Rembrandtas

(1606-1669)
Olandų tapytojas, malūnininko ir kepėjo dukters
sūnus, buvo šeštas vaikas šeimoje.
1620m. Gegužės 20 dailininkas įstojo į Leydeno
universitetą, kur studijavo vos keletą mėnesių.Po
to trejus metus išbuvo šeimos draugo tapytojo
Jacob van Swanenburgh dirbtuvėje mokiniu.Čia jis
gavo pirmąsias meno pamokas ir praktiškai
išmoko tapytojo amato.1623m. Rembrandtas
nuvyko į Amsterdamą ir kurį laiką mokėsi tuo
metu garsaus tapytojo studijoje. 1626m. Rįžo į
Leydeną su savo draugu ir atidarė savą tapybos
studiją. Gyvendamas Leydene Rembrandtas
nenutraukė ryšių su Amsterdamu, gaudamas iš
ten užsakymų. Tėvui mirus tie ryšiai dar labiau
sustiprėjo ir Rembrandtas galutinai persikėlė į
Amsterdamą, kartu ir užbaigdamas savo pirmąjį
tapybos periodą. Čia jis susipažino su Saskia,
kurią vedė, gaudamas nemažą kraitį.
Tai leido nepaprastai ištaigingai gyventi. Bet
neilgai trukus Rembrandtas pateko į finansinius
sunkumus. Saskia, pagimdžiusi dvi dukteris ir du
sūnus mirė. Jai mirus prasidėjoįvairios negandos:
bylinėjimasis su giminėmis dėl palikimo, nauji
finansiniai nesklandumai. Trūkdamas užsakymų
tapytojas klimpo į skolas. Asmeninio gyvenimo
komplikacijų taip pat būta. Pirmiausia sūnaus
auklė tapo jo meiluže; po to Hendrickje iš pradžių
tarnaitė, o vėliau ir oficiali meilužė, modelis ir t.t.
Visa tai sukompromitavo tapytoją visuomenės
akyse, bet jis nenusileido, pasirinkdamas išdidžią
vienumą ir atsiduodamas tik savo menui. Likusius
gyvenimo metus Rembrandtas praleido
nuolatinėje kreditorių grėsmėje, nors jo turto
skoloms apmokėti neužteko. Iki pat savo mirties
Rembrandtas buvo garsus visoje Europoje ir
susilaukdavo žymių lankytojų iš užsienio
 Rembrandto kūryba skirstoma į
penkis svarbiausius laikotarpius:
Leideno, Amsterdamo, peizažinį,
produktyvumo ir šedevrų.
 Leideno laikotarpiu (1626-1631)
dailininkas sukuria biblinės tematikos
kompozicijų, artimųjų portretų,
autoportretų bei pirmuosius buitinės
tematikos piešinius.
Autoportretas
„Lozoriaus
prikėlimas“
„Menininkas savo studijoje“
 Amsterdamo laikotarpiu (1632-1642)
Rembrandto kūriniai pasižymi dideliu
gyvenimo pažinimu. Dailininkas vis
labiau linko į raiškesnį dramatizmą,
žmogaus vidinio pasaulio ir tikrovės
atskleidimą.
„Daktaro Nikolaso Tulpo
anatomijos pamoka“
„Samsono
apakinimas“
„Kristus per audrą
Galilėjaus jūroje“
„Baltazaro puota“
„Danaja“
 Paskutiniuoju gyvenimo laikotarpiu
sukūręs savo šedevrus, Rembrandtas
neabejotinai papildė didžiųjų baroko
tapytojų gretas.
„Žydų nuotaka“
„Lukrecija“
„Sūnaus palaidūno
sugrįžimas”
 Iš kitų dailininkų Rembrandtas
išsiskyrė rankų ir veido "atradimu",
šviesokaitos efektais: dailininko
paveiksluose iš tamsos į šviesą
netikėtai išnyra išraiškingų bruožų
žmonės.
Jo kūriniai realistiniai, humaniški,
smulkaus potėpio, šalto kolorito.
Spalva nebuvo tokia svarbi, kaip
šviesos kontrastai.
Rembrandtas tapė atmesdamas visus