You are on page 1of 9

Prieš 200 000 metų, kai žemė buvo be formos ir tamsa dengė gelmes,

Dievo dvasia praskrido virš Afrikos vandenų ir žmogus iškeliavo iš dykumų


socializuotis. Akivaizdu, jog Afrikoje žmogui nelabai pritiko, ir po 200 000
metų, tų pirmųjų žingsnelių, į Afriką socializuotis žmogus grįžta nebent
juodame BMW „niauktais langais“ ir tik 5 žvaigždučių viešbutyje.
Neabejodamas Dievo omnipotencija, darau prielaidą, jog ir andainykštis
pirmasis žmogus, ir šis „naujasis rusas“, abu buvo palytėti dieviškojo
„Tebūnie šviesa!“ ir iki dabar šviečia ne blankdami, o tiesiog keisdami
bangos ilgį, kryptį, dažnį ir šiaip viską, ką toje šviesoje galima pakeisti. O
šviesti žmogui reikia – tik ne apie gatvės lempas kalbu, kurios kelią į
artimiausią „načnyką“ nušviečia, o apie žmogaus sąmonės šviesą, kuri savo
dieviškąja prigimtimi šviečia žmogui kelią per gyvenimą. Paradoksalu yra tai,
jog šis žmogaus gyvenimo kelias neretai ir būna „iki načnyko ir atgal“, –
kitaip tariant, toji sąmonės šviesa transformuojama pagal savo metafizinius
parametrus į paprasčiausią lempą, kuri dar ir mirkčioja. Optimistas pasakytų:
„Bet lempa stacionari, o va sąmonė šviečia žmogui bet kuriuo keliu einant“.
Tada ir kyla klausimas, kokia ta mūsų šviesa, kuri lydi žmogų kiekviename
žingsnyje, jei dažnas net paprasčiausiam kely pasiklysta, – o nūdienoj
pasiklysta net ne kely, o sankryžoje, kur iš kiekvienos pusės šviečia vis
ryškiau. Tai kas ir iš kur mums iš tikrųjų šviečia? Kodėl ta šviesa dažnai būna
tokia ryški, kad net akina? Šiuos klausimus ir bandysiu išspręsti savo esė,
šviesdamas ir mirksėdamas, bet, tikiuosi, nieko neakindamas.
O atsakyti į šiuos klausimus visai nesunku. Šviečia mums pinigai, kitaip
vadinami „bapkėmis“, „bašlium“, „doleriais“, „šlamančiais“ ir dar krūva
švankių ir nešvankių žargono žodžių, susijusių su praktine pinigų funkcija.
Interneto svetainėje www.fun-with-words.com radau teiginį, jog žodis
„pinigai“ savo alternatyvių pavadinimų kiekiu nusilenkia tik žodžiams
„seksas“ ir „gėrimai“ (net eskimai su savo sniego pavadinimais lenkia galvą
prieš pinigo galią). O šviečia pinigai iš mūsų pačių į mūsų pačių sąmonę. Tai
sudėtingas procesas, iš dalies atstojantis net gyvenimo prasmę, pripildantis
žmogų gyvybinės energijos (tiksliau, gyvybinės energijos iliuzijos), aiškinantis
būties klausimus – trumpai tariant, visokeriopai padėdamas žmogui gyventi.
Bet prieš kalbant apie iliuzinę pinigų šviesą, reikėtų trumpai išsiaiškinti paties
pinigo istoriją ir jo primityviausias funkcijas. Turbūt pati pirminė pinigo
funkcija buvo palengvinti žmogaus gyvenimą. Žmogus iš prigimties yra
sociali būtybė, negalinti (arba sunkiai galinti) išgyventi visiškoje vienatvėje.
Kolektyvinis darbas didina našumą – nuo seno žmonės būrėsi į gentis,
kaimus, miestus, imperijas ir t. t. O kad palaikytum ryšį su kitu, reikia iš to
gauti naudos (paradoksalu, nes jau pats ryšys savaime yra didžiulė nauda).
Natūriniai „kirvis už plaktuką“ mainai, resiproksiniai „aš tau – tu man“ mainai
– visa tai buvo pagrįsta tarpusavio kompromisu, asmeniniu kiekvieno iš
dalyvių mąstymo lygmeniu. Dažnai ir pats tikslas buvo tiesiog sustiprinti
tarpusavio santykius, o ne įgyti kokių nors materialinių gėrybių. Vis tik
kapitalistinis žmogaus mąstymas greitai suvokė, jog turėdamas plaktuką
galėsi bendradarbiauti tik su žmogumi, kuriam to plaktuko reikia, – ir tik
tada, jei jis turės tai, ko reikia tau. Reikėjo kiekvienam prieinamo, kiekvienam
reikalingo, stacionaraus savo verte laike vieneto, kuriuo ir tapo pinigai.

„Bapkės“ turi atlikti 4 pagrindines funkcijas:

1) Medium of exchange;

2) Unit of account;

3) Store of value

4) Standard of deferred payment.

Visos šios funkcijos turi leisti žmogui: naudojantis pinigais vykdyti


mainus, naudojantis pinigais nustatyti tikrąją prekės vertę, bendradarbiauti
skirtingų tautų atstovams, gauti išliekamosios vertės ir t. t. Iš šių 4 principų ir
kyla visos išvestinės pinigų funkcijos, kurių čia neaptarinėsiu. Nesunku
pastebėti, kad supaprastinus visas šias funkcijas, pinigas iš esmės veikia kaip
tarpininkas. Perduoda vertę, padeda suprasti, paaiškina, iš siųstuvo A
perduoda impulsą į imtuvą B ir vice versa. Žodžiu, viskas vis dar teoriškai
lieka asmeniniame lygmenyje. Ir galbūt taip ir buvo, kai pasaulis dar buvo
jaunas ir žmones į karus lydėjo jų dievai, jiems vadovavo karaliai ir
imperatioriai, o apie žmogaus laisves ir teises dažniausiai buvo sapnuojama
(ir visi tai vadino košmarais). Bet religijos smuko, ideologijos griuvo, ir pas
mus, trypdama Markso ir Engelso lavonus atžygiavo demokratija, kaip ir
prieš ją buvusios valdymo formos nešdama progresą ir geresnį gyvenimą.
Nesunku pastebėti, kad demokratija vien pirmaisiais žingsneliais sugriovė
daugiau, nei pastatė: žmonės, pavargę nuo priespaudos, taisyklių ir
įstatymų, lengvai sutiko nugriauti dar vieną stabą, kuriuo tikėjo tūkstančius
metų. Taigi griuvo centralizuota valdžia, asmenybės kultas, autoritetas ir
sužydėjo asmens laisvė ir individas. O sužydėjo maitinamas būtent iliuzinės
pinigų šviesos, apie kurią kalbėjau. Demokratija per 50 metų nepakeis to, kas
žmones vedė į priekį 500 metų, ir tik retas dabar pastebi, kad Didysis Brolis
vis dar mus stebi. Ir stebi jis mus ne bet kaip, o per prabangius D&G saulės
akinius, iš 3 aukštų vilos su baseinu Rubliovkoje. Ir net ne jis stebi – į jį
žiūrime mes, o jis tik spigina deimantais ir akinamo baltumo American smile,
kuri mums sako: „Pinigai – tai laisvė, tai mano namas ir šie akiniai, baseinas,
kuriame neplaukioju, ir keturios mašinos, kuriomis nevažinėju, tai etiketė ir
progresas, ir, kas be ko, laimingas gyvenimas“. Visa tai – ne kas kita, o
laisvasis žmogaus sąmonės srautas, šimtus kartų perfiltruotas reklamos,
pripildytas svajonių ir dabar laisva vaga tekantis pinigų link.

Aiškiai matyti, jog viršuje išvardytos 4 pinigų funkcijos tikrojo pinigų


poveikio (o gal ir tikslo) nepaaiškina. Tai lyg nagrinėti šviesos spindulį,
atsižvelgiant tik į jo bangų savybes ir nepastebint fotonų. Toliau aš ir
nagrinėsiu tą pinigo spindulį, bandydamas pažvelgti už Didžiojo Brolio
nugaros.
All I ask is the chance to prove that money can't make me happy. –
Spike Milligan

Don't stay in bed, unless you can make money in bed. – George Burns

Viršuje pateikiau dviejų komikų citatas apie pinigus. Tokios specialybės


asmenis pasirinkau todėl, jog šie žmonės dažniausiai turi bent menką
gebėjimą pažvelgti už užuolaidos ir ironizuoti, o ne agresyviai kaltinti. Dažnai
būtent humoras atskleidžia opiausias visuomenės problemas, dėl kurių jau
net verkti nesinori – bet pasijuokti jau galima. Abi citatos, iš pirmo žvilgsnio,
yra lyg dvi vienas kitam prieštaraujančių mokymų aksiomos. O iš tikro tai dvi
to paties medalio pusės. Tai XXI amžiaus gyventojo pagrindas po kojomis, jį
varanti gyvybinė energija. Kaip mums teigia energijos tvermės dėsnis,
energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Mes puikiai žinome, kur
dingsta žmogų varanti energija: dingsta ji, visų pirma, darbo vietoje, tuomet
parduotuvėse, kai kuriems laimingiesiems – lovoje su mylimąja (-uoju) ir t. t.
Šios energijos išliejimas – postmodernios visuomenės gyvenimo tikslas. Kuo
labiau tu ja taškaisi į visas puses, tuo palankiau į tave žiūri aplinkiniai, tuo
„nuostabesnis“ žmogus tu esi. Kaip sakė viena draugė: „Postmodernizmas –
tai vieno žmogaus masturbacija“. Tai atvirkščias veiksmas sublimacijai, kuri
ne vieną civilizaciją vedė į aukštumas, tai nesibaigiantis procesas, semiant
energiją iš savęs ir visada ir visur siekiant pasiekti mažiausios potencinės
energijos būseną. Tad kur keliauja ta energija, išsiaiškinti nesunku, bet
sudėtingesnis klausimas – iš kur ji atsiranda. O atsiranda ji iš tų dviejų citatų,
kurias pateikiau viršuje, iš dviejų tos pačios monetos pusių, dviejų viena kitai
prieštaraujančių, bet lygiai teisingų idėjų. Žmogų varanti energija atsiranda
iš paties tikriausio kognityvinio disonanso, tikslingai sukurto, nupoliruoto ir
išblizginto. Jo net nereikia siūlyti žmonėms – jie patys jį pasirenka savo
gyvenimo kely. Aš galiu būti laimingas be pinigų, bet pinigų man reikia, kad
būčiau laimingas. Aš nekenčiu negrų ir rasistų. Aš už demokratiją, bet
nemanau, kad turiu įtakos valstybės likimui. Stipresnis individualizmas – ir
sykiu milžiniška depersonifikacija megapoliuose. Konstitucija užtikrina
žmogaus laisves ir saugumą, bet dauguma žmonių nepasitiki savo teisine
sistema – ir vis dėlto didžiuojasi, kad jų konstitucija buvo iškovota per kraują
ir kančią. Kognityvinis disonansas kiekviename žingsnyje: žmogaus viduje
kuriama didžiulė įtampa, generuojanti milžinišką energijos kiekį. Energija
kelia frustraciją, nepatogumo pojūtį, vienatvė darosi sunki, o sublimacija
tikrai nepadės. Juk aplinkui visi tik ir sako: tu gali pasiekti viską, jeigu tik nori,
vienintelis pralaimėjimas – tai nieko nesiekimas. O norinčių padėti eikvoti
tavo energiją su žiburiu ieškoti nereikia: reklamos, mirgantys stendai skelbia
naujausias nuolaidų akcijas, prabangias mašinas reklamuoja pusnuogės
merginos, aprasoję alaus bokalai kviečia į „tikrų vyrų“ kompaniją atsipūsti – o
jeigu ir tai nemalšina frustracijos, padės prozakas. Akivaizdu, jog visa tai
žmogui ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia. Bet sykiu padeda sukti milžinišką
ekonominį aparatą: pinigai turi judėti, kad gamintų dar daugiau pinigų, kad
gamintų dar vieną amerikietišką svajonę ir teiktų mums vis naujų, kaskart vis
labiau stebinančių, bet visada vienodai tenkinančių staigmenų ir atrakcijų.
Ne veltui Šopenhaueris savo veikaluose smerkė pernelyg aktyvų, viskuo
besidomintį žmogų. Šiais laikais toks žmogus – tai visiškas idiotas,
išsprogusiomis iš laimės akimis perkantis Chelsea futbolo komandos
kepuraitę Disneilende, kuris pastatytas Tokijuje. Visam tam tinka ir vokiečių
filosofo Peterio Sloterdijko laimingo žmogaus apibrėžimas: kvailas ir turi
darbą. Nagrinėti ir ieškoti tiesos, kas už viso to slypi, taip pat beviltiška, kaip
ieškoti adatos šieno kupetoje. Žymiai įdomiau ir naudingiau kaip tik ne
ieškoti tiesos, o kreipti dėmesį į visuomenės reakciją. Aplinka tokia dirbtinė,
kad net atbukusi dauguma supranta, kad kažkas viską aplink valdo. Kažkokia
mistiška jėga – gal prezidentas Obama, bet labiau tikėtina, jog Vladimiras
Putinas, Masonų ložė. Visa tai, aišku, persmelkia Da Vinčio paslaptys (gerai,
kad Danas Brownas paaiškino), o galų gale virveles tampo Illuminati, apie
kuriuos nieks nieko nežino, bet labai daug kalba. Ko šita atbukusi dauguma
nesupranta? Kiekviena tokia konspiracijos teorija tik stiprina sistemą, apie
kurią jie nieko neišmano, bet užtat aktyviai su ja kovoja. Ne veltui visus
linksmiausius anektodus apie KGB ir parašė patys KGBistai. Pirmiau visi
perka „Da Vinčio kodą“, o tada – „Iškoduoti Da Vinčio kodą“, kur ant
pirmosios knygos smagiai pilamos pamazgos. Ir visoje šitoje makalynėje
klimpsta žmogus su aukštuoju išsilavinimu, kurio jam nereikia, skatinamas
klausinėti ir abejoti, bet niekada nerasti tiesos, uždirbti pinigus, bet, dar
svarbiau, jų atsisakyti, turėti žmoną ir du vaikus, bet išsiskirti „pigiai ir
greitai“, niekada nenustoti domėtis, ir svarbiausia – vartoti ir vartoti ir
vartoti. Ir žmogui nuolat liepiama rinktis tarp vienos už kitą geresnių
(teisingesnių, lengvesnių, garbingesnių ir t. t.) pozicijų, jam duodant tik
dispozicijas, stipriai kontroliuojant iš jų kylančias tendencijas. Tokia,
sakyčiau, apgailėtina žmogaus padėtis postmodernioje visuomenėje,
nesibaigianti perplexed conscience būsena, kai pasirinkimai kiekvieną kartą
labai svarbūs, ir kiekvieną kartą labai nereikšmingi.

Taigi aišku, kokios jėgos skatina mechanizmą suktis, bet nė kiek ne


mažiau svarbu suprasti, kokiomis priemonėmis žmogui užmerkiamos akys,
sykiu palaikant jo nepaliaujamą judėjimą. Kaip jau minėjau, nei religijos, nei
iškilios idealogijos žmogaus nebeverčia aukoti taip branginamos energijos.
Kadangi globalieji informacijos tinklai leidžia sužinoti, perskaityti, lyginti ir
daug plačiau vertinti net paprasčiausius politinius manevrus, kontrolės
užduotis iš pirmo žvilgsnio sunkėja – tačiau paskaičius tarp eilučių galima
pastebėti, jog tai ir yra pats kontroliuojamasis veiksmas. Aš jau kalbėjau apie
iliuzinę pinigų šviesą ir Didįjį Brolį savo viloje. Galima teigti, jog jis ir yra
aukščiausias laiptelis valdžios hierarchijoje. Ant jo pečių krenta sunki
užduotis – paliesti kiekvieno žmogaus sąmonę ir paversti ją dar vienu
ekonomikos mechanizmo krumpliaračiu. Žmogui suteikiama iliuzija, kad
tūkstantmečiais vykęs progresas pagaliau duoda saldžių vaisių, ir jis,
būdamas čia ir dabar, gali naudotis visokeriopais patogumais ir malonumais,
kas be ko, būti dėkingas ir dar progresuoti pats. Reikia pastebėti, kad
dvasinis progresas net nebėra minimas – savaime suprantama, kad
progresas yra materialus (mano nuomone, tai regresas). Tai ir yra viena iš
kontrolės formų: progreso iliuzija, kuriai žmogus turi būti dėkingas ir ją
skatinti. Taip Didysis Brolis sugebėjo paliesti kiekvieno žmogaus sąmonę: visi
nori patogesnių namų, didesnio gyvybės draudimo, gražesnių rūbų ir t. t. Po
plazdančia Amerikos vėliava staiga susiburia begalės žioplių, kurie su kuo
nuoširdžiausia šypseną garbina šią pasaulio despotę. Aš neneigiu, kad
žmogui reikia vedlio, kuris sociumą vestų kaip avių kaimenę, bet piktinuosi,
jog mus veda dar didesnio materializmo link – kurio ir taip apstu.
Veiksmingiausias šio kontrolės mechanizmo aspektas – interpretacijos
varžymas. Neužtenka žmogui vien išvysti prabangius „ratus“, kad jis norėtų
juos įsigyti: reikia rodyti ne pačius „ratus“, o tai, kuo tie „ratai“ gali jam tapti.
Žiūrėdamas į juodą Mersedesą, žmogus mato ne patogias sėdynes, gerą
variklį, o lygina save su filmų herojais turtuoliais, jaučia, kad ši mašina – dar
vienas žingsnelis elito link. Tai ir yra interpretacijos varžymas. Reklama,
spauda, televizija – visos šios informacinės priemonės varžo žmogaus
gebėjimą savitai mąstyti. Žmogui pateikiamas ne vien turinys (įspūdingos
reklamos, gundantis muilo operų veikėjų gyvenimas ir t. t.), bet ir tvora
aplink jį, neleidžianti nukrypti į per didelius apmąstymus. Veikia tai
nuostabiai, nes nukelia visą atsakomybę nuo žmogaus pečių. Tu įsigyji ne
vien prabangų automobilį, bet ir statusą, keli savivertę, o juk kiekvienas
amerikietis žino, kad svarbiausia – high self esteem. Gal tai skamba ir ne itin
pavojingai, bet reikia suprasti, jog reklama slypi kiekvienoje gyvenimo
situacijoje: darbe, namuose, kine, mokykloje ir t. t. Žmogus nuolat ieško
naudos milžiniškame informacijos sraute, ir jam nuolat siūloma pagalba
renkantis „teisingą“ sprendimą. Galiu tiktai žavėtis, kaip subtiliai propaganda
gali būti pateikiama ir kokia saldi ji atrodo. Paminėsiu porą pavyzdžių iš labai
populiaraus TV serialo „Desperate Housewives“: viename epizode matome,
kaip moteris apsipila džiaugsmo ašaromis sužinojus, kad jos vyras slaptoje
sąskaitoje turi DEŠIMT MILIJONŲ DOLERIŲ (!!!), kuriuos nelegaliai uždirbo
išnaudodamas vergus (greičiausiai kinus – vieną jie turėjo net namuose, kad
patiems nė piršto pajudint nereikėtų). Antrasis mane sužavėjęs epizodas
žengė dar toliau. Pora nusprendė priimti į savo namus menkai pažįstamą
žmogų ir padaryti gerą darbą (kitaip tariant, pabūti tikrais krikščionimis).
Žinoma, visą šią akciją-atrakciją iniciavo moteris, neturinti darbo, o prieš tai
visą sezoną linksmai žiūrėjome, kaip jos vyras, vargšas santechnikas, dirbo
dieną naktį, kad galėtų išlaikyti šeimą. Ir visa tai pateikiama gyvenimiškai ir
be galo romantiškai, pasąmoningai brukant, jog pinigai yra labai didelė laimė
ir kartais reikia labai daug paaukoti, kad galėtum padaryti gerą darbą (šį
kartą aukojosi santechnikas). Štai tokios žinutės žmogui siunčiamos kasdien,
jį moko ir pataria, tad nekeista, kad pinigai tapo daugumos gyvenimo centru,
tikslu ir priemone. Visos šios apgaulingos „laimės“ yra pati tikriausia
žmonijos nelaimė. Apmaudu, kad ne visi supranta, jog šios iliuzijos yra paties
žmogaus sąmonės padarinys, kurį tas pats žmogus „pratraukia“, išmeta, o
po to bando nusipirkti išsimokėtinai. Ir šis pirkimas niekad nesibaigia, nes
kiekvienas žino: svarbu ne tikslas, o kelionė. Tik kad šios kelionės tikslas
esame mes patys – ir kad jį pasiektume, nereikia niekur judėti. Atvirkščiai:
bent akimirką nustoti vaikytis kvailas idėjas, mums peršamus vaistus nuo
depresijos. Todėl žmogaus gyvenimas atrodo toks beprasmiškas, ir „prozako
karta“ tokia paranojiška. Laisvos interpretacijos žlugimas+piliulė nuo
depresijos tik už 99,99 Lt kiekvienoje vaistinėje (dėl šalutinio poveikio būtina
pasitarti su Didžiuoju Broliu).

Tad štai kaip šviečia dieviškoji šviesa XXI amžiuje. Šviečia turbūt taip
pat, bet šviečia jau nebe iš mūsų, o į mus, ir kviečia nebe prie Siono kalno, o
į artimiausią McDonalds. Kyla klausimas, ar tai ne vienas ir tas pats.
Šiuolaikinis Siono kalnas kiekvienam žmogui stovi tik už kelių kvartalų, ir
jeigu žmogus neateina prie kalno, tai kalnas ateina pas jį. Taip šiame amžiuje
žmogus yra aplankomas dieviškosios šviesos net kelis kartus per savaitę – o
jeigu turi darbą su apmokamais viršvalandžiais, tai būsi aplankytas tik
savaitgalį, bet taip stipriai, jog dar pirmadienį galvą nuo pagirių skaudės.
Darbe teks pavyduliauti kolegai, kuris turi didesnį stalą – ir net ne vieną, o
greit ir antrą gaus. Namai – tik erdvė, kur gali išsimiegoti ir ryte pažiūrėti
žinias. O jei kyla klausimas, kur ieškoti laimės, visi tik pritariamai linkčios ir
sakys: „taip taip, viskuo abejok, klausinėk, nagrinėk, gal tu nelaimingas,
bėda ta – tau reikėtų atsipalaiduoti, pailsėti, gal į šiltas salas? Į Filipinus,
Kanarus, kuo toliau nuo savęs, kuo toliau nuo atsakymo, bet svarbiausia –
nesustok klausinėti, abejoti, XXI amžius – tai žmogaus laisvės amžius, tai
pasirinkimo amžius, karjera – tavo žmona, pinigai – tavo vaikai, o tu pats –
šio pasaulio valdovas!” Taip šio pasaulio valdovai ir lankosi vaistinėse su
99,99 Lt kišenėje, ieškodami laimės ir – bent trumpam – ją rasdami.

You might also like