You are on page 1of 18

KLASICIZMAS

(17-19 a. 1 pusė)
Klasicizmas susiformavo 17 a. Prancūzijoje, o 18 -19 a. I pusėje paplito ir kitose šalyse. Šis meno
stilius, kilęs iš Švietimo epochos idėjų ir klostėsi atsisakant baroko meno principų. Buvo
priešinamasi manierizmui, karavadžizmui.
Jo ištakos – antikinis menas. Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti
antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus.
Pagrindinis klasicizmo principas – „išaukštintas grožis ir rami didybė”.
Menas turėjo mokyti, šlovinti dorybes ir smerkti ydas. Tuo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas
taisyklingas gatvių tinklas, plačios atviros aikštės, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su
taisyklingo planavimo sodais ir parkais.
Šiam stiliui būdingos taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis planavimas. Centrinė pastato
fasado dalis priminė senovės graikų šventovę. Daugiausia buvo statomi centriško arba stačiakampio
plano pastatai: rūmai, triumfo arkos, vilos, teatrai, mokyklos.
Klasicizmo šalininkai teigė, kad pastato grožis priklauso ne nuo puošmenų, o nuo pastato
harmonijos.
Todėl pastatų formos projektuojamos paprastos, griežtos, atsisakoma puošmenų, kurių taip gausu
buvo baroke.
Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai.

Klasicizmo architektūros pagrindiniai požymiai










senovės Graikijos ir Romos imperijos pastatų kopijavimas, taip pat atgimimo laikotarpio
pastatų elementai;
senovinių pastatų architektūros elementų kopijavimas;
pastatai statomi atviruose plotuose, atskirai vienas nuo kito;
plačiai naudojamos kolonos, kartais viršutinės kolonų dalys pagražintos vainikėliais, pastatai
turi didelius langus, sienos – dekoratyvines figūras;
siekiant pasiekti harmoniją pastatai simetriški;
lyginant su baroko architektūra klasikinės architektūros pastatų sienos lygios;
kukliai naudojamos skulptūros: liūtų ir žmonių galvos, ereliai, gėlės, girliandos, kokardos,
šalmai, kryžiuotos špagos kildinamos iš Romos imperijos laikų;
viešo naudojimo įstaigų paplitimas, tokių kaip valstybinės įstaigos, teatrai, ligoninės,
mokyklos, pradėti statyti muziejai;
rūmai – dideli, žemi, pailgi, pastatyti atskirai, su išaukštintu pastato viduriu;
viduje didelės, pailgos, šviesios salės, dažnai dažytos baltai, plokščios lubos, dideli,
kvadratiniai langai;
bažnyčios – dažnai fasadas užstoja stogą.

Žymiausiu prancūzų klasicizmo statiniu laikoma Šv.ampyras. Nauja klasicizmo pakopa.didžiulis kiekis bronzinių aptaisų tiesių linijų baldams. suprojektavo Žakas Žermenas Suflo . vadinama Liudviko 16 stiliumi.Napoleono laikų Prancūzijos architektūra ir dailė. Tai vadinamasis imperijos stilius. egiptietiškų sfinkso pavidalo. vidurio meno madą diktavo Prancūzija. Ampyro palikimas taikomosios dailės srityje.liūtų galvų ir letenų. Architektūra reprezentavo Napoleono galią ir šlovę. Vėliau ji buvo perstatyta į Panteoną. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje. Klasicizmas ten pamažu keitė rokoką. Antroje to amžiaus pusėje susiformavo interjero ir taikomosios dailės stilistinė kryptis. .18 a.Prancūzijos įžymybių laidojimo vietą. Trajano kolonos pavyzdžiu Paryžiaus Vandomo aikštėje buvo pastatyta kolona su Napoleono statula. Ją 1756 m.

suprojektuota Žano Fransua Šalgreno. .Eliziejaus laukų prospekte iškilo Žvaigždės triumfo arka. Daug lėšų pareikalaudavo karai. Napoleono laikų statyba nebuvo gausi.

Klasicizmas nevirto meno epocha.iš puošmenų virto atramomis. Svarbus vaidmuo interjeruose teko veidrodžiams. Sienos puoštos ornamentiniais pano. lubos buvo puošiamos kesonais. skydų. Pasitaiko ir augalinių motyvų – puokščių. Ją sukūrė skulptorius Gotfrydas Vadovas. Jį kuria ne jausmai. vazas. sienas nuo lubų ėmė skirti karnizai arba antablementai. Sienos. Interjero ir baldų stilius – miestelėniškos kultūros apraiška. Vartus puošia kvadriga – keturkinkė. Be to paplinta egiptietiški sfinksai. Pompėjos freskų tapyba ir Egipto menu. Prancūziškieji rokoko ir klasicizmo interjerai turėjo bendrų bruožų. pailgas stačiakampis. Architektūros grožis pasiekiamas kuriant darnias proporcijas. žalia. Ampyrui būdingi stačiakampiai ir apskriti stalai su kolonų. 1820 m. nuo jų šluote „nušluoti“ visi dekoro elementai. Šis stilius paplito po visą Europą. lyros karūnos. fakelų. Berlyne buvo pastatyti Brandenburgo vartai. Pereinamojo Liudviko XVI stiliaus interjeruose atsirado kai kas nauja: jie supaprastėjo. gausybės ragai. kardų. o protas. Klasicistinis ampyro stilius labiau remiasi antika. puošiamos gobelenais. neryškių spalvų. iečių. 1788-1791 m. Veikiau tai buvo atokvėpis po baroko. Kolonos atgavo savo paskirtį. Interjeruose siekta sukurti jaukumo ir gerovės įspūdį. jas ritmiškai skaidė piliastrai arba puskolonės. imperatoriškieji ereliai. maskaronų. žmonių. . žvėrių pavidalo atramomis. antikiniais drabužiais pasipuošusios figūros. apskritimas. Gamtiniai motyvai išnyksta. ornamentai išdėstomi kampuose ir centre. geltona. Juos pakeičia herojiniai motyvai: laurų vainikai. jų galvas ir nagas. mėlyna. Vėl pasidarė madingas klasikinis trikampis frontonas ir peristilis. muzikos instrumentus. ampyrą Vokietijoje pakeitė bydermėjerio stilius.lygios.Savo architektūra nuo Prancūzijos neatsiliko Vokietija. palmetės. šalmų. Sienos dengiamos šilko audiniu. mitologinių vaizdų. obeliskai. gyvūnus – ožius. Ornamentai smulkūs. Ornamentinė kompozicija visada simetriška. Prisimenami paprastos formos planai: kvadratinis. Tai apskaičiuojamas grožis. Abiem atvejais buvo dekoruojami nedideli kambariai. Ampyro spalvos – purpurinė. To stiliaus ornamentikoje gausu antikinių detalių: akanto lapų. Mėgstama vaizduoti girliandas. Lovos primena žygio palapines. Klasicizmo mene vėl imta vertinti tiesią liniją.

jutimiškai suvokiama tapyba pamažu užleido vietą racionalesnei. Tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių. racionalia kolorito gradacija (rudos spalvos pirmajame paveikslo plane. vientisa. peizažas. Jean-Auguste Dominique. gludžiu potėpiu. todėl tapytojai antikinę skulptūrą ėmė pavyzdžiu.) Klasicizmo krypties prancūzų tapytojas ir grafikas. žemieji – portretas. Spalvos prislopintos. statiška kompozicija.auklėti gerais pavyzdžiais. 1797 m. Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos. Dailės pradmenų mokęsis iš savo tėvo ir Tulūzos akademijoje. 1780-1867 m. Aukštieji žanrai – istorinės. formų monumentalumas. įstojo į J. mėlynos – tolimajame). asketiškesnei. Žanas Ogiustas (Ingres. pusiausvyra. Davido dirbtuvę. Vertinta aiški. žalios – antrajame. nesistengiant pertekti atspalvių ir spalvų perėjimų. natiurmortas. Trykštanti spalvomis. Jie “lipdė” kūnų formas. pasitelkę šviesotamsą. Net amžininkams suteikiami antikinių herojų vaidmenys.Tapyba Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija. mitologinės. L. Jos nauja paskirtis. darna. religinės scenos. Engras. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu. Po ketverių metų už pav. šviesokaita. „Agamemnono pasiuntiniai pas Achilą” gavo Romos premiją ir 1806-24 .

ypač su Delakrua. praleido Italijoje.) . jau gerbiamas dailininkas.) rodo jį esant moters akto meistru. Jo piešėjo talentas atsispindi net tapybos stiliuje – linijų apibrėžtose formose. ten turėjo pasisekimą jo portretai. Paryžiuje tapė portretus ir istorinės tematikos paveikslus. vėl išvyko į Romą kaip tenykštės Prancūzijos akademijos direktorius ir grįžo į Paryžių tik 1841 m. nuosekliai rutuliojusiu jo principus. 1811 m.). eksponuotą paveikslą „Liudviko XIII priesaika”.) ar „Didžioji odaliska” (1814 m. Engras laikomas žymiausiu prancūzų klasicizmo dailininku.) . požiūris į jo kūrybą pakito. 1835 m. 1841 m. mitologinių („Jupiteris ir Tetidė”. Be to. konkuravo su romantizmo dailininkais.m. Oficialiai jis vėl buvo pripažintas už 1824 m. Engro kūriniai „Besimaudanti” (1808 m. jis kūrė religinių („Madona su ostija". Prancūzijoje žlugus Engro globėjui Napoleonui (1815 m.

nuo 1793 m. Tuo laiku (1784 m. – jakobinų klubo prezidentas. rokoko tapytojo F. 1748-1825 m. Prancūzijos revoliucijos metu Davidas buvo Robespjero šalininkas.) ir portretus. Davido kūrybinio kelio pradžią ženklina jo draugo bei patarėjo. gyvenant Italijoje (ten jis daugiausia kopijavo antikinius kūrinius) jo stilius pakito: akademinė rokoko vaizduosena virto klasicistine. Jacques Louis. M. Žakas Luji (David.) bei rytiečių motyvų paveikslus („Turkų moterys pirtyje” 1862 m. Tuomet nutapė paveikslą „Marato mirtis” (1793 m. klasicistinės tapybos pradininkas Prancūzijoje. Boucher) įtaka ir studijos pas J. 1812 m.) buvo sukurtas garsusis karaliaus Liudviko XVI užsakytas paveikslas „Horacijų priesaika” . pateikiantis išbaigtą meninę ir idėjinę klasicizmo koncepciją.Bušė (F. Davidas. Vieną.). istorinių („Vergilijus skaito Augustui Eneidą” .) Prancūzų tapytojas. . 1775-80 m..

Patyrusiam sunkumų dėl politinio užsiangažavimo. 1799 m. prancūzų tapytojų. 1816 m. šis paskyrė Davidą pirmuoju rūmų dailininku. buvo priverstas palikti Paryžių. 1795 m. Taip atsirado garsieji Napoleoną šlovinantys portretai.). 1800 m. Nuvertus Napoleoną. kūrė tikroviškus portretus („Madame Rėcamier”. Paskutinius gyvenimo metus praleido Briuselyje. Taip pat Davidas tapė antikos temomis („Sabinietės”. išugdęs daug reikšmingų 19 a.) . tarp jų – D.kuriuo atidavė duoklę revoliucijai. jam daug reiškė susitikimas su Napoleonu.Engrą . Davidas buvo žymus pedagogas.

). triumfo arkų puošybai buvo naudojami reljefai. Naujam skulptūros stiliui būdinga ramybė. 1773 m. kaip antikinės kolonos ištįsę grakščios skulptūros.Toretti. grįžo į Kopenhagą. Pirmi dideli Kanovos darbai – popiežiaus Klemenso XIV (užb. Jis – vienas žymiausių senosios kartos klasicizmo skulptorių. pakviestas Šv. Canova) mirties jis imtas tiesiog garbinti. Visuomeninių pastatų. sukurtas . studijavo Kopenhagos akademijoje. Rūstus jo kūrinių blaivumas.) Italų klasicizmo skulptorius. iki gyvos galvos paskirtas šios akademijos prezidentu. Tikrą sėkmę atnešė 1802 m. 1838 m. Torvaldseno mokiniai iškart penkiose dirbtuvėse iškaldavo jo skulptūras iš marmuro. skydai. 1792 m.) antkapiniai paminklai. Kanova. figūrų gestai santūrūs. vaizduojanti ją miegančios Veneros poza (1807 m. Venecijoje pas skulptorių G. o antikos kūrinių studijavimas. Kanova rūpinosi Napoleono pasigrobtų meno vertybių sugrąžinimu į Romą . Klasicizmo skulptūra sekė antikiniu menu. poliruotas marmuro paviršius. 1781-93 m. harmonija. Glotnus. Antonio. Idealizuoti veido bruožai. tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms šaltumo. Bertelis (Thorvaldsen. 1787 m.) ir Klemenso XIII (užb. Bertel. santūrumas ir statiškumas amžininkų buvo laikomas „klasikiniu”. tradicijas. Nuo 1797 m. Reljefiniai papuošimai figūrinės kompozicijos. Kanovos (A.Klasicizmo skulptūros racionalumas buvo atsakas į rokoko jausmingumą. savo kūriniais pratęsęs 18 a. 1804 m. 1779 m. persikėlė į Romą. Torvaldsenas. kad kurti tobulas skulptorius padedąs ne gamtos. vėliavos. Po A. 1757-1822 m. Jo kūrybiniam augimui turėjo įtakos tiesioginis sąlytis su antikos kūriniais. Luko akademijos direktoriumi. Bene garsiausias jo darbas yra Napoleonui ir jo šeimai sukurta Paulinos Borgese-Bonaparte skulptūra. su nedidelėmis pertraukomis gyveno Romoje. ginklai ir trofėjai. saikas. Mokytis pradėjo 1768-69 m.1770-1844 m. Antonijus (Canova. įsteigė savo dirbtuvę. Medžio drožėjo sūnus.) Danų klasicizmo skulptorius. o 1814 m. Manyta .

. Petro bazilikoje Romoje (1831 m. Šulcas. M. lyginant su baroko architektūra klasikinės architektūros pastatų sienos lygios. pastatai turi didelius langus. A. senovinių pastatų architektūros elementų kopijavimas. Viena jų – paskutinio karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio. K. popiežiaus Pijaus VII antkapinis paminklas Šv. šalmai. Kita vertus . siekiant pasiekti harmoniją pastatai simetriški.Napoleono užsakytas „Aleksandro žygis” Kvirinalo rūmams (1811 m. užaugusio Prancūzijoje. palaikantys ryšius su vakarais. kurį rodo karaliaus pastabos Vilniaus katedros ir rotušės planuose.). sienos – dekoratyvines figūras. nuo klasicizmo mados stengėsi neatsilikti Lietuvos Vyriausiosios mokyklos ( buvusios jėzuitų akademijos –universiteto) architektūros profesoriai.) ir raito Maksimiliano l statula Miunchene (1839 m.M. plačiai naudojamos kolonos. kukliai naudojamos skulptūros: liūtų ir žmonių galvos.). . nes žinojo. Architektūra Klasicizmo architektūros pagrindiniai požymiai        senovės Graikijos ir Romos imperijos pastatų kopijavimas. ereliai. Šilerio paminklas Štutgarte (1839 m. susidomėjimas klasicizmu. Knakfusas. pastatai statomi atviruose plotuose. Poniatovskis klasicizmą rėmė ir politiniais sumetimais. kad nepalanki Lietuvai Rusijos Valdovė Jakaterina II yra fanatiška šio stiliaus šalininkė. kryžiuotos špagos kildinamos iš Romos imperijos laikų. gėlės. L.). Gucevičius. taip pat atgimimo laikotarpio pastatų elementai. Podčašinskis. kokardos. atskirai vienas nuo kito. Lietuvos klasicizmas dalijamas į du vėlyvasis (1795-1860) etapus: ankstyvasis ir brandusis (1780-1795). Lietuvos klasicizmas Atsirasti klasicizmui Lietuvoje padėjo kelios aplinkybės. girliandos. Kiti kūriniai . kartais viršutinės kolonų dalys pagražintos vainikėliais.„Jasonas” .

Pirmojo aukšto langai puošti trikampiais sandrikais. su išaukštintu pastato viduriu. turi bendrų bruožų: portikus. pailgi. . Lauryno Gucevičiaus mokytojas. sudarantis kompozicinę atsvarą Prezidentūros rūmams. Tyzenhauzų (Vokiečių g. šviesios salės. kvadratiniai langai. plokščios lubos. jonėnines kolonas (tokios kolonos puošiamos voliutomis – spiralės formos detalėmis).Daukanto a. pastatyti atskirai. De Reusų (Šuazelių) rūmus (S. pabaigoje. Tarp vidurinių kolonų yra įvažiavimo arka. Lopacinskių (Sulistrovskių) rūmai (Skapo g. dideli.Daukanto a. pradėti statyti muziejai. Kolonas atkartoja to paties orderio piliastrai fasade. suprojektavo Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatą. 28/17). tokių kaip valstybinės įstaigos. ligoninės. 2) rūmus. Abramavičienės (Didžioji g. Pagrindinis fasadas akcentuotas keturiomis jonėninėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. 36) sudaro keturi korpusai aplink uždarą stačiakampį kiemą. Parengė Verkių ansamblio bendrąjį planą ir suprojektavo oficinas. puošta liūto galvute. teatrai. žemi. tarp kurių – įvažiavimo anga.    viešo naudojimo įstaigų paplitimas. Rūmuose įsikūrusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija. bažnyčios – dažnai fasadas užstoja stogą. viduje didelės. 4) priklausė Lopacinskių ir Sulistrovskių giminėms. 36). mokyklos. trikampius frontonus. rūmai – dideli. architektūros profesorius. De Reusų (S. 4). Pagrindinis gatvės fasadas turi portiką imituojančias keturias jonėnines puskolones. Tai vienas iš S. Abramavičienės rūmus (Didžioji g. rekonstravo Lopacinskių (Skapo g. Klasicistinės architektūros pradininkas Martynas Knakfusas (Marcin Knackfuss) .iš Lenkijos kilęs vokiečių kilmės architektas. dažnai dažytos baltai. Keturios jonėninės portiko kolonos laiko masyvų antablementą ir frontoną.Daukanto aikštės akcentų. pailgos. 2) puošia didingas portikas be įėjimo. Visi šie rūmai rekonstruoti XVIII a.

vienas iš jų buvo su bokštu – kolona. šešių dorėninių kolonų portikas. T. . Tada L. Už katedros projektą gavo iš karaliaus Stanislovo Augusto medalį „Merentibus“ (už nuopelnus). . L. dviaukštė. Rotušė pastatyta pagal projektą be bokšto. Verkių ansamblio Centrinius rūmus (neišlikę). 1811 1922 m. mokėsi Romoje ir Paryžiuje.Gucevičius suprojektavo Vilniaus rotušę. tačiau atliekant darbus bokštas sugriuvo. 1944 . pasviro senosios Vilniaus rotušės bokštas. tapo universiteto (Lietuvos vyriausiosios mokyklos) profesoriumi. langai su kukliais klasicistiniais apvadais. Rekonstrukcija buvo užsakyta L. Rotušė restauruota ir pritaikyta reprezentaciniams miesto renginiams. paviljoną ir arklides.1995 m.Kosčiuškos sukilimo metu tapo Vilniaus gvardijos vadu. 1794 m. Iškėlus muziejų. Architektūros katedros vedėju. ant kurios būtų stovėjusi karaliaus Stanislovo Augusto skulptūra. 1794 – 1795 m. Rotušės statyba baigta 1799 m. santūrios ir griežtos architektūros: platūs reprezentaciniai laiptai. nuo 1999 m. Vyskupo Ignoto Masalskio lėšomis 1776 – 1780 m. Vilniaus katedrą.Lietuvos dailės muziejus. kompaktiško tūrio. 1781 jis paruošė Rotušės pasvirusio bokšto sutvirtinimo projektą. čia su pertraukomis veikė miesto teatras. grįžęs tapo vyskupo architektu.Laurynas Gucevičius – žymiausias Vilniaus klasicizmo architektas.Gucevičius paruošė tris Vilniaus rotušės projekto variantus.Gucevičiui. 1769 m.

išsaugojo vidaus aukštį ir halinę struktūrą. dešinėje. puošiančios katedrą. Kazimiero koplyčią. Kazimieras. nei buvo suprojektuota. Kazimiero bažnyčios.vieną su skulptūromis virš portiko .. kairėjė –Šv.Gucevičiaus projektą. nei sienų mūro. o vakariniame ovalines koplyčias be kupolų. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika) yra viena seniausių Lietuvoje katalikų bažnyčių. Elena su kryžiumi. Jos buvo suklijuotos iš medžio gabalų ir apkaltos žalvario skarda). daug kartų buvo perstatyta gotikos.monumentalų portiką. užbaigė Mykolas Šulcas. Tokia klasicistinės architektūros ir barokinės skulptūros junktis suteikė katedrai originalumo.Šoninių fasadų skulptūros atkeltos iš 1832m. Stanislovas. Rekonstrukcijos išeities elementu jis paėmė barokinę Šv. Pradėta statyti karaliaus Jogailos 1387 m. Pirmojo varianto viduryje Šv. fasado priekyje .barokinės dvasios.Šv. 1783 m. jos plano gabaritai panaudoti likusiuose trijuose pastato kampuose. (Skulptūras padarė Karolis Jelskis daug didesnes . nieko joje nekeisdamas. Architektas katedrą prailgino ir išplėtė. Taip Gucevičius sukūrė iš išorės visiškai naują simetrišką ir harmoningą klasicistinį pastatą ir kartu nepažeidė autentiškų istorinių mūrų. . tačiau nelietė nei senų pamatų. kitą be.Vilniaus katedra (Šv. Klasicistinį portiką puošia italo skulptoriaus Tomo Rigi (Tommaso Righi) barokinės skulptūros bei frontono reljefas „Nojaus arka“. Gucevičius suprojektavo du katedros variantus. Reljefai ir skulptūros . Katedros statybą 1801 m. katedra pradėta rekonstruoti klasicistiniu stiliumi pagal L. renesanso ir baroko stiliais. Rytiniame gale jis pristatė identišką zakristiją su kupolu.uždarytos Vilniaus Šv. Jų autorius-profesorius Tomas Rigis.

Žiličių Baltarusijoje). Nuo 1998 m.). Franko (Prozorų) namą (Didžioji g. Vėliau dėstė architektūrą Vilniaus universitete. Jelskis sukūrė bažnyčios frontono horeljefą. Henri Marie Beyle). ornamentiniai vainikai. bažnyčias. Vertingiausias interjero elementas. pastate įsikūręs Prancūzų kultūros centras. Iš nedaugelio Podčašinskio bažnyčių išsiskiria Vilniaus Evangelikų reformatų bažnyčia. taip pat rašytojas Stendalis (Stendhal. Virš stogo. rekonstravo architektas Mykolas Šulcas (L. 1/2) vėlyvojo klasicizmo stiliumi 1807 m. Bažnyčia stačiakampė. rekonstravo Vilniaus katedros varpinę. gyvenamuosius namus.Prancūzijos ambasada. gretimuose pastatuose . pagal architekto Karolio Podčašinskio (Karol Podczaszynski) projektą. kurios yra vertingas išlikęs interjero elementas. Namas buvo pritaikytas apgyvendinti pakviestus dėstyti Vilniuje užsienio profesorius. Vertingiausi Podčašinskio kūriniai.vienas gryniausių klasicizmo kūrinių. kaip ir Vilniaus katedroje. Čia gyveno Vienos medicinos daktaras Jozefas Frankas (Joseph Frank). Virš stogo. Tuskulėnų Vilniuje.) pastatyta 1830 – 1835 m.1860) studijavo Vilniaus universitete ir Peterburgo dailės akademijoje. Ši bažnyčia. Didelius antrojo aukšto langus puošia segmentiniai sandrikai. Kesonus puošia tapyti augalų ornamentai.medinės kesoninės lubos. dvarų sodybų ansamblius. tikr.Gucevičiaus mokinys). stovėjo trys skulptūros.Mykolas Angelas Šulcas (1769-1812m. Be to jis tęsė Gucevičiuas pradėtus darbus. Fasadas puoštas šešių korintinių (puoštų lapų ornamentais) kolonų portiku ir trikampiu frontonu su horeljefu „Kristus kalba miniai“. Evangelikų reformatų bažnyčia (Pylimo g. . suprojektuota 1829 m. Namo kampas akcentuotas baltų rustų mozaika. Karolis Podčašinskis (1790.) projektavo ir statė universiteto korpusus (1799m.dvarų sodybos ir rūmai (Balinskių Jašiūnuose. nava dengta medinėmis pakabinamomis lubomis. vienanavė.

2006 m. Baltojoje salėje įrengta VU Profesorių skaitykla. kol po 1825 m. Kiti Vilniaus klasicizmo architektūros pavyzdžiai: Universiteto observatorijos Baltosios salės portalus sukūrė italų architektas Karlas Spampanis (Carlo Spampani) 1770 . čia įsikūrusi Vilniaus paveikslų galerija. Išliko vakarinis portalas.1773 m.Jelskio skulptūros. stovėjo trys K. buvo ne kartą perstatinėjami ir plėsti. kurį sudaro pusapskritės arkos anga. dorėniniai piliastrai ir antablementas su Zodiako ženklais.. VU Observatoriją ir Baltąją salę projektavo architektas Tomas Žebrauskas 1753 m.panašiai kaip ir Vilniaus katedroje. Rūmai. lipdiniais ir puošniomis krosnimis. rekonstrukcijos įgavo vėlyvojo klasicizmo stilių. Chodkevičių rūmai (Didžioji g. fasado sienų tapyba. 4) užima didelį plotą tarp Didžiosios ir Bokšto gatvių. . Po dešimties metų restauravimo 1997 m. Čia buvo Medicinos ir chirurgijos akademija. atidengta ir restauruota Didžiosios g. studentų ir profesorių butai. restauruoti kelių salių interjerai su polichromine tapyba. Nuo 1994 m. statyti XVII a.

Rūmų aikštės ir kiemo fasadai yra reprezentaciniai. Trejybės bažnyčia Reformatų bažnyčia Pylimo gatvėje. Bažnyčios          Vilniaus katedra Čiobiškio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Leipalingio Švč. Didžiąją dailininko kūrybos . 1824 – 1832 rūmai rekonstruoti ampyro stiliumi pagal architekto iš Peterburgo Vasilijaus Stasovo (Vasily Stasov) projektą. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Mielagėnų Šv. Vilniuje Tapyba Pranciškus Smuglevičius (lenk. rusų generolas Kutuzovas ir kitos istorinės asmenybės. spalio 6 d. 1795 m. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Pabaisko Švč. skirtingu laiku čia gyveno prancūzų imperatorius Napoleonas. XIX a. puošti kolonadomis. 1745 m.Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai. Jono Krikštytojo bažnyčia Jonavos Šv. Varšuvoje . buvo Vilniaus vyskupų rezidencija. rugsėjo 18 d. Vilniuje Visuomeniniai pastatai      Vilniaus Universiteto observatorijos priestatas Vilniaus Universiteto Aula Vilniaus rotušė Senasis arsenalas. Šioje vietoje XV – XVIII a. Vilniuje) . po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jie atiteko Vilniaus generalgubernatoriui. Jono Krikštytojo bažnyčia Onuškio Šv. Franciszek Smuglewicz.1807 m. Vilniuje Tyzenhauzų rūmai Vokiečių gatvėje. Vilnius Lietuvos Respublikos Prezidentūra Gyvenamieji pastatai             Čiobiškio dvaras Jašiūnų dvaras Nemėžio dvaras Onuškio dvaro rūmai Paežerių dvaro rūmai Verkių dvaro pastatų ansamblis Tuskulėnų dvaras Taujėnų dvaras Žeimių dvaras Chodkevičių rūmai (Vilniaus paveikslų galerija) Tiškevičių rūmai Trakų gatvėje. Trejybės bažnyčia Sudervės Švč.įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje.

mitologinio. vaizduoti įvairaus luomo atstovai darbo ar poilsio metu. visi socialiniai sluoksniai. Ilgą laiką jo portretai buvo vertinami ne dėl jų meninės išraiškos. Jo . J. romantiškas dramatizmas. Rustemas. Jos turėjo pakeisti per daug įsisiautėjusį žaidimą ramesniu. grupinis Marijos ir Adomo Mirskių su Barbora Šumskyte (apie 1808) bei Mykolo Riomerio (1820) portretas. įvairių Vilniuje gyvenusių tautų atstovai (žydai. iki mirties 1807 m. Su šiais piešiniais į Lietuvos dailę atėjo visai nauji personažai ir motyvai: miesto amatininkai. aukštuomenę. tvirti. Jo herojai didingi. alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. kasdieninio žmonių gyvenimo. taip pat istorinio. dvasininkai. P. peizažai. sausio 6 d. Visafigūrių portretų išliko nedaug. yra pats kortų formatas ir kortų spalvų ženklai. gyvieji paveikslai. Jono Rustemo kūrybos sritys – tai tapyba. mados. Vis dėlto J. ir totoriai) su savo aplinkos specifika. papročiai. O apie portretus galime šnekėti taip pat tik su išlygomis. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Gimė 1745 m. J. Dauguma Jono Rustemo darbų nedatuoti. pusiaufigūriai ir biustiniai portretai. Vilniaus gyvenimas. piešiniai. Iš dviejų šimtų šio ciklo piešinių išliko vos keletas. jos nėra tarpusavyje susijusios tematiškai ar pagal kokią nors kitą sistemą. ugdančiu žaidėjo estetinį skonį. Smuglevičiaus pagrindinė meninė priemonė – plastiškumas. Smuglevičius nutapė keletą paveikslų vyskupo Masalskio Verkių rūmams. Rustemo kortos pagrįstos „akių“ integravimo į piešinį žaidimu. Smuglevičius gyveno Vilniuje. Juose juntama J. ypač kraštovaizdžio studijoms. Vienintelė atributika. iš Žemaitijos kilusio tapytojo Luko Smuglevičiaus (17091780) šeimoje. svarbiausius LDK istorijos įvykius. Figūrų formose matomi antikinės skulptūros studijų pėdsakai. bet ir paties dailininko portretą. Dingo beveik visos jo sukurtos neportretinės drobės. Rustemo mokytojo J. J. susikaupę ir ryžtingi. architektūrinis švenčių apipavidalinimas. Rustemas nutapė kone visą Vilniaus ir dalies Lietuvos tarp 1800–1830 m. Daug dėmesio Italijoje Smuglevičius skyrė ir gamtos. Romoje P. Vieni įdomiausių yra buitiniai piešiniai. Nuo 1795 m. Sukūrė ištisą ciklą gimtojo krašto istorijos tema. Žanrų požiūriu jo kūryboje atrandami portretai. Šiose kortose galima išvysti ne tik žymių to meto žmonių atvaizdus. kuri sieja šiuos J. kortos. Juose užfiksuotos scenos iš kasdieninio gyvenimo. bei tapytojo Simono Čechavičiaus (1689-1775) dirbtuvėje. aristokratinė publika. Varšuvoje. Bendraudavo su švietėjiško klasicizmo teoretiku Johanu Joakimu Vinkelmanu ir kitomis įžymybėmis. studijavo Romoje. pasilinksminimai. o visų pirma dėl skambių asmenybių pavardžių. Kortos nesudaro įprastinės kaladės. kareiviai. buities scenas. Be to jis savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus. Šiuo atžvilgiu jo darbai artimi kitų klasicistų kūrybai. Rustemo portretuose susijungia sentimentalaus švietėjiško klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo bruožai. Jo peizažams būdingas gamtos nuotaikų perteikimas. 1797-1807 vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete. Panašių tikslų tikriausiai siekė ir J. Norblino realistinių piešinių įtaka. todėl sunku nustatyti chronologinę seką. Piešė nykstančius Vilniaus architektūrinius ir istorinius paminklus. Rustemo kortose pavaizduotas kone visą XIX a. ir turkai. cirko žonglieriai. Tai poriniai Antano ir Onos Vankavičių. Dailės amato mokėsi pas tėvą. P. Smuglevičius susiformavo ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a.dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais. Rustemo kūrinius su kortomis. Dėl šios priežasties dailininko portretus patogiau analizuoti skirstant į atskiras grupes: tai visafigūriai. Nuo 1763 m. orkestro muzikantai. šventųjų paveikslai. buitinės scenos.

Tokioje sustingusioje kompozicijoje naudojamos įvairiausios dekoracijos. Gyvasis paveikslas. . Tai atrodė tartum sustabdytas vaidinimas. Rustemas šiuos savo kūrinius gana šmaikščiai vadino Terlionių arba fantastiškomis kortomis. Su Rustemo vardu susiję 19 a. Jie aprengiami kaip paveikslo personažai. sustatomi kaip tapytame paveiksle. Gyvuosius paveikslus mėgta rengti dvaruose.kortoms nesvetima yra satyra ir groteskas. Pats J. kūręs portretus.šaržu ir satyra. Rustemas pirmasis Lietuvos dailę praturtino ir romontiniu piešinio tipu. antikinės istorijos kompozicijas. Juozapas Oleškevičius (1777-1830) – vėlyvojo klasicizmo tapytojas.tai gyvi žmonės. Rustemo rengtų gyvųjų paveikslų siužetai – vieni sudėtingiausių.teatras be judesio. Lietuvos istorijoje labai populiarūs gyvieji paveikslai.