You are on page 1of 2

BAUDŽIAMOJI II seminaras

BAUDŽIAMOSIOS POLITIKOS PAGRINDAI
1. Baudžiamosios politikos sampratos ir turinio problematika
1.1. Baudžiamosios politikos samprata
Baudžiamoji politika – tai valstybės reakcija į nusikalstamumą. Apie ją galima kalbėti tik tada, kai
valstybės reakcija yra sąmoninga ir tikslinga. Valstybė gali reaguoti dviem būdais:
1. Tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas; 2. Šių teisės aktų realus taikymas.
Vakaruose teigiama, kad baudžiamąją politiką sudaro tik TNA priėmimas (pagal juos teismai
negali vykdyti jokios politikos taikydami įstatymus). Lietuvoje su tuo nesutinkama. Pavyzdys:
atsakomybė už vagystę skiriasi priklausomai nuo to, koks turtas yra pavagiamas (TSRS
Lietuvoje); socialistinio turto vogimas užtraukdavo didesnę atsakomybę nei privataus, tačiau
teismai, taikydami šias nuostatas, elgėsi visiškai priešingai: už valstybės turto vagystę buvo
baudžiama mažesnėmis bausmėmis nei už asmeninio. Taigi teismai turėjo savo „politiką“. Dabar
sunku yra nustatyti, kas įeina į baudžiamąją politiką. Visi sutinka, kad reaguodama į
nusikalstamumą, valstybė priima tokius įstatymus, kurie patenka į šią sferą: baudžiamasis įst.,
baudžiamojo proceso įst., bausmių vykdymo įst., prokuratūros įst., policijos įst. Dar kiti autoriai
teigia, kad valstybė reaguoja ne tik tokiais įstatymais.
Vadovėliuose linkstama prie to, kad baudžiamieji įstatymai yra baudžiamoji politika. Baudžiamoji
politika plačiąja prasme suprantama kaip vidaus politikos dalis. Apibūdinant valstybės
baudžiamąją politiką pasakytina, kad valstybės baudžiamosios politikos veiksmai gina pačią save.
Kitose šalyse baudžiamoji politika yra suprantam kaip įstatymų leidyba ir nusikaltimų prevencija,
bet įstatymų taikymas neapima baudžiamosios politikos. Praktinė baudžiamoji politika –
baudžiamosios politikos taikymas. Lietuvoje

BP taikoma siaurąja prasme, nes labiau atsižvelgiama į BĮ kūrimą ir taikymą, o ne socialinius
reiškinius. Įstatymų kūrimas apima kriminalizaciją ir dekriminalizaciją, penalizaciją ir
depenalizaciją. Nacionalinė nusikaltimų, prevencijos ir kontrolės programa patvirtinta 2003 m.
Baudžiamoji politika yra tik maža dalis valstybės vykdomos politikos apskritai. Pažymėtina, kad
Lietuvos baudžiamosios politikos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijoje (II skirsnis. Žmogus ir
valstybė). Valstybės baudžiamąją politiką lemia ir šalies tarptautiniai įsipareigojimai (JTO
„Visuotinė teisių deklaracija“, EŽTK), Seimo priimti teisinės sistemos metmenys. Paskutinė
redakcija „Seimo nutarimas dėl baudžiamosios sistemos teisinių metmenų ir jų įgyvendinimo“
(1998 06 25).
Iš knygos:
Baudžiamoji politika tai sudedamoji valstybės vidaus politikos dalis, kurios paskirtis yra baudžiamųjų įstatymų
pagrindu apsaugoti jos gyventojus nuo nusikalstamų kėsinimų.
Baudžiamosios politikos objektas yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį
baudžiamosios teisės priemonėmis. Kontroliuodama nusikalstamumą valstybė siekia apsaugoti gyventojų
teises ir interesus.
K skirsnis „Žmogus ir valstybė“, EŽTK, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – nustatyta valstybės pareiga
saugoti gyventojų interesus.
Šiuo metu baudžiamąją politiką teisingiau būtų suprasti kaip baudžiamųjų teisinių priemonių visumą,
sudarančią vieną iš nusikalstamumo kontrolės krypčių.
Baudžiamoji teisė sudaro baudžiamosios politikos pagrindą, nes pagal ją nustatomos nusikalstamo elgesio
ribos, formuojami baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus pagrindai, taip pat atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės ir bausmės pagrindai ir sąlygos, nustatomos galimos sankcijos. Remdamasi šiais
BAUDŽIAMOJI II seminaras

pagrindais, baudžiamoji politika nustato piliečių teisių ir laisvių gynimą , valstybės ir visuomenės institucijų
normalaus funkcionavimo ir jų apsaugos ribas.
1.2. Baudžiamosios politikos turinys
Turinį lemia tie uždaviniai, kurie keliami valstybės tam tikrame jos raidos etape. Baudžiamosios
politikos turinys nukreiptas į ateitį, į iškeltų uždavinių išsprendimą naudojant baudžiamosios teisės
priemones.
Turinį galima apibūdinti tokiais požymiais: a) baudžiamąja atsakomybe ir jos ribomis
b)pavojingų veikų kriminalizacija ir dekriminalizacija c) nusikalstamų veikų penalizacija

Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymo.
Baudžiamojo įstatymo normos numato, kokios veikos pripažintinos nusikaltimais ir su kuriais
galima kovoti baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis.
2. Baudžiamosios politikos raida
3. Baudžiamosios politikos principai
 Lygybės principas. Baudžiamieji įstatymai privalo užtikrinti , jog kiekvienas asmuo kuris
padarė nusikaltimą eatsižvelgiant į lytį, rasė , tautybę, tikėjimą etc. būtų traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn.
 Teisėtumo. Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti yra priimti įstatymai, garantuojantys
žmonių saugumą. Jie turi būti aiškiai ir tiksliai išdėstyti ir skirti visuomenės interesams
užtikrinti. Nekokybiškai paruoštas įstatymas suteikia terpę piktnaudžiauti juo.
 Humanizmo. Negalima žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis. BĮ
privalo užtikrinti humanišką elgesį su teisiamuoju. BĮ privalo užkirsti kelią tardymo, teisminio
proceso ar bausmės atlikimo metu taikyti tokias priemones , kurie nenumatyti įstatymo ir tyčia
sukelia žmogui kančias ar žemina jo orumą. Esminis humanizmo principas  valstybė ir
visuomenė asmenį, padariusį nusikaltimą, nelaiko nepataisomu. Pvz. Suteikia sąlygas
pasitaisyti.
 Niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas jei nėra įstatymo “nullum crimen, nulla
poena sine lege” -
 Atsakomybės neišvengiamumo principas – kiekvienas padaręs nusikaltimą privalo už jį
atsakyti.
 Asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizacijos principas – baudžiamosios teisės
normos turi užtikrinti, jog baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo
padarymu asmuo
 Visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai “in dubio pro reo”
 Bausmės ekonomijos principas