1

II Tikrovs painimas
K mes pastame? Senovs graikams nuostab kl tai, kad pasaulyje, gamtoje viepatauja tvarka, kuri jie vadina odiu kosmos. Nietzsche i filosofijos pagrindin iankstin nuostat taip nusako: Tvarka, aikumas, sistemikumas atitinka tikrj daikto bt, ir prieingai, netvarka, chaotikumas, negaljimas i anksto numatyti tolesni veiksm yra bdingas netikram arba blogai pastamam pasauliui. 1 Ir nors Nietzsche mano, kad i visos filosofijos nuostata yra saviapgaul, jo odiai mums primena, kad graik tvarkingas pasaulis buvo suprantamas kaip tikras ir painus pasaulis. Tvarka tai tikroji tikrov, kuri galime painti. Tokia tikrov turi bti pastovi, amina, nekintama. Tokia yra Parmenido mstoma tikrov. Pati tikrov ir yra mstymas neklystantis tiesos painimas, inojimas to, kas yra. Tas pats yra mstyti ir tai, ko dlei yra mstymas. (Parmenidas). Kita vertus, ms poji objektas yra kintantys, jie randasi o ne bna. (Herakleitas). Tad j painimas nra tikrasis painimas. Jutiminis patyrimas nra painimas. Toks yra Platono sitikinimas, - kad poji objektai nra tikrieji painimo objektai. Jie tokie ir negali bti, nes painimas yra manomas tik kaip to, kas yra, painimas, to, kas yra stabilu ir pastovu, tuo tarpu poji objektai negali bti esantys, o tik tampantys. Taigi, painimo objektai nra atskirybs, prieinamos pojiams, bet bendrybs (universalijos). Platono filosofijoje tai yra idjos, arba formos, - pastovs, stabils objektai, objektyviai (tai yra, nepriklausomai nuo paties painimo) reals (tai yra, egzistuojantys i tikrj). Tokia filosofin nuostata vadinasi realizmas: tikrasis painimas yra painimas to, kas yra realu, o reals yra proto (mstymo) objektai universalijos. Tai pasireikia Platono racionalizmas, teigiantis proto pirmenyb prie jusles ir kartu pastovumo pirmenyb prie judjim (i esms Parmenido pozicija). Dialoge Kratilas Platonas Sokrato lpomis taip ironizuoja: senovs mons, vis greiiausiai kaip ir dauguma dabartini imini, nuo dano sukiojimosi betyrindami, kaip laikosi esamyb, apsvaigsta, o paskui jiems rodosi, kad daiktai eina ratu ir visaip lekia. O kaip itokios nuomons kaltinink ne j pai viduje gldant ksm kaltina, bet /tvirtina/ toki esant pai daikt prigimt, neva
1

Cit. M. Frst, J. Trinksas. Filosofija. Vilnius: Lumen. 1995. P. 17.

nieko tarp j nes iliekanio ir pastovaus, bet atseit, jie tek ir leki, aminai kupini visokio lakiojimo ir rasties.2 Taigi, judjimas, kitimas priklauso paties mogaus vidui, o ne daikt prigimiai, kuri yra pastovi. Dialoge Valstyb Platonas pateikia tam tikr tikrovs arba btybi ir jas atitinkanio painimo hierarchij (gradacij, laipsnikum): nuo aukiausios bendrybs, kuri jam yra labiausiai reali, iki eli arba mirao, kurie visikai neturi realybs. Aukiausios bendrybs painimas tai aukiausia bei tikriausia painimo rys. Itrauk i Valstybs VI knygos pabaigos, vadinam linijos alegorija.
sivaizduok linij, padalyt dvi nelygias dalis. Kiekvien i t dali, vaizduojani regimj ir protu suvokiam sritis, vl padalyk tokiu pat bdu, be to, regimj srit padalyk pagal didesn ar maesn rykum. Tada vien i gaut atkarp pateks atvaizdai. Atvaizdais a pirmiausia vadinu elius, paskui atspindius vandenyje ir kiet, lygi ir vilgani kn paviriuje odiu, visus panaius dalykus. Ar supranti mane? Suprantu. kit atkarp, panai pirmj, sudsi visus gyvus padarus, vis ri augalus ir pagamintus daiktus. Taip ir padarysiu, - pasak Glaukonas. Dabar pasvarstyk, ar ne tas pats yra ir tikrumo bei netikrumo atvilgiu: kaip tai, k mes manome, santykiauja su tuo, k mes tikrai inome, tai atvaizdas santykiauja su tuo, kieno jis yra atvaizdas. Visikai su tuo sutinku. Dabar savo ruotu pagalvok ir apie protu suvokiam srit pagal kok poym j reiks padalyti? O pagal kok? Vienos protu suvokiamos srities dalies siela bna priversta iekoti, remdamasi prielaidomis, naudodamasi atvaizdais i anksiau gaut atkarp, ir todl veriasi ne pradi, o ubaigim. Tuo tarpu kit dal siela susiranda, eidama nuo prielaidos prie pradios, kuri tokios prielaidos neturi. iuo atveju ji nesinaudoja atvaizdais, kaip pirmuoju atveju, bet eina priek, padedama pai idj. A nelabai supratau, k tu pasakei. 3

Taigi Platonas silo pavaizduoti linij, kuri dalinasi dvi sritis: nuomons (doxa) ir inojimo (epistm), ir kiekviena j dalijasi dar du etapus. Linijos
2 3

Platonas. Kratilas. Vert M. Adomnas. Vilnius: Aidai. 1996. P. 137. (411b,c). Platonas. Valstyb. Vert J. Dumius. Vilnius: Mintis. 1981. P. 240-241. (509d-510b).

atkarpas Platonas vaizduoja skirting didi: emiausia painimo pakopa yra didiausia, einant auktyn atkarpos maja, nes aukiausias painimas prieinamas tik nedaugeliui moni (filosofams), tuo tarpu emiausias painimas yra labiausiai monse paplits. Linijos judesys rodo, kad mogaus protas gali veikti keli nuo neinojimo prie tikro inojimo. Pavyzdiui, mogus, kuris lieka nuomons plotmje, paklaustas, kas yra teisingumas, nurodo atskirus teisingumo pavyzdius. Anot Platono, toks mogus yra suklaidintas, nes jis priima u tikr dalyk tai, kas yra tik tikro dalyko (tikro teisingumo) atvaizdas, kopija. Kad pasiekt tikr inojim, jis turi pakilti vir atvaizd prie originalo, pradios (prado) arch , kuri yra teisingumo idja. Tai gali bti net nenuoseklus, bet staigus perjimas, savotikas atsivertimas ties. Kiekviena painimo stadija turi dar dvi stadijas (pakopas). Panagrinkime i hierarchij smulkiau. emiausio painimo laipsnio spjimo, sivaizdavimo - objektai yra atvaizdai arba eliai, o taip pat atspindiai vandenyje ir blizganiame paviriuje (pvz., veidrodyje). To nereikt suprasti tiesiogiai, lyg mons laikyt elius ir atspindius tikrais dalykais. Platonas tik palygina nuomons objektus su atvaizdais bei atvaizd atvaizdais. Taip, jei pavyzdiui, mogus supranta teisingum tik kaip knyt netobuloje Atn konstitucijoje, jo painimas yra bendrai nuomons stadijoje, nes mato tik tikrojo teisingumo atvaizd. Taiau jei koks nors apsukrus oratorius ar politikas j tikins, kad teisingi yra tokie dalykai, kurie nesutinka net su ia atskira bei netobula konstitucija, tuomet tai bt jau pati emiausia nuomons pakopa spjimas. Nes tai, k jis laiko teisingumu ne tik kad nra tikrasis teisingumas, bet tikrojo teisingumo atvaizdo ikraipymas. Tas, kas laiko teisingumu Atn statymus, arba kokio nors teisingo mogaus teisingum atskir teisingumo pavyzd, - yra antroje nuomons stadijoje sitikinimo. ios painimo stadijos objektai yra realus palyginus su atvaizdais ir eliais, pasak Platono, tai gyvi padarai ir visas gamtos bei meno (suprasto paiai, kaip pagaminti dalykai) pasaulis. Tai yra stadija t, kurie nemato, kad, kad, pavyzdiui, konkretus gyvas katinas nra tikroji realyb bet nelabai reali nematomos katino idjos realizacija, imitacija ia ne taip svarbu, natrali ar dirbtin, pvz., nupietas katinas, - kaip tokia, netobula. Tikrojo painimo, epistm, sritis irgi yra padalinta dvi pakopas: dianoja (nuovoka, tarpikas diskursyvus painimas,) ir nosis (mstymas, betarpika valga). is padalinimas yra maiau suprantamas (btent jo ir nesuprato Glaukonas). Platonas

sako, kad dianojos objektas yra matematika: tai, kas yra pastama proto (per prot, dia-ns), bet vis dlto, atskirybi sritis, taip sakant intelektualins atskirybs, nes matematinius objektus, pasak Platono, pastame imitacij pagalba, naudodamiesi iomis imitacijomis, atskirybmis kaip vaizdiais. Platonas mano, kad toks painimas esti tuomet, kai samprotavimas prasideda nuo prielaid (hipotezi) ir siekia ne pirmj princip (archai), bet ivad. Pavyzdiui, geometrijoje mogus pradeda nuo hipotezs, naudoja matom brin atvaizd- galiausiai padaro ivad (rodo teorem). Tai mokslinis painimas, nes jo objektas yra ne pats brinis (atskiryb, pavyzdiui, konkretus trikampis), bet grynai protin realyb. Mokslinis matematiko painimas dar nra tikrasis, tiesioginis painimas: ne nosis, o tik dianoja, nors jis yra tikrasis painimas (epistm). Jo objektai, nors ir yra nematerials (grynojo proto) objektai, bet vis dlto, emesnio lygio nei archai. Aristotelis Metafizikoje sako, kad Platonas laik matematinius objektus tarpinmis tarp form (idj) ir juslms prieinam daikt. Nuo pastarj jie skiriasi tuo, kad yra amini ir nekintami, t.y. skiriasi savo pastovumu, nuo form tuo, kad j yra daug, jie yra savotikos atskirybs, tik intelektualios, tuo tarpu formos yra unikalios ir, kaip tokios, yra tikrosios bendrybs (universalijos). Skaiiai kaip tokie yra unikals, bet kai mes pridedame ar atimame tam tikr skaii objekt, j pasidaro daug, nes jie atstovauja atskirybm, kurios yra iuo atveju skaiiuojamos. Aukiausias painimo laipsnis, tikrasis nosis (mstymas) esti tuomet, kai mogus, nors ir pasinaudodamas emesniojo laipsnio prielaida savo samprotavimo pradiai, samprotauja ryium su pirmaisiais principais, t.y. pakyla vir toki prielaid lyg pirmj princip (archai). Tok mstymo bd Platonas vadina dialektika. Taip samprotaudamas mogus nesinaudoja vaizdais, kaip tai bna antroje, matematinje, painimo stadijoje, bet tik paiomis idjomis. Tikrojo painimo (nosis) objektai yra pirmieji principai (archai), arba paios formos, kurios Platonui pirmiausiai yra ontologiniai principai, pagrindiantys viso ko buvim. Proto kelias nuo emesniosios iki aukiausios painimo pakopos ir skirtumas tarp i pakop geriausiai yra parodytas garsioje Platono Olos alegorijoje, kur visos tikrovs kaip painimo objekto ir sykiu paties painimo prieastis pavaizduota sauls metafora. Painimas visuomet yra intencionalus, t.y. nukreiptas objekt, ir painimo tikrumas bei pagristumas priklauso nuo painimo objekt. Platonikas painimo kelias veda amin, pastovi, objektyviai esni objekt painim. Taiau, jei manome,

kad tikrov tai juslmis patiriami atskiri daiktai, ms poiris pasikeiia. Nordami toki kintani tikrov painti, turime suinoti daikt atsiradimo, veikimo ir nykimo prieastis. Aristotelis, kaip ir Platonas tikrj, mokslin painim vadino epistm. Pagal Aristotel, toks turi bti prieasi painimas. Kiekvienas daiktas turi bti kokios nors prieasties padarinis ir pats savo ruotu sukelia padarinius, bdamas j prieastimi. Kiekvienas vykis yra suprantamas kaip vykstantis prieastingumo grandinje. Mokslinis painimas yra toks painimas, kuris pasta savo objekto prieastis. Filosofija turi reikal su 4 prieastim, kurias Aristotelis pirm kart vardija savo veikale Fizika: formalioji prieastis, tikslo prieastis (kiekvienos substancijos tikslas yra gris), veikianioji prieastis (substancijos atsiradimo, kitimo, judjimo prieastis) ir materialioji prieastis. Formalioji ir materialioji prieastys ia atitinka ontologin formos ir materijos perskyr (hylemorfizmas). Aristotelio pavyzdys namas. Namo materialioji prieastis plytos, medis, kitos statybins mediagos; formalioji planas, projektas (esantis prie statyb, architekto galvoje); veikianioji statybininkai; tikslo kam tas namas reikalingas. Aristoteliui svarbiausia i vis keturi yra tikslo ( tlos) prieastis, todl jo filosofin nuostata kartais vadinama teleologine. Tikslo prieastis daniausia sutampa su veikianija prieastimi, bdama tikroji judjimo prieastis: viskas juda, kinta, nes siekia savo tikslo; tikslas, kuris yra daikto gris, traukia prie savs daikt ir priveria j judti. Tikslas daiktui kartu yra ir jo formos tobulumas, nes kiekviena esyb siekia kuo pilniau aktualizuotis, gauti kuo tobuliausi form. Aktualizacija taip pat paaikina daikto kitim. Taip formalioji prieastis taip pat sutampa su tikslo ir veikianija prieastimi. Kaip mes pastame? Pirmiausia jutiminis patyrimas negali bti visas painimas, nes didesn dalis to, k vadiname painimu, ireikiama toki svok pagalba, kurios i viso negali bti poji objektai, o tik intelektualios refleksijos rezultatas. Pavyzdiui, mogus mato dykumoje mira. Ne tiesioginis jusli pojtis, o tik racionali refleksija gali jam

pasakyti, ar tai, k jis mato kaip vaizd, i ties egzistuoja. Pojiai apgaulingi. O gal mogus galt prieiti ariau ir paiupinti? Platonas yra sitikins, kad net savo kompetencijos ribose jutiminis suvokimas nra painimas. Tiesa yra duota tik proto refleksijoje, o ne juslse: ji yra duota sprendiniuose, kuriais mogus lygina, skiria, jungia svokas dalyk, kurie gali atrodyti visai kitaip nei yra i tikrj. Kad galtume lyginti dalykus vienus su kitais, turime inoti, kas yra tapatumas ir skirtumas, o tai jau yra svokos, priklausanios proto refleksijai, o ne jutiminiam patyrimui. Matome, kad Platono manymu tikrojo painimo objektas turi bti pastovus, nekintamas, tai turi bti intelekto, o ne jusli objektas. Tai turi bti bendryb (universalija), objektyviai ir realiai egzistuojanti, ne tik atskirai nuo daikt kuri idja arba forma ji yra, bet ir nuo t daikt svok, kurios yra ms prote, ir kurios pasireikia odiais. Dialoge Faidras santykis tarp idjos, daikto ir ms mstymo (svokos) pavaizduojamas vadinamu Platono trikampiu4: Idja dalyvavimas (methsis (participatio) imitacija (mimsis) daiktas atspindys prisiminimas (anamnsis)

vaizdinys mogaus prote (svoka)

Turdami daikto atspind, pagal j prisimename jo idj, kadaise matyt sielos, kuri prie savo gimim kne, prie papuolant kno kaljim, es gyveno idj pasaulyje ir turjo tikr painim. Dialoguose Faidonas ir Faidras Platonas paaikina mogaus painimo per vaizdin galimyb sielos preegzistencijos teorijos pagalba. Kai mogus gimsta, jis umirta, k buvo mats prie savo gimim, tik kartais gali tai prisiminti per vaizdin, kuriame atsispindi daiktas, primindamas apie savo idj. Platonas sako, kad prie gimdama kne siela turjo ne t painim, kuriam savybingas atsiradimas ir kuris yra skirtingas skirtinguose dalykuose tai mes

Plg. Platonas. Faidras. Vert N. Kardelis. Vilnius: Aidai.1996. P. 44. (249b).

vadiname dabar esani dalyk [painimu], - taiau tikrj, rymant tikroje btyje painim.5 Aristotelis yra sitikins, kad painimo procese painti daiktai kakokiu bdu atsiduria mogaus sieloje, taip kad pati siela tam tikra prasme yra viskas. Taiau painti daiktai prote yra kitokiu bdu nei jie yra tikrovje. Kita vertus, to kitokio bdo negalima traktuoti kaip atspindio. Painimas vyksta bendradarbiaujant dviem teorinio proto galiom: aktyviajam ir pasyviajam. Pasyvusis protas gauna informacij i poji (j pasyviai priima) ir perduoda j aktyviajam protui, kuris sudaro svok, abstrahuodamas (atskirdamas) j i juslini duomen ir tokiu bdu pasta juslinio pasaulio daiktus. Toks mechanizmas leidia suderinti mogaus mstymo abstraktum su juslini poji btinumu painimui. Painimo objektai ir painimo slygos Moderniosios filosofijos poiriu Modernioji filosofija pradjo svarstyti painimo problem savimons poiriu: yra A subjektas, ir yra pasaulis, arba tai, k a past mano painimo objektas. Savimons filosofijai rpi subjektas, ia mogus atsigria save pat. Keliamas net klausimas, ar i viso objektas gali egzistuoti be subjekto. Klausimas, kaip vyksta painimas, kyla tuomet, kai atsigriame save: kaip a galiu kak painti? Ar mano painimas teisingas? Kokiu pagrindu galiu laikyti j tikru? Tai klausimas apie painimo pagrind. (Ne apie tikrovs pagrind). mogus turi dvi paintines galias: jusles ir mstym. Kai kurios painimo teorijos skiria iorin ir vidin juslum. Iorinis juslumas tai 5 iorini jusli veikla, vidinis juslumas apima 4 vidines jusles: bendrj jusl ( sensus communis), jungianti iorini jusli duomenis, vaizduot, sprendimo gali ir atmint. ios galios priskiriamos juslumui, nes yra bendros visiems gyvnams. Juslinis painimo bdas rykiausiai pasireikia eksperimentiniuose moksluose, painimas per mstym matematikoje. Kuriuo i j galima labiau pasitikti? Naujaisiais laikais susiformavo dvi prieingos filosofins pozicijos: racionalizmas ir empirizmas. J alininkai pasiskirst geografiniu principu: racionalistai gyveno kontinente: Pranczijoje, Vokietijoje, Olandijoje (Rene Descartesas (1596 1650), B.
5

Ten pat. P. 43-44. (247e).

Spinoza (16321677), G. W. Leibniz (16461716)), empiristai Anglijoje (Frencis Baconas (1561-1626), Thomas Hobbesas (15881679), Johnas Lockeas (1632 1704), Georgeas Berkeley (16851753), Davidas Humeas (17111776)). Pagrindinis racionalist argumentas, kad jusls yra labai nepatikimas painimo altinis, tuo tarpu patikimumo pavyzdys yra matematika. Empiristai argumentavo, jog vien tiktai protu gautos inios yra visada abstrakios. Abstrakcijos neturi jokio konkretaus turinio (taip pat ir matematika). Abstrakiai mstydami galime kalbti tik apie galimybes, bet negalime nieko pasakyti apie tai, kas tikrai yra. Racionalistai teigia, kad mogaus prote yra gimtos idjos (platonikas poiris). Empirist poiriu (pvz. Lockeo) idjos yra mentaliniai vaizdiniai, painimo objektai, susiformav per patyrim. Idjos yra daikt atspaudai mogaus prote, kuris iaip yra tabula rasa. Daiktus pastame, nes ms prote atsiranda t. t. j atspindys, reprezentacija. Naudojama proto kaip sielos akies metafora. Berkleys sako, kad materija tai filosof iradimas. Nra materiali daikt, nra ir abstraki idj. Idjos, kurias suvokiame jutimais, egzistuoja tik jas suvokianiame prote. Btent jos yra painimo objektas, jas suvokiame, sivaizduojame, prisimename. Taiau tikrai egzistuoja tik mstantis subjektas. Garsusis principas esse est percipi bti tai bti suvoktam rodo, kad visos tikrovs buvimas priklauso nuo j suvokianio subjekto buvimo. Jei tikrov gali egzistuoti be mans, tai tik todl, kad ji yra Dievo suvokiama. Humeas taip pat kalba apie idjas, kurios yra neryks vaizdiniai to, k suvokiame pojiais. Materija neegzistuoja, o visa, kas egzistuoja, yra pojiai ir idjos. Protu pasitikti negalima, jis tik operuoja idjomis: sukeiia jas vietomis, padidina, sumaina ir pan. Prieastinis mstymas, kuris buvo taip svarbus Aristoteliui, yra tik protis, kuriuo tikima, bet kurio negalima logikai pagrsti. Tai grynas atsitiktinumas: prieastiniai ryiai tiesiog pasitaiko. ia baigiasi prieasi paiekos istorija ir pasirodo Kantas. Kanto filosofij galime traktuoti kaip empirizmo ir racionalizmo sintez, sykiu tik ia vyksta tikrasis poskis nuo painimo objekto prie painimo subjekto. Atlikus kopernikik posk, t .y. sukeitus vietomis objekt ir subjekt, galima suderinti iuos du poirius. Isireikimas kopernikikas poskis priklauso paiam Kantui. Tai poskis nuo objekto prie subjekto. Iki iol buvo manoma, kad kalbant apie painim reikia taikytis prie painimo objekto pasaulio, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo pastaniojo subjekto (realizmo principas). Kantas silo

pavelgti painimo problem kitu kampu i subjekto poirio tako. (Kaip Kopernikas pavelg ems ir sauls padt). Savo silom painimo bd Kantas vadina transcendentaliniu painimu. A vadinu transcendentaliniu kiekvien painim, kuriam apskritai labiau rpi ne objektai, bet bdas, kuriuo mes pastame objektus, kiek is bdas turi bti galimas a priori. Kantas siekia isiaikinti iankstines, t.y. nepatirtines objekt painimo slygas. Transcendentalinis iuo atveju reikia perengiantis empirinio patyrimo ribas. Kaip galimas painimas a priori, i anksto, iki patyrimo? Kanto painimo teorija Ms inojimas pasireikia teiginiais arba sakiniais: tai, k inau, galiu paaikinti, pasakyti kitiems. Paprastas teiginys susideda i subjekto ir predikato (veiksnys tarinys payminys): S yra P. Kd yra alia. I kur inome, kad tai tiesa? Pasiirime ir matome. Taigi io teiginio teisingumas remiasi patirtimi. Empirist poiriu to turt utekti. Kitas pavyzdys: Kvadratas yra keturkampis. ia patyrimas nebtinas. Ir be patyrimo inome, kas yra kvadratas, t. y. inome kvadrato svok. Teiginio teisingumas ia nepriklauso nuo stebjimo, kas gali atitikti racionalist poir. Pirmas teiginys, Kanto terminologija, yra sintetinis, antras analitinis. Sintetinis teiginys sudaromas ir suprantamas sintezs pagalba: predikatas jungiamas prie subjekto. Sintetiniai teiginiai prapleia ms inojim, j sudarymas ir supratimas seka po stebjimo po patyrimo (a posteriori) ir nra visikai patikimi. Analitin teigin suprantame, j analizuodami, tam nereikalingas patyrimas (a priori). Analitiniai teiginiai nesuteikia mums nauj ini, taiau yra patikimi. Kantas siekia pagrsti mokslin painim. Jo reikalavimai: 1. Teiginiai turi bti patikimi (t.y. analitiniai), ir 2. mokslins inios turi plstis, t.y. teiginiai turi bti informatyvs, t.y. sintetiniai). Kantas klausia: kaip manomi (ar manomi?) aprioriniai sintetiniai teiginiai, t.y. tokie, kurie teikt inojim, kuri patikimumas nepriklausyt nuo patyrimo? Kantui atrod, kad toki teigini galima surasti matematikoje. Taiau tai atrodo nemanom, kai kalbame apie pasaulio painim. Kol manysime, kad ms svokos ir vaizdiniai, t .y. tai, kas yra subjekte, turi taikytis prie objekto savybi, tol apriorini sintetini teigini problema atrodo neisprendiama, nes tuomet bet koks santykis tarp subjekto ir objekto remiasi patyrimu. Kantas silo pakeisti krypt ir manyti, kad tai subjektas suteikia objektui form, kad tos svokos ir vaizdiniai yra mumyse paiuose i anksto (a priori). Subjektas atsiduria centre, kaip saul

10

Koperniko sistemoje. Apriorins formos, kurios yra mumyse, tai erdvs ir laiko formos, kuri pagalba apdorojame juslin mediag. Taip panau formos ir materijos perskyr, taiau ne daikte, o paiame subjekte, kuriame tokiu bdu susiformuoja juslinis stebinys. Jis savo ruotu yra apdorojamas mumyse esaniomis intelekto svokomis, arba kategorijomis, kuri Kantas iskiria 12 (viena j prieastingumas). Tokiu bdu gaunamas mstomas stebinys. Taiau apriorins formos ir svokos riboja ms painim, tad daiktas savaime yra nepainus, painu tik tai, kas pasireikia laike ir erdvje, kam galioja prieastingumas ir pan. Pastame reikinius arba fenomenus. Painimo objekt patyriame poji ir mumyse esani apriorini form dka kaip t. t. reikin. Taiau daikto savaime arba noumeno, mes nepastame. Noumenas yra tai, kas gali bti suvokta tik proto.

Klausimai Koks turi bti painimo objektas platonikojo realizmopoiriu? Kaip Platonas vaizduoja painimo ir jo objekt hierarchij linijos alegorijos pagalba? Trumpai apibdinkite kiekvien painimo pakop. Kiek ir kokias konkrei btybi (substancij) prieastis nurodo Aristotelis? Inagrinkite savo pasilyt btyb remdamiesi i prieasi painimu. Kaip Platonas aprao painimo galimyb trikampio vaizdio pagalba? Kodl Kanto silomas painimo bdas vadinasi transcendentaliniu? K Kanto filosofijoje reikia is odis? Kuo skiriasi analitiniai ir sintetiniai teiginiai? Pateikite savo pavyzdius. Apibdinkite Kanto kopernikiko poskio esm.