You are on page 1of 37

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

KONSTITUCINĖS IR ADMINISTRACINĖS TEISĖS KATEDRA

Dieninės studijų formos

II kurso 5 akademinės

grupės studentės

Gintarės Jonaitytės

KURSINIS DARBAS

MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO KONSTITUCINIAI


ASPEKTAI (KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ KONTEKSTE)

Vadovas: Prof. (HP) dr. Egidijus Šileikis


Vilnius, 2008

2
Turinys

ĮVADAS ............................................................................................................. 5

Žalos atlyginimo institutas yra vienas svarbesnių institutų teisinėje


sistemoje, nes reguliuodamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, jis
„tarnauja“ tiek Civilinio Kodekso, tiek ir įvairių įstatymų straipsniams.
Kadangi civilinė teisė siekia ne nubausti teisės pažeidėją, o išreikalauti iš jo
patirtų nuostolių atlyginimo, tai be šio instituto būtų neįmanomas
teisingumo vykdymas civilinėje teisėje. Dėl didelės savo reikšmės ir
reguliuojamų santykių gausos, materialinės ir moralinės žalos atlyginimas
kelia didelių problemų. Ypač tai pabrėžtina apie moralinės žalos atlyginimą,
nes tokios vertybės, kurios neturi materialios ir piniginės išraiškos yra labai
sunkiai įvertinamos tiek ir paties nukentėjusiojo, tiek ir teismo, kuris turi
priteisti už tokių vertybių pažeidimą tam tikrą pinigų sumą, atsižvelgdamas
į abiejų šalių interesus...................................................................................5

Taigi šio darbo tikslas yra aptarti materialinės ir moralinės žalos atlyginimo
konstitucinius aspektus. Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos tik tokios žalos
atlyginimo galimybės, todėl čia neišsiversime be civilinės teisės. Ypač daug
dėmesio darbe bus skirta moralinės (neturtinės) žalos atlyginimui, nes tai
teismams kelia gana daug problemų tiek Lietuvoje, kur tokios žalos
atlyginimo galimybė yra gana nauja, tiek ir tose šalyse, kur tokia galimybė
yra jau daug metų. Todėl darbe neišsiversime nepalyginę, kaip vienas ar
kitas klausimas yra sprendžiamas kitose šalyse............................................5

Darbe bus nagrinėjama teorinė doktrina, Konstitucinio Teimo nutarimai bei


teismų sprendimai ir kai kuriais atvejais bus pateikta kritiška darbo autorės
nuomonė dėlvienokių ar kitokių teismų sprendimų.......................................5

1.BENDRIEJI KLAUSIMAI.................................................................................6

1.1.Kilmė.................................................................................................... 6

1.2. Teisinės atsakomybės samprata.........................................................7

1.3. Materialinės ir moralinės žalos samprata............................................8

1.4. Neturtinės žalos atlyginimo problematika.........................................11

2. MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO KONSTITUCINĖ


SAMPRATA...................................................................................................17

3. NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMO PROBLEMATIKA LIETUVOS TEISMŲ


PRAKTIKOJE..................................................................................................26

3.1. Neturtinės žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose.................26

3.2 Neturtinės žalos atlyginimas už autorių ir atlikėjų teisių pažeidimus. 30

3
3.3 Neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo
atveju....................................................................................................... 32

IŠVADOS......................................................................................................... 35

LITERATŪROS SĄRAŠAS..................................................................................36

4
ĮVADAS

Žalos atlyginimo institutas yra vienas svarbesnių institutų teisinėje sistemoje, nes
reguliuodamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, jis „tarnauja“ tiek Civilinio
Kodekso, tiek ir įvairių įstatymų straipsniams. Kadangi civilinė teisė siekia ne nubausti
teisės pažeidėją, o išreikalauti iš jo patirtų nuostolių atlyginimo, tai be šio instituto būtų
neįmanomas teisingumo vykdymas civilinėje teisėje. Dėl didelės savo reikšmės ir
reguliuojamų santykių gausos, materialinės ir moralinės žalos atlyginimas kelia didelių
problemų. Ypač tai pabrėžtina apie moralinės žalos atlyginimą, nes tokios vertybės,
kurios neturi materialios ir piniginės išraiškos yra labai sunkiai įvertinamos tiek ir paties
nukentėjusiojo, tiek ir teismo, kuris turi priteisti už tokių vertybių pažeidimą tam tikrą
pinigų sumą, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesus.

Taigi šio darbo tikslas yra aptarti materialinės ir moralinės žalos atlyginimo
konstitucinius aspektus. Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos tik tokios žalos atlyginimo
galimybės, todėl čia neišsiversime be civilinės teisės. Ypač daug dėmesio darbe bus skirta
moralinės (neturtinės) žalos atlyginimui, nes tai teismams kelia gana daug problemų tiek
Lietuvoje, kur tokios žalos atlyginimo galimybė yra gana nauja, tiek ir tose šalyse, kur
tokia galimybė yra jau daug metų. Todėl darbe neišsiversime nepalyginę, kaip vienas ar
kitas klausimas yra sprendžiamas kitose šalyse.

Darbe bus nagrinėjama teorinė doktrina, Konstitucinio Teimo nutarimai bei teismų
sprendimai ir kai kuriais atvejais bus pateikta kritiška darbo autorės nuomonė dėlvienokių
ar kitokių teismų sprendimų.

5
1.BENDRIEJI KLAUSIMAI

Pradėkime nagrinėti temą, trumpai aptarę žalos atlyginimo instituto kilmę, teisinės
atsakomybės sampratą, moralinės ir materialinės žalos sąvokas bei požiūrio į šių žalų
atlyginimo kitimą.

1.1.Kilmė
Jau pirmieji teisės šaltiniai numatė galimybę kompensuoti neturtinę žalą.
“Pavyzdžiui, Dvylikos lentelių įstatymai numatė mirties bausmę už šmeižikiškų ir
įžeidžiančių dainų kūrimą ir atlikimą, o už kūno sužalojimą šalia taliono principo turėjo
būti taikomos ir piniginės baudos. Šiuo atveju piniginė bauda atliko dvejopą funkciją – ir
nubausdavo žalą padariusį asmenį, ir kompensuodavo padarytą žalą.“ 1. Romėnų teisės
klestėjimo laikotarpiu, įstatymuose (plačiąja prasme) buvo nustatyta, kad skolininkas,
neįvykdęs prievolės, netinkamai ją įvykdęs ar praleidęs prievolės įvykdymo terminą,
atsako numatyta tvarka. Pradžioje buvo numatyta asmeninė atsakomybė, t.y. skolininkas
atsakė savo asmeniu, o vėliau atsakomybė švelnėjo ir pereita prie atsakomybės turtu.
Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Jau ir
čia buvo išskiriamos dvi jos (atsakomybės) rūšys: sutartinė ir deliktinė.

„Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė du elementus: a) pozityvius nuostolius


(damnum emergens), t.y. kreditoriaus turėtas išlaidas, jo turto netekimą arba sužalojimą;
b) negautą naudą (lucrum cessans), t.y. kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis būtų
gavęs skolininkui įvykdžius prievolę“ 2. Žalos dydis buvo nustatomas remiantis
kreditoriaus interesu (lot. interesse – būti tarp), t.y. priteisiama įsivaizduojama
kreditoriaus padėtis, kurią jis būtų turėjęs, jei skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Be to, ir
romėnų teisėje buvo nustatyta, kad atsakė tik kaltas asmuo.

Ilgainiui baudžiamoji ir civilinė teisės buvo atribotos, nes buvo pripažinta, kad
bausmė yra baudžiamosios teisės sankcija, o kompensacija – civilinės teisės. Todėl
atsirado ir būtinybė atriboti turtinę ir neturtinę žalą. Be to, reikėjo nustatyti taisykles,
principus, kuriais remiantis būtų atlyginama neturtinė žala.

Taigi nuo šių laikų pradėta spręsti dilema, kaip įgyvendinti visiško žalos atlyginimo
principą, t.y. kaip apskaičiuoti nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, kad jam

1
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia.1998, Nr. 2. P 5
2
Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė // Vilnius: Justitia, 1999. P 231
2

6
būtų atlyginta nei per daug, nei per mažai. Be to, iškilo klausimas, ar apskritai įmanoma
pinigais kompensuoti žalą, padarytą vertybėms, kurių neįmanoma įvertinti pinigais?

Naujas požiūris į neturtinės žalos atlyginimą atsirado su pirmaisiais civiliniais


kodeksais. Austrijos civilinis kodeksas (1811 m.) numatė teisę reikalauti adekvačios
piniginės kompensacijos už sužaloto asmens patirtas kančias, atsižvelgiant į visas
reikšmingas aplinkybes. „1896 m. Vokietijos civilinis kodeksas nustatė, jog neturtinė žala
gali būti atitinkamai atlyginta pinigais, tačiau tik įstatymo nustatytais atvejais, o būtent –
neturtinė žala atsiradusi dėl kūno sužalojimo ar neteisėto įkalinimo, sužadėtuvių
nutraukimo su nepriekaištinga nuotaka“ 3. Nepaisant to, kad dauguma teisės teoretikų
pritarė neturtinės žalos atlyginimui, atsirado ir tokių, kurie kritikavo tokį teisinį
reguliavimą. Vienas iš tokių – žymus rusų civilistas G. Šeršenevič, kuris sakė, kad
negalima atlyginti to, kas pinigais neįvertinama. Vėliau toks požiūris į neturtinę žalą buvo
perkeltas ir į tarybinę teisę. Čia buvo remiamasi dviem pagrindiniais teiginiais:
„1.neturtinės žalos atlyginimas, būdamas buržuazinės teisės institutas nei klasiniu, nei
moraliniu požiūriu tarybinei teisei nėra priimtinas, nes dvasinių ar fizinių išgyvenimų
įvertinimas pinigais prieštarautų socialistinei moralei 2.tokia žala negali būti tiksliai
įvertinta piniginiu ekvivalentu“ 4. Beje, dar ir šiandien, kai kuriose valstybėse (Maltoje,
Norvegijoje, Turkijoje) neturtinė žala sutapatinama su bauda ir nukentėjusiajam
išmokama įstatyme nustatyto dydžio suma. Tačiau tai neatitinka civilinės teisės esmės,
kurios paskirtis yra ne nubausti, o atlyginti patirtą žalą (kompensuoti nuostolius).

1.2. Teisinės atsakomybės samprata


Negalime pradėti kalbėti apie žalos atlyginimą, neaptarę teisinės atsakomybės, iš
kurios ir kyla pareiga atlyginti žalą,

Kiekvienas žmogus naudodamasis savo teisėmis, kelia grėsmę kito žmogaus


teisėms, todėl jis turi būti įpareigotas atlyginti padarytą žalą, o tai yra ne kas kita, kaip
teisinė atsakomybė. Profesorius Stasys Vancevičius savo knygoje „Valstybės ir teisės
teorija“ kalbėdamas apie teisinę atsakomybę pabrėžia, kad tai yra „asmens pareiga iškęsti
atitinkamą teisinio pobūdžio, numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, praradimą“

33
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 5 ir 23
44
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 2
5
P 225
7
5
. Priklausomai nuo teisės šakos, praradimai ir kentėjimai gali būti įvairūs: laisvės
suvaržymas, turtiniai praradimai, pareigų netekimas etc.

Kitas teisės teoretikas Alfonsas Vaišvila išskiria pozityviąją (asmuo suvokia, kad
pažeidęs kito asmens teises turi pareigą atlyginti žalą) ir deliktinę (valstybė taiko savo
poveikio priemones teisės pažeidėjui) atsakomybę bei nurodo, kad šios dvi atsakomybės
rūšys yra neatskiriamai susijusios, t. y. „ deliktinė atsakomybė pradeda veikti ten, kur
sustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozityvioji teisinė
atsakomybė, kur konkretus asmuo ar organizacija naudojasi subjektinėmis teisėmis
nevykdydami atitinkamų pareigų (nustojo būti atsakingi). Ji siekia užtikrinti

asmens teises legalizuojančių pareigų vykdymą tais atvejais, kai tokių pareigų
vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda“ 6.

Įdomią nuomonę apie pareigą atlyginti žalą pateikia vienas žymiausių teisės
mokslininkų Hansas Kelsenas. Anot jo, atsakomybė nėra pareiga; „ji yra individo, prieš
kurį nukreiptas prievartos aktas, santykis su jo arba kieno nors kito padarytu deliktu. <...>
Individas, pagal pozityviąją teisę atlygindamas žalą, gali išvengti sankcijos. Vadinasi,
individas yra įpareigojamas ne tik nedaryti žalos kitam, - jis taip pat yra įpareigojamas,
tokią žalą padaręs, ją atlyginti. Civilinio išieškojimo sankcija konstituoja dvi pareigas:
pareigą nedaryti žalos (tai pagrindinė pareiga) ir pareigą atlyginti neteisėtai padarytą žalą
(tai pakaitinė pareiga, atsirandanti vietoje pažeistos pagrindinės pareigos). Pareiga
atlyginti žalą yra ne sankcija, o pakaitinė pareiga. Civilinio išieškojimo sankcija yra tik
tada, kai ši pareiga nevykdoma“ 7.

Taigi du pastarieji teoretikai išskiria dvi pareigas: pareigą nedaryti žalos, o jei jos
nepavyko išvengti – pareigą žalą atlyginti.

1.3. Materialinės ir moralinės žalos samprata


Ilgus metus mūsų teisė nepripažino moralinės žalos atlyginimo. Tai, manytina, buvo
didelė teisės spraga, nes dažnai, padarius teisės pažeidimą, yra pakenkiama ne tik
materialiam objektui, bet ir žmogaus psichikai, jausmams. Todėl tokios galimybės
įtvirtinimas dabartiniame Civiliniame Kodekse yra labai sveikintinas ir pažangus dalykas,
atitinkantis teisingumo ir kitų teisės principų reikalavimus. Tačiau kartu tai sukėlė ir
5
6
Vaišvila A. Teisės teorija // Vilnius: Justitia 2004. P 446
7
Kelsen H. Grynoji teisės teorija // Vilnius: Eugrimas 2002. P 127 - 128
8
nemažai problemų teismams, taikantiems šias normas, nes sunku objektyviai įvertinti
asmens išgyvenimus, kurie vieniems asmenims toje pačioje situacijoje pasireiškia
stipriau, o kitiems – silpniau. Be to, labai daug diskusijų kėlė įstatymo leidėjo įtvirtintas
maksimalus neturtinės žalos atlyginimo dydis ( šį klausimą plačiau aptarsime
tolimesniame skyriuje). Taip pat ir patys teismai labai nevienodai formuoja neturtinės
žalos atlyginimo praktiką ir tai geriausiai pailiustruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
(toliau – LAT) priimti du sprendimai panašiose bylose, kuriuos skiria tik savaitė (tai
plačiau aptarsime vėliau).

Skirtingų valstybių įstatymuose galioja dvi sąvokos šiai žalos rūšiai apibrėžti:
„moralinės žalos“ sąvoka vartojama Rusijos, Kanados, Kvebeko provincijos įstatymuose,
o „neturtinės žalos“ –Lietuvoje, Austrijoje, JAV Kalifornijos valstijoje. Kaip teigia
profesorius Valentinas Mikelėnas sąvoka „moralinė žala“ nėra teisinga ir pateikia
daugybę gana įtikinamų įrodymų, kuriuos ir pabandykime aptarti.

Visų pirma, žala yra padaroma, kai yra pakenkiama įstatymo saugomoms ir
ginamoms vertybėms – tiek turtinėms, tiek asmeninėms neturtinėms (CK 1strp. 1d.).“ Tai
reikštų, kad žala gali būti padaryta tiek teisės saugomam objektui, turinčiam ekonominę
vertę, išreikštą pinigais, tiek ir teisės saugomam objektui, kuris neturi ekvivalentiškos
išraiškos, rodančios ekonominę jo vertę. Taigi logiška, kad žala priklausomai nuo
objekto, kuriam ji padaryta, prigimties būtų skirstoma į turtinę ir neturtinę“ 8. Taigi
teisinga sakyti, jog, kai žala padaroma materialiam objektui, ji yra materialinė, o kai
pakenkiama objektui, kuris neturi materialios ir ekonominės išraiškos – neturtinė. Tiesa,
kartais dar išskiriama ir asmeninės žala, kuri apima žalą, padarytą asmens gyvybei,
sveikatai, jo dvasinei būsenai. Ši žalos rūšis turi tiek materialinės (padaryta žmogaus
kūnui ar jo daliai), tiek neturtinės (pakenkiama žmogaus dvasinei būsenai) žalos bruožų.

Antra, „moralė“ yra filosofinė kategorija. Ji padeda atskirti tai, kas yra gera ar
bloga, teisinga ar neteisinga, todėl jai žala negali būti padaroma. Žala gali būti padaryta
tik moralės saugomoms vertybėms, bet ne pačiai moralei.

Trečia, šiuolaikinė teisė saugo ir gina tiek fizinių, tiek juridinių asmenų teises,
todėl, jei įstatymuose ar kituose teisės aktuose būtų vartojama „moralinės žalos“ sąvoka,
vargu, ar pasiremdami teisės aiškinimo metodais, galėtume teigti, kad juridiniam
asmeniui gali būti atlyginama moralinė žala, nes jis jos paprasčiausiai neturi.

8
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 3
9
„Moralės“sąvoka gali būti vartojama tik kalbant apie žmogų ir jo dorovines nuostatas, o
kalbėdami apie juridinį asmenį turėtume vartoti žodį „reputacija“.

Neturtinės žalos samprata įstatymuose dažniausiai nėra pateikiama, tai daugiau


teisės doktrinos ir teismų praktikos rezultatas. Tačiau mūsų Civilinis Kodeksas pateikia
neturtinės žalos apibrėžimą: „neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti
pinigais“ 9. Taigi neturtine žala yra pakenkiama teisės ginamoms ir saugomoms
vertybėms, kurios neturi materialios išraiškos ir ekonominės vertės, tačiau civilinė teisė
jas gina turtiniais būdais. Kaip moralinė žala yra pateikiama teismų praktikoje, galime
pamatyti Rusijos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1994 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 10
„Dėl įstatymų, reguliuojančių moralinės žalos atlyginimą, taikymo kai kurių klausimų“.
„Kaip moralinė žala suprantamos dvasinės ar fizinės kančios, sukeliamos veiksmų
(neveikimo), kuriais kėsinamasi į žmogui nuo gimimo priklausančias ar įstatymo
suteiktas nematerialias vertybes (gyvybę, sveikatą, asmenybės orumą, dalykinę reputaciją,
privataus gyvenimo neliečiamumą, asmeninę ir šeimos paslaptį ir pan.) arba kuriais
pažeidžiamos jo asmeninės neturtinės teisės (teisė naudotis savo vardu, autorystės teisė ir
kitos neturtinės teisės, numatytos įstatymuose, ginančiuose teises į intelektualinės veiklos
rezultatus), arba, kurie pažeidžia turtines piliečio teises. Moralinė žala gali pasireikšti
dvasiniais išgyvenimais dėl giminaičių netekimo, negalėjimo tęsti aktyvaus visuomeninio
gyvenimo, darbo netekimo, šeimos ar gydytojo paslapties atskleidimo, tikrovės
neatitinkančių žinių, žeminančių piliečio orumą ar dalykinę reputaciją, paskleidimo,
laikino kokių nors teisių ribojimo ar atėmimo, fizinio skausmo, susijusio su suluošinimu
ar kitokiu sveikatos sužalojimu, arba dėl dvasinių išyvenimų sukeltos ligos“ 10. Taigi, kaip
matome, Teismas savo išaiškinime gana plačiai ir išsamiai apibūdino neturtinę žalą,
pabrėždamas, kad tokia žala atsiranda, kai pakenkiama žmogui nuo gimimo
priklausančioms nematerialioms vertybėms.

Kitas dalykas, kurio neįmanoma nepastebėti skaitant šį apibrėžima, yra tai, kad
Teismas išaiškinime vartoja sąvoką „pilietis“(„kurie pažeidžia turtines piliečio teises“;
„žeminančių piliečio orumą ir dalykinę reputaciją“). Todėl remiantis lingvistiniu teisės
aiškinimo metodu, galime daryti išvadą, kad neturtinė žala bus atlygintina tik asmenims,
turintiems Rusijos pilietybę. Toks išaiškinimas, manytina, yra ydingas, nes, kaip pats

9
LR Civilinis kodeksas 6.250 strp. 1d.
10
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 4 - 5
10
Teismas yra pažymejęs, kad neturtinė žala yra atlyginama tada, kai žala yra padoroma
žmogui nuo gimimo priklausančioms vertybėms. Tačiau panaudojus sisteminį teisės
aiškinimo metodą matome, kad žala nebus atlyginama ne Rusijos valstybės piliečiams.
Taigi matome, kad Teismo pozicija čia prieštaringa, nes reiškia, kad ne Rusijos valstybės
piliečiai neturi nuo gimimo priklausančių vertybių ir todėl jiems toks žalos atlyginimas
negalioja.

Bendrojoje (precedentinės) teisės sistemoje (common law) neturtinė žala yra


nustatyta,analizuojant konkrečius deliktus ir jų taikymo praktiką. “Precedentinė teisė
nenumato bendrojo, vadinamo generalinio neturtinės žalos atlyginimo delikto kaip
pažeistos teisės gynimo priemonės. Ji nustato specialius deliktus, kuriuos taikant turi būti
atlyginama ir asmeninė neturtinė žala: garbė ir orumas gali būti ginami pareiškiant ieškinį
„dėl įžeidimo žodžiu“ ir ieškinį „dėl įžeidimo raštu“; specialiu ieškiniu yra ginamos
asmens, patyrusio žalą dėl dvasinių išgyvenimų (dėl jo paties ar kitų asmenų skausmo
patirto nervinio šoko) teisės; taip pat yra ginamos ir pretium doloris solatium pažeistos
teisės bei teisės, pažado tuoktis sulaužymu. Ne mažiau svarbūs yra deliktai, nustatantys
atsakomybę už nusikaltimu padarytą neturtinę žalą – kėsinimasis į asmens turtą,
neteisėtas įkalinimas ir kiti“ 11. Taigi, čia nerasime neturtinės žalos apibrėžimo (kas
,apskritai, būdinga common law), tačiau nereiškia, kad tokia žala nėra atlyginama. Ji
atlyginama taikant deliktus, kurie tokį atlyginimą numato.

1.4. Neturtinės žalos atlyginimo problematika


Kaip ne kartą jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimas kelia nemažai
problemų, dėl kurių nesutaria tiek teisės teoretikai, tiek praktikai. Visų pirma, tai jau
anksčiau minėta diskusija, kaip galima pinigais įvertinti ir atlyginti tai, kas yra
nematerialu ir kieno vertė pinigais neišmatuojama? Šis klausimas jau buvo gana plačiai
aptartas, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimo kilmę, verta pažymėti tik tai, kad
tikriausiai visi (net ir nepritariantys neturtinės žalos atlyginimui) sutiks, kad atlyginti
neturtinę žalą, bandant kiek įmanoma tiksliau, nors ir ne visada visiškai teisingai ir tiksliai
ją apskaičiavus, yra žymiai teisingiau, nei visiškai jos neatlyginus, žinant, kad nukentėjęs
asmuo patyrė didelias dvasines kančias ir išgyvenimus.

Antra, jau pirmuosiuose civiliniuose kodeksuose buvo reikalaujama visiškai


atlyginti padarytą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę). Vsisiško nuostolių atlyginimo

11
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 5
11
principas (restitutio in integrum) įtvirtintas ir mūsų Civiliniame Kodekse (6.251strp.),
tačiau čia numatyta išimtis, kad sutartyje ar įstatyme numatytais atvejais galima ir ribota
civilinė atsakomybė. Jei atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, šis principas
pažeidžiamas, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir
baudimo funkciją. Tai, ką nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, gali
būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Ir atvikščiai – ne visiškas žalos
atlyginimas taip pat pažeistų aptariamą principą, nes civilinė atsakomybė ne visiškai
atitiktų kompensavimo funkciją. Tačiau,taikant šį principą, būtina atsižvelgti į tai, kad jis
objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, todėl kiekvienu atveju reikalaujama
teisingiausio ir tiksliausio nuostolių atlyginimo. Dėl šios priežasties kai kurie teisės
teoretikai linkę teigti, jog tai ne nuostolių atlyginimas, o šaltinis teigiamų emocijų, kurie
sušvelnina patirtus neigiamus išgyvenimus. Įstatymų leidėjas Civilinio Kodekso 6.250
strp. 2 d. nustato kriterijus, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, priteisdamas atlygintiną
sumą: „pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės
žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo kriterijus“. Be to, pabrėžtina, kad turtinė žala atlyginama tik įstatymo
nustatytais atvejais. Matome, kad nepaisant to, jog įstatymų leidėjas yra nurodęs, į ką turi
atsižvelgti teismas priteisdamas atlygintiną sumą, nurodytieji kriterijai yra vertinamojo
pobūdžio, todėl gana subjektyvūs ir tai labai aiškiai galima matyti iš kai kurių
Aukščiausiojo Teismo sprendimų, pvz. Zdanių šeimos byloje Aukščiausiasis Teismas
priteisė neturtinę žalą tiek naujagimiams, tiek ir jų tėvams, konstatuodamas,“ kad su
sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti
padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Jeigu fizinė žala
yra padaryta ką tik gimusiems naujagimiams, lauktiems šeimoje, siejant su šiuo faktu
gražias bendro normalaus gyvenimo viltis, tai pats naujagimių žalojimo faktas abiem
tėvams sukelia neigiamus ypač didelius dvasinius išgyvenimus“ 12. Po savaitės to paties
teismo priimtoje kitoje nutartyje motina teismo prašė iš Kauno 2- osios klinikinės
ligoninės priteisti jai ir jos nepilnamečiui sūnui neturtinę žalą už tai, kad ji patyrė didelius
išgyvenimus dėl medikų neteisingai diagnozuotos ligos jos sūnui, laiku neatlikų reikiamų
tyrimų, ir dėl to sekusių sunkių padarinių berniuko sveikatai, dėl kurių jis jau niekada
nebesijaus taip, kaip iki ligos. Taigi Teismas šioje nutartyje nurodė, kad „kiti asmenys
neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio

12
LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys, V. Zdanienė, G.
Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/2005
12
asmens sužalojimu, todėl ieškovė A. Daukantienė teisės reikalauti neturtinės žalos už
sūnaus A. Daukanto patirtą žalą sveikatai neturi“ 13.

Trečia, nėra vienodos pozicijos dėl atsakovo kaltės reikšmės atlyginant neturtinę
žalą. Vienose valstybėse (Šveicarija, Turkija) neturtinė žala atlyginama tik tada, kai ji
buvo padaryta tyčia, o jei ji atsirado dėl neatsargumo, tai tokias atvejais galimas tik
turtinės žalos atlyginimas. Kitose valstybėse (kurioms priklauso ir Lietuva) galioja
bendrasis principas, kad neturtinė žala atlyginama tik esant atsakovo kaltei, tačiau
įstatymo leidėjo nurodytais atvejais, galimas neturtinės žalos atlyginimas ir be atsakovo
kaltės, pvz. Civilinio Kodekso 6.266 strp.1 d. nurodyta, kad pastatų, statinių, įrenginių
savininkas atsako už jų sugriuvimą, 6.267 strp. 1 d. naminių gyvūnų ar asmens žinioje
esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas) ir kt.

Ketvirta problema yra ten, kur neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais
atvejais. Pastebėta, kad tokiose valstybėse anksčiau ar vėliau susiduriama su nepagrįsto
neturtinės žalos atlyginimo ribojimo problema. Tai susiję ir su tuo, kad laikui bėgant
keičiasi politinė, ekonominė, socialinė padėtis, o tai sąlygoja ir vertybių pasikeitimą.

Kaip jau buvo minėta, mūsų Civiliniame Kodekse (6.250 strp. 2 d.) taip pat yra
įtvirtinta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Jau pačiame
Civiliniame Kodekse yra nustatyti tam tikri neturtinės žalos atlyginimo atvejai, pvz. 6.272
strp. 3 d. nurodyta, kad už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro,
teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų be turtinės žalos atlyginama ir neturtinė žala; 6.283
strp. 1 d. nustatyta, kad „jei asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą
atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius
ir neturtinę žalą“ ir kt.

Panagrinėkime įstatymus, kad pamatytume, kokiais atvejais yra nustatytas


neturtinės žalos atlyginimas. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo
įstatyme jau pirmojo jo straipsnio pirmoje dalyje yra nustatyta, kad „šis įstatymas nustato
priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos
kompensavimą“. Toliau yra detalizuojama kokie subjektai gali reikalauti atlyginti žalą, t.
y. „teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos
kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas
priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą ar patvirtino sutartį

13
LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis c. b. A. Daukantas, A. Daukantienė v. VšĮ
Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, Nr. 3K-3-222/2005
13
dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo“ 14. Neturtinės žalos atlyginimas yra nustatytas ir
viešojo administravimo įstatyme: „Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo
administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio Kodekso ir kitų įstatymų
nustatyta tvarka15“ ; biomedicininių tyrimų etikos įstatyme: „Biomedicininių tyrimų
užsakovas ir tyrėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl tiriamojo sveikatos sužalojimo ar
tiriamojo mirties, taip pat už neturtinę žalą, atsiradusią dėl biomedicininių tyrimų, jei jie
neįrodo, kad žala atsirado dėl priežasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba
dėl tiriamojo tyčinės veikos. Biomedicininių tyrimų užsakovo ir tyrėjo padaryta žala
sveikatai, dėl gyvybės atėmimo bei dėl to atsiradusi neturtinė žala atlyginama Pacientų
teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatytais atvejais ir Civilinio kodekso
16
nustatyta tvarka“ ; žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų,
atlyginimo ir atstovavimo valstybei istatyme ir kt.

Penkta, skirtingose valstybėse nevienodai sprendžiama dėl neturtinės žalos


atlyginimo, kai ji padaryta ne asmeniui, o turtui. Daugumoje valstybių pripažįstama, kad
atlyginama tik asmeniui (jo gyvybei, sveikatai ar kitoms neturtinėms teisėms) padaryta
žala. Mūsų Civilinis Kodeksas jau minėtame 6.250 strp. 2 d. nurodo, kad „neturtinė žala
atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.“ Matome, kad, nors čia ir nėra
expressis verbis įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama ir tais atvejais, kai ji padaryta
asmens nuosavybei, t. y. turtui, tačiau sistemiškai analizuojant kodeksą matome, kad tame
pačiame straipsnyje nurodydamas į ką turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės
žalos atlyginimo dydį, įstatymų leidėjas, kaip vieną iš neturtinės žalos vertinimo kriterijų
mini padarytos turtinės žalos dydį. Taigi galime daryti išvadas, kad mūsų teisinis
reguliavimas leidžia atlyginti neturtinę žalą, kai yra pakenkiama asmens turtui.
Atsižvelgiant į visas aplinkybes turėtume sutikti, kad kai kuriais atvejais sugadinus
asmens turtą, ar asmeniui dėl padaryto nusikaltimo jo netekus, galima padaryti ne mažiau
žalos nei pakenkus jo sveikatai, ypač, jei tas turtas yra didelės materialinės ar netgi
asmeninės vertės. Todėl laikytina teisinga įstatymų leidėjo pozicija, leidžianti reikalauti
neturtinės žalos atlyginimo ir pakenkus asmens turtui.

14
Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas // Valstybės
žinios. 2005, Nr. 85-3140.
15
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 2007, Nr. 60-1945. 42 strp.
viešojo administracimo subjektų atsakomybė
16
Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas // Valstybės žinios.2000, Nr. 44-1247. 11
strp. biomedicininių tyrimų užsakovo ir pagrindinio tyrėjocivilinė atsakomybė ir jos draudimas
14
Šešta problema, kuri kelia tikrai labai daug diskusijų, yra neturtinės žalos
atlyginimas asmenims, kurie nepatyrė tiesioginio neteisėtos veikos poveikio, pvz.
žuvusiojo, smarkiai sužaloto asmens giminaičiai ir kt. Liberaliausi šiuo atžvilgiu yra
Prancūzijos teismai, kurie pripažįsta, kad neturtinė žala dėl giminaičio žūties atlyginama
ne tik artimiausiems giminaičiams, bet ir tolesnės eilės. Bet visgi daugumoje Europos
valstybių neturtinė žala yra atlyginama tik tiesiogiai nuo neteisėto veikimo (neveikimo)
nukentėjusiems asmenims.

Galėtume susimąstyti, ar tikrai toks reguliavimas yra teisingas, nes žmonės dėl jų
artimųjų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patiria didelį skausmą, nerimą,
praranda gyvenimo džiaugsmą ir pan., todėl būtų visiškai pagrįstas jų reikalavimas
atlyginti dvasinius ir fizinius išgyvenimus. Tai rodo ir pastarųjų metų Lietuvos teismų
praktika, kur pirmas sprendimas dėl žalos atlyginimo tretiesiems asmenims buvo priimtas
2005 m. garsioje dvynukų nudeginimo byloje.

Septinta, skirtingai sprendžiamas ir turtinės bei neturtinės žalos atribojimo


klausimas. Vienose valstybėse, pvz. Japonijoje, Danijoje, teismas sprendime nurodo
bendrą priteisiamą sumą, neišskirdamas, kuri dalis yra neturtinė žala, o kuri – turtinė.
Taip pat vienos valstybės (Vokietija, Šveicarija, Olandija, Norvegija) reikalauja, kad
neturtinė žala būtų atlyginta vienkartine išmoka, o kitose valstybėse ji gali būti
priteisiama periodinėmis išmokomis. Skaitydamis Lietuvos teismų sprendimus matome,
kad mūsų teismai priimdami sprendimus dėl kompensacijos atriboja turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimą. Mūsų Civilinis Kodeksas tam tikrais atvejais leidžia pasirinkti žalos
atlyginimo būdą, t. y. 6.288 strp. 3 d. nurodyta, kad „su nukentėjusio asmens suluošinimu
ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusi žala, taip pat su gyvybės atėmimu susijusi žala
atlyginama periodinėmis išmokomis arba viso žalos dydžio vienkartine išmoka“. Žalos
atlyginimo būdą pirmiausia turi pasirinkti pats nukentėjusysis, tačiau atsižvegiama ir į
skolininko turtinę padėtį. Tiek vienas, tiek kitas būdas turi savo privalumų ir trūkumų.
Pavyzdžiui, jei žala priteisiama periodinėmis išmokomis ir skolininkas tampa nemokus,
žalos atlyginimo mokėjimas gali būti nutraukiamas. Kita vertus, kaip vienas iš kriterijų, į
kuriuos atsižvelgia teismas, skirdamas atlygintiną sumą, yra skolininko turtinė padėtis,
todėl, jei skolininko turtinė padėtis paskiriant periodinius žalos atlyginimo mokėjimus,
yra gana sunki ir teismas nustato mažesnius mokėjimus, tačiau, jei dar nėra baigta mokėti
visa suma ir skolininko materialinė padėtis pagerėja, nukentėjusysis gali kreiptis į teismą,
prašydamas padidinti periodines išmokas. Šito padaryti negalima, jei yra paskirta

15
vienkartinė išmoka ir ši jau sumokėta. Vienkartinės išmokos privalumas yra tai, kad
nukentėjusysis čia jau nebepriklauso nuo skolininko mokumo.

Reikia pažymėti ir tai, kad asmeninės neturtinės vertybės gali būti ginamos ir
kitomis priemonėmis. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (CK) reglamentuodamas
specifines fizinių asmenų civilines teises, t.y. tas teises, kurios žmogui yra priklausomos
nuo gimimo ir nuo jo neatskiriamos (prigimtinės teisės), šalia turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo numato ir kitokių šių teisių gynimo būdų. CK 2.21 strp. 1 d. nurodyta, kad
„fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo
vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis, turi
teisę kreitis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius
veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą“.
Remiantis lingvistiniu teisės aiškinimu iš jungtuko „bei“ matome, kad tokiu atveju net ir
nutraukęs neteisėtus veiksmus asmuo, vis tiek neišvengia civilinės atsakomybės, t. y.
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Panašūs reikalavimai yra keliami ir pažeidus kitas
specifines fizinio asmens teises, o pažeidus asmens garbę ir orumą, reikalaujama viešo šių
faktų paneigimo. Verta atkreipti dėmesį į įstatymo leidėjo nenuoseklumą ir
prieštaringumą, reglamentuojant šiuos santykius. Civilinio Kodekso Antros knygos Antro
skyriaus pavadinimas yra „Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas“,
tačiau viename iš šio skyriaus straipsnių (o būtent 2.24strp.) nėra išskirima, kad šios
taisyklės yra taikomos tik fiziniams asmenims. Dar daugiau aštuntoje šio straipsnio dalyje
expressis verbis yra įtvirtinta, kad „šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant
pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją“. Taigi matome, kad skyriaus pavadinimas,
kuriame įtvirtinta, kad skyriuje bus kalbama apie specifines fizinių asmenų civilines teises
ir to skyriaus norma, kur minimi juridiniai asmenys, akivaizdžiai prieštarauja vienas
kitam.

Aštunta, kyla nemažai diskusijų dėl neturtinės žalos atlyginimo juridiniams


asmenims. Vienose valstybėse (Prancūzija, Rusija, Anglija) įstatymuose yra tiesiogiai
numatyta teisė juridiniam asmeniui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, kitose
valstybėse, tokia teisė pripažįstama teismų praktikos, kuri čia remiasi bendruoju civilinės
teisės principu – „kas nedraudžiama, tas leidžiama ir visišku nuostolių atlyginimo
principu, o trečiose valstybėse, pvz. Lietuvoje, juridinio asmens teisė reikalauti neturtinės
žalos atlyginimo grindžiama ir šiais principais ir expressis verbis yra įtvirtinta įstatyme –
CK 2.24 strp. 8 d. numato, kad šio straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą
asmenims normos taikomos ir juridiniam asmeniui. Daugiausia painiavos čia sukelia tai
16
(net ir tose valstybėse, kur neturtinės žalos atlyginimas juridiniams asmenims yra
tiesiogiai įtvirtintas įstatyme), kad, kai kuriose valstybėse (kaip jau buvo minėta) yra
vartojama „moralinės“, o ne „neturtinės“ žalos sąvoka. Todėl, nors iš vienos pusės
atrodytų lyg ir viskas teisinga, atlyginant juridiniam asmeniui neturtinę žalą, tačiau
vartotina „moralinės žalos“ sąvoka tarsi paneigia visą šios žalos atlyginimo esmę, kadangi
kategorijos „garbė“, „orumas“, ‚moralė“ yra būdingos tik fiziniam asmeniui. Pažymėtina,
kad reikia nemaišyti juridiniam asmeniui jo reputacijos pažeidimu padaromą žalą ir
juridinio asmens reputacijos pažeidimu to asmens darbuotojams padaromą neturtinę žalą.
„JAV ir Anglijos teismų praktikoje nekyla abejonių, kad juridinio asmens reputacija
negali būti pažeista informacija, susijusia su jos tarnautojais, pajininkais ar darbuotojais
asmeniškai, kaip ir šių garbė ir orumas negali būti pažeidžiami žiniomis, paskleistomis
apie juridinį asmenį, kuriame jie dirba ar turi turtinį interesą, nebent tos žinios būtų
tokios, kad atsižvelgiant į sąsajas tarp juridinio asmens ir jo darbuotojo, jos žeistų ir
vieną, ir kitą“ 17.

2. MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO


KONSTITUCINĖ SAMPRATA

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 strp. 2d. yra įtvirtinta:


„Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“. Iškart
pastebime, kad Konstitucijoje vartojama moralinės žalos sąvoka. Taip gali būti dėl kelių
priežasčių. Visų pirma, Konstitucija buvo priimta 1992 m., o tuo metu galiojusiame 1964
m. Civiliniame Kodekse buvo vartojama „moralinės žalos“ sąvoka. Taigi galbūt todėl
Konstitucijos rengėjai ir į Konstituciją įtraukė tokią sąvoką. Be to, Lietuva buvo visai
neseniai išsivadavusi iš Rusijos priespaudos ir visur vis dar buvo jaučiama jų įtaka, o ir
pati Konstitucija (kadangi jos projektus rengė kelios darbo grupės) buvo įvairių nuomonių
kompromiso rezultatas. Taip pat, kadangi Lietuvoje tuo metu dar nebuvo didelių įmonių,
įstaigų ir rinkos ekonomika tik pradėjo skverbtis į šalį, tai neturtinės žalos atlyginimo
juridiniams asmenims klausimas čia dar nebuvo aktualus.
17
Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 3. P 8

17
Pažymėtina, kad mūsų naujasis Civilinis Kodeksas (įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.)
buvo rengiamas, atsižvelgiant į pažangiausių šalių civilinius kodeksus, taip pat jų teismų
praktiką tam tikrais diskutuotinais klausimais. Todėl visiškai nestebina, kad Civilinio
Kodekso rengėjai, atkreipdami dėmesį į abejotiną „moralinės žalos“ sąvoką, naujajame
Civiliniame Kodekse įtvirtino „neturtinės žalos“ sąvoką. Verta atkreipti dėmesį ir į tai,
kad neturtinės žalos atlyginimas juridiniams asmenims įstatymuose buvo įtvirtintas
anksčiau, nei priimtas naujasis Civilinis Kodeksas. Jau 1994 m. priimtame Politinių
partijų ir politinių organizacijų įstatyme buvo nustatyta, kad „valstybės organai, įmonės,
įstaigos ir organizacijos, visuomeninės organizacijos, kitos politinės partijos ir politinės
organizacijos, taip pat asmenys privalo atlyginti politinei partijai ar politinei
organizacijai neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą.“

Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad


„reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti
tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik
reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos,
vystymąsį, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei
Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir
apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo,
bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės
aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į
Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra
būtina; Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems
reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes“ 18.
Laikytume, kad šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra gana diskutuotinas, nes teisė
reikalauja, kad tie patys reiškiniai tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose būtų
apibrėžiami vienodais, nes priešingu atveju kiltų didelių nesusipratimų taikant tuos aktus.
Kita vertus, Konstitucija, kaip Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, yra
aukščiausiosios galios teisės aktas, jos keitimo tvarka yra ypatinga ir gana sudėtinga (ši
tvarka nurodyta pačioje Konstitucijoje), todėl atrodytų nelogiška, kad kaskart, pasikeitus
vartojamai terminijai (o šiame pažangos ir technologijų amžiuje atsiranda vis nauji
santykiai, kuriuos reikia reguliuoti teisės normomis, o jau reguliuojami santykiai apima
dar platesnius reiškinius), reiktų keisti ir atitinkamą normą. Tada Konstitucija netektų
18
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos
žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3
straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)
18
savo esmės, kaip pastovaus, ilgalaikio, nekintamo teisės akto. Todėl šiuo atveju
Konstitucinis Teismas turėjo pasirinkti, kuriai iš minėtų teisės vertybių teikti prerogatyvą.

Konstitucijos komentare yra šitaip apibrėžiama moralinė ir materialinė žala: „žala,


padaryta turtinėms vertybėms arba asmens turtiniams interesams, laikoma materialine, o
moralinė žala – tai asmens dvasinis skausmas, sukrėtimas, psichinė trauma, emocinis
diskomfortas, depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas,
gero vardo praradimas ir pan., kurių priežastis – veiksmai, pažeidžiantys asmens,
19
privataus gyvenimo, būsto neliečiamybę, žeminantys žmogaus garbę ir orumą“ .
Moralinės žalos apibrėžime yra nurodytos vertybės, kurias pažeidus turi būti atlyginama
moralinė žala. Visos čia nurodytos vertybės yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje:
21 strp. – žmogaus asmuo neliečiamas; 22 strp. – žmogaus privatus gyvenimas
neliečiamas; 24strp. – žmogaus būstas neliečiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad visos čia
minimos vertybės yra prigimtinės žmogaus teisės, todėl tokios žalos atlyginimo gali
reikalauti kiekvienas žmogus. Pažymėtina ir tai, kad žalos atlyginimas yra vienas iš
civilinės teisės gynimo būdų, o kadangi civilinės teisės paskirtis – grąžinti šalis į iki teisės
pažeidimo buvusią padėtį ir kompensuoti patirtus nuostolius, tai žalos atlyginimas dažnai
vadinamas kompensacija.

Nagrinėjama Konstitucijos norma nustato, kad įstatymų leidėjas turi pareigą


įstatyme nustatyti, kada gali būti atlyginama materialinė ir moralinė žala. Joks
poįstatyminis aktas to negali nustatyti. KT yra pažymėjęs, „jog įstatymuose turi būti
užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, jis turi būti derinamas su
20
kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga“ . Šioje byloje KT nagrinėjo ar
neprieštarauja Konstitucijai žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir
teismo veiksmais įstatymo nuostata, kad teisę į taip padarytos žalos atlyginimą turi
asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai sulaikyti, neteisėtai nuteisti,
neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos
darbai. Tačiau tam turi būti šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, t. y. bent vienas
iš šių įsiteisėjusių procesinių sprendimų: 1.panaikinti apkaltinamąjį teismo nuosprendį
2.panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą kvotėjo, tardytojo, prokuroro nutarimą, teismo
(teisėjo) nutartį, pagal kurį asmeniui buvo paskirtas laikinas sulaikymas, sulaikymas ar
suėmimas 3.teismo sprendimas panaikinti administracinį areštą ar pataisos darbus dėl
19
Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras
20
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželioio 30 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos
žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3
straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

19
asmenį reabilituojančių aplinkybių. KT čia tyrė, ar neprieštarauja Konstitucijai tai, kad
įstatyme numatytu atveju, žala gali būti atlyginama tik tada, kai yra įsiteisėjęs procesinis
sprendimas, tai reiškia, kad, jei asmuo kreipiasi į apeliacinės instancijos teismą (o pagal
Baudžiamojo proceso kodekso 380 strp. kreiptis į apeliacinę instanciją galima iki tol, kol
nėra įsigaliojęs pirmosios instancijos teismo nuosprendis) ir šis panaikino pirmosios
instancijos teismo nuosprendį šiam dar neįsitesėjus, tai toks asmuo negali reikalauti žalos
atlyginimo. KT čia pažymėjo, kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, kur asmuo
įgyvendindamas vieną Konstitucijos jam suteiktą teisę, t.y. Konstitucijos 30 strp. 1 d.
įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, negali įgyvendinti kitos Konstitucijos jam suteiktos teisės,
t.y. 30 strp. 2 d. numatytos teisės, kad jam būtų atlyginta materialinė ir moralinė žala.
KT taip pat pabrėžė, kad valstybės pareigūnų pareiga yra saugoti ir ginti
konstitucines asmens teises ir laisves, todėl yra būtina, kad pareigūnų veiksmais padaryta
žala kiekvienu atveju būtų atlyginama.
Turėtume sutikti su tokia teismo pozicija, nes kaip teismas ir pažymėjo, toks teisinis
reguliavimas nevienodai traktavo asmenis, kurių atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis
yra įsiteisėjęs, ir kuriems toks nuosprendis dar neįsiteisėjęs yra panaikintas apeliacinės ar
kacacinės instancijos teismo ir tuo pažeidė Konstitucijos 29 strp. 1 d. įtvirtintą asmenų
lygybės principą. Tokiu reguliavimu buvo pažeisti ir dar du 30strp. įtvirtinti teisės kreiptis
į teismą ir žalos atlyginimo principai.
Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad tokie santykiai yra reguliuojami ne tik ginčijamame
įstatyme, tačiau ir Civilinio Kodekso 6.272 strp. Pažymėtina, kad remiantis šiuo
straipsniu atlyginama tik tokia žala, kuri padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų
veiksmais, susijusiais su procesinių prievartos priemonių taikymu. Be to,
„komentuojamame straipsnyje nenumatyta, kad valstybės šios srities civilinė atsakomybė
turėtų būti detalizuojama specialiu įstatymu. Todėl komentuojama norma taikoma
tiesiogiai ir nereikalinga detalizuoti. Dėl šios priežasties specialus – 1997 m. lapkričio 4
d. žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais,
atlyginimo įstatymas įsigaliojus CK neturi būti taikomas, jei neteisėti veiksmai, kuriais
padaryta žalos, atlikti po 2001 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas nuo 2002
m. birželio 7 d. neteko galios įsigaliojus 2002 m. gegužės 21 d. Žalos, atsiradusios dėl
valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymui, kuris reglamentuoja žalos
atlyginimą ne teismo tvarka“ 21.
Šiame kontekste labai svarbus dar vienas KT nutarimas, kur buvo ginčijamos to
paties straipsnio normos. Kalbėdami apie neturtinės žalos atlyginimo problematiką,
21
Ten pat.
20
minėjome, kad vienas iš diskutuotinų klausimų yra neturtinės žalos atlyginimas
tretiesiems asmenims. Taip pat sakėme, kad teismai yra neryžtingi skirdami tokiems
asmenims neturtinės žalos atlyginimą. Taigi jau minėtame žalos, padarytos neteisėtais
kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatyme yra nustatyta,
„kad tokios žalos atlyginimas yra neperduodamas ir nepaveldimas“22. KT pažymėjo, kad
Konstitucijoje nėra įtvirtinta, jog materialinės ir moralinės žalos atlyginimo gali reikalauti
tik pats tiesioginę žalą patyręs asmuo. Kaip pavyzdį jis nurodo Konstitucijos 23 strp.
įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą ir su tuo susijusių turtinių teisių apsaugos ir
gynimo imperatyvus iš kurių išplaukia, kad teisė reikalauti žalos atlyginimo gali būti
paveldima. Juo labiau, kad nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių, o šios teisės
ypatumas yra tas, kad teisė seka paskui daiktą. Kartu nurodoma, kad yra tokių atvejų, kai
teisė reikalauti žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi su tuo asmeniu, todėl negali
būti paveldima. Būtų neteisingas ir neprotingas toks teisinis reguliavimas, jei asmuo,
pažeidęs svarbiausią žmogaus teisę – teisę į gyvybę, būtų atleidžiamas nuo pareigos
atlyginti materialinę ir moralinę žalą vien dėl to, kad dėl jo paties neteisėtų ir uždraustų
veiksmų neliko teisės subjekto, kuriam turi būti atlyginama žala.
KT šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas negali
sukurti tokios teisinės situacijos, kai valstybė, dėl jos pareigūnų (kurių pareiga yra saugoti
ir ginti žmogaus teises ir laisves) atliktų neteisėtų veiksmų, galėtų išvengti pareigos
atlyginti žalą. „Tokia valstybės pozicija, jei ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų
nesuderinama ne tik su įvairiomis Konstitucijos nuostatomis (inter alia įtvirtinančiomis
šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, saugančiomis ir ginančiomis šeimą,
motinystę, tėvystę, vaikystę, kitus konstituciškai vertingus socialinius ryšius), bet ir su
pačia Lietuvos valstybės, kaip teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės,
esme, konstitucine paskirtimi ir prigimtimi“ 23.

Teismas taip pat nurodė, jog nepaisant to, ar asmuo kurio atžvilgiu buvo atlikti
neteisėti veiksmai pasinaudojo teise reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą
materialinę ir moralinę žalą ar nepasinaudojo, tai neužkerta kelio kitiems asmenims, kurie
su nukentėjusiuoju yra glaudžiai susiję (pvz. jo vaikai, sutuoktinis, tėvai, išlaikytiniai)
kreiptis į teismą su reikalavimu, atlyginti materialinę ir moralinę žalą dėl tų pačių

22
Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros veiksmais, atlyginimo
įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 104-2618,
23
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos
žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3
straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)

21
neteisėtų veiksmų, nors ir tiesiogiai jiems nepasireiškusių. Priešingu atveju, anot teismo,
būtų pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai, būtų
iškreipta žalos atlyginimo samprata, apribota Konstitucijos 109 strp. įtvirtinta teismo teisė
vykdyti teisingumą.

Šis KT išaiškinimas yra labai svarbus tuo požiūriu, kad, kaip anksčiau buvo minėta,
teismai labai nedrąsiai skirdavo žalos atlyginimą tretiesiems asmenims (prisiminkime
aptartus LAT spendimus), todėl nuo šiol teismai, remdamiesi KT suformuota doktrina,
galės napažeisdami žalos sampratos ir Konstitucijos principų, vykdyti teisingumą, ir
paskirti teisingą atlygintiną sumą.

Šiame nutarime buvo išaiškintas dar vienas diskutuotinas dalykas, t. y., ar gali
įstatymų leidėjas nustatyti minimalią ar maksimalią atlygintinos žalos sumą.
Ginčijamame Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo
veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 strp.7 d. nustatyta, kad „Atlygintinos moralinės žalos
dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“. Materialinės žalos
atlyginimas čia neribojamas minimaliom ar maksimaliom sumom, nes reikalaujama
visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo (restitutio in integrum). Kaip matome jau
pats šis principas suponuoja, kad žala (nesvarbu materialinė ar moralinė) turi būti
atlyginama visiškai, todėl tokie ribojimai pažeidžia šio principo esmę. KT pažymėjo, kad
įstatymų leidėjui Konstitucija nesuteikia teisių įstatyme nustatyti minimalių ar
maksimalių atlygintinos žalos dydžių, kurie ribotų teismą ir neleistų jam priteisti teisingo
žalos atlyginimo. Be to, šiame nutarime KT pabrėžė, kad nepaisant to, jog įstatyme nėra
numatyta, kad materialinė ar moralinė žala gali būti atlyginama, asmuo gali reikalauti
tokią žalą atlyginti, o teismas tokiu atveju turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 strp. 2 d.
ir teisingumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygiateisiškumo, protingumo,
proporcingumo ir kitus teisės principus. Tokia nuostata taip pat išplaukia ir iš
Konstitucijos 6 strp.: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas
savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Nutarime atkreiptas dėmesys į tai, kad moralinės skriaudos, kaip asmens dvasinių
išgyvenimų apskritai niekas negali atstoti, todėl, atlyginant tokią žalą, „siekiama sudaryti
materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti
tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali
atstoti“ 24.

24
Ten pat.
22
Taigi šiuo nutarimu buvo galutinai baigtos diskusijos, ar gali įstatymų leidėjas riboti
turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Manytume, kad toks teismo sprendimas yra
teisingas, nes, kaip jau minėjome, įstatymų leidėjas reikalauja laikytis visiško žalos
atlyginimo principo, o tokio principo įgyvendinimas, nustatant minimalų ar maksimalų
žalos atlyginimo dydį, yra neįmanomas, nes pirmu atveju gali būti laikoma kaip
nepagrįstas praturtėjimas, jei minimali suma yra didesnė už pažeidimo mastą; o antru
atveju tikroji žala gali būti žymiai didesnė, nei įstatyme nustatyta maksimali riba. Tik
tokiu atveju teismas galės įgyvendinti Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus – vykdyti
teisingumą ir priimti teisingą sprendimą.

Kita vertus, tai labai išplėtė teismo galias, nes neturtinės žalos priteisimas priklauso
nuo teismo (teisėjo) nuožiūros, o tai yra gana subjektyvu ir neleidžia nusistovėti vienodai
praktikai. Tai labai gerai galime pamatyti teismų sprendimuose, kur skirtingų grandžių
teismai toje pačioje byloje priteisia gana skirtingo dydžio žalos atlyginimus. Tačiau
negalime teigti, kad teismai čia yra visiškai laisvi, nes, skirdami žalos atlyginimo dydį, jie
privalo vadovautis Civilinio Kodekso 6.250 strp. 2 d. ir 6.282 strp. įtvirtintais neturtinės
žalos piniginio įvertinimo orientyrais, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principais.

Kitas mūsų nagrinėjamos temos kontekste svarbus KT nutarimas yra susijęs su gana
specifiniais santykiais, t.y. žalos, padarytos aplinkai (o šioje byloje konkrečiai miškams)
samprata. Čia buvo nagrinėjamas klausimas, ar Konstitucijos 23 strp. įtvirtintam
nuosavybės neliečiamumo principui neprieštarauja Vyriausybės nutarimo (1994 m.
rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329) nuostata, kad „už padarytą miškams žalą išieškotos
<...> lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą <...>,
kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais
veiksmais“. KT šiame nutarime dar kartą pažymėjo, kad konstitucinė nuosavybės teisė,
suteikianti savininkui diskreciją savo nuožiūra ir interesais valdyti, naudoti ir disponuoti
jam nuosavybės teise priklausantį turtą, nėra absoliuti. Ją įgyvendindamas savininkas
privalo laikytis Konstitucijos 28 strp. įtvirtintos nuostatos, kad „Įgyvendindamas savo
teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra nustatyti tam tikri nuosavybės teisės
ribojimai miškų savininkams dėl ypatingos ekologinės, socialinės ir ekonominės miškų
reikšmės. Teisės aktai, reguliuojantys, miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teises,

23
nustato jiems tam tikras specialias pareigas: saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir
kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais
būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško
žemėje, išsaugoti biologinę įvairovę ir pan. Šios nuostatos išplaukia iš Konstitucijos 54
strp. „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų
gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami,
taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos
gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti
augaliją ir gyvūniją“. Reikia pažymėti, kad miškas yra ypatingas gamtos turtas, nes,
darant žalą miškui, yra pakenkiama tiek gyvūnijai, tiek augalijai, tiek orui. Todėl tiek
valstybiniam, tiek privačiam miškui turi būti skiriama ypatinga apsauga.

Tame pačiame Vyriausybės nutarime yra nustatyta, kad „fiziniai ir juridiniai


asmenys yra materialiai atsakingi, jei jie miškų fondo žemėse neteisėtai nukerta ar
sužaloja medžius ir krūmus, sunaikina arba sužaloja mišką, miško kultūras, sėjinukus arba
sodinukus miško daigynuose. Materialinė atsakomybė taip pat numatyta už kitus
neteisėtus veiksmus“25. Be to, asmenys, padarę žalą miškams, atlygina ją nepriklausomai
nuo to, ar yra traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

KT pažymėjo, kad jau minėta Konstitucijos 54 strp. 2 d. nuostata yra teisės normų
dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimo konstitucinis pagrindas. Čia yra
įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti
nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai ir, suprantama, miškams.
Be to, ši norma suponuoja atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat
padarytos miškui žalos atlyginimo teisines prielaidas.

Atkreiptinas dėmesys, kad miškų įstatyme kalbama tik apie trečiųjų asmenų
padarytą žalą, o apie miškų savininkų padarytą žalą aplinkai, kai jie savavališkai kerta
jiems nuosavybės teise priklausantį mišką, nieko neužsimenama. Privataus miško
savininkas savavališkai kirsdamas jam nuosavybės teise priklausantį mišką pažeidžia ir
įstatymo ar poįstatyminio akto nustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, ir
padaro žalą aplinkai.

25
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos
Vuriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4
punkto 3 pastraipos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 1998, Nr. 52-1435)

24
KT pažymėjo, kad žalos atlyginimas (civilinė atsakomybė) yra turtinė prievolė, kur
viena šalis turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, o kita – pareigą padarytą žalą atlyginti.
Taigi turi būti du skirtingi teisės subjektai, o ginčijamu atveju miško savininkas pats sau
turėtų atlyginti nuostolius. Dėl šios priežasties KT pripažino, kad Vyriausybės nutarimo
punktas, kur reikalaujama privačių miškų savininkams jų pačių miškuose pačių savininkų
neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų
miškų auginimo fondą prieštarauja Konstitucijos 23 strp. 1d. ir 2 d.

Turėtume sutikti, kad toks KT sprendimas atrodo visiškai nelogiškas. Visame


nutarime KT kalbėjo apie tai, kad pagal Konstitucijos 54 strp. valstybė turi skirti ypatingą
dėmesį aplinkos apsaugai, o ypač miškui kaip vienam iš pagrindinių gamtos turtų. Taip
pat buvo pažymėta, kad konstitucinė nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ji gali būti
ribojama dėl visuomenės poreikių. Be to, galiojantys teisės aktai numato tiek valstybinių,
tiek privačių miškų savininkams tam tikras specialias pareigas, susijusias su miškų
apsauga, t. y. mažinti neigiamą poveikį aplinkai, išsaugoti biologinę įvairovę, racionaliai
ūkininkauti miško žemėje ir pan. Taigi atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, atrodytų
logiška ir teisinga, kad ir pats savininkas neteisėtais veiksmais padaręs žalą miškams, turi
pareigą ją atlyginti. Be to, miškas kaip sveikatos, teigiamų emocijų šaltinis yra visos
visuomenės turtas, todėl pats savininkas savavališkai neturi teisės jo naikinti.

Atrodo, kad KT sprendimą pripažinti tokią nuostatą prieštaraujančią Konstitucijos


23 strp 1 d. ir 2 d. lėmė tai, kad civilinė atsakomybė galima, kai yra dvi prievolinių
santykių šalys, tačiau šiuo atveju, manytume, teisingiau būtų, kad prievolės šalys čia yra
miško savininkas (kaip skolininkas) ir visai visuomenei atstovaujanti valstybinė
institucija, atsakinga už aplinkos (ar atskirai miškų) apsaugą (kaip kreditorius). Be to,
paskutinis KT teiginys šioje byloje buvo toks, kad „nagrinėjamos bylos kontekste svarbu
yra tai, kad miško savininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai, todėl
atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju atitinkama aplinkos
apsaugos institucija turi teisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą.“ Taigi tokiu
teiginiu KT parodo, kad čia jau yra kitos šalys, t. y. dvi skirtingos šalys, nei prieš tai
buvusiame teismo teiginyje, kur skolininkas ir kreditorius buvo sutapatinami. Todėl
manytume, kad tokiais argumentais KT prieštarauja pats sau.

Laikytume, kad vieninteliu teisingu ir logišku argumentu pripažinti ginčijamą


nuostatą prieštaraujančią minėtoms Konstitucijos normoms, būtų tai, kad toks teisinis
reguliavimas yra nustatytas Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, o

25
pačioje Konstitucijoje expressis verbis yra nustatyta, kad nuosavybės teisiniai santykiai
visuomenės poreikiams gali būti ribojami tik įstatymais. Tačiau KT šioje byloje į šį
argumentą visiškai neatsižvelgė.

3. NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMO PROBLEMATIKA LIETUVOS


TEISMŲ PRAKTIKOJE

Jau aptarėme materialinės ir moralinės žalos kilmę, jos raidą, sąvokas, problematiką
bei tai, kaip ši žala yra suprantama konstitucinėje teisėje – Konstitucijoje, atitinkamo
Konstitucijos straipsnio komentare bei KT nutarimuose. Todėl dabar panagrinėkime
anksčiau iškeltas materialinės ir moralinės žalos atlyginimo problemas Lietuvos teismų
praktikoje, t. y. kaip mūsų teismai sprendžia tokias bylas ir kokią praktiką formuoja žalos
atlyginimo doktrinoje. Kadangi tiek Civiliniame Kodekse, tiek atitinkamuose
įstatymuose yra gana daug normų, kurios numato materialinės ir moralinės žalos
atlyginimą, o viename iš nagrinėtų KT nutarimų buvo pažymėta, kad nukentėjusysis gali
bet kuriuo atveju, t. y. nepaisant to, ar tokios žalos atlyginimas yra įtvirtintas įstatyme,
turi teisę, tiesiogiai remdamasis Konstitucija, reikalauti tokios žalos atlyginimo ir teismas,
jei nukentėjusysis įrodys, kad tokią žalą jis išties patyrė, turi pareigą priteisti tokios žalos
atlyginimą (tiek materialinės, tiek moralinės).

Pasirinkime keletą Konstitucijos vertybių ir panagrinėkime, kaip bendrosios


kompetencijos teismai sprendžia žalos atlyginimo klausimus, pažeidus šias vertybes.
Manytume, kad įdomiausi ir problemiškiausi yra šie atvejai: 1.neturtinės žalos
atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose 2.neturtinės žalos atlyginimas už autorių teisių
pažeidimus 3.neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju.
Atkreiptinas dėmesys, kad čia kalbėsime tik apie neturtinės žalos atlyginimą, nes
materialinės žalos atlyginimas teismams nekelia daug problemų.

3.1. Neturtinės žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose


„Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į
sveikatą, tačiau ši teisė pagal esmę ir turinį, be jokios abejonės, yra prigimtinė,
neatimama asmeninė kiekvienam individui nuo gimimo priklausanti teisė, o sveikata, kaip
psichinės ir fizinės gerovės būsena, savo ruožtu yra suvoktina kaip viena iš pagrindinių ir
brangiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios teisinei apsaugai turėtų būti skiriamas
ypatingas dėmesys, o jos pažeidimus patyrusiam asmeniui užtikrinamas ir garantuojamas

26
veiksmingas teisinis atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo mechanizmas“ 26.
Reikia pažymėti, kad neturtinės žalos, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo ar gyvybės
atėmimo atveju, atlyginimas yra naujas mūsų teisės sistemoje. Tokios žalos atlyginimas
buvo įtvirtintas tik naujajame Civiliniame Kodekse (6.283 strp. – žalos atlyginimas
sveikatos sužalojimo atveju ir 6.284 strp. – atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo
atsiradusią žalą). Abi šios normos yra bendrosios ir taikomos tada, jei tokių santykių
nesureguliuoja specialūs įstatymai – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų
socialinio draudimo įstatymas ir kiti. Be to, Civilinio Kodekso 6.285 strp. yra specialioji
norma, kuri reglamentuoja žalos atlyginimą fiziniams asmenims, kuriems nėra suėję
keturiolika metų, sveikatos sužalojimo atveju.

Nors tiek Civilinio Kodekso 6.250 strp. 2 d. (Teismas, nustatydamas neturtinės


žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį,
padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus), tiek CK 6.283 strp. 2 d. (Nuostolius
šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs
asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota ir su sveikatos grąžinimu susijusios
išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens
priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo
išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) ar CK 6.284 strp.2 d.
(Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta
mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam)
nustato, į ką turi atsižvelgti teismas, skirdamas žalos atlyginimo dydį, tačiau būtent
priteisiamos žalos dydis ir kelia didžiausias problemas teimams, nagrinėjantiems žalos
atlyginimo bylas, kadangi tiek skirtingų instancijų teismai, tiek tas pats teismas tik
skirtingose bylose, priteisdamas atlyginamą sumą, prerogatyvą suteikia skirtingiems žalos
vertinimo kriterijams. Geriausias pavyzdys, ilistruojantis šiuos žodžius, yra byla N.
Žungailienė v. UAB „Vilniaus troleibusai“. Pirmosios instancijos teismas čia visiškai
patenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė 300 000 litų. „Priimdamas tokį sprendimą,
teismas atsižvelgė į „patirtų sužalojimų sunkumą, dideles ieškovės kančias, atsižvelgė į
tai, kad išliko rimti fiziniai ir estetiniai ieškovės sveikatos ir išvaizdos pakenkimai,
sukeliantys skaudžius išgyvenimus ieškovei, ypač atkreipė dėmesį į dėl sužalojimo
pasikeitusį ieškovės gyvenimo būdą (negalėjimą užsiimti profesine veikla, kūryba),

26
Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai remiantis Kietuvos
teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63
27
27
išsilavinimą bei praktinę kūrybinę veiklą iki sužalojimo“ . Be to, teismas atsisakė
mažinti žalos dydį, nes atsakovas nepateikė įmonės sunkios materialinės padėties
įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sumažino atlyginamos žalos dydį iki 50 000 litų,
nes, anot jo, pirmos instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovei padarytos žalos pasekmes
ir visiškai neįvertino sunkios atsakovo padėties. Kasacinės instancijos teismas nurodė,
kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 strp. 2
d. numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. teismai neatsižvelgė į
visumą tų aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovės patirtus
dvasinius išgyvenimus, o apeliacinės instancijos teismas – iš esmės rėmėsi tik sunkia
atsakovo turtine padėtimi. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad atsakovas – UAB
„Vilniaus troleibusai“ yra juridinis asmuo, pelno siekianti įmonė, todėl jos turtinė padėtis
(turimos skolos) <...> negali būti pagrindas žymiai mažinti atlygintinos neturtinės žalos
dydį.

Šis nutarimas yra labai svarbus tuo požiūriu, kad nurodė orientyrus, į ką turi
atsižvelgti teismai, priteisdami atlygintiną neturtinę žalą, be to, kiek jie turi atsižvelgti į
atsakovo turtinę padėtį. Tai svarbu ir patiems ieškovams, besikreipiantiems į teismą su
reikavimu priteisti neturtinę žalą, nes iki tol viena iš priežasčių, kodėl teismai labai
nevienodai nustatydavo atlygintinos žalos dydį, buvo paties ieškovo reikalavime nurodyta
suma, kurios teismai negalėjo viršyti. Be to, skirtingi asmenys ieškinyje nevienodai
įvertina jiems padarytą žalą, nes vieniems toks pats pažeidimas gali sukelti skaudžius
išgyvenimus, o kitiems pasireikšti tik nežymiai.

Šis nutarimas taip pat padėjo išspręsti ir iki tol teisės doktrinoje vykusią diskusiją,
nes reikalavimas atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį sukelia dviejų konstitucinių vertybių
konflikto grėsmę, ypač, kai žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra sudėtinga. Tokiu
atveju patyręs žalą asmuo gali kelti lygybės įstatymui klausimą. „Šioje vietoje būtų
tikslinga atsigręžti į vadinamąją pataisomojo teisingumo teoriją,kuri, nepaisant to, kad
buvo iškelta ir gvildenta gana seniai, t. y. dar filosofo Aristotelio laikais, o vėliau plėtota
ir kitų mokslininkų, tampa aktuali ir šiuolaikinėmis sąlygomis, pagrindžiant kaltininko
turtinės padėties įvertinimo ar neįvertinimo būtinumą nustatant kompensacijos
nukentėjusiajam asmeniui dydį. Ši teorija bendriausiu požiūriu teigia, kad „yra nesvarbu
doras žmogus apgavo niekšą ar, atvirkščiai, ir ar dėl svetimavimo kaltas žmogus yra
geras, ar blogas; teisei svarbu tik padaryros žalos skiriamieji bruožai, ir ji vienodai

2727
LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis c. b. N. Žungailienė v. UAB “Vilniaus troleibusai,
Nr. 3k-3-371/2003
28
traktuoja tiek kaltininką, tiek auką, tiek pažeidėją, tiek nukentėjusįjį“ 28. Teisei svarbu yra
tik prieš ją esančios dvi šalys, iš kurių viena nepagrįstai praturtėjo, o kita patyrė
nuostolius. Tačiau, jei remsimės vien tik šia teorija, bus pažeistas kitas konstitucinis
principas, t. y. teisingumo reikalavimas, kuris šiuo atveju reikalauja priteisti iš atsakovo
tokio dydžio kompensaciją, kad kiek įmanoma geriau būtų atlyginta žala nukentėjusiajam
ir pats atsakovas nepatirtų labai neigiamų padarinių. Tai yra bendroji nuostata, kurios
teismai turėtų laikytis, tačiau sveikatos sužalojimo bylos šiuo atveju yra tarsi išimtys, nes
čia esminiu kriteriju laikoma sveikatos sutrikdymo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai ir
fiziniai išgyvenimai. Būtent tokiu kriterijumi vadovavosi ir kasacinis teismas jau minėtoje
N. Žungailienės byloje.

Kita garsi ir nagrinėjamai temai svarbi byla yra Zdanių šeimos byla versus
Marijampolės ligoninė. Čia, analogiškai jau aptartai bylai, apeliacinis teismas sumažino
pirmos instancijos teismo priteistą atlygintiną sumą. Apeliacinis teismas motyvuodamas
savo sprendimą perpus sumažinti neturtinės žalos dydį rėmėsi atsakovo turtine padėtimi,
kad ligoninė ir taip jau yra įsiskolinusi, o išmokėjus tokią sumą nukentėtų ir kitų ligonių
interesai. Be to, teismas atsižvelgė ir į visos visuomenės pragyvenimo lygį, t. y. tai, kad
didžioji dalis Lietuvos gyventojų vieno milijonų negalėtų uždirbti per visą savo amžių.
Manytume, kad paskutinis teismo argumentas yra visiškai nelogiškas, nes teismas,
priteisdamas atlygintiną sumą, turi atsižvelgti ne į visuomenės pragyvenimo lygį, o į CK
ir teismų praktikoje nurodytus kriterijus. Be to, ir kasacinis teismas pasakė, kad į tokias
aplinkybes reikia atsižvelgti tik tada, kai ieškinys yra reiškiamas valstybei.

Kasacinis teismas čia taip pat pabrėžė, kad „žalą padariusio asmens turtinė padėtis
sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant
neturtinės žalos dydį“ 29.

Čia buvo nustatyti ir dar keli kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, priteisiant
neturtinę žalą, t. y. „fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet
neišvengiamai vertina ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas
paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir
išlikimu, t.y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu“ 30. Taigi teismas šiuo atveju atsižvelgė ne

28
Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai remiantis Kietuvos
teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63. P. 124
29
LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys, V. Zdanienė, G.
Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/2005
30
Ten pat.
29
tik į jau patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus, bet ir į tokius, kurie laukia berniukų
ateityje.

Kalbant apie kaltę sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo bylose, svarbu tai, kad
žala dažniausiai čia yra padaroma medicinos darbuotojų veiksmais. Jiems yra keliami
didesni, reiklesni elgesio standartai, todėl teismai tokiose bylose turi analizuoti už žalą
atsakingų asmenų veiksmų ir keliamų jų elgesiui standartų reikalavimus. Anot kasacinio
teismo, „naujagimių nepriežiūra, pasireiškusi juos padedant ir ilgesniam laikui paliekant
ant per karšto pagrindo, nuo kurio gaunami gyvybei pavojingi kūno nudegimai, pagrįstai
buvo įvertinti kaip aiškus rūpestingumo neužtikrinimas“. Taigi šioje byloje visų instancijų
teismai atsižvelgė į šiuos reikalavimus.

Baigiant kalbėti apie žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo


bylose, reiktų paminėti ir tai, ką Aukščiausiasis teismas pasakė byloje A. Mileris v. VŠĮ
Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, kur teismas pažymėjo, kad CK 1.5
straipsnyje nustatyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai kaip
reglamentavimo priemonė taikomi tik tada, kai nustatytos tik bendrosios elgesio taisyklės:
„nurodyti principai taikomi kaip teisės spragų užpildymo priemonė, bet šiuo atveju yra
pakankamai teisiškai sureguliuoti klausimai ir egzistuoja teismų praktika tiek kaltės, tiek
žalos dydžio klausimu. Paminėti teisės principai šiuo atveju neturi būti taikomi kaip teisės
aiškinimo ar kolizijų šalinimui skirta priemonė“ 31. Taigi teismas pabrėžė, kad ir bendrieji
teisės principai turi būti taikomi protingai.

3.2 Neturtinės žalos atlyginimas už autorių ir atlikėjų teisių pažeidimus


Dabartiniame technologijų pasaulyje dažnai pasitaiko autoriaus teisių pažeidimų,
todėl panagrinėkime tokių bylų problematiką.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ATGTĮ) 14 straipsnyje yra


nurodytos autoriaus asmeninės neturtinės teisės. Tai teisė reikalauti pripažinti kūrinio
autorystę, reikalavimas asmeniui, bet kokiu būdu naudojančiam jo kūrinį, nurodyti
autoriaus vardą ar jo nenurodyti, arba nurodyti autoriaus pseudonimą, teisė reikalauti
neiškraipyti kūrinio ar jo pavadinimo, nedaryti kitokių pakeitimų, kitaip nepažeisti
kūrinio neliečiamumo. Šias pareigas pažeidus, pažeidžiamos ir autoriaus asmeninės
neturtinės teisės: autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą, teisė į kūrinio neliečiamumą. Už
tokių teisių pažeidimus galima reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šalia to

31
LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis c.b. A. Mileris, V. Kilipienė v. VšĮ Šiaulių rajono
pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., Nr. 3K-3-511/2004
30
gali būti taikomi ir specifiniai autoriaus teisių gynimo būdai nurodyti ATGTĮ
77straipsnyje: teisių pripažinimas, įpareigojimas nutraukti neteisėtus veiksmus, uždrausti
atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės ar atsirasti žala, atkurti
pažeistas asmenines neturtines teises, išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi
kūriniu, sumokėti kompensaciją ir kita.

Iki įsigaliojant 1999 m. ATGTĮ neturtinės žalos atlyginimas buvo galimas tiek už
autoriaus turtinių teisių, tiek už jo neturtinių teisių pažeidimus, o įsigaliojęs naujas, t. y.
1999 m. ATGTĮ numatė neturtinės žalos atlyginimą tik už autorių asmeninių neturtinių
teisių pažeidimus.

Tokiose bylose yra nustatyti specifiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismai,


priteisdami atlygintiną žalos dydį. Tai autorių teisių pažeidimo pobūdis, pažeidėjo kaltės
laipsnis ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, byloje G. Stulpinienė v. A. Andrišiūnas ir kt.
atsakovas pasivadinęs G. Stulpinienės straipsnio bendraautoriumi ir pakeitęs straipsnio
pavadinimą ir vieną sakinį, išspausdino straipsnį mokslo leidyje. Ieškovė, t.y. straipsnio
autorė G. Stulpinienė kreipėsi į teismą su prašymu pritesti jai 10 000 litų neturtinės žalos
atlyginimą už autoriaus teisių pažeidimus. Tačiau teismai, atsižvelgdami į tai, jog mokslo
žurnalas buvo išspausdintas nedideliu tiražu (vos 250 egzempliorių), sumažino netirtinės
žalos atlyginimo dydį iki 500 litų, t. y. minimalios įstatyme numatytos sumos.

Kitoje byloje R. Šileika v. UAB „Faris“, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu


priteisti jam 7000 litų neturtinės žalos atlyginimo, už tai, kad atsakovas UAB „Faris“, kur
jis anksčiau dirbo fotokorespondentu, keturiolika kartų išspausdino jo fotonuotraukas,
nenurodydamas autoriaus vardo. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad, nepaisant to, jog
nuotraukos buvo padarytos atliekant tarnybinę užduotį, tačiau nuotraukų autorius vis tiek
turi į savo kūrinį asmenines neturtines teises. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su
tokiu sprendimu ir papildomai nurodė,kad darbo sutartyje nebuvo nurodyta, jog ieškovas
atsisako teisės į autoriaus vardą. Tačiau kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad
teismai paskyrė netinkamą teisės pažeidimo ištaisymo būdą. Aukščiausiojo teismo
kolegija konstatavo, jog „esant tokiai situacijai, kai turtinės teisės priklauso atsakovui
<...>, o ieškovas turi tik neturtines teises <...> reikalinga įpareigoti paskelbti kur ir kada
buvo patalpintos nuotraukos be autoriaus vardo, bet ne spausdinti iš naujo ginčo
fotonuotraukas. Todėl dalyje dėl pažeidimo ištaisymo būdo pirmosios instancijos teismo

31
sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keičiami“ 32. Teismų priteistas
neturtinės žalos atlyginimo dydis (7000 litų) liko nepakeistas.
Labai įdomi ir nagrinėjamu požiūriu svarbi yra Aukščiausiojo teismo 2007 m.
balandžio 11 d. nutartis, kur ieškovai prašė prieteisti turtinę ir neturtinę žalą už tai, kad
atsakovai sudarydami ir išleisdami moksleiviams geografinius leidinius, panaudojo
ieškovų kontūrinius žemėlapius nenurodę autoriaus vardo ir taip pažeidė autorines teises.
Kasacinis teismas konstatavo, kad „kontūrinių žemėlapių sudarymas yra nulemtas
objektyvios tikrovės tikslaus atvaizdavimo, todėl kai yra atvaizduojami tie patys objektai,
neišvengiamai kiekvienas darbas atrodys panašus ar net tapatus“ 33.Taigi nepaisant tam
tikrų panašumų negalima konstatuoti, kad tai buvo būtent ieškovių kūriniai. Todėl autorių
teisės čia negali būti ginamos. Šioje byloje labai svarbu ir tai, ką teismas pasisakė dėl
tinkamo atsakovo. Tai yra teisėjų kolegija konstatavo, kad čia svarbu ne tik asmens
tiesiogiai pažeidusio autoriaus teises atsakomybė, bet ir leidyklos, kuri tą leidinį išleido.
Teimas pažymėjo, kad „leidyklai, kaip juridiniam asmeniui, kuris savo veikloje tiesiogiai
susiduria su autorių teisių objektais ir atitinkamai autorių teisėmis, keliami didesni
rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi reikalavimai, todėl, priėmusi tam tikrą
kūrinį išleisti, leidykla turėjo pareigą įsitikinti, ar kūrinį pateikusiam asmeniui priklauso
autoriaus ar leidybos teisės, nes kiekvienas, kuris naudojasi kieno nors suteikta teise,
privalo būti įsitikinęs tos teisės naudojimo teisėtumu“34. Taigi šiuo atveju už autoriaus
teisių pažeidimus turi atsakyti tiek asmenys tiesiogiai pažeidę autoriaus teises, tiek
leidykla, kuri nesilaikė visų jai keliamų reikalavimų.

3.3 Neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju


Kitos asmeninės neturtinės teisės, kurias pažeidus reikalaujama turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo, yra asmens garbės ir orumo pažeidimai. Šios teisės laikomos
prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir yra įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnyje.
Pažymėtina, kad ši teisė ginama ne tik reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, bet ir
reikalaujant teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą
ir neatitinkančius tikrovės. Be civilinės teisės (reglamentuoja CK 2.24 strp.) asmens garbę
ir orumą gina ir baudžiamoji teisė (reglamentuoja baudžiamojo kodekso 154
strp.šmeižimas ir 155 strp. įžeidimas). Be to, nagrinėjamo straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta

32
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis c. b. Lietuvos autorinių teisių gynimo
asociacijos agentūra ir kt. v. UAB „Faris“, Nr. 3K-3-415/2000
33
LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. K. M. leidykla „Briedis“, M. B., V. J., R.
M., A. L. v. J. K. leidykla „Saulabrolis“, UAB „Arlila“, S. D., Nr. 3K-3-48/2007
34
Ten pat.
32
nuostata, kad „visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją
žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą
turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti
duomenys neatitinka tikrovės, taip pat, kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar
duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti
tuos duomenis pateikusį asmenį“. Čia svarbu pabrėžti, jog reikia nepainioti nagrinėjamo
straipsnio su CK 2.23 strp, kur yra ginama teisė į privatų žmogaus gyvenimą ir jo
slaptumą, nes pastaruoju atveju paskleidžiama teisinga informacija apie asmenį, tik
pažeidžiant jo teises į privatų gyvenimą, kurios taip pat yra konstitucinės (įtvirtintos
Konstitucijos 22 trp.), o mūsų nagrinėjamu atveju yra paskleidžiama išgalvota,
pramanyta, netikra, t. y. tikrovės neatitinkanti informacija. Be to, reikia nemaišyti, kada
yra paskelbiama ne informacija, o nuomonė, nes nuomonei netaikomi tiesos kriterijai, o
reikšti nuomonę yra viena iš konstitucinių žmogaus teisių (įtvirtinta Konstitucijos 25
strp.). Byloje K. Deltuva v. B. Masaitienė teismas apibrėžė, ką teismai turėtų laikyti kaip
žinias, ir ką – kaip nuomonę. Taigi anot teismo „žinia yra informacija apie faktus ir jų
duomenis, t. y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa. Ją galima
užtikrinti patikrinimo ir įrodymo priemonėmis. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir
duomenų vertinimas, požiūris, mintys, idėjos,pastabos apie žinias, susijusias su tikrais
35
įvykiais“ , todėl nagrinėjamoje byloje atsakovės apibūdinimas ieškovą kaip vagį
laikytinas žinia, nes tokius faktus galima patikrinti. Be to, byloje teismas pasakė ir tai, kad
net, jei ir nebuvo konkrečiai pasakyta asmens vardas ir pavardė, tačiau iš kitų aplinkybių
aišku apie kokį asmenį kalbame, tai laikytina asmens garbės ir orumo pažeidimu.
Svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje yra konstatuojama, jog iš spaudos
negalima reikalauti visiško tikslumo, o galima reikalauti tik elgtis sąžiningai. Šiuo
klausimu yra svarbi Aukščiausiojo teismo byla B. Kaplanas v. Laikraštis „Respublika“ ir
kt. Teismas pažymėjo, kad tokiose bylose, kur ginčijama, kad atsakovas, t. y.
informavimo priemonės, paskelbė asmens garbę ir orumą pažeidžiančius duomenis,
reikalaujama tinkamai įvertinti dviejų konstitucinių vertybių – informacijos laisvės ir
asmens garbės ir orumo santykį. Kaip teismas nurodė, tokiu atveju reikia atsižvelgti į tris
Konstitucijos nuostatas, t. y. 21 strp. 1 d. „žmogaus orumą gina įstatymas“ ir 3 d.
draudžiama žeminti žmogaus orumą, 25 strp. 2 d. įtvirtinantį, kad „žmogui neturi būti
kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, todėl, anot teismo, čia turi būti
ieškoma konstitucinių vertybių pusiausvyros. Teismas čia pasakė, kad teisė vienodai gina

35
LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis c.b. K. Deltuva v. B. Masaitienė, Nr. 3K-3-
747/2001
33
visus žmones ir čia turi būti vadovaujamasi „normaliai jautraus, o ne hiperjautraus
asmens orumo gynimu“ 36, nes priešingu atveju tai reikštų privačios cenzūros įvedimą.
Taigi teismas nurodė, jog „iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o galima
reikalauti tik elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos,
siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti
informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo
priemonei taikyti teisinę atsakomybę. Asmens orumo ir garbės suabsoliutinimas kartu
reikštų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir
visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro
žmogaus privataus gyvenimo sferą“. 37 Taigi ši Aukščiausiojo teismo nutartis yra labai
svarbi tuo požiūriu, kad nurodė, kaip turi elgtis visuomenės informavimo priemonės, kad
nepažeistų asmens garbės ir orumo. Be to, nustatydamas, kad iš informavimo priemonių
nereikalaujama visiško tikslumo, o reikalaujama tik to, kad pateikiama informacija būtų
kiek įmanoma patikrinama, užkirto kelią ieškovams dėl menkiausio informasvimo
priemonės netikslumo kreiptis į teismą ir reikaluati turtinės ie neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinio kodekso komentaras nurodo, kaip tokiu atveju gali pasireikšti asmens
turtinė žala. Tai asmens gydymo išlaidos, jei dėl pakleistos melagingos informacijos
asmuo patyrė psichologinę traumą, negautomis pajamomis, jei dėl tokių duomenų jis
buvo atleistas iš darbo ir kita.
Svarbu pažymėti ir tai, kad gindami tokias teises, asmenys pirmiausia turi prašyti
tokius duomenis paskleidusių asmenų paneigti šią informaciją ir tik tada, jei atsisakoma
tai padaryti, asmuo gali kreiptis į teismą su tokiu reikalavimu. Tačiau nepaisant to asmuo
savanoriškai sutiko paneigti asmens garbę ir orumą ar teismo buvo priverstas tai padaryti,
bet kuriuo atveju jis gali reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tiktai pirmu
atveju teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.
Atkreiptinas dėmesys į nagrinėjamo straipsnio 6 dalį, kur nustatyta, kad „viešas
asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens
kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina“ 38. Tokiu atveju pirmenybė yra
teikiama teisei skeisti informaciją, o ne asmens garbei ir orumui. Tačiau tai nereiškia, kad
ši teisė yra absoliuti, pavyzdžiui, gali negalima skelbti informacijos, kuri yra valstybės
paslaptis, pažeistų viešąją tvarką ir pan.

36
LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartis c.b. B. Kaplanas v. UAB „Respublika“, Nr. 3K-
3-964/2000
37
Ten pat.
38
Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.24 straipsnio asmens garbės ir orumo gynimas 6 dalis
34
IŠVADOS

1. Žalos atlyginimo institutas buvo numatytas jau pirmuosiuose teisės šaltiniuose.


Pradžioje buvo atlyginama tik turtinė žala, o vėliau, atsiradus visiškos žalos atlyginimo
doktrinai, pradėta atlyginti ir neturtinė (moralinė) žala.

2. Kyla daug diskusijų dėl „moralinės žalos“ sąvokos vartojimo, nes šiandien teisė
numato galimybę ir juridiniams asmenims reikalauti tiek turtinės, tiek neturinės žalos
atlyginimo. Todėl daugumoje šalių vietoj „moralinės žalos“ imta vartoti „neturtinės
žalos“ sąvoka. Toks apibūdinimas tikslesnis ne vien dėl to, kad tinka ir juridiniams
asmenims, tačiau tikslingiau apibūdina vertybes, kurias pažeidus yra atlyginama žala, t. y.
materialinė žala yra atlyginama pažeidus vertybes, kurios turi materialią išraišką, o
neturtinė žala atlyginama tada, kai pakenkiama nematerialiems objektams.

3. Neturtinės žalos atlyginimas kelia daug problemų teismams. Taip yra todėl, kad
neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios negali būti įvertinamos pinigais (nors būtent
piniginė kompensacija yra išmokama už jų pažeidimus). Be to, ne tik teismai, bet ir patys
neturtinę žalą patyrę asmenys labai skirtingai įvertina dėl tokios žalos atsiradusius fizinius
ir dvasinius išgyvenimus. O taip pat valstybėse, kur neturtinė žala gali būti atlyginama tik
įstatymų nustatytais atvejais, gali pasitaikyti situacijų, kai besikeičiant socialiniams,
politiniams, ekonominiams santykiams, įstatymų leidėjas gali nespėti sureguliuoti visų
būtinų santykių.

4. Pavartę LR Konstituciją ir LR Civilinį Kodeksą, matome, kad juose vartojamos


skirtingos sąvokos: Konstitucijoje – moralinė žala; CK – neturtinė žala. Tačiau toks
sąvokų neatitikimas neapsunkina teisinio reguliavimo. Be to, Konstitucinis Teismas yra
pažymėjęs, kad tokie patys reiškiniai gali būti apibūdinami skirtingai.

5. Konstitucinis Teismas, tirtose bylose dėl žalos atlyginimo, gana plačiai apžvelgė žalos
atlyginimo institutą. Jis išaiškino tuos dalykus, kurie teismams ilgą laiką kėlė daugiausia
problemų ir neleido tinkamai vykdyti teisingumo, t. y. buvo išaiškinta, kad įstatymais
negali būti nustatytas nei minimalus, nei maksimalus žalos atlyginimo dydis. Be to,
pažymėta, kad žalą patyrusiam asmeniui mirus, žalos atlyginimo gali reikalauti mirusiojo
artimieji.

35
LITERATŪROS SĄRAŠAS

Teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aidas. 1992. Nr. 220 (1992-11-10);


Valstybės Žinios. 1992. Nr. 33-1014 (1992-11-30)
2. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu
Nr.VIII-1864.

3. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo


įstatymas // Valstybės žinios. 2005, Nr. 85-3140.
4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 2007, Nr.
60-1945. 42 strp. viešojo administracimo subjektų atsakomybė
5. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas // Valstybės žinios.2000,
Nr. 44-1247.
6. Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros
veiksmais, atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 104-2618,

Specialioji literatūra:
1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė // Vilnius: Justitia, 1999.
2. Vaišvila A. Teisės teorija // Vilnius: Justitia, 2004.
3. Kelsen H. Grynoji teisės teorija // Vilnius: Eugrimas, 2002.
4. Vancevičius S. Valstybės ir teisės teorija // Vilnius: Justitia, 2000.
5. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Antros knygos komantaras // Vilnius: Justitia,
2002.
6. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Šeštos knygos komentaras // Vilnius: Justitia,
2003.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras
8. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia.1998, Nr. 2
9. Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai
remiantis Kietuvos teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63

Konstitucinio Teismo nutarimai:


1.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl
Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo
veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7

36
straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželioio 30 d. nutarimas dėl
Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo
veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas dėl
Lietuvos Respublikos Vuriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl
miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, (Žin, 1998, Nr. 52-1435)

Teismų sprendimai:
1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys,
V. Zdanienė, G. Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/2005
2. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis c. b. A. Daukantas, A.
Daukantienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, Nr. 3K-3-222/2005
3. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis c. b. N. Žungailienė v. UAB
“Vilniaus troleibusai, Nr. 3k-3-371/2003
4. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis c.b. A. Mileris, V. Kilipienė v.
VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., Nr. 3K-3-511/2004
5. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis c. b. Lietuvos autorinių
teisių gynimo asociacijos agentūra ir kt. v. UAB „Faris“, Nr. 3K-3-415/2000
6. LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. K. M. leidykla
„Briedis“, M. B., V. J., R. M., A. L. v. J. K. leidykla „Saulabrolis“, UAB „Arlila“, S. D.,
Nr. 3K-3-48/2007
7. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis c.b. K. Deltuva v. B.
Masaitienė, Nr. 3K-3-747/2001
8. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartis c.b. B. Kaplanas v. UAB
„Respublika“, Nr. 3K-3-964/2000

37