You are on page 1of 17

2014 05 20

Nr. 22
Vilniaus universiteto
Studentų atstovybė
Užsienio kalbų institute
www.uki.vusa.lt
Sveiki, UKI studentai,
„Akcentas“ nori Jums padėkoti, kad taip gražiai bendravome visus
metus. Pirmiausia, dėkojame Jums, mielieji, už tai, kad skaitėte. Dar
dėkojame už tai, kad dalinote patarimus, idėjas, kritiką...
Išklausėme, susiėmėme, o dar geresni, gražesni ir visokie -esni
grįšime su nauja jėga rudenį. :) Taip pat, „Akcentas“ dėkoja pačiai
nuostabiausiai komandai ever. :) Su tokia grupe mes galime daug
ką nuveikti ateityje, svarbiausia, neužmigti ant laurų ir toliau siekti
savų tikslų bei svajonių. Tačiau, taip sakydamas, UKI laikraštis
nemano, kad ši komanda yra baigtinė. Toli gražu ne! Mes visada
laukiame tokių žmogučių, kurie, kaip ir dabar esantys nariai,
prisidėtų prie „Akcento“ veiklos ir mintimis, ir širdimi.
Paskutiniame šių mokslo metų numeryje rasite „Akcento“ komandos
prisistatymą (!!!), pamėgtą skyrelį „English Corner“, Agnieškos ir vėl
iš miego prikeltą „Studento dienoraštį“, Irenos eilėraštį, kvepiantį
vasara, bei UKI Talentą. Taip pat, yra aktualus straipsnis būsimiems
pirmakursiams: „Kodėl aš turėčiau rinktis UKI?“ Šį straipsnį jie galės
paskaityti internetinėje erdvėje.
VU SA UKI „Akcento“ komanda, kuri Jus labai myli. Geros vasaros,
Draugai!!! :)

Vieningai už studentų ateitį. Už kasdienybę idealiai.
p. 2 ,,Akcento“ komanda
p. 6 Vasarinė naktis
p. 7 UKI talentas
p. 9 ,,Sąžiningai“
p. 10 Apeliacijos
p. 10 Dėl pažymių reikėtų
jaudintis mažiausiai
p. 11 English corner
p. 13 Estoy en Lituania gracias
a Pranas Turtuolis
p.15 Studento dienoraštis
p. 16 Kodėl turėčiau rinktis
UKI?
p. 16 Garbės lenta

1
*PATAISA: Praeitą mėnesį „Akcentas“ šiek tiek susipainiojo besidairydamas dėstytojos Rūtos Širiakovaitės puslapyje nerealioms.lt
ir nepasitikslinęs po pasirinktais papuošalais parašė, kad tai jos darbai, nors juos kūrė anksčiau su dėstytoja bendradarbiavusi
mergina. Beje, dėstytojos šuo yra savo puslapio ("Flirtukas"), skirto gyvūnų ir jų mylėtojų aksesuarams, pagrindinė žvaigždė.
,,AKCENTO“ KOMANDA
G A B R I E L Ė P O Ž A I T Y T Ė
Anglų - Ispanų, 2 kursas. Balandžio
mėnesio naujokė.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
UKI patalpose.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje?
Visai netikėtai! Dėstytoja B. Palovienė
s u o r ga n i z a v o mu ms , i s pa n ų
antrakursiams, paskaitą su amerikiečiu
docentu Joseph A. Bulsiu, tad kartu su
kita kurso drauge Daiva parašėme
straipsnį, nes „kitokia“ leksikos paskaita
itin sudomino. Šioje veikloje aš nesu dar
nei mėnesį laiko.
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
l a i k r a š č i o k o m a n d o j e ?
Manau, kad turėsiu puikią galimybę
save išreikšti.
K o , t a v o ma n y mu , t r ū k s t a ,
k a d , , Ak c e n t a s ” t a p t ų d a r
p o p u l i a r e s n i s ?
Platesnės perspektyvos straipsnių ir
didesnio platinimo (vietos atžvilgiu).
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Kiekvienam linkiu atrasti džiaugsmą
skaityti ir galbūt taip pat pabandyti
išreikšti save rašant, kuriant ar dar kitomis
pri emonėmi s. O vi sų svarbi ausi a
norėčiau visiems palinkėti sėkmės savo
tikslų paieškose bei jų įgyvendinime.
2
A L GI R D A S MOR K Ū N A S
Anglų - Rusų, 1 kursas. Atsakingas
už ,,Akcentą” internetinėje erdvėje.

Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
Apie „Akcentą“ sužinojau iš mūsų SA
dar prieš pradedant studijuoti.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje?
Prie komandos prisidėjau praeitą
mėnesį, bet dėl tam tikrų problemų dar
negalėjau prisidėti jokiu straipsniu,
tikiuosi, kitame numeryje jau pavyks tai
padaryti.
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
kad , , Ak cent as ” t apt ų dar
p o p u l i a r e s n i s ?
Manau, kad jei pavyktų „Akcento“
leidiniams internetinėje erdvėje sukurti
atskirą apipavidalinimą, perkeliant jį į
atskirą puslapį, jo populiarumas
padidėtų.
Ar t au pr i i mt i ni š i ų moks l o
met ų , , Ak cen t o” pok y či ai ?
Esu patenkintas šiais pokyčiais, manau,
kad jie tikrai padarė „Akcentą“
skaitomesnį, labiau pastebimą.
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Linkiu visiems skaitytojams nepalikti
„Akcento“ ramybėje, neatsilikti nuo
įvykių, kurių dalimi esame mes visi,
studijuojantys VU UKI.
MA T A S GE L E Ž A U S K A S
Anglų - Ispanų, 2 kursas. Stiprios nuo-
monės reiškėjas viešai.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
Susipažinęs su studentų atstovybės
veiklomis dar pirmame kurse.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Prisijungti prieš porą mėnesių pakvietė
Kamilė.
Ar pilnai išreiški save, būdamas UKI
l a i k r a š č i o k o m a n d o j e ?
Taip. Galiu rašyti, ką noriu ir kada no-
riu. Man patinka laisvė.
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
k a d , , Ak c e n t a s ” t a p t ų d a r
p o p u l i a r e s n i s ?
Daugiau reklamos, bet, žinoma, tam
reikia finansų.
Ar t au pr i i mt i ni ši ų moksl o
met ų , , Akcent o” pokyči ai ?
Taip, dabar “Akcentas” man patinka
daug labiau. Jis gyvesnis, įvairesnis.
Trys pliusai, kurie parodytų, kad
būti ,,Akcento” komandoje tau gera.
Kūrybinė laisvė, draugiškas, motyvuo-
tas, idėjų kupinas kolektyvas ir puikus,
lūkesčius tenkinantis, darbo rezultatas.
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Būkite linksmi, nebijokite egzaminų,
studijuokite ir studentaukite iš širdies.
3
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje?
Pirmiausia, buvau labai susidomėjusi
„Studentų Era“, tačiau prisiklausiau
kalbų, kad labai sunku ten rašyti...
Nors 7 metus dirbau Ukmergės
laikraštyje „Gimtoji Žemė“, sudvejojau,
ar suspėsiu dėlioti savo laiką ir
prioritetus, todėl pirmame kurse nuo
spalio mėnesio tapau UKI laikraštuko
žurnaliste. Visus metus sąžiningai
dalyvavau komandos susirinkimuose
bei rašiau net keliomis temomis ir
tuomet gimė svajonė-tikslas – nuo
trečio kurso vadovauti „Akcento“
grupei . Tači au antrame kurse
nebeplanavau rašyti kas mėnesį dėl
būsi mo uži mt umo (dal yvauj u
„Rotaract“ veikloje bei šoku). Viskas
kardinaliai pasikeitė po buvusios VU
SA UKI pi rmi ni nkės Jekateri nos
pasiūlymo nuo spalio mėnesio tapti
„Akcento“ kuratore. O tuomet ir
prasidėjo vargelis... Nežinojau net nuo
ko pradėti, kaip ką daryti, į ką
kreiptis... Žingsniukas po žingsniuko su
Jekaterinos ir Arūnės (VU SA UKI narė)
pagalba įpratau prie savo pareigų, o
tuomet ir pradėjau keisti „Akcentą“...
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje? Nerealiai
gerai čia jaučiuosi, labai puiki
komanda, nuostabūs žmonės. Jie
šaunuoliai, kurie ne tik yra kupini idėjų,
bet jas ir įgyvendina.:) Kai pati viena
parašiau spalio mėnesio „Akcentą“ ,
supratau, kad be geros komandos,
nesugebėsi u padaryti lai krašči o
patraukliu UKI studentams. Nesvarbu,
kad turėjau milijonus idėjų, bet visad
trūkdavo laiko visiems darbams atlikti
100 procentų. Tačiau dabar visiškai
pilnai save išreiškiu rašydama čia ir
įgyvendindama savo troškimus, nes
mūsų komanda yra labai draugiška ir
turimas idėjas pasiskirsto.:)
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
kad , , Akcent as ” t apt ų dar
populiaresnis? Skl ai dos ki tuose
fakultetuose, reklamos ir naujų narių.

, , AKCENT O“ KOMANDA







I RE NA GAI DAMAVI ČI ŪT Ė
Anglų – Ispanų, 2 kursas. „Akcento“
poetė.
Kaip suži nojai api e „Akcentą“?
Sužinojau, kad yra „Akcentas“, kai
pirmą kartą pamačiau išdėliotus šio
laikraščio numerius Užsienio kalbų
institute.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje?
Prisidėjau prie „Akcento“ komandos
daugmaž prieš mėnesį, kai redaktorė
Kamilė Gumbaragytė man pasiūlė
jame išspausdinti savo eilėraščius.
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
l a i k r a š č i o k o m a n d o j e ?
Būdama UKI laikraščio nare jaučiu, jog
išreiškiu save taip, kaip norėčiau, nes
man labai malonu, kad mūsų instituto
bendruomenė ir kiti žmonės skaito
„Akcentą“ ir mano eilėraščius.
K o, t av o man y mu , t r ū k s t a,
kad ,,Akcentas” taptų dar populiares-
nis? Manau, kad „Akcentas“ jau yra
populi arus mūsų i nsti tute, tači au
daugiau narių komandoje padarytų jį
dar populiaresniu. Jei prisidėtų daugiau
studentų su nauj omi s i dėj omi s,
laikraščio skiltys ir straipsniai būtų dar
įvairesni ir „Akcentas“ būtų „storesnis“. J
Be to, galima būtų organizuoti rašinių
arba eilėraščių rašymo konkursus.
Ar t au pr i i mt i ni š i ų moks l o
metų ,,Akcento” pokyčiai? Man
patinka dabartinis „Akcentas“, nes
atsirado „English Corner“ bei dėstytojų
rašyti straipsni ai. Mano manymu,
laikraštis patobulėjo.

Trys pliusai, kurie parodytų, kad
būti ,,Akcento” komandoje tau gera.
Man tikrai gera būti „Akcento“
komandos nare todėl, kad be galo
malonu, jog apie mano eilėraščius
suži no UKI bendruomenė ir ki ti
skaitytojai, o ypač smagu, jei jie
kažkam patinka arba palieka įspūdį.
Linksma ir išradinga komanda yra
vienas iš didžiausių privalumų, nes
dirbdami kartu dažnai juokiamės, o
i š ki l us pr obl emai gr ei t ai j ą
išsprendžiame (Asta, Neringa, Kamile,
ar pamenat, kai niekaip negalėjom
susegti „storoj o“ „Akcento“ i r
norėjome, pradūrus jame skylutes,
surišti kaspinėliais? :)). Dar vienas
buvimo UKI laikraščio komandos nare
pliusas yra tai, kad rašant straipsnius
arba ei l ėrašči us kel i ame savo
raštingumo lygį bei praturtiname
žodyną stengdami esi panaudoti
įvairesnius žodžius bei konstrukcijas.
Palinkėjimas,,Akcento” skaitytojams.
Linkiu jums, „Akcento“ skaitytojai,
pačių gražiausių ir paprasčiausių
dal y k ų pas aul y j e: š y ps enų ,
apkabinimų, juoko. Visada eikite į
priekį, motyvuokite save, kurkite kalno
dydži o pl anus i r i mki tės pači ų
keisčiausių savo idėjų įgyvendinimo! :)
KAMI L Ė GUMB AR AGYT Ė
Anglų - Ispanų, 2 kursas. „Akcento“
narė jau antri metai, nuo šių metų –
laikraščio koordinatorė, redaktorė, „UKI
Talentas“ skilties įkūrėja.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“? Apie
„Akcentą“ suži noj au dar fux‘ų
stovykloje, kuomet buvo pristatinėjama
universitetinė veikla.
4
,,AKCENTO“ KOMANDA
Ar t au pr i i mt i ni š i ų mok s l o
metų ,,Akcento” pokyčiai? Labai, labai
patinka, nes atsimenu pirmo kurso patirtį,
kad ,,Akcentą”skaitydavo tik tie, kurie
norėdavo sužinoti tikslius faktus apie
akademinius dalykus. Šiuo metu UKI
laikraštukas yra kupinas įvairių temų, bet
neapleidžiame ir akademinės srities.
Trys pliusai, kurie parodytų, kad
būti ,,Akcento” komandoje tau gera.
Draugiška komanda, rašymas laisvu
stiliumi, brainstorm’as, atnešantis ne tik
sėkmę ir populiarumą ,,Akcentui”, bet ir
džiaugsmą bei šypsenas komandai.:)
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Linkiu sesijos su dešimtukais, gražiausios
vasaros, per kurią gerai pailsėtumėte,
daug juoko ir meilės. O rudenį labai
lauksime ,,Akcento” komandoje.:) Juk
visada verta ateiti nors pabandyti, o gal
patiks.:)))
A G N I E Š K A B O R I S E V I Č
Anglų – Ispanų, 1 kursas. ,,Studento
dienoraščio” žurnalistė.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
Apie ,,Akcentą” sužinojau tada, kai
įstojau į Vilniaus Universiteto Užsienio
Kalbų Instituto Studentų Atstovybę.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
K i e k l a i k o d a l y v a u j i š i o j e
veikloje? ,,Akcento“ darbo grupėje
atsidūriau maždaug tuo pačiu metu, kai
atėjau į SA. Manęs paklausė ar mėgstu
r aš yti i r pagal voj au, kodėl gi
neišbandžius savęs dar vienoje srityje.
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje?
Mūsų niekas neriboja, galime rašyti
apie viską, todėl kiekvienas čia gali
save išreikšti.
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
kad,,Akcentas” taptų dar populiares-
nis?
Galbūt “laikraštinio” įvaizdžio, daugiau
aktualesnės informacijos.
Ar t au pr i i mt i ni š i ų moks l o
metų ,,Akcento” pokyčiai?
Labai smagu, kad keičiamės tik į gerą.
Trys pliusai, kurie parodytų, kad
būti ,,Akcento” komandoje tau gera.
Gali rašyti apie tai, kas patinka.
Visada esi suprastas. Gali rašyti bet kur
ir bet kuriuo metu - tai yra tam tikra
kūrybinė laisvė.
Palinkėjimas,,Akcento” skaitytojams.
Linkiu nebūti pasyviems ir nepraeiti pro
išdėliotus laikraščius. Mes stengiamės
tam, kad Jums būtų įdomu ! :)
E D I T A Š I D L A U S K A I T Ė
Anglų - Prancūzų, 1 kursas. „Akcento“
maketuotoja.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
Apie ,,Akcentą” sužinojau prisijungusi
prie SA informacinio komiteto.

Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
K i ek l ai k o dal y v au j i š i oj e
veikloje? ,,Akcento" komandoj e
atsidūriau kaip nauja maketuotoja,
šioje veikloje dalyvauju nuo 2013 m.
m o k s l o m e t ų p r a d ž i o s .


Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje?
Taip, nes maketavimas - kūrybinis
darbas, kur galiu išlieti visą susikaupusį
kūrybiškumą, sudėti naujas kilusias
idėjas, taip tobulindama laikraščio
išvaizdą.
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
kad , , Ak cent as ” t apt ų dar
populiaresnis?
Straipsnių prancūzų tematika!
Ar t au pr i i mt i ni š i ų moks l o
metų ,,Akcento” pokyčiai?
Taip, nes didžiausi pokyčiai vyko
laikraščio dizaine, o malonumas visa
tai keisti atiteko man. :)
Trys pliusai, kurie parodytų, kad būti
Akcento komandoje tau gera.
+ l ai svė i šr ei kšti savo mi nti s,
kūrybiškumą, + draugiška ir kupina
idėjų komanda, + gera būti dalimi
komandos, kuri os ti kslas skl ei sti
naudingą ir įdomią informaciją kitiems
studentams.
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Kantrybės, ištvermės ir sėkmės per
artėjančią sesiją!
-Kii-
Anglų - Ispanų, 2 kursas. Paslaptingoji
„English Corner“ skilties rašytoja.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“?
Pamačiau gulintį ant palangės ir
pradėjau skaityti.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kurso draugė pasiūlė rašyti į „English
Corner“. Turėjau kuo pasidalinti, tad
nusprendžiau pabandyti. Rašau dar tik
tris mėnesius.
5

,,AKCENTO“ KOMANDA
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje? Stengiuosi išreikšti
tą savęs dalį, kuri nors truputį siejasi su
vakarietiškuoju pasauliu. Tad bent tą
savęs dalį čia tikrai galiu pilnai išreikšti.
Trys pliusai, kurie parodytų, kad
būti ,,Akcento” komandoje tau gera.
1. Galiu pasidalinti savo pastebėjimais ir
atradimais ne tik su draugais, bet ir
nepažįstamais žmonėmis. Atgalinio ryšio
gal ir nėra daug, bet jei jo sulaukiu, jis
man daug daugiau reiškia nei „likes“ ar
k o m e n t a r a i f a c e b o o k ‘ e .
2. Jaučiu, jog save realizuoju. Net jei
visas mėnuo būna „sumautas“ ir po
velėna palįsti norisi dėl visų savo
absurdiškų, bet paralyžuojančių baimių
ar tiesiog gryno kvailumo, paėmusi į
r ankas „Akcento“ kopi j ą gal i u
pasidžiaugti, jog nors tai nuveikiau. Be to
tuo galiu pasigirti giminaičiams. Tai
pirma mano „užklasinė“ veikla, kurią jie
v e r t i n a t e i g i a m a i .
3. Azartas. Kyla noras konkuruoti su kitais
rašančiaisiais, sudominti skaitytojus. Tai -
iššūkis. Smagus iššūkis.
Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Hm... Ko gi jums palinkėti... Jei ko
laukiate ir nuobodžiaujate, siūlau vietoj
išmaniojo telefono į rankas paimti
laikraštuką. Tačiau jei skaitote šią žinutę,
vadinasi ir neraginami tai darote. Tad
palinkėsiu trijų dalykų: 1. Paraginkite ir
draugus jį paskaityti. 2. Jei turite kokių
nusi skundi mų ar ši ai p komentarų,
parašykite mums. Labai norisi atgalinio
ryšio. 3. Jei turite idėjų, kuriomis
norėtumėte pasidalinti su fakulteto
studentais - parašykite mums. Net jei
mąstote tik apie vieną straipsniuką,
gali te net ir vi sai trumpam pri e
komandos prisijungti. (Aš pati prisijungiau
tik dėl to, kad norėjau pasidalinti
praėjusio mėnesio rašiniu „What did I just
watch“, bet kuo toliau, tuo daugiau
minčių kyla straipsniams. Gal ir jums taip
nutiks ^w~.)
A S T A K A L U Ž E V I Č I Ū T Ė
Anglų - Ispanų, 2 kursas. „English
Corner“ įkūrėja.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“? Nuo
pat pirmojo kurso žinojau apie laikraštį,
matydavau nuorodas VU SA UKI
blog‘e, kartais pavykdavo gauti ir
atspausdintą variantą. Perversdavau,
paskaitydavau, bet tuo metu rašymas
„Akcentui“ netraukė.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje?
Mane pakvietė laikraščio redaktorė
Kamilė. „Akcento” veikloje dalyvauju
nuo praeitų metų spalio mėnesio.
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje? „Akcento“
vei kl oj e ti krai yra daug vi etos
saviraiškai, jeigu žinai, ko nori. Nuo pat
tos dienos, kai mane pakvietė, žinojau,
kuria kryptimi norėsiu plėsti „Akcentą”,
t.y. pasirūpindama, kad atsirastų skiltis
anglų kalba. Dabar galiu džiaugtis
savo augančia „English Corner“
komanda i r ki tomi s į vykdytomi s
idėjomis.
Ko, t avo manymu, t r ūks t a,
kad , , Ak cent as ” t apt ų dar
populiaresnis? Daugiau straipsnių
UKI‘yje dėstomomis užsienio kalbomis
(anglų, ispanų, rusų, prancūzų);
didesnis kitų studentų įsitraukimas į
laikraščio veiklą padėtų gerinti kokybę
– visgi trūksta ne vien rašančiųjų, bet ir
kitų gabumų turinčių žmonių; taip pat
tų, kurie padėtų sužiūrėti klaidas. Be
abejo, skaitančiųjų atsiliepimai labai
padėtų toliau plėsti laikraštį, pateikti
būtent tai, ko nori skaitytojai.
Ar tau priimtini šių mokslo
metų ,,Akcento” pokyčiai? Esu labai
patenkinta tais darbais, kuriuos pavyko
įvykdyti, kaip kad minėta „English
Corner“ skiltimi. Labai džiaugiuosi
naujuoju laikraščio maketu, taip pat
visada smagu skaityti skiltį „UKI
talentas“. Man tik gaila, jog nespėjau
įvykdyti visų planų, kuriuos užsibrėžiau.

Trys pliusai, kurie parodytų, kad būti
„Akcento“ komandoje tau gera.
+Mūsų „English Corner“ komanda,
kurios nariams niekada nestinga
patrakusių idėjų;
+Redaktorė, kuri kantriai išklauso visų
(dažniausiai – spontaniškų) mano
idėjų, maloniai nusišypso ir duoda
laisvą kelią joms vykdyti;
+Tos dienos, kai komanda vieną kartą
per mėnesį susirenka mažame SA
kambariuke susegti laikraščio, dalinasi
idėjomis ir smagiai leidžia laiką;

Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Linkiu išbandyti save ne vien moksle,
bet ir kitose veiklose, kurias siūlo
universitetas ir UKI. Pati niekada
negalvojau, jog galėčiau kaip nors
prisidėti, tačiau šiais metais sugebėjau
sukurti kūrybinę erdvę ne vien sau, bet
ir kitiems anglų kalbos mylėtojams.
NE RI NGA DOVYDAI T YT Ė
Anglų – Ispanų, 2 kursas. Visų straipsnių
apie renginius autorė.
6
,,AKCENTO“ KOMANDA
Kaip sužinojai apie „Akcentą“? Apie UKI
leidžiamą laikraštį sužinojau dar
pirmame semestre, kai pirmoji to
semestro „Akcento“ elektroninė versija
mums, dar pirmakursiams, buvo atsiųsta į
paštą, o vėliau platinama ir pačiame
Užsienio kalbų institute.
Kaip atsidūrei „Akcento“ komandoje?
Kiek laiko dalyvauji šioje veikloje? Antro
kurso pradžioje dirbti „Akcente“ man
pasiūlė laikraščio redaktorė. Tuomet
dvejojau, nes turėjau mažai patirties,
nežinojau ar mano straipsniai atitiks
laikraščio stilių. Tačiau, po pirmųjų darbų
redaktorė užtikrino, kad mano straipsniai
geri ir puikai tinka „Akcento“ nuotaikai
išreikšti, būtent nuo tada ir pradėjau
rašyti straipsnius UKI laikraščiui, taigi šioje
veikloje dalyvauju jau metus.
Ar pilnai išreiški save, būdama UKI
laikraščio komandoje? Taip. Temas
straipsniams gali rinktis pats, kadangi
laikraštis sukurtas studentams gali rašyti
tokiu stiliumi, kuris tau yra priimtiniausias,
beje, „Akcento“ komanda visada yra
atvira naujoms idėjoms ir pokyčiams.
Todėl galimybių išreikšti save ir tobulėti
UKI laikraščio komandoje suteikiama
labai daug.
Ko, tavo manymu, trūksta,
kad ,,Akcentas” taptų dar
populiaresnis? Manau, kad šiuo metu
„Akcentui“ trūksta nuolatinės ir stiprios
komandos, nes įvykusi žurnalistų kaita,
manau, nėra teigiamas reiškinys. Na, ir
žinoma, dar „karštesnių“ naujienų bei
dar labiau įkvepiančių straipsnių.
Ar tau priimtini šių mokslo
metų ,,Akcento” pokyčiai? Kalbant
bendrai, jie nebuvo įvykdyti vieno
žmogaus pageidavimu, buvo tartasi ne
tik su visais komandos nariais, bet ir su
pačiais studentais. Man itin patiko
pasikeitęs laikraščio maketas, naujų
skyrelių atsiradimas ir straipsniai užsienio
kalbomis, tačiau, manau, jog žurnalistų
kaita buvo neigiamas dalykas.
Trys pliusai, kurie parodytų, kad būti
Akcento komandoje tau gera. Pirma,
nesvarbu kokią poziciją užimi UKI
laikraščio komandoje, turi lygias teises
prisidėti prie „Akcento“ gyvavimo
pokyčių, visada priimamos naujos,
originali os i dėj os. Antra, darbas
„Akcente“ suteikia didžiulę galimybę
tobulėti ir įgyti daug žurnalisto patirties.
Trečia, atsiranda didelis atsakomybės
jausmas, gerinami darbo komandoje
bei darbo pasiskirstymo įgūdžiai.

Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Neseniai Lietuvoje buvo minėta
pasaulinė knygos ir autorių teisių diena.
Tuo siekiama paskatinti visus, ypač
jaunus žmones, skaityti daugiau knygų
ir dar kartą prisiminti, jog elektroninės
knygos niekada neatstos spausdintinės
literatūros. Spausdintas žodis ne tik
įgyja didesnę išliekamąją vertę, yra
gyvas kalbos liudijimas, bet taip pat ir
suteikia skaitymo malonumą. Todėl
studentams ir norėčiau palinkėti
daugiau skaityti spausdinto žodžio ir iš
naujo atrasti tą tikrąjį skaitymo
džiaugsmą.
GABRI ELĖ STRAVI NSKAI TĖ
Anglų - Ispanų, 2 kursas. Šio mėnesio
naujokė.
Kaip sužinojai apie „Akcentą“? UKI,
nes jis ten platinamas. Beje, manau,
kad ,,Akcentas“ pakankama erdvė
savirealizacijai, turint omenyje, kad
l ai kr aštukas admi ni str aci ni s. O
tobulėjimui ribų nėra :)
Ko, tavo manymu, trūksta,
kad ,,Akcentas” taptų dar populiares-
nis? Galbūt platesnės auditorijos, dides-
nės sklaidos (pvz. online versijos).

Ar tau priimtini šių mokslo
metų ,,Akcento” pokyčiai?
Labai! ,,Akcentas'' tapo daug
įdomesnis!

Palinkėjimas ,,Akcento” skaitytojams.
Jei matote klaidų ar trūkumų - visada
reikškite savo idėjas ir nuomonę! :)
VASARINĖ NAKTIS
Vėlai, vėlai vakare drėgnoj vasaros
pievoj
Jauti tylą savyje, savo gilioj sieloj.
Ir prasiskverbia ramuma ligi pat širdies,
Taip šventai ir užburtai tu tada jauties.
Švelnus vasaros vėjas paliečia tavo
veidą,
Blizgančios žvaigždelės pabyra po
padangę.
Ranka braukia per žolę – vakaro rasa,
Jau žengia iš už miško gili nakties tyla.
Už kelių kupstelių slepiasi svirplys,
Neša pūką baltą šiltasis pietys.
Paguldai tu galvą ant žemės vėsios
Ir jauti palaimą vakaro gaivos.
Ir tada, kaip niekad, užvaldo jausmai –
Toks širdy lengvumas, jog, rodos,
pakilai!
Tu pradedi suprasti pasaulio stebuklus.
Šio vakaro ramybė yra vienas iš jų…
Kaba mėnulis virš pušų aukštų.
Koks saldus tas kvapas naktinių gėlių!
Sušlama žolė, vėjas glosto ją.
Seka pasaką naktis, kol ateis aušra.

Irena Gaidamavičiūtė














Antrakursė anglų-ispanų kalbų studentė Vilija Skukauskaitė
(kitaip „Akcente“ žinoma kaip Kii) ne tik aktyviai dalyvauja
„English Corner“ rašyme, bet ir turi patį tikriausią talentą! O
tai yra...piešimas.:)
Kada pradėjai piešti ir iš kur kilo šis susidomėjimas?
Pradėjau piešti dar būdama visai maža. Vaikystėje tai buvo
vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Kiekvienam
piešiniui sukurdavau po istoriją, kurias mama užrašydavo.
Gal dėl tokio stipraus potraukio piešimui taip anksti išmokau
rašyti. Būdama trijų su puse metų jau mokėjau rašyti beveik
be klaidų (bet skaityti išmokau tik antroje klasėje). Tačiau
besibaigiant ketvertiems metukams, trim metais už mane
jaunesnis brolis jau pakankamai paaugo, kad su juo būtų
galima „padoriai“ žaisti, o jo piešimas nedomino (pieštukus
naudodavo manęs badymui, o ne piešimui), tad ir piešimą
kiek apleidau. Tačiau prasidėjus paauglystei įsigijome
internetą ir, atsiradus galimybei žiūrėti „anime“ per
kompiuterį, vėl čiupau pieštuką į rankas.
Iš kur pasisemi idėjų? Dabar mane dažniausiai įkvepia pop
muzikos atlikėjai, filmai, muzikos klipai ar kiti žmonės, kuriais
žaviuosi. Įdomus pastebėjimas: kol prieglaudos ieškojau
„anime“ pasaulyje, tol į realizmą net akies kampeliu
nežiūrėjau. Dabar, kai domėjimasis „anime“ apmalšo,
tačiau išaugo gyvų žmonių „suvartojimas“ – realizmas tapo
aktualus.
Savo „anime“ stiliaus piešinius bandau paversti į pusiau-
realistiškus žmogystas. Kol kas tai sunkiai sekasi, bet pamažu
j u d u p i r m y n .
Be to, mano namiškiai yra gana kūrybingi: močiutė(iš
mamos pusės) labai gražiai neria, mama mėgsta siūti,
megzti, dekoruoti namus, formuoti gėlynus. Tėtis – konstruoti
įvairius daiktus, iš akmens, medžio ir metalo daryti
skulptūrėles. Visiems tai yra tik hobis, bet tai įkvepia. Beje,
iškilus sunkumams dirbant su tam tikromis medžiagos jie gali
patarti, ką daryti. Dėl to labai smagu. Taip pat norisi save
apsupti tuo, kas man yra gražu bei tai „įkorporuoti“ į save.
Pamatai kažką gražaus ir nori tai atkartoti, nori pats tai turėti.
Tai vienas iš pagrindinių mano varikliukų.
Kas tave sudomino Japonijos bei Pietų Korėjos kultūroje?
Japonija mane traukė nuo pat mažens. Kai buvau maža,
mama leisdavo žiūrėti televizorių tik 15 min. per dieną, bet
nevaržydavo, ką žiūrėti. Kai man buvo trys metukai spėkite,
ką pasirinkau. Ogi vienintelį tuo metu rodomą „anime“ –
„Candy Candy“. Nežinia kodėl , bet nuo pat mažens mane
traukė Japonų animacija. Vėliau buvau didžiulė
„Digimonų“, „Beibleidų“, „DB“, „DBZ“, „DBGT“, „Rurouni
Kenshin“ fanė. Kai įsigijome kompiuterį su internetu,
susiradau „RK“ fanų forumą, kuriame sutikau būrį
nepaprastai draugiškų ir kantrių žmonių. Jų dėka pamėgau
anglų kalbą, kurios iki tol nuoširdžiai nekenčiau. Be to, jie
mane supažindino su „roleplaying“, „fanart“, „fanfic“
terminais ir reiškiniais. Tai tapo svarbia mano paauglystės
d a l i m i .
Po kelių metų vienas klasiokas į kuprinę įgrūdo diskų krūvelę
su „Naruto“ serijomis. Užkibau. Be to, tada internetas
pasidarė kiek greitesnis, tad pradėjau žiūrėti „anime“
online‘e. Kiek vėliau ėmiau domėtis „Harajuku“ mada. Bei to
pasekoje: „J-rock“, o jei konkrečiau „Oshare-kei“ muzikos
žanru. Apie jį turėtumėte žinoti tiek: tai - labai vizualus
muzikos žanras. Atlikėjai dėvi spalvingais rūbais, yra
pasidabinę ryškiu makiažu bei lako prisotintomis
ryškiaspalvėmis šukuosenomis. Tai buvo visiškas kontrastas
Klaipėdos gatvėms, kuriose jaučiausi nepritapusi. Tas spalvų
prifarširuotas pasaulis tapo mano virtualiu rojumi. Virtualus
rojus netrukus „persimetė“ į realų pasaulį, nes jo dėka
s u s i r a d a u s a v o p i r mu o s i u s d r a u g u s .
O Pietų Korėja susidomėjau, kai žavėjimasis Japonija išblėso.
Tiksliau - spėjau peržiūrėti visus „Jrock“ pasirodymus esančius
Youtube, tad „išėjau“ į naujos muzikos paieškas. Atradau
„Kpop“. Jau keturis metus klausau tos muzikos ir nepabosta.
„Kpop“ irgi yra labai vizualus muzikos žanras. Sakyčiau, jog jis
- 60% vizualinė medžiaga (šokiai, kostiumai, scenografija,
vaizdo klipai, dailūs veidai, šukuosenos), 25% muzika ir 15%
atlikėjų pardavimas. (Jie tikrai parduodami kaip prekės.
Sunku atskirti, kas juose tikra, o kas - kompanijos sukurtas
įvaizdis). Gal tai skamba paviršutiniškai ar „netikrai“, bet
mane tai žavi. Gal kada atskiru straipsniu plačiau
aprašysiu savo žavėjimąsi jais.
UKI TALENTAS: ,,PIEŠDAMA PAMIRŠTU
LAIKĄ“
7
Ar bandai kopijuoti kitų piešinius ir žiūrėti, ar tau pavyksta
nupiešti taip pat? Niekada nekopijuoju kitų piešinių.
Anksčiau piešinių kopijavimą laikiau kito žmogaus darbo
išniekinimu bei žmonių apgaudinėjimu. Dabar nuomonė šiuo
klausimu kiek sušvelnėjo. Manau, jog kartais galima naudoti
piešinius ar nuotraukas kaip pavyzdžius savo darbui, ir jei jų
nekopijuoji, o tik jais remiesi. Aš pati kasdien peržiūriu bent
po 10 piešinių, iš kai kurių pasisemiu idėjų, jas
„užkonservuoju“ atmintyje ir vėliau pritaikau savo
piešiniuose. Bet niekada po nosimi nelaikau svetimo piešinio.
Net piešiant portretus pirma susirenku krūvelę nuotraukų,
kurias atidžiai apžiūriu, išnagrinėju, pamėginu atrasti
piešiamojo išskirtinius bruožus ir toliau piešiu į nuotraukas
nebežiūrėdama.
Kiek laiko per dieną skiri kūrybai? Į dienotvarkę piešimas
nėra įtrauktas. Piešiu, kai tik užsinoriu (kai būnu laiminga
arba kai apima apatija. Neretai pagauta noro išbandyti
kokią naują techniką). Kartais tik per paskaitas pakeverzoju
ką paraštėse, kartais nieko nenupiešiu, o kartais ir aštuonias
valandas prie vieno piešinio galiu praleisti. Tokiais atvejais
dažniausiai pamirštu laiką, pamirštu pavalgyti... Pasaulis
nustoja egzistavęs. Lieka tik piešinys...kurio galiausiai imu
nekęsti, nes net po tiek valandų nepavyksta perteikti
mintyse susikurto vaizdinio...
Ar dovanoji savo piešinius? O gal pardavinėji? Didžioji
piešinių dalis iškeliauja žmonėms, kurie juos įkvėpė. Esu
neversli ir baigtų darbų nepardavinėju: jei kam kuris darbas
labai patinka ir man negaila - jį tiesiog atiduodu. Tačiau esu
turėjusi keletą piešimo užsakymų (commisions), bet ir už juos
prašiau susimokėti ne pinigais, o maistu ar daiktais. Tačiau
mąstau pradėti pardavinėti savus darbus. Ta proga
susikūriau tumblr puslapį, tad jei ką domintų piešinio
užsakymas, kainas, pavyzdžius ir kontaktus rasite tenai.
Ar galėtum save vadinti šios srities specialiste? Ar vis dar yra
ko mokytis ir kur tobulėti? Chahahahaha… Jokiu būdu
savęs taip nepavadinčiau. Tiesą pasakius tik prieš porą
mėnesių nusprendžiau, jog pagaliau piešiu „padoriai“. Net
nedrįsčiau sakyti, kad piešiu gerai. Dar toli iki to, ką laikau
„geru“ piešimu. Tačiau bent pagaliau galiu pasakyti, kad aš
piešiu, o ne paišalioju.
Koks buvo pirmasis tavo kūrinys? Pirmojo tikrai nepamenu.
Kaip minėjau, piešiu nuo mažens.
Kokie tavo piešiniai tau patys mieliausi? Pasidalinti noriu ne
tik piešiniais, bet ir siūtais ar konstruotais kostiumais ar
skulptūrėlėmis. Mėgstu eksperimentuoti, tad vien popieriumi
ir pieštukais neapsiriboju.


Su kokiais sunkumais tenka susidurti kūryboje? Su savimi.
Man trūksta įgūdžių bei anatomijos žinių. Tikrai reikėtų
išsistudijuoti žmogaus kūno sandarą, bet vis neprisiverčiu to
padaryti. Ne gana to, esu nepaprastai savikritiška. Neretai
imu nekęsti savo piešinių dar jų nebaigusi. Gniuždo tai, jog
nesugebu ant lapo perteikti mintyse susiformavusio
vaizdinio, bet atradau vaistą nuo to: sėsti piešti tuščia galva
arba turėti bent tris būsimo kūrinio vaizdinius. Tokiu būdu
pasilieku sau vietos interpretacijoms ir improvizavimui.
Tačiau tikrai, pati didžiausia, jei ne vienintelė kliūtis, esu aš
pati.
Ar teko dalyvauti meniniuose konkursuose? Teko.
Nesėkmingai. Mokykloje ir aš ir brolis vis dalyvaudavome
piešimo konkursuose. Jis porą kartų buvo apdovanotas, aš -
nei karto. Pamenu, kaip pykau dėl to. Jis prisėsdavo, tep,
lep ir viskas. Visus papirkdavo ekspresyvumu. Aš sėdėdavau,
krapštydavausi prie savo darbelių... Ir kas iš to? Niekas to
neįvertindavo. Tada išmokau svarbią gyvenimo pamoką:
pastangų niekas nevertina, svarbiausia - rezultatas.
Vėliau iš tos pačios patirties išmokau dar vieną pamoką:
gyvenimas - nenuspėjamas. Brolis - visiškai nebepiešia.
Nežinau, kas nutiko, bet kažkuriuo momentu jis ėmė nekęsti
piešimo. Aš, kita vertus, niekada nesustojau piešusi ir tai man
t e i k i a m a l o n u m ą .
Be konkursų mokykloje dar esu dalyvavusi krūvoje
internetinių konkursų. Irgi be laimėjimų.
Koks įsimintiniausias tavo piešinys? Turbūt mokykliniam
dailės egzaminui piešta serija. Pirmą kartą gyvenime
nupiešiau krūvą eskizų, kol gavau leidimą piešti galutinį
variantą. Niekada to nebuvau dariusi. Tuo metu man tie
piešiniai atrodė labai dinamiški, bet matau, kad jie vis tiek
yra gana statiški. Juos bepiešdama daug išmokau. Išlaisvėjo
mano piešiniai. Be to, atradau paprastą ir gražų piešinio
„išbalansavimo“ lape būdą: pripieši visokių kirminiukų ir
brūkšniukų ten, kur darbui trūksta „svorio“, ir viskas

UKI TALENTAS: ,,PIEŠDAMA PAMIRŠTU LAIKĄ“
8
Papasakok savo juokingiausią/linksmiausią/liūdniausią
įvykį, kuris yra susijęs su piešimu. Papasakosiu du juokingus ir
vieną kartoką nutikimą. Pirmų dviejų pati neprisimenu, bet
žinau apie juos iš tėvų ir močiutės pasakojimų.
Pirmas yra iš to meto, kai man nebuvo net trejų metukų. Mes
lankėmės pas prosenelius, tad kad nenuobodžiaučiau man
mama davė mano piešimo sąsiuvinį ir pieštuką. Tuo metu
piešiau galvakojus (žmonių galvas su iš jų išeinančiomis
rankomis ir kojomis) ir sumąsčiau nupiešti seneliūtį (prosenelį).
Baigusi savo „šedevrą“ jį parodžiau savo „modeliui“ ir jis
labai susigėdo. Mama sakė, jog niekada nebuvo mačiusi jo
tokio susigėdusio. Pasirodo aš jį nupiešiau labai detaliai: su
visomis raukšlelėmis ir, žinoma, vyrui priklausančiais
„ a t r i b u t a i s “ .
Antras pasakojimas yra iš to laikotarpio, kai mano brolis
buvo tokio amžiaus. Jis vartė mano sąsiuvinį ir staiga sušuko:
„ETUKAS!“ (Tėtukas). Tėtis tuo pasipiktino, nes brolis išsišiepęs
rodė į „kažkokį kaktusą“. Įdomu yra tai, jog ten iš tikrųjų
buvau nupiešusi tėtį. Mama užrašydavo kiekvieno piešinio
pavadinimą. Ten buvo parašyta „Tėtukas“. Brolis tuo metu
skaityti dar nemokėjo, bet jį atpažino. Įdomu, kad vaikai
supranta ne tik vieni kitų žodinę, bet ir kūrybinę kalbą.
O štai kartusis nutikimas: baigdama mokyklą aš laikiau
stojamuosius egzaminus į Vilniaus Dailės Akademiją. Norėjau
studijuoti kostiumo dizainą ar juvelyriką. Neįstojau. Kai po to
susitikau su močiute iš tėčio pusės, ji su palengvejimu
pasakė: „Kaip džiaugiuosi, kad nepraėjai atrankos. Aš dieną
naktį meldžiausi, kad nepraeitum stojamųjų“. Aš suprantu,
jog tokiu būdu ji man linkėjo stabilumo, bet tie jos žodžiai
mane pritrenkė. Dabar džiaugiuosi, jog neįstojau, bet girdėti,
jog kažkas net meldėsi, kad mano svajonė neišsipildytų,
mane labai įskaudino.
Ką palinkėtum tik pradedantiems piešti? Ko palinkėčiau?
Hm... Mažiau save lyginti su kitais. Savų darbų lyginimas su
profesionalių dailininkų darbais gniuždo, tad pasistenkite to
vengti. O jei vis tiek kyla pagunda save su jais lyginti,
lyginkitės su jų pirmaisiais darbais. Visi nuo kažko pradeda ir
pamažu ugdo savo gabumus, tad jei pats esi tik
pradedantysis, žiūrėk į kitų pradžią, o ne ilgų piešimo metų
rezultatus. Paskutiniu metu vis atsiranda žmonių, sakančių,
kad aš gražiai piešiu ir kad jie niekad taip nepieš. Kaip aš į
tai reaguoju? Padėkoju, bet iškart nukreipiu apžiūrėti mano
pirmųjų „anime“ stiliaus darbų. Nors piešiu retai, bet
akivaizdžiai pasistūmėjau į priekį, tad ir jiems bei jums
palinkėsiu piešti tiek, kiek norisi ir kada norisi, bei nenuleisti
rankų, jei kas nesigauna, piešti, norint išsilieti ar atrasti kažką
naujo, bei labai nebausti savęs už klaidas.

Aš ne tik piešiu, bet ir siuvu, konstruoju, lipdau, dainuoju ir
šoku, esu pradedančioji „cosplay“ pasaulyje. Dabar dar ir
rašyti pradėjau. Būtų įdomu išmėginti scenos dekoracijų
kūrimą, bet dar pažiūrėsime, ką rytojus atneš.
Tad savo naujus darbus ir projektus planuoju talpinti į savo
tumblr puslapį. Jei kam įdomu, apsilankykite jame.

v1ib1i.tumblr.com

hanseki.deviantart.com



,,SĄŽININGAI“
Nesąžiningų studentų ir dėstytojų baubas vėl grįžta į VU-
prevencinė akcija „Sąžiningai“.
Vilniaus universiteto Studentų atstovybė vėl imasi sąžinės
balso vaidmens ir kviečia visus neabejingus prisijungti!
Programa “Sąžiningai” – tai VU SA sukurta programa, kuri
stengiasi užkirsti kelią sukčiavimui per egzaminus. Nuolat
girdime studentų nusiskundimus dėl nesąžiningų vertinimų iš
pirmų lūpų, ir skatiname studentus pakeisti požiūrį į studijas
bei aukštąjį mokslą.
“Yra dėstytojų, kurie žiūri pro pirštus, nemotyvuoja norinčių
mokytis – kam mokytis, jeigu visi nusirašinėja, o tu, rašydamas
sąžiningai, gauni blogesnį pažymį?…“ Gal tai pasitaiko ir
tavo rate? Kiekvienas iš Jūsų gali prisidėti prie šios problemos
sprendimo.

Kaip TU gali prisidėti?
1) Gali paprašyti, kad į Tavo laikomą egzaminą ateitų
studentas stebėtojas.
2) Gali pats tapti stebėtoju!

Ką tau reikia padaryti:
parašyk saziningai@uki.vusa.lt
Jei nori, kad į Tavo egzaminą atvyktų studentas stebėtojas –
parašyk egzamino pavadinimą, datą, laiką, vietą bei
dėstytojo pavardę.
Jei nori pats stebėti egzaminus: nurodyk savo vardą,
pavardę, telefono numerį.
Laukiame kiekvieno iš jūsų!

VIENINGAI UŽ STUDENTŲ ATEITĮ!
VU Studijų nuostatai



UKI TALENTAS: ,,PIEŠDAMA PAMIRŠTU LAIKĄ“
9
Kamilė Gumbaragytė
Asta Kaluževičiūtė
10
APELIACIJOS
Motyvacija
Apeliacija turėtų būti motyvuota. Tai reiškia, kad savo
apeliaciniame rašte turėtumėte surašyti visus argumentus,
kodėl Jūs nesutinkate su įskaitos arba egzamino įvertinimu
arba pagrįsite kitus procedūrinius pažeidimus (aš manau
nėra argumentas). Priešingu atveju apeliacija gali būti
atmesta.
Priežastys
Apeliacijos gali būti teikiamos dėl galutinio dalyko įvertinimo
(egzamino, įskaitos, tarpinio įvertinimo) bei procedūrinių
egzaminų pažeidimų. Dėl baigiamųjų egzaminų (diplominio
darbo gynimo) įvertinimo apeliacijos nenagrinėjamos.
Terminai
Jei studentas apeliuoja dėl egzamino ar įskaitos įvertinimo,
apeliacija turi būti pateikta per 5 darbo dienas nuo
egzamino ar įskaitos įvertinimo paskelbimo datos. Tokiu
atveju, kai egzaminas yra laikomas sesijos pabaigoje,
apeliacija turi būti pateikta per 6 darbo dienas nuo sesijos
pabaigos (net jei egzaminas laikomas paskutinę sesijos
dieną, studento darbą ištaisius per 5 dienas, jis turi dieną
apeliacijai parašyti).
Apeliacijos dėl egzaminų ar įskaitų procedūros pažeidimų
turi būti teikiamos kitą dieną po egzamino ar įskaitos laikymo
dienos.
Taigi, nepraleiskite numatyto termino! Nepamirškite, kad iki
apeliacijos nagrinėjimo dienos turite teisę peržiūrėti savo
egzamino arba įskaitos rašto darbą. Darbai saugomi dalyką
dėsčiusio dėstytojo katedroje. Studentui, teikiančiam
apeliaciją, yra siūloma taip pat pateikti apeliaciją
elektroninio laiško forma.
Komisija
Jeigu savo apeliacija Jūs skundžiate egzamino arba įskaitos
įvertinimą, apeliacinė komisija paveda dalyko katedros
vedėjui sudaryti dalyko specialistų komisiją, kuri per 5d.
pateikia siūlomą darbo įvertinimą apeliacinei komisijai arba
apeliacinė komisija gali katedros vedėjo parinktus
specialistus pasikviesti į posėdį.
Jeigu savo apeliacija Jūs skundžiate procedūrinius
pažeidimus, tai nustačiusi esminius egzamino (įskaitos)
procedūrinius pažeidimus, apeliacinė komisija anuliuoja
Jūsų egzamino (įskaitos) rezultatą (-us). Anuliavus egzamino
rezultatus apeliacinė komisija praneša apie savo sprendimą
direktoriui bei šio dalyko dėstytojo katedros vedėjui ir
įpareigoja jį sudaryti specialistų komisiją egzamino
perlaikymui.
Nepamirškite, kad egzaminas (įskaita) turi būti perlaikomas
ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinės
komisijos sprendimo.
14 dienų
Prisiminkite, kad apeliacinė komisija turi pateikti savo
sprendimą Jums ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų
nuo apeliacijos padavimo dienos.
Apelianto studijų rezultatas, išnagrinėjus apeliaciją, negali
būti sumažintas jokiais atvejais.
Nepamirškite, kad kol Instituto apeliacinė komisija
nepateikia savo sprendimo, jokie su svarstomais studijų
rezultatais bei egzaminavimo tvarka susiję administracijos
sprendimai Jums negalioja.
DĖL PAŽYMIŲ REIKĖTŲ JAUDINTIS
MAŽIAUSIAI
Lygiai taip, kaip įsidarbinęs žmogus kartais pernelyg
primityviai vertina savo darbą, remdamasis tik algos
dydžiu, o ne darbo teikiamu malonumu ar karjeros
perspektyvomis, mokinys, o ypač studentas pernelyg
jaudinasi dėl skaičiuko atestate. Žinoma, nereikėtų turėti
neigiamų pažymių, skolų, bet svarbiausia ne dešimtukas. Ir
nebūtinai tas, kurio pažymiai mokantis buvo aukščiausi,
padarys geriausią karjerą ar bus labiausiai patenkintas
savo gyvenimu po penkiolikos metų.
Svarbiausia – mėgautis tuo, ką darai. Galbūt paskaitos
bus nuobodžios, tingėsis mokytis teoriją ir pažymiai nebus
itin geri. Bet mokytis ir įgyti realių įgūdžių, kurie ateityje bus
naudingi, yra daugybė būdų. Ar tai, kad studentas
supainiojo edukacinės psichologijos teoriją ir jos atradėjo
pavardę, ką nors pasako apie jo gebėjimą būti geru
mokytoju? Ne. Kita vertus, jei tas pats studentas visą
mėnesį savanoriavo mokykloje vesdamas įvairių dalykų
pamokas, jis gavo neįkainojamos realios praktinės
patirties, kurios neatstos ir 10 paskaitų. Klausimas „koks
mano pažymys iš to dalyko?“ neturi būti svarbiausias, nes
šiais laikais jis pernelyg tampriai būna susijęs su „iškalimu“.
Svarbiausias klausimas turėtų būti – „ar aš suprantu
dėstomą medžiagą ir ar galėčiau ją pritaikyti realioje
situacijoje?“ Ir reikia pripažinti, kad dažniausiai tokios
situacijos susiklosto už ugdymo įstaigos ribų.
Baigus mokslus ir ieškant darbo, atestato pažymiai irgi
turės nedaug reikšmės. Diplomas žinoma gerai. Bet
svarbiausia – reali patirtis ir įgūdžiai (kuriuos kartais galima
pateikti gyvenimo aprašyme) ir kurie iš tiesų atspindi
asmens potencialą. Galbūt savanoriaujant, dirbant pusę
etato ar už dyką padedant draugui, kuriam prireikė su
tavo specialybe susijusių paslaugų ir teks paaukoti keletą
vakarų, valandų, kurias galima buvo išnaudoti ruošiantis
eiliniam atsiskaitymui. Užtat tai bus daug didesnė
investicija į ateitį nei papildomos dešimtosios balo dalys
semestro vidurkyje.
Jei turite progą gauti patirties – pasinaudokite ja. Jei
jaučiate, kad suprantate dėstomą medžiagą –
neskaitykite konspekto dar kartą, bandydami įsiminti
smulkmenas. Ir ne tragedija gauti žemesnį pažymį. Nes kai
kursite savo ateitį – žinių taikymas ir patirtis, o ne skaičiukai,
bus pamatas jai.
Asta Kaluževičiūtė
Matas Geležauskas
11
So, this is the end of the semester and the end of our
adventures in writing (for now). It really has been an
a d v e n t u r e , i n a s e n s e .
When we started this section, we didn’t think it would
become permanent, or that it would grow, but I’m happy
to say that over time the team has gotten bigger and that
we’ve had some very interesting material. To close the
semester, we have two treats for you – one of our writers has
taken a look at the most recent Hobbit movie and has
given his thoughts about it (so that you may better decide
whether you want to procrastinate before the exams by
watching it or another movie). And seeing as how the
unofficial theme of this month’s edition is “interview”, we
decided that we just had to get one too. An American
English teacher by the name of Jessica, who had a few
classes with the second-years, has answered some
questions about her profession and her experiences in a
v a r i e t y o f c o u n t r i e s .
We hope you will enjoy the last of what we have to offer this
semester. Though really, as all of you, the paper and this
English section are only taking a summer break. We’re
definitely coming back next semester, with more articles,
more writers and a wider range of topics. I’d like to say
Thank You to everyone who has been reading this section
and to all of my fellow writers –you guys rock!
Asta

HOBBIT: THE DESOLATION OF SMAUG
The second movie of the Hobbit trilogy, based on J. R. R.
Tolkien’s famous book, The Desolation of Smaug
continues to depict the story of thirteen dwarves and
one hobbit as they try to reclaim their homeland – the
mountain of Erebor and its treasures which are guarded
by Smaug, a huge fire-breathing dragon.
To briefly summarise the plot: the hobbit Bilbo and the
dwarves continue their journey, meeting an enchanted
human, named Beorn. They are then forced to choose
a dangerous path through an elven forest, called
Mirkwood and are captured by the elves. After
escaping via the river they reach The Lake City, also
known as Esgaroth, and from there - the mountain of
Erebor where they finally meet Smaug. The thrill of the
final encounter is left for the third movie.
This was an objective plot summary. Everything that
comes next is my highly subjective personal opinion
which you might agree with or not.
First of all, this movie, as well as the whole trilogy, is
made with a very clear incentive to suck as much
money form the viewers as possible. You might say that
at the end of the day, that is the goal of every movie
and you are right, but in this case the scale of this
“fraud” is much bigger. To put everything into
perspective – the original Lord of the Rings trilogy had
three books and three movies. Sounds reasonable. The
Hobbit is a book that is arguably thinner than any of the
three LOTR books. And yet we get the same amount of
movies (which are around two and a half hours long
each, such is the unwritten standard for Tolkien movies.
Also, I find myself very intrigued as to how they are
planning to drag the last 70 pages of the book into
approximately 150 minutes of movie when the first two
movies covered 100 pages each. Hey, Peter Jackson,
don’t you think you kind of overdid it just a little bit this
time?
This, however, brings up another point which actually is
one of the movie’s great strengths. Roughly 160 minutes
of screen time for 100 pages of content with Peter
Jackson’s interpretation of Middle Earth. This means that
every scene from the book will be depicted (maybe
shortened but it will be there). And we know that Peter
Jackson has been doing a great job with Tolkien’s
material when it comes to environments, visual effects
and the overall epicness. In other words, this movie is a
big sweet candy to any die-hard Tolkien fan.
And Peter Jackson has indeed done a very good job
again.
12
HOBBIT: THE DESOLATION OF SMAUG
The landscapes are amazing, Smaug and his treasury are
an epic sight, there are some great fighting scenes and the
faithfulness to the source material is a joy for anyone who
has read the book.
On the other hand, the same die-hard Tolkien fans who will
probably find the backgrounds and the general
atmosphere of the movie terrific, might not be satisfied with
the depictions of some individual characters… Why is Beorn
so skinny? The guy turns into an enormous bear and yet in
his human form looks like a garden hose. Why? It is not even
that congruent with the way Gandalf describes him to the
dwarves, that is “a great, strong man”. He’s tall, I will give
him that, but strength is not something I immediately would
notice after looking at him. Why is the Elven king Thranduil
so feminine? Yes, I know, elves are supposed to have gentle
features. But given the way he acts, one would probably
expect his appearance to be rougher, perhaps toughened
by years of living enclosed in his kingdom. Something
resembling Elrond and not the male counterpart of
Galadriel might have been more fitting. Thranduil’s
appearance does not match his character and cruelty,
does not intimidate upon sight. That face just seems too
nice for a killer. The human Bard is too open for my taste, I
imagined him more silent and reserved. This, however, can
be explained by the fact that his role in the movie is a bit
more expanded and complex compared to the book.
So what is my conclusion? If you are a fan of The Hobbit,
Peter Jackson and J. R. R. Tolkien – definitely watch the
movie. You will enjoy it, even if an acute eye might notice
some minor flaws. But if you are a casual viewer and
thought that the first movie was dragged out already – I do
not think it is worth bothering for you as there is not that
much in it for a person without extensive knowledge of the
source material and the dragging-out aspect is even more
palpable.

INTERVIEW WITH AMERICAN TEACHER
First, we’d like to know more about you! Who are you,
where do you come from, how did you arrive here at
Lithuania? My name is Jessica Hamilton; I’m from the United
States, I grew up near Philadelphia. My husband works for
the US Department of State as a Foreign Service officer. We
travel about every 3 years to different embassies.
What do you do here? I’m an English teacher, but I only
recently started to teach here.
Where do you teach? Lingua Perfecta, though I have my
last class with them today. I teach English as a second
language to adults, I go to companies to teach English in
the evening.
How would you compare your adult students and the
ones you at university? University students are much more
accustomed to the classroom setting; they get very
excited for the material. It’s usually not difficult to get
them to speak up in class. The employees have a work
mindset; it is difficult to switch to an academic one. Also, I
teach them at the end of the day, which is harder for
them.
Now, a bit about your biography. How did you start
teaching? I first started teaching in 1999 as a Peace
Corps volunteer, an organization that sends people to
other countries to work as volunteers. I left for Uzbekistan
after I graduated from college.. I taught English there for
two years.
What difficulties did you face when living in Uzbekistan?
Well, it was lonely. I lived in a small city; there were no
English speakers and certainly no Americans.
Communication was bad, so I couldn’t talk to my family.
Also, the culture was very different to American culture.
What surprised you most about the country? Everything!
(laughs) Before I was 23 I had travelled to England,
Ireland and Canada, so to go to Uzbekistan was very
different. The sound of the phone was different, the food
was different, the clothing was different, the language
was different! There were donkeys on the street… It was
like travelling to the moon.
The only thing familiar in Uzbekistan was coca cola. It was
comforting to buy a coke and know how it was going to
taste. I know understand why, when I lived in England I
would see Americans eating at McDonald’s. I used to
think “why would you go to MacDonald’s? You can do
that at home.” But when you’ve been travelling for a
long time, you need something familiar. (Laughs)But the
most surprising thing is that I married a guy I met there.
We’ve been married for 8 years.
In what other countries did you teach? After I left
Uzbekistan (well before I got married) I went to Nepal for
three months. Then after I got married in 2006, I went to
Taiwan for a year, where I taught the first grade and also
adults at the Taiwanese Ministry of Foreign Affairs. Then
we left Taiwan and moved to China for eight months,
where I taught university students at Shenyang Institute of
Aeronautical Engineering.
Did you learn any of the languages of these countries?
Which one did you like more? I learned Uzbek and
Mandarin Chinese. (Thinks) Probably Mandarin. I
loved studying Chinese; it’s a tonal language, so it
was like singing. The grammar is much more elegant
and simple than English grammar. Though I should
mention that I am totally illiterate in Chinese (laughs).
MaGe
13
When I lived in Uzbekistan I was much more immersed in
the language. I was the only English speaker in the city
where I lived. So I was much better at speaking Uzbek than
I was at speaking Mandarin. I keep in contact with some of
my students and friends from Uzbekistan, Taiwan and
China, but we communicate only in English.
Tell us about your teaching experiences in these countries.
When I was in Uzbekistan I was teaching children and I was
surprised by how much I loved it. I was very immersed in my
school and my students, you know, I didn’t have a family so
my whole life revolved around teaching and my students.
Professionally, this was a really wonderful time for me. I think
I grew the most as a teacher during this period.
I taught first grade in Taiwan, I never taught children to
read before. Watching the learning process, the way
children learn to read, was incredibly fascinating to me. It
was like magic. Especially with a language like English, that
isn’t phonetic, and that has such a Byzantine system of rules
and exceptions and irregularities—it was amazing to me
that, not only do children learn to read at all, but they learn
relatively quickly. I still don’t really understand how it
happens, but it’s amazing to watch.
What do you think you’ve gain from these experiences?
I feel so lucky to have a job that I love and that allows me
to work all over the world and meet so many interesting
people. I think having lived all over the world has given me
a deep understanding and respect for how culture shapes
people’s perceptions and their lives. I often hear people
say things like, “people all over the world are all basically
the same under the surface.” I don’t agree. I think cultural
differences run deep, and people see the world in
fundamentally different ways. My own life and worldview
have been endlessly enriched because I’m able to get a
window into the ways people from different places see the
world around us.
How do you envision yourself and your family in another
three years? It’s a little bit sad to think about three years
from now, because we probably won’t be in Vilnius, and
we really love it here. It’s going to be very hard to leave.
The last few years for me have mostly centered around
taking care of my small children, so although this has been
a really rich period for me, personally, I haven’t developed
as much professionally. I hope three years from now I’ll be
in the classroom more than I have been lately. I also hope
we’ll be living somewhere we love as much as we love
Vilnius, although that’s hard to imagine!
“ESTOY EN LITUANIA GRACIAS A PRA-
NAS TURTUOLIS”
En la carretera a Pinto
Un día iba en coche
por la carretera en
dirección al pueblo
madrileño de Pinto
donde trabajaba co-
mo redactor de una
revista de información
local. Era en la prime-
ra mitad de 1995 (ya
ha llovido desde en-
tonces. Vosotros ni
habíais nacido). Me
acompañaba mi ami-
go Paco (o sea, Francisco) Rico, que era filólogo como
yo, pero en la revista se encargaba de la maquetación.
Como buen español que soy, me quejaba de que las
cosas no iban tan bien como me gustaría que fueran (o
sea, de que no ganaba demasiado dinero con mi traba-
jo… igual que ahora) y entonces Paco me dijo:
–¿Y por qué no te presentas de lector de español en el
extranjero?
–¿¡Yo en el extranjero!? –contesté yo–. Pero si hablo in-
glés de pena.
–Hombre, el lector enseña español en una universidad
extranjera, o sea, que lo importante es ser hispanista.
Me quedé pensando un rato. Recordé haber visto tiem-
po atrás en la facultad anuncios sobre convocatorias de
lectores en un tablón y que se gestionaba desde algún
Ministerio.
–¿Y cómo se hace para ser lector? –pregunté.
–Hay que ir al Ministerio de Asuntos Exteriores –me contes-
tó Paco sin darse cuenta de que me estaba sugiriendo
un camino por el que mi vida iba a dar un cambio total.
En aquella época, además de trabajar de periodista por
las tardes, por las mañanas era profesor de español y
latín en un colegio de Vallecas, un popular barrio de Ma-
drid. Creo que no realizaba mal ni un trabajo ni otro, pe-
ro no me sentía del todo a gusto, porque ni me veía a mí
mismo como profesor de colegio, ni tenía todas aptitu-
des necesarias para el periodismo, así que estaba abier-
to a cualquier posibilidad que me brindara la providen-
cia para intentar otras salidas.
Lo cierto es que aquel diálogo se me olvidó a los pocos
minutos y tuvo que ser el mismo Paco Rico (verdadero
protagonista de esta historia, y a quien nunca estaré sufi-
cientemente agradecido) el que semanas después me
lo recordara.
–¿Has ido ya al Ministerio?
–¿A qué? –me extrañé.
–A lo del lectorado.
–¡Ah, es cierto! –entonces recordé– Pues no, la verdad.
Ya iré un día que tenga tiempo.
14
“ESTOY EN LITUANIA GRACIAS A PRANAS TUR-
TUOLIS”
Esta vez no se me olvidó y un día libre me presenté en el
Ministerio de Exteriores. La buena funcionaria que me aten-
dió me informó de que en ese momento España no tenía
demasiados acuerdos con los países más deseados
(Estados Unidos, Inglaterra, Francia, Italia…) para enviar
lectores, pero sí algunos en los países del Este de Europa,
reinsertados en las relaciones internacionales después del
periodo comunista. Aquello me atrajo, porque siempre ha-
bía sentido debilidad por los países atrapados en las garras
soviéticas.
De todas formas no me dio demasiadas esperanzas. Pre-
gunté a la funcionaria qué trámites había que formalizar y
me animó a enviar mi currículum y una carta donde debía
consignar a qué países estaría dispuesto a irme.
La carta de un loco
No me di demasiada prisa por escribir aquella carta. Pero
un día de primavera me puse a escribir. Como recordaba
que no me habían dado demasiadas esperanzas, escribí
una carta como quien sabe que no va a conseguir nada y
como si me dirigiera a mi hada madrina (que todos saben
que no existen). En la carta me ofrecía a ir a enseñar espa-
ñol a una universidad extranjera, y consigné a qué países
estaría dispuesto a desplazarme. Un país que siempre me
había atraído sin saber nada más que tiene muy buenos
jugadores de baloncesto (algunos de ellos jugaban o ha-
bían jugado en el Real Madrid), que poco antes había al-
canzado su independencia y que su lengua era muy arcai-
ca y era una clave para reconstruir el indoeuropeo (eso lo
sabía yo de mis estudios de lingüística general), era precisa-
mente Lituania. Además, por razones que en aquella épo-
ca no podía explicarme, y ahora sí, me gustaba crear pala-
bras inexistentes con asombroso parecido al lituano: “Tiki,
tiki, niaka, trok” (con las que compuse una canción rap, por
cierto). Incluso algunos me llamaban “Trosko Niosko”. Otro
hecho curioso: Un día subía las escaleras de un lugar don-
de estaban reunidos muchos amigos míos, y pensando que
nadie me oía, de repente se me ocurrió canturrear:
“¡Kurtinaitis, cuánto te queremos!, ¡Kurtinaitis, cuánto te
queremos!”. Aquello lo oyeron mis amigos y a partir de en-
tonces, cada vez que me reunía con ellos, todos me grita-
ban: “¡Kurtinaitis, cuánto te queremos!”. Tal vez por eso es-
cribí que estaba dispuesto a ir a Lituania.
Como cualquier “occidental” asocia Lituania con Letonia y
Estonia escribí también esos países bálticos. En España,
país caluroso, siempre me había gustado el frío, así que
escribí también Suecia y Noruega (acababa de leer una
biografía de Amundsen y me hacía ilusión ir a vivir cerca
del Polo Norte). Luego me dije: “¿Y por qué no África? Ahí
hace calor, pero es un continente apasionante.” Y escribí
varios países (Kenia, Uganda, Zaire…). “Total”, pensaba yo,
“como al final no me van a conceder nada, ¿qué más da
que ponga un país que otro? De todas formas van a pen-
sar que estoy loco.” Mandé la carta y volví a olvidarme de
aquello.

El ángel del aeropuerto
Pasaron nueve meses (curioso, ¿verdad?, como un em-
barazo), y un día a mediados de diciembre de aquel
1995, llegué a casa por la noche y me encuentro con un
papelito: “Te han llamado de Lectorados”. Ahí figuraba
un número de teléfono. “Dios mío“, dije yo, “¿será que ha
surgido un lectorado para mí?” Como era tarde no po-
día llamar y tenía que esperar al día siguiente, pero
aquella noche, de todos los países que yo había escrito,
solo uno se fijó en mi mente: Lituania. No tenía ningún
indicio para pensar que tenía que ser ese y no otro, pero
la corazonada era demasiado fuerte como para
desecharla.
Por eso cuando al día siguiente llamé a aquel teléfono, y
la buena funcionaria encargada de Lectorados me dijo
“hay una plaza de lector en la Universidad de Vilnius,
¿acepta?”, no me sorprendí en absoluto y, por supuesto,
acepté. No sé por qué, pero estaba convencido de que
en Lituania iba a encontrar mi sitio.
Y así fue. Aterricé en Vilnius a mediodía del 29 de febrero
de 1996, día que solo puedo celebrar cada cuatro años.
Era un día oscuro de uno de los inviernos más fríos y con
más nieve de todos los tiempos. En la cola del control de
pasaportes un hombre se puso a mi lado y vio mi pasa-
porte español. Me preguntó en mi lengua a qué venía a
Lituania y le contesté. Entonces él profetizó:
- Se va a enamorar de esta tierra.
Por su acento deduje que era de Centro América. Ya era
coincidencia que se encontraran en el mismo sitio de la
cola dos hispanohablantes, pero lo que nunca he podi-
do explicarme es cómo una persona procedente de un
clima tropical podía vaticinarme una venturosa estancia
en un país frío y oscuro. Lo más curioso es que a los pocos
segundos aquel hombre se desvaneció. Lo busqué a mi
alrededor, lo busqué en la sala de recogida de maletas,
pero había desaparecido. Siempre he pensado que era
un ángel enviado por Dios para confirmarme que había
ido a parar al lugar adecuado. (Por si fuera poco, o sea,
negana to, poco después me enteré de que mi cum-
pleaños coincide con una de las fiestas nacionales litua-
nas más importantes. Demasiadas coincidencias).
Por eso llegué a Lituania convencido de que todo iba a
salir bien. Recuerdo como si fuera hoy que todo estaba
cubierto de nieve. No se veía ni el asfalto de las calles. En
las aceras había nieve amontonada a la mitad y las divi-
día en dos. Toda la gente iba con la cabeza cubierta, las
mujeres muy blanquitas, increíblemente bellas, muchos
hombres con gorros de piel. Me parecía estar viendo un
documental en directo. El primer fin de semana estuve
en el mercadillo Kaziuko . Hacía un frío terrible, pero yo
estaba feliz. Poco tiempo después hice una salida de un
día por la zona de Molėtai y en el coche oí cantos tradi-
cionales lituanos. Me sentí como embrujado por esta tie-
rra tan lejana entonces tan blanca. Aquel ángel del ae-
ropuerto tenía razón.

“ESTOY EN LITUANIA GRACIAS A PRANAS
TURTUOLIS”
Una semana para aprender la palabra savaitė
En la Cátedra de Lenguas Románicas me recibió la profe-
sora Beatriz Strimaitienė, que tanto me ayudaría en los pri-
meros meses. Desde el principio me sentí como en casa.
Un primer objetivo que me tracé fue el de aprender li-
tuano, porque necesitaba saber cómo piensa un lituano
para poder enseñar español de acuerdo con el perfil con-
creto de los estudiantes. Antes de venir aquí había leído
algunos textos, y aunque una empleada de la Embajada
de Lituania en España me había dicho que era muy difícil,
desde el primer momento me pareció accesible. Como
había sido profesor de latín, descubrí algunas semejanzas y
se me quitó el miedo.
Además, cuando oí hablar por primera vez en lituano, me
convencí de que tarde o temprano aprendería el idioma,
porque las palabras sonaban claras y distintas. Sin saber
qué significaban podía escribirlas. De todas formas en los
primeros meses me costaba mucho aprender de memoria
el vocabulario lituano, porque no tiene análogo ni con el
español, ni con el inglés. Recuerdo que la palabra savaitė
tardé una semana en aprendérmela, siempre se me olvi-
daba. Estudié tres semestres en el Departamento de Estu-
dios Lituanísticos, que organiza los mejores cursos de li-
tuano para extranjeros y en los que aprendí no solo li-
tuano, sino también cómo enseñar español.
En aquel semestre de primavera del 1996, mis primeros gru-
pos eran de alumnos que ya habían estudiado español
por lo menos dos semestres. Por eso hablaba solo en espa-
ñol. Pero en el semestre de invierno ya pude enseñar nuo
nulio en lituano. Se reían de mí, pero por lo menos apren-
dían rápido. En el verano del año siguiente empecé a es-
cribir el diccionario Lituano-español, que terminé en 2002.
La mejor aula
Comparado con Madrid, Vilnius es una ciudad pequeña y
eso se nota porque las noticias corren muy rápido. Pronto
se supo (así, en impersonal) que había llegado un lector
español a la Universidad y de repente me vi rodeado de
gente que había estudiado español por su cuenta y que-
ría practicar con “el español”. Así hice amigos muy pronto,
algunos para siempre, otros ocasionales (Andrius, entonces
empleado de banca, ahora guía turístico; Dainius, empre-
sario con socios en España que ha prestado un grandes
servicios a la Embajada de España; Linas, un misterioso
funcionario del Ministerio de Agricultura, del que sospe-
chaba yo que era espía, …). El amigo y yo íbamos a un
bar y el otro hablaba conmigo en español hasta que se
cansaba. Entonces me tocaba a mí y hablábamos en li-
tuano. Ahí descubrí que la mejor aula para aprender idio-
mas es un bar, donde uno puede hablar sin la presión de
hacerlo correctamente, sin que te escuche un profesor
que va a pillar tus errores. Ahí es donde uno habla de lo
que quiere y desarrolla el léxico que necesita, porque
cuando quieres expresar algo que tú quieres decir y no
sabes la palabra y te la dicen o la encuentras, difícilmente
se olvida: la has hecho tuya.
Y hablando de bares, creo que el bar es un ámbito muy
importante para la formación “universitaria”.
15
No digo que sea lo más importante, porque un estudiante
universitario tiene que asistir a las clases, pero pienso que
un universitario necesita un lugar de encuentro con los
compañeros, de diálogo, de discusión, de confrontamiento
de ideas o iniciativas. Cuando yo estudiaba Filología en la
Universidad Complutense de Madrid, el local más grande
de la facultad era el bar y recuerdo que en los langai entre
clases (en español no se les llama “ventanas” a los tiempos
“muertos” entre ocupación y ocupación) los bares eran el
entorno de otras “lecciones” tan importantes (o más) para
la vida que las de los profesores. Por eso en las clases de
idiomas hay que dedicar tiempo a hablar de un modo dis-
tendido de temas típicos de conversación para que cada
uno exprese lo que piensa sin más presión que la de saber
que le entiende su interlocutor.
Luego vino el amor…
A mí no me trajo a Lituania ninguna lituana. Me trajo el tra-
bajo. Aquí en Lituania encontré el lugar donde me siento a
gusto, donde he podido desarrollar mis aptitudes. Ha habi-
do momentos difíciles, como cuando un año (era 1999), de
repente, el Departamento de Migración no me quería re-
novar el visado porque no se había aprobado la cuota de
empleados extranjeros en Lituania, y sin permiso de trabajo
no podía tener permiso de residencia y por tanto debía
marcharme del país. Acudí al director de personal de la
Universidad de Vilnius, Rimantas Lukoševičius, y él, empu-
ñando el teléfono de su despacho como si se tratara de un
arma de fuego, removió Roma con Santiago, e me consi-
guió el permiso de trabajo išimties tvarka para que el lector
de español pudiera obtener su visado. Siempre le estaré
eternamente agradecido lo que hizo por mí.
Y yo ya estaba bien asentando aquí cuando después llegó
el amor…
Pero de eso, curiosones, NO PIENSO CONTAR NADA, entre
otras cosas, porque para eso habría que escribir una nove-
la entera.


Alfonso Rascón Caballero
,,STUDENTO DIENORAŠTIS“: IV DALIS
IKI SUSITIKIMO, UKI! LABAS, VASARA!
Atėjo tas metas, kai laiką, likusį iki vasaros pradžios,
skaičiuojame ne mėnesiais, o dienomis. Rytais į paskaitas
keliamės su paukščių čiulbėjimu ir visą dieną esame lydimi
saulės spindulių. Pavasarį kartu su gamta atbundame ir
mes patys. Tuo metu, kai jau prisipildome naujų jėgų ir
energijos ateina laikas smagiausiai pavasario semestro
daliai - egzaminų sesijai.

Vieni ruošiasi egzaminams, kiti – kursinių, bakalaurinių darbų
ginimams, tačiau kaip ten bebūtų, visi kažkuo užimti, kažką
veikia. Po sunkių mokslo metų sutelkiame visas pastangas ir,
ties finišo tiesiąją, atiduodame visas jėgas, kad iš karto po
to galėtumėme ištisus du mėnesius atostogauti.
16

Na, be abejonės, atostogaus toli gražu ne visi. Bus tokių,
kurie dirbs arba atliks praktiką, tačiau, kaip ten bebūtų, nuo
mokslų pailsėsime visi.

O ką daryti, jeigu nežinai, kuo užsiimti atostogų metu ?
Vilniaus Universiteto, Užsienio Kalbų Instituto, Studentų
Atstovybės komanda turi pasiūlymą! Labai raginame
prisijungti prie fux‘ų stovyklos organizavimo, o gal net
norėtumėte tapti pirmakursių kuratoriais? Bet kuriuo atveju
laukiame visų norinčių VU SA UKI patalpose. :)

Mokslo metams einant į pabaigą, norėtųsi visiems
skaitytojams palinkėti ištvermės, susikaupimo ir motyvacijos,
kurios dažai pritrūksta egzaminų sesijai įpusėjus. Mėgaukitės
šiltomis pavasario/vasaros dienomis, juk ne tiek ir daug jų
teturime. Sėkmingos mokslo metų pabaigos ir
nepamirštamų atostogų! :)


KODĖL TURĖČIAU RINKTIS UKI?
Klausimas, į kurį turbūt ne vienas esamas UKI studentas vis
dar ieško atsakymo. Taip yra dėl to, kad stojant ne visada
gerai apmąstome, kas mus iš tikrųjų domina, ir ko mes
tikimės iš savo studijų. O galbūt stojame nė nenutuokdami,
kas mūsų laukia studijų metu.

Visų pirma, norint įstoti į UKI, pagrindinė sąlyga būtų mylėti
kalbas. Ir mylėti ne vieną, o iš karto net dvi. Antra, būti
nusiteikusiam atiduoti bent 70% viso savo laiko universitetui
ir studijoms, o, kartu su tuo, suprasti, jog reikės sunkiai
mokytis. Ir trečia, kas taip pat yra nepaprastai svarbu ir
reikšminga, rinktis šį fakultetą reikėtų tuo atveju, jei esi
įsitikinęs, jog Tavo vieta yra būtent čia, kad čia sugebėsi
studijuoti dvi kalbas, iš kurių vieną teks mokytis nuo pačių
pagrindų – ispanų arba prancūzų. (Antroji kalba rusų yra
dėstoma jau pažengusiems.)

Taigi, apibendrindama galėčiau pasakyti, kad nesvarbu,
kurią kryptį bepasirinksi, geriausia yra tvirtai nuspręsti, ko
labiausiai norisi. Tad siūlau įsiklausyti į savo širdį ir galbūt jau
kitais metais susitiksime MŪSŲ Užsienio Kalbų Institute!

Siunčiu Jums saulę, mieli kolegos, ir linkiu nepamirštamos
vasaros!
Iki kitų metų!

Gabi ^.^









GARBĖS LENTA
,,Akcento” komanda labai džiaugiasi šių metų UKI laikraštu-
ko pokyčiais. Tad stipriai rankomis ploja šioms trims nuosta-
bioms merginoms, be kurių idėjų įgyvendinimo ,,Akcentas”
nebūtų tiek pasiekęs. :)
Agnieška Borisevič. Ji parašė
daug straipsnių, tarp kurių yra
J ū s ų l a b a i p a mė g -
tas ,,Studento dienoraštis”.
Taip pat ši pirmakursė padėjo
or gani z uot i bal s avi mą
dėl ,,Akcento” maketų ir
papuošė VU SA UKI duris links-
ma balsadėžę. Visada dalino
komandai šypsenas, idėjas,
pildė ,,Akcento” troškimus bei
dalyvaudavo laikraštuko susegime.
Edita Šidlauskaitė. ,,Akcento”
išvaizdos dekoratorė. Be
jos ,,Akcentas” būtų nykus ir
menkai atspindėtų UKI dvasią.
Tačiau po ryškių maketo
pokyčių, dabar turime šalis
simbolizuojančią laikraščio
išvaizdą, kuri yra puiki nuoroda
į tai, ką mes studijuojame.

Asta Kaluževičiūtė. Mūsų idėjų
iniciatorė, kurios galva yra
nuolat prikimšta nuostabiausių
pasiūlymų ,,Akcentui”. Taip
pat, ši Anglų – Ispanų an-
trakursė yra ,,English Corner”
įkūrėja, kuri nuolat dalyvauja
laikraštuko susegime bei vieną
kartą, redaktorei sergant, išlei-
do ir susegė ,,Akcentą”, susior-
ganizavusi pagalbos grupę.
Beje, Asta labai rūpinasi komandos plėtimu. Nors ne visi
žmonės drąsiai prisijungia prie UKI laikraščio grupės dėl laiko
stokos, Astos dėka ,,Akcentas” sulaukė kelių straipsnių iš
studentų bei dėstytojų. :)




Agnieška Borisevič
12
Žurnalistai: Agnieška Borisevič, Matas Geležauskas, Asta
Kaluževičiūtė, Neringa Dovydaitytė, Gabrielė Stravinskaitė,
Irena Gaidamavičiūtė, -Kii- , Kamilė Gumbaragytė.
Redaktorė: Kamilė Gumbaragytė.
Naujienlaiškį maketavo: Edita Šidlauskaitė.
Už „Akcentą“ internete atsakingas: Algirdas Morkūnas.
VU SA UKI pirmininkė Roberta Kutulytė
"Vilniaus universiteto Studentų atstovybė
Užsienio kalbų institute visus studentus
sveikina su artėjančia vasara ir linki
sėkmingai užbaigti mokslo metus!"