You are on page 1of 4

1) Filosofijos objektas.

Filosofinio mąstymo savitumas


Filosofija :
1.mokslas tiriantis bendriausius gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsnius.
2. mąstymas, kuriuo žmogus ieško atsakymų į būties klausimą, norėdamas įprasminti savo egzistenciją mirties akivaizdoje.
Filosofijos [mokslo] objektas – būties pagrindai, žmogaus santykis su pasauliu ir pačiu savimi. Anot Platono pagrindinės filosofijos
problemos tiesa – gėris – grožis. Jose atsispindi visa būtis. Pagal Kant’o sampratą, filosofijos problematiką galima išreikšti
klausimais: Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis? Kas yra žmogus? Skirtingai nuo specialiųjų mokslų
filosofija siekia beprielaidiškumo.
Filosofinis mastymas – mastymas neturintis aiškiai apibrėžto objekto. Filosofavimas – filosofinio mąstymo išraiška. Filosofiškai
mastyti sugeba kiekvienas, autentiškai filosofuoja taip pat vaikai ir psichikos ligoniai, jis yra pirmapradis. Šiam mąstymui,
skirtingai nei moksliniam, nebūdinga pažanga. Jo nesieja tamprus santykis su kuria nors realiojo gyvenimo sritimi [tikrove].
Filosofijos ir jos mąstymo modelio atmetimas – savos filosofijos kūrimas. Filosofinį mąstymą įvairiais istorijos laikotarpiais neigė
politinis ir religinis mąstymas.
2) Filosofija ir kiti mokslai
Filosofija ir mokslas antikoje: sen. Graikijoje filosofija atsiranda kaip savotiškas universalus mokslas. Pirmieji mąstytojai –
fiziologai (gamtos tyrinėtojai). Didžiausias antikos mąstytojas Aristotelis pirmasis nubrėžė kiek aiškesnę ribą tarp filosofijos – ji yra
“dieviškoji”, o kiti mokslai kyla iš “žemesnių” žmonių poreikių. Skirtumas tarp filosofijos ir mokslo neišryškėja, nes tada dar jų
skirtumu ir specifika nesidomėta.
Filosofija ir mokslas viduramžiuose: čia filosofijos ir mokslo klausimas dar labiau susipainioja, nes filosofija susipina su teologija.
Filosofijos ir mokslo santykis naujaisiais laikais: vykstant dideliems raidos pokyčiams, išryškėjo tikroji mokslo esmė – galima
apibrėžti filosofijos ir mokslo skirtumus. Filosofija ir mokslas skiriasi ne tik savo raiška žmogaus pasaulyje, bet ir savo kalba bei
paviršiumi. Visuose moksluose vyrauja orientacija į tiriamųjų dalykų matematinį aiškinimą ir jų eksperimentinį tyrinėjimą.
Filosofijos ir mokslo skirtumas:
●Filosofija gali vartoti tik natūralią kalbą, kurios esmė nekeičia net terminai.
● Filosofija visad išauga iš tiesioginės juslinio ir daiktiško pasaulio patirties ir niekad negali nuo jos visiški atitrūkti. Jis susijęs su
jusliniais fenomenais ir daiktų formomis. Vieninteli filosofijos orientyras – forma, daiktiškoji būtis., garantuojanti pasaulio
pastovumą. Filosofija gali mąstyti pasaulį, bet nepajėgia jo pažinti. Filosofas nekuria “naujo pasaulio”.
● Mokslas sunaikina formų pasaulį, jį išreikšdamas formulėmis. Jis daiktus ištirpdo santykiuose. Mokslinio pažinimo akiratyje
transcendencija išnyksta, nes ji išskaidoma į grynuosius santykius (tai pranašumas pieš filosofiją). Mokslas – vienintelis tikras
pasaulio pažinimo būdas. Didžiausias pavojus glūdintis moksle – žmogaus ribų, o kartu transcendencijos užmarštis.
Taigi filosofija mąsto pasaulį, o mokslas jį pažįsta.
Filosofijos ir mokslo panašumai:
●Pažinimui pasiekus savo tikrąją esmę ir virtus matematine – eksperimentine gamtotyra, tačiau jame išlieka mąstymo elementų.
●Filosofijoje esama pažintinio elemento, bet toks pažinimas nėra nei tikslus, nei griežtas ir neprilygsta moksliniam pažinimui.
●Esama pažintinių momentų, nors jie ir nenulemia filosofinio mąstymo esmės. (Pascalis, Descarte’as, Bohras, Heisenbergas).
Mokslas ir filosofija gali susitikti ir susilieti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis ir tikslais filosofija artimesnė religijai ir
menui, negu mokslui.
3 Filosofija ir religija
Taigi, religijos ir filosofijos santykis nors ir konfliktiškas, tačiau neabejotinas. Apibendrinant galima pasakyti, kad:
●religija yra filosofijos ištakų šaltinis;
●filosofija ir religija atlieka tas pačias funkcijas, tačiau skirtingais būdais;
●skirtingi filosofai įvardina skirtingas filosofijos ir religijos santykio galimybes;
●Rytų kultūroje religija ir filosofija sudaro vieną mokymo sistemą;
●Europinėje kultūroje religijos ir filosofijos santykis išlieka konfliktiškas;
●filosofija ir religija turi skirtingą santykį su žmonėmis;
●religija yra filosofijos objektas; 8)filosofija yra katalizatorius religijos raidoje.
Visa tai įrodo seniai prasidėjusią ir, ko gero, nesibaigsiančią religijos ir filosofijos santykio tąsą.
4) Būtį aiškinančios filosofijos sąvokos (Ontologija ir t.t.)
Ontologija – filosofinė būties teorija. Ontol. pripažįstama tų filos. srovių, kurios laiko būtį savaime suprantama esme ir kelia sau
uždavinį atskleisti jos pagrindus. Marksist. Filosofijos objekto samprata grindžiama materializmu. Ja remiantis, pripažįstama, kad
būtį galima pažinti tik mokslu. Marks. filos. Aiškina būtį ne tiesiogiai, o per tą turinį, kurį būtyje atskleidžia mokslas. Taip ji tampa
metodologinės prigimties ir paskirties mokslu. Naujųjų amžių filosofija, pažymėdama specifinį būties problemų statusą, traktavo
ontologiją, kaip metafizikos pamatą.
Metafizika- filosofijos dalis, tirianti vadinamuosius antjutiminius būties ir pažinimo pradus; dialektikai priešingas tyrimo metodas ,
daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius. Metafizinė filosofija atsirado dėl 1)pasaulio
sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antjutimini 2)būtinumo atskirti grynai filos. požiūrį į pasaulį nuo spec. mokslinio
požiūrio. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastis ir
pradus.
Pasak Hėgelio metafizika tai mąstysena, kuri pačioje gamtoje ieško galutinių pradų, tiriamus objektus laiko sau tapačiais ir
nekintamais, ignoruoja vidinį jų prieštaringumą ir savaiminį vystymąsi, operuoja vienašališkomis sąvokomis ir apibrėžimais.
Tačiau Hėgelis metafizinio mąstymo kritiką grindė spekuliatyvine idealistine teorija ,taigi restauravo senąją metafizikos reikšmę,
kuria vartojama ir šiuolaikinėje idealistinėje filosofijoje.
5) Būties aiškinimas Platono filosofijoje
Tikroji ir netikroji būtis.
Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, jie “dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos
nuo daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Daiktai tėra idėjų šešėliai. Laikydami juslinio pasaulio
daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti
ne daiktus, o idėjas. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Platono
veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija. Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje
užima juslinio pasaulio daiktai. Jie nėra amžini kaip materija. Dar aukštesnę vietą užima idėjos-jos nedalomos, tobulesnės už sielą.
Tobuliausia esybė-Dievas.
6) Būties aiškinimas Aristotelio filosofijoje
Remdamiesi Aristotelio ontologine tradicija kiekvieną tikrąją būtį arba kiekvieną tikrąjį vienį galime vadinti substancija.
Substancija - tai, kas kaip tikroji būtybė, yra tirasis vienis savyje. Substancija – tai ontologinis atomas. Joks dirbtinis daiktas nėra
substancija. Pagal Aristotelį, forma yra bendras požymis individualų pavidalą įgijusiam turiniui Turinys neegzistuoja be formos,
kaip forma be turinio. Tačiau forma yra aktyvioji ir dėsninga būties kategorija. Turinys – pasyvus pradas. A. formą suvokia kaip
esmę, o turinį kaip žaliavinę medžiagą arba pasyvę materiją. Viskas kas egzistuoja besivystančių formų raida. Pasaulis sudarytas iš
daiktų bei jų turinių. Būtį A. priskiria ne tik daiktams, bet ir jų savybėms. Daikto esmę galime suprasti kaip medžiagos (materijos) ir
formos (pavidalo) vienovę. Būtį galima nagrinėti ne tik substancijos, kokybės ir kiekybės požiūriu, bet ir potencialumo bei
aktualumo, t.y. galimybės bei tikrovės, požiūriu. Bendras daikto savybes A. vadina jų forma, o individualias - materija. Materija yra
beformė, neapibrėžta. Daiktų medžiaga iš kurios jie padaryti yra suformuota materija. Daikto forma visada sujungta su materija.
7) Voluintarizmas: valios ir proto santykis. Šopenhauerio filsofija.

8) Pažinimą aiškinančios filosofijos sąvokos.


Epistemiologija - pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Kuraičio nusistatymu, pažinimo filosofija reikia vadinti
gnoseologija , o ne epistemiologija, nes šis pavadinimas yra per siauras, kadangi reikia turėti aumenyje ne tik atskirus mokslo
pažinimo faktus, bet ir kasdieninio gyvenimo, nemokslinio pažinomo faktus. Taigi tuo skiriasi epistemiologija nuo gnoseologijos,
kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu. Gnoseologija turi
reikalą su pažinomo faktais (mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo
charakterį, mat gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo.
9) Racionalistinė pažinimo samprata
Racionalizmas [lot. rationalis – protingas], gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo
nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Šia samprata racionalizmas yra priešingas empirizmui. Pripažindamas, kad protas ir jo
kriterijai yra iš dalies savarankiški, racionalizmas stengėsi visų pirma pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, bet
pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Racionalizmo, kaip ir empirizmo, trūkumus lemia jiems abiem bendra
gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas tikrovę su ja santykiauja kaip stebėtojas. Tokia pažinimo prigimties samprata neleidžia
paaiškinti proto išvadų. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R.Dekartas; jis iškėlė prielaidą, kad idėjos įgimtos ir
intuityviai akivaizdžios. Racionalizmą plėtojo B.Spinoza, G.V.Leibnicas, klasikinis vok. idealizmas.
10) Empiristinė pažinimo samprata
Empirizmas [gr. empeiria – patyrimas], gnoseologinė koncepcija, pagal kurią jutiminis patyrimas yra vienintelis žinių šaltinis.
Priešingai racionalizmui, visuotiną ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš proto, o tik iš patyrimo. Emp. perdeda jutiminio patyrimo
vaidmenį ir menkina loginės analizės bei apibendrinimų reikšmę, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir jo savarankiškumą. Skiriamas
materialistinis empirizmas (F.Bekonas, T.Hobsas, Dž.Lokas ir kt.), jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį
pasaulį, ir idealistinis empirizmas (Dž.Berklis, E.Machas), patyrimą laikantis tik jutimų visuma.
11) Substancijos samprata racionalistinėje filosofijoje
12) Substancijos samprata empiristinėje filosofijoje
13) Nominalizmo ir empirizmo santykis
Empirizmas. Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, uosle, skoniu. Tačiau juslėmis galime pažinti
atskirus reiškinius, jų savybes, o ne atskleisti bendrybės bruožus(Aristotelis, Lokas).
Empirizmas (patyrimas, jutimas) – pažinimo teorijos kryptis, pažinimo pagrindu pripažįstanti patyrimą, kuris yra vienintelis
pažinimo šaltinis. Juslės mus sieja su tikrove. Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu,
uosle, skoniu. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada, kai yra betarpiškas kontaktas tarp juslių subjekto ir
atspindimo objekto.
Nominalizmas- filosofijos kriptis, tvirtinanti, kad bendrosios sąvokos išreiškiančios daiktų esmę yra sutartiniai pavadinimai, jie
neturi realių atitikmenų tikrovėje yra tik bendri vardai įvairiems daiktams ar savybėms žymėti. Nominalizmas dažniausiai yra
empirinės pozicijos išraiška.
14) Apriorizmas: reiškinys ir daiktas savaime
A priori (lot.iš pat pradžių)- idealistinės filosofijos terminas, reiškiantis žinojimą, įgytą iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo, iš pat
pradžių būdingą sąmonei, skirtingai nuo a posteriori- žinojimo, įgyto patyrimu. Ši priešprieša būdinga filosofijai I.Kanto, kuris,
jutiminių suvokimų būdu įgytą žinojimą laikydamas netikru, jam, kaip tikro žinojimo sąlygas supriešindavo apriorines jutimiškumo
formas (erdvę ir laiką) ir intelekto formas (priežastį, būtinumą). Apriorines pažinimo formas sąmonė turi dar iki pažinimo. Pažinimo
procese tos formos tvarkančios, rūšiuojančios jutiminę medžiagą ir tokiu būdu įgalinančios sudaryti atitinkamas sąvokas ir
sprendimus. Kiekviename teoriniame žinojime būtina pažinimo forma yra sprendimas. Sprendimus Kantas skirsto į analitinius
(juose predikatas analizės keliu išvedamas iš subjekto sąvokos; pagal Kantą, visi analitiniai sprendimai yra aprioriniai) ir
sintetinius( predikatas apie subjektą pasako kažką naujo; jie gali būti aprioriniai ir aposterioriniai). Kriticizmo filosofijoje svarbiausi
sintetiniai aprioriniai sprendimai; jie esą bendri ir suteikia naujų žinių, todėl ir sudaro visą teorinių mokslų pagrindą.
• Daiktas reiškia pirmiausia jusliškai suvokiamą atskirybę, paskui dalykinę sąsają, galiausiai visa, kas yra, ir jo dalykinį
apibrėžtumą. Diktas yra tai, apie ką mąstoma. Siaurąja reikšme daiktas reiškia tik tai, kas juslėmis suvokiama erdvėje ir
laike (,,daiktų pasaulis”). Todėl I.Kantas skiria filosofinį daiktą, kaip reiškinį ir objektą (fenomeną) suvokiančiam ir
pažįstančiam subjektui, ir nepažinius, bet mąstomus ,,daiktus savaime” (noumenus).

• Reiškinys – nepažinaus daikto savaime (noumeno) priešingybė, nes pažinimo objektu gali būti tik jusliniai reiškiniai.

15) Intelektas ir protas Kanto filosofijoje


Kantas skiria 3 pažinimo pakopas: Pirmiausia objektai yra suvokiami jutimais, toliau jutimų duomenis rūšiuojąs loginis pažinimas-
intelektas(intelektas teikia loginių kategorijų tinklelį; nesidomi tuo, kas už laiko ir erdvės ribų); aukščiausia pažinimo forma- protas.
(Protas kelia klausimus, kurie išeina už patyrimo; yra susijęs su trimis idėjomis:sielos, visatos, dievo.) Kaip matyti, racionalus
pažinimas yra suskirstytas į pirminį loginį pažinimą- intelektą- ir protinį pažinimą. Objektyviai egzistuojantį daiktą Kantas griežtai
atskiria nuo reiškinio, kurį tas daiktas sukelia sąmonėje. Filosofas teigia, kad pažinime žmogus turi reikalą tik su daiktų sukeltais
jutimais, su reiškiniais, o patys daiktai pasilieka už pažinimo ribų. Tikrovėje egzistuojančius daiktus Kantas vadina „daiktais
savyje“, „numenais“- tai toks egzistuojantis daiktas, koks jis yra, nepriklausomai nuo bet kurių pažinimo formų. Daikto pažinimas
prasideda tada, kai „numenas“ paveikia jutimo organus ir sukelia pojūčius. Tačiau pojūtis- tai sąmonės reiškinys ir jis apie
objektyviąją tikrovę nieko nepasako. Taigi Kantas teisingai nurodo, kad šalia mūsų egzistuojantieji daiktai yra mums „duodami“
jutimuose, bet jis daro vienašališką išvadą, kad mes nieko nežinome apie tai, kokie tie daiktai yra. Bet Kantas teigia, kad tikrą
žinojimą užtikrina jutiminio ir protinio pažinimo sintezė ir sako, kad filosofija turinti išaiškinti šią vienovę. Kiekvieno žinojimo
šaltinis- pojūčiai, vaizdiniai, moksle žinojimas išreiškiamas sprendiniais ir sąvokomis. Transcedentalinį tyrimą, t.y.smonės perėjimą
nuo daiktų prie vaizdinių, Kantas aiškina idealistiškai. Jis teigia, kad žmogaus sąmonė turi apriorines pažinimo formas.

16) Grynojo proto idėjos ir antinomijos


Pasak Kanto, protas turi tris tokias idėjas: 1. Psichologinė idėja. 2. Kosmologinė idėja. 3. Teologinė idėja. Kantas sako, kad protas
mėgina tas idėjas įrodyti, pagrįsti, tačiau to padaryti nepajėgia. Spręsdamas tas idėjas, protas pakliūna į antinomijas. Antinomija-
dviejų prieštaraujančių, tačiau vienodai pagrįstų sprendimų atsiradimas samprotavime. Ši sąvoka atsirado Antikoje; Kantas
antinomijos sąvoka vartojo, mėgindamas pateisinti pagrindinę savo filosofijos tezę, kad protas negalįs išeiti už jutiminio patyrimo
ribų ir pažinti „daikto savyje“. Kanto nuomone, tokie proto mėginimai susiduria su prieštaravimais, nes leidžia pagrįsti tiek teigimą
(tezę), tiek neigimą (antitezę) kiekvienos šių „grynojo proto antinomijų“:1. Pasaulis begalinis laiko ir erdvės požiūriu; jos antitezė:
pasaulis ribotas laiko ir erdvės požiūriu. 2. Pasaulyje egzistuoja paprasti elementai ir iš tų elementų sudaryti pasaulio objektai; jos
antitezė: pasaulyje nėra paprastų elementų ir iš jų sudarytų objektų. 3. Pasaulyje yra laisvė; antitezė: pasaulyje laisvės nėra.
4.Egzistuoja besąlygiškai būtina esybė, kaip pasaulio dalis arba kaip pasaulio priežastis; antitezė: beslygiškai būtinos esybės nėra
nei pasaulyje, nei už jo ribų. Išvados: 1. Spręsdamas šias antinomijas, pasak Kanto, protas vienodai gali įrodyti ir tezę, ir antitezę.
Tačiau tai prieštarauja pagrindiniam logikos dėsniui, kuris sako, kad du prieštaraujantys sprendimai kartu teisingi būti negali.
Vadinasi protas pakliūna į užburtą ratą ir įrodyti antinomijų negalįs. 2. Kanto mokslas apie antinomijas yra vertingas filosofiniu
požiūriu; jis veda prie minties, kad racionalus pažinimas negali būti tiesiaeigis, kad protui būdingi vidiniai prieštaravimai. Šie
prieštaravimai atsiranda tada, kai protas išeina iš savo kompetencijos ribų ir imasi spręsti dalykus, kurių išspręsti negali. 3.Tačiau
kritikuodamas proto idėjų įrodomumą, šis mąstytojas jų neatsisako. Tų idėjų negalima įrodyti, bet jų negalima ir paneigti. Todėl
filosofas daro išvadą, kad visos šios idėjos esančios ne teorinio proto, bet tikėjimo dalykas. Kantas apribojo žinojimą tam, kad
paliktų vietos tikėjimui.
17) Intelekto sąvokos ir proto idėjos

18) Laiko ir erdvės samprata Kanto filosofijoje


I. Kantas. Viso fizinio pasaulio pagrindas, kaip jo egzistencijos prielaida, turi būti absoliuti, tuščia, sustingusi geometrinė erdvė ir
absoliutus, tuščias, tolygiai tekantis matematinis laikas. Patys jie nėra daiktai (“substancija”), nes tuščia erdvė ir tuščias laikas
veikiau pažymi jokių daiktų nebuvimą. Jie nėra ir daiktų savybės ar santykiai, nes jie nepriklauso nuo kitų ir tam tikra prasme
egzistuoja iki jų. Pasak Kanto, erdvei ir laikui būdinga:
1. Empirinis realumas: objektyvus galiojimas visiems objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimuose.
2. Transcendentinis realumas: jie egzistuoja ne kaip daiktų savaime apibrėžtys, o kaip mūsų stebinių sąlygos. “Visa, kas stebima
erdvėje arba laike, yra ne kas kita, kaip reiškiniai, t.y. tik vaizdiniai.”
19) Pozityvistinė pažinimo samprata. Verifikacija
Verifikacija. Patikrinami (verifikuojami)tik prasmingi teiginiai. Jie gali būti teisingi arba neteisingi. Jeigu teiginio patikrinti iš
principo neįmanoma, jis neverifikuojami, taigi jis beprasmis. Skiriamas racionalistinis (loginis) ir empiristinis patikrinimas. Raselas
teigia: jeigu tikrovę apibūdina sakinys, tai jis turi būti logiškas. Loginis patikrinimas remiasi aksiomatiniu - dedukciniu metodu,
taigi teiginiai tikrinami vadovaujantis logikos taisyklėmis. Empirinis patikrinimas susideda iš dviejų etapų: 1.pirmiausia nustatoma
ar teiginys prasmingas, 2. teiginiai apibendrinami, tikrinamas jų teisingumas. Teiginys neverifikuojamas jeigu bent viena sąvoka
beprasmė. Verifikacija atmeta bet kokias bendras teorijas.
20) Aiškinimas ir supratimas. Hermeutika
HERMENEUTIKA – supratimo meno mokslas, interpretacijos teorija. Kilo nuo gr. dievo pasiuntinio Hermio, dievo ir žmonių
tarpininko.
Hermeneutika siejasi su psichologija, fenomenologija, egzistencializmu.
Hermeneutikos išeities taškas – pastangos “teisingai” išaiškinti posakio prasmę, ugdyti savęs supratimą savo istoriškume. 3
pagrindiniai hermeneutinių samprotavimų faktoriai:
• Kalbiškumas. Visuomet kai norima ką nors pasakyti, tai daroma naudojantis priemonėmis, kurias teikia kalba. Kalba –
gyvenimo būdo išraiška visuomenėje.
• Istoriškumas. Žmogus iš anksto nežino, kas jis yra. Jis tai patiria kaip susitikimo išdavą. Tačiau istorijos faktų
nagrinėjimas gali trukdyti pažinti naujoves.
• Protas- tokia žmogaus veikla, kuria jis orientuojasi savo pasaulyje ir kartu suranda pats save. Jis aprašo savo pasaulio
daiktus, mąsto apie savo ateitį, vertina savo veiksmus.
Hermeneutikos problema:
Uždaroje visuomenėje, kur viskas reguliuojama susitarimu, nėra hermeneutinės problemos. Tik specializacija (karo amatas,
biurokratija) atskiras visuomenės dalis išvaduoja iš paveldėtų ryšių. Nuo tada jos tampa pavaldžios racionalaus tikslingumo
dėsniams. Hermeneutiką galima suprasti kaip mėginimą iš naujo integruoti tikrovės elementus taip, kad prasidėtų pokalbis tarp
žmonių, esančių toje pačioje istorinėje situacijoje.
Hermeneutikos taisyklė:
Kiekvienas supratimo aktas visuomet vyksta jau suprantamų prasmių lauke. Teksto pažinimas vyksta ratu. Tai
vadinama hermeneutiniu ratu. Tačiau šio judėjimo išankstinis supratimas yra toks:
• Neleistina menkinti vienos epochos laimėjimų lyginant juos su kitos.
• Visi tie laimėjimai yra savaip tobuli.
21) Žmogų aiškinančios filosofijos sąvokos

22) Žmogus – individualybė, asmuo, asmenybė


23) Esmė ir egzistencija, egzitencialistinėje žmogaus sampratoje
24) Žmogaus egzistencija: laisvė, rinkimasis ir atsakomybė
25) Individo ir tautos tapatumo problema
26) Pažinimas ir vertinimas, vertybės ir gėrybės
27) Vertybių rūšys. Asmenybė ir vertybės
28) Vertybės, pareigos, normos. Aksiologinės ir Deontologinis požiūriai
Pareiga yra kategoriniai proto dėsniai. Jų pareigiškumas plaukia iš proto formos kaip tokios. Kantas pareigą kildina iš ž. asmenybės,
iš jos laisvės ir nepriklausomybės nuo visos gamtos mechanizmo. Kadangi pareigos šaltinis slipi ž. viduje ir pareiga, kaip
kategorinis proto dėsnis, yra šventa. Pareiga reikalauja elgtis pagal pareigą ir kategoriškai draudžia elgtis, vadovaujantis pareigai
prieštaraujančiais polinkiais, čia nėra jokio kompromiso. Pareiga draudžia ž. blogį. Bet pareiga gali sutapti su polinkiu. Tada mes su
malonumu darome tai, kas gera.kantas mano, kad jeigu pareiga ir polinkis sutampa, tai poelgis praranda dalį moralinės vertės. Tik
prieštaraudamas polinkiu malonumas įgyja prasmę. Aristotelis priešingai mano, kad geras ž. būtų tas, kuris pareigą harmoningai
suderina su polinkiu, t.y. visada su malonumu darytu tai, kas gera. Tokia samprata pagrįsta klasikine dorybės sąvoka.pareiga
moralės požiūriu egzistuoja tik tada, jeigu praktinis protas sieja savo dorovinę gerovę su elgesiu situacijoje ir šiaip padaro praktinį
sprendimą. Niekas manęs negali morališkai įgalioti, jeigu aš nesuvokiu, jog pats esu tam įsipareigojęs. Ne visi mąstytojai mano, kad
pareiga kyla iš vertybės. Aksiologinis požiūris atiduoda pirmenybę vertybei. Deontologinis pirmenybę teikia pareigai. Kantas:
pasaulyje yra tik 1 besalygiškai geras dalykas – geri ketinimai, gera valia. Iš geros valios kyla pareiga. Pats svarbiausias dalykas
pareigos vykdymas. Elkis taip, kad tavo valios maksima būtų visuotinis įstatymas.