1. ĮVADAS. PAGRINDINĖS SĄVOKOS.

NAGRINĖJIMO OBJEKTAI, HIPOTEZĖS
1.1. Naudojama schematizacija
Disciplina, kurią pradedate studijuoti, mokys jus pačių elementariausių ir svarbiausių šio mokslo
tiesų; ši disciplina gali būti vadinama mokslo apie konstrukcijų skaičiavimo metodus abėcėle ir gramatika.
Įprasta tradiciškai ją vadinti medžiagų atsparumu, kai kas vadina ją medžiagų mechanika, o, ko gero,
labiausiai tinkamas pavadinimas būtų – konstrukcijų elementų mechanika.
Medžiagų atsparumo objektas yra deformuojamas kietas kūnas, tiksliau – konstrukcijos elementas.
Teorinės mechanikos disciplina taip pat nagrinėja kietąjį kūną, bet ne deformuojamą, bet absoliučiai standų.
Todėl nemažai teorinės mechanikos (ypač statikos) išvadų naudojama ir medžiagų atsparumo kurse, tačiau
kai kas iš ten deformuojamam kūnui, deja, nebetinka.
Konstrukcijų elementus nagrinėsime trimis požiūriais, įvertindami tris konstrukcijų savybes:
• stiprumą – savybę nesuirti dėl mechaninių veiksnių (apkrovų),
• standumą – savybę priešintis deformavimui, t.y. savybę kuo mažiau deformuotis nuo
mechaninių veiksnių (apkrovų),
• stabilumą – savybę išlaikyti savo pradinę pusiausvyros formą, o po mechaninių trikdymų
sugrįžti į tą pradinę pusiausvyrą.

1.1 pav.
Nėra absoliučiai stipraus, nėra absoliučiai standaus, nėra absoliučiai stabilaus elemento. Inžinierius,
kurdamas ar naudodamas konstrukciją, siekia, kad visa konstrukcija ir atskiri jos elementai būtų pakankamai
stiprūs, standūs ir stabilūs, kad jie šias būtinas savybes išlaikytų, veikiami numatytos apkrovos, per visą
eksploatavimo laiką. Nors dažniausiai minime konstrukcijų stiprumo mokslą, tačiau suprantame, kad ši
sąvoka apima ir standumą bei stabilumą.
Kad geriau įsivaizduotumėme, kas yra stipri, standi ir stabili konstrukcija, įvertinkime visais trimis
požiūriais labai paprastą konstrukciją – kopėčias. Jei kopėčios nepakankamai stiprios, tai veikiamos
lipančiojo svorio jėgos jos suluš. Jei kopėčios pakankamai stiprios, bet nepakankamai standžios (pvz. Iš
plonų metalinių strypų), jos labai deformuosis, išlinks, ir užlipti jomis nepavyks. Pernelyg liaunos vertikalios
kopėčios, veikiamos užlipusiojo svorio jėgos, gali prarasti savo pradinės (tiesios) pusiausvyros formos
stabilumą, pereiti į kitokią pusiausvyros formą ir suklupti.
Taigi, medžiagų atsparumas yra disciplina, nagrinėjanti pastatų ir mašinų konstrukcijų elementų
stiprumo, standumo ir stabilumo skaičiavimo inžinerinius metodus.
Pastarasis požymis (inžineriniai metodai) atskiria medžiagų atsparumą nuo visos grupės mokslų, taip
pat priklausančių taikomosios mechanikos sričiai ir analizuojančių įvairius deformuojamus kūnus giliai
teoriškai, tiksliai. Tarp šių mokslų – tamprumo, plastiškumo, valkšnumo teorijos, irimo mechanika ir t.t.
Šiais, ypač tamprumo teorija, mokslais medžiagų atsparumas remiasi, bet jis padaro nemažai prielaidų, kurių
dėka skaičiavimai tampa paprastesni ir patogūs kasdieninei inžinerinei praktikai.
Kad konstrukcijų elementų skaičiavimas nebūtų pernelyg sudėtingas, medžiagų atsparumo
metodikoje daug kas supaprastinama, sukuriama konstrukcijos ar elemento skaičiuojamoji schema.
Konstrukcijos skaičiuojamoji schema yra sutartinis supaprastintos realios konstrukcijos bei jos
atramų ir apkrovų grafinis atvaizdavimas arba aprašymas.
Schematizuojami trys dalykai:
konstrukcijos elemento geometrinė forma,
konstrukcinės medžiagos,
apkrovos.
1-1
Konstrukcijų geometrinė forma būna labai įvairi, todėl neįmanoma sukurti paprastą skaičiavimo
metodiką, tinkančią bet kokios formos elementui. Tad medžiagų atsparume nagrinėjami schematizuoti
elementai (1.2 pav.):
elementai, kurių matmenys dviem (skersinėmis) erdvės kryptimis labai maži, palyginus su
trečiąja (išilgine) kryptimi (strypai),
elementai, kurių matmuo viena (storio) kryptimi labai mažas, palyginus su kitomis dviem
kryptimis – apriboti plokštumomis (plokštelės) arba kreivais paviršiais (kevalai),
elementai, kurių matmenys visomis trimis erdvės kryptimis yra tos pačios eilės, maždaug
vienodi (masyvai).

1.2 pav.
Strypai skaičiuojamosiose schemose žymimi tik viena linija – savo geometrine ašimi.
Schematizuotoje konstrukcijoje tiesiu strypu tampa ir kolona, ir sija, ir vagono ašis. Kreivas strypas atstoja ir
arką, ir krano kablį.
Plokštė ir kevalas skaičiuojamosiose schemose žymimi savo viduriniu paviršiumi, t.y. paviršiumi,
einančiu per šių elementų storio vidurį. Plokštės vidurinis paviršius – plokštuma, kevalo – kreivas paviršius.
Schematizuotoje konstrukcijoje plokšte tampa pastato perdanga, plokščias valties dugnas. Kevalu
schematizuojama skliautinė perdanga, garo katilas ir pan.
Masyvų pavyzdžiai – pamatai po mašinomis, hidroelektrinių užtvankos ir t.t.
Konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje naudojamos ir schematizuotos atramos (1.3 pav.) –
standžios arba šarnyrinės, slankios arba neslankios.

1.3 pav.
Konstrukcinės medžiagos yra taip pat įvairios: metalai, mediena, plastikai, betonas, akmuo ir t.t.
Kad būtų galima elementams, pagamintiems iš įvairių medžiagų, taikyti tuos pačius ar bent panašius
skaičiavimo metodus, daromos kai kurios prielaidos.Svarbiausios prielaidos, galiojančios kone visame
medžiagų atsparumo kurse, yra tokios:
medžiagos vientisumas,
medžiagos vienalytiškumas (homogeniškumas),
medžiagos izotropiškumas.
Nežiūrint to, kad medžiaga sudaryta iš smulkių dalelių, tarp kurių yra mikrotarpai, tariame, kad
medžiaga pilna užpildo visą tūrį, t.y., kad medžiaga vientisa. Kai laikomės tokios vientisos medžiagos
(kontinuumo) sąvokos, galime iš bet kurios deformuojamo kūno vietos išpjauti nagrinėjimui be galo mažą
materialų kūno gabalėlį.
Vienalytės medžiagos savybės visuose kūno taškuose yra vienodos. Skaičiuodami dažniausiai
tarsime, kad mūsų nagrinėjami konstrukcijų elementai pagaminti iš vienalytės medžiagos.
Izotropinė medžiaga – ta medžiaga, kurios savybės vienodos visomis kryptimis. Nors idealaus
izotropiškumo nebūna, bet daugelis konstrukcijų medžiagų yra beveik izotropinės. Medžiaga, kurios savybės
visomis kryptimis yra skirtingos, vadinama anizotropine.
Dažniausiai medžiagų atsparumo kurse kalbama apie idealiai tamprią medžiagą. Bet kokį elementą
deformavus ir po to pašalinus deformavimo priežastį, jis nelieka tiek pat deformuotas. Dalis deformacijos
visada išnyksta, o kai poveikis nebūna pernelyg stiprus, išnyksta ir visa deformacija, elementas grįžta į
pirminį, nedeformuotą būvį. Deformacija, kuri išnyksta pašalinus priežastį, vadinama tampriąja (elastine)
arba grįžtamąja. Deformacija, kuri lieka pašalinus priežastį, vadinama plastine arba liekamąja. Nei viena
medžiaga nėra idealiai tampri. Tačiau kol poveikiai ne per dideli, tamprumo savybė būdinga daugeliui
konstrukcinių medžiagų.
Apkrovos (jėgos) schematizuojamos keliais požiūriais: jos būna statinės arba dinaminės,
sutelktosios (koncentruotosios) arba įvairiai išskirstytos.
1-2
Realiai konstrukcijos yra veikiamos gana sudėtingai, tačiau galima išskirti “grynuosius”
deformavimo tipus:
tempimas,
gniuždymas,
kirpimas,
sukimas,
paprastasis lenkimas.

1.4 pav.
1.2. Išorinės jėgos. Apkrovos
Kiekviena konstrukcija, kiekvienas jos elementas yra veikiamas aplinkos. Aplinka veikia
visokeriopai, bet mus domina visų pirma jos mechaniniai poveikiai, t.y. jėgos, nes būtent joms atlaikyti
dažniausiai ir yra skirta konstrukcija. Kai kurie veiksniai turi įtakos konstrukcijos stiprumui, standumui
(pvz., cheminis agresyvios aplinkos poveikis spartina metalo koroziją; dėl šiluminio ar radioaktyviojo
poveikio kinta medžiagos savybės, net ir mechaninės; ir pan.), bet medžiagų atsparumo kursas nagrinėja
daugiausiai tik jėgų įtaką konstrukcijai. Jėgų prigimtis pati įvairiausia – gravitacija, vėjas, vandens slėgis,
judančių kūnų inercija, netolygūs temperatūrų laukai ir t.t. Kai jau sudaryta konstrukcijos skaičiuojamoji
schema, kai nustatyta kiekvienos jėgos veikimo vieta (pridėties taškas), kryptis ir didumas, jėgos prigimtis
tampa nesvarbia. Visas šias aplinkos sukeltas jėgas vadiname išorinėmis jėgomis. Išorinės jėgos skirstomos
į:
• aktyviąsias jėgas, arba apkrovas, kurioms atlaikyti konstrukcija skirta,
• kitų kūnų, į kuriuos konstrukcija atremta, reakcijas.
Apkrovos, kurios veiks konstrukciją, dažniausiai iš anksto yra žinomos. Konstrukcijos atramines
reakcijas galima nustatyti teorinės mechanikos (statikos) metodais – pasinaudojant konstrukcijos
pusiausvyros sąlygomis. Apkrovos skirstomos į:
♦ tūrines,
♦ paviršines,
♦ linijines,
♦ taškines (sutelktąsias, koncentruotąsias).
Tūrinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios kiekvieną konstrukcijos elemento tašką. Tokios yra
inercijos jėgos, magnetinės jėgos, bet dažniausia tūrinė apkrova – pačios konstrukcijos svoris. Šių jėgų
matavimo vienetas – niutonas į kubinį metrą (N/m
3
). Kadangi savasis svoris dažnai būna svarbus pravartu
žinoti jo skaičiavimo kelią: konstrukcinės medžiagos tankį ρ (kg/m
3
) padauginę iš gravitacinio pagreičio g
(9,81 m/s
2
), gauname tūrinę svorio apkrovą p (N/m
3
, nes 1 kg⋅m/s
2
= 1 N).
Paviršinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios konstrukcijos elemento paviršiaus plotą. Tokios yra
vėjo ar vandens slėgio jėgos, dujų slėgis į rezervuaro sieneles ir pan. Dažnai skaičiuojamojoje schemoje ir
gana sudėtingos apkrovos rodomos kaip tolygiai išskirstytos paviršinės apkrovos (pvz., pastato perdangos
apkrova, kurią sudaro baldai, kitokie daiktai, žmonės, išreiškiama bendru krūviu, tenkančiu perdangos ploto
vienetui; kai konstrukcijos elementas didelis ir nestoras, net ir jo paties svoris, t.y. tūrinė apkrova,
reiškiamas kaip paviršinė apkrova). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kvadratinį metrą (N/m
2
) arba
paskalis (nes 1 N/m
2
= 1 Pa).
Linijinės apkrovos – tai jėgos, išdėstytos vienoje linijoje (dažniausiai – tiesėje). Realių tokių jėgų
beveik nėra (nebent nagrinėtume peilio ašmenų poveikį), bet jeigu paviršinės ar tūrinės jėgos veikia ilgą ir
siaurą elemento ruožą, jų pridėties taškus galima sutraukti į vieną liniją – šio ruožo ašį (1.5 pav). Nuo tokio
supaprastinimo konstrukcijos skaičiavimo rezultatai praktiškai nepasikeičia. ). Šių jėgų matavimo vienetas –
niutonas (N).

1-3
1.5 pav.
Taškinės apkrovos – tai vieną konstrukcijos elemento tašką veikiančios jėgos. Ir tokių realių jėgų
(panašių į adatos smaigalio poveikį) nėra, bet labai mažame plote išskirstytas jėgas galima sutelkti
(sukoncentruoti) į vieną tašką, to ploto centrą (1.6 pav). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N).

1.6 pav.
Tūrinės, paviršinės ir linijinės apkrovos dažniausiai būna išskirstytos tolygiai po visą elemento
paviršių ar tūrį, bet tenka susidurti su netolygiu jų intensyvumu, tokio netolygumo pavyzdys – vandens slėgis
į užtvanką (1.7 pav).

1.7 pav.
Išorinės jėgos (apkrovos) gali sukurti jėgų poras, kurių poveikis į konstrukcijos elementą dažniausiai
išreiškiamas jėgų momentu M (1.8 pav.; kai norėsime, kad šis simbolis, žymintis būtent išorinių jėgų
momentą, skirtųsi nuo kitų momentų simbolių, jį patikslinsime indeksu M
f
).

1.8 pav.
Teorinės mechanikos kurse išorinės jėgos veikė absoliučiai standų, nesideformuojantį kūną. Teorinė
mechanika leido jėgą jos veikimo linijoje perkelti iš vieno taško į kitą (t.y. jėga buvo susieta tik su veikimo
kryptimi ir nesusieta su pridėties tašku), leido jėgų sistemą pakeisti kita (ekvivalentine) sistema ir net viena
atstojamąja jėga. Nuo tokių pakeitimų kūno judesys arba jo rimties būsena nepasikeičia. Įsidėmėkite: kai
nagrinėjame jėgas, kurios veikia deformuojamą kūną, visi teorinės mechanikos veiksmai yra nebeleistini. Jei
jėga pridedama prie kito konstrukcijos taško, ji kitaip deformuoja tą elementą (1.9 pav.).

1.9 pav.
Apkrovas suskirstėme pagal pridėties vietą. Pagal pridėjimo pobūdį jos skirstomos į:
statines,
dinamines.
Statine vadinama tokia apkrova, kurios didumas, kryptis ir pridėties vieta nekinta arba kinta tiek
mažai, kad apskaičiuojant konstrukcijos būvio parametrus galima tarti, kad apkrova nepriklauso nuo laiko ir
galima nepaisyti tokios apkrovos sukeliamų pagreičių bei inercijos jėgų. Kai norima pabrėžti, kad apkrova
tik artima statinei (nes bent nedidelė inercija lydi beveik visas apkrovas), apkrova vadinama kvazistatine (t.y.
“beveik statine”). Beveik visame savo kurse nagrinėsime tik statinių apkrovų veikiamus elementus.
Apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties vieta greitai kinta, kuri dėl to sukelia konstrukcijos
elementų pastebimą pagreitį, vadinama dinamine. Dažniausiai tokios apkrovos veikia elementus, kurie juda
su pagreičiu. Ypatinga jų rūšis yra smūginės apkrovos. Pastarosios veikia labai trumpai (t.y. su dideliu
pagreičiu). Dinaminis poveikis būna kelis ar net keliasdešimt kartų stipresnis nei statinis, todėl dinaminės
apkrovos labai pavojingos konstrukcijai.
1-4
Apie daugumą išorinių jėgų yra iš anksto viskas žinoma: jų kryptis, dydis. Bet būna ir atsitiktinio
pobūdžio apkrovų, kurių nei dydis, nei kryptis, nei veikimo trukmė iš anksto nėra žinomi. Tokį apkrovimą
galima aprašyti tiktai tikimybių teorijos aparatu.
Išorinio veikimo mastas gali būti išreiškiamas ne tik žinoma jėga, bet ir kurio nors kūno taško ar
kūno dalies poslinkiu. Gana dažnai (ypač praktikoje) yra žymiai paprasčiau išmatuoti ne apkrovos didumą, o
vieno ar kito konstrukcijos taško poslinkį (t.y. deformavimo metu nueitą kelią). Apkrova (jei rūpi ją sužinoti)
po to nustatoma skaičiavimu.
1.3. Vidinės jėgos. Pjūvio metodas. Įrąžos
Kietasis kūnas, taigi ir konstrukcijos elementas, išlaiko savo formą dėl to, kad tarp jo dalelių veikia
įvairios jėgos – pradedant nuo branduolinių, atominių, molekulinių ir baigiant dalelių sukibimo, vidaus
trinties ir panašiomis. Mus domina tik jėgos (arba tik tas jų prieaugis), kurios atsiranda kūno viduje dėl
išorinių jėgų (apkrovų) poveikio. Būtent dėl tokių vidinių jėgų kinta kūno dalelių tarpusavio padėtis, kūnas
deformuojasi. Taigi, vidinės jėgos – tai papildoma kūno dalelių sąveika, atsirandanti nuo išorinių jėgų. Nors
išorinės jėgos yra vidinių jėgų atsiradimo priežastimi, tačiau jų kryptys ne visada sutampa! Pvz., lenkiant
elementą, nors išorinės jėgos veikia skersai, vieni elemento taškai išilgai elemento suartėja, kiti – atitolsta
vieni kuo kitų.
Pjūvio metodas naudojamas nustatyti vidinių jėgų didumui ir kryptims. Panagrinėkime
populiariausią ir patogiausią šio metodo algoritmą, susidedantį iš trijų etapų:
Pirmasis etapas. Apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente (1.10 pav., a) ten, kur norime
nustatyti vidines jėgas, darome tariamąjį pjūvį (1.10 pav., b). tokiu būdu elementą padalijame į
dvi dalis, pvz., kairiąją K ir dešiniąją D.



Antrasis etapas. Vieną iš elemento dalių atmetame. Kad paliktoji dalis liktų pusiausvyra, prie jos
vietoj atmestosios dalies pridedame pastarosios poveikį atstojančias vidines jėgas (1.10 pav.,
c). Šios jėgos veikia kiekvieną pjūvio tašką.
Trečiasis etapas. Rašome paliktosios nagrinėti elemento dalies pusiausvyros sąlygas
(pusiausvyros lygtis), iš kurių apskaičiuojame vidinių jėgų parametrus.
Įprasta pjūvio vidinių jėgų parametrus reikšti, laikantis kurios nors sutartinės koordinačių sistemos.

1.10 pav.
Bet kaip išsidėsčiusių erdvėje jėgų sistemos pusiausvyros lygčių galima parašyti šešias, todėl iš jų
galima surasti ne daugiau kaip šešis nežinomus parametrus (žiūr. 1.11 pav.)

1.11 pav.

Koordinačių sistemos būna įvairios. Kurią iš jų pasirinkti, - susitarimo reikalas. Mes dažniausiai
laikysimės sistemos, kurią sudaro du požymiai:
sistema – stačiakampė (Dekarto),
sistema – dešininė; jei atkištas dešinės rankos nykštys rodo z ašies kryptį, tai kiti sulenkti tos
rankos pirštai rodo teigiamą plokštumos xOy kampų matavimo kryptį,
jeigu nagrinėjame elemento skerspjūvį, koordinačių pradžią sutapdiname su skerspjūvio svorio
centru; tokią koordinačių sistemą vadinsime – centrine,
jeigu nagrinėjame strypą, jo išilginę ašį sutapdiname su z ašimi,
teigiamos ašių kryptys – tokios, kaip 1.12 paveiksle.
1-5

1.12 pav.
Kaip parodyta 1.11 paveikslėliu, skerspjūvio vidines jėgas galima pakeisti šešiais vektoriniais
dydžiais, orientuojantis pagal pasirinktos centrinės koordinačių sistemos ašis. Šie dydžiai vadinami įrąžomis.
Įrąža – tai vienas iš šešių vektorinių dydžių, atstojančių konstrukcijos elemento skerspjūvio vidines
jėgas.
Kiekviena įrąža turi savo pavadinimą ir rodinį simbolį (1.11 pav.):
skerspjūvio normalės (strypo išilginės ašies z) kryptimi veikia ašinė jėga, žymima raide N
(atitinka F
oz
),
skerspjūvio plokštumoje (ašių x ir y kryptimis) veikia dvi skersinės jėgos, žymimos Q
x
ir Q
y

(atitinka F
ox
ir F
oy
),
skerspjūvio plokštumoje (išilginės ašies z atžvilgiu) veikia vidinių jėgų momentas, vadinamas
sukimo momentu ir žymimas raide T (atitinka M
oz
),
skersinių ašių x ir y atžvilgiu veikia jėgų momentai, vadinami lenkimo momentais ir žymimi
raidėmis M
x
ir M
y
(atitinka M
ox
ir M
oy
).
Priimta laikytis tokių įrąžų ženklų taisyklių (1.13 pav.):
• Ašinės jėgos ženklo taisyklė. Ašinę jėgą laikome teigiama, kai ji nukreipta nuo skerspjūvio (kai
tempia).
• Skersinės jėgos ženklo taisyklė. Skersinę jėgą laikome teigiama, kai skerspjūvyje, matomame iš
teigiamos z ašies pusės, ji veikia teigiamąja skersinės ašies kryptimi (arba skerspjūvyje,
matomame iš neigiamos z ašies pusės, - neigiamąja kryptimi).
• Sukimo momento ženklo taisyklė. Sukimo momentą laikome teigiamu, kai skerspjūvyje,
matomame iš atmestosios elemento dalies pusės, jis veikia teigiamąja kryptimi, t.y. prieš
laikrodžio rodyklę.
• Lenkimo momento ženklo taisyklė. Lenkimo momentą laikome teigiamu, kai dėl jo elementas
išlinksta taip, kad tempiami sluoksniai būna teigiamojoje pusėje (lenkimo momentui M
x
-
teigiamojoje y ašies pusėje, M
y
- teigiamojoje x ašies pusėje).
Atkreipkite dėmesį į tai, kad dviejuose išpjauto elemento ruožo galuose (1.13 pav.) teigiamų įrąžų
kryptys visada priešingos.

1.13 pav.
Įrąžas nustatome pjūvio metodu, pasinaudoję atpjautos elemento dalies pusiausvyros lygtimis.
Patogiausia yra rašyti lygtis, susietas su nagrinėjamo skerspjūvio koordinačių ašimis:

= 0
x
F , ,

= 0
y
F

= 0
z
F , ( )

= 0
x
f
M , ( )

= 0
y
f
M , ( )

= 0
z
f
M .
Kiekvienoje iš šių lygčių tėra tik po vieną nežinomą įrąžą (kitų penkių projekcijos arba momentai
prilygsta nuliui), todėl iš jų įrąžos lengviausiai apskaičiuojamos.
Įrąžos yra diferencialiniais ryšiais susijusios su apkrova. Ašinę jėgą N su apkrovos, veikiančios
išilgai z ašies, intensyvumu g sieja tokia priklausomybė:
dz
dN
g − = , (1.1)
t.y. išilginės apkrovos intensyvumas yra lygus ašinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Skersinę jėgą Q (Q
x
arba Q
y
) su apkrovos, veikiančios skersai elemento ašies (x arba y kryptimi),
intensyvumu q sieja priklausomybė:
1-6
dz
dQ
q − = , (1.2)
t.y. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus skersinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Lenkimo momentą su skersine jėga (M
x
su Q
y
arba M
y
su Q
x
) sieja priklausomybė:
dz
dM
Q = , (1.3)
t.y. skersinė jėga yra lygi lenkimo momento pirmajai išvestinei pagal z ašį.
Iš pastarųjų dviejų priklausomybių galima gauti dar vieną:
2
2
dz
M d
q − = , (1.4)
t.y. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus lenkimo momento antrajai išvestinei pagal z ašį.
Nepamirškite, kad ženklų taisyklės yra susitarimo dalykas ir laikantis kitokių taisyklių šių formulių
ženklai gali būti kitokie (vietoj minuso - pliusas ir atvirkščiai). Parašytų diferencialinių priklausomybių
įrodymai pateikti A.Čižo knygoje (18-19 psl.).
Pagal įrąžų didumą sprendžiama, kuris skerspjūvis gali būti pavojingas, t.y. kuriame skerspjūvyje dėl
vidinių jėgų gali suirti medžiaga arba atsirasti pernelyg didelės plastinės deformacijos. Nustatyti pavojingojo
skerspjūvio vietą yra labai svarbu. Jeigu ją žinotume iš anksto, tai gal kai kada ir įrąžas skaičiuotume tiktai
toje vietoje, o kitos vietos, kiti skerspjūviai nerūpėtų. Kai konstrukcija ir jos apkrova nėra pernelyg
sudėtinga, patyręs inžinierius pavojingojo skerspjūvio vietą nustato beveik be skaičiavimo. Tačiau ši
inžinerinė patirtis sukaupiama per ilgą laiką - nagrinėjant įrąžų pasiskirstymą įvairiai apkrautuose
elementuose. Tą pasiskirstymą galima išreikšti analitiškai, rašant įrąžą kaip skerspjūvio koordinatės z
funkciją: Q
y
(z), M
x
(z) ir t.t. Tačiau vaizdžiausia yra įrąžos pasiskirstymą pateikti grafiko pavidalu - ties
kiekviena skerspjūvio koordinate z atidedant pagal pasirinktą mastelį ordinatę, lygią įrąžos didumui. Tokie
grafikai vadinami įrąžų diagramomis.
Studentui tenka nemaža laiko sugaišti, kol įgunda sudarinėti įrąžų diagramas, t.y. kol įgyja tą taip
reikalingą inžinerinę patirtį, netgi inžinerinę intuiciją. Ir naudos iš įrąžų diagramų, atrodo, tiek ir tėra - būtent
šitoji sukaupta patirtis ir, žinoma, kiekvienu atveju informacija apie ekstremines įrąžų reikšmes, apie
pavojaus vietą.
Įrąžų diagramas sudaryti labai padeda diferencialinės įrąžų ir apkrovos priklausomybės (1.1)-(1.4).
Užtenka įrąžų reikšmes apskaičiuoti tik tam tikruose, skaičiuojamuosiuose skerspjūviuose, o tarpuose tarp tų
skerspjūvių diagrama gali būti išbrėžta remiantis anomis priklausomybėmis (iš priklausomybės nustatome, ar
brėžti tiesę, ar parabolę ir t.t.). Įvairių patarimų, skirtų diagramų braižymui, yra literatūroje, čia jų
nekartosime, bet su jais susipažinti būtina, kaip būtina ir daug diagramų patiems nubraižyti, nes tik per savo
pačių įgūdžius atsiras toji svarbi inžinerinė intuicija.
1.4. Įtempimai. Ryšiai tarp įrąžų ir įtempimų
Vidines jėgas, veikiančias konstrukcijos elemento skerspjūvyje, galime išreikšti šešiomis įrąžomis.
Tačiau šios įrąžos atspindi tik bendrą visų skerspjūvio vidinių jėgų poveikį, neduoda pakankamai tikslios
informacijos apie vidines jėgas, veikiančias kurioje nors konkrečioje skerspjūvio vietoje, ties kurio nors
skerspjūvio tašku, juo labiau apie vidines jėgas, veikiančias ne skerspjūvyje (t.y. ne statmename išilginei
ašiai pjūvyje), o bet kuriame kitame, įstrižame ar išilginiame pjūvyje.
Jeigu bet kurio pjūvio bet kurio rūpimo taško k aplinkoje išskiriame labai mažą skerspjūvio ploto
elementą AA (1.14 pav.), galime tarti, kad jame visos vidinės jėgos yra beveik vienodos krypties (jeigu taip
nėra, dar mažiname ploto elementą - tol, kol mūsų prielaida pasidaro visiškai nebeabejotina).

1.14 pav.
Šių vidinių jėgų atstojamoji ∆F yra tokios pat krypties, kaip ir pačios vidinės jėgos. Atstojamoji gali
būti suskaidyta į du komponentus - ∆F
n
, veikianti pjūvio normalės kryptimi, ir ∆F
t
, veikiantį pačioje pjūvio
plokštumoje. Šių jėgų - atstojamosios ir jos komponentų - santykis su tuo plotu ∆A, kuriame veikia jų
atstojamos vidinės jėgos (kai tas plotas nykstamai mažas), rodo vidinių jėgų intensyvumą ties tašku k:
1-7
p
A
F
n
A
=


→ ∆ 0
lim
(1.5)
Vidinių jėgų intensyvumo matas yra įtempimas (įtempis). Tai yra vektorius, kurio kryptis tokia pat,
kaip ties tuo skerspjūvio tašku veikiančių vidinių jėgų, o didumas prilygsta vidutinei vidinei jėgai, tenkančiai
ploto vienetui.
Formule (1.5) išreikštas vidinių jėgų intensyvumas p vadinamas pilnuoju įtempimu. Žinoti vien jo
didumą negana, reikia žinoti dar ir jo kryptį. Todėl dažniausiai ir medžiagų atsparumo kurse, ir visuose
konstrukcijų skaičiavimuose naudojamasi ne šiuo pilnuoju įtempimu, o jo komponentais:
vidinių jėgų komponentų, veikiančių pjūvio normalės kryptimi, intensyvumu, kuris vadinamas
normaliniu įtempimu ir žymimas graikiška raide σ (sigma),
A
F
n
A


=
→ ∆ 0
lim
σ , (1.6)
vidinių jėgų komponentų, veikiančių pjūvio plokštumoje, intensyvumu, kuris vadinamas
tangentiniu įtempimu ir žymimas graikiška raide τ (tau),
A
F
t
A


=
→ ∆ 0
lim
τ . (1.7)
Tiek pilnasis, tiek ir normalinis ar tangentinis įtempimas matuojamas jėgos vienetais, tenkančiais
ploto vienetui, kitaip sakant, slėgio vienetais. Tarptautinėje vienetų sistemoje pagrindinis įtempimų vienetas
yra paskalis (vienas paskalis lygus vienam niutonui į vieną kvadratinį metrą). Paskalis žymimas Pa(1 Pa =
lN/m
2
). Kadangi vieno paskalio įtempimas yra labai mažas, konstrukcijų skaičiavime įtempimai dažniausiai
matuojami megapaskaliais (1 MPa = 10
6
Pa).
Tangentinio įtempimo kryptis nėra pilnutinai apibrėžta: žinoma tiktai, kad jis veikia pjūvio
plokštumoje. Kai pjūvis orientuotas taip, kad jo normalė lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai, galima ir
tangentinį įtempimą išskaidyti kitų dviejų koordinačių ašių kryptimis; tada visų trijų pilnojo įtempimo
komponentų kryptys yra jau visiškai aiškiai nusakytos. Visų tokių įtempimų vaizdas (įtempimai šešiuose
šonuose elemento, išpjauto trimis poromis plokštumų, lygiagrečių koordinačių sistemos plokštumoms)
parodytas 1.15 paveikslėlyje. Šiame brėžinyje visos įtempimų kryptys yra teigiamos, o įtempimų simbolių
indeksai susieti su koordinačių ašimis; tangentiniams įtempimams skiriamas dviraidis indeksas - pirmoji
indekso raidė rodo ašį, kuriai statmena nagrinėjamoji plokštuma, antroji - ašį, kurios kryptimi veikia
įtempimas. Nesunku įžvelgti ryšį tarp pilnojo įtempimo ir jo komponentų - normalinio ir tangentinių
įtempimų, pavyzdžiui, plokštumoje, statmenoje z ašiai:
2 2 2
zy zx z
p τ τ σ + + = . (1.8)

1.15 pav.
Normalinių įtempimų ženklo taisyklė. Normalinį įtempimą laikome teigiamu, kai jis nukreiptas
nuo pjūvio (kai tempia).
Tangentinių įtempimų ženklo taisyklė. Tangentinį įtempimą laikome teigiamu, kai jis teigiamoje
pusėje esančiame pjūvyje veikia teigiamąja ašies kryptimi (arba neigiamoje pusėje esančiame
pjūvyje - neigiamąja kryptimi).
Čia nagrinėjome įtempimus, veikiančius bet kuriame, bet kaip padarytame deformuojamojo kūno
pjūvyje. Jeigu vėl grįšime prie strypo skerspjūvio (pjūvio, statmeno išilginei strypo ašiai), galėsime paieškoti
ryšių tarp įtempimų ir skerspjūvio įrąžų: tokie ryšiai turi egzistuoti, nes ir įrąžos, ir įtempimai atstovauja tas
pačias skerspjūvyje veikiančias vidines jėgas.
Išskiriame skerspjūvio teigiamajame kvadrate (tarp teigiamųjų a; ir y ašių) ploto elementą dA (1.16
pav.). Įtempimai šiame plotelyje yra σ, τ
x
ir τ
y
(kadangi nagrinėjame vienintelę plokštumą, statmeną z ašiai,
šios ašies simbolio indeksuose neminėsime). Padauginę įtempimus iš ploto elemento dA, gauname tame
1-8
ploto elemente veikiančių vidinių jėgų atstojamosios komponentus σdA, τ
x
dA, τ
y
dA. Analogiški jėgų
komponentai veikia visuose ploto elementuose, iš kurių susideda nagrinėjamasis skerspjūvis.

1.16 pav.
Ašinė jėga yra visų vidinių jėgų projekcijų į z ašį suma. Kadangi atstojamosios jėgos komponentai
τ
x
dA ir τ
y
dA (1.16 pav.) projektuojasi į z ašį tašku (nuliu), tai tą sumą galime gauti, suintegravę skerspjūvio
plote A vien tik komponentus σdA:

=
A
dA N σ . (1.9)
Analogiškai gauname ir integralines skersinių jėgų išraiškas įtempimais:

=
A
x x
dA Q τ , . (1.10)

=
A
y
dA
y
Q τ
Lenkimo momentas yra suma visų vidinių jėgų momentų skerspjūvio ašies (x ar y) atžvilgiu.
Atstojamosios jėgos komponentai τ
x
dA ir τ
y
dA (1.16 pav.) nesukuria momento skerspjūvio ašies atžvilgiu,
nes arba kerta tą ašį, arba yra lygiagrečiai jai, todėl lenkimo momentą galime išreikšti, suintegravę
skerspjūvio plote A vien tik jėgas σdA, padaugintas iš atitinkamo peties (t.y. iš atitinkamos taško koordinatės,
kuri gali būti ir teigiama, ir neigiama):

=
A
x
dA y M σ , . (1.11)

=
A
y
dA x M σ
Analogiškai gauname integralinę sukimo momento išraišką įtempimais (jėga σdA yra lygiagretė z
ašiai ir todėl momento šios ašies atžvilgiu nesukuria):
(

− =
A
x y
dA y x T τ τ ) , (1.12)
arba, jeigu vietoj tangentinio įtempimo komponentų τ
x
ir τ
y
imtume radialinės krypties komponentą τ
r
ir jam
statmeną τ
t
(1.17 pav.),

=
A
t
dA T ρτ . (1.12a)

1.17 pav.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad nėra nė vienos įrąžos, kuri būtų išreikšta abiem įtempimų tipais: trys
įrąžos (N, M
x
ir M
y
) išreiškiamos tik normaliniais įtempimais, kitos trys (Q
x
, Q
y
ir T) - tik tangentiniais.
Jeigu įtempimai būtų žinomi, tai būtų paprasta formulėmis (1.9)-(1.12) apskaičiuoti įrąžų reikšmes.
Tačiau dažniausiai, kai tiriame apkrautą konstrukciją, būna atvirkščiai: įrąžos didumas būna jau nustatytas
(pjūvio metodu), o nežinomas, ieškomasis dydis būna įtempimas, kuris yra už integralo ženklo. Turime
išsiaiškinti, kaip, kokiu dėsningumu įtempimai pasiskirstę skerspjūvio plote, išspręsti integralą, - tik po to
gauname paprastesnes formules įtempimams skaičiuoti.
1-9
1.5. Poslinkiai ir deformacijos
Apkrovų veikiamas, konstrukcijos elementas deformuojasi - keičiasi jo matmenys ir forma.
Deformuotąjį elementą galime aprašyti dvejopais parametrais - poslinkiais ir deformacijomis.
Taško linijinis poslinkis yra vektorius, kurio pradžia yra nedeformuoto kūno taške, o galas (viršūnė)
- tame pačiame jau deformuoto kūno taške.
Galime panašiai apibrėžti kurio nors konstrukcijos elemento skerspjūvio, atskiros elemento dalies ar
net ir viso elemento poslinki (pavyzdžiui, elementas, pats nesideformuodamas, gali erdvėje pasislinkti į naują
padėtį dėl to, kad deformuojasi kiti su juo sujungti konstrukcijos elementai).
Linijinis poslinkis yra taško nueitas kelias. Jis matuojamas ilgio vienetais. Linijinis poslinkis gali
būti suskaidytas į poslinkio komponentus koordinačių ašių kryptimis. Yra priimta komponentus ašių x, y ir z
kryptimis žymėti raidėmis u, v ir w.
Jeigu žinome visų (arba bent svarbiausiųjų) konstrukcijos elemento taškų linijinius poslinkius,
žinome ir tų taškų padėti po deformavimo, taigi žinome, kaip atrodo elementas po deformavimo. Išvada -
elemento taškų poslinkiais galima aprašyti deformuotąjį konstrukcijos elementą.
Nors pakanka linijinių poslinkių, tačiau kai kada patogiau naudotis kampiniais poslinkiais.
Atkarpos kampinis poslinkis yra kampas tarp atkarpos krypties nedeformuotame kūne ir tos pačios
atkarpos krypties jau deformuotame kūne.
Kampinis poslinkis matuojamas radianais, miliradianais ar kitokiais kampo vienetais. Jis taip pat gali
būti reiškiamas vektoriumi ir skaidomas į komponentus pagal koordinačių ašis.
Jeigu atkarpa ab (1.18 pav.) po kūno deformavimo atsidūrė padėtyje a
1
b
1
, tai vektorius aa
1
yra taško
a linijinis poslinkis, vektorius bb
1
- taško b linijinis poslinkis, o kampas bOb
1
(taip pat vektorius) - atkarpos
ab kampinis poslinkis.

1.18 pav.
Kitas parametras deformuotajam elementui aprašyti yra deformacija. Šis žodis buitinėje šnekoje
vartojamas dažnai ir įgyja įvairią prasmę, kartais net perkeltinę. Mechanikos literatūroje, taigi ir medžiagų
atsparumo kurse, šis terminas turi griežtai apibrėžtą ir vienintelę reikšmę.
Deformacija yra kūno dalelių tarpusavio padėties pokyčių intensyvumo matas.
Linijinė deformacija ties kūno tašku kuria nors kryptimi yra tos krypties atkarpos ilgio pokyčio
santykis su pradiniu atkarpos ilgiu, kai tas ilgis nykstamai mažas (1.19, a pav.):
( )
ε =

→ ∆
ds
ds
A 0
lim
. (1.13)
Kadangi linijinė deformacija išreiškiama ilgių santykiu, ji yra santykinis, bematis dydis (kartais
reiškiama procentais). Linijinė deformacija žymima graikiška raide ε (epsilon). Iš (1.13) formulės matyti,
kad teigiama deformacijos reikšmė gaunama tada, kai nagrinėjamoji atkarpa pailgėja, neigiama - kai
sutrumpėja. Konstrukcijų elementuose deformacijos paprastai yra labai mažos, mažesnės kaip 0,001 (arba
0,1 %).
Linijinė deformacija nustatoma ties konkrečiu tašku ir konkrečia kryptimi. Kad būtų aišku, apie
kurios krypties deformaciją kalbama, vartojami indeksai, pavyzdžiui, nurodantys nagrinėjamosios atkarpos
kryptį - ε
ab
(pagal 1.19, a pav.) arba koordinačių ašių kryptis ε
x
, ε
y
, ε
z
.
Deformacija gali būti vienoda visame deformuojamojo elemento ruože (ties visais to ruožo taškais),
bet gali ji būti skirtinga ir ties gretimais taškais.
Dažnai vietoj (1.13) formulėje įrašytos santykio ribos naudojamasi pačiu santykiu (∆ds/ds)
y
tas
santykis išreiškia vidutinę linijinę deformaciją.
Kampinė deformacija - kampo tarp dviejų statmenų nykstamai trumpų atkarpų pokytis (1.19, b
pav.):
(
abc
bc
ab
c b a abc ) γ = ∠ − ∠


1 1 1
0
0
lim (1.14)
1-10

1.19, a ir b pav.
Kampinė deformacija yra kampas ir matuojama kampo vienetais (radianais ar pan.). Dažniausiai ji
žymima graikiška raide γ (gama) su indeksais. Jeigu nagrinėjama kampinė deformacija plokštumose,
lygiagretėse koordinačių sistemos plokštumoms, ji žymima γ
xy
, γ
yz
arba γ
zx
. Iš (1.14) formulės matyti, kad
teigiama kampinė deformacija yra tada, kai status kampas tarp atkarpų su smailėja, o neigiama - kai jis
pasidaro bukas.
Kadangi, atsiradus kampinių deformacijų, bet koks stačiakampis elementas pašlyja (pasidaro nebe
stačiakampis), dažnai kampinė deformacija vadinama šlyties deformacija, o kampas γ - šlyties kampu.
Deformacijų būvis bet kuriame kūno taške yra visiškai apibrėžtas, jeigu žinomos šešios
deformacijos, orientuotos pagal koordinačių ašis: trys linijinės - ε
x
, ε
y
, ε
z
, ir trys kampinės - γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
.
Žinodami deformacijų būvį visuose kūno taškuose, galime nustatyti visų jo taškų poslinkius ir tuo pačiu
aprašyti visą deformuotąjį kūną.
Verta dar kartą palyginti poslinkių ir deformacijų sąvokas, kad pajustumėte, kuo jos skiriasi. Vienoje
ar kitoje deformuojamojo kūno vietoje gali būti deformacijų, bet nebūti poslinkių, ir atvirkščiai - būti
poslinkių, bet nebūti deformacijų. Pavyzdžiui, konstrukcijos ruožas 1-2 (1.20 pav.), apkrovos veikiamas,
nesideformuoja, bet visas pasislenka, tuo tarpu ruožas 2-3 įgyja deformacijas (pailgėja dydžiu ∆b), bet jo
viršutinis galas neturi jokio poslinkio. Galima kalbėti apie taško, pjūvio, o kai kada net ištiso elemento
poslinkį; tuo tarpu deformacija visada yra tiktai kūno (konstrukcijos elemento) - ne taško, ne pjūvio, o tiktai
ties tašku, ties pjūviu, tam tikra kryptimi, tam tikroje plokštumoje.

1.20 pav.
1.6. Pagrindinės prielaidos ir hipotezės
Jau 1.1 poskyryje kalbėjome apie kai kuriuos suprastinimus, prielaidas, palengvinančias konstrukcijų
parametrų skaičiavimą. Tai buvo konstrukcijų geometrinės formos, apkrovos ir medžiagos schematizacija.
Geometrinės formos ir apkrovos schematizacija atsispindi konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje. O
medžiagos schematizacija reiškiasi per medžiagos vientisumo, vienalytiškumo ir izotropiškumo prielaidas.
Kalbėjome ir apie tai, kad didžiojoje medžiagų atsparumo kurso dalyje nagrinėsime tik idealiai tamprius
elementus, nepatiriančius plastinių deformacijų. Dabar sąrašą papildysime prielaidomis, susijusiomis su
pačiu deformavimo procesu.
Proporcingumo prielaida (Huko dėsnis). Tariame, kad apkrovimo metu įtempimai lieka
proporcingi deformacijoms: normalinis įtempimas - linijinei deformacijai, tangentinis - kampinei:
σ=Eε, (1.15)
τ=Gγ, (1.16)
čia proporcingumo koeficientai, priklausantieji nuo medžiagos, yra vadinami tamprumo moduliu (E) ir
šlyties moduliu (G). Palyginę dydžių dimensijas, matome, kad šie moduliai matuojami paskaliais, o
patogiausia juos reikšti gigapaskaliais (1 GPa=10
9
Pa); pavyzdžiui, plieno E≈210 GPa, G≈80 GPa, medienos
(išilgai sluoksnių) E≈10 GPa, G≈5 GPa. Kiekvienos medžiagos tamprumo bei šlyties moduliai nustatomi
eksperimentiniu medžiagos tyrimu. Beje, tamprumo modulis E kartais vadinamas Jungo moduliu.
Poslinkių mažumo prielaida. Tariame, kad visų apkrauto kūno taškų poslinkiai yra tiek maži
(palyginus su kūno matmenimis), kad rašydami kūno statinės pusiausvyros sąlygas jų galime nepaisyti, t.y.
1-11
tas sąlygas galime rašyti pagal nedeformuoto kūno geometriją. Ši prielaida tinka daugumai konstrukcijų (plg.
1.21 pav.). Kai šios prielaidos taikyti neįmanoma, statinės pusiausvyros lygtys tampa netiesiškomis.

1.21 pav.
Sen-Venano principas, suformuluotas prancūzų mokslininko (Barre de Saint-Venant, 1797-1886),
teigia, kad apkrovos paskirstymo pobūdis deformuojamajam kūnui įtakos turi tik nedidelėje dalyje, arti tos
apkrovos pridėties vietos (tiktai čia galime pastebėti netolygų deformavimąsi ir skerspjūvių išsikraipymą),
visur kitur kūno deformavimasis beveik nepriklauso nuo apkrovos paskirstymo, priklauso tik nuo apkrovos
didumo. Šis principas, nors ir nėra teoriškai įrodytas, yra patvirtintas gausios praktikos. Laikydamiesi šio
principo, lengviau atsižvelgiame į realių apkrovų, kartais gana sudėtingai pasiskirsčiusių, įtaką konstrukcijos
patikimumui.
Plokščiųjų pjūvių hipotezė, dažnai vadinama suformulavusio ją Šveicarijos mokslininko J.
BERNULIO (Jacob Bernoulli, 1654-1705) vardu, teigia: pjūvis, kuris buvo plokščias ir statmenas elemento
ašiai prieš deformavimą, lieka plokščias ir statmenas ašiai ir po deformavimo. Ši hipotezė medžiagų
atsparumo kurse plačiai naudojama, nes ją patvirtina daugelis eksperimentų. Ši hipotezė nepasitvirtina tik
labai nedideliuose deformuojamųjų konstrukcijų elementų ruožuose - labai arti apkrovos pridėties vietų (kur
negalioja ir Sen-Venano principas), prie pat tų vietų, kur keičiasi elemento skerspjūvis ir pan. Šiose vietose
skerspjūviai po apkrovimo nebelieka plokšti, išsikraipo (pastebima vadinamoji skerspjūvių deplanacija).
Visur kitur deplanacija tiek maža, kad galima jos nepaisyti ir tarti, kad skerspjūviai apkrovimo metu tik
vienaip ar kitaip pasislenka, pasisuka, pasilikdami plokšti ir (tai irgi svarbu) statmeni besideformuojančiai
elemento ašiai. Remdamiesi šia hipoteze, galime gauti gana paprastas formules įvairiems konstrukcijos būvio
parametrams - įtempimams, deformacijoms ir kt. - skaičiuoti.
Superpozicijos principas teigia, kad kelių veiksnių (apkrovų, temperatūros pokyčių) bendra
pasekmė (įrąža, įtempimas, deformacija, poslinkis ir kt.) yra lygi pasekmių, kurias sukelia kiekvienas
paskiras veiksnys, sumai. Naudodamiesi šiuo principu, galime įvairius parametrus nesunkiai apskaičiuoti nuo
paskirų nesudėtingų veiksnių, o bendrą rezultatą po to gauti, sumuodami atskirų skaičiavimų rezultatus.
Tačiau būtina įsidėmėti, kad šis principas negalioja, kai deformavimas nėra proporcingas, t.y. kai negalioja
proporcingumo (Huko) dėsnis, arba kai deformavimo metu labai pakinta skaičiuojamosios schemos
geometrija (pavyzdžiui, kai negalioja poslinkių mažumo prielaida).
Kai nagrinėjama tik apkrovų (jėgų) veikimo pasekmė, superpozicijos principas dažnai vadinamas
nepriklausomo jėgų veikimo principu.
1-12
2. TEMPIMAS IR GNIUŽDYMAS
2.1. Tempiami ir gniuždomi konstrukcijų elementai
Konstrukcijos elementuose nuo išorinių jėgų ir kitų veiksnių atsiranda vidinės jėgos. Nuo šių jėgų
priklauso, kiek elementas deformuojasi ir kiek patikima jo eksploatacija. Iš pradžių nagrinėsime
paprasčiausią konstrukcijos elementą - tiesų strypą. Strypo skerspjūvyje (pjūvyje, kuris statmenas strypo
išilginei ašiai) veikiančios vidinės jėgos gali būti pakeistos šešiomis įrąžomis (žr. 1.3 posk.). Tačiau iš
pradžių verta pažinti, kas darosi su strypu, kurį veikia viena vienintelė įrąža.
Pradedame nuo to atvejo, kai strypo skerspjūviuose nelygi nuliui tėra ašinė jėga. Ši jėga gali būti
teigiama (N>0) arba neigiama (N<0). Pirmasis atvejis atitinka tempimą (2.1 pav., a), antrasis - gniuždymą
(2.1 pav., b). Abu šie atvejai matematiškai gali būti nagrinėjami vienodai, naudojantis tais pačiais dydžiais,
tomis pačiomis formulėmis (žiūrint į gniuždymą kaip į “neigiamą tempimą”). Na, o konstrukciniu požiūriu,
ypač vertinant strypo suirimo galimybes, tempimo ir gniuždymo poveikiai labai skiriasi, ir inžinierius turi
visada tai atminti.

2.1 pav.
Kad strypo skerspjūviuose neveiktų kitos įrąžos, išorinių jėgų veikimas turi būti ypatingas, šių jėgų
atstojamosios kryptis turi sutapti su išilgine strypo ašimi. Toks apkrovimas ir deformavimas vadinamas
centriniu tempimu arba gniuždymu. Būtent tik tokį deformavimą šiame skyriuje ir aptariame. Centrinis
tempimas (gniuždymas) konstrukcijų elementuose gana dažnas. Tiktai taip (centriniu tempimu)
deformuojami visi labai liauni elementai - virvės, vielos, stygos, lynai. Praktiškai tik centriškai tempiami
(gniuždomi) visi šarnyrinių strypinių konstrukcijų (santvarų) tiesūs elementai.
Kad tempiamas ar gniuždomas strypas tiktų eksploatacijai, jis turi tenkinti visų pirma stiprumo ir
standumo sąlygas (gniuždomam strypui dar labai svarbios ir stabilumo sąlygos, bet jų čia nežiūrime).
Stiprumo sąlygos yra nelygybės, kurios pagal vienokią ar kitokią metodiką apriboja įtempimų didumą, o
standumo sąlygos analogiškai riboja deformacijas arba poslinkius. Taigi, apie strypo tinkamumą galime
spręsti tik tada, kai esame apskaičiavę įtempimus, deformacijas ir poslinkius.
2.2. Įtempimai
Tiesaus strypo ašinė jėga yra lygi strypo skerspjūvyje veikiančių vidinių jėgų projekcijų į strypo
išilginę ašį (z ašį) integralinei sumai (2.2, a pav.):

=
A
dA N σ .

2.2 pav.
Šioje išraiškoje dažniausiai būna žinoma ašinė jėga N (surasta pjūvio metodu). Ieškomasis dydis -
normalinis įtempimas σ, - deja, slypi už integralo ženklo; jį surasti galime tik tada, kai žinome, kaip (pagal
kokį dėsnį) normaliniai įtempimai yra pasiskirstę skerspjūvio plote. Centrinio tempimo (gniuždymo) atveju
normalinis įtempimas dažniausiai yra vienodo didumo visame skerspjūvio plote A (2.2, b pav.), t. y. σ=const.
Tokiu atveju pastovus dydis a gali būti iškeltas prieš integralo ženklą, , ir įtempimo
didumą nustatyti paprasta:

= =
A
A dA N σ σ
A
N
= σ . (2.1)
Įrodyti, kad σ=const, galima tik tada, kai tenkinamos šios trys sąlygos (įrodymas pateiktas A.Čižo
knygoje, 34psl.):
• strypo ašis deformavimo metu lieka tiesi, neišlinksta;
• galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė (skerspjūviai lieka plokšti ir statmeni išilginei ašiai);
• strypo medžiaga vienalytė, t. y. jos mechaninės savybės vienodos visuose skerspjūvio taškuose.
Centriškai tempiamo strypo skerspjūvyje (pjūvyje, kuris statmenas išilginei ašiai) tangentinių
įtempimų nėra. Tačiau įstrižame tempiamo strypo skerspjūvyje m - m, tarp kurio normalės n ir strypo ašies z
yra kampas β (2.3 pav., a), veikia ir normaliniai, ir tangentiniai įtempimai:
β σ σ
2
cos =
n
, (2.2)
β
σ
τ 2 sin
2
=
nm
. (2.3)
Įrodymas knygoje 35 psl.

2.3 pav.
Perpjovę strypą taip, kad pjūvio plokštuma būtų statmena nebe n ašiai, bet m ašiai, analogišku keliu
gautume to pjūvio įtempimų reikšmes:
β σ σ
2
sin =
m
, β
σ
τ 2 sin
2
=
mn
.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad tangentiniai įtempimai abiejuose statmenuose pjūviuose yra vienodi,
τ
nm

mn
(2.4 pav., b); vėliau šį vienodumą įrodysime kaip tangentinių įtempimų dualumo dėsnį.
Iš (2.2) ir (2.3) formulių nesunku rasti ekstremines įtempimų reikšmes:
maksimalus σ
n,max
=σ, kai β=0;
maksimalus τ
nm,max
=σ/2, kai β=π/4=45° (ši išvada labai reikšminga, įsidėmėkite ją);
minimalus σ
n,min
=0, kai β=π/2=90° (taigi, išilginiuose centriškai tempiamo ar gniuždomo strypo pjūviuose
nėra normalinių įtempimų, nėra ir tangentinių, nes ir sin2⋅π/2=sin180°=0).
2.3. Stiprumas
Bet koks konstrukcijos elementas ima irti (netenka savo stiprumo, sugebėjimo atlaikyti mechaninius
veiksnius) tada, kai jo įtempimai pasidaro pernelyg dideli, kai įtempimas kuriame nors taške viršija tam tikrą
reikšmę. Negana užtikrinti, kad įtempimas tos reikšmės neviršytų, reikia dar ir šiokios tokios stiprumo
atsargos, rezervo. Konstrukcijų projektavimo taisyklės paprastai reikalauja, kad įtempimas neviršytų tam
tikro nustatyto dydžio. Jeigu taisyklės paremtos ribinių būvių metodu, tai šis dydis vadinamas medžiagos
projektiniu stipriu ir žymimas raide R (arba, pavyzdžiui, kai kuriose Europos normose, raide f); leistinųjų
įtempimų metode tai - leistinasis įtempimas σ
adm
. Taigi paprasčiausia konstrukcijos elemento stiprumo
sąlyga gali būti išreikšta tokia nelygybe:
|σ|≤R.
Čia kairėje nelygybės pusėje yra absoliutiniu didumu įtempimas, apskaičiuotas pagal nepalankiausią
apkrovimą (apėmus net galimą atsitiktinį, iš anksto nenumatytą konstrukcijos perkrovimą), o dešinėje -
medžiagos stiprumo rodiklis, kuris nustatytas atsižvelgiant ir į galimą medžiagos nevienodumą,
eksploatacijos sąlygas, ir į kitokios atsargos būtinybę. Plačiau apie atsargos priežastis ir konstrukcijų
skaičiavimo metodus kalbėsime vėliau.
Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (pavyzdžiui, betono pasipriešinimas
gniuždymui yra keliolika kartų didesnis už pasipriešinimą tempimui), medžiagos stiprumas nusakomas nebe
vienu rodikliu: naudojamas R
t
- tempiamasis projektinis stipris, ir R
c
- gniuždomasis projektinis stipris. Tada
stiprumo sąlyga skirtinga tempiamam ir gniuždomam elementui:
σ≤R
t
ir |σ|≤R
c
.
Išreiškus įtempimą (2.1) formule, šios stiprumo sąlygos susieja projektinį stiprį su įrąža N (ašine
jėga) ir geometriniu skerspjūvio rodikliu A (skerspjūvio plotu):
R
A
N
≤ , (2.4)
arba, modifikavus skirtingo pasipriešinimo medžiagoms:
t
R
A
N
≤ , (2.4a)
c
R
A
N
≤ . (2.4b)
Nėra reikalo tikrinti, ar (2.4) sąlyga tenkinama visuose strypo taškuose, visuose skerspjūviuose.
Užtenka garantuoti stiprumą ten, kur įtempimas didžiausias (|σ|
max
). Jeigu net didžiausias įtempimas neviršija
projektinio stiprio R, tai, suprantama, kitose vietose mažesni įtempimai irgi neviršija. Tuos skerspjūvius,
kuriuose gali būti didžiausia įtempimų reikšmė, vadiname pavojingaisiais skerspjūviais. Tiesiame
tempiamame strype tokių stiprumo požiūriu tikrintinų skerspjūvių dažniausiai yra ne daugiau kaip du: tas,
kuriame veikia maksimali ašinė jėga |N|
max
, ir tas, kurio plotas minimalus, A
min
.

Jeigu sutampa |N|
max
ir A
min

vieta, tikrintinas pagal stiprumą lieka tas vienas skerspjūvis.
Taigi, norint nustatyti, kurie tempiamo strypo skerspjūviai yra pavojingieji, reikia visų pirma pjūvio
metodu apskaičiuoti visuose strypo skerspjūviuose ašines jėgas ir rasti tuos skerspjūvius, kuriuose ašinės
jėgos reikšmė didžiausia. Kai apkrovimas nesudėtingas, galima iš karto, be lyginamojo skaičiavimo,
pastebėti, kur yra ekstreminė įrąža - didžiausia N
max
, kai ji teigiama, arba mažiausia N
min
, kai ji neigiama
(nes, gal būt, |N
min
|=|N|
max
). Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui, tenka nagrinėti ir
tempiamųjų, ir gniuždomųjų ruožų stiprumą, todėl pavojingųjų pjūvių pagausėja. Ekstreminės ašinės jėgos
vietą nustatyti kiek kebliau, kai apkrovos jėgos nėra vien koncentruotos, pavyzdžiui, kai būtina į skaičiavimą
įtraukti ir strypo savąjį svorį.
Dažniausiai nėra sunku aptikti mažiausio ploto skerspjūvį, reikia tik nepamiršti, kad skaičiavimui
imamas materialus pjūvio plotas (plotas neto, atmetus skyles).
Tenka spręsti trejopus stiprumo uždavinius - priklausomai nuo to, kurie dydžiai stiprumo sąlygoje
(2.4) žinomi ir kuriuos reikia nustatyti: ašinę jėgą N, skerspjūvio plotą A ar projektinį stiprį R.
Kai konstrukcijos elementas jau padarytas, jau egzistuoja, t. y. kai žinoma, iš kokios medžiagos jis
pagamintas (žinomas R) ir kokie jo matmenys (žinomas A), gali būti nustatoma, ką gali toks elementas
atlaikyti, kokia didžiausia ašinė jėga N gali jį veikti (taigi ir kokia didžiausia apkrova, sukelianti tą įrąžą, gali
būti pridėta). Dažnai šis uždavinys vadinamas leistinosios apkrovos nustatymo uždaviniu.
Kai konstrukcija dar tik projektuojama, paprastai yra žinoma, kam ji skiriama, kokią ašinę jėgą N
turės atlaikyti jos tas ar kitas elementas. Konstruktoriui tenka išspręsti projektinį uždavinį - nustatyti, koks
tas elementas turi būti. Dažniausiai būna iš anksto nuspręsta, iš kokios medžiagos (kokio plieno, betono,
plastiko) elementą daryti (taigi, yra žinomas R), ir iš stiprumo sąlygos (2.4) belieka nustatyti trečiąjį dydį -
reikalingąjį strypo skerspjūvio plotą A.
Beje, gali pasitaikyti ir toks projektinis uždavinys: estetiniais ar kitais sumetimais iš anksto numatyta
tempiamo ar gniuždomo elemento geometrinė forma (taigi ir skerspjūvio plotas A) ir reikia parinkti tokią
konstrukcinę medžiagą, kurios projektinis stipris R būtų pakankamas, o pati medžiaga, žinoma, būtų kuo
pigesnė.
Visų šių uždavinių sprendimas remiasi stiprumo sąlyga, kuri yra nelygybė. Sprendimo eigoje
nelygybės ženklas neišnyksta, nevirsta lygybės ženklu, taigi ir atsakymą gauname nelygybės pavidalu.
Nustatome, kad ašinė jėga negali būti didesnė kaip tam tikras apskaičiuotas dydis arba kad strypo
skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip apskaičiuotoji reikšmė. Projektuotojas dažniausiai savo
dispozicijoje turi tam tikrą (gal būt, standartinį) rinkinį skerspjūvių arba matmenų ir iš jų pasirenka tą, kuris
tenkina stiprumo sąlygą ir yra ekonomiškiausias. Stiprumo sąlyga dažnai yra ne tik inžinerinis, bet ir
juridinis reikalavimas (susietas su valstybės įstatymais), ir jo reikia griežtai laikytis, pažeisti nevalia, net ir
vardan taupumo.
Inžinieriui tenka savo nuomonę pareikšti ir tokiu atveju, kai žinomi visi parametrai - N, A ir R. Jam
belieka pasakyti, ar tokia ir taip apkrauta konstrukcija yra patikima stiprumo požiūriu, ar ne. Tai -
tikrinamasis uždavinys. Jeigu išvada teigiama (konstrukcija yra pakankamai stipri), tuo ir pasitenkinama. Na,
o jeigu išvada neigiama, tenka ko nors skubiai imtis: arba sumažinti eksploatuojamos konstrukcijos apkrovą
(sumažinti N), arba konstrukciją skubiai (kol dar nesuiro) sustiprinti, arba, jeigu ta konstrukcija dar
nepastatyta, nepagaminta, perprojektuoti ją (išsprendus jau projektinį uždavinį, pareikalauti kitokio A arba
R).
2.4. Deformacijos, strypo matmenų pokytis
Deformacija yra proporcinga įtempimui - tai skelbia Huko dėsnis. Iš (1.15) gauname tokią
deformacijos išraišką:
ε=σ/E. (2.5)
Kai jau žinomi strypo skerspjūvio normaliniai įtempimai (lygiagrečiai išilginei strypo ašiai), pagal
Huko dėsnį galime nustatyti ir strypo išilginę deformaciją. Pavyzdžiui, jeigu plieno strypo skerspjūvyje
σ=160 MPa ir plieno tamprumo modulis E=200 GPa, tai ε=160⋅10
6
/200⋅10
9
=8,0⋅10
4
(deformacija - bematis
dydis).
Galime tempiamo strypo išilginę deformaciją išreikšti ir ašine jėga - pasinaudoję (2.5) ir (2.1)
formulėmis:
EA
N
= ε . (2.6)
Vardiklyje esanti sandauga E⋅A (medžiagos deformuojamumo rodiklio ir skerspjūvio geometrinio
rodiklio sandauga) vadinama strypo skerspjūvio tempiamuoju standžiu (arba standumo moduliu). Kuo
didesnis standis, tuo mažiau strypas deformuojasi, tuo standesnis ties tuo skerspjūviu jis yra. Viso strypo
standumas priklauso dar ir nuo strypo ilgio: žr. (2.9) formulę.
Kai kinta strypo išilginiai matmenys, kinta ir skersiniai: strypui tįstant, ilgėjant, jo skerspjūvis
siaurėja, ir atvirkščiai, gniuždomas strypas ne tik trumpėja, bet ir storėja. Šią priklausomybę ypač ryškiai
pastebime, deformuodami strypus, kurių medžiagos tamprumo modulis mažas (pavyzdžiui, gumos juostelę).
Yra pastebėta, kad tampriųjų medžiagų skersinę deformacija ε
q
yra proporcinga išilginei deformacijai ε:
ε
q
=-νε. (2.7)
Proporcingumo koeficientas v vadinamas skersinės deformacijos koeficientu arba Puasono
koeficientu (pagerbiant prancūzų mokslininką Deni Poisson, 1781-1840). Plieno ir daugelio kitų
konstrukcinių medžiagų Puasono koeficientas yra apie 0,25-0,35, kaučiuko - net 0,47 (minkštoms
polimerinėms medžiagoms v gali būti gerokai didesnis už 0,5!); jokios vienalytės izotropinės medžiagos
Puasono koeficientas neviršija 0,5 (tai įrodysime vėliau). Reikia paminėti, kad yra šiuolaikinių polimerinių
medžiagų ir su neigiamu Puasono koeficientu. Įsidėmėkite, kad šis koeficientas išreiškia proporcingumą tik
tarp deformacijų (išilginės ir skersinės); tačiau, pasinaudoję Puasono koeficientu, galime rasti ir matmenų
pokyčius.
Žinodami deformacijas ties įvairiais strypo taškais, ties visais jo skerspjūviais, galime nustatyti, kiek
pakinta strypo matmenys. Pavyzdžiui, strypo ilgio pokytis priklauso nuo išilginės deformacijos:
∫ ∫
= = ∆
L L
dz
EA
N
dz L
0 0
ε . (2.8)
Jeigu per visą strypo ilgį nekinta nei ašinė jėga, nei strypo skerspjūvio plotas, nei jo medžiaga (N=const,
A=const, N=const), tai visi šie dydžiai (taigi ir deformacija ε) gali būti iškelti prieš integralo ženklą, ir tada
L
EA
N
L L = = ∆ ε . (2.9)
Būtent pagal šią formulę galima nusakyti viso strypo standumą parametru EA/L (strypo standžių)
arba atvirkštinę savybę - deformatyvumą - parametru L/(EA). Kuo didesnis strypo ilgio ir skerspjūvio
standžio santykis, tuo daugiau ištįsta strypas, veikiamas tokios pačios ašinės jėgos.
Dažnai deformacija būna pastovi tik atskiruose strypo ruožuose. Tada pagal (2.9) formulę
apskaičiuojame tų atskirų ruožų ilgių pokyčius, o viso strypo ilgio pokytį išreiškiame visų n ruožų pokyčių
suma:

=
= ∆
n
j
j j
L L
1
ε . (2.10)
Nepamirškite, kad deformacija ε vienuose ruožuose (kurie gniuždomi, kurių ašinė jėga N<0) gali
būti neigiama, kituose - teigiama, taigi ir ilgių pokyčiai bei jų suma gali būti bet kokio ženklo; teigiamas
pokytis reiškia strypo pailgėjimą, neigiamas - sutrumpėjimą.
Pagaliau būna strypų, kuriuose ε≠const: arba strypo skerspjūvis kinta strypo ilgyje, arba strypą
veikia ne koncentruota, bet pasiskirsčiusi per visą ilgi apkrova (pavyzdžiui, savasis svoris, inercijos jėgos,
trinties jėgos). Tada (2.9) ir (2.10) formulės negalioja, reikia naudotis (2.8) formule ir informacija apie
deformacijos pasiskirstymo dėsningumus. Tokio skaičiavimo pavyzdį nagrinėsime vėliau.
Strypas kai kada deformuojasi ne tik dėl vidinių jėgų (ašinių jėgų, įtempimų), bet ir dėl temperatūros
pokyčių, jeigu jų yra. Todėl, kai viso apkrauto strypo temperatūra pakinta vienodu dydžiu T, deformacija
T
EA
N
α ε + = , (2.11)
čia a - fizikinis strypo medžiagos rodiklis, jos šiluminio plėtimosi koeficientas. Abu (2.11) formulės
dėmenys gali būti skirtingo ženklo (pavyzdžiui, kai neigiama ašinė jėga ir teigiamas strypo temperatūros
prieaugis).
Neapsirikite, kai įvertinate temperatūros įtaką skersinei deformacijai. Mat, šiluminis plėtimasis
vienalytėje izotropiškoje medžiagoje yra vienodas visomis kryptimis, todėl iš Puasono koeficiento dauginti
reikia tik pirmąjį (2.11) formulės narį, ir ženklą pakeičia tik pirmasis narys:
T
EA
N
q
α υ ε + − = . (2.12)
2.5. Poslinkiai
Visam strypui ar jo atskiriems ruožams deformuojantis, kinta atstumai tarp strypo skerspjūvių, kinta
skerspjūvių padėtis erdvėje, bet kurioje atskaitos sistemoje. Kelias, kurį nueina deformavimo metu
skerspjūvis, vadinamas skerspjūvio poslinkiu. Paprastai poslinkiai z ašies kryptimi yra žymimi raide w. Jeigu
skerspjūvis pasislinko teigiama z ašies kryptimi, jis laikomas teigiamu.
Skerspjūvio poslinkio didumas priklauso nuo to, kiek pakito ilgiai tų strypo ruožų, kurie yra tarp
nagrinėjamojo skerspjūvio ir nejudančio, įtvirtinto (atraminio) skerspjūvio. Jeigu nagrinėjamasis skerspjūvis
yra į teigiamą (pagal z ašį) pusę nuo atramos, tai dėl ruožo pailgėjimo (dėl ilgio teigiamo pokyčio) atsiranda
teigiamas poslinkis ir, atvirkščiai, neigiamoje pusėje esančio skerspjūvio poslinkis būna priešingo ženklo
negu ruožo ilgio pokytis. Todėl, pavyzdžiui, parodytųjų 2.4, a paveikslėlyje strypų skerspjūvių poslinkiai
skaičiuojami taip:
w
a
=0, w
b

1
L
1
, w
c

1
L
1

2
L
2
, w
d

1
L
1

2
L
2

3
L
3
,
w
h
=0, w
g
=-ε
3
L
3
, w
f
=-(ε
3
L
3

2
L
2
), w
e
=-(ε
3
L
3

2
L
2

1
L
1
).
Čia turima omenyje, kad kiekvieno ruožo deformacijos ε yra vienodos per visą to ruožo ilgį ir
apskaičiuojamos arba (2.6), arba (2.11) formule.
Kartais būna pravartu nubraižyti nagrinėjamo strypo skerspjūvių poslinkių diagramą, iš kurios
galima lengvai nustatyti bet kurio skerspjūvio poslinkį. Kai deformacija visame strypo ruože yra vienoda, t.
y. kai ruožo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2.9) formule, pakanka nustatyti strypų ruožų galų poslinkius; tam
naudojamės (2.9) formule ir šio poskyrio pradžioje nusakytomis taisyklėmis. Skerspjūvių, esančių bet kurioje
ruožo vietoje, poslinkio prieaugis proporcingas atstumui nuo ruožo galo. Todėl diagramoje tarp ordinačių,
žyminčių ruožų galų poslinkius, brėžiame tiesę. Tokios poslinkių diagramos sudarymo pavyzdys yra 2.4, b
paveikslėlyje. Iš poslinkių w diagramos matyti, kad konstrukcijai besideformuojant visiškai nejuda ne tik
atraminis (kairysis) laiptuotojo strypo galas, bet ir dar vienas vidurinio ruožo skerspjūvis (w
k
=0).
Skerspjūviai tarp atramos ir šio nepajudančio skerspjūvio k pasislenka į kairę (neigiami poslinkiai), tuo tarpu
visi skerspjūviai, esantys į dešinę nuo pjūvio k, slenka į dešinę (teigiami poslinkiai).
Jeigu bet kuriame strypo ruože deformacija nėra vienoda (jeigu ji nėra pastovus dydis), tai ties tuo
ruožu poslinkių diagrama nėra tiesinė. Tokios diagramos kreivei nubrėžti reikia papildomų taškų - reikia
apskaičiuoti ne tik to ruožo galų, bet ir dar bent vieno kito skerspjūvio poslinkius.

2.4 pav.
2.6. Standumas
Standumas yra konstrukcijos ar jos elemento savybė per daug nesideformuoti dėl mechaninių
veiksnių. Ši savybė kai kurioms konstrukcijoms yra labai svarbi, nes, visų pirma, žymiai pakitusių matmenų,
pakitusios formos konstrukcija gali nebetikti eksploatacijai, be to, didelės deformacijos dažnai yra netolimo
gresiančio suirimo pranašas. Todėl bet kuri konstrukcija ir jos elementai turi tenkinti vadinamąsias standumo
sąlygas. Šios sąlygos yra deformacijų arba poslinkių apribojimai:
ε≤ε
lim
, (2.13)
w≤w
lim
, (2.14)
čia ε
lim
, w
lim
- normomis nustatyti arba technologinių, estetinių sumetimų padiktuoti dydžiai. Čia parodyti tik
teigiamų deformacijų ir poslinkių apribojimai, bet lygiai taip pat gali būti apriboti ir neigiamų (gniuždomųjų)
deformacijų ar neigiamos krypties poslinkių absoliutiniai didumai.
Paprasta yra spręsti tikrinamąjį standumo uždavinį: reikia apskaičiuoti atitinkamą konstrukcijos
elemento deformaciją ar nurodyto taško poslinkį ir pažiūrėti, ar jų didumas neviršija ribinio (norminio)
dydžio.
Dažniausiai tokie standumo uždaviniai ir sprendžiami, nes konstrukcijų elementai projektuojami,
remiantis visų pirma stiprumo sąlygomis, o suprojektuota konstrukcija po to pagal standumo sąlygas tik
patikrinama. Tačiau jeigu paaiškėja, kad deformacijos ar poslinkiai suprojektuotoje konstrukcijoje per dideli,
tenka konstrukciją projektuoti iš naujo, šį kartą remiantis nebe vien stiprumo, bet ir standumo sąlygomis.
Taigi, reikia mokėti spręsti ir projektinius standumo uždavinius.
2.7. Deformavimo darbas, potencinė energija
Strypui deformuoti - ištempti ar sutrumpinti - reikia įdėti darbo, reikia energijos. Deformacija
atsiranda dėl jėgų, o iš fizikos žinome, kad darbas lygus jėgos ir jos nueito kelio sandaugai. Tačiau šiuo
atveju (2.5, a pav.) darbo didumas išreiškiamas puse tokios sandaugos:
W=0,5F∆L. (2.15)

2.5 pav.
Pamėginkime išsiaiškinti ir įrodyti, kodėl taip yra.
Tempiančios tamprų tiesų strypą jėgos didumas yra proporcingas strypo ilgio pokyčiui (2.5, b pav.):
F=EA∆L/L=tgβ∆L.
Proporcingumo koeficientą (tgβ=EA/L) gauname, pasinaudoję (2.9) formule, suprasdami, kad N=F,
tuo tarpu tgβ yra proporcingumą vaizduojančios tiesės krypties koeficientas. Kai jėgos didumas kuriuo nors
apkrovimo proceso metu yra F(t), jėga per trumpą laiko tarpą strypui beilgėjant nueina kartu su savo
pridėties tašku (strypo laisvuoju galu) mažą atstumą d(∆L). Tuo metu ji atlieka elementarų darbą, išreiškiamą
jėgos ir nueito kelio sandauga (šį darbą 2.5, b paveikslėlio diagramoje atitinka užbrūkšniuotasis plotelis):
∆W=F(t)⋅d(∆L)=tgβ∆Ld(∆L).
Visą darbą gauname integruodami:
2
) (
2
) (
) (
* * 2 *
) (
0 0
* *
L F L
tg L Ld tg W W
L F

=

= ∆ ∆ = ∆ =
∫ ∫

β β .
Šis dydis atitinka (2.15) formulę, o 2.5, b paveikslėlio diagramoje - trikampio OAB plotą.
Išorinių jėgų darbas niekur nedingsta, jis susikaupia pačiame ištemptame strype potencinės
deformavimo energijos pavidalu. Būtent ši potencinė energija sugrąžina deformuotąjį kūną atgal į pirmykštį
būvį, kai pašalinama deformavimo priežastis. Prisiminkite, kaip staiga susitraukia gumos juostelė, kai po
ištempimo paleidžiate ją iš pirštų. Žmogus seniai įgudo naudotis potencine deformavimo energija:
šaunamojo lanko bei arbaleto stygos, įvairios spyruoklės (pastarosiose, beje, daugiau ne tempimo, o kitokio
deformavimo energija sukaupiama).
Jeigu deformacija ε vienoda per visą strypo ilgį (t .y. jeigu ašinė jėga nekinta, N=const, medžiaga ir
jos tamprumo modulis vienodi, E=const, skerspjūvio plotas irgi nekinta, A=const), potencinė ištempto strypo
energija išreiškiama taip:
EA
L N
U
2
2
= . (2.16)
Jeigu konstrukcijoje deformuojamų strypų ne vienas, o n, energija sumuojama:
( )

=
=
n
i i
i i
EA
L N
U
0
2
2
. (2.17)
Šitokios energijos išraiškos racionalus naudojimas poslinkiui skaičiuoti demonstruojamas A.Čižo knygoje
2.6 pavyzdžiu (72 p.).
Dažnai naudojama santykinės potencinės energijos sąvoka - tai energija, tenkanti strypo tūrio
vienetui:
2 2 2
2
2
2
2
2
σε σ
= = = = =
E EA
N
AL
EA
L N
V
U
u . (2.18)
Visos šios išraiškos galioja tik tuo atveju, kai strypas tamprus ir deformuojasi proporcingai, pagal
Huko dėsnį. Kai to nėra, pavyzdžiui, kai greta tampriosios deformacijos atsiranda ir plastinė, dalis
deformavimo energijos pereina į šilumą, sunaudojama medžiagos struktūrai keisti, ir tik dalis jos susikaupia
potencinės energijos pavidalu.
Esame kalbėję apie konstrukcijos elementų stiprumą, buvome įrąžomis bei įtempimais išreiškę
stiprumo sąlygas. Ar tikrai deformuojamo kūno (ne medžiagos, o kūno!) stiprumo sąvoka nėra susijusi su
energija? Pavyzdžiui, pasakykite, kuris tokios pat virvės gabalas stipresnis - ilgas ar trumpas? Tur būt, kai
kas prisiminsite, kad kelių eismo taisyklės reikalauja sugedusį automobilį vilkti ilgu buksyru, ilga virve?
Kodėl? Ogi todėl, kad ilgai virvei nutraukti reikia didesnės energijos negu trumpai (nors jėga, dėl kurios abi
virvės trūksta, yra tokio pat didumo). Pasižiūrėkite į (2.16) formulę - energija priklauso ne tik nuo jėgos
(įrąžos) didumo, bet ir nuo strypo ilgio. Kai kada, ypač dinaminių apkrovų atveju, stiprumą lemia būtent
energijos kiekis. Ilgas buksyras “stipresnis”, nes sušvelnina smūginius trūktelėjimus, akumuliuodamas
smūgio energiją. Senoviniai ekipažai dėl to būdavo prie važiuoklės prikabinami ilgais diržais, dėl to ir laivų
inkarų grandinės daromos kuo ilgesnės. Kai jūs trauksite iš ežero užkibusią stambią žuvį, negriebkite už
vidurio valo - žuviai tada pakaks energijos nutraukti valą su visu kabliuku; tempdami žuvį į krantą,
pasinaudokite kuo ilgesnio valo ir net paties meškerykočio deformacijos energija.
2.8. Savojo svorio įtaka vertikaliam strypui
Dažniausiai tempiamų ar gniuždomų strypų savasis svoris yra labai mažas, palyginus su kitomis
apkrovų jėgomis. Todėl paprastai (daugumoje medžiagų atsparumo uždavinių) savojo svorio nepaisoma.
Tačiau yra konstrukcijų, kurių savasis svoris sudaro kaip tik pagrindinę, esminę apkrovos dalį. Čia
pažiūrėsime, kaip skaičiuojama ašinė jėga, įtempimai bei deformacijos, atsiradę dėl savojo svorio. O kai
drauge su savuoju svoriu veiks ir kitos apkrovos, galutinį rezultatą gausite, pritaikę superpozicijos principą.
Kai vertikalų vienodo skerspjūvio strypą veikia vien savasis svoris, ašinė jėga bet kuriame strypo
skerspjūvyje, nutolusiame atstumu z nuo laisvojo galo (2.6 pav.), yra lygi strypo dalies, tariamai atpjautos
tuo nagrinėjamuoju skerspjūviu, svoriui. Šitos strypo dalies tūrį V
z
=Az reikia padauginti iš strypo medžiagos
tūrio svorio γ=ρg (ρ - medžiagos tankis, g - laisvojo kritimo pagreitis):
N(z)=V
z
γ=ρgAz. (2.19)
Įtempimas bet kuriame to skerspjūvio taške
σ(z)=N(z)/A=ρgz, (2.20)
o išilginė deformacija ties tuo skerspjūviu
ε(z)=σ(z)/E=ρgz/E. (2.21)
Viso strypo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2.8) formule:
E
gL
zdz
E
g
dz L
L L
2
2
0 0
ρ ρ
ε
∫ ∫
= = = ∆ . (2.22)

2.6 pav.
Tempiamo strypo savasis svoris ypač reikšmingas, kai strypas labai ilgas. Nors čia gautų formulių
taikymas gana paprastas, bet verta pasimokyti jas naudoti uždaviniuose.
Racionalaus stiprumo strypai projektuojami, kai taupomos medžiagos, lėšos (jie pigesni), bet dažnai
ir dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, dėl to kad jie lengvesni, kad labiau deformuojasi). Norėdami nustatyti,
kaip atrodo racionalaus stiprumo strypas, čia nagrinėjame vertikalų strypą, kurio vienas galas įtvirtintas
atramoje, o kitas apkrautas koncentruota jėga, neatmesdami ir paties strypo svorio.
Kiekviename tempiamo (gniuždomo) strypo skerspjūvyje įtempimai turi neviršyti medžiagos
projektinio stiprio: σ=N/A≤R. Iš šios sąlygos gauname skerspjūvio ploto apribojimą: A≥N/R, t.y. skerspjūvio
plotas turi būti pakankamai didelis. Jis gali būti ir labai didelis, su pertekliumi tenkinantis stiprumo poreikį,
tačiau tada jis būtų neracionalus taupumo, ekonomijos požiūriu. Racionaliausias yra toks strypas, kurio
kiekvienas skerspjūvis yra lygiai toks, koks būtinas stiprumo požiūriu; taigi, kiekvienas skerspjūvis stiprumo
sąlygą nelygybę turėtų tenkinti lygybės pavidalu: A=N/R. Jeigu vertikalų strypą veikia ne tik koncentruota
jėga F (2.7, a pav.), bet ir savasis svoris, ašinė jėga didesnė tuose skerspjūviuose, kurie toliau nuo laisvojo
galo, taigi tie skerspjūviai turi būti ir didesnio ploto. Skerspjūvio, nutolusio atstumu z nuo laisvojo galo,
plotas
A(z)=N(z)/R=(F+G
z
)/R, (a)
čia G
z
- strypo dalies, iki nagrinėjamojo pjūvio svoris. Dar tolesnio skerspjūvio, esančio atstumu z+dz nuo
laisvojo galo, plotas dar didesnis:
A(z)+dA=(F+G
z
+γA(z)dz)/R, (b)
Atėmę iš (b) lygybę (a), gauname:
dA=γA(z)dz/R,
arba
( )
dz
R z A
dA γ
=
. (c)

2.7 pav.
Suintegravę lygybę (c), gauname
( )
C z
E
e z A
+
=
γ
.
Kadangi kai z=0, A(z)=A
o
=F/R=e
c
, tai
( )
z
E
e A z A
γ
0
= . (2.23)
Taigi, tokio racionalaus (vienodo stiprumo) strypo skerspjūvio plotas kinta pagal eksponentinę
funkciją ir strypo forma būna panaši į parodytąją (2.7, a pav.). Padaryti tokio pavidalo konstrukciją nėra
lengva, todėl kartais daromi laiptuoti strypai (2.7, b pav.), tuo būdu bent kiek priartėjant prie racionaliosios
formos, parodytos brėžinyje punktyru.
2.9. Tempiamų (gniuždomų) strypų sistemos
Pastatuose, mašinose būna ir paskirų tempiamų ar gniuždomų strypų, bet dažniausiai naudojamos
konstrukcijos, sudarytos iš kelių ar daugelio tokių strypų, vadinamosios strypinės sistemos.
Paprasčiausios iš šių sistemų yra tos, kuriose visų strypų išilginės ašys eina viena tiese. Dažnai
tokios konstrukcijos net ir vadinamos ne strypinėmis sistemomis, o tiesiog “laiptuotaisiais” ar dar kitokiais
strypais. Daugumą tokių konstrukcijų sudaro strypai, išdėstyti nuosekliai vienas po kito (2.8, a pav.); vienas
strypas nuo kito atsiskiria tuo, kad jie gali būti skirtingo skerspjūvio, kitokios medžiagos, kad jų sandūroje
gali būti pridėtos koncentruotos apkrovos jėgos (ir todėl strypų įrąžos - ašinės jėgos - skiriasi).
Tačiau būna ir strypų, kurių ašys konstrukcijoje visiškai sutampa - koaksialūs, bendraašiai strypai
(2.8, b pav.), dažnai su koncentriškais skerspjūviais (su centrine šerdimi ir iš kitos medžiagos pagamintais
apvalkalais). Tokia konstrukcija laikytina ir gelžbetoninė kolona (2.8, c pav.) su plieno armatūros virbais
betone (šios armatūros viso ploto centras sutampa su kolonos skerspjūvio centru).

2.8 pav.
Jeigu strypų ašys sistemoje eina ne viena tiese, strypai vienas su kitu (o ir su atramomis) turi būti
sujungti šarnyrais (lankstomis), o apkrovos jėgos turi būti pridėtos tik prie šitų šarnyrinių sandūrų (mazgų) -
tik tokiu atveju strypuose neatsiranda kitų įrąžų (išskyrus ašines jėgas), t.y. tik tuo atveju strypai yra
centriškai tempiami ar gniuždomi. Tokios sistemos vadinamos šarnyrinėmis (lankstinėmis) strypinėmis
sistemomis. Idealių šarnyrų retai kada būna, bet dar rečiau strypai vienas su kitu sujungiami absoliučiai
standžiai (apkrovus konstrukciją, strypų ašys vis dėlto pasisuka viena kitos atžvilgiu). Dažniausiai ir tokių
paplitusių konstrukcijų kaip santvaros mazgai, kuriuose strypai jungiami varžtais, kniedėmis (2.9 pav.) ar
privirinami, laikomi šarnyriniais, ir santvaros dažniausiai nagrinėjamos kaip šarnyrinės strypinės sistemos.

2.9 pav.
Šarnyrinėse strypinėse sistemose gali būti ir nesideformuojančių, absoliučiai standžių bet kokios
formos elementų, prie kurių šarnyrais prijungti deformuojamieji (tempiami ar gniuždomi) strypai. Tokie
elementai skaičiuojamosiose schemose dažniausiai užbrūkšniuojami (2.10 pav.), apkrovos jėgos gali būti
pridedamos prie bet kurio tokių elementų taško.

2.10 pav
Šarnyrinės strypinės sistemos gali būti plokščiosios (kai visų strypų ašys ir apkrovos jėgos yra
vienoje plokštumoje, kaip, pavyzdžiui, 2.11, a paveikslėlio santvaroje) arba erdvinės (kai strypų ašių ir
apkrovos jėgų kryptys yra ne vienoje plokštumoje, 2.11 b pav.).

2.11 pav.
Kiekvieno sistemos strypo įrąža (ašinė jėga) gali būti kitokia. Jeigu sistemoje yra n strypų, tai
apkrautos sistemos mechaninį būvį galima nusakyti tokiu pat skaičiumi (n) įrąžų (ašinių jėgų N
j
). Tiek pat (n)
gali būti skirtingų deformacijų (ε
j
). Kiekvienas laisvas (ne atraminis) mazgas, į kurį sueina strypų galai,
konstrukcijai besideformuojant, juda erdvėje; mazgo įmanomo judesio laisvumas apibrėžiamas laisvumo
laipsniu. Laisvumo laipsnis lygus skaičiui parametrų (koordinačių), reikalingų nustatyti naujai pasislinkusio
mazgo padėčiai; pavyzdžiui, plokščiosios sistemos mazgo k (2.11, c pav.) padėčiai k
1
nusakyti reikia žinoti
du poslinkio s
k
komponentus - u
k
ir v
k
(arba patį poslinkį s
k
ir jo krypties kampą β
k
), taigi tokio mazgo
laisvumo laipsnis f
k
=2.
Koaksialios sistemos mazgo laisvumo laipsnis f=1, erdvinės sistemos mazgo f=3 (išimčių gali būti,
kai mazgo judesys kaip nors suvaržytas). Kai sistemoje yra absoliučiai standžių, nesi deformuojančių
elementų (kaip 2.10 pav.), į šiuos standžiuosius elementus dera žiūrėti kaip į stambius mazgus. Tokių
stambiųjų mazgų laisvumo laipsnis plokščiojoje sistemoje būna iki 3, o erdvinėje - iki 6.
Įjungto į šarnyrinę strypinę sistemą nesideformuojančio, absoliučiai standaus elemento (laikomo
vienu vientisu stambiu mazgu) laisvumo laipsnis lygus, kaip ir paprasto šarnyrinio mazgo laisvumo laipsnis,
skaičiui parametrų, kurių reikia naujai elemento padėčiai nustatyti. Pavyzdžiui, tokio plokščiosios sistemos
stambiojo mazgo (2.12, a pav.) naujai padėčiai nustatyti nepakanka žinoti kurio nors taško a poslinkio
komponentus (u
a
, v
a
), reikia dar ir trečio parametro - arba kurio nors kito taško poslinkio bent vieno
komponento, arba elemento posūkio kampo (ϕ).
Taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis f=3. Kai kada šių mazgų judesys būna suvaržytas: pavyzdžiui,
elementas šarnyru pritvirtintas prie atramos (2.12, b pav.) ir gali tik pasisukti apie tą atramą (užtenka žinoti
posūkio kampą, f=1). Mazgo laisvumo laipsnis sumažėja ir tuo atveju, kai strypinė sistema (ir apkrova)
visiškai simetriška (kaip 2.13, a pav.; čia stambusis mazgas pasislenka iš anksto žinoma kryptimi - simetrijos
ašies kryptimi, nė kiek nepasisukdamas, todėl jo naujajai padėčiai nustatyti pakanka žinoti šį vienintelį
poslinkio komponentą, f=1) arba kai visi strypai (ir apkrovos jėgos) lygiagrečiai (kaip 2.13, b pav.; čia negali
būti horizontalaus poslinkio komponento, todėl naujoji mazgo padėtis nustatoma tik vertikaliuoju kurio nors
taško poslinkiu ir viso stambiojo mazgo posūkiu, f=2).

2.12 pav.

2.13 pav.
Visos strypinės sistemos laisvumo laipsnis lygus visų m mazgų laisvumo laipsnių sumai:

=
=
m
i
i
f p
1
.
Deformuotos sistemos geometrinį būvį galima nusakyti jos mazgų poslinkiais, tikriau - šių poslinkių
komponentais. Jeigu mazgo laisvumo laipsnis 2, tai naujai mazgo padėčiai (po deformavimo) nusakyti reikia
žinoti du šio mazgo poslinkio komponentus. Jeigu visos sistemos laisvumo laipsnis p, tai šios sistemos
geometrinis būvis po deformavimo gali būti aprašytas tokiu pat skaičiumi (p) poslinkių komponentų.
Jeigu kalbame apie šarnyrinę strypinę sistemą, kurios visa apkrova susideda tik iš koncentruotų jėgų,
pridėtų prie sistemos mazgų, tai, pakeitus apkrovos jėgas jų atstojamųjų komponentais (pavyzdžiui,
projekcijomis į koordinačių ašis), tų komponentų gali būti prie kiekvieno mazgo tiek, koks mazgo laisvumo
laipsnis, o iš viso - p.
Statinės pusiausvyros lygtys susieja įrąžas su apkrovos jėgomis. Jos parašomos, pritaikius pjūvio
metodą. Įvairiai pjūviais suskaidę sistemą ir pasinaudoję jėgų projekcijomis į įvairias ašis bei jėgų
momentais įvairių taškų atžvilgiu, galime parašyti be galo daug neklaidingų pusiausvyros lygčių. Pavyzdžiui,
parodytosios (2.14 pav.) sistemos mazgai a ir b gali būti išpjauti atskirai arba drauge, pusiausvyros lygtis
galima sudaryti, prilyginus nuliui sumas jėgų projekcijų (

= 0
x
F ) į ašis x
1
,x
2
,... ,x
9
ir t.t. arba sumas jėgų
momentų ( ) taškų a, b, c, f, e ir t.t. atžvilgiu. Tačiau iš visų šių lygčių tik tam tikras skaičius tėra
tiesiškai nepriklausomos (visos kitos pasirodo besančios kelių kitų lygčių deriniai; jeigu ir jas panaudotume
uždaviniams spręsti, išvadas iš jų gautume trivialias - kad nulis lygus nuliui). Tiesiškai nepriklausomų
pusiausvyros lygčių būna tiek, koks yra sistemos (arba mazgo) laisvumo laipsnis. Taigi nepriklausomų
sistemos statinės pusiausvyros lygčių galima parašyti p. Kad netyčia tarp šių lygčių neatsirastų tiesiškai
priklausomų, geriau yra pjūvio metodu išpjauti atskirai kiekvieną mazgą ir rašyti atskirai kiekvieno mazgo
pusiausvyros lygtis.

= 0
k
M

2.14 pav.
Konstrukcijoms (ne mechanizmams!) skirtų šarnyrinių strypinių sistemų laisvumo laipsnis p visada
yra ne didesnis kaip sistemos strypų skaičius n. Kai šie du dydžiai yra lygūs, t.y. kai
n=p,
žinant apkrovos jėgas, vien iš statinės pusiausvyros lygčių (kurių, kaip jau įsitikinome, parašoma p) galima
nustatyti visų sistemos strypų įrąžas (nes įražų skaičius yra lygus turimų lygčių skaičiui). Tokios sistemos
todėl vadinamos statiškai išsprendžiamomis.
Jeigu sistemos strypų skaičius didesnis, jeigu n>p, visų strypų ašinėms jėgoms rasti statinės
pusiausvyros lygčių nepakanka (nes nepriklausomų lygčių skaičius p yra mažesnis kaip nežinomųjų įražų
skaičius n). Tokios sistemos vadinamos statiškai neišsprendžiamomis, o skirtumas
n-p=k, (2.24)
vadinamas statinio neišsprendžiamumo laipsniu. Yra įprasta sakyti: “vienąkart statiškai neišsprendžiama
sistema” (kai k=1), “triskart statiškai neišsprendžiama sistema”, “k kartų statiškai neišsprendžiama sistema”.
Reikia išmokti be klaidų nustatyti sistemos statinio neišsprendžiamumo laipsnį.
Kai nepakanka statinės pusiausvyros lygčių įrąžoms nustatyti arba kai norima rasti sistemos
deformacijas bei poslinkius, naudojamasi deformavimo lygtimis - geometrinėmis ir fizikinėmis.
Geometrinės lygtys susieja deformacijas ir poslinkius, o fizikinės išreiškia deformacijų priklausomybę nuo jų
priežasčių (įrąžų, temperatūros pokyčių).
Geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys gali būti parašomos dvejopai:
matematiškai išreiškiant geometrinius (trigonometrinius) ryšius tarp sistemos strypų deformacijų
ir mazgų poslinkių;
formaliai pertvarkant matricinę-vektorinę statinės pusiausvyros lygčių išraišką.
Pirmuoju (geometrinio nagrinėjimo) keliu naudotis pravartu ir įmanoma tik nesudėtingoms (kelių
strypų) sistemoms aprašyti. Šios lygtys parašomos vienu iš dviejų būdų:
vienoje (toje pačioje) schemoje parodoma sistemos strypų ir mazgų padėtis ir prieš
deformavimą, ir po jo, pažymimi strypų ilgių pokyčiai (∆L=εL) ir mazgų poslinkių
komponentai; po to belieka nustatyti geometrines (trigonometrines) priklausomybes tarp šių
visų dydžių (schemoje pažymėtų atkarpų);
pasinaudojama bendra kiekvieno strypo ilgio pokyčio išraiška mazgų poslinkių komponentais
(2.15, a pav.):
(v
b
-v
a
)sinβ+(u
b
-u
a
)cosβ=ε
j
L
j
, (2.25)
čia kampas β atskaitomas nuo x (arba u) teigiamos krypties iki strypo j ašies krypties (nuo galo a link galo
b); šios išraiškos dar paprastesnės, kai vienas kuris strypo galas šarnyru prijungtas prie atramos ir todėl jo
poslinkio abu komponentai lygūs nuliui, pavyzdžiui, kai šarnyriškai įtvirtintas strypo galas a (2.15, b pav.),
šios lygties pavidalas toks:
v
b
sinβ+u
b
cosβ=ε
j
L
j
.

2.15 pav.
Abu būdai paprastiems deformacijų ir poslinkių santykiams nagrinėti iliustruojami A.Čižo knygoje
2.5 pavyzdžiu (2.10 poskyryje).
Geometrinę lygtį, kuri (2.25) išraiškos pavidalu susieja strypo j deformaciją ε
j
su mazgų a ir b (prie
kurių prijungtas strypas j) poslinkių komponentais u ir v, galima parašyti kiekvienam deformuojamam
(tempiamam ar gniuždomam) sistemos strypui. Taigi iš viso geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos
lygčių gali būti tiek, kiek yra strypų - n. Šios lygtys susieja n deformacijų ir p poslinkių komponentų. Kai
n>p, iš šių lygčių galima eliminuoti poslinkių komponentus (tam eliminavimui sunaudojus p lygčių); tokiu
būdu lieka n-p=k lygčių, kurios sieja tik deformacijas. Tokios lygtys vadinamos geometrinės deformacijų
darnos lygtimis. Kai sistemos nesudėtingos, šias lygtis nesunku parašyti tiesiog pagal geometrines
deformavimo schemas (visiškai nesinaudojant poslinkių komponentais); verta įgusti tokias paprastas lygtis
sudarinėti, nes jų dažnai prireikia.
Paprastas deformacijų darnos lygtis dažnai tenka parašyti sistemai, sudarytai iš strypų, išdėstytų
vienoje tiesėje (2.16, a pav.). Akivaizdu, kad tokios sistemos viso ilgio pokytis lygus nuliui, nes abu sistemos
galai remiasi į standžias atramas. Todėl deformacijų darnos lygtis tokia:
0
1
=

=
n
j
j j
L ε . (2.26)
Jeigu tarp visų sistemos ruožų yra ruožas su dviem koaksialiais strypais (pavyzdžiui, 2.16, b
paveikslėlyje toks yra viršutinis ruožas), negalima sumuoti abiejų tokių strypų ilgių pokyčių; šiuo atveju
(2.16, b pav.) galima rašyti:
arba ε
1
a+ε
3
b+ε
4
c=0,
arba ε
2
a+ε
3
b+ε
4
c=0,
arba ε
1

2
.
(pastaroji lygtis išreiškia tą faktą, kad strypai 1 ir 2 deformuojasi drauge ir jų deformacijos lygios). Kadangi
sistema dukart statiškai neišsprendžiama (k=2), tai ir nepriklausomų deformacijų darnos lygčių gali būti tik
dvi (bet kurios dvi iš parašytų trijų), t.y. iš bet kurių dviejų parašytųjų lygčių galima gauti likusią, trečią.

2.16 pav.
Fizikinės deformavimo lygtys yra ne kas kita kaip strypų deformacijų išraiškos (2.6) formulė, kuri
pagrįsta deformacijų ir įtempimų proporcingumo dėsniu (Huko dėsniu):
j j
j
j
A E
N
= ε . (2.27)
Tačiau jeigu deformacijos priežastis yra ne tik vidinės jėgos, bet ir strypų temperatūros pokytis, tai
lygtį formuoti reikia pagal (2.11) formulę:
j j
j j
j
j
T
A E
N
α ε + = , (2.28)
čia α
j
- strypo medžiagos šiluminio plėtimosi koeficientas, T
3
- strypo temperatūros pokytis (teigiamas arba
neigiamas).
Fizikinių deformavimo lygčių parašoma po vieną kiekvienam strypui, iš viso jų būna n.
Taigi bet kuri strypinė tempiama bei gniuždoma sistema aprašoma trimis grupėmis lygčių, kurių
skaičius ir kintamųjų skaičius surašytas lentelėje:
Kintamųjų skačius
Lygtys
N
j
ε
j
u
j

Lygčių
skaičius
Pusiausvyros n - - P
Geometrinės - n P n
Fizikinės n n - n
Viso 2n+p 2n+p
Lentelės matyti, kad visada lygčių skaičius lygus kintamųjų skaičiui. Todėl, pasinaudoję visomis
šiomis lygtimis, galime surasti bet kurios (kiek kartų statiškai neišsprendžiama bebūtų) sistemos įrąžas,
deformacijas ir poslinkius.
Beje, kai sistema statiškai neišsprendžiama, jos strypuose įrąžos gali atsirasti ir be apkrovos. Pirmoji
tokių įrąžų (ir įtempimų) atsiradimo priežastis yra bent vieno strypo (arba ir visų strypų) temperatūros
pokytis (kai strypas konstrukcijoje įkaista arba atvėsta). Tokios įrąžos vadinamos temperatūrinėmis, su jomis
susiję įtempimai - temperatūriniais įtempimais. Jas nustatyti nesudėtinga, kai skaičiavimui panaudojama
fizikinių deformavimo lygčių (2.28) išraiška.
Jeigu sistema statiškai išsprendžiama (kaip, pavyzdžiui, 2.17, a pav.), pakitus strypų temperatūrai,
pakinta ir jų ilgis - jie sutrumpėja ar pailgėja. Strypų deformacijos proporcingos temperatūros pokyčiui,
strypų skerspjūvių poslinkiai priklauso nuo šių deformacijų. Pakinta strypų geometrinė forma, bet jokių įrąžų
ar įtempimų neatsiranda - tai akivaizdžiai matyti, pritaikius sistemos mazgams pjūvio metodą.
Kitaip yra, kai sistema statiškai neišsprendžiama. Čia strypų ilgių kitimas, temperatūrai veikiant, yra
suvaržytas. Pavyzdžiui, jeigu vienąkart statiškai neišsprendžiamoje sistemoje (2.17, b pav.) pakyla bent
vieno strypo temperatūra, strypas, besistengdamas ilgėti, spaudžia savo galais atramą ir kitą strypą, o šie
priešinasi tokiam deformavimui, išauga reakcijos jėgos, o drauge ir įrąžos, įtempimai.

2.17 pav.
Antroji priežastis atsirasti įrąžoms (ir įtempimams) dar neapkrautoje sistemoje - tai sistemos
montavimo netikslumai. Kai statiškai neišsprendžiamos sistemos bent vienas strypas pagamintas netiksliai
(per ilgas, per trumpas) arba kai jis netiksliai sujungiamas su kitais strypais, montavimo metu tenka kai
kuriuos strypus patempti į ar įsprausti tarp atramų, tarp mazgų. Dėl tokių poveikių atsiranda į reakcijos, o
drauge ir įrąžos, įtempimai strypuose. Tokios įrąžos vadinamos montažinėmis, su jomis susiję įtempimai -
montažiniais įtempimais. Į montavimo netikslumus atsižvelgiame, sudarydami geometrines deformavimo
lygtis.
Jeigu statiškai išsprendžiamoje sistemoje (pavyzdžiui, kaip 2.17, a pav.) vienas kuris strypas
padarytas kiek per trumpas ar per ilgas, jokių keblumų montavimo metu nebūna, o nedidutis strypų
geometrijos pokytis akimi net nepastebimas; dėl šio geometrinio netikslumo, aišku, neatsiranda nei įrąžų, nei
įtempimų. Tačiau jeigu sistema statiškai neišsprendžiama (kaip, pavyzdžiui, 2.17, b pav.), bent vienas
netiksliai pagamintas strypas trukdo normalų sistemos montavimą. Tarkime, kad vienas kuris strypas buvo
pagamintas truputėlį (atkarpėle e) per trumpas ir todėl tarp strypų iš pradžių atsirado tarpelis (2.18 pav.). Šis
tarpelis gali išnykti trejopai:
a) montavimo metu (strypus patempus ir sujungus);
b) pakitus temperatūrai ir dėl to strypams pailgėjus;
c) apkrovimo metu (kai dėl pridėtų apkrovos jėgų strypai keičia savo ilgį ir pagaliau galais įsiremia
vienas į kitą).
Pastaraisiais dviem atvejais reikia visų pirma įsitikinti, ar tikrai temperatūros bei apkrovos jėgų
poveikis toks, kad tarpelis e išnyksta (t.y. reikia apskaičiuoti pagal 2.18 pav. schemą abiejų strypų laisvųjų
galų poslinkius ir pažiūrėti, ar jų atitinkama suma nėra mažesnė už tarpelio plotį). Jeigu sistemos
deformavimo metu tarpelis išnykęs, tai visoje skaičiavimo procedūroje pasikeičia tik geometrinės
deformavimo lygtys (lyginant su tokios sistemos skaičiavimu, kurioje tarpelio nė nebuvo). Nagrinėjamu
atveju geometrinė lygtis yra jau ne (2.26) pavidalo, bet štai tokia:
e L
n
j
j j
=

=1
ε , (2.29)
t.y. konstatuojama, kad visų strypų ilgių bendras pokytis lygus susidariusio tarpelio pločiui. Parodytai 2.18
paveikslėlyje sistemai ši lygtis tokia:
ε
1
a+ε
2
b=e.

2.18 pav.
Jeigu kuris nors strypas būtų buvęs per ilgas ir jį į sistemą tektų sprauste įsprausti, tokioje pat
geometrinėje lygtyje ilgio perteklius e būtų įrašomas su minuso ženklu.
Tiek temperatūrinės, tiek montažinės įrąžos yra visai nesusijusios su sistemai skirta apkrova. Jos
sudaro papildomą ir dažniausiai nepageidautiną poveikį sistemai. Sistemos kūrėjas, konstruktorius turi to
nepamiršti, turi pagalvoti, ar negali pakisti strypų temperatūra (kaip ji gali pakisti būsimos konstrukcijos
aplinkoje, paprastai būna žinoma iš anksto), turi atidžiai prižiūrėti konstrukcijos montavimo procesą - kad
viskas būtų sujungiama tiksliai. Kai šitokios papildomos įrąžos strypuose atsiranda nelauktai, netikėtai, jos
drauge su įražomis nuo apkrovos kai kur gali sukelti tokius įtempimus, kurių konstrukcija nebeatlaiko. Užtat
reikia gerai mokėti šis įrąžas ir įtempimus apskaičiuoti.
Jau esame išsiaiškinę, kad ir temperatūrinės, ir montažinės įrąžos atsiranda tiktai statiškai
neišsprendžiamose sistemose. Nesunku įsitikinti, kad šiose sistemose įrąžų pasiskirstymą veikia dar viena
aplinkybė - atskirų strypų standžių santykiai. Kuo strypas standesnis, t.y. kuo didesnis jo skerspjūvio plotas
bei tamprumo modulis ir kuo mažesnis ilgis (kuo didesnis santykis E
j
A
j
/L
j
), tuo didesnė (absoliutiniu
didumu) ašinė jėga jam tenka. Kai kurį nors statiškai neišsprendžiamos sistemos strypą pastoriname, tuo
pačiu padidiname jo ašinę jėgą; tačiau įtempimai šio strypo skerspjūviuose nepadidėja, nes σ=N/A, o
skerspjūvio ploto prieaugis kompensuoja su kaupu ašinės jėgos prieaugį. Kitaip yra, kai strypo standį
padidiname, sutrumpindami jo ilgį arba padidindami tamprumo modulį (paėmę kitos, standesnės medžiagos
strypą): šiuo atveju padidėja ne tik ašinė jėga, bet ir įtempimai strypo skerspjūviuose, o padidėjusių įtempimų
strypas, ko gero, gali nebeatlaikyti. Būkime atsargūs, taip keisdami statiškai neišsprendžiamos sistemos
strypus!
Natūraliai kyla klausimas - kodėlgi praktikoje naudojamos statiškai neišsprendžiamos sistemos, jeigu
jas ir apskaičiuoti sunkiau (nepakanka pusiausvyros lygčių), ir jose slypi “neprašytų” įtempimų pavojus?
Paminėtas neigiamas ypatybes kompensuoja daug svarbesnės teigiamos statiškai neišsprendžiamų sistemų
ypatybės:
statiškai neišsprendžiamos sistemos yra standesnės, mažiau deformuojasi;
jos yra patikimesnės (nes, pavyzdžiui, nutrūkus ar kitaip iš rikiuotės išėjus vienam strypui, visa
sistema dažnai dar nepraranda eksploatacinio pajėgumo, lieka laiko remontuoti, pakeisti strypą;
tuo tarpu statiškai išsprendžiamos sistemos bent vienam strypui nutrūkus, sistema staiga virsta
mechanizmu, nebelaikančiu apkrovos).
2.10. Statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!)
Svarbiausias deformuojamų sistemų skaičiavimo tikslas yra - garantuoti patikimą konstrukcijos eksploataciją, t.y.
konstrukcijos stiprumą, standumą, stabilumą. Jau buvo kalbėta, kaip užtikrinamas paskiro konstrukcijos elemento, tempiamo (ar
gniuždomo) strypo stiprumas. Dabar metas aptarti, kaip tvarkytis su visu tokių strypų kompleksu, su strypine sistema.
Kai inžinierius kuria konstrukciją, skirtą kokioms nors apkrovoms atlaikyti, jis pats nustato, iš kelių elementų ir kaip
išdėliotų erdvėje ta konstrukcija susidės. Dažniausiai jis tai sprendžia, remdamasis ilgamete inžinierių patirtimi ir savo paties
intuicija. Be abejo, šiuolaikinis matematinis aparatas ir kompiuteriai gali padėti ir optimalią konstrukcijos struktūrą nustatyti
(išspręsti vadinamąjį deformuojamos sistemos sintezės uždavinį), bet dažniausiai pakankamai gerą konstrukcijos schemą padiktuoja
būtent inžinerinė patirtis, projektavimo tradicijos. Todėl tarsime, kad mūsų skaičiuojamų sistemų strypų ilgius ir padėtį erdvėje
visada žinome iš anksto.
Visos sistemos stiprumas ir standumas priklauso visų pirma nuo paskirų strypų stiprumo ir standumo. Nutrūkus bet kuriam
vienam strypui, visa sistema arba suyra, arba bent jau pasidaro mažiau patikima. Kai paskiri strypai yra nestandūs, kai jie daug
deformuojasi, ir visa sistema, ko gero, per daug pakeičia savo formą, t. y. būna nepakankamai standi. Mes visiškai nekalbėsime apie
deformuojamos sistemos stabilumą. Net ir garantavus kiekvieno paskiro strypo stabilumą, dar nėra garantijos, kad eksploatacijos
metu strypinė sistema nepraras savo bendrojo stabilumo. Paliksime šias problemas atitinkamiems konstrukcijų mechanikos
(statybinės mechanikos) skyriams. Rūpinsimės, kad strypinės sistemos tenkintų tik stiprumo ir standumo sąlygas.Vieni dydžiai
stiprumo (ar standumo) sąlygose yra žinomi iš anksto, kiti būtent iš šių sąlygų nustatomi. Priklausomai nuo to, kurie dydžiai žinomi
ir kurie nustatomi, strypinių sistemų skaičiavimo uždaviniai būna arba leistinosios apkrovos nustatymo, arba projektiniai. Dažnai
sprendžiami ir tikrinamieji uždaviniai: kai visi konstrukcijos ir apkrovos parametrai žinomi, o belieka pasakyti, ar jie tenkina visas
sąlygas (tokį uždavinį sprendžiame ir tikrindami išspręsto projektinio uždavinio rezultatus).
Statiškai išsprendžiamų tempiamų bei gniuždomų strypinių sistemų stiprumo skaičiavimo algoritmas yra toks:
• Pjūvio metodu (sudarę statinės pusiausvyros lygtis) apskaičiuojame įrąžas - ašines jėgas. Jeigu apkrovos jėgų didumas
nežinomas ir, pavyzdžiui, tik išreikštas kokiu nors vienu parametru, tai pasinaudoję pusiausvyros lygtimis, ašines
jėgas išreiškiame taip pat tuo parametru.
• Įrašę kiekvieno strypo ašinės jėgos reikšmę į stiprumo sąlygą (2.4), iš šios nelygybės padarome vieną iš trijų išvadų:
1) leistinosios apkrovos nustatymo uždavinyje, kai žinome strypo skerspjūvio plotą (A) ir medžiagos stiprį (R), - kad
nustatinėjama sis apkrovos parametras turi būti ne didesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis
(F
*
j
F
j
≤ ); kadangi tokių to paties apkrovos parametro apribojimų gauname tiek, kiek yra strypų, iš visų
parenkame griežčiausią - t.y. tą, kuriame mažiausias;
*
j
F
*
j
F
2) projektiniame uždavinyje, kai žinome apkrovą, o kartu ir strypo ašinę jėgą, - kad iš žinomos medžiagos (su žinomu
R) pagaminto strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis A
j

(A≤ ); iš savo resursų (iš pramonės tiekiamų gaminių asortimento arba tik iš to, ką turime savo dispozicijoje,
savo sandėlyje) pasirenkame kiekvieno strypo A
*
j
A
j
- tokį, kad būtų ne mažesnis kaip A
j
, bet ir ne per daug didelis
(taupome medžiagą, savo išteklius!);
3) tikrinamajame uždavinyje, kai žinome ir apkrovos didumą, ir skerspjūvių plotus, - kad strypo stiprumo sąlyga
tenkinama arba netenkinama (pastaruoju atveju strypui, o tuo pačiu ir visai sistemai gresia suirimo pavojus);
beje, šiame uždavinyje nedera iš anksto rašyti nelygybės ženklo, visų pirma reikia apskaičiuoti kairiąją
stiprumo sąlygos pusę ir nustatyti, ar ji didesnė (>), ar lygi (=), ar mažesnė (<) už žinomą projektini
stipri -R; nelygybės ženklas “daugiau arba lygu” (≥) čia kai abi pusės išreikštos vien skaičiais, būtų
visiškai nelogiškas.
Standumo klausimus sprendžiame dažniausiai tik po to, kai įsitikinome, kad visi sistemos strypai yra pakankamai
stiprūs (arba kai patys juos suprojektavome pakankamai stiprius). Tada jau yra žinoma, kokio didumo yra strypų ašinės
jėgos bei įtempimai, galima pagal 2.4 ir 2.5 poskyrius apskaičiuoti strypų deformacijas bei sistemos mazgų poslinkius.
Taigi sprendžiame tikrinamąjį standumo uždavinį palyginę gautąsias deformacijų ir poslinkių reikšmes su leistinomis,
ribinėmis, remdamiesi (2.13) ar (2.14) standumo sąlygomis, konstatuojame, kad sistema yra pakankamai standi arba, deja,
nepakankamai. Kai standumas dar nepakankamas, tenka spręsti sudėtingesni - projektinį standumo uždavinį arba (ypač kai
standumo sąlyga pažeista nelabai stipriai) - tiesiog intuityviai vieną kitą strypą pastandinti (pastorinti, paimti A
j
didesnį,
negu buvo parinktas pagal stiprumo sąlygą) ir vėl atlikti tikrinamąjį standumo skaičiavimą.
Standumo parametrai ypač svarbūs, kai sistemos deformacijos (ir poslinkiai) tiek didelės, jog net ir pusiausvyros
lygtyse jų nepaisyti nebegalima (t.y. jokiu būdu nebegalioja deformacijų mažumo prielaida ir pusiausvyros lygtis tenka
rašyti pagal deformuotos sistemos schemą, kurioje geometrinės priklausomybės yra netiesiškos.
Šiaip statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimo algoritmas gana paprastas, bet kadangi tokių uždavinių
inžinerinėje praktikoje dažna, svarbu įgyti gerus skaičiavimo įgūdžius, todėl ne tik išnagrinėkite komentuojamus
pavyzdžius, bet ir savarankiškai išspręskite uždavinių.
Geometriškai netiesinis (neproporcingas) deformavimas. Kai sistemos strypai labai deformatyvūs (t.y. ilgi, ploni arba
padaryti iš medžiagos su labai mažu tamprumo moduliu E), sistemos mazgų poslinkiai būna dideli, ir deformacijų (poslinkių)
mažumo prielaida nebegalioja. Deformuotos sistemos schema tokiu atveju pasidaro nebepanaši į nedeformuotos sistemos (pradinę)
skaičiuojamąją schemą: labai pasikeičia strypų ašių ir įrąžų kryptys. Pusiausvyros lygtys, parašytos pagal pradinę schemą,
nebeatitiktų tikrovės. Tenka pusiausvyros lygčių koeficientus nustatyti pagal deformuotos sistemos schemą, t.y. rašyti priklausomus
nuo deformacijų. O kadangi deformacijos savo ruožtu priklauso nuo įrąžų, tai į pusiausvyros sąlygas įrąžos įeina nebe pirmuoju
laipsniu, taigi pusiausvyros sąlygos pasidaro nebe tiesinės. Toks deformavimas vadinamas geometriškai netiesiniu, tuo badu jį
atskiriant nuo fizikiškai netiesinio (kai netiesinė yra įtempimų ir deformacijų priklausomybė, t.y. kai negalioja proporcingumo, Huko
dėsnis; tokio, fizikiškai netiesinio deformavimo pavyzdžiai nagrinėjami A.Čižo vadovėlio 13 skyriuje - kai skaičiuojama pagal
plastines medžiagos savybes).
Kai deformavimas netiesinis, jokiu būdu negalima naudotis superpozicijos principu, o atskirais atvejais net reikia žinoti,
kuria tvarka, kuria eile pridedamos apkrovos (reikia žinoti apkrovimo priešistorę). Geometrini jautrumas labai priklauso ir nuo
pradinės sistemos schemos, nuo strypų ir apkrovų išdėstymo.
Pavyzdžiui, jei ant gana ilgos vielos arba virvės ties viduriu (ties pjūviu k) pakabintume krovinį, kuris, nors ir skersai
veikdamas, sukelia ašines jėgas, o šios strypą (mūsų atveju virvę, vielą) tempia, ilgina, dėl to sistemos geometrija pakinta. Strypas
yra liaunas, praktiškai nesipriešina lenkimui, todėl galima įsivaizduoti, kad ties tašku k yra šarnyras. Tuo būdu deformuotos sistemos
schemą sudaro tarytum du šarnyrais sujungti tiesūs strypai. Dėl simetrijos abiejuose strypuose ašinės jėgos vienodos (jeigu krovinys
ant vielos užkabinamas taip, kad gali slinkti, jis visada nuslinks būtent į šią, vidurinę, simetrišką poziciją; jeigu krovinys prie vielos
pritvirtinamas nejudamai ir ne ties viduriu, ašinės jėgos abiejuose vielos ruožuose nebėra vienodos).
Taigi, pusiausvyros lygtis, nors ir su vienu nežinomuoju, bet netiesinė ir nelengvai išsprendžiama.
Galima būtų išreikšti ir apytikslę priklausomybę tarp jėgos F ir poslinkio s (kol tas poslinkis gana mažas):
3
3
s
L
EA
F = .
Verta žinoti, kad kai poslinkis s ir kampas β (kampas tarp horizontalės ir strypo ašies) tampa pakankamai dideli, tarp
papildomų jėgos, įrąžos ir poslinkio prieaugių priklausomybės būna beveik tiesinės.
Labai dažnai panašūs tarp dviejų atramų nutiesti liaunieji strypai nagrinėjami, kai juos veikia ne koks nors pakabintas
krovinys, bet pačių strypų (pvz. elektros laidų, kabamojo kelio lynų) savasis svoris. Būtent šis savasis svoris (prisidėjus vėjo
apkrovai, o žiemos metu dar ir apledėjimui bei laidų traukimuisi dėl temperatūros kritimo) lemia gana didelius įtempimus, dėl kurių
laidai net nutrūksta. Todėl pravartu žinoti formules, išreiškiančias tokių liaunųjų strypų būvį. Kai abiejų atramų lygis yra vienodas, o
strypo apkrovos intensyvumas c, didžiausias strypo įsviris a, didžiausia ašinė jėga (2.23 pav.)
s
qL
N
8
2
max
≈ . (2.30)
Iš šios formulės akivaizdu, kad tokio strypo neįmanoma ištempti iki visiškai tiesios horizontalios padėties: kai s=0, įrąža
N=∞, o tokios (be galo didelės) ašinės jėgos neatlaikytų joks strypas. Jeigu žinomas pradinis strypo ilgis L
o
(prieš pakabinimą; aišku,
kad L
o
didesnis už atstumą L tarp atramų), tai įsvirimą s galima rasti iš kubinės lygties:
( ) 0
64
3
8
3
4
0
3
= − − −
EA
qL
Ls L L s . (2.31)

2.23 pav.
2.11. Statiškai neišsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!)
Kai sistema, sudaryta iš tempiamų bei gniuždomų strypų, yra statiškai neišsprendžiama, t.y. kai strypų skaičius n didesnis
už sistemos laisvumo laipsnį p, strypų įrąžoms (ašinėms jėgoms) apskaičiuoti nepakanka statinės pusiausvyros lygčių, todėl ir 2.10
poskyryje aprašytojo algoritmo pradžia (pirmoji dalis) turi būti kitokia. Statiškai neišsprendžiamos sistemos strypų įrąžas nustatyti
galime keliais būdais:
išsprendę bendrą statinės pusiausvyros lygčių, geometrinių ir fizikinių deformavimo lygčių sistemą; kaip buvo
parodyta 2.9 poskyryje, tokių lygčių iš viso parašoma 2n+p, o nežinomųjų būna irgi tiek pat;
kuriuo nors populiariu ir patogiu (skaičiuoti be kompiuterio) statybinės mechanikos metodu - jėgų metodu, poslinkių
metodu, mišriuoju metodu (vieno iš jų - jėgų metodo principai - aiškinami A.Čižo knygoje,10 skyriuje);
panaudodami kurį nors ekstreminį energetinį mechanikos principą ir šiuolaikinės matematikos (ekstrėminių uždavinių
sprendimo) aparatą drauge su kompiuterine technika; šitokio kelio išsiaiškinti čia nemėginsime, paliksime tai
konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) kursui.
Minėtųjų 2n+p lygčių sudarymo technologija aprašyta 2.9 poskyryje. O parankiausias lygčių sistemos sprendimo kelias yra
toks:
♦ deformacijų ε
j
reikšmes, gautas iš fizikinių deformavimo lygčių, įrašome į geometrines deformavimo lygtis, kurių yra
n ir kuriose dabar lieka n+p nežinomųjų (n įrąžų ir p poslinkių komponentų); jeigu naudojame geometrines
deformacijų darnos lygtis (be poslinkių), jų yra tik k, o nežinomųjų - tik n (tik įrąžos);
♦ jeigu buvo naudotos geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys, pasinaudoję keliomis (p) jų, iš likusių n-p
(=k) geometrinių deformavimo lygčių eliminuojame visus poslinkių komponentus; šiose k lygtyse belieka vienintelė
nežinomųjų grupė - įrąžos (ašinės jėgos);
♦ tas pertvarkytąsias k geometrines lygtis (išreikštas įrąžomis) sprendžiame drauge su statinės pusiausvyros lygtimis,
kurių yra p; taigi, iš viso turime k+p=n lygčių, o jose nežinomos bėra tiktai ašinės jėgos (jų taip pat yra n).
Iš tarpinių sprendimo veiksmų, kuriais buvo iš lygčių eliminuojamos deformacijos ir poslinkiai, lieka išraiškos, kurios
praverčia vėliau, kai, nustatę įrąžas, norime apskaičiuoti ir deformacijas bei poslinkius, t.y. tuos parametrus, nuo kurių priklauso
konstrukcijos standumas.
3. MECANINĖS MEDŽIAGŲ SAVYBĖS
3.1. Savybių tyrimas
Konstrukcijos elementų mechaninės savybės, taigi ir jų stiprumas, standumas bei stabilumas
priklauso ne tik nuo elementų didumo, geometrinės formos, bet ir nuo medžiagų, iš kurių tie elementai
padaryti. Pavyzdžiui, plieno strypas atlaiko nesuirdamas dešimtis kartų didesnes apkrovas negu tokių pat
matmenų medinis strypas. Net ir labai didelės jėgos veikiamo betono bandinio deformacija plika akimi
nepastebima, tuo tarpu gumos bandinys akivaizdžiai deformuojasi net nuo piršto spustelėjimo. Kiekvienai
medžiagai jėgų įtaka būna kitokia. Mechaninės savybės apibrėžia medžiagų reakciją į jėgų veikimą, šios
reakcijos intensyvumą. Kai kurios mechaninės medžiagų savybės visiškai atitinka konstrukcijų bei jų
elementų savybes (pavyzdžiui, stiprumas, standumas), kitos būdingos tik medžiagoms (pavyzdžiui,
trapumas, plastiškumas, valkšnumas), bet nuo jų irgi priklauso konstrukcijos patikimumas.
Norėdamas sukurti patikimą konstrukciją, inžinierius turi gerai pažinti mechanines konstrukcinių
medžiagų savybes, mokėti tas savybes išreikšti skaičiais (savybių rodikliais) ir panaudoti tuos skaičius
konstrukcijų skaičiavimuose. Jis turi žinoti, kaip mechaninės medžiagų savybės dėl įvairių veiksnių kinta ir
kaip dėl to gali pakisti jau eksploatuojamos konstrukcijos patikimumas.
Šią informaciją apie medžiagas gauname, jas įvairiais būdais tirdami, bandydami. Pagrindinis, gana
paprastas, bet daugiausia svarbios informacijos teikiantis bandymas yra tempimo bandymas, jį papildo
analogiškas gniuždymo bandymas.
Tempimo bei gniuždymo bandymai atskleidžia daugiausia tas medžiagos savybes, kurios susiję su
normalinių įtempimų poveikiu, su linijine deformacija. Tuo tarpu šlyties deformacijai ir tangentinių
įtempimų poveikiui tirti atliekamas sukimo bandymas (sukamas vamzdinis bandinys).
Beveik visais mechaniniais medžiagų bandymais siekiama išmatuoti deformacijas, atsirandančias dėl
vienokių ar kitokių mechaninių poveikių. Išmatavę deformacijas, galime daryti išvadas ir apie įtempimus, jų
didumą bei pasiskirstymą.
Paprastai siekiama gauti unifikuotą, standartizuotą informaciją apie medžiagų savybes. Todėl
įstatyminiais aktais (standartais, normomis, taisyklėmis) yra reglamentuojama ir bandinių forma, ir jų
skaičius, ir bandymų technologija. Šio reglamento būtina griežtai laikytis, kai tenka nustatyti vienos ar kitos
konkrečios medžiagos mechanines savybes. Tačiau daugumos dažnai vartojamų konstrukcinių medžiagų
mechaninių savybių rodikliai yra seniai nustatyti, surašyti į standartus ir žinynus, ir belieka, pasirinkus
medžiagos rūšį, jos markę, žvilgterti į atitinkamą lentelę. O medžiagų gamintojas (metalurgijos gamykla,
betono mazgas ar kt. įmonė), žymėdamas tiekiamos medžiagos markę, turi garantuoti, kad šios medžiagos
savybių rodikliai būtų tokie kaip nurodytieji standarte (standartas paprastai nurodo ir leistinus savybių
rodiklių nukrypimus). Taigi medžiagų vartotojui, konstrukcijos gamintojui atlikti mechaninius medžiagų
bandymus tenka tik tada, kai jis nežino vartojamos medžiagos rūšies, markės arba kai nepasitiki medžiagų
tiekėjo nurodymais.
3.2. Tempimo bandymas. Tempimo diagrama. Pagrindiniai mechaninių savybių rodikliai
Pagrindinėms mechaninėms medžiagos savybėms nustatyti atliekamas tempimo bandymas. Iš
tiriamos medžiagos pagaminamas reikiamas skaičius bandinių - tokių, kad būtų patogu bandinių galus
įtvirtinti tempimo mašinos griebtuose (3.1 pav.). Kokie turi būti bandinio matmenys - bandomojo ruožo ilgis
L, skerspjūvio forma ir plotas A, - nustatoma bandymo standartu.

3.1 pav.
Konstrukcinės medžiagos, ypač labai stiprios, pavyzdžiui plienas, bandomos pakankamai galingomis
hidraulinėmis mašinomis, kurios gali bandini tempti kelių dešimčių, šimtų, o kai kurios net tūkstančių
kiloniutonų jėga. Tempiamosios jėgos (bandinio ašinės jėgos) didumą rodo mašinoje įtaisytas manometras.
Be to, nuolat per visą bandymą matuojamas atstumas tarp mašinos griebtų: šio atstumo pokytis maždaug
proporcingas bandomojo ruožo ilgio pokyčiui ∆L. Paprastai mašinoje yra automatinis savirašis įtaisas, kuris
išbrėžia kreivę - grafiką, rodantį, kaip bandymo metu kito tempimo jėga ir bandinio ilgis. Ši tempimo jėgos ir
bandinio ilgio pokyčio priklausomybės F(∆L) kreivė dažniausiai vadinama tempimo diagrama. Būtent iš jos
galima nustatyti svarbiausius bandomosios medžiagos mechaninių savybių rodiklius.
1

3.2 pav.
Panagrinėsime būdingą anglinio plieno tempimo diagramą (3.2 pav.). Abscisių ašis rodo bandomojo
ruožo ilgio pokytį, ordinačių - tempimo jėgos F (bandinio ašinės jėgos N) didumą. Diagramoje yra keletas
ypatingų ruožų ir keletas ypatingų taškų. Deformavimo proceso pradžioje jėga ir ilgio pokytis kinta
proporcingai, todėl ruožas OA yra tiesė. Po to proporcingumo nebelieka, nors deformacija dar vis tampri; tik
vėliau prasideda medžiagos plastinis deformavimasis, iš pradžių nežymus, o ties tašku B - ir labai intensyvus,
vadinamasis plieno “tekėjimas”, kai bandinys sparčiai tįsta be jokio jėgos didinimo. Šis beveik horizontalus
diagramos ruožas vadinamas takumo aikštele. Už takumo aikštelės eina kylantis medžiagos stiprėjimo
ruožas - kol pasiekiamas kulminacinis taškas C. Ligi tol deformacija buvusi beveik vienoda per visą
bandomąjį ilgį, dabar ima kauptis vienoje bandinio vietoje, bandinyje ima formuotis kaklelis su ryškiai
sumažėjusiu bandinio skerspjūviu, todėl toliau bandiniui deformuoti pakanka mažesnės jėgos, tempimo jėga
ir mažėja iki diagramos taško D, ties kuriuo bandinys nutrūksta. Ypatingųjų taškų ordinatės, t.y. ypatingosios
tempimo jėgos reikšmės yra žymimos tarptautiniais indeksais - pirmosiomis atitinkamų anglų kalbos žodžių
raidėmis: pr - proportion (proporcingumas), y - yield (takumas), u - ultimate (maksimalus), fr - fracture
(trūkimas). Ypač svarbios būna reikšmės F
y
ir F
u
, todėl bandymo metu jos nustatomos itin atidžiai.
Bandomasis ilgis L (3.1 pav.) apima tik dalį cilindrinės ar prizminės bandinio dalies. Mat, siekiama
medžiagos savybes tirti ten, kur pagal Sen-Venano principą įtempimai ir deformacijos nepriklauso nuo
apkrovos pasiskirstymo, tuo tarpu arti įtvirtinimo (arti kūginės bandinio dalies) apkrova dar gana įtakinga.
Kadangi pagal (2.9) formulę
L
L
EA
N F ∆ = = ,
o bandinio (strypo) standis EA/L yra šios priklausomybės tiesės krypties koeficientas, tempimo diagramoje
(3.2 pav.) parodyto kampo tangentas ir yra bandinio standis (tgβ=EA/L). Kuo didesnis standis, tuo didesnis
kampas β, tuo labiau pradinis diagramos ruožas OA prisiglaudžia prie ordinačių ašies.
Kol bandinys deformuojasi proporcingai, jokių plastinių deformacijų jame nėra. Dažnai jų dar nėra ir
už taško A (nors diagrama ir nukrypsta nuo tiesės). Jeigu bandymas būtų nutrauktas, nepasiekus tiesės
pabaigos taško A arba tik nedaug ji peržengus, ir tempiamoji jėga būtų pašalinta, tai bandinys vėl susitrauktų,
sutrumpėtų iki pradinio ilgio, t.y. visa deformacija (tamprioji, grįžtamoji deformacija) išnyktų. Kiek aukščiau
taško A pradėjusi kauptis plastinė deformacija ypač sparčiai vystosi takumo aikštelėje. Šioje proceso
stadijoje persitvarko polikristalinė plieno struktūra, pašlyja daugelio jo kristalų gardelės. Jeigu bandinio
paviršius gerai poliruotas, jėgai pasiekus takumo reikšmes, jis patamsėja, o pro mikroskopą (kartais ir plika
akimi) galima įžvelgti paviršiuje atsiradusias įstrižas linijas, kaip tik ir liudijančias kristalinės struktūros
pokyčius (vadinamąsias Liuderso linijas). Šių linijų, o tuo pačiu ir kristalinių gardelių persislinkimo kryptys
sudaro apie 45° kampą su tempimo kryptimi; prisiminkite, kad būtent tokia kryptimi tempiamame strype
veikia didžiausi tangentiniai įtempimai (žr. 2.2 poskyrį). Net ir nutrukusio bandinio kaklelį apžiūrėdami (3.3
pav.), pastebėsite pakraščiais maždaug 45° kampu į tempimo ašį pasvirusią trūkio dalį (susiformavusią dėl
tangentinių įtempimų sukeltos plastinės deformacijos), o ties centru - pėdsaką beveik statmeno ašiai plyšio,
kurio priežastis yra normaliniai įtempimai bandinio skerspjūvyje.

3.3 pav.
Beje, daugelio medžiagų (ir daugelio konstrukcinių plienu) diagramose nėra aiškios takumo
aikštelės, žyminčios intensyvaus plastinio deformavimo stadiją.
Mechaninėms medžiagų savybėms nagrinėti patogesnė yra diagramą, susiejanti ne jėgą su ilgio
pokyčiu, bet įtempimą σ su deformacija ε, t.y. atspindinti priklausomybę σ(ε). Tokią diagramą galime gauti
iš diagramos F(∆L), atitinkamai pakeitę mastelius ir matavimo vienetus, nes įtempimas yra proporcingas
ašinei jėgai (σ=N/A), o išilginė deformacija - ilgio pokyčiui (ε=∆L/L). Tempimo diagrama σ(ε), gautoji iš
parodytosios 3.2 paveikslėlyje, vaizduojama 3.4 paveikslėliu. Ypatingieji šios diagramos taškai pažymėti
2
raidėmis a, b, c, d, jų ordinačių (Įtempimų reikšmių simboliai žymimi tokiais pat indeksais, kaip ir anos
diagramos ordinačių (jėgų reikšmių) simboliai: σ
pr
, σ
y
, σ
u
ir σ
fr
. Šios įtempimų reikšmės apibūdina tam tikras
mechanines medžiagų savybes ir yra šių savybių rodikliai. Kiekviena jų turi savo pavadinimą:
• proporcingumo riba σ
pr
=F
pr
/A
0
- įtempimas, iki kurio galioja įtempimų ir deformacijų
proporcingumo (Huko) dėsnis;
• tamprumo riba σ
e
(angl. elasticity - tamprumas) - didžiausias įtempimas, iki kurio medžiagoje
nepastebima jokių plastinių (liekamųjų) deformacijų; dažnai ši įtempimo reikšmė sutampa su
proporcingumo riba arba yra šiek tiek didesnė už ją (tai reiškia, kad net ir tapusi neproporcinga
įtempimui, deformacija vis dar tebėra grįžtamoji, išnyksta po apkrovos pašalinimo);
• takumo įtempimas σ
y
=F
y
/A
0
(iš analogijos su kitais panašiais rodikliais dažnai nepagrįstai
vadinamas takumo riba) - mažiausias įtempimas, kuriam veikiant plastinė deformacija auga
nedidinant apkrovos;
• stiprumo riba σ
u
=F
u
/A
0
- didžiausios jėgos, kurią atlaiko bandinys, santykis su pradiniu
skerspjūvio plotu; didžiausias sąlyginis įtempimas.
Įsidėmėkite, kad visi šie rodikliai yra tam tikros įtempimų reikšmės ir todėl jų matavimo vienetas yra
paskalis, o dažniausiai (taip patogiau) - megapaskalis (MPa). Kad orientuotumėtės, kokio didumo šie
rodikliai yra, štai minkšto anglinio (statybinio) plieno pagrindiniai rodikliai: proporcingumo riba σ
pr
- apie
210MPa, takumo įtempimas σ
y
- apie 24 MPa, stiprumo riba σ
u
- apie 400MPa. Kitų medžiagų mechaniniai
rodikliai - 3.1 lentelėje.
Tarp išvardytųjų rodiklių du yra pagrindiniai medžiagos stiprumo rodikliai: stiprumo riba σ
u
, rodanti,
kokius didžiausius sąlyginius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesuirdama, ir takumo įtempimas σ
y
,
rodantis, kokius didžiausius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesideformuodama plastiškai. Dažniausiai
būtent šių dviejų rodiklių pagrindu nustatomi norminiai medžiagos stiprumo rodikliai (projektinis stipris,
leistinasis įtempimas ir pan.).
Tiesaus pradinio diagramos ruožo Oa (3.4 pav.) krypties kampo α tangentas yra lygus medžiagos
tamprumo moduliui - tai aiškėja iš Huko dėsnio:
E tg = =
ε
σ
β .
Sąlyginio įtempimo reikšmė σ
fr
=F
fr
/A
0
kartais vadinama trūkimo riba, nors šitoks rodiklis,
vartojamas labai retai.

3.4 pav.
Čia vis minimas sąlyginis įtempimas yra sutartinis dydis, kuris , gaunamas jėgos reikšmę padalijus iš
pradinio skerspjūvio ploto A
0
. O iš tikro skerspjūvio plotas bandymo proceso (tempimo) metu nelieka visą
laiką toks pat, jis dėl skersinės deformacijos nuolat mažėja. Ypač sparčiai mažėti jis ima ties stiprumo riba,
kai bandinyje ima reikštis vietinė deformacija, kai pradeda formuotis kaklelis. Tikrojo įtempimo reikšmė vis
yra didesnė už sąlyginio įtempimo, nes ji gaunama, padalijus tą pačią jėgos reikšmę iš tikrojo, sumažėjusio
skerspjūvio ploto A*. Kai kada tikrasis įtempimas, norint jį atskirti nuo sąlyginio, žymimas ne raide σ, bet
raide s. Tikras trūkimo įtempimas s
fr
=F
fr
/A* yra žymiai didesnis už trūkimo ribą σ
fr
ir net už stiprumo ribą σ
u

(žr. 3.5 pav.); dėl to darosi suprantama, kodėl bandinys nenutrūksta, kai jame veikia didžiausi sąlyginiai
įtempimai σ
u
, o nutrūksta šiems įtempimams sumažėjus iki σ
fr
. Tikrieji įtempimai (3.5 pav. vaizduojami
punktyru) tempimo bandymo metu didėja net ir tempimo jėgai ėmus mažėti.
3

3.5 pav.
Reikia suprasti, kad ir deformacija, apskaičiuota dalijant bandinio ilgio prieaugį ∆L iš pradinio
bandomojo ilgio L
0
, yra sąlyginė. Tikroji deformacija gaunama, dalijant kiekvienu deformavimo momentu t
prieaugį ∆L(t) iš tuo metu jau padidėjusio ilgio ∆L(t). Todėl tikroji deformacija yra mažesnė už sąlyginę.
Tarp tikrosios deformacijos ε* ir sąlyginės (įprastosios) deformacijos ε egzistuoja toks ryšys:
ε*=ln(1+ε).
Tikrasis deformavimo grafikas 3.5 paveikslėlyje būtų šiek tiek į kairę nuo parodytos punktyrinės
linijos.
Minkštojo anglinio plieno tempimo diagrama yra labai iliustratyvi, nes joje akivaizdūs visi
ypatingieji taškai, atspindintys svarbiausias mechanines medžiagos savybės. Tačiau yra daug medžiagų (ir
konstrukcinių), kurių tempimo diagramos paprastesnės (3.6 pav.). Yra labai trapių medžiagų (pvz. pilkasis
ketus), kurių bandiniai nutrūksta, dar beveik neatsiradus plastinių deformacijų. O daugelio konstrukcinių
lydinių plastinis deformavimasis tolydesnis negu minkštojo plieno, todėl jų tempimo diagramose nematyti
takumo aikštelės. Kadangi takumo įtempimas, nustatomas būtent pagal takumo aikštelės ordinatę, yra labai
svarbus mechaninis rodiklis (nurodantis intensyvaus plastinio deformavimosi pradžią), siekiama jį nustatyti
visoms medžiagoms. Tuo tikslu naudojamasi sąlyginio takumo įtempimo rodikliu.

3.6 pav.
Sąlyginis takumo įtempimas yra įtempimas, dėl kurio medžiagoje atsiranda 0,2% didumo liekamoji
(plastinė) deformacija. Šis rodiklis paprastai žymimas simboliu σ
0,2
. Sąlyginis takumo įtempimas nustatomas
taip (3.7 pav.): iš abscisių ašies taško ε=0,002 brėžiama tiesė, lygiagretė pradinio diagramos ruožo tiesei, iki
susikirtimo su diagramos kreive; šio susikirtimo taško ordinatė ir yra sąlyginio takumo įtempimo reikšmė.

3.7 pav.
Visos nagrinėtosios medžiagų tempimo diagramos yra gautos, medžiagos bandinį ištempus tolydžiai
didinama jėga iki pat nutrūkimo. Reikia žinoti, kad diagramos pavidalas ir ypatingųjų taškų koordinatės
priklauso ir nuo jėgos didinimo tempo (greitinant apkrovimo procesą, medžiagos deformavimasis atsilieka),
ir nuo bandinio temperatūros, kitų sąlygų (apie tai - 3.4 poskyryje). Todėl oficialiems savybių rodikliams
nustatyti tempimo bandymą būtina atlikti pagal standartu nurodytus reikalavimus.
Jeigu tempimo bandymas nutraukiamas, dar nenutrūkus bandiniui, ir tempimo jėga sumažinama arba
ir visiškai pašalinama, bandinyje išnyksta tamprioji (grįžtamoji) deformacija arba bent jos dalis. Ši
deformacija išnyksta ir nutrauktame bandinyje: glaudžiai sudėjus nutrukusio bandinio abi dalis, jo ilgis yra
mažesnis negu prieš pat nutrūkimą. Visais atvejais tamprioji deformacija mažėja proporcingai mažėjančiam
normaliniam įtempimui (pagal Huko dėsnį), todėl diagramoje šis procesas atspindimas tiese (arba beveik
tiesia linija), lygiagrete pradiniam diagramos ruožui, t.y. šios tiesės krypties koeficientas yra tgα=E (3.8
pav.).
4

3.8 pav.
Jeigu toks nukrovimo procesas prasideda, įtempimui dar nepasiekus tamprumo ribos σ
e
, tai
diagramoje naujų linijų neatsiranda - grįžtama ta pačia linija į koordinačių pradžią (išnyksta visa
deformacija, atsiradusi dėl tų įtempimų, kurie buvo ir išnyko). Visais kitais atvejais išnyksta tik tampriosios
deformacijos dalis ε
e
, tuo tarpu liekamoji (plastinė) deformacija yra negrįžtama. Išbrėžus iš bet kurio
diagramos taško lygiagretę pradiniam proporcingumo ruožui, galima nustatyti, deformacijos dalis yra
tamprioji (ε
e
), kuri plastinė (ε
p
); tai demonstruojame (3.8 pav.) nutrūkusio bandinio deformacijos skaidymo
pavyzdžiu.
Gana reikšmingas dar vienas medžiagos rodiklis - santykinė potencinė deformavimo energija,
susikaupianti medžiagoje iki plastinio deformavimo pradžios. Šis rodiklis vadinamas rezilianso moduliu.
Įrašę į santykinės potencinės energijos išraišką (2.18) vietoj σ medžiagos tamprumo ribą (arba artimą jai
proporcingumo ribą) gauname tokias rezilianso modulio reikšmes: minkštojo anglinio plieno (σ
pr
≈200MPa,
E≈210GPa) - apie 0,095MN⋅m/m
3
, kaučiuko (σ
pr
≈20MPa, E≈8MPa) - apie 25MN⋅m/m
3
(apie 250 kartų
didesnė kaip plieno). Šio rodiklio reikšmė atitinka tempimo diagramos plotą iki proporcingumo ribos.
Medžiagos plastiškumą apibūdina ir deformavimo energijos kiekis, tenkantis medžiagos tūrio vienetui,
sunaudotas bandiniui suardyti (nutraukti). Rodiklis kai kada yra vadinamas medžiagos tąsumo moduliu.
Minkštojo anglinio plieno tąsumo modulis būna apie 70MN⋅m/m
3
.
Nėra medžiagų, kurios būtų idealiai tamprios (kurios net ir nuo didelių įtempimų neįgytų jokių
plastinių deformacijų), nėra ir visiškai plastinių konstrukcinių medžiagų. Tačiau vienos medžiagos suyra
(bandinys nutrūksta) tik po to, kai išsivysto didelės plastinės deformacijos - tokios medžiagos vadinamos
plastinėmis; kitų gi medžiagų bandiniai nutrūksta, plastinėms deformacijoms vos vos tepasirodžius - tai
trapiosios medžiagos. Tik sąlygiškai, susitarimu galima medžiagas skirstyti į trapiąsias ir plastines.
Dažniausiai tokio sutartinio skirstymo kriterijumi laikoma nutrukusio bandinio vidutinė liekamoji
deformacija ε
p
, arba, kitaip pavadinus, - santykinis liekamasis bandinio ilgio pokytis:
0
0
*
L
L L −
= δ , (3.1)
čia L
*
- bandinio bandomojo ruožo ilgis po nutraukimo, L
0
- jo pradinis ilgis. Pavyzdžiui, kai kada sutariama,
kad trapiomis laikytinos medžiagos, kurių δ<3%, o prie plastinių priskirtinos medžiagos, kurių δ>10%
(pavyzdžiui, pilkojo ketaus δ≈0,6%, minkštojo plieno δ≈20%, aliuminio δ≈35%). Be santykinio liekamojo
ilgio pokyčio δ, naudojamas dar vienas medžiagos plastiškumo rodiklis - santykinis liekamasis bandinio
skerspjūvio ploto pokytis:
0
0
*
A
A A −
= ψ , (3.2)
čia A
0
- pradinis bandinio skerspjūvio plotas, A* - nutraukto bandinio kaklelio skerspjūvio plotas; minkštojo
plieno ψ≈60-70%.
3.1 lentelė
Kai kurių konstrukcinių medžiagų mechaniniai rodikliai
Medžiaga
Takumo
Įtempimas σ
y
,
Mpa
Stiprumo riba
σ
u
, MPa
Santykinis
ilgio pokytis δ,
%
Tamprumo
modulis E,
GPa
Anglinis plienas 240 380-470 22 210
Chrominis plienas 650 800 12 210
Diuraliuminis 330 450-500 12 71
Minkštasis žalvaris 150 400 55 110
Pušies mediena (išilgai sluoksnių) - 80 - 10-14
Granitas -






=
200
3
uc
ut
σ
σ
- 5
Betonas - 5-50 - 15
5
Plastinėms medžiagoms mažiau kenkia įtempimų koncentracija, smūginės apkrovos, paviršiaus
įbrėžimai, įtrūkimai. Tuo tarpu konstrukcijų elementai iš trapiųjų medžiagų dėl mažyčio paviršiaus defekto
gali prarasti reikiamą stiprumą (prisiminkite, kaip rėžiamas stiklas); tokius elementus reikia itin atidžiai
projektuoti - žiūrint, kad juose nebūtų įtempimų koncentracijos ir kad kuo mažesni būtų tempiamieji
įtempimai.
Įsidėmėkite: nustatyti, ar medžiaga plastiška, galima tik suardžius (nutraukus) jos bandinį arba bent
jau nukrovus jį po pakankamo deformavimo. O pats medžiagų skirstymas į trapiąsias ir plastines yra labai
sąlygiškas, nes pasikeitus bandymo sąlygoms plastinė medžiaga gali suirti kaip trapioji ir atvirkščiai.
Plastinio deformavimo metu kinta medžiagos struktūra, kinta medžiagos savybės bei tų savybių
rodikliai. Todėl taip deformuotas ir po to nukrautas bandinys (ir bet kuris konstrukcijos elementas) jau
visiškai kitaip reaguoja į naują, pakartotinį apkrovimą. Darant konstrukciją, svarbu ne tik pažinti jos
elementų pirmines mechanines savybes, bet taip pat žinoti, ar tie elementai nebuvo kada anksčiau plastiškai
deformuoti.
Beje, dažnai tenka operatyviai nustatyti jau gaminamos konstrukcijos elemento medžiagos savybes,
kai tempimo (arba gniuždymo) bandymą atlikti nėra paranku. Pavyzdžiui, gali rūpėti, ar nepakito
konstrukcijos detalių medžiagos savybės dėl gamybos sąlygų. Tada naudojami medžiagos kietumo
bandymai, kurių rezultatais palyginimo keliu galima įvertinti svarbiausias mechanines medžiagų savybes.
Kietumas yra medžiagos savybė priešintis kitų kūnų mechaniniam įsiskverbimui. Spaudžiant į
bandomos medžiagos paviršių smailų deimantą (ROKVELO būdas) arba 10mm skersmens plieno rutuliuką
(BRINELIO būdas), medžiagoje atsiranda plastinių deformacijų, o padidėjus apkrovai prasideda vietinis
medžiagos irimas. Šio proceso intensyvumas (nustatomas pagal įspaudo matmenis) priklauso nuo medžiagos
stiprumo ir plastiškumo rodiklių. Žinant kietumo rodiklius, galima apytiksliai nustatyti ir stiprumo ribą
(nesuardant konstrukcijos elemento!).
Jeigu bandinys po stipresnio ar silpnesnio, bet plastinio deformavimo buvo nukrautas (tempimo jėga
buvo kiek sumažinta arba ir visiškai pašalinta), o po to vėl apkraunamas, priklausomybės σ(ε) taškas grįžta
beveik ta pačia (nukrovimo) tiese į nukrovimo pradžios tašką (3.9 pav.). Taigi pakartotinio apkrovimo
pradžioje plastinė deformacija nedidėja. Naujas plastinės deformacijos prieaugis atsiranda tik po to, kai
įtempimas medžiagoje pasiekia tą reikšmę, kuri buvo pasiekta prieš tai vykusio plastinio deformavimo metu.
Toliau deformavimo procesas vyksta taip, lyg nukrovimo ir nebūtų, buvę - diagrama po nukrovimo yra
tarytum sklandi diagramos prieš nukrovimą tąsa.

3.9 pav.
Jeigu bandinys (ar konstrukcijos elementas) buvo visiškai nukrautas ir po kurio laiko naujai
apkraunamas (gal net nieko nežinant apie ankstesnį jo deformavimą), naujojoje tempimo diagramoje (3.10
pav.) takumo įtempimas fiksuojamas didesnis. Jis didesnis būtent tuo intervalu ∆σ, kuriuo buvo viršytas
takumo įtempimas σ
*
y
σ
y
per pirmąjį deformavimą. Šis reiškinys, šitoks takumo įtempimo reikšmės pasikeitimas
yra vadinamas Baušingerio efektu - pagal pavardę vokiečių mokslininko, kuris pirmasis atkreipė dėmesį į tai
(Johann Bauschinger, 1833-1893). Šis efektas ypač svarbus mainiosios deformacijos atveju - kai kaitaliojasi
tempimas ir gniuždymas, apie tai dar kalbėsime vėliau.
Baušingerio efektas atspindi ne tik mechaninių rodiklių (takumo įtempimo, o drauge ir
proporcingumo ribos), bet ir pačių mechaninių medžiagos savybių kitimą: net sumažėja liekamoji trūkusio
bandinio deformacija (kai ją nustatome pagal bandinio ilgį prieš paskutinį, pakartotinį deformavimą), taigi
medžiaga tampa tarytum trapesnė. Šis medžiagos savybių kitimas vadinamas stiprėjimu arba kietėjimu.
Dažniausiai šis savybių kitimas nėra palankus konstrukcijos elementams, ir stengiamasi jo išvengti. Tačiau
kartais medžiaga tyčia taip stiprinama (kietinama): pavyzdžiui, kėlimo mašinų grandinės iš anksto stipriai
ištempiamos, kad padidėtų jų proporcingumo riba, kad jos darbo metu mažiau deformuotųsi.
6

3.10 pav.
Kadangi deformacijos formavimosi procesas kiek atsilieka nuo apkrovimo (ypač kai apkrovimas
vyksta pakankamai sparčiai), tempimo diagramos nukrovimo ir pakartotinio apkrovimo ruožai nebūna
visiškai tiesus, kaip 3.9 paveikslėlyje. Čia susidaro diagramos kilpa (3.11 pav.), vadinama tamprumo
histerezės kilpa. Tokia kilpa susidaro ne tik po plastinio deformavimo, ji gali būti ir pradiniame, tampriajame
apkrovimo ruože. Iš šios kilpos vaizdo ir matyti, kad deformacija atsilieka nuo įtempimo: įtempimui jau
mažėjant, tamprioji deformacija dar didėja (tampru apkrovimo poveiksmis), o pradėjus įtempimui vėl didėti,
deformacija dar ne tuoj pat ima augti. Šis deformacijos atsilikimas susijęs su medžiagos vidaus trintimi.
Histerezės kilpos plotas tempimo diagramoje skaičiumi yra lygus santykinei energijai, kuri tuo metu
deformuojamame kūne (jo tūrio vienete) virsta šilumine energija.

3.11 pav.
3.3. Gniuždymo bandymas. Mainioji deformacija
Kai kurios medžiagos (ypač trapiosios) nėra tinkamos tempiamiems elementams, nes jų tempiamoji
stiprumo riba nedidelė, tuo tarpu gniuždomos jos atlaiko didelę apkrovą. Tokių medžiagų mechaninėms
savybėms tirti labiau tinka ne tempimo, o gniuždymo bandymas. Gniuždymo bandymas taip pat
reglamentuojamas standartu - turi būti tam tikri bandinio matmenys (dažniausia jo forma - kubas ar kitokia
neaukšta prizmė), tam tikras sugniuždytų bandinių skaičius, tam tikra bandymo technologija.
Pagal gniuždymo bandymo rezultatus automatiškai ar rankiniu būdu nubrėžiama diagrama,
vaizduojanti priklausomybę F(∆L), i logiška tempimo diagramai, parodytai 3.2 paveikslėlyje. Iš šios
diagramos gaunama priklausomybės σ(ε) diagrama.
Trapiųjų medžiagų gniuždymo diagramos svarbiausias ypatingasis taškas yra bandinio suirimo
taškas, nes būtent jo ordinatės absoliutinis didumas yra maksimalus (3.12 pav.) - tos ordinatės reikšmė yra
gniuždomoji stiprumo riba σ
uc
, didžiausios gniuždomosios jėgos, kurią atlaiko bandinys, santykis su
bandinio skerspjūvio plotu. Visų trapiųjų medžiagų gniuždomoji stiprumo riba σ
uc
yra daug didesnė už
tempiamąją stiprumo ribą σ
ut
(pavyzdžiui, betono σ
uc
≈20σ
ut
, ketaus σ
uc
≈5σ
ut
).

3.12 pav.
Kartais gniuždymo bandymu tiriamos ir plastinių medžiagų savybės. Tačiau šiuo atveju nustatyti
stiprumo ribos neįmanoma. Mat, plastinės medžiagos gniuždomos nesuyra, o dėl didėjančios skersinės
deformacijos labai išsiplečia bandinio skerspjūvis ir tuo pačiu padidėja jo laikomoji galia. Gniuždydami
plastinį bandinį, galime didinti jėgą iki begalybės ir suploti prizminį bandinį iki plonutėlio lakšto (kurio
plotas taps labai didelis). Žinoma, tokio bandymo metu galime fiksuoti medžiagos gniuždomąjį takumo
įtempimą σ
yc
, kuris daugelio medžiagų yra panašaus didumo kaip ir tempiamasis takumo įtempimas σ
yt
.
Plastinės medžiagos (minkštojo plieno) gniuždymo diagramos pavyzdys - 3.13 paveikslėlyje. Reikia
7
nepamiršti, kad diagrama rodo sąlyginius normalinius įtempimus, o tikrųjų įtempimų kreivė atitinka
mažesnes ordinates.

3.13 pav.
Jeigu bandinys ar konstrukcijos elementas pakaitomis tai tempiamas, tai gniuždomas, deformacijos
ženklas kinta - ji būna tai teigiama, tai neigiama. Tokia kintamo ženklo deformacija vadinama mainiąja.
Mainioji deformacija, ypač mainioji plastinė deformacija, būna gana pavojinga - ji paspartina medžiagos
irimą (apie tai kalbėsime vėliau), be to, ji sąlygoja kai kurių medžiagos savybių kitimą.
Mainiosios deformacijos atveju ypač ryškus Baušingerio efektas, jau aptartas 3.2 poskyryje. Čia jo
pasekmės gali būti nelauktos, netikėtos ir grėsmingos. Mat, jeigu tempiamo bandinio nukrovimas prasideda
jau plastinio deformavimo metu, viršijus takumo įtempimą (σ
yt
kokiu nors dydžiu ∆σ
t
(3.14 pav.), tai
pasikeičia ne tik tempiamasis takumo įtempimas (jis tampa ), bet ir gniuždomasis. Šis
medžiagos rodiklis pakinta dydžiu ∆σ
t yt yt
σ σ σ ∆ + ≈
*
σ
c
; dažnai ∆σ
c
≈∆σ
t
(toks reiškinys vadinamas idealiuoju Baušingerio
efektu). Kadangi dažniausiai po šio pokyčio gniuždomojo takumo įtempimo absoliutinis didumas yra
mažesnis už pradinio σ
*
yt
yc
, neigiamoji plastinė deformacija ima vystytis anksčiau negu tiesioginio gniuždymo
(be plastinio tempimo) atveju. Visiškai analogiškas reiškinys pastebimas ir tada, kai visų pirma bandinys
gniuždomas stipriau negu iki takumo įtempimo σ
yc
, o po to tempiamas. Ir visiškai komplikuotas plastinės
deformacijos kitimo vaizdas tada, kai plastinio deformavimo kryptis (ženklas) daug kartų kaitaliojasi.

3.14 pav.
3.4. Savybių kitimas dėl įvairių veiksnių
Mechaninės medžiagų savybės laikui bėgant kinta, ypač jeigu medžiagas kaip nors ypatingai veikia
aplinka. O dažnai medžiaga net specialiai apdirbama taip, kad pasikeistų jos savybės, kad jos pagerėtų.
Inžinieriui dera žinoti ne tik pradinius konstrukcinės medžiagos savybių rodiklius, bet ir tas rodiklių
reikšmes, kurias savybės gali įgyti jau konstrukcijos eksploatavimo metu.
Pagrindiniai veiksniai, keičiantieji mechanines medžiagų savybes, yra: temperatūra, radioaktyvusis
švitinimas, terminis apdirbimas, cheminis poveikis, apkrovimo ir deformavimo greitis, amžius (senėjimas).
Temperatūros įtaka. Medžiagų savybių rodikliai nustatomi vadinamojoje kambario temperatūroje
(20°C). Tačiau daugelis konstrukcijų dirba labai aukštoje arba žemoje temperatūroje. Tai visų pirma tokių
konstrukcijų kaip dujų turbinos, garo katilai, reaktyviniai varikliai, kriogeninių ir šaldymo įrenginių
elementai, pagaliau net ir statybinės kai kurių pramonės cechų konstrukcijos.
Daugumos konstrukcinių medžiagų stiprumas temperatūrai kylant mažėja (mažėja stiprumo riba σ
u
,
takumo įtempimas σ
y
, proporcingumo riba σ
pr
), o temperatūrai krintant didėja. Tuo tarpu medžiagų
plastiškumas, atvirkščiai, temperatūrai kylant didėja (didėja santykinis liekamasis ilgio pokytis δ ir
skerspjūvio ploto pokytis ψ), o jai krintant mažėja.
Anglinių plienų rodikliai kinta sudėtingiau - kai kurių jų priklausomybės nuo temperatūros
ekstremumas yra ties 300°C (3.15 pav.).
8

3.15 pav.
Radioaktyviojo švitinimo įtaka yra maždaug tokia pat kaip žemos temperatūros: dažniausiai didėja
stiprumas, mažėja plastiškumas, be to, labai padidėja tamprumo modulis E. Ši įtaka yra reikšminga
branduolinių reaktorių konstrukcijoms. Kai kada bandoma specialiu švitinimu pakeisti mechanines
medžiagos savybes norima linkme.
Terminio apdirbimo įtaka. Metalų terminio apdirbimo pagrindinis tikslas ir yra - pakeisti
mechanines medžiagos savybes. Kaitinimo ir aušinimo procesais pakeičiama metalo struktūra. Apibūdinsime
kai kuriuos plieno terminio apdirbimo, procesus. Atkaitinimu (plienas ilgai laikomas įkaitintas iki tam tikros
temperatūros, po to lėtai ataušinamas) pašalinami pradiniai įtempimai, atsiradę dėl šaltojo apdirbimo, bet
kartu sumažinamas plieno stiprumas. Grūdinimu (įkaitintas plienas staigiai aušinamas) siekiama padidinti
plieno kietumą, o tuo pačiu ir stiprumą, bet sumažinamas plastiškumas. Atleidimu (grūdintas plienas tam
tikru greičiu įkaitinamas ir laikomas įkaitintas) padidinamas plieno plastiškumas, bet sumažinamas
stiprumas.
Cheminio aplinkos poveikio įtaka reiškiasi medžiagos (metalo, betono) korozija, paspartintu irimu.
Dėl metalo korozijos sumažėja konstrukcijos elemento skerspjūvio plotas, betonas dėl korozijos darosi
poringas, pleišėja, silpnėja. Metalo koroziją ypač spartina įtempimai, viršiję tam tikrą lygį, o juo labiau -
kintamas kartotinis apkrovimas ir kartotinis cheminis poveikis.
Apkrovimo greičio įtaka. Kai konstrukcija apkraunama labai greitai (smūgiu) ir labai sparčiai
didėja deformacija, plastinės medžiagos dažniausiai įgyja trapumo savybių.
Senėjimas reiškiasi mechaninių savybių kitimu dėl ilgainiui besikaupiančių struktūrinių medžiagos
pokyčių. Senėjant plienui, mažėja santykinis liekamasis ilgio pokytis, didėja takumo įtempimas, taigi plienas
darosi trapesnis. Senėjimas labai blogina plastikų mechanines savybes. Tuo tarpu betonas senėdamas
stiprėja.
Pagaliau net ir nepakitus nei medžiagos struktūrai, nei aplinkai, medžiaga, veikiama pastovios
apkrovos, ilgainiui įgyja papildomų deformacijų. Ši medžiagos savybė, t.y. savybė deformuotis laikui bėgant
nuo tos pačios pastovios apkrovos (veikiant to paties didumo įtempimui), yra vadinama valkšnumu.
Valkšnumas būdingas tokioms medžiagoms kaip betonas, mediena, akmuo, gruntas, net ir metalas (ypač
įkaitęs). Jis ima reikštis net ir nedidelių (tik tampriųjų) pradinių deformacijų atveju, o ilgainiui (po
stacionaraus lėto vystymosi etapo) labai intensyvėja (3.16, a pav.) ir pagaliau net sąlygoja trapų ar plastišką
medžiagos suirimą.
Valkšnumo reiškinys tiek svarbus ir tiek sudėtingas, kad jam nagrinėti susiformavo atskira kietojo
deformuojamojo kūno mechanikos šaka - valkšnumo teorija.
Su valkšnumo savybe susijęs ir kitas reiškinys, pastebimas, kai medžiagoje išlaikomi ne pastovūs
įtempimai (pastovi apkrova), bet pastovios deformacijos. Tada ilgainiui pradiniai įtempimai sumažėja (3.16,
b pav.) - metaluose kai kada net iki nulio. Šis lėtas įtempimų mažėjimas bandinyje su pastovia deformacija
vadinamas relaksacija.

3.16 pav.

9
4. ĮTEMPIMŲ IR DEFORMACIJŲ BŪVIS
4.1. Įtempimų būvis. Svarbiausieji įtempimai
Kai konstrukcijos elementas ar koks nors kitas kietas kūnas apkraunamas, jame atsiranda vidinių
jėgų, kurių intensyvumą išreiškia įtempimai - normaliniai ir tangentiniai. Šių įtempimų didumas bet kuriame
apkrauto elemento taške priklauso nuo to, kaip orientuotas pjūvis, kuriame tie įtempimai nagrinėjami. Tai
pastebėjome jau 2.2 poskyryje, nagrinėdami gana paprastai apkrauto (centriškai tempiamo) strypo įtempimus
įstrižuose pjūviuose. Kaitaliodami pjūvio kryptį sudėtingai apkrautame elemente, ties vienu tuo pačiu tašku
gautume įvairių įvairiausias įtempimų reikšmių kombinacijas. Bet kuriai šių kombinacijų nusakyti pakanka
žinoti įtempimus kuriose nors trijose statmenose per tą tašką einančiose plokštumose ir nagrinėjamo pjūvio
orientaciją tų plokštumų atžvilgiu (kampus tarp pjūvio ir tų plokštumų).
Įtempimų, veikiančių įvairiose visaip einančiose per apkrauto kūno tašką plokštumose, visuma yra
vadinama įtempimų būviu ties tašku.
Ties nagrinėjamuoju apkrauto kūno tašku k išpjauname be galo mažą stačiakampį gretasienį (4.1
pav., a), kurio briaunų ilgis dx, dy, dz; bendruoju atveju visuose šešiuose šio gretasienio šonuose veikia po
tris įtempimų komponentus (4.1 pav., b; jų simbolių indeksavimo taisyklės buvo aptartos, prie 1.15 pav.).
Kadangi atstumai tarp išpjautojo gretasienio šonų yra nykstamai maži, priešinguose šonuose (4.1
paveikslėlyje nematomuose) veikia tokio pat didumo, tik priešingos krypties įtempimai. Taigi, įtempimų
būviui ties bet kuriuo tašku nusakyti reikia žinoti iš viso lyg ir devynias įtempimų reikšmes. Nesunku (rodyti,
kad trys poros tangentinių įtempimų reikšmių yra tarpusavyje lygios:
τ
xy

yx
, τ
yz

zy
, τ
zx

xz
. (4.1)
Tai - vadinamasis tangentinių įtempimų dualumo dėsnis, žodžiais išreiškiamas taip:
Dviejose statmenose plokštumose tangentinių įtempimų komponentai, statmeni tų plokštumų
susikirtimo briaunai, ties nagrinėjamuoju tašku yra vienodo didumo ir nukreipti arba abu į briauną, arba abu
nuo briaunos.
Šį dėsnį įrodyti galima rašant jėgų pusiausvyros sąlygą, reiškiančią, kad visų jėgų momentų,
užsiduotosios ašies atžvilgiu, suma lygi nuliui.

4.1 pav.
Kai žinome tangentinių įtempimų dualumą (4.1), matome, kad įtempimų būviui ties tašku nusakyti
pakanka ne devynių, o tik šešių nepriklausomų įtempimų reikšmių (trijų normalinių ir trijų tangentinių
įtempimų). Tačiau ir toks skaičius dar nėra pakankamai patogus - pernelyg daug susidaro įvairių galimų
įtempimų komponentų kombinacijų, neįmanoma daryti kokių nors apibendrinimų, padedančių inžineriškai
vertinti konstrukcijos elementą. Besukinėdami stačiakampį gretasienį, ties tuo pačiu tašku k galime aptikti
tokius jo briaunų krypties kampus α
x
, α
y
, α
z
(4.1 pav., c), orientuoti jį taip, kad visuose jo šonuose išnyktų
tangentiniai įtempimai, o liktų tik normaliniai.
1
Pjūvio plokštumos, kuriose ties nagrinėjamuoju tašku nėra tangentinių įtempimų, vadinamos
svarbiausiosiomis plokštumomis, o tose plokštumose veikiantieji normaliniai įtempimai - svarbiausiaisiais
įtempimais.
Taip orientavus plokštumas, - įtempimų būvis taške nusakomas jau tik trimis svarbiausiųjų įtempimų
reikšmėmis. Svarbiausieji įtempimai žymimi σ
1
, σ
2
, σ
3
, laikantis taisyklės, kad
σ
1
≥σ
2
≥σ
3
. (4.2)
Pastarojoje taisyklėje įtempimai lyginami ne pagal jų absoliutinį, o pagal algebrinį didumą (atsižvelgiant ir į
ženklą).
Dabar, kai liko tik trys parametrai, nusakantys įtempimų būvį, galima klasifikuoti įtempimų būvio
tipus. Klasifikacijos kriterijus - nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų skaičius:
• kai tik vienas iš trijų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui, įtempimų būvis vadinamas vienašiu
(kartais tiesiniu arba net linijiniu),
• kai du svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui, o vienas lygus nuliui, įtempimų būvis vadinamas
dviašiu (kartais plokštuminiu arba plokščiuoju),
• kai visi trys svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui, įtempimų būvis vadinamas triašiu (kartais
erdviniu).
Akivaizdu, kad vienašis įtempimų būvis galimas dvejopas: σ
1
>0, σ
2

3
=0 (vienašis tempimas) ir
σ
1

2
=0, σ
3
<0 (vienasis gniuždymas).
Dviašis įtempimų būvis galimas trejopas:
a) σ
1
≥σ
2
>0,σ
3
=0,
b) σ
1
>0, σ
2
=0,σ
3
<0,
c) σ
1
=0, σ
3
≤σ
2
<0.
Triašis įtempimų būvis gali būti ketveriopas:
a) σ
1
≥σ
2
≥σ
3
>0,
b) σ
1
≥σ
2
>0,σ
3
<0,
c) σ
1
>0, σ
3
≤σ
2
<0,
d) σ
3
≤σ
2
≤σ
1
<0.
Tarp šių atmainų yra ypatingų: grynojo tempimo (kai nėra neigiamų svarbiausiųjų įtempimų) ir
grynojo gniuždymo (kai nėra teigiamų svarbiausiųjų įtempimų). Kiti variantai yra mišrieji įtempimų būviai.
Grynojo tempimo įtempimų būvis, pavyzdžiui, aptinkamas: vienašis - centriškai tempiamo strypo visuose
taškuose, dviašis - ties besisukančio skridinio ašimi, triašis - kaitinamo rutulio centre.
Įsidėmėkite: nustatyti, kokio tipo įtempimų būvis yra, galite tiktai po to, kai apskaičiavote visus
svarbiausiuosius įtempimus ir pamatėte, kiek jų yra nelygių nuliui. Kol nagrinėjate įtempimus bet kokiose
plokštumose (kuriose yra ir tangentinių įtempimų), pavadinti įtempimų būvį vienašiu ar dviašiu nėra
pagrindo.
Įtempimai bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje visada gali būti išreikšti svarbiausiaisiais
įtempimais ir tos plokštumos orientacijos parametrais. Jei pažymime kampus tarp nagrinėjamos plokštumos
normalės n krypties ir svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
2
, σ
3
krypčių simboliais α
1
, α
2
, α
3
(4.3 pav.), tai
normalinis įtempimas
3
2
3 2
2
2 1
2
1
cos cos cos α σ α σ α σ σ + + =
n
, (4.3)
pilnasis įtempimas šioje plokštumoje
3
2 2
2
2 2
1
2 2
cos cos cos
3 2 1
α σ α σ α σ + + =
n
p , (4.4)
tangentinis įtempimas
( )
3
2
2
2
3 2 3
2
1
2
3 1 2
2
1
2
2 1 3
2 2
3 2
2 2
2 1
2 2
cos cos cos cos cos cos 8 2 sin 2 sin 2 sin
2
1
1
α α σ σ α α σ σ α α σ σ α σ α σ α σ τ + + − + + =
n
(4.5)
Iš formulių (4.3)-(4.5) galime gauti ir formules, skirtas paprastesniam įtempimų būviui, pavyzdžiui,
vienašiam. Įrašę į (4.3) išraišką σ
2

3
=0, gauname , o tai atitinka jau (2 skyriuje) nagrinėto
tempiamo strypo (būtent - su vienašiu įtempimų būviu) įstrižojo pjūvio įtempimų išraišką (2.2). Tokią pat
operaciją atlikę su (4.4) ir (4.5) išraiškomis, gauname
1
2
1
cos α σ σ =
n
1
cos
1
α σ =
n
p ir
1 1
2 sin
2
1
α σ τ =
n
; pastaroji išraiška
taip pat atitinka tempiamo strypo įstrižojo pjūvio tangentinių įtempimų reikšmę (2.3).
Taip pat galima išreikšti ir dviašio įtempimų būvio parametrų santykius (4.2 poskyris).
2
4.2. Dviašis įtempimų būvis
Bet kaip orientuotos plokštumos įtempimų formulės (4.3)-(4.5) tinka bet kuriam įtempimų būviui,
taigi ir dviašiam. Kadangi bet kuris iš trijų svarbiausiųjų įtempimų gali būti lygus nuliui, o mes norime turėti
formules, tinkančias visiems atvejams, pažymėsime du nelygius nuliui svarbiausiuosius įtempimus
simboliais σ
u
ir σ
v
(tai gali būti arba σ
1
ir σ
2
, arba σ
1
ir σ
3
, arba σ
2
ir σ
3
). Tada, atmetę iš (4.3) ir (4.5)
formulių nuliui lygius narius, turime:
v v u u n
α σ α σ σ
2 2
cos cos + = , (4.6)
v u v u v v u u n
α α σ σ α σ α σ τ
2 2 2 2 2 2
cos cos 8 2 sin 2 sin
2
1
− + = . (4.7)
Dviašį įtempimų būvį patogu nagrinėti, išpjovus iš deformuojamo kūno stačiąją trikampę prizmę,
kurios pagrindas yra lygiagretus svarbiausiajai plokštumai su nuliniu svarbiausiuoju įtempimu, o du šonai
lygiagrečiai kitoms dviem svarbiausiosioms plokštumoms. Tokios prizmės plane (4.2 pav.) galime parodyti
atstojamąsias įtempimų, veikiančių prizmės šonuose, kurių plotai yra A, A
u
=Acosα
u
bei A
v
=Acosα
v
. Iš tokio
brėžinio akivaizdu, kad kampas α
v
=π/2+α
u
, todėl įtempimus σ
n
ir τ
n
galime išreikšti vienu iš tų kampų
(pavyzdžiui, kampu α
u
, kuri sudaro nagrinėjamos plokštumos normalė n su svarbiausiojo įtempimo σ
u

kryptimi). Išreiškiame pagal (4.6) normalinį įtempimą
v v u u n
α σ α σ σ
2 2
cos cos + = , (4.8)
nes cosα
v
=cos(π/2+α
u
)=-sinα
u
. Žinodami, kad sin2α
v
=sin(π+2α
u
)=-sin2α
u
, taip pat kad 2cosα
u
cosα
v
=-
2cosα
v
⋅sinα
u
=-sin2α
u
, iš (4.7) gauname tangentinio įtempimo reikšmę:
v u v u v v u u n
α α σ σ α σ α σ τ
2 2 2 2 2 2
cos cos 8 2 sin 2 sin
2
1
− + = , (4.9)
arba
u
v u
n
α
σ σ
τ 2 sin
2

= . (4.10)

4.2 pav.
Kadangi ši tangentinio įtempimo išraiška gauta traukiant kvadratinę šaknį, ji gali būti ir priešingo
ženklo, t.y. ji nusako tik įtempimo didumą, bet ne ženklą, ne kryptį.
Išraiškas (4.8) ir (4.9) galime gauti ir iš trikampės prizmės, vaizduojamos 4.2 paveikslėliu,
pusiausvyros sąlygų, prilyginę nuliui jėgų projekcijų į n ir t ašis sumas.
Ašis n gali būti lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai, pavyzdžiui, ašiai x arba y. Kampas α
u
=β,
todėl formulėje (4.8) belieka pakeisti indeksą n indeksu x, o vietoj α
u
įrašyti β:
β σ β σ σ
2 2
sin cos
v u x
+ = . (4.10)
Analogiškai gauname:
β σ β σ σ
2 2
cos sin
v u y
+ = . (4.11)
Tangentinių įtempimų išraiška (4.9) mažai tepasikeičia:
β
σ σ
τ 2 sin
2
v u
xy

= . (4.12)
Formulės (4.10) ir (4.11) išreiškia normalinius įtempimus dviejose statmenose plokštumose ties
nagrinėjamu tašku. Sudėję panariui šių dviejų formulių abi puses, gauname
σ
x

y

u

v
, (4.13)
nes sin
2
β+cos
2
β=1. Ši (4.13) lygybė išreiškia normalinių įtempimų sumos invariantiškumo dėsnį:
3
Ties tuo pačiu tašku veikiančių dviejose statmenose plokštumose normalinių įtempimų suma yra
invariantiška, nepriklausanti nuo tų plokštumų krypties kampo β.
Jau anksčiau buvome radę, kad besukant plokštumas (keičiant jų krypties kampą) įtempimų reikšmės
kinta. Dabar galime pridurti, kad vienoje plokštumoje normaliniam įtempimui padidėjus, kitoje statmenoje
plokštumoje normalinis įtempimas tiek pat sumažėja.
Galima įrodyti, kad ekstremines reikšmes įgyja normaliniai įtempimai svarbiausiosiose plokštumose,
kitaip sakant, svarbiausieji įtempimai yra ekstremalūs - vieno iš jų reikšmė yra maksimali, kito - minimali:
min
max ,
σ σ =
v u
.
Būtent ši svarbiausiųjų įtempimų ekstremalumo savybė ir yra taip pagarbaus termino
(“svarbiausiasis”) priežastis.
Žinome, kaip randama bet kurios funkcijos ekstremumo vieta: funkcijos pirmoji išvestinė
prilyginama nuliui, šios lygties sprendinys ir yra argumento reikšmė, atitinkanti funkcijos ekstremumą. Mūsų
nagrinėjama funkcija - normalinis įtempimas, kintantis priklausomai nuo argumento - kampo β - yra
išreikštas formule (4.10). Atlikę matematinius veiksmus gauname, kad funkcijos σ
x
ekstremali reikšmė yra
toje plokštumoje, kurioje tangentinis įtempimas lygus nuliui (o tokia plokštuma ir yra svarbiausioji). Tuo
pačiu nustatome ir kampo β
0
reikšmes: arba β
0
=0 (atitinka svarbiausiojo įtempimo σ
u
kryptį), arba β
0
=π/2
(atitinka kito svarbiausiojo įtempimo σ
v
kryptį).
Jeigu norime sužinoti, koks ekstremumas (minimumas ar maksimumas) čia yra, turime ieškoti
antrosios išvestinės ir pažiūrėti, kokia ji ties ekstremumu yra - teigiama ar neigiama: jeigu ji teigiama, tai čia
yra funkcijos minimumas, jeigu neigiama – maksimumas.
Dabar darome prielaidą, kad σ
u

v
. Jeigu nagrinėjame kryptį β
0
=0 (t.y. σ
u
kryptį), gauname, kad čia
yra funkcijos maksimumas (σ
u

max
). Jeigu nagrinėjame kryptį β
0
=π/ (t.y. σ
v
kryptį), gauname, kad čia yra
funkcijos minimumas (σ
u

min
). Tuo pačiu pasitvirtina ką tik padarytoji prielaida (nes čia tikrai σ
u

v
).
Dar gali pasitaikyti atvejis σ
u

v
. Pakeitę (4.10) ir (4.11) išraiškose vieną svarbiausiąjį įtempimą
kitu (jam lygiu), gauname, kad σ
x

y
, τ
xy
=0.
Kai kada svarbu žinoti ne tik normalinių, bet ir tangentinių įtempimų ekstremines reikšmes. Iš (4.12)
išraiškos matyti, kad tangentinio įtempimo didumas, kintant kampui β, priklauso nuo sinuso funkcijos, kuri
negali būti didesnė kaip vienetas. Todėl ekstreminė tangentinio įtempimo reikšmė
2
max
v u
σ σ
τ

= .
Šią reikšmę tangentinis įtempimas pasiekia, kai 2β=π/2 (t.y. kai β=45°).
Suprantama, kad pačią didžiausią tangentinio įtempimo reikšmę atitinka ne bet kurių svarbiausiųjų
įtempimų skirtumas σ
u

v
, o didžiausiojo (σ
1
) ir mažiausiojo (σ
3
):
2
3 1
max
σ σ
τ

= . (4.16)
Taip yra net ir tuo atveju, kai σ
1
=0 (σ
3
≤σ
2
<0) arba σ
3
=0 (σ
1
≥σ
2
>0). Tokio didumo tangentinis
įtempimas visada veikia plokštumoje, dalijančioje pusiau kampą tarp dviejų svarbiausiųjų plokštumų,
kuriose veikia σ
1
ir σ
3
.
Išmokome rasti įtempimus bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje, kai yra žinomos svarbiausiųjų
įtempimų reikšmės. Tačiau inžinieriui dažnai svarbesnis būna atvirkštinis uždavinys: žinant įtempimus bet
kuriose dviejose statmenose plokštumose (σ
x
, σ
y
, ir σ
z
), rasti svarbiausiuosius įtempimus ir jų kryptį.
Svarbiausiųjų įtempimų nustatymo uždavinio sprendinys yra svarbiausiųjų įtempimų išraiška
( ) 





+ − ± + =
2 2
,
4
2
1
xy y x y x v u
τ σ σ σ σ σ (4.17)
ir trigonometrinių funkcijų išraiškos, iš kurių galima nustatyti svarbiausiųjų plokštumų krypties kampą β
0
:
y x
xy
tg
σ σ
τ
β

=
2
2
0
, (4.18)
xy
y x
tg
τ
σ σ
β

=
0
. (4.19)
Pastarosiose dviejose formulėse kampas β
0
yra kampas, matuojamas nuo x ašies iki svarbiausiosios
ašies. Naudojantis formulėmis (4.19), reikia žinoti (jau būti apskaičiavus) bent svarbiausiojo įtempimo (σ
u
ar
σ
v
) reikšmę. Jeigu į formulę įrašyta σ
u
reikšmė, gauname kampo β
0
reikšmę, nustatančią svarbiausiojo
4
įtempimo σ
u
kryptį, jeigu σ
v
reikšmė - įtempimo σ
v
kryptį. Formule (4.18) gaunamos iškart dvi kampo
reikšmės, besiskiriančios dydžiu π/2; jos ir nustato abiejų svarbiausiųjų įtempimų kryptis.
Apskaičiavę (4.17) formule svarbiausiuosius įtempimus, galime juos indeksuoti nebe raidėmis u ir v,
bet taip, kaip buvo sutarta - pagal taisyklę (4.2). Taigi, jeigu gautos iš (4.17) formulės įtempimų reikšmės abi
yra teigiamos, jos yra σ
1
ir σ
2
(tuo atveju σ
3
=0); jeigu jų ženklai skirtingi, turime σ
1
>0 ir σ
3
<0 (šiuo atveju
σ
2
=0); pagaliau jeigu abi reikšmės neigiamos, jos išreiškia σ
2
ir σ
3
(čia σ
1
=0).




Konstrukcijų elementuose dažnai sutinkamas vienas ypatingas dviašio įtempimų būvio atvejis,
vadinamas grynosios šlyties įtempimų būviu: dviejose statmenose plokštumose veikia tiktai tangentiniai
įtempimai, o normalinių įtempimų nėra (4.3 pav.), čia τ
yx
=0, σ
x

y
=0. Įrašę tokias įtempimų reikšmes į
(4.17) ir (4.19) formules, gauname σ
u,v
=±τ, taigi σ
1
=τ, σ
3
=-τ, ir tgβ=±1 tada kampas β
0
=±π/4=±45°.

4.3 pav.
Įtempimų būvių nagrinėjimo uždaviniai paprastai susiję su paprasčiausiu šio poskyrio formulių
taikymu, tačiau pravartu ir tokių paprastų uždavinių sprendimo įgūdžius palavinti.
4.3. Deformacijų būvis. Svarbiausiosios deformacijos
Deformuojamame kūne, taigi ir apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente, kinta atstumai tarp
taškų, tarp linijų, kinta kampai tarp linijų atkarpų. Tai jau buvo nagrinėta 1.6 poskyryje. Jeigu iš
deformuojamo kūno ties nagrinėjamuoju tašku išpjauname trimis poromis plokštumų stačiakampį briaunainį,
tai po deformavimo dažniausiai ne tik pakinta jo briaunų ilgiai, bet it kiekvienas jo šonas, buvęs
stačiakampiu (4.4 pav.), tampa lygiagretainiu. Šie pokyčiai priklauso nuo briaunainio šono plokštumos
orientacijos, t.y. nuo deformacijų krypčių. Kitaip orientuoto briaunainio ir deformacijos kitokios.

4.4 pav.
Deformacijų įvairiomis kryptimis ir įvairiose plokštumose, einančiose per apkrauto kūno tašką,
visuma vadinama deformacijų būviu ties tašku.
Deformacijų būviui taške nusakyti pakanka žinoti šešias nepriklausomas deformacijų reikšmes -
linijines deformacijas trimis statmenomis kryptimis ir kampines deformacijas trijose statmenose
plokštumose, pavyzdžiui, pakanka žinoti linijines deformacijas ε
x
, ε
y
, ε
z
ir kampines γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
.
Jeigu išpjautasis briaunainis orientuotas taip, kad jo šonai sutampa su svarbiausiosiomis
plokštumomis, tai juose veikia tiktai normaliniai (svarbiausieji) įtempimai, o tangentinių įtempimų nėra.
Kadangi kampinę (šlyties) deformaciją sukelia būtent tangentiniai įtempimai, tai taip orientuoto briaunainio
šonai nepašlyja, lieka stačiakampiai, pakinta tik jų matmenys (4.5 pav.). Šiuo atveju deformacijų būvį nusako
tik trys deformacijų reikšmės - deformacijos trijų svarbiausiųjų įtempimų kryptimis.
5

4.5 pav.
Deformacijos tokiomis trimis statmenomis kryptimis, tarp kurių status kampas deformavimo metu
nepakinta, vadinamos svarbiausiosiomis deformacijomis ties tašku.
Tampriame izotropiniame kūne svarbiausiųjų deformacijų ir svarbiausiųjų įtempimų kryptys visada
sutampa. Svarbiausiosios deformacijos ypač svarbios tuo, kad jos (kaip ir svarbiausieji įtempimai) yra
ekstrėminės (maksimalios arba minimalios).
Svarbiausiąsias deformacijas įprasta žymėti simboliais ε
1
, ε
2
, ε
3
. Tarp deformacijų bet kaip
orientuotomis statmenomis x, y, z kryptimis (ε
x
, ε
y
, ε
z
, γ
xy
, γ
yz
, γ
zx
) ir svarbiausiųjų deformacijų egzistuoja
priklausomybės, kurias galima nustatyti tų deformacijų geometriniu nagrinėjimu, bet dar paprasčiau yra
remtis analogija tarp įtempimų būvio priklausomybių ir deformacijų būvio priklausomybių. Būtent iš 4.2
poskyrio formulių, pakeitę jose atitinkamus įtempimų simbolius deformacijų simboliais, galime gauti
deformacijų priklausomybes. Keičiama tokiu būdu:
σ
x
→ε
x
, σ
y
→ε
y
, τ
xy
→γ
xy
/2, σ
1
→ε
1
, σ
2
→ε
2
, σ
3
→ε
3
, σ
u
→ε
u
, σ
v
→ε
v
.
Ši analogija nesunkiai įrodoma. Iš analogijos gauname:
β ε β ε ε
2 2
sin cos
v u x
+ = . (4.20)
β ε β ε ε
2 2
cos sin
v u y
+ = . (4.21)
( ) β ε ε γ 2 sin
v u xy
− = . (4.22)
(nepamirškite, kad kampas β matuojamas nuo x ašies),
ε
x

y

u

v
, (4.23)
γ
max

1

3
, (4.24)
( ) 





+ − ± + =
2 2
,
2
1
xy y x y x v u
γ ε ε ε ε ε , (4.25)
y x
xy
tg
ε ε
γ
β

=
2
2
0
. (4.26)
Tiriant konstrukcijos elemento būvį paprastai matuojamos linijinės deformacijos; tam naudojami
specialūs tenzometriniai davikliai (apie juos kalbėsime vėliau). Net ir įtempimai elemente nustatomi pagal
išmatuotų linijinių deformacijų reikšmes. Išmatuoti kampines deformacijas (labai mažą šlyties kampą γ) būtų
pernelyg keblu. Tačiau net ir dviašiam deformacijų būviui nustatyti reikia mažų mažiausia trijų parametrų.
Eksperimentatorius randa tokią išeitį: ties rūpimu tašku jis matuoja linijines deformacijas trimis kryptimis.
Dažniausiai tenzometriniai davikliai klijuojami dviem statmenomis kryptimis ir viena įstriža kryptimi,
sudarančia 45° kampą su pirmosiomis dviem. Tokiu būdu trys davikliai sudaro vadinamąją „vištos pėdą" (4.6
pav.) ir parodo linijines deformacijas trimis kryptimis: ε
x
, ε
y
ir ε
z
. Turėdami šių deformacijų reikšmes, galime
išreikšti ir šlyties kampą:
( )
y x t xy
ε ε ε γ − − = 2 , (4.27)
o po to formule (4.25), ir svarbiausiąsias deformacijas
( ) ( )
2 2
2 2
,
t y t x y x
v u
ε ε ε ε ε ε
ε
− + −
±
+
= , (4.28)
bei (4.26) formule tų deformacijų krypties kampą:
( )
y x
y x t
tg
ε ε
ε ε ε
β

+ −
=
2
2
0
. (4.29)
6

4.6 pav.
4.4. Bendrasis Huko dėsnis
Kai 2 skyriuje nagrinėjome tempiamą ar gniuždomą strypą (vienašio įtempimų būvio atvejį),
naudojomės paprastu įtempimų ir deformacijų proporcingumo dėsniu - Huko dėsniu: σ=Eε. Kai įtempimų
būvis sudėtingesnis - dviašis ar triašis, - toks paprastas dėsnis nebetinka, nes normaliniai įtempimai veikia
nebe viena, o dviem ar net trimis kryptimis. Šiuo atveju proporcingumas išlieka ne tarp paskirų įtempimų ir
deformacijų, bet tarp įtempimų būvio ir deformacijų būvio (žinoma, jeigu medžiaga tampri ir paklūsta
proporcingumo dėsniui). Tokį proporcingumą išreiškia trys priklausomybės, pavadintos bendruoju Huko
dėsniu:
( ) ( )
( ) (
( ) ( ) , /
, /
, /
E
E
E
y x z z
z x y y
z y x x
σ σ υ σ ε
σ σ υ σ ε )
σ σ υ σ ε
+ − =
+ − =
+ − =
(4.30)
arba, susiejus šias priklausomybes su svarbiausiaisiais įtempimais ir svarbiausiosiomis deformacijomis,
( ) ( )
( ) (
( ) ( ) . /
, /
, /
2 1 3 3
3 1 2 2
3 2 1 1
E
E
E
σ σ υ σ ε
σ σ υ σ ε )
σ σ υ σ ε
+ − =
+ − =
+ − =
(4.31)
Šios priklausomybės parašytos triašiam įtempimų būviui, bet lengva jas taikyti ir paprastesniems
įtempimų būvio atvejams (tuomet vienas iš σ=0).
Bendrasis Huko dėsnis praverčia sprendžiant daugelį inžinerinių uždavinių.
Bendrasis Huko dėsnis įrodomas, nagrinėjant mažą stačiakampį briaunainį, išpjautą iš deformuojamo
kūno ties rūpimu tašku taip, kad jo briaunos yra lygiagretės koordinačių ašims x, y, z.
4.5. Tūrinė deformacija
Kai kinta deformuojamo kūno matmenys, dažniausiai kinta ir jo tūris (išskyrus kūnus, padarytus iš
idealios absoliučiai nesuspaudžia-mos medžiagos). Tuo tarpu šlyties deformacija tūriui praktinės (takos
neturi.
Tūrine deformacija vadinamas deformuojamo kūno be galo mažo elemento tūrio pokyčio santykis
su pradiniu tūriu, tiksliau - šio santykio riba
v
dV
dV
dV
ε =

→0
lim . (4.32)
Tūrinė deformacija triašio įtempimų būvio atveju gali būti išreikšta linijinėmis deformacijomis:
ε
v

x

y

z
, (4.33)
arba normaliniais įtempimais:
( ) (
3 2 1
2 1 2 1
σ σ σ )
υ
σ σ σ
υ
ε + +

= + +

=
E E
z y x v
. (4.34)
Ties rūpimu deformuojamo kūno tašku nagrinėsime be galo mažą stačiakampį briaunainį, kurio
kraštinės yra lygiagretės koordinačių ašims x, y, z ir kurių ilgiai yra dx, dy, dz. Šio briaunainio pradinis tūris
dV
0
=dx⋅dy⋅dz.
Po deformavimo kraštinių ilgiai pakinta, tampa dx(1+ε
x
), dy(1+ε
y
) ir dz(1+ε
z
). Pakitęs briaunainio
tūris
dV
1
= dx⋅dy⋅dz⋅(1+ε
x
)⋅(1+ε
y
)⋅(1+ε
z
).
∆dV=dV
1
-dV
0
.
7
Šias tris išraiškas įstatę į (4.32) ir atlikę matematinius veiksmus gauname (4.33) išraišką. Įrašę į šią
išraišką deformacijų reikšmes pagal (4.30) ir sutraukę panašiuosius narius, gauname (4.34) išraišką. Išraiškos
tinka ir tam atvejui, kai koordinačių ašys sutampa su svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
2
, σ
3
bei svarbiausiųjų
deformacijų ε
x
, ε
y
ir ε
z
kryptimis.
Kai normaliniai įtempimai visomis trimis kryptimis vienodi, t.y. kai σ
x

y

z
=σ,
( )
σ
υ
ε
E
v
2 1 3 −
= . (4.35)
Kai į visas puses tempiama, σ>0, tūris negali sumažėti, ε
v
≥0, o kai iš visų pusių gniuždoma, σ<0,
tūris negali padidėti, ε
v
≤0. Taigi, kokio ženklo yra σ, tokio turi būti ir ε
v
. Tai įmanoma, kai (4.35) išraiškoje
koeficientas prie σ yra neneigiamas,
( )
0
2 1 3


E
υ

Kadangi E≥0, tai ir skaitiklis turi būti neneigiamas,
1-2ν≥0; ν≤0,5.
Tuo būdu, įrodėme tai, apie ką kalbėjome anksčiau - kad tamprios izotropinės medžiagos Puasono
koeficientas negali būti didesnis kaip 0,5. Pagaliau ir lygus šiai reikšmei jis būtų tik tokioje medžiagoje, kur
bet kokio didumo įtempimams σ veikiant tūris nekinta, ε
v
=0 (tai - ideali visiškai nesuspaudžiama medžiaga).
4.6. Priklausomybė tarp tampriosios medžiagos deformatyvumo rodiklių
Nagrinėdami deformuojamo vienalyčio ir izotropinio tampraus kūno įtempimų ir deformacijų
būvius, galime nustatyti tokią priklausomybę tarp medžiagos rodiklių - tamprumo modulio E, šlyties modulio
G ir skersinės deformacijos koeficiento (Puasono koeficiento) ν:
( ) ν +
=
1 2
E
G (4.36)
Kai žinome kuriuos nors du rodiklius iš trijų, trečiąjį galime nustatyti iš šios priklausomybės.
Pavyzdžiui, jeigu E=210 GPa, v=0,30, tai G=210/(2(l-0,30))=81 GPa.
Priklausomybė (4.36) įrodoma nagrinėjant grynosios šlyties būvį, aptartą anksčiau.
4.7. Eksperimentinis įtempimų ir deformacijų tyrimas
Formulės, kuriomis skaičiuojame Įtempimų ar deformacijų reikšmes, yra apytikslės. Jas išvedant
daroma kai kurių prielaidų, remiamasi hipotezėmis. Tiriamo ar projektuojamo konstrukcijos elemento
tikrasis vaizdas dažnai būna daug sudėtingesnis negu to elemento skaičiuojamoji schema. Mums rūpi kaip
nors patikrinti savo naudojamas formules, rūpi įsitikinti jų patikimumu. O kai konstrukcijos forma ir apkrova
sudėtinga, tai net ir tinkamų formulių įtempimams ar deformacijoms skaičiuoti neturime.
Visa tai verčia ieškoti būdų nustatyti įtempimams ar deformacijoms ne teoriškai, ne skaičiavimu, bet
eksperimentu. Paties įtempimo išmatuoti negalime (galime dinamometru išmatuoti tik jėgą, o kaip ta jėga
pasiskirsto viename ar kitame elemento pjūvyje, deja, dažniausiai nežinome - tik spėliojame, daugiau ar
mažiau pagrįstas prielaidas darome). Pasitelkę tikslius prietaisus, lengvai galime išmatuoti apkraunamo,
deformuojamo elemento taškų poslinkius, įvairių atstumų pokyčius, taigi ir vidutines deformacijas (nes
ε=∆a/a). Jeigu žinome, kad tiriamojo elemento įtempimai proporcingi deformacijoms, pasinaudoję Huko
dėsniu, galime apskaičiuoti ir juos. Tačiau yra būdų ir pačių įtempimų pasiskirstymo dėsniams nustatyti
(pavyzdžiui, optinis poliarizacinis metodas).
Dažniausiai naudojami šie deformacijų ar įtempimų eksperimentinio tyrimo būdai:
• tenzometrija (mechaninė arba elektrinė),
• optinis poliarizacinis metodas.
Tenzometras - tai prietaisas matuoti mažoms deformacijoms (tiksliau - mažiems atstumų
pokyčiams). Ilgą laiką labai populiarūs buvo mechaniniai tenzometrai. Prispaudus tokio tenzometro
daviklius prie deformuojamo elemento paviršiaus, galima stebėti net ir labai mažą to paviršiaus atkarpos
ilgio pokytį, nes veidrodinis ar kitoks mechanizmas to pokyčio vaizdą padidina šimtus kartų. Tokių
tenzometrų aprašymai yra vadovėliuose.
Pastaruoju metu mechaniniai tenzometrai beveik nebenaudojami, juos pakeitė patogesni elektriniai
(varžiniai) tenzometrai.
Ant tiriamo elemento paviršiaus rūpimoje vietoje klijuojame varžinį tenzometrinį daviklį. Daviklis
yra plona, labai didelės varžos vielelė, sulankstyta keliais vingiais ir įklijuota popieriaus juostelėje (4.7 pav.).
Daviklio bazė (ilgis) s būna nuo kelių iki keliasdešimt milimetrų. Daviklį priklijuojame išilgai tos atkarpos,
8
kurios deformaciją norime nustatyti. Kai elementas (ir jo paviršius) deformuojasi, kartu su juo deformuojasi
(ilgėja ar trumpėja) ir daviklis, kinta jo vielelės ilgis ir skerspjūvio plotas. Vielelės varža yra proporcinga jos
ilgiui ir atvirkščiai proporcinga skerspjūvio plotui. Jeigu daviklis ilgėja, jo varža didėja. Varžą didina ir
išilginė vielelės deformacija (ilgėjimas), ir skersinė (plonėjimas). Vielelės varžos pokytis yra proporcingas
deformacijai. Tad belieka žinoti šio proporcingumo koeficientą ir tą varžos pokyti išmatuoti jautriu prietaisu.
Paprastai daviklis prie matavimo prietaiso (galvanometro) prijungiamas pagal tiltelio schemą (4.8
pav.). Kad tiltelį būtų galima subalansuoti, panaudojamos dar kelios varžos: R
2
, kuri atsveria daviklio varžą
R
1
, ir maždaug vienodos reguliuojamos varžos R
3
ir R
4
. Kaitaliodami reostatu varžų R
3
ir R
4
santykį, tiltelį
subalansuojame taip, kad srovė iš šaltinio nebeteka per tiltelį, galvanometras G rodo nulį. Deformavus
tiriamą elementą ir drauge su juo daviklio vielelę, varžų santykis pakinta, ir elektros srovė tilteliu ima tekėti.
Galvanometro rodomas srovės stiprumas yra proporcingas daviklio varžos pokyčiui, taigi ir tiriamai
deformacijai. Kai reikia ištirti sudėtingesnį deformacijų būvį, prie konstrukcijos elemento paviršiaus
priklijuojama daugiau daviklių - lygiagrečių vienai ašiai arba ir skirtingų krypčių, pavyzdžiui, kaip 4.6
paveikslėlyje; iš gautų eksperimentinių duomenų galima formulėmis (4.27)-(4.29) apskaičiuoti reikalingus
deformacijų būvio parametrus.
Detaliau elektrinio tenzometro naudojimas aprašytas vadovėliuose.

4.7 pav.

4.8 pav.
Optinis poliarizacinis metodas pagrįstas tuo, kad kai kurios skaidrios medžiagos (organinis stiklas,
celiulioidas, želatinas ir kt.) deformuojamos keičia savybes, tampa optiškai anizotropinėmis. Poliarizuotos
šviesos spinduliai, praėję pro tokią medžiagą, susiskaido į dvi plokštumas, kurios sutampa su svarbiausiųjų
įtempimų plokštumomis, ir ekrane sudaro šviesias ir tamsias juostas, iš kurių tankio ir konfigūracijos galima
spręsti apie įtempimų pasiskirstymą bei didumą (nors ir apytiksliai).
Suprantama, taikant šį metodą, tenka iš skaidriųjų optiškai aktyvių medžiagų padaryti konstrukcijos
elemento modelius ir bandyti juos, o ne patį elementą. Metodas taikomas visų pirma tais atvejais, kai
konstrukcijos elemento forma arba apkrova sudėtinga, nes jis labai vaizdžiai atskleidžia visą įtempimų
pasiskirstymą, pavojingąsias jų koncentracijos vietas (o po to tas vietas galima tirti jau ir kitaip, pavyzdžiui,
elektriniais varžiniais davikliais).
Plačiau metodas aprašytas knygose.
9
5. KONSTRUKCIJŲ ELEMENTŲ SKAIČIAVIMO METODAI
5.1. Bendrieji skaičiavimo principai
Bet kuri konstrukcija, bet kuris jos elementas tinkamas naudoti tik tada, kai yra pakankamai stiprus,
pakankamai standus ir pakankamai stabilus. Apie stabilumą kiek plačiau pakalbėsime kitose paskaitose, o
stiprumo ir standumo klausimus jau nagrinėjome tempimo ir gniuždymo temoje.
Konstrukcijos elementą, strypą aplinka veikia visokeriopai. Mechaninį aplinkos veikimą išreiškiame
jėgomis, apkrova. Būtent dėl šio veikimo (neatlaikęs apkrovos) strypas gali suirti (nutrukti, sulūžti ir pan.)
arba per daug deformuotis (ištįsti, sulinkti, susisukti ir pan.). Tačiau strypas, pagamintas iš pakankamai
stiprios ir standžios medžiagos, priešinasi mechaniniam aplinkos veikimui. Kad jis nesuirtų, kad per daug
nepakeistų formos, aplinkos poveikio funkcija Φ turi neviršyti pasipriešinimo funkcijos f:
Φ<f.
Šių dviejų funkcijų analitinė išraiška ir yra bet kurio konstrukcijų skaičiavimo metodo pagrindas. O
išreikšti ir poveikio, ir pasipriešinimo funkciją galima įvairiais dydžiais. Aplinkos poveikio didumą
geriausiai nusako tokie dydžiai kaip įtempimai, deformacijos, poslinkiai, taigi
Φ≡Φ(σ, τ, ε, γ, u, v, w…).
Pasipriešinimą apibrėžti galime mechaninių medžiagos savybių rodikliais:
f≡f(σ
u
, σ
y
, E, G, ν…).
Todėl bendra konstrukcijos elemento tinkamumo eksploatuoti sąlygos išraiška yra tokia:
Φ≡Φ(σ, τ, ε, γ, u, v, w…)<f≡f(σ
u
, σ
y
, E, G, ν…). (5.1)
Konkreti funkcijų Φ ir f išraiška priklauso nuo kriterijų, kuriais remiasi skaičiavimo metodika.
Toliau šiame skyriuje nagrinėsime tiktai stiprumo sąlygas. Ir pradėsime nuo paprasčiausio atvejo -
nuo vienašio įtempimų būvio, kai poveikis į konstrukciją gali būti nusakytas vieninteliu parametru -
normaliniu įtempimu σ (tiksliau - vienu iš svarbiausiųjų įtempimų, σ
1
arba σ
3
):
Φ(σ, τ, …)=σ,
o pasipriešinimas ardymui dažniausiai išreiškiamas dviem mechaniniais medžiagos rodikliais - stiprumo riba
σ
u
bei takumo įtempimu
f≡f(σ
u
, σ
y
).
Taigi, paprasčiausia stiprumo sąlyga (skirta vienašiam įtempimų būviui) yra tokia:
σ

f(σ
u
, σ
y
). (5.2)
Prisiminkite, kad visų centriškai tempiamų ar gniuždomų strypų įtempimų būvis būtent vienašis.
Atsarga būtina, skaičiuojant bet kurią konstrukciją, nes skaičiavimo rezultatas turi būti patikimas.
Koks skaičiavimo metodas bebūtų, jis konstrukcijos stiprumą garantuoja su tam tikra tikimybe. Jokiu
stiprumo skaičiavimu negalima gauti absoliučiai tikslių rezultatų, nes:
♦ medžiagos savybių rodikliai būna žinomi tik apytiksliai; realios medžiagos nėra idealiai
vienalytės, jose gali būti silpnesnių vietų; naudojamo konkretaus strypo rodikliai gali būti
kitokie, negu buvo nustatyti gamykloje visai strypų partijai;
♦ tik apytiksliai žinoma ir apkrova (pagal kurią skaičiuojami įtempimai), nes konstrukciją
gaminant ir eksploatuojant apkrova gali kisti kitaip negu buvo numatyta;
♦ naudojamos skaičiavimui formulės yra apytikslės - jos gautos, padarius nemaža prielaidų;
♦ konstrukcijos skaičiuojamoji schema nėra tikslus realios konstrukcijos vaizdas; be to, gaminant
konstrukciją, būna daugiau ar mažiau nukrypstama nuo projekte nurodytų matmenų (nedidelės
matmenų nuokrypos - tolerancijos yra visada leidžiamos).
Siekiamas patikimumo (atsargos) laipsnis priklauso ir nuo to, kiek konstrukcija svarbi (vienoks
požiūris į malkų pašiūrės konstrukciją, kitoks - į mokyklos, kuriai griūvant žūtų vaikai) ir kiek ilgai
numatoma ją eksploatuoti.
Visos šios priežastys skatina stiprumo skaičiavimą grįsti matematinės statistikos bei tikimybių
teorijos teiginiais ir, mažų mažiausia, į skaičiavimo metodiką vienaip ar kitaip įvesti patikimumo (arba
atsargos) koeficientus. Ilgainiui - tobulėjant konstrukcinių medžiagų gamybai ir konstrukcijų skaičiavimo
metodikai - šios priežastys silpnėja ir koeficientai švelninami (siekiant sutaupyti medžiagos ir lėšų), bet
išnykti jie niekada neišnyks (atsarga gėdos nedaro!).
Konstrukcijų skaičiavimo metodai vienas nuo kito skiriasi visų pirma dviem dalykais:
♦ apkrovimo stadija, kurią atitinka įtempimai, įrašomi į kairiąją stiprumo sąlygos (5.2) pusę;
♦ stiprumo sąlygos dešiniosios pusės išraiška.
Plačiausiai naudojami yra du metodai - leistinųjų įtempimų metodas ir ribinių būvių metodas.
5.2. Leistinųjų įtempimų metodas
Skaičiuojant pagal šį metodą, įtempimai kairiojoje stiprumo sąlygos pusėje nustatomi pagal nominalinę
apkrovą, t.y. pagal tą apkrovą, kuriai konstrukcija skirta. Pavyzdžiui, jeigu lynas skirtas kelti liftui su 6
žmonėmis, tai įtempimai jame ir skaičiuojami pagal numatytą lifto svorį ir 6 žmonių svorį, negalvojant apie
tai, kad liftas gali būti pagamintas kiek sunkesnis ir kad kai kada į jį gali įsisprausti daugiau žmonių.
Tuo tarpu dešinioji stiprumo sąlygos pusė nustatoma, atsižvelgus į visus galimus netikslumus ir
nukrypimus - tiek medžiagos rodiklių, tiek skaičiavimo formulių, tiek ir apkrovos (atsižvelgiama ir į
minėtąją galimą lifto lyno perkrovą). Visa tai apimama patikimumo (atsargos) koeficientu n
0
, iš kurio
dalijamas atitinkamas nominalinis medžiagos stiprumo rodiklis σ
0
(stiprumo riba σ
u
arba plastinių medžiagų
takumo įtempimas σ
y
). Padalijus gautas dydis yra vadinamas leistinuoju įtempimu ir žymimas simboliu σ
adm

(angl. admissible - leistinas), kai kur simboliu σ
allow
(angl. allomable - leistinas) ar ankstesnėje literatūroje
simboliu [σ]:
u
u
y
y
n
n
σ
σ
medžiagoms kt. ir s trapiosiom
medžiagoms plastinėms
. (5.3)
Kadangi σ
u

y
, tai ir n
u
>n
y
. Atsargos koeficientų didumas labai priklauso ir nuo medžiagos
vienalytiškumo; pavyzdžiui, betono n
u
≈3, lauko akmens n
u
≈10, tuo tarpu plieno n
y
<1,5.
Taigi paprasčiausias leistinųjų įtempimų metodo stiprumo sąlygos pavidalas yra toks:
σ≤σ
adm

0
/n
0
. (5.4)
Ir nepamirškite, kad įtempimas σ čia apskaičiuotas pagal nominalines (o ne projektines) apkrovas.
5.3. Ribinių būvių metodas
Skaičiuojant konstrukcijas pagal šį metodą, į stiprumo sąlygą įvedami ne tie įtempimai, kurie
atsiranda nuo nominalinių apkrovų, bet vadinamieji projektiniai įtempimai - tie, kurie gali būti
konstrukcijoje, pasiekusioje ribinį būvį, t.y. tokį būvį, kai konstrukcijos nebegalima eksploatuoti. Vienas iš
ribinių būvių yra konstrukcijos ar jos kurio nors elemento suirimas, bet yra ir kitokių konstrukcijos
tinkamumo ribų: per didelės deformacijos ar poslinkiai, atsivėrę plyšiai ir kt. Ribiniai būviai paprastai
grupuojami pagal jų pavojingumą, reikšmingumą.
Pavyzdžiui, Europos normos (Eurocode) suskirsto ribinius būvius į kritinius (ultimate limit states)
ir eksploatacinius (serviceability l. s.). Kritiniais laikomi tie būviai, kurie susiję su konstrukcijos irimo,
griuvimo grėsme bei pavojumi žmogaus gyvybei. Eksploataciniai ribiniai būviai - tokie, kuriuos pasiekusi
konstrukcija, nebeatitinka vienokių ar kitokių eksploatavimo kriterijų (per dideli poslinkiai, vibracijos ir
pan.); šie ribiniai būviai paprastai nėra labai pavojingi.
Aišku, kad ribiniai būviai konstrukcijai yra neleistini jokiu atveju, t.y. veikiant ne tik nominalinėms,
bet ir visoms kitoms įmanomoms (net ir atsitiktinėms) apkrovoms. Todėl įtempimai skaičiuojami pagal
projektines įrąžas. Projektinės įrąžos apskaičiuojamos pagal projektines apkrovas. Projektinė apkrovos
reikšmė gaunama, padauginus nominalinę apkrovos reikšmę iš apkrovos patikimumo koeficiento.
Pavyzdžiui, jeigu lifto svoris gali būti iki 10% didesnis, o įsisprausti į jį gali pusantro karto daugiau žmonių
negu skirta, tai lifto svorio apkrovos F
1
patikimumo koeficientas būtų n
1
=1,1, o keliamų žmonių svorio jėgos
F
2
patikimumo koeficientas n
2
=1,5. Tuomet projektinė lifto lyno įrąža N=n
1
F
1
+n
2
F
2
.
Taigi šiuo metodu atsarga dėl galimos perkrovos įskaitoma įtempimų reikšme (ir diferencijuojama
pagal apkrovos rūšis). Į daugelį kitų atsargos priežasčių atsižvelgiama kitų veiksnių patikimumo
koeficientais. Konstrukcinės medžiagos stiprumo rodiklis nustatomas, kaip ir leistinųjų įtempimų metodu,
pagal stiprumo ribą σ
u
arba takumo įtempimą σ
y
, o vadinamas projektiniu stipriu ir žymimas raide R (angl.
resistance - pasipriešinimas) arba (kai kuriose Europos normose) raide f. Kadangi į šį rodiklį telpa ne visa
atsarga (dalis jos išreikšta apkrovos ir kitais patikimumo koeficientais), projektinis stipris dažniausiai yra
didesnis negu tos pačios medžiagos leistinasis įtempimas (R>σ
adm
).
Paprasčiausias ribinių būvių metodo stiprumo sąlygos pavidalas būtų toks:
σ≤R. (5.5)
(Nepamirškite, kad čia įtempimas σ apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovą). O taikant stiprumo sąlygą
konkrečioms konstrukcijoms, į ją įtraukiami papildomi patikimumo, darbo sąlygų koeficientai.
Dar kartą išvardysime, kuo ribinių būvių metodas skiriasi nuo leistinųjų įtempimų metodo:
♦ įtempimų reikšmė nustatoma, atsižvelgiant į diferencijuotą apkrovos patikimumą; šie įtempimai
atspindi tą aiškiai suvokiamą konstrukcijos būvį, kurio jokiu būdu negalima leisti;
♦ konstrukcijos medžiagos pasipriešinimas nusakomas projektiniu stipriu, kuris nepriklauso nuo
apkrovos patikimumo;
♦ kai konstrukcija yra statiškai neišsprendžiama, o juo labiau kai joje ima reikštis plastinės
deformacijos, įtempimų augimas nebėra proporcingas apkrovos didėjimui, todėl ir atsarga ties
ribiniu būviu dažniausiai nėra tokia pat, kaip ties nominalinės apkrovos lygiu; ribinių būvių
metodo fiksuojama atsarga yra prasmingesnė už leistinųjų įtempimų metodo (aiškiai
suformuluotas pavojus - ribinis būvis, kurio siekiama išvengti).
Stiprumo sąlygą galima išreikšti ir kitaip negu (5.5) - pavyzdžiui, lyginti ne įtempimą su medžiagos
stipriu, bet projektinę įrąžą su skerspjūvio pasipriešinimo rodikliu (taip daroma ir Europos normose).
Kitokios išraiškos dažnai palengvina konkrečių konstrukcijų skaičiavimą, įvairių faktorių patikimumo
nustatymą. Tačiau dabar, kol mokomės stiprumo skaičiavimo pagrindų, kol turime įsidėmėti, jog visų pirma
įtempimų būvis ties kuriuo nors konstrukcijos tašku lemia suirimo pavojų, naudosimės sąlygomis,
išreikštomis įtempimais.
Ribinių būvių metodo stiprumo sąlygas jau naudojome (2 skyriuje) ir naudosime toliau. Šiame
paskaitų kurse visais atvejais tariame, kad nagrinėjamos apkrovos yra projektinės - atitinkančios
nepalankiausią jų derinį, atitinkančios konstrukcijos ribinį būvį (t.y. įrąžų ar įtempimų nebereikia dauginti iš
patikimumo koeficientų). Nesirūpiname ir projektinio stiprio nustatymu: dažnai žinynai ar specifikaciniai
dokumentai nurodo būtent šį medžiagos savybių rodiklį, jo nebereikia skaičiuoti pagal kitus medžiagos
rodiklius. Beje, reikia įsidėmėti, kad tuo atveju, kai projektinio stiprio simbolis R parašytas be indekso, jis
žymi stiprį tempimo atveju (kuris dažnai prilygsta stipriui gniuždymo atveju). O indeksuotieji projektinio
stiprio simboliai yra tokie:
tempiamasis - R
t
(angl. tension - tempimas),
gniuždomasis - R
c
(angl. compression - gniuždymas),
šlyties, kerpamasis - R
s
(angl. shear - šlytis),
glemžiamasis - R
p
(angl. pressure - slėgimas) arba R
b
(angl. bearing - atraminis).
5.4. Irimo ir plastiškumo hipotezės
Stiprumo sąlygos su tam tikra atsarga ir tikimybe užtikrina, kad medžiaga, veikiama apkrovos,
nesuirs ir kad joje neatsiras nepageidaujamų didelių plastinių deformacijų. Konstrukciją nuo suirimo
saugančioje stiprumo sąlygoje (5.2) naudojame medžiagos stiprumo ribą σ
u
, o plastiškumo išvengiame,
panaudoję plastinės medžiagos takumo įtempimą σ
y
. Kai įtempimų būvis vienašis, stiprumo sąlyga paprasta.
Tačiau kai įtempimų būvis sudėtingesnis - dviašis ar triašis, - konstrukcijos poveikio funkcija priklauso jau
ne nuo vienintelio parametro. Veikia ne tik σ
1
, bet ir σ
2
, σ
3
; trijų svarbiausiųjų įtempimų kombinacijų gali
būti labai įvairių, net ir su tobula laboratorine įranga neįmanoma jų visų ištirti. Galime tik su vienokia ar
kitokia tikimybe spėti, kas lemia medžiagos suirimą arba plastiškumą, kas yra irimo ar plastiškumo kriterijus.
Stiprumo sąlygą formuojame, remdamiesi kokia nors irimo ar plastiškumo hipoteze.
Kai strypo įtempimų būvis vienasis, jį nesunku išbandyti - tempimu ar gniuždymu - ir nustatyti bet
kurio parametro bei bet kokios parametrų funkcijos Φ(σ, τ, ε, …) reikšmę Φ
0
tuo momentu, kai strypas suyra

0
≡Φ
u
) arba kai ima reikštis plastiškumas (Φ
0
≡Φ
y
). Nustatyti tokią reikšmę sudėtingo (dviašio, triašio)
įtempimų būvio atveju (Φ
0
*
) būtų keblu. Todėl formuluojame tokią bendrą hipotezę:
kai medžiaga suyra (ar tampa plastiška), funkcijos - kriterijaus Φ reikšmė tai medžiagai yra visada ta
pati - koks įtempimų būvis bebūtų.
Jeigu simbolius, atitinkančius sudėtingą (dviašį, triašį) įtempimų būvį, žymėsime žvaigždute, o
vienašio būvio reikšmes atitinkančius simbolius - be žvaigždutės, tai šią žodinę hipotezės formuluotę
galėsime išreikšti ir taip:
Φ
0
*

0
. (5.6)
Iš stiprumo sąlygos sudėtingam (dviašiam, triašiam) būviui:
Φ
*

0
*
,
pasinaudoję (5.6) lygybe, galime eliminuoti sunkiai nustatomą dydį Φ
0
*
, ir stiprumo sąlyga tampa tokia:
Φ
*

0
. (5.7)
Joje kairioji pusė nustatoma pagal sudėtingąjį (dviašį, triašį) įtempimų būvį, o dešinioji - pagal
vienašį.
Belieka rasti tokią funkciją Φ, kuriai galiotų pateiktoji formuluotė. Universalios, visoms
medžiagoms tinkančios funkcijos nėra. Pasiūlytų kriterijų yra keletas. Juos peržvelgdami, nurodysime ir jų
galiojimo ribas.
Maksimalių normalinių įtempimų hipotezė (irimo kriterijus - σ
max
):
Φ=σ
max
.
Bet kuriuo (sudėtingu) atveju σ
max

1
(didžiausias iš trijų svarbiausiųjų įtempimų) ir
Φ
*

1
.
Vienašio įtempimų būvio atveju medžiaga suyra, kai σ
1
pasiekia stiprumo ribą σ
u
, taigi
Φ
0

u
,
todėl stiprumo sąlygą pagal (5.7) formuluojame taip:
σ
1

u
,
arba, įvedę atsargos koeficientus, pakeitę stiprumo ribą projektiniu stipriu:
σ
1
≤R. (5.8)
Maksimalių normalinių įtempimų kriterijus neapima kitų krypčių svarbiausiųjų įtempimų (σ
2
, σ
3
),
nors jie turi nemažą įtaką stiprumui, todėl hipotezė gali būti taikoma tik labai trapių (stiklo ir pan.) medžiagų
tempimui. Tačiau praktiškai šios hipotezės niekas nebenaudoja, jos reikšmė tik istorinė.
Maksimalių linijinių deformacijų hipotezė (irimo kriterijus - ε
max
):
Φ=ε
max
.
panaudojus bendrąjį Huko dėsnį, (4.31) išraišką,
Φ
*

1
=(σ
1
-ν(σ
2

3
))/E.
Kai tempiamas strypas suyra, būna σ
1

u
, σ
2

3
=0, todėl
Φ
0

u
/E,
ir pagal (5.7) stiprumo sąlygos išraiška tokia:

1
-ν(σ
2

3
))/E<σ
u
/E,
arba

1
-ν(σ
2

3
))<σ
u
,
arba
σ
1
-ν(σ
2

3
)≤R. (5.9)
Ši hipotezė galioja tik tada, kai kairioji (5.9) nelygybės pusė yra teigiama, ir tik trapių medžiagų
gaminiams (plytai, akmeniui).
Maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė (plastiškumo kriterijus - τ
max
):
Φ=τ
max
.
Ši reikšmė sudėtingam įtempimų būviui yra nustatyta formule (4.16):
Φ
*
=(σ
1

3
)/2.
Kai tempiamame strype ima reikštis plastinės deformacijos, tada σ
1

y
, σ
3
=0, todėl
Φ
0

y
/2
ir pagal (5.7) stiprumo sąlyga

1

3
)/2<σ
y
/2,
arba
σ
1

3
≤R. (5.10)
Nors šis kriterijus neapima kartais reikšmingo viduriniojo svarbiausiojo įtempimo σ
2
, bet gana gerai
tinka plastinėms medžiagoms, kurios vienodai priešinasi ir tempimui, ir gniuždymui.
Energetinė hipotezė (plastiškumo kriterijus - ta santykinės potencinės energijos dalis, kuri
susikaupė dėl formos pokyčių, vadinamoji distorsijos energija u
d
):
Φ=u
d
.
Ši energija sudėtingo įtempimų būvio atveju išreiškiama taip:
( ) ( ) ( (
2
1 3
2
3 2
2
2 1
*
6
1
σ σ σ σ σ σ ) )
ν
− + − + −
+
= = Φ
E
u
d
. (5.11)
Kai vienašio įtempimo būvio atveju prasideda plastinės deformacijos, tada σ
1

y
, σ
2

3
=0, todėl
( )
2 2 2 *
2
6
1
6
1
y y y
E E
σ
ν
σ σ
ν

+
= +
+
= Φ ,
ir pagal (5.7) stiprumo sąlyga
( ) ( ) ( )
2 2
1 3
2
3 2
2
2 1
2
y
σ σ σ σ σ σ σ < − + − + − ,
arba
( ) ( ) ( ) R ≤ − + − + −
2
1 3
2
3 2
2
2 1
2
1
σ σ σ σ σ σ . (5.12)
Energetinė hipotezė gerai tinka plastinėms medžiagoms ir yra labai plačiai naudojama.
Moro hipotezė taikoma tokioms medžiagoms, kurios nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui
(R
t
≠R
c
). Jos pagrindu sudaryta stiprumo sąlyga yra tokia:
σ
1
-kσ
3
≤R
t
, (5.13)
čia k=σ
yt

yc
plastinėms medžiagoms ir k=σ
ut

uc
trapioms (indeksas t žymi tempimu nustatytus mechaninius
medžiagos rodiklius, c - gniuždymu). Akivaizdu, kad jeigu medžiaga vienodai priešinasi tempimui ir
gniuždymui (jeigu σ
yt

yc
, σ
ut

uc
), tai k=1 ir (5.13) sąlyga sutampa su maksimalių tangentinių įtempimų
hipotezės sąlyga (5.10).

5.1 pav.
Klasikinių hipotezių palyginimą dviašio įtempimų būvio atveju iliustruoja diagrama (5.1 pav.); šios
diagramos koordinatės - santykiniai svarbiausieji įtempimai (svarbiausiųjų įtempimų σ
1
, σ
3
ir medžiagos
stiprumo ribos σ
u
santykiai). Iš diagramos matyti, kad pagal įvairias hipotezes nustatomi ribiniai įtempimų
būviai (pažymėti skirtingomis linijomis) ypač išsiskiria kvadrantuose su skirtingo ženklo įtempimais.
Pažymėtieji įvairių medžiagų irimo ar plastiškumo pradžios taškai (gauti iš atliktų eksperimentų) rodo, kad
maksimalių normalinių įtempimų hipotezė tinka tik trapiai medžiagai (ketui), o plastiškoms medžiagoms
(plienui, variui, aliuminiui) ypač dera energetinė hipotezė.
Kiek skiriasi rezultatai, kai konstrukcija vertinama pagal įvairias hipotezes, galime pamatyti iš
grynosios šlyties pavyzdžio. Grynosios šlyties atveju (4.2 poskyris) σ
1
=-σ
3
=τ, σ
2
=0. Įrašę šias reikšmes į
kelių hipotezių pagrindu sukurtas stiprumo sąlygas, gauname skirtingo didumo įtempimų funkcijos reikšmę,
lyginamą su tuo pačiu projektiniu stipriu R:
Kriterijus Formulė Funkcijos reikšmė
σ
max
(5.8) τ
ε
max
(5.9) (1+ν)τ
τ
max
(5.10) 2τ
u
d
(5.12)
τ 3
Čia buvo išdėstytos klasikinės medžiagų irimo ir plastiškumo hipotezės. Antai jų pirmoji, maksimalių
normalinių įtempimų hipotezė, dažnai siejama net su GALILĖJAUS (Galileo Galilei, 1564-1642) vardu, nors tiksliau ją
suformulavo škotas inžinierius V. RANKINAS (William John Macąuorn Rankine, 1820-1872). Taip pat tiktai trapioms
medžiagoms tinkančią maksimalių linijinių deformacijų hipotezę ėmė taikyti prancūzai E. MARIOTAS (Edme Mariotte,
1620-1684) ir B. SEN-VENANAS (Barrė de Saint-Venant, 1797-1886).
Plastiškoms konstrukcinėms medžiagoms tinkančią maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę sukūrė 1773 m.
prancūzas Š. RULONAS (Charles Augustin Coulomb, 1736-1806); vėliau, 1868 m. šią hipotezę pagrindė H. TREŠKA
(Tresca), dažnai ji ir vadinama Treskos plastiškumo sąlyga. Vokiečių mokslininkas O. MORAS šią hipotezę pritaikė
medžiagoms, kurios skirtingai priešinasi tempimui ir gniuždymui.
Energetinę hipotezę paskelbė nepriklausomai vienas nuo kito net keli mokslininkai. Visą potencinę energiją
taikyti kaip plastiškumo kriterijų pabandė 1885 m. italas E. BELTRAMIS (1835-1900), tačiau eksperimentai šio
kriterijaus nepatvirtino. Tada 1904 m. lenkas M. HUBERAS, O nepriklausomai nuo jo 1913 m. ir vokietis R. MlZESAS
(Richard von Mises, 1883-1953) iškėlė kaip kriterijų tik distorsijos (formos kitimo) energiją; vėliau R. Mizesas bei
H.'HENKIS (Hencky) šią hipotezę teoriškai pagrindė kaip plastiškumo sąlygą; jie visi nežinojo, kad šią idėją dar
anksčiau viename savo laiškų (paskelbtų, deja, tik 1937 m.) buvo iškėlęs anglas Dž. MAKSVELAS (James Clerk
Maxwell, 1831-1879). Ši hipotezė, kai kada vadinama Hubero-Mizeso-Henkio plastiškumo sąlyga, gana gerai
tinka daugeliui konstrukcinių medžiagų ir tapo populiariausia.
Kitos hipotezės, siūlančios tiek medžiagų stiprumo, tiek ir plastiškumo kriterijus, nėra tiek
populiarios, kiek anksčiau aptartos. Tačiau konstrukcijoms naudojant naujas medžiagas, ypač įvairius
plastikus, tenka ieškoti naujų kriterijų, naujų poveikio funkcijos Φ išraiškų. Stiprumo sąlygoms geriausiai
tinka kriterijaus išreiškimas svarbiausiaisiais įtempimais:
Φ≡Φ(σ
1
, σ
2
, σ
3
).
Būtent taip ir buvo išreikštos sąlygos pagal nagrinėtąsias hipotezes. Kai naujai medžiagai netinka nė
viena žinomų hipotezių, naujas kriterijus gali būti sukurtas ir eksperimentiniu būdu - parašius hipotetinę
funkcijos išraišką su keliais nežinomais parametrais, kurie po to nustatomi keliais skirtingais tos medžiagos
bandymais.
Nauja medžiagos plastiškumo sąlyga gali būti išreikšta, pavyzdžiui, ir taip
( ) ( ) ( ) ( ) ( ) ( ) 1
3 2 1
2
3 2 1
2
1 3
2
3 2
2
2 1
= + + + + + + − + − + − σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ σ c b a . (k)
Atlikus tempimo bandymą (iki ribinio būvio - plastinių deformacijų atsiradimo), nustatomas
projektinis stipris R
t
, be to, fiksuojama, kad sąlyga (k) turi tenkinti reikšmes σ
1
=R
t
, σ
2

3
=0; taigi, įrašius šias
reikšmes į (k), gaunama viena lygtis su nežinomaisiais a, b, c. Analogiškai po gniuždymo bandymo,
nustačius R
c
bei fiksavus σ
1

2
=0, σ
1
=-R
c
, ir po sukimo bandymo, nustačius R
s
bei fiksavus σ
1
=-σ
3
=R
s
, σ
2
=0,
gaunamos dar dvi lygtys. Išsprendus šias tris lygtis, visi trys nežinomieji a, b, c sąlygoje (k) išreiškiami jau
žinomais medžiagos rodikliais R
t
, R
C
, R
s
.
Apie naujų irimo bei plastiškumo hipotezių kūrimą, apie šių tyrimų tendencijas plačiau galima rasti
literatūroje.
Verta dar kartą pabrėžti, kad visos aprašytosios ir visos naujos sąlygos yra pagrįstos hipotezėmis,
spėjimais ir drąsiau jas naudoti galima tik sukaupus pakankamai sėkmingos patirties. Nepamirština ir tai, kad
kiekvienos medžiagos stiprumui bei plastiškumui nemažą įtaką turi temperatūra, laikas ir kiti veiksniai. Kai
medžiaga anizotropiška, labai svarbi net mechaninio veikimo kryptis; pavyzdžiui, sluoksniuota, skali (kaip
mediena) medžiaga stipriau pasipriešins jėgoms, parodytoms schema a (5.2 pav.), negu tokio pat
intensyvumo veikimui b.

5.2 pav.
Tiek čia aprašytos klasikinės, tiek ir naujai sukurtos hipotezės konstrukcijos ribinį būvį nustato tik
apytiksliai. Dažnai to pakanka konstrukcijos stiprumui užtikrinti. Tačiau kai kada prireikia detaliau,
kruopščiau išnagrinėti galimą konstrukcinės medžiagos irimo mechanizmą, medžiagos įtrūkimo, plyšio
atsiradimo ir jo didėjimo sąlygas. Visa tai tiria speciali kietojo deformuojamojo kūno mechanikos dalis,
vadinama irimo mechanika. Su kai kuriais irimo mechanikos principais bei idėjomis pabandysime susipažinti
kitų paskaitų metu.
O baigiant šį skyrių, reikia dar kartą akcentuoti, kad visi sudėtingi skaičiavimai, paremti irimo ar
plastiškumo hipotezėmis arba irimo mechanikos duomenimis, reikalingi tik tada, kai įtempimų būvis yra
sudėtingas (dviašis, triašis). Kai įtempimų būvis vienasis, stiprumo sąlygos paprastos, paremtos ne kokiomis
nors hipotezėmis, o tempimo ar gniuždymo bandymų rezultatais.
6. GEOMETRINIAI SKERSPJŪVIŲ RODIKLIAI
6.1. Geometrija ir konstrukcijų skaičiavimas
Nagrinėdami konstrukcijų elementų mechanikos klausimus, nuolat susiduriame ir su geometriniais
dydžiais. Antai, apskaičiuodami jėgos momentą, jėgą dauginame iš atstumo (peties), nustatydami įtempimą
tempiamo strypo taške, ašinę jėgą dalijame iš skerspjūvio ploto. Visos konstrukcijos ir jos elementų
stiprumas bei standumas priklauso nuo elementų ašių geometrijos - nuo to, kaip tie elementai išdėstyti, tiesūs
jie ar kreivi. Iš geometrinių santykių nustatomi konstrukcijos statinės pusiausvyros ir geometrinių
deformavimo lygčių koeficientai. Jau ne kartą teko minėti skerspjūvio svorio centrą (arba tiesiog centrą) -
prie centro yra pridėtos įrąžos, kalbame apie centrinį tempimą; nustatydami sudėtingos skerspjūvio figūros
centrą, susiduriame su dar vienu geometriniu plokščiosios figūros (skerspjūvio) rodikliu - statiniu momentu.
Lig šiol mums pakako elementarių geometrijos sąvokų, pakako jų ir tempiamo ar gniuždomo strypo
stiprumui bei standumui skaičiuoti. Tačiau kai strypas deformuojamas kitaip - kai jis sukamas, lenkiamas, -
įtempimams ir deformacijoms išreikšti prireikia naujų geometrinių rodiklių: skerspjūvio inercijos momentų,
atsparumo momentų, inercijos spindulių.
Naujas (arba anksčiau retai tevartotas) geometrines sąvokas ir aptarsime šiame skyriuje, kuris
konstrukcijų elementų mechanikos kursui yra pagalbinis. Čia kalbėsime tik apie tuos geometrinius
skerspjūvių (plokščiųjų figūrų) rodiklius, kurių dažnai prireikia. O vėliau teks naudoti ir daugiau naujų
geometrinių sąvokų, kurių kol kas neaptarinėsime, nes jos susijusios tik su atskiromis mechanikos temomis,
pavyzdžiui, “šlyties centras”, “liaunis”.
6.2. Ploto statinis momentas. Ploto svorio centras
Geometrinis rodiklis, apibūdinantis plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto padėtį kurios nors ašies
atžvilgiu, yra statinis momentas.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto statinis momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros
ploto elementų ir jų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koordinačių ašių x
ir y atžvilgiu statiniai momentai

=
A
x
ydA S , (6.1)

=
A
y
xdA S
(integruojama visame figūros plote A).

6.1 pav.
Akivaizdu, kad statinis momentas matuojamas trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais — m
3
,
cm
3
. Jis gali būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas, gali būti ir lygus nuliui. Ašys, kurių atžvilgiu statinis
momentas lygus nuliui, eina per vadinamąjį figūros ploto svorio centrą (dažnai vadinamą tiesiog centru) ir
vadinamos centrinėmis ašimis.
Stačiakampėje koordinačių sistemoje figūros centro koordinatės randamos taip:
A
xdA
x
A
c

= ,
A
ydA
y
A
c

= . (6.2)
Todėl, sulyginę šias išraiškas su (6.1), matome, kad
S
x
=y
c
A, S
y
=x
c
A. (6.3)
Jeigu figūra sudėta iš kelių dalių (arba suskaidyta į kelias dalis), plotų statinių momentų (tos pačios
ašies atžvilgiu!) algebrinei sumai (6.2 pav.):
A y S S S S
c
n
i
xn x x x
= + + + =

=1
2 1
... ,
o iš tokių išraiškų randama ir figūros centro koordinatė:


=
=
= =
n
i
i
n
i
i ci
x
c
A
A y
A
S
y
1
1
. (6.4)
Analogiškai nustatome ir kitą centro koordinatę.
Įsidėmėtina, kad simetriškos figūros centras yra simetrijos ašyje. Jeigu figūra turi dvi ar daugiau
simetrijos ašių, centras yra šių ašių sankirtos taškas.

6.2 pav.
6.3. Ploto inercijos momentai
Geometriniai rodikliai, apibūdinantieji plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto atokumą nuo kurios
nors ašies ar kurio nors taško, yra ploto inercijos momentai.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto ašinis inercijos momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra
šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo tos ašies kvadratų sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koordinačių ašių x
ir y atžvilgiu figūros ploto ašiniai inercijos momentai

=
A
x
dA y I
2
, . (6.5)

=
A
y
dA x I
2
Palyginkite šias abi formules su ploto statinių momentų išraiškomis (6.1) — jos skiriasi tik tuo, kad
koordinatės keliamos kvadratu.
Ploto ašiniai inercijos momentai matuojami ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m
4
, cm
4
. Jie visada
yra teigiami (nes net ir neigiamų koordinačių z, y kvadratai yra teigiami).
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto išcentrinis inercijos momentas kurių nors dviejų statmenų
ašių atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų abiejų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos
ašies) sandaugų suma.
Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.1 pav.), tai koodinačių ašių x ir
y atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas (dažniausiai žymimas simboliu I
xy
arba D
xy
)

=
A
xy
xydA I . (6.6)
Šis inercijos momentas matuojamas taip pat ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m
4
, cm
4
. Jis gali
būti tiek teigiamas, tiek ir neigiamas. Dažnai vien tik žvilgterėjus į figūros padėtį koordinačių sistemoje,
galima pasakyti, kokio ženklo yra išcentrinis inercijos momentas: mat, pirmajame ir trečiajame kvadrante
taškų koordinatės yra vienodo ženklo ir jų sandauga teigiama, tuo tarpu antrojo ir ketvirtojo kvadranto taškų
koordinačių sandauga neigiama; todėl kai aiškiai didesnė figūros ploto dalis išsidėsčiusi pirmajame ir
trečiajame kvadrante (ir kai tas plotas labiau atitolęs nuo ašių), išcentrinis inercijos momentas yra teigiamas
ir atvirkščiai (6.3, a pav.).
Jeigu būna teigiamų ir neigiamų, tai, aišku, gali būti ir nuliui lygių figūros išcentrinių inercijos
momentų.
Ašys, kurių atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas lygus nuliui, vadinamos figūros
svarbiausiosiomis inercijos ašimis.
Dažnai svarbiausiosios ašys žymimos raidėmis u ir v. Taigi, I
uv
=0.
Bet kuri figūros simetrijos ašis yra svarbiausioji ašis. Bet kuri jai statmena ašis taip pat yra
svarbiausioji. Pirmieji trys 6.3, b paveikslėlio atvejai yra su simetrijos ašimis, todėl juose x ir y ašys yra
svarbiausiosios.

6.3 pav.
Ploto ašiniai inercijos momentai svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinami svarbiausiaisiais ploto
inercijos momentais.
Jeigu ašis, kurios atžvilgiu nustatomas inercijos momentas, yra centrinė (eina per figūros ploto
svorio centrą), inercijos momentas vadinamas centriniu. Įsidėmėkite: gali būti centrinis (ne svarbiausiasis),
svarbiausiasis (ne centrinis) ir centrinis svarbiausiasis inercijos momentas.
Svarbiausieji inercijos momentai ypatingi tuo, kad jų reikšmės yra ekstremalios atžvilgiu visų kitų
ašių, einančių per tą pačią koordinačių pradžią, bet kitokia kryptimi. Vieno iš svarbiausiųjų inercijos
momentų reikšmė yra maksimali, kito —- minimali.
Dar vienas geometrinis rodiklis nusako figūros ploto atokumą nuo kurio nors taško (vadinamojo
poliaus) — tai polinis inercijos momentas.
Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto polinis inercijos momentas yra šios figūros ploto elementų
ir jų atstumų nuo vieno kurio taško (poliaus) kvadratų sandaugų suma.
Formule šis rodiklis išreiškiamas taip (6.4, a pav.; čia O — polius):

=
A
p
dA I
2
ρ . (6.7)
Jeigu polius sutampa su stačiakampės koordinačių sistemos pradžia (6.4, b pav.), tai, pagal Pitagoro
teoremą, ρ
2
=y
2
+x
2
ir
∫ ∫
+ =
A A
p
dA x dA y I
2 2
,
arba
y x p
I I I + = . (6.8)
Pravartu žinoti kai kurių paprastų geometrinių figūrų inercijos momentų išraiškas.
Stačiakampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies, lygiagretės vienai iš kraštinių (6.4, c
pav.), atžvilgiu:
12
3
bh
I
x
= ,
12
3
h b
I
y
= . (6.9)
Kadangi centrinės x ir y ašys yra simetrijos ašys, šių ašių atžvilgiu išcentrinis inercijos momentas
I
xy
=0.
Trikampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies, lygiagretės pagrindui (6.4, d pav.),
atžvilgiu:
36
3
bh
I
x
= . (6.10)

6.4 pav.
Dažnai praverčia ir inercijos momentas atžvilgiu ašies x
1
, kuri eina ne per figūros centrą, bet per
pagrindą:
12
3
1
bh
I
x
= . (6.11)
Tačiau naudodamiesi šia formule būkite atidūs — nepamirškite, kad x
1
nėra centrinė ašis.
Jeigu trikampis nėra simetriškas (lygiašonis), t.y. jeigu a≠0 (6.4, d pav.), tai ir išcentrinis inercijos
momentas nėra lygus nuliui:
24
2
abh
I
xy
± = , (6.12)
(kai trikampio viršūnės B abi koordinatės vienodo ženklo, ši reikšmė yra teigiama, o kai jų ženklai skirtingi
— neigiama).
Skritulio ploto centrinis ašinis inercijos momentas
64
4
d
I I
y x
π
= = , (6.13)
polinis inercijos momentas (kai polius - skritulio centras)
32
4
d
I
p
π
= . (6.14)
Bet kuri ašis x, einanti per skritulio centrą, yra šios figūros simetrijos ašis, todėl išcentrinis inercijos
momentas I
xy
=0.
Čia pateiktos geometrinių rodiklių išraiškos gaunamos integravimo keliu iš (6.5)-(6.7) formulių.
Žinodami figūros ploto inercijos momentus vienų ašių atžvilgiu, galime apskaičiuoti juos kitų ašių
atžvilgiu. Jeigu naujosios ašys x
1
ir y
1
yra lygiagretės pirminėms x ir y ašims (6.5, a pav.), inercijos momentų
reikšmės skaičiuojamos pagal formules
I
x1
=I
x
+a
2
A+2aS
x
, I
y1
=I
y
+b
2
A+2bS
y
, (6.15)
I
xy
=I
xy
+abA+aS
y
+bS
x
, (6.16)
čia a ir b yra pirminės sistemos koordinačių pradžios O koordinatės naujojoje sistemoje x
1
O
1
y
1
, A — figūros
plotas, S
x
ir S
y
— jos statiniai momentai z ir y ašių atžvilgiu. Kai x ir y ašys yra centrinės (jų atžvilgiu S
x
=0 ir
S
y
= 0), formulės paprastesnės:
I
x1
=I
x
+a
2
A, I
y1
=I
y
+b
2
A, (6.17)
I
xy
=I
xy
+abA. (6.18)
Kai naudojamės (6.15), (6.16) ir (6.18) formulėmis, svarbu, kokie yra koordinačių a, b ženklai, tuo
tarpu (6.17) formulėse koordinates a ir b keliame kvadratu, todėl jų ženklas skaičiavimui įtakos neturi.
Jeigu naujosios koordinačių sistemos pradžią sutampa su pirminės koordinačių sistemos pradžia, o
naujosios ašys x
1
ir y
1
nuo pirminių ašių x ir y yra pasuktos kampu α (6.5, b pav.), tai ašinių ir išcentrinio
inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal tokias formules:
I
x1
=I
x
cos
2
α+I
y
sin
2
α-I
xy
sin2α, I
y1
=I
x
sin
2
α+I
y
cos
2
α+I
xy
sin2α, (6.19)
I
x1y1
=I
xy
cos
2
α+0,5(I
x
-I
y
)sin2α. (6.20)

6.5 pav.
Čia kampas α yra teigiamas, kai tokiu kampu ašis pasukta prieš laikrodžio rodyklę. Šios formulės
galioja dešininei stačiakampei koordinačių sistemai (kurioje nuo teigiamos x ašies prie teigiamos y ašies
pereinama 90° kampo posūkiu prieš laikrodžio rodyklę).
Sudėję panariui abi (6.19) ašinių inercijos momentų išraiškas, gauname (kadangi cos
2
α+sin
2
α=1):
I
x1
+I
y1
=I
x
+I
y
=const. (6.21)
Tai yra vadinamasis ašinių inercijos momentų sumos invariantiškumo dėsnis:
ašinių inercijos momentų dviejų statmenų ašių atžvilgiu suma yra invariantiška, nepriklausanti nuo
tų ašių posūkio kampo (nekintanti, kai tuodvi ašys sukamos apie jų sankirtos tašką, koordinačių pradžią).
Iš šio dėsnio galime padaryti ir tokią išvadą: jeigu besukant ašis, vienos ašies atžvilgiu momento
reikšmė didėja, tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė tiek pat mažėja, ir jeigu
vienos ašies atžvilgiu inercijos momentas Įgyja maksimalią reikšmę, tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu
inercijos momento reikšmė turi būti minimali. Galima įrodyti, kad šias ekstremalias reikšmes ašiniai
inercijos momentai įgyja, kai besukamos ašys sutampa su svarbiausiųjų inercijos ašių kryptimis — tuo
paaiškinamas ir toks pagarbus šių ašių pavadinimas. Taigi, vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų (I
u
arba
I
v
) reikšmė yra maksimali, kito — minimali:
¦
¹
¦
´
¦
=
¦
)
¦
`
¹
min
max
I
I
I
I
arba arba
v
u
.
Figūros svarbiausioji inercijos ašis labai lengvai nustatoma, kai figūra simetriška — būtent ta
simetrijos ašis ir yra svarbiausioji ašis. O kai figūra asimetriška, svarbiausiųjų ašių krypties kampą α
0

(kampą, matuojamą nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies u arba v) galime nustatyti pagal formulę, gaunamą,
prilyginus nuliui išcentrinio inercijos momento I
x1y1
išraišką (6.20):
x y
xy
I I
I
tg

=
2
2
0
α . (6.22)
Iš šios formulės gauname dvi kampo α
0
reikšmes, besiskiriančias viena nuo kitos dydžiu π/2. Viena
šių reikšmių rodo svarbiausiosios ašies u kryptį, kita — ašies v. Paprastai sutariama tą ašį, kuri yra arčiau x
ašies, žymėti simboliu u, taigi reikšmė |α’
0
|<π/4 yra u ašies krypties kampas.
Jeigu norime nustatyti, koks ekstremumas (maksimumas ar minimumas) ties ta funkcijos reikšme
yra, randame funkcijos antrosios išvestinės reikšmę: jeigu ji neigiama, tai toje vietoje yra maksimumas ir
atvirkščiai.
Taigi, ekstremines inercijos momento reikšmes galime gauti, ir nežinodami kampo α
0
:
( ) |
.
|

\
|
+ − ± + =
2 2
min
max
4
2
1
xy y x y x
I I I I I I . (6.23)
Apskaičiavę šias ekstremines reikšmes, galime naudotis ir kitokiomis negu (6.22) formulėmis
kampui α
0
apskaičiuoti (patogesnėmis tuo, kad iš jų gauname nebe iš karto dvi kampo reikšmes, o po vieną
reikšmę):
x
xy
y
xy
I I
I
I I
I
tg

=

=
min max
1
α ,
x
xy
y
xy
I I
I
I I
I
tg

=

=
max min
2
α . (6.24)
Kad gautume kampą |α|, mažesnį kaip π/4, turime skaičiuoti α
2
, jeigu I
y
reikšmė yra artimesnė I
max

(o I
x
reikšmė — artimesnė I
min
), ir skaičiuoti α
1
, jeigu yra atvirkščiai (I
y
reikšmė artimesnė I
min
).
Pastarosios formulės, pavyzdžiui, praverčia, kai reikia apskaičiuoti standartinio kampuočio
skerspjūvio ploto išcentrinį inercijos momentą. Mat, paprastai sortimento lentelėse šio geometrinio rodiklio
nebūna, o būna surašyti tik inercijos momentai atžvilgiu x ir y ašių, kurios lygiagretės kampuočio lentynoms,
ir ekstreminiai inercijos momentai I
min
(kartais I
max
), taip pat svarbiausiųjų ašių posūkio kampo tangentas
tgα. Turėdami šiuos duomenis, naudojamės viena iš (6.24) išraiškų (dažniausiai kampuočių standarte I
y

reikšmė artimesnė minimaliam inercijos momentui).
Konstrukcijoms naudojamų standartinių gaminių skerspjūvių geometriniai rodikliai, tarp jų ir
inercijos momentai, nurodomi sortimento lentelėse. Jomis naudodamiesi, turime būti atidūs — visada žiūrėti,
kuri skerspjūvio ašis kokiu simboliu pažymėta ir nesupainioti šių simbolių.
Kai tenka skaičiuoti sudėtingos figūros (skerspjūvio) ploto inercijos momentą, veikiame pagal
tokį algoritmą:
figūrą skaidome į tokias dalis, kurių plotų inercijos momentai yra lengvai išreiškiami
formulėmis — į stačiakampius, trikampius, skritulius ir pan.;
apskaičiuojame kiekvienos sudėtinės dalies ploto inercijos momentą kurios nors ašies
(geriausia — tos dalies centrinės ašies) atžvilgiu; visų dalių ašis parenkame lygiagretes viena
kitai (o jei tai patogu — tai lygiagretes būtent tai ašiai, kurios atžvilgiu reikia apskaičiuoti
visos figūros inercijos momentą);
visų sudėtinių dalių inercijos momentus perskaičiuojame kurios nors vienos ašies atžvilgiu –
tam naudojame (6.15) ir (6.16) formules arba – jeigu prieš tai buvome pasirinkę dalių
centrines ašis – paprastesnes (6.17) ir (6.18) formules; jeigu ašis, kurios atžvilgiu turime
apskaičiuoti figūros ploto inercijos momentą, yra lygiagretė pasirinktosioms sudėtinių dalių
ašims, tai būtent jos atžvilgiu visus inercijos momentus ir perskaičiuojame;
sudėję visų dalių inercijos momentus, apskaičiuotus tos pačios ašies atžvilgiu, turime jau
visos figūros inercijos momentą tos ašies atžvilgiu; įsidėmėkite: jokiu būdu negalima
sumuoti inercijos momentų, kai jie apskaičiuoti ne tos pačios ašies atžvilgiu;
jeigu ašis, kurios atžvilgiu apskaičiavome inercijos momentą, nesutampa su užduotyje
nurodyta ašimi, o yra nuo pastarosios pasisukusi kokiu nors kampu, inercijos momentą
perskaičiuokite pagal formulę (6.19) ar (6.20).
Pravartu įsidėmėti dar vieną kai kurių plokščiųjų figūrų savybę. Jei figūra turi daugiau kaip dvi
simetrijos ašis, tai svarbiausiosiomis ašimis yra ne tik šios simetrijos ašys, bet ir visos kitos ašys, einančios
per simetrijos centrą. Visų tokių ašių atžvilgiu ašiniai inercijos momentai yra vienodi (t.y. inercijos momento
reikšmė nekinta sukant ašis). Figūrų su keliomis simetrijos ašimis pasitaiko dažnai – tai skritulys, kvadratas,
lygiakraštis trikampis ir t.y. (6.6 pav.).

6.6 pav.
Kai kuriems skaičiavimams pravartu turėti dar vieną skerspjūvio figūros geometrini rodiklį — inercijos
spindulį.
Inercijos spinduliu kurios nors ašies atžvilgiu vadinamas dydis, lygus kvadratinei šakniai iš santykio
tarp figūros inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir figūros ploto:
A
I
i
x
x
= ,
A
I
i
y
y
= . (6.25)
Inercijos spindulys matuojamas ilgio vienetais (m, cm) ir išreiškia savotišką vidutinį figūros ploto
atstumą (atokumą) nuo ašies. Padauginę figūros plotą iš inercijos spindulio kvadrato, gauname inercijos
momentą: I
x
=Ai
2
x
. Inercijos spindulys visada teigiamas dydis. Inercijos spindulys svarbiausiųjų ašių atžvilgiu
vadinamas svarbiausiuoju inercijos spinduliu.
6.4. Skerspjūvio atsparumo momentai
Konstrukcijų elementų stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vartojame dar vieną geometrinį rodiklį —
skerspjūvio atsparumo momentą — skerspjūvio inercijos momento ir atokiausio taško koordinatės santykį.
Skerspjūvio ašiniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir
skerspjūvio labiausiai nutolusio nuo tos ašies taško koordinatės (didžiausio atstumo) santykis (6.7 pav.):
max
y
I
W
x
x
= ,
max
x
I
x
y
= W . (6.26)
Skerspjūvio poliniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio polinio inercijos momento ir
labiausiai nutolusio taško polinės koordinatės (didžiausio atstumo nuo poliaus) santykis (6.7 pav.):
max
ρ
p
p
I
W = . (6.27)
Atsparumo momentai matuojami trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais (m
3
, cm
3
), jie visada teigiami.
Ašiniai atsparumo momentai paprastai skaičiuojami centrinių skerspjūvio ašių atžvilgiu.

6.7 pav.
Pravartu įsidėmėti kai kurių paprastų, dažnai pasitaikančių skerspjūvių atsparumo momentų išraiškas:
stačiakampio (6.8, a pav.):
6
2
bh
x
= W , (2.28)
skritulio:
32
3
d
x
π
= W , (2.29)
skritulio:
16
3
d
p
π
= W . (2.30)
Kai skaičiuojame sudėtinės skerspjūvio figūros atsparumo momentą, visų pirma apskaičiuojame jos
inercijos momentą ir jį dalijame iš labiausiai nutolusio figūros taško atstumo:
max
y
I
W
xi
x

= .
Įsidėmėkite: klaidinga yra (išskyrus retas išimtis) skaičiuoti sudėtinės figūros atsparumo momentą,
sudedant (ar atimant) atskirų sudėtinių dalių atsparumo momentus. Įpraskite niekada nesumuoti atsparumo
momentų. Sumuokite inercijos momentus.
Kai skerspjūvio centras yra ne per vidurį (kai ašis, kurios atžvilgiu skaičiuojamas atsparumo
momentas, nėra figūros simetrijos ašis), gali būti nustatomi du atsparumo momentai — dalijant inercijos
momentą iš taškų, labiausiai nutolusių į abi puses nuo ašies, atstumų (6.8, b pav.):
1
y
I
W
x
x
= ′ ,
2
y
I
x
x
= ′ ′ W .

6.8 pav.
Dažniausiai tokių dvejopų atsparumo momentų prireikia, skaičiuojant lenkiamų elementų stiprumą.
Šiuose elementuose vienoje pusėje yra tempiami sluoksniai, kitoje — gniuždomi. Pažymėję labiausiai
nutolusio tempiamo sluoksnio atstumą y
t
, o labiausiai nutolusio gniuždomo — y
c
, gauname
t
x
t
y
I
W = ,
c
x
c
y
I
= W .
7. ŠLYTIS. KIRPIMAS.SUKIMAS
7.1. Šlyties deformacija konstrukcijų elementuose
Kas yra šlyties (arba kampinė) deformacija, išsiaiškinome jau anksčiau. Žinome, kad šios
deformacijos priežastis yra tangentiniai Įtempimai; kol įtempimai nėra pernelyg dideli, kol jie proporcingi
deformacijoms, galioja (1.16) priklausomybė (Huko dėsnis šlyčiai): τ=Gγ. Žinome taip pat, kad nuo
tangentinių įtempimų priklauso tik trys įrąžos - dvi skersinės jėgos Q
x
, Q
y
ir sukimo momentas T. Taigi, ir
šiame skyriuje nagrinėsime strypus, kurių skerspjūviuose veikia skersinės jėgos arba sukimo momentai.
Labai reta tokių konstrukcijų elementų, kurių skerspjūviuose būtų tik skersinės jėgos ar tik
sukimo momentai. Dažniausiai greta šių įrąžų veikia lenkimo momentai, o kai kada ir ašinės jėgos. Taigi
reta elementų, kurių skerspjūviai būtų be normalinių įtempimų. Tačiau kai tie normaliniai įtempimai
nedideli, palyginus su tangentiniais, galime jų nepaisyti. Tada darome kai kurias išvadas apie elementų
stiprumą bei standumą, nagrinėdami vien skersines jėgas arba vien sukimo momentus ir vien šių įrąžų
sąlygojamas šlyties deformacijas.
Konstrukcijos elemento deformavimas vien skersinėmis jėgomis vadinamas kirpimu,
deformavimas vien sukimo momentais - sukimu (tiksliau būtų - grynuoju sukimu).
Nors vienu ir kitu atveju veikia skirtingos įrąžos ir pats deformavimo vaizdas skirtingas, abu
deformavimo būdus sieja šlyties deformacija. Ir kerpamo, ir sukamo elemento įtempimų būvis tas pats -
grynoji šlytis, aprašytoji 4.2 poskyrio pabaigoje.
Beje, kai siekiama ištirti kurios nors medžiagos priešinimąsi šlyties deformacijai, nustatyti šlyčiai
skirtus mechaninius medžiagos rodiklius (pavyzdžiui, projektinį stiprį R
s
), atliekamas sukimo bandymas -
plonoje sukamo vamzdžio sienelėje šlyties deformacija būna tikrai gryna.
7.2. Kirpimas
Net teoriškai neįmanoma sukurti tokio apkrovimo, kad konstrukcijos elemente arba bent jo ruože
veiktų vien skersinės jėgos, nebūtų kitų įrąžų. Kai elementą veikia tiktai dvi ar kelios didelės jėgos,
nukreiptos skersai elemento viena priešais kitą ir atstumai tarp tų jėgų labai maži (7.1, a pav., atstumas e),
ruoželyje tarp tų jėgų lenkimo momentas yra pernelyg mažas (M≤Fe), galime jo nepaisyti, galime tarti,
kad čia deformaciją lemia tik skersinė jėga. Skersinės jėgos veikiamas ruoželis tarp jėgų pašlyja (7.1, b
pav.; čia Q=F), o kai skerspjūviuose tangentinių įtempimų ir susijusių su jais plastinių deformacijų
reikšmės tampa labai didelės, medžiaga jų nebeatlaiko, suyra, konstrukcijos elementas nukerpamas.

7.1 pav.
Ryšys tarp skersinės jėgos ir įtempimų žinomas iš 1.5 poskyrio:

=
A
dA Q τ ,
(čia nerašome indeksų, kurie prie Q ir τ būtų vienodi - arba x, arba y). Radę pjūvio metodu įrąžą Q,
norime nustatyti kol kas nežinomus dydžius - tangentinius įtempimus. Integralą išspręsti galime tik
žinodami, kaip, pagal kokį dėsnį šie įtempimai yra pasiskirstę kerpamojo elemento skerspjūviuose. Deja,
šio pasiskirstymo dėsniai nėra paprasti, nėra lengvai apibrėžiami. Tačiau mums dažniausiai rūpi ne bet
kokia deformavimo (kirpimo) stadija, o ribinė, galutinė - elemento suirimo (nukirpimo) fazė. Kai
medžiaga visame skerspjūvyje nebeatlaiko tangentinių įtempimų, visuose skerspjūvio taškuose jau būna
išsivysčiusios plastinės deformacijos, o plastinio deformavimosi metu (ties plastinių medžiagų takumo
aikštele, žr. 3.2 poskyrį) įtempimai suvienodėja, išsilygina. Taigi, jeigu nagrinėjame beyrantį,
benukerpamą elementą, galime daryti prielaidą, kad jo skerspjūvyje
A
const = τ .
Pastovų dydi τ galime iškelti prieš integralo ženklą, ir tada skersinės jėgos ir įtempimo
priklausomybė paprasta. Visų dydžių, susijusių su kirpimu, simbolius indeksuojame raide s (angl. shear -
kirpimas, šlytis):
s
s
s
A
Q
= τ (7.1)
čia simboliu Q
s
žymime kirpimo jėgą (dažniausiai ji atitinka skersinę jėgą), o simboliu A
s
- kerpamąjį
plotą. Šitaip traktuodami simbolius, galėsime (7.1) formulę naudoti ne tik skersinės jėgos poveikiui, bet ir
kitiems kirpimo atvejams nagrinėti (kai kurie konstrukcijų elementai būna kerpami ne skersai, o išilgai ar
įstrižai).
Mediena ir kitos sluoksninės medžiagos nevienodai priešinasi kirpimui: jos yra anizotropinės.
Skersai sluoksnių tokių medžiagų elementus perkirpti sunku, tuo tarpu išilgai sluoksnių jie lengvai skyla.
Būtent toks kirpimas (kirpimas išilgai sluoksnių) dažnai vadinamas skėlimu. Žinoma šį. kerpamąjį
skėlimą reikia skirti nuo skėlimo pleištu (pvz. kirviu), kai sluoksnis nuo sluoksnio yra ne nukerpamas, ne
nustumiamas, bet atplėšiamas.
7.3. Glemžimas
Kai kirpimo jėgos yra lemiamos, jos yra didelės ir dažniausiai būna pasiskirsčiusios mažame
konstrukcijos elemento paviršiaus plote (dviejų detalių sąlyčio plote). Toks intensyvus mažo sąlyčio ploto
spaudimas sukelia ypatingą ir nepageidaujamą paviršinių sluoksnių deformavimąsi: medžiaga tarytum
ištrykšta iš po slegiančios detalės (7.2, a pav.). Prisiminkite, kaip atrodo drėgnas paupio smėlis po jūsų
kulnu ir aplink jūsų pėdos įspaudą. Pasižiūrėkite, kaip atrodo kalto ar kito įrankio daužomoji dalis (7.2, b
pav.). Varžtai ar kniedės, stipriai spausdamiesi į sujungtų elementų skylių pakraštį, panašiai deformuoja
tų skylių paviršių, apskritos skylės pasidaro ovalinės (7.2, c pav.), ir tokia konstrukcijos jungtis ima
klibėti, tampa nebepatikima.

7.2 pav.
Toks sutelktinis mažo sąlyčio ploto gniuždymas vadinamas glemžimu.
Glemžimas susijęs ne su tangentiniais, bet su normaliniais (gniuždomaisiais) įtempimais. Ir jokiu
būdu jis nesietinas su šlyties deformacija. Čia, šiame (šlyties) skyriuje glemžimą nagrinėjame tik dėl to,
kad jis dažnai lydi kirpimą, tik dėl to, kad dažno kerpamo elemento stiprumą būtina tikrinti ir glemžimo
atžvilgiu.
Glemžiamieji įtempimai yra atskiras sąlyčio (kontaktinių) įtempimų atvejis. Pastarieji bus
aptariami vėliau. Glemžiamasis įtempimas yra tarsi vidutinis sąlyčio įtempimas. Mat, įtempimai detalių
sąlyčio plote pasiskirsto gana sudėtingai (ypač kai sąlyčio paviršius kreivas, 7.2, d pav.). Todėl yra
priimta glemžiamuoju įtempimu laikyti glemžimo jėgos F
p
santykį su projektiniu glemžiamuoju plotu A
p
.
Projektinis plotas yra tikrojo sąlyčio ploto projekcija į plokštumą, statmeną glemžimo jėgai (7.3 pav.; čia
A
p
=td). Glemžiamojo įtempimo simbolis dažniausiai indeksuojamas raide p (angl. pressure - spaudimas)
arba raide b (angl. bearing - atraminis, glemžiamasis). Taigi, glemžiamasis įtempimas
p
p
p
A
F
= σ . (7.2)

7.3 pav.
Nors, kaip jau tarėme, (7.2) formule apskaičiuotas dydis tėra vidutinė įtempimų reikšmė, bet jis
visiškai tinka konstrukcijų stiprumui skaičiuoti, kadangi konstrukcinių medžiagų projektinis
glemžiamasis stipris (ar leistinasis įtempimas) nustatomas taip pat pagal vidurkį.
7.4. Kerpamų ir glemžiamų jungčių skaičiavimas
Stiprumas kirpimo požiūriu turi būti skaičiuojamas konstrukcijų elementų, kurie sujungti varžtais,
kaiščiais, kniedėmis, virintinėmis užleistinėmis siūlėmis, klijais, įkirčiais ir pan. Beveik visose tokiose
jungtyse (išskyrus virintines siūles bei klijų sluoksnius) kyla ir glemžimo pavojus.
Stiprumo sąlygomis reikalaujama, kad kerpamieji ir glemžiamieji įtempimai, išreikšti (7.1) ir
(7.2) formulėmis, neviršytų atitinkamo projektinio stiprio:
kerpamieji:
s
s
s
s
R
A
Q
≤ = τ , (7.3)
glemžiamieji:
p
p
p
p
R
A
F
≤ = σ . (7.4)
Šioms sąlygoms kirpimo ar glemžimo jėga paprastai lengvai randama (pjūvio metodu). Keblumų
ir klaidų pasitaiko skaičiuojant kerpamąjį arba glemžiamąjį plotą; todėl ir panagrinėsime, kaip tuos plotus
įvairiose sandūrose rasti.
Varžtinės jungtys. Kai varžtais jungiami keli tempiamieji elementai (7.4, a pav.), jų tempimo (ar
gniuždymo) jėgos varžtą (ar kelis varžtus) veikia kaip kirpimo, jėgos. Jeigu varžtas šių jėgų neatlaiko, jis
suyra, sukarpomas keliais pjūviais į du ar net kelis gabalus (kaip 7.4, b paveikslėlio, šio pavyzdžio
kerpamųjų pjūvių skaičius k=4). Kai varžto skersmuo d, vieno varžto kerpamasis plotas A
s1
=kπd
2
/4, o
jeigu kirpimo jėga Q
s
tenka ne vienam, o keliems (n) varžtams, tai tą jėgą atitinkantis kerpamasis plotas
A
s
=nA
s1
=nkπd
2
/4. (7.5)
Šią ploto išraišką ir reikia įrašyti į stiprumo sąlygą (7.3), o iš jos jau galima spręsti, kiek varžtų
(arba kokio skersmens varžtų) reikia tai jungčiai.

7.4 pav.
Turi būti garantuotas ir glemžiamasis varžtinės jungties stiprumas. Viena varžto pusė liečiasi su
vienais jungiamaisiais elementais, kita - su kitais. Tokiu būdu, egzistuoja du varžto sąlyčio su elementais
plotai: A’
p
ir A”
p
, (7.5 pav.).

7.5 pav.
Ir vieną, ir kitą sąlyčio plotą veikia vienodos glemžimo jėgos (pagal 7.3, a pav.: plotą A’
p
glemžia
jėga F’
p
=F/3+F/3+F/3=F, plotą A”
p
- jėga F”
p
=F/2+F/2=F). Taigi, kelių (n) varžtų projektinis
glemžiamasis plotas, nustatytas pagal 7.3 ir 7.5 paveikslus, yra
( )
( )





+ = ′ ′
+ + = ′
=
.
,
4 2
5 3 1
t t nd A
t t t nd A
A
p
p
p
(7.6)
Kadangi glemžimo jėgos F’
p
ir F”
p
vienodos, tai didesni glemžiamieji įtempimai yra tame
sąlytyje, kurio plotas mažesnis, todėl į stiprumo sąlygą (7.4) įrašyti reikia A
p
,
min
, t.y. tą iš dviejų (A’
p
ir
A”
p
), kuris mažesnis.
Varžto ir jungiamų elementų sąlyčio plotą 7.5 paveikslėlyje nubraižėme ant varžto, nors lygiai
toks pat plotas (ir lygiai tokių pat glemžiamųjų įtempimų veikiamas) yra ir elementų skylių paviršiuje.
Nepamirškime, kad glemžiamasis įtempimas yra sutartinis (vidutinis) poveikio parametras. Varžtinės
jungtys suyra arba nukirpus varžtą, arba išplėšus jungiamą elementą. Tas išplėšimo pavojus priklauso nuo
jungiamojo elemento skylių padėties (jų atstumo nuo elemento pakraščio) ir nuo glemžiamųjų įtempimų.
Pagaliau sandūra tampa nepatikima jau tada, kai skylės (dar neišplėštos) dėl glemžiamųjų įtempimų
pasidaro pailgos, ovalinės. Taigi, šių įtempimų didumą reikia apriboti visų pirma jungiamuosiuose
elementuose. Todėl ir į stiprumo sąlygos - nelygybės (7.4) - dešiniąją pusę dažniausiai įrašomas ne
varžto, bet jungiamojo elemento projektinis glemžiamasis stipris.
Virintinės jungtys. Čia kalbėsime tik apie užleistines virintines jungtis (7.6, a pav.), nes būtent
tokių jungčių siūlės suyra dėl kirpimo jėgų. Besipriešinantis apkrovoms siūlės skerspjūvis yra artimas
trikampiui (7.6, b pav.), o siauriausias tokios siūlės pjūvis (per kurį siūlė gali būti nukirpta) yra 0,7h
pločio (čia h - siūlės statinis). Todėl projektinis kerpamasis kertinės virintines siūlės plotas yra
A
s
=0,7hL, (7.7)
čia L - visas siūlės ilgis. Ši ploto išraiška gali būti ir kitokia, ji priklauso nuo virinimo būdo ir kitų
faktorių.
Kai virintinė jungtis (7.6, a pav.) suyra, jos vaizdas gali būti maždaug toks, kaip parodyta 7.6, c
paveikslėliu.

7.6 pav.
Įkirčiai. Ir kirpimo (skėlimo), ir glemžimo poveikiai labai svarbūs medinių konstrukcijų jungčių
stiprumo skaičiavimui. Ypatingas šio skaičiavimo bruožas yra tas, kad mediena - anizotropinė medžiaga
(jos savybės vienokios išilgai sluoksnių, kitokios - skersai), todėl reikia atidžiai žiūrėti, kuria kryptimi
veikia skėlimo ar glemžimo jėga pagal tai nustatyti projektinį stiprį. Jeigu jungties forma sudėtinga,
kerpamajam plotui nustatyti visada praverčia suardytos jungties brėžinys (kaip 7.7 pav.).

7.7 pav.
Klijuotinės jungtys. Čia kalbėsime apie tas jungtis, kuriose jėgos veikia išilgai, o ne skersai klijų
sluoksnio, t.y. jos stengiasi du suklijuotus paviršius pastumti (ar pasukti) vieną kitu, o ne atplėšti vieną
nuo kito. Tokiu atveju klijų sluoksnio plotas ir yra kerpamasis plotas A
s
, rašytinas į stiprumo sąlygą (7.3),
o projektinis stipris R
s
nustatomas pagal klijų savybes.
7.5. Sukamas skritulinio skerspjūvio strypas. Įtempimai, deformacijos, poslinkiai
Nagrinėsime grynąjį sukimą - strypo deformavimą vienintele įrąža sukimo momentu. Tik tuo
atveju, kai sukamo strypo skerspjūvis skritulinis arba žiedinis, strypo skerspjūviai neišsikraipo, galioja
plokščiųjų pjūvių hipotezė ir galima įrodyti, kad visuose strypo taškuose yra grynosios šlyties
deformacija, o įtempimai bet kuriame skerspjūvio taške k išreiškiami gana paprasta formule:
k p
k
I
T
ρ
τ = , (7.8)
čia T - skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas, I
p
- skerspjūvio ploto polinis inercijos momentas, ρ
k
-
taško k atstumas nuo skerspjūvio centro. Tangentinio įtempimo kryptis visada statmena spinduliui, kuris
jungia skerspjūvio centrą su tašku, kuriame veikia įtempimas. Iš (7.8) formulės matyti, kad tangentiniai
įtempimai skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinę priklausomybę (7.8 pav.) - jie lygūs nuliui skerspjūvio
centre ir turi didžiausią reikšmę skerspjūvio periferijoje, pakraštyje. Įrašę vietoj ρ
k
didžiausio spindulio
ρ
max
reikšmę ir žinodami polinio atsparumo momento išraišką W
p
=I
p

max
, išreiškiame didžiausią
tangentinį įtempimą:
p
W
T
=
max
τ . (7.9)

7.8 pav.
Vien sukimo momentų veikiamas strypas lieka tiesus, tik jo skerspjūviai pasisuka apie z ašį
vienas kito atžvilgiu. Sukamo strypo deformavimosi ties bet kuriuo jo skerspjūviu intensyvumą apibūdina
santykinis sąsūkis
p
GI
T
= θ , (7.10)
čia T - nagrinėjamajame strypo skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas, G - strypo medžiagos
šlyties modulis, I
p
- skerspjūvio polinis inercijos momentas. Santykinis sąsūkis matuojamas kampo
vienetais, tenkančiais strypo ilgio vienetui (pavyzdžiui, radi anais metrui).
Santykinis sąsūkis yra apibendrintoji sukamo strypo deformacija. Palyginkite jo išraišką
(7.10) su tempiamo strypo išilginės deformacijos išraiška (2.6): abiejų išraiškų skaitiklyje yra įrąža,
o vardiklyje – medžiagos mechaninio rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga.
Pastaroji sandauga (GI
p
) kai kada vadinama strypo skerspjūvio sukamuoju standumo modulius arba
standžiu (kuo didesnė ši sandauga, tuo standesnis strypas, tuo mažiau jis susisuka).
Bet kuris strypo skerspjūvis kito kurio nors skerspjūvio atžvilgiu pasisuka kampu
∫ ∫
= =
L
p
L
dz
GI
T
dz
0 0
θ ϕ , (7.11)
čia L - atstumas tarp nagrinėjamųjų skerspjūvių. Tik tuo atveju, kai visame tame strypo ruože santykinis
sąsūkis yra pastovus dydis (t.y. kai T=const, G=const, I
p
=const), galima kampą ϕ išreikšti be integralo:
L
GI
T
L
p
= =θ ϕ . (7.12)
Jeigu reikia nustatyti, pavyzdžiui, kokiu kampu ϕ pasisuka vienas strypo galas kito galo atžvilgiu,
reikia visą sukamo strypo ilgi suskaidyti į ruožus, kurių kiekvieno santykinis sąsūkis būtų pastovus,
apskaičiuoti kiekvieno ruožo susisukimo kampą ϕ
j
, o visas ieškomasis kampas
∑ ∑ ∑
= = =
= = =
n
j
j
pj j
j
n
j
j j
n
j
j
L
I G
T
L
1 1 1
θ ϕ ϕ . (7.13)
Kampas ϕ yra analogiškas tempiamo (gniuždomo) strypo ilgio pokyčiui ∆L (žr. 2.4 poskyrį). Juo
naudojamės, kai reikia nustatyti kurio nors skerspjūvio kampinį poslinkį. Sukamų strypų kampinių
poslinkių skaičiavimo metodika analogiška tempiamų strypų poslinkių skaičiavimui (žr. 2.5 poskyrį).
Lig šiol nesirūpinome, kaip nustatoma ta vienintelė įrąža – sukimo momentas T,
pasitikėjome pjūvio metodu bei pusiausvyros lygtimis. Tačiau būna taip įtvirtintų sukamų strypų,
kad, deja, šių lygčių nepakanka. Tai – statiškai neišsprendžiamieji sukami strypai. Tokiems
strypams tenka rašyti papildomas geometrines deformavimo lygtis, panašias į tempiamų bei
gniuždomų strypų deformavimo lygtis, nagrinėtas 2.9 poskyryje. Grynojo sukimo veikiamas
statiškai neišsprendžiamas strypas dažniausiai yra abiem galais standžiai įtvirtintas, ir jo geometrinė
lygtis yra analogiška (2.28) lygčiai:
0
1 1
= =
∑ ∑
= =
n
j
j
n
j
j j
L ϕ θ . (7.14)
Šia lygtimi konstatuojame, kad strypo galai nepasisuka vienas kito atžvilgiu (nes jie abu
įtvirtinti, abu nejuda).
Greta pusiausvyros lygčių, geometrinių deformavimo lygčių parašome dar fizikines
deformavimo lygtis - jas atstoja išraiškos (7.10) arba (7.12). Spręsdami visas lygtis drauge, randame
įrąžas (sukimo momentus), deformacijas (santykinius sąsūkius), o po to, jei reikia, - ir įtempimus.
Strypui susukti reikia energijos. Ta energija idealiai tampriame strype susikaupia potencinės
energijos pavidalu. Susukto strypo potencinė deformavimo energija išreiškiama puse įrąžos,
deformacijos ir ilgio sandaugos (tai įrodoma analogiškai, kaip ir tempiamo strypo atveju, žr. 2.7
poskyrį): dU=tθ⋅dz/2. Įrašę santykinio sąsūkio reikšmę (7.10) ir integruodami per visą strypo ilgį,
gauname

=
L
p
dz
GI
T
U
0
2
2
,
o kai visame strype (arba jo ruože) sukimo momentas T=const ir standis GI
p
=const, susukto
strypo potencinė deformavimo energija
p
GI
L T
U
2
2
= . (7.15)
7.6. Sukamų skritulinio skerspjūvio strypų stiprumas ir standumas
Sukamo strypo įtempimų būvis yra grynoji šlytis. Įtempimų pasiskirstymą tokio strypo
įvairiuose pjūviuose rodo brėžinys (7.9 pav.). Kai medžiaga plastiška, ji suyra dėl tangentinių
įtempimų poveikio - paprastai skerspjūvio plokštumoje (7.10 pav., a). Taip nusukamas minkšto
plieno strypas; įsivaizduokite, kaip atrodytų Jūsų rankomis nusuktas labai plastiškos medžiagos,
pavyzdžiui iš plastilino sukočiotas, strypelis.

7.9 pav.

7.10 pav.
Trapaus strypo (pvz., ketaus, stiklo) suirimą lemia svarbiausieji tempiamieji įtempimai σ
1
,
kurie atplėšia vieną strypo dalį nuo kitos. Kadangi šių įtempimų kryptis su strypo skerspjūviu
sudaro 45° kampą, tai ir atplyšta strypo dalys įstrižu pjūviu (7.10 pav., b).
Pagaliau kai sukamas sluoksniuotas strypas (pvz., medinis), lemia tangentiniai įtempimai
išilginėse sukamo strypo plokštumose - būtent dėl jų skeliamojo poveikio sluoksniai atsiskiria vienas
nuo kito, strypas sueižėja (7.10 pav., c) ir tuo būdu praranda stiprumą.
Visais šiais atvejais stiprumo sąlygomis tenka apriboti tą patį dydį - tangentinį įtempimą τ
(nes net ir σ
1
=τ). Šis įtempimas apskaičiuojamas pagal (7.8) arba (7.9) formulę. Tačiau vertinant
sukamo strypo stiprumą, reikia nepamiršti, kad grynoji šlytis yra dviašis (ne vienasis) įtempimų
būvis ir todėl greta svarbiausiojo įtempimo σ
1
savo įtaką daro ir σ
3
=-τ; taigi stiprumo sąlygą kai
kada tenka formuluoti, pasitelkiant kurią nors irimo ar plastiškumo hipotezę (5.4 poskyris).
Detaliau nagrinėti čia sukamo strypo stiprumą neverta, nes konstrukcijų elementuose tokio, grynojo
sukimo praktiškai nepasitaiko, o kai greta sukimo momento veikia dar ir kitos įrąžos, įtempimų būvis
dar sudėtingesnis; apie tokių strypų stiprumo klausimus kalbėsime sudėtingojo deformavimo
skyriuje.
Sukamo strypo standumo sąlygomis būna apribojamas arba santykinis sąsūkis, išreiškiamas
(7.10) formule, arba strypo ruožo (pavyzdžiui, viso veleno ilgio) susisukimo kampas ϕ,
apskaičiuojamas pagal (7.12) bei (7.13) formules. Standumo sąlygomis gali būti tikrinama, ar
strypas ne per daug susisuka; galimas ir projektinis uždavinys, kurį spręsdami iš standumo
sąlygos nustatome, koks turi būti strypo skerspjūvis (skersmuo), kad strypas perdaug
nesusisuktų.
8. PAPRASTASIS LENKIMAS
8.1. Paprastojo ir grynojo lenkimo sąvokos
Antrajame skyriuje nagrinėtasis tempiamas tiesus strypas pailgėja, bet lieka tiesus, nagrinėtojo
sukamo strypo ašis taip pat lieka tiesi. Tarp nagrinėtų lig šiol atvejų nebuvo tokių poveikių, dėl kurių
tiesaus strypo ašis taptų kreiva. Strypas išlinksta tik tuo atveju, kai jo skerspjūviuose veikia lenkimo
momentai M
x
ir M
y
. Lenkimo momentų veikiamas, tiesus strypas gali įslinkti bet kaip, jo ašis gali
pasidaryti net gana sudėtinga erdvine kreive. Šiame skyriuje nagrinėsime tik tokius lenkiamus tiesius
strypus, kurių skerspjūviai yra simetriški, o visos jėgos (ir apkrova, ir reakcijos) veikia vien šios
simetrijos plokštumoje. Tokiu atveju strypas linksta būtent toje jėgų plokštumoje, t.y. strypo ašis
linkdama neiškrypsta iš tos plokštumos ir tampa plokščia kreive, ne erdvine.
Tokį deformavimą, dėl kurio strypas tik išlinksta ir išlinksta tik jėgų plokštumoje, vadiname
paprastuoju lenkimu (kartais - plokščiuoju lenkimu).
Paprastąjį lenkimą sukelia vienas iš lenkimo momentų (M
x
≠0 arba M
y
≠0), dažniausiai lydimas
vienos iš skersinių jėgų (Q
y
šalia M
x
arba Q
x
šalia M
y
- taigi abi įrąžos, lenkimo momentas ir skersinė
jėga, veikia toje pačioje plokštumoje, 8.1 pav.).

8.1 pav.
Turėdami omenyje, kad paprastojo lenkimo atveju niekada nebūna dviejų lenkimo momentų bei
dviejų skersinių jėgų, šiame skyriuje kai kada net indeksų nežymėsime, rašysime tiesiog M ir Q
(žinodami, kad tai yra arba M
x
ir Q
y
, arba M
y
ir Q
x
).
Kai veikia daugiau įrąžų (pvz. kai dar ir ašinė jėga N≠0 arba kai nelygūs nuliui abu lenkimo
momentai), deformavimas nebevadinamas paprastuoju lenkimu - tai jau sudėtingojo deformavimo.
Kai visos jėgos veikia strypo simetrijos plokštumoje (kurioje yra ir išilginė strypo ašis z),
skerspjūviuose neatsiranda momentų z ašies atžvilgiu (t.y. sukimo momentų T). O kad skerspjūviuose
nebūtų ir ašinių jėgų, visos jėgos (ir apkrovos, ir reakcijos) turi būti statmenos strypo ašiai - tai dar viena
būtina paprastojo lenkimo sąlyga. Bendra išvada: paprastąjį lenkimą sukelia strypo ašiai statmenos jėgos,
veikiančios vienoje strypo simetrijos plokštumoje. Vėliau pamatysime, kad paprastojo lenkimo atvejų gali
būti ir asimetriško skerspjūvio strypuose.
Paprastojo lenkimo veikiamą tiesų strypą įprasta vadinti sija (nors kai kada sija pavadinamas ir
sudėtingiau deformuojamas strypas).
Ypatingas paprastojo lenkimo atvejis yra grynasis lenkimas - kai kiekviename skerspjūvyje
veikia vienintelė ir vienodo didumo įrąža - lenkimo momentas, o skersinių jėgų iš viso nėra.
Konstrukcijose reta strypų su grynojo lenkimo ruožais (8.2 pav.), t.y. su ruožais, kuriuose
skersinė jėga Q=0, o lenkimo momentas nelygus nuliui ir būtinai vienodo didumo, nes tai sąlygoja
diferencialinė priklausomybė dM/dz=Q=0 (tik tuo atveju, kai funkcija M=const, šios funkcijos išvestinė
prilygsta nuliui).

8.2 pav.
Nors sijos lenkimas ir nėra sudėtingas, vis tiek jos skerspjūviuose veikia dažniausiai po dvi įrąžas
- lenkimo momentas ir skersinė jėga (išskyrus retai pasitaikančius grynojo lenkimo ruožus). Taigi ir sijos
įtempimų būvis, ir jos stiprumas priklauso nuo šių dviejų irąžų bendro poveikio. Abi įrąžos (ir ypač
lenkimo momentas) nėra pastovios, kinta išilgai sijos. Būna svarbu nustatyti, kuriuose skerspjūviuose
įrąžų poveikis pavojingiausias, todėl ir įrąžų pasiskirstymo sijoje dėsniai inžinieriui rūpi.
Įrąžos ypatinguose (skaičiuojamuosiuose) pjūviuose randamos pjūvio metodu (1.4 poskyris), o jų
pasiskirstymas tarp tų skaičiuojamųjų pjūvių nustatomas pagal diferencialines priklausomybes (1.2)-(1.4):
q=-dQ/dz, Q=dM/dz, q=-d
2
M/dz
2
.
Remdamiesi šiomis priklausomybėmis, sudarome įrąžų diagramas. Būtent lenkimo atveju šios
diagramos teikia daug vaizdžios informacijos.
Dažnai mums rūpi ekstreminės įrąžų reikšmės. Jas galima nustatyti pagal sudarytas įrąžų
diagramas. Kai diagrama sudaryta iš tiesių atkarpų, ekstremumų vieta būna akivaizdi. Kai ekstremumas
yra netiesiniame diagramos ruože, jo tiksliai vietai nustatyti naudojamės matematikos taisykle: funkcijos
ekstremumas yra ties ta argumento reikšme, su kuria pirmoji funkcijos išvestinė prilygsta nuliui. Taigi,
ekstreminė lenkimo momento M(z) reikšmė yra ten, kur dM(z)/dz=0. Kadangi dM/dz=Q, tai ekstreminis
lenkimo momentas (M
max
, M
min
) yra visų pirma tuose sijos skerspjūviuose, kuriuose skersinė jėga lygi
nuliui (t.y. ties kuriais skersinių jėgų diagrama kerta ašį). Be to, ekstreminių lenkimo momento reikšmių
gali būti šalia tų skerspjūvių, prie kurių yra pridėti apkrovos jėgų momentai.
8.2. Normaliniai įtempimai
Skersinė jėga normalinių įtempimų pasiskirstymui įtakos beveik neturi. Todėl nustatysime, kaip
normaliniai įtempimai pasiskirsto skerspjūvyje grynojo lenkimo atveju (kai Q=0), o gautąją formulę
dažniausiai galėsime naudoti ir kitiems paprastojo lenkimo atvejams.
Norėdami išsiaiškinti, kokie yra geometriniai grynojo lenkimo dėsniai, atliekame tokį
eksperimentą. Tiesaus strypo šone įbrėžiame išilgines ir joms statmenas skersines tieses (8.3 pav., a).
Strypo galus apkrovę momentais (8.3 pav., b), pastebime, kad išilginės linijos išlinksta, o skersinės lieka
tiesios ir statmenos išilginėms. Galima spėti, kad plokštieji skerspjūviai (kurių kontūrą žymi šios
skersinės linijos) po deformavimo lieka plokšti ir statmeni įsunkusiai išilginei ašiai, t.y. kad galioja
plokščiųjų pjūvių hipotezė.

8.3 pav.
Paveiksle matyti, kad strypui linkstant vienoje strypo pusėje (viršuje) atstumai tarp skersinių
linijų didėja (a
1
>a), kitoje - mažėja (a
2
<a). Taigi, strypo sluoksniai vienoje pusėje ilgėja, kitoje trumpėja.
Be abejo, viduryje turi būti ir toks sluoksnis, kuris nei ilgėja, nei trumpėja (tik išlinksta).
Strypo sluoksnis, kurio .ilgis lenkimo metu nekinta, vadinamas neutraliuoju sluoksniu.
Šio sluoksnio sankirtos su skerspjūvio plokštuma linija vadinama skerspjūvio neutraliąja linija.
Paprastojo lenkimo atveju neutralusis sluoksnis (NS) yra statmenas jėgų plokštumai, o neutralioji
linija - jėgų linijai (8.4 pav.).

8.4 pav.
Remdamiesi šio poskyrio pradžioje aprašytuoju eksperimentu, galime gauti geometrinę lygtį, kuri
sieja išilginę bet kurio sijos sluoksnio deformaciją su to sluoksnio padėtimi (sluoksnio koordinate y):
y
y
χ
ρ
ε − = − = , (8.1)
čia ρ - išlinkusios išilginės strypo ašies kreivio spindulys, χ - strypo ašies kreivis.
Grynojo lenkimo geometrinę lygtį gauname, lygindami be galo trumpo (dz ilgio) sijos ruoželio
vaizdą prieš ir po deformavimo.
Darome prielaidą, kad lenkiamos sijos sluoksniai vienas kito nespaudžia, kad tarp jų (skersai
sijos) normaliniai įtempimai neveikia. Ši prielaida visiškai priimtina, kai galioja poslinkių mažumo
prielaida, t.y. kai sija išlenkiama labai mažai. Taigi tariame, kad normaliniai įtempimai veikia tik išilgai
sluoksnio (ta kryptimi sluoksnį tempia arba gniuždo). Kadangi skersinės jėgos nėra (nagrinėjame juk
grynąjį lenkimą), tai nėra ir tangentinių įtempimų, todėl skerspjūvio plokštuma yra svarbiausioji
plokštuma, o joje veikiantys normaliniai įtempimai - svarbiausieji įtempimai: σ=σ
1
, jeigu tempia (tada
σ
2

3
=0); σ=σ
3
, jeigu gniuždo (tada σ
1

2
=0). Iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tik
vienas (išilgai sijos), taigi visų sluoksnių įtempimų būvis grynojo lenkimo atveju yra vienasis, o
įtempimus su deformacijomis sieja paprasčiausia Huko dėsnio išraiška σ=Eε. Įrašę į šią išraišką
deformacijos reikšmę iš (8.1), gauname:
σ=-Eχy. (8.2)
Šitokią įtempimų reikšmę panaudojame integralinėje lenkimo momento išraiškoje (1.11).
Suprasdami, kad sijos medžiaga vienalytė (o vienalytės medžiagos tamprumo modulis E visur vienodas),
neutraliojo sluoksnio kreivis χ taip pat nepriklauso nuo skerspjūvio ploto elemento dA padėties, todėl
sandauga Eχ=const ir gali būti iškelta prieš integralo ženklą:
x
A A
x
I E dA y E dA y M χ χ σ − = − = =
∫ ∫
2
.
Iš čia galime išreikšti sijos neutraliojo sluoksnio (sijos išilginės ašies) kreivį:
x
x
EI
M
− = =
ρ
χ
1
, (8.3)
o įrašę šią reikšmę į (8.2), gauti ir formulę sijos skerspjūvio normaliniams įtempimams skaičiuoti:
y
I
M
x
x
= σ
. (8.4)
Taigi, normaliniai įtempimai bet kuriame lenkiamo strypo skerspjūvio taške yra proporcingi to
taško koordinatei, matuojamai nuo neutraliosios linijos (kuri paprastojo lenkimo atveju sutampa su
skerspjūvio centrine ašimi x). Proporcingumo koeficientas yra santykis M
x
/I
x
- lenkimo momento
neutraliosios linijos atžvilgiu ir skerspjūvio inercijos momento šios linijos atžvilgiu santykis
(įsidėmėkime, kad jeigu jėgų linija sutaptų su x ašimi, t.y. jeigu lenkiama būtų kitoje simetrijos
plokštumoje, raidės x ir y formulėje susikeistų vietomis).
Prisiminsime dar kartą, kokiomis sąlygomis remdamiesi gavome (8.4) formulę:
galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė;
poslinkiai maži, todėl sluoksniai vienas kito nespaudžia ir įtempimų būvis vienasis;
galioja proporcingumo (Huko) dėsnis;
medžiaga vienalytė (E=const).
Jeigu bent viena šių sąlygų netenkinama, (8.4) formulė nebegalioja. Ir dar svarbu nepamiršti, kad
ši formulė skirta paprastajam lenkimui, kurio sąvoka apibrėžta 8.1 poskyryje.
Reikia atsiminti, kad paprastasis lenkimas reiškiasi, kai jėgų linija skerspjūvyje sutampa su viena
iš skerspjūvio svarbiausiųjų ašių, kai visos apkrovos ir reakcijų jėgos veikia plokštumoje, einančioje per
centrines svarbiausiąsias strypo skerspjūvių ašis (tokia plokštuma vadinama svarbiausiąja strypo
plokštuma; bet kuri išilginė strypo simetrijos plokštuma yra svarbiausioji).
Maža to - kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų linijos atžvilgiu, lenkiamo elemento skerspjūvyje
dėl asimetriško tangentinių įtempimų pasiskirstymo gali atsirasti sukimo momentas. Kad jo nebūtų (kad
lenkimas būtų paprastasis), jėgų linija turi sutapti ne su bet kuria svarbiausiąja skerspjūvio ašimi, o su
ašimi, einančia per vadinamąjį lenkimo centrą. Asimetriško skerspjūvio lenkimo centras nesutampa su
skerspjūvio figūros svorio centru, ir šis nesutapimas ypač reikšmingas, kai lenkiamasis elementas yra
plonasienis.
Normalinių įtempimų pasiskirstymas lenkiamo strypo skerspjūvyje vaizduojamas plokštuma,
kurios sankirtos su skerspjūviu linija yra neutralioji linija σ=0. Neutralioji linija dalija skerspjūvį (o
neutralusis sluoksnis - visą strypą) į teigiamų normalinių įtempimų (tempiamąją) ir neigiamų normalinių
įtempimų (gniuždomąją) zonas (8.5 pav.). Ties neutraliąja linija (ties skerspjūvio svorio centru)
normaliniai įtempimai lygūs nuliui, kituose taškuose jų reikšmės proporcingos taško atstumui nuo
neutraliosios linijos, o jų didžiausios reikšmės yra skerspjūvio taškuose, kurie labiausiai nutolę nuo
neutraliosios linijos (taškuose su koordinatėmis y
max
ir y
min
). Jeigu lenkimo momentas teigiamas (M
x
>0),
tai
0
max max
> = y
I
M
x
x
σ , 0
min min
< = y
I
M
x
x
σ .

8.5 pav.
Jeigu sija pagaminta iš medžiagos, kuri gerai priešinasi gniuždymui ir beveik nelaiko tempimo
jėgų (pvz. tokia medžiaga yra betonas), būtina atidžiai žiūrėti, kuri sijos pusė yra tempiama, nes būtent ją
reikia sustiprinti armatūra, pajėgia priešintis ir tempimui. Gelžbetonio sijose darbo armatūra dedama
visada į tempiamąją zoną, gniuždomojoje zonoje būna dažniau tik pagalbiniai, montažiniai armatūros
virbai.
Dažnai sijų skerspjūviai būna simetriški ir neutraliosios linijos atžvilgiu, tada |y
min
|=y
max
ir

min
|=σ
max
. Kadangi santykis I
x
/|y|
max
=W
x
(atsparumo momentui), tai tokiu atveju maksimalūs normaliniai
įtempimai
x
x
W
M
=
max
σ . (8.5)
Kai sijos skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu ir jo centras nėra ties aukščio
viduriu (8.6 pav.), gniuždomojoje ir tempiamojoje zonoje ekstreminės įtempimų reikšmės nevienodos:
jeigu tempiamos zonos aukštis h
t
mažesnis už gniuždomos h
c
, tai |σ
min
|>σ
max
. Šiuo atveju tenka skaičiuoti
dvejopą atsparumo momentą - vienas jų (W
xt
) skirtas tempiamiesiems, maksimaliems įtempimams
skaičiuoti, kitas (W
xc
) gniuždomiesiems, minimaliems:
W
xt
=I
x
/h
t
, W
xc
=I
x
/h
c
,
o po to
xt
x
W
M
=
max
σ ,
xc
x
W
M
− =
min
σ . (8.6)

8.6 pav.
Kai tokia nesimetriško skerspjūvio sija pagaminta iš medžiagos, kuri nevienodai priešinasi
tempimo ir gniuždymo poveikiams, taip pat labai svarbu atidžiai nustatyti, kurioje pusėje yra tempiamoji,
kurioje gniuždomoji zona. Nuo to priklauso, kurie ekstreminiai įtempimai didesni - gniuždomieji ar
tempiamieji, ir kurioje zonoje didesnis irimo pavojus. Pavyzdžiui, betoninių sijų skerspjūviai turi būti taip
orientuoti, kad tempiamosios zonos aukštis būtų mažesnis už gniuždomosios (8.7 pav.), t.y. plačioji sijos
pusė turi būti tempiama, o ne atvirkščiai.
Formulė (8.4) buvo gauta grynojo lenkimo atvejui (kai nėra skersinės jėgos), tačiau ji priimtina ir
daugumai kitų praktinių paprastojo lenkimo atvejų. Nors dėl skersinės jėgos poveikio skerspjūviai kiek
išsikraipo, nebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė, bet normalinių įtempimų reikšmės nuo to paprastai
mažai tepakinta. Ši formulė bei iš jos gautos (8.5) ir (8.6) formulės nevartotinos tik tada, kai skersinė jėga
yra labai didelė, o lenkimo momentas labai mažas (kai deformavimui lemiamą įtaką turi būtent skersinė
jėga), pavyzdžiui, kai gana trumpą siją veikia labai didelės apkrovos jėgos. Tokį deformavimą tektų
nagrinėti sudėtingesniais tamprumo teorijos metodais.
Labai svarbu turėti tvirtus sijos normalinių įtempimų skaičiavimo įgūdžius, gerai mokėti nustatyti
ekstremines įtempimų reikšmes.

8.7 pav.
8.3. Tangentiniai įtempimai
Kai lenkiamo strypo (sijos) skerspjūvį veikia ne tik lenkimo momentas, bet ir skersinė jėga (kai
lenkimas nėra grynasis), įvairiuose skerspjūvio taškuose veikia ne tik normaliniai, bet ir tangentiniai
įtempimai. Dar daugiau - tangentinių įtempimų atsiranda ir išilginiuose sijos pjūviuose (veikia šių
įtempimų dualumo dėsnis!).
Jeigu apsiribosime sijomis, kurių skerspjūviai siauri (plotis daug mažesnis už aukštį, b<<h),
galėsime padaryti dvi prielaidas:
• tangentiniai įtempimai visame skerspjūvyje yra lygiagrečiai skersinei jėgai, τ||Q;
• tangentinių įtempimų reikšmės yra vienodos per visą skerspjūvio plotį, τ=const
b
(tai
nereiškia, kad šie įtempimai nekinta per skerspjūvio aukštį).
Padarę tokias prielaidas, gauname formulę tangentiniam įtempimui bet kuriame sijos skerspjūvio
taške k skaičiuoti (8.8 pav.):
k
k
k
Ib
S Q
= τ . (8.7)
Šioje formulėje du dydžiai nepriklauso nuo taško k padėties - tai skerspjūvyje veikianti skersinė
jėga Q (pagal 8.8 pav. - Q
y
) ir viso skerspjūvio ploto inercijos momentas I neutraliosios linijos atžvilgiu
(I
x
). Tačiau kiti du dydžiai nuo nagrinėjamo taško padėties priklauso: b
k
- materialusis skerspjūvio plotis
ties tuo tašku (matuojamas kryptimi, statmena jėgų linijai) ir S
k
- skerspjūvio dalies, esančios į vieną pusę
nuo tiesės, nubrėžtos per tašką k (lygiagrečios neutraliajai linijai), statinis momentas neutraliosios linijos
atžvilgiu. Kadangi tangentinio įtempimo ženklas visada sutampa su skersinės jėgos ženklu, tai statinis
momentas S
k
į formulę įrašomas absoliutiniu didumu.
Kadangi dažnai tenka nagrinėti kirpimo jėgas, veikiančias išilginiuose sluoksniuose, naudinga
turėti formule išreikštą šių išilginių kirpimo jėgų intensyvumą (8.8 pav.):
I
S Q
b q
k
k k
= = τ , (8.8)
čia simbolių prasmė ta pati, kaip ir (8.7) formulėje. Formulę (8.7) pirmasis 1855 m. gavo rusų inžinierius
ir mokslininkas D. Žuravskis, todėl ta formulė dažnai vadinama Žuravskio formule, o jo padaryta
prielaida apie tangentinių įtempimų vienodumą per visą plotį - Žuravskio hipoteze.
Formulėms (8.7) ir (8.8) gauti nagrinėjome labai trumpą (dz ilgio) sijos elementą, išpjautą iš sijos
dviem skerspjūviais ir vienu horizontaliu pjūviu.

8.8 pav.
Tangentiniam įtempimui sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti taikytinas toks algoritmas:
• per skerspjūvio svorio centrą nubrėžiame neutraliąją liniją, kuri yra statmena jėgų linijai
(skersinės jėgos Q krypčiai);
• apskaičiuojame viso skerspjūvio inercijos momentą I neutraliosios linijos atžvilgiu;
• per nagrinėjamąjį tašką k nubrėžiame tiesę, lygiagretę neutraliajai linijai;
• nustatome materialųjį skerspjūvio plotį b
k
ties tašku k (materialųjį nubrėžtos per tą tašką
tiesės ilgį; žr. 8.9 pav.);
• apskaičiuojame atkirstos tiese skerspjūvio dalies statinį momentą S
k
skerspjūvio neutraliosios
linijos atžvilgiu (pasirenkame tą dalį, kurios S
k
lengviau skaičiuoti);
• pagal (8.7) formulę apskaičiuojame tangentinio įtempimo τ
k
reikšmę.

8.9 pav.
Kintant taško k vietai sijos skerspjūvyje, tangentinio įtempimo reikšmė kinta priklausomai nuo
santykio |S
k
|/b
k
, o šis santykis priklauso nuo taško k koordinatės y
k
. Maksimali įtempimo reikšmė yra ten,
kur šis santykis didžiausias:
max
max








=
k
k
b
S
I
Q
τ . (8.9)
Dažniausiai (išskyrus retas skerspjūvių formas, panašias į rombą su įstrižaine, statmena skersinės jėgos
krypčiai) tas maksimumas yra ties neutraliąja linija (būtent čia visada yra maksimali |S
k
| reikšmė).
Pavyzdžiui, stačiakampio skerspjūvio sijoje maksimalus tangentinis įtempimas (ties neutraliąja linija) yra
A
Q
2
3
max
= τ , (8.10)
skritulinio skerspjūvio -
A
Q
3
4
max
= τ , (8.11)
t.y. maksimalus įtempimas čia yra 1,50 ar 1,33 karto didesnis už vidutinę skerspjūvyje veikiančių
tangentinių įtempimų reikšmę. Kitokios formos skerspjūviams tenka apskaičiuoti |S
k
|
max
, kuris visada yra
pusės skerspjūvio (t.y. skerspjūvio dalies, esančios į vieną pusę nuo neutraliosios linijos) statinis
momentas neutraliosios linijos atžvilgiu. Standartinių profilių lentelėse dažnai yra skiltis su būtent šiomis
statinio momento reikšmėmis.
Ir nepamirškime, kad (8.7) ir (8.8) formulės tinka tik siauriems skerspjūviams, kuriems galioja
prielaida apie visų tangentinių įtempimų lygiagretumą skersinei jėgai. O ši prielaida, deja, nėra visada
patikima.
8.4. Svarbiausieji įtempimai ir įtempimų būvis
Grynojo lenkimo atveju skerspjūviuose nėra tangentinių įtempimų, taigi skerspjūvių plokštumos
yra svarbiausiosios plokštumos, o jose veikiantieji normaliniai įtempimai σ=σ
z
- svarbiausieji įtempimai.
Kitose (statmenose skerspjūviui, išilginėse) svarbiausiosiose plokštumose nėra jokių įtempimų (σ
y

x
=0),
nes daroma prielaida, kad sluoksniai vienas kito nespaudžia. Išvada - bet kuriame sijos taške iš trijų
galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tėra vienas (σ
1

z
>0 arba σ
3

z
<0), įtempimų būvis visur
vienašis.
Kitais paprastojo lenkimo atvejais (kai Q≠0) skerspjūviuose veikia ir normaliniai, ir tangentiniai
įtempimai. Tačiau išilginėse plokštumose, lygiagrečiose jėgų plokštumai, nėra tangentinių įtempimų, taigi
šios plokštumos yra svarbiausiosios. Jeigu jose veiktų normaliniai įtempimai, jie būtų svarbiausieji.
Kadangi šios krypties (statmenos jėgų plokštumai) normalinių įtempimų nėra, nelygių nuliui
svarbiausiųjų įtempimų begali būti ne daugiau kaip du (plokštumose, statmenose jėgų plokštumai). Taigi
įtempimų būvis paprastojo lenkimo atveju gali būti tik vienasis arba dviašis, negali būti triašis.
Ties kraštiniais sijos sluoksniais skerspjūvyje tangentinių įtempimų nėra, veikia tik normaliniai
įtempimai: šie sluoksniai tik tempiami arba tik gniuždomi, įtempimų būvis vienašis:
σ
1

max
>0, σ
3

3
=0 (8.10 pav., 1)
arba
σ
1

2
=0, σ
3

min
<0 (8.10 pav., 2)

8.10 pav.
Ties neutraliuoju sluoksniu (8.10 pav., 3) normaliniai įtempimai skerspjūvyje lygūs nuliui, o
tangentinių įtempimų reikšmė dažnai yra maksimali. Šis grynosios šlyties atvejis (σ
z

y
=0, τ≠0) yra
ypatingas dviašis įtempimų būvis, ir svarbiausieji įtempimai prilygsta čia veikiančių tangentinių įtempimų
reikšmei:
σ
1
=τ, σ
3
=-τ, σ
2
=0,
o svarbiausiosios plokštumos sudaro 45° kampą su skerspjūvių plokštumomis (žr. 4.2 poskyrį). Kituose
sijos skerspjūvių taškuose įtempimų būvis taip pat dviašis, nes juose veikia ir normaliniai, ir tangentiniai
įtempimai. Nuo šių įtempimų reikšmių priklauso svarbiausiųjų įtempimų reikšmės ir kryptys. Panaudoję
(4.17) formulę, įrašę į ją reikšmes σ
y
=0, σ
z
=σ, τ
yz
=τ, nustatome, kad paprastojo lenkimo atveju
svarbiausieji įtempimai
( )
2 2
3 , 1
4
2
1
τ σ σ σ + ± = (8.11)

2
=0). Svarbiausiųjų įtempimų σ
1
ir σ
3
kryptys, taigi ir svarbiausiųjų plokštumų padėtis nustatoma
formule, gauta iš (4.18) formulės:
σ
τ
β
2
2 = tg . (8.12)
Nuosekliai sujungę gretimų taškų svarbiausiųjų įtempimų kryptis, gautume vadinamąsias
svarbiausiųjų įtempimų trajektorijas (8.11 paveikslėlyje ištisinėmis linijomis išbrėžtos maksimalių
įtempimų σ
1
trajektorijos, brūkšninėmis - minimalių σ
3
). Šios trajektorijos vaizdžiai rodo ekstremaliųjų
įtempimų kryptis ir padeda konstruoti lenkiamąjį elementą. Pavyzdžiui, gelžbetonio sijose dedama
alkūninė armatūra dažnai nukreipiama palei σ
1
trajektorijas (kad padėtų betonui priešintis didžiausiems
tempiamiesiems įtempimams, 8.12 pav.), o aukštų metalinių sijų sieneles reikėtų standinti įstrižomis
briaunomis, lygiagretėmis σ
3
trajektorijoms (kad dėl gniuždomųjų įtempimų nekluptų; kadangi keblu
tokias įstrižas sąstandas padaryti, dažniau jos daromos statmenos sijos ašiai).

8.11 pav.

8.12 pav.
8.5. Sijų stiprumas
Stiprumas turi būti garantuotas kiekviename sijos taške, o stiprumo sąlygos išraiška priklauso nuo
įtempimų būvio ties tuo tašku. Nors beveik ties visais sijos taškais įtempimų būvis dviašis, daugeliu
praktiškų atvejų lemiamas yra kraštinių sijos sluoksnių stiprumas, o čia įtempimų būvis vienašis ir
stiprumo sąlyga reiškia normalinių įtempimų apribojimą medžiagos stiprumo rodikliu - projektiniu
stipriu:
σ
max
≤R
t

tempiamojo sluoksnio (8.10 pav., 1) arba

min
|≤R
c

gniuždomojo sluoksnio (8.10 pav., 2). Įrašę ekstreminių normalinių įtempimų reikšmes iš (8.5) ir (8.6)
formulių, gauname plačiausiai naudojamas lenkiamo strypo (sijos) stiprumo sąlygas:
t
R
W
M
≤ =
max
σ , (8.13)
kai skerspjūvis simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu (W=W
t
=W
c
; čia paprastai R=R
t
, nes dažniausiai
R
t
≤R
c
), ir
t
t
R
W
M
≤ =
max
σ , (8.14)
bei
c
c
R
W
M
≤ =
min
σ , (8.15)
kai W
t
≠W
c
. Šiose stiprumo sąlygose yra praleisti lenkimo momentų ir atsparumo momentų simbolių
indeksai, nurodantieji skerspjūvio ašį (x, y): suprantama, kad prie abiejų simbolių indeksai turi būti
vienodi (jeigu sijoje veikia lenkimo momentai x ašies atžvilgiu, tai ir atsparumo momentas nustatomas x
ašies atžvilgiu). Šiose sąlygose praleisti ir papildomi koeficientai, kuriais patikslinami konkrečių
konstrukcijų stiprumo reikalavimai (galime tarti, kad čia, šiame vadovėlyje, šie koeficientai laikomi esą
lygūs vienetui).
Stiprumo sąlyga (8.13), kaip ir analogiškos (8.14) bei (8.15), susieja tris dydžius. Kai du iš jų
žinomi, trečiąjį galima nustatyti. Kai žinome sijos skerspjūvio atsparumo momentą W ir medžiagos stiprį
R, galime rasti, kokio didumo lenkimo momentą M tas skerspjūvis gali atlaikyti (t.y. galime išspręsti
laikomosios galios nustatymo uždavinį). Svarbiausias yra projektinis stiprumo uždavinys - kai pagal
žinomą apkrovą (lenkimo momentą M) ir numatomą medžiagos stiprį R nustatome, kokio skerspjūvio turi
būti sija (koks turi būti jo atsparumo momentas W).
Nėra reikalo stiprumo sąlygą (8.13) tikrinti visuose skerspjūviuose, kai jie vienodi (kai visa sija
vienodo skerspjūvio), pakanka garantuoti stiprumą toje vietoje, kur lenkimo momentas ekstrėminis. Todėl
dažniausiai sijos stiprumo sąlyga reiškiama taip:
R
W
M

max
. (8.16)
Kai skerspjūvis nėra per visą sijos ilgį vienodas, taip pat kai jis nėra simetriškas neutraliosios
linijos atžvilgiu, o ypač kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (R
t
≠R
c
), vienos
sąlygos nepakanka, tenka nustatyti visus kraštinius pavojinguosius sijos taškus ir visur garantuoti
reikiamą stiprumo atsargą.
Nors dažniausiai visos sijos stiprumą lemia kraštinių sluoksnių normaliniai įtempimai, vis dėlto
nereikia pamiršti ir tangentinių įtempimų. Reikia tikrinti sijos kerpamąjį stiprumą neutraliajame
sluoksnyje arba arti jo, nes būtent čia tangentiniai įtempimai didžiausi. Stiprumo sąlyga apriboja
tangentinių įtempimų didumą medžiagos šlyties projektiniu stipriu R
s
:
|τ|≤R
s
. (8.17)
Pačiame sijos skerspjūvyje ši sąlyga vargu ar gali būti pažeista (nes paprastai tangentiniai
įtempimai skerspjūvyje yra daug mažesni už normalinius). Tačiau nepamirština, kad pagal tangentinių
įtempimų dualumo dėsnį tokio pat didumo (τ’=τ) įtempimai veikia statmenose plokštumose, t.y.
išilginėse sijos plokštumose, tarp sijos sluoksnių (8.13 pav.).

8.13 pav.
Jeigu išilginiai sluoksniai silpniau sukibę ir šlyčiai (kirpimui, skėlimui) mažiau priešinasi, jie gali
atplyšti, atskilti vienas nuo kito; būtent ir čia slypi sijos suirimo pavojus. Pavyzdžiui, medinė sija gali
suirti kaip tik dėl to, kad, neatlaikiusi išilginiuose sluoksniuose tangentinių įtempimų, supleišėja, sueižėja
(8.14 pav.). Dar svarbiau šių išilginių sluoksnių tangentinių įtempimų poveikį tikrinti, kai sija sudėtinė -
sudaryta iš išilginių suklijuotų ar kitaip sujungtų dalių. Tokių sijų stiprumo skaičiavimą nagrinėsime
vėlia.

8.14 pav.
Daugumai skerspjūvio taškų (tokių kaip 8.10 pav., 4 ir 5) tenka stiprumo sąlygomis apriboti
bendrą abiejų įtempimų - ir normalinių, ir tangentinių - poveikį. Tai daryti įmanoma tik remiantis kuria
nors irimo ar plastiškumo hipoteze (žr. 5.4 poskyrį). Kadangi sijos dažniausiai gaminamos iš pakankamai
plastiškų (netrapių) medžiagų, paprastai taikomos plastiškumo hipotezės. Pavyzdžiui, pagal didžiausių
tangentinių įtempimų hipotezę, pasinaudojus lenkiamo elemento svarbiausiųjų įtempimų σ
1
ir σ
3

išraiškomis (8.11), sijos stiprumo sąlyga parašoma tokia:
R ≤ +
2 2
4τ σ , (8.18)
o pagal energetinę plastiškumo hipotezę
R ≤ +
2 2
3τ σ . (8.19)
Suprantamą, nereikia šitokių stiprumo sąlygų rašyti visiems ar net daugumai sijos taškų, reikia tik
aptikti vieną ar kelis pavojingiausius taškus.
Visų pirma reikia nustatyti skerspjūvį, kuriame veikia nemažas lenkimo momentas ir nemaža
skersinė jėga. Mat, skerspjūvyje su ekstremine lenkimo momento reikšme dažniausiai skersinė jėga lygi
nuliui, o ten, kur skersinė jėga didžiausia (pavyzdžiui, prie sijos atramų) dažnai lenkimo momentas
nulinis. Todėl ir tenka nagrinėti drauge abiejų įrąžų diagramas, ieškant pavojingiausio šių įrąžų derinio
(kartais įtartinais gali būti keli skerspjūviai, jų visų stiprumo sąlygos ir rašytinos).
Kai jau pasirinktas skerspjūvis, jame ieškoma pavojingiausio taško, t.y. taško su pavojingiausiu
įtempimų σ ir τ deriniu, su didžiausia įtempimų funkcijos reikšme. Normalinių įtempimų ekstreminės
reikšmės visada yra kraštiniuose skerspjūvio taškuose, tačiau čia tangentiniai įtempimai lygūs nuliui, o
ten, kur didžiausi tangentiniai įtempimai (ties neutraliąja linija), visada σ=0. Tuo tarpu stiprumo sąlygą
rašyti reikia tokiam taškui, kuriame nemažos yra ir normalinių, ir tangentinių įtempimų reikšmės. Toks
taškas, pavyzdžiui, dvitėjame skerspjūvyje yra sienelės pakraštyje, prie pat lentynos: čia σ reikšmė yra
artima ekstreminei reikšmei, o τ taip pat nemažas.
8.6. Racionalios formos sijos
Lenkiamo elemento (sijos) formą apibrėžia jo skerspjūviai - tų skerspjūvių pavidalas ir dėsnis,
pagal kurį skerspjūviai kinta (jeigu kinta) išilgai sijos ašies. Kuo sija plonesnė (kuo mažiau medžiagos
sunaudojama jai), tuo ji racionalesnė - žinoma, jeigu jos patikimumas yra pakankamas. Čia nagrinėdami
sijos racionalumą, kreipsime dėmesį tiktai į stiprumo sąlygą (nepaisysime standumo reikalavimų).
Stiprumo sąlygoje (8.13) nuo sijos skerspjūvio formos priklauso geometrinis rodiklis - atsparumo
momentas W. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo mažesni ekstreminiai normaliniai įtempimai, tuo didesnė
stiprumo atsarga. Taigi, skerspjūvio formos racionalumas yra tiesiog proporcingas atsparumo momento W
reikšmei. Kita vertus, kuo didesnis skerspjūvio plotas, tuo daugiau medžiagos reikia sijai padaryti, tuo
mažiau sija ekonomiška, tuo mažiau racionali. Taigi, sijos skerspjūvio racionalumas yra atvirkščiai
proporcingas ploto A reikšmei. Galutinė išvada:
sijos skerspjūvio formos racionalumas yra proporcingas dviejų skerspjūvio geometrinių rodiklių
- atsparumo momento ir ploto - santykiui
A
W
= ξ . (8.20)
Šis santykis, skerspjūvio racionalumo koeficientas ξ yra tuo didesnis, kuo skerspjūvio plotas
daugiau atitolęs nuo neutraliosios linijos. 8.15 paveikslėlyje įvairios formos skerspjūviai, kurių visų plotai
vienodi, išrikiuoti tokia eile, kad iš kairės į dešinę jų atsparumo momentai, o tuo pačiu ir racionalumo
koeficientai ξ didėja (jie lyginami su 8.16 pav. kvadratinio skerspjūvio koeficientu ξ=ξ
0
). Šios eilės
pabaigoje nubraižytas idealios formos lenkiamo elemento skerspjūvis jo tempiamoje zonoje, supleišėjus
betonui, lieka dirbti tik plieno armatūra, kurios skerspjūvio plotas A
t
, o gniuždomojoje tebelaiko ir
betonas (brėžinyje jo darbinis plotas A
c
užbrūkšniuotas). Dažniausiai sijos daromos vienodo skerspjūvio
per visą ilgį, nors būtent tokio skerspjūvio reikia tik pačioje pavojingiausioje sijos vietoje, kitur
skerspjūvis galėtų būti silpnesnis, mažesnis. Taigi, sija būtų racionalesnė (būtų mažesnio tūrio), jeigu jos
skerspjūvis visur būtų tik toks, kokio reikia stiprumui ties ta vieta garantuoti. Jeigu stiprumo sąlyga
paprasčiausia, tai reikėtų ją kiekviename skerspjūvyje patenkinti lygybės pavidalu, be jokio pertekliaus:
( )
( )
R
z W
z M
= =
max
σ ,
arba
( )
( )
R
z M
z W = . (8.21)
Tenkinančios šią sąlygą sijos vadinamos vienodo stiprumo sijomis. Matome, kad tokių sijų bet
kurio skerspjūvio atsparumo momentas turi būti proporcingas skerspjūvyje veikiančiam lenkimo
momentui. Reikia nepamiršti, kad čia racionalumas nustatomas tik pagal sijos tūrį (arba svorį),
neatsižvelgiant į išlaidas, susijusias su tokios sudėtingesnės formos sijos gamyba (sutaupyta medžiaga ne
visada kompensuoja padidėjusias gamybos išlaidas).

8.15 pav.

8.16 pav.
Stačiakampio skerspjūvio vienodo stiprumo siją nagrinėti lengviausia. Jeigu sijos skerspjūvis
stačiakampis, tai jo atsparumo momentas W(z)=b(z)⋅h
2
(z)/6. Nagrinėsime du šio rodiklio dėsningo kitimo
variantus: 1) kai b(z)=const=b ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio aukštis; 2) kai h(z)=const=h ir kinta
tik stačiakampio skerspjūvio plotis.
Pirmojo dėsningumo atveju iš (8.21) lygybes gauname
( )
( )
R
z M
z bh
=
6
2
,
arba
( )
( )
bR
z M
z h
6
= .
Taigi skerspjūvio aukštis tuo didesnis, kuo didesnis ties tuo skerspjūviu, lenkimo momentas (nors
ta priklausomybė ir nereiškia tiesioginio proporcingumo). Tokiu būdu racionalizuota dviatramė sija
parodyta 8.17 paveikslėlyje. Ties atramomis sijos aukštis h(z) turėtų artėti į nulį, tokie nusmailinti sijos
galai suirtų dėl nemažos skersinės jėgos todėl tenka juos pastorinti, remiantis stiprumo sąlygomis (8.17),
(8.18) ar (8.19), įskaitančiomis per tangentinius įtempimus ir skersines jėgas. Punktyru brėžinyje parodyta
“sutaupytoji” sijos tūrio dalis.

8.17 pav.
Kartais, vengiant sudėtingos kreivinės formos, sijos daromos laiptuotos, iš dalies patenkinus
racionalumo reikalavimą ir priartėjus prie idealios vienodo stiprumo sijos formos (kaip, pavyzdžiui, 8.18
pav., a). Tokį laiptuotą skerspjūvių kitimą realizuoti ypač patogu, formuojant iš lakštų metalinę (varžtais
ar virintinėmis siūlėmis sujungtą) siją (8.18 pav., b).

8.18 pav.
Antrojo dėsningumo atveju iš tos pačios (8.21) lygybės gauname
( ) ( ) ( ) z M a z M
R h
z b = =
2
6
.
Čia skerspjūvio plotis yra tiesiog proporcingas lenkimo momento reikšmei (jos absoliutiniam
didumui). Tokiu būdu sukurta racionali sija parodyta 8.19 paveikslėlyje, a. Pastorinimo ties sijos galais
priežastis ta pati, kaip ir 8.17 paveikslėlio pavyzdyje.

8.19 pav.
Taip sukonstruotą vienodo aukščio siją galėtume suraižyti išilginėmis vienodo pločio juostomis ir
tas juostas sudėlioti vieną ant kitos, kaip parodyta 8.19 paveikslėliu, b. Jeigu tos juostos nesuklijuotos,
dirba atskirai, tai tokios sluoksninės sijos ir įtempimai, ir deformacijos yra tokie pat, kaip vienodo
stiprumo sijos iš 8.19 paveikslėlio, a. Taip pagaminta sija primena lingių konstrukciją (lingės būtent
tokios - racionalaus, vienodo stiprumo - daromos ne dėl medžiagos taupymo, o dėl to, kad jų standumas
nebūtų per didelis, kad jos kuo daugiau išlinkdamos amortizuotų smūginę apkrovą).
8.7. Sudėtinės sijos
Sijas tenka daryti ir sudėtas iš kelių išilginių dalių, sujungtų klijais, varžtais ir kitais būdais (8.20
pav.). Kai kada tos dalys būna iš skirtingų medžiagų (tai vadinamosios kompozitinės sijos).
Panagrinėsime tokių sudėtinių sijų skaičiavimą.
Svarbiausias šių sijų skaičiavimo ypatumas yra tas, kad atsiranda papildoma būtinybė tikrinti tų
sudėtinių išilginių dalių jungties stiprumą. Mat, išilginėse plokštumose, lygiagretėse neutraliajam
sluoksniui, veikia tangentiniai įtempimai: tai 8.20 pav. nustatėme, remdamiesi tangentinių įtempimų
dualumo dėsniu, jau 8.3 poskyryje.

8.20 pav.
Kai išilginės sijos dalys viena su kita suklijuotos ištisai plokštumomis, lygiagretėmis neutraliajam
sluoksniui (pavyzdžiui, taip, kaip 8.20 paveikslėlyje parodytoji sija iš lentų), tai tangentiniai Įtempimai
būna pasiskirstę tolygiai visame klijų sluoksnio plotyje, todėl gali būti apskaičiuoti pagal (8.7) formulę.
Tada klijuotinės jungties stiprumo sąlyga yra analogiška sąlygai (8.17):
s
k
k
k
R
Ib
QS
≤ = τ , (8.22)
tik čia R
s
yra ne medienos, ne lentų, bet klijų kerpamasis projektinis stipris. Jeigu bent vienas klijų
sluoksnis sutampa su neutraliuoju sluoksniu, tai būtent šio sluoksnio stiprumas ir tikrinamas, nes jame
tangentiniai įtempimai yra didžiausi. Jeigu ties neutraliuoju sluoksniu tokios jungties nėra, tikrinamas
stiprumas to klijų sluoksnio, kuris yra arčiausiai neutraliojo sluoksnio.
Kai sijos išilginės dalys sujungtos kitaip, ne ištisine plokštuma, stiprumui tikrinti pravartu
apskaičiuoti jungties lygyje išilgai sijos veikiančią kirpimo jėgą Q
s
,
k
apimančią kurį nors sijos ilgio ruožą.
Jeigu tame ruože vienodas skerspjūvis ir vienoda skersinė jėga Q, tokia kirpimo jėga gaunama,
padauginus iš ruožo ilgio a kirpimo jėgų intensyvumą q
k
, nustatytą (8.8) formule:
a
I
S Q
Q
k
k s
=
,
. (8.23)
Ši jėga negali viršyti jungties laikomosios galios.
Jeigu, pavyzdžiui, sijos dalys sujungtos d skersmens varžtais, kurių kiekvienas yra kerpamas ne
vienu, bet k pjūvių, varžtų skaičius ruože yra n, varžtų kerpamasis projektinis stipris R
s
, tai varžtinės
jungties stiprumo sąlyga būtų tokia:
s
k
knR
d
a
I
QS
4
2
π
≤ . (8.24)
Iš šios sąlygos paprasta nustatyti dydį a/n, kuris rodo, kokiu atstumu turi būti išdėstyti varžtai. Beje,
varžtinę jungtį būtina patikrinti ir glemžimo atžvilgiu:
p
k
tdnR a
I
QS
≤ , (8.25,
čia t
d
- projektinis glemžiamasis plotas (t=Σt
i
), R
p
- glemžiamasis projektinis stipris.
Dera nepamiršti ir to, kad jungiamose varžtais (ar kniedėmis) sijos išilginėse dalyse yra
gręžiamos skylės, tuo susilpninami kai kurie sijos skerspjūviai. Todėl, tikrinant tokios sijos stiprumą
sąlyga (8.13), į ją reikia įrašyti susilpninto skerspjūvio geometrinį rodiklį W
nt
(neto atsparumo momentą,
apskaičiuotą atmetus skylių plotą).
Jeigu sijos išilginės dalys jungiamos kertinėmis, virintinėmis siūlėmis, kurių statinis h, jų metalo
kerpamasis projektinis stipris R
s
, bendras siūlių ilgis na (n - siūlių skaičius tikrinamame skerspjūvio
lygyje; dažniausiai n=2 arba n=1), tada šių siūlių pasipriešinimas kirpimui yra lygus 0,7⋅hnaR
s
ir stiprumo
sąlyga tokia:
s
k
hnR
I
QS
7 , 0 ≤ . (8.26)
Šiuo atveju iš stiprumo sąlygos galime nustatyti būtiną siūlės statinį (aukštį).
Kai sijos dalys pagamintos iš skirtingų medžiagų, normalinių įtempimų pasiskirstymas sijos
aukštyje nebėra tiesinis. Jeigu skirtingų medžiagų sluoksniai vienas su kitu gerai sukibę ir deformuojasi
drauge, tiesinis lieka išilginių deformacijų pasiskirstymo dėsnis, nes tebegalioja plokščiųjų pjūvių
hipotezė. Tuo tarpu normaliniai įtempimai, apskaičiuoti pagal Huko dėsnį su skirtingų medžiagų
skirtingais tamprumo moduliais, proporcingi toms deformacijoms tiktai tos pačios medžiagos zonoje.
Kiek kartų medžiagos tamprumo modulis didesnis, tiek kartų ir įtempimai didesni. Todėl ties skirtingų
medžiagų riba normalinių įtempimų diagramoje būna šuolis (8.21 pav.), o jeigu medžiagų išdėstymas
nėra simetriškas, tai paprastojo lenkimo atveju neutralioji linija nebeina per skerspjūvio svorio centrą,
pasislenka link tos sijos dalies, kurios tamprumo modulis didesnis (žr. 8.22 pav.).

8.21 pav.

8.22 pav.
Savotiška sudėtine sija galėtume laikyti ir siją, pagamintą iš vienos medžiagos, bet tokios, kurios
standumas (tamprumo modulis) nevienodas tempimo ir gniuždymo atveju (E
t
≠E
c
). Tokių medžiagų
esama: tai kai kurie plastikai, net ir betonai; dažniausiai E
t
<E
c
.
Kadangi lenkimo metu neutralusis sluoksnis atskiria tempiamąją sijos zoną nuo gniuždomosios,
tokios sijos standumas abipus neutraliojo sluoksnio skirtingas. Dėl to neutralioji linija neina per
skerspjūvio svorio centrą, o yra pasislinkusi link standesnės pusės (jeigu E
t
<E
c
, - link gniuždomųjų
sluoksnių). Nors lieka galioti plokščiųjų pjūvių hipotezė, nors išilginių deformacijų pasiskirstymas
tiesinis, normalinių Įtempimų diagrama nebėra tiesinė - ji lūžta ties neutraliąja linija (8.23 pav.).

8.23 pav.
8.8. Plonasienių sijų ypatumai
Plonasienių vadinamas strypas, kurio ilgis yra daug didesnis už skerspjūvio matmenis, o
skerspjūvio plotis bei aukštis daug (keliolika) kartų didesni už sienelių storį (8.24 pav.; čia L>>b, L>>h,
b>>t, h>>t).
Kai toks strypas naudojamas kaip sija, paprastojo lenkimo atveju normaliniai įtempimai gali būti
skaičiuojami taip, kaip aptarta 8.2 poskyryje, nes nuokrypos dėl skerspjūvio konfigūracijos, dėl sienelių
plonumo būna labai nedidelės (jas aptikti galima tamprumo teorijos metodais). Tačiau įsidėmėkite: tik
paprastojo lenkimo atveju! Jeigu sijoje atsiranda sukimo momentų, skerspjūviai labai išsikreivina,
nebegalima taikyti plokščiųjų pjūvių hipotezės, nebegalima remtis 8.2 poskyrio išvadomis. Įtempimai
tokiose (sukimą patiriančiose) sijose skaičiuojami pagal specialią plonasienių strypų teoriją.

8.24 pav.
Ypatingas yra tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienių sijų skerspjūviuose. Mat, 8.3
poskyryje šie įtempimai buvo nagrinėjami, padarius prielaidą, kad skerspjūvis yra siauras (b<<h). Šią
prielaidą atitinka tos plonasienės sijos skerspjūvio dalys, kurios yra ištįsusios apkrovos veikimo kryptimi
(jeigu apkrova vertikali - ji tinka vertikalioms skerspjūvio dalims, tokioms kaip dvi tėjo ar lovinio profilio
sienelė), bet tokia prielaida nedera prie skersų (horizontaliųjų) skerspjūvio dalių (prie lentynų). Šiose
horizontaliosiose juostose tangentinių įtempimų kryptys nebėra lygiagretės skersinei jėgai Q. Kai žinome
tangentinių įtempimų kryptį bent vienoje skerspjūvio dalyje, galime iškart nurodyti jų kryptį ir kitose
dalyse: tangentinių įtempimų kryptys visame plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro nuoseklius vientisus
srautus (8.25 pav.). Lentynos taške k veikiančius tangentinius įtempimus galime apskaičiuoti pagal tą
pačią (8.7) formulę
k
k
k
Ib
S Q
= τ ,
tik šiuo atveju skerspjūvio dalis atkertama linija, kuri eina per tašką k ir yra statmena lentynos ašiai (o ne
lygiagretė neutraliajai linijai). Taigi, nustatant S
k
ir b
k
, reikia remtis schema, parodyta 8.26 paveikslėlyje.

8.25 pav.

8.26 pav.
Taip skaičiuodami, gauname lentynos taške veikiančio tangentinio įtempimo komponentą,
lygiagretį lentynos ašiai. Yra dar ir statmenos krypties to įtempimo komponentas, tačiau jį sudėtinga
nustatyti (mūsų žinoma formulė netinka dėl didelio lentynos pločio); kadangi šis komponentas nedidelis,
mažareikšmis, paprastai jo nepaisoma.
Lentynoje tangentinių įtempimų didumas auga proporcingai nuo lentynos pakraščio link
skerspjūvio vidurio (nes b
k
=const, y
c
=const, A
k
yra proporcingas taško k atstumui nuo lentynos
pakraščio). Tangentinių įtempimų pasiskirstymas visame dvitėjiniame skerspjūvyje ir parodytas 8.27
paveikslėlyje.

8.27 pav.
Šitoks ypatingas tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro
naujų keblumų apibrėžti paprastojo lenkimo sąvokai. Taip atsitinka, kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų
veikimo linijos atžvilgiu (pavyzdžiui, lovinis skerspjūvis). Visi tangentiniai įtempimai, apskaičiuotieji
pagal (8.7) formulę, yra susiję tiktai su skersine jėga. Šių įtempimų atstojamosios Q*=Q pridėties taškas
nėra skerspjūvio svorio centras, nėra net sienelės centras, šis taškas K yra net į kitą pusę nuo sienelės (tai
lemia horizontaliuosius įtempimus atstojanti jėgų F
x
pora, 8.28 pav.). Jeigu apkrovos jėgų linija eitų per
tokio skerspjūvio svorio centrą C (8.29 pav., a), tada, kad nebūtų pažeista pusiausvyros sąlyga (ΣM
Z
=0),
skerspjūvyje būtinai turėtų veikti ne tik skersinė jėga Q (arba su ja susiję mums jau pažįstamu būdu
pasiskirstę įtempimai), bet dar ir sukimo momentas T (arba papildomi sudėtingai pasiskirstę tangentiniai
įtempimai). Šio sukimo momento didumas būtų toks, kad tenkintų minėtąją pusiausvyros sąlygą:
Q(x
0
+e)-T=0.

8.28 pav.

8.29 pav.
Tačiau atsiradęs sukimo momentas reikštų, kad sija deformuojama jau nebe paprastuoju lenkimu,
o dar ir sukama. O šio poskyrio pradžioje nurodėme, kad dėl tokio poveikio atsiranda skerspjūvių
deplanacija, darosi sudėtingas ir normalinių įtempimų nustatymas. Sudėtingai veikiamoje plonasienėje
sijoje (nepritaikytoje priešintis sukimui) gali atsirasti labai didelės deformacijos, dideli įtempimai, sija
gali net ir nuo nedidelės apkrovos prarasti reikiamą standumą ir. Kad to neatsitiktų, apkrovos jėgos turi
būti pridėtos ne ties skerspjūvio centru C, o ties tašku K (8.30 pav., a), būtent tik tuo atveju pusiausvyros
sąlygos tenkinamos be jokio sukimo momento, tokia sija nesusisuka, yra veikiama paprastojo lenkimo.
Realizuoti tokį apkrovimą įmanoma (8.30 pav., b).

8.30 pav.
Taškas K, ties kuriuo pridėjus apkrovą nesimetriško skerspjūvio sija patiria tik paprastąjį lenkimą
(be sukimo), yra vadinamas šlyties centru (arba kartais lenkimo centru).
Įsidėmėkite - jeigu norime išvengti nepageidaujamo sukamojo deformavimo, asimetriško
skerspjūvio siją turime apkrauti taip, kad jėgų linija eitų per šlyties centrą. O labiausiai rekomenduotina,
kai galima, iš viso vengti daryti asimetriško skerspjūvio sijas. Net iš lovinių profilių siją galima padaryti
simetrišką (8.31 pav.). nors ir ne tokią racionalią kaip dvitėjis.

8.31 pav.
Šlyties centras nesutampa su svorio centru ne tik plonasienių sijų skerspjūviuose, tačiau kituose (masyvesniuose)
nesimetriškuose skerspjūviuose šis nukrypimas gana nedidelis ir, svarbiausia, mažiau pavojingas (masyvesnis skerspjūvis geriau
priešinasi sukimui). Tačiau verta tai įsidėmėti ir dar kartą, dar tiksliau apibrėžti paprastojo lenkimo sąlygas, jau kartą išvardytas
8.2 poskyryje, atsakant į klausimą, ar gali būti paprastasis lenkimas, kai sijos skerspjūvis asimetriškas.
Šlyties centrą nesunku nustatyti, kai plonasienė sija sudaryta iš dviejų plonų juostų: tada šis centras yra abiejų
skerspjūvio dalių ašių sankirtos taškas (8.32 pav.).

8.32 pav.

Baigta 234psl.
9. SIJŲ DEFORMACIJOS IR POSLINKIAI
9.1. Deformacijos. Kreivis
Kadangi sijos (ar kito lenkiamo strypo) skerspjūviuose yra ir normalinių, ir tangentinių įtempimų,
tai yra ir juos lydinčių tiek linijinių, tiek ir kampinių (šlyties) deformacijų.
Tempiamo strypo geometrinius pokyčius labai aiškiai nusako viena - linijinė (išilginė)
deformacija: kuo daugiau strypas tempiamas, tuo labiau jis ištįsta, tuo didesnė yra jo išilginė deformacija
ε. Sukamo strypo deformavimosi intensyvumą panašiai nusako santykinis sąsūkis θ. Pravartu turėti
panašų dydį ir sijos (lenkiamo strypo) geometrinių pokyčių intensyvumui apibendrintai įvertinti. Toks
dydis galėtų būti laikomas apibendrintąja sijos deformacija. Kuo stipriau sija lenkiama, tuo labiau ji
išlinksta, tuo labiau padidėja jos kreivis. Išlinkusio strypo ašies kreivis ir yra apibendrintoji sijos ar kito
lenkiamo tiesaus strypo deformacija. Jo išraišką jau žinome, žr. (8.3):
( )
( )
( )
EI
z M
z
z − = =
ρ
χ
1
. (9.1)
Jeigu būtų lenkiamas ne tiesus, bet kreivas strypas, tai šia formule reiškiamas dydis χ atitiktų ne patį
strypo ašies kreivį, bet jau esamo (pradinio) kreivio prieaugį. Sandauga EI yra lenkiamasis (sijos)
skerspjūvio standis, analogiškas tempiamajam (2.4 posk.) arba sukamajam (7.5 posk.).
Greta šios apibendrintosios deformacijos, greta kreivio dažnai tenka nagrinėti atskirų sijos
sluoksnių išilgines deformacijas, kurias su kreiviu sieja geometrinis ryšys, žr. (8.1):
y χ ε − = . (9.2)
Kuo toliau nuo neutraliosios linijos yra nagrinėjamasis sluoksnis (kuo didesnė jo koordinatės y
reikšmė), tuo didesnė išilginė deformacija, t.y. tuo daugiau sluoksnis pailgėja arba (kai ε<0) sutrumpėja.
Tiek kreivis, tiek ir išilginė sluoksnių deformacija yra susiję su normaliniais įtempimais.
Tangentiniai įtempimai daugeliu praktiškų paprastojo lenkimo atvejų yra palyginti maži, todėl dažniausiai
nereikšminga yra ir dėl jų atsirandanti šlyties deformacija. Šlyties deformacijos įtaka kiek reikšmingesnė,
kai sija palyginti trumpa (kai jos ilgis mažiau kaip 10 kartų didesnis už skerspjūvio aukštį.
9.2. Poslinkiai: įlinkiai ir skerspjūvių posūkiai
Sijai linkstant, jos taškai pasislenka. Sijos išilginės ašies taškai pasislenka statmena ašiai
kryptimi, o skerspjūviai, pasilikdami (pagal plokščiųjų pjūvių hipotezę) statmeni ašiai, pasisuka (9.1
pav.). Taigi, pastebime dvejopus sijos poslinkius - linijinius ir kampinius.
Linijinis sijos skerspjūvio svorio centro poslinkis kryptimi, statmena sijos išilginei ašiai,
vadinamas įlinkiu.

9.1 pav.
Įlinkį, nustatomą skerspjūvio ašies y kryptimi, žymime raide v. Įlinkį laikome teigiamu, kai
skerspjūvio centras pasislenka teigiamos skerspjūvio ašies kryptimi (horizontalioje sijoje - žemyn, kaip
parodyta 9.1 paveikslėlyje). Deformuotoji sijos ašis dažnai vadinama įlinkių kreive.
Kampinis sijos skerspjūvio poslinkis, šio skerspjūvio pasisukimo apie neutraliąją liniją kampas
vadinamas skerspjūvio posūkiu arba deviacija.
Šį kampinį poslinkį žymime raide ϕ. Tokį pat kampą ϕ su pradine išilgine sijos ašimi sudaro ir
įlinkių kreivės liestinė ties nagrinėjamuoju skerspjūviu (9.1 pav.).
Įlinkiai ir posūkiai nagrinėjami koordinačių z - v sistemoje. Kadangi ši sistema yra kairinė (nuo
teigiamos abscisių z ašies link teigiamos ordinačių v ašies sukamasi ne prieš laikrodžio rodyklę, o
atvirkščiai), tai ir kampo ženklo taisyklė yra atvirkščia negu įprastoje dešininėje koordinačių sistemoje:
posūkis laikomas teigiamu, kai skerspjūvis pasisuka pagal laikrodžio rodyklę (9.2 pav.).

9.2 pav.
Nagrinėdami dviejų beveik gretimų (nutolusių atstumu dz) skerspjūvių poslinkius (9.3 pav.), labai
paprastai gauname diferencialinį ryšį tarp įlinkių ir skerspjūvio posūkių (kai dz labai mažas, galime teigti,
kad įlinkių kreivės liestinė sutampa su kreivės lanku):
ϕ ϕ ≈ = tg
dz
dv
, (9.3)
pastarasis tangento prilyginimas pačiam kampui įmanomas, nes, galiojant poslinkių mažumo prielaidai,
nagrinėjamieji kampai yra labai labai maži. Taigi, (9.3) priklausomybė reiškia, kad skerspjūvio posūkis
(deviacija) yra lygus įlinkio pirmajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį.

9.3 pav.
Kitą diferencialinį ryšį gauname, palyginę turimą kreivio išraišką (9.1) su matematinės analizės
teikiama linijos kreivio išraiška:
2 3
2
2
2
1














+
=
dz
dv
dz
v d
χ .
Kadangi įlinkių kreivės atveju dydis dv/dz=ϕ, palyginus su 1, yra labai mažas, jį galime atmesti,
tada pastarojo reiškinio vardiklis prilygsta vienetui, ir apytiksliai
2
2
dz
v d
= χ , (9.4)
sijos kreivis yra lygus įlinkio antrajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį.
Priklausomybės (9.3) ir (9.4) papildo rinkinį diferencialinių ryšių tarp lenkiamo strypo parametrų,
pradėtą 1.4 poskyrio formulėmis (1.2)-(1.4).
Suderinę priklausomybes (9.3), (9.4) su (9.1), (1.2), (1.3) ir (1.4), gauname ištisą diferencialinių
priklausomybių seką - nuo įlinkio iki apkrovos intensyvumo. Iš pradžių padauginame abi priklausomybės
(9.3) puses iš sijos skerspjūvio standžio EI
y
po to gautąjį reiškinį paeiliui diferencijuojame pagal išilginę
sijos ašį z - vieną kartą, antrą kartą, trečią:
.
,
,
,
2
2
3
3
4
4
2
2
3
3
2
2
q
dz
dQ
dz
M d
dz
d
EI
dz
v d
EI
Q
dz
dM
dz
d
EI
dz
v d
EI
M
dz
d
EI
dz
v d
EI
EI
dz
dv
EI
= − = − = =
− = − = =
− = =
=
ϕ
ϕ
ϕ
ϕ

Šios priklausomybės padeda nustatyti atskirų parametrų pasiskirstymo savybes (jų diagramų
savybes). Pavyzdžiui, panaudoję tą žinomą sąlygą, kad funkcijos ekstremumo vieta yra ten, kur funkcijos
pirmoji išvestinė prilygsta nuliui, galime konstatuoti, kad ekstremalus įlinkis yra ties ta vieta, kur
skerspjūvio posūkis ϕ=0, ekstremalus posūkis - kur M=0 ir t.t.
9.3. Įlinkių kreivės lygtis
Sulyginę kreivio išraiškas (9.4) ir (9.1), gauname
EI
z M
dz
v d ) (
2
2
− = ,
arba
) (
2
2
z M
dz
v d
EI − = . (9.5)
Šis reiškinys paprastai vadinamas apytiksle diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. Reikia
nepamiršti, kad funkcija M(z) retai kada yra viena ir ta pati visai sijai, visam lenkiamo strypo ilgiui.
Dažniausiai šios funkcijos išraiška tinka tik tam tikram sijos ilgio ruožui; perėjus į kitą ruožą, pakinta
funkcijos M(z) analitinė išraiška, taigi pakinta ir įlinkių kreivės lygtis. Todėl vienos sijos įlinkių kreivę
dažniausiai tenka aprašyti ne viena, o keliomis diferencialinėmis lygtimis, t.y. atskira lygtimi
kiekviename ruože.
Diferencialinė įlinkių kreivės lygtis yra paprasta, lengvai parašoma (šiokių tokių keblumų gali
sukelti tiktai lenkimo momento, kaip abscisės z funkcijos, išreiškimas). Tačiau praktiniams
skaičiavimams ji nėra paranki, geriau turėti ne diferencialinę lygtį. To norėdami, (9.5) lygtį
integruojame ir visų pirma gauname posūkių (deviacijų) lygtį:

+ − = = C dz z M
dz
dv
EI z EI ) ( ) ( ϕ . (9.6)
Antrą kartą integravę, gauname jau nediferencialinę įlinkių kreivės lygtį:
∫ ∫
+ + − = D Cz dz z M dz z EIv ) ( ) ( . (9.7)
Šiose lygtyse C ir D yra integravimo konstantos, kurių reikšmes nustatyti galima iš kraštinių sąlygų.
Dažniausiai pasitaikančios sijų įlinkių kreivių integravimo kraštinės sąlygos parodytos 9.4
paveikslėlyje. Jos pagrįstos atramų savybėmis (ties standžių įtvirtinimu skerspjūvis nėkiek nepasisuka,

a
=0; atramos neleidžia skerspjūviui pasislinkti, v
a
=0, v
i
=v
j
=0) ir sijos ašies tolydinumo savybe (abiejų
ruožų, L
1
ir L
2
, gretimi skerspjūviai ties ruožų sandūra pasislenka ir pasisuka vienodai, todėl iš skirtingų
dviem ruožams skirtų lygčių gautos įlinkių ir posūkių reikšmės ties ta sandūra turi būti lygios).

9.4 pav.
Lygtyje (9.7) yra dvi nežinomos integravimo konstantos. Jeigu sijoje yra n ruožų su skirtingomis
M(z) išraiškomis, tai įlinkių kreivės lygčių yra irgi n, o konstantų 2n. Tačiau, kaip matyti iš 9.4
paveikslėlio, kiekvienam ruožui galima parašyti po dvi kraštines sąlygas, iš viso 2n kraštinių sąlygų, t.y.
pakankamai sąlygų visoms integravimo konstantų reikšmėms nustatyti.
Įlinkių kreivės diferencialinių lygčių sudarymas ir integravimas atima nemaža laiko, todėl tokias
lygtis formuoti racionalu tik tada, kai reikia nagrinėti visą įlinkių kreivę arba kai tenka nustatinėti
daugelio sijos taškų įlinkius arba daugelio skerspjūvių posūkius.
9.4. Lenkiamo strypo potencinė energija
Lenkimo metu strype (ar strypinėje sistemoje) susikaupusi potencinė deformavimo energija gali
būti išreikšta įrąžomis (lenkimo momentais) arba deformacijomis (kreiviais) bei įlinkiais. Vienodo
skerspjūvio sijos ruožui, kuriame lenkimo momentas kinta pagal vieną funkciją, šios išraiškos tokios:

=
i
L
i
dz z M
EI
U
0
2
) (
2
1
, (9.8)
pakeitus M(z)=-EIχ(z)=-EId
2
v/dz
2
,
∫ ∫ 







= =
i i
L L
i
dz
dz
v d EI
dz
EI
U
0
2
2
2
0
2
2 2
χ . (9.9)
Kai tokių ruožų sijoje ne vienas (arba kai nagrinėjama sistema, susidedanti iš kelių lenkiamų
strypų), viso strypo (visos sistemos) potencinė deformavimo energija gaunama, susumavus visų ruožų
energiją:

=
i
i
U U . (9.10)
Nors (9.8) ir (9.9) formulės išreiškia tik grynojo lenkimo potencinę energiją, bet jomis galima
naudotis ir kitokio paprastojo lenkimo atvejais, nes skersinės jėgos dalis energijos dydyje dažniausiai yra
labai maža, galima jos nepaisyti.
Išskyrę lenkiamo strypo dz ilgio elementą, kurio abu galus veikia praktiškai to paties didumo
lenkimo momentai M, galime kampą tarp pasisukusių skerspjūvių išreikšti nepakitusio ašies (neutraliojo
sluoksnio) ilgio dz ir kreivio spindulio ρ santykiu. Suintegravę šią energiją visame strypo (sijos) ilgyje L
i
,
ir gauname (9.8) išraišką.
Skersinės jėgos įtakojamą potencinę energiją apskaičiuoti yra sudėtingiau. Tam nagrinėjamas
elementas, išpjautas keliomis plokštumomis iš sijos: elemento ilgis dz, storis dy, plotis b(y), jo padėtį
nusako atstumas y iki neutraliojo sluoksnio. Šio elemento plokštumose veikia tangentiniai įtempimai τ ir
τ’, sudarantys dvi jėgų poras. Šių jėgų didumas yra τb(y)y ir τ'b(y)dz. įtempimai τ atlieka darbą poslinkiu
γ
1
dz, įtempimai τ’ - poslinkiu γ
2
dy. Toliau apskaičiuojamas visas šį elementą deformuojant tangentinių
įtempimų atliktas darbas (ir tuo pačiu - sukaupta potencinė energija). Pasinaudojama Huko dėsniu šlyčiai.
O viso lenkiamo strypo potencinė energija, sukaupta dėl tangentinių įtempimų (skersinės jėgos) poveikio,
išreiškiama integravimu, pasinaudojant tangentinių įtempimų išraiška:
∫ ∫ ∫ ∫ ∫ ∫
= = = =
A L
k
L A L
dz
GA
Q
dA
y b
S
GI
dz Q
dA
G
dz dU U
2 ) ( 2 2
2
2
2
2
2 2
µ
τ
, (9.11)
čia koeficientas µ, kuriuo iškaitomas nevienodas tangentinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje,
priklauso tiktai nuo skerspjūvio formos ir matmenų:

=
max
min
) (
2
2
y
y
k
dy
y b
S
I
A
µ . (9.12)
Stačiakampio skerspjūvio µ=1,2, skritulinio skerspjūvio µ=10/9.
Kai kada yra nagrinėjama ir sijos pilnutinė potencinė energija Π, kuri susideda iš potencinės
deformavimo energijos U ir apkrovos jėgų F
i
potencinės energijos. Pastaroji energijos dalis yra neigiama,
nes, sijai grįžtant į pradinį būvį, apkrovos jėgos irgi grįždamos atlieka neigiamą darbą. Taigi,

=
− = Π
n
i
i i
v F U
1
, (9.13)
da v
i
- jėgos F
i
pridėties taško poslinkis jėgos veikimo kryptimi, o pasinaudodami (9.9) išraiška galime ir
energijos dalį U išreikšti poslinkiais.
Mechanikoje yra žinomas potencinės energijos stacionarumo principas, šiuo konkrečiu atveju -
sijos pilnutinės potencinės energijos minimumo principas, kuris teigia, kad
jeigu sija yra pusiausvira, tai visos sijos potencinė energija Π yra minimali.
Minimumo (stacionarumo) sąlygos gaunamos, prilyginus nuliui energijos Π dalines išvestines
pagal nežinomuosius poslinkius:
. ..., 2, 1, , 0 n i
v
i
= =
Π
ϑ
ϑ
(9.14)
Šio ekstreminio energetinio principo taikymą parodysime vėliau.
9.5. Sijų poslinkių skaičiavimo būdai
Sijų poslinkius (įlinkius ir skerspjūvių posūkius) apskaičiuoti tenka, kai sprendžiami sijų
standumo klausimai - pavyzdžiui, kai norima užtikrinti, kad sija, veikiama apkrovų, įlinks ne per daug.
Juos apskaičiuoti galima įvairiais būdais, Kai kuriuos jų čia:
Įlinkių kreivės lygties naudojimas. Kai jau turime lygtis, gautas diferencialinių lygčių integravimo
keliu (pagal 9.3 poskyrį), nustatyti bet kurio sijos taško įlinkį ar skerspjūvio posūkį nesunku - reikia
tiktai į tą lygtį įrašyti nagrinėjamo skerspjūvio koordinatę z. Jau minėjome,kad šis būdas racionalus
tik tais atvejais, kai reikia apskaičiuoti daugelio sijos skerspjūvių poslinkius.
Energetiniai poslinkių skaičiavimo būdai. Daug būdų yra pagrįsta energetiniais mechanikos
principais. Jie naudojami sudėtingų sistemų poslinkiams skaičiuoti ir nagrinėjami statybinės
mechanikos kurse. Pora paprastesnių būdų, pagrįstų potencinės deformavimo energijos savybe, mūsų
aptariami 9.6 poskyryje,
Moro formulės taikymas. Sijos poslinkis gali būti gana paprastai apskaičiuotas, pritaikius
vadinamąjį Moro integralą.
Grafiniai - analitiniai poslinkių skaičiavimo budai. Grafiniai būdai yra vaizdūs. Jų žinomas ne
vienas, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, įsigalėjus kompiuterinei skaičiavimo praktikai, tapo
primiršti.
Tipinių formulių taikymas. Daugeliui tipiškų apkrovos atvejų yra išvestos poslinkių skaičiavimo
formulės. Sumuodami pagal superpozicijos principą jų išraiškas, galime nustatyti poslinkius ir
sudėtingais apkrovos atvejais.
9.6. Energetiniai metodai
Potencinę deformavimo energiją panaudoti poslinkiams skaičiuoti ypač pravartu, kai pakanka
apytikslio sprendinio (o tikslų sprendinį gauti sunku arba išvis neįmanoma). Toks apytikslis energetinis
poslinkių skaičiavimo būdas yra Relėjaus-Rico metodas.
Relėjaus-Rico metodo algoritmas, skirtas sijų įlinkiams skaičiuoti, yra toks:
• Deformuojamos sijos įlinkių pasiskirstymo funkciją (įlinkių kreivės lygtį) aproksimuojame kokia
nors pasirinkta forma — tokia, kad į funkcija tenkintų Jlinkių kreivės kraštines sąlygas. Patogiausios
yra polinominės arba trigonometrinės funkcijos su keliais nežinomais koeficientais. Kuo daugiau
funkcijos narių ir koeficientų, tuo tikslesnis sprendinys gaunamas, bet, kai skaičiuojama ne
kompiuteriu, imama ne daugiau kaip du — trys nežinomi koeficientai.
• Tinkamai parinkę įlinkių funkciją, suradę jos antrąją išvestinę d
2
v/dz
2
, (9.9) ir (9.13) formulėmis
išreiškiame potencinę deformavimo energiją U ir sijos pilnutinę potencinę energiją











= Π
i i
L
v F dz
dz
v d EI i
0
2
2
2
2
, (9.15)
čia jėgų pridėties taškų (su žinomomis koordinatėmis z
i
) įlinkius v
i
išreiškiame taip pat pagal pasirinktąją
funkciją tais pačiais koeficientais a
i
.
• Taikydami potencinės energijos minimumo principą, prilyginame pagal (9.14) nuliui dalines
energijos funkcijos Π išvestines pagal kiekvieną koeficientą a
i
(nes šie koeficientai yra įlinkių
funkcijos parametrai). Iš tokiu būdu gautų n lygčių,randame visų koeficientų a
i
(i=1, 2, ... , n)
reikšmes.
• Įrašę koeficientų a
i
reikšmes į pasirinktąją įlinkių funkciją, pagal ją galime apskaičiuoti bet kurio
taško k (su konkrečia koordinate z
k
) įlinkį v
k
.
Relėjaus-Rico metodą galima naudoti ir statiškai neišsprendžiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti.
Remiantis šio metodo idėjomis, pastaruoju metu (atsiradus kompiuteriams) sukurtas baigtinių elementų
metodas, skirtas labai sudėtingoms konstrukcijoms skaičiuoti.
Kitas energetinis būdas poslinkiams skaičiuoti grindžiamas vadinamąja Kastiljano teorema:
tampraus kūno taško poslinkis pridėtos prie to taško išorinės jėgos kryptimi yra lygus kūno
potencinės deformavimo energijos dalinei išvestinei pagal tą jėgą:
i
i
F
v
ϑ
ϑΠ
= . (9.16)
Kai žinome pilnutinės potencinės energijos minimumo principą, Kastiljano teoremą įrodyti labai
paprasta: (9.16) formulė gaunama iš pilnutinės potencinės energijos, išreikštos (9.13) formule,
stacionarumo sąlygos (9.14). Norėdami šią teoremą įrodyti nepriklausomai, nagrinėjame bet kaip
apkrautą tamprų kūną. Jo deformavimo metu susikaupusi potencinė energija gali būti išreikšta apkrovos
jėgomis.
Kastiljano teorema suformuluota (ir įrodyta) bet kokiam deformavimo atvejui, ne tik lenkimui.
Reikia tiktai mokėti kiekvienu atveju potencinę deformavimo energiją išreikšti. Į tokius bendresnius šios
teoremos taikymo atvejus žvilgtersime vėlia, o šiame skyriuje, kalbame tik apie lenkimo poveikį.
Kai taikome Kastiljano teoremą sijos (ar lenkiamų strypų sistemos) poslinkiams skaičiuoti,
turime visų pirma išreikšti sijos (sistemos) deformavimo metu sukauptą potencinę energiją U pagal (9.8)
bei (9.10) formules, po to šią energijos išraišką diferencijuoti pagal jėgą, pridėtą ieškomo poslinkio
kryptimi. Jeigu sijoje tik vienas apkrovos ruožas, gauname:

=
L
i
i
dz
F
M
z M
EI
v
0
) (
1
ϑ
ϑ
. (9.17)
Jeigu ta kryptimi apkrovos jėgos nėra, tenka pridėti fiktyvią, menamą jėgą, kuri vėliau gautoje
poslinkio išraiškoje prilyginama nuliui.
9.7. Moro būdas
Pagal Moro būdą sijos poslinkis nustatomas, apskaičiavus tokį integralą:

=
L
i k i
dz M M
EI
v
0
1
, (9.18)
čia M
k
≡M
k
(z) — įlenkimo momentas, atsirandantis sijos ruože nuo tikrųjų apkrovų, M
i
≡M
i
(z) —
vienetinis lenkimo momentas, atsirandantis sijos ruože nuo vienetui lygios jėgos, pridėtos ieškomo
poslinkio teigiama kryptimi. Įsidėmėkite: jėga lygi bemačiam vienetui (o ne vienam niutonui ar pan.).
Ši formulė skirta grynajam lenkimui, bet tinka ir daugeliui kitų paprastojo lenkimo atvejų, nes
skersinės jėgos įtaka būna nedidelė.
Kai sijoje yra keletas (n) ruožų su skirtingomis M
k
išraiškomis (arba kai nagrinėjama kelių
lenkiamų strypų sistema), poslinkis gaunamas, susumavus integralus, parašytus visiems n ruožams:
( )


=
=
j
L
i kj
n
j j
i
dz M M
EI
v
0
1
1
. (9.19)
Moro būdas gali būti pagrįstas ir Kastiljano teorema.
Jeigu norime apskaičiuoti skerspjūvio posūkį (deviaciją), reikia panaudoti vienetinį lenkimo
momentą, gautą nuo vienetui lygios jėgų poros, pridėtos prie nagrinėjamojo skerspjūvio (vėl — lygios
vienetui, bemačiam vienetui!). Jėgų poros veikimo kryptis turi sutapti teigiamo posūkio kryptimi (o 9.2
poskyryje nustatėme, kad teigia posūkio kampas skaičiuojamas laikrodžio rodyklės sukimosi kryptimi).
Poslinkiai Moro būdu nesunkiai apskaičiuojami, kai apkrovos (taigi ir lenkimo momento M
k

išraiškos) nėra sudėtingos. Beje, Moro integralas būna taikomas ne tik lenkimo, bet ir kitiems poveikiams.
9.8. Grafinis-analitinis būdas
Kai apkrova sudėtingesnė, sudėtingesnės ir Moro integralų išraiškos, į jų skaičiavimą lengva
įvelti klaidų. Čia praverčia vienoks ar kitoks grafinis-analitinis būdas Moro integralams skaičiuoti. Čia
pasinaudosime tuo, kad Moro integralas ruože, kuriame vienetinis lenkimo momentas yra tiesinė funkcija,
gali būti išreikštas taip:
ic k
L
i k
M dz M M ω =

0
, (9.20)
t.y. lygus lenkimo momentų M
k
diagramos plotui ω
k
, padaugintam iš vienetinės diagramos M ordinatės
M
ic
, esančios ties ploto ω
k
svorio centru. Ši taisyklė kartais vadinama Vereščiagino taisykle.
Čia kalbama apie sijos (ar kito lenkiamo strypo) ruožą, kuriame vienetinis lenkimo momentas M
I

- yra tiesinė funkcija. Akivaizdu, kad nėra tokių ruožų, kur ši funkcija būtų netiesinė (kur M, diagrama
būtų parabolės ar kitos kreivės pavidalo), todėl formulė (9.20) tinka visiems sijos ruožams: reikia tik visą
siją tinkamai suskaidyti į ruožus, kad nė viename jų neliktų M
i
diagrama išreikšta keliomis tiesėmis
(laužte).
Kad būtų lengviau nustatyti diagramos M
k
ploto ω
k
dalių svorio centrus, patartina tą plotą
suskaidyti į gerai pažįstamas figūras — trikampius (gal ir stačiakampius) bei parabolių nuopjovas. Visas
aprašytojo būdo Moro integralui spręsti algoritmas yra toks:
• abi diagramas (M
i
ir M
k
) suskaidome į tokio ilgio ruožus, kad kiekviename ruože M
i
diagrama būtų
tiesinė (ne laužtė!);
• kiekviename ruože diagramos M
k
plotą ω
k
suskaidome į trikampius (kurių pagrindai yra šio ruožo
diagramos kraštinės ordinatės M
ka
ir M
kb
(9.5 pav.) ir, jeigu diagrama tame ruože parabolinė, —
parabolės nuopjovą;

9.5 pav.
• apskaičiuojame ploto ω
k
sudėtinių dalių ω
kj
dydžius; trikampės dalies
2
L M
ij
kj
= ω , (9.21)
(čia M
j
— kraštinė ruožo ordinatė, tapusi trikampio pagrindu, pavyzdžiui, 9.5 paveikslėlio diagramos
daliai ω
k2
tai būtų M
b
), parabolinės dalies
12
3
qL
kj
= ω , (9.22)
(čia q — apkrovos tame ruože intensyvumas); jeigu tarp sudėtinių dalių yra stačiakampis, jo ω
k2
=M
j
L,
tačiau patartina stačiakampiais nesinaudoti, nes dažniausiai dėl to pasidaro sudėtingesnis trikampių ploto
skaičiavimas, nebetinka (9.21) formulė;
į formules (9.21) ir (9.22) dydžiai M
j
ir q įeina su savo ženklais, todėl ploto dalys ω
kj
gali būti ir
neigiamos;
• nustatome kiekvienos ploto dalies ω
kj
svorio centro C
j
padėtį; jeigu buvome plotą suskaidę į
rekomenduotus trikampius ir parabolės nuopjovas, tai jų svorio centrų padėtys labai aiškios:
trikampių centrai yra per atstumą L/3 nuo trikampio pagrindo M
j
, parabolės nuopjovos — ruožo
vidury (žr. 9.5 pav.);
• ties kiekvienos ploto dalies svorio centru C
j
apskaičiuojame diagramos M
i
ordinatę M
icj
ties trikampio
centru ta ordinatė
3
2
ib ia
icj
M M
M
+
= , (9.23)
(čia M
ia
— ordinatė ties trikampio pagrindu M
a
, M
ib
— ties trikampio viršūne, pavyzdžiui, 9.5
paveikslėlio diagramos daliai ω
k2
ordinatės M
ia
ir M
ib
susikeistų vietomis); ties parabolės nuopjovos
centru (ruožo viduryje) ordinatė
2
ib ia
icj
M M
M
+
= , (9.24)
visos šios ordinatės taip pat gali būti ir teigiamos, ir neigiamos;
• atitinkamas diagramos plotų ω
kj
ir ordinačių M
icj
reikšmes dauginame ir sandaugas sudedame, tuo
būdu gaudami Moro integralo reikšmę, o padalydami šias sandaugas dar iš atitinkamų skerspjūvių
standžių (EI), pagal (9.19) formulę gauname ieškomą poslinkio reikšmę:
( )

=
=
n
j
j
icj kj
i
EI
M
v
1
ω
, (9.25)
jeigu visuose ruožuose skerspjūvių standžiai vienodi (EI=const), šį daliklį galima iškelti prieš sumos
ženklą (pirma sudėti, po to dalyti).
Ta pati (9.25) formulė tinka ir skerspjūvio posūkiui skaičiuoti — tiktai vienetinė diagrama turi
būti gauta nuo vienetinio apkrovos momento.
Grafinis-analitinis būdas ypač praverčia, kai sijos apkrova (ir tuo pačiu diagrama M
k
) sudėtinga
arba kai nagrinėjama ne sija, o sudėtingesnė lenkiamų strypų sistema. Pagaliau šis būdas tinka ir kitų
Įrąžų (ašinių jėgų, skersinių jėgų, sukimo momentų) veikiamiems strypams bei jų sistemoms nagrinėti,
atitinkamiems poslinkiams skaičiuoti (apie tai pakalbėsime vėlia). Tačiau vis dėlto daugiausia jis
taikomas būtent lenkiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti.
9.9. Tipinės sijų poslinkių formulės
Naudojantis bet kuriuo iš metodų, aprašytų 9.5-9.8 poskyriuose, galima ne tik apskaičiuoti
konkrečios sijos bet kurį poslinkį, bet ir gauti formules ypatingiems, tipiniams apkrovos atvejams.
Kai galioja superpozicijos principas, t.y. kai sija tampri ir įtempimai proporcingi deformacijoms,
o poslinkiai pakankamai maži, tipines formules galime pritaikyti ir labai sudėtingiems, nebe tipiniams
poslinkių skaičiavimo uždaviniams spręsti. Visą sijos apkrovą išskaidome į kelias dalines apkrovas, kurių
kiekviena atitinka tipinį apkrovos atvejį. Kurio nors ypatingo sijos skerspjūvio poslinkį (įlinkį ar posūkį)
apskaičiuojame iš pradžių nuo kiekvienos dalinės apkrovos (pritaikę tipinę formulę), o po to, sudėję visus
rezultatus, gauname poslinkį nuo visos apkrovos.
Ypatingaisiais sijos skerspjūviais (skerspjūviais, kurių poslinkiams skiriamos tipinės formulės)
paprastai laikomi:
gembinės sijos laisvasis galas,
dviatramės sijos tarpatramio vidurio skerspjūvis (įlinkiui skaičiuoti),
dviatramės sijos skerspjūviai ties atramomis (posūkiams skaičiuoti).
Būtent ties šiais skerspjūviais būna didžiausios (arba artimos didžiausioms) poslinkių reikšmės,
pagal jas galima spręsti sijos standumo klausimus. Šiems skerspjūviams skirtos ir tipinės formulės,
surašytos į 9.1 bei 9.2 lenteles.
9.1 lentelė
Gembinių sijų poslinkiai
Sijos apkrovimo schema (EI=const) Laisvo galo įlinkis v
k
Galinis skerspjūvio posūkis (deviacija ϕ
k
)

EI
FL
3
3

EI
FL
2
2


( )
EI
a L Fa
6
3
2


EI
Fa
2
2


( )
EI
a L a M
f
2
2 −

EI
a M
f


EI
qL
8
4

EI
qL
6
3


( )
EI
a L qa
24
4
3


EI
qa
6
3


( )
EI
a L a L q
24
4 3
4 3 4
+ −

( )
EI
a L q
6
3 3


9.2 lentelė
Dviatraminių sijų poslinkiai
Sijos apkrovimo schema (EI=const)
Trapatraminio vidurio
įlinkis v
k
Atraminių skerspjūvių posūkis (deviacijos)

EI
FL
48
3

EI
FL
i
2
2
= ϕ ,
i j
ϕ ϕ − =

( )
EI
a L Fa
48
4 3
2 2


( )
EIL
b L Fab
i
6
+
= ϕ ,
( )
EIL
a L Fab
j
6
+
− = ϕ

EI
qL
384
5
4

EI
qL
i
24
3
= ϕ ,
i j
ϕ ϕ − =

( )
EI
a L qa
96
2 3
2 2 2


( )
EIL
b L qa
i
24
2 2
+
= ϕ ,
( )
EIL
a L qa
j
24
2
2 2 2

− = ϕ

EI
L M
f
16
2

EI
L M
f
i
3
= ϕ ,
EI
L M
f
j
6
− = ϕ

( )
EI
a L M
f
16
4
2 2


( )
EIL
L b M
f
i
6
3
2 2

= ϕ ,
( )
EIL
a L M
f
j
6
3
2 2

= ϕ
Taikant tipines formules, svarbu be klaidų atsižvelgti į apkrovos kryptį: jeigu nagrinėjamos sijos
apkrova yra priešingos krypties, negu nurodytoji formulių lentelėje, tai formulės teikiamą poslinkio reikšmę
reikia imti su priešingu ženklu. Reikia įgusti ir racionaliai skaidyti apkrovą; šitokio poslinkių
skaičiavimo pavyzdžių pakankamai yra uždavinyne.
9.10. Sijų standumas
Apie sijų standumą sprendžiame iš jų deformacijų bei poslinkių didumo (kuo sija standesnė, tuo šie
parametrai mažesni). Žinome, kad šių parametrų reikšmės priklauso nuo medžiagos mechaninių savybių ir
nuo skerspjūvių inercijos momentų (nuo skerspjūvių standžių EI), o taip pat nuo sijos ilgio ir apkrovos
išdėstymo.
Sijos standumo sąlygos išreiškiamos nelygybėmis, kurios apriboja deformacijas:
u
ε ε ≤
max
, (9.26)
arba poslinkius, dažniausiai įlinkius:
u
v v ≤
max
, (9.27)
čia ε
u
ir v
u
— ribinės reikšmės, kurios nustatomos norminiais dokumentais priklausomai nuo konstrukcijos
paskirties. Vietoj pastarojo apribojimo praktiškai vartojamos nelygybės, apribojančios ypatingųjų sijos
taškų (gembinės sijos laisvojo galo, dviatramės sijos vidurio ir pan.) įlinkius v
*
, nes būtent šie iš anksto
žinomų taškų įlinkiai dažnai prilygsta maksimaliai reikšmei v
max
arba yra artimi jai. Dydis v
u
norminiuose
dokumentuose dažniausiai išreiškiamas sijos ilgio L (ar jos tarpatramio ilgio) tam tikra dalimi,
pavyzdžiui, v
u
=L/300.
Labai dažnai sprendžiame tikrinamąjį sijos standumo uždavinį: bet kuriuo šiame skyriuje aptartu
būdu apskaičiuojame ekstreminį (ar artimą jam) įlinkį arba ekstreminę deformaciją ir pažiūrime, ar gautoji
reikšmė tenkina (9.26) ar (9.27) sąlygą. Beje, maksimali linijinė deformacija yra sijos kraštiniame
sluoksnyje ties tuo skerspjūviu, kuriame veikia ekstreminis - (maksimalus, minimalus) lenkimo
momentas, taigi
t
extr
EW
M
E
= =
max
max
σ
ε , (9.28)
čia W
t
— to skerspjūvio atsparumo momentas, skirtas kraštiniam tempiamajam sluoksniui, skaičiuojamas
(6.31) formule. Kai skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu, reikia nagrinėti du
skerspjūvius — su M
max
ir M
min
.
Sijų ribinį būvį dažniausiai lemia stiprumo sąlygos, t.y. pakankamai stipri sija būna ir pakankamai
standi. Tačiau, kai vartojamos labai stiprios konstrukcinės medžiagos, lemiama projektavimo sąlyga gali
tapti standumo reikalavimas (juoba, kad plienu ir kitų konstrukcinių medžiagų tamprumo modulis
praktiškai nekinta, didinant jų stiprumo rodiklius). Tokiais atvejais tenka spręsti projektinį standumo
uždavinį.
Jeigu ribojama linijinė deformacija, tai iš (9.26) ir (9.28) sąlygų suformuojama tokia projektinė
standumo sąlyga
u
extr
t
E
M
W
ε
≥ . (9.29)
Kai ribojamas poslinkis v
*
, padauginę abi nelygybės (9.27) puses iš skerspjūvio standžio EI,
gauname tokią projektinę standumo sąlygą:
( )
u
Ev
EIv
I
*
≥ , (9.30)
čia suskliaustas dydis (EIv
*
) gali būti apskaičiuotas bet kuriuo poslinkių skaičiavimo būdu, dar nežinant
skerspjūvio standžio, o tą standį apskaičiuosime po to, kai pagal (9.30) sąlygą nustatysime, koks turi būti
sijos skerspjūvio inercijos momentas I.

11. SUDĖTINGASIS DEFORMAVIMAS
11.1. Įtempimai bet kuriame sudėtingai deformuojamo tiesaus strypo taške
Lig šiol nagrinėjome strypus, deformuojamus gana paprastai. Tie strypai apkrovų buvo veikiami
taip, kad jų skerspjūviuose būdavo tik kuri nors viena įrąža — ašinė jėga, skersinė jėga ar sukimo
momentas. Ir tiktai lenkimo atveju strypo (sijos) skerspjūvį veikė dvi įrąžos — lenkimo momentas ir
skersinė jėga (tačiau pastarosios įtaka normalinių įtempimų ir deformacijų reikšmėms dažniausiai
nedidelė ir nepaisoma). Bet dauguma strypų konstrukcijose yra deformuojami sudėtingiau, jų
skerspjūviuose veikia ne po vieną įrąžą, o po kelias. Pats sudėtingiausias atvejis — kai skerspjūvyje
veikia visos šešios įrąžos.
Kai kada ir palyginti paprastai apkrautas strypas deformuojasi sudėtingai. Pavyzdžiui, 11.1
paveikslėlyje parodyti strypai, kurių apkrovos jėgos veikia vienoje plokštumoje, yra statmenos strypo
ašiai ir kerta ašį, tačiau netenkinama vienintelė paprastojo lenkimo sąlyga — apkrovos jėgų plokštuma
nėra svarbiausioji inercijos plokštuma (vadinamasis įstrižojo lenkimo atvejis). Taip apkrauto strypo
belinkdama nepasilieka pradinėje jėgų plokštumoje (kaip paprastojo lenkimo atveju), strypas išlinksta
sudėtingiau. Prieš pradeda nagrinėti tokio strypo įtempimus bei deformacijas, reikia apkrovas suskaidyti į
komponentus, kurie veikia svarbiausiosiose plokštumose. Kitas paprasto apkrovimo pavyzdys parodytas
11.2 paveikslėlyje: koloną veikia vienintelė apkrovos jėga, lygiagretė išilginei ašiai, tačiau jos veikimo
linija nesutampa su šia ašimi (vadinamasis ekscentrinis gniuždymas arba, jeigu jėga būtų priešingos
krypties, — ekscentrinis tempimas). Ši vienintelė apkrovos jėga sukelia ne ašinę jėgą, bet ir lenkimo
momentus abiejų skersinių ašių atžvilgiu — net tris įrąžas, t.y. kolona ne tik gniuždoma, bet drauge ir
sudėtingai lenkiama.

11.1 pav.

11.2 pav.
Skirtingos įrąžos atstoja skirtingus normalinių ir tangentinių įtempimų laukus. Kiekvieną jų
apskaičiuoti esame išmokę. Kelių įrąžų derinys atstoja labai sudėtingą įtempimų pasiskirstymą. Jo
skaičiavimą galime pagrįsti superpozicijos principu (1.7 poskyris) — žinoma, tik tada, kai apkrovos nėra
pernelyg didelės — kai tebegalioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida. Superpozicijos
principu pasirėmę, apskaičiuojame įtempimus atskirai nuo kiekvienos įrąžos ir visas gautąsias vektorines
įtempimų reikšmes sudedame.
Jau žinome, kad su normaliniais įtempimais susijusios yra tik trys įrąžos — ašinė jėga N ir
lenkimo momentai M
x
, M
y
. Šių įrąžų atstojami normaliniai įtempimai yra tos pačios krypties vektoriai
(visi jie yra lygiagrečiai išilginei strypo ašiai). Todėl bet kuriame skerspjūvio taške k veikiantį normalinį
įtempimą apskaičiuojame, sudedami algebrines įtempimų reikšmes (11.3 pav.), gautas (2.1) ir (8.4)
formulėmis (pritaikę pastarąją formulę ir lenkimo momentui M
y
):
k
y
y
k
x
x
k
x
I
M
y
I
M
A
N
+ + = σ . (11.1)

11.3 pav.
Visos įrąžos ir abi taško koordinatės (x
k
, y
k
) gali būti tiek teigiamos, tiek ir neigiamos. Be to,
reikia nepamiršti, kad x ir y ašys turi būti svarbiausiosios centrinės skerspjūvio ašys, nes tik tokių ašių
atžvilgiu galioja (8.4) formulė.
Su tangentiniais įtempimais susijusios kitos trys įrąžos — sukimo momentas T ir skersinės jėgos
Q
x
, Q
y
. Tačiau jų atstojamų tangentinių įtempimų vektoriai nėra vienos krypties (11.4 pav.), todėl
vektorinės įtempimų sudėties pakeisti algebrine sudėtimi negalima:
' ″
+

+

=
k k k k
τ τ τ τ . (11.2)
Čia kiekvieno vektorinio komponento kryptis yra žinoma, o reikšmės apskaičiuojamos
atitinkamomis formulėmis — pavyzdžiui, formulėmis (7.8) ir (8.7). Viso tangentinio įtempimo τ
k
reikšmė
ir kryptis gali būti nustatyta tiktai pagal vektorinės sudėties taisykles (kaip parodyta 11.4 paveikslėliu).
Kai kuriuose skerspjūvio taškuose dviejų komponentų (kuriuos atstoja sukimo momentas ir viena kuri
skersinė jėga) kryptys sutampa, tada šių komponentų vektorinė sudėtis pakeičiama algebrine. Dažnai šie
taškai būna vieni iš pavojingiausių skerspjūvyje (nes suminės juose veikiančių tangentinių įtempimų
reikšmės būna didžiausios).

11.4 pav.
Įtempimų skaičiavimas nėra savitikslis veiksmas. Įtempimai skaičiuojami tam, kad būtų galima
spręsti konstrukcijos stiprumo bei standumo klausimus. Kai strypo apkrovimas ir deformavimas
sudėtingi, sudėtingas ir šių klausimų sprendimas. Spręskite juos nuosekliai, pavyzdžiui, tokia eile:
suskaidykite visą duotąją apkrovą į dvi sudėtines dalis, kurių viena veikia vienoje svarbiausiojoje
inercijos plokštumoje, kita - kitoje; jėgas, kurių veikimo linijos nesutampa nė su viena šių plokštumų,
pakeiskite jėgų projekcijomis į tas plokštumas;
kiekvienai svarbiausiajai plokštumai sudarykite skersinių jėgų ir lenkimo momentų diagramas,
atskirai sudarykite ašinių jėgų ir sukimo momentų diagramas; visas tas diagramas drauge
nagrinėdami, nustatykite pavojinguosius skerspjūvius;
kiekvienam pavojingajam skerspjūviui nustatykite normalinių ir tangentinių įtempimų
pasiskirstymą atskirai nuo kiekvienos įrąžos; nagrinėdami drauge visas įtempimų reikšmes,
nustatykite pavojinguosius skerspjūvio taškus;
nustatykite kiekvieno pavojingojo taško įtempimų būvį ir parašykite stiprumo sąlygą, kuri yra
paprasta vienašiam įtempimų būviui ir sudėtingesnė (pagrįsta irimo ar plastiškumo hipotezėmis)
kitais atvejais;
jeigu reikia spręsti standumo klausimus, atskirai kiekvienai svarbiausiajai plokštumai
apskaičiuokite poslinkius ir po to juos visus vektoriškai sudėkite.
11.2. Neutraliosios linijos padėtis
Pakeitę (11.1) išraiškoje paskiro taško k koordinates kintamomis koordinatėmis x, y, gauname
viso įtempimų pasiskirstymo lygtį:
x
I
M
y
I
M
A
N
y
y
x
x
+ + = σ . (11.3)
Tai yra plokštumos lygtis. Taigi, normaliniai įtempimai bet kaip (net ir labai sudėtingai) veikiamo
tiesaus strypo skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinį dėsnį, o jų ak-sonometrinė diagrama vaizduojama
plokštuma (11.5 pav.).

11.5 pav.
Normalinių įtempimų diagramos plokštumos ir skerspjūvio plokštumos sankirta yra neutralioji
linija. Iš 11.5 paveikslėlio matyti, kad normaliniai įtempimai yra didesni tuose skerspjūvio taškuose, kurie
labiau nutolę nuo neutraliosios linijos. Didžiausios normalinių įtempimų reikšmės yra taškuose, labiausiai
nutolusiuose nuo šios linijos. Kadangi šie taškai dažnai yra pavojingiausieji taškai, lemiantieji viso strypo
stiprumą, mums rūpi juos nustatyti. Kai žinome neutraliosios linijos padėtį, pakanka nubrėžti skerspjūvio
kontūro liestines, lygiagretes neutraliajai linijai (11.6 pav.): jų lietimo taškai ir yra ekstreminių normalinių
įtempimų taškai. Taigi, visų pirma reikia mokėti nustatyti neutraliosios linijos padėtį.

11.6 pav.
Neutralioji linija — tai ta skerspjūvio linija, kurioje normaliniai įtempimai lygūs nuliui. Todėl,
prilyginę nuliui normalinių įtempimų išraišką (11.3), gauname bendrąją neutraliosios linijos lygtį:
0 = + + x
I
M
y
I
M
A
N
y
y
x
x
. (11.4)
Ši linija yra tiesė, kuri dalija skerspjūvį į dvi dalis: vienoje iš jų normaliniai įtempimai teigiami
(tempiamoji dalis), kitoje — neigiami (gniuždomoji dalis).
Jeigu ašinė jėga N=0 (pavyzdžiui, įstrižojo lenkimo atveju), tiesės lygtyje (11.4) laisvasis narys
prilygsta nuliui, o tai reiškia, kad tiesė eina per koordinačių pradžią, t.y. per skerspjūvio svorio centrą.
Šiuo atveju neutraliosios linijos lygtį galime išreikšti ir taip:
x
I M
I M
y
y x
x y
− = . (11.5)
Abu lenkimo momentai (M
x
ir M
y
) gali būti atstojami vieno M, kuris gaunamas vektorine abiejų
lenkimo momentų, kurių kiekvienas žymimas vektoriumi, statmenu atitinkamai ašiai, sudėtimi (11.7
pav.). Šio suminio lenkimo momento veikimo plokštuma gali būti pavadinta jėgų plokštuma, o jos
sankirta su skerspjūvio plokštuma —jėgų linija. Skirtingai nuo paprastojo lenkimo (žr. 8.2 poskyrį), čia
neutralioji linija dažniausiai nėra statmena jėgų linijai.
Ji nukrypsta nuo jėgų linijos statmens ab (11.7 pav.) taip, kad priartėja prie skerspjūvio ašies su
minimaliu inercijos momentu.
Neutraliosios linijos lygtyje (11.5) tiesės krypties koeficientas išreiškia tangentą kampo ϕ, kurį ši
tiesė sudaro su x ašimi (11.7 pav.):
ϕ tg
I M
I M
y x
x y
= − .

11.7 pav.
Linijos ab, statmenos jėgų linijai, krypties koeficientas
x
y
M
M
tg − = α ,
taigi
α ϕ tg
I
I
tg
y
x
= .
Iš šios lygybės, susiejančios neutraliosios linijos krypties kampą ϕ su, linijos statmens krypties
kampu α, darome tokias išvadas:
kai I
x
=I
y
, kampai ϕ=α, t,y. neutralioji linija statmena jėgų linijai (taip būna ir paprastojo lenkimo
atveju, kai α=0 arba α=π/2;
kai I
x
>I
y
(I
y
=I
min
), kampas ϕ>α, o kai I
x
<I
y
(I
x
=I
min
), kampas ϕ<α, t.y. abiem šiais atvejais neutralioji
linija pasisuka statmens link ašies su I
min
.
Kai ašinė jėga N≠0 ir todėl tiesės lygties (11.4) laisvasis narys nelygus nuliui, neutralioji linija
neina per skerspjūvio svorio centrą. Jeigu ašinė jėga teigiama, skerspjūvio svorio centras yra
tempiamojoje dalyje, jeigu neigiama — gniuždomojoje.
Tokį deformavimą (kai N≠0, M
x
≠0, M
y
≠0) gali sukelti ir viena vienintelė jėga F, lygiagretė strypo
išilginei ašiai, bet atitolusi nuo šios ašies (11.8 pav.):
¦
)
¦
`
¹
=
=
=
.
,
,
f y
f x
Fx M
Fy M
F N
(11.6)

11.8 pav.
Net ir tada, kai apkrova yra sudėtinga (veikia daug ir įvairiai nukreiptų jėgų), skerspjūvio
normaliniams įtempimams išreikšti galime naudotis vienos jėgos įvaizdžiu: žinodami N, M
x
, M
y
, iš (11.6)
lygybių apskaičiuojame atstojamosios jėgos F didumą F=N ir tariamojo šios jėgos pridėties taško
koordinates
N
M
x
y
f
= ,
N
M
y
x
f
= . (11.7)
Pasinaudoję (11.6) išraiškomis, pertvarkome neutraliosios linijos lygtį (11.4) tokiu būdu:
0 = + + = y
I
Fy
x
I
Fx
A
F
x
f
y
f
σ .
Iškėlę prieš skliaustus F/A ir panaudoję inercijos spindulio kvadrato išraišką I
x
/A=i
x
2
, gauname:
0 1
2 2
=
|
|
.
|

\
|
+ + = y
i
y
x
i
x
A
F
x
f
y
f
σ . (11.8)
Kadangi F/A≠0, tai reiškinys tarp skliaustų lygus nuliui:
0 1
2 2
= + + y
i
y
x
i
x
x
f
y
f
. (11.9)
Šią lygybę galime pertvarkyti taip, kad ji įgytų ašinės tiesės lygties pavidalą:
1 = +
y x
a
y
a
x
. (11.10)
Pastarojoje išraiškoje
f
y
x
x
i
a
2
− = ,
f
x
y
y
i
a
2
− = . (11.11)
Kaip matyti iš 11.9 paveikslėlio, a
x
ir a
y
yra koordinatės taškų, kuriuose neutralioji linija kerta
atitinkamą ašį. Kadangi i
x
ir i
2
y
visada teigiami, iš (11.11) galime daryti išvadą, kad a
x
yra visada
priešingo ženklo negu x
f
, a
y
— priešingo negu y
f
. Tai reiškia, kad
neutralioji linija kerta skerspjūvio kvadrantą, esantį kryžmiškai priešingoje pusėje negu jėgos F
pridėties taškas.

11.9 pav.
11.3. Skerspjūvio branduolys
Plytų mūras ir kai kurios konstrukcinės medžiagos gana gerai priešinasi gniuždymui ir beveik
visiškai nelaiko tempimo jėgų — pleišėja, trūksta. Taigi, inžinierius turi stengtis, kad iš tokios medžiagos
padarytos konstrukcijos skerspjūviuose nebūtų tempiamųjų įtempimų, kad visi įtempimai skerspjūvyje
būtų vieno (neigiamo) ženklo. Kitaip tariant, neutralioji linija neturėtų kirsti skerspjūvio kontūro, turėtų
eiti už skerspjūvio ribų.
Kai neutralioji linija toli nuo skerspjūvio svorio centro (nuo koordinačių pradžios), jos sankirtos
su ašimis koordinatės a
x
, a
y
yra didelės. O iš (11.11) matyti, kad šios koordinatės yra tuo didesnės, kuo
mažesnės yra jėgos pridėties taško koordinatės x
f
, y
f
. Taigi, konstruktorius turi siekti, kad jėga F būtų
pakankamai arti skerspjūvio svorio centro — tik tada skerspjūvio nekirs neutralioji linija. Vienintelė
lygiagretė strypo ašiai apkrovos jėga F (arba strypą veikiančių apkrovos jėgų atstojamoji) turi būti pridėta
vadinamajame skerspjūvio branduolyje.
Skerspjūvio branduolys yra ta skerspjūvio sritis apie svorio centrą, kurioje pridėjus ašiai
lygiagretę jėgą normaliniai įtempimai visame skerspjūvio plote būna vienodo ženklo.
Skerspjūvio branduolio kontūro taškui rasti naudojame formules, gautas iš (11.11):
x
y
f
a
i
x
2
− = ,
y
x
f
a
i
y
2
− = . (11.12)
Šiose formulėse a
x
ir a
y
yra koordinatės tų taškų, kuriuose su ašimis susikerta skerspjūvio
branduolio liestinė.
Įsivaizduojame, kad ta skerspjūvio liestinė yra tariamoji neutralioji linija. Jeigu neutraliosios
linijos padėtis būtų tokia, tai ji atitiktų skerspjūvio branduolio apibrėžimą ir taškas, apskaičiuotas (11.12)
formulėmis ir žymintis tariamosios jėgos pridėties padėtį, būtų branduolio taškas. Jeigu neutralioji linija
pasislinktų nors kiek link centro (ir jau ne liestų, bet kirstų skerspjūvio kontūrą), įtempimai skerspjūvyje
taptų dvejopo ženklo ir (11.12) formulėmis nustatytas taškas nebeatitiktų branduolio sąvokos, būtų už
branduolio ribų. Taigi bet kuri liestinė yra ribinė neutraliosios linijos padėtis, atitinkanti ribinį skerspjūvio
branduolio tašką, t.y. jo kontūro tašką.
Apjuosę visą skerspjūvio kontūrą virtine liestinių (jų gali būti kelios ar net labai daug) ir nustatę
pagal jas skerspjūvio branduolio kontūro taškus bei nuosekliai sujungę juos linijomis, gauname
branduolio figūrą.
Jeigu skerspjūvio kontūras kampuotas, jo bet kurį kampą (viršūnę) liečiančių tiesių yra begalinė
daugybė. Visų šių liestinių nagrinėti nėra reikalo, nes galima parodyti, kad liestinei besisukant apie
kontūro viršūnę k (11.10 pav.) branduolio kontūro taškas slenka tiese, o šiai tiesei nubrėžti pakanka žinoti
tik du taškus. Mat, visos per tašką k einančios liestinės (L1, ..., L3, ...) tenkina tokio pavidalo neutraliosios
linijos lygtį:
0 1
2 2
= + +
k
x
f
k
y
f
y
i
y
x
i
x
,
laikydami kintamaisiais dydžiais branduolio kontūro taškų (1,..., 3,...) koordinates x
f
ir y
f
, matome, kad
šiuos taškus sieja taip pat tiesės lygtis:
0 1
2 2
= + +
f
x
k
f
y
k
y
i
y
x
i
x
.
Iš to darome praktišką išvadą: nagrinėtinos yra tik tos kampuoto skerspjūvio kontūro liestinės,
kurios kontūrą liečia ne mažiau kaip dviem taškais; kiekviena tokia liestinė atitinka skerspjūvio
branduolio kontūro viršūnę, o šie kampiniai taškai sujungiami tiesėmis (11.11 pav.).

11.10 pav.

11.11 pav.
Verta įsidėmėti kai kurių paprastos formos skerspjūvių branduolių pavidalą.
Stačiakampio skerspjūvio branduoliui nustatyti naudojame keturias skerspjūvio liestinės, kurios
visos sutampa su stačiakampio kraštinėmis (11.12 pav.). Šių liestinių sankirtos su ašimis x ir y taškų
koordinatės:
a
x1
=h/2, a
y1
=∞,
a
x2
=∞, a
y2
=b/2,
a
x3
=-h/2, a
y3
=∞,
a
x4
=∞, a
y4
=-b/2.
Kadangi
12
12 /
2 3
2
h
bh
bh
A
I
i
x
x
= = = ir
12
2
2
b
y
= i ,
tai (11.12) formulėmis apskaičiuotos branduolio viršūnių koordinatės yra tokios:
0
12 /
2
1
=

− =
b
x
f
,
6 2 /
12 /
2
1
h
h
h
y
f
− = − = ,
( ) 6 2 /
12 /
2
2
b
b
b
x
f
=

− = , 0
12 /
2
2
=

− =
h
y
f
,
0
3
=
f
x ,
6
3
h
y
f
= ,
6
4
b
x
f
− = , 0
4
=
f
y .
Sujungę šiuos taškus tiesėmis, gauname rombą (11.12 pav.).

11.12 pav.
Skritulinio skerspjūvio branduolys yra taip pat skritulio pavidalo (11.13 pav.). Branduolio
spindulys pagal (11.12) apskaičiuojamas taip:
8 64
2 4
2 /
/
2
4
d
d d
d
d
A I
x
f
=
⋅ ⋅
⋅ ⋅
= =
π
π
ρ ,
o branduolio skersmuo lygus ketvirtadaliui skerspjūvio skersmens.

11.13 pav.
Įsidėmėkite tokias skerspjūvių branduolių savybes:
branduolys visada yra iškila figūra;
branduolys gali būti ir tuščioje skerspjūvio vietoje, skylėje, jeigu ta skylė yra ties skerspjūvio centru
(11.14 pav.);
kiekvieną tiesią skerspjūvio kraštinę atitinka branduolio viršūnė (kampas) priešingame skerspjūvio
kvadrante, o kiekvieną skerspjūvio išorinio kontūro viršūnę (kampą) — branduolio tiesi kraštinė,
kertanti priešingą skerspjūvio kvadrantą.

11.14 pav.
11.4. Tiesaus strypo stiprumas
Bet kurio konstrukcijos elemento stiprumas priklauso nuo įtempimų. Nors tiesus strypas
deformuojamas ir sudėtingai, jo visuose ar kai kuriuose taškuose įtempimų būvis gali būti vienašis, o
tokiu atveju stiprumo sąlyga būna paprasta. Vienasis įtempimų būvis būna tame skerspjūvio taške,
kuriame nėra tangentinių įtempimų arba šie įtempimai labai maži, nepaisytini. Jeigu skerspjūvyje nėra
sukimo momento ir skersinių jėgų, nėra ir tangentinių įtempimų. Labai dažnai skersinių jėgų atstovaujami
tangentiniai įtempimai yra maži ten, kur normaliniai įtempimai didžiausi (pavojinguosiuose taškuose). To
negalima pasakyti apie sukimo momentą — jo atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra
pakraštiniuose skerspjūvio taškuose, kuriuose ir normaliniai įtempimai ekstremalūs, taigi čia tangentinių
įtempimų nepaisyti nebegalima. Todėl tiesių strypų stiprumo skaičiavimo metodika išskirtina į du atvejus:
• τ=0 arba τ≈0 (o taip būna, kai T=0), t.y. vienašio įtempimų būvio atvejis;
• τ≠0 (T≠0), t.y. dviašio įtempimų būvio atvejis.
Vienašio įtempimų būvio atveju strypo stiprumą lemia skerspjūvio taškai su ekstremaliomis
normalinių įtempimų reikšmėmis. Taškai su tokiais įtempimais yra labiausiai nutolę nuo neutraliosios
linijos (11.15 pav.): vienoje pusėje, taške k, įtempimai σ
k

max
, kitoje pusėje, taške j, įtempimai σ
j

min
.
Šių pavojingųjų taškų padėčiai nustatyti ir praverčia informacija iš 11.2 poskyrio apie neutraliosios linijos
padėtį. Pavojinguosiuose taškuose stiprumo sąlygos tokios:
¦
¦
)
¦
¦
`
¹
≤ + + =
≤ + + =
.
,
c k
y
y
k
x
x
j
t k
y
y
k
x
x
k
R x
I
M
y
I
M
A
N
R x
I
M
y
I
M
A
N
σ
σ
. (11.13)

11.15 pav.
Taigi, vienašio įtempimų būvio atveju daugiausia triūso reikia pavojingųjų taškų (j ir k)
koordinatėms nustatyti, o po to stiprumo sąlygų (11.13) taikymas gana paprastas.
Stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vienašis įtempimų būvis nagrinėjamas stačiakampiame
skerspjūvyje arba kitokiame skerspjūvyje su keturiais simetriškai išdėstytais kampais (11.16 pav.). Šiuo
atveju aišku, kad pavojingieji taškai yra du iš keturių kampinių taškų. O visų keturių kampinių taškų
koordinatės yra ekstremalios ir skiriasi tik ženklais: ±b/2, ±h/2 (x
max
, x
min
, y
max
, y
min
). Taigi, visuose
keturiuose kampuose įtempimų formulės (11.1) komponentų absoliutinės reikšmės vienodos, skiriasi tik
komponentų ženklai (viename kampe +, priešingame -). Žinodami, kad I
x
/y
max
=W
x
, I
y
/x
max
=W
y
, galime
stiprumo sąlygas (11.13) šiam atvejui pertvarkyti taip:
¦
¦
¦
)
¦
¦
¦
`
¹

|
|
.
|

\
|
+ − =
≤ + + =
.
,
c
y
y
x
x
j
t
y
y
x
x
k
R
W
M
W
M
A
N
R
W
M
W
M
A
N
σ
σ
. (11.14)
Šios formulės tinka tik simetriškiems keturkampiams skerspjūviams. Šios sąlygos atitinka
kampinius skerspjūvio taškus su σ
max
ir σ
min
, nors tų taškų koordinatės sąlygose ir nėra panaudotos.

11.16 pav.
Jeigu reikia nustatyti, kuris gi kampas yra labiausiai tempiamas, galima pasinaudoti kokybinio
įtempimų pasiskirstymo schema. Šioje schemoje nubraižomas skerspjūvis, jo svarbiausiosios centrinės
ašys ir kiekviename skerspjūvio kvadrante pažymima, kokio ženklo (+ ar -) įtempimai dėl kiekvienos
įrąžos ten veikia. Jeigu N>0, tai visuose kvadrantuose σ>0 (pažymimas +), o jeigu N<0, tai visuose
kvadrantuose σ<0 (pažymimas -). Jeigu M
x
>0, tai šio lenkimo momento tempiami sluoksniai ir σ>0 (+)
yra kvadrantuose šalia teigiamos y ašies, o gniuždomi ir σ<0 (-) — priešingoje pusėje. Analogiškai
žymimi ir lenkimo momento M
y
atstojamų įtempimų ženklai. Pavyzdžiui, atvejui, kai N<0, M
x
>0, M
y
<0,
kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema parodyta 11.17 paveikslėlyje. Iš šios schemos matyti, kad σ
min

vieta yra viršutinis kairysis kampas (visi įtempimų komponentai vienodo ženklo, neigiami), o σ
max
-
kryžmiškai priešingas kampas.

11.17 pav.
Pagal (11.14) stiprumo sąlygas nesunkiai sprendžiami tikrinamieji stiprumo uždaviniai. O
sprendžiant projektinius uždavinius dažna kliūtis būna tai, kad stiprumo sąlygoje yra ne vienas, bet du ar
net trys nežinomi (ieškomi) skerspjūvio rodikliai — W
x
, W
y
ir A. Dažnai tenka žinoti (arba spėti)
projektuojamo skerspjūvio rodiklių santykius ir išreikšti rodiklius kokiu nors vienu ieškomu parametru.
Pavyzdžiui, projektuotojui nurodoma, kad stačiakampio skerspjūvio viena kraštinė turi būti dukart ilgesnė
už kitą: a=2b, iš to gaunama W
x
=(2b)
2
b/6=0,667b
3
, W
y
=0,333b
3
, W
x
=2W
y
. Kai skerspjūvis pasirenkamas
iš standartinių profilių lentelės, galima apskaičiuoti, tarp kokių ribų kinta santykis W
x
/W
y
toje lentelėje
(pavyzdžiui, šis standartinių dvitėjų rodiklių santykis kinta maždaug tarp 5 ir 15), ir iš pradžių spėti tą
santykį (pavyzdžiui, W
x
/W
y
=10), o pasirinkus pagal stiprumo sąlygą konkretų profilį, apskaičiuoti tikrąjį
santykį ir priartėjimo keliu koreguoti savo sprendinį.
Dviašio įtempimų būvio atveju, t.y. kai skerspjūvyje yra reikšmingų tangentinių įtempimų,
stiprumo klausimus sprendžiame, remdamiesi irimo ar plastiškumo hipotezėmis (žr. 5.4 poskyrį). Jau
minėjome, kad pavojingųjų taškų įtempimų būvį lemia sukimo momentas - kai T≠0, tangentinių įtempimų
nepaisyti negalima. Toliau ir žiūrime atvejus su sukimo momentu.
Jeigu remsimės energetine hipoteze, stiprumo sąlyga, pritaikyta tiesiam strypui, yra (8.19)
pavidalo:
R
d
≤ + =
2 2
3τ σ σ , (11.15)
o maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė duoda (8.18) pavidalo sąlygą:
R
d
≤ + =
2 2
4τ σ σ . (11.16)
Tenka pagal N, M
x
ir M
y
apskaičiuoti normalinius įtempimus pavojingajame taške ir pagal
T, Q
x
bei Q
y
— tangentinius įtempimus tame pačiame taške. Įtempimus surandame (11.1) ir
(11.2) formulėmis. Įrašę šias įtempimų reikšmes į (11.15) arba (11.16) sąlygas, sprendžiame
tikrinamąjį arba projektinį stiprumo uždavinį. Tikrinamąjį uždavinį išspręsti nesunku, tačiau
projektinis uždavinys dažnai būna keblus — mat, iš vienos sąlygos tenka nustatyti du ar net tris
geometrinius skerspjūvio rodiklius.
Gana paprasta spręsti stiprumo uždavinius, kai strypo skerspjūvis skritulinis. Šiuo atveju
visus geometrinius rodiklius galima išreikšti vienu parametru — skerspjūvio skersmeniu. Ir ypač
patogu skaičiuoti, kai nėra ašinės jėgos (N=0). Tada abu lenkimo momentus galima sudėti
(geometriškai):
2 2
y x
M M M + = ,
šio suminio lenkimo momento M plokštumoje (11.18 pav.) yra taškai a ir b su didžiausiomis
(teigiama ir neigiama) normalinių įtempimų reikšmėmis. Kadangi sukimo momento atstojamų
tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra taip pat visuose pakraštiniuose skerspjūvio taškuose
(11.19 pav.), taškai a ir b yra pavojingiausieji. Kai ašinės jėgos nėra, |σ
a
|=|σ
b
| tada abiejų šių taškų
pavojingumas vienodas. Normalinių įtempimų reikšmė bet kuriame iš šių taškų yra
W
M M
W
M y x
2 2
+
= = σ ,
tangentinių
W
T
W
T
p
2
= = τ ,
(prisimename, kad W
p
=W
x
+W
y
, o skritulio W
x
=W
y
=W ir W
p
=2W). Surašę šias reikšmes į
energetinę stiprumo sąlygą (11.15), gauname:
( )
R
W
T
W
M M
y x
d
≤ +
+
=
2
2
2
2 2
2
3 σ .
Suprastinus gauname (skrituliniam skerspjūviui!)
R
W
T M M
y x

+ +
2 2 2
75 , 0
, (11.17)
o surašę į (11.16), t.y. į sąlygą pagal maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę, —
R
W
T M M
y x

+ +
2 2 2
. (11.18)
Šiose formulėse W — skritulio ašinis atsparumo momentas (formules naudoti galima tik
skrituliniam arba žiediniam skerspjūviui).

11.18 pav.

11.19 pav.
Pagal stiprumo sąlygas (11.17) ir (11.18) projektuojami velenai — jie yra ir sukami, ir
lenkiami.
Kadangi šitokios stiprumo sąlygos labai patogios projektiniam skaičiavimui, jas naudojame
net ir tada, kai į skaičiavimą būtina įtraukti kitas įrąžas — N, Q
x
, Q
y
. Visų pirma pagal (11.17) ar
(11.18) nustatome W, neatsižvelgdami į tas kitas įrąžas, parenkame skritulio skersmenį d, po to jau
sprendžiame tikrinamąjį uždavinį — apskaičiuojame pavojingųjų taškų įtempimus σ ir τ, taikome
stiprumo sąlygas (11.15) ar (11.16); jeigu stiprumo sąlygos netenkinamos, skersmenį padidiname ir
vėl tikriname, tokiu būdu palaipsniui artėdami prie tinkamo, pakankamo skersmens.
Skritulinis (ir žiedinis) skerspjūvis ypatingas tuo, kad jame sutampa taškai, kuriuose būna
didžiausia normalinių įtempimų ir didžiausia tangentinių įtempimų reikšmė. Kai skerspjūvio forma
kitokia, nėra akivaizdu, kuris skerspjūvio taškas pavojingiausias. Pavyzdžiui, stačiakampiame
skerspjūvyje didžiausi normaliniai įtempimai būna viename iš kampų (11.20 pav.: a, b, c arba d), tačiau
tangentiniai įtempimai, susiję su sukimo momentu, visuose šiuose taškuose lygūs nuliui (žr. 7.8 poskyrį);
tuo tarpu ten, kur šių tangentinių įtempimų reikšmės didžiausios (taškuose e ir f, m ir n), yra daug
mažesni normaliniai įtempimai. Kuris iš visų šių įtartinų taškų pats pavojingiausias, dažnai galima
nustatyti tik apskaičiavus kiekvieno jų projektinį įtempimą σ
d
pagal pasirinktą hipotezę. Dažniausiai į šio
įtempimo išraišką (ir stiprumo sąlygą) greta σ
max
įrašoma anaiptol ne didžiausia τ reikšmė arba šalia τ
max

— ne didžiausia σ reikšmė, nes būtina į sąlygą rašyti vieno (to paties) taško įtempimų reikšmes.

11.20 pav.
11.5. Tiesaus strypo poslinkiai ir deformacijos
Kai tiesus strypas veikiamas paprastos apkrovos, dėl kurios skerspjūviuose atsiranda tik po vieną
įrąžą, strypo ašis arba lieka tiesi (tempimas ar gniuždymas, sukimas), arba išlinksta vienoje plokštumoje
(paprastasis lenkimas). Kai skerspjūviuose įrąžų daugiau, besideformuojančio tiesaus strypo ašis tampa
erdvine kreive, kartais gana sudėtinga. Tačiau kol galioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo
prielaida, galime naudotis superpozicijos principu ne tik įtempimams, bet ir poslinkiams bei
deformacijoms skaičiuoti.
Pagal formules ir nurodymus iš skyrių, kuriuose aptartas atskirų įrąžų poveikis (iš 2.4, 2.5, 7.5
poskyrių, 9 skyriaus), nustatome rūpimo taško vektoriai, kurių kryptys ne visada sutampa, galutinį
rezultatą pagal superpozicijos principą gauname vektorine (geometrine) sudėtimi.
Praktinėse situacijose tenka nustatinėti ne visų, bet tam tikrų, ypatingų taškų poslinkius,
dažniausiai tų taškų, kurių poslinkiai gali būti didžiausi arba artimi didžiausiems (pavyzdžiui, gembinės
sijos laisvojo galo). Ir deformacijos skaičiuojamos tik ties ypatingais taškais, kur gali būti ekstremalios
deformacijų reikšmės. Šie taškai dažnai sutampa su ekstremaliųjų įtempimų reikšmėmis, kurias nustatyti
jau mokame (11.4 poskyris). Kai įtempimai ties tašku jau nustatyti, deformacijas skaičiuoti galime
bendrojo Huko dėsnio formulėmis iš 4.4 poskyrio.
Deformacijos ties kuriuo nors tašku priklauso tiktai nuo tų įtempimų ar įrąžų, kurios toje vietoje
veikia, todėl jų skaičiavimas nėra keblus. Tačiau bet kuris poslinkis priklauso nuo įrąžų ar įtempimų,
veikiančių tarp nagrinėjamojo taško ir atramų; todėl poslinkių skaičiavimas būna gana sudėtingas, ypač
kai konstrukciją sudaro keli strypai. Poslinkių skaičiavimui praverčia energetiniai metodai, kuriuos
aiškina konstrukcijų mechanika (statybinė mechanika).
Čia be platesnio teorinio aiškinimo pateikiame formules poslinkiams skaičiuoti Moro bei grafiniu
- analitiniu būdais, kai įskaitoma ne vienintelio lenkimo momento įtaka (kaip 9.7 ir 9.8 poskyriuose), bet
ir kitų įrąžų: M
x
, M
y
, T, N (čia nenagrinėsime skersinių jėgų įtakos, nes ji, palyginus su kitų įrąžų įtaka,
dažniausiai yra labai menka). Taigi, Moro būdu skaičiuodami poslinkį, vietoj (9.15) formulės naudosime
tokią:
( ) ( ) ( ) ( )

∫ ∫ ∫ ∫
=
|
|
.
|

\
|
+ + + =
n
j
L
i kj
j
L
i kj
j
p
L
iy kyj
j
y
L
ix kxj
j x
i
j j j j
dz N N
EA
dz T T
GI
dz M M
EI
dz M M
EI
v
1
0 0 0 0
1 1 1 1
.
(11.19)
Skaičiuodami poslinkį grafiniu - analitiniu būdu, vietoj (9.21) formulės naudosime tokią:
( ) ( ) ( ) ( )

=
|
|
.
|

\
|
+ + + =
n
j j
icj knj
j
p
icj ktj
j
y
ikycj kyj
j x
ikxcj kxj
i
EA
N
GI
T
EI
M
EI
M
v
1
ω ω ω ω
, (11.20)
čia ω
kxj
— lenkimo momentų M
x
diagramos plotai, ω
kyj
— lenkimo momentų M
y
, ω
ktj
— sukimo
momentų T, ω
knj
— ašinių jėgų N diagramos plotai.
Į bet kurio poslinkio ar deformacijos išraišką įeina daug geometrinių strypo rodiklių, todėl spręsti
projektinį standumo uždavinį nėra paprasta. Dažniausiai sprendžiamas tikrinamasis uždavinys. Kai šio
uždavinio išvada rodo, kad sudėtingai deformuojamas strypas nepakankamai standus, inžinierius
nusprendžia, kaip jį pastandinti (kurį matmenį padidinti), ir po to vėl sprendžia tikrinamąjį uždavinį, tokiu
keliu artėdamas prie patenkinamo rezultato.
11.6. Kreivieji strypai
Yra nemaža konstrukcijų elementų (arkos, ratlankiai, kabliai ir kt.), kurių geometrinė schema —
kreivasis strypas. Kai strypo ašis kreiva jau prieš apkrovimą, jo deformavimas net ir pačia paprasčiausia
apkrova yra sudėtingas. Šiame poskyryje nagrinėsime tik plokščius kreivuosius strypus — tuos, kurių ašis
ir visa apkrova yra vienoje strypo simetrijos plokštumoje. Ir, žinoma, kalbėsime apie labai kreivus strypus
— tokius, kurių skerspjūvių matmenys yra maždaug tos pačios eilės, kaip ir kreivio spinduliai.
Kreivojo strypo deformavimo sudėtingumą atskleidžia du svarbiausi ypatumai:
• įrąžų pasiskirstymas kreivojo strypo ašyje nėra tiesinis (įrąžų N, Q, M diagramų visi ruožai
kreiviniai);
• išilginių deformacijų ir normalinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje nėra tiesinis (net ir
galiojant plokščiųjų pjūvių hipotezei).
Kreivojo strypo skerspjūvio padėtį patogiausia nustatyti poline koordinate — kampu ϕ.
Skerspjūvio plokštuma eina per strypo ašies kreivio centrą. Patogu laikytis tokios lenkimo momento
ženklo taisyklės: teigiamas yra tas lenkimo momentas, kuris didina pradinį strypo kreivį.
Kreivojo strypo įrąžos bet kuriame skerspjūvyje nustatomos pjūvio metodu.
Normaliniai įtempimai, atstojami ašinės jėgos, pasiskirsto tolygiai po visą skerspjūvio plotą —
kaip ir tiesaus strypo skerspjūvyje. Tačiau tie normaliniai įtempimai, kurie atsiranda dėl lenkimo ir yra
atstojami lenkimo momento, pasiskirsto nebe taip, kaip tiesiame strype, nebe pagal tiesę, bet pagal
hiperbolę. Neutralioji linija (kai nėra ašinės jėgos) eina ne per skerspjūvio svorio centrą, o arčiau strypo
kreivio centro (atstumu e nuo strypo centrinės ašies, žr. 11.21 pav.). Įtempimai dėl lenkimo momento bet
kuriame kreivojo strypo skerspjūvio taške skaičiuotini tokia formule:
r r A
r r M
) (
) (
0
0


=
ρ
σ , (11.21)
čia A — skerspjūvio plotas, r — taško atstumas nuo strypo kreivio centro, o neutraliosios
linijos atstumas nuo to centro (neutraliojo sluoksnio kreivio spindulys)
( )

=
A
r dA
A
r
/
0
. (11.22)
Šia formule apskaičiuotos r
0
reikšmės kai kurių formų skerspjūviams surašytos 11.22
paveikslėlyje.

11.21 pav.
( )
1 2
0
/ ln r r
h
r =
( ) h r r r
h
r

=
1 2 2
2
0
/ ln 2

( )
2 2
2
0
4 2 4 a
a
r
− −
=
ρ ρ

11.22 pav.
Įtempimų formulei (11.21) įrodyti iš kreivojo strypo išpjauname labai trumpą ruoželį ir
nagrinėjamos jame veikiančios jėgos bei susidarančios ruoželio deformacijos.
11.7. Plonasieniai indai
Visuose vadovėlio skyriuose nagrinėjome tiktai strypus, palikdami kitus konstrukcijų elementus
(plokštes, kevalus, masyvus) konstrukcijų mechanikos kursui. Tačiau šiame poskyryje žvilgtersime į
ypatingą kevalų grupę — į vadinamuosius plonasienius indus, kurių paviršių forma — sukinys. Taip
darome todėl, kad šie indai daug kur naudojami, o jų įtempimų ir stiprumo skaičiavimas nėra sudėtingas.
Plonasieniu vadiname indą, kurio sienelės storis δ mažas, palyginus su indo skersmeniu d. Tokie sukinio
(cilindro, kūgio, paraboloido ir kt.) pavidalo indai — talpyklos, katilai, vamzdžiai — dažniausiai veikiami
skysčių ar dujų vidaus slėgio. Čia nagrinėsime tik tuos atvejus, kai apkrova (slėgis) yra pasiskirsčiusi
simetriškai indo simetrijos ašies atžvilgiu. Tokiais atvejais, kai indo sienelėje nėra didelių paviršiaus
pokyčių (koncentruojančių įtempimus), galime skaičiavimą grįsti bemomente (membranine) kevalų
teorija — tarti, kad normaliniai įtempimai plonos sienelės storyje pasiskirstę tolygiai (kai δ=0,1d,
didžiausias įtempimas sienelėje viršija įtempimų vidurkį ne daugiau kaip 5%, o kai sienelė plonesnė, —
dar mažiau), t.y. kad sienelė nėra lenkiama, kad ji tik tempiama. Tiktai toks įtempimų skaičiavimas yra
gana paprastas ir patogus nagrinėti medžiagų atsparumo kurse. Bemomentė kevalų teorija tinka tiktai
simetrinės apkrovos atvejams (11.23 pav., a) ir netinka asimetrinei apkrovai (b). Nagrinėjame simetrišką
plonasienį indą, kuris yra veikiamas iš vidaus slėgio p (indo savojo svorio nepaisome). Įtempimams indo
sienelėje nustatyti išpjauname mažą tos sienelės elementą (11.24 pav.). Jį išpjauname dviem
meridianiniais pjūviais (plokštumomis, einančiomis per indo simetrijos ašį z ir sudarančiomis tarp savęs
kampą dθ) ir dviem žiediniais pjaviais (kūginiais paviršiais, statmenais indo išorinio paviršiaus
meridianui, tarp jų kampas dϕ. Žiedinio pjūvio lanko ab ilgis ds
t
, jo kreivio spindulys ρ
m
, kreivio centras
— taške O
1
.

11.23 pav.

11.24 pav.
Meridianinė plokštuma dalija indą ir apkrovą (vidaus slėgį) į dvi simetriškas dalis, todėl
meridianiniuose pjūviuose nėra šlyties jėgų, nėra ir tangentinių įtempimų. Kadangi žiediniai pjūviai yra
statmeni meridianiniams, juose tangentinių įtempimų taip pat nėra (tangentinių įtempimų dualumo
dėsnis!). Taigi, visuose pjūviuose veikia tik normaliniai (svarbiausieji!) įtempimai: žiedo liestinės
kryptimi veikia žiedinis įtempimas σ
t
(statmenas meridianiniam pjūviui) ir meridiano liestinės kryptimi
— meridianinis įtempimas σ
m
(statmenas žiediniam pjūviui). Trečiąja, radialine kryptimi veikia
radialinis įtempimas σ
r
, kuris lygus — p prie indo sienelės vidinio paviršiaus ir nuliui prie išorinio
paviršiaus; šis įtempimas yra palyginti mažas, ir paprastai jo nepaisoma. Išvada: indo sienelės įtempimų
būvis yra dviašis.
Išpjautąjį sienelės elementą veikia penkios atstojamosios jėgos — apkrovos jėga, gauta
padauginus slėgį iš elemento paviršiaus plotoj (pds
m
ds
t
), statmena sienelės paviršiui, ir keturios
normalinių įtempimų atstojamosios (po dvi σ
m
δds
t
ir σ
t
δds
m
; šių jėgų, nors ir lygių, į krypties linijos
nesutampa, sudaro kampus dϕ ir dθ). Rašome visų šį elementą veikiančių jėgų pusiausvyros lygtį —
prilyginame nuliui sumą jėgų projekcijų į ašį, statmeną sienelės paviršiui:
pds
m
ds
t
-2σ
t
δds
m
sin(dθ/2)- 2σ
m
δds
t
sin(dϕ/2)=0
Kadangi kampai dθ ir dϕ nykstamai maži,
t
t
ds d d
ρ
θ θ
2 2 2
sin = ≈ ,
m
m
ds d d
ρ
ϕ κ
2 2 2
sin = ≈ .
Įrašę šias reikšmes į pusiausvyros lygtį ir lygtį suprastinę, gauname:
δ ρ
σ
ρ
σ p
m
m
t
t
= + . (11.23)
Šioje pagrindinėje pusiausvyros lygtyje yra du nežinomieji — įtempimai σ
t
ir σ
m
todėl uždaviniui
išspręsti reikia dar vienos lygties. Tokią lygtį gauname, parašę žiediniu pjūviu atpjautos indo dalies (11.25
pav.) pusiausvyros sąlygą — susumavę ir prilyginę nuliui tą dalį veikiančių jėgų projekcijas į simetrijos
ašį z:
0 cos 2 = ⋅ + − α δ π σ r P
m
,
čia α — kampas tarp z ir σ
m
krypčių, P — vidaus slėgio (veikiančio atpjautąją dalį) atstojamoji. Iš šios
pusiausvyros lygties randamas meridianinis įtempimas:
α δ π
σ
cos 2 r
P
m
= . (11.24)

11.25 pav.
Kai slėgis p yra tolygiai pasiskirstęs po visą atpjautosios dalies vidinį paviršių (pavyzdžiui, dujų
slėgis), slėgio atstojamoji
pS P = , (11.25)
čia S — tos dalies vidinio paviršiaus projekcijos į plokštumą, statmeną indo simetrijos ašiai, plotas. Kai
slėgį sudaro inde laikomas skystis,
G S p P
h
+ = , (11.26)
čia p
h
— skysčio slėgis nagrinėjamame gylyje h (žr. 11.26 pav.), G — skysčio, telpančio į atpjautąją indo
dalį, svorio jėga.

11.26 pav.
Jeigu plonasienis indas yra rutulio pavidalo ir indo vidaus slėgis p=const, įtempimams nustatyti
pakanka (11.23) lygties, nes ne tiktai ρ
m

t
=r, bet ir σ
m

r
=σ. Įrašę šias reikšmes į (11.23), gauname
σ/r+σ/r=p/δ, arba
δ
σ
2
pr
= . (11.27)
Cilindro pavidalo plonasienio indo (pvz., garo katilo) žiedinis kreivis ρ
t
=r, o meridianas tiesus,
ρ
m
=∞, todėl iš (11.23) randame tik žiedinį indo sienelių įtempimą
δ
σ
pr
t
= . (11.28)
Pagal (11.25) randame ašinę jėgą
δ δ π
π
σ
2 2
2
pr
r
r p
A
N
m
= = = , (11.29)
tą pačią σ
m
reikšmę gautume iš (11.24), įrašę P=pπr
2
ir cosα=1.
Matome, kad cilindriniame inde σ
t
=2σ
m
.
Plonasienių indų stiprumo sąlygos rašomos, remiantis kuria nors plastiškumo hipoteze, nes jų
sienelių įtempimų būvis yra dviašis (grynojo tempimo). Pavyzdžiui, jeigu pritaikytume energetinę
hipotezę ir ją atitinkančią stiprumo sąlygą (5.12) su σ
1

t
, σ
2

m
, indo sienelių stiprumą užtikrintų sąlyga
R
m t m t d
≤ − + = σ σ σ σ σ
2 2
. (11.30)
Tačiau projektuotojai, žinodami, kad iš vidaus slegiamo indo sienelėje abu svarbiausieji
įtempimai, σ
t
ir σ
m
, yra teigiami ir todėl σ
d

max
, yra linkę indo stiprumą garantuoti griežtesne sąlyga,
kuri atitinka maksimalių normalinių įtempimų hipotezę ir paprastai naudojama tik labai trapioms
medžiagoms
( ) R
t
≤ =σ σ
max
. (11.31)
Šio poskyrio formulės tinka skaičiuoti įtempimams tiktai pakankamai toli nuo indo (kevalo)
paviršiaus lūžio arba sienelės skerspjūvio pokyčio vietų (pavyzdžiui, pakankamai toli nuo katilo dugno),
nes ties tomis vietomis deformacijų būvis yra sudėtingesnis. Katilo dugnas trukdo kevalui tolygiai
deformuotis, kevalas išsikraipo, atsiranda vadinamasis pakraščio efektas, įtempimų reikšmės pasidaro
daug kartų didesnės negu apskaičiuotosios pagal šio poskyrio formules. Šis reiškinys ypač pavojingas
konstrukcijoms iš trapių medžiagų: gali atsirasti plyšių, ir katilas, vamzdis, talpykla tampa nebesandarūs.
Skaičiavimas atsižvelgiant į pakraščio efektus sudėtingesnis, jo metodikos pagrindus galite rasti
vadovėliuose.
12. GNIUŽDOMŲJŲ STRYPŲ PUSIAUSVYROS STABILUMAS
12.1. Stabili ir nestabili pusiausvyra
Konstrukcijos ir bet kurio jos elemento pusiausvyra turi būti stabili. Stabilumas — konstrukcijos
ar jos elemento savybė išlaikyti pradinę pusiausvyros formą, po bet kokių trikdymų vis grįžti į tą pradinį
būvį. Ši savybė yra ne mažiau svarbi, kaip stiprumas ir standumas.
Nesideformuojančio kūno statinės pusiausvyros stabilumą gerai iliustruoja sunkaus rutuliuko
padėtis ant įvairių paviršių (12.1 pav.). Įgaubto paviršiaus žemutiniame taške (a) rutuliuko pusiausvyra
yra stabili (jeigu rutuliuką stumt eisime į šoną, jis greit grįš vėl į šią pradinę padėtį). Gali pavykti
rutuliuką uždėti ir ant iškilo paviršiaus kraigo (b), bet šiuo atveju rutuliukas nuo menkiausio postūmio
nuriedės šalin ir į pradinę pusiausvyros padėtį pats nebegrįš; rutuliuko ant iškilo paviršiaus pusiausvyra
— nestabili. O kai rutuliukas ant horizontalios plokštumos, jo pusiausvyra neutrali.

12.1 pav.
Nesideformuojančio kūno pusiausvyros formos stabilumas nepriklauso nuo kūną veikiančių jėgų
didumo (nagrinėtame pavyzdyje jis nepriklauso nuo rutuliuko svorio). Tačiau mus labiau domina
deformuojamų (visų pirma tampriųjų) konstrukcijos elementų stabilumas.
Konstrukcijos pusiausvyros formą nusako jos apkrovos ir poslinkių santykiai. Deformuojamas
stabilios pusiausvyros elementas, sutrikdytas kokių nors pašalinių veiksnių, gali įgyti naujų, kitokių
poslinkių, bet šie. poslinkiai išnyksta, kai išnyksta juos sukėlusi priežastis (elementas grįžta į pradinę
pusiausvyros formą). Tuo tarpu kai pusiausvyros forma nestabili, elementas, ėmęs kitaip deformuotis dėl
nedidelių pašalinių veiksnių (kurių niekada netrūksta), nesiliauja taip deformavęsis ir po to, kai tie
veiksniai nebetrikdo — net ir jiems išnykus, naujieji poslinkiai nesumažėja, elementas į pradinę
pusiausvyros formą nebegrįžta.
Konstrukcijos elemento pusiausvyra būna stabili, kol jo pagrindinė apkrova nedidelė, kol ji
mažesnė už tam tikrą (kritinę) reikšmę, o kai apkrova viršija tą reikšmę, pusiausvyra tampa nestabili —
tada pašalinė priežastis gali lengvai išvesti elementą iš šios nestabilios pusiausvyros į kitokią (jau stabilią)
pusiausvyros formą ir sukelti nepageidaujamą deformavimąsi. Maža tikimybė, kad elementas pradinės
pusiausvyros formos nepraras, tėra ir tuo atveju, kai pusiausvyra neutrali, t.y. kai apkrova yra pasiekusi
kritinę reikšmę, bet dar neviršijusi jos.
Šiame skyriuje kalbėsime tik apie gniuždomųjų strypų pusiausvyros stabilumą. Panagrinėkime
labai ilgą ir ploną tiesų strypą, kuris yra gniuždomas. Kol strypo pusiausvyros pradinė (tiesioji) forma
stabili, strypo poslinkiai dėl centriškai pridėtos išilginės gniuždomosios jėgos — tik išilginiai. Dėl kokios
nors pašalinės priežasties strypas gali įgyti ir skersinių poslinkių (12.2 pav.); ta pašalinė trikdanti
priežastis gali būti įvairi — šoninė apkrova (vėjo dvelktelėjimas), menkutis pagrindinės apkrovos
nukrypimas nuo centrinės ašies, netolygus strypo temperatūros pokytis ir kt. Tačiau šie skersiniai
poslinkiai išnyksta (strypas vėl išsitiesia), vos tik liaujasi trikdymas. Kuo didesnė yra strypo pagrindinė
(gniuždomoji) apkrova, tuo sunkiau išlinkusiam strypui išsitiesti. Kai gniuždomoji jėga yra pasiekusi tam
tikrą didumą, strypo pradinė (tiesioji) pusiausvyros forma yra neutrali, o kai ta jėga dar didesnė,
pusiausvyros forma tampa nebestabili. Taip apkrautas strypas, ėmęs dėl kokio trikdymo linkti, įgyja vis
didesnius ir didesnius skersinius poslinkius ir nebeišsitiesia net ir tada, kai pašalinio trikdymo nebėra, kai
išnyksta skersinių poslinkių priežastis. Strypas pereina į kitokią stabilią pusiausvyros formą: jėga, veikusi
išilgai strypo ašies, ima strypą ne tik gniuždyti, bet jau ir lenkti.

12.2 pav.
Minėtoji skersinių poslinkių priežastis tėra tik impulsas strypui išeiti iš pradinės pusiausvyros
formos. Nuo jos visiškai nepriklauso, ar strypo tiesioji pusiausvyros forma yra stabili ar nestabili. Strypo
pusiausvyros stabilumas priklauso tik nuo strypo matmenų, jo medžiagos ir pagrindinės (gniuždomosios)
apkrovos didumo.
Apkrovos (jėgos, įtempimo) reikšmė, kurią viršijus konstrukcijos ar jos elemento pusiausvyra
tampa nestabilia, vadinama kritine apkrova (jėga, įtempimu).
Bet kurio strypo kritinė jėga priklauso tiktai nuo strypo matmenų ir medžiagos savybių.
Centriškai gniuždomo tiesaus strypo pusiausvyros forma yra stabili, kol jėga nepasiekia kritinės jėgos
reikšmės F
cr
, kol
F<F
cr
. (12.1)
Toks strypas yra tik gniuždomas. Kai jėga viršija F
cr
, tiesioji pusiausvyros forma netenka stabilumo,
strypas dėl menkiausios priežasties pereina į kitokią pusiausvyrą (jau ne tik gniuždomas, bet ir
lenkiamas). Sakoma, kad jis suklumpa, kad apkrova jį klupdo. Todėl ir pats deformavimas, lydimas
suklupimo pavojaus, dažnai nagrinėjamas kaip klupdymas, kalbama apie klupdomų strypų (kolonų)
skaičiavimą ir pan.
Nauja pusiausvyros forma, į kurią pereina konstrukcija, dažnai būna susijusi su tokiomis
deformacijomis ir įrąžomis, kurioms priešintis konstrukcija nepritaikyta. Todėl konstrukcijos
deformacijos ir įtempimai ima sparčiai didėti, konstrukcija greit suyra arba kitaip išeina iš rikiuotės.
12.2. Oilerio formulė kritinei jėgai skaičiuoti
Tampraus tiesaus centriškai gniuždomo strypo kritinės jėgos didumas apskaičiuojamas
vadinamąja Oilerio formule:
( )
2
min
2
L
EI
F
cr
µ
π
=
, (12.2)
čia E — strypo medžiagos tamprumo modulis, I
min
— minimalus strypo skerspjūvio inercijos momentas,
L — strypo ilgis, µ — strypo galų įtvirtinimo sąlygų koeficientas (žr. 12.3 pav.).

12.3 pav.
Kritinės jėgos reikšmę visų pirma nustatysime gniuždomo tiesaus strypo, kuris abiem galais
įtvirtintas šarnyriškai (12.4 pav.).

12.4 pav.
Tarkime, kad apkrova F>F
cr
nesukelia plastinių deformacijų, kad išlinkusio strypo ašies
nuokrypos nuo tieses nedidelės. Tada galime naudotis jau žinoma įlinkių kreivės lygtimi (9.5):
( ) z M
dz
v d
EI − =
2
2
.
Lenkimo plokštuma priklauso ne nuo apkrovos, o nuo strypo skerspjūvio: strypas išlinksta
plokštumoje, kuri statmena skerspjūvio ašiai su mažiausiu inercijos momentu. Todėl ir lygtyje dera įrašyti
I
min
vietoj I. Lenkimo momentas pjūvyje atstumu z nuo atramos M(z) — Fv, todėl
Fv
dz
v d
EI − =
2
2
min
, (12.3)
arba
0
min
2
2
= + v
EI
F
dz
v d
.
Pažymėję
2
min
k
EI
F
= , (12.4)
gauname tokią diferencialinę lygtį:
0
2
2
2
= + v k
dz
v d
. (12.5)
Jos sprendinys yra harmoninė funkcija
kz B kz A v cos sin + = . (12.6)
Sprendinio konstantos A ir B priklauso nuo kraštinių sąlygų, kurios šiuo atveju yra tokios:
a) v=0, kai z=0,
b) v=0, kai z=L
1
.
Iš pirmosios sąlygos gauname B=0, todėl
kz A v sin = , (12.7)
(tai reiškia, kad išlinkusio strypo ašis atitinka sinusoidę). Iš antrosios sąlygos gautąją lygybę AsinkL
1
=0
tenkina arba A=0, arba sinkL
1
=0. Nuliui lygi konstanta atitinka v=0, t.y. tiesiąją strypo formą. Kreivąją
formą (ji mums ir rūpi) atitinka
0 sin
1
= kL .
Šios lygties šaknų yra be galo daug:
1
L
n
k
π
= , (12.8)
kur n — bet koks sveikasis skaičius.
Iš (12.4) lygties, įrašę (12.8) reikšmę, galime gauti jėgos F išraišką:
2
1
min
2 2
L
EI n
F
π
= . (12.9)
Kai stabilioji (tiesioji) pusiausvyros forma tampa neutralia (kai kritinės jėgos reikšmė tik
pasiekiama, bet dar neviršijama), strypas dar tebėra tiesus, atstumas tarp atramų dar nesumažėjęs, L
1
=L
(strypo trumpėjimas dėl išilginės deformacijos yra labai mažas, nepaisytinas). Taigi, įrašę į (12.9) vietoj
atstumo L
1
pradinį strypo ilgį L, gauname kritinės jėgos F
cr
reikšmę. Iš visų n (= 1,2...) reikšmių
mažiausią (visų pirma pasiekiamą) kritinę jėgą atitinka n=1; tokia kritinė jėga (kartais vadinama Oilerio
jėga) ir apskaičiuojama formule
2
min
2
L
EI
F
cr
π
= . (12.10)
Iš (12.7) ir (12.8) gauname, kad šią jėgą F
cr
atitinka klumpančio strypo ašis, išlinkusi tokiu
sinusoidės pavidalu:
z
L
n
A v
π
sin = . (12.11)
Skaičius n čia rodo, kiek sinusoidės pusbangių yra atstume L (12.5 pav.). Kuo didesnis n, tuo
didesnė (n
2
kartų) kritinės jėgos reikšme. Praktiškai svarbi yra tik pirmoji reikšmė (su n=1).

12.5 pav.
Nustatėme, kad klumpantis strypas išlinksta sinusoidės pavidalu (12.11), bet konkrečių įlinkio v
reikšmių apskaičiuoti negalime, nes nežinome konstantos A. Jeigu būtume pasinaudoję ne apytiksle
įlinkių kreivės lygtimi (9.5), bet tiksliąją:
( ) ( )
0
/ 1
/
2
3
2
2 2
= +
+
v k
dz dv
dz v d
, (12.12)
galėtume gauti ir įlinkių reikšmes. Nenagrinėdami gana sudėtingo (12.12) lygties integravimo,
parodysime jo rezultatą:
F
F
L
v
cr
− = 1
2 2
max
π
, (12.13)
iš jo matyti, kad, pavyzdžiui, kai jėga F viršija kritinę jėgą F
cr
vos vienu procentu (F=1,01F
cr
),
v
max
=0,09L (o tai yra gana daug). Įlinkio v
max
kitimą, kai F>F
cr
, rodo grafikas (12.6 pav.), iš kurio matyti
įlinkio augimo sparta tuoj po stabilumo praradimo.

12.6 pav.
Nagrinėjome, kaip klupdomas strypas, kai jo abu galai įtvirtinti šarnyriškai (tokį uždavinį sprendė
ir L.Oileris). Panašiai nagrinėdami kitaip įtvirtintus strypus, turėtume atsižvelgti į kitokias atramines
reakcijas, į atraminius momentus (standžiose atramose). Palyginę gautas kritinės jėgos išraiškas, galėtume
padaryti bendrą išvadą, jog (12.10) formulė gali būti pritaikyta ir kitiems įtvirtinimo atvejams, pakeitus
joje strypo ilgį L vadinamuoju klupdomuoju strypo ilgiu L
*
, kuris lygus suklupusio strypo ašies
sinusoidės pusbangės ilgiui. Pavyzdžiui, 12.7 paveikslėliu rodomas klumpantis strypas, kurio vienas galas
įtvirtintas standžiai, kitas šarnyriškai. Sinusoidės pusbangė telpa tarp šarnyrinės atramos ir įlinkių kreivės
vingio taško h, šis atstumas lygus 0,7L. Panašiai galime nustatyti ir kitokių strypų klupdomąjį ilgį, t.y.
sinusoidės pusbangės ilgį L
*
=µL (12.3 pav.); įrašę jį į (12.10) išraišką, gauname bendrą kritinės jėgos
formulę (12.2) įvairiems įtvirtinimo atvejams.

12.7 pav.
Oilerio formulė galioja tik proporcingo deformavimo atvejams: ji išvesta, remiantis proporcingo
(tampraus) deformavimo įlinkių kreivės lygtimi, į ją įeina proporcingumo koeficientas iš Huko dėsnio —
tamprumo modulis E. Kol galioja Huko dėsnis, tol galioja ir Oilerio formulė (12.2) kritinei jėgai
skaičiuoti. Taigi, Oilerio formulė galioja tol, kol kritinis įtempimas neviršija proporcingumo ribos:
σ
cr
≤σ
pr
. (12.14)
Praktiškiau apibrėžti šios formulės galiojimo ribas galėsime tada, kai patogiau išreikšime kritinį
įtempimą.
12.3. Kritinis įtempimas
Kritinį įtempimą galime išreikšti strypo kritinės jėgos ir skerspjūvio ploto santykiu. Kai galioja
Oilerio formulė, šis įtempimas (panaudojus inercijos momento išraišką inercijos spinduliu I
min
=Ai
2
min
):
( ) ( )
2
min
2
2
2
min
2
2
min
2








= = = =
i
L
E
L A
EAi
L A
EI
A
F
cr
cr
µ
π
µ
π
µ
π
σ .
Įvedame naują strypo geometrinį rodiklį
min
i
L µ
λ = , (12.15)
kur µ - strypo įtvirtinimo sąlygų koeficientas, nustatomas iš 12.3 paveikslėlio arba pagal kitus 12.2
poskyrio nurodymus, L – stypo ilgis, i
min
– minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys. Tai yra
strypo savybės, vadinamos liaunumu, rodiklis: kuo strypas ilgesnis ir plonesnis, tuo jis liaunesnis.
Rodiklį λ vadiname liauniu. Panaudojus šį rodiklį, tampraus strypo kritinis įtempimas išreiškiamas taip:
2
2
λ
π
σ
E
cr
= , (12.16)
matome, kad kritinis įtempimas priklauso tik nuo strypo liaunio ir medžiagos tamprumo modulio.
Dabar galime nustatyti, kokių strypų kritinę jėgą leistina skaičiuoti Oilerio formule. Belieka į
(12.14) sąlygą įrašyti (12.16) reikšmę:
pr
E
σ
λ
π

2
2
.
Iš čia gauname
lim
/ λ σ π λ ≡ ≥
pr
E . (12.17)
Tampraus strypo ribinis liaunis λ
lim
priklauso tiktai nuo strypo medžiagos savybių. Kai strypo liaunis
pakankamai didelis, ne mažesnis kaip λ
lim
, kritinę jėgą galime skaičiuoti Oilerio formule (12.2). Kai
liaunis mažesnis, strypas savo pusiausvyros stabilumą praranda (suklumpa), įtempimams jau viršijus
proporcingumo ribą, gal net plastinėms deformacijoms atsiradus; jeigu skaičiuotume kritinę jėgą irgi
Oilerio formule, jos reikšmę gautume klaidingą, per didelę (tai ne tik klaidinga, bet ir pavojinga, nes
strypą suklupdytų mažesnė apkrova negu mūsų apskaičiuotoji).
Ribinis liaunis, apibrėžiantis Oilerio formulės taikymo galimybę, paprastai yra kelių dešimčių
didumo. Pavyzdžiui, plieno strypo ribinis liaunis (kai E=210 GPa, σ
pr
=200 MPa) λ
lim
≈100, aliuminio
strypo λ
lim
≈50, medinio strypo λ
lim
≈60.
Teoriškai nustatyti kritinį įtempimą (ar kritinę jėgą), kai strypas deformuojamas už
proporcingumo ribos, yra gana sudėtinga. Tokio skaičiavimo metodika, siūlyta F. Engesero, T. Karmano,
F. R. Šenlio, aprašyta vadovėliuose.
Dažnai praktiniam skaičiavimui naudojamos empyrinės formulės, paremtos gausiais
eksperimentais. Pavyzdžiui, būna naudojama tiesinė kritinio įtempimo išraiška
σ
cr
=a-bλ (12.18)
arba parabolinė
σ
cr
=a-bλ+cλ
2
, (12.19)
čia koeficientai a, b ir c priklauso nuo medžiagos savybių. Pavyzdžiui, statybinio plieno kritinio įtempimo
tiesinei išraiškai gali būti a=300 MPa, b=1,2 MPa, ketaus kritinio įtempimo parabolinei išraiškai a=780
MPa, b=12 MPa, c=0,53 MPa.
Apskaičiuotąjį kritinį įtempimą padauginę iš strypo skerspjūvio ploto, gauname kritinės jėgos
reikšmę.
Formulės (12.18), (12.19) naudojamos vidutinio liaunumo strypų kritiniam įtempimui skaičiuoti
(didelio liaunumo strypams tinka Oileno formule). Kai strypo liaunumas mažas, (strypas storas ir
trumpas), strypui suklupti pavojaus praktiškai nėra, nes jis stiprumą praranda anksčiau ne stabilumą, jo
įtempimus riboja ne kritinio įtempimo reikšmė, bet stiprumo riba arba takumo įtempimas.
Gniuždomo (klupdomo) strypo eksploatavimo ribas vaizdžiai parodo grafikas, nubraižyta
koordinačių σ (įtempimo) ir λ (liaunio) sistemoje (12.8 pav.). Grafiką sudaro trys ruožai: mažo liaunumo,
apribotas takumo įtempimo (arba stiprumo ribos) lygiu, vidutinio liaunumo, apribotas tiesią (arba
paraboline) kritinio įtempimo funkcija, ir didelio liaunumo, apribotas Oilerio hiperboline kritinio
įtempimo funkcija (12.16). Suprantama, būtina ir atsarga, būtina atsižvelgti į visų veiksnių bei paties
skaičiavimo patikimumą ir negalima leisti, kad apskaičiuotieji įtempimai strype siektų grafike parodytas
ribas, jie turi būti mažesni.

12.8 pav.
12.4. Praktinis gniuždomųjų strypų (kolonų) skaičiavimas
Kai nagrinėjome tempiamus strypus, minėjome, kad daugelis formulių, skirtų tempimui, tinka ir
gniuždymo atvejui. Tačiau ten mums rūpėjo tik stiprumas ir standumas, stabilumo klausimų nelietėme. O
gniuždomasis strypas nuo tempiamojo ypač skiriasi tuo, kad gniuždymas gali tapti klupdymu, kad dažnai
gali būti prarastas strypo pusiausvyros stabilumas. Kadangi strypo stabilumą garantuoti taip pat būtina,
skirtumas tarp tempiamojo ir gniuždomojo strypo eksploataciniu požiūriu yra nemažas:
• tempiamojo strypo laikomoji galia dažniausiai priklauso nuo stiprumo (rečiau nuo standumo),
statinės apkrovos atveju nepriklauso nuo strypo ilgio, gniuždomojo strypo — priklauso
dažniausiai nuo pusiausvyros stabilumo ir drauge nuo strypo ilgio (tiksliau — nuo liaunio),
• tempiamojo strypo ribinio būvio (pvz. suirimo) artėjimo požymiai (dideli poslinkiai, plyšiai)
dažnai yra iš anksto pastebimi, o gniuždomasis strypas stabilumo netenka, suklumpa staiga,
netikėtai.
Pastaroji gniuždomųjų strypų ypatybė, tas suklupimo staigumas ragina konstruktorių būti labai
atidų, kai jis projektuoja strypus, kurie montavimo ar eksploatavimo metu gali būti gniuždomi. Technikos
istorijoje yra skaudžių avarijų pavyzdžių, kai dėl suklupusių gniuždomųjų strypų griuvo ištisos tiltų ir kitų
pastatų konstrukcijos.
Strypo stabilumo sąlyga yra tokia:
|σ|≤σ
cr
/n
stb
, (12.20)
čia n
stb
— stabilumo skaičiavimo patikimumo (atsargos) koeficientas, kuris labai liauniems plieno
strypams būna apie 1,5, ketaus — apie 5, medžio — apie 2,5, o vidutinio liaunumo strypams dar didesnis.
Skaičiuodami strypo stabilumą, visada turime žinoti, ar tinkamą formulę, tinkamą metodą
naudojame. Populiariausią Oilerio formulę kritinei jėgai skaičiuoti galime naudoti tik tada, kai tenkinama
jos galiojimo sąlyga (12.14) arba (12.17). Kai ši formulė negalioja, tenka ieškoti kitų tinkamų metodų.
Kai kada projektavimo taisyklės supaprastina gniuždomųjų strypų skaičiavimą, įvesdamos vadinamuosius
klupumo koeficientus ir pateikdamos jų lenteles, sudarytas atsižvelgiant į strypų liaunį ir derinant įvairius
kritinio įtempimo skaičiavimo metodus. Strypo stabilumo sąlyga, išreikšta su klupumo koeficientu ϕ,
apimanti ir stiprumo sąlygą, yra tokia:
|σ|≤ϕ/R
c
. (12.21)
Koeficientas ϕ visada mažesnis kaip 1. Sulyginę (12.21) ir (12.20) sąlygas, gauname klupumo
koeficiento išraišką:
2
2
1
λ
π σ
ϕ
stb c stb c
cr
n R
E
n R
⋅ = = , (12.22)
čia pirmasis daugiklis priklauso nuo medžiagos, antrasis — nuo strypo geometrijos, eksploatavimo sąlygų
ir svarbos. Klupumo koeficientų skaičiavimo formulės ir lentelės paprastai ir sudaromos taip, kad šį
koeficientą galime rasti, kai žinome medžiagą ir strypo liaunį λ.
Dar viena stabilumo sąlygos ypatybė yra ta, kad įtempimai, kurie tikrinami šia sąlyga,
skaičiuojami, dalijant ašinę jėgą ne iš susilpnintojo skylėmis skerspjūvio ploto (neto ploto, A
nt
), bet iš viso
ploto (bruto ploto, A
bt
), todėl praktiniam skaičiavimui sąlyga (12.21) pertvarkoma taip:
c
br
R
A
N

ϕ
. (12.23)
Žinoma, jeigu strype yra susilpnintų skerspjūvių, ties jais būtina tikrinti dar ir stiprumą (2.4b) sąlyga:
|N|/A
nt
≤R
c
(čia nebėra klupumo koeficiento ϕ, bet užtat imamas A
nt
).
Tikrinamojo uždavinio sprendimo algoritmas toks:
apskaičiuojamas minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys i
min
=(I
min
/A)
0,5
,
apskaičiuojamas strypo liaunis λ=µL/i
min
,
lentelėje randamas klupumo koeficientas ϕ,
tikrinama, ar tenkinama gniuždomojo strypo stabilumo ir stiprumo sąlyga (12.23).
Projektinio uždavinio sprendimas sudėtingesnis, nes iš pradžių nežinome (12.23) sąlygai
reikalingų nei ϕ, nei A
br
. Todėl sprendžiame iteraciniu, priartėjimo keliu:
♦ pirmajam žingsniui imame bet kokią reikšmę ϕ
1
(geriau artimą vidutinei, pvz. ϕ
1
=0,5),
♦ naudodamiesi (12.23) sąlyga, nustatome, koks turi būti A
br
, ir pasirenkame tinkamą skerspjūvį
iš turimo sortimento,
♦ apskaičiuojame parinktojo skerspjūvio minimalų inercijos spindulį ir strypo liaunį λ
1
,
♦ lentelėje randame klupumo koeficientą , kuris atitinka apskaičiuotąjį liaunį λ
*
1
ϕ
1
,
♦ lyginame surastąjį su žingsnio pradžioje paimtu ϕ
*
1
ϕ
1
; jeigu skerspjūvis parinktas
gerai; jeigu jiedu labai skiriasi, pradedame naują priartėjimo žingsnį, imdami
1
*
1
ϕ ϕ ≈
( ) 2 /
1
*
1 2
ϕ ϕ ϕ + = ir vėl pagal (12.23) sąlygą pasirenkame naują skerspjūvį.
Dažniausiai priartėjama gana greit, paprastai pakanka 3-4 žingsnių.
12.5. Liaunų strypų gniuždymas lenkiant
Jau esame 11 skyriuje nagrinėję strypus, kurių skerspjūviuose veikia ir lenkimo momentas M, ir
ašinė jėga N. Tačiau ten gautos sudėtingojo deformavimo formulės ir padarytos išvados galioja tik tuo
atveju, kai strypas nėra liaunas. Kai strypas liaunas, kai jo skersiniai poslinkiai (įlinkiai) nemaži, lenkimo
momentą sukelia ne tik skersinė apkrova, bet ir gniuždomoji ašinė jėga. Tada visas skerspjūvyje
veikiantis lenkimo momentas (12.9 pav.):
M=M
q
+Fv. (12.24)
čia M
q
— lenkimo momentas dėl skersinės apkrovos (dėl F
q
).

12.9 pav.
Tačiau taip išreiškiamą lenkimo momentą galime apskaičiuoti tik tada, kai žinome įlinkį v, o
pastarąjį — tik tada, kai žinome patį lenkimo momentą M. Tokį uždavinį galime išspręsti, pasinaudoję
diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. Apytikslį sprendinį gautume tokį:
0
/ 1 F F
v
v
q

= , (12.25)
čia v
q
— strypo įlinkis, apskaičiuotas vien pagal skersinę apkrovą, F — išilginės gniuždomosios apkrovos
jėga, F
q
— Oilerio jėga, skaičiuojama visada formule (12.2) — net ir tada, kai ši formulė kritinei jėgai
skaičiuoti netinka. Formulė (12.25) negalioja, kai jėgos F reikšmė artėja prie reikšmės F
o
, bet praktiškai
tinka, kai 0<F<0,8F
0
.
Kai jau turime įlinkį v, galime išreikšti ir lenkimo momentą
0
/ 1
1
F F
Fv M M
q q

+ = . (12.26)
Didžiausi įtempimai tokio strypo skerspjūviuose
0
max
/ 1
1
F F W
v F
W
M
A
F q q

⋅ + + = σ . (12.27)
Spręsti apie tokio strypo stiprumo atsargą nėra paprasta, nes įtempimų prieaugis nėra
proporcingas jėgos F prieaugiui, įtempimai auga daug sparčiau negu jėga (12.10 pav.): σ
y

*
>F
y
/F
*
.
Todėl, tikrindami taip deformuojamų strypų stiprumą, turime būti atidūs: verta tikrinti ne tik
maksimalaus įtempimo, bet ir jėgos F reikšmes (jų santykį su F
y
, kuri atitinka takumo įtempimą, ar su
kitokia ribine jėgos reikšme). Pravartu nusibraižyti ir grafiką, panašų į parodytąjį 12.10 paveikslėliu — iš
jo vaizdžiau matyti rezultato patikimumas, stiprumo atsarga.

12.10 pav.
Liauno gniuždomo ir tuo pačiu metu lenkiamo strypo įlinkių kreivės lygtis tokia:
EId
2
v/dz
2
=-(M
q
+Fv).
Visą įlinkį v galime suskaidyti į du komponentus — dėl skersinės apkrovos v
q
ir dėl išilginės
apkrovos (dėl klupdymo) v
b
, (12.11 pav.):
v=v
q
+v
b
.

12.11 pav.
Įrašę šią įlinkio išraišką į diferencialinę lygtį, turime:
EI
Fv
EI
M
dz
v d
dz
v d
q
b
q
− − = +
2
2
2
2
. (12.28)
Jeigu nebūtų gniuždomosios apkrovos F, ši lygtis būtų tokia:
EI
M
dz
v d
q q
− =
2
2
. (12.29)
Atėmę (12.29) iš (12.28), gauname tokią diferencialinę lygtį:
EI
Fv
dz
v d
b
− =
2
2
. (12.30)
Apytikslį šios lygties sprendinį gauname, tarę, kad v
b
, kinta pagal kokį nors žinomą dėsnį;
pavyzdžiui, šarnyriškai įtvirtintam strypui (kaip 12.11 pav.) tinka sinuso funkcija:
L
z
B v
b
π
sin = ,
(čia koeficientas B prilygsta strypo vidurio įlinkiui). Tada
b
q
v
L L
z
B
L dz
v d
2
2
2
2
2
2
sin
π π π
− = − = .
Įrašę šią reikšmę į (12.30), turime:
v
EI
F
v
L
b
=
2
2
π
. (12.31)
Įrašę v
b
=v-v
q
, iš (12.31) išreiškiame įlinkį
EI
FL
v
v
q
2
2
1
π

= .
Pastebėję, kad šioje formulėje yra santykis π
2
EI/L
2
, tiksliai atitinkantis Oilerio jėgos reikšmę,
apskaičiuojamą formule (12.10), įrašome vietoj šio santykio Oilerio jėgos simbolį F
0
(nerašome čia F
cr
,
nes su kritine jėga šis reiškinys neturi nieko bendra). Taip gauname (12.25) išraišką. Čia parodėme, kaip
ji pasiekiama šarnyriškai įtvirtinto strypo atveju, tačiau ji tinka ir kitiems strypo galų įtvirtinimo atvejams,
kai koeficientas µ≠1, t.y. kai Oilerio jėgos reikšmė skaičiuojama formule (12.2).
Simbolis F
0
čia įvestas formaliai, todėl jo galiojimas nėra apribotas, jis Oilerio formule
skaičiuojamas net tada, kai ta formulė netinka kritinei jėgai skaičiuoti.
Beje, (12.25)-(12.27) išraiškos yra apytikslės. Tikslioms išraiškoms gauti tenka atlikti gana
sudėtingus skaičiavimus, ypač kai skersinė apkrova įvairiuose strypo ruožuose sukelia skirtingai
išreiškiamus lenkimo momentus M
q
. Toks skaičiavimas aprašytas vadovėliuose.
14. VIETINIAI ĮTEMPTOS MEDŽIAGOS POVEIKIAI
14.1. Įtempimų koncentracija
Kai nagrinėjome konstrukcijų elementus — tempiamus, sukamus, lenkiamus ar sudėtingiau
deformuojamus, — tarėme, kad jie yra tobulo taisyklingo (prizmės ar cilindro) pavidalo, idealiai lygaus
paviršiaus, be jokių išorinių ar vidinių defektų. Tačiau iš tikrųjų tokių elementų nebūna. Dažno elemento
skerspjūviai nėra vienodi per visą ilgį, elementuose tenka pragręžti skylių, padaryti išdrožų. Neįmanoma
tobulai nugludinti elemento paviršiaus, o ir gerai poliruotas paviršius eksploatavimo metu gali būti
subraižomas. Tiek gaminimo, montavimo, tiek ir naudojimo metu dėl pašalinių veiksnių gali atsirasti
įvairių elemento defektų. Dėl visų šių priežasčių konstrukcijų elementuose yra vietų, ties kuriomis
įtempimai pasiskirsto ne taip, kaip rodo formulės, skirtos idealaus pavidalo elementui. Kaip tik šios vietos
dažnai tampa pavojingais konstrukcinės medžiagos irimo židiniais. Dėl pernelyg didelių įtempimų tokiose
vietose medžiaga įtrūksta, o po to mikroplyšeliai greitai ilgėja, plinta, kol suyra (nutrūksta, nulūžta) visas
elementas. Prisiminkite, kaip lengvai plyšta popieriaus lapas po to, kai didesnėmis pastangomis šiek tiek
įplėšiame jo pakraštį; stiklo lakšto paviršių visų pirma įrėžiame, o po to stiklas ties įrėžta linija lūžta nuo
lengvo stuktelėjimo.
Kai skaičiuojame įtempimus tempiamo strypo skerspjūvyje, (2.1) formulė (σ=N/A) tinka tik tuo
atveju, kai skerspjūviai per visą strypo ilgi vienodi arba kinta labai pamažu, ne staigiai. Ten, kur
skerspjūvis pakinta staigiai — ties skylėmis, įpjovomis, išdrožomis, — įtempimai pasiskirsto nebetolygiai
(σ≠const), vienose skerspjūvio vietose jie mažesni, kitose — didesni negu nurodo formulė. Įtempimai
tarsi susitelkia, susikoncentruoja į kai kurias vietas; sakoma, kad atsiranda įtempimų koncentracija (14.1
pav.). Šios koncentracijos priežastys (skylės, išdrožos ir pan.) paprastai vadinamos įtempimų
koncentratoriais.

14.1 pav.
Įtempimą, apskaičiuotą nepaisant koncentracijos (nors ir pagal susilpninto skerspjūvio plotą A
nt
),
vadiname nominaliniu įtempimu. Pavyzdžiui, tempiamo strypo nominalinis įtempimas σ
nom
=N/A
nt
.
Įtempimų koncentracijos rodiklis yra koncentracijos koeficientas, lygus didžiausio vietinio
įtempimo ir nominalinio įtempimo santykiui:
nom
k
σ
σ
α
max
= . (14.1)
Dažniausiai šie koeficientai nustatomi tamprumo teorijos metodais, tariant, kad medžiaga yra
vienalytė, izotropiška ir tampri. Jie vadinami teoriniais įtempimų koncentracijos koeficientais (tuo jie
atskiriami nuo vadinamųjų tikrųjų koncentracijos koeficientų, kurie nustatomi eksperimentais, lyginant
bandinių su koncentratoriais ir be koncentratorių stiprumą). Žinynuose yra formulių jiems apskaičiuoti
arba lentelių bei nomogramų (grafikų) jiems nustatyti.
Koncentracijos- koeficientai priklauso nuo koncentratoriaus geometrijos (jo pavidalo ir didumo).
Kad koncentracija būtų mažesnė, koncentratoriai švelninami — perėjimas nuo vieno skerspjūvio prie kito
apvalinamas (14.2 pav.; kuo didesnis apvalinimo spindulys r, tuo mažesnė koncentracija). Vienos
nomogramos pavyzdį rodome 14.3 paveikslėliu; iš jos matyti, kad gana realiose konstrukcijų detalėse
įtempimų koncentracijos koeficientai gali būti didesni kaip 2.

14.2 pav.

14.3 pav.
Įtempimų koncentracija ypač pavojinga trapioms medžiagoms. Kai medžiaga plastinė, prasidėjus
jos takumui, įtempimai nebeauga ir todėl jų reikšmės vienodėja (14.4 pav.: iš pradžių, kai nominaliniai
įtempimai maži, koncentracijos koeficientas didelis; kai apkrova ir nominaliniai įtempimai didėja, σ
max

lieka toks pat, lygus takumo įtempimui σ
y
, todėl α
k

max

nom
mažėja).

14.4 pav.
Parodysime ir vieną iš formulių, skirtų Įtempimams ties koncentratoriais skaičiuoti. Tai formulė,
gauta tamprumo teorijos metodais, skirta tempiamai plokštelei su apskrita skyle ties simetrijos ašimi (14.5
pav.; b>>2r). Įtempimas bet kuriame labiausiai susilpninto skerspjūvio taške (kurio koordinatė x)














+






+ =
4 2
3 2
2 x
r
x
r
z
σ
σ , (14.2)
čia σ — skerspjūvio, esančio pakankamai toli nuo koncentratoriaus, vidutinis įtempimas. Didžiausias
įtempimas yra taške, kurio x=r, — čia σ
z

max.
=3σ. Tolstant nuo skylės, įtempimo σ
z
reikšmė sparčiai
mažėja, taškuose, kurių x>4r, jau σ
z
<1,04σ. Kai plotis b, palyginus su skylės skersmeniu, labai didelis
(kai r/b→0), σ
nom
→σ ir α
k
→3.

14.5 pav.
Prie skylės (po ja ir virš jos) atsiranda skersai veikiančių gniuždomųjų įtempimų σ
X
, kurie
simetrijos ašyje apskaičiuojami taip





















− =
2 4
3
2 z
r
z
r
x
σ
σ , (14.3)
kai z=x (prie skylės), σ=-σ, o tolstant nuo skylės šie įtempimai sparčiai mažėja.
Panašios formulės ir panašios (kaip 14.3 pav.) nomogramos žinynuose pateikiamos ne tik
įvairiems tempiamų strypų koncentratorių atvejams, bet taip pat ir sukamiems bei lenkiamiems strypams
su koncentratoriais. Kokio pobūdžio yra įtempimų koncentracija tokių elementų skerspjūviuose, matyti iš
14.6 paveikslėlio.

14.6 pav.
Ypač įsidėmėtina tai, kad labai stiprus įtempimų koncentratorius yra siauras plyšys. Atvaizdavus
plyšį elipse (14.7 pav.), kurios pusašės a ir b, maksimalus įtempimas






+ =
b
a
2 1
max
σ σ . (14.4)

14.7 pav.
Taigi, ties labai siauro (a>>b) plyšio viršūne įtempimo reikšmė gali būti labai didelė. Dar
kruopštesni tyrimai rodo, kad šio įtempimo reikšmė ypač priklauso nuo plyšio viršūnės spindulio r — kuo
tas spindulys mažesnis (kuo viršūnė smailesnė), tuo didesnė įtempimų koncentracija. Šios išvados labai
svarbios, kai tiriama, kaip plyšiai plinta konstrukcijos medžiagoje ir ją suardo.
14.2. Plyšiai ir medžiagos irimas
Net ir labai plastiška medžiaga, veikiama didelių Įtempimų, suyra, bandinys arba konstrukcijos
elementas nutrūksta, suskyla, sueižėja, sutrupa. Plastinėje medžiagoje iki suirimo atsiranda didelių
plastinių deformacijų, tuo tarpu trapi medžiaga suyra, beveik jokių plastinių deformacijų neįgijusi.
Bet koks medžiagos irimas prasideda nuo mikroplyšio. Pirmieji plyšeliai atsiranda, be abejo, ten,
kur susitelkę didžiausi normaliniai įtempimai, t.y. ties vienokiais ar kitokiais įtempimų koncentratoriais.
Dideli įtempimai įveikia vidines medžiagos dalelių sankabos jėgas ir atplėšia daleles vieną nuo kitos.
Trapaus irimo plyšys didėja labai sparčiai, o plastinis irimas lėtas. Plyšių realioje (nevienalytėje)
medžiagoje gali atsirasti ir tada, kai nominaliniai Įtempimai (apskaičiuojami medžiagų atsparumo
formulėmis) dar nėra pernelyg dideli. Šie plyšiai gali būti labai pavojingi, ypač jeigu nuo jų prasideda
spartus trapusis irimas. Todėl gana svarbu pažinti plyšių atsiradimo ir plitimo kietuose kūnuose dėsnius;
juos tiria irimo mechanika, kietojo deformuojamo kūno mechanikos dalis.
Kuo didesni bandinio (ar konstrukcijos elemento) matmenys, tuo didesnė mikroplyšių (galimų
irimo židinių) atsiradimo tikimybė. Jie atsiranda dėl medžiagos kristalinės sandaros ydų, netolygaus
medžiagos grūdelių sąlyčio, dėl elemento paviršiaus defektų, korozijos, dėl kintamų įtempimų (dėl
medžiagos nuovargio). Plyšelių (mikroplyšių) ir plyšių yra kone visuose apkrautuose konstrukcijų
elementuose. Dėl jų elemento stiprumas dar nėra prarastas. Net lėtas šių plyšių plitimas dar nereiškia
medžiagos irimo. Trapusis irimas — tai spartus savaiminis (nestabilus) plyšio plitimas, net nedidėjant
apkrovai.
Nagrinėjame tempiamą plokštelę (14.8 pav.), kurios plotis ir ilgis neriboti, o storis t. Plokštelėje
yra 2L ilgio plyšys, statmenas tempimo krypčiai. Įtempimai σ=const, nekinta. Rūpi nustatyti, koks yra
kritinis plyšio ilgis, t.y. kokio mažiausio ilgio plyšys yra jau nestabilus, jau linkęs nepaliaujamai plėstis,
ilgėti. Tariame, kad į abi puses nuo plyšio yra elipsės pavidalo sritis B (paveikslėlyje užbrūkšniuota),
kurioje nėra įtempimų (jie išnyko būtent dėl atsiradusio plyšio, taigi iš srities B išnyko ir susikaupusi
potencinė deformavimo energija).

14.8 pav.
Plyšiui ilgėjant, didėjm jo paviršių plotas; naujam medžiagos paviršiui sudaryti (medžiagos
dalelėms vieną nuo kitos atplėšti) reikia tam tikro energijos kiekio (sis kiekis priklauso nuo medžiagos
savybių; pažymėsime raide γ energijos kiekį, kurio reikia naujo medžiagos paviršiaus ploto vienetui
sudaryti; pavyzdžiui, plieno γ≈1J/m
2
. Kai apkrovimas ir įtempimai σ nedidinami, vienintelis energijos
šaltinis gali būti potencinė energija, susikaupusi aplink plyšį ir atpalaiduojama, beilgėjant plyšiui ir
besiplečiant sričiai B. Jeigu sritis B besiplėsdama atiduotų energijos tiek, kiek pakanka naujiems plyšio
paviršiams sudaryti, tai šis plyšys ir ilgėtų. Kai medžiaga ideali vienalytė ir tampri, abiejų energijų
(atpalaiduojamos ir sunaudojamos) lygybę išreiškia tokia sąlyga:
π γ σ / 2
2
E L = . (14.5)
Iš šios sąlygos randame kritinį plyšio ilgį
2
2
πσ
γE
L
cr
= . (14.6)
Jeigu įtempimai dideli, L
cr
labai mažas (antai, išpūstą guminį balionėlį pakanka įdurti smeigtuku,
ir jis sprogte plyšta). Kai plyšio ilgis žinomas, galime nustatyti kritinę įtempimo reikšmę:
L
E
cr
π
γ
σ
2
= . (14.7)
Kai plyšys dėl kurių nors priežasčių pasiekia kritinį ilgį arba įtempimas — kritinę reikšmę σ
cr
,
plyšio ilgis gali tapti nestabilus, gali prasidėti savaiminis plyšio ilgėjimas. Pastarosiose formulėse nėra
parametro, žyminčio plyšio viršūnės smailumą. O Grifitso sąlyga, nusakanti kritinį plyšio ilgį, yra tik
būtina, bet ne pakankama. Kai plyšio viršūnė nėra labai smaila (kai plyšys nėra labai siauras), įtempimai
ties viršūne, kaip rodo (14.4) formulė, dar nėra labai dideli. Tik tada, kai plyšio viršūnė smaila, plyšys ima
sparčiai plisti (plitimo greitis pasiekia net pusę garso sklidimo greičio), vyksta trapusis medžiagos irimas.
Sąlygą (14.5) gauname, sulyginę srities B tūrio prieaugio potencinę energiją su energijos kiekiu,
reikalingu plyšio paviršių ploto prieaugiui (taigi, tarę, kad kitokių pavidalų energija čia nesireiškia).
Kai irsta ne trapi, o plastinė medžiaga (pavyzdžiui, mažaanglis plienas), ploname sluoksnelyje
apie plyšio viršūnę susidaro plastinė deformacija. Tačiau ir tokiam irimui (vadinamam kvazitrapiuoju)
galima pritaikyti Grifitso teoriją — reikia tik parametrą γ papildyti dydžiu γ
Pl
(plastinio deformavimo
darbu, kurio prireikia naujo paviršiaus ploto vienetui sudaryti):
( )
L
E
pl
cr
π
γ γ
σ
+
=
2
. (14.8)
Trapios medžiagos nenaudojamos tempiamiems konstrukcijų elementams — ne dėlto, kad jų
tempiamasis stipris mažas (kad jiems nutraukti reikia mažos jėgos), o dėl to, kad joms suardyti pakanka
nedidelės energijos (γ=1J/m
2
— gana nedaug; antai, mūrininkas plytą perskelia plaktuko kirčiu). Tuo
tarpu plastinės medžiagos sandara kinta daug plačiau apie plyšį, net iki 1cm gylio, ir šiam vyksmui
(naujam plyšio paviršiui sudaryti) reikia nuo tūkstančių iki milijonų kartų daugiau energijos, tokia
medžiaga atsparesnė plyšimui. Taigi, nors medžiagos stipris beveik toks pat, plastinės medžiagos
suardymo energijos kiekis (tas antrasis parametro komponentas γ
pl
nepalyginamai didesnis, pavyzdžiui,
net mažaanglio plieno γ
pl
≈10
3
J/m
2
.
Medžiagų plyšių plitimo teoriją mokslininkai toliau plėtoja, siūlo naujų būdų, kaip sustabdyti
medžiagoje atsivėrusių plyšių plitimą. Apie juos galite pasiskaityti vadovėliuose.
14.3. Sąlyčio (kontaktiniai) įtempimai
Įtempimai, kurie atsiranda dviejų elementų (detalių) sąlyčio mažame plote, vadinami sąlyčio arba
kontaktiniais įtempimais.
Nors elementai vienas kitą veikia vienos krypties (gniuždomąja) jėga, tačiau šalia to mažo sąlyčio
ploto esančios kitos konstrukcijos dalys neleidžia medžiagai po sąlyčio paviršiumi laisvai deformuotis
(plėstis į šonus), todėl čia įtempimų būvis būna triašis (14.9 pav.). Tokie įtempimai būna tik prie pat
sąlyčio paviršiaus. Bet yra konstrukcijų elementų, kuriems ir šie vietiniai įtempimai yra labai reikšmingi
— tai rutuliniai ir ritininiai guoliai, krumpliaračiai, bėgiai ir kt. Jų paviršinės dalies stiprumas priklauso
daugiausia nuo sąlyčio įtempimų, o suirus paviršiniam medžiagos sluoksniui, ir visas elementas nebetinka
eksploatacijai. Kadangi nagrinėjamieji (pavojingieji) taškai yra prie pat apkrovos pridėties taškų (prie
sąlyčio), negalioja Sen-Venano principas ir supaprastintieji inžineriniai įtempimų skaičiavimo metodai.

14.9 pav.
Čia susipažinsime su sąlyčio uždavinių sprendiniais, kurie yra gauti tamprumo teorijos metodais,
padarius tokias prielaidas:
ties sąlyčiu atsiranda tik tampriosios deformacijos, galioja Huko dėsnis;
sąlyčio plotas mažas, palyginus su visu susiliečiančių elementų paviršiumi;
jėgos, slegiančios sąlyčio paviršių, yra statmenos šiam paviršiui.
Kai vienas prie kito prispaudžiami du rutuliai, kurių spinduliai r
1
ir r
2
(14.10 pav.), o jų
medžiagos tamprumo moduliai E
1
ir E
2
, jų sąlyčio plotas yra skritulys, kurio spindulys
( )
3
2 1
2 1
/ 1 / 1
/ 1 / 1
88 , 0
r r
E E F
a
+
+
= . (14.9)

14.10 pav.
Įtempimai sąlyčio plote pasiskirstę netolygiai, didžiausias įtempimas ties skritulio centru
2 max
3
5 , 1
a
F
π
σ σ − = − = , (14.10)
kiti du svarbiausieji įtempimai
3 2 1
8 , 0 σ σ σ ≈ = . (14.11)
Kai abiejų rutulių medžiaga vienoda (E
1
=E
2
=E),
3
2
2 1
2 1 2
max
39 , 0







 +
=
r r
r r
FE σ , (14.12)
Jeigu vieną iš rutulių pakeisime plokštuma (r
2
=∞)
3
1
11 , 1
E
Fr
a = ,
3
2
1
2
max
39 , 0
r
FE
= σ . (14.13)
Ritinio (skersmuo d) ir plokštumos sąlyčio plotas stačiakampis, kurio plotis
E
qd
b 15 , 2 = , (14.14)
didžiausias įtempimas
d
qE
59 , 0
max
= σ . (14.15)
(čia q — slėgio jėga, tenkanti ritinio ilgio vienetui).
Panašios formulės žinynuose pateikiamos ir kitokiems sąlyčio atvejams.
Nors sąlyčio įtempimai dažnai būna gana dideli, dėl jų medžiaga neyra — tai lemia triašis
grynasis gniuždymas (medžiaga iš visų pusių spaudžiama, nėra galimybių plyšiams atsirasti ir plisti).
Pavyzdžiui, pasinaudoję energetiniu plastiškumo kriterijumi (5.12) ir įtempimų reikšmėmis (14.10),
(14.11), galime nustatyti, kad 0,2|σ
3
|=σ
y
arba |σ|
max
=|σ
3
|=5σ
y
. Todėl sąlyčio įtempimų atžvilgiu plieno
projektinis glemžiamasis stipris (arba leistinasis įtempimas) imamas maždaug tris kartus didesnis už
takumo įtempimą σ
y
.
15. APKROVOS DINAMIŠKUMO ĮTAKA
15.1. Dinaminių poveikių skaičiavimo ypatumai
Visuose vadovėlio skyriuose buvo nagrinėjami statinės apkrovos poveikiai - apkrovos, kuri
visiškai nekinta arba kinta labai lėtai ir nesuteikia konstrukcijai pastebimų pagreičių.
Dinaminė apkrova - tai tokia apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties taškas sparčiai kinta
ir kuri dėl to konstrukcijos elementą veikia dideliu pagreičiu. Kai kada toks poveikis susijęs su paties
konstrukcijos elemento judėjimu - kai tas elementas juda netolygiu greičiu (yra greitinamas arba
stabdomas) arba kai jis sukasi (atsiranda įcentrinis pagreitis ir išcentrinės jėgos). Dinaminis poveikis būna
akivaizdus, kai dėl staigiai pridėtos (smūginės) apkrovos konstrukcija ima dideliu greičiu deformuotis, o
jos medžiagos tamprumas sukuria didelį stabdomąjį pagreitį - kol deformavimosi greitis sumažėja iki
nulio arba net ima didėti priešinga kryptimi (prasideda konstrukcijos svyravimas, virpėjimas).
Kone visų mašinų (ir laivų, lėktuvų) konstrukcijų pagrindinės apkrovos yra dinaminės, susijusios
su mašinų dalių nuolatiniais pagreičiais. Dažnai dinaminės apkrovos veikia ir pastatus, ypač pramoninius;
šių apkrovų priežastys - dirbančių staklių, variklių keliami virpesiai, mėtomų (nors ir iš neaukštai)
krovinių smūgiai, vėjo gūsiai ir kitos staigios ar greit kintančios apkrovos. Tiltus, estakadas, pokranines
sijas, geležinkelio bėgius nuolat veikia judančios transporto priemonės. Ypatinga yra seisminė apkrova,
kylanti dėl Žemės drebėjimo.
Dinaminė apkrova yra sudėtingesnė už statinę tuo, kad jai nusakyti reikia žinoti ne tik jėgų
didumą, pridėties taškus bei kryptis, bet ir jų kitimo dėsnius. Todėl suprantama, kad ir tokios apkrovos
veikiamų konstrukcijų skaičiavimas yra daug sudėtingesnis. Dinaminio skaičiavimo metodais rūpinasi
konstrukcijų mechanikos šaka - konstrukcijų dinamika (statybinė dinamika). Tuo tarpu nesudėtinga
medžiagų atsparumo metodika gali tikti tik kai kurių tampriųjų elementų dinaminio poveikio
parametrams skaičiuoti. Dažnai stengiamasi dinaminio skaičiavimo metodiką supaprastinti taip, kad ji
būtų panaši į statinio skaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, dinaminio poveikio parametrai apskaičiuojami,
tariamo statinio poveikio parametrus dauginant iš specialiai nustatomo vadinamojo dinamiškumo
koeficiento k
dyn
, kuris rodo, kiek kartų dinaminis poveikis didesnis už statinį:
... = = =
st
dyn
st
dyn
dyn
k
ε
ε
σ
σ
. (15.1)
Šis koeficientas kai kada būna labai didelis - siekia dešimtis ir šimtus.
Medžiagų atsparumo naudojama dinaminio skaičiavimo metodika dažnai grindžiama dviem
teigimais:
• d'Alambero principu,
• mechaninės energijos tvermės dėsniu.
Iš teorinės mechanikos kurso žinomas d'Alambero principas teigia:
prie veikiančių judantį kūną jėgų pridėjus inercijos jėgas, gaunama pusiausviroji jėgų sistema.
Papildžius konstrukcijos elemento skaičiuojamojoje schemoje jėgų sistemą inercijos jėgomis,
belieka parašyti tokios sistemos pusiausvyros lygtis (o pusiausvyros lygtis sudarinėti mokame jau iš
statikos). Inercijos jėga vadinamas vektorinis dydis, kurio skaitinė reikšmė nustatoma kūno masės ir jos
pagreičio sandauga, o kryptis yra priešinga pagreičio krypčiai. D'Alambero principas taikomas, kai
konstrukcijos elemento judėjimo pagreitis nesunkiai nustatomas (žr. 15.2 ir 15.3 poskyrius).
Tačiau yra dinaminių apkrovų, kurių sukeliamą konstrukcijos pagreitį nustatyti sunku.
Akivaizdus tokios apkrovos pavyzdys - smūgis. Žinome konstrukcijos elemento greitį smūgio pabaigoje
(jis lygus nuliui), galime nustatyti greitį smūgio pradžioje (jis lygus smogiančio, ant konstrukcijos
krintančio daikto greičiui), tačiau pagreičiui apskaičiuoti reikia žinoti dar ir smūgio trukmę, o ją,
matuojamą sekundės dalimis, net ir specialioje laboratorijoje nustatyti būna sunku. Tokiais atvejais ir
pasitelkiamas mechaninės energijos tvermės dėsnis:
konstrukcijos elemento mechaninė energija, t.y. kinetinės ir potencinės energijų suma, smūgio
metu nepakinta.
Taikydami tokį dėsnį, nepaisome to, kad nedidelė mechaninės energijos dalis smūgio metu vis
dėlto virsta šilumine ir kitokia nemechanine energija. Be to, darome ir kitokių prielaidų, supaprastinančių
inžinerinį konstrukcijos elemento skaičiavimą (15.4 poskyris).
Smūginės apkrovos sukeltas dinaminis poveikis dažnai reiškiasi ilgėliau trunkančiu tamprios
konstrukcijos virpėjimu. Todėl to poveikio parametrai (poslinkiai, deformacijos, įtempimai) kinta laikui
bėgant, ir dažnai siekiama apskaičiuoti ne tų parametrų reikšmes kuriuo nors laiko momentu, o tik jų
ribas, maksimalias reikšmes. Medžiagų atsparumo kurse galime susipažinti tik su pačių paprasčiausių
tampriųjų virpesių nagrinėjimu (15.5 poskyris).
Staigi deformacija smūginės apkrovos metu gali net pakeisti kai kurių medžiagų savybes:
medžiagos, kurios statinės apkrovos atveju deformuojasi plastiškai, po smūgio gali lūžti lyg būtų trapios.
Todėl kartais medžiagos tiriamos tam tikrais muštuvais - jais nustatoma mechaninė medžiagų savybė
smūginis tąsumas (trapumo savybės priešybė), pagal kurį sprendžiama, tinka ar netinka ta medžiaga
smūginių apkrovų veikiamoms konstrukcijoms. Dinamiškai veikiamos detalės turi būti gaminamos iš
medžiagos, kurios smūginis tąsumas ne mažesnis kaip 8-10
5
J/m
2
.
15.2. Tiesia trajektorija judantis elementas
Jeigu konstrukcijos elemento judėjimas tiesiaeigis, dinaminis poveikis reiškiasi tik tuo atveju, kai
kinta judėjimo greitis, t.y. kai judama su pagreičiu. Labai dažnai dideli pagreičiai pastebimi judėjimo
pradžioje ir pabaigoje (ėmus stabdyti).
Nagrinėsime lyną, prie kurio apatinio galo prikabintas keliamas krovinys. Lynas krovinio yra
tempiamas, jo skerspjūviuose veikia ašinė jėga. Dinaminį tokio judėjimo su pagreičiu poveikį (15-1)
formulės pavyzdžiu nusako dinamiškumo koeficientas
g
a
k
dyn
+ =1 , (15.2)
čia g - laisvojo kritimo pagreitis, σ - krovinio kėlimo pagreitis. Dinamiškumo koeficientas gali būti gana
didelis, ypač tokiuose įrenginiuose kaip greitaeigiai liftai.
Stabdant kėlimą arba ėmus krovinį leisti žemyn, pagreičio kryptis priešinga ir a reikšmė į (15.2)
formulę įeina su minuso ženklu, dinaminiai įtempimai tampa mažesni už statinius įtempimus. O kai
krovinys paleidžiamas laisvai kristi, a=-g, k
dyn
=0, t.y. lyne nelieka jokios įrąžos, jis būna visiškai
neįtemptas, palaidas. Labai staigus sustabdymas yra nagrinėtinas kaip smūgis, kuriam skirtas 15.4
poskyris.
Kai įskaitome ir lyno savąjį svorį q (išreikštą N/m), lyno kiekvieno skerspjūvio ašinė jėga N vis
kitokia. Kol krovinys kybo nejudėdamas ir vėliau, kai jis keliamas vienodu greičiu (kai pagreitis lygus
nuliui, todėl ir parodytoji 15.1 paveikslėlyje inercijos jėga F
t
=0), lyną veikia tik statinė ašinė jėga, lygi
keliamo krovinio ir lyno ruožo svorio jėgos sumai: N
st
=G+qz. Tačiau kai krovinys pradedamas kelti ir jo
greitis didinamas, pagreitis a nebelygus nuliui ir yra nukreiptas į viršų, atsiranda nebelygi nuliui inercijos
jėga F
t
, nukreipta priešingai - žemyn. Dinaminę ašinę jėgą apskaičiuojame, parašę pagal d'Alambero
principą pusiausvyros lygtį:
N
dyn
=N
st
+F
i
. (a)

15.1 pav.
Inercijos jėga lygi krovinio ir lyno dalies (iki tariamojo pjūvio) masei m(z), padaugintai iš
pagreičio a. Šios masės didumą nustatome, padaliję visą svorio jėgą iš laisvojo kritimo pagreičio:
m(z)=(G+qz)/g=N
st
/g. Taigi,
F
i
=m(z)a=N
st
a/g.
Įrašę šią reikšmę į (a) lygtį, gauname tokią dinaminės ašinės jėgos išraišką.
Galime paskaičiuoti ir dinaminį įtempimą.
15.3. Besisukantis elementas
Kai konstrukcijos elementas dideliu kampiniu greičiu ω sukasi apie kokią nors ašį, kiekvienos to
elemento dalelės normalinis pagreitis (nukreiptas spinduliu į sukimosi ašį)
a=rω
2
.
(r - sukimosi spindulys). Remdamiesi d'Alambero principu, tariame, kad kiekvieną konstrukcijos masės
elementą dm veikia inercijos jėga dF
i
, nukreipta irgi sukimosi spinduliu, bet priešingai (nuo sukimosi
ašies), t.y. išcentrinė inercijos jėga:
dV r dm r dm a dF
i
ρ ω ω
2 2
= = ⋅ = , (15.3)
(ρ - medžiagos tankis, dV - tūrio elementas).
Pažiūrėkime, kaip tokios išcentrinės jėgos veikia konstrukcijos elementą, kuris yra įtvirtintas
ašyje, statmenoje pačiam elementui, ir sukasi apie tą ašį (15.2 pav.). Elemento skerspjūvis vienodas per
visą ilgį L, jo plotas A. Jeigu, be šių išcentrinių jėgų, jokių kitų apkrovų nėra, tai elemento skerspjūvyje, nutolusiame z atstumu
nuo sukimosi ašies, veikia ašinė jėga N
dyn
, kuri lygi sumai inercijos jėgų, veikiančių elemento dalį, esančią už nagrinėjamojo
pjūvio:
2
2 2
2 2
z L
A zdz A dF N
L
z
L
z
i dyn

= = =
∫ ∫
ρ ω ρ ω . (15.4)

15.2 pav.
Didžiausia ašinė jėga veikia prie sukimosi ašies, ties įtvirtinimu (kur z=0):
2
2
2
max ,
L
A N
dyn
ρ ω = . (15.5)
Didžiausi įtempimai
2
2
2
max ,
L
dyn
ρ ω σ = . (15.6)
Dabar panagrinėkime konstrukcijos elementą, kuris sukasi apie ašį, lygiagrečią pačiam elementui
(15.3 pav.). Šiuo atveju išcentrinę apkrovą, susidedančią iš inercijos jėgų dF
i
, vienodai veikiančių visas
elemento daleles, galime laikyti tolygiai išskirstytu išcentriniu krūviu
A r q
i
ρ ω
2
= . (15.7)

15.3 pav.
Svarbiausios (pavojingiausios) šio krūvio sukeliamos įrąžos yra lenkimo momentai, kurių
diagrama parodyta 15.3 paveikslėlyje. Didžiausias lenkimo momentas - prie įtvirtinimo,
2 2
2
2
2
max ,
L
A r
L
q M
i dyn
ρ ω = = .
Lenkimo momentų pasiskirstymas ir jų reikšmės priklauso nuo besisukančio strypo įtvirtinimo
(15.4 pav.). Yra daug įvairių mašinų detalių, kurios sukasi dideliu greičiu apie vienokias ar kitokias ašis.
Jų dinaminio skaičiavimo uždaviniai yra panašūs į čia išnagrinėtus, tačiau kai kurie gana sudėtingai
sprendžiami.

15.4 pav.
15.4. Smūgis
Smūginės apkrovos atveju, kadangi negalime naudotis patogiu d'Alambero principu (žr. 15.1
poskyrį), remiamės mechaninės energijos tvermės dėsniu.
Pirma nustatysime krintančio kūno smūgio dinaminį poveikį. Padarę kai kurias prielaidas,
gauname, kad šį poveikį nusako toks dinamiškumo koeficientas, įvestas pagal (15.1) formulę:
st
dyn
H
k
δ
2
1 1 + + = , (15.8)
čia H – smogiančio kūno kritimo aukštis, δ
st
– konstrukcijos taško, ant kurio nukrinta kūnas, statinis
poslinkis smūgio kryptimi (t.y. poslinkis nuo statiškai pridėtos jėgos, lygios smogusio kūno svorio jėgai).
Kai 2H>>δ
st
(o taip būna dažnai), abu vienetukai (15.8) formulėje tampa mažareikšmiai ir galima naudoti
supaprastintas formules:
st st
dyn
H H
k
δ δ
2 2
1 ≈ + = , (15.8a)
Pradėdami nagrinėti krintančio kūno smūgį, tariame, kad paties kūno deformavimosi energija yra
mažareikšmė, jos galima nepaisyti (tarytum krintantis kūnas būtų absoliučiai standus). Absoliučiai
standžiomis, nesideformuojančiomis laikome ir konstrukcijos atramas. Nepaisome ir nagrinėjamojo
konstrukcijos elemento masės įtakos (tarytum konstrukcija būtų besvorė) bei smūgio vietoje atsirandančių
vietinių deformacijų. Tariame, kad jokia energijos dalis neišeikvojama oro pasipriešinimui nugalėti, nė
mažiausia jos dalis smūgio metu nevirsta šilumine energija, garso energija ir pan.
Po tokių prielaidų taikydami mechaninės energijos tvermės dėsnį, teigiame, kad visa krintančio
(smogiančio) kūno kinetinė energija K prilygsta potencinei deformavimo energijai U
dyn
, kuri šio smūgio
metu susikaupia nagrinėjamame konstrukcijos elemente:
K=U
dyn
. (15.9)
Kinetinė energija yra lygi darbui, kurį atlieka krintančio kūno masės m svorio jėga mg, nueidama
kelią 2H+δ
st
(H – kūno kritimo aukštis, δ
st
– konstrukcijos taško, ant kurio nukrinta kūnas, poslinkis; 15.5,
a, b ir c):
K=mg(H+δ
st
). (15.10)
Potencinę energiją, susikaupiančią smūgio metu deformuojamame strype, galima išreikšti
dinaminės (smūgio) jėgos F
dyn
ir jos pridėties taško dinaminio poslinkio s
dyn
sandaugos puse:
U
dyn
=F
dyn
s
dyn
/2.
Panaudoję dinamiškumo koeficientą (dinaminio poveikio ir statinio poveikio parametrų santykį)
mg
F
F
F
s
s
k
dyn
st
dyn
st
dyn
dyn
= = = .
turime F
dyn
=k
dyn
mg, s
dyn
=k
dyn
s
st
ir
2
2
st dyn
dyn
mgs k
U = . (15.11)
(15.11) išraiškas į (15.9) lygybę, turime
0 2 2
2
= − −
dyn
dyn dyn
s
H
k k . (15.12)
Kvadratinės lygties (15.12) sprendinys ir yra dinamiškumo koeficiento išraiška (15.8); antrasis
šios lygties sprendinys (su minusu prieš kvadratinę šaknį) yra neigiamas ir neturi realios prasmės.
Dinamiškumo koeficiento formulė (15.8) nėra tiksli, bet kol santykis 2H/s
st
<100, jos paklaida
neviršija 10%; kitais atvejais nedera nepaisyti deformuojamo elemento masės įtakos, ir skaičiavimas
darosi sudėtingesnis. Kai naudojamės formule (15.8), ypač svarbu gerai nustatyti statinio poslinkio s
st

reikšmę. Šis poslinkis priklauso nuo deformavimo tipo (tempimas, gniuždymas, sukimas ar lenkimas),
nuo smūgio taško padėties ir dažnai nuo viso elemento deformacijų. Pavyzdžiui, 15.5 paveikslėlyje
parodytų konstrukcijų poslinkiai būtų išreiškiami taip:
a) tempimas, s
st
=mgL/(EA),
b) lenkimas (gembinės sijos galo poslinkis pagal 9.1 lentelės formulę), s
st
=mgL
3
/(ZEI),
c) sukimas (T=mgr, ϕ=TL/GI
p
), s
at
=ϕr,
čia visur mg - nukrintančio krovinio svorio jėga, apskaičiuota kaip statinis veiksnys.

15.5 pav.
Verta įsidėmėti, kad kuo didesnis statinis poslinkis s
st
, tuo mažesnis dinamiškumo koeficientas,
taigi tuo mažesnė ir apkrovos dinamiškumo įtaka konstrukcijai. Todėl, norėdami apsaugoti smūgių
veikiamą konstrukciją nuo per didelių įtempimų ir galimo suirimo, jos atramas ir kai kuriuos kitus
elementus darome kuo mažiau standžius, kad kuo daugiau deformuotųsi - įtaisome spyruokles, linges ir
pan. Ir atvirkščiai - kai kurią nors smūgio veikiamos konstrukcijos dalį sustandiname, kitose, nepakeistose
konstrukcijos dalyse įtempimai, atsiradę dėl smūgio, būna didesni.
Sudarydami galimybę atsirasti kuo didesnėms deformacijoms, didelę dalį kinetinės smūgio
energijos nukreipiame į deformavimo procesą, mažiau jos lieka ardymui. Spyruoklės, lingės yra energijos
kaupyklės, iš kurių ji grįžta nebe staigiai, o švelniau, per ilgiau trunkančius virpesius. Šios tamprumo
energijos kaupimo galia priklauso ir nuo konstrukcinės medžiagos savybių, nuo vadinamojo reziljanso,
minėto 3 skyriuje.
Dinaminis poveikis pasireiškia ir tada, kai koks nors kūnas ne metamas iš kurio nors aukščio H,
bet nuleidžiamas iki pat konstrukcijos paviršiaus ir staigiai atleidžiamas (taigi, kritimo aukštis H=0):
k
dyn
=2.
Išvada: toks staigus apkrovos pridėjimas padvigubina apkrovos poveikį į konstrukciją.
Nesunku pereiti nuo krintančio kūno smūgio, kurio dinamiškumas nusakomas (15.8) formule,
prie kitokio, apibūdinamo smūgio greičiu. Mat, smūgio pradžioje krintančio kūno greitis v priklauso nuo
kritimo aukščio H: v
2
=2Hg, arba 2H=v
2
/g. Įrašę šią 2H reikšmę į (15.8) formulę, turime:
. (15.13)
Formulėje (15.13) s
st
prasmė ta pati, kaip (15.8) formulėje - smūgio taško statinis poslinkis
smūgio kryptimi, jeigu prie to taško tąja kryptimi statiškai pridedama jėga, lygi smogiančio kūno svorio
jėgai.
15.5. Tamprieji virpesiai
Po smūgio ar kitos panašios dinaminės apkrovos konstrukcijos deformavimasis yra tam tikrą
laiką trunkantis procesas: konstrukcijos elementai svyruoja, virpa. įsivaizduokite tamprią gembinę siją,
kuri visa yra besvorė ir tiktai prie jos laisvojo galo pritvirtintas krovinys, kurio masė m (15.6 pav.). Jeigu
atitempiame tą krovinį žemyn (suteikiame poslinkį s) ir staigiai atleidžiame, sijoje susikaupusi potencinė
energija kelia krovinį aukštyn, kelia su nemažu pagreičiu a=d
2
s/dt
2
, taigi šis veiksmas yra dinaminis.
Remdamiesi d'Alambero principu, galime sakyti, kad krovinį veikia inercijos jėga
, (15.14)
(minusas reiškia, kad jėgos kryptis priešinga pagreičio krypčiai). Staigiai veikdama, sijos potencinė
energija ne tik sugrąžina krovinį į pirminį (nedeformuotos sijos) būvį, bet iškelia dar aukščiau - dabar jau
sija išlinksta atvirkščiai ir joje vėl susikaupia energijos. Kinta pagreičio kryptis, kinta ir inercijos jėgos
didumas bei kryptis. Kadangi veikia dar ir įvairios kitos virpėjimą (svyravimą) slopinančios jėgos (oro
pasipriešinimas, sijos vidaus trintis), šitoks virpėjimas apie nedeformuotą būvį, laikui bėgant silpsta,
slopsta ir pagaliau nuslopsta.

15.6 pav.
Tokie virpesiai, sąlygojami tampriųjų deformacijų, vadinami laisvaisiais arba savaisiais
tampriaisiais virpesiais (svyravimais). Vienokia ar kitokia vienkartinė priežastis (pavyzdžiui, smūgis)
suteikia konstrukcijos masei pradinę nuokrypą nuo pusiausvyros būvio (pradinį poslinkį) arba pradinį
greitį, o vidinės tamprumo jėgos, besistengdamos atstatyti pusiausvyros būvį, pratęsia virpėjimo procesą,
kol jis dėl slopinančiųjų jėgų nuslopsta (sunaudojęs visą iš pradžių suteiktą iš išorės energiją).
Dažnai susiduriame su kartotinėmis virpesių priežastimis, kurios nepaliaujamai vienokiu ar
kitokiu dažniu veikia (žadina) konstrukcijos masę (pavyzdžiui, neišbalansuotų mašinų detalių “mušimas“,
kalimo ar štampavimo įtaisų smūgiai). Tokie virpesiai, sąlygojami tik išorinių žadinančių jėgų, vadinami
priverstiniais virpesiais. Šie virpesiai neslopsta, nes besikartojančios išorinės jėgos virpančiam elementui
nuolat teikia papildomos energijos.
Tiek laisvieji (savieji), tiek ir priverstiniai virpesiai gali būti periodiniai, beveik periodiniai arba
neperiodiniai. Čia nagrinėsime tik periodinius virpesius. Periodas T - tai laiko t tarpas, per kurį įvyksta
visas virpėjimo ciklas. Atvirkštinis dydis l/T vadinamas virpesių dažniu. Technikoje daug dažniau yra
naudojamas vadinamasis ciklinis dažnis ω, rodantis, kiek periodų telpa į 2πr sekundžių laikotarpi (t.y.
kiek kartų parametro reikšmė pasikartoja per 2πr sekundžių):
T
π
ω
2
= . (15.15)
Didžiausia virpančios masės nuokrypa (didžiausia poslinkio s reikšmė) kiekviename virpėjimo cikle
vadinama virpesių amplitude.
Nagrinėdami konstrukcijos elemento virpesius, aprašome masių judėjimą (nes būtent tik masė
drauge su pagreičiu duoda inercijos jėgą). Prie gembinės sijos (15.6 pav.) stebėjome prikabinto krovinio
masę ir visiškai nepaisėme pačios sijos masės (tarėme ją esančią besvorę). Šio krovinio masė virpa,
judėdama vertikalia kryptimi. Masės (taigi ir visos sijos) padėčiai bet kuriuo laiko momentu nustatyti
pakanka žinoti vienintelio parametro reikšmę. Tačiau jeigu prie sijos prijungtos dvi masės - m
1
ir m
2
(15.7
pav.), sijos būviui nustatyti būtina žinoti jau dviejų parametrų (s
1
ir s
2
) reikšmes. Kai konstrukcija
sudėtingesnė, kai masė gali judėti ne tik viena kryptimi (ne tik vertikaliai), konstrukcijos būviui nusakyti
reikia dar daugiau parametrų. Pavyzdžiui, gembinio rėmo (15.8 pav.) su prijungta viena mase būvį nusako
du parametrai - du masės poslinkio komponentai s
h
ir s
v
. Parametrų skaičius, reikalingas virpančios
sistemos būviui nustatyti, vadinamas jos laisvumo laipsniu.

15.7 pav.

15.8 pav.
Taigi, 15.6 paveikslėlyje parodytas konstrukcijos elementas yra vieno laisvumo laipsnio, o 15.7 ir
15.9 paveikslėliuose - dviejų laisvumo laipsnių.
Toks konstrukcijos laisvumo laipsnio nustatymas visiškai priimtinas, kai prie jos tikrai yra
prijungta kokia nors sutelkta masė (krovinys, staklės ar pan.), šalia kurios yra nereikšminga (pernelyg
maža) pačios konstrukcijos masė. Tačiau dažnai taip nėra, o kai kada virpa vien tik pati konstrukcija, be
jokios papildomos prijungtos masės. Konstrukcijos masė yra pasiskirsčiusi visame jos tūryje, visame
strypo ilgyje. Kiekviena tampraus konstrukcijos elemento dalelė tam tikru laipsniu gali virpėti
geometriškai nepriklausomai nuo kitų dalelių. Net ir paprasčiausios sijos būviui nusakyti reikėtų žinoti
begalinį skaičių parametrų, realios konstrukcijos laisvumo laipsnis yra begalinis. Ne tik begalinio, bet ir
baigtinio labai didelio laisvumo laipsnio elementų virpesių nagrinėti nepajėgiame - tai pernelyg sudėtinga.
Paprastai konstrukcijos pasiskirsčiusioji masė skaičiuojamojoje schemoje pakeičiama viena, dviem ar
keliomis sutelktomis masėmis (o visos kitos konstrukcijos dalys laikomos besvorėmis); tokios
skaičiuojamosios schemos panašios į nagrinėtąsias (15.6-15.8 pav.).
Toliau kalbėsime tiktai apie vieno laisvumo laipsnio konstrukcijos elemento svyravimus.
Laisvųjų slopinamųjų svyravimų atveju dinaminės pusiausvyros diferencialinė lygtis yra tokia:
0
1
2
2
= + + s
s m dt
ds
m dt
s d α
, (15.16)
o jos sprendinys -
( )
(
0
2 /
0
sin ϕ ω
α
+ =

t e a s
m t
) , (15.17)
čia α - slopinimo proporcingumo koeficientas, priklausantis ne tik nuo medžiagos savybių, bet ir nuo
konstrukcijos masės bei standumo, s - masės poslinkis dėl vienetui lygios jėgos, kuri statiškai pridėta
prie konstrukcijos masės judėjimo kryptimi, e - natūrinių logaritmų pagrindas, a
0
- pradinė virpesių
amplitudė, ϕ
0
- jų pradinė fazė, ω - ciklinis dažnis.
Šiuos (15.17) lygtimi aprašomus slopinamuosius (slopstančiuosius) laisvuosius virpesius ir jų
parametrus vaizduoja grafikas (15.9 pav.). Virpesių slopinimo (jų slopimo) greitį apibūdina slopimo
(slopinimo) koeficientas n=a/(2m) arba logaritminis slopimo (slopinimo) dekrementas, išreiškiantis
dviejų gretimų vienaženklių amplitudžių santykio natūrinį logaritmą,
nT
m
T
a
a
n
n
= = =
+
2
ln
1
α
λ . (15.18)

15.9 pav.
Virpančiąja masę m bet kuriuo laiko momentu t veikia trys jėgos: inercijos jėga F
i
, konstrukcijos
tamprumo jėga F
t
ir slopinančioji pasipriešinimo jėga F
s
. Dinaminės pusiausvyros lygtis išreiškia šių trijų
jėgų sumos lygybę nuliui:
F
i
+F
t
+F
s
=0. (15.19)
Inercijos jėga yra proporcinga masės judėjimo pagreičiui, ji yra išreikšta (15.14) formule.
Tamprumo jėga atsiranda tik tada, kai masė nukrypsta nuo statinės pusiausvyros būvio ir yra
proporcinga šios nuokrypos didumui, t.y. proporcinga poslinkiui s(t); ši jėga stengiasi grąžinti masę atgal,
kryptimi, priešinga poslinkiui, todėl F
t
=-ξs. Proporcingumo koeficientą ξ, priklausantį nuo konstrukcijos
medžiagos tamprumo ir geometrinių rodiklių, galime rasti, panaudoję poslinkį s dėl vienetinės jėgos -
tada 1=ξ s ir ξ=1/ s . Taigi,
s
s
F
t
1
α − = . (15.20)
Slopinančiąja jėgą (atsirandančią dėl aplinkos pasipriešinimo, dėl vidaus trinties jėgų) galime
tarti esančią proporcingą masės virpėjimo greičiui v=ds/dt. Šios jėgos kryptis taip pat priešinga judėjimo
(greičio) krypčiai, todėl
dt
ds
F
s
α − = , (15.21)
(čia α - slopinimo proporcingumo koeficientas). Įrašę visų jėgų reikšmes į (15.19) lygtį, ir gauname
homogeninę tiesinę diferencialinę antrosios eilės lygtį (15.16). Šios lygties sprendinio (15.17) parametrų
reikšmės yra tokios:
2
2
1






− =
m s m
α
ω , (15.22)
(čia pošaknio antrasis narys dažniausiai būna kelis šimtus kartų mažesnis už pirmąjį narį, todėl gali būti ir
nepaisomas),
2
0 0
2
0 0
2












+
+ =
ω
α
m
s v
s a , (15.23)
0
0
0
arcsin
a
s
= ϕ , (15.24)
čia S
0
=a
0
sinϕ
0
- pradinis poslinkis, v
0
- pradinis virpėjimo greitis.
Priverstinių virpesių priežastis yra kintama žadinančioji jėga F
k
. Dažnai ši jėga gali būti
reiškiama periodine funkcija, pavyzdžiui
F
k
(t)=F
0
sinθt, (15.25)
čia F
0
- žadinančiosios jėgos amplitudė, θ - jos ciklinis dažnis. Tokią (harmoninę) apkrovą, pavyzdžiui,
sudaro besisukančios mašinos dalies neišbalansuota masė.
Kai iškaitome ir žadinančiąja jėgą, diferencialinė dinaminės pusiausvyros lygtis jau nebe (15.16)
pavidalo, bet štai tokia (jau nehomogeninė):
t
m
F
s
dt
ds
m dt
s d
θ ω
α
sin
0 2
2
2
= + + . (15.26)
Šios diferencialinės lygties sprendinys yra daug sudėtingesnis negu (15.17) ir mes jo detaliau
nenagrinėsime. Šio sprendinio viena dalis aprašo konstrukcijos savuosius virpesius, kurie gana greit
nuslopsta (todėl ši dalis gali būti nepaisoma), o antroji dalis, priklausanti nuo žadinančiosios jėgos
didumo ir dažnio, dažnai išreiškiama su dinamiškumo koeficientu
2
2
2
2
2
1
1






+









=
ω
αθ
ω
θ
m
k
dyn
, (15.27)
rodančiu, kiek kartų žadinančiosios jėgos dinaminis poveikis (jos sukelti poslinkiai, deformacijos,
įtempimai) yra didesnis už tą poveikį, kurį sukeltų statiškai pridėta jėga F
0
.
Kai α=0, t.y. kai nepaisoma slopinamojo poveikio, (15.27) išraiška paprastesnė:
2
1
1







=
ω
θ
dyn
k . (15.28)
Matome, kad kai priverstinių virpesių dažnis θ yra artimas savųjų virpesių dažniui ω,
dinamiškumo koeficientas k
dyn
=±∞. Iš tikro, kadangi realių konstrukcijų α≠0, šio koeficiento absoliutinis
didumas iki begalybės neišauga, bet jo reikšmės tampa labai didelės, kai θ artėja prie ω. Virpesių
amplitudžių didėjimas dėl žadinančios jėgos ir savųjų virpesių dažnių suartėjimo vadinamas rezonansu.
Rezonanso atveju tarp virpesių ir žadinančiosios jėgos fazių yra π/2 skirtumas - didžiausia
svyravimų amplitudė būna tuo momentu, kai žadinančioji jėga lygi nuliui.
Kai θ>ω, dinamiškumo koeficientas, apskaičiuotas (15.28) formule, yra neigiamas. Tai reiškia,
kad žadinančiosios jėgos ir masės judesio kryptys priešingos.
Kai jūs einate per lieptą ir jūsų žingsnių ritmas tampa artimas liepto savųjų virpesių dažniui,
lieptas ima siūbuoti labai stipriai, gali net sugriūti, jeigu jūs nepakeisite žingsnių ritmo (nesulėtinsite ar
nepadažninsite). Lygiai taip pat reikia elgtis su bet kuria konstrukcija, kurią veikia periodinės žadinančios
jėgos - reikia vengti rezonanso, kuris veda į avariją. Konstruodami stengiamės pasiekti tokį konstrukcijos
elemento savųjų virpesių dažnį ω, nustatomą formule (15.22), kad jis pakankamai daug skirtųsi nuo
numatomų priverstinių virpesių dažnio θ, kad nebūtų rezonanso pavojaus. Kartais, ypač kai žadinančios
jėgos ima pavojingai veikti jau eksploatuojamą konstrukciją, įrengiami specialūs virpesius slopinantieji
įtaisai, vadinamieji slopintuvai (dempferiai), kurie sugeria virpesių energiją ir sumažina amplitudę.
Tampriųjų virpesių veikiamo konstrukcijos elemento patikimumas labiausiai sumažėja dviem
atvejais:
kai dėl ilgai trunkančių priverstinių virpesių arba dėl daugkartinių, nors ir greit slopstančių
laisvųjų virpesių atsiranda medžiagos nuovargio reiškinys,
kai dėl rezonanso pernelyg išauga įtempimai.
Plačiau apie tampriuosius virpesius paskaityti galite vadovėliuose.
16. KINTAMŲJŲ ĮTEMPIMŲ ĮTAKA
16.1. Medžiagos nuovargis
Jau nagrinėdami 15.5 poskyryje tampriuosius virpesius matėme, kad yra nemaža konstrukcijų
elementų, kuriuos veikiančių įtempimų didumas ir kryptis nuolat kinta (pakinta tūkstančius ir šimtus
tūkstančių kartų). Įtempimai kinta arba dėl to, kad kinta apkrovos jėgos, arba dėl to, kad kinta
konstrukcijos elemento padėtis apkrovos atžvilgiu (pavyzdžiui, besisukanti drauge su ratais vagono ašis
yra vagono svorio periodiškai lenkiama tai į vieną, tai į kitą pusę; panašiai veikiami variklių alkūniniai
velenai, švaistikliai, vožtuvai ir kitos mašinų detalės).
Toks kartotinis kintamas mechaninis poveikis konstrukcinei medžiagai yra daug pavojingesnis
negu vienkartinė apkrova. Kai įtempimai kinta, po kurio laiko medžiaga suyra, nors įtempimų reikšmės ir
nebuvo pasiekusios tokio didumo, dėl kurio grėstų suirimas vienodos nekintamos apkrovos atveju. Tai
ypač aiškiai pastebima metaluose. Net ir plastinės medžiagos dėl kintamų įtempimų suyra taip, lyg būtų
trapios, be liekamųjų deformacijų (įtempimams net nepasiekus takumo įtempimo reikšmės).
Medžiagos irimas dėl laipsniško kintamųjų įtempimų poveikio yra vadinamas nuovarginiu
irimu, o visas reiškinys - medžiagos nuovargiu. Nuovargiu šis reiškinys buvo pavadintas, ėmus aiškinti,
kad dėl kintamo poveikio pakinta medžiagos sandara, medžiaga “nuvargsta”, sumažėja jos stiprumas. Iš
tikrųjų kintamieji įtempimai medžiagos struktūrai įtakos beveik nedaro. Medžiaga suyra dėl to, kad
kartotinė - kintama apkrova sudaro sąlygas atsirasti ir plisti vadinamajam nuovarginiam plyšiui.
Medžiagos (net ir gana vienalytės, tokios kaip plienas) sandara nėra visiškai vienoda (nors ir taip
teigia medžiagų atsparumo prielaida apie vienalytiškumą). Pavyzdžiui, metalo kristalitų stiprumas yra
skirtingas įvairiomis kryptimis. Kintant įtempimams, kintant svarbiausiųjų (maksimalių) įtempimų
kryptims, kai kuriose kristalitų vietose atsiranda plastinių deformacijų. Daug kartų pasikeitus plastinės
deformacijos didumui ir krypčiai (ir ypač pasikeitus jos ženklui) kristalų grūdeliai atitrūksta vienas nuo
kito - atsiranda mikroplyšelis, būsimo plyšio užuomazga. Jeigu įtempimai nebekištų, toks plyšelis būtų
visiškai nepavojingas. įtempimams toliau kaitaliojantis; tokių mikroplyšelių ilgainiui atsiranda daug, jie
ima jungtis vienas su kitu, plėstis, susilieja į ištisinius mikroplyšius. Šių plyšių kraštuose susidaro
įtempimų koncentracija, kuri dar labiau stimuliuoja plyšių plitimą. Išplitus plyšiui, sumažėja
deformuojamo elemento skerspjūvis ir jo taškams tenka dar didesni įtempimai, kurių atlaikyti susilpnėjęs
skerspjūvis nebepajėgia - elementas nulūžta, nutrūksta.
Nuovarginio plyšio susidarymo mechanizmas gana sudėtingas ir lig šiol nėra iki galo ištirtas.
Tačiau visiškai aiškūs yra tokie dalykai:
kintamųjų įtempimų sukelti procesai medžiagoje yra vietinio pobūdžio, neapima iš karto
visos medžiagos,
nuovarginiam plyšiui atsirasti lemiamą įtaką turi ne normaliniai, bet tangentiniai įtempimai, o
plyšio plitimą spartina ir galutinai elementą suardo ir normaliniai įtempimai.
Kai mašinos detalė ar kitas konstrukcijos elementas lūžta dėl nuovargio, lūžio struktūra ypatinga
(16.1 pav.): viena lūžio dalis yra gana lygi, kai kada šiek tiek primenanti medienos rieves, o kita -
grublėta. Toji lygioji dalis yra nuovarginio plyšio plitimo sritis (ji kai kada apima daugiau kaip pusę
skerspjūvio ploto); kintant įtempimams, plyšys tai prasiskečia, tai vėl susiglaudžia ir plyšio paviršiai
apspaudžia, aplygina vienas kitą. Šie plyšio plitimo stabtelėjimai ir sudaro lūžio plote medžio rievių
vaizdą. Kai skerspjūvis, plyšio sumažintas, tampa pernelyg silpnas, o ties smailia plyšio viršūne susidaro
triašis įtempimų būvis, stabdantis plastines deformacijas, pakanka nedidelio staigaus poveikio, kad likusi
skerspjūvio dalis staiga suirtų trapiai. Šį trapųjį irimą ir rodo antrosios lūžio dalies grublėtumas.

16.1 pav.
Nuovarginio plyšio židinys dažniausiai būna ties konstrukcijos elemento paviršiumi (taip
parodyta ir 16.1 paveikslėlyje). Mat, pakraštiniuose skerspjūvio taškuose dažnai įtempimai būna didžiausi
(prisiminkite lenkiamų, sukamų elementų įtempimus), be to, čia dėl įbrėžimų ir kitų paviršiaus defektų
pasireiškia ir įtempimų koncentracija. Tačiau pasitaiko, kad plyšys dėl kokio nors medžiagos struktūros
defekto prasideda ir skerspjūvio viduryje.
Mašinų detalių nuovargio reiškinys dažnas ir pavojingas. Apie 90% lūžusių detalių suirimo
priežastis yra nuovarginis plyšys. O ypatingą pavojų sudaro nuovarginio suirimo staigumas: besivystantį
plyšį laiku pastebėti sunku (tam reikia net specialios aparatūros), o lūžus vienai vagono ašiai, įvyksta viso
traukinio katastrofa. Todėl dažnai, siekiant išvengti nuovarginio suirimo, yra nustatoma konstrukcijos ar
jos elemento, veikiamo kintamų įtempimų, eksploatacijos trukmė, išreiškiama darbo laiku arba įtempimų
ciklų skaičiumi.
Apkrovos ir įtempimai gali kisti labai sudėtingai, kai kada net be jokio dėsningumo
(įsivaizduokite vėjo gūsius arba jūros bangų mūšą). Tačiau dažnai (ypač mašinų detalėse) įtempimas kinta
periodiškai, jo reikšmės per tam tikrą laiko tarpą (periodą) pasikartoja. Įtempimo reikšmių per jo kitimo
periodą visuma vadinama įtempimo ciklu (16.2 pav.).

16.2 pav.
Kintamo įtempimo ciklas gali būti apibūdinamas dviem reikšmėmis - didžiausia įtempimo
reikšme σ
max
ir mažiausia σ
min
. Dažnai yra patogiau naudoti kitus, išvestinius ciklo rodiklius (čia visus
rodiklius reiškiame normaliniais įtempimais σ, bet lygiai taip pat gali būti aprašomas ir tangentinio
įtempimo ciklas - naudojant τ
max
, τ
min
, τ
m
, τ
a
):
vidutinį ciklo įtempimą
σ
m
=(σ
max

min
)/2, (16.1)
įtempimo ciklo amplitudę
σ
a
=(σ
max

min
)/2, (16.2)
įtempimo ciklo asimetrijos koeficientą
r=σ
min

max
. (16.3)
Šio koeficiento reikšmė gali būti nuo -∞ iki +∞. Ciklai su vienodu asimetrijos koeficientu vadinami
panašiaisiais.
Kai kurie ypatingi ciklai turi specialius pavadinimus. Pavyzdžiui, ciklas, kuriame σ
max
=-σ
min
,
vadinamas simetriniu (16.3 pav., a); šio ciklo rodikliai tokie:
σ
m
=0, σ
a

max
, r=-1.
Ciklas, kuriame σ
min
=0 (t.y. įtempimas cikle kinta nuo nulio iki maksimalios reikšmės), vadinamas
pulsaciniu (16.3 pav., b); šio ciklo rodikliai tokie:
σ
m

a

max
/2, r=0.

16.3 pav.
Net ir nekintamą įtempimą galime nagrinėti kaip atskirą kintamo įtempimo atveją - kaip ciklą su
σ
max

min

m
, σ
a
=0, r=1.
Kaip yra patirta įvairiais eksperimentais, nuovarginio plyšio vystymosi procesas nepriklauso nuo
to, kaip kinta įtempimas tarp σ
max
ir σ
min
, priklauso tik nuo šių dviejų reikšmių arba išvestinių rodiklių,
išreikštų (16.1)-(16.3) formulėmis.
Nors nuovargio reiškinį sukelia bet koks įtempimų kitimas, bet kuo didesnis σ
max
, tuo mažiau
ciklų trunka iki suirimo. Be to, kai kinta ne tik įtempimo reikšmė, bet ir ženklas (kai r<0), nuovarginis
plyšys vystosi sparčiau. Pavojingiausias yra simetrinis įtempimo ciklas (r=-1): toks įtempimų kitimas
greičiausiai (per mažiausią skaičių ciklų) suardo detalę.
16.2. Patvarumas
Nuovarginio suirimo pavojus rodo, kad paprastos stiprumo sąlygos (kokias nagrinėjome
užsiėmimų metu) anaiptol nėra pakankamos tiems konstrukcijų elementams, kuriuos veikia kintami
įtempimai. Konstrukcijų elementų (mašinų detalių) skaičiavimo metodika turi garantuoti, kad elementas
atlaikys pakankamai daug kintamųjų įtempimų ciklų. Konstrukcijos elemento, detalės savybė nesuirti dėl
kintamųjų įtempimų, nuo kurių atsiranda besiplečiantis nuovarginis plyšys, savybė priešintis
vadinamajam nuovargiui yra vadinama patvarumu.
Tarp kelių panašiųjų apkrovimo procesų (procesų su vienodais ciklo asimetrijos koeficientais r)
pavojingiausias yra tas, kurio σ
max
didžiausias - kuo didesnis ciklo σ
max
, tuo mažiau ciklų trunka iki
nuovarginio suirimo. Jeigu maksimalus ciklo įtempimas σ
max
yra labai mažas, detalė išvis nesuyra, t.y.
atlaiko be galo daug kintamųjų įtempimų ciklų.
Didžiausia ciklo maksimalaus įtempimo reikšmė, kuri nesukelia detalės nuovarginio irimo per
neribotai didelį skaičių įtempimų ciklų, vadinama patvarumo riba.
Patvarumo riba matuojama paskaliais (nes tai yra tam tikra įtempimo reikšmė) ir žymima
simboliu σ
r
(čia r - asimetrijos koeficientas; dažniausiai nustatoma pavojingiausio - simetrinio ciklo
patvarumo riba σ
-1
).
Siekiant nustatyti detalės patvarumo ribą, atliekami specialūs jos nuovargio tyrimo bandymai.
Naudojamos vadinamosios varginimo mašinos, kuriomis galima sukurti norimą kintamąjį apkrovimą
(bandinį tampyti, sukioti, lankstyti). Dažniausiai šios mašinos dirba maždaug 50 Hz dažniu (3000 ciklų
per minutę), taigi per kelias paras atlieka apie 10
7
ciklų. Bandymų pradžioje nustatomas norimas
įtempimų ciklo asimetrijos koeficientas r, kuris nekeičiamas per visą bandymų seriją.
Bandymų serijai parengiama 6-12 visiškai vienodų bandinių partija. Pirmasis bandinys
varginamas su dideliu maksimaliu ciklo įtempimu σ
max
(šiek tiek mažesniu negu takumo įtempimas σ
y
).
Suprantama, tokio varginimo bandinys ilgai netveria, suyra dėl nuovargio po gana nedidelio ciklų
skaičiaus. Antrajam bandiniui σ
max
kiek sumažinamas, todėl jis atlaiko daugiau ciklų. Vis mažinant σ
max

paskutiniams tos partijos bandiniams suardyti prireikia jau milijonų ciklų. Kiekvieno bandymo rezultatai
žymimi grafike taškais, kurių ordinatės yra σ
max
, o abscisės - bandymo trukmė (ciklų skaičius N). Po visos
bandymų serijos grafiko taškai jungiami kreive, kuri artėja prie asimptotės, lygiagretės abscisių ašiai
(16.4 pav.). Šios asimptotės ordinatė ir yra lygi patvarumo ribai σ
r
- tokiam maksimaliam ciklo
įtempimui, kuris niekada nesukelia nuovarginio irimo. Tokia kreivė vadinama nuovargio kreive arba
Violerio kreive. Ši kreivė vaizdžiai rodo σ
max
artėjimą prie σ
r
reikšmės, tačiau paprasčiau patvarumo riba
randama, kai grafiko abscisių ašyje atidedamas atvirkštinis dydis 1/N (16.5 pav.). Kreivė, jungianti
bandymo metu fiksuotus taškus, pratęsiama iki l/N=0 (t.y. N=∞) - kreivės ordinatė ties šia nuline abscise
ir yra lygi patvarumo ribai.

16.4 pav.

16.5 pav.
Dažnai yra iš anksto žinoma, kad konstrukcijos elementas bus naudojamas nelabai ilgai ir per visą
eksploatacijos laiką patirs ne daugiau kaip tam tikrą skaičių kintamų įtempimų ciklų. Tada ir patvarumo
reikia ne begalinio, o riboto, baigtinio. Šiuo atveju yra nustatoma sąlyginio (baigtinio) patvarumo riba,
lygi ciklo maksimalaus įtempimo σ
max
reikšmei, kurios neviršijus detalė nesuyra per nustatytą skaičių
ciklų. Šis nustatytasis ciklų skaičius vadinamas bandymo baze. Tokią sąlyginio patvarumo ribą yra
paprasta rasti iš nuovargio kreivės (16.4 pav.). Plieno ar ketaus gaminiams bandymo bazė dažniausiai
imama 10 milijonų (10
7
) ciklų (geležinkelio vagono ašis tiek kartų apsisuka, nuvažiavus maždaug 30000
km), spalvotųjų metalų - 50-100 milijonų.
Yra pastebėta, kad kai kurių medžiagų lygių bandinių patvarumo ribas apytiksliai galima nustatyti
pagal medžiagos stiprumo ribą. Pavyzdžiui, plieno bandinių patvarumo riba būna tempimo atveju σ
-
1
=0,28σ
u
, lenkimo atveju σ
-1
=0,40σ
u
(didesnė, nes lankstant maksimalieji įtempimai veikia tik
kraštiniuose sluoksniuose), sukimo atveju τ
-1
=0,2σ
u
. Naudotis tokiu būdu apskaičiuotomis patvarumo
ribos reikšmėmis reikia labai atsargiai: reikia žinoti, kad šie ribų santykiai nustatyti gana ploniems (7-10
mm skersmens) poliruotiems bandiniams, o bandinio matmenys, forma ir paviršiaus lygumas turi didelę
įtaką patvarumui.
Kai įtempimų ciklai asimetriniai (kai r≠-1), patvarumo riba didesnė, o bandymai su asimetriniu
ciklu yra sudėtingesni. Būtų patogu žinoti patvarumo ribos priklausomybę nuo ciklo asimetrijos
koeficiento r. Tuo tikslu atliekama keletas bandymų ir pagal jų rezultatus nubraižoma ribinių amplitudžių
diagrama - diagrama, kurios abscisių ašyje atidedamas vidutinis ciklo įtempimas σ
m
, ordinačių ašyje -
ciklo amplitudė σ
a
(16.6 pav.). Diagramos kreivė brėžiama per kelis taškus, atidėtus pagal atliktų
bandymų (su skirtingais r) rezultatus, t.y. pagal kiekvienoje bandymų serijoje užfiksuotą ribinį ciklą -
ciklą, kuris atitinka patvarumo ribą σ
r
. Apytikslei kreivei išbrėžti pakanka trijų bandymų:
• simetrinio ciklo, r=-1, tada σ
m
=0, σ
a

max

-1
(taškas A, 16.6 pav.);
• pulsacinio ciklo, r=0, tada σ
m

a

max
/2=σ
0
/2 (taškas B, 16.6 pav.);
• nekintamo statinio apkrovimo, r=1, tada σ
m

max

u
(stiprumo riba), σ
a
=0 (taškas C, 16.6
pav.).

16.6 pav.
Jeigu norime gauti tikslesnę diagramą, turime atlikti dar bent porą bandymų serijų su kitokiais
asimetriškais įtempimų ciklais (pavyzdžiui, su r=0,3 ir r=0,6).
Jau minėjome, kad patvarumas ir jo rodiklis patvarumo riba priklauso ne tik nuo konstrukcijos
medžiagos, bet ir nuo daugelio kitų parametrų. Susieti patvarumo ribą su medžiagos mechaniniais
rodikliais (pavyzdžiui, su stiprumo riba) galima tik gana apytiksliai. Iš tikrųjų patvarumo riba apibūdina
ne medžiagos, bet bandinio patvarumą. O bandinys dažnai labai skiriasi nuo konstrukcijos elemento ar
mašinos detalės, kurių patvarumas inžinieriui rūpi. Jis skiriasi savo forma, matmenimis, paviršiaus
švarumu, aplinka ir kt. Todėl, kai skaičiavimu tikriname konstrukcijos elemento patvarumą, būtina
patvarumo ribą, nustatytą bandiniais, pakoreguoti, padauginti iš tam tikrų koeficientų.
Patvarumo (arba ciklinio stiprumo) sąlyga gali būti išreikšta patvarumo atsargos koeficiento
apribojimu:
n≥n
adm
,
čia leistinasis atsargos (patikimumo) koeficientas n
adm
gali būti normuojamas, o tikrasis patvarumo
atsargos koeficientas nustatomas, pakoregavus minėtaisiais koeficientais k
i
(i=1,2, ..., m) lygaus poliruoto
standartinio bandinio atsargos koeficientą n
0
. Pastarąjį lengva nustatyti iš ribinių amplitudžių diagramos.
Galima n
0
apskaičiuoti (remiantis ta pačia ribinių amplitudžių diagrama) ir analitiškai:
a m
n
σ ψσ
σ
+
=
−1
0
, (16.4)
kur ψ=2σ
-1

0
-1.
Dažniausiai patvarumo atsargos koeficientas n
0
koreguojamas priklausomai nuo šių skirtumų tarp
bandinio ir konstrukcijos elemento:
• formos skirtumo (ryšium su galima įtempimų koncentracija; koeficientą pažymėsime k
1
, jis
lygus įtempimų koncentracijos koeficientui α
k
, nagrinėtam 14.1 poskyryje);
• paviršiaus kokybės skirtumo (koeficientą pažymėsime k
2
);
• didumo (matmenų) skirtumo (koeficientą pažymėsime k
3
).
Galutinė patvarumo (ciklinio stiprumo) sąlygos išraiška yra tokia:
adm
a m
n
k k
k
n ≥
+
=

σ ψσ
σ
3 2
1
1
. (16.5)
Reikia tik sugebėti atsižvelgti į visus skirtumus, mokėti nustatyti tuos koeficientus k
i
.
Įtempimų koncentracijos koeficientas k
1

k
≥1 priklauso nuo konstrukcijos elemento formos, nuo
išdrožų, įpjovų, skylių ir kitų koncentratorių. Apie tai kalbėta 14.1 poskyryje.
Paviršiaus kokybės koeficientas k
2
=1, kai konstrukcijos elemento (mašinos detalės) paviršius
poliruotas. Kuo šiurkštesnis, nelygesnis paviršius, tuo mažesnis koeficientas k
2
, nes paviršiaus nelygumas,
jo įbrėžimai sudaro palankesnes sąlygas atsirasti nuovarginiams mikroplyšiams. Koeficientas k
2

nustatomas kaip dviejų bandinių patvarumo ribų (simetriniam ciklui) santykis: ( -
poliruoto bandinio, - bandinio su numatoma detalės paviršiaus kokybe).
0
1
*
1 2
/
− −
= σ σ k
0
1 −
σ
*
1 −
σ
Mastelio koeficientas k
3
=1, jeigu bandinio matmenys tokie pat, kaip konstrukcijos elemento.
Tačiau dažniausiai bandinys būna mažesnis už tikrąjį elementą. Kai matmenys didesni, didesnė tikimybė
atsirasti nuovarginiams plyšiams. Matyt, todėl, o gal ir dėl kitų priežasčių, didėjant matmenims, mažėja
patvarumo riba. Taigi, mastelio koeficientas k
3
<1, jis priklauso ne tik nuo detalės matmenų, bet ir nuo
medžiagos, kitų veiksnių. Šiam koeficientui nustatyti žinynuose yra nomogramų.
Kai konstrukcijos elemento būvis yra ne vienasis, bet dviašis, visų pirma nustatomi du atsargos
(patikimumo) koeficientai - n
σ
, tariant, kad elemente veikia tik normaliniai įtempimai, ir n
τ
, tariant, kad ji
veikia tik tangentiniai įtempimai. Yra patirta, kad šiuos koeficientus su koeficientu n, skirtu dviašiam
įtempimų būviui, sieja priklausomybė
2 2 2
/ 1 / 1 / 1
τ σ
n n n + =
Iš šios priklausomybės gauname atsargos koeficiento n išraišką:
2 2
τ σ
τ σ
n n
n n
n
+
= , (16.6)
čia ir n
σ
, ir n
τ
apskaičiuojami (16.4) tipo formulėmis.
Šiame skyriuje nagrinėjome kintamųjų įtempimų įtaką konstrukcijos elementams, kai šie
įtempimai nesukelia mainiosios plastinės deformacijos (plastinės deformacijos, kurios ženklas nuolat
kinta). Besikartojanti priešingų ženklų plastinė deformacija labai paspartina nuovarginį įrimą,
konstrukcijų elementai suyra jau ne per milijonus ciklų, o per tūkstančius (dažniausiai N<10
5
). Tai yra
vadinamasis mažaciklis nuovargis, kurio mechanizmas sudėtingesnis negu paprastojo nuovargio. Jis
plačiau aprašytas vadovėliuose.
Išvengti kintamųjų įtempimų konstrukcijose dažnai neįmanoma, todėl reikia žinoti ir naudoti
būdus jų įtakai švelninti, konstrukcijos elementų patvarumui didinti:
• naudoti labiau vienalytes, smulkiagrūdes medžiagas (kuriose nėra vidinių koncentracijos
židinių - įtrūkiu, intarpų ir pan.);
• pasirinkti tinkamą elemento formą, vengti staigių formos pokyčių, smailių kampų (stiprių
koncentratorių);
• žiūrėti, kad elementas būtų gerai gaminamas, kad jo paviršius būtų gerai apdorotas, be
įbrėžimų, iš kurių gali rastis plyšiai;
• imtis specialių patvarumo didinimo būdų - stiprinti paviršių, prie elemento trumpam pridėti
padidintą apkrovą (vadinamoji medžiagos treniruotė) ir kt.

Konstrukcijų geometrinė forma būna labai įvairi, todėl neįmanoma sukurti paprastą skaičiavimo metodiką, tinkančią bet kokios formos elementui. Tad medžiagų atsparume nagrinėjami schematizuoti elementai (1.2 pav.): elementai, kurių matmenys dviem (skersinėmis) erdvės kryptimis labai maži, palyginus su trečiąja (išilgine) kryptimi (strypai), elementai, kurių matmuo viena (storio) kryptimi labai mažas, palyginus su kitomis dviem kryptimis – apriboti plokštumomis (plokštelės) arba kreivais paviršiais (kevalai), elementai, kurių matmenys visomis trimis erdvės kryptimis yra tos pačios eilės, maždaug vienodi (masyvai).

1.2 pav. Strypai skaičiuojamosiose schemose žymimi tik viena linija – savo geometrine ašimi. Schematizuotoje konstrukcijoje tiesiu strypu tampa ir kolona, ir sija, ir vagono ašis. Kreivas strypas atstoja ir arką, ir krano kablį. Plokštė ir kevalas skaičiuojamosiose schemose žymimi savo viduriniu paviršiumi, t.y. paviršiumi, einančiu per šių elementų storio vidurį. Plokštės vidurinis paviršius – plokštuma, kevalo – kreivas paviršius. Schematizuotoje konstrukcijoje plokšte tampa pastato perdanga, plokščias valties dugnas. Kevalu schematizuojama skliautinė perdanga, garo katilas ir pan. Masyvų pavyzdžiai – pamatai po mašinomis, hidroelektrinių užtvankos ir t.t. Konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje naudojamos ir schematizuotos atramos (1.3 pav.) – standžios arba šarnyrinės, slankios arba neslankios.

1.3 pav. Konstrukcinės medžiagos yra taip pat įvairios: metalai, mediena, plastikai, betonas, akmuo ir t.t. Kad būtų galima elementams, pagamintiems iš įvairių medžiagų, taikyti tuos pačius ar bent panašius skaičiavimo metodus, daromos kai kurios prielaidos.Svarbiausios prielaidos, galiojančios kone visame medžiagų atsparumo kurse, yra tokios: medžiagos vientisumas, medžiagos vienalytiškumas (homogeniškumas), medžiagos izotropiškumas. Nežiūrint to, kad medžiaga sudaryta iš smulkių dalelių, tarp kurių yra mikrotarpai, tariame, kad medžiaga pilna užpildo visą tūrį, t.y., kad medžiaga vientisa. Kai laikomės tokios vientisos medžiagos (kontinuumo) sąvokos, galime iš bet kurios deformuojamo kūno vietos išpjauti nagrinėjimui be galo mažą materialų kūno gabalėlį. Vienalytės medžiagos savybės visuose kūno taškuose yra vienodos. Skaičiuodami dažniausiai tarsime, kad mūsų nagrinėjami konstrukcijų elementai pagaminti iš vienalytės medžiagos. Izotropinė medžiaga – ta medžiaga, kurios savybės vienodos visomis kryptimis. Nors idealaus izotropiškumo nebūna, bet daugelis konstrukcijų medžiagų yra beveik izotropinės. Medžiaga, kurios savybės visomis kryptimis yra skirtingos, vadinama anizotropine. Dažniausiai medžiagų atsparumo kurse kalbama apie idealiai tamprią medžiagą. Bet kokį elementą deformavus ir po to pašalinus deformavimo priežastį, jis nelieka tiek pat deformuotas. Dalis deformacijos visada išnyksta, o kai poveikis nebūna pernelyg stiprus, išnyksta ir visa deformacija, elementas grįžta į pirminį, nedeformuotą būvį. Deformacija, kuri išnyksta pašalinus priežastį, vadinama tampriąja (elastine) arba grįžtamąja. Deformacija, kuri lieka pašalinus priežastį, vadinama plastine arba liekamąja. Nei viena medžiaga nėra idealiai tampri. Tačiau kol poveikiai ne per dideli, tamprumo savybė būdinga daugeliui konstrukcinių medžiagų. Apkrovos (jėgos) schematizuojamos keliais požiūriais: jos būna statinės arba dinaminės, sutelktosios (koncentruotosios) arba įvairiai išskirstytos. 1-2

Realiai konstrukcijos yra veikiamos gana sudėtingai, tačiau galima išskirti “grynuosius” deformavimo tipus: tempimas, gniuždymas, kirpimas, sukimas, paprastasis lenkimas.

1.4 pav. 1.2. Išorinės jėgos. Apkrovos Kiekviena konstrukcija, kiekvienas jos elementas yra veikiamas aplinkos. Aplinka veikia visokeriopai, bet mus domina visų pirma jos mechaniniai poveikiai, t.y. jėgos, nes būtent joms atlaikyti dažniausiai ir yra skirta konstrukcija. Kai kurie veiksniai turi įtakos konstrukcijos stiprumui, standumui (pvz., cheminis agresyvios aplinkos poveikis spartina metalo koroziją; dėl šiluminio ar radioaktyviojo poveikio kinta medžiagos savybės, net ir mechaninės; ir pan.), bet medžiagų atsparumo kursas nagrinėja daugiausiai tik jėgų įtaką konstrukcijai. Jėgų prigimtis pati įvairiausia – gravitacija, vėjas, vandens slėgis, judančių kūnų inercija, netolygūs temperatūrų laukai ir t.t. Kai jau sudaryta konstrukcijos skaičiuojamoji schema, kai nustatyta kiekvienos jėgos veikimo vieta (pridėties taškas), kryptis ir didumas, jėgos prigimtis tampa nesvarbia. Visas šias aplinkos sukeltas jėgas vadiname išorinėmis jėgomis. Išorinės jėgos skirstomos į: • aktyviąsias jėgas, arba apkrovas, kurioms atlaikyti konstrukcija skirta, • kitų kūnų, į kuriuos konstrukcija atremta, reakcijas. Apkrovos, kurios veiks konstrukciją, dažniausiai iš anksto yra žinomos. Konstrukcijos atramines reakcijas galima nustatyti teorinės mechanikos (statikos) metodais – pasinaudojant konstrukcijos pusiausvyros sąlygomis. Apkrovos skirstomos į: ♦ tūrines, ♦ paviršines, ♦ linijines, ♦ taškines (sutelktąsias, koncentruotąsias). Tūrinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios kiekvieną konstrukcijos elemento tašką. Tokios yra inercijos jėgos, magnetinės jėgos, bet dažniausia tūrinė apkrova – pačios konstrukcijos svoris. Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kubinį metrą (N/m3). Kadangi savasis svoris dažnai būna svarbus pravartu žinoti jo skaičiavimo kelią: konstrukcinės medžiagos tankį ρ (kg/m3) padauginę iš gravitacinio pagreičio g (9,81 m/s2), gauname tūrinę svorio apkrovą p (N/m3, nes 1 kg⋅m/s2 = 1 N). Paviršinės apkrovos – tai jėgos, veikiančios konstrukcijos elemento paviršiaus plotą. Tokios yra vėjo ar vandens slėgio jėgos, dujų slėgis į rezervuaro sieneles ir pan. Dažnai skaičiuojamojoje schemoje ir gana sudėtingos apkrovos rodomos kaip tolygiai išskirstytos paviršinės apkrovos (pvz., pastato perdangos apkrova, kurią sudaro baldai, kitokie daiktai, žmonės, išreiškiama bendru krūviu, tenkančiu perdangos ploto vienetui; kai konstrukcijos elementas didelis ir nestoras, net ir jo paties svoris, t.y. tūrinė apkrova, reiškiamas kaip paviršinė apkrova). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas į kvadratinį metrą (N/m2) arba paskalis (nes 1 N/m2 = 1 Pa). Linijinės apkrovos – tai jėgos, išdėstytos vienoje linijoje (dažniausiai – tiesėje). Realių tokių jėgų beveik nėra (nebent nagrinėtume peilio ašmenų poveikį), bet jeigu paviršinės ar tūrinės jėgos veikia ilgą ir siaurą elemento ruožą, jų pridėties taškus galima sutraukti į vieną liniją – šio ruožo ašį (1.5 pav). Nuo tokio supaprastinimo konstrukcijos skaičiavimo rezultatai praktiškai nepasikeičia. ). Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N).

1-3

1.1. su dideliu pagreičiu).y. kad apkrova tik artima statinei (nes bent nedidelė inercija lydi beveik visas apkrovas). 1. Statine vadinama tokia apkrova.). kurie juda su pagreičiu.5 pav. bet labai mažame plote išskirstytas jėgas galima sutelkti (sukoncentruoti) į vieną tašką.y. nesideformuojantį kūną. Tūrinės. kai norėsime. žymintis būtent išorinių jėgų momentą.9 pav. Kai norima pabrėžti. kad šis simbolis. leido jėgų sistemą pakeisti kita (ekvivalentine) sistema ir net viena atstojamąja jėga. Ir tokių realių jėgų (panašių į adatos smaigalio poveikį) nėra. Teorinės mechanikos kurse išorinės jėgos veikė absoliučiai standų. 1-4 . Įsidėmėkite: kai nagrinėjame jėgas. Apkrova. Teorinė mechanika leido jėgą jos veikimo linijoje perkelti iš vieno taško į kitą (t.. kurios veikia deformuojamą kūną. Pagal pridėjimo pobūdį jos skirstomos į: statines. Beveik visame savo kurse nagrinėsime tik statinių apkrovų veikiamus elementus. Pastarosios veikia labai trumpai (t. tokio netolygumo pavyzdys – vandens slėgis į užtvanką (1. paviršinės ir linijinės apkrovos dažniausiai būna išskirstytos tolygiai po visą elemento paviršių ar tūrį.7 pav). Apkrovas suskirstėme pagal pridėties vietą. 1. kurios didumas. 1. kad apkrova nepriklauso nuo laiko ir galima nepaisyti tokios apkrovos sukeliamų pagreičių bei inercijos jėgų. bet tenka susidurti su netolygiu jų intensyvumu. dinamines. kad apskaičiuojant konstrukcijos būvio parametrus galima tarti. vadinama dinamine. Jei jėga pridedama prie kito konstrukcijos taško.6 pav). Dinaminis poveikis būna kelis ar net keliasdešimt kartų stipresnis nei statinis. to ploto centrą (1. kuri dėl to sukelia konstrukcijos elementų pastebimą pagreitį. kurių poveikis į konstrukcijos elementą dažniausiai išreiškiamas jėgų momentu M (1. todėl dinaminės apkrovos labai pavojingos konstrukcijai. Išorinės jėgos (apkrovos) gali sukurti jėgų poras. Dažniausiai tokios apkrovos veikia elementus. kurios didumas.y. Nuo tokių pakeitimų kūno judesys arba jo rimties būsena nepasikeičia. visi teorinės mechanikos veiksmai yra nebeleistini. apkrova vadinama kvazistatine (t. “beveik statine”). ji kitaip deformuoja tą elementą (1.8 pav. kryptis ir pridėties vieta nekinta arba kinta tiek mažai. Taškinės apkrovos – tai vieną konstrukcijos elemento tašką veikiančios jėgos.8 pav. skirtųsi nuo kitų momentų simbolių. kryptis arba pridėties vieta greitai kinta. jėga buvo susieta tik su veikimo kryptimi ir nesusieta su pridėties tašku).6 pav.9 pav. jį patikslinsime indeksu Mf). Ypatinga jų rūšis yra smūginės apkrovos.7 pav. Šių jėgų matavimo vienetas – niutonas (N).

Tokį apkrovimą galima aprašyti tiktai tikimybių teorijos aparatu. Įrąžos Kietasis kūnas. susidedantį iš trijų etapų: ⇒ Pirmasis etapas. 1. b). jeigu nagrinėjame elemento skerspjūvį. išlaiko savo formą dėl to. vidaus trinties ir panašiomis. 1-5 . bet ir kurio nors kūno taško ar kūno dalies poslinkiu. jo išilginę ašį sutapdiname su z ašimi.10 pav. Kurią iš jų pasirinkti. kairiąją K ir dešiniąją D. Mus domina tik jėgos (arba tik tas jų prieaugis).10 pav. vieni elemento taškai išilgai elemento suartėja.11 pav. iš kurių apskaičiuojame vidinių jėgų parametrus. Įprasta pjūvio vidinių jėgų parametrus reikšti. tokiu būdu elementą padalijame į dvi dalis. Vidinės jėgos. nei kryptis. atsirandanti nuo išorinių jėgų. todėl iš jų galima surasti ne daugiau kaip šešis nežinomus parametrus (žiūr. Mes dažniausiai laikysimės sistemos.. atominių.Apie daugumą išorinių jėgų yra iš anksto viskas žinoma: jų kryptis. lenkiant elementą.11 pav. Kad paliktoji dalis liktų pusiausvyra. Apkrova (jei rūpi ją sužinoti) po to nustatoma skaičiavimu. koordinačių pradžią sutapdiname su skerspjūvio svorio centru. Bet būna ir atsitiktinio pobūdžio apkrovų. c). kurią sudaro du požymiai: sistema – stačiakampė (Dekarto). darome tariamąjį pjūvį (1. kūnas deformuojasi. Gana dažnai (ypač praktikoje) yra žymiai paprasčiau išmatuoti ne apkrovos didumą. ⇒ Trečiasis etapas. Bet kaip išsidėsčiusių erdvėje jėgų sistemos pusiausvyros lygčių galima parašyti šešias. nors išorinės jėgos veikia skersai. Panagrinėkime populiariausią ir patogiausią šio metodo algoritmą. ⇒ Antrasis etapas.susitarimo reikalas. kaip 1. jeigu nagrinėjame strypą. kurios atsiranda kūno viduje dėl išorinių jėgų (apkrovų) poveikio. 1.. Taigi. Vieną iš elemento dalių atmetame. tokią koordinačių sistemą vadinsime – centrine. Pjūvio metodas naudojamas nustatyti vidinių jėgų didumui ir kryptims.12 paveiksle. Apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente (1. taigi ir konstrukcijos elementas.) 1. deformavimo metu nueitą kelią). 1. kur norime nustatyti vidines jėgas. pvz. Šios jėgos veikia kiekvieną pjūvio tašką. tačiau jų kryptys ne visada sutampa! Pvz. sistema – dešininė. nei veikimo trukmė iš anksto nėra žinomi.10 pav..y.. teigiamos ašių kryptys – tokios. . tai kiti sulenkti tos rankos pirštai rodo teigiamą plokštumos xOy kampų matavimo kryptį.3. Būtent dėl tokių vidinių jėgų kinta kūno dalelių tarpusavio padėtis. a) ten. jei atkištas dešinės rankos nykštys rodo z ašies kryptį. kurių nei dydis.. o vieno ar kito konstrukcijos taško poslinkį (t. dydis.10 pav. Rašome paliktosios nagrinėti elemento dalies pusiausvyros sąlygas (pusiausvyros lygtis). molekulinių ir baigiant dalelių sukibimo. Koordinačių sistemos būna įvairios. vidinės jėgos – tai papildoma kūno dalelių sąveika. Pjūvio metodas. Išorinio veikimo mastas gali būti išreiškiamas ne tik žinoma jėga. kad tarp jo dalelių veikia įvairios jėgos – pradedant nuo branduolinių. prie jos vietoj atmestosios dalies pridedame pastarosios poveikį atstojančias vidines jėgas (1. Nors išorinės jėgos yra vidinių jėgų atsiradimo priežastimi. laikantis kurios nors sutartinės koordinačių sistemos. kiti – atitolsta vieni kuo kitų.

matomame iš atmestosios elemento dalies pusės. todėl iš jų įrąžos lengviausiai apskaičiuojamos. matomame iš teigiamos z ašies pusės. • Lenkimo momento ženklo taisyklė. Kiekviena įrąža turi savo pavadinimą ir rodinį simbolį (1. t. Skersinę jėgą laikome teigiama. intensyvumu q sieja priklausomybė: 1-6 . vadinami lenkimo momentais ir žymimi raidėmis Mx ir My (atitinka Mox ir Moy). Šie dydžiai vadinami įrąžomis. • Skersinės jėgos ženklo taisyklė. dz (1. kad dviejuose išpjauto elemento ruožo galuose (1. orientuojantis pagal pasirinktos centrinės koordinačių sistemos ašis. atstojančių konstrukcijos elemento skerspjūvio vidines jėgas. ∑ ∑ ∑ ∑( ) ∑( ) ∑( ) Kiekvienoje iš šių lygčių tėra tik po vieną nežinomą įrąžą (kitų penkių projekcijos arba momentai prilygsta nuliui). 1. Kaip parodyta 1. Mf z =0. skerspjūvio plokštumoje (išilginės ašies z atžvilgiu) veikia vidinių jėgų momentas. išilginės apkrovos intensyvumas yra lygus ašinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį. ji veikia teigiamąja skersinės ašies kryptimi (arba skerspjūvyje. skerspjūvio plokštumoje (ašių x ir y kryptimis) veikia dvi skersinės jėgos. Įrąžas nustatome pjūvio metodu. kai skerspjūvyje.): • Ašinės jėgos ženklo taisyklė. veikiančios skersai elemento ašies (x arba y kryptimi). jis veikia teigiamąja kryptimi. intensyvumu g sieja tokia priklausomybė: g=− dN .12 pav. Lenkimo momentą laikome teigiamu. kad tempiami sluoksniai būna teigiamojoje pusėje (lenkimo momentui Mx teigiamojoje y ašies pusėje. Priimta laikytis tokių įrąžų ženklų taisyklių (1. Atkreipkite dėmesį į tai.) teigiamų įrąžų kryptys visada priešingos. kai ji nukreipta nuo skerspjūvio (kai tempia).13 pav.13 pav. matomame iš neigiamos z ašies pusės. prieš laikrodžio rodyklę. veikiančios išilgai z ašies.y. Įrąža – tai vienas iš šešių vektorinių dydžių. susietas su nagrinėjamo skerspjūvio koordinačių ašimis: Fx = 0 . Sukimo momentą laikome teigiamu. Patogiausia yra rašyti lygtis. Ašinę jėgą N su apkrovos.neigiamąja kryptimi).1) t. • Sukimo momento ženklo taisyklė. Fz = 0 .): skerspjūvio normalės (strypo išilginės ašies z) kryptimi veikia ašinė jėga.11 paveikslėliu. Įrąžos yra diferencialiniais ryšiais susijusios su apkrova. M f y = 0.y.1. pasinaudoję atpjautos elemento dalies pusiausvyros lygtimis. Skersinę jėgą Q (Qx arba Qy) su apkrovos. Ašinę jėgą laikome teigiama.13 pav. vadinamas sukimo momentu ir žymimas raide T (atitinka Moz).teigiamojoje x ašies pusėje). žymima raide N (atitinka Foz). My .11 pav. Fy = 0 . skerspjūvio vidines jėgas galima pakeisti šešiais vektoriniais dydžiais. . kai dėl jo elementas išlinksta taip. kai skerspjūvyje. M f x = 0. skersinių ašių x ir y atžvilgiu veikia jėgų momentai. žymimos Qx ir Qy (atitinka Fox ir Foy).

4). Tą pasiskirstymą galima išreikšti analitiškai. Tačiau vaizdžiausia yra įrąžos pasiskirstymą pateikti grafiko pavidalu . veikiantį pačioje pjūvio plokštumoje. įstrižame ar išilginiame pjūvyje.tol.y. Ir naudos iš įrąžų diagramų. kol įgyja tą taip reikalingą inžinerinę patirtį. kol mūsų prielaida pasidaro visiškai nebeabejotina). Jeigu ją žinotume iš anksto. skersinė jėga yra lygi lenkimo momento pirmajai išvestinei pagal z ašį.t. veikianti pjūvio normalės kryptimi. skirtų diagramų braižymui. Parašytų diferencialinių priklausomybių įrodymai pateikti A. skaičiuojamuosiuose skerspjūviuose. Kai konstrukcija ir jos apkrova nėra pernelyg sudėtinga. Šių jėgų . 1. Nustatyti pavojingojo skerspjūvio vietą yra labai svarbu. neduoda pakankamai tikslios informacijos apie vidines jėgas. ne statmename išilginei ašiai pjūvyje). veikiančias konstrukcijos elemento skerspjūvyje.santykis su tuo plotu ∆A.q=− dQ . Mx(z) ir t. kad jame visos vidinės jėgos yra beveik vienodos krypties (jeigu taip nėra. veikiančias ne skerspjūvyje (t.Čižo knygoje (18-19 psl.14 pav. kuriame veikia jų atstojamos vidinės jėgos (kai tas plotas nykstamai mažas). galime tarti. kaip būtina ir daug diagramų patiems nubraižyti. rodo vidinių jėgų intensyvumą ties tašku k: 1-7 . Įvairių patarimų.pliusas ir atvirkščiai). žinoma. t. kiti skerspjūviai nerūpėtų.y. netgi inžinerinę intuiciją.nagrinėjant įrąžų pasiskirstymą įvairiai apkrautuose elementuose. Įrąžų diagramas sudaryti labai padeda diferencialinės įrąžų ir apkrovos priklausomybės (1. kad ženklų taisyklės yra susitarimo dalykas ir laikantis kitokių taisyklių šių formulių ženklai gali būti kitokie (vietoj minuso .ties kiekviena skerspjūvio koordinate z atidedant pagal pasirinktą mastelį ordinatę.∆Fn. ties kurio nors skerspjūvio tašku.4) t. o kitos vietos.y. Šių vidinių jėgų atstojamoji ∆F yra tokios pat krypties. o tarpuose tarp tų skerspjūvių diagrama gali būti išbrėžta remiantis anomis priklausomybėmis (iš priklausomybės nustatome. atrodo. kuriame skerspjūvyje dėl vidinių jėgų gali suirti medžiaga arba atsirasti pernelyg didelės plastinės deformacijos.būtent šitoji sukaupta patirtis ir.).14 pav. Atstojamoji gali būti suskaidyta į du komponentus . kaip ir pačios vidinės jėgos. tai gal kai kada ir įrąžas skaičiuotume tiktai toje vietoje. dz (1.3) t. lygią įrąžos didumui. patyręs inžinierius pavojingojo skerspjūvio vietą nustato beveik be skaičiavimo. kuris skerspjūvis gali būti pavojingas. ar parabolę ir t.y. Pagal įrąžų didumą sprendžiama. dz (1. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus skersinės jėgos pirmajai išvestinei pagal z ašį. čia jų nekartosime.y. tiek ir tėra . t. dz (1. Ryšiai tarp įrąžų ir įtempimų Vidines jėgas. kol įgunda sudarinėti įrąžų diagramas. juo labiau apie vidines jėgas. Jeigu bet kurio pjūvio bet kurio rūpimo taško k aplinkoje išskiriame labai mažą skerspjūvio ploto elementą AA (1. nes tik per savo pačių įgūdžius atsiras toji svarbi inžinerinė intuicija.atstojamosios ir jos komponentų .). rašant įrąžą kaip skerspjūvio koordinatės z funkciją: Qy(z). Lenkimo momentą su skersine jėga (Mx su Qy arba My su Qx) sieja priklausomybė: Q= dM . Užtenka įrąžų reikšmes apskaičiuoti tik tam tikruose.2) t. dar mažiname ploto elementą . o bet kuriame kitame. kiekvienu atveju informacija apie ekstremines įrąžų reikšmes. Tokie grafikai vadinami įrąžų diagramomis. Nepamirškite. ar brėžti tiesę. skersinės apkrovos intensyvumas yra lygus lenkimo momento antrajai išvestinei pagal z ašį. Studentui tenka nemaža laiko sugaišti. 1. apie pavojaus vietą.). yra literatūroje. galime išreikšti šešiomis įrąžomis. Tačiau šios įrąžos atspindi tik bendrą visų skerspjūvio vidinių jėgų poveikį.t. Iš pastarųjų dviejų priklausomybių galima gauti dar vieną: d 2M q=− 2 .y. ir ∆Ft. Įtempimai. veikiančias kurioje nors konkrečioje skerspjūvio vietoje.4. bet su jais susipažinti būtina. Tačiau ši inžinerinė patirtis sukaupiama per ilgą laiką .1)-(1.

Kadangi vieno paskalio įtempimas yra labai mažas. tenkančiais ploto vienetui. išpjauto trimis poromis plokštumų.ašį. kai jis nukreiptas nuo pjūvio (kai tempia). slėgio vienetais. kad jis veikia pjūvio plokštumoje. tada visų trijų pilnojo įtempimo komponentų kryptys yra jau visiškai aiškiai nusakytos.neigiamąja kryptimi). ∆A (1. o didumas prilygsta vidutinei vidinei jėgai. Įtempimai šiame plotelyje yra σ. Todėl dažniausiai ir medžiagų atsparumo kurse.5) Vidinių jėgų intensyvumo matas yra įtempimas (įtempis). kuris vadinamas tangentiniu įtempimu ir žymimas graikiška raide τ (tau). kitaip sakant.).6) vidinių jėgų komponentų. Nesunku įžvelgti ryšį tarp pilnojo įtempimo ir jo komponentų . kaip ties tuo skerspjūvio tašku veikiančių vidinių jėgų. Normalinį įtempimą laikome teigiamu. kuriai statmena nagrinėjamoji plokštuma. Tai yra vektorius. veikiančius bet kuriame. pavyzdžiui. nes ir įrąžos. Šiame brėžinyje visos įtempimų kryptys yra teigiamos.16 pav. plokštumoje. bet kaip padarytame deformuojamojo kūno pjūvyje. kurios kryptimi veikia įtempimas. Tangentinių įtempimų ženklo taisyklė. Išskiriame skerspjūvio teigiamajame kvadrate (tarp teigiamųjų a.normalinio ir tangentinių įtempimų. Formule (1. tangentiniams įtempimams skiriamas dviraidis indeksas . kad jo normalė lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai.7) Tiek pilnasis.8) 1. ∆A (1. šios ašies simbolio indeksuose neminėsime). statmeno išilginei strypo ašiai). Žinoti vien jo didumą negana. ir y ašių) ploto elementą dA (1. Tangentinį įtempimą laikome teigiamu. Normalinių įtempimų ženklo taisyklė. lim σ = ∆A → 0 ∆Fn . reikia žinoti dar ir jo kryptį. galėsime paieškoti ryšių tarp įtempimų ir skerspjūvio įrąžų: tokie ryšiai turi egzistuoti. Čia nagrinėjome įtempimus. ir visuose konstrukcijų skaičiavimuose naudojamasi ne šiuo pilnuoju įtempimu. Kai pjūvis orientuotas taip. o jo komponentais: vidinių jėgų komponentų. intensyvumu. kai jis teigiamoje pusėje esančiame pjūvyje veikia teigiamąja ašies kryptimi (arba neigiamoje pusėje esančiame pjūvyje . Tangentinio įtempimo kryptis nėra pilnutinai apibrėžta: žinoma tiktai. statmeną z ašiai. Paskalis žymimas Pa(1 Pa = lN/m2). tenkančiai ploto vienetui. Visų tokių įtempimų vaizdas (įtempimai šešiuose šonuose elemento.15 pav. gauname tame 1-8 . veikiančių pjūvio plokštumoje. kuris vadinamas normaliniu įtempimu ir žymimas graikiška raide σ (sigma).5) išreikštas vidinių jėgų intensyvumas p vadinamas pilnuoju įtempimu.lim ∆Fn = p ∆A → 0 ∆A (1. statmenoje z ašiai: 2 2 p = σ z2 + τ zx + τ zy . intensyvumu. ir įtempimai atstovauja tas pačias skerspjūvyje veikiančias vidines jėgas. konstrukcijų skaičiavime įtempimai dažniausiai matuojami megapaskaliais (1 MPa = 106 Pa). τx ir τy (kadangi nagrinėjame vienintelę plokštumą. o įtempimų simbolių indeksai susieti su koordinačių ašimis. Padauginę įtempimus iš ploto elemento dA. lygiagrečių koordinačių sistemos plokštumoms) parodytas 1. veikiančių pjūvio normalės kryptimi.pirmoji indekso raidė rodo ašį. tiek ir normalinis ar tangentinis įtempimas matuojamas jėgos vienetais.15 paveikslėlyje. lim τ = ∆A → 0 ∆Ft . (1. Tarptautinėje vienetų sistemoje pagrindinis įtempimų vienetas yra paskalis (vienas paskalis lygus vienam niutonui į vieną kvadratinį metrą). kurio kryptis tokia pat. Jeigu vėl grįšime prie strypo skerspjūvio (pjūvio. antroji . galima ir tangentinį įtempimą išskaidyti kitų dviejų koordinačių ašių kryptimis.

A A (1. iš kurių susideda nagrinėjamasis skerspjūvis. nes arba kerta tą ašį.17 pav.12) apskaičiuoti įrąžų reikšmes. kai tiriame apkrautą konstrukciją.ploto elemente veikiančių vidinių jėgų atstojamosios komponentus σdA. kad nėra nė vienos įrąžos.) nesukuria momento skerspjūvio ašies atžvilgiu. kitos trys (Qx. Ašinė jėga yra visų vidinių jėgų projekcijų į z ašį suma. kuri būtų išreikšta abiem įtempimų tipais: trys įrąžos (N. būna atvirkščiai: įrąžos didumas būna jau nustatytas (pjūvio metodu). kokiu dėsningumu įtempimai pasiskirstę skerspjūvio plote. kuri gali būti ir teigiama.12a) 1.17 pav. iš atitinkamos taško koordinatės. jeigu vietoj tangentinio įtempimo komponentų τx ir τy imtume radialinės krypties komponentą τr ir jam statmeną τt (1.9) Analogiškai gauname ir integralines skersinių jėgų išraiškas įtempimais: Qx = ∫ τ x dA . kuris yra už integralo ženklo. suintegravę skerspjūvio plote A vien tik komponentus σdA: N = ∫ σdA . Jeigu įtempimai būtų žinomi. A (1. A A (1. o nežinomas.16 pav. M y = ∫ xσdA .9)-(1. Mx ir My) išreiškiamos tik normaliniais įtempimais. ir neigiama): M x = ∫ yσdA .16 pav. 1. τydA.10) Lenkimo momentas yra suma visų vidinių jėgų momentų skerspjūvio ašies (x ar y) atžvilgiu. Q y = ∫ τ y dA . 1-9 . Kadangi atstojamosios jėgos komponentai τxdA ir τydA (1. padaugintas iš atitinkamo peties (t. Atkreipkite dėmesį į tai. T = ∫ ρτ t dA . Analogiški jėgų komponentai veikia visuose ploto elementuose.) projektuojasi į z ašį tašku (nuliu). išspręsti integralą. Qy ir T) .tik tangentiniais. Atstojamosios jėgos komponentai τxdA ir τydA (1.). suintegravę skerspjūvio plote A vien tik jėgas σdA. arba yra lygiagrečiai jai.12) ∫( A ) arba. . tai tą sumą galime gauti. ieškomasis dydis būna įtempimas.11) Analogiškai gauname integralinę sukimo momento išraišką įtempimais (jėga σdA yra lygiagretė z ašiai ir todėl momento šios ašies atžvilgiu nesukuria): T = xτ y − yτ x dA .y. kaip. τxdA. Tačiau dažniausiai. (1.16 pav. Turime išsiaiškinti. tai būtų paprasta formulėmis (1. todėl lenkimo momentą galime išreikšti. A (1.tik po to gauname paprastesnes formules įtempimams skaičiuoti.

konstrukcijos elementas deformuojasi .) arba koordinačių ašių kryptis εx. b pav. Linijinė deformacija žymima graikiška raide ε (epsilon). taigi ir medžiagų atsparumo kurse. v ir w. ji yra santykinis.tame pačiame jau deformuoto kūno taške. Jis matuojamas ilgio vienetais. miliradianais ar kitokiais kampo vienetais. bematis dydis (kartais reiškiama procentais). o galas (viršūnė) . Deformuotąjį elementą galime aprašyti dvejopais parametrais .atkarpos ab kampinis poslinkis. Linijinė deformacija nustatoma ties konkrečiu tašku ir konkrečia kryptimi.13) formulės matyti. pats nesideformuodamas. Nors pakanka linijinių poslinkių.poslinkiais ir deformacijomis. šis terminas turi griežtai apibrėžtą ir vienintelę reikšmę. bet gali ji būti skirtinga ir ties gretimais taškais.1 %). vektorius bb1 . tačiau kai kada patogiau naudotis kampiniais poslinkiais. kurio pradžia yra nedeformuoto kūno taške. neigiama . εy. Jis taip pat gali būti reiškiamas vektoriumi ir skaidomas į komponentus pagal koordinačių ašis. pavyzdžiui.): lim ∆(ds ) = ε . mažesnės kaip 0. Mechanikos literatūroje.19.) po kūno deformavimo atsidūrė padėtyje a1b1. Kad būtų aišku. Linijinė deformacija ties kūno tašku kuria nors kryptimi yra tos krypties atkarpos ilgio pokyčio santykis su pradiniu atkarpos ilgiu.001 (arba 0. 1. kad deformuojasi kiti su juo sujungti konstrukcijos elementai). kad teigiama deformacijos reikšmė gaunama tada. Kampinė deformacija .kampo tarp dviejų statmenų nykstamai trumpų atkarpų pokytis (1. kaip atrodo elementas po deformavimo. Jeigu žinome visų (arba bent svarbiausiųjų) konstrukcijos elemento taškų linijinius poslinkius. Linijinis poslinkis gali būti suskaidytas į poslinkio komponentus koordinačių ašių kryptimis. elementas.13) formulėje įrašytos santykio ribos naudojamasi pačiu santykiu (∆ds/ds)y tas santykis išreiškia vidutinę linijinę deformaciją. Iš (1. atskiros elemento dalies ar net ir viso elemento poslinki (pavyzdžiui. Poslinkiai ir deformacijos Apkrovų veikiamas. Kitas parametras deformuotajam elementui aprašyti yra deformacija.19. kartais net perkeltinę. Jeigu atkarpa ab (1. Konstrukcijų elementuose deformacijos paprastai yra labai mažos. Deformacija yra kūno dalelių tarpusavio padėties pokyčių intensyvumo matas. Linijinis poslinkis yra taško nueitas kelias. žinome ir tų taškų padėti po deformavimo. Atkarpos kampinis poslinkis yra kampas tarp atkarpos krypties nedeformuotame kūne ir tos pačios atkarpos krypties jau deformuotame kūne. nurodantys nagrinėjamosios atkarpos kryptį .keičiasi jo matmenys ir forma.): lim (∠abc − ∠a1b1c1 ) = γ abc (1. Kampinis poslinkis matuojamas radianais. a pav.14) ab →0 bc →0 1-10 . vartojami indeksai.18 pav. kai tas ilgis nykstamai mažas (1. o kampas bOb1 (taip pat vektorius) . ∆A → 0 ds (1.taško b linijinis poslinkis.5. Dažnai vietoj (1. Galime panašiai apibrėžti kurio nors konstrukcijos elemento skerspjūvio. Šis žodis buitinėje šnekoje vartojamas dažnai ir įgyja įvairią prasmę. εz. apie kurios krypties deformaciją kalbama.18 pav. Taško linijinis poslinkis yra vektorius. taigi žinome. tai vektorius aa1 yra taško a linijinis poslinkis. a pav.kai sutrumpėja.εab (pagal 1. kai nagrinėjamoji atkarpa pailgėja. gali erdvėje pasislinkti į naują padėtį dėl to. Deformacija gali būti vienoda visame deformuojamojo elemento ruože (ties visais to ruožo taškais).19.1. y ir z kryptimis žymėti raidėmis u. Yra priimta komponentus ašių x.13) Kadangi linijinė deformacija išreiškiama ilgių santykiu. Išvada elemento taškų poslinkiais galima aprašyti deformuotąjį konstrukcijos elementą.

Kalbėjome ir apie tai. Tariame.εx. bet nebūti poslinkių. a ir b pav. 1.būti poslinkių. bet koks stačiakampis elementas pašlyja (pasidaro nebe stačiakampis). o kai kada net ištiso elemento poslinkį. o patogiausia juos reikšti gigapaskaliais (1 GPa=109 Pa). tuo tarpu deformacija visada yra tiktai kūno (konstrukcijos elemento) . pjūvio. o kampas γ . Galima kalbėti apie taško. Jeigu nagrinėjama kampinė deformacija plokštumose. Poslinkių mažumo prielaida. ir trys kampinės . tamprumo modulis E kartais vadinamas Jungo moduliu. Kiekvienos medžiagos tamprumo bei šlyties moduliai nustatomi eksperimentiniu medžiagos tyrimu. tam tikra kryptimi. tam tikroje plokštumoje. bet nebūti deformacijų. Tariame. tuo tarpu ruožas 2-3 įgyja deformacijas (pailgėja dydžiu ∆b).14) formulės matyti. prielaidas.kai jis pasidaro bukas. kad didžiojoje medžiagų atsparumo kurso dalyje nagrinėsime tik idealiai tamprius elementus. kad visų apkrauto kūno taškų poslinkiai yra tiek maži (palyginus su kūno matmenimis). Verta dar kartą palyginti poslinkių ir deformacijų sąvokas. Iš (1. Kadangi.ne taško. Palyginę dydžių dimensijas. Žinodami deformacijų būvį visuose kūno taškuose. G≈80 GPa. G≈5 GPa.16) čia proporcingumo koeficientai. bet visas pasislenka.20 pav.1.1 poskyryje kalbėjome apie kai kuriuos suprastinimus. Proporcingumo prielaida (Huko dėsnis). yra vadinami tamprumo moduliu (E) ir šlyties moduliu (G). dažnai kampinė deformacija vadinama šlyties deformacija. Tai buvo konstrukcijų geometrinės formos. Pavyzdžiui. ir atvirkščiai . kuo jos skiriasi. konstrukcijos ruožas 1-2 (1. Pagrindinės prielaidos ir hipotezės Jau 1. O medžiagos schematizacija reiškiasi per medžiagos vientisumo. lygiagretėse koordinačių sistemos plokštumoms. apkrovos ir medžiagos schematizacija. tangentinis . 1-11 . Deformacijų būvis bet kuriame kūno taške yra visiškai apibrėžtas.linijinei deformacijai. kad šie moduliai matuojami paskaliais. Beje. nepatiriančius plastinių deformacijų.y. Geometrinės formos ir apkrovos schematizacija atsispindi konstrukcijos skaičiuojamojoje schemoje. kai status kampas tarp atkarpų su smailėja. Dažniausiai ji žymima graikiška raide γ (gama) su indeksais. (1. matome. vienalytiškumo ir izotropiškumo prielaidas. plieno E≈210 GPa. ties pjūviu. susijusiomis su pačiu deformavimo procesu. εz. priklausantieji nuo medžiagos.19. Vienoje ar kitoje deformuojamojo kūno vietoje gali būti deformacijų.20 pav. Kampinė deformacija yra kampas ir matuojama kampo vienetais (radianais ar pan.6. γyz arba γzx. ji žymima γxy. 1. kad rašydami kūno statinės pusiausvyros sąlygas jų galime nepaisyti.15) τ=Gγ. (1.kampinei: σ=Eε. kad teigiama kampinė deformacija yra tada. apkrovos veikiamas. o neigiama . orientuotos pagal koordinačių ašis: trys linijinės . kad apkrovimo metu įtempimai lieka proporcingi deformacijoms: normalinis įtempimas . galime nustatyti visų jo taškų poslinkius ir tuo pačiu aprašyti visą deformuotąjį kūną. atsiradus kampinių deformacijų.). nesideformuoja. palengvinančias konstrukcijų parametrų skaičiavimą. γzx. ne pjūvio. γyz.γxy. o tiktai ties tašku. Dabar sąrašą papildysime prielaidomis. pavyzdžiui. medienos (išilgai sluoksnių) E≈10 GPa. t.). jeigu žinomos šešios deformacijos. bet jo viršutinis galas neturi jokio poslinkio.šlyties kampu. kad pajustumėte. εy.

kad šis principas negalioja. Laikydamiesi šio principo. kai deformavimas nėra proporcingas. Šiose vietose skerspjūviai po apkrovimo nebelieka plokšti. dažnai vadinama suformulavusio ją Šveicarijos mokslininko J. deformacija. kuris buvo plokščias ir statmenas elemento ašiai prieš deformavimą. poslinkis ir kt. Remdamiesi šia hipoteze. kartais gana sudėtingai pasiskirsčiusių. įtempimas. Ši hipotezė medžiagų atsparumo kurse plačiai naudojama. 1654-1705) vardu. kurias sukelia kiekvienas paskiras veiksnys. . teigia. Ši hipotezė nepasitvirtina tik labai nedideliuose deformuojamųjų konstrukcijų elementų ruožuose . statinės pusiausvyros lygtys tampa netiesiškomis. lieka plokščias ir statmenas ašiai ir po deformavimo. išsikraipo (pastebima vadinamoji skerspjūvių deplanacija). deformacijoms ir kt. 1797-1886).) yra lygi pasekmių. nors ir nėra teoriškai įrodytas. priklauso tik nuo apkrovos didumo. galime įvairius parametrus nesunkiai apskaičiuoti nuo paskirų nesudėtingų veiksnių. kad skerspjūviai apkrovimo metu tik vienaip ar kitaip pasislenka. Ši prielaida tinka daugumai konstrukcijų (plg.y. arti tos apkrovos pridėties vietos (tiktai čia galime pastebėti netolygų deformavimąsi ir skerspjūvių išsikraipymą).tas sąlygas galime rašyti pagal nedeformuoto kūno geometriją. Kai nagrinėjama tik apkrovų (jėgų) veikimo pasekmė. teigia: pjūvis. Visur kitur deplanacija tiek maža. 1. pasisuka. arba kai deformavimo metu labai pakinta skaičiuojamosios schemos geometrija (pavyzdžiui. t. kai negalioja proporcingumo (Huko) dėsnis. suformuluotas prancūzų mokslininko (Barre de Saint-Venant. kad galima jos nepaisyti ir tarti. Sen-Venano principas.labai arti apkrovos pridėties vietų (kur negalioja ir Sen-Venano principas). visur kitur kūno deformavimasis beveik nepriklauso nuo apkrovos paskirstymo. yra patvirtintas gausios praktikos. 1-12 . Naudodamiesi šiuo principu. Plokščiųjų pjūvių hipotezė. įtaką konstrukcijos patikimumui. Kai šios prielaidos taikyti neįmanoma.įtempimams. nes ją patvirtina daugelis eksperimentų. pasilikdami plokšti ir (tai irgi svarbu) statmeni besideformuojančiai elemento ašiai. kur keičiasi elemento skerspjūvis ir pan. Superpozicijos principas teigia. superpozicijos principas dažnai vadinamas nepriklausomo jėgų veikimo principu.). 1. temperatūros pokyčių) bendra pasekmė (įrąža. BERNULIO (Jacob Bernoulli. prie pat tų vietų. Tačiau būtina įsidėmėti. sumai.21 pav. Šis principas. kad kelių veiksnių (apkrovų. kad apkrovos paskirstymo pobūdis deformuojamajam kūnui įtakos turi tik nedidelėje dalyje. o bendrą rezultatą po to gauti. sumuodami atskirų skaičiavimų rezultatus. kai negalioja poslinkių mažumo prielaida).skaičiuoti.21 pav. galime gauti gana paprastas formules įvairiems konstrukcijos būvio parametrams . lengviau atsižvelgiame į realių apkrovų.

slypi už integralo ženklo.1.gniuždymą (2. Tokiu atveju pastovus dydis a gali būti iškeltas prieš integralo ženklą. antrasis . Šioje išraiškoje dažniausiai būna žinoma ašinė jėga N (surasta pjūvio metodu). σ=const. Ši jėga gali būti teigiama (N>0) arba neigiama (N<0). jį surasti galime tik tada.1 pav. kai žinome. Nuo šių jėgų priklauso. Stiprumo sąlygos yra nelygybės. o konstrukciniu požiūriu. o standumo sąlygos analogiškai riboja deformacijas arba poslinkius. kai esame apskaičiavę įtempimus. kai strypo skerspjūviuose nelygi nuliui tėra ašinė jėga.2.deja.1 pav. a). tomis pačiomis formulėmis (žiūrint į gniuždymą kaip į “neigiamą tempimą”). kurios pagal vienokią ar kitokią metodiką apriboja įtempimų didumą. A 2. Centrinis tempimas (gniuždymas) konstrukcijų elementuose gana dažnas. naudojantis tais pačiais dydžiais. 2. stygos.2. Kad tempiamas ar gniuždomas strypas tiktų eksploatacijai. kaip (pagal kokį dėsnį) normaliniai įtempimai yra pasiskirstę skerspjūvio plote. lynai. apie strypo tinkamumą galime spręsti tik tada.. a pav.): N = ∫ σdA . Tiktai taip (centriniu tempimu) deformuojami visi labai liauni elementai . . deformacijas ir poslinkius. Strypo skerspjūvyje (pjūvyje.2 pav. kiek elementas deformuojasi ir kiek patikima jo eksploatacija. šių jėgų atstojamosios kryptis turi sutapti su išilgine strypo ašimi. kas darosi su strypu. Tačiau iš pradžių verta pažinti. išorinių jėgų veikimas turi būti ypatingas. Praktiškai tik centriškai tempiami (gniuždomi) visi šarnyrinių strypinių konstrukcijų (santvarų) tiesūs elementai. Būtent tik tokį deformavimą šiame skyriuje ir aptariame.3 posk. jis turi tenkinti visų pirma stiprumo ir standumo sąlygas (gniuždomam strypui dar labai svarbios ir stabilumo sąlygos. 1. kurį veikia viena vienintelė įrąža. Pirmasis atvejis atitinka tempimą (2. Iš pradžių nagrinėsime paprasčiausią konstrukcijos elementą . bet jų čia nežiūrime). Kad strypo skerspjūviuose neveiktų kitos įrąžos.1 pav. tempimo ir gniuždymo poveikiai labai skiriasi. Centrinio tempimo (gniuždymo) atveju normalinis įtempimas dažniausiai yra vienodo didumo visame skerspjūvio plote A (2. Toks apkrovimas ir deformavimas vadinamas centriniu tempimu arba gniuždymu. Įtempimai Tiesaus strypo ašinė jėga yra lygi strypo skerspjūvyje veikiančių vidinių jėgų projekcijų į strypo išilginę ašį (z ašį) integralinei sumai (2. Taigi. kuris statmenas strypo išilginei ašiai) veikiančios vidinės jėgos gali būti pakeistos šešiomis įrąžomis (žr. Abu šie atvejai matematiškai gali būti nagrinėjami vienodai. ir įtempimo ∫ A didumą nustatyti paprasta: . ypač vertinant strypo suirimo galimybes. Ieškomasis dydis normalinis įtempimas σ. b). t.).). b pav. Tempiami ir gniuždomi konstrukcijų elementai Konstrukcijos elementuose nuo išorinių jėgų ir kitų veiksnių atsiranda vidinės jėgos. Na.tiesų strypą. y. TEMPIMAS IR GNIUŽDYMAS 2.2. 2. ir inžinierius turi visada tai atminti.2. N = σ dA = σA . Pradedame nuo to atvejo.. vielos.virvės.

o dešinėje medžiagos stiprumo rodiklis. kai įtempimas kuriame nors taške viršija tam tikrą reikšmę. nėra ir tangentinių. kai tenkinamos šios trys sąlygos (įrodymas pateiktas A. Tačiau įstrižame tempiamo strypo skerspjūvyje m . nes ir sin2⋅π/2=sin180°=0).leistinasis įtempimas σadm. kai jo įtempimai pasidaro pernelyg dideli. Konstrukcijų projektavimo taisyklės paprastai reikalauja.3) formulių nesunku rasti ekstremines įtempimų reikšmes: maksimalus σn. Plačiau apie atsargos priežastis ir konstrukcijų skaičiavimo metodus kalbėsime vėliau. Jeigu taisyklės paremtos ribinių būvių metodu. y. kuris statmenas išilginei ašiai) tangentinių įtempimų nėra.2) N . Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (pavyzdžiui. išilginiuose centriškai tempiamo ar gniuždomo strypo pjūviuose nėra normalinių įtempimų. rezervo.σ= Įrodyti. (2. raide f).max=σ. Taigi paprasčiausia konstrukcijos elemento stiprumo sąlyga gali būti išreikšta tokia nelygybe: |σ|≤R.1) τ nm = σ 2 sin 2 β .Čižo knygoje.min=0. Negana užtikrinti. pavyzdžiui. jos mechaninės savybės vienodos visuose skerspjūvio taškuose. τnm=τmn (2. vėliau šį vienodumą įrodysime kaip tangentinių įtempimų dualumo dėsnį. Perpjovę strypą taip. tarp kurio normalės n ir strypo ašies z yra kampas β (2. Centriškai tempiamo strypo skerspjūvyje (pjūvyje. kad įtempimas neviršytų tam tikro nustatyto dydžio. analogišku keliu gautume to pjūvio įtempimų reikšmes: σ m = σ sin 2 β .3) Įrodymas knygoje 35 psl. ir į kitokios atsargos būtinybę. 2. neišlinksta. τ mn = σ 2 sin 2 β .3 pav. betono pasipriešinimas gniuždymui yra keliolika kartų didesnis už pasipriešinimą tempimui). reikia dar ir šiokios tokios stiprumo atsargos.4 pav. kai β=π/4=45° (ši išvada labai reikšminga.gniuždomasis projektinis stipris. 34psl. iš anksto nenumatytą konstrukcijos perkrovimą).3..3 pav. maksimalus τnm. Tada stiprumo sąlyga skirtinga tempiamam ir gniuždomam elementui: . kad tangentiniai įtempimai abiejuose statmenuose pjūviuose yra vienodi. veikia ir normaliniai. ir tangentiniai įtempimai: σ n = σ cos 2 β . A (2. Iš (2.2) ir (2. t.): • strypo ašis deformavimo metu lieka tiesi. • galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė (skerspjūviai lieka plokšti ir statmeni išilginei ašiai). 2. eksploatacijos sąlygas. kuris nustatytas atsižvelgiant ir į galimą medžiagos nevienodumą.. b). a). įsidėmėkite ją). ir Rc . sugebėjimo atlaikyti mechaninius veiksnius) tada. kai β=π/2=90° (taigi. Čia kairėje nelygybės pusėje yra absoliutiniu didumu įtempimas. Stiprumas Bet koks konstrukcijos elementas ima irti (netenka savo stiprumo. (2. kad įtempimas tos reikšmės neviršytų. kad pjūvio plokštuma būtų statmena nebe n ašiai. apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovimą (apėmus net galimą atsitiktinį. Atkreipkite dėmesį į tai. minimalus σn. kai kuriose Europos normose. galima tik tada. medžiagos stiprumas nusakomas nebe vienu rodikliu: naudojamas Rt .tempiamasis projektinis stipris. bet m ašiai. kai β=0. leistinųjų įtempimų metode tai . tai šis dydis vadinamas medžiagos projektiniu stipriu ir žymimas raide R (arba. kad σ=const.m. • strypo medžiaga vienalytė.max=σ/2.

nevirsta lygybės ženklu. kuri yra nelygybė. Kai konstrukcija dar tik projektuojama. pastebėti. ką gali toks elementas atlaikyti. reikia tik nepamiršti. ≤ Rc . norint nustatyti.1) formule. gal būt. visuose skerspjūviuose. ir gniuždomųjų ruožų stiprumą. gali būti pridėta). Dažniausiai nėra sunku aptikti mažiausio ploto skerspjūvį. kai žinoma. kad skaičiavimui imamas materialus pjūvio plotas (plotas neto.nustatyti. perprojektuoti ją (išsprendus jau projektinį uždavinį. reikia visų pirma pjūvio metodu apskaičiuoti visuose strypo skerspjūviuose ašines jėgas ir rasti tuos skerspjūvius. t. kokia didžiausia ašinė jėga N gali jį veikti (taigi ir kokia didžiausia apkrova. A ir R. kuris tenkina stiprumo sąlygą ir yra ekonomiškiausias. Visų šių uždavinių sprendimas remiasi stiprumo sąlyga. kitose vietose mažesni įtempimai irgi neviršija.4) belieka nustatyti trečiąjį dydį reikalingąjį strypo skerspjūvio plotą A. pažeisti nevalia. arba konstrukciją skubiai (kol dar nesuiro) sustiprinti. be lyginamojo skaičiavimo. kai žinomi visi parametrai . N A N A N A ≤ R. tai. (2. kam ji skiriama. Tuos skerspjūvius. pavyzdžiui. Projektuotojas dažniausiai savo dispozicijoje turi tam tikrą (gal būt. tuo ir pasitenkinama. Taigi. galima iš karto. kad ašinė jėga negali būti didesnė kaip tam tikras apskaičiuotas dydis arba kad strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip apskaičiuotoji reikšmė. Beje. žinoma. kai apkrovos jėgos nėra vien koncentruotos. Inžinieriui tenka savo nuomonę pareikšti ir tokiu atveju. nepagaminta. kurie dydžiai stiprumo sąlygoje (2. tenka ko nors skubiai imtis: arba sumažinti eksploatuojamos konstrukcijos apkrovą (sumažinti N). ir iš stiprumo sąlygos (2. kurie tempiamo strypo skerspjūviai yra pavojingieji. kokią ašinę jėgą N turės atlaikyti jos tas ar kitas elementas.N. jau egzistuoja. kurio plotas minimalus. standartinį) rinkinį skerspjūvių arba matmenų ir iš jų pasirenka tą. Jeigu išvada teigiama (konstrukcija yra pakankamai stipri). suprantama. Dažniausiai būna iš anksto nuspręsta. Tai tikrinamasis uždavinys.4) žinomi ir kuriuos reikia nustatyti: ašinę jėgą N. todėl pavojingųjų pjūvių pagausėja. Kai konstrukcijos elementas jau padarytas. taigi ir atsakymą gauname nelygybės pavidalu.4) sąlyga tenkinama visuose strypo taškuose. Konstruktoriui tenka išspręsti projektinį uždavinį . Kai apkrovimas nesudėtingas. koks tas elementas turi būti. Nustatome. Kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui. (2.Išreiškus įtempimą (2. vadiname pavojingaisiais skerspjūviais. jeigu ta konstrukcija dar nepastatyta. kai ji teigiama. yra žinomas R). y. gali pasitaikyti ir toks projektinis uždavinys: estetiniais ar kitais sumetimais iš anksto numatyta tempiamo ar gniuždomo elemento geometrinė forma (taigi ir skerspjūvio plotas A) ir reikia parinkti tokią konstrukcinę medžiagą. gali būti nustatoma.4) arba. kuriuose gali būti didžiausia įtempimų reikšmė. modifikavus skirtingo pasipriešinimo medžiagoms: ≤ Rt . ir tas. tenka nagrinėti ir tempiamųjų. kuriuose ašinės jėgos reikšmė didžiausia. bet ir juridinis reikalavimas (susietas su valstybės įstatymais). skerspjūvio plotą A ar projektinį stiprį R. pareikalauti kitokio A arba R). Tiesiame tempiamame strype tokių stiprumo požiūriu tikrintinų skerspjūvių dažniausiai yra ne daugiau kaip du: tas.4a) (2.didžiausia Nmax. kai ji neigiama (nes. būtų kuo pigesnė. ar tokia ir taip apkrauta konstrukcija yra patikima stiprumo požiūriu. Tenka spręsti trejopus stiprumo uždavinius . betono. Ekstreminės ašinės jėgos vietą nustatyti kiek kebliau. sukelianti tą įrąžą. |Nmin|=|N|max). atmetus skyles). net ir vardan taupumo. kuriame veikia maksimali ašinė jėga |N|max. Sprendimo eigoje nelygybės ženklas neišnyksta.4b) Nėra reikalo tikrinti. ar (2.priklausomai nuo to. kai būtina į skaičiavimą įtraukti ir strypo savąjį svorį. arba mažiausia Nmin. ir jo reikia griežtai laikytis. Užtenka garantuoti stiprumą ten. kurios projektinis stipris R būtų pakankamas. . o jeigu išvada neigiama. Jeigu sutampa |N|max ir Amin vieta. tikrintinas pagal stiprumą lieka tas vienas skerspjūvis. Jeigu net didžiausias įtempimas neviršija projektinio stiprio R. Amin. o pati medžiaga. arba. Na. iš kokios medžiagos jis pagamintas (žinomas R) ir kokie jo matmenys (žinomas A). Stiprumo sąlyga dažnai yra ne tik inžinerinis. Jam belieka pasakyti. kur yra ekstreminė įrąža . paprastai yra žinoma. ar ne. iš kokios medžiagos (kokio plieno. šios stiprumo sąlygos susieja projektinį stiprį su įrąža N (ašine jėga) ir geometriniu skerspjūvio rodikliu A (skerspjūvio plotu): σ≤Rt ir |σ|≤Rc. Dažnai šis uždavinys vadinamas leistinosios apkrovos nustatymo uždaviniu. plastiko) elementą daryti (taigi. kur įtempimas didžiausias (|σ|max).

8) formule ir informacija apie deformacijos pasiskirstymo dėsningumus.teigiama. Iš (1. Kuo didesnis strypo ilgio ir skerspjūvio standžio santykis. EA (2. jeigu plieno strypo skerspjūvyje σ=160 MPa ir plieno tamprumo modulis E=200 GPa. kurių medžiagos tamprumo modulis mažas (pavyzdžiui. deformacija . nei jo medžiaga (N=const.5 (tai įrodysime vėliau).deformatyvumą . jeigu jų yra. įtempimų).sutrumpėjimą. pagal Huko dėsnį galime nustatyti ir strypo išilginę deformaciją. tai ε=160⋅106/200⋅109=8. Pavyzdžiui.1) formulėmis: ε= N . 1781-1840). galime rasti ir matmenų pokyčius. gumos juostelę). bet ir dėl temperatūros pokyčių.9) formulę. tuo mažiau strypas deformuojasi. trinties jėgos).10) Nepamirškite. bet ir storėja. ilgėjant. Strypas kai kada deformuojasi ne tik dėl vidinių jėgų (ašinių jėgų. A=const. tai visi šie dydžiai (taigi ir deformacija ε) gali būti iškelti prieš integralo ženklą. strypo matmenų pokytis Deformacija yra proporcinga įtempimui . kuriuose ε≠const: arba strypo skerspjūvis kinta strypo ilgyje. Kuo didesnis standis. savasis svoris.net 0. Plieno ir daugelio kitų konstrukcinių medžiagų Puasono koeficientas yra apie 0. (2. inercijos jėgos. Pagaliau būna strypų. Todėl. kituose . kad deformacija ε vienuose ruožuose (kurie gniuždomi. ir atvirkščiai. tuo standesnis ties tuo skerspjūviu jis yra. nei strypo skerspjūvio plotas.9) Būtent pagal šią formulę galima nusakyti viso strypo standumą parametru EA/L (strypo standžių) arba atvirkštinę savybę . galime nustatyti. jo skerspjūvis siaurėja.parametru L/(EA). kai viso apkrauto strypo temperatūra pakinta vienodu dydžiu T.6) Vardiklyje esanti sandauga E⋅A (medžiagos deformuojamumo rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga) vadinama strypo skerspjūvio tempiamuoju standžiu (arba standumo moduliu). (2.8) Jeigu per visą strypo ilgį nekinta nei ašinė jėga. kad šis koeficientas išreiškia proporcingumą tik tarp deformacijų (išilginės ir skersinės). Dažnai deformacija būna pastovi tik atskiruose strypo ruožuose. Tada (2. Viso strypo standumas priklauso dar ir nuo strypo ilgio: žr.47 (minkštoms polimerinėms medžiagoms v gali būti gerokai didesnis už 0. tačiau. bet pasiskirsčiusi per visą ilgi apkrova (pavyzdžiui.15) gauname tokią deformacijos išraišką: ε=σ/E. kaučiuko .9) formulę apskaičiuojame tų atskirų ruožų ilgių pokyčius. deformuodami strypus. Žinodami deformacijas ties įvairiais strypo taškais. Įsidėmėkite. EA (2. Kai kinta strypo išilginiai matmenys. kad yra šiuolaikinių polimerinių medžiagų ir su neigiamu Puasono koeficientu.25-0. kad tampriųjų medžiagų skersinę deformacija εq yra proporcinga išilginei deformacijai ε: εq=-νε.5!). j =1 n (2. kurių ašinė jėga N<0) gali būti neigiama. (2.35.10) formulės negalioja. kinta ir skersiniai: strypui tįstant. ties visais jo skerspjūviais. teigiamas pokytis reiškia strypo pailgėjimą. N=const).2. veikiamas tokios pačios ašinės jėgos.5) ir (2. ir tada ∆L = εL = N L. tuo daugiau ištįsta strypas. taigi ir ilgių pokyčiai bei jų suma gali būti bet kokio ženklo. Tokio skaičiavimo pavyzdį nagrinėsime vėliau. Reikia paminėti. Pavyzdžiui. arba strypą veikia ne koncentruota. reikia naudotis (2. kiek pakinta strypo matmenys. Šią priklausomybę ypač ryškiai pastebime. EA (2. gniuždomas strypas ne tik trumpėja.7) Proporcingumo koeficientas v vadinamas skersinės deformacijos koeficientu arba Puasono koeficientu (pagerbiant prancūzų mokslininką Deni Poisson.5) Kai jau žinomi strypo skerspjūvio normaliniai įtempimai (lygiagrečiai išilginei strypo ašiai).tai skelbia Huko dėsnis. o viso strypo ilgio pokytį išreiškiame visų n ruožų pokyčių suma: ∆L = ∑ ε j L j . Deformacijos.bematis dydis). Tada pagal (2.4. jokios vienalytės izotropinės medžiagos Puasono koeficientas neviršija 0. Galime tempiamo strypo išilginę deformaciją išreikšti ir ašine jėga . neigiamas . strypo ilgio pokytis priklauso nuo išilginės deformacijos: ∆L = ∫ εdz = ∫ 0 L L 0 N dz .0⋅104 (deformacija .9) ir (2. Yra pastebėta. pasinaudoję Puasono koeficientu.pasinaudoję (2.

todėl iš Puasono koeficiento dauginti reikia tik pirmąjį (2. kai neigiama ašinė jėga ir teigiamas strypo temperatūros prieaugis). žyminčių ruožų galų poslinkius. pavyzdžiui. tuo tarpu visi skerspjūviai. Poslinkiai N + αT .11) formule. tai ties tuo ruožu poslinkių diagrama nėra tiesinė. brėžiame tiesę. vadinamas skerspjūvio poslinkiu. įtvirtinto (atraminio) skerspjūvio. kurį nueina deformavimo metu skerspjūvis. Jeigu skerspjūvis pasislinko teigiama z ašies kryptimi. kinta atstumai tarp strypo skerspjūvių.4. Neapsirikite. t. kiek pakito ilgiai tų strypo ruožų. tai dėl ruožo pailgėjimo (dėl ilgio teigiamo pokyčio) atsiranda teigiamas poslinkis ir. wg=-ε3L3. tam naudojamės (2.4.11) formulės dėmenys gali būti skirtingo ženklo (pavyzdžiui. Kartais būna pravartu nubraižyti nagrinėjamo strypo skerspjūvių poslinkių diagramą. wd=ε1L1+ε2L2+ε3L3. Kai deformacija visame strypo ruože yra vienoda. Abu (2. Tokios diagramos kreivei nubrėžti reikia papildomų taškų . . kai įvertinate temperatūros įtaką skersinei deformacijai. a paveikslėlyje strypų skerspjūvių poslinkiai skaičiuojami taip: wa=0. atvirkščiai. EA (2. kad kiekvieno ruožo deformacijos ε yra vienodos per visą to ruožo ilgį ir apskaičiuojamos arba (2. Jeigu nagrinėjamasis skerspjūvis yra į teigiamą (pagal z ašį) pusę nuo atramos.4 pav. kurie yra tarp nagrinėjamojo skerspjūvio ir nejudančio. Tokios poslinkių diagramos sudarymo pavyzdys yra 2. slenka į dešinę (teigiami poslinkiai).5. Iš poslinkių w diagramos matyti. Kelias. neigiamoje pusėje esančio skerspjūvio poslinkis būna priešingo ženklo negu ruožo ilgio pokytis. pakanka nustatyti strypų ruožų galų poslinkius. esantys į dešinę nuo pjūvio k. 2. Jeigu bet kuriame strypo ruože deformacija nėra vienoda (jeigu ji nėra pastovus dydis). Mat. kad konstrukcijai besideformuojant visiškai nejuda ne tik atraminis (kairysis) laiptuotojo strypo galas. poslinkio prieaugis proporcingas atstumui nuo ruožo galo.6). Skerspjūviai tarp atramos ir šio nepajudančio skerspjūvio k pasislenka į kairę (neigiami poslinkiai). jos šiluminio plėtimosi koeficientas.ε= N + αT . Paprastai poslinkiai z ašies kryptimi yra žymimi raide w. ir ženklą pakeičia tik pirmasis narys: ε q = −υ 2.reikia apskaičiuoti ne tik to ruožo galų. Skerspjūvio poslinkio didumas priklauso nuo to. bet ir dar vienas vidurinio ruožo skerspjūvis (wk=0).9) formule ir šio poskyrio pradžioje nusakytomis taisyklėmis. iš kurios galima lengvai nustatyti bet kurio skerspjūvio poslinkį. y. we=-(ε3L3+ε2L2+ε1L1). parodytųjų 2.12) Visam strypui ar jo atskiriems ruožams deformuojantis. kai ruožo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2. wf=-(ε3L3+ε2L2). Todėl diagramoje tarp ordinačių.fizikinis strypo medžiagos rodiklis. arba (2. šiluminis plėtimasis vienalytėje izotropiškoje medžiagoje yra vienodas visomis kryptimis. EA (2. Čia turima omenyje.11) formulės narį. Todėl. b paveikslėlyje.11) čia a . Skerspjūvių.9) formule. jis laikomas teigiamu. bet ir dar bent vieno kito skerspjūvio poslinkius. esančių bet kurioje ruožo vietoje. bet kurioje atskaitos sistemoje. kinta skerspjūvių padėtis erdvėje. wh=0. wc=ε1L1+ε2L2. wb=ε1L1.

Tačiau šiuo atveju (2. kaip staiga susitraukia gumos juostelė. remiantis visų pirma stiprumo sąlygomis. ar jų didumas neviršija ribinio (norminio) dydžio. Pamėginkime išsiaiškinti ir įrodyti.reikia įdėti darbo. jėga per trumpą laiko tarpą strypui beilgėjant nueina kartu su savo pridėties tašku (strypo laisvuoju galu) mažą atstumą d(∆L).6. Taigi. o iš fizikos žinome. Dažniausiai tokie standumo uždaviniai ir sprendžiami.15) 2. wlim . kodėl taip yra.5. jis susikaupia pačiame ištemptame strype potencinės deformavimo energijos pavidalu. kai po ištempimo paleidžiate ją iš pirštų. (2. pasinaudoję (2. b paveikslėlio diagramoje atitinka užbrūkšniuotasis plotelis): ∆W=F(t)⋅d(∆L)=tgβ∆Ld(∆L). reikia mokėti spręsti ir projektinius standumo uždavinius.9) formule. šį kartą remiantis nebe vien stiprumo.5F∆L. b pav. nes. pakitusios formos konstrukcija gali nebetikti eksploatacijai. Kai jėgos didumas kuriuo nors apkrovimo proceso metu yra F(t). Prisiminkite.ištempti ar sutrumpinti . 2. tuo tarpu tgβ yra proporcingumą vaizduojančios tiesės krypties koeficientas. potencinė energija Strypui deformuoti . 2 2 Šis dydis atitinka (2. (2. Tačiau jeigu paaiškėja.normomis nustatyti arba technologinių. išreiškiamą jėgos ir nueito kelio sandauga (šį darbą 2. Visą darbą gauname integruodami: W = ∫ ∆W = ∫ 0 F* ( ∆L* ) 0 (∆L* ) 2 F * (∆L)* tgβ∆Ld (∆L) = tgβ = . nes konstrukcijų elementai projektuojami. kad N=F.5 pav. Proporcingumo koeficientą (tgβ=EA/L) gauname.7. Tuo metu ji atlieka elementarų darbą. b paveikslėlio diagramoje . daugiau ne tempimo.5. Išorinių jėgų darbas niekur nedingsta.15) formulę. Standumas Standumas yra konstrukcijos ar jos elemento savybė per daug nesideformuoti dėl mechaninių veiksnių. be to.13) w≤wlim. kai pašalinama deformavimo priežastis. Todėl bet kuri konstrukcija ir jos elementai turi tenkinti vadinamąsias standumo sąlygas. o suprojektuota konstrukcija po to pagal standumo sąlygas tik patikrinama. Čia parodyti tik teigiamų deformacijų ir poslinkių apribojimai. o 2. Šios sąlygos yra deformacijų arba poslinkių apribojimai: ε≤εlim. kad deformacijos ar poslinkiai suprojektuotoje konstrukcijoje per dideli.5.): F=EA∆L/L=tgβ∆L. Žmogus seniai įgudo naudotis potencine deformavimo energija: šaunamojo lanko bei arbaleto stygos. kad darbas lygus jėgos ir jos nueito kelio sandaugai. Paprasta yra spręsti tikrinamąjį standumo uždavinį: reikia apskaičiuoti atitinkamą konstrukcijos elemento deformaciją ar nurodyto taško poslinkį ir pažiūrėti. suprasdami. įvairios spyruoklės (pastarosiose. estetinių sumetimų padiktuoti dydžiai.trikampio OAB plotą. o kitokio deformavimo energija sukaupiama). tenka konstrukciją projektuoti iš naujo. didelės deformacijos dažnai yra netolimo gresiančio suirimo pranašas. reikia energijos. Būtent ši potencinė energija sugrąžina deformuotąjį kūną atgal į pirmykštį būvį.) darbo didumas išreiškiamas puse tokios sandaugos: W=0.2. beje. bet lygiai taip pat gali būti apriboti ir neigiamų (gniuždomųjų) deformacijų ar neigiamos krypties poslinkių absoliutiniai didumai. Tempiančios tamprų tiesų strypą jėgos didumas yra proporcingas strypo ilgio pokyčiui (2. bet ir standumo sąlygomis. Ši savybė kai kurioms konstrukcijoms yra labai svarbi. visų pirma.5. Deformacija atsiranda dėl jėgų. . žymiai pakitusių matmenų. a pav.14) čia εlim. Deformavimo darbas. (2.

Savojo svorio įtaka vertikaliam strypui Dažniausiai tempiamų ar gniuždomų strypų savasis svoris yra labai mažas. tenkanti strypo tūrio vienetui: N 2L σ 2 σε U N2 u = = 2 EA = = = .ilgas ar trumpas? Tur būt. kad ilgai virvei nutraukti reikia didesnės energijos negu trumpai (nors jėga. E=const.8. nutolusiame atstumu z nuo laisvojo galo (2. kad kelių eismo taisyklės reikalauja sugedusį automobilį vilkti ilgu buksyru. N=const.laisvojo kritimo pagreitis): N(z)=Vzγ=ρgAz. Dažnai naudojama santykinės potencinės energijos sąvoka . įtempimai bei deformacijos.8) formule: ∆L = ∫ εdz = 0 L ρg E ∫ L 0 zdz = ρgL2 2E . Ilgas buksyras “stipresnis”. dėl to ir laivų inkarų grandinės daromos kuo ilgesnės. i = 0 2(EA)i n (2. Todėl paprastai (daugumoje medžiagų atsparumo uždavinių) savojo svorio nepaisoma.y. pavyzdžiui.16) formulę . kai greta tampriosios deformacijos atsiranda ir plastinė. A=const).6 pav. 2.medžiagos tankis.Jeigu deformacija ε vienoda per visą strypo ilgį (t . Esame kalbėję apie konstrukcijos elementų stiprumą. kaip skaičiuojama ašinė jėga. stiprumą lemia būtent energijos kiekis.20) o išilginė deformacija ties tuo skerspjūviu ε(z)=σ(z)/E=ρgz/E. (2. 2 EA N i2 Li . dėl kurios abi virvės trūksta. kurių savasis svoris sudaro kaip tik pagrindinę. Ar tikrai deformuojamo kūno (ne medžiagos.Čižo knygoje 2.6 pavyzdžiu (72 p. pasakykite. (2. palyginus su kitomis apkrovų jėgomis. medžiaga ir jos tamprumo modulis vienodi. sunaudojama medžiagos struktūrai keisti. energija sumuojama: U =∑ (2. ašinė jėga bet kuriame strypo skerspjūvyje.22) . pasinaudokite kuo ilgesnio valo ir net paties meškerykočio deformacijos energija. Šitos strypo dalies tūrį Vz=Az reikia padauginti iš strypo medžiagos tūrio svorio γ=ρg (ρ . negriebkite už vidurio valo .19) Įtempimas bet kuriame to skerspjūvio taške σ(z)=N(z)/A=ρgz. tempdami žuvį į krantą. galutinį rezultatą gausite. (2. potencinė ištempto strypo energija išreiškiama taip: U= N 2L . akumuliuodamas smūgio energiją. o n. (2. kai strypas tamprus ir deformuojasi proporcingai.18) Visos šios išraiškos galioja tik tuo atveju. pritaikę superpozicijos principą. yra lygi strypo dalies. esminę apkrovos dalį.tai energija.17) Šitokios energijos išraiškos racionalus naudojimas poslinkiui skaičiuoti demonstruojamas A. Kai to nėra. ir tik dalis jos susikaupia potencinės energijos pavidalu. skerspjūvio plotas irgi nekinta.žuviai tada pakaks energijos nutraukti valą su visu kabliuku. bet ir nuo strypo ilgio. Kai vertikalų vienodo skerspjūvio strypą veikia vien savasis svoris.16) Jeigu konstrukcijoje deformuojamų strypų ne vienas.). atsiradę dėl savojo svorio. ypač dinaminių apkrovų atveju. Senoviniai ekipažai dėl to būdavo prie važiuoklės prikabinami ilgais diržais. pagal Huko dėsnį. 2 EA2 2 E 2 V AL (2. ilga virve? Kodėl? Ogi todėl. Čia pažiūrėsime. Pasižiūrėkite į (2. jeigu ašinė jėga nekinta. kuris tokios pat virvės gabalas stipresnis . Kai jūs trauksite iš ežero užkibusią stambią žuvį.energija priklauso ne tik nuo jėgos (įrąžos) didumo. o kūno!) stiprumo sąvoka nėra susijusi su energija? Pavyzdžiui. Tačiau yra konstrukcijų.). nes sušvelnina smūginius trūktelėjimus. g . dalis deformavimo energijos pereina į šilumą. svoriui. O kai drauge su savuoju svoriu veiks ir kitos apkrovos. kai kas prisiminsite. Kai kada. tariamai atpjautos tuo nagrinėjamuoju skerspjūviu.21) Viso strypo ilgio pokytis apskaičiuojamas (2. buvome įrąžomis bei įtempimais išreiškę stiprumo sąlygas. yra tokio pat didumo).

todėl kartais daromi laiptuoti strypai (2. Padaryti tokio pavidalo konstrukciją nėra lengva. plotas dar didesnis: A(z)+dA=(F+Gz+γA(z)dz)/R. A(z)=Ao=F/R=ec. lėšos (jie pigesni). tuo būdu bent kiek priartėjant prie racionaliosios formos. Jis gali būti ir labai didelis. Iš šios sąlygos gauname skerspjūvio ploto apribojimą: A≥N/R. bet ir savasis svoris. taigi.y. kad labiau deformuojasi). (b) Atėmę iš (b) lygybę (a). kai taupomos medžiagos.2. Tempiamo strypo savasis svoris ypač reikšmingas. gauname: dA=γA(z)dz/R. arba γ dA = dz A( z ) R . parodytos brėžinyje punktyru. ašinė jėga didesnė tuose skerspjūviuose. esančio atstumu z+dz nuo laisvojo galo. Kiekviename tempiamo (gniuždomo) strypo skerspjūvyje įtempimai turi neviršyti medžiagos projektinio stiprio: σ=N/A≤R. kurie toliau nuo laisvojo galo. bet verta pasimokyti jas naudoti uždaviniuose. Kadangi kai z=0. čia nagrinėjame vertikalų strypą. tokio racionalaus (vienodo stiprumo) strypo skerspjūvio plotas kinta pagal eksponentinę funkciją ir strypo forma būna panaši į parodytąją (2. skerspjūvio plotas turi būti pakankamai didelis. t.strypo dalies. Norėdami nustatyti. dėl to kad jie lengvesni.23) Taigi.). tai (2. ekonomijos požiūriu. A( z ) = e E γ z +C A( z ) = A0e E . kai strypas labai ilgas. kiekvienas skerspjūvis stiprumo sąlygą nelygybę turėtų tenkinti lygybės pavidalu: A=N/R. Suintegravę lygybę (c). Dar tolesnio skerspjūvio.). b pav. (a) čia Gz . iki nagrinėjamojo pjūvio svoris. Jeigu vertikalų strypą veikia ne tik koncentruota jėga F (2. o kitas apkrautas koncentruota jėga. su pertekliumi tenkinantis stiprumo poreikį.7 pav.7. gauname . neatmesdami ir paties strypo svorio. a pav. bet dažnai ir dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui. a pav. kaip atrodo racionalaus stiprumo strypas. (c) 2.6 pav. Skerspjūvio. z γ . Nors čia gautų formulių taikymas gana paprastas. kurio vienas galas įtvirtintas atramoje. nutolusio atstumu z nuo laisvojo galo.). kurio kiekvienas skerspjūvis yra lygiai toks. Racionalaus stiprumo strypai projektuojami. tačiau tada jis būtų neracionalus taupumo.7. koks būtinas stiprumo požiūriu. Racionaliausias yra toks strypas.7. plotas A(z)=N(z)/R=(F+Gz)/R. taigi tie skerspjūviai turi būti ir didesnio ploto.

) ar privirinami. Tokie elementai skaičiuojamosiose schemose dažniausiai užbrūkšniuojami (2. Dažnai tokios konstrukcijos net ir vadinamos ne strypinėmis sistemomis. dažnai su koncentriškais skerspjūviais (su centrine šerdimi ir iš kitos medžiagos pagamintais apvalkalais). . kaip.9 pav. kniedėmis (2. pavyzdžiui.8 pav. t.8.2. prie kurių šarnyrais prijungti deformuojamieji (tempiami ar gniuždomi) strypai.y. o apkrovos jėgos turi būti pridėtos tik prie šitų šarnyrinių sandūrų (mazgų) tik tokiu atveju strypuose neatsiranda kitų įrąžų (išskyrus ašines jėgas). a pav. sudarytos iš kelių ar daugelio tokių strypų. Paprasčiausios iš šių sistemų yra tos.) su plieno armatūros virbais betone (šios armatūros viso ploto centras sutampa su kolonos skerspjūvio centru).9. išdėstyti nuosekliai vienas po kito (2. 2.). Tempiamų (gniuždomų) strypų sistemos Pastatuose. kurių ašys konstrukcijoje visiškai sutampa . Idealių šarnyrų retai kada būna. 2. kuriuose strypai jungiami varžtais.11. laikomi šarnyriniais. bendraašiai strypai (2. Tokios sistemos vadinamos šarnyrinėmis (lankstinėmis) strypinėmis sistemomis.koaksialūs.8. a paveikslėlio santvaroje) arba erdvinės (kai strypų ašių ir apkrovos jėgų kryptys yra ne vienoje plokštumoje. 2.10 pav. kad jų sandūroje gali būti pridėtos koncentruotos apkrovos jėgos (ir todėl strypų įrąžos . Dažniausiai ir tokių paplitusių konstrukcijų kaip santvaros mazgai. vienas strypas nuo kito atsiskiria tuo. Tačiau būna ir strypų. 2.).skiriasi). c pav. vadinamosios strypinės sistemos. b pav.).11 b pav. kitokios medžiagos. ir santvaros dažniausiai nagrinėjamos kaip šarnyrinės strypinės sistemos. absoliučiai standžių bet kokios formos elementų. mašinose būna ir paskirų tempiamų ar gniuždomų strypų. strypų ašys vis dėlto pasisuka viena kitos atžvilgiu). Jeigu strypų ašys sistemoje eina ne viena tiese. kad jie gali būti skirtingo skerspjūvio.9 pav.10 pav Šarnyrinės strypinės sistemos gali būti plokščiosios (kai visų strypų ašys ir apkrovos jėgos yra vienoje plokštumoje. Šarnyrinėse strypinėse sistemose gali būti ir nesideformuojančių.).8.ašinės jėgos . bet dažniausiai naudojamos konstrukcijos. Tokia konstrukcija laikytina ir gelžbetoninė kolona (2. 2. strypai vienas su kitu (o ir su atramomis) turi būti sujungti šarnyrais (lankstomis). Daugumą tokių konstrukcijų sudaro strypai. apkrovos jėgos gali būti pridedamos prie bet kurio tokių elementų taško. kuriose visų strypų išilginės ašys eina viena tiese. tik tuo atveju strypai yra centriškai tempiami ar gniuždomi. bet dar rečiau strypai vienas su kitu sujungiami absoliučiai standžiai (apkrovus konstrukciją. o tiesiog “laiptuotaisiais” ar dar kitokiais strypais.

f=1) arba kai visi strypai (ir apkrovos jėgos) lygiagrečiai (kaip 2. b pav. čia negali būti horizontalaus poslinkio komponento. tai apkrautos sistemos mechaninį būvį galima nusakyti tokiu pat skaičiumi (n) įrąžų (ašinių jėgų Nj). kaip ir paprasto šarnyrinio mazgo laisvumo laipsnis.).) naujai padėčiai nustatyti nepakanka žinoti kurio nors taško a poslinkio komponentus (ua. reikia dar ir trečio parametro .12. mazgo įmanomo judesio laisvumas apibrėžiamas laisvumo laipsniu.2.13.13 pav.uk ir vk (arba patį poslinkį sk ir jo krypties kampą βk). juda erdvėje. kai strypinė sistema (ir apkrova) visiškai simetriška (kaip 2. c pav.12 pav. Mazgo laisvumo laipsnis sumažėja ir tuo atveju.12. f=2).šių poslinkių komponentais. todėl jo naujajai padėčiai nustatyti pakanka žinoti šį vienintelį poslinkio komponentą. todėl naujoji mazgo padėtis nustatoma tik vertikaliuoju kurio nors taško poslinkiu ir viso stambiojo mazgo posūkiu.11. kurių reikia naujai elemento padėčiai nustatyti.simetrijos ašies kryptimi. Kai kada šių mazgų judesys būna suvaržytas: pavyzdžiui. a pav.iki 6. į kurį sueina strypų galai. plokščiosios sistemos mazgo k (2. kai mazgo judesys kaip nors suvaržytas). tikriau . Visos strypinės sistemos laisvumo laipsnis lygus visų m mazgų laisvumo laipsnių sumai: p = ∑ fi . Kiekvienas laisvas (ne atraminis) mazgas. Pavyzdžiui. konstrukcijai besideformuojant. nė kiek nepasisukdamas. Taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis f=3. absoliučiai standaus elemento (laikomo vienu vientisu stambiu mazgu) laisvumo laipsnis lygus. į šiuos standžiuosius elementus dera žiūrėti kaip į stambius mazgus. 2.. Laisvumo laipsnis lygus skaičiui parametrų (koordinačių).) padėčiai k1 nusakyti reikia žinoti du poslinkio sk komponentus . Tokių stambiųjų mazgų laisvumo laipsnis plokščiojoje sistemoje būna iki 3. b pav. tai naujai mazgo padėčiai (po deformavimo) nusakyti reikia . skaičiui parametrų. taigi tokio mazgo laisvumo laipsnis fk=2. pavyzdžiui. f=1).10 pav. Jeigu sistemoje yra n strypų.11 pav. nesi deformuojančių elementų (kaip 2. čia stambusis mazgas pasislenka iš anksto žinoma kryptimi . Jeigu mazgo laisvumo laipsnis 2. tokio plokščiosios sistemos stambiojo mazgo (2. elementas šarnyru pritvirtintas prie atramos (2. Koaksialios sistemos mazgo laisvumo laipsnis f=1.arba kurio nors kito taško poslinkio bent vieno komponento. a pav. Tiek pat (n) gali būti skirtingų deformacijų (εj). reikalingų nustatyti naujai pasislinkusio mazgo padėčiai. arba elemento posūkio kampo (ϕ).) ir gali tik pasisukti apie tą atramą (užtenka žinoti posūkio kampą..13. o erdvinėje . va). Kai sistemoje yra absoliučiai standžių. Įjungto į šarnyrinę strypinę sistemą nesideformuojančio. 2. i =1 m Deformuotos sistemos geometrinį būvį galima nusakyti jos mazgų poslinkiais. erdvinės sistemos mazgo f=3 (išimčių gali būti. Kiekvieno sistemos strypo įrąža (ašinė jėga) gali būti kitokia.

Yra įprasta sakyti: “vienąkart statiškai neišsprendžiama sistema” (kai k=1). (2.t. parodytosios (2.) sistemos mazgai a ir b gali būti išpjauti atskirai arba drauge. Kai šie du dydžiai yra lygūs. atžvilgiu. a pav. prilyginus nuliui sumas jėgų projekcijų ( Fx = 0 ) į ašis x1. pažymimi strypų ilgių pokyčiai (∆L=εL) ir mazgų poslinkių komponentai. 2. žinant apkrovos jėgas. pusiausvyros lygtis galima sudaryti. galime parašyti be galo daug neklaidingų pusiausvyros lygčių. kai vienas kuris strypo galas šarnyru prijungtas prie atramos ir todėl jo . Jeigu visos sistemos laisvumo laipsnis p. Jeigu kalbame apie šarnyrinę strypinę sistemą. jeigu n>p. Įvairiai pjūviais suskaidę sistemą ir pasinaudoję jėgų projekcijomis į įvairias ašis bei jėgų momentais įvairių taškų atžvilgiu. “k kartų statiškai neišsprendžiama sistema”. o fizikinės išreiškia deformacijų priklausomybę nuo jų priežasčių (įrąžų. pasinaudojama bendra kiekvieno strypo ilgio pokyčio išraiška mazgų poslinkių komponentais (2. tai.25) čia kampas β atskaitomas nuo x (arba u) teigiamos krypties iki strypo j ašies krypties (nuo galo a link galo b). Tiesiškai nepriklausomų pusiausvyros lygčių būna tiek. parašoma p) galima nustatyti visų sistemos strypų įrąžas (nes įražų skaičius yra lygus turimų lygčių skaičiui).x2. c. Geometrinės lygtys susieja deformacijas ir poslinkius. koks yra sistemos (arba mazgo) laisvumo laipsnis. šios išraiškos dar paprastesnės. “triskart statiškai neišsprendžiama sistema”.t. arba sumas jėgų momentų ( ∑M ∑ k = 0 ) taškų a. f. ir po jo. temperatūros pokyčių). Tačiau iš visų šių lygčių tik tam tikras skaičius tėra tiesiškai nepriklausomos (visos kitos pasirodo besančios kelių kitų lygčių deriniai. t. pridėtų prie sistemos mazgų. formaliai pertvarkant matricinę-vektorinę statinės pusiausvyros lygčių išraišką. Kai nepakanka statinės pusiausvyros lygčių įrąžoms nustatyti arba kai norima rasti sistemos deformacijas bei poslinkius.. Statinės pusiausvyros lygtys susieja įrąžas su apkrovos jėgomis. pakeitus apkrovos jėgas jų atstojamųjų komponentais (pavyzdžiui. projekcijomis į koordinačių ašis).x9 ir t.p. Tokios sistemos todėl vadinamos statiškai išsprendžiamomis.24) vadinamas statinio neišsprendžiamumo laipsniu. tų komponentų gali būti prie kiekvieno mazgo tiek. (2. jeigu ir jas panaudotume uždaviniams spręsti. Kad netyčia tarp šių lygčių neatsirastų tiesiškai priklausomų. Reikia išmokti be klaidų nustatyti sistemos statinio neišsprendžiamumo laipsnį. vien iš statinės pusiausvyros lygčių (kurių. Taigi nepriklausomų sistemos statinės pusiausvyros lygčių galima parašyti p. naudojamasi deformavimo lygtimis . kaip jau įsitikinome.14 pav. visų strypų ašinėms jėgoms rasti statinės pusiausvyros lygčių nepakanka (nes nepriklausomų lygčių skaičius p yra mažesnis kaip nežinomųjų įražų skaičius n).y. pritaikius pjūvio metodą.. o iš viso . . išvadas iš jų gautume trivialias .15.žinoti du šio mazgo poslinkio komponentus. Jeigu sistemos strypų skaičius didesnis.): (vb-va)sinβ+(ub-ua)cosβ=εjLj. kurios visa apkrova susideda tik iš koncentruotų jėgų. e ir t. Jos parašomos. Šios lygtys parašomos vienu iš dviejų būdų: vienoje (toje pačioje) schemoje parodoma sistemos strypų ir mazgų padėtis ir prieš deformavimą..14 pav. geriau yra pjūvio metodu išpjauti atskirai kiekvieną mazgą ir rašyti atskirai kiekvieno mazgo pusiausvyros lygtis. b. o skirtumas n-p=k. Konstrukcijoms (ne mechanizmams!) skirtų šarnyrinių strypinių sistemų laisvumo laipsnis p visada yra ne didesnis kaip sistemos strypų skaičius n. Geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys gali būti parašomos dvejopai: matematiškai išreiškiant geometrinius (trigonometrinius) ryšius tarp sistemos strypų deformacijų ir mazgų poslinkių. Pavyzdžiui. Tokios sistemos vadinamos statiškai neišsprendžiamomis. koks mazgo laisvumo laipsnis. po to belieka nustatyti geometrines (trigonometrines) priklausomybes tarp šių visų dydžių (schemoje pažymėtų atkarpų).kad nulis lygus nuliui). kai n=p. tai šios sistemos geometrinis būvis po deformavimo gali būti aprašytas tokiu pat skaičiumi (p) poslinkių komponentų. Pirmuoju (geometrinio nagrinėjimo) keliu naudotis pravartu ir įmanoma tik nesudėtingoms (kelių strypų) sistemoms aprašyti.geometrinėmis ir fizikinėmis.

tai ir nepriklausomų deformacijų darnos lygčių gali būti tik dvi (bet kurios dvi iš parašytų trijų).10 poskyryje). Tokios lygtys vadinamos geometrinės deformacijų darnos lygtimis. Kai n>p. kiek yra strypų . tokiu būdu lieka n-p=k lygčių.poslinkio abu komponentai lygūs nuliui.15 pav.16. Taigi iš viso geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygčių gali būti tiek. šios lygties pavidalas toks: vbsinβ+ubcosβ=εjLj. Paprastas deformacijų darnos lygtis dažnai tenka parašyti sistemai. (pastaroji lygtis išreiškia tą faktą. arba ε2a+ε3b+ε4c=0.). kurios sieja tik deformacijas. išdėstytų vienoje tiesėje (2. iš bet kurių dviejų parašytųjų lygčių galima gauti likusią. .) galima rašyti: arba ε1a+ε3b+ε4c=0. a pav. kad strypai 1 ir 2 deformuojasi drauge ir jų deformacijos lygios). nes jų dažnai prireikia. arba ε1=ε2. nes abu sistemos galai remiasi į standžias atramas. negalima sumuoti abiejų tokių strypų ilgių pokyčių. Akivaizdu.25) išraiškos pavidalu susieja strypo j deformaciją εj su mazgų a ir b (prie kurių prijungtas strypas j) poslinkių komponentais u ir v. kuri (2.26) Jeigu tarp visų sistemos ruožų yra ruožas su dviem koaksialiais strypais (pavyzdžiui. b paveikslėlyje toks yra viršutinis ruožas). Šios lygtys susieja n deformacijų ir p poslinkių komponentų. t. Kai sistemos nesudėtingos. sudarytai iš strypų. galima parašyti kiekvienam deformuojamam (tempiamam ar gniuždomam) sistemos strypui. Geometrinę lygtį. Abu būdai paprastiems deformacijų ir poslinkių santykiams nagrinėti iliustruojami A. Kadangi sistema dukart statiškai neišsprendžiama (k=2). b pav.y.n. šiuo atveju (2.5 pavyzdžiu (2. (2. kai šarnyriškai įtvirtintas strypo galas a (2. iš šių lygčių galima eliminuoti poslinkių komponentus (tam eliminavimui sunaudojus p lygčių).16. trečią. 2.Čižo knygoje 2. kad tokios sistemos viso ilgio pokytis lygus nuliui. šias lygtis nesunku parašyti tiesiog pagal geometrines deformavimo schemas (visiškai nesinaudojant poslinkių komponentais). pavyzdžiui.). verta įgusti tokias paprastas lygtis sudarinėti.15. 2. Todėl deformacijų darnos lygtis tokia: ∑ε L j =1 j n j = 0.16. b pav.

Pakinta strypų geometrinė forma. strypų skerspjūvių poslinkiai priklauso nuo šių deformacijų. (2. pakinta ir jų ilgis . iš viso jų būna n. Todėl. Tokios įrąžos vadinamos temperatūrinėmis. b pav. tai lygtį formuoti reikia pagal (2.16 pav.17.6) formulė. bet ir strypų temperatūros pokytis. Jeigu sistema statiškai išsprendžiama (kaip. pavyzdžiui.jie sutrumpėja ar pailgėja. kai sistema statiškai neišsprendžiama. Strypų deformacijos proporcingos temperatūros pokyčiui. Kitaip yra. kurių skaičius ir kintamųjų skaičius surašytas lentelėje: Lygtys Pusiausvyros Geometrinės Fizikinės Viso Kintamųjų skačius Nj n n εj n n 2n+p uj P - Lygčių skaičius P n n 2n+p Lentelės matyti. pasinaudoję visomis šiomis lygtimis.strypo temperatūros pokytis (teigiamas arba neigiamas). T3 . temperatūrai veikiant.17.strypo medžiagos šiluminio plėtimosi koeficientas. kai skaičiavimui panaudojama fizikinių deformavimo lygčių (2. Taigi bet kuri strypinė tempiama bei gniuždoma sistema aprašoma trimis grupėmis lygčių. a pav. Čia strypų ilgių kitimas. yra suvaržytas. Fizikinių deformavimo lygčių parašoma po vieną kiekvienam strypui. Pirmoji tokių įrąžų (ir įtempimų) atsiradimo priežastis yra bent vieno strypo (arba ir visų strypų) temperatūros pokytis (kai strypas konstrukcijoje įkaista arba atvėsta). kad visada lygčių skaičius lygus kintamųjų skaičiui.).11) formulę: εj = + α jT j . jeigu vienąkart statiškai neišsprendžiamoje sistemoje (2. Pavyzdžiui. deformacijas ir poslinkius.2. pakitus strypų temperatūrai. bet jokių įrąžų ar įtempimų neatsiranda . (2.28) čia αj . su jomis susiję įtempimai . galime surasti bet kurios (kiek kartų statiškai neišsprendžiama bebūtų) sistemos įrąžas.27) Tačiau jeigu deformacijos priežastis yra ne tik vidinės jėgos. kuri pagrįsta deformacijų ir įtempimų proporcingumo dėsniu (Huko dėsniu): εj = Nj E j Aj Nj E j Aj . jos strypuose įrąžos gali atsirasti ir be apkrovos.) pakyla bent . Jas nustatyti nesudėtinga.28) išraiška. pritaikius sistemos mazgams pjūvio metodą.temperatūriniais įtempimais. Beje. 2. kai sistema statiškai neišsprendžiama. Fizikinės deformavimo lygtys yra ne kas kita kaip strypų deformacijų išraiškos (2.tai akivaizdžiai matyti.

Parodytai 2.). kurioje tarpelio nė nebuvo). 2. bent vienas netiksliai pagamintas strypas trukdo normalų sistemos montavimą.17.18 pav. a pav. besistengdamas ilgėti. per trumpas) arba kai jis netiksliai sujungiamas su kitais strypais. o drauge ir įrąžos.17. Tačiau jeigu sistema statiškai neišsprendžiama (kaip. konstatuojama. tokioje pat geometrinėje lygtyje ilgio perteklius e būtų įrašomas su minuso ženklu.29) t.y.) vienas kuris strypas padarytas kiek per trumpas ar per ilgas. Jeigu kuris nors strypas būtų buvęs per ilgas ir jį į sistemą tektų sprauste įsprausti. kaip 2. sudarydami geometrines deformavimo lygtis. o šie priešinasi tokiam deformavimui. spaudžia savo galais atramą ir kitą strypą. . aišku. Į montavimo netikslumus atsižvelgiame. schemą abiejų strypų laisvųjų galų poslinkius ir pažiūrėti. Pastaraisiais dviem atvejais reikia visų pirma įsitikinti.18 paveikslėlyje sistemai ši lygtis tokia: ε1a+ε2b=e. pavyzdžiui. bet štai tokia: ∑ε L j =1 j n j = e. su jomis susiję įtempimai montažiniais įtempimais. b) pakitus temperatūrai ir dėl to strypams pailgėjus. kad tarpelis e išnyksta (t.26) pavidalo. jokių keblumų montavimo metu nebūna. Tokios įrąžos vadinamos montažinėmis. įtempimai strypuose. strypas. kad visų strypų ilgių bendras pokytis lygus susidariusio tarpelio pločiui. neatsiranda nei įrąžų. Kai statiškai neišsprendžiamos sistemos bent vienas strypas pagamintas netiksliai (per ilgas. montavimo metu tenka kai kuriuos strypus patempti į ar įsprausti tarp atramų.18 pav. o nedidutis strypų geometrijos pokytis akimi net nepastebimas. ar jų atitinkama suma nėra mažesnė už tarpelio plotį). Antroji priežastis atsirasti įrąžoms (ir įtempimams) dar neapkrautoje sistemoje . tarp mazgų. Jeigu sistemos deformavimo metu tarpelis išnykęs. nei įtempimų. tai visoje skaičiavimo procedūroje pasikeičia tik geometrinės deformavimo lygtys (lyginant su tokios sistemos skaičiavimu. išauga reakcijos jėgos. ar tikrai temperatūros bei apkrovos jėgų poveikis toks. dėl šio geometrinio netikslumo.). 2.17 pav. Nagrinėjamu atveju geometrinė lygtis yra jau ne (2. o drauge ir įrąžos. įtempimai. kad vienas kuris strypas buvo pagamintas truputėlį (atkarpėle e) per trumpas ir todėl tarp strypų iš pradžių atsirado tarpelis (2.18 pav.y. Tarkime.tai sistemos montavimo netikslumai. b pav. Dėl tokių poveikių atsiranda į reakcijos. Šis tarpelis gali išnykti trejopai: a) montavimo metu (strypus patempus ir sujungus). (2. c) apkrovimo metu (kai dėl pridėtų apkrovos jėgų strypai keičia savo ilgį ir pagaliau galais įsiremia vienas į kitą). reikia apskaičiuoti pagal 2. Jeigu statiškai išsprendžiamoje sistemoje (pavyzdžiui. 2.vieno strypo temperatūra.

atskirų strypų standžių santykiai. pavyzdžiui. Sistemos kūrėjas. nebelaikančiu apkrovos). tuo pačiu padidiname jo ašinę jėgą. nutrūkus ar kitaip iš rikiuotės išėjus vienam strypui. Kai kurį nors statiškai neišsprendžiamos sistemos strypą pastoriname. visa sistema dažnai dar nepraranda eksploatacinio pajėgumo. . Būkime atsargūs. o padidėjusių įtempimų strypas. konstruktorius turi to nepamiršti. gali nebeatlaikyti. Kitaip yra. ar negali pakisti strypų temperatūra (kaip ji gali pakisti būsimos konstrukcijos aplinkoje. Užtat reikia gerai mokėti šis įrąžas ir įtempimus apskaičiuoti. sutrumpindami jo ilgį arba padidindami tamprumo modulį (paėmę kitos. sistema staiga virsta mechanizmu. kad šiose sistemose įrąžų pasiskirstymą veikia dar viena aplinkybė .kad viskas būtų sujungiama tiksliai. pakeisti strypą. Jau esame išsiaiškinę. ko gero. Kai šitokios papildomos įrąžos strypuose atsiranda nelauktai. jos yra patikimesnės (nes. turi atidžiai prižiūrėti konstrukcijos montavimo procesą . kuo didesnis jo skerspjūvio plotas bei tamprumo modulis ir kuo mažesnis ilgis (kuo didesnis santykis EjAj/Lj). ir montažinės įrąžos atsiranda tiktai statiškai neišsprendžiamose sistemose. jeigu jas ir apskaičiuoti sunkiau (nepakanka pusiausvyros lygčių). kad ir temperatūrinės. kai strypo standį padidiname. netikėtai. mažiau deformuojasi. tuo didesnė (absoliutiniu didumu) ašinė jėga jam tenka.y. turi pagalvoti. t.kodėlgi praktikoje naudojamos statiškai neišsprendžiamos sistemos. Jos sudaro papildomą ir dažniausiai nepageidautiną poveikį sistemai. o skerspjūvio ploto prieaugis kompensuoja su kaupu ašinės jėgos prieaugį. Kuo strypas standesnis. taip keisdami statiškai neišsprendžiamos sistemos strypus! Natūraliai kyla klausimas . tačiau įtempimai šio strypo skerspjūviuose nepadidėja. standesnės medžiagos strypą): šiuo atveju padidėja ne tik ašinė jėga. bet ir įtempimai strypo skerspjūviuose. nes σ=N/A.Tiek temperatūrinės. tuo tarpu statiškai išsprendžiamos sistemos bent vienam strypui nutrūkus. paprastai būna žinoma iš anksto). ir jose slypi “neprašytų” įtempimų pavojus? Paminėtas neigiamas ypatybes kompensuoja daug svarbesnės teigiamos statiškai neišsprendžiamų sistemų ypatybės: statiškai neišsprendžiamos sistemos yra standesnės. Nesunku įsitikinti. jos drauge su įražomis nuo apkrovos kai kur gali sukelti tokius įtempimus. tiek montažinės įrąžos yra visai nesusijusios su sistemai skirta apkrova. lieka laiko remontuoti. kurių konstrukcija nebeatlaiko.

bet dažniausiai pakankamai gerą konstrukcijos schemą padiktuoja būtent inžinerinė patirtis. Tada jau yra žinoma. deja. tenka spręsti sudėtingesni . Paliksime šias problemas atitinkamiems konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) skyriams. ribinėmis.y. tuo badu jį atskiriant nuo fizikiškai netiesinio (kai netiesinė yra įtempimų ir deformacijų priklausomybė. kad būtų ne mažesnis kaip Aj. kuriame Fj* mažiausias. Tenka pusiausvyros lygčių koeficientus nustatyti pagal deformuotos sistemos schemą. Dažnai sprendžiami ir tikrinamieji uždaviniai: kai visi konstrukcijos ir apkrovos parametrai žinomi. Net ir garantavus kiekvieno paskiro strypo stabilumą. Statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!) Svarbiausias deformuojamų sistemų skaičiavimo tikslas yra .5 poskyrius apskaičiuoti strypų deformacijas bei sistemos mazgų poslinkius. Standumo parametrai ypač svarbūs. kad visi sistemos strypai yra pakankamai stiprūs (arba kai patys juos suprojektavome pakankamai stiprius). su strypine sistema. ir deformacijų (poslinkių) mažumo prielaida nebegalioja. . t. kurioje geometrinės priklausomybės yra netiesiškos. Nutrūkus bet kuriam vienam strypui. kurie dydžiai žinomi ir kurie nustatomi. Kai paskiri strypai yra nestandūs. Be abejo. Kai sistemos strypai labai deformatyvūs (t. Priklausomai nuo to. šiame uždavinyje nedera iš anksto rašyti nelygybės ženklo. bet kadangi tokių uždavinių inžinerinėje praktikoje dažna. tik išreikštas kokiu nors vienu parametru. ploni arba padaryti iš medžiagos su labai mažu tamprumo moduliu E). pavyzdžiui. Deformuotos sistemos schema tokiu atveju pasidaro nebepanaši į nedeformuotos sistemos (pradinę) skaičiuojamąją schemą: labai pasikeičia strypų ašių ir įrąžų kryptys. ko gero. tokio.4 ir 2. visa sistema arba suyra.t. jog net ir pusiausvyros lygtyse jų nepaisyti nebegalima (t. t. paimti Aj didesnį.y. strypinių sistemų skaičiavimo uždaviniai būna arba leistinosios apkrovos nustatymo. ar lygi (=). fizikiškai netiesinio deformavimo pavyzdžiai nagrinėjami A. Standumo klausimus sprendžiame dažniausiai tik po to. t. kaip tvarkytis su visu tokių strypų kompleksu. konstatuojame. Šiaip statiškai išsprendžiamų sistemų skaičiavimo algoritmas gana paprastas. Mes visiškai nekalbėsime apie deformuojamos sistemos stabilumą. tą.kad nustatinėjama sis apkrovos parametras turi būti ne didesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis * Fj* (Fj≤ F j ). todėl ne tik išnagrinėkite komentuojamus pavyzdžius. arba bent jau pasidaro mažiau patikima. Todėl tarsime. kai sistemos deformacijos (ir poslinkiai) tiek didelės. bet ir ne per daug didelis (taupome medžiagą. skirtą kokioms nors apkrovoms atlaikyti. • Įrašę kiekvieno strypo ašinės jėgos reikšmę į stiprumo sąlygą (2. remdamasis ilgamete inžinierių patirtimi ir savo paties intuicija.ašines jėgas. o belieka pasakyti. kad eksploatacijos metu strypinė sistema nepraras savo bendrojo stabilumo. ar jie tenkina visas sąlygas (tokį uždavinį sprendžiame ir tikrindami išspręsto projektinio uždavinio rezultatus). tai į pusiausvyros sąlygas įrąžos įeina nebe pirmuoju laipsniu. per daug pakeičia savo formą. nelygybės ženklas “daugiau arba lygu” (≥) čia kai abi pusės išreikštos vien skaičiais.kad strypo stiprumo sąlyga tenkinama arba netenkinama (pastaruoju atveju strypui. šiuolaikinis matematinis aparatas ir kompiuteriai gali padėti ir optimalią konstrukcijos struktūrą nustatyti (išspręsti vadinamąjį deformuojamos sistemos sintezės uždavinį). o kartu ir strypo ašinę jėgą. kai žinome ir apkrovos didumą.14) standumo sąlygomis. iš savo resursų (iš pramonės tiekiamų gaminių asortimento arba tik iš to.4). konstrukcijos stiprumą. iš šios nelygybės padarome vieną iš trijų išvadų: 1) leistinosios apkrovos nustatymo uždavinyje.kad iš žinomos medžiagos (su žinomu R) pagaminto strypo skerspjūvio plotas turi būti ne mažesnis kaip tam tikras iš šios sąlygos išreikštas dydis Aj (A≤ A* ). O kadangi deformacijos savo ruožtu priklauso nuo įrąžų.13) ar (2. Pusiausvyros lygtys. . projektavimo tradicijos.y. savo išteklius!). taigi pusiausvyros sąlygos pasidaro nebe tiesinės. Taigi sprendžiame tikrinamąjį standumo uždavinį palyginę gautąsias deformacijų ir poslinkių reikšmes su leistinomis.kai skaičiuojama pagal plastines medžiagos savybes). ir visa sistema. j savo sandėlyje) pasirenkame kiekvieno strypo Aj . ar mažesnė (<) už žinomą projektini stipri -R. kadangi tokių to paties apkrovos parametro apribojimų gauname tiek. kai negalioja proporcingumo. negu buvo parinktas pagal stiprumo sąlygą) ir vėl atlikti tikrinamąjį standumo skaičiavimą. galima pagal 2. ašines jėgas išreiškiame taip pat tuo parametru. t. Kai inžinierius kuria konstrukciją. arba projektiniai. tai pasinaudoję pusiausvyros lygtimis. Rūpinsimės. svarbu įgyti gerus skaičiavimo įgūdžius. Huko dėsnis. būtų visiškai nelogiškas. .tiesiog intuityviai vieną kitą strypą pastandinti (pastorinti. kai įsitikinome. ar ji didesnė (>).y.tokį. Geometriškai netiesinis (neproporcingas) deformavimas. Dažniausiai jis tai sprendžia. kai jie daug deformuojasi. rašyti priklausomus nuo deformacijų. Jau buvo kalbėta. kokio didumo yra strypų ašinės jėgos bei įtempimai. jokiu būdu nebegalioja deformacijų mažumo prielaida ir pusiausvyros lygtis tenka rašyti pagal deformuotos sistemos schemą. Toks deformavimas vadinamas geometriškai netiesiniu. iš visų parenkame griežčiausią . nepakankamai. kai žinome apkrovą.Vieni dydžiai stiprumo (ar standumo) sąlygose yra žinomi iš anksto. dar nėra garantijos. . remdamiesi (2. visų pirma reikia apskaičiuoti kairiąją stiprumo sąlygos pusę ir nustatyti. Jeigu apkrovos jėgų didumas nežinomas ir. standumą. kaip užtikrinamas paskiro konstrukcijos elemento. Dabar metas aptarti. 3) tikrinamajame uždavinyje. iš kelių elementų ir kaip išdėliotų erdvėje ta konstrukcija susidės. bet ir savarankiškai išspręskite uždavinių.y. kad strypinės sistemos tenkintų tik stiprumo ir standumo sąlygas. y.10. Statiškai išsprendžiamų tempiamų bei gniuždomų strypinių sistemų stiprumo skaičiavimo algoritmas yra toks: • Pjūvio metodu (sudarę statinės pusiausvyros lygtis) apskaičiuojame įrąžas . ilgi. kai žinome strypo skerspjūvio plotą (A) ir medžiagos stiprį (R). 2) projektiniame uždavinyje. būna nepakankamai standi.2. kiek yra strypų. Visos sistemos stiprumas ir standumas priklauso visų pirma nuo paskirų strypų stiprumo ir standumo. ką turime savo dispozicijoje. jis pats nustato. ir skerspjūvių plotus. kad sistema yra pakankamai standi arba.garantuoti patikimą konstrukcijos eksploataciją.y.Čižo vadovėlio 13 skyriuje . kiti būtent iš šių sąlygų nustatomi.projektinį standumo uždavinį arba (ypač kai standumo sąlyga pažeista nelabai stipriai) . Kai standumas dar nepakankamas. sistemos mazgų poslinkiai būna dideli. o tuo pačiu ir visai sistemai gresia suirimo pavojus). parašytos pagal pradinę schemą. kad mūsų skaičiuojamų sistemų strypų ilgius ir padėtį erdvėje visada žinome iš anksto. beje. tempiamo (ar gniuždomo) strypo stiprumas. nebeatitiktų tikrovės. stabilumą.

9 poskyryje. vielą) tempia. Geometrini jautrumas labai priklauso ir nuo pradinės sistemos schemos. Statiškai neišsprendžiamų sistemų skaičiavimas (nereikia!) Kai sistema. dėl kurių laidai net nutrūksta.Čižo knygoje. kuriais buvo iš lygčių eliminuojamos deformacijos ir poslinkiai. nors ir skersai veikdamas. Taigi. 8 64 EA (2. įrašome į geometrines deformavimo lygtis. pusiausvyros lygtis. tai įsvirimą s galima rasti iš kubinės lygties: s3 − 4 3 (L0 − L )Ls − 3qL = 0 . kai juos veikia ne koks nors pakabintas krovinys. jis visada nuslinks būtent į šią. o šios strypą (mūsų atveju virvę. šiose k lygtyse belieka vienintelė nežinomųjų grupė . aišku. o tokios (be galo didelės) ašinės jėgos neatlaikytų joks strypas.9 poskyryje.11. Jeigu žinomas pradinis strypo ilgis Lo (prieš pakabinimą. kad Lo didesnis už atstumą L tarp atramų).jėgų metodu.23 pav. nuo strypų ir apkrovų išdėstymo.10 poskyryje aprašytojo algoritmo pradžia (pirmoji dalis) turi būti kitokia. tuos parametrus.jėgų metodo principai . ašinės jėgos abiejuose vielos ruožuose nebėra vienodos). L3 N max ≈ qL2 8s . Kai abiejų atramų lygis yra vienodas. paliksime tai konstrukcijų mechanikos (statybinės mechanikos) kursui. jeigu naudojame geometrines deformacijų darnos lygtis (be poslinkių). panaudodami kurį nors ekstreminį energetinį mechanikos principą ir šiuolaikinės matematikos (ekstrėminių uždavinių sprendimo) aparatą drauge su kompiuterine technika. Galima būtų išreikšti ir apytikslę priklausomybę tarp jėgos F ir poslinkio s (kol tas poslinkis gana mažas): F= Verta žinoti. Labai dažnai panašūs tarp dviejų atramų nutiesti liaunieji strypai nagrinėjami. yra statiškai neišsprendžiama. kad ties tašku k yra šarnyras. pasinaudoję keliomis (p) jų. kad gali slinkti.tik n (tik įrąžos). Dėl simetrijos abiejuose strypuose ašinės jėgos vienodos (jeigu krovinys ant vielos užkabinamas taip.23 pav.y. kurių yra n ir kuriose dabar lieka n+p nežinomųjų (n įrąžų ir p poslinkių komponentų). dėl to sistemos geometrija pakinta. kuris. kuria tvarka. simetrišką poziciją. todėl ir 2. o nežinomųjų . norime apskaičiuoti ir deformacijas bei poslinkius.31) 2. kuria eile pridedamos apkrovos (reikia žinoti apkrovimo priešistorę). lieka išraiškos. ilgina.įrąžos (ašinės jėgos).) EA 3 s . nors ir su vienu nežinomuoju. o atskirais atvejais net reikia žinoti.10 skyriuje). poslinkių metodu. bet pačių strypų (pvz. Todėl pravartu žinoti formules. tokių lygčių iš viso parašoma 2n+p. praktiškai nesipriešina lenkimui. sudaryta iš tempiamų bei gniuždomų strypų. nustatę įrąžas. įrąžos ir poslinkio prieaugių priklausomybės būna beveik tiesinės. jų yra tik k. kai strypų skaičius n didesnis už sistemos laisvumo laipsnį p. sukelia ašines jėgas. ♦ tas pertvarkytąsias k geometrines lygtis (išreikštas įrąžomis) sprendžiame drauge su statinės pusiausvyros lygtimis. ♦ jeigu buvo naudotos geometrinės deformacijų ir poslinkių darnos lygtys. Minėtųjų 2n+p lygčių sudarymo technologija aprašyta 2.Kai deformavimas netiesinis. nuo kurių priklauso konstrukcijos standumas. Būtent šis savasis svoris (prisidėjus vėjo apkrovai. didžiausias strypo įsviris a. 2. bet netiesinė ir nelengvai išsprendžiama. jeigu krovinys prie vielos pritvirtinamas nejudamai ir ne ties viduriu. vidurinę. mišriuoju metodu (vieno iš jų . jokiu būdu negalima naudotis superpozicijos principu. t. šitokio kelio išsiaiškinti čia nemėginsime.30) Iš šios formulės akivaizdu. didžiausia ašinė jėga (2. kabamojo kelio lynų) savasis svoris. įrąža N=∞. kaip buvo parodyta 2. o nežinomųjų būna irgi tiek pat. O parankiausias lygčių sistemos sprendimo kelias yra toks: ♦ deformacijų εj reikšmes. kuriuo nors populiariu ir patogiu (skaičiuoti be kompiuterio) statybinės mechanikos metodu . kurios praverčia vėliau. Iš tarpinių sprendimo veiksmų. Statiškai neišsprendžiamos sistemos strypų įrąžas nustatyti galime keliais būdais: išsprendę bendrą statinės pusiausvyros lygčių. kad tokio strypo neįmanoma ištempti iki visiškai tiesios horizontalios padėties: kai s=0. . (2. tarp papildomų jėgos. kai. taigi. gautas iš fizikinių deformavimo lygčių. iš viso turime k+p=n lygčių. o jose nežinomos bėra tiktai ašinės jėgos (jų taip pat yra n). o strypo apkrovos intensyvumas c. Strypas yra liaunas. išreiškiančias tokių liaunųjų strypų būvį. kad kai poslinkis s ir kampas β (kampas tarp horizontalės ir strypo ašies) tampa pakankamai dideli.y. todėl galima įsivaizduoti. jei ant gana ilgos vielos arba virvės ties viduriu (ties pjūviu k) pakabintume krovinį. iš likusių n-p (=k) geometrinių deformavimo lygčių eliminuojame visus poslinkių komponentus. o žiemos metu dar ir apledėjimui bei laidų traukimuisi dėl temperatūros kritimo) lemia gana didelius įtempimus. strypų įrąžoms (ašinėms jėgoms) apskaičiuoti nepakanka statinės pusiausvyros lygčių. elektros laidų. t.aiškinami A. kurių yra p. Tuo būdu deformuotos sistemos schemą sudaro tarytum du šarnyrais sujungti tiesūs strypai. geometrinių ir fizikinių deformavimo lygčių sistemą. Pavyzdžiui.

kitos būdingos tik medžiagoms (pavyzdžiui. Pagrindiniai mechaninių savybių rodikliai Pagrindinėms mechaninėms medžiagos savybėms nustatyti atliekamas tempimo bandymas.1 pav. Šio reglamento būtina griežtai laikytis. 3.1. Tempimo bei gniuždymo bandymai atskleidžia daugiausia tas medžiagos savybes. bandomos pakankamai galingomis hidraulinėmis mašinomis. ir bandymų technologija. Net ir labai didelės jėgos veikiamo betono bandinio deformacija plika akimi nepastebima. Tempimo bandymas. betono mazgas ar kt.). geometrinės formos. Paprastai siekiama gauti unifikuotą. žymėdamas tiekiamos medžiagos markę. Savybių tyrimas Konstrukcijos elementų mechaninės savybės. nuolat per visą bandymą matuojamas atstumas tarp mašinos griebtų: šio atstumo pokytis maždaug proporcingas bandomojo ruožo ilgio pokyčiui ∆L. atsirandančias dėl vienokių ar kitokių mechaninių poveikių. kad šios medžiagos savybių rodikliai būtų tokie kaip nurodytieji standarte (standartas paprastai nurodo ir leistinus savybių rodiklių nukrypimus). kuris išbrėžia kreivę . Tačiau daugumos dažnai vartojamų konstrukcinių medžiagų mechaninių savybių rodikliai yra seniai nustatyti. markės arba kai nepasitiki medžiagų tiekėjo nurodymais.1 pav. 1 . Jis turi žinoti. standumas bei stabilumas priklauso ne tik nuo elementų didumo. Tuo tarpu šlyties deformacijai ir tangentinių įtempimų poveikiui tirti atliekamas sukimo bandymas (sukamas vamzdinis bandinys). jos markę. iš kurių tie elementai padaryti. turi garantuoti. bet nuo jų irgi priklauso konstrukcijos patikimumas. Paprastai mašinoje yra automatinis savirašis įtaisas. mokėti tas savybes išreikšti skaičiais (savybių rodikliais) ir panaudoti tuos skaičius konstrukcijų skaičiavimuose. Iš tiriamos medžiagos pagaminamas reikiamas skaičius bandinių .nustatoma bandymo standartu. kurios gali bandini tempti kelių dešimčių.2. standumas). taigi ir jų stiprumas. pasirinkus medžiagos rūšį. Taigi medžiagų vartotojui. įmonė). Kokie turi būti bandinio matmenys . stiprumas. standartizuotą informaciją apie medžiagų savybes. 3. trapumas. MECANINĖS MEDŽIAGŲ SAVYBĖS 3. bet daugiausia svarbios informacijos teikiantis bandymas yra tempimo bandymas. Tempimo diagrama. gana paprastas.3. Konstrukcinės medžiagos. pavyzdžiui plienas. Šią informaciją apie medžiagas gauname. . Tempiamosios jėgos (bandinio ašinės jėgos) didumą rodo mašinoje įtaisytas manometras. Be to. normomis. šios reakcijos intensyvumą. bandydami. inžinierius turi gerai pažinti mechanines konstrukcinių medžiagų savybes. ir belieka. ir jų skaičius. Beveik visais mechaniniais medžiagų bandymais siekiama išmatuoti deformacijas. o kai kurios net tūkstančių kiloniutonų jėga. galime daryti išvadas ir apie įtempimus.bandomojo ruožo ilgis L. Kiekvienai medžiagai jėgų įtaka būna kitokia. kai jis nežino vartojamos medžiagos rūšies. skerspjūvio forma ir plotas A. Išmatavę deformacijas. Mechaninės savybės apibrėžia medžiagų reakciją į jėgų veikimą. ypač labai stiprios.tokių. taisyklėmis) yra reglamentuojama ir bandinių forma. surašyti į standartus ir žinynus. Ši tempimo jėgos ir bandinio ilgio pokyčio priklausomybės F(∆L) kreivė dažniausiai vadinama tempimo diagrama. Todėl įstatyminiais aktais (standartais. Norėdamas sukurti patikimą konstrukciją. Kai kurios mechaninės medžiagų savybės visiškai atitinka konstrukcijų bei jų elementų savybes (pavyzdžiui. jas įvairiais būdais tirdami. kad būtų patogu bandinių galus įtvirtinti tempimo mašinos griebtuose (3.grafiką. rodantį. šimtų. žvilgterti į atitinkamą lentelę. kaip bandymo metu kito tempimo jėga ir bandinio ilgis. jį papildo analogiškas gniuždymo bandymas. bet ir nuo medžiagų. tuo tarpu gumos bandinys akivaizdžiai deformuojasi net nuo piršto spustelėjimo. Pagrindinis. kurios susiję su normalinių įtempimų poveikiu. O medžiagų gamintojas (metalurgijos gamykla. kai tenka nustatyti vienos ar kitos konkrečios medžiagos mechanines savybes. su linijine deformacija. Būtent iš jos galima nustatyti svarbiausius bandomosios medžiagos mechaninių savybių rodiklius. kaip mechaninės medžiagų savybės dėl įvairių veiksnių kinta ir kaip dėl to gali pakisti jau eksploatuojamos konstrukcijos patikimumas. valkšnumas). konstrukcijos gamintojui atlikti mechaninius medžiagų bandymus tenka tik tada. Pavyzdžiui. plastiškumas. jų didumą bei pasiskirstymą. plieno strypas atlaiko nesuirdamas dešimtis kartų didesnes apkrovas negu tokių pat matmenų medinis strypas.

pėdsaką beveik statmeno ašiai plyšio. Mat. bandinyje ima formuotis kaklelis su ryškiai sumažėjusiu bandinio skerspjūviu. 3.2 pav. prisiminkite. ypatingosios tempimo jėgos reikšmės yra žymimos tarptautiniais indeksais . tempimo diagramoje (3.y. dabar ima kauptis vienoje bandinio vietoje.1 pav. Beje.) parodyto kampo tangentas ir yra bandinio standis (tgβ=EA/L). Kol bandinys deformuojasi proporcingai. jėgai pasiekus takumo reikšmes. visa deformacija (tamprioji. tik vėliau prasideda medžiagos plastinis deformavimasis.2 pav. kad būtent tokia kryptimi tempiamame strype veikia didžiausi tangentiniai įtempimai (žr.ilgio pokyčiui (ε=∆L/L). o tuo pačiu ir kristalinių gardelių persislinkimo kryptys sudaro apie 45° kampą su tempimo kryptimi. Už takumo aikštelės eina kylantis medžiagos stiprėjimo ruožas . t. Ligi tol deformacija buvusi beveik vienoda per visą bandomąjį ilgį. pašlyja daugelio jo kristalų gardelės. todėl toliau bandiniui deformuoti pakanka mažesnės jėgos. Net ir nutrukusio bandinio kaklelį apžiūrėdami (3. pastebėsite pakraščiais maždaug 45° kampu į tempimo ašį pasvirusią trūkio dalį (susiformavusią dėl tangentinių įtempimų sukeltos plastinės deformacijos). vaizduojama 3. o ties centru . Mechaninėms medžiagų savybėms nagrinėti patogesnė yra diagramą. Kuo didesnis standis.proportion (proporcingumas). Šioje proceso stadijoje persitvarko polikristalinė plieno struktūra. grįžtamoji deformacija) išnyktų.fracture (trūkimas). žyminčios intensyvaus plastinio deformavimo stadiją. nors deformacija dar vis tampri. todėl ruožas OA yra tiesė.y. jis patamsėja. sutrumpėtų iki pradinio ilgio. o pro mikroskopą (kartais ir plika akimi) galima įžvelgti paviršiuje atsiradusias įstrižas linijas. bet įtempimą σ su deformacija ε. nepasiekus tiesės pabaigos taško A arba tik nedaug ji peržengus.ir labai intensyvus. kai bandinys sparčiai tįsta be jokio jėgos didinimo. tuo tarpu arti įtvirtinimo (arti kūginės bandinio dalies) apkrova dar gana įtakinga. Tempimo diagrama σ(ε). L o bandinio (strypo) standis EA/L yra šios priklausomybės tiesės krypties koeficientas.ultimate (maksimalus). atspindinti priklausomybę σ(ε). jokių plastinių deformacijų jame nėra. Bandomasis ilgis L (3.kol pasiekiamas kulminacinis taškas C. daugelio medžiagų (ir daugelio konstrukcinių plienu) diagramose nėra aiškios takumo aikštelės.) apima tik dalį cilindrinės ar prizminės bandinio dalies. Kiek aukščiau taško A pradėjusi kauptis plastinė deformacija ypač sparčiai vystosi takumo aikštelėje.y.yield (takumas). kurio priežastis yra normaliniai įtempimai bandinio skerspjūvyje. Panagrinėsime būdingą anglinio plieno tempimo diagramą (3. tai bandinys vėl susitrauktų. Ypatingųjų taškų ordinatės. Šis beveik horizontalus diagramos ruožas vadinamas takumo aikštele. Deformavimo proceso pradžioje jėga ir ilgio pokytis kinta proporcingai.2 pav.2 poskyrį).). Dažnai jų dar nėra ir už taško A (nors diagrama ir nukrypsta nuo tiesės).3 pav. Ypač svarbios būna reikšmės Fy ir Fu. vadinamasis plieno “tekėjimas”. Diagramoje yra keletas ypatingų ruožų ir keletas ypatingų taškų. ties kuriuo bandinys nutrūksta. kaip tik ir liudijančias kristalinės struktūros pokyčius (vadinamąsias Liuderso linijas).3 pav.2 paveikslėlyje. susiejanti ne jėgą su ilgio pokyčiu.pirmosiomis atitinkamų anglų kalbos žodžių raidėmis: pr . kur pagal Sen-Venano principą įtempimai ir deformacijos nepriklauso nuo apkrovos pasiskirstymo.tempimo jėgos F (bandinio ašinės jėgos N) didumą. t. Tokią diagramą galime gauti iš diagramos F(∆L). Abscisių ašis rodo bandomojo ruožo ilgio pokytį. nes įtempimas yra proporcingas ašinei jėgai (σ=N/A). o išilginė deformacija .4 paveikslėliu. iš pradžių nežymus. tuo didesnis kampas β. Šių linijų. fr . ir tempiamoji jėga būtų pašalinta. t.9) formulę F=N= EA ∆L . gautoji iš parodytosios 3. o ties tašku B . 2. u . y . siekiama medžiagos savybes tirti ten. atitinkamai pakeitę mastelius ir matavimo vienetus.). ordinačių . Po to proporcingumo nebelieka. Ypatingieji šios diagramos taškai pažymėti 2 . Jeigu bandinio paviršius gerai poliruotas. todėl bandymo metu jos nustatomos itin atidžiai. tempimo jėga ir mažėja iki diagramos taško D. tuo labiau pradinis diagramos ruožas OA prisiglaudžia prie ordinačių ašies. Jeigu bandymas būtų nutrauktas.3. Kadangi pagal (2.

o dažniausiai (taip patogiau) . σ =E. Kiekviena jų turi savo pavadinimą: • proporcingumo riba σpr=Fpr/A0 . iki kurio medžiagoje nepastebima jokių plastinių (liekamųjų) deformacijų. • tamprumo riba σe (angl. stiprumo riba σu . nors šitoks rodiklis. Čia vis minimas sąlyginis įtempimas yra sutartinis dydis. kuriam veikiant plastinė deformacija auga nedidinant apkrovos.) krypties kampo α tangentas yra lygus medžiagos tamprumo moduliui .apie 24 MPa. santykis su pradiniu skerspjūvio plotu. rodantis. sumažėjusio skerspjūvio ploto A*. norint jį atskirti nuo sąlyginio.didžiausios jėgos. σu ir σfr. σy. • takumo įtempimas σy=Fy/A0 (iš analogijos su kitais panašiais rodikliais dažnai nepagrįstai vadinamas takumo riba) . Tarp išvardytųjų rodiklių du yra pagrindiniai medžiagos stiprumo rodikliai: stiprumo riba σu. Kitų medžiagų mechaniniai rodikliai .4 pav. ir takumo įtempimas σy. kodėl bandinys nenutrūksta. bet raide s. O iš tikro skerspjūvio plotas bandymo proceso (tempimo) metu nelieka visą laiką toks pat. padalijus tą pačią jėgos reikšmę iš tikrojo. jis dėl skersinės deformacijos nuolat mažėja. Tikrojo įtempimo reikšmė vis yra didesnė už sąlyginio įtempimo. kuris . Tikras trūkimo įtempimas sfr=Ffr/A* yra žymiai didesnis už trūkimo ribą σfr ir net už stiprumo ribą σu (žr. gaunamas jėgos reikšmę padalijus iš pradinio skerspjūvio ploto A0.tamprumas) .apie 210MPa.). kurią atlaiko bandinys. leistinasis įtempimas ir pan. išnyksta po apkrovos pašalinimo). kokius didžiausius sąlyginius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesuirdama. Įsidėmėkite. Tiesaus pradinio diagramos ruožo Oa (3. kad net ir tapusi neproporcinga įtempimui. Dažniausiai būtent šių dviejų rodiklių pagrindu nustatomi norminiai medžiagos stiprumo rodikliai (projektinis stipris. dažnai ši įtempimo reikšmė sutampa su proporcingumo riba arba yra šiek tiek didesnė už ją (tai reiškia. vartojamas labai retai.tai aiškėja iš Huko dėsnio: tgβ = Sąlyginio įtempimo reikšmė σfr=Ffr/A0 kartais vadinama trūkimo riba. nes ji gaunama.1 lentelėje. takumo įtempimas σy . 3 .4 pav. vaizduojami punktyru) tempimo bandymo metu didėja net ir tempimo jėgai ėmus mažėti. kai bandinyje ima reikštis vietinė deformacija. kad visi šie rodikliai yra tam tikros įtempimų reikšmės ir todėl jų matavimo vienetas yra paskalis.5 pav. ε 3. kokius didžiausius įtempimus medžiaga gali atlaikyti nesideformuodama plastiškai. elasticity . d. deformacija vis dar tebėra grįžtamoji.mažiausias įtempimas. didžiausias sąlyginis įtempimas. kai pradeda formuotis kaklelis.įtempimas. kai jame veikia didžiausi sąlyginiai įtempimai σu. Tikrieji įtempimai (3. dėl to darosi suprantama. b.). kaip ir anos diagramos ordinačių (jėgų reikšmių) simboliai: σpr. kokio didumo šie rodikliai yra.didžiausias įtempimas. rodanti. Šios įtempimų reikšmės apibūdina tam tikras mechanines medžiagų savybes ir yra šių savybių rodikliai.5 pav.raidėmis a. Kai kada tikrasis įtempimas. 3.3. Kad orientuotumėtės. jų ordinačių (Įtempimų reikšmių simboliai žymimi tokiais pat indeksais. Ypač sparčiai mažėti jis ima ties stiprumo riba. iki kurio galioja įtempimų ir deformacijų proporcingumo (Huko) dėsnis.megapaskalis (MPa). žymimas ne raide σ.apie 400MPa. o nutrūksta šiems įtempimams sumažėjus iki σfr. • stiprumo riba σu=Fu/A0 . štai minkšto anglinio (statybinio) plieno pagrindiniai rodikliai: proporcingumo riba σpr. c.

Tuo tikslu naudojamasi sąlyginio takumo įtempimo rodikliu. t.5 paveikslėlyje būtų šiek tiek į kairę nuo parodytos punktyrinės linijos. Sąlyginis takumo įtempimas nustatomas taip (3. Todėl tikroji deformacija yra mažesnė už sąlyginę.6 pav. Jeigu tempimo bandymas nutraukiamas. Kadangi takumo įtempimas. apskaičiuota dalijant bandinio ilgio prieaugį ∆L iš pradinio bandomojo ilgio L0. jo ilgis yra mažesnis negu prieš pat nutrūkimą.).4 poskyryje). nes joje akivaizdūs visi ypatingieji taškai. yra sąlyginė. Šis rodiklis paprastai žymimas simboliu σ0.3. kurių tempimo diagramos paprastesnės (3. siekiama jį nustatyti visoms medžiagoms. medžiagos bandinį ištempus tolydžiai didinama jėga iki pat nutrūkimo. O daugelio konstrukcinių lydinių plastinis deformavimasis tolydesnis negu minkštojo plieno.2% didumo liekamoji (plastinė) deformacija. 3. dar beveik neatsiradus plastinių deformacijų. Tarp tikrosios deformacijos ε* ir sąlyginės (įprastosios) deformacijos ε egzistuoja toks ryšys: ε*=ln(1+ε). dar nenutrūkus bandiniui. Visais atvejais tamprioji deformacija mažėja proporcingai mažėjančiam normaliniam įtempimui (pagal Huko dėsnį). šio susikirtimo taško ordinatė ir yra sąlyginio takumo įtempimo reikšmė. Yra labai trapių medžiagų (pvz. Tikroji deformacija gaunama. yra labai svarbus mechaninis rodiklis (nurodantis intensyvaus plastinio deformavimosi pradžią). lygiagretė pradinio diagramos ruožo tiesei.7 pav. pilkasis ketus). dėl kurio medžiagoje atsiranda 0. lygiagrete pradiniam diagramos ruožui.). Todėl oficialiems savybių rodikliams nustatyti tempimo bandymą būtina atlikti pagal standartu nurodytus reikalavimus. medžiagos deformavimasis atsilieka). Visos nagrinėtosios medžiagų tempimo diagramos yra gautos. iki susikirtimo su diagramos kreive. Reikia suprasti. kitų sąlygų (apie tai . Tačiau yra daug medžiagų (ir konstrukcinių). Reikia žinoti.y. Minkštojo anglinio plieno tempimo diagrama yra labai iliustratyvi. šios tiesės krypties koeficientas yra tgα=E (3. dalijant kiekvienu deformavimo momentu t prieaugį ∆L(t) iš tuo metu jau padidėjusio ilgio ∆L(t). Tikrasis deformavimo grafikas 3. kad ir deformacija. todėl jų tempimo diagramose nematyti takumo aikštelės.5 pav. bandinyje išnyksta tamprioji (grįžtamoji) deformacija arba bent jos dalis.7 pav. nustatomas būtent pagal takumo aikštelės ordinatę. 3. atspindintys svarbiausias mechanines medžiagos savybės. ir nuo bandinio temperatūros.3. ir tempimo jėga sumažinama arba ir visiškai pašalinama. kad diagramos pavidalas ir ypatingųjų taškų koordinatės priklauso ir nuo jėgos didinimo tempo (greitinant apkrovimo procesą. kurių bandiniai nutrūksta. Sąlyginis takumo įtempimas yra įtempimas.002 brėžiama tiesė.): iš abscisių ašies taško ε=0.6 pav. todėl diagramoje šis procesas atspindimas tiese (arba beveik tiesia linija).8 pav.2. Ši deformacija išnyksta ir nutrauktame bandinyje: glaudžiai sudėjus nutrukusio bandinio abi dalis. 4 .

ilgio pokytis δ. modulis E. . kitų gi medžiagų bandiniai nutrūksta. minkštojo plieno ψ≈60-70%. kurių δ>10% (pavyzdžiui.santykinis liekamasis bandinio ilgio pokytis: L* − L0 δ= . atsiradusi dėl tų įtempimų.nutraukto bandinio kaklelio skerspjūvio plotas. Pavyzdžiui. Šio rodiklio reikšmė atitinka tempimo diagramos plotą iki proporcingumo ribos. A0 (3.3. tai demonstruojame (3.18) vietoj σ medžiagos tamprumo ribą (arba artimą jai proporcingumo ribą) gauname tokias rezilianso modulio reikšmes: minkštojo anglinio plieno (σpr≈200MPa. Tačiau vienos medžiagos suyra (bandinys nutrūksta) tik po to. įtempimui dar nepasiekus tamprumo ribos σe. kai kada sutariama.apie 0. deformacijos dalis yra tamprioji (εe). susikaupianti medžiagoje iki plastinio deformavimo pradžios. 3. nėra ir visiškai plastinių konstrukcinių medžiagų. kaučiuko (σpr≈20MPa. Jeigu toks nukrovimo procesas prasideda. Nėra medžiagų. arba. naudojamas dar vienas medžiagos plastiškumo rodiklis . Išbrėžus iš bet kurio diagramos taško lygiagretę pradiniam proporcingumo ruožui. minkštojo plieno δ≈20%. Minkštojo anglinio plieno tąsumo modulis būna apie 70MN⋅m/m3.tokios medžiagos vadinamos plastinėmis.1 lentelė Kai kurių konstrukcinių medžiagų mechaniniai rodikliai Takumo Santykinis Tamprumo Stiprumo riba Įtempimas σy. MPa GPa Mpa % Anglinis plienas 240 380-470 22 210 Chrominis plienas 650 800 12 210 Diuraliuminis 330 450-500 12 71 Minkštasis žalvaris 150 400 55 110 Pušies mediena (išilgai sluoksnių) 80 10-14 Medžiaga Granitas -   σ ut = 3 σ ≈ 200  uc  5-50 - 5 15 Betonas - 5 .grįžtama ta pačia linija į koordinačių pradžią (išnyksta visa deformacija. kai išsivysto didelės plastinės deformacijos . Gana reikšmingas dar vienas medžiagos rodiklis . L0 (3.apie 25MN⋅m/m3 (apie 250 kartų didesnė kaip plieno).tai trapiosios medžiagos.8 pav. tai diagramoje naujų linijų neatsiranda .) nutrūkusio bandinio deformacijos skaidymo pavyzdžiu. susitarimu galima medžiagas skirstyti į trapiąsias ir plastines. tenkantis medžiagos tūrio vienetui. σu.bandinio bandomojo ruožo ilgis po nutraukimo.pradinis bandinio skerspjūvio plotas. Įrašę į santykinės potencinės energijos išraišką (2. Rodiklis kai kada yra vadinamas medžiagos tąsumo moduliu. kuri plastinė (εp).6%. kitaip pavadinus. kurie buvo ir išnyko).santykinis liekamasis bandinio skerspjūvio ploto pokytis: ψ= A* − A0 .santykinė potencinė deformavimo energija. L0 . Dažniausiai tokio sutartinio skirstymo kriterijumi laikoma nutrukusio bandinio vidutinė liekamoji deformacija εp. galima nustatyti. kurios būtų idealiai tamprios (kurios net ir nuo didelių įtempimų neįgytų jokių plastinių deformacijų). kurių δ<3%. Tik sąlygiškai. Šis rodiklis vadinamas rezilianso moduliu. Visais kitais atvejais išnyksta tik tampriosios deformacijos dalis εe.2) čia A0 . sunaudotas bandiniui suardyti (nutraukti). o prie plastinių priskirtinos medžiagos. tuo tarpu liekamoji (plastinė) deformacija yra negrįžtama. E≈8MPa) . E≈210GPa) .8 pav. aliuminio δ≈35%). Medžiagos plastiškumą apibūdina ir deformavimo energijos kiekis.1) čia L* . A* . pilkojo ketaus δ≈0. plastinėms deformacijoms vos vos tepasirodžius . Be santykinio liekamojo ilgio pokyčio δ. kad trapiomis laikytinos medžiagos.jo pradinis ilgis.095MN⋅m/m3.

kai kaitaliojasi tempimas ir gniuždymas. smūginės apkrovos. kurių rezultatais palyginimo keliu galima įvertinti svarbiausias mechanines medžiagų savybes.pagal pavardę vokiečių mokslininko. galima apytiksliai nustatyti ir stiprumo ribą (nesuardant konstrukcijos elemento!). bet plastinio deformavimo buvo nukrautas (tempimo jėga buvo kiek sumažinta arba ir visiškai pašalinta). taigi medžiaga tampa tarytum trapesnė. Šio proceso intensyvumas (nustatomas pagal įspaudo matmenis) priklauso nuo medžiagos stiprumo ir plastiškumo rodiklių. lyg nukrovimo ir nebūtų. galima tik suardžius (nutraukus) jos bandinį arba bent jau nukrovus jį po pakankamo deformavimo. 6 . gali rūpėti. Naujas plastinės deformacijos prieaugis atsiranda tik po to.žiūrint. šitoks takumo įtempimo reikšmės pasikeitimas yra vadinamas Baušingerio efektu . naujojoje tempimo diagramoje (3.). įtrūkimai. bet ir pačių mechaninių medžiagos savybių kitimą: net sumažėja liekamoji trūkusio bandinio deformacija (kai ją nustatome pagal bandinio ilgį prieš paskutinį.10 pav. Kietumas yra medžiagos savybė priešintis kitų kūnų mechaniniam įsiskverbimui. apie tai dar kalbėsime vėliau.diagrama po nukrovimo yra tarytum sklandi diagramos prieš nukrovimą tąsa. 1833-1893).9 pav. Šis medžiagos savybių kitimas vadinamas stiprėjimu arba kietėjimu. o drauge ir proporcingumo ribos). o po to vėl apkraunamas. kai tempimo (arba gniuždymo) bandymą atlikti nėra paranku. Pavyzdžiui. ar medžiaga plastiška. Spaudžiant į bandomos medžiagos paviršių smailų deimantą (ROKVELO būdas) arba 10mm skersmens plieno rutuliuką (BRINELIO būdas).Plastinėms medžiagoms mažiau kenkia įtempimų koncentracija. Šis reiškinys. Įsidėmėkite: nustatyti. o padidėjus apkrovai prasideda vietinis medžiagos irimas. kai įtempimas medžiagoje pasiekia tą reikšmę. kuris pirmasis atkreipė dėmesį į tai (Johann Bauschinger. kuriuo buvo viršytas y takumo įtempimas σy per pirmąjį deformavimą. ar tie elementai nebuvo kada anksčiau plastiškai deformuoti. tokius elementus reikia itin atidžiai projektuoti . Jeigu bandinys (ar konstrukcijos elementas) buvo visiškai nukrautas ir po kurio laiko naujai apkraunamas (gal net nieko nežinant apie ankstesnį jo deformavimą). priklausomybės σ(ε) taškas grįžta beveik ta pačia (nukrovimo) tiese į nukrovimo pradžios tašką (3. buvę .9 pav. svarbu ne tik pažinti jos elementų pirmines mechanines savybes. bet taip pat žinoti. Taigi pakartotinio apkrovimo pradžioje plastinė deformacija nedidėja. kad jos darbo metu mažiau deformuotųsi. nes pasikeitus bandymo sąlygoms plastinė medžiaga gali suirti kaip trapioji ir atvirkščiai. kaip rėžiamas stiklas). kuri buvo pasiekta prieš tai vykusio plastinio deformavimo metu. Jis didesnis būtent tuo intervalu ∆σ. kinta medžiagos savybės bei tų savybių rodikliai. Toliau deformavimo procesas vyksta taip. Šis efektas ypač svarbus mainiosios deformacijos atveju . ir stengiamasi jo išvengti. Tuo tarpu konstrukcijų elementai iš trapiųjų medžiagų dėl mažyčio paviršiaus defekto gali prarasti reikiamą stiprumą (prisiminkite. paviršiaus įbrėžimai. Darant konstrukciją. Tada naudojami medžiagos kietumo bandymai. medžiagoje atsiranda plastinių deformacijų. pakartotinį apkrovimą. Todėl taip deformuotas ir po to nukrautas bandinys (ir bet kuris konstrukcijos elementas) jau visiškai kitaip reaguoja į naują. Dažniausiai šis savybių kitimas nėra palankus konstrukcijos elementams. Beje. Žinant kietumo rodiklius. ar nepakito konstrukcijos detalių medžiagos savybės dėl gamybos sąlygų. Tačiau kartais medžiaga tyčia taip stiprinama (kietinama): pavyzdžiui. kėlimo mašinų grandinės iš anksto stipriai ištempiamos. O pats medžiagų skirstymas į trapiąsias ir plastines yra labai sąlygiškas. Plastinio deformavimo metu kinta medžiagos struktūra. kad padidėtų jų proporcingumo riba. dažnai tenka operatyviai nustatyti jau gaminamos konstrukcijos elemento medžiagos savybes. 3. kad juose nebūtų įtempimų koncentracijos ir kad kuo mažesni būtų tempiamieji įtempimai. Baušingerio efektas atspindi ne tik mechaninių rodiklių (takumo įtempimo. Jeigu bandinys po stipresnio ar silpnesnio.) takumo įtempimas σ * fiksuojamas didesnis. pakartotinį deformavimą).

13 paveikslėlyje. Čia susidaro diagramos kilpa (3.10 pav. Žinoma.9 paveikslėlyje. vadinama tamprumo histerezės kilpa. santykis su bandinio skerspjūvio plotu. Visų trapiųjų medžiagų gniuždomoji stiprumo riba σuc yra daug didesnė už tempiamąją stiprumo ribą σut (pavyzdžiui. kaip 3. Iš šios diagramos gaunama priklausomybės σ(ε) diagrama.) . tokio bandymo metu galime fiksuoti medžiagos gniuždomąjį takumo įtempimą σyc. kad deformacija atsilieka nuo įtempimo: įtempimui jau mažėjant. ketaus σuc≈5σut). kuri tuo metu deformuojamame kūne (jo tūrio vienete) virsta šilumine energija. betono σuc≈20σut. Histerezės kilpos plotas tempimo diagramoje skaičiumi yra lygus santykinei energijai. Gniuždymo bandymas. Reikia 7 . tam tikras sugniuždytų bandinių skaičius. Iš šios kilpos vaizdo ir matyti.3.3. Pagal gniuždymo bandymo rezultatus automatiškai ar rankiniu būdu nubrėžiama diagrama.11 pav. galime didinti jėgą iki begalybės ir suploti prizminį bandinį iki plonutėlio lakšto (kurio plotas taps labai didelis).tos ordinatės reikšmė yra gniuždomoji stiprumo riba σuc. parodytai 3. tamprioji deformacija dar didėja (tampru apkrovimo poveiksmis). Tačiau šiuo atveju nustatyti stiprumo ribos neįmanoma. o dėl didėjančios skersinės deformacijos labai išsiplečia bandinio skerspjūvis ir tuo pačiu padidėja jo laikomoji galia. Kadangi deformacijos formavimosi procesas kiek atsilieka nuo apkrovimo (ypač kai apkrovimas vyksta pakankamai sparčiai). deformacija dar ne tuoj pat ima augti. kurią atlaiko bandinys.kubas ar kitokia neaukšta prizmė). Mainioji deformacija Kai kurios medžiagos (ypač trapiosios) nėra tinkamos tempiamiems elementams.12 pav. Plastinės medžiagos (minkštojo plieno) gniuždymo diagramos pavyzdys . nes jų tempiamoji stiprumo riba nedidelė. tempimo diagramos nukrovimo ir pakartotinio apkrovimo ruožai nebūna visiškai tiesus. o pradėjus įtempimui vėl didėti. i logiška tempimo diagramai. 3. nes būtent jo ordinatės absoliutinis didumas yra maksimalus (3. Tokia kilpa susidaro ne tik po plastinio deformavimo. Gniuždydami plastinį bandinį. ji gali būti ir pradiniame. Šis deformacijos atsilikimas susijęs su medžiagos vidaus trintimi. didžiausios gniuždomosios jėgos. o gniuždymo bandymas.).11 pav.2 paveikslėlyje. Tokių medžiagų mechaninėms savybėms tirti labiau tinka ne tempimo. 3.3. vaizduojanti priklausomybę F(∆L). plastinės medžiagos gniuždomos nesuyra. 3. Kartais gniuždymo bandymu tiriamos ir plastinių medžiagų savybės. tam tikra bandymo technologija. tampriajame apkrovimo ruože.12 pav. Gniuždymo bandymas taip pat reglamentuojamas standartu . Mat. kuris daugelio medžiagų yra panašaus didumo kaip ir tempiamasis takumo įtempimas σyt. tuo tarpu gniuždomos jos atlaiko didelę apkrovą.turi būti tam tikri bandinio matmenys (dažniausia jo forma . Trapiųjų medžiagų gniuždymo diagramos svarbiausias ypatingasis taškas yra bandinio suirimo taškas.

temperatūrai kylant didėja (didėja santykinis liekamasis ilgio pokytis δ ir skerspjūvio ploto pokytis ψ). deformacijos ženklas kinta . o temperatūrai krintant didėja. kai visų pirma bandinys gniuždomas stipriau negu iki takumo įtempimo σyc. o tikrųjų įtempimų kreivė atitinka mažesnes ordinates.nepamiršti.15 pav. takumo įtempimas σy. Daugumos konstrukcinių medžiagų stiprumas temperatūrai kylant mažėja (mažėja stiprumo riba σu. keičiantieji mechanines medžiagų savybes. o po to tempiamas.4. tai neigiama. 8 . Visiškai analogiškas reiškinys pastebimas ir tada. reaktyviniai varikliai.14 pav.2 poskyryje. kurias savybės gali įgyti jau konstrukcijos eksploatavimo metu. Tokia kintamo ženklo deformacija vadinama mainiąja. yra: temperatūra. Šis yt medžiagos rodiklis pakinta dydžiu ∆σc. Tuo tarpu medžiagų plastiškumas. jeigu tempiamo bandinio nukrovimas prasideda jau plastinio deformavimo metu. terminis apdirbimas. būna gana pavojinga . 3. bet ir tas rodiklių reikšmes. Temperatūros įtaka. be to.ji paspartina medžiagos irimą (apie tai kalbėsime vėliau).kai kurių jų priklausomybės nuo temperatūros ekstremumas yra ties 300°C (3. bet ir gniuždomasis. Ir visiškai komplikuotas plastinės deformacijos kitimo vaizdas tada. ypač jeigu medžiagas kaip nors ypatingai veikia aplinka.). 3. radioaktyvusis švitinimas. kriogeninių ir šaldymo įrenginių elementai. Mat.). cheminis poveikis. tai pasikeičia ne tik tempiamasis takumo įtempimas (jis tampa σ * ≈ σ yt + ∆σ t ). dažnai ∆σc≈∆σt (toks reiškinys vadinamas idealiuoju Baušingerio efektu). ji sąlygoja kai kurių medžiagos savybių kitimą. Tai visų pirma tokių konstrukcijų kaip dujų turbinos. netikėtos ir grėsmingos. neigiamoji plastinė deformacija ima vystytis anksčiau negu tiesioginio gniuždymo (be plastinio tempimo) atveju. Pagrindiniai veiksniai. Savybių kitimas dėl įvairių veiksnių Mechaninės medžiagų savybės laikui bėgant kinta. 3. kad pasikeistų jos savybės. O dažnai medžiaga net specialiai apdirbama taip. kad diagrama rodo sąlyginius normalinius įtempimus. Medžiagų savybių rodikliai nustatomi vadinamojoje kambario temperatūroje (20°C). ypač mainioji plastinė deformacija. atvirkščiai. kad jos pagerėtų. Mainiosios deformacijos atveju ypač ryškus Baušingerio efektas.ji būna tai teigiama. tai gniuždomas. apkrovimo ir deformavimo greitis. Čia jo pasekmės gali būti nelauktos. kai plastinio deformavimo kryptis (ženklas) daug kartų kaitaliojasi. viršijus takumo įtempimą (σyt kokiu nors dydžiu ∆σt (3. Tačiau daugelis konstrukcijų dirba labai aukštoje arba žemoje temperatūroje. o jai krintant mažėja. proporcingumo riba σpr). Jeigu bandinys ar konstrukcijos elementas pakaitomis tai tempiamas. amžius (senėjimas). Anglinių plienų rodikliai kinta sudėtingiau .14 pav. Mainioji deformacija. jau aptartas 3. Kadangi dažniausiai po šio pokyčio gniuždomojo takumo įtempimo σ * absoliutinis didumas yra yt mažesnis už pradinio σyc. pagaliau net ir statybinės kai kurių pramonės cechų konstrukcijos.13 pav. garo katilai. Inžinieriui dera žinoti ne tik pradinius konstrukcinės medžiagos savybių rodiklius.

Kai kada bandoma specialiu švitinimu pakeisti mechanines medžiagos savybes norima linkme. 3. t. kai medžiagoje išlaikomi ne pastovūs įtempimai (pastovi apkrova). mediena. Metalų terminio apdirbimo pagrindinis tikslas ir yra . plastinės medžiagos dažniausiai įgyja trapumo savybių. kad jam nagrinėti susiformavo atskira kietojo deformuojamojo kūno mechanikos šaka . Terminio apdirbimo įtaka. Cheminio aplinkos poveikio įtaka reiškiasi medžiagos (metalo. Radioaktyviojo švitinimo įtaka yra maždaug tokia pat kaip žemos temperatūros: dažniausiai didėja stiprumas.y. b pav. savybė deformuotis laikui bėgant nuo tos pačios pastovios apkrovos (veikiant to paties didumo įtempimui). ilgainiui įgyja papildomų deformacijų. a pav. Kaitinimo ir aušinimo procesais pakeičiama metalo struktūra.) ir pagaliau net sąlygoja trapų ar plastišką medžiagos suirimą. Ši įtaka yra reikšminga branduolinių reaktorių konstrukcijoms. Senėjimas reiškiasi mechaninių savybių kitimu dėl ilgainiui besikaupiančių struktūrinių medžiagos pokyčių. be to. Senėjant plienui. Šis lėtas įtempimų mažėjimas bandinyje su pastovia deformacija vadinamas relaksacija.16 pav. Apibūdinsime kai kuriuos plieno terminio apdirbimo. pastebimas.) . bet sumažinamas stiprumas. net ir metalas (ypač įkaitęs).16.metaluose kai kada net iki nulio. akmuo. bet sumažinamas plastiškumas.15 pav. o tuo pačiu ir stiprumą. taigi plienas darosi trapesnis. Ši medžiagos savybė. Tada ilgainiui pradiniai įtempimai sumažėja (3. Kai konstrukcija apkraunama labai greitai (smūgiu) ir labai sparčiai didėja deformacija. Valkšnumas būdingas tokioms medžiagoms kaip betonas. Senėjimas labai blogina plastikų mechanines savybes. Grūdinimu (įkaitintas plienas staigiai aušinamas) siekiama padidinti plieno kietumą. paspartintu irimu. Su valkšnumo savybe susijęs ir kitas reiškinys. bet kartu sumažinamas plieno stiprumas. Jis ima reikštis net ir nedidelių (tik tampriųjų) pradinių deformacijų atveju. Atleidimu (grūdintas plienas tam tikru greičiu įkaitinamas ir laikomas įkaitintas) padidinamas plieno plastiškumas. yra vadinama valkšnumu. betono) korozija. atsiradę dėl šaltojo apdirbimo. Atkaitinimu (plienas ilgai laikomas įkaitintas iki tam tikros temperatūros.16.3. didėja takumo įtempimas. mažėja santykinis liekamasis ilgio pokytis. Dėl metalo korozijos sumažėja konstrukcijos elemento skerspjūvio plotas. veikiama pastovios apkrovos. mažėja plastiškumas. silpnėja. po to lėtai ataušinamas) pašalinami pradiniai įtempimai.valkšnumo teorija. Pagaliau net ir nepakitus nei medžiagos struktūrai. Apkrovimo greičio įtaka. medžiaga. gruntas. o ilgainiui (po stacionaraus lėto vystymosi etapo) labai intensyvėja (3. o juo labiau kintamas kartotinis apkrovimas ir kartotinis cheminis poveikis. Metalo koroziją ypač spartina įtempimai. viršiję tam tikrą lygį. 9 .pakeisti mechanines medžiagos savybes. Valkšnumo reiškinys tiek svarbus ir tiek sudėtingas. Tuo tarpu betonas senėdamas stiprėja. bet pastovios deformacijos. betonas dėl korozijos darosi poringas. pleišėja. labai padidėja tamprumo modulis E. procesus. nei aplinkai.

vadinamasis tangentinių įtempimų dualumo dėsnis. a). užsiduotosios ašies atžvilgiu. kad visuose jo šonuose išnyktų tangentiniai įtempimai. orientuoti jį taip. reiškiančią.). ties tuo pačiu tašku k galime aptikti tokius jo briaunų krypties kampus αx. neįmanoma daryti kokių nors apibendrinimų. Šių įtempimų didumas bet kuriame apkrauto elemento taške priklauso nuo to. ties vienu tuo pačiu tašku gautume įvairių įvairiausias įtempimų reikšmių kombinacijas. ties nagrinėjamuoju tašku yra vienodo didumo ir nukreipti arba abu į briauną. Kadangi atstumai tarp išpjautojo gretasienio šonų yra nykstamai maži.2 poskyryje.. Kaitaliodami pjūvio kryptį sudėtingai apkrautame elemente. bendruoju atveju visuose šešiuose šio gretasienio šonuose veikia po tris įtempimų komponentus (4.. priešinguose šonuose (4.. Šį dėsnį įrodyti galima rašant jėgų pusiausvyros sąlygą. žodžiais išreiškiamas taip: Dviejose statmenose plokštumose tangentinių įtempimų komponentai. veikiančių įvairiose visaip einančiose per apkrauto kūno tašką plokštumose. Taigi. prie 1.1 pav.15 pav. kad visų jėgų momentų. Ties nagrinėjamuoju apkrauto kūno tašku k išpjauname be galo mažą stačiakampį gretasienį (4. tik priešingos krypties įtempimai. suma lygi nuliui. ĮTEMPIMŲ IR DEFORMACIJŲ BŪVIS 4.1 paveikslėlyje nematomuose) veikia tokio pat didumo.1 pav. o tik šešių nepriklausomų įtempimų reikšmių (trijų normalinių ir trijų tangentinių įtempimų). kaip orientuotas pjūvis. Tai pastebėjome jau 2. statmeni tų plokštumų susikirtimo briaunai. kurio briaunų ilgis dx. 4. kuriame tie įtempimai nagrinėjami. αz (4. τzx=τxz.4.1) Tai . Kai žinome tangentinių įtempimų dualumą (4.pernelyg daug susidaro įvairių galimų įtempimų komponentų kombinacijų. arba abu nuo briaunos. b. Tačiau ir toks skaičius dar nėra pakankamai patogus . dy.1 pav. τyz=τzy. dz. kurių intensyvumą išreiškia įtempimai . kad įtempimų būviui ties tašku nusakyti pakanka ne devynių.1 pav. αy. Svarbiausieji įtempimai Kai konstrukcijos elementas ar koks nors kitas kietas kūnas apkraunamas. Įtempimų būvis. matome. įtempimų būviui ties bet kuriuo tašku nusakyti reikia žinoti iš viso lyg ir devynias įtempimų reikšmes. c). 1 . Nesunku (rodyti. (4. o liktų tik normaliniai. nagrinėdami gana paprastai apkrauto (centriškai tempiamo) strypo įtempimus įstrižuose pjūviuose. Įtempimų.1.normaliniai ir tangentiniai. kad trys poros tangentinių įtempimų reikšmių yra tarpusavyje lygios: τxy=τyx. Bet kuriai šių kombinacijų nusakyti pakanka žinoti įtempimus kuriose nors trijose statmenose per tą tašką einančiose plokštumose ir nagrinėjamo pjūvio orientaciją tų plokštumų atžvilgiu (kampus tarp pjūvio ir tų plokštumų).1). visuma yra vadinama įtempimų būviu ties tašku. jame atsiranda vidinių jėgų. jų simbolių indeksavimo taisyklės buvo aptartos. padedančių inžineriškai vertinti konstrukcijos elementą. Besukinėdami stačiakampį gretasienį.

σ2=σ3=0 (vienašis tempimas) ir σ1=σ2=0. o vienas lygus nuliui. tangentinis įtempimas τn = (4. Dviašis įtempimų būvis galimas trejopas: a) σ1≥σ2>0. σ3≤σ2<0. c) σ1>0. Dabar. σ2. b) σ1≥σ2>0. Tokią pat operaciją atlikę su (4. kad vienašis įtempimų būvis galimas dvejopas: σ1>0.5) galime gauti ir formules. Taip pat galima išreikšti ir dviašio įtempimų būvio parametrų santykius (4. pavyzdžiui. (4. Klasifikacijos kriterijus . σ3<0 (vienasis gniuždymas).4) 1 2 σ 12 sin 2 2α1 + σ 2 sin 2 2α 2 + σ 32 sin 2 2α 3 − 8 σ 1σ 2 cos 2 α1 cos 2 α 2 + σ 1σ 3 cos 2 α1 cos 2 α 3 + σ 2σ 3 cos 2 α 2 cos 2 α 3 2 ( ) (4. pastaroji išraiška 2 taip pat atitinka tempiamo strypo įstrižojo pjūvio tangentinių įtempimų reikšmę (2. aptinkamas: vienašis .5) išraiškomis. 2 .5) Iš formulių (4.kaitinamo rutulio centre. α3 (4. tai normalinis įtempimas σ n = σ 1 cos 2 α1 + σ 2 cos 2 α 2 + σ 3 cos 2 α 3 . α2. c) σ1=0.σ3=0. σ3. o tose plokštumose veikiantieji normaliniai įtempimai . gauname σ n = σ 1 cos 2 α1 . • kai du svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui. σ3≤σ2<0. Kiti variantai yra mišrieji įtempimų būviai.3) išraišką σ2=σ3=0. Akivaizdu. .3) pilnasis įtempimas šioje plokštumoje pn = σ 12 cos 2 α1 + σ 22 cos 2 α 2 + σ 32 cos 2 α 3 .ties besisukančio skridinio ašimi. σ3 krypčių simboliais α1. Jei pažymime kampus tarp nagrinėjamos plokštumos normalės n krypties ir svarbiausiųjų įtempimų σ1. kokio tipo įtempimų būvis yra.su vienašiu įtempimų būviu) įstrižojo pjūvio įtempimų išraišką (2. triašis .įtempimų būvis taške nusakomas jau tik trimis svarbiausiųjų įtempimų reikšmėmis. Grynojo tempimo įtempimų būvis. σ2.2 poskyris).). Kol nagrinėjate įtempimus bet kokiose plokštumose (kuriose yra ir tangentinių įtempimų).σ3<0. o pagal algebrinį didumą (atsižvelgiant ir į ženklą). Taip orientavus plokštumas. galima klasifikuoti įtempimų būvio tipus. pavyzdžiui. Tarp šių atmainų yra ypatingų: grynojo tempimo (kai nėra neigiamų svarbiausiųjų įtempimų) ir grynojo gniuždymo (kai nėra teigiamų svarbiausiųjų įtempimų).nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų skaičius: • kai tik vienas iš trijų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui. vienašiam. kad σ1≥σ2≥σ3. kuriose ties nagrinėjamuoju tašku nėra tangentinių įtempimų.4) ir (4.Pjūvio plokštumos. Įsidėmėkite: nustatyti. gauname pn = σ 1 cos α1 ir τ n = 1 σ 1 sin 2α 1 . Triašis įtempimų būvis gali būti ketveriopas: a) σ1≥σ2≥σ3>0.2). kai liko tik trys parametrai. įtempimų būvis vadinamas vienašiu (kartais tiesiniu arba net linijiniu). įtempimų būvis vadinamas dviašiu (kartais plokštuminiu arba plokščiuoju). skirtas paprastesniam įtempimų būviui. laikantis taisyklės.σ3<0. vadinamos svarbiausiosiomis plokštumomis. b) σ1>0. Įtempimai bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje visada gali būti išreikšti svarbiausiaisiais įtempimais ir tos plokštumos orientacijos parametrais. σ2=0. Svarbiausieji įtempimai žymimi σ1.2) Pastarojoje taisyklėje įtempimai lyginami ne pagal jų absoliutinį. įtempimų būvis vadinamas triašiu (kartais erdviniu). Įrašę į (4.3 pav. o tai atitinka jau (2 skyriuje) nagrinėto tempiamo strypo (būtent . kiek jų yra nelygių nuliui. galite tiktai po to. dviašis .svarbiausiaisiais įtempimais. (4. pavadinti įtempimų būvį vienašiu ar dviašiu nėra pagrindo. kai apskaičiavote visus svarbiausiuosius įtempimus ir pamatėte.3). • kai visi trys svarbiausieji įtempimai nelygūs nuliui.centriškai tempiamo strypo visuose taškuose. nusakantys įtempimų būvį. d) σ3≤σ2≤σ1<0.3)-(4.

prilyginę nuliui jėgų projekcijų į n ir t ašis sumas. Ašis n gali būti lygiagretė kuriai nors koordinačių ašiai. ji nusako tik įtempimo didumą. 2 (4.9) τn = σu −σ v 2 sin 2α u . gauname σx+σy=σu+σv.3) ir (4.8) belieka pakeisti indeksą n indeksu x.2.9) galime gauti ir iš trikampės prizmės. kad sin2αv=sin(π+2αu)=-sin2αu.y.10) ir (4.) galime parodyti atstojamąsias įtempimų. tinkančias visiems atvejams. todėl formulėje (4.8) ir (4.4.7) Dviašį įtempimų būvį patogu nagrinėti.7) gauname tangentinio įtempimo reikšmę: τn = arba 1 σ u2 sin 2 2α u + σ v2 sin 2 2α v − 8σ uσ v cos 2 α u cos2 α v . 2 (4. Kadangi ši tangentinio įtempimo išraiška gauta traukiant kvadratinę šaknį. vaizduojamos 4. iš (4. bet ne ženklą.2 pav.10) Analogiškai gauname: σ y = σ u sin 2 β + σ v cos 2 β . Tokios prizmės plane (4. taigi ir dviašiam. arba σ2 ir σ3). Ši (4. o du šonai lygiagrečiai kitoms dviem svarbiausiosioms plokštumoms.13) lygybė išreiškia normalinių įtempimų sumos invariantiškumo dėsnį: 3 . (4. pusiausvyros sąlygų.11) išreiškia normalinius įtempimus dviejose statmenose plokštumose ties nagrinėjamu tašku. Išraiškas (4.13) nes sin2β+cos2β=1. Au=Acosαu bei Av=Acosαv. ji gali būti ir priešingo ženklo. todėl įtempimus σn ir τn galime išreikšti vienu iš tų kampų (pavyzdžiui. (4. kuri sudaro nagrinėjamos plokštumos normalė n su svarbiausiojo įtempimo σu kryptimi). t. taip pat kad 2cosαucosαv=2cosαv⋅sinαu=-sin2αu. Tada. atmetę iš (4. pavyzdžiui.8) nes cosαv=cos(π/2+αu)=-sinαu. (4.6) τn = 1 σ u2 sin 2 2α u + σ v2 sin 2 2α v − 8σ uσ v cos 2 α u cos2 α v . išpjovus iš deformuojamo kūno stačiąją trikampę prizmę. Išreiškiame pagal (4. turime: σ n = σ u cos 2 α u + σ v cos 2 α v .5) formulių nuliui lygius narius. pažymėsime du nelygius nuliui svarbiausiuosius įtempimus simboliais σu ir σv (tai gali būti arba σ1 ir σ2. (4. Iš tokio brėžinio akivaizdu.3)-(4. o mes norime turėti formules. ašiai x arba y. Sudėję panariui šių dviejų formulių abi puses.5) tinka bet kuriam įtempimų būviui. arba σ1 ir σ3. Žinodami. kad kampas αv=π/2+αu.10) 4. (4. o vietoj αu įrašyti β: σ x = σ u cos 2 β + σ v sin 2 β . Kadangi bet kuris iš trijų svarbiausiųjų įtempimų gali būti lygus nuliui. kampu αu. kurios pagrindas yra lygiagretus svarbiausiajai plokštumai su nuliniu svarbiausiuoju įtempimu. ne kryptį. (4.2 paveikslėliu.9) mažai tepasikeičia: τ xy = σu −σ v 2 sin 2 β .12) Formulės (4.2 pav. Kampas αu=β.11) Tangentinių įtempimų išraiška (4. (4. kurių plotai yra A.6) normalinį įtempimą σ n = σ u cos 2 α u + σ v cos 2 α v . veikiančių prizmės šonuose. Dviašis įtempimų būvis Bet kaip orientuotos plokštumos įtempimų formulės (4.

Dar gali pasitaikyti atvejis σu=σv. Tačiau inžinieriui dažnai svarbesnis būna atvirkštinis uždavinys: žinant įtempimus bet kuriose dviejose statmenose plokštumose (σx. kaip randama bet kurios funkcijos ekstremumo vieta: funkcijos pirmoji išvestinė prilyginama nuliui. Todėl ekstreminė tangentinio įtempimo reikšmė τ max = σu −σ v 2 . Išmokome rasti įtempimus bet kaip orientuotoje pjūvio plokštumoje. kintant kampui β.18) (4.y.19). bet ir tangentinių įtempimų ekstremines reikšmes.11) išraiškose vieną svarbiausiąjį įtempimą kitu (jam lygiu). kito . Suprantama. reikia žinoti (jau būti apskaičiavus) bent svarbiausiojo įtempimo (σu ar σv) reikšmę. matuojamas nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies. tai čia yra funkcijos minimumas. Tokio didumo tangentinis įtempimas visada veikia plokštumoje. v = σ max .19) Pastarosiose dviejose formulėse kampas β0 yra kampas. iš kurių galima nustatyti svarbiausiųjų plokštumų krypties kampą β0: 2τ xy σx −σ y σ −σ y tgβ 0 = x . Pakeitę (4.kampo β . Jeigu nagrinėjame kryptį β0=0 (t. kitoje statmenoje plokštumoje normalinis įtempimas tiek pat sumažėja. kitaip sakant.10) ir (4. kai yra žinomos svarbiausiųjų įtempimų reikšmės. kad čia yra funkcijos minimumas (σu=σmin).y. koks ekstremumas (minimumas ar maksimumas) čia yra. gauname. σy.17) ir trigonometrinių funkcijų išraiškos. kad σx=σy. kuri negali būti didesnė kaip vienetas. ir σz). τxy=0. Jeigu į formulę įrašyta σu reikšmė. kad čia yra funkcijos maksimumas (σu=σmax). σu kryptį). Dabar galime pridurti. Galima įrodyti.v = σ x + σ y ±  2 tg 2 β 0 = (σ x 2 − σ y ) + 4τ xy    2 (4.teigiama ar neigiama: jeigu ji teigiama. Žinome.Ties tuo pačiu tašku veikiančių dviejose statmenose plokštumose normalinių įtempimų suma yra invariantiška. Jeigu norime sužinoti. kai 2β=π/2 (t. kokia ji ties ekstremumu yra . kad besukant plokštumas (keičiant jų krypties kampą) įtempimų reikšmės kinta.16) Taip yra net ir tuo atveju. kad pačią didžiausią tangentinio įtempimo reikšmę atitinka ne bet kurių svarbiausiųjų įtempimų skirtumas σu-σv. kai σ1=0 (σ3≤σ2<0) arba σ3=0 (σ1≥σ2>0). Iš (4. Naudojantis formulėmis (4. priklauso nuo sinuso funkcijos. nustatančią svarbiausiojo 4 . kai β=45°). Tuo pačiu pasitvirtina ką tik padarytoji prielaida (nes čia tikrai σu>σv). kuriose veikia σ1 ir σ3. Šią reikšmę tangentinis įtempimas pasiekia. turime ieškoti antrosios išvestinės ir pažiūrėti. Jau anksčiau buvome radę. Dabar darome prielaidą. svarbiausieji įtempimai yra ekstremalūs .10). arba β0=π/2 (atitinka kito svarbiausiojo įtempimo σv kryptį).minimali: σ u . min Būtent ši svarbiausiųjų įtempimų ekstremalumo savybė ir yra taip pagarbaus termino (“svarbiausiasis”) priežastis. τ xy . gauname kampo β0 reikšmę. kad funkcijos σx ekstremali reikšmė yra toje plokštumoje. jeigu neigiama – maksimumas.yra išreikštas formule (4. gauname. Tuo pačiu nustatome ir kampo β0 reikšmes: arba β0=0 (atitinka svarbiausiojo įtempimo σu kryptį). Kai kada svarbu žinoti ne tik normalinių.normalinis įtempimas. Jeigu nagrinėjame kryptį β0=π/ (t. (4. σv kryptį). o didžiausiojo (σ1) ir mažiausiojo (σ3): τ max = σ1 − σ 3 2 . atitinkanti funkcijos ekstremumą. Atlikę matematinius veiksmus gauname. (4. dalijančioje pusiau kampą tarp dviejų svarbiausiųjų plokštumų. kad σu>σv. kad ekstremines reikšmes įgyja normaliniai įtempimai svarbiausiosiose plokštumose. kad tangentinio įtempimo didumas.y.12) išraiškos matyti. kurioje tangentinis įtempimas lygus nuliui (o tokia plokštuma ir yra svarbiausioji). kad vienoje plokštumoje normaliniam įtempimui padidėjus.vieno iš jų reikšmė yra maksimali. šios lygties sprendinys ir yra argumento reikšmė. gauname. Svarbiausiųjų įtempimų nustatymo uždavinio sprendinys yra svarbiausiųjų įtempimų išraiška 1 σ u . rasti svarbiausiuosius įtempimus ir jų kryptį. kintantis priklausomai nuo argumento . nepriklausanti nuo tų plokštumų krypties kampo β. Mūsų nagrinėjama funkcija .

17) formule svarbiausiuosius įtempimus. jeigu σv reikšmė .3.). Įrašę tokias įtempimų reikšmes į (4.pagal taisyklę (4. buvęs stačiakampiu (4. ir tgβ=±1 tada kampas β0=±π/4=±45°. kinta atstumai tarp taškų.18) gaunamos iškart dvi kampo reikšmės.4 pav. εz ir kampines γxy.y. t.). jeigu gautos iš (4. o normalinių įtempimų nėra (4. γzx. Konstrukcijų elementuose dažnai sutinkamas vienas ypatingas dviašio įtempimų būvio atvejis. pagaliau jeigu abi reikšmės neigiamos. Svarbiausiosios deformacijos Deformuojamame kūne. Šiuo atveju deformacijų būvį nusako tik trys deformacijų reikšmės . kaip buvo sutarta .). tai po deformavimo dažniausiai ne tik pakinta jo briaunų ilgiai.4 pav. tai juose veikia tiktai normaliniai (svarbiausieji) įtempimai. vadinamas grynosios šlyties įtempimų būviu: dviejose statmenose plokštumose veikia tiktai tangentiniai įtempimai. tai taip orientuoto briaunainio šonai nepašlyja. Tai jau buvo nagrinėta 1.17) formulės įtempimų reikšmės abi yra teigiamos. Formule (4. čia τyx=0. 4. Deformacijų įvairiomis kryptimis ir įvairiose plokštumose. lieka stačiakampiai.įtempimo σv kryptį. tampa lygiagretainiu.įtempimo σu kryptį. Apskaičiavę (4. 5 .deformacijos trijų svarbiausiųjų įtempimų kryptimis. pakanka žinoti linijines deformacijas εx. Jeigu išpjautasis briaunainis orientuotas taip. turime σ1>0 ir σ3<0 (šiuo atveju σ2=0). jos yra σ1 ir σ2 (tuo atveju σ3=0). Kadangi kampinę (šlyties) deformaciją sukelia būtent tangentiniai įtempimai. o tangentinių įtempimų nėra. εy. Jeigu iš deformuojamo kūno ties nagrinėjamuoju tašku išpjauname trimis poromis plokštumų stačiakampį briaunainį. jeigu jų ženklai skirtingi. taigi ir apkrovų veikiamame konstrukcijos elemente. einančiose per apkrauto kūno tašką.5 pav. Deformacijų būvis. jos ir nustato abiejų svarbiausiųjų įtempimų kryptis. nuo deformacijų krypčių. jos išreiškia σ2 ir σ3 (čia σ1=0). Šie pokyčiai priklauso nuo briaunainio šono plokštumos orientacijos.v=±τ.17) ir (4. 4. kinta kampai tarp linijų atkarpų. tarp linijų. σx=σy=0.3 pav. Deformacijų būviui taške nusakyti pakanka žinoti šešias nepriklausomas deformacijų reikšmes linijines deformacijas trimis statmenomis kryptimis ir kampines deformacijas trijose statmenose plokštumose. pavyzdžiui. σ3=-τ. tačiau pravartu ir tokių paprastų uždavinių sprendimo įgūdžius palavinti. taigi σ1=τ. visuma vadinama deformacijų būviu ties tašku.6 poskyryje. Įtempimų būvių nagrinėjimo uždaviniai paprastai susiję su paprasčiausiu šio poskyrio formulių taikymu. besiskiriančios dydžiu π/2. kad jo šonai sutampa su svarbiausiosiomis plokštumomis.2). bet taip.19) formules. pakinta tik jų matmenys (4. gauname σu. Kitaip orientuoto briaunainio ir deformacijos kitokios. Taigi. γyz. bet it kiekvienas jo šonas. galime juos indeksuoti nebe raidėmis u ir v. 4.3 pav.

σy→εy. (ε x 2 − ε y ) + γ xy  . Net ir įtempimai elemente nustatomi pagal išmatuotų linijinių deformacijų reikšmes. (4.24) (nepamirškite. z kryptimis (εx.28) bei (4. εz.21) (4. Deformacijos tokiomis trimis statmenomis kryptimis. Būtent iš 4. vadinamos svarbiausiosiomis deformacijomis ties tašku. σv→εv. Tokiu būdu trys davikliai sudaro vadinamąją „vištos pėdą" (4. Dažniausiai tenzometriniai davikliai klijuojami dviem statmenomis kryptimis ir viena įstriža kryptimi. ε2. ε3. Keičiama tokiu būdu: σx→εx. Tarp deformacijų bet kaip orientuotomis statmenomis x. Svarbiausiosios deformacijos ypač svarbios tuo. Tačiau net ir dviašiam deformacijų būviui nustatyti reikia mažų mažiausia trijų parametrų. εy.4. γmax=ε1-ε3. kurias galima nustatyti tų deformacijų geometriniu nagrinėjimu.25).22) (4. Svarbiausiąsias deformacijas įprasta žymėti simboliais ε1.) ir parodo linijines deformacijas trimis kryptimis: εx. Eksperimentatorius randa tokią išeitį: ties rūpimu tašku jis matuoja linijines deformacijas trimis kryptimis. Turėdami šių deformacijų reikšmes. bet dar paprasčiau yra remtis analogija tarp įtempimų būvio priklausomybių ir deformacijų būvio priklausomybių.2 poskyrio formulių. σu→εu.5 pav.27) ( ) o po to formule (4. sudarančia 45° kampą su pirmosiomis dviem. Tampriame izotropiniame kūne svarbiausiųjų deformacijų ir svarbiausiųjų įtempimų kryptys visada sutampa. kad jos (kaip ir svarbiausieji įtempimai) yra ekstrėminės (maksimalios arba minimalios). (4. εy ir εz. pakeitę jose atitinkamus įtempimų simbolius deformacijų simboliais. (4.20) γ xy = (ε u − ε v )sin 2 β . galime išreikšti ir šlyties kampą: γ xy = 2ε t − ε x − ε y . Išmatuoti kampines deformacijas (labai mažą šlyties kampą γ) būtų pernelyg keblu. γxy. y. ir svarbiausiąsias deformacijas ε u . σ2→ε2. Iš analogijos gauname: ε x = ε u cos 2 β + ε v sin 2 β . σ3→ε3.6 pav. γzx) ir svarbiausiųjų deformacijų egzistuoja priklausomybės. kad kampas β matuojamas nuo x ašies). γyz. Ši analogija nesunkiai įrodoma. εx+εy=εu+εv. . εx − εy ε y = ε u sin 2 β + ε v cos 2 β . τxy→γxy/2. galime gauti deformacijų priklausomybes.29) 6 . 1 ε u . tam naudojami specialūs tenzometriniai davikliai (apie juos kalbėsime vėliau). tarp kurių status kampas deformavimo metu nepakinta.23) (4.v =  ε x + ε y ±  2 2γ xy tg 2 β 0 = . σ1→ε1. (4.25) (4.   2 (4.26) Tiriant konstrukcijos elemento būvį paprastai matuojamos linijinės deformacijos.v = εx + εy 2 ± (ε x − ε t )2 + (ε y − ε t )2 2 .26) formule tų deformacijų krypties kampą: tg 2 β 0 = 2ε t − (ε x + ε y ) εx − εy (4.

ε1 = (σ 1 − υ (σ 2 + σ 3 )) / E . tampa dx(1+εx). Tuo tarpu šlyties deformacija tūriui praktinės (takos neturi. padarytus iš idealios absoliučiai nesuspaudžia-mos medžiagos). Bendrasis Huko dėsnis praverčia sprendžiant daugelį inžinerinių uždavinių. z. kurio kraštinės yra lygiagretės koordinačių ašims x. bet tarp įtempimų būvio ir deformacijų būvio (žinoma. ε 3 = (σ 3 − υ (σ 1 + σ 2 )) / E.Huko dėsniu: σ=Eε. (4. ε y = (σ y − υ (σ x + σ z ))/ E . Kai įtempimų būvis sudėtingesnis .toks paprastas dėsnis nebetinka.31) Šios priklausomybės parašytos triašiam įtempimų būviui. Šio briaunainio pradinis tūris dV0=dx⋅dy⋅dz.šio santykio riba ∆dV = εv . 7 . Šiuo atveju proporcingumas išlieka ne tarp paskirų įtempimų ir deformacijų. E (4. jeigu medžiaga tampri ir paklūsta proporcingumo dėsniui). ε 2 = (σ 2 − υ (σ 1 + σ 3 )) / E . tiksliau . nagrinėjant mažą stačiakampį briaunainį. (4. dažniausiai kinta ir jo tūris (išskyrus kūnus. Po deformavimo kraštinių ilgiai pakinta. pavadintos bendruoju Huko dėsniu: ε x = (σ x − υ (σ y + σ z ))/ E . Bendrasis Huko dėsnis Kai 2 skyriuje nagrinėjome tempiamą ar gniuždomą strypą (vienašio įtempimų būvio atvejį).4. Tokį proporcingumą išreiškia trys priklausomybės. (4.6 pav. susiejus šias priklausomybes su svarbiausiaisiais įtempimais ir svarbiausiosiomis deformacijomis.34) Ties rūpimu deformuojamo kūno tašku nagrinėsime be galo mažą stačiakampį briaunainį. 4. Bendrasis Huko dėsnis įrodomas. ∆dV=dV1-dV0.32) Tūrinė deformacija triašio įtempimų būvio atveju gali būti išreikšta linijinėmis deformacijomis: εv=εx+εy+εz.30) arba. o dviem ar net trimis kryptimis. išpjautą iš deformuojamo kūno ties rūpimu tašku taip. ε z = (σ z − υ (σ x + σ y ))/ E . kad jo briaunos yra lygiagretės koordinačių ašims x.5. y. dy(1+εy) ir dz(1+εz).4. Tūrinė deformacija Kai kinta deformuojamo kūno matmenys. 4.dviašis ar triašis.33) arba normaliniais įtempimais: εv = 1 − 2υ (σ x + σ y + σ z ) = 1 −E2υ (σ 1 + σ 2 + σ 3 ) . naudojomės paprastu įtempimų ir deformacijų proporcingumo dėsniu . nes normaliniai įtempimai veikia nebe viena. Tūrine deformacija vadinamas deformuojamo kūno be galo mažo elemento tūrio pokyčio santykis su pradiniu tūriu. bet lengva jas taikyti ir paprastesniems įtempimų būvio atvejams (tuomet vienas iš σ=0). dz. . dy. dV → 0 dV lim (4. z ir kurių ilgiai yra dx. y. Pakitęs briaunainio tūris dV1= dx⋅dy⋅dz⋅(1+εx)⋅(1+εy)⋅(1+εz).

v=0. galima stebėti net ir labai mažą to paviršiaus atkarpos ilgio pokytį. kai σx=σy=σz=σ.tik spėliojame. Prispaudus tokio tenzometro daviklius prie deformuojamo elemento paviršiaus. kad tiriamojo elemento įtempimai proporcingi deformacijoms.tamprumo modulio E. Kai normaliniai įtempimai visomis trimis kryptimis vienodi. Jas išvedant daroma kai kurių prielaidų. bet eksperimentu. 4. pasinaudoję Huko dėsniu. Paties įtempimo išmatuoti negalime (galime dinamometru išmatuoti tik jėgą. įrodėme tai.36) Kai žinome kuriuos nors du rodiklius iš trijų. tai net ir tinkamų formulių įtempimams ar deformacijoms skaičiuoti neturime. Pasitelkę tikslius prietaisus. tokio turi būti ir εv. Priklausomybė tarp tampriosios medžiagos deformatyvumo rodiklių Nagrinėdami deformuojamo vienalyčio ir izotropinio tampraus kūno įtempimų ir deformacijų būvius. Dažniausiai naudojami šie deformacijų ar įtempimų eksperimentinio tyrimo būdai: • tenzometrija (mechaninė arba elektrinė). εv=0 (tai .33) išraišką.kad tamprios izotropinės medžiagos Puasono koeficientas negali būti didesnis kaip 0. ne skaičiavimu. kai (4. Daviklį priklijuojame išilgai tos atkarpos. šlyties modulio G ir skersinės deformacijos koeficiento (Puasono koeficiento) ν: G= E 2(1 + ν ) (4. Pavyzdžiui. aptartą anksčiau. Ilgą laiką labai populiarūs buvo mechaniniai tenzometrai. Tuo būdu. 3(1 − 2υ ) σ. Tenzometras .). tūris negali padidėti. lengvai galime išmatuoti apkraunamo. yra apytikslės.30))=81 GPa. O kai konstrukcijos forma ir apkrova sudėtinga. optinis poliarizacinis metodas). εv≥0. 1-2ν≥0. tai G=210/(2(l-0. Eksperimentinis įtempimų ir deformacijų tyrimas Formulės. Jeigu žinome. kokio ženklo yra σ. tūris negali sumažėti. juos pakeitė patogesni elektriniai (varžiniai) tenzometrai. εy ir εz kryptimis. įvairių atstumų pokyčius. Priklausomybė (4. tai ir skaitiklis turi būti neneigiamas. Tiriamo ar projektuojamo konstrukcijos elemento tikrasis vaizdas dažnai būna daug sudėtingesnis negu to elemento skaičiuojamoji schema. taigi ir vidutines deformacijas (nes ε=∆a/a).34) išraišką. 8 .30.7 pav. o kaip ta jėga pasiskirsto viename ar kitame elemento pjūvyje.35) išraiškoje koeficientas prie σ yra neneigiamas.5. daugiau ar mažiau pagrįstas prielaidas darome). o kai iš visų pusių gniuždoma. rūpi įsitikinti jų patikimumu. σ<0. gauname (4.5. Tačiau yra būdų ir pačių įtempimų pasiskirstymo dėsniams nustatyti (pavyzdžiui.ideali visiškai nesuspaudžiama medžiaga). galime apskaičiuoti ir juos. Pagaliau ir lygus šiai reikšmei jis būtų tik tokioje medžiagoje. dažniausiai nežinome . E (4. εv = Kai į visas puses tempiama. Tai įmanoma. sulankstyta keliais vingiais ir įklijuota popieriaus juostelėje (4.6. σ3 bei svarbiausiųjų deformacijų εx. σ2. deja. kuriomis skaičiuojame Įtempimų ar deformacijų reikšmes. apie ką kalbėjome anksčiau .30) ir sutraukę panašiuosius narius. εv≤0.32) ir atlikę matematinius veiksmus gauname (4. Tokių tenzometrų aprašymai yra vadovėliuose. remiamasi hipotezėmis.tai prietaisas matuoti mažoms deformacijoms (tiksliau .35) 3(1 − 2υ ) ≥0 E Kadangi E≥0. 4. galime nustatyti tokią priklausomybę tarp medžiagos rodiklių . Daviklio bazė (ilgis) s būna nuo kelių iki keliasdešimt milimetrų. σ>0.mažiems atstumų pokyčiams). Pastaruoju metu mechaniniai tenzometrai beveik nebenaudojami. jeigu E=210 GPa. trečiąjį galime nustatyti iš šios priklausomybės. kur bet kokio didumo įtempimams σ veikiant tūris nekinta. t.7. kai koordinačių ašys sutampa su svarbiausiųjų įtempimų σ1. Ant tiriamo elemento paviršiaus rūpimoje vietoje klijuojame varžinį tenzometrinį daviklį. Išraiškos tinka ir tam atvejui. Visa tai verčia ieškoti būdų nustatyti įtempimams ar deformacijoms ne teoriškai. nes veidrodinis ar kitoks mechanizmas to pokyčio vaizdą padidina šimtus kartų.y. deformuojamo elemento taškų poslinkius. • optinis poliarizacinis metodas. labai didelės varžos vielelė.Šias tris išraiškas įstatę į (4. Įrašę į šią išraišką deformacijų reikšmes pagal (4.36) įrodoma nagrinėjant grynosios šlyties būvį. Daviklis yra plona. Taigi. ν≤0. Mums rūpi kaip nors patikrinti savo naudojamas formules.

29) apskaičiuoti reikalingus deformacijų būvio parametrus.) deformuojamos keičia savybes. kad kai kurios skaidrios medžiagos (organinis stiklas. jo varža didėja. Kai reikia ištirti sudėtingesnį deformacijų būvį. Kaitaliodami reostatu varžų R3 ir R4 santykį. Metodas taikomas visų pirma tais atvejais. praėję pro tokią medžiagą. kartu su juo deformuojasi (ilgėja ar trumpėja) ir daviklis. 4.lygiagrečių vienai ašiai arba ir skirtingų krypčių. o ne patį elementą. pavojingąsias jų koncentracijos vietas (o po to tas vietas galima tirti jau ir kitaip. Optinis poliarizacinis metodas pagrįstas tuo.27)-(4. kinta jo vielelės ilgis ir skerspjūvio plotas. prie konstrukcijos elemento paviršiaus priklijuojama daugiau daviklių . iš gautų eksperimentinių duomenų galima formulėmis (4. susiskaido į dvi plokštumas. ir elektros srovė tilteliu ima tekėti. varžų santykis pakinta. taigi ir tiriamai deformacijai. kaip 4. Plačiau metodas aprašytas knygose. 4. Suprantama. Poliarizuotos šviesos spinduliai. kad srovė iš šaltinio nebeteka per tiltelį. Kad tiltelį būtų galima subalansuoti. Galvanometro rodomas srovės stiprumas yra proporcingas daviklio varžos pokyčiui. nes jis labai vaizdžiai atskleidžia visą įtempimų pasiskirstymą. taikant šį metodą. ir maždaug vienodos reguliuojamos varžos R3 ir R4. elektriniais varžiniais davikliais). Kai elementas (ir jo paviršius) deformuojasi. Vielelės varžos pokytis yra proporcingas deformacijai.8 pav.6 paveikslėlyje. Jeigu daviklis ilgėja. kai konstrukcijos elemento forma arba apkrova sudėtinga. tampa optiškai anizotropinėmis. kurios sutampa su svarbiausiųjų įtempimų plokštumomis. pavyzdžiui.8 pav. Varžą didina ir išilginė vielelės deformacija (ilgėjimas). celiulioidas. ir ekrane sudaro šviesias ir tamsias juostas. 9 . Deformavus tiriamą elementą ir drauge su juo daviklio vielelę. Detaliau elektrinio tenzometro naudojimas aprašytas vadovėliuose. želatinas ir kt. Vielelės varža yra proporcinga jos ilgiui ir atvirkščiai proporcinga skerspjūvio plotui.kurios deformaciją norime nustatyti. ir skersinė (plonėjimas). Tad belieka žinoti šio proporcingumo koeficientą ir tą varžos pokyti išmatuoti jautriu prietaisu. kuri atsveria daviklio varžą R1. galvanometras G rodo nulį.). iš kurių tankio ir konfigūracijos galima spręsti apie įtempimų pasiskirstymą bei didumą (nors ir apytiksliai). pavyzdžiui. tenka iš skaidriųjų optiškai aktyvių medžiagų padaryti konstrukcijos elemento modelius ir bandyti juos. Paprastai daviklis prie matavimo prietaiso (galvanometro) prijungiamas pagal tiltelio schemą (4. panaudojamos dar kelios varžos: R2. tiltelį subalansuojame taip.7 pav.

jos gautos. Atsarga būtina. realios medžiagos nėra idealiai vienalytės. Ir pradėsime nuo paprasčiausio atvejo nuo vienašio įtempimų būvio. jose gali būti silpnesnių vietų. (5. Todėl bendra konstrukcijos elemento tinkamumo eksploatuoti sąlygos išraiška yra tokia: Φ≡Φ(σ. ε. τ. Konstrukcijos elementą. nes: ♦ medžiagos savybių rodikliai būna žinomi tik apytiksliai. ir pasipriešinimo funkciją galima įvairiais dydžiais. Plačiausiai naudojami yra du metodai . ♦ konstrukcijos skaičiuojamoji schema nėra tikslus realios konstrukcijos vaizdas. paprasčiausia stiprumo sąlyga (skirta vienašiam įtempimų būviui) yra tokia: σ≤ f(σu.stiprumo riba σu bei takumo įtempimu f≡f(σu. τ. u. Jokiu stiprumo skaičiavimu negalima gauti absoliučiai tikslių rezultatų. pakankamai standus ir pakankamai stabilus. sulūžti ir pan.2) pusę. susisukti ir pan. Tačiau strypas. o pasipriešinimas ardymui dažniausiai išreiškiamas dviem mechaniniais medžiagos rodikliais . mažų mažiausia. Mechaninį aplinkos veikimą išreiškiame jėgomis. įrašomi į kairiąją stiprumo sąlygos (5. gaminant konstrukciją. u. w…). ν…). Pasipriešinimą apibrėžti galime mechaninių medžiagos savybių rodikliais: f≡f(σu. be to. o stiprumo ir standumo klausimus jau nagrinėjome tempimo ir gniuždymo temoje. kitoks . būna daugiau ar mažiau nukrypstama nuo projekte nurodytų matmenų (nedidelės matmenų nuokrypos . sulinkti. v. ♦ tik apytiksliai žinoma ir apkrova (pagal kurią skaičiuojami įtempimai). Toliau šiame skyriuje nagrinėsime tiktai stiprumo sąlygas.2) Prisiminkite. σy). į skaičiavimo metodiką vienaip ar kitaip įvesti patikimumo (arba atsargos) koeficientus.šios priežastys silpnėja ir koeficientai švelninami (siekiant sutaupyti medžiagos ir lėšų). v. Visos šios priežastys skatina stiprumo skaičiavimą grįsti matematinės statistikos bei tikimybių teorijos teiginiais ir. Ilgainiui .) arba per daug deformuotis (ištįsti.1) Konkreti funkcijų Φ ir f išraiška priklauso nuo kriterijų. γ. E. kad per daug nepakeistų formos. G. Koks skaičiavimo metodas bebūtų. Aplinkos poveikio didumą geriausiai nusako tokie dydžiai kaip įtempimai.vienu iš svarbiausiųjų įtempimų. σy. O išreikšti ir poveikio. Šių dviejų funkcijų analitinė išraiška ir yra bet kurio konstrukcijų skaičiavimo metodo pagrindas. kuriai griūvant žūtų vaikai) ir kiek ilgai numatoma ją eksploatuoti. γ.tobulėjant konstrukcinių medžiagų gamybai ir konstrukcijų skaičiavimo metodikai . τ. deformacijos. σy. padarius nemaža prielaidų. ε. skaičiuojant bet kurią konstrukciją. Siekiamas patikimumo (atsargos) laipsnis priklauso ir nuo to. kurią atitinka įtempimai.5. strypą aplinka veikia visokeriopai. negu buvo nustatyti gamykloje visai strypų partijai. Bendrieji skaičiavimo principai Bet kuri konstrukcija. Taigi. jis konstrukcijos stiprumą garantuoja su tam tikra tikimybe. w…)<f≡f(σu. .1.leistinųjų įtempimų metodas ir ribinių būvių metodas. ν…). kai yra pakankamai stiprus. kuriais remiasi skaičiavimo metodika. kai poveikis į konstrukciją gali būti nusakytas vieninteliu parametru normaliniu įtempimu σ (tiksliau . E. Apie stabilumą kiek plačiau pakalbėsime kitose paskaitose. (5. Konstrukcijų skaičiavimo metodai vienas nuo kito skiriasi visų pirma dviem dalykais: ♦ apkrovimo stadija. Būtent dėl šio veikimo (neatlaikęs apkrovos) strypas gali suirti (nutrukti. kad visų centriškai tempiamų ar gniuždomų strypų įtempimų būvis būtent vienašis.į mokyklos. priešinasi mechaniniam aplinkos veikimui. nes konstrukciją gaminant ir eksploatuojant apkrova gali kisti kitaip negu buvo numatyta. bet kuris jos elementas tinkamas naudoti tik tada. σ1 arba σ3): Φ(σ.). nes skaičiavimo rezultatas turi būti patikimas. G. pagamintas iš pakankamai stiprios ir standžios medžiagos. taigi Φ≡Φ(σ. …)=σ. bet išnykti jie niekada neišnyks (atsarga gėdos nedaro!). aplinkos poveikio funkcija Φ turi neviršyti pasipriešinimo funkcijos f: Φ<f. ♦ stiprumo sąlygos dešiniosios pusės išraiška. Kad jis nesuirtų. naudojamo konkretaus strypo rodikliai gali būti kitokie.tolerancijos yra visada leidžiamos). ♦ naudojamos skaičiavimui formulės yra apytikslės . poslinkiai. KONSTRUKCIJŲ ELEMENTŲ SKAIČIAVIMO METODAI 5. kiek konstrukcija svarbi (vienoks požiūris į malkų pašiūrės konstrukciją. σy). apkrova.

5. nebeatitinka vienokių ar kitokių eksploatavimo kriterijų (per dideli poslinkiai. Aišku. allomable . O taikant stiprumo sąlygą konkrečioms konstrukcijoms.1. Projektinės įrąžos apskaičiuojamos pagal projektines apkrovas.tiek medžiagos rodiklių. griuvimo grėsme bei pavojumi žmogaus gyvybei. kuriai konstrukcija skirta. (5. o keliamų žmonių svorio jėgos F2 patikimumo koeficientas n2=1. atsižvelgiant į diferencijuotą apkrovos patikimumą. šie įtempimai atspindi tą aiškiai suvokiamą konstrukcijos būvį. pagal stiprumo ribą σu arba takumo įtempimą σy. o vadinamas projektiniu stipriu ir žymimas raide R (angl. bet yra ir kitokių konstrukcijos tinkamumo ribų: per didelės deformacijos ar poslinkiai.tokie. Atsargos koeficientų didumas labai priklauso ir nuo medžiagos vienalytiškumo. o įsisprausti į jį gali pusantro karto daugiau žmonių negu skirta. Konstrukcinės medžiagos stiprumo rodiklis nustatomas. betono nu≈3. Kadangi į šį rodiklį telpa ne visa atsarga (dalis jos išreikšta apkrovos ir kitais patikimumo koeficientais). jeigu lynas skirtas kelti liftui su 6 žmonėmis. tuo tarpu plieno ny<1. kuo ribinių būvių metodas skiriasi nuo leistinųjų įtempimų metodo: ♦ įtempimų reikšmė nustatoma. kurio jokiu būdu negalima leisti. bet vadinamieji projektiniai įtempimai . negalvojant apie tai. medžiagoms σy ny σu nu . reikšmingumą. t. kad ribiniai būviai konstrukcijai yra neleistini jokiu atveju. Europos normos (Eurocode) suskirsto ribinius būvius į kritinius (ultimate limit states) ir eksploatacinius (serviceability l. kad čia įtempimas σ apskaičiuotas pagal nepalankiausią apkrovą). vibracijos ir pan. atsivėrę plyšiai ir kt.leistinas) ar ankstesnėje literatūroje simboliu [σ]: plastinėms medžiagoms trapiosioms ir kt.2. Projektinė apkrovos reikšmė gaunama. Į daugelį kitų atsargos priežasčių atsižvelgiama kitų veiksnių patikimumo koeficientais. Pavyzdžiui. Tuomet projektinė lifto lyno įrąža N=n1F1+n2F2. Pavyzdžiui. Taigi paprasčiausias leistinųjų įtempimų metodo stiprumo sąlygos pavidalas yra toks: σ≤σadm=σ0/n0. padauginus nominalinę apkrovos reikšmę iš apkrovos patikimumo koeficiento. šie ribiniai būviai paprastai nėra labai pavojingi. Vienas iš ribinių būvių yra konstrukcijos ar jos kurio nors elemento suirimas. kaip ir leistinųjų įtempimų metodu. resistance .tie. (5. darbo sąlygų koeficientai. Ribinių būvių metodas Skaičiuojant konstrukcijas pagal šį metodą. tai įtempimai jame ir skaičiuojami pagal numatytą lifto svorį ir 6 žmonių svorį. kuriuos pasiekusi konstrukcija.3. pavyzdžiui. Kritiniais laikomi tie būviai. . s. kad įtempimas σ čia apskaičiuotas pagal nominalines (o ne projektines) apkrovas. iš kurio dalijamas atitinkamas nominalinis medžiagos stiprumo rodiklis σ0 (stiprumo riba σu arba plastinių medžiagų takumo įtempimas σy). admissible .5. tai ir nu>ny. atsižvelgus į visus galimus netikslumus ir nukrypimus . Dar kartą išvardysime. Padalijus gautas dydis yra vadinamas leistinuoju įtempimu ir žymimas simboliu σadm (angl. Leistinųjų įtempimų metodas Skaičiuojant pagal šį metodą.leistinas).3) Kadangi σu>σy.pasipriešinimas) arba (kai kuriose Europos normose) raide f. tiek skaičiavimo formulių. bet ir visoms kitoms įmanomoms (net ir atsitiktinėms) apkrovoms. projektinis stipris dažniausiai yra didesnis negu tos pačios medžiagos leistinasis įtempimas (R>σadm). Taigi šiuo metodu atsarga dėl galimos perkrovos įskaitoma įtempimų reikšme (ir diferencijuojama pagal apkrovos rūšis). Tuo tarpu dešinioji stiprumo sąlygos pusė nustatoma. tiek ir apkrovos (atsižvelgiama ir į minėtąją galimą lifto lyno perkrovą).5) (Nepamirškite. Paprasčiausias ribinių būvių metodo stiprumo sąlygos pavidalas būtų toks: σ≤R. kai kur simboliu σallow (angl. kai konstrukcijos nebegalima eksploatuoti.). kurie gali būti konstrukcijoje.y. kad liftas gali būti pagamintas kiek sunkesnis ir kad kai kada į jį gali įsisprausti daugiau žmonių.). Eksploataciniai ribiniai būviai . Ribiniai būviai paprastai grupuojami pagal jų pavojingumą.y.y. tokį būvį. 5. jeigu lifto svoris gali būti iki 10% didesnis. tai lifto svorio apkrovos F1 patikimumo koeficientas būtų n1=1. pagal tą apkrovą. Todėl įtempimai skaičiuojami pagal projektines įrąžas. Pavyzdžiui. veikiant ne tik nominalinėms.5. t. (5. Visa tai apimama patikimumo (atsargos) koeficientu n0. lauko akmens nu≈10. į stiprumo sąlygą įvedami ne tie įtempimai. kurie susiję su konstrukcijos irimo. į ją įtraukiami papildomi patikimumo. kurie atsiranda nuo nominalinių apkrovų. t.4) Ir nepamirškite. pasiekusioje ribinį būvį. įtempimai kairiojoje stiprumo sąlygos pusėje nustatomi pagal nominalinę apkrovą.

atitinkančios konstrukcijos ribinį būvį (t.šlytis). Pasiūlytų kriterijų yra keletas. ribinių būvių metodo fiksuojama atsarga yra prasmingesnė už leistinųjų įtempimų metodo (aiškiai suformuluotas pavojus . kuriai galiotų pateiktoji formuluotė. (5. ir stiprumo sąlyga tampa tokia: Φ*<Φ0. shear . jog visų pirma įtempimų būvis ties kuriuo nors konstrukcijos tašku lemia suirimo pavojų. trijų svarbiausiųjų įtempimų kombinacijų gali būti labai įvairių. . jis žymi stiprį tempimo atveju (kuris dažnai prilygsta stipriui gniuždymo atveju).y. o vienašio būvio reikšmes atitinkančius simbolius . Nustatyti tokią reikšmę sudėtingo (dviašio.konstrukcijos poveikio funkcija priklauso jau ne nuo vienintelio parametro.gniuždymas).slėgimas) arba Rb (angl. įvairių faktorių patikimumo nustatymą. bet ir σ2. Juos peržvelgdami.dviašis ar triašis. 5. kol turime įsidėmėti. bearing . Ribinių būvių metodo stiprumo sąlygas jau naudojome (2 skyriuje) ir naudosime toliau. todėl ir atsarga ties ribiniu būviu dažniausiai nėra tokia pat. Šiame paskaitų kurse visais atvejais tariame.pagal vienašį.5) . naudosimės sąlygomis. Kitokios išraiškos dažnai palengvina konkrečių konstrukcijų skaičiavimą. Kai strypo įtempimų būvis vienasis. išreikštomis įtempimais. kad medžiaga. remdamiesi kokia nors irimo ar plastiškumo hipoteze.6) Iš stiprumo sąlygos sudėtingam (dviašiam. o plastiškumo išvengiame. Irimo ir plastiškumo hipotezės Stiprumo sąlygos su tam tikra atsarga ir tikimybe užtikrina. įtempimų augimas nebėra proporcingas apkrovos didėjimui. o dešinioji . triašį) įtempimų būvį.2) naudojame medžiagos stiprumo ribą σu. jo nebereikia skaičiuoti pagal kitus medžiagos rodiklius. (5. tension . kuris nepriklauso nuo apkrovos patikimumo.kriterijaus Φ reikšmė tai medžiagai yra visada ta pati .Rp (angl. . ε. atitinkančius sudėtingą (dviašį.Rt (angl. Konstrukciją nuo suirimo saugančioje stiprumo sąlygoje (5. compression . panaudoję plastinės medžiagos takumo įtempimą σy. Universalios.tempimu ar gniuždymu . O indeksuotieji projektinio stiprio simboliai yra tokie: tempiamasis .tempimas). tai šią žodinę hipotezės formuluotę galėsime išreikšti ir taip: Φ0*=Φ0. net ir su tobula laboratorine įranga neįmanoma jų visų ištirti. jį nesunku išbandyti . …) reikšmę Φ0 tuo momentu.be žvaigždutės. triašio) įtempimų būvio atveju (Φ0*) būtų keblu. o juo labiau kai joje ima reikštis plastinės deformacijos. galime eliminuoti sunkiai nustatomą dydį Φ0*. Veikia ne tik σ1. Todėl formuluojame tokią bendrą hipotezę: kai medžiaga suyra (ar tampa plastiška). Stiprumo sąlygą galima išreikšti ir kitaip negu (5. nurodysime ir jų galiojimo ribas.ir nustatyti bet kurio parametro bei bet kokios parametrų funkcijos Φ(σ. Maksimalių normalinių įtempimų hipotezė (irimo kriterijus .pavyzdžiui. lyginti ne įtempimą su medžiagos stipriu.Rc (angl. kas lemia medžiagos suirimą arba plastiškumą. kai strypas suyra (Φ0≡Φu) arba kai ima reikštis plastiškumas (Φ0≡Φy).koks įtempimų būvis bebūtų. kai projektinio stiprio simbolis R parašytas be indekso. Tačiau dabar. Jeigu simbolius.atitinkančios nepalankiausią jų derinį. įrąžų ar įtempimų nebereikia dauginti iš patikimumo koeficientų). triašiam) būviui: Φ*<Φ0*. Kai įtempimų būvis vienašis. reikia įsidėmėti. funkcijos . ♦ kai konstrukcija yra statiškai neišsprendžiama. triašį) įtempimų būvį. pressure . pasinaudoję (5.6) lygybe.σmax): Φ=σmax. Belieka rasti tokią funkciją Φ. kurio siekiama išvengti). glemžiamasis . Stiprumo sąlygą formuojame. kol mokomės stiprumo skaičiavimo pagrindų. stiprumo sąlyga paprasta. žymėsime žvaigždute. σ3. bet projektinę įrąžą su skerspjūvio pasipriešinimo rodikliu (taip daroma ir Europos normose).4. τ.ribinis būvis. šlyties. nesuirs ir kad joje neatsiras nepageidaujamų didelių plastinių deformacijų.atraminis). Beje. kas yra irimo ar plastiškumo kriterijus.♦ konstrukcijos medžiagos pasipriešinimas nusakomas projektiniu stipriu. kad tuo atveju. kerpamasis . gniuždomasis . visoms medžiagoms tinkančios funkcijos nėra. kaip ties nominalinės apkrovos lygiu. Tačiau kai įtempimų būvis sudėtingesnis . veikiama apkrovos.Rs (angl. Nesirūpiname ir projektinio stiprio nustatymu: dažnai žinynai ar specifikaciniai dokumentai nurodo būtent šį medžiagos savybių rodiklį. Galime tik su vienokia ar kitokia tikimybe spėti. kad nagrinėjamos apkrovos yra projektinės .7) Joje kairioji pusė nustatoma pagal sudėtingąjį (dviašį.

σ3). (5. Ši energija sudėtingo įtempimų būvio atveju išreiškiama taip: Φ * = ud = Φ* = Kai vienašio įtempimo būvio atveju prasideda plastinės deformacijos. Kai tempiamame strype ima reikštis plastinės deformacijos. (5. kai σ1 pasiekia stiprumo ribą σu. Energetinė hipotezė (plastiškumo kriterijus . ir pagal (5. Ši reikšmė sudėtingam įtempimų būviui yra nustatyta formule (4. 2 (5.εmax): Φ=εmax. ir tik trapių medžiagų gaminiams (plytai. tada σ1=σy. Φ*=ε1=(σ1-ν(σ2+σ3))/E.7) formuluojame taip: σ1<σu. (5.9) nelygybės pusė yra teigiama. σ3=0. Kai tempiamas strypas suyra.16): Φ*=(σ1-σ3)/2. 1 (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 ≤ R .7) stiprumo sąlygos išraiška tokia: (σ1-ν(σ2+σ3))/E<σu/E. Maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė (plastiškumo kriterijus . būna σ1=σu.12) Energetinė hipotezė gerai tinka plastinėms medžiagoms ir yra labai plačiai naudojama.) medžiagų tempimui. (4.10) Nors šis kriterijus neapima kartais reikšmingo viduriniojo svarbiausiojo įtempimo σ2. todėl Φ0=σu/E. pakeitę stiprumo ribą projektiniu stipriu: σ1≤R. σ2=σ3=0. todėl stiprumo sąlygą pagal (5. 6E 6E ( ) ir pagal (5. σ2=σ3=0.13) . Jos pagrindu sudaryta stiprumo sąlyga yra tokia: σ1-kσ3≤Rt. todėl 1 +ν (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 .31) išraišką. tada σ1=σy. kuri susikaupė dėl formos pokyčių. kai kairioji (5. (5. arba (σ1-ν(σ2+σ3))<σu. Vienašio įtempimų būvio atveju medžiaga suyra. nors jie turi nemažą įtaką stiprumui. kurios nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (Rt≠Rc). arba.7) stiprumo sąlyga (σ1-σ3)/2<σy/2.ta santykinės potencinės energijos dalis. įvedę atsargos koeficientus.Bet kuriuo (sudėtingu) atveju σmax=σ1 (didžiausias iš trijų svarbiausiųjų įtempimų) ir Φ*=σ1. Maksimalių linijinių deformacijų hipotezė (irimo kriterijus .7) stiprumo sąlyga arba (σ 1 − σ 2 )2 + (σ 2 − σ 3 )2 + (σ 3 − σ 1 )2 < 2σ y2 .8) Maksimalių normalinių įtempimų kriterijus neapima kitų krypčių svarbiausiųjų įtempimų (σ2.11) 1 +ν 2 1 +ν 2 2 σ y +σ y = ⋅ 2σ y . arba σ1-ν(σ2+σ3)≤R. ir gniuždymui. akmeniui).τmax): Φ=τmax. todėl hipotezė gali būti taikoma tik labai trapių (stiklo ir pan. taigi Φ0=σu. bet gana gerai tinka plastinėms medžiagoms. Tačiau praktiškai šios hipotezės niekas nebenaudoja. Moro hipotezė taikoma tokioms medžiagoms. jos reikšmė tik istorinė. panaudojus bendrąjį Huko dėsnį. kurios vienodai priešinasi ir tempimui.9) Ši hipotezė galioja tik tada. todėl Φ0=σy/2 ir pagal (5. 6E ( ) (5. vadinamoji distorsijos energija ud): Φ=ud. arba σ1-σ3≤R.

BELTRAMIS (1835-1900). Pažymėtieji įvairių medžiagų irimo ar plastiškumo pradžios taškai (gauti iš atliktų eksperimentų) rodo. Kitos hipotezės. kad maksimalių normalinių įtempimų hipotezė tinka tik trapiai medžiagai (ketui). Įrašę šias reikšmes į kelių hipotezių pagrindu sukurtas stiprumo sąlygas. vėliau R. italas E. HUBERAS. Tada 1904 m. 1736-1806). MAKSVELAS (James Clerk Maxwell. tačiau eksperimentai šio kriterijaus nepatvirtino. vėliau. kai kada vadinama Hubero-Mizeso-Henkio plastiškumo sąlyga. Klasikinių hipotezių palyginimą dviašio įtempimų būvio atveju iliustruoja diagrama (5. naujas kriterijus gali būti sukurtas ir eksperimentiniu būdu . σ2.8) (5. MlZESAS (Richard von Mises. lyginamą su tuo pačiu projektiniu stipriu R: Kriterijus σmax εmax τmax ud Formulė (5. maksimalių normalinių įtempimų hipotezė. jie visi nežinojo. c . deja. aliuminiui) ypač dera energetinė hipotezė. Ši hipotezė. SEN-VENANAS (Barrė de Saint-Venant. σ2=0.gniuždymu).12) Funkcijos reikšmė τ (1+ν)τ 2τ 3τ Čia buvo išdėstytos klasikinės medžiagų irimo ir plastiškumo hipotezės. MORAS šią hipotezę pritaikė medžiagoms.1 pav. σ3 ir medžiagos stiprumo ribos σu santykiai). 5.santykiniai svarbiausieji įtempimai (svarbiausiųjų įtempimų σ1. Grynosios šlyties atveju (4. Iš diagramos matyti. tik 1937 m. Kiek skiriasi rezultatai. kai konstrukcija vertinama pagal įvairias hipotezes. o plastiškoms medžiagoms (plienui. Taip pat tiktai trapioms medžiagoms tinkančią maksimalių linijinių deformacijų hipotezę ėmė taikyti prancūzai E. Stiprumo sąlygoms geriausiai tinka kriterijaus išreiškimas svarbiausiaisiais įtempimais: Φ≡Φ(σ1. prancūzas Š. variui. galime pamatyti iš grynosios šlyties pavyzdžio. Energetinę hipotezę paskelbė nepriklausomai vienas nuo kito net keli mokslininkai. šios diagramos koordinatės . nėra tiek populiarios. Antai jų pirmoji. TREŠKA (Tresca). siūlančios tiek medžiagų stiprumo. gauname skirtingo didumo įtempimų funkcijos reikšmę. 1564-1642) vardu. RULONAS (Charles Augustin Coulomb. tiek ir plastiškumo kriterijus. MARIOTAS (Edme Mariotte. 1883-1953) iškėlė kaip kriterijų tik distorsijos (formos kitimo) energiją.1 pav.'HENKIS (Hencky) šią hipotezę teoriškai pagrindė kaip plastiškumo sąlygą. 1797-1886). dažnai siejama net su GALILĖJAUS (Galileo Galilei. 1868 m. tenka ieškoti naujų kriterijų. σ3).10). kad pagal įvairias hipotezes nustatomi ribiniai įtempimų būviai (pažymėti skirtingomis linijomis) ypač išsiskiria kvadrantuose su skirtingo ženklo įtempimais.10) (5. ir vokietis R. kad šią idėją dar anksčiau viename savo laiškų (paskelbtų. 1831-1879). Visą potencinę energiją taikyti kaip plastiškumo kriterijų pabandė 1885 m. 1820-1872). Tačiau konstrukcijoms naudojant naujas medžiagas. Būtent taip ir buvo išreikštos sąlygos pagal nagrinėtąsias hipotezes. Vokiečių mokslininkas O.2 poskyris) σ1=-σ3=τ. O nepriklausomai nuo jo 1913 m.čia k=σyt/σyc plastinėms medžiagoms ir k=σut/σuc trapioms (indeksas t žymi tempimu nustatytus mechaninius medžiagos rodiklius. 1620-1684) ir B. RANKINAS (William John Macąuorn Rankine. σut=σuc). Mizesas bei H. naujų poveikio funkcijos Φ išraiškų. Akivaizdu. nors tiksliau ją suformulavo škotas inžinierius V. Kai naujai medžiagai netinka nė viena žinomų hipotezių.). dažnai ji ir vadinama Treskos plastiškumo sąlyga. šią hipotezę pagrindė H. Plastiškoms konstrukcinėms medžiagoms tinkančią maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę sukūrė 1773 m.13) sąlyga sutampa su maksimalių tangentinių įtempimų hipotezės sąlyga (5. ypač įvairius plastikus.parašius hipotetinę . tai k=1 ir (5. gana gerai tinka daugeliui konstrukcinių medžiagų ir tapo populiariausia. kurios skirtingai priešinasi tempimui ir gniuždymui. kiek anksčiau aptartos. kad jeigu medžiaga vienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (jeigu σyt=σyc.) buvo iškėlęs anglas Dž. lenkas M.9) (5.

ir taip (k) Atlikus tempimo bandymą (iki ribinio būvio . a (σ 1 − σ 2 ) + (σ 2 − σ 3 ) + (σ 3 − σ 1 ) + b(σ 1 + σ 2 + σ 3 ) + c(σ 1 + σ 2 + σ 3 ) = 1 . nustatomas projektinis stipris Rt. Verta dar kartą pabrėžti. įrašius šias reikšmes į (k). visi trys nežinomieji a. apie šių tyrimų tendencijas plačiau galima rasti literatūroje. Išsprendus šias tris lygtis.2 pav. ir po sukimo bandymo. tiek ir naujai sukurtos hipotezės konstrukcijos ribinį būvį nustato tik apytiksliai. parodytoms schema a (5. negu tokio pat intensyvumo veikimui b. Su kai kuriais irimo mechanikos principais bei idėjomis pabandysime susipažinti kitų paskaitų metu. labai svarbi net mechaninio veikimo kryptis. 2 2 2 2 ( ) 5. paremtos ne kokiomis nors hipotezėmis. pavyzdžiui. vadinama irimo mechanika. kad visi sudėtingi skaičiavimai. c. Visa tai tiria speciali kietojo deformuojamojo kūno mechanikos dalis. RC. gaunama viena lygtis su nežinomaisiais a. laikas ir kiti veiksniai. Apie naujų irimo bei plastiškumo hipotezių kūrimą. o tempimo ar gniuždymo bandymų rezultatais. σ1=-Rc. kad kiekvienos medžiagos stiprumui bei plastiškumui nemažą įtaką turi temperatūra. plyšio atsiradimo ir jo didėjimo sąlygas. c sąlygoje (k) išreiškiami jau žinomais medžiagos rodikliais Rt. Nepamirština ir tai. nustačius Rc bei fiksavus σ1=σ2=0. medžiagos įtrūkimo.funkcijos išraišką su keliais nežinomais parametrais. Tiek čia aprašytos klasikinės. triašis). Tačiau kai kada prireikia detaliau. b. spėjimais ir drąsiau jas naudoti galima tik sukaupus pakankamai sėkmingos patirties. Kai įtempimų būvis vienasis. pavyzdžiui. reikia dar kartą akcentuoti.2 pav. kad visos aprašytosios ir visos naujos sąlygos yra pagrįstos hipotezėmis. O baigiant šį skyrių. kurie po to nustatomi keliais skirtingais tos medžiagos bandymais. kai įtempimų būvis yra sudėtingas (dviašis. b. reikalingi tik tada. Analogiškai po gniuždymo bandymo. σ2=σ3=0. σ2=0. gaunamos dar dvi lygtys. Nauja medžiagos plastiškumo sąlyga gali būti išreikšta. sluoksniuota. nustačius Rs bei fiksavus σ1=-σ3=Rs. . skali (kaip mediena) medžiaga stipriau pasipriešins jėgoms. paremti irimo ar plastiškumo hipotezėmis arba irimo mechanikos duomenimis. be to. kad sąlyga (k) turi tenkinti reikšmes σ1=Rt.). Kai medžiaga anizotropiška.plastinių deformacijų atsiradimo). fiksuojama. kruopščiau išnagrinėti galimą konstrukcinės medžiagos irimo mechanizmą. stiprumo sąlygos paprastos. Dažnai to pakanka konstrukcijos stiprumui užtikrinti. taigi. Rs.

nustatydami sudėtingos skerspjūvio figūros centrą.). 6. nuolat susiduriame ir su geometriniais dydžiais. kurių kol kas neaptarinėsime. Geometrija ir konstrukcijų skaičiavimas Nagrinėdami konstrukcijų elementų mechanikos klausimus. kalbame apie centrinį tempimą. jėgą dauginame iš atstumo (peties). kad Sx=ycA. S y = ∫ xdA A A (6. (6.1 pav.1 pav. matome.. kad statinis momentas matuojamas trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais — m3. plotų statinių momentų (tos pačios ašies atžvilgiu!) algebrinei sumai (6.3) Jeigu figūra sudėta iš kelių dalių (arba suskaidyta į kelias dalis). Ploto statinis momentas.6.): S x = ∑ S x1 + S x 2 + . 6. sulyginę šias išraiškas su (6. Tačiau kai strypas deformuojamas kitaip .1) (integruojama visame figūros plote A). nes jos susijusios tik su atskiromis mechanikos temomis. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto statinis momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma. GEOMETRINIAI SKERSPJŪVIŲ RODIKLIAI 6.2) Todėl.1. Čia kalbėsime tik apie tuos geometrinius skerspjūvių (plokščiųjų figūrų) rodiklius. nustatydami įtempimą tempiamo strypo taške.2 pav. Iš geometrinių santykių nustatomi konstrukcijos statinės pusiausvyros ir geometrinių deformavimo lygčių koeficientai.nuo to.1). Antai. Stačiakampėje koordinačių sistemoje figūros centro koordinatės randamos taip: xc = ∫ xdA A A . pakako jų ir tempiamo ar gniuždomo strypo stiprumui bei standumui skaičiuoti. eina per vadinamąjį figūros ploto svorio centrą (dažnai vadinamą tiesiog centru) ir vadinamos centrinėmis ašimis. Naujas (arba anksčiau retai tevartotas) geometrines sąvokas ir aptarsime šiame skyriuje. Jis gali būti tiek teigiamas.. susiduriame su dar vienu geometriniu plokščiosios figūros (skerspjūvio) rodikliu . + S xn = yc A . “liaunis”. kuris konstrukcijų elementų mechanikos kursui yra pagalbinis. gali būti ir lygus nuliui.statiniu momentu. Ašys. yra statinis momentas. Lig šiol mums pakako elementarių geometrijos sąvokų. i =1 n o iš tokių išraiškų randama ir figūros centro koordinatė: . lenkiamas.2. įtempimams ir deformacijoms išreikšti prireikia naujų geometrinių rodiklių: skerspjūvio inercijos momentų. “šlyties centras”. Akivaizdu.kai jis sukamas. kurių atžvilgiu statinis momentas lygus nuliui. kaip tie elementai išdėstyti. tiek ir neigiamas. O vėliau teks naudoti ir daugiau naujų geometrinių sąvokų. Sy=xcA. kurių dažnai prireikia. (6. Visos konstrukcijos ir jos elementų stiprumas bei standumas priklauso nuo elementų ašių geometrijos . apibūdinantis plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto padėtį kurios nors ašies atžvilgiu. apskaičiuodami jėgos momentą. Ploto svorio centras Geometrinis rodiklis. inercijos spindulių. ašinę jėgą dalijame iš skerspjūvio ploto. tai koordinačių ašių x ir y atžvilgiu statiniai momentai S x = ∫ ydA . Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6. tiesūs jie ar kreivi. atsparumo momentų. cm3. Jau ne kartą teko minėti skerspjūvio svorio centrą (arba tiesiog centrą) prie centro yra pridėtos įrąžos. pavyzdžiui. yc = ∫ ydA A A .

1 pav. Jeigu figūra turi dvi ar daugiau simetrijos ašių. pirmajame ir trečiajame kvadrante taškų koordinatės yra vienodo ženklo ir jų sandauga teigiama. 6.3. tiek ir neigiamas. (6. yra ploto inercijos momentai. kad simetriškos figūros centras yra simetrijos ašyje. centras yra šių ašių sankirtos taškas.3. A (6.1) — jos skiriasi tik tuo. Pirmieji trys 6. Dažnai svarbiausiosios ašys žymimos raidėmis u ir v. Jie visada yra teigiami (nes net ir neigiamų koordinačių z. Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6. 6.6) Šis inercijos momentas matuojamas taip pat ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m4. Dažnai vien tik žvilgterėjus į figūros padėtį koordinačių sistemoje. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto išcentrinis inercijos momentas kurių nors dviejų statmenų ašių atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų abiejų koordinačių (teigiamų ar neigiamų atstumų nuo tos ašies) sandaugų suma. . kurių atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas lygus nuliui. Jis gali būti tiek teigiamas. aišku. Iuv=0. Bet kuri jai statmena ašis taip pat yra svarbiausioji. cm4. (6.1 pav.4) i ∑A Analogiškai nustatome ir kitą centro koordinatę. Ploto ašiniai inercijos momentai matuojami ketvirtojo laipsnio ilgio vienetais — m4. vadinamos figūros svarbiausiosiomis inercijos ašimis. y kvadratai yra teigiami). Taigi.). kad koordinatės keliamos kvadratu. Ploto inercijos momentai Geometriniai rodikliai. Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto ašinis inercijos momentas kurios nors ašies atžvilgiu yra šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo tos ašies kvadratų sandaugų suma. tai. tuo tarpu antrojo ir ketvirtojo kvadranto taškų koordinačių sandauga neigiama. todėl juose x ir y ašys yra svarbiausiosios. a pav. cm4.2 pav. apibūdinantieji plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto atokumą nuo kurios nors ašies ar kurio nors taško. I y = x 2 dA . Ašys. b paveikslėlio atvejai yra su simetrijos ašimis. išcentrinis inercijos momentas yra teigiamas ir atvirkščiai (6. galima pasakyti. Įsidėmėtina. kokio ženklo yra išcentrinis inercijos momentas: mat.5) ∫ A ∫ A Palyginkite šias abi formules su ploto statinių momentų išraiškomis (6. tai koordinačių ašių x ir y atžvilgiu figūros ploto ašiniai inercijos momentai I x = y 2 dA .3. Jeigu būna teigiamų ir neigiamų.). gali būti ir nuliui lygių figūros išcentrinių inercijos momentų. todėl kai aiškiai didesnė figūros ploto dalis išsidėsčiusi pirmajame ir trečiajame kvadrante (ir kai tas plotas labiau atitolęs nuo ašių).). Bet kuri figūros simetrijos ašis yra svarbiausioji ašis. tai koodinačių ašių x ir y atžvilgiu figūros ploto išcentrinis inercijos momentas (dažniausiai žymimas simboliu Ixy arba Dxy) I xy = ∫ xydA .S yc = x = A ∑y i =1 n i =1 n ci Ai . Jeigu figūra nagrinėjama stačiakampėje koordinačių sistemoje xOy (6.

yra centrinė (eina per figūros ploto svorio centrą).3 pav.4. A A arba I p = Ix + I y . c pav. bet per pagrindą: I x1 = bh3 . kito —.4 pav. kad x1 nėra centrinė ašis.). kad jų reikšmės yra ekstremalios atžvilgiu visų kitų ašių. Dar vienas geometrinis rodiklis nusako figūros ploto atokumą nuo kurio nors taško (vadinamojo poliaus) — tai polinis inercijos momentas.). (6. kuri eina ne per figūros centrą. (6. a pav. ρ2=y2+x2 ir I p = ∫ y 2 dA + ∫ x 2 dA . Plokščiosios figūros (skerspjūvio) ploto polinis inercijos momentas yra šios figūros ploto elementų ir jų atstumų nuo vieno kurio taško (poliaus) kvadratų sandaugų suma. Ploto ašiniai inercijos momentai svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinami svarbiausiaisiais ploto inercijos momentais. b pav.minimali. Įsidėmėkite: gali būti centrinis (ne svarbiausiasis). inercijos momentas vadinamas centriniu. kurios atžvilgiu nustatomas inercijos momentas. šių ašių atžvilgiu išcentrinis inercijos momentas Trikampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies. d pav. A (6. Stačiakampio ploto ašinis inercijos momentas centrinės ašies.7) Jeigu polius sutampa su stačiakampės koordinačių sistemos pradžia (6.10) 6.4. čia O — polius): I p = ∫ ρ 2 dA . pagal Pitagoro teoremą. bet kitokia kryptimi. 36 (6. Vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų reikšmė yra maksimali.. Dažnai praverčia ir inercijos momentas atžvilgiu ašies x1. svarbiausiasis (ne centrinis) ir centrinis svarbiausiasis inercijos momentas.4. 12 (6. Formule šis rodiklis išreiškiamas taip (6. atžvilgiu: Ix = bh3 .4. lygiagretės pagrindui (6. Svarbiausieji inercijos momentai ypatingi tuo.8) Pravartu žinoti kai kurių paprastų geometrinių figūrų inercijos momentų išraiškas. Iy = . Jeigu ašis.9) Kadangi centrinės x ir y ašys yra simetrijos ašys.). . lygiagretės vienai iš kraštinių (6. tai. Ix = 12 12 Ixy=0. atžvilgiu: bh3 b3h .11) Tačiau naudodamiesi šia formule būkite atidūs — nepamirškite.6. einančių per tą pačią koordinačių pradžią.

vienos ašies atžvilgiu momento reikšmė didėja. vieno iš svarbiausiųjų inercijos momentų (Iu arba Iv) reikšmė yra maksimali. tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė tiek pat mažėja. inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal formules Ix1=Ix+a2A+2aSx. Skritulio ploto centrinis ašinis inercijos momentas Ix = Iy = Ip = πd 4 64 . b pav. Sudėję panariui abi (6. Kai x ir y ašys yra centrinės (jų atžvilgiu Sx=0 ir Sy= 0).skritulio centras) πd 4 32 (6.16) ir (6.12) (kai trikampio viršūnės B abi koordinatės vienodo ženklo. ši reikšmė yra teigiama. b ženklai. svarbu. o kai jų ženklai skirtingi — neigiama).13) polinis inercijos momentas (kai polius . tai ir išcentrinis inercijos momentas nėra lygus nuliui: I xy = ± abh 2 . (6. yra šios figūros simetrijos ašis. kokie yra koordinačių a. nepriklausanti nuo tų ašių posūkio kampo (nekintanti.). Taigi. todėl jų ženklas skaičiavimui įtakos neturi. todėl išcentrinis inercijos momentas Ixy=0. galime apskaičiuoti juos kitų ašių atžvilgiu. a pav. Galima įrodyti. . Šios formulės galioja dešininei stačiakampei koordinačių sistemai (kurioje nuo teigiamos x ašies prie teigiamos y ašies pereinama 90° kampo posūkiu prieš laikrodžio rodyklę). koordinačių pradžią).19) ašinių inercijos momentų išraiškas.15) Ixy=Ixy+abA+aSy+bSx.18) Kai naudojamės (6. Žinodami figūros ploto inercijos momentus vienų ašių atžvilgiu. t. tai tuo pačiu metu kitos ašies atžvilgiu inercijos momento reikšmė turi būti minimali.19) Ix1y1=Ixycos2α+0. 24 (6.Jeigu trikampis nėra simetriškas (lygiašonis). ir jeigu vienos ašies atžvilgiu inercijos momentas Įgyja maksimalią reikšmę. Iy1=Iy+b2A+2bSy. (6. tuo tarpu (6. d pav.17) Ixy=Ixy+abA. Jeigu naujosios ašys x1 ir y1 yra lygiagretės pirminėms x ir y ašims (6. (6.14) Bet kuri ašis x.17) formulėse koordinates a ir b keliame kvadratu.4. formulės paprastesnės: Ix1=Ix+a2A. kito — minimali: . Sx ir Sy — jos statiniai momentai z ir y ašių atžvilgiu. Čia kampas α yra teigiamas. (6. tai ašinių ir išcentrinio inercijos momentų reikšmės skaičiuojamos pagal tokias formules: Ix1=Ixcos2α+Iysin2α-Ixysin2α. Jeigu naujosios koordinačių sistemos pradžią sutampa su pirminės koordinačių sistemos pradžia.7) formulių.21) Tai yra vadinamasis ašinių inercijos momentų sumos invariantiškumo dėsnis: ašinių inercijos momentų dviejų statmenų ašių atžvilgiu suma yra invariantiška. kai tuodvi ašys sukamos apie jų sankirtos tašką.5)-(6. (6.18) formulėmis. Čia pateiktos geometrinių rodiklių išraiškos gaunamos integravimo keliu iš (6. A — figūros plotas. gauname (kadangi cos2α+sin2α=1): Ix1+Iy1=Ix+Iy=const. jeigu a≠0 (6. (6.). (6.5. kai besukamos ašys sutampa su svarbiausiųjų inercijos ašių kryptimis — tuo paaiškinamas ir toks pagarbus šių ašių pavadinimas. (6.y. o naujosios ašys x1 ir y1 nuo pirminių ašių x ir y yra pasuktos kampu α (6. einanti per skritulio centrą.5.20) 6.16) čia a ir b yra pirminės sistemos koordinačių pradžios O koordinatės naujojoje sistemoje x1O1y1. Iš šio dėsnio galime padaryti ir tokią išvadą: jeigu besukant ašis. (6.5 pav. kad šias ekstremalias reikšmes ašiniai inercijos momentai įgyja. kai tokiu kampu ašis pasukta prieš laikrodžio rodyklę. Iy1=Iy+b2A.).5(Ix-Iy)sin2α.15). Iy1=Ixsin2α+Iycos2α+Ixysin2α.

I u   I max   arba  = arba . I v   I min  
Figūros svarbiausioji inercijos ašis labai lengvai nustatoma, kai figūra simetriška — būtent ta simetrijos ašis ir yra svarbiausioji ašis. O kai figūra asimetriška, svarbiausiųjų ašių krypties kampą α0 (kampą, matuojamą nuo x ašies iki svarbiausiosios ašies u arba v) galime nustatyti pagal formulę, gaunamą, prilyginus nuliui išcentrinio inercijos momento Ix1y1 išraišką (6.20):

tg 2α 0 =

2 I xy

Iy − Ix

.

(6.22)

Iš šios formulės gauname dvi kampo α0 reikšmes, besiskiriančias viena nuo kitos dydžiu π/2. Viena šių reikšmių rodo svarbiausiosios ašies u kryptį, kita — ašies v. Paprastai sutariama tą ašį, kuri yra arčiau x ašies, žymėti simboliu u, taigi reikšmė |α’0|<π/4 yra u ašies krypties kampas. Jeigu norime nustatyti, koks ekstremumas (maksimumas ar minimumas) ties ta funkcijos reikšme yra, randame funkcijos antrosios išvestinės reikšmę: jeigu ji neigiama, tai toje vietoje yra maksimumas ir atvirkščiai. Taigi, ekstremines inercijos momento reikšmes galime gauti, ir nežinodami kampo α0:

1 I max =  I x + I y ±  2 min

(I

x

2 2 − I y ) + 4 I xy  .  

(6.23)

Apskaičiavę šias ekstremines reikšmes, galime naudotis ir kitokiomis negu (6.22) formulėmis kampui α0 apskaičiuoti (patogesnėmis tuo, kad iš jų gauname nebe iš karto dvi kampo reikšmes, o po vieną reikšmę):

Pastarosios formulės, pavyzdžiui, praverčia, kai reikia apskaičiuoti standartinio kampuočio skerspjūvio ploto išcentrinį inercijos momentą. Mat, paprastai sortimento lentelėse šio geometrinio rodiklio nebūna, o būna surašyti tik inercijos momentai atžvilgiu x ir y ašių, kurios lygiagretės kampuočio lentynoms, ir ekstreminiai inercijos momentai Imin (kartais Imax), taip pat svarbiausiųjų ašių posūkio kampo tangentas tgα. Turėdami šiuos duomenis, naudojamės viena iš (6.24) išraiškų (dažniausiai kampuočių standarte Iy reikšmė artimesnė minimaliam inercijos momentui). Konstrukcijoms naudojamų standartinių gaminių skerspjūvių geometriniai rodikliai, tarp jų ir inercijos momentai, nurodomi sortimento lentelėse. Jomis naudodamiesi, turime būti atidūs — visada žiūrėti, kuri skerspjūvio ašis kokiu simboliu pažymėta ir nesupainioti šių simbolių. Kai tenka skaičiuoti sudėtingos figūros (skerspjūvio) ploto inercijos momentą, veikiame pagal tokį algoritmą: figūrą skaidome į tokias dalis, kurių plotų inercijos momentai yra lengvai išreiškiami formulėmis — į stačiakampius, trikampius, skritulius ir pan.; apskaičiuojame kiekvienos sudėtinės dalies ploto inercijos momentą kurios nors ašies (geriausia — tos dalies centrinės ašies) atžvilgiu; visų dalių ašis parenkame lygiagretes viena kitai (o jei tai patogu — tai lygiagretes būtent tai ašiai, kurios atžvilgiu reikia apskaičiuoti visos figūros inercijos momentą); visų sudėtinių dalių inercijos momentus perskaičiuojame kurios nors vienos ašies atžvilgiu – tam naudojame (6.15) ir (6.16) formules arba – jeigu prieš tai buvome pasirinkę dalių centrines ašis – paprastesnes (6.17) ir (6.18) formules; jeigu ašis, kurios atžvilgiu turime apskaičiuoti figūros ploto inercijos momentą, yra lygiagretė pasirinktosioms sudėtinių dalių ašims, tai būtent jos atžvilgiu visus inercijos momentus ir perskaičiuojame; sudėję visų dalių inercijos momentus, apskaičiuotus tos pačios ašies atžvilgiu, turime jau visos figūros inercijos momentą tos ašies atžvilgiu; įsidėmėkite: jokiu būdu negalima sumuoti inercijos momentų, kai jie apskaičiuoti ne tos pačios ašies atžvilgiu; jeigu ašis, kurios atžvilgiu apskaičiavome inercijos momentą, nesutampa su užduotyje nurodyta ašimi, o yra nuo pastarosios pasisukusi kokiu nors kampu, inercijos momentą perskaičiuokite pagal formulę (6.19) ar (6.20). Pravartu įsidėmėti dar vieną kai kurių plokščiųjų figūrų savybę. Jei figūra turi daugiau kaip dvi simetrijos ašis, tai svarbiausiosiomis ašimis yra ne tik šios simetrijos ašys, bet ir visos kitos ašys, einančios

I min − I x I y − I min I max − I x Kad gautume kampą |α|, mažesnį kaip π/4, turime skaičiuoti α2, jeigu Iy reikšmė yra artimesnė Imax (o Ix reikšmė — artimesnė Imin), ir skaičiuoti α1, jeigu yra atvirkščiai (Iy reikšmė artimesnė Imin).

tgα1 =

I xy I y − I max

=

I xy

, tgα 2 =

I xy

=

I xy

.

(6.24)

per simetrijos centrą. Visų tokių ašių atžvilgiu ašiniai inercijos momentai yra vienodi (t.y. inercijos momento reikšmė nekinta sukant ašis). Figūrų su keliomis simetrijos ašimis pasitaiko dažnai – tai skritulys, kvadratas, lygiakraštis trikampis ir t.y. (6.6 pav.).

6.6 pav. Kai kuriems skaičiavimams pravartu turėti dar vieną skerspjūvio figūros geometrini rodiklį — inercijos spindulį. Inercijos spinduliu kurios nors ašies atžvilgiu vadinamas dydis, lygus kvadratinei šakniai iš santykio tarp figūros inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir figūros ploto:

ix =

Ix , iy = A

Iy A

.

(6.25)

Inercijos spindulys matuojamas ilgio vienetais (m, cm) ir išreiškia savotišką vidutinį figūros ploto atstumą (atokumą) nuo ašies. Padauginę figūros plotą iš inercijos spindulio kvadrato, gauname inercijos momentą: Ix=Ai2x. Inercijos spindulys visada teigiamas dydis. Inercijos spindulys svarbiausiųjų ašių atžvilgiu vadinamas svarbiausiuoju inercijos spinduliu. 6.4. Skerspjūvio atsparumo momentai Konstrukcijų elementų stiprumo skaičiavimas paprastesnis, kai vartojame dar vieną geometrinį rodiklį — skerspjūvio atsparumo momentą — skerspjūvio inercijos momento ir atokiausio taško koordinatės santykį. Skerspjūvio ašiniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio inercijos momento tos ašies atžvilgiu ir skerspjūvio labiausiai nutolusio nuo tos ašies taško koordinatės (didžiausio atstumo) santykis (6.7 pav.):

Wx =

Ix I , Wy = x . y max x max Ip

(6.26)

Skerspjūvio poliniu atsparumo momentu vadinamas skerspjūvio polinio inercijos momento ir labiausiai nutolusio taško polinės koordinatės (didžiausio atstumo nuo poliaus) santykis (6.7 pav.):

Wp =

ρ max

.

(6.27)

Atsparumo momentai matuojami trečiojo laipsnio (kubiniais) ilgio vienetais (m3, cm3), jie visada teigiami. Ašiniai atsparumo momentai paprastai skaičiuojami centrinių skerspjūvio ašių atžvilgiu.

6.7 pav. Pravartu įsidėmėti kai kurių paprastų, dažnai pasitaikančių skerspjūvių atsparumo momentų išraiškas: stačiakampio (6.8, a pav.): Wx = skritulio: Wx =

bh 2 , 6

(2.28) (2.29) (2.30)

πd 3

32 πd 3 . skritulio: W p = 16

,

Kai skaičiuojame sudėtinės skerspjūvio figūros atsparumo momentą, visų pirma apskaičiuojame jos inercijos momentą ir jį dalijame iš labiausiai nutolusio figūros taško atstumo:

Wx =

∑I

xi

y max

.

Įsidėmėkite: klaidinga yra (išskyrus retas išimtis) skaičiuoti sudėtinės figūros atsparumo momentą, sudedant (ar atimant) atskirų sudėtinių dalių atsparumo momentus. Įpraskite niekada nesumuoti atsparumo momentų. Sumuokite inercijos momentus. Kai skerspjūvio centras yra ne per vidurį (kai ašis, kurios atžvilgiu skaičiuojamas atsparumo momentas, nėra figūros simetrijos ašis), gali būti nustatomi du atsparumo momentai — dalijant inercijos momentą iš taškų, labiausiai nutolusių į abi puses nuo ašies, atstumų (6.8, b pav.):

Wx′ =

Ix I , Wx′′ = x . y1 y2

6.8 pav. Dažniausiai tokių dvejopų atsparumo momentų prireikia, skaičiuojant lenkiamų elementų stiprumą. Šiuose elementuose vienoje pusėje yra tempiami sluoksniai, kitoje — gniuždomi. Pažymėję labiausiai nutolusio tempiamo sluoksnio atstumą yt, o labiausiai nutolusio gniuždomo — yc, gauname

Wt =

Ix I , Wc = x . yt yc

kurių skerspjūviuose veikia skersinės jėgos arba sukimo momentai. Ryšys tarp skersinės jėgos ir įtempimų žinomas iš 1. a pav. Radę pjūvio metodu įrąžą Q. Qy ir sukimo momentas T. b pav. Tačiau mums dažniausiai rūpi ne bet kokia deformavimo (kirpimo) stadija. nustatyti šlyčiai skirtus mechaninius medžiagos rodiklius (pavyzdžiui. Taigi. galime tarti. Labai reta tokių konstrukcijų elementų. ruoželyje tarp tų jėgų lenkimo momentas yra pernelyg mažas (M≤Fe). Nors vienu ir kitu atveju veikia skirtingos įrąžos ir pats deformavimo vaizdas skirtingas. KIRPIMAS. Deja. kurių skerspjūviuose būtų tik skersinės jėgos ar tik sukimo momentai. Taigi reta elementų. o kai skerspjūviuose tangentinių įtempimų ir susijusių su jais plastinių deformacijų reikšmės tampa labai didelės. Tada darome kai kurias išvadas apie elementų stiprumą bei standumą.1.2 poskyrio pabaigoje.tangentinius įtempimus. nagrinėdami vien skersines jėgas arba vien sukimo momentus ir vien šių įrąžų sąlygojamas šlyties deformacijas.grynuoju sukimu). norime nustatyti kol kas nežinomus dydžius . kad nuo tangentinių įtempimų priklauso tik trys įrąžos . aprašytoji 4. čia Q=F). Kai elementą veikia tiktai dvi ar kelios didelės jėgos. Dažniausiai greta šių įrąžų veikia lenkimo momentai. galime jo nepaisyti. deformavimas vien sukimo momentais .elemento suirimo (nukirpimo) fazė. ŠLYTIS.5 poskyrio: Q = ∫ τdA . išsiaiškinome jau anksčiau.. konstrukcijos elementas nukerpamas. kad šios deformacijos priežastis yra tangentiniai Įtempimai. medžiaga jų nebeatlaiko. palyginus su tangentiniais.1 pav. galioja (1.dvi skersinės jėgos Qx. o kai kada ir ašinės jėgos.1. o ribinė. projektinį stiprį Rs). atliekamas sukimo bandymas plonoje sukamo vamzdžio sienelėje šlyties deformacija būna tikrai gryna. atstumas e).16) priklausomybė (Huko dėsnis šlyčiai): τ=Gγ. kol įtempimai nėra pernelyg dideli. pagal kokį dėsnį šie įtempimai yra pasiskirstę kerpamojo elemento skerspjūviuose. kai siekiama ištirti kurios nors medžiagos priešinimąsi šlyties deformacijai. kurie prie Q ir τ būtų vienodi . kol jie proporcingi deformacijoms. Šlyties deformacija konstrukcijų elementuose Kas yra šlyties (arba kampinė) deformacija. Ir kerpamo. Konstrukcijos elemento deformavimas vien skersinėmis jėgomis vadinamas kirpimu. Kai medžiaga visame skerspjūvyje nebeatlaiko tangentinių įtempimų.sukimu (tiksliau būtų . abu deformavimo būdus sieja šlyties deformacija. o plastinio deformavimosi metu (ties plastinių medžiagų takumo A .1. šio pasiskirstymo dėsniai nėra paprasti.arba x. Integralą išspręsti galime tik žinodami. (čia nerašome indeksų.7. ir sukamo elemento įtempimų būvis tas pats grynoji šlytis. galutinė .2. Žinome. kad čia deformaciją lemia tik skersinė jėga. kurių skerspjūviai būtų be normalinių įtempimų. visuose skerspjūvio taškuose jau būna išsivysčiusios plastinės deformacijos. Tačiau kai tie normaliniai įtempimai nedideli. nukreiptos skersai elemento viena priešais kitą ir atstumai tarp tų jėgų labai maži (7. arba y). 7. nėra lengvai apibrėžiami. kaip. 7. nebūtų kitų įrąžų.SUKIMAS 7. Žinome taip pat. ir šiame skyriuje nagrinėsime strypus. kad konstrukcijos elemente arba bent jo ruože veiktų vien skersinės jėgos. suyra. Skersinės jėgos veikiamas ruoželis tarp jėgų pašlyja (7.. galime jų nepaisyti. Beje. Kirpimas Net teoriškai neįmanoma sukurti tokio apkrovimo.

Toks intensyvus mažo sąlyčio ploto spaudimas sukelia ypatingą ir nepageidaujamą paviršinių sluoksnių deformavimąsi: medžiaga tarytum ištrykšta iš po slegiančios detalės (7. kirviu). tuo tarpu išilgai sluoksnių jie lengvai skyla. 7. čia Ap=td). statmeną glemžimo jėgai (7. jos yra didelės ir dažniausiai būna pasiskirsčiusios mažame konstrukcijos elemento paviršiaus plote (dviejų detalių sąlyčio plote). Skersai sluoksnių tokių medžiagų elementus perkirpti sunku. Mat. 7. Šitaip traktuodami simbolius. tampa nebepatikima. panašiai deformuoja tų skylių paviršių. ir tada skersinės jėgos ir įtempimo priklausomybė paprasta.2 pav. Taigi. išsilygina. kai sluoksnis nuo sluoksnio yra ne nukerpamas. Glemžimas Kai kirpimo jėgos yra lemiamos. galime daryti prielaidą. glemžiamasis). Glemžiamasis įtempimas yra tarsi vidutinis sąlyčio įtempimas. shear kirpimas. Būtent toks kirpimas (kirpimas išilgai sluoksnių) dažnai vadinamas skėlimu.. apskritos skylės pasidaro ovalinės (7. Čia. glemžiamasis įtempimas σp = Fp Ap . Ir jokiu būdu jis nesietinas su šlyties deformacija. Glemžiamojo įtempimo simbolis dažniausiai indeksuojamas raide p (angl. benukerpamą elementą.1) čia simboliu Qs žymime kirpimo jėgą (dažniausiai ji atitinka skersinę jėgą). Glemžiamieji įtempimai yra atskiras sąlyčio (kontaktinių) įtempimų atvejis. o simboliu As . Projektinis plotas yra tikrojo sąlyčio ploto projekcija į plokštumą.). A Pastovų dydi τ galime iškelti prieš integralo ženklą. kerpamąjį skėlimą reikia skirti nuo skėlimo pleištu (pvz.2 poskyrį) įtempimai suvienodėja. Varžtai ar kniedės. Prisiminkite. susijusių su kirpimu. d pav. (7.1) formulę naudoti ne tik skersinės jėgos poveikiui. 3. kad dažno kerpamo elemento stiprumą būtina tikrinti ir glemžimo atžvilgiu. kaip atrodo kalto ar kito įrankio daužomoji dalis (7.kerpamąjį plotą. Todėl yra priimta glemžiamuoju įtempimu laikyti glemžimo jėgos Fp santykį su projektiniu glemžiamuoju plotu Ap.3 pav.2.atraminis. įtempimai detalių sąlyčio plote pasiskirsto gana sudėtingai (ypač kai sąlyčio paviršius kreivas. o išilgai ar įstrižai). galėsime (7. Glemžimas susijęs ne su tangentiniais.3. b pav. Mediena ir kitos sluoksninės medžiagos nevienodai priešinasi kirpimui: jos yra anizotropinės. pressure . bet ir kitiems kirpimo atvejams nagrinėti (kai kurie konstrukcijų elementai būna kerpami ne skersai. jeigu nagrinėjame beyrantį. bet atplėšiamas. bet su normaliniais (gniuždomaisiais) įtempimais.2.2) . Toks sutelktinis mažo sąlyčio ploto gniuždymas vadinamas glemžimu.2. tik dėl to. ne nustumiamas.aikštele. kad jis dažnai lydi kirpimą. kaip atrodo drėgnas paupio smėlis po jūsų kulnu ir aplink jūsų pėdos įspaudą. Pastarieji bus aptariami vėliau.). simbolius indeksuojame raide s (angl. c pav. šiame (šlyties) skyriuje glemžimą nagrinėjame tik dėl to. stipriai spausdamiesi į sujungtų elementų skylių pakraštį. Pasižiūrėkite. Žinoma šį. 7. kad jo skerspjūvyje τ = const . Visų dydžių. a pav.). Taigi. šlytis): τs = Qs As (7. ir tokia konstrukcijos jungtis ima klibėti. bearing .). žr.spaudimas) arba raide b (angl.2.

virintinėmis užleistinėmis siūlėmis. (7.4.4 pav. kaiščiais. Kerpamų ir glemžiamų jungčių skaičiavimas Stiprumas kirpimo požiūriu turi būti skaičiuojamas konstrukcijų elementų. kiek varžtų (arba kokio skersmens varžtų) reikia tai jungčiai. o jeigu kirpimo jėga Qs tenka ne vienam. kad kerpamieji ir glemžiamieji įtempimai.4) Šioms sąlygoms kirpimo ar glemžimo jėga paprastai lengvai randama (pjūvio metodu). kadangi konstrukcinių medžiagų projektinis glemžiamasis stipris (ar leistinasis įtempimas) nustatomas taip pat pagal vidurkį. neviršytų atitinkamo projektinio stiprio: kerpamieji: τ s = Qs ≤ Rs .4.7. Kai varžto skersmuo d. glemžiamieji: σ p = Ap (7.2) formulėmis. b paveikslėlio. Stiprumo sąlygomis reikalaujama. kurie sujungti varžtais. todėl ir panagrinėsime. Varžtinės jungtys.1) ir (7. bet jis visiškai tinka konstrukcijų stiprumui skaičiuoti. įkirčiais ir pan.4. kaip jau tarėme. Keblumų ir klaidų pasitaiko skaičiuojant kerpamąjį arba glemžiamąjį plotą. šio pavyzdžio kerpamųjų pjūvių skaičius k=4). . 7. Beveik visose tokiose jungtyse (išskyrus virintines siūles bei klijų sluoksnius) kyla ir glemžimo pavojus.3 pav. a pav. As Fp ≤ Rp .5) Šią ploto išraišką ir reikia įrašyti į stiprumo sąlygą (7. 7. kaip tuos plotus įvairiose sandūrose rasti. vieno varžto kerpamasis plotas As1=kπd2/4. o iš jos jau galima spręsti. (7. Nors. kniedėmis. sukarpomas keliais pjūviais į du ar net kelis gabalus (kaip 7.2) formule apskaičiuotas dydis tėra vidutinė įtempimų reikšmė.). Jeigu varžtas šių jėgų neatlaiko. o keliems (n) varžtams. jis suyra. klijais. išreikšti (7. tai tą jėgą atitinkantis kerpamasis plotas As=nAs1=nkπd2/4.3). jėgos. jų tempimo (ar gniuždymo) jėgos varžtą (ar kelis varžtus) veikia kaip kirpimo. Kai varžtais jungiami keli tempiamieji elementai (7.3) (7.

y. egzistuoja du varžto sąlyčio su elementais plotai: A’p ir A”p. jos vaizdas gali būti maždaug toks.6 pav.6) Kadangi glemžimo jėgos F’p ir F”p vienodos. 7. t.). (7. Todėl ir į stiprumo sąlygos .nelygybės (7. Jeigu jungties forma sudėtinga. nors lygiai toks pat plotas (ir lygiai tokių pat glemžiamųjų įtempimų veikiamas) yra ir elementų skylių paviršiuje. ji priklauso nuo virinimo būdo ir kitų faktorių. šių įtempimų didumą reikia apriboti visų pirma jungiamuosiuose elementuose. Todėl projektinis kerpamasis kertinės virintines siūlės plotas yra As=0. Tokiu būdu. Taigi. Tas išplėšimo pavojus priklauso nuo jungiamojo elemento skylių padėties (jų atstumo nuo elemento pakraščio) ir nuo glemžiamųjų įtempimų.6. kuris mažesnis.siūlės statinis). Ši ploto išraiška gali būti ir kitokia.: plotą A’p glemžia jėga F’p=F/3+F/3+F/3=F. Ir kirpimo (skėlimo). bet jungiamojo elemento projektinis glemžiamasis stipris. nes būtent tokių jungčių siūlės suyra dėl kirpimo jėgų. b pav.7 pav. .5 pav. kurio plotas mažesnis. a pav.). tai didesni glemžiamieji įtempimai yra tame sąlytyje. yra  A′ = nd (t1 + t3 + t5 ).jėga F”p=F/2+F/2=F).anizotropinė medžiaga (jos savybės vienokios išilgai sluoksnių.7hL.Turi būti garantuotas ir glemžiamasis varžtinės jungties stiprumas. kelių (n) varžtų projektinis glemžiamasis plotas.6. a pav. Čia kalbėsime tik apie užleistines virintines jungtis (7. Taigi. kaip parodyta 7. tą iš dviejų (A’p ir A”p). Pagaliau sandūra tampa nepatikima jau tada.4) . 7.3 ir 7. Ir vieną.dešiniąją pusę dažniausiai įrašomas ne varžto.5 pav. 7. kai skylės (dar neišplėštos) dėl glemžiamųjų įtempimų pasidaro pailgos.5 paveikslėlyje nubraižėme ant varžto. kad mediena .6.visas siūlės ilgis.su kitais. nustatytas pagal 7. kerpamajam plotui nustatyti visada praverčia suardytos jungties brėžinys (kaip 7. a pav. kitokios . kuria kryptimi veikia skėlimo ar glemžimo jėga pagal tai nustatyti projektinį stiprį.7h pločio (čia h .  p (7. Varžto ir jungiamų elementų sąlyčio plotą 7.6.7) čia L . Įkirčiai.7 pav. arba išplėšus jungiamą elementą. todėl į stiprumo sąlygą (7. Nepamirškime.). c paveikslėliu. Virintinės jungtys.min. ir glemžimo poveikiai labai svarbūs medinių konstrukcijų jungčių stiprumo skaičiavimui. plotą A”p . todėl reikia atidžiai žiūrėti. Ypatingas šio skaičiavimo bruožas yra tas. ovalinės.3. Viena varžto pusė liečiasi su vienais jungiamaisiais elementais. ir kitą sąlyčio plotą veikia vienodos glemžimo jėgos (pagal 7. kad glemžiamasis įtempimas yra sutartinis (vidutinis) poveikio parametras. kita .).  p Ap =   A′′ = nd (t2 + t4 ).5 paveikslus. Varžtinės jungtys suyra arba nukirpus varžtą.4) įrašyti reikia Ap. Kai virintinė jungtis (7.skersai). Besipriešinantis apkrovoms siūlės skerspjūvis yra artimas trikampiui (7. (7. o siauriausias tokios siūlės pjūvis (per kurį siūlė gali būti nukirpta) yra 0.) suyra.

Iš (7. strypo skerspjūviai neišsikraipo. kai T=const. jos stengiasi du suklijuotus paviršius pastumti (ar pasukti) vieną kitu. Pastaroji sandauga (GIp) kai kada vadinama strypo skerspjūvio sukamuoju standumo modulius arba standžiu (kuo didesnė ši sandauga.12) .8 pav.11) čia L . (7. galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė ir galima įrodyti. Įtempimai. GI p (7. tuo mažiau jis susisuka).atstumas tarp nagrinėjamųjų skerspjūvių. ρk taško k atstumas nuo skerspjūvio centro. Čia kalbėsime apie tas jungtis. 7. Santykinis sąsūkis matuojamas kampo vienetais. Wp (7. Vien sukimo momentų veikiamas strypas lieka tiesus.) .nagrinėjamajame strypo skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas. Įrašę vietoj ρk didžiausio spindulio ρmax reikšmę ir žinodami polinio atsparumo momento išraišką Wp=Ip/ρmax. kai visame tame strypo ruože santykinis sąsūkis yra pastovus dydis (t.Klijuotinės jungtys. Tik tuo atveju. t.6): abiejų išraiškų skaitiklyje yra įrąža. kai sukamo strypo skerspjūvis skritulinis arba žiedinis.strypo deformavimą vienintele įrąža sukimo momentu. kuris jungia skerspjūvio centrą su tašku. radi anais metrui). Tokiu atveju klijų sluoksnio plotas ir yra kerpamasis plotas As.jie lygūs nuliui skerspjūvio centre ir turi didžiausią reikšmę skerspjūvio periferijoje. poslinkiai Nagrinėsime grynąjį sukimą . o ne skersai klijų sluoksnio. GI p (7. o projektinis stipris Rs nustatomas pagal klijų savybes.5. kad visuose strypo taškuose yra grynosios šlyties deformacija. Ip .strypo medžiagos šlyties modulis.8) formulės matyti.10) čia T .9) 7. kad tangentiniai įtempimai skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinę priklausomybę (7.8 pav. tenkančiais strypo ilgio vienetui (pavyzdžiui. o vardiklyje – medžiagos mechaninio rodiklio ir skerspjūvio geometrinio rodiklio sandauga.8) čia T . išreiškiame didžiausią tangentinį įtempimą: τ max = T . galima kampą ϕ išreikšti be integralo: ϕ = θL = T L.3).skerspjūvio polinis inercijos momentas. kuriame veikia įtempimas.10) su tempiamo strypo išilginės deformacijos išraiška (2. Palyginkite jo išraišką (7. Santykinis sąsūkis yra apibendrintoji sukamo strypo deformacija. o ne atplėšti vieną nuo kito. Tangentinio įtempimo kryptis visada statmena spinduliui. Ip=const). deformacijos. tik jo skerspjūviai pasisuka apie z ašį vienas kito atžvilgiu. kuriose jėgos veikia išilgai. Tik tuo atveju. G . Ip . o įtempimai bet kuriame skerspjūvio taške k išreiškiami gana paprasta formule: τk = T I p ρk . tuo standesnis strypas. Sukamo strypo deformavimosi ties bet kuriuo jo skerspjūviu intensyvumą apibūdina santykinis sąsūkis θ= T .skerspjūvio ploto polinis inercijos momentas. Bet kuris strypo skerspjūvis kito kurio nors skerspjūvio atžvilgiu pasisuka kampu ϕ = ∫ θdz = ∫ 0 L L 0 T dz . pakraštyje.skerspjūvyje veikiantis sukimo momentas.y. Sukamas skritulinio skerspjūvio strypas. G=const. rašytinas į stiprumo sąlygą (7.y. GI p (7.

10) ir integruodami per visą strypo ilgį.4 poskyrį). nagrinėtas 2. apskaičiuoti kiekvieno ruožo susisukimo kampą ϕj. . Greta pusiausvyros lygčių. o po to.9 pav. pavyzdžiui iš plastilino sukočiotas. Tokiems strypams tenka rašyti papildomas geometrines deformavimo lygtis. Strypui susukti reikia energijos. j =1 j =1 n n (7. ji suyra dėl tangentinių įtempimų poveikio .5 poskyrį).7 poskyrį): dU=t θ ⋅dz/2. randame įrąžas (sukimo momentus). Spręsdami visas lygtis drauge. pavyzdžiui.9 poskyryje.6. abu nejuda). ir jo geometrinė lygtis yra analogiška (2.ir įtempimus. panašias į tempiamų bei gniuždomų strypų deformavimo lygtis. 7.13) Kampas ϕ yra analogiškas tempiamo (gniuždomo) strypo ilgio pokyčiui ∆L (žr. Lig šiol nesirūpinome. Tai – statiškai neišsprendžiamieji sukami strypai. deja. Susukto strypo potencinė deformavimo energija išreiškiama puse įrąžos. deformacijas (santykinius sąsūkius). žr. kai reikia nustatyti kurio nors skerspjūvio kampinį poslinkį. o visas ieškomasis kampas ϕ = ∑ ϕ j = ∑θ j L j = ∑ j =1 j =1 j =1 n n n Tj G j I pj Lj . kaip atrodytų Jūsų rankomis nusuktas labai plastiškos medžiagos. 2GI p (7. reikia visą sukamo strypo ilgi suskaidyti į ruožus.28) lygčiai: ∑θ j L j = ∑ ϕ j = 0 . kokiu kampu ϕ pasisuka vienas strypo galas kito galo atžvilgiu. deformacijos ir ilgio sandaugos (tai įrodoma analogiškai. (7.10 pav. gauname U =∫ L 0 T2 dz . kaip ir tempiamo strypo atveju. Sukamų skritulinio skerspjūvio strypų stiprumas ir standumas Sukamo strypo įtempimų būvis yra grynoji šlytis. kad. a).jas atstoja išraiškos (7.12). Taip nusukamas minkšto plieno strypas. Juo naudojamės.Jeigu reikia nustatyti. Sukamų strypų kampinių poslinkių skaičiavimo metodika analogiška tempiamų strypų poslinkių skaičiavimui (žr. Ta energija idealiai tampriame strype susikaupia potencinės energijos pavidalu. Tačiau būna taip įtvirtintų sukamų strypų. 2GI p o kai visame strype (arba jo ruože) sukimo momentas T=const ir standis GIp =const. jei reikia. pasitikėjome pjūvio metodu bei pusiausvyros lygtimis. Įrašę santykinio sąsūkio reikšmę (7. susukto strypo potencinė deformavimo energija U= T 2L . Grynojo sukimo veikiamas statiškai neišsprendžiamas strypas dažniausiai yra abiem galais standžiai įtvirtintas.. strypelis. kurių kiekvieno santykinis sąsūkis būtų pastovus.15) 7. įsivaizduokite.10) arba (7. Įtempimų pasiskirstymą tokio strypo įvairiuose pjūviuose rodo brėžinys (7. 2. 2. kad strypo galai nepasisuka vienas kito atžvilgiu (nes jie abu įtvirtinti. .9 pav. geometrinių deformavimo lygčių parašome dar fizikines deformavimo lygtis . 2.paprastai skerspjūvio plokštumoje (7. Kai medžiaga plastiška. šių lygčių nepakanka. kaip nustatoma ta vienintelė įrąža – sukimo momentas T.).14) Šia lygtimi konstatuojame.

. Detaliau nagrinėti čia sukamo strypo stiprumą neverta.9) formulę. ar strypas ne per daug susisuka. b). Šis įtempimas apskaičiuojamas pagal (7. lemia tangentiniai įtempimai išilginėse sukamo strypo plokštumose .10 pav.. ketaus. Sukamo strypo standumo sąlygomis būna apribojamas arba santykinis sąsūkis. įtempimų būvis dar sudėtingesnis. koks turi būti strypo skerspjūvis (skersmuo). Visais šiais atvejais stiprumo sąlygomis tenka apriboti tą patį dydį . medinis). Kadangi šių įtempimų kryptis su strypo skerspjūviu sudaro 45° kampą. išreiškiamas (7.10 pav. tai ir atplyšta strypo dalys įstrižu pjūviu (7. apie tokių strypų stiprumo klausimus kalbėsime sudėtingojo deformavimo skyriuje.12) bei (7.4 poskyris).būtent dėl jų skeliamojo poveikio sluoksniai atsiskiria vienas nuo kito. c) ir tuo būdu praranda stiprumą.10) formule. . taigi stiprumo sąlygą kai kada tenka formuluoti. apskaičiuojamas pagal (7. Tačiau vertinant sukamo strypo stiprumą. kurie atplėšia vieną strypo dalį nuo kitos.13) formules. pasitelkiant kurią nors irimo ar plastiškumo hipotezę (5. nes konstrukcijų elementuose tokio.. viso veleno ilgio) susisukimo kampas ϕ. o kai greta sukimo momento veikia dar ir kitos įrąžos..τ.tangentinį įtempimą τ (nes net ir σ1 =τ). reikia nepamiršti. galimas ir projektinis uždavinys. strypas sueižėja (7. stiklo) suirimą lemia svarbiausieji tempiamieji įtempimai σ1 .8) arba (7.10 pav. Pagaliau kai sukamas sluoksniuotas strypas (pvz. Trapaus strypo (pvz.7. Standumo sąlygomis gali būti tikrinama. kad grynoji šlytis yra dviašis (ne vienasis) įtempimų būvis ir todėl greta svarbiausiojo įtempimo σ1 savo įtaką daro ir σ3 =. kad strypas perdaug nesusisuktų. arba strypo ruožo (pavyzdžiui. grynojo sukimo praktiškai nepasitaiko. kurį spręsdami iš standumo sąlygos nustatome.

Vėliau pamatysime. Tokį deformavimą. deformavimas nebevadinamas paprastuoju lenkimu .kai kiekviename skerspjūvyje veikia vienintelė ir vienodo didumo įrąža . O kad skerspjūviuose nebūtų ir ašinių jėgų. Strypas išlinksta tik tuo atveju. lenkimo momentas ir skersinė jėga. rašysime tiesiog M ir Q (žinodami.lenkimo momentas. Konstrukcijose reta strypų su grynojo lenkimo ruožais (8.1. kad paprastojo lenkimo atveju niekada nebūna dviejų lenkimo momentų bei dviejų skersinių jėgų. nagrinėtojo sukamo strypo ašis taip pat lieka tiesi. Paprastojo ir grynojo lenkimo sąvokos Antrajame skyriuje nagrinėtasis tempiamas tiesus strypas pailgėja. t.y. dėl kurio strypas tik išlinksta ir išlinksta tik jėgų plokštumoje.tai jau sudėtingojo deformavimo. sukimo momentų T). Lenkimo momentų veikiamas. dažniausiai lydimas vienos iš skersinių jėgų (Qy šalia Mx arba Qx šalia My . kad paprastojo lenkimo atvejų gali būti ir asimetriško skerspjūvio strypuose. vadiname paprastuoju lenkimu (kartais . ne erdvine.plokščiuoju lenkimu). Ypatingas paprastojo lenkimo atvejis yra grynasis lenkimas .tai dar viena būtina paprastojo lenkimo sąlyga.y. Turėdami omenyje. Tokiu atveju strypas linksta būtent toje jėgų plokštumoje. Paprastojo lenkimo veikiamą tiesų strypą įprasta vadinti sija (nors kai kada sija pavadinamas ir sudėtingiau deformuojamas strypas). 8. t.8.). šiame skyriuje kai kada net indeksų nežymėsime. ir reakcijos) veikia vien šios simetrijos plokštumoje. o visos jėgos (ir apkrova. Paprastąjį lenkimą sukelia vienas iš lenkimo momentų (Mx≠0 arba My≠0).). skerspjūviuose neatsiranda momentų z ašies atžvilgiu (t. 8. o skersinių jėgų iš viso nėra. jo ašis gali pasidaryti net gana sudėtinga erdvine kreive. kai dar ir ašinė jėga N≠0 arba kai nelygūs nuliui abu lenkimo momentai). kuriuose skersinė jėga Q=0. visos jėgos (ir apkrovos. veikiančios vienoje strypo simetrijos plokštumoje. Tarp nagrinėtų lig šiol atvejų nebuvo tokių poveikių. dėl kurių tiesaus strypo ašis taptų kreiva. PAPRASTASIS LENKIMAS 8. kad tai yra arba Mx ir Qy. Šiame skyriuje nagrinėsime tik tokius lenkiamus tiesius strypus.taigi abi įrąžos. bet lieka tiesus.2 pav. tiesus strypas gali įslinkti bet kaip.2 pav.1 pav. kai funkcija M=const. veikia toje pačioje plokštumoje. nes tai sąlygoja diferencialinė priklausomybė dM/dz=Q=0 (tik tuo atveju. 8. kurių skerspjūviai yra simetriški. o lenkimo momentas nelygus nuliui ir būtinai vienodo didumo. strypo ašis linkdama neiškrypsta iš tos plokštumos ir tampa plokščia kreive. šios funkcijos išvestinė prilygsta nuliui).1 pav. kai jo skerspjūviuose veikia lenkimo momentai Mx ir My. su ruožais. . Bendra išvada: paprastąjį lenkimą sukelia strypo ašiai statmenos jėgos. Kai veikia daugiau įrąžų (pvz. ir reakcijos) turi būti statmenos strypo ašiai .y. arba My ir Qx). Kai visos jėgos veikia strypo simetrijos plokštumoje (kurioje yra ir išilginė strypo ašis z).

Taigi. kaip normaliniai įtempimai pasiskirsto skerspjūvyje grynojo lenkimo atveju (kai Q=0). t.4 pav.y. o gautąją formulę dažniausiai galėsime naudoti ir kitiems paprastojo lenkimo atvejams. jo tiksliai vietai nustatyti naudojamės matematikos taisykle: funkcijos ekstremumas yra ties ta argumento reikšme. nei trumpėja (tik išlinksta).2. Abi įrąžos (ir ypač lenkimo momentas) nėra pastovios. kur dM(z)/dz=0. kitoje trumpėja. kad galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. kinta išilgai sijos. vis tiek jos skerspjūviuose veikia dažniausiai po dvi įrąžas .. Tiesaus strypo šone įbrėžiame išilgines ir joms statmenas skersines tieses (8. o jų pasiskirstymas tarp tų skaičiuojamųjų pjūvių nustatomas pagal diferencialines priklausomybes (1. galime gauti geometrinę lygtį.jėgų linijai (8. ekstremumų vieta būna akivaizdi. viduryje turi būti ir toks sluoksnis. Taigi. ekstreminė lenkimo momento M(z) reikšmė yra ten. kuriuose skerspjūviuose įrąžų poveikis pavojingiausias. kurio . kuri sieja išilginę bet kurio sijos sluoksnio deformaciją su to sluoksnio padėtimi (sluoksnio koordinate y): . Galima spėti. Be to.4 pav. kad strypui linkstant vienoje strypo pusėje (viršuje) atstumai tarp skersinių linijų didėja (a1>a). Remdamiesi šio poskyrio pradžioje aprašytuoju eksperimentu. su kuria pirmoji funkcijos išvestinė prilygsta nuliui. o skersinės lieka tiesios ir statmenos išilginėms. kad plokštieji skerspjūviai (kurių kontūrą žymi šios skersinės linijos) po deformavimo lieka plokšti ir statmeni įsunkusiai išilginei ašiai. Būtent lenkimo atveju šios diagramos teikia daug vaizdžios informacijos.4): q=-dQ/dz.3 pav. kuriuose skersinė jėga lygi nuliui (t.mažėja (a2<a). Norėdami išsiaiškinti. Paprastojo lenkimo atveju neutralusis sluoksnis (NS) yra statmenas jėgų plokštumai.lenkimo momentas ir skersinė jėga (išskyrus retai pasitaikančius grynojo lenkimo ruožus). 8.ilgis lenkimo metu nekinta. strypo sluoksniai vienoje pusėje ilgėja. tai ekstreminis lenkimo momentas (Mmax. Kai diagrama sudaryta iš tiesių atkarpų. ties kuriais skersinių jėgų diagrama kerta ašį). Jas galima nustatyti pagal sudarytas įrąžų diagramas. Kadangi dM/dz=Q. pastebime. 8. Be abejo. kitoje .y.3 pav. b). Paveiksle matyti. vadinamas neutraliuoju sluoksniu. todėl ir įrąžų pasiskirstymo sijoje dėsniai inžinieriui rūpi. 8.3 pav. kokie yra geometriniai grynojo lenkimo dėsniai. Remdamiesi šiomis priklausomybėmis. Įrąžos ypatinguose (skaičiuojamuosiuose) pjūviuose randamos pjūvio metodu (1.4 poskyris). kad išilginės linijos išlinksta. Šio sluoksnio sankirtos su skerspjūvio plokštuma linija vadinama skerspjūvio neutraliąja linija. atliekame tokį eksperimentą. Q=dM/dz. ir jos stiprumas priklauso nuo šių dviejų irąžų bendro poveikio. prie kurių yra pridėti apkrovos jėgų momentai. Būna svarbu nustatyti. Strypo sluoksnis. Todėl nustatysime. Dažnai mums rūpi ekstreminės įrąžų reikšmės. Mmin) yra visų pirma tuose sijos skerspjūviuose. Kai ekstremumas yra netiesiniame diagramos ruože. o neutralioji linija . kuris nei ilgėja. Strypo galus apkrovę momentais (8..). ekstreminių lenkimo momento reikšmių gali būti šalia tų skerspjūvių. Normaliniai įtempimai Skersinė jėga normalinių įtempimų pasiskirstymui įtakos beveik neturi. q=-d2M/dz2.Nors sijos lenkimas ir nėra sudėtingas.2)-(1. sudarome įrąžų diagramas. Taigi ir sijos įtempimų būvis. a).

einančia per vadinamąjį lenkimo centrą.1 poskyryje. t. σ=σ3. A A Iš čia galime išreikšti sijos neutraliojo sluoksnio (sijos išilginės ašies) kreivį: χ= σ= 1 ρ =− Mx . Įrašę į šią išraišką deformacijos reikšmę iš (8. kai jėgų linija skerspjūvyje sutampa su viena iš skerspjūvio svarbiausiųjų ašių. lenkiamo elemento skerspjūvyje dėl asimetriško tangentinių įtempimų pasiskirstymo gali atsirasti sukimo momentas. Neutralioji linija dalija skerspjūvį (o neutralusis sluoksnis . (8.4) formulę: galioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. Suprasdami. Maža to .strypo ašies kreivis. Grynojo lenkimo geometrinę lygtį gauname. kad paprastasis lenkimas reiškiasi.2) Šitokią įtempimų reikšmę panaudojame integralinėje lenkimo momento išraiškoje (1. medžiaga vienalytė (E=const).2). Jeigu bent viena šių sąlygų netenkinama. o įtempimus su deformacijomis sieja paprasčiausia Huko dėsnio išraiška σ=Eε.4) formulė nebegalioja. einančioje per centrines svarbiausiąsias strypo skerspjūvių ašis (tokia plokštuma vadinama svarbiausiąja strypo plokštuma. poslinkiai maži. kad sijos medžiaga vienalytė (o vienalytės medžiagos tamprumo modulis E visur vienodas). kai galioja poslinkių mažumo prielaida. jeigu tempia (tada σ2=σ3=0). matuojamai nuo neutraliosios linijos (kuri paprastojo lenkimo atveju sutampa su skerspjūvio centrine ašimi x). kai visos apkrovos ir reakcijų jėgos veikia plokštumoje. Reikia atsiminti. kurios sankirtos su skerspjūviu linija yra neutralioji linija σ=0.svarbiausieji įtempimai: σ=σ1. taigi visų sluoksnių įtempimų būvis grynojo lenkimo atveju yra vienasis. neutraliojo sluoksnio kreivis χ taip pat nepriklauso nuo skerspjūvio ploto elemento dA padėties. Taigi tariame. Ir dar svarbu nepamiršti. kad normaliniai įtempimai veikia tik išilgai sluoksnio (ta kryptimi sluoksnį tempia arba gniuždo). kai lenkiamasis elementas yra plonasienis. χ .lenkimo momento neutraliosios linijos atžvilgiu ir skerspjūvio inercijos momento šios linijos atžvilgiu santykis (įsidėmėkime. jeigu gniuždo (tada σ1=σ2=0). todėl skerspjūvio plokštuma yra svarbiausioji plokštuma. kurio sąvoka apibrėžta 8.ε =− y ρ = − χy . todėl sluoksniai vienas kito nespaudžia ir įtempimų būvis vienasis. normaliniai įtempimai bet kuriame lenkiamo strypo skerspjūvio taške yra proporcingi to taško koordinatei. o su ašimi. raidės x ir y formulėje susikeistų vietomis). bet kuri išilginė strypo simetrijos plokštuma yra svarbiausioji). Kadangi skersinės jėgos nėra (nagrinėjame juk grynąjį lenkimą).1) čia ρ . Darome prielaidą. . tai nėra ir tangentinių įtempimų. kad ši formulė skirta paprastajam lenkimui.y. galioja proporcingumo (Huko) dėsnis. kokiomis sąlygomis remdamiesi gavome (8. Iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tik vienas (išilgai sijos).visą strypą) į teigiamų normalinių įtempimų (tempiamąją) ir neigiamų normalinių Mx y Ix .3) o įrašę šią reikšmę į (8. Asimetriško skerspjūvio lenkimo centras nesutampa su skerspjūvio figūros svorio centru. Proporcingumo koeficientas yra santykis Mx/Ix . ir šis nesutapimas ypač reikšmingas. Normalinių įtempimų pasiskirstymas lenkiamo strypo skerspjūvyje vaizduojamas plokštuma.kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų linijos atžvilgiu.1). Kad jo nebūtų (kad lenkimas būtų paprastasis). Ši prielaida visiškai priimtina. kad tarp jų (skersai sijos) normaliniai įtempimai neveikia.4) Taigi. jeigu lenkiama būtų kitoje simetrijos plokštumoje. kad lenkiamos sijos sluoksniai vienas kito nespaudžia. t.y. EI x (8. gauname: σ=-Eχy. gauti ir formulę sijos skerspjūvio normaliniams įtempimams skaičiuoti: (8. kad jeigu jėgų linija sutaptų su x ašimi. Prisiminsime dar kartą. kai sija išlenkiama labai mažai. lygindami be galo trumpo (dz ilgio) sijos ruoželio vaizdą prieš ir po deformavimo.išlinkusios išilginės strypo ašies kreivio spindulys. jėgų linija turi sutapti ne su bet kuria svarbiausiąja skerspjūvio ašimi. o joje veikiantys normaliniai įtempimai . (8. todėl sandauga Eχ=const ir gali būti iškelta prieš integralo ženklą: M x = ∫ yσdA = − Eχ ∫ y 2 dA = − EχI x . (8.11).

įtempimų (gniuždomąją) zonas (8. tai tokiu atveju maksimalūs normaliniai įtempimai σ max = Mx Wx . betoninių sijų skerspjūviai turi būti taip orientuoti. t.y. Jeigu lenkimo momentas teigiamas (Mx>0). Nors dėl skersinės jėgos poveikio skerspjūviai kiek išsikraipo. gniuždomojoje ir tempiamojoje zonoje ekstreminės įtempimų reikšmės nevienodos: jeigu tempiamos zonos aukštis ht mažesnis už gniuždomos hc.gniuždomieji ar tempiamieji. Nuo to priklauso.7 pav. ir kurioje zonoje didesnis irimo pavojus.). tokia medžiaga yra betonas).6) formulės nevartotinos tik tada. kurie labiausiai nutolę nuo neutraliosios linijos (taškuose su koordinatėmis ymax ir ymin). (8.).5) Kai sijos skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu ir jo centras nėra ties aukščio viduriu (8.vienas jų (Wxt) skirtas tempiamiesiems. kuri nevienodai priešinasi tempimo ir gniuždymo poveikiams. Ix Ix 8. Kai tokia nesimetriško skerspjūvio sija pagaminta iš medžiagos. kuri sijos pusė yra tempiama. Jeigu sija pagaminta iš medžiagos. gniuždomojoje zonoje būna dažniau tik pagalbiniai.4) buvo gauta grynojo lenkimo atvejui (kai nėra skersinės jėgos). kai skersinė jėga yra labai didelė. kurie ekstreminiai įtempimai didesni .). būtina atidžiai žiūrėti. Kadangi santykis Ix/|y|max=Wx (atsparumo momentui). Gelžbetonio sijose darbo armatūra dedama visada į tempiamąją zoną. (8. kuri gerai priešinasi gniuždymui ir beveik nelaiko tempimo jėgų (pvz. plačioji sijos pusė turi būti tempiama. minimaliems: Wxt=Ix/ht. Šiuo atveju tenka skaičiuoti dvejopą atsparumo momentą . o lenkimo momentas labai mažas (kai deformavimui lemiamą įtaką turi būtent skersinė . Dažnai sijų skerspjūviai būna simetriški ir neutraliosios linijos atžvilgiu. Wxc=Ix/hc. σ min = − Mx Wxc .6) 8. tačiau ji priimtina ir daugumai kitų praktinių paprastojo lenkimo atvejų. o po to σ max = Mx Wxt .5 pav. o ne atvirkščiai. pajėgia priešintis ir tempimui. bet normalinių įtempimų reikšmės nuo to paprastai mažai tepakinta. σ min = x y min < 0 . tai |σmin|>σmax. Formulė (8. nes būtent ją reikia sustiprinti armatūra. kitas (Wxc) gniuždomiesiems.6 pav. maksimaliems įtempimams skaičiuoti. tai σ max = Mx M y max > 0 . Ši formulė bei iš jos gautos (8. Ties neutraliąja linija (ties skerspjūvio svorio centru) normaliniai įtempimai lygūs nuliui. montažiniai armatūros virbai. o jų didžiausios reikšmės yra skerspjūvio taškuose. kituose taškuose jų reikšmės proporcingos taško atstumui nuo neutraliosios linijos. nebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. taip pat labai svarbu atidžiai nustatyti.5) ir (8. Pavyzdžiui. tada |ymin|=ymax ir |σmin|=σmax. kad tempiamosios zonos aukštis būtų mažesnis už gniuždomosios (8.5 pav. kurioje gniuždomoji zona. kurioje pusėje yra tempiamoji.6 pav.

skerspjūvio dalies. Dar daugiau .Žuravskio hipoteze.tai skerspjūvyje veikianti skersinė jėga Q (pagal 8. Formulėms (8. pavyzdžiui. Labai svarbu turėti tvirtus sijos normalinių įtempimų skaičiavimo įgūdžius. 8. gerai mokėti nustatyti ekstremines įtempimų reikšmes.7) ir (8. Tokį deformavimą tektų nagrinėti sudėtingesniais tamprumo teorijos metodais.8) čia simbolių prasmė ta pati. esančios į vieną pusę nuo tiesės. kaip ir (8.7) pirmasis 1855 m. Tangentiniam įtempimui sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti taikytinas toks algoritmas: • per skerspjūvio svorio centrą nubrėžiame neutraliąją liniją. kurių skerspjūviai siauri (plotis daug mažesnis už aukštį. gavo rusų inžinierius ir mokslininkas D.): qk = bτ k = Q Sk I . Formulę (8.8) gauti nagrinėjome labai trumpą (dz ilgio) sijos elementą. statmena jėgų linijai) ir Sk . išpjautą iš sijos dviem skerspjūviais ir vienu horizontaliu pjūviu.7) Šioje formulėje du dydžiai nepriklauso nuo taško k padėties . Padarę tokias prielaidas.7) formulėje. gauname formulę tangentiniam įtempimui bet kuriame sijos skerspjūvio taške k skaičiuoti (8.8 pav. statinis momentas neutraliosios linijos atžvilgiu. (8.Qy) ir viso skerspjūvio ploto inercijos momentas I neutraliosios linijos atžvilgiu (Ix). bet ir skersinė jėga (kai lenkimas nėra grynasis). (8. bet ir tangentiniai įtempimai. • tangentinių įtempimų reikšmės yra vienodos per visą skerspjūvio plotį.8 pav. Kadangi tangentinio įtempimo ženklas visada sutampa su skersinės jėgos ženklu. b<<h).7 pav. τ||Q.): τk = Q Sk Ibk . Jeigu apsiribosime sijomis. • apskaičiuojame viso skerspjūvio inercijos momentą I neutraliosios linijos atžvilgiu. todėl ta formulė dažnai vadinama Žuravskio formule. naudinga turėti formule išreikštą šių išilginių kirpimo jėgų intensyvumą (8.jėga).3. . veikiančias išilginiuose sluoksniuose. Tangentiniai įtempimai Kai lenkiamo strypo (sijos) skerspjūvį veikia ne tik lenkimo momentas. nubrėžtos per tašką k (lygiagrečios neutraliajai linijai). įvairiuose skerspjūvio taškuose veikia ne tik normaliniai. o jo padaryta prielaida apie tangentinių įtempimų vienodumą per visą plotį .materialusis skerspjūvio plotis ties tuo tašku (matuojamas kryptimi. 8.8 pav. kai gana trumpą siją veikia labai didelės apkrovos jėgos. Tačiau kiti du dydžiai nuo nagrinėjamo taško padėties priklauso: bk . kad šie įtempimai nekinta per skerspjūvio aukštį). τ=constb (tai nereiškia.tangentinių įtempimų atsiranda ir išilginiuose sijos pjūviuose (veikia šių įtempimų dualumo dėsnis!). tai statinis momentas Sk į formulę įrašomas absoliutiniu didumu. Žuravskis. 8.8 pav. galėsime padaryti dvi prielaidas: • tangentiniai įtempimai visame skerspjūvyje yra lygiagrečiai skersinei jėgai. kuri yra statmena jėgų linijai (skersinės jėgos Q krypčiai). Kadangi dažnai tenka nagrinėti kirpimo jėgas. .

statmenose jėgų plokštumai).10) skritulinio skerspjūvio (8. tangentinio įtempimo reikšmė kinta priklausomai nuo santykio |Sk|/bk.9 pav. σ3=σ3=0 (8. o jose veikiantieji normaliniai įtempimai σ=σz .y. Kitose (statmenose skerspjūviui. kad (8. 3A (8. 2) .• • • • per nagrinėjamąjį tašką k nubrėžiame tiesę. išilginėse) svarbiausiosiose plokštumose nėra jokių įtempimų (σy=σx=0). veikia tik normaliniai įtempimai: šie sluoksniai tik tempiami arba tik gniuždomi. Pavyzdžiui. taigi šios plokštumos yra svarbiausiosios.10 pav. 2A 4Q . 8.8) formulės tinka tik siauriems skerspjūviams. Kitokios formos skerspjūviams tenka apskaičiuoti |Sk|max.33 karto didesnis už vidutinę skerspjūvyje veikiančių tangentinių įtempimų reikšmę. Tačiau išilginėse plokštumose. Išvada . taigi skerspjūvių plokštumos yra svarbiausiosios plokštumos. Svarbiausieji įtempimai ir įtempimų būvis Grynojo lenkimo atveju skerspjūviuose nėra tangentinių įtempimų. ir tangentiniai įtempimai. nėra visada patikima. nėra tangentinių įtempimų.9) Dažniausiai (išskyrus retas skerspjūvių formas..y. Kadangi šios krypties (statmenos jėgų plokštumai) normalinių įtempimų nėra. negali būti triašis. o šis santykis priklauso nuo taško k koordinatės yk.bet kuriame sijos taške iš trijų galimų svarbiausiųjų įtempimų nelygus nuliui tėra vienas (σ1=σz>0 arba σ3=σz<0). įtempimų būvis visur vienašis. I  bk  max   (8. 8. kuriems galioja prielaida apie visų tangentinių įtempimų lygiagretumą skersinei jėgai.7) ir (8. Jeigu jose veiktų normaliniai įtempimai. panašias į rombą su įstrižaine. 8. lygiagretę neutraliajai linijai. žr. deja. kurios Sk lengviau skaičiuoti). Taigi įtempimų būvis paprastojo lenkimo atveju gali būti tik vienasis arba dviašis. Ir nepamirškime. apskaičiuojame atkirstos tiese skerspjūvio dalies statinį momentą Sk skerspjūvio neutraliosios linijos atžvilgiu (pasirenkame tą dalį. stačiakampio skerspjūvio sijoje maksimalus tangentinis įtempimas (ties neutraliąja linija) yra τ max = τ max = 3Q . maksimalus įtempimas čia yra 1. Standartinių profilių lentelėse dažnai yra skiltis su būtent šiomis statinio momento reikšmėmis. lygiagrečiose jėgų plokštumai.7) formulę apskaičiuojame tangentinio įtempimo τk reikšmę. pagal (8. Maksimali įtempimo reikšmė yra ten.. nustatome materialųjį skerspjūvio plotį bk ties tašku k (materialųjį nubrėžtos per tą tašką tiesės ilgį. 1) arba σ1=σ2=0.10 pav. kad sluoksniai vienas kito nespaudžia. esančios į vieną pusę nuo neutraliosios linijos) statinis momentas neutraliosios linijos atžvilgiu.9 pav. jie būtų svarbiausieji. O ši prielaida. Kitais paprastojo lenkimo atvejais (kai Q≠0) skerspjūviuose veikia ir normaliniai. kuris visada yra pusės skerspjūvio (t.50 ar 1. skerspjūvio dalies.4.). nes daroma prielaida. Kintant taško k vietai sijos skerspjūvyje. nelygių nuliui svarbiausiųjų įtempimų begali būti ne daugiau kaip du (plokštumose.svarbiausieji įtempimai. statmena skersinės jėgos krypčiai) tas maksimumas yra ties neutraliąja linija (būtent čia visada yra maksimali |Sk| reikšmė). įtempimų būvis vienašis: σ1=σmax>0. Ties kraštiniais sijos sluoksniais skerspjūvyje tangentinių įtempimų nėra. σ3=σmin<0 (8.11) t. kur šis santykis didžiausias: τ max = Q  Sk    .

o svarbiausiosios plokštumos sudaro 45° kampą su skerspjūvių plokštumomis (žr.12) Nuosekliai sujungę gretimų taškų svarbiausiųjų įtempimų kryptis.projektiniu stipriu: . Kituose sijos skerspjūvių taškuose įtempimų būvis taip pat dviašis. Nuo šių įtempimų reikšmių priklauso svarbiausiųjų įtempimų reikšmės ir kryptys.11 paveikslėlyje ištisinėmis linijomis išbrėžtos maksimalių įtempimų σ1 trajektorijos. ir tangentiniai įtempimai. Šis grynosios šlyties atvejis (σz=σy=0. gautume vadinamąsias svarbiausiųjų įtempimų trajektorijas (8.18) formulės: 1 σ ± σ 2 + 4τ 2 2 2τ ( ) (8. 4. 3) normaliniai įtempimai skerspjūvyje lygūs nuliui.12 pav.3 = (σ2=0).minimalių σ3). taigi ir svarbiausiųjų plokštumų padėtis nustatoma formule. ir svarbiausieji įtempimai prilygsta čia veikiančių tangentinių įtempimų reikšmei: σ1=τ. brūkšninėmis . o aukštų metalinių sijų sieneles reikėtų standinti įstrižomis briaunomis.8. kadangi keblu tokias įstrižas sąstandas padaryti. (8. σz=σ. lygiagretėmis σ3 trajektorijoms (kad dėl gniuždomųjų įtempimų nekluptų..10 pav. Nors beveik ties visais sijos taškais įtempimų būvis dviašis. o stiprumo sąlygos išraiška priklauso nuo įtempimų būvio ties tuo tašku. 8. dažniau jos daromos statmenos sijos ašiai).11 pav. įrašę į ją reikšmes σy=0. o čia įtempimų būvis vienašis ir stiprumo sąlyga reiškia normalinių įtempimų apribojimą medžiagos stiprumo rodikliu . Svarbiausiųjų įtempimų σ1 ir σ3 kryptys. σ2=0. Panaudoję (4.). Pavyzdžiui. Sijų stiprumas Stiprumas turi būti garantuotas kiekviename sijos taške. 8.5. Šios trajektorijos vaizdžiai rodo ekstremaliųjų įtempimų kryptis ir padeda konstruoti lenkiamąjį elementą. gelžbetonio sijose dedama alkūninė armatūra dažnai nukreipiama palei σ1 trajektorijas (kad padėtų betonui priešintis didžiausiems tempiamiesiems įtempimams. τ≠0) yra ypatingas dviašis įtempimų būvis. σ3=-τ. Ties neutraliuoju sluoksniu (8. 8. kad paprastojo lenkimo atveju svarbiausieji įtempimai σ 1. nustatome.12 pav. 8.2 poskyrį).10 pav.11) tg 2 β = σ .17) formulę. o tangentinių įtempimų reikšmė dažnai yra maksimali. daugeliu praktiškų atvejų lemiamas yra kraštinių sijos sluoksnių stiprumas. nes juose veikia ir normaliniai. τyz=τ. gauta iš (4.

vis dėlto nereikia pamiršti ir tangentinių įtempimų.13). kuriais patikslinami konkrečių konstrukcijų stiprumo reikalavimai (galime tarti. vienos sąlygos nepakanka. Įrašę ekstreminių normalinių įtempimų reikšmes iš (8. 1) arba |σmin|≤Rc gniuždomojo sluoksnio (8.5) ir (8. pakanka garantuoti stiprumą toje vietoje. 8. Jeigu išilginiai sluoksniai silpniau sukibę ir šlyčiai (kirpimui. (8. būtent ir čia slypi sijos suirimo pavojus. tenka nustatyti visus kraštinius pavojinguosius sijos taškus ir visur garantuoti reikiamą stiprumo atsargą. nes būtent čia tangentiniai įtempimai didžiausi. ir σ max = bei ≤ Rt . Kai du iš jų žinomi.6) formulių. kai jie vienodi (kai visa sija vienodo skerspjūvio).. y): suprantama.10 pav. taip pat kai jis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu. tai ir atsparumo momentas nustatomas x ašies atžvilgiu).13) kai skerspjūvis simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu (W=Wt=Wc. skėlimui) mažiau priešinasi.). Stiprumo sąlyga apriboja tangentinių įtempimų didumą medžiagos šlyties projektiniu stipriu Rs: |τ|≤Rs. trečiąjį galima nustatyti. kad pagal tangentinių įtempimų dualumo dėsnį tokio pat didumo (τ’=τ) įtempimai veikia statmenose plokštumose. medinė sija gali . Šiose stiprumo sąlygose yra praleisti lenkimo momentų ir atsparumo momentų simbolių indeksai. Svarbiausias yra projektinis stiprumo uždavinys . (8. galime rasti. išilginėse sijos plokštumose. kur lenkimo momentas ekstrėminis. 2). Nors dažniausiai visos sijos stiprumą lemia kraštinių sluoksnių normaliniai įtempimai.16) Kai skerspjūvis nėra per visą sijos ilgį vienodas.kai pagal žinomą apkrovą (lenkimo momentą M) ir numatomą medžiagos stiprį R nustatome. šiame vadovėlyje.tempiamojo sluoksnio (8. susieja tris dydžius. kokio skerspjūvio turi būti sija (koks turi būti jo atsparumo momentas W).13 pav. galime išspręsti laikomosios galios nustatymo uždavinį). kaip ir analogiškos (8. (8. (8. kad prie abiejų simbolių indeksai turi būti vienodi (jeigu sijoje veikia lenkimo momentai x ašies atžvilgiu. šie koeficientai laikomi esą lygūs vienetui). Kai žinome sijos skerspjūvio atsparumo momentą W ir medžiagos stiprį R.. nurodantieji skerspjūvio ašį (x. Šiose sąlygose praleisti ir papildomi koeficientai.y.14) bei (8.14) σ min = ≤ Rc .17) Pačiame sijos skerspjūvyje ši sąlyga vargu ar gali būti pažeista (nes paprastai tangentiniai įtempimai skerspjūvyje yra daug mažesni už normalinius). atskilti vienas nuo kito. Reikia tikrinti sijos kerpamąjį stiprumą neutraliajame sluoksnyje arba arti jo. Pavyzdžiui.15) kai Wt≠Wc. jie gali atplyšti. gauname plačiausiai naudojamas lenkiamo strypo (sijos) stiprumo sąlygas: σmax≤Rt σ max = M W M Wt M Wc ≤ Rt . čia paprastai R=Rt. (8.10 pav. t. Stiprumo sąlyga (8. o ypač kai medžiaga nevienodai priešinasi tempimui ir gniuždymui (Rt≠Rc). kad čia.15). Tačiau nepamirština.y. tarp sijos sluoksnių (8.13) tikrinti visuose skerspjūviuose. nes dažniausiai Rt≤Rc). Nėra reikalo stiprumo sąlygą (8. Todėl dažniausiai sijos stiprumo sąlyga reiškiama taip: M max W ≤ R.13 pav. kokio didumo lenkimo momentą M tas skerspjūvis gali atlaikyti (t.

prie sijos atramų) dažnai lenkimo momentas nulinis.14 pav. tuo mažesni ekstreminiai normaliniai įtempimai. pagal didžiausių tangentinių įtempimų hipotezę. skerspjūvio racionalumo koeficientas ξ yra tuo didesnis.atsparumo momentas W. neatlaikiusi išilginiuose sluoksniuose tangentinių įtempimų. prie pat lentynos: čia σ reikšmė yra artima ekstreminei reikšmei. kurių visų plotai vienodi.4 poskyrį).6.13) nuo sijos skerspjūvio formos priklauso geometrinis rodiklis . reikia tik aptikti vieną ar kelis pavojingiausius taškus. Pavyzdžiui. Kita vertus. pavyzdžiui. kad.suirti kaip tik dėl to. sijos stiprumo sąlyga parašoma tokia: σ 2 + 4τ 2 ≤ R . supleišėja. Tai daryti įmanoma tik remiantis kuria nors irimo ar plastiškumo hipoteze (žr. Galutinė išvada: sijos skerspjūvio formos racionalumas yra proporcingas dviejų skerspjūvio geometrinių rodiklių . t. o ten. Tuo tarpu stiprumo sąlygą rašyti reikia tokiam taškui. Čia nagrinėdami sijos racionalumą. ir tangentinių įtempimų reikšmės. kai sija sudėtinė sudaryta iš išilginių suklijuotų ar kitaip sujungtų dalių. kuriame veikia nemažas lenkimo momentas ir nemaža skersinė jėga. paprastai taikomos plastiškumo hipotezės. sueižėja (8. Visų pirma reikia nustatyti skerspjūvį. lieka dirbti tik plieno armatūra. kuo didesnis skerspjūvio plotas.ir normalinių. Taigi. tačiau čia tangentiniai įtempimai lygūs nuliui. pagal kurį skerspjūviai kinta (jeigu kinta) išilgai sijos ašies. išrikiuoti tokia eile. pasinaudojus lenkiamo elemento svarbiausiųjų įtempimų σ1 ir σ3 išraiškomis (8. tuo mažiau sija ekonomiška. jame ieškoma pavojingiausio taško. Taigi. 8. kur didžiausi tangentiniai įtempimai (ties neutraliąja linija). Daugumai skerspjūvio taškų (tokių kaip 8. ξ= Šis santykis. skerspjūvio formos racionalumas yra tiesiog proporcingas atsparumo momento W reikšmei. kitur W . dvitėjame skerspjūvyje yra sienelės pakraštyje. Dar svarbiau šių išilginių sluoksnių tangentinių įtempimų poveikį tikrinti. kvadratinio skerspjūvio koeficientu ξ=ξ0).10 pav. Šios eilės pabaigoje nubraižytas idealios formos lenkiamo elemento skerspjūvis jo tempiamoje zonoje.atsparumo momento ir ploto . jeigu jos patikimumas yra pakankamas.20) . supleišėjus betonui. o ten.santykiui σ 2 + 3τ 2 ≤ R .14 pav. kur skersinė jėga didžiausia (pavyzdžiui. Stiprumo sąlygoje (8. Mat. taško su pavojingiausiu įtempimų σ ir τ deriniu. 8. Kuo sija plonesnė (kuo mažiau medžiagos sunaudojama jai).. o τ taip pat nemažas. Tokių sijų stiprumo skaičiavimą nagrinėsime vėlia. kuo skerspjūvio plotas daugiau atitolęs nuo neutraliosios linijos. tuo didesnė stiprumo atsarga.y. sijos skerspjūvio racionalumas yra atvirkščiai proporcingas ploto A reikšmei. 8. kad iš kairės į dešinę jų atsparumo momentai. ieškant pavojingiausio šių įrąžų derinio (kartais įtartinais gali būti keli skerspjūviai. tuo ji racionalesnė . A (8. o gniuždomojoje tebelaiko ir betonas (brėžinyje jo darbinis plotas Ac užbrūkšniuotas). Kadangi sijos dažniausiai gaminamos iš pakankamai plastiškų (netrapių) medžiagų. tuo mažiau racionali.18) (8. Kuo didesnis šis rodiklis. kuriame nemažos yra ir normalinių. Kai jau pasirinktas skerspjūvis.11). kreipsime dėmesį tiktai į stiprumo sąlygą (nepaisysime standumo reikalavimų). Racionalios formos sijos Lenkiamo elemento (sijos) formą apibrėžia jo skerspjūviai . nors būtent tokio skerspjūvio reikia tik pačioje pavojingiausioje sijos vietoje.16 pav. jų visų stiprumo sąlygos ir rašytinos). tuo daugiau medžiagos reikia sijai padaryti. nereikia šitokių stiprumo sąlygų rašyti visiems ar net daugumai sijos taškų. ir tangentinių .19) Suprantamą. o pagal energetinę plastiškumo hipotezę (8.tų skerspjūvių pavidalas ir dėsnis.žinoma. su didžiausia įtempimų funkcijos reikšme. Todėl ir tenka nagrinėti drauge abiejų įrąžų diagramas. Toks taškas.15 paveikslėlyje įvairios formos skerspjūviai. visada σ=0. skerspjūvyje su ekstremine lenkimo momento reikšme dažniausiai skersinė jėga lygi nuliui.). 4 ir 5) tenka stiprumo sąlygomis apriboti bendrą abiejų įtempimų . Dažniausiai sijos daromos vienodo skerspjūvio per visą ilgį.poveikį. kurios skerspjūvio plotas At. Normalinių įtempimų ekstreminės reikšmės visada yra kraštiniuose skerspjūvio taškuose. o tuo pačiu ir racionalumo koeficientai ξ didėja (jie lyginami su 8. 5.

skerspjūvis galėtų būti silpnesnis, mažesnis. Taigi, sija būtų racionalesnė (būtų mažesnio tūrio), jeigu jos skerspjūvis visur būtų tik toks, kokio reikia stiprumui ties ta vieta garantuoti. Jeigu stiprumo sąlyga paprasčiausia, tai reikėtų ją kiekviename skerspjūvyje patenkinti lygybės pavidalu, be jokio pertekliaus:

σ max =
arba

W (z )

M (z )

= R,

W (z ) =

M (z ) R

.

(8.21)

Tenkinančios šią sąlygą sijos vadinamos vienodo stiprumo sijomis. Matome, kad tokių sijų bet kurio skerspjūvio atsparumo momentas turi būti proporcingas skerspjūvyje veikiančiam lenkimo momentui. Reikia nepamiršti, kad čia racionalumas nustatomas tik pagal sijos tūrį (arba svorį), neatsižvelgiant į išlaidas, susijusias su tokios sudėtingesnės formos sijos gamyba (sutaupyta medžiaga ne visada kompensuoja padidėjusias gamybos išlaidas).

8.15 pav.

8.16 pav. Stačiakampio skerspjūvio vienodo stiprumo siją nagrinėti lengviausia. Jeigu sijos skerspjūvis stačiakampis, tai jo atsparumo momentas W(z)=b(z)⋅h2(z)/6. Nagrinėsime du šio rodiklio dėsningo kitimo variantus: 1) kai b(z)=const=b ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio aukštis; 2) kai h(z)=const=h ir kinta tik stačiakampio skerspjūvio plotis. Pirmojo dėsningumo atveju iš (8.21) lygybes gauname

bh 2 ( z ) M (z ) = , 6 R
6M (z ) . bR

arba

h( z ) =

Taigi skerspjūvio aukštis tuo didesnis, kuo didesnis ties tuo skerspjūviu, lenkimo momentas (nors ta priklausomybė ir nereiškia tiesioginio proporcingumo). Tokiu būdu racionalizuota dviatramė sija parodyta 8.17 paveikslėlyje. Ties atramomis sijos aukštis h(z) turėtų artėti į nulį, tokie nusmailinti sijos galai suirtų dėl nemažos skersinės jėgos todėl tenka juos pastorinti, remiantis stiprumo sąlygomis (8.17), (8.18) ar (8.19), įskaitančiomis per tangentinius įtempimus ir skersines jėgas. Punktyru brėžinyje parodyta “sutaupytoji” sijos tūrio dalis.

8.17 pav. Kartais, vengiant sudėtingos kreivinės formos, sijos daromos laiptuotos, iš dalies patenkinus racionalumo reikalavimą ir priartėjus prie idealios vienodo stiprumo sijos formos (kaip, pavyzdžiui, 8.18 pav., a). Tokį laiptuotą skerspjūvių kitimą realizuoti ypač patogu, formuojant iš lakštų metalinę (varžtais ar virintinėmis siūlėmis sujungtą) siją (8.18 pav., b).

8.18 pav. Antrojo dėsningumo atveju iš tos pačios (8.21) lygybės gauname

b( z ) =

6 M (z ) = a M (z ) . h2 R

Čia skerspjūvio plotis yra tiesiog proporcingas lenkimo momento reikšmei (jos absoliutiniam didumui). Tokiu būdu sukurta racionali sija parodyta 8.19 paveikslėlyje, a. Pastorinimo ties sijos galais priežastis ta pati, kaip ir 8.17 paveikslėlio pavyzdyje.

8.19 pav. Taip sukonstruotą vienodo aukščio siją galėtume suraižyti išilginėmis vienodo pločio juostomis ir tas juostas sudėlioti vieną ant kitos, kaip parodyta 8.19 paveikslėliu, b. Jeigu tos juostos nesuklijuotos, dirba atskirai, tai tokios sluoksninės sijos ir įtempimai, ir deformacijos yra tokie pat, kaip vienodo stiprumo sijos iš 8.19 paveikslėlio, a. Taip pagaminta sija primena lingių konstrukciją (lingės būtent tokios - racionalaus, vienodo stiprumo - daromos ne dėl medžiagos taupymo, o dėl to, kad jų standumas nebūtų per didelis, kad jos kuo daugiau išlinkdamos amortizuotų smūginę apkrovą). 8.7. Sudėtinės sijos Sijas tenka daryti ir sudėtas iš kelių išilginių dalių, sujungtų klijais, varžtais ir kitais būdais (8.20 pav.). Kai kada tos dalys būna iš skirtingų medžiagų (tai vadinamosios kompozitinės sijos). Panagrinėsime tokių sudėtinių sijų skaičiavimą. Svarbiausias šių sijų skaičiavimo ypatumas yra tas, kad atsiranda papildoma būtinybė tikrinti tų sudėtinių išilginių dalių jungties stiprumą. Mat, išilginėse plokštumose, lygiagretėse neutraliajam sluoksniui, veikia tangentiniai įtempimai: tai 8.20 pav. nustatėme, remdamiesi tangentinių įtempimų dualumo dėsniu, jau 8.3 poskyryje.

8.20 pav. Kai išilginės sijos dalys viena su kita suklijuotos ištisai plokštumomis, lygiagretėmis neutraliajam sluoksniui (pavyzdžiui, taip, kaip 8.20 paveikslėlyje parodytoji sija iš lentų), tai tangentiniai Įtempimai būna pasiskirstę tolygiai visame klijų sluoksnio plotyje, todėl gali būti apskaičiuoti pagal (8.7) formulę. Tada klijuotinės jungties stiprumo sąlyga yra analogiška sąlygai (8.17):

τk =

QS k ≤ Rs , Ibk

(8.22)

tik čia Rs yra ne medienos, ne lentų, bet klijų kerpamasis projektinis stipris. Jeigu bent vienas klijų sluoksnis sutampa su neutraliuoju sluoksniu, tai būtent šio sluoksnio stiprumas ir tikrinamas, nes jame tangentiniai įtempimai yra didžiausi. Jeigu ties neutraliuoju sluoksniu tokios jungties nėra, tikrinamas stiprumas to klijų sluoksnio, kuris yra arčiausiai neutraliojo sluoksnio.

Kai sijos išilginės dalys sujungtos kitaip, ne ištisine plokštuma, stiprumui tikrinti pravartu apskaičiuoti jungties lygyje išilgai sijos veikiančią kirpimo jėgą Qs,k apimančią kurį nors sijos ilgio ruožą. Jeigu tame ruože vienodas skerspjūvis ir vienoda skersinė jėga Q, tokia kirpimo jėga gaunama, padauginus iš ruožo ilgio a kirpimo jėgų intensyvumą qk, nustatytą (8.8) formule:

Qs ,k =

Q Sk I

a.

(8.23)

Ši jėga negali viršyti jungties laikomosios galios. Jeigu, pavyzdžiui, sijos dalys sujungtos d skersmens varžtais, kurių kiekvienas yra kerpamas ne vienu, bet k pjūvių, varžtų skaičius ruože yra n, varžtų kerpamasis projektinis stipris Rs, tai varžtinės jungties stiprumo sąlyga būtų tokia:

QS k I

a≤

πd 2
4

knRs .

(8.24)

Iš šios sąlygos paprasta nustatyti dydį a/n, kuris rodo, kokiu atstumu turi būti išdėstyti varžtai. Beje, varžtinę jungtį būtina patikrinti ir glemžimo atžvilgiu:

QS k a ≤ tdnR p , I

(8.25,

čia td - projektinis glemžiamasis plotas (t=Σti), Rp - glemžiamasis projektinis stipris. Dera nepamiršti ir to, kad jungiamose varžtais (ar kniedėmis) sijos išilginėse dalyse yra gręžiamos skylės, tuo susilpninami kai kurie sijos skerspjūviai. Todėl, tikrinant tokios sijos stiprumą sąlyga (8.13), į ją reikia įrašyti susilpninto skerspjūvio geometrinį rodiklį Wnt (neto atsparumo momentą, apskaičiuotą atmetus skylių plotą). Jeigu sijos išilginės dalys jungiamos kertinėmis, virintinėmis siūlėmis, kurių statinis h, jų metalo kerpamasis projektinis stipris Rs, bendras siūlių ilgis na (n - siūlių skaičius tikrinamame skerspjūvio lygyje; dažniausiai n=2 arba n=1), tada šių siūlių pasipriešinimas kirpimui yra lygus 0,7⋅hnaRs ir stiprumo sąlyga tokia:

QS k I

≤ 0,7hnRs .

(8.26)

Šiuo atveju iš stiprumo sąlygos galime nustatyti būtiną siūlės statinį (aukštį). Kai sijos dalys pagamintos iš skirtingų medžiagų, normalinių įtempimų pasiskirstymas sijos aukštyje nebėra tiesinis. Jeigu skirtingų medžiagų sluoksniai vienas su kitu gerai sukibę ir deformuojasi drauge, tiesinis lieka išilginių deformacijų pasiskirstymo dėsnis, nes tebegalioja plokščiųjų pjūvių hipotezė. Tuo tarpu normaliniai įtempimai, apskaičiuoti pagal Huko dėsnį su skirtingų medžiagų skirtingais tamprumo moduliais, proporcingi toms deformacijoms tiktai tos pačios medžiagos zonoje. Kiek kartų medžiagos tamprumo modulis didesnis, tiek kartų ir įtempimai didesni. Todėl ties skirtingų medžiagų riba normalinių įtempimų diagramoje būna šuolis (8.21 pav.), o jeigu medžiagų išdėstymas nėra simetriškas, tai paprastojo lenkimo atveju neutralioji linija nebeina per skerspjūvio svorio centrą, pasislenka link tos sijos dalies, kurios tamprumo modulis didesnis (žr. 8.22 pav.).

8.21 pav.

8.22 pav. Savotiška sudėtine sija galėtume laikyti ir siją, pagamintą iš vienos medžiagos, bet tokios, kurios standumas (tamprumo modulis) nevienodas tempimo ir gniuždymo atveju (Et≠Ec). Tokių medžiagų esama: tai kai kurie plastikai, net ir betonai; dažniausiai Et<Ec. Kadangi lenkimo metu neutralusis sluoksnis atskiria tempiamąją sijos zoną nuo gniuždomosios, tokios sijos standumas abipus neutraliojo sluoksnio skirtingas. Dėl to neutralioji linija neina per skerspjūvio svorio centrą, o yra pasislinkusi link standesnės pusės (jeigu Et<Ec, - link gniuždomųjų

2 poskyryje.26 paveikslėlyje. reikia remtis schema. kad skerspjūvis yra siauras (b<<h). Kai toks strypas naudojamas kaip sija.. Tačiau įsidėmėkite: tik paprastojo lenkimo atveju! Jeigu sijoje atsiranda sukimo momentų.2 poskyrio išvadomis.25 pav. nors išilginių deformacijų pasiskirstymas tiesinis.25 pav. nebegalima remtis 8. Taigi. 8. h>>t).).24 pav. Mat. Taip skaičiuodami. L>>h. čia L>>b.3 poskyryje šie įtempimai buvo nagrinėjami. bet tokia prielaida nedera prie skersų (horizontaliųjų) skerspjūvio dalių (prie lentynų).23 pav.24 pav. padarius prielaidą. Lentynos taške k veikiančius tangentinius įtempimus galime apskaičiuoti pagal tą pačią (8. 8. normalinių Įtempimų diagrama nebėra tiesinė .7) formulę τk = Q Sk Ibk .8. lygiagretį lentynos ašiai. 8.sluoksnių). kurios yra ištįsusios apkrovos veikimo kryptimi (jeigu apkrova vertikali . parodyta 8.ji lūžta ties neutraliąja linija (8. 8. Plonasienių sijų ypatumai Plonasienių vadinamas strypas. Įtempimai tokiose (sukimą patiriančiose) sijose skaičiuojami pagal specialią plonasienių strypų teoriją. Kai žinome tangentinių įtempimų kryptį bent vienoje skerspjūvio dalyje.23 pav. 8. paprastojo lenkimo atveju normaliniai įtempimai gali būti skaičiuojami taip. 8. Šiose horizontaliosiose juostose tangentinių įtempimų kryptys nebėra lygiagretės skersinei jėgai Q. Nors lieka galioti plokščiųjų pjūvių hipotezė. galime iškart nurodyti jų kryptį ir kitose dalyse: tangentinių įtempimų kryptys visame plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro nuoseklius vientisus srautus (8.).26 pav. tokioms kaip dvi tėjo ar lovinio profilio sienelė). skerspjūviai labai išsikreivina.ji tinka vertikalioms skerspjūvio dalims. nes nuokrypos dėl skerspjūvio konfigūracijos. dėl sienelių plonumo būna labai nedidelės (jas aptikti galima tamprumo teorijos metodais). kaip aptarta 8. Šią prielaidą atitinka tos plonasienės sijos skerspjūvio dalys. gauname lentynos taške veikiančio tangentinio įtempimo komponentą. nustatant Sk ir bk. tačiau jį sudėtinga . Ypatingas yra tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienių sijų skerspjūviuose. nebegalima taikyti plokščiųjų pjūvių hipotezės. b>>t. Yra dar ir statmenos krypties to įtempimo komponentas. kuri eina per tašką k ir yra statmena lentynos ašiai (o ne lygiagretė neutraliajai linijai). tik šiuo atveju skerspjūvio dalis atkertama linija. kurio ilgis yra daug didesnis už skerspjūvio matmenis. o skerspjūvio plotis bei aukštis daug (keliolika) kartų didesni už sienelių storį (8.

šis taškas K yra net į kitą pusę nuo sienelės (tai lemia horizontaliuosius įtempimus atstojanti jėgų Fx pora. kad tenkintų minėtąją pusiausvyros sąlygą: Q(x0+e)-T=0. kad sija deformuojama jau nebe paprastuoju lenkimu. yra susiję tiktai su skersine jėga. lovinis skerspjūvis).27 paveikslėlyje.. kadangi šis komponentas nedidelis. kad dėl tokio poveikio atsiranda skerspjūvių deplanacija. dideli įtempimai. paprastai jo nepaisoma. kai skerspjūvis nėra simetriškas jėgų veikimo linijos atžvilgiu (pavyzdžiui. Šio sukimo momento didumas būtų toks. nėra net sienelės centras. Sudėtingai veikiamoje plonasienėje sijoje (nepritaikytoje priešintis sukimui) gali atsirasti labai didelės deformacijos. Lentynoje tangentinių įtempimų didumas auga proporcingai nuo lentynos pakraščio link skerspjūvio vidurio (nes bk=const. Kad to neatsitiktų. būtent tik tuo atveju pusiausvyros .. Jeigu apkrovos jėgų linija eitų per tokio skerspjūvio svorio centrą C (8. apkrovos jėgos turi būti pridėtos ne ties skerspjūvio centru C. Taip atsitinka. darosi sudėtingas ir normalinių įtempimų nustatymas. tada. Visi tangentiniai įtempimai. apskaičiuotieji pagal (8. Tangentinių įtempimų pasiskirstymas visame dvitėjiniame skerspjūvyje ir parodytas 8.29 pav. sija gali net ir nuo nedidelės apkrovos prarasti reikiamą standumą ir. Ak yra proporcingas taško k atstumui nuo lentynos pakraščio). bet dar ir sukimo momentas T (arba papildomi sudėtingai pasiskirstę tangentiniai įtempimai).7) formulę. a).nustatyti (mūsų žinoma formulė netinka dėl didelio lentynos pločio).27 pav. 8. O šio poskyrio pradžioje nurodėme. o ties tašku K (8.28 pav. kad nebūtų pažeista pusiausvyros sąlyga (ΣMZ=0). o dar ir sukama. 8. mažareikšmis.29 pav.28 pav. yc=const. 8. Tačiau atsiradęs sukimo momentas reikštų. 8. Šių įtempimų atstojamosios Q*=Q pridėties taškas nėra skerspjūvio svorio centras. Šitoks ypatingas tangentinių įtempimų pasiskirstymas plonasienės sijos skerspjūvyje sudaro naujų keblumų apibrėžti paprastojo lenkimo sąvokai.). a). skerspjūvyje būtinai turėtų veikti ne tik skersinė jėga Q (arba su ja susiję mums jau pažįstamu būdu pasiskirstę įtempimai).30 pav.

O labiausiai rekomenduotina. nors ir ne tokią racionalią kaip dvitėjis. tokia sija nesusisuka.).. Realizuoti tokį apkrovimą įmanoma (8. mažiau pavojingas (masyvesnis skerspjūvis geriau priešinasi sukimui). svarbiausia. .jeigu norime išvengti nepageidaujamo sukamojo deformavimo. ties kuriuo pridėjus apkrovą nesimetriško skerspjūvio sija patiria tik paprastąjį lenkimą (be sukimo). iš viso vengti daryti asimetriško skerspjūvio sijas. Įsidėmėkite . kai sijos skerspjūvis asimetriškas. Šlyties centrą nesunku nustatyti.31 pav. Net iš lovinių profilių siją galima padaryti simetrišką (8. Baigta 234psl.32 pav. kad jėgų linija eitų per šlyties centrą. 8.sąlygos tenkinamos be jokio sukimo momento.31 pav. jau kartą išvardytas 8.30 pav. b). yra veikiama paprastojo lenkimo. ar gali būti paprastasis lenkimas.). yra vadinamas šlyties centru (arba kartais lenkimo centru).30 pav. tačiau kituose (masyvesniuose) nesimetriškuose skerspjūviuose šis nukrypimas gana nedidelis ir. kai plonasienė sija sudaryta iš dviejų plonų juostų: tada šis centras yra abiejų skerspjūvio dalių ašių sankirtos taškas (8. dar tiksliau apibrėžti paprastojo lenkimo sąlygas. kai galima. asimetriško skerspjūvio siją turime apkrauti taip. 8. atsakant į klausimą.2 poskyryje. Taškas K.32 pav. 8. Tačiau verta tai įsidėmėti ir dar kartą. Šlyties centras nesutampa su svorio centru ne tik plonasienių sijų skerspjūviuose.

Kampinis sijos skerspjūvio poslinkis. Sukamo strypo deformavimosi intensyvumą panašiai nusako santykinis sąsūkis θ. o skerspjūviai. žr.). todėl dažniausiai nereikšminga yra ir dėl jų atsirandanti šlyties deformacija. Kreivis Kadangi sijos (ar kito lenkiamo strypo) skerspjūviuose yra ir normalinių.1 paveikslėlyje).1): ε = − χy . Linijinis sijos skerspjūvio svorio centro poslinkis kryptimi. o atvirkščiai).1 pav.linijinius ir kampinius. 9. tuo didesnė yra jo išilginė deformacija ε. (8.4 posk. Taigi. tai ir kampo ženklo taisyklė yra atvirkščia negu įprastoje dešininėje koordinačių sistemoje: posūkis laikomas teigiamu. Kadangi ši sistema yra kairinė (nuo teigiamos abscisių z ašies link teigiamos ordinačių v ašies sukamasi ne prieš laikrodžio rodyklę.9. Deformacijos. kurias su kreiviu sieja geometrinis ryšys. 9.).).1) χ (z ) = =− ρ (z ) EI Jeigu būtų lenkiamas ne tiesus. Tangentiniai įtempimai daugeliu praktiškų paprastojo lenkimo atvejų yra palyginti maži. Šį kampinį poslinkį žymime raide ϕ. Tiek kreivis. tuo daugiau sluoksnis pailgėja arba (kai ε<0) sutrumpėja. pastebime dvejopus sijos poslinkius . bet kreivas strypas. Kuo stipriau sija lenkiama. tuo didesnė išilginė deformacija. tiek ir išilginė sluoksnių deformacija yra susiję su normaliniais įtempimais. jos taškai pasislenka.3): 1 M (z ) . Įlinkį. . Pravartu turėti panašų dydį ir sijos (lenkiamo strypo) geometrinių pokyčių intensyvumui apibendrintai įvertinti. t. kai sija palyginti trumpa (kai jos ilgis mažiau kaip 10 kartų didesnis už skerspjūvio aukštį. (9. tuo labiau padidėja jos kreivis.2 pav. žr. (8. Įlinkį laikome teigiamu. šio skerspjūvio pasisukimo apie neutraliąją liniją kampas vadinamas skerspjūvio posūkiu arba deviacija. greta kreivio dažnai tenka nagrinėti atskirų sijos sluoksnių išilgines deformacijas. tuo labiau ji išlinksta.1 pav.).2) Kuo toliau nuo neutraliosios linijos yra nagrinėjamasis sluoksnis (kuo didesnė jo koordinatės y reikšmė). Šlyties deformacijos įtaka kiek reikšmingesnė.) arba sukamajam (7. Greta šios apibendrintosios deformacijos. SIJŲ DEFORMACIJOS IR POSLINKIAI 9.2. kai skerspjūvio centras pasislenka teigiamos skerspjūvio ašies kryptimi (horizontalioje sijoje . kaip parodyta 9. tuo labiau jis ištįsta. pasisuka (9. ir tangentinių įtempimų.1. statmena sijos išilginei ašiai.žemyn.linijinė (išilginė) deformacija: kuo daugiau strypas tempiamas. žymime raide v.y. Tempiamo strypo geometrinius pokyčius labai aiškiai nusako viena . tiek ir kampinių (šlyties) deformacijų. tai šia formule reiškiamas dydis χ atitiktų ne patį strypo ašies kreivį. Jo išraišką jau žinome. bet jau esamo (pradinio) kreivio prieaugį. nustatomą skerspjūvio ašies y kryptimi.v sistemoje. Išlinkusio strypo ašies kreivis ir yra apibendrintoji sijos ar kito lenkiamo tiesaus strypo deformacija.5 posk. (9. Deformuotoji sijos ašis dažnai vadinama įlinkių kreive. Toks dydis galėtų būti laikomas apibendrintąja sijos deformacija. vadinamas įlinkiu. Sijos išilginės ašies taškai pasislenka statmena ašiai kryptimi.1 pav. tai yra ir juos lydinčių tiek linijinių. pasilikdami (pagal plokščiųjų pjūvių hipotezę) statmeni ašiai. Poslinkiai: įlinkiai ir skerspjūvių posūkiai Sijai linkstant. Tokį pat kampą ϕ su pradine išilgine sijos ašimi sudaro ir įlinkių kreivės liestinė ties nagrinėjamuoju skerspjūviu (9. analogiškas tempiamajam (2. kai skerspjūvis pasisuka pagal laikrodžio rodyklę (9. Įlinkiai ir posūkiai nagrinėjami koordinačių z . Sandauga EI yra lenkiamasis (sijos) skerspjūvio standis.

dz dz dz dz EI Šios priklausomybės padeda nustatyti atskirų parametrų pasiskirstymo savybes (jų diagramų savybes). dz d 2v dϕ EI 2 = EI = −M . gauname .2)-(1. 9. kad įlinkių kreivės liestinė sutampa su kreivės lanku): dv = tgϕ ≈ ϕ . Kadangi įlinkių kreivės atveju dydis dv/dz=ϕ. antrą kartą. Iš pradžių padauginame abi priklausomybės (9. kur funkcijos pirmoji išvestinė prilygsta nuliui. palyginę turimą kreivio išraišką (9. Taigi. 9.3) pastarasis tangento prilyginimas pačiam kampui įmanomas. kad funkcijos ekstremumo vieta yra ten.kur M=0 ir t. galiojant poslinkių mažumo prielaidai.4).4) su (9. kad ekstremalus įlinkis yra ties ta vieta. galime konstatuoti. (1. ekstremalus posūkis . Suderinę priklausomybes (9. palyginus su 1.3) ir (1.3).t. labai paprastai gauname diferencialinį ryšį tarp įlinkių ir skerspjūvio posūkių (kai dz labai mažas.4).2 pav. kad skerspjūvio posūkis (deviacija) yra lygus įlinkio pirmajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį. kur skerspjūvio posūkis ϕ=0.2).3. Nagrinėdami dviejų beveik gretimų (nutolusių atstumu dz) skerspjūvių poslinkius (9. pradėtą 1. gauname ištisą diferencialinių priklausomybių seką .3) puses iš sijos skerspjūvio standžio EIy po to gautąjį reiškinį paeiliui diferencijuojame pagal išilginę sijos ašį z . ir apytiksliai d 2v χ= 2. nes. Kitą diferencialinį ryšį gauname. trečią: dv = EIϕ .3 pav.1).9. panaudoję tą žinomą sąlygą. tada pastarojo reiškinio vardiklis prilygsta vienetui. (1. dz (9. nagrinėjamieji kampai yra labai labai maži.vieną kartą. dz (9.1) su matematinės analizės teikiama linijos kreivio išraiška: χ= d 2v dz 2   dv  2  1 +      dz     32 .4) papildo rinkinį diferencialinių ryšių tarp lenkiamo strypo parametrų. dz dz dz d 4v d 3ϕ d 2M dQ EI 4 = EI 3 = − 2 = − = q.4) sijos kreivis yra lygus įlinkio antrajai išvestinei pagal išilginę sijos ašį. (9. Įlinkių kreivės lygtis Sulyginę kreivio išraiškas (9.3) priklausomybė reiškia.). yra labai mažas. galime teigti. dz dz d 3v d 2ϕ dM EI 3 = EI 2 = − = −Q . Pavyzdžiui. (9.3 pav.1).4 poskyrio formulėmis (1.nuo įlinkio iki apkrovos intensyvumo. Priklausomybės (9. jį galime atmesti.3) ir (9.4) ir (9.

Dažniausiai šios funkcijos išraiška tinka tik tam tikram sijos ilgio ruožui. pakankamai sąlygų visoms integravimo konstantų reikšmėms nustatyti. To norėdami.7) yra dvi nežinomos integravimo konstantos. Jeigu sijoje yra n ruožų su skirtingomis M(z) išraiškomis. gauname jau nediferencialinę įlinkių kreivės lygtį: EIv( z ) = − ∫ dz ∫ M ( z )dz + Cz + D . dz 2 (9. Tačiau. dz (9. Reikia nepamiršti. gretimi skerspjūviai ties ruožų sandūra pasislenka ir pasisuka vienodai. kurių reikšmes nustatyti galima iš kraštinių sąlygų. taigi pakinta ir įlinkių kreivės lygtis.8) ∫ Li 0 EI χ dz = 2 2 ∫ Li 0  d 2v   2  dz .  dz    2 (9. 9. Dažniausiai pasitaikančios sijų įlinkių kreivių integravimo kraštinės sąlygos parodytos 9. t.4 paveikslėlyje. Ui = EI Ui = 2 (9.y. todėl iš skirtingų dviem ruožams skirtų lygčių gautos įlinkių ir posūkių reikšmės ties ta sandūra turi būti lygios). o keliomis diferencialinėmis lygtimis. Tačiau praktiniams skaičiavimams ji nėra paranki. atskira lygtimi kiekviename ruože. visam lenkiamo strypo ilgiui. kiekvienam ruožui galima parašyti po dvi kraštines sąlygas. (9.4 paveikslėlio. va=0. atramos neleidžia skerspjūviui pasislinkti. Vienodo skerspjūvio sijos ruožui. Todėl vienos sijos įlinkių kreivę dažniausiai tenka aprašyti ne viena. t. 2 EI ∫0 pakeitus M(z)=-EIχ(z)=-EId2v/dz2. todėl tokias lygtis formuoti racionalu tik tada. Jos pagrįstos atramų savybėmis (ties standžių įtvirtinimu skerspjūvis nėkiek nepasisuka. vi=vj=0) ir sijos ašies tolydinumo savybe (abiejų ruožų. o konstantų 2n. 2 dz EI arba EI d 2v = −M ( z) . kuriame lenkimo momentas kinta pagal vieną funkciją. susidedanti iš kelių lenkiamų strypų). Šiose lygtyse C ir D yra integravimo konstantos. lengvai parašoma (šiokių tokių keblumų gali sukelti tiktai lenkimo momento. Įlinkių kreivės diferencialinių lygčių sudarymas ir integravimas atima nemaža laiko. geriau turėti ne diferencialinę lygtį. viso strypo (visos sistemos) potencinė deformavimo energija gaunama.4 pav.4. Diferencialinė įlinkių kreivės lygtis yra paprasta.d 2v M ( z) =− . susumavus visų ruožų energiją: .9) Kai tokių ruožų sijoje ne vienas (arba kai nagrinėjama sistema. perėjus į kitą ruožą.5) lygtį integruojame ir visų pirma gauname posūkių (deviacijų) lygtį: EIϕ ( z ) = EI dv = − ∫ M ( z )dz + C . L1 ir L2. (ϕa=0.5) Šis reiškinys paprastai vadinamas apytiksle diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. šios išraiškos tokios: 1 Li 2 M ( z )dz .6) (9. Lygtyje (9. 9. iš viso 2n kraštinių sąlygų.y. Lenkiamo strypo potencinė energija Lenkimo metu strype (ar strypinėje sistemoje) susikaupusi potencinė deformavimo energija gali būti išreikšta įrąžomis (lenkimo momentais) arba deformacijomis (kreiviais) bei įlinkiais. pakinta funkcijos M(z) analitinė išraiška.7) Antrą kartą integravę. tai įlinkių kreivės lygčių yra irgi n. kai reikia nagrinėti visą įlinkių kreivę arba kai tenka nustatinėti daugelio sijos taškų įlinkius arba daugelio skerspjūvių posūkius. kaip abscisės z funkcijos. išreiškimas). kad funkcija M(z) retai kada yra viena ir ta pati visai sijai. kaip matyti iš 9.

sudarantys dvi jėgų poras. . prilyginus nuliui energijos Π dalines išvestines pagal nežinomuosius poslinkius: ϑΠ = 0.. Minimumo (stacionarumo) sąlygos gaunamos. nustatyti bet kurio sijos taško įlinkį ar skerspjūvio posūkį nesunku . kai reikia apskaičiuoti daugelio sijos skerspjūvių poslinkius. Sijų poslinkių skaičiavimo būdai Sijų poslinkius (įlinkius ir skerspjūvių posūkius) apskaičiuoti tenka. kai sprendžiami sijų standumo klausimai . kurio abu galus veikia praktiškai to paties didumo lenkimo momentai M. storis dy. nes skersinės jėgos dalis energijos dydyje dažniausiai yra labai maža. Jau minėjome. nes.6 poskyryje. pasinaudojant tangentinių įtempimų išraiška: U = ∫ dU = ∫ dz ∫ L τ2 2G A dA = ∫ S k2 Q2 Q 2 dz dz . šiuo konkrečiu atveju sijos pilnutinės potencinės energijos minimumo principas.kad šis būdas racionalus tik tais atvejais. Suintegravę šią energiją visame strypo (sijos) ilgyje Li. išpjautas keliomis plokštumomis iš sijos: elemento ilgis dz. i = 1.3 poskyrį). galima jos nepaisyti.8) ir (9. įlinks ne per daug. Energetiniai poslinkių skaičiavimo būdai. kuri susideda iš potencinės deformavimo energijos U ir apkrovos jėgų Fi potencinės energijos. Išskyrę lenkiamo strypo dz ilgio elementą. Skersinės jėgos įtakojamą potencinę energiją apskaičiuoti yra sudėtingiau. veikiama apkrovų. tai visos sijos potencinė energija Π yra minimali. kai norima užtikrinti. pagrįstų potencinės deformavimo energijos savybe. Juos apskaičiuoti galima įvairiais būdais. plotis b(y).5. Šių jėgų didumas yra τb(y)y ir τ'b(y)dz. Mechanikoje yra žinomas potencinės energijos stacionarumo principas. Taigi.U = ∑U i .8) išraišką.jėgos Fi pridėties taško poslinkis jėgos veikimo kryptimi. 2. n. 9. i =1 n (9. mūsų aptariami 9. kad jeigu sija yra pusiausvira. apkrovos jėgos irgi grįždamos atlieka neigiamą darbą. Toliau apskaičiuojamas visas šį elementą deformuojant tangentinių įtempimų atliktas darbas (ir tuo pačiu . Tam nagrinėjamas elementas. jo padėtį nusako atstumas y iki neutraliojo sluoksnio.2.. Daug būdų yra pagrįsta energetiniais mechanikos principais. Π = U − ∑ Fi vi .9) išraiška galime ir energijos dalį U išreikšti poslinkiais. sijai grįžtant į pradinį būvį.14) Šio ekstreminio energetinio principo taikymą parodysime vėliau. ϑvi (9. įtempimai τ’ . i (9. Kai kuriuos jų čia: Įlinkių kreivės lygties naudojimas. galime kampą tarp pasisukusių skerspjūvių išreikšti nepakitusio ašies (neutraliojo sluoksnio) ilgio dz ir kreivio spindulio ρ santykiu. o pasinaudodami (9.sukaupta potencinė energija).poslinkiu γ2dy. kuriuo iškaitomas nevienodas tangentinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje. Pora paprastesnių būdų.10) Nors (9. bet jomis galima naudotis ir kitokio paprastojo lenkimo atvejais.12) Stačiakampio skerspjūvio µ=1. skritulinio skerspjūvio µ=10/9.13) da vi . sukaupta dėl tangentinių įtempimų (skersinės jėgos) poveikio.11) čia koeficientas µ. Pasinaudojama Huko dėsniu šlyčiai. dA = ∫ µ L 2GI 2 ∫A b 2 ( y ) L 2GA (9.. Kai kada yra nagrinėjama ir sijos pilnutinė potencinė energija Π. Kai jau turime lygtis. O viso lenkiamo strypo potencinė energija. Šio elemento plokštumose veikia tangentiniai įtempimai τ ir τ’.9) formulės išreiškia tik grynojo lenkimo potencinę energiją. išreiškiama integravimu. b( y ) (9.pavyzdžiui. . įtempimai τ atlieka darbą poslinkiu γ1dz. Jie naudojami sudėtingų sistemų poslinkiams skaičiuoti ir nagrinėjami statybinės mechanikos kurse. kuris teigia.reikia tiktai į tą lygtį įrašyti nagrinėjamo skerspjūvio koordinatę z. priklauso tiktai nuo skerspjūvio formos ir matmenų: µ= A I2 ∫ y max y min S k2 dy . ir gauname (9. gautas diferencialinių lygčių integravimo keliu (pagal 9. Pastaroji energijos dalis yra neigiama. kad sija.

kai skaičiuojama ne kompiuteriu. Remiantis šio metodo idėjomis. Kai taikome Kastiljano teoremą sijos (ar lenkiamų strypų sistemos) poslinkiams skaičiuoti. kad į funkcija tenkintų Jlinkių kreivės kraštines sąlygas. Relėjaus-Rico metodo algoritmas. Jų žinomas ne vienas. Energetiniai metodai Potencinę deformavimo energiją panaudoti poslinkiams skaičiuoti ypač pravartu. Norėdami šią teoremą įrodyti nepriklausomai.  dz    2 (9.10) formules. Kastiljano teoremą įrodyti labai paprasta: (9. turime visų pirma išreikšti sijos (sistemos) deformavimo metu sukauptą potencinę energiją U pagal (9. kalbame tik apie lenkimo poveikį.16) formulė gaunama iš pilnutinės potencinės energijos. • Įrašę koeficientų ai reikšmes į pasirinktąją įlinkių funkciją. • Taikydami potencinės energijos minimumo principą. galime nustatyti poslinkius ir sudėtingais apkrovos atvejais. tačiau pastaraisiais dešimtmečiais. Kastiljano teorema suformuluota (ir įrodyta) bet kokiam deformavimo atvejui. Grafiniai . tuo tikslesnis sprendinys gaunamas. išreikštos (9. pridėtą ieškomo poslinkio kryptimi. ϑFi (9. kai pakanka apytikslio sprendinio (o tikslų sprendinį gauti sunku arba išvis neįmanoma). Daugeliui tipiškų apkrovos atvejų yra išvestos poslinkių skaičiavimo formulės. gauname: vi = 1 EI ∫ L 0 M ( z) ϑM dz . Patogiausios yra polinominės arba trigonometrinės funkcijos su keliais nežinomais koeficientais. o šiame skyriuje. 2. pastaruoju metu (atsiradus kompiuteriams) sukurtas baigtinių elementų metodas. po to šią energijos išraišką diferencijuoti pagal jėgą. Relėjaus-Rico metodą galima naudoti ir statiškai neišsprendžiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti.14) nuliui dalines energijos funkcijos Π išvestines pagal kiekvieną koeficientą ai (nes šie koeficientai yra įlinkių funkcijos parametrai). yra toks: • Deformuojamos sijos įlinkių pasiskirstymo funkciją (įlinkių kreivės lygtį) aproksimuojame kokia nors pasirinkta forma — tokia. Reikia tiktai mokėti kiekvienu atveju potencinę deformavimo energiją išreikšti..9) ir (9. imama ne daugiau kaip du — trys nežinomi koeficientai. . • Tinkamai parinkę įlinkių funkciją. skirtas sijų įlinkiams skaičiuoti. Kuo daugiau funkcijos narių ir koeficientų. ne tik lenkimui. įsigalėjus kompiuterinei skaičiavimo praktikai. Tipinių formulių taikymas. bet.randame visų koeficientų ai (i=1. . Sijos poslinkis gali būti gana paprastai apskaičiuotas.8) bei (9. n) reikšmes.14). pagal ją galime apskaičiuoti bet kurio taško k (su konkrečia koordinate zk) įlinkį vk.. nagrinėjame bet kaip apkrautą tamprų kūną. Jo deformavimo metu susikaupusi potencinė energija gali būti išreikšta apkrovos jėgomis. pritaikius vadinamąjį Moro integralą. prilyginame pagal (9. ϑFi (9.13) formulėmis išreiškiame potencinę deformavimo energiją U ir sijos pilnutinę potencinę energiją EI Π= 2 ∫ Li 0  d 2v   2  dz − ∑ Fi vi . stacionarumo sąlygos (9.13) formule.16) Kai žinome pilnutinės potencinės energijos minimumo principą.analitiniai poslinkių skaičiavimo budai.6. tapo primiršti. Kitas energetinis būdas poslinkiams skaičiuoti grindžiamas vadinamąja Kastiljano teorema: tampraus kūno taško poslinkis pridėtos prie to taško išorinės jėgos kryptimi yra lygus kūno potencinės deformavimo energijos dalinei išvestinei pagal tą jėgą: vi = ϑΠ .15) čia jėgų pridėties taškų (su žinomomis koordinatėmis zi) įlinkius vi išreiškiame taip pat pagal pasirinktąją funkciją tais pačiais koeficientais ai. Grafiniai būdai yra vaizdūs.17) . (9. 9. skirtas labai sudėtingoms konstrukcijoms skaičiuoti. Į tokius bendresnius šios teoremos taikymo atvejus žvilgtersime vėlia. Sumuodami pagal superpozicijos principą jų išraiškas.Moro formulės taikymas. Jeigu sijoje tik vienas apkrovos ruožas. Iš tokiu būdu gautų n lygčių. Toks apytikslis energetinis poslinkių skaičiavimo būdas yra Relėjaus-Rico metodas. suradę jos antrąją išvestinę d2v/dz2.

kuriame vienetinis lenkimo momentas yra tiesinė funkcija. Kad būtų lengviau nustatyti diagramos Mk ploto ωk dalių svorio centrus. Jėgų poros veikimo kryptis turi sutapti teigiamo posūkio kryptimi (o 9. patartina tą plotą suskaidyti į gerai pažįstamas figūras — trikampius (gal ir stačiakampius) bei parabolių nuopjovas. lygus lenkimo momentų Mk diagramos plotui ωk. Akivaizdu. kad nėra tokių ruožų. Visas aprašytojo būdo Moro integralui spręsti algoritmas yra toks: • abi diagramas (Mi ir Mk) suskaidome į tokio ilgio ruožus. gali būti išreikštas taip: ∫ L 0 M k M i dz = ω k M ic . atsirandantis sijos ruože nuo tikrųjų apkrovų. kuriame vienetinis lenkimo momentas MI . pridėtos ieškomo poslinkio teigiama kryptimi.yra tiesinė funkcija. parašytus visiems n ruožams: 1 EI ∫ L 0 M k M i dz .2 poskyryje nustatėme. apskaičiavus tokį integralą: vi = čia Mk≡Mk(z) — įlenkimo momentas.8.y.7. Čia praverčia vienoks ar kitoks grafinis-analitinis būdas Moro integralams skaičiuoti. atsirandantis sijos ruože nuo vienetui lygios jėgos.18) vi = ∑ 1 Lj ∫0 M kj M i dz . kuri vėliau gautoje poslinkio išraiškoje prilyginama nuliui. Beje. menamą jėgą.20) t. nes skersinės jėgos įtaka būna nedidelė. pridėtos prie nagrinėjamojo skerspjūvio (vėl — lygios vienetui. bet tinka ir daugeliui kitų paprastojo lenkimo atvejų. sudėtingesnės ir Moro integralų išraiškos. bemačiam vienetui!). kai apkrovos (taigi ir lenkimo momento Mk išraiškos) nėra sudėtingos. esančios ties ploto ωk svorio centru. — parabolės nuopjovą.) ir. diagrama būtų parabolės ar kitos kreivės pavidalo). Čia pasinaudosime tuo. Mi≡Mi(z) — vienetinis lenkimo momentas. į jų skaičiavimą lengva įvelti klaidų. jeigu diagrama tame ruože parabolinė. padaugintam iš vienetinės diagramos M ordinatės Mic. poslinkis gaunamas. Kai sijoje yra keletas (n) ruožų su skirtingomis Mk išraiškomis (arba kai nagrinėjama kelių lenkiamų strypų sistema). kad nė viename jų neliktų Mi diagrama išreikšta keliomis tiesėmis (laužte). Ši formulė skirta grynajam lenkimui. Grafinis-analitinis būdas Kai apkrova sudėtingesnė.19) Moro būdas gali būti pagrįstas ir Kastiljano teorema. j =1 (EI ) j n (9. kad Moro integralas ruože. kur ši funkcija būtų netiesinė (kur M. reikia panaudoti vienetinį lenkimo momentą. Ši taisyklė kartais vadinama Vereščiagino taisykle. Moro būdas Pagal Moro būdą sijos poslinkis nustatomas. . Moro integralas būna taikomas ne tik lenkimo. kad teigia posūkio kampas skaičiuojamas laikrodžio rodyklės sukimosi kryptimi). bet ir kitiems poveikiams. (9. (9.5 pav. • kiekviename ruože diagramos Mk plotą ωk suskaidome į trikampius (kurių pagrindai yra šio ruožo diagramos kraštinės ordinatės Mka ir Mkb (9. Čia kalbama apie sijos (ar kito lenkiamo strypo) ruožą. susumavus integralus. kad kiekviename ruože Mi diagrama būtų tiesinė (ne laužtė!). tenka pridėti fiktyvią.Jeigu ta kryptimi apkrovos jėgos nėra. 9. 9. todėl formulė (9.20) tinka visiems sijos ruožams: reikia tik visą siją tinkamai suskaidyti į ruožus. gautą nuo vienetui lygios jėgų poros. Poslinkiai Moro būdu nesunkiai apskaičiuojami. Įsidėmėkite: jėga lygi bemačiam vienetui (o ne vienam niutonui ar pan. Jeigu norime apskaičiuoti skerspjūvio posūkį (deviaciją).).

nes dažniausiai dėl to pasidaro sudėtingesnis trikampių ploto skaičiavimas. tuo būdu gaudami Moro integralo reikšmę.22) M icj = 2M ia + M ib . tapusi trikampio pagrindu. • nustatome kiekvienos ploto dalies ωkj svorio centro Cj padėtį. • atitinkamas diagramos plotų ωkj ir ordinačių Micj reikšmes dauginame ir sandaugas sudedame. trikampės dalies ω kj = M ij L 2 . jo ωk2=MjL. kai sijos apkrova (ir tuo pačiu diagrama Mk) sudėtinga arba kai nagrinėjama ne sija. po to dalyti). Tačiau vis dėlto daugiausia jis taikomas būtent lenkiamų sistemų poslinkiams skaičiuoti. 9. tačiau patartina stačiakampiais nesinaudoti.25) jeigu visuose ruožuose skerspjūvių standžiai vienodi (EI=const). į formules (9.23) (čia Mia — ordinatė ties trikampio pagrindu Ma. o padalydami šias sandaugas dar iš atitinkamų skerspjūvių standžių (EI).24) visos šios ordinatės taip pat gali būti ir teigiamos. pagal (9.• 9.21) ir (9. Pagaliau šis būdas tinka ir kitų Įrąžų (ašinių jėgų.19) formulę gauname ieškomą poslinkio reikšmę: vi = ∑ j =1 n ω kj M icj (EI ) j . jeigu buvome plotą suskaidę į rekomenduotus trikampius ir parabolės nuopjovas. 2 (9. todėl ploto dalys ωkj gali būti ir neigiamos.5 paveikslėlio diagramos daliai ωk2 tai būtų Mb). • ties kiekvienos ploto dalies svorio centru Cj apskaičiuojame diagramos Mi ordinatę Micj ties trikampio centru ta ordinatė qL3 ω kj = .5 pav. 9. 12 (9.21) (čia Mj — kraštinė ruožo ordinatė. atitinkamiems poslinkiams skaičiuoti (apie tai pakalbėsime vėlia). ties parabolės nuopjovos centru (ruožo viduryje) ordinatė M icj = M ia + M ib . pavyzdžiui.5 paveikslėlio diagramos daliai ωk2 ordinatės Mia ir Mib susikeistų vietomis).). Ta pati (9. (9. nebetinka (9. pavyzdžiui. Grafinis-analitinis būdas ypač praverčia. 3 (9.22) dydžiai Mj ir q įeina su savo ženklais. parabolinės dalies (čia q — apkrovos tame ruože intensyvumas). (9. . Mib — ties trikampio viršūne. apskaičiuojame ploto ωk sudėtinių dalių ωkj dydžius.21) formulė. sukimo momentų) veikiamiems strypams bei jų sistemoms nagrinėti.25) formulė tinka ir skerspjūvio posūkiui skaičiuoti — tiktai vienetinė diagrama turi būti gauta nuo vienetinio apkrovos momento. o sudėtingesnė lenkiamų strypų sistema. 9. skersinių jėgų. parabolės nuopjovos — ruožo vidury (žr.5 pav. šį daliklį galima iškelti prieš sumos ženklą (pirma sudėti. tai jų svorio centrų padėtys labai aiškios: trikampių centrai yra per atstumą L/3 nuo trikampio pagrindo Mj. ir neigiamos. jeigu tarp sudėtinių dalių yra stačiakampis.

Ypatingaisiais sijos skerspjūviais (skerspjūviais. bet ir gauti formules ypatingiems. ϕj =− 6 EIL 6 EIL qL3 ϕi = . Šiems skerspjūviams skirtos ir tipinės formulės. surašytos į 9. tipiniams apkrovos atvejams. ϕ j = −ϕ i 24 EI 5qL4 384 EI qa 2 3L2 − 2a 2 96 EI ( ) qa 2 (L + b ) qa 2 2 L2 − a 2 ϕi = . t. kurių poslinkiams skiriamos tipinės formulės) paprastai laikomi: gembinės sijos laisvasis galas. Kurio nors ypatingo sijos skerspjūvio poslinkį (įlinkį ar posūkį) apskaičiuojame iš pradžių nuo kiekvienos dalinės apkrovos (pritaikę tipinę formulę).2 lenteles. tipines formules galime pritaikyti ir labai sudėtingiems. ϕj =− 24 EIL 24 EIL 2 ( ) . Kai galioja superpozicijos principas. aprašytų 9. dviatramės sijos skerspjūviai ties atramomis (posūkiams skaičiuoti). kurių kiekviena atitinka tipinį apkrovos atvejį. nebe tipiniams poslinkių skaičiavimo uždaviniams spręsti.5-9. pagal jas galima spręsti sijos standumo klausimus.9. 9.9.y. dviatramės sijos tarpatramio vidurio skerspjūvis (įlinkiui skaičiuoti). Tipinės sijų poslinkių formulės Naudojantis bet kuriuo iš metodų.1 lentelė Gembinių sijų poslinkiai Sijos apkrovimo schema (EI=const) Laisvo galo įlinkis vk Galinis skerspjūvio posūkis (deviacija ϕk) Fa 2 (3L − a ) 6 EI M f a(2 L − a ) FL3 3EI FL2 2 EI Fa 2 2 EI Mfa EI qL3 6 EI qa 3 6 EI q L3 − a 3 6 EI 2 EI qL4 8EI 3 qa (4 L − a ) 24 EI 4 q 3L − 4a 3 L + a 4 24 EI ( ) ( ) 9.8 poskyriuose. sudėję visus rezultatus. Būtent ties šiais skerspjūviais būna didžiausios (arba artimos didžiausioms) poslinkių reikšmės.2 lentelė Dviatraminių sijų poslinkiai Sijos apkrovimo schema (EI=const) Trapatraminio vidurio įlinkis vk Atraminių skerspjūvių posūkis (deviacijos) FL3 48EI Fa 3L2 − 4a 2 48EI FL2 ϕi = . galima ne tik apskaičiuoti konkrečios sijos bet kurį poslinkį. Visą sijos apkrovą išskaidome į kelias dalines apkrovas. gauname poslinkį nuo visos apkrovos. o poslinkiai pakankamai maži. ϕ j = −ϕ i 2 EI ( ) ϕi = Fab(L + b ) Fab(L + a ) . kai sija tampri ir įtempimai proporcingi deformacijoms. o po to.1 bei 9.

šitokio poslinkių skaičiavimo pavyzdžių pakankamai yra uždavinyne. padauginę abi nelygybės (9.26) ir (9. Beje.31) formule. Dydis vu norminiuose dokumentuose dažniausiai išreiškiamas sijos ilgio L (ar jos tarpatramio ilgio) tam tikra dalimi.29) Kai ribojamas poslinkis v*.10. Tačiau. ϕj =− MfL 6 EI ( ) 16 EI ϕi = M f 3b 2 − L2 ( 6 EIL ). Reikia įgusti ir racionaliai skaidyti apkrovą.30) . minimalus) lenkimo momentas. Sijos standumo sąlygos išreiškiamos nelygybėmis. taigi ε max = σ max E = M extr EWt . pakankamai stipri sija būna ir pakankamai standi. t. kurios nustatomos norminiais dokumentais priklausomai nuo konstrukcijos paskirties. kai vartojamos labai stiprios konstrukcinės medžiagos.27) puses iš skerspjūvio standžio EI.y. svarbu be klaidų atsižvelgti į apkrovos kryptį: jeigu nagrinėjamos sijos apkrova yra priešingos krypties. Kai skerspjūvis nėra simetriškas neutraliosios linijos atžvilgiu. Sijų ribinį būvį dažniausiai lemia stiprumo sąlygos.27) sąlygą. Evu (9.28) čia Wt — to skerspjūvio atsparumo momentas. (9. maksimali linijinė deformacija yra sijos kraštiniame sluoksnyje ties tuo skerspjūviu. kuriame veikia ekstreminis . reikia nagrinėti du skerspjūvius — su Mmax ir Mmin. 9. Tokiais atvejais tenka spręsti projektinį standumo uždavinį. skirtas kraštiniam tempiamajam sluoksniui. didinant jų stiprumo rodiklius).27) čia εu ir vu — ribinės reikšmės. skaičiuojamas (6. ar gautoji reikšmė tenkina (9. Jeigu ribojama linijinė deformacija. Labai dažnai sprendžiame tikrinamąjį sijos standumo uždavinį: bet kuriuo šiame skyriuje aptartu būdu apskaičiuojame ekstreminį (ar artimą jam) įlinkį arba ekstreminę deformaciją ir pažiūrime. dviatramės sijos vidurio ir pan. (9. (9. Vietoj pastarojo apribojimo praktiškai vartojamos nelygybės. kad šių parametrų reikšmės priklauso nuo medžiagos mechaninių savybių ir nuo skerspjūvių inercijos momentų (nuo skerspjūvių standžių EI). (9. Žinome. Sijų standumas Apie sijų standumą sprendžiame iš jų deformacijų bei poslinkių didumo (kuo sija standesnė. negu nurodytoji formulių lentelėje.) įlinkius v*. gauname tokią projektinę standumo sąlygą: I≥ (EIv ) . tai formulės teikiamą poslinkio reikšmę reikia imti su priešingu ženklu. kad plienu ir kitų konstrukcinių medžiagų tamprumo modulis praktiškai nekinta. lemiama projektavimo sąlyga gali tapti standumo reikalavimas (juoba. dažniausiai įlinkius: vmax ≤ vu . tuo šie parametrai mažesni). ϕ j = M f L2 − 3a 2 ( ) 6 EIL Taikant tipines formules.28) sąlygų suformuojama tokia projektinė standumo sąlyga Wt ≥ M extr Eε u * . vu=L/300.26) arba poslinkius.M f L2 16 EI M f L2 − 4a 2 ϕi = MfL 3EI . apribojančios ypatingųjų sijos taškų (gembinės sijos laisvojo galo. pavyzdžiui. nes būtent šie iš anksto žinomų taškų įlinkiai dažnai prilygsta maksimaliai reikšmei vmax arba yra artimi jai.(maksimalus. tai iš (9.26) ar (9. o taip pat nuo sijos ilgio ir apkrovos išdėstymo. kurios apriboja deformacijas: ε max ≤ ε u .

30) sąlygą nustatysime. koks turi būti sijos skerspjūvio inercijos momentas I. . kai pagal (9. dar nežinant skerspjūvio standžio.čia suskliaustas dydis (EIv*) gali būti apskaičiuotas bet kuriuo poslinkių skaičiavimo būdu. o tą standį apskaičiuosime po to.

— ekscentrinis tempimas). gautas (2. kai apkrovos nėra pernelyg didelės — kai tebegalioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida.y. Šių įrąžų atstojami normaliniai įtempimai yra tos pačios krypties vektoriai (visi jie yra lygiagrečiai išilginei strypo ašiai). My. 11. Kiekvieną jų apskaičiuoti esame išmokę. tačiau netenkinama vienintelė paprastojo lenkimo sąlyga — apkrovos jėgų plokštuma nėra svarbiausioji inercijos plokštuma (vadinamasis įstrižojo lenkimo atvejis). Taip apkrauto strypo belinkdama nepasilieka pradinėje jėgų plokštumoje (kaip paprastojo lenkimo atveju). 11. jeigu jėga būtų priešingos krypties. Tie strypai apkrovų buvo veikiami taip. Skirtingos įrąžos atstoja skirtingus normalinių ir tangentinių įtempimų laukus.3 pav.1 pav. A Ix Iy (11. Todėl bet kuriame skerspjūvio taške k veikiantį normalinį įtempimą apskaičiuojame.4) formulėmis (pritaikę pastarąją formulę ir lenkimo momentui My): σk = M N Mx + yk + y xk . Prieš pradeda nagrinėti tokio strypo įtempimus bei deformacijas. Jau žinome. Pats sudėtingiausias atvejis — kai skerspjūvyje veikia visos šešios įrąžos. deformuojamus gana paprastai.1 paveikslėlyje parodyti strypai. bet ir lenkimo momentus abiejų skersinių ašių atžvilgiu — net tris įrąžas. kurie veikia svarbiausiosiose plokštumose.11. o po kelias. strypas išlinksta sudėtingiau. Kitas paprasto apkrovimo pavyzdys parodytas 11. t. jų skerspjūviuose veikia ne po vieną įrąžą.).2 pav. tik tada. lygiagretė išilginei ašiai. bet drauge ir sudėtingai lenkiama. apskaičiuojame įtempimus atskirai nuo kiekvienos įrąžos ir visas gautąsias vektorines įtempimų reikšmes sudedame. reikia apkrovas suskaidyti į komponentus.7 poskyris) — žinoma. Pavyzdžiui. kad su normaliniais įtempimais susijusios yra tik trys įrąžos — ašinė jėga N ir lenkimo momentai Mx. Kelių įrąžų derinys atstoja labai sudėtingą įtempimų pasiskirstymą. Ši vienintelė apkrovos jėga sukelia ne ašinę jėgą. tačiau jos veikimo linija nesutampa su šia ašimi (vadinamasis ekscentrinis gniuždymas arba. Bet dauguma strypų konstrukcijose yra deformuojami sudėtingiau. kolona ne tik gniuždoma. Įtempimai bet kuriame sudėtingai deformuojamo tiesaus strypo taške Lig šiol nagrinėjome strypus. Superpozicijos principu pasirėmę.2 paveikslėlyje: koloną veikia vienintelė apkrovos jėga. skersinė jėga ar sukimo momentas. kad jų skerspjūviuose būdavo tik kuri nors viena įrąža — ašinė jėga. sudedami algebrines įtempimų reikšmes (11.1) .1.1) ir (8. SUDĖTINGASIS DEFORMAVIMAS 11. Jo skaičiavimą galime pagrįsti superpozicijos principu (1. Ir tiktai lenkimo atveju strypo (sijos) skerspjūvį veikė dvi įrąžos — lenkimo momentas ir skersinė jėga (tačiau pastarosios įtaka normalinių įtempimų ir deformacijų reikšmėms dažniausiai nedidelė ir nepaisoma). yra statmenos strypo ašiai ir kerta ašį. 11. kurių apkrovos jėgos veikia vienoje plokštumoje. Kai kada ir palyginti paprastai apkrautas strypas deformuojasi sudėtingai.

kiekvienam pavojingajam skerspjūviui nustatykite normalinių ir tangentinių įtempimų pasiskirstymą atskirai nuo kiekvienos įrąžos.3 pav.kitoje. Be to. kurių viena veikia vienoje svarbiausiojoje inercijos plokštumoje. Su tangentiniais įtempimais susijusios kitos trys įrąžos — sukimo momentas T ir skersinės jėgos Qx. pakeiskite jėgų projekcijomis į tas plokštumas. kita . Spręskite juos nuosekliai. pavyzdžiui. jeigu reikia spręsti standumo klausimus. Visos įrąžos ir abi taško koordinatės (xk. nustatykite kiekvieno pavojingojo taško įtempimų būvį ir parašykite stiprumo sąlygą. nes tik tokių ašių atžvilgiu galioja (8.).4 pav. Neutraliosios linijos padėtis Pakeitę (11. visas tas diagramas drauge nagrinėdami.11. tokia eile: suskaidykite visą duotąją apkrovą į dvi sudėtines dalis. kiekvienai svarbiausiajai plokštumai sudarykite skersinių jėgų ir lenkimo momentų diagramas. Dažnai šie taškai būna vieni iš pavojingiausių skerspjūvyje (nes suminės juose veikiančių tangentinių įtempimų reikšmės būna didžiausios). sudėtingas ir šių klausimų sprendimas. reikia nepamiršti. yk) gali būti tiek teigiamos. nustatykite pavojinguosius skerspjūvio taškus. Kai strypo apkrovimas ir deformavimas sudėtingi. Kai kuriuose skerspjūvio taškuose dviejų komponentų (kuriuos atstoja sukimo momentas ir viena kuri skersinė jėga) kryptys sutampa.2. nustatykite pavojinguosius skerspjūvius. gauname viso įtempimų pasiskirstymo lygtį: . 11.2) Čia kiekvieno vektorinio komponento kryptis yra žinoma. nagrinėdami drauge visas įtempimų reikšmes. Viso tangentinio įtempimo τk reikšmė ir kryptis gali būti nustatyta tiktai pagal vektorinės sudėties taisykles (kaip parodyta 11.4) formulė. Įtempimai skaičiuojami tam. kurių veikimo linijos nesutampa nė su viena šių plokštumų. todėl vektorinės įtempimų sudėties pakeisti algebrine sudėtimi negalima: (11.1) išraiškoje paskiro taško k koordinates kintamomis koordinatėmis x.4 pav. Tačiau jų atstojamų tangentinių įtempimų vektoriai nėra vienos krypties (11. kad būtų galima spręsti konstrukcijos stiprumo bei standumo klausimus. jėgas. Qy.7). kad x ir y ašys turi būti svarbiausiosios centrinės skerspjūvio ašys. formulėmis (7. kuri yra paprasta vienašiam įtempimų būviui ir sudėtingesnė (pagrįsta irimo ar plastiškumo hipotezėmis) kitais atvejais.8) ir (8. atskirai sudarykite ašinių jėgų ir sukimo momentų diagramas. y. τ k = τ k ′ + τ k ″ + τ k ″' .4 paveikslėliu). Įtempimų skaičiavimas nėra savitikslis veiksmas. atskirai kiekvienai svarbiausiajai plokštumai apskaičiuokite poslinkius ir po to juos visus vektoriškai sudėkite. o reikšmės apskaičiuojamos atitinkamomis formulėmis — pavyzdžiui. 11. tiek ir neigiamos. tada šių komponentų vektorinė sudėtis pakeičiama algebrine.

o jos sankirta su skerspjūvio plokštuma —jėgų linija. per skerspjūvio svorio centrą. kurie labiau nutolę nuo neutraliosios linijos.). kuris gaunamas vektorine abiejų lenkimo momentų. Didžiausios normalinių įtempimų reikšmės yra taškuose.) taip. Todėl. kad priartėja prie skerspjūvio ašies su minimaliu inercijos momentu.6 pav. visų pirma reikia mokėti nustatyti neutraliosios linijos padėtį. + A Ix Iy (11. tiesės lygtyje (11.7 pav. čia neutralioji linija dažniausiai nėra statmena jėgų linijai. t. Ji nukrypsta nuo jėgų linijos statmens ab (11.4) Ši linija yra tiesė.). (11. Kadangi šie taškai dažnai yra pavojingiausieji taškai.6 pav. Šiuo atveju neutraliosios linijos lygtį galime išreikšti ir taip: y=− M yIx M xIy x. normaliniai įtempimai bet kaip (net ir labai sudėtingai) veikiamo tiesaus strypo skerspjūvyje pasiskirsto pagal tiesinį dėsnį.): jų lietimo taškai ir yra ekstreminių normalinių įtempimų taškai. kurioje normaliniai įtempimai lygūs nuliui.7 pav. + A Ix Iy (11.): − M yIx M xI y = tgϕ . kurį ši tiesė sudaro su x ašimi (11. įstrižojo lenkimo atveju). . labiausiai nutolusiuose nuo šios linijos. Neutralioji linija — tai ta skerspjūvio linija. kad tiesė eina per koordinačių pradžią. 11. kitoje — neigiami (gniuždomoji dalis).7 pav. lemiantieji viso strypo stiprumą. o tai reiškia.y. Jeigu ašinė jėga N=0 (pavyzdžiui. kurių kiekvienas žymimas vektoriumi. lygiagretes neutraliajai linijai (11. Taigi.3). Taigi.5 pav. kad normaliniai įtempimai yra didesni tuose skerspjūvio taškuose. Kai žinome neutraliosios linijos padėtį. mums rūpi juos nustatyti. gauname bendrąją neutraliosios linijos lygtį: M N Mx y + y x = 0.5) Abu lenkimo momentai (Mx ir My) gali būti atstojami vieno M. prilyginę nuliui normalinių įtempimų išraišką (11. Normalinių įtempimų diagramos plokštumos ir skerspjūvio plokštumos sankirta yra neutralioji linija. 8. Iš 11. Skirtingai nuo paprastojo lenkimo (žr.2 poskyrį).3) Tai yra plokštumos lygtis. pakanka nubrėžti skerspjūvio kontūro liestines.5 pav. Šio suminio lenkimo momento veikimo plokštuma gali būti pavadinta jėgų plokštuma. 11.5) tiesės krypties koeficientas išreiškia tangentą kampo ϕ.σ= M N Mx y+ y x. Neutraliosios linijos lygtyje (11. o jų ak-sonometrinė diagrama vaizduojama plokštuma (11.5 paveikslėlio matyti.4) laisvasis narys prilygsta nuliui. sudėtimi (11. statmenu atitinkamai ašiai. kuri dalija skerspjūvį į dvi dalis: vienoje iš jų normaliniai įtempimai teigiami (tempiamoji dalis).

Linijos ab. kampai ϕ=α. N (11.11.6) lygybių apskaičiuojame atstojamosios jėgos F didumą F=N ir tariamojo šios jėgos pridėties taško koordinates xf = My N . linijos statmens krypties kampu α. o kai Ix<Iy (Ix=Imin). Iy Iš šios lygybės. tgϕ = Ix tgα . abiem šiais atvejais neutralioji linija pasisuka statmens link ašies su Imin.8) Iškėlę prieš skliaustus F/A ir panaudoję inercijos spindulio kvadrato išraišką Ix/A=ix2.6) išraiškomis.9) Šią lygybę galime pertvarkyti taip. lygiagretė strypo išilginei ašiai. pertvarkome neutraliosios linijos lygtį (11. bet atitolusi nuo šios ašies (11. x+ Ix A Iy (11. kampas ϕ>α. kad ji įgytų ašinės tiesės lygties pavidalą: . tai reiškinys tarp skliaustų lygus nuliui: 1+ xf i 2 y y =0.4) laisvasis narys nelygus nuliui. jeigu neigiama — gniuždomojoje. kai apkrova yra sudėtinga (veikia daug ir įvairiai nukreiptų jėgų). My. skerspjūvio normaliniams įtempimams išreikšti galime naudotis vienos jėgos įvaizdžiu: žinodami N.y. neutralioji linija neina per skerspjūvio svorio centrą. yf = Mx .8 pav.8 pav. A iy ix    x+ yf 2 ix Kadangi F/A≠0.7 pav. Mx. t. Kai ašinė jėga N≠0 ir todėl tiesės lygties (11. susiejančios neutraliosios linijos krypties kampą ϕ su.  M y = Fx f . kai Ix>Iy (Iy=Imin). skerspjūvio svorio centras yra tempiamojoje dalyje. t. darome tokias išvadas: kai Ix=Iy. Tokį deformavimą (kai N≠0. Mx≠0. kampas ϕ<α. (11. iš (11.):   M x = Fy f . My≠0) gali sukelti ir viena vienintelė jėga F.7) Pasinaudoję (11. gauname: σ= x y  F 1 + 2f x + 2f y  = 0 . statmenos jėgų linijai. N = F. krypties koeficientas tgα = − taigi My Mx . Jeigu ašinė jėga teigiama. Net ir tada. (11.4) tokiu būdu: σ= Fy f F Fx f + y = 0.6) 11.y. kai α=0 arba α=π/2. neutralioji linija statmena jėgų linijai (taip būna ir paprastojo lenkimo atveju.

Kadangi ix ir i2y visada teigiami. yf. kuriuose neutralioji linija kerta atitinkamą ašį. apskaičiuotas (11. Taigi bet kuri liestinė yra ribinė neutraliosios linijos padėtis. yf (11. būtų už branduolio ribų. kuriuose su ašimis susikerta skerspjūvio branduolio liestinė. neutralioji linija neturėtų kirsti skerspjūvio kontūro.10 pav. ay yra didelės.12) formulėmis nustatytas taškas nebeatitiktų branduolio sąvokos. L3. Visų šių liestinių nagrinėti nėra reikalo. Apjuosę visą skerspjūvio kontūrą virtine liestinių (jų gali būti kelios ar net labai daug) ir nustatę pagal jas skerspjūvio branduolio kontūro taškus bei nuosekliai sujungę juos linijomis. jo bet kurį kampą (viršūnę) liečiančių tiesių yra begalinė daugybė. trūksta.3. 11. ax ir ay yra koordinatės taškų.11) Kaip matyti iš 11. Jeigu skerspjūvio kontūras kampuotas..10) ax = − 2 iy xf . O iš (11. Skerspjūvio branduolys Plytų mūras ir kai kurios konstrukcinės medžiagos gana gerai priešinasi gniuždymui ir beveik visiškai nelaiko tempimo jėgų — pleišėja. kad ta skerspjūvio liestinė yra tariamoji neutralioji linija. kad jėga F būtų pakankamai arti skerspjūvio svorio centro — tik tada skerspjūvio nekirs neutralioji linija. konstruktorius turi siekti. t. tai ji atitiktų skerspjūvio branduolio apibrėžimą ir taškas. ax a y Pastarojoje išraiškoje (11.) branduolio kontūro taškas slenka tiese. . Jeigu neutraliosios linijos padėtis būtų tokia. kurioje pridėjus ašiai lygiagretę jėgą normaliniai įtempimai visame skerspjūvio plote būna vienodo ženklo. .x y + = 1.9 pav. Taigi. Skerspjūvio branduolys yra ta skerspjūvio sritis apie svorio centrą..9 paveikslėlio.11): xf = − 2 iy ax . yf = − 2 ix . kad liestinei besisukant apie kontūro viršūnę k (11. ay — priešingo negu yf.. Tai reiškia. turėtų eiti už skerspjūvio ribų. Jeigu neutralioji linija pasislinktų nors kiek link centro (ir jau ne liestų. kad ax yra visada priešingo ženklo negu xf. kad iš tokios medžiagos padarytos konstrukcijos skerspjūviuose nebūtų tempiamųjų įtempimų. jos sankirtos su ašimis koordinatės ax. jo kontūro tašką. gauname branduolio figūrą.11) galime daryti išvadą. Taigi. Kai neutralioji linija toli nuo skerspjūvio svorio centro (nuo koordinačių pradžios). o šiai tiesei nubrėžti pakanka žinoti tik du taškus..y. bet kirstų skerspjūvio kontūrą). iš (11. kad visi įtempimai skerspjūvyje būtų vieno (neigiamo) ženklo. būtų branduolio taškas. įtempimai skerspjūvyje taptų dvejopo ženklo ir (11. kuo mažesnės yra jėgos pridėties taško koordinatės xf. inžinierius turi stengtis. esantį kryžmiškai priešingoje pusėje negu jėgos F pridėties taškas. gautas iš (11. visos per tašką k einančios liestinės (L1.. 11. Vienintelė lygiagretė strypo ašiai apkrovos jėga F (arba strypą veikiančių apkrovos jėgų atstojamoji) turi būti pridėta vadinamajame skerspjūvio branduolyje. Mat. kad šios koordinatės yra tuo didesnės. atitinkanti ribinį skerspjūvio branduolio tašką.12) formulėmis ir žymintis tariamosios jėgos pridėties padėtį. ay = − 2 ix . Skerspjūvio branduolio kontūro taškui rasti naudojame formules.) tenkina tokio pavidalo neutraliosios linijos lygtį: . Įsivaizduojame. Kitaip tariant.11) matyti. kad neutralioji linija kerta skerspjūvio kvadrantą.12) Šiose formulėse ax ir ay yra koordinatės tų taškų. nes galima parodyti. ay (11.

10 pav. 2 iy ix Iš to darome praktišką išvadą: nagrinėtinos yra tik tos kampuoto skerspjūvio kontūro liestinės. − (b / 2 ) 6 ∞ h = 0.. yf 4 = 0 . =− .). yf 3 = ... ax2=∞. 6 Sujungę šiuos taškus tiesėmis. Šių liestinių sankirtos su ašimis x ir y taškų koordinatės: ax1=h/2.).1+ xf 2 iy xk + yf 2 ix yk = 0 . 3.11 pav. kiekviena tokia liestinė atitinka skerspjūvio branduolio kontūro viršūnę. ay3=∞.12 pav. laikydami kintamaisiais dydžiais branduolio kontūro taškų (1.11 pav. Verta įsidėmėti kai kurių paprastos formos skerspjūvių branduolių pavidalą.12 pav. matome. . 6 b =− . ay1=∞. yf 2 = − = 0.). Kadangi I x bh3 / 12 h 2 b2 2 = ir i y = . ax4=∞.. kurios kontūrą liečia ne mažiau kaip dviem taškais. ay2=b/2. kad šiuos taškus sieja taip pat tiesės lygtis: 1+ xk y x f + 2k y f = 0 .. gauname rombą (11. o šie kampiniai taškai sujungiami tiesėmis (11.. Stačiakampio skerspjūvio branduoliui nustatyti naudojame keturias skerspjūvio liestinės. kurios visos sutampa su stačiakampio kraštinėmis (11. 11. yf1 = − ∞ 6 h/2 2 2 h / 12 b / 12 b =− = . ay4=-b/2.) koordinates xf ir yf.12) formulėmis apskaičiuotos branduolio viršūnių koordinatės yra tokios: xf1 = − xf 2 xf 3 xf 4 b 2 / 12 h 2 / 12 h = 0.. ax3=-h/2. i = = 12 12 A bh 2 x tai (11. 11.

4. taigi čia tangentinių įtempimų nepaisyti nebegalima. Pavojinguosiuose taškuose stiprumo sąlygos tokios: . įtempimai σj=σmin. Tiesaus strypo stiprumas Bet kurio konstrukcijos elemento stiprumas priklauso nuo įtempimų. kai T=0).13 pav. įtempimai σk=σmax. Labai dažnai skersinių jėgų atstovaujami tangentiniai įtempimai yra maži ten. kitoje pusėje. jeigu ta skylė yra ties skerspjūvio centru (11. 11. jo visuose ar kai kuriuose taškuose įtempimų būvis gali būti vienašis. taške j. Vienasis įtempimų būvis būna tame skerspjūvio taške. kuriuose ir normaliniai įtempimai ekstremalūs. Vienašio įtempimų būvio atveju strypo stiprumą lemia skerspjūvio taškai su ekstremaliomis normalinių įtempimų reikšmėmis.14 pav. Branduolio spindulys pagal (11. 11. 11.y.15 pav. Jeigu skerspjūvyje nėra sukimo momento ir skersinių jėgų.). t. vienašio įtempimų būvio atvejis. Todėl tiesių strypų stiprumo skaičiavimo metodika išskirtina į du atvejus: • τ=0 arba τ≈0 (o taip būna. • τ≠0 (T≠0). nepaisytini. dviašio įtempimų būvio atvejis.12) apskaičiuojamas taip: I x / A πd 4 ⋅ 4 ⋅ 2 d = = . Skritulinio skerspjūvio branduolys yra taip pat skritulio pavidalo (11. Taškai su tokiais įtempimais yra labiausiai nutolę nuo neutraliosios linijos (11. Nors tiesus strypas deformuojamas ir sudėtingai. Įsidėmėkite tokias skerspjūvių branduolių savybes: branduolys visada yra iškila figūra. kertanti priešingą skerspjūvio kvadrantą. To negalima pasakyti apie sukimo momentą — jo atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra pakraštiniuose skerspjūvio taškuose. branduolys gali būti ir tuščioje skerspjūvio vietoje. o kiekvieną skerspjūvio išorinio kontūro viršūnę (kampą) — branduolio tiesi kraštinė. kur normaliniai įtempimai didžiausi (pavojinguosiuose taškuose). skylėje.). t.2 poskyrio apie neutraliosios linijos padėtį.11.): vienoje pusėje. kiekvieną tiesią skerspjūvio kraštinę atitinka branduolio viršūnė (kampas) priešingame skerspjūvio kvadrante. taške k.14 pav. kuriame nėra tangentinių įtempimų arba šie įtempimai labai maži. o tokiu atveju stiprumo sąlyga būna paprasta.y.12 pav. nėra ir tangentinių įtempimų.13 pav. ρf = 2 d / 2 64 ⋅ πd ⋅ d 8 o branduolio skersmuo lygus ketvirtadaliui skerspjūvio skersmens. Šių pavojingųjų taškų padėčiai nustatyti ir praverčia informacija iš 11.

). kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema parodyta 11.   A Ix Iy  (11. kad Ix/ymax=Wx. priešingame -).13) taikymas gana paprastas. Šios sąlygos atitinka kampinius skerspjūvio taškus su σmax ir σmin. ymax. galima pasinaudoti kokybinio įtempimų pasiskirstymo schema. Jeigu reikia nustatyti. Žinodami.15 pav. o jeigu N<0. neigiami). nors tų taškų koordinatės sąlygose ir nėra panaudotos. o po to stiprumo sąlygų (11.14) Šios formulės tinka tik simetriškiems keturkampiams skerspjūviams.13) šiam atvejui pertvarkyti taip: σk = N Mx My + + ≤ Rt . Jeigu N>0. A Wx Wy My  N M  σ j = − x + A  Wx Wy        . xmin.13) 11. Iy/xmax=Wy. ±h/2 (xmax. Šiuo atveju aišku.  A Ix Iy  . Jeigu Mx>0. Analogiškai žymimi ir lenkimo momento My atstojamų įtempimų ženklai. My<0. Taigi. Pavyzdžiui. kad pavojingieji taškai yra du iš keturių kampinių taškų. vienašio įtempimų būvio atveju daugiausia triūso reikia pavojingųjų taškų (j ir k) koordinatėms nustatyti. kad σmin vieta yra viršutinis kairysis kampas (visi įtempimų komponentai vienodo ženklo. O visų keturių kampinių taškų koordinatės yra ekstremalios ir skiriasi tik ženklais: ±b/2. tai šio lenkimo momento tempiami sluoksniai ir σ>0 (+) yra kvadrantuose šalia teigiamos y ašies.σk = M  N Mx + yk + y xk ≤ Rt .    (11. Mx>0. o gniuždomi ir σ<0 (-) — priešingoje pusėje.16 pav. My N Mx σj = + yk + xk ≤ Rc.17 paveikslėlyje. . kuris gi kampas yra labiausiai tempiamas. Iš šios schemos matyti. kai vienašis įtempimų būvis nagrinėjamas stačiakampiame skerspjūvyje arba kitokiame skerspjūvyje su keturiais simetriškai išdėstytais kampais (11. galime stiprumo sąlygas (11. skiriasi tik komponentų ženklai (viename kampe +.  ≤ Rc. kokio ženklo (+ ar -) įtempimai dėl kiekvienos įrąžos ten veikia. tai visuose kvadrantuose σ<0 (pažymimas -). jo svarbiausiosios centrinės ašys ir kiekviename skerspjūvio kvadrante pažymima. tai visuose kvadrantuose σ>0 (pažymimas +). ymin). Šioje schemoje nubraižomas skerspjūvis. 11. Stiprumo skaičiavimas paprastesnis. visuose keturiuose kampuose įtempimų formulės (11. kai N<0.1) komponentų absoliutinės reikšmės vienodos. o σmax kryžmiškai priešingas kampas.16 pav. Taigi. atvejui.

kai skerspjūvyje yra reikšmingų tangentinių įtempimų.14) stiprumo sąlygas nesunkiai sprendžiami tikrinamieji stiprumo uždaviniai. W (11. pritaikyta tiesiam strypui. Kai skerspjūvis pasirenkamas iš standartinių profilių lentelės. 5. t. tangentinių įtempimų nepaisyti negalima. tarp kokių ribų kinta santykis Wx/Wy toje lentelėje (pavyzdžiui. |σa|=|σb| tada abiejų šių taškų pavojingumas vienodas.17) o surašę į (11. iš to gaunama Wx=(2b)2b/6=0. Įrašę šias įtempimų reikšmes į (11. sprendžiame tikrinamąjį arba projektinį stiprumo uždavinį.75T 2 ≤R.2) formulėmis. σ d = σ 2 + 4τ 2 ≤ R .17 pav.15). Q x bei Q y — tangentinius įtempimus tame pačiame taške. galima apskaičiuoti. Dviašio įtempimų būvio atveju. O sprendžiant projektinius uždavinius dažna kliūtis būna tai.4 poskyrį). Pagal (11. o maksimalių tangentinių įtempimų hipotezė duoda (8. Dažnai tenka žinoti (arba spėti) projektuojamo skerspjūvio rodiklių santykius ir išreikšti rodiklius kokiu nors vienu ieškomu parametru.18 pav.). = W p 2W (prisimename. Pavyzdžiui. šis standartinių dvitėjų rodiklių santykis kinta maždaug tarp 5 ir 15). Tada abu lenkimo momentus galima sudėti (geometriškai): 2 M = M x2 + M y . Normalinių įtempimų reikšmė bet kuriame iš šių taškų yra M σ = = W tangentinių 2 M x2 + M y W .19 pav. — . Wx=2Wy.19) pavidalo: σ d = σ 2 + 3τ 2 ≤ R . o skritulio W x =W y =W ir Wp=2W). stiprumo sąlyga.15) arba (11. Wy ir A. gauname: σd = 2 M x2 + M y T2 +3 ≤ R. Kai ašinės jėgos nėra. kai strypo skerspjūvis skritulinis. Kadangi sukimo momento atstojamų tangentinių įtempimų didžiausios reikšmės yra taip pat visuose pakraštiniuose skerspjūvio taškuose (11. Šiuo atveju visus geometrinius rodiklius galima išreikšti vienu parametru — skerspjūvio skersmeniu.11.) yra taškai a ir b su didžiausiomis (teigiama ir neigiama) normalinių įtempimų reikšmėmis. Gana paprasta spręsti stiprumo uždavinius. projektuotojui nurodoma.y.kai T≠0. bet du ar net trys nežinomi (ieškomi) skerspjūvio rodikliai — Wx. t. Wy=0. remdamiesi irimo ar plastiškumo hipotezėmis (žr. apskaičiuoti tikrąjį santykį ir priartėjimo keliu koreguoti savo sprendinį. Jeigu remsimės energetine hipoteze. Toliau ir žiūrime atvejus su sukimo momentu. stiprumo klausimus sprendžiame.16). Ir ypač patogu skaičiuoti. kad stiprumo sąlygoje yra ne vienas.16) Tenka pagal N. Surašę šias reikšmes į energetinę stiprumo sąlygą (11.18) pavidalo sąlygą: (11. kai nėra ašinės jėgos (N=0). kad stačiakampio skerspjūvio viena kraštinė turi būti dukart ilgesnė už kitą: a=2b.15) (11. yra (8. Tikrinamąjį uždavinį išspręsti nesunku. o pasirinkus pagal stiprumo sąlygą konkretų profilį. Mx ir M y apskaičiuoti normalinius įtempimus pavojingajame taške ir pagal T. Jau minėjome. τ= T T .16) sąlygas. Įtempimus surandame (11. tačiau projektinis uždavinys dažnai būna keblus — mat. kad W p =W x +W y . kad pavojingųjų taškų įtempimų būvį lemia sukimo momentas . Wx/Wy=10).333b3. W2 (2W )2 Suprastinus gauname (skrituliniam skerspjūviui!) 2 M x2 + M y + 0. ir iš pradžių spėti tą santykį (pavyzdžiui. šio suminio lenkimo momento M plokštumoje (11. į sąlygą pagal maksimalių tangentinių įtempimų hipotezę. taškai a ir b yra pavojingiausieji.y.1) ir (11.667b3. iš vienos sąlygos tenka nustatyti du ar net tris geometrinius skerspjūvio rodiklius.

. parenkame skritulio skersmenį d. besideformuojančio tiesaus strypo ašis tampa erdvine kreive. kuriuose būna didžiausia normalinių įtempimų ir didžiausia tangentinių įtempimų reikšmė. po to jau sprendžiame tikrinamąjį uždavinį — apskaičiuojame pavojingųjų taškų įtempimus σ ir τ. kai į skaičiavimą būtina įtraukti kitas įrąžas — N.18 pav.: a. 11.18) nustatome W.18) Šiose formulėse W — skritulio ašinis atsparumo momentas (formules naudoti galima tik skrituliniam arba žiediniam skerspjūviui). sukimas).8 poskyrį). 11.2 2 Mx + My +T2 ≤ R.19 pav.18) projektuojami velenai — jie yra ir sukami. Tiesaus strypo poslinkiai ir deformacijos Kai tiesus strypas veikiamas paprastos apkrovos. kur šių tangentinių įtempimų reikšmės didžiausios (taškuose e ir f. kad jame sutampa taškai. susiję su sukimo momentu. galime naudotis superpozicijos principu ne tik įtempimams. Pagal stiprumo sąlygas (11.17) ir (11. Pavyzdžiui. skersmenį padidiname ir vėl tikriname.20 pav.15) ar (11. kartais gana sudėtinga. Tačiau kol galioja proporcingumo dėsnis ir poslinkių mažumo prielaida. nėra akivaizdu. neatsižvelgdami į tas kitas įrąžas. nes būtina į sąlygą rašyti vieno (to paties) taško įtempimų reikšmes. dėl kurios skerspjūviuose atsiranda tik po vieną įrąžą.20 pav. jeigu stiprumo sąlygos netenkinamos. Kuris iš visų šių įtartinų taškų pats pavojingiausias. pakankamo skersmens. tokiu būdu palaipsniui artėdami prie tinkamo. tačiau tangentiniai įtempimai. bet ir poslinkiams bei deformacijoms skaičiuoti. Q y . c arba d). strypo ašis arba lieka tiesi (tempimas ar gniuždymas. W (11. yra daug mažesni normaliniai įtempimai.17) ar (11. kuris skerspjūvio taškas pavojingiausias. stačiakampiame skerspjūvyje didžiausi normaliniai įtempimai būna viename iš kampų (11. Kai skerspjūviuose įrąžų daugiau. Q x . jas naudojame net ir tada. Skritulinis (ir žiedinis) skerspjūvis ypatingas tuo. Kadangi šitokios stiprumo sąlygos labai patogios projektiniam skaičiavimui. 11.5. Kai skerspjūvio forma kitokia. arba išlinksta vienoje plokštumoje (paprastasis lenkimas). visuose šiuose taškuose lygūs nuliui (žr. dažnai galima nustatyti tik apskaičiavus kiekvieno jų projektinį įtempimą σd pagal pasirinktą hipotezę.16). Visų pirma pagal (11. 7. b. 11. taikome stiprumo sąlygas (11. ir lenkiami. tuo tarpu ten. Dažniausiai į šio įtempimo išraišką (ir stiprumo sąlygą) greta σmax įrašoma anaiptol ne didžiausia τ reikšmė arba šalia τmax — ne didžiausia σ reikšmė. m ir n).

analitiniu būdu. ypatingų taškų poslinkius. Kai šio uždavinio išvada rodo. bet ir kitų įrąžų: Mx. Taigi. Moro būdu skaičiuodami poslinkį. T. ypač kai konstrukciją sudaro keli strypai. bet tam tikrų. todėl jų skaičiavimas nėra keblus. ωkyj — lenkimo momentų My. vietoj (9. kur gali būti ekstremalios deformacijų reikšmės. kurie atsiranda dėl lenkimo ir yra atstojami lenkimo momento. Normaliniai įtempimai.4 poskyrio. kaip tiesiame strype. ir po to vėl sprendžia tikrinamąjį uždavinį.20) vi = ∑  kxj ikxcj + kyj ikycj + ktj icj + knj icj  . • išilginių deformacijų ir normalinių įtempimų pasiskirstymas skerspjūvyje nėra tiesinis (net ir galiojant plokščiųjų pjūvių hipotezei).6. Ir deformacijos skaičiuojamos tik ties ypatingais taškais. Neutralioji linija (kai nėra ašinės jėgos) eina ne per skerspjūvio svorio centrą. ωktj — sukimo momentų T. 7. veikiančių tarp nagrinėjamojo taško ir atramų. bet pagal hiperbolę. deformacijas skaičiuoti galime bendrojo Huko dėsnio formulėmis iš 4. galutinį rezultatą pagal superpozicijos principą gauname vektorine (geometrine) sudėtimi. Skerspjūvio plokštuma eina per strypo ašies kreivio centrą. ωknj — ašinių jėgų N diagramos plotai. kalbėsime apie labai kreivus strypus — tokius. o arčiau strypo .4. M diagramų visi ruožai kreiviniai). Kai strypo ašis kreiva jau prieš apkrovimą.).5 poskyrių. vietoj (9. kurių skerspjūvių matmenys yra maždaug tos pačios eilės. todėl spręsti projektinį standumo uždavinį nėra paprasta. Poslinkių skaičiavimui praverčia energetiniai metodai. nebe pagal tiesę. Kai įtempimai ties tašku jau nustatyti. kuriuose aptartas atskirų įrąžų poveikis (iš 2. kai įskaitoma ne vienintelio lenkimo momento įtaka (kaip 9. Šie taškai dažnai sutampa su ekstremaliųjų įtempimų reikšmėmis. inžinierius nusprendžia. pasiskirsto tolygiai po visą skerspjūvio plotą — kaip ir tiesaus strypo skerspjūvyje.8 poskyriuose). kurių ašis ir visa apkrova yra vienoje strypo simetrijos plokštumoje. pasiskirsto nebe taip. kad sudėtingai deformuojamas strypas nepakankamai standus. Kreivieji strypai Yra nemaža konstrukcijų elementų (arkos. kurių kryptys ne visada sutampa. Tačiau bet kuris poslinkis priklauso nuo įrąžų ar įtempimų. atstojami ašinės jėgos. kabliai ir kt.analitiniu būdais. Ir. Čia be platesnio teorinio aiškinimo pateikiame formules poslinkiams skaičiuoti Moro bei grafiniu . 11. Kreivojo strypo įrąžos bet kuriame skerspjūvyje nustatomos pjūvio metodu. 9 skyriaus). kuris didina pradinį strypo kreivį. My. N (čia nenagrinėsime skersinių jėgų įtakos. kaip ir kreivio spinduliai.  (EI x ) j (EI y )j (GI p )j (EA) j  j =1   čia ωkxj — lenkimo momentų Mx diagramos plotai. Kreivojo strypo deformavimo sudėtingumą atskleidžia du svarbiausi ypatumai: • įrąžų pasiskirstymas kreivojo strypo ašyje nėra tiesinis (įrąžų N. kuriuos aiškina konstrukcijų mechanika (statybinė mechanika). dažniausiai tų taškų. žinoma. Tačiau tie normaliniai įtempimai.5. Q. Kreivojo strypo skerspjūvio padėtį patogiausia nustatyti poline koordinate — kampu ϕ. nustatome rūpimo taško vektoriai. kaip jį pastandinti (kurį matmenį padidinti).   (11. dažniausiai yra labai menka). kurias nustatyti jau mokame (11. Į bet kurio poslinkio ar deformacijos išraišką įeina daug geometrinių strypo rodiklių. ratlankiai.Pagal formules ir nurodymus iš skyrių. tokiu keliu artėdamas prie patenkinamo rezultato. Patogu laikytis tokios lenkimo momento ženklo taisyklės: teigiamas yra tas lenkimo momentas. Dažniausiai sprendžiamas tikrinamasis uždavinys. Šiame poskyryje nagrinėsime tik plokščius kreivuosius strypus — tuos. Deformacijos ties kuriuo nors tašku priklauso tiktai nuo tų įtempimų ar įrąžų. nes ji.21) formulės naudosime tokią: n ω M ω M ω T ω N  (11. kurios toje vietoje veikia. kurių poslinkiai gali būti didžiausi arba artimi didžiausiems (pavyzdžiui.4 poskyris). todėl poslinkių skaičiavimas būna gana sudėtingas. gembinės sijos laisvojo galo). 2. kurių geometrinė schema — kreivasis strypas. palyginus su kitų įrąžų įtaka.15) formulės naudosime tokią: n  1 vi = ∑   j =1 (EI x ) j  ∫ Lj 0 M kxj M ix dz + 1 (EI y )j ∫ Lj 0 M kyj M iy dz + 1 (GI p )j ∫ Lj 0 TkjTi dz + 1 (EA) j ∫ Lj 0  N kj N i dz  .7 ir 9.19) Skaičiuodami poslinkį grafiniu . jo deformavimas net ir pačia paprasčiausia apkrova yra sudėtingas. Praktinėse situacijose tenka nustatinėti ne visų.

kreivio centro (atstumu e nuo strypo centrinės ašies. A( ρ − r0 )r A .21) čia A — skerspjūvio plotas.22 paveikslėlyje. .). žr. r — taško atstumas nuo strypo kreivio centro.21) įrodyti iš kreivojo strypo išpjauname labai trumpą ruoželį ir nagrinėjamos jame veikiančios jėgos bei susidarančios ruoželio deformacijos. Įtempimų formulei (11. 11. Įtempimai dėl lenkimo momento bet kuriame kreivojo strypo skerspjūvio taške skaičiuotini tokia formule: σ= M (r − r0 ) . o neutraliosios linijos atstumas nuo to centro (neutraliojo sluoksnio kreivio spindulys) r0 = ∫ (11. (dA / r ) (11. 11. r0 = h ln (r2 / r1 ) r0 = h2 2r2 ln (r2 / r1 ) − h r0 = 4 2ρ − 4ρ 2 − a2 ( a2 ) 11.22 pav.21 pav.22) A Šia formule apskaičiuotos r0 reikšmės kai kurių formų skerspjūviams surašytos 11.21 pav.

y. statmeną sienelės paviršiui: pdsmdst-2σtδdsmsin(dθ/2). Meridianinė plokštuma dalija indą ir apkrovą (vidaus slėgį) į dvi simetriškas dalis. juose tangentinių įtempimų taip pat nėra (tangentinių įtempimų dualumo dėsnis!). jo kreivio spindulys ρm. kreivio centras — taške O1. paraboloido ir kt. ir keturios normalinių įtempimų atstojamosios (po dvi σmδdst ir σtδdsm. visuose pjūviuose veikia tik normaliniai (svarbiausieji!) įtempimai: žiedo liestinės kryptimi veikia žiedinis įtempimas σt (statmenas meridianiniam pjūviui) ir meridiano liestinės kryptimi — meridianinis įtempimas σm (statmenas žiediniam pjūviui). šių jėgų.24 pav.). Išvada: indo sienelės įtempimų būvis yra dviašis. Čia nagrinėsime tik tuos atvejus. t.24 pav. kurio sienelės storis δ mažas. Tokie sukinio (cilindro. o jų įtempimų ir stiprumo skaičiavimas nėra sudėtingas. kūgio. katilai. palikdami kitus konstrukcijų elementus (plokštes. į krypties linijos nesutampa. Žiedinio pjūvio lanko ab ilgis dst. Plonasieniai indai Visuose vadovėlio skyriuose nagrinėjome tiktai strypus. kad ji tik tempiama. Įtempimams indo sienelėje nustatyti išpjauname mažą tos sienelės elementą (11. Plonasieniu vadiname indą.) pavidalo indai — talpyklos. radialine kryptimi veikia radialinis įtempimas σr.7. kad normaliniai įtempimai plonos sienelės storyje pasiskirstę tolygiai (kai δ=0. einančiomis per indo simetrijos ašį z ir sudarančiomis tarp savęs kampą dθ) ir dviem žiediniais pjaviais (kūginiais paviršiais. šis įtempimas yra palyginti mažas. o kai sienelė plonesnė. kurių paviršių forma — sukinys. Tiktai toks įtempimų skaičiavimas yra gana paprastas ir patogus nagrinėti medžiagų atsparumo kurse. Išpjautąjį sienelės elementą veikia penkios atstojamosios jėgos — apkrovos jėga. Nagrinėjame simetrišką plonasienį indą. kevalus. sudaro kampus dϕ ir dθ). Kadangi žiediniai pjūviai yra statmeni meridianiniams. — dar mažiau). statmenais indo išorinio paviršiaus meridianui. Tačiau šiame poskyryje žvilgtersime į ypatingą kevalų grupę — į vadinamuosius plonasienius indus. Rašome visų šį elementą veikiančių jėgų pusiausvyros lygtį — prilyginame nuliui sumą jėgų projekcijų į ašį. 11. didžiausias įtempimas sienelėje viršija įtempimų vidurkį ne daugiau kaip 5%. Taigi.23 pav. vamzdžiai — dažniausiai veikiami skysčių ar dujų vidaus slėgio. kad sienelė nėra lenkiama.. galime skaičiavimą grįsti bemomente (membranine) kevalų teorija — tarti. 11. kai indo sienelėje nėra didelių paviršiaus pokyčių (koncentruojančių įtempimus). statmena sienelės paviršiui.11. Jį išpjauname dviem meridianiniais pjūviais (plokštumomis. tarp jų kampas dϕ. Taip darome todėl.1d. ir paprastai jo nepaisoma. kuris lygus — p prie indo sienelės vidinio paviršiaus ir nuliui prie išorinio paviršiaus. nėra ir tangentinių įtempimų. Trečiąja. a) ir netinka asimetrinei apkrovai (b). Tokiais atvejais. Bemomentė kevalų teorija tinka tiktai simetrinės apkrovos atvejams (11. nors ir lygių. palyginus su indo skersmeniu d.23 pav. kad šie indai daug kur naudojami.2σmδdstsin(dϕ/2)=0 . gauta padauginus slėgį iš elemento paviršiaus plotoj (pdsmdst). todėl meridianiniuose pjūviuose nėra šlyties jėgų. kai apkrova (slėgis) yra pasiskirsčiusi simetriškai indo simetrijos ašies atžvilgiu. kuris yra veikiamas iš vidaus slėgio p (indo savojo svorio nepaisome). masyvus) konstrukcijų mechanikos kursui.

įtempimams nustatyti pakanka (11.25) randame ašinę jėgą . 2δ (11. (11. ρt ρ m δ Šioje pagrindinėje pusiausvyros lygtyje yra du nežinomieji — įtempimai σt ir σm todėl uždaviniui išspręsti reikia dar vienos lygties. 2πrδ cosα (11. nes ne tiktai ρm=ρt=r. čia α — kampas tarp z ir σm krypčių. svorio jėga.23) Įrašę šias reikšmes į pusiausvyros lygtį ir lygtį suprastinę. 11. plotas.).23) lygties.24) 11.26) čia ph — skysčio slėgis nagrinėjamame gylyje h (žr. (11.26 pav.25 pav. 11.) pusiausvyros sąlygą — susumavę ir prilyginę nuliui tą dalį veikiančių jėgų projekcijas į simetrijos ašį z: − P + σ m ⋅ 2πrδ cosα = 0 .28) pr .Kadangi kampai dθ ir dϕ nykstamai maži. arba σ= ρm=∞. o meridianas tiesus.23) randame tik žiedinį indo sienelių įtempimą pr σt = . Cilindro pavidalo plonasienio indo (pvz.25 pav. slėgio atstojamoji P = pS . Įrašę šias reikšmes į (11.27) δ Pagal (11.25) čia S — tos dalies vidinio paviršiaus projekcijos į plokštumą. sin . sin dθ dθ dst dκ dϕ dsm ≈ = ≈ = . Iš šios pusiausvyros lygties randamas meridianinis įtempimas: σm = P . Kai slėgis p yra tolygiai pasiskirstęs po visą atpjautosios dalies vidinį paviršių (pavyzdžiui. statmeną indo simetrijos ašiai. Jeigu plonasienis indas yra rutulio pavidalo ir indo vidaus slėgis p=const. P — vidaus slėgio (veikiančio atpjautąją dalį) atstojamoji. bet ir σm=σr=σ.26 pav. Tokią lygtį gauname.23). parašę žiediniu pjūviu atpjautos indo dalies (11. todėl iš (11. G — skysčio. gauname σ/r+σ/r=p/δ. 2 2 2 ρt 2 2 2ρm (11. dujų slėgis). (11. garo katilo) žiedinis kreivis ρt=r. Kai slėgį sudaro inde laikomas skystis. gauname: σt σm p + = . P = ph S + G . telpančio į atpjautąją indo dalį..

(11. remiantis kuria nors plastiškumo hipoteze. talpykla tampa nebesandarūs.30) Tačiau projektuotojai. jo metodikos pagrindus galite rasti vadovėliuose. yra linkę indo stiprumą garantuoti griežtesne sąlyga. Plonasienių indų stiprumo sąlygos rašomos. nes jų sienelių įtempimų būvis yra dviašis (grynojo tempimo). σt ir σm. N pπr 2 pr = = . kad iš vidaus slegiamo indo sienelėje abu svarbiausieji įtempimai. jeigu pritaikytume energetinę hipotezę ir ją atitinkančią stiprumo sąlygą (5. Pavyzdžiui. A 2πrδ 2δ (11. yra teigiami ir todėl σd<σmax. Katilo dugnas trukdo kevalui tolygiai deformuotis. pakankamai toli nuo katilo dugno). įrašę P=pπr2 ir cosα=1. kad cilindriniame inde σt=2σm. atsiranda vadinamasis pakraščio efektas. vamzdis. žinodami. indo sienelių stiprumą užtikrintų sąlyga 2 σ d = σ t2 + σ m − σ tσ m ≤ R .σm = tą pačią σm reikšmę gautume iš (11. Matome.24).12) su σ1=σt. . kuri atitinka maksimalių normalinių įtempimų hipotezę ir paprastai naudojama tik labai trapioms medžiagoms σ max (= σ t ) ≤ R . σ2=σm.31) Šio poskyrio formulės tinka skaičiuoti įtempimams tiktai pakankamai toli nuo indo (kevalo) paviršiaus lūžio arba sienelės skerspjūvio pokyčio vietų (pavyzdžiui. ir katilas. kevalas išsikraipo. įtempimų reikšmės pasidaro daug kartų didesnės negu apskaičiuotosios pagal šio poskyrio formules. Šis reiškinys ypač pavojingas konstrukcijoms iš trapių medžiagų: gali atsirasti plyšių. nes ties tomis vietomis deformacijų būvis yra sudėtingesnis. Skaičiavimas atsižvelgiant į pakraščio efektus sudėtingesnis.29) (11.

kad elementas pradinės pusiausvyros formos nepraras. Tuo tarpu kai pusiausvyros forma nestabili. menkutis pagrindinės apkrovos nukrypimas nuo centrinės ašies.2 pav. jo pusiausvyra neutrali. įgyja vis didesnius ir didesnius skersinius poslinkius ir nebeišsitiesia net ir tada. Strypas pereina į kitokią stabilią pusiausvyros formą: jėga. Konstrukcijos elemento pusiausvyra būna stabili. tėra ir tuo atveju. kai apkrova yra pasiekusi kritinę reikšmę. kai tie veiksniai nebetrikdo — net ir jiems išnykus. Kuo didesnė yra strypo pagrindinė (gniuždomoji) apkrova. kai pusiausvyra neutrali. . jis greit grįš vėl į šią pradinę padėtį). bet jau ir lenkti. ta pašalinė trikdanti priežastis gali būti įvairi — šoninė apkrova (vėjo dvelktelėjimas). t. O kai rutuliukas ant horizontalios plokštumos.1 pav. kol jo pagrindinė apkrova nedidelė. ėmęs kitaip deformuotis dėl nedidelių pašalinių veiksnių (kurių niekada netrūksta). Ši savybė yra ne mažiau svarbi. kai išnyksta skersinių poslinkių priežastis. Maža tikimybė. Tačiau mus labiau domina deformuojamų (visų pirma tampriųjų) konstrukcijos elementų stabilumas. GNIUŽDOMŲJŲ STRYPŲ PUSIAUSVYROS STABILUMAS 12. bet dar neviršijusi jos. nesiliauja taip deformavęsis ir po to. o kai apkrova viršija tą reikšmę. 12. elementas į pradinę pusiausvyros formą nebegrįžta.12. po bet kokių trikdymų vis grįžti į tą pradinį būvį. poslinkiai išnyksta. Stabilumas — konstrukcijos ar jos elemento savybė išlaikyti pradinę pusiausvyros formą. o kai ta jėga dar didesnė. Kol strypo pusiausvyros pradinė (tiesioji) forma stabili.y.1 pav. rutuliuko ant iškilo paviršiaus pusiausvyra — nestabili. Šiame skyriuje kalbėsime tik apie gniuždomųjų strypų pusiausvyros stabilumą. ima strypą ne tik gniuždyti. elementas. pusiausvyra tampa nestabili — tada pašalinė priežastis gali lengvai išvesti elementą iš šios nestabilios pusiausvyros į kitokią (jau stabilią) pusiausvyros formą ir sukelti nepageidaujamą deformavimąsi. bet šiuo atveju rutuliukas nuo menkiausio postūmio nuriedės šalin ir į pradinę pusiausvyros padėtį pats nebegrįš.).). kaip stiprumas ir standumas. Konstrukcijos pusiausvyros formą nusako jos apkrovos ir poslinkių santykiai. sutrikdytas kokių nors pašalinių veiksnių.2 pav. bet šie. kol ji mažesnė už tam tikrą (kritinę) reikšmę. veikusi išilgai strypo ašies. pusiausvyros forma tampa nebestabili. Nesideformuojančio kūno pusiausvyros formos stabilumas nepriklauso nuo kūną veikiančių jėgų didumo (nagrinėtame pavyzdyje jis nepriklauso nuo rutuliuko svorio). naujieji poslinkiai nesumažėja. ėmęs dėl kokio trikdymo linkti. Deformuojamas stabilios pusiausvyros elementas. Gali pavykti rutuliuką uždėti ir ant iškilo paviršiaus kraigo (b). tuo sunkiau išlinkusiam strypui išsitiesti.1. kai išnyksta juos sukėlusi priežastis (elementas grįžta į pradinę pusiausvyros formą). Taip apkrautas strypas. Kai gniuždomoji jėga yra pasiekusi tam tikrą didumą. Nesideformuojančio kūno statinės pusiausvyros stabilumą gerai iliustruoja sunkaus rutuliuko padėtis ant įvairių paviršių (12. netolygus strypo temperatūros pokytis ir kt. kai pašalinio trikdymo nebėra. kitokių poslinkių. strypo poslinkiai dėl centriškai pridėtos išilginės gniuždomosios jėgos — tik išilginiai. kuris yra gniuždomas. 12. Tačiau šie skersiniai poslinkiai išnyksta (strypas vėl išsitiesia). Dėl kokios nors pašalinės priežasties strypas gali įgyti ir skersinių poslinkių (12. vos tik liaujasi trikdymas. Panagrinėkime labai ilgą ir ploną tiesų strypą. Stabili ir nestabili pusiausvyra Konstrukcijos ir bet kurio jos elemento pusiausvyra turi būti stabili. Įgaubto paviršiaus žemutiniame taške (a) rutuliuko pusiausvyra yra stabili (jeigu rutuliuką stumt eisime į šoną. strypo pradinė (tiesioji) pusiausvyros forma yra neutrali. gali įgyti naujų.

Nuo jos visiškai nepriklauso. kad apkrova jį klupdo. Tarkime.4 pav. kad išlinkusio strypo ašies nuokrypos nuo tieses nedidelės.2. o nuo strypo skerspjūvio: strypas išlinksta plokštumoje.5): EI d 2v = −M (z ) .Minėtoji skersinių poslinkių priežastis tėra tik impulsas strypui išeiti iš pradinės pusiausvyros formos. kol jėga nepasiekia kritinės jėgos reikšmės Fcr. Strypo pusiausvyros stabilumas priklauso tik nuo strypo matmenų. strypas dėl menkiausios priežasties pereina į kitokią pusiausvyrą (jau ne tik gniuždomas.1) Toks strypas yra tik gniuždomas. kad apkrova F>Fcr nesukelia plastinių deformacijų.4 pav. kalbama apie klupdomų strypų (kolonų) skaičiavimą ir pan. įtempimo) reikšmė.). 12. kurią viršijus konstrukcijos ar jos elemento pusiausvyra tampa nestabilia. Imin — minimalus strypo skerspjūvio inercijos momentas. Kritinės jėgos reikšmę visų pirma nustatysime gniuždomo tiesaus strypo. 12. dz 2 (12. Lenkimo momentas pjūvyje atstumu z nuo atramos M(z) — Fv. dz 2 Lenkimo plokštuma priklauso ne nuo apkrovos. vadinama kritine apkrova (jėga. bet ir lenkiamas). Tada galime naudotis jau žinoma įlinkių kreivės lygtimi (9. tiesioji pusiausvyros forma netenka stabilumo. L — strypo ilgis. Todėl konstrukcijos deformacijos ir įtempimai ima sparčiai didėti. Nauja pusiausvyros forma. kuris abiem galais įtvirtintas šarnyriškai (12. µ — strypo galų įtvirtinimo sąlygų koeficientas (žr. konstrukcija greit suyra arba kitaip išeina iš rikiuotės. Bet kurio strypo kritinė jėga priklauso tiktai nuo strypo matmenų ir medžiagos savybių.3 pav. kol F<Fcr.). Todėl ir pats deformavimas. dažnai nagrinėjamas kaip klupdymas. (12.2) čia E — strypo medžiagos tamprumo modulis. Centriškai gniuždomo tiesaus strypo pusiausvyros forma yra stabili. Sakoma. π 2 EI min (µL )2 . Kai jėga viršija Fcr. kad jis suklumpa. kurioms priešintis konstrukcija nepritaikyta. kuri statmena skerspjūvio ašiai su mažiausiu inercijos momentu. Apkrovos (jėgos. 12.3) . jo medžiagos ir pagrindinės (gniuždomosios) apkrovos didumo. į kurią pereina konstrukcija. dažnai būna susijusi su tokiomis deformacijomis ir įrąžomis. Oilerio formulė kritinei jėgai skaičiuoti Tampraus tiesaus centriškai gniuždomo strypo kritinės jėgos didumas apskaičiuojamas vadinamąja Oilerio formule: Fcr = (12. Todėl ir lygtyje dera įrašyti Imin vietoj I. 12. lydimas suklupimo pavojaus.3 pav. todėl EI min arba d 2v = − Fv . ar strypo tiesioji pusiausvyros forma yra stabili ar nestabili. įtempimu).

t. L1=L (strypo trumpėjimas dėl išilginės deformacijos yra labai mažas. kad šią jėgą Fcr atitinka klumpančio strypo ašis.). kiek sinusoidės pusbangių yra atstume L (12. kad išlinkusio strypo ašis atitinka sinusoidę). tuo didesnė (n2 kartų) kritinės jėgos reikšme. 2 L1 (12.5 pav. L (12.8) gauname. Pažymėję F = k2 . 2 dz (12. (12.5 pav.. todėl v = A sin kz . bet tiksliąją: . bet dar neviršijama). bet konkrečių įlinkio v reikšmių apskaičiuoti negalime.d 2v F + v=0 2 dz EI min . nepaisytinas).9) vietoj atstumo L1 pradinį strypo ilgį L. Kreivąją formą (ji mums ir rūpi) atitinka sin kL1 = 0 .2. kai z=L1. Jeigu būtume pasinaudoję ne apytiksle įlinkių kreivės lygtimi (9. išlinkusi tokiu sinusoidės pavidalu: v = A sin nπ z. strypas dar tebėra tiesus.8) reikšmę. tiesiąją strypo formą.) reikšmių mažiausią (visų pirma pasiekiamą) kritinę jėgą atitinka n=1.7) ir (12. Iš pirmosios sąlygos gauname B=0. L1 (12. Praktiškai svarbi yra tik pirmoji reikšmė (su n=1). Iš antrosios sąlygos gautąją lygybę AsinkL1=0 tenkina arba A=0. (12. įrašę į (12. tokia kritinė jėga (kartais vadinama Oilerio jėga) ir apskaičiuojama formule Fcr = π 2 EI min L2 .5) Jos sprendinys yra harmoninė funkcija v = A sin kz + B cos kz .11). kad klumpantis strypas išlinksta sinusoidės pavidalu (12.6) Sprendinio konstantos A ir B priklauso nuo kraštinių sąlygų.4) lygties.11) Skaičius n čia rodo.5).y.4) d 2v + k 2v = 0 . nes nežinome konstantos A. atstumas tarp atramų dar nesumažėjęs.. Iš visų n (= 1. įrašę (12. Nustatėme. Kuo didesnis n.7) (tai reiškia. galime gauti jėgos F išraišką: F= n 2π 2 EI min . arba sinkL1=0. kai z=0. gauname kritinės jėgos Fcr reikšmę. b) v=0. Nuliui lygi konstanta atitinka v=0. 12.9) Kai stabilioji (tiesioji) pusiausvyros forma tampa neutralia (kai kritinės jėgos reikšmė tik pasiekiama. kurios šiuo atveju yra tokios: a) v=0. (12. Taigi. Iš (12. Šios lygties šaknų yra be galo daug: k= nπ .8) kur n — bet koks sveikasis skaičius. EI min gauname tokią diferencialinę lygtį: (12.10) Iš (12.

Sinusoidės pusbangė telpa tarp šarnyrinės atramos ir įlinkių kreivės vingio taško h. sinusoidės pusbangės ilgį L*=µL (12.(1 + (dv / dz ) ) d 2 v / dz 2 2 3 + k 2v = 0 . L π F (12.09L (o tai yra gana daug).10) išraišką. Kol galioja Huko dėsnis. vmax=0.).y. Oilerio formulė galioja tik proporcingo deformavimo atvejams: ji išvesta.3 pav. į atraminius momentus (standžiose atramose). 12.12) lygties integravimo. Kai galioja Oilerio formulė. šis atstumas lygus 0.Oileris). kaip klupdomas strypas. 12. Panašiai galime nustatyti ir kitokių strypų klupdomąjį ilgį. kurio vienas galas įtvirtintas standžiai. kitas šarnyriškai. jog (12. Palyginę gautas kritinės jėgos išraiškas.13) iš jo matyti. (12. iš kurio matyti įlinkio augimo sparta tuoj po stabilumo praradimo. 12. Taigi. Nenagrinėdami gana sudėtingo (12.10) formulė gali būti pritaikyta ir kitiems įtvirtinimo atvejams. Kritinis įtempimas Kritinį įtempimą galime išreikšti strypo kritinės jėgos ir skerspjūvio ploto santykiu. kol kritinis įtempimas neviršija proporcingumo ribos: σcr≤σpr. Įlinkio vmax kitimą. turėtume atsižvelgti į kitokias atramines reakcijas. (12. tol galioja ir Oilerio formulė (12.2) įvairiems įtvirtinimo atvejams. parodysime jo rezultatą: vmax 2 2 F = 1 − cr . kai F>Fcr. į ją įeina proporcingumo koeficientas iš Huko dėsnio — tamprumo modulis E.6 pav.7 paveikslėliu rodomas klumpantis strypas. įrašę jį į (12.3. gauname bendrą kritinės jėgos formulę (12. kai patogiau išreikšime kritinį įtempimą.).12) galėtume gauti ir įlinkių reikšmes. kai jėga F viršija kritinę jėgą Fcr vos vienu procentu (F=1. šis įtempimas (panaudojus inercijos momento išraišką inercijos spinduliu Imin=Ai2min): σ cr 2 Fcr π 2 EI min π 2 EAimin π 2E = = = = . kad. galėtume padaryti bendrą išvadą.7L. Pavyzdžiui. remiantis proporcingo (tampraus) deformavimo įlinkių kreivės lygtimi.2) kritinei jėgai skaičiuoti. kai jo abu galai įtvirtinti šarnyriškai (tokį uždavinį sprendė ir L. 12.14) Praktiškiau apibrėžti šios formulės galiojimo ribas galėsime tada. t. Nagrinėjome. Panašiai nagrinėdami kitaip įtvirtintus strypus.01Fcr).7 pav.6 pav. 2 2 2 A A(µL ) A(µL )  µL   i    min  Įvedame naują strypo geometrinį rodiklį . pakeitus joje strypo ilgį L vadinamuoju klupdomuoju strypo ilgiu L*. kuris lygus suklupusio strypo ašies sinusoidės pusbangės ilgiui. rodo grafikas (12. pavyzdžiui. Oilerio formulė galioja tol.

imin – minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys. Panaudojus šį rodiklį. nustatomas iš 12. Dažnai praktiniam skaičiavimui naudojamos empyrinės formulės. T. apribotas tiesią (arba paraboline) kritinio įtempimo funkcija. gal net plastinėms deformacijoms atsiradus. Kai strypo liaunis pakankamai didelis. (strypas storas ir trumpas). jie turi būti mažesni. ir didelio liaunumo. jos reikšmę gautume klaidingą.16) matome. apibrėžiantis Oilerio formulės taikymo galimybę. R. Apskaičiuotąjį kritinį įtempimą padauginę iš strypo skerspjūvio ploto. Pavyzdžiui.). λ2 Iš čia gauname λ ≥ π E / σ pr ≡ λlim . Šenlio. b=12 MPa. Belieka į (12. Suprantama. Tokio skaičiavimo metodika. įtempimams jau viršijus proporcingumo ribą. Kai strypo liaunumas mažas. b=1. (12.λ= µL imin . (12. aprašyta vadovėliuose. paprastai yra kelių dešimčių didumo.16) reikšmę: π 2E ≤ σ pr . jeigu skaičiuotume kritinę jėgą irgi Oilerio formule. nes strypą suklupdytų mažesnė apkrova negu mūsų apskaičiuotoji). bet stiprumo riba arba takumo įtempimas. būtina atsižvelgti į visų veiksnių bei paties skaičiavimo patikimumą ir negalima leisti. Engesero. plieno strypo ribinis liaunis (kai E=210 GPa. L – stypo ilgis. . medinio strypo λlim≈60. tuo jis liaunesnis. Karmano. λ2 (12. Gniuždomo (klupdomo) strypo eksploatavimo ribas vaizdžiai parodo grafikas.2). Dabar galime nustatyti.19) čia koeficientai a. Kai liaunis mažesnis.18) arba parabolinė σcr=a-bλ+cλ2. kritinę jėgą galime skaičiuoti Oilerio formule (12. nubraižyta koordinačių σ (įtempimo) ir λ (liaunio) sistemoje (12. statybinio plieno kritinio įtempimo tiesinei išraiškai gali būti a=300 MPa. siūlyta F. strypas savo pusiausvyros stabilumą praranda (suklumpa). nes jis stiprumą praranda anksčiau ne stabilumą. strypui suklupti pavojaus praktiškai nėra. Grafiką sudaro trys ruožai: mažo liaunumo. Formulės (12. paremtos gausiais eksperimentais. vadinamos liaunumu.17) Tampraus strypo ribinis liaunis λlim priklauso tiktai nuo strypo medžiagos savybių.53 MPa.strypo įtvirtinimo sąlygų koeficientas. ketaus kritinio įtempimo parabolinei išraiškai a=780 MPa. Pavyzdžiui. ne mažesnis kaip λlim. kai strypas deformuojamas už proporcingumo ribos.19) naudojamos vidutinio liaunumo strypų kritiniam įtempimui skaičiuoti (didelio liaunumo strypams tinka Oileno formule). F.16).8 pav. Teoriškai nustatyti kritinį įtempimą (ar kritinę jėgą). per didelę (tai ne tik klaidinga. kokių strypų kritinę jėgą leistina skaičiuoti Oilerio formule. yra gana sudėtinga. jo įtempimus riboja ne kritinio įtempimo reikšmė. bet ir pavojinga. Ribinis liaunis. Tai yra strypo savybės. kad kritinis įtempimas priklauso tik nuo strypo liaunio ir medžiagos tamprumo modulio. c=0. (12. tampraus strypo kritinis įtempimas išreiškiamas taip: σ cr = π 2E . būtina ir atsarga. rodiklis: kuo strypas ilgesnis ir plonesnis. gauname kritinės jėgos reikšmę.2 MPa.18). kad apskaičiuotieji įtempimai strype siektų grafike parodytas ribas. Pavyzdžiui. apribotas Oilerio hiperboline kritinio įtempimo funkcija (12.14) sąlygą įrašyti (12. b ir c priklauso nuo medžiagos savybių. σpr=200 MPa) λlim≈100. apribotas takumo įtempimo (arba stiprumo ribos) lygiu. Rodiklį λ vadiname liauniu.3 paveikslėlio arba pagal kitus 12. (12.2 poskyrio nurodymus. vidutinio liaunumo. aliuminio strypo λlim≈50.15) kur µ . būna naudojama tiesinė kritinio įtempimo išraiška σcr=a-bλ (12.

14) arba (12. apimanti ir stiprumo sąlygą. visada turime žinoti. • tempiamojo strypo ribinio būvio (pvz. tenka ieškoti kitų tinkamų metodų. Kai ši formulė negalioja.12. Klupumo koeficientų skaičiavimo formulės ir lentelės paprastai ir sudaromos taip. todėl praktiniam skaičiavimui sąlyga (12. plyšiai) dažnai yra iš anksto pastebimi. kuris labai liauniems plieno strypams būna apie 1.21) ir (12.5.21) Koeficientas ϕ visada mažesnis kaip 1.17).4b) sąlyga: |N|/Ant≤Rc (čia nebėra klupumo koeficiento ϕ. Technikos istorijoje yra skaudžių avarijų pavyzdžių.23) Žinoma. gniuždomojo strypo — priklauso dažniausiai nuo pusiausvyros stabilumo ir drauge nuo strypo ilgio (tiksliau — nuo liaunio). Populiariausią Oilerio formulę kritinei jėgai skaičiuoti galime naudoti tik tada. kad šį koeficientą galime rasti. ties jais būtina tikrinti dar ir stiprumą (2. bet užtat imamas Ant). Kadangi strypo stabilumą garantuoti taip pat būtina. kad įtempimai. eksploatavimo sąlygų ir svarbos.8 pav. gauname klupumo koeficiento išraišką: ϕ= σ cr Rc nstb = π 2E Rc ⋅ 1 nstb λ2 .4. tinka ir gniuždymo atvejui. kai tenkinama jos galiojimo sąlyga (12. medžio — apie 2. Strypo stabilumo sąlyga. netikėtai.20) sąlygas.5. skirtumas tarp tempiamojo ir gniuždomojo strypo eksploataciniu požiūriu yra nemažas: • tempiamojo strypo laikomoji galia dažniausiai priklauso nuo stiprumo (rečiau nuo standumo).20) čia nstb — stabilumo skaičiavimo patikimumo (atsargos) koeficientas. skaičiuojami. išreikšta su klupumo koeficientu ϕ. ketaus — apie 5. jeigu strype yra susilpnintų skerspjūvių. kad dažnai gali būti prarastas strypo pusiausvyros stabilumas. minėjome.22) čia pirmasis daugiklis priklauso nuo medžiagos. tas suklupimo staigumas ragina konstruktorių būti labai atidų. (12. stabilumo klausimų nelietėme. kai dėl suklupusių gniuždomųjų strypų griuvo ištisos tiltų ir kitų pastatų konstrukcijos. įvesdamos vadinamuosius klupumo koeficientus ir pateikdamos jų lenteles. Sulyginę (12. kai jis projektuoja strypus. Abt). (12. tinkamą metodą naudojame. kurie tikrinami šia sąlyga. statinės apkrovos atveju nepriklauso nuo strypo ilgio. skirtų tempimui.21) pertvarkoma taip: N ϕAbr ≤ Rc . 12. Dar viena stabilumo sąlygos ypatybė yra ta. Skaičiuodami strypo stabilumą. O gniuždomasis strypas nuo tempiamojo ypač skiriasi tuo. kad gniuždymas gali tapti klupdymu. o gniuždomasis strypas stabilumo netenka. ar tinkamą formulę. antrasis — nuo strypo geometrijos. (12. suklumpa staiga. suirimo) artėjimo požymiai (dideli poslinkiai. kad daugelis formulių. Strypo stabilumo sąlyga yra tokia: |σ|≤σcr/nstb. (12. Ant). Tačiau ten mums rūpėjo tik stiprumas ir standumas. o vidutinio liaunumo strypams dar didesnis. Praktinis gniuždomųjų strypų (kolonų) skaičiavimas Kai nagrinėjome tempiamus strypus. Tikrinamojo uždavinio sprendimo algoritmas toks: . Pastaroji gniuždomųjų strypų ypatybė. kurie montavimo ar eksploatavimo metu gali būti gniuždomi. dalijant ašinę jėgą ne iš susilpnintojo skylėmis skerspjūvio ploto (neto ploto. kai žinome medžiagą ir strypo liaunį λ. sudarytas atsižvelgiant į strypų liaunį ir derinant įvairius kritinio įtempimo skaičiavimo metodus. yra tokia: |σ|≤ϕ/Rc. bet iš viso ploto (bruto ploto. Kai kada projektavimo taisyklės supaprastina gniuždomųjų strypų skaičiavimą.

23) sąlygą pasirenkame naują skerspjūvį. kai ši formulė kritinei jėgai skaičiuoti netinka.5. Apytikslį sprendinį gautume tokį: v= vq 1 − F / F0 . nei Abr. . kuri atitinka takumo įtempimą. Tokį uždavinį galime išspręsti. Kai jau turime įlinkį v.8F0. kuris atitinka apskaičiuotąjį liaunį λ1.): σy/σ*>Fy/F*.10 pav.24) čia Mq — lenkimo momentas dėl skersinės apkrovos (dėl Fq). lentelėje randamas klupumo koeficientas ϕ.): M=Mq+Fv. turime būti atidūs: verta tikrinti ne tik maksimalaus įtempimo. tikrindami taip deformuojamų strypų stiprumą. Todėl.5. kai jėgos F reikšmė artėja prie reikšmės Fo. tikrinama. pasinaudoję diferencialine įlinkių kreivės lygtimi. ( ) 12. skaičiuojama visada formule (12. nes įtempimų prieaugis nėra proporcingas jėgos F prieaugiui. Kai strypas liaunas. nustatome. kai 0<F<0. įtempimai auga daug sparčiau negu jėga (12. bet ir gniuždomoji ašinė jėga. bet praktiškai tinka.23) sąlyga. ♦ naudodamiesi (12. pvz. 1 − F / F0 (12. Liaunų strypų gniuždymas lenkiant Jau esame 11 skyriuje nagrinėję strypus. jeigu ϕ1 ≈ ϕ1 skerspjūvis parinktas gerai. kai strypas nėra liaunas. Fq — Oilerio jėga.2) — net ir tada. pradedame naują priartėjimo žingsnį.23) sąlygai reikalingų nei ϕ. priartėjimo keliu: ♦ pirmajam žingsniui imame bet kokią reikšmę ϕ1 (geriau artimą vidutinei.26) Didžiausi įtempimai tokio strypo skerspjūviuose σ max = 1 F M q F vq + + ⋅ . imdami ϕ 2 = ϕ1* + ϕ1 / 2 ir vėl pagal (12. * * ♦ lyginame surastąjį ϕ1 su žingsnio pradžioje paimtu ϕ1.10 paveikslėliu — iš jo vaizdžiau matyti rezultato patikimumas.25) čia vq — strypo įlinkis. Projektinio uždavinio sprendimas sudėtingesnis.apskaičiuojamas minimalus strypo skerspjūvio inercijos spindulys imin=(Imin/A)0.25) negalioja. apskaičiuotas vien pagal skersinę apkrovą. paprastai pakanka 3-4 žingsnių. Tačiau taip išreiškiamą lenkimo momentą galime apskaičiuoti tik tada. ar tenkinama gniuždomojo strypo stabilumo ir stiprumo sąlyga (12. Formulė (12.9 pav. * ♦ lentelėje randame klupumo koeficientą ϕ1 . (12. bet ir jėgos F reikšmes (jų santykį su Fy. 12. koks turi būti Abr. apskaičiuojamas strypo liaunis λ=µL/imin. ar su kitokia ribine jėgos reikšme). kai jo skersiniai poslinkiai (įlinkiai) nemaži. jeigu jiedu labai skiriasi. F — išilginės gniuždomosios apkrovos jėga. kai žinome patį lenkimo momentą M. kai žinome įlinkį v. ir pasirenkame tinkamą skerspjūvį iš turimo sortimento.23). (12. Tada visas skerspjūvyje veikiantis lenkimo momentas (12. nes iš pradžių nežinome (12. panašų į parodytąjį 12. A W W 1 − F / F0 (12. ϕ1=0. o pastarąjį — tik tada. ♦ apskaičiuojame parinktojo skerspjūvio minimalų inercijos spindulį ir strypo liaunį λ1. lenkimo momentą sukelia ne tik skersinė apkrova. kurių skerspjūviuose veikia ir lenkimo momentas M.27) Spręsti apie tokio strypo stiprumo atsargą nėra paprasta. stiprumo atsarga.5). Pravartu nusibraižyti ir grafiką. galime išreikšti ir lenkimo momentą M = M q + Fvq 1 . Tačiau ten gautos sudėtingojo deformavimo formulės ir padarytos išvados galioja tik tuo atveju. ir ašinė jėga N.9 pav. Todėl sprendžiame iteraciniu. Dažniausiai priartėjama gana greit.

30) Apytikslį šios lygties sprendinį gauname. Taip gauname (12. Tada =− π2 L2 B sin F v.12. kinta pagal kokį nors žinomą dėsnį.10 pav.11 pav. įrašome vietoj šio santykio Oilerio jėgos simbolį F0 (nerašome čia Fcr. tiksliai atitinkantis Oilerio jėgos reikšmę. kad vb. turime: d 2 vq dz 2 + M q Fv d 2 vb =− − .10). 2 EI EI dz (12.25) išraišką. Simbolis F0 čia įvestas formaliai. EI . Visą įlinkį v galime suskaidyti į du komponentus — dėl skersinės apkrovos vq ir dėl išilginės apkrovos (dėl klupdymo) vb. apskaičiuojamą formule (12. tarę. gauname tokią diferencialinę lygtį: d 2 vb Fv =− .11 pav. pavyzdžiui. kai Oilerio jėgos reikšmė skaičiuojama formule (12.28). FL2 1− 2 π EI .31) išreiškiame įlinkį Pastebėję. Liauno gniuždomo ir tuo pačiu metu lenkiamo strypo įlinkių kreivės lygtis tokia: EId2v/dz2=-(Mq+Fv). Įrašę šią reikšmę į (12.) tinka sinuso funkcija: vb = B sin d 2 vq dz 2 πz L . kai koeficientas µ≠1. (12.): v=vq+vb. Čia parodėme. Įrašę šią įlinkio išraišką į diferencialinę lygtį.29) iš (12. t. (12. šarnyriškai įtvirtintam strypui (kaip 12.2). (čia koeficientas B prilygsta strypo vidurio įlinkiui). kad šioje formulėje yra santykis π2EI/L2.y. iš (12.11 pav. kaip ji pasiekiama šarnyriškai įtvirtinto strypo atveju.31) Įrašę vb=v-vq. turime: π2 L v= 2 vb = vq (12. jis Oilerio formule skaičiuojamas net tada. kai ta formulė netinka kritinei jėgai skaičiuoti.30). πz L =− π2 L2 vb . ši lygtis būtų tokia: d 2 vq dz 2 =− Mq EI . tačiau ji tinka ir kitiems strypo galų įtvirtinimo atvejams. todėl jo galiojimas nėra apribotas. nes su kritine jėga šis reiškinys neturi nieko bendra). 2 dz EI (12.29) Atėmę (12.28) Jeigu nebūtų gniuždomosios apkrovos F. 12.

Toks skaičiavimas aprašytas vadovėliuose. (12.27) išraiškos yra apytikslės. .Beje. ypač kai skersinė apkrova įvairiuose strypo ruožuose sukelia skirtingai išreiškiamus lenkimo momentus Mq.25)-(12. Tikslioms išraiškoms gauti tenka atlikti gana sudėtingus skaičiavimus.

Žinynuose yra formulių jiems apskaičiuoti arba lentelių bei nomogramų (grafikų) jiems nustatyti. Šios koncentracijos priežastys (skylės. ne staigiai. kai skerspjūviai per visą strypo ilgi vienodi arba kinta labai pamažu.1 pav. kol suyra (nutrūksta. Jie vadinami teoriniais įtempimų koncentracijos koeficientais (tuo jie atskiriami nuo vadinamųjų tikrųjų koncentracijos koeficientų. vienose skerspjūvio vietose jie mažesni. o ir gerai poliruotas paviršius eksploatavimo metu gali būti subraižomas. apskaičiuotą nepaisant koncentracijos (nors ir pagal susilpninto skerspjūvio plotą Ant). Kaip tik šios vietos dažnai tampa pavojingais konstrukcinės medžiagos irimo židiniais. Ten. o po to mikroplyšeliai greitai ilgėja. išdrožos ir pan. kurie nustatomi eksperimentais. Prisiminkite. įpjovomis. išdrožomis. — tarėme. Įtempimų koncentracijos rodiklis yra koncentracijos koeficientas. Tiek gaminimo. lygus didžiausio vietinio įtempimo ir nominalinio įtempimo santykiui: αk = σ max . sukamus. Dėl pernelyg didelių įtempimų tokiose vietose medžiaga įtrūksta. Dėl visų šių priežasčių konstrukcijų elementuose yra vietų. skirtos idealaus pavidalo elementui. izotropiška ir tampri. VIETINIAI ĮTEMPTOS MEDŽIAGOS POVEIKIAI 14. . kad jie yra tobulo taisyklingo (prizmės ar cilindro) pavidalo. Dažno elemento skerspjūviai nėra vienodi per visą ilgį. nulūžta) visas elementas.1) formulė (σ=N/A) tinka tik tuo atveju. (2. idealiai lygaus paviršiaus. kur skerspjūvis pakinta staigiai — ties skylėmis.) paprastai vadinamos įtempimų koncentratoriais.1 pav. Įtempimai tarsi susitelkia. lenkiamus ar sudėtingiau deformuojamus. susikoncentruoja į kai kurias vietas. elementuose tenka pragręžti skylių. tempiamo strypo nominalinis įtempimas σnom=N/Ant. 14. montavimo. Neįmanoma tobulai nugludinti elemento paviršiaus. tiek ir naudojimo metu dėl pašalinių veiksnių gali atsirasti įvairių elemento defektų. Tačiau iš tikrųjų tokių elementų nebūna. kad medžiaga yra vienalytė. vadiname nominaliniu įtempimu. kaip lengvai plyšta popieriaus lapas po to. Pavyzdžiui. plinta.). tariant. kitose — didesni negu nurodo formulė. — įtempimai pasiskirsto nebetolygiai (σ≠const). kaip rodo formulės. be jokių išorinių ar vidinių defektų. kad atsiranda įtempimų koncentracija (14. sakoma. Įtempimų koncentracija Kai nagrinėjome konstrukcijų elementus — tempiamus. kai didesnėmis pastangomis šiek tiek įplėšiame jo pakraštį. σ nom (14. o po to stiklas ties įrėžta linija lūžta nuo lengvo stuktelėjimo. lyginant bandinių su koncentratoriais ir be koncentratorių stiprumą).14. ties kuriomis įtempimai pasiskirsto ne taip.1. Kai skaičiuojame įtempimus tempiamo strypo skerspjūvyje. stiklo lakšto paviršių visų pirma įrėžiame. Įtempimą.1) Dažniausiai šie koeficientai nustatomi tamprumo teorijos metodais. padaryti išdrožų.

todėl αk=σmax/σnom mažėja). koncentratoriai švelninami — perėjimas nuo vieno skerspjūvio prie kito apvalinamas (14. kai apkrova ir nominaliniai įtempimai didėja. lygus takumo įtempimui σy.Koncentracijos.. 14.2 pav.koeficientai priklauso nuo koncentratoriaus geometrijos (jo pavidalo ir didumo). iš jos matyti. gauta tamprumo teorijos metodais. Vienos nomogramos pavyzdį rodome 14.3 paveikslėliu. skirtų Įtempimams ties koncentratoriais skaičiuoti. Įtempimų koncentracija ypač pavojinga trapioms medžiagoms. σmax lieka toks pat. Kai medžiaga plastinė. Parodysime ir vieną iš formulių. koncentracijos koeficientas didelis.4 pav.: iš pradžių.5 pav.4 pav.3 pav. tuo mažesnė koncentracija). 14. kad gana realiose konstrukcijų detalėse įtempimų koncentracijos koeficientai gali būti didesni kaip 2.. kai nominaliniai įtempimai maži. Įtempimas bet kuriame labiausiai susilpninto skerspjūvio taške (kurio koordinatė x) r r σz = 2 +   + 3  2  x  x  σ  2 4  . prasidėjus jos takumui. b>>2r).2) .   (14.2 pav. Tai formulė. Kad koncentracija būtų mažesnė. 14. įtempimai nebeauga ir todėl jų reikšmės vienodėja (14. kuo didesnis apvalinimo spindulys r. skirta tempiamai plokštelei su apskrita skyle ties simetrijos ašimi (14.

kad šio įtempimo reikšmė ypač priklauso nuo plyšio viršūnės spindulio r — kuo tas spindulys mažesnis (kuo viršūnė smailesnė).5 pav. Plastinėje medžiagoje iki suirimo atsiranda didelių plastinių deformacijų. matyti iš 14. kai tiriama. kurios pusašės a ir b. 14. esančio pakankamai toli nuo koncentratoriaus. labai didelis (kai r/b→0). . tuo tarpu trapi medžiaga suyra. tuo didesnė įtempimų koncentracija. Taigi. σx = − 4 2 σ  r r    (14. bet taip pat ir sukamiems bei lenkiamiems strypams su koncentratoriais.7 pav. 14. Atvaizdavus plyšį elipse (14.3) Panašios formulės ir panašios (kaip 14. kurio x=r. maksimalus įtempimas σ max = σ 1 + 2  . — čia σz=σmax. Dar kruopštesni tyrimai rodo. 14. Plyšiai ir medžiagos irimas Net ir labai plastiška medžiaga. o tolstant nuo skylės šie įtempimai sparčiai mažėja. suskyla.4) 14.   a b (14. kurie simetrijos ašyje apskaičiuojami taip 3  −   . suyra. Ypač įsidėmėtina tai.čia σ — skerspjūvio. 2  z z    kai z=x (prie skylės). jau σz<1.6 pav. beveik jokių plastinių deformacijų neįgijusi. Kokio pobūdžio yra įtempimų koncentracija tokių elementų skerspjūviuose.04σ. veikiama didelių Įtempimų. σ=-σ. sueižėja.6 paveikslėlio.3 pav. ties labai siauro (a>>b) plyšio viršūne įtempimo reikšmė gali būti labai didelė.) nomogramos žinynuose pateikiamos ne tik įvairiems tempiamų strypų koncentratorių atvejams. Didžiausias įtempimas yra taške. kad labai stiprus įtempimų koncentratorius yra siauras plyšys. palyginus su skylės skersmeniu. taškuose. Kai plotis b. įtempimo σz reikšmė sparčiai mažėja.=3σ. vidutinis įtempimas.). bandinys arba konstrukcijos elementas nutrūksta. sutrupa. kaip plyšiai plinta konstrukcijos medžiagoje ir ją suardo.2. σnom→σ ir αk→3. Tolstant nuo skylės.7 pav. kurių x>4r. Šios išvados labai svarbios. Prie skylės (po ja ir virš jos) atsiranda skersai veikiančių gniuždomųjų įtempimų σX.

kurioje nėra įtempimų (jie išnyko būtent dėl atsiradusio plyšio. tuo didesnė mikroplyšių (galimų irimo židinių) atsiradimo tikimybė. taigi iš srities B išnyko ir susikaupusi potencinė deformavimo energija). juos tiria irimo mechanika. Pastarosiose formulėse nėra parametro. o plastinis irimas lėtas. Kai medžiaga ideali vienalytė ir tampri. ypač jeigu nuo jų prasideda spartus trapusis irimas. kurio reikia naujo medžiagos paviršiaus ploto vienetui sudaryti. Įtempimai σ=const. net nedidėjant apkrovai. nekinta. pavyzdžiui.y. dėl elemento paviršiaus defektų.8 pav. ploname sluoksnelyje apie plyšio viršūnę susidaro plastinė deformacija. gali prasidėti savaiminis plyšio ilgėjimas. Šie plyšiai gali būti labai pavojingi. Net lėtas šių plyšių plitimas dar nereiškia medžiagos irimo. sulyginę srities B tūrio prieaugio potencinę energiją su energijos kiekiu. dėl kintamų įtempimų (dėl medžiagos nuovargio). kietojo deformuojamo kūno mechanikos dalis. Kuo didesni bandinio (ar konstrukcijos elemento) matmenys. (14. Kai plyšio viršūnė nėra labai smaila (kai plyšys nėra labai siauras). Tariame. netolygaus medžiagos grūdelių sąlyčio. Rūpi nustatyti. kiek pakanka naujiems plyšio paviršiams sudaryti. Sąlygą (14. kurios plotis ir ilgis neriboti. (14. ir jis sprogte plyšta). Trapusis irimas — tai spartus savaiminis (nestabilus) plyšio plitimas. mažaanglis plienas). plieno γ≈1J/m2.7) Kai plyšys dėl kurių nors priežasčių pasiekia kritinį ilgį arba įtempimas — kritinę reikšmę σcr. tai šis plyšys ir ilgėtų. Plokštelėje yra 2L ilgio plyšys. jau linkęs nepaliaujamai plėstis. Plyšelių (mikroplyšių) ir plyšių yra kone visuose apkrautuose konstrukcijų elementuose. kai plyšio viršūnė smaila.5) Iš šios sąlygos randame kritinį plyšio ilgį Lcr = 2γE πσ 2 . Plyšiui ilgėjant. ilgėti.6) Jeigu įtempimai dideli. kai nominaliniai Įtempimai (apskaičiuojami medžiagų atsparumo formulėmis) dar nėra pernelyg dideli.y. abiejų energijų (atpalaiduojamos ir sunaudojamos) lygybę išreiškia tokia sąlyga: σ 2 L = 2γE / π . ten. Dėl jų elemento stiprumas dar nėra prarastas. kad į abi puses nuo plyšio yra elipsės pavidalo sritis B (paveikslėlyje užbrūkšniuota). įtempimai ties viršūne.8 pav. Plyšių realioje (nevienalytėje) medžiagoje gali atsirasti ir tada. Pirmieji plyšeliai atsiranda. Kai irsta ne trapi. Lcr labai mažas (antai. statmenas tempimo krypčiai. nusakanti kritinį plyšio ilgį. Kai plyšio ilgis žinomas. plyšys ima sparčiai plisti (plitimo greitis pasiekia net pusę garso sklidimo greičio). yra tik būtina. o plastinė medžiaga (pavyzdžiui. naujam medžiagos paviršiui sudaryti (medžiagos dalelėms vieną nuo kitos atplėšti) reikia tam tikro energijos kiekio (sis kiekis priklauso nuo medžiagos savybių. Tačiau ir tokiam irimui (vadinamam kvazitrapiuoju) . tarę.Bet koks medžiagos irimas prasideda nuo mikroplyšio. Jie atsiranda dėl medžiagos kristalinės sandaros ydų. pažymėsime raide γ energijos kiekį. galime nustatyti kritinę įtempimo reikšmę: σ cr = 2γE . koks yra kritinis plyšio ilgis. Jeigu sritis B besiplėsdama atiduotų energijos tiek. ties vienokiais ar kitokiais įtempimų koncentratoriais. πL (14. korozijos. susikaupusi aplink plyšį ir atpalaiduojama. reikalingu plyšio paviršių ploto prieaugiui (taigi. Nagrinėjame tempiamą plokštelę (14.). dar nėra labai dideli. o storis t. bet ne pakankama. kur susitelkę didžiausi normaliniai įtempimai. vyksta trapusis medžiagos irimas. 14.4) formulė. beilgėjant plyšiui ir besiplečiant sričiai B. t. kad kitokių pavidalų energija čia nesireiškia).5) gauname. vienintelis energijos šaltinis gali būti potencinė energija. O Grifitso sąlyga. Tik tada. išpūstą guminį balionėlį pakanka įdurti smeigtuku. kokio mažiausio ilgio plyšys yra jau nestabilus. Dideli įtempimai įveikia vidines medžiagos dalelių sankabos jėgas ir atplėšia daleles vieną nuo kitos. didėjm jo paviršių plotas. Todėl gana svarbu pažinti plyšių atsiradimo ir plitimo kietuose kūnuose dėsnius. Kai apkrovimas ir įtempimai σ nedidinami. žyminčio plyšio viršūnės smailumą. plyšio ilgis gali tapti nestabilus. Trapaus irimo plyšys didėja labai sparčiai. be abejo. t. kaip rodo (14.

(14. Sąlyčio (kontaktiniai) įtempimai Įtempimai. tačiau šalia to mažo sąlyčio ploto esančios kitos konstrukcijos dalys neleidžia medžiagai po sąlyčio paviršiumi laisvai deformuotis (plėstis į šonus).9 pav. Jų paviršinės dalies stiprumas priklauso daugiausia nuo sąlyčio įtempimų.). kaip sustabdyti medžiagoje atsivėrusių plyšių plitimą. palyginus su visu susiliečiančių elementų paviršiumi. 1 / r1 + 1 / r2 (14. kad joms suardyti pakanka nedidelės energijos (γ=1J/m2 — gana nedaug. antai. Apie juos galite pasiskaityti vadovėliuose. jėgos. bėgiai ir kt. o dėl to. plastinės medžiagos suardymo energijos kiekis (tas antrasis parametro komponentas γpl nepalyginamai didesnis.9 pav. Bet yra konstrukcijų elementų. o suirus paviršiniam medžiagos sluoksniui. 14. kurie atsiranda dviejų elementų (detalių) sąlyčio mažame plote. Medžiagų plyšių plitimo teoriją mokslininkai toliau plėtoja.galima pritaikyti Grifitso teoriją — reikia tik parametrą γ papildyti dydžiu γPl (plastinio deformavimo darbu.). 14. net mažaanglio plieno γpl≈103J/m2.10 pav. Taigi. kad jų tempiamasis stipris mažas (kad jiems nutraukti reikia mažos jėgos). Tuo tarpu plastinės medžiagos sandara kinta daug plačiau apie plyšį. Čia susipažinsime su sąlyčio uždavinių sprendiniais. tokia medžiaga atsparesnė plyšimui.883 F (1 / E1 + 1 / E2 ) . Tokie įtempimai būna tik prie pat sąlyčio paviršiaus. sąlyčio plotas mažas. siūlo naujų būdų. Kadangi nagrinėjamieji (pavojingieji) taškai yra prie pat apkrovos pridėties taškų (prie sąlyčio). Nors elementai vienas kitą veikia vienos krypties (gniuždomąja) jėga. krumpliaračiai. yra statmenos šiam paviršiui. pavyzdžiui. o jų medžiagos tamprumo moduliai E1 ir E2. kuriems ir šie vietiniai įtempimai yra labai reikšmingi — tai rutuliniai ir ritininiai guoliai. padarius tokias prielaidas: ties sąlyčiu atsiranda tik tampriosios deformacijos. Kai vienas prie kito prispaudžiami du rutuliai. ir visas elementas nebetinka eksploatacijai. kurių spinduliai r1 ir r2 (14.8) Trapios medžiagos nenaudojamos tempiamiems konstrukcijų elementams — ne dėlto.3. ir šiam vyksmui (naujam plyšio paviršiui sudaryti) reikia nuo tūkstančių iki milijonų kartų daugiau energijos. kurio spindulys a = 0.9) . net iki 1cm gylio. nors medžiagos stipris beveik toks pat. kurio prireikia naujo paviršiaus ploto vienetui sudaryti): σ cr = 2(γ + γ pl )E πL . vadinami sąlyčio arba kontaktiniais įtempimais. galioja Huko dėsnis. jų sąlyčio plotas yra skritulys. negalioja Sen-Venano principas ir supaprastintieji inžineriniai įtempimų skaičiavimo metodai. slegiančios sąlyčio paviršių. kurie yra gauti tamprumo teorijos metodais. todėl čia įtempimų būvis būna triašis (14. mūrininkas plytą perskelia plaktuko kirčiu).

11).  rr   12  3 2 2 (14.5 F . Įtempimai sąlyčio plote pasiskirstę netolygiai.10). didžiausias įtempimas ties skritulio centru σ 3 = −σ max = −1.8σ 3 .10) (14. d (14. Panašios formulės žinynuose pateikiamos ir kitokiems sąlyčio atvejams. E max = 0.14) σ max = 0. Pavyzdžiui. r12 (14.12) Jeigu vieną iš rutulių pakeisime plokštuma (r2=∞) a = 1.113 Fr1 .2|σ3|=σy arba |σ|max=|σ3|=5σy.13) Ritinio (skersmuo d) ir plokštumos sąlyčio plotas stačiakampis.14.11) kiti du svarbiausieji įtempimai σ 1 = σ 2 ≈ 0. σ max r +r  = 0. πa 2 (14. dėl jų medžiaga neyra — tai lemia triašis grynasis gniuždymas (medžiaga iš visų pusių spaudžiama.15) (čia q — slėgio jėga.393 FE 2 .12) ir įtempimų reikšmėmis (14. galime nustatyti. Nors sąlyčio įtempimai dažnai būna gana dideli. nėra galimybių plyšiams atsirasti ir plisti). . Todėl sąlyčio įtempimų atžvilgiu plieno projektinis glemžiamasis stipris (arba leistinasis įtempimas) imamas maždaug tris kartus didesnis už takumo įtempimą σy.59 qE . kad 0.39 FE  1 2  . kurio plotis b = 2. σ E qd . pasinaudoję energetiniu plastiškumo kriterijumi (5. (14.15 didžiausias įtempimas (14. Kai abiejų rutulių medžiaga vienoda (E1=E2=E).10 pav. tenkanti ritinio ilgio vienetui).

15. APKROVOS DINAMIŠKUMO ĮTAKA
15.1. Dinaminių poveikių skaičiavimo ypatumai Visuose vadovėlio skyriuose buvo nagrinėjami statinės apkrovos poveikiai - apkrovos, kuri visiškai nekinta arba kinta labai lėtai ir nesuteikia konstrukcijai pastebimų pagreičių. Dinaminė apkrova - tai tokia apkrova, kurios didumas, kryptis arba pridėties taškas sparčiai kinta ir kuri dėl to konstrukcijos elementą veikia dideliu pagreičiu. Kai kada toks poveikis susijęs su paties konstrukcijos elemento judėjimu - kai tas elementas juda netolygiu greičiu (yra greitinamas arba stabdomas) arba kai jis sukasi (atsiranda įcentrinis pagreitis ir išcentrinės jėgos). Dinaminis poveikis būna akivaizdus, kai dėl staigiai pridėtos (smūginės) apkrovos konstrukcija ima dideliu greičiu deformuotis, o jos medžiagos tamprumas sukuria didelį stabdomąjį pagreitį - kol deformavimosi greitis sumažėja iki nulio arba net ima didėti priešinga kryptimi (prasideda konstrukcijos svyravimas, virpėjimas). Kone visų mašinų (ir laivų, lėktuvų) konstrukcijų pagrindinės apkrovos yra dinaminės, susijusios su mašinų dalių nuolatiniais pagreičiais. Dažnai dinaminės apkrovos veikia ir pastatus, ypač pramoninius; šių apkrovų priežastys - dirbančių staklių, variklių keliami virpesiai, mėtomų (nors ir iš neaukštai) krovinių smūgiai, vėjo gūsiai ir kitos staigios ar greit kintančios apkrovos. Tiltus, estakadas, pokranines sijas, geležinkelio bėgius nuolat veikia judančios transporto priemonės. Ypatinga yra seisminė apkrova, kylanti dėl Žemės drebėjimo. Dinaminė apkrova yra sudėtingesnė už statinę tuo, kad jai nusakyti reikia žinoti ne tik jėgų didumą, pridėties taškus bei kryptis, bet ir jų kitimo dėsnius. Todėl suprantama, kad ir tokios apkrovos veikiamų konstrukcijų skaičiavimas yra daug sudėtingesnis. Dinaminio skaičiavimo metodais rūpinasi konstrukcijų mechanikos šaka - konstrukcijų dinamika (statybinė dinamika). Tuo tarpu nesudėtinga medžiagų atsparumo metodika gali tikti tik kai kurių tampriųjų elementų dinaminio poveikio parametrams skaičiuoti. Dažnai stengiamasi dinaminio skaičiavimo metodiką supaprastinti taip, kad ji būtų panaši į statinio skaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, dinaminio poveikio parametrai apskaičiuojami, tariamo statinio poveikio parametrus dauginant iš specialiai nustatomo vadinamojo dinamiškumo koeficiento kdyn, kuris rodo, kiek kartų dinaminis poveikis didesnis už statinį:

k dyn =

σ dyn ε dyn = = ... . σ st ε st

(15.1)

Šis koeficientas kai kada būna labai didelis - siekia dešimtis ir šimtus. Medžiagų atsparumo naudojama dinaminio skaičiavimo metodika dažnai grindžiama dviem teigimais: • d'Alambero principu, • mechaninės energijos tvermės dėsniu. Iš teorinės mechanikos kurso žinomas d'Alambero principas teigia: prie veikiančių judantį kūną jėgų pridėjus inercijos jėgas, gaunama pusiausviroji jėgų sistema. Papildžius konstrukcijos elemento skaičiuojamojoje schemoje jėgų sistemą inercijos jėgomis, belieka parašyti tokios sistemos pusiausvyros lygtis (o pusiausvyros lygtis sudarinėti mokame jau iš statikos). Inercijos jėga vadinamas vektorinis dydis, kurio skaitinė reikšmė nustatoma kūno masės ir jos pagreičio sandauga, o kryptis yra priešinga pagreičio krypčiai. D'Alambero principas taikomas, kai konstrukcijos elemento judėjimo pagreitis nesunkiai nustatomas (žr. 15.2 ir 15.3 poskyrius). Tačiau yra dinaminių apkrovų, kurių sukeliamą konstrukcijos pagreitį nustatyti sunku. Akivaizdus tokios apkrovos pavyzdys - smūgis. Žinome konstrukcijos elemento greitį smūgio pabaigoje (jis lygus nuliui), galime nustatyti greitį smūgio pradžioje (jis lygus smogiančio, ant konstrukcijos krintančio daikto greičiui), tačiau pagreičiui apskaičiuoti reikia žinoti dar ir smūgio trukmę, o ją, matuojamą sekundės dalimis, net ir specialioje laboratorijoje nustatyti būna sunku. Tokiais atvejais ir pasitelkiamas mechaninės energijos tvermės dėsnis: konstrukcijos elemento mechaninė energija, t.y. kinetinės ir potencinės energijų suma, smūgio metu nepakinta. Taikydami tokį dėsnį, nepaisome to, kad nedidelė mechaninės energijos dalis smūgio metu vis dėlto virsta šilumine ir kitokia nemechanine energija. Be to, darome ir kitokių prielaidų, supaprastinančių inžinerinį konstrukcijos elemento skaičiavimą (15.4 poskyris). Smūginės apkrovos sukeltas dinaminis poveikis dažnai reiškiasi ilgėliau trunkančiu tamprios konstrukcijos virpėjimu. Todėl to poveikio parametrai (poslinkiai, deformacijos, įtempimai) kinta laikui

bėgant, ir dažnai siekiama apskaičiuoti ne tų parametrų reikšmes kuriuo nors laiko momentu, o tik jų ribas, maksimalias reikšmes. Medžiagų atsparumo kurse galime susipažinti tik su pačių paprasčiausių tampriųjų virpesių nagrinėjimu (15.5 poskyris). Staigi deformacija smūginės apkrovos metu gali net pakeisti kai kurių medžiagų savybes: medžiagos, kurios statinės apkrovos atveju deformuojasi plastiškai, po smūgio gali lūžti lyg būtų trapios. Todėl kartais medžiagos tiriamos tam tikrais muštuvais - jais nustatoma mechaninė medžiagų savybė smūginis tąsumas (trapumo savybės priešybė), pagal kurį sprendžiama, tinka ar netinka ta medžiaga smūginių apkrovų veikiamoms konstrukcijoms. Dinamiškai veikiamos detalės turi būti gaminamos iš medžiagos, kurios smūginis tąsumas ne mažesnis kaip 8-105J/m2. 15.2. Tiesia trajektorija judantis elementas Jeigu konstrukcijos elemento judėjimas tiesiaeigis, dinaminis poveikis reiškiasi tik tuo atveju, kai kinta judėjimo greitis, t.y. kai judama su pagreičiu. Labai dažnai dideli pagreičiai pastebimi judėjimo pradžioje ir pabaigoje (ėmus stabdyti). Nagrinėsime lyną, prie kurio apatinio galo prikabintas keliamas krovinys. Lynas krovinio yra tempiamas, jo skerspjūviuose veikia ašinė jėga. Dinaminį tokio judėjimo su pagreičiu poveikį (15-1) formulės pavyzdžiu nusako dinamiškumo koeficientas

k dyn = 1 +

a , g

(15.2)

čia g - laisvojo kritimo pagreitis, σ - krovinio kėlimo pagreitis. Dinamiškumo koeficientas gali būti gana didelis, ypač tokiuose įrenginiuose kaip greitaeigiai liftai. Stabdant kėlimą arba ėmus krovinį leisti žemyn, pagreičio kryptis priešinga ir a reikšmė į (15.2) formulę įeina su minuso ženklu, dinaminiai įtempimai tampa mažesni už statinius įtempimus. O kai krovinys paleidžiamas laisvai kristi, a=-g, kdyn=0, t.y. lyne nelieka jokios įrąžos, jis būna visiškai neįtemptas, palaidas. Labai staigus sustabdymas yra nagrinėtinas kaip smūgis, kuriam skirtas 15.4 poskyris. Kai įskaitome ir lyno savąjį svorį q (išreikštą N/m), lyno kiekvieno skerspjūvio ašinė jėga N vis kitokia. Kol krovinys kybo nejudėdamas ir vėliau, kai jis keliamas vienodu greičiu (kai pagreitis lygus nuliui, todėl ir parodytoji 15.1 paveikslėlyje inercijos jėga Ft=0), lyną veikia tik statinė ašinė jėga, lygi keliamo krovinio ir lyno ruožo svorio jėgos sumai: Nst=G+qz. Tačiau kai krovinys pradedamas kelti ir jo greitis didinamas, pagreitis a nebelygus nuliui ir yra nukreiptas į viršų, atsiranda nebelygi nuliui inercijos jėga Ft, nukreipta priešingai - žemyn. Dinaminę ašinę jėgą apskaičiuojame, parašę pagal d'Alambero principą pusiausvyros lygtį: Ndyn=Nst+Fi. (a)

15.1 pav. Inercijos jėga lygi krovinio ir lyno dalies (iki tariamojo pjūvio) masei m(z), padaugintai iš pagreičio a. Šios masės didumą nustatome, padaliję visą svorio jėgą iš laisvojo kritimo pagreičio: m(z)=(G+qz)/g=Nst/g. Taigi, Fi=m(z)a=Nsta/g. Įrašę šią reikšmę į (a) lygtį, gauname tokią dinaminės ašinės jėgos išraišką. Galime paskaičiuoti ir dinaminį įtempimą.

15.3. Besisukantis elementas Kai konstrukcijos elementas dideliu kampiniu greičiu ω sukasi apie kokią nors ašį, kiekvienos to elemento dalelės normalinis pagreitis (nukreiptas spinduliu į sukimosi ašį) a=rω2. (r - sukimosi spindulys). Remdamiesi d'Alambero principu, tariame, kad kiekvieną konstrukcijos masės elementą dm veikia inercijos jėga dFi, nukreipta irgi sukimosi spinduliu, bet priešingai (nuo sukimosi ašies), t.y. išcentrinė inercijos jėga: dFi = a ⋅ dm = rω 2 dm = rω 2 ρdV , (15.3) (ρ - medžiagos tankis, dV - tūrio elementas). Pažiūrėkime, kaip tokios išcentrinės jėgos veikia konstrukcijos elementą, kuris yra įtvirtintas ašyje, statmenoje pačiam elementui, ir sukasi apie tą ašį (15.2 pav.). Elemento skerspjūvis vienodas per visą ilgį L, jo plotas A. Jeigu, be šių išcentrinių jėgų, jokių kitų apkrovų nėra, tai elemento skerspjūvyje, nutolusiame z atstumu
nuo sukimosi ašies, veikia ašinė jėga Ndyn, kuri lygi sumai inercijos jėgų, veikiančių elemento dalį, esančią už nagrinėjamojo pjūvio:
L L

N dyn = ∫ dFi = ω 2 ρA∫ zdz = ω 2 ρA
z z

L2 − z 2 . 2

(15.4)

15.2 pav. Didžiausia ašinė jėga veikia prie sukimosi ašies, ties įtvirtinimu (kur z=0):

N dyn ,max = ω 2 ρA
Didžiausi įtempimai

L2 . 2

(15.5)

σ dyn ,max = ω 2 ρ

L2 . 2

(15.6)

Dabar panagrinėkime konstrukcijos elementą, kuris sukasi apie ašį, lygiagrečią pačiam elementui (15.3 pav.). Šiuo atveju išcentrinę apkrovą, susidedančią iš inercijos jėgų dFi, vienodai veikiančių visas elemento daleles, galime laikyti tolygiai išskirstytu išcentriniu krūviu qi = rω 2 ρA . (15.7)

15.3 pav. Svarbiausios (pavojingiausios) šio krūvio sukeliamos įrąžos yra lenkimo momentai, kurių diagrama parodyta 15.3 paveikslėlyje. Didžiausias lenkimo momentas - prie įtvirtinimo,

M dyn ,max = qi

L2 L2 = rω 2 ρA . 2 2

Lenkimo momentų pasiskirstymas ir jų reikšmės priklauso nuo besisukančio strypo įtvirtinimo (15.4 pav.). Yra daug įvairių mašinų detalių, kurios sukasi dideliu greičiu apie vienokias ar kitokias ašis. Jų dinaminio skaičiavimo uždaviniai yra panašūs į čia išnagrinėtus, tačiau kai kurie gana sudėtingai sprendžiami.

Po tokių prielaidų taikydami mechaninės energijos tvermės dėsnį. galima išreikšti dinaminės (smūgio) jėgos Fdyn ir jos pridėties taško dinaminio poslinkio sdyn sandaugos puse: Udyn=Fdynsdyn/2. 15. statinis poslinkis smūgio kryptimi (t. Pirma nustatysime krintančio kūno smūgio dinaminį poveikį. . Tariame. Smūgis Smūginės apkrovos atveju. .4. kad paties kūno deformavimosi energija yra mažareikšmė. antrasis šios lygties sprendinys (su minusu prieš kvadratinę šaknį) yra neigiamas ir neturi realios prasmės. (15.12) sprendinys ir yra dinamiškumo koeficiento išraiška (15. 15. nueidama kelią 2H+δst (H – kūno kritimo aukštis.8) čia H – smogiančio kūno kritimo aukštis. remiamės mechaninės energijos tvermės dėsniu. lygios smogusio kūno svorio jėgai). teigiame. Absoliučiai standžiomis.12) Kvadratinės lygties (15.11) (15. nė mažiausia jos dalis smūgio metu nevirsta šilumine energija. kad šį poveikį nusako toks dinamiškumo koeficientas. jos galima nepaisyti (tarytum krintantis kūnas būtų absoliučiai standus).15. ant kurio nukrinta kūnas. tariame. poslinkis nuo statiškai pridėtos jėgos. turime Fdyn=kdynmg. kurį atlieka krintančio kūno masės m svorio jėga mg. abu vienetukai (15. poslinkis. δst – konstrukcijos taško.10) Potencinę energiją.9) lygybę. kuri šio smūgio metu susikaupia nagrinėjamame konstrukcijos elemente: K=Udyn. įvestas pagal (15. garso energija ir pan. Panaudoję dinamiškumo koeficientą (dinaminio poveikio ir statinio poveikio parametrų santykį) k dyn = sdyn s st = Fdyn Fst = Fdyn mg . Nepaisome ir nagrinėjamojo konstrukcijos elemento masės įtakos (tarytum konstrukcija būtų besvorė) bei smūgio vietoje atsirandančių vietinių deformacijų. turime 2 k dyn − 2k dyn − 2 H = 0. (15. (15. Kai 2H>>δst (o taip būna dažnai). kad visa krintančio (smogiančio) kūno kinetinė energija K prilygsta potencinei deformavimo energijai Udyn. 15. (15.8a) Pradėdami nagrinėti krintančio kūno smūgį. sdyn=kdynsst ir U dyn = 2 k dyn mgsst 2 (15. kadangi negalime naudotis patogiu d'Alambero principu (žr. a. ant kurio nukrinta kūnas. nesideformuojančiomis laikome ir konstrukcijos atramas. b ir c): K=mg(H+δst). δst – konstrukcijos taško. sdyn (15. gauname.9) Kinetinė energija yra lygi darbui.11) išraiškas į (15. susikaupiančią smūgio metu deformuojamame strype.1 poskyrį).4 pav.5.y. kad jokia energijos dalis neišeikvojama oro pasipriešinimui nugalėti.8) formulėje tampa mažareikšmiai ir galima naudoti supaprastintas formules: k dyn = 1 + 2H δ st ≈ 2H δ st .1) formulę: k dyn = 1 + 1 + 2H δ st . Padarę kai kurias prielaidas.8).

o švelniau.1 lentelės formulę).įtaisome spyruokles. bet iškelia dar aukščiau .13) sst prasmė ta pati.dabar jau sija išlinksta atvirkščiai ir joje vėl susikaupia energijos.). kad kuo daugiau deformuotųsi . Nesunku pereiti nuo krintančio kūno smūgio. c) sukimas (T=mgr.kai kurią nors smūgio veikiamos konstrukcijos dalį sustandiname. kad jėgos kryptis priešinga pagreičio krypčiai). būna didesni.13) Formulėje (15. arba 2H=v2/g. Šis poslinkis priklauso nuo deformavimo tipo (tempimas. įsivaizduokite tamprią gembinę siją. per ilgiau trunkančius virpesius. Įrašę šią 2H reikšmę į (15. jos atramas ir kai kuriuos kitus elementus darome kuo mažiau standžius. prie kitokio. Staigiai veikdama. Ir atvirkščiai .8) nėra tiksli.nukrintančio krovinio svorio jėga. ϕ=TL/GIp). Verta įsidėmėti. sst=mgL/(EA). Kai naudojamės formule (15. kurio masė m (15. jos paklaida neviršija 10%. didelę dalį kinetinės smūgio energijos nukreipiame į deformavimo procesą. kelia su nemažu pagreičiu a=d2s/dt2. (15. minėto 3 skyriuje. smūgio pradžioje krintančio kūno greitis v priklauso nuo kritimo aukščio H: v2=2Hg. jeigu prie to taško tąja kryptimi statiškai pridedama jėga. (15. Todėl. tuo mažesnis dinamiškumo koeficientas.5 paveikslėlyje parodytų konstrukcijų poslinkiai būtų išreiškiami taip: a) tempimas.smūgio taško statinis poslinkis smūgio kryptimi. kad kuo didesnis statinis poslinkis sst. Išvada: toks staigus apkrovos pridėjimas padvigubina apkrovos poveikį į konstrukciją. turime: .8). bet kol santykis 2H/sst<100. nuo smūgio taško padėties ir dažnai nuo viso elemento deformacijų. linges ir pan. Dinaminis poveikis pasireiškia ir tada. taigi tuo mažesnė ir apkrovos dinamiškumo įtaka konstrukcijai. taigi šis veiksmas yra dinaminis. 15. ypač svarbu gerai nustatyti statinio poslinkio sst reikšmę. Pavyzdžiui. Tamprieji virpesiai Po smūgio ar kitos panašios dinaminės apkrovos konstrukcijos deformavimasis yra tam tikrą laiką trunkantis procesas: konstrukcijos elementai svyruoja. Jeigu atitempiame tą krovinį žemyn (suteikiame poslinkį s) ir staigiai atleidžiame. 15. iš kurių ji grįžta nebe staigiai. kuri visa yra besvorė ir tiktai prie jos laisvojo galo pritvirtintas krovinys. kitose. kad krovinį veikia inercijos jėga . atsiradę dėl smūgio. Šios tamprumo energijos kaupimo galia priklauso ir nuo konstrukcinės medžiagos savybių. Kinta pagreičio kryptis. kurio dinamiškumas nusakomas (15. sijoje susikaupusi potencinė energija kelia krovinį aukštyn.8) formulę. Spyruoklės. sukimas ar lenkimas). lingės yra energijos kaupyklės. sst=mgL3/(ZEI). čia visur mg .6 pav. sat=ϕr. kritimo aukštis H=0): kdyn=2.5. kitais atvejais nedera nepaisyti deformuojamo elemento masės įtakos. norėdami apsaugoti smūgių veikiamą konstrukciją nuo per didelių įtempimų ir galimo suirimo.8) formule.8) formulėje . Remdamiesi d'Alambero principu. Mat. kaip (15.Dinamiškumo koeficiento formulė (15. Kadangi veikia dar ir įvairios kitos virpėjimą (svyravimą) slopinančios jėgos (oro . kai koks nors kūnas ne metamas iš kurio nors aukščio H. sijos potencinė energija ne tik sugrąžina krovinį į pirminį (nedeformuotos sijos) būvį. galime sakyti. mažiau jos lieka ardymui.14) (minusas reiškia. bet nuleidžiamas iki pat konstrukcijos paviršiaus ir staigiai atleidžiamas (taigi. nuo vadinamojo reziljanso. nepakeistose konstrukcijos dalyse įtempimai. virpa. apskaičiuota kaip statinis veiksnys. lygi smogiančio kūno svorio jėgai. apibūdinamo smūgio greičiu. b) lenkimas (gembinės sijos galo poslinkis pagal 9. gniuždymas. kinta ir inercijos jėgos didumas bei kryptis. 15. ir skaičiavimas darosi sudėtingesnis.5 pav. Sudarydami galimybę atsirasti kuo didesnėms deformacijoms.

y.9 paveikslėliuose . smūgis) suteikia konstrukcijos masei pradinę nuokrypą nuo pusiausvyros būvio (pradinį poslinkį) arba pradinį greitį. Tiek laisvieji (savieji). kiek kartų parametro reikšmė pasikartoja per 2πr sekundžių): ω= 2π . vadinami priverstiniais virpesiais. beveik periodiniai arba neperiodiniai. tiek ir priverstiniai virpesiai gali būti periodiniai.dviejų laisvumo laipsnių. kai prie jos tikrai yra prijungta kokia nors sutelkta masė (krovinys. Kiekviena tampraus konstrukcijos elemento dalelė tam tikru laipsniu gali virpėti . visame strypo ilgyje.pasipriešinimas. Tokie virpesiai.). vadinamas jos laisvumo laipsniu. vadinami laisvaisiais arba savaisiais tampriaisiais virpesiais (svyravimais). sąlygojami tampriųjų deformacijų. kiek periodų telpa į 2πr sekundžių laikotarpi (t. per kurį įvyksta visas virpėjimo ciklas. 15. laikui bėgant silpsta. o vidinės tamprumo jėgos. Tokie virpesiai. Pavyzdžiui.6 paveikslėlyje parodytas konstrukcijos elementas yra vieno laisvumo laipsnio. T (15. Tačiau jeigu prie sijos prijungtos dvi masės .6 pav.7 pav. pratęsia virpėjimo procesą.6 pav. Nagrinėdami konstrukcijos elemento virpesius. Atvirkštinis dydis l/T vadinamas virpesių dažniu. Toks konstrukcijos laisvumo laipsnio nustatymas visiškai priimtinas. sijos būviui nustatyti būtina žinoti jau dviejų parametrų (s1 ir s2) reikšmes. šitoks virpėjimas apie nedeformuotą būvį. 15.). konstrukcijos būviui nusakyti reikia dar daugiau parametrų.8 pav. Čia nagrinėsime tik periodinius virpesius. o 15. Parametrų skaičius. reikalingas virpančios sistemos būviui nustatyti. Dažnai susiduriame su kartotinėmis virpesių priežastimis. Šio krovinio masė virpa. 15.du masės poslinkio komponentai sh ir sv. 15.tai laiko t tarpas.) su prijungta viena mase būvį nusako du parametrai . rodantis. Tačiau dažnai taip nėra. Kai konstrukcija sudėtingesnė. aprašome masių judėjimą (nes būtent tik masė drauge su pagreičiu duoda inercijos jėgą). nes besikartojančios išorinės jėgos virpančiam elementui nuolat teikia papildomos energijos. Taigi. Konstrukcijos masė yra pasiskirsčiusi visame jos tūryje.7 pav. kalimo ar štampavimo įtaisų smūgiai). kol jis dėl slopinančiųjų jėgų nuslopsta (sunaudojęs visą iš pradžių suteiktą iš išorės energiją). Masės (taigi ir visos sijos) padėčiai bet kuriuo laiko momentu nustatyti pakanka žinoti vienintelio parametro reikšmę.m1 ir m2 (15. sijos vidaus trintis). Prie gembinės sijos (15. staklės ar pan.15) Didžiausia virpančios masės nuokrypa (didžiausia poslinkio s reikšmė) kiekviename virpėjimo cikle vadinama virpesių amplitude. kai masė gali judėti ne tik viena kryptimi (ne tik vertikaliai). neišbalansuotų mašinų detalių “mušimas“. gembinio rėmo (15.8 pav. judėdama vertikalia kryptimi. sąlygojami tik išorinių žadinančių jėgų. Periodas T . Vienokia ar kitokia vienkartinė priežastis (pavyzdžiui. slopsta ir pagaliau nuslopsta. besistengdamos atstatyti pusiausvyros būvį. o kai kada virpa vien tik pati konstrukcija.) stebėjome prikabinto krovinio masę ir visiškai nepaisėme pačios sijos masės (tarėme ją esančią besvorę). Šie virpesiai neslopsta. šalia kurios yra nereikšminga (pernelyg maža) pačios konstrukcijos masė. kurios nepaliaujamai vienokiu ar kitokiu dažniu veikia (žadina) konstrukcijos masę (pavyzdžiui. Technikoje daug dažniau yra naudojamas vadinamasis ciklinis dažnis ω.7 ir 15. be jokios papildomos prijungtos masės.

ciklinis dažnis.16). Virpančiąja masę m bet kuriuo laiko momentu t veikia trys jėgos: inercijos jėga Fi. ir gauname homogeninę tiesinę diferencialinę antrosios eilės lygtį (15. dt 2 m dt ms o jos sprendinys - (15. an +1 2m (15. kai masė nukrypsta nuo statinės pusiausvyros būvio ir yra proporcinga šios nuokrypos didumui.19) lygtį. (15.y.natūrinių logaritmų pagrindas. todėl Ft=-ξs.22) . dviem ar keliomis sutelktomis masėmis (o visos kitos konstrukcijos dalys laikomos besvorėmis). Dinaminės pusiausvyros lygtis išreiškia šių trijų jėgų sumos lygybę nuliui: Fi+Ft+Fs=0.slopinimo proporcingumo koeficientas. panaudoję poslinkį s dėl vienetinės jėgos tada 1=ξ s ir ξ=1/ s .9 pav. bet ir nuo konstrukcijos masės bei standumo. dėl vidaus trinties jėgų) galime tarti esančią proporcingą masės virpėjimo greičiui v=ds/dt.geometriškai nepriklausomai nuo kitų dalelių. t. galime rasti. išreiškiantis dviejų gretimų vienaženklių amplitudžių santykio natūrinį logaritmą.16) (15. a0 . priklausantį nuo konstrukcijos medžiagos tamprumo ir geometrinių rodiklių. realios konstrukcijos laisvumo laipsnis yra begalinis.).20) Slopinančiąja jėgą (atsirandančią dėl aplinkos pasipriešinimo. Virpesių slopinimo (jų slopimo) greitį apibūdina slopimo (slopinimo) koeficientas n=a/(2m) arba logaritminis slopimo (slopinimo) dekrementas. Tamprumo jėga atsiranda tik tada. ši jėga stengiasi grąžinti masę atgal. konstrukcijos tamprumo jėga Ft ir slopinančioji pasipriešinimo jėga Fs. ω . Ft = −α 1 s. ms  2m  2 (15.9 pav. proporcinga poslinkiui s(t).tai pernelyg sudėtinga. Šiuos (15. bet ir baigtinio labai didelio laisvumo laipsnio elementų virpesių nagrinėti nepajėgiame . λ = ln an αT = = nT . kryptimi.14) formule. todėl Fs = −α (čia α .6-15. čia α . kuri statiškai pridėta prie konstrukcijos masės judėjimo kryptimi.pradinė virpesių amplitudė.).17) lygtimi aprašomus slopinamuosius (slopstančiuosius) laisvuosius virpesius ir jų parametrus vaizduoja grafikas (15. Proporcingumo koeficientą ξ. Šios lygties sprendinio (15. Net ir paprasčiausios sijos būviui nusakyti reikėtų žinoti begalinį skaičių parametrų. Laisvųjų slopinamųjų svyravimų atveju dinaminės pusiausvyros diferencialinė lygtis yra tokia: d 2 s α ds 1 + + s =0. priešinga poslinkiui. Taigi. Šios jėgos kryptis taip pat priešinga judėjimo (greičio) krypčiai. Toliau kalbėsime tiktai apie vieno laisvumo laipsnio konstrukcijos elemento svyravimus. s .17) parametrų reikšmės yra tokios: ds . Ne tik begalinio. ji yra išreikšta (15.17) s = a0 e −αt / (2 m ) sin (ωt + ϕ 0 ) .8 pav. Paprastai konstrukcijos pasiskirsčiusioji masė skaičiuojamojoje schemoje pakeičiama viena.21) 1  α  ω= −  .jų pradinė fazė.masės poslinkis dėl vienetui lygios jėgos.slopinimo proporcingumo koeficientas). tokios skaičiuojamosios schemos panašios į nagrinėtąsias (15.18) 15. dt (15. priklausantis ne tik nuo medžiagos savybių. Įrašę visų jėgų reikšmes į (15. ϕ0 .19) Inercijos jėga yra proporcinga masės judėjimo pagreičiui. s (15. e .

27) išraiška paprastesnė: k dyn = 1 θ  1−   ω  2 .27) rodančiu. apskaičiuotas (15. Lygiai taip pat reikia elgtis su bet kuria konstrukcija. kad nebūtų rezonanso pavojaus. Tokią (harmoninę) apkrovą.28) formule. Kai iškaitome ir žadinančiąja jėgą. Kai α=0. 2 (15.y. pavyzdžiui Fk(t)=F0sinθt. įtempimai) yra didesnis už tą poveikį.22).pradinis poslinkis.didžiausia svyravimų amplitudė būna tuo momentu. bet štai tokia (jau nehomogeninė): α    v0 + s 0  2 2m  . kurią veikia periodinės žadinančios jėgos . įrengiami specialūs virpesius slopinantieji įtaisai. lieptas ima siūbuoti labai stipriai. gali net sugriūti.28) Matome. ypač kai žadinančios jėgos ima pavojingai veikti jau eksploatuojamą konstrukciją. kai nepaisoma slopinamojo poveikio. θ .reikia vengti rezonanso. Dažnai ši jėga gali būti reiškiama periodine funkcija. jeigu jūs nepakeisite žingsnių ritmo (nesulėtinsite ar nepadažninsite). kiek kartų žadinančiosios jėgos dinaminis poveikis (jos sukelti poslinkiai. priklausanti nuo žadinančiosios jėgos didumo ir dažnio. kurie gana greit nuslopsta (todėl ši dalis gali būti nepaisoma). yra neigiamas.16) pavidalo. kurie sugeria virpesių energiją ir sumažina amplitudę. kuris veda į avariją. Kartais. a0 = s 0 +  ω       s ϕ 0 = arcsin 0 . Virpesių amplitudžių didėjimas dėl žadinančios jėgos ir savųjų virpesių dažnių suartėjimo vadinamas rezonansu. pavyzdžiui. vadinamieji slopintuvai (dempferiai). o antroji dalis.26) Šios diferencialinės lygties sprendinys yra daug sudėtingesnis negu (15. Iš tikro. diferencialinė dinaminės pusiausvyros lygtis jau nebe (15. Konstruodami stengiamės pasiekti tokį konstrukcijos elemento savųjų virpesių dažnį ω. kadangi realių konstrukcijų α≠0. Kai θ>ω. bet jo reikšmės tampa labai didelės. kai θ artėja prie ω. todėl gali būti ir nepaisomas). 2 dt m dt m (15. nors ir greit slopstančių laisvųjų virpesių atsiranda medžiagos nuovargio reiškinys. dažnai išreiškiama su dinamiškumo koeficientu k dyn = 1  θ   αθ  1 − 2  +  2   ω    mω   2 2 2 .23) (15. Priverstinių virpesių priežastis yra kintama žadinančioji jėga Fk. deformacijos. dinamiškumo koeficientas. (15.žadinančiosios jėgos amplitudė. a0 čia S0=a0sinϕ0 .jos ciklinis dažnis.pradinis virpėjimo greitis. kurį sukeltų statiškai pridėta jėga F0.17) ir mes jo detaliau nenagrinėsime. Šio sprendinio viena dalis aprašo konstrukcijos savuosius virpesius. šio koeficiento absoliutinis didumas iki begalybės neišauga. kad žadinančiosios jėgos ir masės judesio kryptys priešingos. sudaro besisukančios mašinos dalies neišbalansuota masė. nustatomą formule (15. t. . (15. Rezonanso atveju tarp virpesių ir žadinančiosios jėgos fazių yra π/2 skirtumas . (15.25) čia F0 . kad jis pakankamai daug skirtųsi nuo numatomų priverstinių virpesių dažnio θ. (15. Tai reiškia.24) F d 2 s α ds + + ω 2 s = 0 sin θt .(čia pošaknio antrasis narys dažniausiai būna kelis šimtus kartų mažesnis už pirmąjį narį. Tampriųjų virpesių veikiamo konstrukcijos elemento patikimumas labiausiai sumažėja dviem atvejais: kai dėl ilgai trunkančių priverstinių virpesių arba dėl daugkartinių. dinamiškumo koeficientas kdyn=±∞. kai žadinančioji jėga lygi nuliui. kad kai priverstinių virpesių dažnis θ yra artimas savųjų virpesių dažniui ω. Kai jūs einate per lieptą ir jūsų žingsnių ritmas tampa artimas liepto savųjų virpesių dažniui. v0 .

kai dėl rezonanso pernelyg išauga įtempimai. . Plačiau apie tampriuosius virpesius paskaityti galite vadovėliuose.

16. kintant svarbiausiųjų (maksimalių) įtempimų kryptims. Daug kartų pasikeitus plastinės deformacijos didumui ir krypčiai (ir ypač pasikeitus jos ženklui) kristalų grūdeliai atitrūksta vienas nuo kito . nuovarginiam plyšiui atsirasti lemiamą įtaką turi ne normaliniai. susilieja į ištisinius mikroplyšius. metalo kristalitų stiprumas yra skirtingas įvairiomis kryptimis. medžiaga “nuvargsta”. plyšys tai prasiskečia. arba dėl to. Jeigu įtempimai nebekištų. Pavyzdžiui. Medžiaga suyra dėl to. besisukanti drauge su ratais vagono ašis yra vagono svorio periodiškai lenkiama tai į vieną. Šį trapųjį irimą ir rodo antrosios lūžio dalies grublėtumas. o visas reiškinys . 16. tai į kitą pusę. tampa pernelyg silpnas.1 paveikslėlyje). o plyšio plitimą spartina ir galutinai elementą suardo ir normaliniai įtempimai. neapima iš karto visos medžiagos.1. po kurio laiko medžiaga suyra. Mat. panašiai veikiami variklių alkūniniai velenai. švaistikliai. Kai mašinos detalė ar kitas konstrukcijos elementas lūžta dėl nuovargio. sumažėja jos stiprumas. nutrūksta. kad likusi skerspjūvio dalis staiga suirtų trapiai. čia dėl įbrėžimų ir kitų paviršiaus defektų . lūžio struktūra ypatinga (16. be liekamųjų deformacijų (įtempimams net nepasiekus takumo įtempimo reikšmės). pakanka nedidelio staigaus poveikio. Iš tikrųjų kintamieji įtempimai medžiagos struktūrai įtakos beveik nedaro. nors įtempimų reikšmės ir nebuvo pasiekusios tokio didumo. tokios kaip plienas) sandara nėra visiškai vienoda (nors ir taip teigia medžiagų atsparumo prielaida apie vienalytiškumą). sumažėja deformuojamo elemento skerspjūvis ir jo taškams tenka dar didesni įtempimai. kad yra nemaža konstrukcijų elementų. kad kinta apkrovos jėgos. dėl kurio grėstų suirimas vienodos nekintamos apkrovos atveju.): viena lūžio dalis yra gana lygi. kintant įtempimams. tai vėl susiglaudžia ir plyšio paviršiai apspaudžia. kai kuriose kristalitų vietose atsiranda plastinių deformacijų. būsimo plyšio užuomazga. jie ima jungtis vienas su kitu. plyšio sumažintas. kad kartotinė . Kintant įtempimams.medžiagos nuovargiu. tokių mikroplyšelių ilgainiui atsiranda daug. Nuovarginio plyšio židinys dažniausiai būna ties konstrukcijos elemento paviršiumi (taip parodyta ir 16. stabdantis plastines deformacijas.atsiranda mikroplyšelis.1 pav. Medžiagos nuovargis Jau nagrinėdami 15. plėstis. įtempimams toliau kaitaliojantis. o ties smailia plyšio viršūne susidaro triašis įtempimų būvis. Toks kartotinis kintamas mechaninis poveikis konstrukcinei medžiagai yra daug pavojingesnis negu vienkartinė apkrova. Tačiau visiškai aiškūs yra tokie dalykai: kintamųjų įtempimų sukelti procesai medžiagoje yra vietinio pobūdžio. Net ir plastinės medžiagos dėl kintamų įtempimų suyra taip.kintama apkrova sudaro sąlygas atsirasti ir plisti vadinamajam nuovarginiam plyšiui. Tai ypač aiškiai pastebima metaluose. pakraštiniuose skerspjūvio taškuose dažnai įtempimai būna didžiausi (prisiminkite lenkiamų.1 pav. o kita grublėta. kuriuos veikiančių įtempimų didumas ir kryptis nuolat kinta (pakinta tūkstančius ir šimtus tūkstančių kartų). vožtuvai ir kitos mašinų detalės). KINTAMŲJŲ ĮTEMPIMŲ ĮTAKA 16. Toji lygioji dalis yra nuovarginio plyšio plitimo sritis (ji kai kada apima daugiau kaip pusę skerspjūvio ploto). lyg būtų trapios. bet tangentiniai įtempimai. Kai įtempimai kinta. Šių plyšių kraštuose susidaro įtempimų koncentracija. sukamų elementų įtempimus). kad dėl kintamo poveikio pakinta medžiagos sandara. Išplitus plyšiui. kad kinta konstrukcijos elemento padėtis apkrovos atžvilgiu (pavyzdžiui. kurių atlaikyti susilpnėjęs skerspjūvis nebepajėgia . Įtempimai kinta arba dėl to.5 poskyryje tampriuosius virpesius matėme.elementas nulūžta. ėmus aiškinti. toks plyšelis būtų visiškai nepavojingas. Nuovargiu šis reiškinys buvo pavadintas. Nuovarginio plyšio susidarymo mechanizmas gana sudėtingas ir lig šiol nėra iki galo ištirtas. Kai skerspjūvis. Medžiagos (net ir gana vienalytės. be to. kuri dar labiau stimuliuoja plyšių plitimą. aplygina vienas kitą. kai kada šiek tiek primenanti medienos rieves. Šie plyšio plitimo stabtelėjimai ir sudaro lūžio plote medžio rievių vaizdą. Medžiagos irimas dėl laipsniško kintamųjų įtempimų poveikio yra vadinamas nuovarginiu irimu.

Tačiau dažnai (ypač mašinų detalėse) įtempimas kinta periodiškai. (16. išvestinius ciklo rodiklius (čia visus rodiklius reiškiame normaliniais įtempimais σ. Ciklas. kuriame σmax=-σmin. siekiant išvengti nuovarginio suirimo.3) Šio koeficiento reikšmė gali būti nuo -∞ iki +∞. šio ciklo rodikliai tokie: σm=σa=σmax/2.. Pavojingiausias yra simetrinis įtempimo ciklas (r=-1): toks įtempimų kitimas greičiausiai (per mažiausią skaičių ciklų) suardo detalę. vadinamas simetriniu (16. eksploatacijos trukmė.y.3 pav. (16. veikiamo kintamų įtempimų.1) įtempimo ciklo amplitudę σa=(σmax-σmin)/2. įvyksta viso traukinio katastrofa. Apkrovos ir įtempimai gali kisti labai sudėtingai. τm.2 pav.3 pav. σa=σmax. Kai kurie ypatingi ciklai turi specialius pavadinimus. τa): vidutinį ciklo įtempimą σm=(σmax+σmin)/2. nuovarginis plyšys vystosi sparčiau.1)-(16. įtempimas cikle kinta nuo nulio iki maksimalios reikšmės).2 pav. priklauso tik nuo šių dviejų reikšmių arba išvestinių rodiklių.). kuriame σmin=0 (t. kaip kinta įtempimas tarp σmax ir σmin. r=0. kad plyšys dėl kokio nors medžiagos struktūros defekto prasideda ir skerspjūvio viduryje. išreiškiama darbo laiku arba įtempimų ciklų skaičiumi. šio ciklo rodikliai tokie: σm=0. nuovarginio plyšio vystymosi procesas nepriklauso nuo to. r=1. σa=0.kaip ciklą su σmax=σmin=σm.3) formulėmis. Kintamo įtempimo ciklas gali būti apibūdinamas dviem reikšmėmis .3 pav. Apie 90% lūžusių detalių suirimo priežastis yra nuovarginis plyšys. Nors nuovargio reiškinį sukelia bet koks įtempimų kitimas. Įtempimo reikšmių per jo kitimo periodą visuma vadinama įtempimo ciklu (16. 16. Ciklai su vienodu asimetrijos koeficientu vadinami panašiaisiais. a). bet kuo didesnis σmax. Dažnai yra patogiau naudoti kitus. Be to. kai kada net be jokio dėsningumo (įsivaizduokite vėjo gūsius arba jūros bangų mūšą). ciklas. .didžiausia įtempimo reikšme σmax ir mažiausia σmin. išreikštų (16. bet lygiai taip pat gali būti aprašomas ir tangentinio įtempimo ciklas . tuo mažiau ciklų trunka iki suirimo. r=-1. yra nustatoma konstrukcijos ar jos elemento. o lūžus vienai vagono ašiai. Todėl dažnai. Kaip yra patirta įvairiais eksperimentais. O ypatingą pavojų sudaro nuovarginio suirimo staigumas: besivystantį plyšį laiku pastebėti sunku (tam reikia net specialios aparatūros). Pavyzdžiui.pasireiškia ir įtempimų koncentracija. Net ir nekintamą įtempimą galime nagrinėti kaip atskirą kintamo įtempimo atveją . kai kinta ne tik įtempimo reikšmė. 16. (16. vadinamas pulsaciniu (16. τmin. Tačiau pasitaiko. bet ir ženklas (kai r<0)..naudojant τmax. b). jo reikšmės per tam tikrą laiko tarpą (periodą) pasikartoja. Mašinų detalių nuovargio reiškinys dažnas ir pavojingas.2) įtempimo ciklo asimetrijos koeficientą r=σmin/σmax.

Patvarumo riba matuojama paskaliais (nes tai yra tam tikra įtempimo reikšmė) ir žymima simboliu σr (čia r . Dažnai yra iš anksto žinoma.asimetrijos koeficientas.y.bandymo trukmė (ciklų skaičius N). Naudojamos vadinamosios varginimo mašinos. Tokią sąlyginio patvarumo ribą yra paprasta rasti iš nuovargio kreivės (16. vadinama patvarumo riba.tokiam maksimaliam ciklo įtempimui. Kreivė. Suprantama. todėl jis atlaiko daugiau ciklų.).). dažniausiai nustatoma pavojingiausio . Tokia kreivė vadinama nuovargio kreive arba Violerio kreive. Tarp kelių panašiųjų apkrovimo procesų (procesų su vienodais ciklo asimetrijos koeficientais r) pavojingiausias yra tas. kad elementas atlaikys pakankamai daug kintamųjų įtempimų ciklų. kurios neviršijus detalė nesuyra per nustatytą skaičių ciklų.).kreivės ordinatė ties šia nuline abscise ir yra lygi patvarumo ribai. pratęsiama iki l/N=0 (t.2. Kiekvieno bandymo rezultatai žymimi grafike taškais.4 pav. lankstyti). Konstrukcijų elementų (mašinų detalių) skaičiavimo metodika turi garantuoti. tokio varginimo bandinys ilgai netveria. Antrajam bandiniui σmax kiek sumažinamas.16. kuriomis galima sukurti norimą kintamąjį apkrovimą (bandinį tampyti. Vis mažinant σmax paskutiniams tos partijos bandiniams suardyti prireikia jau milijonų ciklų. tačiau paprasčiau patvarumo riba randama. Po visos bandymų serijos grafiko taškai jungiami kreive. o riboto. Konstrukcijos elemento. jungianti bandymo metu fiksuotus taškus. taigi per kelias paras atlieka apie 107 ciklų. kuris niekada nesukelia nuovarginio irimo. Pirmasis bandinys varginamas su dideliu maksimaliu ciklo įtempimu σmax (šiek tiek mažesniu negu takumo įtempimas σy). nuo kurių atsiranda besiplečiantis nuovarginis plyšys. Tada ir patvarumo reikia ne begalinio. 16. kuris nekeičiamas per visą bandymų seriją. sukioti. kad konstrukcijos elementas bus naudojamas nelabai ilgai ir per visą eksploatacijos laiką patirs ne daugiau kaip tam tikrą skaičių kintamų įtempimų ciklų. Šios asimptotės ordinatė ir yra lygi patvarumo ribai σr . suyra dėl nuovargio po gana nedidelio ciklų skaičiaus.4 pav. kuriuos veikia kintami įtempimai. savybė priešintis vadinamajam nuovargiui yra vadinama patvarumu. detalės savybė nesuirti dėl kintamųjų įtempimų.kuo didesnis ciklo σmax. Jeigu maksimalus ciklo įtempimas σmax yra labai mažas. t.5 pav. Dažniausiai šios mašinos dirba maždaug 50 Hz dažniu (3000 ciklų per minutę).5 pav. Plieno ar ketaus gaminiams bandymo bazė dažniausiai . kai grafiko abscisių ašyje atidedamas atvirkštinis dydis 1/N (16. tuo mažiau ciklų trunka iki nuovarginio suirimo. N=∞) . Šiuo atveju yra nustatoma sąlyginio (baigtinio) patvarumo riba. kurių ordinatės yra σmax. detalė išvis nesuyra. 16. atlaiko be galo daug kintamųjų įtempimų ciklų.4 pav. Didžiausia ciklo maksimalaus įtempimo reikšmė. kurio σmax didžiausias . Šis nustatytasis ciklų skaičius vadinamas bandymo baze. kuri artėja prie asimptotės. Bandymų serijai parengiama 6-12 visiškai vienodų bandinių partija. lygiagretės abscisių ašiai (16. Patvarumas Nuovarginio suirimo pavojus rodo. kuri nesukelia detalės nuovarginio irimo per neribotai didelį skaičių įtempimų ciklų.y. baigtinio. Bandymų pradžioje nustatomas norimas įtempimų ciklo asimetrijos koeficientas r. Ši kreivė vaizdžiai rodo σmax artėjimą prie σr reikšmės.simetrinio ciklo patvarumo riba σ-1). Siekiant nustatyti detalės patvarumo ribą. kad paprastos stiprumo sąlygos (kokias nagrinėjome užsiėmimų metu) anaiptol nėra pakankamos tiems konstrukcijų elementams. o abscisės . lygi ciklo maksimalaus įtempimo σmax reikšmei. atliekami specialūs jos nuovargio tyrimo bandymai.

. kurios abscisių ašyje atidedamas vidutinis ciklo įtempimas σm. . kad šie ribų santykiai nustatyti gana ploniems (7-10 mm skersmens) poliruotiems bandiniams. O bandinys dažnai labai skiriasi nuo konstrukcijos elemento ar mašinos detalės.1 poskyryje). r=-1.. . bet ir nuo daugelio kitų parametrų. o bandinio matmenys. Diagramos kreivė brėžiama per kelis taškus. kad patvarumas ir jo rodiklis patvarumo riba priklauso ne tik nuo konstrukcijos medžiagos. su stiprumo riba) galima tik gana apytiksliai. ordinačių ašyje ciklo amplitudė σa (16. σa=σmax=σ-1 (taškas A. 16. pakoreguoti. r=0. forma ir paviršiaus lygumas turi didelę įtaką patvarumui. Pastarąjį lengva nustatyti iš ribinių amplitudžių diagramos. aplinka ir kt.imama 10 milijonų (107) ciklų (geležinkelio vagono ašis tiek kartų apsisuka.6 pav. σa=0 (taškas C. lenkimo atveju σ-1=0. tada σm=σa=σmax/2=σ0/2 (taškas B. • nekintamo statinio apkrovimo. matmenimis. Kai įtempimų ciklai asimetriniai (kai r≠-1).diagrama. paviršiaus švarumu. Pavyzdžiui. Apytikslei kreivei išbrėžti pakanka trijų bandymų: • simetrinio ciklo. 16. kad kai kurių medžiagų lygių bandinių patvarumo ribas apytiksliai galima nustatyti pagal medžiagos stiprumo ribą.4) kur ψ=2σ-1/σ0-1. Yra pastebėta. Naudotis tokiu būdu apskaičiuotomis patvarumo ribos reikšmėmis reikia labai atsargiai: reikia žinoti. r=1. su r=0. Jis skiriasi savo forma. o tikrasis patvarumo atsargos koeficientas nustatomas.2σu. būtina patvarumo ribą. Jeigu norime gauti tikslesnę diagramą. sukimo atveju τ-1=0.6 pav.y.2.6 pav. Jau minėjome. pakoregavus minėtaisiais koeficientais ki (i=1. (16. plieno bandinių patvarumo riba būna tempimo atveju σ1=0. 16.). tada σm=σmax=σu (stiprumo riba). patvarumo riba didesnė.). kuris atitinka patvarumo ribą σr. Dažniausiai patvarumo atsargos koeficientas n0 koreguojamas priklausomai nuo šių skirtumų tarp bandinio ir konstrukcijos elemento: • formos skirtumo (ryšium su galima įtempimų koncentracija. kai skaičiavimu tikriname konstrukcijos elemento patvarumą. 16. čia leistinasis atsargos (patikimumo) koeficientas nadm gali būti normuojamas. Būtų patogu žinoti patvarumo ribos priklausomybę nuo ciklo asimetrijos koeficiento r.50-100 milijonų. nes lankstant maksimalieji įtempimai veikia tik kraštiniuose sluoksniuose). Patvarumo (arba ciklinio stiprumo) sąlyga gali būti išreikšta patvarumo atsargos koeficiento apribojimu: n≥nadm. t. tada σm=0.). nagrinėtam 14. atidėtus pagal atliktų bandymų (su skirtingais r) rezultatus. bet bandinio patvarumą. Galima n0 apskaičiuoti (remiantis ta pačia ribinių amplitudžių diagrama) ir analitiškai: n0 = ψσ m + σ a σ −1 . koeficientą pažymėsime k1. o bandymai su asimetriniu ciklu yra sudėtingesni. m) lygaus poliruoto standartinio bandinio atsargos koeficientą n0.6 pav. Tuo tikslu atliekama keletas bandymų ir pagal jų rezultatus nubraižoma ribinių amplitudžių diagrama . padauginti iš tam tikrų koeficientų.). pagal kiekvienoje bandymų serijoje užfiksuotą ribinį ciklą ciklą. Iš tikrųjų patvarumo riba apibūdina ne medžiagos.6 pav. nustatytą bandiniais. Susieti patvarumo ribą su medžiagos mechaniniais rodikliais (pavyzdžiui. Todėl.6). spalvotųjų metalų .. • pulsacinio ciklo. jis lygus įtempimų koncentracijos koeficientui αk. nuvažiavus maždaug 30000 km).3 ir r=0. kurių patvarumas inžinieriui rūpi. turime atlikti dar bent porą bandymų serijų su kitokiais asimetriškais įtempimų ciklais (pavyzdžiui.40σu (didesnė.28σu.

intarpų ir pan. Tačiau dažniausiai bandinys būna mažesnis už tikrąjį elementą. (16. σ −1 . . Besikartojanti priešingų ženklų plastinė deformacija labai paspartina nuovarginį įrimą. kad elementas būtų gerai gaminamas. sieja priklausomybė 2 1 / n 2 = 1 / nσ + 1 / nτ2 Iš šios priklausomybės gauname atsargos koeficiento n išraišką: n= nσ nτ 2 nσ + nτ2 . kai šie įtempimai nesukelia mainiosios plastinės deformacijos (plastinės deformacijos. ir nτ. vengti staigių formos pokyčių. kitų veiksnių. kad šiuos koeficientus su koeficientu n. tariant. Paviršiaus kokybės koeficientas k2=1. kad jo paviršius būtų gerai apdorotas.stiprinti paviršių. (16. kai konstrukcijos elemento (mašinos detalės) paviršius poliruotas. konstrukcijos elementų patvarumui didinti: • naudoti labiau vienalytes.• paviršiaus kokybės skirtumo (koeficientą pažymėsime k2). kad ji veikia tik tangentiniai įtempimai. todėl reikia žinoti ir naudoti būdus jų įtakai švelninti. Yra patirta. • imtis specialių patvarumo didinimo būdų . be įbrėžimų. kurios ženklas nuolat kinta).4) tipo formulėmis. mažėja patvarumo riba. mokėti nustatyti tuos koeficientus ki. kaip konstrukcijos elemento. Šiam koeficientui nustatyti žinynuose yra nomogramų. Koeficientas k2 * 0 0 nustatomas kaip dviejų bandinių patvarumo ribų (simetriniam ciklui) santykis: k 2 = σ −1 / σ −1 ( σ −1 * poliruoto bandinio.5) Reikia tik sugebėti atsižvelgti į visus skirtumus. smailių kampų (stiprių koncentratorių).bandinio su numatoma detalės paviršiaus kokybe). nelygesnis paviršius. jo įbrėžimai sudaro palankesnes sąlygas atsirasti nuovarginiams mikroplyšiams. didėjant matmenims.įtrūkiu. kad elemente veikia tik normaliniai įtempimai. kurio mechanizmas sudėtingesnis negu paprastojo nuovargio. skirtu dviašiam įtempimų būviui. Šiame skyriuje nagrinėjome kintamųjų įtempimų įtaką konstrukcijos elementams.6) čia ir nσ. jis priklauso ne tik nuo detalės matmenų. bet dviašis. todėl. Kuo šiurkštesnis. Kai matmenys didesni. skylių ir kitų koncentratorių. Mastelio koeficientas k3=1. Galutinė patvarumo (ciklinio stiprumo) sąlygos išraiška yra tokia: n= σ −1 k ψσ m + 1 σ a k 2 k3 ≥ nadm . nuo išdrožų. Jis plačiau aprašytas vadovėliuose.). visų pirma nustatomi du atsargos (patikimumo) koeficientai . didesnė tikimybė atsirasti nuovarginiams plyšiams. • didumo (matmenų) skirtumo (koeficientą pažymėsime k3). smulkiagrūdes medžiagas (kuriose nėra vidinių koncentracijos židinių .1 poskyryje. o per tūkstančius (dažniausiai N<105). Tai yra vadinamasis mažaciklis nuovargis. konstrukcijų elementai suyra jau ne per milijonus ciklų. o gal ir dėl kitų priežasčių. mastelio koeficientas k3<1. iš kurių gali rastis plyšiai. Matyt.nσ. tariant. Apie tai kalbėta 14. įpjovų. prie elemento trumpam pridėti padidintą apkrovą (vadinamoji medžiagos treniruotė) ir kt. Išvengti kintamųjų įtempimų konstrukcijose dažnai neįmanoma. Kai konstrukcijos elemento būvis yra ne vienasis. • pasirinkti tinkamą elemento formą. Įtempimų koncentracijos koeficientas k1=αk≥1 priklauso nuo konstrukcijos elemento formos. bet ir nuo medžiagos. nes paviršiaus nelygumas. • žiūrėti. jeigu bandinio matmenys tokie pat. tuo mažesnis koeficientas k2. Taigi. ir nτ apskaičiuojami (16.

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful