You are on page 1of 3

Vaikų elgesio pokyčių priežastys, kai juos prižiūri seneliai

Dabartinėje visuomenėje esant sunkioms ekonominėms sąlygoms vis daugiau


šeimų išvyksta į užsienį dirbti ar ten įsikurti, todėl dažnai tėvynėje laikinai paliekami vaikai, kol
tėvai įsikurs ar vaikai baigs mokslus, tuo metu juos prižiūri seneliai. Vaikų gyvenamosios
aplinkos pasikeitimas bei didelis amžiaus skirtumas tarp senelių ir vaikų iššaukia naujas
problemas kurių prieš tai tarsi ir nebuvo. Vaikai praradę tiesioginę tėvų priežiūrą ir auklėjimą,
nes šias funkcijas perima seneliai, kurie neturi autoriteto vaikų gyvenime, dažnai pradeda elgtis
nepaklusniai ir netgi tampa problematiškais. Panagrinėkime plačiau tokias vaikų elgsenos
priežastis.
Vaikai gyvenę su savo šeima, tai yra tėvu ir motina, staiga tampa kitos šeimos, tai
yra senelio ir senelės, dalimi, kurioje vyrauja kitos taisyklės, prie kurių vaikai turi priprasti ir
netgi jas perprasti norint darniai sugyventi kartu. Seneliai tai artimiausi tėvų giminaičiai,
kuriuos jungia stiprūs ryšiai, juk jie juos augino, ugdė, buvo bendra šeima. Kaip teigia Vytautas
Jakavičius savo knygoje „Žmogaus ugdymas“: „Ugdymo šeimoje pagrindas – tėvų autoritetas“.
O kas tuomet yra šeima? Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija, kurią sudaro tėvas,
motina, broliai ir seserys. Su šeima praleistas laikas paženklins visą žmogaus brendimo
laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą gyvenimą.
Autoritetas susiformuoja iš lėto, nejučiomis kai vaikas nuo mažumės auga ir stebi
savo tėvus, todėl kai vaikas praranda tėvų autoritetą, kaip ugdymo pagrindą, jis pradedą ugdytis
stebint kitus jam svarbius asmenis, kurie tuo metu dažniausiai tampa jo autoritetu. Šie asmenys
turi įtakos vaiko elgesiui dviem būdais: tuo, ką jie daro ir tuo, ką jie sako. Pavyzdžiui, vyresnio
amžiaus paaugliai besielgiantys blogai savo bendraamžių tarpe nepastebimai tampa jaunesnių
vaikų autoritetais. Kai netinkamą elgesį pastebi jaunesni paaugliai, jie stengiasi atkartoti jų
elgesį nesuvokdami, kad jų poelgiai yra blogi. Norint užkirsti tokio elgesio vystymąsi, pakaktų
didesnių tėvų – ugdytojų pastangų, šiuo atveju senelių.
Kas yra seneliai vaikų akimis? Nuo mažumės tėvai vaikus veža pas senelius
paatostogauti, pasibūti, todėl vaikai nuo mažų dienų susidaro savo senelių autoriteto įvaizdį.
Vaikams reikia suaugusiųjų meilės, būtent jos vaikai su pertekliumi gauna iš senelių, kurie gali
bendrauti su savo vaikaičiais nors ištisą parą. Jų pečių neslegia atsakomybė už vaikų auklėjimą,
todėl jie rodo vaikams ypatingą palankumą. Jie gali leisti vaikaičiui ilgiau žaisti, vėliau eiti
miegoti, daugiau valgyti saldumynų, taip pat pas senelius nebėra tų pareigų, kurias vaikai seniau
turėdavo atlikti būdami kartu su tėvais. Šie visi senelių „lepinimai“ vaikui parodo, kad pas
senelius viskas galima. Daugelis tėvų leidusių vaikams ilgiau paatostogauti kartu su seneliais
sako: „Pagadino seneliai vaiką“. Taip vaikai nuo mažumės susidaro senelių kaip linksmintojų
psichologinį portretą. Kodėl vaikai ir seneliai nesusikalba? Į šį klausimą galima atsakyti
įvairiai, bet vieningo atsakymo nėra, nes konkretūs atvejai turi konkrečias priežastis. Viena iš
priežasčių yra tai, kad seneliai nesuvokia, jog jie turi perimti iš tėvų ugdomąją funkciją. Šią
priežastį dažniausiai lemia pernelyg didelis noras įtikti vaikams ar pernelyg didelis senelių
rūpestis savo buitimi. Kai vaiko auklėjimo pagrindą sudaro pastovus senelių „lepinimas“, tai
vaikas palaipsniui supranta, kad viskas jam galima. Vaikui suteikiama per didelė laisvė, nes
nėra jokių draudžiančių taisyklių. Taisyklių nebuvimas ugdymo procese, tai vienas žalingiausių
„įrankių“, kuriuo griaunama pradėjusios bręsti žmogaus asmenybė. Taisyklės yra visur, todėl
mes norim ar ne vis tiek mums jų tenka prisilaikyti. Kai seneliai vaikams tiesiog suteikia tik
maistą ir pastogę, kol tėvai būna išvykę ir jų neverčia laikytis jokių taisyklių, tai pagrindinis
vaiko ugdymo pagrindas – šeima praranda savo kaip ugdytojo reikšmę. Visose šeimose yra
taisyklės, o jeigu nėra šeimoje taisyklių, nėra darnios šeimos.
Dar viena iš priežasčių, kad seneliai nesugeba suvokti prižiūrimų vaikų gyvenimo
tarpsnių ypatumų ir atsižvelgti į juos. Tiesiog seneliai nesupranta ar neįsijaučia į vaiko vidinį
pasaulį, nespėja kartu su jais augti, padėti bręsti kaip asmenybėms. Kiekvienam vaiko gyvenimo
tarpsniui iškyla įvairūs klausimai į kuriuos vaikas ne visada pats sugeba atsakyti, o senelių
nesugebėjimas pastebėti įvairių vaiką supančių ypatybių ar tiesiog jų ignoravimas daro didelę
žalą besiformuojančiai asmenybei. Dažnai seneliai sako: „tai, kad dar mažas“, „kad jis viską
supranta“. Būtent toks senelių požiūris vaiko brendimo metu daro didelę žalo asmenybei.
Seniau, kai seneliai buvo jauni ar patys tapo tėvais nebuvo tokio dalyko kaip laisvai prieinamas
internetas, kuris šiandieniniam jaunimui daro ne vien gerą įtaką, dažniau blogą. Dabar vaikai
pradeda bręsti anksčiau, todėl kai su brendimu prasideda įvairios gyvenimo pagundos, seneliai
tiesiog „numoja“ ranka, nes jų akimis vaikai pernelyg jauni lyginant su tais laikais kai jie
brendo. Todėl su vaiku kartu turi augti ir tėvai, o kai jų nėra šalia seneliai tiesiog nežino vaiko
gyvenimo tarpsnių.
Per didelė laisvė, ar per didelis griežtumas taip pat nėra gerai. Kalbant plačiau apie
griežtumą ir laisvę, galima išskirti du tipus: pirmas, kai vaikas gyvendamas su savo tėvais buvo
griežtai prižiūrimas ir tik pradėjęs gyventi su seneliais įgavo daugiau laisvių, o antras
atvirkštinis, kai vaikui gyvenant su savo tėvais, vaikas turėjo daugiau laisvių ir tik pradėjus
gyventi su seneliais vaikas tapo griežčiau prižiūrimu. Pirmuoju atveju, vaikui daugiau laisvių
atsirado po to kai jis pradėjo gyventi su seneliais, nes seneliai norėjo įtikti vaikui taip pasireiškė
jo „lepinimas“. Antruoju atveju, seneliai nori įtikti savo vaikams, todėl anūkus pradeda
griežčiau kontroliuoti negu patys tėvai savo vaikus. Todėl ilgainiui tarp vaikų ir senelių kyla
konfliktai. Kai vaikai yra per daug kontroliuojami jie „užsidaro“, tampa pasyviais ir agresyviais.
Pakeitę aplinką iš griežtai kontroliuojamos į laisvą dažniausiai vaikai nebesugeba elgtis ramiai,
todėl įvairiose gyvenimiškose situacijose elgiasi agresyviai, nors situacija to ir nereikalauja.
Dar viena iš priežasčių dėl kurių kyla problemos tarp senelių ir vaikų, tai, kad
seneliai tarpusavyje nesuderintai ir nenuosekliai atlieka pedagoginius veiksmus: vienas iš
senelių draudžia, bara; o kitas leidžia, gina. Vaikai greitai supranta pas kurį iš senelių reikia
kreiptis vienu ar kitu klausimu, kad jie gautų tai ko nori. Toks tarpusavio senelių pedagoginių
veiksmų nesuderinimas skatina vaikų nepaklusnumą, nes vaikai žino, kad kol seneliai
tarpusavyje nesutaria vaikai gali elgtis taip kaip jie nori. Galime sugrįžti prie anksčiau aptartos
problemos – „lepinimo“. Kai vienas iš senelių leidžia daugiau vaikams negu kitas, taip vienas iš
senelių griauna kito senelio autoritetą.
Senelių ir vaikaičių santykiai visada bus kitokie, nei tėvų ir vaikų, nes senelių
neslegia vaikaičių auklėjimo našta. Jų manymu jie tik prižiūri savo anūkus, tuo tarpu anūkai
supranta, kad seneliai nėra tikrieji jų ugdytojai, todėl ir patys vaikai leidžia sau daigiau būdami
kartu su seneliais, nei būdami su tėvais. Vaikai ypač vaikystėje, įdėmiai stebi ir analizuoja juos
supančią aplinką, todėl bet kokie juos auklėjančių žmonių veiksmai, tiek geri tiek blogi lieka jų
atmintyje kaip išmokta nauja pamoka. Jaunos asmenybės ugdymui reikia iš anksto ruoštis, todėl
susidūręs su jauna asmenybe, turi tiksliai žinoti kokiomis taisyklėmis vadovavosi prieš tai jį
ugdę žmonės.

Darbą atliko: Vilniaus pedagoginio universiteto, mokyklinės pedagogikos ištęstinių studijų


studentas Antanas Kalinauskas.

Naudota literatūra
1. Vytautas Jakavičius. „Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas“ Klaipėdos
universiteto leidykla. Klaipėda 1998.
2. Audronė Juodaitytė. „Socializacija ir ugdymas vaikystėje, Petro Ofsetas, Vilnius 2002.