U D K 882-93 K o-583

Versta iš: Сергей Козлов В С Ё О Ё Ж И К Е , М Е Д В Е Ж О Н К Е , Л Ь В Ё Н К Е И Ч Е Р Е П А Х Е А з б у к а - к л а с с и к а , С а н к т - П е т е р б у р г , 2006 Сергей Козлов Ё Ж И К В Т У М А Н Е Р у с и ч , С м о л е н с к , 2006

Antrasis leidimas Russian text o f Sergei Kozlov s Work Copyright © 2008 by Sergei Kozlov The rights for the Lithuknian edition are acquired via FTM Agency, Ltd., Russia, 2008 / Lietuvių k. išleista susitarus su FTM Agency, Ltd., Rusija, 2008 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2010 © Leidykla „Nieko rimtoa, 2011

ISBN 978-9955-683-97-1

Sergej Kozlov

Iliustravo

Iš rusų kalbos vertė D alia Saukaitytė

\

-•

~

:

Vilnius

2011

.

.

.

papurtė galvą Ežiukas.Ne-a. sumarmaliavo tiesiai Ežiukui į ausį. rąsteliu. bet kartkarčiais jiems nutikdavo nepaprastų dalykų.. ritosi Meškiukas ir šaukė: . Štai ir šiandien.E-ežiU'U-uk! E-ežiu-u-uk! Ką aš radau! Ką radau! Ką ra­ dau! . . Supratai? . . šuldu kuldu! Na.paklausė Ežiukas. į kalnelį.Buldu kuldu. per lauką. . . nuo kalnelio.Išlindo iš pienių Ežiukas.Buldu kuldu. Per mišką. per lauką. ar dabar aišku? . .Et! . rąsteliu.. į kalnelį.Kartą gyveno miške Ežiukas ir Meškiukas... .kol pribėgo mišką. draugiškai. .Ką? .Lekiam! Meškiukas čiupo Ežiuką už letenėlės ir kiek kojos neša pasileido atgalios . rąsteliu. Gyveno gražiai...Na? .uždusęs suburbuliavo Meškiukas. šuldu kuldu! . 7 .Ne.Ir vėl suburbuliavo.rąsteliu. nuo kalnelio.O kur? .

tiesiai virš durų. -K am ? . ką pasakysi? Gali duoti jam žolytės.Praskleidė krūmus Meškiukas. stūksojo su­ krypusi daržinė. iš tolo primenanti kupranugarį.v . pridengta žalumos. .skiemenimis perskaitė Ežiukas. - .Kupranugariui! .Ir Meškiukas dingo daržinės viduje.Na.Štai! . buvo pakeverzota: D AN G Ū S Dan-gūs. Priešais juos miško aikštelėje. . A nt „nugaros".

Meškiukas riktelėjo: .. per lauką.lyg niekur nieko atsakė Meškiukas. o jiems ant pečių.kam? . .pasiteiravo Ežiukas. . . į kalnelį. . kad užburkuos: Pakeisime mes dangų. rąsteliu.paklausė Ežiukas. sakytum kokiu kilimu.Karšta! - 9 . dūmė ir tas nežinia koks daiktas. .Kas čia? .Ir Meškiukas. kad uždainuos. . Alsiai čirškė žiogeliai.ką?. Kai jie pribėgo du menkučius kelmelius vidury lauko. .„Padėk! “ ..Ir numetė ritinį ant žolės. .Čiupk.tuoj pat išgirdo Ežiukas ir po akimirkos pamatė patį Meškiuką.Stok! Tinkamiausia vieta! .Dangų. ant peties. . nuo kalnelio. išsvirduliuojantį iš daržinės su didžiuliu ritiniu. lipdamas ant kelmelio..Tinkamiausia . rąsteliu. upėje lyg įbesta atsispindėjo dygi saulė.Tam! .net prasižiojo Ežiukas.paliepė Meškiukas. dūmė dabar Ežiukas su Meškiuku. Pakeisime mes dangų G ü gū gū! Pakeisime . tarsi rąstas. Pakeisime mes dangų. Per mišką.

nepatenkintas susiraukė..į kalnelį. dvėsavo ir braukėsi nuo kaktos prakaitą. . Meškiukas jau taikė naują dangų.vos išlemeno Ežiukas ir bedė letenėle aukštyn. saulėje išblukusį dangų ir . Tuo pačiu keliu . ten? .. rąsteliu. Ir jie nukūrė. o tada.Et! . užkabino letena išdegusį. . per kurį pirmiausia nusidriekė graudžiai klykiančių gervių virtinė.truktelėjo.susikrimto Meškiukas ir trinktelėjo sau letena per šlaunį. . per lauką. paskubomis suvyniojo į ritinį.Padėk! . Atsistojęs ant kelmelio. .Ką tu čia išdirbinėji? ! Bet buvo per vėlu. .Pabus šitaip.tik pamanykite! . rąsteliu . kur buvo visiškai tuščia. ..Ką tu darai? .urgztelėjo jis. 10 .. pabiro smulkus lietutis. pūškavo. o saulelė nusirito lyg druskinė ir nukrito anapus miško. . tada kaip staltiesė ėmė šliaužti žemyn. nuo kalnelio. Ir dviese jie ištempė naują dangų.. O dangus .atsakė Meškiukas.. .linktelėjo Ežiukui ir užsimetė ant peties savąjį galą.O kas bus.sušuko Ežiukas. „čiupk!“. .jie dūmė naujo dangaus ir tempė senąjį su klykiančiomis gervėmis.Pasilypėjo ant kelmelio.. . nuo jo lašėjo vanduo..Negerai! Jis nudrėskė naująjį dangų.Juk ten nieko nebėra.

ir Meškiukas galiuką pabėgėjo vienas su klykiančiomis gervėmis. .kupranugaryje? .Kada? .Nuostabus buvo dangus! Ar manai. .pagalvojęs linktelėjo Ežiukas. kad jis . .pakrantėje paklausė Ežiukas. būna? .O kokio dangaus mums reikia? .Kad būtų nekaršta.Ten.. . nešalta. kai buvo Kiškio gimtadienis? . nešlapia ir netamsu! .Prisimeni. .Argi taip.Prisimenu.. .ramiai linktelėjo Meškiukas.Ežiukas net stabtelėjo. bet apsižiūrėjo ir grįžo atbulas. ..Aha.

Ir jie pasileido prie daržinės.Tpfu! .Ir iškart atbėgs Kiškis? .Ne-a..atsakė Ežiukas. .O kodėl aš anksčiau šito kupranugario nesu matęs? . .Na štai. kaip Ežiukas su Meškiuku paskubomis grįžta atgalios.supyko Meškiukas. . . Varnai buvo įdomu žiūrėti iš viršaus. tai kitur. ko dabar stoviniuoji? . kai jie su naujuoju dangumi pasiekė du kelmelius vidury lauko.Jis .Naktis! Ar tu mane matai? . atbėgs Kiškis ir vėl bus gimimo diena? .atsiduso Meškiukas. .patikslino Ežiukas. Varna linksmai kraipėsi ant eglutės. . . .Na. 12 .Spalio. .Sis kupra­ nugaris .O kur jo kupros? v .Aš tavęs taip pat nematau. .supykęs nusispjovė Meškiukas.O kur jis dėsis neatbėgęs? Jiedu išskleidė dangų. ir iškart pasidarė tamsu.rabaždindamasis ant savojo kelmelio paklausė Ežiukas.Žinoma! . .dangiškas: su dangumis ir be kuprų.O jeigu mes jį surasime. Nyki rugsėjo naktis. .Dabar bus kaip tik! . .Tokios būna spalio naktys.klajoklis: tai vienur užklysta.

koks nenuovokus! . o kas čia? .Ką badyti? . kad tave kur! Rado ko gailėtis! Štai. v . bet nebadė. Ir ji mirktelėjo Ežiukui..Dangaus. 13 . čiupo vytelę ir ėmė badyti dangų. . . .v .atsakė Ežiukas.. . O tada ryškiai tvykstelėjo.Kodėl nebadai? .Ir parodė Ežiukui. Ežiukas pakėlė vytelę ir pajudino žvaigždę.suniurnėjo Meškiukas.Na. niekis. kaip tyliai pliaukšteli ir sidabriškai skimbčioja prakiur­ damas dangus.Vytelė. .O. Ir atsirado E ž i u k o žvaigždė. Tada viena po kitos sublykčiojo mažos ir didelės žvaigždės. . Ežiukas išsigando ir. Ežiukas sekė įkandin.Badyk.. netyčia pradūrė dangų.Tpfu.„Ką..Badyk! Aš tuoj! Ir nubėgo.stabtelėjęs paklausė Meškiukas. ką“! Vaje. .Man gaila.Aš bijau. Štai. .Kam? . imk. žiūrėk! .Ir ko gi tau dabar gaila! ? . -K o ? .

kad jis velka rąstą.Ji buvo tokia graži. ir juodu dangumi nuplaukė mėnulis. ir žvaigždžių šviesoje buvo matyti.. ..Mėnulis!.pradūrė dangų rąstu. . . ir jie abu .paukšt! . . Sugrįžo Meškiukas.krioktelėjo Meškiukas..Ežiukas su Meškiuku sutartinai atsiduso ir atsisėdo ant rąsto.Pagelbėk! .

tarė Meškiukas.Ne tas! Žinoma. . .staiga pasiūlė jis.ne tas. Ir jie uždainavo: Lyg pupa į dangų kils dainelė Tyliai tyliai plaukiant upele. 15 .Klausyk. Meškiukas kartkarčiais kilstelėdavo vytelę ir pradurdavo dangų. . nėra Kiškio. kuris buvo per Kiškio gimtadienį.. . tačiau Ežiukas nenuleisdamas akių žiūrėjo į s a v o žvaigždę.Bet ten dar liko pusė kupranugario. Meškiuk.neatitrauk­ damas akių nuo s a v o žvaigždės tarė Ežiukas. gerai? .Kai šitaip gera. .Tik pirmiau susėskime į valtį. žinai. vis dėlto šis dangus .burbtelėjo Meškiukas. v . jam taip pat patinka mėnulis. Danguje švietė mėnulis ir mirkčiojo žvaigždės. o Ežiukas vis žiūrėjo ir žiūrėjo į s a v o žvaigždę.Dangų. Tylia vandens lelija. . . . lyg valtimi. jie palengva plaukė upe.pasiūlė Ežiukas.Hmm! Kaip nori.Bet.Gaila. kad ne tas! Mes jį dar surasime! . -K o? . dainuoti geriausia valtyje. daugiau mes jų nebekeiskime. Meškiuk. neatplėšdamas akių nuo savo žvaigždės. būtinai reikia dainuoti.Kai šitoks mėnulis. . .Imkime ir padainuokime! .

o per vidurį palengva plaukė debesys. kad visi medžiai palenkė prie jos liūdnas savo galvas. Nes turėsi bėdų. kai jau seniai buvo nuvytusi žolė ir nukritę nuo medžių lapai. Prie upės buvo taip tylu.pamanė jis. taip ramu. Juk tu mėgsti žuvytes.Ką tada su juo darysime ?“ 16 .Jei žibintas neapšviečia kelio Mes danguj įžiebsim žvaigždeles. pameškeriokime paskutinį kartelį. Nors vėjai staugs. „O jeigu mes sugausime debesį? . Eime. Nors lis ledu. gauruoti. Kai atėjo metas skristi paukščiams į pietus. ir Meškiuką suėmė baimė. Debesys buvo pilki. . Nekeiski dangaus. Ežiukas tarė Meškiukui: Artinasi žiema. Pasiėmė jie meškeres ir nuėjo prie upės.

Nesugausime.Žinoma! .... .Ką darysime. jeigu sugausime debesį? .Debesys ant sausų žirnių v nekimba! Štai jeigu gaudytume su pienių pūkeliais.Debesys ant pienių pūkelių ir tekimba! 17 .Ežiuk! . . .Ar su piene galima pagauti debesį? .".tarė Meškiukas. .nuramino Ežiukas.tarė Ežiukas.

Kodėl jos nekimba? .Pernai šioje vietoje nuskendo senas debesis.atsakė Ežiukas. ir plūdės aiškiai atsispindėjo vandenyje.Pradėjo temti. Ir tada paniro Ežiuko plūdė.. . . Ežiukas mostelėjo meškere . . . aukščiau už mėnulį.paklausė Meškiukas. Jie sėdėjo ant siauručio beržinio lieptelio ir žiūrėjo į vandenį. Ir jiedu visą valandą sėdėjo tylėdami. Gal čia .Rudeniop žuvys tampa labai smalsios!. .šūktelėjo Meškiukas.sušnibždėjo Meškiukas. laikyk! .Tempia! . -J o s klausosi mūsų šnekų. Ūmai Meškiuko meškerė išlinko lanku. Staiga Meškiuko plūdė ėmė šokčioti ir giliai paniro. O mėnulis kryptelėjo ir tyliai nuplaukė virš upės. . .riktelėjo Ežiukas. Meškiukas sekė akimis Ežiuko plūdę. ..sutartinai aiktelėjo Ežiukas ir Meškiukas.jis?.kartojo Ežiukas.ir aukštai į dangų. .šaukė Ežiukas. . 18 ..Mėnulis! . .Kažkas labai sunkus. nuskriejo mažutė žvaigždė.Tuomet patylėkime.Oi! . tada švilpdama atsitiesė ir aukštai į dangų švystelėjo didžiulis raudonas mėnulis. Buvo tylu tylu.Trauk! ..Laikyk.Kimba! . o Ežiukas — Meškiuko.sušnibždėjo Meškiukas. laikyk! . .Laikyk. .

stovintis šalia pinto krėsliuko. Ji nusipurtė vandenį. Pamiršę žuvis. 19 .tarė jis.kad tik užtektų masalo!. .. ir paskutiniai lapai lyg mažučiai lai­ veliai palengva plaukė upe. gera. kuriame jau sėdėjo Ežiukas. Ir vėl Meškiukas atėjo pas Ežiuką. Ir buvo jau beužsnūstąs. pavargę.sušnibždėjo jis Ežiukui.nutęsė Ežiukas ir paėmė kitus du žirnius. nes pastaruoju metu jiedu susitikinėdavo Ežiuko n a­ muose. Ir vėl Meškiuko laukė pintas krėslas.. . dviese vargais negalais ištraukė iš vandens saulutę. saulėta diena. Ir jie. perėjo siauručiu liepteliu ir nusirito per lauką. Padėk!. kai kažkas smarkiai sugriebė kabliuką.. kai žirniai baigėsi. Meškiukas persisvėrė per lieptelį ir ištraukė iš vandens du oranžinius klevo lapus.Ta-a-aip.. Aplinkui buvo tylu. jie kiaurą naktį gaudė žvaigždes ir primėtė jų pilną dangų.. Ir vėl iškeliavo auksinė. O prieš aušrą. .Užvis geriausia gaudyti su klevo lapais! .D a­ bar . mieguisti. .

į dangų. kaip gražu! . niekada nebesikeistų. . . . jog debesys sustingo jame amžiams. ir poryt jie stovės ir stovės toje pačioje vietoje. .O aš jau galvoju . .Meškiukas užkopė laipteliais.Atrodo.neatplėšdamas žvilgsnio nuo kalno pa­ galvojo Ežiukas. Buvo taip gera. ir ryt. . . o dangus buvo toks tolimas. Pro mažutę pušelę. į vėjelio sūpuojamas trapias beržo šakeles. kad atrodė. . ar ne? Ežiukas linktelėjo. „Ojojoi.O juk būtų gerai. kuris ūmai tapo tarsi dar liesesnis.Ir kas sumanė šitokį grožį?“ 20 . Meškiukas patogiau įsitaisė krėsle ir pažvelgė į kalną.Kodėl? . .Atrodo. Artėjo nuostabiausias rudens sutemų metas. .paprieštaravo Meškiukas. mėlynavo kalnas. kas yra.Taip nebūna. kad tai. Ežiukas vėl linktelėjo.kada gi tu ateisi? Meškiukas atsisėdo.Tau nusibostų.Sėskis.Man? Nieku gyvu! . jie niekur nebenuplauks. pro liesutį berželį. .pakvietė Ežiukas. taip ramu.tarė Meškiukas. žvilgtelėjo į Ežiuką ir tylomis linktelėjo.

slidu. vežimaičiu tempti bus sunkiau. Kaip manai. . .Meškiukas apibrėžė letena puslankį.. . . kad geriau būtų žiemą.paklausė Ežiukas.suko jis galvą. . kuris pasistengė. .Nuo tavo prieangio .ir kalnas žemesnis.paklausė jis Meškiuko. o antra. Tada suręsime iš naujo ir gyvensime kaimynystėje.Ežiukas neatplėšdamas akių žiūrėjo į kalną.Kas viską sumanė? . kas viską sumanė? 21 . Klausyk.gražiau negu nuo tavojo.paniręs į savo mintis burbtelėjo Ežiukas..Kaip tu manai? .Aš klausiu ne to.Kaip? .Kaip? Ogi labai paprastai! .tarė Meškiukas. kad išeitų toks v• " )U grožis? . nepaprastasis.Apie ką? . rogutės talpesnės.Pir­ miausia.tarė Meškiukas. ar ne? .Aha. o pats sau galvojo: „Kas gi tasai neregimasis.Išardysime tavo namą ir po rąstelį rogutėmis pervešime pas mane.Rogutėmis? . .O tu kaip manai? . .Aš manau. bet.atsakė Meškiukas. „Kas gi viską sumanė? . ir medžiai m en­ kesni.Visa tai? . Tiesa.Kodėl būtinai rogutėmis? Galima ir tuoj pat. . . . .. . dabar daug lapų . o gal imkime ir nutempkime tavo namelį prie maniškio? .perklausė Ežiukas.O juk nuo mano prieangio .Kas? Kaip? Kada? Kodėl aš žiūriu ir žiūriu ir niekaip negaliu atsižiūrėti?4 4 .

Sutemos tirštėjo.. .J is loja. Štai kas tau rūpi.. . .tarė jis. nes bijo nakties. O aš .Kad ir kiek laužiau galvą. . .paklausė Meškiukas.. ką jis sako? .Nežinau. neįstengiau suprasti. vos girdimai sulojo šuo. anapus upės. . Kažkur tolybėse.. Pakilo vėjas. vežimaičiu!.. .Ar girdi.atsakė Ežiukas. Ir kalno jau beveik nebuvo matyti.A-a.po rąstelį.pats save mėgdžiojo Meškiukas. ..

Ešerinis.paklausė Ežiukas. geltonų lapų . nesugriebsi.O koks bus tinklas? . paryčiais atšalo. žinoma. Įsivaizduoji? Užrakinsime jį kamaraitėje.Taip ir spigina akimis.Reikia pasikviesti Kiškį.Ir Voveraitę. . Letenomis.Ogi pagaukime.Jeigu gaudysi letenomis. . .tik kur ne kur.linktelėjo Meškiukas.tinklą.vasara! .varyti.Et.Aha. ir iškart . . ir vis tiek . aišku? Štai čia . o iš ten . .Jau kad pasakei! Ims tau ruduo ir lįs į ešerinį tinklą! 23 . . .Jis nematomas. kad taip jį pagavus! .Matai? .už kiekvieno kamieno tyko ruduo. naktį liovėsi.Pagaukime ir užrakinkime kamaraitėje. . . v Reikia varovų ir tinklo.Meškiukas vos neužspringo.pasiūlė Ežiukas. .tarė Ežiukas. . . Viskas aplinkui buvo kažkaip nesuprantam a: medžiai žali. . Ežiukas su M eškiuku išėjo į prieangį ir kurį laiką stovėjo kvėpdami šaltą orą.Visą dieną pylė lietus. .

Aš mušiu būgną..O kuo gaudysi­ me? .Tinklą .Užrakinsime kamaraitėje.Kiški! Kiški! —sušuko Ežiukas pliekdamas pagaliu per juodus kamienus. . ir jis. .pagausime! .. .sušuko Kiškis. .Puikumėlis! Voveraite! . karosinis . .čia.Tik vvv I sss! . . .paaiškino Ežiukas.O ką mes su juo dary­ sime? . o iš ten . karosas raudonas. .tarė Ežiukas. . 24 . .O kam tau jos prireikė? .Eikš arčiau. .Tinklu.Kuo čia dėtas karosas? Juk tinklas .vėl suriko jis. o Voveraitė švilps.Ko reikia? .Ir iškart . .Ir švilpynės. Voveraite! Voveraite! . .Reikia būgno. . .Ir ėmė šnibždėti į ausį.Gaudysime rudenį.Vilk jį čionai.vasara! .ešerinis! . turiu kai ką pasakyti! .Voveraite! .atbėgo Kiškis. .suriko Kiškis. Aš pašauksiu Kiškį.. .Rudenį? .pasakė Kiškis. .pašnibždomis pranešė Ežiukas.Ešerinis.Nepamiršk Voveraitės! . Atbėgo Voveraitė.nusistebėjo Voveraitė.O ką.Kur Voveraitė? .Ir Meškiukas nubėgo.vary­ sime.

.sukomandavo Meškiukas. .. dingo ir kaipmat atsirado nešinas letenėlėse būgnu ir švilpyne.Šššš!.Pagelbėkite! Visi šoko ir ištempė tinklą nuo berželio iki eglaitės.Prispausk akmenukais! . . Tyliau! .. o aš. susuk į tinklą. v .pamokė Ežiukas. ir kai jis įklius. Su tinklu ant peties atbėgo Meškiukas.O būgnas? .tu su Kiškiu ir Vove­ raite apeikit iš ten.Išgirs ir pabėgs. slėpkis. .atsipūtė jis. . . Šoko į krūmus. . .pažadėjo Meškiukas.O dabar. . .prisiminė Kiškis.Akmenukų! Akmenukų! .Ufif!. O tu..Mes visi apeisime iš ten. .spiegė Kiškis.Aš šūktelėsiu. . Meškiuk. ..sudraudė Voveraitė. .

ir kai „bum bum!“ ir „py-yypt!“ priartėjo. .Ir visi nubėgo. Meškiuk. tik mažas auksinis lapelis virpėjo niekaip negalėdamas nukristi į žolę.Meškiukas išpūtęs akis stebeilijo įešerinį tinklą.Pakentėk. į kamaraitę juos! .Tai ruduo. . kad tas kažkas kruta ir cypčioja. . jam staiga pasirodė: iš už senos eglės kažkas iššoko ir įsipainiojo ešeriniame tinkle.. varo!“ . . „Bum bum bum! Py-yypt! A-a-a!. . „Varo.riktelėjo Voveraitė.išlėkė į laukymę Kiškis. ir Meškiukui atrodė.tarė Kiškis..prašė Meškiukas.Ruduo visada švilpia.Išleiskite mane! . suulbėjo švilpynė ir Ežiukas lūžtančiu balsu suriko: „A-a-a.. .aidėjo miškas. o Meškiukas palindo po eglaite. . Buvo tylu tylu. kad paskaudo akys.Pagalbos! . Meškiukas taip įtemptai žiūrėjo. .Į kamaraitę. . . .Vyniok! . . Ir jie suvyniojo rudenį drauge su Meškiuku ir nutempė namo. 26 .paliepė Voveraitė. .suriko Meškiukas ir užgulė pilvu kažką nematomą.“ „Varo!“ .“ . varo.Išleiskite mane! . .tarė Kiškis.komandavo Ežiukas.Čia. . Ir Meškiuką kartu su rudeniu užrakino kamaraitėje.Svilpčioja.Kas? Kas? Kur? .kalė jam smilkiniuose ir plazdėjo širdis. Staiga kažkur tolumoje sutratėjo būgnas.paprašė Meškiukas. Voveraitė ir Ežiukas.sušvokštė Meškiukas.Kentėk. .

tada pavargo ir sugulė miegoti. išbėgo po krintančiomis snaigėmis ir ilgai ilgai purtė ešerinį tinklą. Meškiuk! Pamatysi. Šniokštė lietūs. Ir vėl prapliups lyti.sukarkė Varna. . skraidė lapai. .žiema! Tada jie išpainiojo Meškiuką. „Ak. .pažadėjo Ežiukas.Jeigu išleisime tave. Ir Ežiukas su Meškiuku susimąstė. O kai rytą prabudo.Kentėk.tarė Voveraitė. tuoj pasirodys saulė.Sau-saugokite giedr-r-rą! . Laukė iki vakaro. už lango buvo balta balta.. kartu paspruks ir ruduo. jeigu būtų įmanoma!“ . kad atrodė: nėra pasaulyje nieko gražiau už šias paskutines auksines dieneles.Užrakinome kamaraitėje rudenį.Kokie mes kvaili! . paukščiai būriavosi ir skrido į pietus. 27 . kad išleistų į rugsėjo miškus auksinį rudenį. būdavo taip erdvu ir gera.pridūrė Voveraitė. .pasakė Kiškis.Aha. . . . bet kai nušvisdavo saulė. . ir sniegas vis krito ir krito dideliais lengvais kąsniais.pamanė Ežiukas. o juk po rudens .

.sulinksėjo tie.Tikrai! . O Visų Mažiausias Voriukas žengė į priekį ir tarė: .pasakė Vyriausiasis Voriukas.Taip. . .. . O Meškiukas sutupdė voriukus į pintinę ir nunešė prie pušies.Pritariu! . .Mes ją kaip akies vyzdį brangintume. taip..Skėtis turi turėti kotą..Sugalvojau! Sugalvojau! .jau iš tolo sušuko Ežiukas.Ilgas! .Žinau! .Saugokite giedrą! . .Lekiame pas voriukus! Ir jie nukūrė.Sutinkame. v . Ir apsiašarojo.Sakyk.. ..Mes visiškai sutinkame! O kaip? .Kotas turi būti. nes jie patys būtų labai ilgai ėję. Meškiukas pasilypėjo ant kelmelio ir išdėstė planą.Viską paaiškins mano draugas Meškiukas..virš viso miško! Kad.suriko Meškiukas.nejučia garsiai pasakė Meškiukas. ... .. .Reikia padaryti labai labai didelį skėtį! Tokį ...Pušis ant kalno! . Ir staiga suriko: . taip. ..Voriukai! . .O gaubtas?.Čia tai bent! . 28 . v .sumurmėjo Ežiukas..

kad tai buvo saulėlydis. Ir tik Ežiukas su Meškiuku žinojo. Ir voriukai iš visų pusių ėmė ropštis į pušies viršūnę tempdami klevo lapus..čerškė šarka.Pradedame! . Tada voriukai įkopė į viršūnę ir nutempė keturiasdešimt vo­ ratinklių iki visų miško kampų.. kad voriukai pakėlė į dangų auksinius rudens lapus ir išsaugojo giedrą.Voratinkliai numegzti! .Čia saulės laida!.sukomandavo Meškiukas.Čia čia čia.Megzkite! ...pranešė Vyriausiasis Voriukas. V V 29 . . . . .paprašė Meškiukas. ir vakarop visas dangus virš miško sužėrėjo kaip nulietas iš aukso. . Buvo į ką pažiūrėti! Lengvi klevo lapai tarytum patys vieni kabarojosi į viršūnę. Vėliau kai kas šnekėjo. o Ežiukas su Meškiuku pradėjo rinkti lengvučius auksinius lapus ir pririnko jų net dvi pintines.

.

Ežiukas užvis labiausiai mėgo džiovintus grybus. kad rudenį lytų lėti medaus lietūs. Ji pareiškė: . Ežiukas vaikštinėjo tarp morkų ir rinko grybus. Kiški.Tegul tavieji lietūs. Voveraitė prisirinko jų visą pintinę ir paslėpė storiausios morkos drevėje.Norėčiau. O rudeniop prasidėjo lėti medaus lietūs. Kiškis nusikirto dvi morkas ir nusitempė namo. 31 . o riešutai. kad miške augtų ne eglės. o morkos. Meškiuk. Eglių vietoje per vieną naktį užaugo morkos. prasideda tada. Jis pridūrė: . kai aš prisigry­ bausiu. kad ant tavųjų morkų augtų ne kankorėžiai. Voveraitė užvis labiausiai mėgo riešutus.Norėčiau. Jis tarė: .Norėčiau. Jis pasakė: .^ o Jld j& Q sH JL v n o 'lJ lc«į Kiškis užvis labiausiai mėgo morkas. A nt morkų uodegėlių išaugo riešutai. Taip viskas ir nutiko. Meškiukas užvis labiausiai mėgo medų.

. . nubėgsime iki tavo namų.riešutus su medumi. .Manai. apšviestą paskutinių saulėlydžio spindulių.Aha.O pastebėjai. Meškiukas kiauras dienas stovėdavo išsižiojęs morkų laukymėje ir tik sutemus.bėgdamas paklausė Ežiukas. M at vilkai saldumynų nemėgsta. .Reikia. Jie bėgo per didžiulį lauką.. kad žemė išgaubta? .Kiškis graužė morkas su medumi. visai neilgai. Voveraitė .grybus su medumi. priguldavo nusnūsti. . .Tuomet bėk greičiau.tarė Meškiukas. Ežiukas . tik akimirką.Aš bėgu. kol sutems? . kad nušviesta paskutinių saulės spindulių ji užvis gražiausia? 32 . O visi vilkai iš miško pabėgo. kruopščiai nusilaižęs visas keturias meduotas lete­ nas.. .A r pastebėjai.

pagyrė Ežiukas.pribėgęs sušnopavo Ežiukas...Greitai bėgi! . . v .Ką? .atsilikęs gal dvidešimt žingsnių sušuko Ežiukas... Aš noriu.sustojo Meškiukas.. kad ant tavęs taip smagu joti! 33 .Mhm. .. ir Meškiukas leidosi bėgti.N et nemaniau.Žinoma! Lipk man ant nugaros! Galėsime bėgti ir šnekėtis.šūktelėjo Meškiukas . . ar į tą pusę bėgame?.Aha. ..Sakau.... tuomet ir.. Ežiuk.Gerai! Ežiukas užsirangė Meškiukui ant pečių. .Šitaip dar niekada nesame bėgę..Aš neatsilieku.Parbėgsime.. . . kad mes gerai bėgame? . . su tavimi. susėsime. neatsilik! . ..Tai pamėginkime! . .Manai.

.sušvokštė Meškiukas.O ką? .Ką šnekėti? .Tai lipk man ant nugaros. .Aha.Saugok akis! .Ką tu?! .Sėdėk.Palauk! Meškiukas su Ežiuku ant nugaros įbėgo į krūmus. .Ko tu tik „aha“ ir „aha“? .Saugau.numojo letena Meškiukas. .. . A r gyvas? Ežiuk. kalbėti..Dainuoti? ..Lipk lipk.Dainuok! . kur tu? 34 . .O jeigu būtume pargriuvę? . Greitai būsime vietoje. O juk šauniai mes peršokome per upelį.. .Laikykis! . . . . ..O mes ką nors patiesime.Ir šnekėk. ..Fu-u!.Tu dygus. aš tave panėšėsiu... sunku. . ir šakos ėmė pliekti per akis.Aha. .riktelėjo Meškiukas ir nusirito į griovį...Aha. .Man.

tolumoje pamatė mažą žvaigždutę ir pamanė. .stodamasis pakartojo Ežiukas. -K ur? Griovyje buvo jau visai tamsu. Ežiukas vėl užsirangė Meškiukui ant pečių. sėskis ant nugaros! . . apgaubta šitų rudens sutemų. . ir Meškiukas vos įžiūrėjo Ežiuką po kreiva pušimi.Niekada nemaniau. ir šis leidosi bėgti.patarė Ežiukas. . .Kvėpuok.Na. .Aplink tylu. . jie išsikapanojo iš griovio. kad taip smagu joti temstant. Gal gali nepūškuoti? .Aš čia. kad žemė dar niekad nebuvo tokia graži kaip dabar.papurtė galvą Ežiukas. .Greičiau ropškimės į viršų. o aš stačiai skrendu. Meškiukas vėl pradėjo pūškuoti.Čia. O Ežiukas dairėsi aplinkui.Ne.nes sprogsi.Stok! .. . . Meškiukas sustojo.riktelėjo Ežiukas. .atsakė Meškiukas ir ėmė bėgti nekvėpuodamas..Galiu. tada atsisėsiu. .. .tarė Ežiukas. .

Ar tau patinka miegoti ant šieno? 36 .Mhm. iškęsi! Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! . .Kai taip tylu.Mhm.Ne. sėskis! Turi pamatyti. . Prapliupo lietūs. Nuo medžių nukrito lapai.Ko tu čia „mhm“ ir „mhm“? Pasakyk ką nors. . bet staiga ėmė kvatoti ir šokčioti.O ką? .pritarė Ežiukas.sumurmėjo Meškiukas. v .šaukė Ežiukas. ..Niekis. .ir parpi sau!. ir ant žemės nusileido ūkanota tyluma. . .Liaukis.Oi. kokia ji graži. Žemė. .. .rėkė Meškiukas.Užsirabaždini su kailiniais .Greičiau sėskis! ..Ežiukas nušoko žemėn. . vėliau liovėsi.Sėsk man ant nugaros. . kutena! Duria! . .pasakė Meš­ kiukas. dangus tapo didžiulis ir bedugnis šitaip atėjo ruduo. . Meškiukas užsirioglino Ežiukui ant nugaros.. būtų gera miegoti ant aukšto.

Zinai.Ne-a. .O kodėl aš privalau mėgti peles? .O debesys lekia ir lekia.privalai. . . O tu.O aš žinau..Nagi. Ežiuk. sakau.Bijau pelių.. Iš tolybių. . . Nežinai ir nesakyk.O tu negalvok. . kuo blogas ruduo? . . tu kažką žinai. pavargo. Ir lapai..O kieno? . nukrito ir guli čia. Brrr! .Nežinau.atsakė Ežiukas.paaiškino Ežiukas. Sėdi sau ir sėdėk. sakyk! 37 . v .Lapai nenulėks.Kuo? .tarė Ežiukas.Tu? Juk esi geriausias pelių medžiotojas! .Nesinori galvoti.. . Štai kiek jų guli ant žemės. .Aš jaučiu.Kodėl? . Kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami.Svetimi. .Gal jie .Negaliu jų pakęsti. . . Į šilumą.Aš nesakau . Ir Dramblys jų nemėgsta. supranti? Lėkė lėkė.. Kur? . .Tai aš negaliu pakęsti pelių.ne mūsų. negi negerai? Jiedu ir vėl nutilo.O tu nesakyk. . . Ir paukščiai.

... . pakilo.Imkime. . ir išskriskime! . 38 .Palauk manęs! .Aš nieku gyvu nebūčiau taip sugalvojęs. Jie pasivijo virkaujančias gerves. nuskrido toliau. sumosavo letenomis ir. Ežiuk. ..sušuko Ežiukas..Smarkiau mosuok letenomis! .Šaunu! .Seniai norėjau tau pasakyti.pakilęs iš paskos plyšojo Ežiukas. .Kas pirmas? .Ar mes .Aš! Juk aš sugalvojau! . Bėgame! Ir pasileido prie upės. sumosuosime letenomis ir. Meškiukas įsibėgėjo.Šaunu! .O kuo prastesni? Įsibėgėsime.sušuko Ežiukas..kokios žąsys?! . . bet..uždusęs sušnopavo Ežiukas.. nedrįsau.

gūžtelėjo pečiais Meškiukas. paskiau laukai.Mačiau.Bet tu pasižiūrėk. . paskiau .Ko čia verkti? Džiaugtis reikia. .Todėl ir verkiu. . .Iš džiaugsmo ir verkiu.Apačioje grumdėsi sunkūs debesys.O tu sakei . . . tokie maži.Matai? . .Norisi verkti. O tiems.sėdėk! . 39 . Toji rudens diena buvo nepaprasta! Buvo tiek žydrynės. .šviesus debesėlis. jiedu buvo tik šviesus debesėlis . Visi daiktai ant žemės dabar jiems atrodė visai mažulyčiai.atsiduso Meškiukas. . o Ežiukas su Meškiuku vis skrido ir skrido ir jų skrydžiui nebuvo galo.prilėkęs prie Ežiuko paklausė Meškiukas. o tiesiai viršum jų spindėjo saulė..jūra.Nežinau. kad žiūrint net juokas ėmė. le­ kiantis šaltame danguje.Ko tu dabar? —paklausė Ežiukas. kurie žvelgė į juos iš apačios. kad \ vakarą Meškiukas pravirko.Matau. . tiek saulės.. tiek ugninių lapų. . Puikus tavo sumanymas! Debesų properšose praplaukė kalnai. .

sukūkčiojo Meškiukas. .guodė Ežiukas.Bėgam! . girdi? .Kad viskas išnyktų. vėl skraidžios lapai ir skris žiemoti paukščiai. išskristų! .Dar ir kaip! . ir jie sugrįš. .Nusiramink. . . .Ir Meškiukas taip įsiverkė. . kad Ežiukas suprato: žodžiai čia nepagelbės. O kaip gražu žiemą! v . . . . . Pats žinai. Baigsis žiema. . ką čia dabar!.Taip.Kur? . 40 .M an bus jos gaila. Bet ji baigsis. .Argi iš džiaugsmo verkia? . .Ir Meškiukas prapliupo raudoti. ištirps sniegas. . ir viskas prasidės iš naujo.riktelėjo jis.Jie sugrįš. .Žiemą aš taip pat verksiu..Žiema. ..pakėlė užverktas akis Meškiukas.Žiemą? O kodėl? .Bet jie parskris.Juk neilgam.Išskris.riktelėjo Meškiukas. .N et pasikūkčiodam as graudžiai raudojo M eš­ kiukas.Ko tu nenori? . Ir dar smarkiau įsiraudojo.ramino Ežiukas. .Nenoriu! Nenoriu.Rytoj vėl švies saulė. žiema.Ežiukas paglostė Meškiuką letenėle.

Mažutis auksinis grybukas. sutrešusiu lieptu perėjo upelį. nei Ežiuko.. . aš noriu su jumis pasikalbėti. nei mamos. nei Meškiuko. kad sakau! .Ji neturi nei tėčio.Ežiukas čiupo Meškiuką už letenos ir nusitempė į mišką. ji visai viena . miškas šniokštė. . Ne. vinguriuodami tarp apde­ gusių kelmų.paklausė Ežiukas. .paliepė Ežiukas ir parodė Meškiukui čia augančią voveraitę. . Jis ėjo takeliu.Lapai. . . Su visa lapija Ežiukas dar niekada nebuvo kalbėjęsis.ir neverkia.Žiūrėk! . ne su vienu kuriuo lapu (didelio čia daikto .Bėgam. tupėjo prieblan­ doje ant samanų. pakilo į kalnelį.Matai? . Visą naktį Ežiukas sapnavo baisų sapną. Tarytum jis įžengė į mišką ir pradėjo kalbėtis su lapais. sulenkęs keliukus.tarė Ežiukas sapne.pasišnekučiuoti su beržo lapeliu?). o su l a p a i s . 41 .Kur tu mane tempi? Jie pralėkė pro seną nulaužtą beržą. perlipo per nukirstą drebulę ir.

.Ir mes matome! . . šniokščiame.Rudenį man būna labai liūdna. kaip saldu prisimerkus klausytis lie­ taus? . kokia laimė ... .Ar žinai. Ežiuk.Dabar jūs šniokščiate.Vėliau.Paskiau .Ir lekiame. .Iš pradžių mes maži .O paskiau .Žinoma! . .laisvė? .Neliūdėk! .. v ..sapne pasakė Ežiukas.Ar girdi.. lekiame!.. o kas toliau? Viskas nutilo.laisvi! .Žinau.Negailėk mūsų. kad vėjas nuneša jus nuo žemės.O kaipgi! Jam labai baisu.Kalbėk. . paūgėję .Kaip man jūsų gaila!..Ir mudu su Meškiuku matote? v .Ir Kiškį? .Taip mes juokiamės! 42 . kai mes šnarame. . kaip mes šiugždame? .tarė Ežiukas.J u k tu nežinai.žiūrime. .ošiame. . kad mes turime akis! .O kai lyja? Ar žinai.Man atrodo. .šnarame. . .sušlamėjo lapija. .. . Ežiuk! .

.sapne pasakė Ežiukas. ..Kas galėtų nupūsti nuo žemės l a p i j ą ? ! ..Mums juokinga. .Ką tu.Visi nulėkė. kai kažkoks vėjas įsigeidžia nupūsti mus nuo žemės.Koks kartus mūsų dūmas!... .. .Bet jums skauda! -N e! ..O tu vienas. .. .. degina! .Ir sužaliuoja jauna lapija..Užtai koks saldus.O argi.Su jais.Bet jus.... .....Baisu likti p a s k u t i n i u lapu. . .Tvirtai prisiglaudę vienas prie kito..Baisu. . Ežiuk! . .Ir matai. kaip sutartinai pavasarį skleidžiasi nauji pumpurai...Visi laisvi. negali? .Mes sudegame visi kartu. .sapne pasakė Ežiukas.. .. ..

nė garso. Šalta.Ir . kad po tavęs liks tiktai kartūs dūmai.O tu. liūdnas bambeklis.Ką žino? . tu prisimeni visus savo brolius. Upė lėtai vedėsi už vingio sunkius. tylu tapo miške. „Kokie tie lapai nepaprasti! . . Kiškis įsiklausė ... v v . . kaip įmanoma džiaugtis. .Nepasišnekėsi: apie ką?! ..atsakė Kiškis. Kiškis pasistiebė lyg stulpelis ir pakrutino ausis.Salta? .paklausė Žolelė.. . tamsius vandenis.nebėra!..Ką jie matė? . ..Su naujaisiais.Brrr! . tylūnas draugas.štai ant šitos šakelės gyveno linksmas kvatoklis. Kiškis nusileido prie upės. Tik drebulėlė aname krante dreba paskutiniu lapu..sapne pamanė Ežiukas.Ir pamanai .." Ir neprabudęs pradėjo galvoti.Reikės papasakoti Meškiukui. 44 .

pašoko ir vėl atsigulė.Ko tu ten puldinėji? .suriko Kiškis.v . . kaip šilta! .Kas čia kalba? . kaip šilta! Kaip šilta! Kaip šilta! .paliepė Kiškis.Matai? . Strykt . . .pasiskundė Žolelė.Jis vėl pašoko ir pri­ gulė.Pas mus! Pas mus! v v .Ir man! Ir man! . .paklausė Kiškis. . .Vaje. Kiškis atsigulė. .ir pri­ glunda prie žemės.Šildau žolę. . .Šildau žolę! .Joms šalta! . .Kaip šilta! A ta ta.Negirdžiu! .ir priglunda. abu šildysime! Meškiukas nusileido nuo kalvos.Eikš čionai.šaukė iš visų pusių. . žolė. . Ir Meškiukas atsigulė.Sušildyk mus! Sušildyk mus! Sušildyk! . . strykt . Meškiuk! 45 .šūktelėjo nuo kalvos Meškiukas.Čionai! Čionai! .Ko gi tu stovi? Gulkis! . .Man taip pat.Ei.tarė Kiškis.Mes.atsakė šis. .Ir mane pašildyk.Sušildyk ir mus! Ir mus! Ir mus! Kiškis pašoko ir atsigulė. Kiški! .šaukė žolelės.

Padainuokite.ant šono.atsakė Kiškis.Šildome žolę! . .Ir mus! Ir mus! Kiškis čia šoko.šaukė žolės. O Meškiukas pradėjo palengvėle ristis: nuo nugaros . nuo šono . Kiškis šokinėjo.Peršalsite! . . Ir žolė uždainavo. .Mes padainuosime jums rudeninę žolės dainą.nuo kalvos šūktelėjo Ežiukas.Greičiau! Greičiau! Mums šalta! .tarė Kiškis. o Kiškis . -K ą ? v . čia gulėsi. ir neilgai trukus sušilo visa pieva. Meškiukas ridenosi.Ei! Ką jūs ten veikiate? . .ant pilvo.riktelėjo Meškiukas. .. Meškiukas ritosi.šokinėjo. norite? .sušuko Ežiukas. .pav klausė pirmoji Žolelė.Šildome žolę! . v . .

Kas tai? . ir aukštybėse kažkas dusliai sugrumėjo.Su manimi ar pasilieki? 47 . Dainavo visa paupio pieva. nusišypsojo ir iš visų jėgų užtraukė paskutinę rudeninę žolės dainą. .Griaustinis! . kuris drebėjo aname krante.Argi rudenį griaudėja? „A-ak!.Trinktelėjo. Ir pušies spygliai. . ar likti čia. net voro pamirštas vora­ tinklis. . .riktelėjo Ežiukas.. Miškas ėmė gausti.Nagi! .Meškiukas trypinėjo aplink Ežiuką ir neišmanė. štai kas! . Atlėkė vėjas. Dangų aptraukė sunkūs debesys.aiktelėjo dangus.“ . . ūmai pasi­ tempė.išsigando Meškiukas. ant takelio. Ir paskutinis lapas. ir eglės kankorėžiai. . ar jam lįsti po egle.suriko Ežiukas per miško gaudesį.O žolelės pakilo visu ūgiu ir uždainavo skaidriais balsais.visi atsitiesė. įsiūbavo medžių viršūnes. traškėjo šakos.Ką dabar darysime? . .

kad tu. Jie išbėgo į laukymę.juodut juodutėlis kabojo visai pažemėje. . Vaje. purtė viršūnes.O kur bėgam? . . o iš juodo baisaus dangaus tvyksčiojo žaibai.“ . kaip siūbavo medžiai.Lašnoja? . . kaip kaukė vėjas.Oi! . kad Ežiukas akimirką apako. . Meškiukas. Aš parkritau.Oi! .aiktelėjo dangus. Debesis . Bet nelijo.bėgdamas paklausė Meškiukas. .Lyg ir ne.Kelkis. .„A-ak!.Pas mane! Bus arčiau! „A 'ak!“ .Bėgam! .atsakė Meškiukas. . . Ir tada pasidarė iš tikrųjų baisu. . .. kaip liepsnojo dangus.riktelėjo į kažką atsitrenkęs. 48 .Kas čia? .Čia aš. Ir jiedu nudūmė dar greičiau. o įkandin dideliais šuoliais lėkė ūkčiodamas vėjas. .Ežiukas pakėlė Meškiuką ir jie nuskuodė. .Kas čia ūkčioja? .paklausė Ežiukas. . Medžiai.kažkas sušuko Ežiukui po kojomis.Aš maniau.paklausė Ežiukas.šūktelėjo Meškiukas ir pirmas leidosi takeliu.trečią kartą perskilo dangus ir kažkas taip blykstelėjo. kurios kitame gale stovėjo Meškiuko namas. lyg šveisdami padangę.

suriko Meškiukas ir šoko po egle.. . bet tada iš dangaus kažkas pabiro. . .Kas atsitiko? . kad didžiulis juodas slibinas užgriuvo jų mišką ir degina jį liepsnomis.šiek tiek atsilikdamas aikčiojo griaustinis. Tokio lietaus Ežiukas su Meškiuku dar nebuvo regėję.Ir Meškiukas bedė letena į viršų.Ežiukas su Meškiuku iš pradžių net nesuprato.Matai? . o kas . Stačiai jų akyse miškas liko visiškai nuogas. Jiedu drebėjo prisiglaudę vienas prie kito.Matau.atsiliepė Ežiukas. ir tada pliūptelėjo lietus. Riešuto storio srovės pliekė žemę ir čaižė mišką. ir Ežiukui su Meškiuku atrodė.“ .Stok! . .„A-ak!. .

tarė Ežiukas.tarė Ežiukas. Kruša kapojo žemę kairėje ir dešinėje..Ai! .pyktelėjo Meškiukas. .kaip Ežiuko kumštelis. . kaip į Meškiuko stogą būgnija kruša ir aukštybėse dusliai aikčioja griaustinis. .Cha-a. ..tarė Meškiukas..Sa-sakau. .Cha cha cha! . kur tau Ežiuko .O tu sakai . kad nebegirdėjo.bėgam! . .Iš kur tu žinai? .Cha cha cha! . kaip kaukia vėjas.riktelėjo Meškiukas.kaip Meškino kumštis! .Stok! Stok! Ką tu darai? ! Kur? . o Ežiukas su Meškiuku kūrė iš visų jėgų ir pagaliau įlėkė į Meškiuko prieangį.Tai nesakyk. 50 . .atsakė Ežiukas. .tarė Meškiukas.Jeigu ne aš.šokinėjo po žemę... .suspigo Meškiukas ir nuskuodė įkandin. . .papriekaištavo Meškiukas. Ir tik tada jie susivokė: kruša! Ledokšniai .Cha-a. Ir tada jie taip įsikvatojo. . priekyje ir už nugaros. Staiga jis iššoko iš po eglės ir pasileido per baltą nuo krušos laukymę į Meškiuko namelį. būtų mus užmušę šitoje laukymėje. .Aš jaučiu.Nebūtų! .sukaleno dantimis Ežiukas. . .

Ir ką ji sakė? . tampa lyg tikra. ...Ir tada. būtų supratęs kažkokį visų svarbiausią dalyką.Šiandien? . .. .Meškiukas užmerkė akis ir atsi­ stojo arčiau Ežiuko. ko nori.. ...Tada. Meškiuk. tarytum šią akimirką. sakyk! . ir viskas.Varlę. 51 .O vakar? .Ar tu ir dabar ją girdi? .atsakė užsimerkęs Ežiukas.Ir Ežiukas užmerkė akis. .Girdžiu.Ji .giedojo.Nagi. Ir tada. -N a? .Aha. stačiai dabar.Kai snūduriuoji.Kikilį.Ir ką gi tu girdėjai? . galima įsivaizduoti viską. . aš irgi užsimerksiu.Gerai. . ką įsivaizduoji. . Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką didelėmis apskritomis akimis. kad taip pat girdėtų.pašnibždomis paklausė Meškiukas.. išgirsti garsus ir balsus. . . .

Palauk. .O dabar.Sudomink. “ Meškiukas pakrutino lūpas.O aš pabūsiu šalia. . . . . . -N e . ..Girdi? . ..Negirdžiu.Įsivaizduoju.Pasišnekėk su ja. . . .Pragydo! . Ir atsigulė.Tupi išpūtusi akis ir tyli.Tu tik įsivaizduok: ji tupi ir gieda.Ir Ežiukas lyg dirigentas mostelėjo letenėle. .Pasakyk: „Mudu su Ežiuku iš tolimojo miško atėjome į jūsų koncertą.tarė Meškiukas.Reikia atsigulti.Na. . .Tu atsitūpk.patarė Ežiukas. Ežiukas atsitūpė.pasiskundė Meškiukas. . ir?. Jis atsigulė šalia Meškiuko ant žolės ir pradėjo kažką murmėti. .O tu pasinerk į snaudulį.Kaip? .Pasakiau.paklausė Ežiukas.. Girdi? . Štai ta-aip. -TyU. 52 .. o aš atsigulsiu. . . .tarė Ežiukas.

o žvaigždės vakarais tokios didelės.Grybukai! Obuoliukai! Jeigu tu žinotum... . kad Ežiukas niekur nėjo.Et! . . . . o vakarais .į žvaigždes. kai . 53 .Eime žuvelių pameškerioti. . niekur nebėginėjo. o Ežiukas. į dangų.tarė Ežiukas.neatm erkdam as akių papurtė galvą Ežiukas. į auksinius medžius. . gulėjo šalimais žolėje. tik sėdėdavo kiauras dienas priebutyje ir markstydamasis žiūrėjo į saulę. Meškiukas jau seniai atsimerkė ir dabar žvelgė į nurudusius medžius.O diena skleidėsi.ir kam mums ta varlė? Eime. ir aukštas grakštus ruduo bastėsi tarp pušų. pasirinksime grybukų.garsai ir balsai! Ruduo buvo toks auksinis. kuris raukšlėjo balos paviršių. Ežiuk.siūlydavo Meškiukas. .Klausyk. sukdamasis su nukritusiais lapais.Ne. nesiliau­ damas murmėti ir šnabždėti.Na ir kas. įveją. kaip būna. .Ji užgiedos. . . išsikepsime! O tau turiu atidėjęs obuoliuką. . o dangus toks mėlynas.tarė Meškiukas. kad užgiedos? Didelio daikto.

Be reikalo nenori nueiti prie upės. o kitas žvelgia į jį iš vandens. .tarė Ežiukas. Prie upės dabar dar gražiau.Žinoma. .O kas ten taip gražu? . kad nesusibėgtų debesys ir neaptrauktų mėlyno dangaus. . bus du Ežiukai ir du Meškiukai! .Du miškai! .Tu tik apsidairyk! Jis net stengdavosi nekvėpuoti.O į ką žiūrėti? Bene miško nesu matęs? . . . kad prie upės jūs esate dviese. .sakydavo Ežiukas. .O aš pasėdėsiu čia.O ką pasakyti Kitam Meškiukui? .Vienas palei krantą.Tu tik pažiūrėk.tarė Ežiukas. sėskis šalia ir žiūrėk kartu su manimi. . . . .Dvi saulės! . bet žinosiu.O jeigu mudu nubėgsime prie upės..Tu bėk.vieną rytą tarė Meškiukas.Visada taip būna. kad du Ežiukai ateis rytoj.O tu rytoj eisi? 54 .Sitai aš žinau.Pasakyk.Jei nori. .Ne ne.purtydavo galvą Ežiukas. . . . koks ruduo! .Du dangūs! v . .

Upė buvo tokia tamsi.. taip ramiai plaukė ir darė vingį.Pasakei? ...“ Na. .pakrantėje atsiliepė aidas. .O ką jis? .šūktelėjo Meškiukas ir pamosavo letena Kitam Meškiukui. Vakare jis atėjo pas Ežiuką gerti arbatos.Aš atėjau! ..paklausė Ežiukas.. ir niekur nė menkiausio raibulėlio. jau.“ .Aha. „Jau. .. jau. Ir Meškiukas nubėgo.Sako: „Lauksiu.. . keturiese tai bent pasilinksminsime! Kitą rytą Ežiukas su Meškiuku nuėjo prie upės... .Aha.

.. .Atėjome abu! . . .Meškiuk. .. ..sušuko Ežiukas.tarė jis. . .atsakė Meškiukas.Matai. Tada mėnulis užmes akį į mišką. Leidosi saulė. kad jam galbūt jau niekada nepavyks pamatyti šitokio grožio. Ežiukas užsimerkė ir staiga pamanė.. O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies savo šalta blankia šviesa visą žemę. u.“ .Aha.Aš matau... ir miškas degte degė saulėlydžio ugnyje.pasakys Ežiukas. kaip tylu. . u.tarė Ežiukas.Esame keturiese. o šokinėti ir lakstyti nesinori.atsakė aidas. Dar truputėlį . šalto rudens vakarą.Žiūrėk. pastovės užkliuvęs už aukščiausios eglės viršūnės ir čia jį pamatys Ežiukas su Meškiuku. tu tik pažiūrėk! . . išnirs mėnulis ir nuplauks linguodamas virš tylių rudens laukų. „U. Ir 56 .atsakys Meškiukas.ir įsižiebs žvaigždės. Taip būdavo kiekvieną šio skaidraus.. Upė lėtai lėtai plaukė prie pat kranto ir suko už vingio.

jeigu manęs nėra? . .Tu tik įsivaizduok: manęs nėra.kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku susitikdavo tai pas Ežiuką. ir viskas. Ežiukas pasakė Meškiukui: .O kur tu? . kodėl tu neatėjai?4 4 O tu atsakytum.pasakė Meškiukas. o tu sėdi vienui vienas. . tai pas Meškiuką ir apie ką nors šnekėdavosi. . -K ur? . Tu .Eičiau pas tave.O manęs nėra.Kaip vis dėlto gerai.manęs nėra.. . ir nėra su kuo pasišnekėti. .Bet jeigu staiga . 57 .Jeigu nėra nam ie. . .Taip nebūna. . Ateičiau ir pasakyčiau: „Ežiuk. kad mudu turime vienas kitą! Meškiukas linktelėjo.atsakė Ežiukas.Na ir kvailelis! Kaip aš atsakysiu.vienas. Ir ką gi tu veiktum? . Taip pat ir šiandien.Kaip .Ir aš taip manau..kur? Į namus.

Tuomet tu kažkur išėjai ir dar negrįžai.vadinasi.Nubėgsiu į gretimą mišką! .O kaip tarėmės? .Betgi tu čia. o jeigu manęs išvis nebus.Tuomet sėdi prie upės ir žiūri į mėnulį.Tai dabar sėdžiu.. kur aš būsiu? . kai aš esu. Parbėgčiau namo: „A-a.Arba pas mane.Apversiu viską aukštyn kojomis.Ogi už tai. -K ą ? .O jeigu manęs išvis nėra? .Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane. sėdi! . arba namie.Barti! . Ir neradai. kaip tarėmės. . išėjai pas mane.Na taip. . . . . tu čia!“ Ir pradėčiau. arba savo namuose. .Tik tuomet. .Nėra ir ten. bet surasiu! 58 . .. . Aš iššniukštinėsiu visą mišką ir tave surasiu.linktelėjo Meškiukas.Bet manęs juk išvis nėra.Ir prie upės nėra.Tu jau viską iššniukštinėjai. . Supranti? . kad nepadarei.Už ką? . .

supyko Meškiukas. Meškiukas nutilo ir paniuro.M an labai patinka darganotos rudens dienos.pasakė Ežiukas. pakilęs aukštai virš miško.Ir sušuksiu: „E-e-e-žiu-u-u-uk!" . . . .Ramybė. Niekur nėra. . 59 .Saulutės šviesa blanki ir miglos miglos. . .Aha. Supranti? . Meškiuk! Meškiukas neatsakė.Ko tu prie manęs prikibai? ..Ne.Nėra manęs.Manęs nė truputėlio nėra.Tuomet.Na. kaip mėnulis.Ne. . . Jis žiūrėjo. . . . o štai manęs .Jeigu tavęs nėra.tarė Meškiukas. .tarė Ežiukas.paklausė Meškiukas.nėra. Tuomet išbėgsiu { laukus.. lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą. . Tuomet. Stovi ir nejuda.Kur? . Viskas tarytum sustojo ir stovi.tu išgirsi ir sušuksi: v „M eškiu-u-u'uk!“ Štai taip. Aišku? .. tai ir manęs nėra. . tu esi..pasakė Meškiukas. .. . apskritai...Ne.

.linktelėjo Meškiukas ir nusigręžė.Na kaip tu nesupranti? Niekas..Koks sustingęs miškas.Aš matau.. Niekas nejuda.atsakė Meškiukas. v . .Uodai tik dar labiau. v . kad į tave nežiūrėčiau. .Nežiūrėk. . .Ir Ežiukas vėl ėmė bėgti. man į tave nežiūrėti? . 60 .Štai.Gerai. tamsavo miškas. Na? . o į mišką! .Žiūrėk ne į mane.Kas? . . .Kaip suprasti? Jie gulėjo ant žolytės ties upės skardžiu ir šildėsi blyškioje ru­ dens saulėje. Anapus upės.O uodai? Štai kaip lekioja! Zz-z!.. liepsnodamas drebulėmis. žiūrėk! . .dar labiau p a r y š k i n a rimtį.Ežiukas nutilo ieškodamas tinkamo žodžio. Meškiukas atsitūpė. kaip tu bėgi..Niekas stovi ir nejuda? .Vadinasi. . .Aha. kaip lekia uodas. .. Z z -z !.Matai? -K ą ? . .Ežiukas pakilo ir pabėgėjo.Ne.Vaje.Juk pats sakei. kam tu visai nusisukai? .. .Meškiukas sumataškavo letenomis ir parodė.

.Mat man niekaip neišeina žiūrėti iškart į tave ir į mišką: tu taip juokingai bėgi!. ir aš negaliu atplėšti akių.Nesvarbu. .Ne.tarė Meškiukas. kad aš bėgu. supratai? Svarbu.Gal galėtum bėgti dideliais šuoliais? . ir į mišką. o jis stovės. Ežiukas pasileido greičiau.Pamėgink. . .Ir išpūtė akis į Ežiuką.Pamėginkime. . .Bėk! Ežiukas vėl leidosi bėgti.stovi. supranti? Aš .Ne. aišku? Aš bėgsiu. Aš p a r y š k i n u jo rimtį.Stok! . o jis .kokia kengūra? . Aš paryškinu jo rimtį.Kam? . ir į mišką. .Kodėl? . . kojytėmis.Bėk! Ežiukas šoko bėgti. . . tu žiūrėk.Gerai. .tarė Meškiukas. .bėgu.paliepė Meškiukas. . bet tu . -N a? 61 .Bene aš .kojytėmis.O tu žiūrėk ir į mane.. ..Gerai.Pradėkime iš naujo. miškas stovi. kaip aš bėgu.Greičiau! .riktelėjo Meškiukas. . . bet žiūrėk i š k a r t ir į mane.

Ir Ežiukas pasileido strakalioti po laukymę. kaip tylu? . v .Ne! Reikia bėgti ir šokčioti.O jeigu aš riktelėsiu.suriko Meškiukas..Girdžiu. tai riksmu p a r y š k i n s i u tylą. . Štai taip! .Aha! Reikia rėkti ir verstis kūlio! A-a-a! .A-a-a! .Dabar supratai? .Ir jis liuoktelėjo kaip tikra kengūra. . . . —Klausykis! Meškiukas apmirė.Stok! —sušuko Ežiukas. .Tokiais mažais žingsniukais neparyškinsi.vėl suriko Meškiukas ir persivertė per galvą. Čia reikėtų šuoliuoti štai šitaip! .Girdi. .

lėkti? . . . tupintis ant kranto.paukštiškai suulbėjo Ežiukas. liuoksėjo nuo skardžio ir visa gerkle plyšojo ryškindami rudeninio miško rimtį ir tylą.Lia lia lia! .sušuko Ežiukas ir nusirito nuo skardžio paskui Meškiuką. .A ja jai! .Ežiuk. 63 . .U liu liu! .Ir Meškiukas liuoktelėjo nuo skardžio. .šūktelėjo Meškiukas. .nustebo Ežiukas.užgerklojo Meškiukas ir vėl šoko nuo skardžio. ko tu čia atėjai? .Kaip . kaukė vėjas.. Iš vandens į Ežiuką pasižiūrėjo liūdnas Ežiukas ir tarė: . v Šaltinio vanduo buvo pamėlęs.Ogi taip! . šokinėjo. .užplėšė Meškiukas kopdamas atgal. Ežiukas atsitūpė ant kranto ir pažvelgė į vandenį. Lėkė lapai. Ežiukas išėjo iš savo namų su naščiais ant pečių ir nusileido prie šaltinio. kristi.Reikia bėgti. pašokti ir lėkti.Ne! . šaltas ir žvilgantis. . Ir taip iki pat vakaro jiedu lakstė. Ežiuk.Ir aš! .atsakė Ežiukas.Vandens.

Kur man gauti laivų? . . .Adatą.Pasiimk siūlą.liūliuoja! .jūra.O kur laivai? .pamanė Ežiukas. .Voveraite.Kokių dar laivų? .Ne.šūktelėjo Ežiukas.Greitai žiema. Nuo medžių byrėjo lapai.. o aš vis vienas ir vienas .geresnis už kitus? .paklausė Voveraitė. 64 . Įveri siūlą į adatą ir ištrauki. Miškas ošė rudeniškai.Aš.Turėsiu namie savo jūrą: prabusiu.Visai pamiršau laivus. o ji .šniokščia. . .pertraukė jį Voveraitė. . . o ji . o kitiems .Kokia gi jūra be laivų?! „Tikrai. . Eglės stovėjo paniurusios.Kam man reikia tų laivų? . o ji . . .Visiems liūdna. pasiversiu nuo šono ant šono.. pasiversiu nuo šono ant šono.“ Jis atsistojo.tarė Voveraitė.liūdna! . .Ir nubėgo. .O kam jūra? . .papurtė galvą Ežiukas..įveri ir ištrauki? Pats ieškokis savo laivų! .taip ir diena praeina. .Darysiu jūrą.liūliuoja! .Aš turėsiu jūrą! Prabusiu.Bene tu .O kam tau vanduo? . užsikabino ant naščių kibirus ir patraukė namo.Tau . o ji šniokščia. įveri ir ištrauki . .

.Meškiuk.Negaliu: man reikia laivų.Greitai žiema. .Virdulį užkaisiu.šūktelėjo jis.papurtė galvą Ežiukas.O tu atsigulk ir miegok. O man liūdna. išpylė vandenį į kubilėlį ir sugrįžo pas Meškiuką.O kam jis tau? .nubusiu.Laivų? .. .Sveikas. v .Kad tu žinotum. . . . Ir sustojo. kur man gauti laivų? .Ką čia turi. .Kur jų gausi! . .. kaip man reikia laivų! . Ežiuk! .Neee. o pavasarį .Kokių laivų? 65 . . kankorėžių užbersiu. . Vilkeli? . .Batą. .tarė Ežiukas.Luktelėk.Kur eini? .O kam? . .paklausė Ežiukas. per mišką sliūkino senas Vilkas.Štai aš tuoj atsigulsiu.Ežiukas pažvelgė jai įkandin ir nuėjo savo keliais. . Parėjo namo. .apstulbo Meškiukas.patarė Meškiukas. Nešinas letenoje suplyšusiu batu. arbatėlės išsivi-i-irsiu.Ar nori su manimi arbatėlės atsigerti? . .Vilkas saldžiai prisimerkė.Man reikia laivų.atsakė šis.paklausė jis. Iš po eglės išlindo Meškiukas. . .

pasižadėjo Vilkas. Ateisi? . Greitai žiema. palaikyk! . . Tokį vaizdelį net įsivaizduoti sunku.. Vilkeli! Jeigu apims liūdesys. susidėjo ant jo visus tris laivus ir lyg ant padėklo nusinešė namo.Laivai. Jis net neišsigando. . bet viskas taip ir buvo: Ežiukas laikėsi įsikibęs į varnalėšą.aiktelėjo Ežiukas. o įkandin šitos žalios jūros oru lėkė Ežiukas. Ir padarė dar du laivelius.linktelėjo Vilkas. O „a-a-a!. Padvelkė lengvas vėjelis.A-a-a! . į laivus. nespėjo atsikvošėti.Oo! .Toks? . skriejo laivai. kaip ji karksėjo! Vaje. lyg per žalias vilnis.Ateisiu. . o aš turėsiu jūrą. ateik pas mane. dėl tvarkos. laivelių burės išsipūtė. . Ir staiga danguje pasirodė Varna. nes jam dar nebuvo tekę skristi virš miško.. O Ežiukas susirado seną varnalėšos lapą.sučepsėjo lūpomis Vilkas.Se. reikia dar.. Tada pasilenkė ir iš pagaliuko ir klevo lapo sumeis­ travo laivelį. „Lia lia!“ . žiūrėsime į jūrą. O jūroje būtinai turi plaukioti laivai.Ačiū. .. kokios naguotos buvo jos kojos! 66 . v .Aha. o jau skrido. bet paskiau apsiprato ir uždainavo.Ir įdavė Ežiukui batą. .“ rėkė tik šiaip. iš pradžių bėgęs įkandin varnalėšos.traukė Ežiukas. ir Ežiukas.. .suriko jis.-Jūrin ių . per ją. Vaje. ..Tikras! Bet man.. .

padėjo ant žolės batą ir palingavo galvą. O Ežiukas skriejo dangumi įsikirtęs į žaliąją jūrą.riktelėjo ji. .Pagar-r-r-rba! . Ežiukas su laiveliais nusileido tiesiai ant savo namelio slenksčio. kad iškart pamiršo patirtą baimę: šalia kubilėlio su vandeniu. taip pat ėmė mosuoti letenomis ir rėkti: „ŠALIN! KAS LEIDO?!“ Vienas tik Vilkas sustojo. 67 .Leisk laivus! . kuria lėkė laivai. tupėjo mažulytė. bet jūros nepaleido. Ir Ežiukas su Papūga ant peties paleido laivelius į vandenį. O Varna vis lėkė ir rėkė: „Gė'ė-ėda! Kas le-e-eido?!" Visi pamatė skrendantį dangumi Ežiuką. .riktelėjo Papūga. kuri buvo arčiau vandens. Tai. o ant pakaušio tos. Varna atšoko. O Ežiukas pasiėmė laivus ir įėjo vidun. augo dvi aukštos palmės.Ir nutūpė Ežiukui ant peties.. Jis įtraukė galvą į pečius. linguodam os saulėje ir atstačiusios jūros vėjeliui lengvas galvas. Tada vėjas nurimo. ką išvydo.rėkė Varna.Kar-r-r! . Ir nulėkė karksėdama į tuščią dangų. . taip jį pradžiugino. bet visiškai gyva Papūga. sučepsėjo lūpomis. .Kar-r-r! . ir kai Varna jau buvo bepasivejanti.Gė-ė-ėda! Ežys danguje! Sukruto visas miškas.

kubilėlio pakraščiuose geltonavo smėlis. nakties vėjelis sušiureno palmes. pasiklojo lovą. atsigulė.Dabar čia buvo tikra jūra! Šnarėjo palmės. o aukštai palubėje plaukė lengvi debesys. kaip ošia kubilėlyje mūša. 68 . atsiduso ir iškart išgirdo. klausėsi. Pagaliau jis pakilo. virš jos sužibo žvaigždelės. ir seniai buvo laikas migti. kaip atsiduso jūra. Ežiukas žvelgė į vienišą žvaigždę už lango. Už langelio sutemo. bet Ežiukas vis sėdėjo prie savo jūros po palmėmis ir nepajėgė atplėšti akių nuo auksinių laivų. ir galvojo. kad per šią ilgą atšiaurią žiemą šalimais visada bus didžiulė šilta jūra. kad dabar nebėra vienas.

Krapnojo lietus.atsakė Kukunė.Esu nuovokus. linksmintis. .. .O verstis kūlio? .paklausė Ežiukas. argi čia oras? ..bebras. M ano mama . Jie sėdėjo ūkanoto miško vidury. .Lynoja ir lynoja. dailidžiauti. Nuo to man įsisopsta galva. . kvepėjo žeme ir lapais.Vadinasi.paklausė Meškiukas..Tėtis .O tėtis? . pavėsinėje.Šermukšnius.Ne. mėgstu pamiegoti. . Verstis kūlio nemėgstu. iš jos paveldėjau gudrumą. .Iš kur pats būsi? . kurią surentė Kukunė.kiaunė. .O dar? .Ir plaukioti. -Nuovokus. . . Dirbo prie užtvankų.paklausė Ežiukas. ..tarė Kukunė. darbštus. naujasis Ežiuko ir Meškiuko pažįstamas.Ne.O ką tu dar mėgsti? v .paklausė Ežiukas. . pavalgyti.Ir plaukioti? . o dar tas rūkas.Esu čionykštis. esi gudrus? . . . Et.

. o sienų nėra.Nė pats nežinau.O jeigu vėjas? .Kukunė susimąstė.O kur tas namas? .Šiaip. . . 70 .Kur? .. .paklausė Ežiukas.. šitą?.Lietus neužlyja.Kur? . .Meškiukas apėjo aplink Kukunę ir net palietė jį letena.iškeliausiu.O iš kur tu čia atėjai? . .pasmalsavo Meškiukas.atsakė Kukunė. .gūžtelėjo pečiais Ežiukas. nepa­ tiks . . . apsimovusį pūkuotus veltinėlius.Meškiukas nežinojo.Patiks .atsakė Kukunė.pasiliksiu.Pasislėpsiu name.O ką? . . Jis buvo nedidelis žvėrelis mažute galva ir gauruotomis letenėlėmis..pa­ trauksiu dar toliau. . .. .išpūtė akis Ežiukas.O kam surentei. . .ilgam? . Labiausiai panėšėjo į taksą.. sumanysiu .Pasistatysiu. kaip pavadinti pavėsinę.Pamatysime.A r pas mus . . įdomu.į tėviškę anapus upės.Maža kur! Sumanysiu .Iš anapus upės. . . Kažkur esu matęs.

O mano močiutę prisimeni? v v . . . Kukune. . Man.Gal pas baltąsias meškas. Mane ir šiauriniai elniai mėgsta.Imk. . savo smuiką. .Kokius tris šimtus metų.tarė Kukunė.O gal ir visus penkis šimtus. .O mano senelį? .Visur. .papurtė galvą Meškiukas.Tai tu ir smuikuoti moki? .Visko mačiau. .Tavo senelis.Žinoma! Šauni buvo Ežienė..Ir smuiką spintoje tebetu­ riu. Pagriežkime! .paklausė Ežiukas. . sakydavo.Esu.Liūdnas buvo Meškinas.Vis smuikeliu grieždavo. Ko man bem e­ luoti? .O man tas pats: ar kirvis.Tikrai! .atsakė Kukunė.Meluoji! . _ v . pas poliarines lapes. . ar smuikas.šūktelėjo Meškiukas. .Kas sakydavo? . Aš net ant Banginio esu plaukiojęs. Nepamenu. . . .Esu senas.Ir Pietuose? .Kiekgi laiko tu gyveni? . .Tai tu ir Šiaurėje esi buvęs? .tarė Kukunė. 71 . .

. . ratais.Kur .patrauks? . Sielą. atsiduso Kukunė.. .Na. tik nenuleisdamas akių stebeilijo į Kukunę. . . .Imk senelio smuiką! 72 . tik gaila. mano smuikas sudegė. . susėsim su tavo seneliu ant kelmelių ir kad užgriešime. o aš . ..Geras buvo tavo senelis. čia pasileisdavo šokti. Kukunė vėl paėmė smuiką ir taip užgriežė. mostelėjo stryku . ten.Nagi. Ežiukas nieko neklausinėjo. -K ą ? . kad patrauks jis viršun.. .Ne. Vilkai raudodavo.paprastai ir nuoširdžiai. nebe tos letenos. kad patrauks. Kol jo nebuvo.paklausė Ežiukas.tarė Meškiukas.O būdavo. Ir Meškiukas su Ežiuku čia sėdėjo paniurę. Kukunė griežė kaimiškai . kad Ežiukas su Meškiuku pravirko. Smuikas čia verkė.nuleidęs stryką atsiduso Kukunė. duok šen smuiką! Kukunė palietė stygas. .smuikas pragydo. čia kvatojo.Puikus Meškinas.vis ratais..Imk.Tada Meškiukas krypuodamas nulėkė namo ir grįžo su smui­ ku.

taip saldžiai kvepėjo! 73 . . . o Kukunės suręsta pavėsinė su visais jo draugais lyg antelė nuplasnojo viršum žemės.Dūmais. . bet niekas negiedojo. didžiulis.Kuo įmano.viskas sumišo su žemės ir lapų kvapu. Aplinkui rymojo miškas. . . tuo ir teršia. . ir lietaus dulksna.Ir niekur neiškeliauk. Ežiuk.atsakė Meškiukas. . . Voveraitė nušoko nuo eglutės ir atsitūpė ant kelmelio.paklausė Voveraitė. ir miškas. nešiugždėjo .Aš ir nemanau. kad v Žemė vis tiek nesusiterš.O kodėl ji turėtų susiteršti? . tada paėmė smuiką.A.Aš sakau Ežiukui.Apie ką judu čia kalbate? . .tarė Meškiukas.Juk teršia.paantrino Ežiukas.Dūmai saldūs.. . ir migla. A ntai Burundukėlis vakar degino lapus .paklausė Voveraitė. . .visur buvo tylu. pasėdėjo užmerktomis akimis. . tu nemanyk! . Kukunė užsimerkė.Kuo gi? .Ne ne. šviesus. Voveraitė.

. .pakvietė Voveraitė. v .būtų vamzdis. .Argi čia dūmai? Čia . kuris apsilankė Mėnulyje.Ei­ me statinės! Jie surado statinę. astronautas? . nutaikė ten.Tapsime astronautais! Puikumėlis! .užginčijo Meškiukas. žydra ir balta. . . toks. . N et upė apačioje lenkė kalvą sulaikiusi kvapą. . .. Sutemo.. .Iš Mėnulio matyti. Visa skendi nešvarumuose.ruduo.Štai ką aš manau. . . sakė: tokia mažulytė.mažulytė. 74 .žydra ir balta.tarė Ežiukas. Voveraitė pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į dangų.papurtė galvą Ežiukas.sušuko Meškiukas. O jeigu išmuštume kitą galą . Aišku? . Atsisėda į vamzdį ir lekia.pridūrė Meškiukas. Žemė.Ir suteršta. kur turėjo pasirodyti mėnulis. užrideno ant kalvos.. išmušime dugną. .Vienoje dauboje yra sena statinė. o kai pate­ kės mėnulis. .. .Ne. .Ji .Na.Lįskite vidun! . Buvo tylu tylu.Užridensime statinę ant kalvos. A stro­ nautas. .Rudenį visada lapus degina. Visi sulindo į statinę ir pradėjo laukti. Išmuštu dugnu...O kas tas. ir išmušė kitą statinės galą.tarė ji. .

. .Juk nežinojau...Mes laukiame mėnulio.Ko jūs čia tupite? .prisipažino Kiškis. 75 . v _ .sumurmėjo Kiškis. Be Kiškio tapo kažkaip ne taip.Eik ir kitą kartą nelįsk. .Namie morkyčių užsikaičiau.Pasižiūrėsime į Žemę.Į Mėnulį. .sušnypštė Voveraitė.Išsigandai? .O ką mes ten veiksime? v .Nebijok. . .Juk visi .padrąsino Meškiukas. . .Sšš! .savi.paklausė Kiškis ir įsirangę vidun. norėčiau pasilikti. .burbtelėjo Meškiukas..Paskiau papasakosite? Ir dingo.sušnibždėjo Ežiukas. .Gal šiandien jis išvis nepasirodys? .patikino Voveraitė.Pasirodys.Tūpkis ir tylėk. . .Morkyčių užsikaitė! . . Kiškis atpakalias išlindo iš statinės. ir viskas. . . kur neprašomas.O kodėl? .Aš bijau. taip nėra. . . -Jeig u galima. . .žvilgtelėjo į statinę Kiškis.Skrisi su mumis? -K ur? . o mėnulio kaip nėra.

Tada pažvelgė kairiau ir staiga išvydo ją visut visutėlę! Žemė buvo mažulytė. Ir dar kartą. „Kur žydra ten vandenynai.teršalai! “ .Ir Meškiukas nutilo. O Ežiukas tupėjo užmerkęs akis ir staiga išvydo save stovintį geltonut geltonutyje Mėnulyje. žydra ir balta. Ir suriko: v . . „Štai jie .susivokė Ežiukas.suprato Ežiukas.debesys/ 1 Ir staiga kažkoks šešėlis tarsi pelė šmėstelėjo per žydrumą.O kur balta .visas geltonas geltonas. Jis atrodė kaip dykuma . 76 .Neterškite mano Žemės! Bet tada kažkas kumštelėjo jam į pašonę. bet iš pradžių niekov nematė. . Nuo Mėnulio Ežiukas pasižiūrėjo į Žemę.

- Kas tau? Kas tau? - išgąstingai šnibždėjo Voveraitė. Ežiukas atsimerkė - buvo tamsu, šalta ir tylu, tik Meškiukas saldžiai šnopavo Ežiukui už nugaros. - Meškiukas užmigo, - tarė Voveraitė. - O mėnulio nėra. Matai? - Aš jau ten buvau, - pasakė Ežiukas. - Ji - visai mažulytė. v - Žemė? - Ir apteršta. - Papasakok! - Rytoj, - pažadėjo Ežiukas. Ir nuvedė apsimiegojusį Meškiuką namo.

Krūtinėje buvo lengva ir džiugu. Stojo erdvus, šviesus ruduo, ir aplinkui buvo daug žemės. Paršelis išbėgo į laukymę, ir po kojelėmis sušnarėjo nukritę lapai. Buvo labai smagu - lakstyti ir šnarinti lapus, o tada sustoti ir klausytis. Laibučiu balseliu nuoguose krūmuose švilpė vėjas, siūravo žolės, bet užvis geriausia, žinoma, buvo šnarinti lapus. Atliuoksėjo Kiškis.
77

- Sveikas, Paršeli! - Sveikas! - Ką čia veiki? v - Šnarinu, - atsakė Paršelis. Ir nubėgo. - Ei, pašnarinkime drauge! - pasisiūlė Kiškis ir pasivijo Par­ šelį. Ir jie visą pusvalandį lakstė po laukymę ir šnarino nukritusius lapus. - Kaip tu čia atsiradai? - paklausė Kiškis, kai jie prisišnarinę susėdo pailsėti. - Pabėgau iš namų, - atsakė Paršelis. - O ką? - Taip ir pamaniau, kad tu - ne čionykštis. Ar Ežiuką pažįsti? -N e . - O Meškiuką? -N e . - O Kikilio taip pat nepažįsti? - Nepažįstu, - atsakė Paršelis. - Ateik vakaroti, - pakvietė Kiškis. Ir nubėgo. Paršelis dar pasėdėjo vienas, tada sugrėbė nukritusius lapus į krūvą, užsirangė ant pat viršaus ir atsigulė. Jam buvo minkšta ir gera. Išlindo saulutė, vėjelis išvaikė debesis, grynu auksu užsiliepsnojo didžiuliai klevo lapai, o Paršelis vis gulėjo ant nukritusių lapų krūvos, dairėsi į šalis ir galvojo.
78

Apie ką galvojo, Paršelis ir pats nebūtų galėjęs pasakyti; o galvojo jis apie viską iš karto ir apie nieką atskirai. „Štai byra lapai, - galvojo Paršelis, - medžiai nuogut nuogutėliai, o aukštai - dangus, o eglė tapo dar žalesnė, ir geltoni grybukai voveraitės - lyg vinutės samanose.“ Plačiai ir ramiai ošė miškas, siūbavo šakos; tuščiu oru lyg apšlubęs nusvirduliavo drugelis, o Paršelis vis žiūrėjo ir žiūrėjo, klausėsi ir klausėsi, ir niekur jis nenorėjo eiti, nieko nenorėjo veikti, su niekuo kalbėtis. „Kokia čia vakaronė su Kiškiu? - galvojo Paršelis. - Su Kiškiu smagu palakstyti, pašnarinti, o vakaroti, vakaroti geriausia vienam, sėdėti ir žiūrėti, kaip įsidega žvaigždės."

- Guli? - \ laukymę išlėkė Kiškis. Paršelis linktelėjo. - Ateisi? - šūktelėjo Kiškis. - Mhm... - numykė Paršelis. Bet širdyje jau tvirtai žinojo, kad niekur ir pas nieką šį vakarą jis neis.

Kai pradėjo drengti smulkūs rudens lietūs, Paršelis nuėjo pas senąjį Varną. - Klausyk, Varne, - tarė Paršelis, - imam ir išskrendam! -K ur? - Toli toli, kur šilta ir saulėta. Varnas buvo labai senas, bet stiprus ir geras. - Gerai, - linktelėjo jis. Pasisodino Paršelį ant nugaros, ir jie išskrido. v - Žiūrėkite, žiūrėkite, - klykė gervės. - Paršelis skrenda, skrenda Paršelis! - Ak, ak, jūs tik pažvelkite! - gageno laukinės žąsys. - Juk čia Paršelis!..
80

O Paršelis priekinėmis kojytėmis laikė apsikabinęs Varno kaklą ir džiugiai šypsojosi. Atskrido prie jūros. Čia buvo begalė paukščių, bet daugiausia - žuvėdrų. Žuvėdros suko ratus virš Paršelio ir varstė jį piktomis akimis. - Čia dabar! Čia dabar! - rėkė žuvėdros. Paršelis iš akmenų pasistatė namus, ir Varnas apsigyveno ant stogo. O Paršelis kiauras dienas gulinėjo ant karštų akmenų ir dainavo. Bet ir prie mėlynos jūros atskrido šalti vėjai. - Kur dabar lėksime? - paklausė Varnas. - Į Indiją.
81

Paršelis vėl apkabino Varno kaklą, ir jie nuskrido įIndiją. Indijoje buvo karšta. Taip karšta, kad net krokodilai gulėjo iki pusės vandenyje, o drambliai, lyg didžiuliai arbatinukai, juo laistė vienas kitą. - Drambly, - paprašė Paršelis, - aplaistyk ir mudu su Varnu. - UfF! - linktelėjo Dramblys. - Kaip gera! Kaip lengva! Kaip nuostabu! - dainavo Paršelis. Ir pasistatė namus iš bananų lapų, o Varnas vėl apsigyveno ant stogo. - Kodėl tu visą laiką tyli? - paklausė Paršelis Varno. - Kam tie žodžiai? - atsakė Varnas. O Paršelis plepėjo nesustodamas, dainavo dainas, net susidrau­ gavo su beždžionėmis, ir šios atnešdavo jam pusryčiams kokoso riešutų. Bet kartą Paršelis pamatė, kad nebėra jo Varno. - Kur tu? - pašaukė Paršelis. - Aš čia, - atsiliepė Varnas. Jis tupėjo įsispraudęs kampe ir mėlynomis akimis mąsliai žvelgė į Paršelį. - Kas tau? - paklausė Paršelis. - Mirštu, - sušvokštė Varnas. - Ne, ne, nemirk! Kaip aš be tavęs būsiu? Varnas užmerkė akis ir taip tupėjo iki vakaro, o kai pabiro žvaigždės, tarė:
82

- Auštant aš išskrisiu į štai tą žvaigždę. Jeigu tau ko nors prireiks, susirask ją danguje ir pasakyk: „Varne, Varne, padėk man!“ Ir tau į pagalbą ateis žvaigždė. Visą naktį Paršelis sėdėjo su Varnu, o prieš pat aušrą nejučia užmigo. Kai saulė prižadino Paršelį, Varno nebebuvo. Ir Paršeliui nebereikėjo nei dramblių, nei beždžionių, nei kokoso riešutų: jis kiauras dienas laukdavo vakaro, kad galėtų pasikalbėti su savo žvaigžde. - Varne, kaip tau einasi toje žvaigždėje? - klausdavo Paršelis. - Gerai, - atsakydavo Varnas. - Ar tu mane matai? - Matau. - Ar negali pas m ane nusileisti?

83

Pas pačią vyriausiąją gyvatę.Aš nemėgstu gyvačių. .iškilmingai tarė gaidys.indiškai prabilo atvykėlis.Ne. bet tuomet nukristų žvaigždė.. O Paršelis palietė kojele knysliukę ir susimąstė: ar jis sapnavo. laukdavo žvaigždės. .atsakė Paršelis. . Varne. .Varne.sušnibždėjo Paršelis. nuo labo ryto laukdamas nakties. . .Indijos Smauglys! .sakydavo Paršelis. Krosnis žioravo žarijomis kaip juoda Indijos naktis. . bet kartą pas jį atėjo garbusis Gaidys..Ar galiu ateiti rytoj? O naktį susirado jis danguje savąją žvaigždę ir tarė: .Bet čia .. ar viskas buvo iš tikrųjų? 84 .padėkojo Paršelis.Galiu.Ko ko ko! . Varne. . kad viena žarija labai panaši į jo žvaigždę.. Ir kasdien lauk­ davo vakaro. . .Prabudai? Na ir miegojai!. . tegul nekrinta! . . padėk man! Ir iškart atsidūrė savo namuose rudeniniame miške prie įšilusios krosnies. . .Pas ką? .Jis labai mėgsta rausvus paršelius! .Varne.Atėjau pakviesti jūsų į svečius. Taip ir gyveno Paršelis Indijoje.Ką? . ir Paršeliui staiga pasirodė.atsiliepė Varnas Meškiuko balsu. ne.Ačiū.

užaugs kaip Asilo.lyg arklio. skraidžiojo lapai. . Buvo ruduo. Užsimerkė.tarė sau Vilkas.pradėsime! . rytoj bus kaip Asilo“.Ką gi.pilkas Vilkas ant samanoto akmens vidury mėlynos kūdros. Vilkas priėjo prie tamsiai mėlynos kūdros auksiniais krantais. .garsiai pagalvojo Vilkas ir pasižiūrėjo į dangų. kad viskas aplinkui . paėmė žirkles ir pasižiūrėjo į vandenį. laikėsi šiltos dienos.Juk nei šis. 85 . Jis atsisėdo ant akmens.šitaip Vilkas vadino klevo lapus.Ir nurėžė lopinėlį nuo kairės ausies.iš aukso: tiek pribėrė tų geltonų šiugždančių „klevo letenėlių4. niūrus Vilkas su kailio kuokštais. Atrodė. tūpdavosi ant kūdros kranto ir po truputį jas apkarpydavo.Reikia atsipūsti.atsiduso Vilkas. Iš vandens į jį žvelgė žilas. . .Į senatvę Vilkui pradėjo augti ausys.bambėjo Vilkas. Reginys buvo labai liūdnas . . . kyšančiais iš ausų. nei tas. pasėdėjo. vėl žvilgtelėjo į vandenį ir nukirpo lopinėlį nuo dešiniosios. . nukorę kojas ir pakreipė galvą į šoną. kurios keistai stirksojo . . . Kas vakarą jis imdavo žirkles. „Jeigu šiandien neapkirpsiu.

. o iš šalies viskas atrodė taip: senas Vilkas. Tada samanotame akmens šone atsivėrė iliuminatorius . .. gėdytis nėra ko. nė ženklo nebeliko.Sėdėk ir tylėk. kai akmuo. gers arbatą iš virdulio. .... .ir pro jį pažvelgė pirmasis marsietis. . ant kurio sėdėjo. tuoj nujos ant debesies pas savo draugą. .ausys neauga.Per mėlyną rudens dangų ant balto debesies jojo Meškiukas ir dainavo visiems žinomą dainą apie debesis. . Nežiūrėkite iš aukšto. bet nespėjo išdainuoti paskutinio skiemens.paliepė jis.visa gerkle traukė Meškiukas. pas Ežį. tylomis joja padangėmis. staiga išsiplėšė iš žemės ir .paklausė jo Meškiukas. Et!.nuplaukė į aukštybes. žodis į žodį beveik negirdomis padainavo Vilkas.Viskas okei! Iliuminatorius užsivėrė. Mus per dangų kaip ristūnai panėšėkit. susės abu.Kur keliauji? .plyšojo danguje Meškinas.Debesėliai. . .pamanė Vilkas.. 86 .Ko šuoliuojate padangėm lyg pašė-ė-ėlę? . „Kaip jam gera.. nežiūrėkit. . baltakarčiai debesė'ė'ėliai!.O'O'O'O-O! .“ . apžergęs samanotą akmenį.užkaukė Vilkas.

A nt ko tu joji?! . juk mudu dabar draugai. Persėsk pas mane! Juk negerai . kai į laukymę tiesiai priešais jo namelį iš dangaus šleptelėjo Meškiukas. O Vilkas skriejo į begalinę mėlyną erdvę apžargomis ant akmens akmeniniu snukiu ir išverstomis akimis. . tada pakreipė galvą ir tarė: .nesuprato Meškiukas. .Vilkas tylėjo. Kurį laiką pagulėjo paslikas. .joti per dangų ant akmens. .Prasmek! . Ežiuko virdulys buvo ką tik užviręs.Ką? .šūktelėjo Meškiukas.tarė Meškiukas.Tu tik paklausyk: Vilkas nuskrido raitas ant akmens! 87 . Ir Meškiukas išgaravo.Atsikabink! .paaiškino marsietis. Vilkas tylomis parodė letena akmenį ir liūdnomis akimis pažvelgė į Meškiuką.Vilkeli. Ir tada apsamanojusiame šone atsivėrė kitas iliuminatorius ir kitas marsietis tarė Meškiukui: .

A-a-a! . .Ko­ kias duris? .durelės! .springdamas pasakojo Meškiukas. apčiupinėjo. ir pusė visos Žemės pradėjo palengva tolti. Meškiukas liuoktelėjo pas Ežiuką..tokie žmogeliukai. . kad.pasibaisėjo Ežiukas.O durelėse . išlėkė nešinas virve.suriko Ežiukas. kitą virvės galą apsuko aplink savąjį 88 .. Ežiukas šoko į namelį.Tu gyvas? ..Gyvas. .nekantriai burbtelėjo Meškiukas.. kaip bulvės pavasarį . ... .. jiedu apsikabino ir kelias akiv mirkąs stovėjo drebėdami..Ir tylėjo.Meškutėli! . o tarp Ežiuko ir Meškiuko atsivėrė. . O kita Žemės pusė vis labiau ir labiau tolo. ką čia šneki! .Kur durelės? . ar tu girdi? Ežiukas pripuolė prie Meškiuko. perskilo Žemė. užmetė kilpą ant tolstančio ąžuolo šakos. Ežiukas paglostė jam galvą.Ogi šitokias!!! .susimąstęs tarė Meškiukas. Vilkas skrido . .suspigo Ežiukas.Meškiukas sukūkčiojo. . .paklausė Ežiukas.Akmenyje.Tu verčiau pagalvok. bedugnė. . .Vilkas nuskrido raitas ant akmens.suriaumojo Meškiukas ir taip rėžė letena į žolę. . .. gyvas. palietė galvą.O šonuose . traukėsi ir dusliai traškėjo lyg sprogdamas pernokęs arbūzas.su ataugėlėmis! .toks liūdnas.O tasai atvėrė duris ir sako.

. . ir Ežiukas tarė: v . Meškiukas puolė padėti. Ir jie priėjo prie ąžuolo palei Ežiuko prieangį. „Kur aš skrendu? .šūktelėjo vienas marsietis.“ . Vilkas lėkė ant akmens per vakarėjantį dangų.Iš pradžių tos ausys pradėjo augti.ąžuolą ties prieangiu ir ėmė iš visų jėgų traukti.. Tai 89 .kyštelėjo galvą kitas marsietis.sukrizeno marsiečiai. Ežiukas su Meškiuku patraukė namo. kad Žemė su­ sijungtų.Kur jūs mane gabenate? . che che che! . o dabar.Ne tavo rūpestis. . marsiečiai atidarė iliuminatorius.susirūpino Meškiukas. . . Jeigu Žemė gali perskilti. . Kai visi medžiai palei abi plyšio puses buvo suraišioti virvėmis. .pamatysi. kei.Dabar aš tikiu.Reikia gelbėti Vilką.. . ir akmuo švietė kaip žvaigždė.ne yda.Senatvė .Kei.Okei? .Kai nulėksi . tai ir jis galėjo skristi raitas ant akmens. ir jie dviese vargais negalais pritraukė abi Žemės puseles ir surišo virve tvirtu mazgu.Ei! Kaip jautiesi? . Bet staiga danguje pasirodė sunkiai gaudžiantis ąžuolas.paklausė Vilkas. šitoks senas? .Ir kam aš jums reikalingas. . .sielvartingai galvojo Vilkas.burbtelėjo Vilkas.

jaukioje.Ei. patikim oje drevėje. .Prasmek! . 90 . galinga laja. tupėjo Ežiukas su Meškiuku. kur ties priebučiu. . jūs! .suriko Ežiukas. bet ąžuolas apgynė draugus galingomis šakomis. atiduokite žvėrį! .Ei. Ą žuole. bulviagalviai.iškišęs galvą palinkėjo marsietis. storu kamienu. tik jo šaknys ugnies liežuviais talžė mėlynę. tas. ir piktas žodis pralėkė pro šalį.buvo senasis Ežiuko ąžuolas.

Vilkeli.šūktelėjo Meškiukas. Ugninėmis šaknimis žemyn ąžuolas leidosi į savo vietą. .suriko Ežiukas. kaip kvatojo marsiečiai .Namo! . Jis visas V V 91 .. išpūtęs akis. be garso pačepsėjo lūpomis ir . bulviagalviai! Čia jums už Vilkelį! Jūs dar mus pami­ nėsite! Viena gilė pataikė marsiečiui į ausį. Ežiukas letenėle glostė jam galvą.nei apsakysi. sučiupo Vilką. šis aiktelėjo.Vilkeli. Akmuo užgesintomis šviesomis leidosi iš paskos.šūktelėjo Ežiukas. o Meškiukas svaidė į tamsų akmenį giles ir bambėjo: . šok! . tupėjo drevėje. nejudėdamas.Šekit. Vilkas.liuoktelėjo tiesiai į šakų tirštumą. dingo savo iliuminatoriuje. nei aprašysi. Vilkas ir Meškiukas apsuko savo ąžuolu ratą virš kūdros ir nulėkė namo. rangykis pas mus! . O Ežiukas. o pamuštas akmuo švilpdamas pralėkė pro šalį ir nukrito prie kūdros į senąją vietą. ir ąžuolas pasuko v į Žemę. v Žilas Vilkas ant seno akmens tarsi paminklas lėkė į dausas. O kaip jis švilpė. . Tada Vilkas pažvairavo į nelabuosius.

.iki žemės nusilenkė Ežiukas.Tavęs net tris dienas nebuvo matyti! Ir Vilkas pravirko. . kol galutinai įsikasė į žemę. . .Menkniekis. Koks skirtumas.priekaištingai tarė Meškiukas. po ąžuolu. .kūkčiojo jis. kokios tavo ausys. ąžuole! .padėkojo Meškiukas.M an pradėjo augti ausys. kur buvai dingęs? . .Buvo gėda rodytis jums su asilo ausimis.paklausė Ežiukas. Vilke! .Vilke. . kai jie čia pat.drebėjo. . Vilke. purtėsi ir gaudė kaip šimtas varpų.Juk mes tavo draugai.Et. . Ir įsmeigė žvilgsnį į dan­ gų. .Ačiū.sušniokštė ąžuolas. . susėdo prie stalo ir iš virdulio įsipylė į puodelius arba­ tos. Draugai nusileido kopėtėlėmis.Ačiū už Vilkelį. .

Verčiau tu eik ir nebijok! . bijojo Apuoko.suriko Vilkas.Nesiskandink.Aš buvau prie Juodojo akivaro. Kiški! Nusiskandinti visada suspėsi. Bijojo Vilko. susimąstė.Kartą gyveno miške Kiškis ir visko bijojo.Bet kaip nebijoti? . bijojo Lapės. bijoti? Nustebo Vilkas. 93 .apsidžiaugė ši. pabruko uodegą.Ogi taip. .Šviežia kiškienytė žingsniuoja! Nagi.sako Kiškis. jeigu jau atėjai pas mane ir nusprendei nusiskandinti? Patraukė Kiškis keliu ir susitiko Vilką. eikš. pasišvilpaudamas. pilkio. aš į tave šoksiu ir nusiskandinsiu: nusibodo man visų bijoti! .nebijok! Ko tau bebijoti. Eik ir .O ko man tavęs bijoti? . v . kai nuo šio byrėdavo lapai. . Atėjo Kiškis prie Juodojo akivaro ir sako: -Juodasis akivare. O Kiškis eina kaip ėjęs. Bijojo net rudeninio krūmo.Štai griebsiu tave ir suėsiu! . žvairy. .Kodėl tu manęs nebijai? Kodėl nebėgi? . .A-a-a! . Susitiko Kiškis Lapę. aš tave suėsiu. Ko man tavęs.

Nebijai tupėti? .Tupi? .Jeigu bijočiau .netupėčiau.Bet Kiškis praėjo pro šalį. . . . Sutemo vakaras.Tupiu.klausia Apuokas.Aš prie Juodojo akivaro buvau.. tai bene tavęs.Ir ko toks išdidus pasidarei? O gal prieš naktį įsidrąsinai? . pilkojo Vilko neišsigandau. išsigąsiu?. . . Tupi Kiškis ant kelmelio vidury laukymės. net galvos nekryptelėjo. rude. Pėsčias prie jo ateina pasipūtėlis Apuokas kailiniais batais.

Sučerškė ir nutilo nepažįstamas paukštis. man baisu? .nė truputėlio. . pilkojo Vilko nepabūgau. bet kai šnara ir byra lapai . rudės Lapės .Tai ne lapai byra.“ Atėjo prie Juodojo akivaro ir paklausė: .Aš prie Juodojo akivaro buvau.atsakė Kiškis. Pabėrė lapų. Kiškis po sniegą liuoksi. Tada atėjo ruduo. ...baisu.. . . nieko jis nebijo. atsitūpė ir įsiklausė.nė iš tolo. keliauk tu sau iš mūsų miško. o apie tave. . visi kiškiai narsuoliais taps. tai laikas šnara. .Netaps. pro Lapę lyg niekur nieko praėjau. .Pasižiūrėję į tave.. Šviesus vakaras rudeniniame miške. Kiškis atbėgo prie upelio. gauriaus Apuoko .pasvarstęs tarė A puo­ kas. Visiems baisu.o mes klausomės. .. Tupi Kiškis po krūmu.. nė galvoti nenoriu. kaip gurgena vanduo.tarė Juodasis akivaras. kai byra lapai.. visas dreba ir galvoja sau: „Pilko Vilko nebijau. 95 .Visi netaps. pilkas paukšti.Kodėl.Kiški. Tada pasnigo.

..Kur tu bastaisi? . su juo žodeliu persimesdavai. Anksčiau nors koks grybas pasitaikydavo. pasikalbėti nėra su kuo. kur tu bėgi? . Kaip jam gerai! .Stok! Palauk.Reikia.paklausė Kiškis.Kad man taip!" Atėjo Skruzdėlė.Kas jo nematė?! Štai jis! .paklausė Kiškis. o tu po mišką slankioji.Greitai žiema. .paprašė Kiškis. .pamanė Kiškis.Ne.O tu su manimi pasikalbėk. Jis gulėjo čia pat.Ir nuėjo.atsiduso Kankorėžis. .Dangų.Neturiu aš laiko kalbėtis. prie upelio. daug matęs. . Pasisėmė kibirėliu vandens ir nuėjo. .atsiduso Kiškis. .Ką gi tu matei? . Skruzdėlė sustojo: . O dabar ir grybai kažkur išsislapstė.Vandenie.Apie ką nori.Mane 96 . v . aš ten buvau. . .atsakė Skruzdėlė.paklausė Kiškis. .pasiūlė Pušies Kankorėžis. . pasikalbėkime. . .Esu senas. . .Na ir gyvenimas! . Reikia vandenį nešti.Apie ką? . . aukštai. .Nuo akmenėlio ant akmenėlio per akmenėlius bėgu! „Per akmenėlius. . vandenie. —Skruzdėlės vandenį ėmė nešioti.

kur buvai dingusi?" . .visas miškas dar šešėliuose. 97 .atsakė Kiškis.Nežinau.„Juk taip toli!“ .skrendam pas žvaigždę !“ . 7 .Ak. sako. . „Kankorėži. būdavo: „Sveikas. . .„Prie jūros siautėjau. Atskris.Vėtra mylėjo.“ Štai taip! O tu ko nelinksmas. gaudžiame.vieni j uokai !“ Apkabino ir nusinešė. linksminamės!. Aš vieną mylėjau. tai bent buvo gyvenimėlis! Rytą prabundi . Kankorėži!“ .siaudžiame. Tik pasirodys. o pas mus jau šviesu! Saulutė pašildo. laivus vaikiau. Taip ir žiūri tiesiai į akis.„Svei­ ka. o mano Vėtra jau ir čia. ..sakau. O n ak tim isžvaigždės. Žalia buvo tokia. meili. atskrieja Vėtra .„Mums .

. kas nutiko? Sakyk.spiegė Kiškis.O kur ji dabar. . . Kas tie žodžiai!.Ei! .Nagi.Lekioja. nukritau.paklausė Meškiukas. .Ne-a.Ehė hė hė hei! . .Kas jam? .suriko jis. .atsiduso Kiškis.Gražiai gyvenome.Ehei! Ehė hė hei! .pyktelėjo Ežiukas. [ dangų žiūriu. O aš . žaliąją žvaigždelę pamatau . seneli? .Ehė hė hė hei! Hei hei! Hei hei! . O pats ko toks liūdnas. 98 . .Liūdna tau.Vėtrą prisimenu. .pasenau.Gražiai pasakoji. Rytui neaušus pas Ežiuką ir Meškiuką atbėgo Kiškis.Na. toji Vėtra? . O Kiškis lyg paukštis lėkė per mišką ir spiegė veriamu kiškio balsu. kalbėk pagaliau! .Nežinau. Guliu. .. vandenėlio klausausi. seneli. juk jaunystė?! . Vėtra visada jauna. Kiški.. N ie­ kam nebereikalingas. .Ir Kiškis nulėkė šalin. . Kiški.gūžtelėjo pečiais Meškiukas.

sveiko proto! .riktelėjo Ežiukas.nusikvatojo Kiškis ir pasileido kiek kojos įkerta.atsakė Skruzdėlė. Kiškis aplėkė ratą ir vėl atbėgo į Meškiuko laukymę. .paklausė Voveraitė. . .riktelėjo Meškiukas. kuoktelėjo? . kuoktelėjo.Na ne.Gal jis kuoktelėjo.Pasakysi pagaliau ar ne? .N et nenumanau.kalė Genys. apmirė. ..Kas jam? . atsistojo ant užpakalinių kojų ir.. sveiko proto. . v .Cha cha cha! . . jis sveiko proto. .Nagi! .sutarškė Šarka.. Ūmai Kiškis sustojo.

Zinai. Meškiuk. o ilčių neturi. o laisvas kaip vėjas lekiojo po mišką. . lekiantis per laukus ir miškus. .tarė Meškiukas. Žvaigždės sukosi žemai danguje. . Asiliukas sėdėjo prie stalo pasidėjęs galvą ant kanopėlių ir žiūrėjo pro langą. Mat šią besvorę saulėtą dieną Kiškis nuo pat ryto tikrai pasijuto esąs laisvas rudens vėjas. Tada žvaigždė nusileido tiesiai prie jo langelio ir tarė: . . V Pūtė rudens vėjas. Ir apsiriko.man atrodo. Ir užmigo.tarė Ežiukas.. jeigu aš tapčiau vėju?“ .Bet Kiškiui neužteks dvasios. niekam nieko nesakė..Ir tik Kiškis nieko neklausinėjo. Kartą jis man prasitarė: „Įsivaizduok.Kaip būtų šaunu.Koks kvailas Asiliukas! Toks pilkas. „Kokia dygi žvaigždė". . . vėjas.pamanė jis. kad jis įsivaizduoja esąs. 100 . o viena šalta mėlyna žvaigždė užkliuvo už pušies ir sustojo tiesiai priešais Asiliuko namelį.

.pagalvojo Asiliukas.O kam man jų reikia? .paklausė Asiliukas.Jeigu turėtum iltis.Pilkasis šernas turi iltis ir pilkasis vilkas. tavęs visi bijotų.Ilčių! . . 101 . „Kodėl jis manęs išsigando?4 *. .Sveikas. . . šoko atatupstas ir akimirksniu pasislėpė už krosnies.pabeldė Asiliukas į langelį.A š ! Atidar-r-ryk!.-K o ? . Ir tada ji tankiai tankiai sumirkčiojo. . Bet žvairys nudūmė kiek kojos neša ir pasislėpė už medžių. ir Asiliukui už abiejų žandų išdygo po iltį. Ir nusprendė nueiti į svečius pas Meškiuką.vėl pagalvojo Asiliukas.pakartojo žvaigždė. . . o tu neturi.paklausė Meškiukas. Tr-r-rumpauodegi! .Kas? . . . . . „Ko jis čia baidosi?4 4.Ko tau reikia? . .atsiduso žvaigždė ir padarė jam nagus. Asiliukas.šūktelėjo. Tada Asiliukas atsidūrė lauke ir pamatė Kiškį.perklausė Meškiukas.Aš.iš už krosnies išgąstingai paklausė M eš­ kiukas. Meškiukas atidarė duris. .Ir pats nusistebėjo savo balsu. Įėjo vidun ir atsisėdo ant kėdutės.Tuk tuk tuk! .Ir nagų neturi.Kas ten? .

Aš?! Ką čia šneki! Aš tik žolytę r-r-rupšnoju! .Virdulys prakiuro! . .Nieko tu nedovanojai! Asiliukas padovanojo man virdulį! .suurzgė Asiliukas.Žolytę? .pamanė sau.prakiuro?! Juk vos pr-r-rieš savaitę padovanojau tau naują vir-r-rdulį! .Aš ne vilkas! —sušuko Asiliukas. . .O aš kas toks? . . . „Vis dėlto keistas tas mano balsas".Vilkas! . Ir netyčia kaukštelėjo dan­ timis.Kaip .žvilgtelėjo iš už krosnies Meškiukas.riktelėjo Meškiukas.Atėjau ar-r-rbatėlės pager-r-rti..Arbatos nėra! . V 102 .

Miegi tu. v Žvilgtelėjo į grindis ir visas nutirpo: nuo kėdutės karojo naguotos vilko letenos.Ar dar apsimetinėsi mano draugu Asiliuku? . Letenose jis turėjo pliauską. . Apsimetinėsi?! .pakartojo Asiliukas ir čiaukštelėjo dantimis. Ir Asiliukas prabudo.Jis susigriebė už galvos ir. bet tik kimiai suurzgė: .šaukė jis. atplėšė krosnies dureles ir ištraukė degantį nuodėgulį.anapus durų šūktelėjo Meškiukas.plonutėliu balsu paklausė Asiliukas.sniaukrojo Asiliukas ir traukėsi į užkrosnį.. . ir dar taip smarkiai.Aš ne vilkas! .norėjo sušukti Asiliukas.tarė Meškiukas ir išlindo iš užkrosnio.atidaręs duris linktelėjo Asiliukas..puodą.. Kažkas beldė į duris. aš ne vilkas.šaukė Meškiukas. . . kad kabliukas šokinėjo.Ką tu čia sumanei? ! .Kas ten? . 103 . Jų vietoje styrojo kažkokios šiurkščios trumpos ausiūkštės. .Aš sapnavau. .Rrrr! ! ! Meškiukas tvojo jam pliauska ir čiupo žarsteklį.Ką?! Žolytę?! Tokių vilkų nebūna! .Taip. . nerado savo ilgų minkštučių ausų. ar ką? . .. o ant galvos .Aš mėgstu žolytę! v __ . .Garbės žodis. kuriame laikydavo lydytą sviestą.. . .Nepasakok pasakų! ..Čia aš! .

paklausė Meškiukas ir atsisėdo ant kėdutės.Nepatikėjai. .Aš tikiu.Sakiau..Tai reikėjo pasisakyti. Aš visada būsiu šalia tavęs. .Asiliukas! ... 104 .atsiduso Asiliukas. o tu mane tvatinai žarstekliu. . . ..atsakė Ežiukas. ..Baisus! Aš buvau vilkas.. .Na. .“ Ir aš tavimi patikėsiu. vis tiek mėgstu rupšnoti žolytę! . tikrai. Ežiukas žvelgė į Meškiuką ramiomis akimis ir nepratarė nė žodžio.pasakė Meškiukas.Mat kaip! Ar sapnas buvo įdomus? . .Aš tikrai.Aš tikrai ateisiu pas tave. ar prisimeni. ar girdi? Tikrai. Sakiau. kad ir kas nutiktų.Kitą kartą tu sapne man pasakyk: „Meškiuk.Ir ką? . kad net jeigu atrodau kaip vilkas. mudu su tavimi šnekėjomės?. ko tu tyli? . Ežiukas linktelėjo. kad tu . .bet tu netikėjai.

ištraukė Ežiuką iš duobės ir parnešė namo. . taip negerai. v . nusivarė nuo kojų ir kai pas jį atbėgo Voveraitė. .Na štai. . . . . Ežiukas pamėgino.pasiskundė Ežiukas.atsakė Ežiukas.paprašė Meškiukas. .Kentėk.Nusišypsok. kai šitaip į mane žiūri. Meškiukas atrėmė Ežiuko nugarą į sieną ir pakišo pagalvę.Paremsiu tave pagalve. Jis įpylė į puodelį sultinio ir kilstelėjo Ežiuko galvą. Meškiukas savaitę ieškojo Ežiuko po visą mišką. . . . Jį netyčia aptiko Voveraitė: ji bėgo pro šalį ir išgirdo silpną Ežiuko balsą. bet jam prastai sekėsi.Ežiukas įkrito į vilkduobę ir pratūnojo ten visą savaitę.Man šalta.Nežiūrėk į mane šitaip. Tu atsisėsk. Ežiukas atsimerkė. Štai šitaip.Tuoj pagirdysiu tave sultiniu. . aš išviriau sultinio. . dabar tu lyg numiręs.Ne.Nepajėgiu.M an sunku. .tarė Meškiukas.tarė Ežiukas. .tarė Meškiukas. Ežiukas gulėjo iki pat nosies aptūlotas antklode ir žvelgė į Meškiuką tyliomis akimis.Voveraitė atnešė šviežių grybukų. Ežiukas užsimerkė. .Neištveriu. . . 105 .

atsiduso Ežiukas.Nieko. tuojau.Šokinėjau.Tik naktimis.Meškiukas užsirangė ant aukšto ir apkamšė Ežiuką kailiniais.Septynias dienas? . tikrai! Gerk.Gerk. gerk! . . . . .Už mane! 106 .atsakė Ežiukas.. . Ežiukas nurijo kelis gurkšnelius ir užsimerkė.Ir ką tu valgei? .Pavargau. .Daugiau nebegaliu. . . . .Ak.Kaip tu nesušalai? Juk naktimis šitaip šalta! murmėjo Meškiukas.Ar duosi to sultinio? .Ne. gerk! .Tuojau.Ir Meškiukas pradėjo girdyti Ežiuką šaukšteliu. . .

Už vZiurkėniuką! .Už Kiškį! Zinai.paprašė Ežiukas.Kad aš šioje vietoje prasmegčiau! .O Ziurkėniukas ką nuveikė? .Meluoji. . kiek jis padėjo! . .A nt Apuoko? . v .tarė M eškiukas. .kuo? Na. Tavęs ieškojau. Kasdien atbėgdavo ir klausinėdavo.Bet kodėl? . . . . . už Apuoką tai priklauso trys šaukšteliai. . jis labai stengėsi. . . šaukštelį.A n t! .Ir kaip tu ant jo užsirangei? 107 .O dabar .Palauk.nepatikėjo Ežiukas.Juk aš ant jo tris naktis skraidžiau. Ežiukas nurijo.Tegul palaukia.O Apuokas kuo dėtas? .Atgausiu kvapą. .Ežiukas gurkštelėjo.už Apuoką! . .Šaukštelis už Kiškį. Nebegaliu.Nagi.Už Voveraitę! Ežiukas nurijo.Nieko. .Kaip .Kartais ir iš ryto atbėgdavo. . Ežiukas nurijo.

o staiga . .pirmyn! Būtum matęs. .papurtė galvą Ežiukas.Na. ausimis karpo.O jis labai stiprus.Verčiau atsigulsiu.Kas? . .Kaip Kiškis jūsų išsigando? . .O apie Apuoką tu išsigalvojai? Sakyk. už Apuoką. Staiga .Kaip? . Jis ka-ad šoks. . . 108 . Jau tikrai nebegaliu.atsakė Ežiukas. Meškiukas paguldė Ežiuką į ankstesnę vietą ir apkamšė kaili­ niais.migdamas vos girdimai sumurmėjo Ežiukas.Tai štai. Nagi.Su Apuoku? .mes..jis. . kaip Kiškis mūsų išsigando! . ar šilta? . ka-ad dės į kojas! Apuokas vos į medį neįsirėžė. kaip kvepia? Ak! Ežiukas nurijo.Ką tu?! Kai pasveiksi.A! Kiškis? Įsivaizduok: aš lekiu. .paklausė jis. . Tupi sau Kiškis.Kaip? .papasakosiu. .Išgersi . .Aha. . dar šaukštelį.Ne.Paskraidysime. kartu paskraidysime.paklausė Meškiukas. . Nagi. Užuodi.Aha. . Ežiukas išsrėbė tris šaukštus iš eilės ir vėl užsimerkė. Atsisėdau ant sprando ir .

todėl. kad ruduo.Kuo toliau ėjo ruduo. kad atėjo ruduo. . nebe toks tirštas. Miškas sulyso . Mėgo lėtai braidyti po šiugždančius lapus. Bet Ežiukas ir pats žinojo: viskas .Ežiukas! Grūzdas mąsliai bosydavo: . Gudruolės voveraitės slėpdavo akis ir kikendavo: . Ir dangus tarytum praskydo .buvo nebe toks mėlynas.atsiduso Meškiukas. . kuo ilgiau Ežiukas dairėsi aplinkui. aš. koks pasitaikydavo grybas. Ežiukas mėgo rudenį. tuo labiau stebėjosi. stebėtis ir džiaugtis kiekvienu grybu. 109 . Vylingasis Paberžis žvairakiuodavo iš po skrybėlės ir gūžčiodavo pečiais. grybai! .Sveiki.Todėl.Chi chi! Tu tik pažiūrėk į jį! Čia .Na.. . suprantate. .sveikindavosi Ežiukas. žinote.Kaip laikotės? Toliau viskas priklausydavo nuo to. na.Kuo puikiausiai! Tvirta dvasia. na.tapo plonytis ir perregimas. viskas gerai. Stipruolis Baravykas atsakydavo: . gyvename..Nieko. sveikas kūnas! Šungrybis kažką vapėdavo ir visas raitydavosi: .

kaip man džiugu jus matyti. aplink susibėga daugybė kelmučių. atsismau­ kia ant pakaušių skrybėlaites ir . Tačiau užvis maloniausia Ežiukui būdavo kalbėtis su Ūmėde. Atsitūps palei kelmą.Laikomės. 110 .klausosi.O raudonoji Musmirė dar labiau parausdavo ir nelauktai spigiu balsu atsakydavo: . .visada prisimindavo tą mielą Ūmėdės šypseną. migdamas .Kaip jaučiatės? .N et neįsivaizduojate. .jau namie. Ir Ežiukas . laikomės! Prieblandoje Ežiukas mėgdavo pasišnekučiuoti su kelmučiais.šypsodamasis paklausdavo Ežiukas.atsaky­ davo Ūmėdė. .

linktelėjo Ežiukas.Jau ir šalčiai naktimis sukaustydavo balas. kaip yra prašoma.šnibždėdavo Ežiukas.Nagi. Bet vieną rytą Ežiukas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė. Jis išbėgo į priebutį. jau ir paukščiai išskrido į pietus.Todėl ji ir nepradingsta. dar! . .Ar tu prašai saulutės. Ir saulė.Saule. .riktelėjo Ežiukas.Neišeik. . dar dienelę. ar nepasislėpė visiems laikams saulė. . saule. kurgi tu? Niūrūs debesys šliaužė virš miško.kartą paklausė jis Meškiuko.Gerai. Ežiukas atitraukdavo užuolaidėlę ir baimingai dairydavosi. o saulė vis nenurimsta! Rytą prabudęs. . Pilki.Ko susispietėte? Kam čia jūsų reikia? 111 .O kaipgi! Prieš miegą aš visada pasakau: „Prašom ateiti!" . . nepradink! .Aš labai tave myliu! . lyg išgirdusi. kad nepradingtų? . gauruoti debesys aptraukė dangų.guldamasis miegoti šnabždėdavo Ežiukas. ar dar neprisigrūdo debesų.Debesys! . . kad saulės nėra. . vėl pasirodydavo. Bet saulė vis nenurimsta! .

Vėjas skraidė kažkur aukštybėse ir neišgirdo. . anapus kalno.Vėjau!. „Ruduo. ir taip pat neišgirdo.Debesys plaukė tylomis.Meškiuk! . Bet Meškiukas buvo toli.Vėjau! .sušuko Ežiukas. . . kliudydami medžių viršūnes. . Bet kodėl kaip tik šiandien man taip sunku?“ . Juk negali kasdien šviesti saulė..galvojo Ežiukas.pašaukė Ežiukas.

Bet tada debesys praplyšo.Kodėl šiandien m an taip sunku? . . kad saulė jau nebeateis iki pavasario.M at bijai. kaip nebuvo džiaugęsi per visą gyvenimą.atsakė Meškiukas. kai šis pagaliau parsirado iš anapus kalno. . ir Ežiukas su Meškiuku taip apsidžiaugė.paklausė jis Meškiuko.. . blykstelėjo saulės spindulys.

Meškiukas stovėjo po erdviu dangumi.Nejaugi daugiau niekada nebebus žiemos? . . Atgijo uodai. .N e t sunku patikėti. darbuodamasis visomis aštuoniomis kojelėmis. o dabar užklydo į rudens mišką pas Ežiuką ir Meškiuką.prabilo M eškiukas.Sakytum pavasaris. . kad taip vėlai atšiltų.tarė Meškiukas. nebijok. upelių.Taip yra todėl. slėnių.Bus. Jis atlėkė nuo šiltų jūrų. Per savo amžių vėjas daug ko regėjo: prisižiūrėjo uolų. . . užsikabarojo ant nenukritusio beržo lapo. v .prieidamas linktelėjo Ežiukas. tarpeklių. . 114 . . ir šiltas vėjas lyg didelis meilus paukštis suko jam virš galvos. .Niekada nėra buvę.nuramino Ežiukas. kur priešaušriais žaliuose ūkuose tirpsta lengvutės salos. .Aha. kalvų. kad atskrido vėjas. . .S c£ccvnA . Šiltas rudens vėjas sūkuriavo virš miško. prabudo varlė. mažas voriukas pabėgėjo savo slidžiu siūleliu aukštyn ir. Laukymėje Ežiukas pamatė Meškiuką.Žiema iš mūsų neišeis.Ir patraukė nosimi orą. Vėjas suko virš miško plačius ratus.paklausė Meš­ kiukas. .

ir du šimtai uodelių žalsvu debesėliu ėmė suktis virš Ežiuko ir Meškiuko.galvojo Ežiukas.savas lai­ kas.zyzė uodai.Ką tu galvoji? ." . 115 .Ar-r-rgi? O Ežiuką kažkodėl suėmė liūdesys. .Kvar! . „Ne pagal taisykles. ką ir tu.Grįž-ž-žo vasara. . v .. Z'ž'žavumėlis! . .paklausė jis Meškiuko. .Vėjas nutūpė laukymėje.nedrąsiai tarė varlė.Aš galvoju tą patį. uodai tūnodavo žolėse. . Kai vėjas pūsdavo. o dabar pakilo.Viskam .Zzz! Zzz!. .

ką aš galvoju.Tu galvoji: „Štai sugrįžo šiluma. .Kva-ar! Ar ir mane? ." .Visai ne.Visai ne.Tai ką. o turi būti žiema? .Ei.Manai.. .linksmai sudūzgė uodai. Aš visada žinau.Apie taisykles. 116 .sukvarkė varlė.Kviesk. ne pagal taisykles? Dabar šilta. uodai! . .šūktelėjo Meškiukas.Tuomet tu galvoji: „Reikia uodelius pasikviesti arbatos.paklausė Meškiukas.Aha.Ežiukas kviečia jus gerti arbatos. . ir mes vėl galėsime prietėmiauti priebutyje. .Nejaugi tokią šiltą dieną tu vėl . ir jie perlūš perpus." .Tuomet galvoji: „Vargšai medžiai! Sugriebs šaltis. aš žinau. ." . kai už jo pasislepia saulė. ar kviesime uodelius arbatos? . . Kalnas nušvito. . tai ką? __ v . -v Na štai.linktelėjo Ežiukas. . v . .Žinau. meili saulutė nusirito nuo kalno.Ne. apie ką tu galvoji. . . ir ne apie tai.Ačiū! Dž-ž-žiaugiamės! .Na. kaip visada.Bet tu juk nežinai.apie tas savo taisykles? . Šilta.

kad štai ir vėl šilta." Jis neklausinėjo Meškiuko.galvojo Ežiukas.pakvietė Meškiukas. tirštėjančiose sutemose Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką. Iš pradžių Meškiukas galvojo apie viską iškart. kad štai vėl viršum upės pakils baltutėlis rūkas. šokuojančią iš paskos. pavargo ir dabar ilsisi. klausėsi tolimo duslaus šunų lojimo anapus upės ir gal­ vojo. į uodų debesį. Meškiukas priglaudė nugarą prie krosnies. . ir nebėra. sukosi. į varlę. kur dingo vėjas.Ateik. .Ūžė. tarytum neprastūmė juodu su Meškiuku dviejų sunkių šaltų rudens mėnesių. Už lango švilpė vėjas. „Kurgi vėjas? . 117 . sūkuriuojantį virš galvų. ir tasai „viskas iškart“ jam buvo saulutė ir šiluma. Virš patamsėjusio kalno ūmai plykstelėjo ryškus oranžinis kažkur tolybėse besileidžiančios saulės kraštelis. o Meškiukas sėdėjo užmerkęs akis ir galvojo apie vasarą. ošė medžiai. Pats žinojo: vėjas lėkė. Ir kol ėjo namo. ir tarytum nieko nebuvo. kaip būna tik vasarą ir ankstyvą rudenį.. Jam buvo šilta ir nesinorėjo krutėti. į stiklą barbeno lietus.

bet šaukė dar garsiau: . . tačiau Skruzdėlė ne tik neišnyko. tu man pasakyk .Dirbti reikia kasdien.Ugniakurą sumūrijome.štai kas tave pražudys! „Ko ji prie manęs pristojo? .Ir ką jūs nuveikėte? .Tokios Skruzdėlės aš net neprisimenu.O dar? . šilumoje.Ar maža ką. Skruzdėlė sėdėjo ant kelmelio išpūtusi juodas akis ir kažką šnekėjo šnekėjo. Meškiukas išvydo Skruzdėlę.Ne.plyšojo Skruzdėlė.Ar girdi tu mane? .pagaliau prasibrovė iki Meškiuko Skruz­ dėlės balsas.pam anė Meškiukas. . 118 . kasdien. .O kas dirbs? .Vaikštinėjame.Tinginystė . .Visai aptingai. .Mes ir dirbame.atsakė Meškiukas ir dar tvirčiau prigludo prie krosnies šono. . . . . bet Meškiukas negirdėjo.Juk vasara.Vasara! . .Padirbome inkilą.garsiai atsakė Meškiukas palei krosnį. kasdien! Meškiukas pamuistė galvą.Ką jūs veikiate kiauras dienas? Atsakyk! . ." .Bet vėliau po ryškia vasaros saulute.įdūko Skruzdėlė.ką? . . .

Prie upės. į vasarą. šiltos kruta prie kojų. o aš eisiu ten.Aš.-K ur? . taip panoro pagulėti minkštoje žolėje žvelgdamas į dangų.O šešis pušies spyglius? -A š. sėskis prie krosnies.Eikš čia.paklausė Skruzdėlė. . . kad tarė Skruzdėlei: . . o žvaigždės krinta tiesiai į žolę ir didelės. kaip vandenyje pliaukši žuvys. .O šiaudelį gal tu už mane nuneši? . arbatinuke verda arbatą. Ir Meškiukas įsi­ vaizdavo. kaip jiedu su Ežiuku sėdi prie upės n aktį po žvaigždėmis.O du kankorėžius ir keturias paukščio plunksnas? 119 . -K am ? .Vakarais pasė­ dėti. Ugnelę įkuri ir sėdėk. . Ir Meškiukas taip panoro atsidurti toje vasaros naktyje. arbatinis iš pradžių šnypščia.atsakė Meškiukas. paskiau suburbuliuoja. klausosi.

o Skruzdėlė . pamanė Meškiukas.Ei! . Ir vėl įniko markstydamasis taškytis ir pro blakstienas gaudyti vaivorykštę. . .riktelėjo jis. ir ėmė taškytis vandeniu. .ten.. ir jeigu pažvelgdavo prisimerkęs. .atsakė Meškiukas.Viską nunešiu.bambėjo Skruzdėlė prisiglaudusi prie šiltos krosnies.Stok! . gerai? .Ir kaip 120 . Ir Meškiukas nubėgo per minkštą šiltą žolę ir įsibrido į upę. palūkėk.Pasėdėk.. . pavaišink jį arbata. .Tik eikš čionai ir sėskis prie krosnies..... ir liksiu nepagulėjęs prie laužo.tarė Meškiukas Skruzdėlei. . .pamanė Meškiukas. . Darbuotis .. Dabar Meškiukas sėdėjo ant kelmelio vasarą.šūktelėjo į vasarą Skruzdėlė.O kas pažadėjo dirbti? . . . Kasdien. ir kaskart Meškiukas negalėdavo patikėti. o Meškiukas vargais negalais susirangė jos vietoje.Palauk! .. ir kaskart Meškiukas vėl ją išvysdavo. „Vėl prasideda. .Kasdien. .Tuoj prašvis. .atsakė Meškiukas.visų pareiga.“ .Ir pakėlė letenėlę. purs­ luose kaskart sušvisdavo tikra vaivorykštė.Jeigu ateis Ežiukas. .Darbuotis . „Ir vėl sena giesmelė.visų pareiga.vėlyvą rudenį prie krosnies Meškiuko namuose. prie upės.Ne.. .Klausyk mano komandos: prie krosnies bėgte marš! Skruzdėlė išbėgo iš vasaros ir atsisėdo prie krosnies.

Rengiasi. . Šiltina lizdus.O Kiškis? . kvėpuoja.vasara.O Voveraitė? . nuščiuvęs.tarė Meškiukas.Tupi urvelyje.Drevę sausomis samanomis kloja. . . . kad tuoj tuoj baigsis ir kad kaskart mano letenose suspindi vaivorykštė/ 4 Skruzdėle! .Nebambėk! Argi aš nedirbu? Argi aš ilsiuosi? Jis dar kartą pliaukštelėjo letena per vandenį. 121 . . prisimerkė ir pamatė vaivorykštę.toks tuščias buvo miškas.iš savo vasaros šūktelėjo Meškiukas.nusišypsojo Ežiukas. Nori prikvėpuoti visai žiemai.Koks kvailelis. . v . Net varnos neskraidė. Jau kelios dienos nesirodė saulė. . kad ji trumpa. Miškas dunksojo tuščias. . kad tai .Aš jam sakiau: visai žiemai neprikvėpuosi.paklausė Ežiukas.ta Skruzdėlė nesupranta. reikia rengtis žiemai. . .Baigta.O kur paukščiai? .

.Tai padaryk plyšelį. Ei. v .paklausė Meškiukas.Prikvėpuosiu.Na.Nori. o trečioje Kiškio urvas. kitoje .pamokė Meš­ kiukas.Truputį praverk duris.. sako. .Nieko nebus.Urve įstatytos durys.Fu!.paklausė Ežiukas. . . . . 122 .pasigirdo iš urvelio.Ką ten veiki? .Eime pas jį. Kvėpuosiu ir prikvėpuosiu. kvėpuokite! Ežiukas su Meškiuku sugulė ir. . .Kvėpuoju.. gal kuo padėsime.Čia. . Vienoje pusėje .Atėjome. suglaudę galvas. Puselę. o mes kvėpuosime.Tuoj. . .riktelėjo jis.. Kiškio urvelis buvo trečioje pusėje nuo kalno. Ir jie nuėjo pas Kiškį.tarė Kiškis.Ar daug prikvėpavai? . pradėjo kvė­ puoti. .Ežiuko namelis. . .O ką jis? . .tarė Meškiukas. . -K ą ? .Meškiuko. .dusliai atsiliepė iš urvo.patarė Ežiukas. Kiški! . . .pasigirdo iš urvo.Dar ne. Fu!.Bu bu bu.Ką? . . mes pakvėpuosime iš viršaus? .pūtė Ežiukas. .

. . . Fu-ū!.atsakė Kiškis.šūktelėjo Ežiukas. kaip? .Ateik pas mus! . v ..po minutės paklausė Meškiukas. .O dabar? .Šyla.riktelėjo Ežiukas.atsakė Kiškis. .Na..Kvėpuokite. .Uždaryk duris ir lįsk lauk! 123 .Fu'ū!..Nėra kuo kvėpuoti.neatsiliko Meškiukas. . . .

Kokia? . .Pripėduosite. Kai nukrito visi lapai ir galbūt paskutinį kartą pasirodė saulė. . ir tada kas nors tikrai mane suės.Šiandien .pasiūlė Ežiukas. . .Kiškis trinktelėjo durimis ir išlindo laukan. .trise lengviau. kaip? .Pats matai . .pagyrė Kiškis.Arba pas mane.šventė! . .Ačiū.O ką mes veiksime? 124 .pakvietė Meškiukas.Na. .Būtinai ateisiu. .tarė Kiškis.Pėdsakai.O jeigu vis tiek šalsi. . . Ežiukas tarė Meškiukui: v .paklausė Meškiukas. .pažadėjo Ežiukas. .Kaip pirtyje.tarė Meškiukas. gerai? . .padėkojo Kiškis. . .Paskutinės saulutės šventė. ateik pas mane.O kodėl?. . .. Bet jūs pas mane neikite.M udu visą žiemą ateidinėsime ir kvėpuosime.

papurtė galvą šis.Klausyk.linktelėjo Meškiukas. Medžiai stovėjo nuogut nuogutėliai. . .Niekada nesu matęs šitokio miško. .O ko? Ir jie nuėjo į laukymę. Bet net pačios rūškaniausios eglės šią valandą buvo rūsčiai iškilmingos. Viskas buvo nutvieksta saulės. . . . supratai? Meškiukas sugrįžo ir palengvėle prašleivojo pro Ežiuką. 125 .Klausyk.Dainuosime ir linksminsimės. .. du letenomis.Eime. . . pečius atlošk atgal ir . . .Pradėkime iš pradžių! Bet tu ne bėk.nusistebėjo Meškiukas. o eik. .Ir Ežiukas užsilipo ant kelmelio. . Meškiukas nuėjo į tolimiausią laukymės galą ir prabėgo pro Ežiuką.Kam? . Raukėsi eglės. Bet pirmiausia nueikime į Didžiąją laukymę prie liesojo kelmo. . tačiau iškilmingi.tarė Meškiukas. Aukštai užvertusios galvas ošė pušys.šūktelėjo Ežiukas.gal geriau aš užsilipsiu ant kel­ melio. aš pasilipsiu ant kelmelio. . .Taip reikia.Galvą laikyk tiesiai. .vienas. o tu parodyk.tarė Meškiukas.Ne taip.Palauk! . o tu eik iš ano laukymės galo į šį.

Dabar aš! . atsilošęs. .Pamėginkime drauge! . .uždūdavo Ežiukas ir.šūktelėjo Voveraitė. kai jie ėjo pro kelmelį.Paprašykime Voveraitės! Jie pasikvietė Voveraitę ir drauge. kad šis tarė: . praėjo pro kelmelį. . nepainiok kojos.Tū tū tū tū! . .Ežiukas nulipo žemyn ir nuėjo į patį laukymės galą. .Priimkite ir mane! Aš taip pat noriu! . aukštai užvertęs snukutį.nuo kelmelio riktelėjo Meškiukas.Tū tū tū tū! .suniurnėjo Meškiukas.O kas stovės ant kelmelio? .uždūdavo jis iš visų plaučių ir pražygiavo pro Ežiuką. Ir taip iškilmingai pražygiavo pro Meškiuką. .šūktelėjo Ežiukas.Voveraite.Dabar aš! . aukštai iškėlę galvas. . prapėdino pro Meškiuką.Tavęs jau nematyti! . . Tada jie patupdė ant kelmelio Kiškį ir pražygiavo trise. .sušuko Meškiukas.

O buvo taip todėl.. . kiekvieną paukštį palydėdavo jie graudžiu žvilgsniu.sucipo Kiškis. Sitai žinojo viena sena miško Varna. Tada jie sustojo poromis .O jeigu ant kelmelio nieko nebūtų? . . Kartus buvo Ežiukui su Meškiuku šis ruduo. . Kiekvieną lapą. kad išsiskirti . tad jie stodavosi iš eilės ir likę trys žygiuodavo per laukymę.Ežiukas su Meškiuku.O jeigu mes keturiese tik eitume . Bet kai visi lapai nukrito. Bet nebuvo ko pastatyti ant kelmelio. Žinojo. 127 .ir viskas? .paklausė Voveraitė.lengviau negu jos v v laukti.linktelėjo Ežiukas.Nežinau. bet niekam nesakė.lengviau negu laukti išsiskyrimo ir gyventi dabartyje. pavaišino arbata su medumi.Ir aš noriu! . grybais ir Ežiuko mėgstamiausia aviečių uogiene.stebėjosi Meškiukas. kol sutemo ir Meškiukas pakvietė visus pas save. kai jau viskas nutiko. morkomis. . Voveraitė su Kiškiu .Kodėl taip yra? . .atsakė Ežiukas. .Galima! .ir žygiavo po laukymę iki vakaro. riešutais. ūmai juos apėmė šviesus džiugesys.

. mes nieko nesugalvojome.Ir man.atsakė Meškiukas.tarė Ežiukas. Jiedu dar truputį pastovėjo apsikabinę. . . . tu nepamiršk šito rudens.Na. . ką gi. Apsikabinkime ? . .Mūsų laukia dar daug rudenų.Man buvo labai gera.didžiulis.Meškiuk. kad žiemą būtų džiugu ir šviesu. Jiedu apsikabino ir taip tylomis kurį laiką stovėjo vidury miško. kai išskrido paskutinis paukštis.Apsikabinkime. .Gaila. . O miškas . o tada nuėjo pas Ežiuką gerti arbatos. .Neliūdėk. ūkanotas .paniuręs žvelgė į juos iš po eglės antakių.. .tarė Meškiukas.Ką tu! .

.

.

eglutė. Bet snaigė ištirpo. lengvai nusileidusios jam ant letenėlės. . o sniegas vis krito ir krito.paklausė Ežiukas snaigės. . „Aš . v .Iš kur? .Snaigele.Na štai. .pamanė apie save Ežiukas. Jie stovėjo laukymėje pasakiško miško vidury ir buvo lyg du maži pusiau užpustyti medeliai. kaip į ištiestą letenėlę minkštai tupiasi snaigės. .Vis tiek pajuoduos. atrodė.. Buvo taip gražu. niekada nebesiliaus. .Taip ir degs iki pavasario. snaigele. Ežiukas nenorėjo ginčytis. ir.Kada benusimes? Žiema! . kad Ežiukas su Meškiuku gręžiojosi į visas puses ir negalėjo atsižiūrėti.Nusimes lapus. .O Meškiukas kas?“ Užvis gražiausiai šiame baltame miške atrodė nespėjusios nusimesti visų lapų ugniaspalvės drebulėlės ir auksiniai klevai. Sninga.tarė Ežiukas.paklausė ir Meškiukas. .tarė Ežiukas. 131 . Jis tenorėjo žiūrėti ir žiūrėti ir jausti.Pagaliau ir sulaukėme. iš kur tu atlėkei? . Visas miškas buvo baltas. Buvo stačiai neįtikėtina matyti juos tarp juodų medžių kamienų. . .

. . O sniegas vis krito ir krito.. nepaklysk. . .Aišku iš kur . v . štai jau lyg siena atitvėrė Ežiuką ir Meškiuką nuo miško.Žiūrėk. .tarė Meškiukas.numojo letena Meškiukas..tarė Ežiukas.Ką ji tau pasakys. .atsakyk už tave.Ir Meškiukas paėmė Ežiuką už letenėlės.Ne „aha“. . . .niurnėjo Meškiukas.Niekas neįkrinta į vilkduobes.ieškok tavęs. . o paskiau .Paskiau .Palauk. o atsakyk: matau! Užsisvajosi.Ar matai mane? . . .Aha. o jie stovėjo tame tirštame sniege ir niekur nenorėjo eiti. vienas tu..iš dangaus.

Žolė.Gaila mindyti. Ir kai Ežiukas su Meškiuku prisi­ lakstę sugriuvo į Meškiuko namus. 133 . . beržų šakelės taps trapios nuo šalčio. Nušvis saulė. užpustys.Vėl viską užklos sniegas. Smulkiai pasnyguriavo. Bet miškas tebestūksojo galingas.viskas nubluko. nenukritę medžių lapai. „Vėl žiema. . šakos. .mąstė jis. . tik tuščias ir liūd­ nas. pašviesėjo nuo šalčio.Sniegas praretėjo. ką? . kad Meškiukas tarė: . laukymėje greitai nebeliko nė menkiausio pėdsako. ką? Kvatodami ir klykaudami jie pasileido lenkčių per didžiulę laukymę.Gal pabėgiokime. ir dabar grožis buvo jau toks nepakeliamas. gražus. O sniegas vis dribo ir dribo. dangus tapo šiek tiek šviesesnis.O gal pamindykime. tik vėjas lėtai lingavo medžių viršūnes. .atsakė Ežiukas. Varnas tupėjo ant sausos šakos ir dėliojo savo mintis. ir jiems iš paskos nusidriekė mažutės pėdos. eglės apšarmos. tada liovėsi.

Gerai. miškas buvo tuščias ir nykus.Kur jie visi pragaišo?4 4 Ir tikrai. ir ankstyvose žiemos sutemose skraidy­ sime tik mes. . . . vos pastebimais peties ju­ desiais pasirinkdamas kelią tarp medžių. Varna. Ir nelauktai lengvai pakilo nuo įšildytos šakos.dūsavo Varnas.tačiau neilgai.O ką tu jai pasakysi? .Varna. ant kelmo. . . . varnos. . .Meškiukas pasakė Ežiukui. . Jie išlindo iš po eglės ir priėjo prie Varno. Jis skraidė beveik neplasnodamas. 134 .tarė Ežiukas.garsiai paklausė Varnas. „Paskraidysiu“. .Greitai sutems.Ogi nieko. -K ur? . .Ten. eime gerti arbatos. Jie tupėjo po didele egle ir žiūrėjo. Eime. „Nė gyvos dvasios. .tarė sau Varnas. . Pakviesiu arbatos.Eime. Skraidysime ir karksėsime/ 4 Artėjo sutemos. šnektelėkime su ja.Varna. Jis nutūpė an t seno kelmo laukymės viduryje ir palengva pakreipė galvą su tamsiai mėlynomis akimis.Kur-r-r?! . neryškiai. gerti arbatos. Pasakysiu: greitai sutems.linktelėjo Meškiukas. kaip mišką užplūsta pilkos sutemos.pasiūlė Ežiukas. .

Čia tai bent paukštė! ..Ir grybukų! Varnas žvelgė į Ežiuką su Meškiuku senomis akmeninėmis akimis ir galvojo: „Ehė hė!. . kad Ežiukas su Meškiuku net pritūpė.Aš . Tirštose sutemose išskleistais sparnais jis atrodė toks didžiulis. Paskui sunkiai mostelėjo sparnais ir nuplaukė viršum laukymės. . .pasigyrė Ežiukas.įsiterpė Meškiukas. v .O arbatos aš negeriu. įkalbinėjo Meškiukas.Mes turime ir aviečių uogienės.Dar turime bruknių ir spanguolių.lėtai ir kimiai karktelėjo jis.Aš arbatos negeriu. . .Pavaišinsiu medumi. . Varnas tylėjo..Var-r-rnas! .šūktelėjo Meškiukas.“ . . pakartojo.Kaipgi. gers ji su tavimi arbatą! 135 . .

Vis tiek paukštė. Tada vėl prapliupo lyti. v Žemė pavirto akmeniu. Tik pa­ manyk.gūžtelėjo pečiais Ežiukas. miškas paskendo rūke..pataisė Ežiukas. vis vienas ir vienas. matė kažkokias tolimas švieseles ir beveik apie nieką negalvojo.Čia jis. Kone visiškoje tamsoje Varnas skrido virš laukų. pakvieskime! . Anksčiau Ežiukas su Meškiuku manė: taip negali nutikti.. 136 . . . tik galingais. . .mėgdžiojo jis Ežiuką. plačiais mostais kilnojo sparnus. Pakvieskime. pakvipo žeme ir nukritusiais lapais.Pakvietėme.Na ir kas? . Tada paspaudė šaltis. Tris dienas pylė lietus ir nuplovė visą sniegą. bet Ežiukas su Meškiuku negalėjo niekuo jiems padėti. Varnas. O kitą kartą būtinai sutiks.Jis pripras.. . Medžiai sproginėjo ir rėkė. O naktimis aukštai danguje piktai blykčiojo žvaigždės. kaip vėlyvą rudenį. bet nutiko. Paukščiai sušaldavo skrisdami.

.Ežiukas su Meškiuku ėjo per mišką ir netikėjo savo akimis: daugybė medžių buvo perlūžę per pusę. .O kas iš to.Senelis sakydavo: „Žemė apvali. Kaip vilkelis. . . ir dabar į visas puses styrojo balti jų kaulai. Meškiukas tylomis ėjo greta.šnibždėjo Ežiukas.O kas ją suka? . atsigręžia į Saulę tai viena puse. ji sukasi. .Nežinau. .Kaip baisu! .O kur skrieja? v . Ne. .Bet kai ji sukasi aplink save.įsižeidė Ežiukas.gūžtelėjo pečiais Meškiukas. .O saulė? .Meškiukas parodė v letena.Ar tiesa. . tai kita. kaip sukasi Žemė. ir kas? 137 .Kodėl tamsoje? .Nežinau.Šito net senelis nežinojo.Aha. Tylėjo ir tik kraipė galvą.Kodėl anksčiau man nepasakei? .atsakė Meškiukas. jeigu būčiau pasakęs? . . palauk.atsakė Ežiukas. . kad mes skriejame ir sukamės? .ir skrieja tamsoje." . .“ .Žinotum. .staiga paklausė jis. .Būčiau žinojęs. jis sakė: „Ji sukasi aplink Saulę! Kartą apsisuka.Ir sukasi? .Nežinau. . ir praeina metai. .nustebo Ežiukas.

ir tai buvo nei šis.Iš karto net nepastebėsi. . .tarė Meškiukas. Upė tekėjo po pilku ledu.Žemė didelė. v . Jiedu užkopė ant pamėgtos kalvelės.nė lopinėlio sniego.Atsistok štai ten.Stovėk čia. .po ledu.Kaip .O dabar aš lipsiu į viršų. . nei tas: upė . o aplink . bet senelis žinojo.tarė Meškiukas. Ir Meškiukas pradėjo kopti [ kalvos viršūnę.. .atsakė Ežiukas. . 138 . .kas? Žiūrėčiau. stebėčiau. . Ir nubėgo ant kito šlaito.Ar tu mane matai? . Aš tuoj. Ir nuvedė Ežiuką nuo kalvos viršūnės.Ne.

Dabar aš buvau saulė.Pradėk iš pradžių. ir aš pamatyčiau tave. Ir taip pat užlipo į kalvos viršūnę.linktelėjo Meškiukas.tarė Meškiukas. o tu iškart supratai.riktelėjo Ežiukas. kur stovėjai. .suriko Ežiukas! . .Ir galvą! Patį pakaušį! .Aš p a k i l a u . . aš atsistočiau toje vietoje. .šūktelėjo Meškiukas.Taip.Ne.tarė Ežiukas. .Tai mudu esame matę šimtus kartų.atsakė Ežiukas. . o tu .Taip! .Matau! . ir jeigu kalva pasilenktų.prie upės. -Jeig u mes galėtume palenkti kalvą į upės pusę.O tu stovi ten. . .Ausis! .oriai pasakė Meškiukas. 139 .Tu . Aš .apsidžiaugė Meškiukas. . .. .Mane senelis visą vasarą mokė.Šitaip ji pakyla. kaip rytais pamatome saulę. . v v . . aš stoviu prie upės.Štai šitaip pateka saulė! .Bene aš kiškis?! . . O iš tikrųjų ne saulė pakyla. . ant ano šlaito.Meškiukas. supranti? .Palūkėk. tu mane pamatytum. . .saulė. Vadinasi.Juk mano ausys šonuose! .Aha.saulė..v . . o mes kartu su Žeme prie jos pasilenkiame.patvirtino Meškiukas.paprašė Ežiukas. aš .. kur stovėjau. kaip mes rytais pamatome saulę.

.Palauk! .Sušalo. o aplinkui kvepėjo rudeniu. Ežiukas tylėjo.Kai pareisime namo.pertraukė Ežiukas.pritarė Meškiukas. .pritarė Ežiukas.atsiduso Ežiukas. . kad guli ant žemės. . kokie bruknių lapeliai.dar didesnė. v .Išsivirsime arbatėlės.Kaip liūdna! .tarė Ežiukas. tamsoje.Ir ten. skrido ir nežinojo.Kaip tylu.Nejaugi mes sukamės ir skrie­ jame? Jie tyliai nusileido nuo kalvos.pridūrė Meškiukas.tarė Meškiukas.. pasikursime krosnį. .Aha! Iš mėtų ir bruknių lapelių. . . Jiedu ėjo. . niekas apie mus nežino. .pasiūlė Meškiukas. .Skriejame. . . Jis gulėjo kaip gyvas .Zinai.Tikrai! .Visas miškas aplinkui ir upė. .išskleidęs sparnus ir tarytum tebeskrido. 140 .sakė senelis .pasakė Meškiukas.. ir miškas anapus upės skendėjo tyloje ir rūke. . o tamsa .Mat Žemė didelė.Reikia jį palaidoti. Ir tada jie pamatė paukštį. .pasakė Ežiukas. . . .Ir mes apie juos nežinome. atsisėsime ir žiūrėsime į ugnį. . . .

Bandža. 141 . . Ežiukas nubėgęs atsinešė angliuką ir užrašė: Č IA GULI PAUKŠTIS. ir rytą iš užrašo neliko nė ženklo Gruodžio pradžioje. . . Atrideno nuo upės didelį glotnų riedulį.tarė Ežiukas. . čia ištirpdavo. Ir jiedu iškasė duobutę ant paties kalvos pakaušio. į svečius pas Ežiuką ir Meškiuką atėjo Katinas.paklausė Meškiukas. O naktį pradėjo lyti. KARTU SU ŽEME JIS SKRIEJA TAMSOJE.Iš miesto.pasakė jis.paklausė Ežiukas. Ir užbėrė paukštį žemėmis. tada Meškiukas atnešė paukštį.Nubėgo kastuvo.atsakė Katinas. Per petį ant virvelės buvo pasikabinęs medinę keptuvę su stygomis. .Balalaika? . . .Čia jam bus gera. .Reikia akmens. kai niekaip nesisekė įžengti į mišką tikrai žiemai ir sniegas čia iškrisdavo. v .Ar tu iš kaimo? .

. . - uždainavo Katinas. . jos rankos dreba. .Papasakok apie savo didį vardą.Tai didis vardas. .Kvepianti slyva. Katinas išlaižė grietinėlę ir paėmė bandžą.markstydamasis pagyrė Katinas.oriai atsakė Katinas. Vargšė. .Seniai nesu ragavęs tokios grietinėlės. 142 ..Papasakok.Kuo tu vardu? . Ir jis buvo pakviestas prie stalo gerti arbatos su grietinėle.Bašio. Jos kojos dreba.tarė Ežiukas. .Koks keistas vardas! . | varguolio lūšnelę įsmigo akys! - Gražu! . . - dainavo Katinas.Nemuškit musės.paprašė Meškiukas. . Ežiukas su Meškiuku spoksojo į jį išpūtę akis.

patikino Meškiukas. traukė Katinas.. Pas kaimyną eisiu vandens.Jau seniai jūsų klausausi. . .Nemuškit musės. 143 .Žinoma.įsmigo akys! - pritarė Ežiukas su Meškiuku. v . . . .Per naktį vijoklis Apsivijo šulinio rentinį.I varguolio lūšnelę.Jeigu mums taip nutiktų. - užtraukė Katinas. ir Ežiukas su Meškiuku pradėjo tylutėliai jam pritarti.tarė Ežiukas.Kvepianti slyva. - užvedė Ežiukas su Meškiuku.Nuostabu! . . .O mes nemušame. - dainavo jie visi trys.šūktelėjo Kiškis. . O Katinas grojo ir dainavo. . mes tikrai eitume vandens pas Ziurkėniuką. .. ir visi pamatė orlaidėje jo ausis..

pasakė Ežiukas.Mūsų draugas. .. . Vargšė..nei šis.. ..Čia Kiškis.Nemuškit musės.Kaip nuostabu! Miške . - prisidėjo Kiškis. nei tas. jos rankos dreba.. o mes sėdime ir dainuojame. .žengdamas vidun tarė Kiškis. Jos kojos dreba. .Ak! . Pristatykite mane svečiui. .

apsiavė raudonuosius batus ir išėjo pasivaikščioti. kai užvirė virdulys ir jie vėl sėdo gerti arbatos su grietinėle. veltiniuota. o vasarą vaikščiodavo šiaip. . Bet šis vardas . v .šaukia Varlė. . visi pratėgiui sukinkyti. . Žąsine? . Eina toliau. Žiemą jis avėdavo raudonais batais. 145 .didis! v v Kartą gyveno Žąsinas.Kur eini. v Susitinka Žąsinas Antį. Ir jie uždainavo apie vijoklį ir rentinį.Tai nepaaiškinama. išėjau batų pagirgždinti. . o ši . O ši išsipusčiusi .atsiduso Katinas.Bašio.v Susitinka Žąsinas Varlę.Bet kodėl tavo toks keistas vardas? . Važiuoja Varlė karietoje. .Aš ir pats gerai nežinau. karietą tempia šeši žvirbliai. .tikra karalaitė. Žąsine? . .Kur droži.paklausė Meškiukas.Taigi štai.visa kailiniuota.kilstelėjęs iš vietos nusilenkė Katinas. basas.Nuostabus vardas! Labai malonu susipažinti. Štai prabudo jis vieną žiemos rytą..

riktelėjo.Matai mano batus? Reikia pranešioti. Jo batai aksominiai.Kur keliauji. O Žąsinas eina.. Batus miklinu. nesiskubina. . Nuvažiavo. . ir tikrai .Kur išsiruošei.Niekur. Žąsine. Pasižiūrėjo Kurtinys.išvaizdūs batai. Ogi priešais . . Garvežys suūkė. atsisėdo ant skrynutės ir verkia.rimtas paukštis.sako. Žąsine? Juk aplink miškas. ūsuotas. ant kulno atrėmęs. o čia nežinia iš kur . taip nuėjo. Žąsine? .O maniškiai gražesni! .Vėluoju į traukinį. . Žengia Tarakonas.Batų pranešioti. pentinais žvangina. Rudas. Išlindo iš po sniego Kurtinys . kraipo.Uodas. Durtinėlis rožinis ir basnirčia į šlepetėles įsispyręs. kur trauki? . Taip pat batuotas ir kardelį pasirišęs. Bet Žąsinas net nežvilgtelėjo. į vagonus sušoko pelės. Paraitė Tarakonas ūsus ir patraukė savo keliais. Bėga Paršelis su skrynute ant peties. prapulsi! .Tarakonas. kaip ėjo. v .. Ir kojelę.. Paršelis pavėlavo.O tu. su plaukeliu. V 146 .. batus mėginu.. .Sniegą girgždinu. Visas juodas akys raudonos. v Eina Žąsinas.

kaip pas v juos batuotas Žąsinas svečiavosi.Bėga per mišką Meškiukas. Važiuojame. liežuvis iškištas .svarsto.Sveikas. Bet niekas netikėjo.O ko prie arbatos? . tempia rogutėse Ežiuką. v .Išsigalvojote! . v Stovi Žąsinas su raudonais batais.Bet Žąsinas —nieku gyvu nepatikėsime! .Eime pas mus arbatos gerti! . v . nedvejok! Mes tau ir kirmėlaičių duosime. Žąsinas pūpso jose raudonus batus atkišęs.Spanguolėlių. Paskiau Ežiukas su Meškiuku visam miškui pasakojo. Žąsine! . sveikas! .Sveikas. . Ežiukas su Meškiuku rogutes v tempia. -N a g i.visiems žinomas.Batuotas Katinas .

Šviesiame danguje lyg dūmai plaikstėsi debesys. tamsią skylę ir ūkė į ją lyg į vamzdį sodria boso gaida. Jis siūbavo aukštas pušis. kėdute. Voveraitė užsiglaudė tolimiausioje drevės kertelėje. lyg šios būtų ne debesis siekiantys medžiai. spinta. v o Ziurkėniukas užrėmė duris skrynia. kad tuoj tuoj nulėks nuo vyrių ir nuskries nežinia kur. o vėjas pūtė ir pūtė ir per pusvalandį išdžiovino visą mišką. o plonutės vytelės.Pasnigo. Ežiukas su Meškiuku tūnojo kas sau namie. Kiškis įlindo į žiemos urvelį po vasarnamiu. siūbavo ir jam atrodė. Miškas vaitojo. Miškas sužaižaravo. aikčiojo. siaurą. žvangėjo plonytės drebulės. krūpčiojo. o vėjas pūtė nenutildamas ir vakarop išpūtė miške ilgą. sakytum net būti nebuvo nei šalčio. nes durys girgždėjo. nei žiemos. Tada mišką ir kalną užgriuvo vėjas. nei saulės. Pakilo saulė. į žemę barbeno kieti eglių kankorėžiai. O tada ūmai nukliokė tokia liūtis. 148 . Tokio vėjo Ežiukas su Meškiuku neprisiminė. kad nuplovė visą sniegą. „Ū! Ū! Ū !“ —kaukė miškas.

ūkė Meškiukas.U-u! . .Bu bu bu! Bu bu bu! . ui! .U-u! U-u! . .būgnijo Voveraitė.spiegė Kiškis.Ui. .cypavo Ziurkėniukas. vakarop prabudo Apuokas. Dieną pramiegojęs. ir kiekvienas savo namuose pradėjo derinti melodiją.Ilgainiui visi priprato prie šito kauksmo.Uūū! Uūū! . . . O Voveraitė pasičiupo medinius šaukštus ir ėmė pliekti jais į kubilėlį. .anapus kalno savo namelyje traukė Ežiukas.

dūsavo jis. .“ O Ežiuko namuose šilo krosnis. . gulintis kalno papėdėje ir kaukiantis į mėnesieną. Neilgai trukus visai sutemo.Ūk! Ūk! Aš . vėjas iškart įstūmė jį vidun. . markstėsi žiūrėdamas į ugnį ir džiaugėsi. miškas turbūt atrodė lyg koks didžiulis žilas vilkas.suniurnėjo jis. krosnyje traškėjo ugnis.ūkčiojo jis pro plyšį. tada nutirpo ir palijo lietus.Kaip gera! Kaip šilta! Kaip nuostabu! . gaudė pušys.A ntai kaip ūkauja! Bet vos iškišo laukan snapą.irgi Apuokas! . Miškas permirko iki paskutinės drebulėlės. Dvi dienas dribo sniegas. o senasis Apuokas tris naktis niekur neskrido. nardančiam tarp debesų. Ir plonyčiam jaunam mėnuliui. Lapė . O debesys lėkė. .iki pat uode­ gos galiuko.Apuokas! Aš . Ir po visą mišką aidėjo: „Ūūū-u!. Bet vėjas neišleido jo iš namų. tūnojo savo uokse ir krimtosi.. biro kankorėžiai. „Ūūū-u!“ .šnabždėjo jis.Koks čia Apuokas atskrido į mišką? . o jis pats sėdėjo ant grindų prie krosnies..Aš 150 .

Cha cha cha cha cha! .tarė Ugnis ir iškišo nosį pro plyšiuką. .atkirto Ežiukas.šūktelėjo Ugnis anapus durelių. aš išalkau.Apie ką nori! . 151 . . pasišokėdamas atsinešė daugiau malkų ir įmetė į ugnį.Ir užvėrė dureles. .šūktelėjo Ežiukas ir kaukštelėjo Ugniai per nosį.Chi chi! .turiu namus ir krosnį! Namus ir krosnį! Namus ir krosnį! Namus ir krosnį! .Tu čia nelabai. .O kaipgi! . Ežiuk. .Ei! .sukikeno Ugnis ir aplaižė malkas.Apie ką? .Sausutėlės! . Kurį laiką jiedu tylėjo.neduosiu.tarė Ežiukas. Duok man dar malkelių .Ne. tai jau ne! .A r daug jų turime? . .Kodėl mane uždarei? Pasišnekėkime! .Dar iššoksi! . kad Ežiukas išsigando: dar iššoks iš krosnies! . Tada Ugnis nurimo ir graudžiai tarė: .Tai jau ne.paklausė Ugnis. nelabai! .sukilo Ugnis ir taip užkaukė. .Tu dar mušiesi? ! . Namie ir taip šilta. .juk turime jų į valias.nusišypsojo Ežiukas.Klausyk.uždainavo jis. .nusikvatojo Ugnis ir pasileido taip šokti. . . kad Ežiukas vėl išsigando. .Užteks visai žiemai! .

Aš snaudžiu. .Ir tu snausi.Tuomet atidaryk dureles ir leisk man į tave pasižiūrėti.Dabar į mane žiūrėti neį­ domu. o aš snausiu? .o aš į tave žiūrėsiu ir karštai kvėpuosiu. . . . . tik aš dar ir žiūrėsiu į tave. . tu žiūrėsi. .Snaudžiantys ežiukai tokie gražūs. .Tu taip pat graži.O kodėl tau patinka žiūrėti į snaudžiančius? . geriau tu į mane nežiūrėk.nusileido Ežiukas. ir glostysiu tave šiltu kvapu.Ne.atsakė Ežiukas. .Ką tu! Man užvis labiausiai patinka žiūrėti į snaudžiančius ežiukus.pagyrė Ežiukas.O jeigu atidarysiu krosnį. . .. . ir aš snausiu. . . .Tik neišlįsk iš krosnies.Gerai.pasakė Ugnis. kad į juos negali atsižiū­ rėti. .Aš irgi į tave žiūrėsiu.

Ū-ū'ū! . Ežiuk. gaurų. . Lašai trepeno po grindis ir trypė ant Ugnies rankų. Ežiukui buvo taip gera prie krosnies. ir tik krosnies tamsoje blykčiojo piktos jos akys. Ežiukas čiupo veltinį ir ėmė pliekti juo Ugnį.Ak šitaip! . Bet Ugnis jau šoko ant slenksčio ir jo neišleido.bet man bus dar maloniau į tave žiūrėti. sena apgavike! . „Slepu šlep! Slepu šlep!“ .riktelėjo Ežiukas. Suvinguriavo dūmai. Įmesk malkelių. Tada Ežiukas atidarė krosnies dureles. išsirito laukan ir nuplėšė nuo savo namelio stogą. . Bet Ugnis tik kvatojo jam į akis. .Atleisk man. kojų. išmušė langą.Lįsk į krosnį. Ežiukas užsikosėjo. kad jis įmetė tris pliauskeles ir vėl užsnūdo.Ū-ū-ū! Koks gražus Ežiukas! Kaip jis snaudžia! .suriko Ežiukas ir puolė prie durų. . prisiglaudė prie malkų ir užsnūdo.užkaukė Ugnis. 153 . . Ugnis taip pat snaudė. .Ir sulig šiais žodžiais dryktelėjo ant grindų ir pasileido per namus.šaukė Ežiukas. atsimerkė ir pamatė po visą kambarį šokančią Ugnį.Degu! . o Ežiukas pliekė Ugnį šlapiu veltiniu ir net nebambėjo .bambėjo lašai.prabilo ji kiek palūkėjusi. Lietus pylė kaip iš kibiro. . .taip buvo įpykęs. nosies.Ugnis nutylėjo. jeigu būsiu soti.

Tai pakildamos kažkur aukštyn. išskyrus patiklųjį Ežiuką. įsirangę atgal į krosnį. Ežiukas prispaudė nosį prie lango. Ežiuk? Kodėl neateini su mumis pažaisti? . Buvo žiema. ir Ežiukui kartkarčiais tekdavo lipti ant palangės. jeigu visi.Ar čia tu.Šita ruda melagė seneliūkštė! . kai vėl pamatydavo eglę.Lauke šalta. . Šaltis išpiešė langelį visokiais raštais. .Štai! . o viena Snaigė nutūpė jam ant nosies iš anos stiklo pusės. užkamšė pliauskomis išmuštą langą ir nusiminęs atsisėdo prie krosnies: viduj buvo šalta. šlapia ir trenkė degėsiais. v . Ežiukas uždengė savo namelį stogu. virš laukymės sukosi snaigės. kūreno krosnį ir žiūrėjo pro langą. kad Ežiukas kelias dienas nekišo nosies iš savo namelio.sakydavo jis. piktai šnypšdama. 154 .atsakė Ežiukas. žino.Kai Ugnis. Spaudė tokie šalčiai. Ir ką galėjo sakyti. kokia ji apgavikė. kelmelį ir laukymėlę priešais namą. tai nusileisdamos į pažemę. Ugnis nieko neatsakė. pasistiebė ant plonutėlių kojyčių ir tarė: .atsiduso Ežiukas. pūsti į apšalusį stiklą ir trinti jį letenėle.

pagalvojo Ežiukas ir dar smarkiau prisi­ plojo prie stiklo norėdamas pamatyti.šaukė lėkdama pro langelį. kad jo nosis susiplojo ir tapo panaši į paršiuko knyslę.v . ir Snaigei pasirodė.Paršeli! . . kad pro langą žiūri į ją jau nebe Ežiukas.Ne. ar namelio pašalėje nėra Paršelio. . . . o dygius kailinėlius apsivilkęs paršelis. „Matai? M atai?“ . kaip aš skraidau! Ir ji nulėkė nuo Ežiuko nosies ir pradėjo suktis viršum laukymės.nusijuokė Snaigė. . O Ežiukas taip prisispaudė prie stiklo.Ateik su mumis pažaisti! „Ką ji čia kviečia?“ .Mums visai nešalta! Žiūrėk.šūktelėjo ji.

O Ežiukas ir užmigdamas bijojo. Taip iki pat vakaro Ežiukas čia bėgo į priebutį ir šaukė Paršelį. ir ji kvietė tai Paršelį dygiais kailinėliais. . .šūktelėjo Snaigė.Paršeli! . apsiavė veltinius ir išbėgo į priebutį. Kaukė vėjas ir linksmai sukosi snaigės. .dar garsiau šūktelėjo ji. . Tu pažaisk su mumis! v . . lipdavo ant palangės ir priplodavo nosį prie stiklo. jis paliko prie slenksčio veltinius.pamanė Ežiukas. .. turbūt yra Paršelis.Tu sugrįžai? Ateik! Pažaisime! „Jis sugrįžo*4 .Paršeli! . . Snaigei buvo tas pats.Ateikite gerti arbatos! . kad prie langelio sėdi Paršelis.sušuko jis. vėl užsilipo ant palangės ir prispaudė nosį prie stiklo.Paršeli! . Uždaręs duris. su kuo žaisti. .tarė Snaigė. Ateik žaisti! „Taip. kai šis išbėgdavo į priebutį. .Ten. čia grįždavo vidun. . ir nenori žaisti.pasakė Ežiukas ir grįžo vidun.Negaliu. kad tokią speiguotą naktį nesušaltų Paršelis dygiais kailinėliais. tai patį Ežiuką. apsivilkęs kailinėliais. Vėl apsiavė veltinius ir išbėgo į priebutį. 156 . . Salta! .O Snaigė dabar buvo įsitikinusi.riktelėjo jis.Juk tu turi kailinėlius.“ Jis nulipo nuo palangės. įmetė į krosnį malkų. vilkintis dygiais kailinėliais. . Reikia pakviesti jį vidun ir pavaišinti arbata.Paršelis ką tik nubėgo. palangėje.Paršeli! .Ežiuk.pamanė Ežiukas.Parše-e-eli!. .

- 157 .. toks jaukus. Ežiukui buvo liūdna vienam eiti per mišką.lojo šuo. ir šuns būda. Ir jis pamėgino įsivaizduoti. aš jam bakstelėsiu spygliuku. Meškiukas užtvos letena. Kvepėjo sniegu ir naujamete eglute. ir pats šuo buvo balti ir papurę. O jeigu atsliūkins Vilkas.“ O sniegas vis dribo ir dribo. o Asiliukas . kaip vidurnaktį Didžiojoje laukymėje po sidabrine eglute susitiks su Asiliuku ir Meškiuku.vėl sulojo šuo.Au! Au! Au! . Gal atbėgs kiškių.. nešinas žvaigžde. užsiropšti į dangų ir parsinešti žvaigždę. ir jis pamėgino įsivaizduoti. Ir miškas buvo toks minkštučiukas.kanopėle. .svajojo Ežiukas. nusileidžia Didžiojoje laukymėje ir padovanoja ją Asiliukui su Meškiuku. toks gauruotas. kad Ežiukas ūmai panoro nuveikti ką nors išties nepaprasta: tarkime. kaip.voveraičių.Au! Au! Au! . ir tada eisime ratelius. . „Turbūt suuodė m ane“.pamanė Ežiukas ir ėmė trauktis nuo eigulio trobelės. .ir troba. Snigo . ir šis kvapas buvo karstelėjęs nuo mandarinų žievelių.ir mums bus šviesu ir linksma. . „Pakabinsime šim tą geltonų grybų . ir statinė vidury kiemo. p ešta iš šalčio.

auga tavoji gėlelė! . Ir kai pakyla visai aukštai. Jis ir taip laimingas. prie apledėjusio kelmo. . Ten. surasčiau ją ir pasodinčiau vidury Didžiosios laukymės. .ir visiems linksma. „Va.. ir Meškiukui. kopdamas į didžiulę pusnį. O sau jam nereikia.jeigu augtų kur nors gėlelė VISIEMS VISIEMS GERA IR VISIEMS VISIEMS LINKSMA. aš žinau. Jis nuskina ir jiems.atseit ką tu. tarsi išgirdusi jo mintis. būtų gera ir linksma!“ Ir tada. Ir kiškiams.„Prašom paimti“..vi­ siems visiems.paklausė Ežiukas. . o pats vėl pabėga į dangų. ar aš tavęs nesapnuoju? . .. aš nukasčiau sniegą. sena skarota Eglė nusivožė baltą kepurę ir tarė: .“ O jis vis tiek nuskina antrą ir vėl nusileidžia į laukymę . juk turi tik vieną! O jis vis tiek priverčia juos paimti žvaigždę. . kurie ją pamatytų. 158 . . „Atsiųsiu jums daugiau!“ . mums užteks ir vienos!. kad visiems linksma. trykšta Neužšąlantis šaltinis. jį pasiekia vos girdimas atsakymas: „Ką tu. „Ir mums! Ir mums!“ .sako jis. kur auga ta gėlelė.šaukia jis. visi juokiasi ir šoka.atsakė Eglė ir vėl užsimaukšlino kepurę. Už dviejų šimtų pušų nuo manęs. pačiame dugne.galvojo Ežiukas.Ne.. anapus Kreivosios daubos. Ežiuk. ir Asiliukui..Egle.Ežiuk.“ Ir Asiliukas pritariamai kinkuoja galvą .šaukia kiškiai. O Meškiukas mosuoja letenomis ir šaukia: „Ką tu! Juk vieną teturi.

pasileido prie Kreivosios dau­ bos. „Šoksiu į vandenį. surado apledėjusį kelmą ir pamatė Neužšąlantį šaltinį. Visai arti.Ir pats nežinojo. Dugne po senovei siūbavo nuostabioji gėlelė.pravirko Ežiukas. . kad bėgdamas virsta balta kaip gėlelė snaige. bet pabūgo. „Kaip čia yra? . Ežiukas pasilenkė viršum jo ir iš nuostabos šūktelėjo. Asiliuką ir kiškius. linguodama perregimais žiedlapiais. einančius ratelį. Sužvarbęs iki paskutinio spygliuko. . Ji buvo panaši į žibuoklę ar Snieguolę. kad sužeis. bet nepasiekė.. Staiga Ežiukas išgirdo muziką.nustebo Ežiukas ir išnėrė į paviršių.. perbėgo ją.į didelę netirpstančią vandenyje snaigę. 159 . Ir vėl šoko į vandenį. Meškiuką. „Kurgi ji?“ . bet ir šį kartą nieko nerado.nutarė Ežiukas. Septynis kartus nėrė Ežiukas į Neužšąlantį šaltinį.Ir Ežiukas. . o gal . Ežiukas ištiesė letenėlę. leidosi bėgti per mišką namo. augo stebuklin­ ga gėlelė.“ Jis šoko ir kai po vandeniu atsimerkė. skaičiuodamas pušis.giliai panersiu ir atsargiai suimsiu ją letenomis. pamatė Didžiąją laukymę su sidabrine Eglute vidury..Kodėl šitaip?“ .kūkčiojo jis. . Kaip čia yra!. gėlelės niekur nebuvo matyti. Norėjo ištraukti gėlelę pagaliu.

šūktelėjo Asiliukas. kaip visiems visiems gera ir linksma! . kad negalėjo ištarti nė žodžio. . Kokia nuostabi gėlelė! Tik gaila.tarė Meškiukas. šokdami juo grožėjosi.Oi! . ėmė suktis ratu ir šypsodamiesi.grojo muzika. .. .. Sukosi sniegas..Kokia nuostabi sniego gėlelė! Visi apspito Ežiuką. „Aš čia!“ .“ . minkštomis letenomis grakščiai slydo kiškiai.norėjo sušukti Ežiukas. kad nėra Ežiuko. ir šimtas geltonų lempelių apšvietė šitas iškilmes. . Bet buvo toks sušalęs.„Tara tara tam ta ta!.Ak.

nei Asiliukas. ir danguje nebuvo matyti nė vienos žvaigždutės. . ir draugai susirinko Ežiuko namuose.Visą savaitę prieš Naujuosius metus laukuose siautė pūga. bet debesys dar neišsisklaidę. . ..nenusileido Meškiukas. Pūga buvo nurimusi.prabilo Meškiukas. nei Meškiukas ištisą savaitę negalėjo išeiti iš namų.pritarė Asiliukas.pasiūlė Meškiukas. Per šventes jis mėgdavo kalbėti įmantriai.Neturime.nusistebėjo Asiliukas. .. Miške tiek pripustė sniego.. .Vis tiek reikia eiti eglutės. . . kad nei Ežiukas. .Reikia eiti paieškoti. .Kur mes ją dabar rasime? .Štai ką aš pasakysiu. kad ji čia būtų. . Ir visi trys išėjo iš namų. . .tarė Ežiukas.atsiduso Ežiukas.mes neturime eglutės.O kokios pusnys!. . . .Juk miške tamsu. Prieš pat Naujuosius metus pūga nurimo.N em atau. 161 .

Kaip jau taip imsime ir pajusime? . Kai visi grįžo pas Ežiuką. . o Asiliukui .apgraibomis? . o laikrodininkas Genys prisižadėjo. kokie čia Naujieji metai! .O žiemą be jos .. .galvojo Asiliukas.“ Ežiukas tuo metu užvirė virdulį ir į dubenėlius pilstė arbatą.apsidžiaugė Ežiukas.Dvyliktą valandą mes jau lygiai tris valandas norėsime miego! . bet neatskrido.O gal . Meš­ kiukui jis padėjo puodynėlę medaus. Asiliuką su Meškiuku suėmė liū­ desys.niekaip.Pajusime! . bet jos vis tiek nebūtų tilpusios į Ežiuko namelį. . bet jį liūdino. Ir nupūškavo per pusnis. kada bus dvylikta valanda? . .paaiškino Asiliukas.Et. . Pasitaikydavo tik didelių eglių. Bet ir apgraibomis jis nieko nerado.nusistebėjo Meškiukas.pasiūlė Meškiukas.nusim inė Asiliukas.. . .paklausė jis Meškiuko.atsakė Asiliukas. o mažosios buvo užpustytos iki viršugalvio. .Tikrai! . Apie eglutę Ežiukas negalvojo. 162 .Ir m ėnulio nėra! . . kad štai jau pusė mėnesio sugedęs jo sieninis laikrodis. be eglutės gal ir galima būtų apsieiti.lėkštę varnalėšų.Kaip sužinosime. „Jeigu dabar būtų kokia rudens šventė. .Labai paprastai. .atsiduso Meškiukas.Kokia jau čia eglutė!.

pamokė Ežiukas. \ kampą pastatė kėdutę.atsakė Ežiukas.tokios buvo geltonos.tarė jis. .Žaisliukai . .Ne. aš ant jos užsilipsiu. o ant kiekvieno spygliuko .Kuo prasta eglutė! . .sušuko Meškiukas.Nepamirškite lempelių. O ant krūtinės jam pakabino tris grybus .po mažutį eglės kankorėžį. ant kėdutės atsistojo Ežiukas ir pašiaušė spyglius. .Ar tu nepavargai. Asiliukas ir Meškiukas ištraukė žaisliukus ir ant viršutinių Ežiuko letenėlių pakabino po didžiulę džiovintą pienę.po lova. O kiek dabar valandų? Asiliukas snūduriavo. . . Taip jie ir padarė. Kampe pastatysime kėdutę.O dėl eglutės nesirūpinkite.voveraites . . . .Kiek pagalvojo ir pridūrė: .ir šios linksmai sušvito . o jūs ant manęs prikabinėsite žaisliukų. Eglute? atsisėdęs ir siurbtelėjęs iš dubenėlio arbatos paklausė Meškiukas.

kad nesugadintų džiovintos pienės. .Valio! . .tarė Meškiukas.Tuomet įpilk man ir sau spanguolių sulčių. dabar pamušiu aš! Jis tris kartus stuktelėjo letena į grindis ir taip pat pasakė: .Leisk.Dabar turėtų mušti laikrodis.Bam! Bam! Bam!.paklausė Meškiukas Asiliuko. —Kai Asiliukas užmigs.tarė Meškiukas. ką jam veikti.paprašė Ežiukas Eglutė. Tada pradėjo dainuoti dainas ir dainavo iki pat ryto.Ar nori spanguolių sulčių? . bus lygiai Naujieji metai.šūktelėjo Ežiukas. ir Asiliukas galutinai įmigo. .Be penkių dvylikta! . . Neilgai trukus užmigo ir Meškiukas. kad neužmigtų ir nesugadintų žaisliukų. . o apatine letenėle trepsėdamas ėmė mušti valandas. . 164 . Ir visi sulaikę kvapą išklausė paskutinių: „Bam! Bam! Bam!“ .šūktelėdavo sulig kiekvienu treptelėjimu.Bam! Bam! Bam! . .J a u trys..sušuko Meškiukas. Ežiukas atsargiai. Asiliuk! Asiliukas tris kartus stuktelėjo į grindis kanopėle.Dabar vėl aš! . . . Tik Ežiukas stovėjo kampe ant kėdutės ir nežinojo.sumurmėjo jis. Dabar tavo eilė. Asiliukas jau beveik miegojo. bet nieko nepasakė. paėmė į dešinę letenėlę puodelį su spanguolių sultimis. ..

. ką pažįstu! . . „Ir ką aš dabar dary­ siu?" .Paklausykite.Tary­ tum likau miške vienui vienas. Ko čia strakalioji? .tarė jis.Na.nieko. .pasakė Kiškis. . Kiški! Ko jūs lindite namie? Juk lauke . .Bet atbėgo Kiškis ir sako.Meškiuk.Šįryt aš prabudau ir supratau: geresnių už tave nėra pasaulyje! Įėjo Ežiukas.Ežiukas taip pat geras.Ketinau eiti pas tave. .Kas tau. . nei voverių. Tarytum nieko daugiau nėra .linktelėjo Ežiukas. jis pats geriausias. .visų geriausias! .pasakė Meškiukas. .Per pirmąjį sniegą Kiškis atbėgo pas Meškiuką.Tikrai.geriausias iš visų. Ir patraukiau per mišką. nusiramink.Sveikas.visų geriausias! . bet tu .pritarė Kiškis.nei paukščių. O miške pilna 165 . .Argi tu nežinojai? . ką aš šiąnakt susapnavau.Teisybė. Meškiuk! . .Ežiukas nusišypsojo Meškiukui ir atsisėdo prie stalo. .pagalvojau sapne. kad aš . Kiški? Sėskis.sniegas! . tu . nei kiškių. .O kaipgi! . išgerkime arbatos! Ir visi sėdo gerti arbatos.Sveikas.tarė Kiškis. . .O Ežiukas? .

Lyg po ant­ klode. ..paklausė Meškiukas. šoku ten.. .vatinis. lauky­ mėje..O dangus .Anapus kalvos? .Ogi taip . ..pritarė Meškiukas.pasibaisėjo Ežiukas..N et pėdsakų.Ne.Kaip .paragino Meškiukas. visi 166 ....O ką aš veikiau po tuo kelmu? . ir nė gyvos dvasios. to. Šūkteliu ir įsiklausau.Tik staiga. . ..Baisu.vatinis? .. ką nuveikei išlindęs. .Iš kur tu žinai. vatinis dangus.O aš šaukiau. . kad kurčia? .Ir ką gi aš nuveikiau? .Tik staiga. . .Meškiukas! Tu! . ir tų nėra..Vaje vaje! .storas. Tik staiga.Nagi! . Šoku šen. Ir kurčia tyla.tęsė Kiškis. . . Kiški. . laukymėje prie upės. išlenda. . .palingavo galvą Ežiukas.nusistebėjo Ežiukas. . Iš po senojo kelmo.Aha. įsivaizduojate? ..ničnieko nėra.sniego ir . . to.Verčiau paklausk. prie upės. Negirdi. Įsivaizduojate? Iš po senojo kelmo.Kas? .Išlindai ir taip tyliai tyliai pasakei: „Neliūdėk. . tris kartus visą mišką aplėkiau.

.atsakė Kiškis.O aš? . . žiūriu .paklausė Ežiukas. .Taip nebūna.buvau! spyrėsi Ežiukas.Betgi čia sapnas. . manau sau. na.O tavęs nebuvo. . kad pravirkau.Tuščias miškas.vieni.paklausė Meškiukas. . Matyt. .Vis tiek. . .O aš? . ir netrukdžiau.judu verkiate. judu verkėte ir nepastebėjote. .Buvau.tarė Kiškis. Išėjau.mes .Tik nenorėjau trukdyti jums verkti.Nebuvai! . o mudu stovime ir verkiame. .papurtė galvą Ežiukas. nič-nie-ko. . Įsivaizduoji? . stoviu.numojo letena Meškiukas. vatinis dangus. Ir man pasidarė taip gera. . verkia. . .Kiškis atsigręžė į Meškiuką.Aš būtinai turėjau pasirodyti.atsakė Kiškis. . .O aš sakau . . . .Tu taip pat.“ Priėjai prie manęs. vadinasi. . apkabinai ir bakstelėjai kakta man \ kaktą.Stovime ir verkiame.Tavęs nebuvo.Daugiau nieko nebuvo. kaip aš išlindau iš už krūmo. turi dėl ko.

.Žinoma.. ką čia sakyti? Juk Ežiukas visada su manimi. .nenusileido Kiškis.įsiterpė Meškiukas.Mačiau. pamaniau sau. o tada ir pasakysiu.O man atrodo.tarė Ežiukas. Kita vertus. . Pirmiausia. mudu vis dėlto buvome vieni. kad buvo. . . nura­ minsiu. kad tu nusiminęs.Aš jį mačiau akies krašteliu. .Tau pasirodė. . . .paklausė Kiškis.Tai kodėl nepasakei man? .

gyveno Be­ gemotas.pasakė Ežiukas.Tu kažką nešeisi? . . pagulėjo a n t dugno. . vėl pagulėjo ant dugno.Ramunė? Begemotas susim ąstė.apsidžiaugė Kiškis. išnėrė ir sako: . Kartą Begemotukas paklausė tėvo: . .O jeigu taip. tuom et ką aš nešiausi? . .Tikrai! . yra toks žvėris. paprunkštavo.Tėti.pridūrė Meškiukas. Begemotas vėl nėrė į pelkę.Ramunė. 169 .Su morkomis. nėrė į pelkę. sūneli. .. išnėrė ir tarė: .Ar žinote. tėti! O kas yra .Aha. kas jūs man esate? Jūs man esate patys patys geriausi iš visų šioje žemėje! Afrikoje. .Pasivaideno.Baisus. . netoli nuo senovinio Kapatukos miesto.pridūrė Meškiukas.Koks? . .Maišelį. Ir turėjo jis mažą sūnelį Begemotuką. .paklausė Begemotukas.

. kad kokios.Letenas jis turi šešias. Ir tarė: . skristi tolyn. .pamanė jis. Akys . viską apgalvojo. . -K ur? Begemotas užmerkė akis ir ilgai stovėjo užsimerkęs.atsiduso Begemotas. pagalvosiu. . bet skraido retai. virš liūtų..kaip zebro. apsivynioja neklaužadą uodega ir nusineša! -K ur? . Uodega jis gali užmušti buivolą ir pritrenkti tigrą. N ebent kai sužino. virš dykumų. išnėrė ir pareiškė: .“ Ir Begemotas ketvirtą kartą pūkštelėjo į pelkę ir neišlindo visą valandą..žalios. kailis . Uodega .. kad kur nors netoliese gyvena nepaklusnus Begemotukas. trečią kartą pagulėjo tyloje ant dugno. o kai pavargsta . iltys .O kiek jis turi letenų? Begemotas trečią kartą nėrė į pelkę.ugniniai.pamatė. vėsu. „O gal nerti man dar kartelį į pelkę? . trypdamas lete­ nomis. virš senovinių miestų. ....U'U'ufff!. Pagulėsiu.. turi sparnus.atsitupia ant debesies.O-i-i-i!.kaip liūto. pailsi ir pasileidžia skristi tolyn tolyn. .. kad saulė jau nusileidusi ir Bege170 . kur galėtų skristi tas baisusis žvėris Ramunė.atsiduso Begemotas.kaip dramblio straublys.Skraido jis retai. ir nuspręsiu. nasrai .Pakyla į dangų ir nušvilpia virš džiunglių.Ten tylu. O kai išnėrė .O kada? . virš tigrų. Tada atlekia kalendamas iltimis.

Mat užmigdamas galvojo apie tai.Ko tu juokiesi? Ir Paukštelis atsakė: .. kad kažkur gyvena baisus žvėris Ramunė.. kad sena čionykštė Papūga liovėsi plėšyti gerklę ir paklausė: . nugirdęs Begemoto pokalbį su Begemotuku. kuris nežinia kur nusineša nepaklusnius begemotukus.. kuris atskrido į Afriką tik peržiemoti.motukas seniai miega užsiklojęs banano lapu ir po galva pasikišęs minkštą beždžionėlę. ..Todėl. Begemotukas miegojo labai nusiminęs. taip juokėsi. kad Ramunė . O mažas pilkas Paukštelis.maža balta mano tėvynės gėlelė.

. o jis skrenda ir mosuoja žalia savo uodega.tokia lengvutė. . „Mano sparnai labai platūs. kad matytum viską aplinkui ir kad visi matytų tave. nes niekas neturėjo tokių plačių sparnų. nes kas galėtų taip ilgai skristi kaip Krokodilas .gera pakilti aukštai aukštai.Galiu skristi labai ilgai ir nepavargti. . 172 .paklausė jis.. Ir niekas jam neatsakė. ar tu mane matai? .atsakė Žirafa. o toji uodega .Žaliasis Paukštis.Žirafa. .Kas galėtų tavęs nematyti! . .galvoja sapne Krokodilas.galvoja Krokodilas. Ir vėl nesulaukė atsakymo. senasis Krokodilas ilgai miegojo upės pakrantėje. “ . tokia vėsi.. kokios neturi nė vienas paukštis. . Jis sapnavo.Matau. Apačioje vaikštinėja žirafos. . .Be abejo.Įsirausęs snukiu į smėlį. . laksto liūtai.Taip. ar tu mane matai? . kad yra ne Krokodilas.paklausė jis. .paklausė Krokodilas. o didelis žalias paukštis ir skrenda virš visos Afrikos.O kas aš toks? .atsakė Liūtas..Liūte.. „Gera skraidyti.Kas dar turi tokius plačius sparnus? .“ v .paklausė jis. o uodegą įmerkęs į vandenį. v .Kas gali taip ilgai skristi? .

didelis Žaliasis Paukštis plačiais sparnais. ar tu moki skraidyti? . .Bangini. glostydamas gruoblėtą v Banginio odą.Ne.. o ant didžiausios iš jų sūpavosi Banginis. Dabar jis skrido virš jūros. v „Štai koks jis! .Štai koks jis. „Jis moka nardyti giliau už mane.“ v . Žaliasis Paukšti. Jau ir Afrika liko už nugaros.Bet gali nutūpti man ant nugaros ir pailsėti.Tu . . . aš nemoku skraidyti. . Vyriausiasis Jūrų Krokodilas!..paklausė jis.galvoja Krokodilas. . . Apačioje šiaušėsi bangos.atsakė Žirafa.atsakė Bangi­ nis.Ar žinai. .bet jis nemoka skraidyti! “ . Ir Krokodilas nusileido ant Banginio nugaros.pamanė Krokodilas. kas aš toks? v .

Apykaklė bus plati kaip šerpė.šilti ir minkštučiai. kad tarė: .svajojo jis. .pasvarstęs tarė Banginis. lekiančiu virš viso pašaulio.nusistebėjo Banginis.Nieko neišeis: aš būsiu pernelyg didelis paukštis.Kam tapti paukščiu.Ne.O gal pamėginkime? . kad jis vėl užmigo ir pavirto Žaliuoju Paukščiu. . ir taip jam apkarto į visa tai žiūrėti. Bangini. Asiliukas nusprendė pasisiūti kailinius. „Tie kailiniai bus nuostabūs. gerai? . broliai krokodilai kaip rąstai plūduriuoja upėje. .Žaliuoju Paukščiu. bet būtinai su keturiomis kišenėmis: jose aš šildysiuosi kanopas. o tu . Kai turėsiu kailinius. ir 174 . . Kai atėjo žiema. Afrikos saulė žilpina jam akis. Turės būti lengvi.Ir ūmai Krokodilas taip panoro nors akimirką tapti Banginiu. . .Kam? . kad galėčiau pasikišti po ja ausis. nueisiu į mišką. jeigu man patinka jūra? Ir tada Krokodilas nubudo.Klausyk. aš tapsiu tavimi.

** . ir niekas nepatikės. nei voverių . patrauksiu į Siaurės ašigalį .tas yra niekas.karktelės Varna. O žvaigždutės atstos sagas.vaikščiosiu žeme. jeigu tu .niekas manęs nepažins.„O kieno kailiniais?** .„Tuomet tu .“ Ir niekas nesakys. patrauksiu į Šiaurę..„Niekieno. o kai šilta . tik mudu. Kad jie būtų niekieno: nei bebrų. Ir tada mane šildys niekieno kailiniai ir niekas nevaikščios nuogas. Reikia pasisiūti kailinius iš debesų. stačiai dabar. nes juk žinosiu.„Niekas. „Čia m ano draugas Asiliųkas!“ . nei sabalų. tai kas tu esi?“ . Aš būsiu NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS.NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS**. PTI PTI AUv R A N G A S!“ .pasakys Lapinas. Kad taip turėčiau kailinius ne iš kailio. O kai ir į Šiaurę ateis pavasaris. aš skraidysiu. Tada pas mane ateis Lapinas ir paklaus: „Klau­ syk.** . visas išsivolios sniege ir taip pat taps nepanašus į save. Ir kai susikišiu ten ka­ nopas.tiesiog kailiniai.. . o aš jį pavadinsiu URR RU ONGU. 175 .. nusijuoks. kad aš Asiliukas. O Vilkas tars: „Kas turi niekieno kailinius . .tvirtins Apuokas.NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS. „Kas čia toks gauruotas?** .ten tai jau niekada nebūna pavasario.sušuks Meškiukas. v v O kai ateis pavasaris. O aš nusijuoksiu.. O tamsios vietos tarp debesų bus kišenės. kad esu Asiliukas. Būtų gerai tokius kailinius pasisiūti tuojau pat. „Ne. o iš nieko.„Čia Iziubris!** .sakys Voveraitė.

ir negalėjai patikėti. Štai į šitą pušį. ir susikišo kanopas į kišenes.. ir nuskrido. Ir nuskristi. biro kankorėžiai ir dūzgė langas.gal v pasivaikščioti po žemę.“ Ir Asiliukas ėmė lipti į seną pušį ir įlipo į pačią viršūnę. Visą naktį kaukė vėjas. Ir iškart tapo NIEKAS NIEKIENO KAILINIAIS. Paryčiais vėjas nurimo... o taip šilta ir lyja.. Vaitojo pušys. pradėjo purkšti smulkus lietus. O vėliau ..Įlipti į pušį ir susikišti kanopas į kišenes. kad vasaris.. Kiškio namelis girgždėjo ir drebėjo. 176 .

.O ką tu moki? .ankstyvas šuo. . Kiškį šis vaizdelis taip pralinksmino.O dar? v .Kas tu toks? . šlapias.O kodėl tu toks mažas? .Aš . 177 .M at esu tik šunytis. Aš dar augsiu ir augsiu. . kad jis per visą mišką užriko: .Stovėti ant užpakalinių kojų. visko.į visas puses pažyra purslai. o Varliukas atnešė jį priekinėmis letenėlėmis.Ėhė! Ir tada iš po priebučio iššoko Varliukas. . jeigu miškas imtų ir pasipurtytų kaip šuo!“ Ir Kiškis įsivaizdavo. .Miškas dunksojo juodas. ir Kiškis pamanė: „Tai būtų smagu. . . kaip miškas atsitupia ant užpakalinių letenų ir papurto spyglius: prr!.Lazdą atneštum? . . ir iškart tampa sausa ir šviesu. Visi kiti miega.tavo šuo.paklausė Kiškis. —atsakė Varliukas..Tokių šunų nebūna! .Mesk! Ir Kiškis metė pagaliuką.Šiaip.Aš .

. .Gali neabejoti. bet dar nė pats nežinojo ką.įsižeidė Varliukas. .varlė.Australų keršasis?.pagaliau tarė jis.Sūnys nešioja dan­ tyse. . N et medalį turiu. Gavau Velingtone.v . .Turbūt gerų šunų nesi matęs. . .. kad tu . „O gal jis tikrai šuo? .Tokios nepaprastos šunų rū­ šies. .Loti moki? . .Gerai. .Kiškis kažką svarstė.Ne pagal taisykles. .Geri dar ne taip loja.Esu geras šuo.Sūnys loja kitaip.staiga pamanė Kiškis.pasakė Kiškis. . Kiškis susimąstė. . . . panašios į varles?“ .Kva! Kva! .. .Australų keršasis. .tarė Varliu­ kas.paklausė jis. . .Iš po priebučio jis ištraukė pa­ vadėlį su antkakliu ir parodė mataškuojantį ant jo mažulytį auksinį medalį.Man v atrodo.Kokios tu veislės? .Bet šitokį baslį numetei!.

O kur tas dirižablis? . .Klausyk.O stručių yra? .Bet kodėl aš? .Plaukei jūra? . .Mat tu linksmas.Šuo turi turėti šeimininką.Na.Skridau dirižabliu. šitų tai į valias. .atsakė Varliukas.atsakė Varliukas. .„Ką man su juo veikti? . .pasiūlė Kiškis. . . .Su tavimi ir pašo­ kinėsime. .sustojo Kiškis. . .O kodėl pasirinkai mane? . . ar ką?“ Iš Varliuko letenėlių jis paėmė pavadėlį ir patraukė per mišką.Vakar. . . Jiedu ėjo petys į petį ir kvėpavo drėgnu mišku. Ir jie pasileido šokinėti po laukymę. aš atsegsiu pavadėlį.Erdvu.Daug šviesos.Na.Ar seniai atvykai iš Australijos? .Nuplaukė.net nemirktelėjo Varliukas. ir pažaisime. . .paaiškino Varliukas. 179 . . kas girdėti Australijoje? .svarstė Kiškis.Eit pasivaikščioti.

Australų keršieji? .Nelygu šuo. v .Su kuo ten kalbiesi? .Taip pat ir Naujosios Zelandijos keršieji. .Štai mes .išdidžiai atsakė Kiškis. . Kiški! —šūktelėjo jis. jie išėjo į priebutį ir įkvėpė drėgno miško. . .suriko Kiškis ir atsistojo ant ausų.Mes ten nuskrendam e m au­ dytis. kada snigo.kažkam šaukė jis.Ežiukas pabudo tą apsiniaukusį rytą.kažkas atsišaukė laibučiu balseliu. .N et neprisimenu.atsakė kažkas. . O tada strakaliodamas ir kvatodamas atsirito Kiškis. .Lyja ir lyja.Dirižabliu? Ir tada prie Kiškio kojų Ežiukas įžiūrėjo mažą Varliuką.O šitaip ar moki? . Atėjo Meškiukas.Aš neturiu ausų.Eikš pas mus! .beausiai.Žinoma! .suniurzgė jis.pritarė Ežiukas. .Taip nemoku. .O tu buvai Naujojoje Zelandijoje? v .O šitaip? . . pažvelgė į dangų ir užkaitė virdulį. .Kokia čia žiema! . . .Su savo šuniu. . 180 . .pakvietė Meškiukas.O taip? . . . . .pasakė neregimasis. . Atsigėrę arbatos.pasakė kažkas.Neturi ausų?! Šuo?! Taip nebūna! v .Ei.

atšovė Kiškis ir prisegė pavadėlį. Kažkodėl staiga jam pasidarė labai labai liūdna. v .pasakė Kiškis. . . .pasakė Varliukas.Štai taip. . Ežiukas neišmanė. . Ir Varliukas su mažulyčiu medaliu ant kaklo linktelėjo. . .Iš Australijos.. Ežiukas su Meškiuku pribėgo.Kokiu dirižabliu? .Iš Australijos į žemyną mes skrendame transatlantiniu. .tarytum taisydamas antkaklį.A-a-a. .atsainiai tarė Kiškis.pasisveikino jis.Meškiukas negalėjo atplėšti nuo Varliuko akių.Argi tu .Australų keršasis. Ežiukas ir Meškiukas susižvalgė.Žiemą?! . .nusiminusiu balsu paklausė Meškiukas. ir Meškiukas taip pat pamatė Varliuką.Transatlantiniu.Patys ateikite. Ir nusivedė Varliuką paėmęs už pavadėlio. . .oriai tarė Kiškis. .. pasilenkė prie Varliuko Kiškis. Ir jis tarė: . Varliuk! .apstulbo Ežiukas.Kur tu jį radai? .Sveikas.Kokiu dirižabliu? . ką ir sakyti.. .Jis atskrido dirižabliu. .šuo? . v .

.staiga pasiūlė Meškiukas. ir jis piktai paklausė savo šuns: . .Mangus. tyliai paklausė Kiškis.paklausė Ežiukas.sušnibždėjo Varliukas. .garsiai pasakė Varliukas..Gal arbatėlės? . Sušniokštė virdulys..Gerai jau. Ir visi suėjo vidun. . jog mažasis Varliukas niekada niekur nebuvo.Aha! Turime ir uogienės. „Štai taip ir reikia“.vaisiai. kad tapo Kiškio australų keršuoju šunimi. .Arbatos gersi? . .Yra toks medis.A-a.pamanė Ežiukas. ir niekam netoptelėjo mintis.tarė Kiškis. Meškiukas ir Kiškis su savo šunimi šliurpčiodami gėrė arbatą. O ką mėgsta tavo šuo? . . . ir visą vakarą Kiškio šuo pasakojo apie tolimąją šalį Australiją. . -K ą ? . 182 .Mangus. į kurią jie skrisdavo dirižabliu maudytis. . lyg taisydamas antkaklį..v Aha. o ant jo .Ką tu mėgsti? . .Galėčiau duoti tau medučio.atsakė Varliukas.. o tik prabudo šią šiltą žiemą anksčiau už kitus ir taip panoro susidraugauti su Ežiuku.nutęsė Meškiukas. Staiga jam kažkodėl suskaudo širdį dėl Ežiuko ir Meškiuko. . . ..vėl. Nusileido tirštos sutemos. Ežiukas.. apie Naująją Zelandiją. eime gerti arbatos. Kiškiu ir Meškiuku. ir.

. .Didelio daikto! Su stygomis bet kas pagros. o tu pamėgink be stygų! Ir užgrojo: . .tarė Meškiukas.Ką tu darai? .lia lia lia? .Ką nori. atsisėdo prie krosnies ir užsimetė leteną ant letenos. . Ir Meškiukas susirado kamaraitėje balalaiką. . o aš grosiu.Galiu negirdimai. .O ką? . . o tu dainuok. .Aš negirdimai grosiu. kaip orkestras. . kai Ežiukas padainavo pirmą posmelį. jeigu tu .Nėra stygų.Daina. 183 .O kaip aš dainuosiu.Klausyk. .paklausė Ežiukas. Tu dainuok.Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia lia! Lia lia! Lia lia! .tarė Ežiukas.Kas čia? .Gerai. pasilinksminkime! Pasilinksminkime ir padainuo­ kime! .paklausė Meškiukas. nupūtė dulkes.linktelėjo Ežiukas ir negirdimai uždainavo.Ilgą žiemos vakarą Ežiukas su Meškiuku sėdėjo Meškiuko na­ muose ir Meškiukas tarė: .

o tada šūktelėjo: „Ei!“ Ežiukas dainavo.M at dainuoju negirdimai. o mudu abu .Čia aš! Atėjau pas jus į svečius! Juk mane kvietėte! Ežiukas dainavo trečią dainą.Šitaip dar niekas nėra linksminęsis! . Tada . .visa gerkle sušuko Kiškis.Dainuoju.linksminamės! v v . Tu negirdimai groji. . .. .tyliai atsakė Meškiukas. . Didelėmis ir apvaliomis akimis jis išstovėjo prie durų visą minutę. Meškiukas grojo.atsidarė duris ir pamatė negirdimai dainuojantį Ežiuką ir negirdimai grojantį Meškiuką.Y-y-y-y-y! .paklausė Kiškis. aš negirdimai dainuoju. . o Ežiukas dar negirdimiau uždainavo. . Tada Kiškis įkišo pro plyšį ausis.Dainuok ir tu. Ir tada atėjo Kiškis.Ką jūs čia išsidirbinėjate? .šūktelėjo Meškiukas. negirdimai grodamas balalaika.Šaunu! . v .Ir negirdimai užgrojo. . Kiškio akys išsipūtė ir suapvalėjo. Meškiukas įkaitęs net garavo.Linksminamės. bet nieko neišgirdo. bet jam niekas neatsakė.pasiūlė Ežiukas ir užtraukė baladę.Ei! . 184 . .O ką jūs dainuojate? . Iš pradžių jis pasibeldė.lyg privertas tarp durų suspigo Kiškis.O kodėl negirdėti? .

. . . . .tebegrodamas perspėjo Meškiukas. .sukuždėjo Kiškis. negirdimai mušdamas būgną.Škotijoje nėra balalaikų.Apie Škotiją.Taip pat ir būgnų. . . .Nepertraukinėk.Yra tokia šalis. . . .Nėra lazdelių. apie ką dainuoji.Škotišką baladę. .tyliai tarstelėjo Meškiukas. ..atsiprašomai tarė Kiškis. . Aš greitai! Ir kaipmat grįžo nešinas būgnu.atsakė Ežiukas.Bet aš galiu le­ tenomis.Bent pasakytum.Tik negirdimai.Galėčiau būgnu. .Kiškis pašnibždomis paprašė Ežiuko. .vien lūpomis atsakė Ežiukas. .

pūga siautėja. garsas ne toks. didžioji žiema! Ir staiga prabundi naktį nuo nesupran­ tamo triukšmo. .garsiai paprieštaravo Kiškis.pridūrė Meškiukas. žiūri į ugnį ir galvoji sau: štai kokia ji. bet daina liejasi.Būgnų visur yra! . kurioje nėra balalaikų.miškas rūke ir niekur nematyti 186 . Kas gi čia? Ir vėl užmiegi.Puiki šalis! .patikslino Meškiukas. bet ne. pamanai. . bet yra.tarė Ežiukas. nieko negirdėjo. o kažkoks tolimas. Ir negirdimai uždainavo apie Škotiją. . . kad dainoje jis nunešė juos į tą stebuklingą šalį. labai pažįstamas garsas. Ir Meškiukas su Kiškiu žiūrėjo į Ežiuką.Viena ir be stygų. tačiau beveik viską suprato ir buvo labai jam dėkingi.tarė Ežiukas. . . . kaip čigonų.Vos keli. Vėjas.Būgnų yra! .Jūs man trukdote. yra būgnelių.Ten .Vis dėlto būgnų ten yra. . . O rytą išbėgi į priebutį .. . .tik būgneliai.Ir balalaika. bet pakraščiuose vis dėlto stovi keli būgnai. V „O pasitaiko . kalnų šalį. apie kurią gali beveik nedainuoti.kūreni krosnį. .Nuostabi šalis.atsisveikindamas ir dėkodamas už pavakarojimą tarė Kiškis. kaip čigonų.

vasara?“ Ir Meškiukas nubėgo pas Ežiuką pasitarti. nejaugi vėl . .paklausė Ežiukas. . Ežiukas suko ratus aplink savo namelį ir buvo labai susimąstęs. kaip būna tik ankstyvą rudenį. Ir nuplovė sniegą. smarkus lietus. Kas čia dedasi? Ogi naktį praūžė lietus. .Na.Ne. . ką pasakysi? .Kaip manai. Ar krosnį pasikūrenai? . tai ar dar gali pašalti? V 187 .. kas čia dedasi. .Kurti krosnį ar ne? Skaldyti prakurams balanėlių ar nereikia? Ir apskritai. . Ir nuo visų medžių kyla garas.Nesuprantu. Ir miške atšilo.kokios čia naujienos . .Aš taip pat. . .Ne-a..Ką.jeigu palijo. ką.. . Kurgi dėjosi toji žiema? Tada nubėgi žemyn nuo priebučio ir išvysti.paklausė Ežiukas. balą.bambėjo Ežiukas. . . „Ką gi dabar daryti? ..Balanėlių pasiskaldei? . Didelis.atsakė Meškiukas. Tikrų tikriausią balą vidury žiemos. o dabar .“ Štai šitaip galvojo Meškiukas tylų šiltą viduržiemio rytą. . Ir išvijo šaltį.nė lopinėlio sniego.rūkas.sušuko dar iš tolo.svarstė Meškiukas.liūtis viduržiemį? Ir tada atbėgo Meškiukas. Ir jie ėmė sukti ratus aplink Ežiuko namelį ir drauge galvoti.

.tarė Kiškis. jeigu šalčių būti negali. .Kur išsirengėte? . . . gera. .Paimkite ir mane! . vadinasi.atsakė Ežiukas. .Eikš! Voveraitė pasičiupo riešutų.tarė Meškiukas. turi pasirodyti saulė. .tarė Meškiukas.Prie upės.O kai šviečia saulutė.pasiūlė Ežiukas.atsakė Voveraitė.Vadinasi.O kad būtų šilta. . .. puodelį ir nuskubėjo įkandin.pritarė Meškiukas.O kur jūs einate? . gali būti tik šilta.Nemanau. .Turi.atsakė Meškiukas. . . . arbatinuką. gera būti prie upės. puodelius ir patraukė prie upės. Susitiko jie Kiškį.Aš kaip gyvas nebūčiau susiprotėjęs. .Šilta. .Aha.Pusryčiauti. . medų.pritarė Meškiukas. . .Tuomet imkime ir papusryčiaukime prie upės. . . . . . gerai? . Iš žolių išlindo Ziurkėniukas. . Ir jie susikrovė į pintinę grybus.Pusryčiauti.Prie upės.Gerai.paklausė Voveraitė.Ir aš su jumis. 188 . .Vadinasi.

. prie upės. v -Jeigu ne lietus. . kitą krantą ir pusryčiaujančius draugus.O aš jau miegojau.Jeigu ne lietus. .O čia .Maisto aš turiu.atsakė Kiškis. Atėjo prie upės. .tik puodelio trūksta. .Ir nusekė iš paskos.sučiauškėjo jis. . Saulė apšvietė upę. sėdo pusryčiauti. . Pasirodė saulė.vanduo! Kur einate? . .nebūtume šitaip atsi­ sveikinę. .pasigyrė Ziurkėniukas ir patapšnojo lete­ nėle per išsipūtusį žandą. .būtume ir nepasimatę iki pavasario.Eikš su mumis! v . susikūrė laužą.. . . . Rūkas ištirpo.markstydamasis tarė Ziurkėniukas.įsiterpė Voveraitė.Pusryčiauti.

niekam nebūtų šovę į galvą tokį šiltą rytą papusryčiauti prie upės.. O Ežiukas prisidengęs akis gėrė arbatą.O jau maniau. o aš.. staiga plonai ir skaidriai pragydusio už upės. . .O kodėl tu taip manei? Aš .šlumštelėjo į pusnį. kad niekada nebesnigs.Aha. kad atrodė: šok nuo stogo .linktelėjo Ežiukas. klausėsi tylos. o aplinkui krito snaigės. Dangus buvo toks aukštas. o tu? . .. Jie stovėjo užpustytame takelyje ant kalvos. Ežiukas taip ir padarė: užsilipo ant stogo.ir nuskrisi. ir vėl sninga. kad nebuvo debesų. Visą savaitę iki šios dienos švietė saulė. ...-Jeigu ne Ežiukas.pridūrė Meškiukas. . ir dar vakar didžiuliame mėlyname danguje nebuvo nė debesėlio. ir galvojo: jeigu ne jie visi..Na štai. šoko ir .Aš taip pat. . 190 . lengvas.Saulutę pamatei ir apsidžiaugei! . . .tarė Meškiukas.O aš. paukščio.todėl. argi šitam žiemos miškui būtų prireikę šilumos? .

Ežiukas stabtelėjo ir dar kartą mintyse pa­ kartojo: „ T u o p a č i u m e t u “.galvojo sau Ežiukas. buvo tokia gili. .tupėdamas pusnyje svarstė Ežiukas.sušuko dar garsiau. o pas mane . . pastrakaliojo.naktis? Vadinasi.Turbūt nuėjo pas Meškiuką. . šokinėti ir verstis per galvą. į kurią šį kartą šleptelėjo Ežiukas. jis pamatė viršum galvos visai tamsų dangų. . .“ 191 .Kur tu-u-u? .Iš pusnies. šviečia saulė.Aš čia! . . -b a isu ir tamsu? Negali būti! Tiesiog pasitaikė netikusi pusnis. .išsigando. žvaigždes ir .nuskrido. pas juos. kaip iš šulinio dugno.bet manęs nėra. . „Kaip čia yra? . kad neapsižliumbtų. atsispyrė ir . kada linksma ir lengva ir norisi dainuoti. įkvėpė lengvo žydro dangaus.sumurmėjo Ežiukas ir prikando lūpą. . Bet Kiškis vis tiek negirdėjo. .Ar nuėjai pas Meškiuką?.naktis. Ir tada išgirdo: .dygios ir piktos. nes ten.Ehė hė! Ežiu-u-uk! .šūktelėjo Ežiukas. kad dangus virš galvos atrodė juodut juodutėlis. o žvaigždės . viršuje. o čia .šaukė Kiškis. . linksma ir lengva. Bet Kiškis jo neišgirdo.Taip taip taip. pašokčiojo. . pusnyje. „Aš čia. Ežiu-u-uk! .iš pusnies atsiliepė Ežiukas.. t u o p a č i u m e t u .Aš čia.garsiai pagalvojo Kiškis.Ten.“ Ežiukas vėl užsiropštė ant stogo. Pusnis.

šoko į pusnį. v .. naktis ir diena ..tarė sau Kiškis ir nuliuoksėjo.Čia aš! Aš! . lyg kažkas kalba.Vienas! Du! Trys! . . Jis užsimerkė.“ Pradėjo vakarėti. " .. Ežiukas sėdėjo prie krosnies ir laukė tamsos.iš pusnies šaukė Ežiukas. Bet tik pasirodė.ir atsi­ merkė. Kurį laiką Ežiukas neatsimerkė. užsimerkė ir . „Nejaugi. pažvelgė į juodut juodutėlį bežvaigždį dangų. O Ežiukas išsikapstė iš pusnies.nieko nematyti.Aš čia! Juk aš tave girdžiu! Eikš čia. ir Kiškiui pasivaideno. įėjo vidun. Tada žinosiu.garsiai suskaičiavo Ežiukas . Saulė tebespindėjo languose ir žaižaravo sniegas. Kiški! . Pirmą akimirką jam pasirodė.Kas kalba? . . .nejaugi atmerksiu akis ir išvysiu žydrą dangų ir saulę? Tada. baisu.suriko jis iš visų jėgų.t u o p a č i u m e t u . bus tamsu.Pasivaideno. vėl atsimerkė . kad diena ir naktis.paklausė jis. . kad plykstelėjo akinama šviesa.Aš čia! . įkūrė krosnį ir atsitūpė prie ugnies. Bet Ežiukas svarstė: „Tuoj ateis naktis. . „Kaip čia yra?“ 192 . užsirabaždino ant stogo. tačiau t u o p a č i u m e t u .linksma ir lengva. Tupėjo pusnyje užmerktomis akimis ir galvojo. giliai įkvėpė. O kai sutemo.svarstė jis.

sako. . kad vakar pas mane atbėgo Kiškis ir sako: „Turbūt pradės snig­ ti! “ .„Aha.Ar žinai.. kad aplinkui .. ir naktį . kodėl pradėjo snigti? .Vadinasi. .„Nejaugi?4 4. kaip jos dūsavo.4 4. Ir pradėjo palengva kapstytis iš pusnies.tarškėjo Meškiukas. kad n i e k o nėra.aš ką tik buvau pas Ežiuką ir girdėjau.Tamsu. kad jis n i e k o nemato.tamsa. .Todėl.sušnibždėjo Ežiukas. ir dieną. . pusiau užpustyti. stovėjo ant kalvos. Sniegas lėkė ir sukosi.„Pusnys! Viena sako kitai: .„Kas?4 4. o jie.. . .naktis. .Ežiukas dar kartą užsimerkė ir atsimerkė ir staiga s u p r a to ..

Tai ką pasakyti?. Ežiukas su Meškiuku šliuožė slidėmis per gilų sniegą. “ Ežiukas žvelgė pro sniegą į pasimiglojusį mišką.“ Meškiukas sukando dantis ir paniuro.„Meluoji!” .“ Ne.Susitarkime.sako! O kai pusnys kalbasi.pasiūlė Ežiukas. čia .. kad visame pasaulyje turbūt nėra nė vienos pusnies. 194 . kad mudu su tavimi traukiame per mišką! “ Atsakys: „Aha. iš kurios jie su Meškiuku galėtų dabar pamatyti aukštą. Plepame. susitarkime šitaip.tiesiai į dešimtuką.{ dešimtuką. Ežiuk.ne į dešimtuką. o šiaip sau . . v „Pasakysiu: „Žiūrėk. kad šnekėsime tik rimtai.svarstė Meškiukas. ir Meškiukas dabar suko galvą. . . o .Klausyk.nešnekėsime. būtinai pradeda snigti. kaip čia įsigudrint pasakyti. Verčiau patylėti.“ Pasakysiu: „Puikumėlis. kad būtų pasakyta ne šiaip. . į drumzliną dangų. tai kad . o jeigu jau sakai. mudu šnekame ir šnekame.Kaip tai? .O jis atrėš: „Pats m atau. . .N a . lengvą dangų.„Kad aš prasmegčiau! „Aš čia“. Buvo žiema. kaip gražu!“ . \ Meškiuką ir karčiai galvojo.„Aš čia!“ .

pagyrė Ežiukas. kaip gražu! . . . Meškiukas tyli.Puikumėlis.Ko tu tyli? Meškiukas net nepažvelgė į Ežiuką: jis davė sau žodį neplepėti ir dabar tyli. Meškiukas tyli. .Labai džiaugiuosi. . Paršelis buvo labai svetingas: iškart pakvietė juos prie stalo. . . Meškiuk? Meškiukas tyli. O Ežiukas jau viską pamiršo ir tarškėjo nenutildamas. 195 . Meškiukas tyli..atsakė Ežiukas. .Man labai malonu priimti jus savo namuose.pasakė jis.Seniai ketinome apsilankyti. .pasakė Par­ šelis. . .bet vis neprisirengdavome. .O jums. kad atėjote pas mane į svečius.Ar Meškiukas neprigirdi? . . . .Labai skanu. .Mes taip pat labai džiaugiamės. M eškiuk.Žiūrėk.atsakė Ežiukas. kad m udu su tavim i einam e per mišką! Meškiukas neatsako.pasakė Ežiukas.tyliai pasiteiravo Paršelis. Jiedu atėjo pas Paršelį.

tiesą sakant. kad svečias štai sėdi. tiesiai Meškiukui į ausį. valgo ir nepra­ taria nė žodžio.taip. tokio medaus net nebūna.Ar jums patinka medus? Jis .Ežiukas spyrė Meškiukui po stalu letena. kad . ir jis garsiau. kad jau seniai nėra tokio ragavęs. bet nebuvo įsitikinęs. Paršelį suėmė nesmagumas. kad. paklausė: . medus nuostabus. todėl neištarė nė žodžio. ar tai bus į dešimtuką.liepų! Tiesiai iš bičių! Meškiukas labai norėjo pasakyti. . Meškiukas valgo sukandęs dantis.

. O dabar... o storos vienas neįveiksiu.Vasarį spigino tokie speigai.taip šalta būdavo namelyje. ir tada aš jau tikrai nesušalčiau. kad Ežiukas kiauras dienas kūren­ davo krosnį ir vis tiek rytais negalėdavo išlįsti iš guolio ..užpustytos.. įsmeigė akis į liepsną. „Ir už ką šitokia bausmė? . ir pjūklą jis turi.ir nebeliks nė vienos pliauskelės!“ Jis nupėdino prie krosnies. ir Ežiukas pradėjo galvoti apie varganą savo būvį. dabar nam uose buvo šilta ir Ežiukas jau 197 . ir visi trys patrauktume į mišką. Kad taip pasi­ rodytų Meškiukas: jo ir kirvis aštresnis. „Dabar miške sniego . turbūt tavo malkos baigėsi? Eime. Kad taip ateitų jie su Asiliuku ir tartų: „Ežiuk. atitraukė užkaištį ir įkūrė ugnį. ir spe­ cialias rogutes malkoms vežioti.. kišdamas letenas į veltinius ir keldamasis iš lovos. Meškiukas turbūt kietai įmigęs ir visai mane pamiršo. Krosnis įkaito.bambėjo Ežiukas.“ Ir Ežiuką suėmė toks liūdesys. Ugnis linksmai suūžė. kad jis įmetė į ugnį dar dvi pliauskeles ir. pripjausime ir priskaldysime naujų! “ O aš juos pagirdyčiau arbata...baisios pusnys. Ir visos plonesnės eglaitės .Dar savaitę šitaip pašals . jau apie nieką negalvodamas..

„Baigsis mano malkelės.. atbėgs į mišką. Apie tai zoologijos sode sužinos Dramblys. o kai sargai užsnūs. O aš pasakysiu: „Ačiū. . Ir jis nejučia įsisvajojo. . . susiras mano namelį. įkiš į kaminą straublį ir papūs šilto kvapo. Jis apsimes miegąs.svajojo Ežiukas.ir aš pradėsiu visai šalti.. kad malkos gali baigtis ir jis sušals.nenorėjo tikėti...

Dr-r-rambly! .šaukė Ežiukas. O trečią naktį jam pasidarė taip šilta.. o ant viršaus .. Dabar eik. pasidarė šalta.. Meškiukui ir Asiliukui . Dr-r-rambly! Ežiukas šaukė Dramblį tris dienas ir dvi naktis. . Ir sulig kiekviena valanda buvo vis šalčiau ir šalčiau. vėliau.“ .dar puskailinius ir veltinius. Jis paskutinį kartą smarkiai prikūreno krosnį. „G'g-greičiau jau at-at-ateitų Dr-r-ramblys!.ir mes nesušalsime!.. Tada palindo po šituo kalnu ir pradėjo laukti. Iš pradžių jam buvo karšta. .Aš baigiu suša-ša-šalti. pašildyk Meškiuką . Į mišką atėjo atlydys. Ir tikrai.. greitai Ežiuko malkos visai pasibaigė. kad dantis nepataikė ant danties.turbūt ir jam baigėsi malkos. Man labai šilta.“ O speigas vis spaudė ir spaudė. kad didžiulis geras Dramblys vaikštinėja tarp pušų ir pučia jam per kaminą šiltą kvapą.Drambly.. susikrovė ant guolio visas antklodes. P-p^prašom ateiti.“ Dramblys kasnakt pabėgs iš zoologijos sodo ir per kaminą pūs šiltą kvapą man. Jis taip sušalo.susitraukęs į kamuolėlį po antklodėmis šnibždėjo Ežiukas. kad net nusimetė puskailinius ir veltinius. O Dramblys vis nesirodė. O Ežiukui atrodė. kai krosnis atvėso.

Kiškis prabudo . kad per miegus jis nė karto nekrūptelėjo. Jis.. Blizguliuoja upė. ant kažko pyko.sumano Kiškis. šypsojosi. kad su galva dedasi kažkokios keistenybės. Taip tylu ir ramu. ir jo galva apie kažką mąsto.buvo tylu tylu. pastebėjo. o miegojo jis viršutiniame. Kiškis nė pats nežinojo. Teškena bangos. rūpėtų pagalvoti. . Ir kol Kiškis triūsėsi po namus. juose su kažkuo šnekėjosi. strakalioja ir juokiasi. lyg būtų pati viena. Tik jam prieš akis iškildavo įvairiausi paveikslai. pavasaris. nei su tuo. vasariniame aukšte. Kiškis norėjo galvoti apie vienus dalykus. tačiau galva buvo pilna kažkokių savų. Maža to . apie ką ji mąsto. galvos šeimininkui. Sakytum viskas aplinkui neteko žado. nesusijusių nei su Kiškiu. visai jaunas Kiškis. „Reikia nueiti į žieminį aukštą parsinešti morkos“. o pats sėdi ant grindų. o daro visai ką kita. ir tuose paveiksluose jis matė save. žiūri pro langą. 200 . Prieš akis iškildavo miškas. laukymė.Kiškis nori daryti viena. atskirų minčių. apie ką jam. ir tie paveikslai buvo iš seniausiai Kiškio nugyvento gyvenimo. Jo galva gyveno tarsi atskirą gyvenimą..

mėgindavo kažką suprasti. kaip juodųjų serbentų uogos. . kažkokios tolimos švieselės.juodut juodutėlės. ir pamanė. o tos kiškutės akys .upė.vis klausinėjo Kiškio galva. miela kiškute. į upę. jie žiūri į tolimas švieseles. kažkur eidavo. vieną pačią liuoksinčią per mišką. Ir toje prieblandoje Kiškis sėdi su drovia. O gal galva tiesiog ėmė ir nutrūko nuo Kiškio. „Kam? Kodėl?“ . kad liuoksėti ji turėtų ausimis. per visą namą žvelgiantį pro tą patį langą ir nieko nematantį. Jis įsivaizdavo savo galvą. Ir vėl Kiškio galvoje praplauk­ davo kažkokie paveikslai. bet Kiškis nieko negalėjo jai atsakyti. kepšėmis į viršų. bet ir vėl pamatydavo save tarsi iš šalies.O jis liuoksi šalia mažo kiškiuko ir juokiasi. ir visą laiką žvelgdama į pilką dangų. daryti. sustingusį prie durų. o žemai apačioje . A rba vėl: sutem os. Tada jis atsistodavo. o jis nepastebėjo? v Si mintis Kiškiui patiko.

apsilaižė nosį. Snaigės krito saldžios. Ak. Meškiukas. sveika. .Už lango snyguriavo.sušnibždėjo Meškiukas ir. iki soties prisigrožėjęs. koks juokingas Meškiukas! Meškiukas girdėjo. 202 . sėdėjo ant kel­ melio miško laukymėje.Ar miške po senovei nėra vėjo? O Meškiukas po senovei tebesėdi ant kelmelio? Vaje. bet nekreipė dėmesio. . Tačiau snaigės buvo užkerėtos: jos netirpo ir Meškiuko pilve likdavo tokios pat papurusios. kai ši atsidūrė šalia jų. kaip buvo smagu! . Tik nedidelį kartėlį. tylu. mieloji! . užvertęs galvą. kad galva jau sugrįžo.Ak.šešios snaigės pasveikino savo draugę. Bet Kiškis nejautė liūdesio. purios ir prieš nukrisdamos pasistiebdavo ant pirštų galų. Buvo apniukę. skaičiavo ir laižė nukritusias ant nosies snaiges.Septinta. įsitaisė senojoje vie­ toje ir Kiškis dabar žiūri į krintantį sniegą ir negali įkandin galvos nuliuoksėti per savo nugyventą gyvenimą. N uo ryto snigo. kad jo pilve kažkas šnekučiuojasi. .

Ir susapnavo..O sniegas krito ir krito. kad tik vargais negalais pasiekė savo irštvą ir iškart užmigo. suko. suko. Jos šmėsčiojo priekyje. . o trys šimtai snaigių sukosi kartu su juo. šonuose ir kai Meškiukas pavargdavo. Ir kad nusileido kažkokiam Meškiukui ant nosies ir tarė: „Svei­ kas.atsakydavo Meškiukas.. Meškiuk !“ „Labai malonu." . jis buvo suvalgęs tris šimtus snaigių. minkšta snaigė.Ir apsilaižydavo.. stebuklingas šokis.Jūs . čiupdavo jį ir suko. ..užgrojo muzika.4 4 „Tram tararam !4 4. kad jis . jūs . ir jam pasidarė taip šalta.šešiasdešimt aštuntoji. už nugaros. Snaigės vis dažniau nusileisdavo Meškiukui ant nosies. tūptelėdavo ir su šypsena tardavo: „Sveikas.puri. A rtėjant vakarui.trys šimtai dvidešimtoji. 203 .. Meškiuk!“.. o šis atsakė: „Labai malonu. Ir Meškiuką užsupo saldus.

Tu visą žiemą murmėjai: „Aš snaigė.snaigė. Jo nosis buvo sausa ir karšta. .Laukiu. . . o pilve šoko snaigės. girdžiau tave eglišakių nuoviru.Ir visą žiemą sėdėjai šalia manęs ant kėdutės? . jis atmerkė akis ir ant kėdutės pamatė sėdintį Ežiuką..Ilgai? . . aš . . 204 . kad apsivalgei sniego.atsiduso Ežiukas.Visą žiemą M eškiukas sirgo... Ežiukas šypsojosi ir krutino spygliukus..pasakė Meškiukas.atsakė Ežiukas.Taip. . o prie pilvo dėjau džiovintas žoleles. Ką tu čia veiki? .pa­ klausė Meškiukas. kol pasveiksi. Kai sužinojau.. kad pavasarį neištirptum.“ Labai bijojau. .. ..Visą žiemą. .Neprisimenu. kai visame miške sučiurleno atlydys ir parlėkė paukščiai.Ką jau ten!. su visomis atsargomis iškart persikrausčiau pas tave. Ir tik pavasarį.

.

.

uodė orą ir šypsojosi. . . o šiandien jo išvis nebėra! Kurgi jis dingo?“ Ir Ežiukas ėmė svarstyti. koks švelnus ir šiltas buvo tas atlydys!. ..kad dar vakar miške pyškėjo medžiai ir nuožmusis Senis Šaltis girgždino po langais savo didžiuosius veltinius. Tik snaigės sukosi rateliu ir kažkur tolybėse kalė Genys.Atsilie-e-epk!. Juk net Meškiukas neįstengia įkopti į pušį su veltiniais! Jeigu palindo po ledu. „Negali būti.Vaje. ir miške kvepėjo pavasariu.šūktelėjo Ežiukas. . „Jeigu jis įsirangę į pušį. O jeigu jis visai išsikraustė iš miško. 207 . Sukosi snaigės. . . v .laužė galvą Ežiukas. kur galėjo pasislėpti Senis Šaltis.Seni Salti! .manė sau. Tačiau niekur nė garso. Mat Senis Šaltis sėdi dugne apsiavęs veltiniais ir kvėpuoja. aš būtinai aptiksiu jo pėdsakus !“ Tada Ežiukas šoko ant slidžių ir nudūmė tarp medžių. upėje jis nepamatė nė vienos skylės ir niekur neaptiko jokių pėdsakų.kur nors po pušimi turėtų riogsoti jo didieji veltiniai. Ežiukas sėdėjo savo namelio priebutyje.. Bet po jokiu medžiu nebuvo veltinių. .kur nors upėje būtinai turėtų būti skylė ir iš jos turėtų virsti garas.nesiliovė galvojęs Ežiukas.

. kartkartėmis atkragindavo galvą.Jis išėjo.Tuk tuk! .jau iš tolo sušuko Ežiukas.Ežiukas sustojo.O jis išėjo be pėdsakų! .Tuomet kur jo pėdsakai? Genys nukorę į Ežiuką nosį.Geny! . . kirsdavo nosimi: tuk! Tiško pušies žievė ir švelniai šiugždėdama krito ant sniego. kur yra Senis Šaltis. .tarė sau Ežiukas. v „Genys turbūt žino. .A r nem atei Senio Šalčio? .. prisimerkė ir įsivaizdavo gražuolį Genį raudonomis plunksnelėmis ir ilga nosimi. Genys tupėjo pušies viršūnėje. lyg supykęs.“ Ir pribėgo prie Genio..Jis aukštai tupi ir viską mato. pasimarkstydavo ir.pabeldė Genys. . . pažvelgė prisimerkęs ir tarė: .

v Senis Šaltis iš pradžių užmetė ant jo savo veltinius. Ežiukas nusiramino. .Aš pasakiau: „Meškiuk. patraukė namo ir pakeliui įsivaizdavo v apsnigtą Kodėlčių šalį.vėl ėmėsi darbo Genys. Juk šitaip lijo! .nusistebėjo Ežiukas. . .“ . .Kaip tai? .Į Kodėlčių šalį. per kurią dabar turbūt keliauja Senis Šaltis ir girgždina savo didžiuosius veltinius.Vėl tu prapuolei.J u k aš tavęs laukiau.Ogi labai paprastai! Atskrido debesėlis ir nusileido visai žemai.Na tai kas? Būtum pasiėmęs skėtį ir atėjęs.O ką aš pasakiau.O tu argi neturi skėčio? .paklausė Meškiukas. kai išsiskyrėme? -K ą ? . . ateik vakare gerti arbatos. .tarė Ežiukas. .Pats tu prapuolei.Reikėjo pasiimti skėtį ir ateiti. Tuk tuk! . .Kur? . tada užsiropštė pats ir nuplaukė.. kad ateisi gerti arbatos! .Argi aš neturiu virdulio? 209 .

žybt! .Kaliošus .Taip. Aš taip ir pamaniau: „Tuoj ateis Ežiukas.4 4Virdulį užkaičiau. tada . sėdžiu.O jeigu būčiau susirgęs? . . . kad batai yra kaliošai.tarė Ežiukas. .Kodėl būtum t i k r a i susirgęs. Pasėdėjai. Meškiuk. .nėra. tikrai būčiau su­ sirgęs. .Klausyk.Cha! Batai! Apsiauk.eik.Betgi tu turėjai pas mane ateiti! .O tau reikėjo įsivaizduoti. o tavęs . .J u k žinai. . priebutyje nusiauk. jeigu turi skėtį? . tada . palaukei.vėl apsiauk! Juk žinai. kad būtų peršlapusios letenos! . kaip aš tuos batus aunuosi.O batai? . laukiu. vadinasi. tada jie lengvai nusiautų..Ką čia šneki? .nusispyrei.Tačiau nesusirgai.imk ir pats ateik.Reikėjo apsiauti kaliošus. jeigu kas nors kam nors sako: „Ateik pas mane gerti arbatos4 4 .Kaip? . o tada .žybt! apsiavei. .Sunkiai! . . tas kas nors sėdi ir laukia.Bet jeigu būčiau ėjęs pas tave per lietų.Ogi todėl.O ką? 210 . kad aš neturiu kaliošų. .

211 .Ar aš koks senis? Iš kur aš gausiu botus? .nelaukei? Pats sakei:.Vadinasi. O gal. .O kodėl manęs laukei? . laukiu. .“ . galėjai apsiauti botus.. o tavęs . . niekaip negalėjai pas mane ateiti? . sėdžiu.Virdulį užkaičiau.Aš tavęs nelaukiau.nėra. maniau sau. jeigu aš juos s u n k i a i apsiaunu? .Tiek to.Negalėjau.Kaip jie lengvai nusiaus. ateisi.Teisybė.Kaip .

. Ežiuk! Arbata buvo labai skani!“ . 212 . .O ką aš pasakiau? . „Iš kur jis čia atsirado?” . Supratai? . lauke lyja. virdulys pūškuoja.Gerai. pavaišinau tave arbata ir palydėjau į priebutį.visai šalimais atsiliepė Gaidys ir išniro iš rūko. „Kur tu eisi. o tik gieda Gaidys. ir atrodė. kad tu atėjai. Buvo atlydys. kad nėra nei eglių.vėl pagalvojo Ežiukas ir šūktelėjo: .Pamanykite! . Ežiuk.O ho ho ho o!.Tu pasakei: „Ačiū.. šitokiu oru?“ Užgiedojo Gaidys. nei krūmų. „Iš kur jis čia atsirado?” . Miškas skendėjo rūke.Ko ko ko! .O aš įsivaizdavau.O ką? .. Apnakvindinau pas save.pagalvojo Ežiukas ir nubėgo žemyn nuo priebučio.suniurnėjo Meškiukas. Ir ką? Ką tu darai? . Manęs nėra.Palydėjo į priebutį! O aš tavęs net iš namų neišleidau.

Aš — karalius.Turiu tik kepurę. . Jūsų Didenybe! . . raudonais batais. 213 . Argi mano valdinys neturi skrybėlės? . didingai nusivožė skrybėlę ir nusilenkė. .užsispyręs pakartojo karalius.Neškite čia.Ką? .O kam pintinė? .didelis. . bobausių nerenkame.Repetuosime tūpsnį.tarė karalius.oriai atsakė Gaidys. Jūsų Didenybe.paklausė Ežiukas. . . . . .plunksnelę.Taip.. O mes štai čionai .tarė Ežiukas ir kaip mokėdamas brūkštelėjo kepure priešais save per sniegą. po sparnu pintinė.Jis išsitraukė iš už juostos plunksną ir įsmeigė į Ežiuko kepurę.tūpsnis.Sveiki... .Ežiukas akimirką patylėjo. . juk dabar žiema! . . Jūsų Didenybe! .nesuprato Ežiukas.. .O mes.Ką gi. . . . juodomis kelnėmis. . A nt batų skimbčioja sidabriniai pentinai.tarė Ežiukas.paklausė Ežiukas.Kas tu toks? .pasisveikino Ežiukas.Bet.patvari kailinė kepurė. Ir .Sveiki. . . rudas.Į mane reikia kreiptis „Jūsų Didenybe4 4 ! .Pavasaris! Bobausiai! ..Aha.Pavasaris! Bobausiai! .Labai gerai! . Ežiukas nubėgo namo ir sugrįžo su kepure. Jūsų Didenybe.Mėginkime! ..

. Jūsų Didenybe. klajojau. Jūsų Didenybe. .A nksčiau jis nevalgė.Seniai draugaujate? .mes? . . . .Ar greitai ateis Meškinas? .Aš su Meškiuku. .Turbūt pavargote.paklausė jis. O dabar pakvieskite savo karalių vidun ir pavaišinkite arbata..sumišo Ežiukas.” 214 . Krosnyje spragsėjo malkos.O argi mano karalystėje meškos valgo grybus? .Kas tie . aktoriavau. bet susigėdo.atsakė Ežiukas.Mielai! Ar seniai?. gyvena toks šaunus Ežiukas. .norėjo paklausti Ežiukas. . Karalius oriai atsisėdo prie stalo ir nusiėmė skrybėlę.Nuo vaikystės. giedojau ir nežinojau.Ežiukas įsivedė Gaidį į namus ir užkaitė virdulį. .įprato. Jie sėdėjo prie virdulio..Gerai.Ar seniai vaikštote po mišką? .Nuo aušros. . .Meškiukas? Greitai. . Ir Gaidys v galvojo: „Štai gyvenau.Bet su m ani­ mi . . anapus rūko. kad miške.Kas? „Ar seniai tapote mūsų karaliumi?” .

O Ežiukas galvojo: „Nėra jis toks beviltiškas pamišėlis. šis orus gaidžių karalius atrodė tik geras raukšlinas seneliukas. . o tada.tyliai atsiliepė Gaidys. Be skrybėlės.Gerkite. pasiprašysiu. gerkite. miške drauge su jais ir nubaigsiu savo amželį. Jūsų Didenybe! Ir grūdelių palesiokite! . kad Meškiukas . kad kokios. Turbūt tik nepratęs vaikščioti po mišką su pentinais/ 4 O Gaidys galvojo: „Jeigu paaiškės. kurią pasidėjo ant kėdės. gal priims.toks pat kaip Ežiukas. .4 4 .Geriu.

galvą pakreips . Būdavo.. 7 . tada .pasigyrė Meškiukas.Ir rašyti.buvo neraštinga. . O senelė jam kojeles sūdydavo.sūdydavo? . . -Sveikatai.įsiterpė Ežiukas. . Senelė atsisės.Ir skaičiuoti. .O mano senelė.Iš močiutės. ..Kaip . pasūdykime kojeles!” Senelis apsidžiaugia .Sumerks kojas į rėčką ir čiumpa smuiką.su­ sigraudins. 216 .Kiški. .Ir rašyti? ..druskos ir pelenų iš krosnies.Kam? .Ir skaičiuoti tave išmokė? . .Maniškis smuikeliu griežė. Užtai senelis švilpyne švilpdavo. . iš kur tu viską žinai.paklausė Ežiukas.O mano senelis.labai jam tai patikdavo.tarė Meškiukas. įpildavo į rėčkelę.Pašildydavo vandens. Kad jūs žinotumėte.vis ant krosnies sėdėdavo. . . . sako: „Na. kokia buvo m ano m o­ čiutė! . . Meškinėli.

. .Iš šeivamedžio? .O maniškiai abu švilpaudavo. man taip pat švilpynę išdrožė. ir tiek. .atsiduso Kiškis. ..Argi mes . senelė verkia.O jie .Labai senelį mylėjo. Kai paaugau.Ar jis tik liūdnai grieždavo? .Ne. . tėvas žuvo. mama prapuolė.tarė Ežiukas.. su šerpetėlėmis. . Kiškuti! . Švilpauja sau. . Seneliui liepinės patiko. įduos angliuką . Prabus .N iekada nesu girdėjęs.patyliukais. . .Senelis žuvo.ir švilpauja. Užtai kokią močiutę! Pasodins prie lango. Jų garsas.Ką tu! Kartais kad užplėš! Aš šoku. Tylu ir gera buvo rudeniniame miške.Išmokyčiau jus traukti šaknį.O maniškis žuvo. iš liepos. v . .Pamiršau. .paklausė Kiškis. kad ežiai švilptų.Senelis senelę taip pat išmokė. .Tik bijau. aš nemoku drožti švilpynių.prabilo Kiškis. Tik močiutę ir teturėjau. .piešk. . Visi patylėjo.O dabar pagrotum? . Be to.Kodėl? .nusistebėjo Kiškis. . kad neišeis: senelė su manimi dvi žiemas plūkėsi..kokie kurmiai? 217 .

pelenų. prisiminė jis.Tu mus ir taip daugybės dalykų išmokei! . o Meškiukas tylutėliai džiaugėsi. Kiškis pro ašaras išvydo savo mylimą močiutę. kad visi sėdi. o kaip reikia jas sūdyti. ir Ežiukas negirdimai. pats sau. . įbėrė druskos. Meškiukas. prisišildę vandens.. užgrojo švilpyne. sūdosi kojeles.tarė Ežiukas. .O gal imkime ir kojeles pasisūdykime?! Ir visi apsidžiaugė.

vakarais gerdavo arbatą su bruknių uogiene ir guldavosi miegoti. 219 .svarstė Ežiukas. bet gulėti ant nugaros būdavo dygu. o paskiau papasakosiu Asiliukui ir Meškiukui. išklodavo jomis grindis. todėl versdavosi ant dešinio šono ir užsimerkdavo.nedidukas Triušis šiaudine skrybėle ir mėlynais ūsais.iškart susa­ pnavo Afriką.paklausė Ežiukas. Kaip reikiant viską apžiūrėsiu. miške prisilaužydavo eglišakių. smėlis geltonas. Ir tada prasidėdavo stebuklingasis sapnas.. pučia vėjelis.. Jis kasdien vėdindavo savo namelį. “ Jis apsivertė ant dešinio šono.D an­ gus ten mėlynas. . „O gal sapne pasidairius po Afriką? . kai medžiai nusibloškė nuo pečių sniegą ir aukštai į dangų užvertė lengvas galvas. Iš pradžių atsiguldavo ant nugaros. Iš kraštų tupėjo liūdni raganosiai. bėgioja liūtai. . atvirto ant nugaros ir susimąstė. užmerkė akis ir .Kas tu toks? . Ji buvo visa geltona po žydru dangumi. v Štai ir šiandien Ežiukas atsigėrė arbatos. o per vidurį . Ežiukas pradėjo sapnuoti stebu­ klingus sapnus.Kovo mėnesį.

paklausė jis. o Asiliukas . Liūtai miega. Ir link­ telėjo.Ežiukas.pamanė Ežiukas. Ir jiems abiem būtų linksma ir gera!“ .Mažasis Gyvasis Kaktusas..Jis .O raudonąsias ar mėgsti? 220 . Ežiukas. Ki-ku šūktelėjo beždžionėms.geras? . . Labai gražu! O kas tas Kaktu­ sas? . Meškiukas valgytų šitą baltą minkštą morką.Toks dygūnas. Klausyk.apžiūrinėdamas jį murmėjo Triušis.O kur liūtai? . ..pagyrė jis.. verčiau aš tave pavadinsiu Mažuoju Gyvuoju Kaktusu! .atsakė šis ir kilstelėjo skrybėlę.O kas tu? .naudingas... .. Man jį parvežė dovanų iš vienos dykumos.paragino Triušis. . .Dabar vidurdienis. kad jie būtų čia!.. „Aš .. .Labai skani baltoji morka! . . kaip jį nulupti. . .Ežiukas.Vaišinkis! . Čiupo letenėle bananą ir parodė. Ežiukas valgė bananą ir galvojo apie Asiliuką ir Meškiuką: „Oi.Triušis Ki-ku. .taip pat naudingas dygūnas“. nori? Ežiukas vėl linktelėjo.Ar jis .žieveles. Pavaišinsiu tave bananu. ir šios nuleido nuo medžio kekę bananų.

Triušis susimąstė. . .surado jame šviežutėlę kietą morką. . O kokios tos raudonosios morkos? . ..Ne. su kuriuo visada leisdavosi į keliones. Ir Ki-ku.ji skanesnė už bananą.pasiūlė.Čia . v . o dar grikši! Ar ilgam pas mus atvykai? .Labai raudonos.Gal kartais turi kokią morkytę? Ežiukas žvilgtelėjo įmaišelį. Juk aš čia esu sapne.Zinai.Vaišinkis! .tarė Triušis. .Tik vienai nakčiai. . Bet kitą naktį galiu ir vėl atskristi. v .stebuklas! . kai grikši. .. kaip visi triušiai.atsakė Ežiukas. .Man labai patinka. . įniko garsiai grumšnoti morką ir iš pasitenkinimo net prisimerkė. ir . O kai grauži.tarė jis.bananas. jos grikši tarp dantų.

Ežiukas žvilgtelėjo į stalą ir staiga pamatė savo kelionių maišelį.O visai nevaikščioti . kad nemiela buvo į ją žiūrėti. kaip liūdnai dūsauja pajuodęs kovo sniegas..pritarė Ežiukas. A nt jo gulėjo raštelis: Mažajam Gyvajam Kaktusui . . ir ši nuo lietaus tapo tokia šlapia.Sėdėk namie kiaurą dieną. Triušis pasimuistė. net upė.Man įgriso vaikščioti šlapiam. .nepamiršk maišelio su morkomis!. .tarė Meškiukas. Už lango mėlynavo miškas ir buvo girdėti. . Tik. Ir Ežiukas prabudo. prikimštą bananų.nuobodu. .Butinai atskrisk! Aš tavęs lauksiu ir parodysiu liūtus.linktelėjo Ežiukas.Ir man.Ki'ku! v Štai kokia nepaprasta istorija! Viskas permirko .ir krūmai.. .Nuobodu. Brrr! 222 .Baltosios morkos! .Zinai ką? . . v ... ir žolės. . ir medžiai.šūktelėjo Ežiukas ir puolė prie stalo. .

„Skėtis . Ką? .į statinę.Surištume galus. .Pasidarykime skėčius. tu . o Meškiukas apvožė jį statinaite.“ .Po gerą.tarė Ežiukas.Ko čia mėgdžiojiesi? .tai lazdelė. jeigu lyja ir lyja? .O iš viršaus .O iš ko? . Ežiukas sėdėjo šalia ir. tvirtą skėtį. O ant apskritimo . taip pat mąstė.pasiūlė Meškiukas. .O kaip žiūrėti? . Tuomet reikia statinės ir statinaitės.paklausė Meškiukas.apskri­ timas.pasiūlė Meškiukas.Tuomet. susiėmęs letenėlėmis galvą. . o tarp jų .Puiku! Ežiukas kaipmat atrideno iš kamaraitės statinę ir statinaitę. O ką daryti.Aš nesimėgdžioju.į statinaitę. .. . . . kas neperšlampa. .kas nors.Bus šluota. . Aš .Brrr! .Ir aš . 223 .Meškiukas pasikasė pakaušį ir susimąstė.Sugalvojai? . . .lazdą.patvirtino Ežiukas. . .tarė sau Ežiukas..Pamanykite! ..Dar ne. .ne.O jeigu prisiskintume eglišakių? .Pro plyšį.

Kaip aš eisiu.Nuostabu! . . . . .Šlepsėk garsiau.šūktelėjo Meškiukas.Nesupratau. jeigu nematau? .sugaudė statinė. Kas jūs tokie? 224 .Bū bū bū! . . . .kliuktelėjo statinaitė. .pasipiktino Kiškis. . . kaip lietus subūgnijo į statinės. . Vienas statinėje.pranešė Meškiukas.Bū bū bū! Bu bu! . dugną! Ai.tarė Kiškis.tarė Ežiukas.pasiskundė Meškiukas. kurioje tūnojo Meškiukas. .Pas mane sausa! . kitas statinaitėje jiedu išėjo į priebutį.Dabar .O tu eik paskui mane. Oi. . .Pas mane taip pat! v .Ir nutrepeno prie durų.Jūs .Mano statinėje nėra plyšio. kaip subarbeno į statinaitės dugną! .Dabar joks lietus nebaisus! .sausi.Kas esate? . sukliuksėjo stati­ naitė. statinėse! .vėl subaubė statinė.Gerai. Ir tada iš kažkur iššoko Kiškis.Aš šlepsėsiu letenomis! Ir jie nulipo nuo priebučio. aš šlapias. . .plyšį! Meškiukas prapjovė plyšį.Bu bu! . ..Šitaip nesąžininga.pagyrė Ežiukas.suriko jis.Ei. . nes aš negirdžiu! . jūs.

. .Akims. .Nieku gyvu! . . čia judu.subosijo statinė. . 225 .Bėk greičiau! Ir Kiškis nuliuoksėjo.A.čionai! .sukliuksėjo statinaitė.šūktelėjo Ežiukas.išridenk statinaitę. .Nesakysime! .subaubė statinė. čia juk tu? . o Ežiukas su Meškiuku ėmė kopti į kalvą.verkšleno Kiškis. .Ausims.pritarė Meškiukas. . .O kam skylės? .Bėk pas Ežiuką. pramušk skyles ir .Priimkite ir mane! . . tiesa? Ežiuk.

.Aš šlepsiu. šoko dvi statinaitės ir statinė.. Ir kas jo para­ gaudavo. . stumdydamosi šonais. Tik dugne telkšojo juodas dumblas. Kartą prie šulinio atėjo žilas senolis.nusikvatojo Kiškis ir vos nenusirito žemyn. .Cha cha cha! Ausys! .nieko negirdžiu.Kur tu esi? Kur? . o ant kalvos.šaukė Ežiukas.Čia aš! Aš! . šlepsiu! Ar girdi?! .Oi.O iš jos —ausys! —klykė Ežiukas. Kadaise vanduo šulinyje buvo šaltas ir gardus. sakydavo: „Nesu gėręs saldesnio vandens!“ Bet ilgainiui šulinys paseno. kaip šaunu! .Nieko nematau! . 226 . Ir taip jie užsirabaždino į kalvos viršūnę.Taip būgnija . Ir vienai statinaitei ant pakaušio styrojo ir mirko lietuje kiškio ausys. . . purslojo upė. kuriame naktimis atsispindėdavo žvaigždės.spiegė Kiškis. Atbėgo Kiškis..gaudė statinė.gaudė statinė.. . ir vanduo jį paliko. Šniokštė lietus.Kas? Kur? .

. šuliny! . kad vėl būtum jaunas.atsiduso šulinys. Vėl atrodė jaunas. Ir senolis ėmėsi darbo. Noriu. . tašė rąstus ir meistravo stogelį.Gaila man tavęs! .. Juk kadaise aš tave iškasiau ir sunėriau medinius tavo šonkaulius! .tarė jis. atsigabeno rąstų ir ėmėsi kirsti naują rentinį. Ilgai jis plušėjo. O per naktį tu vėl prisipildydavai. Vėl sugrįžo į jį vanduo ir buvo šaltas ir gardus kaip anuomet.tarė senolis. Išsėmė iš dugno dumblą. .. Pagaliau šulinys buvo baigtas. švietė gelto­ nais šonais ir kvepėjo šviežia mediena.atsiduso šulinys.Kai buvai jaunas.. .Och!. nes senoliui reikėdavo vis ilgiau ir ilgiau ilsėtis.. Aš taip pat visą dieną dirbęs valandžiukę nusnūsdavau ir galėdavau vėl darbuotis. .iš tavęs vienu kartu buvo galima pasemti šimtą kibirų vandens.Sveikas.. Kiekvieną rytą ateidavo prie šulinio. išmetė varlę. Atsisveikindamas senolis padovanojo šuliniui skambią grandinę ir lengvą skardinį kibirą.O cho cho! ..Štai mudu ir susitikome.. .. 227 .kalbėjo senolis.Ir stogelis virš tavęs sutrešo. ir kibiras nežinia kur prašapo. Ir jo dugne kvarktelėjo varlė. . .v .. ir rentinys supuvo. gilino jį. Bet sulig kiekviena diena darbas judėjo vis lėčiau ir lėčiau.

girdyk praeivius vandeniu. Ir nulingavo keliu. iškart atjaunėdavo dvidešimčia metų.tarė jis.girgžtelėjo grandine šulinys..būk čia ilgai. o paskiau .numojo ranka senolis.Na. Ir laukė jo kitą rytą.nusiminė. vėl ateis žmogus ir tave atjaunins.. ..Kas atjaunins tave? . O kai susensi. . o vanduo jame tapo toks skaidrus.Et!. Ir pavargo laukti .O tu? .. . . v Šulinys ilgai žiūrėjo jam įkandin. kad jeigu kas jo atsigerdavo. .visą vasarą. .

kuriuos pamena Ežiukas. nes tiesiai priešais priebutį tupėjo tikriausias Liūtas. Bet po kiek laiko susivokė. Susprogo medžiai.murmėjo Ežiukas. Todėl visą savaitę sėdėjo priebutyje. Pirmiausia pražydo mėlynos žibutės.tarė sau Ežiukas. Kas čia dabar? .senas kelmas. sužaliavo žolė. Jis buvo žaliais karčiais ir turėjo plonytę žalią uodegą. gurkšnojo arbatą ir dainavo dainas. išleidęs žalias atžalas ir per vieną naktį pražydęs. Viskas žydėjo.Jeigu čia būtų Afrika. ir miške sulalėjo tūkstančiai lietaus išpraustų paukščių. kad aplink jo namelį . kad ten . aš tikrai būčiau pamatęs Liūtą! “ Staiga jis šmurkštelėjo vidun ir užtrenkė duris.Šis pavasaris buvo nepaprasčiausias iš visų. pro rakto skylutę apžiū­ rinėdamas Liūtą. „Negali būti! . kad vieną rytą prabudęs ir išbėgęs į priebutį Ežiukas pamanė atsidūręs geltonų geltoniausioje Afrikoje. Jos siūbavo ant savo plonyčių kojelių ir buvo tokios geltonos. Ežiukui atrodė. Ir kol jos žydėjo. Tada pražydo pienės. .jūra ir vos jis nulips nuo priebučio iškart paskęs. 229 .

O paukščiai lekia dabar iš pietų..Viskas žydi! . ir jiems lietus taip pat plauna plunksneles!” 230 . kelme­ liai ir laukymėlės.manė sau Ežiukas. iki ryto šniokšdavo tikrų tikriausios liūtys. O kai kitą rytą prabudo. kad senoji jo kėdutė apsipylusi lipniais beržo lapeliais. danguje nakti­ mis grumėdavo griaustinis. ir nors žaibų nebuvo matyti.išėjęs į priebutį uždainavo Ežiukas. Pasiėmė senąją savo kėdutę ir įstatė ją į rėčką su vandeniu. . „Miškas prausiasi! . pamatė. Užvis labiausiai Ežiukas mėgo šias pirmąsias tikrai pavasariškas dienas! Miške nebeliko nė vienos sniego salelės.Prausiasi eglės.

Smėliu. . . nušveisti jam ragus.. kuris sraunumoje gaudėsi blusas. . .Pasiimk eglės kankorėžį! .atsakė Ežiukas.Kar-r-r! Var-r-rganas kelias! .suniurnėjo Briedis. . „Aš taip pat turiu būti švarus! .Eglės kankorė­ žiu lengviau nušveisti! .Dar neparskrido! .tarė sau.Vis tiek kvepia švariais paukščiais! Ir tada Genys pačioje pušies viršūnėje įnikdavo švarintis plunksneles.šūktelėjo Ežiukas.grebluodavo Varna. Ir Briedis nuėjo į paupį.O kuo patartumėte man nusišveisti ragus? . o mano ragai nešvarūs. Tupėjo iki kaklo le­ diniame vandenyje ir pakeltoje letenoje laikė kuokštą pernykštės 231 . išpraustų paukščių. kaip apsišvarinti. .išėjęs į laukymę priešais Ežiuko namus paklausė Briedis. .Juk nepatogu. O Ežiukas uosdavo orą ir sakydavo: .sakydavo Voveraitė.Ragus užvis geriausia šveisti smėliu.Juk jie parskris ir sakys: „Geny. Jis buvo gudrus ir žinojo. atsigulė prie pat vandens ir paprašė Lapino.parskris paukščiai.Rytais Ežiukas išeidavo į priebutį ir laukdavo švarių. . . kodėl tu toks dulkinas?” Kiškis tupėjo po krūmu ir prausėsi ausis. .Tuojau! . .tarė Lapinas.. .

. .Kur tie jūsų ragai? Briedis palenkė ragus.negražu. kad blizgėtų? .Blizgantys ragai . v .žolės.tarė Ežiukas. Jie turi būti. . Blusos sušalo vandenyje ir dabar ropojo letena prie to kuokš­ to..Norite.Štai ir viskas! .Ne.paklausė. ir ją nunešė srovė. O kai visos suropojo. Lapinas metė pernykštę žolę į vandenį. . . ir Lapinas ėmė šveisti juos smėliu..tarė Lapinas ir išbrido į krantą. migloti! .

Visi visi visada būkime kartu! . kad neblizgėtų? .Su upe.Sutinku. .Su kuo? .linktelėjo Meškiukas. vieni su kitais. 233 . .Kad neblizgėtų. .taip jam buvo gera ir malonu.Žinoma. Kiškis nusiplovė ausis ir ėmėsi uodegėlės. Genys išsivalė visas plunksneles ir dabar buvo švarus ir atjaunėjęs.O aš? Ir aš su jumis! v .Vadinasi.. .Imkime ir niekada.Ir aš. .pritarė Paršelis. Tada iš kažkur atliuoksėjo Kiškis. O Ežiukas jau seniai skudurėliu nusišluostė kiekvieną spygliuką ir buvo toks švarus.Mes visi .drauge.pasitikslino Lapinas.patvirtino Ežiukas.sušuko Ežiukas. niekada nesiskirkime! . . . . kad net švariausias paukštis nebūtų galėjęs pasigirti esąs už jį švaresnis! . O Briedis net prunkštavo . . su mišku. .tarė Meškiukas.

O sutemose pamėlsta.tarė Kiškis. . . . . .O jeigu įmeti eglutę. . .. .Laužo dūmai . Nuostabu! . .pasakė Meškiukas.apvalainas...mėlyni.pratęsė Ežiukas.Kartais ir letenų pagalvėlių pritrūksta.Tikrai.Sutemose . . 234 .pataisė Meškiukas. Kukuoja.paaiškino Kiškis.patikslino Paršelis.Ir gegutė. .Ko gi tu verki? . . melsvas.Man dar niekada nebuvo taip gera.sukūkčiojo Paršelis. kaip m an patinka žali dūmai! . .pasakė Meškiukas.Nagelių. ima virsti juodi. lengvučiai. . . Karstelėję. kaip debesėliai. Ir pravirko. .Mat upė mėlyna.taip. .Kaip puiku! . .tarė Paršelis. . .Mat pavasaris! .sušnibždėjo Paršelis.Ak. pavasarinis žalias dūmas virš medžių . . koks? .pridūrė Ežiukas. . . .visai kas kita. lyg laužo dūmelis. . .O miškas patvinęs žaliu dūmu. .Ir balti.linktelėjo Ežiukas.Vis tiek jis karsteli. . o kukavimas . .Nagų.pridūrė Ežiukas.Koks.tarė Paršelis.Tokie melsvi „kukū“ plaukia virš miško.O mes skaičiuojame. plaukia ir plaukia. .pridūrė Kiškis.įsiterpė Meškiukas.Melsvi „kukū“. .Ne. .Melsvi „kukū“. .

„Nagi! . Tokių dalykų Ežiukui dar niekuomet nebuvo nutikę. ko jis dainuoja ir linksminasi.Ir lauki. O štai dabar..O gal užkukuos?! Gal?! — cyptelėjo Kiškis. jis kiauras dienas dainavo ir linksminosi.tarė Ežiukas. kad atėjo pavasaris.ir nuplaukia! .O kartais .Nagi!“ Tik staiga: „Kukū! Kukū! Kukū!.tyliai šnabždi.“ . . .sakydavo Meškiukas. . o jeigu kas nors paklausdavo. pasikvietė du kiškius ir tarė: 235 . . Taip yra todėl. ir baigta. ..Sėdi ir lauki. Ežiukas tik nusišypsodavo ir uždainuodavo dar garsiau. kai atėjo gegužė. .Kaip debesėliai. .„kukū“.atsiduso Meškiukas. . Dar nie­ kada jam nekilo ūpas dainuoti ir linksmintis be priežasties. Todėl Ežiukas ir linksminasi! O Ežiukas susirado kamaraitėje smuikelį.

Ir vėl primerkė akis ir užgriežė „Liūdnąjį Uodelį“. . Voveraitė tupėjo drevėje ir žinojo.Nežinau.nusistebėjo Ežiukas.paklausė Pirmasis Kiškis.Dzi dzi dzi!.Ko mes čia sustojome? .giedojo smuikelis.. kur jis traukia? .Ne. . nenuleisdamas akių nuo Voveraitės drevės. o pats. —Kai reikės. pasakysiu. ..Palaukite. Ir Ežiukas net prisimerkė .paklausė Pirmasis Kiškis. .Argi nesuprantate? . . ėmė griežti pačią švelniausią kokią mokėjo melodiją. kol kas nereikia. Ir taip jie perėjo per visą mišką.Ar mums mušti būgnus? . Laukymėje Ežiukas sustojo priešais aukštą pušį. Ežiukas liepė jiems sekti iš paskos. žengė priekyje.paklausė jis Ežiuko. pasiimkite savo pernykščius būgnus ir grįžkite pas mane! Ir kai kiškiai grįžo užsimetę ant peties būgnus. ..Čia gyvena Ru­ doji Saulytė! .Argi nematote: aš griežiu smuiku!. .Eikite.suniurnėjo Ežiukas.atsakė šis. .Kažin. Ji vadinosi „Liūdnasis Uodelis“. 236 . . v . kad po pušimi stovi Ežiukas. . užvertė į viršų snukelį ir..O būgnus ar mušti? .atsakė Antrasis. . . grieždamas smuikeliu.taip jam buvo gera ir graudu..

-Je ig u tu sėdi.Kur? .Kai išeini . kad Voveraitė žinotų: Ežiukas tebestovi apačioje ir laukia. 237 . todėl iš drevės nesirodė. .atsisveikinti.pasakė Ežiukas. iki vakaro. užleisk jam vietą. linktelėdavo kiškiams. Bet ji norėjo ilgiau pasiklausyti smuikelio.. o kai pavargdavo. kada ji pasirodys. ir šie pradėdavo tyliai mušti būgnus.Kai ateini į namus. O Ežiukas griežė visą dieną. .pridūrė Meškiukas. reikia pasisveikinti. . . o prieina koks senučiukas.griežia „LiūdnąjįUodelį“ ir vadina ją Rudąja Saulyte. ..paklausė Kiškis.

Voveraite! .Laba diena! . . Įšilęs saulutėje. prie urvelio miegojo Žiurkėnas.Voveraitė išpūtė į Kiškį akis. .Nes aš uždaryčiau langą.uždaryk langą. .pataisė Meškiukas. Jis taip saldžiai šnopavo. bėk! .O jeigu pūs. Ežiukas parodė. „Dabar reikia kam nors pasakyti: „Į sveikatą! “ . kurią jis pamatė.Jeigu kas nusičiaudės. Ji sėdėjo ant kelmelio ir gliaudė riešutus. . Pirmoji.O ką? .. .ir pasakyk: „Ačiū!“ . .O kur? .nusičiaudėjo Žiurkėnas. . ką daryti: nusiskynė žolytę.nusilenk.Ar tau nepučia? .Kur sėdi. buvo Voveraitė.atsakė Voveraitė. apskritai. 238 .Aha! . kaip reikia nusilenkti. . .Ir Kiškis dingo.paragino Meškiukas.pasisveikino Kiškis. .Ne.Ežiukas griežtai pasižiūrėjo į Kiškį. Lik sveika. v pritykino prie Žiurkėno ir pakuteno šnervę. kad Kiškis iškart sumetė..Labai ačiū! ..Stok! Jeigu tau ką nors padovanos arba tave pagirs .Kur tu matai langą? .Apči! .šuoliuodamas pamanė Kiškis.Ir Kiškis dingo krūmuose.Na. aš tik šiaip. ten ir užleisk. . . pasakyk: „Į sveikatą! “ .Ne. . Ir Kiškis nukūrė. .

į sveikatą. .Į sveikatą! .Ačiū! . . pučia.žioptelėjo Lydeka. . .išlėkęs į paupį susigriebė Kiškis. Ir atsidūrė beveik vidury upės. „Kažką dar turiu padaryti..Ziop-žioplys! . . nepučia. senele! .šūktelėjo Kiškis.Prašom! Sėskitės! Jis pašoko ir paplekšnojo letena per kamieną. .apsidžiaugė Kiškis. Tingiai viksėdama uodega. v . .Pa­ sisveikinau. Tada Kiškis atsitūpė.nusilenkė Kiškis. priartėjo sena Lydeka.Laba diena. Ir nubėgo. aha!“ Pašoko ir tarsi lyno akrobatas žengė pušimi. kaip jam viskas gerai sekėsi. atsisveikinau. galva įvirtusią į vandenį.Labai ačiū! Ir nudūmė papasakoti Ežiukui su Meškiuku.

Kiškis pašoko.. . ištiesusi letenėlę.Nieko nematau.Pavasaris! Pavasaris! .Nuleisiu pintinę! . čia! Kiškis spoksojo išpūtęs akis. . . su kuria eidavo grybauti. .Voveraite. įsikabink! Kiškis kuo tvirčiau įsikirto ir Voveraitė užtempė jį į pušį.paklausė Kiškis. buvo labai gražu.Lipk vidun.vėl pasakė Kiškis.Lipk čionai! Pasižiūrėk.šaukė Voveraitė. . . 240 . kažkur rodė. kaip gražu! .O tu įsikabink. kad reikės nusileisti žemyn.Argi aš tilpsiu? . bene juokauji? .Kiški! Kiški! Kiški! Greičiau bėk šen! .Voveraite.Voveraitė tupėjo aukštai pušyje ir.. aš tave užtempsiu! Ir nuleido pintinę. . . bet vis tiek negalėjo pamiršti.šūktelėjo Voveraitė. kaip kve­ pia? Kiškis pauodė orą. . po medžius.Tu tik pažiūrėk! . bene juokauji? Juk aš nemoku.Kas atsitiko? .O tu čia pažvelk. kad Kiškiui užgniaužė kvapą..Jauti. Leidosi saulė ir buvo taip gražu. .

pagalvosime paskiau. .Vėliau.O kaip aš nulipsiu? . iš ten irgi gerai matyti." Ir Kiškis liovėsi drebėti. žiūrėjo į besileidžiančią saulę ir suprato: tikrai labai gražu.čiauškėjo Voveraitė.tarė sau Kiškis.„kaip čia bus?“. vėliau. bet negalėjo negalvoti. Ir Kiškis staiga pagalvojo ko gi aš drebu? Kodėl aš amžinai . .. kad jam reikės nusileisti žemyn.paklausė jis. „Ir kam aš lindau į tą pintinę? . Geriau būčiau nubėgęs į paupį.“ v v . „kas čia bus?“. .Žiūrėk! Žiūrėk! nesiliovė Voveraitė.Tu tik žiūrėk! Saulė leidžiasi! Kiškis drebančiomis letenėlėmis laikėsi įsikibęs į šaką.Nusispjauk ir žiūrėk! Ir džiaukis! O kaip nusileisti . „kodėl bus?“ „Nusispjauk! . .graužėsi Kiškis. .

kuri dabar buvo gerai matyti.Ei! . išdidus paukštis atgal atmestomis ausimis. visa upė. Visa laimė.Aš matau! . Ir jam staiga pasirodė.Juk esi mano draugė. Kiški.išpūtė akis Kriuksis.Kodėl taip manai? .Juodas. .šūktelėjo jam Pienė. Iš kur tu ištraukei. .viskas priklauso jam. visa laukymė.paklausė Kriuksis. Na štai. kad aš juodas? . . Didelis. .Ko tu toks juodas? .Aš? . kad krosnis nebuvo pakurta! Šoko jis iš krosnies ir išlėkė laukan .Labai m an rūpi tave apgaudinėti! . . esi protinga Pienė.Aš visai ne juodas! .tarė Voveraitė. 242 . . .Ir atsistojo ant šakos. ir nereikia dėl nieko sukti galvos.Seniai taip reikėjo! Vaje.N aktį aš tavęs neįžiūrėčiau. kaip tu išgražėjai! Kartą paršelis Kriuksis užsilipo ant stogo ir įkrito į krosnies kaminą. Kiškiui. . kaip paukštis. kad visas miškas.tvirtino Pienė.visas juodas juodas! .

Jeigu tu manęs nematai.Aš pasilypėsiu ant akmens.Vadinasi.tarė Kriuksis.Ar dabar tiki.N aktį nieko negali įžiūrėti. kaip? . . Purvas juodas ir tu juodas.Kaip . .nematyti?! .Nieko nematau. O jeigu tu paklystum.atsakė Pienė.Žiūrėk. .Labai įdomu! . Tavęs visai nematyti.Numanau.O dabar tu atsistok ant akmens. Na.pasipiktino Kriuksis. vadinasi. jeigu esi juodas! . . kad esi juodas? . o aš atsigulsiu purvyne.Tai iš kur žinai. v . Kai buv vau paklydusi.. kad aš esu? .atsakė Pienė.Juodas. .Juk aš tave m a­ tau! . Štai taip. aš nematomas. . 243 . o tu prigulk ant žemės ir pasižiūrėk v į mane iš apačios.paprieštaravo Pienė.O tavęs nematyti.. . Juk negali baltuoti. tavęs niekas nesurastų.. .O dabar? . Kokios aš spalvos? . .Gali.Taip. Matai? -N e. aš esu juodas. .Aš naktį b a l t u o j u . .Tavęs nematyti. . mama pasakė: „Štai pienė baltuoja prie daržinės!“ Ten buvau aš. .. dabar aš pajudinsiu uodegėlę..

kad aš taip pat noriu pietų! . bet kad vis dėlto esu.Visus pakvies pietų.juodas.Kaipgi esi.atsiduso Pienė.Manimi gali nepatikėti. kad manęs nematyti.riktelėjo Kriuksis.Pasakyk jiems visiems.Ogi taip! . kad aš . .Bet tu juk žinai. . jeigu tavęs nematyti? . . o tavęs nepastebės. ..Tu pasakysi.Ir ką dabar daryti? . . kad aš esu! .

stovi ant akmens.Aš matau. .Ko tu tyli? .Matau. .Kaip jis gali praustis statinėje? . . . „Aš stoviu ant akmens. . .Greičiau nusiprausk statinėje. . .Matau. nematau.tarė Pienė.Štai..šūktelėjo jis. . . . . . jeigu jūs mane matote? .paklausė Kriuksis.O jūs mane matote? . v .paliepė ji. . . .Jis yra. ir eisime pietauti.Tai kam man praustis statinėje.tarė Pienė. Jis taip pat nori pietų.nusprendė jis ir toliau tyli.Pasakysiu. . . .tarė Pienė.galvoja Kriuksis.Bet tu dėl visa pikta atsistok ant akmens. .Ne.Svariai nusiprausk statinėje. stovintį ant akmens.atsakė mama kiaulė. Kriuksis žiūri į ją ir svarsto: „Mato ji mane ar nemato? Turbūt nem ato!“ .paklausė mama kiaulė.Antai.Bet jis juk nematomas. stovi.atsakė mama kiaulė.linktelėjo Pienė.pažadėjo Pienė. 245 . Kriuksis tyli.Aš noriu pietų! . “ .bet jie vis tiek manęs nemato. . . .ir eisime pie­ tauti. .atsakė mama kiaulė. Tada į kiemą išėjo mama kiaulė ir pamatė Kriuksį.

Bul bul! .nusistebėjo mama kiaulė. .Ar dabar aš gerai matomas? .paklausė jis. .Niekada nesu regėjęs tokio murziaus! Kriuksis šveitėsi..suburbuliavo vanduo.tarė Statinė. . .Aš noriu pietų! .nusprendė Kriuksis. kaipgi tu jo nematai. tačiau jis juk nem ato­ mas.dar kartą graudžiai suverkšleno jis. kad jos manęs nemato“. . Mama kiaulė priėjo prie Kriuksio. prausėsi.Štai jis. .Kaip gyva nesu mačiusi tokio juodo paršelio! . trynėsi. stovi ant akmens! .Uch! .Piene. . . „Aišku.Dar niekada nebuvai taip gerai ma­ tomas.Labai. kriuksėjo. . . pasikišo jį po pažastimi ir nunešė prie statinės. kad jis stovi ant akmens. . prunkščiojo ir pagaliau išlipo iš statinės visas rausvutis. .atsakė Pienė.Aš matau.

Kam tau reikia tokių karčių? .Kodėl taip padarei? . . .Kaipgi! Tu .tarė Cirokas. kurį žaisdavo visada: Čirokas paneria. kur visai plikutėlis Paršelis atbėgo v atsisveikinti su savo pažįstamu antinėliu Ciroku.Prieš žiemą Paršelis nusikirpo.. .Išsitepsiu moliu.atsakė Paršelis. . Paršelis!" v .Ar greitai išskrisi? .Rytoj.O kaip dar būtų galima žaisti? . vienas aš .paklausė Paršelis. .Ne. Jiedu šnekėjosi paupyje. . .Plaukelių buvo nedaug. Ir jie pradėjo žaidimą. . o Paršelis mėto į jį pušų kankorėžius.. . atsakė Paršelis.Kaip pavasarį parskridęs antinas su plaukuotu arkliu. . jie . . aš šūktelėsiu: „Cirokai! Čia aš.plunksnotas.plikutėlis. aš būsiu visas plaukuotas. v .šeriuoti.paklausė mažasis antinėlis Cirokas.O kol tu atpažįstamas.O kai parskrisi. geriau kaip plikas Paršelis. 247 . pažaiskime kaip plikutėlis Paršelis su mažuoju antinėliu Čiroku. . .Ar aš tave atpažinsiu? -Jeig u neatpažinsi.nusistebėjo Cirokas. o pavasarį mano šeriai bus kaip arklio.Sutarta.

Aš taip pat. Sako. Bet štai atėjo pavasaris ir pragydo paukščiai.O kas ten yra? . Iš balos į jį žvelgė gauruotas Kiaulis. . Juk dar niekada ten nebuvau.Aš parnešiu tau dumblo iš tos upės. ir Paršelis bijojo n e t pakrutėti. lik sveikas! . ir jeigu išsiteptum galvą jos dumblu. kaukė vėtros. ten yra didžiulė upė. O Paršelis parėjo namo. kad n e ­ nubyrėtų. kur buvai? v .Žinoma. kad negalime skristi kartu.Nežinau.Aš labai tavęs ilgėsiuosi. . . ar papasakosi. išsitepė galvą moliu ir pradėjo laukti.Aš taip pat.O kai grįši. . plaukeliai taptų auksaspalviai ir minkštučiukai. . kada taps plaukuotas kaip arklys. nepamiršiu.Nepamirši? .atsiduso Paršelis. . .Prisižaidę jie sutūpė pakrantėje. Viršum žemės sukosi pūgos. Molis apdžiūvo.Ir nuskrido. o Paršelis tūnojo namie prie krosnies ir laukė pavasario.Cirokai. aš tavęs ilgėsiuosi. ir Paršelis tarė: .Kaip gaila. .Ne. Paršelis išlėkė iš nam ų ir pasižiūrėjo į balą. 248 . .

ir aš svaidyčiau į jį kankorėžius.Mes parnešėme jam dumblo iš tolimos upės. . Paršelis apsigręžė ir susikūprinęs nuėjo šalin.Nėra Paršelio.atsakė Paršelis.. ir štai. . .“ . Bet. .. atkišo į priekį kojelę ir pakėlė galvą.Prieš žiemą jis nusikirpo ir dabar turėtų būti neatpažįstamas.paklausė Paršelis. . . . Sustojo..paklausė viena Antis. „Kas jis? Kas jis?“ .. „Mesk! Mesk! Tau neužteks jėgų!“ šaukėme jam virš jūros.Nieko nebėra... .Ir iškart išsimaudė baloje.plikas ar auksaspal­ vis?.atsakė Antis.Jo nebėra.šūktelėjo Paršelis. -Jis labai norėjo parskristi.neatstojo Antis. . Skrido antys.O ką? . . Kad tik būtų Cirokas ir mudu žaistume..Jis taps auksaspalvis ir minkštučiukas.sušuko Paršelis.C ha cha! . .Jis taip prašė.atsakė A n ­ tis.klausinėjo viena kitos. 249 .O kur Paršelis.Ar nematėte plikutėlio Paršelio. .Jis prašė tau perduoti štai ką.Jam neužteko jėgų.. kur jis? .O kur Cirokas? . . v . .Kur Cirokas? ..paklausė Paršelis. . . Prie upės jis artinosi palengva ir išdidžiai. . .galvojo sau Paršelis. . .Kaip arklys! . Jis nepaklausė. „Koks skirtumas.Kas?.

Jis skrido žemai viršum upės priešais saulę.tarė Antis.Visko gali būti. jam neužteko jėgų sulaukti.Vadinasi. v Ir tada pasirodė Cirokas. Paršelis! .O gal jis dar parskris? . . . .Cirokai! Cirokai! v Čia aš. . .. .Jis nutūpė ant bangos.palingavo galvą Antis. Jis nežino kelio.Bet gal jis dar sugrįš? . .Vargšas Paršelis! Vargšas Cirokas! .staiga paklausė Paršelis.suriko Paršelis ir puolė prie mažojo antinėlio Ciroko.

atsakė Paršelis. nebuvo pasaulyje kito tokio auksaspalvio ir minkštučiuko padaro kaip Paršelis. pasilinksminkime! . Paršelis . . . rūko žaliu dūmu. .Ne. .Menkos linksmybės.Šok! . Ir dėjo šuolį.Bijau.Paršeli.Tavo kojos ilgos.v v v Čia tu! Čia tu! .Ir Paršelis griuvo paslikas ant pušies.šaukė Cirokas.Eikš čia! Ir nusivedė Paršelį prie nuvirtusios pušies. . Pavasario miškas.paliepė Kiškis. v .pasakė Kiškis.per kelmelį. . .Žiūrėk! . sklidinas saulės ir paukščių. ne šitaip. koks tu plaukuotas! Tikras arklys! v Ir Cirokas pats ištepė Paršelį tolimosios upės dumblu.Eime pašokinėti! Ir jiedu leidosi šokinėti: Kiškis . o kai išlipo į krantą.O kaip? . ir tada jie drauge puolė į upę. .tarė Kiškis. . .šūktelėjo Kiškis. .per nukirstą drebulę.Žiūrėk! 251 . .Vaje. .

Paršelis pašoko. .. Tokios grožybės Paršelis kaip gyvas nebuvo girdėjęs.paklausė Kiškis.paliepė Kiškis. Tuomet aš. atlėkęs arčiau. .Mokyk tave nemokęs! . Jis buvo visai mažulytis. 252 .Aš žiūriu. v Štai jis palenkė galvą ir. .nebijok. . jeigu nors truputėlį mokėčiau.atsakė Paršelis. v .Tu šokinėk.numojo letena Kiškis. .Ir nuliuoksėjo. griuvo pilvu ant nuvirtusios pušies ir užsi­ merkė.Svarbiausia ..Šitaip aš tavęs neišmokysiu.įsižeidė Kiškis. kad Paršeliui sumaudė krūtinę.atsakė Paršelis.Žiūrėk trečią kartą! Daugiau neberodysiu. .Et! . šok! . Kiškis peršoko per pušį.Tai šoksi ar ne? .Tu nežiūri. . O pats neatplėšdamas akių žiūrėjo į paukštį. .“ . „Kurgi jis nutūpė?“ . . .leisdamas akimis šakelę po šakelės svarstė Paršelis.atsakė Paršelis..Na. toks pilkas gumulėlis.Aha..aiškino Kiškis. „Jeigu aš mokėčiau šitaip giedoti. . Supratai? . . .Toli ir nerimastingai giedojo paukštis. .Ir atsispirk iškart abiem kojomis. ir tada Paršelis jį pamatė. pragydo džiugiai ir šviesiai. o giedojo taip.

. ar šokinėsi? .Ir ko gi dabar verki? Tai kvailiukas! Juk aš tave išmokysiu! Reikia tik atsispirti iškart abiem kojomis... nemoku giedoti. man atrodo. .šnibždėjo Paršelis.paklausė jis. paukšti.laisvas paukštis. ir jam atrodė. kad galiu viską. . kad jis pats . giedok! Aš nemoku šokinėti. . skrenda aukštai viršum žemės ir plasnoja lengvais sparnais.Nenuskrisk. Na. bet kai tu giedi.„Paukšti. Parbėgo Kiškis. man atrodo.“ Paukštis giedojo. o Paršelis kniūbsčias gulėjo ant nuvirtusios pušies.

“ . ar gerai pavyks. Jis niūriai pešiojo žolę ir žvelgė į neaukštai kabančią saulę. Arba ne .. „Kariekū!.pamanė Gaidys. pasislinko arčiau kelmelio ir vėl užmigo. O kaime jau seniai buvo prabudęs Gaidys. kad Ožiui atrodė: mostelėtų galva ir pasmeigtų saulutę ragais. Ožys taip pat prabudo. tarsi mėgintų. kelis kartus be garso žioptelėjo.“ .dusliai pakartojo aidas. ... „Riekū!“ .. o tada saldžiai nusižiovausiu.verčiau aš saldžiai nusižiovausiu ir dar truputėlį nusnūsiu.“ „Kariekū-ū.. .aš galutinai prabusiu.pamanė senas Ožys.4 4 Ir nušoko nuo tvoros. busdamas anksti rytą miško laukymėje? O galvojo jis šitaip: „Tuoj aš saldžiai nusižiovausiu ir galuti­ nai prabusiu. saldžiai nusižiovavo. tada kad užriks visa gerkle: „Kakarieku!. Ir pasitraukė į šalį. Ji buvo taip žemai. 254 .“ Taip jis ir padarė: pramerkė akis.atkartojo netolimas miškas. .cyptelėjo kažkoks paukštelis. „Dar užbadysiu4 4 . „Tvarkelė. Jis užlėkė ant tvoros.. Arba ne .visi išgirdo.Ką galvojo Meškiukas.

sapne pamanė Meškiukas. kad jis net nepuolė bėgti. Prisikukavęs jis vėl įlindo į savo urvą ir pasikvietė Kiškį gerti arbatos. 255 .. Atsitūpė prie Kur­ mio urvo angos ir išsitraukė morką. Gal ir man pamėginti?4 4 Jis pasistiebė ant užpakalinių kojų ir.medžiai kukuoja. „Medus? . Tada Gegutė perskrido.paskutinį kartą spiegtelėjo Kiškis.gaudydamas kvapą pamanė Kiškis. Jos niekas neįžiūrėjo tankioje lapijoje. O laukymėje Meškiukui sukuteno nosį. „Štai. Ir nuo spigaus Kiškio kukavimo prabudo Kurmis. iš kur jis galėtų dabar atsirasti!.užkukavo medis.kukavo sena drebulė. . . „Kukū! Kukū! Kukū!“ . Ir Kiškį suėmė toks siaubas. ir dabar jau kukavo galiūnas ąžuolas.niekas negirdėjo.4 4 Ir neprabudo. Kaip Kurmis kukavo . todėl visiems atrodė . „Nieko sau! .Et. „Zūzū!4 4..Užkukavo Gegutė.pamanė jis.matė visi.tarė ąžuolas. „Zūzū! Zūzū!4 4.4 4 Ir toliau miegojo atmerktomis akimis. . pradėjo kukuoti. .Kiškis kukuoja! Negi aš prastesnis?4 4 Iki pusės išlindo iš urvo ir susniaukrojo. Bet paskiau vėl sapne pamanė: „O jeigu vis dėlto medus?.kukavo Kiškis. „Kukū!“ . bet kad kukuoja . kaip mokėdamas.

256 [ linksmą pavasario . ir drebulė. ir ąžuolas. ir Gegutė. . kad susiūbavo visas miškas. kol galutinai prabudo. pašoko ir taip sutrenkė [ žemę letenomis. kol šis pradėjo kvatoti. . ir Kurmis.Ežiuk! Meškiuk! Ar girdite mane? Kiškis stovėjo ant kalvos. ir Kiškis. žiūrėjo [ upę. mišką. Ir Gaidys kaime.Tada atbėgo skruzdėlės. ir švelnus vėjelis šiureno jo ausis. ir Ožys pievoje. Jos ėmė Meškiuką kutenti ir kuteno tol.visi dar kelias minutes siūbavo. ir saulutė.

Eime pašokinėti! . . kam aš juos šaukiau. .Tikrai! O dar? . Kiškis apsidairė: nieko nėra.Neverta šūkauti. Džiaugeisi saule ir šūkavai. .Kas tu toks? . ..Buvo labai gera! O ką aš jiems norėjau pasakyti? .Be žodžių.Tikrai. jeigu tavęs n e ­ matyti? Kažkas žengė kelis žingsnius (Kiškis girdėjo. .Ir kur esi.tarė sau Kiškis ir suriko dar garsiau: . . . . .Iš džiaugsmo.tarė Kažkas. .Ežiu-u-uk! Meškiu-u-uk! . .O dar? 257 .vis tiek neišgirs. . o Ežiukas dainuodamas eina pas jį.Meškiukas dabar miega.Pavasaris! . . .paklausė Kiškis. pavalgė ir ilsisi.paklausė Kiškis.Iš kur tu žinai? .patvirtino Kiškis.Aš viską žinau.paklausė Kažkas.tarė Kažkas ir įsmeigė į Kiškį n e ­ regimas akis. .Tai pasakyk. .Ir ko čia rėkauji? .Tyli. kaip šnara žolė) ir sustojo priešais. .Ką dainuoja? .Štai ką aš tau pasakysiu.

Kodėl? . Kad ir kur nubėgsi.Su manimi neįdomu.O dar . kažkaip kitaip.Daugiau aš nieko nenorėjau/ 4 Bet Kiškis panoro pasikalbėti su tuo.visur. . pasileido nuo kalvos.jau ten. kad Kažkas kaip nors pasakytų.Čia aš. .O gal palakstykime? . pasislėpė po išvirtusią pušimi ir sušnibždėjo: „Kur tu?“ ..atšovė Kiškis. . .nebuvo! Ką tu dar gali pasakyti. nusirito į daubą. čia.pamanė Kiškis. net Lapė. . . kas jis. suskliautęs ausis. jeigu makaulėje vėjai? „Ir vėl teisybė.Pasirodyk! . ir Kiškis suakmenėjo. Jį purtė d reb u ­ lys. .plonyčiu balseliu pravirko Kiškis.Mat aš . o Kiškis įlėkė į eglyną. net pats Vilkas. kurio nematyti.Netikiu! .Bėk! Ir Kiškis.n e ­ norom burbtelėjo Kažkas. prilėkė prie upės ir dėjo tokį šuolį į šalį. o aš . . .Kas tu? . nedrebėk. kad niekas. nebūtų išsilaikęs ir tikrai šlumštelėjęs į vandenį.

259 .Kvėpuoji? . . .O mes .Nemoku. o Kiškis sėdėjo po išversta pušimi susiėmęs letenėlėmis galvą. kad nuo jų neįmanoma buvo atplėšti akių. kad jis net drebėti nustojo.Tave užkerėjo? .atsakė Ežiukas.pasakė Kažkas. .Kvėpuoju. miškas ir kalva atrodė taip nuostabiai.Negaliu. tada užgrojo balalaika. . į mišką leidosi sutemos.Niekis.ramino jį Kažkas. lyg jam skaudėtų dantį.kur? Kažkas patylėjo. Bet tu suprask: yra Kažkas. . . .Kas čia? . Ir vėl patekėjo saulė. žiūrėjo ir negalėjo atsižiūrėti.paklausė Kiškis. ko niekada nematyti. .. Todėl Ežiukas iš labo ryto atbėgo į pakrantę. . ir vėl upė.Praeis. kvėpavo ir negalėjo prisikvėpuoti. . lingavo iš šono į šoną ir mykė. .Balalaika. . Balalaika tylutėliai dūzgeno.Užkeri pasakose.Kiškį suėmė tokia baimė.paklausė Kiškis. .

Aha. Ežiukas taip pat užsimerkė. . kvėp u ok . tiesa? .K vėpuok.paklausė Ežiukas. . kad dama išeitų iš nam ų be skėčio? .tarė Pelė. Jis nieko nesakė. .gūžtelėjo pečiais Pelė.O kur matyta.O jeigu užlis? . kad ėmė noras skristi.Bet juk nelyja! ..Vis dėlto žiūrėti . . nes b ė g a n t geriau kvėpuoti. . Ir nukūrė. pasukiojo skėtį ir pasišalino. Tai buvo ori miško Pelė su skėčiu.geriau.Esu dama. tik atsisėdo šalia Ežiuko ir užsimerkė.Ir Ežiukas atsimerkė. O aš bėgsiu. . pakilti aukštai aukštai ir ilgai sklęsti neplasnojant. Tada atėjo Pelė. ir jiedu kurį laiką sėdėjo tylėdami. Tada atėjo Meškiukas. . Blyškiai žydra upė darė vingį ir tirpo migloje. .pritarė Meškiukas.tarė Ežiukas. Ištiesti sparnus. . .Gera.Kam tau to skėčio reikia? . Ežiukui buvo taip gera.

Apie ką tu čia kalbi? .svarstė Ežiukas.Iš kur žinai.Apie tai.ir skrendi. Tau tik leisk skristi.Vis tiek reikia mosuoti. o Meškiukas tegul pamosuoja.Sakau. Kartą mostelėjai . . skristi ir skristi. .neatmerkdamas akių sumurmėjo Meškiukas. apie ką tu galvoji. . . -K ą ? .„Jeigu būčiau paukštis.Tu visada galvoji apie tą patį.pamėgdžiojo Meškiukas. matote. kad net jeigu tokie kaip erelio.. .apstulbo Ežiukas. . . .Kam tie sakymai! Jam.tingi.paklausė Ežiukas.“ . .Apie ką gi? .„Apie ką gi?“ .Ir kada tu už mane mosavai? . tik skristi ir skristi. O tu . . . . . kad reikia mosuoti.Daug čia reikia žinoti! . apie ką aš galvoju? .Plasnoti. . o Meškiukas tegul mosuoja.Aš visada už tave mosuoju. Skristum ir skristum.Argi aš ką nors tau sakiau? .turėčiau labai di­ delius sparnus. .Kur? Kada? . vis tiek reikia kartą kitą mostelėti.Ko dabar bambi? .staiga tarė Meškiukas.. Visada! 261 .Visur.Tu tik nežinai. .atšovė Meškiukas.Apie tai.

262 . kai kalbame apie sparnus? .Mosavau.Visada. aš visada mosuoju sparnais.tarė Meškiukas.atsakė Meškiukas.. . . .Tai gal tu už mane namuose tvarkaisi? .Kuo čia dėti namai.Tai ar tu už mane mosavai sparnais? . .Kada? .Kai tu skrendi.

tarė Meškiukas.Na. .Ežiukas staiga užsimerkė.tarė sau Meškiukas.nusistebėjo Voveraitė. .Bene pati nematai? . ir Pelę su skėčiu. ir upę.Aš taip pat būsiu medis! . sumosavo letenomis ir sušuko: „Tu nebijok! Tu skrisk! Aš mosuoju sparnais!” Anksčiau už visus miške prabusdavo paukščiai.O kodėl tu bėgioji po visą laukymę? A r kada matei. pradėjo mosuoti visomis keturiomis letenomis ir giedoti. kad sieloje pakilo aukštai į dangų ir iš ten. ir mišką.Argi tu medis? . O visai mažulytis Meškiukas ūmai pašoko.įsižeidė Meškiukas. . tarsi patys medžiai mojuoja šakomis ir gieda. v . o kai atsimerkė.paklausė Voveraitė. kad medžiai bėgiotų? .Mosuoju šakomis ir giedu. aplinkui išvydo tokį grožį.. nelygu medis. . o Meškiukui atrodė. iš viršaus. Kartą auštant išėjo jis į laukymę.. .. . ką tu čia darai? . Jie čiulbėjo sūpuodamiesi ant šakų. apžiūrinėdamas savo 263 .Meškiuk. pamatė mažytį save ir Meškiuką..Žinoma! O kas gi kitas? . ir kalvą.

prašom surasti m an šiek tiek paukščių. Jis moka bėgioti ir verstis per galvą..Turiu vieną pažįstamą medį. . 264 .gauruotas letenas. Iš kur aš gausiu tų paukščių?" . koks aš geras medis! . .Na.Ką tu sau manai.Kokie dar paukščiai? . kad aš . . jeigu netiki. Ir persivertė per galvą. v . .tarė garsiai. Ar nesutiktumėte truputį ant jo pagyventi? .pažadėjo Voveraitė. .Mielai! . . .atsakė Kikilis.Meškiukas. sakyk.O tu nesakyk jiems. .Pamėginsiu.O kur tavo paukščiai? .Zinai. kiekviename medyje gyvena savi paukščiai! Meškiukas liovėsi mataškuoti letenomis ir susimąstė: „Paukščiai!..Ir verstis kūlio... .tarė ji.Niekada neteko net nutūpti ant tokio medžio. Ir kreipėsi įKikilį.. Voveraite.paklausė Voveraitė.Voveraite.Medis su tokiomis kaip mano letenomis puikiausiai gali bėgioti.Kikili! . gali po mane paliuoksėti ir pamatysi. kad aš . . koks paukštis sutiks gyventi ant Meš­ kiuko?! .O verstis kūlio toks medis taip pat gali? .toks medis. .

265 ..U liu liu liu liu!.pritarė Meškiukas ir sumosavo letenomis.Eikš čia ir liaukis mosuoti v letenomis. o Kikilis nutūpė jam ant peties..šūktelėjo Voveraitė. .pamanė Meškiukas ir persivertė per galvą. . .užgiedojo Kikilis. .Meškiuk. užsimerkė.tikras medis !“ .U liu liu liu liu!. . „Dabar aš . Štai Kikilis sutiko kurį laiką ant tavęs pagyventi! Meškiukas pribėgo prie laukymės pakraščio.. .

su Asiliuku. užkopsiu ant kalnelio ir pasitiksiu aušrą.neužsičiaupęs..su Voveraite. atsiguls miegoti. Meškiukas .“ Mėnulis jau sužėrėjo danguje ir žvaigždės rateliu aplink jį sutūpė. „U'ūū!. Vilkas kaip nusižiovavo savo plačiais vilkiškais nasrais.Visi šoka ir dainuoja. vaikščiodamas takeliu tarp dviejų eglaičių. „Kva! Kva!“ . o kartkarčiais ima ir tūptelėja į muzikos taktą. Kai pavargs... . Jis labai nemėgsta šviesių pava­ sario vakarų. net iškaršęs Vilkas sukinėjasi aplink seną kelmą.Pavasario vakarais miške visi šoka: Kiškis .dūsauja Apuokas. o kai naktis eis į pabaigą.. „Kre! Kre!“ . 266 . ..antrina joms varlės.su Zyle.. taip ir užknarkė .. Genys . O aš nesigulsiu! Vaikštinėsiu iki pat ryto.“ . pro Ežiuką prabėgo Asiliukas. išėjo namo Meškiukas. užmigo Kiškis.mąsto sau Ežiukas.krykščia upėje antys. „Štai visi linksminasi. pasislėpė drevėje Voveraitė.

ir Ežiukui žvarbu.Žalia.o Ežiukas vis vaikšto takeliu nuo eglaitės prie eglaitės ir laukia aušros.Nagi! . . .Eisiu jau ant kalniuko! . kokia galėtų būti ta pavasario aušra. . Bet jis vis tiek žingsniuoja pirmyn atgal pačioje viršūnėje ir laukia aušros.Kur pasidėjai? M an jau šalta!.bamba panosėje Ežiukas.taria Ežiukas. Ir pakeliui svarsto.Pavasarį viskas žalia! O ant kalniuko pučia gaivus vėjelis. . v . O aušros vis nėra. .sako sau.. .

Nusistovėjo saulėtos.. susitraukia į kamuoliuką ir nusprendžia taip pat šiek tiek nusnūsti.Turbūt pramiegojo!“ Ir pats gulasi ant žemės. . vaiskios dienos. o naktys būdavo žvaigždėtos ir apšviestos mėnesienos.. ir šis sukrutina spygliukus.O neprasmegsime? . pamato saulutę. O aušra ateina . .tarė Meškiukas ir padavė Kiškiui dvi lenteles.svarsto Ežiukas. Ir kuo plačiau šypsosi. . Saulutė plaukia iki ausų rūke ir jam linkčioja. V 268 .paklausė Kiškis. Ji papučia įEžiuką... Ir užmiega. ir mėnulyje. o kai ateis aušra .„Kur ji užtruko? .mėlyna mėlyna su balto rūko draiskanomis.Miega. . Ir kai Ežiukas atmerkia akis. Ir nusišypso. Vakare Ežiukas su Meškiuku pakvietė Kiškį pasivaikščioti mėnulio taku.Tokiais gali eiti ir čia. . .Štai mėnuleigiai.šnibžda aušra. tuo šviesiau darosi aplinkui.iškart prabusti. .

kaip seksis su lentelėmis. eime! .Matai? .negirdimai paklausė Pelėdos Kiškis. Meškiukas nusileido prie vandens. Jis ėjo tiesiai į upės vidurį ir net neketino prasmegti. .į Ežiuką su Meškiuku. . Ir Kiškis žiūrėjo.N eturėtum e.Jis apskaičiavo.Kas pirmas? . bet taip pat negirdimai tarė Ežiukas. Ir stryktelėjo į viršų mėgindamas. . . Ciūžčiodami lentelėmis jie priėjo prie kranto. .paaiškino Ežiukas. . tada Ežiu­ kas nušoko nuo kranto.Matau. . .Prisirišti prie letenų. kaip Ežiukas su Meškiuku rišasi prie letenų lenteles. pasižiūrėjo į mėnulį.paragino Ežiukas. apskritas.Kiškis pakėlė galvą.tvirtai. pasileido įkandin ir taip pat neprasmego. . . šis buvo didžiulis. .negirdimai tarė Meškiukas.Pamatysite.paklausė Ežiukas.O kam tos virvės? . .Aš trečias! . . . O Kiškis negirdimai pravirko ir nusigręžė.Tuoj paskęsite.pasiskubino Kiškis. . Pelėda tupėjo apdegusioje pušyje ir žiūrėjo į juos apskritomis akimis. .negirdimai atsakė Pelėda. 269 .Aš apskai­ čiavau.Na. ir lentelės ėmė pliaukšėti.perspėjo Pelėda. Tada prisirišo ir pats. tada .

o Kiškis neišmanė, ką daryti, vis dėlto nušoko, leidosi bėgti ir pasivijo Ežiuką su Meškiuku. M ėnulio taku jie artėjo prie upės vidurio, ir Kiškis bijojo pažvelgti į savo lenteles; jis jautė, kad šitaip būti negali, kad dar žingsnis - ir jis tikrai prasmegs, todėl ėjo užvertęs galvą ir sprogino akis į mėnulį. - Bijai? - paklausė Ežiukas. - Bijo, - atsakė Meškiukas. O Kiškiui atrodė, kad vos ištars žodį iškart ir prasmegs, todėl jis tylėjo.
270

- Prarijo liežuvį, - tarė Meškiukas. - Iš baimės, - pridūrė Ežiukas. - Nagi, liaukis drebėjęs! - riktelėjo Meškiukas ir prasmego iki kelių. Kiškis krūptelėjo ir dar aukščiau užplėšė galvą. - Nebijok, - sugriebęs Meškiuką tarė Ežiukas. Bet Kiškis vis tiek netikėjo, kad šitokie dalykai įmanomi, ir kitą krantą pasiekė nė karto nežvilgtelėjęs žemyn, neprataręs nė žodžio. - Eime atgal, - pasiūlė Meškiukas. - Ne, - tarė Kiškis. Ir išlipo į krantą. - Ko tu bijai? Nebijok! - ramino Ežiukas. - Eime! - paragino Meškiukas. Kiškis papurtė galvą, o Ežiukas su Meškiuku leidosi atgal. v „Štai jie grįžta į aną krantą, - galvojo Kiškis. - Ir neprasmenga. v Bet juk tai neįmanoma. Šitaip būti negali! “ - negirdimai šūktelėjo Kiškis. - Na, šok! - tarė Meškiukas, kai jiedu sugrįžo. Mėnulio takas lyg auksinė žuvelė išsitiesė skersai upės. Jos galva rėmėsi į šį krantą, o uodega krutėjo palei pat Kiškio kojas. - Nebijok! - drąsino Ežiukas. v - Šok! - riktelėjo Meškiukas. Kiškis žiūrėjo į savo draugus ir negirdimai verkė. Jis žinojo: antrą kartą jau nieku gyvu nepereis upės.
271

Meškiukas prabudo, pramerkė vieną akį ir pamatė, kad ant grindų tupi didžiulis Saulės Zuikis. - Kas tu toks? - paklausė Meškiukas. - Aš - Saulės Zuikis. Laukiu, kada tu prabusi. Ir Meškiukas markstydamasis išsirangė iš guolio. - Pirmiausia paklosime lovą, - tarė Saulės Zuikis ir užšoko ant guolio. Meškiukas išpureno pagalvę, užklojo lovatiesę. - Dabar prausimės, - tarė Saulės Zuikis. Ir stryktelėjo ant prausyklės. Meškiukas nusiprausė. - Dabar praversime langą! Meškiukas pravėrė langą. - O dabar pasimankštinsime! Vienas, du! - Ir Saulės Zuikis pasileido liuoksėti po visus namus. - Gulamės ant nugaros! - riktelėjo jis. Atsigulė ir ištempė ausis. Meškiukas taip pat atsigulė ant nugaros ir pamėgino priekinėmis letenomis nors truputėlį timptelėti savo ausis. „Et, - pamanė sau, - kad taip aš turėčiau tokias ausis kaip Kiškio!4 4
272

- Ką tu čia darai? - paklausė Saulės Zuikis. v - Šiaip, nieko, - suniurnėjo Meškiukas. - Kas toliau? - Pereisime prie kitų procedūrų! - atsakė šis ir niurktelėjo į rėčką su vandeniu. - Pasislink, - paprašė Meškiukas ir atsitūpė greta. Kai jie apsitrynė gauruotais rankšluosčiais ir sėdo pusryčių, Meškiukas kad trinktelės letena į stalą: - O dantys! - Taip, - linktelėjo Zuikis. - Bet aš pamiršau šepetėlį. Ir tada Meškiukas išsivalė dantis savuoju dantų šepetėliu, o Saulės Zuikis - letenėle, nors šitaip - nelabai gerai ir kiekvienas turi turėti atskirą dantų šepetėlį, bet ką darysi, jeigu Saulės Zuikis šį rytą taip skubėjo pas Meškiuką, kad pamiršo namie savo dantų šepetėlį. Kai jie vėl susėdo prie stalo, į duris pabeldė ir įėjo Ežiukas su savuoju Saulės Zuikiu. - Sveikas, Meškiuk! šūktelėjo Ežiukas. - Ar jau pusryčiaujate? - Aha. Sėskitės! - pakvietė Meškiukas. Jie keturiese susėdo prie stalo ir skaniai papusryčiavo.

Prieblandos metą Ežiukas mėgdavo pasėdėti prie lango ir pa­ svajoti. Štai ir šiandien, šį tylų vakarą, Ežiukas apsimovė veltinius, užsimetė kailinėlius ir atlapojo langą. Už lango siūravo kovo miškas, bet visai ne toks, koks būna miškas kovo mėnesį. Pirmiausia niekur nebuvo nė lupenos sniego. A ntra, miškas nesiraukė tamsiais eglių antakiais, o švytėjo lengva, skaidria žile. „Todėl, kad šviečia mėnulis, - pamanė Ežiukas ir pažvelgė pro langą į sudilusį mėnulio lankelį. - Gaila, kad negieda paukščiai." Ir įsisvajojo. „Jeigu pragystų paukščiai, - svajojo Ežiukas, - į dangų išplauktų didelis mėnulis, užraudotų uodas, suūkčiotų apuokas, pasileistų šokti varlė, visame miške sušnarėtų jauna žolė ir kažkas tokiu er­ dviu balsu paklaustų: „Ežiuk, apie ką tu galvoji?“, o aš atsakyčiau: „Apie jus.“ - O kas aš? - Turbūt jūs - Dramblys. - Kaip tu atspėjai? - Tu juk atplaukei, tiesa? Dieną išėjau į priebutį, žiūriu - debesis, panašus į dramblį.
274

- Ten buvau aš, - tarė Dramblys. - O tu... jūs... ilgam? Ir tada Ežiukas pamatė tikrą Dramblį. Jis buvo pilkai sidabrinis, lyg apšerkšnijęs, ir lengvutis lengvutis, kaip debesis. - Iki ryto, - atsakė Dramblys. - Nusileidote ant kalvos? Dramblys linktelėjo. - O tada - pėstute? Tai užeikite! - bemaž suriko Ežiukas. Pavaišinsiu jus arbata! - Netilpsiu, - papurtė galvą Dramblys. Tada Ežiukas iššoko laukan ir pastatė priešais langą kėdutę. Dabar jie sėdėjo priešpriešiais, Dramblys ir Ežiukas. Dramblys priešais langą ant kėdutės, Ežiukas - prie lango savo namelyje; puodeliai su lėkštutėmis, morkos ir visa kita - ant palangės. Jie gėrė arbatą iš virdulio, ir Dramblys laikė puodelį kaip panaitė, pačiu straublio galiuku. Tada atėjo Meškiukas. - Su kuo tu čia geri arbatą? - paklausė nuo slenksčio. - Su Drambliu. - Nematau. - Prisimerk. - Vis tiek nematau. - Meškiukas jūsų nemato, - tarė Ežiukas Drambliui.
275

- Nuostabi morka! - pagyrė Dramblys ir mandagiai, beveik nepastebimai suvalgė morką. Meškiukas įdėmiai pasižiūrėjo į Ežiuką, žvilgtelėjo pro langą, vėl - į Ežiuką. -J is ten, ant kėdutės, - pasakė Ežiukas. - Drambly, pasakykite jam ką nors. - Aš gana didelis, - tarė Dramblys. - Ir sėdžiu ant kėdutės. Bet reikia labai panorėti, kad mane pamatytum. - Na? Ar matai? - Ne, - atsakė Meškiukas. - Tik mėnulis ir miškas, ir jokio Dramblio!

.Negi nematai? Plaukiame! Ir Ziurkėniukas kreivai šleivai nupūškavo įkandin.papurtė galvą Meškiukas. .Niekis.van­ duo. irdamasis ausimis ir uode­ gėle.Ne.Drambly.Girdi? .paklausė Voveraitė. Ir Voveraitė nuplaukė su juo.Girdi? Aš labai noriu.paklausė Ziurkėniukas. . . o jis pats .. . v . . ką tu čia išdirbinėji? . .Ką judu čia veikiate? .Et!.Meškiukas turi daug rūpesčių. .Plaukiu.tarė Dramblys. 277 . . . Ir Kiškis leidosi plaukti.Nieko nematau ir nieko negirdžiu! Rytoj vos prašvitus reikės keltis dervuoti valties. tu atlėk pas mus.jūržolės.žuvis.Šitokio Dramblio nepamatei.paprašė Ežiukas.nusivylė Ežiukas. kad medžiai . . . Kitą kartą jis mane tikrai pamatys. .v . Jis plaukė plakdamas letenėlėmis. Kartą Kiškiui pasivaideno. . dangus .Kiški. kad Meškiukas tave pamatytų.

O Meškiukui teko pririšti prie valo puodynėlę medaus. tai į Ziurkėniuką. Jis iškart suprato. kiek vandens! .žuvys.ant kopūsto lapo. .Šaunu! . Pirmasis ant morkos užkibo Kiškis. v .Juk niekas iš jūsų taip ir nesuprato. Meškiukas ilgai nekibo. . kai visi susėdo priebutyje gerti arbatos.šnibžtelėjo Voveraitė. kad pas jį plaukia žuvys.taip pat pašnibždomis paklausė Meškiukas. kad visi . kad žuvys šnekėtųsi garsiai? Ežiukas sėdėjo priebutyje ir gėrė arbatą.Ko tu šnibždi? . Jis iškart susivokė. .suniurnėjo Meškiukas. kad aš buvau nukaršęs pusaklis banginis. Meškiukas plaukė užsimerkęs. ir nieko net neklausinėjo. v . ir nubėgo meškerės. Ziurkėniukas . .Žiūrėk. Jis čiupo morką abiem letenėlėmis ir iššoko į priebutį. V 278 . .Tada didele žuvimi tapo Meškiukas. Voveraitė užkibo ant grybo.tarė Voveraitė. Bet galų gale buvo sugautas ir jis.Šitaip dar niekada nesame žaidę! .Nesistumdyk.O kur esi girdėjęs. todėl nuolat atsitrenkdavo tai v į Voveraitę.Kurgi ne! .

.

.

kad susapnavo. 281 . šlaistęsis po gatves. jį iškart būtų apspitusi minia berniūkščių: berniūkščiai švilpę. Tačiau Dramblys pabėgo iš zoologijos sodo naktį. . . perbėgo bulvių lauką ir dingo miške. Dramblys atgavo kvapą ir patraukė lėtesniu žingsniu. jeigu Dramblys būtų pabėgęs dieną. Ir staiga pasirodė Dramblys. kad vos nenuvirto nuo kelmelio.. Įbėgęs į mišką. Jį matė tik vienas nak­ tinis sargas prie kepyklėlės. o vienas būtinai žygiavęs pirma Dramblio.. kad net tingėčiau ją pasakoti. bet ir šis pamanė. lalėję.Sveikučiai! . Asiliukas nusilenkė ir suskliautė ausis.Labas vakaras. tarytum jis ir yra visų svarbiausias.sutrimitavo jis. . Meškiukas miegojo. . Štai dabar ir prasideda visos įdomybės. Asiliukas rupšnojo žolę. trukdęs autobusams ir troleibusams. Si istorija atrodytų tokia kasdienė. greitai perėjo miestą.Ežiukas sėdėjo vidury laukymės ant kelmelio ir žvaigždžių šviesoje drožė lazdelę grybams..Kartą iš miesto zoologijos sodo pabėgo Dramblys.. jeigu būtų užeidinėjęs į parduotuv ves ir stebinęs praeivius. Žinoma.atsakė Ežiukas ir taip užvertė galvą.

Aš tavęs nežadinau. . . .Meškiukas per miegus apsivertė ant kito šono.Mes labai džiaugiamės.Linksminsimės! .Ir ką mes dabar veiksime? .paklausė Asiliukas.Aš noriu jus panešioti. pamatė Dramblį ir klestelėjo į žolę.. . Letenėlėje Ežiukas turėjo lazdelę grybams. .Dabar josime tiesiai! Ir jie leidosi tiesiai per mišką dainuodami linksmą dainelę: 282 . Meškiukas pašoko. ir Ežiukas pirmasis užsirangė jam ant nugaros.Kas tu toks? .paklausė užsimiegojęs.Kaip? .Asiliukas su Meškiuku. . . . o įkandin .Aš ką tik pabėgau iš zoologijos sodo! . Dramblys pasislinko prie kelmelio..Dramblys. sėdėjo arčiausiai Dramblio galvos ir todėl tapo vyriausiuoju.šūktelėjo jis Drambliui.tarė Asiliukas ir įspyrė kanopėle Meškiukui.Sveikučiai! . . pasislinkite arčiau kelmelio! . .O kodėl mane pažadinai? .tarė Dramblys ir atsiklaupė ant kelių. Aš pabėgau iš zoologijos sodo.paprašė Ežiukas.Būkite malonus.Klausyk manęs! .vėl sutrimitavo Dramblys. . .

.Dabar . Ne ant mulo jojam Patį Dramblį. O Ežiukas komandavo: . . Iš savo guolio išlindo ir užkaukė Vilkas. Asi­ liukas ir Meškiukas patys skrieja per rūką.Kas čia mums pritaria? . patį Dramblį mes pasibalnojom! Asiliukas traukė pirmuoju balsu.Ne ant žirgo jojam.tarė Ežiukas.Būk atidus. Meškiukas užpakalinėmis letenomis mušė taktą. O dabar .paklausė Dramblys. ..trimitavo rūke Dramblys. . Jie jau seniai lėkė šuoliais. 283 .. Viršum upės plūduriavo baltas rūkas. kad Ežiukas. o eglės ir pušys tik šmėsčiojo iš visų pusių.šiek tiek į kairę!. suūkčiojo Apuokas.Trū trū trū! Ežiukas dirigavo mosuodamas lazdele. sukvaksėjo varlės. Dramblys visas jame paniro ir nieko nebematė.Trū trū trū! .į dešinę! Asiliukas su Meškiuku plėšė dainą ir būgnijo į Dramblį lete­ nomis ir kanopomis. o Dramblys trimitavo: .nes dar užlėksime ant medžio!. . ir šitaip jie pasiekė upę. Ir greitai prabudo visas miškas. Dramblio visai nebuvo matyti ir atrodė.

mes ant Dramblio per miškus šuoliuojami pritarė Meškiukas.. . .pradėjo Asiliukas. Ne ant mulo jojam.Tikrai!. .atsiduso Meškiukas. Ir taip jie linksminosi iki pat ryto. kad mūsų niekas nemato! .Mes ant Dramblio..Gaila.Ne ant žirgo jojam. . .dusliai aidėjo kažkur iš apačios.šnibžtelėjo Asiliukas Meškiukui. . Ir jie vėl užplėšė dainą.Trū trū trū! . .

Kartą iš pat ryto nušvito saulė.Žinoma. o Ežiukas žiūrėjo išpūtęs akis ir klausėsi.Turbūt visą naktį bėgiojo! . Atėjo Meškiukas. Dramblys erdvę mėgsta. Dramblys atsigulė miegoti šalia Ežiuko namelio. 285 . ir dabar jiedu žiūrėjo ir klausėsi drauge. o tada ištirpo ryto rūkas. pasirąžė. . Saulės zuikiai žolėje šoko ratelį. Papusryčiavęs vėl išėjo į prieangį. tada nuauksino krūmus ir žolę. Nusiprausė rasa ir nuėjo pusryčių. nudrožė į erdvią laukymę ir atsisėdo po vešlia guoba.pasveikino jį Žolelė.Kai patekėjo saulė. ir čia jį surado zoologijos sodo tarnautojai. Tada jie uždėjo Drambliui ant kojų grandines ir nusivedė į miestą. ir Ežiukas išėjo iš savo namelio. v . Iš pradžių ji apšvietė tik medžių viršūnes. .Labas rytas! .Labas rytas! .palingavo galvą pirmasis.tarė vienas.pridūrė kitas. .Tai bent nusiplūkė! . atsisėdo šalia Ežiuko.sumurmėjo Ežiukas. . šakose giedojo paukščiai. v .

. .paprieštaravo Meškiukas. ..Aš taip pat.pritarė Ežiukas.pasakė Meškiukas..Man patinka galvoti skirtingai.O man atrodo.Tačiau ką tik tu galvojai kitaip! . . . .tarė Meškiukas ir truputį pasislinko į dešinę. ne. . Manau. . . . .. .papeikė Meškiukas. . turi! .negerai.Kaip manai.Jeigu skirtingai galvoji.Kaip gražiai jie šoka! .vadinasi. .Ir pasislinko. Jiedu jau kartą apsisuko aplink guobą ir dabar pradėjo antrą ratą. ar jie turi ausis? .paklausė Meškiukas.Skirtingai galvoti .Ką tu! . .Ne. .patvirtino Ežiukas. . . 286 .atsakė Ežiukas ir suplojo letenėlėmis. Ir taip pat pasislinko.Labai! . .Niekada nesu matęs tokių didelių saulės zuikių.tęsė Meškiukas. nes saulės zuikių ratelis palengva suko į dešinę.pritarė Ežiukas.paprieštaravo Ežiukas.stengdamasis neatsilikti nuo Meškiuko atsakė Ežiukas. skirtingai kalbi. . . pamažu slinkdamas aplink kamieną įkandin zuikių ratelio.Ir aš taip galvoju.Kalbėti galima tą patį.

atsakė Meškiukas.Kaip tai? . . .tarė Ežiukas. skirtingai ir kalba! . Jis net kilstelėjo ausį.Galvoti galima skirtingai.Ogi paprastai! .nusistebėjo Meškiukas. o kalbu apie visai kitus dalykus. o kalbėti tą patį. . o pats vis slinko ir klausėsi paukščių. . . kuri buvo toliau nuo Ežiuko. .Visai ne! .Štai aš visą laiką galvoju apie tai.Ne. tą..nenusileido Ežiukas. kad geriau juos girdėtų.Kas skirtingai galvoja. v . kaip gera sėdėti po guoba ir žiūrėti į saulės zuikius.

. .Žinoma.Čir vir! Čir vir! .pasakė Ežiukas. . saulės zuikiai turi ausis! Ir nors Ežiukas su Meškiuku vos nesusipyko.Juk mes kalbame apie tai.Juk aš galiu turėti savo nuomonę. . v v .Tu mane liūdini.giedojo paukščiai. neturi! . . . . Meškiukas nejudėjo iš vietos.paklausė Ežiukas ir pasislinko.Verčiau tylomis žiūrėkime į zuikius ir klausykimės paukščių. . . . Dabar Ežiukas su Meškiuku nejudėdami sėdėjo po guoba ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę. kad neturi. Zuikiai pavargo šokti ir išsitiesė žolėje.O kodėl man turėtų būti gėda? .O dabar sakau.. ir dabar tarp jų atsirado nemenkas tarpas.Žinoma.atsiduso Meškiukas. .Juk tu ką tik sakei.pasipiktino Meškiukas. . ar turi jie ausis! v .Bet ta tavo nuomonė —skirtinga!. . ta saulėta diena buvo labai laiminga! 288 .Ir tau ne gėda? .Tu be reikalo nusiminei..nustebo Ežiukas.pasakė Ežiukas.pasakė Meškiukas ir pasislinko arčiau Ežiuko. Kol jis kalbėjo.Kaip —apie kitus dalykus?! .O vis dėlto geriau galvoti vienodai! . kad turi! .O kodėl aš negaliu turėti skirtingos savo nuomonės? .

nusiprausė ir nubėgo aplankyti bičių. pririnkti kiškio kopūstų.Gal duotum ėte m an truputėlį medučio? . . trečia. pasivolioti žolėje ir.pritarė Meškiukas. antra.Ei. ketvirta.Tu tik lauk! . Pirmiausia aplankyti miško bites.tarė M eš­ kiukas. kuriame gyveno miško bitės. .Tai ir lauk! .Jis jau ir taip laukia visą savaitę. kai jie sustojo po medžiu. o tada nubėgo ieškoti kiškio kopūstų...prisišveisti kiškio kopūstų.atšovė Vyriausioji Bitė. . .Kiškis su Meškiuku šiandien nuo pat ryto turi labai daug ką nuveikti. . .tarė Kiškis. jie turi pasišnekėti apie praėjusią dieną. o tada.. Todėl jie prabudo labai anksti. . Meškiukas turi palaižyti medaus. .suzvimbė Vyriausioji Bitė ir įlindo į drevę.Kažkodėl niekur nem atyti tų tavo kopūstų. penkta..Laukiu. .šūktelėjo Meškiukas. atsisėdę ant kelmelio.Kaipgi! . išsimaudyti upėje. bitės! . 289 . patrypčiojo. Kiškis . Kiškis su Meškiuku patrypčiojo po medžiu.

Aš ir pats stebiuosi! .Mes.nutildė juos Asiliukas. . Prie pat vandens sėdėjo Asiliukas ir susimąstęs žiūrėjo į debesis.Ssš! .pasiūlė Meškiukas..Asiliuk! . .. . o šiandien .Bėgam maudytis! .. v .pritarė Kiškis. .Dar vakar per juos reikėjo brautis kaip per krūmus. .anei lapelio. Ir jie nukūrė į paupį...pašaukė Kiškis su Meškiuku.

.Mes skubame! . Debesis Meškiukas puolė laižyti debesėlio medų.Aš plaukiu pirmas! .O aš tave vejuosi! . . Vienas buvo panašus į Meškiuką.pasidomėjo Asiliukas. kitas .O kur judu skubate? . Ir tikrai.į Asiliuką. . . gulėdamas ant žolės ir žiūrėdamas.Palaukite manęs! .atsakė Kiškis.pareiškė Kiškis ir atsitūpė šalia.į Kiškį. .paprašė Asiliukas. o Debesis Kiškis . . Debesis Kiškis sušveitė visą debesį kiškio kopūstų ir akyse sustorėjo.atsakė Meš­ kiukas.Bet.Žiūrėk.murmėjo Meškiukas.paskelbė Meškiukas ir įsitaisė ant žolės. .Ir Kiškis su Meškiuku užvertė galvas į viršų.Mielai palikčiau. . . kaip Debesis Meškiukas palengva laižo debesėlį medų.paprašė Asiliukas.Kaip gyvas nesu ragavęs tokio skanaus medaus! 291 . .kramsnoti debesėlio kiškio kopūstų. . . o trečias .Kramsnoti kiškio kopūstų ir laižyti medaus. Tiesiai virš jų plaukė trys debesys. . . . žiūrėk.šūktelėjo Kiškis. aš tave pasivijau! . aš jau viską suvalgiau. .Palik man truputį kiškio kopūstų! .Kaip skanu!.atsakė Meškiukas. Ir tada dangumi atplaukė visas debesis kiškio kopūstų ir mažas gintarinis debesėlis medaus.Mes negalime. .

Ten. Ir kai Kiškis pajudindavo ausis ir linktelėdavo.Gal dar duosiu tau lyžtelėti medaus. .paklausė jis. ką čia veiki? . . pasižiūrėk pats. ar ten nėra Kito Meškiuko? Kitas Kiškis pasižiūrėjo į kairę. Jeigu nori.Argi nematai? .paklausė Meškiukas. .Nėra! . Kiškis pasilenkė prie pat vandens ir paklausė Kito Kiškio: . vandenyje.Argi aš kaltas. Matai. į dešinę.Vis dėlto šitaip nesąžininga.O Kito Meškiuko ten nėra? .atsakė Kiškis. tupi Kitas Kiškis.. .O tu pasiskubink! .. Priėjo Meškiukas.Kiški. Kiškis tupėjo ant upelio kranto ir žiūrėjo į vandenį.Karpau ausimis ir linkčioju.vėl nusistebėjo Kiškis. Iš vandens į jį žvelgė Kitas Kiškis. 292 . kad taip lėtai plaukiu? . Kitas Kiškis taip pat linksėdavo ir karpydavo ausimis. .nusistebėjo Kiškis. .Kito Meškiuko ten nėra. . jis linkčioja ir judina ausis! .Klausyk. .Kaip?! . pakrutino ausis ir papurtė galvą.tarė jam Meškiukas.pasiskundė Asiliukas.O kam? . .. .

. V 293 . Kitas Meškiukas taip pat pajudino ausis.. iškart pam atė Kitą M eš­ kiuką. pamosavo jiems letenomis ir nuėjo miegoti..Ir Meškiukas priėjo prie upelio.Štai jis! . Kitas Kiškis su Kitu Meškiuku pakilo. Bet vos jis palinko virš vandens. o kai sutemo. Tada Kiškis ir Meškiukas susėdo šalia vienas kito ir iki pat va­ karo krutino ausis ir linkčiojo.riktelėjo Meškiukas ir pajudino ausis.

.Valykis.Ežiukas mėgsta švarą. . . .Sėdėsime prietemoje ir tylėsime.Galima atsisėsti? .Kiškis prašosi paprietėmiauti.. .paragino Meškiukas.O kalbėti galima? Ežiukas ir vėl nutylėjo. . Kol Meškiukas kalbėjosi su Ežiuku.tarė Ežiukas ir išnešė į priebutį dar vieną pintą krėslą.Ar galiu įeiti? . . Kiškis užkopė laipteliais ir tvarkingai nusivalė į kilimėlį lete­ nas.paklausė Kiškis. . .todėl nežinau taisyklių. valykis! . . Ežiukas su Meškiuku taip pat atsisėdo. .tarė Ežiukas. gerai? 294 . Ežiukas nutylėjo.Eikš.Sėskis.atsiklausė Kiškis. jis stovėjo ties priebučiu.paaiškino Meškiukas. .Kalbėk. Jūs nepykite ant manęs. . . .leido Meškiukas.O kaip mes prietėmiausime? . .prisipažino Kiškis. .leido Meškiukas.paklausė Kiškis. .Tegu prietėmiauja.Aš pirmą kartą prietėmiauju. .

Ar galima linksmą dainą? Aš padainuosiu linksmą. Ne. kaip palengva leidžiasi vakaras.O ką? Niekas jam neatsakė. O gal priims? ..Mhm.Ogi nieko.paklausė Meškiukas. .Ar mes jau prietėmiaujame? . sėdžiu.numykė Meškiukas. . Meškiukui buvo nesmagu prieš Ežiuką.leido Meškiukas.O prietėmiaujant ar galima dainuoti? . ir žiūrėdavau anta-a-ai iš po to krūmo.burbtelėjo Meškiukas.užtraukė Kiškis. Ežiukas stebėjo. 295 .. .Dainuok.Dainuok. sakau sau. atsisėdau. Ežiukas nutylėjo. . .paklausė Kiškis. Kažkas čia slypi. Ir Ežiuką visai suėmė liūdesys. manau sau. Ir galvo­ davau: štai kaip gražiai jie prietėmiauja! Kad ir man taip! Parbėgau namo. kad atsitempė tą Kiškį. . . kaip daubeles aptraukia rūkas.paklausė Kiškis. . Sutemo. čia ne šiaip. . kad judu prietėmiaujate. .sėdėk ir lauk. gerai? Mat kažkaip žvarbu.nuramino jį Ežiukas. paprietėmiauti su Ežiuku ir Meškiuku. Pasiprašysiu. . . . vis atbėgdavau prie tavo namo.Ir ką? . .. ir beveik nesiklausė Kiškio šnekų. nusitempiau nuo aukšto seną krėslą.Kai sužinojau.Mes nepykstame. ne šiaip .Lia lia! Lia lia! . Ežiuk.

Paklausykite. ko griebtis.Verčiau patylėkime. o dabar dar ir spygauti pradėjo. Bet Meškiukas nežinojo. . .Lia lia liu liu! . todėl užplėšė drauge su Kiškiu. . virš miško plaukė rudeninė tyla. .pasiūlė jis. .Lia lia! Lia lia! .traukė Kiškis. 296 . kaip tylu! Kiškis su Meškiuku nutilo ir įsiklausė. O sutemos tirštėjo.kad šis mala bala žino ką. Virš laukymės.riaumojo Meškiukas. ir Ežiukui įsiskaudo ausys.

tarė Kiškis. Medžiai stūkso dideli. Tada Ežiukui su Meškiuku akimirką tapo šilčiau: jie pažvelgė vienas į kitą..Ar šitaip mes prietėmiaujame? . . ..Iki tamsos . kad vienas kitam šypsosi. kaip ant varnalėšos plonomis kojytėmis trepsi lietus.Sėskis su mumis gerti arbatos.tylėti?.“ . „Et. v . žolė pakilo iki juosmens.klausytis. . 297 .galvojo jis. Meškiukas linktelėjo. ir tamsoje abudu pajuto.Pamiršau skėtį. prisigėrę drėgmės. ir viršum eglių viršūnių pasirodė auksinė mėnulio puselė. kad turėčiau skėtį.Sšš! . Šiltas smulkutis vasaros lietus.O ką dabar daryti? .. Varliukas su Žiogeliu pažvelgė į Kiškį.sušnibždėjo Kiškis.nutildė jį Meškiukas.. . v Varliukas po varnalėša vaišino Žiogelį arbata. Kiškis ėjo takeliu per vešlią žolę ir karpė ausimis.sukuždėjo Kiškis. . Visai sutemo. Jiems buvo labai labai gera .

. Ežiukas sėdėjo pasirėmęs letenėle galvą ir kažką mąstė. . .skėstelėjo letenomis Kiškis. ausimis karpo. vaikštinėju. .Tikrai! .Netilpsiu. .. Kaip tu supratai? . . . skėtį pamiršo.Bene skėtį būsi pamiršęs? užkalbino jis Kiškį. sėskis šalia . Žiūriu . .Šiaip. manau sau. Ir nudrožė per lauką. skėtį pamiršau.Verčiau eisiu.Ne-a.Kiškis eina.Kur trauki.papurtė galvą Kiškis.čia sausa.Aha.Taigi va. 298 . Na. . Dauboje po egle pūpsojo ori Lepšė.Aš seniai tave pastebėjau. Beržynėlyje Kiškis pamatė Ežiuką. Ir Kiškis nudrožė toliau. Kiški? .Jei nori. per tankią žolę po smulkučiu šiltu vasaros lietumi.

. eina. „Krr-rekšt!“ .galvojo Kiškis.pamiršau skėtį! O kaip gera! Einu sau. Varliukas su Žiogeliu geria arbatą.v „Se tau.. o jis. Kiškis. gražiau išsakyti savo mintį. v jis.. kad skaldyti nebeturi ko. ir jam taip gera. . Ežiukas ant kelmelio sėdi. Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti. eina sau." Papūtė vėjas. . Pama­ nykite . Meškiukas apsidairė ir pamatė. Kiškio ausys sulingavo..Ir vėjas joms nė motais.Juk nieko neįvyko.. . Ausys dar truputį ūgtelėjo. Kiškio ausys užaugo per pusę sprindžio ir nejudėjo.pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. šlapiomis ausimis karpo. Lepšė po egle įsirėmusi pūpso. kažką mąsto.burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvu­ ku.Kiškis visada ateina šeštadieniais. Penktadienį po lietučio iš žolės kyštelėjo kiškio ausys. Girdi.“ Kiškis norėjo kažkaip kitaip. eina. einu. kad nori.perskilo paskutinė pliauskelė. Kiškis. bet ir vėl atsistojo stačios... „Kodėl jis čia? . kaip apsakyti. kad net nežino. 299 . Stebėtinos ausys! .

Ko tik nenutinka penktadieniais! .Cirik! Cirik! .Aš klausiu.čirkštelėjo jis. Ausis susiraukė.šūktelėjo Meškiukas. A nt kairės ausies nutūpė paukštelis. .Kur jūsų Kiškis? Ausys sukluso. 300 . Štai užaugo sulig šeivamedžio krūmu. . . kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė nuo žemės iki dangaus. O ausys vis augo. .Cirik! .Ausys! .suniurnėjo Meškiukas ir pakilo nuo trinkos.galvojo Meškiukas. sulingavo ir augo to ­ liau. Štai susilygino su pušimi.“ Ir įsitaisė patogiau. . ir paukščiukas nuskrido.sučirškė paukštelis ir purptelėjo ant dešinės ausies. kur jūsų Kiškis? . smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų. .„Nėra ko stebėtis.Taip galėjo nutikti bet kurį penktadienį!" O ausys vis augo ir augo. .pamanė Meškiukas. „Puikios ausys! . Dešinioji krūptelėjo. Ausys pasitrynė viena į kitą. .Tokiomis ausimis gali girdėti visą mišką. .pakartojo Meškiukas. tada dar šiek tiek paūgėjo. Pradėjo lyti.

Ausys patam sėjo.. nugriuvo ir ši." Sulig kiekviena minute ausys vis sunkėjo. nulaužusi pušies viršūnę. Meškiukas sėdėjo stoginėje ir galvojo: „Na štai. Viena ausis susvyravo ir garsiai dribo ant šeivamedžio krūmo. būčiau suspėjęs sukrauti jas į pašiūrę. Po kiek laiko. išpam po ir dabar jau n eatro d ė tokios grakščios. .. ir per jas upeliais tekėjo vanduo. Dabar sušlaps mano malkos! Jeigu ne tos keistos ausys. kita vis dar žvelgė į dangų.

O kodėl niekada nesakei: „Na. .Kiški! . Kiškis nieko neatsakė. kai visai nedaug liko iki tamsos.Vakaras nepatinka. Vakaro metą.atsakė Ežiukas. Meškiukas tarė Ežiukui: . kodėl mums užvis labiausiai patinka vakaras? . Šniokštė lietus. . Meškiuk. bet saulė patinka labiau. . pavakarokime“? .M an labai patinka sėdėti su tavimi vakarėjant.Per tave mano malkos sušlapo.tarė Meškiukas..Ar žinai.Kaipgi nepatinka? O kas sakė: „Na.Aš sakiau.Negerai! .pašaukė Meškiukas. .Ir tau ne gėda mane mulkin­ ti? Kiškis tylėjo.Man patinka saulė.Tuomet kodėl sakei? . . Bet man patinka saulė. ... . . ir Kiškio ausys kyšojo iš žolės lyg audros išversti medžiai. pasėdėkime sau­ lutėje! “? 302 . Meškiuk.

atsakė Meškiukas. juk ir taip žinai. . . Nuobodu.Aš taip pat numanau..nelygu košė. Skanumėlis! . .Ką čia numanyti. kramtai. Kad ir kiek valgyčiau .Medus? Na jau! ..nuobodu. Man nepatinka valgyti.Aš visada noriu valgyti. Bet ir tai . Saulutėje mudu būtinai ką nors prasimanytume. ir tuomet aš n u m a n a u .Nuobodu valgyti? Kaip gali būti? Man dar niekada nebuvo nuobodu valgyti. kai jau visai tamsu. tarkime.Bet tik tada. kad šalia sėdi tu.. .Meškiukas tamsoje nusišypsojo. kad saulutėje mudu su tavimi nenusėdėtume.Sėdi.O man net tavo išgirtasis medus . . nelygu ką valgai. Sėdėti ir numanyti.O dar nereikia? . . man kartais atrodo. .Todėl.niekada nebūna nu o­ bodu.. . v . Andai valgiau moliūgų košės. . .O vakare negalime nieko prasimanyti? . .O tu argi ne visada? .Medų 303 .susimąstęs pakartojo Ežiukas. . .N a .Ne. Bet kai visai sutemsta. Kai jau reikia degti žvakę ir kaisti virdulį.linktelėjo Meškiukas.Kaisti virdulį. kad tavęs nėra. .Žinau.O tu jau nori valgyti? . Jeigu.pasakė Ežiukas. .Vakare gera tiesiog sėdėti. . košę.O man nuobodu.. .

. .Ar moki džiaugtis visa esybe? . .Pilnas dubenėlis! . viskuo viskuo. . .Ežiukas uždegė žvakę.nudžiugo Meškiukas. nors lytų.Kaip? .Aš džiaugiuosi. . nors snigtų.K ažkodėl n e m a ta u . džiaugiuosi visa esybe.Kam? Ir taip suvalgysiu! .Labai! Tiek prisidžiaugiau. kaip tu džiaugsiesi.Tuoj duosiu tau medaus. .visada smagu valgyti. . Zinai. o aš valgau ir džiaugiuosi.O kai aš valgau medų. .Visa esybe. viskas virpa ir šypsosi.Ir garsiai sučepsėjo. .Skanu? . .Pažiūrėsime.Kodėl liūdnas? . Tegu vėjai staugia. .Nemėginau.paaiškino Meškiukas. . kad džiaugtumeisi. kas yra mano viduje. .Ten. . .Pasiimk šaukštą. sėdžiu ir džiaugiuosi.Meškiukas išlaižė dubenėlį. m ano viduje. kad dabar visą vakarą sėdėsiu liūdnas.

iš už eglaitės. aukštai danguje žiebėsi vos įžiūrimos žvaigždės. “ 305 .nusprendė jis.Gal ko reikia? Sakyk. Ežiukas susimąstęs žiūrėjo į Meškiuką. Ji stovėjo ant plonutės kojelės šiek tiek išsilenkusi ir buvo tokia gaivi..Eisiu ir tiesiai pasakysiu: „Ramunėle. o Ežiukas suko didelius ratus aplink Ramunėlę ir bijojo prie jos prieiti.Gal geriau . .paklausė Žiogelis.burbtelėjo Ežiukas. Iš čia.sumurmėjo Ežiukas. „Eisiu. o Meškiukas sielos akimis matė visą savo džiūgaujančią esybę ir droviai šypsojosi. mirksėjo žvakė.j ū s ų p a k e r ė t a s ? Pamėginsiu iš pradžių. . Ramunėlė buvo dar gražesnė. Neapsakomai kvepėjo žolė. jūs man patinkate! Esu pakerėtas!“ Pakerėtas.Nieko m an nereikia.Kaip tu nesupranti? Juk medaus daugiau nebėra! Jie sėdėjo krėsliukuose Ežiuko priebutyje.Ko tu suki ratu? . Ir užlindo už eglaitės. . . pakerėtas. v . . kad Ežiukas net užsimerkė. . šviesi ir besvorė. . Ežiukas įsimylėjo. Tai nutiko birželį.

pasakysiu tau paslaptį? . ką šis sako..Ir aš. . jiedu net nesusitiko.. bet ir girdėjo.dūsavo braudamasis per krūmus Briedis.Briedis šnarpštė ir purtė galvą. Tiesą sakant. Esu pakerėtas. Prastai! „Ramunėle. jūsų. . kaip auštant susitiko Briedį.Sakyk. užtai Ežiukas Briedį ne tik matė. . kaip būtų puiku! Bet šitaip ji nieku gyvu nepasakys.. mostelėjo letenėle ir mintyse tarė: „Ramunėle..svarstė Ežiukas. Vaikštinėju. Ežiukas?" Ir Ežiukas vėl pradėjo sukti didelius ratus aplink Ramunėlės laukymę ir prisiminė. . jūs man patinkate! Esu jūsų pakerėtas!" Ne. kad jis kalba apie Ramunėlę.paklausė Meškiukas. .Nori.sukuždėjo Meškiukas. jūs man patinkate.. ." Vaje.Čia atsirado nepaprasta Ramunėlė. O ką pasakys ji? Ji pasakys: „Ežiuk. Negi galiu rūpėti jai aš. . Kokia gražuolė!. tu man taip pat patinki. kilstelėjo snukelį.. . 306 ...U-ufF!.Voveraitė ir mąsto taip pat kaip Ramunėlė.Jis atsistojo." Šitaip geriau. v ." Ir Ežiukas jau buvo bebėgąs pas Voveraitę.paklausė Meškiukas. bet susidūrė su Meškiuku. bet pa­ klausti nesiryžo.Šiaip ar taip. . . Esu. nes Briedis Ežiuko nematė.O tu? . .Ką tu čia veiki? .. v „Gal eiti ir pasitarti su Voveraite? . ji .Aš šiaip. Ežiukas iškart suprato. negerai.U-u#!.

tarė Meškiukas. kad iškart aišku.Einu su ja susipažinti. kad ji panorės draugauti su tavimi. Tiktai . .Meškiukas prispaudė leteną prie nosies.Prie eglaitės. . jog iškart matyti..O iš kur žinai. kad ji nori drau­ gauti su tavimi? 307 .Palauk. . .Su manimi. .Niekam nė žodžio! .tavo? .Prie eglaitės. . . .nie­ kam.Ta-a-aip. O tu iš kur žinai? Ji tik vakar atsirado mūsų miške.pasisakė Ežiukas. žinai.. .Iš tavęs šito nesitikėjau. su kuo norės draugauti..Na.Negi žodžiais apsakysi? . Ir kodėl manai.šššš! .Taigi čia mano Ramunėlė! . kad aš pirmas ją pamačiau. Pasakyk. . Meškiuku? .Mat ji taip stovi ir taip žiūri.. supratai? .Tiktai tu .sušuko Ežiukas.Ir su kuo gi? . . kaip ji stovi ir kaip žiūri.Parodyk.Meškiukas atsisėdo. Ežiukas atsistojo ant vienos kojelės ir ilgesingai pažvelgė į Meškiuką. .atsakė Ežiukas. taip? . . . .Todėl.Vakar aš ją ir pamačiau.O kodėl ji . o ne su manimi.

N a tai kas? Meškinas m eškinui nelygu. kad kailis būtų pa­ puręs.spyrėsi Ežiukas.riktelėjo Meškiukas. O aš štai koks šilkinis. ką. o tada . . .Tuomet bėkime drauge. Tegu ji pati pasirenka. .O aš nubėgsiu. . .. koks aš šilkinis.tu. . .Tu palauk čia.O kodėl ne atvirkščiai? Aš susipažinsiu ir pristatysiu tave. . .Ne.Verčiau šliaužte. 308 .Išgąsdinsi.meškinas.Kam? Tik nubėgsiu ir grįšiu. susipažinsime. . . A ntai koks tu bai­ sus.Ramunėlė.atsakė Ežiukas. O ji . Argi toks Meškiukas gali ką nors išgąsdinti? .Juk tu .Zinai. . .Aš? Baisus? . Ežiukas vėl atsistojo ant vienos kojelės ir pažvelgė į M eš­ kiuką. ar ji tebėra. Ir nubėgo. .Stok! .Vis tiek. . . pažiūrėsiu.Tu ją išgąsdinsi.eime pas ją abu.Aš? Bet aš visą rytą plaukiojau upėje.pasiūlė Ežiukas. v .Mat ji taip žiūri. .Geriau pirmas nueisiu aš.tarė Meškiukas. . Paliesk. .

Ir Ežiukas nubėgo. Tik žvilgtelėsiu.Aš tikrai grįšiu.nusprendė Ežiukas. . kokia ji buvo graži! „Tegu Meškiukas eina pirmas.Aš n e ­ galiu. Ramunėlė stovėjo toje pačioje vietoje ir buvo dar šviesesnė. dar lengvesnė. ir viskas.." . Tu nebijok. Ak. .

Koks jis? .O aš . .Labas! . . Papasakokite dar ką nors. Jiedu nuėjo kartu: Meškiukas priekyje. .M an čia labai patinka. . .Matau.atsakė Ramunėlė. .atsakė Meškiukas. . .tarė Ežiukas. Ežiukas nemirkčiodamas žiūrėjo įjuos iš už eglaitės. . 310 . .tarė Ramunėlė. . . . . Čia labai gražu. .atsakė ši ir pažvelgė į Meškiuką.tęsė Meškiukas. o tada iškart pašauk mane. Meškiukas priėjo prie Ramunėlės.Aš labai mėgstu vandenį.Ir sugrįžo pas Meškiuką.Ramunėlė! . o pro lietų . tiesa? Ar jums patinka lietus? .Taip. Susipažinsi.Lietus? Aš dar nė karto nemačiau lietaus. ką čia dar pasakius.Būna grybiniai.Kaip jums patinka mūsų miške? . .Meškiukas. .Turbūt tai labai gražu. . Ežiukas .Kaip nuostabiai jūs pasakojate.O būna ir liūčių.Ir oras puikus. Ne.Kai perdėm vanduo.Lietūs būna įvairūs. .Tebestovi.Jūs . kai lyja.pasisveikino Meškiukas.Meškiukas trypčiojo nuo kojos ant kojos ir suko galvą. Ir Meškiukas nuėjo. .saulė.Eik.iš pas­ kos. .

Labai. .atsakė Ramunėlė.Ežiukas šokčiojo už eglaitės ir rodė Meškiukui visokius ženklus. kad jo letenėlės prišalo 311 . „Kaip tau ne gėda.pasakojo jis. meilūs. Tada Meškiukas atsigręžė į jį ir tarė: .Tai dar niekis. .O! Labai šalta medžiaga.Tokie pat dideli? . bet išlįsti iš po eglaitės pabūgo. . tokie pat minkšti.Leiskite pristatyti jums savo draugą Ežiuką.Ne. . .Ir Meškiukas plačiai mostelėjo letena.Išlįsk! —šnibžtelėjo jis Ežiukui.Kas tas sniegas? . Įsivaizduojate? Iš dangaus krinta balti minkšti pūkai. su manimi. . .meilus? . Jis vaikščiojo aplink Ramunėlę. mostagavo letenomis ir be perstojo kalbėjo.Labai. . tarkime. Meškine! Juk žadėjai!“ .mintyse šaukė Ežiukas. Su kuo čia juos palyginus? Na.mintyse šaukė Ežiukas.O būna sniego. Tai tarsi žiemos lietus.Gal norite susipažinti su mano draugu? . . su Meškiuku. švelnūs. Ežiukas iš nuoskaudos buvo pasirengęs pravirkti. . Bet Meškiukas tarytum jį pamiršo. „Supažindink! Supažindink mane!“ . Bet Ežiukas stovėjo už eglaitės ir jautė.O jūs .

kad letenėlės neklauso ir jis negali praverti burnos.Nagi. k lu p ­ damas. išlįsk pagaliau! . ateinu!" .prie žemės. nieku gyvu nepasiryš prieiti prie Ramunėlės. .sušnypštė jis.bet pajuto. garsiau pasakė Meškiukas ir dar plačiau mostelėjo letena. . Staiga jis suprato siaubingą dalyką. Bet Ežiukas tarytum suakmenėjo. Leiskite pristatyti jums patį geriausią savo draugą Ežiuką. griūdamas kiek įkerta pasileido gilyn į mišką. Jis norėjo linksmai nusijuokti ir šūktelėti: „Meškiuk. Jis apsigręžė ir laužy­ dam as krūm us. kad niekada.

Rūkas driekėsi ten. ir dabar kalnas . nušvito saulė. .Virš kalno rūkas ir rausvai oranžiniai atšvaitai. . iškilmingas.viskas jau kitaip. Jie vėl užmerkė akis. kad nuo jo stačiai negalėjai atplėšti 313 .Labai gražu! Dabar oranžinė spalva siauru apvadu aprietė visą kalną.toks. o kai po akimirkos atsimerkė. Visą dieną pylė lietus. o rausva ir žydra išnyko. ir visas kalnas tapo toks tamsus.Greičiau atsimerk. o kai atsimerki . aukščiau. Oranžinė spalva žioravo šen bei ten dešinėje ir kairėje. . rausva staiga plykstelėjo dešinėje. O kalnas nuolatos mainėsi: oranžinė spalva pasitraukė į kairę. Ežiukas su Meškiuku seniai buvo pamėgę šį žaidimą: užmerki akis. rausvai žydra išnyko. viskas vėl buvo pasikeitę.sušnibždėjo Ežiukas. kad Ežiukas su Meškiuku tik žiūrėjo ir nepratarė nė žodelio.į dešinę. vėliau liovėsi. o žydra spalva tapo pilkšvai mėlyna ir liko viršuje. užlindo už kalno. rausva . Buvo labai gražu. o patį kalną tarytum apjuosė oranžine juosta. taip gražu.

visa diena ir.. tarytum stovi ten.Jums patinka į mane žiūrėti? . man liūdna. .rytą. .Bet man gražiau žiūrėti į tave vakare. kad kalba kalnas. Ežiukas su Meškiuku vėl užsimerkė ir atsimerkė: kalnas buvo ramus.tarė Ežiukas. . . . Ir staiga. .Ką gi tu matei šiandien. viršūnėje. Ežiuk? . kažkas prabilo: . o gal Ežiukui su Meškiuku tik pasirodė.Taip.rytą ar vakare? Dabar jau ir Meškiukas suprato. ir toli toli matyti. tik žiūrėjau. Miglotas. o kažkas taip trukdė jai pabėgti..Kai žiūri vakare. bet jiems nespėjus dar kartą užsimerkti tas atšvaitas dingo.pasakė jis.akių.Ar aš gražus? .patvirtino Ežiukas. . . .pašnibždomis paklausė Meškiukas.Kodėl? .Tada prieš akis . . V 314 . labai gražus kalnas žvelgė [ Ežiuką ir Meškiuką.Šiandien saulė labai norėjo pasislėpti.O tau. .O kada aš jums gražesnis . pasimiglojęs. . .Kai tu paslepi saulę.tarė Ežiukas.Kas? Kas čia kalba? .Kodėl? . . kad aš apie nieką negalvojau.Taip. Ežiuk? .paklausė kalnas.Man . dešinėje nusidažęs švelniu rožiniu atšvaitu.

Štai jau visas mėnuo Ežiukas kasnakt lipa į pušį ir blizgina žvaigždes.. . skiriančioje jį nuo tamsaus dangaus.. tai užsimerkiame. Sparčiai tirštėjo sutemos. Mes taip žaidžiame. Mes.kalbėjo sau Ežiukas. šis tapo ryškus ryškus ir juodavo blyškiai žydroje juostoje... .O aš. ir 315 . Iš ryto jis išeidavo į priebutį.įsiterpė Meškiukas. Tai atsimerkiame. melsvai žalias dangus ūmai atsiplėšė nuo kalno.. jos kaipm at nublanks“. „Jeigu kas vakarą neblizginsiu žvaigždžių. prisilauždavo šakelių naujai šluotai. kad pirmiausia galėtų nužerti nuo žvaigždžių dulkes. Ir kai beveik visai sutemo.

Pava­ karieniavęs į vieną letenėlę im­ davo skudurėlį. Ežiukas pietaudavo ir guldąvosi miegoti. nuo šakelės ant šakelės. D ar­ bas reikalavo kruopštumo ir užtrukdavo „O kaipgi kitaip? .pušies . Čia prasidėdavo svarbiausi dalykai. Prabusdavo. todėl kas rytas jį skalbdavo ir pakabindavo ant pušies džiūti. kopdavo į pačią pušies viršūnę. bet la­ bai atsargiai. kad netyčia nenumuštum nuo dangaus.šluotą ir palengvėle. Tada šluotą perimti į kairę ir trinti jas iki blizgesio. Užbaigęs pasirengimus. Skudurėlį turėjo tik vieną.išskalbdavo skudurėlį. kai jau būdavo iškritusi rasa. Iš pradžių reikėdavo žvaigždes apšlavinėti. į kitą .

Meškiukas labai stengėsi.. tai kas jas blizgins ?. blizgindavo žvaigždes ir galvodavo: „Nuostabu. ir dabar atrodė.. Virš upės pakilo rūkas. 317 . kad didžiulė balta antis plaukia per rūką ir prunkštaudama murkdo jame galvą. visas miškas žinojo.Jei­ gu Meškiukas neblizgins žvaigždžių.. jų jau seniai niekas nebematytų. ir trisdešimt mėnulio zuikių nuliuoksėjo takeliu. Mmm-ū!. kad ją netyčia nubraukė Meškiukas. kaip Ežiukui šovė [ galvą tokia vykusi mintis! Juk jeigu jis nebūtų su­ manęs blizginti žvaigždžių. aš neblizginsiu. Trisdešimt uodelių išlėkė į laukymę ir užgriežė spigiais savo smuikais.“ Jis papūtė į žvaigždę ir patrynė skudurėliu. .. ir liūdnas baltas arklys paskendo jame iki krūtinės.“ Meškiukas tuo metu taip pat tupėdavo pušies viršūnėje virš savo namelio.anapus upės atsiduso karvė. Iš už debesų išlindo mėnulis ir šypsodamasis nuplaukė per dangų. Ir jeigu iš dangaus krisdavo žvaigždė. Sustūgo šuo.. . Antai kokia dulkina!.viršūnėje šnekučiuodamasis pats su savimi bambėjo Ežiukas. bet jam ne visada sekėsi taip gerai kaip Ežiukui.

tamsu ir drėgna. „Įkritau į upę!“ .Nieko nematyti. „Kurgi tas arklys?" . . kad taip pat at­ sidurtų rūke ir pamatytų. . v Štai. kaip ten viskas atrodo viduje. Buvo taip gražu. v „Štai nukrito žvaigždė. Pliu-umpt!. Ir palengva slinko į priekį. .A nt kalnelio po pušimi sėdėjo Ežiukas ir žiūrėjo į rūko pritvinusį mėnulio apšviestą slėnį.žolė palinko į kairę. mėnulio zuikiai šoko.nepatikės !“ . . šuo kaukė. 318 .pamanė Ežiukas. tik aukštai virš galvos blyškiai švyti sutemos. .sustingęs iš baimės susivokė Ežiukas. Ei. O kažin.jeigu arklys atsigultų miegoti. „Papasakosiu . kad iki menkiausios žolelės įsimintų visą šį grožį.svarstė Ežiukas. arkly! . Bet arklys neatsiliepė. ar jis užspringtų rūku?“ Ir Ežiukas pradėjo palengva leistis nuo kalno. Aplinkui .pamatė Ežiukas.pamanė Ežiukas ir sužiuro dar įdėmiau. iš eglės teliko viršūnė ir dabar ji plaukia drauge su arkliu. kad po kojomis nebėra žemės ir jis kažkur skrenda.tarė Ežiukas. Slinko jis ilgai ir staiga pajuto...pašaukė jis. N et letenos neįžiūriu. Ir ėmė į visas puses mataškuoti letenėlėmis..nė garso. kad jis kartkarčiais sukrūpčiodavo: ar tik nesapnuoja? O uodeliai nepailsdami griežė savo smuikeliais. .

tebebuvo tamsu. ir Ežiukas net nežinojo.Kai išniro. Giliai giliai atsiduso ir nuplaukė pasroviui. . Staiga kažkas palietė užpakalinę jo letenėlę. „Tegul upė pati mane neša!“ .nusprendė jis. ir Ežiukas pajuto. kur krantas. gurgėjo rėvose. Upė šnarėjo nendrėse. kad kiaurai peršlapo ir tuoj paskęs.

be garso atsakė kažkas. ko Ežiukas net nematė.. .Aš įkritau į upę. „Čia tai bent nuotykis. Ežiukas nieku gyvu nebūtų galėjęs atsakyti. . ir dingo bangose. Jau seniai Ežiukas nebuvo matęs tokio didžiulio dangaus.be garso tarė kažkas. ..taip pat be garso atsakė jis.Argi kas patikės?!“ Ir nuturseno per rūką. nuo ko apmirė.purtydamasis pamanė Ežiukas. . . .garsiai padėkojo Ežiukas. . kad jis štai šitaip sustotų ir apmirtų.kas jūs ir kaip čia pate­ kote? . Ežiukas atsisėdo ant kažkieno siauros slidžios nugaros ir po minutėlės jau buvo ant kranto. Jau seniai nebuvo nutikę. ir jeigu kas nors būtų paklausęs.. 320 .Nėra už ką.Aš . . .Ežiukas.Ačiū! . .Tuomet sėskitės man ant nugaros.Atleiskite.be garso pasiūlė kažkas. kodėl sustojo. Nuplukdysiu jus į krantą. .

. .burbtelėjo Ežiukas. kad jis pirmą kartą išvydo šį mišką.suniurnėjo Skruzdėlė ir nuskubėjo savo rei­ kalais.paklausė Voveraitė. . šią laukymę.paklausė Skruzdėlė.Ežiuk. . . į ką žiūri? . . O Ežiukui ūmai pasirodė. 321 .A.Jis tyli.Ką tu ten pamatei? . Ir numojo letenėle.palingavo galvą Voveraitė.Užsigalvojo. Kad niekada niekada ligi šiol nėra jų matęs.. šią kalvą. .

o jis pats būtų jūros dugne. nes girdėjo pokalbį lyg iš tolybių. . . . . .lengvučiai.Pamąstys. .suniurnėjo Skruzdėlė. . kurie pasiliko miške.murmėjo Ežiukas.Jis mąsto.Kodėl anksčiau niekada nesu jos sutikęs?4 4 Atėjo Meškiukas.„Kaip taip gali būti? . .Netrukdyk. „Kokia ji gera. . .Aš jau antai kokį šiaudą nutempiau. .Vis dar stovi? . lyg šnekėtųsi debesyse.tėškė Skruzdėlė.paklausė Skruzdėlė. ir sklidini tokios tylos ir ramybės. O Ežiukas mintyse padėkojo Voveraitei.“ Ir medžiai atrodė tokie nepaprasti . . jeigu visi mąstytų.Niekada nesu matęs tokio didelio paukščio. 322 .svarstė Ežiukas. ir tiek.ramdė ją Voveraitė.Juk tiek kartų esu bėgęs šiuo takeliu. tiek kartų stovėjau ant šios kalvos.Kas dėtųsi miške. „Kas čia dedasi? . . .4 4 .mąstė Ežiukas. .Kodėl viso šito nemačiau anksčiau?" Ir paukščiai. v „Čia ne Varna. negausūs paukščiai.sudraudė Voveraitė. .pagalvojo Ežiukas apie Voveraitę. tarsi alyviniai. . o jis tebestovi.Ir nubėgo. .Netrukdyk jam. kad Ežiukas negalėjo atpažinti nuo vaikystės išvaikščiotų vietų.Visi mūru stojate vienas už kitą. . . mąsto. perregimi. čia kažkoks Erelis suka ratus virš miško.Visi jūs dykūnai.Mąsto. dabar atrodė Ežiukui nepaprasti.

Ežiuk. kokios aukštos pušys. Tačiau Ežiukui kažko vis trūko.lempelę iš grybo . . .Ir rodydavo į krūtinę.Neramu man. 323 . Pasižiūrėk.Štai čia maudžia. į kalvą.Ko imsimės? Ežiukas žvelgė į mišką. Tačiau Ežiukas sulig kiekviena diena darėsi vis liūdnesnis. tai ką? . Rugiagėlė niekada nebuvo mačiusi jūros ir todėl atsakydavo: ..voveraitės .Didelė. v .Labai noriu prie jūros! .ir pilną kamarėlę atsargų.sakydavo jis Rugiagėlei.. Bet aš niekada jos nemačiau.Na.. namuose . sukančią ratus anapus upės. dėl kurio gerumo atsidūrė ant šito kalno. paklausyk.paklausė jis. pažvelk. Turėjo jis namus su krosnimi. ir staiga suprato. . visi tave pažįsta ir myli.skundėsi jis Skruzdėlei. labai nenori nusileisti nuo savojo kalno. Kartą gyveno miške Ežiukas adatukas.paklausė Skruzdėlė. kaip gieda paukščiai! Čia.O kokia toji jūra? . . Ir vieną ankstų rytą.Be reikalo kremtiesi. . kokia aš graži. kad labai nenori atsakinėti į klausimus. įVarną.. .. .Noriu prie jūros. . Ir jis su dėkingumu pagalvojo apie tą. miške. kai danguje dar plūduriavo pieninės žvaigždės.

paklausė priskridusi Antis. Antie.Ko šūkauji? . Iš pradžių ėjo per mišką.Reikia persikelti. ir Ežiukui kelią pastojo upė. Ėjo ėjo Ežiukas ir pagaliau priėjo jūrą.. .“ . o šlapia nuo rasos žolė šnarėjo po kojomis. . Ir viršum upės toli nuaidėjo: „Ei ei ei!.atsakė Ežiukas. Antis pakišo jam savo nugarą ir perplukdė į kitą krantą. Dabar jis ėjo per didžiulę pievą. .Ei! .Ačiū. Čirškė žiogai. . stikliniais sparneliais džeržgė laumžirgiai ir kažkur aukštai danguje čireno vyturėlis.. Letenėlėje jis gniaužė lazdą.. Paskiau miškas baigėsi. .padėkojo Ežiukas ir nužingsniavo tolyn. . ir jam virš galvos giedojo paukščiai.riktelėjo Ežiukas.Ežiukas išėjo iš savo namelio ir patraukė prie jūros. o ant pečių turėjo kuprinytę su maistu.

trenkėsi ji į krantą. . Ežiuk! .atsakė jūra. dygliuoti jo kailinėliai suvilnijo.Kas nutiko.Sššš!. . pačiupinėjo galvą. Kai migdamas ant smėlio po uola pasimuistė.“ Ir čia pašiaušdavo.Padėk. Meškųtėli. tiesa? . Ir vėl trenkė banga į krantą.bambėjo sau po nosimi. Ežiukas taip pat žengė žingsnį į priekį ir tarė: „Pu-pūkšt!.Nežinau. „Pu-pūkšt!. ir jam pasirodė.. kad jis . Ežiuk? .“ sušnypštė atsitraukdama per akmenukus. 325 . v Ir atsirito banga. jūra! .pasisveikino Ežiukas.Labai! . ..patvirtino jūra.“ .. . čia sprukdavo šalin.Aš panašus į tave... „Pu-pūkšt!. M an negera.. .Sššš!. .o pabėgėjęs atgal: .Sveika.mažytė jūra su ke­ turiomis letenėlėmis.. .Sveikas.Sššš. padėk! .. Meškiukas apėjo ratu aplink Ežiuką. Visą dieną Ežiukas žaidė su jūra: čia pribėgdavo prie pat van­ dens. čia nuleisdavo spygliukus.

- Ar čia neskauda? -N e . - O čia? - Ne-a. Buvo ankstyvas rytas. Giedojo paukščiai. Viskas žydėjo. - Pažvelk, kokia saulutė! - tarė Meškiukas. - Matau. - Paklausyk! Girdi, kaip gieda paukščiai? Ežiukas linktelėjo. - Tu man smulkiau papasakok, - paprašė Meškiukas. - Dviese mudu ką nors sugalvosime. - Supranti, - prabilo Ežiukas, - man baisu. - Bet kodėl? - Džiaugsmo nėra, - sušnibždėjo Ežiukas. - Būdavo, prabundu, pamatau saulę - ir džiaugiuosi. O dabar - ne. - Džiaugsmo nėra... Džiaugsmo nėra... - pradėjo murmėti Meš­ kiukas. - Bet kodėl gi tau stinga džiaugsmo? - Nežinau. - Ežiukas užmerkė akis. „Kas čia galėtų būti? - svarstė Meškiukas. - Kas čia nutiko, kad nuo Ežiuko pabėgo džiaugsmas ?“ Ir tarė:
326

- Taip negali būti! Tau tik pasirodė, ir baigta. Nuo ko, nuo ko, bet nuo tavęs džiaugsmas pabėgti tikrai negali. Jis kažkur pasislėpė, aišku? -K ur? - Pilve. Jie abu įdėmiai apžiūrėjo Ežiuko pilvą. - Arba po pažastimi! Ežiukas pakėlė letenėlę. - Arba... žinau! - sušuko Meškiukas. - Mes jį palikome prie upės! Prisimeni, kai leidosi saulė, kažkas labai labai džiugus nubėgo į kitą krantą? - Saulės zuikis, - pasakė Ežiukas. - Kurgi ne! Zuikis! Tai buvo tavo džiaugsmas. Lekiam! Ir jie nurūko prie upės, išvydo ją, žaižaruojančią tekančios saulės spinduliuose, ir didžiulis, karštas Ežiuko džiaugsmas, visas nusmaigstytas aštriomis adatėlėmis kaip pats Ežiukas, iššoko iš krūmų, perbėgo vandeniu ir sugrįžo pas Ežiuką.

-Je ig u tu žinotum, Meškiuk, kaip aš tavęs pasiilgau! - Ir aš. - Aš taip pasiilgau, kad net sapnuose su tavimi kalbuosi. - Ir aš.
327

- Kartą sakau tau: „Ei, kur tu?“ - O aš? - O tu: „Aš čia, Ežiuk, čia! Tik manęs nematyti." v - Kaip galima manęs nematyti? Štai koks aš didelis! - Žinau. Bet taip tu pasakei sapne. - O toliau? - Aš sakau: „Pasirodyk, pasirodyk, kur esi?“ - „Tuoj“, - atsakei tu ir...
V

- W - Šiaip... Kažkas šmėstelėjo... „Čia tu?“ - klausiu aš. - „Aha.“ - Kas - aha? - Sapne tu pasakei: „A ha.“ - Ir manęs nematyti? - Ne-a. Kažkas šmėstelėjo, ir viskas. - Ta-aip. - O kitą kartą - tarytum mudu su tavimi einame per didelę pievą. Karšta, vieversėlis čirena. Ir aš sakau: „Meškiuk, juk dabar viskas - kaip kadaise, ar ne?.. Lygiai taip mudu ėjome, tu dainavai ir paukščiai..." O tu... -K ą ? -T yli. - Ne, - papurtė galvą Meškiukas. - Aš tave gražiau sapnavau. Aš tave taip gražiai sapnavau, stačiai nuostabiai! - Kaip?
328

- Žinai, n e t papasakoti nem oku. Prabudau ir visą dieną džiaugiausi. - O ką aš sakiau? - Daug ką. Tu ir kalbėjai, ir dainavai. Sapne aš net juokiausi. Ir prabudau besidžiaugdamas! - Iš kur žinai? - Varlė sakė. Atėjo iš ryto ir sako: „Kva-a-a, Meškiuk, na ir kva-a-atojai tu per miegus!“ - Ne, aš taip nesapnavau, - tarė Ežiukas. - Jeigu būčiau taip sapnavęs... O aš kartą prabundu - visas apsiašarojęs. v - Tu... tu nenusimink. Zinai, jeigu dar kada mane susapnuosi, tu man pasakyk: „Meškiuk, ei, Meškiuk, ar nori medaus?“ Ir aš tikrai atsakysiu: „Noriu!“

- Būtų gerai. - Negi manai - aš nenorėsiu medaus? - Nežinau. Bet kitą kartą tu netylėk, gerai? Šnekučiuodamiesi jie perėjo lauką, paėjėjo mišku ir pasiekė upę. Buvo tylu tylu. - Kitą kartą, M eškiuk, tu nieku gyvu netylėk, - paprašė Ežiukas. - Ne ne, ką tu! Būtinai ką nors pasakysiu. Dabar tu jau nebijok: aš pasakysiu. Pliaukštelėjo žuvis. Ratilais ant galų pirštų nubėgo vandeniu tyluma.

Visą vasarą Kiškis vijo virvę, ir rudeniop ji jau buvo ilga, iki dangaus. „Pririšiu kabliuką, - galvojo Kiškis, - užmesiu ant žvaigždės ir...“ Atbėgo Voveraitė: - Kiški, ką čia veiki? - Nuvijau virvę, - atsakė šis. - O kam? - Lipsiu į dangų. Nori, ir tave pasiimsiu?
330

- Pasiimk. N aktį pabiro žvaigždės. Kiškis užmetė kabliuką ant pačios didžiausios žvaigždės, ir virvė plonu voratinkliu nusidriekė nuo žemės iki dangaus. - Lipk, - tarė Kiškis. -Otų? - Aš iš paskos. Ir Voveraitė nuliuoksėjo į dangų. Kiškis ėmė ropštis įkandin, bet jis nemokėjo sliuogti virve, todėl gerokai atsiliko. - Kur tu? Lipk greičiau! - iš tamsos šaukė Voveraitė. O Kiškis lipo, lipo ir jau pradėjo pavargti. - Kurgi tu? - skubino Voveraitė. Ji seniai užkopė ant žvaigždės ir laukė Kiškio. O Kiškis sūpavosi per vidurį tarp dangaus ir žemės ir nebepajėgė nei lipti aukštyn, nei leistis žemyn. - Na, ką tu ten veiki? - iš tamsos paklausė Voveraitė. - Nebeturiu jėgų. Nebegaliu, - atsiliepė Kiškis.

- O tu - kaip šakele, kaip šakele, - patarė Voveraitė. Kiškis sūpavosi tamsoje, jo ausis šiureno nakties vėjelis, toli apačioje jis matė gimtąjį mišką, o viršuje - didžiulę žvaigždę ir suprato: tuoj atgniauš letenas ir nukris. „Visą vasarą vijau virvę, - karčiai galvojo Kiškis, - ir še tau...“ - Ei! - nuo žemės staiga išgirdo jis pažįstamą balsą. - Kas ten kyburiuoja? Ir kitas pažįstamas balsas atsakė: - Toli. Neįžiūriu. - Kaip manai, Ežiuk, kas ten galėtų būti? - Paukštis. - Koks paukštis kabotų vidury dangaus? „Retas“, - norėjo atšauti Kiškis. Bet nutylėjo. - Čia Kiškis! - nuo žvaigždės suriko Voveraitė. - Lipo į dangų ir įstrigo. - Meškiuk, reikia jį gelbėti! - Išgelbėkite mane, - tyliai paprašė Kiškis. - N uo kada Kiškiai pradėjo laipioti į dangų? - suniurnėjo Meškiukas ir truktelėjo virvę. - Oi, - tyliai pasakė Kiškis. - Kaip gelbėsime? - paklausė Ežiukas. - Tuoj, - burbtelėjo Meškiukas ir nubėgo. - Kiški! - šūktelėjo Ežiukas. - Ar ten tu?
332

Šok.kiek garsiau tarė Kiškis.pasiskundė Kiškis. nes jeigu būtų riktelėjęs visu balsu. ar girdi? Šok! .Šok! . „Kur ta paklodė? Kur žemė?“ . kam sakyta! . . 333 . . .paliepė jis ir įdavė du galus Ežiukui.nuo žvaigždės plyšojo Voveraitė. tada jiedu su Ežiuku įsispyrė į žemę ir kaip įmanydami smarkiau ištempė paklodę.Kiški. -Jis.Tiesiai po tavimi mes laikome ištempę v paklodę.tyliai atsiliepė šis.Laikyk.Nagi! v . .Meškiukas kažką su­ manė.sušuko Voveraitė.Aš. jis! .Kiški! .nulėkė nulėkė nulėkė.Negirdžiu! .Man baisu. . . . Ir tada sugrįžo Meškiukas. .su­ riko į tamsą Meškiukas. nešinas paklode. laikykis! .galvojo Kiškis ir nežinojo. kad jis tarsi didelis paukštis plačiais sparnais lekia viršum žemės ir jau nebegali nukristi.Aš. .. kaipmat būtų nukritęs. Kiškis atgniaužė letenas ir .dar garsiau suriaumojo Meškiukas. tik juodas nakties vėjas švilpė tarp ausų. . .sušuko Ežiukas.sušuko Voveraitė. A nt žvaigždės jai buvo geriau girdėti. . -J a m baisu! .

334 . o šaukštą . . .Dabar .į burną. Jie rengėsi eiti kviestinių pietų. .Todėl.Tai. ..Sakutę reikia laikyti kairėje letenoje. kad šakutei tu pagelbėsi peiliu.ir viskas. .sušuko Meškiukas.Dabar . Du mažesni krėsliukai laukė Ežiuko ir Meškiuko. kuo vaišins Dramblys.kairėje? . Pirmasis patiekalas .Nieko nereikia pjauti: peiliu užstumi ant šakutės ir . .kepti grybai! .Užsienietis Dramblys atplaukė iš užjūrio dideliu garlaiviu.O ką čia pjauti? .sriuba! Ir jie suvalgė įsivaizduojamą sriubą. šakute ir peiliu. Sakutę įsmeigei.Jie ir taip nuslys. Jis sėdėjo aukštoje palapinėje prie apskrito stalo milžiniškame krėsle. pamėginkime.Išgerk skystimą.. pei­ liuku atsipjovei .O ką pjauti? . ir dabar Ežiukas mokė Meškiuką naudotis šaukštu. .kompotas! .dešinėje. tada mažu šaukšteliu išgriebk tirščius. v .O kodėl šakutę .Na.

- Ne, - tarė Ežiukas. Ir parodė Meškiukui, kaip dera valgyti kompotą. Jie ėjo per mišką ir pakeliui Ežiukas mokė: - Servetėlę užsikišk už apykaklės. - Aš neturiu apykaklės. - Tuomet pasirišk po kaklu. - O jeigu bus per maža?.. - Sveiki! Sveiki! - Pasitikti svečių išėjo Dramblys. - Labai malonu jus matyti! - Mums taip pat labai malonu! - atsakė Ežiukas. - Sėskitės, sėskitės, tuoj bus patiekta sriuba. - Ir Dramblys pasirišo servetėlę. Ežiukas padėjo Meškiukui pasirišti servetėlę, ir jie susėdo į krėslelius. - Papasakokite apie save, - paprašė Dramblys. - Mums labai malonu jus matyti, - nusišypsojo Ežiukas. Didelė geraširdė Kengūra sidabriniu samčiu išpilstė sriubą. - Ir štai atėjome pas jus pietų, - pridūrė Meškiukas ir ėmė šlerpti tiesiai iš lėkštės. - Pasiimk šaukštą! - sušnypštė Ežiukas. - Ir nečepsėk! Aukšta gražuolė Žirafa pakeitė įrankius. Zebrai įnešė antrąjį patiekalą.
335

Jis buvo neįsivaizduojamai skanus, ir Meškiukas pradėjo kabinti letena. —F'fe! - sudraudė Ežiukas. Ir Meškiukas paėmė šakutę ir peilį. Dramblys valgė tylėdamas ir žvelgė į Ežiuką su Meškiuku ge­ romis pilkomis akimis. Įžengė elegantiškas Krokodilas, prarijo nešvarias lėkštes, meiliai nusišypsojo ir pasišalino. Beždžionėlės atnešė saldųjį patiekalą. - O kur kompotas? - paklausė Meškiukas.

Bet Ežiukas spyrė jam po stalu letena, ir visi įniko valgyti ba­ nanus, apelsinus, ananasus ir datules, o užsigerti gavo saldaus pienelio iš kokoso riešutų. Meškiukas taip apstulbo, kad pirmąjį bananą suvalgė su žieve. v - Žiūrėk! - vos girdimai šnibžtelėjo Ežiukas, nusišypsojo Dram­ bliui ir parodė, kaip reikia valgyti bananą. Meškiukas stengėsi nečepsėti, valgė bananus, išpūtęs akis žiūrėjo į Dramblį, į zebrus ir beždžionėles, išsirikiavusias jam už nugaros, ir galvojo, kad jeigu jis su Ežiuku turėtų tokį didelį garlaivį, nu o ­ savų krokodilų, žirafų, kengūrų ir beždžionėlių, jiedu nieku gyvu nesisėstų pietauti nepasirišę po kaklu servetėlių.

A štuntą valandą ryto miško proskynoje susirinko Asiliukas, Ežiukas, Meškiukas, Kiškis, Voveraitė ir Lapė, nes ketino aštuntą valandą vakaro eiti į svečius pas Dramblį. - Bet aštunta vakaro dar toli! - pasakė Kiškis. - Ką gi mes veiksime dvylika valandų? - Ogi viskas labai paprasta! - tarė Meškiukas. - Mes -

337

šešiese. Vadinasi, dabar visi turime išsiskirstyti ir kiekvienas atskirai prasėdėti dvi valandas. O kai vėl susirinksime, būsime tarsi drauge prasėdėję dvylika valandų! Ir jie išsiskirstė kas sau. Ežiukas parėjo namo, atsisėdo prie stalo ir įsmeigė akis į laikrodį. „Tik tak, tik tak, tik tak“, - bėrė laikrodis. O Ežiukas rinko minutes, skaičiavo ir dėliojo priešais save ant stalo. Asiliukas nuėjo prie upės. Įsibrido iki kelių į vandenį ir pradėjo lūpomis gaudyti saulės zuikius. „Dviejose valandose - šimtas dvidešimt minučių, - skaičiavo Asiliukas. - Kai sugausiu šimtą 4 dvidešimt saulės zuikių, kaip tik bus laikas grįžti į proskyną.4 Voveraitė įsliuogė į pušies viršūnę ir paklausė Dagilio: - Gal žinai, kada bus „po dviejų valandų4 4 ? - Aišku, žinau! - Tuomet pabelsk man tuo laiku. - Ir Voveraitė šmurkštelėjo į drevę. Kiškis pasileido bėgti aplink mišką. Aplekia ratą ir apsidairo proskynoje: ar dar nesusirinko?.. Lapė užlipo ant kalvelės ir atsitūpė taip, lyg būtų viena pati - bet kad ir proskyną matytų.
338

O Meškiukas niekur nėjo. Jis atsigulė prie kelmelio nusnūsti, pamanęs sau: „Susirinks - prižadins.“ Pirmasis proskynoje pasirodė Asiliukas ir atsinešė pintinėje šimtą dvidešimt saulės zuikių. Įkandin atėjo Ežiukas su šimtu dvidešimt minučių maišelyje. Dagilis prižadino Voveraitę, ir ji išlipo iš pušies. Atbėgo Kiškis. Išdidžiai atviksėjo Lapė. Ir visi puolė žadinti Meškiuko. - Metas! Kelkis! Jau praėjo dvylika valandų! Laikas eiti į svečius pas Dramblį! - šaukė jie vienas per kitą ir tuskino Meškiuką. - A !.. Jau susirinkote? - busdamas sumurmėjo šis. - Na, tuomet eime pas Dramblį! Tik tegul niekas neatsilieka, nes Dramblys sakys, kad atėjome per anksti...

A nt tošies skiautės Meškiukas nupiešė Statinę su medumi, medų iškart suvalgė ir atsigulė miegoti. Atėjo Ežiukas, pamatė tuščią Statinę, paėmė angliuką ir iš visų pusių pripiešė vinučių. Išėjo storas Ežiukas. Meškiukas prabudo, Statinės vietoje pam atė storą Ežiuką, palietė jį letena ir įsidūrė. Tada trinktelėjo letena stipriau, bet tik dar skaudžiau įsidūrė.

339

„Kas čia dedasi?“ - pasipiktino jis. Paėmė angliuką ir atbukino vinutes. Dabar Statinė nebesibadė. „Reikia vėl įpilti į ją medaus", - nusprendė Meškiukas. Taip ir padarė. Pavalgęs nupiešto medaus, jis užsnūdo, tada vėl atėjo Ežiukas ir angliuku pripiešė Statinei letenas. Statinė treptelėjo į tošį iš pradžių viena letena, paskiau antra, paskiau trečia, paskiau ke­ tvirta, pakilo ir nuėjo. - Palauk! - šūktelėjo Ežiukas. Ir pripiešė uodegą. Ir Statinė nuėjo mosuodama uodegėle.

Meškiukas prabudo ir pamatė žygiuojančią Statinę. - Stok! - šūktelėjo jis. Bet Statinė nė nemanė jo klausyti. Tada jis čiupo angliuką ir pririšo ją prie kuolelio. Statinė plėšėsi nuo virvės, ir jos uodegėlė mirgėte mirgėjo Meškiukui akyse. - Liaukis! - šaukė jis. - Įpilsiu į tave medaus! Bet Statinė neketino nusiraminti. Ji trypė visomis keturiomis letenomis ir taip draskėsi, kad tuoj tuoj turėjo nutraukti virvę. - Statine! - įtūžo Meškiukas. - Kas tau pripiešė letenas? Statinė - nė žodžio. Tada Meškiukas pripiešė jai meškos galvą ir liežuvėlį. - Ežiukas! - atsakė Statinė. - Ak, šitaip! - riktelėjo Meškiukas. Pririšo Statinę prie dar vieno kuolelio ir nubėgo pas Ežiuką. - Ar tu pripiešei mano Statinei letenas? - nuo slenksčio sušuko jis. - Ką tu! - išsigynė Ežiukas. - Aš net piešti nemoku. - Netiesa, moki! Statinė sako, kad tu. - Ir kuo ji kalba? - Liežuviu. Aš jai visą galvą pripiešiau! - Kam tau reikia Statinės su galva? - nusistebėjo Ežiukas. - O kam m an reikia S tatinės su letenom is? - paklausė Meškiukas.
341

ir viskas.Karšta! .atsipūtė Pirmoji Skruzdėlė. ir ji drauge.. o trečia rideno priešais save nediduką eglės kankorėžį. Dulkėtu takeliu ėjo trys skruzdėlės. taip pat sustojo.pririšai prie kelmo. Trečioji Skruzdėlė sustojo.Na.linktelėjo Meškiukas.sunerimo Meškiukas. Atsiduso ir išėjo namo.Ir nusimetė nuo peties šiaudelį. eini į mišką. . kai ji bus prisilaksčiusi. Viena tempė šiaudelį.paleisk ją nuo virvės ir gul­ kis miegoti. pripilsi ją medaus ir papusryčiausi. Jeigu nusibos . O dabar ji savo plepalais tau visas ausis išūš! . .Eik namo. 342 . . ir eglės kankorėžis.Gerai sakai. O rytą.Uf! . kita vilko pušies spyglį. . A ntroji Skruzdėlė pasidėjo šalia pušies spyglį ir nusibraukė letenėle išrasojusią kaktą.patarė Ežiukas. Tvyrojo kaitra. Tarkime. turėti letenas Statinei labai naudinga. kurį rideno priešais save. . . čirškė žiogai ir kvepėjo perkaitusiais spygliais...Tai ką man daryti? . .

ir į dangų nuvinguriavo saldus aitrokas dūmelis.O aš. ..Arba pušies spyglį. .Arba. o pamėgintum šiaudelį panėšėti! .Nelygu darbas.Nemėgstu dirbti per kaitrą. .supyko Pirmoji Skruzdėlė. ...Jis nors ir nedidelis. Maniau .Ir piktai pažvelgė į Trečiąją Skruzdėlę. . . Prisibaigiau!. . Apsipratau. pakabino virš ugnies katiliuką su vandeniu. 343 . . .o šiemet m an priklauso kankorėžiai. .Sakau tau: pamėgintum šiaudelį pa valkioti! . .Nežinau. .tarė Pirmoji Skruzdėlė. .Tempiau dobilo žiedą.pritarė Antroji.suniurnėjo Trečioji Skruzdėlė. .Aš jau visą savaitę kankorėžius ridenu. tau gerai.tarė Antroji Skruzdėlė.tęsė Pirmoji Skruzdėlė.tarsi ilsiesi.Visos trys sutūpė dulkėtame takelio pakraštyje.. .tarė Trečioji Skruzdėlė. . . Iš ryto dar pusė bėdos. .įsiterpė Trečioji. vakar..Rideni sau kankorėžį ir švilpauji. ..Žinoma.Taip. tarkime. v .vakar vilkau žagarėlį.. . . . susikūrė laužą.Kai dirbi rytą . —Rytais smagiau. bet kai saulė pakaitino.patvirtino Antroji.vėl supyko Pirmoji Skruzdėlė.. . .Irgi mat! Kankorėžius! . Nors tu raudok!. Vos suskubau iki saulėlydžio.Pernai kiaurus metus šiaudus nešiojau.. bet sunkus! ..galas.

.. pasikišo po galva letenėles ir įsižiūrėjo į dangų.Ne. kad nusprendė įsiropšti į pačią pušies viršūnę.pareiškė Antroji Skruzdėlė.Niekas tau nepriklauso.už takelio posūkio spiegė skruzdėlės. „Kažin.Aš! Ne.svarstė Trečioji v Skruzdėlė. m atote. Tuoj pat čiupk šiaudelį ir tempk! . . . .šokosi Pirmoji. Ką tu pasakysi? . aš! .Žinoma.Jai.Aš!.Kankorėžis mano..aidėjo po visą mišką. arčiau baltojo debesies. vienu kartu jo nesuimsi. aš!. ..pasipiktino Trečioji Skruzdėlė. aš! . Trečioji Skruzdėlė pasislėpė žolelės šešėlyje. ar pajėgčiau patempti tokį debesį? . Ji nurideno nuo takelio ir paslėpė žolėse savo kankorėžį ir vin­ guriuodama tarp šakelių pradėjo lipti į pušį. aš!!! Jos susikibo ir nusirito dulkėtu takeliu.Ne. 344 . Ne..Ridensiu! . bet po gabalėlį turbūt įstengčiau. -A š!!! .kreipėsi ji į Antrąją Skruzdėlę..Kankorėžį turiu ridenti aš! . Aukštai aukštai plaukė balti debe­ sys./* .O pati bene kankorėžį ridensi? .mėgdžiojosi Pirmoji Skruzdėlė. priklauso kankorėžiai! . O Trečiajai Skruzdėlei buvo taip liūdna jų klausytis.Tai jau ne! . . ..

apsidairė ir užvertė galvą. „Pats jis vaikščioti nemoka... tuo vėsiau ir linksmiau darėsi.Kaž­ kas jį tempia. Turbūt yra tokia. Tiesiai viršum jos plaukė debesis. .Kuo aukščiau kilo. Pačioje viršūnėje ji atsikvėpė. kuri tampo .tarė sau mintyse Skruzdėlė. . Skruzdėlė įsitaisė patogiau ir stebėjo. Dangaus Skruzdėlė. kaip jis praplaukia.

. ... O kodėl jos nematyti?* 4. ir Meškiukas vis taikėsi pažvelgti Ežiukui į akis.Ogi rėžk tiesiai. Jie ėjo per didžiulę pievą.debesis. o naktį .paklausė savęs... .galvojo ji tupėdama ant pušies. .. ir viskas.viskas iš pradžių! Bet kol kas reikia ridenti kankorėžį.N et nežinau. O dar kitąmet .. O tada . Takelio dulkėse mėtėsi šiaudelis ir pušies spyglys.Ir rėžk.. .Taip tiesiai ir rėžti? .. kaip tau ir pasakyti. Pagalvojo ir atsakė: „Todėl. susirado žolėse savo kankorėžį ir nu­ rideno į skruzdėlyną. kad ji žydros spalvos!4 4 „Ak.Dienomis tampyčiau debesis. Pirmųjų dviejų skruzdėlių ir pėdos buvo atšalusios. O kitąmet man ateitų eilė tampyti sunkiuosius lietaus debesis ir mėnulį.4 4 Skruzdėlė nulipo žemyn.saulę.žvaigždes. kad taip aš tapčiau Dangaus Skruzdėle. Ežiuk. 346 .

Bus „aš pasakysiu".Žinoma. . aš labai norėčiau su jumis su­ sidraugauti.Zinai.Tai pasakyk.Zinai.Aha.O ką tu atsakei? . .Užsimink.Gerai.labai geras.Tai štai: mudu su tavimi draugaujame.linktelėjo Ežiukas.. .v . . tu pasakysi. ir viskas. Įsivaizduoji? . ką pasakys Ežiukas.Su tuo. . Aš pasakysiu. su trečiuoju. .Reikia paklausti Ežiuko. kas jis.gal aš tik užsiminsiu.tarė Meškiukas.susi­ vok. bet nežinau. o kažkas kitas taip pat norėtų su mumis draugauti. draugausime mes su juo ar ne? .Įsivaizduoju. .Su kuo? . tas jis . O jeigu aš užsiminsiu.Tai kaip. . 347 . o tu . .Ir tas kažkas sako: „Meškiuk.Bet jeigu pasakysiu. .O kas jis? .." . v . . . jau nebebus „aš užsiminsiu".Taip neįdomu. .

. Geras. . blizga akys.Ir zvimbia.Tpfu.. meilus. . Argi Kengūra meili? ..Blizga akys. meilus. .Labai pūkuotas ir meilus.Nagi! ...Kengūra! .Nežinau.Pradėkime iš pradžių: geras. mėgsta kauliukus.. meilus. Kamanė? Sakyk! .Argi kurmiai šokinėja? .pridūrė Meškiukas. pūkuotas. šokinėja.Kiškis. . pūkuotas. .Pasakyk dar ką nors! Meškiukas susimąstė: . Blizga akys.sumurmėjo Ežiukas. -N e! . šokinėja! . šokinėja ir zvimbia!.Kurmis! .. pūkuotas. . Nagi! 348 ..Ir šokinėja! ..tarė Ežiukas. kad tave!. meilus.Tuomet kas? . Ir kas tai galėtų būti?! .. .Aha. .. blizga akys.Blizga akys.Labai geras.N e ! Pūkuotas.

tarė Meškiukas. . Jie abu pravirko ir leidosi bėgti. 349 . ašaroja. . kažkas tūno .Ko tu verki? . O kodėl .didelis. Ankstų rytą bėgo takeliu Oželis ir gailiai verkė. .Ten.zvimbia? Kad sunkiau būtų atpažinti.Baisu! . paupyje.paklausė Viščiukas..- Liūtukas! Taip! Ir kaip tu atspėjai? Nežinau. Bėga dviese. .. Pajutau. gauruotas.atsakė Oželis.

net miškas aidi.v Susitiko Antį. Ir verksmas prie jo. Pravirko Meškiukas ir šoko vytis. Antis ir Meškiukas ir verkia. Atmerkė .. Si tik pažvelgė įjuos. Norėjo paklausti. Viščiukas. Sename ąžuole snaudė Apuokas.. Viščiukas ir Antis ir graudžiai verkia. artėja. Bėga takeliu Oželis. ko Oželis. Girdi Apuokas: miškas visais balsais rauda. A n t kelmo sėdėjo Meškiukas. bet vos spėjo atverti nasrus. o jų jau ir pėdos ataušusios. netarusi nė žodžio pravirko ir nubėgo įkandin. prie Apuoko. Viščiukas ir Antis verkia. Bėga dabar Oželis.

.kūkčiodamas pralemeno Oželis.Ko čia dabar žliumbiate.Ten. . letena leteną glostinėjo.Pilko..Be galvos ir be kojų!. .Pilkas ir baisus! . Kad užriks Apuokas: . pilkas. V 351 . . gauruoto.taip! O dabar . . su galva ir su letenomis.Štai jeigu būtų pilkas.šūktelėjo Katinas.jis vieną akį. . Oželis ir Meškiukas ir sriūbauja net pasikūkčiodami.Na jau! Išsigando! . gauruotas rūkas virš upės pradėjo tirpti. mato: bėga Antis. . begalvio ir bekojo bijoti v nereikia. paupyje. .tpfu!. Viščiukas. .pypkutę papsėjo. .Ir šnopuoja. Gulėjo ant kalnelio Katinas . Tada užgiedojo gaidys. papsėdamas pypkutę. Oželis ir Meškiukas . Tuomet . Viščiukas.sušnibždėjo Meškiukas. Žiūri: atbėga iš miško Antis.Ko jūs verkiate? .tarė jis. o tada puolė bėgti atgal ir dar garsiau raudoti. pasirodė saulė ir didelis. Rū-kas! Jis su panieka bedė letena į kunkuliuojantį virš upės rūką ir išpūtė didžiulį melsvą dūmų ratilą.kažkas tūno. didelis ir gauruotas. pirmas patraukė į paupį. Ir.pridūrė Viščiukas.. . miegoti neleidžiate?! Antis. . Viščiukas. Oželis ir Meškiukas sustojo kaip nudiegti.. .įsiterpė Antis.ir visi aliai vieno verkia. gauruotas..suniurnėjo Katinas.

352 . Dramblys atvažiavo po savaitės.Imkim ir pasikvieskime Dramblį! Parašė laišką ir išsiuntė su pakeleivingu paukščiu į miestą. .kikeno jis. Kiškis tada vartė šieną ir kvatojo.Tris dienas pas Ežiuką su Meškiuku viešėjo Dramblys. Tada Meškiukas ir tarė: .taip pat.Šiugžda! Sieną iš pradžių krovė įkupetas. Pirmiausia panešiojo visus ant nugaros po laukymę: buvo labai smagu! Tada jie išsirengė žvejoti. Dienos pasitaikė vaiskios. Ežiukas . Ir kūgiai nulingavo per laukymę lyg didžiuliai drambliai.į kūgius. o paskiau . ko tu kvatoji? v .Ogi šiaip! .senąją Ežiukas su Meškiuku seniai nušie­ navo. Dramblys nieko nesugavo. su apsunkusiais medžiais ir sužėlusią nauja žole .Kiški. Ir Meškiukas. . saulėtos.

O Kiškis pasišnekėjo su žuvimi. .Manai. neateis? ..Užvirė virdulys.pasidomėjo Meškiukas. kaip leidžiasi saulė. .. ir ši pažadėjo ateiti vakare gerti arbatos.paklausė Ežiukas. .to pliuškio nė laukti neverta. 353 . Dramblys buvo labai susimąstęs. Visi sėdėjo priebutyje ir žiūrėjo. .O ką tu pakvietei? .Jeigu Ešerį .

kai kalbiesi. v vadinasi Šamas.Jeigu su ūsais. Kiškis neįsižiūrėjo.. Saulė leidosi palengva.rimtas. .vikst.prabilo Meškiukas. . klausėsi. .tarė Meškiukas. vikst. v . O šamai pareigingi.Jeigu ne jūs. tai .vandenyje! . .Sapalas.tarė Ežiukas.Jeigu būtum pakvietęs Šapalą. .Nenusimink. kai jie keturiese laukė žuvies. Ir žiūrėjo į besileidžiančią saulę. O apskritai. .O tada . . neskubėdama.Įsivaizduok sau: sugrįši į miestą ir papasakosi.tyliai tarė Dramblys. . ji ateis.Jeigu v su ūsais . 354 . ir žiūrėti į ją buvo gera ir graudu. ir dingo. kaip gėrėme v v arbatą su Sapalu. . kad jūs sumanėte mane pasikviesti. ir galvojo. Šapalas . . . ateisiu. Palaukė dar truputį. ką jam sako Ežiukas.tarė Ežiukas.Žuvį lengviausia atpažinti iš uodegos. Kiškis ir Meškiukas. o aš nujaučiu. nugyveno visą gyvenimą ir niekada jam nėra buvę taip gera ir graudu kaip šį vakarą. . kad.Šamas.Pamatysi. . nieku gyvu nebūčiau prisirengęs. .teisinosi Kiškis..Nuostabu. Dramblys tylėjo. .Bet juk žuvys ..supyko Kiškis. . štai.Sakė. reikia žiūrėti į akis. Didelis pilkas Dramblys žvelgė į besileidžiančią saulę.

būtų labai gražu. ..Saulėtą rudens dieną Meškiukas vaikštinėjo palei upę ir galvojo.ir ji visa užsiplieskia. pakėlė pagalį ir pliaukštelėjo per vandenį. „O jeigu pririnktum sausų lapų.ugnis. A nt pakrantės krūmų sidabro voratinkliais virpčiojo tyla.ir medžiuose. Per vasarą medžiai prisirenka tiek saulės. . kad saulei nusileidus mudviem su Ežiuku liktų saulės šiluma ?“ Jis stabtelėjo. medžiuose saulės daug. Ką čia sugalvojus?4 4 Jis sustojo ir įsmeigė akis į auksinę upę.. . .mąstė jis. . Ištiško auksiniai purslai.Antai.Šitai aš žinau. bus tamsu.garsiai tarė Meškiukas. „Ne.. nevalia. Reikia kažką su­ galvoti. „Žinoma.Tai ..Antai kiek saulės! Ir Meškiukas vėl įniko galvoti. Kaip čia padarius.tarė Meškiukas. kad viskas imtų ir pradingtų.“ . ir vandenyje. ūkanota ir nieko neliks. . O dar saulės yra medžių viduje. sukištum juos į stiklainį. . . . „Štai kiek saulės.svarstė Meškiukas.. Įmeti šakelę į krosnį . kad rudenį ji pavirsta auksiniais lapais.4 4 355 . Bet ji nešildo. o paskiau saulė išeis. Lyg saulutė kampe.

Pats pamatysi... .dairėsi Meškiukas. Saulė kabojo aukštai. jeigu. . -K am ? v . .Pamatysi. 356 ..Į rėtį.Nagi.čiupk du kibirus. . Čiupk! Jie pastvėrė du kibirus.Kam? . Dabar semk vandenį ir pilk. .O ką. jeigu. -K ur? . upė buvo auksinė. Štai čia.paprašė Meškiukas. . . rėtį. Taip jie plušėjo visą pusdienį.Paskiau papasakosiu. Vėliau.pakeliui klausinėjo Ežiukas.Bet kam? v .Ežiuk. Aha. tošinę ir nudūmė prie upės. .Gal vis dėlto pasakysi. Va-lio! . .Palauk.Kur čia įtaisius rėtį? . . . rėtį ir tošinę.užriaumojo Meškiukas ir tekinas leidosi pas Ežiuką.Ką tu čia sumanei? . Ir Meškiukas puolė semti iš upės vandenį ir pilti į rėtį. . ką čia darai? .Pasakysiu. padėk.sušuko Meškiukas. Vanduo žliaugė per sietą ir bėgo atgal į upę. Ir Ežiukas pradėjo darbuotis.Ir Meškiukas atrėmė rėtį į akmenį.

saulė jau leidžiasi.Na ir kas? . .Nagi. . nagi. . . -K ur? . dabar jos ypač daug.ragino Ežiuką Meškiukas..bemaž suriko Ežiukas.Vandenyje.Matai.

kai ūžaus pūgos.Kaipgi nieko nėra. atidenk. . Meškiukas pažvelgė į apskritas Ežiuko akis. ir nukritę lapai gurgždėjo po kojomis. Atversime. kauks vėjai.tiek tepasakė Meškiukas.tarė Ežiukas. kai jie įėjo vidun. kad neprapiltų. . subėrė į ją rėtyje likusią saulę. ir saulutė mus sušildys. Atidengsime ją žiemą. 358 . Tada mes ją .Ogi tas. . pristūmė kėdutę ir pastatė tošinę su saule į kamputį. . Oras buvo skambus.Ne dabar.. ir pakvips upe. . geltona saule.Ne. .papurtė galvą Meškiukas.namo! . kaip šauniai šiandien pasidar­ bavome. . .Betgi čia nieko nėra. . dabar uždengsime dangteliu ir . .Vanduo nubėgs. .Kvailelis. su tošine po pažastimi sutemose jie pasiekė Ežiuko namus. . . o saulė liks.Taip tik atrodo.Štai šitaip. jeigu upėje buvo šitiek saulės? Jis atidengė tošinę ir atsargiai..pasakė Meškiukas.Bet juk ten nieko nėra! .nusiplūkęs atsisėdo Meškiukas. mes prisiminsime.Aha.Vilkdami kibirus ir rėtį. . .į tošinėlę.Na..Saulę? .

suimdavo džiaugsmas ir liūdesys: vasarą šitaip niekada nebūna. . jei namie turėtume savo saulutę.„Zinau“.Argi ji gėlė? . prisiminsime vasarą. Dangus nusileido žemai žemai ir dabar stovėjo apsikabinęs medžius.Nepertraukinėk! Aš jai pasakyčiau: „Labas rytas. .sakydavo Ežiukas.O ką veiksime mes? .** . „Aš turiu draugą. .Tai iš ryto. . O paskiau? . . Saulute! v Aš . Jis 359 . didelės. Aš ją laisty­ čiau! .Kodėl taip yra? . kiekviena šakelė tapo ryškiai ir aiškiai ma­ tomi. .Būtų gerai. .O ką tu jai pasakytum? . .Tai paskutinė saulutė. . . žiūrėsime į ugnį. .Taip nebūna. kad ji niekada neišeitų.Rūpinčiausi ja labiau negu gėle.Kvaileli.Pasakyčiau: „Labas rytas.Kiekvienas lapelis. Aš su ja šnekėčiausi.Meškiukas.Kūrensime krosnį.klausinėjo Ežiuko Meškiukas.Dienos taps tamsios ir trumpos.atsakytų ji. todėl ir ima liūdesys. Kai pasirodydavo saulė. . o naktys .tarė Ežiukas.ilgos. Saulute !“ .Būtų gerai.

Labai mėgstu kelmučius. . . . . . „Kai jis ateis. neatsisakys. . kai jie šildosi prie kelmelio. .„Zinau“.Saulutė.Ežiukas. . .O kokių turi? .„Medų“.O kodėl? .paklausė Meškiukas. 360 .paklausė Ežiukas.Kelmučių.Ne. .tyli. . .pasakė Meškiukas.Bet grybus mėgstu labiau! . sėsimės pusryčių.Palauk.Ilgai į juos žiūriu.Ir dar tyliau. kodėl gi? Obuolius tu taip pat mėgsti.atsakytų Saulutė. O kas yra grybai? . .Kelmučių.M an taip atrodo. .Vadinasi. .pamatysi.vos girdimai sumurmėjo Meškiukas. Ji auksinė ir medus auksinis. ar nori grybukų? .Grybai tau .Aš nežinojau. .Kas? . tik Ežiukui: .m edų ar grybu­ kus?" . .O kas gi? Tikrų tikriausi pelėsiai. aš užvis labiausiai pasaulyje mėgstu pelėsius? . .v greitai ateis.staiga pasirodė Saulė.garsiai pasakė Meškiukas.pasakytų ji. Jo vardas .pelėsiai?! .Kokių turime grybų? .Pelėsiai. kas čia kalba? . . Susirenka į pulkelį ir .Pasiūlyk jai grybukų .Ji su mumis kalbasi. Ką labiau mėgsti ." . .nustebo Ežiukas. . . .Saulute.sušnibždėjo Ežiukas.tarė Meškiukas.tarė Saulė.

.Ir truputėlį dygus.Man atrodė. . . švelnus. kad neilgai trukus užsuksite vis rečiau ir rečiau. . kai aš į juos žiūriu ir glostau dygiu delnu.įsiterpė Ežiukas. .Čia mano draugas Ežiukas.linktelėjo Saulė. .Kaip netikėtai jūs pasirodėte.Argi jūsų delnas dygus? .. . . . .tarė Ežiukas. ..Žinau.Mudu ką tik kalbėjome.paklausė Meškiukas.tarė Meškiukas. .Tai labai malonu. . .paklausė Meškiukas. .O apie ką kalbės.O kodėl tyli? . kad jis minkštas.

o Ežiukas . . labai norėčiau. .Kvieti? . šalia jo .tarė Saulė. Ir iškart pagalvojo: „Kad tik aš jos neįžeisčiau. .. Ežiukas su Meškiuku .“ ..šiek tiek atsilikęs.tarė Meškiukas. .Aha.Va-lio! . . .Visai žiemai? ... .Rodyk savo namus..Puiku!.linktelėjo Meškiukas.Tiktai ar tilpsite? Jie visi trys stovėjo laukymėje priešais Meškų namus .. visai.Visai.štai ir čia! Jeigu būtų galima. Bet aš nežinau.šnibžtelėjo Ežiukas.sulinksėjo galva Meškiukas.Saulė. .vienas priešais kitą. . . apsižvalgė po visus kampelius ir vėl pasirodė priebutyje.sukuždėjo Ežiukas.Ežiukas.paprašė Meškiukas. Mano namelis labai nedidukas. .tarė Saulė. .Dabar tu jau. . Saulė įėjo į Meškų namus. . .tiesiai per vidurį. kad pagyventumėte pas mane. Tu pasistenk..O jūs . o Saulė . .Štai.Labai geri namai.Kviečiu. Saulė ir Meškiukas. .Eime.Čia ir peržiemosiu. kad tik kaip nors nenuliūdinčiau.Prašom! Meškiukas ėjo pirmas. .. . 362 . .sušuko Meškiukas.

Cha cha! . bet paaiškinti.tuojau sužinosite. o sunkus plaktukas . Kartą Muzikantas prabudo. 363 .ūkčioti kaip pavasario griaustinis. kaip į vandenį teškena lietus. . žiūri į didžiulį ežerą ir klausosi. O kodėl keistasis . Kai Muzikantas paimdavo į rankas būgną ir būgno lazdelės pa­ sileisdavo šokinėti kaip lietaus lašai. tik jo akys buvo skirtingos: viena . kad jie sėdi kalno papėdėje. Ir visiems atrodydavo.. O kai prabusdavo . ir išėjo priešaušrio prieblanda. Ir tada būdavo naktis. kita .mėlyna. Kai muzikantas guldavosi miegoti.. Tai buvo labai įdomu ir netgi mįslinga.oranžinė. Visi jį taip ir vadino: SVARBIAUSIAS KEISTASIS MUZIKANTAS. Papusryčiavo ir išėjo pasivaikščioti po miestą. kad kalnuose juos užklupo pavasario lietus.atvirkščiai: atmerkdavo oranžinę akį. šiek tiek primerkė mėlynąją. Muzikantui kaipmat išaugdavo milžiniška kupra. niekas neįstengė.Kartą gyveno keistas Muzikantas. o oranžinę kuo kiečiausiai užmerkdavo. Apskritai jis nebuvo keistas. mėlynąją akį palikdavo atmerktą. Ir tada būdavo diena. Reikia pasakyti. kad tame mieste šis Muzikantas buvo pats svarbiausias. šiek tiek pramerkė oranžinę akį. o užmerkdavo mėlynąją. kaip viskas vyksta.tarė Muzikantas. na.

ant arfos pa­ likdavo tik savo pirštus.žalias.juodi. stryktelėdavo ant grindų ir nubėgdavo į salę.Tik vieni tvirtindavo..po koncerto sakydavo žmonės.. O Muzikantas tapdavo visai nematomas.. .Ir nė kiek nepavargome. nes dabar . Ir visiems atrodydavo. o prieš akis įvisas puses skiriasi tamsios miškų linijos. Tik vieni sakydavo. kaip toli šiandien nuėjome! . kad miškai . tuo greičiau tie ūsai augdavo. kad jie lekia didžiuliu ūkaujančiu traukiniu.kad mėlynas: nuo lietaus dulksnos. o kiti .. o pats įkandin kitų taip pat pasileisdavo begaliniais žydrais laiptais. v Štai koks keistas buvo tasai Muzikantas! O kai jis priglausdavo prie lūpų trimitą ir papūsdavo. Ir kuo ilgiau trimituodavo. jam iškart užaugdavo didžiuliai ūsai. Ir tada visiems atrodydavo. v Štai koks buvo tasai Muzikantas! O kai jis paliesdavo fortepijoną. v Štai koks įstabus buvo tas Muzikantas! O kai Muzikantas paimdavo į rankas arfą. kad jie kopia paskui Muzikanto pirštus begaliniais vėsiais žydrais laiptais.. Tada kėde užsliuogdavo klausytojui ant peties ir palįsdavo po 364 .kad auksiniai. būtinai pramerkdavo oranžinę akį ir atmerkdavo mėlynąją.auksinis ruduo ir medžiai svyruodami dega vėjyje. iš po kiekvieno klavišo iššokdavo mažulytis muzikantėlis.. Tik pamanykite. kad kalnas . o kiti .

apykakle. O kai koncertas baigdavosi ir Muzikantas eidavo namo. mažieji muzikantėliai jį pasivydavo ir patys sušokdavo į tam tikrą skrynelę. v Štai koks nepaprastas buvo tas Muzikantas! . Rankose jie turėdavo plonutes lazdeles ir jomis šiurendavo žmonėms ant pakaušio plaukus. su kuria Muzikantas niekada nesiskirdavo. salėje po visų žmonių apykaklėmis lindėdavo po mažulytį muzikantėlį. Ir kai Muzikantas baigdavo pirmąją pjesę.

Ir taip išrausdavo. Ir kai jam plodavo. ir neįmanoma suprasti . o per salę kaip per dobilų lauką lekia balti ramunių žiedlapiai. anapus rūko. vakare užmigęs.Bet kai jis grieždavo violončele.nenu­ simink: Muzikantas tik labai pavargo per vakarinį koncertą ir pamiršo iš ryto kaip reikiant prasikrapštyti savo oranžinę akį. ir žmonės pamatydavo.ar dunda jo kanopos. ar plaka klausytojų širdys.. ana­ pus upės. ūmai sulysdavo ir tapdavo laibutis kaip vienakojis žiogelis. Muzikan­ tas pradėdavo raudonuoti. tarsi didžiulis graudus pomidoras sėdi scenoje ir stryku brauko sau skersai pilvo. kad iš tolo atrodė. Ir kai visi jau pradėdavo jo gailėtis ir gailėtis vienišos liūdnos karvės didžiulės pievos viduryje.. Štai koks keistas buvo tas Muzikantas! V Ir kai tu. prabusi darganotą rytmetį . o violončelė būdavo liesa ir nusiminusi kaip vieniša raudona karvė rudens pievoje. Eržilas lekia prie upės. staiga jis atmerkdavo savo oranžinę akį. kad ne del­ nai pliaukši. v Štai koks nuostabus buvo tas Muzikantas! O kai jis grieždavo smuiku. nušviečia žolę smaragdo šviesa ir paverčia liūdnąją karvę ugningu eržilu. kaip ten. atrodė. pateka saulė. 366 .

.

RUDUO KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU KEITĖ DANGŲ KAIP SUGAUTI DEBESĮ KAS VISKĄ SUMANĖ? KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU GAUDĖ RUDENĮ SAUGOKITE GIEDRĄ SALDŽIAME MORKŲ MIŠKE SUTEMOSE ŠALTAME DANGUJE VOVERAITĖ KARTŪS DŪMAI RUDENINĖ ŽOLĖS DAINA GRIAUSTINIS GARSAI IR BALSAI TU TIK PAŽIŪRĖK JEIGU MANĘS IŠVIS NĖRA KAIP PARYŠKINTI TYLĄ RUDENINIAI LAIVAI KUKUNĖ NETERŠKITE M ANO ŽEMĖS RUDENINIS PARŠELIS VARNE. NEŽIŪRĖK Į MANE ŠITAIP ŪMĖDĖ PASKUTINĖ SAULĖ 5 7 16 19 23 27 31 32 36 39 41 44 47 51 53 56 59 63 69 73 77 80 85 93 95 98 100 104 109 111 . VARNE KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU IŠGELBĖJO VILKĄ JUODASIS AKIVARAS PUŠIES KANKORĖŽIS LAISVAS RUDENS VĖJAS KAIP ASILIUKAS SUSAPNAVO BAISŲ SAPNĄ EŽIUK.

EŽIUKAS IR MEŠKIUKAS SUTIKO NAUJUOSIUS METUS KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU PRISISAPNAVO KIŠKIUI BAISUS ŽVĖRIS IŠ TOLIMOS ŠALIES ŽALIASIS PAUKŠTIS KAIP ASILIUKAS SIUVOSI KAILINIUS AUSTRALŲ KERŠASIS ŠKOTIŠKA BALADĖ ŠILTĄ TYLŲ VIDURŽIEMIO RYTĄ TU O PAČIU METU NĖ ŽODŽIO GERASIS DRAMBLYS KIŠKIS ŽIEMOS PASAKA PAVASARIS ATLYDYS MIŠKE POKALBIS GAIDŽIŲ KARALIUS SŪDYTOS KOJELĖS 114 117 121 124 127 129 131 133 136 141 145 148 150 154 157 161 165 169 172 174 176 183 186 190 194 197 200 202 205 207 209 212 216 .ŠILUMA VAIVORYKŠTĖ MES ATEISIME IR KVĖPUOSIME PASKUTINĖS SAULUTĖS ŠVENTĖ PRIEŠ ŽIEMĄ ŽIEMA SNINGA VARNAS KARTU SU ŽEME DIDIS VARDAS BAŠIO BATUOTAS ŽĄSINAS VILKAS PATIKLUS EŽIUKAS PARŠELIS DYGIAIS KAILINĖLIAIS SNIEGO GĖLELĖ KAIP ASILIUKAS.

MAN LIŪDNA KAIP EŽIUKAS SU MEŠKIUKU BLIZGINO ŽVAIGŽDES EŽIUKAS RŪKE 219 222 226 229 230 233 235 237 240 242 247 251 254 256 259 263 266 268 272 274 277 279 281 285 289 292 294 297 299 302 305 313 315 317 . PAUKŠTI. KAS ESATE? ŠULINYS NEPAPRASTAS PAVASARIS ŠVARŪS PAUKŠČIAI MELSVI „KUKŪ“ PAVASARIO PASAKA LABAI AČIŪ SENIAI TAIP REIKĖJO. KIŠKI! PIENĖ IR KRIUKSIS AUKSASPALVIS IR MINKŠTUČIUKAS NENUSKRISK. GIEDOK! RYTAS KAŽKAS TU SKRISK! AŠ MOSUOJU SPARNAIS TOKS MEDIS KAIP EŽIUKAS ĖJO SUTIKTI AUŠROS MĖNULIO TAKAS SAULĖS ZUIKIS IR MEŠKIUKAS DRAMBLYS BANGINIS VASARA KAIP DRAMBLYS ĖJO \ SVEČIUS PAS EŽIUKĄ KARTĄ SAULĖTĄ DIENĄ KIŠKIS.MAŽASIS GYVASIS KAKTUSAS EI. MEŠKIUKAS IR STEBUKLINGI DEBESYS PRIE UPELIO LEISKITE SU JUMIS PAPRIETĖMIAUTI SMULKUTIS ŠILTAS LIETUS KIŠKIO AUSYS DŽIAUGSMAS RAMUNĖLĖ KAI TU PASLEPI SAULĘ. STATINĖSE. JŪS. ASILIUKAS.

PŪKUOTAS IR ŠOKINĖJA BAISUS. PILKAS. GAURUOTAS PASAKA DRAMBLIO IŠLEISTUVĖMS SAULUTĖ KAMPE SAULĖ KEISTASIS MUZIKANTAS 320 323 325 327 330 334 337 339 342 346 349 352 355 359 363 .EŽIUKO KALNAS EŽIUKAS IR JŪRA EŽIUKO DŽIAUGSMAS SAPNAI PAUKŠTIS KVIESTINIAI PIETŪS KAIP MEŠKIUKAS PERGUDRAVO LAIKĄ NUOSTABIOJI STATINĖ TRYS SKRUZDĖLĖS MEILUS.

Kozlovas 2009 m. A. 2011. .Vilnius: Nieko rimto. iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. o jo sukurtame pasakų miške gali nutikti tai. nonsenso stilistika. ir didžiausiems literatūros smaguriams. kam jis rašė . Sergej Ko'583 Ežiukas rūke / Kozlov. N uo padūkusio šėlsmo iki melancholiškos rimties . Pagal rašytojo pasaką „Ežiukas rūke“ sukurtas neužmirštamas animacinis filmas. 23. įtrauktas į geriausių XX a. Išleido leidykla „Nieko rimto“ www. animacinių filmų sąrašus.372 p. švelnių ir pašėlusių pasakų rinktinė. de Sent-Egziuperi „Mažajam princui". Jis buvo tiesiog pasakininkas. tad knyga atvira ir patiems mažiausiems skaitytojams. Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 2500 egz.: iliustr.pačius subtiliausius pasakų paletės tonus išgavo iliustruotoja Sigutė Ach. literatūrine verte šios trumpos istorijos prilygsta A.vaikams ar suaugusiesiems. „Ežiukas rūke“ . Milno „Mikei Pūkuotukui“.trumpų.lt Spausdino AB „Aušra1 4 Vytauto pr. Sergejus Kozlovas (1939-2010) buvo visiškai nešiuolaikiškas rašytojas. tylus. kas nutinka ir tikrame gyvenime. Sergej. buvo apdovanotas Kom ejaus Č iukovskio premija. Savo paprastumu. iliustravo Sigutė Ach. Neverta ginčytis. niekuomet apie save neprimenantis.niekorimto. LTT44352 Kaunas . .Kozlov. Už savo kūrybą S. A.

.

.

.

Kur jū sų Kiškis? A u s y s sukluso. . Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys. tada dar šiek tiek paūgėjo. . Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys. .. smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų. K iškio ausys sulingavo.K o tik nenutinka penktadieniais! . „K odėl jis čia? .Jei dar nemokate prietėmiauti.burbtelėjo M eškiukas ir užsim ojo kirvuku.. .šūktelėjo Meškiukas.kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio.." Papūtė vėjas. ypač jei šlapią rudens dangų pakeisite šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu. A u sy s pasitrynė viena į k it ą kažką sušnarėjo ir vėl išsitem pė nuo že m ė s iki dangaus.Stebėtinos ausys! . tikrai imsite tai daryti. A u s y s dar truputį ūgtelėjo. M eškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti.suniurnėjo M eškiukas ir pakilo nuo trinkos.A u s y s ! .A š klausiu. . .. .pamanė M eškiukas ir perskėlė pliauską. Štai su silygin o su pušimi.pakartojo Meškiukas. išmoksite nusiteikti filosofiškai . Kiškis visada ateina šeštadieniais. bet ir vėl atsistojo stačios. kur jū sų Kiškis? .Ir vėjas jo m s nė motais.