Krybos bruoai

erniauskaits prozos stilistika artima auktojo modernizmo estetikai, o jos menins kalbos
metaforikumas suteikia vaizduojamai tikrovei magikos prasms.
eimos gyvenimo, moters ir vyro santyki, merginos tapsmo moterimi temos.
Krini stilius pasiymi dideliu psichologiniu pastabumu, aisminga ironija, velniu erotikumu.
Tekstuose siekiama perteikti sudtingus, sunkiai derinamus moni tarpusavio santykius, atskleisti
subtilius igyvenimus, vidines veikj transformacijas.[2]

GRAJAUSKAS Kakur esu aptiks tok slygik, bet gantinai taikl meninink suskirstym tuos,
kuri kryboje dominuoja vaizduot, ir antruosius, kuri pagrindinis ginklas fantazija. Vaizduot iuo
atveju sugebjimas struktrinti, sisteminti, savotikas strategijos menas, ne apsiribojantis, savaime
suprantama, vien prastu loginiu mstymu, bet leidiantis numatyti tam tikras privalomas klaidas, i
pairos lyg ir neracionalius minties poskius. Fantazijos meistrai turi nepalyginamai daugiau laisvs.
Jei pirmoji paderm kruopiai augina kristal i prisodrinto tirpalo, tai antrieji laksto t tirpal kur
pakliva, besidiaugdami atsitiktiniu vandens ir viesos aismu. Kas geriau nesiimu sprsti. Pats esu
labiau i t pirmj, strateg. Parayti eilrat man vis pirma reikia suvaldyti emocijas, tam tikru
bdu jas pamirti, atsiriboti. Nesu ekspromt ir ekstazi specialistas. Mane labiau traukia ne
teatralikumas, o intymumas, galimyb susikalbti vien tik bendraujantiems suprantamomis
uuominomis, ypatingais pavelgimais, gestais. A, gyva ir mirtinga msa, noriu jausti kit gyv ir
mirting ms. Tyia neraau apie siel, nes tuoj pat prasideda visokiausios spekuliacijos,
grabyliavimai, kalbos apie dvasingus dalykus, maskuojanios vien vienintel nor pasirodyti,
padaryti spd. Tai, beje, visikai atvirkias veiksmas tam, kuris dert i ties siela besirpinantiems
nusieminimui. - G. Grajauskas
G. Grajauskas vienas i t poet, kurie tik uuomina nurodo, kur reikia iekoti prasms, o ne aikina
j ar deklaruoja. Jauiamos pastangos siningai itverti i bsen, kuri dar rykina savitai
modeliuojamas erdvlaikis. iandieninje lietuvi poezijoje toks tragizmas atrodo tikrai autentikas.
Poetas kuria udar poezijos pasaul, kuriame svarbs mai, ia pat esantys dalykai, kur
iekoma naujojo intymumo, galinio pateisinti mogaus buvim absurdo akivaizdoje.

PARULSKIS Sigito Parulskio poezija gimdoma asmeniniuose skausmuose, jos pribuvjai/os kania, pyktis,
baim ir ilgesys. Jo eilratis daniausiai leidiasi puslapiu kaip itisinis amalas, palaikomas nuolatins tampos tarp
ems ir dangaus. Parulskio taikymasis su pasauliu sudtingesnis, nes nesibaigia pasibuiavimu, nes buinys
atsimua tutum, keldamas nauj pykt ir naujas ilgesio bangas. Jis tebemato i geiduling ulini inyranias
baltas kirmlaites ir ia pat mgina engti vandeniu
Santykiai tarp vyro ir moters, ypatingai nesusikalbjimo, amino atstumo iliekanio tarp i dviej moni: visuomet
egzistuoja tarp j treias, kur reikia paalinti yra viena mgstamiausia S. Paulskio tem.

Parulskika vienatv dviese nra banali, ji labiau atrodo tragika, bauginanti, kartais net iauri, o kartu lidna.
Orgazmas kaip ir mirtis tai asmenika, tai priklauso vienatvs erdvei dar sako vyras ir jis jauia, kaip dviej
met siena jam vis dar trukdo apkabinti mergin, jauia vyras. O jo moteris kekikai juokiasi, dreba i nekaltybs ir
itaria Tamsu, nematau tavo veido