FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2006.

Nr. 3. P. 2530

Lietuvos moksl akademija, 2006

Naratyvinis tapatumas ir popkultra
Lietuvos moksl akademijos leidykla, 2006

25

Naratyvinis tapatumas ir popkultra

Tomas Kaerauskas
Vilniaus Gedimino technikos universitetas,
Filosofijos ir politologijos katedra,
Saultekio al. 11, LT-10223 Vilnius
El. patas tomas@hi.vtu.lt

Straipsnyje, remiantis Ricuru, Gadameriu ir Heideggeriu, nagrinjama reklamos

ir popkultros vieta gyvenamajame pasaulyje. Svarstoma, kok vaidmen vaidina
ios kultros apraikos naratyviniame tapatume. Autorius vadovaujasi nuostata,
kad pasakojimas vykikas ir kalbikas. Autoriaus tez: tapatumo raida vyksta
naratyviniu bdu, t. y. kalbikai ir vykikai. Naratyvas straipsnyje traktuojamas kaip egzistencinis pasakojimas, leidiantis siuetinti vykius-fenomenus,
kurie ipleia egzistencin visum. Vadovaujamasi fenomenologiniu-egzistenciniu poiriu, kuris neleidia atskirti elitin ir masin kultras. Teigiama, kad bet
kurios kultros apraikos gali tapti ms egzistencinio pasakojimo dalimi, jei
jos sugeba atlaikyti kit fenomen konkurencij. Fenomenais laikomi tie reikiniai, daiktai ar asmenys, kurie gali bti traukti ms egzistencin visum
ir kurie gali i visum praplsti.
Raktaodiai: tapatumas, egzistencinis pasakojimas, popkultra, gyvenamasis
pasaulis

VADAS
Kas yra naratyvinis tapatumas? Kaip jis susijs su popkultra? Nagrindamas tapatum popkultros1 ir reklamos kontekste, sieksiu patyrinti, kaip tapatybs raida
priklauso nuo i iuolaikins kultros fenomen. Tapatumai (lyties, amiaus, profesiniai, religiniai, tautiniai, rasiniai etc.) formuojasi tam tikros kultros terpje, kuri
savo ruotu susidaro kaip ypatinga gyvenamoji aplinka,
su kuria susitapatina individai. ia vadovausiuosi prielaida, kad tapatumas kaip ir kultra, su kuria individas
susitapatina ir taip j praturtina, judri dalis, kurio ribos
nuolat perkeliamos, sveikaujant su kitomis individualiomis dalimis ir gyvenamja visuma. Mano tez: tapatumo
raida, individui susitapatinant su kultros aplinka, vyksta
naratyviniu bdu, nors iame vyksme dalyvaujanios kultros formos nebtinai pasakojimai. K reikia naratyvin tapatumo raida? Ar tai reikia, kad ms tapatjimas
vyksta analogikai pasakojimui, turiniam siuet? Ar galima kalbti apie tapatjim kaip siuetinim? Kaip siuetinimas siejasi su tokiais kultros mogaus krybos
fenomenais, kaip tikrovinimas, daiktinimas, vardijimas,
kuriuos nagrinjau kitur (Kaerauskas 2005; Kaerauskas
2006)?
Pasakojimas turi du bruous: 1) jis yra kalbinis ir 2)
jis tam tikra tvarka aprao vykius. ie du pasakojimo
lygiai kalbikumas ir vykikumas gali praversti interNors popkultra ir reklama skirtingi iuolaikins kultros fenomenai, vartodamas popkultros termin tursiu omeny
ir reklam, kadangi jos neatskiriamos viena nuo kitos.
1

pretuojant kultros reikinius, nors, kaip minta, ne visos

jos apraikos yra naratyvios: vaizduojamasis menas, architektra, reklama nra pasakojimai siaurja prasme. Kaip
sakyta, pasakojimas yra ir tam tikra tvarka, kalbin seka,
hermeneutin derm, be kurios bt nemanomas supratimas. Supratimo raida neatsiejama nuo tapatjimo: suprantame tai, k atpastame kaip savo gyvenamosios
aplinkos, su kuria tapatinams, dalis. Tiesa, ios dalys
nuolat pleia ms kultros aplinkos ribas su tuo
sietinas ms kultros judrumas ir gyvybingumas. Taiau neatpaintos jos likt ne tiek kitos, kiek svetimos.
Net ir iuo atveju galima kalbti apie tam tikr atpainim,
tik ne dalies, o visumos, kurios atvilgiu mes formuojame
savo tapatumo aplink. Taigi visuma i esms svetimyb: vos apsibriame savo tapatumo ribas, ms visuma
tampa nejudri ir negyvybinga, vadinasi, udanti mus, svetima. Kitur (Kaerauskas 2005) kalbjau apie egzistencin
visum tiksl, vertinim, vaizdini darin, kuris kreipia
ms gyvenim. Ji ilieka gyvybinga, nuolat sveikaudama su egzistencijos ne tik kultros fenomenais. Kita
mano tez, kuri skleisiu iame straipsnyje: naratyvas
dalyvauja tapatumo raidoje kaip egzistencinis pasakojimas. Reklama ir popkultra ia bus tik fonas, leidiantis
ekstremaliai patikrinti ias tezes. Taigi ios gyvenamojo
pasaulio apraikos mums, kitaip nei Marcusei (1964) ar
Horkheimeriui su Adorno (1969), bus parankios. ia, kaip
ir kituose straipsniuose apie kultros fenomenologij, vadovausiuosi Heideggerio egzistencine fenomenologija
(1989) bei Gadamerio kalbine hermeneutika (1975). Be to,
nagrinjamai temai svarbs Ricuro naratyvo (1988) ir
tapatumo (1992) tyrimai.

26

Tomas Kaerauskas

Nordamas ipltoti mintas tezes pirmiausia, remdamasis J. Fowlesu, sieksiu nustatyti reklamos ir popkultros viet ms egzistenciniame pasakojime ir drauge irykinti j naratyvinius aspektus (Reklama ir popkultra
gyvenamajame pasaulyje). Vliau, remdamasis Ricuru,
panagrinsiu tapatumo raidos pasakojamj pobd (Naratyvinis tapatumas). Galiausiai bandysiu apibrti egzistencinio pasakojimo ir tapatjimo santyk.
REKLAMA IR POPKULTRA GYVENAMAJAME
PASAULYJE
Koki viet uima reklama ir popkultra ms egzistenciniame pasakojime? Ar tai tra nekalai (Gerede), anot
Heideggerio, individo susvetimjimo visuomenje veiksnys ir manipuliavimo juo rankis, anot Frankfurto mokyklos atstov Marcuses, Horkheimerio, Adorno? Nors ir
teikdamas pirmenyb auktajai kultrai (ypa poezijai),
Heideggeris ir plepalus laiko egzistencialais, t. y. pripasta, kad jie turi tak egzistenciniam projektui (pasakojimui). Kokia ta taka arba kaip ios masins kultros apraikos praveria individo egzistenciniam pasakojimui, viena, ir jo tapatjimui, antra?
Pradkime nuo reklamos ir popkultros kritikos. Pasak
J. Fowleso, visi kritikai sutaria,
kad reklama manipuliuoja vartotojais ir teigia klaidingas
vertybes, kad ji liaupsina materialistin ir vartojimo etik, kad ji nukreipta emocijas ir iracionalius jausmus,
kad ji skatina mones pirkti nebtinus ir pervertintus
daiktus (1996: 65).

Fowlesas pripasta, kad teorinis (filosofinis) diskursas iimtinai kritikas reklamos ir popkultros atvilgiu.
Nepaisant to, jis bando dekonstruoti diskurs pateikdamas tris argumentus: 1) reklama ir popkultra, bdamos netekstualios, yra absoliuiai kitos (svetimos) kritinio diskurso atvilgiu, 2) reklamos ir popkultros kritika
pasireikia elito pasiprieinimas vidurins klass kultrai,
3) i kritika ireikia emesns feministins masins kultros ir auktesns maskulistins kultros prieprie
(Fowles 1996: 7071). Taigi i kritika, kaip ir bet kuri kita,
neisivaduoja i prietar, vyraujani teoretik kultros
aplinkoje, ir ireikia siaurus cecho interesus. ia nesieksiu diskredituoti tam tikrus prietarus: Gadameris parod,
kad isivaduoti i j nemanoma. Prieingai, ms kultros fenomenologijos nuostatos leidia prietarus laikyti
tikjimo formomis, kurios gali bti svarbs kultros fenomenai, kreipiantys ms gyvenim. iame straipsnyje
man rpi popkultr pavelgti kitaip, t. y. per naratyvinio tapatumo siaurja prasme ir kultros fenomenologijos
plaija prasme prizm. Tai leis irykinti skirting kultros apraik ssajas vieningame gyvenamajame pasaulyje, o drauge patikrinti ms kultros reikini interpretacijos konceptualias priemones.
Pasak Fowleso, reklama distiliuoja i mogaus apraik vairovs kelet j, kurios priimamos kaip apoteoz
ir grina jas tobula forma publikai (1996: 159). Kitaip tai

vadinama judesiu i normalios egzistencijos plotms

anapusin ideali plotm (out-of-this-world plane of
idealized states) ir vl atgal io pasaulio lygmen. Taip
reklamos (advertising work) vaizdiniai steigia ir atnaujina patybs (self) pasirodymo idealus, o popkultros
turinys teikia param emocinei patybs pusei (Fowles
1996: 49). Fowlesas taiko simbolin popkultros ir reklamos interpretacij: simboliniai pasauliai leidia iuolaikiniam individui dalyvauti apreiktame (manifest) vartojimo
grybi pasaulyje (1996: 49). Fowlesas pagrstai atkreipia dmes popkultros ir reklamos poveik, formuojantis individo tapatumui kaip priklausymui tam tikrai gyvenamajai aplinkai, iuo atveju vartojimo. Matysime, kad
tapatjimas nra paprastas reikinys, nes visuomenje
sveikauja daugyb kultros sluoksni vairiais lygiais.
Todl reklamos ir popkultros kritik apmaudui galima
pasakyti, kad ios kultros apraikos tiesiogiai neformuoja tapatybs. Tai pastebi ir Fowlesas, kuris remiasi
sociologiniais tyrimais: medijuoti vaizdiniai priimami ne
vergikai, bet pinami labai sudtingas, nors galiausiai
tikslingas, sveikas (negotiations) (1996: 224). Man rpi, kaip popkultra pinama egzistencin individo pasakojim, kuris skleisdamasis kito egzistencijos dalyvio akivaizdoje formuoja tiek individo tapatyb, tiek kultros
aplink, su kuria jis susitapatina.
Simbolin interpretacija leidia Fowlesui irykinti tikjimo aspekt vartojimo sistemoje. Vartojimas pagrstas
pasitikjimu reklaminiu pasakojimu. Maa to, jis atliepia
vartotojo tikjimo visum, kuri geras pasakojimas, parankus egzistencine prasme, ipleia ir sutvirtina. Pasakojimo sandara (framework of narration) stimuliuoja ir
teikia emocijas bei sutvirtina (reconfirm) tikjimus (1996:
108). Taigi reklama ir popkultra, pasinaudodama pasakojimo privalumais, manipuliuoja idealizuotu pasauliu. is
idj, tikjim, vaizdini pasaulis ne maiau tikras, jei jis
tampa egzistencinio pasakojimo dalimi, kreipianiu ms
gyvenim. Kitaip sakant, idjomis ir vaizdiniais mes dalyvaujame savo gyvenimo pasakojime, kuris bdamas susipyns su kit egzistenciniais pasakojimais, tsiasi ilgiau u ms gyvenim. ia klausimas toks: ar reklama
ir popkultra paranks egzistencine prasme, t. y. ar jie
padeda formuoti ms egzistencin pasakojim. Nepakanka konstatuoti, kad reklama ir popkultra naratyvai. Tai
galima padaryti su Fowleso pagalba. Taiau tai nebtina
siekiant pagrsti egzistencinio tapatumo raidos naratyvin
pobd: svarbu ne tiek reklamos naratyvumas, kiek reklaminio pasakojimo dalyvio egzistencins nuostatos, kurios formuoja jo tapatum. Todl mums artimesn ne simbolin, o fenomenologin egzistencin interpretacija. Prie
egzistencinio pasakojimo dar grime, panagrinj reklamos ir popkultros ideali plotm, kuri palyginsime su
Platono idj pasauliu.
Platono idj teorija apima dalyvavimo (methxis) ir
prisiminimo (anamnesis) doktrinas ir laikoma antikinio realizmo altiniu. Idja dievika dvejopa prasme: savo
kilme ir pobdiu. Persmelkdama vis mogaus, dalyvaujanio joje, pasaul ji leidia siekti tobulumo vis atsinaujinaniame gyvenime (dar viena doktrina persikniji-

Naratyvinis tapatumas ir popkultra

mo). Idj ms egzistencijos kelrod atpastame,

sveikaujant dialektikos pagalba ilavintam protui ir juslms, kurios padeda atsiminti kadaise turt grynj idj, aptemdyt netikr regini. Taigi jusls ir padeda
(nuvieia prot), ir trukdo (aptemdo): viesos ir tamsos
sveika nuspalvina kultros pasaul, sukurt ms egzistencinmis pastangomis patobulinti savo gyvenim. Nors
aukiausia (grio, groio ir tiesos) idja nekintanti ir
amina, mes j nuolat puoseljame savo kultros aplinkoje, kuri drauge ir ms pelnyto gyvenimo aplinka:
filosofo valdovo, emdirbio ar melagio menininko. ios
aplinkos mes verti tiek, kiek patys uaugome siekdami
dievikos tiesos, grio ar groio. Kitaip sakant, savo
tapatum kuriame drauge su kultros aplinka, kurios puoseljimo veiksnys neemika2 idja. Nors idja anapusin savo kilme ir kryptimi, ji ne maiau reali u regimus ir juntamus daiktus. Maa to, Platonas tvirtina, kad
bdama drauge bendroji svoka (logos), prieastis (hypothesis), tikslas (telos), esm (ousia), provaizdis ir vertyb (agathon), idja yra pirmesn tikrov u daikt, kur
ji palaiko.
Dievikoji idja atkuriama arba gyvendinama ms,
prisimenanij, pastangomis, kurios drauge nukreiptos
ms egzistencin tobuljim. Idjos atkrimas pastant
(logos) daiktus ikyla ms gyvenimo krybos (poiesis)
fone: daiktai tampa ms gyvenimo dalininkais kaip egzistencinio kelio kelrodiai. Kita vertus, mes esame dievikos idjos dalininkai tiek, kiek ikeliame j kaip savo
egzistencin tiksl ir vertyb. ia prasme mes esame savo
egzistencijos, kuri tsiasi ilgiau nei gyvenimas, sankrjai.3 Meteks tiek idjos dalyvavimas ms gyvenime,
tiek ms idjoje, kuri auginame drauge su savo egzistencija. ia prasme poiesis kaip gyvenimo kryba turi
bti darni: tai nuolatinis ms egzistencijos ir dievikos idjos derinimas.
Pasakojimas, kitaip nei juslin aliava, yra harmoningas: turi pradi, vyki sek ir atomazg, kur susimezga
pradios ir pabaigos vykiai. Egzistencinis pasakojimas,
kurio sankrjai esame, perteikdamas gyvenimo vykius
ms tiksl, vertybi ir pridursiu vaizdini perspektyvoje, turi bti darnus. Kaip nuostata, pasiryimas sutikti vykius, traukiant juos logos visum, jis yra pirmesnis u vykikai ikylanius daiktus, kurie savo ruotu ipleia i visum. Tai dalies ir visumos dialektika,
padedanti, viena, mums traukti vykius egzistencinio
pasakojimo visum, kita, nuolat iplsti i visum kaip
logos ir bios judri ssaj. Pasakojimas i esms gyvas, judrus, tai nuolatinis vyki derinimas, kurio sstingis reikia vieno i mogaus krybos susisiekiani
altini minties (logos) ar egzistencijos (bios) isekim. Dialektika leidia mums kuriant egzistencin pasakojim susieti abu iuos altinius, naratyviniu lanku apimti
loginius ir ontologinius, estetinius ir etinius gyvenimo
aspektus. Tai reikalauja imanymo ir patirties, be to, daro
mus atsakingus u savo krybin laisv, todl dialektika

kaip ir filosofija apskritai, pasak Platono, prieinama brandaus amiaus mogui (Platonas 2000). Egzistencinis pasakojimas, nors ir uraytas, neturi udanio atmint rato
trkum, aprayt Faidre (Platonas 1996). Prieingai, egzistencinis pasakojimas nukreiptas praeit (ir ateit). Tai
vis naujas praeities individo ar tautos vertinimas
ms tiksl ir sieki viesoje. ia prasme egzistencinis
pasakojimas kaip visuma mums neduotas: mes savo
epochos dalininkai nuolat j kuriame.
Kyla klausimas, k turi bendra i egzistencin-fenomenologin Platono idj interpretacija su reklama ir popkultra. Antikinje teatro kultroje nebuvo elitins ir masins krybos prieprieos. Prie susiedamas egzistencin pasakojim ir popkultr, pateiksiu dar vien Platono
krybos interpretacij, kuri galima tik ms trileri kultroje. Prisiminkime garsij Platono olos alegorij Valstybs VII knygoje.4
sivaizduok mones ol primenaniame bste. Per jim
ol plaiai krinta viesa. T moni kojos ir kaklas i
pat maens surakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i vietos ar pasukti galvos al ir vis laik mato
tik tai, kas yra prie juos (Platonas 2000: 265).

Pasak Platono, mes tematome elius, kuriuos ugnis meta ant prieais juos esanios olos sienos (2000:
265). Toliau kalbama apie prisiminimo ir dialektikos, siejanios mint (idj) ir gyvenim (patirt), pagalba ilavinto proto svarb, suvokiant tikr pasaul ir tikrus daiktus
jame. Dabar sivaizduokime, kad ola ms iuolaikinis
pasaulis, o olos siena televizoriaus ekranas, i kurio
realybs ou pastame savo aplink. Kaip ir Platonas
paklauskime: ar vaizdas ekrane tikras? Ar rodomi kariniai susirmimai, stichins nelaims, dangoraii gritys,
lktuv katastrofos yra tikros? Visa tai pasakojimai,
kuriais mes aklai tikime ir kurie formuoja ms pasaulio
ir. Anot Platono, jei mes vis gyvenim praleistume
prie olos ekrano, manytume, kad jokios kitos tikrovs,
iskyrus matom ekrane, nra. Kas yra tikra, realu arba
autentika, anot Heideggerio? Platonas kalba apie vaizd
olos ekrane interpretacij, pasitelkus nuolat prisimenam
idjin ir, kuri dialektikai formuojame kaip vaizdijimo
ir mstymo sveik. I ms egzistencins-fenomenologins interpretacijos seka, kad tikra tai, kas uima dal
ms egzistenciniame pasakojime, kurio sankrjai esame
mes patys. Koki dal ms kuriamame egzistenciniame
pasakojime uima medijuoti popkultros vaizdai? Pasiremiant Platonu klausim galima atsakyti taip: toki,
koki mes jiems sugebame suteikti.
Fenomenais vadinu tuos daiktus ar vaizdinius, kurie
yra ms egzistencinio pasakojimo dalininkai, t. y. kurie
yra tiek ms kuriamos egzistencins derms dalys, tiek
rodmenys, veriantys iderinti visum vardan naujos derms. ia prasme jie yra vykiai, patalpinami ms
Platonas net ir ms masins kultros amiuje iliko vienas labiausiai cituojam vis laik filosof. Olos alegorija bene
daniausiai minimas Platono pasaas.
4

2
3

Platono atveju neparanku tai vardyti kaip nereali.

A. Maceinos terminas (1991).

27

28

Tomas Kaerauskas

prisimenam vaizd visum, kuri jie ipleia. Tap vykiais fenomenai ilieka kalbiki: anamnez laiduoja j pynim gyv, nuolat ms kuriam pasakojim. I to seka,
kad popkultros vaizdus fenomenais padarome mes patys, jeigu jie verti bti traukti ms egzistencin pasakojim, kur skleidiame kaip savo tapatjim. Aplinka, su
kuria susitapatiname, yra ne ola, prie kurios ekran praleidiame didel savo gyvenimo dal. Egzistencin aplinka
ms tiksl, vertinim, vaizdini erdv, aidinti imtmeiais kurtais poezijos ir muzikos varpais, lydiniais mus
kelyje myriop, anot Heideggerio. tai ioje erdvioje aplinkoje pasirodo popkultros vaizdai, kurie turi j iplsti
dar labiau, kitaip jie netaps vykiais, vertais ms egzistencinio pasakojimo. Antraip jie liks nekalais, o ne fenomenais, turiniais dal ms pasakojime nuo gimimo iki
mirties. Kita vertus, gali rastis nauji fenomenai kaip popkultros vaizd ir ms vaizdini sankabos. Todl egzistencinei-fenomenologinei nuostatai, kaip ir antikinei, svetima popkultros ir elitins krybos priepriea. Gera ir
tikra ta kultra, kuri teikia ms egzistencinio pasakojimo
vykius. Kaip egzistenciniai vykiai prisideda prie ms
tapatjimo? Prie io klausimo griu, panagrinjs naratyvin tapatum su Ricuro pagalba.
NARATYVINIS TAPATUMAS
Ricuras, kaip ir Platonas, daug dmesio skiria prisiminimui. Pasak jo, prisiminimas [...] ne praeities priklimas,
bet gyt ini, sutvarkyt proto erdvje, taikymas (2004:
94). Taigi prisiminimas pynimas ms gyvenamj
aplink, kuri siekiame paversti darnia visuma. Sakme,
kad gyvenamasis pasaulis ms tiksl, vertinim, vaizdini, daikt, paranki egzistencine prasme, aplinka, kuri
Ricuras vadina proto erdve. Matme, kad Platonas protui ir atsiminimui, talkinamam jusli, skyr ypating vaidmen. Protas mums padeda kurti savo darn egzistencin
pasakojim, kuris yra kartu ir tapatjimo byla. Taiau
pasakojimas susideda i vyki, kurie nuolat iderina egzistencin veiksmo visum. Pasak Ricuro, bet kokia
nederm, prietaraujanti veiksmo dermei, ir yra vykis
(2004: 340). Sakme, kad egzistencinis vykis ijudina ms gyvenamj visum vardan naujos egzistencins vienovs. vykikumo dka egzistencinis pasakojimas ilieka
gyva, judri savikra. vykis pasakojimo, kurio ts siekia utikrinti protas, trkis. Taip kaskart atnaujinamas egzistencinis pasakojimas reikalauja tsos ir trkio dialektikos, kuri atliepia dalies ir visumos, fenomeno ir gyvenamojo pasaulio hermeneutin rat. Pasakojime siejami tsa
ir trkis, vykiai ir visuma, praeitis ir ateitis, todl pasakojimas ms egzistencijos bdas, leidiantis krybikai dalyvauti gyvenamajame pasaulyje. Kurdami i gyvenamj visum mes patys tapatjame, t. y. nuolat tampame savimi.
Minjau, kad pasakojimas visuomet ireikia susitapatinim su tam tikra aplinka ar bendrija. Pasakojimas,
reikalaujantis pasitikjimo, sutelkia ir padeda apsibrti
gyvenamosios aplinkos ribas. Anot Ricuro, pasitikjimas kito kalba stiprina ne tik tarpusavio ryius, bet ir

moni bendrijos nari giminyst (2004: 230). ia slypi

pavojus: pasakojimo udarumas tarnauja visuomens identifikuojaniam udarumui (2004: 124), kuris paalina gyvenamosios visumos ipltimo galimyb. Tai totalitarinio
tapatumo modelis, kuris ymi socialins visumos ssting, o galiausiai prieikum savo nariams. Egzistencija,
prieingai, yra visuomet perengimas, Ek-sistenz, anot
Heideggerio (1976). Ms egzistencija neatsiejama nuo
jos supratimo: kurdami egzistencin projekt kaip darni
naratyvin visum, mes kreipiame savo gyvenim ir renkams veiksmus. Egzistencinio naratyvo vykiai pasirinkimo gairs, ms laisvs enklai, kurie liudija gyvenamosios visumos judrum ir atvirum. Mes egzistuojame
vykikai ir kalbikai: pasakodami savo istorij mes kuriame vis nauj egzistencin visum, kuri perengiame vyki-fenomen pagalba. Todl Ricuras tvirtina, kad mogaus egzistencijos reikm pati yra naratyvin (Kearney
1984: 17). Pasakodami kuriame gyv atvir visum, kurios
puoseljimas reikalauja egzistencinio pasirinkimo veikiant.
ios veiksmo ir kalbos dialektikos pagalba galiausiai tapatjame mes patys. Anot Ricuro, veikdamas kuriu
save kaip aktual gyv vien: pasirinkimo metu randu
save, ieinu i savo vidini eli, siveriu save, egzistuoju (1965: 173).
Egzistencinis pasakojimas, apimdamas visumos derms ir vykio iderinimo dialektik, suponuoja siuetinim. Kitur (2005, 2006) nagrinjau daiktinim, vardijim,
tikrovinim ir gyvendinim kaip kultros fenomenologijos sklaidos priemones. Kaip tai siejasi su siuetinimu ir
tapatjimu? daiktinimu pavadinau daikt ir reikini traukim ms tiksl, vertinim ir vaizdini egzistencin
visum, leidiani mums vienaip ar kitaip veikti. traukti
i gyvenamj visum daiktai tampa fenomenais, kurie
kartu j ipleia, t. y. pasirodo kaip vykiai. Fenomenaivykiai nebtinai mus supantys daiktai, kurie danai
ilieka nebyls, t. y. niekaip netraukti ms egzistencin visum. Tai gali bti vaizdiniai ar prisiminimai, suadinti poetinio odio ar muzikins frazs, kurie vardijami
prasiskina keli ms gyvenamj pasaul. vardyti jie
tampa fenomenais-vykiais kaip ms egzistencins aplinkos dalys, kaskart perkelianios ios visumos ribas.
Egzistencin visuma nuolat reikalauja ms supratimo:
suprantama tik darni vyki seka, nors ji ir neturi pabaigos, t. y. atvira, projektuojama ateit. ia prasme egzistencinis projektas analogikas egzistenciniam pasakojimui, bet ana ton logon nurodo ne dievik tvark, kaip
teig Platonas, o logos kaip ms kultros ir egzistencijos kalbikum. Beje, Dievas taip pat ikyla ne kitaip kaip
egzistenciniame pasakojime, kur Jis, ms papasakotas ir
taps gyvenimo vykiu, gali iplsti. siuetinimas iame
kontekste analogikas daiktinimui, vardijimui, tikrovinimui ir gyvendinimui tiek, kiek jo pagalba traukiame fenomenus-vykius ms egzistencin pasakojim, kur jie
savo ruotu leidia perengti, t. y. eg-zistuoti, anot Heideggerio. siuetinimas yra kartu ir tikrovinimas, kadangi
tikra tai, kas dalyvauja ms egzistenciniame pasakojime.
siuetinimas drauge gyvendinimas, nes gyvename pasakodami ir teikdami vykiams egzistencin prasm.

Naratyvinis tapatumas ir popkultra

siuetinimas yra vardijimas, nes savo gyvenimo vykiams (pvz., Dievui) suteikiame vardus ms egzistenciniame vardyne. siuetinimas yra daiktinimas, nes fenomenai-vykiai, traukti ms gyvenimo pasakojim, tampa mums paranks daiktai, sudarantys ms egzistencin
aplink, kuri ilieka atvira ir judri. ioje aplinkoje, kurios
sankrjai esame, mes ir kuriame savo tapatyb. Tai naratyvin tapatyb, kadangi mes formuojams siuetindami savo egzistenciniame pasakojime vykius-fenomenus.
Pasak Ricuro interpretatoriaus H. I. Venemaos,
naratyvinis siuetinimas (emplotment) sudaro (construct)
dialektin (arba analogin) ry tarp vienio ir vairovs,
tarp patybs (the same) ir skirtybs (different). [...]
[T]oks naratyvinis atvirumas ir vairov (diversity) apsaugo naratyv nuo udarumo, o vienov nuo tapatybs
problemos apsupties (encircling) patybs kategorija
(2000: 123).

29

IVADOS
Egzistencins-fenomenologins prieigos neleidia atskirti
masins ir auktosios kultr. Gyvenamj aplink traktuojant kaip egzistencin visum, kuriam kaip egzistencin pasakojim, kultros reikiniai ikyla kaip vykiaifenomenai, nuolat ipleiantys i visum. Ms tapatumas formuojasi, veikiant egzistencinio pasakojimo (visumos) ir vykio-fenomeno (dalies) dialektikai, kuri leidia
siuetinti, o kartu tikrovinti, vardyti, daiktinti ir gyvendinti reikinius. Popkultra ir reklama dalyvauja ms
naratyvinje tapatumo (susitapatinimo su egzistencinio
pasakojimo visuma) raidoje tiek, kiek jie tampa vykiaisfenomenais.
Gauta 2006 08 28
Parengta 2006 09 21
Literatra

Taigi naratyvinis siuetinimas tarnauja egzistencins

visumos atvirumui ir judrumui palaikyti. Kaip minta, udara visuma i esms svetima: egzistencija reikalauja
nuolatinio ijimo, darnaus pasakojimo ipltimo, net jei
tai gresia laikina nederme. Tapatjimas, tapsmas savimi
galimas tik judraus ir atviro egzistencinio pasakojimo slygomis. siuetinimas, kaip ir daiktinimas, vardijimas,
tikrovinimas ir gyvendinimas, teikia tiek naratyvinio tapatumo visum, tiek jo vairov arba darni nederm
(concordant discordance), anot Ricuro (1984: 66). vykis-fenomenas visuomet grasina susprogdinti egzistencin pasakojim, kurio krimas formuoja ms tapatyb. i
rizika kaip tik neleidia mums tapti svetimiems savo naratyvinio tapatumo atvilgiu. Egzistencinio pasakojimo
kaip visumos ir vykio-fenomeno kaip dalies dialektika
veria mus nuolat tapatintis su ms kuriama gyvenimo
aplinka. Netampame svetimi ms kuriamai egzistencinei
visumai tuomet, kai i visuma nuolat ms perpasakojama, t. y. siuetinama, tikrovinama, daiktinama ir gyvendinama.
Po viso to, kas pasakyta, grkime prie popkultros ir
reklamos fenomen ir j vietos ms egzistenciniame
pasakojime, formuojaniame tapatum. Kadangi fenomenais vadinu tik tuos naratyvinius vykius, kurie siuetinami ms egzistenciniame pasakojime ir dalyvauja formuojant ms tapatyb, mintas kultros apraikas paskubjau vardyti kaip fenomenus. Popkultros reikiniai
tampa fenomenais, tik atlaik naratyvini vyki konkurencij, t. y. tap tikrais egzistencine prasme. Kitaip sakant, ie reikiniai turi ikilti kaip gairs, formuojantis
ms naratyviniam tapatumui, kur veikia ir nuolat siuetinami (prisimenami) ms gyvenime klasikins kultros
fenomenai.5 Laim, ne vis savo gyvenim praleidiame
oloje su televizijos ekranu, kurio vaizduojamas pasaulis
tampa tuo udaresnis, kuo jis plaiau medituojamas.
Hipotez, kad reklama vaidina lemiam vaidmen, formuojantis ms tapatybei, atmeta ir J. Fowlesas, kuris remiasi sociologiniais tyrimais.
5

1. Fowles, J. 1996. Advertising and Popular Culture. Thousand Oaks, London, New Delhi: Sage Publications.
2. Gadamer, H.-G. 1975. Wahrheit und Methode. Tbingen:
Mohr (Paul Siebeck).
3. Heidegger, M. 1989. Die Grundprobleme der Phnomenologie, in Gesamtausgabe, Bd. 24. Frankfurt am Main:
Vittorio Klostermann.
4. Heidegger, M. 1976. Vom Wesen der Warheit, in Wegmarken. Gesamtausgabe, Bd. 9. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.
5. Horkheimer, M.; Adorno, Th. W. 1969. Dialektik der
Aufklrung. Philosophische Fragmente. Frankfurt/M.:
Fischer.
6. Kaerauskas, T. 2005. Kultros filosofija ir egzistencin
fenomenologija, Problemos 68: 3240.
7. Kaerauskas, T. 2006. Tikrov pasakojimo kultroje, Filosofija. Sociologija 1: 27.
8. Kearney, R. 1984. [Dialogues with] Paul Ricur, in
Dialogues with Contemporary Continental Thinkers: The
Phenomenological Heritage. Paul Ricur. Emmanuel Levinas. Herbert Marcuse. Stanislav Breton. Jacques Derrida.
Manchester: Manchester University Press: 1546.
9. Maceina, A. 1991. Kultros filosofijos vadas, in Ratai.
T. 1. Vilnius: Mintis.
10. Marcuse, H. 1964. One-dimensional Man: Studies in the
Ideology of Advanced Industrial Society. Boston: Beacon.
11. Platonas. 1996. Faidras. Vilnius: Aidai.
12. Platonas. 2000. Valstyb. Vilnius: Pradai.
13. Ricur. 1965. Fallible Man. Chicago: Henry Regnery.
14. Ricur, P. 1992. Onself as Another. Chicago: University
of Chicago Press.
15. Ricur, P. 1984. Time and Narrative. Vol. 1. Chicago and
London: The University of Chicago.
16. Ricur, P. 1988. Time and Narrative. Vol. 3. Chicago and
London: The University of Chicago.
17. Venema, H. I. 2000. Identifying Selfhood. New York: State
University of New York Press.

30

Tomas Kaerauskas

18. , . 2004. , , . :
.
Tomas Kaerauskas
NARRATIVE IDENTITY AND POPULAR CULTURE

Summary
The author asks what place is occupied by advertising and popular culture in our living space. The article deals with the role of these phenomena of culture in the narrative identity. The
author follows the attitude that a narrative has the aspects of

both event and language. The thesis of this article is as follows:

the identity develops as a narrative, i. e. with the help of language and narrative events. The narrative is being treated as existential, allowing to emplotment of an event-phenomenon. The
latter expands the existential whole. The existential-phenomenological approach does not allow separating the elite culture from
the mass culture. According to the author, phenomena of any
culture may become part of our existential narrative if they
withstand the competition with other phenomena. The phenomena are in this context things or persons that may be included in our existential whole and may expand it.
Key words: identity, existential narrative, popular culture,
living world