio datą. Jei bylą išplėstinei septynių teisėjų kolegijai perdavė trijų teisėjų kolegija, tai į išplėstinės teisėjų kolegijos sudėtį paprastai įtraukiami šią bylą kasacine tvarka pradėję nagrinėti teisėjai. 3. Perdavus bylą nagrinėti Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją bei nustato teismo posėdžio datą.

13. KASACINIO TEISMO TEISĖS. TEISMO SPRENDIMO PANAIKINIMAS KASACINE TVARKA IR BYLOS PERDAVIMAS NAGRINĖTI IŠ NAUJO PIRMOSIOS AR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMUI . (Kęstas) Kasacinio teismo teisės Apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo teisės skiriasi. Šitaip yra todėl, kad šių teismų funkcijos taip pat skirtingos. Teismas, nagrinėjantis bylą kasacine tvarka, negali ištaisyti klaidų, padarytų žemesnės instancijos teismo nustatant, išaiškinant ir vertinant faktines bylos aplinkybes. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, priima nutartį, kuria įgyvendina vieną iš CPK 359 str. nustatytų savo teisių. Kasacinis teismas gali: a) kasacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą. Toks bylos nagrinėjimo rezultatas būna tada, kai kasaciniame skunde nurodytus kasacijos pagrindus kasacinis teismas pripažįsta arba apskritai nepagrįstais, arba nepakankamais tam, kad būtų naikinamas skundžiamas sprendimas ar nutartis. Tačiau kasacinis teismas gali nurodyti ir kitokius sprendimo ar nutarties teisėtumo argumentus, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas. Be to, kasacinis teismas kai kuriuos apeliacinės instancijos teismo teisinius argumentus gali atmesti. b) kasacinį skundą patenkinti iš dalies ir skundžiamą sprendimą (nutartį) pakeisti. Šiuo atveju keičiama skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis. Šitaip atsitinka kai kasacinis teismas pripažįsta, kad skundžiamas sprendimas (nutartis) tik iš dalies yra neteisėtas. Sprendimas, nutartis ar nutartis gali būti keičiami tik kai taikant materialiosios teisės normas padaryta esminė klaida, tačiau visos faktinės aplinkybės išaiškintos teisingai. Kasacinis teismas negali pakeisti sprendimo dėl įrodymų vertinimo arba naujų įrodymų tyrimo. c) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį (visą ar iš dalies) ir palikti galioti

pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį (visą ar iš dalies). Tokia bylos baigtis galima, jeigu pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai bylą sprendė skirtingai, pvz., pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą panaikino ir nauju sprendimu ieškinį atmetė. Tokiais atvejais kasacinis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali pripažinti, kad bylą teisingai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas bus panaikintas ir paliktas galioti pirmosios pirmosios instancijos teismo sprendimas. d) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir skundžiamą sprendimą (nutartį) panaikinti visą ar iš dalies ir priimti naują sprendimą. Šia teise kasacinis teismas gali pasinaudoti su sąlyga, kad apeliacinės instancijos teismas yra padaręs tik teisės klaidą, kurią gali ištaisyti pats kasacinis teismas. Šitaip yra tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas faktinį bylos aspektą išanalizuoja tinkamai, tačiau padaro materialiosios teisės normos aiškinimo ar taikymo klaidą. Teisės klaidą, kai pažeista proceso teisės norma, kasacinis teismas gali ištaisyti tik kai toks pažeidimas gali būti pašalinamas negrąžinant bylos apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. e) kasacinį skundą visiškai ar iš dalies patenkinti ir skundžiamą sprendimą (nutartį) visą ar iš dalies panaikinti bei bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o CPK 360 str. nurodytais atvejais - pirmosios instancijos teismui. Toks kasacinio bylos nagrinėjimo rezultatas galimas, kai kasacinis teismas konstatuoja esant kasacijos pagrindą, tačiau pats negali priimti naujo sprendimo. Šitaip yra dėl 2 priežasčių: 1. Siekiant teisingai išaiškinti ir taikyti materialiosios teisės normą gali reikėti dar kartą analizuoti faktinę bylos medžiagą. 2. konstatuoto proceso teisės normų pažeidimo padarinių negalima pašalinti kasaciniame procese ir būtina gražinti bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. f) skundžiamą sprendimą (nutartį) visą ar iš dalies panaikinti, o civilinę bylą nutraukti ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Toks kasacinio bylos nagrinėjimo rezultatas galimas, kai kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, nustato CPK 293 str. ir 296 str. pirmosios dalies 1-6, 9-10, 12 punktuose nurodytų aplinkybių, pvz., kad ginčas apskritai nepriklauso teismų kompetencijai. Tačiau kasacinis teismas negali palikti pareiškimo nenagrinėto CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 7-8 ir 11 punktų pagrindu. 14. NUTARTIES (NUTARIMO) PRIĖMIMO IR PASKELBIMO KASACINIAME TEISME TVARKA. (Monika) CPK 358str.reglamentuoja teismo nutarties(nutarimo)priėmimą. Išnagrinėjęs bylą(tiek rašytinio, tiek ir žodinio proceso tvarka) kasacinis teismas,nedarydamas pertraukos, už uždarų durų, sprendimų priėmimo kambaryje, t.y. laikydamasis teisėjų pasitarimo kambario taisyklių, turi priimti nutartį( nutarimą). Priimdami nutartį( nutarimą) bylą nagrinėję teisėjai išsako savo nuomones ir balsuoja. Po to priimta nutartis(nutarimas)išdėstomi raštu ir teisėjų pasirašoma.Nutarties( nutarimo) priėmimo trukmės įstatymas neriboja.Bylą nagrinėję teisėjai išsako savo nuomonę byloje sprendžiamais klausimais laikydamiesi 358str.1d. nustatytos tvarkos.Pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą LAT turintis teisėjas.Posėdžio pirmininkas kalba paskutinis.Po teisėjų nuomonių priimama kasacinio teismo nutartis(nutarimas). Nutartis(nutarimas) priimama bylą nagrinėjusių teisėjų balsų dauguma. LAT civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balso teisė teisėjų balsams pasiskirsčius po lygiai priklauso skyriaus plenarinės sesijos posėdžio pirmininkui. Be to, šis posėdis yra teisėtas, taigi ir išspręsti bylą priimant nutarimą skyriaus plenarinė sesija gali tik kai posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai šio skyriaus teisėjų.Pagal CPK 340str.5d. kasaciniame procese gali būti taikomas ir teisėjo atskiros nuomonės institutas. Taikant šį institutą siekiama sudaryti galimybę teisėjui, nesutinkančiam su daugumos teisėjų nuomone, pareikšti savo nuomonę raštu.Atskiroji nuomonė gali būti rašoma nesutinkant su kasacinio teismo sprendimu arba nepritariant jo motyvams.Teisėjo išdėstyta atskiroji nuomonė pridedama prie bylos.(CPK 286 str.7d.) Kaip ir bet kuris kitas teismo procesinis dokumentas, kasacinio teismo nutartis( nutarimas) turi būti išdėstyta raštu ir pasirašyta.Taigi, kasacinio teismo nutartis ( nutarimas) laikoma priimta, kai ji yra išdėstyta raštu ir pasirašyta. Priimta nutartis(nutarimas) raštu išdėstoma jos tekstą surašant ranka arba panaudojant spausdinimo technines priemones.Kai bylą išsprendžia trijų ar išplėstinė septynių teisėjų kolegija, priimtą nutartį turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai.Pasirašyti Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pagal įstatymą būtina tik skyriaus plenarinės sesijos posėdžio pirmininkui ir pranešėjui. Priimant kasacinio teismo nutartį pareikšta atskiroji nuomonė taip pat turi būti išdėstyta raštu ir ją pareiškusio teisėjo pasirašyta, tačiau teisėjas pasirašęs atskirąją nuomonę, neatleidžiamas nuo įstatymo nustatytos pareigos pasirašyti priimtą teisėjų kolegijos nutartį, taip pat civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą, jeigu jis yra skyriaus plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, pranešėjas. Pagal bendrą taisyklę išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas turi priimti nutartį( nutarimą) įgyvendinančią šio teismo teises, nustatytas CPK359str.1dalies 1-6 punktuose ir 360 str. arba teismas turi teisę nutraukti kasacinį procesą(CPK349 str.2d.).Išimtis yra atvejis nurodytas CPK 358 str.5 dalyje.Kasacinis teismas išnagrinėjęs bylą, priima nutartį galutinės nutarties(nutarimo) priėmimą atidėti.CPK358 str.3dalis nustato, kad kasacinis teismas įpareigojamas priimti nutartį išnagrinėjęs bylą, susidedančią iš įžanginės ir rezoliucinės dalių. Tai reiškia, kad išnagrinėjęs bylą kasacinio teismo priimta nutartis( nutarimas) turi būti raštu išdėstyta taip, kad jos turinys atitiktų 361str.2dalies1-6 punktuose ir 5 dalyje nustatytus reikalavimus.Kasacinis teismas privalo nutartį surašyti per 20 dienų nuo priėmimo dienos.Nurodytas terminas kasacinio teismo nutartims9 nutarimamas0 priimtoms tiek rašytinio, tiek žodinio proceso tvarka.Per šį terminą turėtų būti surašoma ir atskira teisėjo nuomonė, t.y. išdėstomi argumentai, kuriais remiantis nesutinkama su šio teismo sprendimo motyvais. 358str.4dalis nustato, kad jei byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka,kasacinis teismas priimtą nutartį(nutarimą) turi paskelbti teismo posėdžio salėje.Tai patvirtina, kad rašytiniame procese byla nagrinėjama byloje dalyvaujantiems asmenims nedalyvaujant, todėl šiuo atveju teismo posėdžio salėje kasacinio teismo priimta nutartis negali būti paskelbta.Jei priimant kasacinio teismo nutartį( nutarimą) vienas ar keli teisėjai pareiškia atskirąją nuomonę, skelbiant nutartį( nutarimą) turi būti pranešama, kad tokia nuomonė yra(286 str.6d., 340 str.5d). 358str.5 dalis suteikia bylą nagrinėjusiam kasaciniam teismui( tiek teisėjų kolegijai tiek civ.bylų skyriaus plenarinei sesijai) teisę atidėti kasacinio teismo nutarties ( nutarimo) priėmimą, ir reiškia, jog taisyklė, kad teismas nutarti( nutarimą) priima iš karto po to, kai bylą išnagrinėja nėra absoliuti. Teismas, nutaręs atidėti nutarties (nutarimo)priėmimą priima motyvuotą nutartį, kurioje

nurodomas konkretus nutarties( nutarimo) priėmimo laikas.Ši nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje, t.y. laikantis teisėjų pasitarimo slaptumo taisyklių.Atidėti nutarimo( nutarties) priėmimą teismas gali įgyvendinti tiek rašytinio, tiek žodinio proceso atveju.Tačiau atidėti nutarties(nutarimo) priėmimą kasaciniam teismui leidžiama, bet ne ilgesniam kaip20 dienų laikotarpiui.Nutarties( nutarimo) atidėjimo laikotarpiu teisėjai gali nagrinėti ir kitas bylas. 15. KASACINIO TEISMO NUTARTIES (NUTARIMO) TURINYS, TEISINĖ GALIA IR REIKŠMĖ . (Vita) Kasacinis teismas išsprendžia bylą priimdamas nutartį. Jei bylą nagrinėjo LAT Civ. bylų skyriaus plenarinė sesija, priimamas nutarimas. Nutartis (nutarimas) turi atitikti turiniui keliamus reikalavimus, t.y. turėti tam tikrus būtinus elementus. Turinio išdėstymui neturi reikšmės ar byla išnagrinėta žodinio, ar rašytinio proceso tvarka (išskyrus tai, kad kai priimta žodinio proc tvarka, turi būti nurodyti ir asmenys, kurie dalyvavo posėdyje). CPK 361 str. nurodo iš kokių elementų susideda nutartis (nutarimas). Šitaip siekiama užtikrinti teismo nutarties (nutarimo) aiškumą ir išsamumą, išvadų nuoseklumą ir pagrįstumą, kad visos dalys būtų tarpusavyje suderintos. 361 straipsnis. Teismo nutarties (nutarimo) turinys 1. Kasacinio teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė dalys. 2. Įžanginėje nutarties (nutarimo) dalyje nurodoma: 1) nutarties (nutarimo) priėmimo laikas ir vieta; 2) nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis; 3) asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą kasaciniame teisme (žodinio proceso atveju); 4) kasatorius; 5) skundžiami teismų sprendimai (nutartys); 6) šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas. 3. Aprašomojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti: 1) trumpas bylos aplinkybių išdėstymas; 2) sprendimų (nutarčių) esmė; 3) kasacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties) teisėtumui, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo. 4. Konstatuojamojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti: 1) įstatymai ir motyvai, kuriais remdamasis kasacinis teismas padarė išvadą; 2) aktuali teismų praktikai teisės taikymo ar aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklė. 5. Rezoliucinėje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti nurodytas kasacinio teismo sprendimas. 6. Nutartį priėmusi teisėjų kolegija gali pasiūlyti skelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo leidžiamame biuletenyje. 1. Įžanginė dalis. Leidžia identifikuoti patį kasacinio teismo sprendimą, šio teismo sudėtį, išnagrinėtą bylą, šalis, ginčo objektą ir pan. (žr. CPK 361 str.) Taigi ši dalis turi būti maksimaliai informatyvi. 2. Aprašomoji dalis. Čia išdėstoma bylos esmė (ieškinio dalykas, pagrindas, atsakovo atsikirtimai, bylos nagrinėjimo eiga), byloje priimtų sprendimų (nutarčių) esmė (nurodomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime(nutartyje) padarytos išvados ir jas pagrindžiantys motyvai), kasacinio skundo pagrindai, prašymas ir kt. (žr. str.). Šioje dalyje nerašoma tai, kas neturi jokios reikšmės kasaciniam bylos nagrinėjimui. Nuo pirmosios dalies aprašomąją skiria žodžiai „teisėjų kolegija nustatė“, o nuo trečiosios- „teisėjų kolegija konstatuoja“. Turi būti ne kartojami skundžiamų teismo sprendimo (nutarčių), kasacinio skundo ir atsiliepimo i skundą turinys, o glaustai išdėstomi esminiai faktai, išvados, pagrindai ir argumentai. 3. Konstatuojamoji dalis. Viešojo intereso požiūriu būtent ši dalis yra svarbiausia. Čia išdėstomi argumentai, kuriais grindžiama rezoliucinė dalis, pateikiamas teisės normų aiškinimas. Taigi remiasi procesinėmis ir materialiosiomis teisės normomis, bei ankstesnėmis savo nutartimis (nutarimais) ir jose pateiktais teisės aiškinimais (teismas daro nuorodas). Šioje nutarties dalyje teismas suformuluoja teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (taigi kartu ir kuria teisę).Visa tai užtikrina precedentinę kasacinio teismo nutarčių galią, todėl ši dalis turi būti itin kruopščiai surašyta. Nereikia detalizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla arba nėra jai reikšmingi. 4. Rezoliucinė dalis. Šią dalį sudaro teismo sprendimas (vienas iš CPK 359 str. nurodytų). Jis grindžiamas argumentais, nurodytais konstatuojamoje dalyje. Visais atvejais turi būti nurodoma, kad nutartis yra galutinė ir neskundžiama, įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Pagrindinis bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme tikslas - formuoti vieningą teismų praktiką, aiškinant ir taikant teisės normas. Taigi priimtas sprendimas įgauna precedento galią, ir reikšmingas tuo, kad vienodina teismų praktiką ir taip suteikia daugiau stabilumo teisinei sistemai ir pan. (manau tai turėtų būti aptarta antram klausime, tai nesikartosiu).

22 tema. PROCESO ATNAUJINIMAS

1. PROCESO ATNAUJINIMO SAMPRATA, REIKŠMĖ IR PAGRINDAI. (Rūta Š.) Samprata ir reikšmė Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus sprendimui, gali atsirasti naujų aplinkybių dėl kurių galima suabejoti priimtu teismo sprendimu ar vykusio teismo proceso tinkamumu. Šitaip gali atsitikti dėl įvairių priežasčių (pvz:teismo spr priimtas asmeniui, kuris apskritai nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, taip pat gali paaiškėti aplinkybių, kurių BDA nežinojo, buvo nežinomos faktinės aplinkybės, kurios būtų lėmusios kitokią bylos baigtį.). Proceso atnaujinimas – savarankiška CP stadija, kurios tikslas – užtikrinti teisėtumą CP. Ši stadija yra išimtinė, ekstraordinarinė, nes galima tik įstatyme nurodytais atvejais. Nuo apeliacijos ir kasacijos proceso atnaujinimo institutas iš esmės skiriasi: 1. Apeliacijos ir kasacijos atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas arba tik teisėtumas. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami pagal bylos medžiagą nagrinėjant byla instancine tvarka. Proceso atnaujinimo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra įstatyme nurodytų aplinkybių, kurioms esant reikia bylą išnagrinėti pakartotinai, buvimas ar nebuvimas, nes kol tos aplinkybės neatsirado teismo sprendimo ir pagrįstumo klausimas apskritai nebuvo keliamas. Nustačius tokias aplinkybes, byla gali būti nagrinėjama pakartotinai, ir jas įvertinus, byloje priimtas teismo spr gali būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, bet gali būti ir nekeičiamas. Byloje priimto teismo spr (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas proceso atnaujinimo atveju yra naujų, išnagrinėjus bylą paaiškėjusių aplinkybių padarinys, o ne tiesioginės sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės rezultatas. 2. Apeliacijos ir kasacijos atveju spr naikinamas dėl bylą nagrinėjusio žemesnės instancijos teismo padaryto fakto ar ( ir) teisės klaidų (tikrinamas faktinis ir teisinis arba tik teisinis bylos aspektas, bylą nagrinėjusių teismų procesiniai veiksmai). Atnaujinus procesą teismo sprendimas gali būti panaikintas bylą nagrinėjusiam teismui ir nepadarius jokio pažeidimo. Proceso atnaujinimo institutas taip pat leidžia išsiaiškinti faktus, kurių nebuvo galima išsiaiškinti dėl vienos iš šalių kaltės. Taigi proceso atnaujinimo uždavinys atsakyti į du klausimus: • Ar yra ar ne įst nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai; • O jeigu jie yra tai ar turėjo kokią nors įtaką byloje priimtam spr (nutarčiai) ir pačiam teismo procesui. 3. Apeliacijos ir kasacijos atveju tikrina ir esant pagrindo panaikina aukštesnės instancijos teismas. Proceso atnaujinimo atveju proceso atnaujinimo klausimą dažniausiai sprendžia pirmosios instancijos teismas, kuris nustatęs, esant tam pagrindo, panaikina savo anksčiau priimtą sprendimą. 4. Iš esmės skiriasi apeliacijos ir kasacijos bei proceso atnaujinimo pagrindai, tvarka, asmenys, turintys teisę inicijuoti procesą, teismai, nagrinėjantys bylą, teismo teisės. Nors kai kurie proceso atnaujinimo ir apeliacijos (kasacijos) pagrindai sutampa, tačiau proceso atnaujinimo pagrindas tos pačios aplinkybės gali būti tik kai nebuvo galimybės pasinaudoti instancine tvarka. 5. Daugeliu atvejų norint pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu, turi būti išnaudotos apeliacijos ir kasacijos galimybės. Tik jų neišnaudojus ar negalėjus jomis pasinaudoti, galima prašyti atnaujinti procesą. Laiko atžvilgiu tai vėlesnė proceso stadija. LAT: „Dažniausiai šis institutas naudojamas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų spr teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Tais atvejais, kai įst asmeniui nesuteikia apeliacijos ar kasacijos teisės, proceso atnaujinimo institutas yra vienintelė galimybė pasiekti, kad suinteresuoto asmens teises pažeidžiantis teismo spr būtų panaikintas. Teismai turi atsižvelgti į tai, kad apeliacijos teisę turi tik BDA, taip pat įst numatyti kasacijos ribojimai.“ „Šio instituto tikslas, kad būtų įvykdytas teisingumas. Jis leidžia maximaliai užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo spr tais atvejais , kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Teismas proceso atnaujinimą reguliuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įst leidėjo ketinimus. Esant pagrįstam pagrindui abejoti priimtų teismo spr teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais, reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą.“ Procesą galima atnaujinti ne visais atvejais. Atsižvelgdamas į kai kurių bylų ypatumus, įst nustato proceso atnaujinimo ribojimus. Tuo pačiu pagrindu atnaujinti procesą galima prašyti tik vieną kartą. Jeigu teismas atsisakė atnaujinti procesą arba prašymą panaikinti ar pakeisti spr (nutartį) atmetė, pakartotinai kreiptis tuo pačiu pagrindu su prašymu atnaujinti procesą neleidžiama. (CPK 374 str). Pagrindai Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai: 1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika; Kol kas šiuo pagrindu nėra atnaujinta nė viena byla. Šiuo pagrindu byla bus atnaujinta tik tuo atveju, kai Strasbūro konstatuotą pažeidimą bus galima pašalinti bylą nagrinėjant iš naujo. 2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; Naujai paaiškėjusios aplinkybės pripažintinos tos, kurios: • buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą;

• •

pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo spr;

turi esminę reikšmę bylai,t.y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitoks sprendimas. Naujai paaiškėjusių aplinkybių negalima painioti su:  naujomis aplinkybėmis, t.y. tomis, kurios atsirado jau priėmus spr. Naujos aplinkybes yra pagrindas pareikšti naują ieškinį.  pasikeitusiomis apl, t.y. buvusiomis nagrinėjant bylą, tačiau priėmus teismo spr kokybiškai pasikeitusiomis. Taigi ir šiuo atveju turėtų būti pareiškiamas naujas ieškinys.  Naujai paaiškėjusia apl nelaikytinas įstatymų, kuriais rėmėsi teismas priimdamas spr, pasikeitimas. Tačiau kai priimami nauji įst, kuriuose nurodytas jų grįžtamasis galiojimas, galima reikalauti peržiūrėti spr dėl naujai paaiškėjusių apl. Teiso spr, priimtas remiantis aktu, vėliau pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, neturėtų būti naikinamas. Jeigu naujai paaiškėję įrodymai atitinka visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius, teismas turėtų atnaujinti procesą. Paprastai nauji įrodymai, esantys pagrindas atnaujinti procesą, yra tik rašytiniai įrodymai, o ne kitos įrodinėjimo priemonės (taip mano ir LAT).

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo
parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant 2 sąlygoms:  minėtos apl turi būti konstatuotos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu  Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis civilinę bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi ir jos buvo teismo spr priėmimo pagrindas. 4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyt os nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą; Šiuo atveju procesas atnaujinamas jeigu yra 2 sąlygos:  Nusikalstami atitinkamų asmenų veiksmai turi būti konstatuoti teismo nuosprendžiu;  Nusikaltimai turi būti padaryti nagrinėjant civilinę bylą, procesą, kurioje prašoma atnaujinti. Jeigu nusikaltimai nesusiję su išnagrinėta byla, pagrindo atnaujinti procesą nėra. 5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti; Kitos institucijos nutarimo, kuriuo, kaip vienu iš rašytinių įrodymų, remtasi priimant spr, panaikinimas irgi yra pagrindas atnaujinti procesą Tačiau pagrindas atnaujinti spr yra tik individualaus pobūdžio aktas, todėl negalima atnaujinti proceso, jeigu panaikinamas arba pakeičiamas anksčiau galiojęs teisės aktas – įst, Vyriausybės nutarimas ar pan. 6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; Pareiškėjas savo neveiksnumu ir neatstovavimu negali remtis, jeigu turėjo galimybę šiuo pagrindu apskųsti teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka. 7) jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas tik kai teismo sprendimas iš tikrųjų turėjo įtakos neįtraukto į bylą asmens teisėms ir pareigoms. 8) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; Šiuo pagrindu negali remtis asmuo, kuris turėjo galimybę skųsti spr apeliacine ar kasacine tvarka ir nurodyti buvus šį pažeidimą. Sąvoka „neteisėtos sudėties teismas“ apima atvejus, kai bylą išnagrinėjo asmuo, kurio, kaip teisėjo, įgaliojimai jau buvo pasibaigę arba kuris dar nebuvo įgijęs teisėjo įgaliojimų, kai buvo pažeistos teisėjų kolegijos sudarymo taisyklės arba teisėjų kolegija buvo sudaryta apskritai nesilaikant teisėjų kolegijų ar bylų paskirstymo taisyklių, kai teisėjas negalėjo nagrinėti bylos dėl apl, nurodytų CPK 65 ir 71 str. Nėra pagrindas atnaujinti procesą šiuo atveju teismingumo taisyklių pažeidimas. 9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka (tačiau šiuo pagrindu negalima prašyti atnaujinti proceso bylose, kurios buvo peržiūrėtos kasacine tvarka).. Šis pagrindas nustatytas todėl, kad neapskundus spr apeliacine tvarka, kasacija negalima ir ši klaida nebegali būti ištaisyta instancine tvarka. Todėl privatus ir viešasis interesai reikalauja, kad ši laida būtų ištaisyta Šio straipsnio (366 str.) 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytais atvejais procesas neatnaujinamas, jeigu šiais pagrindais prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde. Prašymas procesą atnaujinti yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę.

2. PRAŠYMŲ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO TURINYS, JŲ PATEIKIMO TERMINAI IR TVARKA . (Eglė T.) Prašymus atnaujinti procesą gali nagrinėti skirtingi teismai. Prašymas atnaujinti procesą paduodamas teismui, kuris išnagrinėjo bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Tokia taisyklė yra todėl, kad atnaujinus procesą ir sprendimą panaikinus, byloje dalyvaujantys

asmenys turėtų teisę pasinaudoti instancine teismų sistema. Tokie prašymai nagrinėjami toje pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Tačiau yra dvi išimtys: 1. Prašymus atnaujinti procesą remiantis Europos žmogaus teisių teismo sprendimu nagrinėja LAT. 2. Prašymus atnaujinti procesą dėl to, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo neteisėtos sudėties, nagrinėja tas teismas, kuriame šis pažeidimas buvo padarytas. Pagal CPK 365 str. teisę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą turi: a) šalys, tretieji asmenys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Šalių ir trečiųjų asmenų atstovai pagal pavedimą prašymą gali pateikti tik jeigu tokia teisė specialiai aptarta įgaliojime; b) asmenys, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, tačiau kurių teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia sprendimas ar nutartis. Šie asmenys gali kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo tik CPK 366 str. 1 d. 7 p. pagrindu; c) LR generalinis prokuroras, jeigu, jo nuomone, būtina ginti viešąjį interesą. Prašymo atnaujinti procesą terminai CPK 368 str. numato dviejų rūšių terminus: - nustatytas 3 mėn. terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti. Terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Terminas nėra naikinamasis. Todėl jį praleidus pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti procesą turi pateikti ir prašymą atnaujinti praleistą terminą ir nurodyti termino praleidimo priežastis. Priešingu atveju teismas atsisako atnaujinti procesą. Teismas, termino praleidimo priežastis, pripažinęs svarbiomis, praleistą trijų mėn. terminą atnaujina. - nustatytas 5 metų naikinamasis terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos. Terminui praėjus, terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti nebegali būti atnaujinamas, todėl teismas atsisako atnaujinti procesą. Tačiau prašymams atnaujinti procesą remiantis EŽTT sprendimu šis naikinamasis terminas netaikomas. Prašymo atnaujinti procesą turinys Asmuo, suinteresuotas atnaujinti procesą, turi paduoti prašymą jį atnaujinti, kuris atitiktų CPK 111 str. ir 369 str. reikalavimus. Be to, prašyme turi būti nurodyta: • koks teismas ir kokioje byloje priėmė sprendimą ar nutartį;

pareiškėjo prašymas (kaip teismas turėtų pasielgti); taip pat gali būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą. Prie prašymo pateikiami įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo terminų buvimą, taip pat įrodymai, kad sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Pareiškėjas, praleidęs terminą prašymui paduoti, turi pateikti prašymą atnaujinti praleistą terminą ir nurodyti jo praleidimo priežastis.

• • •

proceso atnaujinimo pagrindas ir atnaujinimo motyvai; aplinkybės, patvirtinančios, kad nėra praleistas terminas;

3. PRAŠYMŲ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO NAGRINĖJIMAS. (Monika V.) • Teisėjas sprendžia dėl prašymo atnaujinti procesą priėmimo (teisėjas, dėl kurio priimto sprendimo (nutarties) prašoma atnaujinti procesą, neturi teisės spręsti 370str. 5d.) Teisėjas patikrina ar pareiškėjas laikėsi formalių reikalavimų: 1. ar prašymo turinys atitinka CPK 111, 369 str. reikalavimus; 2. ar sumokėtas žyminis mokestis; 3. ar nepažeistos teismingumo taisyklės; 4. ar prašymą padavė veiksnus asmuo; 5. ar pašymą pareiškėjo vardu padavė įgaliotas asmuo Jei pažeistas kuris nors iš reikalavimų, 1 ir 2 atvejais teisėjas nurodo terminą trūkumams pašalinti, o 3, 4 ir 5- atsisako priimti prašymą priimdamas nutartį. Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (370 str. 1d.) • Jei nėra formalių trūkumų, teisėjas nutartimi prašymą priima. Priėmęs prašymą, šalims ir tretiesiems asmenims teismas išsiunčia jo nuorašus, paskiria prašymo nagrinėjimo teismo posėdyje datą (ne anksčiau kaip per 14 dienų nuo prašymo priėmimo dienos). Per tą laiką byloje dalyvaujantys asmenys gali teikti atsiliepimus į prašymą atnaujinti procesą. • Prašymas nagrinėjamas teismo posėdyje. Vyksta žodinis procesas, laikantis pirmosios instancijos posėdžių tvarkos. Tikrinama ar nepraleistas prašymo padavimo terminas, nustatytas 368 str. ir ar yra pagrindo atnaujinti procesą, pagal 366 str. 1d. 1. Jei terminas nepraleistas ir pagrindo atnaujinti yra- teismas nutartimi atnaujina procesą, nurodydamas atnaujinimo pagrindą.

2.

jei terminas praleistas ir pagrindo atnaujinti nėra, arba jei tik pagrindo atnaujinti procesą nėra- teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą (ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą, išskyrus atvejus, kai ją priima apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas. Kasacinio teismo nutartis neskundžiama, o apeliacinės instancijos skundžiama tik paduodant kasacinį skundą.)

4. TEISMO, NAGRINĖJANČIO PRAŠYMĄ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO, TEISĖS. (Renata) Teismas, nutartimi atnaujinęs bylos nagrinėjimą, paskiria atnaujintos bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Atnaujinta byla gali būti pradėta nagrinėti iš karto tame pačiame teismo posėdyje, kuriame buvo nuspręsta atnaujinti procesą , jeigu nėra reikalo atlikti paruošiamųjų veiksmų ir su tuo sutinka byloje dalyvaujantys asmenys . Jei paskiriamas kitas posėdis, iki posėdžio atliekami paruošiamieji veiksmai, tam, kad byla būtų išnagrinėta pirmame posėdyje. Posėdis vyksta pagal bendrąsias CPK taisykles, nustatytas teismo posėdžiams atitinkamame teisme. Posėdyje aiškinamasi, ar turi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui aplinkybės, dėl kurių buvo atnaujintas procesas. Išnagrinėjęs bylą teismas gali (CPK 371 str.): 1) nutartimi prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti; Kai nustatyta, kad aplinkybės, dėl kurių atnaujintas procesas, neturėjo jokios įtakos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumui ir pagrįstumui; 2) sprendimu (nutartimi) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; Nustatęs, kad aplinkybės, dėl kurių procesas atnaujintas, turėjo įtakos teismo sprendimo (nutarties teisėtumui, teismas, išnagrinėjęs bylą, gali jį pakeisti; (Pvz.: jei dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nustatoma, kad padaryta žala yra didesnė, teismas padidina ieškovo naudai priteistą sumą). 3) sprendimu (nutartimi) panaikinti ankstesnį teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį). (Pvz.: jei priimant ankstesnį sprendimą (nutartį), kuriuo buvo patenkintas ieškinys, buvo remtasi eksperto išvada, o įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad buvo pateikta iš anksto žinoma melaginga išvada, nelikus eksperto išvados ir nesant kitokių įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą, ieškinys bus atmestas). Teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Panaikinęs ar pakeitęs teismo sprendimą, kuris buvo įvykdytas ar pradėtas vykdyti, teismas šalies prašymu tuo pačiu sprendimu (nutartimi) vadovaudamasis CPK 760 – 762 str. nusprendžia ir dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo.

22 TEMA
23 tema. ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI SUMARINIS PROCESAS 1. BYLŲ, SUSIJUSIŲ SU VIEŠOJO INTERESO APSAUGA, NAGRINĖJIMO YPATUMŲ PRIELAIDOS . (Julija) Valstybės dalyvavimo civiliniame procese ypatumai LR įstatymų nustatytais atvejais, laikantis civilinio proceso normų reikalavimų, civilinę bylą iškelti teisme gali kiti asmenys arba institucijos, siekiant apginti viešąjį interesą, kuris pagal savo turinį gali būti tik viešasis arba tik viešasis su privataus elemento turiniu. Visais atvejais, reiškiant ieškinį asmenims, ginantiems viešąjį interesą, būtina atsižvelgti į teisinių santykių rūšį, t.y. ieškinio dalyką, dėl kurio keliama byla. Teisinių santykių rūšys, iš kurių asmenys gali pradėti procesą, ginant viešąjį interesą, numato LR CPK 1 str. Tai reiškia, kad viešasis interesas gali būti ginamas visuose santykiuose, kurie yra civilinio proceso dalykas. Civilinė byla su viešuoju interesu turi šiuos ypatumus: ▪ Procesinės normos numato specialią nagrinėjimo tvarką, procesinių veiksmų turinį tiek teismui, tiek asmeniui, pareiškusiam ieškinį, ginant viešąjį interesą. ▪ Šiose bylose teismui suteikta speciali teisė būti aktyviam renkant įrodymus, ginant pažeistą viešąjį interesą. ▪ Procesinės normos numato specialių asmenų sąrašą, turinčių teisę pagal įstatymą kelti bylą teisme, ginant viešąjį interesą. LR CPK 49 str. nurodo šių asmenų grupes: valstybės, savivaldybių pareigūnai, šių institucijų valdymo organai, profesinės sąjungos, įsteigtos pagal įstatymą (tik dėl profesinės sąjungos narių ir tik dėl darbo teisinių santykių) ir kiti asmenys (įstatyminiai globėjai, rūpintojai, gydymo, globos įstaigos), kuriais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Viešasis interesas civiliniame procese gali būti ginamas dviem būdais: 1. R eiškiant ieškinį teisme 2. P ateikiant išvadą teisme Viešojo intereso gynimo, pareiškiant ieškinį ypatumai: ▪ Asmuo, institucija, reiškiant ieškinį, ginant viešąjį interesą, gali būti ieškovu byloje arba asmeniu su procesine padėtimi, ginant viešąjį interesą. ▪ Asmuo, kurio interesas ginamas ir kuris turi viešojo intereso elementą, turi ieškovo procesinę padėtį. Viešojo intereso elementai tai: ▫ privatūs asmenys, neveiksnūs, ribotai veiksnūs, kuriems reikalinga globa, rūpyba;

▫ juridiniai asmenys, kurių akcijų dalį sudaro valstybės kapitalas arba valstybės įmonės, taip pat pati valstybė, kaip spec. juridinis asmuo, dažniausiai kurio būna pažeidžiamas turtinis interesas. ▪ Jei asmuo, pareiškęs ieškinį, ginant viešąjį interesą, save įvardija ieškovo procesine padėtimi, ieškinio reikalavimas, ginant viešąjį interesą, tenkinamas ne, pareiškiančio ieškinį, asmens naudai, o asmens, kurio interesas ginamas, naudai. Asmenys, kurių interesas ginamas ieškiniu prokurorų ar kitų institucijų, civiliniame procese gali būti ir trečiaisiais asmenimis. tokiu atveju ieškinio reikalavimas, ginant viešąjį interesą, patenkinamas trečiojo asmens naudai. Asmenys, reikšdami ieškinį su viešuoju elementu, privalo laikytis visų reikalavimų, kurie keliami ieškovui (pvz., įforminti ieškinį, pridėti įrodymus), išskyrus reikalavimą dėl žyminio mokesčio (jo mokėti nereikia). Asmenys, pareiškę ieškinį, ginant viešąjį interesą, turi ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas CPK ir tai reiškia, kad asmuo, pareiškęs ieškinį, ginant viešąjį interesą, turi teisę atsisakyti nuo ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką, pagrindą ir kt. Asmeniui, pareiškusiam ieškinį, ginant viešąjį interesą, atsisakius nuo ieškinio, procesas tokioje byloje gali tęstis, jei asmuo, kurio interesas tokiu ieškiniu buvo ginamas, pakeičia savo procesinę padėtį į pagrindinio ieškovo procesinę padėtį tam tikslui įformindamas ieškinį dėl savo pažeistos teisės gynimo. Civilinio proceso bylose su viešuoju interesu teismas yra aktyvus, nes privalo imtis visų priemonių, būdų įrodymams surinkti, bylos aplinkybėms nustatyti, siekiant kuo greičiau apginti viešąjį interesą. Išvada civiliniame procese Tai žodine arba rašytine forma pareikšta nuomonė, kurios pagrindu sudaromos sąlygos greičiau, teisingiau ir objektyviau išnagrinėti kilusį ginčą konkrečioje civilinėje byloje. Institucijos (asmenys), teikiančios išvadą civilinėje byloje, turi procesinę padėtį asmenų, teikiančių išvadą byloje, padėtį. Šių asmenų naudai teismo sprendimas nepriimamas. Priimtas teismo sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių asmenų, teikiančių išvadą byloje teisėms ir pareigoms. Asmenys, teikiantys išvadą byloje, atlieka pagalbinį vaidmenį tiesai nustatyti byloje. Materialinės teisės normos (CK) numato konkrečias bylų kategorijas, asmenų sąrašą, kurie gali ir privalo teikti išvadas byloje. ▪ Šeimos teisiniai santykiai - pagrindinė civilinių teisinių santykių grupė, kurioje būtina išvada byloje. Šeimos santykių bylose išvadą, ginant viešąjį nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir kitų vaikų interesus, teikia valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos. ▪ Globos ir rūpybos teisiniai santykiai – dėl šių santykių grupės išvadą teikia socialinės apsaugos, globos ir rūpybos įstaigos, medicinos įstaigos ir kt. Valstybės institucijos dažnai įtraukiamos į procesą, kai: 1. Sprendžiamos šeimyninės bylos, kai sprendžiamos nepilnamečių problemos (išlaikymas, tėvystės ar motinystės nustatymas ir pan.). 2. Vaiko teisėm kontroliuoti turi teisę pareikšti ieškinį teisme, jei pamato, kad pažeistos vaiko teisės ir reikia jas ginti. 3. Teismas, spręsdamas bylą dėl įvaikinimo, įtraukia įvaikinimo institucijas, kad šios pateiktų išvadas ar įvaikinimas atitinka šio vaiko teises. Jeigu nebūtų tokios galimybės, teismas pats turėtų aiškintis labai daug aplinkybių. Valstybės institucijos išvada laikoma rašytiniu įrodymu, tai yra teismas šią išvadą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Tai reiškia, kad ši išvada nėra teismui privaloma, tačiau atmesti šią išvadą teismas gali tik argumentuotai. Asmenį, privalantį pateikti išvadą byloje, į bylos nagrinėjimą įtraukia ieškovas, kiti suinteresuoti bylos baigtimi asmenys arba teismas. Asmenys, teikiantys išvadą byloje, civiliniame procese gali pasisakyti tik dėl savo pateiktos išvados turinio. Šie asmenys neturi nei ieškovo, nei atsakovo procesinių teisių ir pareigų. Pagrindinė šių asmenų pareiga – pateikti išvadą byloje, teisės – užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims dėl faktinių aplinkybių, patikslinti išvadą, ją pakeisti, jos atsisakyti, pateikti kitą išvadą, dalyvauti parengiamajame posėdyje, pasisakyti baigiamosiose kalbose. Ieškinys viešajam interesui apginti. Savarankiškas ieškinio dalykas – viešas interesas. Ieškovas – valstybė (prokuroras, VTAT ir pan.); gali būti valstybė + įmonė, pvz. vaikai gali būti trečiaisiais asmenimis, kai ginant viešą interesą apginamos jų teisės.

2. BYLŲ, KYLANČIŲ IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ, NAGRINĖJIMO YPATUMAI. BYLŲ DĖL SANTUOKOS NUTRAUKIMO, PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIA, SUTUOKTINIŲ GYVENIMO SKYRIUM (SEPARACIJOS) NAGRINĖJIMAS. (Santa) Bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumai LR konstitucija šeimą laiko itin svarbiu socialiniu institutu, sudarančiu visuomenės ir valstybės pagrindą, bei įpareigoja valstybę šeimą globoti ir saugoti. Sustiprėjęs viešasis interesas, egzistuojantis šeimos teisinių santykių reguliavimo srity, negali likti nuošaly ir nagrinėjant iš šių teisinių santykių kylančius ginčus bei pasireiškia padidėjusiu visos visuomenės suinteresuotumu šeimos bylų baigtimi. Tai lemia nagrinėjimo ypatumus- įstatymų leidėjas šių bylų procesui daro reikšmingas kai kurių pagrindinių CP principų išimtis. Bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumai nustatomi atsižvelgiant į viešąjį interesą. CPK 376.1 str. norma- bylos, kylančios iš šeimos teisinių santykių šalių rungimosi principo taikymo apribojimas. Siekdamas ne tik formaliąja, bet ir materialiąja prasme priimti teisingą sprendimą, įstatymų leidėjas šeimos bylą nagrinėjančiam teismui suteikia galimybę veikti aktyviai, savo iniciatyva rinkti įrodymus, jei tai, teismo nuomone, reikia bylai teisingai išspręsti. Manoma, kad ši aplinkybė prisideda prie proceso koncentracijos užtikrinimo, nes teismui, dar besirengiančiam nagrinėti bylą, suteikiama galimybė išreikalauti visus įrodymus, kuriais šalys nesirėmė, bet jie reikalingi bylai teisingai išspręsti, o kartu sudaro objektyvias prielaidas padaryti tai jau pirmame teismo posėdyje. Teismas taip pat privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. CPK 377 str.- teismo teisė atsisakyti priimti naujus įrodymus tik tuomet, kai tuo tyčia siekiama vilkinti procesą. Be to, ieškovui šeimos bylose suteikiama teisė keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovui – pareikšti priešieškinį iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tuo tarpu kitose bylose siekiant koncentruotumo tai daryti leidžiama iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo

posėdyje. 378 CPK str. šeimos bylose nenumato ir tokios kitais atvejais labai veiksmingos koncentruotumo užtikrinimo priemonės, skatinančios proceso šalis atsakingai vertinti savo atvykimo teismo posėdį pareigą, kaip teismo sprendimo priėmimas už akių. Šio įst. nuostatos neturėtų sudaryti klaidingo įvaizdžio, jog šeimos bylose apskritai atsisakoma proceso koncentracijos kaip vieno iš kertinių procesinių principų. Byla, kylanti iš šeimos teisinių santykių, dažnai labai glaudžiai susijusi su tokių socialiniu požiūriu menkai apsaugotų subjektų kaip vaikai, įvaikiai, globotiniai ir kt. teisėmis bei interesais, todėl ją išnagrinėti teisingai ir kaip galima operatyviau suinteresuotas tiek teismas, tiek ir visuomenė apskritai. Dėl šių priežasčių proceso koncentruotumą šeimos bylose siekiama užtikrinti tokiais būdais kaip jau minėtoji teismo teisė savarankiškai rinkti įrodymus ir taip užtikrinti greitą procesądėl to tikėtina, jog byla materialiąja prasme bus išspręsta teisingai. Dispozityvumo principas nagrinėjant šios kategorijos bylas nėra absoliutus- jį analogiškai riboja viešo intereso apsaugos siekis. Šalys nėra visagalės proceso šeimininkės, be apribojimų disponuojančios ginčo dalyku ir pagrindu. Tuo tarpu teismas, civiliniame procesiniame teisiniame santykyje atstovaujantis valstybinei valdžiai ir besirūpinantis visuomenės intereso užtikrinimu, gali pagal CPK 377 str. 3 ir 4 dalis priimti sprendimą ultra petita- viršyti pareikštus reikalavimus bei taikyti alternatyvų subjektinių teisių arba teisėtų interesų gynimo būdą. 379 str. Ginčai, kylantys dėl šeimos teisinių santykių, nagrinėjami uždarame teismo posėdyje, jeigu to prašo bent viena iš byloje dalyvaujančių šalių. 380 str. Kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir vaiko pasirašomas. SANTUOKOS NUTRAUKIMAS AR PRIPAŽINIMAS NEGALIOJANČIA, SUTUOKTINIŲ GYVENIMAS SKYRIUM (SEPARACIJA) 381 straipsnis. Ieškinio padavimas 1. Ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas taip pat apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą. 2. Ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno iš jų gyvenamąją vietą. 3. Ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia turi teisę pareikšti asmenys, nurodyti Civilinio kodekso 3.38–3.40 straipsniuose. 4. Prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (Civilinio kodekso 3.51 straipsnis) arba vieno sutuoktinio pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (Civilinio kodekso 3.55 straipsnis) nagrinėjamas ypatingąja teisena. 382 straipsnis. Ieškinio turinys Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma: 1) ieškovo ir atsakovo gimimo data ir vieta; 2) motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas nutraukti santuoką, pripažinti ją negaliojančia ar nustatyti gyvenimą skyrium (separacija); 3) jeigu sutuoktiniai turi vaikų, – duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data) ir reikalavimas dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo, jeigu jų gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra nustatytas tėvų susitarimu. Jeigu vaikų gyvenamoji vieta ir išlaikymas yra nustatyti tėvų susitarimu, kartu su ieškiniu teismui turi būti pateikiamas šis susitarimas; 4) duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalintino turto neturi, taip pat reikalavimas dėl išlaikymo sutuoktiniui priteisimo arba nuoroda, jog išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu; 5) duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (Civilinio kodekso 3.126 straipsnis); 6) nurodymas, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, jeigu ieškinys reiškiamas Civilinio kodekso 3.60 straipsnyje numatytu pagrindu; 7) prašymas dėl to, kokios sutuoktinių pavardės turi būti po santuokos nutraukimo; 8) pridedamų prie ieškinio dokumentų sąrašas. Tarp pridedamų dokumentų turi būti santuokos liudijimo originalas, vaikų gimimo liudijimų nuorašai, pažymos apie šalių gaunamas pajamas, išskyrus atvejus, kai ieškovas neturi galimybių pateikti šiuos dokumentus. 383 straipsnis. Draudimas kelti kitus reikalavimus Bylose, nagrinėjamose šiame skirsnyje nustatyta tvarka, šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus šio Kodekso 385 straipsnio 1 dalyje. 384 straipsnis. Bylos nagrinėjimas 1. Kai ieškovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs nagrinėti bylą jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. 2. Kai atsakovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs bylą nagrinėti jo nesant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir tai pranešti atsakovui. Jeigu šiuo

atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis gali būti atvesdinamas. 3. Nagrinėdamas santuokos nutraukimo bylą, teismas imasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir turi teisę paskirti sutuoktiniams terminą susitaikyti. Sutuoktiniams susitaikyti skiriamo termino bendra trukmė negali būti ilgesnė kaip šeši mėnesiai. Paskyrus susitaikymo terminą, bylos nagrinėjimas sustabdomas. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vienos iš šalių prašymu turi teisę sutrumpinti paskirtą susitaikymo terminą. Pareiškimas paliekamas nenagrinėtas nekviečiant šalių, jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas iš sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuoką. Terminas susitaikyti nėra skiriamas, jeigu sutuoktinių taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinio nepilnamečių vaikų interesams. Šios dalies nuostatos taikomos ir sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose. 4. Apie susitaikymą šalys praneša teismui. Rašytinis šalių pareiškimas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas. Gavęs šalių pareiškimą, teismas nutartimi bylą nutraukia. Šiame straipsnyje numatytos teismo nutartys dėl bylos sustabdymo ir nutraukimo neskundžiamos. Teismo nutartis dėl bylos nutraukimo neužkerta kelio kreiptis iš naujo į teismą dėl santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos). 5. Teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Civilinio kodekso 3.65 straipsnyje. 6. Santuoka nutraukiama, jeigu teismas nustato, kad sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma. 7. Mirus vienai iš ginčo šalių, teismas bylos nagrinėjimą nutraukia. 8. Teismas santuoką pripažįsta negaliojančia, kai nustato nors vieną iš santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų. 385 straipsnis. Teismo sprendimas 1. Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo klausimą. Pripažindamas santuoką negaliojančia, teismas turi išspręsti vaikų ir sąžiningo sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus. 2. Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką ar pripažinti santuoką negaliojančia įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą. 386 straipsnis. Sutuoktinių gyvenimas skyrium Prašymai dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nagrinėjami šio skyriaus pirmajame ir antrajame skirsniuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Civilinio kodekso nustatytus ypatumus.

3. BYLŲ DĖL TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUSTATYMO NAGRINĖJIMAS. BYLŲ DĖL TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUGINČIJIMO NAGRINĖJIMAS. (Inga) TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUSTATYMAS CK 3.146 – 3.148 str. CPK 387 – 393 str. Tėvystės nustatymo sąlygos: 1) Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas; 2) Jei vaikas gimė susituokusiai motinai arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystės nustatymas galimas tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą; 3) Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jei jis yra susilaukęs palikuonių. Teismas nagrinėja bylą dėl tėvystės nustatymo tik esant ginčui tarp šalių. Ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti šie asmenys: 1) Jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ar nuginčyti vaiko gimimo įraše duomenys apie tėvą, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu. Atsakovai pagal tokį ieškinį yra vaikas ir jo motina; 2) Jei vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys. Ieškinys pareiškiamas apylinkės teismui pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą. Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodomi duomenys apie vaiką (vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta), kai ieškinį paduoda ne pats vaikas. Byloje dėl tėvystės nustatymo ieškovas gali pareikšti ir reikalavimą dėl vaiko išlaikymo. Šalių dalyvavimas teismo posėdyje 1. Jeigu ieškovas, gavęs šaukimą, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą, išskyrus atvejus, kai teismas vaiko interesais nusprendžia bylą nagrinėti iš esmės. 2. Atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Išimtiniais atvejais teismas turi teisę išnagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovui, jeigu nėra galimybės užtikrinti jo dalyvavimo ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo priėmimui. 3. Kai atsakovas, gavęs šaukimą, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis gali būti atvesdinamas.

Bylos nagrinėjimas Pagrindas tėvystei nustatyti yra eksperto išvada. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo, bendras vaiko auklėjimas ar išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kiti. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakovo atsisakymą ekspertizės gali įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Bylos nutraukimas Teismas nutraukia bylą, jeigu: 1) miršta vaikas, dėl kurio tėvystės nustatymo buvo pradėta byla, jei jis neturi palikuonių; 2) atsakovas kreipiasi į civilinės metrikacijos įstaigą su pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ir civilinės metrikacijos įstaiga įregistruoja atsakovą vaiko tėvu. Tėvystės nustatymas mirus spėjamam vaiko tėvui 1. Jeigu, kol teisme nebuvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, miršta spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja tėvystės nustatymo bylą šio CPK V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka. 2. Jeigu spėjamas vaiko tėvas miršta, kai teisme buvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę kreiptis į teismą šio Kodekso V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka. Teismo sprendimas 1. Nustačius tėvystę, teismas atsakovą pripažįsta vaiko tėvu, o vaiką – atsakovo vaiku. Teismas taip pat išsprendžia klausimą dėl reikalavimo priteisti vaikui išlaikymą, jeigu toks reikalavimas byloje buvo pareikštas, arba šį klausimą išsprendžia savo iniciatyva. 2. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nustatyti tėvystę įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą, kad ši įregistruotų tėvystės nustatymą. Motinystės nustatymas CPK 387–392 straipsniai mutatis mutandis taikomi ir motinystei nustatyti. TĖVYSTĖS (MOTINYSTĖS) NUGINČIJIMAS CK 3.149 – 3.153 str. CPK 394 – 399 str. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos: 1) Duomenis gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka. 2) Duomenų vaiko gimimo įraše apie vaiko motiną ar tėvą, įrašytų remiantis įsiteisėjusiu ir galutiniu teismo sprendimu, nuginčyti negalima. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai: 1) Nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams arba nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas. 2) Nuginčyti motinystę ar tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai. Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo: 1) Pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. 2) Jei vaiko motina ar tėvas yra neveiksnūs arba ribotai veiksnūs, pareikšti ieškinį gali jo globėjai ar rūpintojai. 3) Pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo vyrui, kuris yra miręs, gali jo įpėdiniai, jeigu asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, mirė nepasibaigus ieškinio senaties terminui. Ieškinio turinys Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodyta, kada ieškovas sužinojo apie ginčijamus duomenis, esamus vaiko gimimo liudijime, arba kada paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Ieškinio senatis 1. Kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. 2. Jeigu asmenys, įrašyti kaip vaiko motina ar tėvas, apie įrašymą jais sužinojo būdami nepilnamečiai ar neveiksnūs, vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai jie sulaukė pilnametystės arba tapo veiksniais. 3. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuginčyta tėvystė (motinystė), per tris darbo dienas išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

Nagrinėjant ginčus dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, tėvystės nustatymo, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Teismingumas Ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nagrinėja atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismas. Pasirengimas bylai Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, išreikalauja iš civilinės metrikacijos įstaigos pareiškimus ir kitą medžiagą, pagal kurią ieškovas buvo įrašytas vaiko tėvu (motina). Teismo sprendimas Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nuginčyti tėvystę (motinystę) įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą vaiko gimimą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši išregistruotų tėvystę (motinystę). Civilinė byla Nr. 3K-3-696/2003 m. Teisminiu keliu tėvystės pripažinimo klausimas sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka. Jeigu vaiko tėvas yra miręs pagal CK 3.147 str. 2 d. jame nurodyti asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo ir jų pareiškimas teisme nagrinėjamas vadovaujantis CK X skyriaus trečiojo skirsnio nuostatomis. Bylos, susijusios su tėvystės nustatymu, yra bylos su viešuoju interesu, todėl teismas turi imtis visų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. Byloje dalyvaujantys asmenys patys sprendžia duoti tyrimus ar ne genominei ekspertizei, ši ekspertizė nėra priverstinio pobūdžio, todėl negali pažeisti asmens orumo ir privatumo. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusį CK prima facie įrodymu tėvystei nustatyti laikoma ekspertizės išvada ir tokios ekspertizės paskyrimo būtinumą numato CK 3.148 str., CPK 389 str. Nagrinėjant bylą dėl tėvystės nustatymo, turėtina omenyje, kad ekspertizės išvada laikytina pagrindiniu įrodymu (CK 3.148 str. 1 d., CPK 389 str.), o pagal CK 148 str. 2 d. ir CPK 389 str. atsisakymas atlikti ekspertizę tėvystės nustatymo bylose gali būti vertinamas kitos šalies naudai . Įstatymas reglamentuoja, jog tariamo vaiko tėvui atsisakius ekspertizės, teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali jo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Civilinė byla Nr. 3K-3-590/2003 m. Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje - materialinių ir procesinių teisės normų dėl vaiko kilmės nustatymo teismine tvarka taikymas ir aiškinimas (CPK 358 str., Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str.). Vaiko kilmės klausimas teisme išsprendžiamas nustatant tėvystę. Tėvystės nustatymo institutas keitėsi, priklausomai nuo įstatymo leidėjo ketinimų ir šio teisės instituto tikslų. 1969 m. redakcijos SŠK 55 straipsnis siejo tėvystės nustatymą su vaiko motinos ir spėjamojo tėvo bendru gyvenimu, bendro ūkio vedimu, vaiko auklėjimu, išlaikymu ir kitais faktais, būdingais šeimos santykiams, o ne aplinkybėmis, patvirtinančiomis vaiko kilmę iš tų dviejų asmenų. Įstatymo leidėjas pakeitė tėvystės nustatymo instituto tikslus, kai valstybė prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją bei Europos konvenciją dėl nesantuokinių vaikų statuso. Kiekvieno vaiko teisė, kiek įmanoma, žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai, turi būti užtikrinama ir įgyvendinama valstybės teisinėmis priemonėmis. SŠK 55 str. 2 dalis (1999 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. VIII-1106 redakcija) numatė, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti bei kiti įrodymai, patvirtinantys tėvystę. Ši teisės norma įtvirtino mokslinių įrodymų padidintą įrodomąją galią, nustatant nesantuokinio vaiko kilmę iš konkretaus asmens. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 dalis numato, kad teisinėms situacijoms, kurios atsiranda kodeksui įsigaliojus, taikomas šis kodeksas. Teismui sprendžiant tėvystės nustatymo klausimą ir priimant sprendimą po 2001 m. liepos 1 d., reikia vadovautis 2000 m. CK trečiosios knygos dešimtojo skyriaus nuostatomis. Tėvystės nustatymas yra įrodomųjų faktų, patikimai patvirtinančių tėvystę, nustatymas. CK 3.148 straipsnis numato tėvystės nustatymo pagrindus. Šio straipsnio antroji dalis nustato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai, tuo būdu ši norma įtvirtino mokslinių įrodymų padidintą įrodomąją galią giminystės ryšio nustatymui, kaip ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojęs SŠK 55 straipsnis. CK 3.148 str. 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti kiti įrodomieji faktai. Materialinės teisės norma numato, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai bei kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės, t.y. leistini visi procesinių normų numatyti įrodymai įrodomiesiems faktams nustatyti. CK 3.148 str. 1 dalis numatė tėvystės nustatymo pagrindus ir tų pagrindų santykį. Jeigu giminystės ryšys patvirtintas moksliniais įrodymais, jis pripažįstamas pakankamu pagrindu tėvystei nustatyti ir be kitų įrodomųjų faktų. Nustatinėti tėvystę vien įrodomųjų faktų pagrindu galima, jeigu šalys atsisako mokslinių įrodymų, t.y. jų gavimo būdo – ekspertizės. Tokios atsakymo priežastys įstatymu nenumatytos, tačiau akivaizdu, kad jos turi būti svarbios, kad teismas jų pagrindu negalėtų gauti mokslinių įrodymų. Atsisakyti nuo ekspertizės turi šalys, o ne viena iš bylos šalių. Atsisakymą teismas priima, atsižvelgdamas į priežasčių svarbą ir atitinkamų teisių apsaugos derinimo principą, t.y. nustatęs, kad vaiko teisę žinoti savo kilmę galima apginti kitais būdais, o atsisakymu apginami kitų asmenų svarbūs interesai. Civilinė byla Nr. 3K-3-64/2001 m. Tėvystės nustatymas – tai vienas iš pagrindų nustatyti, iš ko vaikas kilęs. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių

konvencijos (Lietuvoje konvencija ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu I-983) 7 straipsnis numato vaiko teisę žinoti savo tėvus. Šios teisės realizavimui nacionaliniai įstatymai numato mechanizmą nustatyti vaiko kilmę. Siejant tėvystės nustatymo klausimą su vaiko kilmės nustatymu akivaizdu, kad šios teisės normų paskirtis - nustatyti vaiko biologinius tėvus. Savanoriškai pripažįstant tėvystę arba nustatant tėvystę santuokos įrašo pagrindu, vaiko tėvu gali būti pripažintas ir asmuo, nesantis biologiniu vaiko tėvu. Šie tėvystės nustatymo būdai gali būti nuginčijami (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 4 straipsnis, SŠK 59 straipsnis). Vaiko teisė žinoti savo tėvus reiškia vaiko teisę žinoti asmenis, iš kurių jis yra kilęs. Esant ginčui dėl vaiko kilmės, tėvystė nustatoma ir pirmenybė teikiama biologiniam tėvui. Pastaba: SŠK – Santuokos ir šeimos kodeksas, kuris neteko galios nuo 2001 07 01, t. y. nuo CK įsigaliojimo ;) 4. BYLŲ DĖL TĖVŲ NAGRINĖJIMAS. (Ugnė) VALDŽIOS APRIBOJIMO NAGRINĖJIMAS. BYLŲ DĖL VAIKŲ IŠLAIKYMO

5. BYLŲ, KYLANČIŲ IŠ DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ, NAGRINĖJIMO YPATUMAI . (Kristina)

6. BYLŲ DĖL DAIKTO VALDYMO PAŽEIDIMŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI . (Jūratė) Valdymo pažeidimo sąvoka suformuluota materialiojoje teisėje. CK 4.35 str.: valdymas gali būti pažeistas paimant ar mėginat paimti daiktą ar jo dalį, teises į jį ar trukdant valdyti daiktą. CK 4.22 str.: valdymas – faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Šiuo atveju kalbame apie valdymą tik kaip apie savarankišką daiktinę teisę, o ne nuosavybės teisės sudedamąją dalį. Jei turi būti ginamas savininko pažeistas valdymas, tai reiškiamas vindikacinis ar negatorinis ieškinys, kuris bus nagrinėjamas pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo taisykles. Asmeniui siekiant apginti pažeistą valdymą užtenka įrodyti pačios faktinės būklės egzistavimą ir draudžiama įrodinėti teisę į daiktą ar gerą valdytojo valią. Užtenka įrodyti paskutinio valdymo ar jo pažeidimo faktą. Neteisėtas valdymas nėra ginamas. Valdymo gynimo tikslas yra laikinai nustatyti, pas ką liks daiktas, kol bus išspręstas teisė į jį klausimas. Posesinę gynybą reglamentuojančios normos yra išimtinės, jei išimtys nenustatytos, tai taikomos bendrosios bylų nagrinėjimo teisme bendrosios nuostatos. Proceso dalykas – tik ieškinys dėl valdymo gynimo. Proceso tikslas – pašalinti pažeidimą ir atkurti iki jo buvusią faktinę būklę. Daikto išlaikymo išlaidų, žalos priteisimo ir panašūs reikalavimai negali būti nagrinėjami šio skyriaus tvarka. Neleidžiama nei teismui nei ginčo šalims pasirinkti, kokia tvarka bus nagrinėjamos daikto valdymo pažeidimo bylos, nes jas nustatančios TN yra imperatyvios. Daikto savininkas taip pat gali ginti savo teises remdamasis daikto valdymo ypatumais (diskutuotina), bet savininkui kaip ir valdytojui draudžiama įrodinėti savo teisę į daiktą. Savininkas vėliau gali reikšti vindikacinį ar negatorinį ieškinį.

7. BANKROTO IR RESTRUKTŪRIZAVIMO BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI . (Toma) Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis. Ieškininis pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti paduotas, kai yra bent vienas iš Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje numatytų pagrindų, t.y.: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;

5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. Pareiškimus teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi teisę pateikti šio įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys: kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas. To paties straipsnio 2 dalis numato likviduojamos įmonės likvidatoriaus pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka ir išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų. Pareiškimai pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui raštu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Prie pareiškimo pridedami jo pagrįstumą įrodantys dokumentai. Teismams būtina tikrinti ir reikalauti, kad Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnyje išvardyti asmenys, paduodami teismui pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytųsi šio įstatymo 6–8 straipsniuose išdėstytų reikalavimų. Minėtos įstatymo normos numato, kokius veiksmus per kokius terminus privalo atlikti besikreipiantys į teismą asmenys, kokius įrodymus jie teismui privalo pateikti. Tinkamas šių reikalavimų atlikimas užtikrina savalaikį bankroto bylos iškėlimą ar atsisakymą iškelti bankroto bylą. Kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Pareiškimo teismui galima atsisakyti, iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Ieškovu bankroto byloje laikytinas kreditorius (kreditoriai) nepriklausomai nuo to, ar jis pats pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ar bankroto bylą siūlo kelti Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose ir to paties straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai), įmonės administracijos vadovas, likvidatorius). Atsakovas bankroto bylose yra skolininkas, t.y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Po bankroto bylos iškėlimo į bylą įstoję kreditoriai, teismui nutartimi patvirtinus jų finansinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei, pripažintini trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų, nes jie į bylą įstojo turėdami tikslą ne siūlyti bankroto bylos iškėlimą atsakovui, o patenkinti savo finansinius reikalavimus skolininkui jau iškeltoje bankroto byloje. Trečiųjų asmenų teises šie kreditoriai įgyja tik nuo teismo nutarties, kuria išspręstas jų reikalavimų įtraukimo į kreditorių reikalavimų sąrašą klausimas, priėmimo dienos. Teismo nutartyje iškelti bankroto bylą turi būti nurodyta dalyvaujančių bankroto byloje asmenų procesinė padėtis. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali: 1) įpareigoti įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį), likvidatorių pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir įvertinti įmonės turtą; 2) kviesti į teismą įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu. Šiems asmenims atvykti į teismą būtina, jiems taikomos Civilinio proceso kodekso liudytojams nustatytos garantijos; 3) kviesti į teismą įmonės kreditorius; 4) reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis; 5) teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; 6) nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui. Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos atitinkamos CPK taisyklės. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bylą yra procesinis teismo veiksmas, sukeliantis svarbias teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims, teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė, daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas kreditoriams, daug turto) turi nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti teismas gali ir rašytinio proceso tvarka. Bankroto bylos iškėlimas teisme Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. 3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo: 1) paskirti įmonės administratorių; 2) uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą eisėjimo dienos; 3) raštu nedelsiant pranešti apie iškeltą bylą juridinių asmenų registrui, įmonei (kai nutartis priimta rašytinio proceso tvarka – ir kreditoriams), Lietuvos bankui, jei byla iškelta įmonei, kuri yra Lietuvos banko pagal Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymą skelbiamame sistemų dalyvių sąraše, ir per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos: kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą, Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gautos paskolos arba paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja, mokesčių, valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę, valstybės, savivaldybės bankrutuojančios įmonės steigėjui ar įmonei atstovaujančiai institucijai, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei; 4) pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus. Pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto; 5) nustatyti laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos; 6) nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus; 7) pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti įmonės lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, iki bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Administratorius turi pateikti sąmatą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tais atvejais, kai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami kreditoriaus civiliniai ieškiniai Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, laikoma, kad šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyti terminai dėl perduotų ieškinių nepraleisti. Šie kreditorių ieškiniai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gali būti perduodami teismo nutartimi per visą bankroto proceso vykdymo laikotarpį, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą, paskirti, laikinai pavaduoti arba atstatydinti administratorių Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per dvi savaites nuo jo padavimo dienos. Lietuvos apeliacinis teismas, panaikinęs nutartį, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą, negali priimti nutarties ją iškelti. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama. Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus (30-45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, paduoti po šio termino, priimami tik iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba įmonę likviduoti dėl bankroto priėmimo dienos. Bankroto procesas ne teismo tvarka Bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą. Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 4/5 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną. Jei kreditorių susirinkimas nepriima nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys (kreditorius (kreditoriai); savininkas (savininkai); įmonės administracijos vadovas) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu . Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Supaprastintas bankroto procesas Kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama

supaprastinto bankroto proceso tvarka. Tokia tvarka bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama tai pat, kai kreditorius pareiškimą teikia dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos. Teismas, priėmęs nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą, privalo: 1) informaciją apie teismo nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą nedelsdamas pateikti juridinių asmenų registrui, įmonei, kreditoriams ir Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“; 2) paskirti administratorių, jei jis nepaskirtas; 3) patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, kurią administratorius turi pateikti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarties taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos; 4) patvirtinti supaprastinto bankroto proceso trukmę; 5) patvirtinti (jei jie nepatvirtinti) kreditorių reikalavimus pagal administratoriaus pateiktą sąrašą, sudarytą pagal įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Taikos sutarties sudarymas Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai). Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartį tvirtina teismas. Jeigu bankroto byla iškelta akcinei ar uždarajai akcinei bendrovei, teismas nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo nurodo asmenį, kuriam paveda sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Taikos sutartis įsigalioja įsiteisėjus teismo nutarčiai šią sutartį patvirtinti. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama. Bankroto procesą nagrinėjant ne teismo tvarka, taikos sutartį tvirtina notaras. Restruktūrizavimo bylų nagrinėjimo ypatumai Įmonės restruktūrizavimo procesas – ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, įmonės turto ar jo dalies pardavimo, kitų įmonių turto priėmimo jas jungiant ar skaidant, techninių, ekonominių bei organizacinių priemonių, skirtų įmonės mokumui atkurti, įgyvendinimas, įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei vykdymo terminų pakeitimas. Įmonės restruktūrizavimo byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl įmonių restruktūrizavimo teisinių santykių.

Įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu: 1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas; 2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos; 3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Siūlymą restruktūrizuoti įmonę jos vadovui raštu gali pateikti kreditorius (kreditoriai), tačiau pareiškimą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikia įmonės vadovas. Pareiškimas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui pateikiamas raštu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti restruktūrizavimo bylą, gali: 1) įpareigoti įmonės valdymo organus, įmonės vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) pateikti teismui papildomus dokumentus, reikalingus restruktūrizavimo bylai nagrinėti; 2) kviesti į teismą įmonės savininką, jos valdymo organų narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, reikalauti raštiškų paaiškinimų, susijusių su restruktūrizavimo bylos iškėlimu; 3) informuoti rajono (miesto) savivaldybę, kurios teritorijoje yra restruktūrizuojama įmonė ir jos filialai; 4) savo iniciatyva ar suinteresuotų asmenų prašymu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos. Teismas iškelia restruktūrizavimo bylą, jeigu yra Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nurodytos sąlygos. Byla iškeliama ir nagrinėjama ilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Teismas atsisako kelti restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) įmonė iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, reikalavimus; 2) teismui nepateikti visi šio įstatymo 5 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai; 3) įmonei iškelta bankroto byla. Teismas, priimdamas nutartį iškelti restruktūrizavimo bylą, tuo pat metu privalo paskirti įmonės administratorių restruktūrizavimo plano rengimo ar kitam kreditorių susirinkime numatytam laikotarpiui, įpareigoti įmonės vadovą ar administratorių teikti informaciją teismui apie pareikštus įmonei ar įmonės kitiems asmenims pareikštus turtinius reikalavimus bylose, iškeltose restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu. Teismas, priėmęs nutartį iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti, ne vėliau kaip per 1 dieną praneša apie tai įmonei ir pagrindiniams kreditoriams. Nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėja per 10 dienų nuo priėmimo dienos, jei ji per šį terminą nebuvo apskųsta. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas per 5 kalendorines dienas privalo:

1) apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir darbuotojų reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, su žalos dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe atlyginimu; 2) pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir prokuratūrai apie pareikštus restruktūrizuojamos įmonės kreditorių civilinius ieškinius ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Teismo nutartyje dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo turi būti nurodyta: 1) įmonės pavadinimas, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą įmonę, ir pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo data; 2) paskirto įmonės administratoriaus vardas, pavardė, adresai, telefonai ir kuriam laikui įmonės administratorius paskirtas; 3) įmonės restruktūrizavimo plano ir kitų restruktūrizavimo bylai nagrinėti reikalingų dokumentų parengimo ir pateikimo teismui data; 4) kreditorių reikalavimų pateikimo įmonės administratoriui terminai, kurie turi būti ne trumpesni kaip 30 ir ne ilgesni kaip 45 kalendorinės dienos. Teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus terminus (30-45 kalendorinės dienos), jeigu mino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl jų reikalavimų, susidariusių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ažinimo, paduoti po šio nustatyto termino, priimami tik iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą dienos. Informaciją apie tus reikalavimus teismas nedelsdamas perduoda restruktūrizuojamos įmonės administratoriui. Paprastesnė įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarka Restruktūrizavimo byla įmonei gali būti iškeliama paprastesne tvarka, kai jos restruktūrizavimo planas parengiamas iki pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą pateikimo teismui. Taikant paprastesnę restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarką, įmonės vadovas ar kreditorių atstovas kartu su pareiškimu teismui iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą pateikia įmonės restruktūrizavimo planą, kuriam turi būti pritarta visų kreditorių, ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę bei pritarimą restruktūrizavimo planui, taip pat nepriklausomo eksperto išvadą dėl plano ir jo įgyvendinimo priemonių pagrįstumo. Valstybės ar savivaldybės įmonės vadovas ar kreditorių atstovas šiuo atveju pateikia įmonės restruktūrizavimo planą, kuriam pritarta visų kreditorių, ir savininko teises bei pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimą restruktūrizuoti įmonę, pritarimą restruktūrizavimo planui bei nepriklausomo eksperto išvadą dėl plano ir jo įgyvendinimo priemonių pagrįstumo. Eksperto darbą apmoka įmonė. Teismas arba teisėjas, gavęs nurodytus dokumentus, ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų juos išnagrinėja ir priima nutartį iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti ir patvirtinti ar nepatvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą. Restruktūrizavimo planas įgyvendinamas Įmonių restuktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Restruktūrizavimo bylos nutraukimas Teismas įmonės restruktūrizavimo bylą nutraukia, jeigu yra nors viena iš šių sąlygų: 1) nevykdomos šio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje nurodytos sąlygos; 2) restruktūrizavimo proceso metu išaiškėja, kad apie įmonės ekonominę būklę buvo pateikta neteisinga informacija ir dėl to restruktūrizavimo planas negali būti įvykdytas, ir tai patvirtina kreditorių komitetas (susirinkimas); 3) išaiškėja, kad restruktūrizavimo plane numatytos priemonės nebus įgyvendintos, ir įmonė neįrodo, kad restruktūrizavimo planas bus įvykdytas. Kreditorių susirinkimas, gavęs raštišką įmonės dalyvių susirinkimo, valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos ar investuotojo (investuotojų) prašymą nutraukti įmonės restruktūrizavimą, gali priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir pavesti įmonės vadovui kreiptis į teismą. Šiam nutarimui turi pritarti kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų teisme patvirtintų dar nepatenkintų reikalavimų sumos. Jeigu restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metu atsiranda pagrindas kelti įmonei bankroto bylą ir teismas gauna pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, teismas priima nutartį nutraukti restruktūrizavimo bylą ir iškelti įmonei bankroto bylą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Apie teismo nutartį nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą įmonės vadovas per 5 kalendorines dienas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos privalo pranešti kreditoriams arba jų įgaliotiniams, Finansų ministerijai, jeigu įmonė ir jos filialai yra paskolos, gautos valstybės vardu ar su valstybės garantija, gavėja, privalomųjų įmokų administratoriams, kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę ir jos filialus, rajono (miesto), kurio teritorijoje yra įmonė ir jos filialai, savivaldybei, įmonę ir jos filialus įregistravusiems juridinių asmenų registro tvarkytojams, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu restruktūrizavimo byla iškelta akcinei bendrovei, ir viešai paskelbia šalies laikraštyje apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą įmonei ir teismo nustatytą laiką, per kurį kreditoriai gali pareikšti savo reikalavimus restruktūrizuojamai įmonei.

8. SUPAPRASTINTO IR PAGREITINTO KAI KURIŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO TIKSLAS . (Marija)

9. DOKUMENTINIS PROCESAS: BYLŲ NAGRINĖJIMO ŠIA PROCEDŪRA SĄLYGOS, IEŠKINIO TURINYS IR PAREIŠKIMO TVARKA, BYLŲ NAGRINĖJIMO DOKUMENTINIAME PROCESE TVARKA, PRELIMINARAUS SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR JO TURINYS, ATSAKOVO PRIEŠTARAVIMAI IR BYLOS NAGRINĖJIMO, PRIĖMUS PRIEŠTARAVIMUS, TVARKA. (Audrius)

10. BYLŲ DĖL TEISMO ĮSAKYMO IŠDAVIMO NAGRINĖJIMO TVARKA: BŪTINOS SĄLYGOS BYLĄ NAGRINĖTI ŠIA PROCEDŪRA, KREDITORIAUS PAREIŠKIMO FORMA IR TURINYS, PAREIŠKIMO PRIĖMIMO TVARKA, TEISMO ĮSAKYMO IŠDAVIMAS IR JO TURINYS, PRANEŠIMAS SKOLININKUI APIE TEISMO ĮSAKYMO IŠDAVIMĄ, SKOLININKO PRIEŠTARAVIMŲ PAREIŠKIMO TEISINĖS PASEKMĖS . (Aistė) 11. GINČŲ DĖL NEDIDELIŲ SUMŲ PRITEISIMO NAGRINĖJIMO YPATUMAI. (Lauksmina) Šie ypatumai nurodyti CPK 441 str.: 441 straipsnis. Proceso ypatumai 1. Bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių vieno tūkstančio litų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. 2. Jeigu ieškinio suma neviršija šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai. Tai pakankamai nauja forma Lietuvos civilinio proceso teisėje, perimta iš Vokietijos. Tiesioginis šios formos tikslas yra užtikrinti proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą ir padidinti teismo darbo našumą. Dažnai teigiama, kad tokia forma sprendžiamoms byloms teikiama mažiau dėmesio ir teisingumo. Tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes įstatyme numatyti ypatumai reiškia teismo galimybę laisviau spręsti, kaip byla gali būti išnagrinėta greičiau, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad teismas turi teisę tai daryti nepaisydamas civiliniam procesui keliamų tikslų ir teismo pareigos išaiškinti. Šie ypatumai tiesiog suteikia teismui daugiau galimybių. Taip pat reikia pastebėti, kad laisvai spręsti dėl proceso formos ir turinio yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tai neribojama jokiomis išankstinėmis sąlygomis. Teismui įtakos gali turėti nebent vienos iš šalių prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (441 str. 1 d.) Norint pradėti taikyti šią proceso formą, nereikia jokio specialaus teismo nutarimo. Teismas turi teisę pereiti prie supaprastinto proceso bet kuriuo bylos nagrinėjimo etapu ir bet kada gali grįžti prie įprasto proceso. Atkreiptinas dėmesys, kad supaprastintas procesas gali būti taikomas tik bylos aplinkybių tyrimui. Teismas pats gali spręsti, žodinio ar rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama byla ir kaip bus aiškinamos esminės ginčijamos bylos aplinkybės. Kitos civilinio proceso sritys lieka nepakitusios. Paminėtina, kad teismo teisė spręsti dėl proceso formos ir turinio visiškai neapima materialiosios teisės galiojimo klausimo. Kadangi teismo pareiga nustatyti tiesą nepakinta, tai ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu bei dispozityviškumo turinys (teismą saisto šalių valia) lieka nepakitęs. Taip pat galima teigti, kad teismas kur kas laisviau gali pasirinkti priemones, t.y. ne tik tas, kurios nurodytos CPK 159 str. Teismas privalo užtikrinti tinkamą šalies teisės būti išklausytai įgyvendinimą: • Suteikti šalims galimybę pareikšti savo nuomonę esminiais klausimais; • Suteikti šalims galimybę pateikti klausimus liudytojams ir ekspertams; • Suteikti šalims galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga; • Negali plėsti savo teisės atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus. Toks supaprastintas procesas suteikia teismui nemažai galimybių įrodinėjant (Vokietijoje leidžiama apklausti liudytoją ar ekspertą telefonu). Jei šalis reikalauja žodinio bylos nagrinėjimo, tai dar nereiškia, kad įrodymų tyrimas taip pat bus žodinis – teismas išlieka laisvas spręsdamas klausimą dėl įrodymų tyrimo tvarkos ir formos. Šalys pareikalauti žodinio proceso gali bet kuriuo bylos nagrinėjimo etapu. Svarbu, kad tokio proceso metu posėdžiai gali būti neprotokoluojami, svarbiausia, kad teismo sprendimas turi atitikti visus bendruosius jam keliamus turinio reikalavimus, kad iš jo būtų visiškai aiškūs teismo sprendimo motyvais. Sutrumpinta teismo sprendimo forma – tai teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant klausimą, dėl kelių byloje egzistuojančių ypatumų, teismas turėtų vadovautis tais ypatumais pagal situaciją. Darbo ir šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai yra viršesni nei CPK 441 str. nurodyti, todėl teisės normos, reglamentuojančios ginčus dėl nedidelių sumų nagrinėjimo gali būti taikomos tik tada, kai neprieštaraus specialioms darbo ar šeimos teisės normoms.

23 TEMA
24 tema. CIVILINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMAS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA

1. YPATINGOSIOS TEISENOS ESMĖ IR REIKŠMĖ. BYLŲ PRISKYRIMO NAGRINĖTI YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA KRITERIJAI.

2. PAGRINDINIAI BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA PRINCIPAI IR PROCESINIAI YPATUMAI. IEŠKINIO (GINČO) TEISENOS IR YPATINGOSIOS TEISENOS SKIRTUMAI . (Eglė M.) Kalbant apie aiškiais kriterijais pagrįstą ypatingosios teisenos atskyrimą nuo ginčo teisenos galima pasakyti, kad toks grynai teorinis atskyrimas apskritai nėra įmanomas, o visi ligšioliniai mėginimai buvo reikšmingi tik tiek, kad atskleidžia esminius vienos ir kitos teisenos bruožus. Todėl jų taikymo ribas nustato ne teorija, o įstatymų leidėjas grynai pragmatiška įstatymų leidyba. Esminiai ypatingosios ir ginčo teisenos skirtumai CPT moksle paprastai atskleidžiami nagrinėjant proceso principus, kurie dažniausiai yra visiškai priešingi. Ginčo teisenai galioja dispozityvumo, rungimosi, žodinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo principai, o ypatingajai - oficialumo, tardomojo proceso, rašytinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo ribojimo principai, kurių įgyvendinimas garantuoja, be visų kitų tikslų, ir greitą bylos išnagrinėjimą. Šie principai kiek detaliau: Oficialumo principas. Procesas ypatingosios teisenos byloje gali būti pradedamas tiek pareiškėjo, tiek teismo iniciatyva (pvz., CPK 505 str.), jeigu yra tam įstatymo nustatytos sąlygos (nesvarbu, iš kokių šaltinių teismas sužinojo šias sąlygas esant). Oficialumo principas paprastai ribojamas tik įstatymų nurodytais atvejais (pvz., ištuokos byla bendru abiejų sutuoktinių sutikimu g.b. pradėta tik sutuoktinių pareiškimu). Be to, BDA negali savo valia pakeisti įstatymų leidėjo nustatytų ginčo ir ypatingosios teisenos kompetencijos ribų. Įstatymas, o ne BDA sprendžia, kokia teisena bus nagrinėjama konkreti byla. Teismo pareiga yra nustatyti, kuria galima teisena t.b. nagrinėjama konkreti byla. Tardomojo proceso principas. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga. Atsižvelgiant i šio principo galiojimą, paprastai ypatingosios teisenos atveju neleidžiama priimti sprendimo už akių. Šiuo klausimu yra daug ginčų. Arčiausiai šios problemos sprendimo yra profesorius H.W. Faschingo pasiūlymas, kad "kai vienas iš proceso dalyvių neatvyksta į teismo posėdį, teismas turėtų nagrinėti bylą atvykusios šalies atžvilgiu". Tai reikštų, kad teismas turi teisę nagrinėti bylą ir neatvykus vienam iš proceso dalyvių. Žodinio proceso ir viešumo principai . Ypatingosios teisenos atveju praktiškai negalioja nė vienas iš šių principų. Sprendimai čia g.b. priimami be žodinio bylos nagrinėjimo iš esmes (tik išimtiniais atvejais įstatymai nustato privalomą žodinį procesą). Įsakmaus žodinio proceso principo nebuvimas nereiškia, kad teismas negali skirti žodinio bylos nagrinėjimo. Atvirkščiai, teismas pats sprendžia, kuri iš bylos nagrinėjimo formų konkrečiu atveju yra naudingesnė. Tą patį galima pasakyti ir apie viešumo principą. Tiesioginio dalyvavimo principas. Jis nagrinėjant bylą ypatingąja teisena galioja ribotai, nes nagrinėjančio bylą teismo sudėties pasikeitimas neturi jokios reikšmės tolesniam jos nagrinėjimui (byla neturi būti nagrinėjama iš naujo). Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad proceso dalyviai ypatingosios teisenos byloje turi teisę būti išklausyti, tačiau bylą nagrinėjantis teismas gali pasirinkti, kokia forma (raštu ar žodžiu) juos išklausys. Kalbant apie ypatingosios ir ginčo teisenos santykį reik atkreipt dėmesį, kad ypatingosios teisenos atveju nėra šalių, nes pati byla iš esmės nėra dvišalė. CPK 443str. nustato, kad čia BDA yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys. Teismas, nagrinėdamas bylas ypatingąja teisena, vykdo teisingumą (Vokietijoje tai sukėlė daug ginčų, tačiau tai nebuvo paneigta). LR Konstitucijos 109 str. pirmoje dalyje sakoma, kad teisingumą LR vykdo tik teismai. Ši nuostata nurodo išimtinę instituciją (teismus), vykdančią teisingumą. Tačiau ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad teismas gali vykdyti tik teisingumo funkciją. Atvirkščiai, teismams g.b. priskirta vykdyti papildomas funkcijas, jeigu jos vienaip ar kitaip susijusios su teisingumo vykdymu. Bendruosius ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo bruožus lemia jau aptarti principai. Pagrindiniai ginčo ir ypatingosios teisenos santykių bruožai: a) teismas visas civ. bylas nagrinėja ginčo teisena, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip. Taigi ginčo teisena yra pagrindinė ir jos išimtys g.b. nustatytos tik įstatyme. Kilus abejonei, kuria teisena turi būti nagrinėjama byla, pirmumas turi būti teikiamas ginčo teisenai. Pirmumas ginčo teisenai turėtų būti teikiamas ir kai pareiškus ieškinį teisme vienas iš reikalavimų arba dalis reikalavimo yra nagrinėtina ypatingąja teisena. Šiuo atveju teismas neturėtų išskirti to reikalavimo į atskirą bylą, nes tai prieštarautų CP tikslams (proceso koncentruotumas). Vadovaudamasis ginčo teisenos pirmumo principu teismas turėtų visus reikalavimus išnagrinėti viename procese. Šiuo atveju skirtingiems reikalavimams bus taikomi teisėjo aktyvumo standartai, nes spręsdamas dėl tos reikalavimo dalies, kuriai taikytinos ypatingosios teisenos normos, teismas vadovausis tardomojo proceso principu; b) šalims draudžiama sutartimi pakeisti įstatymų leidėjo nustatytas ypatingosios teisenos ribas. Įstatymų leidėjas, o ne šalys sprendžia, kokios bylos t.b. nagrinėjamos ypatingąja teisena. Ribų tarp ginčo ir ypatingosios teisenos apsauga yra teismo pareiga, kurią jis vykdo ex officio. Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuos, kad, pvz., byloje materialioji tiesa nebuvo nustatyta tik dėl to, jog teismas vadovavosi ginčo, o ne ypatingosios teisenos nuostatomis (pvz., nerinko įrodymų savo iniciatyva, nes rėmėsi rungimosi principu), bus pagrindo naikinti teismo sprendimą motyvuojant tuo, kad byla buvo išnagrinėta ne ta teisena. Jeigu bus konstatuota, kad šis procesinio pobūdžio pažeidimas neturėjo įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, naikinti jo nurodytu motyvu nėra jokio pagrindo.

CPK 137str. pagrindo, pagal kurį teismas galėtų atsisakyti priimti ieškinį, jeigu byla t.b. nagrinėjama ypatingąja teisena, nėra. Pagrindas skirti terminą trūkumams pašalinti (CPK 138 str.) taip pat g.b. ne visada. Todėl teismas turėtų priimti tokį pareiškimą ir iškelti civ. bylą, o paskui priimti nutartį, kad byla bus nagrinėjama ypatingąja teisena; c) ginčo teisenos normų taikymas nagrinėjant bylą ypatingąja teisena. Reikia skirti dviejų rūšių ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus: 1. bendruosius (būdingus visų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui) ir 2. specialiuosius (būdingus tik tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimui). Aptarsime bendruosius ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus (CPK 443 str.), jais vadovaujantis įgyvendinami ypatingosios teisenos principai. 1) Specialusis ypatingosios teisenos normų pobūdis. Ypatingosios teisenos normos yra išimtinės. CPK 443 str. 1d., CPK1str.1d. . Jei nėra spec. normos, reglamentuojančios konkretų veiksmą, taikomos bendrosios civ. bylų nagrinėjimo taisyklės. Kita vertus, jas aiškindamas ir taikydamas teismas privalo atsižvelgti į ypatingosios teisenos esmę ir jai galiojančius principus. Labiausiai bendrųjų civ. bylų nagrinėjimo taisyklių turinį veiks tardomojo proceso ir oficialumo principai bei jų lemiamos visiškai kitokios teismo aktyvumo ribos ypatingosios teisenos bylose. Esant dviejų specialiųjų normų (atitinkamos CPK ir tam tikro įstatymo) konkurencijai, vadovaujantis CPK 1str. 1d., bus taikoma būtent tam tikrame įstatyme nustatyta proceso taisyklė. 2) Byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai. Vienas iš būdingų ypatingosios teisenos bruožų yra tas, kad čia nėra ginčo šalių. Visi BDA yra laikomi viena šalimi. Todėl čia nėra vartojamos ginčo teisenai būdingos ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų sąvokos. CPK 37 str. 2d. sako, kad BDA, be šalių, yra ir pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose. Atsižvelgiant į tai būtų galima teigti, kad BDA ypatingosios teisenos atveju yra pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius, jeigu jis byloje paskirtas. Pareiškėjas yra asmuo, kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama nagrinėti konkreti byla. (CPK nepateikia pareiškėjo sąvokos). CPK 443 str. 3d. suinteresuotas asmuo yp. teisenos byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio t. ir p. yra susijusi nagrinėjama byla. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sąvokos netapačios, nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti pareiškimą (prašymą) teismui. Kitas skirtumas tas, kad ne visada pareiškėjas yra materialiuoju teisiniu atžvilgiu suinteresuotas bylos baigtimi. Tiek prokuroras, tiek globos (rūpybos) institucija pateikdami atitinkamą prašymą (pareiškimą) teismui vykdo tam tikrą viešojo pobūdžio visuomenės intereso sergėtojo funkciją ir byloje priimtas sprendimas neturės visiškai jokios įtakos materialioms teisėms ir pareigoms. Suinteresuotų asmenų skaičius ypatingosios teisenos byloje priklauso nuo to, kiek asmenų gali būti materialiuoju teisiniu atžvilgiu suinteresuoti (tiesiogiai arba netiesiogiai) bylos baigtimi. Proceso dalyvių (pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų) interesai byloje, skirtingai nuo ginčo teisenos, neturi būti priešingi, atvirkščiai - jie gali sutapti. CPK 443str.3d. sakoma, kad jeigu paaiškėja, jog nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Suinteresuotas asmuo į konkrečią bylą gali tiek įsitraukti savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva. Pirmiausia suinteresuotus asmenis savo pareiškime (prašyme) turi nurodyti pareiškėjas. Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau prasidėjusį procesą pareikšdami teismui atitinkamą rašytinį prašymą (CPK 111 str.). Asmens įsitraukimas į procesą gali jį pasunkinti ir pratęsti, todėl reikėtų pripažinti proceso dalyvių teisę prieštarauti tokių asmenų įsitraukimui arba įtraukimui į procesą.(toks prieštaravimas g.b. ginčijamas remiantis tik vienu motyvu - kad toks asmuo nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi). Iš esmės kuratoriaus dalyvavimas ypatingosios teisenos bylose yra galimas vadovaujantis CPK 39 str. Teismas gali skirti kuratorių savo iniciatyva, t. y. nelaukdamas atitinkamo asmens prašymo. 3) Prašymas (pareiškimas, skundas). CPK 5str.4d.(taip pat CPK 443str.4d.) sako, kad yp. teisenos bylose paduodami pareiškimai ir prašymai, o ne ieškinys. Kai kurių kategorijų yp. teisenos bylose yra paduodamas skundas (CPK 510str.2d.). Ypatingosios teisenos bylų tikslas paprastai yra ne pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimas (šio principo išimčių yra labai nedaug), o tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų įgyvendinimas, jų administravimas, tam tikrų sąlygų joms įgyvendinti siekiant įtvirtinti tam tikras asmens materialiąsias subjektines teises konstatavimas ir įtvirtinimas. Prašymas, turi atitikti CPK 111 str. nustatytus bendruosius proc. dok. keliamus reikalavimus ir spec. reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad ypatingosios teisenos bylose negalima priimti sprendimo už akių, pareiškime pareiškėjas neturi išdėstyti savo nuomonės dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas arba parengiamasis procesinis dokumentas. Ypatingosios teisenos bylose t.p. nėra ieškinio sumos, todėl pareiškime ji neturi būti nurodoma. Oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos yp. teisenos bylos g.b. pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva (pvz., CPK 459 str.1d.). 4) Teismingumas. Skirtingai nei ginčo teisenos atveju, bendrasis teritorinis teismingumas esant yp. teisenai yra atvirkštinis vadovaujantis CPK 443str.10d. pareiškimai čia paduodami ne atsakovo gyvenamosios ar JA buveinės vietos apylinkės teismui, bet pareiškėjo gyvenamosios vietos ar JA buveinės apylinkės teismui, išskyrus CPK V dalyje daromas išimtis (CPK 445str., 449str.1d., 454str.1d., 459str.2d., 462str.1d., 480str.1d., 497str.4d., 510str.2d., 517str.2d., 526str.2d., 530, 534str., 543str.2d., 576str.2d.). Būtina atkreipti dėmesį ir į rūšinio (dalykinio) teismingumo specifiką. Kadangi yp. teisenos atveju nėra ieškinio sumos sąvokos, nėra aktuali ir CPK27str.1p. nurodyta 100.000 litų ieškinio sumos riba, nuo kurios visos bylos tampa kaip pirmajai instancijai teismingos apygardos teismams. Taigi apygardos teismai yp. teisenos bylose kaip pirmosios instancijos teismai veikia tik kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme. Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena kyla klausimas, nagrinėtinas yp. teisena. Jeigu šių sąlygų nėra, visas ypatingosios teisenos bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apylinkės teismai. 5) Perėjimas nuo ginčo prie ypatingosios teisenos. Nagrinėjant civ. bylas gali kilti klausimas, ar vykstant procesui galima pereiti nuo ginčo teisenos prie ypatingosios ir atvirkščiai? Atsakymas - taip (pvz., sutuoktinis pareiškė teisme ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, o paskui sutuoktiniai sutarė, kad santuoka bus nutraukta abiejų pareiškimu. Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių pareiškimu yra nagrinėtinas jau yp.teisena, tad teismas turi teisę nebaigęs vieno proceso neperžengdamas to paties proceso ribų pereiti prie yp. teisenos, jeigu teismui bus pateiktas sutuoktinių susitarimas dėl turto pasidalijimo ir kiti CK bei CPK reikalaujami dokumentai, teismas turėtų šiuo klausimu priimti nutartį ir toliau bylą nagrinėti ypatingąja teisena). Analogiška ir atvirkštinė situacija. 6) Rašytinio proceso principas.

Pagal CPK 443str.5d. yp. teisenos bylos yra nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai įst. nustato kitaip arba kitaip nusprendžia bylą nagrinėjantis teismas. 7) Teismo vaidmuo nagrinėjant bylas ypatingąja teisena. Yp. teisenos bylose galioja tardomojo proceso principas. CPK443str.8d. čia svarbi. Nagrinėdamas bylą yp. teisena teismas privalo nustatyti materialiąją tiesą, o nustatyti formaliąją tiesą jokiais motyvais čia neleidžiama. Jei materialiajai tiesai nustatyti įrodymų byloje nepakanka ir jų neįmanoma surinkti, teismas tiesiog netenkins atitinkamo prašymo. Tad teismas, nagrinėdamas faktinį bylos aspektą, nėra saistomas BDA pateiktų įrodymų. Galima net teigti, kad teismas nėra saistomas ir neginčijamų faktų bei jų pripažinimo, jų teisingumą nagrinėdamas bylą jis t.p. turėtų patikrinti. Atsižvelgiant į tai, reikėtų pripažinti, kad yp. teisenos atveju praktiškai neįmanoma taikyti ir ieškinio pripažinimo instituto. Tad teismas, nagrinėdamas bylą yp. teisena, jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo nuomone, būtinus įrodymus, bet tai nereiškia, kad teismas turėtų dirbti už BDA. Teismo aktyvumas šiuo atveju reiškia tai, kad jis turi pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, kitaip nei ginčo teisenoje, gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, o jei BDA negali to padaryti - išreikalauti juos savo iniciatyva. Su pareiga nustatyti materialiąją tiesą tiesiogiai susijęs ir CPK 443str..9d. nustatytas draudimas ypatingosios teisenos bylose priimti sprendimą už akių. Tačiau CPK 443str.5d. nustatyta, kad BDA neatvykimas i teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylos (aišku, jeigu yra tinkamai pranešta apie teismo posėdį), išskyrus, kai CPK nurodo, jog šių asmenų dalyvavimas yra privalomas (pvz., CPK 467 str. 2 d.). Matydamas galimybę išnagrinėti bylą iš esmės nesant kurio nors iš BDA, teismas tai ir turėtų padaryti, kitaip bylos nagrinėjimą reikėtų atidėti arba pareiškiamą palikti nenagrinėtą taikant pagal analogiją CPK 246str.1d. Jei teismui pripažinus asmens atvykimą būtinu šis be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas, be specialių teisių, nustatytų CPK, turi teisę skirti CPK162str.6d. nurodytą baudą. 8) Teismo išlaidos. Ypatingosios teisenos bylose kiekvienas BDA pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK443str.6d.). Šis principas visiškai atitinka pačią yp. teisenos bylų, kur paprastai nėra priešingų interesų, o pagrindinis tikslas administruoti materialiosios teisės normas, esmę. Ši taisyklė galioja ir kai ypatingosios teisenos byla pradedama teismo iniciatyva. Įstatymas daro keletą šios taisyklės išimčių, kurių esmė - turėtų išlaidų padalijimas proceso dalyviams. Taigi teismo išlaidos gali būti teismo proporcingai padalijamos, jeigu: a) BDA suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai nereiškia, kad jų interesai yra priešingi); arba b) BDA interesai yra priešingi (pvz., kai nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai). Šiuo atveju taikomos ir atitinkamos CPK nuostatos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo teismo išlaidų mokėjimo ir dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio, jo mokėjimo atidėjimo klausimus. Į bylinėjimosi išlaidų sąvoką šiose bylose įeina tiek žyminis mokestis, tiek išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.). 8) Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Ypatumai pirmiausia pagrįsti tuo, kad paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra BDA priešingų interesų. LAT konsultacijoje išaiškino, kad "ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis CPK225str.2-3p. esančiomis nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto pareiškimo nuorašą ir nustatyti terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Tame teismo pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nes teismas šios kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra CPK227str.1d. nurodytos sąlygos, taikomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, o CPK228str.1d. nurodytoms sąlygoms turi būti skiriamas parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškimą arba pasibaigus nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta nagrinėti teisme, turi teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje." Atsiliepimo į pareikštą prašymą byloje bus reikalaujama tik kai, be pareiškėjo, yra ir kitų suinteresuotų asmenų. Jeigu tokių asmenų nėra, teismas iš karto galėtų skirti parengiamąjį teismo posėdį arba tiesiog skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Kiek ydinga atrodo LAT nuostata dėl galimybės nepasirinkus nė vienos iš pasirengimo formų iš karto skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Nors tokia galimybė ypatingosios teisenos bylose iš tikrųjų yra (nors kaip matyti iš CPK225str.6p., teismas privalo pasirinkti vieną iš pasirengimo formų). Yp. teisenos atveju nė vienos iš pasirengimo formų gali nebūti dėl galiojančio tardomojo proceso principo. Teismas, matydamas, kad pareiškus atsiliepimą padėtis yra pakankamai aiški, arba nusprendęs pats išsireikalauti būtinus įrodymus, gali iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Svarbu atkreipti dėmesį ir į atsiliepimo ar paruošiamųjų procesinių dokumentų nepateikimo bei neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį padarinius. Yp. teisenoje negalima priimti spr. už akių, todėl teismas turėtų arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba vadovaudamasis taisykle, jog BDA neatvykimas į teismo posėdį netrukdo nagrinėti bylos, toliau nagrinėti ją. V. Nekrošius teigia, kad CPK181str. reikalavimas atsisakyti priimti pavėluotai pateikiamus įrodymus yp. teisenos atveju negali būti taikomas. 3. YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA NAGRINĖJAMOS KATEGORIJŲ NAGRINĖJIMO PROCESINIAI YPATUMAI. (Olia) BYLOS. ATSKIRŲ ŠIOS TEISENOS BYLŲ

Bylos, kurios nagrinėjamos ypatingos teisenos tvarka išvardintos CPK 442str.( apie kiekvieną nerašysiu nes tai kiti klausimai). Atskirų šios teisenos bylų kategorijų nagrinėjimo procesiniai ypatumai reglamentuojami CPK 443str. 1. Ginčo teisenos normų taikymas nagrinėjant bylą ypatingąja teisena. Taigi taikyti ginčo teisenos normas ypatingos teisenos atveju teismas turėtų, jeigu: 1. CPK V dalis nedaro atitinkamų išimčių; 2. ginčo teisenos normų taikymas neprieštarauja ypatingos teisenos esmei. Taip pasireiškia specialus YT normų pobūdis. 2.Byloje dalyvaujantys asmenys ir kiti proceso dalyviai Ypatingos teisenos atveju nėra šalių, nes pati byla iš esmės nėra dvišalė, todėl čia byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius. Pareiškėjas yra asmuo, kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama nagrinėti konkreti byla. Suinteresuoto asmens sąvoka CPK 443str. 3d. Pažymėtina, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sąvokos nėra tapačios , nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti pareiškimą teismui. Neretai įstatymas pateikia baigtinį galimų pareiškėjų sąrašą, pvz., CK 2.10. Suinteresuotų asmenų skaičius YT byloje priklauso nuo to, kiek asmenų gali būti

materialiuoju teisiniu atžvilgiu suinteresuoti bylos baigtimi. Tai priklauso nuo bylos pobūdžio ir konkrečių aplinkybių. Proceso dalyvių (pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų )interesai byloje neturi būti prieštaringi, jie gali sutapti.Suinteresuotas asmuo į konkrečią bylą gali įsitraukti savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva.Pirmiausia suinteresuotus asmenis savo pareiškime turi nurodyti pareiškėjas.Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau prasidėjusį procesą pareikšdami teismui atitinkamą rašytinį prašymą .BE CPK 111str.keliamų reikalavimų, prašyme turi būti nurodyta, kuo pasireiškia asmens teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi, pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Jeigu asmuo nori įsitraukti į bylą žodiniame teismo posėdyje, prašymas gali būti pareiškiamas žodžiu ir įrašomas į teismo posėdžio protokolą.Teismas, priimdamas sprendimą įtraukti konkretų asmenį į bylą, privalo patikrinti, ar jis nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi. Nustatęs, kad siekiantis įsitraukti į bylą asmuo nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, teismas atsisako tenkinti jo prašymą. Toks atsisakymas įforminamas rašytine nutartimi, nes gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. 3. Prašymas YT atveju paduodami pareiškimai, prašymai, o ne ieškinys todėl, kad YT bylų tikslas yra ne pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimas (išimtys yra, bet nedaug pvz. bylos dėl antstolių ir notarų veiksmų), tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų įgyvendinimas. Prašymas turi atitikti CPK 111str. Nustatytus reikalavimus ir specialiuosius reikalavimus, jeigu tokie keliami konkrečių kategorijų byloms (CPK 447, 450, 455..)Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad YT bylose nėra ieškinio sumos, todėl pareiškime ji taip pat neturi būti nurodoma. Be to, oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos ypatingos teisenos bylos gal būti pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva (CPK 495, 505..) 4. Teismingumas Viskas CPK 443 str. 10 d. Tačiau kalbant apie YT bylų teismingumą būtina atkreipti dėmesį ir į rūšinio ( dalykinio) teismingumo specifiką. Kadangi YT atveju nėra ieškinio sumos sąvokos, čia nėra aktuali ir CPK 27 str. 1 p.nurodyta šimto tūkstančių litų ieškinio sumos riba, nuo kurios visos bylos tampa kaip pirmajai instancijai teismingos apygardos teismams. Taigi apygardos teismai YT bylose kaip pirmosios instancijos teismai veikia tik kai tai įsakmiai nurodyta įstatyme.Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena kyla klausimas, nagrinėtinas YT. 5. Perėjimas nuo ginčo prie ypatingosios teisenos Ar vykstant procesui galima pereiti nuo ginčo teisenos prie YT ir atvirkščiai? Taip galima.PVZ.sutuoktinis pareiškė teisme ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, o paskui sutuoktiniai sutarė, kad santuoka bus nutraukta abiejų pareiškimu.Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių pareiškimu yra nagrinėtinas jau YT. Taigi teismas turi teisę nebaigęs vieno proceso neperžengdamas to paties proceso ribų pereiti prie YT. 6. Rašytinio proceso principas. Šis ypatumas jau aptartas nagrinėjant YT principus. 7. Teismo vaidmuo CPK 443str. 8d. Nagrinėdamas bylą YT teismas privalo nustatyti materialiąją tiesą, o nustatyti formaliąją tiesą jokiais motyvais čia nėra leidžiama. Jeigu materialiajai tiesai nustatyti įrodymų byloje nepakanka ir jų neįmanoma surinkti , teismas tiesiog nepatenkins atitinkamo prašymo. Tad teismas šiuo atveju, nagrinėdamas faktinį bylos aspektą, nėra saistomas byloje dalyvaujančių asmenų įrodymų. Galima net teigti, kad teismas nėra saistomas ir neginčijamų faktų bei jų pripažinimo. Tad teismas, nagrinėdamas bylą YT, jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo nuomone, būtinus įrodymus. Tai nereiškia, kad teismas turėtų dirbti už byloje dalyvaujančius asmenis, Teismo aktyvumas reiškia, kad jis turi pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, skirtingai nei esant ginčo teisenai, gali nurodyti, kokiu konkrečiai įrodymus būtina pateikti. 8.Teismo išlaidos 443 str. 6d. Taigi YT bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė, o būtent kad kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas. Ši taisyklė galioja ir kai YT byla pradedama teismo iniciatyva. Įstatymas daro minėtos taisyklės keletą išimčių. Taigi teismo išlaidos gali būti padalijamos jeigu: 1. byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai nereiškia, kad jų interesai priešingi); 2. arba byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi (pvz., nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai) 9.Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui Ypatumai. YT atveju nėra byloje dalyvaujančių asmenų priešingų interesų.LAT vienoje iš savo konsultacijų išaiškino, kad ,,YT nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis CPK 225 str., 2, 3 punktuose esančiomis nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto pareiškimo nuorašą ir nustatyti terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Minėtame teismo pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nes teismas šios kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra CPK 227 str. 1d.nurodytos sąlygos, taikomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, o esant CPK 228 str. 1d.nurodytomis sąlygomis turi būti skiriamas parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškimą arba pasibaigus nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta nagrinėti teisme, turi teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ‘’.Tad kalbant apie atsiliepimą į pareikštą prašymą reikia konstatuoti, kad byloje bus reikalaujama tik kai, be pareiškėjo, yra ir kitų suinteresuotų asmenų. Jeigu tokių asmenų nėra, teismas iš karto galėtų skirti parengiamąjį teismo posėdį arba tiesiog skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. 4. TURINČIŲ JURIDINĘ REIKŠMĘ FAKTŲ NUSTATYMAS .

5. FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEŽINIA KUR ESANČIU ARBA PASKELBIMAS MIRUSIU.

6. FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU ARBA RIBOTAI VEIKSNIU, NEPILNAMEČIO PRIPAŽINIMAS VEIKSNIU.

7. ĮVAIKINIMO BYLŲ NAGRINĖJIMAS.

8. BYLOS DĖL GLOBOS IR RŪPYBOS. (Vitalija) Globos ir rūpybos steigimo bylų nagrinėjimo ypatumus nustato CPK XXX skyrius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visos globos (rūpybos) bylos yra priskirtinos teismų kompetencijai(CK 3.262str.1d.laikinoji vaiko globa(rūpyba) steigiama nuo prašymo įregistravimo rajono(miesto) savivaldybėje jos valdybos(mero) sprendimu(potvarkiu)remianti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimu dienos). Teismui priskirtinos tokio bylos: 1. Nuolatinės vaiko globos(rūpybos) steigimo(CPK 497-504str.) 2. Pilnamečių asmenų globos(rūpybos) steigimo(CPK 505-509 str.) 3. Globėjo(rūpintojo), paskirto teismo tvarka, atleidimo ar nušalinimo nuo pareigų. Bylą nagrinėjanti teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai. Bendrosios nuostatos CPK491-496str. Esant tam tikrom sąlygom, teismas gali nustatyti būtinų globėjo turėtų išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį(CPK492str.)Būtinos išlaidos turėtų būti suprantamos kaip tos, kurios yra būtinos siekiant tinkamai atlikti globėjo(rūpintojo)pareigas. Būtinų išlaidų atlyginimo klusimas daugeliu atvejų yra išsprendžiamas jau po to, kai asmeniui yra įsteigta globa ar rūpyba. Išlaidų atlyginimo klausimą sprendžia tas pats teismas, kuris skyrė globėją(rūpintoją). Bendras tiek globos, tiek rūpybos institutui būdingas bruožas - tai galimybė skirti globotinio(rūpintojo) turto administratorių. Jis skiriamas, kai asmuo turi kilnojamų ar nekilnojamų daiktų, kuriem reikalinga nuolatinė priežiūra.Turto administratoriaus skyrimo klausimas turėtų būti išspręstas toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl globos ar rūpybos. Administratoriumi gali būti skiriamas tiek globėjas(rūpintojas), tiek kitas asmuo. Administratoriaus skyrimo klausimas išsprendžiamas teismo nutartimi, kuri gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Globėjo ar rūpintojo atleidimas ir nušalinimas CPK 494str. •Globėjas(rūpintojas)nušalinamas nuo pareigų kitų asmenų prašymu, jeigu netinkamai vykdo jam patikėtas pareigas. • Globėjas(rūpintojas) atleidžiamas nuo pareigų paprastai jo paties prašymu dėl tam tikrų aplinkybių, kurios daro tolesnį jo, kaip globėjo(rūpintojo) pareigų vykdymą negalimą.  Nuolatinės vaiko globos ir rūpybos bylų nagrinėjimo ypatumai. Teismai nagrinėja tik nuolatinės vaiko globos ir rūpybos bylas. Skiriamos dvejopo pobūdžio vaiko globos ir rūpybos bylos, kurios yra visiškai savarankiškos: a) Globos ir rūpybos steigimo bylos; b) Globėjo ar rūpintojo skyrimo bylos. Nors jos yra savarankiškos,tačiau labai tarpusavy susijusios,todėl tikslinga teismui pateiktame pareiškime nurodyti du prašymussteigti vaikui nuolatinę globą ar rūpybą ir skirti jam globėją ar rūpintoją (CPK 497str.) Nuolatinės vaiko globos ir rūpybos steigimo pagrindai nurodyti CK 3.257str.(sąrašas baigtinis). Prašymai dėl globos(rūpybos) teismingi vaiko,kuriam prašoma steigti nuolatinę globą(rūpybą) ir(ar) skirti globėją (rūpintoją),gyvenamosios vietos, o jeigu tokios nėra,-jo buvimo vietos apylinkės teismui(CPK 497str. 4d.) Prašymą gali pateikti: -valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija -prokuroras. CPK 498str. Papildomi pareiškimo steigti vaikui nuolatinę globą turiniui keliami reikalavimai. CPK 499str.Pareiškimo turinio ypatumai.Pareiškime turi būti: 1. Prašoma taikyti globos ar rūpybos forma(globa(rūpyba) šeimoje, globa(rūpyba)šeimynoje, globa(rūpyba)vaikų globos institucijoje). 2. Duomenys apie asmenį, kurį rekomenduojama skirti globėju ar rūpintoju. 3. Kiti asmenys, pareiškę sutikimą tapti vaiko globėjais ar rūpintojais. 4. Vaiko turimi kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai,kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, ir rekomendacija dėl šio turto administratoriaus paskyrimo. CPK 500str.įvardijami įrodymai, kuriuos turi prie pareiškimo pateikti pareiškėjas. CPK 501str.teismo,priėmusio pareiškimą, veiksmai, kuriuos būtina atlikti rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui: -kai prašymą paduoda prokuroras, teismas paveda valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai pateikti pareiškimą skirti globėją(rūpintoją) ir išvadą dėl nuolatinės vaiko globos ir rūpybos steigimo reikalingumo ir globėjo ar rūpintojo paskyrimo. - kai prašymą paduoda valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, jeigu globėju ar rūpintoju rekomenduojamas skirti fizinis asmuo ar šeimyna, teismas išreikalauja duomenis apie to fizinio asmens ir katu su juo gyvenančių kitų asmenų ar šeimynos narių teistumą ir administracinės teisės pažeidimus(šiuos veiksmus atlieka, jeigu pareiškėjas šių duomenų nepateikia su pareiškimu; teismas turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti)

Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę išreikalauti ar įpareigoti pareiškėją pateikti ir kitus įrodymus,kurie yra būtini siekiant tinkamai išnagrinėti bylą. Įstatymas numato specialią RAŠYTINĘ pasirengimo teisminiam narinėjimui procedūrą. Bylos nagrinėjimas vyksta tik ŽODINO proceso tvarka. Apie bylos nagrinėjimą turi būti pranešta tiek pareiškėjui, tiek suinteresuotiems asmenims, tačiau jų neatvykimas į posėdį netrukdo nagrinėti bylos., išskyrus CPK 502str.3d. daromą IŠIMTĮ. Nagrinėjant bylą tam tikrais atvejais turi būti išklausyta vaiko nuomonė(vaikas privalo būti išklausytas, jeigu jis sugeba reikšti savo nuomonę ir formuluoti savo pažiūras).Įst. nenurodo nuo kelių metų vaikas gali reikšti savo nuomonę, tai priklauso nuo konkrečios situacijos, tačiau laikoma, kad vyresnis nei 10m vaikas bet kuriuo atveju gali tai daryti.Nustatyti, ar vaikas gali reikšti savo nuomonę ir pareikštai nuomonei išsiaiškinti, gali būti kviečiamas ekspertas specialistas. Priimdamas sprendimą, teismas privalo atsižvelgti į vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja jo interesams. Tačiau tai nereiškia teismo pareigos elgtis pagal vaiko norus, teismas pirmiausia turi vadovauti vaiko interesų pirmumo principu. Dėl pareiškimo steigti vaikui globą ar rūpybą ir(arba) skirti globėją ar rūpintoją nusprendžiama NUTARTIMI(CPK 504str.).Ta pačia nutartimi teismas skiria ir turto administratorių, jeigu toks būtinas. Administratorius gali būti ir tas pats asmuo, kuris skiriamas vaiko globėju(rūpintoju).  Pilnamečių asmenų globos ir rūpybos bylų nagrinėjimo ypatumai. Kalbant apie šias bylas būtina išskirti dvejopą jų pobūdį: 1. Globos ir rūpybos bylos, kai pilnametis asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu. 2. Veiksnaus asmens rūpybos bylos. Globos ir rūpybos bylos, kai pilnametis asmuo pripažįstamas neveiksniu ar ribotai veiksniu Nagrinėjimas detalizuojamas CPK 505-508str.Bruožai: 1. Bylos pradedamos tik teismo iniciatyva(bylą iškelia tas pats teismas, kuris priėmė sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu arba ribotai veiksniu, tai turėtų padaryti ta pačia nutartimi, taip pat bylą turėtu nagrinėti tos pačios sudėties teismas, nes būtent šis teismas geriausiai žino visas faktines bylos aplinkybes). 2. Įstatymas nustato specialią pasirengimo teisminiam nagrinėjimui procedūrą, kuri negali būti įvardyta nei kaip pasirengimas paruošiamųjų dokumentų, nei parengiamojo posėdžio būdu. Pasirengimo esmė šiuo atveju- būtinų bylai nagrinėti duomenų išreikalavimas iš globos ar rūpybos institucijos. Rengtis nagrinėti bylą turi būti baigta ii teismo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, įsitesėjimo. 3. Byla teismo posėdyje nagrinėjama nedelsiant, kai tik įsiteisėja sprendimas, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu. 4. Byla nagrinėjama RAŠYTINIO proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta būtinu žodinį bylos nagrinėjimą. 5. Byla nagrinėjama būtinai dalyvaujant globos ar rūpybos institucijos atstovui, kuris teikia teisme išvadą, ir asmeniui, kurį rekomenduojama skirti globėju(rūpintoju). Paties asmens, kuriam rekomenduojama skirti globėją ar rūpintoją, dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas, jei kitaip nenusprendžia teismas. 6. Asmuo, kuriam steigiama globa(rūpyba), turi teisę pareikšti nuomonę dėl globėjo kandidatūros, jeigu tai galima atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Globos ir rūpybos steigimo, globėjo ar rūpintojo skyrimo klausimas išsprendžiamas NUTARTIMI. Ta pačia nutartimi prireikus skiriamas ir teismo administratorius. Veiksnaus asmens rūpybos bylos. Rūpyba veiksniam asmeniui gali būti steigiama, kai jis dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų(tai gali būti senatvė, invalidumas ar kokia nors kita lėtinio pobūdžio liga ar kitos aplinkybės, dėl kurių jam yra sudėtinga savarankiškai įgyvendinti civilinio teisnumo turinį. Pareiškimą gali teismui pateikti: -pats asmuo, siekiantis, kad jam būtų steigiama rūpyba ir paskiriamas rūpintojas -globos ar rūpybos institucija -prokuroras Pareiškimas teismingas apylinkės teismo pagal asmens, kuriam reikalinga rūpyba, gyvenamąją vietą, o jeigu tokios vietos nėra,pagal asmens buvimo vietą. Pareiškime turi būti įvardyti motyvai, dėl kurių prašoma asmeniui steigti rūpybą ir skirti rūpintoją. Byla nagrinėjama ŽODINIO proceso tvarka. Byla nagrinėjama dalyvaujant globos ar rūpybos institucijos atstovui, kuris teikia teisme išvadą, ir asmeniui, kurį rekomenduojama skirti rūpintoju. Paties asmens, kuriam rekomenduojama skirti rūpintoją, dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas, jei kitaip nenusprendžia teismas. Rūpintojas veiksniam asmeniui skiriamas tik rūpintinio sutikimu, kuris gali būti išreikštas: a) tiesiogiai teismo posėdyje; b)notarine tvarka patvirtintas rašytinis asmens sutikimas. Kaip ir kitais atvejais, rūpybos klausimas išsprendžiamas NUTARTIMI. Tenkinant pareiškimą, nutartyje nurodomi duomenys apie rūpintinį ir rūpintoją. Paskirtam rūpintojui teismas taip pat išaiškina teises ir pareigas. Globos(rūpybos) pabaiga Globos ar rūpybos pasibaigimo momentas nurodomas CPK 495str. Reikia skirti tris situacijas: 1. Kai asmeniui globa įsteigta dėl amžiaus, ji baigiasi asmeniui sulaukus 14metų. Pasibaigusi globa šiuo atveju virsta rūpyba, kuri savo ruožtu baigiasi asmeniui sulaukus 18m.,o globėjas be atskiro teismo sprendimo tampa rūpintoju.

2. 3.

Kai asmuo teismo sprendimu yra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, globa(rūpyba) baigiasi įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo ribojimą. Kai veiksniam asmeniui skiriamas rūpintojas, rūpyba baigiasi, kai ji panaikinama remiantis to veiksnaus asmens pareiškimu rūpybą įsteigusio teismo nutartimi(čia visa apimtimi taikomas CPK 496str.)

24 TEMA
25 tema. VYKDYMO PROCESAS 1. VYKDYMO PROCESAS – SAVARANKIŠKA CIVILINIO PROCESO STADIJA . (Renata)

Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos subjektinės teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus. Tai reiškia, kad CP nesibaigia teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu. Dažnai v-bės pagalbos reikia ir įsiteisėjus teismo sprendimui. Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Tuomet prasideda savarankiška CP stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas . Tai labai svarbi CP stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo ir apskritai teismo valdžios realumas. Teisingumas gali būti įvykdytas tik kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas . Dėl teisinės vykdymo proceso prigimties yra dvi priešingos nuomonės. -Pirmoji nuomonė, kad vykdymas yra sudedamoji civilinio proceso dalis ir reiškia proceso civilinėje byloje tęsinį. Šios nuomonės šalininkai, vykdymo procesą, laikydami savarankiška civilinio proceso stadija, mano jį turint būti reguliuojamą civilinio proceso kodekso normų ir apibūdina kaip paskutinę bylos, iškeltos pagal suinteresuoto asmens pareiškimą, stadiją, kai ieškovas pradeda valdyti jam teismo sprendimu prileistą turtą. -Antroji nuomonė - kad vykdymas nėra tos pačios bylos tęsinys, o visiškai atskiras, savarankiškas procesas, kurį reguliuoja savarankiška teisės šaka - vykdymo proceso teisė. Priverstinis teismo sprendimų vykdymas; yra vieną iš teismo spren dimo įgyvendinimo formų. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes jie visi daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tačiau priverstinai vykdomas ne kiekvienas teismo sprendimas. Tuomet teisinį poveikį daro pats sprendimas. (Pvz.: teismo sprendimas dėl tėvystės nustatymo yra veiksmingas nuo pat įsiteisėjimo momento, nesvarbu atsakovas atliko kokius nors veiksmus ar ne). Teorijoje tokie teismo sprendimai laikomi sukeliančiais teisinius padarinius. Tuo tarpu teisinis sprendimų priteisti poveikis pasiekiamas tik kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Atsakovui, neatliekančiam įpareigojimų, tenka taikyti valstybės prievartą. Sprendimai, vykdomi taikant priverstinio vykdymo priemones, vadinami vykdytinais. Vykdytini yra ne tik teismo sprendimai. Kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus, pavyzdžiui, arbitražo, sprendimai, notarų dokumentai, kai kurių administracinių institucijų sprendimai vykdomi teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Kitos institucijos paprastai neturi nei specialaus proceso, nei specialių pareigūnų savo priimtų sprendimų vykdymui užtikrinti. Taikyti normas, reguliuojančias priverstinį teismo sprendimų vykdymą, tokiais atvejais yra vienintelis būdas siekiant įvykdyti atitinkamų institucijų priimtus spendimus. Dėl šios priežasties teismo sprendimų vykdymas universalus ir labai detalus. Vykdymo proceso šaltiniai be CPK VI dalies, taip pat yra 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymas. Vykdymo proceso taisykles detalizuoja Sprendimų vykdymo instrukcija, kurią 2002 gruodžio 31 d. Įsakymu Nr. 432 patvirtino teisingumo ministras. 2. VYKDYTINI TEISMŲ IR KITŲ INSTITUCIJŲ IŠDUOTI DOKUMENTAI. (Julija)

Vykdytini dokumentai – dokumentai, kuriais remiantis išduodami vykdomieji raštai ir atliekami priverstinio teismų sprendimų vykdymo veiksmai CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 584 straipsnį CPK nustatyta tvarka yra vykdomi tokie vykdytini dokumentai: Vykdytini dokumentai: 1. Pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini: 1) teismų ir arbitražų sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat bylose dėl administracinių teisinių santykių; 2) teismų nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 3) teismų nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 4) teismo patvirtintos taikos sutartys; 5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų nustatytais atvejais. 2. Taip pat vykdomi: 1) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; 2) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėse sutartyse ir įstatymuose nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka. Pvz.:prokuroro sankcijos iškeldinti iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų patalpų (CK 6.615 str.; CPK 768 str.). Tokį platų vykdytinų dokumentų sąrašą lėmė aplinkybė, kad nemažai turtinių ginčų nagrinėjama ne teismo, o kita tvarka. Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą – pagrindinį vykdomąjį dokumentą. Kai kada vykdytinas dokumentas yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento nereikia išduoti. Pvz.:teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas, todėl šiuo atveju nereikia išduoti vykdomojo rašto.

3.

VYKDOMIEJI DOKUMENTAI – VYKDYMO VEIKSMŲ DOKUMENTŲ RŪŠYS IR JŲ TEISINĖ REIKŠMĖ. (Santa)

ATLIKIMO

PAGRINDAS.

VYKDOMŲJŲ

Vykdytinas dokumentas yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą- pagrindinį vykdomąjį dokumentą. Vykdomasis dokumentas- oficialus teismo ar kitos institucijos ar pareigūno išduotas dokumentas, kuriuo remiantis atliekami vykdymo veiksmai (CPK 586str.). Vykdymo procesas galimas tik esant vykdomajam dokumentui. Pagal CPK 587 str. vykdomieji dokumentai yra: ♣ vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu; ♣ teismo įsakymai; ♣ institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais; ♣ kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Kai kada vykdytinas dokumentas yra ir vykdomasis dokumentas. Tokiais atvejais vykdomojo dokumento nereikia išduoti. Pavadžiui, teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas, todėl vykdomojo rašto šiuo atveju nereikia išduoti (CPK 436str.). 4. ANTSTOLIS VYKDYMO PROCESE IR JO TEISINIS STATUSAS. ANTSTOLIŲ ĮGALIOJIMAI, JŲ ATLIEKAMI PROCESINIAI VEIKSMAI, PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. FAKTINIŲ APLINKYBIŲ KONSTATAVIMAS. PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ĮTEIKIMAS. ANTSTOLIŲ PROCESINĖS VEIKLOS KONTROLĖ. (Inga) Antstolis vykdymo procese ir jo teisinis statusas. Pagal CPK vykdymo proceso dalyviai, be teismo, yra antstolis, vykdymo proceso šalys – išieškotojas ir skolininkas, jų atstovai, kuratoriai, suinteresuoti asmenys, vertėjai, ekspertai, kviestiniai. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame Antstolių įst. numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų. Teisinę antstolių padėtį nustato Antstolių įst., Teismų įst., CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcija. Antstolių įgaliojimai, jų atliekami procesiniai veiksmai, procesinės teisės ir pareigos. CPK 18 str. įtvirtina teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principą. Šis principas įgyvendinamas vykdant sprendimą. Kadangi praktinį teismų sprendimų vykdymą užtikrina antstoliai, todėl įst. nustato ir antstolių reikalavimų privalomumo taisyklę. Pagal CPK 585 str. antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Jeigu asmuo nevykdo teisėtų antstolio reikalavimų ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 1000 Lt baudą (CPK 585 str. 2 d.). Be to, antstolis turi teisę kviesti į pagalbą policiją ir ši privalo suteikti antstoliui reikiamą pagalbą vykdant vykdomuosius dokumentus (CPK 585 str. 2 d.). Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įst. saugomus interesus ( CPK 634 str. 2 d.). Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas. Tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 585 str. 3 d.). Antstolio veiksmų teisėtumą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, išskyrus CPK daromas išimtis (CPK 594 str.). Siekiant užtikrinti sprendimų vykdymo teisėtumą ir nešališkumą, nustatytas antstolio nušalinimo vykdant sprendimą institutas. Antstolis, žinodamas esant CPK 65 str. nurodytus pagrindus, privalo nusišalinti ( CPK 636 str. 4 d.). Pagal CPK 636 str. išieškotojas arba skolininkas antstoliui gali pareikšti nušalinimą CPK 65 str. nurodytais pagrindais. Tokią teisę šalys gali įgyvendinant prieš pradedant priverstinio vykdymo veiksmus. Vėliau nušalinimą galima pareikšti tik jeigu pareiškiantis nušalinimą asmuo esant nušalinimo pagrindą sužinojo pradėjus vykdymo veiksmus ( CPK 636 str. 2 d.). Nušalinimas pareiškiamas raštu pačiam nušalinamam antstoliui. Kai antstolis sutinka su jam pareikštu nušalinimu ir nusišalina, apie tai raštu pranešama išieškotojui ir jis per 10 darbo dienų turi teisę pasirinkti kitą antstolį, kuris vykdys vykdomąjį dokumentą ( CPK 636 str. 5 d.). Jeigu antstolis nesutinka su pareikštu nušalinimu ir nenusišalina, nušalinimo pareiškimas ne vėliau kaip kitą darbo dieną kartu su vykdomąja byla perduodamas antstolio buvimo vietos apylinkės teismo teisėjui ir šis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalo išspręsti šį klausimą priimdamas rezoliuciją (CPK 637 str.). Antstolis ne tik vykdo vykdomuosius dokumentus, bet ir atlieka kitus procesinius veiksmus. Pagal CPK 634 str. 1 ir 3 d. antstolis gali konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu įteikti teismo šaukimus ir kitus procesinius dokumentus bei atlikti kitus jam pavestus veiksmus. Vykdant sprendimą kylančius klausimus antstolis sprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis nurodo patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodami priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys. Patvarkymo nuorašai CPK numatytais atvejais, o jeigu antstolis pripažįsta esant reikalinga, ir kitais atvejais, siunčiami

vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims ( CPK 613 str.). Antstolis savo patvarkymus, jeigu yra galimybė, iš karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną (CPK 605 str.). Procesiniai dokumentai vykdant sprendimą CPK nurodytais atvejais siunčiami registruotu laišku vykdymo proceso dalyviams ir laikomi įteiktais praėjus 5 dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus CPK 660 str. numatytą atvejį (CPK 604 str.). Kai kuriuos vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik teismo leidimu. Vykdant sprendimą galima ir skolininko paieška. Jos skelbimas vienais atvejais priklauso antstolio nuožiūrai, o kitais atvejais ją paskelbti yra antstolio pareiga. Išlaikymo, išieškojimo, žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojant sveikatą, taip pat atimant maitintojo gyvybę, atlyginimo bylose, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo skelbti skolininko paiešką per policiją. Vaiko perdavimo bylose, kai vaiko buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo skelbti skolininko arba vaiko paiešką per policiją. Vykdant kitus sprendimus, kai skolininko gyvenamoji vieta nežinoma, išieškotojo prašymu antstolis gali priimti patvarkymą skelbti skolininko paiešką per policiją, jeigu išieškotojas pateikia duomenis, kad jam nepavyko nustatyti skolininko gyvenamosios vietos, ir sumoka nustatyto dydžio paieškos išlaidas ( CPK 620 str.). Paieška skelbiama antstolio patvarkymu. Paiešką skelbia paskutinės žinomos skolininko ar vaiko gyvenamosios vietos antstolis ( CPK 621 str.). Jeigu skolininko paieška paskelbiama vykdant teismo sprendimą išieškoti išlaikyti nepilnamečiams vaikams, o vaikams išmokamos pašalpos dėl to, kad jie negauna išlaikymo, teismas, vadovaudamasis valstybinės globos ar rūpybos institucijos teikimu, priima nutartį išieškoti iš skolininko išmokėtų pašalpų sumą ir priskaičiuoti išmokėtos pašalpos sumos 10 % baudą ( CPK 622 str.). Suradus skolininką, teismas, remdamasis policijos ar išieškotojo pareiškimu, priima nutartį išieškoti iš skolininko jo paieškos išlaidas. Vykdant sprendimą galimi ir kitokie skolininko teisių suvaržymai. Pvz., atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sutikimu turi teisę apžiūrėti skolininko gyvenamąsias patalpas, jei tai reikalinga išieškojimui įvykdyti. Kitas patalpas antstolis turi teisę apžiūrėti be skolininko sutikimo. Į gyvenamąsias patalpas, į kurias neįleidžiamas, antstolis turi teisę įeiti tik pateikęs teismo nutartį, leidžiančią į jas įeiti, išskyrus CPK 615 str. 3 d. nurodytus atvejus. Teismo sprendimai iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinti į jas, padalyti skolininko gyvenamosiose patalpose esantį turtą, pašalinti pažeidimus, susijusius su naudojimusi gyvenamosiomis patalpomis, kiti teismo sprendimai, kurių negalima įvykdyti antstoliui neįėjus į gyvenamąsias patalpas, suteikia jam teisę įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas be jose gyvenančių asmenų sutikimo ir teismo nutarties. Pateikiantis teismo nutartį ar vykdantis CPK 615 str. 3 d. nurodytus sprendimus antstolis, kurį atsisakoma įleisti į gyvenamąsias ar kitas patalpas, kviečia policijos pareigūną ir kviestinius ir jų akivaizdoje atidaro gyvenamąsias ir kitas patalpas. Antstolio pakviestas pareigūnas privalo atvykti ir dalyvauti vykdant sprendimą (CPK 615 str.). Faktinių aplinkybių konstatavimas. Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo formą nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu, laikydamasis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų. Konstatuodamas faktines aplinkybes antstolis surašo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam teismui. Toks protokolas antstolio surašytas įstatymų nustatyta tvarka, laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių asmenų prašymu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais. Vienas iš jų išduodamas asmeniui, kurio prašymu buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, o antras saugomas antstolio (antstolių) kontoroje. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas elektronine forma, išskyrus vaizdo ar garso įrašus, ne vėliau kaip kitą dieną nuo surašymo dienos Antstolių informacinės sistemos nuostatų nustatyta tvarka perduodamas į Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę. Teismo pavedimu faktinės aplinkybės konstatuojamos CPK nustatyta tvarka. Procesinių dokumentų perdavimas ir įteikimas. Teismo pavedimu dokumentai perduodami ir įteikiami CPK nustatyta tvarka. Antstolis fizinių ar juridinių asmenų prašymu perduoda ir įteikia dokumentus kitiems LR esantiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarką įsakymu tvirtina teisingumo ministras. Dokumentai asmeniui perduodami ir įteikiami asmeniškai, siunčiant registruotu laišku arba kitu Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarkoje nustatytu būdu, informuojant, kad dokumentą perduoda antstolis. Perduodančio asmens prašymu antstolis asmeniškai įteikdamas perduodamus dokumentus gali, o įst. nustatytais atvejais privalo dokumentus priimančiam asmeniui išaiškinti teisines pasekmes, kurias gali sukelti arba sukelia šių dokumentų įteikimas ar atsisakymas juos priimti. Jeigu procesiniai dokumentai ar jų nuorašai įteikiami pasirašytinai, asmenys, kuriems šio dokumento nuorašas buvo įteiktas, pasirašo byloje likusiame dokumento egzemplioriuje, nurodydami savo vardą, pavardę bei dokumento įteikimo datą. Jeigu asmuo, kuriam įteikiamas procesinis dokumentas, atsisako pasirašytinai patvirtinti dokumento įteikimą, antstolis įteikto dokumento egzemplioriuje, paliekamame vykdomojoje byloje, pažymi įteikimo datą ir tai, kad šis asmuo atsisakė pasirašyti dėl dokumento įteikimo, o įteiktą dokumentą palieka šiam asmeniui. Šiuo atveju laikoma, kad procesinis dokumentas asmeniui buvo įteiktas. Antstolių procesinės veiklos kontrolė. Procesinę antstolio veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Teismui galima skųsti antstolio veiksmus, atliktus vykdant sprendimą, arba atsisakymą atlikti vykdymo veiksmus. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip. Antstolis taip pat privalo atlyginti visą dėl jo kaltės atsiradusią žalą. Skundas dėl antstolių veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per

30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Skundas dėl antstolių veiksmų pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis. Skundai dėl antstolių veiksmų žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Dėl teismo nutarties, priimtos antstolio ar notarinių veiksmų klausimu, gali būti duodamas atskirasis skundas. Antstoliui arba jo padėjėjui už pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Tokią bylą gali iškelti teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. 5. VYKDYMO PROCESO DALYVIAI.

ŠALYS VYKDYMO PROCESE, JŲ PROCESINĖS TEISĖS IR PAREIGOS. TAIKOS SUTARTIS IR TEISIŲ PERĖMIMAS VYKDYMO PROCESE. 6. BENDROSIOS VYKDYMO VEIKSMŲ ATLIKIMO TAISYKLĖS. VYKDYMO VIETA, LAIKAS, TERMINAI IR VYKDYMO IŠLAIDOS. ANTSTOLIO PROCESINĖS VEIKLOS KONTROLĖ. TEISMO IR ANTSTOLIO VYKDYMO PROCESE PRIIMAMI PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS. ATSTOVAVIMAS VYKDYMO PROCESE. (Kristina)

Vykdymo vieta, laikas, terminai ir vykdymo išlaidos. Pagal CPK 88 str. 1 d. 4 p. išlaidos, susijusios su teismo sprendimų vykdymu, yra sudedamoji bylinėjimosi išlaidų dalis. Antstolio teikiamos paslaugos yra mokamos. Be to vykdant sprendimą atsiranda kitokių išlaidų, kurias privalu atlyginti, pvz., varžytinių rengimo, procesinių dokumentų įteikimo ir panašių. Vykdymo išlaidos reglamentuojamos CPK 609, 610 ir 611 str. Konkretų vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimų ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Vykdymo vieta reglamentuojama CPK 590 ir 591 str. Vykdymo laikas reglamentuojamas CPK 592, terminai 606 str., senatis 607 str. (vadovėly parašyta tas pats, kas kodekse, todėl neperrašinėsiu) Teismo ir antstolio vykdymo procese priimami procesiniai dokumentai ir jų įteikimas. Vykdant sprendimą kylančius klausimus antstolis sprendžia motyvuotu patvarkymu. Jis savo patvarkymus, yra galimybė iš karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Kai kuriuos vykdymo veiksmus antstolis gali atlikti tik teismo leidimu. Be to, kai kuriuos procesinius veiksmus gal atlikti tik teismas. Pagal CPK 593 str. apylinkės teismas nagrinėja antstolio ir kitų asmenų pareiškimus ir priima sprendimus dėl: 1) atsakomybės už vykdomojo dokumento praradimo taikymą (CPK 618 str.) 2) leidimo įeiti į skolininko būstą (CPK 615 str.) 3) vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (CPK 595 str.) 4) vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (CPK 609 str.) 5) atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą taikymo (CPK 619 str.) 6) baudų skyrimo vykdant sprendimą; 7) skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo(CPK 744 str.) 8) sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 str.) 9) į bendrąją nuosavybę įeinančios skolininko dalies nustatymo (CPK 667 str.) 10) varžytinių akto patvirtinimo(CPK 725 str.) 11) skolininko kuratoriaus paskyrimo (CPK 601 str.) Vykdymo procese teismas visus klausimus sprendžia nutartimi, o CPK nurodytais atvejais-teisėjo rezoliucija. Teismas vykdant sprendimą taip pat turi teisę taikyti procesines sankcijas. Antstolio procesinės veiklos kontrolė. Procesinę antstolio veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Šiam teismui galima skųsti antstolio veiksmus, atliktus vykdant sprendimą, arba atsisakymą atlikti vykdymo veiksmus. Antstolis taip pat privalo atlyginti visą dėl jo kaltės atsiradusią žalą. Atstovavimas vykdymo procese. Subjektų, galinčių būti atstovais vykdymo procese, ratą reglamentuoja CPK 599 straipsnis, pagal kurį, išieškotojo ar skolininko atstovais vykdymo procese gali būti advokatai, jų padėjėjai arba kiti asmenys, kurių įgaliojimai įforminti CPK 55 (atstovavimas teisme juridiniams asmenims) ir 57 (atstovo pagal pavedimą teisių ir pareigų įforminimas) straipsniuose nustatyta tvarka. CPK 57 straipsnis reglamentuoja įgaliojimų įforminimą, o asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, ratas apibrėžtas CPK 56 straipsnyje. Darytina išvada, kad atstovais vykdymo procese gali būti tie asmenys, kurie vadovaujantis CPK 54-57 straipsniai gali būti atstovais civiliniame procese. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, atstovais pagal pavedimą teisme (remiantis tuo, kas išdėstyta, taip pat ir vykdymo procese) gali būti, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). 7. 8. PRIVERSTINIO VYKDYMO PRIEMONĖS. VYKDYMO VEIKSMŲ SUSTABDYMAS IR ATIDĖJIMAS. VYKDOMŲJŲ DOKUMENTŲ GRĄŽINIMAS IŠIEŠKOTOJUI, VYKDOMOSIOS BYLOS NUTRAUKIMAS . (Toma)

Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Patvarkymas dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdomojo dokumento grąžinimo turi būti priimamas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdymo veiksmai atidedami, vykdomoji byla sustabdoma ar vykdomasis dokumentas grąžinamas. Patvarkymo dėl vykdymo veiksmų atidėjimo, vykdomosios bylos sustabdymo ar vykdomojo dokumento grąžinimo išieškotojui nuorašas išsiunčiamas išieškotojui ir skolininkui. CPK nustato 2 rūšių vykdomosios bylos sustabdymą: 1) privalomąjį 2) fakultatyvųjį Pagal CPK 626 str. antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą tokiais atvejais: 1) skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas; 2) skolininkui netekus veiksnumo; 3) iškėlus skolininkui bankroto bylą, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas. Šiuo atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui; 4) kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas, jeigu šios teisės apribojamos ar turtas areštuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus; 5) kai skolininkui komerciniam bankui Lietuvos bankas paskiria laikinąjį administratorių; 6) kai įkaito turėtojas neprisijungia prie išieškojimo, jeigu išieškoma iš įkeisto turto; 7) gavęs išieškotojo ir skolininko sudarytą taikos sutartį; 8) kai atnaujinamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus). Pagal CPK 627 str. antstolis turi teisę (bet neprivalo) visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus tokiais atvejais: 1) kai raštu prašo išieškotojas; 2) skolininkui sunkiai susirgus, jeigu liga nėra chroniška, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos; 3) kai skolininkas gydosi ligoninėje; 4) kai paskelbta skolininko paieška (šio Kodekso 620 straipsnis); 5) kai yra iškeldinimo byla, jei skolininkas ar jo šeimos narys suserga, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos, jeigu liga ne chroniška; 6) teismui išreikalavus vykdomąją bylą. Sustabdžius vykdomąją bylą, antstolis gali imtis tik priemonių surasti ir areštuoti skolininko turtą (CPK 628 str. 3 d.). Vykdomoji byla atitinkamai sustabdoma, kol po skolininko (išieškotojo) mirties ar juridinio asmens reorganizavimo (likvidavimo) atsiras jo teisių perėmėjas, neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas arba išnyks kitos aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla buvo sustabdyta. Vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva. Vykdomąją bylą nutraukia antstolis savo patvarkymu, išskyrus atvejus, kai vykdomoji byla nutraukiama dėl taikos sutarties sudarymo (CPK 595 str.). antstolio patvarkymu nutraukti vykdomąją bylą privalo patvirtinti teisėjas savo rezoliucija. Minėto patvarkymo nuorašą antstolis išsiunčia vykdymo proceso šalims. Vykdomoji byla nutraukiama: 1) jeigu išieškotojas atsisakė išieškojimo; 2) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį; 3) jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusiojo asmens teisių perėmėjui; 4) jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas; 5) jeig