You are on page 1of 9

Darbas:

Psichologija: temperamentas IR CHARAKTERIS

TURINYS

1.ĮVADAS
2. temperamentas
a. Fiziologinis suskirstymas pagal I. Pavlovą;
b. Temperamentų tipai (pagal I. Kantą);
c. Praplėsta temperamento sąvoka pagal H. Aizenką;
3. CHARAKTERIS

ĮVADAS
Kiekvienas žmogus gimsta su tik jam vienam būdingomis tam
Tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo – unikalaus, individualaus genų
derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Norint
pažinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suvokti
priežastis, lemiančias jos veiklos kryptingumą. Supratimas, kas
asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, reikalauja šiek tiek žinoti apie temperamentą ir
charakterį.

temperamentas

temperamentas – tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios


Psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.Tai įgimtų centrinės nervų
sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos
ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I.
Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu
pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes (1pav.):

jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni), pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį), paslankumą (ar
lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).

1pav. Temperamento ir nervų sistemos procesų ryšys

Pagal jaudinimo ir slopimo savybes I. Pavlovas išskyrė 4


temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi I.Pavlovo tipai
priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius.
Žinoma, I. Pavlovo temperamentų klasifikacija buvo daug kritikuota ir pripažinta
kaip gana ribota, tačiau ja patogu naudotis, apibūdinant žmogaus
priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui, bandant numatyti jo
veiklos tempus, dėmesio ir emocinių išgyvenimų ypatybes.
Pavlovas buvo ne vienintelis mokslininkas, domėjęsis temperamento
Tipų pasireiškimu asmenybėje. Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) gana
išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas
savybes:

1
• cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos
tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra
išdidus, savimyla, kartais netgi šykštus; elgiasi rafinuotai ir
ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti ir
pasipūtimo;
• sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, didelis optimistas, mėgsta
bendrauti ir dėl to yra visų mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl
kartais pažada net nepagalvojęs, ar galės tą pažadą ištesėti; nemėgsta
monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti.
• melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių
nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis, daugiausia
galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos
jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės
ištesėti;
• flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet
sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir
principingas; taktiška, atsargi ir nemėgstanti viešumos asmenybė.

Verta paminėti pavyzdį, patvirtinantį įgimtų nervų sistemos


savybių reikšmę žmogaus elgesiui. Anglų psichologas (Chess) stebėjo
(1970), ką tik gimusių kūdikių elgesį ir suskirstė juos į 4
temperamentų tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi prašydami maisto.
Vieni iš jų verkdavo intensyviai ir garsiai, bet, gavę maisto, tuojau
nurimdavo. Jie buvo priskirti sangviniko tipui. Kiti po stipraus
reikalavimo dar kurį laiką negalėdavo nurimti (cholerikai). Dar kiti
maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę, lengvai
nurimdavo (flegmatikai), o paskutiniosios grupės kūdikiai vergdavo
silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo (jie buvo
priskirti melancholiko tipui). Metams bėgant, visi šie vaikai buvo
kartas nuo karto surenkami, stebimi, apklausiami. Pasirodė, kad
spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui pasitvirtino daugeliu atvejų.

Reikėtų paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik


nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentų
bruožų,
tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento
savybės.

Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė


temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į
ekstraversiją ir intraversiją (orientacija į aplinką arba į save),
emocinį stabilumą ir neurotizmą (2.pav).

2. pav. Ekstraversijos, intraversijos ir emocinio stabilumo ryšys su


temperamento tipais (pagal H. Aizenką)

Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų


veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.
Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš
didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis
kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,

2
kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią
veiklos rūšį.
Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų
veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.

Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų


veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus
veiklos tempus, emocines reakcijas.
Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš
didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis
kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,
kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią
veiklos rūšį.
Įgimtos fizinės savybės (išorės bruožai, klausos, regos, judėjimo
duomenys) taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.
Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę, reikia pabrėžti, kad jie
yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį
Mallifert dvynių atvejį (JAV), kai visiškai vienodas įgimtas savybes
(genotipą) turintys berniukai, tuojau po gimimo buvo atskirti ir
išaugo skirtingomis sąlygomis. Atsitiktinai susitikus po 39 metų,
pasirodė, kad, nors jie ir pasirinko tą pačią profesiją, taip pat
pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir
labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka.
Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema:
vieniems iš jų priskiriami „geri“, o kitiems „blogi“ bruožai. Tokie
vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų
temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir
tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose
situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.
Temperamento savybių pakeisti neįmanoma, jų pasirinkti negalime –
nėra
ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės
aplinkos ir vieni prie kitų, būdami įvairesnių temperamentų. Vis
dėlto, ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti
neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus (tegu sangvinikas tampa
pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas tegu stengiasi tapti energingesnis, o melancholikas –
drąsesnis, dirbdamas ir bendraudamas su žmonėmis).

Charakteris

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti


asmenybės savybių. Pats žodis yra kilęs iš senovės graikų kalbos,
lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Per prabėgusius šimtmečius
apie charakterį parašyta daugybė darbų, kurie rodo dideles pastangas
moksliškai pažinti ir praktikoje pritaikyti žinias apie charakterį.
Charakteris – tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių
savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai. Psichologijos istorijoje
buvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę:
vieni teigė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų)
savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų
įtakos, ir treti, jog jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu.
Charakterio tyrimai moksliniais metodais prasidėjo 19a. antroje

3
pusėje.
Kartu formavosi ir atskira psichologijos šaka - charakteriologija.
Buvo manoma, kad charakterio tipus galima nustatyti, išsiaiškinus
proto, jausmų ir valios proporcijas charakterio struktūroje. Pvz.,
žinomas charakteriologas R.Malaperas siūlė skirti šias charakterių rūšis:
apatiškas, efektyvus, aktyvus, pusiausviras ir valingas.

20a. pirmoje pusėje susilaukė dėmesio E. Krečmerio teorija apie


charakterio ryšius su kūno konstitucija. Ji aiškina, kad platūs,
apkūnūs žmonės yra linksmesni, realistiškesni, mėgsta bendrauti,
nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime papraščiausią
charakterio savybę – darbštumą, tai, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir t.t. darbštumas
bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis
temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento
pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai. Charakterio
valingųjų bruožų dėka, žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir
dirbdamas.
Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios
ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio
bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo,
niekinimo ir smerkimo, ir kt. bruožais).
Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumu ir išpuikimo,
savigarbos, menkavertiškumo bei egocentriškumo ir kt. bruožais.
Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumą ir
tingumą, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei
aplaidumo ir kt. bruožus.
Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti
Pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms
Asmeninėms vertybėms. Iš čia atsiranda nenuilstančių veikėjų už tėvynės laisvę,
Mokslo pasiekimų įdiegimą, labdarystės platinimą ir kt. Vienoks ar kitoks
žmogaus būties prasmės supratimas formuoja disciplinuoto veikėjo,
dorovės saugotojo, anarchinio pesimisto ir kitus bruožus.
Iš seno valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji
charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo,
savireguliacijos ypatybių.
Emociniai charakterio bruožai kartu su temperamentu pasireiškia
asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita, atsparumu stresams
ir panašiai. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas
yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu.
Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas,
aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose,
todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris
pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje,
kalboje, bendravime.
Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas
Sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.
LITERATŪRA:
Žurnalas „Psichologija tau“;
KTU „Psichologija“;Informacija iš keleto lapų, kuriuos paskaitų metu davė dėstytoja;

Charakteris

Žmogaus savitumo prielaidos

4
Pasaulyje nėra dviejų visai vienodų žmonių. Visi mes kažkuo skiriames.
Kiekviena asmenybė nepakartojama, pasižymi jai vienai būdinga idividualių
psichinių savybių visuma - charakteriu. Tai labai sudėtingas darinys, tam
tikromis gyvenimo aplinkybėmis sąlygojąs tipišką žmogaus elgesį. Žinodami
savo draugo charakterį, mes sakome: "Aš jį pažįstu. Esu įsitikinęs, kad
tokiu ir tokiu atveju nesusilaikys, bus šiurkštus, prikalbės nereikalingų
dalykų, o paskui gailėsis, krimsis." Vadinasi, mes žinome tipiškas žmogaus
savybes ir progrnozuojame jo elgesį tipiškomis sąlygomis. Kiekvienas
charakterio bruožas išreiškia žmogaus santykį su tam tikrais gyvenimo
reiškiniais.
Sakydami, kad jauonuolis yra tokio ar kitokio charakterio, mes turime galvoje
jo santykius su žmonėmis (nuoširdus, draugiškas, ciniškas, žiaurus,
nesąžiningas, pagarbus, ir pan.), požiūrį į darbą (darbštus, tingus, taupus,
punktualus ir pan.), ir į save patį (kuklus, išdidus, egocentriškas, nesavikritiškas
ir pan.). Elgesys (tipiškas, įprastinis) yra priemonė šiai sistemai išreikšti.
Vadinasi, jei jaunuolis negerbia žmonių, nedraugiškas, tingus, nesavarankiškas, jis ir
elgiasi šiurkšciai, nemandagiai, neatsakingai. Taip besielgiančius jaunuolius mes
smerkiame, skatiname taisytis.
Daugelis charakterio bruožų skatina žmogų veikti, sąlygoja jo veiksmus, poelgius.
Pavyzdžiui, du studentai turi vienodas mokymosi sąlygas, jiems būdingas teigiamas
požiūris į studijas, pasirinktą profesiją, tačiau jų charakteriai skiriasi ir todėl
bendrų tikslų jie siekia skirtingai. Vienas mokosi kasdien, tuo paciu metu, kruopščiai
susiplanuodamas literaturą visam semestrui. Antrasis studijuoja priešokiais, be
aiškesnio plano, daugiau dėmesio skirdamas probleminiams klausimams, o ne faktų
įsiminimui. Jis pats nepatenkintas savo mokymosi pobudžiu, bet kitaip dirbti nepajėgia.
Psichologų tyrimai rodo, kad kai kurie žmonės labiausiai vertina savo darbo pasiekimus,
o nesėkmiu ne itin bijo. Todėl jie renkasi sunkius uždavinius, nors ir jaučia, kad gali
ju neišspręsti, nepagrįstai rizikuoja. Kiti, priešingai, labai bijo nesėkmiu, o savo
pasiekimus mažiau vertina. Todel jie atsargūs, viskq apsvarstantys, renkasi lengvesnius
uždavinius, nors žino, kad galetų atlikti ir sunkesnius. Toks ne visai pagrįstas, bet
nuo charakterio priklausantis veiklos būdas gali pasireikšti mokymesi, darbe,
bendraujant su žmonėmis. Ypač ryškiai jis pasireiškia didelės įtampos būsenoje. Iš
tikrųjų charakterį geriausiai galima pažinti sunkiose, konfliktinese situacijose.
Nepasisekė darbe ar mokykloje, išdavė draugas ar draugė, atsirado kliūčių siekiant
gyvenimo tikslų - štai šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja charakterio
savybės - optimizmas, tikėjimas žmonėmis, valingumas ar, priešingai, abejingumas,
nepasitikėjimas, irzlumas, kerštingumas ir pan.

temperamentas

Žmogaus charakteris glaudžiai susijes su temperamentu. Šias sąvokas ne visi aiškiai


skiria. Todel pirmiausiai ir aptarsime, kas yra temperamentas, koks jos ryšys su
charakteriu. temperamentas - tai pastoviausia psichinė savybė, įgimta ir mažai
kintanti. Ji sudaro pagrindą greičiau ar lėčiau formuotis įvairiems charakterio
bruožams. Norint gerai save pažinti, reiktų skirti temperamentq ir charakterį, kad
gerai žinodami temperamento ypatumus, galėtume įžvelgti, kokie charakterio bruožai
greičiau ir lengviau atsiranda, o kokie tik didelių pastangų dėka išsiugdomi.
Psichologai pabrėžia svarbiausiq temperamento ypatybę - žmogaus psichinės veiklos
dinamikq, dažnai jq lygindami su upėmis. Viena jų srauni, vingiuota, greita,
putojanti kriokliais, o kita rami lygumos upė. Jos labai skiriasi savo tėkmės greičiu,
triukšmingumu, veržlumu ir kitomis savybėmis, priklausančiomis nuo gamtinių sąlygų.
Kalbėdami apie temperamentq, turime galvoje psichiniu procesų kilimio greitį ir trukmę:
greitai ar lėtai suvokiama, susikoncentruojama, ar išlaikomas dėmesys, įsimenama,

5
išlaikomi vaizdiniai atmintyje ir pan. Be to, temperamentas išreiškia psichinių
procesų intensyvumą, t.y. vieno temperamento žmogaus jausmai ir valia gali būti
labai stiprus, o kito, priešingai, ir jausmai, ir valia silpni. Nuo temperamento
priklauso ir psichinės veiklos kryptingumas į tam tikrus apibrėžtus objektus
(pavyzdžiui, vieno temperamento žmogus ryškiai linkęs aktyviai veiklai, imlus
naujiems ispūdžiams, pažintims, tuo tarpu kito temperamento žmogus labiau susikaupęs
savyje, įsigilinęs į savo mintis, išgyvenimus).
Temperamentu žmonės domisi nuo seno. Žodis "temperamentas" reiškia "dalių santykį",
proporcijas. Mat senovės mokslininkai manė, kad temperamentas priklauso nuo
žmogaus organizme esančiu skysčių (kraujo, tulžies, gleivių) santykio. Žmogaus,
kurio organizmo skysčių sudėtyje vyravo kraujas (lotynų kalbos žodis "sanquis"),
temperamentas buvo pavadintas sangviniškuoju. Mišinys, kuriame vyravo gleivės
(graikų kalbos žodis "flegma"), pavadintas flegmatiškuoju temperamentu. Organizme
vyraujant geltonajai tulžiai (graikų kalbos žodis "chole"), turėsime choleriškąjį
temperamenta, o vyraujant juodajai tulžiai (iš graikų kalbos žodžio "melaina chole")
- melancholiškąjį temperamentq.
Suprantama, ši antikinio mokslo sudaryta klasifikacija nepaaiškina temperamento
pagrindo.Tačiau mėginimas išskirti žmonių tipus yra įdomus, beje, tai daroma
iki šiol. Bandymų suklasifikuoti žmones į tipus buvo ir yra įvairiausių. Šiuo
metu daugiausia aiškinama, kad temperamentas priklauso nuo fizinės žmogaus
konstrukcijos, vidaus sekrecijos liaukų veiklos (vokiečių psichologas E. Krečmeris,
amerikietis V. Šeldonas) arba nuo nervų sistemos savybių santykio (I. Pavlovas).
Ilgus metus tyrinėjęs aukštąją nervinę veiklą, I. Pavlovas padarė išvadą, kad yra
keturi pagrindiniai nervų sistemos tipai:
1) stiprus, nepusiausviras (jaudinimasis stipresnis už slopinimą);
2) stiprus, pusiausviras, judrus;
3) stiprus, pusiausviras, lėtas;
4) silpnas.
Šie nervų sistemos tipai ir sudaro fiziologinį temperamentų pagrindą.
Žinoma, minimi keturi tipai dar neapibūdina visų nervų sistemos savybių, tiesiogiai
nepaaiškina, kodėl temperamentui būdinga viena ar kita savybė, bet vis dėlto
leidžia paaiškinti temperamento priklausomybę nuo nervų sistemos tipo. Pavyzdžiui,
jei žmogus gimė stiprus, nepusiausviro nervų sistemos tipo, jis turi prielaidas
choleriškajam temperamentui, kuriam būdinga aktyvumas, energija, aistringumas,
bet psichinė veikla stokoja pusiausvyros, jis dažnai nesusivaldo.
Nervų sistemos tipas yra paveldėtas, tačiau gyvenimo, auklėjimo (ypač ankstyvoje
vaikystėje) įtakoje gali kiek keistis.
Štai prgrindinės savybės, pagal kurias yra skiriami temperamento tipai:
1. Senzityvumas. Apie šią savybę sprendžiama iš to, kaip jautriai žmogus reaguoja į
silpnus dirgiklius, koks jo reakcijos greitis. Jei senzityvumas aukštas - greitai
ir stipriai reaguojama į silpnus aplinkos poveikius (fizinius dirgiklius, žodžius),
o jei žemas - reikia stipresnio poveikio, kad sukeltų reakciją.
2. Reaktyvumas. Ši savybė rodo reakcijų į aplinką nevalingumo laipsnį. Žmonių
reakcijos į įžeidimą, kritiką, netikėtus įvykius yra nevalingos, tačiau nevalingumo
laipsnis įvairių temperamentų žmonių nevienodas.
3. Aktyvumas. Apie šios savybės apraiškas temperamente sprendžiama iš to, kaip
aktyviai žmogus veikia aplinką ir nugali sunkumus. Nevienodai aktyviai siekiama
tikslo, susikaupiama darbui ir pan.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Apie šią savybę sprendžiama pagal tai, nuo
ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių aplinkybių (nuotaikų,
situacijų, įvykių) ar nuo žmogaus įsitikinimų, tikslų, gyvenimo planų.
5. Reakcijos tempas. Čia turima galvoje psichinių procesų, reakcijų greitis:
įsiminimo, suvokimo greitis, kalbos, judesių tempas ir pan.
6. Plastiškumas ir rigidiškumas. Plastiškumas - sugebėjimas lengvai ir greitai

6
prisitaikyti prie aplinkos, o rigidiškumas - priešinga savybė, pasireiškianti
įpročių, sprendimų, elgesio pastovumu, vienodumu arba lėtu kintamumu.
7. Ekstroversija ir introversija. Šios savybės nusako, į ką orientuota žmogaus
veikla, į ką jis daugiau linkęs - į išorinį pasaulį ar į savo vidų. Ekstrovertiško
žmogaus reakcijos, veikla priklauso nuo išorinių įspūdžių, o introvertiško -
nuo jo paties minčių, vaizdinių apie praeitį ir ateitį ir pan.
8. Emocinis jautrumas. Tai savybė, rodanti, kaip greitai kyla emocinės reakcijos
į silpnus poveikius.
Pagal šiuos požymius ir galima nustatyti savo ir kitų temperamentą, t.y.
išsiaiškinti, kiek žmogus senzityvus, reaktyvus, aktyvus, koks jo reakcijos tempas,
plastiškas jis ar rigidiškas, ekstrovertiškas ar introvertiškas ir pan.

Temperamento tipai

Norėdami išsamiau charakterizuoti temperamentą, mėginame apibūdinti atskirus jo


tipus.

Sangvinikas. Jo pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, judrus nervų sistemos tipas.


Sangvinikui būdingas žemas senzityvumas, aukštas reaktyvumas ir aktyvumas, elgesio
pusiausvyra. Jis plastiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas greitas, o
emocinis jautrumas padidintas. Ryškūs sangvinikai buvo rašytojas Petras Cvirka,
Vincas Mickevičius-Krėvė.
Situacija. Štai septyniolikmetės Vidos L., ryškios sangvinikės, dešimtos klasės
mokinės, charakteristika. Vida gyva, judri mergaitė. Ji nuolat juda pertraukos
metu, prieidama čia prie vienos draugų ar draugių grupelės, čia prie kitos, ir iš
karto įsijungia į pokalbį; bet neilgam. Pamokų metu suole taip pat nenusėdi, dairosi,
kalbasi su suolo drauge ir sėdinčia už jos mokine, reaguodama i kiekvieną
smulkmeną. Greitakalbe atsakinėjant pamokas, mokytojai dažnai prašo jos neskubėti.
Pamokos medžiaga greitai susidomi, skuba atlikti užduotis, bet kartu nesiliauja
domėtis aplink sėdinčiais mokiniais. Labiau susikaupusi literatūros, anglų kalbos
pamokose, o per matematiką, fiziką išsiblaškiusi, netgi žiovauja. Jos jausmai,
nuotaikos nepastovios. Gavusi nepatenkinamą pažymį, labai nusimena, vos neverkia,
bet per pertrauką atgauna pusiausvyrą, pamiršta. Mokykloje ir už jos ribų turi
daug draugų, pažįstamų, lengvai su jais bendrauja, yra mėgstama. Lengvai adaptuojasi
naujoje aplinkoje (9-oje klasėje keitė mokyklą). Mėgsta keliauti, ypač su draugais,
patiria daug įspūdžių, kuriuos gyvai, vaizdžiai pasakoja. Dalyvauja saviveikloje ir
dviejų dalykinių būrelių užsiėmimuose.
Kas Vidos elgesyje būdinga sangviniškajamtemperamentui..?
Jos senzityvumas nėra aukštas, todėl smulkesnių poveikių ji net nepastebi, į juos
nereaguoja. O reaktyvumas, priešingai, padidintas, todėl ji gyvai reaguoja į mokyklos
įvykius, draugų tarpusavio santykius, jautri įspūdžiams; visada jų pilna. Sangviniko
aktyvumas padidintas, todėl Vida domisi kelionėmis, mėgsta saviveiklą, o ir per
pamokas aktyvi, ypač jeigu jos į domios. Tarp jos reaktyvumo ir aktyvumo yra
pusiausvyra, todėl mergaitė drausminga, laikosi elgesio taisykių, valdo savo emocijas,
jausmus. Greita kalba, judri laikysena rodo, kad jos reakcijos tempas intensyvus.
Plastiškumas sangvinikei Vidai padėjo greitai adaptuotis naujoje mokykloje, lengvai
prisitaikyti prie skirtingų didelio draugų būrio elgesio reikalavimų. Iš
charakteristikos ryškėja, kad mergaitė ektrovertiška - jautriai reaguoja į aplinkos
įspūdžius, domisi aplinkos gyvenimu, mažai teskirdama dėmesio savo išgyvenimams,
savianalizei.
Kokių problemų kyla Vidai galvojant apie savo elgesį, bendraujant su žmonėmis,
dirbant darbą, kuris jai nėra įdomus? O tikių darbų gyvenime pasitaiko kiekvienam.
Be abejonės, teigiamas dalykas, kad ji lengvai bendrauja su žmonėmis, palaiko
gerus santykius. Tačiau šitaip ji gali nueiti ir paviršutiniškų ryšių keliu, prie

7
nieko ilgiau nesusimąstydama. Jai labai svarbu būti pastovesnei, atlikti darbą iki
galo, susikaupus, nors jis ir mažiau įdomus, išsiugdyti patvarius, tvirtus
interesus, vengti paviršutiniškumo bendraujant su žmonėmis.

Cholerikas. Jo pagrindą sudaro stiprus nepusiausviras (stiprus jaudinimas ir silpnas


slopinimas) nervų sistemos tipas. Cholerikui būdinga žemas senzityvumas, aukštas
reaktyvumas. Jis rigidiškas, ekstrovertiškas, jo reakcijų tempas pagreitintas,
emocinis jautrumas padidintas. Choleriškojo temperamento buvo rašytojas Balys
Sruoga.
Situacija. Ryški cholerikė yra aštuoniolikmetė Rūta K., primojo kurso studentė.
Vaikystėje buvo užsispyrusi, nemėgo žaisti su lėlėmis, o su berniukais spardė futbolą,
žaidė karą. Staigi, energinga, veikli. Greitai ir stipriai susijaudina, garsiai kalba. Judesiai
staigūs, kalboje girdisi įsakymo gaidos. Greitai susiginčija, nemėgsta prisipažinti buvusi
neteisi. Su draugėmis ir artimaisiais gana dažnai konfliktuoja. Dar daugiau konfliktų
pasitaiko šeimoje. Pyksta ilgai. Dirba, mokosi energingai, greitai. Nemėgsta namų ruošos
darbų, nes jie monotoniški. Aktyvi visuomenininkė, ji mėgsta ir sugeba vadovauti. Gera
sportininkė. Atkakliai siekia tikslo, nebijo sunkumų, ryžtingai juos stengiasi nugalėti.
Cholerikui būdinga reaktyvumas, aktyvumas, greitos reakcijos. Tai pasireiškia ir Rūtos
elgesyje. Ji nesusivaldo, nekantri, nemėgsta vienodos veiklos. Cholerikas rigidiškas, todėl
jos interesai pastovesni negu Vidos L., ji nuosekliau ir atkakliau siekia užsibrėžtų
tikslų.
Didelis choleriko aktyvumas, atkaklumas dažnai padeda jam gerai dirbti, mokytis, būti
aktyviam visuomenininkui. Tačiau cholerikui sunkiau valdyti savo elgesį, išlaikyti pusiausvyrą,
išvengti konfliktų. Šalia ryžtingumo, atkaklumo, iniciatyvumo ir kitų lengvai besiformuojančių
choleriko charakterio bruožų greitai atsiranda ir šiukštumo, piktumo, užsispyrimo, negatyvizmo
požymių jo elgesyje. Bene svarbiausia būtų cholerikui išsiugdyti "elgesio stabdžius", t.y.
išmokti valdyti savo jausmus, kontroliuoti poelgius.

Flegmatikas. Jo fiziologinį pagrindą sudaro stiprus, pusiausviras, lėtas nervų sistemos tipas. Flegmatiškojo
temperamento senzityvumas ir aktyvumas yra žemas, tačiau reaktyvumas aukštas. Reakcijos sulėtintos.
Introvertiškas, emocinis jautrumas nedidelis.
Situacija. Šešiolikmečio Viliaus N., 9 klasės mokinio, charakteristikoje rašoma: „Vilius
Aukštas, stambus, gerai fiziškai išsivystęs. Tačiau nejudrus, mažakalbis, lėtų reakcijų. Sėdi paskutiniame
suole, neaktyvus, atsakinėja vangiai. Mokosi gerai, bet viską daro lėtai, todėl mokykloje ne viską suspėja
padaryti, ko reikalaujama. Pertraukų metu nekalbus, pats nekalbina kitų, nemėgsta triukšmingų išdaigų,
susibūrimų. Jį sunku ir pajuokinti, ir supykinti. Draugų mažai turi, daugiau palaiko ryšį su berniuku, kuris irgi
gyvena tame pačiame name. Visuomeninės veiklos nemėgsta. Domisi ir gerai žaidžia šachmatais. Daug
bendrauja su tėvu – keliauja, lanko teatrą.“
Lyginant su anksčiau apibūdintais temperamento tipais, flegmatikas ryškiai skiriasi. Vilių sunku ir
prajuokinti, ir supykinti todėl, kad jo reaktyvumas žemas. Viliaus jausmai mažai atsispindi veide, judesiuose,
nes jo emocinis jautrumas menkas. Žinoma, tai nereiškia, kad flegmatikas visai nieko neišgyvena. Vien iš
išorinės išraiškos apie jo jausmus spręsti yra sunku. Kadangi čia aktyvumas žymiai aukštesnis už
reaktyvumą, flegmatikas yra kantrus, ištvermingas, susivaldantis. Jo psichinės veiklos tempas sulėtintas.
Flegmatikas lėtai kalba, lėti jo judesiai, eisena, lėtas mąstymas, lėta dėmesio koncentracija ir pan. Jis ryškiai
rigidiškas, sunkiai atsisako savo įprasto darbo režimo, darbo vietos ir kitų įpročių. Plastiškumas žemas, todėl
sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos, naujų žmonių. Introvertiškumas Viliaus tipo žmonėms pasireiškia tuo,
kad jie sunkiai reaguoja į aplinkos poveikius, ilgai prisimena ankstesnius išgyvenimus, vaizdus, užsidarę
savyje.
Net ir konfliktinėje situacijoje flegmatiko ramybė, susikaupimas, pastovumas yra vertingos savybės, kurios
leidžia gerai atlikti ilgiau trunkantį darbą, apsaugo nuo išsišokimų, nesusivaldymo. Tačiau jo lėtumas, mažas
plastiškumas apsunkina bendravimą su vienmečiais ir suaugusiais, sudaro prielaidas pasyvumui, o neretai ir
tingumui. Flegmatikui labai svarbu greitinti savo reakcijas, įsitraukti į aktyvią veiklą. Ypač jam naudinga
sportuoti, prisiversti daugiau ir greičiau veikti.

8
Melancholikas. Jo fioziologinis pagrindas – silpnas nervų sistemos tipas. Melancholiko senzityvmas
padidintas, todėl silpni poveikiai sukelia stiprias reakcijas. Reaktyvumas ir aktyvumas žemi. Rigidiškas.
Introvertiškas. Padidintas emocinis jautrumas. Reakcijų tempas lėtas.
Melancholiškojo temperamento pavyzdžiu galėtų būti Prano Vaičaičio, Vinco Mykolaičio – Putino asmenybės.
Situacija. O štai penkiolikmečio Vytenio K., 8 klasės mokinio, charakteristika: „Fiziškai išsivystęs vidutiniškai,
pabalęs, nejudrus. Pamokose sėdi ramiai, tačiau labai įsitempęs, sunerimęs. Pakviestas atsakinėti išsigąsta,
nurausta. Atsakinėdamas varžosi, kalba tyliai, gniaužo rankas. Labai jautriai reaguoja į pastabas, tačiau ne
iš karto. Pergyvena ilgai, skausmingai, nemiega, praranda apetitą. Sunkiai bendrauja su vienmečiais, draugų
neturi, labai prisirišęs prie motinos. Mėgsta gamtą, namuose augina paukščius. Prastos nuomonės apie save,
savo sugebėjimus. Jo siekimai neaukšti – baigti aštuonias klases ir eiti mokytis į profesinęs technikos
mokyklą. Beje, jis mokosi gerai ir turi nemažai sugebėjimų“.
Būdingas Vytenio temperamento bruožas – aukštas senzityvumas. Padidintas jautrumas aplinkos poveikiams
sąlygoja berniuko nedrąsumą, naujos aplinkos baimę, įtampą, sunkią adaptaciją. Todėl jis dažnai vienišas,
nedrįsta prieiti prie draugų, mažai jų turi. Jam ypač nedrąsu didesniame draugų būryje, nes varžosi,
nepasitiki savimi. Žemas aktyvumas ir reaktyvumas pasireiškia tuo, kad jis dažnai blogos nuotaikos, retai
juokiasi, greitai pasimeta, nedarbingas, greitai pavargsta. Vytenis rigidiškas ir introvertiškas. Mėgsta tuos
pačius, prie kurių priprates, žmones, vietas, susikaupęs savyje, mažai kreipia dėmesio į aplinkinius. Didesnis
įspūdžių srautas jį greitai nuvargina, paskui daug laiko praeina, kol nurimsta. Jam būdingas aukštas nerimo
laipsnis.
Melancholikas yra jautrus, subtilių jausmų žmogus. Jis jautrus sau ir kitiems. Atsargus, apsisvarstantis. Dėl
šių savybių melancholikas bendraujantiems su juo yra patrauklus. Tačiau jam pačiam nelengva. Jis,
pavyzdžiui, gerai žino kultūringo elgesio taisykles, nori jų laikytis, tačiau dėl varžymosi, nepasitikėjimo
introvertiškumo sunkiau bendrauti su žmonėmis.; tai gali sukelti nepasitenkinimą savimi, mažavertiškumo
jausmą. Todėl labai svarbu melancholikui išsiugdyti aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis.

Suprantama, ne visu žmones galima tiksliai suskirstyti į šiuos keturi temperamento tipus. Tik nedaugrlis yra
gryni nurodytų tipų atstovai, o daugumos žmonių bruožai susimaišę. Vyraujančios temperamento savybės
geriausiai išryškėja atsidūrus naujoje aplinkoje, konfliktinėje situacijoje, išgyvenant psichinę įtampą,
traumą, stresinę būseną. Mat tokioje situacijoje suformuotos savybės (savitvarda, savikontrolė,
mandagumas ir kt.) dažnai susilpnėja arba visai nustelbiamos, o labiau išryškėja įgimtos – temperamento
savybės.
Kad ir koks būtų nervų sistemos tipas, temperamentas, jis neapibrėžia nei žmogaus dorovės, nei jo
socialinio vertingumo. Nėra „gero“ ir „blogo“ temperamento, o kiekvienas jų tipas turi, kaip minėjome, ir
teigiamų, ir neigiamų pusių. Cholerikui lengviau, palyginti su flegmatiku, išsiugdyti veiksmų greitumą,
ryžtingumą, betgi flegmatikui lengviau, palyginti su choleriku, išsiugdyti ištvermingumą, šaltakraujiškumą.
temperamentas turi įtakos indivudualiam žmogaus gyvenimo stiliui, kuris pasireiškia įvairioje jo veikloje ir
elgesyje. Dažnai sakoma: „Šis žmogus kūrybiškas“, „šis agresyvus“, „šis rigidiškas“. Rigidiškumas – tai
tendencija išsaugoti savo nuostatas, principus, mąstymo būdą, nesugebėjimas pakeisti požiūrį į vieną ar kitą
reiškinį, žmogų ar pan. Žmogaus savimonės vystymasis tartum sustoja apibrėžtoje stadijoje. Toks
indivudualus stilius dažnai būdingas cholerikui, flegmatikui. Kiekvienas jų gali būti aukštos dorovinės
kultūros, pasižymėti gražiu, kultūringu elgesiu. Tai pasiekti galima daug lengviau, jei daugiau
pasinaudotume savo temperamento stipriosiomis pusėmis, sąmoningai koreguodami silpnąsias.

Vincentas Žemaitis “Elgesio kultūra”. Vilnius “Mintis”, 1980