VILNIAUS UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS BAUDŢIAMOSIOS JUSTICIJOS KATEDRA

DARIUS KULIKAUSKAS teisė, 3 gr. (neakivaizdinis skyrius, 5 m. studijos), III kursas

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SPECIALIOSIOJI DALIS I/II D. Paskaitų konspektai

Dėstytoja: doc. dr. A. Drakšienė

Vilnius, 2009

Turinys
Turinys ..................................................................................................................... 2 1 Baudţiamosios teisė specialioji dalis ir jos sistema .......................................... 5 1.1 1.2 2 Specialiosios dalies normų rūšys................................................................ 5 Nuostatų išdėstymas ir grupavimas specialiojoje dalyje ir BK naujovės ... 7

Nusikaltimai ţmogiškumui .............................................................................. 10 2.1 Genocidas ................................................................................................. 13

2.1.1 Genocido objektas .............................................................................. 14 2.1.2 Genocido subjektai ............................................................................. 15 2.1.3 Genocido subjektyvioji pusė .............................................................. 15 2.2 2.3 3 Kiti nusikaltimai ţmoniškumui ................................................................ 15 Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. vasario 22 d. apie genocidą ...... 15

Nusikaltimai Lietuvos valstybei ...................................................................... 17 3.1 3.2 3.3 3.4 Valstybės perversmas (BK 114 str.) ......................................................... 17 Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę .......................... 19 Šnipinėjimas (BK 119 str.) ....................................................................... 19 Kiti valstybiniai nusikaltimai ................................................................... 21

4

Nusikaltimai ţmogaus gyvybei ....................................................................... 22 4.1 4.2 Nuţudymas (BK 129 str.)......................................................................... 22 Kvalifikuotas nuţudymas ......................................................................... 24

4.2.1 Maţamečio nuţudymas ...................................................................... 24 4.2.2 Nuţudymas asmens, esančio bejėgiškos būklės ................................ 24 4.2.3 Artimo, giminaičio ar šeimos nario nuţudymas ................................ 25 4.2.4 Nėščios moters nuţudymas ................................................................ 25 4.2.5 Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas ............................................... 25 4.2.6 Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu ........................ 25 4.2.7 Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu ............................ 26 4.2.8 Nuţudymas dėl chuliganiškų paskatų ................................................ 26 2

4.2.9 Nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų ............................................... 26 4.2.10 Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu ...................................... 27 4.2.11 Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą ................................. 27 4.2.12 Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląstelę 4.3 28 Nuţudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai

priklausančiam asmeniui dėl tautybės, rasės, neįgalumo, religijos, socialinės padėties, amţiaus ir seksualinės orientacijos ................................................................................ 28 4.4 4.5 4.6 5 Nuţudymas labai susijaudinus ................................................................. 28 Naujagimio nuţudymas ............................................................................ 30 Neatsargus gyvybės atėmimas ................................................................. 31

Nusikaltimai ţmogaus sveikatai ...................................................................... 33 5.1 Sunkus sveikatos sutrikdymas .................................................................. 33

6

Nusikaltimai pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei ..................................... 36 6.1 Neteisėtas abortas ..................................................................................... 36 ir baudţiamieji nusiţengimai ţmogaus seksualinio

7

Nusikaltimai

apsisprendimo laisvei ......................................................................................................... 38 7.1 7.2 7.3 Išţaginimas ............................................................................................... 38 Seksualinis prievartavimas ....................................................................... 41 Lytinės aistros tenkinimas paţeidţiant nepilnamečio asmens seksualinio

apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 151` str.) ............................................. 41 8 Nusikaltimai ir baudţiamieji nusiţengimai asmens garbei ir orumui ............. 43 8.1 8.2 9 Šmeiţtas ................................................................................................... 43 Įţeidimas .................................................................................................. 44

Nusikaltimai ir baudţiamieji nusiţengimai šeimai ir vaikui ........................... 45

3

Įskaita: raštu bus pateiktas 1 klausimas, į kurį reikės atsakyti išsamiai, tam bus duota 40 min. Naudotis literatūra įskaitoje nebus galima. Sankcijų mokintis nereikia!!! Egzaminas: bus uţdavinio sprendimas ir vienas teorinis klausimas. Per egzaminą bus galima naudotis BK, įstatymais ir Aukščiausiojo Teismo praktike. Teorinis klausimas bus iš 2-os dalies, o uţdavinys – iš viso kurso. Literatūra: 1. Baudţiamojo Kodekso Komentaras; 2. Baudţiamasis Kodeksas.

4

1

Baudžiamosios teisė specialioji dalis ir jos sistema

Baudţiamoji teisė – visuma teisės normų, nurodančių pavojingų veikų poţymius, uţdraudţiančių jas kaip nusikaltimus ar baudţiamuosius nusiţengimus ir uţ jų padarymą numatančių kriminalines bausmes ar kitas poveikio priemones, kaip nustatytų draudimų nesilaikymo pasekmes. Baudţiamoji teisė turi bendrąją ir specialiąją dalis. Baudţiamosios teisės bendrosios dalies normos apibrėţia baudţiamosios atsakomybės pagrindus, nusikalimo padarymo formas, baudţiamosios atsakomybės realizavimo formas, bausmių, baudţiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonių sistemą ir jų skyrimo tvarką, sprendţia kitus, t. y. nusikalstamo bendradarbiavimo, recidyvo, stadijų, klausimus. Baudţiamosios teisės specialiosios dalies normos nustato konkrečių nusikalstamų veikų poţymius, kurios apibūdina tą nusikalstamą veiką ir jos sudėtį, be to, nustato sankcijas, kuriose numato bausmes arba baudţiamojo poveikio priemones uţ realiai padarytą nusikaltimą ar baudţiamąjį nusiţengimą. Esminė baudţiamosios teisės specialiosios dalies savybė yra ta, kad jos pateikia baigtinį sąrašą veikų, kurios priskiriamos prie nusikaltimų ir nusiţengimų. Tokiu būdu BK įgyvendina principą, kad be įstatymo nėra nusikaltimo. Kai aiškinamasi dėl veikos, specialiojoje dalyje pirma ţiūrima ar veika yra aprašyta joje ir ar atitinka nusikaltimo sudėtį.

1.1 Specialiosios dalies normų rūšys
Pagal leidybos techniką, kartais baudţiamojo įstatymo normos sukonstruotos taip, kad atsakymas apie sudėtį nėra akivaizdus, todėl būna įdėtos blanketinės teisės normos. Tokiais atvejais dispozicija nustato tik tam tikrus kontūrus, o turinys atskleidţiamas kitame įstatyme arba kitame teisės akte. pvz., BK 229 str. pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokie asmenys yra valstybės tarnautojai, todėl reikia ţiūrėti Valstybės tarnybos įstatymą, o pareigos tarnautojui apibrėţtos Pareigybinėse taisyklėse. Pvz., BK 176 str. norma yra su vertinamuoju poţymiu, kai reikia įvertinti normos turinį. Pvz., sunkų nuo nesunkaus sveikatos sutrikdymo galima atskirti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles (Valstybės Ţinios, 2002, Nr. 52). Tai daroma remiantis sisteminiu normos aiškinimu, teisės doktrina, teorija ir pan. Vertinamųjų poţymių buvo bandoma išvengti Lietuvos Baudţiamajame Kodekse, bet to padaryti nepavyko. Kartais vertinamosios sąvokos apibrėţiamos skirtingai, todėl būna sunku vertinti jų reikšmę (pvz., 5

didelė arba nedidelė ţala). Neaiški palikta ir BK 197 str. norma dėl didelės ţalos informaciniai sistemai arba jos darbo nutraukimo. „Stambaus masto“ sąvoka yra likusi dar nuo sovietinių laikų (pvz., BK 202 str.). Ši sąvoka nėra išaiškinta kodekse, be to, pavartota ir administracinėje teisėje (ATPK), todėl gali būti sunku ją vertinti. Nebuvo atsisakyta ir „sunkių padarinių“ sąvokos, kuri likusi BK 176 str., kai kalbama apie „kitokius sunkius padarinius“. Šiuo atveju sąvoka turėtų reikšti sveikatos sutrikdymą. Teroro akte, BK 250 str., sąvoka „sunkių padarinių“ aprašyta taip, kad jų sunkumas tampa labai aiškus (išplaukia iš sąlygos). Galima daryti prielaidą, kad „sunkius padarinius“ įstatymų leidėjas sieja su ţmogaus sveikata, gyvybe, o „didelę ţalą“ su turtiniais nuostoliais. Vertinant, nustatant padarytos veikos dydį, būtina atsiţvelgti į nukentėjusiojo materialinę padėtį, vietą, ir visuomenėje pripaţintų vertybių dydţių (pvz., pavogtas dviratis iš milijonieriaus ir iš vargšo ţmogaus, bulvių maišas pavogtas įprastu metu ir badmečiu). Iš esmės ţala (tiek didelė, tiek kokia ji bebūtų, t. y. turtinė ar neturtinė) kiekvienu konkrečiu atveju, kai kalbama apie neturtinę ţalą, ji yra labai svarba. ET 1975 m. kovo 5 d. Rezoliucija, kurioje siūloma: 1. Atlyginti neturtinę ţalą visais sveikatos suţalojimo atvejais. 2. Atlyginti neturtinę ţalą, patirtą dėl fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, estetinę ţalą (išvaizdos subjaurojimas). 3. Neturtinę ţalą reikia atlyginti ţuvusiojo sutuoktiniui, vaikams, tėvams, jeigu jų santykiai buvo glaudūs iki pat mirties. 4. Neturtinė ţala turi būti atlyginta dėl nukentėjusiojo sveikatos suţalojimo patyrusiems didelius dvasinius išgyvenimus artimiesiems. 5. Apskaičiuojant neturtinės ţalos dydį turi būti atsiţvelgta į patirto skausmo ar išgyvenimų trukmę. 6. Į neturtinės ţalos atlyginimą reikia ţiūrėti ne kaip į baudą, o kaip teisingą patirtos neturtinės ţalos kompensaciją. 7. Neturtinė ţala turi būti atlyginta kad ir įsimylėjėliams (laikomi artimais ţmonėmis teisine prasme). BK 228 str. teismų praktika įskaito ir neturtinę ţalą, kurią padaro piktnaudţiaudamas tarnyba valstybės tarnautojas, nes tai kenkia valstybės įvaizdţiui. Teorija ir praktika ţiūri į vertinamojo poţymio turinio nustatymą skirtingai. Faktinis ţalos aprašymas turi būti teismo sprendime aprašytas kuo tiksliau ir išsamiau. Kai kurios BK nuostatos taip konstruojamos, kad remiantis viena straipsnio dalimi arba kitu straipsniu, kuriamas naujas straipsnis. Tokiu atveju įstatymų leidėjas neaprašo per naują poţymių, tik nurodo papildomus poţymius. Įstatymo leidėjas daţnai atkartoja ir 6

visą sudėtį, bet įdeda vieną ar kitą papildomą poţymį, pvz., BK 260 str. 1 ir 2 d. yra nurodytas tikslas, o 3 d. – nėra, nes jau didelis narkotikų kiekis automatiškai reiškia, jog laikymo tikslas – platinti. Kai visas tekstas atkartojamas, turime ţiūrėti, kokiais poţymiais aprašymas skiriasi. Normos-definicijos – tiesiogiai nenustato kaţkokių sudėties poţymių, bet jas paaiškina ir yra svarbios tam tikrai normų grupei, pvz., BK 230 str. aprašytos valstybės tarnautojams prilyginamų asmenų sąrašas. Deja, valstybės tarnautojas nesuprantamas vienodai visame kodekse, nes teismai, pvz., skyriuje, kuriame kalbama apie valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens padarytą ţalą valstybei, išaiškino, kad teisėjas nėra valstybės tarnautojas. Normos-definicijos daţniausiai taikomos tam skyriui, kuriame jos yra, taigi jas taikyti kitiems skyriams ne visada galima. Skatinančios normos – specialiosios dalies straipsnio pabaigoj nustatomos atitinkamos nuostatos, kai asmuo, padaręs veiką, gali būti atleidţiamas nuo baudţiamosios atsakomybės. Bendras atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės visais atvejais yra numatytas bendrojoje dalyje (pvz., veika prarado pavojingumą, maţareikšmiška, susitaikymo atveju ir t. t.), tačiau specialiojoje dalyje numatyta šiek tiek kitaip, pvz., BK 114 str. 3 d. valstybės perversmo atveju atleidţiamas sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis suteikė informaciją apie rengiamą perversmą. Baudţiamajame įstatyme yra ir tokių nuostatų, kurios atleidţia asmenį nuo baudţiamosios atsakomybės, kai atiduoda ţmogus ne platinimui laikytas ar pasigamintas narkotines ar psichotropines medţiagas arba savo noru kreipiasi į valstybės ar sveikatos prieţiūros institucijas (reikia manyti, kad turima galvoje teisėsaugos institucija). Kartais nuostata-definicija būna apibrėţta pačiame straipsnyje, kaip, pvz., BK 238 str., kurio antroje dalyje padaroma išlyga, jog uţ nepranešimą apie labai sunkaus nusikaltimo padarymą neatsako šeimos nariai ir artimi asmenys. Įstatymų leidėjas daugiau ar maţiau laiko, kad svarbiausia yra tai, jog nusikaltimu nebuvo padaryta didelės ţalos. Preziumuojama, kad ţmogus, kuris įvykdo šias sąlygas ir gali būti atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės, aktyviai atgailauja ir, galima galvoti, jog jis pasitaisys. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, kurdamas specialiąją dalį, turėjo galvoje, kad tokie atleidimo nuo atsakomybės atvejai gali sudaryti sąlygas ţmogui pasitaisyti. Be to, tokiu būdu uţtikrinamos ţmogaus teisės ir laisvės.

1.2 Nuostatų išdėstymas ir grupavimas specialiojoje dalyje ir BK naujovės
Praktinio taikymo sumetimais, įstatymų leidėjas nusistato sau tam tikrą normų grupavimo tvarką BK. Grupavimui pasirenkami įvairūs kriterijai: ţalos dydis, bausmės grieţtu7

mas, visuomeninė nuomonė apie vieną ar kitą veiką. Dėl baudţiamojo nusiţengimo buvo ilgai svarstoma, kur jį įdėti. Vis dėl to buvo nutarta, kad baudţiamojo nusiţengimo atvejį reikia dėti kaip paskutinį normos atvejį, t. y. paskutinę normos dalį, kuri eitų po pagrindinės ir su kvalifikuojančiais poţymiais esančios sudėties. Buvo daug diskusijų, ar baudţiamieji nusiţengimai yra privilegijuota nusikaltimo sudėtis (t. y. su lengvinančiomis aplinkybėmis). Baudţiamieji nusiţengimai yra visai kita nusikalstamos veikos rūšis, o ne privilegijuota sudėtis. Kai kurių straipsnių pabaigoje yra nustatyta, ar baudţiama tik tyčinė veika, ar asmuo atsako padaręs veiką ir dėl neatsargumo. Tokių veikų yra labai daug. Jeigu įstatymų leidėjas nepasakė, kad veika gali būti padaryta dėl neatsargumo, vadinasi veika yra tik tyčinė. Jeigu veika padaryta neatsargiai, tai reglamentuoja tokiais atvejais daţniausiai kitas straipsnis. Nusikaltimo subjektu gali būti ir juridinis asmuo. Dėl šios prieţasties gali būti straipsnių gale nurodyta, kad uţ veikas atsako ir juridinis asmuo. Tai leidţia atskirti, uţ kurias veikas atsako tik fizinis asmuo, uţ kurias atsako ir juridinis asmuo. Jei nepasakyta, kad atsako ir juridinis asmuo, tai uţ tokią veiką juridinis asmuo baudţiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas. Kartais juridinis asmuo gali atsakyti tik esant esminei sąlygai, pvz., nesilaikė saugumo reikalavimų. Nukentėjusiajam yra suteikta galimybė spręsti ar asmuo turi būti baudţiamas ar ne dėl nesunkių nusikaltimų, nusikalstamų nusiţengimų ar tam tikrų veikų, kur paliečiami jo intymūs interesai. Tai reiškia, kad jis gali šiais atvejais duoti skundą arba ne ir nuo to priklausys, ar asmuo bus traukiamas baudţiamojon atsakomybėn. Įstatymų leidėjas privalo išnagrinėti, kaip suskirstyti normų visumą į grupes, kokiu eiliškumu išdėstyti grupes bei kokiu eiliškumu normas suskirstyti grupių viduje. Tai reikia padaryti jau vien dėl to, kad būtų įmanoma atrasti normą, būtų pašalinti vidiniai normų prieštaravimai ir kad būtų galima išvengti įstatymo spragų. Lietuvos BK skirsniai išdėstyti pagal tai, kad pirmos eina labiau pavojingos veikos, o vėliau dėstomos maţėjančio pavojingumo tvarka. Teorija siūlo tokią tvarką pagal pavojingumą: nusikaltimai ţmonijai, karo nusikaltimai, nusikaltimai tautai, etninėms ir religinėms grupėms, nusikaltimai ţmogui, nusikaltimai teisei į gyvybę, o galiausiai nusikaltimai valstybei. Ţiūrint Lietuvos BK skirsnių vidų turėtų būti išdėstyta pirmiau svarbesni gėriai, vėliau – maţiau svarbūs. Iš pradţių buvo bandoma to laikytis, bet tokio nuoseklumo įstatymų leidėjui nepavyko išlaikyti, todėl yra ir atvejų, kad nusikaltimai pradėti vardyti nuo populiariausios, t. y. daugiausiai apsitaikančios veikos. Be to, skirsniai yra papildyti, pa8

taisyti ar net įvesta į juos naujų straipsnių, kurie išderina nuoseklumą. Kartais įstatymų leidėjas pagal konstrukciją specialiosios dalie normų išdėstymui specialiai sukuria normų konkurenciją (pvz., nuţudymas ir nuţudymas, padarytas motinos savo vaikui). Kai normų konkurencija yra tarp veikos su privilegijuotais poţymiais ir be jų – taikoma privilegijuotus poţymius turinti norma, pvz., BK 180 str., kai paţeidţiami du objektai, t. y. sveikata ir turtas.

9

2

Nusikaltimai žmogiškumui

Nusikaltimai ţmogiškumui daro ţalą visų ţmonių prigimtinėms teisėms. Šiais nusikaltimai pirmiausiai paţeidţiamos tarptautinės teisės normos, t. y. ne tik individualios teisės ţmogaus teisės į gyvybę, sveikatą, bet ir visos visuomenės apskritai gyvybiškai svarbioms teisėms, laisvėms ir interesams. Nusikaltimai ţmogiškumui griauna tarptautinę tvarką, kelia pavojų ţmonių saugumui. Daţniausiai tokios represijos lydi karus, bet nebūtinai tai vykdoma karo metu. Tarptautinės teisės kūrimosi pradţia laikoma kartu su Niurnbergo tarptautinio tribunolo atsiradimu. Pagal šio tribunolo statusą, jo jurisdikcijai priklausė nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai ir nusikaltimai ţmogiškumui. Statutas buvo patvirtintas 1945 m. Pagal statutą nusikaltimai ţmogiškumui: civilių gyventojų ţudymas, naikinimas, pavergimas, trėmimas, persekiojimas ir kt. ţiaurumas, padarytas iki karo ar karo metu. Pavojingiausia nusikaltimų ţmogiškumui rūšis – genocidas. 1946-1947 m. JT patvirtino Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių tribunolų statutus. JT GA pavedė Tarptautinės teisės komisijai prie JT paruošti nusikaltimų taikai ir ţmonijos saugumui kodekso projektą. Niurnbergo tarptautinis tribunolas – pirmas teismas, kur buvo teisiami ţmonės, prasiţengę ţmogiškumui. Šio tribunolo nuosprendis buvo laikomas tarptautinės baudţiamosios teisės normų ir kodifikacijos pradţia. 1950 m. JT Tarptautinės teisės komisija priėmė ir pateikė JT tvirtinti tarptautinės baudţiamosios teisės principus, pripaţintus ir išreikštus Niurnbergo statute. Svarbiausi principai – atsakomybės ir bausmės neišvengiamumas uţ bet kokią veiką, pripaţįstamą tarptautinės teisės nusikaltimu. Antras iš šių principų – nuo tarptautinės baudţiamosios atsakomybės nėra pagrindo atleisti ir tais atvejais, kai valstybė savo nacionalinėje teisėje nėra nustačiusi bausmių uţ veikas, kurios tarptautinės teisės yra pripaţintos nusikaltimais taikai ir ţmoniškumui. Kitas principas – tarnybinė ţmogaus padėtis, kuris padarė vieną iš tokių nusikaltimų, negali būti pagrindu atleisti nuo baudţiamosios atsakomybės. Atsakomybė uţ nusikaltimus taikai ir ţmoniškumui turi būti grieţtinamos, jei juos padaro valstybės vadovas ar kt. atsakingas asmuo. Savo vyriausybės ar viršininko įsakymo vykdymas neatleidţia nuo atsakomybės uţ tarptautinio nusikaltimo padarymą, nors tokiam asmeniui ir nebuvo sąmoningo pasirinkimo galimybės. 1967 m. gruodţio 14 d. deklaracijoje dėl teritorinio prieglobsčio teigiama, kad tarptautinius nusikaltimus padariusiems asmenims negali būti suteikiama prieglobsčio teisė jokioje šalyje. Nusikaltimų ţmogiškumui svarbi ir 1960 m. JT Konvencija dėl senaties termino netaikymo uţ karo nusikaltimus ir nusikaltimus ţmonijai ir ţmoniškumui. Ši konvencija 10

pabrėţia, kad visais atvejai baudţiamoji atsakomybė galioja atgal, t. y. netaikomi senaties terminai. JT priėmė 1973 m. gruodţio 3 d. Konvenciją dėl tarptautinio bendradarbiavimo išaiškinant, suimant, išduodant ir baudţiant asmenis, kaltus karo nusikaltimu ir nusikaltimu ţmonijai padarymu. Joje nustatyta: karo nusikaltimai, nusikaltimai ţmoniškumui, nesvarbu kur ir kada jie padaryti, turi būti išaiškinti, o juos padarę asmenys – nubausti. Kiekviena valstybė turi teisę bausti savo piliečius uţ šių nusikaltimų padarymą. Valstybės turi padėti viena kitai išaiškinti ir patraukti tokius asmenis baudţiamojon atsakomybėn. 1991 m. Tarptautinės teisės komisija prie JT 43-iojoje savo sesijoje priėmė Nusikaltimų taikai ir saugumui projektą. Kodekso projektas sujungia visų iki tol priimtų tarptautinių dokumentų nuostatas ir pagal šį projektą nusikaltimais taikai ir ţmoniškumui laikytini bet kokie veiksmai ar neveikimas, sukeliantys rimtą ir tiesioginį pavojų ţmonijos egzistavimui. Įvardijamos tokios veikos: 1. agresija; 2. grasinimas agresija; 3. kišimasis į kitų valstybių vidaus reikalus; 4. kolonialistinis viešpatavimas ir kt. viešpatavimo formos; 5. genocidas; 6. apartheidas; 7. sisteminiai ir masiniai ţmogaus teisių paţeidimai; 8. išimtinai sunkūs karo nusikaltimai; 9. samdinių verbavimas ir panaudojimas, finansavimas ir apmokymas; 10. tarptautinis terorizmas; 11. neteisėta narkotinių priemonių apyvarta; 12. tyčinė ir didelė ţala aplinkai. Visos kodekso normos, apibūdinančios tarptautinius nusikaltimus, turi būti įtvirtintos ir nacionalinėje teisėje. Jeigu nacionalinėje teisėje neatsispindi visos nuostatos, tai prioritetas tam tikras veikas kvalifikuojant kaip nusikaltimus ţmoniškumui suteikiamas tarptautinės teisės nuostatomis. 1993 m. vasario 20 d. JT ST įsteigia Tarptautinį tribunolą teisti asmenims, kaltinamiems sunkiais humanitarinės teisės paţeidimais buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Geguţės 25 d. buvo patvirtintas tribunolo statutas. Statuto 5 str. sako, kad nusikaltimais ţmoniškumui pripaţintinos ir veikos, įvykdytos ir vidaus, ir tarptautinio konflikto metu ir nukreiptos prieš civilius gyventojus: nuţudymai, naikinimai, pavergimas, deportavimas, įkalinimas, išţaginimai, persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais pagrindais ir kt. 11

neţmoniški aktai. 1993 m. lapkričio 8 d. JT ST patvirtino Tarptautinio baudţiamojo tribunolo teisminiam persekiojimui asmenų, atsakingų uţ genocidą ir kt. sunkius tarptautinės humanitarinės teisės paţeidimus, padarytus Ruandos teritorijoje. Šiame dokumente numatoma ir atsakomybė piliečių, atsakingų uţ genocidą ir kt. pan. nusikaltimus padarytus nuo 1994 m. sausio iki gruodţio, kuriuos jie padarė kaimyninėje valstybės teritorijoje. 3 str. nurodyta, kad nusikaltimai ţmoniškumui yra plataus masto ir sistemiškas civilinių gyventojų ţudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija, įkalinimas, kankinimai, išţaginimai, persekiojimai dėl nacionalinių, politinių, etninių, rasinių ar religinių motyvų ir kt. neţmoniški aktai. 1998 m. liepos 17 d. JT diplomatinė konferencija Romoje priėmė unikalią tarptautinę sutartį: Tarptautinio baudţiamojo teismo Romoje statutą. Jame įrašyta, kad Romos statutas įsigalios praėjus 60 dienų po to, kai jo dalyvėmis taps 60 valstybių. Romos statutas yra ir baudţiamosios teisės šaltinis. 5 str. nurodoma, kad teismo jurisdikcija apsiriboja tik pačiais sunkiausiais nusikaltimais, kurie kelia rūpesčių visai tarptautiniai bendruomenei. Jurisdikcija atitinka statutą ir apima šiuos nusikaltimus: 1. genocido nusikaltimus; 2. nusikaltimus ţmoniškumui; 3. karo nusikaltimus; 4. agresijos nusikaltimus. Romos statute pateikiamos visos minėtų nusikaltimų sampratos: 1. Nusikaltimas ţmoniškumui – viena iš išvardytų veikų, atliktų kaip dalis plačiai paplitusio ir sistemingo civilinių gyventojų puldinėjimo: a. ţmogţudystė; b. naikinimas; c. pavergimas; d. ištrėmimas ar priverstinis gyventojų perkėlimas; e. įkalinimas ar kt. grieţtas fizinės laisvės atėmimas; f. kankinimas; g. išţaginimas ir seksualinė vergystė, priverstinai vykdoma prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar kt. panašaus sunkumo seksualinės prievartos forma; h. identifikuojamos grupės ar kolektyvo persekiojimas politiniu, rasiniu, tautiniu, etniniu, kultūriniu, religiniu, lyties ar kt. pagrindu.; i. apartheido nusikaltimas; 12

j. kt. neţmoniški veiksmai, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, kūno suţalojimai bei ţalojama fizinė bei psichinė sveikata. BK 129 str. susišaukia su Romos statuto nuostata apie persekiojimą įvairiais pagrindais (nuţudymas, siekiant išreikšti neapykantą). Mūsų įstatymų leidėjas stengiasi inkorporuoti tarptautines normas į BK. ES Tarybos 2003 m. geguţės 8 d. Sprendimas dėl genocido, nusikaltimų ţmogiškumui ir karo nusikaltimų tyrimo ir baudţiamojo persekiojimo. Romos statutas papildo nacionalinius valstybių baudţiamuosius įstatymus, pirmiausiai turi būti šitie nusikaltimai išspręsti pačių valstybių, o tarptautinis teismas įsikiša tik išskirtiniais atvejais. Ţmogiškumo nusikaltimų tyrimas, persekiojimas turi likti valstybių pareiga, išskyrus tuos atvejus, kai taikoma tarptautinė baudţiamoji teisė. Šio ES Tarybos sprendimo tikslas – padidinti nacionalinių padalinių bendradarbiavimą, kad būtų sustiprintas teisėsaugos institucijų valstybėse-narėse bendradarbiavimas aiškinantis genocido, karo ir pan. nusikaltimus.

2.1 Genocidas
1948 m. gruodţio 9 d. JT priėmė Konvenciją dėl kelio uţkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimui uţ jį. Konvencija įsigaliojo 1951 m. Jos 1 str. tvirtina, kad genocidas, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdomas taikos ar karo metu, yra paţeidţiantis tarptautinę teisę nusikaltimas, visos susitarančios šalys įsipareigoja uţkirsti kelią genocidui ir bausti uţ jį. Genocidu pagal 2 str. laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, t. y. tokios grupės narių ţudymas, sunkių fizinių ar psichikos suţalojimų padarymas grupės nariams, kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti, priemonių, kuriomis siekiama apriboti gimstamumą grupėje panaudojimas ir prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo šią konvenciją 1992 m. balandţio 9 d. kartu su Dėl senaties termino netaikymo uţ nusikaltimus ţmonijai konvencija. Lietuva prisiėmė atsakomybę bausti asmenis, kaltus dėl genocido. Tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas Dėl atsakomybės uţ Lietuvos gyventojų genocidą. Šio įstatymo 2 str. įstatymų leidėjas įtvirtino: Lietuvos ţmonių ţudymas ir kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais atitinka tarptautinės teisės normose atitinka tarptautinės teisės normose numatytus genocido poţymius. Buvo pateikta platesnė genocido samprata nei Konvencijoje dėl genocido. Įstatymas taip pat nurodė, kad jis turi grįţtamąją galią asmenims, kurie darė tokias veikas, netaikant senaties. Šis įstatymas į BK inkorporuotas į kodeksą buvo 1998 m. Įstatymų 13

leidėjo genocido sąvokos praplėtimas buvo susijęs su istorine realybe. Lex benibnior retro agit – šis principas netaikomas (švelnesnis įstatymas galioja atgal, o kalbant apie genocidą, jis visais atvejais galioja atgal). 2.1.1 Genocido objektas Genocido rūšinis objektas yra ţmonijos saugumo bei jos egzistavimo sąlygos. Tiesioginiu šio nusikaltimo objektu yra konkrečių ţmonių gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, seksualinis apsisprendimas ir t. t. Genocido objektyvioji pusė daţniausiai pasireiškia konkrečiais veiksmais, kurie yra nukreipti į visišką ar dalinį gyventojų sunaikinimą, kurie sudaro nacionalinę, etninę, religinę ar politinę grupę. Paprastais genocidas padaromas aktyviais veiksmais, bet šio nusikaltimo padarymas įmanomas ir neveikimu (pvz., kai pareigūnai ţino apie genocido vykdymą, bet nesiima nieko daryti vykdymo nutraukimui). Genocidas gali būti daromas ilgą laiką ir daţniausiai ne lokalioj vietoj, o visoj valstybėj ar net uţeinant uţ jos ribų. Konkretaus genocido objektyvioji pusė gali pasireikšti bet kuriuo veiksmu, įvardintu BK 99 str. (fiziškas sunaikinimas, dalyvavimas kankinant, ţudant, deportuojant ir t. t.). Įstatymų leidėjas įvardijo grupes, prieš kurias gali būti genocidas (etninė, nacionalinė, religinė, socialinė, rasinė, religinė). Etninė grupė – istoriškai susiformavusi ţmonių grupė, kuri susijusi istoriniais ir kultūriniais ryšiais. Nacionalinė grupė – tautos. Rasinė grupė – ţmogaus „veislė“. Religinė grupė – grupės, susijusios bendru tikėjimu. Politinė grupė – asmenys, vienijami bendrų politinių paţiūrų. Socialinė grupė – panaši ekonominė, išsilavinimo ir pan. padėtis, bet reikia įtraukti ir seksualinę orientaciją, neįgalumą ir t. t. Nuţudymai, ţiaurūs kankinimai, sunkūs kūno suţalojimai, protinio vystymosi sutrikdymas yra išvardinti 99 str. BK – yra alternatyvūs genocido poţymiai. Tai reiškia, kad vieno iš jų pakanka, kad veika būtų pripaţinta nusikalstama. Šalia šių poţymių paminėta ir deportacija – prievartinis ţmonių perkėlimas iš nuolatinės gyvenamos vietos į kitas, specialiai tam paruoštas teritorijas. Paprastai perkeliamiems ţmonėms tai yra neįprastos ir sunkesnės sąlygos dėl klimato ir kt. aplinkybių. Priemonės, kuriomis prievarta siekiama apriboti gimstamumą – prievartinės priemonės, kuriomis siekiama iš vyrų ir moterų atimti galimybę susilaukti vaikų (kastracija, sterilizacija, nėštumo nutraukimas, lytinių santykių draudimas, vestuvių draudimas). Vaikai prievarta iš vienų grupių perduodami kitoms. Vaikai atimami iš tėvų, kad nebūtų auginami pagal jų tradicijas ir pan. (pvz., perduodama kitoms religinėms grupėms). Tokiu būdu stengiamasi, kad atskiros grupės sunyktų be jokių ţudymų ir kankinimų. 14

Genocido veikos baudţiamojoje teisėje klasifikuojamos: 1. Fizinis genocidas. 2. Biologinis genocidas. Trukdoma, neleidţiama ţmonėms gimdyti, turėti palikuonių ir t. t. Genocido padariniai visada yra labai sunkūs, nes nukentėjusiu yra ne 1 ţmogus, o jų grupės ar net atskiros tautos. Genocidu paţeidţiamos pagrindinės ţmonių laisvės ir teisės. 2.1.2 Genocido subjektai Genocido subjektu gali būti visi asmenys, kurie organizavo, vadovavo ar dalyvavo genocido veiksmuose. Romos statutas nustato, kad uţ genocidą atsako asmenys nuo 18 metų. Jaunesni asmenys, kurie dalyvavo genocido veiksmuose, atsako kaip uţ paprastą nuţudymą, kankinimą ar pan. Subjektai gali būti ir privatūs, ir valstybines pareigas einantys asmenys. Subjektų ryšys su valstybe nėra būtinas (gali būti bet kokios šalies pakaltinami 18 metų sulaukę piliečiai). Uţ genocidą neatsako joks juridinis asmuo – tai kiekvieno asmeninė atsakomybė. Tai, kad genocidas būna atskirų valstybių politika, nereiškia, kad valstybė turi uţ tai atsakyti kaip asmuo. Uţ genocido veikas gali būti traukiami valstybių vadovai, kiti aukšti pareigūnai ir jų statusas valstybėje ne atleidţia nuo atsakomybės, o grieţtina atsakomybę. Asmenų neatleidţia nuo atsakomybės ir tie atvejai, kai asmenys vykdo tiesiogiai viršininko įsakymą (bet gali švelninti atsakomybę). Kai yra tiesioginis įsakymas, ţiūrima, ar kaltininkas turėjo, ar neturėjo pasirinkti kitą elgesio variantą. Kai kitos galimybės neturėjo – atsakomybė švelninama. 2.1.3 Genocido subjektyvioji pusė Genocido subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Genocido tikslas - sunaikinti tam tikrą ţmonių grupę, yra būtinasis nusikaltimo tikslas. Tikslas naikinti civilinius gyventojus dėl jų priklausymo tam tikrai grupei, padeda atriboti genocidą nuo kitų karo nusikaltimų. Įstatymų leidėjas nurodė aiškiai tikslą, bet motyvo neaprašė. Motyvas reikšmingas tik bausmės skyrime, o ne nusikaltimo kvalifikavime.

2.2 Kiti nusikaltimai ţmoniškumui
Apie kitus nusikaltimus ţmoniškumui paskaityti savarankiškai.

2.3 Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. vasario 22 d. apie genocidą
Vienas iš nuteistųjų apskundė Lietuvos valstybę remdamasis EŢTK, iškeldamas esminę 15

problemą dėl subjektyviosios pusės. Martyna nuteista pagal BK 99 str. laisvės atėmimu 5 metams, bet vadovaujantis BK 76 str. atleistas nuo bausmės. Vytautas nuteistas pagal BK 99 str. irgi atleistas nuo bausmės pagal BK 76 str. Aukščiausiasis Teismas pasakė dėl BK 99 str. taikymo: tai, kad sąvoka Lietuvos BK praplėsta nuo Konvencijos 2 str., nereiškia, kad ji negaliojanti. Prisijungimas prie Konvencijos neatima iš valstybės teisės apibrėţti veikas, kurios yra nusikaltimai, ir uţ juos nubausti. Be to, Konvencijoje teigiama, kad kiekvienai valstybei leidţiama vadovauti savo konstitucijomis ir įstatymais. Tai, kad nuţudytieji buvo pripaţinti dezertyrais, nereiškė, kad jų nuţudymas buvo grupės asmenų naikinimas. Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad ne tik nuţudymas ar naikinimas yra genocidas, bet ir sąlygų genocidui sudarymas. Svarbiausia, kad asmens dalyvavimas genocide būtų aktyvus ir siekiamas tiesiogiai (tiesioginė tyčia). Visų genocide dalyvavusių asmenų vaidmuo nėra svarbus kiekvieno atskiro jo dalyvio atţvilgiu, nes uţtenka, kad jo atţvilgiu būtų nustatyti genocido poţymiai.

16

3

Nusikaltimai Lietuvos valstybei

Paprastai šios kategorijos nusikaltimai vadinami nusikaltimais valstybei. Vertybių hierarchijoje laikoma, kad valstybės suverenitetas – didţiausias gėris, todėl šis skyrius eina po karo ir nusikaltimų ţmonijai. Tradiciškai nusikaltimai valstybei skirstomi: 1. Labai pavojingi valstybiniai nusikaltimai. Šie nusikaltimai dar skirstomi: a. nusikaltimai, kuriais tiesiogiai kėsinamasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką (valstybės perversmas, kėsinimasis į Prezidento gyvybę, išdavystė, padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvą, kolaboravimas); b. nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į valstybės saugumą arba sudaroma grėsmė valstybės saugumui (šnipinėjimas, antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla, vieši raginimai smurtu paţeisti Lietuvos suverenitetą). 2. Kiti valstybiniai nusikaltimai. Šita grupė daugiau nebeskirstoma pagal objektą. Į ją įeina daug veikų: piktnaudţiavimas oficialiais įgaliojimais, neteisėtas disponavimas valstybės paslapties informacija, valstybės simbolių išniekinimas.

3.1 Valstybės perversmas (BK 114 str.)
Aukščiausią suverenią galią vykdo tauta tiesiogiai ir per išrinktus tautos atstovus. Valdţią Lietuvoje vykdo Seimas, Vyriausybė, Prezidentas ir Teismas. Perversmo siekis – nušalinti nekonstituciniu būdu valdţią. Valstybės perversmu kėsinamasis į šalies suverenitetą. Tiesioginiu šio nusikaltimo objektu yra valstybės konstitucinė santvarka, papildomi objektai: nepriklausomybė, teritorijos vientisumas. Įstatymų leidėjas nurodęs svarbiausius objektyviosios pusės poţymius: organizavimas, dalyvavimas arba organizavimas perversmo arba sąmokslo. Sąmokslas – rengimasis įvykdyti perversmą, t. y. nušalinti ar uţgrobti teisėtą valdţią arba sutrukdyti teisėtos valdţios institucijų formavimąsi. Paprastai tai yra asmenų ar asmenų grupuočių susitarimas uţgrobti valdţią ir ją išlaikyti valstybėje ar tam tikroje teritorijoje (pvz., susitarimas išvaikyti Konstitucinį Teismą). Sąmokslo organizavimas – tai pastangos suburti asmenis, grupuotes, organizacijas valstybės perversmui ir tai iš esmės yra organizatoriaus ar kelių organizatorių veikla, ku17

ria siekiama sudaryti sąlygas sąmokslui. Ši veikla turi būti aktyvi ir gali pasireikšti įvairiai: sąmokslo planais, vykdymo būdais, dalyvių lenkimu ir verbavimu, finansavimo rūpinimusi. Sąmokslo organizavimas laikomas baigtu nusikaltimu tik pradėjus organizuoti sąmokslą. Padarinių, kad būtų sąmokslas, nereikia. Dalyvavimas sąmoksle – tai dalyvavimas rengiant neteisėtą konstitucijos pakeitimą, valdţios uţgrobimą, jos išlaikymą. Dalyvis turi ţinoti sąmokslo, kuriame dalyvauja tikslą, bent dalį veiksmų planų, bet kuria forma yra davęs sutikimą vykdyti su sąmokslu susijusias pareigas. Dalyvavimas perversme yra įmanomas ir nedarant konkrečių aktyvių veiksmų. Tai gali būti tais atvejais, kai nesiimama priemonių, kai jų buvo privaloma imtis, pvz., apie organizuojamą perversmą ţino Vidaus reikalų ministerijos ministras ir nesiima jokių priemonių, nors privalo pagal pareigas tai daryti. Atlikimas veiksmų arba neveikimas turint pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, kai siekiama nušalinti teisėtą valdţią, institucijų vadovus ar išlaikyti valdţią, visais atvejais bus baigtas nusikaltimas. Valstybės perversmas gali būti taikus ir smurtinis. Taikus yra tas – kuris nesukelia pasipriešinimo ir represijų, t. y. atšaukiant, pakeičiant, papildant Lietuvos Konstituciją, Konstitucinius įstatymus arba straipsnius, kurie reglamentuoja valstybės statusą neteisėtai. Smurtinis perversmas – jeigu perversmininkų tikslams pasiekti naudojama jėga: psichinis ir fizinis smurtas. Valstybės perversmas yra formalioji nusikaltimo sudėtis ir nereikalauja padarinių. Kvalifikuojantys perversmą poţymiai (alternatyvūs): 1. Panaudojant ginkluotą jėgą. Čia turima galvoje kariuomenės daliniai ir pan. 2. Kai atsiranda dėl veikos padarymo sunkių padarinių. Sunkūs padariniai čia reiškia, kad, pvz., perversmas ilgam sutrikdo valstybės institucijų veiklą, perversmo metu ţūva ţmonės, sunaikinamas didelis valstybės turtas. Perversmas turi būti padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo turi suvokti, kad organizuoja sąmokslą perversmui įvykdyti, dalyvauja tame sąmoksle ir valstybės perversme, be to, siekia jo įvykimo. Sunkių padarinių atveju gali būti ir netiesioginė tyčia. Perversmo nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas 16 metų sulaukęs asmuo nepriklausomai nuo pilietybės (gali dalyvauti ir apatridai, uţsienio šalių piliečiai). BK 114 str. 3 d. nurodyta, kad nuo baudţiamosios atsakomybės atleidţiami sąmoksle dalyvavę (ne perversme) asmenys, jeigu jie savo noru valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie perversmo organizavimą. Asmuo dalyvavęs perversme nuo baudţiamosios atsakomybės negali būti atleistas. Savanoriškas asmens pranešimas apie 18

rengiamą perversmą ar sąmokslą yra iki tada, kol jis pats neţino, kad institucijos neţino, jog apie perversmą ar sąmokslą dar neţino valstybės institucijos.

3.2 Kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento gyvybę
Pasikėsinimas į Lietuvos vadovą – tai pasikėsinimas į Lietuvos valstybingumą, todėl tiesioginiu nusikaltimo objektus yra šalies valstybingumas, o papildomas objektas – ţmogaus gyvybė. Nukentėjusiuoju gali būti prisiekęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio įgaliojimai nėra pasibaigę. Objektyvieji šio nusikaltimo poţymiai sutampa su nuţudymo poţymiais. Skiriasi tuo, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo kėsinimosi atimti gyvybę pradţios, t. y. nepriklausomai nuo padarinių. Tiek rengimasis, tiek pasikėsinimas į Prezidento gyvybę – baigtas nusikaltimas. Pasikėsinimas į Prezidento laisvę, sveikatą ar orumą nėra pasikėsinimas į gyvybę. Vien tik grasinimai Prezidentui nesudaro pasikėsinimo į Prezidento gyvybę sudėties. Subjektyviosios pusės poţymis kaltė – gali būti tik tiesioginė tyčia. Motyvai pagal dabartinę baudţiamosios teisės doktriną reikšmės neturi. Kėsinantis į Prezidento gyvybę siekiant valstybės perversmo bus nusikaltimų sutaptis.

3.3 Šnipinėjimas (BK 119 str.)
Šnipinėjimo pavojingumą lemia tai, kad informacija, kuri labai svarbi valstybei – valstybės paslaptis. Dalyku gali būti ne tik valstybės paslaptis. Nusikaltimo objektas – Lietuvos valstybės saugumas, nes šnipinėjimas paţeidţia tą saugumą bei sudaro sąlygas kitoms nusikalstamoms veikoms. Šnipinėjimo dalykas įvardintas straipsnio dispozicijoje – informacija, sudaranti valstybės paslaptis ir informacija, kuri nėra valstybės paslaptis, bet ja domisi valstybės ţvalgyba. LR Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas: Valstybės paslaptis - tai įslaptinta politinė, karinė, ţvalgybos, kontrţvalgybos, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti ţalos valstybės interesams, sukelti pavojų ţmogaus gyvybei. Valstybės paslapčių kategorijų sąrašą nustato šis Įstatymas. Pvz., teisėtvarkoj valstybinė paslaptis – STT operatyvinė medţiaga. Įstatymų leidėjas nustatęs dokumentų slaptumo ţymėjimo tvarką. Objektyviosios pusės poţymis – veika pasireiškia aktyviais veiksmais – pagrobti, pirkti, kitaip rinkti, perduoti. 19

Pagrobimas – dokumentai, brėţiniai, vaizdo, garso įrašai. Pagrobimas yra platesnė sąvoka nei vagystė, nes apima plėšimą, vogimą, sukčiavimą grobiant ir pan. Pirkimas – gali ne pats asmuo pirkti, o per trečiuosius asmenis, kurie nieko neįtaria. Kitoks rinkimas – bet koks kitas duomenų rinkimas, informacijos, kuri yra valstybės paslaptis ar uţsakyta kitos valstybės. Kitoks rinkimas paminėtas, nes visų įmanomų būdų neįmanoma išvardinti (pasiklausymas, šantaţavimas, stebėjimas ir pan.). Perdavimas galimas uţsienio valstybei, organizacijai ar jų atstovui. Vadinasi, informacija buvo pagrobta, pirkta ar kitaip surinkta, kaţkokiu būdu saugoma ir galiausiai perduota. Jei asmuo veikė kaip tarpininkas, jis atsako, jei ţinojo, ką daro. Perdavimas gali vykti ţodţiu, raštu, internetinėmis priemonėmis, paduodama susipaţinti ir kt. Uţsienio valstybės ar organizacijos atstovas gali būti bet kurios valstybės ar organizacijos, kuri domisi valstybės paslaptimi, atstovas. Įstatymų leidėjas neišskiria valstybių ar organizacijų pagal kokius nors poţymius. Šnipinėjimas laikomas baigtu, kai asmuo savo iniciatyva grobia, perka, kitaip renka informaciją, turėdamas tikslą perduoti ir bent dalį jos įgyja - nusikaltimas yra baigtas. Veika formali, nereikalaujama padarinių. Jei asmuo turi informaciją legaliai, tai šnipinėjimas baigtas, kai bent dalį informacijos asmuo perduoda tam tikram adresatui. Adresatas gali nespėti susipaţinti, bet jei perdavimas įvyko, tai nusikalstama veika baigta. Jei informaciją perduoda trečiasis asmuo, tai pirmajam asmeniui nusikaltimas baigtas nuo informacijos surinkimo momento, kitam – nuo perdavimo, jei pastarasis ţino, ką atlieka. Nusikalstamai veikai nepasisekus, laikoma, kad buvo pasikėsinimas šnipinėti. Kvalifikuojantys poţymiai. Svarbus momentas – uţduoties buvimas. Asmuo turi veikti vykdydamas uţduotį, turi būti renkama kitos valstybės ţvalgybą dominanti informacija. Įvardijamas poţymis – uţsienio valstybės ţvalgybą dominanti informacija. Keičiasi dalykas – bet kokia informacija, kuria domisi uţsienio ţvalgyba. Paslaptis gali būti valstybės, komercijos, mokslo ir kt. Subjektyvioji pusė. Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad atlieka tuos veiksmus ir turi specialų tikslą – perduoti informaciją atitinkamam adresatui. Veikos motyvai reikšmės neturi. Reikšmingas – specialus tikslas, kuris parodo, kad veikiama tiesiogine tyčia, nes siekiama tą tikslą įgyvendinti. Subjektas gali būti bet koks ţmogus, svarba pakaltinamas ir sulaukęs 16 metų amţiaus. Juridiniai asmenys neatsako.

20

3.4 Kiti valstybiniai nusikaltimai
Pasiskaityti savarankiškai.

21

4

Nusikaltimai žmogaus gyvybei

Populiariausia nuţudymo sąvoka: nuţudymas – tai neteisėtas tyčinis gyvybės atėmimas kitam ţmogui. Saviţudybė Lietuvoje – teisėta nebaudţiama veika. Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija: Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas: Kiekvienas ţmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas. Negalima savavališkai atimti niekieno gyvybės. Europos ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: Kiekvieno ţmogaus teisė gyventi turi būti saugoma įstatymo. Taigi teisę į gyvybę garantuoja tarptautiniai dokumentai, Konstitucija, saugo baudţiamasis įstatymas. Ţmogaus gyvybė – kitų vertybių ir laisvių buvimo sąlyga. Todėl uţ paţeidimą taikoma grieţčiausia bausmė. Katalikų baţnyčia labai remia ţmogaus gyvybės saugojimą. Nusikaltimų ţmogaus gyvybei objektas – ţmogaus gyvybė, nepriklausomai nuo individualių poţymių, niekam nedaroma išimčių. Dalykas – ţmogus, nukentėjusysis ne kaip asmenybė, o kaip kūnas, tiesios „kūnas“ nėra įprasta sakyti. Visi nuţudymai klasifikuojami į tris rūšis: 1. paprastas (129 str. 1 d.); 2. kvalifikuotas (129 str. 2 d.); 3. privilegijuotas (130 str., 131 str.).

4.1 Nuţudymas (BK 129 str.)
Ţudymas karo metu, būtinoji gintis, gydytojas operacijos metu – netraktuojama kaip nuţudymas. Objektas – kito ţmogaus gyvybė. Kitas ţmogus – jau gimęs, bet dar nemiręs, nesvarbu kokios būklės. LR vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas: Vaiko gimimas – gyvo vaisiaus išstūmimas ar ištraukimas iš moters organizmo. Vaiko gyvybingumo poţymiai – savarankiškas kvėpavimas ar širdies plakimas. Vaiko gimimo momento konstatavimo kriterijai yra viso gyvybingo vaisiaus pasirodymas iš moters organizmo. Kriminalinis abortas – nuţudymas gimdymo metu. Naujagimio nuţudymas atskira kategorija. Anksčiau buvo – nuţudymas gimdymo metu ar naujagimio nuţudymas (dėstytojos nuomone, tikslesnis instituto įvardijimas). Ţmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas: Mirties momentas – laikas, kai negrįţtamai nutrūksta ţmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba kai negrįţtamai nutrūksta visų ţmogaus galvos smegenų struktūrų veikla. 22

Nukentėjusysis – gyvas ţmogus, nepriklausomai nuo jo individualių poţymių. Baudţiamajai atsakomybei tai nedaro jokio skirtumo. Bet kokio ţmogaus nuţudymas traktuojamas vienodai. Faktinė klaida kėsinantis į jau mirusį – vis tiek pasikėsinimas. Klaida dėl asmenybės – vis tiek nuţudymas, neturi reikšmės. Nukentėjusiojo sutikimas ar prašymas atimti gyvybę – nešalina atsakomybės. Padėjo nelygu nuţudė. Nuţudymo objektyviosios pusės poţymis veika gali būti padaroma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Aktyviais veiksmais – daţniausiai (fiziniais veiksmais, cheminiu būdu, mechaniniu būdu ir kt.). Nuţudymas neveikimu – pasyviu elgesiu, kai kaltininkas turi pareigą ar galimybę atitinkamai veikti, bet nepašalina mirties grėsmės, neatlieka savo pareigos. Ţmogus turi turėti teisinę pareigą ir galėti ją vykdyti nesukeliant grėsmės sau. Nuţudymas – materialioji sudėtis. Padariniai – mirtis. Nusikaltimas baigtas, kai asmuo mirė. Būtinas prieţastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Nuţudymo sudėčiai neturi reikšmės po kiek laiko ţmogus mirė, svarbu, kad tai įvyko dėl kaltininko veiksmų. Visada turi būti tiesioginis prieţastinis ryšys. Kaltininkas atsako uţ visas nuţudymo stadijas – ir rengimąsi, ir pasikėsinimą, skirtingai nei nesunkių nusikaltimų atveju. Subjektyviosios pusės poţymis – kaltė. Nuţudyme tik tiesioginė tyčia – kai siekia padarinių, o netiesioginė – kai jų nesiekia, bet sąmoningai leidţia jiems kilti. Jei kaltininkas suvokė, kad asmeniui gyvybė bus atimta neišvengiamai, tai toks asmuo veikė tik tyčia. Tiesioginė neapibrėţta, ir netiesioginė tyčios irgi yra galimos. Kai neapibrėţta, tada kaltininkas atsako pagal faktą uţ visus kilusius padarinius. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas tada, kai yra kaltininko noras nuţudyti – tiesioginė tyčia, bet veika nebuvo baigta dėl prieţasčių, nepriklausančių nuo ţmogaus valios. Gali būti, kad esant apibrėţtai tyčiai, ţmogui nesukėlė jokių padarinių, pvz., šovė ir nepataikė, tada yra tik pasikėsinimas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendţia atsiţvelgiant į nusikaltimo įrankius, būdą, suţalojimų kiekį, jų pobūdį ir vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo prieţastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat elgesį prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Tyčios turinys labai svarbus, nes mums reikia nustatyti kaltę. Jei kaltininkas du kartus smogė peiliu į gyvybiškai pavojingą vietą, tai reiškia kad jis ir norėjo nuţudyti, nepriklausomai nuo to, kad jis sakys, jog ne. Dėl subjekto: nuţudymo subjektu yra asmuo nuo 14 metų amţiaus. Gali būti nuţudoma ir bendrininkaujant, kai du ar daugiau tarpusavyje susitarę asmenys ţudo kitą 23

ţmogų. Jie abu turi atitikti subjekto poţymius. Maţametis ir suaugęs – negali būti bendrininkais. Susitarimas nuţudyti gali būti išreikštas bet kaip, tai neturi reikšmės. Vykdytojo ekscesas – kai padaroma daugiau, nei buvo susitarta. Kai kalbam apie bendrininkavimą, tai visai nebūtina, kad kiekvienas iš bendrininkų padarytų mirtinus suţalojimus, pakanka, kad padarytų bent vienas iš jų, uţtenka, kad kiti, pvz., atimtų galimybę priešintis.

4.2 Kvalifikuotas nuţudymas
Kvalifikuotame nuţudyme numatyti trylika poţymių. Tie visi poţymiai gali būti suskirstyti į tris grupes: 1. Apibūdinantys nukentėjusįjį - maţametystė, bejėgiška būklė, nėščia moteris, du ar daugiau ţmonių. 2. Apibudinantys nuţudymo objektyviąją pusę: kankinant ar kitaip itin ţiauriai, BK 6-7 str. 3. Apibūdinantys subjektyviąją pusę: BK 8-9-10-11-12-13 str., taip pat siekis išreikšt neapykantą ţmogui ar grupei dėl amţiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar paţiūrų. 4.2.1 Maţamečio nuţudymas Maţametystė: maţametis – asmuo, jaunesnis nei 14 m. amţiaus. Maţametystė paprastai yra akivaizdi, bet būna atvejų, kada sunku pasakyti, koks yra amţius ir kaltininkas gali dėl to klysti – jam gali atrodyti, kad turi daugiau, tada tas poţymis negali būti jam inkriminuojamas. Motyvas – nesvarbus, neturi reikšmės ir tyčia, gali būti tiesioginė, o gali ir ne. Svarbiausia, kad asmuo turi ţinoti, kad asmuo yra maţametis. 4.2.2 Nuţudymas asmens, esančio bejėgiškos būklės Bejėgiška būklė: nukentėjusysis nesuvokė grėsmės gyvybei, negali pasipriešinti nusikalstamai veikai. Toks jis gali būti dėl įvairių prieţasčių – psichinės būklės, neįgalus, nusenęs, aklas, apsvaigęs nuo narkotikų, alkoholio, dėl psichikos sutrikimų ir t. t. Visada bejėgiška būklė yra tada, kai jis negali pasipriešinti arba nesuvokia, kad jį ţudo. Taip pat pripaţįstamas ţmogus, kuris yra surištas, paimtas įkaitu – tada mes turim nusikaltimų sutaptį (nes plius grobimas, neteisėtas laisvės atėmimas). Objektas – gyvybė, objektyviosios pusės poţymiai – veikimas ar neveikimas, padariniai, prieţastinis ryšys ir subjektyvioji pusė – kaltininkas turi ţinoti, kad jis ţudo bejėgiškos būklės ţmogų.

24

4.2.3 Artimo, giminaičio ar šeimos nario nuţudymas Artimas giminaitis ar šeimos narys: šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai, įvaikiai jeigu jų yra. Taip pat šeima gali būti nepilna ir išplėstinė. Subjektyvi pusė – kaltininkas turi ţinoti į ką nukreipta jo veika – kad tikrai į giminaitį. 4.2.4 Nėščios moters nuţudymas Nėščios moters nuţudymas: kaltininkas turi ţinoti, kad moteris nėščia, arba numatė arba bent turėjo ir galėjo numatyti, kad ji nėščia. Nėštumo stadija nusikaltimo veikai kvalifikuoti neturi reikšmės. Kai vaikas neţuvo, tai nekeičia veikos kvalifikacijos (jei gimdymo metu moteris ţuvo dėl suţalojimų, o vaikas gimė gyvas, tada vis vien buvo nėščiosios nuţudymas). 4.2.5 Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas Dviejų ar daugiau ţmonių nuţudymas: objektyvioji pusė ir objektas nesikeičia. Čia svarbu tai, kad kaltininkas sumano ir siekia nuţudyti du ar daugiau asmenų ir jis tai atlieka tyčia ir jis daţniausiai padaro tai tuo pačiu metu ir toj pačioj vietoj. Nors kartais būna ne tuo pačiu metu ir ne toj pačioj vietoj. Toks nuţudymas gali būti ir tada, kai kaltininkas ţudo nekonkretizuota tyčia – siekia nuţudyti kelis ţmones, bet jam nesvarbu, kiek jų ţus. Jei vienu metu toj pačioj vietoj buvo norėta nuţudyt du, bet į vieną buvo pasikėsintą, o į kitą nuţudė – tai taip ir kvalifikuosim. 4.2.6 Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu Nuţudymas kankinant arba kitokiu itin ţiauriu būdu: tai sietina su nuţudymo būdu ir su kitomis aplinkybėmis, kurios liudija ypatingą kaltininko asmenybės ţiaurumą. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (skausmas, karštis, šaltis, verčiant atlikti tam tikrus ţeminančius veiksmus). Ţiauriai – tai gali būti tada, kai iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo suţalotam nukentėjusiajam, arba kai nuţudoma suardant ţmogaus kūno anatominį vientisumą, arba kai jis ţudomas jo artimųjų akivaizdoje ir tai jam sukelia dideles dvasines kančias. Nuţudymas pagal šį punktą svarbus tuo, kad kaltininkas nori, jog nukentėjusysis kentėtų. Tuos veiksmus galima padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia (dėl netiesioginės diskutuojama, nes kankinimas yra tyčinis savaime – kaltininkas nori sąmoningai sukelti tas kančias). Ţiaurus poelgis su lavonu po nuţudymo turėtų būt pripaţįstamas kaip itin ţiaurus nuţudymas, bet LAT pasakė, kad kai suvokiama, jog asmuo miręs, tada nesvarbu, kas toliau daroma su lavonu. 25

4.2.7 Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu Nuţudymas kitų ţmonių gyvybei pavojingu būdu: kai kaltininkas siekdamas atimti kitam ţmogui gyvybę ar veikdamas neapibrėţta tyčia atlieka tokius veiksmus, kai dėl jų gali ţūti dar kaţkas (dar bent vienas kitas ţmogus). Tai, kad neţuvo kitas ţmogus, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Grėsmė turi būti akivaizdi ir reali, ji negali būti menama. LAT liepia vertinant veikos pavojingumą atsiţvelgti ne tik į panaudotų priemonių naikinamąją galią, bet ir į nusikalstamos veikos darymo vietą, laiką, situaciją ir kitas aplinkybes, sudarančias galimybę ţūti kitiems ţmonėms. (pvz., uţnuodijimas geriamo vandens šulinio). Jei taip veikiant buvo nuţudytas vienas ţmogus, o kitiem sutrikdyta sveikata – tai veika kvalifikuojama pagal sutaptį. Pagal šį punktą nuţudymas kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas suvokė, kad jo pasirinktas būdas kelia pavojų bent dar vienam kitas asmeniui, jis turėjo numatyti nusikalstamus padarinius ir jų norėti, arba jei nenorėjo, tai tada turėjo būti jiems abejingas (ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia). 4.2.8 Nuţudymas dėl chuliganiškų paskatų Chuliganiškos paskatos: Aukščiausiojo Teismo Senatas yra išaiškinęs, kas yra chuliganiškos paskatos. Nuţudymas iš chuliganizmo – kai jis padaromas iš ţmogaus ar visuomenės negerbimo, moralės normų niekinimo, kaltininko elgesys – atviras iššūkis visuomenės tvarkai ir siekiant priešpastatyti save visuomenei, siekiant parodyti savo panieką arba netgi visai be prieţasties. Subjektui daţniausiai yra malonus pats veikos procesas, o ne galutinis rezultatas. Jeigu nuţudymas yra dėl keršto, pavydo ar kitų asmeninių santykių, tai veika kvalifikuojama kaip BK 284 str. ir kaip BK 129 str. 2 d. Aukščiausias teismas dėl to pasakė: kaip pretekstas nuţudymui panaudota maţareikšmė dingstis yra tinkamas poţymis kvalifikuoti veiką kaip nuţudymą iš chuliganiškų paskatų. 4.2.9 Nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų Savanaudiškos paskatos: ţmogus nuţudytas siekiant įgauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išvadų. Pasak LAT savanaudiški nuţudymai yra uţ atlyginimą, siekiant paveldėti ar pasisavinti turtą, gauti geresnes pareigas, siekiant išvengti pareigos išlaikyti asmenį, išvengti grąţinti turtą, išvengti grąţinti paskolą. Nuţudymas tokiais atvejais yra priemonė pasiekti trokštamą rezultatą. BK 129 str. 2 d. 9 p. veika kvalifikuojama savanaudiškomis paskatomis tais atvejais, kai paskatas kaltininkas turėjo iki nuţudymo arba jos kilo nuţudymo metu. Ar pasisekė pasiekti siektą rezultatą veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Jei sumanymas uţvaldyti turtą kilo po nuţudymo, reikės kvalifikuoti pagal 1 d. minėto straipsnio. 26

Ar materialinė nauda yra siekiama sau savanaudiškomis paskatomis: turi būti realu išvengti skolos ar pan. nuţudymo būdu. Nuţudymas laikomas dėl savanaudiškų paskatų, kai daromas nuţudymas trečiųjų asmenų naudai. Keršto ir pan. motyvų negalima kvalifikuoti kaip savanaudiškų paskatų net jeigu po nuţudymo ir pasisavinamas nukentėjusio turtu. 4.2.10 Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu Nuţudymas susijęs su turto prievartavimu: pagal LAT išaiškinimą, visais atvejais, kai nuţudymas susijęs su prievartavimu (turto), nesvarbu ar dėl trečiųjų asmenų įbauginimo ar pan., bus nuţudymas dėl savanaudiškų paskatų, bet kartu bus nusikaltimo sutaptis su 181 str. 2 d. Lygiai taip pat bus ir plėšimo atveju, kai auka nuţudoma. Nuţudymas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo: tarnybos ar pareigų vykdymas – ne tik valstybės tarnautojo veikla, bet ir kiekvieno asmens vykdoma veikla, kuri išplaukia iš darbo sutarties, įstatymų ar kitų aktų. Pilietinė pareiga – tokia pareiga, kurią piliečiui numato Konstitucija arba valstybinių, visuomeninių organizacijų norminiai dokumentai. Pareiga – imperatyvas, t. y. besąlygiškas asmeniui numatytų pareigų vykdymas. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tuo atveju, kai ţmogus nustoja eiti pareigas, bet dėl to kėsinasi į jį. Piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai tiek specialiai jam pavestas pareigas, tiek atliekant ir kitus visuomenei naudingus veiksmus (liudijimas teisme, nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą, administracinį teisės paţeidimą ir t. t.). Pabrėţiami momentai: 1. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo kerštaujant uţ tokią veiklą praeityje. 2. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo siekiant nutraukti tokią veiklą dabartyje. 3. Ţmogus nuţudomas dėl tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo siekiant nutraukti tokią veiklą ateityje. Ar kaltininkui pasisekė numatyti ateities tėkmę reikšmės neturi. 4. Jeigu nuţudoma dėl aiškiai neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, pvz., piktnaudţiavimo pareigomis, tai nėra šio kvalifikuojamojo poţymio. 4.2.11 Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą Nuţudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą: kaltininkas ţudo norėdamas nuslėpti anksčiau padarytą nusikaltimą, daromą nusikaltimą arba rengiamą nusikaltimą. Kokį nusikaltimą bandoma nuslėpti – reikšmės neturi. Noras nuslėpti nusikaltimą – nebūtinai savo, svarbu pats faktas. 27

Jeigu ţudikas bando nuslėpti baudţiamąjį nusiţengimą arba administracinės teisės paţeidimą, tai nebus kvalifikuojama pagal šį punktą. Ar pavyksta nuslėpti nusikaltimą – veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Siekis nuslėpti nusikaltimą – tikslas (subjektyvioji pusė). 4.2.12 Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląstelę Nuţudymas, siekiant įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląstelę – naujas poţymis, atsiradęs dėl tobulėjančio medicinos mokslo. Tyčia nukentėjusiojo atveju gali būti ir netiesioginė, pvz., imant organą ţmogus mirė, kai to nebuvo siekiama. 2004 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos Ţmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (Valstybės ţinios, 2004, Nr. 25). Ląstelės - kraujodaros kamieninės ląstelės, kaulų čiulpai, išgaunami iš suaugusio ţmogaus kaulų čiulpo arba placentos ar placentinio kraujo po vaiko gimimo. Svarbu šio nusikaltimo atveju yra tai, ar gali būti imamos ląstelės ir organai iš mirusio ţmogaus. Transplantavimui šie objektai gali būti paimti ir iš mirusio ţmogaus pagal Lietuvos įstatymus. Visais atvejais nustatyti svarbiausia yra nuţudymo tikslą: ar organas prigijo – nesvarbu, ar ţmogus mirė prieš, per ar po transplantacijos – taip pat. Jeigu imamas organas ar pan. dėl eksperimento ir ţmogus miršta, tai bus kvalifikuojama pagal šį punktą, jeigu eksperimentas buvo neteisėtas (nelegalus).

4.3 Nuţudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl tautybės, rasės, neįgalumo, religijos, socialinės padėties, amţiaus ir seksualinės orientacijos
BK 169 str. numato baudţiamąją atsakomybę uţ diskriminavimą ar kitokį teisių suvarţymą kokioje nors veikloje (politinėj, kultūrinėj ir t. t.). Šie nusikaltimai vadinami neapykantos nusikaltimais. Visai atvejai neapykantos nusikaltimai susiję su tikslu, todėl turi būti padaromi tiesiogine tyčia. Neapykanta – emocija. Kriminalizuota ne emocija, bet sieki išreikšti neapykantą atskirų ţmonių grupėms, dėl ko yra nuţudomas ţmogus. Įstatymų leidėjas parodė, kad tam tikros visuomenės grupės yra saugomos stipriau.

4.4 Nuţudymas labai susijaudinus
Tai toks nuţudymas, kai ţmogus nuţudo labai labai susijaudinęs. Tai privilegijuotas nuţudymas. Šio nusikaltimo objektas – ţmogaus gyvybė. Privilegijuojantis poţymis: kaltininkas veikia staiga, labai susijaudinęs ir tą būseną sukelia pats nukentėjusysis. 28

Būtinieji nusikaltimo poţymiai – veika, pasekmės ir prieţastinis ryšys. Objektyviajai pusei būdinga tai, kad šis nusikaltimas padaromas tik veikimu. Neveikimu labai susijaudinus nuţudyti negalima. LAT sako, kad staigus susijaudinimas – emocinio afekto būsena, kai emocijos stabdo intelekto veiklą, smarkiai susilpnėja ţmogaus gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus ir tvardytis. Psichologai išskiria: Fiziologinį afektą – tai labai stipri emocinė reakciją į kokį nors dirgiklį, daţniausiai neigiamą. Tokioje būsenoje ţmogus būna labai susijaudinęs, daţnai garsiai kalba, verkia, grasina. Nepaisant smarkaus susijaudinimo, ţmogus supranta ir gali teisingai vertinti situaciją, sugeba save valdyti. Fiziologinis afektas pagal turinį yra psichinė būsena, pasireiškianti emocijomis, pagal dinamikos laipsnį – stipri ir audringa iššaukto tipo emocija, pagal poveikio psichikai laipsnį – emocija valdanti psichiką ir dezorganizuojanti psichinį gyvenimą, pagal laiko tėkmę – trumpalaikė emocija. Patologinis afektas. Šį afektą gali sukelti psichikos traumą, nemiga, nuovargis, šalutinis poveikis su visu tuo. Būtent patologinio afekto atveju sutrinka sąmoningas situacijos vertinimas. Ţmogaus elgesį pradeda lemti tik emocijos, jis nesugeba įvertinti nei situacijos, nei savo elgesio padarinių. Šio afekto metu pasireiškia pyktis, įniršis, baimė, agresija, ţmonės tampa pavojingi. Ši būsena nėra ilgai trunkanti, bet baigiasi visišku bejėgiškumu (ţmogus nusilpsta, suglemba arba net uţmiega). Grįţus sąmonei ţmogus neprisimena, ką darė. Patologinio afekto būsenoje esantys ţmonės pripaţįstami nepakaltinamais. Nusikaltimas yra padaromas tyčia (tiesiogine ir netiesiogine). Ši tyčia turi būti kilusi staiga, tai reakcija į neteisėtą ar itin įţeidţiantį nukentėjusiojo elgesį, be to, tuojau pat realizuota. Jeigu tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo nuţudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas arba kaltininkas ruošėsi tai veiklai, veika negali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį ir nebus privilegijuojančio poţymio. Jeigu sumanymas ţudyti ar smurtauti buvo kilęs anksčiau, o įţeidţiantis elgesys buvo tik pretekstas – veika negali būti kvalifikuojama pagal šį poţymį. Itin įţeidţiantys ir neteisėti nukentėjusiojo veiksmai – gali pasireikšti ir veikimu ir neveikimu. Visais atvejais neteisėtas yra priešingas teisei, t. y. nukentėjusysis pats arba tyčia, arba dėl neatsargumo paveikė ţudiką: grasino, šantaţavo, tyčiojosi, kėsinosi į turtą, gyvybę ir pan. Šis poelgis gali būti nukreiptas prieš patį kaltininką, bet gali būti nukreiptas ir prieš jam artimus asmenis. Paprastais nukentėjusiojo neteisėtu poelgiu laikomi veiksmai, kai jis padaro nusikaltimus, administracinius paţeidimus, baudţiamuosius nusiţengimu. LAT nemini jokių kitų teisės šakų, tik baudţiamąją ir administracinę. Pagrindinės sąlygos privilegijuotam nuţudymui: kaltininkas susijaudina ir tą susi29

jaudinimą sukelia pats nukentėjusysis. Susijaudinti turi staiga ir labai. Kai nuţudoma dėl teisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kad ir smurtinių, tai veika kvalifikuojama bendrais pagrindais. Itin įţeidţiantį elgesį vertina teismas. Itin įţeidţiančiu gali būti laikomas, pvz., neištikimybės aktas šeimoje, kai ji yra speciali ir demonstratyvi (netgi ir nesantuokinė gali kartais būti pripaţįstama tinkama privilegijavimui). Visgi teismas spręsdamas dėl itin įţeidimu atsiţvelgia į daug dalykų: kiek nukentėjusiojo veiksmai paţeidţia moralę, orumą, kaltininką, jo orumą, individualias-asmenines savybes. Kai ţmogus nuolat įţeidinėjamas, paskutinis įţeidimas gali būti laikomas lemiamu ir tinkamu privilegijuotam nuţudymui (LAT nutartis 2007 m. spalio 23 d. praplėtė fiziologinį afektą ir pasakė, kad ţmogus nevisiškai suvokia ir nevisiškai valdo savo veiksmus, kai būna tokioje būsenoje). Privilegijuoto nuţudymo subjektas – 16 metų sulaukęs pakaltinamas asmuo. Nuo 14 metų asmenys neatsako, jei padaro labai susijaudinę nuţudymą.

4.5 Naujagimio nuţudymas
Nusikaltimo objektas – naujagimio gyvybė. Tai dar vienas privilegijuotas nuţudymas, nes naujagimį nuţudo motina dėl gimdymo nulemtos būsenos. Manoma, kad ţudikės psichinė būsena buvo sutrikusi dėl gimdymo poveikio ir dėl to sumaţėjo jos galimybė kontroliuoti savo veiksmus (daroma ekspertizė ir aiškinamasi, ar dėl to motina nuţudė kūdikį). Gimdymo nulemta būsena gali būti dėl įvairių prieţasčių: 1. Vidinių – moters tam tikros psichologinės savybės, psichikos būsena, ligos ir pan. 2. Išorinių – vaiko gimimas ne santuokoje, nesant galimybių jį išlaikyti, atsisakė motiną vesti. Sukelta būsena nešalina atsakomybės, bet liudija apie nusikaltimo maţesnį pavojingumą. Gimdymo sukelta būsena gali būti (gimdymo metu ir tuoj po gimdymo) laikinas psichikos sutrikimas, kuris nešalina pakaltinamumo, bet šiek tiek riboja sąmonę. Motina tada nevisiškai gali suprasti savo veiksmų esmę. LAT išaiškino, kad jeigu sumanymas nuţudyti naujagimį kilo iki gimdymo, tada nepriklausomai nuo gimdymo sukeltos būsenos, jos veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 2 d. Nukentėjusiuoju šiuo atveju yra naujagimis. Naujagimis – vaikas iki 28 dienų pagal Sveikatos apsaugos ministro Vaiko gaivinimo standartai. Pogimdyvinė motinos būsena gali trukti ilgiau nei 28 dienos. LAT yra pasakęs, kad šis straipsnis nereglamentuoja laikotarpio tarp gimdymo ir nuţudymo, todėl medicininiai naujagimio sąvokos kriterijai 30

veikos kvalifikavimui neturi prasmės. Veika gali pasireikšti aktyviais veiksmais ir neveikimu. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinaisiais poţymiais yra veika, pasekmės, prieţastinis ryšys. Kai motina būdama pogimdyvinės būsenos nuţudo naujagimį su tokiais poţymiais, kurie numatyti BK 129 str. 2 d. (kankindama, dvynukus ar pan.) vis tiek bus inkriminuojamas BK 130 str. Taip bus todėl, kad privilegijuojantys poţymiai turi prioritetą prieš kvalifikuojančius (taip pat ir labai susijaudinusio nuţudymo atveju). Subjektyvioji pusė – kaltė, kuri pasireiškia tyčia, jeigu tai buvo padaryta dėl gimdymo nulemtos būsenos. Tyčia gali būti tiesioginė ir netiesioginė, subjektas – specialus, juo gali būti tik kūdikio motina, jeigu jai buvo 16 metų ir ji buvo pakaltinama. Visi kiti subjektai atsako pagal 129 str. Jeigu vaikas paliekamas (bandoma juo atsikratyti), tai taikomas BK 158 str.

4.6 Neatsargus gyvybės atėmimas
Tas kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam ţmogui. Objektas – kito ţmogaus gyvybė (ţmogus tik dalykas). Nuţudymas – ne tas pats kas gyvybės atėmimas. Neatsargus gyvybės atėmimas – netyčinė veika, kuri padaroma nesąmoningai ir nesiekiant atimti gyvybę. Bendroji neatsargaus gyvybės atėmimo norma – inkriminuojama tais atvejais, kai nėra papildomų poţymių. Būtinieji objektyviosios pusės poţymiai – veika, pasekmės, prieţastinis ryšys. Veika gali būti padaryta veikimu ir neveikimu, tai gali būti padaryta ne tik nusikaltimu, bet ir kitais poelgiais, nusikalstamais veiksmais. Padariniai turi būti atsiradę kaip dėsningas veikos rezultatas. Subjektyviojoje pusėje yra esminis skirtumas nuo nuţudymo. Ši pusė ypatinga tuo, kad pabrėţtas neatsargumas. Padarinių atţvilgiu (mirties poţiūriu) nusikaltimas turi būti visada neatsargus, nors pati veika ir bus tyčinė (pvz., stūmimas nuo laiptų). Veika laikoma neatsargia, kada yra neatsargūs padariniai, t. y. kyla dėl neatsargumo. Nusikalstamas pasitikėjimas – kai kaltininkas numato, kad veika gali sukelti kitos asmens mirtį, tačiau turėdamas galvoje kaţkokias konkrečias aplinkybes, kad konkrečiu duotu atveju padarinių bus išvengta. Kaltininkas supranta, kad elgiasi kito ţmogaus gyvybės poţiūriu labai rizikingai. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas realiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, kurios gali uţkirsti kelią kito ţmogaus gyvybės atėmimui. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, kai kaltininkas pervertino arba netinkamai įvertino aplinkybes, kurios turėjo, bet visgi negalėjo uţkirsti kelio ţmogaus mirčiai. 31

Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali mirti kitas ţmogus, tačiau pagal situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti (jeigu būtų buvęs atidesnis ar apdairesnis). Šiuo atveju ţmogus nesupranta, kad kelia pavojų kito ţmogaus gyvybei. Šis subjektyvus kriterijus nustato asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą, numatyti kito ţmogaus gyvybės atėmimą kaip savo veikos padarinius. Jeigu ţmogus nenumatė ir pagal aplinkybes neturėjo ir negalėjo numatyti tokių padarinių, tai turime kazusą, t. y. gyvybės atėmimas be kaltės. Įstatymų leidėjas numatė ir dar du atvejus su kvalifikuojamaisiais poţymiais BK: Neatsargus gyvybės atėmimas dviejų ir daugiau ţmonių. Šiuo atveju tyčios nebus (pvz., valtyje nuskęsta du ţmonės). Nuţudant paţeidţiamos oficialiai patvirtintos bendrosios saugos taisyklės. Tai gali būti ir tokios taisyklės, kurių kaltininkas turėtų laikytis jau vien dėl savo išsilavinimo, išprusimo ir pan. Šiuo atveju kaltininkas per daug pasitiki savimi, gali būti paveiktas nuovargio ir pan., dėl ko būna neatidus ir t. t. Veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas yra kaip tos nusikalstamos veikos padarinys (nenumatytas veikoje, bet yra padarinys), pvz., neteisėto aborto metu ţūva moteris, piktnaudţiavimo tarnyba atveju ţūva ţmonės, aplinkos apsaugos ar gamtos išteklių taisyklių paţeidimo metu įvyksta nelaimingas atsitikimas, įsakymo nevykdymas ir kt. Šie atvejai nėra kvalifikuojamieji veikų poţymiai, todėl šiais atvejais turime sutaptį. Tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas yra numatytas kaip kitos veikos poţymis, tais atvejais veikos apima gyvybės apėmimas ir nereikia atskirai kvalifikuoti, pvz., transporto taisyklių paţeidimas sukeliant gyvybių netekimus. Tais atvejais, kai nesilaikomas specialių elgesio taisyklių, atsako ir juridinis asmuo (ne tik pakaltinimas fizinis asmuo nuo 16 metų).

32

5

Nusikaltimai žmogaus sveikatai

Sveikata, pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO, 1946 m.), yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena ir ne vien ligos ar negalios nebuvimas. Subjektyvūs ligos simptomai yra pripaţįstami tik tada, kai patvirtinami objektyviais įrodymais (patvirtinus medikams ir pan.). Nusikaltimai ţmogaus sveikatai yra įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai (iš esmės 7 straipsniai). Įstatymų leidėjas nurodo sveikatos sutrikdymus, kuriuos įvardija kaip kūno suţalojimus ar susargdinimus. Sveikatos sutrikdymu, daţniausiai apibrėţiama, yra neteisėtas, be tyčios atimti gyvybę, ţalos padarymas kito ţmogaus sveikatai, paţeidţiant ţmogaus kūno audinius, organus ar jų funkcijas (sveikata pagal BK komentarą – organizmo fiziologinė būsena, kuri gali būti labai įvairi ir priklauso nuo amţiaus ir fiziologinių savybių). Įstatymų leidėjas sveikatos sutrikdymus numato pagal sunkumą: 1. Sunkus sveikatos sutrikdymas. 2. Nesunkus sveikatos sutrikdymas. 3. Neţymus sveikatos sutrikdymas. 4. Fizinio skausmo sukėlimas. Susargdinimas nuo kūno suţalojimo skiriasi objektyviais ir subjektyviais poţymiais, nes susargdinti galima ir nesmurtiniu poveikiu, t. y. uţkrėsti kokia nors liga. Susargdinimas gali sukelti praktiškai visus sveikatos sutrikdymus (kalba eina ir apie suţalojimą, ir susargdinimą). Visis sunkūs tyčiniai sveikatos sutrikdymai gali būti klasifikuojami į: 1. Paprastą. 2. Kvalifikuotą. Lygiai tokie pat poţymiai kaip nuţudyme. 3. Privilegijuotą. Šiuo atveju turimas neatsargus sunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus. Dar yra sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Visų šių veikų subjektas yra 16 metų pakaltinamas fizinis asmuo, bet tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas galimas nuo 14 metų fiziniam asmeniui. Tik uţ sunkų neatsargų sveikatos sutrikdymą atsako juridinis asmuo.

5.1 Sunkus sveikatos sutrikdymas
Įstatymų leidėjas, aptardamas sunkų sveikatos sutrikdymą, neturi galvoje to, ką turi PSO. Sveikata šiuo atveju reiškia natūralią ţmogaus būklę iki nusikaltimo padarymo, o nusikal33

timas šią būklę pablogina ir pakeičia dėl kaltininko veiksmų. Sveikatos sutrikdymas pagal Sveikatos sutrikdymo masto taisykles – tai ţmogaus suţalojimas arba susargdinimas, paţeidţiant jo kūno audinių ar organų vientisumą arba sutrikdant jų funkcijas (šias taisykles reikia išsiimti ir turėti su savimi egzamine, Valstybės ţinios, 2003, Nr. 52, patvirtino LR Sveikatos ministro, Teisingumo ministro, Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, 2003 m. geguţės 23 d.). Šis paţeidimas gali būti padarytas mechaniniu, fiziniu ar cheminiu poveikiu, o susargdinimas yra organizmo funkcijų sutrikdymas biologiniu, fiziniu, cheminiu ar psichiniu poveikiu arba nesuteikiant būtinosios medicininės pagalbos. Šių poveikių objektas yra kito ţmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradţios iki mirties momento. Nesvarbu, kokia ta sveikata faktiškai yra. Šis nusikaltimas sudaro sudėtį, kai nukreiptas prieš save tik tada, kai tuo bandoma kaţko išvengti, pvz., privalomosios karinės tarnybos. Būtina, kad veika būtų pavojinga, padariniai ir prieţastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis ir psichologinis. Neveikimu ši nusikalstama veika padaroma, kai kaltininkas turėjo pareigą veikti ir turėjo galimybę veikti, bet to nepadaro ir dėl to sutrinka kito ţmogaus sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra sunkus, jeigu suţalojimas arba susargdinimas sukėlė bent 1 iš 12 padarinių, numatytų BK 135 str. 1 d. (taip pat nurodyta ir Sveikatos apsaugos masto taisyklėse). Padariniai: Regos netekimas – tai abiejų akių regos netekimas arba regos susilpnėjimas iki labai stipraus dydţio (arba regos lauko susiaurėjimas iki didelio dydţio). Klausos netekimas – tai visiškas kurtumas arba abiejų ausų klausos susilpnėjimas, kai nukentėjusysis negirdi prie klausos kaušelio arba beveik nieko negirdi. Kalbos netekimas – kai nukentėjusysis negali reikšti mintis suprantamais ţodţiais. Vaisingumo netekimas – lytinės veiklos sutrikimas, atimantis gebėjimą natūraliu būdu apvaisinti, pastoti ir gimdyti. Nėštumo netekimas – kai nėštumas nutrūksta arba turi būti nutrauktas dirbtinai dėl suţalojimo ar susargdinimo, nepriklausomai nuo nėštumo trukmės. Kitoks sunkus suluošinimas ar suţalojimas, susargdinimas arba jo sukeltos komplikacijos ar jų pasekmės. Įvairiausios kilmės nudegimai, nušalimas, apimantis 10 ir daugiau proc. kūno paviršiaus, jonizuojanti radiacija, kaklo suspaudimas ar kitokia kaklo fikcija, lydima galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, kitokio pobūdţio sunkus suluošinimas, t. y. galūnės, rankos, kojos ar jos funkcijos praradimas. Sunki nepagydoma liga – tai ŢIV, juodligė, stabligė, pasiutligė, dujinė gangrena, maras, cholera, raupsai, geltonoji karštinė ir t. t. 34

Ilgai trunkanti liga, realiai gresianti gyvybei – narkomanija, hepatitas B ir C, sifilis, bruceliozė, trichineliozė, leišmaniozė. Ilgai trunkanti liga, stipriai sutrikdanti ţmogaus psichiką. Šios ligos neįvardintos nei įstatymų leidėjo, nei taisyklėse, nes kiekvieną kartą specialisto ar eksperto yra nustatoma atskirai. Didelės dalies profesinio darbingumo netekimas, kai ţmogus praranda 30% ir daugiau profesijos darbingumą, sumaţėja jo gebėjimas ar galimybė atlikti profesinį darbą, kuris reikalauja specialių ţinių, kvalifikacijos ar įgūdţių. Didelės dalies bendro darbingumo netekimas. Tai bendro darbingumo 30% ir daugiau sumaţėjimas. Nepataisomas kūno subjaurojimas. Pripaţįstami nepataisomais tik tokie subjaurojimai, kurie negali būti atitaisomi įprastinėmis chirurginėmis operacijomis. Ar kūno subjaurojimas yra pataisomas, ar ne, sprendţia medikai ir medicinos ekspertai, bet ar kūnas apskritai subjaurotas, sprendţia teismas. Nusikaltimas yra baigtas kilus padariniams. Subjektyviosios pusės poţymis kaltė pasireiškia tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas gali veikti sąmoningai ir suvokti, kad bus padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (to nori ir siekia), bet gali būti ir tokių atvejų, kai veikia tyčia, nors ir nesiekdamas padarinių, bet leisdamas jiems kilti. Tyčia gali būti ir neapibrėţta, ir nekonkretizuota. Pasikėsinimas visada yra tyčinis. Sunkų sveikatos sutrikdymą gali įvykdyti asmuo nuo 14 metų. Sunkus sveikatos sutrikdymas pripaţįstamas kvalifikuotų, jei yra bent vienas iš 13 poţymių, nurodytų BK 135 str. 2 d. Šie poţymiai sutampa su kvalifikuoto nuţudymo poţymiais. Šie poţymiai klasifikuojami: 1. Pagal nukentėjusįjį. 2. Pagal objektyviosios pusės poţymius. 3. Pagal subjektyviosios pusės poţymius.

35

6

Nusikaltimai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei

Nusikaltimai pavojingi ţmogaus sveikatai ir gyvybei yra tokie nusikaltimai, kurie iš esmės neatima gyvybės, bet sukelia neigiamų padarinių gyvybei ir sveikatai. Šį skyrelį sudaro neteisėtas abortas, privertimas darytis abortą, palikimas be pagalbos ir grasinimas nuţudyti arba sutrikdyti sunkiai sveikatą. Skyriuje svarbiausi aspektai yra pavojaus akivaizdumas ir pavojaus realumas. Akivaizdumas, kai veika prasidėjus ir matyti, kad ji jau įvyks. Realumas – objektyvus pavojaus egzistavimas. Objektyviosios pusės veika gali pasireikšti tik veikimu, tik palikime be pagalbos, kai gresia pavojus ţmogaus gyvybei, galima padaryti veiką neveikimu. Visais atvejais visos nusikalstamos veikos yra tyčinės (ypatingai grasinimas nuţudyti, ţmogaus terorizavimas, kurie yra susiję su nukentėjusiojo išgąsčiu ir dideliu sumišimu, kurie vertinami pagal subjektyvųjį nukentėjusiojo suvokimą ir faktines bylos aplinkybes). Visų šių veikų subjektas yra fizinis pakaltinamas asmuo, kuris atsako nuo 16 metų amţiaus. Tik uţ grasinimas nuţudyti ar sunkiai sutrikdyti ţmogaus sveikatą arba ţmogaus terorizavimą atsako juridinis asmuo.

6.1 Neteisėtas abortas
Abortas – dirbtinis moters nėštumo nutraukimas, ţmogaus gemalo (vaisiaus) sunaikinimas iki gimimo. Tai gali būti chirurginė operacija ar kitoks poveikis į ţmogaus organizmą, dėl kurio nutrūksta nėštumas ir vaisius ţūva. Ţmogaus organizmo iki gimimo raida yra embriologijos mokslo objektas. Embrionu laikomas vaisius nuo 2 iki 10 savaitės. Abortus leidţiama daryti tik gydytojams akušeriams ir ginekologams, tik sveikatos prieţiūros įstaigose ir tik nesant kontraindikacijoms. Turi būti nepaţeistas Lietuvos Respublikos 1994 m. Nėštumo nutraukimo operacijos nutraukimo tvarkos. Objektas yra pabojus ţmogaus sveikatai ir gyvybei. Nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinieji poţymiai objektyviajai pusei yra veika, pasekmės ir prieţastinis ryšys. Šis nusikaltimas padaromas veikimu. Tai viena iš nusikalstamų veikų, kai sunku pasakyti, kas yra nukentėjusysis, nes pacientė pati prašo atlikti abortą. Nėštumo nutraukimas prieš moters valią yra sunkus sveikatos sutrikdymas, o ne neteisėtas abortas. Abortas laikomas neteisėtu esant bent vienai iš trijų aplinkybių: 1. Abortą padaro asmuo, neturintis teisės daryti tokios operacijos (ne ginekologas-akušeris). 2. Abortas padaromas ne sveikatos prieţiūros įstaigoje. 3. Abortas padaromas esant kontraindikacijų. Kontraindikacijos yra 12 savai36

čių viršijantis nėštumas, ūmūs ir poūmiai genitalijų uţdegimai, įvairiausi kitos lokalizacijos uţdegimai, infekcinės ligos ir t. t. Iki 16 metų moterų abortams būtinas (nuo 16 metų tik pageidautinas) raštiškas sutikimas vieno iš tėvų, įtėvių, globėjų ar faktiškai asmenį auginančių asmenų. Sutikimą duodantis asmuo turi atvykti pats arba jo raštiškas sutikimas turi būti patvirtintas notaro. Nesant tokio sutikimo negalima daryti aborto. Abortas laikomas baigtu nutraukus nėštumą. Kai abortas sukelia priešlaikinį gimdymą arba kai kūdikis gimsta gyvas, abortas laikomas baigtu nusikaltimu. Gydytojas, turintis teisę daryti abortus, yra asmuo, baigęs aukštąjį medicinos mokslą ir turintis akušerio-ginekologo specializaciją (licenciją). Specialistai, neturintis teisės daryti aborto operacijos, yra laikomi visų kitų specializacijų gydytojai, vidurinysis medicinos personalas. Nėščioji moteris, kuri pati sau padaro abortą, nėra baudţiama (teisėtoje veikoje bendrininkavimo nėra baudţiamosios teisės prasme). Neteisėtas abortas padaromas tiesiogine tyčia, motyvai visiškai neturi reikšmės (išskyrus individualizuojant bausmę). Sunkūs padariniai, tokie kaip nukentėjusiosios mirtis, sunkus sveikatos sutrikdymas (pvz., vaisingumo netekimas), kvalifikuojami kaip nusikaltimų sutaptis. Nesunkus ir neţymus sveikatos sutrikdymas yra apimamas šios nusikaltimo sudėtis ir atskirai nekvalifikuojamas. Gydytojas, kuris padaro aborto operaciją ne gydymo įstaigoje, bet turi teisę daryti tokias operacijas, bus nusikaltimo subjektu. Juridinis asmuo uţ neteisėtą abortą neatsako.

37

7

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei

Šiame skyriuje yra 6 straipsniai, kurie apibrėţia paţeidimus visuomenėje susiformavusiai lytinių santykių sanklodai. Objektas: maţamečio lytinis neliečiamumas ir sveikata, suaugusio ţmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė. Papildomi objektai: sveikata, garbė ir orumas. Visų šių veikų subjektyvioji pusė yra tyčia, nėra neatsargių veiksmų. Visos veikos paprastai padaromos tiesiogine tyčia. Subjektas – uţ išţaginimą ir seksualinį prievartavimą atsako fiziniai asmenys nuo 14 metų, o kitas veikas – nuo 16 metų. Uţ nepilnamečiams padarytus nusikaltimus atsako fiziniai asmenys nuo 18 metų.

7.1 Išţaginimas
Išţaginimas – santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu dėl to panaudojamas fizinis, psichinis smurtas, atimama galimybė priešintis arba pasinaudojama nukentėjusiojo ar nukentėjusiosios būkle. Objektas: vyro ar moters seksualinė apsisprendimo laisvė bei maţamečių seksualinė neliečiamybė. Nukentėjusiuoju gali būti tiek moteris, tiek vyras. Papildomas objektas yra sveikata, garbė ir orumas. LAT Senato nutarimas Nr. 49 2004 m. gruodţio 30 d.: objektyviąją pusę sudaro dvi stadijos: 1. Fizinio ar kitokio smurto panaudojimas, kitoks galimybės priešintis atėmimas. 2. Lytinio akto atlikimas. Bejėgiška nukentėjusiojo būklė pirmosios stadijos neturi. Lytinės aistros tenkinimas analiniu, homoseksualiais ir kt. būdais (išskyrus „tradicinį“ lytinį santykiavimą) nelaikomi išţaginimu. Jeigu veika buvo pradėta lytiniu santykiavimu ir po to dar prisidėjo kitokie aistros tenkinimai – tai bus nusikaltimų sutaptis. Fizinio smurto panaudojimas: mušimas, smaugimas, skausmo sukėlimas, suţalojimas ir bet kokie smurto veiksmai, siekiant nuslopinti asmens pasipriešinimą (palauţia nukentėjusiojo valią). Tais atvejais, kai yra sunkių padarinių (sveikatos sutrikdymas, mirtis), turime nusikaltimų sutaptį. Šis nusikaltimas apima skausmo sukėlimą ir neţymų sveikatos sutrikdymą, kitais atvejais – nusikaltimų sutaptis (turėtų apimti ir nesunkų sveikatos sutrikdymą). Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra psichinis smurtas, kurio tikslas yra taip pat nuslopinti pasipriešinimą ir santykiauti prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti bauginimas ţodţiais, veiksmais, kurie reiškia ketinimą realiai panaudoti smurtą prieš patį 38

asmenį ar artimą jam ţmogų. Grasinimas turi turėti akivaizdumo ir realumo poţymius. Grasinimu nelaikomi veiksmai, kuriuos kaltininkas ţada padaryti ateityje, t. y. paskleisti kaţkokias ţinias, sugadinti turtą. Pastaraisiais atvejais yra kito nusikaltimo sudėtis – privertimas lytiškai santykiauti. Kitaip atimant galimybę priešintis – gali būti labai įvairu: surišimas, uţdarymas į patalpą, apsvaigimas, hipnotizuojamas, nugirdomas ir t. t. Bejėgiška asmens būklė – tai asmens būklė, kai nukentėjusysis dėl savo savybių, ligos, senatvės, nesąmoningos būsenos ir pan. negali suvokti, kad jo atţvilgiu yra atliekami prievartos veiksmai, nesuvokia jų esmės ir negali pasipriešinti kaltininkui, o kaltininkas supranta, kad asmuo yra bejėgiškos būklės ir tuo pasinaudoja. Ar apsvaigimą nuo alkoholio ir narkotikų reikėtų pripaţinti bejėgiška asmens būkle priklauso nuo nukentėjusiojo: jeigu jis sąmoningai apsisvaigina, suprasdamas, kad kaltininkas turi ketinimų lytiškai santykiauti su juo, tai nelaikoma išţaginimu. Lytinis santykiavimas su psichikos ligoniu yra laikomas išţaginimu pasinaudojant bejėgiška būkle. Tais atvejais, kai psichikos sutrikimų turintis asmuo suvokia lytinio santykiavimo prasmę, būklė negali būti laikoma bejėgiška. Lytinis santykiavimas su maţamečiu asmeniu, kad ir jam sutinkant, laikomas pasinaudojimu bejėgiška būkle. LAT padarė išlygų ir pasakė, kad kai iš įvykio aplinkybių matyti, kad maţametis dėl savo išsivystymo suvokia lytinio santykiavimo prasmę, socialinę reikšmę ir duoda santykiams sutikimą, tai 14 metų neturėjimas negali būti laikomas bejėgiška būkle. Lytinis santykiavimas pasinaudojant apgaule – nėra išţaginimas (pvz., paţadas tuoktis arba mylėti amţinai). Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl išţaginimas yra baigtas nuo lytinio akto pradţios. Esant tik prievartai (siekis palauţti valią) bus tik pasikėsinimas. Savanoriškas atsisakymas šalina baudţiamąją atsakomybę uţ išţaginimą, bet jeigu buvo atlikti veiksmai palauţti nukentėjusiojo valią, jie bus kvalifikuojami kaip nusikalstama veika. Subjektyvioji pusė yra tiesioginė tyčia (netiesioginės nėra). Kaltininkas turi suvokti, kad santykiauja su partneriu prieš jo valią, siekia šito panaudodamas psichinį, fizinį smurtą, atimdamas galimybę pasipriešinti arba naudodamasis nukentėjusiojo bejėgiška būkle. Tariamas pasipriešinimas nelaikomas nusikaltimo sudėtimi, kai kaltininkas sąţiningai klydo. Kartais sudaroma tokia situacija, kai nukentėjusysis mato, kad jis negali priešintis, t. y. kai pati situacija yra tokia bauginanti, kad nėra prasmės priešintis. LAT yra pasisakęs dėl BK 149 str. 1 d. (2K-580/2007), kad pasipriešinimas nebūtinai reiškia aktyvius 39

veiksmus, nes palauţtas ţmogus gali jau nebesipriešinti, tiesiog verkti ar pan. Bendrininkavime yra labai svarbi subjektyvioji pusė, t. y. turi būti veikiama kartu tyčia. Išţaginime įdėtas kvalifikuojamasis poţymis – bendrininkavimas (BK 149 str. 2 d.). LAT Senatas bendrininkavimo reikšmę ir turinį praplėtė. Išţaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kt. veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su juo nesantykiavo. Vykdytoju gali būti laikomas ir toks asmuo, kuris nenaudojo smurto, negrasino, bet kitiems palauţus nukentėjusiojo pasipriešinimą, santykiavo lytiškai su juo. Be to, vykdytoju laikomas bus ir toks asmuo, kuris organizavo, kurstė ir padėjo vykdyti išţaginimą asmeniui, kuris dėl amţiaus ar psichinės būklės neatsako pagal baudţiamuosius įstatymus. Nepilnametės ar nepilnamečio išţaginimas yra kitas kvalifikuojamasis poţymis pagal BK 149 str. 3 d. Tai yra visi tie atvejai, kai auka neturi 18 metų ir kaltininkas tai ţino bei numato pagal įvykio aplinkybes. Jeigu ţaginamas nepilnametis, tai vertinama visais atvejais grieţčiau nei tai būtų suaugęs asmuo. Visgi kaltininkui sąţiningai klystant dėl aukos amţiaus ir manant, kad tai suaugęs asmuo, veika kvalifikuojama be šio poţymio. Maţamečio asmens išţaginimas – tai sunkiausias kvalifikuojamasis poţymis, numatytas BK 149 str. 4 d. Šiais atvejais kaltininkas ţino, numato arba turėjo numatyti pagal įvykio aplinkybes nukentėjusiojo amţių. Tai visi tie atvejai, kai auka neturi 14 metų. Jeigu asmuo sąţiningai klysta, tai asmuo gali būti patrauktas uţ nepilnamečio išţaginimą. Ţalingi išţaginimo padariniai: įstatymų leidėjas ţalingų padarinių, kurie gali atsirasti dėl išţaginimo, nenurodė. Visais atvejais, kai auka miršta, sunkiai ar nesunkiai suţalojama sveikata, bus kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį. Nukentėjusiosios nėštumas LAT yra nelaikomas sunkiu padariniu (nors tai yra atviras klausimas). Tais atvejais, kai asmuo nusiţudo dėl išţaginimo arba susiţaloja gelbėdamasis nuo ţaginimo, tai veika kaip sutaptis kvalifikuojama tais atvejais, kai kaltininkas galėjo numanyti, jog taip įvyks. Išţaginimo subjektais gali būti visi asmenys, kurie yra sulaukę 14 metų. Tai gali būti bet koks asmuo, t. y. ir tas, kuris anksčiau turėjo lytinių santykių su auka, ir tas kuris pirmą kartą mato auką, ir tas, kuris draugauja su auka, ir tas, kas yra aukos sutuoktinis, ir tas, kas susijęs giminystės ryšiais su auka. Tais atvejais, kai išţaginamas nepilnametis, atsako ir juridinis asmuo. Baudţiamoji byla dėl nekvalifikuoto išţaginimo gali būti iškelta tik nukentėjusiojo asmens skundu ir negali būti nutraukta, kai nukentėjusysis susitaiko su kaltininku.

40

7.2 Seksualinis prievartavimas
Seksualinis prievartavimas yra nauja veika, kuri atsirado BK nuo 2003 metų. Jis apima visas veikas, kurių negalima kvalifikuoti pagal BK 149 str. kaip išţaginimą (pvz., homoseksualią prievartą), be to, dalį veikų, kurias anksčiau buvo galima laikyti kaip tvirkinamąsias. Nusikaltimo objektas iš esmės yra tas pats kaip išţaginimo. Objektyviosios pusės poţymiai nuo išţaginimo skiriasi, nes apima oralinį, analinį ir visokius kitokius lytinės aistros tenkinimo būdas. Kitaip tariant, nuo išţaginimo prievartavimas skiriasi tik nusikaltimo padarymo būdu, o subjektyvioji pusė, kvalifikuojamieji poţymiai ir t. t. sutampa su išţaginimo.

7.3 Lytinės aistros tenkinimas paţeidţiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 151` str.)
Nukentėjusiuoju šiame nusikaltime gali būti bet kokios lyties nepilnametis, t. y. visi asmenys, jaunesni nei 18 metų, bet vyresni kaip 14. Kai nukentėjusiuoju yra asmuo iki 14 metų gali būti vertinama kaip išţaginimas ar seksualinis priekabiavimas (bet neprivalo taip būti). Objektyviosios pusės veika gali pasireikšti lytiniu santykiavimu ar kitokiu lytinės aistros tenkinimu, kai tai buvo daroma pasiūlius, paţadėjus suteikti ar suteikus nukentėjusiajam uţ tai pinigų ar kt. formos atlygį (kai nebuvo išţaginimo ar seksualinio prievartavimo ar privertimo santykiauti poţymių). Šiuo atveju kriminalizuotas nepilnamečių suviliojimas. Siūlymas, ţadėjimas ar suteikimas yra priemonė palenkti nepilnamečio valią, o tai, kad paţadas nebuvo tesėtas arba atsilyginta buvo labai gausiai, kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip atlygio dalykas visų pirma yra nurodyti pinigai. Svarbu čia yra tai, kad neturėjo būti nei fizinės, nei psichinės būklės, nebuvo pasinaudota bejėgiška būkle arba asmens priklausomumu. Nusikaltimas yra baigtas nuo lytinio akto ar aistros tenkinimo pradţios (ne nuo vilionės ar siūlymo). Subjektyviosios pusės poţymi kaltė – tiesioginė tyčia. Tikslas – lytinės aistros tenkinimas. Objektas – apibrėţtas pačiame straipsnyje. Pagal straipsnio 1 d. subjektu yra fizinis pakaltinamas asmuo, o uţ šitą veiką atsako ir juridinis asmuo. Pagal straipsnio 2 d. numatytas specialus subjektas: tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kt. teisėtas vaiko atstovas. Šiuo atveju atsakomybė yra sugrieţtinta. Specialaus subjekto atveju vilionės gali ir nebūti, nes svarbiausia, kad asmenys, kurie turi globoti ir 41

saugoti nepilnametį, lytiškai su juo santykiauja arba kitaip tenkina lytinę aistrą, bet reikia turėti galvoje, kad vaikas turi sutikti santykiams, t. y. neturi būti prievartos. Kai yra prievarta – išţaginimas arba prievartavimas.

42

8

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui

8.1 Šmeiţtas
Asmens garbė ir orumas yra toks pat gėris kaip ir gyvybė, laisvė. Šiems nusikaltimams ir nusiţengimams priklauso šmeiţimas, viešas arba neviešas asmens įţeidimas. Abiem atvejais asmuo atsako nuo 16 metų. Konstitucijos 18 str. sako, kad ţmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nesusietos nei su teritorija, nei su gamta, jas ţmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos įtvirtintos teisės aktuose, ar ne. Tokias teises turi kiekvienas asmuo. Ţmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro ţmogaus esmę ir yra vientisos vertybės. Informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis. Sprendţiant, kokią informaciją galima skleisti ir kokios ne, reikia vadovautis principų pusiausvyra, nes Konstitucija numato ir ţmogaus teises į privatų gyvenimą. Paskleidimas apie kitą ţmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti kitą ţmogų ar suteršti jo garbę arba orumą, yra nusikaltimas. Ţmogaus orumas ir garbė yra atspindima pagal tai, kaip ţmogus yra vertinamas visuomenėje, kokie yra jo gabumai, jo savybės. Kitaip sakant, tai bus ţmogaus reputacija. Nukentėjusiuoju šiuose nusikaltimuose gali būti bet koks ţmogus, net ir asmuo, kuris nesuvokia savo paţeminimo (maţametis, ligonis ir pan.). Visais atvejais tai turi būti gyvas ţmogus. Yra atskiras straipsnis, kuris skirtas melagingiems prasimanymams apie mirusį ţmogų, kai tai gali sukelti panieką ţmogaus atminimui ar jį sumenkinti. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos ţinios, kurias kaltininkas suvokia. Jeigu asmuo sąţiningai klysta dėl skleidţiamos informacijos (įsitikinęs, kad ji teisinga). Informacijos, kurios neina patikrinti, teismas negins. Nusikaltimas laikomas baigtu paskleidus klaidingą informaciją, t. y. kai su informacija yra supaţindinamas bent vienas kitas ţmogus. Nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad skleidţia neatitinkančią tikrovės informaciją ir jos skleidimo siekia. Nusikaltimo subjektas gali būti ir informacijos autorius, ir informacijos platintoju. Kvalifikuojamieji šmeiţimo poţymiai: 1. Šmeiţimas padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimą. Tokiu šmeiţimu turi būti šmeiţiama apie nusikaltimus, uţ kuriuos numatyta bausmė viršiją 6 metus laisvės atėmimo. Jeigu asmuo tokiu šmeiţtu siekia, kad asmeniui būtų iškelta baudţiamoji byla, tai nusikaltimai kvalifikuojamas pagal nusi43

kaltimų sutaptį su melagingu bylos iškėlimu. 2. Šmeiţimas per visuomenės informavimo priemones ir ţiniasklaidą. Šis apsunkinimas numatytas todėl, kad tokiu būdu paskleistą ţinią gali suţinoti daugiau ţmonių. Byla gali būti keliama ir prokuroro reikalavimu, kai ţmogus pats negali kreiptis apginti jo interesų. Reikia turėti galvoje, kad šmeiţtas ir apkalba skiriasi. Apkalba gali būti be jokio tikslo, atspindėti tik autoriaus nuomonę.

8.2 Įţeidimas
Įţeidimas – tai viešas ţmogaus paţeminimas. Įţeidimas bus ir tais atvejais, kai uţgauliai paţeminamas ţmogaus artimas. Įţeidimas gali būti padaromas ţodţiu, veiksmu, per ţiniasklaidos priemones, nepadoriu gestu. Veiksmai turi prieštarauti priimtai viešajai tvarkai, moralės normoms (netgi sakant tikrą tiesą). Įţeidimas gali būti paskelbtas ir raštu. Įţeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia Neviešas įţeidimas – nėra privilegijuotas poţymis (pvz., laiškas nukentėjusiajam, antausis nukentėjusiajam ar pan.). Tai tik baudţiamasis nusiţengimas. Byla dėl neviešo įţeidimo gali būti keliama ir prokuroro reikalavimu. Teismo ar teisėjo įţeidimas sudaro savarankišką nusikaltimo sudėtį ir nesudaro paprasto įţeidimo. Viešojo tarnautojo ar kito asmens, einančio valstybines pareigas, bus dar kita nusikaltimo sudėtis. Teisę kritikuoti valstybės įstaigas ir pareigūnus yra kiekvieno Lietuvos piliečio teisė.

44

9

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai šeimai ir vaikui

23 BK skyreliu ginamas vaikas ir šeimos vertybės. Konstitucijoje taip pat įtvirtinta 38 ir 39 str., kad šeima yra visuomenės pagrindas, o valstybė jas globoja ir gina. Šis skyrelis, visgi neapima visų nuostatų, susijusių su vaiko apsauga. Čia daugiau telkiamas dėmesys į vaiko pagrobimą, sukeitimą ir t. t. dalykus, kurie tiesiogiai sukelia vaikui pavojų. Vaiko teisės yra ginamos visoje BK specialiojoje dalyje. Įgyvendinamos šios vaikų gynimo nuostatos: 1. Be jokios diskriminacijos gerbti teises, kurios yra nustatytos kiekvienam valstybės jurisdikcijai priklausančiam vaikui. 2. Garantuoti vaiko teisę į gyvybę ir visomis išgalėmis uţtikrinti vaiko gyvenimą ir jo vystymąsi. 3. Uţtikrinti vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą. 4. Laiduoti vaiko teisę laisvai reikšti savo paţiūras visais jam svarbiais klausimais. 5. Uţtikrinti vaiko gyvenimo privatumo apsaugą. 6. Uţtikrinti apsaugą nuo visų rūšių smurto ir seksualinio išnaudojimo. Specialiojoje dalyje pirmiausiai ginamos vaiko teisės ir laisvės į gyvybę, sveikatą, seksualinį neliečiamumą ir šeimos interesus. 23-iame skyrelyje yra 9 straipsniai, iš kurių tik 1-as yra baudţiamasis nusiţengimas, t. y. vaiko nugirdymas. Šių nusikaltimų objektas yra vaikas, vaiko ir šeimos interesai. Objektyviosios pusės poţymis veika pasireiškia ir veikimu (pagrobimas ir pan.), ir neveikimu (vengimas išlaikyti vaiką ir pan.). Pagal konstrukciją skyriuje yra ir materialiosios sudėtys (pvz., vaiko pagrobimas), ir formaliosios sudėtys (pvz., BK 157 str. – pasiūlymas pirkti vaiką). Skyriuje nėra numatytų neatsargių veikų, jos visos – tyčinės. Nusikaltimo subjektas, fizinis pakaltinamas asmuo nuo 16 metų, o uţ kai kurias veikas atsako specialus asmuo arba juridinis asmuo.

45