You are on page 1of 6

BENDRIEJI PEDAGOGIKOS PAGRINDAI

1.Edukologija ir pedagogika. Jų objektai ir šakos

Edukologija – pati plačiausia sąvoka. Ugdymo mokslas, kuris nagrinėja žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties.

Pedagogika – mokslas apie vaikų ugdymą, nuo gimimo iki subrendimo.

ISTORINĖ
PEDAGOGIKA
TEORINĖ

IKIMOKYKLINĖ

MOKYKLINĖ

LYGINAMOJI

ŠEIMOS

JAUNIMO UGDYMO TECHNOLOGIJOS

SUAUGUSIŲJŲ SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS

BENDRUOMENĖS SOCIALINĖ
EDUKOLOGIJA
VIETOVĖS APLINKOS (SOCIOLOGIJA)

KULTŪROS MASINIŲ INFORMACIJOS PRIEMONIŲ


EDUKOLOGIJA

BIBLIOTEKINĖ

ETNOLOGINĖ
DELIKVENTINĖ (TEISĖS
RELIGINĖ
PAŽEIDĖJOS)
MENO INSTITUCIJŲ
PENITENCIARINĖ
(ATGAILOS, PATAISOS)
SUBKULTŪROS
EDUKOLOGIJA

MOKYKLOS VADYBA (MOKYKLOTYRA)


ŠVIETIMO VADYBA
KITŲ UGDYMO INSTITUCIJŲ IR APSKRITAI
ŠVIETIMO VADYBA

Objektas: ugdymas (pats procesas, jo organizavimas)

1
2. Ugdymas ir kitos pagrindinės pedagoginės sąvokos

Ugdymas – globojamasis, lavinamasis, auklėjamasis veikimas, kuriuo suaugusioji karta stengiasi paruošti gyvenimo
tikslams jaunąją kartą.

Globa – individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos.

Lavinimas – fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių plėtojimas bei tobulinimas.

Auklėjimas – individo santykių su savimi, mikro bei makro aplinkos formavimas pageidautina linkme.

Veikdinimas – sudarymas sąlygų prigimtinei individo saviraiškai, kur aktualizuojami ir realizuojami jo materialiniai,
kultūriniai, socialiniai, dvasiniai siekiai.

Prusinimas – proga šviestis (įgijimas tam tikrų kompetencijų).

Švietimas – kultūrinės informacijos perdavimo, priėmimo, grįžtamojo ryšio organizavimas rengiant žmones,
suaugusiuosius bei jaunąją kartą gyvenimui.

Formavimas – siekis suteikti žmogaus fizinėms , psichinėms, socialinėms, dvasinėms savybėms atitinkamą kokybę.

3.Pedagogikos mokslo raida. Žymesnieji pedagogai.

Pedagogikos mokslo šaknys slydi antikoje. Žymiausias antikos pedagogas - Sokratas, taip pat ir Aristotelis.

Pedagogika iš pradžių buvo filosofijos šaka. 17 a. atsiskyrė ir tapo atskira, vientisa.

Pedagogikos mokslo tėvas – JANAS AMOSAS KOMENSKIS

DZ. LOKAS – tabule raza. (svari lenta.) žmogus gimsta būdamas lyg švari lenta ir ka į ją parašysi toks žmogus ir bus.
Sukūrė džentelmeno auklėjimo teoriją.

JOHANAS HENRIKAS PESTALOCIS - yra pasakęs: „ Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu.“ Sukūrė
pradinio mokymo teoriją, dalykų dėstymo metodikas atsižvelgdamas į vaiko psichologiją. Jis pasisakė prieš žodinį
scholastišką (kalimas, pakartojimas, mechaninis atgaminimas – galia net mokinys turėdavo pasakyti „taip mokytojas
pasakė“) mokymą, kuris nieko neduoda gyvenimui. Todėl siūlė praplėsti pradinio ugdymo turinį – įvesti matavimą,
piešimą, teikti būtiniausių gamtos mokslų, geografijos, istorijos žinių, reikalavo mokymą jungti su darbu – amato
mokymu.

ŽANAS ŽAKAS RUSO - Šiame veikale filosofas teigia, kad auklėjimo tikslas - išsaugoti gamtiškus žmogaus
polinkius; aukštuomenę šokiravo Ruso siūlymas, kad kiekvienas žmogus (kad ir kokios kilmės būtų) turi mokėti
amato ir pelnyti duoną darbu. Jis reikalavo gerbti vaiko asmenybę, vaiką mokyti b prievartos, mokymą
individualizuoti. Mokymui nereikia jokių programų, vadovėlių, net ir mokyklų. Mokytojas – vaikui palydovas bei
patarėjas.

STASYS ŠALKAUSKIS - lietuvių filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo
universiteto (VDU) rektorius.

JONAS LAUŽIKAS - J. Laužikas – pedagogas, mokslininkas. Profesorius nagrinėjo daugelį pedagoginės


veiklos krypčių: pedagogikos istorijas, pedagogikos teorijas, specialiosios pedagogikos, šeimos
pedagogikos, socialines ugdymo problemas

ANTANAS MACEINA - Kalbėdamas apie tautinio auklėjimo objektą, pabrėžė: "Ugdymo objektas niekada nėra
žmogus kaip abstraktas, be jo konkrečių būsenų ir veiksmų. Ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir

2
stengiasi jį prirengti visoms gyvenimo sritims. Pilnutinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškojo asmens išvystymas ir
pilnutinis jo parengimas gyvenimui. Tikras ugdymas visados yra visuotinis, bet ne bendras. Gali būti bendroji
pedagogika, bet negali būti bendrojo ugdymo. Ugdymas kaip menas ir kaip praktika būtinai išsisklaido pagal
konkrečias žmogaus būsenas ir pagal konkrečias gyvenimo sritis. Kai suaugusiųjų karta išplėtoja šeimyninius kūdikio
nusiteikimus ir rengia jį šeimos gyvenimui, ji dirba šeimyninio auklėjimo darbą. Kai ji išplėtoja visuomeninius
jaunuolio polinkius ir rengia jį visuomenės gyvenimui, ji dirba visuomeninio auklėjimo srityje. Kai pagaliau
išplėtojama žmogaus tautinė būsena, arba tautinė individualybė, ir kai jis yra rengiamas specifiškam tautos gyvenimui,
šiuo atveju turime tautinį auklėjimą, ruošiantį tautiniam gyvenimui. Tautinė individualybė ir tautinis gyvenimas yra du
pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai. Tautinis auklėjimas ugdo žmogaus tautinę individualybę ir ją tam tikra prasme
jame sukuria... Jis kuria žmogų kaip tautietį, arba kaip tautinį individą. Žmogus, kaip individas, yra tikrasis tautinio
auklėjimo objektas."

JONAS VABALAS – GUDAITIS

L.JOVAIŠA - L. Jovaiša teigia, kad ugdymas yra pagalba vaikui, pasireiškianti globa, maitinimu, priežiūra,
formuojanti jo santykius su aplinka (pasauliu). Pirmiausia, pedagogas turi gerai žinoti ir išmanyti savo dalyką, mokėti
nuosekliai dėstyti , sudominti savo dalyku. Jo kalba turėtų būti be priekaištų, svarbi intonacija, logika, mimika,
aktorinis menas, be abejo ir sugebėjimas komunikuoti. Taip pat labai svarbu vertinti savo paties psichinę ir emocinę
būklę, išlaikyti jausmų pusiausvyrą. Pagrindinės ugdytojo funkcijos: 1) tirti vaiko saviraiškos turinį, aktyvumą ir
galimybes; 2) padėti įveikti saviraiškos sunkumus; 3) pamokyti, parodyti, sutelkti; 4) tikrinti veiklos ir elgesio
vystymą bei jo rezultatus; 5) vertinti saviraiškos kokybę; 6) padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos
klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti ; 7) prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos
programą, sukelti ir stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai. Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių
reikalavimų, grindžiamų pedagoginiu pašaukimu. Pedagoginis pašaukimas – motyvacinių potencialių ir
charakterologinių asmenybės bruožų derinys įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo
rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška savo ir kitų atžvilgiu.

4. Asmenybės vystymasis ir ugdymas, ugdymo vieta ir vaidmuo asmenybės raidoje

Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas.


Vystymasis - tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Yra skiriamos fizinio,
psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to
amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai.
Amžiaus tarpsnių ypatybes nagrinėja psichologija ir skiria vienokius vystymosi laikotarpius, tačiau
pedagogai tuos tarpsnius skirsto pagal dominuojančią veiklą. Tad pedagogikoje skiriami tokie amžiaus
tarpsniai: Kūdikystė (0 – 1 metai), Ankstyvasis ikimokyklinis amžius (1 – 3 m.), Ikimokyklinis amžius (3 –
6 metai), Mokyklinis amžius: jaunesnysis mokyklinis amžius (vaikystė) – (6 – 10 metų), vidutinis
mokyklinis amžius (paauglystė) – (11 – 15 metų), vyresnysis mokyklinis amžius (ankstyvoji vaikystė) – (16
– 18 metų), Akademinis amžius (jaunystė) – 18 -22 – 24 metai.

5. Ugdymo veiksniai ir veikėjai

Ugdymo veiksniai- yra tai, kas sąmoningai ir nesąmoningai, tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo jaunąją kartą.

Pašauktieji veiksniai – tie veiksniai ar institucijos, kurie turi teisę ir pareigą rūpintis ugdymu. Šitie veiksniai yra:

a) Pašauktieji iš prigimties
o Šeima
o Valstybė
o bažnyčia
b) Paskirtieji
c) Atsitiktiniai

3
o Žiniasklaida
o Televizija
o Subkultūros
Ugdymo veikėjai- asmuo, kuris yra ugdymo veiksnys ir vykdo sąmoningai ir iš pašaukimo ugdomąjį
veikimą.

Ugdymo veikėjai: tėvai (šeima)- ugdomosios pareigos yra visuotinos ir privalomos., mokytojai-tai
lavinamųjų įstaigų veikėjai, auklėtojai- rūpinasi auklėjamuoju ugdymo aspektu.Kunigai- dorinis religinis
auklėjimas, ugdomosios pareigos įgyjamos kartu su kunigyste.

Pagrindinis ugdymo tikslas yra išugdyti pilnavertę asmenybę.

6. Pedagogas kaip ugdymo veikėjas

Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik žinotų gerai mokslo pagrindus ir naujienas, bet ir
sugebėtų numatyti mokslo vystimosi perspektyvas.Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti
vaiką tokį, koks jis yra ir padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes.Jis vadovaujasi humanistinėmis
vertybėmis ir padeda jas įsisamoninti savo mokiniams.Nuolat mokosi pats ir padeda mokiniams atrasti
prasmingo mokymosi būdus.Svarbiausia mokytojas privalo pasirengti nuolatiniams pokyčiams.Tai bus
esminis gero mokytojo pavyzdys.Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai
vertinti ugdymo turinį ir atnaujinti.Mokytojo- ugdytojo užduotis gerai pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo,
sugebėti jam įveikti sutinkamus sunkumus.

7. Ugdytinis, jo pažinimo svarba ugdymo procese

Ugdytinis – auklėjamas vaikas, mokinys.

Mokinio indiviualybės pažinimas-sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių vieną kitą


papildančių aplinkos sąlygų ; 1)Siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes, tokias, kokios yra
šiuo metu.2) Siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai koks yra lygis ir kokios vystimosi
tendencijos.

Bene svarbiausia sąlyga-kuo geriau pažinti mokinius: reikia žinoti jų amžiaus tarpsnio, taip pat individualias
savybes.Taip pat reikia žinoti psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, vaizduotės, mąstymo ypatumų,
darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi.Mokinio darbingumas, mokslumas ir interesai daug siejasi su
charakteriu.

Reikšminga mokytojui informacija ir apie mokinių fizinį išsivystimo lygį, sveikatos būklę.Ne pro šalį žinoti
ir vaiko materialinę, socialinę ir kultūrinę, bei pedagoginę aplinką.Pažinti jo šeimą.

Pedagogo praktikoje mokinio pažinimo taikomi įvairūs būdai ir metodai: stebėjimo, savistabos,
eksperimentas ir t.t.

8. Šių dienų vaikas, laikmečio įtaka jo savijautai ir asmenybei

Pagal vokiečių pedagogus šiandienos vaikas skiriasi trimis požymiais:

o Tai „gyvenimas iš antrų rankų“. Vaikai vis mažiau turi sąlyčio su realiu pasauliu.
o Vienišumo jausmas.
o Vaikas jaučiasi nesaugus.

4
9. Lietuvos švietimo sistema, svarbesnieji jos raidos etapai

Pirmoji mokykla buvo įkurta 1387m. Tuo laiku liaudies švietimu rūpinosi Martynas Mažvydas, Mikalojus
Daukša, Abraomas Kulvietis (įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą), Žygimantas Liauksminas (pedagoginis
darbas, vadovėliai), Gžegožas Piramovičius, Motiejus Valančius, Jonas Šliūpas, Povilas Višinskis.
1570m. – jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją (kuri vėliau tapo Akademija, o dar vėliau Vilniaus Universitetu).
Svarbiausias dėmesys skiriamas senųjų kalbų mokymui, atminties ir loginio mąstymo ugdymui. Iki pat
XVIII a. pab. Lietuvos mokyklų mokymo turinys ir mokymo būdas neskatino savarankiškos minties, kaustė
kūrybiškumą, reikalavo aklo paklusnumo.XVIII a., pradėjus plisti reformacijai, mokyklų gausėja. XVIII a.
viduryje pradedama švietimo reforma, šiek tiek pertvarkanti kolegijas – įvedami matematikos, mechanikos
pagrindai, istorija, geografija, užsienio kalba, prigimtinė teisė.
1773 – panaikinamas Jėzuitų ordinas, įkurta pasaulietinė organizacija, kuri turėjo rūpintis Lietuvos švietimo
reikalas – Edukacinė komisija. Pagrindinis dėmesys skiriamas vidurinėms ir aukštosioms mokykloms,
vadovėlių rengimui ir leidimui. Visose mokyklose įvesta lenkų kalba, už kalbėjimą lietuviškai net bausdavo.

XIX a. pradžioje dėl karų, krašto skurdo ir lėšų trūkumo mokyklos užsidarinėjo, 1805 nustojo veikti ir
Edukacinė komisija. 1831m. po sukilimo uždaromas Vilniaus universitetas. Po 1863 sukilimo - sunkus
lietuviško švietimo laikotarpis – carinė vyriausybė baigė keisti mokyklų mokymo ir auklėjimo turinį ir
kryptį, mokytojus, uždrausta mokyti gimtąja kalba. Ėmė kurtis slaptos mokyklos. XIX a. pab. Nelegalioje
periodinėje spaudoje kritikuojama carinė mokykla, sausas žodinis mokymas. Kartu siūlyta artimesnė
liaudžiai ir gyvenimui švietimo sistema, nagrinėtas mokymo turinys, pamažu plinta pedagogikos klasikų
mintys (H.Spenseris, J.Pestalocis, K.Ušinskis ir kt.)
1904 – spaudos draudimo panaikinimas, mokyklose pradėta mokyti lietuvių kalba. Plėtojosi lietuviška
spauda, daug rašoma tiek bendraisiais švietimo klausimais, tiek didaktikos problemų klausimais ir pan.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) sukurta vieninga švietimo sistema. 1922 – visuotinio privalomo
mokymo įstatymas. Iš pradžių bendrojo lavinimo mokyklą sudarė keturmetė pradinė, keturmetė
progimnazija ir keturmetė gimnazija (4+4+4), nuo 1936 m pereita prie šešiametės pradinės mokyklos
(6+3+4). Buvo įvairių tipų gimnazijų – humanitarinės, realinės, komercinės. Žymiausi to meto pedagogai –
Jonas Jablonskis, G.Petkevičaitė – Bitė, M. Pečkauskaitė, J.Vabalas – Gudaitis, S.Šalkauskis, J. Geniušas.
Nuo 1940m, Lietuvą prievarta įjungus į SSRS sudėtį, Lietuvos švietimo sistema buvo keičiama pagal
Sovietų Sąjungos pavyzdį.
To meto žymiausieji pedagogai – Jonas Laužikas, J. Vaitkevičius, V. Rajeckas.
1988 – priimta tautinės mokyklos koncepcija
1992 – ši koncepcija paskelbiama Lietuvos švietimo koncepcija
1997 – išsimokslinimo standartai
1999 – mokyklų profiliavimo metai.

10. Lietuvos švietimo įstatymas: švietimo tikslai, principai, struktūra, mokytojų, tėvų ir mokinių teisės bei pareigos.

11. Įvairių ugdymo institucijų bendradarbiavimas.

12. Formalus ir neformalus švietimas. Periodinė pedagoginė spauda.

Formalus švietimas-pradinis,pagrindinis, vidurinis,profesinis mokymas, aukštesniosios ir aukšto mokslo


studijos.Tikslingas ir prognozuojamas tam tikrais standartais apibrėžtas.

Neformalus ugdymas – vaikai pirmą kartą su neformaliu ugdymu susiduria ikimokyklinėse įstaigose.Šių įstaigų
tikslas, padėti vaikui tenkinti prigimtines, kultūros, taip pat etninius, socialinius,pažintinius poreikius.Antroji pakopa
priešmokyklinis ugdymas, kurio tikslas pasiruošti pradinio ugdymo programai.Taip pat popamokinė veikla.

5
13. Ugdymo tikslas ir uždaviniai

Tikslas – įsivaizduojamos veiklos rezultatas.Tai veiklos ir elgesio motyvacijos komponentas.Tikslą nulemia


socialiniai ir asmeniniai veiksniai.Siekiant tikslo iškyla uždaviniai.Tikslą formuoja mikro ir makro aplinka (tėvų norai,
mokyklos poreikiai).

Uždaviniai : protinis lavinimas, dorinis auklėjimas, tautinis ugdymas, techninis lavinimas, darbinis ugdymas, fizinis
lavinimas, estetinis ugdymas.

14. Pedagogikos mokslinio tyrimo metodai

Mokslinio tyrimo metodai reikalingi: ir teoriniu (kad pedagogikos mokslas galėtų vystytis, kad būtų galima plėtoti
pedagogikos mokslą) ir praktiniu (kad būtų galima tobulinti ugdymą).

Pedagogikos ugdymo spec. – pedagoginis tyrimas turi būti gerai parengtas, nes tyrimas atliekamas su augančiu vaiku.

Pagrindinis reikalavimas – kad tyrimo, ugdymo rezultatai būtų geresni negu buvo.

Kad pedagoginis faktas yra uždaras, jį labai sunku pažinti, todėl labai svarbu kokybiniai tyrimai.

Pradėdamas nagrinėti kokią problemą reikia žinoti ar ji jau nebuvo nagrinėta. Reikia žinoti literatūros šaltinius.

15. Literatūrinių šaltinių studijavimas kaip mokslinio tyrimo metodas, reikalavimai literatūros sąrašo
sudarymui.

You might also like