You are on page 1of 64

Baudžiamoji teisė

Jono Prapiesčio paskaitos 07/08 m.
Jovita Valatkaitė

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

BAUDŽIAMOSIOS TEISöS SĄVOKA, FUNKCIJOS, SISTEMA, MOKSLAS ...................................................................................................... 3 1. BAUDŽIAMOSIOS TEISöS SISTEMA................................................................................................................................................ 3 2. BAUDŽIAMOSIOS TEISöS VIETA TEISöS SISTEMOJE ....................................................................................................................... 4 Vieta teis÷s sistemoje. Ryškiausi panašumai: .................................................................................................................................. 4 Vieta kriminalinių teis÷s šakų sistemoje (panašiomis teis÷s šakomis)............................................................................................. 5 3. BAUDŽIAMOSIOS TEISöS MOKSLAS .............................................................................................................................................. 5 Baudžiamosios teis÷s metodai ......................................................................................................................................................... 6 4. BAUDŽIAMOJI POLITIKA .............................................................................................................................................................. 6 5. BAUDŽIAMOSIOS TEISöS PRINCIPAI .............................................................................................................................................. 7 6. BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBö IR JOS PAGRINDAI........................................................................................................................... 9 Baudžiamoji atsakomyb÷ ................................................................................................................................................................. 9 Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai ......................................................................................................................................... 10 Baudžiamosios atsakomyb÷s filosofiniai etiniai pagrindai ........................................................................................................... 11 Baudžiamosios atsakomyb÷s skirtumai nuo kitų teisin÷s atsakomyb÷s pagrindų .......................................................................... 12 7. BAUDŽIAMOSIOS TEISöS ŠALTINIAI ........................................................................................................................................... 12 Baudžiamosios teis÷s šaltinai siaurąja prasme ............................................................................................................................. 15 Baudžiamosios teis÷s šaltiniai plačiąja prasme ............................................................................................................................ 16 8. LIETUVOS BAUDŽIAMASIS KODEKSAS ....................................................................................................................................... 16 9. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ IR KITŲ BAUDŽIAMOSIOS TEISöS ŠALTINIŲ AIŠKINIMAS .................................................................... 16 10. BAUDŽIAMŲJŲ ĮSTATYMŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS IR LAIKO ATŽVILGIU ................................................................................ 17 11. NUSIKALSTAMA VEIKA, NUSIKALSTAMUMAS ............................................................................................................................ 18 12. NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ KLASIFIKACIJA ..................................................................................................................................... 19 Nusikalstamumas ........................................................................................................................................................................... 19 13. NUSIKALSTAMUMO KAITA......................................................................................................................................................... 20 14. NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUDöTIS ............................................................................................................................................ 21 Nusikalstamos veikos sud÷ties reikšm÷.......................................................................................................................................... 22 15. NUSIKALSTAMOS VEIKOS OBJEKTAS.......................................................................................................................................... 23 16. KITI OBJEKTYVIEJI POŽYMIAI .................................................................................................................................................... 25 Nusikalstami padariniai kaip vienas iš objektyviųjų požymių ....................................................................................................... 25 17. NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTAS ........................................................................................................................................ 27 Fizinis asmuo ................................................................................................................................................................................. 27 18. NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI.................................................................................................................. 28 19. JURIDINIŲ ASMENŲ ATSAKOMYBö ............................................................................................................................................. 29 20. KALTö ....................................................................................................................................................................................... 30 Motyvas ir tikslas........................................................................................................................................................................... 32 Mišrioji kalt÷ ................................................................................................................................................................................. 32 Klaidos .......................................................................................................................................................................................... 33 21. BAUDŽIAMOSIOS VEIKOS STADIJOS ........................................................................................................................................... 33 22. BENDRININKAVIMAS ................................................................................................................................................................. 36 Bendrininkavimo rūšys .................................................................................................................................................................. 37 Bendrininkų rūšys .......................................................................................................................................................................... 38 23. BENDRININKAVIMO FORMOS ..................................................................................................................................................... 39 24. APLINKYBöS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ........................................................................................................ 42 Nusikalt÷lio sulaikymas ................................................................................................................................................................. 43 25. BŪTINASIS REIKALINGUMAS ...................................................................................................................................................... 43 26. NUSIKALTIMŲ DAUGETAS ......................................................................................................................................................... 44 27. BAUSMö .................................................................................................................................................................................... 46 28. BAUSMöS PASKIRTIS, TIKSLAI ................................................................................................................................................... 47 Bendroji ir specialioji prevencija .................................................................................................................................................. 47 29. BAUSMIŲ TEORIJA ..................................................................................................................................................................... 48 30. BAUSMIŲ SISTEMA, BAUSMIŲ RŪŠYS ......................................................................................................................................... 50 31. BAUSMöS SKYRIMAS ................................................................................................................................................................. 51 Švelnesn÷s, nei įstatyme numatyta bausm÷s skyrimas ................................................................................................................... 52 32. BAUDŽIAMOJO POVEIKIO PRIEMONöS IR JŲ SKYRIMAS .............................................................................................................. 54 33. ATLEIDIMAS NUO BAUSMöS....................................................................................................................................................... 55 Bausm÷s vykdymo atid÷jimas ........................................................................................................................................................ 55 Atleidimas nuo bausm÷s d÷l ligos.................................................................................................................................................. 56 Lygtinis atleidimas nuo bausm÷s at÷mimo prieš terminą .............................................................................................................. 56 Atleidimas nuo bausm÷s amnestijos, malon÷s būdais ................................................................................................................... 57 34. NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBöS YPATUMAI .................................................................................................... 58 35. SENATIS..................................................................................................................................................................................... 59 Apkaltinamojo nuosprendžio pri÷mimo senatis ............................................................................................................................. 59 Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis .............................................................................................................................. 59 36. TEISTUMAS ................................................................................................................................................................................ 60 37. PRIVERČIAMOSIOS MEDICINOS PRIEMONöS................................................................................................................................ 60 1

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

38.

BAUDŽIAMOSIOS TEISöS MOKSLO RAIDA (MOKYKLOS) ............................................................................................................. 60

2

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Baudžiamosios teis÷s sąvoka, funkcijos, sistema, mokslas

Baudžiamoji teis÷ – viena iš teis÷s šakų, nes yra požymių, leidžiančių išskirti ją į šaką. Ji ypatinga tuo, kad turi dominuojančią apsauginę funkciją – ji saugo sukurtus teisinius santykius, kurie būtini tiek individo, tiek visuomen÷s egzistencijai. Saugoma yra nuo neigiamų fizinių ar juridinių asmenų veiksmų. Užtikrindama šią funkciją BT vardija, kokios veikos yra pavojingos, draudžiamos, t.y. vardija neleistino žmonių elgesio variantus. Jei asmuo sulaužo draudimą, jis sukelia konfliktą teisin÷je sistemoje. Bausm÷s egzistuoja tik BT, jos nustatomos už atitinkamų draudimų nesilaikymą. Dominuojantys institutai yra nusikalstama veika ir bausm÷. Tod÷l įvairiose šalyse BT vadinama skirtingai: ius poenale/ius criminale; strafrecht/kriminalrecht; penal law/criminal law. Anksčiau buvo tik nusikaltimai, o naujajame BK atsirado nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai (nusikalstamos veikos). Šių institutų apibūdinimas ir l÷m÷ BT pavadinimą, Lietuvoje pavadinime akcentuojamas bausm÷s neišvengiamumas. Šis pavadinimas šiuolaikiniu požiūriu n÷ra tikslus, nes BK bendrojoje dalyje yra galyb÷ normų, nustatančių atvejus, kai galima asmenį atleisti nuo bausm÷s. BT – draudimų bei liepimų sistema ir bausmių sąrašas. BT šiuo metu greičiau yra atleidimas nuo bausm÷s, nei pats baudimas. BT atlieka reguliacinę teisinių santykių funkciją. Reguliavimo priemon÷s dažnai yra imperatyvios, procesin÷ teis÷ užtikrina baudžiamųjų santykių, subjektų teisių ir laisvių apsaugą. BT objektyviąja prasme (ius poenale) yra draudimai ir liepimai įtvirtinti BK. BT subjektyviąja prasme (ius puniendi) įtvirtinta, kas suteikia teisę valstybei nustatyti draudimus ir bausti individus. Valstybei teisę suteikia subjektyvus kaltinimo ir pakaltinimo principas (tik kalti gali būti baudžiami). Asmuo turi būti pakaltinamas – turi suvokti savo veiksmų reikšmę, sugeb÷jimas koreguoti savo elgesį. Valstyb÷ baudžia tik tuos, kurie padarydami nusikaltimą supranta savo veiksmus ir turi pasirinkimo laisvę. BT yra ultima ratio – paskutin÷ priemon÷, kai kitos priemon÷s n÷ra veiksmingos. BT paprastai reaguoja į tai, kas įvyksta, bet ji atlieka ir prevencinę funkciją (bendrosios, specialiosios prevencijos). Bendroji prevencija – visuomen÷s sustabdymas nuo nusikalstamos veikos padarymo. Ji skirta asmenims, dar nepadariusiems nusikalstamos veikos. Yra atvejų, kai valstyb÷s nesugeba užtikrinti baudžiamųjų įstatymų vykdymo. Jei visuomen÷je vyrauja nuomon÷, kad padarius nusikalstamą veiką, bausm÷s nebus išvengta, galima sakyti, kad bendroji prevencija veikia. Latentiški nusikaltimai – nežinomi valstyb÷s institucijoms (policijai ir pan.), neišaiškinti nusikaltimai. Individualioji prevencija – konkretaus asmens sustabdymas nuo pakartotinio nusižengimo. Tai visų pirma yra tinkamų poveikio priemonių parinkimas. Kiek ši prevencija yra veiksminga, rodo recidyvo statistika. Šios prevencijos atveju egzistuoja plati bausmių sistema, proporcingumo principas. Specialioji prevencija – tam tikroms asmenų grup÷ms ar nusikaltimų rūšims skirta prevencija, pvz. nepilnamečiams, moterims, organizuotam nusikalstamumui. Subsidinis BT pobūdis – papildomas BT gynimas, kai kitos priemon÷s neveikia. Penitencin÷ teis÷ – kal÷jimo, uždarų erdvių teis÷, susijusi su kalinių teisių apsauga. Viena iš BT funkcijų yra represin÷. Mūsų valstyb÷je BT yra tikrai represyvi: kai teisiami žmon÷s padarę nusikalstamas veikas – kas antram skiriama laisv÷s at÷mimo bausm÷. Politikai neretai teigia, kad teismai yra pernelyg humaniški, tod÷l dabar bausm÷s yra griežtesn÷s nei sovietmečiu. BT atlieka ir sutaikomąją funkciją (baudžiamajame procese šalys sutaikomos), informacinę funkciją (ją dažnai atlieka žiniasklaidos priemon÷s).
1. Baudžiamosios teis÷s sistema

Ši sistema susideda iš dviejų dalių: bendroji ir specialioji dalys. Šios normos yra kodifikuotos viename kodekse. Taigi BT yra apibūdinamas kaip vientisas teis÷s aktas. Tai ne šiaip normos, bet jų sistema. Tik baudžiamasis kodeksas nustato atsakomybę, asmenims, kurie nepaiso draudimų, tik čia galime rasti aprašymus veikų, kurios yra nusikalstamos, tai kontinentin÷s teis÷s bruožai. BK bendrojoje dalyje yra svarbiausių BT institutų sampratos (kas yra nusikaltimas, nusižengimas ir t.t.) 10, 11 str. pateikiama bausm÷s samprata, nurodoma, kokia yra bausm÷s paskirtis, tuo vadovaudamasis teismas bausmę individualizuoja.
3

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

10 straipsnis. Nusikalstamų veikų rūšys Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. 11 straipsnis. Nusikaltimas 1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisv÷s at÷mimo bausm÷. 2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. 3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ neviršija trejų metų laisv÷s at÷mimo. 4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija trejus metus laisv÷s at÷mimo, bet neviršija šešerių metų laisv÷s at÷mimo. 5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija šešerius metus laisv÷s at÷mimo, bet neviršija dešimties metų laisv÷s at÷mimo. 6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija dešimt metų laisv÷s at÷mimo.

Bendrojoje dalyje yra pateikiamos bendrosios sąvokos, taigi gali rasti ir bendrateisinių terminų, apie baudžiamųjų normų galiojimą. Pateikiama iš esm÷s visų atsakomyb÷s pagrindų (subjekto samprata ir kt.). BK specialiojoje dalyje bendrosios sąvokos yra konkretizuojamos (nusikaltimo ir nusižengimo). Pateikiamos atskiros nusikalstamų veikų rūšys. Įstatymų leid÷jas pateikia šių veikų aprašymus, nusikalstamų veikų sud÷tis. Specialioje dalyje iš esm÷s yra nusikalstamų veikų sud÷čių baigtinis sąrašas. Tik kaltas asmuo gali būti baudžiamas, tai numatyta bendrojoje dalyje, o specialiojoje ši kalt÷ yra konkretizuojama. Įstatymų leid÷jas nurodo, kad tam tikra veikla gali būti padaroma neatsargiai, tod÷l lengviau išsaugoti baudžiamąjį įstatymą. BK nurodo ir kaip nustatomas bendrininkavimas (tyčia, netyčia). Bet kuris specialiosios dalies str. Taikomas tik tada, kai pasižiūrima, kas nustatyta bendrojoje dalyje. Jei nebūtų bendrosios dalies, nusikalstamų veikų aprašymai būtų labai ilgi ir nesistematizuoti. Specialioji dalis be bendrosios neveikia, nes jos abi sudaro tam tikrą sistemą. Kažkada kartu su BK galiojo ir kiti baudžiamieji įstatymai (d÷l genocido) šiuo metu beveik visi įstatymai yra inkorporuoti į BK, kartais nusikalstamos veikos išd÷stytos ir kituose įstatymuose (nes tai pernelyg sud÷tinga sud÷ti į BK). Bausm÷s už nusikalstamas veikas gali būti nustatytos tik įstatymo lygiu. Bausm÷s samprata nurodyta bendrojoje dalyje, bausmių skirstymas - taip pat.
2. Baudžiamosios teis÷s vieta teis÷s sistemoje
Vieta teis÷s sistemoje. Ryškiausi panašumai:

Ryšys su konstitucine teise. Visų pirma BT buvo formuojami žmogaus teisių apsaugos principai. Konstitucin÷ teis÷ yra pamatin÷s normos, taikomos visose šakose. Konstitucija gali būti taikoma tiesiogiai, taip pat ir tais atvejais, kai siekiama apsaugoti interesus. Konstitucin÷ teis÷ formuoja baudžiamosios esmę, tam tikrus būdus, metodus ir kt. KT nulemia ir BT struktūrą, nes BT turi būti nurodyta tai, kas yra svarbu žmon÷ms, visuomenei ir valstybei, o šios vertyb÷s yra nulemtos Konstitucijos. Kai kurie skyriai netgi kartoja konstitucijos nuostatas (16 skyrius). Kaltu pripažįsta tik teismas (Konstitucija), taigi ir atsakomyb÷ turi nustatyta teismo keliu. BT nustato Konstitucinio teismo apsaugą, jo darbą. Ryšys su administracine teise. Neretai administracin÷s teis÷s priemon÷mis apsaugomos vertyb÷s. BK nustatytos tos veikos, kurios pagal pavojingumo laipsnį yra didžiausios. Neretai baudžiama ir administracine, ir baudžiamąja tvarka. Daug institutų, esančių BK bendrojoje dalyje yra ATPK bendrojoje dalyje. Įstatymų leid÷jas n÷ra tinkamai atskyręs BT ir AT. Tai iš dalies yra d÷l to, kad naujo ATPK kol kas paruošti nepavyko, bet paruošus naują BK (baudžiamieji nusižengimai) už juos gali būti panaikinama baudžiamoji atsakomyb÷ ir baudžiama administracine tvarka. Neretai panašios baudžiamojo ir administracinio poveikio priemon÷s bei metodai. Ryšys su tarptautine teise. Tai visų pirma nacionalin÷s teis÷s nuostatos, susijusios su užsieniečių atsakomybe ir lietuvių nusikaltimais kitose šalyse. Tai ypač aktualu, kai Lietuva yra daugelio tarptautinių organizacijų nar÷. Prieš rengiant naują BK buvo atsižvelgta į žmogaus teisių konvenciją. Mūsų BK yra suderintas su pagrindin÷mis tarptautin÷mis konvencijomis, d÷l to atsirado daug naujų institutų. Yra netgi įtraukta institutų,
4

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

kurie platesni nei vienos šalies teritorija. Ryšys su tarptautine teise tik did÷s, nes bus prisijungta prie dar daugiau konvencijų.
Vieta kriminalinių teis÷s šakų sistemoje (panašiomis teis÷s šakomis)

Ryšys su baudžiamojo proceso teise. Galima sakyti, šios dvi šakos yra neatskiriama sistema. Anksčiau bausmių vykdymo teis÷ net nebuvo atskirta nuo baudžiamosios. BT nustatydama draudimus, liepimus ir kt. prieina prie klausimo, ar ne per daug yra pažeidžiamos žmogaus teis÷s, tod÷l joms įvykdyti reikia specialios tvarkos. Pati valstyb÷ turi save sudrausminti taikydama baudžiamąjį įstatymą. Tod÷l yra sukurta baudžiamojo proceso teis÷, ji užtikrina baudžiamųjų teisinių santykių subjektų bendravimo procedūrą. Renkant, tiriant įrodymus griežtai turi būti laikomasi reikalavimų ir n÷ viena institucija neturi veikti savavališkai ar išeiti už savo kompetencijos ribų. Baudžiamasis procesas daro civilizuotą BT taikymą. Be BPT nebūtų ir BT, nes nebūtų tvarkos. Ryšys su bausmių vykdymo teise. Prie baudžiamojo proceso priskiriama ir bausmių vykdymo teis÷. Baudžiamojo proceso priemon÷s turi būti realizuojamos. Taigi ši teis÷s šaka taip pat užtikrina žmogaus teisių apsaugą. Anksčiau tai buvo vadinama pataisos teise (pataisos darbai be laisv÷s at÷mimo), deja, šis pavadinimas n÷ra tikslus. Ši šaka nurodo, kaip turi būti realizuojami teismų sprendimai, kuriuose yra bausmių. Bausmių atlikimo tvarka neturi būti pakeista taip, kad būtų iškreipta jų esm÷. Dabar nebeliko bausmių, kurios nebūtų reguliuojamos įstatyminiu lygiu, anksčiau mirties bausm÷ nebuvo reglamentuota įstatymu.
3. Baudžiamosios teis÷s mokslas

Tai baudžiamųjų teisinių nuostatų, id÷jų apie baudžiamosios teis÷s principus ir kt. visuma. Akivaizdu, kad baudžiamosios teis÷s mokslas yra daug platesnis už baudžiamąją teisę. Dalykas: bausm÷, nusikaltimas, nusižengimas. Šiuolaikinis BT mokslas jungia klasikines BT tradicijas su socialiniu reiškinių pagrįstumu. Vertinama, kiek efektyvūs baudžiamieji įstatymai ir kiek baudžiamasis įstatymas sukelia nuostolių bei pozityvių padarinių. Kalbant apie mokslo dalyką netikslu sakyti, kad tai principų suformavimas, šiuo metu, teigiama, kad tai konstitucinių nuostatų, formuojančių BT principus interpretavimas. Taip pat BT mokslo dalykai yra ir įstatymai, jis nurodo, kaip turi būti formuojamas įstatymas ir kt. Kriminalizacija – veikų įtraukimas į baudžiamųjų sąrašą, dekriminalizacija – veikų, kurios pasikeitus aplinkyb÷ms, valstyb÷s situacijai, visuomenei, išbraukiamas iš įstatymo sąrašo. Penalizacija – procesas, kai įstatymo leid÷jas ieško optimalios bausm÷s už padarytą veiką (paprastai griežtinamos bausm÷s). Depenalizacija – atleidimo nuo baudžiamosios atsakomyb÷s sąrašo pl÷timas. BT mokslo dalyku yra tyrimas, ar teisingai taikomas ir suprantamas BK. BT priederm÷ yra saugoti jau įtvirtintą tvarką, taip pat BT turi tinkamai reaguoti į aktualijas (pvz. kompiuterinius nusikaltimus). BT mokslas ieško priemonių, kaip mažinti organizuotą nusikalstamumą, bendradarbiauti, atleisti nuo bausmių už informaciją. BT mokslas taip pat ieško sąvokų apibūdinti organizuotam nusikalstamumui. BT mokslas taip pat stengiasi kovoti su recidyvistais: kokios baudžiamojo poveikio priemon÷s turi būti taikomos ir pan. Svarbu atrasti proporciją tarp nusikalstamų veikų ir valstyb÷s reakcijos, taip pat tinkamą bausmių sistemą. BT mokslo dalykas yra ir ypatumų skiriant bausmes (atsižvelgiant į įvairias fiziologines būsenas) moterims bei pagyvenusiems žmon÷ms. Kriminologija – tai mokslo sritis, kuri tiria nusikalstamumą, nusikalt÷lio asmenybę. Vienas iš tikslų – ieškoti prevencinių priemonių, kurios mažintų nusikalstamumą. Žiūrima, kokius rezultatus pasiekia bausmių taikymas. Pagal tai, kokią informaciją pateikia kriminologai, yra sprendžiama, koks yra baudžiamųjų įstatymų efektyvumas. BT ir kriminologija naudojasi tomis pačiomis sąvokomis. Kriminologijos dalykas neretai yra nulemtas baudžiamojo įstatymo. Kriminalistika – mokslinių žinių sistema, kurios pagalba nustatomi metodai išaiškinant nusikaltimus, randami, tiriami, fiksuojami įrodymai. Šis mokslas neretai parodo būdus, kaip padaromi nusikaltimai. Pateikiami nusikaltimų objektyvieji požymiai, kaip tikrov÷je pasireiškia vienas ar kitas nusikaltimas. Kriminalistika suteikia informaciją, kuri atskleidžia nusikalstamų veikų esmę, tam tikrus nusikaltimų padarymo variantus. Tai padeda tikslinti nusikalstamų veikų sud÷tis. Teismo medicina. Gaunama informacija tiksliau apibūdinant kaltininko veikos požymius, motyvus, tikslus, kalt÷s klausimus. Nurodo kriterijus, vardija pažeidimus ir kt. Gaunama informacija apie veikas, kuriomis
5

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

k÷sinamasi į nukent÷jusiojo sveikatą, gyvybę. Neretai šie nusikaltimai gali būti suprantami tik d÷l teismo medicinos. Teismo statistika. Parodo kiekybinius nusikaltimų svyravimus.
Baudžiamosios teis÷s metodai

Metodas – būdas, kelias pažinti tikrovę. BT dominuoja šių metodų taikymas: Dogmatinis (formalusis). Remiasi formaliosios logikos taisykl÷mis, gramatinio, sintaksinio aiškinamos taisykl÷mis. Jo tikslas yra aiškinti, interpretuoti baudžiamąjį įstatymą, ieškoti tinkamų formuluočių apibūdinant nusikaltimus, ieškoti suprantamos, aiškios kalbos. Šis metodas reikalingas ir sistematizuojant BT. Jis svarbus ir taikant BK. Tiek nusikaltimas, tiek nusikalstama veika ir kt. yra vertinama abstrakčiai. Tikrov÷ šioje srityje n÷ra labai svarbi, daug svarbiau yra suprasti įstatymo kalbą, įstatymo sudarymo techniką. Šis metodas aukščiausią savo pritaikymo lygį pasiek÷ klasikin÷je BT mokykloje. Sociologinis. Baudžiamųjų teisinių reiškinių tyrimas siejimas su realybe. Kaip BK įvardyti reiškiniai egzistuoja tikrov÷je. Tiriama, kiek BK yra efektyvus. Metodas padeda atskleisti socialinį nusikaltimo turinį, koks nusikaltimų subjektas. Metodas svarbus pagrindžiant baudžiamųjų įstatymų būtinybę. Teikia informaciją baudžiamųjų įstatymų kūrimo politikai. Lyginamasis. Naudojamas tiriant pačią baudžiamąją teisę. Lyginami atskiri baudžiamojo įstatymo institutai. Lyginama su administracine teise, sąvokų vartojimą joje. Taip pat metodas naudojamas palyginti skirtingas teisines sistemas. Metodas turi palyginti didelę įtaką šiuolaikin÷je teis÷s sistemoje. Naudojant lyginamąjį metodą atsirado pakaltinamumo institutas. Specialiojoje BK dalyje atsirado naujos nusikaltimų rūšys. Istorinis. Tai visų pirma svarbus metodas baudžiamųjų įstatymų istoriniame kontekste. Naudojamas įvertinti tam tikrų institutų raidą ir pan. Svarbus tiek bendrajai, tiek specialiajai dalims. Suteikia informaciją, reikalingą kokybiškiau parengti įstatymus. Filosofinis. Mokslinio tyrimo metodologija, filosofija būtina norint pažinti mokslą. Be šios metodologijos negali būti ištiriami teisiniai reiškiniai. Be filosofinio supratimo būtų sunku suprati objektyvųjį nusikaltimo požymį, surasti priežastinį ryšį. Svarbu suprasti tokias sąvokas kaip „turinys“, „forma“, tai padeda padaryti filosofin÷s žinios.
4. Baudžiamoji politika

Pamin÷tina, kad šios sąvokos atsiradimas siejamas su A. Fojerbacho vardu, kuris to meto amžininkų laikomas BT korif÷jumi. Jis pažym÷jo, kad baudžiamoji politika yra tai, kas sudaro BT, tai BT ir jos kūrimas, siejama su įstatymų leidyba. Zaueris tvirtino, kad baudžiamoji politika yra ne teisin÷s, bet teis÷tos priemon÷s kovoje su nusikalstamumu. Panašiai baudžiamąją politiką apibūdina ir prof. Anzelmas, kuris teigia, kad BT įst. kūryba ir kitos priemon÷s, skirtos kovoti su nusikalstamumu. Tokia konstrukcija patvirtina valdžių padalijimo teoriją. Dauguma politiką supranta daug plačiau. Teisingiau būtų kalb÷ti, kad baudžiamoji politika yra valstyb÷s vidaus politikos dalis, kurioje siekiama apsaugoti žmogų, visuomenę, nuo nusikalstamų k÷sinimųsi. Lietuva prisijungusi prie tarptautinių konvencijų, tod÷l baudžiamoji politika tampa ir tarptautine. Baudžiamosios politikos šaknys – Konstitucija. Jos turinys yra glaustai išd÷stytas BK 1 str., jame vardijama, kokiomis priemon÷mis, būdais valstyb÷ realizuoja baudžiamąją politiką.
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teis÷s priemon÷mis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomen÷s ir valstyb÷s interesus nuo nusikalstamų veikų. 2. Šis kodeksas: 1) apibr÷žia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir aukl÷jamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomyb÷s ar bausm÷s. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teis÷s aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.
6

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Esmin÷s konstitucijos skyriaus „Žmogus ir valstyb÷“ yra baudžiamosios politikos turinys. Baudžiamoji politika, tokia valstyb÷s veiklos sritis, kuri priklauso nuo visuomen÷s realijų. Ją nemaža dalimi lemia pasikeitusi vertybių hierarchija. Baudžiamoji teisin÷ apsauga pasirinko kiek kitokį objektą. Baudžiamąją politiką lemia turtinis visuomen÷s išsiskaidymas bei prie kokių konvencijų yra prisijungusi Lietuva. Baudžiamosiomis teisin÷mis priemon÷mis visų pirma kontroliuojamas valstyb÷s gyvenimas. Baudžiamoji politika sudaryta pirmiausia iš įstatymų bei jų įgyvendinimo, tod÷l įstatymų leid÷jo vaidmuo labai svarbus. Baudžiamųjų įst. kūrimui turi įtakos ir tautos požiūris, aktualijos, visuomen÷s požiūris, kultūros tradicijos. Įstatymų leid÷jui suderinti šiuos interesus yra labai sud÷tinga, tod÷l ne visada įmanoma į viską atsižvelgti. Baudžiamosios politikos realizavimui reikia daug išteklių: tiek piniginių, tiek žmogiškųjų. Mūsų valstyb÷s baudžiamojoje politikoje įstatymų leid÷jas stengiasi maksimaliai suderinti baudžiamąją politiką su Konstitucija. Prioritetas suteikiamas asmens teisių apsaugai. Baudžiamoji politika neturi nukrypti ir nuo tarptautinių įsipareigojimų. Kalbant apie prioritetus, mūsų baudžiamojoje politikoje lygiareikšmę apsaugą įgyja ne tik įtariamojo, bet ir nukent÷jusiojo teis÷s. Nukent÷jusiajam suteikiama atskirais atvejais netgi nulemti kaltinamojo ateitį. Siekiama, jog atitinkamos valstyb÷s institucijos maksimaliai realizuotų priemones, kurios reikalingos kovoje su nusikalstamumu ir kurias vykdyti jos yra įgaliotos. Konstitucijoje yra aiškiai įtvirtinta prokuratūros institucija. Siekiama priartinti politikos modelį prie praktikos. Svarbus prioritetų, susijusių su nusikalstama veikla išskyrimas. Valstyb÷ skelbdama, kad ji gina žmogų, turi suteikti realią apsaugą, tod÷l baudžiamojoje politikoje siekiama surasti priemonių nepažeidžiant teis÷tumo ribos žmon÷ms patiems gintis. Šiuo metu plečiamas teisinių galimybių, leidžiančių žmon÷ms patiems gintis, ratas. Deja, kartais teismai nepakankamai gerai supranta būtinosios ginties institutą ir tai stabdo žmogaus iniciatyvą. Baudžiamoji politika daug d÷mesio skiria recidyvistams bei organizuotam nusikalstamam nusikalstamumui. Tokiais atvejais įstatymas nepalieka galimyb÷s išvengti atsakomyb÷s. Valstyb÷ ieško būdų kovoti su korupcija kitose institucijose, kurios atlieka viešojo administravimo funkcijas. Deja, rezultatai n÷ra labai s÷kmingi, nes nedaug korupcijos atvejų yra išaiškinta. Smurtiniai nusikaltimai, nepilnamečių nusikalstamumas taip pat yra baudžiamosios politikos prioritetai. Baudžiamosios politikos prioritetus parodo BK specialiosios dalies struktūra. Lyginant ankstesnį ir dabartinį BK matoma, kad baudžiamosios politikos prioritetai pasikeit÷. Bendradarbiavimas su kitų valstybių institucijomis tampa svarbia baudžiamosios politikos kryptimi. Baudžiamosios politikos efektyvumą tikrina įstatymų baz÷. Suprantama, kad reikalingi kvalifikuoti specialistai, tyrimo institucijos. Baudžiamoji politika teikia daug d÷mesio ikiteisminiam tyrimui, nes tai užtikrina tinkamą teismo procesą. Valstyb÷s baudžiamosios politikos supratimas visuomen÷je, jos palaikymas taip pat svarbus. Kai kurios nusikalstamos veikos (latentiška korupcija) sunkiai išaiškinamos be visuomen÷s palaikymo.
5. Baudžiamosios teis÷s principai

Filosofijoje principais apibūdinama pirmin÷ id÷ja, elgesio taisykl÷. Principai paprastai sujungia žinias apie atskirus reiškinius, procesus, šių žinių pagalba formuojamas idealas, kuris tampa praktika. Atskiroms visuomen÷s išsivystymo stadijoms būdingi atskiri principai, kai kurie iš jų nekinta (lygyb÷s prieš įstatymą principas), kiti užmirštami gana greitai. Principuose glūdi visuomen÷s požiūris į teisę, kokios yra poveikio priemon÷s. Principai yra tam tikri reikalavimai teisinio santykio subjektams. Tai taip pat reguliacin÷ sistema, nes kelia tam tikrus reikalavimus teis÷s subjektams. Baudžiamosios teis÷s principai – teisin÷s, moralin÷s, politin÷s nuostatos, kurios nukreipia BT funkcijas baudžiamosios politikos tikslams pasiekti. Atskiri BT principai yra nesunkiai įgyvendinami BT (juos atitinka BK straipsniai), kai kuriuos galima suprasti tik sistemiškai aiškinant BK normas. BT n÷ra nusistov÷jusių pozicijų apie BT principus. BT principai suprantami, kai apžvelgiama jų reikšm÷. Šie principai nustato valstybinių poveikio priemonių taikymo pagrindus, turinį, apimtį tiems, kurie pažeidžia BT įstatymus. BT taikymo pagrindai yra suformuluoti BT principus. BT principai parodo teisinio reguliavimo, funkcijų realizavimo metodo bruožus. Principai BT inkorporuoja į visą teis÷s sistemą, neleidžia jai atitrūkti. BT principai nulemia tai, kad BT normos yra atitinkama sistema, neleidžia „išsišokti“ vienai ar kitai BT funkcijai, BT virsti vien tik represine poveikio priemone. Bausm÷ neturi virsti vien tik atpildu padarius nusikaltimą. BT principai turi tiesioginę reikšmę baudžiamajai politikai. Jie neturi būti pamirštami ne tik kuriant įstatymus, bet ir juos taikant. Teisingai suprantant BT principus, jų turinį, lengviau suprasti ir pačią BT. Kyla BT principų klasifikavimo klausimas: ar į BT principus gali patekti tarpšakiniai ir kiti principai. Pagal KT BT pasireiškia
7

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

visi principai, taip pat ir tarpšakiniai. BT principai glaudžiai susiję su konstituciniais principais. Pagrindiniai KT principai, taikomi BT: Nullum crime sine lege (n÷ra nusikaltimo, n÷ra bausm÷s, jei tai neįtvirtinta įstatyme). Dar vadinamas teis÷tumo principu, jis įtvirtintas Konstitucijos skyriuje „Žmogus ir valstyb÷“. Jis iškilo Didžiosios prancūzų revoliucijos metu. Jam daug d÷mesio skyr÷ Bekarija ir kiti mokslininkai. Tai baudžiamojo persekiojimo, baudžiamosios justicijos pagrindas. Baudžiamasis įstatymas anksčiau gal÷jo būti taikomos ir tos veikos nepadariusiam asmeniui ar tokių bausmių taikymas, kurios nenumatytos baudžiamajame įstatyme. Šis principas paneigia tokią situaciją. Principo reikšm÷ yra ta, kad gali būti taikomos tik tokio baudžiamojo poveikio priemon÷s, kurios numatytos BK ir baudžiama tik už tokį elgesį, kuris pripažintas baustinu. Bausm÷ turi būti skiriama griežtai laikantis įstatyme nustatytų taisyklių. BK turi būti suprantamas vienodai visiems asmenims, bausmių politika toje pačioje valstyb÷je negali skirtis. BK leid÷jas yra įpareigojamas tiksliai nustatyti bausmes ir taikymo tvarką. Šis principas atmeta analogijos galimybę, taigi riboja represinio poveikio priemones. BK negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymas, griežtinantis baudžiamąją atsakomybę, atgal netaikomas. Tinkamas šio principo realizavimas leidžia taikyti kitus principus. Lygyb÷s prieš įstatymą principas. K 29 str. BT svarbi juridin÷ lygyb÷ – lygi visų asmenų pareiga atsakyti už nusikalstamą veiką. Šis principas reikalauja, kad būtų atsakoma tais pačiais pagrindais, atskiroms asmenų kategorijoms įstatymai neturi būti taikomi kitaip. Šio principo garantijos yra tai, kad vieninteliu baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindu yra nusikalstamos veikos sud÷tis. BK specialiojoje dalyje įtvirtintos nusikaltimų sud÷tys yra privalomos visiems tais pačiais pagrindais. Šis principas suteikia galimybes taikyti ir kitus principus. Tačiau n÷ vienam KT principui n÷ra teikiamas prioritetas, tai galioja ir BT. Lygūs pagrindai savaime dar nereiškia lygios atsakomyb÷s. Atskiriems subjektams (Seimo nariams, teis÷jams) BT gali būti netaikoma, ar taikoma ribotai, tai komplikuoja šio principo pritaikymą. Lygyb÷s principas nepažeidžiamas, kai realizuojama diplomatin÷ neliečiamyb÷. Kalt÷s principas. Baudžiami tik kalti asmenys. Šis principas n÷ra senas BT. Jis taip pat kildinamas iš Didžiosios prancūzų revoliucijos. Ž. P. Maratas teig÷, kad nekalto nubaudimas yra negarb÷. Šis principas užkerta galimybę taikyti masines represijas, remiantis vien tik gyvenamąja vieta ar giminyst÷s ryšiais. Tai asmenin÷s atsakomyb÷s principas. Šis principas sujungia ir objektyvius, ir subjektyvius nusikaltimo elementus, tai baudimas tik tų, kurie suvokia situaciją ir turi elgesio laisvę. Principas garantuoja, kad nebus baudžiama vien tik už mintis, ketinimus. Šiuolaikin÷se valstyb÷se dominuoja šis principas, nedaug kur egzistuoja nusikaltimai be kalt÷s nustatymo. Mūsų teis÷je tokių veikų n÷ra. Teisingumo principas. Šis principas yra svarbus skiriant bausmę. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtintos nuostatos, kurių privalu laikytis skiriant bausmę. Įstatymų leid÷jas suteikia teismui gana plačias galimybes skiriant bausmę.
41 straipsnis. Bausm÷ ir jos paskirtis 1. Bausm÷ yra valstyb÷s prievartos priemon÷, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. 2. Bausm÷s paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir v÷l nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Šio principo užtikrinimas priklauso ir nuo kitų įstatymo leid÷jo paskatų bei d÷mesio kitiems principams. Akcentuojant valstyb÷je vyraujančias vertybes, įstatymų leid÷jas privalo diferencijuoti bausmes, kad sankcijos atitiktų padarytos veikos sunkumo pobūdį. Teismui paliekama laisv÷ parinkti sankciją, individualizuoti bausmę. Tai sudaro prielaidas teisingumo principo realizavimui, nes atsižvelgiama į aplinkybes, pavojingumo laipsnį, nusikalt÷lio asmenybę. BK labai svarbus sankcijos sistemiškumas. Svarbu ir tinkama bausmių skyrimo taisyklių sistema. LAT taip pat koreguoja BK normų taikymą, kuriose įtvirtinamos bausmių skyrimo taisykl÷s. Negalima sudaryti situacijos, kai nusikalt÷liai nebūtų baudžiami. Šis principas neatskiriamas nuo kalt÷s principo, nes tik kaltas asmuo gali būti baudžiamas bei baudžiamas teisingai. Teisingumo principas, tai ne vien kaltinamojo interesų užtikrinimas, bausm÷ neturi būti tokia, kad
8

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

būtų niekinamas nukent÷jusiojo orumas, į nukent÷jusiojo interesus, žalą jam taip pat turi būti atsižvelgiama. Teisingumo principui realizuoti BK bendrojoje dalyje yra skirta pakankamai daug normų. Humaniškumo principas. Būtina saugoti tai, kas svarbu valstybei ir visuomenei. Bausme asmuo neturi būti žeminamas, bausm÷s turi būti humaniškos – tai jau savaime suprantami dalykai. Humaniškumo principas yra prieštaringas, nes skiriant bausmę reikia atsižvelgti į nusikaltusiojo asmenybę. Iš tiesų turi būti suderinti ir kaltininko, ir nukent÷jusiojo interesai. Baudžiamas tik kaltas asmuo, išsiaiškinus BK įtvirtintus kaltumo pagrindus. Kita vertus, kaltinamasis turi būti vertinamas kaip žmogus ir pilietis. Baudžiama turi būti tik vieną kartą už tą pačią veiką, taikomos tik įstatyme nustatytos bausm÷s. Č. Bekarija raš÷, kad reikia taikyti bausmes, kurios darytų didžiausią poveikį žmon÷ms, bet būtų mažiausiai skausmingos kūnui. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti į visas BK normas bei sudaryti sąlygas resocializacijos procesui. Baudžiamosios represijos ekonomijos principas. Valstyb÷ neturi naudoti prievartos ar taikyti tokių poveikio priemonių, kurios n÷ra būtinos konkrečiu atveju. Baudžiamosios represijos neturi viršyti sveiko proto ribų. Aiškiau šis principas suvokiamas BT doktrinoje, praktikoje jis ne visada taikomas. Dabartinis BK su akcentuotu asmenyb÷s laisv÷s interesu, leidžia geriau pritaikyti šį principą.
6. Baudžiamoji atsakomyb÷ ir jos pagrindai
Baudžiamoji atsakomyb÷

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas žodį „atsakyti“ aiškina kaip atsakymą už padarytą nusikaltimą, darbo, s÷km÷s užtikrinimą. Visuomen÷ savo nariams dažnai įtvirtina tam tikrus draudimus, kurių nesilaikant, taikoma bausm÷. Koks atsakomyb÷s pobūdis, lemia neįtvirtintų draudimų nuostatos. BT normos yra neatskiriamos ir nuo kitų normų (moral÷s), nors BT atsakomyb÷ yra griežčiausia iš visų teisin÷s atsakomyb÷s rūšių. Baudžiamosios atsakomyb÷s supratimas yra svarbus ne tik jurisprudencijoje, bet ir praktikoje. Su baudžiamąja atsakomybe neatsiejami baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai, sankcijų klausimas baudžiamuosiuose įstatymuose. Baudžiamosios atsakomyb÷s institutas svarbus ir taikant pačias sankcijas. Atsakomyb÷ gali būti perspektyvi. Tai atsakomyb÷ už veiksmus ateityje, atsakomyb÷, formuojanti žmonių elgesio tipus. Ji aukl÷ja, padeda suprasti žmon÷ms, kas svarbu, reikalinga. Prevencinis aspektas. BT žmogus atsako už padarytus veiksmus, tokius, kurie numatyti įstatyme. BK gali būti taikomas tik padarius veiką. Atsakomyb÷ yra retrospektyvi – kai padaryta veika atitinka BK įtvirtintus objektyvius ir subjektyvius požymius. Baudžiamoji atsakomyb÷ teisine prasme yra tam tikri santykiai, atsirandantys tarp valstyb÷s ir asmens, kai pažeidžiamas BK. Kilus tokiems santykiams, valstyb÷je atsiranda ne tik teis÷, bet ir pareiga. Valstyb÷ turi teisę suvaržyti tokio subjekto teises ir laisves. Subjektas, pažeidęs įstatymus, privalo patirti tuos asmeninių laisvių suvaržymus, turtinius apribojimus. Sprendžiant baudžiamosios atsakomyb÷s klausimus, svarbu išsiaiškinti, kada atsiranda baudžiamoji atsakomyb÷: 1) 2) 3) 4) 5) 6) Baudžiamoji atsakomyb÷ atsiranda padarius nusikalstamą veiką, nuo jos padarymo momento. Yra tvirtinimų, kad baudžiamoji atsakomyb÷ atsiranda, kai pareiškiami įtarimai. Baudžiamoji atsakomyb÷ atsiranda nuo kaltinamojo akto surašymo. Dar teigiama, kad baudžiamoji atsakomyb÷ atsiranda, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios momento. Baudžiamoji atsakomyb÷ prasideda nuo teismo nuosprendžio paskelbimo. Nuo teismo nuosprendžio įsiteis÷jimo.

Teisingiausia pozicija yra, kad atsakomyb÷ atsiranda nuo veikos padarymo momento, nes yra teisinis pagrindas, potenciali galimyb÷ taikyti BK. Būtent šiuo metu yra pagrindas taikyti baudžiamojo proceso priemones. Pasikeičia žmogaus statusas – jis visuomen÷s jau smerkiamas, jis gali būti sulaikytas, suimtas, nušalintas nuo pareigų. Šios priemon÷s yra pakankamai represyvios, kad būtų galima jas laikyti atsakomyb÷s pradžia. Tai, ką asmuo patyr÷ iki nuosprendžio pri÷mimo bei areštin÷je praleistas laikas tur÷tų būti įtrauktas į bausmę. Paskutin÷ LAT praktika rodo, kad teismas įvertintas EŽTT praktiką konstatuoja, kad buvo pernelyg ilgi ikiteisminio tyrimo terminai. Pernelyg užtęstas ikiteisminis tyrimas gali būti pagrindas nutraukti bylą. Ši pozicija sutampa ir su LAT pozicija apibendrinant tam tikras bylas. Tvirtinant, kad baudžiamoji atsakomyb÷ atsiranda tik įsiteis÷jus nuosprendžiui, neįmanoma paaiškinti atleidimo nuo bausm÷s instituto. Nuo bausm÷s atleidžiama dar iki teismo proceso įsiteis÷jimo. Ikiteisminio tyrimo
9

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

priemon÷s yra pakankamai represyvios. Baudžiamosios atsakomyb÷s turinys nepasibaigia bausm÷s vykdymu, nes ir teisiamas žmogus patiria tam tikrų apribojimų (d÷l darbo, kitų bausmių ir pan.). Kai teigiama, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomyb÷s, realiai jis atleidžiamas nuo bausm÷s, nes jis jau patyr÷ tam tikrų suvaržymų. Baudžiamoji atsakomyb÷ realizuojama dviem formomis: bausm÷ paskiriama arba ne. Baudžiamoji atsakomyb÷ suprantama kaip teisin÷ kategorija. Siekiant ją pažinti giliau, gali būti vertinama sociologiniu aspektu. Baudžiamoji atsakomyb÷ yra visuma valstybinio poveikio priemonių, taikomų asmenis padariusiems atitinkamas veikas. Tai valstyb÷s reakcija į nusikalstamumą kaip neigiamą socialinį reiškinį. Vertinant baudžiamąją atsakomybę sociologiniu aspektu galima geriau pagrįsti ar jos taikymo apimtis yra protinga, logiška. Tai padeda nustatyti racionalias baudžiamosios atsakomyb÷s ribas. Taip analizuojant baudžiamąją atsakomybę yra daugiau informacijos formuoti baudžiamąją politiką. Baudžiamoji atsakomyb÷ gali būti suprantama: Baudžiamosios atsakomyb÷s taikymo sfera. Baudžiamosios atsakomyb÷s paplitimas priklauso nuo veikų kriminalizacijos, kai vienokie ar kitokie nusikaltimai pripažįstami nusižengimais. Sfera nusako, kaip plačiai taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomyb÷s, kiek visuomen÷je, valstyb÷je yra nusl÷pto nusikalstamumo, kaip visuomen÷ supranta įstatyme numatytus žalos požymius. Baudžiamosios atsakomyb÷s institutas turi būti kuo stabilesnis. Struktūra. Tai baudžiamosios atsakomyb÷s realizavimo procese susidarantis santykis tarp bausmių ir kitų poveikio priemonių, taikomų asmenims, padariusiems nuskalstamas veikas. Struktūra parodo represyvumą valstyb÷je, kiek išnaudojamos įstatymo galimyb÷s, kokioms poveikio priemon÷ms suteikiamas prioritetas. Pasikeitimus lemia visų pirma įstatymų leid÷jas, kad būtų kuo daugiau galimybių individualizuoti bausmes. Dinamika. Tai pasikeitimai baudžiamosios atsakomyb÷s taikymo sferoje, plečiama atsakomyb÷ ir ieškoma kitų poveikio priemonių visoje sistemoje. Turint informaciją apie baudžiamosios atsakomyb÷s dinamiką, galimą prognozuoti ir tam tikras reformas. Efektyvumas. Jis parodo, kaip pasiekiami baudžiamosios politikos tikslai, realizuojami BK įtvirtinti tikslai. Recidyvo skaičius taip pat parodo efektyvumą. Jei recidyvas kartojasi, vadinasi baudžiamoji atsakomyb÷ n÷ra tinkama. Baudžiamoji atsakomyb÷ gali būti tiriama apskritai arba žiūrint, kaip taikomas įstatymas už tam tikras nusikalstamų veikų rūšis. Tai baudžiamojo teisinio poveikio priemon÷s, kurias prievarta turi patirti asmuo, padaręs nuskalstamą veiką, kurios pasireikšią asmeninio ar turtinio poveikio suvaržymais.
Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai

Nors svarbu kalb÷ti apie teisinį baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindą, tačiau reikšmingas ir etinis. Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai yra svarbi garantija teis÷tumo veikimui, kad asmenys nepagrįstai nebus traukiami baudžiamojon atsakomyb÷n. Teisingi baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai lemia baudžiamosios teis÷s principų užtikrinimą. Analizuojant 2 str. matyti, kad vienintelis atsakomyb÷s pagrindas yra nusikaltimo ar nusižengimo sud÷tis.
2 straipsnis. Pagrindin÷s baudžiamosios atsakomyb÷s nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomyb÷s neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sud÷tį. 5. Bausm÷s, baudžiamojo ar aukl÷jamojo poveikio priemon÷s bei priverčiamosios medicinos priemon÷s skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

Nusikalstamos veikos sud÷ties sąvoka buvo suformuota klasikin÷s baudžiamosios teis÷s mokykloje. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju norint pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, reikia išsiaiškinti ar nusikalt÷lio elgesys atitinka nusikalstamą veiką. Sud÷tis padeda pažinti, ar kaltininko elgesys yra tokio pobūdžio, kad už jį būtų baudžiama. Nurodoma, kad nusikalstamos veikos sud÷tis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie atskirą
10

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

elgesio pobūdį apibūdina kaip baudžiamąjį. Nusikalstamųjų veikų sud÷timis įstatymų leid÷jas nustato, kokių veikų daryti negalima, draudžiama. Tvirtinimą, kad nusikalstamos veikos sud÷tis yra vienintelis pagrindas, rodo, kad atsakomyb÷ galima tik esant tam tikram, kaltam elgesiui, asmuo baudžiamas tik už tai, kas yra uždrausta baudžiamuoju įstatymu. Sovietin÷je teis÷je buvo nurodyta, kad atsakomyb÷ gali būti taikoma net jei nusikalstama veika ir nepadaroma, bet kaltininko būsena yra pavojinga visuomenei. Ta pavojinga būsena gal÷jo būti kvalifikuojami smulkūs poveikiai bei gyvenimo būdas. Jei tik nusikalstamos veikos sud÷tis yra pagrindas atsakomybei, įstatymų leid÷jui svarbu suformuluoti sampratą veikų, kurios yra pavojingos ir baudžiamos. Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindų nustatymas, įtvirtinimas BK yra pakankamai sud÷tingas procesas. Neišvengiama situacija, kad tam tikri baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindų momentai yra įtvirtinti ne įstatymuose, bet ir kituose aktuose. Atskirų nusikalstamų veikų rūšių sud÷tys yra konstruojamos nepamirštant, kad BK yra vientisas įstatymas. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę, turi būti remiamasi ir BK bendrosios dalies normomis, nes tam tikri terminai d÷l juridin÷s technikos n÷ra kartojami specialiojoje dalyje. Įtvirtinami tik patys svarbiausi požymiai, o neįtvirtinti lieka momentai, kurie n÷ra svarbūs baudžiamajai atsakomybei. Nusikalstamos veikos kvalifikacija yra vadinama nusikalstamos veikos požymių paieška. BK specialiojoje dalyje veikos aprašytos kaip baigtos, bet yra daug atvejų, kai baudžiama už k÷sinimąsi, taigi n÷ra visų sud÷ties požymių, tuomet taikomos bendrosios dalies normos. Atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomyb÷s veika nepraranda nusikalstamos veikos požymių, nusikalstamos veikos pagrindas asmens veiksmuose išlieka. Pavojinga veika turi būti lyginama su specialiosios BK normomis.
Baudžiamosios atsakomyb÷s filosofiniai etiniai pagrindai

Svarbu išsiaiškinti, kas leidžia bausti asmenis ir taikyti poveikio priemones. Ši problema iškyla tada, kai teis÷s aktuose pradedama kalb÷ti apie kaltę, kai asmens nubaudimas siejamas su kalte. Formuojantis viduramžių demokratijai, pradedama aptarin÷ti laisv÷s problema. Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindus pagrįsti band÷ šios baudžiamosios teis÷s mokslo kryptys: Indeterminizmas. Neteis÷tas elgesys turi būti smerkiamas tod÷l, kad žmogui yra suteikta elgesio laisv÷, jam niekas netrukdo, tokiu atveju, kai asmuo pažeidžia įstatymus, valstyb÷ yra laisva parinkti poveikio priemones, kurios sustabdytų subjektą. Žmogaus valia yra aukščiausias žmogaus elgesio reguliatorius. Galima sakyti, kad tai net ne proto nulemtas žmogaus elgesys. Taigi labai lengva baudžiamosios atsakomyb÷s taikymą: žmogus laisvas rinktis, tod÷l jis turi baudžiamas, be to, toks subjektas gali būti baudžiamas kiek norima griežtai. Taip suprantant baudžiamąją atsakomybę, bausm÷ tampa kerštu. Tokiu atveju neverta kalb÷ti apie kitas BT funkcijas. Determinizmas. Atsiranda XIX a. vid., jo istorin÷s kilm÷s šaknys yra atomizme. Juo buvo bandoma atskleisti ir neteis÷tą žmogaus elgesį. Jei indeterminizmas tvirtina, kad žmogus yra laisvas, determinizmas teigia, kad viskas yra iš anksto nulemta priežastinio ryšio. Žmogaus valiai čia n÷ra vietos. Jei taip suprantamas nusikalstamas elgesys ir neįmanoma pakeisti to elgesio bei priežastingumo ryšio, kyla klausimas, kaip žmogų bausti? Bausm÷ šiuo atveju traktuojama kaip kerštas, nukent÷jusiojo interesų patekinimas. Pozityvizmas. Anksčiau aprašytos pozicijos yra kraštutin÷s, bandant jas suderinti atsirado pozityvizmas. Teigiama, kad žmogus yra pakankamai laisvas, tod÷l jis turi galimybę pasirinkti elgesio variantą, kuris nepažeistų įstatymų. Nors ir būdamas laisvas žmogus turi laikytis įstatymų. Bet reikia atkreipti d÷mesį, kad jis priklauso nuo išorinio pasaulio. Taigi subjektas, pažeidęs įstatymus turi atsakyti, kartu atsiranda baudžiamosios atsakomyb÷s ribos. Aplinkos, išor÷s poveikis n÷ra fatališkas, jaučiant tą poveikį vis tik galima jam pasipriešinti. Šie teiginiai buvo perkelti į Vokietijos teisę. Pripažįstama, kad išorinio pasaulio poveikis turi tam tikrą įtaką elgesiui. Taigi atsiranda pagrindas kalb÷ti apie prevencijos klausimus. Aplinkybes, veikiančias nusikalstamumą, galima neutralizuoti, nes valstyb÷ yra įsipareigojusi savo piliečiams užtikrinti geras gyvenimo sąlygas. Jei asmuo nusikalsta, yra tam tikras išorinis poveikis, taigi visuomen÷ ir valstyb÷ taip pat yra atsakinga, kad tai įvyko. Taip vertinant atsakomybę, nebelieka vietos Taliono principui ir atsakomyb÷ tampa ne keršto pobūdžio. Valstyb÷ renkasi proporcin÷s atsakomyb÷s principą. Įmanomos situacijos, kai tam išoriniam poveikiui esant žmon÷s nepažeidžia įstatymų, bet jei išor÷s poveikis yra fatališkas, kalbame apie nepakaltinamumą. Sprendžiama, ar žmogus supranta savo elgesį. Asmens sąmon÷s laisv÷ paaiškina nusikalstamo elgesio prasmę. Šios id÷jos įtvirtintos ir mūsų BK:
2 straipsnis. Pagrindin÷s baudžiamosios atsakomyb÷s nuostatos
11

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Baudžiamosios atsakomyb÷s skirtumai nuo kitų teisin÷s atsakomyb÷s pagrindų

Priklausomai nuo to, kokie draudimai yra įtvirtinti, tokia ir atsakomyb÷s forma. Daug bendro yra visose atsakomyb÷s rūšyse. Tačiau paprastai žiūrima, kas yra šios atsakomyb÷s pagrindas. Nusikalstama veika – aukščiausio pavojingumo laipsnio veika. Kitos atsakomyb÷ pagrindų galime rasti kituose įstatymuose. Pvz. dešimtys subjektų gali taikyti baudžiamąją atsakomybę. Ta atsakomyb÷s forma derinama su kitomis (pvz. po apkaltos keliamas baudžiamosios atsakomyb÷s klausimas). Baudžiamąja tvarka asmuo negali būti baudžiamas 2 kartus, tačiau skirtingų formų atsakomyb÷ gali būti taikoma. Reagavimo į teis÷s pažeidimą forma BT yra gana sud÷tinga. Baudžiamoji atsakomyb÷ yra represyvi. Baudžiamoji atsakomyb÷ santykių nevysto, ji stengiasi juos neutralizuoti. Kalbant apie kompensaciją, nusikalstamomis veikomis pažeistos vertyb÷s kartais pažeidžiamos neatstatomai, tod÷l kompensacija retai įmanoma. Baudžiamoji atsakomyb÷ skiriasi pagal subjektus, kurie taiko baudžiamąją atsakomybę, ją taiko tik valstyb÷, lyginant su kitomis atsakomybių rūšimis, subjektų ratas yra žymiai mažesnis. Baudžiamoji atsakomyb÷ išsiskiria pagal padarinius. Po bausm÷s atlikimo asmuo dar patiria suvaržymų (teistumas), taigi tam tikras statusas išlieka. Baudžiamoji atsakomyb÷ skiriasi nuo kitų ir subjektų ratu, nes ji yra asmenin÷.
7. Baudžiamosios teis÷s šaltiniai

Baudžiamosios teis÷s šaltiniai neretai suprantami istoriniu aspektu. Šaltinių pobūdis, turinys yra nulemtas daugelio aplinkybių. Konkrečios valstyb÷s išsivystymo laikotarpis, jos sandara lemia valstyb÷s baudžiamąją politiką, nusikalstamumą, pagal tai matyti, kokios baudžiamojo poveikio priemon÷s taikomos. Pirmieji rašytiniai teis÷s aktai išsiskyr÷ gana pažangiomis id÷jomis. Lietuva visada buvo istorinių įvykių sūkuryje. Nacionaliniai įstatymai užleisdavo vietą kitų valstybių įstatymams. Taigi tik 2001 m. Lietuva pri÷m÷ nacionalinį baudžiamąjį įstatymą. Ikistatutin÷ teis÷ (iki 1529 m.). Laikotarpio apibūdinimas gana sud÷tingas, nes nedaug išlikusių šaltinių. Šis periodas analizuojant apibūdinamas minint Pamed÷s (Prūsų) teisyną bei Kazimiero teisyną. Kalbant apie tą laikotarpį, didelę reikšmę turi teismų knygos. Pamed÷s teisyb÷s. Pamed÷ – viena iš prūsų žemių, kurią už÷m÷ vokiečiai. Paprotin÷ teis÷ buvo perkelta į kodifikuotas normas, įstatymą sudar÷ 86 str. jis buvo ne kartą redaguojamas. Kai kas tvirtina, kad šis teis÷s aktas buvo taikomas ir Žemaitijoje. Kalbama apie nusikaltimų rūšis, bausmių sistemą. Pamed÷s teisynas nustat÷ nusikaltimus viešajai tvarkai, turtinei nuosavybei, žmogui. • • Nusikaltimai viešajai tvarkai: labai saugoma vokiečių gyvyb÷, bausm÷mis užtikrinamas teismų darbas, kai kurios normos tur÷jo užtikrinti saugumą keliuose. Turtiniai nusikaltimai: turto vagyst÷, turto sužalojimas. Atviroji vagyst÷ reikalavo mažiau liudytojų. Buvo įvesta atsakomyb÷s diferenciacija. Tas, kas padeda vagiui (objektyvus bendrininkavimas), baudžiamas kaip vagis. Žinomi nusikaltimai žmogaus orumui bei gyvybei. Gyvybei pavojingiausi nusikaltimai panaudojant skydą, kardą, moters gyvyb÷ saugoma labiau nei vyro. Išskiriami pakankamai apibr÷žti baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai. Nusikaltimai sveikatai gal÷jo būti sužeidimai, sužalojimai, galvos žaizdos.

Už nusikalt÷lio nusikaltimus prival÷jo atsakyti ir šeimos nariai. Bausm÷s buvo pinigin÷s (išpirkos) ir kūno. Kazimiero teisynas. Jis skirtas nuosavyb÷s apsaugai. Šiam teis÷s šaltiniui pavadinimą dav÷ rusų mokslininkai. Siekiama, kad teismų praktika būtų kaip galima aiškesn÷, vienodesn÷, nes šis teisynas yra instrukcija teismams. Nusikaltimai: vagyst÷, savavališkas miško kirtimas, kt. Vagyst÷s būdas ar amžiaus riba bausmei įtakos netur÷jo. Atsakomyb÷ nuo nusikaltimus galima nuo 7 m. Taigi subjektų grup÷s buvo baudžiamos pakankamai vienodai. Nusikalt÷lis atribojamas nuo kitų asmenų, šeimos narių, kurie neatsako už nusikalt÷lio padarytas veikas (išskyrus atvejį, kai žinojo ir pasinaudojo vogtu daiktu). Bausm÷ tam tikra prasme diferencijuojama, akcentuojamas recidyvas: pakartotin÷s nusikalstamos veikos baudžiamos griežčiau. Asmuo kaltas ir tomis
12

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

vagyst÷mis, kurios buvo padarytos tame krašte, jei jos buvo neįrodytos. Vagystę tur÷jo paliudyti tame krašte gyvenantys žmon÷s. Jei kankinamas asmuo vartojo skausmą mažinančias žoleles, tai buvo jo kalt÷s įrodymas. Žalos atlyginimui buvo skiriamas didesnis d÷mesys nei nubaudimui. Jei vagis netur÷jo turto padarytos žalos atlygimui, jo šeima tur÷jo tą žalą atlyginti. Pavogtas daiktas tur÷jo būti atiduodamas teismui, o nukent÷jusiajam tur÷jo būti atlyginama. Bausm÷s valstybei nekainavo, nes iš nusikalt÷lio buvo priteisiamos visos išlaidos. Mirties bausm÷ buvo skiriama už recidyvizmą ir kt. sunkius nusikaltimus. Kazimiero teisynas taikomas net ir bajorams. Statutin÷ teis÷ (1529 – 1840 m.). Kai kurie istorikai vertina šį laikotarpį kaip vieno statuto galiojimą. Tokių aktų pri÷mimą, sukūrimą l÷m÷ LDK teisingumo, teis÷tumo užtikrinimas valstyb÷je. Taip pat buvo tvirtinama, kad LDK tuo metu buvo kūrybiškai vaisinga. Statutuose n÷ra įtvirtintų mums dabar žinomų sąvokų, tačiau juose yra daug BT normų. Visi statuto straipsniai yra labai konkretūs ir aiškūs. Svarbu, kad aiškiai apibr÷žiami baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai. Tam tikra prasme, savivaliavimas praktiškai nebuvo įmanomas. Normos turi bendrą baudžiamąjį pobūdį. Atsakydavo tik žmogus. Asmuo negal÷davo būti nubaudžiamas iki jį pristatant į teismą. Bausmes taikydavo tik valstyb÷. Baudžiama tik už tuos veiksmus, kurie atitiko nusikalstamos veikos požymius. Nusikaltimo sąvoka tiesiogiai nevartojama, tačiau įtvirtinti panašūs institutai. Pirmajame statute sunku rasti normą, kurią galima vertinti kaip nusikaltimus valstybei. Antrajame atsiranda ir nusikaltimų valstybei, ir asmeniui. Trečiajame statute valstybinis interesas dar labiau sustiprinamas. Tam tikra prasme, statutuose išskiriami g÷riai, objektai. Nurodomi objektyvieji nusikalstamų veikų požymiai. Statutai reikalavo priežastinio ryšio tarp nusikaltimo ir bausm÷s. Kalbant apie subjektą, akivaizdu, kad tai žmogus, tačiau, pagal pirmąjį statutą atsakomyb÷n traukiami ir psichiškai nesveiki asmenys bei bausm÷s nepriklauso nuo amžiaus. Antrajame statute baudžiamoji atsakomyb÷ galima nuo 14 m., trečiajame amžiaus riba yra 16 m. ir kabama apie asmenis, kurie psichiškai nesveiki ir negali būti traukiami baudžiamojon atsakomyb÷n. Statutuose įtvirtintas kalt÷s principas. Atsiranda tyčios, neatsargumo, būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo institutai. Baudžiamoji atsakomyb÷ buvo realizuojama paskiriant bausmę. Bausm÷ tur÷jo tikslus nubausti asmenį bei patenkinti nuket÷jusiojo interesą, bausm÷s buvo ir prevencin÷s. Statutų galiojimo laikotarpiu įtvirtinamos asmenin÷s prevencin÷s bausm÷s. Buvo platus turtinių bausmių spektras: galvinis mokestis, skriaudos atlyginimas, moters sužalojimo atlyginimas, turto pa÷mimas. Padarytas nusikaltimas valstybei buvo atlyginamas iš asmens turto. Garb÷s netekimas buvo sunki bausm÷ ir taikoma tik šl÷ktoms. Buvo taikomas ir ištr÷mimas, visų teisių at÷mimas (kaip ir pab÷gusiam asmeniui). Nušalinimas nuo tarybos – dažniausiai nuo tarnybos nušalinti teis÷jai. Paveld÷jimo teisių at÷mimas, kuriuo paprastai buvo baudžiami asmenys nužudę t÷vus ir kt. Asmenin÷s įbauginančios bausm÷s: mirties bausm÷ (nuket÷jusiajam sutinkant, mirties bausm÷ keičiama laisv÷s at÷mimu) ši bausm÷ gal÷jo būti paprasta ir kvalifikuota (sudeginimas). Trečiasis statutas nustato daugiausiai kvalifikuotų bausmių. Laisv÷s at÷mimas tais laikais buvo nelabai ilgos trukm÷s bausm÷, nes sąlygos buvo labai prastos ir žmon÷s paprasčiausiai neišgyvendavo. Buvo nustatyta ir alternatyvių bausmių. Statutai įtvirtina bausmių ekonomijos principą, nes valstyb÷ stengdavosi išleisti kuo mažiau l÷šų bausmių vykdymui (už jį sumok÷davo nusikalt÷lis). Nepilnamečiams už daugelį nusikaltimų buvo nustatomos švelnesn÷s bausm÷s. Kūno bausm÷s buvo skiriamos tik už pakartotinį nusikaltimą. Pagal antrą statutą, berniukai baudžiami nuo 18 m., o mergait÷s nuo 15 m.; trečiajame statute nuo berniukai nuo 18 m., mergait÷s nuo 13 m. Labai griežtai buvo baudžiami nepilnamečiai sužaloję ar nužudę t÷vus. Mirties bausm÷ tolydžio augo – trečiajame statute nustatoma 100 atvejų, kai baudžiama mirties bausme. Rusijos įstatymų galiojimo laikotarpis (1840 – 1918 m.) 1840 m. caras Nikolajus išleidžia įsaką, kuriuo nustoja galioti statutai. Tačiau teigiama, kad dar 5 metus statutai dar galiojo. Rusijos imperijos įstatymai galiojo atgal. Visos veikos, numatytos įstatymuose, gal÷jo būti pripažintos nusikaltimais. Klaip÷dos krašte galiojo Vokietijos įstatymai bei Klaip÷dos seimelio išleisti įstatymai. Lietuvai pasirašius konvenciją d÷l Lietuvos krašto perleidimo situacija mažai tepasikeit÷. Užnemun÷je galiojo Napoleono kodeksas. Nepriklausomos Lietuvos valstyb÷s laikotarpis (1918 – 1940 m.) 1919 m. Lietuvos taryba nutar÷, kad Lietuvoje galios Rusijos baudžiamasis statutas, kuris buvo labai pažangus. Jame jaut÷si Vokietijos teis÷s mokyklos įtaka, prancūzų švietimo id÷jos. Šis statutas – 687 str. aktas. Lietuva netur÷jo kitos galimyb÷s per tokį trumpą laiką sukurti savo teisę. Statutas buvo sutvarkytas, kad tiktų Lietuvai ir buvo taikomas visoje teritorijoje išskyrus Klaip÷dą. Buvo pertvarkyti straipsniai, skyriai, kurie prieštaravo Lietuvos Konstitucijai. Lietuva baudžiamosios teis÷s srityje reaguodama į tarptautinę pad÷tį pild÷ savo įstatymus. Pvz. buvo numatytos bausm÷s už ginkluotą
13

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

sukilimą. Įstatymų leidyba buvo suprantama kaip pildanti, taisanti institucija. 1919 m. išleidžiamas laikinasis kariuomen÷s įstatymas, tuo buvo teisin÷mis priemon÷mis bandoma atsilaikyti nuo intervencijų ir pan. Statute buvo aiškiai apibūdinti iš esm÷s visi nusikalstamų veikų sud÷ties elementai. Pavojinga veika buvo išd÷styta baudžiamajame įstatyme. Pagal statutą pirmą kartą pateikiama nusikaltimo sąvoka: tai veiksmas, kuris prieštarauja nustatytam įstatyme. Būtinas atsakomyb÷s pagrindas yra kalt÷ (kaltumo principo išryškinimas). Abejon÷s – kaltininko naudai. Visos veikos, kurios buvo numatytos specialiojoje dalyje, buvo suskirstytos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Klasifikacija: nusižengimai (pražangos), nusikaltimai, sunkūs nusikaltimai. Ši klasifikacija tur÷jo tiesioginę reikšmę atsakomybei. Įtvirtinamas aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę sąrašas (teis÷tas įsakymas, būtinoji gintis ir pan.). Statute buvo žinomas klaidos institutas. Šis statutas buvo kartu ir bausmių vykdymo įstatymas. Statute buvo daug humaniškų priemonių: kaliniams suteikiamos atostogos už gerą elgesį. Buvo nurodoma, kad tokia humaniška priemon÷ netaikoma sunkių nusikaltimų kategorijai. Baudos buvo diferencijuojamos: be baudžiamojo pobūdžio baudų, tur÷jo būti atlyginami iždo nuostoliai. Baudžiant buvo atsižvelgiama į daug aplinkybių: šeimos pad÷tį, turtinę pad÷tį ir kt. baudos gal÷jo būti keičiamos laisv÷s at÷mimu. Nuteisti paprastu kal÷jimu (d÷l dykin÷jimo), atlikę bausmę buvo siunčiami į darbo namus. Už sunkius nusikaltimus baudžiami asmenys, bausmę buvo galima atlikti tik ten, kur nurodo teismas. Nustatyta, kad už netyčia padarytą nusikaltimą n÷ra baudžiama. Buvo plačios galimyb÷s taikyti lygtinį nuteisimą (privataus kaltinimo procese negali būti nuteisiami lygtinai). Bausmei švelninti reik÷jo nors vienos aplinkyb÷s. Ieškoma demokratiško mirties bausm÷s instituto. Kai Lietuvoje įvedama ypatinga karo pad÷tis, gal÷jo būti taikoma mirties bausm÷. 1920 m. birželį Steigiamasis seimas priima Konstituciją, kurioje mirties bausm÷ neminima. V÷liau ji buvo v÷l įvesta. 1937 m. baudžiamasis statutas pakeičiamas, o mirties bausm÷ vykdoma dujų kameroje. Kalbant apie subjektą, statutas nustat÷, kad nepilnamečiai iki 10 m. amžiaus buvo nepakaltinami. Asmenims nuo 10 iki 14 m. buvo nevykdoma mirties bausm÷, ji keičiama sunkiųjų darbų kal÷jimu. Nuo 14 iki 17 m. bausm÷s taip pat buvo švelnesn÷s (sunkiųjų darbų kal÷jimas keičiamas paprastu, mirties bausm÷ nevykdoma). Asmenims nuo 17 iki 21 m. bausm÷s jau ne tokios švelnios. Nepilnamet÷s mergait÷s buvo įstatymo saugomos labiau – atiduodamos į moterų vienuolyną. Atsakomyb÷ diferencijuojama ir bendrininkams. Atsižvelgiant į ind÷lį į nusikaltimą, gal÷jo būti baudžiami švelniau. Valstyb÷s baudžiamąją politiką nurodo baudžiamojo kodekso specialioji dalis. Pirmas skirsnis statute buvo religiniai nusikaltimai, valstyb÷s išdavimas, teismo darbo trukdymas, žmonių sveikata, šeima, ištvirkavimai ir kt. Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama griežtai. Okupacija (nuo 1940 birželio 15 d. iki 1990 m.) keit÷ Lietuvos baudžiamąją teisę iš esm÷s. Bet statutas dar galiojo apie pusę metų. At÷jus okupantams žmon÷s buvo amnestuojami. V÷liau priimta Lietuvos socialistin÷ Konstitucija, o baudžiamasis kodeksas buvo kuriamas Aukščiausiojo Tarybos Prezidiumo. Inkorporavus Lietuvą, joje pradedamas taikyti Rusijos federacijos baudžiamasis kodeksas. Lietuvos Aukščiausios tarybos prezidiumas nurodo, kad šis įstatymas ne tik įsigalioja, bet ir taikomas atgal. Visos bylos buvo pabaigtos pagal šį kodeksą. Carin÷ Rusija įvesdama savo įstatymus nustat÷ atgalinį jų veikimą, taip pasielg÷ ir socialistin÷ Rusija. V÷liau priimamas įsakas d÷l karo pad÷ties ir ima galioti atitinkami įstatymai. Ši pad÷tis truko neilgai, nes įžengus vokiečių armijai įvyko Lietuvos aktyvistų fronto manifestas. Lietuva paskelbiama laisva, sudaroma Vyriausyb÷, o Rusijos įstatymai paskelbiami negaliojančiais. Bet tai taip pat trunka neilgai, vokiečiai paskelbia, kad Lietuvos teismai neapima vokiečių ir žydų teisimo bei nesprendžia žem÷s klausimų. Iškeliama policija ir kariuomen÷, nes jie gal÷jo bausti bet kurį Lietuvos gyventoją. Grįžus Rusijos armijai, viskas grįžta į senas v÷žes ir pradedami taikyti Rusijos įstatymai, Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakai. Šis Prezidiumas 1947 m. panaikina mirties bausmę. Kažkurį laiką atrod÷, kad tai propaganda, tikros šio žingsnio pasekm÷s prad÷jo ryšk÷ti v÷liau, rengiant genocido įstatymą. Genocido nusikaltimas Rusijoje nebuvo nustatytas, taip pat nebuvo už jį baudžiama. Mirties bausm÷ 1950 m. grąžinama, ji taikoma t÷vyn÷s išdavikams, šnipams ir kt. Pasibaigus tr÷mimams ir represijoms, nustatoma mirties bausm÷. V÷liau mirties bausm÷s sąvoka pl÷t÷si ir ji numatoma 43 atvejais. Baudžiamieji įstatymai buvo represyvūs, priimami įstatymai d÷l atsakomyb÷s už valstyb÷s turto grobimą, už kooperatinio turto grobimą, už tai numatoma atitinkamai 25 m. ir 15 m. laisv÷s at÷mimo. Šie įstatymai buvo taikomi labai plačiai. Buvo stiprinama atsakomyb÷ už namin÷s degtin÷s gamybą ir kt. Lietuva suverenios teis÷s įstatymų leidyboje netur÷jo. Lietuvos BK buvo priimtas 1960 m. tačiau bet koks įstatymų tikslinimas buvo derinamas Maskvoje. Šalių SSRS BK gal÷jo šiek tiek diferencijuoti, bet nedaug. Po Stalino mirties baudžiamoji politika šiek tiek keit÷si. Buvo priimta daug amnestijų, buvo paleidžiami visi kriminaliniai nusikalt÷liai. 1958 m. išleistas socialistinių respublikų įstatymas, kuris iš esm÷s buvo bendroji BK dalis. Respublikos tur÷jo priimti savo BK. 1958 m. priimtas bendrasąjunginis įstatymas. Konstitucija leido BK keisti Aukščiausio Prezidiumo įsakais. Nuo 1958 m. – aiški kriminalizacijos tendencija, pl÷t÷si veikų sąrašas, už
14

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

kurias skiriama mirties bausm÷. Baudžiamajai politikai būdingas blaškymasis: bendrojoje dalyje nepagrįstas humanizavimas bendrojoje dalyje ir labai griežtos poveikio priemon÷s specialiojoje. Gal÷jo būti skiriamos visuomeninio administracinio poveikio priemon÷s, administracin÷s baudos. Taikant bendrąją dalį dažniausiai buvo atleidžiama nuo bausm÷s, o specialiąją – baudžiama labai griežtai, laisv÷s at÷mimo bausme. Buvo įtvirtintas klasinis principas, kuris v÷liau keičiamas partiniu principu. Pirmiausia asmens atsakomyb÷ buvo sprendžiama partiniu lygiu, o paskui tik teisiama paprastu būdu. Buvo saugoma iškreipta vertybių hierarchija – pagrindinis gynybos objektas valstyb÷s interesai. Tam tikra prasme, pakeitimais buvo koreguojama kriminologin÷ statistika – stengiamasi sumažinti nusikalt÷lių skaičių. Ir sankcijose, ir praktikoje populiar÷ja laisv÷s at÷mimas. Apie 50% buvo baudžiama laisv÷s at÷mimu. 1961 m. priimtas BK, 1994 m. padaryta apie 90 pakeitimų. BK buvo taip pakeistas, kad socialistinių nuostatų jau nebebuvo. Dabartinis laikotarpis (nuo 1990 m.) Nuo pirmųjų nepriklausomyb÷s m÷nesių senasis BK buvo keičiamas, o 2000 m. priimtas naujas BK, kuris buvo pirmasis savarankiškai sukurtas baudžiamasis įstatymas.
Baudžiamosios teis÷s šaltinai siaurąja prasme

Šis klausimas yra kontraversiškas ir tai susiję su tuo, kad anksčiau įsigal÷jusio požiūrio nesiryžtama kritiškai persvarstyti; nepastebimas prieštaravimas tarp teiginių apie BT šaltinius ir BT normą; klausimas d÷l BT šaltinių sprendžiamas neapibr÷žiant kas apskritai yra „teis÷s šaltinis“; pamirštama, kad baudžiamoji teis÷ turi 2 dalis. Dažnai teigiama, kad BK yra vienintelis teis÷s šaltinis, bet taip n÷ra. Suprantant teis÷s šaltinį, kaip valstyb÷s valdžios institucijos aktą, kuriame yra BT teis÷s normų (siaurąja prasme): 1) LR konstitucija: „Bausm÷ gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“ (31 str. 4 d.); „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“ (31 str. 5 d.); 21 str. 3 d. draudžia nustatyti kankinančias, žalojančias, žeminančias žmogaus orumą ir žiaurias bausmes. 2) Tarptautin÷s sutartys, pagal 138 str. tokios sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra BT šaltiniai. Pagal Vienos konvenciją, Šaltiniais yra ir kitos sutartys. Svarbiausios sutartys: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, JT visuotin÷ žmogaus teisių deklaracija, JT tarptautinis pilietinių teisių aktas, EU tarybos baudžiamosios teis÷s konvencijas d÷l korupcijos, JT konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, JT konvenciją d÷l korupcijos. Jei įtrauksime sutartis d÷l ekstradicijos, būtų įtraukta ir daugyb÷ dvišalių ir daugiašalių sutarčių. Tarptautin÷s sutartys turi galią prieš Lietuvos įstatymus. Europos Sąjungos teis÷s aktai, priimti Europos Sąjungos sutarčių pagrindu (reglamentai, direktyvos, pagrindų sprendimai), BK fl įgyvendinami teis÷s aktai. 3) Baudžiamieji įstatymai. Tai ne tik BK (vientisas dokumentas). Lietuvos BT visiškai kodifikuota trukdo padaryti įst. „D÷l atsakomyb÷s už Lietuvos gyventojų genocidą“. Dabar iš šio įstatymo liko tik preambul÷ ir vienas straipsnis. Didžioji jo dalis buvo perkelta į BK. Kodeksas n÷ra teis÷s aktas su apibr÷žta teisine galia, kokiu teis÷s aktu patvirtintas, tokia ir yra jo galia. BK patvirtintas įstatymu, taigi jo galia įstatymin÷, visi pakeitimai ir papildymai taip pat priimami įstatymine forma. Amnestija Lietuvoje vykdoma įstatymais. 4) BK tiesiogiai nurodyti poįstatyminiai norminiai teis÷s aktai, skirti įgyvendinti BK. Tokių atvejų yra du: d÷l malon÷s teikimo ir d÷l sveikatos sutrikdymo masto. 5) LR Konstitucinio teismo nutarimo, kuriame BT įstatymas ar BT teis÷s pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, rezoliucin÷ dalis. Pvz. mirties bausm÷s pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai labai specifinis šaltinis, nes jis yra šaltinis negatyviąja prasme. BT didelę reikšmę turi teis÷s aktai, kurie n÷ra įstatymai (Kelių eismo taisykl÷s, n÷štumo nutraukimo tvarka ir kt.). Kyla klausimas, ar jie vadinami teis÷s šaltiniais. Pripažįstant, kad teis÷s šaltiniai yra išorin÷ forma, seka išvada, kad BT normos yra tik BT šaltiniuose, visas BT normos turinys patenka į BT šaltinį, BT normos turinys gali būti nustatomas iš BT šaltinių. Kalbant apie šaltinius, reikia pasakyti, kad Lietuvoje n÷ra įstatyminio apribojimo d÷l BT šaltinių, bet yra saugiklių (negalima apsiriboti vien vietiniais lokaliniais aktais, bet būtina pasiremti ir nacionaliniu lygiu priimtais aktais). Remiantis pirmu požiūriu, galima laikyti, kad tarpšakiniai teis÷s aktai taip pat yra BT šaltiniai. Remiantis antru požiūriu, BT nustato baudžiamąją atsakomybę už kitų teis÷s šakų pažeidimus ir BT šaltiniais galima laikyti tik BT šakai priskiriamus teis÷s aktus. Pagal trečiąjį požiūrį, BT norma yra konkreti ir išsami, tačiau baudžiamosios teis÷s šaltiniu pripažįstamas tik įstatymas. Siūlytina nelaikyti kitų teis÷s šakų teis÷s aktų BT šaltiniais.
15

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Baudžiamosios teis÷s šaltiniai plačiąja prasme

Suprantant plačiąja prasme, kaip bet kuriuos dokumentus, raštus, šaltinius, iš kurių galima nustatyti teis÷s normas ir tinkamai suprasti jų turinį, prie išvardytų pirminių BT šaltinių prisideda antriniai BT šaltiniai: 1) Europos Žmogaus teisių teismo, Europos bendrijų teisingumo teismo sprendimai BT srityje. 2) LAT baudžiamųjų bylų nutartys, paskelbtos biuletenyje „Teismų praktika“. 3) Teismų praktikos baudžiamosiose bylose apibendrinimai, skelbiami biuletenyje „Teismų praktika“. Iki 2006 m. šį vaidmenį atliko Senato nutarimai. 4) LR KT nutarimų konstatuojamoji dalis. 5) Kitos paskelbtos LAT nutartys (internete). 6) Travaux preparatoires (su įstatymų rengimu susijusi medžiaga), pos÷džių stenogramos. 7) Netekę galios BT šaltiniai bei jų aiškinimo ir taikymo praktika (senas BK ir kt.). Tai svarbu istoriniam aiškinimo metodui. 8) BT doktrina. 9) Užsienio valstybių BT šaltiniai. Jei kai kurie įstatymai ar sutartys yra paimtos iš užsienio šalių, galime pasižiūr÷ti tokių įstatymų (sutarčių) aiškinimą ar taikymą ir naudoti tai savo teisin÷je sistemoje. Pirminiais BT šaltiniais, laikomi tokie teis÷s aktai, kuriuose įtvirtintos BT normos, taip pat tokie teis÷s aktai, kurie tokias normas pakeičia ar panaikina. Antriniai BT šaltiniai tokie dokumentai, iš kurių galime sužinoti, kaip reikia aiškinti BT pirminius šaltinius. Tai išvestiniai šaltiniai, bet jokiu būdu ne fakultatyviniai. Šie šaltiniai padeda suprasti pirminius šaltinius.
8. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas

Lietuvos BT yra kodifikuota (nors ir nevisiškai). Mūsų BK struktūra yra pandektin÷ – išskiriamos bendroji ir specialioji dalys. BK yra vientisas įstatymas ir ši aplinkyb÷ parodo, kad klaidinga pavienį BK straipsnį vadinti baudžiamuoju įstatymu. BK n÷ra įstatymų rinkinys, tai sistema. BK susideda iš bendrosios ir specialiosios daliea, skyrių ir straipsnių.
9. Baudžiamųjų įstatymų ir kitų baudžiamosios teis÷s šaltinių aiškinimas

Tiek civilin÷je, tiek baudžiamojoje teis÷je yra taikomi tokie patys teis÷s aiškinimo metodai. Vienas svarbiausių šaltinių yra Mikel÷no knyga apie teis÷s aiškinimą. Taip pat svarbu žiūr÷ti į kitų šalių teis÷s aiškinimą, kur jis išvystytas geriau nei Lietuvoje. BT aiškinimas – intelektin÷ veikla, kuria siekiama atskleisti tikrą BT šaltinio prasmę ir reikšmę, aiškinimo metodai – tai priemon÷s, kuriomis tai daroma, metodo panaudojimas reiškia, kad pasiremiama tam tikra taisykle ar atsižvelgiama į tam tikras aplinkybes. Metodai: Lingvistinis. Šis aiškinimas pasireiškia semantiniu aiškinimu (pagal žodžio prasmę). Naudojamasi žodynais ir enciklopedijomis. Taip pat naudojamasi etimologiniu ir sintaksiniu aiškinimu (pagal frazių konstrukciją, linksnius, kt.). Svarbiausios taisykl÷s: • Negalimas toks aiškinimas, kad tam tikros normos ar teis÷s akto dalis prarastų bet kokią reikšmę ir būtų ignoruojama. • Visi įstatymo žodžiai yra reikalingi ir prasmingi (aiškinimo per non est draudimas). • Jei tame pačiame teis÷s akte, tam pačiam reiškiniui apbr÷žti vartojami skirtingi terminai, preziumuojama, kad reikšm÷ skiriasi. Sisteminis. Remiasi pozicija, kad teis÷ yra nuosekli ir darni elgesio taisyklių sistema. Pagrindin÷s taisykl÷s: • Teis÷s akte normos išd÷stomos vadovaujantis tam tikra sistema, reikia atsižvelgti į straipsnio pavadinimą. • Terminijos nuoseklumo taisykl÷: vienodų sąvokų paprastai negalima aiškinti skirtingai, tame pačiame teis÷s akte vartojama sąvoka turi būti aiškinama vienodai, nebent pačiame teis÷s akte
16

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

• • • •

nurodomas skirtingas aiškinimas arba yra kitų svarių argumentų. Kai sąvoka vartojama skirtinguose teis÷s aktuose, ji turi būti suprantama vienodai, tačiau skirtinga to pačio termino prasm÷ galima, kai ji naudojama skirtingus tikslus turinčiose teis÷s normose. Jei BK nepateikia sąvokos išaiškinimo, jo reikia ieškoti BK ir aiškinamam straipsniui artimame teis÷s akte (dažnai tai būna BPK). Jei teis÷s akte pateiktas sąvokos išaiškinimas, būtent juo ir reikia vadovautis. Reikia atmesti tokį aiškinimo variantą, d÷l kurio susidaro teis÷s normų kolizija. Neleistinas toks aiškinimas, d÷l kurio susidaro teis÷s spragų.

Istorinis. • Reikia palyginti teis÷s aktą su prieš tai galiojusiu ir atitinkamai atsižvelgti į pastarojo aiškinimo ir taikymo praktiką. • Priimant naują įstatymą/BK pakeitimą, reikia aiškintis buvusias ekonomines, socialines, politines, tarptautines ir kt. sąlygas. Teis÷s norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Teleologinis (funkcinis, įstatymų tikslo). Turi du porūšius: aiškinimas pagal teis÷s akto tikslą; funkcinis aiškinimas. Pagrindin÷s aiškinimo taisykl÷s: • Įstatymo tikslas nurodomas preambul÷je ar pirmame straipsnyje, šiuo atveju, tikslas yra pirmoji teis÷s akto dalis, į kurią reikia atsižvelgti. • Įstatymo tikslas gali būti išsiaiškintas analizuojant jo pri÷mimo priežastis, pvz. tam tikros srities santykių nesureguliavimas, visuomen÷s vertybių pasikeitimas. • Turi būti analizuojama teis÷s akto funkcin÷ paskirtis. • Funkcinę paskirtį gali tur÷ti ir pavien÷, atskira norma. Įstatymų leid÷jo ketinimų. Šiuo atveju analizuojama teis÷s akto aiškinamasis raštas, Seimo reakcija į Seimo teis÷s departamento pasiūlymus ir kt. manoma, kad kuo vieningiau Seimo nariai balsuoja Seime, tuo labiau įpareigojantys yra įstatymų leid÷jo ketinimų išaiškinimai. Aiškinimas galima būti objektyvusis ir subjektyvusis. BT lemiamą reikšmę turi tai, ką įstatymų leid÷jas yra parašęs, o ne ką nor÷jo parašyti. Loginis. Svarbiausios taisykl÷s: • A minori ad maius. Nuo mažesnio prie didesnio, pvz. jei baudžiama nelabai pavojingą elgesį, turi būti baudžiama ir už pavojingesnį elgesį. • A maiori ad minus. Nuo didesnio prie mažesnio. Jei nebaudžiamas pavojingas elgesys, neturi būti baudžiama už ne tokį pavojingą elgesį. • Reductio ad absurdum. Logiškai išpl÷tojus kokį nors teiginį, jis pasirodo besąs absurdiškas. • A contrario. Atvirkščiai. Jei yra baigtinis sąrašas leidžiamų veikų, vadinasi visos kitos draudžiamos ir atvirkščiai – jei yra baigtinis sąrašas draudžiamų veikų, vadinasi visos kitos yra leidžiamos. Lyginamasis. • Būtina atsižvelgti į tos šalies teis÷s aiškinimą, iš kurios teis÷s aktas yra recepuotas. • Būtina atsižvelgti į tarptautin÷s sutarties dalyvių vienodą praktiką taikant tą sutartį. • Aiškinant teis÷s normas, atsiradusias d÷l Europos Sąjungos teis÷s aktų, būtina atsižvelgti į šio akto aiškinimą Europos Sąjungoje. • Aiškinant klausimus, patenkančius į EŽTK r÷mus, būtina atsižvelgti į EŽTT praktiką. • Atsižvelgtina į tesi÷s normos aiškinimą ir taikymą kitoje šalyje, jei teis÷s norma yra visiškai ar iš esm÷s tapati analizuojamai Lietuvos teis÷s aktų normai. • Reikia atsižvelgti į teisinio apibr÷žtumo principą.
10. Baudžiamųjų įstatymų galiojimas teritorijos ir laiko atžvilgiu

(LAT 2002-12-20 nr.38) Kaip reikia elgtis, kai priimamas naujas BK, taikyti seną ar naują BK? Reikia tą BK, kuris galiojo nusikaltimo padarymo metu, naujas BK taikomas tik tada, kai jis palengvina nusikalt÷lio pad÷tį. Naujo BK taikymo leistinumas yra ne tik BT problema. Reikia atkreipti d÷mesį ne tik į įstatymą, buvusį nusikaltimo padarymo metu, bet ir į įstatymus, kurie buvo priimti po to, jei jie gal÷jo daryti įtaką nusikalt÷lio pad÷čiai.
17

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

11. Nusikalstama veika, nusikalstamumas 11 straipsnis. Nusikaltimas 1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisv÷s at÷mimo bausm÷. 2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. 3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ neviršija trejų metų laisv÷s at÷mimo. 4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija trejus metus laisv÷s at÷mimo, bet neviršija šešerių metų laisv÷s at÷mimo. 5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija šešerius metus laisv÷s at÷mimo, bet neviršija dešimties metų laisv÷s at÷mimo. 6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausm÷ viršija dešimt metų laisv÷s at÷mimo. 12 straipsnis. Baudžiamasis nusižengimas Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausm÷, nesusijusi su laisv÷s at÷mimu, išskyrus areštą.

Valstyb÷s atskirais laikotarpiais ieškojo kaip, kokia forma parodyti tai, kas saugoma baudžiamojo įstatymo. Mūsų 1961 m. BK buvo gana iškreiptos vertybių skal÷s. Bendrojoje dalyje vertyb÷s išvardytos neišsamiai, nebaigtiniu sąrašu, vertyb÷s saugomos BK specialiojoje dalyje. Naujajame BK atsisakyta tokio vertybių vardijimo. Įstatymų leid÷jas apibūdina du momentus: nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga veika ir uždrausta. Pavojingumas vertinamas kaip materialus ir formalus veikos požymis. Materialus požymis iš esm÷s atskleidžia socialinę esmę, kod÷l įstatymų leid÷jas vieną ar kitą veiką pripažįsta pavojinga ir nustato bausmių ar kitokių poveikio priemonių sąrašą. Pavojingumo sąvoka turi teisinę reikšmę, tod÷l ją būtina suvokti. Tai vidin÷ savyb÷, kuri leidžia pripažinti veiką pavojinga. Pavojingumas egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo įstatymų leid÷jo norų. Formalusis nusikalstamos veikos požymis parodo, kad jei norime pripažinti veiką pavojinga ir taikyti bausm÷s priemones, vien pavojingumo nepakanka. Veika turi būti uždrausta įstatyme. Šis požymis lemia tai, kad analogija BT negalima. Gali būti tik tokia bausm÷, kuri nustatyta įstatyme. Toks nusikalstamos veikos supratimas įtvirtina galimybę, kad bus saugomos žmogaus teis÷s, užtikrinamas teis÷tumo principas. Taip pat įtvirtinamas lygyb÷s principas. BT pavojinga veika uždraudžiama, o juridin÷s technikos požiūriu specialiojoje dalyje yra apibūdinamos nusikalstamų veikų sud÷timis. Nusikalstamos veikos sąvoka atsiranda XVIII a. pab., XIX a. pr., pirmą kartą ji pateikiama Prancūzijos civiliniame kodekse. Nusikaltimai buvo apibūdinami įstatymuose ir anksčiau, bet nusikaltimo samprata iki tol nebuvo pateikta. • • • Klasikin÷ nusikaltimo samprata. Tai teorija, kuri susiformavo XIX a., siejama su Listu, Tagancevu. Neoklasinis mokymas. XX a. pradžia, Jesekas, Frankas. Finalin÷ mokymo apie nusikaltimo teorija. XX a. 3 deš. Velcelis, Kaufmanas.

Atskiri nusikalstamos veikos požymiai. Turi būti atitinkamas nusikalstamas elgesys – veikimas ar neveikimas. Nusikaltimo pagrindas visada yra konkreti veika. Tokia veika yra pasiekusi pavojingumą, kad įstatymų leid÷jo ji pripažįstama nusikalstama. Tokia veika padaromas realus poveikis. Tai objektyvi savyb÷, kuri nuo vertintojo galios nepriklauso. Kalbant apie veikos pavojingumą, galima pasakyti, kad jis turi kelias charakteristikas, kurios nurodytos baudžiamajame įstatyme: Veikos pavojingumo pobūdis – kokybin÷ charakteristika. Įstatymų leid÷jo vertinimas atsispindi sankcijose. Pagal šią charakteristiką išskiriamos atsiros veikų rūšys. Pagal pobūdį nusikaltimai atribojami vieni nuo kitų. Tai taip pat baudžiamosios atsakomyb÷s diferenciacijos pagrindas. Įstatymų leid÷jas realizuoja proporcingumo principą atsižvelgdamas į pavojingumo pobūdį. Visų pirma vertinamas k÷sinimosi objekto turinys, tos vertyb÷s, kurios yra svarbiausios, specialiojoje dalyje vardijamos pirmiausia. Taip pat vertinamas padarinių pobūdis. Nusikalstamos veikos motyvų, tikslų pobūdis taip pat įtraukiamas į nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą. Veikos pavojingumo laipsnis – kiekybin÷ charakteristika. Tai tos pačios rūšies nusikaltimų lyginimas. Žiūrima kaip tos pačios rūšies nusikaltimai vertinami LR teismų praktikoje. Įstatymas imperatyviai
18

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

reikalauja, kad teismas įvertintų nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį skirdamas bausmę. Teisin÷ reikšm÷: tiesiogin÷ reikšm÷ bausmių skyrimui. Bausm÷s individualizavimui bausm÷s pavojingumo laipsnio nustatymas yra būtinas. Atsakomyb÷s diferenciacija tai įstatymų leid÷jo funkcija, o atsakomyb÷s individualizacija – teismo funkcija. Paprastai turi būti vertinamas žalos dydis ir kalt÷s laipsnis (atskiros kalt÷s formų rūšys). Pavojingumo laipsnis lemia tos pačios rūšies veikai apibūdinti įstatymų leid÷jas sukuria kelias rūšis (paprasta sud÷tis, kvalifikuota sud÷tis, privilegijuota sud÷tis). Taigi pavojingumo laipsnis turi įtakos ir teis÷kūrai. Pavojingumo laipsnis gali lemti nusikalstamos ir nenusikalstamos veikos atribojimą. Priešingumas teisei. Priešingumas paaiškina, kod÷l veika nustatyta pavojinga. Jis nustato, kas konkrečiai toje veikoje yra pavojinga. Kas yra nusikalstama lemia įstatymų leid÷jas. Priešingumo išraiškia – veikos rašomos nusikalstamų veikų sud÷timis. Veika pripažįstama be tik pavojinga, bet ir nusikalstama. Šie požymiai turi būti vertinami kartu. Kartais teigiama, kad nusikalstamos veikos požymiais yra ir kiti pagrindai (amoralumas, kaltumas ir kt.). Baudžiamoji teis÷ neretai baudžia už tai, kad nemoralu. Kaltumas yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos požymių. Kaltumas yra vienas subjektyviųjų veikos požymių. BK 2, 11, 12 str. nuostatos yra suderintos su tarptautiniais dokumentais.
12. Nusikalstamų veikų klasifikacija

Išsami, baigta klasifikacija yra pateikta baudžiamajame kodekse. 10-13 str. išreiškia nusikaltimų klasifikaciją. Tačiau yra ir kitokių nusikalstamų veikų klasifikavimo kriterijų, kurios n÷ra įtrauktos į BK (pvz. pagal objektą, subjektą, pagal padarinius, remiantis procesiniais kriterijais). Dabartiniai bausmių klasifikavimo kriterijai: Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis. Bausm÷s dydis. BK pateikta klasifikacija turi įtaką kaltininkų bei bausm÷s klausimams. Jei ribotai pakaltinamas asmuo padaro sunkų nusikaltimą, jis nuo atsakomyb÷s negali būti atleidžiamas, tačiau bausm÷ gali būti sušvelninta, o jei nusikaltimas apysunkis – nuo bausm÷s gali būti atleista. BK poveikio priemones už rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką gali taikyti tik tada, jei veika itin sunki. Lengvinančios aplinkyb÷s turi labai didelę reikšmę bausm÷s skyrimui. Padaryti nusižengimai, nesunkūs, neatsargūs nusikaltimai, už juos gali būti baudžiama nelabai sunkiai, gali būti atleidžiama nuo atsakomyb÷s. Amnestijos atveju, įstatymų leid÷jas taip pat yra humaniškesnis lengvų ir nesunkių nusikaltimams kategorijoms.
Nusikalstamumas

Tai kriminologin÷ tema, tačiau BT ir kriminologija yra susijusios. Lietuvos kriminologų mokykla yra garsi, turinti ilgą istoriją, jai Lietuvoje visada buvo skiriamas didelis d÷mesys. Skaičiuojama šimtai apibr÷žimų, kas yra nusikalstamumas, tačiau jį galima apibr÷žti kaip istoriškai besikeičiantį socialinį-teisinį reiškinį, kuris parodomas nusikalstamų visuma, padaryta teritorijoje per tam tikrą laiko tarpą. Tai visuomen÷je vykstantis reiškinys, visuomen÷s patologija. Pagrindin÷s priežastys ir sąlygos taip pat kyla iš visuomen÷s. Kai kur teigiama, kad žmogaus biologin÷s savyb÷s lemia nusikalstamumą. Bet nereikia pamiršti, kad nusikalstamumas turi teisinę charakteristiką. Šis reiškinys gali būti apibūdinamas kaip nukrypimas nuo įstatymų. Tai istoriškai besikeičiantis reiškinys, atskirais laikotarpiais nusikaltimais laikomi skirtingi elgesio variantai. Kriminologai tvirtina, kad nusikalstamumas būdingas kiekvienai visuomenei. Nusikalstamumas apibūdinamas įvairiomis charakteristikomis: Nusikalstamumo būkl÷. Kiekybin÷ nusikalstamumo paplitimo charakteristika, išreiškiama įvairiais variantais: absoliučiais skaičiais ar nusikaltimo koeficientais pvz. 100 000 gyv. tenkantis išaiškintų asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, skaičius. Duomenys, kurie apibūdina nusikaltimo paplitimą, būklę turi būti pateikiami kaip visuma. Latentinis nusikalstamumas yra daug didesnis nei įprastas. Jį lemia neefektyvi teis÷saugos institucijų veikla ir kt. Nusikalstamumo būklę taip pat lemia duomenys apie neišaiškintus nusikaltimus. Struktūra. Tai kokybin÷ charakteristika – duomenys apie atskirų nusikalstamų veikų rūšių, grupių santykį. Pvz. mūsų visuomen÷je vyrauja turtiniai nusikaltimai. Visada nurodoma sunkių, labai sunkių nusikaltimų dalis ir kt., tai nustatoma įvairiais kriterijais (teisiniais ir kt.) Dinamika. Tai nusikalstamumo būkl÷s, struktūros kitimas per vieną ar kitą periodą. Nusikalstamumo dinamikai reikšm÷s turi registravimo faktai, latentinių nusikaltimų santykis, kriminalizacija, dekriminalizacija, šeš÷lin÷ ekonomika ir kt.
19

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

13. Nusikalstamumo kaita

2006 m. Lietuvoje užregistruota 76 000 nusikaltimų ir 7 000 baudžiamųjų nusižengimų. Lyginant su 2005 m. nusikaltimų sumaž÷jo 8%. Bet reikia tur÷ti galvoje, kad apie 0,5 mln. lietuvių yra išvykę į svečias šalis ir lietuvių nusikaltimų užregistruojama jose. Taigi galima sakyti, kad nusikaltimų sumaž÷jo ne d÷l teis÷saugos institucijų darbo. 2006 m. nusikaltimai sudaro apie 90% visų nusikalstamų veikų. 5% nusikalstamų veikų yra sunkūs arba labai sunkūs nusikaltimai. 2005 m. tokių nusikaltimų buvo 6%. 2006 m.: • • • • • • • • • Savanaudiški turtiniai nusikaltimai sudar÷ didelę dalį, taigi tarp nusikaltimų dominuoja vagyst÷s. Padid÷jo nusikalstamų veikų valstyb÷s tarnybai ir viešiesiems interesams. Kas 5-a vagyst÷ yra įsibraunant į gyvenamąsias patalpas. Užregistruota daug automobilių vagysčių. Daug÷jo pl÷šikų – kas 11-tas nukent÷jęs nuo nusikalstamų veikų, buvo apipl÷štas. 2006 m. užfiksuoti 302 nužudymai, 340 sunkių sveikatos sutrikdymų. Šie skaičiai mažesni nei 2005 m. Oficiali statistika nurodo, kad nusikaltimų, susijusių su narkotin÷mis-psichotropin÷mis medžiagomis sumaž÷jo 1/6, bet padaug÷jo nusikalstamų nusižengimų. Atsiranda ir naujų nusikalstamų veikų: nusikaltimų elektronin÷je erdv÷je; bankin÷s informacijos vagysčių bei privačių pokalbių pasiklausymu; organų vagysčių iš mirusių, pagrobtų žmonių. Atsiranda nusikaltimų su neteis÷tų genetinių atradimų panaudojimu. 1) 2) 3) 4) 5) Vilniaus; Kaunas; Klaip÷da; Panev÷žys; Šiauliai.

3/4 nusikaltimų įvyksta mieste. Labiausiai nusikalstamumas paplitęs (100 tūkst. gyventojų) šiuose miestuose:

Labiausiai nusikalstamumas sumaž÷jo Kauno mieste. 44% užregistruotų nusikalstamų veikų yra ištirta. Palyginus su kitomis valstyb÷mis šis rodiklis yra neblogas. Nusikaltimų ištiriamumas praktiškai nekinta, bet daugiau ištiriama nusikalstamų nusižengimų. 90% visų nukent÷jusių yra nukent÷ję nuo nusikaltimų. 3/4 nukent÷jusių yra miesto gyventojai, 2/3 jų – vyrai, 1/3 jų yra vyrai iki 30 m. Ryškiai sumaž÷jo nužudymų. Nuo seksualin÷s prievartos daugiausiai kenčia kaimo vietovių žmon÷s, daug÷ja vaikų, patiriančių seksualinę prievartą, kas antra nukent÷jusi mergait÷ buvo iki 14 m. Kas antras nuo nusikalstamų veikų nuket÷jęs vaikas buvo apipl÷štas ar apvogtas. 2006 m. užfiksuota 25 000 įtariamųjų. Kas 11-tas buvo įtariamas itin sunkiais nusikaltimais. Kas antras iš nusikalt÷lių nedirbo, nesimok÷, 1/4 – apsvaigę nuo alkoholio. 2006 m. buvo nuteista 15 000 asmenų, beveik 80 % nuteista už nusikaltimus. Kas 10-ta – moteris. Kas 7-tas nuteistas už vagystes ir pl÷šimus. Gana populiarus ir atleidimas nuo bausm÷s. Daugiau nei 1/3 nuteistųjų buvo atid÷tas bausm÷s vykdymas, 58% nuteistų moterų d÷l to liko laisv÷je. 2006 m. 6 asmenys buvo nuteisti iki gyvos galvos, tai dviem mažiau nei 2005 m. Ikiteisminis tyrimas daro klaidų – tyrimo kokyb÷ neretai yra tokia, kad būtų galima priimti išteisinamąjį nuosprendį tik teisme. 2007 m. pradžioje Lietuvos įkalinimo įtaigose kal÷jo virš 8 000 žmonių, 7 000 nuteisti laisv÷s at÷mimu, o apie 1 000 laukiantys tardymo izoliatoriuje. Tarp įkalintų asmenų yra 4% moterų. Kas antras nuteistasis – iki 30 m. amžiaus. Virš 60 m. tebuvo vos 1% nuteistųjų. Kalinių skaičius 100 tūkst./gyv.: • • • • • Lietuvoje – 234 žmon÷s; Latvijoje – 337; Estijoje – 339; Švedijoje – 81; Suomijoje – 71;
20

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

• •

Rusijoje – 500; JAV – daugiau kaip 700.

Vidutin÷ laisv÷s at÷mimo bausm÷s trukm÷ – 4 m. 10 m÷n. Vidutinis įkalinimo laikas – 2 m. 1-3 m. kal÷jo 1/3, daugiau nei 10m. – 15%. 2006 m. į visuomenę grįžo 5 000 nuteistųjų, apie 60% bausmę atliko, o kiti, paleidžiami lygtinai. 2006 m. įkalinimo įstaigose mir÷ 19 žmonių, 2 iš jų nusižud÷. 2007 m. pradžioje beveik kas 5-tas nuteistasis buvo priklausomas nuo narkotikų. Nusikalstamumo sąlygos ir priežastys. Viena iš nesibaigiančių diskusijų tarp kriminologų – kokios nusikalstumų sąlygos ir priežastys. Nusikalstamumas yra socialinis reiškinys, jis neegzistuoja pats savaime. Paprastai kalbant apie nusikalstamumo priežastis ir sąlygas kaip dominuojantys faktoriai išskiriami socialiniai. Vienas iš pirmųjų mokslininkų, kuris teig÷, kad reiškinius visuomen÷je veikia reiškiniai kosmose buvo A. Čiževskis. Jis konstatavo, kad kas 10-12 m. žmonijoje atsiranda psichozių, pvz. karai, perversmai. Tai susiję su saul÷s aktyvumu ir kt. Kai kas teigia, kad nuo kosminių reiškinių priklauso ir eismo įvykių nelaim÷s. Įstatymų leid÷jas ir mūsų kodekse fiziologinius faktorius vertina kaip lengvinančias aplinkybes (pvz. 129 – 130 str. lyginimas). Daugiau nei 4% gyventojų yra su debilumo požymiais, tokia visuomen÷s dalis daug nepasieks. Lietuvoje psichikos sveikatos centro pacientų yra 5% gyventojų. Reikia prisiminti, kad šie reiškiniai įtakos nusikalstamam elgesiui turi, bet sveikos psichikos žmogus gali kontroliuoti savo elgesį. Nusikalstamumo sąlygos – socialiniai faktoriai, kurie turi įtakos nusikalstamumui, bet n÷ra pagrindin÷ priežastis, kuri pagimdo nusikalstamumą. Kalbant apie faktorius, lemiančius nusikalstamumą, galime išskirti ekonominius faktorius, ūkio pertvarką, migraciją, emigraciją, konkurencijos reiškinius. Apie 8% gyventojų padar÷ nusikaltimus, nes jiems reik÷jo išlaikyti šeimą. Paprastai kalbama ir apie pokyčius moralin÷je kultūroje: seksualinę revoliuciją, santuokų ir ištuokų skaičiai, alkoholio vartojimas. Nepakankamas valdžios elgesys tam tikroms socialin÷ms grup÷ms taip pat daro ryškią įtaką nusikaltimams, pvz. padidintos rizikos grup÷s. Nusikalstamumo priežastys yra antivisuomeniniai įpročiai, pažiūros, vertinimai. Pagrindin÷ priežastis yra tam tikrų motyvų sistema, kuri tiesiogiai gimdo nusikalstamumą. Politin÷s psichologijos defektas taip pat yra nusikaltimų priežastis. Teis÷tvarkos įstatymų teisinis nihilizmas, žema teisin÷ kultūra daro įtaką nusikaltimams. Moralin÷s psichologijos defektai sukelia chaosą keliuose ir didina nusikaltimų skaičių. Poilsio praleidimo kultūra taip pat daro įtaką nusikaltimams.
14. Nusikalstamos veikos sud÷tis

Nusikaltimai, nusižengimai įstatymuose yra aprašomi sud÷timis. Tai teisinis-valstybinis nusikaltimų reglamentavimas. Tai įstatyme numatytų požymių visuma. Nusikalstamos veikos baudžiamuosiuose įstatymuose, veikų sud÷tyse yra išreiškiamos tam tikrais požymiais. Aprašant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus į nusikalstamų veikų sud÷tis į atrenkami tik esmingiausi nusikalstamų veikų požymiai, kurie apibūdina veikos pavojingumą visuomen÷je. Suprantama, kad šie požymiai apibūdina ne apskritai bet kurį nusikaltimą, bet atskiros rūšies nusikalstamą veiką. Šie požymiai yra būdingi tik tos rūšies nusikalstamai veikai. Už nusikalstamos veikos ribų lieka daug kitų požymių, kurie n÷ra įtvirtinti BK, nes atribojama tik tai, kas sudaro nusikaltimų esmę. Įstatymų leid÷jas niekaip nepaj÷gtų nurodyti visų nusikalstamų veikų požymių. Atskiros nusikalstamos veikos aplinkyb÷s, charakterio bruožai – visi šie dalykai n÷ra svarbūs. Nusikalstamos veikos sud÷tis – vienintelis asmens atsakomyb÷s pagrindas. Nusikalstamos veikos sud÷tyje nurodyti būtini ir tuo pačiu pakankami požymiai. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką, joje turi būti konstatuojami visi toje sud÷tyje nustatyti požymiai, kiekvienas yra būtinas. Jei kaltininko poelgyje negali nustatyti nors vieno požymio, jo veikia negali būti kvalifikuojama tuo konkrečiu straipsniu. Šie požymiai vadinami pakankamais, nes daugiau aplinkybių įrodin÷ti, nei nustatyta konkrečiame BK straipsnyje n÷ra reikalinga, tai bus svarbu tik nustatant bausmę. Nusikalstamos veikos sud÷tis – baudžiamajame įstatyme nustatyta visuma, leidžianti atitinkamą veiką nustatyti nusikaltimu ar nusižengimu ir leidžianti ją kvalifikuoti pagal atitinkamą BK straipsnį. Tai bendroji nusikalstamos veikos sud÷ties sąvoka, jos įstatymas nenurodo. Šioje sąvokoje iš esm÷s atsispindi bet kurios sud÷ties turinį. Nusikalstamos veikos sud÷ties sąvoka turi metodologinę reikšmę, tai kiekvienos rūšies nusikalstamoje veikoje turi būti visuma. BK specialiojoje dalyje yra nusikalstamų veikų sud÷čių sąrašas.
21

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Matyti, kad įstatymų leid÷jas labai skirtingai aprašo nusikalstamas veikas. Vienur matome labai plačias straipsnių dispozicijas, kitur dispoziciją atitinka straipsnio pavadinimas. Kartais tai vadinama baudžiamojo įstatymo trūkumu. Ne visos nusikalstamų veikų sud÷tys yra išsamios. Skirtingą juridinę techniką lemia daug aplinkybių: įstatymų leid÷jas neatskleidžia sąvokų turinio, jei jos įtvirtintos kituose įstatymuose. Tod÷l juridin÷ technika neretai remiasi blanketin÷s dispozicijos galimybe. Daugelis požymių išreiškiama bendrojoje dalyje. Remiamasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Kai kur įstatymų leid÷jas mano, kad sąvokos yra aiškiai suprantamos, tod÷l jos n÷ra atskirai aiškinamos. Manoma, kad tas, kas taiko įstatymą atskleis tų sąvokų turinį. Dažnai remiamasi mokslininkų pasiūlymais, nusistov÷jusia praktika. Taigi visa tai lemia skirtingą juridinę techniką.
Nusikalstamos veikos sud÷ties reikšm÷

Galime sakyti, kad nusikalstamos veikos sud÷tis, yra nusikalstamos veikos modelis įstatyme. Sud÷tyje yra viskas, ko reikia pagrįsti baudžiamąją atsakomybę. Tai vienintelis teisinis baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindas, jis leidžia vienodai suprasti nusikalstamas veikas. Tai pagrindas stabiliai baudžiamajai politikai bei baudžiamosios teis÷s praktikai. Nusikalstamos veikos požymiai yra pakankami, taigi nusikalstamos veikos sud÷tis sudaro prielaidas, kad kiekvienas yra lygus prieš baudžiamąjį įstatymą, užtikrinamas teis÷tumas. Tai nesudaro trukdžių individualizuoti bausmę ar humaniškai spręsti bylą, realizuoti teisingumą. Nusikalstamos veikos sud÷tis padeda atriboti nusikalstamą elgesį nuo nenusikalstamo, ji turi tiesioginę reikšmę nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Taigi pateikiamas baudžiamasis teisinis įvertinimas, kuris turi atsispind÷ti visuose procesiniuose dokumentuose. Tai pagrindas teisingam nubaudimui bei bausm÷s parinkimui. Nusikalstamos veikos santykis su nusikalstamos veikos samprata. Nusikalstamos veikos sud÷ties sąvokos baudžiamajame įstatyme n÷ra. Bendros nuskalstamos veikos sud÷ties sąvokoje yra tai, kas apibūdina pavojingumą, materialiąją esmę, tai, kas išreiškia formalųjį požymį – veikos priešingumą teisei. Nusikalstamos veikos sud÷tis – požymių visuma. Įprasta vartoti nusikalstamos veikos sud÷ties požymio sąvoką. Galima pateikti kelias nusikalstamos veikos sud÷ties klasifikacijas: Pozityvūs ar negatyvūs požymiai. Negatyvūs yra tie, kurie gramatiniu-lingvistiniu požiūriu tiesiogiai n÷ra nurodomi, t.y. jie būtini, bet įtvirtinti bendrojoje dalyje ir specialiojoje nekartojami. Pastovūs ir kintami požymiai. Turima galvoje tik visų baudžiamųjų veikų sud÷čių kontekste. Pastovūs yra tie, kurie nurodomi visose nusikalstamų veikų sud÷tyse, kintami yra tie, kurie nurodomi ne visose sud÷tyse. Pagrindiniai ir fakultatyviniai požymiai. Pagrindiniai požymiai visada yra objektas, dalykas ir subjektas. Pvz. kalt÷ yra pagrindinis požymis kiekvienoje sud÷tyje. Motyvas, tikslas, tam tikros emocijos, priežastinis ryšys, vieta, būdas, laikas, priemon÷s yra apibūdinami kaip fakultatyviniai požymiai. Vertinamieji požymiai. Kiekvienoje situacijoje turi būti tam tikrų požymių, pagal kuriuos vertinama žala. Aprašomieji požymiai. Priklausomai nuo konkrečių nusikalstamų veikų aprašymo būdo, nusikalstamų veikų sud÷tys klasifikuojamos pagal tokios tokus kriterijus: Veikos pavojingumo laipsnis. Pagal jį išskiriamos tokios sud÷tys: pagrindin÷ sud÷tis, kvalifikuota sud÷tis, ypatingai kvalifikuota ir privilegijuota. Pagal šias sud÷tis išskiriamas aplinkybių sąrašas: lengvinančios aplinkyb÷s arba sunkinančios aplinkyb÷s (pvz. 129 str.). Kvalifikuotoje sud÷tyje nurodomi visi pagrindin÷s sud÷ties požymiai bei nurodoma tam tikrų aplinkybių, kurios sunkina nusikaltimą. Privilegijuotos sud÷tys dažnai konstruojamos atskiruose straipsniuose. Kai kurie nusikaltimai ir baigiasi nusikaltimo sud÷ties sukūrimu, kvalifikuotos ar privilegijuotos sud÷ties požymiai net nekuriami. Kvalifikuota nusikalstamos veikos sud÷tis – tokia sud÷tis, į kurią įtraukiamos aplinkyb÷s, kurioms pasireiškus, veikos laipsnis tampa pavojingesnis. Įstatymų leid÷jas tokioms veikoms stiprina ir atsakomybę. Gali būti, kad kvalifikuotos sud÷ties požymiai yra sunkinančios kaltininko atsakomybę aplinkyb÷s. Tuomet tokios aplinkyb÷s apibūdinamos kaip kvalifikuojančios. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią aplinkybę, kuri yra nusikalstamos veikos požymis, į tai pakankamai atsižvelgiama konstruojant sud÷tį. Ši nuostata n÷ra vienareikšm÷, nes ji ne visada nurodo tikrą pad÷tį. Kvalifikuojančiais požymiais įstatymų leid÷jas dažniausiai numato subjekto požymius, nusikalstamos veikos padarymo būdą.
22

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Ypatingai kvalifikuotos sud÷tys. Šios veikos yra įgijusios ypač didelį pavojingumo laipsnį (pvz. veika prieš mažamečius). Privilegijuota sud÷tis be pagrindin÷s sud÷ties turi kitų požymių, kurie lengvina atsakomybę. Paprastai konstruojamos atskirais straipsniais. Iš esm÷s šios sud÷tys yra atskiros ir konstatuojant nusikaltimą naudojamos be nuorodos į pagrindinę sud÷tį. Paprastai šios sud÷tys vartojamos aprašant nusikaltimus. Tos situacijos, kurios apibūdinamos tik pagrindine sud÷timi dar vadinamos pastoviomis. Veikos aprašymo būdas. Įstatymo leid÷jas kuria paprastas ir sud÷tingas sud÷tis. Paprastos sud÷tys – tokios sud÷tys, kuriose nusikalstamos veikos struktūra kiekybine prasme apibūdinami vieną kartą, jomis k÷sinamasi į vieną objektą, jos padaromos tik viena kalt÷s forma (tik tyčia, tik neatsargiai), veikos, kurios sukelia tik vienos rūšies padarinius. Yra daug veikų sud÷čių, kurios yra su sudvejintais požymiais. Veiksmai, padariniai jose alternatyvūs (BK 223 str.). Alternatyvūs gali būti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai. Jei veikos požymiai yra nurodomi baudžiamajame įstatyme, tokia sud÷tis n÷ra blanketin÷, nes jos požymiai įtvirtinami viename įstatyme. Sud÷tingomis sud÷timis laikomos ir sud÷tin÷s sud÷tis, jos susideda iš kelių sud÷čių, kurios praranda savo savarankiškumą. Objektyviųjų požymių apibūdinimas baudžiamajame įstatyme. Šios sud÷tys skirstomos į materialias, formalias, nukirstines. Materialios sud÷tys – tokios, kur įstatymų leid÷jas nurodo visus subjektyviuosius požymius, juose nurodoma ir veika, ir padariniai. Formalios – tai situacija, kai įstatymų leid÷jas numato, koks elgesys yra baudžiamas, tačiau veikimo pasekm÷s n÷ra nurodomos. Atskirais atvejais įstatymų leid÷jas mano, kad pati veika yra tokia pavojinga, kad už tai yra pagrindas bausti. Kartais padariniai yra nenusp÷jami, neišvardijami, tod÷l išvardyti juos visus turbūt neįmanoma. Padariniai kartais gali išryšk÷ti tik po daug laiko. N÷ra nusikalstamų veikų, kurios netur÷tų padarinių, tačiau formaliosiose sud÷tyse jie neakcentuojami. Nukirstin÷s sud÷tys dažnai būna tik rengimasis padaryti nusikalstamą veiką, bet tai tokie pavojingi veiksmai, kad jie laikomi baigtu nusikaltimu. Bendrosios sud÷tys, specialiosios sud÷tys. Bendros sud÷tys yra pateikia apibendrintą sampratą, jos apima visus galimus veikos variantus (228 str.). Kai kurie iš šių variantų laikomi būtinais, tod÷l jie išskiriami atskirai (225 str.) – tai specialioji sud÷tis. Bendrosios sud÷tys reikalingos tam, kad atsiradus naujam variantui jis būtų įtraukiamas. Specialiajame straipsnyje veika apibūdinama tiksliau, daugiau d÷mesio skiriama nusikalt÷lio asmenybei, daugiau galimybių parinkti tinkamą sankciją. Paprastai viena iš sankcijų yra švelnesn÷.
15. Nusikalstamos veikos objektas

Objektyvieji požymiai yra: 1) nusikalstamos veikos objektas, 2) dalykas, 3) padariniai, 4) nusikalstamos veikos padarymo laikas, 5) būdas, 6) subjektas, 7) pakaltinamumas. Subjektyvieji požymiai – tie, kurie, išreiškia 1) kaltę, 2) motyvus, 3) tikslus, 4) tam tikras emocijas. Objektyvieji požymiai klasifikuojami į tuos, kurie išreiškiami išor÷je ir viduje. Objektyvieji požymiai gali būti apibūdinami kaip pastovūs, būtini tam tikrais atvejais. Nusikalstama veika yra tai, kas pasireiškia išor÷je. Kiekviena veika padaroma tam tikroje erdv÷je ir tam tikru laiku. Kiti požymiai laikomi fakultatyviais, jie ne visada nurodomi, kaip būtinas veikos pobūdis. Jei tie požymiai atsiduria nusikalstamos veikos sud÷tyje, tada tai tampa būtinais veikos požymiais. Tarp tokių objektyviųjų požymių yra nusikalstamos veikos padariniai, padarymo vieta, laikas, svarbios aplinkyb÷s. Objektyviaisiais požymiais laikoma ir tai, kas padeda realizuoti nuskalstamą veiką. Nusikalstama veika visų pirma elgesys, nukreiptas į kokią nors vertybę. Tai elgesys, kuris visada materializuojasi, palieka tam tikrus padarinius. Pati nuskalstama veika gali būti informacinis, materialus, nematerialus reiškinys. Tačiau, tai visada veika, kuri yra reikšminga. Tiek nusikalstama veika, tiek jos objektas baudžiamuosiuose įstatymuose yra nurodomi. Kalbant apie nusikalstamos veikos objekto sampratą, galimos dvi: Vadov÷lyje bandoma atgaivinti XVIII a. nuostata, kad nusikaltimo objektas yra teisiniai g÷riai, tokie, kurie yra įtvirtinti įstatymu. Nusikalstama veika yra k÷sinamasi į teisinius g÷rius, vyst÷ Fojerbachas. V÷liau nusikaltimo objekto sąvoka keičiasi, tvirtinama, kad nusikaltimu pažeidžiami objektyvūs g÷riai, arba tie g÷riai, kurie įtvirtinti teis÷s normose (materialios ir nematerialios vertyb÷s). XX a. vid. v÷l gaivinama
23

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

samprata, kad šie g÷riai yra materialios vertyb÷s. Teigiant, kad objektu yra teisiniai g÷riai, neatsakoma į tam tikrus klausimus. Baudžiamosios teis÷s dalykas yra visuomeninių santykių saugojimas. Visų pirma teis÷s objektai yra visuomeniniai santykiai, kurie yra reguliuojami atskirų teis÷s normų, įsakymų. Galvojant, kad nusikalstamos veikos objektas yra visuomeniniai santykiai, tai tie, kurie svarbūs, reikšmingi ne tik atskiram individui, bet ir visai valstybei. Tai patys svarbiausi visuomeniniai santykiai, kurie nurodyti BK specialiojoje dalyje. Šių g÷rių vert÷ yra neabejotina, istoriškai jie saugomi nuo pat valstyb÷s atsiradimo. Taigi tiek nusikalstamos veikos objektas, tiek nusikalstamos funkcijos objektas yra tas pats. Nusikalstamos veikos objektas yra istorin÷ kategorija, tai bendražmogiškos, prigimtin÷s vertyb÷s. Nusikalstamos veikos samprata padeda suprasti, kas yra nusikaltimas, nusižengimas. Nusikalstamos veikos objektas padeda atriboti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų. Visuomeniniai santykiai, kurių negalima aprašyti teis÷s normomis, n÷ra įtraukiami į baudžiamosios apsaugos objektus. Kartais randama nuostatų, kad nusikalstamos veikos objektas yra BT norma, tačiau ši pozicija neteisinga, nes norma nesugriaunama. Nusikalstama veika egzistuoja, ji neišnyksta nuo nusikaltimo padarymo. Nusikalstamų veikų objektų rūšys. Egzistuoja tokia klasifikacija: Bendrasis. Bendruoju nuskalstamų veikų objektu laikoma teisinių vertybių visuma. Jie išvedami iš BK skyrių pavadinimų. Jo pažeidimas būdingas visiems nusikaltimams. Rūšinis. Jis detalizuoja bendrąjį objektą. Juo remiantis klasifikuojama BK specialioji dalis. Tai yra tam tikrų vienarūšių, tarpusavyje susijusių santykių grup÷. Paprastai galime apibūdinti žiūr÷dami į BK specialiosios dalies skyrių pavadinimus. Jį taip pat galime suprasti, analizuodami normų turinį. Nors vien analizuodami pažodinę išraišką ne visada galime atskleisti rūšinį objektą. Rūšinis objektas padeda suprasti baudžiamųjų veikų esmę. Rūšinio objekto supratimas padeda sudaryti sistemą, remiantis aksiologiniu (vertybiniu) principu, veikų išd÷stymas specialiojoje dalyje parodo valstyb÷s prioritetus. Rūšinis objektas gali būti kvalifikacijos proceso pradžia. Tiesioginis. Tai konkretus visuomeninis santykis, arba konkretus visuomeninis g÷ris, saugomas atitinkama norma. Tai, galima sakyti, rūšinio objekto dalis. BK neretai tiesioginis objektas gali sutapti su rūšiniu objektu. Galimos situacijos, kai tiesioginis objektas yra sud÷tingas, nes jį sudaro kelios nusikalstamų veikų sud÷čių sud÷tys. Pvz. pl÷šimas – juo k÷sinamasi ir į nuosavybę, ir į sveikatą. Bet kartu šios veikos yra ir būtinos. Tai nereiškia, kad konstruojant tokią sud÷tį sveikata yra antrinis apsaugos objektas, tiesiog toks veikų pobūdis, kad pirmiausia k÷sinamasi į nuosavybę. Pasitaiko atvejų, kad k÷sinantis į vieną objektą, pažeidžiamas kitas, šie fakultatyviniai objektai turi reikšm÷s individualizuojant bausmę. Tiesioginis objektas reiškia konkretaus santykio išaiškinimą, jis tampa pagrindu konstruojant konkrečią BK normą. Tiesioginis objektas turi tiesioginę, lemiamą reikšmę kvalifikuojant veiką. BT teorijoje apibūdinant nusikalstamos veikos dalyką jis suprantamas kaip materialus reiškinys (tai daiktai, d÷l kurių padaromi nusikaltimai). Kita pozicija teigia, kad daiktai, kurie tiesiogiai veikiami nusikalstamos veikos metu yra nusikalstamos veikos dalykas. Tai nepaaiškina visų žalos padarinių. Toks supratimas siaurina nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą ir nusikalstamos veikos objektą. Apibūdinant nusikalstamos veikos dalyką stengiamasi paaiškinti nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – reiškinys, kurį parodo veikos padariniai. Nusikalstamos veikos objekto supratimas, kaip visuomeninių santykių padeda geriau atskleisti nusikalstamos veikos dalyką. Bandant paaiškinti, kas yra nusikalstamos veikos dalykas, reikia prisiminti, kad visuomeniniai santykiai, kurie tampa teisiniais, turi tokią struktūrą: Subjektai, kurie dalyvauja vystant santykius. Dalykas. Tai daiktai, procesai ir visos vertyb÷s, d÷l kurių visuomeninio santykio dalyviai bendrauja. Subjektų teisinis veiklos pobūdis (santykis), kokios yra subjektų teis÷s ir pareigos. Nusikalstama veika gali būti k÷sinamasi į bet kurį iš šių elementų. Įvairiarūš÷ nusikalstamos veikos visuma. Toks nusikalstamos veikos dalyko supratimas paaiškina, kod÷l egzistuoja įvairiarūšiai padariniai. Kiekviena nusikalstamas veika yra sukeliami tam tikri padariniai, kurie numatyti BK ir kurie BK n÷ra numatyti. Nežinodamas padarinių, negali žinoti, dalyko. Nusikalstamos veikos dalyko sąvoka yra keičiama nukent÷jusiojo sąvoka.

24

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Priemon÷s, įrankiai, kurie yra panaudojami nuskalstamos veikos procese. Įrankiai – tam tikri daiktai, panaudojami kaip instrumentas, kuriais yra tiesiogiai veikiamas nuskalstamos veikos objektas. Nusikalstamos veikos dalykas yra pasyvus, d÷l jo įvyksta tam tikri padariniai. Įrankiai, priemon÷s gali būti nusikalt÷lio nuosavyb÷, o dalykas – ne, jis paprastai grąžinamas nukent÷jusiajam. Nusikalstamos veikos padarymo įrankiai, priemon÷s dažnai yra sunaikinami, konfiskuojami. Nusikalstamos veikos dalykas, nors ir į jį būna nukreipti veiksmai, nepatiria žalos, atvirkščiai, kartais jo kokyb÷ pager÷ja. Nusikalstamos veikos dalyko teisin÷ reikšm÷ apibūdinama taip: jis padeda atriboti nusikalstamas veikas nuo nenusikalstamų bei panašius nusikaltimus.
16. Kiti objektyvieji požymiai

Nusikalstama veika, pasireikšdama išor÷je reiškia vienus ar kitus pakeitimus. Įvyksta tam tikru laiku, naudojamos tam tikros priemon÷s. Nusikaltimas yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, taigi jis yra nedalomas reiškinys. Bet norint jį pažinti, reikia atskirti objektyviąją ir subjektyviąją puses. Tai visų pirma yra su kuo mes susiduriame, įvykus nusikaltimui. Yra pastovūs objektyvieji požymiai – laikas, vieta. Kiti požymiai yra fakultatyvūs, nebūtinai įvyksta. N÷ra nusikalstamų veikų be padarinių. Jau nusistov÷jusi pozicija, kas yra objektyvieji požymiai. Pavojingumas, priešingumas yra apskritai nusikaltimo ar nusižengimo požymiai, nes jie yra priešingi įstatymui. Teisin÷ objektyviųjų požymių reikšm÷ yra baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindas – objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyvieji požymiai yra paprasčiausiai įtvirtinami įstatyme, nes jie yra nusikaltimo išor÷. Jie sudaro prielaidą teisingumui egzistuoti. Jei nepadaroma nuskalstama veika, baudžiamasis įstatymas negali bausti. Aprašomi „pilniausi“ objektyvieji požymiai. Kalt÷ turi būti nustatoma ne tik nusikalt÷lio prisipažinimu ir neprisipažinimu, bet ir situacijos vertinimu. Objektyvieji požymiai pirmiausia aprašomi baudžiamajame įstatyme. Kai kurie nusikaltimai aprašomi gana plačiai (nurodomos formos ir pan.). tai tam tikra prevencin÷ priemon÷, kuri padeda ir kriminalistams, nurodydama, ką reikia tirti. Nekintamas nusikaltimo požymis yra veika. Tai pavojingas, priešingas BT veikimas ar neveikimas. Įstatymų leid÷jas dažniausiai įtvirtina aktyvias veikas (kurios padaromos veikimu). Aktyvūs ir pasyvūs veiksmai BK susipina (pvz. aplaidus tarnybos pareigų atlikimas). Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai yra ne bet koks žmogaus elgesys, bet valingas, sąmoningas. Nusikalstama veika gali būti analizuojama įvairiais aspektais. Baudžiamąja teisine prasme, veika negali būti laikomas instinktyvus, refleksinis elgesys, nes jo žmogus nepaj÷gia kontroliuoti. Veika negali būti laikoma ir tų, kurie serga, kliedinčiųjų ir kt. veiksmai. Atskirais atvejais negali būti nusikalstama veika veiksmai, kurie atlikti force majeure atveju arba kai žmogus yra surištas, kitais veiksmais negali atlikti pozityvių veiksmų (pranešti apie nusikaltimą ar pan.). Veikimas yra pakankamai platus reiškinys: judesių sistema, priemonių, mechanizmų panaudojimas ir kt. Neveikimas yra pasyvi veikos forma, bet jis yra lygiareikšmis, lyginant su veikimu. Turi būti konstatuotos papildomos sąlygos, kurios leistų kvalifikuoti neveikimą kaip nusikalstamą. Neveikimas siejamas ir su pareiga (profesine ir kt.) arba bendrai suprantama pareiga atsargiai elgtis. Gal÷jimas gali būti siejamas su asmenybe (mediko išprusimas liepia atlikti kitokius veiksmus). Galimi ir tokie atvejai, kai asmuo negal÷jo elgtis kitaip, nei pasielg÷. Nusikalstama veika – pavojinga priešinga teisei veika ar neveikimas, kuris padaro žalą nusikalstamos veikos objektui ar sukelia gr÷smę tą žalą padaryti.
Nusikalstami padariniai kaip vienas iš objektyviųjų požymių

Nusikalstamos veikos sukeliama žala yra labai įvairi, ją lemia ir nusikalstamos veikos dalyko įvairov÷. Dauguma nusikalstamų veikų sukelia realią žalą. Neveikimas dažnai sukelia didesnę žalą nei veikimas. Nusikalstamos veikos padariniai yra objektyvi nusikalstamos veikos išraiška. Nusikalstamos veikos rūšis lemia nusikalstamos veikos pobūdį. Kalbant apie nuskalstamos veikos padarinių išraišką, kai jis įtvirtina tą išraišką, tai jis daro pakankamai tiksliai (pvz. nedidel÷ vert÷ – mažiau nei 1 MGL, didel÷ – daugiau nei 200 MGL). Priežastinis ryšys – dalykas egzistuojantis kiekvienoje nusikalstamoje veikoje. Jei sud÷tyse ne visada nurodomi padariniai, priežastinis ryšys ne visada yra būtinas kaip būtinas požymis. Tikrov÷je visi reiškiniai yra susiję. Kalbant apie priežastinį ryšį BT konkrečius padarinius sukelia konkretaus asmens (kaltininko) konkreti veika. Nusikalstama veika tod÷l ir pripažįstama nusikalstama, nes ji prad÷jo ir vyst÷ priežastingumą. Tai situacija, kai didesnių klausimų nekyla. Tačiau kartais galimas atotrūkis tarp veiksmų ir padarinių, tod÷l kartais sunku nustatyti, kas suk÷l÷ tam tikrus padarinius. Galime priskaičiuoti kelias dešimtis priežastinio ryšio teorijų.
25

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Aiškinant priežastinį ryšį, remiamasi filosofiniu supratimu, mokymų apie priežastingumą. Priežastingumas yra realus reiškinys pačiuose daiktuose. Nustatant priežastinį ryšį remiamasi tokiomis taisykl÷mis: Iš visų nusikalstamos veikos požymių išskiriami kaltininko veiksmai, ryšys ir padariniai. Tikrinant, ar yra priežastingumas, aiškinamasi to ryšio pobūdis. Konstatuojama, kad su kaltininku turi būti siejama ne tik žala, bet ir padariniai. Turi būti konstatuojami ne tik padariniai, bet ir kaltininko veika. Turi būti konstatuojama, koks kaltininko elgesys l÷m÷ padarinius ir ar tikrai kaltininko veika l÷m÷ tokius padarinius. Ryšiai turi būti d÷sningi, ne atsitiktiniai: ne bet kuris kaltininko veiksmas lemia padarinius. Turi būti konstatuojama, kad būtent kaltininko veiksmai, o ne kokių nors kitų asmenų veiksmai suk÷l÷ padarinius. Galimos situacijos, kai sprendžiami padariniai, kuriuos gal÷jo sukelti kelių asmenų veiksmai. Ir jei konstatuojamas ryšys, tarp šių veiksmų ir padarinių gali būti kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Neveikimas taip pat gali sukelti padarinių. Bet šiuo atveju taip pat būtina įsitikinti, ar kaltininko neveikimas nul÷m÷ šiuos padarinius. Konstatavus priežastinį ryšį vien tik objektyviąja prasme tai negali būti laikoma baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindu. Kaltininkas turi suprasti, kad jo veiksmai sukels tam tikrus padarinius. BT teorija stengiasi pateikti kuo aiškesnę priežastinio ryšio sampratą. Priežastinio ryšio teorija atsirado dar senov÷s Romos laikais, kur ši tema buvo keliama kalbant apie mirties bausmę. V÷liau, viduramžiais, ji buvo išvystyta italų BT. Priežastingumo teorijų yra labai daug. Dažniausiai apžvelgiamos 3 pagrindin÷s: Išimtinumo teorija. XIV-XV a. Albertus de Gandino – pirmieji teoriniai samprotavimai apie priežastinį ryšį. XVI-XVII a. Clarus, Blancus pl÷tojo priežastinį ryšį. Bandoma suformuluoti priežastinio ryšio supratimą, išsiaiškinti, kokioms situacijoms esant, galima teigti, kad kaltininkas tikrai kaltas. Taigi tai galima padaryti, kai nusikaltimas išimtinai nulemtas kaltininko veiksmais. Bet kokių kitų j÷gų prisid÷jimas prie nusikaltimo, paneigia priežastinį ryšį. Priežastinis ryšys gali būti išaiškintas, kai gyvyb÷ atimama tiesiogiai, be jokių abejonių. Jei nukent÷jusiojo mirtis yra susijusi su nukent÷jusiojo sveikatos būsena, tai kalb÷ti apie priežastinį ryšį n÷ra pagrindo. Jei gal÷jo būti konstatuojama, kad auka gal÷jo būti išgelb÷ta, kaltininkas neturi būti kaltinamas nužudymu. Skiriant mirties bausmę tur÷jo būti konstatuota, kad kaltininko žaizdos yra besąlygiškai mirtinos (tokios žaizdos mirtinos kiekvienam žmogui). Dar buvo pagydomi sužalojimai ir atsitiktinai suk÷lę mirtį. Po žalos padarymo pra÷jus tam tikram laikotarpiui (kritin÷ms dienoms) ir žmogui nemirus, kaltininkas negal÷jo būti kaltinamas nužudymu. Prancūzijoje šis laikotarpis buvo 30 d., o Anglijoje – metai ir 1 diena. Atsakomyb÷ grindžiama tam tikru objektyviu kaltinimu: konstatuojamos žaizdos, laiko požymiai. Labiausiai išvystyta šios teorijos kritika buvo Fojerbacho. Conditio sine equa non. Teorijos pradininkas – Buri. XIX a. 2 pus. V÷liau vystoma fon Listo, Milio darbuose. Teorijos esm÷, kad bet kurios sąlygos, buvusios iki nusikalstamos veikos, jei jos susijusios su nusikalstamais padariniais, gali būti konstatuojamos kaip priežastinis ryšys. Atsitiktiniai ryšiai ir sąlygos neatskiriami. Aišku, ne bet koks ryšys gali būti pripažįstamas priežastingu, reikia vadovautis sveiko proto jausmu. Viena iš labiausiai kritikuotinų teorijos vietų yra atsitiktinio ryšio neatskyrimas. Adekvataus priežastinio ryšio teorija. Ji kuriama atsverti conditio sine equa non teoriją. Jos pradininkas Krizas teigia, kad žmogus gali atsakyti tik už savo padarytus veiksmus. Tipiniai veikų padarymo atvejai – pagal susiformavusias žmonių nuostatas, tam tikri veiksmai gali sukelti tam tikras pasekmes. Veika apskritai sukelia tokias pasekmes. Turi būti priežastinis ryšys baudžiamąja teisine prasme. Objektyvus vertinimas perkeliamas į subjektyvaus vertinimo sferą. Pagal šią teoriją, išsiaiškinama ne ar tam tikromis aplinkyb÷mis sąlyga gali sukelti tokius padarinius, bet ar apskritai sąlyga gali sukelti tokius padarinius. Turim konstatuoti, kad kaltininkas ir gal÷jo, ir tur÷jo numatyti priežastinį ryšį. Priežastinį ryšį reikia konstatuoti ir neveikimo situacijose. Be veikos, padarinių, priežastinio ryšio objektyviaisiais požymiais yra laikoma, kad nusižengimas ar nusikaltimas yra padaromas tam tikru laiku, tam tikroje situacijoje, naudojant tam tikras priemon÷se. Šie požymiai yra ne visose nusikaltimo padarymo sud÷tyse. Priemon÷s, įrankiai, būdas yra neatskiriami nuo veikos. Jie sudaro nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą. Tai bendros nusikalstamos veikos padarymo sąlygos. Neretai nuskalstamos veikos padarymo būdas lieka už nusikalstamos veikos sud÷ties ribų. Nusikalstamos
26

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

veikos padarymo būdas – metodų visuma, kuriais padaroma veika. Vienas iš svarbiausių vagyst÷s ir pl÷šimo atribojimų yra tai, kaip užvaldomas turtas. Kitais atvejais nusikalstamos veikos padarymo būdas įgyja kvalifikuojantį požymį. Nusikalstamos veikos padarymo būdas atskirais atvejais yra laikomas sunkinančia aplinkybe (pvz. kankinant nukent÷jusįjį, iš jo pasityčiojant). Į tai turi būti atsižvelgiama kiekvienąkart skiriant bausmę. Nusikalstamos veikos padarymo įrankiai, priemon÷s, gali būti laikomi gyvūnai, kartais net ir žmon÷s (mažamečiai, nepakaltinami asmenys). Nusikalstamos veikos dalykas tiesiogiai paprastai yra veikiamas įrankiais. Kiti procesai, kurie palengvina nusikalstamos veikos padarymą, yra vadinami nusikalstamos veikos padarymo priemon÷mis. Teisin÷ reikšm÷: atskirais atvejais nusikalstamos veikos padarymo priemon÷s įtraukiamos į nusikalstamos veikos sud÷tį. Kitais atvejais nusikalstamos veikos priemon÷s įgyja kvalifikuojančius požymius. Atskirais atvejais įrankiai, priemon÷s gali būti apibūdinami, kaip sunkinanti aplinkyb÷. Nusikaltimo vieta, laikas priklauso nuo nusikalstamos veikos pobūdžio. Kai kuriose sud÷tyse tai yra būtinas požymis. Kartais nusikaltimo vieta taip pat yra nurodyta nusikaltimo sud÷tyje (pvz. Lietuvos teritorija). Laikas paprastai siejamas su laikotarpiu, tam tikrais politiniais įvykiais. Laikas gali būti svarbus veiksnys (pvz. vienokia veika yra karo metu, o kitokia – taikos). Laikas kartais nurodomas kaip kvalifikuojantis požymis (pvz. įsakymų nevykdymas karo metu). Neretai laikas, vieta nurodomi kaip būtinas požymis. Kitose situacijose šis elgesys nebūtų baudžiamas, bet būtent tuo metu ar toje vietoje, jis baustinas. Laikas ir vieta gali būti laikomi ir kvalifikuojančiomis aplinkyb÷mis. BK 50-60 str.
17. Nusikalstamos veikos subjektas
Fizinis asmuo

Kalbant apie nusikalstamos veikos subjekto sąvoką, pažym÷tinas istorinis aspektas. Anksčiau buvo teisiami gyvūnai ar daiktai, d÷l kurių nukent÷jo žmon÷s. Tai tęs÷si iki XVIII a. 1770 m. Prancūzijoje dar buvo teisiamos pel÷s. Buvo sakoma, kad viskas sukurta Dievo, ir jei kas nors pakeičia nustatytą tvarką, turi būti baudžiamas. BT dažniau kalba ne apie subjektą, bet apie asmenį, padariusį veiką, kaltininką. BT paskirtis be nubaudimo yra ir prevencinis poveikis, tod÷l BT bausdama ir moko (siekdama pataisyti, įsp÷ti ir pan.). Tod÷l bausm÷s turi prasmę tada, kai, tas kuris yra baudžiamas, supranta, kod÷l jis baudžiamas ir supranta tai, kaip pasmerkimą. Taigi bausm÷s turi prasmę tiems, kas turi protą, subjektu gali būti tik protingas, sąmoningas, valingas asmuo, tod÷l labai svarbus pakaltinamumas. Tam tikros psichin÷s savyb÷s taip pat yra svarbios. Tik tam tikrą amžių pasiekęs asmuo gali suprasti tam tikrus liepimus ar draudimus. Tod÷l psichiškai nesveiki asmenys, mažamečiai negali būti nusikalstamos veikos subjektais. Šie asmenys neadekvačiai supranta savo veiksmus. Be bendrųjų nusikalstamos veikos subjekto požymių yra ir specialieji (pvz. valstyb÷s tarnautojas ir pan.). Čia galvoje turimi vykdytojai. Tiek bendrieji, tiek specialieji požymiai turi būti konstatuojami kartu. Būtini požymiai yra kiekvienoje sud÷tyje. BK pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę užtikrina lygyb÷s principą. Tik tokių nusikalstamos veikos požymių įtvirtinimas reiškia ir baudžiamumą. Analizuojamas ne tik nusikalstamos veikos subjekto, bet ir kaip kaltininko požymius. Amžius. Tai riba, nuo kurios galima baudžiamoji atsakomyb÷. Tam tikro amžiaus sukakimas lemia, kad subjektas yra pakaltinamas. Minimalus amžius nuo kurio nustatoma baudžiamoji atsakomyb÷ teigiama, kad asmuo gali suprasti, suvokti situaciją, bausm÷s svarbą. Taip pat asmuo turi suprasti tam tikrą visuomen÷s vertinimą. Jis turi teisingai suprasti baudžiamąją justiciją. Nustatant subjekto amžių remiamasi įvairiais duomenimis. Subjekto amžiui reikšmę turi ir religin÷s dogmos. Atskirose valstyb÷se, šis amžius skiriasi. Mūsų BK žemiausia riba yra 14 m., o bendresn÷ riba – 16 m., paprastai baudžiamoji atsakomyb÷ kyla nuo 18 m. Minimalios amžiaus ribos nustatymą lemia BK 13 str., jame nurodomi, atvejai, kada galima baudžiamoji atsakomyb÷. Šie veiksmai yra tokie, kuriuos gali surasti bet kuris 14 m. žmogus, jie yra tik patys pavojingiausi. Tik tyčiniai nusikaltimai baudžiami nuo 14 m. Šios veikos taip pat yra paplitusios tarp nepilnamečių. Dažnai iškyla klausimų, ar nereikia amžiaus ribos sumažinti. Kitose valstyb÷se šios amžiaus ribos yra kitokios (Irane – 6 m., o Švedijoje – 21 m.). Kita svarbi savyb÷ – savo veiksmų suvokimas. Paprastai pakaltinamumas – tam tikra socialin÷-psichologin÷ charakteristika. Tuo pačiu pakaltinamumas yra susijęs su socialiniais-etiniais pagrindais. Poveikio priemon÷s taikomos tam, kuris suprato savo elgesį ir gali jį įvertinti. Tai pragrindžia kalt÷s principą, nes atsakomyb÷ skiriama sąmoningam, protingam asmeniui. BK pateikia ir nekaltinamumo sąvoką, taigi baudžiamoji
27

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

atsakomyb÷ taikoma tik pakaltinamam asmeniui. Nepakaltinamumo institutas įtvirtintas atskirų valstybių BT jau gana seniai (pvz. 1845 m. Rusijoje).
17 straipsnis. Nepakaltinamumas 1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis d÷l psichikos sutrikimo negal÷jo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Iš nepakaltinamumo sąvokos aišku, kad yra 2 kriterijai, kurie lemia, kad asmuo konkrečioje situacijoje yra nepakaltinamas. Nepakaltinamumas konstatuojamas tik konkrečiai veikai, o jį nustato tik teismas. Žmon÷s gali suprasti veikos pavojingumą darydami vienus veiksmus, bet nesuprasti darydamas kitus. Nepakaltinamumo kriterijai: • • Medicininis, kuris reiškia, kad asmuo turi psichikos sutrikimų. Juridinis. Tai reiškia, kad asmuo negal÷jo suvokti veikos pavojingumo (intelektinis momentas) arba valdyti savo veiksmų (valinis momentas). Jungtukas „arba“ reiškia, kad pakanka tik vieno iš abiejų elementų. Intelektinis momentas reiškia, kad nesuprantamas socialinis daromos veikos aspektas, yra iškreiptas visuomeninio požiūrio supratimas arba nesuprantamas faktinis aspektas. Valinis momentas reiškia, kad sąmon÷ gali puikiai veikti, bet n÷ra j÷gų atsispirti tam tikriems jausmams. Kai kada nurodomas juridinio kriterijaus emocinis požymis, kai tam tikros emocijos gali sukelti veiksmų pakitimą. Įstatymų leid÷jas nemano, kad šis momentas negali būti laikomas nepakaltinamumo požymiu. Kai kada ši būsena išskiriama nusikaltimo sud÷tyje kaip lengvinanti aplinkyb÷.

Turi būti abiejų kriterijų visuma, nes vienas kriterijus nepakaltinamumo dar neužtikrina. Nepakaltinamumas yra būsena, nustatoma tik konkrečiai veikai. Kartais galima tam tikrų ligų remisija (pasveikimas). Ne kartą min÷ta BK naujov÷ – ribotas nepakaltinamumas. Tam tikros būsenos gali lemti neteisingą situacijos suvokimą. Dauguma nusikalt÷lių turi tam tikrų psichinių sutrikimų. BK įtvirtintas ribotas nepakaltinamumas neteigia, kad žmogus yra nepakaltinamas. Galimyb÷ suvokti aplinką yra sumaž÷jusi (bet ne išnykusi), žmogus dar paj÷gia situaciją ir kontroliuoti savo elgesį. Problema, kaip vertinti ribotą nepakaltinamumą, buvo iškilusi jau XIX a. Klasikin÷ baudžiamosios teis÷s mokykla teig÷, kad sunku rasti konkrečius kriterijus apibr÷žiant riboto nepakaltinamumo būseną. Tod÷l iškyla galimybių piktnaudžiauti šiuo institutu. Lietuvoje taip pat vyko diskusija d÷l riboto nepakaltinamumo reikšm÷s. Ribotas nepakaltinamumas susijęs su tikslesn÷mis diagnoz÷mis, nusikalt÷lio asmenyb÷s tyrimus. Afekto būsena, didelis susijaudinimas yra laikomi atsakomybę lengvinančiomis aplinkyb÷mis. Tai n÷ra ribin÷ būsena, nustatoma tais pačiais medicininiais kriterijais. Kartais riboto nepakaltinamumo konstatavimas n÷ra atsakomyb÷s lengvinimo aplinkybe. Ribotas pakaltinamumas didžiausią reikšmę turi tod÷l, kad tuomet gali būti nustatomos kitokios bausm÷s atlikimo sąlygos. Jis nustatomas tyr÷jo teismo nuosprendyje.
18. Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai

Kiekvienas žmogaus poelgis visada yra objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kalbant apie subjektyviuosius požymius pirmiausia galvoje turime žmogaus elgesio vidinę pusę. Šis apibūdinimas yra santykinis, nes jo negalima išmatuoti. Bet šie požymiai egzistuoja tikrov÷je. Kalb÷dami apie subjektyviuosius požymius, kalbame „galvoje“ vykstančius procesus: Nesuprastos paskatos. Tai pradžia vienokio ar kitokio žmogaus elgesio. Suvokti poreikiai. Tampa aišku, ko norima, tai tampa tam tikru postūmiu. Nustatomas tikslas. Susiformavus motyvui, nustatomas ir tikslas. Tai tas rezultatas, kurį pasiekus žmogaus poreikiai baigiasi. Tada asmuo priima sprendimą veikti vienokiu ar kitokiu būdu. Pri÷mus sprendimą veikti prasideda elgesys. Žmogus ima veikti ir jo motyvai ima ryšk÷ti išor÷je. Asmuo vertina savo veiką, supranta, ką daro. Kaltininko psichinis santykis su veika. Pakitimai tikrov÷je – veikiamas vienas ar kitas objektas, dalykas. Santykis su nusikalstamos veikos padariniais. Nuo čia prasideda kalt÷. Motyvo, tikslo sampratos BK bendrojoje dalyje n÷ra, nes jis ne visada įmanomas. Kai nusikalstama veika padaromas neatsargiai, yra motyvas, bet ne visam elgesiui. Dažnai nusigąstama, suprantama, kad padaryta, ko nereik÷jo. Tyčinių nusikaltimų atvejais, motyvas yra visam elgesiui. Taigi aišku, kad jie n÷ra būtini
28

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

nusikalstamos veikos požymiai. Kiekvienos nusikalstamos veikos požymis yra kaltumas. Kalt÷ įstatymų leid÷jui prasideda tada, kai pradedama veikti. Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai – objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Psichinis santykis atsiranda tada, kai kaltininkas pradeda veikti. Nuo veikos pradžios yra ir jos vertinimas. Emocijos, jausmai neišreiškia nusikalstamos veikos sud÷ties, jie n÷ra būtinas požymis. Atskirais atvejais šie požymiai yra fiksuoti. Įstatymų leid÷jas įtvirtindamas būtinus nusikalstamos veikos požymius išskiria tik kaltę. Tik pakaltinamas asmuo gali suprasti, ką jis daro. Baudžiamąją teisinę reikšmę nustatant bausmę gali tur÷ti motyvas, tikslas, kalt÷. Subjektyviųjų požymių reikšm÷. N÷ viena veika negali būti inkriminuojama subjektui, jei n÷ra kalt÷s.
15 straipsnis. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvok÷ pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nor÷jo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvok÷ pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numat÷, kad d÷l jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nor÷jo. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvok÷ pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numat÷, kad d÷l jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenor÷jo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. 16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas d÷l nusikalstamo pasitik÷jimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas d÷l nusikalstamo pasitik÷jimo, jeigu jį padaręs asmuo numat÷, kad d÷l jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tik÷josi jų išvengti. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas d÷l nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumat÷, kad d÷l jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gal÷jo ir tur÷jo tai numatyti. 4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą d÷l neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.

Yra veikų, kurias padarius neatsargiai, jos neturi pagrindo baudžiamajai atsakomybei. Pats įstatymų leid÷jas veikas, kurios padarytos skirtingomis sąlygomis, vertina atsargiai. Esant toms pačioms aplinkyb÷ms kalt÷ parodo nusikaltimo pavojingumą. Tuomet netyčia padarytas nusikaltimas yra ne toks pavojingas kaip tyčia. Neretai kalt÷, motyvai padeda suprasti kaltininko asmenybę. Ta pati veika gali būti padaroma skirtingomis kalt÷s formomis. Asmenyb÷s pavojingumo išaiškinimui padeda motyvų atskleidimas. Atskirais atvejais tai gali būti kvalifikuotų sud÷čių konstravimo pagrindas. Kalt÷ pakankamai sud÷tingas psichinis procesas. Tai smerktinas kaltininko santykis su daroma veika ir jos padariniais. Kalt÷ tai visada susideda iš 2 elementų: Intelektinio; Valinio. Kalb÷damas apie tyčią, kai nusikalt÷lis suvok÷ pavojingą veikos pobūdį, leido jiems atsirasti ar jų nor÷jo. Neatsargumas: kai kaltininkas nenumat÷ padarinių, nors tur÷jo ar gal÷jo, bet lengvabūdiškai steng÷si jų išvengti. Kalb÷dami apie abiejų elementų visumą, galime kalb÷ti apie kalt÷s formą. Formalios sud÷tys – kai įstatymų leid÷jas pateikia tik nusikaltimo sud÷tį. Psichinis santykis šiuo atveju supaprast÷ja. Tačiau tai nereiškia, kad valinis elementas neturi reikšm÷s, jis yra kiekvienoje veikoje.
19. Juridinių asmenų atsakomyb÷

Apie ją prad÷ta galvoti tada, kai pasteb÷ta, kad juridiniai asmenys daro didelę įtaką mūsų gyvenime. Kai fizinis asmuo daro nusikalstamą veiką, mes galime jam pasipriešinti. Kai juridinis asmuo nedaro kažko, kas jam priklauso (tiekia užterštą vandenį), mes jam negalime pasipriešinti. Juridinių asmenų atsakomyb÷ tapo aktuali tod÷l, kad fiziniai asmenys gali prisidengti juridiniais asmenimis. Kad taip nebūtų, juridiniai asmenys tapo pakaltinami d÷l tam tikrų veikų. Buvo mąstoma, ar nereikia, iš pradžių įvesti socialinio atsakingumo. Socialinis
29

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

atsakingumas – įmon÷s asmenin÷ iniciatyva, kad būtų laikomasi nustatytų vertybių. Bet tai nebūtų veiksminga. Vien socialin÷s atsakomyb÷s nepakaks. Buvo galvojama apie fizinio asmens (įmon÷s direktoriaus) patraukimą, bet tuomet pakeitus direktorių juridinis asmuo vis tiek darys nusikalstamas veikas. Korporatyvin÷ kultūra yra tokia, kuri daro įtaką žmon÷ms elgtis vienaip ar kitaip. Atsiranda kompanijų, kurios formuoja negatyvią korporatyvinę kultūrą, jei vienas asmuo yra nubaudžiamas, jį pakeis kitas, kuris v÷l greičiausiai nusikals. Tai įvyksta d÷l tam tikros kompanijos dvasios. Nes juridinis asmuo n÷ra tik dokumentų rinkinys. Buvo galvojama ir apie administracinę atsakomybę, bet įmon÷s ima įtraukti baudas į savo kaštodarą ir geriau nusprendžia nusikalsti, nei nedaryti veikos visai. Fikcijos doktrina teigia, kad juridinis asmuo yra žmon÷s, kurie yra jame, tai žmonių kolektyvas, įgyvendinantis teises. Organin÷ doktrina teigia, kad juridinis asmuo gali būti teisių subjektas. Dabar juridinis asmuo, bent jau mūsų CK yra įtvirtintas kaip teisių subjektui, prilyginamam fiziniam asmeniui. Kyla klausimas, kod÷l juridinis asmuo tur÷damas teisių civilin÷je teis÷je, kod÷l jis turi įgyti imunitetą, kai kalbame apie baudžiamąją teisę? Įmonių kultūra – tam tikros vertyb÷s, kurias puosel÷ja įmon÷, su kuriomis yra susipažinę jos darbuotojai. Jei fizinis asmuo padaro nusikalstamą veiką, pirmiausia žiūrima, ar nusikalstama veika buvo daroma juridinio asmens naudai. Tada taikoma netiesiogin÷ atsakomyb÷. Darbuotojo nusikalstama veika, jo kalt÷ yra perkeliama juridiniam asmeniui ir atsiranda juridinio asmens kalt÷. Sakoma, kad juridinis asmuo darbuotojo rankomis padaroma nusikalstama veika. Tiesiogin÷s atsakomyb÷s doktrina teigia, kad juridinis asmuo bus traukiamas baudžiamojon atsakomyb÷m tik tada, kai nusikalstamą veiką padaro įmon÷s vadovas. Taigi juridinis asmuo tapatinamas su vadovaujančiaisiais asmenimis (identifikacijos doktrina). Šių doktrinų problema yra ta, kad negalima apsaugoti juridinio asmens nuo tų, kurie nusikalsta savo naudai ir primeta tai juridiniam asmeniui (nors įmon÷s korporatyvin÷ kultūra yra pozityvi). Visumos doktrina. Skirtingų subjektų kalčių suma yra laikoma juridinio asmens kalte. Bet ši doktrina n÷ra plačiai paplitusi.
20. Kalt÷

Praktikoje pakankamai sud÷tinga pagrįsti netyčinę kaltę. Šis institutas išreiškia, kad BT dominuoja kaltumo, baudžiamojo pakaltinimo principas. Kalt÷s principas BK pradedamas atskleisti jau pirmuosiuose straipsniuose (2 str. 3 d.). Įtvirtinant kaltumo principą įstatymų leid÷jas pagrindžia filosofinius klausimus. Tai reiškia, kad kalt÷s klausimas neatsiejamas nuo subjekto pakaltinamumo, amžiaus, jo geb÷jimo kontroliuoti savo elgesį. Mūsų įstatymų leid÷jas reikalauja ne tik aplinkybių suvokimo, bet ir jų vertinimo. Pavojingumo supratimas neatskiriamas nuo neteis÷tumo supratimo. Šios nuostatos paaiškina, kad mūsų baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindai tai socialin÷s prasm÷s suvokimas. Pagrindžiant atsakomybę dominuoja valios laisv÷. Smerktinas požiūris į daromą veiką, nes asmuo suprasdamas, kad elgiasi pavojingai, savo elgesio nekoreguoja. Kalt÷ tai dviejų elementų – intelektinio ir valinio – visuma. Šiaip tikrov÷je šie procesai neatskiriami, jie skiriami tik norint geriau suprasti kalt÷s sąvoką. Intelektinis momentas parodo sąmon÷s veiklą nusikaltimo darymo metu. Valinis momentas parodo, kaip elgiasi kaltininkas, tur÷damas laisvę pasirinkti savo veiklą. Intelektinis kalt÷s elementas: • • Supranta pavojingą veikos pobūdį. Numat÷ galimas nusikalstamos veikos pasekmes.

Identiškas tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Tyčia: siek÷ nusikalstamų padarinių arba sąmoningai leido jiems kilti. Valinis elementas: • Nor÷jo taip veikti. Nors kalt÷ yra psichinis dalykas, tačiau egzistuoja ir tikrov÷je ir atsiranda nuo kaltininko veiksmų. Kalt÷ visada yra pakankamai konkreti. Turi būti konstatuojama, kad asmuo suprato visus požymius, kurie yra išd÷stomi aprašant kaltę. Per kaltininko sąmonę turi pereiti visi nusikalstamos veikos požymiai. Kiekviena kalt÷ yra konkreti, joje turi atsispind÷ti visa nusikalstamos veikos sud÷tis. Kartais manoma, kad konstatavus pagrindinę sud÷tį jau konstatuojama kalt÷, tačiau tai neteisinga.
30

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Kalt÷ tai visuomen÷s, valstyb÷s smerkiamas psichinis kaltininko požymis. Toks kalt÷s supratimas paaiškina ir socialinius-etinius kalt÷s pagrindus. Kalt÷ tai socialinis reiškinys, nes tai atskleidžia kaltininko požiūrį į daromas nusikalstamas veikas. Kalt÷ – konkrečios veiklos ir padarinių suvokimas. Tam tikri santykiai, vidin÷ tarpusavio elementų sąveikos struktūra lemia tai, kad kalt÷ skirstoma į formas. Tyčia. Įstatymų leid÷jas nurodo tiesioginę ir netiesioginę tyčią. Įstatymų leid÷jas naujajame BK vardija, kaip gali pasireikšti kalt÷s formos. Viena ar kita veika gali būti padaroma ir tyčia, ir neatsargiai. Kalt÷s formų rūšys irgi skiriasi savo pavojingumu. Tai lemia vienų ar kitų kalt÷s formų kriminalizavimo lygį. Kalt÷s formos padeda diferencijuoti atsakomybę. Tyčia padaryta veika ir pavojingesn÷ už padarytą neatsargiai. Individualizuojat svarbu, kad per kaltę atskleidžiamas kaltininko asmenyb÷. Kalt÷s forma yra ir pagrindas klasifikuojant nusikalstamas veikas. Su kalt÷s forma yra siejamas ir nusikaltimo baudimo režimas. Kalt÷s forma turi įtakos ir atleidžiant lygtinai ar pripažįstant recidyvistais. Tik už tyčinius, sunkius nusikaltimus galima nusikalstama atsakomyb÷. Įstatymų leid÷jas tyčios formą apibūdina tiek veikų, aprašytų formaliosiomis, tiek materialiosiomis sud÷timis. Kai n÷ra nurodyta padarinių, pakanka apibūdinimo, kad užtenka suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą. Vienas iš dažniausiai naudojamų argumentų yra tai, kad pavojingo pobūdžio suvokimas reiškia, kad kaltininkas supranta, į kokias vertybes kaltininkas k÷sinasi. Ne visais atvejais turi būti taip, kad objektas turi būti atskleistas. Tai supratimas, kad savo elgesiu kaltininkas padarys atitinkamą žalą. Kaltininkas turi suprasti, kad kils atitinkamo pobūdžio žala, reikia kalb÷ti ir apie priežastingumo supratimą. Tyčioje yra ir reikalavimas, kad gali atsirasti BK nustatyti pavojingi padariniai. Vadinasi, kaltininkas suprato priežastinį ryšį. Tais atvejais, kai yra pagrindas konstatuoti, kai kaltininkas įvertinęs aplinkybes, nusprendžia, kad padariniai neišvengiamai kils, kalbame apie tiesioginę tyčią. Kaltininkas tų padarinių nori, o jo elgesys nukreiptas ta linkme, kad padariniai kils. Akivaizdu, kad kaltininko pastangos nukreiptos, kad kiltų būtent tokie padariniai. Padariniai gali būti nebūtinai tokie, kurie kelia malonumą, jie gali būti galutinis rezultatas arba tarpinis etapas. Neretai keliamas klausimas, kaip atriboti netiesioginę tyčią nuo valinio elemento. Paprastai sakoma, kad kaltininkas tikisi, kad padariniai nekils, tik÷jimas abstrakčiomis j÷gomis. Tai yra netiesiogin÷ tyčia. Tačiau jei nieko nedaroma, tyčia vis tiek išlieka. Neretai teorijos konstatuoti tyčios variantai įgauna prasmę praktikoje. Yra įvairių kriterijų, kuriais išskiriami įvairūs tyčios variantai. Išankstin÷ tyčia – išankstinis ruošimasis. Kilęs motyvas realizuojamas pra÷jus tam tikram laiko tarpui. Jei iš anksto apgalvota tyčia konstatuojama, aiški kaltininko antisocialin÷ nuostata, toks elgesys yra žymiai pavojingesnis. Kartais tai rodo, kad kaltininkas n÷ra pakankamai patyręs, tod÷l galima konstatuoti ir priešingai. Staiga, netik÷tai atsiradusi tyčia. Nusikalstamas ketinimas realizuojamas tada, kai atsiranda arba netrukus po jo atsiradimo. Skiriama paprasta ir afektin÷ tyčia. Pastaroji siejama ne su atsiradimo momentu bet pvz. nuket÷jusiojo veiksmais, kurie išprovokuoja nusikalsti. Viktimologija – aiškina, kiek nukent÷jusiojo veiksmai turi įtakos afektinei tyčiai. Tyčia gali būti apibr÷žta konkretizuota arba neapibr÷žta nekonkretizuota. • Apibr÷žta konkretizuota. Gali būti paprasta apibr÷žta tyčia, pagal tai, koks rezultatas pasiektas. Jei rezultato buvo siekiama, bet nepasiekta, kvalifikuojama pagal tai, ko siekiama. Gali būti apibr÷žta alternatyvi tyčia: kai kaltininkas numato kelias galimybes, tada kvalifikuojama pagal tai, kokios realios pasekm÷s kilo. Neapibr÷žta tyčia. Apie veikos padarinius subjektas suvokia, tačiau nežino, ar jie tikrai kils, jam nerūpi.

Neatsargumas. Teigiama, kad tai ne tokia pavojinga kalt÷s forma. Tikrov÷ rodo, kad veikos, padaromos neatsargia kalt÷s forma turi neretai didesnes pasekmes, nors apie subjektą galima pasakyti, kad jis ne toks pavojingas. Atsakomyb÷ už neatsargumą kyla tada, kai atsiranda padariniai. Neatsargumas skiriamas į dvi rūšis: nusikalstamą pasitik÷jimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitik÷jimo pavadinimas yra santykinis. Neretai sakoma, kad tai nusikalstamas lengvabūdiškumas. Kaip ir tyčios atveju, jis nagrin÷jamas dviem aspektais – intelektiniu ir valiniu. Įstatymų leid÷jas intelektinis momentas pradedamas apibūdinti su daromos veikos galimais padariniais, nes kaltininkas gal÷jo numanyti, kad pasekm÷s atsiras. Akivaizdu, kad kaltininkas tam tikrą laiką supranta, kad jo veika yra pavojinga. Tas neteisingumo, priešingumo teisei supratimas yra labai skirtingas. Nusikalstamo pasitik÷jimo
31

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

atveju kaltininkas supranta, kad rizikuoja daug. Kaltininko sąmon÷je ir psichikoje vyksta motyvų kova. Neatsargumo atveju kaltininkai pasekmių nesiekia, o padariniai kaltininkui nereikalingi. Ir jis vis tik nusprendžia, kad tokioje situacijoje padariniai negalimi, jis supranta, kad jo elgesys pavojingas. Subjekto valia nukreipta ten, kad nusikalstamų padarinių nebūtų. Remiamasi pakankamai realiais, konkrečiais faktoriais. Gali būti vertinami kitų asmenų veiksmai, aplinkyb÷s. Kalbant apie netiesioginę tyčią, reikia remtis tokiais kriterijais: kaltininkas tur÷jo ir pareigą, ir galimybę numatyti padarinius. Nusikalstamas nerūpestingumas įstatyme mažiausiai aprašyta veikos rūšis. Tai reiškia, kad asmuo gal÷jo ir tur÷jo numastyti padarinius, bet to nepadar÷. Psichinis santykis n÷ra numatomas. Tai reiškia, kad asmuo yra abejingas kitų interesams, užimamai situacijai. Įtvirtinamas pareigos ir galimyb÷s kriterijus. Asmenin÷s savyb÷s taip pat įtraukiamos į vertinimą. Situacija taip pat svarbi. Kazuso situaciją turime tada, kai n÷ra kurio nors iš kriterijų. Neatsargume n÷ra proporcijos tarp kaltininko valios ir atsiradusių padarinių. Jei konstatuojama, kad elgiamasi neatsargiai, manoma, kad padariniai nekils. Neatsargumas neįmanomas bendrininkavimo atveju, parengtin÷se nusikalstamos veikos stadijose. Neatsargumo rūšys nenumatytos BK: Teisinis neatsargumas. Tai situacija, kai subjektas suvokia faktinę savo elgesio pusę, bet nepateisinamai suklysta vertindamas savo elgesio reikšmę. Jis atsiranda tada, kai iškyla aplinkyb÷s, kurias asmuo vertina neatsargiai. Valinis nerūpestingumas. Kai asmuo atsiduria situacijoje, jam reikia priimti teisingą sprendimą, bet asmuo pasimeta ir tokio sprendimo priimti negali (pvz. avarin÷je situacijoje). Teisinis tamsumas, nemokšiškumas. Tai situacijos, kai asmuo įsivaizduoja, kad jis viską gali, ir griebiasi veiksmų, kurių įgyvendinti negali. Nepakanka atsakomyb÷s įvertinti savo galimybes.
Motyvas ir tikslas

Motyvas nulemia veikimą ar neveikimą. Tikslas – elgesio riba, kurią pasiekus veika nutraukiama. Tikslas lemia ir kaltininko veiksmų pobūdį. Svarbi motyvų ir tikslų vienyb÷, ryšys, nes motyvas ir tikslas formuoja psichinį santykį su veika, lemia kalt÷s turinį. Tyčiniai, neatsargūs nusikaltimai – motyvo ir tikslo santykis. Galime sakyti, kad motyvas, tikslas yra visos veikos požymis. Kalbant apie neatsargius nusikaltimus, tikslas yra nebūtinas. Galime manyti, kad asmuo nesielgtų taip nusikalstamo pasitik÷jimo atveju. Neatsargiuose nusikaltimuose motyvas, tikslas lemia, nukreipia patį kaltininko elgesį. Motyvo, tikslo ryšys išlieka tik su pačia veika. Negalime kalb÷ti apie motyvo ryšį su padariniais. Šie padariniai neturi ryšio su motyvu. Tod÷l kalbame apie neatsargaus elgesio motyvą, bet ne apie patį konkrečios veikos motyvą. Motyvas ir tikslas yra pakankamai konkretūs, aiškūs, nurodyti BK. Tada kai veikos variantų numatyti ir išsakyti neįmanoma, didesn÷s reikšm÷ neturi. Motyvas ir tikslas turi teisinę reikšmę, tačiau įstatymų leid÷jas ne visada tai konstatuoja. Įstatymų leid÷jas motyvą ir tikslą nurodo kaip būtiną nusikalstamos veikos požymį. Motyvas ir tikslas dažniau turi kvalifikuojančią reikšmę. Jei įstatymų leid÷jas mano, kad motyvas ar tikslas turi reikšmę, jei tai įtvirtinta BK, tai gali arba sunkinti, arba lengvinti baudžiamąją atsakomybę. Motyvas ir tikslas teisinę reikšmę turi ir tuo aspektu, nes tai kaip įrodin÷jimo dalykas turi būti nustatytas kiekvienoje byloje. Tai turi reikšm÷ vertinant kaltininko asmenybę. Motyvų pobūdis gali daug pasakyti apie patį subjektą. Motyvas ir tikslas gali būti svarbi informacija apibūdinant kalt÷s formą. Atskirais atvejais motyvo išsiaiškinimas gali pad÷ti. Išsiaiškinus motyvą ar tikslą jie gali paaiškinti tam tikrų nusikalstamų veikų genezę. Šie momentai neatskiriami nuo kaltininko asmenyb÷s. Nereikia painioti tikslo su padariniais, kurie visada yra objektyvus elementas. Motyvas ir tikslas pasireiškia tik konkrečioje veikoje. Išsakyti motyvai ar tikslai neturi jokios teisin÷s reikšm÷s.
Mišrioji kalt÷

Gali būti konstatuojamas skirtingas psichinis santykis su kaltininko daroma veika ir jos padariniais. Įstatymų leid÷jas nenumato mišrios kalt÷s formos. Nes kalt÷ nustatoma išsiaiškinus intelektinį ir valinį momentus. Įstatymų leid÷jas pateikia kalt÷s tyčiniuose ir neatsargiuose nusikaltimuose sampratą. Jei kaltininkas smogdamas į gyvybei pavojingas vietas d÷sningai gali sukelti padarinius, tod÷l nepriklausomai nuo to, ką tvirtina ir teigia, negalima konstatuoti neatsargumo. N÷ra pakankamų argumentų tvirtinti, kad tokių padarinių negal÷jo kilti. Kiekvienoje nusikalstamoje veikoje kalt÷s laipsnis yra skirtingas. Baudžiamajame įstatyme niekur nerasime užuominų, kad galima mišri kalt÷s forma. Įstatymas nepalieka galimyb÷s konstatuoti
32

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

nenumatytų kalt÷s formų. Gali būti sud÷tingas psichinis santykis: vienu metu tokia pati veika gali sukelti vienokius, kitu metu kitokius padarinius. Tokia sud÷tinga būsena galima. Ir kiti įstatymai nepalieka galimyb÷s kalb÷ti apie mišrią kalt÷s formą. Amnestijos įstatymas nenurodo mišrios kalt÷s, jei ji egzistuotų, kai kurių asmenų nebūtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomyb÷s.
Klaidos

Akivaizdu, kad su subjektyvaus pakaltinimo klausimu susijęs klaidos klausimas. Klaida turi nevienodą vertinimą. Svarbu yra ne tik psichinis santykis, bet ir klaidos. Tai irgi informacija apie asmenybę. Klaidos gali būti tiek juridin÷s, tiek faktin÷s. Kalbant apie juridin÷s klaidas tai situacijos, kai asmuo neteisingai supranta daromos veikos teisines pasekmes, asmuo klysta d÷l veikos nusikalstamumo, nenusikalstamumo. Tiek d÷l veikos baudžiamumo, tiek d÷l pasekmių. Tipin÷s klaidos: Tariama nusikalstama veika. Nebaudžiama veika laikoma nusikaltimu. Tokiu atveju, manyti, kad tai yra nusikaltimas būtų neteisinga. Tai gali būti vertinama kaip mažareikšm÷ veika. Kaltininkas mano, kad jo daroma veika n÷ra uždrausta baudžiamuoju įstatymu. Nors asmuo buvo įsitikinęs, kad tai, ką jis daro yra leistina, tačiau nežinojimas nuo atsakomyb÷s neatleidžia. Tokia situacija iškyla, kai valstyb÷je yra reformų, keičiamas baudžiamasis įstatymas. Juridin÷ klaida d÷l daromos veikos teisinių pasekmių. Asmuo mano, kad už veiką skiriama švelni bausm÷ ar kt. Tai neturi reikšm÷s atsakomybei, tačiau bausm÷s individualizavimui gali tur÷ti reikšm÷s. Anksčiau įstatymų nežinojimą buvo nor÷ta padaryti pagrindu, atleidžiančiu nuo atsakomyb÷s, tačiau tai būtų pernelyg sud÷tinga reglamentuoti praktikoje. Faktin÷ klaida. Tai neteisingas aplinkybių vertinimas, kurie yra nusikalstamos veikos sud÷ties požymis. Tai neteisingas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių vertinimas. Subjektas klysta d÷l objekto faktinių momentų, tiek ir d÷l socialinio vertinimo. Paprastai klaida d÷l objekto yra tyčin÷se veikose, taigi veika d÷l objekto yra pakankamai aiški. Klystama d÷l įsivaizduojamo objekto (nor÷ta padaryti veiką vienam objektui, tačiau padaryta kitam). Jei konstatuojama, kad buvo nor÷ta pagrobti narkotines medžiagas, o pagrobta kilogramas gipso, baudžiama už tai, ką nor÷ta padaryti (tyčios kryptį). Jei vietoj narkotinių medžiagų pagrobiami kiti, vertingi elementai, tuomet baudžiama d÷l jų (realiai iškilusius padarinius). Ne visada klaida d÷l dalyko turi teisinę reikšmę (pvz. kai yra tas pats turtinis santykis). Klaida d÷l nukent÷jusiojo asmenyb÷s. Tokia klaida neturi reikšm÷s, nes įstatymas žmones saugo vienodai (išskyrus tuos atvejus, kai subjektas turi ypatingų požymių). Klaida d÷l kitų objektyviųjų požymių. Klaida d÷l pasekmių turi reikšm÷s pasekm÷ms. Klaida d÷l nusikaltimo padarymo priemonių, įrankio. Gali būti, kad kaltininkas nuskalstamai veikai panaudoja kitą priemonę. Tokia klaida teisin÷s reikšm÷s neturi, nes pakankamai efektyviai padeda padaryti nusikalstamą veiką. Kartais priemonių panaudojimas gali sukelti teisines pasekmes ir turi įtakos bausm÷s individualizacijai. Klaida d÷l žalos. Numatoma didesn÷ žala nei buvo padaryta. Tuomet baudžiama už motyvus.
21. Baudžiamosios veikos stadijos

Kai padaromi nusikaltimai, gali užtekti labai trumpo rengimosi. Rengimasis tai „atitolęs k÷sinimasis“, veiksmų tikslų atskleidimas. Nusikalstama veika gali „įstrigti“ priminiuose veiksmuose, kitais atvejais – kitose stadijose. Tuomet yra prasm÷ kalb÷ti apie nusikalstamos veikos stadijas. Įstatymų leid÷jas baudžia jau tada, kai veika nebaigta ar net neprad÷ta. Kartais viena stadija apima kitą (rengimosi apima k÷sinimosi). Rengimasis gali nutrūkti nepriklausomai nuo kaltininko valios. Tokiu atveju įstatymų leid÷jas nereikalauja nuorodos į 21, 22 str. Jei veika daroma grup÷s asmenų, ji laikoma kaip baigta, jei tam tikri bendrininkai nusikalstamą veiką nutrauk÷ anksčiau, jų veiksmų kvalifikacija gali būti skirtinga. Tokia nusikalstama veika laikoma pavojinga, nes šiais veiksmais ruošiamasi padaryti konkretų nusikaltimą, numatytą BK specialiojoje dalyje. Visos nusikalstamos veikos specialiojoje dalyje yra aprašytos kaip baigtin÷s. Taigi turime dviejų nusikalstamų veikų požymius, jei tas nusikaltimas n÷ra baigiamas. BK bendrojoje dalyje yra pateikiama rengimosi daryti nusikaltimą sud÷tis. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių rinkimasis ir kt. Įstatymų leid÷jas nustato tik veiksmų tipinius
33

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

atvejus. Baudžiamas tik rengimasis padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Pats savaime rengimasis be jo tikslių, apibr÷žtų motyvų padaryti nusikalstamą veiką n÷ra pavojingas. Kalbant apie pasik÷sinimą padaryti nusikalstamą veiką, tai jau pradžia k÷sinimosi į atskirą nusikalstamos veikos objektą – iškyla pavojus. Kalb÷dami apie išankstinę nusikalstamą veiką, galima konstatuoti, kad tiek rengimasis, tiek k÷sinimasis yra pavojinga nusikalstama veika. Tačiau būtų sunku įrodyti, kad galima neatsargiai rengtis nusikalstamai veikai, tod÷l gali būti tik tyčia. Rengimasis ir k÷sinimasis yra tik tiesiogin÷ tyčia, nes rengiantis norima padarinių. Pasik÷sinimo situacijose galimi įvairūs tyčios variantai. Konstatavus tokį subjektyvų turinį galima numanyti, kad bus padaromas tyčinis nusikaltimas. Įstatymų leid÷jas apibr÷žia situacijas, kai rengimasis ir k÷sinimasis gali būti baudžiamas. Įstatymų leid÷jas taip apibūdina nusikalstamą veiką, kad atskiros stadijos laikomos neįmanomos. Pvz. k÷sinimasis į prezidento gyvybę arba sprogmenų pad÷jimas žmonių lankomoje vietoje bus laikoma baigtu nusikaltimu. Kai nusikalstama veika aprašyta kaip neveikimas, sunkiai galima įsivaizduoti rengimąsi, tokiu atveju rengimosi ir k÷sinimosi stadijos yra neįmanomos. Neretai kyla klausimas, ar kalt÷s, nusikalstamų veiksmų atskleidimas yra rengimasis ar k÷sinimasis. Mintys ar ketinimai, kurie n÷ra realizuoti negali būti baudžiami, jei jie nepagrindžiami atitinkamais veiksmais. Tačiau tokių situacijų nereikia painioti su grasinimais, kurie atskleidžia motyvus, tikslus. Patys grasinimai kartais sukelia tokius padarinius, kad yra savaime pavojingi. Tod÷l įstatymų leid÷jas nustato baudžiamąją atsakomybę. Įžeidimas ar šmeižimas taip pat remiasi tik žodiniais veiksmais, tačiau įstatymų leid÷jas tai laiko pakankamu pagrindu baudžiamajai atsakomybei. Patys rengimosi veiksmai nebūtų pavojingi, jei nebūtų siejami su padariniais. Jei nusikalstama veika pabaigiama, tai baigtin÷ stadija apima ankstesnes, tačiau nusikalstamai veikai nutrūkus, turi būti procesiniuose dokumentuose pamin÷ta, kad tas, kad skiria bausmę, į tai atitinkamai atsižvelgtų. BK specialiojoje dalyje veikos aprašytos kaip baigti nusikaltimai. Baigta nusikalstama veika yra tokia, kai realizuoti visi nusikalstamos veikos požymiai: tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Galima konstatuoti, kad veika baigta, nors kaltininkas ir nerealizavo savo veiksmų. Tačiau baigtumo konstatavimui tai reikšm÷s neturi. Nebaigtos nusikalstamų veikų rūšys: baigimas, k÷sinimasis, savanoriškas tolesnių veiksmų atsisakymas. Tuomet nusikaltimas nutraukiama savo valia. Konkrečioje veikoje veiksmai gali būti patys įvairiausi. Rengimosi veiksmų pobūdį, veiksmų apimtį lemia nusikaltimo mastas ir kt. Staigus, situacijos nusikaltimas nereikalauja didelių pasirengimų. Baudžiamosios teis÷s doktrinoje rengimasis vertinamas kaip „atitolintas k÷sinimasis“, tai tikslų atskleidimas. Kartais laikoma, kad už rengimąsi baudžiama neturi būti, nes neretai tai įrodyti labai sunku. Kai kurių valstybių įstatymai nurodo, kokiems nusikaltimams rengiantis gali būti baudžiama. Jei rengimosi veiksmai gali būti jau kito nusikaltimo sud÷tis. Mūsų BK pasirinko optimalų variantą, kai baudžiama už rengimosi stadiją. Išnykus tokiam baudimui būtų sunku spręsti savanoriško atsisakymo klausimus. Tačiau BK palieka nereikalingą spragą – nenurodymą to, kad jei rengimasis ar veika nutrūko d÷l pilkybių, nepriklausančių nuo nusikaltusiojo valios. Rengimosi stadijoje atliekant rengimosi veiksmus tiesiogiai atliekant k÷sinimąsi, realus pavojus objektui dar nesukeliamas. Rengimasis paprastai yra aktyvūs veiksmai. Atskirais atvejais įmanomos situacijos kai tai neveikimas. Rengimosi variantai, veiksmai gali sudaryti ir savarankiško nusikaltimo sud÷tį. Atsakomyb÷ tampa sud÷tingesn÷, galime kalb÷ti apie nusikalstamų veikų daugetą. Kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, tai rodo tiesioginę tyčią. Pakankamai konkrečiai kaltininkas vertina savo veiksmus. Jis rengdamasis nemato aplinkybių, kurios nebūtų neįveikiamos ar sutrukdytų jo nusikalstamai veikai. Kaltininkas turi pasirinkimo laisvę, o jo valia yra laisva. Tiesiogin÷ tyčia dar gali būti konkretizuota. Rengimosi situacija bet kokia tyčia yra įmanoma (kiek sunkiau įmanoma afektin÷ tyčia). K÷sinimosi stadijoje nusikalstamos veikos pradžia. Pasik÷sinimo variantų gali būti įvairių. Tai rengimosi stadijos rezultatas – realus pavojus, pradedami realizuoti objektyvieji požymiai. Jei nusikaltimas aprašytas materialia sud÷timi, k÷sinimasis įmanomas, jei sud÷tis formali – k÷sinimasis įmanomas, kai veikos esmę sudaro aktyvūs veiksmai. Atskirais atvejais k÷sinimasis įmanomas ir neveikimu. Kalbant apie subjektyviuosius požymius, pasik÷sinimas galimas ir afekto būsenoje. K÷sinimosi situacijoje turi būti įrodoma, kad kaltininko veika yra pavojinga. Kalbant apie pasik÷sinimą, skiriamos tokios jo rūšys: Baigtas. Šių rūšių išskyrimą lemia subjektyvusis momentas. Tai toks momentas, kai kaltininko nuomone, jis padar÷ viską, kad atsirastų padariniais. Ši stadija labiausiai priart÷jusi prie baigto nusikaltimo, tačiau čia objektyvieji požymiai visiškai nerealizuoti.
34

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Nebaigtas. Kai kaltininko nuomone jis pats padar÷ ne viską, kad pasiektų padarinius. Tačiau pakartoti veiksmų arba padaryti dar ką nors jis neturi galimyb÷s. Nusikalstama veika ir objektyviąja, ir subjektyviąja prasme n÷ra baigta. Tinkamas. Netinkamas. Kaltininkas naudoja netinkamas priemones, k÷sinamasi į netinkamą objektą (dalyką). Šios situacijos būna tada, kai apskritai n÷ra tokio dalyko, į kurį kaltininkas k÷sinasi arba dalykas neturi tų požymių, kuriuos kaltininkas mano, kad jis turi. Kaltininkas tų veiksmų dar nežino. Kaltininkas suklysta ir nors realiai savo veiksmais pavojaus ir padarinių jis nesuk÷l÷, akivaizdu, kad lemiamas momentas situacijoje yra subjektyvieji požymiai. Kalbant apie priemones, reikia pažym÷ti, kad kartais naudojamos priemon÷s netinkamos priemon÷s tai situacijai arba priemon÷s pasiekti tam tikslui yra visiškai netinkamas. Pateikta netinkamo pasik÷sinimo samprata yra naujov÷ BK. Rengimasis nutrūksta iki pasik÷sinimo. Jei nutrūksta pasik÷sinimo metu, tai jau yra pasik÷sinimas. Pavojingumo išraiška paprastai yra sud÷tys. Norint pagrįsti baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi ir k÷sinimąsi reikia nustatyti požymius bendrojoje dalyje (21, 22 str.) ir tam tikro nusikaltimo požymius specialiojoje dalyje. Vien BK bendrosios dalies straipsnių nepakanka. Objektyviuosius požymius įstatymų leid÷jas nurodo, o analizuodami konkretų nusikaltimą galime suprasti, kad baudžiamoji atsakomyb÷ galima. Konstatavimas fakto, kad rengtasi ar k÷sintasi padaryti nusikalstamą veiką, jo gali nepakakti. Tiek rengimosi, tiek k÷sinimosi veiksmai yra nutolę nuo nusikaltimo padarymo. Bendrieji atsakomyb÷s pagrindai yra įvirtinti BK 21, 22 str, nuostatose. Tačiau tiek rengimąsi, tiek pasik÷sinimą įstatymų leid÷jas laiko menkesniu nusikaltimu nei užbaigtą veiką (nes min÷tų straipsnių dalys įtvirtina švelninimo galimybę).
54 straipsnis. Bendrieji bausm÷s skyrimo pagrindai 1. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. 2. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kalt÷s formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. 3. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausm÷s paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausm÷s paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Stadijų įvertinimas turi apimti tokius momentus: veiksmų intensyvumą, priežastys, sąlygos d÷l kurių nutrūko nusikalstama veika, kokios priemon÷s buvo naudojamos, kaip buvo bandoma įveikti pasitaikiusias kliūtis. Vertinamos stadijos, jų įtaka, reikšm÷ nusikaltimui. Be abejo vertinama ir k÷sinimosi rūšis (baigtas, nebaigtas).
57 straipsnis. Bausm÷s skyrimas už rengimąsi ir pasik÷sinimą padaryti nusikalstamą veiką 1. Bausm÷ už rengimąsi ar pasik÷sinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, d÷l kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. 2. Už rengimąsi ar pasik÷sinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesn÷ negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausm÷.

Aplinkyb÷s, d÷l kurių nutrūksta veika gali būti įvairios. Gali būti, kad kaltininkas suprato, kad tam tikrų kliūčių pasitaikys, bet nusikalt÷lis yra įsitikinęs, kad jis paj÷gs tas kliūtis įveikti. Kai k÷sinimasis netinkamas, sprendžiama pagal faktines aplinkybes. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. Šio instituto redakcija yra žymiai platesn÷ nei prieš tai galiojusiame kodekse. Kai kaltininkas savanoriškai atsisako pabaigti nusikalstamą veiką, netraukiamas atsakomyb÷n. Tai tam tikra prevencin÷ forma, tiems, kurie prad÷jo nusikalstamą veiką.
23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia prad÷tą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti.
35

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Taigi įstatymų leid÷jas gali garantuoti, jei yra tokios sąlygos: kaltininkas turi atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti, jei nori. Jei kaltininkas sustotų d÷l kažkokių aplinkybių, tai jau nebūtų savanoriškas atsisakymas. Kai kaltininkas net nežino apie tam tikras aplinkybes ir neįvykdo nusikaltimo, tai taip pat negali būti laikoma savanorišku atsisakymu. Turi būti atsisakoma visiškai, o ne padaroma pertrauka tarp nusikalstamų veikų. Savanoriškas atsisakymas galimas ir baigto pasik÷sinimo atveju, kai dar galima kontroliuoti priežastinį ryšį, galima neutralizuoti padarinius. Savanoriško atsisakymo .motyvai gali būti patys įvairiausi: auka įtikinančiai prašo, artimieji įkalbin÷ja, iškyla baim÷ būti nubaustam. Turi būti konstatuota, kad kaltininko veikoje n÷ra kito nusikaltimo požymių. Tuomet baudžiamoji atsakomyb÷ neiškils. Bet jei jau padarytuose veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių (neįteis÷tas ginklo nusipirkimas ir pan.), jis bus traukiamas baudžiamojon atsakomyb÷n. Dabartinis BK aiškiau išsprendžia savanorišką atsisakymą, kai nusikaltimą daro bendrininkai. Įstatymų leid÷jas nereikalauja aktyvių veiksmų iš nusikaltimo vykdytojo, tačiau kiti nusikaltimo dalyviai turi pašalinti tą ind÷lį, kurį įd÷jo į nusikalstamos veikos padarymą. Reikia skirti savanorišką atsisakymą nuo aktyviosios atgailos, kai veika jau padaryta, tačiau kaltininkas suvokia ką padaręs. Kaltininkas padeda teis÷saugos institucijoms, įduoda bendrininkus, atskleidžia nusikaltimą. Tai gali būti kaip aplinkyb÷ švelninti baudžiamąją atsakomybę, tačiau reikalingos tam tikros sąlygos. Savanoriško atsisakymo atveju kaltininko veiksmuose n÷ra nusikalstamos veikos sud÷ties. Valstyb÷ suinteresuota bent šioje srityje pl÷sti bendrąją prevenciją.
22. Bendrininkavimas

Kas ketvirtas (kartais ir dažniau) nusikaltimas padaromas bendrininkaujant.Praktine prasme, tai dažnai sutinkamas nusikalstamos veikos variantas. Bendromis j÷gomis nusikalstama veika labiau apmąstyta, jai geriau pasiruošta, gali būti padaroma didesn÷ žala, didžiausio organizuotumo grup÷s nariai tikisi išvengti baudžiamosios atsakomyb÷s (nusikalstamas susivienijimas turi ryšius su valdžios institucijomis) – didesn÷s galimyb÷s pasl÷pti nusikaltimą. Atsiranda nebaudžiamumo jausmas. Nusikalstamumas, kuris daromas bendrininkaujant, yra specifin÷ nusikalstamos veikos padarymo forma, kelianti padidintą pavojų. Kai kurie bendrininkavimo variantai patys savaime laikomi nusikaltimais – organizavimas nusikalstamo susivienijimo, įstojimas į nusikalstamą susivienijimą laikomas baigtu nusikaltimu. Bendrininkavimas yra bendra subjektų veikla. Vertindami bendrininkavimą, turime vertinti ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius požymius. Objektyvieji: Veikose turi dalyvauti ne mažiau kaip du asmenys. Bendrininkų veiksmai turi būti būtina sąlyga kitų bendrininkų veiksmams (be vienų bendrininkų veiksmų nebūtų galimi kitų bendrininkų veiksmai arba iš esm÷s apsunkinta). Momentas, apibr÷žiantis bendrininkavimo ribas – priežastinis ryšys, t.y. kiekvieno bendrininko veiksmai turi būti priežastiniame ryšyje su veika ar pasekm÷mis. Bendrininkais gali būti asmenys, sulaukę atitinkamo amžiaus ir pakaltinami. Riboto pakaltinamumo institutas tik padeda individualizuoti bausmę. Taigi bendrininku gali būti ir ribotai pakaltinami asmenys. Nepilnamečiai, psichiškai nesveiki asmenys negali būti bendrininkavimo subjektais, jie laikomi priemon÷mis (tai yra veikimas per tarpininką). Dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti nusikalstamą veiką sukuria bendrininkavimą. Kiekvieno iš bendrininkų veika yra nukreipta padaryti tą pačią nusikalstamą veiką. Tose situacijose, kai tie patys padariniai padaromi kelių asmenų, bet veikiant savarankiškai, tai n÷ra bendradarbiavimo. Turi būti sudarytos prielaidos pabaigti prad÷tą nusikalstamą veiką. Bendrininkų pagalba turi būti esmin÷. Bendradarbiavimas paprastai vyksta aktyviais veiksmais. Nors gali būti ir neveikimas kaip bendrininko dalyvavimo variantas. Tačiau tai retesni atvejai (kai pašalinamos kliūtys kitų bendrininkų veiksmams). Padarytų veiksmų ind÷lis, forma gali būti labai įvairūs. Bendrininkai – nebūtinai asmenys, kurie realizuoja nusikalstamos veikos sud÷tį, t.y. ją realizuoja nebūtinai visi bendrininkai. Bet kokiu bendrininkavimo atveju būtina įrodyti, kad kiekvieno bendrininko veiksmai yra priežastiniame ryšyje su nusikalstama veika ar pasekm÷mis.
36

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Bendrininkavimas įmanomas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Bendrininkas gali prisijungti prie jau prad÷tos nusikalstamos veikos. BK 25, 26 str. 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomyb÷ 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias ap÷m÷ jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasik÷sinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir pad÷j÷jas atsako už rengimąsi ar pasik÷sinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant d÷l kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomyb÷s. 4. Organizatorius, kurstytojas ar pad÷j÷jas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią ap÷m÷ jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. Subjektyvieji – tyčia. Turi būti konstatuota visų bendrininkų veiksmuose, bendradarbiavimas įmanomas tik tyčiniuose nusikaltimuose. Neatsargiais veiksmais prisijungti prie bendros nusikalstamos veikos neįmanoma. Tyčia suponuoja tai, kad bendrininkai supranta nusikalstamos veikos pobūdį, kad daro veiką bendromis j÷gomis. Norint konstatuoti bendradarbiavimą, turi būti nustatytas tarp bendrininkų abipusis subjektyvus ryšys, t.y. bent du asmenys turi žinoti vienas apie kito egzistavimą nusikalstamoje veikoje, turi suprasti, kad daro veiką ne vienas, turi suprasti daromų veiksmų pobūdį ir tikslus, motyvai gali skirtis. Kiti bendrininkai apie kitų bendrininkų egzistavimą gali nežinoti, pvz.: nusikalstamo susivienijimo vadovas apskritai dažnai nežinomas. Vykdytojai paprastais suvokia, kad jie veikia ne vieni. Tarpusavy susitarę turi būti asmenys, t.y. jie turi išreikšti sutikimą dalyvauti bendroje nusikalstamoje veikoje. Tyčios momentą galima išreikšti tokiais požymiais: Intelektinis momentas: Bendrininkas turi suvokti savo daromų veikų reikšmę, esmę. Bendrininkas turi suvokti vykdytojo daromų veiksmų pobūdį. Suvokti, kad jo veiksmai – dalis nusikalstamos veikos. Bendrininkas supranta, kad d÷l jo veiksmų atsiras bendros pavojingos pasekm÷s, padariniai. Valinis momentas: Valia siekti bendro rezultato (tiesiogin÷ tyčia). Ne šiaip sportinis azartas ar panašiai. Nebus laikoma bendrininkavimu, jei du asmenys neatsargiai padar÷ veiką. Bendrininkavimas įmanomas tik su išankstiniu susitarimu.
Bendrininkavimo rūšys

1) Paprastas bendrininkavimas – visi vykdytojai visi lygūs, visų vaidmuo iš esm÷s vienodas. 2) Sud÷tingas bendradarbiavimas – kai atliekami ne tik BK specialiosios dalies numatyti veiksmai, bet kai jie atlieka ir BK 24 str. numatytus veiksmus (ten numatytos bendrininkų rūšys) – kursto, organizuoja, įveda tvarką, vadovauja ir pan.
24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir pad÷j÷jas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie d÷l tos veikos n÷ra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padar÷ keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Pad÷j÷jas yra asmuo, pad÷jęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažad÷jęs pasl÷pti nusikalt÷lį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos p÷dsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažad÷jęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
37

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Galima rasti užuomazgas naujos bendrininkų rūšies – vadovas. Bendrininkavimo klasifikacija pagal bendrininkų rūšis, tai taip pat bendrininkavimo rūšių išskyrimas. Bendrininkų rūšys atspindi kiekvieno bendrininko ind÷lį nusikalstamoje veikoje. Rūšis padeda suprasti kiekvieno iš bendrininkų ind÷lį veikoje ir turi tiesioginę reikšmę individualizuojant bausmę.
Bendrininkų rūšys

Vykdytojas – asmuo, kuris betarpiškai padar÷ nusikaltimą. Čia ankstesn÷ samprata. Dabar vykdytojas – ir asmuo, kuris pats veikos neatlieka, tačiau tam panaudoja nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius nustatyto amžiaus arba nesuprantančius, kad jie daro nusikalstamą veiką, asmenis. Tai netiesioginis vykdytojas. Vykdytoju pripažįstamas nebūtinai tas asmuo, kuris atliko visus nusikalstamos veikos sud÷ties veiksmus, užtenka padaryti dalį veiksmų. Vokietijos BT vykdytojas baudžiamas griežčiau, nes jis betarpiškai vykdo nusikaltimą, tačiau tai n÷ra bendra taisykl÷. Vykdytojas subjektyviąja prasme (jo kalt÷s turinys): Turi suprasti, kad jis nusikalstamą veiką daro padedamas kitų asmenų. Suvokia, kad tas kitas asmuo atitinka subjekto požymius. Supranta daromų veiksmų pavojingumą pobūdį, kad veiksmai gali sukelti pavojingas pasekmes. Vykdytojas savo veiksmais realizuoja bendrą susitarimą, kuris gali būti bet kuriuo metu iki baigto pasik÷sinimo stadijos. Organizatorius – subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą. Akivaizdu, kad organizatoriaus vaidmuo iškilęs virš kitų bendrininkų. Organizatoriaus vaidmuo pripažįstamas vienu iš pačių pavojingiausių. Organizatorius gali atlikti ir vykdytojo funkcijas, bet tokiu atveju organizatoriaus funkcija lyg ir laikoma svarbesne. Ji laikoma lemianti nusikalt÷lio vaidmenį veikoje. Organizatorius sutvarko nusikalstamos veikos padarymo procesą, jis gali paruošti sąlygas nusikalstamai veikai padaryti ir pan. Organizatoriai yra sunkiausių nusikaltimų sumanytojai, jie reikalingi ten, kur reikalingos organizuotos pastangos. Organizatorių veikla – daugiafunkcin÷. Organizatorius – aukšto intelektinio lygio asmuo – jie paruošia detalų, išsamų veikos planą, jie pasižymi gerais psichologiniais sugeb÷jimais. Kai organizatorius ir vykdytojas sutampa, jo veika kvalifikuojama kaip vykdymas. Subjektyvieji momentai: Organizatorius turi suvokti savo daromų veiksmų pobūdį. Turi suvokti tų veikų, kurias jis organizuoja, pobūdį. Turi būti aiškus jo veikos tikslas. Suvokti, kad jis turi realią valdžia, realų poveikį kitiems bendrininkams. Jis siekia nukreipti bendrą nusikalstamą veiką bendrų numatytų nusikalstamų padarinių atsiradimo linkme. Kurstytojas – asmuo, kuris palenk÷ kitą asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Jis – asmuo, tiesiogiai bendraujantis su vykdytoju. Jis siekia sukelti motyvuotą norą, suprastas, suvoktas paskatas daryti nusikalstamą veiką, jis formuoja tikslą bendrininko sąmon÷je daryti veiką. Palenkimo būdai gali būti įvairūs, juos lemia charakterio ypatyb÷s, tarpusavio santykiai ir pan.: patarimai, prašymai, pagyrimai, įkalbin÷jimai, pavydo skatinimas, šantažas, grasinimai. Tie kurstymo veiksmai neturi paralyžiuoti kurstomo asmens valios, kurstymas neturi būti toks, kad sukeltų būtinojo reikalingumo atvejus. Kurstymas turi būti konkretus, pakankamai aiškus kurstymas padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, lenkiamas asmuo turi aiškiai suvokti, kokį nusikaltimą kurstytojas lenkia jį padaryti. Kurstytojas turi pats žinoti, kokį nusikaltimą jis kursto padaryti. Kurstytojas gali suvokti atitinkamas nusikalstamos veikos darymo aplinkybes, priklausomai nuo jos pobūdžio. Kurstomas asmuo turi aiškiai suvokti kurstomojo siekius. Jei jis apgaunamas, tai bendrininkavimo čia n÷ra. Kurstomas asmuo turi atitikti subjekto požymius. Kurstytojas nevadovauja organizatoriams, jis tik įtraukia asmenis į nusikalstamą veiką. Kurstoma į konkrečią veiką. Kurstytojas supranta kurstomos veikos tikrąjį pobūdį. Kurstytojo veika turi tiesioginį priežastinį ryšį su bendra nusikalstama veika. Kaltininko valia nukreipta palenkti kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką – tiesiogin÷ tyčia. Kurstytojo ir kurstomojo motyvai gali ir nesutapti, bet tik tokiu atveju, jei nusikalstamos veikos sud÷tyje n÷ra nurodoma tikslių motyvų. Kai tikslas ir motyvas yra būtini nusikalstamos veikos sud÷ties požymiai, motyvas bet kokiu atveju turi sutapti. Kartais atskiri kurstytojo veiksmai įgyja savarankiško baigto nusikaltimo požymius. Kurstymas kaip priemon÷ padaryti veiką. BK 22 str. Kai vykdoma teis÷saugos institucijų veika yra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomyb÷s. Bet tokios priemon÷s neturi virsti provokacija. Nusikalstamos veikos
38

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

imitavimo modelis neturi paskatinti daryti nusikalstamos veikos, negalima kurstyti. Jei kurstymu buvo siekta demaskuoti ir apkaltinti asmenis, tokiu atveju n÷ra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomyb÷s. KT yra konstatavęs, kad kurstymas negali būti pateisinama priemone atskleisti nusikalt÷lius. Kad atleistų nuo baudžiamosios atsakomyb÷s, turi tik prisijungti prie prad÷tos nusikalstamos veikos. Galima prisijungti, kai nusikalstama veika yra tęstin÷ trunkamoji. Kurstyti ir provokuoti nusikalstamos veikos įvykdymui net ir turint geriausius norus įstatymas draudžia. Pad÷j÷jas – BK 24 str. 6 d. Materialus, fizinis, intelektinis pad÷j÷jas. Bet kokiu atveju pad÷j÷jas suteikia esminę žinią bendrininkams kad būtų padarytas nusikaltimas ar kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomyb÷s. Įstatymas nenustato ribos nuo kada asmuo yra pad÷j÷jas. Pad÷jimas galimas tik iki nusikalstamos veikos pabaigimo. Kai po nusikalstamos veikos pabaigimo, tuomet jau yra prisid÷jimas. Materialus ir fizinis pad÷jimas pasireiškia nusikaltimo įrankių parūpinimu, išmokymu juos naudoti ir pan. Intelektinis pad÷jimas – patarimai, informacija. Tiek darant nusikalstamą veiką. Tiek slepiant įrodymus. Tai aktyvi forma, aktyviai padedama, suteikiami įrankiai, informacija, šalinamos kliūtys. Asmuo, kuriam suteikiama informacija, turi suprasti jam suteikiamos informacijos svarbą, reikšmę, tada bus pad÷jimas. Turi būti suteikiama tam adresatui, kuri jam naudinga ir gali būti tikslingai panaudota. Intelektinis gali būti išankstiniai pažadai pasl÷pti įrankius, įkalčius, realizuoti pagrobtus dalykus ir pan. Informacija gali būti ir tiesiogiai nepanaudojama darant nusikalstama veiką, tačiau tai irgi vertinama kaip pad÷jimas. Turi būti fiksuotas išankstinis pažadas pad÷ti. Subjektyvieji momentai. Pad÷j÷jas turi suprasti savo veiksmų pobūdį, ryšį sumanymo su bendru ketinimu, turi būti suvokiama, kad toks elgesys yra draudžiamas įstatymo. Turi būti suvokiama, kad nusikalstama veika daroma ne pavieniui, kad yra prisijungiama prie kitų bendrininkų. Tai siekimas, valingos pastangos, kad informacija būtų suprasta ir panaudota (intelektinio pad÷j÷jo atveju). 20 – 30 % nusikalstamų veikų padaroma bendrininkaujant. Pagal ką skiriamos bendrininkavimo formos: ar yra išankstinis susitarimas; organizuotumo laipsnis. Akcesoriškumas – kai bendrininkų veika priklauso nuo organizatoriaus. Tai bendrininkavimo pagrindas, tačiau kiekvieno bendrininko veiksmai turi būti vertinami atskirai.
23. Bendrininkavimo formos

Įstatymų leid÷jas stengiasi aiškiai atriboti bendrininkavimo formas. Bendrininkų formos parodo apskritai bendrininkų daromoms veikos pavojingą pobūdį. Bendrininkų formos nustatymas leidžia nustatyti daromos nusikalstamos veikos pavojingumą. Tai svarbu nusikalstamos veikos kvalifikavimui (kaip kvalifikuojantis veikos požymis), individualizuojant veiką, leidžia vertinti asmenyb÷s pavojingumą (reikšm÷ bausm÷s individualizacijai. Įstatymų leid÷jas išskiria šias formas: Bendrininkų grup÷; Organizuota grup÷; Nusikalstamas susivienijimas. Formų išskyrimo kriterijai yra ne vien objektyvūs, bet ir subjektyvūs – reikalaujama, kad bendrininkai susitartų. BK neteikia reikšm÷s, kada susitarta, svarbu, kad nusikalstama veika dar būtų nepasibaigusi. Pati paprasčiausia bendrininkavimo forma – bendrininkų grup÷. Tai pasireiškia muštyn÷se, masin÷se riauš÷se, išžaginimo bylose. Neretai bendrininkų grup÷ fiksuojama ir tada, kai nusikalstama veika jau prad÷ta ir prie jos prisijungia kiti asmenys. Įstatymų leid÷jas nurodo, kad bendrininkų grup÷ yra tada, kai bet kurioje veikos stadijoje susitariama veikti ir yra bent 2 vykdytojai. Bendrininkų grup÷je (pvz. muštyn÷s) visi yra vykdytojai. Jei n÷ra 2 vykdytojų, tuomet negalima pripažinti, kad šie asmenys yra bendrininkai. Jei visi bendrininkų grup÷je yra vykdytojai, nuoroda į 25 str. 2 d. nereikalinga. Šiuo metu manoma, kad ji reikalinga, nes reikia juridiškai įvertinti daromos veikos formą.

39

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Bendrininkavimas grup÷je yra pati paprasčiausia bendrininkavimo forma, tačiau jau turi pakankamai svarbią reikšmę. Yra sud÷čių, kur įstatymų leid÷jas nusikalstamą veiką įtvirtina kaip kvalifikuojantį požymį, kuris lemia sunkesnę sankciją (pvz. 149, 150 str.).
149 straipsnis. Išžaginimas 2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisv÷s at÷mimu iki dešimties metų. 150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas 1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bej÷giška nukent÷jusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisv÷s at÷mimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisv÷s at÷mimu iki aštuonerių metų.

Kartais pats bendrininkavimas tokia forma nebūtinai lemia sunkesnę atsakomybę. Bet bendrininkavimo forma turi reikšm÷s ir pavojingumo laipsniui. Taigi jei konkrečioje sud÷tyje n÷ra nurodyta, kad bendrininkavimas yra kvalifikuojantis požymis, jis gali užtraukti sunkesnę atsakomybę. Organizuota grup÷ yra pavojingesn÷ bendrininkavimo forma. Organizuota grup÷ yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grup÷s narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Lyginant organizuotą grupę su bendrininkų grupe aišku, kad susitarimas yra konkretesnis, nes asmenys turi savo užduotis. Susitarimas gali būti fiksuojamas net jei tai pati paprasčiausia susitarimo forma (konkliudentiniai veiksmai). Tačiau dažniausiai organizuota grup÷ yra susitarusi, pastovius ryšius turinti bendrija. Neretai organizuota grup÷ yra sukuriama tam tikrai veiklai, jai būdingi aktyvūs pastovumo ryšiai. Teisin÷ reikšm÷. Imperatyviai turi būti sunkinama atsakomyb÷ tiems, kurie atliko nusikalstamą veiką organizuotoje grup÷je. Be to, bendrininkavimas yra įtvirtintas kaip sunkinanti aplinkyb÷. Praktikoje atribojant organizuotą grupę ir bendrininkavimą grup÷je nedaroma daug klaidų, teismai tai apriboja pakankamai gerai. Skirtumai: nustatomas pastovumas, ryšių stiprumas, tai reiškia, kad kalbame organizuotą grupę. Daugiau klystama atribojant organizuotą grupę ir nusikalstamą susivienijimą. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucin÷ grup÷ ar organizacija bei teroristin÷ grup÷. Nusikalstamo susivienijimo kūrimas yra baigtas nusikaltimas. Tod÷l ir bendroji, ir specialioji dalys išryškina jo pavojingumą. Nusikalstamo susivienijimo požymiai: • • • • • • • • Tai tokia bendrininkavimo forma, kai būdingas didesnio laipsnio ryšių tarp bendrininkų sukūrimas. Būdingas pastovumas, daromi itin sunkūs nusikaltimai. Kalbama apie aukšto lygio konspiraciją (aukščiausi vadai retai yra teisiami). Būdingas aukšto lygio techninis aprūpinimas. Įstojimas į nusikalstamą susivienijimą yra laikomas baigtu nusikaltimu (kaip ir jo organizavimas). Atkreipiamas d÷mesys į vidin÷s drausm÷s buvimą. Dalyvių specializacija. Ryškus veiklos planavimas. L÷šos, jų panaudojimas yra bendras, yra geras techninis apsirūpinimas.

Dalyvavimas nusikalstamame susivienijime yra sąmoningas, nuolatinis asmens pasirengimas dalyvauti veikloje. Dalyvavimu pripažįstamas ir tam tikrų atskirų veiksmų atlikimas (apsauga, rūpinimasis ryšio, transporto priemon÷mis). Nusikalstamo susivienijimo organizavimas yra sutelkimas tam tikrai veiklai, įkalbin÷jimas dalyvauti veikloje. Taip pat tam tikrų funkcijų paskirstymas. Vadovavimas apibūdinimas kaip dalyvių ryšio organizavimas, drausm÷s palaikymas, nusikalstamų veiklos planų rengimas, strategijos ruošimas. Taip pat svarbus ryšio priemonių, transporto ir kt. paskirstymas, saugojimas.
40

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Nusikalstamame susivienijime turi dalyvauti ne mažiau nei 3 asmenys, bet dažniausiai jų būna daug daugiau. Nusikalstami susivienijimai turi savo teritoriją. Susivienijimai kartais savo veiklą išplečia tiek, kad ji apima ne tik vieną regioną, vieną šalį, bet ir įgyja tarptautinį mastą. Įstatymų leid÷jas šiai pavojingiausiai formai prilygina ir antikonstitucinę grupę ar organizaciją arba teroristinę grupę. Tai reiškia, kad griežtinama atsakomyb÷ tiems, kurie rengia šias grupes.
121 straipsnis. Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla Tas, kas kūr÷ organizacijas ar ginkluotas grupes, turinčias tikslą neteis÷tu būdu pakeisti Lietuvos valstyb÷s konstitucinę santvarką, k÷sintis į jos nepriklausomybę, pažeisti teritorijos vientisumą, arba dalyvavo tokių organizacijų ar grupių veikloje, baudžiamas laisv÷s at÷mimu nuo trejų iki dešimties metų. 250(1) straipsnis. Terorizmo kurstymas 1. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomen÷s informavimo priemonę skatino ar kurst÷ teroro aktą ar kitus su terorizmu susijusius nusikaltimus arba niekino teroro aukas, baudžiamas bauda arba laisv÷s apribojimu, arba areštu, arba laisv÷s at÷mimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę bendrininkams turi būti konstatuojami bent 2 nusikalstamų veikų požymiai: bendrininkavimas bei jo rūšis, ind÷lis į bendrą veiką, konstatuojama nusikalstamos veikos forma. Be to, turi būti nustatyta, kad asmuo dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Taigi turi būti tiek bendrosios, tiek specialiosios dalių straipsnių. Taigi BK įtvirtina taisyklių sistemą, kuri leidžia kvalifikuoti veiką kaip bendrininkavimą. Bendrininkų atsakomyb÷ labai tvirtai susijusi su vykdytojo veiksmais (kvalifikacija prasideda 54 str.). Pvz. jei vykdytojo veika nutrūksta, bendrininkai taip pat negali jos tęsti. Bendrininkai atsako tik už veiksmus, pripažintus padarytus jų tyčia. Svarbu, ar bendrininkai dalyvauja nusikaltime ir kaip dalyvauja. Ekscesoriškumo principas – bendrininkų veiksmų priklausymas nuo vykdytojo veiksmų yra pripažįstamas mūsų BT. Tačiau kiekvieno bendrininko ind÷lis yra savarankiškas, gali skirtis tyčia, motyvai ir kt. Tiesiogiai taikant ekscesoriškumo principą būtų tam tikras pažeidimas, nes atleidus vykdytoją nuo atsakomyb÷s, būtų atleisti ir bendrininkai, tod÷l kiekvieno bendrininko ind÷lis turi būti konkretizuojamas. Net ir nerealizavus tikslų, kurie numatyti nusikalstamo susivienijimo, bendrininkai vis tiek baudžiami. Tuomet laikoma, kad kiekvienas dalyvis yra ir vykdytojas. Tačiau jei asmuo nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, nors tapo nusikalstamo susivienijimo nariu, jam nebus inkriminuojami nusikalstamo susivienijimo daromos veikos. Kalbant apie ekscesą, jis siejamas su vykdytoju. Kokie nusikaltimo vykdytojo veiksmai ar net padaryti nusikaltimai neperženg÷ tyčios. Vietoje sutarto nusikaltimo yra padaromas kitas nusikaltimas, arba greta sutarto nusikaltimo padaromas naujas. Gali būti ir taip, kad padarytas sutartas nusikaltimas, tačiau tai padaryta sunkinančiomis aplinkyb÷mis. Kiekvienas bendrininkas atsako už savo veiksmus. Už ekscesą atsako pats vykdytojas, taigi ekscesoriškumas yra loginis ir sąlyginis. Ekscesas gali būti apibūdinamas kaip kokybinis (padaroma nevienarūš÷ nusikalstama veika, nei buvo sutarta) ar kiekybinis (su sunkinančiomis aplinkyb÷mis). Kokybinio eksceso atveju, atsako vien tik vykdytojas, nes neįmanoma nustatyti loginio ryšio tarp veiksmų ir bendrininkavimo n÷ra. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra įtvirtintas BK 23 str., kur jis yra detalizuotas. Šios sąlygos yra taikomos ir bendrininkui. Paprastai vykdytojui pakanka, kad jis nerealizuotų bendro ketinimo. Kitiems bendrininkams įstatymų leid÷jas kelia tam tikras sąlygas: turi neutralizuoti savo ind÷lį į nusikalstamą veiką, pašalintų nusikalstamos veikos pasekmes. Taigi vykdytojai turi imtis aktyvių veiksmų, jei nori išvengti atsakomyb÷s. Jei nepavyksta veikos neutralizuoti, nusikalstamos veikos pobūdis išlieka ir nusikalstama veika realizuojama. Svarbus yra prisid÷jimo prie nusikaltimo institutas. Tačiau šiuo atveju n÷ra ryšio su bendrininkų padaryta veika. Bendrininkavimas n÷ra begalinis, jis nulemtas priežastinio ryšio. Įmanomas prisid÷jimas prie nusikaltimo, kai teis÷saugos institucijos prisideda prie nusikaltimo (pvz. jį slepia), bet tai n÷ra prisid÷jimas prie nusikaltimo darymo. Tai ne tokia pavojinga forma, taigi prisid÷jimas prie nusikaltimo yra įtvirtintas tik specialiojoje BK dalyje.

41

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

24. Aplinkyb÷s, šalinančios baudžiamąją atsakomybę

Šis BT institutas jis buvo apibūdinamas skirtingomis formuluot÷mis (pvz. aplinkyb÷s, šalinančios priešingumą teisei), tačiau tai iš esm÷s baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkyb÷s. Įstatymų leid÷jas pats skatina atlikti tam tikrus veiksmus, kurie išoriškai gali būti nusikalstami (kertamas miškas ar griaunami namai tam, kad būtų sustabdytas gaisro plitimas). Tačiau šie veiksmai n÷ra negatyvūs ir įstatymų leid÷jas užtikrina, kad asmuo nebus baudžiamas, jei jie padeda teis÷saugos institucijoms. Kai kada šie veiksmai reikalingi tod÷l, kad valstyb÷ pati negali užtikrinti visiško saugumo ar realizuoti tam tikrų asmenų teisių. Iš pradžių aplinkyb÷s, šalinančios aplinkyb÷s buvo 2: būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas. V÷liau buvo prid÷tas ir nusikalt÷lio sulaikymas. Dabar šis institutas toks platus, kad yra įtraukta ir aplinkybių, kurios pakankamai naujos mūsų teisin÷je sistemoje. Tačiau kitose šalyse manoma, kad reikia šių aplinkybių sąrašą dar pl÷sti. Pavyzdžiui, vyksta aktyvios diskusijos d÷l eutanazijos įtvirtinimo. Kas antru atveju, kai sprendžiamas būtinosios ginties klausimas, daromos klaidos. Teis÷saugos institucijos sudaro ribotą galimybę būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomyb÷s. Būtinoji gintis yra prigimtin÷, iš Konstitucijos kylanti teis÷. Konstitucija preziumuoja situaciją, kad valstyb÷ privalo garantuoti asmens teises. Įstatymas įsp÷ja nusikalt÷lius, kad šie susidurs su efektyvia gynyba. Įstatymų leid÷jas plečia būtinosios ginties ribas. Tokiu būdu stiprinama kova su nusikalstamumu. Būtinoji gintis taikoma ginant nuosavybę, gyvybę, sveikatą. Gintis galima ir nuo pareigūnų, perd÷tai agresyviai vykdančių savo pareigas. Praktikoje būtinosios ginties supratimas rodo, kad vadovaujamasi XIX a. pab. įstatymais. Būtinoji gintis yra teis÷, bet ne pareiga. Kita vertus, įmanomos situacijos, kai asmuo turi pareigą ir ja nepasinaudodamas (apginti kitus), būtinoji gintis tampa pareiga. Įstatymas leidžia aktyviais (paprastai) veiksmais padaryti žalą. Būtinoji gintis galima ir neveikimu. Įstatymų leid÷jas nors ir suteikdamas plačias teises besiginančiam asmeniui, siekia apsaugoti užpuoliką nuo pernelyg didel÷s žalos. Konstatuojant, kad būtinoji gintis yra teis÷ta ir atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, reikia surasti sąlygas, kurios apibūdina k÷sinimąsi, gynybą ir objektą. Būtinoji gintis galima ginant ir kitų asmenų interesus. Galima ginti tai, kas saugoma įstatymo (teis÷ti interesai). Skirtinga vertyb÷ gali tur÷ti įtakos gynybos pobūdžiui. Kai ginama gyvyb÷, įstatymų leid÷jas gina beveik visas priemones. Ginant kitas vertybes tam tikra proporcija yra reikalinga. Užpuolimas turi atitikti tam tikras sąveikas – turi būti tam tikra veika: Užpuolimas turi būti pavojingas, t.y. pažeisti įstatymo saugomus interesus. Galima gintis nuo pavojingų veiksmų, bet jie nebūtinai turi būti nusikalstami. Ginamasi nuo žmogaus veiksmų, tačiau jei gyvūnai panaudojami kaip priemon÷, taip pat galima gintis. Egzistuoja situacijos, kai veikos yra panašios į neteis÷tas, bet yra teis÷tos, tai nebus būtinoji gintis. Pvz. gaisrininko negalima kaltinti, kai jis kažką griauna nor÷damas apsaugoti nuo ugnies. Būtinoji gintis prieš būtinąją gintį negalima. Gali būti ir tariamoji būtinoji gintis, kai padarant žalą neiškyla gintis. Būtinosios ginties provokacija negali būti traktuojama kaip būtinosios ginties situacija. Akivaizdus. Akivaizdumas siejamas su būtinosios ginties laiko parametrais, ji galima tik tada, kai egzistuoja pavojus. Tačiau įstatymas neįpareigoja laukti asmens užpuolimo. Gynyba turi būti nukreipta prieš konkretų asmenį, o ne prieš visus ir netolimoje ateityje. Būtinoji gintis galima nebūtinai tada, kai veiksmai jau prasid÷ję, o būtinosios ginties pabaiga siejama su k÷sinimosi pabaiga. Yra situacijų prieš kurias būtinoji gintis neįmanoma (pvz. melagingi parodymai). Tod÷l kiekviena situacija turi būti atskirai vertinama. Realus. Tai charakteristika. Kuri apibūdina k÷sinimąsi erdv÷je, egzistuoja realiai, o ne tik besiginančiojo vaizduot÷je. Tariamosios būtinosios ginties situacija turi būti vertinama pagal faktines veikos aplinkybes. Atskirais atvejais tariamoji būtinoji gintis gali būti padaryta kaip veika d÷l neatsargumo. Gynyba gali būti prilyginama vykusiai būtinosios ginties situacijoje, kai: Žala gali būti padaroma tik pačiam besik÷sinančiam. Jei būtų daroma žala kitiems asmenims galima konstatuoti būtinąjį reikalingumą. D÷l veiksmų, kurie kelia pavojų, o ne d÷l kitų priežasčių. Žala padaroma ginantis, o ne kaip atsakas už k÷sinimąsi. Žalos padarymas turi sukurti situaciją kaip gynybos metu sudaryta žala.
42

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Gintis galima tik kai k÷sinamasi į teis÷tus interesus. Gintis nebūtinai gali užpultasis (galima ginti ne tik save, bet ir kitų interesus). Žala gali būti padaroma ne tik besik÷sinančiojo asmenybei, bet ir jo turtiniams interesams. Žala padaroma tik tada, kai yra gynybinio pobūdžio veiksmai nukreipti į konkretų asmenį (minavimas, nuodai n÷ra būtinosios ginties priemon÷s). Galima padaryti bet kokio pobūdžio žalą, net ir atimti gyvybę (bet to nepainioti su mirties bausme). Neturi būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties peržengimu nelaikoma kai asmuo susijaudina arba kai ginamasi užpuolus būstą. Vertinant k÷sinimąsi turi būti vertinama ir k÷sinimosi situacija. Įstatymų leid÷jas nereikalauja proporcingumo tarp užpuolimo ir gynybos priemonių. Peržengus būtinąją gintį, teismas turi teisę skirti mažesnę bausmę nei įprastai. Jei žala padaryta d÷l sumišimo, pasimetimo, tai veika laikoma padaryta būtinosios ginties sąlygomis. LDK statutuose būtinoji gintis taip pat buvo įtvirtinta. Buvo galima ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų interesus. Nusikaltusiojo sulaikymas padarant žalą taip pat buvo būtinosios ginties variantas.
Nusikalt÷lio sulaikymas

Nusikalt÷lio sulaikymas – santykinai naujas aplinkyb÷, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Jis visuomet buvo įtvirtintas BK, bet iš pradžių buvo būtinosios ginties rūšis. Tik XX a. ši aplinkyb÷ tapo savarankiška, šalinanti nusikalstamąją atsakomybę.
29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtin÷s žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą d÷l neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasik÷sinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisykl÷s.

Šis institutas galimas tik po veikos padarymo (arba šiek tiek anksčiau). Būtinoji gintis reikalinga atremti pavojų, sulaikymo atveju siekiama užtikrinti nusikalt÷lio sulaikymą. Tai tam tikra prevencin÷ priemon÷, siekianti įgyvendinti teisingumą. Bet kokiu atveju visada galima konstatuoti šią aplinkybę kaip šalinančią baudžiamąją atsakomybę. Būtinos tokios teis÷tumo sąlygos (turi būti siejamos su pagrindais): N÷ra vykdomas apkaltinamasis nuosprendis. Tai asmuo, kuriam skelbta paieška. Jį nurodo kiti asmenys (įvykio dalyviai). Ant sulaikomo asmens pasteb÷ta nusikaltimo p÷dsakų. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo – ši formuluot÷ ne visai tiksli, nes kaltumą sprendžia tik teismas, tačiau sąvoką apima bet kurią procesinę ar net iki procesinę stadiją, bet reikia įsitikinti, kad asmuo kaltas. Kartais gali būti klystama, tačiau klysti turi būti sąžiningai. Jei sulaikytajam padaroma žala, nors tai ir nebūtina (jis nesipriešina), sulaikytojas gali būti baudžiamas už tai. Sąlygos, kurias turi atitikti sulaikymo būdas (kai padaroma žala, kuri numatyta BK): 1) Sulaikymas neturi virsti susidorojimu. Įstatymas toleruoja sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teisingumas turi būti vykdomas teismin÷mis priemon÷mis. 2) Jei pažeidžiamos sulaikymo sąlygos, tokio asmens veiksmai vertinami pagal būtinosios ginties taisykles.
25. Būtinasis reikalingumas 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padar÷ siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teis÷ms, visuomen÷s ar valstyb÷s interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negal÷jo būti pašalintas kitomis priemon÷mis ir padaryta žala yra mažesn÷ už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta d÷l neatsargumo.

43

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis d÷l profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis.

Teis÷ti interesai ginami nuo dar didesn÷s žalos. Įstatymų leid÷jas leidžia saugoti vertingesnį interesą pažeidžiant ne tokį vertingą. Pavojaus šaltiniai: Liga; Žmonių veiksmai; Gyvūnai; Technikos priemon÷s; Tyčia susikuriamas pavojus (provokacija). Tokie veiksmai gali būti sukeliami ir netyčia. Būtinojo reikalingumo atveju žala padaroma nekuo d÷tiems subjektams (dažniausiai). Žala yra priverstin÷, neišvengiama, kito varianto n÷ra. Jei pagal įstatymą buvo galimyb÷ išvengti pavojaus, tokia situacija negali būti vertinama pagal būtinojo reikalingumo taisykles. Gali būti, kad išvengiama ne pačios didžiausios žalos, tačiau išvengtoji žala turi būti didesn÷ nei padaryta. Žala neturi būti atlyginama, bent jau to, kas gina trečiųjų asmenų interesus. Tiems, kuriems yra pareiga atlikti vieną ar kitą funkciją, net jei ir jiems gresia pavojus, tokia situacija jiems negali būti vertinama kaip būtinasis reikalingumas. Būtinasis reikalingumas buvo žinomas ir statutuose. Būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas skiriasi pagal: Pavojaus šaltinius; Interesus, kuriems padaroma žala; Kam padaroma žala; Žalos padarymo būtinybę ar galimybę; Padarytos žalos pobūdį, kiekį, proporcingumą; Žalos atlyginimo klausimą;
26. Nusikaltimų daugetas

Tai sud÷tinga tiek teorin÷, tiek praktin÷ problema. Naujasis BK palengvino daugeto supratimą, jame išnyko pakartotinumas. Kai kuriuose BK straipsniuose yra įtvirtinta recidyvisto sąvoka. Tik teisingai kvalifikavus nusikalstamą veiką galima spręsti nusikalstamos veikos teisinių pasekmių klausimą (bausmę, jos atlikimo režimą). Paprastai daugetu pripažįstama situacija, kai nusikalstama veika vertinama kaip keletas nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų. Nusikalstama veika turi atitikti kelių specialiosios dalies straipsnių sud÷tis. Tačiau turi būti ir kitos teisin÷s priemon÷s, vien to nepakanka. Kitos sąlygos: • • • • • • • Ikiteisminis tyrimas n÷ra nutrauktas, procesas vyksta bent 2 baudžiamosiose veikose. Yra su÷ję apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai. Neturi būti išnykęs teistumas už bent 2 nusikalstamas veikas. Neturi būti išnykusios baudžiamosios teisin÷s pasekm÷s. Bylos neturi būti privataus kaltinimo. Nusikalstamų veikų daugetą gali sudaryti baigtos ar nebaigtos veikos. Neturi reikšm÷s bendrininkavimo formos, rūšys. Bet koks bendrininkavimas nekeičia išvados apie nusikalstamų veikų daugetą.

Sprendžiant nusikalstamų veikų daugeto klausimą iškyla atribojimo nuo pavienio nusikaltimo klausimas. Neretai BK taip konstruojama nusikalstamų veikų sud÷tis, kad pakankamai sunku nuspręsti ar tai nusikalstamų veikų daugetas ar pavienis nusikaltimas. Pavienis nusikaltimas – veika, įtvirtinta viename specialiosios dalies BK straipsnyje, kuria k÷sinamasi į vieną objektą, ją sudaro vientisa veiksmų ar neveikimo sistema, veikiama viena kalt÷s forma. Ta pati kalt÷s forma jungia vienodus padarinius, jei padariniai n÷ra vienarūšiai, yra pagrindas kalb÷ti apie nusikalstamų veikų daugetą. Pavienis tęstinis nusikaltimas – tai laiko atžvilgius ištįsęs nusikaltimas, kuris susideda iš tam tikrų nuosekliai daromų tapačių ar vienarūšių veiksmų. Tęstiniu nusikaltimu k÷sinamasi į tą patį objektą,
44

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

būdinga viena kalt÷s forma. Tikslas gali būti ir nenusikalstamas. Padariniai taip pat vienarūšiai, turi būti konstatuojamas tas pats priežastinis ryšys. Trunkamasis nusikaltimas – tai ilgai besitęsianti veika. Tokia veika realizuojama nepertraukiamai tam tikrą laiką be jokių pašalinių veiksnių. Padariniai egzistuoja visą laiką. Tokia veika gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu. Kalt÷s formos gali būti įvairios, tačiau viename nusikaltime, tik viena kalt÷s forma. Sud÷tingas pavienis nusikaltimas – k÷sinamasi į daugiau nei vieną objektą, objektyvioji pus÷ susideda iš daug skirtingų veiksmų, veikos ištįsusios laike. Sud÷tinis nusikaltimas – tokia nusikalstama veika (sud÷tis), kurioje sujungiamos kelios nuskalstamų veikų sud÷tys, kurios paprastai aprašytos keliuose straipsniuose. Šios veikos yra neatskiriamos, nors ir jas gali kvalifikuoti pagal atskirus straipsnius (pvz. pl÷šimas). Nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, forma sujungia ją į vieną nusikaltimą. Pasekm÷s nevienarūš÷s, ta pati veika sukelia daugiau nei vieną pasekmę. Nusikalstamų veikų daugeto formos: Nusikalstamų veikų sutaptis: • Ideali – viena veika tuo pačiu metu yra padaromi keli nusikaltimai. Yra kelių nusikalstamų veikų sud÷ties požymių visuma. Tokioje teisin÷je struktūroje yra ir tam tikrų ypatingų požymių. Ta pačia veika (netgi tuo pačiu veiksmu) k÷sinamasi į kelis objektus. Tai dviejų nusikaltimų požymis. Sukeliami bent dviejų rūšių padariniai. Idealiąja sutaptimi gali būti padaroma skirtinga žala tam pačiam objektui. Kiekviename nusikaltime skirtingi padariniai, tod÷l galimos skirtingos kalt÷s formos. Realizuojama aktyviais veiksmais. Galimos situacijos, kai ta pati veika kvalifikuojama bent pagal 2 BK str. pvz. piktnaudžiavimas tarnyba ir kyšininkavimas. Tačiau atskirais atvejais kuriamos specialios normos (tai vadinama normų konkurencija) ir paprastai taikoma specialioji forma, kuri tiksliau atspindi bendrosios veikos pavojingumo laipsnį. Bendrosios normos sankcija būna tokia, kuri apima ir specialiosios normos sankciją. Taigi įstatymų leid÷jas dažnai tikslingai kuria specialiąsias normas, kurios padeda geriau individualizuoti bausmę. Tokiu atveju, apie idealią sutaptį kalb÷ti n÷ra pagrindo. • Reali – tokia nusikalstamų veikų sutaptis, kai kiekvienas nusikaltimas realizuojamas savarankiškais veiksmais. Tai veikos, kurios padaromos skirtingu laiku, tačiau tas atotrūkis gali būti labai nedidelis. Reali sutaptis – du ar daugiau nusikalstamų veikų, kuriomis realizuojama bent 2 sud÷čių požymiai. Neretai pirma nusikalstama veika gali būti būdas pasiekti tam tikrą tikslą. Kaltininkas sumanęs pakankamai sud÷tingą nusikaltimą. BK nenubr÷žia didelių skirtumų tarp idealiosios ir realiosios sutapties, tačiau teisiniai padariniai skirtingi. Pvz. senaties skaičiavimas idealiai ir realiai sud÷čiai yra kitos (realios sutapties atveju senatis skaičiuojama nuo kiekvieno nusikaltimo). Taip pat sutapties forma turi reikšmę skiriant bausmę: idealiosios sutapties atveju subendrinimo principas dažnesnis, taip pat daugiau galimybių būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomyb÷s (kadangi veikos daromos vienu metu ir mažesnis pavojus). Realios sutapties atveju, galima matyti, kad asmenyb÷ yra kriminogeniškesn÷. Sutapčių išskyrimas turi įtakos parenkant bausm÷s režimą. Recidyvas. Tai pakankamai dažnas atvejis teismų praktikoje. Formos: • Paprastas. Norint konstatuoti recidyvą, kalt÷s forma turi būti tyčia. Tokių nusikaltimų turi būti padaryta ne mažiau nei 2 ir neišnykęs teistumas bent už 1 nusikaltimų. Neturi būti įskaitomi nusikaltimai, kurie padaryti nesulaukus pilnametyst÷s, nesvarbu, kokio jie sunkumo. Nusikaltimai, padaryti užsienyje negali būti recidyvo dalis, jei jie Lietuvos BK n÷ra nusikaltimai. Recidyvas gali būti konstatuotas tik teismo ir jis sprendžia padaryta veika yra nusikaltimas ar ne, baustina ar ne. Teismas atskirai nekonstatuoja recidyvo, tai automatiškai lemia nusikaltimo pripažinimas. Teisines pasekmes recidyvas sukelia kai padaroma nauja veika. Konstatuojant recidyvą reikšm÷s neturi šios sąlygos: 1) 2) 3) 4) Nusikaltimo rūšis; Paskirtos bausm÷s rūšis; Bausm÷s atlikimo vieta, režimas; Ar bausm÷ atlikta už ankstesnę nusikalstamą veiką;
45

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

5) Kokia buvo bendrininkavimo rūšis; • Pavojingas. Jį apibūdina tokie patys kriterijai kaip ir paprastą recidyvą. Įstatymų leid÷jas nemini kalt÷s formos, tačiau akivaizdu, kad tai tyčiniai nusikaltimai. Nurodytos keturios situacijos, kurioms esant galima konstatuoti pavojingą nusikaltimų recidyvą. Tačiau padarius šias veikas nereiškia, kad asmuo jau tampa pavojingu recidyvistu. Teismas, spręsdamas d÷l asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padar÷ būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomyb÷s nenumato. Pavojingas nusikaltimų recidyvas baigiasi tada, kai išnyksta teistumas už bent vieną nusikaltimą. Daugeto sąvoka galima tik tada, kai neišnykusios teisin÷s pasekm÷s ir n÷ra procesinių kliūčių.

Teisin÷s pasekm÷s. Recidyvistams pagal įstatymus turi būti skiriama sunkesn÷ bausm÷, recidyvistui turi būti skiriama laisv÷s at÷mimo bausm÷, jei tokia numatyta sankcijoje. Pavojingam recidyvistui turi būti skiriamas didesnis nei sankcijos vidurkis. Pavojingam recidyvistui turi būti netaikomas atleidimas nuo atsakomyb÷s (arba taikomas sunkesn÷mis sąlygomis). Išimtys gal÷tų būti daromos tik tuo atveju, kai asmuo padeda išaiškinti nusikalstamą veiką.
77 straipsnis. Lygtinis atleidimas nuo laisv÷s at÷mimo bausm÷s prieš terminą ir neatliktos laisv÷s at÷mimo bausm÷s dalies pakeitimas švelnesne bausme 3. Lygtinis atleidimas nuo bausm÷s prieš terminą ir neatliktos laisv÷s at÷mimo bausm÷s dalies pakeitimas švelnesne bausme netaikomas: 1) pavojingam recidyvistui; 2) laisv÷s at÷mimu iki gyvos galvos nuteistam asmeniui; 3) asmeniui, kuris jau buvo lygtinai atleistas nuo bausm÷s prieš terminą ir per neatliktos bausm÷s dalies laiką padar÷ naują tyčinį nusikaltimą.

Taip pat recidyvistui ar pavojingam recidyvistui netaikomas nusikalstamos veikos mažareikšmiškumas. Amnestijos aktai tokiems nusikalt÷liams taikomi labai ribotai. Ilgesni teistumo terminai (10 m.). Dabar galiojantis BK nenurodo recidyvisto požymių. Daugeto formos n÷ra tarp aplinkybių, kurios sunkina baudžiamąją atsakomybę. BT teorija skiria daugiau recidyvo variantų: Bendrasis – bet koks nusikalstamos veikos pakartojimas. Specialusis – padaroma vienarūš÷ ar ta pati veiką. Penitencinis – padaromas nusikaltimas, už kurį BK numatytas laisv÷s at÷mimas. Daugkartinis – tas, kuris baustas už daug nusikaltimų ir v÷l padaro vieną ar daugiau nusikaltimų.
27. Bausm÷

Įstatymų leid÷jas bausm÷s sampratos apibr÷žimo vengia ir neatskleidžia. Bausm÷s ir jos paskirties supratimas kečiantis valstybei ir viešuomenei taip pat keičiasi, tod÷l paliekama tam erdv÷s nenurodant tiksliai BK bausm÷s turinio ir jos elementų. Nuo to, kaip suprantama nusikalstama veika ir bausm÷s priklauso visa BT sistema. Kalbant apie bausmę, galima nurodyti kelis požymius: 1) Tai valstyb÷s reakcija į padarytą nusikalstamą veiką ir jos autorius. Konstituciniu lygiu yra įtvirtinta nuostata, kad bausmę skiriama tik kaltam asmeniui. 2) Ši priemon÷ įgyvendinama asmeniui taikant įstatymus ir BK normas. 3) Bausm÷ numatyta tik įstatymu. 4) Bausm÷ skiriama tik teismo, tai konstitucin÷ nuostata, kuri reikalinga ir norint išvengti susidorojimo. Teismas išreiškia valstyb÷s vertinimą į jo veiką, taigi asmuo ir jo veika yra pasmerkiami. 5) Tik teismas gali tenkinti atleidimą nuo bausm÷s. 6) Teismo sprendimai, susiję su bausm÷s taikymu, turi įstatymo galią visoms institucijoms.

46

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

7) Tik bausm÷s sukelia ypatingas teisines pasekmes, kurių kitos poveikio priemon÷s nesukelia (teistumas). Šie apribojimai tęsiasi ne tik bausm÷s atlikimo laikotarpį, bet ir po to. 8) Bausm÷ yra skiriama konkrečiam asmeniui, kuris yra kaltas. 9) Bausm÷ yra tam tikri suvaržymai ar apribojimai, tokia bausm÷, kuri nesukelia jokių nepatogumų, n÷ra bausm÷. Prarandama jud÷jimo laisv÷. Įstatymų leid÷jas siekia suderinti bausmę bei padarytos veikos proporcingumą. Bausm÷s taikymas praeito amžiaus pradžioje buvo pagrįstas ne vien kaltumu, bet ir pavojinga asmens būsena, kilme (Sovietų Sąjungoje). Tod÷l Konstitucija ir BK nustato, kad bausm÷ gali būti taikoma tik kaltam asmeniui. Ir mūsų valstyb÷je 1994-1995 m. buvo priimtas prevencinio sulaikymo įstatymas, buvo galima iki 2 m÷n. sulaikyti asmenis, kurie yra organizuotų grupių vadai ir panašūs pavojingi asmenys. Šis įstatymas atneš÷ ir naudos, nes rajonuose, kur buvo žinoma apie nusikalstamas grupuotes, iš tiesų buvo efektyviai užkardyti nusikaltimai. Tačiau buvo nuspręsta, kad jis pažeidžia konstitucines asmens teises ir tod÷l ilgai negaliojo.
28. Bausm÷s paskirtis, tikslai

Bausm÷s paskirtis įvairiose valstyb÷se suprantama skirtingai, ypač tai matyti istoriniu aspektu. Bausm÷s samprata priklauso nuo tam tikrų šalies ypatumų. Tod÷l bausm÷ išreiškiama skirtingomis sąvokomis. Ilgą laiką bausm÷ buvo kerštas nusikalt÷liui. Kartais baudžiami buvo netgi mirusieji. Bausm÷s tikslų supratimas lemia labai daug: nuo to priklauso ir penitencinių įstaigų sistema. Jei siekiama nubausti, tai ir institucijos bus tokios, kurios atitiktų šį tikslą. XX a. pr. kai buvo pastatytas Lukiškių kal÷jimas, tur÷jo ne vien nubaudimo, bet ir aukl÷jimo elementas – didel÷ svarba buvo teikiama religiniam aukl÷jimui. Kitose valstyb÷se buvo taikomos tyl÷jimo sistemos. Atsirado progresyvin÷ sistema – kuo geriau elgiasi nuteistais, tuo greičiau jis gali išeiti į laisvę. Mūsų įkalinimo įstaigos buvo pertvarkomos taip, kad atitiktų kitų šalių panašias įstaigas. Bausm÷s paskirtis yra realizuojama pasiekiant tokius tikslus:
41 straipsnis. Bausm÷ ir jos paskirtis 2. Bausm÷s paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; Bausmei keliamas bendrosios prevencijos tikslas 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; Specialioji prevencija 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir v÷l nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nauja nuostata.

Tokia bausm÷s paskirtis yra būdinga bet kokiai bausmei. Skiriant kiekvieną bausmę turi būti žiūrima, ar bus pasiekti šie tikslai. Bausm÷ turi būti pakankamai konkreti ir tur÷ti įtakos kaltininkui. Bausm÷s tikslai turi būti realūs, teisingi. Tik÷tis visiško asmenyb÷s pasikeitimo n÷ra visiškai realu (nors tai buvo keliama sovietin÷je teis÷je). Turi būti realios galimyb÷s pasiekti tai, kas keliama. Bausm÷ turi pakoreguoti asmens mąstyseną ir elgesį (bent tiek, kad asmuo pakartotinai nusikalstų). Valstyb÷s įvairiai išreiškia bausm÷s tikslus, jos paskirtį, bet visų pirma ji turi daryti poveikį tiems, kas padar÷ nusikalstamas veikas ir tiems, kurie, jų dar nepadar÷.
Bendroji ir specialioji prevencija

Reikalinga tam, kad bausm÷ įbaugintų ir asmenys nepasiduotų situacijai ar susiklosčiusioms aplinkyb÷ms. Bausm÷s stiprina tų, kurie nemano nusikalsti nusistatymą. Kalbant apie bendrąją prevenciją, vyksta tam tikra diskusija, teigiama, kad bausm÷mis įžeidžiama didel÷ dalis visuomen÷s, nes menkina asmenų orumą. Nusikalstamumas yra ne vien recidyvizmas, nes jis sudaro tik 20% visų nusikaltimų. Visa kita kyla iš visuomen÷s, kuriai neva nereikalinga bendroji prevencija. Vienas iš pagrindinių bendrosios prevencijos aspektų yra bausm÷s neišvengiamumas. Specialioji prevencija – prevencija jau padariusiems nusikalstamas veikas, kad asmenys pakartotinai nenusikalstų. Specialioji prevencija pasiekiama taikant laisv÷s at÷mimo bausmes, progresyvinę sistemą, tam tikras režimas (pvz. darbas). Įkalinimo įstaigose yra tūkstančiai panašių specialiosios prevencijos priemonių.

47

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Bausme turi būti realizuojamas teisingumas. Tai svarbus dalykas, nes Konstitucinis teismas apie teisingumo principą taip pat yra daug rašęs. Teisingumas turi veikti ne tik kuriant, bet ir įgyvendinant teisę. Teisingumo principas realizuojamas tada, kai skiriamos bausm÷s, nemenkinančios nusikaltusiojo orumo.
29. Bausmių teorija

Vienas iš bausmių teorijų pagrindų yra bausm÷s teis÷tumo problema: ar turi teisę valstyb÷ skirti bausmę? Yra teorijų, kurios tai neigia, nes bausm÷ yra tam tikra netektis, apribojimas. Su blogiu reikia kovoti g÷riu, o ne blogiu. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad asmuo yra gimęs laisvas ir negalima jo žeminti. Teigiama, kad bausm÷s nusikalstamumui neturi didel÷s įtakos. Bausmių teorijos gali būti klasifikuojamos ne vien bausmių teis÷tumo-neteis÷tumo kriterijumi, tačiau ir bausm÷s paskirties kriterijumi. Bausm÷ neturi specialių tikslų – tai tik nubaudimas (kerštas). Tam tikros eklektin÷s teorijos jungia visų teorijų pagrinddines nuostatas, stengiasi jas suderinti. Yra tokių bausmių teorijų, kaip atpildo, galimybių atimti galimybę padaryti nusikaltimus teorijos, įbauginimo teorijos. Apildo teorija. Pagrindinis teiginys – žala turi būti atlyginta. Joje skiriamos metafizin÷ ir teologin÷ kryptys. • Metafizin÷ kryptis. Kiekvienas visuomen÷s narys yra laisva asmenyb÷ ir jis turi pasirinkti elgesio variantą, tod÷l nusikaltimo padarymas yra logiška jo elgesio pasekm÷. Bausm÷ yra nusikalt÷lio teis÷. Pagrindiniai atstovai buvo Kantas, H÷gelis. Jie teig÷, kad bausm÷ yra atpildas už nusikaltimą, kadangi kitaip nebūtų užtikrinama visuomen÷je tvarka. Jei žmogus nusikalsta, tai jis nori, kad su juo būtų pasielgta taip, kaip jis elg÷si. To reikalauja lygyb÷s principas. Tačiau vertinant atpildą, tos pačios krypties atstovų pozicijos skiriasi. Atpildas ir teisingumo principas bus pasiektas, kai nusikalt÷lis gaus tokią bausmę, kokį nusikaltimą padar÷ (Taliono principas). Surasti ekvivalentą yra labai sunku, teig÷ H÷gelis, tod÷l reikia bausti taip, kaip leidžia įstatymas. Atpildo teorija r÷m÷si filosofiniais teiginiais. Atstovai pripažįsta, kad bausm÷ yra neišvengiama, jos tikslas nubausti nusikalt÷lį. Esminis ginčas tarp krypties atstovų – ekvivalentiškumas. Ekvivalentiškumo principas XIX a. pab. – XX a. pr. buvo vyraujantis. Teologin÷ kryptis atpildą sieja su dieviškuoju pradu. Dievo nustatytas principas turi numatyti atpildą, o ne žmonių sistema. Už nuod÷mes reikia kent÷ti ir toks asmuo baudžiamas bausme. Buvo ginčijamasi d÷l atpildo kaip bausm÷s dydžio. Propaguojamos griežtos, žiaurios bausm÷s, klaidos n÷ra svarbios, nes jų pasitaiko žmogaus praktikoje. Jei asmuo nuteistas už nusikaltimą mirties bausme, bet jis to nenusipeln÷, tačiau galbūt jis nusipeln÷ to už kitą nusikaltimą. Bausti reikia už tai, kad nusižengiama dieviškiesiems įstatymams.

Europoje atpildo teorijoje derinama su kitomis (pvz. Anglijoje – socialinio atlyginimo teorija). Atpildas turi būti toks, kad atlygintų už padarytą nusikaltimą bei pasmerktų asmenį už jo veiką. Šios id÷jos buvo labai gajos, šia teorija grindžiama mirties bausm÷. Teorija turi tvirtą palikimą ir šiais laikais (nemažai JAV valstijų yra įtvirtinusios mirties bausmę). Šios krypties atstovai siek÷ pagrįsti, kod÷l bausm÷ reikalinga. Siūlomos konkrečios priemon÷s, kaip siekti teisingumo. Atpildo teorija deda pradžią proporcingumo principui (bausm÷ turi atitikti padarytą veiką, jos padarinius, tačiau nereikia elgtis taip pat su nusikaltusiuoju, kaip jis elg÷si su auka), kuris n÷ra tapatus ekvivalentiškumo principui. Taip pat įtvirtinamas bausm÷s neišvengiamumo principas. Bausm÷ turi atlikti ir prevencinę funkciją, be to, bausm÷ turi tur÷ti pataisomąjį pobūdį. Galimyb÷s padaryti nusikaltimą teorija. Ši teorija siejama su antropologine kryptimi. Tam tikri asmenys yra gimę nusikalsti, jie yra „užsilikę laukiniai civilizuotoje visuomen÷je“. Teigiama, kad nusikalstamumas yra biologin÷ savyb÷, jie – ypatinga žmonijos rūšis. Nusikalt÷liai turi tam tikrus stigmatus – savybes, kurios būdingos nusikalt÷liams. Kad asmuo būtų užkardomas nusikalstamumas, reikia naikinti tas blogąsias savybes arba sunaikinti patį nusikalt÷lį. Bausm÷s tikslas – atimti galimybę padaryti nusikaltimą. Pats nusikaltimo faktas n÷ra svarbus, nes jis patvirtina žmogaus prigimtinį polinkį daryti nusikaltimus. Skiriant bausmę reikia atsižvelgti į nusikalt÷lio asmenybę, jo pavojingumą. Taigi poveikio priemon÷se galima įžvelgti individualizaciją. Nuolatiniams nusikalt÷liams turi būti taikomos mechanin÷s priemon÷s, o atsitiktiniams nusikalt÷liams – psichologinis poveikis. Pagalbin÷s priemon÷s padeda užtikrinti prevenciją. Šiuolaikin÷ šios teorijos modifikacija skiriasi, taikomos kitokios priemon÷s, pvz. galimyb÷s daryti nusikaltimus at÷mimas gali būti laikomas ir ilgalaikis įkalinimas. Arba tam tikri psichiniai ligoniai, kurie yra pavojingi visuomenei turi būti izoliuojami, taikomos specialios priemon÷s, nežalojančios žmogaus, bet jos užtikrina tokio asmens interesų
48

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

apsaugą. Kiekvienoje visuomen÷je nusikalstamumas yra neišvengiamas, taigi galima jį tik sumažinti, bet ne visiškai likviduoti. Šioje teorijoje pagrindžiama, kas lemia nusikalstamumą, nors biologinis pradas yra pakankamai siauras supratimas, tačiau bent jau bandoma pagrįsti. Pakankamai svarbu tai, kad stengiamasi atimti galimybę daryti nusikaltimus. Neigiama šioje teorijoje yra tai, kad remiamasi tik biologiniu pradu ir kiti faktoriai nepagrįstai atmetami. Bausmių supratimas taip pat pernelyg siauras (bausm÷s skirtos tik pašalinti neigiamoms savyb÷ms). Negali būti baudžiama ir d÷l patologinių būsenų. Teorijos autoriai siūl÷ pernelyg griežtas bausmes, kurios yra sunkiai realizuojamos. Įbauginimo teorija. Pagrindin÷ id÷ja – baudžiamųjų įstatymų pri÷mimas ir vykdymas. Įbauginimas nukreipiamas į 2 visuomen÷s grupes: bendroji prevencija (dar nepadariusiems nusikaltimų) ir jau padariusiems nusikaltimus. Bausm÷ turi tur÷ti didesnį bauginamąjį bausm÷s pobūdį tai visuomen÷s daliai, kuri yra linkusi nusikalsti. Taigi bausm÷s turi būti pačios žiauriausios. XIX a. ši teorija pradedama tikslinti, o Fojerbachas ją modifikuoja. Bausm÷ turi būti psichologin÷s prievartos aspektas. Turi būti grasinama bausme (efektyvi informacin÷ BT funkcija) tiek priimant įstatymus, tiek juos taikant. Žmonių poveikiui taikoma fizin÷ ir psichin÷ prievarta, taigi pripažįstama ir specialioji prevencija. Bausm÷ turi įbauginti linkusius nusikalsti. D÷mesys pačiam bausm÷s vykdymui. Bausm÷s turi būti tuo griežtesn÷s, kuo labiau visuomen÷ linkusi nusikalti (viešos bausm÷s visuomen÷s akyse). XVIII a. vid. ši teorija pradedama tikslinti. Teisinis reguliavimas pakankamai ryškus ir mažina teis÷jų savivalę vykdant teis÷tumą. V÷liau įauginimo teorija koreguojama, siūloma švelninti represinį poveikį, turi būti siekiama bendrosios prevencijos. Kita įbauginimo teorijos kryptys siekia recidyvo prevencijos. Tod÷l bausm÷s būtų tokios, kad sykį jas patyręs asmuo daugiau nebenusikalstų. Tod÷l jo siūlymu teismai turi tur÷ti neapibr÷žtas teises, teismai turi parinkti efektyviausią bausmę. Pradedama kalb÷ti apie aukl÷jamąjį poveikį. Jei recidyvo n÷ra – bausm÷ pasiek÷ savo tikslą. Šios teorijos elementų galima rasti baudžiamojoje teis÷je ir politikoje. Apibendrinant teoriją, galima nurodyti šiuos teigiamus momentus: įbauginti progresyviau, pažangiau, nereikia aklo atpildo; bendroji prevencija skirta tam, kad nebūtų naujų nusikalt÷lių; specialioji – kad maž÷tų recidyvistų. Taigi ši teorija siekia plačiai suvokti baudžiamųjų įstatymų paskirtį. Šios krypties atstovai teigia, kad bausm÷s turi būti suvokiamos žiauriai. Vis tik įbauginimo nepakanka. Ilgalaikių baudžiamojo poveikio priemonių politika valstybei daug kainioja ir nebūtinai būna efektyvi, yra visuomen÷s dalis, kuriai griežtos bausm÷s poveikio neturi. Šios teorijos pagrindin÷s id÷jos neturi perspektyvos ir išaiškinamumas gana žemas – atskleidžiamas kas trečias, kas antras nusikaltimas. Pataisymo teorija. Bausm÷ gali pataisyti. Teigiama, kad vienus nusikalt÷lius reikia izoliuoti, kitus – pataisyti. Teorija populiariausia XIX a. pab. – XX a. pr. Svarbiausios id÷jos, pagrindžiančios teoriją teigia, kad kiekvienas asmuo n÷ra praradęs orumo, tod÷l nusikalt÷lis, kaip sąmoninga būtyb÷ gali būti pataisomas. Valstyb÷ turi gerbti nusikalt÷lį ir tik÷ti jo noru taisytis bei sudaryti tam sąlygas. Bausm÷s trukm÷ turi būti nustatoma tik teismo ir bausm÷s atlikimo metu, o ne įstatymu. Šios id÷jos, kurios buvo pakankamai plačiai propaguojamos XX a. pr. tur÷jo atstovų ir Lietuvoje (Stankevičius, Jonaitis). Jų id÷jos buvo pakankamai aktualios. Buvo tvirtinama, kad nusikalt÷liai turi būti grupuojami atskiriant pagal amžių, nusikaltimus polinkius. Turi būti sudaromos galimyb÷s taisytis. Reikia atskirti įgudusius nusikalt÷lius ir naujokus. Šios id÷jos buvo bandomos kai kuriuose Lietuvos bausm÷s vietose, buvo įtvirtintos progresyvios bausm÷s, atostogos. Pataisymo teorija griauna nusistatymą, kad nusikalt÷liai nepataisomi. Teorija siūlo konkrečius savo id÷jų įgyvendinimo būdus, akcentuojamas visapusis nusikalt÷lio asmenyb÷s tyrimas. Bet teigiama, kad ši teorija pernelyg nukreipta į bausm÷s atlikimo aktą. Ją keičia reabilitacijos teorija. Šiai teorijai padar÷ didelį poveikį socialin÷ mokykla (vienas atstovų – Gramatikas). Atstovai teig÷, kad kai kurių sąvokų reikia atsisakyti BT, nes jos bauginančios ir turi neigiamą atspalvį. Šios id÷jos buvo populiarios sovietiniu laikotarpiu. Buvo tvirtinama, kad konkrečios nusikaltimų sud÷tys nereikalingos, nusikalt÷lis turi būti tokioje būsenoje, kad jaustų, jog yra ne baudžiamas, bet taisomas. Nusikalt÷lius reikia gydyti (tam įtakos tur÷jo antropologin÷ mokykla). Buvo teigiama, kad kal÷jimai turi būti keičiami ligonin÷mis, kur nusikalt÷liai būtų gydomi specialiomis priemon÷mis. Šios id÷jos pakankamai pažangios ir jos iškreipta forma buvo perimtos sovietin÷s teis÷s. Atsisakant BT institutų ir sąvokų, BT praranda savo esmę ir visuomen÷s n÷ra pasirengusios tokioms priemon÷ms. Ancelis teig÷, kad bausm÷s atmesti negalima, nes dar n÷ra nieko, kas pakeistų bausmes. Atgaivinama Riomerio id÷ja apie nusikalt÷lį, kad jis taip pat asmenyb÷. Vienas svarbiausių tikslų – ištirti asmenybę ir tik tada skirti bausmę, nes tuomet ji bus efektyviausia. Turi būti atsisakoma bausmių, kurios žemina nusikalt÷lius, garbę, orumą. Bausm÷s turi ne siutinti nusikalt÷lį, bet pad÷ti jam grįžti į visuomenę. Jei
49

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

nusikalt÷lis, kaip visuomen÷s narys, yra atidavęs dalį teisių visuomenei, visuomen÷ turi būti jam palanki ir sudaryti galimybę taisytis. Teorijos pasekm÷ – JT pri÷m÷ elgesio su kaliniais taisykles. Reabilitacijos teorija. Ji teigia, kad konkrečiam asmeniui bausm÷ gali pad÷ti keisti jo elgesį, asmuo atlikęs bausmę turi sugeb÷ti grįžti į normalų gyvenimą ir ateityje vengti konfliktų su baudžiamuoju įstatymu. Bausme turi būti siekiama pataisymo, bausm÷s turi būti humaniškos, procesas po bausm÷s atlikimo taip pat svarbus. Turi būti tokios priemon÷s, kurios užtikrintų nusikalt÷lio elgesį po bausm÷s atlikimo. Šios teorijos esmę geriausiai išreiškia Jonaičio teiginiai. Tinkamų bausm÷s sąlygų sudarymas po atlikimo. Tai turi būti užtikrinama tokiomis priemon÷mis: psichologine pagalba, ekonomin÷s-socialin÷s priemon÷s (pašalpos, pagalba susirandant būstą, darbą). Šios id÷jos labai pažangios ir sovietiniu laikotarpiu buvo bandoma jas realizuoti. Valstyb÷ turi rūpintis nusikalt÷lio elgesio korekcija, jis neturi būti paliekamas, pamirštamas, nusikalt÷lis turi būti pakeistas į nekonfliktuojantį visuomen÷s narį. Šios id÷jos žinomos, tačiau labai sunkiai įgyvendinamos. Tam įtakos turi tokios politikos brangumas bei neigiamas visuomen÷s požiūris. Šios sistemos pavyzdžiu gali būti Skandinavijos valstyb÷s.
30. Bausmių sistema, bausmių rūšys

BK numato tokią bausmių sistemą:
42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausm÷s: 1) viešųjų teisių at÷mimas; 2) teis÷s dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla at÷mimas; 3) viešieji darbai; 4) bauda; 5) laisv÷s apribojimas; 6) areštas; 7) terminuotas laisv÷s at÷mimas; 8) laisv÷s at÷mimas iki gyvos galvos. 2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausm÷s: 1) viešųjų teisių at÷mimas; 2) teis÷s dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla at÷mimas; 3) viešieji darbai; 4) bauda; 5) laisv÷s apribojimas; 6) areštas.

Akivaizdu, kad įstatymų leid÷jas numato gana daug bausmių, kurios pad÷tų pasiekti tikslą, numatytą BK 41 str. Bausm÷s gali būti atitinkamo sunkumo. Bausm÷s individualizavimas – tai galimyb÷ teismui parinkti tinkamą bausmę (diferencijuoti bausmę). BK bendrojoje dalyje išvardijamos bausmių rūšys, nurodoma tvarka, kaip jos skiriamos, o BK specialiosios dalies sankcijose, bausm÷s konkretizuojamos – numatomas tam tikras dydis. Tai ne paprastas bausmių sąrašas, o tam tikra bausmių sistema. BK bendrojoje dalyje bausm÷s išd÷stytos pagal sunkumą, taigi bausmių sistema – pagal sunkumą išd÷stytas, išsamus ir teismams privalomas bausmių sąrašas. Šis sąrašas privalomas ir įstatymų leid÷jui, nes šis gali skirti tik tokias bausmes, kurios įtvirtintos šiame sąraše. Gali būti skiriamos tik tos bausm÷s, kurios numatytos įstatyme, tai reiškia, kad gali būti skiriama tik tokio dydžio bausm÷, kuri numatyta sankcijoje, ši taisykl÷ turi išimčių. Bausti griežčiau negalima, laisvių at÷mimas gali būti taikomas ir teismo, teisę dirbti tam tikrą darbą gali paskirti teismas, net jei to n÷ra įtvirtinta sankcijoje. Atskirais atvejais teismo gali būti skiriama ir bauda. Kai esant įstatyme numatytiems pagrindams ir sąlygoms galima švelninti bausmę, gali būti paskirta ir kita bausm÷, nenumatyta sankcijoje. Teismas turi teisę skirti bausmę, kurios n÷ra sankcijoje, jei to reikalauja teisingumo principas. Įstatymų leid÷jas leidžia už tą pačia nusikalstamą veiką skirti tik vieną bausmę. Yra išimčių, kai kalbama už veiką, gali būti padaroma daugiau veikų ir skiriamos kelios bausm÷s (idealioji sutaptis). Niekas negali skirti bausmių, nenumatytų baudžiamajame įstatyme. Mūsų BK stengiamasi įtvirtinti humaniškumo id÷ją, nes bausm÷s įtvirtintos nuo švelniausios iki griežčiausios. Taigi teismas turi ieškoti bausm÷s prad÷damas nuo švelniausios. Kiekviena sankcija sukurta remiantis šiuo principu. Valstyb÷ n÷ra nusiteikusi taikyti itin griežtų
50

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

bausmių. Pateikta bausmių sistema rodo, kad taip įstatymų leid÷jas supranta bausmių sunkumą. Taikant bausmių sud÷jimo taisykles, remiamasi 65 str. taisykl÷mis, kai bausm÷s konvertuojamos viena į kitą. Dabartin÷ bausmių sistema yra pakankama, ji yra gana plati ir išsami. Siekiant pažinti bausmių sistemą, neretai vartojami kriterijai, bausmių sistemai nusakyti. BK galime išskirti tokias bausmių sistemas: Bausm÷s, skiriamos už nusikaltimų padarymą. Bausm÷s, skiriamos už baudžiamųjų nusižengimų padarymą. Bausm÷s tokios pat, kaip ir už nusikaltimų padarymą, tačiau negali būti skiriamas laisv÷s at÷mimas. Bausm÷s nepilnamečiams. Bausm÷s juridiniams asmenims. Bausm÷s, ribojančios tam tikra teises. Bausm÷s, nesusijusios su laisv÷s at÷mimu. Pagal subjektus, kuriems yra taikomos. Terminuotos ar neterminuotos (pvz. bauda) bausm÷s. Susijusios su darbiniu poveikiu. Bausm÷s, kurios paliečia subjekto turtinius interesus (bauda, teis÷s dirbti at÷mimas). Šios klasifikacijos rodo, kaip vyst÷si bausmių sistema ir tai, kad įstatymų leid÷jas ieško būdų, kaip nubausti. Bausmių sistemos išd÷stymas nuo sunkiausios iki švelniausios yra vis dar įtvirtintas kai kuriose šalyse (ne tik SSRS). Bausmių sistemose matyti, kad valstyb÷s siekia išsaugoti numatytus baudimo momentus. Bausmių sistemos humanizuojamos, taikomas proporcingumo principas. Viešųjų at÷mimas. Įstatymų leid÷jo supratimu, ši bausm÷ yra švelniausia.
44 straipsnis. Viešųjų teisių at÷mimas 1. Viešųjų teisių at÷mimas yra teis÷s būti išrinktam ar paskirtam į valstyb÷s ar savivaldyb÷s institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas at÷mimas. 2. Viešųjų teisių at÷mimas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas skiria tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatyta teis÷s dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla at÷mimo bausm÷ ir nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teis÷mis. 3. Teismas, skirdamas viešųjų teisių at÷mimo bausmę, nurodo, kokia teis÷ atimama. Viešosios teis÷s gali būti atimtos nuo vienerių iki penkerių metų. Šios bausm÷s terminas skaičiuojamas metais ir m÷nesiais.

Norint taikyti šią bausmę, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam ji gali būti taikoma. Tam kartais prireikia analizuoti apie 10 įstatymų. Atimamos teis÷s, jei nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant pareigomis. Ši bausm÷ gali būti taikoma turintiems šias teises ar galintiems jas tur÷ti. Bausm÷ taikoma ir tiems, kuriems viešųjų teisių at÷mimas paskirtas kitais pagrindais. Teismas vertindamas situaciją gali paskirti tokią poveikio priemonę. Ši priemon÷ skiriama 1-5 m. vykdyti pradedama, kai priimamas nuosprendis nepriklausomai nuo to, ar yra paskirta kitų bausmių. Gali būti atleidžiama d÷l ligos, amnestijos ar malon÷s. 2006 m. ši bausm÷ buvo paskirta tik 39 kartus (iš iš viso 15 tūkst. nuteistųjų). Tai rodo, kad bausm÷ nelabai suprantama. Viešieji darbai. Skiriami BK specialiosios dalies numatytais atvejais. Ji pakankamai švelni ir nauja BK. Ji tur÷tų būti pakankamai efektyvi, tačiau ji gali būti taikoma tik tada, kai nuteistasis sutinka. Šios bausm÷s taikymo sfera labai plati. Bausm÷ skiriama, kai numatyta sankcijoje, tačiau kartais ir teismui paskyrus. Teismas turi nurodyti darbų trukmę ir kur jie turi būti atliekami. Jie turi būti atliekami tam tikrose įstaigose, pvz. slaugos namuose. Teismai mano, kad tai n÷ra sunki bausm÷, o dažnai ir nuteistųjų nesutikimas lemia tai, kad teismai priversti ieškoti pakaitalo.
31. Bausm÷s skyrimas

Naujajame BK 54 str. išvystytas teisingumo procese institutas. BT bausm÷ negali būti pasityčiojimas iš nukent÷jusiojo, taip pat ji negali būti pernelyg švelni. Vienas bendrųjų bausm÷s skyrimo pagrindų yra teisingas nubaudimas. BK 54 str. 1 d. skiriant bausmę turi būti laikomasi bendrųjų reikalavimų. Individualizavimo reikalavimai 54 str. 2 d., o 3 d. pabr÷žiamas teisingumo principo reikalavimas. Turi būti įvertinta aplinkybių visuma. Konstitucijos 7 str. 3 d., 31 str.

51

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Įstatymų leid÷jas nustatydamas sankciją įvertino nusikalstamos veikos pobūdį ir pagal įstatymų leid÷jo supratimą parenkama sankcija. Taigi vadovaujamasi protingumo principu. Reikalaujama, kad teismas ieškotų sankcijos, nustatytose ribose (specialiojoje dalyje). Tačiau, jei teismas skiria švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme, tai nepažeidžia bausm÷s skyrimo taisyklių. Dažnai naudojamas 53 str., nes jis universalesnis – jį galima skirti net ir tada, kai negalima pritaikyti 62 str. švelninat bausmę, bausm÷s ribos negali būti peržengiamos (tik išimtinais atvejais). Visų pirma, teismas turi tikrinti, ar ta veika yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei. Kai kada teismai taiko bausmę, jei net n÷ra pagrindo, tod÷l būtina išsiaiškinti, ar buvo sud÷tis. Reikia išsiaiškinti, ar n÷ra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jei buvo bendrininkaujama, reikia tiksliai nustatyti bendrininkavimo formą ir rūšį, patikrinti nusikalstamos veikos kvalifikaciją (ar ji teisinga, ar teisingas veikos vertinimas). Bausm÷s skyrimu turi būti užtikrinama bendroji prevencija bei kiti bausm÷s tikslai. Kai prieinama prie konkrečios bausm÷s, reikia vertinti už kiekvieną nusikalstamą veiką, skiriant kiekvieną bausmę reikia atsižvelgti į 54 str. 1 d. reikalavimus. Viskas turi būti įvertinama, tiek asmenyb÷s savyb÷s, nukent÷jusiojo interesai bei nusikaltusiojo interesai. LAT pabr÷žia, kad kiekvienai iš aplinkybių turi būti skiriamas vienodas d÷mesys. Neturi visko užgožti nusikaltimo sunkumas. Nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra tų pačių nusikalstamų veikų lyginimas. Pavojingumo pobūdis yra ta informacija, kuria remiasi įstatymų leid÷jas. Pavojingumo laipsnis – kaip tikrov÷je pasireiškia nusikalstama veika. Ta pati veika gali būti neteisingai suprantant, kad ji buvo naudinga valstybei, nukent÷jusiajam ir kt. Tai jau individualizacijos pradžia. Praktikos apibendrinimai yra lyginamasis procesas arba informacija, kaip teismai supranta tuos pačius BK str. Ar teisingai suprantama įstatymo dvasia. Taigi pavojingumo laipsnis neretai atsispindi teismų apibendrinimuose. Po pavojingumo laipsnio įstatymų leid÷jas kalba apie kalt÷s formą ir rūšį. Kiekviename sprendime turi būti atskleidžiamas kalt÷s turinys – t.y. teismas turi įrodyti, kad asmuo kaltas. Buvo galimyb÷ suprasti, suvokti savo veikos pavojingumą. Turi būti išsiaiškinami motyvai, tikslai, jei to nepadaroma, ar žmogus iš viso yra pakaltinamas. Tod÷l turi būti išsiaiškinami elgesio motyvai. Motyvai būdami vienu iš baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindų atskleidžia asmenybę. Kaltininko asmenyb÷. Sociologin÷s mokyklos įtaka yra nuostata, kad asmenyb÷ lemia kvalifikaciją. Apibūdinant asmenybę turi būti vertinama visa informacija – tiek ta, kuri yra teigiama, tiek neigiama. Svarbu ir tai, kaip pats asmuo vertina savo veiką, turi būti vertinama jo vertybin÷ orientacija, ne vien nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas. Po kaltininko asmenyb÷s nurodoma bendrininkavimo forma ir rūšis (24, 25, 26 str.). Kalbant apie atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes turi būti remiamasi 59–61 str. įstatymų leid÷jas suformuoja tam tikras taisykles. Aplinkybių lengvinančių ar sunkinančių atsakomybę reikšm÷ yra suprantama kartais per plačiai, o kartais per siaurai. Tos aplinkyb÷s, kurios yra kvalifikuojantis požymis, neturi būti vertinamos skiriant bausmę, nes jos jau yra nusikaltimo sud÷ties požymis. Tačiau nors tai įtvirtinta įstatyme, praktikoje visiškai paklusti šiam reikalavimui yra sud÷tinga. Tie padariniai būna tokie akivaizdūs ir sunkūs, kad jų nemin÷ti yra sud÷tinga. Šios aplinkyb÷s turi skirtingą išraišką, tod÷l įstatymų leid÷jas yra pernelyg kategoriškas tokią aplinkybę. Įstatymų leid÷jas reikalauja, kad būtų vertinamos tiek lengvinančios, tiek sunkinančios aplinkyb÷s, nes jos yra skirtingos ir n÷ra taip, kad jos vienos kitas neutralizuotų. Pasižiūr÷ti 1999-12-23 apibendrinimą ir 2007 m. praktikos Nr. 27
Švelnesn÷s, nei įstatyme numatyta bausm÷s skyrimas

Teismas, atsižvelgęs į visas aplinkybes gali paskirti švelnesnę nei įstatyme nustatyta bausm÷ už kiekvieną nusikaltimą. Net ir pati švelniausia numatyta bausm÷ gali būti per griežta. Jei nustatyta žemiausioji riba, įstatymų leid÷jas palieka variantą, kad ta riba būtų peržengiama. Galima mažinti ribą, tačiau yra apribojimų, t.y. negalima skirti mažesn÷s bausm÷s, nei gali būti skirta tai bausm÷s rūšiai (pvz. negalima skirti mažiau nei 3 m÷n. laisv÷s at÷mimo). Tokiu atveju, galima paskirti švelnesnę bausm÷s rūšį. Kalbant apie recidyvistus, jiems skiriama aukštesn÷, nei bausm÷s vidurkis, bausm÷. Tačiau gali būti tokių situacijų, kad ir bausm÷s vidurkis gali būti per didelis, tod÷l galima nukrypti nuo šios taisykl÷s ir recidyvistui palengvinama pad÷tis. Konstitucinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad gali būti taikomas 62 str. ir paskiriama švelnesn÷, nei įstatyme numatyta, bausm÷. Kartais teismas pernelyg dažnai naudodamasis šiuos straipsniu tampa pernelyg humaniškas. Manoma, kad 62 str. netur÷tų būti taikomas sunkius ir labai sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims.
52

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Kadangi BK humaniškumas yra beribis, kartais pasitaiko kontraversiškų situacijų, kai skiriama laisv÷s at÷mimo bausm÷, kuri tur÷tų pataisyti nusikalt÷lį, tada paskiriama sankcija, mažesn÷ už įstatymo nustatytą ribą ir atidedamas bausm÷s vykdymas. BK 63 str. nustato taisykles, kaip turi būti skiriamos bausm÷s, kai yra nusikalstamų veikų sutaptis, o 64 str. apibūdina nuosprendžių sutaptį. • • 63 str. Turi būti bent 2 nusikalstamos veikos, asmuo už jas neturi būti baustas. 64 str. Veikos turi būti atskleistos ir kvalifikuotos, priimamas nuosprendis. V÷liau paaišk÷ja, kad iki nuosprendžio pri÷mimo buvo padaryta dar nusikalstamų veikų. Tai vadinama nuosprendžių sutaptimi.

Už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti paskirta bausm÷. Tada paskirta galutin÷, subendrinta bausm÷. Teismas turi nuspręsti, kokį galutinį bausm÷s skyrimo principą taikyti: ap÷mimo ar sud÷jimo. Ap÷mimo principas – griežčiausia bausm÷ apima visas kitas (t.y. ne tokios sunkios veikos įskaitomos į sunkias). Dabartiniu metu įstatymų leid÷jas nustato, jog ap÷mimo principas taikomas esant idealiajai sutapčiai arba skirtingos nusikalstamų veikų kategorijos (skiriasi pavojingumo laipsniu). Taip pat principas taikomas, kai už vieną nuskalstamą veiką paskirtas laisv÷s at÷mimas iki gyvos galvos arba 20 m. bausm÷. Sud÷jimas negali viršyti maksimalios bausm÷s ribos tai bausm÷s rūšiai. Gali būti sudedamos skirtingų rūšių bausm÷s ir įstatymų leid÷jas numato tam tikrus koeficientus ar keitimo taisykles. Kai kurios bausm÷s n÷ra sudedamos (pvz. bauda, tam tikrų teisių at÷mimas). Pas mus galioja realios bausm÷s trukm÷s principas, tod÷l maksimalus laisv÷s at÷mimo laikas – iki 20 m. (nusikalstamų veikų sutapties atveju), ir iki 25 m. (nuosprendžių sutapties atveju). Kitų bausmių atveju – tai bausm÷s rūšiai nustatyta riba. Sudedant skirtingų rūšių bausmes, vadovaujamasi 65 str. įmanomos tokios situacijos, kai bausmių rūšys yra nekeičiamos, o skiriamos su kitomis bausm÷mis (pvz. bauda). Gali būti, kad bausm÷s negali būti sudedamos ar keičiamos (tai pvz. teisių at÷mimas). Tačiau šios bausm÷s gali būti apimamos. Taip pat bausm÷s gali būti skiriamos kaip dvi galutin÷s, jos gali būti numatytos tam pačiam subjektui už kelias nusikalstamas veikas. Prie griežčiausios bausm÷s pridedamos kitos, švelnesn÷s bausm÷s, tokia taisykl÷ nustatyta, kad nebūtų piktnaudžiaujama bausm÷mis. Tokiu atveju, kai taikomas sud÷jimo principas, galutin÷, subendrinta bausm÷ turi būti griežčiausia iš visų, paskirtų tam asmeniui. Tokia įstatymo nuostata palieka tam tikrą laisvę, teismas n÷ra varžomas, kokią bausm÷s dalį prid÷ti prie griežčiausios bausm÷s (kai taikomas bausm÷s sud÷jimo iš dalies principas). Galutin÷ subendrinta bausm÷ taikant sud÷jimo principą turi būti tik tokia, kokia yra viena iš paskirtų bausmių. Sutaptį gali sudaryti įvairios nusikalstamos veikos: nusikaltimais ir baudžiamieji nusižengimai. Jei skiriamos bausm÷s už veikas, kurios nebuvo atskleistos skiriant nuosprendį, turi būti paskirta galutin÷ subendrinta bausm÷. Anksčiau, jei paaišk÷davo, kad yra veikų, kurios iki nuosprendžio nežinomos, už jas paskiriamos naujos bausm÷s, o jau paskirtos bausm÷s būdavo išskaidomos ir visos bausm÷s iš naujo subendrinamos. Tačiau dabar praktika formuojama ta linkme, kad subendrintų bausmių skaidyti nereikia, nes gaunamas tas pats rezultatas. Skiriant galutinę, subendrintą bausmę nurodoma bausm÷s atlikimo vieta. Bausm÷s vykdymo atid÷jimas galimas ir kai asmuo padaro veiką ne pirmą kartą. Bausm÷s vykdymo atid÷jimas yra skiriamas tada, kai skiriama subendrinta bausm÷.
64 straipsnis. Bausm÷s skyrimas, kai neatlikus bausm÷s padaryta nauja nusikalstama veika 1. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausm÷s, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausm÷s vykdymo atid÷jimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausm÷s vykdymas atid÷tas, arba naują nusikalstamą veiką neatliktos bausm÷s laikotarpiu padaro asmuo, lygtinai atleistas nuo bausm÷s prieš terminą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sud÷ti. 2. Kai bausm÷s visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausm÷s pridedama visa neatliktos bausm÷s dalis. 3. Kai bausm÷s iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausm÷s pridedama neatliktos bausm÷s dalis. Jeigu neatliktos bausm÷s dalis yra didesn÷, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausm÷s dalis. 4. Kai bausm÷ skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausm÷ negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisv÷s at÷mimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausm÷, − šio kodekso nustatyto tos rūšies bausm÷s maksimalaus dydžio.
53

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

5. Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisv÷s at÷mimo iki gyvos galvos bausm÷, bausm÷s subendrinamos ap÷mimo būdu ir subendrinta bausm÷ yra laisv÷s at÷mimas iki gyvos galvos.

Tokia situacija galima bausm÷s atid÷jimo laikotarpiu ar lygtinio atleidimo laikotarpiu. Akivaizdus didesnis veikos pavojingumas, kai asmeniui yra atidedama bausm÷, juo pasitikima. Tod÷l taikomas bausmių sud÷jimas (visiškas arba iš dalies). Ap÷mimas taikomas tik tada, kai bausm÷ siekia 25 m., nes sud÷jimas neturi prasm÷s. Nuosprendžių sutaptis rodo, kad asmuo priešinasi ir nenori taisytis. Vadovaujamasi 54 str. nuostatomis bei prie naujai paskirtos bausm÷s pridedama anksčiau paskirta bausm÷. Mūsų įstatymas yra pakankamai humaniškas, nes kitose šalyse bausm÷s riba – 30 m. Taigi ankstesniu nuosprendžiu skiriama bausm÷ nekeičiama. Švelnesn÷s bausm÷s gali būti keičiamos tik į griežtesnes. Bauda nekeičiama į laisv÷s at÷mimą, tačiau išimtinais atvejais gali būti keičiama į areštą. Kai kada pasiekiama tokia riba, kad ką kaltininkas bedarytų, veika įvertinama, tačiau realiai jis jos neatlieka (kai yra paskirta riba). BK 66 str. įtvirtina, kad į bausm÷s laiką reikia įskaityti kardomąjį įkalinimą, nes laisv÷ taip pat buvo apribota.
32. Baudžiamojo poveikio priemon÷s ir jų skyrimas

Tai naujas institutas BK. Baudžiamojo poveikio priemon÷mis atsisakoma papildomų bausmių įtvirtintų sovietiniame kodekse. Baudžiamojo poveikio priemon÷s turi pad÷ti įgyvendinti bausmių paskirtį. Įtvirtinant šį institutą buvo siekiama išvengti dvigubo nubaudimo. Tod÷l baudžiamojo poveikio priemonių sistema yra pakankamai plati. Pilnamečiui asmeniui gali būti skiriamos tokios priemon÷s:
67 straipsnis. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys 2. Pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomyb÷s šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausm÷s šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemon÷s: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) turtin÷s žalos atlyginimas ar pašalinimas; 3) nemokami darbai; 4) įmoka į nukent÷jusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 5) turto konfiskavimas.

Baudžiamojo poveikio priemon÷s gali būti skiriamos kartu su bausm÷mis (pvz. konfiskavimas). Teismas turi priemones parinkti protingai, kad nebūtų skiriamos vienarūš÷s bausm÷s ir priemon÷s. Skiriant baudžiamojo poveikio priemones teis÷s yra suvaržomos, gali būti paskiriamos kelios baudžiamojo poveikio priemon÷s. Kai kurios jų turo prevencinį poveikį (realizuojama bausm÷s paskirtis). Atskiros baudžiamojo poveikio priemon÷s gali atstatyti nukent÷jusiųjų teises (pvz. žalos atlyginimas). Šiomis priemon÷mis skiriamas sustiprintas d÷mesys nukent÷jusiojo interesams. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas n÷ra teismo pareiga, tod÷l jos gali būti skiriamos arba ne. Atleidžiant nuo atsakomyb÷s gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemon÷s, tačiau turi būti paaiškinama, kod÷l jos skiriamos ar neskiriamos. Baudžiamojo poveikio priemon÷s kai kada gali būti skiriamos vietoj bausm÷s (pvz. asmuo negali atlikti viešųjų darbų). Tai reakcija į padarytą nusikalstamą veiką. Baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymas užtraukia papildomą atsakomybę, paskirtos poveikio priemon÷s yra privalomos. Jei poveikio priemonių neįmanoma įgyvendinti, jos gali būti keičiamos kitomis, tačiau būtinai turi būti įvykdomos. Teistumo baudžiamojo poveikio priemon÷s neužtraukia. Turto konfiskavimas (nebūtinai priklausančio nuosavyb÷s teise, bet susijusio su daroma nusikalstama veika) gali būti taikomas ir juridiniam asmeniui. Parenkant baudžiamojo poveikio priemones griežtų taisyklių įstatymų leid÷jas nenustato, galima paskirti ir iš karto kelias. Uždraudimas naudotis specialia teise. Baudžiamojo poveikio priemonių sąrašas pradedamas šia poveikio priemone. Teises turi visi žmon÷s: tiek gerieji, tiek blogieji. Teis÷mis negali piktnaudžiauti, jei tai daroma, teis÷s gali būti atimamos. Šios poveikio priemon÷s nereikia painioti su bausme dirbti tam tikrą darbą, užsiimti tam tikra veikla uždraudimu. Tokia baudžiamojo poveikio priemon÷ neturi būti susijusi su asmens veikla, darbu (poveikio priemon÷ neturi virsti bausme). Atimant specialiąją teisę atimamas dokumentas, bet poveikio priemon÷s laikui pasibaigus dokumentas grąžinamas (jei nereikia perlaikyti su dokumentu susijusio egzamino ar kt.). uždraudimas galimas nuo 1 iki 3 m.
54

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Turtin÷s žalos atlyginimas ar pašalinimas. Žalą atlyginti gali būti įpareigotas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Gali būti reikalaujama ekspertų išvados, kad būtų suderinti tiek kaltininko, tiek nukent÷jusiojo interesai ir kad žalos atlyginimas netaptų pasipelnymu. Padaryta žala gali būti atlyginama tik vieną kartą (tuomet draudimo išmoka nukent÷jusiajam jau nepriklauso). Žala turi būti atlyginama kuo greičiau, teismas gali nustatyti žalos atlyginimo terminą. Nemokami darbai. Ši poveikio priemon÷ pakankamai artima viešiesiems darbams. Tai trumpesn÷ poveikio priemon÷. Ji turi būti realizuojama tose pačiose sferose, kaip ir viešieji darbai – sveikatos priežiūros, globos, rūpybos organizacijos. Esminis elementas – raštiškas asmens, kuriam taikoma priemon÷, sutikimas. Teismai skirdami šią poveikio priemonę turi vertinti nusikaltusiojo asmenybę. Jei d÷l objektyvių priežasčių negalima atlikti šių darbų, poveikio priemon÷ turi būti keičiama į kitą. Įmoką nuo nukent÷jusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nors kalbama apie nusikaltimus, tačiau gali būti įtraukiami ir baudžiamieji nusižengimai. Įmoka yra nuo 5 iki 25 MGL. Tai papildoma galimyb÷ užtikrinti nukent÷jusiųjų interesus, sudaryti galimybes atstatyti nukent÷jusiųjų teises. Skiriant šią poveikio priemonę turi būti vertinama nusikalt÷lio asmenyb÷, ar jis tikrai gal÷s sumok÷ti įmoką (poveikio priemon÷s skyrimo metu ar ateityje, jei asmuo dirba, yra susituokęs ir kt.). Teismas gali skirti terminą, per kurį turi būti sumokama įmoka. Turto konfiskavimas. Tai poveikio priemon÷, kuri gali būti skiriama pilnamečiams, nepilnamečiams bei juridiniams asmenims greta bausm÷s. Konfiskuojama tai, kas buvo nusikaltimo įrankis, priemon÷ ar nuskalstamos veikos rezultatas. Principas toks: daryti ,nusikaltimus neturi būti pelninga. Anksčiau galiojusiame BK buvo įtvirtinta, kad galima konfiskuoti nuosavyb÷s teise priklausantį turtą ir nebūtinai susijusį su nusikalstama veika. D÷l šios bausm÷s buvo kreiptasi į KT. Jis pasisak÷, kad tokios bausm÷s visiškai atsisakyti negalima, tod÷l buvo palikta specialioji konfiskacija (nusikaltimo įrankių, priemonių), o paprasta konfiskacija (nuosavyb÷s teis÷s) buvo išimta iš BK. Šiuo metu konfiskuoti ir tretiesiems asmenims priklausantį turtą, nes asmenys perduodantys nuosavybę pasinaudoti kitiems turi suprasti, kam bus panaudotas jo daiktas ir prisiimti atsakomybę. Konfiskavimas gali būti taikomas ir tam asmeniui, kuris n÷ra patrauktas baudžiamojon atsakomyb÷n. Turto konfiskavimą vykdo antstoliai.
33. Atleidimas nuo bausm÷s

Bausm÷s paskyrimas logiškas, d÷sningas baudžiamojo proceso padarinys. Tačiau dažnai įmanomos situacijos, kad bausm÷s atlikimas neįmanomas ar atleidžiant nuo bausm÷s asmuo geriau pataisomas, įgyvendinamas bausm÷s ekonomijos principas. Įstatymas palieka galimybę keisti nuteistojo pad÷tį, nes žmon÷s skirtingi. Įstatymų leid÷jas pateikia pakankamai platų variantų sąrašą. Nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomyb÷s atleidimas nuo bausm÷s skiriasi tuo, kad pirmajam yra taikomos griežtesn÷s sąlygos. Atleidžiant nuo bausm÷s galima atleisti ir nuo sunkių nusikaltimų. Atleidžiant nuo bausm÷s išlieka didesn÷s pasekm÷s (teistumas). Suprantama, kad teismas sprendžia tiek atleidimą nuo baudžiamosios atsakomyb÷s, tiek nuo bausm÷s. Tačiau pirmajam įtaką daro nuket÷jusysis ir kiti proceso dalyviai. Atleidimo nuo bausm÷s atveju, atleisti gali nebūtinai teismas (prezidentas).
Bausm÷s vykdymo atid÷jimas

Visų pirma, šis institutas buvo taikytas nepilnamečiams; esant tam tikroms aiškioms sąlygoms (jų visuma). Taikoma, kai tai n÷ra sunkus nusikaltimas. 75 str. n÷ra nuostatos „jei pirmą kartą padar÷ nusikalstamą veiką“. Atleisti galima tik nuo laiv÷s at÷mimo bausm÷s vykdymo. Yra trys atleidimo nuo bausm÷s sąlygos: Nusikalstamų veikų kategorija; Bausm÷s trukm÷; Teismas turi pagrindą manyti, kad asmuo daugiau nedarys nusikalstamų veikų. Asmuo, kuriam turi būti atid÷tas bausm÷s vykdymas, turi daugiau nebenusikalsti. Taigi įstatyme yra užfiksuota dviprasmyb÷: jei asmeniui galima skirti iki 3 m. laisv÷s at÷mimo ir jam atidedama bausm÷. Teismas, viena vertus, įrodin÷ja, kad asmuo yra toks, kad jam būtina laisv÷s at÷mimo bausm÷, o kitoje to paties nuosprendžio dalyje motyvuojama, kad asmenyb÷ tokia, jog galima atid÷ti bausm÷s vykdymą. Įstatymų leid÷jas nekalba apie bausm÷s vykdymo atid÷jimą padarius baudžiamuosius nusižengimus. Atid÷jimas nuo bausm÷s vykdymo n÷ra besąlyginis. Taikant tokią humanišką priemonę apysunkių veikų padarymo atveju būtų pernelyg švelnu netaikyti jokių apribojimų. Tod÷l taikomos baudžiamojo poveikio
55

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

priemon÷s ir tam tikri įpareigojimai. Paliekama galimyb÷ teismui parinkti tam tikrus įpareigojimus, jų skaičius n÷ra ribojamas, tačiau būtina atsižvelgti į asmenybę. Įpareigojimų sąrašas yra išsamus. Bausm÷s vykdymo atid÷jimas galimas nuo 1 iki 3 m. Šiuo laikotarpiu asmuo n÷ra visai laisvas, jį prižiūri bausm÷s vykdymo institucijos. Jos gali skirti įsp÷jimą ar net teikti panaikinti bausm÷s atid÷jimą. Įstatymas suteikia teisę teismui 1 kartą pratęsti bausm÷s atid÷jimo terminą. Pataisos institucijos turi kreiptis su teikimu. LAT išaiškino, kad gali būti pratęsiama 1 m. (iš viso gali tęstis 4 m.) Bausm÷s vykdymo atid÷jimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, nes, kita vertus, būtų elgiamasi pernelyg humaniškai. Būtų iškreiptas 64 str. taikymas. BK neturi tapti nepagrįstai humanišku. Paprastai bausm÷s vykdymo atid÷jimo klausimas sprendžiamas tik tada, kai paskiriama galutin÷, subendrinta bausm÷. BK nenumato baudžiamojo poveikio priemonių atid÷jimo. Jei yra anksčiau paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti toliau vykdomos. Svarbi sąlyga yra tai, kad teismas daro išvadą, kad asmuo, kuriam atidedamas bausm÷s vykdymas, bus pakankamai protingas ir daugiau nebenusikals. Tačiau būna ir kitaip (ypač tai matyti, kai kalbama apie nepilnamečius). Pakartotinis bausm÷s atid÷jimas, jei daromos tokios pačios nusikalstamos veikos, įmanomas, tačiau tokiu atveju teismai tur÷tų kruopščiau vertinti bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę. Teismų praktika rodo, kad galimyb÷s skirti įpareigojimus n÷ra išnaudojamos. Pvz. kai asmuo dešimtmečius nedirba arba neišsiblaivo. Įstatymų leid÷jas nepakankamai atsižvelgia į nukent÷jusiojo interesų užtikrinimą. Jei yra pagrindas manyti, kad asmuo nesilaiko jam numatytų įpareigojimų, pataisos inspekcija turi kreiptis d÷l asmens įsp÷jimo. Jei nesilaikoma įstatymų galima pratęsti bausm÷s vykdymo terminą. Nors yra nustatyta griežta tvarka, kaip turi dirbti pataisos inspekcijos, tačiau jos pakankamai vangiai veikia ir teismui kartais tenka pačiam nuspręsti, atleisti asmenį nuo bausm÷s vykdymo ar ne. Bausm÷s atid÷jimas yra labai populiarus ir kiekvienais metais priimama apie kelis tūkstančius tokių nuosprendžių. Stengiamasi nenutraukti socialinių ryšių, jei jie yra teigiami bei stiprūs su šeimos nariais ar darbdaviu.
Atleidimas nuo bausm÷s d÷l ligos

Europos Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintos nuostatos, kurios atkartotos Konstitucijoje. Jei asmuo suserga sunkia, nepagydoma liga ar sutrinka psichika, tokiam asmeniui bausm÷s vykdymas būtų traktuojamas kaip kankinimas, orumo žeminimas. Atskirais atvejais teismas turi teisę, o kitais – privalo atleisti asmenį nuo bausm÷s. Jei asmuo suserga psichine liga ir asmuo negali suprasti aplinkos, bausm÷s atlikimas yra beprasmis, nes ji nepasieks savo tikslo. Atskirais atvejais tolesnis bausm÷s atlikimas gali virsti kankinimu ir kitiems nuteistiesiems. Įkalinimo įstaigų darbuotojai teigia, kad didžioji dalis bausmę atliekančių asmenų yra sutrikusios psichikos. Atleidimas nuo bausm÷s d÷l ligos yra ir humaniškas, ir logiškas. Šis atleidimas įtvirtintas 76 str., įtvirtinti keli atvejai: kaltininkui sutrinka psichika arba jis suserga po nusikalstamos veikos padarymo, nuosprendžio paskelbimo ir kt. Šis klausimas sprendžiamas atskirais kiekvienu atveju, nes ligų sąrašas n÷ra įtvirtintas BK. Kriterijus nustato medikai, tačiau galutinį klausimą priima teis÷jai. Jei teigiama, kad asmuo serga jau seniai ar nepagydomai (tai išryšk÷ja art÷jant nuosprendžio dienai) argumentuojama, kad liga nesutrukd÷ padaryti nuskalstamą veiką, tod÷l reikia skirti ir bausmę. Jei asmens būkl÷ pager÷ja, bausm÷s atlikimas gali būti tęsiamas. Jei psichika sutrinka taip, kad asmuo nebegali suvokti aplinkos, nebūtų pasiekta jokių bausm÷s tikslų ir toks asmuo turi būti atleistas. Atleidus asmenį nuo bausm÷s, jam skiriamos priverčiamojo medicininio poveikio priemon÷s. Jomis siekiama pad÷ti pačiam asmeniui bei aplinkiniams. Tokie asmenys gali būti uždaromi stacionariam gydymui į įstaigas, kuriose praleista viena diena prilyginama vienai laisv÷s at÷mimo dienai.
Lygtinis atleidimas nuo bausm÷s at÷mimo prieš terminą

Straipsnio pavadinimas n÷ra tikslus, nes atrodo, kad lygtinai atleidus asmenį, jam bus paskirta švelnesn÷ bausm÷. Tačiau straipsnyje įtvirtinti keli institutai. Pirminiai bausm÷s tikslai turi būti pataisymas ir resocializacija. Negalima numatyti visų situacijų, tod÷l 77 str. numatyta galimyb÷ pritaikyti bausmę keičiantis situacijai. Šis institutas rodo ir tai, kad įstatymų leid÷jas stiprina progresyvin÷s bausm÷s sistemą: kuo geriau asmuo elgiasi, tuo geresn÷s sąlygos jam sudaromos. Lygtinio atleidimo sąlygos: Asmuo turi būti nuteistas laisv÷s at÷mimo bausme;
56

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Bausm÷ turi būti vykdoma, atskiroms nusikaltimų kategorijoms yra nustatyta, kokia bausm÷s dalis turi būti atlikta, kad būti taikomas lygtinis atleidimas; Asmuo turi įrodyti, kad jis pasitais÷; Tam tikroms nuteistųjų kategorijoms šis atleidimas netaikomas (pvz. pavojingam recidyvistui, tyčinį nusikaltimą padariusiam); Sprendžia teismas penitencinių įstaigų teikimu; Lygtinai atleidžiama tam tikram laikotarpiui, pratęsti ar trumpinti tokį terminą įstatymas neleidžia; Įsigalioja nuo nutarties paskelbimo, kad nebūtų sudarytos pernelyg palankios situacijos nuteistajam; Pakeitimas švelnesne bausme yra besąlyginis (42, 45 sr.). jei asmuo padaro naują nusikalstamą veiką, jis negrįžta į įkalinimo įstaigą (nebent padaryta veika verta pačios griežčiausios bausm÷s). Jei keičiama nauja švelnesne terminuota bausme, ji neturi būti trumpesn÷, nei neatliktos bausm÷s dalis. Jei skiriama nauja bausm÷, ji gali tur÷ti tam tikrus apribojimus ar įpareigojimus, tačiau jie turi kilti iš naujos bausm÷s turinio, kažko papildomo prid÷ti negalima. Turi būti laikomasi bendrųjų švelnesnių bausmių skyrimo taisyklių. Jei neatlikta laisv÷s at÷mimo dalis keičiama nauja bausme, nebūtinai švelnesn÷ bausm÷ pagal tą straipsnį. Jei yra išlikusių įpareigojimų ar baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti atliekamos kartu su nauja bausme. Prie ankstesn÷s bausm÷s nebegrįžtama, jei asmuo pakartotinai padaro nusikalstamą veiką.
Atleidimas nuo bausm÷s amnestijos, malon÷s būdais

Tai vieninteliai atvejai, kai bausm÷s atleidimo klausimai sprendžiami ne teismin÷se institucijose. Tačiau tai nepažeidžia nuostatos, kad teisingumo vykdo tik teismas. Konstitucija įtvirtina išimtinę prezidento teisę teikti malonę, o seimo teisę – priimti įstatymus (amnestija skiriama įstatymu). Prezidentas turi teisę atleisti bet kokia bausme nuteistą asmenį. Tai konstituciniai institutai, kurie palengvina nukent÷jusiojo pad÷tį. Amnestija buvo žinoma jau rom÷nų laikais, v÷liau ji, galima sakyti, išsigim÷ ir buvo taikoma aukštųjų luomų vadovams,kurie padar÷ nusikalstamas veikas. Bekarija raš÷, kad įstatymai yra skirti bausti, o atleidimas yra pataikavimas nusikalt÷liams. Anot jo, sudaroma nebaustinumo situacija. Galima skirti bendrą ir atskirą pasigal÷jimą. Bendras yra amnestija, nes tai norminis aktas, kuriame neminimos pavard÷s. Malon÷s aktas yra individualus. Tai klausimas, susijęs su pačia bausme. Asmuo gali nesutikti su amnestija ar malone. Kartais asmuo teigia, kad jis yra visiškai nekaltas ir tod÷l jis siekia reabilitacijos, o ne malon÷s. Amnestijos ir malon÷s aktai n÷ra gero vardo atstatymo aktai, nes asmuo vis tiek išlieka nusikalt÷lis, tačiau jo pasigaili aukščiausiosios institucijos. V÷lesni amnestijos įstatymų projektai buvo nulemti tų politikų, kurie itin griežtai žiūr÷jo į bausmes. Valstyb÷ buvo neprasiruošusi tokiam nuteistųjų skaičiui ir buvo siekiama sumažinti nuteistųjų skaičių įkalinimo įstaigose. Lietuvoje buvo priimta apie 10 amnestijos įstatymų. N÷ra tyrimų, kaip šie aktai yra priimami visuomen÷je, tačiau žiūrima skeptiškai. Po neapgalvotos, itin humaniškos amnestijos nusikalstamumas šokteli ir bausm÷s griežtinamos. Kalbant apie amnestiją, pernelyg daug yra nesureguliuotų vietų pačiame įstatyme. Prezidentas pats nusistato kriterijus, kod÷l taikoma malon÷. Taigi ši išimtin÷ teis÷ „be ataskaitos“. Statistika rodo, kad taikant amnestiją, atleidžiama nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių asmenų. Malon÷ yra kitoks institutas. Šiuo metu malon÷ paliečia tik kelis procentus besikreipiančiųjų ir malon÷s aktai n÷ra tokie dažni. Amnestija ir malon÷ nereiškia, kad veikos dekriminalizuojamos arba abejojama teismo sprendimu. Įstatymas labai bendrais bruožais įtvirtina klausimus, kurie turi būti sprendžiami amnestijos įstatyme. Tačiau paprastai yra kategorijų nuteistųjų, kai amnestuojama pakankamai ribotai. Tai siejama su sunkių arba labai sunkių nusikaltimų padarymu. Beveik visose amnestijose nurodoma, kokią reikšmę turi nuteistojo asmenyb÷. Bloga asmenyb÷s charakteristika nulemia amnestijos neskyrimą. Paprastai sprendžiami tokie klausimai: nurodomos tam tikros kategorijos atleistinų asmenų, gali būti atleidžiami nuo tam tikros bausm÷s dalies. Amnestija priklauso ir nuo tam tikrų veikų „populiarumo“, tokie asmenys tik÷tis malon÷s negali. Gali būti sumažinama bausm÷ (tai siejama su neatsargių nusikaltimų padarymu). Amnestija netaikoma padariusiems genocidą ar kitus sunkius nusikaltimus. Ji netaikoma tiems, kuriems jau buvo taikyta. Deklaratyvi nuostata: amnestija netaikoma tiems, kuries taikyta malon÷. Prezidentas atsargiai naudoja savo teisę ir tik apie 2% nepateisina jo pasitik÷jimo bei v÷l nusikalsta. Iš esm÷s antrą kartą tik÷tis malon÷s pagal amnestijos įstatymą vargiai įmanoma. Amnestija netaikoma besigydantiems, kol jie nebaigs gydymo kurso. Amnestija yra kompleksinis institutas, nes ji įtvirtinta BK, o kyla iš Konstitucijos. Tam tikri dalykai gal÷tų būti įtvirtinti BK arba išleistas įstatymas apie amnestiją ir malonę, nes šiuo metu tai n÷ra visiškai įtvirtinta.
57

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Teigiama, kad amnestija tur÷tų taikoma ir administraciniams teis÷s pažeidimams. Kadangi šiuo metu administraciniai ir baudžiamieji pažeidimai yra neatriboti. Malon÷s įstatymas buvo priimtas 1920 m. ir buvo sprendžiamas jau pirmosiose konstitucijose. Visais laikais malonę teikdavo prezidentas. Malon÷s prašymas tur÷jo būti rašomi neįžeidžiamai ir pan., kad būtų patenkinti. Malon÷ yra humaniškas aktas, kuris palengvina nusikaltusiojo pad÷tį. Amnestija yra norminis teis÷s aktas ir skirtas neribotam asmenų skaičiui, malon÷ yra griežtai individualus teis÷s aktas, kuris priimamas prezidentui neaiškinant ir nemotyvuojant savo sprendimo. Prezidento galios pagal Konstituciją yra spręsti kiekvieno asmens malon÷s klausimus. Įstatymas ar Konstitucija neriboja malon÷s teikimo, jos teikimo tvarką nustato pats prezidentas. 2004 m. prezidentas savo dekretu patvirtino malon÷s prašymų pateikimo tvarką. Šioje tvarkoje jis nustat÷, kas gali tik÷tis šiokio tokio palengvinimo. Tvarkoje nustatyta, kad malon÷ gali būti teikiama tik tiems, kurie atlieka bausmę. Malon÷s komisijoje dalyvauja: LAT pirmininkas, vidaus reikalų ministras, teisingumo ministras, policijos kapelionas, seimo nariai, įvairių organizacijų nariai ir kt. Seimo nariams dalyvavimas n÷ra privalomas, tačiau jie turi tokią teisę. Paprastai malon÷ visiškai ar iš dalies atleidžia nuo bausm÷s. Jeigu malon÷s prašymas netekinamas, tai toks asmuo po pus÷s matų turi teisę pakartotinai teikti prašymą. 1995 m. buvo tenkinama apie 25% prašančiųjų, dabar šis skaičius mažesnis.
34. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomyb÷s ypatumai

Nepilnamečiai yra tie, kurie nesulauk÷ 18 m. tačiau jau pasiek÷ 14 ar 16 m. Nepilnamečiams asmenims yra siauresnis taikomų bausmių rūšių sąrašas. Nors skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į aplinkybes kurios l÷m÷ nusikaltimą. Skiriant bausmę turi būti išnagrin÷jamas platesnis aplinkybių sąrašas. Daugiau galimybių atleisti nuo baudžiamosios atsakomyb÷s, bausm÷s, trumpesni teistumo terminai, daugiau galimybių taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Sakoma, kad nepilnamečių atsakomyb÷s ypatumas yra ir tai, kad bausm÷ turi atitikti amžių ir socialinę brandą, turi būti vertinama asmenyb÷ ir kiek bausm÷ pasieks savo tikslus. Pats įstatymų leid÷jas nurodo, kad skiriant bausmes turi būti ribojamas laisv÷s at÷mimas ir tokią priemonę kaip įmanoma dažniau keisti baudžiamojo poveikio priemon÷mis. Turi būti siekiama visų min÷tų tikslų, tada galima kalb÷ti apie efektyvią bausmę bei atsakomybę. Visiški ypatumai turi būti taikomi nesulaukusiam 18 m., tačiau juos galima taikyti ir tiems, kurie n÷ra sulaukę 21 m., jeigu jie atsilikę psichiškai. Nepilnamečiui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemon÷s. Pagal įstatymą, gali būti parenkamos ne daugiau kaip 3 aukl÷jamojo poveikio priemon÷s. Tod÷l teismas, parinkdamas aukl÷jamojo poveikio priemones, negali parinkti tokių, kurios viena kitą neutralizuotų. Priemon÷s: Įsp÷jimas. Kaip savarankiška priemon÷ gali būti skiriama nepilnamečiams. Tai lengviausia poveikio priemon÷, kuri veiksminga padariusiems nusikalstamą veiką neatsargiai ir pan. tačiau asmeniui turi būti paaiškinama, kad kitąkart padarius nusikalstamą veiką bausm÷ bus sunkesn÷. Turtin÷s žalos atlyginimas ar jos pašalinimas. Teismas skirdamas šią poveikio priemonę, turi įsitikinti, kad asmuo gali atlyginti žalą ir to nereiks padaryti t÷vams ar glob÷jams. Nemokami aukl÷jamojo pobūdžio darbai. Turi būti skiriami ten, kur darbas iš tiesų turi aukl÷jamąjį pobūdį. Bet kokie darbai turi būti skiriami, jei yra raštiškas nepilnamečio sutikimas. Tokios sutikimo nesant gali būti konstatuojama, kad pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. Atidavimas t÷vams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Galima labai platus sąrašas tokių asmenų. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad šie asmenys turi daryti teigiamą įtaką. Priemon÷ turi būti skiriama nuo 6 m÷n. iki 3 m. bet ne daugiau kaip iki 18 m. Nepilnamečiai gali būti įpareigojami d÷l vienokio ar kitokio elgesio. Asmenys, prisi÷mę globą turi informuoti institucijas, kaip jiems sekasi. Elgesio apribojimas. Jis gali būti skiriamas nuo 30 d. iki 1 m., teismas gali nustatyti įvairių įpareigojimų (lankytis įvairiose vietose, užsiimti tam tikra veikla ir pan.). Atidavimas į specialiąją aukl÷jimo įstaigą. Klasikin÷ poveikio priemon÷, ji yra pakankamai rimta, sukelia pakankamai daug apribojimų.
58

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

35. Senatis
Apkaltinamojo nuosprendžio pri÷mimo senatis

Galimi įvairūs terminai:
95 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio pri÷mimo senatis 1. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu: 1) pra÷ję: a) dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; d) dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas; e) penkiolika metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas; f) dvidešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvyb÷s at÷mimu;

Šio instituto esm÷ tokia, kad su÷jus terminams, taikyti baudžiamosios atsakomyb÷s negalima. Iki tol vieni ar kiti apribojimai galimi. Jeigu asmuo nesislapsto nuo teisminio nagrin÷jimo, o procesas nepradedamas, iš tiesų yra pagrindas nepriimti apkaltinamojo nuosprendžio. Tam tikra prasme yra problema, kadangi ikiteisminis tyrimas trunka ilgai. LAT yra pasisakęs, kad reikia atsižvelgti skiriant bausmę, jei užtruko ikiteisminis tyrimas ar teisminis procesas. Asmuo, kuriam taikoma tokia priemon÷ neturi būti padaręs nusikalstamos veikos ir neturi slapstytis nuo nusikalstamo tyrimo. Galima sakyti, kad asmuo, jei jis elgiasi teisingai, yra pasitaisęs. Šis institutas praktikoje yra taikomas gana dažnai ir yra svarbus. Jis atspindi mūsų valstyb÷s tradicijas: negalima teisti mirusiųjų ar tų, kuriems tai jau nebetenka prasm÷s (Statutų nuostata). Jeigu asmeniui pavyko išvengti be piktavališkų pastangų išvengti teisingumo, valstyb÷ mano, kad reikia baigti procesą. Priešingu atveju, tai būtų tyčiojimasis iš teisingumo sistemos ir paties asmens, kuris patiria tam tikrų neigiamų išgyvenimų. Yra tam tikrų nusikaltimų (žmoniškumui, genocido nusikaltimai, karo nusikaltimai), kuriems senatis netaikoma. Jei asmuo vengia proceso, jei vengimas nepasireiškia nusikalstama veika, senaties terminas sustoja. Tačiau net ir pasisl÷pus, valstyb÷ tam tikrais atvejais atsisako vykdyti teisingumą šio asmens atžvilgiu. Baudimas taptų neorus iš valstyb÷s pus÷s. Nuo naujo nusikalstamos veikos padarymo senaties eiga pradedama iš naujo.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis

Tai situacija, kai nuosprendis jau priimtas, bet n÷ra vykdomas. Jis skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteis÷jimo iki vykdymo dienos.
96 straipsnis. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis 1. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu: 1) jis nebuvo įvykdytas: a) per dvejus metus, kai paskirta bausm÷ už baudžiamąjį nusižengimą, arba b) per trejus metus, kai paskirta ne laisv÷s at÷mimo bausm÷, arba kai paskirta laisv÷s at÷mimo bausm÷ neviršija dvejų metų, arba c) per penkerius metus, kai paskirta laisv÷s at÷mimo bausm÷ neviršija penkerių metų, arba d) per dešimt metų, kai paskirta laisv÷s at÷mimo bausm÷ neviršija dešimt metų, arba e) per penkiolika metų, kai paskirta laisv÷s at÷mimo bausm÷ viršija dešimt metų ar paskirtas laisv÷s at÷mimas iki gyvos galvos, ir 2) per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką nuteistasis nevengia atlikti paskirtos bausm÷s ir nepadaro naujos nusikalstamos veikos.

Šiuo atveju nustatyta daugiau kriterijų. Šiuo atvejų greičiau galime kalb÷ti apie pabr÷žtinai netinkamą teis÷saugos institucijų darbą (pvz. teis÷jas pamiršta priimti nuosprendį). Gali būti, kad asmuo pats vengia nuosprendžio vykdymo. Eiga gali arba sustoti, arba nutrūkti. Valstyb÷ turi efektyviai organizuoti savo funkcijas.

59

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

36. Teistumas

Tai pad÷tis, kuri gali būti vertinama, kaip baudžiamosios atsakomyb÷s pabaiga, kai asmuo dar jaučia padarytos nusikalstamos veikos pasekmes. Įstatymas nepateikia teistumo sampratos, tačiau paprastai ji apibūdinama kaip specifin÷ asmens pad÷tis, nubausto d÷l nusikaltimo padarymo ir jau atlikusio bausmę. Pasekm÷s, nulemiančios jo pad÷tį yra: Bendrateisin÷s pasekm÷s. Įstatymas tokiu atveju suteikia atskiroms institucijoms riboti tam tikras teises (pvz. įsigyti šaunamąjį ginklą). Oficialių apklausų metu toks asmuo turi pateikti informaciją, kas buvo teistas. Negalima užimti tam tikrų pareigų, kurioms reikalinga nepriekaištinga reputacija. Atsižvelgiant į teistumą galima riboti tik tokios teis÷s, kurias numato įstatymas. Baudžiamosios teisin÷s pasekm÷s. Į šį momentą atsižvelgiama skiriant bausmę (nors teistumas n÷ra sunkinanti aplinkyb÷), tačiau į jį atsižvelgiama, kai apibūdinama asmenyb÷. Turi reikšmę pripažįstant asmenį recidyvistu ar pavojingu recidyvistu. Apribotas yra bausmių švelninimas. Teistumas atsiranda nuo tos dienos, kai įsiteis÷ja apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau yra išimčių. Teistumo situacijos nesukelia atvejai, kai asmuo atleidžiamas nuo bausm÷s d÷l ligos. Teistumas gali išnykti ar gali būti panaikinamas. Tai gali būti daroma teismo iniciatyva arba paties nuteistojo prašymu. Galbūt tai paskatins įstatymų leid÷ją pasinaudoti savo teise ir spręsti amnestijos tvarka teistumo klausimus. Teistumas išnyksta savaime ir specialaus patvirtinimo nereikia. Padarius nusikaltimą vis tik surašomi visi teistumai, nes tai pakankamai rimta informacija vertinant asmens asmenybę. Nepilnamečiams asmenims teistumas yra sumažinamas per pusę. Netapati situacija yra teistumo išnykimas ir reabilitacija.
37. Priverčiamosios medicinos priemon÷s

Visiškai įmanomos situacijos, kai asmuo darydamas nusikalstamą veiką yra nepakaltinamas. Šios priemon÷s anksčiau buvo naudojamos kovoje su disidentais. Žinant tai, kad buvo piktnaudžiaudavo su psichiatrija, l÷m÷ tai, kad dabar su šiomis poveikio priemon÷mis elgiamasi atsargiai. Jos jungia ir teisinius ir medicininius momentus. Priemon÷s skiriamos tik patarus medikams, kai tai reikalinga. Šių priemonių skyrimo tvarką nustato BK ir BPK. Priemon÷s taikomos asmenims, kurie padaro nusikalstamas veikas. Tik teismas nusprendžia skirti ar ne bei nustato laiką, kuriam šios priemon÷s turi būti skirtos. Skirtingai nuo bausm÷s, šios priemon÷s neskirtos nubausti, o išgydyti. Asmuo, kuriam skiriamos šios priemon÷s, n÷ra smerkiamos valstyb÷s. Jomis siekiama apsaugoti asmenį bei aplinkinius ir pad÷ti pačiam asmeniui. Tod÷l šios priemon÷s gali būti apibūdinamos kaip prevencija, bet jokiu būdu ne nubaudimas.
38. Baudžiamosios teis÷s mokslo raida (mokyklos)

BT negali pasigirti tokiomis senomis tradicijomis, kaip rom÷nų teis÷. Ji prad÷ta d÷styti nuo XII a. ir tai buvo kanonų teis÷s aiškinimas (buvo pateikiamas įstatymų komentaras). BT, kaip teis÷, siejama su Monteskj÷ ir Lui de Sekonda vardais ir Monteskj÷ darbu „Apie Konstitucijos dvasią“. V÷liau minimi Bekarija, Ruso, Volteru ir kt. Paprastai išskiriamos trys mokyklos: Klasikin÷ Antropologin÷ Sociologin÷ Jos sujungia daug krypčių, tačiau teisingiausia būtų iki klasikin÷s teis÷s mokyklos išskirti šviet÷jišką teis÷s mokyklą. Tai revoliucijų pagrindu savo supratimo apie baudžiamąją teisę,baudžiamąją politiką, pateikimas. Pvz. Didžioji prancūzų revoliucija buvo siejama su baudžiamąja teise. Šalia Monteskj÷, Ruso ir Voltero išskiriama ir Marato pavard÷. Su Monteskj÷ pavarde siejamas valdžių padalijimas, jo veikalas „Apie įstatymų dvasią“. Jis teig÷, kad baudžiamasis įstatymas yra taikomas pernelyg dažnai, visų pirma tai siejama su nusikaltimų religin÷je sferoje mažinimu. Taip pat monarcho įžeidimas ir panašūs nusikaltimai, netur÷tų būti laikomi nusikaltimais. Turi būti baudžiama už veikas, o ne mintis, įsitikinimus. Bausti reikia už išorinius veiksmus. Svarbu buvo ir tai, kad
60

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

nusikaltimai turi būti aiškiai apibūdinti nurodant jų bruožus. Keliama proporcingumo id÷ja – bausm÷s turi atitikti padarytus nusikaltimus. Monteskj÷ ryžtingai pasisako prieš mirties bausm÷s taikymą. Mirties bausm÷s turi būti atsisakoma už turtinius, religinius nusikaltimus, monarcho įžeidimą. Monteskj÷ man÷, kad nusikalstamumas did÷ja ten, kur šiltesnis klimatas. Keliama prevencijos id÷ja – svarbu ne nubausti, o užkirsti kelią. Tai siejama su visuomen÷s tobul÷jimu. Bekarijos veikale „Apie nusikaltimus ir bausmes“ ryški humanizmo id÷ja. Jis vysto tam tikras Monteskj÷ id÷jas. Įstatymus turi kurti įstatymų leid÷jas, tik jis gali kriminalizuoti veikas. Konkrečių veikų nustatymas ir nubaudimas turi būti teismo kompetencijoje. Gali būti persekiojama tik už veiksmus, bet ne už ketinimus. Bausm÷s vienodos visiems piliečiams, visų lygyb÷ prieš įstatymą. Stiprinamos id÷jos apie proporcingumo principą. Bausmių laiptuose neturi būti vietos žiaurumui, svarbus ne bausmių griežtumas, o jų neišvengiamumas. Bausm÷s turi būti ne įbauginančios, bet tokios, kurios užkirstų kelią recidyvui. Mirties bausm÷ tiesiogin÷s įtakos nusikalstamumui neturi. Mirties bausm÷, anot jo, n÷ra efektyvi, tai tik žiaurumo pamokymas, o šias pamokas duoda valstyb÷. Volteras. Jis pagal savo išsilavinimą nebuvo teisininkas, tačiau jo id÷jos tur÷jo daug įtakos BT teorijai. Jis paraš÷ BT įstatymų komentarą. Jis pasižym÷jo kaip aktyvus bažnyčios priešininkas. Religiniai nusikaltimai neturi būti baudžiami BT priemon÷mis. Jis teig÷, kad kitatikių bažnyčios persekiojimai yra neprotingi ir juos kritikavo. Jis vysto bausm÷s ir nusikaltimo atitikimo – proporcingumo id÷ją. Anot jo, mirties bausm÷ n÷ra išeitis. Ž.P. Maratas. Buvo publicistas, mokslininkas, fizikas. Jo id÷jos išd÷stytos veikale „Baudžiamųjų įstatymų planas“. Įstatymuose neturi būti nieko, kas turi būti neaišku, nesuprantama ar netikslu. Įstatymai turi būti tokie, kad asmenys žinotų, kas jų laukia. Įstatymuose nereikia bijoti perd÷to tikslumo, jie turi būti suprantami, paskelbti, prieinami ir pigūs (kiekvienas gali įsigyti). Jis pirmą kartą kelia id÷ją, kad su BT reikia elgtis atsargiai, jei įstatymai n÷ra aiškūs ir suprantami, kyla klausimas, ar jie nepažeidžia žmogaus teisių ir laisvių. Pažym÷tina, kad jis išk÷l÷ BT bendrosios ir specialiosios teis÷s id÷ją. Savo veikale pateikia projektą, kuriame išd÷styta nusikaltimų analiz÷ (savotiškas BK projektas). Įtvirtinti proporcingumo, nusikaltimų prevencijos principai. Ryškūs skirtumai tarp Bekarijos ir kitų mąstytojų nuostatų, jis buvo didžiausias revoliucionierius. Kviesdamas nuversti tironišką režimą jis palaik÷ įstatymų nesilaikymą. Klasikin÷ BT mokykla susiformavo XVIII-XIX a. Visų pirma, ši mokykla siejama su vokiečių mokslininkais tai pagrindiniai autoriai (Fojerbachas, Kantas). I. Kantas suformuoja baudžiamosios atsakomyb÷s id÷ją. Formuojamas socialinis-etinis baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindas. Savo id÷ją jis sieja su dorove. Jis mano, kad asmuo yra dorovingas, kai besąlygiškai paklūsta įstatymo imperatyvui. Tada žmogus elgiasi teisingai. Žmogus yra laisvas elgtis taip, kaip nori, jei jis nevaržo kitų žmonių laisv÷s. Žmogus gali rinktis vienokį ar kitokį elgesio variantą. Žmogus yra paj÷gus daryti ką nori ir tod÷l valstybei suteikiama laisv÷ bausti tuos, kurie nepaklūsta įstatymui. Teis÷s pažeid÷jas – protinga, sąmoninga, valinga atsakomyb÷. Valios, elgesio laisv÷ tapo svarbia id÷ja kuriant bausmių sistemą. Bausm÷s turi būti pritaikytos sąmoningam asmeniui, kuris geba suvokti jų reikšmę. Turi būti kuriamos prevencin÷s priemon÷s, kurios taikomos protingai asmenybei. Klasikin÷s BT mokyklos trūkumas – visų atsakymų ieškoma žmoguje. Tai reiškia, kad klasikai atsiribojo nuo realyb÷s ir šis trūkumas l÷m÷, kad šią mokyklą teko modifikuoti. Valios laisv÷s id÷ja negal÷jo paaiškinti did÷jančio nusikalstamumo. Bausmių koncepcijoje dominuoja Taliono principo realizavimas. Taip buvo suprantama proporcija. Tokios id÷jos – žingsnis atgal, lyginant su šviet÷jais. F. W. H÷gelis. Su jo vardu siejamas dialektinis metodas. Vieni iš šio metodo pusių: priešybių vienyb÷s d÷snis, neigimo neigimo d÷snis ir kt. H÷gelis naudojo triados principą – viskas vyksta tokiomis faz÷mis: tez÷, antitez÷ (neigimas), sintez÷. Tez÷ atitinka įstatymą, antitez÷ – individualų elgesį, BT nuostatų pažeidimą, sintez÷ – reakcija į padarytą nusikaltimą. Valstyb÷s teis÷ bausti remiasi logišku teisingumu, bausm÷s neišvengimu, o ne gąsdinimu. Žmogus gali būti baudžiamas tik už veiksmus, bet ne už mintis. Subjektas – poelgių visuma. Buvo neigiamas objektyvus pakaltinimas (baudžiama tik už padarytą veiką). Turi būti atsižvelgiama į asmens kaltę. Anot H÷gelio, gali būti ribotai pakaltinamų ar nepakaltinamų žmonių. Taigi tokia id÷ja buvo nauja. H÷geliui priklauso būtinojo reikalingumo institutas. Šio instituto užuomazgos įtvirtintos ir Statutuose. Buvo vystomas teisingumo principas, kuris atmet÷ H÷gelio supratimą, kad kerštas yra pateisinamas. H÷gelis raš÷, kad kodifikuota teis÷ yra žymiai geresn÷ ir tobulesn÷. Jis raš÷ ir apie teis÷jų savival÷s apribojimą. Tik tada gali būti pasiekiamas teisingumas.
61

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Fojerbachas – pats žymiausias XIX a. mokslininkas. Jo darbuose išreiškiamos pagrindin÷s klasikin÷s mokyklos id÷jos. Jis tvirtino, kad baudžiamoji atsakomyb÷ galima tik už veiksmus, bet ne už mintis. Baudžiamuosiuose įstatymuose turi būti apibr÷žtos sankcijos. Tai turi riboti teismų savivalę. Jis sukūr÷ nusikaltimo sud÷ties id÷ją, kaltę. Buvo aiškinama, kad kalt÷ gali būti tyčin÷ ir neatsargi (culpa, dolus). Baudžiamosios atsakomyb÷s pagrindas – objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Turi būti atsižvelgiama, į tai, kokia stadija padaryta veika, bendrininkai turi būti baudžiami pagal savo ind÷lį. Jis pareng÷ 1813 m. Bavarijos kodekso projektą. Jame buvo įtvirtinta, kad straipsniai turi būti išd÷stomi pagal tikslią tvarką, sud÷tys turi būti aiškios, baudžiama už religinius nusikaltimus. Klasikai vysto BT dalijimo į bendrąją ir specialiąją dalis. Įstatymai turi būti aiškūs, tikslūs, visiems suprantami. Jei įstatymo raid÷ neaiški, jis turi būti aiškinamas kalinamojo naudai. Klasikai išvyst÷ mokymą apie įstatymo struktūrą. Straipsnį sudaro hipotez÷, dispozicija ir sankcija. Klasikai tvirtino, kad bendrojoje dalyje įtvirtinamos hipotez÷s. Jie teig÷, kad įstatymuose turi būti nurodomos apibr÷žtos sankcijos ir tai tur÷tų būti garantija, kad nebus savival÷s. Jie reikalauja atsižvelgti į visas aplinkybes skiriant bausmę. Klasikai pagrind÷ įstatymo aiškinimo būtinumą. Jie akcentavo, kad asmenys gali būti nepakaltinami. Jie iki tobulumo išvyst÷ sąvokas, definicijas ir BT mokykla buvo juntama aiškiai to meto įstatymuose. Įstatymai pasižym÷jo aukšta juridine technika. Klasikai įstatymą aiškino „patį iš savęs“ ir tai l÷m÷ atitrūkimą nuo realyb÷s. Jie negal÷jo paaiškinti auštą nusikalstamumą ir negal÷jo pasiūlyti kitų priemonių, kaip tik įstatymų tobulinimą. V÷liau klasikin÷s teis÷s mokyklos atstovų darbuose galima įžvelgti modifikacijų. Pradeda tvirtinti, kad elgesį gali lemti žmonių patologija, tam tikra liga, valios laisv÷ nebesuabsoliutinama. Atsiranda lengvinančios ir sunkinančios aplinkyb÷s. Skiriant bausmę tur÷tų būti atsižvelgiama į specialistų išvadas. Antropologin÷ BT mokykla. Klasikams nesugebant paaiškinti augančio nusikalstamumo, į areną išeina ši mokykla. Pagrindinis atstovas – Lombrozo. Bet dar iki jo buvo šios mokyklos užuomazgų, pvz. La Fatero darbai. Jis teig÷, kad paveldimi veido bruožai taip pat ir polinkis į nusikalstamumą. Daktaras Galis pradeda vystyti id÷jas, priklausančias antropologin÷s teis÷s mokyklai. Didžiausias ind÷lis yra priskiriamas Lombrozo ir jo pasek÷jams (Feri). Mokyklą prad÷jo gydytojai, kurie kal÷jimuose matavo ir sv÷re nusikalt÷lius. Buvo išskiriami stigmatai – savyb÷s, kurios lemia nusikalstamumą. Buvo teigiama, kad nusikalt÷liais gimstama, tod÷l reikia taikyti žiaurias priemones (mirties bausm÷, kastracija ir kt.). Nusikalt÷liai buvo vertinami kaip atavizmo reiškinys (pav÷lavę, užsilikę laukiniai visuomen÷je). Teismai nereikalingi, vietoj jų turi būti tam tikri administraciniai organai, kurie nustatytų, į ką linkęs asmuo. Komisijos turi vertinti žmones ir konstatuoti vienokį ar kitokį nusikalt÷lio tipą. Nusikalt÷liai – neišvengiamas visuomen÷s reiškinys ir turi būti priemonių, kurios neleistų pasireikšti nusikalstamumui. Šios id÷jos buvo realizuojamos tam tikrų valstybių politikoje (Vokietijoje fašizmas ir kt.). Antropologin÷ mokykla ir fašistin÷je Italijoje ir Vokietijoje tur÷jo pasisekimą. Yra pažangių id÷jų, tačiau jiems buvo svetimas supratimas, kad dominuojantį vaidmenį turi socialin÷ aplinka. XX a. 2 deš. buvo imtos neigti šios teorijos. Nors antropologin÷ mokykla šiuo metu netaikoma, tačiau yra išlikusių id÷jų. Tvirtinama, kad yra keli procentai žmonių, linkusių konfliktuoti. Kalbant apie antropologinę mokyklą, bandoma pritaikyti priežastingumo d÷snį nusikalstamų poelgių mechanizme. Buvo siekiama išanalizuoti nusikalstamumo priežastis, bausm÷s turi būti siejamos ir su asmenybe. Šioje mokykloje jau buvo užfiksuotos metodologin÷s id÷jos. Sociologin÷ teis÷s mokykla. Ji keičia antropologin÷s teis÷s mokyklą. Sukuriama nusikalstamumo faktorių teorija. Šios mokyklos pagrindiniai atstovai – Listas, Princas, Tangancevas. Išskiriami tokie faktoriai: 1) Kosminiai (fizikiniai) reiškiniai. Tiek klimatas, tiek kosminiai reiškiniai turi įtakos nusikaltimų suakyv÷jimui. 2) Individualūs (biologiniai) faktoriai. Amžius, lytis, ydos, psichikos ligos turi įtakos nusikalstamumui. Taigi kuriama faktorių sistema ir atsisakoma pagrindinio determinanto, kuris vienas nulemia asmens elgesį. Baudžiamoji teis÷ skaidoma į tokias kryptis: Baudžiamoji teis÷ – tam tikra doktrina, teorija, kuri reikalinga studijuojantiems teisę ir taikantiems baudžiamuosius įstatymus. Neatmetami BT institutai, tačiau įžvelgiama nauja jų prasm÷. Kriminologija. Atiduodama duokl÷ antropologams – išskiriamas asmenyb÷s d÷mesys. Baudžiamoji politika. Listas skiria ir fenologijos kryptį.
62

Baudžiamoji teis÷ • Jono Prapiesčio paskaitos • 07/08 m. © Jovita Valatkait÷

Tačiau pagrindinis d÷mesys skiriamas aiškinimui, kas lemia vienokius ar kitokius įstatymus, institutų sukūrimą BT. Iš esm÷s ieškoma tų faktorių, kurie svarbūs BT. Nusikaltimo samprata – modelis, pagal kurį teisininkai apibūdina tam tikrus reiškinius. Taigi sociologai skiria d÷mesį gyvenimo sąlygų analizei. Kai reiškiniai užfiksuojami baudžiamajame įstatyme, jie tampa sąvokomis ir atitrūksta nuo realyb÷s. Tačiau, kai pažeidžiamas šis įstatymas v÷l turi būti vertinama realyb÷. Sociologai teig÷, kad nusikalstamumas yra amžinas, jis egzistuos, kol egzistuoja visuomen÷. Vienas iš esminių momentų šioje teorijoje – kosminių veiksnių pripažinimas. Buvo atrastas d÷sningumas tarp kosminių reiškinių ir nusikalstamumo. Atrandama prieštaringos būsenos id÷ja, vieni pritar÷ tokiai id÷jai, kiti ją kritikavo. Tačiau sociologai teig÷, kad pavojingos būsenos konstatavimas – viena iš s÷kmingos kovos su nusikalstamumo sąlygų. Siekiant apsaugoti visuomenę reikalingos ne tik bausm÷s, bet ir poveikio (socialin÷s apsaugos) priemon÷s, kurios būtų taikomos asmeniui, keliančiam pavojų. Sociologai tvirtino, kad kol tokie asmenys neperženg÷ ribų, reikia rinkti informaciją apie juos. Tačiau, jei visuomen÷ tokių žmonių gyvenimo būdui, reikia imtis priemonių (kartais netgi izoliuoti šiuos asmenis). Sovietiniu laikotarpiu socialin÷s apsaugos priemon÷s buvo pritaikomos savitu būdu – taikant tokias priemones asmenims, gyvenantiems tam tikroje teritorijoje, kur padarytas nusikaltimas ar kraujo ryšiais susijusiems su tokiais asmenimis. Sociologai tvirtino, kad bausm÷s turi būti represyvios, tačiau humaniškos. Bausm÷s turi nekenkti artimiesiems ir atitikti padarytą veiką. Asmenyb÷s analizei turi būti skiriama didel÷ reikšm÷. Tam tikros priverčiamosios priemon÷s turi būti naudojamos. Šios id÷jos realizuotos ir mūsų baudžiamojoje teis÷je – atsižvelgiama į asmenybę, pripažįstamas ribotas pakaltinamumas, nepakaltinamumas ir tokiems asmenims taikomos atitinkamos priemon÷s. Sociologin÷ mokykla nurodo mokslinį kelią BT. Ji daroma gyvesn÷ ir siejama su realybe, apibendrinami reiškiniai ir suteikiama teisin÷ išraiška jiems. Sociologai pad÷jo pagrindą kriminologijai. Tam tikrų sociologin÷s mokyklos modifikacijų buvo daug. Mokslininkas Gramatikas tvirtino, kad atskirais atvejais valstyb÷ net negali bausti asmenų ir gali taikyti prevencines medicinines priemones. Valstyb÷ turi sukurti institucijų ir priemonių sistemą, kuri būtų taikoma asmenims, keliantiems pavojų. Tokie pasiūlymai sulaukdavo daug kritikos. Gelbstint sociologin÷s mokyklos id÷jas atisiranda naujoji sociologin÷ mokykla, kurios pradininkas – Markas Ancelis. Jis teig÷, kad valstyb÷ negali atsisakyti BT, nes kitokių priemonių, kaip baudžiamoji teis÷ visuomen÷ n÷ra sukūrusi. Ji turi būti naudojama kaip resocializacijos priemon÷. Asmuo turi tur÷ti galimybių grįžti į normalų gyvenimą. Baudžiamuosius įstatymus taiko žmon÷s, tod÷l būdingos klaidos. Turi būti paliekama galimyb÷ reaguoti keičiant bausmes, bausm÷s atlikimo sąlygas, jei asmuo jau pataisytas. Įtvirtinamas progresyvin÷ bausm÷. reikia blaiviai suprasti tuos, kurie padar÷ nusikaltimus ir poveikio priemones taikyti atsižvelgus į plačią asmenyb÷s analizę. Ancelis tvirtinto, kad valstyb÷ turi tur÷ti du kelius: baudžiamoji teis÷ ir socialin÷s gynybos priemonių sistema. Buvo siūlomos tam tikros priemon÷s – pvz. draudimas tam tikriems asmenims tur÷ti ginklus, vairuoti transporto priemones ir kt. Tai pritaikyta ir mūsų sistemoje. Pasižiūr÷t: kalt÷s rūšis ir forma; kalt÷ bendrininkaujant; priežastinis ryšys (turi būti nurodoma, kad kaltininko veikoje glūd÷jo tokių padarinių kilimo galimyb÷, veika gal÷jo sukelti tik tokius padarinius, jie kilo tik d÷l kaltininko veikos, o ne įsikišus trečiosioms j÷goms, turi būti suvoktas priežastinis ryšys kaltininko);

63