ALBERT NEWEN EIKE VON SAVIGNY

[vadas i analitinq filosofijq

I5

vokietiq kalbos verte

ALGIRDAS DEGUTIS

baltos lankos

126

II. Kai kuri4 sistemini4 disciplin4 apiualga

elgsena su Zenk1u gali tapti pagrindu jam priskiriant 5i4 s4moningumo charakteristika. Pana5iai ir daugelio kitq dalykr charakterizavimas

priklauso nuo pradinio taSko, kuris nera net minimas, jeig, visuotinai
Zinomas: kalbant apie dramblius Zodis,,dide1is" reiSkia ne ta pati ka jis reik5tr+ kalbant apie peles; o konservatyvaus rusq politiko paZiuros

paprastai skiriasi nuo konservatyvaus britq politiko paZiurtl. 5i4 iaOla, nepriklausomai nuo Wittgensteino, sistemingai rutulioja T. Burge'as neindividualistineje filosofineje psichologijoje; laikydamasis nuostatos, kad kalbos i5rai5kq reik5me yra neabejotinai socialinis dalykas, jis ypad pabrdLia lingvistines rai5kos svarb4 charakterizuojant individo sqmones bukle. Wittgensteinas Zengia toliau, i 5i kontekst4ltraukdamas ir nelingvistini elgesl. Antai tam tikri elgsenos budai - priklausomai nuo kulturos - loikomi (gelten) vaizdavimu; tokiais atvejais sakoma, iog ka nors vaizduodamas individas isiaaizduoja, k4jis vaizduoja. Dar kiti elgsenos budai laikomi kriterijumi to, kad individas m4sto arba kad jis ko nors tikisi; toii elgsena yra s4vokinis pagrindas Wittgensteinui predikuoti atitinkamas mintis arba lukesiius. Ir apskritai, jeigu tam tikros kult0ros (,,gyvenimo formos", pasak Wittgensteino) Zmogaus tam tikra elgsena traktuojama kaip tam tikros s4mones busenos i5rai5ka, tai toji busena tud buti individui predikuojama, nes tik tam tikra kultura suteikia elgsenai interpretacijos kontekst4. Kas dedasi individo s4moneje, priklauso nuo kultu-

8. Kalbos

filosofija

Filosofine kalbos analize analitineje filosofijoje atlieka i5skirtini vaidmeni. PaSalieiiui daZnai atrodo, kad analitine filosofija, arba kalbos analizes filosofija, yra tapati kalbos filosofijai. Viena vertus, toks tapatinimas klaidingas, nes kalba yra tik vienas i5 daugelio filoso-

rinio konteksto.
Pasiremdami Platono ir Aristotelio filosofijos kontrastu, kuri anksiiau pasitelkeme kuno ir dvasios santykiui aptarti, galime nustatyti

Wittgensteino pozicij4 Zmogus socialumo klausimu. Platonui Zmogus yra socialine butybe del empirines butinybes: be visuomenes jis negaletq iSlikti. Be abejo, su tuo negalima nesutikti; ir vis delto Aristotelis pateikia galbut ne toki akivaizdq, tatiau filosofi5kai iZvalgesni Sio fakto ai5kinim4; Nikomacho etikoje jis teigia, kad Zmogaus forma (tiksIinq jo prieZast) apibudina moralumas. Moralumas Zmogq Zinoma, apibudina kaip socialing bhtybq. Wittgensteino isitikinimu, egzistuoja s4vokinis pagrindas, paai5kinantis, kodel Zmogus, kaip s4moninga butybe, yra neiSvengiamai socialine: be socialinio konteksto apskritai
neimanoma kalbeti apie individo sqmonq. B0tent 5io s4aokinio pagrindo nustatymas yra skiriamasis analitines s4mones filosofijos bruoZas.

fines refleksijos objektq, ir ji nera nei svarbiausia, juoba nei vienintele analitines filosofijos tema; taiiau, kita vertus, tas tapatinimas visai suprantamas, nes specifinis analitines filosofijos metodas - kai apeliuojama i kalbos vartojimo faktus, prasmingumo kriterijq ir pan. - paprastai reikalauja, kad pirmiausia buttl nagrinejami butent 5ie dalykai. Dauguma metodq, kurie taikomi sprendZiant visai kitq sritiq problemas, yra susije su kalbos analize. Kiekvienas analitines filosofijos darbas, p avy zdliui. morales filosofijos srityje, ekspliciti5kai arba impliciti5kai remiasi tam tikra kalbos koncepcija, o eksplicitiniai kalbos filosofijos rezultatai savo ruoZtu daro itak4, pavyzdZiui, filosofines antropologijos sridiai. Kalbos filosofijos koncepcijos analitineje filosofijoje i5 pradZiq buvo keliamos formuluojant pamatines metodologines nuostatas. Garsiausia Siq koncepci;'q buvo ,,verifikacine reikSmes teorija". Teze, kad sakinio reik5mq aplbrdi.ia jo verifikavimo metodas, labai neadekvadiai i5rei5kia teorijos turinl tikslesne jos formuluote skambetq taip: sakinio reik5mq apibreZia aibe sakiniw kurie gali buti i5 jo logiSkai dedukuoti ir kurie apra5o tiesiogiai patikrinamus faktus. ,,Tiesiogiai patikrinamas" paprastai buvo interpretuojamas kaip,,stebimas"; tikslaus Sios s4vokos apibreZimo problema, su kuria koncepcija i5kart susidure, mums iia maZiau svarbi negu pats motyvas, kuriuo vadovaujantis ji buvo i5kelta. Buvo tikimasi koncepcijos deka iSvengti Sios problemos: jeigu sakinio reik5me apibreZiama kitais sakiniais, tai toks apibreZimas bus informatyvus tik tuo atveju, jeigu tq kitq sakiniq reik5me lengviau paai5kinama nei pradinio sakinio. Konstatuojamqjq sakiniq atZvilgiu galima tarti, kad ju teisingumui ar klaidingumui

1.28 II. Kai kuri4 sistemini4 disciplin4 apiualga

nustatyti pakanka paprasto stebejimo. Taigi reik5mes apibrdZimas yra informatyvus, jeigu galima nesunkiai nustatyti, ar susidurdamas su stebimuoju faktu kalbos vartotojas Sio fakto stebejimo pagrindu pritaria ar nepritaria tam tikram sakiniui. Tada i5 visos aibes Siuo poZiuriu reik5mingu stebimujr+ faktq kiekvienam sakiniui galima priskirti kaip jo reik5mq tuos, kurie atspindi jo teisingumo s4lygas. Vriliau sistemingai kaitaliojant tokiq sakiniq sudedamAsias dalis galima ati{domu, kad

8. Kalbos

filosot'ija

129

5i nepakankamo apibreZtumo problema i5kyla ir senesnei analitines kalbos filosofijos koncepcijai, kuri,,reik5mes Saltiniu" laiko ne sakinl (I.odLiu, reik5mes traktuojant kaip teorinius konstruktus),

bet atskiras prasmingas sakinio dalis, pavyzdZiu| i,odLius, pavadinaniius savybes, procesus ar daiktus. Tokia koncepcija atrodo visi5kai naturali, turint omenyje, kad nors ZodZiq reik5me gali buti apibreLiama kitais ZodZiais, kiekviena apibreZimtl sistema galiausiai turi remtis tam tikra neapibreZiamqjq ZodZiq aibe. Akivaizdu, kad tokie LodLiai - pavyzdliui, pagrindiniq spalvq pavadinimai - negali buti

tinkamai nustatyti teisingumo s4lygu poZiuriu reik5mingus faktq komponentus, t.y. sakinitl sudedamosioms dalims - ZodZiams - priskirti kaip jU reik5mes tam tikrus procesus, objektus, savybes. Pletojant verifikacines reik5mds teorija i5kilo dvi pagrindines problemos: pirma, teorija gali buti taikoma tik palyginti siaurai kalbos sriiiai, t.y. tiems sakiniams, kuriuos galima prasmingai charakterizuoti kaip teisingus arba klaidingus, antra, iSkilo stebimojo fakto ir ji apraSaniio
sakinio vienareik5mio atitikimo klausimas. Pirmoji problema atsiranda, nes kasdien kalbedami susiduriame ne tik su teiginiais, praneiimais, apraiymais, prognozemis ir pan., bet ir su pra5ymais, reikalavimais, isprijimais, pal,adais, sveikinimais, grasinimais ir pan., kuriq reikSme nepriklauso nuo to, ar jie atitinka stebimuosius faktus. Tatiau net;'eigu 5ios problemos i5sprgsti neimanoma, ji vis delto t6ra antraeile, nes ja bntq galima ltraukti i platesnq kalbos vartojimo teorij4, kuri lingvistiniq i5raiSkq reik5mg ai5kina remdamasi prielaida, kad sakinio teisingumo s4lygos, kaip teorinis konstruktas, kartu su kitais teorijos komponentais apibreZia visq israi5kq reiksmq. Faktiskai 5i ideja leido iSkilti ,,teisingumo s4lygq semantikai", nors jos sistemine pletote priklauso jau ne filosofijos, o veikiau teorines lingvistikos sriiiai. Kur kas sudetingesne pasirodd antroji - vienareikimio atitikimo problema, kuri4,,radikalaus vertimo neapibrtiZtumo" problemos pa-

paaiSkinti kitaip, kaip tik parodomojo,,,ostensyvinio", apibreZimo_ budu; todel ,,ostensyvinio apibreZimo" s4vokai formuojantis analitines kalbos filosofijai buvo skiriamas toks svarbus vaidmuo. Russellas, pavyzdZiui, laik6 negalima reikimes teorijA, kuri nepripaLista parodomojo apibreZimo butinybes. 5i problema akivaizdZiausiai i5kyla vartojant tikrinius vardus, ir jos radikalus metafizinis sprendimas Wittgensteino Traktate istoriSkai buvo ne maZiau veiksmingas negu velesnis jo nusigrqZimas nuo Sio sprendimo, paskatings analiting kalbos filosofija pasukti nauja kryptimi. Singuliariniq t.y. atskirus objektus Zymindiq, terminq reik5mes
problema svarbi, nes mums nuolat reikia kalbeti apie atskirus objektus,

vadinimu septintajame de5imtmetyje i5populiarino Quine'as. Quine'as labai itikinamai argumentuoja, jog faktas, kad mums neZinomos kalbos subjektas vartoja tam tikr4 i5rai5ka tada, kai, tarkim, jo akiratyje pasirodo pievoje striksintis zuikis, neduoda jokio pagrindo apibreLtai nustatyti, ar toji i5rai5ka reiSkia ,,Stai nustriksejo zuikis" ar ,,Stai zuikio striksejimo pavyzdys", ar ,,Stai zuikio striksejimas".sa
a Kitaip sakant, tebdra neapibrdi,ta, ar atitikimas galioja konkrediq ar abstrakiiq objektq atZvilgiu ir ar parodomoii dalelyte ,,Stai" nurodo objekt4 ar savybq.

ir tai btrtq ne[manoma, jei negaletume jU nurodyti. Yra trys nurodymo priemones: tikriniai vardai, wardLiaiir vadinamosios deskripcijos. Deskripciju (,,tas, kuris yra F", pavyzdliui, ,,dabartinis Vokietijos kancleris") vartojimas paprastai remiasi prielaida, kad apraSomasis objektas egzistuoja (Zr. Russello pateikt4 deskripcijU analizq kuri taip pai aprepia ypatingus iq vartojimo atvejus, skirsnyje 2.3.2.5); kitaip sakant, visi sakiniai, kurie deskripciju deka kalba apie neegzistuojandius objektus, yra arba klaidingi, arba (jeigu atmetame Russello sprendima) beprasmiai. Taigi deskripcija negali buti nuorodos I konkreiius objektus pagrindas. Tikrini vard4 galima paai5kinti paprasdiau - tiesiog parodant daikta ar asmeni kuris turi bUti tuo vardu vadinamas. [vardZiai vartojami arba auafori5kai ir tada daikta Zymi tik atgalines nuorodos i ankstesni Zymimajl Zodi deka, arba kaip parodomieji. ]uos vartojant kartu su parodomuoju gestu, galima nurodyti kalbamajl daikt4, taiiau dia bus svarbesne gesto, o ne ivardZio reikSme, kuri iSlieka tokia pati nurodant skirtingus objektus. Taigi gestas iia atlieka esmid vaidmeni.

130 IL

Kai kuri4 sistemini4 disciplin4 apittalga

8. Kalbos filosofija

131

Vis delto ir tokiu atveju kyla nepakankamo apibreZtumo problema; gestas pats savaime dar neatskleidLia, k4 jis nurodo - ar sta14, ar jo medLiag4, ar spalv4, ar pavidal4 ir t.t. Be to, gestas gali klaidinti - kai nurodomas daiktas klaidingai manant, jog jis egzistuoja. Megindamas Sias problemas i5sprqsti wittgensteinas Traktate postulavo absoliuiiai

paprastus, butinai egzistuojandius ,,objektus"; jie turejo garantuoti parodomojo apibreZimo vienareik5miSkuma ir neklaidingum4:. kadangi objektai egzistuoja butinai, nuoroda i juos turi boti sekminga; kadangi jie absoliudiai paprasti ir neturi skirtingu savybiq, nuoroda i' juos turi buti vienareikSme. Jeigu tokio parodomoio apibreZimo pagrindu vartojamas tam tikras vardas, tai jo reikbmd - juo Zymimas objektas - apibreZiama visi5kai grieLtalIS Siq vardq sudaryti ,,elementarus sakiniai" turi reikSmq todel, kad vardq jungimo konfigtrracija atitinka nurodomqjq ,,objektq", sudaraniiq tam tikr4 dalykq padeti, struktur4; visi sudetiniai sakiniai generuojami i5 paprastqjq taikant loginius operatorius; ir nors patys operatoriai turi vardus, tie vardai Zymi tik paiias operacijas, o ne tikrovg . (5i Traktato interpretacija giniytina; Lr. skirsni 3.1.) eia remiames velyvojo Wittgensteino

savikritika Filosofiniuose tyrineiimuose. Nors Sios koncepcijos, orientuotos i empirinio mokslo teiginius, apibreZimus bei logini i5vedim4, priklauso formaliajam analitines filosofijos sparnui, kasdiends kalbos filosofijoje taip pat buvo i5kelta idejU, pretenduojandiq pateikti bendr4 kalbos funkcionavimo vaizd4. Kalba iia buvo suvokiama pirmiausia kaip lingvistines elgsenos visuma; 5i4 nuostat4 iSrei5kd Sokis ,,Kalbek ne apie reikimq, kalbek apie vartosen4". Nuostata dave vaisiq pirmiausia analitinio filosofavimo metodus taikant uZ kalbos filosofijos tibu, pavyzdZiui, metaetikoje; beje, pati demesi kalbai pirmiausia suZadino Morriso, Peirce'o ir James'o pragmatizmas. Pirmoji pozityvi koncepcija, i5laikiusi itaka iki Siq dienq, buvo Austino kalbos aktrl teorija. Austinas ja i5kele megindamas suteikti daugiau apibreZtumo kalboms apie ,,vartosen4" - diferencijuojant atskiras problemas ir Sitaip palengvinant ju sprendim4. Kitaip nei verifikacine reik5mes teorija, jo teqrii4 yra ne t)iginirl,bet iiraiditl (Aulierungett, utternnces)teorija. Sprqsdamas iSrai5kq funkciju klausim4 (klausim4, kaip jos ,,vartojamos"), Austinas i5skiria tris aspektus: ,tlqlSfa yta loktrciios aktns, jeigu ja vartodamas

individas sako tam tikros kalbos sakinl, kuriuo apib0dinamas tam tikras ob;ektas. Ta pati i5rai5ka yra ilokucijos aktas) ieigu j4 vartojant i5reiSkia.rnas teiginys, paL.adas, grasinimas, pra5ymas, reikalavimas ir t.t.Galiausiai jiyralgrlo_lalcj jesa(rg:,igigf r-.e_r"kiamaaE[resat4paveikri, pavyzlLly_i,jj9 1t1\jn1mas, jam suZa_dinami tam tikri lukesdiai, jis paskatinaryr_as yeikti ir t.t. Antai vartojant iSrai5ka,,Sis Suo piktas" atliekamas lokucinis aktas, t.y. kalbantysis pasako lietuviq kalbos sakini, i5rei5kianti fakt4, jog, tarkim, kaimyno Suo piktas; ilokucinis aktas gali vykti,pavyzdZiui, tuomet, kai klausytojas lspejamas apie Suns pavojU; perlokucinis aktas gali buti tai, kad klausytojas pasitrauks nuo Suns. Austin4 labiausiai domina ilokucinis kalbos aspektas, ir butent demesys Siam aspektui leme koncepcijos raid4. Jau Austinas pastebi, kad i5raiSkq ilokucinis vaidmuo (Austino/orce (vaidmuo) yraFrege' s Krat't (j6ga) atitikmuo) priklauso nuo tam tikros lingvistines grupes konvencijU; veliau 5i teze buvo sustiprinta ilokucini i5rai5kos vaidmeni tiesiog apibreZiant kaip lingvistines konvencijos darin[. Kadangi i5rai5kos reik5me paprastai nusakoma nurodant jos ilokucini vaidmeni ir propozicini turini (kalbantysis ispeja adresat4, kad Suo piktas; prognozuoja, kad orai pasitaisys; Zada adresatui, kad jam pades dirbti sode ir pan.), Austinas dia atranda jungiamaja kalbos i5rai5kq vartojimo ir ju reik5mes grandi. Kalbos aktq teorija nebutq turejusi tokios ltakos, jeigu ji nebutq meginusi pateikti dvieju kitrr sridirl problemq sprendimo: pirma, kurie psichologiniai komunikacijos aspektai yra svarbus reikSmes teorii jai, antra, kaip turetqbtrti eksptikuojama konvencijos s4voka. Abiejose probleminese srityse egzistuoja po du alternatyvius sprendimus, tadiau i5 keturiq galimq deriniq Siandien rimtai svarstomi tik du. Siandien vyraujanti komunikacijos psichologinio aspekto koncepcija iSsirutuliojo i5 Grice'o teorijos; Grice'as pradeda nuo kalbandiojo ir megina apibreZti jo komunikacines intencijas. Antai k4 nors prane5damas kalbantysis paprastai siekia adresata itikinti, kad prane5imas teisingas. Skiriamasis linguistines komunikacijos bruoZas - kalbantysis nedemonstruoja adresatui situacijos, apie kuriq jis kalba, taip pat nesuteikia jam kokiq nors daiktiniq Zenklq (Spuren), kuriais vadovaudamasis adresatas galetq pats isitikinti; veikiau - ir tai yra antra skiriamoji lingvistines komunikacijos intencija - komunikuojamaji fakt4 adresatas turi

1.g2 lI. Kai kuri4 sistemini4 disciplin4 apittalga Treiia, atpaZinti btrtent i5 kalbantiojo vartoiamos lingvistinos islaiskos' fakto simppati iSralska adresatui turi buti ne vien komunikuojamoio intencija ji kalbantiojo io*u, _ veikiau jis turi isitikinti atpaZindamas Siai tam tikro fakto realumu. Kaip analitinrlje filosofijoje iprasta,

8. Kalbos

filosot'ija

133

itikinti

kuriq neanalizei buvo surasta sekmingos komunikaciios pavyzdLiq,

paai5kinaGrice'oanalize;todelGrice'aspapildeanalizgdviem'veliau iSkele Sestajabei septint4|a komunikacine intencija; galiausiai Schifferis Nuo i5vados' kuri neUe guto iteruolamq kalbiniq intenciju postulat4' i5gelbdio gati Uuti pateisinama vien loginiais sumetimais, koncepciia atairas Iennettas, suformulavqs princip4, kad kalbantysis siekin bilti (Tiksli sio klaidinti. aisais poiiilriais ir jokia prasme nesiekia adresato pateikti') principo formuluote per daug sudetinga, kad ja gal6tume iia Alternatyvi4 psichologinio komunikacijos aspekto samprat4 pateikitus kia Ryle'as ir Wittgensteinas; jie dr5mesi kreipia i adresat4 bei nuo kalbaniiojo Zmones, kaip potencialius adresatus' Nepriklausomai tikr4 isitiki tam generuoia intenciju, jo vartojama i5rai5ka 1d:"t1:o dispoziciia kaip nim4; kalbant schemati5kai, tas isitikinimas pasireik5 lis' bus veikti pagal tam tikr4 isitikinima - pavyzdLiui, i5girdus' kad
griebiamasi skeiio. kad Abi koncepcijos susiduria su problema - kaip paai5kinti fakt4' (intenlingvistines i5raiSkos reik5m6 nera tokia pati nei kaip reik5me jai lelkia adrecija), kuria jai teikia knlbantysis,nei kaip reik5me' kuri4 k4 rei5kia jo satas; tai,k4 turi omenyje kalbantysis, nebutinai yratai' vartojamalingvistineiSraiSka.Taigireikiakonvencijosarbataisykles, tam tikra kuri leistrl apibrdZti, kada tai, kas turima omenyie vartojant bus jos reiksmq' lingvistinq i5raiska, ir tai, kas suprantama suvokiant altertapatu tam, k4 fi rei5kia. Turiningiausi4 ir teori5kai idomiausi4 galijo' konvencijas natyv4 abiem koncepciioms i5k61e Lewisas' Pasak grupeje konvenma paaiSkinti pagal ju funkcijas: racionalirl individu visiems' naudinga butq kuri ciiaieidZia iSsprqsti bendros strategijos, (Paprasjeigu ja butq vadovauiamasi visq, pasirinkimo problem4' arba kairi4ia iiausias tokios konvencijos pavyzdys- eismas de5ini4ia visi kai iuda deSikelio puse: kiekvienam eismo dalyviui naudinga' elgtikras ni4ja (arba kairi4ja) kelio puse.) Tad konvencija yra tam. ir labai senos reguliammas; nors tai, kaip ji susikuria' yra empirinis suvokia' kuris sudetingas klausimas; kart4 jai susikurus kiekvienas'

:'
x

kad kiti jos laikesi praeityje, tikisi, kad jos bus laikomasi ir ateityje; be to, jis suvokia, kad kiekvienas tikisi, jog jis ir visi kiti tos konvencijos laikysis. Konvencijos stabilumas remiasi tokio pobudZio llrkesdiais; jeigu lukesdiai nepasitvirtina, sistema Zlunga. Lingvistine konvencija - tai paprasdiausia konvencija laikytis vienos i5 daugelio galimrl kalbq. Kadangi i5 Lewiso konvencijos apibreZimo iSplaukia, jog kiekvienas k4 nors sakydamas laikosi konvencijos, taigi ipso facfo turi Grice'o intencijU, Lewiso konvencijos teorija naturaliai papildo Grice'o komunikaciniq intencijq teorija. Siuo poZiuriu bendrines kalbos vartojimas yra tam tikra kooperatyvi jos vartotojrl veikla. Palyginti su Lewiso koncepija, antroji taisykliq problemos sprendimo alternafia kelia maZiau reikalavimq taisyklingos veiklos s4vokai. Ji gfita prie Wittgensteino Filosofini4 tyrinejim4 nuostatos: fakt4, kad individas laikosi tam tikros taisykles, i5 esmes atskleidZia natDrali, atitinkanti t4 taisyklq jo elgsena socialineje aplinkoje; kaip Lewiso {
konvencijos atveju, individui nebutina Zinoti nei to, kad jis vadovaujasi taisykle, nei to, kokia taisykle jis vadovaujasi. Sutinkamai su Wittgensteino nuostata, taiiau veikiausiai visai savaranki5kai, Hartas knygoje
Teises sqaoka (The Concept of Latn)

klasikiniame analitines teises filosofijos veikale -,,taisykliq egzistavimo" kriterijumi laiko akiaaizdumq, butent t4fakt1 kad individo nukrypimas nuo taisykliq staiga sukelia prie5i5k4 kitq reakcij4 ir kad i t4 reakcij4 atsiZvelgiama. (Papildomos Harto s4lygos - egzistuoja,,vidinis" taisykliq laikymosi aspektas - dia nenagrinesime.) Witigensteino ir Harto koncepcijos skiriasi nuo Lewiso koncepcijos dviem aspektais: pirma, jos nesiremia nei konvencijq racionalumo, nei jU naudingumo prielaidomis, antra, jose nesama ai5kinamqjq komponenh4 -pavyzdiiui, kokiu b0du tam tikros taisykles ar taisykliq sistemos laikymasis tampa stabilia praktika. Kadangi yra empiriSkai tikra, kad lukesdiq individo elgsenos atZvilgiu nuvylimas paprastai susilaukia prie5Gkos reakcijos, galima teigti, jog Lewiso konvencijU egzistavimas tera atskiras vadovavimosi taisyklemis - kaip tai

supranta Wittgensteinas ir Hartas - atvejis. Vadovavimosi taisyklemis s4voka pasitelkiama kaip grandis, jungianti i5raiSkos supratimq su jos objektyvi4ja reik5me, nes postuluojama, kad tie elgsenos budai, kurie demonstruoja tam tikr4 lingvistines

il
734 tl.
Kai kuri4 sistemini4 disciplin4 apioalga
iSraiSkos supratim4, priklauso atitinkamos lingvistines bendruomenes

taisyklingos elgsenos,,repertuarui". Tad lingvistineje bendruomen6je galioja kaip teisinga tam tikra lingvistinr-is iiraiskos interpretacija; ir 5i
bendruomenine interpret aclia apibreLia jos reikSmq kalboje. Pagal Grice'o ir Lewiso interpretacij4 lingvistines israiskos reiksmq apibreZia kalbaniiojo intencijos, o pagal Ryle'o, Wittgensteino ir Harto - tai, kaip ji suvokiama adresato ar kito kalbines bendruomenes nario. Sie skirtumai nebutinai rei5kia, kad teorinis kalbos apra5ymo mo-

m
Naujos sroves: keletas probleminitl sridiq

delis, kuri siekia pateikti analitine kalbos filosofija, pagal Sias koncepcijas i5 esmes skiriasi. Tas modelis teoriSkai postuluoja sakinio reik5mq (j4 savo ruoZtu gali eksplikuoti kalbos semantika). Po to hipotetiSkai numatoma papildoma taisykliq sistema, arba pragmatika, meginant paaiSkinti, kokiomis s4lygomis sakinisi, turintys tam tikr4 propozicing reikdmq, igyja tam tikras ilokucines reiksmes. Bendriausiu pavidalu Sios reik5m6s apibreziamos poromis, kurias sudaro israiSkos propozinis turinys ir jos ilokucines funkcijos. Tai yra hipotetine konstrukcija; ji tikrinama nustatant, ar realiai vartojant kalb4 i5ties pasireiSkia ilokucines funkcijos bei propozicinio turinio nusakomas taisyklingas elgesys. Tokios teorijos taikymo produktyvumas bylotq, kad reiksmes, kaip teorinio konstrukto, savoka priklauso platesniam socialines elgsenos diskursui.