SOCIALIN PSICHOLOGIJA

Paskaitų konspektas

Pareng D st. Vaida Plučait

ŠIAULIAI, 2007

TURINYS
1. ĮVADAS.............................................................................................................................................2 1.1. Socialin s psichologijos apibr žimas. Ryšys su kitais mokslais .................................................2 1.2. Socialin s psichologijos tyrimo metodai .....................................................................................4 2. KONFLIKTO PSICHOLOGIJA ....................................................................................................6 2.1. Konflikto samprata, tipai, sprendimas .........................................................................................7 2.2. Vidinių asmenyb s konfliktų sprendimas..................................................................................12 2.3. Konflikto dinamika....................................................................................................................15 2.4. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai..................................................................................20 2.5. Tarpasmeninių konfliktų profilaktika ........................................................................................21 2.6. Pasvarstykite:.............................................................................................................................23 3. AGRESYVUS ELGESYS ..............................................................................................................23 3.1. Agresijos apibūdinimas ............................................................................................................23 3.2. Agresyvaus elgesio formos........................................................................................................25 3.3. Agresiją aiškinančios teorijos ....................................................................................................26 3.4. Žiniasklaida ir agresyvus elgesys. .............................................................................................31 4. SOCIALIN PARAMA .................................................................................................................33 5. GRUP S ..........................................................................................................................................37 5.1. Grup s apibr žimas ...................................................................................................................37 5.2. Grupių rūšys ..............................................................................................................................38 5.3. Grupių tikslai .............................................................................................................................41 5.4. Grup s sutelktumas....................................................................................................................42 5.5. Asmenyb s statusas grup je ......................................................................................................43 5.6. Vadovo vaidmuo grup je...........................................................................................................44 6. SOCIALINIS IDENTITETAS ......................................................................................................44 6.1. .Aš – struktūra.........................................................................................................................44 6.2. Savęs pažinimas. Savęs vertinimas ......................................................................................46 6.3. Savęs pateikimas.....................................................................................................................48 7. LITERATŪRA................................................................................................................................49

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

1. ĮVADAS 1.1.Socialin s psichologijos apibr žimas. Ryšys su kitais mokslais
Socialin psichologija – tai mokslas, nagrin jantis žmonių tarpusavio santykius. Socialinei psichologijai svarbu, kaip žmon s mąsto, jaučiasi, veikia, kuomet jie sąveikauja vieni su kitais. Trys problemų grup s, kurias socialin psichologija nagrin ja: 1. Individualūs procesai. Tai apima klausimus apie žmogaus motyvaciją, nuostatas, požiūrius. 2. Tarpasmenin s sąveikos problemos. 3. Grupiniai procesai. Socialin psichologija vis dar vadinama jaunu mokslu, tod l negali atsakyti į visus iškylančius klausimus. Pirmieji socialin s psichologijos eksperimentai buvo atlikti Gustav LeBon (1896) ir Norman Triplett (1897). Šie mokslininkai tyr , kaip kitų žmonių buvimas veikia atlikimą. Siekdamas rasti atsakymą į šį klausimą, N.Triplett įkūr laboratoriją, kurioje atliko socialin s psichologijos eksperimentus. Pirmosios socialin s psichologijos knygos buvo išleistos 1908 m. Tai Niujorke išleista Echvard Ross knyga "Socialin "Įvadas į socialinę psichologiją". Apie 1930 m. socialin psichologija tapo tokiu mokslu, kurį mes pripažįstame ir šiandieną. II pasaulinio karo metu buvo prad ti nagrin ti socialin s psichologijos taikomojo pobūdžio klausimai. Taip pat gana plačiai nagrin tas nuostatų kitimas ir socialinio poveikio galimyb s bei vadovo ir pavaldinių santykiai. Per paskutiniuosius dvidešimt penkerius metus socialin s psichologijos periodinių leidinių skaičius išaugo daugiau nei du kartus. Domimasi socialinio pažinimo klausimais, t.y. kaip žmogus pažįsta jį supantį pasaulį. Vis dažniau nagrin jamos problemos, iškylančios tam tikrose srityse, kaip pavyzdžiui, versle, teis je ir pan. Socialin s psichologijos tikslas - išsiaiškinti, ką žmon s mano vieni apie kitus, kaip jie veikia vieni kitus ir kaip jie elgiasi vieni su kitais. Tačiau atsakymo į šiuos klausimus taip pat ieško mokslininkai, dirbantys sociologijos ir asmenyb s psichologijos srityse. Labai dažnai žmon s painioja socialinę psichologiją ir sociologiją, nes abi šios mokslo kryptys domisi, kaip žmon s elgiasi grup je. Tačiau sociologai daugiau nagrin ja grupes (tiek labai dideles, tiek visai mažas), o socialin s psichologijos atstovai - individus (ką žmogus mano apie kitus, kaip kiti įtakoja individą, kaip individas elgiasi su kitais). Socialin s psichologijos atstovai
2

psichologija" ir Londone išleista William McDougall knyga

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

taip pat nagrin ja, kaip individą įtakoja grup ir kaip individas įtakoja grupę. Sociologai ir socialin s psichologijos atstovai naudoja daug bendrų tyrimo metodų, tačiau socialin s psichologijos atstovai, nor dama atsakyti į jiems rūpimus klausimus, taip pat naudoja eksperimentą kurį atliekant yra galimyb manipuliuoti tam tikru faktoriumi (pavyzdžiui, grup s narių spaudimu) ir nustatyti, kokį poveikį tai turi. Sociologai domisi faktoriais (pavyzdžiui, ekonomin klas ), kuriuo sunku arba neįmanoma manipuliuoti. Individu taip pat domisi ne tik socialin psichologija, bet ir asmenyb s psichologija. Tačiau skirtumas tarp jų išryšk ja d l socialin s psichologijos socialinio pobūdžio. Psichologai, nagrin jantys asmenybę, daugiausia domisi individualiais vidiniais procesais ir individų skirtumais. Socialin s psichologijos atstovai domisi visais žmon mis, t.y. kaip dauguma žmonių vertina ir įtakoja vienas kitą. Taip pat galima pasteb ti, jog socialin s psichologijos istorija trumpesn nei asmenyb s psichologijos. Daugelis žymių asmenyb s psichologijos atstovų dirbo ir savo teorijas kūr XX amžiaus pirmoje pus je. Žymiausi socialin s psichologijos atstovai dirba šiuo metu, tod l išskirtinių ir visuotinai pripažintų mokslininkų šioje srityje kol kas n ra gausu. Socialin psichologija - egzogeninis mokslas, atskleidžiantis, kaip socialin s sąlygos įtakoja žmogaus elgesį. Tai vienas iš mokslų (tačiau ne vienintelis), kurio šviesoje mes nagrin jame ir suprantame save (pvz. 1). Kiekvienas mokslas, besidomintis žmogaus prigimtimi, kelia tam tikrus klausimus ir ieško bei pateikia atsakymus. Visi šie požiūriai papildo vienas kitą ir neprieštarauja vienas kitam. Psichologo, kuris domisi socialin s psichologijos klausimais, vertyb s gali atsiskleisti jo mokslin je veikloje tiek akivaizdžiai, pavyzdžiui, pasirenkant tam tikras temas, tiek neakivaizdžiai, pavyzdžiui, formuojant mokslines koncepcijas. Socialin s reprezentacijos - tai vertyb s ir įsitikinimai, kuriuos mes priimame, kaip savaime suprantamus. Tai pamatas kultūrinei ideologijai. Socialin s reprezentacijos gali įtakoti socialin s psichologijos atstovo formuluojamas id jas, ką pasteb ti sugeb s tik kitos kultūros atstovai. Taip pat socialin s psichologijos atstovo veikloje gali pasireikšti natūrali klaida - klaida, sprendžiant, ar tai, kas yra stebima, yra gerai, ar blogai (pavyzdžiui, kas yra plačiai paplitę - normalu; kas normalu - gerai). Vadinasi, pripažįstama, jog žmogus mąstydamas interpretuoja, kas suteikia mokslin ms interpretacijos subjektyvumo, ir būtent d l šios priežasties yra reikalinga: 1. atlikti mokslinius tyrimus socialin s psichologijos srityje (steb jimus ir eksperimentus); 2. dalintis ir keistis id jomis skirtingų kultūrų psichologams.

3

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Integruoti mokslai

Teologija Filosofija Sociologija Socialin psichologija Psichologija Biologija Chemija Fizika

Gamtos mokslai 1 pav. Mokslo sričių hierarchin struktūra Dažniausia socialin s psichologijos kritika: 1. tai trivialus mokslas, teigiantis tai, kas akivaizdu; 2. tai pavojingas mokslas, nes jo atradimai gali būti panaudoti manipuliuojant kitais žmon mis. Socialin s psichologijos atradimai kartais atrodo akivaizdūs, atitinkantys "sveiką protą". Tačiau "sveikam protui" mes priskiriame tai, kas yra įvykę, t.y. pirma susipažįstame su faktu, o tuomet nusprendžiame, jog pagal "sveiką protą" taip ir tur jo būti. "Sveiko proto" fenomeno atmaina yra vadinama įžvalgos (insaito) klaida - tai tendencija padidinti asmens sugeb jimą numatyti įvykius, po to kai įvykiai įvyksta. Psichologijos mokslas padeda atskirti realybę nuo iliuzijų ir tikras prognozes nuo insaito.

1.2. Socialin s psichologijos tyrimo metodai
Socialin je psichologijoje taikomi tyrimo metodai skirstomi į: 1. laboratorinius tyrimus, kurie atliekami laboratorin mis sąlygomis, kontroliuojant situaciją; 2. lauko tyrimus, kurie atliekami natūraliomis tiriamųjų veiklos sąlygomis. Taip pat metodai gali būti skirstomi į: 1. koreliacinius tyrimus, kurie padeda nustatyti, ar tarp dviejų faktorių yra patikimas ryšys; tai pasiekiama per atranką manipuliuojant nepriklausomu kintamuoju;

4

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

2. eksperimentinius tyrimus, kurių metu sistemingai manipuliuojant nepriklausomais kintamaisiais nustatoma, kaip nepriklausomas kintamasis veikia priklausomo kintamojo reikšmes. Koreliaciniai tyrimai, kurių metu nustatomas ryšys tarp dviejų faktorių, leidžia prognozuoti, tačiau neatsako į klausimą, ar vieno faktoriaus (pavyzdžiui, socialinio statuso) pokytis, bus kito faktoriaus (pavyzdžiui, sveikatos) pokyčio priežastis. Antrojo faktoriaus pokyčio priežastis gali būti trečiasis faktorius. Tačiau socialin je psichologijoje koreliaciniai tyrimai taikomi gana dažnai tod l, kad tyrimas vyksta natūraliomis sąlygomis, kur galima per atranką manipuliuoti tokiais faktoriais, kaip ras , lytis, socialin klas ir pan. Laboratorin mis sąlygomis to padaryti yra neįmanoma. Atliekant koreliacinį tyrimą, duomenys dažniausiai renkami apklausos būdu, t.y. apklausiama tiriamą populiaciją reprezentuojanti tiriamųjų imtis. Tiriamieji yra atrenkami atsitiktiniu būdu, kuomet kiekvienas populiacijos narys turi tokią pat tikimybę patekti į tiriamųjų imtį ir būti apklaustu. Jeigu tiriamųjų imtis yra reprezentatyvi tiriamajai populiacijai, gautus duomenis galima apibendrinti visai populiacijai. Tačiau koreliacinio tyrimo rezultatus gali įtakoti: 1. nereprezentatyvi imtis; svarbu, jog imtis būtų reprezentatyvi ir tinkamo dydžio; 2. klausimų seka anketoje; klausimai anketoje turi būti pateikti tokia tvarka, kad nenukreiptų tiriamojo atsakymo; 3. anketoje pateiktų klausimų forma; ar klausimai bus uždari, ar atviri; 4. klausimų formulavimas. Jeigu yra galimyb , socialin s psichologijos atstovai atlieka eksperimentus, kurie leidžia nustatyti priežastinį ryšį tarp kintamųjų, manipuliuojant vienu arba keliais nepriklausomais kintamaisiais ir kontroliuojant kitus, kurių įtaka yra netiriama.Psichologai eksperimentuoja, nor dami suprasti ir numatyti žmogaus elgesį. Socialin je psichologijoje eksperimentai sudaro visų tyrimų. Būtina sąlyga, atliekant eksperimentus socialin je psichologijoje – tiriamųjų atsitiktinis paskirstymas į eksperimentinę grupę, kurios nariai patiria eksperimentinį poveikį, ir kontrolinę, kurios nariai nepatiria eksperimentinio poveikio. Eksperimentin s ir kontrolin s grup s turi būti ekvivalenčios, nes tik taip bus galima nustatyti priežastinius ryšius tarp kintamųjų. Atlikdami eksperimentus, socialin s psichologijos atstovai sukuria situacijas, kurios emociškai įtraukia asmenis. Tai vadinama eksperimentiniu realizmu ir yra būtina socialin s psichologijos eksperimentui. Tačiau šiam eksperimentui nebūtinas buitinis realizmas, t.y. eksperimentas išoriškai nebūtinai turi būti panašus į kasdienines situacijas. Norint pasiekti eksperimentinį realizmą, dažnai naudojama apgaul (1/3 visų socialin s psichologijos eksperimentų). Norint išvengti galimos eksperimentatoriaus įtakos, eksperimento instrukcijos yra standartizuojamos ir pateikiamos raštu arba žodžiu, tačiau įrašius į magnetofono juostelę. Siekiant kuo profesionaliau atlikti socialin s psichologijos eksperimentus, vadovaujamasi
5
3/4

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

etikos principais: 1. tiriamasis turi būti informuojamas apie tyrimą, kas leis jam nuspręsti, ar jis nori dalyvauti tyrime, ar ne; 2. būti teisingu, naudoti apgaulę tik tuomet, kai n ra kitos išeities; 3. apsaugoti tiriamuosius nuo traumų ir didelio diskomforto; 4. informacija apie kiekvieną tiriamąjį turi būti visiškai konfidenciali; 5. po eksperimento tiriamajai išsamiai nusakyti tyrimo tikslą, struktūrą, atkleisti apgaulę. Socialin s psichologijos atstovai savo id jas ir tyrimų duomenis apjungia teorija. Teorija – tai integruotų principų visuma, kurie paaiškina ir leidžia prognozuoti stebimą įvykį. Gera teorija: 1. efektyviai apjungia platų spektrą duomenų; 2. leidžia prognozuoti, formuluojant hipotezes, kurios reikalingos, kad: 3. patvirtinti arba modifikuoti teoriją; 4. generuoti naujus tyrimus; 5. pasiūlyti praktinį pritaikymą. Laboratoriniai eksperimentai leidžia socialin s psichologijos atstovams patikrinti id jas, kilusias kasdieniniame gyvenime, ir po to principus ir rezultatus v l pritaikyti realiame gyvenime.

2. KONFLIKTO PSICHOLOGIJA
Psichoanalitin . S. Freud laikomas vienu pirmųjų žmogaus konfliktiškumo koncepcijos kūr jų. Nors jis daugiausia dom josi asmenyb s vidiniais konfliktais (konfliktas - nuolatinis žmogaus dvasinio gyvenimo elementas), didžiausias S. Freud nuopelnas yra tas, jog tarpasmeninių konfliktų priežasčių jis patar ieškoti pasąmon je. S. Freud pasek jas A. Adler teig , kad konfliktai kyla asmenybei bandant išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo ir stengiantis dominuoti vieniems prieš kitus. K. Homey konfliktų šaltiniu laik negali realizuoti asmeninių tikslų ir poreikių. Etologin . Nobelio premijos laureatas K. Lorenz - pirmasis mokslininkas, išk lęs hipotezę, jog pagrindin socialinių konfliktų priežastis - individo ir minios agresyvumas. Pagal jį, gyvūno ir žmogaus agresyvumas niekuo nesiskiria; agresija - nuolatin gyvo organizmo būsena. Grupin s dinamikos. Buvo pasiūlyta elgesio dinamin s sistemos koncepcija: įtampa kyla tada, kai pažeidžiama pusiausvyra tarp individo ir aplinkos. Ši įtampa pasireiškia konflikto forma. Konflikto šaltimu gali būti, pvz., grup s lyderio netinkamas veiklos stilius. Konflikto sprendimas – asmenyb s motyvacijos ir individų tarpusavio sąveikos struktūros reorganizacija.
6

nepakankamą artimųjų, visų pirma t vų,

geranoriškumą individo atžvilgiu. E. Fromm tvirtinimu, tarpasmeniniai konfliktai kyla, kai žmogus

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Frustracijos - agresijos. Pasiūlyta nauja konflikto hipotez : agresija visada kyla d l frustracijos; agresyvaus elgesio atsiradimas rodo egzistuojančią frustraciją (frustracija - slegianti įtampa, nerimas, neviltis ar/ir pyktis, atsirandantys d l vidinių ar išorinių kliūčių. trukdančių siekti tikslo). Elgesio. Konflikto priežasčių ieškoma ne tik biologin je elgesio prigimtyje, bet ir socialin je aplinkoje, kuri pakeičia įgimtas individo savybes. Sociometrijos. Tarpasmeniniai konfliktai kyla d l žmonių emocinių tarpusavio santykių, jų tarpusavio simpatijų ir antipatijų. Visi konfliktai - nuo tarpasmeninių iki tarptautinių - gali būti išspręsti erdv je ,,perstatant“ žmones pagal jų tarpusavio emocinį suderinamumą. Interakcionistin . Laikoma, kad konflikto priežastys - socialin je tarpusavio sąveikoje. Kylant individo nepasitenkinimui aplinka, atsiranda disharmonijos ir diskomforto pojūtis. Nor damas juos panaikinti bei prisitaikyti prie aplinkos, individas imasi aktyvių veiksmų. Prisitaikymo proceso metu ir kyla konfliktai. Sociotropin . Konfliktai neišvengiami, nes juos sukelia socialiniai instinktai - baim , bandos jausmas, savęs įtvirtinimo poreikis ir kt. Šie instinktai paveldimi, tod l ir konflikto šaltiniai amžini. Teorin - žaidimų. Šios krypties atstovai stengiasi sukurti universalią tarpusavio sąveikos konfliktin mis situacijomis ir konfliktų sprendimo schemą. Įvairūs elgesio konfliktin je situacijoje stiliai apibendrinti išskiriant du pagrindinius elgesio tipus - kooperatyvų ir konkurencinį. Konflikto pagrindas - nesuderinami tarpusavio sąveikos dalyvių tikslai. Didelis d mesys teikiamas ir konflikto dalyvių motyvams. Konfliktai gali būti sprendžiami konstruktyviai ir destruktyviai. Organizacijos sistemų teorija. Tiria žmonių konfliktiško elgesio realiose situacijose stilius. Pagal nuostatų konkurento atžvilgiu ir tikslų pasiekimo derinį autoriai išskyr penkias elgesio strategijas, kurios gali pasireikšti konfliktin je situacijoje: konkurenciją, prisitaikymą, vengimą, kompromisą, bendradarbiavimą. Derybų proceso teorija ir praktika. Ši kryptis - perspektyvi taikomosios psichologijos kryptis. Tyrin tojai sprendžia dvi problemas: kas lemia konfliktuojančių pusių pasiryžimą prad ti derybas ir kaip tur tų vykti derybų procesas. Pastaroji problema ištyrin ta geriau.

2.1. Konflikto samprata, tipai, sprendimas
Geriausias būdas išspręsti konfliktą-jo išvengti. Mes visi esame gird ję šį posakį, tačiau gyvenimo patirtis rodo, jog ne visada pavyksta laikytis to principo: kai du žmon s vienu metu pretenduoja į vieną ir tą patį, konfliktas tampa neišvengiamas.
7

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Konfliktas — tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Konflikto terminas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio conflictus, kuris reiškia susidūrimą. Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu: • • esant priešpriešai (tikslų, interesų ir t. t.) mes neišgyvename neigiamų emocijų (pvz., nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai diskusijų metu) neišsakome savo priešingų pozicijų. Beje, konfliktai - tai ne visada tai, kas yra ,,neteisinga", agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį: • konfliktas - santykių, procesų vystymosi šaltinis • konfliktas - signalas asmenybei keistis • konfliktas - galimyb suart ti • konfliktas - galimyb ,,išelektrinti" įtemptus santykius. Pagrindinai konfliktų tipai yra tokie: 1. Vidiniai asmenyb s konfliktai 1. Socialiniai konfliktai: • tarpasmeniniai • tarpgrupiniai • tarptautiniai. Bendravimo psichologija labiausiai domisi tarpasmeniniais konfliktais. Tačiau šio tipo konfliktai, jų motyvai yra paaiškinami lengviau, jeigu lygiagrečiai yra analizuojamos ir sunkios asmenyb s situacijos, kurios tiesioginiai ar netiesiogiai veikia tarpasmeninius santykius. Tod l asmenyb s konfliktams skirsime atskirą skyrelį. Vidinių asmenyb s konfliktų tipai Jau min jome, kad sunkios asmenyb s situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkioms asmenyb s situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, kriz s ir konfliktai. Beje, pamin ti sunkių situacijų tipai tik retais atvejais reiškiasi izoliuotai vienas nuo kito - dažniausiai jie tarsi ,,susisluoksniuoja“ tarpusavy: vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus; asmenybin s kriz s nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradimą ir pan. Vidiniai sunkumai — tai santykinai nesud tingos asmenyb s vidin s problemos: abejon s, neryžtingumas, nerasta išeitis, problemos sprendimo nebuvimas. Turbūt nerastume žmogaus, kuris kada nors nebūtų išgyvenęs vidinių sunkumų. Asmenyb s kriz s - ilgai trunkantys asmenybes gyvenimo periodai, kuriems būdingi
8

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

ryškūs psichologiniai pokyčiai. Skiriamos raidos, neurotin s ir traumin s kriz s. Galimas ir kitoks skirstymas (pagal veiklumo kriterijų): gyvenimo veiksmų kriz s (,,nežinau, kaip toliau gyventi"); gyvenimo motyvacijos ir tikslų kriz s (,,nežinau, d l ko gyventi"), gyvenimo prasm s kriz s (,,nežinau, kam apskritai gyventi"). Kriz s - tai sunkiausios asmenyb s situacijos. Vidiniai asmenyb s konfliktai apibr žiami kaip aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę d l užsitęsusios vidinių asmenyb s struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka. Be to, d l neigiamų asmenyb s išgyvenimų uždelsiamas sprendimo pri mimas. Kas priskiriama vidin ms asmenyb s struktūroms? Tai yra : Motyvai. Jie atspindi įvairaus lygio mūsų siekimus (poreikius, interesus, norus, potraukius ir t.t.) ir gali būti išreiškiami sąvoka ,,noriu". Vertyb s. Jos gali būti asmenyb s (,,Man vertinga") arba priimtos mūsų vien tod l, kad šių vertybių prisilaikoma visuomen je, arba jos yra kažkaip kitaip vertingos. Tod l pažym kime šias vertybes sąvoka ,,reikia, reikalinga" (,,Aš turiu"). Savivert . Ji apibūdinama kaip individo reikšmingumas pačiam sau, kaip savų galimybių, savybių, savo vietos tarp kitų įvertinimas. Savivert atspindi mūsų pretenzijų lygį, tod l yra lyg savotiška mūsų aktyvumo ,,žadintoja". Savivertę galima išreikšti sąvoka ,,galiu" arba ,,negaliu" (,,Aš esu"). Mūsų vidiniai konfliktai reiškiasi įvairiose sferose: kognityvin je sferoje - aš-vaizdo prieštaringumu, žemesne saviverte, savo būsenos kaip psichologinio akligatvio vertinimu, abejon mis d l savo motyvų ir pan.. emocin je sferoje - emocine įtampa, neigiamais išgyvenimais elgesio sferoje - veiklos kokyb s ir intensyvumo kritimu, pasitenkinimo veikla kritimu, negatyviu emocinio bendravimo fonu. Sutrikusi asmenyb s adaptacija, psichologinio streso sustipr jimas yra laikomi integruotais visų trijų sferų rodikliais. Priklausomai nuo to, kurios asmenyb s struktūros ,,įsivelia" į vidinį konfliktą, skiriami tokie pagrindiniai vidinių asmenyb s konfliktų tipai: 1. Motyvaciniai konfliktai. Jie būna trejopi: • Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai patrauklių alternatyvų (klasikinis pavyzdys - Buridano asilo situacija: negal damas apsispręsti, kurią šieno kupetą sti, jis iš bado nudv s ). • Kai mes turime pasirinkti vieną iš dviejų vienodai nepatrauklių alternatyvų (ne vienam pažįstama situacija, kai ,,iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę"). • Kai tas pats tikslas, objektas turi ir patrauklių, ir nepatrauklių pusių (pvz., naujai siūlomas darbas yra geriau apmokamas, bet neįdomesnis-ką daryti?).
9

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

2.Moral s (normatyviniai) konfliktai. Tai konfliktai tarp noro ir pareigos, tarp ,,noriu" ir ,,reikia" (pvz., noriu ir toliau gyventi laisvą studentišką gyvenimą, bet sukurta šeima atneš daugybę ,,reikia"). 3 .Kognityviniai konfliktai. Jų priežastis — kognicijų (žinių, įsivaizdavimų) prieštaringumas. Pvz., ,,žinau, kad rūkyti kenksminga" ir ,,žinau, kad aš rūkau". Ką daryti, kad nejausčiau disonanso? Protingiausia - mesti rūkyti (bet taim reikia valios!). ,,Žinau, kad aš nerūkau" puikiai der tų prie anksčiau pamin to pirmojo teiginio. Tačiau dažniausiai pasirenkamas paprastesnis kelias -nuneigiama, pakeičiama pirmoji kognicija: ,,Žala sveikatai yra išgalvota, be to, nerūkydamas negal čiau susidoroti su stresu ir t. t." Taip interpretavę pirmąjį teiginį, disonansą sumažiname iki minimumo arba išvis imame jo nejausti. 4. Nerealizuoto noro arba menkavertiškumo komplekso konfliktai. Tai konfliktai tarp norų ir tikrov s, knri blokuoja jų patenkinimą (pvz., noriu būti toks garsus, kaip Sabonis). 5 .Vaidmenų konfliktai. Šie konfliktai kyla, kai individas nesugeba suderinti kelių atliekamų socialinių vaidmenų, arba juos atlieka nekokybiškai ir d l to išgyvena (pvz., dirbantis studentas). 6. Adaptaciniai konfliktai. Jie pasireiškia kaip konfliktai tarp aplinkos reikalavimų ir žmogaus profesinių, fizinių ar psichologinių galimybių (pvz., dispečerio darbas reikalauja nuolatin s d mesio koncentracijos, gero d mesio paskirstymo ir perk limo. 0 tai būdinga ne kiekvienam). 7. Neadekvačios savivert s konfliktai. Savivert s adekvatumas priklauso nuo to, kiek individas yra savikritiškas, kaip jis vertina savo s kmes ir nes kmes. Pretenzijų ir savo galimybių vertinimo išsiskyrimas sukelia nerimastingumą, emocinius ,,sprogimus" (pvz., aukštos pretenzijos ir nuolatin s nes km s, stengiantis jas realizuoti). Aptarti asmenybinių konfliktų tipai glaustai nusakomi 9.1 lentel je. Vidiniai konfliktai gali tur ti teigiamų ir neigiamų padarinių, jie gali būti konstruktyvūs (produktyvus, atveriantys perspektyvas) ir destruktyvūs (griaunantys asmenyb s struktūras). Konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda mums tobul ti, formuoja adekvačią savivertę, gilesnį savęs pažinimą. Destruktyvūs konfliktai neretai perauga į gyvenimo krizes ir lemia neurotinių reakcijų susiformavimą. Dažni ir ilgai trunkantys vidiniai konfliktai menkina veiklos efektyvumą, gali stabdyti asmenyb s raidą, mes imame nebepasitik ti savimi. Aštrūs vidiniai konfliktai žlugdo ir tarpasmeninius santykius, bendraudami tampame agresyvesni, nerimastingesni, dirglesni. Ypač daug problemų mums kyla tada, kai vidinis asmenyb s konfliktas perauga į neurotinį konfliktą. Tai atsitinka tuomet, kai žmogui vidinis konfliktas yra labai svarbus, bet jis nieko negali pakeisti, neranda racionalios išeities iš susidariusios pad ties. Jausdami nuolatinę įtampą, tampame dirglūs, nebekontroliuojame savęs, dirbame ir mokom s neproduktyviai, Dažniausiai skiriami tokie
10

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

neurotinių konfliktų tipai: 1. isterinis tipas: asmenyb s aukštos pretenzijos nesiderina su realiomis aplinkos sąlygomis, su aplinkinių keliamais reikalavimais. 2. obsesinis-psichasteninis tipas. asmenybei būdingi prieštaringi poreikiai, kova tarp norų ir pareigos ir pan. 3. neurasteninis tipas: jis pasireiškia prieštaravimu tarp asmenyb s galimybių ir tarp keliamų sau per didelių reikalavimų. Ne paskutinį vaidmenį čia vaidina ir aukšti dabartinio gyvenimo diktuojami reikalavimai žmogui. Vidinių asmenyb s konfliktų profilaktika Štai keletas patarimų, kurie tur tų pad ti nepakliūti į vidinių konfliktų spąstus: • Nuspręskime, kas mums gyvenime yra vertinga, tikra. Gyvenimo principų laikymasis padeda išvengti daugelio situacijų, susijusių su abejon mis, sąžin s priekaištais ir pan. • Kita vertus, per didelis pastovumas, ištikimyb sau gali reikštis ir kaip inertiškumas, konservatyvumas, silpnumas, nemok jimas prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Jei mums pavyks rasti j gų savyje pakeisti įprastą nebeproduktyvų egzistavimo būdą, tai vidinius prieštaravimus įveiksime žymiai lengviau. Būkime lankstūs. Realiai vertinkime situaciją ir jei reikia, keiskim s. • Nusileisdami smulkmenose, nepadarykime, kad tai taptų taisykle. Tarpusavy turi der ti stabilios nuostatos, elgesio schemos ir adaptyvumas, lankstumas. • Tik kim s geriausios įvykių eigos. Optimizmas gyvenime — svarbus asmenyb s psichin s sveikatos rodiklis. • "Nebūkime savo norų vergai. Blaiviai vertinkime savo galimybes įgyvendinti tuos norus. • Mokykim s valdyti savo emocines būsenas, savo valią. • Nepamirškime vis pakoreguoti savo socialinių vaidmenų hierarchiją. Stengdamiesi realizuoti visas visų vaidmenų funkcijas, atsižvelgti į aplinkinių žmonių pretenzijas neišvengiamai įklimpsime į vidinį konfliktą. • Labai svarbu - adekvati savivert . Per žema arba per aukšta savivert dažnai susijusi su nenoru arba su nemok jimu pripažinti sau svarbius dalykus. Toks vertinimo disonansas anksčiau ar v liau atves į vidinį konfliktą. • Nekaupkime problemų, nenukelkim jų ,,į v liau", neužimkim stručio pozicijos - ,,galva sm lyje". Antra vertus, nesigriebkim visų problemų spręsti iškart, išskirkime prioritetus. • Stenkim s nemeluoti. Jei negalim pasakyti tiesos - geriau išsisukim nuo tiesioginio atsakymo: pakeiskim pokalbio temą, nuleiskim negirdomis, išsisukime pajuokavimu... Melas gali sukelti kalt s jausmą, negatyvius išgyvenimus, tarpasmeninio bendravimo nesklandumus. • Filosofiškai žiūr kim į gyvenimo nes kmes. Gal kitą kartą pasiseks...

11

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

2.2. Vidinių asmenyb s konfliktų sprendimas
Jau min jome, kad vidinis konfliktas gali būti išspręstas konstruktyviai ir destruktyviai. Konstruktyvus sprendimas gražina žmogui dvasinę pusiausvyrą, dingsta įtampa, veikla tampa efektyvesn . Mes esame skirtingi, tod l labai skiriasi ir mūsų pasirenkamos konfliktų sprendimo strategijos: vieni pasineriame į ilgalaikius apmąstymus, kiti tuoj imam s veikti, treti - ,,skęstame" savo emocijose. Ko gero, netgi n ra vieno teisingo recepto: kiekvienas turime susikurti savą vidinių konfliktų sprendimo stilių, išmokti konstruktyviai žiūr ti į juos. Beje, skirtingo temperamento žmon s skiriasi pasirenkamais konfliktų sprendimo budais. Cholerikai paprastai viską sprendžia greitai, jiems geriau pralaim jimas nei užsitęsęs neapibr žtumas. Melancholikai ilgai svarsto, mąsto nesiryždami imtis veiksmų. Taigi temperamentas įtakoja vidinio konflikto sprendimo dinamiškumą: išgyvenimų kilimo greitį, jų stabilumą, individualų ritmą, intensyvumą ir t.t. Lyties faktorius taip pat svarbus konflikto strategijų pasirinkimui. Vyrai racionalesni, kylant vis naujiems vidiniams konfliktams, jie linkę sukaupti šių konfliktų sprendimų ,,rinkinį", tačiau nelinkę grįžti prie aukštesnių išgyvenimų. Moterys kaskart iš naujo kenčia, sukauptą patirtį jos lyg ir naujai išgyvena, ieškodamos galimų naujo vidinio konflikto sprendimo būdų. Vidinius konfliktus paprastai mes sprendžiame ,,įjungdami" savo psichologinius gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizmų terminą pirmą kartą 1894 m. pavartojo austrų psichiatras S. Freud. Psichologin mums gali tur ti neigiamus padarinius. Psichologin impulsų, vidinių konfliktų. Tarpasmeninių konfliktų tipai ir struktūra Priminsime Jog socialiniams konfliktams priskiriami: • tarpasmeniniai • tarpgrupiniai • taip tautiniai konfliktai. Šiame skyrelyje kalb sime apie kasdieniame gyvenime aktualiausius tarpasmeninius — konfliktus. D l ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių - nesugeb jimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į gynyba - tai normalus, kasdien ,,dirbantis" psichikos padeda gynyba padeda palaikyti Aš-vaizdo stabilumą, mechanizmas. Psichologin s gynybos mes tiesiog išmokstame gyvenimo b gyje. Šie mechanizmai sukontroliuoti savo emocijas, kai patirtis pakužda, kad emocijų išgyvenimas ar demonstravimas išsaugoti savigarbą. Taigi gynybos mechanizmai gina mus nuo nerimo, kalt s jausmo, nepriimtinų

12

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmon s, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmon s, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomen je. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodin ti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas (Krech ir Crutchfield, 1992). Liepsnojant konfliktui, galimyb lengvai susitaikyti — itin menka. Konfliktuodami turime tikslą atstatyti pažeistą savąją vertę, tod l nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, jog nusileisdami liksime pažeminti, tod l už savigarbą kovojame, deja, ne visada etiškomis priemon mis. Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame d mesį tik į tai, kas vykta dabar. Mūsų mąstymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojam s vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūr ti nauju aspektu. Tyrimai rodo, kad žmon s situaciją ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu įžvelgia tris dalykus: 1. tam tikrą tipišką tarpusavio sąveiką, elgesį (,,kovoja tarpusavy", ,,nori pasiekti savo", ,,nori įrodyti savo tiesą", ,,rašo skundus" ir t.t.) 2. egzistuojančius prieštaravimus (,,nori skirtingų dalykų", ,,skirtingi interesai", ,,skirtingi tikslai" ir t.t.) 3. tam tikras emocijas (,,išgyvena", ,,kenčia", Jaučia nervinę įtampą", ,,nusiteikęs karingai" ir t.t.). Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeninių konfliktų tipai: Pagal poreikius: 1. Išteklių - kai konfliktai kyla d l materialių g rybių, 2. Statuso ir vaidmenų - konfliktai kyla d l nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, d l socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan., Id jų, normų, principų konfliktai. Pagal gyvenimo sferą: 1. Šeimos, 2. Darbo, 3. Buitiniai, 4. Politiniai ir t.t. Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį: 1. Konstruktyvūs,
13

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

2. Destruktyvūs. Pagal trukmę: 1. Trumpalaikiai, 2. Ilgalaikiai, 3. Užsitęsę, patekę į akligatvį. Pagal pavaldumą: 1. Horizontalūs — tarp vienodo statuso individų, 2. Vertikalūs - tarp pavaldinio ir vadovo, 3. Diagonalūs - tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens. Pagal emocinę įtampą: 1. Aukštos įtampos, 2. Vidutin s įtampos, 3. Žemos įtampos. Pagal intensyvumą: 1. Aukšto intensyvumo, 2. Vidutinio intensyvumo, 3. Žemo intensyvumo. Pagal nukreiptumą: 1. Tiesioginiai - nukreipti į mus, 2. Šalutiniai - tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis tiek žeidžia. Pagal konflikto suk l ją: 1. Aktyvūs - patys išprovokuojate konfliktą, 2. Pasyvūs - išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą. Pagal konflikto kontrolę: 1. Kontroliuojami, 2. Nekontroliuojami. Yra ir daugyb kitokių skirstymų. Beje, taip pat galima skirstyti ir tarpgropinius, ir tarptautinius konfliktus. Konflikto struktūra Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį: 1. Konflikto dalyviai: • pagrindiniai konflikto dalyviai, kurie kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, prad jusį konfliktą - iniciatorių (tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus!). Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų
14

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

realizavimo galimybių lygis, individo ,,j ga", išreiškiama jo fizin mis, materialin mis, socialin mis, intelektualin mis galimyb mis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais. • konfliktuojančius palaikantys individai ar grup s (koalicijos). • kiti dalyviai. Tai tie asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktų, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastūm jęs asmenį į konfliktą. V liau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius — tai asmuo, planuojantis konflikto eigą, jo rezultatus ir pan. 2. Konflikto objektas. Tai objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, d l kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialin , socialin ar dvasin vertyb , kurios siekia arba oponentai. 3. Aplinka. Tai sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją. Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį: 1. Motyvai - tai vidin paskata prad ti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų ,,aktyvintojais" konfliktin je situacijoje gali būti ir interesai, vertyb s, tikslai. 2. Konfliktinis elgesys - tai konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus (pvz., j gų ir laiko ekonomija, ,,smūgiavimas" į pažeidžiamiausią oponento vietą ir pan.), strategijas ir taktikas. Jas plačiau aptarsime v liau.

2.3. Konflikto dinamika
Konflikto eigą nusako dvi pagrindin s sąvokos: konflikto etapai ir konflikto faz s. Konflikto etapai parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus. Paprastai skiriami penki etapai: 1. Konfliktin s situacijos atsiradimas. 2. Konfliktin s situacijos suvokimas, įsisąmoninimas. Kaip išoriškai tai pasireiškia? Pasikeičia mūsų nuotaika, pradedame riboti kontaktus su potencialiu ,,priešininku", pasidarome negernoriški savo oponentui. 3. Atviros konfliktin s sąveikos pradžia. Kuris nors iš oponentų, įsisąmoninęs konfliktinę situaciją, imasi aktyvių veiksmų (įsp jimų, pareiškimų, grasinimų ir pan.). Savaime suprantama, konflikto iniciatorius greit sulaukia atsakomųjų veiksmų. 4. Atviro konflikto pl tra. Aktyviai reiškiamos savos pozicijos ir reikalavimai. 5. Konflikto išsprendimas. Konflikto fazes glaudžiai siejasi su konflikto etapais. Skiriamos keturios faz s, kurios

15

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kai-tų: 1. pradin faz 2. kilimo faz 3. konflikto pikas 4. kritimo faz . Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesn s galimyb s jį išspręsti. Kaip tarpusavyje susiję konflikto etapai, konflikto faz s ir konflikto sprendimo galimyb s? Dabar pakalb sime apie tai, kaip mes sprendžiame konfliktus, t. y. kokias pasirenkame konflikto strategijas. Paprastai skiriamos penkios strategijos: • rungtyniavimas (dar vadinama konkurencija, laim ti - pralaim ti). Pirmiausia stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Tačiau ši strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaim ję mes pradedame priešintis mums primestam sprendimui, sabotuojame jį. Šiandien pralaim ję, rytoj galime nebenor ti bendradarbiauti. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai turintis valdžią asmuo vardan grup s saugumo ar gerov s eliminuoja priešiškai nusiteikusį grup s narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam turima pakankamai valdžios; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo n ra, o ir prarasti neb ra ką; kai situacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai (Scott, 1991). • prisitaikymas (dar vadinama nuolaida, nuslopinimas). Priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekdami bet kokia kaina palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą. Beje, kartais tai būna svarbiau nei savų interesų gynimas. Ši strategija tinkama tuo atveju, jei konfliktas n ra gilus, rimtas: neretai oponentas įvertina tai, kad mes neeskalavome konflikto ir palaik me draugiškus santykius; tokie konfliktai greitai užgęsta patys. Prisitaikymas tinka ir tada, kai konflikto baigtis ypatingai svarbi mūsų oponentui, o mums nelabai; kai šansai apginti savo interesus yra labai menki. Ši strategija netinkama, jei konfliktas yra rimtas. Nepatariama taikytis prie kito ir tada, jei oponentas visiškai to neįvertina, nori paversti prisitaikymą taisykle, neatsako geranoriškumu. • vengimas (dar vadinama pasitraukimas, neveiklumas). Konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savos teis s, su niekuo nesitariama d l sprendimo. IS konflikto pasitraukiama emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu būdu iš savęs atimama galimyb paveikti situacijos eigą. Be to, oponentas gali dar labiau pakelti savo reikalavimus; gali būti ir taip, kad mūsų pasitraukimas sukels atsakomąjį pasitraukimą, ir problema išvis bus nebesprendžiama; tik tina, kad mums pasitraukus, problema išaugs dar labiau. Niekada nenaudokite vengimo strategijos kaip bausm s oponentui. Ši strategija pateisinama tada, kai
16

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

konfliktas neliečia tiesioginių mūsų interesų ir mes nenorime tuščiai eikvoti j gų; kai mūsų nedalyvavimas jame neįtakoja konflikto raidos ir baigties. Vengimo strategija tinkama ir tada, kai tokiu būdu galima atkreipti d mesį į užsitęsusią krizę; kai esame beviltiškoje pad tyje. Kai imame jaustis neteisūs, taip pat esame linkę pasirinkti vengimą... (Scott, 1991). • kompromisas. Tai abipus s nuolaidos. Neretai ,,dalijimas pusiau" laikomas teisingiausiu sprendimu. Iš tikro ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami; kai sprendimą reikia rasti labai greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs; kai mums svarbiau yra išlaikyti bendravimo galimybę, negu pilnai apginti savo interesus. Tačiau jei kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai neišanalizavus kitų galimų sprendimų, tai gali būti toli gražu ne pats optimaliausias konflikto sprendimo variantas. Juk viena iš pusių gal jo būti nerealiai ,,išpūtusi" savo reikalavimus, tad nuolaidos jai būtų visai neskausmingos. Kitas netinkamo kompromiso naudojimo pavyzdys - kai ,,pusinis" sprendimas gana greitai ima nebetenkinti abiejų pusių ir jo imama nebesilaikyti. • bendradarbiavimas (dar vadinama laim ti-laim ti). Tai s kmingiausia strategija: mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą. Ši strategija ypač naudotina tada, kai problemos sprendimas labai svarbus gabiems pus ms; kai su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai; kai abi konfliktuojančios pus s sugeba išd styti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę. Apie šią strategiją pakalb kime kiek plačiau. Pagrindinis principas yra toks: "Aš noriu laim ti, bet taip pat noriu, kad ir tu laim tum". Ar tai įmanoma? Paimkime patį paprasčiausią pavyzdį. Sakykime, dviems žmon ms reikia pasidalinti apelsiną. Per daug nemąstydami, jūs turbūt pasiūlytum te jį perpjauti pusiau (kompromisas). Galbūt išgirstum te ir tokį pasiūlymą: vienam iš jų griebti apelsiną ir pab gti (strategija "laim ti-pralaim ti"). 0 ką daryti, kad būtų įgyvendintas principas "laim ti-laim ti"? Pirmiausia reik tų sužinoti, kam šiems žmon ms reikalingas apelsinas. Kitais žodžiais sakant, reik tų išsiaiškinti, kod l jie nori to, ko nori. Mūsų atveju gal išaišk tų, jog vienas žmogus labai ištroškęs ir tuoj susispaus apelsino sultis į bumą, o kitas šiandien keps tortą, į kurį dedama apelsino žievel s. Išsiaiškinus poreikius ir tikslus, galima sustabdyti daugelį konfliktų, jiems dar neįsiliepsnojus. Antra, konfliktin je situacijoje visada išsiaiškinkite ne tik konfliktuojančiųjų tikslus, bet ir poreikius. Mūsų pateiktame pavyzdyje ištroškusio žmogaus tikslas - gauti apelsiną ir išgerti jo sultis, o jo poreikis — atsigerti. Tad gal jam tiktų kitos sultis, arbata, kava? Gal būt jis mielai už tai atiduotų apelsiną. Ką daryti, jei konfliktuojančiųjų poreikiai sutampa? Pvz., gal mūsų atveju tiktų
17

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

kompromisinis sprendimas (sultis pasidalinti per pusę), o gal vienas žmogus atiduotų kitam visas sultis, jei mainais gautų už tai kitokių sulčių ir t.t. Dar viena svarbi pastaba: principas ,,laim ti—laim ti" bus efektyvus tik tuomet, jei kitų žmonių vertyb s jums bus svarbios tiek pat, kiek ir jūsų paties. Padarykite savo priešininką sąjungininku. Taigi strategiją ,,laim ti-laim ti" sudaro šeši pagrindiniai žingsniai (Večer, 1996): I žingsnis. kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponentą: ,,Aš žinau, kad tu sudirgęs. Aš sudirgęs ne mažiau nei tu. Bet jei mes noru-n išspręsti problemą, mes turim emocijas ,,atid ti į šalį". Ar tu tam pasirengęs?" Parodykit žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada jud ti toliau. II žingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių tur tų laikytis abi pus s, spręsdamos konfliktą: atidžiai išklausyti vienas kitą, nepertraukin ti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su gird tais teiginiais, gerbti vienas kitą, stengtis suprasti priešingą nuomonę. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t. y. atakuoti problemą, o ne oponentą. Bukite ,,kieti" problemos atžvilgiu ir ,,minkšti" - oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi, jis n ra geranoriškas arba dar neatsikratęs neigiamų emocijų: teks grįžti į I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategiją. III žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomon s, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite d mesį [ interesus, o ne į poziciją; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pažvelkite į situaciją oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. Net jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugal kite atsakomosios atakos arba gynimosi pagundą. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negail dami jam priskirkite gerų abipusių id jų nuopelnus. Tai bus gera terp tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Tačiau ką daryti, jei taip nesielgia jūsų oponentas? Išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbingą sprendimą. Į tai dažnai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis. IV žingsnis. Nustatykite pasl ptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kod l žmogus pasielg taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai: ,,Kod l tu nedarei to?". Geriau: ,,Kokia priežastis, kad tau pasirod geriausia pasielgti būtent taip?" Kalb dami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situaciją gali pažvelgti jūsų akimis. V žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponentą skatinkite tai
18

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo — tai stabdytų kūrybinį procesą; atskirkite variantų paiešką nuo jų vertinimo. Pabr žkite, kad dabar svarbiausia — sprendimų gausa, o apie įgyvendinimą kol kas dar nekalbama. V liau kartu atrinkite keletą geriausių pasiūlymų, kurie gal tų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripažįstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins žmogų). 0 po to priminkite, kad susirinkote čia būtent d l gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti. VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto pri mimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento ind lį šioje sud tingoje konfliktin je situacijoje, pad kokit už geranoriškumą. Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t. y. asmuo, kuris n ra suinteresuotas kurios nors pus s pergale ar pralaim jimu. Kaip mes tur tume elgtis, kokių psichologinių rekomendacijų laikytis, už mus tarpininko poziciją? Comelius ir Faire (1991) pataria: 1. Niekada nesusigundykime duoti patarimus, ką konfliktuojančios pus s tur tų daryti; mes galime pateikti nebent alternatyvius pasiūlymus. Konfliktuojantys asmenys turi elgtis taip, kaip nori patys, net jei jų sprendimas mums atrodys neprotingas. 2. Neįsitraukiame į aptarin jimus apie ,,siaubingą" konfliktuojančiųjų pad tį, nepulkime palaikyti vienos kurios nors pus s, nes greit įgysime naujų priešų. Paaiškinkime jiems savo vaidmenį: trečiojo asmens paskirtis — ne vertinti, o tik atspind ti situaciją, kurios turinys priklauso nuo konfliktuojančiųjų. 3. Trečiojo asmens tikslas - skatinti abiejų pusių lankstumą, atkreipti jų d mesį į vienas kito požiūrį. Paprašykime priešininkų, kad savo požiūrį pateik tų ne kaip nepajudinamus faktus, o kaip savo nuomonę: ,,Mano požiūriu, ..."; ,,Aš manau,..." ir pan. 4. Negatyvius konfliktuojančiųjų teiginius paverskime pozityviais; reaguokime į kategoriškus tvirtinimus ,,niekada", ,,nei vienas" ir pan. Jei kuris nors iš konfliktuojančiųjų pradeda aiškinti, ko jis nenori, pertraukime jį ir paklauskime, o ko jis nor tų. 5. Kontroliuokime konfliktuojančiųjų emocijas: jas reikšti galima, bet pulti - neleistina. Verbalizuokime emocijas (išsakykime žodžiais); ,,Aš matau, kad tai tave labai supykd (nuvyl , Įžeid , nuliūdino...). Garantuokime vienodas dalyvavimo sąlygas abiem pus ms. 6. Būkime empatiški. Atskleiskim konfliktuojančiųjų nesugeb jimą įsijausti į kito pad tį.
19

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

7. Naudinga kartkart mis paprašyti priešininkus pakartoti tai, ką jie ką tik gird jo:esant emocinei įtampai dažnai negirdima, ką sako priešininkas. 8. Nuolat akcentuokime, kad d l kai ko jau pasiektas susitarimas. Orientuokime priešininkus į veiksmą: ,,Ką jūs galvojate daryti toliau?" Pripažinkime ir priimkime kaip faktą abiejų pusių vertybių, stilių, požiūrių skirtingumus. 9. Būdami trečiaisiais asmenimis konfliktin je situacijoje, nevaidinkime ,,gelb tojų". Turime rasti aukso vidurį tarp abejingumo ir perd to įsitraukimo į kitų problemas.

2.4. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai
Psichologijoje be tiesioginių konflikto sprendimo būdų (kai konfliktą sprendžia pačios konfliktuojančios pus s arba padedamos trečiųjų asmenų), skiriami ir netiesioginiai konflikto sprendimo būdai. Pagrindinius principus trumpai ir apžvelgsime: • jausmų išliejimo principas: negesinkime ,,užsidegusio" žmogaus jausmų, nesikiškime, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, galbūt po valand l s jo neigiami jausmai priešininkui pasikeis į teigiamus: ,,Gal aš čia ir per daug... Juk jis turi ir neblogų savybių..."; • pozicijų pasikeitimo principas. Tai universalus konflikto mažinimo būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grup je. Konfliktuojantieji prašomi ,,persikūnyti", susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą poziciją. Šis būdas labai veiksmingas, nors sunkus; • agresijos apnuoginimo principas: patartina nepastebimai suvesti konfliktuojančiuosius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.; • oponento priverstinio klausymo principas. Konfliktuodami paprastai menkai girdime savo priešininką, daugių daugiausia tik fiksuojame jo intonaciją, nes ruošiame savo triuškinančias replikas. Konflikte dalyvaujantis psichologas ar kitas autoritetingas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik gird tą priešininko repliką. Tada oponentai ne tik išgirsta vienas kitą, bet ir išmoksta įsiklausyti į savus žodžius; • pajuokavimo principas. Jei konfliktas n ra per daug įsišaknijęs, vert tų viską nuleisti juokais - d mesys nukreipiamas kitur, išsiblaškoma ir atsipalaiduojama. Konfliktiškų asmenybių tipai Turbūt visi turime pažįstamų, kurių privengiame, vadindami juos konfliktiškais žmon mis. Psichologai paband suskirstyti konfliktiškas asmenybes į tipus. 1. Demonstratyvus tipas. Nori būti d mesio centre, gerai ,,pasirodyti". Jam nebūdingas racionalus elgesys. Vengia kruopštaus, sistemingo darbo, gerai prisitaiko prie įvairių aplinkybių. Kilus konfliktin ms situacijoms jaučiasi visai neblogai, lengvai įsivelia į paviršutiniškus konfliktus, g risi savo ,,kent jimais" ir ištverme. Konfliktuodamas nesirenka
20

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

vengimo strategijos. 2. Rigidiškas tipas. Tiesmukiškas ir nelankstus. Įtams, būdinga paaukštinta savivert . Iš aplinkinių nori paklusnumo, nuolatinio savo reikšmingumo patvirtinimo, garbinimo. Neįvertina situacijos pokyčių, labai sunkiai priima aplinkinių žmonių požiūrius, nelinkęs skaitytis su kitų nuomon mis. Nekritiškas sau, liguistai įžeidus, jautrus įsivaizduojamam arba realiam neteisingumui. 3. Nevaldomas tipas. Impulsyvus, nepakankamai save kontroliuojantis, nenusp jamo elgesio. Dažnai agresyvus, iššaukiantis, pretenzingas. Įsiaudrinęs gali nebekreipti d mesio Į visuotinai priimtas bendravimo normas. Nesavikritiškas, nes kmių atveju linkęs kaltinti kitus. Nemoka planuoti veiklos, nesugeba realizuoti savo planų gyvenime. Iš gyvenimo patirties nepasimoko. 4. Pedantiškas tipas. Sau ir kitiems kelia padidintus reikalavimus, skrupulingai atlieka savo darbą. Labai nerimastingas, jautrus aplinkinių pastaboms. Gali nutraukti ryšius su draugais vien tod l, kad jam pasirod , jog jį įžeid . Kenčia pats nuo savęs, labai išgyvena d l nes kmių, jį neretai kankina nemiga, galvos skausmai ir pan. Išoriškai stengiasi neparodyti savo emocinių išgyvenimų. Nesugeba įvertinti realių grup s narių tarpusavio santykių. Aplinkinių gali būti nem gstamas d l keliamų aukštų reikalavimų, kurie suprantami kaip kabin jimasis. 5. ,,Nekonfliktiškas" tipas. Įtaigus, šiek tiek nenuoseklaus elgesio, prieštaringu vidiniu pasauliu. Vertinimai - nenuoseklūs, priklausomas nuo aplinkinių nuomon s, dažnai - bevalis. Nepakankamai numato perspektyvą, orientuotas į lengvai pasiekiamą situacinę s kmę. Retai apmąsto savo poelgių padarinius, nesugeba analizuoti aplinkinių žmonių poelgių priežasčių. Linkęs į kompromisus. Priminsime, kad kilus konfliktui nereik tų apsiriboti mūsų oponento priskyrimu tam tikram tipui. Ne mažiau svarbu yra įvertinti ir tokius asmenyb s ypatumus kaip polinkis į riziką, įtarumas, uždarumas, priklausomumas nuo kitų, mąstymo stilius, kompleksuotumas, nuostatų visuma.

2.5. Tarpasmeninių konfliktų profilaktika
Aptar me įvairius konfliktų sprendimo būdus. Natūraliai kyla klausimas,o kaip reiktų elgtis, siekiant konfliktų išvengti? Ką reikia daryti, kad problemin situacija būtų sprendžiama konstruktyviai? Atsakyti gal tume taip: yra du svarbiausi dalykai - pakeiskime savo požiūrį į situaciją ir elgesį joje (tai nelengva!) bei paveikime oponento elgesį (o tai padaryti dar sunkiau). Pirmiausia aptarsime savęs koregavimo galimybes prieš konfliktin je situacijoje. Prieš konfliktin situacija dažniausiai neatsiranda staiga, o subręsta laipsniškai. Svarbiausia yra laiku pasteb ti, jog
21

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

emocin įtampa pasidar per aukšta (pakinta mimika, gestikuliacija, veidas parausta, kinta kalbos tempas ir tembras). Tokiu atveju rekomenduojama nedelsiant ,,grįžti" į normalią tarpusavio sąveiką: • sąžiningai pripažinti, kur teisūs esame mes, o kur - oponentas • pajuokauti, pakeisti pokalbio temą • nusileisti, jei tai mums n ra svarbu • pasakyti, kad nesame dar gerai išstudijavę šios problemos ir nor tum t prie jos sprendimo grįžti kitą dieną (kai nurims emocijos). Reik tų neužmiršti ir to, kad ne visada būtent tikra nesantarv sukelia konfliktą tarp žmonių: neretai mes tiesiog nesugebame suprasti oponento motyvų, skirtingai nei jis žiūrime į problemą. Jeigu mūsų oponentas yra iš tikro neteisus, dažnai n ra būtina jam tai įrodin ti. Jeigu vis tik apie tai partneriui pasakyti reikia, nedarykime to viešai, prie liudininkų, nestumkime oponento ,,į kampą", neverskime jo visų akivaizdoje atgailauti. Neužmirškime, jog konfliktiškumo lygį veikia ir mūsų psichikos būsena, kuri dienos b gyje kinta: nuovargis, fiziologin organizmo būsena, netgi bjaurus oras gali išprovokuoti mūsų irzlumą. Tod l mok kime įvertinti savo būseną ir laiku save sustabdyti. Siūlome dar keletą patarimų. Negatyvios emocijos, atsirandančios situacijai kintant ne pagal mūsų numatytą ,,scenarijų," provokuoja konfliktą. Tod l patartina būti numačius ne tik geriausią, bet ir blogiausią situacijos pl tot s variantą. Be to, iš aplinkinių per daug nesitik kime, mok kime daryti gera, nelaukdami už tai apdovanojimo. Kaip pataria garsusis Camegie, nuoširdus (o ne suvaidintas) dom jimasis žmogaus problema ir šypsena taip pat gali užkirsti kelią konfliktui. Šypsodamiesi mes padrąsiname bendravimo partnerį; šypsena sukelia atsakomąją simpatiją mūsų atžvilgiu. Neužmirškime ir sveiko humoro jausmo. Tinkamas pajuokavimas tinkamu laiku - puikus konflikto priešnuodis! O kaip paveikti oponento elgesį, norint išsaugoti konstruktyvią situacijos eigą? Niekada nereikalaukime iš aplinkinių neįmanomo: to, ko jie nesugeba, ko jie negal s susp ti atlikti, ko jie visiškai nenori daryti. Tokie reikalavimai neišvengiamai išprovokuos konfliktą. Taip pat netur kime iliuzijų, kad žmogų galima radikaliai ir greitai peraukl ti pagal mūsų norą. Aukl jimas, o tuo labiau peraukl jimas — ilgas procesas. Svarbu pasiekti, kad pats žmogus nor tų pasikeisti, kad jis suprastų, jog pasikeitimas labiausiai reikalingas jam pačiam, o ne kitiems. Nepatartina prad ti spręsti sud tingas problemas, jei mūsų bendravimo partneris yra sudirgęs, pavargęs, agresyviai nusiteikęs ar pan. Jau min jome, jog kai mus kamuoja panaši būkl , taip pat rekomenduotina atid ti problemos sprendimą. Jeigu reikia išspręsti keletą komplikuotų problemų, prad kite nuo paprasčiausios, vis pereidami prie sud tingesnių.
22

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Daug informacijos apie nepalankią situacijos eigą gali suteikti mūsų bendravimo partnerio nežodinis elgesys -jo mimika, gestai, kūno judesiai, balso ypatumai ir kt. Tai įvertinę, greičiau pajusime konflikto gr smę. Dažna mūsų daroma klaida - ne tik oponento pozicijos kritikavimas, bet ir jo asmenyb s puolimas. Nor dami apginti savo interesus, parodykite oponentui jog suprantate ir jo poziciją (turbūt ir pats taip elgtum t s, jei būtum t jo vietoje). ,,Minkšta" pozicija oponento atžvilgiu padeda sušvelninti situaciją ir ją s kmingai išspręsti (Fisher, 1990). Oponento neigiamos emocijos greičiau išseks, jeigu jam leisime išsikalb ti, nepertraukin sime jo. Nepamirškime, kad negatyvios emocijos gali būti susijusios ir su kategorišku mūsų kalbos tonu, kuris sukelia jam atsakomąjį norą ginčytis. Savo bendravimo partnerio niekada nestatykime į beviltišką pad tį: įžeistas ir pažemintas jis bus pasirengęs bet kokiam konfliktui. Nes juk svarbiausia - išsaugoti savo orumą ir garbę.

2.6. Pasvarstykite
Kai mūsų realusis ir idealusis Aš labai skiriasi, vienas iš neproduktyvių savivert s k limo būdų yra užsimerkti prieš savo realųjį Aš ir tuo pačiu idealizuoti save savo paties akyse. Kurie gynybiniai mechanizmai leidžia mums tapti aklais ii" kurčiais tam, kas griauna mūsų idealųjį Aš? Įsivaizduokite, jog du troleibuso keleiviai, stovintys greta jūsų, karštai susiginčijo d l vieno iš jų vežamo didelio bagažo, užimančio dalį pra jimo. Kaip reaguosite į šį konfliktą? Kokią konflikto sprendimo strategiją būtų protingiausia pasirinkti šiuo atveju? Pasaulį mes suvokiame per savo pačių prizmę. Bendraudami sunkiai atsikratome išankstinių nuostatų ir stereotipų. Paanalizuokite savo požiūrius. Kurie jų yra pavojingi jūsų bendravimui, t. y. gali išprovokuoti tarpasmeninius konfliktus? Ar galima juokauti konflikto metu? Kod l?

3. AGRESYVUS ELGESYS 3.1. Agresijos apibūdinimas
Žmogus yra kalbanti, mąstanti, jaučianti ir veikianti būtyb . Moksle mūsų santykiuose su artimaisiais artumas iškart nutolsta, tai kupinas įtampos ir dinamiškas santykis, būdingas ir mums patiems: žmogus pasirodo esąs sud tinga, atvira, o kartais ir labai prieštaringa būtyb . Agresija, tai labai plati, reikšminga ir gana dažna socialinio elgesio problema. Apie tai būtina kalb ti, rašyti, diskutuoti kuo dažniau. Apšviesti tuos, kurie apie tai niekada
23

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

nesidom jo. Agresijos veiksmai: užsispyrimas, įniršio priepuoliai, plūdimasis, įžeidin jimai, baudimas, baldų laužymas, vogimas, antausiai, švaistymasis peiliu, šaudimas, pl šimas, žudymas, šantažas, maištas, riauš s…ir visa tai yra blogo darymas kitam. Baisiausia, kad visa tai yra išmokstama mokykloje, šeimoje, per žiniasklaidą ar net draugų rate. Agresyvius veiksmus iš esm s sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Šia tema raš , dom josi, atlikin jo begales bandymų, eksperimentų ne vienas garsus mokslininkas: Sigmundas Freudas, Konradas Lorenzas, Danielis Linzas, Stevenas Penrodas, Edvardas Donnersteinas, Ch.G.Salzmannas, Surgeon General, Kristi Lagerspatz… Tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net j gos naudojimas kito žmogaus, žmonių grup s atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas – pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Kyla, kaip reakcija į konfliktą. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidin jimais ir fiziniu smurtu. Psichologijoje agresija apibr žiama tiksliau negu kasdienin je kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardav jas arba dantistas, priverčiantis dejuoti iš skausmo, n ra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris skleidžia apie jus piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris primuša jus, yra agresyvūs. Agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgiasys siekiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs d l priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemon tikslui pasiekti. Dalis iš 1990 metais Jungtin se Amerikos Valstijose užregistruotų 23 438 žmogžudysčių ir 1 054 863 užpuolimų buvo šaltai apskaičiuoti veiksmai, bet dažniau tai buvo pykčio protrūkiai. Elgesys – tai prigimties ir patirties sąveikos rezultatas. Agresijos tyrimai patvirtina šį teiginį. Kad šautuvas iššautų, reikia paspausti gaiduką; kai kurie žmon s yra tarsi užtaisytas ginklas, ir reikia labai nedaug, kad jie “sprogtų”. “Pargriuvęs ar susimušęs mažasis Gustavas imdavo taip klykti, kad sukeldavo visus namus. Išsigandę t vai šokdavo raminti, klausin davo, ant ko jis nugriuvo, į ką susitrenk . Paskui pasi mę botagą ar rykštę mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą […]. Taip berniukas ir priprato, vos susidūręs su kokiu nors pasipriešinimu, užsipulti ir išlieti savo nepasitenkinimą ant to, kas yra čia pat. Kadangi paprastai su juo būdavo tik tarnait , jai ir tekdavo patirti berniuko įtūžį. Jis ją mušdavo, draskydavo nagais, kandžiodavo […]. Paaugęs Gustavas muš ir bjauriais žodžiais vadino savo senus t vus; jis užsipuldavo kiekvieną jį įžeidusį, o kai negal davo atkeršyti žmon ms, spardydavo k des ir m tydavo indus.”
(Ch. G.Salzmann, cit. Iš H.Benesch, 1981)

Šiame tekste, kurį prieš 200 metų paraš

pedagogas Ch. G.Salzmannas, ironiškai

vaizduojamas agresyvus elgesys ir drauge pateikiama agresijos atsiradimo teorija. Agresija - nespecifin asocialaus elgesio forma, sutinkama esant įvairioms asocialaus
24

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

elgesio apraiškoms. Savižudyb s, žmogžudyst , vandalizmas ir t.t. Tai – populiari elgesio forma. Statistinis kriterijus – normalus elgesys – visi reiškia agresiją. Pasireiškia kitų žmonių gyvenime, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, ras s, religijos įsitikinimų. Agresyvus elgesys sukelia žalingos pasekmes: skausmą, diskomfortą ir pan. to neužtenka apibūdinimui. Nusikalt lis beda peiliu į pilvą ir chirurgas? Agresyvus elgesys – kartais negali būti jokių pasekmių. Svarbu dar ir agresoriaus ketinimai. Atsižvelgiama į abu kriterijus: žmogaus ketinimus ir pasekmes. Agresyvus elgesys – toks elgesys, kuris nukreiptas prieš kitų žmonių gyvybę, būtybę, negyvą objektą (langų daužymas) ir kitaip siekiama sukelti diskomfortą, skausmą ar padaryti kitą žalą.

3.2. Agresyvaus elgesio formos
Agresyvius veiksmus galima išreikšti įvairiais būdais ( pavyzdžiui agresija gali būti fizin arba verbalin , tiesiogin arba perkeltin ir pan.) Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias pagrindines agresijos formas: 1. Impulsyvi – gynybin 2. Instrumentin 3. Priešiška – piktybin Impulsyvi – gynybin agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas grasina, nori pažeisti teis tus jo interesus ir pan. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka situacijos bei jos supratimo ypatumai. Impulsyvi – gynybin agresija dažnai pasireiškia netik tose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti visų galimų alternatyvų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas. Be to, patekęs į neapibr žtą arba dviprasmišką situaciją, individas gali tendencingai suvokti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir į tai atsakyti gynybine agresija. Instrumentin agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentin s agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, narkotikų prekiautojas gali nužudyti savo konkurentą siekdamas pardavin ti narkotikus jo kontroliuojamoje teritorijoje, paauglys gali užpulti praeivį gatv je nor damas iš jo atimti pinigus ir t.t. Šiais atvejais agresija yra instrumentinis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam tikrų tikslų neskaitant tiesiogin s žalos aukai. Reikia pridurti, jog instrumentin s agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš anksto, tod l jie, su impulsyvia – gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo situacijos ypatumų.
25

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Vienas iš instrumentin s variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo pasekm . Ji yra ypač paplitusi ir elgiasi agresyviai nor dama įsitvirtinti, pakelti savo statusą bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo. Priešiška – piktybin agresija. Galima sakyti, jog kai kurie individai išmoksta patirti malonumą sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos – piktybin s agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai yra ne tik intensyvūs bei ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą. Kaip ir instrumentin s agresijos atveju, agresorius savo veiksmus gali planuoti iš anksto ir būti santykinai ramus. Be to, priešiškos – piktybin s agresijos objektu dažniausiai pasirenkama tokia auka, kuri yra silpna ir negali duoti adekvataus atkirčio ( pvz., tai gali būti vaikas, moteris, girtas vyras ir pan.).

3.3. Agresiją aiškinančios teorijos
Ž. Froidas / Lorencas Agresijos teorijos Instinkto teorija. Froidas ir Lorensas – agresija įgimta. Froido teorija. Varomosios j gos: gyvenimo ir mirties instinktai. Agresija – mirties instinkto išvestinis derinys. Agresijos potraukio atsiradimas susijęs su savisauga. Instinktai tarpusavyje sąveikauja – gyvyb s instinktas paima viršų. Destruktyvi instinktų j ga perorientuojama į išorę. Kartais mirties instinkto j ga gali grįžti ir būti nukreipta į save. Dalį energijos instinktai perima superego (savęs kaltinimas, graužimas), kartais savidesrukcija, suicidas. Gali instinktai pasireikšti kartu. Agresija pasireiškia kartu su gyvyb s instinktu. Valgymo metu gali pasireikšti agresija – kandžiojimas, kramtymas. Seksualinio ir agresijos instinkto sąveika – pilnas seksualinis pasitenkinimas kai sukelia kitam skausmą, kančią, sadizmą. Žmogus n ra švelni, meil s trokštanti būtyb , kuri išreiškia agresiją tada, kai ją kažkas puola. Agresija pasireiškia stichiškai be jokios priežasties – atpalaiduoja žv rį. D l tos agresijos iškyla gr sm civilizacijai (karai). Žmon s prigalvojo draudimų, taisyklių, kurios negali suvaldyti agresijos. Žmogus negali myl ti savo artimo, kaip save – jis agresyvus ir priešiškas. Tarpgrupin agresija. Pagrindin funkcija – savosios grup s stabilumo ir sutelktumo palaikymas. Grup - susieti tarpusavyje žmon s. Grup , jei dar bus žmonių, į kuriuos grup gal s nukreipti savo agresiją (pvz: žydai visada buvo tarpgrupin s agresijos aukos – tai leidžia padidinti grup s sutelktumą). Tarpgrupin s agresijos fenomeną aiškina Edipo kompleksu. Ankstyvosios vaikyst s emocinių santykių ambivalentiškumas perkeliamas į socialinę
26

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

tarpusavio sąveiką. Meil t vui transformuojama ir identifikuojama su grup s lyderiu, su kitas normas pripažįstančiu lyderį. Agresija t vui transformuojama į išorines grupes. V liau tą patvirtino socialiniai psichologai. Išorin gr sm didina grup s sutelktumą. Neparaš n vienos knygos apie agresiją, neatlikin jo eksperimentų. Prielaidas apie agresiją r m samprotavimais ir klinikine praktika. Eksperimentai tikrinantys Froido hipotezes: Silvermano tyrimai. Hipotez – depresijos simptomai atsiranda kai žmogus neįsisąmonintus agresijos impulsus, kurie buvo nukreipti į išorę, grąžina sau. Jei tai teisinga - tai suaktyvina neįsisąmonintus agresijos impulsus. Silvermanas – subsensorin s stimuliacijos metodas. 300 – 400 ms stimulai žemiau suvokimo slenksčio. Žmogus mato šviesias, tamsias d mes. Kelios tiriamųjų grup s – moterų stacionare su depresijos diagnoze. Aukštųjų mokyklų agresyvūs studentai. Suaugusieji – demonstruojantys depresijos simptomus, nes ankstyvojoje vaikyst je prarado t vus. 1) 2) 3) žmogieną. Neutralu – skraidanti kregžd . Žmogus skaito laikraštį. Žmogus iš jo pasivaikščioti, parašyti. Kai agresyvūs stimulai – depresija stipriai padid jo tiems, kurie depresyvūs. Kai depresyvus – neutralūs – simptomų pokyčių neužfiksuota. Froido hipotez s pasitvirtina. Lorenco teorija. Agresija įgimta. Tyrin jo gyvūnus. Prielaida apie mirties instinktą evoliucijos požiūriu absurdiška. Evoliucijoje reikia instinktų – gyvyb s išlaikymui. Agresijos instinktas reikalingas gyvyb s apsaugojimui. Vidurūšin agresija. Gyvūnai saugo teritoriją – agresija jei kitas įeina. Pas žmogų tai irgi yra. Tai pozityvus dalykas – tai reguliuoja populiacijos išplitimą. Teritorija užimam tokia, kad gyvūnai gali patys išmisti ir išmaitinti vaikus. Kovos tarp patinų – ta agresija naudinga, nes prieš poravimąsi atrenka stipriausius patinus. Stipresni palikuonys. Rimčiau vieni kitų nesužaloja. Tarprūšin agresija. Agresija padeda išsaugoti gyvybę. Ypatingai agresyvūs kai augina vaikus. Labai agresyvūs kitiems, nes grįžta jo užpulti. Žmonių agresija. Remiasi gyvūnų tyrimais. Žmogaus prigimtis n ra bloga. Žmogus n ra labai agresyvus – jis visa dis. Vienintelis žmogus – žudo savo rūšies atstovus be jokios
27

Įvertinama depresijos būsena Eksperimentin medžiaga tiriamųjų grup se Pakartotinas depresijos simptomų įvertinimas

Agresija – liūtas rodo dantis. Žmogus piktas – su peiliu užsimojęs. Kanibalas valgo

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

priežasties (nevalgo, teritorijos užtenka ir pan.). Profesionalūs pl šrūnai turi iltis, letenas ir t.t. natūralūs stiprūs ginklai – turi ir stiprius agresijos stabdžius. Žmogus n ra labai agresyvus – neturi natūralių ginklų. Kol žmogus gyveno natūralioje aplinkoje – neturi ginklų – neturi agresijos stabdžių. Aukštas intelektas sukūr dirbtinę aplinką. Taip greitai sukūr – viršija psichikos galimybių ribas – evoliucija nesp ja. Pusiausvyra pažeista kai žmogus sukūr ginklus, leidžiančius per atstumą žudyti. Agresijos stabdžių n ra, tod l pasireiškia destruktyvios agresijos protrūkiai. Žmogus numato savo aukas. Priekaištai, kritika instinkto teorijai: 1) 2) ir intelektą. 3) Agresijos pasireiškimą gali kontroliuoti keičiant aplinką. Eksperimentas su kačiukais (kat , žmon s, žiurk s augino). Sukurtos labai natūralios sąlygos. Visiškai atmesti instinkto teorijas nelabai įmanoma. Agresija pasireiškia pas kūdikius. Smurtinių filmų žiūr jimas, m gsta pasakoti delikventai. Frustracijos agresijos teorija. Aiškino agresiją išeidami už individo ribų. Dollard S. Miller 1939 m. knygą paskelb apie frustraciją ir agresiją. Apie 50m. nul m visus tyrimus. Agresija visuomet yra frustracijos pasekm . Frustracija – trukdymai siekiant tam tikro tikslo. Negali siekti atlikti veiksmų tada, kai to nori. Kuo didesn frustracija tuo didesn agresija. Faktoriai lemiantys agresijos pasireiškimo dydį: (tyrimų duomenys): 1) 2) Blokuojamo tikslo svarba. Blokuojamo poreikio stiprumas. Kuo labiau Frustracijos visapusiškumas. Jei tikslas blokuojamas tik iš dalies – toks trokšta, tuo didesn frustracija, tuo didesn agresija. trukdymas sukelia mažesnę frustraciją ir agresyvumo lygį. Kai blokuojama visiškai – žmogus patiria frustraciją – didel agresija. Gali pasipriešinti net ir labai silpnas žmogus. 3) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Jei nedidel frustracija – gali nedemaskuoti - agresija lieka –nuos dos. Daug nedidelių frustracijų – periodas – tai po to sukelia stiprią atsakomąją agresiją. Kritikos susilauk . Frustraciją ne visada sukelia agresiją, gali būti kitos reakcijos. Frustraciją apskritai ne visada sukelia agresiją. Pvz: samdomas žudikas be frustracijų nužudo auką.
28

Instinktų teorija negali paaiškinti žmogaus agresijos elgesio įvairov s. Neatsižvelgia į žmogaus geb jimus kontroliuoti agresiją, naudojant kalbą

Jei instinktyvi – ji tur tų vienodai pasireikšti visiems tos pačios rūšies atstovams.

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Sureagavo į kritiką. Pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos n ra toks paprastas. Patikslino – agresija yra viena iš galimų frustracijos pasekmių. Frustracija gali sukelti atsitraukimą, fiksaciją ir pan. Agresijos dominuojanti reakcija į frustraciją. Dabartin frustracijos samprata. Tolerancijos frustracijai laipsnis yra individualus. Ją viršijus pasireiškia kokybiškai skirtingos egzistencin s priklausomyb s formos. Jei dirgiklis neviršija tolerancijos laipsnio, jis egzistuoja normaliai. Jei dirgiklis viršija min tą laipsnį – deorganizuojama normali veikla, žmogus praranda pusiausvyrą. Ši tolerancija yra įgimta, jos beveik neįmanoma lavinti, tod l tai svarbus kriterijus atrenkant į tam tikras profesijas. Jis gali kisti pas tą patį žmogų priklausomai nuo būsenos: nuovargio, prognozių, cheminių medžiagų poveikio. Šio laipsnio skaičius paaiškina, kod l skirtingi žmon s skirtingai reaguoja toje pačioje situacijoje. Perd ta agresija (Mileris ir Dolardas). Agresija paprastai nukreipiama į frustratorių. Bet žmogus ne visada gali išreikšti agresiją, nesulaukdamas už tai negatyvių padarinių arba frustratorius fiziškai pasitraukia. Tada žmogus ieško objektų, į kuriuos gal tų išreikšti agresiją (toks mokymasis prasideda labai ankstyvame amžiuje). Jei žmogus suvokia tuos neigiamus padarinius, net patirdamas frustraciją žmogus gali slopinti agresiją. Kaip pasirenkamas agresijos perk limo objektas? 1) 2) frustratoriumi. 3) Jei frustratorius sukelia stiprią baimę, agresijos perk limas gali gali vykti į visapusiškai nepanašų objektą. Agresijos perk limas gali vykti ne tik pakeičiant objektą, bet ir formą (pvz vietoj fizinio keršto – verbalin agresija, agresija vaizduot je, šmeižtas, paskalos). Frustracijos ir aplinkos sąlygų įtaka agresijos pasireiškimui. Frustracija sukelia tik pasiruošimą agresijai bet ar ji bus įveikta priklauso nuo aplinkos sąlygų (BERKOVITZ). Negatyvi sužadinimo emocin būsena – orientuojami stimulai paleidžiantys agresiją – agresiją orientuojantys ir mažina agresijos pasireiškimo apribojimus (pvz anonimiškumo garantavimas. Tie stimulai yra individualūs, kadangi žmogus turi skirtingą mokymosi patirtį. Yra ir universalių orientuojamų stimulų – visiems sukelia agresiją, kai jie yra frustracijos būsenoje (pvz ginklai). Socialinio mokymosi agresijos teorija. A.Bandura – agresijos išmokstama ir panaudojama lygiai taip pat kaip ir bet kokia
29

Kai tiesiogin reakcija yra fiziškai negalima, agresija perkeliama į kitus Kai tiesioginę reakciją sutrukdo išgyvenamas nerimas žmogus jaučiasi

panašius objektus. Agresija pasireikš į panašią frustraciją panašiausią į frustratoriaus objektą. nesaugiai, agresija perkeliama į objektą, kuris turi tiek panašumų, tiek ir skirtumų su

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

kita forma. Agresijai frustracija sukelia emocinį sužadinimą, kuris gali sudaryti palankų foną tiek agresijai, tiek kitų reakcijų pasireiškimui. Reakcija priklauso nuo: 1) 2) Patirties (kaip žmogus įpratęs elgtis frustracin se situacijose, kokių Prognoz s: kai kurie žmon s būdami frustracijos būsenoje ieško pasekmių sulaukiama). pagalbos, paramos, kiti – pasitraukia iš frustracijos aplinkybių, bet reaguoja agresyviai, kiti – vartoja alkoholį, narkotikus, kiti – psichosomatin s reakcijos (opa, sutrinka širdies ritmas ir pan.). Kaip išmokstama agresyvaus elgesio? 1) asmenų), Tiesiogin patirtis – žmogus išreikšdamas agresiją sulaukia jam savo galios išgyvenimas. Tiesioginis juslinis naudingų padarinių (pastiprinimo) – pakyla jo statusas grup je, pagiriamas (reikšmingų materialinis pastiprinimas, pasitenkinimas, papildomas d mesys – labai svarbūs pastiprinimai. Svarbus ne tik pastiprinimo faktas, bet ir būdas, pastiprinimo dažnumas (stipresni reti pastiprinimai sukelia žymiai atsparesnes užgesimui reakcijas), realiam gyvenime pastiprinamas ne tik agresijos veiksmas. 2) Pagrindinis agresijos mokymosi būdas – mokymasis stebint, modeliavimas. 1) ne toks svarbus, nes ne visi žmon s dažnai išreiškia agresiją. Stebint galima išmokti daugyb s agresijos formų. Agresijos veiksmų išmokimas ir išreiškimas n ra tapatūs dalykai. Žmogus išmoksta žymiai daugiau nei demonstruoja (tai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir prognozių). Bausm s, kurios skiriamos agresijai, netrukdo išmokti agresyvaus elgesio. Pagrindiniai modeliavimo efektai: 1) Stebimas agresyvus modelis gali išmokyti naujų agresijos formų, kurių žmogus anksčiau nemok jo. Paprastai steb tojas modeliuoja iš karto kelių modelių elgesį ir taip atsiranda kokybiškai naujos elgesio formos – labai kokybiška mokymosi forma. 2) Stebint agresyvų modelį gali būti aktualizuojamas anksčiau išmoktas agresyvus elgesys – naikinami agresijos stabdžiai, kai matoma, kad modelis už agresyvų elgesį susilaukia pastiprinimo. 3) 4) pastiprinimo. 5) Agresyvaus elgesio modelio išreiškiamos emocijos, reakcija gali sužadinti steb tojo emocinį sužadinimą, kuris gali paskatinti agresyvų elgesį. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas.
30

Anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos stebint modelį gali būti Agresyvus modelio elgesys gali atkreipti steb tojo d mesį į gyvus

laikinai prislopinamos (kai modelis baudžiamas). objektus, kurių atžvilgiu gali panaudoti agresiją arba aplinkybes, kuriose gali susilaukti

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Kiti išmoksta daugiau nei išreiškia. Jei kurį laiką nekartoja, reakcija išnyksta, nes kognityvin reprezentacija tampa labai fragmentiška. Įpročiais tampa kitos elgesio formos, kurios atneša daugiau naudos nei žalos. Pastiprinimai gali būti išoriniai, savipastiprinimai (svarbesni nei išoriniai pavaduojantys pastiprinimai), asmeninio pasididžiavimo šaltinis - tokie elgesio standartai, pagal kuriuos agresija būtų teigiamai vertinama. Įvairiose socialin se sistemose agresija vertinama labai prieštaringai, toks dviprasmiškumas palengvina atitinkamų (agresyvaus) elgesio standartų garbinimą. Agresija gali būti skatinama apeliuojant į tam tikrus žmogaus jausmus. Jei žmogus yra per męs tokias normas, pagal kurias agresija yra smerkiama, jis gali naudoti neutralizuojančias priemones: a) b) c) 1) 2) 3) 4) Dehumanizavimas Eutemizmai Pasekmių sumenkinimas Agresiją užtikrina teigiamas pastiprinimas Agresija yra naudinga apribojant atskirus žmogaus nepageidaujamus Agresiją skatinančios elgesio normos (standartai, socialin s grup s ir t.t). Žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kur agresyvūs veiksmai

Pagrindin s agresyvaus elgesio įtvirtinimo priežastys:

veiksmus (labai stiprus pastiprinimas)

tampa asmeniniu pasididžiavimo šaltiniu.

3.4. Žiniasklaida ir agresyvus elgesys
Televizijos žiūr jimas ir agresija. T vai ne vieninteliai modeliuoja agresyvų elgesį. Per pirmuosius 18 metų dauguma vaikų praleidžia daugiau laiko prie televizoriaus nagu mokykloje. Populiariausiu laiku rodomose JAV televizijos programose galima pamatyti apie 6 smurto veiksmus per valandą; savaitgalio programose vaikams – apie 26 veiksmus (Gerbner ir Signorielli, 1990). Pradinių ir jaunesnių klasių vaikai, kurie yra jautriausi, per televiziją pamato apie 13 000 žmogžudysčių tarp daugiau kaip 100 000 smurto aktų. Televizijos laidose apie nusikaltimus policininkai šaudo beveik kiekviename epizode; o Čikagoje policininkas naudoja ginklą vidutiniškai vieną kartą per 27 – erius metus (Radecki, 1989). Ar žmon s, matydami agresiją, tampa agresyvesni, išsiaiškinti mokslininkai atliko koreliacinius ir eksperimentinius tyrimus (Hearold, 1986). Tyrimai rodo, kad yra ryšys tarp jaunų berniukų matytų smurto scenų ir jų pom gio peštis paauglyst je bei jaunyst je (Eron, 1987). Kritikai sako, kad šie tyrimai neįrodo, jog, steb dami smurto scenas, žmon s darosi agresyvesni (Freedman, 1988; McGuire, 1986). Galbūt agresyvūs vaikai labiau m gsta smurto
31

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

programas. Galbūt nerūpestingų ir smurtaujančių t vų vaikai yra agresyvesni, ir dažniau paliekami vieni prie televizorių. O televizija galbūt tik atspindi žiaurumo polinkius. “Dauguma mokslininkų sutinka, kad televizijos programos, kuriose rodomas smurtas, skatina jas žiūrinčių vaikų ir paauglių agresyvų elgesį” – praneš Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (1982). Smurto reakcijos kyla d l kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kurį patiriasteb dami smurtą, kylančių su smurtu susijusių minčių, slopinimo silpn jimo ir imitavimo (Geen ir Thomas, 1986). Netikras televizijos pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau negu meil s, gali veikti ir mūsų mąstyseną apie tikrą pasaulį. Tiems, kurie pamato daug patogiausiu laiku rodomų nusikaltimų, pasaulis atrodo pavojingesnis (Gerbner ir Signorelli, 1990). Dažnai matydami smurto vaizdus, žiūrovai pasidaro mažiau jautrūs. Jie tampa abejingesni steb dami smurtą tiek televizoriaus ekrane, tiek gyvenime (Rule ir Ferguson, 1986). Seksualin agresija ir žiniasklaida. tapo lengvai prieinami. Turinio analiz Seksualin s agresijos akivaizdžiai padaug jo iš dalies d l to, kad atsirado vaizdajuosčių nuomojimo verslas, erotiniai ir pornografiniai filmai rodo, kad pornografiniuose filmuose dažniausiai vaizduojami skuboti, atsitiktiniai lytiniai santykiai tarp svetimų žmonių, tačiau gana dažnai ir moterų žaginimo bei seksualin s prievartos scenos (Cowan, 1988). Apklausti seksualiniai nusikalt liai (žagintojai, vaikų tvirkintojai ir žmogžudžiai), nurod didesnį negu įprasta potraukį atvirai seksualinio pobūdžio ir seksualinį smurtą Koreliaciniai tyrimai rodo, kad tuo laiku ir ten, kur pornografin medžiaga yra lengvai pasiekiama, seksualinio smurto iš tiesų yra daugiau (Court, 1984). Laboratoriniai eksperimentai, kuriuose nustatoma priežastis ir padarinys, rodo, kad dažnai žiūrint pornografinius (net gi nesmurtinius) filmus, savas partneris pradeda atrodyti mažiau patrauklus, o seksualin agresija – ne toks rimtas dalykas. Vieno eksperimento metu Dolfas Zillmannas ir Jenningsas Bryantas (1984), 6 savaites, vieną kartą per savaitę studentams rod 6 trumpus sekso filmus. Kontroliniai grupei per tas pačias 6 savaites buvo rodomi neerotiniai filmai. Po 3 savaičių abi grup s perskait laikraščio žinutę apie vyrą, kuris buvo pripažintas kaltu už autostopu keliavusios merginos išprievartavimą, tačiau dar lauk nuosprendžio. Paprašyti pasiųlyti, kiek laiko tur tų kal ti nusikalt lis, sekso filmus žiūr ję studentai siūl per pus mažesnį laiką, negu kontrolin s grup s nariai. Eksperimentai rodo, kad ne erotiškumas, o seksualinio smurto vaizdai tiek erotiniuose, tiek pornografiniuose filmuose daugiau lemia tai, kad vyrai pritaria agresijai bei agresyviai elgiasi su moterimis. 1986 metų konferencijoje, kurioje dalyvavo 21 socialinių mokslų atstovas, o tarp jų daug tyr jų, kurie atliko šiuos eksperimentus, buvo vieningai nutarta, kad “pornografija, kuri
32

vaizduojančiai medžiagai, pornografijai (Marshall,1989).

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

vaizduoja malonią aukai seksualinę agresiją, skatina pritarti prievartai lytiškai santykiaujant”. Be to, “laboratoriniai tyrimai, nustatantys trumpalaikius padarinius, rodo, kad smurtin s pornografijos vaizdai didina vyrų norą bausti moteris” (Surgeon General, 1986). Televizijos rodomas smurtas, pornografija ir visuomen . Prievartaujama buvo anksčiau negu pasirod pornografin s knygos ir filmai, kurie, be abejo, ir atspindi, ir formuoja kultūros nuostatas į seksą. Tyr jas Neilas Malamuthas (1989), apibendrindamas žinomų aplinkos veiksnių įtaką seksualiniai agresijai, pabr žia, kad kiekvieno atskiro veiksnio įtaka nedidel . Panašiai ir žiniasklaida, Malamutho nuomone, yra tik vienas veiksnys, veikiantis mąstymą ta linkme, kuri skatina seksualinę agresiją. Vis d lto, jeigu žiniasklaidos vaizduojamas smurtas gali atpalaiduoti slopinimą ir sumažinti jautrumą, jeigu matytas seksualinis smurtas skatina nuostatas ir elgesį, žeminančius moteris, jeigu pornografijos žiūr jimas formuoja supaprastintą požiūrį į išžaginimą ir nuvertina partnerius, tai smurtas žiniasklaidoje n ra maža problema. Amerikos psichologų asociacija pataria t vams ne tik riboti laiką, kurį jų vaikai praleidžia prie televizoriaus, bet siūlo kartu su jais žiūr ti bei aptarti TV programas (Murray ir Lonnborg, 1985). Kai kurie mokslininkai pritaria nuomonei, kad reikia “mokytis sąmoningai suvokti žiniasklaidą”. Abejodami, kad televizijos programų tarnybos pakeis transliuojamas programas, Leonardas Eronas ir Rowellis Huesmannas (1984) mok Čikagos rajono vaikus, kad televizijos programose rodomas netikras pasaulis, kad agresija yra mažiau įprasta ir ne tokia veiksminga kaip vaizduojama televizijoje, kad smurtas yra blogyb . Po dviejų metų atlikus tyrimą, paaišk jo, kad šiems vaikams stebimos smurto scenos tur jo mažesnę įtaką negu tiems, kurie nebuvo mokomi. Ugdydami kritiško žiūr jimo įgūdžius, tyrin tojai aiškina apie pornografiją, padeda tyriamiesiems susigražinti jautrumą, pasakoja apie moters vaizdavimą pornografijoje (Linz ir Donnerstein, 1989). V liau apklausiami šie tiriamieji mažiau už kitus žmones linkę pritarti nuomonei, kad “šiurkštus elgesysskatina daugialio moterų seksualumą”. “Mes utopiškai ir galbūt naiviai viliam s, kad mokslo atskleista tiesa galų gale ims vyrauti, o visuom nę pavyks įtikinti, kad šie vaizdai žemina ne tik tuos, kurie vaizduojami, bet ir žiūrovus” – teigia Edwardas Donnersteinas, Danielis Linzas ir Stevenas Penrodas (1987).

4. SOCIALIN PARAMA
Skurdo ir klest jimo priešprieša – daugiausiai diskusijų kelianti problema nuo pat visuomen s ir finansin s diferenciacijos atsiradimo. Filosofai visada siek suprasti, kod l skurdas

33

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

dalina žmones į atskiras grupes ir verčia kovoti tarpusavyje. Buvo pateikta daugyb galimų atsakymų, tačiau n vienas jų nepasirod geriausias. Diskusijos apie skurdą, tik nauja forma, tęsiasi iki šiol. Rašomos knygos, rengiamos konferencijos, skirtos naujam, neseniai atrastam socialiniam blogiui – socialinei atskirčiai. Socialin parama yra viena iš valstyb s vykdomos politikos krypčių. Socialin parama yra glaudžiai susijusi su socialine apsauga ir sudaro valstyb s socialin s politikos turinį. 1601 metais Anglijoje buvo išleistas pirmasis įstatymas ("Vargšų įstatymas") reglamentuojantis socialinę paramą. Juo buvo numatyta socialinio pobūdžio pagalba vargšams. Iki to laiko Krikščionių bažnyčia buvo pagrindin vargstančiųjų r m ja. Krikščioniškoji bažnyčia suvaidino svarų vaidmenį socialin s paramos ir socialin s apsaugos (socialin apsauga yra platesn sąvoka nei socialin parama) vystymosi raidoje. Krikščionyb išk l žmogaus kaip asmenyb s vert s supratimą, kas savo ruožtu įtakojo įvairių socialinių apsaugos modelių kūrimąsi. Pasaulyje pagrindinai yra žinomi trys socialin s apsaugos modeliai:1 1. Liberalusis (amerikietiškas); 2. Konservatyvusis; 3.Socialinis. Norint suvokti socialin s apsaugos modelį, pirmiausia neišvengiamai reikia atskleisti socialin s apsaugos sampratą, jos turinį. Kai kuriose šalyse socialin s apsaugos apibr žimas pateikiamas įstatyme, kitose nurodoma, kurie susitarimai valstyb s teis s požiūriu priklauso socialin s apsaugos teis s sričiai. Pasaulyje socialin s apsaugos suvokimą galima skirti į dvi dalis. Dalis autorių socialinę apsaugą suvokia gana siaurai, t.y. kaip visumą priemonių, užtikrinančių piniginių pašalpų ar išmokų gavimą. Kita dalis autorių socialinę apsaugą suvokia kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo bet kokių pavojų. Tarptautin je teis je taip pat n ra socialin s apsaugos apibr žimo. “Tarptautin s teis s praktikoje konkreti veiklos sritis apibr žiama įvairiai: apibūdinamas pageidaujamos schemos turinys, išvardijami nacionalin s teis s nagrin jamų schemų pavadinimai arba sujungiami abu min ti metodai. Atskirą socialin s apsaugos turinio apibr žimą galima rasti tik išimtinais atvejais. Tarptautin s Darbo Organizacijos konvencijos Nr.l 02 taikymo sferos išaiškinimas, reglamentuojantis minimalias socialin s apsaugos normas vis d l tai n ra socialin s apsaugos turinio, o greičiau -numatomų socialinių schemų aprašymas. Platesnis socialin s apsaugos apibūdinimas pateiktas TDO pranešime ''Kelyje į XXI amžių. Čia socialin apsauga traktuojama kaip atsakas į pagalbos šauksmą, o ne kaip sud tingas mechanizmas, teikiantis tokią pagalbą.

1

Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialin s apsaugos principus. 1998, psl. 7;

34

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Daugumos autorių nuomone, socialin apsauga saugo nuo socialin s rizikos (socialin rizika yra suprantama kaip atvejai ar aplinkyb s, kurioms esant, asmeniui gresia galimyb netekti uždarbio, tur ti ypatingų išlaidų ir pan.). Kai kurie autoriai socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam. Antai D. Pieters rašo:2 „socialin apsauga -tai visuma priemonių, kurių d ka sukuriamas solidarumas tarp žmonių netekusių (ar iškilus gr smei netekti) darbo pajamų arba tur ti ypatingų išlaidų“. Toliau, aptariama solidarumo sąvoka, ji pažymi, kad šeima ir gimin s, santaupos bei įstatymai, reglamentuojantys atsakomybę ir išlaikymą - tai vis solidarumo elementai, turintys apsaugoti nuo socialin s rizikos. Labiausiai šiuo metu paplitusios socialin s apsaugos formos yra socialin parama ir socialinis draudimas. Nesigilinant į socialinio draudimo sąvoką, reik tų pasakyti, kad socialiniu draudimu yra laikoma asmenų solidarumo sistema, kuomet nariai, dažniausiai privalomai, patys moka draudimo įnašus ( arba kiti sumoka už juos ) ir tod l tokios solidarumo sistemos nariui patyrus socialinę riziką, yra galimyb gauti socialinę pašalpą. Socialin parama siaurąja prasme - tai pašalpos teikimas asmeniui, kuriam tikrai jos reikia. Žmon ms, kurie patiria arba kuriems gresia pavojus patirti socialinę riziką, svarbi ir nepinigin parama. Tod l akcentuotina, kaip svarbu užkirsti kelią socialin s rizikos atsiradimui, o jau paskui galvoti, kaip sugrąžinti žmogų į buvusią pad tį (prieš atsirandant rizikai), ir tik paskutiniuoju atveju imtis kokių nors materialinių išmokų. Tokiu būdu, socialin s paramos turinį sudaro ne tik materialin s išmokos, bet ir kitokių formų pagalba: teisin , psichologin ir kt. Tokios paramos teikimo būdą galima būtų įvardinti kaip socialinę paslaugą. Taigi, socialin , teisin , psichologin ir kitokia pagalba -tai socialin s paramos formos, o socialin parama -socialin s apsaugos turinio elementas. Socialin parama kartu su socialiniu draudimu sudaro socialin s apsaugos sistemą. Socialin s paramos teikimo būtinumą galima analizuoti per socialin s atskirties prizmę, nors reikia pasteb ti, kad socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialin s atskirties apibr žimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas yra išor je“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibr žimas, kadangi jis palieka erdv s naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireišk daugyb jos formų. Šiandien socialin atskirtis yra apibr žiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikomų visuomen s funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. Internetinis žodynas3 pateikia tokį socialin s atskirties apibr žimą: Socialin
2 3

atkirtis (social exclusion) - Visuomen s atsisakymas atskirų savo narių

Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialin s apsaugos principus. 1998, psl. 8. Šaltinis: http://sec.lt/pages/zodynas/paaiskinimai/S3.html

35

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

(pavyzdžiui, buvusių ir esamų kalinių, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomen s nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialin s sąveikos, netur dami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialin s apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimyb mis. Kas gali būti atskirtas? Kokia grup ? Atsakymas gana paprastas: atskirtas gali būti kiekvienas, taip pat kiekviena visuomen s grup ar net valstyb . Neturime pamiršti, kad atskirtis nieko nereiškia be susieties. Atskirtas yra tas, kuris n ra susietas. Dauguma gali atmesti tam tikrą grupę d l bet kokių priežasčių: spalvos, kalbos, etnin s kilm s, profesijos, išvaizdos, sugeb jimo atlikti tam tikrus veiksmus ir t. t. Susieties ir atskirties procesų suvokimui galima nagrin ti Robert E. Goodin, modelį4. Vietiniai yra „viduje“, jie pastovūs – jie nenori iškeliauti. „Išor je“ esantys svetimi nenori atkeliauti ir tapti vietiniais. D l vienų ar kitų priežasčių iškeliaujantys vietiniai yra emigrantai, o norintys atkeliauti ir atkeliaujantys svetimi yra imigrantai. Problema ta, kad kitos grup s nenori keisti situacijos. Pavyzdžiui, vietiniai nesidžiaugia imigrantais, kadangi jie turi dalintis erdve su atvyk liais. Daugeliu atvejų jiems tai nepriimtina, ir tuomet prasideda konfliktas. Socialin atskirtis ne visuomet reiškia kažką negatyvaus. Kai kuriose situacijose atkirtis gali būti pozityvi, pavyzdžiui, atskiriant vaikus nuo seksualinio turinio medžiagos. Tą patį galima pasakyti apie susietį. Nors susietis paprastai yra pozityvi, tačiau, kai ji vyksta prieš asmens ar grup s valią, gali tapti negatyvia. Kita atskirties rūšis – „saviskirta“ (self-exclusion). Žmon s, kurių netenkino sąlygos jų grup je ar valstyb je, paprasčiausiai ją paliko, atskirdami save nuo to darinio. Tai taip pat iliustruoja faktą, kad socialin atskirtis nebūtinai yra priverstinis veiksmas. Dabar socialinių mokslų atstovai ginčijasi, kaip politikai gal tų pad ti kovoje su socialine atskirtimi. Pavyzdžiui, Vokietijos parlamentas Reichstagas turi nuspręsti, ar Vokietija priims daugiau imigrantų, kurių gimin s jau gyvena šioje šalyje. Be bendradarbiavimo socialin s teorijos ir liks teorijomis, o ne veiksmais, kurių tur tų būti imtasi, siekiant sustabdyti ar užkirsti kelią tam tikrose grup se vykstantiems atskirties procesams. Tod l politiką kuriantys žmon s socialinių mokslų teorijose atlieka svarbų vaidmenį. Ateitis neatrodo labai optimistiškai. Socialinių mokslų atstovai nesutaria d l scenarijų, tačiau visų jų rezultatas gana aiškus: absoliučiai marginalizuotos visuomen s, konfliktai tarp grupių ir kai kurių grupių izoliacija. Šie procesai nesustos – jie kaip tik vis labiau pl sis. Kol kas telieka viltis, kad socialin atskirtis žingsnis po žingsnio maž s.

4

Robert E. Goodin, "Inclusion and exclusion", in Archives Europeennes de Sociologie, 37/2, 1996

36

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

5. GRUP S 5.1. Grup s apibr žimas
Žmon s labiau už kitas būtybes yra priklausomi vieni nuo kitų. Homo sapiens gimsta toks silpnas, kad negal tų užaugti be kitų pagalbos. Augdamas ir bendraudamas su kitais žmon mis, jis perima jų kalbą, elgseną, mąstymą, santykius, kurioje yra jo šeima. Taigi, šeima yra pirmoji grup , iš kitų, v lesnių socialinių grupių. (Jakštait -Talijūnien , 1999; Cole, Cole, 2000; Harrington, Lomax, 1999). Kiekvienas žmogus priklauso įvairioms žmonių grup ms: šeimai, draugų būriui, mokyklos arba darbo kolektyvui. Tačiau ne kiekviena grup gali darniai ir s kmingai veikti. Efektyvi grupin veikla gali būti tik tuomet, kai grup geba susitelkti ir panaudoti visos grup s ir kiekvieno atskiro jos nario geb jimus organizacijos tikslams pasiekti. Žmon s jungiasi į grupes, nes tai sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Su grupiniu darbu susiduriama, kai žmon s priverstinai (per formalias valdymo - organizacines struktūras) ar savanoriškai (per neformalias grupes) susiburia į grupę siekti bendro tikslo. Bet kokia grup visumoje arba atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibr žtus tikslus, kurie apsprendžia kitas grup s charakteristikas. Darbo grupių tikslas – atlikti pavestus ar pačių užsibr žtus darbus. Grup s nariui bendri darbo rezultatai yra svarbesni, nei individualūs, grup je dažnai gaunamas sinerginis efektas, kai grup s sugeb jimų visuma yra didesn nei visų grup s narių sugeb jimų suma. Grup s kmingai veikia tik tada, kai ji yra racionali tiek įmon s, tiek kiekvieno jos nario požiūriu. A.Sakalo (A.Sakalas, 1998, p.257) teigimu, kiekvienas grup s narys nori jaustis pilnateisiu grup s nariu ir kartu išlaikyti savo individualybę. Norint maksimaliai panaudoti žmonių sugeb jimus, reikia pažinti kiekvieną grup s narį, suprasti, kaip keičiasi grup je jo elgesys, kaip jis reaguoja į įvairias grup s pl tros fazes, kokia jo pad tis grup s santykių sistemoje, t. y. koks yra grup s nario statusas. Aukščiausio statuso narys yra grup s lyderis, žemiausio – atstumtasis ar izoliuotasis. Statusas turi tiesiogin s įtakos savęs vertinimo lygiui, tod l žmogus siekia savo statusą paaukštinti arba išlaikyti tokį pat. Siekdami aukštesnio statuso, grup s nariai gali m ginti manipuliuoti kitais grup s nariais, blokuoti juos. Kito žmogaus kontrol , priklausomyb s nuo savęs didinimas taip pat yra vienas iš statuso palaikymo būdų. Statusui palaikyti reikia mažiausiai dviejų dalykų: individualių pastangų gerinti statusą bei sugeb jimo atsispirti kitų grup s narių norui kontroliuoti ir manipuliuoti. Gali būti naudojamas ir subjektyvus statuso palaikymo būdas – gynybinis vertinimas, kurio esm yra m ginimas palaikyti savo vert s lygį tendencingai neigiamai vertinant kitus žmones, jų veiklos rezultatus, kai kuriuos socialinius vaidmenis.
37

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Pasak J. Kasiulio ir kt. (2004), grup (group) – tai žmonių bendrija, kurios narius jungia koks nors bendras požymis (pvz., bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interesai, priklausymas tai pačiai organizacijai, etc.). Išanalizavus mokslo literatūroje (Seilius, 2000; Vijeikien , Vijeikis, 2000; Аронсон, Уилсон, Эйкерт, 2004; Вудкок, Френсис, 1994; Sakalas, 2003; Kasiulis, Barvydien , 2004; Bagdonas, Bagdonien , 2000) pateiktas grup s sąvokas, išaišk jo, kad darbo grupių tikslas – atlikti pavestus ar pačių užsibr žtus darbus. Reikia pasteb ti, jog kai kurios grup s neturi aiškiai užsibr žtų tikslų tada, kai kelti tikslą n ra būtina, nes tokios grup s nariams svarbiausia suvokti bendrus tikslus ir juos iškelti sau. Grup nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grup s struktūra, vaidmenų pasiskirstymas.

5.2. Grupių rūšys
• Privalomos ir laisvos Į laisvas grupes žmon s įstoja savo noru: tai įvairūs klubai, draugijos ir t.t Privalomų grupių nariais tampama nepriklausomai nuo norų. • Pirmin s ir antrin s Pirmin grup yra pagrindin žmogui. Jai būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu bei tai, jog ji būna nedidel . Antrin s grup s būna didesn s, santykiai juose formalesni. • Mikro ir makro Makrogrup s yra didel s, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir tarpusavio kontrol . Mikrogrup s yra nedidel s grup s, kuriuose nariai pasiskirstę rol mis. Mikrogrup se vyksta rolių atlikimo savitarpio kontrol , tarp grup s narių nustatyti tam tikri oficialūs santykiai. Kai mikrogrup s formuojasi pačios, tai jos nebūna didesn s kaip 7-9 asmenys. Jei specialiai sudaromos didesn s mikrogrup s, tai po kurio laiko jos susiskaido į pirmines grupes po 7-9 asmenis, o pačios lieka antrin s. • Realios ir sąlygin s Reali grup – faktiškai egzistuojanti žmonių sąjunga su realiais jos narių ryšiais ir tarpusavio santykiais, su tikslais ir uždaviniais. Reali grup gali egzistuoti ilgą arba trumpą laikotarpį, ji gali būti didel arba maža. Ji egzistuoja ir funkcionuoja kaip visuma. Sąlygin mis grup mis vadinamos teoriškai sudaromos grup s pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas ir pan.). Sąlygin se grup se n ra bendros veiklos ir savitarpio
38

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

kontaktų. • Trumpalaik s ir ilgalaik s Trumpalaik grup susiburia konkrečiam tikslui pasiekti, ji nustoja gyvuoti atlikus numatytą darbą. Trumpalaik mis gali būti ir neformalios grup s: turistin s kelion s metu susibūrusi maloni kompanija gali iširti pasibaigus kelionei. Ilgalaik s grup s gyvuoja ilgiau, pavyzdžiui, artimų draugų grupel gali susitikin ti ilgus metus; įmon s ar įstaigos kolektyvas paprastai taip pat būna ilgalaikis. Formalios ir neformalios grup s Formalios grup s (Vijeikien , Vijeikis, 2000) sudaro organizacijos pagrindą, jų funkcionavimo laikotarpis yra trumpas. Anot A. Sakalo (2003), formali grup kuriama sąmoningai. R. Heller (2000) teigia, kad šios grup s dažnai yra pastovios, dirba vienodą darbą ir turi nustatytą veiklos sferą: įvairių funkcijų administracin s – direktorių lygio – grup s, kurias jungia didel darbin patirtis; visų lygių daugiafunkcin s vykdomosios grup s, kurios sujungia savo žinias problemoms spręsti ir projektams vykdyti; visų lygių verslo grup s, jungiančios panašią patirtį turinčius žmones specifiniams projektams atlikti; formalios paramos grup s, globojančios savąją sritį. Pasak B. Vijeikien s, J. Vijeikio (2000), už formalių santykių kiekvienoje įmon je slypi daug sud tingesn socialinių sąveikų tarp nedidelių neformalių grupių sistema, kuri daro nemažą įtaką formalių grupių produktyvumui. Formaliomis vadinamos grup s, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grup , planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.). Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies (A. Jacikevičius, 1995). Formalios grup s yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesn se instancijose nustatytą tvarką (etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir t.t.). Formalių grupių organizacijos taisykl se dažniausiai numatomos ir atskirų grup s narių oficialios rol s, kurias jie tur s atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grup s narių. Formalioje grup je gali būti pavaldumo, funkciniai, komunikatyviniai ar kitokie santykiai. Grup s individai atlieka jiems skirtus vaidmenis. Didel se formaliose grup se paprastai būna mažesnių grupių, kurių niekas specialiai nesudaro. Jos susidaro d l asmenybei būdingo natūralaus poreikio artimiau bendrauti su kai kuriais grup s nariais. Tokios grup s vadinamos neformaliomis grup mis. Neformalios grup s, kaip teigia R. Heller (2000), dirba neoficialiai ir susiburia iškilus specialiesiems poreikiams: laikinos projektų grup s, kartu vykdančios specifinius uždavinius; permainų grup s, aptariančios strategiją ar likviduojančios konfliktą, iškilus konkrečiai problemai; žinovų grup s, savarankiškai ir spontaniškai svarstančios kūrybinius projektus; laikinų uždavinių
39

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

grup s, neformaliai sprendžiančios specifinius trumpalaikius uždavinius ir klausimus. Neformalios grup s, atsiradusios formalių grupių viduje, gali būti uždaros arba atviros kitiems formalios grup s nariams. Jos gali būti pasyvios arba aktyvios priklausomai nuo to, kokią įtaką jos daro ar nedaro kitiems formalios grup s nariams. Jos skiriasi ir savo pastovumu. Formalių ir neformalių grupių struktūros gali sutapti arba nesutapti. Formalių ir neformalių grupių struktūros nesutampa dažniausiai d l to, kad formalios grup s asmenų pasiskirstymas rol mis, oficialūs grup s tikslai ar elgsenos ir santykiavimo normos neatitinka atskirų grup s narių poreikių. Norint išvengti nepalankios psichologin s atmosferos, siekiant nustatyti teigiamus santykius su kitais žmon mis, kaip sakant, ieškant psichologinio komforto veikloje, formuojasi neformalios grup s. Efektyvios grup s Kiekvienas individas grup je turi atskirą elgsenos sistemą, dar vadinamą role. Yra žmon s tam tikroje grup je visada užimantys kritiko, id jų generatoriaus ar kitas roles. Tinkamai jas nustačius, tai galima panaudoti grup s efektyvumui didinti. Kiekviena efektyvi grup turi tris pagrindinius veiklos bruožus: 1. Išsilaiko, nesuyra. 2. Realizuoja tikslus. 3. Tobulina ir keičia veiklos būdus, leidžiančius pasiekti didesnio veiklos efektyvumo Kiekviena grup tur tų stengtis priart ti prie idealios, efektyvios grup s, kurios požymiai yra šie: 1. Suprasti grup s tikslai, patenkinti narių poreikiai. 2. Grup s nariai tiksliai ir aiškiai reiškia savo id jas ir jausmus. 3. Aiškiai paskirstytas dalyvavimas ir vadovavimas, visi pripažįsta savo vaidmenis ir elgesio normas. 4. Konkretūs sprendimai priimami lanksčiai, atitinka situacijos reikalavimus; sprendimai priimami visiems sutikus. 5. Skatinami konfliktai, kylantys iš netapačių id jų ir nuomonių. Prieštaravimai skatina geriau dirbti, gerina sprendimų kokybę. Konfliktai sprendžiami derybomis. 6. Grup s tarpusavio priklausomyb yra aiškiai išreikšta. 7. Problemų sprendimo efektyvumas yra aukšto lygio. Apibendrinant galima teigti, kad grup s efektyvumą daugeliu atveju lemia grup s vadovo vaidmuo, stilius bei jo vadovavimo grupei kompetencija.

40

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

5.3. Grupių tikslai
Bet kokia grup ar atskiri jos nariai turi tam tikrus užsibr žtus tikslus, kurie lemia kitas grup s charakteristikas. Visi grup s nariai turi tiksliai sutarti, d l ko jie dirba, t.y. jie turi aiškiai žinoti ne tik galutinius, bet ir tarpinius tikslus. (V.Barvydien ir J.Kasiulis) tokius tikslus vadina darbo užduočių siekimo ir asmeninių poreikių patenkinimo tikslais, kurie turi būti maksimaliai susieti vieni su kitais, norint pasiekti grupinių tikslų. Tai, ko negali pasiekti vienas žmogus, dažnai tampa pasiekiama grupei. Tai kiekyb s j ga, per tą patį laiką grupei žmonių leidžianti padaryti daugiau nei gal tų atlikti vienas žmogus. Sud tingų užduočių s kmingam atlikimui gali neužtekti vieno žmogaus geb jimų. Atskiri žmon s, darydami tai, ką sugeba geriausiai, gali „sujungti“ bendram tikslui savo geb jimus ir įgūdžius bei pasiekti kokybiškai naują tikslą ar sukurti naują produktą. Ir formali ir neformali grup turi savo tikslą. Paprastai ne visų grup s narių ind lis, siekiant tikslo esti vienodas. Grup s tikslo siekimas susijęs ir su grup s narių vertinimais; kuo dagiau prisidedame prie grup s narių tikslo įgyvendinimo, tuo labiau būsime vertinami grup se. Kiekviena grup turi tur ti vadovą, kuris ne tik vadovautų grupei, bet ir sutelktų ją. Grup s narių sąveika, santykiai, skatinantys ir trukdantys procesai Vileikien B., Vijeikis J. apibudindami grup s stadijas, teigia, kad: Kai grup sukuriama - prasideda procesai: 1. Tikslų išk limas. 2. Vaidmenų paskirstymas. 3. Bendravimo būdas. Stadijos: 1. Įsijungimo – koks elgesys? Mandagūs, nekūrybiški. a) noras suprasti tikslus; b) noras išsiaiškinti ar tinka grupei ar ne. Kai nepažįsta vienas kito: 2. Konfliktų – kas vyksta grup je? a) kovoja d l lyderio; b) priešinasi siūlymams. Čia negali susitarti kas ką darys – tai normalu, reikia išlaukti. 3. Bendradarbiavimo – jei konfliktų stadijoje vadovas nesikišo tai čia pradeda gerbti vienas kitą, pripažinti. a) noras dirbti normaliai; b) žiūri į perspektyvas.
41

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Vadovas turi: Pad ti išsiaiškinti tikslą. Leisti išsikovoti vietą grup je. Iš čia 2 į 3 sunkiausia pereiti: D mesys, turi būti nukreiptas į tikslus, o ne į save, pad ti vieni kitiems. Grup s tikslai: Aiškūs ir neaiškūs. Procesai, padedantys efektyvios grup s darbui: - Iniciatyvumas; - keitimasis informacija; - išsisakymas; - standartų nustatymas (kokyb ); - funkcijų išlaikymas. Trukdo: - agresyvumas; - skundimas; - juokavimas, kvailiojimas; - niekinimas kitų. Labai svarbu į ką orientuota grup : 1. Į problemą. 2.Į jos sprendimą. Efektyviau, kai išanalizuojama problema, o po to ieškoma kompromisų. Taigi, galima teigti, kad efektyvesn grup ta, kuri pirmiausia išanalizuoja problemą, o po to ieško kompromisų.

5.4. Grup s sutelktumas
Veikdami grup je žmon s jaučia socialinę priklausomybę, jie būna susieti tam tikrais saitais, įsipareigojimais, jie pradeda pasikliauti vienas kitu, did ja jų abipus s identifikacijos jausmas. Sutelktumo sąvoką (J.Stoner, R.Freeman, 1999, p.499) apibūdina kaip solidarumo laipsnį ir teigiamus jausmus, kuriuos individai puosel ja savo komandos atžvilgiu. Kuo labiau sutelkta grup , kuo stipriau jos nariai jaučiasi priklausą jai, tuo jos įtaka didesn . Jei nariai jaučia stiprų tarpusavio ryšį, jie nebus linkę pažeidin ti grup s normų. Pasteb ta, kad grup s tarpusavio sąsaja labai svarbi ir ji padeda pavieniams asmenims gerai jaustis d l savo ind lio. Labai sutelktose grup se įtampa ir priešiškumas yra reti reiškiniai, jose iškyla mažiau nesusipratimų. J.Stoner,
42

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

R.Freeman atlikti tyrimai liudija, kad darnios grup s tolygiau dirba ir pateikia geresnį rezultatą, nei nedarnios, kuriose dažnos komunikavimo ir kooperavimosi problemos. Grupių sutelktumui svarbiausia – pasitik jimas.

5.5. Asmenyb s statusas grup je
Kiekvieno grup s nario pad tį (statusą) lemia ne oficialios jo pareigos, bet teigiamas ar neigiamas viso kolektyvo įvertinimas, jo normų paisymas. Norint maksimaliai panaudoti žmonių sugeb jimus, reikia pažinti kiekvieną grup s narį, suprasti, kaip keičiasi grup je jo elgesys, kaip jis reaguoja į įvairias grup s pl tros fazes, kokia jo pad tis grup s santykių sistemoje, t. y. koks yra grup s nario statusas. Aukščiausio statuso narys yra grup s lyderis, žemiausio – atstumtasis ar izoliuotasis. Statusas turi tiesiogin s įtakos savęs vertinimo lygiui, tod l žmogus siekia savo statusą paaukštinti arba išlaikyti tokį pat. Siekdami aukštesnio statuso, grup s nariai gali m ginti manipuliuoti kitais grup s nariais, blokuoti juos. Kito žmogaus kontrol , priklausomyb s nuo savęs didinimas taip pat yra vienas iš statuso palaikymo būdų, teigia K. Lukauskait (2000). Statusui palaikyti reikia mažiausiai dviejų dalykų: individualių pastangų gerinti statusą bei sugeb jimo atsispirti kitų grup s narių norui kontroliuoti ir manipuliuoti. Gali būti naudojamas ir subjektyvus statuso palaikymo būdas – gynybinis vertinimas, kurio esm yra m ginimas palaikyti savo vert s lygį tendencingai neigiamai vertinant kitus žmones, jų veiklos rezultatus, kai kuriuos socialinius vaidmenis. Asmuo, priklausąs įvairioms grup ms ar kolektyvams, gali užimti atitinkamoje socialin je aplinkoje skirtingas pozicijas: mokytojas (profesin pozicija), t vas (šeimos pozicija), miesto savivaldyb s deputatas (visuomenin politin pozicija). Kiekvienas žmogus, būdamas atskiros grup s nariu, tur damas tam tikras teises ir vykdydamas pareigas, kurias sąlygoja grup s normos atlieka tam tikrą vaidmenį. Šiuo atveju vaidmuo yra socialin tipin elgesio sistema (veiksmų visuma), priimta atitinkamoje visuomen je ir užtikrinanti asmenyb s teisių ir pareigų, išplaukiančių iš šio statuso realizavimą. Tai tam tikras elgesio šablonas, kurio laukiama iš žmogaus, užimančio tam tikrą pad tį grup je, visuomen je. Vaidmuo - mechanizmas, kuris determinuoja asmenų elgesį. T vų vaidmuo - vaikų aukl jimas, mokytojų - mokymas ir aukl jimas, moksleivių mokymasis ir t.t. Tarpusavio santykiuose bendraujant vieniems su kitais, grup s nariams tenka atlikti dažnai dviejų vaidmenų funkciją: socialinio vykdytojo vaidmens (mokytojo, t vo, gydytojo, direktoriaus, mokinio ir t.t.) ir grup s nario bendravimo su kitais grup s nariais vaidmens funkcija. Tai “tarpasmeninis” vaidmuo. Pastarasis vaidmuo tarpasmeniniuose santykiuose priklauso nuo žmonių individualių savybių, pagarbos žmogui jausmų ir

43

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

panašiai. Bendravimo situacijoje asmenyb gali būti kolegos pagalbininko, bendražygio vaidmenyje.

5.6. Vadovo vaidmuo grup je
Atsižvelgiant į tai, kad darnios grup s s km priklauso nuo sugeb jimo jai vadovauti, vadovo vaidmuo tampa vienu iš esminių veiksnių. Vadovavimas grupei yra tokia veikla, kuri padeda pasiekti tikslą ir palaikyti efektyvius dalykinius tarpusavio santykius. Svarbu pamin ti, kad didelę įtaką grup funkcionavime vaidina vadovo požiūris į grupinį darbą. Efektyvios grup s turi tur ti lyderį, kurio pareigos yra pasiekti rezultatus per keleto žmonių pastangas. K. Lukauskait (2000) nagrin janti efektyviausius grup s sutelkimo bendram tikslui būdus, pabr žia, kad bendros vadovo nuostatos valdant grupę yra išeities taškas. Vadovas turi kurti atvirumo atmosferą, stiprinti grup s narių tarpusavio pasitik jimą, pabr žti nuolatinę paramą, dalintis informacija ir kita. Vadovavimo stilius yra sud tinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Iš vadovų reikalaujama įvairiapusiškų žinių, sugeb jimo realiai įvertinti esamą pad tį, matyti vystimosi perspektyvą, ir, svarbiausia mok ti įtikinti jam pavaldžius žmones, kad numatyti tikslai būtų realūs ir efektyvūs, t. y. tapti jų vedliu (Seilius A., 1998). Svarbu, kad vadovas tur tų realų autoritetą, kurį gali greitai įgyti suradęs teisingą bendravimo su pavaldiniais stilių. R. Kalinauskas (1999) nagrin damas vadovo įtaką darbuotojų valdyme, įvardijo tradicinio ir šiuolaikinio vadovo savybes bei skirtumus. Šiuolaikinis vadovas giria, nusako tikslą, akcentuoja paskatinimą, jam svarbiausia – pavaldinių darbo efektyvumas, jis su pavaldiniais draugiškas. Taigi, apibr žiant šį skyrių galima teigti, tinkamas vadovavimas transformuoja žmonių ir grupių potencialią j gą į realius veiksmus ir sustiprina jos sutelktumą.

6. SOCIALINIS IDENTITETAS 6.1. Aš – struktūra
Individo elgesys yra žmogaus savęs supratimo ir jį supančios socialin s aplinkos sąveikos rezultatas. Aš ir visuomen veikia vienas kitą. Tai, ką mes manome apie save ir kaip mes jaučiam s, veikia įvykių interpretaciją, prisiminimus apie įvykusius įvykius ir reakciją į kitus asmenis. Tačiau kiti asmenys mums padeda pajusti save. Savęs pajautimas organizuoja mūsų mintis, jausmus ir lemia elgesį. Aš - koncepcijos - tai specifiniai teiginiai, kurių pagalba mes nusprendžiame, kas mes esame. Aš - koncepcijos sudaro Aš - struktūrą Aš - struktūra - tai psichinis modelis, kuris
44

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

organizuoja ir nukreipia socialin s informacijos apie save apdorojimą. Aš - struktūra įtakoja, kaip mes suvokiame, vertiname ir įsimename informaciją apie kitus asmenis ir save. Aš - koncepcija įtakoja atminties procesus. Tai patvirtina "nukreipimo į save" fenomenas. Šis fenomenas - tai tendencija efektyviai apdoroti ir gerai prisiminti informacijų, kuri atitinka Aš - koncepcijas. D l šios priežasties mūsų atminčiai daro įtaką mūsų svarbiausias interesas - mes patys. Save vertindami kaip atskaitos tašką, mes pervertiname kitų asmenų sąsajas su mumis. Labai dažnai mes prisiimame atsakomybę už įvykius, kuriuose dalyvaujame visiškai minimaliai. Aš - struktūrą sudaro ne tik teiginiai apie tai, kas mes esame dabar, bet ir tie teiginiai, kurie nurodo, kuo mes gal tume būtų, t.y. galimi - Aš. Galimi - Aš nurodo ne tik tai, kuo aš svajoju būti ateityje, bet ir tai, kuo aš bijau būti ateityje. Galimi – Aš motyvuoja siekti gyvenime to, ko norime. Savigarba - tai visa apimantis savo vert s pajautimas, kuris veikia, kuomet vertiname savo savybes ir sugeb jimus, kuomet mąstome ir prisimename. Savigarba teigiamai įtakoja Aš koncepcijas ir galimus - Aš. Individų Aš - struktūros skiriasi (2 pav.). Vienų, ypač individualistinių kultūrų atstovų, Aš yra nepriklausomas. Jaunyst je, kuomet individas atsiskiria nuo t vų, jis tampa nepriklausomu individu (jo Aš tampa nepriklausomu). Psichologai nurodo, jog šiose kultūrose žmogus jausis gerai, jei pats valdys ir kontroliuos savo gyvenimą. Azijos kultūrų atstovų, Aš yra priklausomas. Šie individai jaučiasi priklausantys grupei. Jei jie bus atskirti nuo namų ir šeimos, nuo kolegų ir draugų, jie praras socialinius ryšius, kurie lemia, kas jie yra. Socialinio gyvenimo tikslas - ne išpl sti savo Aš - struktūrą, bet surasti harmoniją tarp Aš - koncepcijų ir grup s narių. Savęs vertinimas susijęs su tuo, ką grup galvoja apie individą ir ką kiti galvoja apie grupę. Šie Aš struktūros ypatumai nulemia kultūrinius socialinio elgesio skirtumus. Nepriklausomas požiūris į savo asmenybę Motina T vas

Draugas

45

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

Priklausomas požiūris į savo asmenybę

Motina

T vas Broliai ir seserys

Kolegos

Draugas

Draugas

2 pav. Nepriklausomos ir priklausomos Aš - struktūros

6.2. Savęs pažinimas. Savęs vertinimas
Jau Sokratas teig , jog "reikia pažinti save". Žinoma, žmon s stengiasi tai padaryti. Jie formuoja teiginius apie save, savo savybes, aiškina savo jausmus ir elgesį. Tačiau labai dažnai savęs pažinimas yra gana sud tingas, o vidin informacija apie save - klaidinga. Aiškinant elgesį, klaidos atsiranda, kuomet nereikšmingiems įvykiams priskiriame per didelę reikšmę, o reikšmingiems - per mažą. Labai dažnai žmogus iš viso nežino, kod l jis pasielg tam tikru būdu. Jeigu aplinkiniai aiškiai nepastebi, kas nul m individo elgesį, pats individas taip pat gali yra nepasteb ti, kas jį įtakojo. Suvokimo ir atminties tyrimai parod , jog žmogaus sąmon

mąstymo rezultatas, o ne pats mąstymo procesas. Mes jaučiame tik rezultatus nesąmoningos proto veiklos, galima sakyti, paviršių, tod l negalime pasakyti, kaip tam tikras rezultatas (mąstymo ar elgesio) buvo pasiektas. Nor damas numatyti savo elgesį ateityje, individas turi prisiminti, kaip jis ankščiau elg si panašiose situacijose. Individų galimyb pažinti save ir patik ti savo j gomis tai padaryti priklauso nuo to, kaip žmogus vertina savo efektyvumą. Efektyvūs asmenys jaučiasi kompetentingais ir galinčiais daug nuveikti. Asmuo gali būti efektyvus, tačiau žemai save vertinti. Albert Bandura teigia, jog individo efektyvumo koncepcija turi būti susieta su pozityviu mąstymu. tik jimas savo galimyb mis ir sugeb jimais, teikia papildomų j gų efektyviai veikti. Tie, kurie jaučiasi efektyviais, labiau užsispyrę, atkaklesni, geriau mokosi, mažiau linkę sirgti depresija. Analizuojant žmogaus savęs supratimą, galima pasteb ti išmokto bej giškumo fenomeną, kurį tyrin jo Martin Seligman. Išmoktas bej giškumas įgyjamas, kuomet žmogus arba gyvūnas atsiduria situacijoje, kurioje negali valdyti jam nemalonios situacijos (3 pav.). Išmokto
46

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

bej giškumo įtakoje žmogus nesistengia nieko keisti, nes netiki, jog gali ką nors padaryti. Nekontroliuoja mi nemalonūs įvykiai Sąmoningos kontrol s nebuvimas Įgytas bej giškumas

Bej giškumo įgijimas Julian Rotter pirmasis pavartojo kontrol s lokuso sąvoką socialin je psichologijoje. Kontrol s lokusas - tai žmogaus psichin ypatyb , polinkis atsakomybę už savo veiklos rezultatus priskirti išorin ms j goms (eksternalims arba išorinis kontrol s lokusas) arba savo paties sugeb jimams ir pastangoms (internalinis arba vidinis kontrol s lokusas). Kontrol s lokusas yra pastovi individo savyb , susidaranti jo socializacijos procese. Kontrol s lokusas nustatomas specialiu klausimų ir metodikų rinkiniu, kuris padeda atskleisti d sningą ryšį tarp kontrol s lokuso ir kitų asmens savybių. Nustatyta, jog žmon s, kuriems būdingas vidinis kontrol s lokusas yra savimi pasitikintys, nuosekliai ir atkakliai siekiantys tikslo, santūrūs, draugiški, geranoriški ir nepriklausomi. Žmon s, turintys polinkį į išorinį kontrol s lokusą, nepasitiki savo sugeb jimais, atideda savo ketinimus neapibr žtam laikui, įtarūs, konformistiški, agresyvūs. Žmon s, kuriems būdingas tik jimas savo kompetencija ir efektyvumu, kurie pasižymi vidiniu kontrol s lokusu, geriau įveikia sunkumus ir gyvenime pasiekia daugiau nei tie, kuriems būdingas pesimistinis požiūris į gyvenimą bei išmoktas bej giškumas. Grup s, kurios pripažįsta savo efektyvumą, daug dažniau veikia aktyviai ir efektyviai. Nepaisant to, kad daugelis žmonių kenčia d l žemo savęs vertinimo arba nepilnavertiškumo jausmo, socialin s psichologijos tyrin tojai susiduria faktu, jog daugelis žmonių linkę palankiau save suvokti. Savo pačių akyse mes turime gana gerą reputaciją. D ka geros reputacijos, teigiamus veiklos rezultatus mes linkę aiškinti savo vidin mis savyb mis, o nes kmes situacijos veiksniais ar atsitiktinumu. Tendencija vertinti save palankiau stebima ir tuomet, kai žmogus lygina save su kitais. Tyrimai parod , jog daugelis žmonių ir pagal subjektyvius, ir pagal socialiai priimtinus kriterijus vertina save truputį geriau nei vidutinį žmogų. Kuomet kriterijai yra subjektyvūs (pavyzdžiui, pareigingumas) polinkis palankiau save vertinti yra didesnis, nei tais atvejais, kai kriterijai yra labiau objektyvūs (pavyzdžiui, punktualumas). Palankesnį savęs vertinimą patvirtina s kmingai atlikta veikla, kurią individas sureikšmina. Tik dami savimi žmon s būna nerealiais optimistais savo pačių ateities atžvilgiu. Manydami, jog nelaim s nepalies jų, individai nesiima būtinų apsisaugojimo priemonių. Lašas pesimizmo gali apsaugoti juos nuo nelaim s, kurią sukelia nerealus optimizmas. Socialin s psichologijos tyrin tojai pastebi, jog individui būdingas savojo Aš išpl timas

47

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

pervertinant arba nepakankamai įvertinant tą faktą, jog kiti mano taip pat kaip ir jis. Kuomet individas, vertindamas arba aiškindamas savo neefektyvų ("negerą") elgesį, linkęs pervertinti plačiai paplitusią nuomonę, stebimas klaidingo konsensuso efektas. Pasireiškiant šiam efektui, individas daro prielaidą, jog ir kiti žmon s mąsto ir elgiasi kaip ir jis. Klaidingo konsensuso efektas pasireiškia, nes individas daro apibendrinimą besiremdamas tam tikru žmonių ratu, kuriam priklauso ir jis pats. Kalbant apie individo sugeb jimus ir situacijas, kuriose individas elgiasi gerai ir s kmingai, dažniau sutinkamas klaidingo unikalumo efektas. Tuomet individas linkęs manyti, jog jo "geras" elgesys arba talentai yra išskirtiniai. Kitaip tariant, individas mano, jog jo trūkumai norma, o privalumai - retenyb . Klaidingo konsensuso ir individualumo efektai kyla, kad išlaikyti ir/arba padidinti savęs vertinimą. Savojo Aš išpl timas - tai informacijos apie save apdorojimo ir įsiminimo proceso rezultatas, kuriame dalyvauja ir mūsų kognityvin s galios. Tai gelbsti žmones nuo depresijos, tod l pasireiškia kaip geras adaptacinis mechanizmas, tačiau gali sukelti sunkumus bendraujant grup je, t.y. būti blogu adaptaciniu mechanizmu.

6.3. Savęs pateikimas
Gyvendamas tarp kitų individų, žmogus priderina savo pasaulį ir veiksmus prie jį supančios aplinkos. Kitaip tariant, jis stebi savo veiklos rezultatus bei keičia savo elgesį, nor damas padaryti tam tikrą įspūdį. Savęs pateikimas - tai savęs pristatymas sau ir kitiems, siekiant sudaryti palankų įspūdį apie save arba suskurti savęs vaizdą, kuris atitiktų stebinčio žmogaus idealus. D ka savęs pateikimo nenukenčia žmogaus savęs vertinimas, o Aš vaizdas tik sustipr ja. Gana dažnai stebimas apsimestinis kuklumas, kuris pasireiškia tuo, jog individas Save nuvertina išaukštindamas konkurentus arba akivaizdžiai girdamas kitus, tačiau giliai širdyje tiki savo pranašumu. Apsimestinio kuklumo strategija leidžia iššaukti kitų asmenų norimą reakciją. Jei žmon s netiki savo veiklos s kme, jie linkę sudaryti kliūtis šios veiklos atlikimui. Ši savęs pateikimo strategija taikoma tuomet, kai Aš vaizdas yra susijęs su tam tikros veiklos atlikimu. Jei individas stengsis ir jam nepavyks, nukent s jo Aš vaizdas, tod l geriau iš anksto surasti priežastį arba kliūtį, kuri paaiškintų nes kmę, o Aš vaizdas savo ir kitų akyse liktų nenukent jęs. Jei veikla bus s kminga, Aš vaizdas tik sustipr s, nes esant kliūtims, individas sugeb jo efektyviai veikti. Apsimestinis kuklumas ir sudarymas kliūčių savo veiklos atlikimui yra savęs pateikimo strategijos, kurios leidžia individui valdyti savo ir kitų asmenų įspūdį apie save. Žinomose situacijose pateikimo strategijos taikomos nesąmoningai. Naujose situacijose gali būti sąmoningas troškimas sukurti tam tikrą įspūdį.

48

Vaida Plučait . Socialin psichologija (2007)

7. LITERATŪRA
Pagrindin : 1. 2. 3. 4. 5. Suslavičius, A. Socialin psichologija. Kaunas: Šviesa, 1995. Suslavičius, A., Valickas, G. Socialin psichologija teis tvarkos darbuotojams. Vilnius, 1999. Almonaitien , J., Antinin , D. ir kt. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2003. Baum, A., Fisher, J. Social psychology. New York: Random House, 1985. Penner, L. Social psychology. St. Paul: West, 1986.

Papildoma: 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. Ericson, E. Childhood and society. New York: Norton, 1950. Psichologijos žodynas . Red. R.Augis, R. Kočiūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Stančikait , R. Socialin psichologija. Kaunas: Lietuvos žem s ūkio u-tas, 1997. Valickas, G. Asmenyb s savęs vertinimas. Vilnius: VU leidykla, 1991. Myers, D.G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000. Verderber, R. Communicate. Belmont: Wadsworth, 1981. Рубин, Д., Пруйт, Д., Ким, Х. К. Социальный конфликт. Сaнкт-Петербург: Нeвa, 2001 Чалдини, Р. Психология влияния. Санкт-Петербург: Питер, 1999.

49

Sign up to vote on this title
UsefulNot useful