visuomen

PATRIOTIZMAS, pILIETIKUMAS, politin kultra

Vladimiras Lauius

Danai sakoma: kokia visuomen, tokie ir jos politikai. Jauiantys politin atsakomyb Lietuvos socialiniai kritikai gana darniai kartoja, kad visuomen stokoja pilietikumo; kartais sako patriotizmo, danai pasigenda vadinamosios politins kultros kokybs. Visos ios svokos pilietikumo, politins kultros, patriotizmo vartojamos tarsi bt vienareikm, o j reikm visikai akivaizdi. inoma, vieojoje erdvje nebt lengva susikalbti, jei kaskart i naujo bt griebiamasi apibrim, iaikinim ir ilyg. Taiau kartais ir vis daniau tikrai nebeaiku, ko konkreiai tikimasi bdojant, kad trksta tai pilietikumo, tai kit mint dalyk. Patriotizmas turi vairi atspalvi ir prasmi, kartais sunkiai suderinam ar net susikertani. Kalbant vien apie neslygik meil tvynei kaip savo kratui ir tvynainiams, akivaizdiai supaprastinama, tai leidia matyti ir kai kurie prietaringi patriotinio moni elgesio motyvai, ir tam tikri istoriniai pavyzdiai. Antai senovs graikams patriotizmas buvo atsidavimas tvynei ir knu (treniruojamu karui), ir siela. Sielai jie savo ruotu priskyr ne tik jausmingj, bet ir protingj prad. Patriotizmas, klasikiniu poiriu, yra atsidavimas tvynei ir irdimi, ir protu. J i dalies ireikia garsioji Periklio Laidotuvi kalba, knijanti pasididiavimo savo valstybe ir jos santvarka dvasi. irdis ir protas ia neatskiriami, taiau pastarasis remiasi idjine motyvacija, skatinania mylti savo valstyb ir ja didiuotis ne tik todl, kad ji sava, bet pirmiausia todl, kad yra kuo didiuotis. Politiniu lygmeniu tai pirmiausia santvarkos, teisingumo, garbs dalykai. Tarp modernij valstybi santvarkos principais grst patriotizm pirmoji knijo JAV. is patriotizmas matyti ir revoliucijos laik Pranczijoje. Abiem atvejais jis neatsiejamas nuo teisingumo sampratos, politini sitikinim ir j skatinamo pilietinio aktyvumo. Tad galime skirti dvi patriotizmo tendencijas: meil tvynei kaip tam, kas sava (senovje tai romn pro aris et focis, u aukurus ir idinius; iais laikais emocinis ryys su savo tauta ir jos kultra), ir atsidavim tvynei kaip tam, kas teisinga ir gera politikai.

Per pilietin kar JAV garsusis pietiei generolas Robertas Lee gyn Konfederacijos reikal, nes svarbiausia jam buvo meil gimtajai valstijai Virdinijai. Savo ruotu kitas garsus pietietis Georgeas Thomasas stojo iauriei pusn, nes u sav valstij jam buvo svarbiau teisingumas ir juo grsta santvarka. U teisingumo principus, o ne u iaur kaip sav krat ir ne u meil savai Amerikai su vergove, kovojo ir prezidentas Abrahamas Lincolnas. Pilietiniai karai ir didiosios pilietins prieprieos liudija, kad meil tvynei, tautieiams nra vienintelis patriotinis akstinas. Teisinga santvarka patriotui ne menkiau svarbus dalykas. Tad sakantys, jog patriotizmas savaime suprantama ir neprietaringa bsena, pasireikianti vien neslygika meile tvynei (kad ir kokia bt jos santvarka) ir tvynainiams, gerokai supaprastina reikalo esm. Patriotizmas gali bti imintingas ir gali bti aklas. Kaip sak Lincolnas savo pagiriamajame odyje Henry Clayui, is buvo patriotas, kuris myljo savo al i dalies dl to, kad tai jo alis, bet pirmiausia dl to, kad tai laisva alis; ir jis visk dar dl jos paangos, klestjimo ir lovs mogaus laisvs, teiss ir prigimties vardan. Referendumu patvirtinta LR Konstitucijos nuostata, skelbianti, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratin valstyb, ireikia patriotizmo turiniui itin svarb politin princip. Patriotizmo suvokimo Lietuvoje problema iandien ta, kad, pabrdamas emocin ry su eme ir tauta, mintam principui jis yra palyginti abejingas. Nesu(si)pratimo esama ir dl pilietikumo sampratos. Kaip ir patriotizmas, pilietikumas Antikos pasaulyje sudar klasikini respublikonik bendro reikalo nuostat erd. Toks pilietikumas reikalauja neusisklsti privataus gyvenimo kiaute ir dalyvauti politikai ar visuomenikai reikmingoje veikloje, paisant politins bendruomens interes ir vertybi. Trumpai tariant, klasikinis pilietikumas tai privai reikal aukojimas vieiems reikalams. Taiau viei reikalai pagal klasikin samprat danai virsdavo karais ir neslygiku klusnumu sukarin-

160

naujasis idinys-aidai 2007 / 4

Patriotizmas, pilietikumas, politin kultra

tai valstybs organizacijai, kaip graik poliuose. Dl tokio pilietikumo neretai nukentdavo minties laisv ir asmens privatumas, kurie antai Spartoje buvo netiktinai suvaryti ir ugniauti. Intelektinio gyvenimo, privaios erdvs asmens brandai bei raikai Spartoje i esms nebuvo. Jos pilietin visuomen gyveno lyg kareivinse. iandien Spartos pilietikumas ir spartiei patriotizmas mums kelia susiavjim dl heroizmo, kurio pavyzdys Termopil mis, taiau pilietinei i dien visuomenei Spartos pilietikumo samprata nebt priimtina. Kareivini tvarka ir vertybs negali ugdyti visaverio pilieio kaip asmenybs, nes jos pamina asmens kaip mstanios ir kurianios, ne tik kariaujanios u tvyn ir aukojanios jos dievams btybs orum. iuo atvilgiu kur kas laisvesn atrodo Atn politin santvarka. Atnuose klestjo filosofija ir menai, pasirengimas karui ir prie udymas nebuvo vienintelis laisvo pilieio vertas usimimas. Taiau ir Atnai pateik pavyzd, kaip pilietikumas sukyla prie mogikumo erd laisv prot ir mstym. Atn pilietin visuomen nuud Sokrat. Primityvus pilietinis angauotumas pasmerk myriop laisvos minties genij. Ne tik klasikin, bet ir modernioji pilietikumo samprata gali kelti susikertani vertybi problem. Modernusis pilietikumas i dalies pagrstas idjomis, kurios vie reikal ir politin aktyvum suveda privai reikal politin raik. Hannah Arendt ir Pierreas Manent reikin apibdino vieosios erdvs privatizavimo terminais. Privats ir grupiniai interesai, piliei gerai suvokti ir artikuliuoti vieojoje erdvje, tampa sveikintinu pilietikumo veiksniu. Modernioji pilietin visuomen turi Hobbeso ir Lockeo konstruotos pilietins visuomens bruo. J sudaro savisaugos ir mediagins gerovs siekini valdomi savanaudiai, kuri privats interesai ir jais grindiama veikla, nereikalaudama klasikams rpim asmens ir pilieio dorybi, es tarnauja bendram interesui. i pilietikumo samprata yra klasikins sampratos, menkinusios savanaudikus privaius motyvus, prieyb. Aktyvus pilietis, pagal modernij samprat, pirmiausia yra Arendt apraytas animal laborans darbtus mogus, laisvalaikiu gebantis savo asmenins gerovs reikalus per politin ar kitoki grupin veikl ikelti iki valstybs udavini ir prioritet lygmens. Tokio pilieio politinis aktyvumas neieko politins iminties orientyr: vienintelis autoritetas jam yra jo paties suvokimas, ko reikia i politik ir valstybs, kad jo privataus gyvenimo, darbo poreikiai bt geriau patenkinti. Taiau kai iandien i vie tribn girdti apmaudas, kad Lietuvos visuomen niekaip netampa pilietika, daniausiai, regis, suponuojama ne i, o kitokia pilietikumo samprata. Problema iuo atvilgiu ta, kad dorai nepaaikinama, kas turima galvoje. Kurio

pilietikumo visuomenei trksta? Moderniojo? Klasikinio? Tarpinio varianto? Prezidentas Valdas Adamkus vienoje metini kalb yra usimins apie poreik grti prie klasikins politikos sampratos. Taiau kuri ia samprata filosofin ar politin? Platono ir Aristotelio ar spartiei ir, velnesniu pavidalu, Periklio visuomens? Jei filosofin, tai nereikt pamirti, kad u pilietines dorybes svarbesns turt bti laikomos intelektins dorybs; u aktyv politin gyvenim politinis mstymas. Perklus filosofin samprat ms dienas, daug aktualesn bt ne pilietikumo stokos, o intelektinio nuosmukio problema. Kita vertus, jei prezidento kalbta apie politin klasikin samprat, tai jos reikalavimai Lietuvos visuomenje sukelt kriz. Turdami galvoje, kokiu mastu j yra persmelkusi hobsika baims ir savisaugos motyvacija, galime numanyti, kas bt, jei Spartos karalius Leonidas Termopiluose turt sutikti pers kariuomen ne su 300 spartiei, o su 300 lietuvi. Jis tiesiog likt vienas. K ir kalbti apie pilietin vaik ir jaunuomens ugdym pagal klasikin ypa Spartos metod (agoge). Ir dar vienas danas bdojimas dl politins kultros stokos. Suvokti, kas turima galvoje, tikrai nra lengva. Paprastai anaiptol ne vien tai, k politin kultra apibdina kaip politologijos terminas. Beje, ir politologijoje jis vartojamas vairiai: daniausiai arba perdm funkcikai ir specifikai, arba taip plaiai, kad visai iplaunama jo prasm. odis kultra apskritai turi savyb daug kur pritapti, bet maai k paaikinti. Kultros svoka ir taip aprpia per daug vairi dalyk menus, kryb, paproius ir tradicijas, auktj ir liaudies kultr, tautinius ypatumus ir tapatumus, socialum ir elges, kad bt prasminga j brukti dar ir politikos sferai. Geriau jau kalbkime apie politin ugdym, politin iprusim, politin atsakomyb, politines dorybes, politin imint: bus aikiau, kad turime galvoje politik, o ne vien ar kelias i daugybs kultr. Net jei apytikriai sivaizduojame, kas numanoma, kai pasigendama politins kultros, neaiku, ar kalbama pirmiausia apie politikus, partijas, ar vadinamuosius nuomoni formuotojus, ar vis viej erdv, ar rinkj susivokim, ar visk kartu sudjus. Suplakti visk krv vargu ar prasminga, nes skirtsi ir keliami reikalavimai, ir kultros termino taikymas. Esama pagrindo teigti, kad Lietuvoje daug kalbama ir vieai kovojama u lyg ir svarbius, gerus, pageidautinus dalykus, bet apie juos kain kodl vengiama kalbti isamiau ir aikiau. Kova u tai, kas sunkiai suvokiama, vidujai prietaringa ir vieai veik nesvarstoma, bus veikiausiai bergdia. Geriau nesutarti, ginytis, net ir nerandant bendros kalbos, nei graiai, politikai kultringai sutarti, kad visuomenei labai trksta neinia ko.

naujasis idinys-aidai 2007 / 4

161