KALBOS FILOSOFIJA

KALBA IR M O G U S

Ens rationale, quia orationale 1 iandien beveik nuodva yra tarti, kad mogus ess kalbanti btyb, vadinasi, gyvnas, turs od -zoon lgon chon", kaip tai nusak jau Aristotelis. Beadje visatos tyloje mes tik vieni kalbame" (Karl Jaspers). Net ir ms tyla yra kalbi. Nes kaip vienatv yra atremta polink buvoti drauge, taip tyla yra atremta gali kalbti. Jei nebtume apsprsti sambviui, niekad nesijaustume es vienii. Jei nebtume apsprsti kalbai, niekad nesijaustume tyl. Visata yra pilna gars, bet ji neturi odio, todl yra bead. Visata nra tyli; ji yra nebyli. O Dievas? Vis religij Dievas yra kalbus. Taiau jis kalba mogaus kalba. Skirtingo odio Dievas neturi. Tai teigjau ir v. Tomas Akvinietis, sakydamas es priskirti Dievui od garsine iojo forma galima tik perkeltine prasme (plg. De ver. IV, 1). Kadaise Origenas (III a.) ties grai lygiagret tarp Kristaus siknijimo ir Dievo apreikimo, j vadindamas irgi siknijimu (ensmtsis). Kaip Krist-Diev tikime, o Krist-mog regime, taip ir apreikim kaip Dievo od tikime, o kaip mogaus od girdime. Dievas kalba tik per mogaus od - pagal iojo gramatik, sintaks ir semantik, pagal istorines bei tautines tos ar kitos kalbos aplinkybes. Dievo odis visados yra tikras mogaus odis: mogaus itartas, mogaus uraytas ar tradicikai perteikiamas bsimosioms kartoms. Todl Dievo kalbumas mogaus kaip vienintels kalbanios btybs ne tik neneigia, bet j tik dar labiau parykina. Ne Dievas moko mus kalbos, bet mes teikiame Dievui sav od visu iojo lygstamumu. Dievo odis msojo odio nesudievina. Atvirkiai, Dievo odis ms odyje susimogina. Dievas, bylojs ms kalba, patvirtina mogaus od kaip tikrj ms savast. Kiek kebliau rasti santyk tarp mogaus odio ir gyvulio garso. Kiekvienas odis yra garsas, bet ne kiekvienas garsas yra odis. Garsas virsta odiu tada, kai jis daikt pavadina, pralaudamas subjektyvi plotm ir ieidamas objektyvi ertm, kurioje buvoja daiktai. Ir tai io lio gyvulio garsams kaip tik stinga. Gyvulio garsai gali daug k reikti: pavoj, alk, lytin geism ir t.t. Taiau visa tai yra iraika tik vidins bkls, tik tuokartins nuotaikos, vadinasi, praeinanios, todl nesusiklostanios daikto pa187

vadinimu. Kai vita, pastebjusi skriejant vanag, sukvaksi, o viiukai slepiasi, tai tuo ji ne vanag pavadina, o tik ireikia savo jautul, kuris viiukuose ataidi instinktu slptis. Pavojaus ksm esama ir mogaus elgesiuose. Eidamas miku ir ivyds plr vr, mogus ktelja, kad spt savo bendrakeleivius. Taiau jis ktelja ne kokiu nors grynu pavojaus signalu (tokio signalo mogus i viso neturi), bet pavojingo vries vardu: Vilkas! Lokys! Lis!" Tai reikia: gyvulio ksnis yra pavojaus signalas be pavadinimo, mogaus ksnis yra pavojaus signalas pavadinimu. ia prasme galima i tikro teigti, kad gyvuliai kalba jaustukais. Nes jaustukas ir mogaus kalboje yra tik vidins plotms raika (objektyvacija). Jaustukas yra ne daikt, ypatybi, veiksm, poymi, bsen, santyki, o emocins reakcijos, valios akt bei paskat reikimo priemon. Jie neturi nominatyvins (t.y. pavadinamosios. -Mc.) funkcijos" (GrII, 698). Jaustukas yra garsin emocija be vardo. Ar gali jaustukas bti odio pradmeniu? Pasak evoliucionistins teorijos, jaustukai buv pirmyktis bdas susiinoti. Jie virt odiais tada, kai mogus pradjs jais ymti daiktus pereidamas nuo subjektyvios objektyvi plotm. Vaiko isivystyme tai regti ir iandien. Pradioje vaikas tik pamgdioja uns gars vau-vau. Vliau betgi, pamats un kieme, jis rodo j pirtu ir taria motinai: Vau-vau", paversdamas jaustuk jau daikto vardu. Be abejo, kai kuri odi kilm tuo isiaikinti galima - vis pirma vadinamj onomatopjini odi, kurie i tikro yra sudaryti pamgdiojant gyvuli ar pauki garsus, pvz., barkuol (gyvat), bimbalas (vabzdys), cypl (laukin antis), cyrulys (vieversys), irklys (svirplys), griel (piev pauktis), kniauklys (katinas), zvimbekl (didioji mus), viegl (kiaul) ir nemaa kit. iuo atveju jaustukas, kuris savimi paiu yra visikai amorfin kalbos dalis" (Gr II, 698), gyja gramatini lyi kaip ir visai kiti odiai. Vis dlto evoliucionistin kalbos kilms teorija, teikdama jaustukui pradmens vaidmen, prairjo vien dalyk, btent: jaustukas yra odio prieingyb, dar daugiau, jaustukas yra odio neiginys. Jaustuk tariame tada, kai odio tarti arba negalime, arba nenorime. Sakysime: sidr pirt ar nikstelj koj, suunkame au ! odio tarti ia neturime laiko: staigaus skausmo emocija nesiduoda greitomis apipavidalinama odiu. Arba pokalbio metu, nenordami reikti savo aikios nuomons, tariame tja: ia od slepiame paversdami j neprasmingu jaustuku. Nes prasmei jaustukas yra abejingas; jo prasm priklauso nuo jo tarsenos. Tokie jaustukai kaip ai, au, oi (ir beveik visi kiti) gali reikti daug k - ir diaugsm, ir skausm, nuostab, irint, kaip juos tarsime ir kok jausm j gars dsime: oi, kaip grau; oi, kaip skauda; na, uteks; na, kas ia dabar? au, koks tu murzinas; au, palauk! Dl to jaustukai raomojoje kalboje visados ir esti jungiami sakin, i kurio jie gauna t ar kit prasm. Parayti skyrium be ssajos su tekstu, jie nieko nesako. Utat netiktina, jog jaustukas galt virsti daikto pavadinimu, vadinasi, prasmingu odiu, iskyrus onomatopjas. Greiiau odis yra links virsti jaus188

tuku. Gramatika mini nemaa odi ir net posaki (frazeologizm), kurie yra jaustuk pobdio: po imts pypki, gana gana, eik jau, tegu j dievai, kur tau, po velni, sakyk tu man ir t.t. (plg. Gr II, 721-732). Istoriniu tad atvilgiu kalbos kilms atsekti nra galima. Nra buv tarpsnio, kad emje bt gyvens bekalbis mogus. Kalbos kilm sutampa su paties mogaus kilme. ia prasme kalba nesiskiria nuo religijos, nuo meno ir net nuo filosofijos kaip pagrindini gyvenimo bei mirties klausim apmstymo. mogus visados yra meldsis, krs ir msts, o kartu ir kalbjs. Atsieta nuo mogaus problemos, istorin kalbos kilms problema yra ne tik neisprendiama, bet i viso negali bti net n keliama. Nes kaip Wilhelmas von Humboldtas savo metu (1827 m.) yra teisingai pastebjs, kalba priklauso paiam mogui; ji neturi jokio kito altinio, kaip tik jo esm" (Werke, III, p. 154). Tiesa, kalba kinta bei isivysto. Ji yra daugiau vyksmas (enrgeia) negu padaras ( rgon ), kaip tai nusak tas pats Humboldtas. Taiau tai nereikia, kad atgaleiga kalbos isivystymo keliu privest mus prie pradinio tako, uu kurio rastume bekalb mog. Antra vertus, kalba yra ne odi suma, bet visuma, vadinasi, tam tikras organinis vienetas arba tam tikra struktra. Ji visados mums yra jau duota, bet ne kaip alia ms buvojs objektas, pvz., liaudies menas, o kaip ms pai bsena, mus apimanti sava visuma ir besiskleidianti kiekviename odyje. Ne odio jungimas prie odio kildina kalb, bet pats odis kyla i kalbins visumos, nedamasis ir apreikdamas ios visumos pobd. I vieno vienintelio odio galima painti, kokiai kalbai jis priklauso ir koki struktr savimi reikia. Sakysime, tokie odiai kaip lkte lekia, peiktinas, stovdamas, vakarop, tuoj pat yra atpastami kaip lietuvikieji, nors j aknys ir bt tapaios kit kalb atitinkamoms aknims. Nes bdin (lkte), reikiamybs dalyv (peiktinas), pusdalyv (stovdamas), paalio einamj vietinink - aliatyv (vakarop, rudeniop) turi tik lietuvi kalba. i odi struktra yra lietuvi kalbos struktra ir j priklausomybs poymis.

2 Tai betgi nereikia, kad kalba i viso kilms neturi. Kalba kyla. Tik i kilm reikia suprasti ne kaip prajus vyk, o kaip nuolatin tkm. Kalba kyla nuolatos ir kaip tik todl reikalauja altinio, i kurio ji itekt ir istorijos eigoje tekt. Paprastai io altinio iekoma paiame kalbaniajame moguje tyrinjant j biologikai, psichologikai, sociologikai ir tuo bdu kuriant vairi lingvistikos atak. Danai taiau esti pamirtamas arba bent nepabriamas pats odis, kur kalbantysis taria ir kuris juk k nors reikia, kas r alia kalbaniojo ir kas taip pat byloja. Rodant vaikui pirt ir sakant, kad tai pirtas, kalba ne tik tvas ar motina, bet ir pats pirtas, pasisakydamas vaikui ess pirtas, o ne kas kita (ranka ar galva). Pradjs kalbti, vaikas imoksta ne
189

odius, bet daiktus ir stebisi, kai susiduria su tokiu pat daiktu, vadinamu kitokiu odiu. Kalbos filosofijos literatroje danai minimas prancziukas vaikas, klauss savo tv: Papa, vokieiai juk valgo le pain (duon), kaip ir mes; kodl jie sako Brot?" Vaikui atrodo, kad tas pats daiktas turt turti ir t pat vard. Tai savaiminga nuoroda tai, kad kalba nra tik neka gars prasme, bet kad ji yra ir objekt pasaulis, bylojs ne tiek per mus, kiek mus. Tvas ir motina, brolis ir sesuo, saul ir mnuo, iema ir vasara yra odiai (vok. Wrter!) tik kalbininkui. Kasdienos mogui jie yra btybs, buvojanios kartu su juo. Kalbos turinys yra mus supantis pasaulis: menkiausios odio prasms atvaitos... yra pasaulio daiktai" (L. Hjelmslev, Die Sprache, p. 145). tai kodl Heideggeris vadina kalb paios bties atvyka"; tiesa, nuvieiania ir paslepiania", bet vis dlto atvyka: Sprache ist lichtend verbergende Ankunft des Seins selbst" (ber den Humanismus", p. 16). Btis atvyksta pas mus odiu. odis prabildo btyb, ir btyb nuvinta odyje. Be msojo odio visata likt aminai udara savo nebylume. Atveriame visat tik j itardami. Pavadindama btyb, - sako Heideggeris, - kalba paveria j odiu ir ikelia j aiktn (zum Erscheinen)" (Holzwege, p. 60-61). Anksiau nei Heideggeris Humboldtas vadino kalb didiuoju perjimo punktu nuo subjektyvumo objektyvum" (Werke, III, 18). Posakis nra visikai tikslus, kadangi niekad kalbaniojo nepalieka gryna pereiga arba perja (Ubergangspunkt) netampa. Net jei kalbantj subjekt suprasime ir kaip taut, vis tiek kalba atspindi subjektyv jos pergyvenim, o ne tik gryn pasaul, kuriame jai tenka gyventi. Kitaip sakant, kalba jungia savyje ir mog, kuris kalba, ir daikt, kur mogus taria. odis yra dvisluoksnis padaras. Jis yra ir jaustukas subjektyvinio pergyvenimo prasme, ir pavadinimas objektyvinio daikto prasme. Kaip pergyvenimas odis nurodo mog; kalbos problema visados yra mogaus problema. Taiau kaip pavadinimas odis nurodo pasaul, kuriame mogus buvoja: kalbos problema yra todl ir mogaus bsenos pasaulyje problema. Kalba nusako ne tik tai, kad mes pasaulyje buvojame, bet ir tai, kaip mes jame buvojame. tai kodl Humboldtas nuolatos pabria, kad kalba apreikia tautos pairas (Weltansicht) pasaul (plg. Werke, III, 408-425). Svoka buvoti pasaulyje" (In-der-Welt-Sein) iandien yra tiek sitvirtinusi Vakar mstyme, jog vargu ar bt reikalo j kiek isamiau sklaidyti. Bt galima tik priminti, kad mogus ir pasaulis nra du alia vienas kito paprastai esantieji tikrovs sandai, bet kad pasaulis priklauso mogikojo buvimo srangai: pasaulis sudaro mogaus bdingum. Bti pasaulyje yra mogui bdinga ir todl sava. Heideggeris linksta vis pirma klausti, k reikia buvoti kur nors: In-Sein?" (Sein u. Zeit, p. 53). Be abejo, tai metafizikos klausimas. Svarstomas betgi vietininko laipsniu (kur-in), jis atsaj svok bti perkelia msj bv: esame btybs, apsprstos buvoti vietininko linksniu. Bname ne apskritai, bet bname kur nors. Lietuvi kalba iam buvimui kur nors" yra tokia jautri, jog ji nusako jo atvilgius net keturiais vietininkais (plg. GrI, 205-210): vidaus esamuoju, arba intensyvu (in-esse - kur: mike, troboje, eere...), vidaus
190

einamuoju, arba iliatyvu (inferre, illatum - kur: sodybon, sveiuosna, pavakarn...), paalio einamuoju, arba aliatyvu (affere, allatum - kur link: vakarop, rudeniop, Dievop...) ir beveik jau inykusiu paalio esamuoju, arba adesyvu (adessa - prie ko: arkliep, tavip, savip, manip...). mogaus bsena pasaulyje ataidi lietuvi kalboje skirtinomis lytimis pagal skirtingas ios bsenos padtis. Kitos kalbos ia pasivaduoja prielinksniais (pvz., lot. in silva - mike, in silvam - mikan, ad Deum - Dievop...). Mes gi pagrindinms padtims turime savarankikus vietininkus. Ir reikt tik apgailestauti, jei iliatyvas ir aliatyvas raomojoje kalboje sunykt, kai yra sunyks adesyvas, nes tai bt enklas, jog daroms nebe tokie jautrs savai bsenai pasaulyje ir todl, uuot i padt pavadin, pasigelbstime j apra: prielinksni vartojimas visados yra priemon aprayti. Posakiai ivaiavo sveiuosna" ar vakarop darosi vsu" yra pavadinimai, gi posakiai ivaiavo sveius" ar vakar darosi vsu" yra apraymai. O apraymas naikina kalbos tamprum: su plaktuku skl kakt" nra tokios pat kalbins verts, kaip plaktuku skl kakton". Kalbos filosofijai tad ir yra svarbu patirti, kas gi yra ie vietininkai ar vietininkas apskritai, kuriam mogus yra apsprstas ir kuris sudaro mogikojo bvio sand arba, modernikai kalbant, jo egzistencialij. K reikia bti - ne atsajai, bet bti pasaulyje, vadinasi, bti pagal vietininko kategorij? Kas yra pasaulis? Klausimas atrodo i sykio naivus ir atsakymas j labai paprastas: pasaulis yra tai, kur esame. Taiau kur gi mes esame? Jei Heideggerio teiginys, kad pasaulis nra ontologinis apsprendimas n vienos btybs, kuri nra mogus" ( SuZ, 64), - jei is teiginys yra teisingas, tuomet tasai kur darosi labai mslingas ir kartu labai reikmingas. Savo metu (1921 m. ) inomas gamtininkas Jakobas von Uexkllis biologikai formulavo tai, k truput vliau (1926 m.) filosofikai nusak Heideggeris: gyvulio pasaulis nra mogaus pasaulis. Dar daugiau: gyvulys pasaulio i viso neturi; jis turi tik aplink, kurios dalis jis yra ir kaip dalis bna. Gyvulys yra aplinkai pritaikytas sava sranga ir jos aprpintas nuo pat gimimo. mogus gi aplinkos neturi. Su jokia gamtos dalimi jis nra suaugs; jokioje jis isilaikyti savaime negali. Ten, kur gyvuliui stovi aplinka, mogui stovi antroji prigimtis, arba kultra" (Arnold Gehlen). Taigi tasai, rodos, toks naivus ankstesnis klausimas, kur gi mes buvojame, pasirodo slepis nuostabi dialektik: mes neturime kur. Pasaulis, kuriame mes apsprsti ir kuris sudaro ms bvio sand, yra gryna neigiamyb. Gyvulys irgi neturi pasaulio, utat jis turi aplink, vadinasi, t, kur yra jo buvein. mogus gi metafizikai yra apsprstas pasauliui, utat neturi aplinkos, vadinasi, neturi kur bti; o rpindamasis, kad bt, jis turi pats kur susikurti. Aplinka yra udara, todl ji gyvuliui yra buvein. Pasaulis atviras, todl jis mogui buveins neteikia. mogus pats turi i atviryb usisklsti, kad susikurt buvein. Buvein pasaulyje yra mogui ne duotis, o uduotis. i usklst pasaulio atviryb mogaus pastangomis vadiname kultra. Tai ji stoja gyvulio aplinkos vieton. Gyvulys neturi kultros todl, kad jis turi aplink
191

kaip buvein nuo pat pradios. mogus kuria kultr kaip usklst bei aprt pasaul, kad susikurt buvein naujos aplinkos pavidalu. Kalba yra pats pirmasis mogaus ingsnis tokiai buveinei kurtis. Tai pats pirmasis rytas aprti pasaulio atviryb j pavadinant. Savj buvein arba tai, kur esame, mogus statosi sava kalba. Apsprendimas buvoti vietininko linksniu (kur) tampa egzistencialija tik per vardininko linksn (kas). Tik pavadinimas kuria mogui buvein. Senojo Testamento pasakojimas, es pirmasis mogaus ingsnis emje kaip tik ir buvs duoti pasaulio daiktams vardus (plg. Pr2, 20), yra giliaprasm nuoroda kalbos prasmei suvokti: kalba usklendia pasaul. mogus buvoja pasaulyje ne tada, kai regi j kaip kak, kakur, kakaip", bet kaip ia pat alia jo ir su juo esanias bei veikianias btybes, kurias jis pavadina ir tuo bdu padaro savas. Pasaulis tampa mogui jo pasauliu tik tada, kai jis yra kalb suimtas pasaulis: eine sprachlich verfasste Welt (Gadamer, p. 423). Nes kas nepavadinta, tas nra mano, nra man, nra manyje; tas yra uu manojo bvio apskritai. ia prasme teisingas yra Ludwigo Wittgensteino teiginys: Kalbos ribos yra mano pasaulio ribos" (Tractatus, 62). T pat reikia ir Heideggerio odiai: Pasaulis yra tik ten, kur yra kalba". Nes tik kalbos dka pasaulis eina mano smonn ir mano smon perskverbia pasaul. Bti pasaulyje yra santykis, ir is santykis kuriasi bei laikosi kalba. ia slypi Humboldto minties pagrindas, kad kalba apreikia tautos pairas pasaul. Kalb skirtingumas yra mogaus santykio su pasauliu skirtingumas. O santykio skirtingumas yra pair - plaiausia prasme - skirtingumas. mogaus pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba. Tauta, kuri dainuoja maybiniais bei maloniniais daiktavardiais ir keikiasi liu vardais (rup, gyvat, altys), turi kitok pasaul, nei tauta, kuri dainuoja grubiais daiktavardiais ir keikiasi ventenybmis (madonna, Kruzifix, Sakrament). Kalba tikrovei anaiptol nra abejinga. Nra tas pat vadinti alt boa ir smaugliu: boa reikia tik r (boa ali esama vairi), smauglys gi reikia io gyvno funkcij - smaugti. Kalba suorganizuoja pasaulio atviryb arba an Kanto minim spdi chaos tam tikr organin vienet, ir odis tampa io vieneto principu. tai kodl graikai savuoju logos suprato ne tiek lpomis tariam gars eil, kiek tvarkos, tiesos, grio ir groio prad: kiekvienas daiktas yra neamas bei laikomas savojo lgos (plg. stoik lgoi spermatikoi).

3 Tuo savaime palieiame ssaj tarp kalbos ir mstymo, nes mogus yra ne tik kalbanti, bet ir mstanti btyb. Dar daugiau: iandien net linkstama tvirtinti, kad mogus ess ens rationale, quia orationale - mstanti btyb todl, kad kalbanti btyb". Koks tad i tikro susiklosto santykis tarp kalbos ir mstymo? Kas yra kalba ryium su mstymu ir mstymas ryium su kalba?
192

Teorij iam klausimui atsakyti esama vairi, daniausiai pagrst tam tikra dvejybe, sakysime: knas-siela, odis ess minties knas, o mintis odio siela (Johannes Baptist Ltz SJ)\ mediaga-forma, odis ess garsin mediaga, o mintis i mediag prasminanti forma (Hans-Eduard Hengstenbeig); simbolis-tikrov, odis ess prasmuo tam tikros, kiekvien syk vis skirtingos tikrovs, kuri jis nurods arba j reikis (Cassirer). Visos ios dvejetins teorijos remiasi prielaida - aikia ar slapta, - kad mstymas vyksts savarankikai nuo kalbos, taiau ieksis savai iraikai garsinio pavidalo, kuriuo bt perteiktas kitam ir iojo suprastas. Kalba sijungianti enklo kategorij, skirdamasi nuo kit enkl tik tuo, kad ji esanti tam tikra gars sankloda. Todl, palyginta su mstymu, ji esanti antrins arba emesns plotms dalykas: ...? Mstymas, tasai irdies odis - verbum cordis" (v. Augustinas), aptemsts virsdamas kno odiu; kalba niekad neperteikianti tikrovs tokios, kokia ji yra: tariama ne tai, kaip yra, bet kaip galima regti bei girdti knu - non dicitur, sicuti est, sed sicutipotest videri audirive per corpus" (S. Augustinus, De Trin., XV, 10-15). Visa spekuliacin vidurami gramatika tad girdim enkl negirdimam irdies odiui. Prasmingiausia kalbos ir mstymo santyki teorija, atrodo, esanti pateikta Gadamerio, kuris krikionikj siknijusio odio apmstym pritaiko mintam santykiui. Du v. Jono evangelijos teiginiai nusako santyk: Pradioje buvo odis" (1, 1) ir tas odis tapo knu" (1, 14). Dogmin odio interpretacija gali bti vairi, ir krikionikoji teologija i tikro j apmsto vairiai. Taiau ji niekad neneigia siknijusiajam odio esms. Tuo bdu odis atsiduria viso io apmstymo vidurkyje: Kalbos stebuklas, sako Gadameris, - yra ne tai, kad odis tampa knu ir inyra bties paviriun, bet tai, kad i odio regimyb visados jau yra odis" (Wahrh. u. Methode, p. 397). Tai reikia: 1) odis visados yra pirmyktis; jis stovi kiekvieno mstymo pradioje; mstymas prasideda mstomojo objekto pavadinimu, nes neobjektinio arba tuio mstymo nra ir negali bti; 2) sibtins odis lieka odis ir tuo bdu padaro btyb kalbins srangos, kuri ir galina mus j mstyti, kadangi galina j itarti. Mstymas vyksta tik kalbikai. Prieingyb iai mstymo-kalbos sampratai yra trinar (trichotomia) scholastin schema, perimta i Aristotelio painimo teorijos, btent: tikrov - svoka - odis. Pastant es einama nuo daikto prie jo svokos, o nuo svokos prie jos pavadinimo itartu ar paraytu odiu. Kitaip tariant, svoka eina enklu daiktui, odis savo ruotu eina enklu svokai: odis ireikia dalyk tarpininkaujant svokai. Minties eiga veda mog nuo tikrovs per svok prie odio. ia teorija naudojosi ir ms alkauskis, kurdamas lietuvikuosius terminus filosofijos mokslui (plg. Rinktiniai ratai, Roma, 1986, p. 332-375.). Lengva pastebti, kad scholastikai-aristotelinje teorijoje odis atsiduria paskutinje vietoje. Pirmj viet ia uima tikrov arba daiktas bei dalykas, antrj - vidurin - svoka, kuri galop nusakoma odiu. Tai betgi
7.

193

bt galima pateisinti tik tuo atveju, jei sugebtume painti bevard tikrov. Taiau i tikro bevards tikrovs mogus niekad neturi. Stovdamas prie bet koki daikt (ar, atsajau kalbant, dalyk), - pradedant paprastuiu akmenliu ir baigiant visata, - mogus jau ino, kas anas daiktas yra: anksiau mintas vardininko linksnis (kas) yra pati pirmoji mstymo ssaja su daiktu. Kas yra tai ir tai? O is tai ir tai" kaip tik ir yra daiktui duotas vardas - daiktavardis, o ne atsajus gramatinis bevards gimins vardis, kuris nieko nereikia, todl n negali bti mstymo objektas. Prieiga prie tikrovs prasideda jos pavadinimu. Dar rykesnis yra odio vaidmuo ryium su svoka: nra jokios nepavadintos svokos. Nepavadinta svoka yra prietaravimas savyje. Kieno gi ji bt i bevard svoka? Ir kaipgi galtume kitaip svok suvokti, jei ne odiu? Jeigu kartais iekome tai ar kitai svokai odio termino prasme, tai jo iekome tik toje ar kitoje kalboje - pvz., msojoje lietuvi kalboje daugybei moderni anglik svok, - turdami j savo smonje jau kuria kita kalba (anglikai, ispanikai, vokikai, rusikai...). Iekoti svokai odio i tikro reikia iekoti tik atitinkamo vertinio i vienos kalbos kit. Taiau tai anaiptol nereikia, kad galtume susidaryti svok be pavadinimo apskritai, o paskui stengtums j pavadinti. ie du neiginiai - nra tikrovs be pavadinimo ir nra svokos be pavadinimo - kaip tik ir rodo, kad mstymo vyksme odis stovi anaiptol ne paskutinje vietoje, o tarsi koks fluidas perskverbia vis mstym nuo pradios ligi galo. Be odio negalime nei pradti mstyti, nei mstymo pasekms arba svokos susidaryti, nei jos galop nusakyti. odis yra ertm (medium), kurioj mstymas vyksta. Todl negalima klausti, kas yra pirmiau ar paskiau: mstymas ar odis - ne tik laiko (tempore prius), bet n prigimties (natura prius) atvilgiu. Tai suprato jau Humboldtas, neigdamas tokius apibdinimus kaip mstymas yra kalbos gimdytojas", o kalba yra mstymo gimdinys" (Werke, III, p. 191). Ne, viskas ia yra viena ir nedalinama net n grynai logikai, kadangi ir logins kategorijos i tikro yra kalbins kategorijos: skirstyti kalbines kategorijas pagal logines kategorijas reikia suktis uburtame rate (circulus vitiosus). Gal tad ne be pagrindo sakoma, jei Aristotelis nebt kalbjs graikikai, iandien neturtume logikos ir greiiausiai jos n nepasigestume. Nes kiekviena kalba turi sav logik kaip iraik kalboje slypinios mstymo eigos ir srangos. Sakysime: labai nelietuvika, o kartu ir nelogika tarti: Prijo (prie Kristaus. - Mc.) prisiartino imtininkas j pras ir saks - parakaln kai lgon, rogans et dicens" (Mt 7, 6). Lietuvikai posak verstume: j praydamas ir sakydamas". Tai bt ir kalbika, ir logika. Bet tik mums, lietuviams, ne graikams ir ne lotynams, kurie dalyv vartoja vietoj ms pusdalyvio ir tuo bdu msto bei kalba visai kita kategorija. Nes imtininkas pras ir saks" turi visikai skirtingos prasms, negu imtininkas, praydamas ir sakydamas" (plaiau skirtum svarstysime vliau, kalbdami apie lietuvikj veiksmaod).
194

KALBA IR DAIKTAS

Nomina si nescis, pril et cognitio remm. Vcrgil i us 1 Platonas tarsi gals daiktuose gldint logos suvokti daikto pavadinime. Upei prie Trojos diev duotas vardas Ksanthos jam atrod ess tikresnis nei mogikasis tos paios ups pavadinimas Skamander; tikresnis todl, kadangi dievai vadina daiktus prigimtais j vardais" (Kratilas, 391 C). Visas Kratilo" dialogas yra ne kas kita, kaip ilgos svarstybos, koks gi i tikro yra santykis tarp odio ir daikto. Ar i tikro Ksanthos reikia ups esm arba jos logos, o Skamander tik sutartin anos ups enkl? Msikai kalbant, ar i tikro vardas Nemunas taria ms ups prigimt, gi vardas Memel yra tik vokikoji tos ups etiket? Tas pat yra ir su lietuvikja Nerimi bei lenkikja Vilija. K gi mes i tikro nusakome daikt pavadindami? Bdinga - ir tai reikt kreipti daugiau dmesio - kad ir realistikai krikionikojoje religijoje Dievas daikt nepavadina; jis juos sukuria, taiau pats jiems vard neduoda, palikdamas reikal mogui. Tai is duoda vardus ir galvijams, ir dangaus paukiams, ir laukiniams vrims" (Pr 2, 20). Izraelitikai krikionikai religijai daikto pavadinimas yra antropologinio, ne teologinio pobdio. Tai apsprendia ir apreikimo svok samprat bei j aikinim: visos jos yra mogaus tarti pavadinimai. Dievikojo odio niekur nra. Tuo krikionikasis Dievas skiriasi nuo graikikj diev, kurie duoda daiktams vardus ir tuo, Platono paira, atskleidia daikto esm. Krikionikojoje religijoje atskleisti daikto esm yra palikta paiam mogui. Bet ar tai sugeba daikto pavadinimas? Kratilo" dialoge Sokrato pokalbininkas Hermogenas atstovauja dar ir iandien analitinje kalbotyroje tebesaniai pairai, es pagrindas vardo tikrumui yra susitarimas ir pritarimas" (384 B). Jam atrodo, kad kiekvienas vardas, duotas daiktui, yra tikras"; o jeigu j pakeistume kitu, senojo nebevartodami, tai is vlesnysis bt ne maiau tikras negu ankstesnysis. Nes daikto vard apsprendia ne prigimtis, o nuostatai ir proiai". Nuostabu, kad i Hermogeno pair kartoja beveik paodiui alkauskis sakydamas: odiai, kaipo bendra taisykl, yra i nuoiros nustatyti arba sutartieji enklai ir todl yra vairs vairioms kalboms vienai ir tai paiai svokai reikti" (Rinktiniai ratai, Roma, 1986 m. p. 334). Prieingai Hermogenui, Sokratas
195

moko, kad daiktus privalu taip vadinti, kaip to reikalauja j prigimtis" (387 B). Daiktai juk turi sav, visados t pai esm; jie vadovaujasi ne ms norais ir nra ms valdomi; daiktai yra savarankiki" (ibid. ). Nordami, sakysime, k nors pjaustyti, privalome tai daryti pagal pjaustomojo srang; pjaustydami iai srangai prieprieiais, nieko nepasiektume. Taip yra su visais veiksmais, lieianiais daikt; taip yra ir su pavadinimu, kuris irgi yra veiksmas" (ibid.). O io veiksmo rankis - kaip grtas grti ar stakls austi - yra odis: odis yra praneantis ir esm sklaidantis rankis" (388n D). Heideggeris, vadindamas kalb, kaip anksiau minta, nuvieiania bei pridengiania paios bties atvyka, tik pakartoja i Sokrato mint. Hermogeno atsakym Sokratui atspti nesunku. Juk patys daiktai visur ir visados turi t pai esm, gi j pavadinimai yra vairi vairiausi. Tie patys daiktai, - sako Hermogenas, - skirtingose tautose turi ir skirtingus vardus; skirtingus tiek tarp pai graik, tiek tarp graik ir barbar" (385 D). Kalb vairumas prietarauja prigimtiniam bei esminiam odio santykiui su daiktu. Sokratas mgina atremti priekait nuoroda, es odis reikis ne daikto pavidal ar jo spalv, ar jo gars, bet jo idj (eidos)\ todl nesvarbu, kaip odis skambt ir i koki skiemen ar raidi jis susidt; svarbu tik, kad jis sugebt apreikti daikto idj" (393 E). Karo vadas, sakysime, gali bti vadinamas vairiai: agis, polemarchas, eupolemos; taiau visuose iuose varduose gldinti ta pati mogaus-vadovo idja; visi jie turi t pai prasm (plg. 394 D). Kas tad yra odis daikto atvilgiu: sutartinis enklas, galimas keisti kitu enklu, ar paties daikto idjos itara - net jei ji ir bt vairi savais garsais? Tai pagrindin kalbos filosofijos problema. Joks daiktas nra mstomas be odio: nepavadintas daiktas yra nepaintas daiktas; gi paintas daiktas yra jau visados kalbikai apsprstas. ventraio pasakojimas, es Dievas tars teesie viesa" ir odis viesa taps daiktu viesa (plg. Pr 1, 3), lyg ir rodo, jog btyb pati savyje yra kalbikai sursta ir todl reikalauja bti tariama. Ivada: odis yra itartas daiktas. Bet ir vl: k gi mes i tikro tariame tardami daikt? Tikriausiai ne daikt kaip tok, vadinasi, ne daikt savyje, nes tokiu atveju vis daikt vardai bt visur ir visada tie patys, kaip ir daiktai savyje visur ir visados yra tie patys. Hermogeno nuoroda vard skirtingum kaip priekaitas Sokrato teorijai nra taip lengvai paalinama. Taiau jei odis taria ne daikt savyje, tai k jis taria ryium su daiktu, jei nepriimsime nei Hermogeno teorijos, es odis yra tik atsitiktin daikto etiket, kilusi i susitarimo bei pritarimo? Atrodo, kad pats Sokratas yra usimins, kaip atsakyti klausim, nors savo uuominos jis ir nra ivysts. Vienoje Kratilo" vietoje jis klausia Hermogen: Ar galtum man pasakyti, pagal kok poir yra pavadinta pyr (ugnis)?" (409 C). Hermogenas atsako negals. To negali n Sokratas, todl spja, kad odis pvr bsis graik kalboje svetimyb, btent skolinys i fryg kalbos, kurioje ugnis irgi panaiai vadinama. Tas pat gal bti ir su tokiais odiais kaip hidor (vanduo)
196

ar kynes (unes), nes graikai, kurie gyvena barbar valdioje, daugel vard yra i j prisim" (409 B - 410 A). Mums ia nesvarbu, ar kalbotyra Sokrato spjim patvirtint. Mums tik rpi pabrti, kad daikto pavadinimui apsprsti ia yra vedamas naujas matas, btent poiris. Tai reikia: daikt galima pavadinti ir pagal tam tikr poir, kuris nra nei sutartinis gars enklas, kaip nori Hermogenas, nei daikto esms arba idjos itara, kaip nori Platonas, kalbdamas Sokrato lpomis. Poiris yra tam tikras kampas", kuriuo velgiame daikt ir savo vilg itariame odiu kaip daikto vard. Keleto tolimesni pavyzdi sklaida turt mums parodyti, kad taip i tikro ir yra, vadinasi, kad poiris sugeba daikt pavadinti, vis daikt, taiau regim i tam tikro kampo.

2
Savo knygoje Stiliaus menas" Ludwigas Reinersas klausia: Ar graikai buvo akli spalvoms?", pateikdamas nemaa pavyzdi, kurie, ms akimis irint, i tikro atrodo kaip spalv maiatis. Euripidas Ifigenijoje" kalba apie aukur, aptakyt krauju, ir vartoja bdvard ksanthon : taigi raudonas. Taiau Aischilas "Persuose" kalba apie alyvmedio lapus irgi kaip ksanthon-. taigi alias. Graik medicinin literatra nurodo, kad kario turint ligon galima painti i to, jog jis yra ochron: taigi raudonas. Hipokratas net pabria, es ochron yra ugnins spalvos. Taiau dailiosios literatros veikaluose ir varl yra vadinamas ochron: taigi alsvoka r gelsvoka. Mnulio spalv graikai vadina glaukon: taigi balsvai viesi arba aiki (aikiai viet mneslis"), ir Homeras kalba apie glaukopis Athene - viesiaak Atn". Bet Euripidas lap vainikais papuot prieang taip pat vadina glaukon; taigi turt bti alias ar bent alsvas. Aki katarakto liga graikikai vadinasi glaukorea, vadinasi, apniukusios, rkanos akys, visikai nepanaios giedr mnul. itokia spalv maiatis ir paadinusi teorij, es graikai buv spalvoms fiziologikai nejautrs: j akies tinklain (retina) buvusi i prigimties ydinga, todl spalvas maiiusi, teikdama daiktams danai netikr vard (plg. Ludwig Reiners, Stilkunst, Mnchen, 1943, p. 1-2). O vis dlto io reikinio prieastis gldi kur kitur. Tai autoriui paaikjo stebint televizijoje film, vaizduojant Kaprio salos gamtovaizd, gyventojus, senovinius griuvsius ir pasakojant jos istorij. Filmo korespondentas kalbjosi, tarp kitko, ir su viena amerikiete dailininke (deja, jos vardas idilo man i atminties), kuri danai atvykstanti Kapr pieti paveiksl. Taiau nuostabu, kad paioje saloje ji juos tik apmetanti, tik pietuku apibrianti j bruous, o spalvos teptuku ji daanti jau Amerikoje. Kodl?" - klaus j korespondentas. - Todl, kad ia per daug viesos. Stipri viesa blankina spalvas, jas maio, keiia; jos blizga ir nesileidia tinkamai sugaunamos". Tai ir yra atsakymas an graikikj spalv maiat, kuri leidia tos
197

paios spalvos od taikyti net labai skirtingiems objektams: ksanthon kraujui ir alyvmedio lapams, glaukon - mnuliui ir vijokliais papuotam prieangiui, ochron - kariuojaniam ligoniui ir varlei. Nes visi ie odiai taria ne spalv savyje, bet spalv, rini stiprioje viesoje. rjimas tad arba blizgjimas yra kampas, kuriuo graikas sugauna spalv ir j itaria. viesa ia yra tarsi fluidas, kuris perskverbia btybes, siedamas jas vienet taip, kad jos darosi panaios viena kit, bdamos apsuptos bei persunktos visur esanio blizgesio. Ernstas Benzas, protestant teologas ir Ryt Banyios inovas, apsilanks Athos kalne (1963 m.), itaip aprao viesos tak graikikajai aplinkai: Ir jra blizga viesoje, ir dangus blizga viesoje, ir viesa persunkia tamsiai alius fyg medio bei viesiai alius vynuogienoj lapus... rinti jros viesa susilieja be skirtumo su dangaus viesa ir darosi viskas viena viesa, viena tutuma, viena pilnatv... Atrodo, kad jei viesa dar kiek sustiprt, tai viskas tiesiog fizine prasme itirpt viesoje ir tapt paia viesa - ir prie mane stovintis vienuolis, ir jra, ir dangus, ir laukai, ir rstai, galop ir a pats" ( Emst Benz, Patriarchen und Einsiedler, Dsseldorf-Kln, 1964, p. 205-206). tai kodl graik krikionys Diev yra pavadin viesa (fos) ir pavadinim ved bendrin krikionikojo tikjimo ipainim (Nikjos Credo" apie Krist: fos ek fotos - lumen de lumine). Jei nn vilgtersime lietuvi kalb ir msikius spalv vardus palyginsime su graik vardais, rasime nuostabi prieingyb. Graikai tos paios spalvos vard taiko vairiems objektams, lietuviai t pai spalv vadina vairiais vardais pagal objekt. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi viesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbikai vairja, kai vairja jo objektas. Gausios bei stiprios viesos Lietuvoje neturime, tad ji ir nra kampas, kuriuo lietuvis velgt spalvas. Utat lietuvis velgia spalv objekto poiriu ir vadina j kitaip, kai jos nejas yra kitoks. tai keletas pavyzdi. Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar viesiau ruda, bet visados ruda. Taiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitok vard. I namini gyvuli lietuviui uo yra rudas. Gi tos paios spalvos karv yra ala, o tos paios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nra mats rudo arklio; niekas neavi alais batais ir neneioja sartos skrybls. Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vard. Pilk plauk mogus yra ilas, pilkos spalvos karv yra pala arba ma, o tos paios spalvos arklys yra yvas. Taiau Lietuvoje nra nei yvos kats, nei yvos kiauls; seniau dvta milin irgi buvo ne ila ir ne yva, o paprasiausiai pilka. Tik tautosakoje randame yv kepurl. Baltai spalvai maiantis su juoda gauname marg. Bet lietuviui arklys niekada nra margas, o irmas. Kiaul taip pat yra ne marga, o degla. Genys gi margas. Ruouotai marga kat yra raina, o toki pat ruo skarel yra drya. Ieigins kelns irgi yra dryos, ne margos. Tai raomosios ms kalbos pavyzdiai. Galimas daiktas.
198

kad tarmse spalv pavadinimai turi ir kiek kitokios prasms, kad j esama ymiai daugiau ir kad j taikymas vairiems objektams yra dar labiau specifikuojamas, pvz., erktas - apyilis, raibas - smulkiai margas (raibas sakallis), keras - baltas su juodais lopais (kera kiaul) ir t.t. Taigi lietuvio kampas, kuriuo jis regi ir pavadina spalvas, yra susijs su j objektu; tai is apsprendia spalvos vard, anaiptol nekeisdamas jos esms. Fiziologikai lietuvis labai gerai regi, kad ir uo, ir karv, ir arklys, ir kelns, ir batai yra tos paios - sakykime, nulos - spalvos. Taiau objekt skirtingumas lietuvio pergyvenime padaro, kad jis t pai spalv kalbikai vairina: kelns yra dryos, ne margos; uo gi yra margas, ne dryas. Tuo galima iaikinti, kodl eskimai, kaip skaitome kalbotyrinje literatroje (plg. Hermann Ammann, Die menschliche Rede, Darmstadt, 1974, p. 100), skirtingoms sniego padtims (pvz., vptinis, lapdriba, suledjs sniegas...) turi skirting odi, bet neturi bendrinio odio sniego svokai. Tai n kiek nenuostabu, nes ir mes, lietuviai, turime aib odi pavadinti oro lsmo skirtingoms apraikoms: audra, vjas, vtra, viesulas, vidras (smarkus vjas), bet neturime odio, kuris apimt vis atmosferin dk, sakysime, lotynikojo tempestas prasme, kurio semantika siekia nuo paprastos darganos ligi aib ir perknijos. Visi ie odiai yra kil i tam tikro regjimo kampo, kuriuo mogus velgia t ar kit pasaulio daikt, t ar kit padt, veiksm ar savyb. Regjimo kampas kildina od, ir is kampas gali bti vis kitoks - kiekvienos kalbos kiekvienam odiui. Net ir onomatopjiniai odiai gali turti kitok savo kilms kamp, nors gamtinis garsas kaip j pagrindas visur yra toks pat. Sakysime: odis vilpti slepia savyje tam tikr skard lpomis kildinam gars, visiems monms madaug vienod. Todl europinse kalbose is odis ir yra panaus lietuvikj vilpti: pranc. sifler, isp. silbar, rus. svistatj: visur ia tarsi girdti vilpesys. Bet tai vokikai vilpti yra pfeifen, o vilp-pfiff ia jau girdti tik dusls priebalsiai p ir f ar j junginiai p f i f f , gepfiffen. Nemanoma tad, kad itokio duslaus odio pergyvenimo kampas bt skardus vilpesio garsas. Taiau dirstelkime veidrod ir stebkime, kaip susidsto lpos vilpiant: lygiai taip, kaip tariame vokikuosius odius pfeifen, p f i f f , gepfiffen. Tai reikia: vokikasis odis vilpti yra apsprstas ne garso, o lp padties (Mundstellung): jo kampas yra ne akustinis, bet optinis, nors savo prasme jis ir reikia garsin onomatopj.

3 Poiris daikt arba jo regjimo kampas gali bti vairiose kalbose toks vairus, jog net nuostabu, kaip jo itara vis dlto nusako t pat dalyk. Imkime, pavyzdiui, od mediokl, arba - dar tiksliau - medion (plg. kelion; GrI, 296-297). Tai veiksmas ar usimimas, lietuvio vykdomas tarp
199

medi; bti medionje reikia bti tarp medi, kaip bti kelionje reikia bti pakeliui arba kelyje. Lietuvikasis pergyvenimo kampas odiams mediokl, medion, medioklis, mediotojas yra medi gausa: ia vrys slepiasi, ia reikia j iekoti, juos gaudyti ar audyti. io kampo pakanka, kad mediokl ireikt visai k kit nei grybavimas ar uogavimas, ar malkavimas, kurie vyksta irgi tarp medi, kuri kampas betgi krypsta ne aplink, bet objekt (grybas, uoga, malkos). Vokikasis gi mediokls pavadinimas yra Jagd. Tai vedinys veiksmaodio jagen - vytis, vejoti, gainioti, persekioti. Tai reikia: vokikasis mediokls pergyvenimo kampas yra ne aplinka, kurioje vris slapstosi, o jo vijimasis. Lietuvis mediodamas vr irgi vejasi, taiau jis vejasi j tarp medi" (kur), todl vijimsi vadina medione, o ne vejone (plg. lap kik vejoja). Dar bdingesnis yra ispanikasis mediokls pavadinimas monterio, kils i veiksmaodio montar (pranc. monter) - kopti, lipti, ssti ant arklio. Savo pagrindu jis turi lotynikj od mons - kalnas arba montana (plg. tantum) - kalnuotos vietos. Tad mediokl ispanui yra susieta su lipimu bei kopimu - vis tiek ar tai bt pavien mediokl laipiojant po kalnelius, ar didik mediokl su varovais, usdus ant arkli. Ispanikosios monterio vilgio kampas yra ne medi aplinka, kaip lietuviui, ne vries gainiojimas, kaip vokieiui, bet kopimas - kalnelin ar bent ant arklio. ie trys poiriai, gld mediokls pavadinime, yra didiai skirtingi. Visi jie yra daliniai. Taiau visi jie nusako to paties dalyko visum. odis ir yra tuo nuostabus, kad jis pro savo skirtin kamp regi pilnyb to, k jis taria. Ispan filosofas Jose Ortega y Gassetas yra graiai pastebjs, kad kiekviena tauta kai kuriuos dalykus nutyli, kad galt kitus pasakyti, nes pasakyti visko nra galima" (Der Mensch, p. 115). Tokio nutyljimo pavyzdys gali bti, sakysime, lietuvikasis raius: tai amatininkas, kuris dirba veimus su visomis medinmis dalimis. Taiau jo vardo kampas yra ne veimas kaip vokikojo Wagner (Wagen - veimas), bet ratas. Raius dirba ne tik ratus; jis gamina vis veim, taiau jo vardas nutyli kitas dalis, o susitelkia tik prie rat. Dar bdingesnis yra iuo atvilgiu lietuvikasis kalvis, palygintas su vokikuoju Schmied. Lietuvikasis odis kalvis yra kils i veiksmaodio kalti (vin kalti), kuris reikia trumpu smgiu suduoti. Vokikasis Schmied yra kils i veiksmaodio schmieden, kuris reikia formuoti (bilden ; plg. Paul, Gram., p. 457-458). Lietuvikasis kalvis nutyli, kad jis kaldamas formuoja: trumpina, ilgina, plonina, ploktina, lanksto, jungia ir t.t. Todl lietuvi kalboje turime ne tik paprast kalv, kuris kala pasag ar norag, bet ir auksakal, kuris gamina papuoalus, kuo labiausiai formingus; bta seniau ms tautoje ir girnakalio, kuris atrindavo girn akmenis; bta ir pinig kalyklos (ne kalvs!) monetoms kalti. Ir vis dlto i formuojamoji kalimo galia lietuvikajame odyje kalvis yra nutylta. Kalbinis kalvio regjimo kampas yra tai, kad jis kala. Vokikasis odis Schmied eina prieinga kryptimi: jis nutyli,
200

kad Schmied formuoja kaldamas. Visos vokikojo Schmied rys - Goldschmied (auksakalys), Blechschmied (skardakalys), Hufschmied (pasag kaljas), Nagelschmied (viniakalys) - yra esmikai susietos savo veikmenimis su kalimu. Taiau visos jos kalbikai kalimo kaip regjimo kampo neturi. Kalimas ia visur yra nutyltas. Tokio pat nutyljimo esama ir aprangos amato pavadinime. mog, kuris gamina drabuius, lietuvikai vadiname siuvju, vokikai gi Schneider kirpju. Ir pats amatininkas, ir jo darbas yra tie patys tiek lietuviui, tiek vokieiui. Taiau lietuvis turi sav regjimo kamp, btent: susiuvant audeklo dalis, atsiranda drabuis. Todl lietuvis io darbo mog ir vadina siuvju. Vokieio gi regjimo kampas yra to paties audeklo kirpimas, vadinasi, jo dalinimas ar skirstymas. Utat vokietis ir nusako amatinink odiu kirpjas. Be abejo, lietuvis ino, kad siuvjas audekl ir sukerpa prie j susidamas, o vokietis ino, kad kirpjas audeklo dalis ir susiuva, kad ieit drabuis. Vis dlto ie veikmenys - lietuviui kirpimas, o vokieiui siuvimas - nesudaro j regjimo kampo, todl io amato pavadinimuose ir yra nutylimi. Nutyljimo esama net ir atsitiktiniuose naujadaruose. Ms kalbininkas Pranas Skardius liudija, kad pastarojo karo metu vokiei vartoti smingamieji lktuvai (vok. Stuka - Sturzkampfflugzeug) buv lietuvi vadinami staugliais. Mat jie smigdami baisiai staug. Vokieio regjimo kampas ia buvo tai, kad lktuvas sminga, lietuvio gi, kad lktuvas staugia. Vokieio kalbinis kampas ia yra optinis, lietuvio - akustinis. Taiau tai lktuvo varduose nutylima, kad bt pabrta, kas yra spdingiausia (plg. Tremties metai, p. 421). Ir pro it, nors ir dalin, vard regti visuma. Kiekvienoje itaroje, - pasak Ortegos, - galima suvokti t ar kit prasm. Taiau i prasm anaiptol nra autentin itaros prasm (pvz., smigti nra tas pat, kas staugti. - M.). O taip atsitinka todl, kad kalba paia savo prigimtimi nra vienaprasm. Nra n vienos itaros, kuri tik paprastai nusakyt tai, k ji nori nusakyti. Ji nusako tik dalel to, k turi galvoje" (op. cit., p. 153). Sakysime, stauglys ne tik staugia, bet ir sminga ir smigdamas bombarduoja; odyje staugtys slypi tik dalel io lktuvo veikmen, kuriuos taiau suvokiame, nors ir neitartus. Nes jei mogus stengtsi itarti visa, k nori, jis negalt itarti n odio. Kalba laikosi tik galimybe nutylti" (ibid.). Nutyljimas to ar kito veikmens, tos ar kitos savybs vairi kalb odyje rodo, kad kalbinis kampas iems odiams yra, tiesa, skirtingas, bet vis dlto dar siejasi su paia daikto prigimtimi, kaip to norjo Sokratas. Ar kalvis kala, ar Schmied formuoja, vis dlto juodu abu taria t pat amat, turint reikalo su metalo apdirbimu. Tas pat yra ir su siuvju, ir su Schneider. Taiau kalbinis kampas gali bti ir toks, kad jis visikai nelieia paties daikto, kur taria, o remiasi tik atsitiktine jam prietapa, kilusia i paproi ar prietar, nebeturini dabartyje jokios reikms. Tai regime ypa vokikajame odyje, kuris nusako moter, pagimdiusi kdik, palygin j su lietuvikuoju odiu, nusakaniu t pai moter.
201

Moteris, k tik pagimdiusi kdik, lietuvikai vadinasi gimdyv. Kalbinis kampas iam vardui yra gimdymo veiksmas, bdingas iai moteriai paia savo prigimtimi. Tardami ar girddami od gimdyv, tariame ar girdime ir od gimdyti, kuris ataidi ms viduje tam tikru jausmu ar mintimi. Gimdomasis veiksmas lietuviui yra kampas, kuriuo jis regi naujagimio motin. Gi vokikai ta pati moteris vadinasi Wchnerin - savaitin: tai moteris, kuri, pagimdiusi kdik, turdavo 6 savaites praleisti lovoje arba bent namuose, neidama banyion (plg. H. Paul, Deutsches Wrterbuch, p. 661). Abiej taut moterys kdikio atvilgiu yra tokios pat: abi jos duoda pasauliui nauj mog. Betgi i moter pavadinimai lietuvikai ir vokikai skiriasi ne tik garsais, bet ir paia giliausia prasme. Lietuvis pergyvena naujagimio motin kaip gimdanij, todl vadina j gimdyve; vokietis regi j kaip vykdani sen paprot ar gal net prietar likti 6 savaites namie, todl vadina j Wchnerin (Woche - savait). Pats gimdomasis veiksmas, kuris lietuviui yra pagrindinis, vokieiui visikai isprsta i jo regjimo kampo. Toki lygiagrei pavyzdi bt galima pririnkti ik valios. Jei turtume lyginamj semantik, kaip kad iandien jau turime lyginamj morfologij, tai regjimo kamp skirtumas ikilt kalbos filosofijoje visu rykumu bei prasmingumu. Taiau net ir ia pateiktos semantins nuotrupos rodo tokio kalbinio kampo arba poirio buvim ir jo vaidmen daiktui pavadinti. Kalbinis regjimo kampas kaip tik ir padaro, kad pasaulis virsta mogui buveine. Gehlenas vadina kalb naia (produktiv) mogaus lengvata" (Der Mensch, 46), nes, velgdamas daikt vienu kuriuo kampu, mogus nra veriamas velgti j visais kampais, kas bt tiesiog nepakeliama. Pasaulio atviryb yra begalinis mogaus apsunkinimas. spdi chaosas ugriva mog neivengiamai: mogus nra drieas, kuris girdi vabzdio iurenim olje, bet negirdi revolverio vio. mogus visk girdi, visk regi, visk jauia bei pergyvena. Jo btybs sranga nra tokia, jog ji pati k nors iskirt, pridengt, atjungt, kaip tai yra gyvulio atveju. Atviras mogus buvoja prieprieiais atviram pasauliui. Kalba tad ir apria i pasaulio atviryb tam tikru kampu. Itartas daiktas eina mogaus bv, tiesiog auga j, tapdamas mogaus savastimi. Asmuo apvaldo daikt, - teigia Hnigswaldas, - tik tarpininkaujant pirmyki enkl sistemai" (Philosophie u. Sprache, p. 187). Nebyl visata prabyla ms odiu. Tuo bdu kalba virsta tarpininke tarp ms ir pasaulio. Ms odis krypsta visados daikt, taiau kartu jis taria ir mus paius. Kalbos sistemoje reikiasi ir ms vidus, ir pasaulio pavirius, nes pats pasaulis kalboje lieka n kiek nepakits. Kalba yra vienintelis mogaus veiksmas, kuris lieia daikt jo nekeisdamas. Kartu betgi jis priartina daikt prie ms, padarydamas j mums sav. tai kodl kalba ir kuria mums tj kur" arba pasaul kaip buvein, kuriai esame apsprsti, kuri taiau mums nra duota kaip gyvuliui, o tik uduota. Ir i uduot atlieka kalba. Gehlenas graiai yra ia
202

prasme pastebjs, kad daikt pavadins, esu su juo daugeliu atvej jau susidorojs" (Der Mensch, p. 201.). Nes klausimas kas yra mogaus bvyje pats pirmyktis ir pats pagrindinis. Duotas j atsakymas vardininko linksniu teikia mums atram klausti toliau ir skleisti an vardinink vairiomis kryptimis. Visi kiti linksniai yra tik vardininko ivystymas pasauliui kaip ms buveins linkui. Kalbos sistema yra ms bsena pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik lietuvikai, tik vokikai, tik anglikai, tik ispanikai. Ms buvein yra ms kalbos vienet suorganizuotas ir tuo bdu ms odiu usisklstas pasaulis.

4 Kokia tad yra ssaja tarp poirio daikt ir odio, kuriame is poiris yra vystytas? Anksiau minti bei sklaidyti pavyzdiai lyg ir taigaut, jog tarp daikto ir odio esama prieastingo ryio: daiktas - ia savo esme, ia savo ypatybmis ar veiksmais -grindis savo vard: kalvis vadinasis kalvis todl, kad kala. Betgi prieprieiais iai taigai Hnigswaldas grietai teigia: Kalba neturi jokios prieasties (p. 22)... Kalba yra neprieastinga" (Philos, u. Sprache, p. 22, 23). Taiau k tai reikia? Argi ms regjimo kampas neapsprendia odio? Argi kalvis nra vadinamas kalviu kaip tik todl, kad kala? Ar kalimas nra prieastis kalvio vardui? Tai neigti reikt grti prie Hermogeno teiginio, es vien vard tarsi etiket galima keisti kitu vardu, ir kiekvienas naujas pakaitalas bus daiktui toks pat tikras jo pavadinimas kaip ir ankstesnysis (plg. Kratilas, 384 B). Vis dlto i Hermogeno teorija neturi nieko bendra su klausimu, ar kalba yra prieastinga ar neprieastinga. Klausimo esm gldi kur kitur. Savo teiginiu, kad kalba neturi jokios prieasties, Hnigswaldas nori pasakyti, jog tarp daikto ir odio nra btino ryio: kalvis nebtinai turi neioti tik kaljo vard. Daiktas gali bti vadinamas vairiai, kadangi gali bti ir pergyvenamas vairiai - net ir toje paioje kalboje: pauktis, kuris ilgomis kojomis stybioja po pievas, gaudydamas varles, lietuvikai vadinasi ne tik gandras ar garnys, bet ir guas ar guutis. Kiekviena kalba vadina daiktus vis kitaip, nes regi juos vis kitaip. Tai reikia, kad vienas regjimo kampas, itartas odiu, anaiptol dar neisemia daikto ir neudarojo atvirybs taip, jog nebelikt galimybs kitokiems regjimo kampams, o kartu ir kitokiems daikto vardams. Parykinkime i mint, grdami prie k tik minto kalvio. Lietuvikasis kalvis kala, o vokikasis Schmied formuoja. Bet ar iedu veikmens - kalimas ir formavimas - jau isemia kalvio amato visum? Ar ia jau nebra vietos kokiam nors kitokiam poiriui? tai atsako ispanikasis kalvio pavadinimas herrero. iame varde nra nei kalimo, nei formavimo; jame i viso nra jokio veikmens, o tik mediaga, kuria kalvis naudojasi ir kaldamas, ir formuoda203

mas, butent geleis - hierro (lot .femim). Bstin ispanikojo kalvio yra herreiia - lietuvikai verstume gelin" analogikai su malkine darine: patalpa malkoms ar ienui krauti. Taigi ispanikasis pergyvenimo kampas, kuriuo mogus velgia kalvio amat, yra objektas, papilds tiek lietuvikj kalim, tiek vokikj formavim. Nra abejons, kad lyginamoji semantika rast kitose kalbose ir kitoki poiri amatinink bei jo darb. ia tad prasme kalba ir yra neprieastinga: tarp daikto ir odio nra btinybs ryio. Tarp j esama ssajos, taiau tai nra prieasties-paskos ssaja; tai ssaja tarp poirio laisvs ir ios laisvs apibdinimo garsais. Kalba yra vis galim prasms atvait ertm" (Hnigswald, op. cit., p. 104). velgdamas daikt tam tikru kampu ir kildindamas pagal kamp daikto vard, mogus visados vysto od prasm, bet labai retai (greiiau: niekados!) esm arba idj. Visos kalbins teorijos, kurios odyje ieko daikto esms, yra platonikos. Visos jos prairi regjimo kamp gaus ir kartu galimyb reikti i gaus vairi vairiausiais vardais. Kalba nra intuityvin esmira", kaip j mgina interpretuoti fenomenologin mokykla. Kalba i begalins galim painimo krypi vairenybs renkasi kuri vien" (W. von Humboldt, Werke, III, 422), retur teturini esminio bdingumo. Rasti tikr prieast, kodl renkamasi is, o ne anas poiris, yra nemanoma, nes rinkimsi taigauja ne tik pats daiktas su savo sandais bei aplinka, bet ir kalbin bendruomen su savo polinkiais, tradicijomis, religija, gyvenamuoju amiumi, trumpai sakant, su savo istorija. Visa tai ir sudaro an laisvs ertm, i kurios kyla odis. Tai kalbos neprieastingumo samprata. Kalba nra savavalika Hermogeno prasme, kad bt kaitoma etikei bdu. Bet ji nra valdoma btinybs dsni. ioje poirio daikt laisvs ertmje ir keroja kalb vairumo aknys. Humboldtas savo metu (1820 m.) kl klausim, ar kalb vairumas... taut gyvenime yra tik atsitiktin aplinkyb... ar niekuo nepakeiiama priemon dvasios sriiai ugdyti" (Werke, III, 15). Msikai tariant, ar lietuvis galt kalbti gudikai ir vis dlto ugdyti savo dvasios srit kaip lietuvis? Atsakym klausim tegali duoti valga, kas gi i tikro yra kalb vairumas. Kad kalbos skiriasi garsais, tai jau inojo ir Platonas. Bet jis dar man, jog vairs garsai vis dlto ireikia t pai daikto idj. Jei betgi odis yra mogaus regjimo kampo itara ir jei i kamp gali bti - bent teorikai begalyb, tai tokiu atveju kalb vairumas gyja ymiai didesns reikms, negu jam paprastai teikiama regint jame tik skirting odyn ir gramatik. Nes leksins ir gramatins skirtybs yra tik iraikos ano poirio, kuriuo mogus regi pasaul ir kuris itartas susiklosto itisa kalbine sistema, slepiania savyje ir odyn, ir gramatik. Kalb vairumas yra kaip tik i sistem vairumas. O jei kalbin sistema, kaip sakyta, udaro atvir pasaul, kurdama mums j kaip ms buvein, tai savaime aiku, kad mes buvojame tik savo kalbos buveinje ir kad tik i kalba yra ana Humboldto minima nepakeiiama priemon" dvasios sriiai ugdyti. Kalbti kitokia kalba rei204

kia atsidurti ir kitokioje buveinje, kurios pasaulis niekad nra mums savas, nes niekad nra ms suvokiamas bei pergyvenamas: svetimos kalbos pasaulis buvoja visados atstu nuo ms. Kalb skirtumas yra savo esmje prasms skirtumas. Kiekviena kalbin sistema neasi jau apipavidalint pasaul pagal kalbins bendruomens poir ir kartu turint tam tikr prasm, kurios nra kitoje kalbinje sistemoje. Humboldtas, net pabrdamas, teigia, kad tikrasis kalb skirtumas yra ne gars ar enkl, bet poiri pasaul ( Weltansichten) skirtumas" (Werke, III, 20). Vienos kalbos odis neatitinka kitos kalbos odio todl, kad j prasms prasilenkia. O prasms prasilenkia todl, kad kiekvienas odis yra kitokio poirio raika. Sugauti kitok poir ir perteikti j savo kalbos odiu pasiseka tik labai retai ir tik apgraibomis. Kalbdamas apie vertimo vargus bei skmes (miseriay esplendo), Ortega y Gassettas pastebi, kad visi odynai ispanikj bosque veria vokikai Wald (mikas); i tikro gi tarp i odi bosque ir Wald nusakyt tikrovi tvylo neapsakomas skirtumas", kuris kildina visai kitoki jausmini bei dvasini atoaidi ir atovaizdi" (Der Mensch... p. 100-101). ia galime pridurti ms giri , kuri akiratyje mlynuoja (ne aliuoja!), slpdama didyb, neaprpiam plot ir pasak didvyrius. io lietuvikosios girios pobdio nepajgia ireikti joks svetimos kalbos odis. Giria, nusakyta ar vokikuoju Wald (pirmykt prasm: nedirbamas laukas), ar ispanikuoju bosque (krmyne, brzgai: giri ten nra, tik brzgai), ar pranczikuoju fort (lot. forestis - valdovui priklausantis mikas), praranda savo paslaptingum ir virsta arba kiniu (vok.), arba administraciniu (pranc.), arba topografiniu (isp.) objektu. Dar spdingesnis kalb vairumo, o kartu ir odi nedarnos pavyzdys yra tiesos svoka ir jos pavadinimas. Tai svoka, kuri apsprend vis Vakar mstymo keli ir vis krikionikj gyvenim. Krislui tarus, kad A esu tiesa" (Jn 14, 5) ir kad tiesa jus ilaisvins" (Jn 8, 32), viskas susitelk apie Piloto klausim: Kas yra tiesa - quid est veritas - ti estin altheia" (Jn 18, 38). Tai savaime suprantama. Taiau tiek pati tiesos svoka, tiek jos pavadinimas yra vestas graik - ir Vakar mstym, ir krikionikj smon. Graikai gi ties vadina altheia. Tai odis, kur vartoja ne tik Platonas ir Aristotelis, bet ir v. Jono evangelija, kalbdama apie Krist kaip ties (plg. Jn 8, 33; 14, 5; 18, 38): visur ia inyra graikikoji altheia. Taiau kas gi yra i altheia? I pairos is odis atrodo kaip daugyb kit tiesos pavadinim: lot. veritas, vok. Wahrheit, rus. itina, galop lietuvikai tiesa. Pavelgus betgi j atidiau, jis atsiskleidia kaip nuostabus vardas, btent kaip neigtukas: graikai nusako ties neiginiu. odis altheia priklauso tai paiai grupei odi kaip abynaton - negalimas, akinaton - nejudomas (Aristotelis vadina Diev to kinoun akineton - nejudomas Judintojas), apathia - neskausmingumas, arithmia - netaisyklingumas, apeiron - neaprtyb ir t.t. Visi ie o205

diai k nors neigia: galimyb, judjim, skausm, ritm, aprt plot... K tad neigia tiesos pavadinimas altheia ir koks turi bti btybs regjimo kampas, kad jos tiesa galt bti nusakoma neiginiu? Mums tiesa yra pati teigiamyb, todl ir msikasis tiesos vardas n kiek neatitinka graikikojo jos vardo. Heideggeris veria altheia vokiku odiu Unverborgenheit - neslapta. Tiesa yra btybs kaip btybs neslapta - die Wahrheit ist die Unverborgenheit des Seienden als des Seienden" (Holzwege, p. 37; plg. Von Wesen der Wahrheit, p. 15). Taiau gilesniam graikikojo tiesos vardo supratimui bei pergyvenimui vargu ar tai kiek padeda. I tikro, kodl tiesa turt bti tai, kas neslapta, ir kodl slapta negalt bti tiesa? Ir ar tikrai odiu altheia graikai neigia btybs slaptum ar slpimsi, kad nusakyt jos ties? Mes gi - ir visos kitos indoeuropins kalbos, versdami graikikj neigin lietuvikuoju (ar kuriuo kitu) teiginiu, ne tik nutolstame nuo pirmykio tiesos regjimo kampo, bet j net ikreipiame. Tuo labiau mes, lietuviai, kadangi mums tiesa visados yra moralinio pobdio: tiesa yra tai, kas tiesu, vadinasi, nedviprasmika, nemelaginga. Todl ir ms kalbos vediniai, reiki ties, visados yra susij su tiesumu: tiesiakalbis mogus, tiesmukas vyras. Be to, tiesa lietuvi kalboje yra tiek anktai suaugusi su teisybe, jog juodvi gali bti vartojamos pakaitomis: sakyk ties ir sakyk teisyb yra tapatu. Teisyb gi i esms yra dorinio pobdio, todl pridengia ontologin tiesos pobd, nutolindama ties nuo graikikosios altheia beveik neirimai. Kalbdami apie ties, mes neinome, apie k gi ia mes kalbame. Pridurkime betgi, kad ir kit kalb odiai vargu ar yra iuo atvilgiu laimingesni. Nesuvokdami, koks regjimo kampas slypi pirmykiame odyje altheia, kalbame apie ties kiekvienas i savo kampo. Tili tinka ne tik tiesai. Tai tinka visoms graik svokoms, iverstoms lotyn kalb. Kalbdamas apie tokius graik filosofijos odius kaip hypokeimenon (dalyko branduolys") ar symbebekota (dalyko savybs"), Heideggeris sako, kad ie pavadinimai nra kokie primestiniai vardai. Juose byloja... graikikasis btybs bties patyrimas apskritai" (Holzwege, p. 12). Bet tai romnikai lotynikasis mstymas juos ivert: hypokeimenom subjectum, hypostasis - substantia, symbebekos - accidens. Ir is graikik vard ivertimas lotyn kalb anaiptol nebuvo, - pasak Heideggerio, bereikmis dalykas, kaip tai manoma iandien. Uu io tariamai odinio vertimo slypi graikikojo patyrimo perklimas kitok mstymo bd. Romnikasis mstymas perm graikikuosius atskirus odius (Wrter), bet ne graikikj od (Wort). Todl Vakar mstymo atitrkimas nuo ems (Bodenlosigkeit) ir prasideda iuo vertimu" (op. cit. p. 13). Jis yra graikikojo pasaulio perklimas svetim pasaul. tai kodl danai yra tinkamas truput pajuokiamai skambs posakis, kad, ivertus Aristotel lotyn ir arab kalbas, atsirado trys Aristoteliai. I ties kalb vairuma yra tautinis pasaulio interpretacijos vairumas. Kiekviena savarankika kalba nurodo vienkartin bd, kuriuo artinams
206

prie pasaulio daikt" (H. E. Hengstenberg, Philos. Anthropologie, p. 104). Svetima kalba yra mums svetima ne tik todl, kad ji kitaip skamba, bet vis pirma, kad ji yra mums nesava joje knyta btybs interpretacija. Nesidalindami ia interpretacija, nesidaliname n jos iraika garsais arba kalba. Garsus arba kalb galime imokt, bet vidins jos dvasios arba anos Humboldto vadinamos pairos pasaul" niekad negalima imokti, nes tai reikt dirbtiniu bdu bandyti pereiti kit kalbin bendruomen, kuri t pair yra susikrusi ir toliau j istorijoje puoselja.

5 Kalb skirtumas, bdamas prasmi skirtumas kalbinje sistemoje, savaime kildina klausim, koks gi yra santykis tarp odio ir prasms. Gadameris yra pasaks, kad odis yra odis tik tuo, kas jame prabyla" (Wahrheil u. Methode, p. 450). O jame prabyla prasm arba, kiek siauriau tarus, reikm. Nra beprasmi arba bereikmi odi; yra tik beprasmi arba bereikmi gars bei j jungini, pvz., burtuose, kerjimuose, piemen kalboje ir t.t. Tikras kalbos odis visados nea prasm ir j taria taip, jog mes i tikro girdime ne od garsine jo lytimi, o jo teikiam mums prasm. Pats odis dingsta savo prasmje. Sakysime, girddami gimtj kalb, girdime ne pai kalb, o tai, apie k ji kalba: mes girdime daiktus kaip savojo pasaulio sandus. Gi svetimos kalbos nemokame tol, kol girdime jos odius, kurie tik ms smonje atvirsta daiktais. Gal ia ir slypi giliausias skirtumas tarp gimtosios ir svetimosios kalbos, kad svetimos kalbos nepajgiame tiek sisavinti, jog girdtume ne jos odius, o jais tariamus daiktus. Taiau odis, bdamas kils i poirio laisvs ertmje, lieka laisvas ir prasms atvilgiu: odis yra prasmei atviras. Tai reikia: odis gali tapti kitaprasmis net ligi savo prieingybs ne tik kalbos istorijos eigoje, bet jis yra daugiaprasmis ir kalbos dabartyje. Tai odio galyb bei didyb, nes ji vienintel kildina filosofij ir poezij, ias dvi esmikai kalbines mogaus bvio apraikas. Srenas Kierkegaard'as tiek avjosi ia odio savybe, jog jo daugiaprasmikum laik ne tik msle bei paslaptimi, bet ir groybe, kuriai nra lygios pasaulyje" (Werke, 1355). Kalbinis pozityvizmas, taigaujamas mokslo - vis pirma gamtamokslio, ypa fizikos ir matematikos, - nort, kad odis bt tikslus, vadinasi, kad jis bt vienaprasmis, kaip vienaprasmiai yra mokslo terminai. Apie skirtum tarp odio ir termino kalbsime truput vliau. ia norime tik pastebti, kad gyvas odis niekad nra terminas. Niekur kalboje nra grynos prasms", todl nra n vienaprasmi odi. Prasms plotas yra poirio pasaul plotas, o pasaulis yra atviryb. Kaip tad bt galima i atviryb nusakyti tiksliai, tai yra vienaprasmikai? Pasaulio atviryb leidiasi bti suvokiama vien regjimo kamp begalybe, o kartu ir pavadinama tik aibe daugiaprasmi vard. Kiek207

viena mogaus neka ( Sprechen ) yra todl baigtin, - sako Gadameris, kad joje yra vystyta begalyb prasms, kuri reikia skleisti bei aikinti" (op. cit., p. 434) kiekvien syk, be abejo, tik aprtu bdu, nes joks odis begalybs neapima ir jos neireikia. odis kyla i kalbins visumos ir yra paymtas ios visumos enklu, taiau jis pats visuma nra. Jis yra visumai tik atviras, sugebdamas priimti prasms atvaitas ir tuo nurodydamas jame gldini prasms begalyb. Kas tad mgint od kaip nuorod prasms begalyb padaryti tiksl, vadinasi, vienaprasm, sunaikint odio gyvyb ir paverst j dirbtiniu daikto vardu. Net ir alkauskis, kuris, kurdamas terminus filosofijos mokslui, stengsi bti kuo tiksliausias, vis dlto pripasta, jog pati kalbos prigimtis visai nereikalauja taip grietai nustatyti odi prasm bei reikm, kad nebelikt laisvs savotikai vartoti ituos odius pagal tai, kaip to gali reikalauti nauj kontekst ypatybs" (Rinktiniai ratai, Roma, 1986, t. I, p. 300). Todl Wittgensteino siloma dvijul: arba kalbti tiksliai, arba tylti, yra i tikro ne kas kita, kaip reikalavimas tapti nebyliu. Joks mogus nekalba tiksliai, jei jis kalba natraliai. Medicinos, fizikos, matematikos veikalai tai patvirtina visu taigumu. odio atvirumas prasmei kaip tik ir galina j oktelti i vienos ms bvio plotms kit ir virsti metafora (translatio), kuri sudaro pai domiausi, sykiu betgi ir pai mslingiausi kalbos apraik. Kaip pajgia odis, bdamas vieno daikto itara, tapti vardu kitam daiktui, kuris skiriasi nuo pirmojo paia savo btimi? Mes n kiek nesistebime, kad ypsosi ar juokiasi motina, vaikas, praeivis sveikindamasis ar sveias lankydamasis. Nes vis i btybi bvis vyksta toje paioje plotmje: visos jos yra mons, o monms juk yra sava ypsotis bei juoktis. Taiau kalboje ypsosi ar juokiasi ne tik mons. Kalboje juokiasi saul" (Putinas), trakiu juoku nusikvatoja" vandens kryptis (V. Alias), stgaudamas aidi juokas darganos" (K. Grigaityt), o epurote gegut per linksmai kvatojas" (L. Andriekus). Tai, kas i sykio atrod es galima tik mogui, kalba padaro galim ir saulei, ir vandeniui, ir darganai, ir gegutei, ir visiems kitiems padarams. Kiekvienas odis gali tapti metafora: tvas svirn sveikina raktu" (Faustas Kira), jaunut ragana joja ant aibo" (Henrikas Radauskas), auksinis sod karavanas" pasitinka rudeniop varpus geltonus" (Alfonsas Nyka-Nilinas), sumainom iedus su sesule Naktim" (Henrikas Nagys), ramuni bla debesliai" (Jonas Aistis), nueina mlynos mnulio mintys" (Bernardas Brazdionis), akmuo prasta mano saujoj" (D. Sadnait). Net ir asmenvardiai tampa metaforomis: garsus Toreador, mirtis baisioji, vaikto gyvenimo arenoj" (Vytautas Maernis), sunkiu ingsniu i lto kopia titanas Prometjas" (Putinas), sdi Bonapartas anta slenksio" (Kazys Bradnas), nekalbant jau apie aibes vairi kit mitologini ar ventratini vard. Tai pavyzdiai i poezijos. Taiau klystume iekodami metafor tik poezijoje. Metaforos ertm yra visa kalba visomis savo sritimis. Be abejo, me208

taforos labiausiai nemgsta mokslo kalba. Nes bdama aikiai nukreipta objekt, i kalba ir stengiasi pavadinti sav objekt kuo tiksliausiai, todl padaro od vienaprasm. Mokslo odis yra terminas, nebepajgis tapti metafora. Ranka anatomijoj ar biologijoj nra ranka, kurios prao mergait simyljs vyras. O vis dlto net n mokslas apsiginti nuo metafor nestengia. Kun. Antanas Rubys egzegetinius savo veikalus vadina Raktas Senj Testament" ir Raktas Naujj Testament", o sustabarjus termin tradicija paveria lietuvikosios nuotakos turto vardu: kraitis. inoma, galima bt abejoti, ar ios metaforos i tikro nusako tai, k egzegezs mokslas nort nusakyti. Taiau metaforinis i odi pobdis lieka kiekvienu atveju. odio prasms atvirumui priklauso ir sinonimai. Metafora yra tas pats odis, perkeltas kitoki bties plotm ir todl gavs kit prasm: vaikai okinja pievoje, o psalmje kalneliai okinja kaip aviniukai" (Ps 113, 4). Sinonimas yra kitas odis, lieks toje paioje plotmje ir todl pasilaiks t pai prasm: vyturys-vieversys, kepenys-jaknos. Bet kaip tik ia ir prasideda sinonimo neaikumai: ar i tikro du, trys, keturi... skirtingi odiai gali turti t pai prasm? Tai galima be niekur nieko teigti ryium su grynais terminais, kaip abcl-raidynas, arba ryium su skoliniais ir savais odiais, kaip charakteris-bdas, ortografija-rayba, progresas-paanga. Taiau gyvi odiai vargu ar nusilenkia sinonimo sampratai - net jeigu sinonimas reikt ne prasms tapatyb, o tik jos panayb. Sakysime: msikio Sinonim odyno" (Vilnius, 1981) teikiami sinonimai arklys - irgas - kuinas anaiptol nra nei tos paios, nei panaios prasms. Juos sieja ne kalbin, bet tik zoologin tapatyb, btent: jie visi yra arkliai. Taiau lietuvi tautosakoje bernelis joja pas mergel ne arkliu, juo labiau ne kuinu, o irgu. Ir Maironis rao, kad igirdus bals nuo pat Vilniaus, irg reiks balnoti" (Eina garsas"). Kuinas yra nusivars arklys, todl ms liaudies dainose mergel, nordama paerzinti bernel, eina stainel" ir renka: tveliui irmok, broleliui ristok, o tam elmiui bernuliui kuin nebalnot". N vieno io odio negalima pakeisti kitu. Gi sinonimo pagrindinis veikmuo ir turt bti galimyb j pakeisti. Galimybi sinonimus kaitalioti yra labai maa. odis stengiasi ilaikyti sav prasms atvait ir daniausiai nesiduoda keiiamas kitu, turiniu kitoki atvait. Nes kodl gi turt bti keletas odi, jei jie visi reikt t pat? Tai tinka ne tik svetimoms kalboms, bet ir savajai kalbai. Sakoma: veiksmaodiai ivysti - pamatyti - paregti - pastebti es sinonimai (plg. Sinonim odynas, p. 272). O vis dlto posakyje vaikas ivydo pasaulio vies" (gim) odio ivydo negali atstoti jokis kitas jo sinonimas, jei nenorime io posakio sumenkinti (pvz., vaikas paregjo pasaulio vies) arba paversti net juokais (pvz., vaikas pastebjo pasaulio vies). Todl net ir Sinonim odyno" sudarytojas A. Lyberis priduria, kad odi pakeiiamumas j sinonimikumui patikrinti iame odyne yra imamas tik kaip pagalbin, o ne pagrindin
209

priemon" (p. 3). I tikro Lyberio minimi sinonimai plauti- mazgoti-prausti - trinkti turi tik tiek bendra, jog vis i veikmen mediaga yra vanduo, taiau j lieiamas objektas yra vis kitoks: plauti galima daug k (grindis, indus, rankas...), bet ne kojas; jas lietuvis mazgoja, veid gi prausia, o galv trenka. i odi vartojimas vietoje vienas kito nra, - anot Lyberio, - galimas, nors jie ir turi bendr artim reikm" (ibid.). Kaip spalv vardus lietuvis sieja su tam tikrais objektais, taip su objektais jis sieja ir veiksmus, nusakytus veiksmaodiais. Kas santyk prairi, tas prairi ir lietuvi kalbos dvasi. tai kodl ieivijos mokinukas savo rainlyje trokta turti rud arkl" ir tai kodl ieivijos raytojas, neskirdamas kristi nuo gultis, renkasi gultis ir rao: jeigu atsiguls kita monetos pus". Lietuvis ia paprasiausiai tart: jei kris kita monetos pus". Galimyb sinonim keisti tik labai retais atvejais stipriai siaurina jo plot, kartu taiau kelia aiktn ir savarankik kiekvieno prasm. Tikr sinonim arba tos paios prasms, bet kitos garsins lyties odi lietuvi kalboje yra labai nedaug. Gal j net iviso nra, jei nelaikysime sinonimais daiktavardi, vairiai reikiam ms tarmse: blizg-velk, grybas-kremblys, kiaulis-meitlis, laktingala-devyngerkl, spuogas-pukas, vara-buius, vynasskuja ir t.t. Gi lietuvikieji bdvardiai ir veiksmaodiai sinonim tikriausiai neturi: slidus nra nei iuus, nei glitus, nei tuo labiau sklandus; bjaurus nra nei lyktus, nei baisus, nei grasus, nei darkus. Pakanka tik t ar kit bdvard prijungti sakinyje prie daiktavardio, kad pajustume jo prasms skirtum nuo jo sinonim. Pavyzdiui, uvis yra slidi arba gliti, bet tik jau ne iui ar sklandi; ruden oras esti paprastai bjaurus, bet ne lyktus ir ne baisus, ir ne darkus-, jo rat kalba yra darki, bet ne lykti ir ne grasi. Pats daiktavardis ia renkasi savo prasm atitinkant bdvard, kurio kitu pakeisti nemanoma. Tas pat yra ir su lietuvikaisiais veiksmaodiais. Ir j sinonimai, atrod slepi savyje t pai prasm ir todl gal bti pakeisti kitais, tuoj pat atsiskleidia kaip visikai kitaprasmiai, kai tik juos jungiame sakin. Belsti anaiptol nra tas pat, kas barkinti, bildinti, klabinti, dudenti, stuksenti. Juoktis nra tas pat, kas kvatoti, krizenti, prunkti, vengti. Kiekvienas is veiksmaodis taria ne gryn veiksm - beldimsi ar juokimsi, - o vairi vairiausius io veiksmo atspalvius. Kas klabena, tas nestuksena; kas kikena, tas neprunkia, o tuo labiau nevengia. Beldimosi ar juokimosi veiksmas nepajgia i veiksmaodi tiek susieti vieno su kitu, jog jie netekt savo prasms atspalvio ir virst kaitomais pagal ms ugaidas, kaip vanduo nepajgia paversti vienaprasmiais odi mazgoti ir skalauti. Keiiant lietuvi kalbos bdvard ar veiksmaod jo sinonimu, kinta ir sakinio ar vaizdo prasm. Tik raytojas, nebeteks lietuvi kalbos jausmo, gali tarti: minut vilgterjusi lauk", manydamas, gals trukms veiksmaod irti pakeisti akimirkos veiksmaodiu vilgterti. Minut vilgterti" yra imon ir logikai, ir kalbikai.
210

Jei tad, kaip Lyberis mini, bdinga sinonim ypatyb yra galjimas vienas kit pakeisti kontekste" (Sinon, od., p. 3), tai lietuvikojo semantika, atrodo, galt rasti ms kalboje tik stilistini sinonim, galini pakeisti nereikmingus sakinio intarpus, pvz., sako, taria, kalba, teigia, rao, kurie paties sakinio prasmei yra visikai abejingi. Ar Aristotelis sako, ar rao, ar teigia, es pirmin mediaga sudaranti vis btybi tarsi patiesal, io teiginio prasmei tai visai vis tiek. Gi ideografiniai sinonimai, reiki prasminius reikms atspalvius" (op. cit., p. 4), gali bti keiiami tik odyne pagrindinio odio prasmei paaikinti, taiau ne sakinyje vieno odio prasmei atstoti kitu. Kas, pavyzdiui, neino, k reikia galsti, gali odyne rasti, es tai reikia atrinti, pustyti (plg. odynas, p. 160). O vis dlto kat nagus med ne galanda ir ne pusto, o atrina. Peil galandame, ne pustome; pustome tik dalg (plg. liaudies dainel: a dalgel ipustysiu, mergul pamigdysiu"). Ideografinis sinonimas yra tiek suaugs su savo objektu, jog iojo bdingumas apsprendia ir kalbins jo prasms bdingum: kat nra peilis, o peilis nra dalg; todl atrinti nra tas pat, kas galsti, o galsti nra tas pat, kas pustyti. Ideografiniai sinonimai gal labiausiai parodo, kokios didios laisvs lietuvikasis odis turi prasms kategorijoje ir kaip savarankikai jis sugeba nusakyti prasms atvaitas. Kalbos susinimas prasideda tada, kai i atvait imame nebejausti ir sakinyje nebenusakyti arba klaidingai nusakyti. Tokie ms ieivijos knygose utinkami posakiai, kaip: ,,vizionierius(!)... iri objektyvi realyb kitaip negu paprastas mogus; kvp jam svok"; ia pajuntame pat galutin tylos pasien" yra lietuvi kalbos susnos, nes j autoriai nebeskiria irti nuo regti, kvpti nuo diegti, svokos nuo sampratos, pasienio nuo ribos. Dingus savaimingai ssajai tarp sinonimo ir juo reikiamo objekto, prasms kategorija virsta atsaja bendrybe ir kalba netenka gyvybs. Kalba mirta anksiau negu jos vartojimas. Joks odis pats vienas savo prasms atvaitos neatskleidia; jis atskleidia j tik sakinyje. Todl kai kalbos nuojaut prarads autorius nebesugeba rasti sakiniui tinkamo odio (pvz., teatsistoja scenoje paties poeto gyvenimas"), jis udo kalb paiu jos vartojimu.

GIMTOJI KALBA LITURGIJOJE

Lotynikj mald vertimas

1 Leidim atlikinti liturginius veiksmus gimtja kalba esame prat laikyti didiausia Vatikano II Susirinkimo reforma. Tad savaime kyla klausimas: kas gi ia yra vyk? K gi reikia lotyn kalbos pakeitimas gimtj kalba? Ar i tikro iuo pakeitimu kas nors laimta, o jei taip, tai kas ir kur? Trumpai tariant: koki viet uima ir kok vaidmen vaidina gimtoji kalba liturgijoje? Liturgija, kaip akojau pats jos vardas (leitourgia), reikia vie veiksm - politin, ekonomin, religin; leitourgos galima gana tiksliai versti msuoju odiu veikjas. Tai atskleidia du dalyku. Pirma. Liturgija egzistuoja tik jos vykdymo met ir vyksta tik joje dalyvaujant" 1 . Liturgija nepasilieka kokiu nors apiuopiamu pavidalu j baigus, kaip nepasilieka suvaidinta drama ar paoktas okis. Antra. Liturgija nra asmeninis, o bendruomeninis veiksmas: Liturginiai veiksmai nra privats", - skelbia konstitucija Sacrosanctum Concilium" 2 . Taip yra net ir tuo atveju, jei liturgas esti vien vienas, kadangi regimasis liturgijos veikjas yra Banyia kaip vienybs sakramentas" (plg. Dok. I, 133), o neregimasis pats Kristus. Liturgas visados yra tik Banyios galiotinis, veikis ne savo, bet Kristaus vardu: in persona Christi, kaip teologijoje prasta vadinti galiojim bei atstovavim. Utat ir religin liturginio veiksmo vert nepriklauso nuo mogikosios liturgo verts: suspenduoto ar net ekskomunikuoto kunigo Miios galioja taip lygiai, kaip ir vento kunigo. Liturgijos subjektas, graiu Romano Guardini posakiu, yra ne A, o Mes - tikinij visuma" 3 . Kitaip sakant, liturginiai veiksmai priklauso visam Banyios knui" (Dok. I, 133). Nes Banyia paia savo esme yra liturgin bendruomen, pagrsta liturginiu Kristaus veiksmu - jo kryiaus auka

Aim-Georges Manimort, Handbuch der Liturgiewissenschaft, Freiburg i. Br., 1963, 1.1, p. 9; santrumpa tekste: HL. 2 I I Vatikano Susirinkimo dokumentai, vert prel. V Balinas ir A. Tamoaitis, S. J., Boston, 1967,1.1, p. 133; santrumpa: Dok. 3 Romano Guardini, Vom geist der Liturgie, Freiburg i. Br., 1961, p. 45; santrumpa: GL. 212

u visus" (Mii konsekracijos odiai). Tai objektyvinis liturgijos sandas, kur, pasak Guardini, reikia gerai suprasti, norint suprasti tiek pai liturgijos esm, tiek jos istorines apraikas (plg. GL, 20). Taiau liturgija turi ir subjektyvin sand. Ji yra dvigubas veiksmas, kurio paskirtis - pagarbinti Diev ir pavsti mog. Liturginio veiksmo metu simboli priedangoje Dievas nuengia prie mogaus, ir mogus pakyla prie Dievo" ( H L I, 201). Ir is mogaus pakilimas prie Dievo yra liturgijai taip lygiai svarbus, kaip ir Dievo nuengimas prie mogaus. I liturgijos tarsi altinio plaukia ne tik Dievo garb, bet ir mus pavenianti malon. Liturgija yra ne tik tarnyba Dievui, bet lygiai taip pat ir tarnyba mogui" (HL I, 290), ir i pastaroji yra liturgijai neatsitiktinis priedas, o jos sandas, priklauss jos esmei, btent paia Eucharistija, kuri, bdama auka, savaime yra ir didiausias Dievo garbinimas, ir didiausia Viepaties dovana mogui, nes ia Kristus atiduoda mums pats save. Liturgijoje vyksta tai, kas apskritai vyksta tarp Dievo ir mogaus, vadinasi, tarp Krinio, btent: savs subendrinimas meile perteikiant pat save vienas kitam. tai kodl liturgijoje negali bti irov"; joje tegali bti tik dalyviai. Bti liturginio veiksmo irovu reikia atsidurti alia venianiosios bendruomens ir tuo bdu buvoti uu ventyklos (pro fano), nors knikai ir stovtum paioje presbiterijoje. Banyia visados reikalavo ir tebereikalauja, kad visi tikintieji liturginse apeigose dalyvaut visikai smoningai ir aktyviai" (Dok. 1, 130). Ir tai iame subjektyviniame liturgijos sande kaip tik ir randa vietos gimtoji kalba. Diev pagarbinti galima bet kokia kalba net jos visikai nesuprantant. Taiau nesuprantama kalba negalima pavsti mogaus. skirtum regjo jau v. Paulius, spdamas korintrieius nesistebeilti per daug kalb dovan, pamirtant pranaysts dovan. Nes i kalb dovanos kilusi kalba esti kitiems nesuprantama; ji suprantama Dievui, bet ne monms: Kas kalba kalbomis, kalba Dievui, ne monms" (1 Kor 14, 2). Banyiai kaip bendrijai ugdyti reikia gi pranaavimo dovanos, vadinasi, tikintiesiems suprantamos kalbos, kuri taria monms pamokymus, paskatinimo ar paguodos odius" (1 Kor 14, 3). Nuosekliai tad kas pranaauja, yra didesnis u t, kuris kalba kalbomis" (14, 5); didesnis todl, kadangi tarp kalbaniojo nesuprantama kalba ir klausaniojo neusimezga joks santykis. Jei a nesuvoksiu kalbos prasms (tn dnamin ts phons - virtutem vocis), bsiu kalbtojui svetimalis (barbares), ir kalbtojas man bus svetimalis" (14,11), - pabria v. Paulius. Tik suprantama kalba sieja mones tarp savs, ir tik suprantamai maldai galima atsakyti ,ae - tebnie taip" (plg. 14, 16). Jei tad liturgijos udavinys yra ne tik tarnyba Dievui, bet ir tarnyba mogui banytins bendruomens ugdymo prasme, tai savaime aiku, kad io udavinio ji kaip vieasis veiksmas neatliks arba j tik menkai teatliks, apsirdama lotyn kalba, kuri niekam nebra gimtoji kalba ir kuri supranta tik saujel liturgijoje dalyvaujani tikinij.
213

ia tad ir slypi pagrindas, kodl Vatikano II Susirinkimas atvr gimtajai kalbai duris liturgij. Jis suprato, kad liturginius tekstus ir veiksmus reikia taip atnaujinti, jog jie aikiau atskleist ventus dalykus, kuriuos ireikia, ir kad krikionys pajgt juos, kiek galdami, geriau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomenikai juos sijungti" (Dok. I,132). Pati pirmoji bei pagrindin slyga iam atnaujinimui ir buvo derama vieta gimtajai kalbai" (Dok. 1, 143). Tiesa, kiek jos vestina" (Dok. I, 137), Susirinkimas paliko sprsti vietos banytinei vyresnybei, konkreiai - vyskup konferencijoms (plg. Dok. /, 137-138), ir jos gana greitai ved gimtj kalb vis liturgij. Liturgas prie altoriaus, buvs, pasak v. Pauliaus, klausaniajam svetimalis, dabar tapo suprantamas iabuvis". Bet ar i tikrj? Ar i tikro vyko Susirinkimo noras, kad tikintieji liturginius tekstus, skaitomus ar girdimus gimtja kalba, geriau suprast ir pilniau juos sijungt? Ar kartais ia neatsivr mums akys, ir mes paregjome tai, ko anksiau nebuvome n pastebj? Prie kur laik vienas vokiei katalikas vieai spaudoje yra tars iuo atvilgiu bdingus odius: Tik ivertus lotyniksias maldas vokiei kalb, pamatme, kad mes j nesuprantame". Taigi atsitiko kakas nelaukta: uuot geriau supratus ir pilniau sijungus liturginius tekstus, gimtoji kalba juos dar labiau aptemd, pridengdama j prasm ir paversdama juos tikrais galvoskiais. Palikime alimais vokiei kalb (vokieiai vliau surado metod iuos galvoskius paalinti). Pavelkime tik savj. Atsiverskime ms lietuvikojo miiolo 14-ojo ban. met sekmadienio pradios mald, kurioje praoma: Dieve, savo Snaus nusieminimu pakls nupuolus pasaul, duok savo tikintiesiems vento linksmumo". Kas gi yra tasai ventas linksmumas"? Ir ko ia mes i tikrj Viepat praome? Arba 15-ojo ban. met sekmadienio intarpas po lekcijos: Ms Viepaties Jzaus Kristaus Tvas teapvieia ms dvasios akis, kad paintume, kokia yra viltis, kuri esame paaukti". Paaukti vilt? Kokia ia yra ta viltis ir koks tas j paaukimas? Palyginus liturgin tekst su v. Pauliaus laiko efezieiams atitinkama vieta (E/7, 17-19), aikiai matyti, kaip labai is tekstas yra ikreiptas: uuot tarus, koks viltingas yra jo (Kristaus) paaukimas" (ts estn he elps ts klseos auto - quae sil spes vocationis eius; Ef 1, 18), kalbama apie kakok ms paaukim kakoki vilt. Arba to paties sekmadienio antrosios lekcijos pabaiga: Jame esame tap Dievo nuosavybe, i anksto paskirti sutvarkymu, kuris visa veikia pagal savo valios nutarim, kad pasitarnautume jo didybs lovei mes, kurie nuo seno turjome vilt Mesijuje. Kristuje ir js, igird tiesos od - igelbjimo Evangelij - ir tikj juo, esate paenklinti ventja Dvasia, kuri yra ms paveldjimo laidas jo nuosavybs atpirkimui, jo didybs lovei" (Efl, 11-14). Arba 18-ojo ban. met sekmadienio antroji lekcija: Bet dabar Kristuje Jzuje js, kadaise buvusieji toli, esate tap artimi dlei Kristaus kraujo. Jis yra ms sutaikinimas, i abej padars vien, sugriovs viduryje stovini pertvar, savo knu pa214

naikins prieyb. Jis panaikino sakym statym su jo potvarkiais, kad i dviej jame bt sutvertas vienas naujas mogus. Jis kr taik ir viename kne kryiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas prieikum" (Ef 2, 13-16). Visi ie tekstai, nors ir kalbami lietuvi kalbos odiais, lieka nesuprantami. Gal tik ilgokomis homilijomis galima bt kiek praskleisti j prasm, kad klausytojas ir savo gimtosios kalbos odiams nelikt svetimalis. Taiau ia pat reikia pabrti: tekstas, reikalaujs ilg bei mantri paaikinim, netinka maldai - vis tiek, ar ji bt liturgin vieoji, ar privatin malda; netinka todl, kad toks tekstas neturi savyje v. Pauliaus reikalaujamos pranaysts dovanos", vadinasi, nepamoko, nepaskatina, nepaguodia. Tokiais tekstais perskverbta liturgija nustoja buvusi tarnyba mogui.

2
Kas dl to kaltas? Liturgini tekst vertjai ar patys tekstai? inoma, ne syk u tai atsakingi yra ir vertjai. Kai v. Pauliaus laiko efezieiams vertjas (kun. eslovas Kavaliauskas) Kriistaus vilting paaukim paveria ms paaukimu vilt, kaltas yra jis pats, ne tekstas. Kai tas pats vertjas nusideda kalbikai, ne vietoj vartodamas od abej (i abej padars vien"; abejus sutaikino su Dievu"), ir tuo dar labiau aptemdo teksto prasm, jis irgi yra dl to kaltas. (odis abej yra dauginis skaitvardis, vartojamas su daiktavardiais, teturiniais daugiskait, pvz., turiu dvejus markinius, ir abeji suply; iaugau abejas kelnes...) Taiau vien vertj ydomis liturgini tekst nesuprantamybs iaikinti ar pateisinti negalima. J tamsa, prasiverusi gimtosios kalbos odiais, slypi kur kas giliau. Jau minjome, kad Vatikano II Susirinkimas leido vartoti gimtj kalb liturgijoje tuo tikslu, kad tikintieji joje dalyvaut smoningai, aktyviai ir vaisingai" (Dok. I, 129). Nra abejons, jog gimtoji kalba sudaro pai pirmj tokio dalyvavimo slyg. Apeigos gali bti keiiamos, j sranga gali tapti kitokia, gali bti vesta nauj ar atnaujinta sen mald, taiau kol visa tai bus apvelkama nesuprantama kalba, kol tikintieji liks ir toliau liturgui svetimaliai, tol smoningas dalyvavimas liturgijoje bus nemanomas, kadangi jis isisems tik viriniais veiksmais: egnotis, klauptis, stotis, sstis... Tai aiku savaime. Bet tai i aikyb tuoj pat dingsta, kai Vatikano II Susirinkimas leidia liturginius tekstus tik tiek keisti, kiek ios pakaitos nepalieia Romos apeig pavidalo ir rubrik, vadinasi, liturgini nuostat bei nuorod (plg. Dok. /, 138). Susirinkimas kalba net apie pavyzdines knygas, kuri vietin banytin vyresnyb turinti irti, pritaikydama k nors liturgijoje prie vairi grupi, ali, taut" (ibid). Prajus 20 met po Susirinkimo, mes jau turime beveik visas liturgines knygas kaip pavyzdines lotyn kalba. Mums belieka tik j tekstus isiversti gimtj kalb, pateikiant
215

vertim patvirtinti kompetentingai banytinei vietos vyresnybei (plg. Dok. I, 137). Trumpai tariant, ana didioji reforma vedant gimtj kalb liturgij baigsi tuo, kad liturginis turinys mums ir toliau teikiamas lotynikai, o mes j tik atporinome lietuvikai. Tai reikia: lotyn kalba ir toliau lieka matas bei vadov liturgijoje. Bet kas yra lotyn kalba? io klausimo nekl nei Vatikano II Susirinkimas, nei vliau Vatikano steigta bendroji liturgin komisija, gaminanti anas pavyzdines knygas lotynikai; nekelia n ms trys liturgins komisijos: visi gi in, kas yra lotyn kalba! I tikro taiau msiks - ir vis kit taut liturgins kalbos sunkenybs kaip tik ir gldi lotyn kalbos struktroje ir istorinje jos bsenoje. Vis pirma lotyn kalba yra mirusi kalba. Ji mir griuvus Romos imperijai ir sunykus lotyn tautai. Jau madaug pusantro tkstanio met, kai lotyn kalba niekam nra gimtoji kalba: joks vaikas ja nekalba su savo tvu ar motina. O v. Augustinas, bdamas vaikas, ja dar kalbjo ir jos imoko aukli glamonjamas, krsdamas su kitais poktus bei aisdamas (interblandimenta nutricum et joca arridentium, et laetitias alludentium. - Conf. I, 14). Taiau lotyn kalba neinyko, kaip yra inykusios sanskrito, hetit ar baltikoji prs kalbos. Lotyn kalba liko buvoti istorijoje ne tik kaip altinis ital, prancz, ispan, portugal ir rumun kalboms, bet ir pilnutine savo sranga kaip rato bei susiinojimo kalba mokslininkams, filosofams, politikams, o ypa visai Vakar Banyiai su jos liturgija, teise, pedagogika. Ir tokia apimli jos bsena truko ligi pat XVII a. pabaigos, kai tautins kalbos galutinai apvald ne tik dailij literatr, bet ir mokslin bei filosofin ratij. iandien lotyn kalba buvoja tik Vakar Banyioje, ir tai tik i dalies, nes net ir popiei ratai daugeliu atvej jau raomi vairiomis kalbomis. Todl iandien jau galima kalbti apie lotyn kalb kaip mirusi ne tik tautikai, vadinasi, nebeturini j neanios bei ugdanios tautos, bet ir istorikai, vadinasi, nebeturini savaimingos visuomenje vietos. Ms dienomis reikia lotyn kalbos mokytis jau specialiai ir j vartoti taip pat tik specialiai. Savaimingas jos vartojimas, buvs vidurini ami ar renesanso bei humanizmo metu, yra pasibaigs be vilties kada nors atgyti. Dabar lotyn kalba nra niekam nei gimtoji, nei prastinio susiinojimo kalba. K tad mes gauname, gaudami liturgin tekst lotynikai, kad j kalbtume lietuvikai? Lotyn kalba, kaip ir bet kuri kita kalba, yra dvasin romn tautos iraika. Jau Wilhelmas von Humboldtas (1767-1835) yra pavadins kalb tautins individualybs atspaudu" (p. 296) arba virine taut dvasios iraika: j kalba yra j dvasia, ir j dvasia yra j kalba" (p. 414-415); todl kalba nieko i savs neiskiria; ji apsprendia visa" 4 . Ji yra tautos pergyvenim, sitikinim, pair, trumpai tariant, tautins pasauljautos ir pa4 Wilhelm von Humboldt, Schriften zur Sprachphilosophie. - Werke, t. III, Darmstadt, 1979, p. 296, 414-415, 412.

216

sauliros visetas. Tauta interpretuoja pasaul, mog ir Diev per sav kalb. Kalb skirtumas yra tad i interpretacij skirtumas, o kartu ir taut dvasios skirtumas. Sakysime: tauta, kuri keikiasi ventenybi vardais - Crucifix, Sakrament, Herrgott-sakrament (bavarai), - turi kitok santyk su antgamte ir apskritai su mogikuoju bviu, negu tauta, kuri keikiasi gyvi vardais - rup, gyvat, altys (lietuviai). Tai tinka kiekvienai tautai ir kalbai. Tai tinka ir lotyn kalbai. Ir ji yra romn tautins individualybs atspaudas, jos dvasios itartas visetas, jos pasaulis, gyvens jos kalboje. Apibdinti viset trumpa itara yra gana sunku. Taiau viena Vergilijaus eilut, mginanti nusakyti romn tautos paskirt istorijoje - tu regere imperio populos, Romane, memento:, atsimink, romne, kad tu tautas valdai potvarkiais" - kreipia ms dmes formalin romn tautos pasauljautos bei pasauliros pobd; pasaulis romno dvasioje yra potvarki, sakym, statym visetas ( Imperium ). Vietoj graikikojo kosmos (puomena) ia atsiveria lotynikasis imperium. Ir is imperium byloja pro lotyn kalb: visa ios kalbos struktra yra imperium, btent formalinis taisyklingumas pagal tam tikrus potvarkius. Todl lyginamosios kalbotyros inovas Johannesas Lohmannas ir apibdina lotyn kalb kaip perjim nuo turinio apsprstos nekos grynai formalin itar" (p. 95); lotyn kalboje odis virto svoka" (p. 272); joje mstymas isivadavo nuo kalbos" (p. 273); tai reikia, romnas santykiavo su kalba retorikai: kalbinio turinio egzistencija" jam tapo kalbjimo praktika" (p. 274)5. Kitaip tariant, lotyn kalboje sintaks, arba sakinio sranga, nuslg semantik, arba sakinio prasm. Lotynikoji sintaks yra susikrusi tam tikr form ar net schem, kurias turinys yra liejamas ar net brukamas, ir ne sintaks ia taikosi prie semantikos, o semantika prie sintakss. Tuo bdu turinys esti suformalinamas, kadangi sintaksins schemos visados yra grynos formos. Jei tad Lohmannas laiko lotyn kalb kiekvieno mstymo gaire" (op. cit., p. 90), tai savaime aiku, kad i gair rodo formalin mstymo pobd, kuris lotyn kalboje prabyla visa jga. tai kodl tas pats Lohmannas ir tiesia lygiagret tarp lotyn kalbos struktros ir helenistins stoik logikos (plg. op. cit., p. 94, 274). ia gldi didel lotyn kalbos vert pedagoginiu atvilgiu, nes ji atskleidia besimokantiems loginio mstymo kategorijas ir veria savo mstym jomis apvilkti. Taiau ia slypi ir lotyn kalbos svetimumas kit taut pasauljautai bei pasaulirai, kuri nra linkusi pergyventi pasaulio kaip imperium, j suformalinant ir savus pergyvenimus spraudiant tam tikras kalbines schemas. Lotynikasis formalinis logikumas yra ioms tautoms tiesiog atgrasus. Tai tinka ir liturgijai. Kardinolas Jeanas Danilou teisingai pastebi, kad galima sivaizduoti, k reikia negrui ar kinui mokytis lotynikai, ir misiJohannes Lohmann, Philosophie und Sprachwissenschaft, Berlin, 1975, p. 95, 272, 273, 274. 217
5

ninkas, mano paira, elgiasi beatodairikai, versdamas iuos vargus mones klausytis lotynikj Mii" 6 . Nes visikai svetima kalba nea iems monms ir visikai svetim pasaul, ms atveju suformalint pasaul, kuris jiems yra ne tik nesavas, bet net ir prieinsis j pasaulio pergyvenimui. Sulotyninusi sav liturgij (tai vyko antrojoje IV a. pusje; lig tol - net ir Romoje - Vakar Banyios liturgija buvo veniama graikikai), Banyia savaime suformalino bei suschemino ir savus liturginius tekstus. Ir tai buvo neivengiama, kadangi lotyn kalba Banyioje neisivyst, kaip kad isivysto gyvos nekamosios kalbos. Tuo bdu tarp taut pasauliros bei pasauljautos vrsi vis didesn praraja - net ir tarp t taut, kuri kalba buvo isivysiusi i lotyn kalbos (ital, prancz, ispan...). Ketvirtasis imtmetis, pasak Leopoldo Lentnerio, padar krikionikj Vakar Banyios kalb pastovi, sukr teologin terminij, apsprend bsimosioms kartoms biblin kalb, o liturgijoje tvirtino lotyn kalb: i tapo hieratin (kunigin) ir sakralin. Taiau kol visa tai vyko ir baigsi, tautins kalbos augo toliau bdamos gyvos, gi sakralin kalba liko nepakitusi ir todl vis labiau tolo nuo kasdienins nekamosios kalbos" 7 . mons pradjo lotynikosios liturgijos taip lygiai nebesuprasti, kaip III amiaus Romos gyventojai nebesuprato graikikosios liturgijos ir todl mj keisti lotynikja. Dabar betgi Vakar Banyia lotyn kalbos nesiryo keisti gimtosiomis taut kalbomis. Atvirkiai, ji palaik j ir plt net drausdama kitas kalbas, jei kur nors liturgijoje jos bdavo vartojamos (pvz., slav kalba Zalcburge ar benediktin vienuolynuose ekijoje, got kalba german kiltyse anapus Dunojaus, arab kalba Ispanijoje Kordobos apylinkse ir kt.). Ypa popieius Grigalius VII buvo nepaprastai uolus lotynikosios liturgijos rmjas bei skleidjas, todl XI a. pabaigoje i liturgija jau buvo galutinai sitvirtinusi visoje Vakar Banyios praktikoje.

3 Lotyn kalbai liturgijoje pateisinti buvo istorijos eigoje iekoma vairi argument. Seniausiasis, gyvavs net visus vidurinius amius, buvo tas, kad esanios tik trys sakralins kalbos: hebraj, graik ir lotyn. Kalb vairumas ess Viepaties bausm u mogaus ididum (Babelio bokto statyba), todl Diev garbinti reiki tik viena kuria i an trij kalb, Vakaruose, inoma, lotyn kalba. v. Bonifacas net abejojo, ar Kriktas galioja, jei jis teikiamas german kalba. Nuostabu, kad is argumentas retkariais inirdavo net ir pastaraisiais deimtmeiais. Sakysime, inomas prancz filosofijos istorikas tienne'as Gilsonas rao savo atsiminimuose: Lotyn
6 7

Jean Dnilou, Vom Heil der Vlker, Frankfurt a. M., 1972, p. 74. Leopold Lentner, Volkssprache und sakrale Sprache, Wien, 1964, p. 28.

218

kalba yra Banyios kalba; skaudus krikionikosios liturgijos nuvertinimas ( avilissement ) vis labiau plintaniais vertimais kasdienines ( vulgaire) kalbas aikiai rodo btinyb sakralins kalbos, kurios jau pats pastovumas saugo mus nuo skonio ikraip" 8 . ia tik trumpai pastebsime, kad liturgija, be abejo, reikalauja sakralins kalbos, taiau sakralin kalba gali ir privalo virsti kiekviena kalba, susikurdama Dievui garbinti tinkam iraikos lyi, skirting nuo profanins iraikos (pvz., Viepatie, ...tu mano prieams antausius skaldai", - Ps 3, 8; kun. A. Liesio vertimas). Todl jau banytinis Frankfurto susirinkimas (794 m.) pasiprieino anai trij sakralini kalb teorijai nusprsdamas: Ut nulius credatur quod nonnisi in tribus Unguis Dens adorandus sit, quia in omni lingua Deus adoratur et homo exauditur, si iustapetierit - te niekas nemano, kad Diev reikia garbinti tik trimis kalbomis, kadangi kiekviena kalba Dievas yra garbinamas ir mogus iklausomas, jei tik prao teising dalyk"'. Dabartinis gimtosios kalbos vyravimas liturgijoje i teorij pavert grynais niekais. Antrasis argumentas, atsirads vliau, vykus Ryt-Vakar Banyios skilimui, buvo Banyios vienyb. Viena kalba liturgijoje vienyb ne tik simbolizuojanti, bet ir palaikanti. Ryt Banyia, vsdama liturgij vairiausiomis kalbomis, kaip tik todl ir esanti tiek suskilusi, jog tautins Banyios neturinios joki artimesni ryi ir net kovojanios viena prie kit: nuo 7-ojo visuotinio susirinkimo Nikjoje (787 m.) Ryt Banyia neturjo jokio susirinkimo, ir jos patriarchai niekad nebuvo susitik lig pat 1963 m., kai Athos kalno vienuoli respublika vent tkstantmeio jubiliej nuo savo sikrimo 10 . is argumentas nra be reikms. Vakar Banyios narys kiekvienoje katalik ventovje, vis tiek kokiame krate jis bt, pergyvendavo liturgij visados kaip sav ir niekad nesijaut ateivis, kaip rusas staiatikis Graikijoje ar graikas Rusijoje. Visur katalikas buvo iabuvis vienybje su kitais - btent lotyn kalbos dka, nors paios kalbos jis galjo ir nesuprasti. veniant gi liturgij tautinmis kalbomis, kiekvienas ne tos tautos ir ne tos kalbos narys yra ventykloje, jei prisiminsime v. Pauliaus odius, svetimalis, nors ir bt to paties tikjimo ir priimint tuos paius sakramentus. Tautin kalba liturgijoje paveria vietin Banyi usieniu kitai vietinei Banyiai. Tuo bdu daugeliu atvej Banyia virsta nutautinimo veiksniu ir ugdo prieikumo jausm tikiniuosiuose, kurie nra tos paios tautos nariai". Svarbiausias betgi argumentas u lotyn kalbos tverjim liturgijoje yra nusakytas popieiaus Pijaus XII enciklikoje Mediatos Dei" (1947 m.), kurioje jis btent ir nagrinja liturginius klausimus. Popieius rao: Lotyn kalbos
8 9

Etienne Gitson, Le philosophie et le thologie, Paris, 1960, p. 18. Cit. L. Lentner, op. cit., p. 39.

1970, p. 101-123. 219

vartojimas [...] yra atspari tvirtov bet kokiai tikrojo mokslo ikraipai" (nr. 47). Tiesa, Pijus XII mini lotyn kalb ir kaip regim bei gra banytins vienybs enkl (plg. ibid.). Taiau ms dmes pagauna ypa jo teiginys, jog lotyn kalba saugo tikrj Banyios moksl, kad jis nebt gimtj kalb daugiau ar maiau kraipomas. Tai argumentas, galiojs ir iandien, ypa iandien, kai gimtoji kalba liturgijoje tegali bti lotynikosios kalbos vertimas. Gi kiekvienas vertimas, bdamas paia savo esme interpretacija, esti tykomas pavojaus ikreipti ar bent aptemdyti originalo mint. Kad is pavojus yra visikai tikrovinis, parodys trumputis lietuvikojo ms vertimo pavyzdys. Kristaus gimimo vents Mii anga (introitus) vadina Krist magni consilii Angelus, lietuvikai didingojo sumanymo Skelbjas" (liet. miiolas, p. 76). Tai vertimas, kuris anaiptol nereikia to, ko liturgija nori. Panaudodama Izaijo pranaavim apie gimsiant Kdik, ant kurio peties bsis valdovo enklas ir kurio karalyst netursianti galo (plg. Iz 9, 9-6), Banyia kreipia ms dmes an dar rojuje duot Viepaties paad sisti Moters palikuon, kuris sutrinsis aliui-suvediotojui galv (plg. Pr 3, 15). Nn Kristus btent ir yra is palikuonis. Jo gimimo vents dien Banyia tad ir jungia pirmykt Dievo paad su istorikai gimusiu Betliejaus Kdikliu. Utat negalima Kristaus vadinti skelbju", kadangi jis iganym ne tik skelbia, bet ir vykdo. Pranaai bsim Mesij tik skelb, Kristus pats yra Mesijas ir savo pasiuntinyb vykdo savo mirtimi bei prisiklimu. Lotynikoji liturgija galjo pasilaikyti graikikj od aggelos todl, kadangi is odis biblinje kalboje reikia ne tik skelbj arba pasiuntin, bet ir vykdytoj: Naujajame Testamente angelai vykdo Dievo vali daugeliu atvej: ivaduoja apatalus i kaljimo ( Apd 5,19), ilaisvina v. Petr (Apd 12, 7-10), baudia mones istorijos eigoje ir pasaulio pabaigoje (Apr8, 6-12; 1-13 ir t.t.); angelais vadinami net ir krikionikj bendruomeni vyresnieji, gerai ar blogai vadovauj ioms bendruomenms (Apr2, 1; 12: Efezo Banyios angelui rayk", Pergamo Banyios angelui rayk" ir t.t.). Msikis gi odis skelbjas reikia tik skelbim, niekad ne vykdym, ir kartu susiaurina Kristaus pasiuntinyb ligi pranao vaidmens. Vadinti Krist skelbju reikia vadinti j pranau, ko liturgija visikai nemano. Taiau mes negalime pasilaikyti n odio angelas, kadangi jis ms kalboje reikia tik dvasin bekn btyb, kurios vardas Krislui anaiptol netinka, nes slepia savyje doketizmo mint. Netinka n odis sumanymas: jis yra per plokias ir per subjektyvus, kad nusakyt dievikj iganymo plan, nuosprend, ryt, kur ia liturgija turi galvoje ir kur consilium i tikro reikia. Gi odis didingas pridengia iganymo gelm ir net jo tragik, lenkdamas ms dmes paviriaus ikilmingum bei puonum, pvz., didinga procesija, didingas (l.y. avus) gamtovaizdis. Kristaus gyvenimas niekur nebuvo didingas, iskyrus gal tik ikilming jo engim Jeruzaln (plg. Lk 19,36-40), kuris baigsi irgi aaromis: Ivyds miest, Jzus verk jo" (Lk 19, 42). Viepaties planas iganyti monij anaiptol nevyksta didingai, ikilmingai, puoniai. Jis yra nuostabus kaip
220

Dievo meils mogui apraika: utservum redimeres, filium tradidisti" (Exultet, dabar jau ibraukta i Didiojo etadienio liturgijos). Taiau jis nra ikilmingas, ko lotynikasis odis magnus n nereikia. Jis nusako svarb, reikm, vert, vadinasi, daugiau gelm negu pramatn paviri: magnae aquae - gils vandenys, magni aestimare - didiai vertinti, magna vox - skausmingas balsas; ir Kristus mir ant kryiaus voce magna - didiu balsu" (Lk 23, 46) lpose (ne galingu, kaip veria kun. Kavaliauskas). Ar ia pritikt vadinti Jzaus auksm didingu? io trumpuio pavyzdio sklaida rodo, kaip lengva veriant lotynikj tekst nutolti nuo jo minties ar teikti iai miniai kitoki atvait, negu j teikia liturgija. Gi tikros liturgins prasms pridengimas btent ir padaro lietuvikj tekst nesuprantam. Sakysime: nuolatinis lotynikojo odio mysterium vertimas ms miiole lietuvikja paslaptimi neivengiamai kreipia mus nevykusia linkme, btent gnoseologine arba paintine-teorine, nes mes paprastai kalbame tik apie tikjimo paslaptis, kuri ms protas painti nepajgia. odiu paslaptis mes nevadiname sakramento, kuris graikikai nusakomas btent mystrion odiu ir kur lotynikoji liturgija ia prasme daniausiai ir yra pasilaikiusi. Juk kiekvienam aiku, kad tarti po konsekracijos tikjimo paslaptis" ir vsti iganymo paslaptis" (odiai prie gailesio akt Confiteor) nra tos paios prasms: pirmasis posakis priklauso mogikojo painimo plotmei ir nusako, kad duonos ir vyno virtimas Kristaus knu ir krauju yra ms protui neprieinama tikjimo paslaptis, gi antrasis priklauso dievikojo veikimo plotmei ir nusako, kad veniame sakramentiniu bdu Kristaus kruvinos aukos sudabartinim ant altoriaus. tai kodl lietuvikojo odio paslaptis gnoseologin reikm ir padaro nesuprantamus tokius posakius, kaip vsti iganymo paslaptis" arba dalyvauti ventose paslaptyse". Ir juo paodiau liturginius tekstus versime, juo labiau ie ms vertiniai tols nuo Banyios minties. Mums atsitiks taip, kaip Karolio Didiojo laikais: prisigaminsime aib liturgini tekst, kuriuos vliau reiks sunaikinti, paliekant tik paius rinktinius. Jei tad lotyn kalba ir po Vatikano II Susirinkimo yra Banyios pasilaikyta kaip liturgini mald matas ir jei gimtajai kalbai yra teks tik vertimo vaidmuo, tai reikia gerai sigilinti lotynikojo teksto prasm, kad jo vertiniai netapt tikintiesiems galvoskiais, beprasmiais posakiais ar profanine urnalistika (pvz., leisk ivysti tavo viesj veid", minint mirusiuosius liet. miiolo kanone).

4 Kodl betgi lotynikieji liturginiai tekstai yra tokie, jog j vertimas lengvai nuslysta netikr j prasm? Yra dvi pagrindins io pavojaus prieastys: pati lotyn kalbos struktra ir lotynikj mald pobdis, pabris, Guar221

dinio odiais tariant, Logos, vadinasi, dogm, o kartu ir teologij (plg. GL., 28). ios dvi prieastys ir sudaro klii visoms toms kalboms, kuri sranga yra kitokia negu lotyn kalbos, ir visoms toms tautoms, kurios Diev bei jo veikl pasaulyje pergyvena daugiau irdimi, o maiau protu, kaip romn tauta. Prie toki kalb bei taut priklauso ir msoji lietuvi kalba bei lietuvi tauta. Leksikai ir gramatikai lietuvi kalba yra gerokai panai lotyn kalb. Todl XV-XVI a. Jano Dlugoszo takoje ir susiklost teorija, es lietuviai yra kil i romn, o lietuvi kalba esanti tik ikraipyta ms protvi" kalba. I tikrj gi tarp lietuvi ir lotyn kalb esama tokio pat didelio skirtumo, kaip tarp vis kit savarankiku indoeuropiei kalb: sanskrito, lietuvi, graik, lotyn, got, kelt, slav ir t.t. Ypa is skirtumas jauiamas lotynikojo sakinio srangoje. Lotyn kalba yra ivysiusi toki sintaksini form, kuri lietuvi kalboje nra ir kurios todl tik gana sunkiai tegali bti perteikiamos lietuvikai. Prie toki form priklauso: accusalivus cum infinitivo, nominativus cum infinitivo, gerundium su gerundyvu, vientisiniai pasyvo laikai, platus konjunktyvo vartojimas alutiniuose sakiniuose. i form mes negalime ne tik isiversti, bet net n suprasti, kadangi neturime joms sav kalbini atitikmen. O kas negali bti kalbikai itarta, tas lieka n nepastama. tai kodl Lohmannas tvirtina, kad lotyn kalbos gramatika esanti Vakar mogaus gerai pasisavinta (vertraut), taiau savo esmje ji yra likusi jam taip svetima, kaip n vienos kitos kalbos gramatika" 12 . Kitaip tariant, bdingas lotyn kalbos formas imokstame nesunkiai, bet j prasms atvaita lieka mums vis tiek nesugaunama. Sakysime, Te, Deum, laudamus" himno posakis Judex crederis esse venturus lietuvikai veriamas: Tikime, kad Tu ms teisti ateisi" (Apeigynas, II, 45). Ir teisingai. Taiau niekas negali spti, kodl io himno autorius ia vartoja nominativus cum infinitivo, o od credere-tikti perkelia pasyv. Kad credor (pas.) nra tas pat, kas credo (act.), gramatikai aiku savaime. Taiau k gi is credor ia reikia semantikai ir k juo autorius nori pasakyti nevartodamas paprasto credimus ir su juo susijusio accusativus cum infinitivo (credimus Te Judicem esse venturum) - to niekas suvokti negali. Tai kalbos paslaptis. Toki kalbini paslapi perteikti kita kalba kartais iviso nemanoma, nepajgiant dl to perteikti n paios tikrosios sakinio prasms, o tik apgraibomis j apraant. Pavyzdiui, kaip Socrates laetus venenum hausit (Seneka) - Sokratas linksmas igr nuodus"; negalima todl, kad vokikai froh (laetus) yra ir bdvardis, ir prieveiksmis, todl ir neinia, ar Sokratas linksmas igr nuodus, ar linksmai. Lotynikojo sakinio atvaita lieka vokikai neperteikta. Gi lietuviui perteikti i atvait, kad Sokratas nuodus igr ne linksmai, o linksmas, yra visikai lengva, kadangi msikio bd12

Johannes Lohmann, op. cit. p. 90.

222

vardio ir prieveiksmio skirtumas (laetus - linksmas, laete - linksmai) sutampa su lotynikuoju skirtumu. Utat mes turime sunkenybi su kitomis lotyn kalbos formomis, gal daugiausia su bsimojo laiko dalyviu priesaga -urus, kuris lotynikai reikia ne tiek atsitiksiant veiksm, kiek pasiruoim, pasiryim, trokim ir net vali k nors atlikti: , Ave, Caesar, morituri te salutant - sveikas, imperatoriau, pasiruo mirti Tau lenkias". odiu mirtantieji io posakio prasms perteikti nemanoma, kadangi ne visi gladiatoriai mirdavo net ir pralaimjimo atveju; taiau jie visi buvo pasiruo ir net pasiry mirti. Todl lietuvikuose vertiniuose i pasiruoimo ar pasiryimo atvaita daniausiai ir dingsta. Himno Te, Deum, laudamus" eiluts Tu ad liberandum suscepturus hominem vertimas Tu ateidamas moni ivaduoti" (Apeigynas, II, 44) btent ir atskleidia i dingst: Kristus juk ne tik paprastai atjo moni ivaduoti, bet jis ryosi prisiimti mogaus prigimt (suscepturus). Taip pat esama sunkum ten, kur lotynikajame sakinyje susibga keletas bding lotynikj form, pvz., hodie, devicta morte (abl. absolutus), resurgendo (gerundium) implesti - iandien, nugaldamas mirt, vykdei paad" (Apeigynas, II, 121): gerundium resurgendo visikai ikrits, nors jis ia yra miniai pagrindinis, kadangi tik prisikeldamas (resurgendo) Kristus nugaljo mirt ir tuo vykd pranaaut paad. Arba vl: pro baptizando - kdikio vardu" (Apeigynas, I, 15) pridengia Krikto trokim, kur btent reikia gerundyvo forma baptizandus. Visi trkumai atsiranda todl, kad nenorima lietuvikojo sakinio padaryti painaus ir kartu dirbtinio, kaip tai beveik itisai yra atsitik dabartiniame lietuvikajame miiole, pvz., kaip jis (mirusysis. -Mc.) Kriktu buvo suaugs su tavo Snaus mirtimi, taip tesuauga ir su jo prisiklimu" (kanone, minint mirusiuosius). Kas gi ia supras, k ia taria odis suaugs"? Taiau ne tik lotyn kalbos gramatika sudaro veriant sunkenybi; j sudaro ir lotynikoji semantika. Reikia nepamirti, kad lotyn kalba yra valdoma savotikos dialektikos: ji yra mirusi ir sykiu gyva, kadangi tebevartojama ratams ir maldoms. Todl jos odi semantin skal yra labai praplatjusi. Ir ia vertjai ne syk painiojasi, kibdami vien kuri lotyniko odio ar posakio prasm, neirdami, ar i prasm ireikia liturgin mint, ar paveria sakin gryna imone bei plokia kasdienybe ir net nuodva. Jau minjome iuo atvilgiu od mysterium, kuris itisai veriamas paslaptimi, nors liturgijoje jis tik gana retai reikia paslapt lietuvikja prasme. T pat reikia tarti ir apie od consilium, nuolatos veriam sumanumu ar patarimu, nors jo semantika yra labai plati: consilium yra ir planas, ir rytas, ir nuosprendis, ir klasta, ir pinkls arba abangos, o ne tik psichologinis sumanymas ar moralinis patarimas. Todl, sakysime, psalms vertimas beatus vir, qui non abiit in consilio impiorum posakiu laimingas, kuris neklauso pikt patarim" (Ps 1, 1; kun. Liesio vertimas) skamba i tikro lktai. Ar ne geriau bt palaimintas mogus, kuris nepakliva netikli pinkles"? Nes netikliai spendia pinkli kiekvienam.
223

Dar rykesnis pavyzdys, kaip semantinio pobdio nepaisymas sugadina liturgin tekst, yra Gloria" vienos eiluts vertimas. Lotynikai i eilut skamba: Gratias agimus tibi propter magnam gloriam tuam. Seniau (dar ir kun. Stasio Ylos maldyne Sveika Marija", 1953 m.) i eilut bdavo veriama: Dkojame tau dl didios tavo garbs", visikai nepastebint, kad Viepaties garb (gloria) yra dievikoji jo bsena, anaiptol su mogumi nesusijusi, ir kad todl padka u j neturi prasms: tai tas pat, jei dkotume, kad Dievas yra triasmenis. Nn jzuit ileistame senesniajame lietuvikame miiole (1967 m.) iniro jau visai kitoks vertimas: Grims tavo didia garbe", ir is vertimas buvo perimtas tiek kun. K. Senkaus paruot Liturgin giesmyn" (1981, p. 17), tiek oficial lietuvikj miiol. Taiau ir is vertimas yra beprasmis - gal net labiau nei ankstesnysis. Grtis Viepaties gloria kaip dievikja bsena galima juk tik po mirties, kai regsime j veidas veid. Teigti tad, kad mes jau emje grims didia tavo garbe", yra kakokia keista apokaliptika. Gi abu ie vertiniai yra beprasmiai todl, kad odius gratia ir gloria vertjai suprato per daug kasdienikai, susiaurindami j semantik. Himnas Gloria" yra labai senas. Jau IV a. jis plito kaip tikinij giesm, juo greiiau kad jos teksto dalys buvo imtos Nikjos tikjimo ipainim kovoje prie arijonizm" (HL, 140: PLG. P.358). Todl ir io himno odi semantikos negali aprti kasdiene vidurini ami ar iandienos prasme. odis gratia lotyn kalbos semantikoje reikia ne tik padk, bet ir meil, ir priesaik, ir ypa garbs giesm (Lobgesang; Carmen, kaip Ovidijaus Carmen saeculare" ar Horacijaus Carmen ad Italos"). Pavyzdiui, Mozs giesm perjus Raudonj jr (I 15), Deboras giesm nugaljus Kanaano karali Jabin (Ts 5), Onos giesm pagimdius jai sn (1 Sam 2), Marijos giesm Magnificat" (Lk 1, 46-55) - visos ios giesms yra galimos lotynikai vadinti gratia vardu, o gratias agere tokiu atveju reikia giedoti Viepaties gyriaus ir kartu mogaus padkos giesm (gratias agere - Carmen dicere). Gi odis gloria reikia ne tik garb, bet ir gars (Maironio prasme: Eina garsas nuo rubeiaus"), ir garbing yg arba darb (Rumestat, gesta), religiniu atvilgiu tai, kas 45-osios psalms vadinama opera Domini arba prodigia (Ps 45, 9). Jei tad nn i ios gana plaios semantikos pasirinksime pagarbos bei padkos giesm odiui gratia, o garbing yg arba darb odiui gloria, tai ano keisto Gloria" posakio vertimas pasidarys visikai suprantamas ir prasmingas: dkodami apgiedame didius tavo darbus". itoks vertinys graiai sirikiuoja visas kitas Gloria" doksologijas: loviname tave, auktiname tave, lenkiams tau, maldaujame tave (ad-orare - kreiptis k nors praant), dkodami apgiedame didius tavo darbus". Ir prasminga, ir semantikai teisinga, ir teologikai nepriekaitinga. Semantinis vertjo apdairumas bei jautrumas yra viena i kertini prasmingumo bei aikumo slyg. Sakysime, skaitydami Apeigyne", kad Mi224

ios yra auka, kuri sudabartina ir mums pritaiko (nobis applicatur) kryiaus auk" (I, 64), tuoj pat suklustame: kas yra is pritaikymas"? Kokiu gi bdu kryiaus auka galt bti mums pritaikoma? Ar nra kaip tik prieingai? Argi ne mes esame ios aukos paveniami, vadinasi jai pritaikomi"? O visas is neaikumas kyla todl, kad odis applicare ia semantikai susiaurinamas, ir todl sakinio prasm ikreipiama ar bent aptemdoma. Applicare reikia ne tik pritaikyti, pridti, prilieti, bet ir sujungti arba jungti. Parinkus gi prasm jungti, anas neaikumas savaime dingsta: v. Miios yra auka, kuri sudabartina kryiaus auk ir mus j jungia. Ms iganymas juk ir vyksta mums dalyvaujant Kristaus aukoje. Taiau lietuvikas odis pritaikyti dalyvavimo prasms neturi, todl padaro vertim neaik ir teologikai abejotin. Pirmaeil vertjo pareiga yra klausti, k nori pasakyti tas ar kitas lotynikas tekstas ir, suvokus nor, paiekoti jam lietuvikos iraikos: kaip lietuvis mogus t pat nor kalbikai taria. Kaip j taria lotynas, mums yra visai nesvarbu; svarbu tik, mes patys j tariame. Jei, pavyzdiui, Vergilijus rao, kad pavasar omnis parturit arbor, tai dar anaiptol nereikia, kad ir vertjas turi rayti: gimdo kiekvienas medis", kadangi lietuviui mediai pavasar ne gimdo, o sprogsta. Taip yra su kiekvienu vertimu, taip yra ir su liturgini tekst vertimu.

5 Visos ios gramatins ir semantins lotyn kalbos sunkenybs gali bti nugaltos, jei tik vertjas puosels lietuvi kalbos jausm, neleisdamas jo ugniauti lotynikajam odiui, vadinasi, versdamas ne pagal raid, bet pagal dvasi. Daug sunkiau sulietuvinti pat lotynikj mald turin. O sulietuvinti j btina, nes kitaip gimtoji kalba n i tolo neatliks liturgijoje to udavinio, kur jai skiria Vatikano II Susirinkimas, btent atskleisti ventus dalykus", kad krikionys pajgt juos, kiek galdami, geriau suprasti " (Dok. 1, 132). Juk jei Dievas i tikro liturgijoje kalba savo monms" (Dok. 1, 135), kaip skelbia Susirinkimas, tai i kalba privalo bti mogui sava ne tik odikai, bet ir turinikai: melstis gimtja kalba reikia melstis taip, kaip savo tikjim bei jo objektus pergyvenu a pats, nes svetimas pergyvenimas man nieko nepads, net jei j ir kalbsiu sava kalba. Dievo Kno vents himnas Lauda, Sion, Salvatorem" (sequentia) gali i negali pavaizduoti labai rykiai. Paioje Dievo Kno procesijos pradioje kunigas, dar bdamas prie altoriaus, imdavo Lietuvoje rankas monstrancij, atsisukdavo mones ir giedodavo pirmj eilut vieno mintojo himno posmo: Ecce panis angelorum, Factus cibus viatorum... Non mittendus canibus 8.

225

tai angel duona, tapusi ems keleivi maistu...; jos nevalia mtyti unims". Kokiam lietuviui poetui ateit galv ostijos pagarb nusakyti vaizdu: jos nevalia mtyti unims? is himnas, sakoma, ess paraytas v. Tomo Akvinieio. Gal viduriniais amiais ir buvo paprotys likusias ostijas atiduoti unims. Taiau lietuviui katalikui toks vaizdas yra visikai svetimas ir net atstumiantis. Uuot atskleids ventus dalykus", jis juos tik paemina ir soprofanina. Kas tad, versdamas an himn, cituot eilut nusakyt tuo paiu lotynikuoju vaizdu, nusidt msajam v. Sakramento pergyvenimui. Tokiu atveju visas liturginis Vatikano II Susirinkimo rpestis bt veltui, nes mes lotynik - mums svetim - turin tik kalbtume lietuvikais odiais, anaiptol nepergyvendami jo kaip savojo, todl n kiek giliau jo nesuprasdami. Galimas daiktas, kad lotyn kalba, niekam nebebdama gimtoji - net ir liturgini himn poetams - atstumianio spdio nedar ir nedaro. Taiau iversta gimtj kalb, ji savo dirbtiniais vaizdais kaip tik spd irykina ir kartu liturgijos pergyvenim silpnina. Vatikano II Susirinkimo pastanga priartinti liturgij prie mogaus pasiekia savo prieingyb. ia prasme galima ir reikia kalbti apie lotynikj mald sulietuvinim, jei nenorime, kad jos ir toliau likt tik lp maldos. Gi skaitant dabartin ms miiol, aikiai justi, kad mes meldiams lotynikai, tik apvelkame lotynikum lietuvikais odiais. Taiau kaip apvalkalas nra knas, taip ir lietuvikas odis nra lotynikos dvasios knas. Taiau kuo gi bdinga i lotynikj mald dvasia, kuri mums tokia svetima ir kuri todl reikia kur ir kiek galima sulietuvinti? Vienoje savo knygos Liturgijos dvasia" vietoje Guardini palygina lotyniksias liturgines maldas su graikikosiomis ventyklomis: abiejom stinga individualumo. Graikikoji ventykla visur tokia pat: ir Atnuose (Partenonas), ir Romoje (senovinis forum, v. Jono bazilika Laterane), ir Vilniuje (Katedra, evang. banyia). Taip ir lotynikosios maldos liturgijoje. Guardini pastebi, kad graikikoji ventykla turi sav stili, kuris naikina bet kok individualin bruo, pakeldamas reikiam objekt bendrybs plotm. Pakanka palyginti graikiko stiliaus ventykl su gotikine katedra, kad aikiai pajaustume i bendryb. Taip ir liturgins lotynikosios maldos. Bdamos visur tos paios, jos irgi turi sav stili - nebe individual; o subendrint. Pakanka palyginti, pasak Guardini, sekmadienio orationes su v. Anselmo ar kardinolo Nevvmano maldomis ir anj bendryb bus labai aiki kaip ir graikikj ventykl (plg. GL, 63). Taiau ia pat Guardini priduria, kad riba tarp bendrinio stiliaus ir schemos yra labai neymi: bendrinis stilius leng\>ai virsta schema, i kurios kyla jau nebegyvas pavidalas (plg. GL, 62). is pavojus gresia ir liturgijai. Kol lotyn kalba besimeldiantiems buvo j gimtoji kalba, tol lotynikj mald stilius buvo gyvas, nors ir links ilaikyti retorin romn prozos ritm (cursus) bei priemones: palyginimus, sugretinimus, prieingybes, tam tikr odi sekos santvark (plg. JL, 364). Taiau virtus lotyn kalbai imoktja
226

kalba, mald stilius savaime tapo schema, kuri ir dabar spraudiamas teologinis turinys - pagal keist princip: juo daugiau, juo geriau. Turinio atvilgiu, sako Aim-Georges Martimort'as, ios maldos yra tokios kamaties, jog joks j vertimas kit kalb j spsties negali patenkinamai perteikti" ( H L , 149). Bet btent i mini spstis ir padaro, kad lotynikosios maldos esti suprantamos, nes tik ipainiojus daniausiai ilg bei sudting sintaksin period ima aikti maldos prasm. O kai vertjas jo neipainioja, malda, iversta gimtojon kalbon, pasidaro tikras galvoskis: I savo auktojo dangaus palaikyk, o Dieve, k jau esi nuveiks mumyse" (Apeigynas, I, 55). Ko gi ia Viepats praomas, kad palaikyt, ir k jis ia yra nuveiks? Lietuviki odiai nieko nepadeda iam sakiniui geriau suprasti", kaip to pageidauja Vatikano II Susirinkimas (Dok. I, 132). Atvirkiai, lotynikai jis yra net lengviau suprantamas: Confirma hoc Delis, quod operatus es in nohis. Toksai lotynikj mald nuindividualinimas ir suscheminimas (visos prefacijos yra sukurtos pagal t pai schem!) yra besimeldianiam mogui tiesiog nepakeliamas. Tai pripasta ir Guardini: Negalima neigti, sako jis, kad i liturgijos savyb sudaro dideli sunkenybi kiekvienam, o ypa iandienos mogui. Jis trokta maldos kaip savo dvasins bkls tiesiogins iraikos". Todl liturgin malda savo bendrybe" atrodo jam esti per tolima, jam nepritaikyta; jis pergyvena j kaip alt ir beveik kaip tui" (GL, 65). iandienos mogus, bdamas viskam jautrus ir visur girddamas asmenin ton, lengvai esti iurpulio nukreiamas, susidrs su iomis kristalinmis formomis. J odiai ataidi jame kaip igalvoti" (GL, 66). Visa tai Guardini yra tars dar prie Vatikano II Susirinkim (1953 m.), kai nebuvo n kalbos apie liturgines maldas gimtja kalba. Nnai gimtosios kalbos vertiniuose lotynikj mald schema, j bendryb, j altis tik dar labiau irykja. Su iuo liturgini mald nuindividuaiinimu glaudiai siejasi ir kitas j bruoas, btent jausmo arba irdies stoka. Liturgins maldos, pasak Guardini, yra valdomos bei perskverbtos dogmos", vadinasi, kreipiasi vis pirma prot (GL, 22). Liturgija veda mald ties visu iosios plotu: ji yra ne kas kita, kaip maldos lytimi apvilkta tiesa (gebetete Wahrheit)... Jis kaip visuma nemgsta jausm proverio" (p. 28), todl n nekelia aiktn irdies paslapi" (p. 30). Liturgini mald odis yra nuostabiai susilaiks" (p. 30). Iimt, pasak Guardini, sudaro gal tik beribis Didiojo etadienio digavimas", skambs Exultet" giesmje (p. 28), kuri, deja, dabar i naujosios liturgijos jau ibraukta. ias Guardini mintis patvirtina ir kitas liturgijos tyrintojas Martimort'as, sakydamas: romnikosios maldos literarine savo forma" skiriasi nuo Ryt Banyios mald tuo, kad jos atsisako bet kokios lyrikos" (HL, 149). I tikro liturginiai ms himnai yra ne kas kita, kaip eiliuota teologija. Viduriniais amiais bdavo eiliuojamos logikos ir gramatikos taisykls, gamtos moksl, medicinos ir teiss vadovliai;
227

bdavo eiliuojamos ir teologijos tiesos. Sakysime, mintasis v. Tomo Akvinieio himnas Lauda, Sion" yra ne kas kita, kaip eiliuotas Eucharistijos dogmos dstymas, kurio lyg ir santrauka yra to paties v. Tomo kitas himnas Pange, lingua", giedamas Didj Ketvirtadien. Jausmo arba irdies stoka savaime paalina poezij, o poezijos stoka paveria liturgines maldas altu mini dirbiniu" (R. Guardini, GL, 29), kuris jautresns irdies bei sielos tautai, nusiteikusiai lyrikai, kaip lietuvi tauta, lieka tolimas bei svetimas, nors ir perteikiamas gimtja jos kalba.

6
Kaip nugalti svetimum? Kaip padaryti, kad liturgins maldos bt mums savos ne tik odiais, bet ir dvasia? Paprasiausia ieitis bt kurtis sav mald, kylani i msikio religijos vyki bei ties pergyvenimo. Sakysime, Kaldas mes pergyvename visai kitaip, negu romanikosios tautos ir negu Ryt Banyia, kurioje maldingumo centras yra ne Viepaties gimimas, o jo prisiklimas. Taiau itokia sav mald kryba yra kol kas nemanoma. Kol kas mald tekstus gamina ir juos mums teikia centriniai Banyios organai Vatikane, kurie tautinms tradicijoms - senoms ar naujoms leidia reiktis tik tiek, kad likt nepaliesta esmin Romos apeig vienyb" (Dok. I, 138). Todl mums tenka, uuot krus sav mald, verstis svetimas, i aukto pateiktas maldas, svetimas ne tik kalba, bet ir dvasia; taiau verstis taip, kad j svetimumas arba visikai dingt, arba bent sumat ligi nejauiamo laipsnio. Tai vienintelis tuo tarpu kelias priartinti liturgij prie lietuvio sielos. Taiau ar tai manoma? Naujasis, i viraus irint, labai graiai ileistas altorinis ms miiolas atsakyt tarsi neigiamai: jo tekstai yra tokie vergiki lotynikj tekst vertiniai, jog pasidar arba nesuprantami, arba virt laikratine urnalistika - be stiliaus ir be gelms: Igelbk mus, pasaulio Gelbtojau, kuris savo kania ir prisiklimu mus ilaisvinai" (III galimas tikinij atsakymas po kunigo tariam odi Tikjimo paslaptis"). Jeigu jau mus ilaisvinai", tai nra reikalo prayti igelbk mus". Ar io teksto autorius bei vertjas neregi prietaravimo? Arba : Ms Viepaties Jzaus Kristaus Knas ir Kraujas, ia sujungti, tebrandina mus aminajam gyvenimui" (kunigo odiai, leidiant ostijos dalel konsekruot vyn). K gi reikia sujungti"? Juk Kristaus Knas ir Kraujas niekur ir niekad nra persiskyr! ia slypi pagrindas, kodl Vakar Banyia v. Komunij teikia tikintiesiems vienu duonos pavidalu. O kas gi yra tasai tebrandina", jei pirmykiame lotynikajame tekste tra ,fiat accipientibus nobis in vitam aeternam - tebnie ms, priimanij, aminajam gyvenimui", nes v. Komunija, kaip jau v. Paulius yra skelbs, tampa iganymo priemone tik tuo atveju, kai ji priimama varia sine; kiekvienu kitu atveju mogus
228

valgo ir geria sau pasmerkim" (I Kor 11, 29). Tai ir tenori pasakyti minti kunigo odiai. Tikrai nuostabu, kad lotynikasis tekstas yra daug aikesnis ir kalbikai, ir teologikai - negu lietuvikasis vertimas. Taiau ms pastangose versti lotyniksias maldas esama ir provaisi. Prie keliolika met (1966 m.) Lietuvoj ileistas Apeigynas" kalbt lyg ir teigiamai: lotyniksias maldas galima sulietuvinti. Be abejo, ir Apeigyne" esama nevykusi vertini (plg. I, p. 59, 141, 143,169,190, 197 ir t.t.), nekalbant jau apie smoningas pakaitas. Bet jame esama ir toki vertini, kurie galt bti gair, kaip galima graiai sulietuvinti ir savo dvasia mums svetim lotynikj tekst. Jau minjome, kad lotynikosios liturgins maldos yra nuindividualintos, vadinasi, atitrauktos nuo konkreios mogaus padties; kad jos yra perkrautos retorinmis priemonmis, todl daniausiai suraizgytos gramatikai ir ilg sakini sintaksikai. Tad lietuvinant ias maldas ir reikia vis pirma kelti aiktn t padt, kuriai malda esti taikoma: reikia mald suindividualinti. Toliau: reikia sulauyti an retorin ritm ( cursus) ir sunaikinti retorin stili, kurie msajai sintaksei ir msajam kalbos jausmai yra didiai svetimi. Galop: reikia ilg lotynik period suskaldyti kelet paprast lietuvik sakini: Paprasta kalba visados yra geresn negu apkrauta" (R. Guardini, GL, 30). Ir tai Apeigyne" (/, 132) randame tikr tokio vertimo pa\yzd, kuriuo turt pasekti vis liturgistai, gaminantieji lietuvikj vertini. Tai pirmoji malda laiminant sergant vaik ( benedictio pueri aegrotantis; I, 132): Deus, cui cuncta adolescunt et adulta firmantur: extende dexteram tuam super hune famulum tuum in tenera aetate languentem; quatenus, vigore sanitatis recepto, ad annorum perveniat plenitudinem et tibi fidele gratumque obsequium indesinenterpraestet omnibus diebus vitae suae. Dieve, kuris visus augini ir stiprini, itiesk savo galing rank iam vaikeliui, kdikystje ligos itiktam, kad jis igyt, sveikas uaugt ir vis gyvenim itikimai Tave garbint." Kodl lietuvikasis ios maldos vertimas yra pavyzdingas? 1. Todl, kad jis mald suindividualina: mes ia meldiame, kad Viepats konkreiai itiest rank iam vaikeliui", o ne apskritai iam savo tarnui super hune famulum tuum", kaip taria lotynikasis tekstas. 2. Todl, kad jis atsisako retorikos: Dieve, kuris visus augini ir stiprini", o ne Dieve, kuriam visa auga ir, kas paaug, stiprja - Deus, cui cuncta adolescunt et adulta firmantur", kaip tai skaitome lotynikame tekste; arba: Kad jis igyt, sveikas uaugt ir vis gyvenim itikimai tave garbint", o ne kad, atgavs sveikatos valum, jis pasiekt met pilnyb ir itikimai bei dkingai nepaliaudamas Tavimi sekt per visas savo gyvenimo dienas, -quatenus, vigore sanitatis recepto, ad annorum perveniat plenitudinem et tibi fidele gratumque indesinenter obsequium praestet omnibus diebus vitae suae", kaip tai nusako retorinis lotynikojo sakinio ritmas, tasai prastinis
229

lotynikasis cursus. 3. Todl, kad itstas ir painus maldos sakinys yra lietuvikai sutrumpintas ir suprastintas, tapdamas dl to nuoirdus bei taigus: 11 lotyniko teksto (spaudos) eilui ia suvesta 7 lietuvikas eilutes. Niekas negalt iam vertimui prikiti, es jis ikreips ar aptemds lotynikojo teksto prasm: visi maldos elementai lietuvikajame vertime aikiai minimi j nepraleidiant ir nepridengiant. Jie tik apvalyti nuo patoso, nuo retorikos, nuo ipst ir mums svetim vaizd: sveikatos valumas, met pilnyb, visos gyvenimo dienos, nepaliaujamai sekti... Malda yra sulietuvinta taip, kaip normalus mogus i tikro nuoirdiai meldiasi prie serganio vaiko lovos. ia minime tik vien Apeigyno" pavyzd. Bet j esama ir daugiau (plg. I, 101, 113-114, 132, 169 ir kt.). Ten gi, kur Apeigynas" mgina lotynikj tekst versti taip, kaip jis yra sava struktra, lietuvikasis vertimas darosi painus ir net semantikai neaikus ar klaidinantis (pvz., I, 182): aukso, smilkal ir miros ventinimas lietuvikajame vertime dvelktelja lyg ir magija, kurios lotynikajame tekste nejausti todl, kad jame aikiai pabriama Viepaties galia (Operationen: tuae virtutis infundas), kuri per paventintus daiktus saugo mog nuo visoki pavoj. Gi lietuvikajame vertime i Dievo galia pritemsta dl per ilgo ir painaus sakinio, ir mes gauname spdio, tarsi Viepats teikt galios patiems daiktams (suteik galios") - auksui, smilkalams ir mirai apsaugoti mog nuo kno ir dvasios lig" (ibid.). O tai jau magija. Utat pagrindinis kalbinis lotynikj mald vertimo udavinys ir yra skaldyti ilgus lotynikus periodus trumpus lietuvikus sakinius. Sakysime, vienoje Apeigyno" vietoje (/, 113) ilgas lotynikas sakinys (15 spaudos eilui!) yra suskaldytas du lietuvikus sakinius; kitoje vietoje (I, 113114) du lotyniki sakiniai paversti net 5 lietuvikais sakiniais. Ir tuo malda kalbikai tik laimi. Tuo laimi ir maldos dvasia, nes trumpi sakiniai neleidia prasiverti romnikosios prozos retoriniam stiliui, kurio lietuvikosiose maldose reikia ypa vengti. Kitaip ms maldos pasidarys dirbtins, kaip tai liudija ne viena naujojo miiolo vieta, pavyzdiui: jam kalbant, jo dvasia mane ir pastat mane ant koj" (14 ban. met sekmadienis); arba: tegul i didinga Mii paslaptis tavo malons veikme paventina ms kasdienin gyvenim ir veda mus aminj diaugsm" (17 ban. sekm.). Gryna retorika! Be to, argi nejauiame prasms skirtumo tarp pavsti ir paventinti? Kristaus siela, pavsk mane", bet klebone, paventink nauj ms trob". Iskirtinis odio paventinti vartojimas, kur dabar randame liturginiuose ms tekstuose, utrin skirtum tarp sakramentinio paventimo (consecratio arba sanctificatio) ir sakramentalinio paventinimo, arba palaiminimo (benedictio). Paventinti tilt juk nra tas pat, kas pavsti mog. Turdami savo kalboje du atitinkamus odius, privaltume skirti j semantik ir skirtum liturgijoje vartoti, kadangi ir pati liturgija esmikai skiria sakrament nuo sakramentalijos. Kitaip liturgin ms kalba ssta.
230

v. Miios kasdien ms gyvenim pavenia, ne paventina. Gi Kald ar Velyk stal su valgiais kunigas paventina, ne pavenia. O jei mons danai iuos odius semantikai painioja, tai dar nereikia, kad ir liturgistai tekst krjai - turt itaip elgtis. Argi nekeistai skamba lietuviki Mii kanono odiai: ventosios Dvasios galia tu gatvini ir ventini vis pasaul". ia netinka nei odis gaivinti (prasmikai per silpnas!), nei ventinti (pasaulis nra valgiais apkrautas Velyk stalas ar naujas per up pastatytas tiltas!).

7 Kitas, kaip minta, lotynikj mald bruoas yra jausmo arba irdies, o kartu ir bet kokios poezijos stoka. ios maldos yra valdomos Logos; j turinys dsto dogmas daniausiai retorine forma, todl jos domios stilistikai kaip lygiagrets ar priegynikos figros, taiau altokos sielai ir sunkiai suvokiamos ms smonei. Juk argi ne altai ir atsajai skamba itokia malda: Dieve, savo tiesa tu apvieti klystanius, kad jie grt tikrj keli; padk tad savo Banyios vaikams atmesti visa, kas emina krikionies vard, ir laikytis to, kas jam pritinka" (miiolas; 15 ban. sekmadienis). Dievo tiesa, tikrasis kelias, krikionies vardo eminimas, io vardo atitikmenys - vis tai atsajos dogmins svokos, neturinios konkretaus maldoje turinio, todl tinkamo teorikai svarstyti teologijoje, bet ne melstis irdimi bei siela. Nes ko gi tikintysis ia malda prao? Atmesti, kas emina" ir laikytis to, kas pritinka"? Taiau kas gi emina ir kas pritinka? Galop kaip gi jis Viepat to prao? Grynai retorinmis priemonmis, imtomis i romnikosios prozos: klystanius - grt, atmesti - laikytis, emina - pritinka. Tai lotynikosios stilistikos formuls, ms dvasiai svetimos ir todl niekad netapsianios mums savos. Ar negalima betgi viso io racionalumo veriant suildyti? Ar negalima teikti maldai daugiau jausmo ir tuo priartinti j prie lietuvikos sielos? Atrodo, kad ir iuo atvilgiu Apeigynas" teikia mums ger pavyzdi. Kunigas, lankydamas bei laimindamas ligon, meldiasi lotynikai: dominus opemferat illi super lectum doloris eius". Lietuvikai is sakinys iverstas: Palengvink, Viepatie, io ligonio skausmus" (I, 83, 96). Kas iame vertime pakito? Vis pirma lotynikasis konjunktyvas* (ferat), nusakytas lietuvikja liepiamja nuosaka (palengvink) praymo prasme, nes ms imperatyvas turi daugyb prasmi, tarp j ir praym (plg. Gr II, 60), kas maldai labiau tinka, negu pageidavimas konjunktyvu* (opem ferat - tepadeda, tepagelbsti). Antra, ipstas retorinis posakis super leetum doloris eius - virum jo skausmo lovos (arba: guolio)" paverstas paprasiausiu,
* Orig. netiksliai: optatyvas. - Red. 231

visiems suprantamu nuoirdiu posakiu:io ligonio skausmus". Treia ir tai gal svarbiausia - vestas kreipinys Viepatie", kurio lotynikajame tekste i viso stinga: jame esama tik veiksnio (Dominus), kuris, nusakytas vardininku, stovi tarsi alia ms, bet nebuvoja su mumis. Todl mes io treiojo asmens (jis - Dominus) tiesiog n nepraome, o tik netiesiog pageidaujame, kad padt. I tikro betgi kreipinys maldoje turi esmins reikms. Juk jei malda, kaip prasta j aptarti, yra kalba su Dievu, tai kalbtis su Dievu, j tiesiog nesikreipiant, o tik netiesiog apraomuoju bdu (tepadeda, tepagelbsti, teateinie...) jo malons pageidaujant, yra i tikro labai racionalu ir ms irdiai kakaip atgrasu. Utat Apeigyno" vertjai eng geru keliu, ne vienu atveju vesdami kreipin ten, kur jo lotynikajame tekste nebuvo. tai dar pora sektin pavyzdi. Prie laiminant tikiniuosius v. Sakramentu paprastai kalbama trumpa maldel (versus): panem de ceolo praestitisti eis - labai abstraktus posakis, grynas konstatavimas, es tu teikei jiems dangaus duonos". Apeigynas" suild posak btent aikiu kreipiniu: Maitini mus, Dieve, dangaus duona" (I, 76): maitini mus, ne kakokius juos (eis), kaip lotynikai. Labai vykusi pakaita! Arba vl: prastin ir nudvta lotynikoji maldos ubaiga qui vivis et regnas kuris gyveni ir viepatauji" vienoje Apeigyno" vietoje graiai papildyta odiais: padaryk tai, ms Iganytojau, kuris gyveni ir viepatauji..." (I, 112). is kreipinys yra ir lotynikoje maldoje, taiau, spraustas maldos viduryje, jis dingsta i ms dmesio painioje sakinio samplaikoje. Gi lietuvikai, atkeltas maldos pabaig, jis padaro ms praym nuoird bei taig. Todl reikia tik apgailestauti, kad Apeigynas" ne visur drso lotynikus racionalius konstatavimus paversti lietuvikais tiesioginiais maldavimais. Daug kur malda, nors ir iversta lietuvikai, vis dlto liko lotynika savo dvasia. Pavyzdiui: ,Dominus dabit benignitatem et terra nostra dabit fruetum suum - Viepats duos ger or, ir ms em iaugins derli" (I, 205). Kas tai: praymas ar meteorologinis faktas? Jei praymas, tai reikia j kalbikai ir reikti praomja lytimi. O jei tik konstatavimas, kad esant geram orui em iaugint daug vaisi, tai kam jo reikia liturgijoje? Be to, od benignitas versti geru oru yra truput per laisva. Per abstraktus odis yra ir em, nes ia kalbama apie dirv. O derlius lietuvikai udera arba neudera. Ar tad ne artimiau ms sielai bt iversti an maldel itaip: Viepatie, bk mums dosnus, ir ms dirvose uders geras derlius" (benignitas ia reikia dosnum, naum, palankum). Apeigyno" pradtas kelias dti lotyniksias maldas daugiau irdies, daugiau jausmo, priartinant jas prie ms pergyvenimo, yra sektinas visu plotu. iuo atvilgiu Apeigynas" praoka ms miiol visu giu. Be abejo, nra manoma teikti aiki taisykli, kaip reikt veriant suildyti lotynikuosius tekstus, kad jie tapt tikromis irdies maldomis, nelikdami tik protiniu dogm svarstymu. Tai priklauso nuo vertj sigy232

venimo veriamj objekt, nuo j kalbos jausmo atrumo, o ypa nuo laisvs atsipalaiduoti nuo teksto raids ir sugauti jo dvasi. Todl ir norime toliau paminti dar vien kit pavyzd, kuri negalima suvesti kokias grietesnes kategorijas, kurie betgi parykina galimyb graiai sulietuvinti lotyniksias maldas. Vertas yra pacituoti bei palyginti itoks vertinys (.Apeigynas, 1, 130-131): Dominus lesus Christus a p u d vos sit, ut vos defendat: intra vos sit, u t vos conservet; ante vos sit, ut vos ducat; p o s t vos sit, ut vos custodiat; super vos sit, ut vos benedicat... Tebna su jumis ir jus tegina, tebna jumyse ir jus testiprina, teeina pirma js ir jus teveda, telydi jus ir tesaugo, tegloboja jus ir telaimina Viepats Jzus Kristus..." Bdingiausia io vertinio savyb yra lotynikj prielinksni ( apud, intra, ante, post, super) pakeitimas lietuvikaisiais geidiamosios nuosakos veiksmaodiais (tebna, tegina, testiprina, teeina, telydi, tesaugo, tegloboja, telaimina) beveik visus lotynikuosius prielinksnius ileidiant, kadangi ia jie yra tik retorin priemon toliau einaniam veiksmaodiui pagrsti (pvz., intra vos sit, ut vos conseivet", super vos sit, ut vos benedicat" ir t.t.). Si priemon yra truput net juokinga, nes Viepaiui nra reikalo bti ms priekyje, kad mus vest (ante vos sit, ut vos ducat) arba ms unugaryje, kad mus saugot (post vos sit, ut vos custodiat). Gerai, kad visa i retorika i lietuvikos maldos imesta, nes malda dl to yra tapusi natralesn, nuoirdesn ir glaudesn, nebdama skaldoma scheminius posakius pagal gramatin prielinksni prasm: lotynikieji sakiniai ia yra sudstyti tarsi margos aislo kaladls. Lotynikasis polinkis scheminti ioje maldoje yra ypa rykus. Tad reikia tik sveikinti vertj ryt an schem pergalti ir melstis natraliai. Nemaa esama iltai iverst ir kit Apeigyno" viet. Pilnas irdies yra lietuvikasis vertimas lotynikosios eiluts Tu es expectatio mea, Deus meus, spes mea - laukiu Tavs, mano Dieve, mano vilties" (I, 114). Nes veiksmaodis laukiu yra ymiai nuoirdesnis ir vaizdingesnis negu daiktavardis lkestis (expectatio). Tos paios ries yra ir posakio ad invocationem tut nominis benigne assiste vertimas: skubk padti Tavs besiaukianiam ligoniui" (/, 113). ia lietuvikasis dalyvis besiaukianiam suildo lotynikj retorin daiktavard ad invocationem". Jausmo bei irdies deda mald ir intarpai, kuri lotynikajame tekste nra, kurie mums betgi yra labai savi: Memoria passionis eins - minime skaudi jo kani" (/, 76; mons sako ir kari kani". - Me.); tua faciaspietate concordes - savo tvika malone padaryk vieningus" (1, 77); te fideliter deprecamur - Tave kartai praome" (/, 88). O daiktavardiniai Marijos pavadinimai matergratiae, mater misericordiae, iversti lietuvikaisiais vardiuotiniais bdvardiais maloningoji motina, gailestingoji motina" (/, 125) padaro Viepaties Motin nuostabiai artim ms sielai.
233

Be abejo, ne visi Apeigyno" intarpai yra laimingi ir reikalingi. Sakysime, teikiant Krikto Sakrament, kunigas klausia: quidpetis ab Ecclesia Dei ko nori i Dievo Banyios", o Krikto tvas atsako (lotynikai) fidem; lietuvikai gi is paprastas atsakymas tikjimo" yra iverstas su papildu: tikjimo malons" (/, 12). Taiau k gi ia odis malon parykina? Greiiau tik aptemdo klausimo prasm, kadangi tikjimo malon" yra daugiaprasm svoka. Malon gali tikjim paadinti, taiau pati savyje ji tikjimo turinio neturi; turinio, kur Krikto tvai kdikio vardu kaip tik ir ipasta, kalbdami Credo" 13 . Arba vl: Krikto metu kalbama maldel respicere dignare super hune famulum tuum - teikis pavelgti savo tarn" - lietuvikai Apeigyne" iversta: pavelk irinktj kdik" (/, 13). Kam ia tas odis irinktj"? Jis klaidina ir teologikai, kadangi iganyman per Krikt yra paaukti visi mons, ir ia joki irinktj nra. ia pat reikia pridurti, kad Apeigynas" kakodl visur vengia lotynikojo odio famulus arba servus - tarnas, versdamas j apraomuoju bdu: galvos fac servos tuos - Dieve, globok savo mones" (I, 43), tuis famulis subveni - meldiam savo monms padti" (II, 45), et omnes famulos tuos - ir visus mones" (/, 60), respice, Domine, famulos tuos - maloniai pavelk, Viepatie, iuos tikiniuosius (I, 129-130) ir t.t. is perdtas bei nesuprantamas odio tarnas vengimas pastumia vertj kartais keist padt, kai meldiamasi u ekskomunikuot mog, nuimant nuo jo i banytin bausm: lotynikasis tekstas j vadina h u n c famulum tuum - (irik) savo tarn"; bet lietuvikasis vertjas j paauktina" tardamas: sutaikyk savo tikintj su savo ventja Banyia, nuo kurios lig iol gyveno atsiskyrs (/, 69). Ar tinka atsiskyrl nuo Banyios maldoje vadinti tikiniuoju? Ar ia i tikro ne geriau jam tikt tarno vardas, nes tikti, kaip jau v. Augustinas pastebjo, negalima nenoromis, o tarnauti galima net ir visai nesmoningai. Be to, tarnauti Dievui nra mogui jokia negarb. Prieingai, tarnyba Viepaiui kaip egzistencinis mogaus gyvenimo bdas ivaduoja j nuo pasivergimo kolektyvui. Kokia tad teologija slypi Apeigyno" vertj smonje, jei jie visur vengia vadinti mog Dievo tarnu? Mginant dti maldon daugiau irdies bei jausmo, lengva tapti sentimentaliam ar net banaliam. Tai visikai tikras lotynikj tekst vertim pavojus, kurio neiveng ir, atrodo, net neveng kun. Liesio Psalmynas": apie j gal bus progos pakalbti skyrium. Taiau kai kur jo neiveng n Apeigynas". Sakysime: vertimas kreipinio agnelle Dei mystice - o, Avinli, malonus" (II, 38) yra sentimentalus; vertimas kaldins eiluts parvulus filius hodie natus est nobis - iandien mums gim maas Vaikelis" (II, 50)
ioje vietoje Apeigynas" talpina ir latvik, ir lenkik Krikto tekst, kuriame papildo malons" nra, o tik prastinis atsakymas: ticibu (/, 12) ir wiary (1, 13). 234
13

yra tautologikai banalus: tarsi kada nors gimt didelis" vaikelis! Be to, gimus Krist esame prat vadinti Kdikliu, ne vaikeliu. O jei is odis kaldinse ms giesmse ir pasitaiko, tai reikia nepamirti, kad kaldins lietuvikos giesms yra bjauriai sentimentalios bei banalios, be jokios gelms, be jokios minties, kuri ireikt Aminojo Logos siknijim bei gimim. Tai banaliausios giesms i vis banytinio ciklo giesmi. Todl liturgijai jos nra ir negali bti joks matas ar sektinas pavyzdys. Lietuviki j vertimai yra visikai nevyk. Pakanka tik dirstelti, kaip sugadinta yra giliaprasm giesm Adeste, fideles": Ateikite, mons, diugs, ikilmingi" (Liturg. giesmynas, p. 153). Kas gi yra tie ikilmingi mons"? Pasiptliai? Jau viduriniais amiais vienuoliai stropiai irjo, kad giesmi iraika atitikt apgiedam paslapi gro bei ties". Petras Garbingasis perkr himn v. Benedikto garbei btent todl, kad paalint tuiavidurius posakius: Js inote, - sak jis savo broliams, - kaip man atgrasu giedoti banyioje tuiai skambanius odius" 14 . O toki tui odi ms vertiniuose aibs: gaivinti, laim, laimingas, maloningas, malonus, meilingas, mielas kartojasi kas kelinta malda kur reikia ir kur nereikia. Bdami semantins nuodvos, jie skamba liturgijoje tarsi klaidinga gaida melodijoje. Dar vien nevykusi tiek Apeigyno", tiek miiolo vartojam pakait nortume atkreipti dmes, btent: vietoj istorikai senos ir gramatikai taisyklingos mald ubaigos per omnia saecula saeculorum - per ami amius" dabartiniai ms liturgistai visur ved per amius", tarsi bt n negirdj, jog ms kalboje esama graaus bei prasmingo stiprinamojo kilmininko, kuris, pasak gramatikos, vartojamas su tais paiais daiktavardiais kalbamojo daikto reikmei sustiprinti" (Gr I, 192). Toki stiprinamj kilminink yra pilna lietuvi kalba: draug draugas, ubag ubagas, lizd lizdai, dien dienos, nakt naktys, valand valandos ir t.t., ir t.t. is kilmininkas teikia minimajam objektui naujos semantins atvaitos, kuri j pabria ir tuo jo prasm sustiprina. Tai ypa tinka kalbant apie aminyb, kurios mes savo svokomis tapaiai nusakyti nepajgiame ir kaip tik todl pasigelbstime stiprinamuoju kilmininku: ami amiai. Turtume tik diaugtis, kad savo kalboje itoki gramatin lyt randame ir j kasdien vartojame: Valand valandas laukiau jo ateinant", linksm linksmiausia buvo prajus pavasar", blogi blogiausias mogus" ir t.t Kam tad reikjo ms liturgistams brang kilminink visur ibraukyti ir tuo religin aminybs svok susilpninti, o kalbin jos iraik nususinti? Kas nra prarads lietuvi kalbos jausmo, tas niekad stiprinamojo kilmininko neatsisakys. Po vis i pastab bei pavyzdi savaime perasi pora ivad, kurios, atrodo, teisingai apibdina ligiolinius liturginius ms vertinius. 1. Msieji lotynikj liturgini tekst vertiniai sirguliuoja per siaura lotynikja semantika. Tai reikia: j autoriai per maai stengiasi suvokti teolo14

Jean Leclercq OSB, Wissenschaft und Gottverlangen, Dsseldorf, 1963, p. 270235

271.

gin teksto tiksl ir jo prasm, pamirdami, kad reikia versti ne maldos odius, o pai mald, ir jauste jauti, k gi malda i tikro odiais taria, kadangi ne odiai kuria mald, o malda kildina odius. Malda interpretuoja od, ir vertjo udavinys yra nujausti i interpretacij ir j perteikti veriamja kalba. ios tad nuojautos ne kart ir pasigendame ms vertiniuose. Jei, sakysime, mogui mirtant kunigo kalbama ligonio vardu maldel , Jesu, Maria, Joseph, adstate mihi in extremo agone" veriama Jzau, Marija, Juozapai, bkite su manimi i lemiam valand" (Apeigynas, 1,125), tai ia aikiai prasilenkiama su teologiniu maldos tikslu. Nes lemiamj valand" mogaus gyvenime esama nemaa: kunigo ventimai, vedybos, vienuolio adai, egzaminai, net ikeliavimas svetur. Gi minta malda anaiptol nenori pabrti lemiamos valandos: ji vadina merdjim extremus agon - paskutin arba sunkiausia kova, pavojingiausios rungtyns (agon - imtyns, rungtyns, kova; extremus - sunkus, pavojingas paskutinis). Krikionyb visados pergyvena mirt kaip sunki kov u mogaus apsisprendim Dievo atvilgiu. Be abejo, i kova - laimta ar pralaimta - nulemia aminj mogaus likim. Taiau lemtis ateina ia rungtyni, o ne paprasto apsisprendimo pavidalu, kaip, pavyzdiui, kunigysts ventimai ar vienuolio adai turi taip pat lemiamos reikms. Todl kovos arba rungtyni momento neprivalo stigti anos maldos vertime. Kitaip teologinis maldos tikslas pabrti mirt kaip rungtynes esti prairimas, ir malda virsta banalybe - ypa kai Jzus, Marija ir v. Juozapas praomi tik pabti su manimi", o ne padti (adstate mihi) iose paskutinse rungtynse. Toki maldos tikslo bei prasms susiaurinim galima utikti ms vertiniuose gana daug. Pavyzdiui: dulcissime Jesu - malonusis Jzau" ( Apeigynas, I, 93), magniftea, Domine, super nos nomen sanetum tuum - pasireikk mums, Viepatie, didia savo galybe,, (/, 92); ad eius mereamur pervenire consortium - taptume verti patekti dang" (II, 50); et de Sion tuere eum - ir maloningai j saugok" (I, 96); mitte eis, Domine, auxilium de saneto - sisk jiems, Viepatie, savo pagalb" (I, 148) ir t.t., ir t.t. Reikia pridurti, kad visur - i r tai smoningai - ileidiant de saneto, nepaiekojus jam lietuvikojo pakaitalo, kreipinys Diev darosi grynai profaninis, galimas tarti kiekvienam vyresniajam ar stipresniajam (maloningai saugok", sisk jiems pagalbos"...). Lotynikojo odio sanetus semantika yra labai plati. Ar tad nebuvo galima iame plote pasiiekoti tokio odio ar posakio, kuris Dievo pagalbai teikt sakralinio pobdio ir tuo atribot j nuo bet kokios Raudonojo Kryiaus ar Caritas pagalbos. Tai tinka ne tik de saneto; tai tinka ir tokiems liturginiams odiams kaip de Sion, Jerusalem, Israel, kurie nuolatos ileidiami, tarsi jie mums jau nieko nebesakyt. Sulietuvinti mald dar anaiptol nereikia j nutradicinti ir nusimbolinti. Vertimas praymo et de Sion tuere eos lietuvikai ir maloningai juos saugok" (Apeigynas, I, 43) yra sukreiantis tokio nutradicinimo bei nusimbolinimo pavyzdys. Dievikosios Apvaizdos gelm, liturgi236

jos reikiama Siono, ventojo kalno, didingumu lietuvikajame vertime virsta maloninga babysitter prieira. 2. Susiaurjus lotynikajai semantikai, savaime ploktjo ir lietuvikojo odio semantika. Tai antroji pagrindin liturgini vertini yda. Kartais vertjai tiesiog nedovanotinai nepaiso, k gi tas ar kitas lietuvikas odis i tikro reikia. Skaitydami 17-ojo ban. met Mii introitus, es Dievas... belaisviams gerovs duris atidaro" (miiolas), tuoj pat klausiame: kokia gi ia gerov turima galvoje? Gerov lietuvikai juk reikia aprpint gyvenim, kai mogus daugiau turi, kad tik sudurt gal su galu. Bet ar toki gerov Viepats belaisviams atidaro duris"? Tardami od belaisvis, paprastai turime galvoje jo prieingyb, btent laisv mog. Palygin vertim su ia cituojama 67-ja psalme, joje terandame: Dievas educit vinctos in prosperitatem, sen. Vulgatoj in fortitudine (Ps 67, 7), taigi visikai paprastai: Dievas ivaduoja suimtuosius (arba: sdiniuosius kaljime, arba: apkaltuosius grandinmis; vineulum - paniai, grandins, kaljimas; prosperitas - laim; nelaisvs atveju - laisv). odis gerov ia tik lktina Viepaties Apvaizdos veikl. Dar lktesn prasm utinkame 15-ojo ban. met sekmadienio lekcijoje: Nei pranaas a, nei pranao mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisi nokintojas" (miiolas). Piemuo lietuvikai yra arba paauglys berniukas, gans gyvulius, arba niekaodis (esi tikras piemuo, nesielk kaip piemuo...). Dabartinje lietuvi kalboje jis nebeturi nei rytietikojo galvij ganovo (juo kaip tik ir buvo pranaas Amosas, apie kur lekcijoje kalbama), nei dvasinio Banyios ganytojo prasms. Niekas iandien nevadina vyskupo piemeniu ir nesikreipia Krist kaip gerj piemen". Kam tad vartoti od liturgijoje, leidiant pranaui vadinti save piemeniu ir tuo sulktinti ar paeminti jo asmen? (Pastaba: sikamoras lietuvikai vadinasi ilkmedis; nokintojas yra semantin imon, nes vaisiai noksta patys; Amosas buvo tik ilkmedio vaisi priirtojas, lyg ir sodininkas.) Kodl reikia svetimus daiktavardius btinai versti lietuvikais daiktavardiais, jei galima juos graiai pakeisti msikiais veiksmaodiais? Ar ne graiau skambt ana lekcijos vieta itaip iversta: A nesu nei pranaas, nei pranao mokinys; a tik ganau galvijus ir priiriu, kad nokt ilkmedio vaisiai" (Am 7, 14). Toki lktybi lietuvikuosiuose ms vertiniuose gana apstu. Sakysime, Gloria" eilut suscipe deprecationem nostram iversta priimk ms maldavimus". Lietuvis mogus sako: iklausyk ms maldavimo"; odis priimk yra daug lktesnis nei iklausyk. Be to, ia pat reikia pastebti, kad ms liturgistai neskiria iklausyti k nuo iklausyti ko. Todl vienoj miiolo vietoj skaitome iklausyk ms maldas", o kitoj iklausyk jos maldas" (p. 286). Gi i dviej papildini semantika yra tokia: iklausyti k reikia klausyti ligi galo (iklausiau paskait, kurs, kalb...); iklausyti ko reikia vykdyti tai, ko praome (iklaus praymo, maldos, maldavimo...). Lktybs yra ir tokie ms miiolo posakiai: ,.pavirs tja Auka" (ar ne geriau:
237

taps, mons sako: pavirto vilku, pavirto tinginiu...); didinga Mii paslaptis"; tu sutvrei bekrat pasaul su laik kaita ir daikt vairov" (ia tie naujadarai kaita ir vairov, tas retorinis bekratis pasaulis" tiesiog gadina Viepaties galybs vaizd); a paadinsiu Dovydui teisi atal" (teisus lietuvikai reikia arba teisingas, arba atsiteiss, neskolingas-, ia tinka tik arba teistas pagal statymin kilm, arba tikrasis pagal kraujo giminyst); ,smeigtos akys Viepat Diev" (smeigti reikia durti, besti, kad smeigiantis vilgsnis visados yra nemalonus, ir mogus niekad aki Diev nesmeigia); apipilk malonmis"; iplei juos i nuodms vergijos"; jau persisotinusi ms siela" (persisotinti reikia persivalgyti); pavelgs meiliai teisyb"; vargas ganovams, kurie praudo... mano kaimens avis" (avys lietuvikai yra ne praudomos, bet praganomos); paaukei mus tarnauti tavo akivaizdoje" (beprasmis posakis!); visa garb ir lov per amius" (lot. n i s honor et gloria - geriausiai versti nuolatin garb ir lov", nes odio omnis semantika apima ir laik: vien tik, tiktai, nepertraukiamai); mindami ...did prisiklim"; pavelk meilingai"; kurie tau mieli, ikeliavo i io pasaulio"; atgaivinai pasaul"; patyrinkit ir pamatysit, koksai Viepats geras"; meilingai sustiprink. Viepatie"... Toki lktybi yra pilnas ms naujasis miiolas. Lietuvikasis maldos odis daugeliu, labai daugeliu atvej yra virts laikratiniu, neteks gelms, sakralins prasms ir net religins linkms: Viepaties ramyb visada telydi jus. - Telydi ir tave"; ar tai tas pats, kas ir Pax Domini sit semper vobiscum. - Et cum spiritu tuo? Lietuvikoji ramyb anaiptol neireikia lotynikojo pax gelms, ir yra nesusipratimas Mii metu kviesti mones linkti vieni kitiems ramybs". Osculum paeis prie kunigo komunij yra susitaikinimo, meils, biiulikumo, itikimybs pabuiavimas, prieingas Judo idavikikam pabuiavimui. Prie priimdami komunij, mes linkime vieni kitiems santaikos bei vienybs, o ne ramybs - to pasyvaus ms egzistencijos bdo. i miiolo viet reikt btinai pakeisti, nes ji yra tokia lkta, jog sunku bt lktesn ir sugalvoti. Tai pavyzdys, kaip susiaurinta lotynikojo odio (iuo atveju pax) semantika sulktina ir lietuvikj od, santaik paversdama ramybe. Milane vad. Ambraziejaus liturgijoje ir iandien kunigas taria: ,Facem habete - sugyvenkite taikiai", o ne bkite rams" (plg. HL, 445). Santaika tarp krikioni yra aminas krikionybs rpestis, ir is rpestis kaip tik ieina aiktn liturginiu pasveikinimu ,Pax Domini - Viepaties santaika" arba - dar daugiau - santaika Viepatyje tebnie visados tarp js". Tai visai kas kita, nei Viepaties ramyb visada telydi jus". Santaika Viepatyje yra mogaus - krikionio - atvirumas kitam mogui. Ramyb Viepatyje yra greiiau usisklendimas nuo kito, kad isai tos ramybs nedrumst. 3. ioms ydoms ivengti ar paalinti tra vienas vienintelis kelias: versti lotyniksias maldas apraomuoju bdu. Be abejo, tarp lietuvi ir lotyn kalb esama nemaa panaybi ir net atitikmen. Ne vienas posakis lei238

diasi iveriamas paodiui. Ir vis dlto visu plotu odinis vertimas yra nemanomas. Lietuvi kalba yra glaustesn nei lotyn kalba. Neturdama pusdalyvio ir padalyvio, pastaroji pleia alutinius sakinius - ypa laiko, tikslo, prieasties - lig j pilnatvs. Mes gi galime ir privalome anuos sakinius daniausiai nusakyti glaustine lytimi. Uuot vertus ,kai bnam tavo ventovj..." (Ps 47, 10), reikia lietuvikai tarti: bdami tavo ventovj..." Taiau viena gramatika vertimas neisisemia. Prie gramatikos liejasi dar ir semantika, turinti liturgijoje pagrindins svarbos. Ir ia btent aikja apraomojo vertimo btinyb bei pirmenyb. Vertimas paodiui gali bti pateisinamas ir net reikalingas mokykloje, kur kalbos mokoms, bet ne banyioje, kur kalba meldiams. O kol maldos kalba nra tokia laisva, jog ji mums plaukia savaime, tol n melstis tikrai negalime, kaip negalime tikrai okti, kol reikia irti kojas, ar teisingai jas statome. Juk argi galima tikrai melstis, turint prie akis itok maldos tekst: Dieve, Senojo statymo auk vairyb pakeits viena tobula atnaa, priimk j, dabar aukojam tau atsidavusi tikinij, ir paventink, kaip kadaise laiminai teisiojo Abelio dovanas, idant visiems bt iganinga, k kiekvienas paaukoja tavo garbei (miiolas, 18 ban. met sekm.). Gramatikai i malda yra visikai tvarkinga. Taiau ji netvarkinga semantikai: niekas jos pirmu vilgsniu nesupras, niekas jos laisvai nekalbs; kiekvieno dmesys bus nukreiptas odius, kad nesusipainiot: tikintysis iuo atveju kalbs ne pai mald, bet tik jos odius ir bus jai anasai v. Pauliaus minimas svetimalis, nors odiai ir bt jo gimtosios kalbos. Tai ir yra odinio vertimo niekyb. Ir kol ms liturgistai bus sitikin, kad lotynikuosius tekstus reikia versti paodiui, o ne apraomai, tol lietuvikosios maldos bus dirbtins, altos, pilnos galvoski, urnalistikos, ir tol mums bus visai vis liek, ar j odius kalbame lietuvikai, ar lotynikai. Taigi pereiti nuo vertimo paodiui vertim apraomuoju bdu yra pats svarbiausias ms liturgist udavinys. Apeigyne" io perjimo kai kur jau esama. Miiole jo dar labai stinga. Gi miiolas mums yra svarbesnis u apeigyn, nes is yra skiriamas vis pirma kunigams, o miiolas - vis pirma banyi lankantiems monms. Gal tad ir gerai, jog miiolas tikintiems dar neileistas. Gal dar galima bt jo tekst pataisyti. Vertimas yra galimas todl, kad vienas mogus i esms pajgia suprasti kit mog. Taiau vertimas yra ir sunkus, kadangi kito supratimas vyksta tik perkalb, o ne tiesiog; gi kalbos odis visados yra atviras prasmi daugybei. I to plaukia ir reikalavimai vertjui, ms atveju lietuvikj mald vertjams, o kartu ir liturginms ms komisijoms: 1) painti lotynikojo odio prasms plot; 2) suprasti teologin io odio gyl bei tiksl; 3) turti lietuvikojo odio prasms nuojaut, arba vad. kalbos jausm, kuris vertjui pasako, kuris odis lietuvikajai maldai tinka, o kuris netinka. is pastarasis reikalavimas yra i esms pats svarbiausias, nes nuo jo priklauso, ar iversta malda taps mums sava, ar ir toliau liks atoki bei svetima.
239

Liturginiuose ms vertiniuose pastarasis reikalavimas btent ir esti daniausiai paeidiamas. Skaitydami tokias psalmi vertimo vietas, kaip: Paleisk iet, kirv tuos, kurie mane vejasi" (Ps 34, 3), tyruose ugaidas savo paleido" (Ps 105, 14), savo darbais jie susiterliojo" (Ps 105, 39), sakytum galvos nebetek" (Ps 106, 27), bedieviai, klastnai prie mane isiioj" (Ps 108, 2), nors pasiklioviau, betgi kalbjau: esu baisiai prislgtas" (Ps 115, 1), mane tavo potvarkiai avi" (Ps 118, 16), jei tavo sakymai mans neavt, seniai biau susmuks" (Ps 118, 92) - visa tai skaitydami, aikiai jauiame, kad ia prasilenkta su lietuvikojo odio gelmeniu, kad ia odis itrauktas profanin paviri, nors mogus ir kalba apie savo santyk su Dievu kaip paiu ventumo altiniu. Malda visados yra kalba su Dievu - vis tiek kokia lytimi ji bt atliekama. Utat vertjas ir privalo teikti iai kalbai reikalingos rimties, kad Dievas nevirst pykusiu kaimo bernu, kuris svaidosi kirviais, gindamas savo bendr (plg. Ps 34). Maldos odio nusakralinimas yra pati didiausia liturgini tekst vertimo blogyb vis tiek ar ji bt vykdyta per daug vaizdingais odiais, kaip Psalmyne" (zuja, drasko, kimba, dant galanda, isiioj rkia, kriokia umig, pliaukia, nairuoja, blivauja, trupina galvas, derglioja, nugar spiria...), ar per daug atsajais, kaip miiole (bendryst, paaukimo viltis, laims prieglobstis, malons veikm, malons pradmenys, palaiminga viltis, ventos paslaptys, Viepaties ramyb, dangiki sakramentai, aminojo gyvenimo altiniai...). tai kodl ir nortume, kad dabartiniai liturginiai ms vertiniai bt i pagrind perirti ir pataisyti. Malda yra venta, todl ir jos odis turi bti ventas, btent nesutertas beveik besiplstaniu vaizdingumu ir drauge neatitrks nuo mogaus rpesi beprasmiu atsajumu.

RELIGIJA IR KALBA

Religijos ir kalbos santyk valdo dvilypis dsnis: 1) religija savos kalbos neturi, kadangi Dievas kalba mogui visados mogikai; 2) religija sav kalb turi, kadangi mogus kalba Dievui visados kitaip nei kitiems, net ir patiems artimiausiems. Krikionikasis Dievas yra kalbus. Jis nesislepia ir netyli; jis byloja ir tuo bdu apsireikia. Apsireikimas yra pagrindin krikionikojo Dievo santykiausena su mogumi. Taiau apsireikimas jau paia savo svoka nurodo Dievo nusileidim msojon plotmn: revelare - atidengti tai, kas paslpta. Apsireikimu ne mes pakylame Dievo bsen, bet Dievas nuengia ms bv, iuo atveju ms kalb ir ja prabyla mus. Dievas nekalba dievikai", nes dievikosios" kalbos mes i viso nesuprastume. Dievas kalba tik mogikai. Dievo odis visados yra tikras mogaus odis, todl palenktas mogaus odio prasmei, sandarai, garsui. mogikosios kalbos dvasia bei jos kultra tiek taigauja dievikj apsireikim, jog Dievas tegali apsireikti tik tiek ir tik taip, kiek ir kaip mogus pajgia sava kalba ireikti Dievo mint bei jo vali. Kalba yra apsireikimo vetuvai, kuriais Viepats pasiekia mog. Sykiu betgi kalba yra ir apsireikimo kliuvinys, neleidis Viepaiui atsiverti pilnai ir i karto. Dievo apsireikimas virsta istoriniu vyksmu todl, kad pati mogaus kalba yra istorinis vyksmas. ia prasme apsireikimas yra Dievo kenoz: tai kalbinis Dievo nusieminimas bei susimenkinimas, jo kantryb bei auka, kadangi ia taut ir ems Valdovas" (Ps 45, 12) prabyla kaip visi mons" (Fil 2, 7). irint tad Dievo atvilgiu, religija savos kalbos neturi ir negali turti. Pradinje Banyioje besireikusi kalb dovana anaiptol nra buvusi kakokia dievikoji" kalba. Tai buvo tik savaimingi tikinij ksniai bei murmesiai, kuri v. Paulius net nevertino, jei jie nebuvo tariami aikiais odiais: Jei, kalbdami kalbomis, netarsite aiki odi..., kalbsite vjams" (1 Kor 14, 9). Kol v. Dvasios kvpimas nevirsta suprantamu mogikuoju odiu, tol jis yra tik vidinis dalykas, nekuris maldos bendruomens, kadangi tokiu atveju, kaip pastebi v. Paulius, ir a bsiu kalbtojui svetimalis ir kalbtojas man bus svetimalis" (1 Kor 14, 11). Utat Dievas, neb241

darnas niekam svetimalis, taria savo od taip, kad mogus j suprast ir jo prasms bt apsprendiamas. mogus gi tariam od supranta tik tada, kai is odis yra jo odis - vis tiek ar prigimtas, ar imoktas. Nuosekliai tad krikionikoji religija n neturi koki nors slapt odi ar formuli, kaip kad j turi pirmykts religijos brimo ar yniavimo forma. Krikionikasis Dievas yra tiesiakalbis. Taiau mogaus poiriu religija sav kalb turi ir privalo turti. Be abejo, krikionikasis Dievas yra mogaus Tu, ir mogus yra Dievo Tu, kur Viepats myli, kuriuo jis rpinasi, u kur jis yra net mirs. Tarp Dievo ir mogaus esama nuostabiai ankto vidinio ryio ne tik ontologine prasme (krimas), bet ir egzistencine (malon). mogus jauiasi ess Dievo draugas, Dievo vaikas, Dievo mylimasis. Todl jis kalbasi su iuo savo draugu, atverdamas jam savo ird ir iliedamas jam savo grauat bei rpesius. Ir vis dlto, lietuvikai tariant, Dievas - ne piemuo". Tai reikia: Dievas yra mano krjas, todl jis buvoja virum mans, taip kad ir mano kalba su juo negali bti tokia, kaip su tuo, kuris mans neperengia, buvodamas su manimi toje paioje pirkioje". Vienoje savo autobiografijos vietoje N. Berdiajevas aiposi i prancz, es jie vieninteliai gyven atstu nuo Dievo ( la distance), kadangi jie kreipisi j daugiskaita: Vous, Dieu - Js, Dieve" 1 . Taiau Berdiajevas neinojo, kad kai kuriose lietuvi tarmse (ir mano paties) vaikai kreipdavosi tvus irgi tik antruoju daugiskaitos asmeniu: Js, tte; Js, mama. Tai buvo anaiptol ne atstumo, o pagarbos iraika. Tasai, kuris dav man gyvyb, yra vertas bti kalbinamas pagarbos kreipiniu. Tuo labiau tokios pagarbos bei garbs yra vertas Tasai, kuris mane paauk i nebties. Be abejo, lietuvis niekad nesikreips Diev odiu Js. Bet tai dar nereikia, kad ir vis kit kalb su Viepaiu jis imtsi i pokalbio su savo draugais ar kaimynais. Dievo transcendencija yra altinis, i kurio plaukia kitoks ms pai odis, kai j kreipiame Dievo linkui. ia prasme religija turi savo kalb. Be abejo, i kalba nra dirbtin, mistin ar magin. Ji yra prigimtoji kalba, isivysiusi istorijos eigoje. Taiau kiekviena kalba turi daugyb sluoksni, kadangi kiekviena socialin grup taigauja kalb vis kitaip, kurdamasi sav gramatik, o ypa sav semantik. Esama vaik kalbos, piemen kalbos, vagi ir plik kalbos, kaimiei ir miestiei, inteligent ir akademik kalbos. Esama todl ir Banyios kaip tikinij sambrio kalbos, kuria ji kalbikai santykiauja su Dievu. Nusakyti taiau, kas sudaro religins kalbos pobd, yra labai sunku. Gal tiksliausia bt vadinti pobd sakraliniu, tai yra deramu ventyklai, skiriant j nuo profaninio, esanio uu ventyklos (pro fano; fanum - ventykla) ir tuo paiu
1 Plg. Nikolai Berdiajew, Selbsterkenntnis. Vcrsuch einer philosophischen Autobiographie, Darmstadt, 1953, p. 16-17.

242

ventyklai netinkamo. O tai, kas ventyklai tinka bei dera, yra pagarba, kilnyb, skaidra. Trumpai tariant, visa tai, kas atveria msojo odio gelmens matmen, ventyklai tinka, o tuo paiu yra sakralika bei religika. Gi odis, neapvalytas nuo kasdienos iukli bei nuodv, nepajgia ano gelmens atverti, todl lieka profaninis ir neturt bti teikiamas religinei kalbai. inoma, i pastaba yra dar tik labai bendra. Bet jau ir ji turi didios praktins reikms. Nes nuslysti nuo sakralins plotms ir byloti prie altoriaus profanikai yra gana lengva. Tai patvirtina vienas bdingas ms pai pavyzdys. ventraio tyrintojai yra susek, kad hebraj kalbos odis- alom (taika, ramyb) Senajame Testamente turi soteriologins - iganomosios - prasms 2 . Pranaas Izaijas, raydamas, kad Viepaties pasiuntinys skubs per kalnus ir skelbis Izraelio tautai ramyb (alom), nusako iuo odiu ne politin ar socialin gyventoj taik, bet paties mogikojo bvio gelbjim, kai Dievas bus vl karalius" (Iz 52, 7). Soteriologine prasme od vartoja ir Kristus paskutins vakariens metu, tardamas savo mokiniams: A palieku jums ramyb, duodu jums savo ramyb; ne taip a j duodu, kaip duoda pasaulis" (Jn 14, 27). Soteriologins prasms ramyb yra gijusi ir lietuvi kalboje, kai atsisveikiname su mirusiuoju tardami: Teilsisi ramybje", nes ia ramyb yra pergyvenama kaip galutinis mogaus isivadavimas i emikosios skubos; ramyb, esanti jau anapus laiko - quies ex tempore, kaip j apibdina v. Augustinas (Conf. XIII, 27). Tos paios soteriologins prasms turi is odis ir Evangelijos pasakojime apie igydym moters, dvylika met sirgusios kraujopldiu (plg. Lk8, 43-48). Prisilietusi Kristaus drabuio, i moteris pasveikusi. Tuomet Jzus jai tar..." (Lk 8, 48). Taiau k gi jis jai tar? Ir graikikasis tekstas, ir senoji Vulgata, ir naujoji Vulgata perteikia Kristaus odius posakiu: ,Eiki ramybje" (gr. poreou eis eirnen, lot. vade in ). Msieji gi ventraio vertjai (arkiv. J. Skvireckas, prel. L. Tulaba, kun. C. Kavaliauskas) deda Kristaus lpas visai k kita: visi jie, tarsi susitar, veria: ,Eik sau rami" (Lk 8, 48). uolis nuo sakralins plotms profanin plotm ia yra tiesiog apiuopiamas. Juk jei Kristus anai moteriai pastebjo, kad tavo tikjimas igelbjo tave" (t.p.), tai ir ramyb, kilusi i io gelbstimojo Kristaus veiksmo, yra kur kas gilesn, negu paprastas nusiraminimas, kad liga jau prajusi. Todl nusakyti soteriologin Kristaus yg odiais eik sau rami" reikia j suprofaninti. Nes odis ramus neturi savyje ramybs gelmens. O odelytis sau subanalina vis posak, kadangi jis, pagal lietuvi kalbos gramatik, turi iblukusi vardin reikm", pvz., valgyk sau, gyvenk sau ir diaukis, kaip sau nori, tegu sau neka ir t.t. (plg. Liet. kalbos gram., I, 762). tai
Plg. Herbert Haag, Die Buchwerdung des Wortes Gottes in der Heiligen Schrift, sudt, veikale Mysterium salutis", Einsicdcln, 1965, t. I, p. 443. 243
2

kodl jau v. Augustinas ra, es filosofai gal kalbti laisvai, nebijodami eisti religinio tikinij jausmo. Mums betgi reikia kalbti tam tikru bdu (ad ceriam regulam), kad odi laisv nesudaryt nevykusios pairos (impiam opinionem) jai reikiamus dalykus" (De civ. Dei, X, 23). Religins kalbos sakralikumas yra jai esminis: kur jis dingsta, ten dingsta ir pati religin kalba. ios pastabos bt nereikalingos ir net beprasms, jei II Vatikano Susirinkimas nebt pareigojs taut - vis taut - susikurti religin kalb, vesdama liturgij gimtj kalb, Banyia atsisak lotyn kalbos vyravimo ioje srityje, kartu betgi ji udav tautoms sunk ilgus deimtmeius truksiant darb iskaidrinti liturginius tekstus taip, jog jie ne tik nert tikinij ausies, bet kalbine savo sranga kaip tik reikt liturgijos rimt, kilnyb ir gelm. Kol gimtoji kalba buvojo ventykloje tik kampininks teismis (antraeils pamaldos alia v. Mii, pridtins pamaldos po v. Mii, litanijos ir giesms procesij metu), tol ir dmesys sakraliniam jos pobdiui nebuvo pirmaeilis ms rpestis, nes beveik visa buvo prie altoriaus atliekama lotynikai. Paraginus gi II Vatikano Susirinkimui, kad tikintieji liturginiuose veiksmuose dalyvaut smoningai, aktyviai ir vaisingai" 3 , i veiksm kalba savaime pasidar pagrindinis kiekvieno smoningai tikiniojo reikalas. Nes n vienam nra ir negali bti abuoju, kaip prie altoriaus bus kalbama: kilniai ar kasdienikai, gremzdikai ar sklandiai, pagarbiai ar pusjuokiu. Sakysime, kol psalmes skaitydavome tik patys sau namie ar banyioje, tol lietuvikasis j tekstas galjo bti vienoks ar kitoks, kadangi vieai giedamos ar skaitomos psalms bdavo tik lotynikos. Bet dabar? Ar galsime, pavyzdiui, Viepaties mums suteikt pergal kovoje su jo prieais nusakyti tokiu lietuviku tekstu: Gainiojau prieus ir gaudiau, namo negrau, kol juos sudorojau. Sumaliau juos, kad pasikelt negaljo (Ps 17, 38-39).4 Buvo mane visi pagonys apsup, bet su Dievo vardu juos ikapojau, jie mane buvo apgul, apriet, bet su Dievo vardu a juos sudorojau (Ps 117, 10-11). Ar galsime auktis Viepaties pagalbos itokiais, lietuviui tiek neprastais vaizdais i gyvuli pasaulio:
3 II Vatikano Susirinkimo dokumentai, vert prel. V. Balinas ir A. Tamoaitis SJ, Boston, 1967,1.1, p. 129; santrumpa: Dok. 4 Psalmynas, i Neovulgatos vert kun. A. Liesis, Boston, 1974 (Lietuvoje ileisto vertimo usienin laida.) Visi ia cituojami psalmi tekstai yra i io vertimo.

244

Apspits mane un pulkas, nedorli aib aplink mane zuja... I praties mane gelbk, i unies leten - mano gyvyb. I lito ioi vaduoki, varg mane - i raguotj taur (Ps 21, 17, 21-22). Ar nesiypsosime, skaitydami donelaitikus Dievo odius, spjanius nusidjl: Atsikvokit, kurie Diev esat umir, kad man nereikt js griebti nag (Ps 49, 21-22). Ar neprisiminsime Maironio, guosdamiesi Dievui ir j kreipdami savo ird: Ko tu manoji irdie, nusiminus? Ko taip nerimsti krtinj?... Spaudia man ird, to dlei apie tave vis svajoju, bebdams Jordano, Hermono emj, ant mao kalnelio (Ps 41, 6-7). Ar pasitenkinsime itokiu psalmi stiliumi, ar gal mums reiks dar ilgai ilgai vargti, kol rasime joms tinkam kalbin iraik? Ar ana v. Augustino bijoma netikusi paira - opinio impia" neapims ms skaitant liaudies dainele virtus Dievo galybs vaizd: Oi, tvinsta Viepaties ups, oi, smarkiai auja ups, oi, niokia ups galingai (Ps 92, 3). Sunkenybs religinei kalbai kurtis padidja ypa dl to, kad Banyia tiek dievikj apreikim, tiek savo liturgij yra sumusi pastovius raytinius tekstus, kuri keisti ji paprastai nesutinka. Pavstieji ganytojai, sako II Vatikano Susirinkimas, - turi irti, kad liturginis veiksmas bt teistai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas (Dok. /, 129)... Todl visikai niekam, net kunigui, nevalia ko nors sava nuoira liturgijoje pridti, atimti ar pakeisti" (Dok. 1,132). Nes liturginiai veiksmai nra privats (Dok. I, 133), todl tiek jie patys, tiek j odiai yra palenkti tik Banyios vyresnybei: Apatal Sostui ir pagal teiss nuostatus vyskupams" (Dok. I, 132). Tiesa, Susirinkimas leidia vietos banytinei vyresnybei sprsti, kas i atskir taut tradicij ir savum tikt imti Dievo kult" (t.p.), vis dlto tik
245

taip, kad likt nepaliesta esmin Romos apeig vienyb" ( t.p.). Nepaisant tad net ir gana ryki bei bding vatikanins liturgijos skirtybi nuo tridentins liturgijos, pats religins kalbos krimas yra liks aprtas lotyn teksto" vertimu gimtj kalb", vertimu, kur turi patvirtinti vietos banytin vyresnyb" (Dok. I, 137). Trumpai sakant, bsimoji religin ms kalba tegali susikurti vertimo keliu. Taiau tekst versti yra visai kas kita, negu j laisvai kurti. Laisvai sukurtas tekstas yra tik vienas. Gi to paties teksto vertim gali bti gana vairi. Pavyzdiui, Kristaus spjim Petrui, norjusiam Getsemano sode apginti savo Mokytoj kardu (plg. Mt 26, 52), galima versti: Kik atgal savo kalavij jo viet" (arkiv. J. Skvireckas, kun. . Kavaliauskas) arba: Grink kalavij atgal jo viet" (prel. L. Tulaba). Gramatikai abu vertiniai yra be priekaito. O vis dlto lietuvikai nusiteiks vertjas turt jausti bei inoti, kad lietuviai isitraukto kalavijo negrina", bet kia atgal ir ne kakoki jo viet", bet makt. Todl Kristaus spjimas Petrui lietuvikai turt skambti: Kik savo kalavij atgal makt, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, us nuo kalavijo". Bet kaip tik ia ir prasideda beveik nenugalimos sunkenybs. Kok tekst banytin vyresnyb galt bei turt pripainti oficialiu ir leisti j skaityti ar giedoti pamald metu? Patys pavstieji ganytojai daniausiai nra nei kalbininkai, nei stilistai, nei apskritai prat rayti. Kalbinio autoriteto jie neturi. Banytinio gi autoriteto kalbai apsprsti nepakanka. O vertjai? Jie bna senj kalb inovai, isilavin egzegetikai, taiau ne visados tur pakankamos kalbins kultros nei nuojautos, kuri egzegetins inios niekad atstoti negali. Jei egzegezs ir klasikins filosofijos pakakt, tai arkiv. J. Skvireckas, versdamas psalmes, nebt tars: a udsiu savo burnai brizgil" (Ps 38, 2), arba: jo veidas velnesnis u sviest" (Ps 54, 22), arba: Viepats priveria paokti kaip ver Liban" (Ps 28, 6). Egzegetas-vertjas turt inoti, kad lietuviai brizgil mauna tik arkliui, o patys, nordami nutilti, uiaupia burn arba prikanda lieuv; kad sviestas mums nra jokia groyb, su kuria lygintume mogaus veid; kad Libano kaln drebjimas Viepaties odio galia netenka savos didybs ir darosi net juokingas, palygintas su verio okteljimu. Semantikai veris mums yra ne tiek galvijas (iuo atveju paprastai sakome veriukas"), kiek nevyklis, nevaleiva, dribas mogus. Todl posakis daug veri stovi aplink mane" (arkiv. J. Skvireckas, Ps 21, 13) lietuvikai reikia: daug nerangij bei nevykli yra mane apspit, nuo kuri gintis, aukiantis Viepaties pagalbos, kaip tai taigauja pati psalm, nra n maiausio reikalo. Kadangi dribos yra niekam nepavojingi. Egzegetai-vertjai per maa kreipia dmesio semantik tos kalbos, kuri jie veria. Tai yda vis tiek ventraio, tiek liturgijos vertim. Net ir sutelktins pastangos, sukvietus br vertj, ia maa k padeda. Tai akivaizdiai yra parods vokikasis bendrinis ventraio verti246

mas - Einheitsbersetzung der Bibel", ileistas 1980 met pabaigoje ir skiriamas visiems vokikai kalbantiems katalikams ir protestantams. io vertimo istorija yra ilgoka, ir jo bendradarbi skaiius gana gausus (per imt!). Taiau jo vert abejotina: visos ligiolins recenzijos (C. Hohoff, W. Jens, Fr. Kemp, O. Knoch) buvo neigiamos: Bendrinio vertimo kalba n nenujausdama tsia toliau ventraio sekuliarizacij", tai pagrindinis priekaitas iam vertimui.'' Tai reikia: io vertimo odis neturi sakralins gelms. Jis yra nudvtas, laikratinis, pavirutinikas, nepaisant, kad ia dirbo hebraj ir aramj, graik ir lotyn kalb inovai, tarp j ir Lietuvoj gyvens jzuitas tvas Fulstas. Taiau jiems, kaip recenzentai prikaiioja, trko vokiei kalbos odio syv, jo rimties, jo gelms. Visi didieji vertjai, - pastebi C. Hohoffas, - stengsi ventraio kalb pakelti virum kasdienos" (op. cit., 272). Bet kaip tik tai anam vertj briui ir nepasisek. ios neskms akivaizdoje Hohoffas teigia, kad kalbai kompetentingi yra ne odynai, o mons, kurie paiu savo paaukimu yra jai skirti, btent raytojai" (t.p.). Nes ventraio kalba toli grau perengia tiek filosofij, tiek teologij. Jos iraikos priemon (medium) yra ne odis modernine informacijos prasme, o kalba kaip gyvas organizmas" (t.p.). Tuo palieiame ir ms pai umojus kurti lietuvikj religin kalb. Liturgini tekst mes beveik dar neturime. Viskas dar tik ruoiama. Pradia padaryta Lietuvoje ileidus Apeigyn" (Vilnius-Kaunas, 1966 m., 3 tomeliai), apimant sakrament teikim, vairius paventinimus, v. Mii giesmes, giesmes veni ir procesij metu, litanijas ir maldas u mirusiuosius. Ar ie tekstai tokie ir liks, iandien sunku sprsti. Taisytin viet juose nemaa. Lotynikieji tekstai veriami gana laisvai (plg. vandens ventinim: 1.1, p. 45; sutuoktini laiminim: 1.1, p. 141; lauko bei sodo ventinim: 1.1, p. 215). Veriant gi laisvai, lengva keisti prasm. Sakysime: Domine..., aquarum spiritualium sanctificator nra Viepatie..., dvasinis vandens paventjau" (I, 46); recta sapere nra kas gera, mylti" (1,140); pignus benedictionis coelestis nra dangaus palaimos enklas" (/, 143). Visi ie vertiniai keiia prasm, j susilpnindami, pvz., pignus reikia ustat, laid-garantij, o tai daug daugiau negu enklas. Nemaloniausia Apeigyno" pakaita yra tikinij atsakymas kunigo pasveikinim Dominus vobiscum. Uuot tarus ir su tavo dvasia - et cum spiritu tuo", Apeigynas" visur teikia visikai profanin, trumput, jokios gelms neturint atsakym ir su tavimi". is atsakymas yra dabar jau vartojamas ir tremties v. Miiose. Tai uolis atgal nuo religins kalbos profanin, nes ia prairta tiek pasveikinimo, tiek atsakymo biblin kilm. Senajame Testamente Boazas sveikina jav pjovjus: Viepats
5 Plg. Curt Hohoff, Der junge Esel. Zur Einheitsbersetzung der Bibel, in: Internationale katholische Zeitschrift", 1981, nr. 3, p. 264-273.

247

su jumis" (Rut 2, 4). Naujajame Testamente angelas sveikina Marij: Viepats su tavimi" (Lk 1, 28). I ventraio is pasveikinimas ir buvo perkeltas liturgij. Gi atsakymas ir su tavo dvasia" yra sudarytas pagal v. Pauliaus odius. Baigdamas antrj savo laik Timotiejui, v. Paulius atsisveikina su juo odiais: Viepats su tavo dvasia - gr. ho Kyrios met tou pnumats sou, lot. Dominus cum spiritu tuo (2 Tim 4, 22). Kodl dvasia nepatinka ms hierarchams ir ventraio vertjams (pvz., kun. . Kavaliauskas mint v. Pauliaus atsisveikinim veria Viepats su tavimi", praleisdamas su tavo dvasia"), spti nemanoma. Jokio aikesnio pagrindo - nei gramatinio, nei semantinio - ia neregti. Juk jei kalbame apie Dievo dvasi, apie Kristaus dvasi, apie tiesos dvasi, kodl negaltume kalbti ir apie kunigo dvasi - tuo labiau, kad odis dvasia ia reikia ne psichologikai suprast siel ar ird, o vis kunigikaimogik egzistencij, kurioje ir su kuria Viepats buvoja. Jei tad kunigas linki tikintiesiems: tebnie Viepats su jumis", kodl tikintieji negalt atsakyti: tebnie jis ir su tavo dvasia"? Kokiu pagrindu reikt guiti dvasi i seno liturginio teksto, vedant kasdienos nuodv ir su tavimi"? N vienas liturginis tekstas, nuslyds profanin kasdienybs matmen, neturt bti teikiamas Dievo tautai. Nes ploktjant liturginei kalbai, ploktja ir paios liturgijos pergyvenimas bei supratimas. Jei betgi lietuvikiems liturgini tekst krjams senasis atsakymas ir su tavo dvasia" i tikro bt nepriimtinas, argi nebt galima pasiiekoti ventratyje kito, kuris turt sakralin gelm? Tiesa, Marija, angelo pasveikinta odiais Viepats su tavimi", nieko neatsak, kadangi buvo nustebusi ir net nusigandusi (plg. Lk, 1, 29). Utat atsak jav pjovjai Boazui. Igird jo pasveikinim Viepats su jumis", jie jam tar: Telaimina tave Viepats" (Rut 2, 4). Argi negalima bt io atsakymo priimti vietoj silomo ir jau vartojamo atkitinio ir su tavimi"? Jis bt ir biblinis, ir sakralinis, ir didiai prasmingas. Tada dialogas tarp kunigo ir tikinij lietuvikai skambt: Viepats su jumis! - Telaimina tave Viepats!" Argi tatai nebt graiau, negu: Viepats su jumis! - Ir su tavimi!"? is trumputis atsakymas, kils suglumus ir neinant, k gi ia reikia tarti, yra per grubus ir lietuvikajai irdiai tiesiog per nemandagus, jog sipilietint liturginje ms kalboje. Toki liturgini skurdeiv atsiranda todl, kad j krjai ar vertjai per maa paiso lietuvikojo kalbos jausmo ryium su religiniu pergyvenimu bei religine iraika. Liturgins ms komisijos dirba paprastai tylomis, neskelbdamos savo umoj tikinij bendruomenei, o tik pateikdamos jau gatavus darbus patvirtinti Vatikanui. Taiau kas gi yra Vatikanas" kalbos atvilgiui Tai tie patys msieji: jie patys anas skurdeivas kuria, jie patys jas
6

Plg. Aim-Georges Martimort, Handbuch der Liturgiewissenschaft, Freiburg i. Br..

1963,1.1, p. 360.
248

tvirtina bei skelbia. Ar tad negalt liturgini komisij udaviniai bti kiek vieesni, kad Dievo tauta bent truput i anksto patirt, kokiais odiais bei posakiais jai siloma melstis? Tuo tarpu tekstai esti staiga primetami, ir kiekviena kritika darosi bevais, nes pavluota. Liturginiai gi tekstai neturt bti nei atskir asmen, nei udar rateli reikalas. Jie yra vis tikinij rpestis, nes vis lpomis jie yra kalbami. O k taria lpos, tam turi pritarti ir irdis. Taiau ar pritars irdis, sakysime, tokiam lietuvikam Dievo lovinimo ksniui: Lai Viepats gyvuoja, garb mano ramsiui!" (kun. A. Liesis, Ps 17, 47)1 Manau, kad ne! Pavojus virsti lpiniais dabar yra liturginiams lietuvikiesiems tekstams pats didiausias, j tad ir nurodome iuo trumpu straipsneliu.