FILOSOFIJOS KLASIKA

Didioji serija

PLATONAS
Valstyb

Vilnius

pradai
2000

UDK 1(38)
Pl-31

Antras pataisytas leidimas

Pirmas leidimas - 1981 m.
I senosios graik kalbos vert
JONAS DUMIUS

Vertimas lietuvi kalb Jono Dumiaus, 2000

Baigiamasis straipsnis Kristinos Rickeviits, 2000
ISBN 9986-943-26-4

Pradai", 2000

VALSTYB
no

AITEIA

Dialogo dalyvia
Sokratas
Glaukonas
Polemarchas
Trasimachas
Adei mantas
Kefalas

PIRMA

KNYGA

[Sokratas]. Vakar su Aristono snumi Glaukonu 327

buvau nujs Pirj. Norjau pasimelsti deivei , be
to, pasiirti, kaip jie vs t vent - juk ji ven
iama pirm kart. Vietini gyventoj eityns atro
d labai graiai, bet ne maiau ikilmingos buvo ir
trak eityns. Pasimeld ir pasiirj ikilmi, jo- b
me atgal miest. I tolo pamats mus einant namo,
Kefalo snus Polemarchas paliep vergui mus pasi
vyti ir paprayti, kad jo palauktume. Pribgs ver
gas trukteljo mane i upakalio u apsiausto ir tar:
1

- Polemarchas prao jo palaukti.

A atsisukau ir paklausiau, kur jis.
- Ana, eina i paskos. Palaukite jo.
- Gerai, palauksime, - pasak Glaukonas.
Netrukus prijo Polemarchas su Glaukono broliu c
Adeimantu, Nikijo snumi Nikeratu ir dar kai kuo visi gro i ikilming eityni.
Polemarchas tar:
- Man rodos, Sokratai, kad js skubate grti
miest.
-

Visai neblogai spjai, - atsakiau a.

Ar matai, kiek ia ms?

Kurgi nematysi!

- Taigi tursite arba mus visus nugalti, arba

likti ia.
- Bet j u k yra dar viena ieitis - tikinti jus, kad
reikia paleisti mus namo.
- Argi galtumte tikinti tuos, kurie visai neno
ri j s u klausyti?
- Jokiu bdu negaltume, - atsak Glaukonas.
- Tai turkite galvoje, kad m e s js neklausy
sime.
328
Adeimantas pridr:
- Ar inote, kad vakar deivs garbei bus rai
teli lenktyns su deglais?
- Raiteli? - paklausiau a. - Tai naujiena. A r
jie raiti lenktyniaus, perduodami vieni kitiems deg
lus? Ar tai nori pasakyti?
- Taip, - atsak Polemarchas. - Be to, bus nak
tins ikilms, jas vertt pamatyti. Taigi po vaka
riens pakilsime ir eisime pairti t ikilmi. Ten
bus daug jaunuoli, galsime pasikalbti. Tik pasib likite, nedvejokite.
Glaukonas tar:
- Matyt, reiks pasilikti.
- Jei tu taip manai, - tariau, - tai taip ir pada
rykime.
Taigi nujome Polemarcho namus. Tenai rado
m e Polemarcho brolius Lisij ir Eutidem, o su jais
chalkedoniet Trasimach, pajaniet Charmantid ir
Aristonimo sn Kleitofont. Buvo namie ir Pole
marcho tvas Kefalas. Jis man atrod labai susens,
c mat jau seniai buvau j mats. Jis sdjo krsle ant
pagalvs su vainiku ant galvos, nes k tik buvo au
kojs n a m k i e m e . Susdome prie jo - ten aplinkui
buvo pristatyta krsl.
Pamats mane, Kefalas tuojau pasisveikino ir
tar:
2

- T u , Sokratai, nedanai ateini Pirj m s u at

lankyti. O reikt. Jei a dar turiau tiek jg, kad
galiau lengvai isiruoti miest, tau nereikt
ia vaikioti - m e s pas tave ateitume. Bet dabar d
jau tu turtum daniau mus aplankyti. inok, kad
juo labiau nyksta kiti, kniki, malonumai, tuo di
desnis kyla noras pasikalbti ir tuo daugiau malo
numo teikia pokalbiai. Taigi neatsisakyk padaryti
man malonum: ir su iais jaunuoliais bendrauk,
ir mus daniau aplankyk! Juk esame seni pastami
ir artimi draugai.
- Kefalai, - tariau, - i tikro a mgstu kalbtis
su senais monmis. Mat jie jau yra nuj t keli,
kuriuo ir m u m s galbt teks keliauti. Todl, m a n
rodos, kaip tik i j reikia suinoti, koks tas kelias - e
ar sunkus ir duobtas, ar lygus ir patogus. Kadangi
jau esi pasieks t ami, kai, anot poet, stovima
prie senatvs slenksio", tai kaip tik i tavs nor
iau suinoti, ar is amiaus tarpas tau atrodo sun
kus, ar tu kitaip apie j pasakytum.
- Sokratai, - atsak jis, - prisiekiu Dzeusu, a 329
tau pasakysiu taip, kaip man atrodo. Mes, madaug
vieno amiaus mons, danai sueiname draug,
pateisindami senovs prieod . Dauguma i ms
suj dejuoja, ilgisi jaunysts malonum, prisimena
meils diaugsmus, igertuves, puotas ir kitus pa
naius dalykus ir kremtasi, tarsi netek dideli g
rybi: atseit, tada tai jie gerai gyven, o dabar jau
nebes gyvenimo! Kai kurie skundiasi, kad nami- b
kiai eidinja j senatv, ir vis traukia savo gies
m, kiek nelaimi jiems atneusi senatv. M a n at
rodo, Sokratai, kad jie kaltina ne t, kas kaltas, nes
jeigu bt kalta senatv, tai ir a dl senatvs pa
tiriau tas paias nelaimes, ir visi kiti, kurie sulau
k tokio amiaus; o a sutikau seni, kurie buvo
3

visai kitaip nusiteik, tarp j ir poet Sofokl. Kart

c m a n girdint kakas jo paklaus: Sofokli, o kaip dl
meils teikiam smagum? Ar dar stengi turti rei
kal su moterimi?" Tylk, mogau, - atsak Sofok
lis, - su didiausiu malonumu itrkau i meils,
tarsi biau pabgs nuo iauraus ir palusio val
dovo."
Man ir tada tas jo atsakymas labai patiko, ir ian
dien jis ne maiau patinka. Senatv i tikrj ilais
vina nuo toki dalyk ir suteikia visik ramyb.
Kai aistros susilpnja ir aprimsta, tada visikai pa
sitvirtina Sofoklio odiai: mogus jauiasi isivadad vs nuo daugybs lstani valdov. Panaiai yra
ir su seni skundais dl visoki negerovi bei san
tyki su namikiais: kalta, Sokratai, ne senatv, o
mogaus bdas. Kas gyvena tvarkingai ir yra sugy
venamas, tam ir senatv nebna labai sunki; o kas
n e toks, tam, Sokratai, ir senatv, ir jaunyst bna
sunki.
Grdamasis tokiu jo atsakymu ir nordamas j
dar labiau traukti pokalb, tariau:
e
- Kefalai, a m a n a u , jog dauguma moni, gird
dami tokius odius, nesutiks su tavimi ir manys,
kad tu lengvai pakeli senatv ne dl savo bdo, o
dl to, jog turi didel turt. J u k turtingieji, kaip sa
koma, turi kuo palengvinti senatv.
- Teisingai sakai, - tar Kefalas, - jie nesutiks.
I dalies jie teiss, bet ne tiek, kiek sivaizduoja.
330 Tiesa gldi Temistoklio atsakyme kakokiam serifieiui , kuris j eidinjo teigdamas, kad Temistoklis pelns lov ne savo nuopelnais, kad u j jis
ess skolingas savo miestui: Teisyb. Bdamas serifietis, a nebiau garsus, bet tu nebtum garsus
ir bdamas atnietis." ie odiai tinka ir neturtin
giems monms, kurie sunkiai pakelia senatv: ro4

m i a m mogui, jeigu jis beturtis, senatv nebus labai

lengvai pakeliama, bet ir prasto bdo mogus, kad
ir koks turtingas, nebus savimi patenkintas.
A vl paklausiau:
- A r tu, Kefalai, daugum savo turt paveldjai,
ar pats sigijai?
- Kur a tau, Sokratai, sigysiu! Turt kaupimo
atvilgiu a esu per vidur tarp senelio ir tvo. Se
nelis, mano bendravardis, paveldjs madaug tokio
dydio turt, kok a dabar turiu, padidino j kele
riopai, o mano tvas Lisanijas padar j maesn,
negu a dabar turiu. A esu patenkintas, kad s
n u m s palieku ne maesn, o truput didesn turt
negu paveldjau.
- ito tavs paklausiau todl, - tariau, - kad
man atrodo, jog nesi labai prisiris prie savo turt;
taip elgiasi daugiausia tie, kurie ne patys sigijo tur
tus. O tie, kurie patys sukaup, dvigubai labiau pri
siria prie turt negu kiti. Mat kaip poetai myli
savo krinius, kaip tvai myli vaikus, taip ir tie,
kurie sigijo turtus, jais rpinasi, nes tai yra j pa
i darbo vaisius; be to, kaip kiti, taip ir jie prisiria
prie turt ir dl j teikiamos naudos. Su tokiais
monmis sunku bendrauti, nes jie nori kalbti tik
apie turtus.
- Teisyb sakai.
- Tikr teisyb. Bet dar man pasakyk: koki didiausi naud, tavo nuomone, teikia turtai?
- Toki, - tar Kefalas, - kad man sunku tikinti
mones jos naudingumu. Tu inai, Sokratai, jog kai
mogus pajunta, kad mirtis jau nebetoli, j apima
baim ir nerimas dl toki dalyk, kurie jam anks
iau n galv neateidavo. Visokie pasakojimai apie
Had - kad u iia padarytas neteisybes tenai
reiksi atlikti bausm, - i kuri anksiau jis tik

juoksi, dabar sukelia nerim jo sieloje: o jeigu tai

tiesa? Ir jis pats - ar dl senatvs negalios, ar dl
to, kad jau yra netoli ano pasaulio, - pradeda visa
tai irti rimiau. Apimtas baims ir nepasitikji
m o savimi, jis pervelgia savo gyvenim, ar nra
kartais ko nors kaip nors nuskriauds. T a s , kuris
randa savo gyvenime daug nedorybi, isigsta lyg
vaikas, staiga paadintas i miego, ir gyvena lauk331 damas ateityje tik blogo. O t, kuris nesijauia k
nors pikta padars, visuomet lydi, kaip sako Pindar a s , grai viltis, maloni senatvs maitintoja. Sis po
etas, Sokratai, yra labai graiai pasaks, kad su tuo,
kuris nugyvena gyvenim teisingai ir ventai,
7

eina kartu
Malonioji senatvs maitintoja,
Puoseljanti ird viltis,
Daugiausia ji valdo moni besiblakani dvasi.

Puiks, nuostabs odiai! Sitai turdamas gal

voje, a m a n a u , kad bti turtingam yra labai ver
tingas dalykas - inoma, n e kiekvienam mogui, o
tik padoriam. Idant ikeliautum an pasaul nebib jodamas, kad k nors - net prie savo nor - bsi
apgavs, k a m nors pamelavs ar kad k a m nors lieki
skolingas - ar dievui auk, ar mogui pinig, - tai
dl ko labai svarbu bti turtingam. Yra daug ir kit
dalyk, kur turtai reikalingi, bet visk apsvarsts ir
palygins a vis dlto manyiau, Sokratai, kad i
tam dalykui turtas protingam mogui ypa reikalin
gas.
c
- Tu puikiai kalbi, Kefalai, - pasakiau. - Bet tai
teisingumas - ar teisingumu mes vadinsime tiesiog
tiesos sakym ir sugrinim to, kas k yra i ko
nors pams, ar iuos du dalykus kartais vadinsime
teisingais, o kartais neteisingais? Pateiksiu tau pa
vyzd. Jei kas i draugo, turinio sveik prot, pasi-

skolint ginkl, o vliau is iprotjs reikalaut

ginkl grinti, tokiu atveju kiekvienas pasakys, kad
nereikia grinti ir kad tas, kuris grint, pasielg
t neteisingai, kaip ir tas," kuris tokiam mogui sa
kyt ties.
- Teisingai kalbi.
d
- Taigi sakyti ties ir grinti tai, k pamei"
dar nebus teisingumo apibrimas.
- Kaip tik bus, Sokratai, - siterp Polemarchas, jei bent kiek tiksime Simonidu .
- Na, - tar Kefalas, - js ia svarstykite, o man
jau metas pasirpinti aukojimu.
- Vadinasi, Polemarchas bus tavo pdinis? - pa
klausiau jo.
- inoma, - atsak Kefalas ypsodamasis ir tuo
jau ijo aukoti.
- Na, tai tu, odio pdini, - tariau, - pasakyk, e
k sako Simonidas, kad tu jam pritari?
- Kad yra teisinga kiekvienam atiduoti tai, k
esi skolingas. Man atrodo, kad tai gerai pasakyta.
- inoma, sunku netikti Simonidu - tai imin
tingas ir dievikas mogus. Bet k jis turi galvoje
taip sakydamas, tu, Polemarchai, galbt supranti, o
a nesuprantu. Tik aiku, kad Simonidas ne tai no
rjo pasakyti, apie k mes k tik kalbjome, - b
tent kad jei kas pasidjo k pas k nors, o paskui
iprotjs reikalauja grinti, tai reikia jam atiduo- 332
ti, nors paimtas daiktas jau yra skola, kuri turime
grinti. Ar ne taip?
- Taip.
- Taigi jokiu bdu nereikia atiduoti daikto, kai j
grinti reikalauja beprotis?
- Teisyb.
- Matyt, Simonidas sakydamas, jog yra teisinga
grinti skol, turi galvoje k kita.
8

- Dievai, tikriausiai k kita. Simonidas mano,

kad draugai privalo draugams daryti gera, o bloga niekuomet.
- Suprantu, - pasakiau. - Kai kas nors grins
b pinigus t a m , kuris juos pas j pasidjo, tai nebebus
skolos grinimas, jei tas grinimas ir grintojui,
ir gavjui bus alingas, o grintojas ir gavjas bus
draugai. Ar ne itai norjo pasakyti Simonidas?
- Kaip tik itai.
- Na, o prieams ar reikia grinti skol, jei esa
m e skolingi?
- Aiku, - atsak Polemarchas, - ir jiems priva
lome grinti tai, kas pridera. M a n o m a n y m u , prie
as privalo atsilyginti prieui kaip pridera - kuo
nors bloga.
c
- Atrodo, - tariau, - kad Simonidas, bdamas
poetas, mslingai nusak, kas yra teisinga. Matyt,
jis norjo pasakyti, kad teisingumas - tai grini
mas kiekvienam to, kas jam pridera, o tai jis pava
dino skola.
- O tu kaip manai?
- Vardan Dzeuso, jei kas nors bt paklauss:
Simonidai, o kam gydymo menas atiduoda tai, kas
pridera ir tinka, ir k btent?", k, tavo manymu,
jis bt atsaks?
- Aiku, kad knui vaistus, valg ir grim.
- O kam virjo menas atiduoda tai, kas pridera
ir tinka, ir k btent?
d

- Valgiams - prieskonius.
- Gerai, o k kam duoda tas menas, kur vadina
teisingumu?
- Jei laikysims to, k sakme anksiau, Sokra
tai, tai bus menas draugams daryti gera, o prie
ams - bloga.

- Taigi draugams daryti gera, o prieams - bloga

Simonidas vadina teisingumu?
- M a n taip atrodo.
- O ligos ir sveikatos atvilgiu kas yra pajgiau
sias sergantiems draugams daryti gera, o prieams bloga?
- Gydytojas.
- O jreiviams, kuri tyko jreivysts pavojai? e
- Vairininkas.
- O teisingas mogus? Kokiais atvejais ir kokiais
veiksmais jis yra pajgiausias draugams padti, o
prieams kenkti?
- M a n atrodo, kare, vieniems paddamas kautis,
o kitus puldamas.
- Gerai. Bet, mielas Polemarchai, nesergantiems
gydytojas yra nereikalingas.
- Teisyb.
- O neplaukiantiems - vairininkas.
- Taip.
- Ieina, kad tiems, kurie nekariauja, teisingas
mogus yra nereikalingas?
- Kain, ar taip yra.
- Tai teisingumas ir taikos metu naudingas?
- Naudingas.
333
- Ir emdirbyst? Ar ne?
- Taip.
- Kad gautume derli?
- Taip.
- Ir batsiuvyst?
- Taip.
- Manau, sakysi, kad aprpint batais.
- Aiku.
- Na, o teisingumas taikos metu kokiam reikalui
ir kam sigyti, tavo nuomone, yra reikalingas?
- Kad bt galima sudaryti sandorius, Sokratai.

L5

- O k vadini sandoriais? A r bendr veikl, ar k

kita?
- Bendr veikl.
b
- Gerai. O ar aidiant akmis geras ir naudin
gas bendras bus tas, kuris teisingas, ar tas, kuris
m o k a aisti akmis?
- Tas, kuris moka aisti akmis.
- O plytoms ir akmenims mryti ar teisingasis
yra geresnis ir naudingesnis bendras u mrinink?
- Jokiu bdu ne.
- Kitaristas geriau u teisingj tinka groti kita
ra. O kokiai bendrai veiklai teisingasis tiks geriau
negu mrininkas ar kitaristas?
- M a n atrodo, piniginiuose reikaluose.
- Iskyrus turbt tuos atvejus, Polemarchai, kai
reikia pasinaudoti pinigais, sakysim, kai reikia benc drai pirkti ar parduoti arkl. Tada, manau, geriau
tinka arkli inovas. A r ne taip?
- Matyt, taip.
- O kai reikia pirkti laiv - laiv statytojas arba
vairininkas?
- Suprantama.
- O kai reikia bendrai tvarkyti auksinius ar si
dabrinius pinigus, tai kokiais atvejais teisingasis b
na naudingesnis u kitus?
- Kai norime pasidti pinigus ir atgauti juos svei
kus, Sokratai.
- Tai, sakai, kai nenorime jais pasinaudoti, o no
rime tik laikyti padtus?
- Taip.
- Vadinasi, kai pinigais nesinaudoji, tai teisingud mas bna kaip tik naudingas?
- Turbt taip.
- Kai reikia saugoti sodininko peil, teisingumas
yra naudingas ir visuomenei, ir paskiram mogui, o
kai reikia juo naudotis, tada reikalingas sodininkas.

- Taip atrodo.
- Turbt pasakysi, kad, kai reikia saugoti skyd
ir lyr ir jais nesinaudoti, yra naudingas teisingu
mas, o kai reikia jais naudotis, tada bna naudin
gesnis pstininko ir muzikanto imanymas.
- Aiku, kad taip.
- Panaiai yra ir su visais kitais daiktais: kai jais
naudojams, teisingumas bna nenaudingas, o kai
nesinaudojame - naudingas?
- Atrodo, kad taip.
- Taigi, mano mielas, teisingumas nra toks jau e
vertingas dalykas, jei jis bna naudingas tik tada,
kai nesinaudojama daiktais. Bet pasvarstykime tai
k: ar tas, kuris geriausiai sugeba smogti kumty
nse ar kitokiose rungtynse, nemoka ir geriausiai
apsisaugoti nuo smgi?
- Tikriausiai moka.
- O tas, kuris geriausiai sugeba apsisaugoti nuo
ligos, geriausiai moka ir kitam nepastebimai sukelti
lig?
- M a n atrodo, moka.
- Ar tas, kuris sugeba slapta suinoti prie pla- 334
nus ir rengiamus veiksmus, nebus kartu ir geras
kariuomens sergtojas?
- Tikriausiai bus.
- Vadinasi, kas k sugeba saugoti, t sugeba ir
pavogti.
- Atrodo, kad taip.
- Taigi jei teisingasis sugeba pinigus saugoti, tai
sugebs juos ir pavogti.
- Pagal tavo samprotavim taip ieina.
- Taigi m u m s paaikjo, kad teisingas mogus
yra tarsi koks vagis. Tu tai tikriausiai suinojai i
Homero. Mat Homeras labai vertina Odisjo moti
nos senel Autolik ir sako, kad jis visus mones b

pranoks suktumu ir priesaikos lauymu . Taigi at

rodo, kad, pasak tavs, Homero ir Simonido, teisin
gumas yra tarsi koks vogimo menas, tik skirtas drau
g labui, o prie nenaudai. Ar ne itai norjai pa
sakyti?
9

- Prisiekiu Dzeusu, ne, - tar jis. - A jau nebe

inau, k kalbjau. Bet man vis tiek atrodo, kad
teisingumas - tai daryti gera draugams, o prieams bloga.
c

- O k tu vadini draugais? Ar tuos, kurie atrodo

es geri mons, ar tuos, kurie i tikrj yra tokie,
net jeigu ir neatrodo geri? Panaiai ir su prieais.

- Suprantama, - tar jis, - kad kas k laiko

geru, t ir myli, o k laiko blogu, to neapkenia.
- Argi iuo atvilgiu mons kartais nesuklysta?
Daugel laiko gerais, nors jie nra geri, ir prieingai.
Panaiai ir blogj atvilgiu.
- Suklysta.
- Taigi tokiems monms gerieji yra prieai, o
blogieji - draugai.
- Tikrai.
d
- Taiau jie mano, jog teisinga blogiems daryti
gera, o geriems kenkti.
- Taip ieina.
- Bet gerieji yra teisingi ir negali neteisingai
elgtis.
- Teisyb.
- Taigi pagal tavo odius ieit, kad yra teisin
ga daryti bloga tiems, kurie nieko bloga nedaro.
- Jokiu bdu, Sokratai, - atsak jis. - Tokia i
vada netikusi.
- Taigi, - tariau, - yra teisinga blogiesiems kenkti,
o teisingiesiems - padti.
- ita ivada geresn u an.

- Taigi, Polemarchai, tokiems monms, kurie su

klysta vertindami kitus mones, danai atsitinka,
kad jie laiko teisingu dalyku draugams kenkti, nes, e
j akimis, jie yra blogi, o prieams daryti gera, nes
jie atrodys jiems es geri. Tad ms ivada bus vi
sai prieinga mintiems Simonido odiams.
- I tikrj, - tar jis, - taip atsitinka. Bet pa
tikslinkime apibrim. Atrodo, mes netiksliai api
brme draug ir prie.
- O kaip mes juos apibrme, Polemarchai?
- Kas atrods geras, tas ir ess draugas.
- O kaip mes, - paklausiau, - patikslinsime api
brim?
- Draugas yra tas, - atsak jis, - kuris ir atrodo
geras, ir i tikrj yra geras; o kas tik atrodo ess
geras, bet toks nra, tas atrodo ess draugas, o i 335
tikrj nra draugas. Tas pats apibrimas tinka ir
prieui.
- Atrodo, pagal apibrim geras mogus bus
draugas, o blogas mogus - prieas.
- Taip.
- Matyt, tu nori, kad mes teisingumo apibrim,
teigiant, jog yra teisinga draugui daryti gera, o prie
ui - bloga, papildytume itaip: yra teisinga daryti
draugui gera, jei jis yra geras, ir kenkti prieui, jei
jis yra blogas.
- Tikrai. Man atrodo, kad itaip labai gerai pasa- b
kyta.
- Argi teisingam mogui bdinga kenkti kai ku
riems monms? - paklausiau.
- Tikriausiai, - atsak jis, - blogiems monms ir
Prieams reikia kenkti.
- O jei kenki arkliams, ar jie darosi geresni, ar
blogesni?
-

Blogesni.

- Ar un, ar arkli vertingumo atvilgiu?

- Arkli.
- O jei kenksi unims, jie pasidarys blogesni u
n, o ne arkli vertingumo atvilgiu?
- Aiku, un.
c
- O dl moni, biiuli, argi nesakysime, kad jei
gu jiems kenksime, jie taps blogesni mogikj ver
tybi atvilgiu?
- Tikriausiai.
- O argi teisingumas ne mogaus vertyb?
- Be abejo.
- Taigi, biiuli, ir tie mons, kuriems kenkiame,
btinai turi pasidaryti neteisingesni.
- Btinai.
- Argi muzikantai muzika gali padaryti mones
nemuzikalius?
- Tai nemanoma.
- O prityr jojikai jojimu padaryti mones nemo
kanius joti?
- Negali.
- O teisingieji teisingumu padaryti mones neteid singus? O geri mons savo vertybmis
padaryti
mones blogus?
- Tai nemanoma.
- Juk aldyti, manau, yra ne ilumos, o to, kas
jai prieinga, ypatyb.
- Taip.
- Ir ne sausumo ypatyb yra drkinti, o to, kas
jam prieinga.
- Aiku.
- O kenkti - ne gero mogaus ypatyb, bet jam
prieingo.
- Suprantama.
- Teisingasis - tai juk geras mogus.
- Aiku, geras.

- Vadinasi, Polemarchai, ne teisingo mogaus dar

bas kenkti - ar draugui, ar kam kitam; tai darbas
to, kas j a m prieingas, tai yra neteisingo mogaus.
- M a n atrodo, kad tu, Sokratai, kalbi visai teisin
gai.
- Taigi, jei kas sako, kad teisingai elgtis - tai e
kiekvienam atiduoti tai, kas pridera, ir jeigu jis t
atidavim supranta taip, kad teisingas mogus pri
valo daryti al prieams, o draugams - tai, kas
ieina jiems naud, tai mogus, kuris itaip sako,
nra iminius, nes jis kalbjo neties - juk m u m s
paaikjo, kad niekada nra teisinga kam nors da
ryti al.
- Sutinku su tuo, - atsak Polemarchas.
- Taigi, - pasakiau, - a ir tu - abu drauge ko
vosime prie kiekvien, kuris tvirtins, kad itaip yra
pasaks Simonidas ar Biantas, ar P i t a k a s , ar koks
kitas imintingas ir garsus vyras.
- A esu pasirengs dalyvauti toje kovoje, - atsa
k jis.
- A r inai, - tariau, - kieno man atrodo bsis 336
tas posakis, kuris teigia, jog es teisinga draugams
daryti gera, o prieams kenkti?
- O kieno? - paklaus Polemarchas.
- Manau, kad jis bus Periandro ar Perdiko, ar
Kserkso, ar tbieio Ismenijo , ar kieno nors kito,
dl savo turt sivaizduojanio save galingu vyru.
- Labai teisingai kalbi.
- Gerai, - pasakiau. - Bet kadangi paaikjo,
kad ne tai yra teisingumo ir to, kas teisinga, esm,
tai kas gi kita teisingumas dar galt bti?
M u m s kalbant Trasimachas jau ne kart mgi- b
o sikiti pokalb, bet greta sdjusieji, nordami
iki galo iklausyti kalb, j vis sulaikydavo. Kai tik
baigme kalbti ir a pasakiau paskutinius odius,
/
10

11

jis nebeitvr ir, visas sitemps, puol mus lyg v

ris, tarsi nordamas sudraskyti.
Mes su Polemarchu nejuokais isigandome ir su
sigme, o jisai kreipdamasis visus suriko:
c

- K js ia, Sokratai, tiek laiko plepate niekus!

Ko vaidinate naivuolius ir pakaitomis vienas kitam
nusileidiate? Jeigu i tikrj nori suinoti, kas yra
teisingumas, tai neklausink ir nesipuikuok, kad gali
sukirsti kit atsakymus. Juk inai, kad klausinti
yra lengviau negu atsakinti; tu ir pats atsakink ir
pasakyk, k vadini teisingumu. irk, kad man ne-

d sakytum, jog tai yra pareiga arba jog tai yra nau
dingumas, arba tikslingumas, arba pelningumas, ar
ba tinkamumas! Kad ir k sakysi, sakyk aikiai ir
tiksliai. A nepaksiu, kad man tokius niekus pasa
kotum!
Tie odiai mane priblok; isigands pavelgiau
j. Ir jeigu a nebiau pairjs j pirmiau, negu
jis mane, biau turbt neteks a d o ! Laimei, kai
e jis pradjo nirti dl ms pokalbio, a j pair
jau pirmas ir todl dabar stengiau j a m atsakyti.
Truput drebdamas tariau:
- Trasimachai, nepyk ant ms! Jeigu mudu - a
ir jis - ir suklydome nagrindami klausim, tai
suklydome ne i blogos valios. Negi tu manai, kad
iekodami aukso mes savo noru vienas kitam nusileistume ir taip sukliudytume j surasti? O juk mes
iekome teisingumo, kuris yra daug kart branges
nis u auks. Nejaugi mes, uuot dj visas pastan
gas j surasti, tarsi kokie kvailiai vienas kitam nuo
laidiaujame? Tik pagalvok, mano mielas! Deja, mes
nestengme jo surasti. Tad js, kurie stengiate tai
337 padaryti, uuot ant ms pyk, turtumte ms
pagailti.
12

Tai igirds, Trasimachas kariai nusijuok ir

tar:
- O Herakli! tai toji prastin Sokrato ironija!
A jau seniai tai inojau ir kitiems i anksto sakiau,
kad tu nesutiksi atsakinti, o apsimesi kvaileliu ir
darysi visk, kad tik nereikt atsakinti, kai tavs
kas ko paklaus.
- T u esi gudrus, Trasimachai, - tariau, - ir gerai
inai, kad jeigu paklaustum, i koki skaii susi
deda dvylika, ir paklauss i anksto sptum: i
rk, mogau, kad man nesakytum, jog dvylika - tai b
dukart ei arba triskart keturi, arba eiskart du,
arba keturiskart trys. A nepaksiu, kad m a n to
kius niekus tauktum", - tai, manau, tau bt ai
ku, kad niekas tavo klausim negals atsakyti. O
jeigu kas tau pasakyt: Kaip ia ieina, Trasima
chai? Argi mano atsakymuose negali bti n vieno
i t dalyk, kuriuos tu i anksto udraudei? Keis
tuoli! O jeigu vienas i t dalyk bt teisingas,
argi a turiau k kita sakyti, o ne ties? A r tu
itaip sakei?" K tu j a m tai atsakytum?
c
- Tikrai, - atsak Trasimachas, - panau tai,
k a pirma sakiau.
- O kodl gi ne? - paklausiau. - O jei ir nebt
panau, bet tam, kurio tu klausi, taip atrodyt, tai
ar tu manai, kad jis atsakys ne taip, kaip j a m atro
do teisinga, vis tiek ar jam drasime, ar ne?
- Vadinasi, ir tu taip darysi? Ir tavo atsakyme
bus kas nors, k a udraudiau?
- Nenustebiau, - atsakiau, - jei pagalvojs nu
tariau ir taip padaryti.
- Na, - tar jis, - o jeigu a nurodysiu kitok d
atsakym apie teisingum, daug geresn negu visi
ie atsakymai? Koki bausm tu sau pasiskirsi?
13

- Koki gi kit bausm, jei ne t, kuri tinka ne

mokai! O nemokai pritinka pasimokyti i to, kuris
ino. Tai itoki bausm a sau skiriu.
- Koks tu gerutis! - pasak jis. - Bet, be bausms
mokytis, tu dar ir s u s i m o k k !
14

- Kai tik tursiu pinig, - atsakiau.

- Bet juk tu j turi! - tar Glaukonas. - Trasimachai, dl pinig nesirpink: mes visi sudsime Sok
ratui.
e

- A, matau, kad Sokratas galt elgtis taip, kaip

yra prats: pats neatsakinti, o kai kitas atsakins,
prikibti prie rodym ir juos sukirsti! - pasak jis.

- Gerbiamasis, - tariau, - kaipgi atsakyti, jei,

pirmiausia, neinai ir sakaisi neins, o antra, jei ir
turi apie t dalyk koki nors nuomon, tau u
drausta sakyti tai, k manai, be to, dar ymaus mo
gaus? Veikiau tau pritikt kalbti, juk tu sakaisi
338 ins ir turs k pasakyti. Tad nesididiuok, bk
toks malonus, atsakyk man ir leisk Glaukonui ir
kitiems i tavs pasimokyti.
Man tai pasakius, ir Glaukonas, ir kiti pradjo jo
prayti, kad neatsisakyt. Buvo aikiai matyti, jog
Trasimachas trokta kalbti, kad pasiymt, nes
tarsi turs puik atsakym, bet jis apsimet labai
nors, kad a atsakyiau. Pagaliau jis nusileido ir
tar:
b
- tai koks Sokrato gudrumas! Kit jis nenori
mokyti, o pats visur vaikiodamas mokosi i kit ir
net jiems u tai neatsidkoja!
- Kad a i kit mokausi, teisyb sakai, Trasimachai, bet kad a es neatsidkojs, klysti. A juk
atsilyginu, kiek stengiu, o stengiu tik pagirti, nes
pinig neturiu. O kaip noriai a itai darau, kai kas
nors, mano nuomone, gerai kalba, tu ir pats tuoj

pamatysi, kai tik man atsakysi; a esu sitikins,

kad tu gerai kalbsi.
- T a d klausyk, - tar jis. - A teigiu, kad teisin- c
gumas yra ne kas kita, kaip tai, kas naudinga stip
resniajam. Na, ko nepagiri? Matyt, nenori.
- Kai tik suprasiu, k tu kalbi, - atsakiau. - Kol
kas dar nesuprantu. T u sakai, kad teisingumas yra
tai, kas naudinga stipresniajam. K tu nori tuo pa
sakyti, Trasimachai? Jei daugiakovininkas Polidam a n t a s yra stipresnis u m u s ir jo kno jgoms pa
laikyti yra naudinga jautiena, tai ar ir m u m s , silp
nesniems u j, naudinga ir teisinga valgyti jautien? d
15

- Tu bjaurus, Sokratai, - pasak jis; - kimbi prie

odiu, kad kuo labiau ikreiptum mano apibri
m.
- Visai ne, mielasis, tik tu pasakyk aikiau, k
turi galvoje.
- Argi tu neinai, - tar jis, - kad vienos valsty
bs yra tiron valdomos, kitos tvarkosi demokra
tikai, o dar kitos yra aristokrat rankose?
- Kaip neinosi!
- Ir kad kiekvienoje valstybje viepatauja val
dia?
- inoma.
- Kiekviena valdia leidia statymus savo paios e
naudai: demokratija - demokratikus, tironija - ti
ronikus; panaiai daro ir kitos valdios. Ileidusios
statymus, jos paskelbia, kad jie yra teisingi valdi
niams - tuo tarpu jie yra naudingi patiems val
dantiesiems, - ir tuos, kurie j nesilaiko, baudia
kaip statym paeidjus ir nusikaltusius teisingu
mui. Sitai, mielasis, a ir norjau pasakyti: visose
valstybse teisingumu laikoma tas pat - tai, kas 339
naudinga esamai valdiai. O juk valdia yra jga.
Todl, jeigu teisingai samprotauji, ieina, kad tei-

singumas visur yra tas pat - tai, kas naudinga stip

resniajam.
- Taip, - pasakiau, - dabar a suprantu, k tu
kalbi. Pamginsiu isiaikinti, ar tai tiesa, ar ne. T u
ir pats, Trasimachai, atsakei, kad teisingumas yra
tai, kas naudinga, nors man udraudei taip atsaky
ti. T u tik dar pridjai stipresniajam".
- Matyt, visai nereikmingas priedas, - tar jis.
- Dar neaiku, gal jis ir svarbus. Tik aiku, kad
reikia itirti, ar tu sakai ties. Ir a sutinku, kad
teisingumas yra kakas naudinga. Bet tu priduri
stipresniajam", o a ito neinau. Todl itai dar
reikia isiaikinti.
- Tai aikinkis, - tar jis.
- Taip ir padarysiu, - atsakiau. - Sakyk m a n ,
ar tu teigi, kad paklusti valdantiesiems taip pat yra
teisinga?
- Teigiu.
c
- Ar bet kurios valstybs valdantieji yra neklystantys, ar gali ir suklysti?
- Suprantama, - atsak jis, - jie gali ir suklysti.
- O msi leisti statymus, ar neileidia vien
statym teising, o kit - neteising?
- A taip ir manau.
- Bet ileisti teisingus statymus jiems patiems
yra naudinga, o ileisti neteisingus - nenaudinga.
Ar taip?
- Taip.
- Ar valdiniai turi vykdyti visk, k tik nustato
valdovai? Ar tai bus teisinga?
- O kodl gi ne?
d
- Taigi, pasak tavs, ieina, kad yra teisinga vyk
dyti ne tik tai, kas stipresniajam naudinga, bet ir
tai, kas prieinga, tai yra nenaudinga.
- K tu sakai? - tar jis.

- M a n atrodo, sakau t pat, k ir tu. siirki

m e atidiau. Argi m e s nesutarme, kad valdovai,
sakydami valdiniams vykdyti j nurodymus, kar
tais suklysta ir pasirenka ne tai, kas jiems patiems
yra naudinga, tuo tarpu i valdini puss bus tei
singa vykdyti bet kokius valdanij sakymus? A r
ne taip sutarme?
- Manau, kad taip.
- Tik prisimink, - tariau a, - jog tu sutikai, kad e
yra teisinga daryti ir tai, kas valdantiesiems ir stip
riesiems yra nenaudinga, kai valdantieji, patys to
nenordami, sako daryti tai, kas jiems kenkia; juk,
pasak tavs, yra teisinga, kad valdiniai vykdyt tai,
k jiems sako. Tokiu atveju, imintingasis Trasimachai, ar neprisieis padaryti ivad, kad yra tei
singa daryti prieingai, negu tu sakai? J u k silpnes
niesiems sakoma vykdyti tai, kas stipresniesiems
yra nenaudinga!
- Taip, prisiekiu Dzeusu, Sokratai, - suuko Po- 340
lemarchas, - visikai aiku, kad taip!
- Taip, jeigu tu paliudysi jo naudai, - sikio Kleitofontas.
- O kam Sokratui reikia liudininko? - ts Pole
marchas. - Juk pats Trasimachas pripasta, kad
valdantieji kartais sako vykdyti tai, kas jiems pa
tiems kenkia, o valdiniai elgiasi teisingai jiems pa
klusdami.
- I tikrj, Polemarchai, Trasimachas teig, jog
yra teisinga, kad valdiniai vykdyt valdanij sa
kymus.
- Bet, Kleitofontai, jis taip pat teig, kad teisin
gumas yra tai, kas naudinga stipresniajam. Nusta
ts iuos du dalykus, jis sutiko, kad stipresnieji kar- b
tais liepia silpnesniesiems ir valdiniams vykdyti tai,
kas jiems patiems yra nenaudinga. I viso to ieina,

kad nra n kiek teisingiau daryti tai, kas stipres

niesiems naudinga, negu tai, kas jiems nenaudinga.
- Bet, - paprietaravo Kleitofontas, - stipresnia
j a m naudingu dalyku jis vadino tai, k stipresnysis
laiko esant sau naudinga. Silpnesnysis itai turi vyk
dyti - tai ir es teisinga.
- Taiau Trasimachas ne taip kalbjo, - pasak
Polemarchas.
c
- A r ne vis tiek, Polemarchai? - tariau. - Jei
dabar Trasimachas kalba taip, mes taip ir suprasi
m e jo odius.
- Sakyk man, Trasimachai, ar tu itaip norjai
apibrti teisingum: teisinga yra tai, kas stipres
niajam atrodo es naudinga, nesvarbu, ar tai bus i
tikro naudinga, ar ne? Ar galiu teigti, kad tu itaip
sakei?
- Visai ne. Argi tu manai, kad a stipresniuoju
vadinu t, kuris klysta, ir tada, kai jis klysta?
- A maniau, kad tu tai turjai galvoje, kai suti
kai, jog valdantieji nra neklystantys, bet kartais ir
suklysta.
d
- Koks tu priekabus, Sokratai, savo samprotavi
muose! - tar jis. - Ar tu, pavyzdiui, vadini gydy
toju t, kuris suklysta gydydamas ligonius, kaip tik
dl to, kad jis suklysta? Arba skaiiuotoju t, kuris
skaiiuodamas suklysta, tada, kai jis suklysta ir kaip
tik dl tos jo klaidos? A manau, kad mes tik taip
sakome, jog gydytojas suklydo, skaiiuotojas suklye do, gramatikas suklydo. O i tikrj kiekvienas i
j - tiek, kiek jis yra vertas to vardo, kuriuo j va
diname, - niekuomet nesuklysta. Tad, tiksliai kal
bant - nes ir tu giriesi tiksliai kalbs, - niekas, kas
gerai imano savo darb, neklysta, nes klystama tik
tuo atveju, kai trksta ini, kitaip tariant, meist
rikumo. Taigi nei amatininkas, nei iminius, nei

valdovas, kai jis yra tikras valdovas, niekuomet ne

suklysta, nors danai sakoma, kad gydytojas sukly
do, valdovas suklydo. itokia prasme tu ir turi su
prasti mano atsakym. O labai tiksliai kalbant, vai- 341
dovas - kiek jis yra tikras valdovas - neklysta; jis
neklysdamas ileidia sakym, kuris j a m yra ge
riausias, o valdiniai turi j vykdyti. Taigi, kaip jau
i pradi sakiau, teisingumas yra daryti tai, kas
naudinga stipresniajam.
- Trasimachai, - tariau, - negi tau atrodo, kad
a priekabiauju?
- T a i p man atrodo, - atsak jis.
- A r tu manai, kad a samprotaudamas udavinjau tokius klausimus, nordamas tau i pasal
pakenkti?
- A gerai inau, kad taip darei, - tar jis, - bet b
tu nieko nepei: nuo mans nepaslpsi savo pikt
ksl, o nepaslps nestengsi mans sukirsti pokal
byje.
- Gerbiamasis, - pasakiau, - a net nemginiau
tavs sukirsti. Bet kad ir vl tarp ms nekilt i
toks nesusipratimas, t man tiksliai pasakyk: ar o
dius valdovas" ir stipresnysis" tu vartoji prasti
ne, kasdiene, ar tiksliai apibrta prasme, kai sa
kai, kad bus teisinga, jei silpnesnysis darys tai, kas
naudinga stipresniajam?
- A turiu galvoje valdov paia tiksliausia io
odio prasme, - atsak jis. - Todl juodink ir meik
mane, jei tik gali! Man visai nesvarbu. Bet tu ne
stengsi to padaryti.
- Negi tu manai, - tariau, - jog a esu toks kvailas, c
kad imsiuosi kirpti lit ir meiti Trasimach?
16

- O vis dlto mginai, - atr jis, - nors tau

nepasisek nei ia, nei kitur.

- Uteks itoki kalb, - tariau a. - Geriau pa

sakyk man: ar gydytojas tikrja io odio prasme,
kaip tu j ia apibdinai, rpinasi tik pinigais, ar
ligoni gydymu?
- Ligoni gydymu, - atsak jis.
- O vairininkas? A r tikras vairininkas yra jrei
vi vadovas, ar jreivis?
- Jreivi vadovas.
d
- A manau, jog negalima atsivelgti tik tai,
kad jis plaukia laivu, ir dl to vadinti j jreiviu. Jis
vadinamas vairininku ne dl to, kad plaukia, o dl
to, kad vairuoja ir vadovauja jreiviams.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Ieit, kad kiekvienas i j yra kuo nors nau
dingas?
- Aiku.
- Argi meno ir amato tikslas nebus surasti ir
parpinti, kas kam naudinga? - paklausiau.
- Tikrai, toks jo tikslas, - atsak jis.
- O ar bet kuriam menui ir amatui gali bti nau
dinga dar kas nors, iskyrus jo paties didiausi
tobulum?
e
- K tu ia turi galvoje?
- tai k, - atsakiau. - Pavyzdiui, jei tu mans
paklaustum, ar knui pakanka bti knu, ar j a m
reikia dar ko nors, a atsakyiau: btinai reikia.
Todl ir atsirado gydymo menas, kad ms knas
yra netobulas ir negali pasitenkinti bdamas toks,
koks yra. Menas ir buvo sukurtas tam, kad parpin
t knui tai, kas jam naudinga. Ar, tavo m a n y m u ,
taip sakydamas a teisingai atsakyiau?
342
- Teisingai, - atsak jis.
- Tai k? Argi pats gydymo menas nra tobulas?
Ar apskritai menui dar yra reikalinga kokia nors
kita ypatyb, kaip, pavyzdiui, akims reikalingas re-

gjimas, ausims - klausa, ir todl j o m s reikalingas

koks nors kitas menas, kuris surastu ir parpint,
kas j o m s naudinga? O gal ir paiame mene yra koks
netobulumas, ir kiekvienam menui reikalingas ki
tas menas, kuris surast, kas pirmajam naudinga, o
iam iekaniam menui reikia vl kito, ir taip be
galo? Ar gal pats menas susiras, kas jam naudinga? 6
O gal menui nereikia nei jo paties, nei kito meno,
kad surast tai, kas paalins jo netobulum? Juk n
vienas menas neturi jokio trkumo, jokios kliaudos,
ir jis privalo iekoti to, kas naudinga ne kam kitam,
bet tik tam dalykui, kurio menas jis yra. Tuo tarpu
pats menas, kol jis yra menas tikslia to odio pras
me, itisai tikras menas, lieka nepaeidiamas ir
grynas. Na, irk, ar pagal tavo tiksliausi svars
tymo bd taip ieina, ar kaip kitaip?
- Atrodo, kad taip, - pasak jis.
- Vadinasi, - tariau, - gydymo menas ieko ne c
to, kas naudinga gydymo menui, bet to, kas naudin
ga knui.
- Taip, - atsak jis.
- Ir jojimo menas ieko ne to, kas naudinga joji
mui, bet to, kas naudinga arkliams. Ir kiekvienas
kitas menas ieko ne to, kas jam paiam naudinga,
nes jam nieko nereikia, bet to, kas naudinga tam
dalykui, kurio menas jis yra.
- Atrodo, kad taip, - tar jis
- Bet, Trasimachai, menai valdo ir pajungia sau
tuos dalykus, kuri menai jie yra.
Vargais negalais jis su tuo sutiko.
- Taigi kiekvienas menas ieko ne to ir sako ne
tai, kas naudinga stipresniajam, o tai, kas naudinga
silpnesniajam, kur jis valdo.
d
Trasimachas band prietarauti, bet pagaliau su
tuo sutiko. Kai jis sutiko, a tariau:

- A r lygiai taip pat ir kiekvienas gydytojas - jei

jis yra tikras gydytojas - ieko ne to ir sako ne tai,
kas yra naudinga gydytojui, bet tai, kas naudinga
ligoniui? Juk sutarme, kad gydytojas tikslia io o
dio prasme yra kn valdytojas, o ne pinig glemikas. Juk itaip sutarme?
Jis sutiko.
- J u k ir vairininkas tikslia io odio prasme yra
jreivi vadovas, o ne jreivis?
e
Jis sutiko.
- Taigi toks vairininkas, kuris yra ir vadovas,
rpinsis ne tuo ir sakys ne tai, kas naudinga jrei
viui - tam, kur jis valdo.
Trasimachas vargais negalais sutiko.
- Taigi, Trasimachai, - tariau, - ir kiekvienas
valdovas, kaip valdovas, vis tiek koki valdi jis
turt, rpinasi ne tuo ir sako ne tai, kas jam pa
iam yra naudinga, o tai, kas naudinga valdiniui,
kurio labui jis veikia; k tik jis kalba ir k tik jis
daro, visada kalba ir daro irdamas jo ir to, kas
naudinga valdiniui ir kas j a m tinka.
343
Kai svarstydami prijome it viet ir visiems
dalyviams pasidar aiku, kad teisingumo apibri
mas pakrypo visai prieing pus, Trasimachas,
uuot atsaks, paklaus:
- Sakyk, Sokratai, ar tu turi aukl?
- K? - pasakiau. - Tu veriau atsakytum, o ne
itoki dalyk klaustum.
- Juk tavo aukl nemato, kad tau varva snar
glys, ir nenuluosto tau nosies, - tar jis. - O reik
t. Ji tavs neimok skirti avies nuo piemens.
- K tu ia dabar paistai? - tariau.
b
- Mat tu manai, kad aviganiai arba jauiaganiai
priiri savo avis ir jauius, juos eria, jais rpinasi
turdami kok kit tiksl, o ne eiminink ir savo

pai gerov. Tu manai, kad ir valstybi valdovai,

kurie i tikrj valdo, iri savo valdinius kakaip
kitaip, negu piemenys avis, ir kad jie dien nakt
rpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turt kuo
daugiau naudos. T u taip toli esi nujs tirdamas,
kas yra teisingumas ir kas teisinga, kas yra neteisingumas ir kas neteisinga, jog net neinai, kad tei
singumas ir tai, kas teisinga, i tikrj yra svetimas
gris: stipresniajam ir valdaniajam tai teikia nau
d, o tam, kuris paklsta ir tarnauja, - gryniausi
al. Neteisingumas - atvirkiai: jis valdo i tikr
j naivius ir teisingus mones, o valdiniai daro tai,
kas naudinga stipresniajam, ir j a m tarnaudami da
ro j laiming, bet patys negauna i to jokios naudos. Naivuoli Sokratai, reikia atkreipti dmes tai,
kad teisingas mogus, palyginti su neteisingu, visur
pralaimi. Pirmiausia sandoriuose, kai vienas su ki
tu imasi kokio bendro reikalo: tu niekur nerasi, kad,
kai toks sandoris baigiasi, teisingasis bt laimjs
i neteisingojo - jis visada pralaimi. Toliau - santy
kiuose su valstybe: kai reikia mokti mokesius, tei
singasis, tok pat turt turdamas, nea daugiau
pinig, o neteisingasis - maiau; kai reikia gauti,
teisingasis nieko negauna, o neteisingasis gerai pasipelno. Kai vienas ir kitas uima koki nors viet
valdioje, net jei teisingasis neturt joki kit nuos
toli, nukenia jo nam reikalai, nes jis neturi laiko
jais usiimti, o i valstybs reikal jis negali pasi
pelnyti, nes yra teisingas. Be to, jis sipyksta gimi
naiiams ir pastamiems, nes, nenordamas paeis
ti teisingumo, atsisako jiems padti. O neteisingam
mogui viskas klostosi prieingai. A turiu galvoje
t, kuris, kaip sakiau, sugeba gerai pasipelnyti. Jei
gu nori nusprsti, kiek asmenikai naudingiau yra
bti neteisingam negu teisingam, turi gerai j si-

344

irti. Lengviausiai tai suprasi, jeigu imsi auk

iausio laipsnio neteisingum, kuris neteisingj pa
daro laimingiausi, o neteisingumo aukas ir tuos,
kurie nenori neteisingai elgtis, - nelaimingiausius.
Tokia yra tironija. Jinai ne po truput grobia sveti
mus turtus, bet i karto, griebdamasi klastos ir smurb to, ir nedaro skirtumo tarp to, kas venta ir neven
ta, kas privatu ir kas visuomens. Jei paskiras as
m u o padaro tik dal i nusikaltim, jis yra bau
diamas ir usitraukia didiausi gd. Tokius mo
nes vadina ventvagiais, verg grobikais, silau
liais, plikais, vagimis - pagal tai, kok nusikalti
m jie padar. O jei kas ne tik atima i piliei
turt, bet ir juos paius paveria vergais, tokius mo
nes, uuot pavadin kuriuo nors gdingu vardu, vac dina laimingais ir turtingais ne tik bendrapilieiai,
bet ir kiti, kurie suino, kad jie padar paius di
diausius nusikaltimus. Mat tie, kurie smerkia ne
teisingum, bijosi ne elgtis neteisingai, o patys pa
tirti neteisingum. Tad neteisingumas, Sokratai, jei
jis didelis, yra stipresnis u teisingum, labiau pri
tinka laisvam mogui ir yra valdingesnis; teisingu
mas, kaip jau i pradi sakiau, yra tai, kas naudin
ga stipresniajam, o neteisingumas yra naudingas ir
pravartus pats sau.
d
Tai pasaks Trasimachas, tarsi vanotojas upy
ls mums ausis odi srautu, jau ketino ieiti, bet
pokalbio dalyviai jo neileido, privert pasilikti ir
savo odius pagrsti rodymais. Ir a pats jo ito
praiau sakydamas:
- Gerbiamasis Trasimachai, pabrei m u m s tokius
odius ir dabar ruoiesi ieiti nei pakankamai ro
ds j tikrum, nei pats bdamas sitikins, kad i
tikro taip yra, kaip tu sakei. Negi manai, kad tai
e menkniekis - imtis apibrti tok dalyk? Juk tai

gyvenimo taisykl, pagal kuri gyvendamas kiek

vienas i ms turt gyvenime kuo daugiausiai
naudos!
- A manau, - atsak Trasimachas, - kad ia yra
kitaip.
- Atrodo, - tariau, - kad tu m u m i s visai nesir
pini, tau visai nesvarbu, ar mes, neinodami to, k
tu sakaisi ins, gyvensime blogiau, ar geriau. Bet,
gerasis mogau, malonk ir mums tai atskleisti. M
s ia tiek daug: tau labai apsimoks, jeigu padarysi 345
mums gera. Dl savs paties a galiu pasakyti, jog
netikiu ir nemanau, kad neteisingumas bt nau
dingesnis u teisingum, net ir tuo atveju, kai netei
singumui bt leidiama laisvai veikti ir niekas ne
trukdyt jam daryti, k nori. M a n o mielas, tegul
kas nors bna neteisingas, tegul jis gali slapta arba
jga daryti skriaudas, vis tiek a nepatiksiu, kad
neteisingumas yra naudingesnis u teisingum. Ga
limas daiktas, kad ir dar kas nors i ms taip ma
no, ne a vienas. Tad, garbusis mogau, tikink mus b
galutinai, kad teisingum labiau vertindami u ne
teisingum mes galvojame neteisingai.
- Kaipgi a tave tikinsiu? - tar jis. - Jeigu
tavs netikino tai, k ia kalbjau, k man su ta
vim daryti? Ar turiau grste grsti rodymus tau
siel?
- Vardan Dzeuso, - tariau, - itaip nedaryk! Tu
pirmiausia laikykis to, k pasakai, o jei norsi savo
nuomon pakeisti, daryk tai atvirai ir neapgaudink
ms! O dabar, Trasimachai, grkime prie to, kas c
buvo pasakyta. I pradi apibrs tikr gydytoj,
tu vliau nepagalvojai, jog to paties tikslumo reikia
laikytis ir apibriant tikr piemen. Tu manai, jog
Jis gano avis tik todl, kad yra piemuo, nesirpinda
mas j gerove, o tarsi koks puotautojas, tik ketinda

mi

mas jomis pasivaiinti u stalo, arba kaip pirklys,

d kad jas parduot, tik ne kaip piemuo. O juk pie
mens menas neturi jokio kito tikslo, kaip tik par
pinti kuo daugiau gero tam, kam jis yra skirtas, tai
yra avims, nes pats piemens menas nestokoja ger
ypatybi ir lieka geras tol, kol j a m nieko nestinga,
kad bt tikru piemens menu.Todl a ir dabar m a
nau, kad m u m s btinai reikia sutikti, jog kiekviena
valdia, kaip valdia, rpinasi ne kieno nors kito
e gerove, o tik t, kuriuos ji valdo ir globoja, vis tiek
ar tai bus valstyb, ar paskiras asmuo. O ar tu m a
nai, kad valstybi valdovai - jeigu jie yra tikri val
dovai, - valdo savo noru?
- Prisiekiu Dzeusu, - atsak jis, - ne tik manau,
bet ir gerai inau.
- Betgi, Trasimachai, - tariau, - ar tu nepaste
bjai, kad kit valdios viet niekas nenori uimti
savo noru, o reikalauja atlyginimo, nes mano, jog i
tos valdios vietos ne jiems bus nauda, o tik valdi346 niams? Pasakyk man tai k: ar nesakome, jog vie
nas menas skiriasi nuo kito tuo, kad turi skirting
gali? Tik, brangusis, nepasakyk kokios keisteny
bs, nes kitaip nepasivarysime priek svarstydami.
- Jie i tikro skiriasi savo galiomis, - atsak jis.
- Argi kiekvienas menas neteikia m u m s tik jam
vienam bdingos naudos, o ne naud apskritai? Pa
vyzdiui, gydymo menas teikia sveikat, laivo vaira
vimo menas - saugum plaukiant. Panaiai ir kiti
menai.
- Tikrai taip, - atsak jis.
b
- Taigi umokesio u darb menas teikia atlygi
nim. Juk jis tam ir skirtas. O gal tu gydymo men
ir vairavimo men laikai tuo paiu menu? Arba, jei
nori tiksliai apibrti, kaip anksiau silei, pasa
kyk: jei kas nors vairuodamas laiv igyja, nes jam

yra naudinga plaukioti jroje, ar dl to jo men pa

vadinsi gydymo menu?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis.
- A manau, ir umokesio u darb meno nepa
vadinsi gydymo menu, jei kas juo usiimdamas pa
sveiksta?
- Aiku, kad ne.
c
- Ir gydymo meno nepavadinsi umokesio u dar
b menu, jei gydantysis gauna atlyginim?
- Ne, - tar jis.
- Argi mes nesutarme, kad kiekvienas menas
yra savaip naudingas?
- Tegul bus taip.
- Taigi, jeigu yra kokia nors visiems meistrams
bendra nauda, tai aiku, kad jie j gauna naudoda
miesi bendru pridtiniu dalyku, kuris ir teikia t
bendr naud.
- Atrodo, kad taip.
- Mes teigiame, kad meistrai t naud, kuri
teikia atlyginimas, gauna i pridtinio umokesio
u darb meno.
Trasimachas vargais negalais su tuo sutiko.
- Taigi naud, kuri kiekvienas meistras gauna d
i atlyginimo, teikia ne jo paties menas. Tiksliau
kalbant, gydymo menas teikia sveikat, umokesio
u darb menas - atlyginim, statybos menas - na
m, o su jais susijs umokesio u darb menas atlyginim u tai. Kiekvienas menas dirba savo dar
b ir duoda naud pagal savo paskirt. O jei prie
meno nebus pridtas atlyginimas, ar menininkas tu
rs i jo naudos?
- Atrodo, kad ne.
- Vadinasi, kai jis dirba veltui, menas neduoda e
jam naudos?
- Mano nuomone, neduoda.

- Dabar, Trasimachai, jau aiku, kad joks menas

ir jokia valdia nesirpina tuo, kas jai paiai yra
naudinga, bet, kaip jau anksiau sakme, parpina
ir sako tai, kas naudinga valdiniui, nes iri tik
silpnesniojo, o ne stipresniojo naudos. Todl, mielas
Trasimachai, a neseniai sakiau, kad niekas savo
noru nenori valdyti ir taisyti svetim trkum, o
reikalauja atlyginimo, nes tas, kuris nori tinkamai
34 7 taikyti savo men, niekuomet neveikia ir nesako to,
kas yra geriausia jam paiam, o tik tai, kas yra
naudinga valdiniui. tai kodl tiems, kurie imasi
valdyti, reikia atlyginti - arba pinigais, arba garbe,
arba bausme, jei atsisako valdyti.
- K tu nori tuo pasakyti, Sokratai? - paklaus
Glaukonas. - Pirmsias dvi atlyginimo ris a i
nau, bet nesuprantu, kokia ta bausm, kodl tu j
priskiri prie atlyginimo.
- Vadinasi, tu nesupranti, kaip atlyginama geb riausiems, - tariau, - dl ko valdo dori mons, kai
jie sutinka valdyti. Argi tu neinai, kad garbs ir
turt trokimas yra laikomas gda - toks jis i tik
rj ir yra.
- A tai inau, - atsak jis.
- Todl geri mons nenori valdyti nei dl turt,
nei dl garbs. Mat jie nenori nei vieai imdami
atlyginim bti vadinami samdiniais, nei slaptai gau
ti naudos i valdios ir bti vadinami vagimis. J
c nevilioja ir garb, nes jie nra garbtrokos. Kad jie
sutikt valdyti, juos reikia priversti ir skirti baus
m. Todl ir laikoma truput gdingu dalyku siekti
valdios savo noru,nelaukiant prievartos. O didiau
sia bausm - tai bti valdomam blogesnio mogaus,
jeigu pats nenori valdyti. M a n atrodo, kad bijoda
mi itos bausms dori mons sutinka valdyti ir val
do. Jie imasi valdyti ne dl kokio nors numatomo

grio ir ne dl malonumo, bet veriami btino reika

lo, nes neturi u save geresniu nei sau lygiu, ku- d
riems galt pavesti tvarkyti reikalus. Jei atsirast
valstyb, kurioje gyvent tik geri mons, tikriau
siai joje kilt intrig siekiant ivengti valdios, pa
naiai kaip dabar intrigomis siekiama valdios vie
t. Tada paaikt, kad tas, kuris i tikrj yra
valdovas, siekia naudos ne sau, o valdiniams, ir kiek
vienas tai suprantantis mogus veriau sutikt, kad
kitas j a m teikt naud, negu pats kamuotsi rpin
damasis kito nauda. Todl a jokiu bdu nenusilei
diu Trasimachui, kad teisingumas yra tai, kas nau- e
ding stipresniajam. Bet tai mes apsvarstysime v
liau. M a n atrodo, daug svarbesnis yra neseniai Trasimacho pasakytas dalykas, jog neteisingo mogaus
gyvenimas ess laimingesnis negu teisingo. O kaip
tau, Glaukonai, atrodo? Kuris i t dviej teigini
yra teisingesnis?
- A manau, - atsak jis, - kad teisingo mogaus
gyvenimas yra naudingesnis.
- Ar girdjai, - tariau, - kiek grybi Trasima- 348
chas priskyr neteisingo mogaus gyvenimui?
- Girdjau, - atsak jis, - bet netikiu.
- Tad jeigu nori, pamginkime j tikinti, kad jo
teiginys neteisingas. inoma, jeigu m u m s pasiseks
surasti koki nors priemon jam tikinti.
- K u r nenorsi! - atsak Glaukonas.
- Jeigu mes, - tariau, - sukaup jgas jo kalb
atsakysime savo kalba ir ivardysime, kiek grybi
teikia buvimas teisingu mogumi, o po to vl kalbs
jis, ir mes vl atsakysime jo kalb, tai teks suskai
iuoti ir imatuoti grybes, kurias mes priskiriame b
vienam ir kitam gyvenimui, ir pasikviesti teisj
klausimui isprsti. O jeigu mes svarstysime taip,

kaip iki iol, vieni su kitais sutardami, tai patys

bsime ir teisjai, ir kalbtojai.
- Teisingai sakai, - pasak jis.
- Katras i i dviej bd tau patinka?
- Antrasis, - atsak jis.
- Na, Trasimachai, - tariau, - atsakyk man i
pat pradi. A r tu teigi, kad tobulas neteisingumas
yra naudingesnis u tobul teisingum?
c
- Tikrai taip m a n a u , - atsak jis, - ir pasakiau,
kodl.
- Na, gerai. O k tu manai apie tuos du dalykus?
Turbt vien i j vadini dorybe, o kit - nedorybe?
- Kaip nevadinsi.
- Vadinasi, teisingum vadini dorybe* o neteisin
gum - nedorybe.
- Suprantama, brangusis, - tar jis. - J u k a ir
sakau, kad neteisingumas yra naudingas, o teisin
gumas - ne.
- Tai kaipgi reikia sakyti?
- Kaip tik atvirkiai, - atsak jis.
- Ar teisingum vadini nedorybe?
- Ne, tik kilniu naivumu.
d
O neteisingum vadini piktnaudiavimu?
- Ne, tik sugebjimu sveikai galvoti, - atsak jis.
- Ar tau, Trasimachai, neteisingieji atrodo pro
tingi ir geri?
- Bent tie, kurie yra tobulai neteisingi ir sugeba
uvaldyti itisas valstybes ir tautas. O tu turbt
manei, kad a kalbu apie tuos, kurie pjausto pinigi
nes? Be abejo, ir tokie darbai yra naudingi, jei tik
neikyla aiktn, - tar jis. - Bet apie juos neverta
kalbti, palyginti su tais darbais, apie kuriuos a k
tik kalbjau.
e

- A suprantu, - tariau, - k tu nori pasakyti, tik

stebiuosi, kad tu neteisingum priskiri prie dorybi
ir iminties, o teisingum - prie prieing dalyk.

- I tikro a juos taip skirstau, - atsak jis.

- Tai, biiuli, jau per daug kietas rieutas, ir ne
lengva tai k nors pasakyti. Mat, jei tu btum
teigs, kad neteisingumas yra naudingas, bet vis
tiek btum sutiks, jog tai yra ydingas ir gdingas
dalykas, tai mes, remdamiesi vieja nuomone, tu
rtume k atsakyti. Bet dabar jau aiku, kad tu
sakysi, jog neteisingumas yra ir graus, ir stiprus, ir
jam priskirsi visas tas ypatybes, kurias mes priski- 349
riame teisingumui, nes idrsai j priskirti prie do
rybs ir iminties.
- T u puikiai spjai, tarsi ynys, - tar jis.
- Vis dlto, - pasakiau, - nereikia nusiminti, rei
kia toliau tirti dalyk tol, kol man atrodys, kad tu
kalbi tai, k galvoji. Man rodos, Trasimachai, kad
tu n kiek nejuokauji, o kalbi taip, kaip i tikrj
tau atrodo.
- Argi tau ne vis tiek, - tar jis, - ar man i
tikrj taip atrodo, ar ne, - tu tik rodyk, jog kalbu
neties.
- Vis tiek, - atsakiau. - Bet pamgink dar man b
atsakyti: ar tau atrodo, kad teisingas mogus nori
kuriuo nors atvilgiu pralenkti kit, irgi teising?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis, - nes kitaip jis
nebt toks mandagus ir naivus, kok j dabar ma
tome.
- Ar ir teisingumo reikaluose?
- Net ir teisingumo, - tar jis.
- O ar jis nenort pralenkti neteisingo mogaus?
Ar jis tai laikyt teisingu dalyku?
- Laikyt teisingu dalyku, - atsak jis, - ir no
rt pralenkti, bet nestengt.
- A ne to klausiu, - pasakiau, - o klausiu tik, ar
teisingasis, nors nenori ir nesiekia pralenkti teisin- c
gojo, nori pralenkti neteisingj?

- Taip ir yra.
- O neteisingasis? A r jis nesiekia pralenkti tei
singj ir teisingame darbe?
- Kaipgi nenors! - atsak Trasimachas. - Juk
jis nori visus pralenkti.
- Taigi, - tariau, - neteisingasis nors pralenkti
kit neteisingj ir neteisingame darbe ir pats steng
sis turti daugiau u visus kitus?
- Taip ir bus, - atsak jis.
- Sutariame itaip, - tariau: - teisingas mogus
nenori pralenkti save panaaus mogaus, tik nepad na save, o neteisingas nori pralenkti ir pana
save, ir nepana.
- Puikiai pasakei.
- A r neteisingasis yra protingas ir geras, o teisin
gasis - nei protingas, nei geras?
- Kaip tik taip, - atsak jis.
- Vadinasi, neteisingasis yra panaus proting
ir ger, o teisingasis - nepanaus.
- Kaipgi toks bdamas jis bus nepanaus tok, tar, - o toks nebdamas bus panaus?
- Taigi kiekvienas i j yra toks, kok jis yra
panaus.
- O kodl gi ne? - atsak jis.
e
- Gerai, Trasimachai, - tariau. - Vien mog tu
vadini muziku, o kit - nemuziku?
- Taip, vadinu.
- Katr i j vadini protingu, o katr - nepro
tingu?
- Muzik vadinu protingu, o nemuzik - nepro
tingu, blogu.
- Nusimanantis apie muzik yra ir geras, o ne
nusimanantis - blogas?
- Taip.
- Na, o gydytojas? Irgi taip pat?

- Panaiai.
- A r tau, mano mielas, atrodo, kad muzikas, de
rindamas lyr, nort ir siekt pralenkti kit muzi
k styg tempimu ir atleidimu?
- Ne, neatrodo.
- O ar jis nenort pralenkti nemuzik?
- Btinai nort.
- O kaip gydytojas? Ar, paskirdamas valg ar g- 350
rim, jis nenort pralenkti kit gydytoj arba gy
dymo taisykles?
- Ne.
- O ar jis nenort pralenkti negydytoj?
- Nort.
- Imkim bet kuri inojimo ir neinojimo srit: ar
kuris nors inovas nort darbais ir odiais pra
lenkti kit inov, ar tik daryti t pat, k daro
kitas j panaus inovas tomis paiomis aplinkyb
mis?
- Nort t pat daryti, - atsak jis.
- O neinovas? A r jis nenort pralenkti ir ino- b
v, ir kit neinov?
- Tikriausiai nort.
- A r inovas yra imintingas mogus?
- Taip.
- O imintingas yra geras?
- Sutinku.
- Taigi imintingas ir geras mogus nenors pra
lenkti sau lygaus, bet tik nelyg sau ir prieing?
- Atrodo, kad taip, - atsak jis.
- O blogas ir nemoka nors pralenkti ir sau ly
gu, ir prieing.
- Taip atrodo.
- Vadinasi, Trasimachai, - tariau, - neeisingas
mogus nori pralenkti ir pana save, ir nepana.
Ar ne taip sakei?

- Taip, - atsak jis.

- O teisingasis nenors pralenkti save pana
aus, tik nepanau?
- Taip.
- Taigi teisingas mogus yra panaus imintin
g ir ger, o neteisingas - blog ir nemok.
- Taip atrodo.
- Bet juk sutarme, kad k kiekvienas i juodviej yra panaus, toks ir yra.
- Sutarme.
- Vadinasi, paaikjo, kad teisingas mogus yra
geras ir imintingas, o neteisingas - nemoka ir blo
gas.
Trasimachas su visu tuo sutiko, bet ne taip leng
vai, kaip a ia pasakoju, o tik vargais negalais ir
verste veriamas. J pilte pyl prakaitas - juk buvo
vasara. A tik dabar pirm kart pamaiau Trasimach iraudus. Kai sutarme, kad teisingumas yra
doryb ir imintis, o neteisingumas - blogyb ir ne
imanymas, a tariau:
- Gerai. itai m e s jau pripainome. Bet taip pat
sakme, kad neteisingumas yra galingas. Ar prisi
meni, Trasimachai?
- Prisimenu. Bet m a n nepatinka tai, k tu ia
dabar pasakei. A turiu kai k tai atsakyti. Jei
kalbsiu, tu pasakysi, kad a sakau retorin kalb.
Taigi arba leisk m a n kalbti, k tik noriu, arba, jei
nori, klausk, o a tau, tarsi moiutms, sekanioms
pasakas, leisiu pasakoti ir arba linkiosiu, arba pur
tysiu galv.
- Tik jokiu bdu neatsakink prieingai savo nuo
monei, - tariau.
- Atsakysiu taip, kad tau patiks, nes neleidi man
kalbti. Ko dar nori?

- Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - nieko nenoriu. Jei

sutinki atsakinti, tai atsakink, o a klausinsiu.
- Tad klausk.
- A tavs paklausiu to paties, ko neseniai klau
siau. Mat a noriu, kad apsvarstytume visk i ei- 351
ls. Tad koks yra santykis tarp teisingumo ir netei
singumo? J u k buvo pasakyta, kad neteisingumas yra
galingesnis ir stipresnis u teisingum. Taiau jei
teisingumas yra imintis ir doryb, tai lengva bus
rodyti, kad jis yra stipresnis u neteisingum, nes
neteisingumas yra nemokikumas. Niekas to nega
ltu paneigti. Bet a, Trasimachai, nenoriu taip pa
prastai isprsti t klausim. Pairkime itaip: ar
tu pripasti, jog valstyb gali bti neteisinga ir m
ginti neteisingai pavergti kitas valstybes arba jau b
yra pavergusi ir laiko jas savo valdioje?
- Kaipgi nepripainsi? - atsak jis. - Ypa taip
darys labiausiai ir tobuliausiai neteisinga valstyb.
- Suprantu, - tariau, - kad tai tavo teiginys. Bet
a tai kaip tai iriu: ar valstyb, uvaldiusi kit
valstyb, savo galyb ilaikys be teisingumo pagal
bos, ar btinai turs pasitelkti teisingum?
- Jeigu yra taip, kaip tu k tik pasakei, - atsak c
jis, - jeigu teisingumas yra imintis, tai turs pasi
telkti teisingum, o jei yra taip, kaip a sakiau, - tai
neteisingum.
- Puiku, T r a s i m a c h a i , - tariau, - kad ne tik gal
vos linkiojimu ar purtymu pritari ar atmeti, bet
visai graiai atsakai.
- Noriu tau tikti, - atsak jis.
- Ir gerai darai. Bet padaryk man dar tok ma
lonum ir pasakyk: ar valstyb arba kariuomen,
arba plik ir vagi gauja, arba koks kitas moni
brys, kuris bendrai imasi k nors bloga daryti, gal-

t, tavo nuomone, k nors laimti, jei tie mons

vieni su kitais elgtsi neteisingai?
d
- Negalt, - atsak jis.
- O jeigu nesielgt neteisingai? Tada geriau sek
tsi?
- Aikus dalykas, kad geriau.
- Mat, Trasimachai, neteisingumas sukelia tar
pusavio nesantaikas, vaidus, neapykant, o teisin
gumas - santarv ir draugyst. A r ne taip?
- Tegul bus taip, - atsak jis, - nenoriu tau prie
tarauti.
- Gerai darai, brangusis. Pasakyk man dar tai
k. Jei neteisingumui, kur tik jis atsiranda, yra b
dinga sukelti neapykant, tai argi jisai, kils tarp
laisv moni ar verg, neprivers j vienas kito nee apksti, vaidytis ir ar nepasidarys nemanoma k
nors bendrai veikti?
- Tikrai pasidarys, - atsak jis.
- O jeigu jis atsiras tarp dviej moni, ar nei
siskirs juodu, ar neprads vienas kito neapksti, ar
nepasidarys prieai ir vienas kitam, ir teisingiesiems?
- Pasidarys, - atsak Trasimachas.
- O jeigu, nuostabus mogau, neteisingumas ky
la viename moguje, ar jis praras savo gali, ar tu
rs jos n kiek ne maiau?
- Tegul turi jos n kiek ne maiau!
- A r ne toki gali turi neteisingumas, vis tiek
kur jis atsiranda - valstybje, giminje, kariuome
nje ar kokioje kitoje bendrijoje, - kad pirmiausia
352 padaro nemanoma veikti sutartinai, nes sukelia ne
santaik ir vaidus, o paskui bendrij padaro priei
ninke sau paiai ir kitiems, kurie yra jai prieingi,
tarp j ir teisingiesiems. Ar ne taip?
- Taip.

IK

- A m a n a u , kad ir viename moguje neteisingu

mas veiks taip, kaip reikalauja jo prigimtis: pirmiau
sia padarys nemanom bet kok veikim, nes mo
gus nesutars ir vaidysis pats su savimi, o paskui
taps prieu ir sau paiam, ir teisingiems monms.
Ar ne taip?
- Taip.
- Bet juk, mano mielas, teisingi yra ir dievai?
- Galbt, - atsak jis.
- Taigi, Trasimachai, neteisingasis bus prieas ir b
dievams, o teisingasis - draugas.
- Mgaukis, gardiuokis savo kalba, - tar jis, nebijok! A tau neprietarausiu, kad itiems nesipykiau.
- Na, - tariau, - tai padk man gardiuotis ir
toliau atsakindamas taip, kaip iki iol atsakinjai.
Paaikjo, kad teisingi mons yra imintingesni,
geresni ir geriau gali veikti, o neteisingi nieko nega
li veikti kartu. Bet jeigu sakome, kad kai kurie ne
teisingieji yra drauge k nors svarbaus nuveik, nors c
ir bdami neteisingi, tai itaip sakydami mes esame
ne visai teiss. Juk jeigu jie bt buv visikai ne
teisingi, tai b t u nesusilaik ir puol vieni kitus.
Taigi aiku, kad jie turjo iek tiek teisingumo, ku
ris jiems trukd ir tarpusavyje elgtis neteisingai, ir
su savo prieais ir leido jiems vykdyti tai, k jie
vykd. Imdamiesi savo nedor darb jie buvo tik
pusiau nedori, nes tie, kurie yra visikai ir tobulai
neteisingi, visai nieko negali veikti. A gerai inau, d
kad itaip yra, o ne taip, kaip tu i pradi teigei.
Dabar pasvarstykime, ar teisingieji gyvena geriau
u neteisinguosius ir yra laimingesni, nes mes ad
jome vliau isiaikinti klausim. I to, k esame
pasak, man jau ir dabar aiku, bet vis tiek reikia

apsvarstyti giliau, nes ia kalbame ne apie bet k,

o apie tai, kaip reikia gyventi.
- Tai svarstyk, - pasak Trasimachas.
- A taip ir darysiu, - atsakiau. - Pasakyk man,
ar tu manai, kad arkliui yra bdingas koks nors
darbas?
e

- Manau.
- Ar ne tai tu laikai arklio ar kurio kito gyvulio
bdingu darbu, k galima atlikti ar bent geriausiai
atlikti tik su to gyvulio pagalba?

- Nesuprantu, - tar jis.

- Paklausiu kitaip: ar gali regti kuo kitu, o ne
akimis?
- Negaliu.
- O ar gali girdti kuo kitu, ne ausimis?
- Jokiu bdu ne.
- Todl teisingai galtume sakyti, kad tai yra
j - aki ir aus - darbas.
- Teisingai.
353
- A r negaltum vynuogs akel nupjauti kardu,
peiliu ar dar kuo kitu?
- Kodl gi ne?
- Bet, a manau, niekuo kitu taip graiai nenu
pjausi, kaip sodininko peiliu, kuris yra kaip tik tam
darbui padarytas.
- Teisyb.
- Tai ar nesakysime, kad tai yra sodininko peilio
darbas?
-

Sakysime.
- Dabar, manau, geriau supranti, ko tavs klau
siau: ar kiekvieno daikto darbas nra tai, k tik jis
vienas gali daryti arba padaryti geriausiai?
b

- Suprantu, - tar jis, kiekvieno daikto darbas.

ir tikiu, kad tai yra

- Gerai, - pasakiau. - O ar tau neatrodo, kad

kiekvienas daiktas turi ir j a m skirt darb, ir jam
bding vertyb? Grkime prie mint pavyzdi:
sakysim, akys turi savo darb?
- Turi.
- O ar akys turi ir savo vertyb?
- Turi ir vertyb.
- Na, o ausys ar turi savo darb?
- Turi.
- Ar turi ir savo vertyb?
- Ir vertyb.
- O ar ne taip yra ir su visais kitais daiktais?
- Taip.
- Gerai. Ar akys galt gerai atlikti savo darb,
jei neturt joms bdingos vertybs, o vietoj jos tu
rt yd?
- Kaipgi galt? - pasak jis. - Matyt, tu turi
galvoje - vietoj regjimo aklum.
- Kaip tik regjimas, - tariau, - ir yra aki ver
tyb. Bet ne to a klausiu. A tik klausiu, ar kas
nors, turdamas jam bding vertyb, atlieka savo
darb gerai, o turdamas yd - blogai?
- Tikrai taip. Teisyb sakai.
- Ar ausys, netekusios savo vertybs, blogai at
liks savo darb?
- Blogai.
- Ar is dsnis tinka ir visiems kitiems daik
tams?
- Man atrodo, tinka.
- Na, o dabar pasvarstykime tai k. Yra tam
tikras sielos darbas, kurio niekas kitas negalt at
likti, - pavyzdiui, rpintis, valdyti, svarstyti ir visi
kiti panas dalykai. Ar galtum visa tai pagrstai
priskirti kam nors kitam, o ne sielai? Argi nesakysim, kad tie dalykai yra bdingi sielai?

- Juos galima priskirti tik sielai.

- O kaip su gyvybe? A r nesakysim, kad tai sielos
darbas?
- Tikriausiai.
- A r nesakysim, kad siela turi ir koki nors ver
tyb?
- Sakysim.
e
- Trasimachai, ar siela, netekusi jai bdingos ver
tybs, gals kada nors gerai atlikti savo darb, ar
negals?
- Negals.
- Taigi bloga siela valdys ir rpinsis btinai blo
gai, o gera siela atliks t darb gerai.
- Btinai.
- Argi mes nesutarme, kad sielos vertyb yra
teisingumas, o neteisingumas - yda?
- Sutarme.
- Taigi teisinga siela ir teisingas mogus gyvens
gerai, o neteisingas - blogai.
- Pagal tavo ivediojimus taip ieina.
354
- Bet tas, kuris gerai gyvena, yra laimingas, jam
sekasi, o kuris blogai gyvena - prieingai.
- Be abejo.
- Taigi teisingasis yra laimingas, o neteisingasis
- nelaimingas.
- Galbt, - atsak Trasimachas.
- Bet bti nelaimingam yra nenaudinga, o bti
laimingam - naudinga.
- Kaipgi kitaip?
- Taigi, laimingasis Trasimachai, neteisingumas
nra naudingesnis u teisingum.
- Na ir vaiinkis sau, Sokratai, itais dalykais
per bendidijas!
- Tai tu mane vaiini, Trasimachai, - pasakiau, nes pasidarei sukalbamas ir atsisakei savo iurk

ti

tumo. Vis dlto jauiuosi nekaip pasivaiins, - tai b

mano kalt, ne tavo! Kaip smaliiai, dar iki soties
nepasigardiav ankstesniuoju valgiu, puola ragau
ti kiekvien atneam nauj valg, taip, m a n rodosi,
darau ir a: dar neisprends klausimo, kur mes i
pradi svarstme, - kas yra teisingumas, - meiau
j al ir okau nagrinti, ar teisingumas yra yda
ir nemokikumas, ar imintis ir doryb; paskui, i
girds teigin, kad neteisingumas ess naudingesnis
u teisingum, nebeikeniau ir nuo ano klausimo c
perjau prie ito. Tad dabar i t svarstym ijo,
kad a nieko neinau. Juk jeigu neinau, kas yra
teisingumas, tai vargu ar galsiu suinoti, ar teisin
gumas yra doryb, ar ne, ir ar tas, kuris j turi, yra
laimingas, ar nelaimingas.

ANTRA

357

KNYGA

itaip pasaks a jau maniau, kad man neberei

ks daugiau kalbti. Bet pasirod, jog tai buvo tik
anga. Glaukonas, kuris visada bna labai karin
gas, ir dabar nesutiko su Trasimacho atsisakymu ir
tar:

- Sokratai, ar tu nori, kad tiktai atrodytu, jog

mus tikinai, ar i tikrj nori tikinti, kad bet kob kiu atveju teisingumas yra geriau u neteisingum?
- I tikrj noriau jus tikinti, - atsakiau, jeigu tai nuo mans priklausyt.
- Bet tu, - tar jis, - darai ne tai, k nori. Pasa
kyk man: ar tau atrodo, kad yra toks gris, kur mes
norime turti ne dl jo pasekmi, bet mgstame j
tik dl jo paties, kaip, pavyzdiui, diaugsm ir ma
lonumus, kurie yra nekenksmingi ir ateityje neturi
joki kit pasekmi, o tik teikia domum tam, ku
ris juos turi?
- Man atrodo, kad yra tokios ries gris.
c

- Na, o ar nelaikome griu ir to, k branginame

ir dl jo paties, ir dl jo pasekmi, pavyzdiui, pro
tingumo, regjimo, sveikatos? Juk tokius dalykus
branginame dl i abiej prieasi.
- Taip, - atsakiau. *

- O ar nematai, kad yra dar ir treia grio ris,

kuriai priklauso gimnastika, ligoni slaugymas, gy
dymas ir kiti pelningi usimimai? Juos galima va
dinti varginaniais, bet naudingais. Mes nenortu- d
m e usiimti jais dl j pai, o tik dl atlyginimo ir
kitokios i j gaunamos naudos.
- Yra ir tokia treia grio ris, - atsakiau. - Bet
kas i to?
- Kuriam i t gri priskirtume teisingum? paklaus jis.
- A j priskiriau, - atsakiau, - graiausiam g- 358
riui, kur reikia branginti ir dl jo paties, ir dl jo
pasekmi, jei nori bti laimingas.
- Bet daugumai moni atrodo kitaip, - tar jis. Jie priskiria j varginanio grio riai: juo reiki
usiimti tik dl atlyginimo, gero vardo ir garbs;
iaip dl jo paties reiki jo vengti, nes jis ess labai
sunkus.
- inau, - atsakiau, - kad dauguma moni taip
mano. J a u seniai Trasimachas
peikia ios ries
teisingum ir giria neteisingum. Bet mane, kaip
atrodo, sunku pamokyti.
- Na, - tar jis, - tai iklausyk ir mane. Gal tada b
su manim sutiksi. Man atrodo, kad Trasimachas per
greit pasidav tarsi angis, tavo pakerta. Bet a dar
nesu patenkintas nei vieno, nei kito teiginio rody
mu. Mat a troktu suinoti, kas yra teisingumas ir
neteisingumas ir koki juodu turi gali patys savai
me sieloje, kur abu gldi; atlyginim ir pasekmes c
palikim nuoalyje. Jeigu sutinki, a padarysiu taip:
griu prie Trasimacho rodinjim ir pirmiausia pa
sakysiu, kas yra teisingumas paprast moni nuo
mone ir i kur jis yra kils; antra, parodysiu, kad
visi laikosi teisingumo prie savo nor, laikydami j
btinybe, o ne griu; treia, parodysiu, kad j elge-

r>:}

sys yra visai suprantamas, nes, kaip jie sako, netei

singo mogaus gyvenimas yra geresnis negu teisin
go. Bet m a n , Sokratai, atrodo ne taip, nors a nei
nau, k manyti. Trasimachas ir imtai kit savo
kalbomis man jau i galv, o kad kas b t u pa
i tenkinamai apgyns teisingum ir rods, jog jis ge
riau u neteisingum, vis dar nesu girdjs. A no
riau, kad kas nors igarbint j pat savaime, ir
labiausiai pageidauiau, kad tu tai padarytum. To
dl a i vis jg girsiu neteisingojo gyvenim, o
paskui parodysiu, kaip turtum ipeikti neteisingu
m ir igirti teisingum. Na, ar tau patinka mano
pasilymas?
- Labai patinka, - atsakiau. - Argi protingam
mogui gali bti kas nors maloniau, kaip danai
kalbti ir klausytis apie tok dalyk?
e
- Tu puikiai kalbi, - tar jis. - Taigi iklausyk,
k sakiau pirmiausia idstysis, - kokia yra teisin
gumo prigimtis ir i kur jis kilo.
mons sako, kad neteisingai elgtis i prigimties
yra gera, o patirti neteisingum - bloga. Bet patirti
neteisingum yra didesnis blogis u t gr, kur
patiria tasai, kas neteisingai elgiasi. Todl kai mo
ns vieni kitus skriaudia ir patiria vieni kit skriau
das, tie, kurie negali vieno i t dalyk ivengti, o
kit laimti, nusprendia, jog yra naudinga vieniems
359 su kitais susitarti nei daryti skriaudas, nei jas pa
tirti. Todl jie pradjo leisti statymus ir sudarinti
tarpusavio sutartis, o statym nuostatus pavadino
teistumu ir teisingumu. Tai tokia esanti teisingu
mo kilm ir esm. Teisingumas uima tarpin viet
tarp to, kas yra geriausia, btent nebaudiamam
neteisingai elgtis, ir to, kas yra blogiausia, tai yra
bti skriaudiamam ir negalti atsikeryti. Bda
mas per vidur tarp i dviej dalyk, teisingumas

yra gerbiamas ne kaip gris, bet yra vertinamas tik b

todl, kad nestengiama skriausti kit. Juk tas, ku
ris gali daryti skriaudas ir yra tikras vyras, niekuo
met nesutiks susitarti ir neskriausti bei nepatirti
skriaud, - nebent jis bt iprotjs! Tai tokia, Sok
ratai, yra teisingumo esm ir taip jis, anot moni,
yra kils.
Kad ir tie, kurie elgiasi teisingai, daro tai prie
savo nor ir tik dl to, kad nestengia neteisingai
elgtis, geriausiai pamatysime, jei mintimis sivaiz- c
duosime itok dalyk: ir teisingam, ir neteisingam
mogui suteikime galimyb daryti, k tik jis nori, ir
pairkime, kur nuves trokimai ir vien, ir kit.
Teisingj uklupsime einant tuo paiu keliu, kaip
ir neteisingj, - abu ves trokimas gyti vis dau
giau; kiekviena prigimtis to trokta ir laiko tai g
riu, tik statymas jga priveria gerbti lygyb. Gali
myb, apie kuri a kalbu, geriausia bt tokia, jei
gu juodviem suteiktume toki gali, koki, sako, ka
daise turjs Lido palikuonis G i g a s . Jis buvo pie- d
m u o ir tarnavo tuometiniam Lidijos valdovui. Kar
t, ujus audrai ir liiai, sudrebjo em ir netoli
nuo tos vietos, kur jis gan, prasivr em ir atsi
rado didiulis plyys. Nustebs jis nusileido t ply
ir, kaip pasakojama, pamat ten visoki nuosta
bi dalyk, tarp j ir tuiavidur varin arkl su
durelmis. kis pro dureles galv, viduje jis pama
t lavon, i pairos didesnio nei paprasto mo- e
gaus gio. Lavonas buvo be nieko, tik ant rankos
mvjo auksin ied. Numovs t ied, Gigas i
lindo i plyio. Kai piemenys susirinko praneti ka
raliui apie kaimeni bkl - jie taip darydavo kas
mnes, - atjo ir Gigas, mvdamas auksin ied.
Sddamas tarp kit, jis netyia atsuko iedo ak
delno pus ir tuoj pat pasidar nematomas aplinkui 360
1

sdjusiems. Jie m kalbti apie j taip, tarsi jo ia

visai nebt. Gigas nustebo; iupindamas ied jis
vl atsuko ak ior ir vl pasidar matomas. Su
sidomjs jis m mginti ied, ar i tikro jis turi
toki gali - pasuks ak delno pus, pasidarai
nematomas, o pasuks j ior - matomas. sitiki
ns, kad taip yra, jis isipra, kad kartu su kitais
b pasiuntiniais j vl pasist pas karali. js r
m u s , jis suviliojo karaliaus mon, jos padedamas
nuud j ir um jo sost. Jei bt du tokie iedai
ir vien usimaut teisingas mogus, o kit - netei
singas, atrodo, jog n vienas i juodviej nebt toks
atsparus, kad likt itikimas teisingumui ir susilai
kyt nepaliets svetimo turto, kai galt be baims
pasiimti turguje k tik nori, sigauti svetimus na
mus ir su bet kuo ten santykiauti, k nori nuudyti,
c k nori ilaisvinti i grandini ir apskritai elgtis su
monmis tarsi koks dievas. iuo atvilgiu teisinga
sis niekuo nesiskirt nuo neteisingojo, nes abu siek
t to paties tikslo. Tai bt aikiausias rodymas,
kad n vienas nra teisingas savo noru, o tik i prie
vartos, nes teisingumo niekas nelaiko griu sau as
menikai ir kai tik mano gals elgtis neteisingai,
taip ir elgiasi. Mat kiekvienas mogus tiki, kad ne
teisingumas jam asmenikai yra naudingesnis u
d teisingum, ir jis mano teisingai, - taip pasakys tas,
kuris gina tok teigin. Juk jeigu kas nors, turda
mas toki galimyb, niekuomet nepanors pasielgti
neteisingai ir nepalies svetimo turto, tai tiems, ku
rie j stebs, jis atrodys nelaimingiausias ir kvai
liausias mogus. Vieai tok mog jie vieni kitiems
girs - tai bus tik vienas kito apgaudinjimas i bai
ms, kad patys nepatirt k bloga. tai kaip yra.
e

T dviej moni, apie kuriuos kalbame, gyveni

m sugebsime teisingai vertinti tik tada, kai imsi-

m e skyrium pat neteisingiausi ir pat teisingiau

si; kitaip nieko neieis. O kaip juos imsime sky
rium? Ogi tai kaip: i neteisingojo neatimsime n
maiausios neteisingumo dalels, o i teisingojo - n
maiausios teisingumo dalels. sivaizduokime, kad
juodu abu yra tobuli savo elgesiu. Pirmiausia tegul
neteisingasis elgiasi taip, kaip geriausieji savo ama
to inovai: pavyzdiui, geras vairininkas arba gydy- 361
tojas ino, k jo menas gali ir ko negali; jis imasi to,
k gali, ir numoja ranka tai, ko negali; o jei kartais
suklysta, moka pasitaisyti. Taip ir neteisingasis, gu
viai imdamasis nedorybi, turi ilikti nepastebtas,
jei nori bti ypa neteisingas. Kas leidiasi sugau
namas, t reikia laikyti prastu inovu. J u k didiau
sias neteisingumas - bti laikomam teisingu, kai
toks nesi. Taigi tobulam neteisingajam suteikime to
buliausi neteisingum, nieko i jo neatimdami; leis
kime jam darant didiausius nusikaltimus gyti di- b
diausi teisingumo lov; jeigu jis kur paslys, tegul
stengia atsikelti; tegul jis bus pakankamai ikal
bingas pasiteisinti, jeigu j sks dl kokio nusikal
timo; tegul jga nugali ten, kur reikia panaudoti
smurt, nes jam pads drsa, stiprumas arba drau
gai ir turtas. Salia itokio nedorlio pastatykime tei
singj, paprast ir kiln mog, kuris, Aischilo o
diais tariant, nori ne atrodyti, o bti geras. Atim
kime i jo t atrodym. Mat, jei jis atrodo teisingas, c
jam, kaip atrodaniam tokiam, plauks dovanos, bus
rodoma pagarba, ir bus neaiku, ar jis yra teisingas
dl teisingumo, ar dl dovan ir pagerbimo. Atimki
m e i jo visk, palikime tik teisingum, ir padaryki
me j visikai prieing pirmajam mogui: nedary
damas jokio nusikaltimo, tegul jis bna laikomas
didiausiu nedorliu, kad, nepaveiktas blogos nuo
mons apie j ir jos pasekmi, ilaikyt it teisin-

gumo imginim ir tvirtai likt teisingas. Tegul jis,

d atrodydamas nedorliu, o bdamas teisingas, liks
nepajudinamas iki pat mirties, kad apie abudu, pa
siekusius kratin rib, vien - teisingumo, kit neteisingumo, galtume sprsti, katras i juodviej
yra laimingesnis.
- A k , mielas Glaukonai, - tariau, - kaip puikiai
tu nuvalei tarsi kokias statulas tuodu vyrus, kad
galtume juos vertinti!
- Stengiausi kiek galdamas, - pasak jis. - Ka
dangi juodu yra tokie, tai, a manau, nesunku nue sakyti, koks gyvenimas laukia vieno ir kito. Reikia
itai padaryti, ir jei a, Sokratai, kalbsiu iurkto
kai, tai inok, kad ia ne mano odiai, o t, kurie
vietoj teisingumo giria neteisingum. Jie sakys, kad
teisingasis, toks bdamas, bus plakamas botagais,
kankinamas, j surakins grandinmis, jam idegins
362 akis, ir gal gale, ikents visas kanias, jis bus
pamautas ant mieto ir suinos, kad reikia norti ne
bti, o atrodyti teisingam. Aischilo odius veriau
reikt taikyti neteisingajam. I tikrj jie sakys,
kad neteisingasis usiima tikrais dalykais, o ne re
gimybe, ir nori ne atrodyti neteisingas, o bti toks:
b

Jis varo gili vag proto dirvoje I jos iauga umojai kilniausi.
2

Pirmiausia jis turi savo rankose valdi, nes at

rodo ess teisingas; paskui jis veda mon i kur tik
nori, ileidia dukteris u ko panorjs, sudaro san
dorius, draugauja su kuo tik nori ir, be to, i visko
turi naudos ir pelnosi, nes n kiek nesijaudina dl
to, kad yra nedoras. Jeigu sueina konflikt asme
nikai ar valstybs mastu, jis visada nugali prieus,
o nugaljs praturtja, padeda draugams, pakenkia
prieams, dievams aukoja puikias aukas ir duoda
c dideles dovanas, - jis geriau u teisingj sugeba

siteikti dievams ir monms, kuriems tik nori, ir

atrodo labiau diev mylimas negu teisingasis. Taigi,
Sokratai, jie sako, kad ir dievai, ir mons neteisin
gajam sukuria geresn gyvenim negu teisingajam.
Kai Glaukonas baig kalbti, a jau ketinau d
t atsakyti, bet jo brolis Adeimantas tar:
- Sokratai, ar tu manai, kad klausimas jau i
sprstas?
- Kur ia manysi, - atsakiau.
- Nepasakyta tai, k labiausiai reikjo pasaky
ti, - tar jis.
- Ar neinai prieodio, - atsakiau, - kad brolis
broliui padeda? Taigi, jei jis ko nepasak, pagelbk
j a m , nors utenka ir to, k jis pasak; jo kalba imu
mane i vi, ir pasidar nemanoma apginti
teisingum.
- Niekus kalbi, - tar Adeimantas. - Bet paklau- e
syk, k a dar pasakysiu. M u m s reikia apsvarstyti
ir prieingus jo teiginiui rodymus: jie giria teisingu
m ir peikia neteisingum. Tada aikiau suprasime,
k norjo pasakyti Glaukonas. Tvai ir kiti, kurie
rpinasi kieno nors aukljimu, savo vaikus moko ir 363
ragina bti teisingus; jie giria teisingum ne dl
paties teisingumo, bet dl gero vardo, kuris gyja
mas teisingumu, kad tam, kuris atrodo teisingas,
tas geras vardas teikt ir valdios vietas, ir paran
kias vedybas, ir kitoki naud, kuri minjo Glau
konas ir kuri gaunama dl gero teisingojo vardo.
Ivardydami gero vardo teikiam naud, jie eina dar
toliau ir prideda diev gausiai teikiamas malones
pamaldiesiems. Apie tai kalba kilnusis Hesiodas ir b
Homeras. Pirmasis sako, kad dievai teisingiesiems
duoda uol virnes su gilmis ir kamien bitms
laikyti; jis sako, kad avys svyra nuo viln gausybs,

ir pamini daug kit panai grybi . Panaiai sako

ir antrasis:
3

tavo lov lig padangi ikilo,

Lygu karaliaus beydio, kuris i dievo malons
Valdo galyb moni ir, al tvarkydamas plai,
iri teisybs visur. Juodojoje emje auga
Mieiai jam ir kvieiai, o vaisiais lta jo sodai,
Avys veda be skaiiaus, uvim jo vandenys knibda.

Musajas ir jo s n u s teisingiesiems parpina i

diev dar didesni grybi: nuveda juos Had, suguldo guolius, surengia iems ventiesiems pokyl
ir leidia jiems vainikuotiems vis laik girtauti
manydami, jog aminas girtumas yra puikiausias
d atlyginimas u doryb. Kiti mano, kad i diev gau
namas atlyginimas tsiasi labai ilgai; jie sako, jog
ventas ir priesaik gerbis mogus po mirties gyve
ns vaik vaikuose ir ateinaniose kartose. itokiais
ir kitais panaiais dalykais jie liaupsina teisingu
m. Nedorlius ir neteisingus mones Hade jie pa
nardina dumbl ir veria riu neioti vanden , o
kol jie gyvi, pasmerkia juos gdai ir skiria jiems
e visas tas bausmes, kurias ivardijo Glaukonas kal
bdamas apie teisingus mones, laikomus nedor
liais, - kitoki bausmi jie neigalvoja. itaip jie
igiria teisingum ir ipeikia neteisingum.
Be ito teisingumo ir neteisingumo supratimo,
apsvarstyk, Sokratai, ir kitoki nuomon, kuri pa364 reikia ir paprasti mons, ir poetai. Visi jie vienu
balsu liaupsina susivaldym ir teisingum kaip gra
, bet sunk ir varginant dalyk, o nesusivaldym
ir neteisingum vaizduoja esant malon ir lengvai
pasiekiam dalyk, kur smerkia tik vieoji nuomo
n ir statymai. Jie sako, kad neteisingumas apskri
tai yra naudingesnis u teisingum: turtingus ne
dorlius ir tuos, kurie kitokiais bdais pasidar ga5

lingi, jie yra link ir vieai, ir privaiai laikyti lai

mingais ir gerbti, o t, kurie yra silpni ir neturtingi, b
negerbia ir nesiskaito su jais, nors ir laiko juos ge
resniais u anuos. Keisiausi j pasisakymai apie
dievus ir doryb: dievai geriems monms skiri ne
laimes ir blog gyvenim, o blogiesiems - prieing
likim. Elgetaujantys yniai atj beldiasi turtin
gj duris ir tikinja, es jie gav i diev gali
aukomis ir kerais panaikinti kok nors j pai ar j
protvi padaryt nusikaltim, ir padaryti tai aidi- c
mais ir puotaujant; o jeigu kas nori kokiam nors
geram mogui ar prieui pakenkti, u ma atlygi
nim jie sutinka ukeikimais ir magikais mazge
liais padaryti al vis tiek ar geram, ar blogam mo
gui - jie tvirtina sugeb palenkti dievus, kad jiems
padt. Tiems savo odiams paremti jie pasitelkia
liudininkais poetus. Vieni poetai nedorybei teikia pra
naum, nes ji esanti lengvai pasiekiama. Jie sako:
[Nedorybs] galsi lengvai pilnom riekutmis semtis;
Kelias j lygiausias; arti ji prie ms gyvena.
d
O aunumo dievai be prakaito niekam neduoda.
Kelias i j gana ilgas, status.
7

Kiti rodindami, kad mons gali dievus paveik

ti, ima liudininku Homer, kuris pasak:
Juk dievai tai ir tie atsileidia,
Nors auktesni jie dora ir galybe, garbs daugiau turi.
Jeigu dievam nusikalsta mogus ar nusiengia sunkiai,
Vis dlto juos smilkalais ir kariausia malda arba vyno
Pilstymais, dmais auk, apadais jam nulenkti pavyksta.

Jie pateikia snis knyg, parayt, kaip sako

m a , Musajo ir Orfjo , S e l e n s ir mz sn. Pa
gal ias knygas jie aukoja ir ne tik paskirus mones,
bet ir valstybes tikinja, es aukomis ir linksmais
aidimais galima panaikinti ir nuplauti nusikalti- 365
mus - ne tik gyvj, bet ir mirusij kaltes. T a s
9

10

apeigas jie vadina ventinimais. Jos mus ivaduo

janios nuo pomirtini nelaimi, o kas j nepaiso,
t po mirties laukia baiss d a l y k a i .
Kiek daug toki ir panai dalyk, brangusis Sok
ratai, kalbama apie doryb ir yd ir apie tai, kaip
jas vertina mons ir dievai! K, tavo nuomone, turi
daryti jaunuoliai, kuri dvasia yra kilni ir sugeba
protauti? Juos suvilioja tokie samprotavimai tarsi
jaukas, ir i j jie daro ivadas, koks turi bti mo11

b gus ir kokiu keliu jis turi eiti, kad usitikrint sau

kuo geriausi gyvenim. Jaunuolis greiiausiai pa
klaust savs Pindaro odiais: Ar teisingumo ke
liais, ar apgauli vingiais kopsiu aukt bokt ir
tenai sitvirtins praleisiu savo gyvenim?" Pagal
tuos samprotavimus ieina, kad jeigu a bsiu tei
singas, bet neatrodysiu toks, tai netursiu jokios nau
dos, tikrai patirsiu tik vargus ir bausmes, o jeigu
bsiu neteisingas, bet gysiu teisingo mogaus loC v, gyvenimas bus puikus, tarsi kokio dievo. O ka
dangi, kaip man sako iminiai, regimyb nugali net
ties ir nulemia laim, tai pasuksiu kaip tik ituo
keliu: aplink save nupieiu vaizding dorybs pa
veiksl - bus man fasadas ir dekoracija - ir paskui
save tempsiu gudrij ir vikrij imintingojo Archilocho l a p . Kai kas gal pasakys: jei esi blogas,
nelengva vis laik slpti savo nedorum. Mes atsa
kysime: n vienas i dideli dalyk nra lengvas;
d bet jeigu norime bti laimingi, vis tiek reikia eiti
tuo keliu, kuriuo veda t samprotavim pdsakai.
Nordami paslpti nedorum, mes sudarysime sam
brius ir grupuotes; yra ir tikinjimo mokytoj, kad
mus imokyt kalbti teismuose ir liaudies susirin
kimuose. J padedami mes vienus tikinsime, o ki
tus priversime jga, tad mes tenkinsime savo norus
kuo daugiau prisigrobti ir nebijosime bti nubausti.
12

Bet nuo diev negalima nei pasislpti, nei juos pri

versti." Jeigu diev nra arba jeigu jiems visikai
nerpi moni reikalai, tai kam mums stengtis nuo
j pasislpti. O jeigu jie yra ir rpinasi mumis, tai e
juk apie juos mes inome arba esame girdj i pa
sakojim ir poet, kurie sura j genealogij. Tie
patys poetai pasakoja, jog es galima dievus palenk
ti savo pus aukomis, maloniomis maldomis ir do
vanomis. Tai turime arba tikti jais abiem atvejais,
arba netikti n vienu atveju. Jei tiksime jais, tada
bkime neteisingi ir i pelno, kur gausime per ne
dorybes, aukokime jiems aukas. Bdami teisingi, ga
lsime diev nebijoti, bet neteksime naudos, kuri
teikia neteisingumas. O bdami neteisingi pasipel- 366
nysime ir savo maldomis kalbsime dievus dovano
ti mums ms nusikaltimus ir ivengsime bausms.
Bet Hado karalystje bsime nubausti u ia pada
rytus nusikaltimus - arba mes patys, arba ms
vaik vaikai." Taiau, mielasis, protaujantis mogus
tai atsakys: ventinimai daug gali, taip pat dievai
ilaisvintojai, jei tiksime didiausiomis valstybmis,
diev vaikais - poetais ir diev plan aikintojais b
pranaais, kurie sako, kad taip yra.
Tad kokiu dar pagrindu pasirinktume teisingu
m vietoj didiausio neteisingumo? Jei tik laikysime
j paslpt po graia ir apgaulinga iore, ir pas
dievus, ir pas mones gyvensime taip, kaip norsi
me, - ir gyvi bdami, ir po mirties; taip mums sako
ir paprasti mons, ir mokyiausieji. Po viso to, kas
pasakyta, sakyk, Sokratai, ar gali sutikti gerbti tei
singum mogus, turintis kok nors dvasios ar kno
pranaum ar gali, arba turtingas, arba kilmin
gas? Jis tik pasijuoks, igirds garbinant teisingu- c
m, o jei kas stengia rodyti, kad tai, k mes pasa
kme, yra melas, ir pats mokslikai yra prijs iva6d

d, kad geriausias dalykas - teisingumas, tai jis b

na labai atlaidus ir nepyksta ant neteisingj, nes
gerai ino, kad iskyrus vien kit mog, kuris,
apviestas dievikos prigimties, bodisi neteisingumu
arba, mokslo apviestas, susilaiko nuo nedorybi,
d daugiau niekas nra teisingas savo noru ir peikia
neteisingum tik i bailumo arba dl senatvs, arba
dl kokios kitos negalios, nes nestengia nedorai
elgtis. Jog i tikrj taip yra, rodo tai, kad tas, kuris
pirmasis i ia mint moni gyja gali, pirmasis
ir elgiasi nedorai, kiek tik stengia. Viso to prieas
tis yra tai, dl ko mudu su broliu pradjome su
tavimi, Sokratai, samprotauti sakydami: Nuosta
bus mogau! I js vis, kurie sakots es teisin
gumo gyrjai - pradedant senovs herojais, kuri
e kalbos mums yra ilikusios, iki iandienini mo
ni, - dar n vienas nepeik nedorybs ir negyr
teisingumo dl ko nors kito, o ne dl j teikiamos
garbs, aukt viet ir dovan. Tuo tarpu i abiej
dalyk - teisingumo ir neteisingumo, - kurie savo
pai galiomis gldi sieloje to, kam jie bdingi, pa
sislp ir nuo diev, ir nuo moni, dar niekas nei
poezijos, nei prozos priemonmis nra pakankamai
apsvarsts ir rods, kad neteisingumas yra didiau
sia blogyb, gldinti sieloje, o teisingumas - didiau
sia gryb. Jei nuo pat pradi js visi btumte
367 itaip kalbj ir i maens btumte mus tuo tiki
n, mums nereikt sergti vieniems kit, kad sutrukdytumm nedorus darbus, o kiekvienas pats sergtsi bijodamas, kad nedorai elgdamasis nesusidt su didiausia blogybe."
tai k ir dar daugiau galt pasakyti apie tei
singum ir neteisingum Trasimachas arba kas nors
kitas, iurkiai, mano nuombne, sukeisdamas j pri
gimt, o a - nenoriu nuo tavs slpti - kalbjau

stipriai, kaip tik stengiau, nes troktu igirsti, kaip b

tu ginsi prieing teigin. Todl ne tik rodyk mums,
kad teisingumas yra geriau u neteisingum, bet ir
pasakyk, kokiu bdu veikdamas vienas i j pats
savaime t, kam jis bdingas, padaro ger, kitas blog. Apie reputacij nekalbk - ir Glaukonas tau
taip patar. Juk jeigu tu abiem atvejais paliksi tik
rj reputacij ir dar pridsi tariam, mes sakysi
me, kad tu giri ne teisingum, o tik teisingumo re
gimyb, ir peiki ne neteisingum, o tik neteisingu- c
mo regimyb, kad ragini mus slpti savo nedorum
ir sutari su Trasimachu, jog teisingumas yra sveti
mas gris, naudingas stipresniajam, o neteisingu
mas naudingas ir parankus jam paiam, bet silpnesniajam nenaudingas. Kadangi tu sutikai, jog teisin
gumas priklauso prie didiausi grybi, kurias verta
gyti dl j pasekmi, o dar labiau dl j pai, toki kaip regjimas, klausa, protingumas, sveikata
ir kitos grybs, kurios yra vertingos dl paios savo d
prigimties, o ne dl moni nuomons, - tai tu ir
igirk it teisingumo pus: pasakyk, kad teisingu
mas pats savaime yra naudingas tam, kam jis b
dingas, o neteisingumas - kenksmingas. Teisingu
mo teikiam atlyginim ir garb palik kitiems igir
ti. A galiau paksti girddamas, kaip kiti giria
teisingum ir peikia neteisingum, ikeldami pir
m viet tik atlyginim ir garb, bet nepaksiau,
jei tu man itaip kalbtum - nebent tu man lieptum
iksti, - nes tu vis gyvenim sprendei tik vien e
klausim. Todl ne tik rodyk mums, kad teisingu
mas geriau u neteisingum, bet taip pat pasakyk,
kokias pasekmes vienas ir kitas savaime veikdamas
sukelia tam, kam yra bdingas - nesvarbu, ar die
vai ir mons tai mato, ar ne, - ir kodl vienas i j
yra gris, o kitas - blogis.
(ir,

A visada grdavausi Glaukono ir Adeimanto

gimtais gabumais, bet dabar ypa susiavjau j
368 kalbomis ir jas iklauss tariau:
- O js, to aunaus vyro vaikai! Ne be pagrindo
Glaukono meiluis savo elegij, skirt judviem, pa
siymjusiems myje prie Megaros, pradjo tokiais
odiais:
Js, Aristono aunuolio vaikai, diev giminaiiai.
Man, mielieji, atrodo, kad ia gerai pasakyta. Js
tikrai turite kak dievika, jei sugebdami taip pui
kiai apie tai kalbti nesitikinote, kad neteisingub mas yra geriau u teisingum. Atrodo, kad js i
tikrj nesate tuo sitikin. A toki ivad darau i
viso js elgesio; jei sprsiau tik i js kalb, ne
pasitikiau jumis. Bet kuo labiau a jumis pasiti
kiu, tuo labiau nesumoju, kaip ia pasielgus, - ne
inau, kaip jums turiau padti, nes jauiuosi ne
stengsis. Kad taip i tikro yra, rodo tai kas: kal
bdamas prie Trasimach, tariausi rods, jog tei
singumas yra geriau u neteisingum, bet js mani
mi nebuvote patenkinti. Kita vertus, negaliau jums
c nepadti, nes, manau, bt nedora nepagelbti ma
no akivaizdoje kaltinamam teisingumui, kol dar esu
gyvas ir stengiu kalbti. Tad geriausia bus pagelb
ti jam, kiek galsiu.
Ir Glaukonas, ir kiti mans pra, kad visomis
jgomis pagelbiau ir nemesiau svarstymo, kol neitirsiu teisingumo ir neteisingumo esms ir nenustatysiu tikrojo vieno ir kito naudingumo. A jiems
pasakiau, kaip man atrodo: klausimas, kur imams
tyrinti, yra nelengvas; man rodos, jam reikia skvar
baus vilgsnio. Kadangi mes, kaip man atrodo, ne
ri same pakankamai stiprs itirti tok dalyk, tai tur
bt reikia elgtis tai kaip: jeigu prastai matantiems
kas nors liept i toli perskaityti maas raides, o
13

paskui kas nors i t, kuriems itai liepiama, paste

btu, kad tos paios raids yra paraytos kitur, tik
daug didesns ir didesnje lentoje, tai, manau, btu
puikus atradimas pirmiau perskaityti didesnisias
raides, o paskui irti masias, ar jos yra tos
paios.
- Labai gerai, - tar Adeimantas. - Bet, Sokra- e
tai, kok tu ia matai ry su teisingumo klausimu?
- A tau pasakysiu, - tariau. - Ar teisingumas
yra bdingas paskiram mogui, ar jis bna bdin
gas ir itisai valstybei?
- Ir valstybei, - atsak jis.
- Argi valstyb nra didesn u paskir mog?
- Aiku, didesn, - atsak jis.
- Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas
yra didesnis ir lengviau suvokiamas. Taigi, jei nori
te, pirmiau itirkime, koks yra teisingumas valsty
bse, o paskui lygiai taip pat itirkime j ir paskira- 369
me moguje ir pasistenkime maesniajame surasti
panaum didesnj.
- Man atrodo, tu gerai kalbi, - tar jis.
- Jei mes, - pasakiau, - mintimis sivaizduotu
me dar tik besikuriani valstyb, tai teisingum
ir neteisingum taip pat pamatytume besikurian
ius.
- Galbt, - pasak jis.
- Besikurianioje valstybje turbt yra daugiau
vilties surasti tai, ko iekome.
- Aiku, kad daugiau.
b
- Ar neatrodo, kad tyrim reikia tsti iki galo?
ia didelis darbas. Patys sprskite.
- Jau viskas nusprsta, - tar Adeimantas. - Tik
tu daryk taip, kaip ketini daryti.
- Mano nuomone, - tariau, - valstyb atsiranda
tada, kai kiekvienas i msu jauiasi negals pats

vienas viskuo apsirpinti, nes trksta daugelio da

lyk. Ar tu matai koki kit valstybs sukrimo
prieast?
- Nematau jokios kitos, - atsak jis.
c
- Taigi vienas mogus kokiam nors reikalui pa
sitelkia kit mog, dar kit - kitam reikalui, ir
kadangi visiems daug ko trksta, mons susiburia
draug ir sudaro bendrij, kad vieni kitiems pad
t, ir t bendrij vadiname valstybe. Ar ne taip?
- Taip.
- Tada kiekvienas k nors duoda kitam arba k
nors i kito gauna ir mano, kad taip keistis yra ge
riau.
- inoma.
- Na, tai mintimis kurkime valstyb nuo pat pra
di, - tariau. - Kaip matyti, j sukurs ms po
reikiai.
- Be abejo.
d
- O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra mais
tas, jo reikia, kad gyventume.
- Aiku.
- Antrasis poreikis - bstas, treiasis - drabuiai
ir panas dalykai.
- Taip jau yra.
- Na, - tariau, - o kaip visa tai parpins valsty
b? Vienas turs bti emdirbiu, kitas - nam sta
tytoju, dar kitas - audju. Turbt pridsime dar ir
batsiuv, ir kok kit amatinink, kuris patenkins
kno poreikius.
- Teisyb.
- Taigi valstybei btinai reikia bent keturi ar
penki moni.
e
- Taip atrodo.
- Tai k? Ar nereikia, kad kiekvienas i j dirbt
savo darb visos bendrijos labui - pavyzdiui, vie-

nas emdirbys gamint maist keturiems, sunaudo

t keturis kartus daugiau laiko ir darbo maisto ga
minimui ir dalytsi su visais tuo maistu? O gal jis
kitais nesirpins ir pagamins tik ketvirtj dal to
maisto sau vienam, ir sugai tik ketvirtj dal lai- 370
ko, o kitas tris dalis skirs vien - bstui sirengti,
kit - sitaisyti apsiaustui, dar kit - apavui ir ne
turs vargo dalytis su kitais, bet pats vienas dirbs
tik sau paiam?
- Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai, - tar Adei
mantas.
- Prisiekiu Dzeusu, - pasakiau, - ia nra nieko
nuostabaus. Ir man paiam kilo tokia mintis, kai tu
pasakei, kad i pradi kiekvienas i ms yra ne
panaus kit - kiekvieno prigimtis skirtinga: vie
nas yra skirtas vienam darbui, kitas - kitam. Ar ne b
taip?
- Taip.
- Tai k? Ar vienas mogus galt geriau pada
ryti, jei dirbt daug darb, ar tik vien darb dirb
damas?
- Aiku, tik vien darb dirbdamas.
- Bet, a manau, taip pat aiku, kad jei kas pra
leis darbo laik, nieko nepadarys.
- Aiku.
- Mat darbas nelaukia, kol dirbantysis turs lai
ko; prieingai, jis turi ivien dirbti, ir ne iaip sau. c
- Btinai.
- Ieina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir
lengviau, kai kiekvienas dirba tik t vien darb,
kuris atitinka jo prigimt, be to, dirba tinkamu lai
ku, neusiimdamas kitais darbais.
- I tikrj taip.
- Taigi, Adeimantai, ms pamintiems darbams
atlikti reikia ne keturi, o daugiau moni. Juk

d emdirbys, aiku, nepasidarys nei arklo, jei nori, kad

jis bt geras, nei kauptuko, nei kit emdirbystei
reikaling ranki. Nepasigamins ir statybininkas ir jam reikia daug ranki. Panaiai ir audjas, ir
batsiuvys.
- Teisyb.
- Taigi statybininkai, kalviai ir daug kit amati
nink, prisijung prie ms mauts valstybs, pa
darys j didel.
- Tikriausiai.
- Bet valstyb dar nebus labai didel, jei prie j
pridsime aviganius, jauiaganius ir kitokius piee menis, kad emdirbiai turt jaui emei arti, o
statybininkai kartu su emdirbiais turt kinkom
gyvuli kroviniams veioti, kad audjai ir batsiuviai
turt viln ir od.
- Sudjus visk krv, - tar Adeimantas, ieis jau nemaa valstyb.
- Bet beveik nemanoma - pasakiau, - kurti vals
tyb tokioje vietoje, kur ji apsieit be preki veimo
i kitur.
- Aiku, nemanoma.
- Taigi dar reiks ir kit moni, kurie atgaben
t i kitos alies tai, ko jai reikia.
- Reiks.
- Bet toks tarpininkas vyks ne tuiomis ranko371 mis, jis gabens tai, ko reikia tiems, i kuri jis gabensis tai, ko reikia jam paiam, ir gr taip pat ne
tuiomis. Ar ne taip?
- Atrodo, taip.
- Vadinasi, reikia gaminti ne. tik kad patiems
utekt, bet taip pat tiek ir toki dalyk, u kuriuos
gautum veam preki.
- Reikia.

- Taigi ms valstybei reikia daugiau emdirbi

ir vairi amatinink.
- inoma, reikia.
- Taip pat ir daugiau tarpinink, kad jie vet
ir ivet vairius dalykus. Tai bus pirkliai. Ar ne
taip?
- Taip.
- Taigi mums reiks ir pirkli?
- Reiks.
- O jei prekyba vyks jromis, reiks ir daugybs b
kit inov, nusimanani apie jreivyst.
- Daug j reiks.
- Na, o paioje valstybje kaip jie savo tarpe da
lysis tuo, k pagamins? Juk kaip tik dl to sudar
me bendrij ir sukrme valstyb.
- Aiku, - atsak Adeimantas, - kad dalysis par
duodami ir pirkdami.
- Todl reiks ir turgaus, ir pinig, kurie parody
t keiiam daikt vert.
- Tikrai.
- Jeigu emdirbys ar kuris kitas amatininkas, c
nunes savo gaminius turg, nepataikys atvykti
tuo paiu laiku kaip ir tas, kuriam reikia pirktis
tuos gaminius, ar jis sds be darbo vis dien?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis. - Yra moni, ku
rie tai matydami apsiima bti tarpininkais. Gerai
sutvarkytose valstybse paprastai tuo usiima sil
pnos sveikatos mons, netinkami kitokiam darbui.
Jie vis laik bna toje paioje turgaus vietoje ir u d
pinigus perka i t, kurie nori parduoti, ir parduoda
u pinigus kitiems, kurie nori nusipirkti.
- Todl, - tariau, - miestui yra reikalingi smul
ks prekiautojai. Argi mes nevadiname smulkiais
prekiautojais t, kurie sdi turguje ir veriasi pirki-

372

mu ir pardavimu, o t, kurie keliauja i vieno kra

to kit, - pirkliais?
- Vadiname.
- Mano nuomone, yra ir kitoki tarpinink. Tai
mons, kurie dvasiniu atvilgiu nelabai verti bti
bendrijoje, bet jie turi daug fizins jgos ir gali dirb
ti sunkius darbus. Jie parduoda savo jg ir jos kai
n vadina atlyginimu. Todl jie ir vadinami samdi
niais. Ar ne taip?
- Taip.
- Taigi valstybei reikalingi ir samdiniai.
- Atrodo, kad taip.
- Adeimantai, ar jau pakankamai iaugo ms
valstyb, kad j galtume vadinti tobula?
- Galbt.
- O kur joje rasime teisingum ir neteisingum?
Su kuriuo i ms mint dalyk juodu atsirado?
- Neinau, Sokratai, - atsak jis. - Nebent i
reikalo keistis tarpusavyje tokiais dalykais?
- Galimas daiktas, - tariau, - kad tu sakai ties.
Bet reikia tai isiaikinti ir eiti iki galo. Pirmiausia
pairkime, kaip gyvens itaip pasiruo mons.
Jie gamins maist, vyn, duon, drabuius, apav,
pasistatys namus, vasar jie dirbs daugiausia basi
ir pusnuogiai, o iem - tinkamai apsireng ir apsiav. Susimal mieius arba kvieius, kruopas virs, o
i milt umaiys ir keps puikius pyragus ir duonos
kepaliukus, kuriuos paduos valgyti ant nendri ar
ba ant vari lap; guldami ant mirt ir kukme
dio lap pakloto, jie vaiinsis kartu su savo vai
kais, usigerdami vynu; su vainikais ant galv jie
giedc^s himnus dievams, linksmai bendraudami vie
ni su kitais; saugodamiesi skurdo ir karo, jie turs
tiek vaik, kiek leidia j itekliai.
ia sikio Glaukonas sakydamas:

- Matyt, tiems monms leidi vaiintis vien sau

sa duona be msos!
- Teisyb sakai, - tariau. - Umirau pasakyti,
kad jie turs kai k ir prie duonos. Aiku, kad turs
druskos, alyv, srio, svognu, darovi - tai vis
valstiei maistas. Mes jiems patieksime ir gard
siu - fig, irni, pup. Jie keps mirtos vaisius ir
giles, po truput gurknodami. itaip gyvendami san- d
tarvje, sveiki sulauks senatvs ir perduos savo pa
likuonims tok pat gyvenimo bd.
- Sokratai, jei sukurtum kiauli valstyb, ar ne
tokiu paiu paaru jas ertum? - paklaus Glaukonas.
- O k a, Glaukonai, - tariau, - turiau jiems
duoti?
- Tai, kas paprastai duodama, - atsak jis. - Jei
nori, kad jie gerai jaustsi, paguldyk juos guolius,
pastatyk stalus, kad nuo j pasiimt valgius, duok
msos patiekal, kokius valgo dabartiniai mons, e
ir skanumyn.
- A, suprantu, - tariau. - Atrodo, mes tiriame ne
tai, kaip atsiranda valstyb apskritai, o kaip kuria
mos prabangoje gyvenanios valstybs. Gal tai ir ne
blogai. Mat tyrindami itoki valstyb mes galbt
geriau pastebsime, kaip valstybje atsiranda tei
singumas ir neteisingumas. Valstyb, kuri ia ap
velgme, yra tikroji, tai yra sveika, valstyb. Jei
norite, panagrinkime ir kariuojani valstyb, - 373
juk niekas netrukdo. Kaip atrodo, kai kam ms
nustatytas gyvenimo bdas nepatiks, jie bus nepa
tenkinti, nors guoli, stal, visoki ind, msos,
kvepal, smilkal, heter, skanumyn - ir vis kuo
vairiausi. Btinais dalykais jie laikys ne tuos, apie
kuriuos i pradi kalbjome - namus, drabuius,
apav, - o reikalaus ir dails krini, papuoal,
7:5

aukso, dramblio kaulo ir kit panaiu dalyk. Ar ne

taip?
- Taip.
- Tad reiks vl padidinti valstyb, nes sveiko
sios valstybs jau nepakaks: j reiks iplsti, papil
dyti daugybe moni, kurie valstybms nra btini:
pavyzdiui, visokiais mediotojais, mgdiotojais figr, spalv ir dar kitais, kurie usiima mz me
nais, tai yra poetais ir j krini atlikjais, rapso
dais, aktoriais, teatro rangovais, visoki ind gamintoj ais, kitoki dirbini, ypa moter drabui ir
papuoal, meistrais. Mums reiks padidinti ir pa
tarnautoj skaii. Argi nereiks aukltoj, aukli,
indyvi, kambarini, kirpj, taip pat virj ir m
sinink? Prireiks ir kiauliagani. Ms pirmojoje
valstybje j nebuvo, nes nereikjo, o itoje valsty
bje reiks. Be to, reiks ir kitoki gyvuli, jei kas
nors juos valgyti. Ar ne taip?
- inoma.
- itaip maitinantis ir gydytoj reiks daug dau
giau negu anksiau.
- inoma, daugiau.
- Ir alis, kurios iki iol uteko gyventojams i
maitinti, pasidarys per maa. Kaip tu manai?
- I tikrj taip.
- Taigi, jeigu norsime turti pakankamai ga
nykl ir dirv, reiks atsirti dal kaimyn ems,
o ie savo ruotu turs atsirti dal ms ems,
jeigu ir jie, nesitenkindami tuo, kas btinai reikalinga, pasiduos trokimui gyti vis. daugiau turt.
- Tikrai reiks taip daryti, Sokratai.
- Tada, Glaukonai, tursime kariauti. Ar kaip
kitaip elgsims?
- Be karo neapsieisim, - atsak jis.

- Kol kas nekalbkime apie tai, - tariau, - ar

karas daro gera, ar bloga. Pasakykime tik tiek, kad
jau suradome, kas sukelia kar - aistra vis daugiau
turti; uvaldiusi mones, ji tampa vis asmenini
ir valstybs nelaimi prieastimi.
- Teisyb.
- Tada, drauge, reiks dar labiau padidinti vals
tyb - net itisa kariuomene, kuri iygiavusi gal
t kovoti su prieu u vis valstybs turt ir u tuos 3 74
dalykus, apie kuriuos ia kalbjome.
- Na, o patys pilieiai - ar jie nestengt ka
riauti?
- Ne, - tariau, - negalt, jei tu ir mes visi kur
dami valstyb sutarme teisingai; jei prisimeni, mes
sutarme, kad nemanoma vienam mogui gerai
dirbti daug darb ir imanyti daugel men.
- Teisyb sakai, - pasak jis.
- Tai k? - tariau. - Ar karo veiksmai nra me
nas?
- Tikrai taip, - atsak jis.
- Taigi ar bat siuvimu reikt labiau rpintis b
negu karo menu?
- Jokiu bdu ne.
- Batsiuviui mes udraudme bti dar ir emdir
biu, ir audju, ir statybininku, jam leidome likti tik
batsiuvi, kad jis mums gerai atlikt batsiuvio dar
b. Ir kiekvienam kitam meistrui palikome tik vie
n darb, kuriam jis i prigimties geriausiai tinka,
kur jis, atsisaks kit darb, dirbt vis savo gy
venim ir, jei tik nepraleis prog, tobulai atlikt. O c
argi nesvarbu, kad karo darbai taip pat bt gerai
atliekami? Argi karo menas yra toks lengvas, jog
bet kas ir em dirbdamas, ir batus sidamas ar
kokiu kitu darbu usiimdamas kartu bus ir geras
karys, tuo tarpu niekas negalt pasidaryti geru ai-

dju akmis ar kauleliais, jeigu neusiimt tuo i

d pat maens, o aist tik prieokiais? Pams ran
kas skyd ar kur kit ginkl ar rank, ikart nepa
sidarysi geru kovotoju nei hoplit kautynse, nei
kuriame kitame myje. Ir kitokie rankiai, jeigu
juos paimsi rankas, i karto nepadarys tavs nei
meistru, nei atletu: jei su jais nebsi susipains ir
ilgai dirbs, jie bus nenaudingi.
- Jei bt kitaip, - tar jis, - rankiai bt labai
brangs.
- Kuo svarbesnis yra sargybini darbas, tuo daue giau jiems reikia laisvo laiko, meistrikumo ir tuo
daugiau pratyb.
- Ir a taip manau, - pasak jis.
- iam usimimui reikia turti ir atitinkam
gimt savybi.
- Be abejo.
- Atrodo, ms darbas bus parinkti - jei tik su
gebsime - mones, kurie dl gimt savybi tinka
bti valstybs sargybiniais.
- Taip, tai ms darbas.
- Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - usikrovme ne
lengv darb. Vis dlto nenusiminkime, darykime,
kiek ms jgos leis.
375
- Ne, nenusiminkime, - pritar jis.
- Ar tu manai, kad yra skirtumas tarp geros veis
ls sargybai tinkamo uniuko ir kilnaus jaunuolio
savybi?
- K tu nori tuo pasakyti?
- Ir vienas, ir kitas turi bti atraus regjimo
prieui susekti, miklus susekt prie vytis ir stip
rus, jei reiks su pasivytu prieu kovoti.
- Visos tos savybs reikalingos.
- Reikia ir narsumo, kad galt gerai kovoti.
- Kurgi ne!
14

- Ar gals bti narsus arklys ar uo, ar kitas b

kuris gyvulys, jei jis nebus nirus? Argi nesi paste
bjs, kad niris yra nesutramdomas ir nenugali
mas ir kad kiekviena nirio apimta siela yra bebai
m ir nepasiduodanti?
- Esu pastebjs.
- Dabar aiku, kokios turi bti knikos sargybi
nio ypatybs.
- Aiku.
- Ir kad jo siela turi bti niri.
- Ir tai aiku.
- Bet, Glaukonai, - tariau, - ar, bdami tokio
bdo, jie nebus iaurs ir savo tarpe, ir kitiems pi
lieiams?
- Prisiekiu Dzeusu, - atsak jis, - jiems bt
sunku tokiems nebti.
- Saviesiems jie turi bti velns, o prieams - c
iaurs. Jei tokie nebus, tai nelauks, kol kiti juos
udys - jie patys pirmiau iudys vieni kitus.
- Teisyb, - pasak jis.
- Tai k darysime? - tariau. - Kur rasime kartu
ir veln, ir iaur bd? Juk niris ir velnumas
yra vienas kitam prieingi.
- Aiku.
- O jei vienos i t dviej ypatybi trks, mogus
jokiu bdu negals bti geras sargybinis. Atrodo, d
kad t dviej ypatybi nemanoma sujungti; tad i
eina, kad negalima rasti gero sargybinio.
- Tikra bda, - tar Glaukonas.
A kiek pagalvojau ir apsvarsts tai, k anksiau
kalbjome, tariau:
- Teisyb sakai, mielasis. Mes patekome bd,
nes nutolome nuo to pavyzdio, kur susikrme.
- K tu sakai?

- Mes nepagalvojome, kad yra moni, kurie turi

ias dvi prieingas ypatybes.
- Kur jie?
e
- Tai bdinga ir gyvuliams, o ypa tam, kur ly
ginome su ms sargybiniu. Tu, be abejo, inai, kad
geros veisls unys turi tok bd - saviems ir pa
stamiems jie bna labai velns, o nepasta
miems - prieingai.
- inau.
- Vadinasi, - tariau, - itai yra galima, ir ieko
dami tokio sargybinio mes njome prie prigimt.
- Atrodo, kad ne.
- Ar tau neatrodo, kad bsimajam sargybiniui
dar kai ko trksta: jam turi bti gimtas ne tik nir
is, jis turi bti dar ir filosofas.
376
- K? - paklaus Glaukonas. - Nesuprantu.
- Tu itai pastebsi, - pasakiau, - ir unyse; gy
vuliui tai tikrai nuostabus dalykas.
- Koks tas dalykas?
- Pamats nepastam mog uo urzgia, nors
prie tai nebt patyrs i jo nieko bloga, o pamats
pastam vizgina uodeg, nors niekados nebt pa
tyrs i jo nieko gera. Ar tai ne nuostabu?
- Iki iol, - tar jis, - a nekreipiau dmesio tai,
bet aiku, kad taip yra.
b
- ita jo prigimties ypatyb yra puiki ir tikrai
filosofika.
- Kaipgi?
- Mat apie mogaus, kur mato, draugikum ar
prieikum uo sprendia ne i ko -kito, o tik i to,
kad vien pasta, o kito nepasta. Argi tas, kuris
sav mog nuo svetimo skiria remdamasis paini
mu ir nepainimu, nerodo noro painti?
- Tikriausiai rodo nor painti.

- Argi trokimas painti ir iminties trokimas

nra tas pat?
- Tas pat, - atsak jis.
- Todl drsiai galima sakyti, kad ir mogus, ku
ris bus velnus saviesiems ir pastamiems, turs
bti filosofas ir mgsts painim.
- Drsiai galima sakyti.
- Taigi tas, kuris bus aunus valstybs sargybi
nis, turs bti i prigimties ir filosofas, ir nirus, ir
greitas, ir stiprus.
- Tikrai taip, - pasak jis.
- Toks ir turs bti sargybinis. O kaip mes to
kius mones auginsime ir auklsime? Ar is tyri
mas pads mums isiaikinti tai, dl ko vyksta visa
i diskusija, - kokiu bdu valstybse atsiranda tei
singumas ir neteisingumas? Reikia tai inoti, kad
nepraleistume ko nors svarbaus ir nekalbtume be
galo.
Glaukono brolis tar:
- A manau, kad is tyrimas yra labai tam nau
dingas.
- Mielas Adeimantai,- tariau, - prisiekiu Dzeu
su, tada nereikia atsisakyti io tyrimo, net jei tai
ilgai usitst.
- Tikrai nereikia.
- Na, tai sivaizduokime, kad mes sekame pasa
k, turime daug laiko, ir vaizduotje auklkime tuos
sargybinius.
- Taip ir reikia daryti.
- Koks gi bus tas aukljimas? Turbt bt sunku
surasti geresn aukljim u t, kuris buvo sukurtas
per amius, btent knui - gimnastika, o sielai mz menas .
- I tikro taip.
15

- Turbt pradsime nuo mz meno, o tik paskui

- gimnastika.
- Kodl gi ne?
- Mz menui tu priskiri ir pasakojimus. Ar ne?
- Taip, priskiriu.
- Pasakojimai bna dviej ri - teisingi ir me
lagingi.
- Taip.
377
- Ir auklti reikia abiej ri pasakojimais, bet
pradti nuo melagingj?
- Nesuprantu, apie k tu kalbi.
- Ar nesupranti? - tariau. - Juk i pradi vai
kams sekame pasakas, o pasakos apskritai - tai me
las, bet jose yra ir iek tiek tiesos. Taigi pasakomis
vaikus pradedame auklti pirmiau negu gimnastika.
- Taip.
- Todl a ir sakiau, kad pirmiau reikia imtis
mz meno, o tik paskui gimnastikos.
- Teisingai, - pritar jis.
- Argi tu neinai, kad kiekviename darbe svar
biausias dalykas yra pradia, ypa jei kalbama apie
b jaun ir glen btyb? Mat tada geriausiai suku
riami ir diegiami tie bruoai, kuriuos kas nors nori
aukltiniui suteikti.
- I tikro taip yra.
- Argi mes lengva irdimi leisime vaikams klau
sytis bet koki ir bet kieno sukurt pasak ir si
leisti savo siel pairas, daniausiai prieingas
toms, kurias, ms manymu, jie privals turti u
aug?
/
- Jokiu bdu neleisime.
- Taigi pirmiausia reiks priirti pasak krc jus: jei sukurs ger pasak - priimti, o jei blog atmesti. Paskui mes paraginsime aukles ir motinas

sekti vaikams ms pripaintsias pasakas ir la

biau formuoti j sielas pasakomis negu j knus rankomis. Daugum dabar sekamu pasak reiks
atmesti.
- Kokias gi? - paklaus Adeimantas.
- Pagal didisias pasakas sprsime ir apie ma
sias. Juk didiosios pasakos yra sukurtos pagal t
pat pavyzd ir veikia lygiai taip pat, kaip ir mao- d
sios. Ar ne taip?
- Taip, - tar jis. - Bet a neinau, kokias didi
sias pasakas tu turi galvoje.
- Tas, - tariau, - kurias mums sek Hesiodas,
Homeras ir kiti poetai. Juk jie sukr melagingas
pasakas, jos buvo sekamos monms ir dabar yra
sekamos.
- Kokios tos pasakos, - paklaus jis, - ir k tu
joms prikii?
- A prikiu tai, k vis pirma ir ypa reikia
prikiti, kai pasakos yra nedoros.
- K tu turi galvoje?
e
- Kai kas nors pasakoje neigiamai vaizduoja die
vus ir herojus, tarsi dailininkas, nupieiantis k nors
visai nepana ta, kuri norjo nupieti.
- Tokius dalykus, - tar jis, - i ties reikia peik
ti, tik kokiu bdu ir kuriuo atvilgiu?
- Pirmiausia, - tariau, - didiausi mel apie
didiausius dievus sukr Hesiodas, kuris negraiai
pasakoja, jog Uranas padars tai, k Hesiodas jam
priskiria, ir kad Kronas jam u tai atsikerijs . 378
Net jei Krono darbai ir tai, k jis patyr i savo
snaus, bt teisyb, vis dlto nereikt ito lengva
irdimi pasakoti kvailiukams vaikams - veriau apie
tai nutylti. O jeigu jau btinai reikt pasakoti, tai
reikia bent irti, kad kuo maiau vaik ir paslap
iomis girdt - jie turt paaukoti ne kiaul , o
16

17

si

koki nors didel ir sunkiai gyjam auk, kad tik

vienas kitas galt girdti pasakojim.
- itokios pasakos i tikro nekokios, - tar jis.
b
- Ms valstybje, Adeimantai, j nereikt pa
sakoti, ypa jaunam mogui, es, darydamas didiau
sius nusikaltimus ir visokiais bdais kerydamas sa
vo tvui u nedorybes, jis nepadaryt nieko nepa
prasta, o tik pasielgt taip, kaip dar pirmieji ir
didiausieji dievai.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - ir man paiam
atrodo, kad toki dalyk nereikia pasakoti.
- Apskritai nereikia pasakoti, kad dievai su die
vais kariauja, spendia vieni kitiems spstus, muac si vieni su kitais, - juk visa tai netiesa. Jei norime,
kad tie, kurie saugos ms valstyb, laikyt bjau
riausiu dalyku vieniems su kitais pyktis, tuo labiau
nereikia jiems pasakoti nei ant drobs pieti gigan
t mi ir kitoki diev bei heroj vaid su savo
artimaisiais ir giminaiiais. Ir jeigu norime juos ti
kinti, kad n vienas pilietis niekuomet nerod ne
apykantos jokiam kitam pilieiui, nes tai bt nedo
ri ra, tai seniai ir sens i maens turi vaikams apie
tai pasakoti, o ir vliau, kai vaikai pags; ir poetus
reikia priversti, kad jie kurdami laikytsi i tai
sykli. O pasakojim apie tai, kaip snus sukaust
grandinmis savo motin Her, kaip tvas imet
Hefaist, kuris mgino pagelbti jo muamai moti
nai, arba apie diev kovas, sukurt Homero , nega
lima sileisti ms valstyb, nesvarbu, ar jie bt
alegoriniai, ar ne. Juk vaikai nesugeba atskirti, kur
e alegorija, o kur - ne: spdiai, kuriuos jie patiria
tokiame amiuje, lieka visam laikui, neidildomi ir
nepajudinami. Todl nepaprastai svarbu irti, kad
pasakos, kurias vaikai pirmiausia igirsta, bt kuo
geriausios ir diegt jiems dorybes.
18

- Tai suprantama, - tar jis. - Bet jei kas msu

paklaustu, k mes ia turime galvoje ir kokios tos
pasakos, k jiems atsakytume?
- Adeimantai, - tariau, - dabar mudu - tu ir a esame ne poetai, bet valstybs krjai. O valstybs 379
krjams reikia inoti pavyzdius, pagal kuriuos kurs
pasakas poetai; jeigu jie nenors kurti pagal tuos
pavyzdius, tai reikia juos priversti, bet patiems vals
tybs krjams nereikia kurti pasak.
- Teisyb sakai, - pasak jis. - Bet noriau i
noti, kokie turt bti tie pasakojimai apie dievus.
- tai kokie, - tariau: - diev visuomet reikia
vaizduoti tok, koks jis yra, - vis tiek ar epe, ar
lyrikoje, ar tragedijoje.
- I tikrj.
- Argi dievas nra i tikrj geras? Argi ne tok b
j ir reikia vaizduoti?
- Be abejo.
- N vienas geras dalykas nra alingas. Ar ne
taip?
- Taip.
- Argi tai, kas nealinga, kenkia?
- Jokiu bdu ne.
- O kas nekenkia, argi daro k nors bloga?
- Nedaro.
- Kas nedaro nieko bloga, tas negalt bti ir
kokio nors blogio prieastis.
- Negalt.
- Tai k? Argi tas, kas yra geras, nedaro ko nors
gero?
- Daro.
- Vadinasi, gris yra teisingo veiksmo prieastis.
- Taip.
- Taigi gris yra ne viso ko, o tik teising veiks
m prieastis; bet jis nra blog dalyk prieastis.

Visikai teisingai, - pritar jis.

- Kadangi dievas yra geras, - pasakiau, - tai jis
negali bti viso ko prieastis, kaip sako dauguma
moni; jis yra tik nedaugelio dalyk prieastis, o
dl daugelio dalyk jis nra kaltas. Mat ger dalyk
bna maiau negu blog. Dl ger dalyk nieko kito
negalima kaltinti, kaip tik diev, o nelaimi prie
asties reikia iekoti kur nors kitur, tik ne dieve.
- Man atrodo, - tar jis, - kad tu labai teisingai
sakai.
d
- Todl nereikia priimti, - pasakiau, - nei Home
ro, nei kit poet suklydim apie dievus, kai jie
neteisingai teigia, jog es
Rmuose Dzeuso prie slenksio du kubilu stovi didiausiu
Su dovanom: viename ju nelaims, antrajame - griai,

ir tam, kuriam Dzeusas duoda i abiej,

Tam atsitinka nelaimiu, bet kartais ir laim ateina,

o t, kuriam duoda tik i antrojo,

Skurdas ir badas per ventja em-j vejasi nuolat.

19

Taip pat netiesa, kad Dzeusas esas dalytojas

e

ir grybi visu. ir nelaimi.

20

Mes nepagirsime, jei kas sakys, jog Atn ir Dzeu

sas paragino Pandar sulauyti priesaika ir nutrauk
ti paliaubas ; atmesime ir pasakojim, kad Temid
380 ir Dzeusas sukl vaid tarp diev ir liep j i
sprsti . Nereikia leisti jaunuoliams klausytis ir i
Aischilo odi:
21

22

Nusikaltim dievas pasiunia monms,

Kai nori j namus sugriaut i pamat.

23

Jei kas pavaizduos Niobs nelaimes, kaip tame k

rinyje, i kurio yra paimtos ios jambins eiluts,
arba Pelopo aini kanias , arba trojiei vargus,
tai mes neleisime poetui sakyti, kad tai yra dievo
darbas, o jeigu vis dlto dievo, tai poetas turs su24

galvoti madaug tok paaikinim, kok mes ia no

rime surasti: jis turs sakyti, kad dievas dar tik b
gera ir elgsi teisingai, o bausm nukentjusiesiems
ijo gera. Bet neleisime sakyti, kad nubaustieji
yra nelaimingi ir kad t nelaim leido dievas. O jei
poetas sakys, kad nelaimingus bloguosius reikjo nu
bausti ir kad juos nubausdamas dievas jiems padar
gera, itai reikia leisti sakyti. Bet negalima leisti
sakyti, jog dievas, kuris yra geras, ess kaltas dl
kieno nors nelaimiu, - tam turime i visu jgu prie
intis: ms valstybje toki dalyk niekas - nei
jaunas, nei senas, jeigu nori, kad valstyb bttvar- c
koma ger statym, - neturi nei kalbti, nei klau
sytis pasakojant eilmis ar proza parayt, nes bt
ir nedora, ir nenaudinga tokius dalykus cituoti ir
kriniai patys sau prietaraut.
- A kartu su tavimi balsuosiu u statym, jis
man patinka, - tar jis.
- Tai bus pirmasis statymas ir pirmoji taisykl
dl diev: pagal j, kalbantieji turs kalbti ir po
etai savo kriniuose turs sakyti, kad dievas yra ne
viso ko, o tik grio prieastis.
- To visikai pakanka, - tar jis.
d
- O koks bus ms antrasis statymas? - paklau
siau. - Argi tu manai, kad dievas yra burtininkas,
kuris tyia pasirodo mums tai vienu, tai kitu pavi
dalu: ia jis pats keiiasi gydamas vairias kitokias
formas, ia lieka toks pat, tik mus apgaudinja ir
veria manyti apie j tai viena, tai kita? O gal dievas
yra paprastas ir niekad neieina u savo formos rib?
- Negaliu i karto atsakyti, - tar jis.
- Tai k? - tariau. - Jeigu kas neteks savo for
mos, tai arba jis pats pasikeis, arba kas kitas j e
pakeis.
- Aiku.

- Bet geriausiai suformuotus daiktus kas kitas

maiausiai stengtu ijudinti ir pakeisti; pavyzdiui,
sveiko kno nestengs pakeisti valgiai, grimai, nuo
vargis arba augalu - sauls kaitra, vjai ir kiti pa
nas dalykai.
- Be abejo.
381
- Narsiausios ir protingiausios sielos ioriniai vy
kiai taip pat negaltu sudrumsti ir pakeisti.
- inoma.
- Net ir sudtiniai daiktai - pavyzdiui, indai,
namai, drabuiai, - jeigu jie gerai padaryti ir gerai
ulaikomi, nesikeiia nei dl laiko, nei dl kitoki
iorini veiksni poveikio.
- Taip yra.
b
- Taigi kiekvienas daiktas, arba i prigimties to
bulas, arba tobulai padarytas, arba abiem iais at
vilgiais tobulas, beveik nesikeiia dl kieno nors
poveikio.
- Atrodo, kad taip.
- Bet juk dievas ir visa, kas susij su jo prigim
timi, yra visais atvilgiais tobula.
- Kurgi ne.
- Todl jam maiausiai tinka keisti savo form.
- Maiausiai.
- Bet gal jis pats save pakeiia ir gyja kit i
vaizd?
- inoma, jei tik jis keiiasi.
- Ar jis pakeiia save geresn ir graesn, ar
blogesn ir bjauresn?
- Btinai blogesn, - atsak jis, - jeigu jau keic ia. Juk negaltume sakyti, kad dievui trksta gro
io arba dorybs.
- Puikiai pasakei, - tariau. - Bet jeigu taip yra,
Adeimantai, tai ar tu manai, kad koks nors dievas

ar mogus pats savo noru padarys save kuriuo nors

atvilgiu blogesn?
- Tai nemanoma.
- Taigi nemanoma, kad dievas nort pakeisti
savo ivaizd: kiekvienas dievas, bdamas pats ge
riausias ir graiausias, visuomet ilaiko jam bdin
g ivaizd.
- Tai btina, - pasak jis.
- Mano mielas, - tariau, - tegul n vienas poetas d
nepasakoja mums, kad
dievai, prisimet sveiais i tolimo krato
ir apsireng prastai, per miestus ir per kaimus keliauja ,
25

tegul niekas nemeluoja apie Protj ir Tetid , te

gul tragedijose arba kituose kriniuose nevaizduoja,
kaip savo ivaizd keiia Hera: pasivertusi elgetau
jania yne, ji renka aukas
26

argieio Inacho vaikams, gyvybs davjams.

27

Tegul mums nemeluoja ir daugelio kit panai da- e

lyk. Tegul motinos, patikjusios poetais, negsdina
savo vaik pasakodamos netinkamas pasakas, jog
kakokie dievai vaikioja nakt, pasivert visokiais
svetimaliais. itokiomis pasakomis jos eidinja die
vus, o ir vaikai nuo j darosi bails.
- Jos neturt ito daryti, - tar jis.
- Vadinasi, patys dievai nekeiia savo ivaizdos.
Bet galbt jie mums sudaro spd, jog jie rodosi
vairiais pavidalais, atseit mus apgaudinja ir pakeri?
- Galbt, - tar jis.
- Tai k? - tariau. - Negi dievas nort apgau- 382
dinti mus odiu arba veiksmu, vietoj savs paki
damas mums vaiduokl?
- Neinau, - atsak jis.
- Argi tu neinai, - pasakiau, - kad tikro melo jei taip galima pasakyti - nekenia ir visi dievai, ir
mons?

- K tu nori pasakyti?
- Ogi tai k: niekas nenori apsigauti dl esybs
svarbiausios dalies ir dl svarbiausi dalyk ir ypa
bijosi, kad ia nebt melo.
- A vis dar nesuprantu, - tar jis.
b
Tu manai, - tariau, - kad a ia kalbu kak
nepaprasta, tuo tarpu a tik sakau, kad apgauti sa
vo siel tikrovs atvilgiu, ilg laik palikti j su
klaidint ir pats bti nemoka ir persisunks melu
niekas nesutinka: ia visi labiausiai neapkenia melo.
- Tikra teisyb.
- Bet itoks melas - apsigavusio mogaus sieloje
gldintis neinojimas, - kaip jau sakiau, visai tei
singai galt bti vadinamas tikruoju melu, o odi
nis melas yra tik tam tikros sielos bsenos pamgc diojimas ir vliau atsirads jos atvaizdas, vadinasi,
jau negrynas melas. Ar ne taip?
- Taip.
- Taigi tikrojo melo nekenia ne tik dievai, bet ir
mons.
- Taip atrodo.
- O kaip su odiniu melu? Gal kai kada jis kai
kam bna naudingas, tad neverta jo neapksti? Argi
jis nebna naudingas prie ir vadinamj ms
draug atvilgiu, kai ie, apimti lo ar beprotybs,
puola daryti k nors bloga, - tada jis bna naudinga
priemone nukreipti jiems nuo blog darb. Ir tose
d pasakose, kurias minjome, melas yra naudingas,
kai mes neinodami, kaip viskas buvo i tikrj se
novje, padarome mel kuo labiau pana ties.
- I tikrj taip bna, - tar jis.
- O kokiu atvilgiu melas yra naudingas dievui?
Galbt jis, neinodamas senovs vyki, apgaudin
ja mus, padarydamas juos panaius ties?
- Bt juokinga taip manyti! - tar jis.

- Vadinasi, dieve nerastume melagio poeto.

- Manau, kad ne.
- O gal jis meluotu bijodamas prieu?
e
- Nieko panaaus!
- O gal dl savo draugu limo ar beprotybs?
- Bet juk n vienas beprotis nra diev mylimas.
- Taigi dievui nra jokio pagrindo meluoti.
- Nra.
- Todl n vienas dievas ir demonas nemeluoja.
- Aiku, nemeluoja.
- Taigi dievas yra kakas visikai paprasta ir
tikra ir savo veiksmais, ir odiais; jis ir pats nesi
keiia, ir kit neapgaudinja nei vaiduokliais, nei
odiais ir nesiunia joki enkl nei miegant, nei
budint.
- Girddamas tave taip kalbant, ir a taip ma- 383
nau, - pasak jis.
- Taigi, - tariau, - tu sutinki, kad tai yra antroji
taisykl, kurios reikia laikytis ir sakant kalbas, ir
kuriant poezij apie dievus: dievai - ne burtininkai,
jie nekeiia savo ivaizdos ir neapgaudinja ms
nei odiais, nei darbais.
- Sutinku, - pasak Adeimantas.
- Taigi, daug k girdami Homero poezijoje, kai
ko ir nepagirsime, pavyzdiui, sapno, kur Dzeusas
pasiunt Agamemnonui . Nepritarsime ir Aischilui,
kai jo Tetid sako, jog Apolonas per vestuves prana
avs
b
28

man laim vaikuose, kurie

Ilgai gyvensi, nepatirdami lig.
Dievai mane mylsi, saugosi visad.
Pajan ugiedojo, auktindams mane.
Ir a tikjaus - Foibo lpos nemeluos,
I jj trykta pranaavimai dievams.
O jis - giedojs pats, tada puotavs pats,
Pasaks pats, - nuud mano sn pats!

2 9

c Kai koks nors poetas itaip kalbs apie dievus, mes

supyksime ir neduosime jam choro ; taip pat udrausime mokytojams naudoti itoki poezij jauni
mui auklti, jeigu norime, kad sargybiniai bt die
vobaimingi ir panas dievus, kiek mogui tai
manoma.
- A visikai sutinku su iomis taisyklmis, tar jis, - ir noriau jomis naudotis kaip staty
mais.
30

TREIA KNYGA

- Taigi, - tariau, - diev atvilgiu, atrodo, reiks 386

laikytis itokios taisykls: tie, kurie privals gerbti
dievus ir savo gimdytojus ir tarpusavio meil laikys
labai svarbiu dalyku, jau i pat maens turs vien
pasakojim klausytis, o kit - nesiklausyti.
- Man rodos, - tar Adeimantas, - kad mes visai
teisingai nustatome dsnius.
- Na, o jeigu jie turs bti narss, tai ar nereiks
jiems kalbti ne tik itokius dalykus, bet dar ir ki
tokius, kurie, kiek tai manoma, padt jiems veik
ti mirties baim? Negi tu manai, kad kas nors gali b
bti narsus, jei bijosi mirties?
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - nemanau.
- Ar tu manai, kad mogus, kuris tiki Hadu ir jo
baisumais, myje nebijos mirties ir veriau pasi
rinks mirt negu pralaimjim ir vergij?
- Jokiu bdu ne.
- Taigi, kaip atrodo, mums reiks susirpinti ir
tais pasakojimais ir i t, kurie juos-pasakoja, rei
kalauti, kad taip naiviai nejuodint Hado karalys
ts, o daugiau j igirt, nes j pasakojimai ir netei
singi, ir nenaudingi bsimiems kariams.
c
- Reiks, - pritar jis.

- Taigi i epo, pradj nuo pirmos eiluts, i

brauksime visus itokius dalykus:
A maloniau geriau u tarn bti pas kit
mog beturt, kuris ir duonos pristinga ne kart,
Nei karaliauti vis ligi iol numirusi tarpe.
1

Ibrauksim ir itas eilutes:

d

Kad neikilt vies monms ir dievams nemirtingiems

Rmai jo tvanks, priplk, kuri ir dievai neapkenia ,
2

arba:
Nuostabs dedas dalykai! Ir Hado namuos pasilieka
Vlei pavidalas senas, tik jausmo irdy n krislelio.

Ir it:
Vienas tik jis gyvastingas, kiti - be gyvybs eliai ,
4

ir:
Siela i kno iskrido ir Hado alin nukeliavo,
Savo likim apverkus, jaunyst ir jg palikus.

387 Ir it:
Suplazdjs elis prasmego
emn kaip dmas lengvutis ,
6

ir:
Kaip gdioje olos tamsumoj iknosparniai vokia,
Em plasnoti sparnais, kai vienas krinta nuo sienos,
Kur jie, sukib eilj, greit glaudiasi vlei pulk, Lygiai taip vokt tos vls ir skrido, pulkan susimet.

b Mes papraysim Homero ir kit poet neusigauti,

jei visus itokius dalykus ibrauksime - ne dl to,
kad jie bt nepoetiki ir nemalons klausytis mo
nms, bet dl to, kad kuo jie poetikesni, tuo maiau
tinka klausytis vaikams ir vyrams, kurie privalo b
ti laisvi ir labiau bijotis vergijos negu mirties.
- Ir a taip manau, - tar jis.
- Taip pat reikia atmesti visus baisius ir siaubin
gus toki dalyk pavadinimus - Kokito, Stikso , v
li, vaiduokli ir kitus tokius vardus, kuriuos igir8

de mons ima drebti. Galbt jie tinka kur nors c

kitur. Bet mes bgtaujame dl sargybiniu, kad nuo
toki iurpuli jie nepasidaryt nervingesni ir jaut
resni negu reikia.
- Tikrai dl j bgtaujame, - tar jis.
- Taigi tuos vardus reikia imesti.
- Reikia.
- Kalbose ir poezijoje juos reikia pakeisti visai
prieingais vardais.
- Aiku.
- Taip pat imesime [i poezijosl ir ymij vyr d
skundus ir dejones.
- Jei imetm anuos, reikia imesti ir itai.
- Pairkime, - tariau, - ar teisingai juos ime
sime, ar ne. Mes teigiame, kad aunus vyras nelaiko
baisiu dalyku kito mogaus, savo draugo, taip pat
aunaus vyro, mirties.
- Tikrai taip teigiame.
- Todl jis nedejuos dl jo, tarsi j bt itiks
baisus dalykas.
- Nedejuos.
- Mes taip pat teigiame, kad tokiam vyrui, jei jis
nori gerai gyventi, utenka paties savs; i vis mo- e
ni jis maiausiai reikalingas kit moni.
- Teisybe sakai, - tar jis.
- Todl jam bus visai nebaisu netekti snaus ar
brolio, ar pinig, ar kit panai dalyk.
- Visai nebaisu.
- Kai j uklups kokia nelaim, jis nevaitos, o
tyliai iks.
- Tikrai.
- Todl teisingai atimtume i ymij vyr vai
tojimus ir paliktume juos moterims - ir tai nerim
toms - ir bailiems vyrams, kad tie, kuriuos norime

388 iauklti alies sargybiniais, gdytsi taip elgtis, kaip

tie bailiai.
- Teisingai, - tar Adeimantas.
- Ir vl praysime Homero ir kit poet nevaiz
duoti, kaip Achilas, deivs snus, verts nuo ono
ant ono, auktielninkas gul ir knibsias" ir pa
galiau, atsikls i guolio, nerimo pilnas, ibgo pajrin" arba kad jis stvr <...> rankom abiem pa
juodavusias dulkes nuo ems, br jas sau ant galb vos" , ir apskritai nevaizduoti jo verkianio ir vaito
janio, kaip poetas j nupie, ir apie Priam, kuris
savo kilme buvo artimas dievams, nesakyti, kad jis
9

Pra maldavo visus, atsiklaupdamas emj purv,

Vyr kiekvien vardu vadindamas.

10

Dar labiau praysime j nevaizduoti diev verkian

i ir sakani:
'*
C

Oi, kokia varg ir kaip nelaiminga a moia herojaus.

11

O jeigu jau dievus taip vaizduoja, tai bent tegul ne

sidrsina ikreiptai pieti didiausiojo i vis diev
ir leisti jam sakyti:
Vargas! T mielj vyr antai mano akys pamat,
Kaip apie mrus j veja. irdis man sugrudo, nes gaila ,
12

arba:
Vargas man! tai Sarpedonas, kuris man
brangiausias tarp vyr,
d

Turi prati nuo rankos nn Menoitiado Patroklo.

13

- Jeigu jaunuoliai, mielas Adeimantai, toki da

lyk klausytsi rimtai ir neijuokt j kaip dievams
nepritinkani, tai vargu ar kas nors, bdamas tik
mogus, laikyt save nevertu toki dalyk ir vargu
ar priekaitaut sau, jeigu jam paiam kartais tek
t tokius dalykus kalbti ar daryti, - dl bet kokio
maiausio nepasisekimo jis nesigdydamas dejuot
ir vaitot, nemokdamas iksti.

- Tikrai taip bt.

e
- Taigi nereikia taip daryti - toki mes prijom
tikr ivad. Jos ir laikykims, kol kas nors neti
kins ms pakeisti j kita, geresne.
- I tikro nereikia taip daryti.
- Bet ms jaunuoliai neturi pasiduoti ir juokui.
Mat kai mogus smarkiai juokiasi, didelis juokas
beveik visada virsta visai prieinga nuotaika.
- Taip atrodo, - tar jis.
- Taigi jei kas garbingus mones vaizduos suim- 389
tus juoko, tok vaizdavim reiks atmesti, o juo la
biau - jei taip vaizduos dievus.
- Juo labiau, - pritar jis.
- Todl mums nepriimtina, kai Homeras itaip
kalba apie dievus:
Nebesuvaldomai juoktis pradjo dievai laimingieji,
lub Hefaist pamat vikriai sukinj antis rmuos.

14

Pagal tavo samprotavim ieina, kad nereikia to

ki dalyk priimti.
- Tegul bus pagal mano samprotavim, - tar b
jis, - vis tiek nereikia priimti.
- Bet juk ir tiesa reikia rpintis. Jei mes teisin
gai sakme, kad dievams melas i tikrj yra ne
naudingas, o monms jis naudingas kaip vaistas,
tai aiku, kad tok vaist reikia leisti naudoti tik
gydytojui, o negydytoj prie jo neleisti.
- Aiku.
- Jei ir iaip kai kam pritinka meluoti, tai juo
labiau - valstybi valdovams, kai jie savo valstybs
labui nori meluoti prieams arba savo pilieiams,
bet visi kiti neturi griebtis melo. Jeigu koks nors c
mogus meluos valdovams, mes pasakysime, kad tai
yra toks pat - o gal dar didesnis - nusikaltimas,
kaip kad jeigu ligonis meluot gydytojui arba da
rantysis mankt slpt nuo mokytojo tikrj savo

kno bkl, arba jreivis nesakyt vairininkui tie

sos apie laiv ir jreivius, kaip einasi jam paiam
arba kuriam nors jreiviui.
- Teisingai sakai.
d
- Taigi, jei valdovas sugaus valstybje meluojant
kur nors i t, kurie dirba,
yn ar t, kuris gydo, ar ger dailid ,
15

jis nubaus j u tai, kad is veda nauj paprot,

kuris apvers valstyb tarsi kok laiv ir sunaikins.
- Sunaikins, - tar jis, - jeigu po odi eis darbai.
- Na, o nuosaikumas ar nebus reikalingas ms
jaunuoliams?
- Kaipgi ne! - atsak Adeimantas.
- Daugumai moni svarbiausias nuosaikumo
bruoas yra paklusti valdovams ir patiems, kaip sae vs pai valdovams, nuosaikiai elgtis geriant, val
gant ir meils dalykuose.
- Ir man taip atrodo.
- Taigi, manau, mes pavadinsime vykusiais tuos
odius, kuriuos Homeras leidia sakyti Diomedui:
Liaukis, nutilk. Paklausyk patarimo tu mano geriausiai ,
16

taip pat tokius odius:

Vyrai achajai tyldami eng, rstybe kvpavo,
Gerb jie savo vadus ir j klaus ,
17

ir kitus panaius odius.

- Vadinsime vykusiais.
- O k tu pasakysi apie itokius odius:
Vargas girtuokli, tau akys unies, o irdis tai kaip stirnos ,
18

ir tokius pat po j einanius? Ar pritari jiems ir

kitiems tokiems liems odiams, paraytiems pro390 za arba eilmis, kuriuos valdiniai pasak savo val
dovams?
- Ne, nepritariu.

- Tokie odiai, mano nuomone, nepads diegti

jaunuoliams nuosaikumo. Nereikia stebtis, jeigu jie
taip patinka. Kaip tau atrodo?
- Panaiai, kaip ir tau.
- Na, o kai poetas imintingiausiam vyrui leidia
sakyti, jog vis graiausias dalykas - tai, kad
skobnys lta grybm,
b

Duona, ms kalnais, ir vyno pyljas nespja

Semt i kraterio ir pilt kiekvienam prines taur ,
19

ar tau atrodo, kad tai padeda skiepyti jaunuoliams

susivaldym? Arba itai:
Bet nusibaigti badu - baisiau u visk pasauly ,
20

arba kad Dzeusas, kai visi dievai ir mons miegojo

ir tik jis vienas budjo, staiga apimtas meils tro- c
kimo visk umiro ir, pamats Her, taip siaudri
no, jog net nenujo savo kambar, o panorjo ia
pat ant ems su ja suartti, ir pasak ess apimtas
tokios aistros, kokia n tada jo nebuvo uvaldiusi,
kai jiedu pirm kart susitiko slapta nuo savo t
v . Arba kad Arjas ir Afrodit Hefaisto buvo ap
kalti lovoje ir kiti panas dalykai?
- Prisiekiu Dzeusu, - tar Adeimantas, - tokie
dalykai man atrodo netinkami.
- Bet jei yms vyrai ir odiais, ir darbais rodo d
itverm, reikia juos irti ir paklausyti. Kad ir,
pavyzdiui, itai:
21

22

Trenk sau kumiu todl krtin ir pratar itaip:

.Reikia itverti, irdie! Nepalygint baisesn itvrei
Kani".

23

- Teisingai sakai.
- Taip pat negalima leisti, kad ms kariai imt
dovanas ir mgt turtus.
- Negalima.
e

- Negalima jiems pasakoti, kad

Dovanos tinka dievams, karalius garbiuosius palenkia.

24

Nereikia pagirti ir Achilo aukltojo Foiniko, ku

ris es teisingai patars savo aukltiniui padti acha
jams, jei ie duos dovan, o jei neduos - ir toliau
pykti . Mes nesutiksime ir su visais tais negraiais
dalykais, kurie pasakojami apie pat Achil - kad jis
taip mgs turtus, jog prims Agamemnono dova
nas , ir kad kn grins tik po to, kai gavs i
pirk - kitaip nesutiks grinti .
- Bt neteisinga tokius dalykus girti, - pasak
jis.
- A gerbiu Homer, - tariau, - bet kad ir neno
romis turiu pasakyti, jog nedora tokius dalykus pri
skirti Achilui ir klausytis kit, kurie juos jam pri
skiria. Nedora ir tai, k poetas leidia Achilui sakyti
Apolonui:
25

ni

26

27

Pavojingiausias diev, tu mane suvediojai, taiklusis,

Keryiau tau i tikrj, jei toki galyb turiau.

28

Nedora nepaklusti ups dievui ir net pasiruoti

su juo kovoti , taip pat tai, kad Achilas savo plau
kus, skirtus kitai upei, Sperchjui, pasak atiduo
ds herojui Patroklui kaip auk mirusiajam ; nega
lima tikti, kad jis taip padar. Ir Hektoro lavono
valkiojimo aplink Patroklo kap , belaisvi aukoji
mo laue - vis toki dalyk mes nevadinsime tik
rais ir neleisime ms kariams tikti, jog Achilas,
c deivs ir dorovingiausiojo Peljo, Dzeuso snaus, s
nus, iaukltas imintingiausiojo Cheirono , buvs
tokios prietaringos dvasios, jog sirgs dviem viena
kitai prieingomis ligomis - emu turt trokimu ir
ididiu nesiskaitymu su dievais ir monmis.
29

30

31

32

33

- Teisingai sakai.

- Taip pat netikkime, - tariau, - ir kitiems ne

leiskime sakyti, kad Poseidono snus Tesjas ir Dzeu
so snus Peiritojas mgino vykdyti tokius baisius
pagrobimus arba kad kuris kitas dievo snus ar d
herojus bt idrss daryti tokius baisius ir vent
vagikus darbus, apie kuriuos meluoja poetai; mes
priverskime poetus sakyti arba kad tai ne j darbai,
arba kad jie nra diev vaikai - tik ne viena ir kita
kartu. Tegul jie netikinja jaunuoli, kad dievai su
kelia blog ir kad herojai nra geresni u mones.
Kaip jau anksiau sakme, tai nedora ir neatitinka e
tiesos. Juk rodme, kad i diev negali kilti blogis.
34

- Be abejo.
- Bet ir klausytis apie tai yra alinga. Mat kiek
vienas nedoras mogus pateisins savo nedorum, jei
sitikins, kad itaip daro ir dar
gimins diev
Ir Dzeusui artimi. Jie Idos auktumoj
Altori tvo Dzeuso turi etery,

ir
J gyslomis dar teka kraujas dievikas.

35

Todl reikia padaryti gal itokiems mitams, kad jie

ms jaunuoliams neskiepyt nuomons, jog es
galima lengva ranka daryti nusikaltimus.
392
- Reikia tai padaryti.
- Kadangi mes svarstome, - tariau, - koki pa
sakojim reikia ir koki nereikia, tai koki j r
dar liko aptarti? Jau nurodme, kaip reikia kalbti
apie dievus, demonus, apie herojus ir apie Hado ka
ralyst.
- Tikriausiai liko neaptarta dar viena ris.
- Ar tik ne apie mones?
- Teisingai.
- Bet, mielasis, dabartiniu metu mes negalime
nustatyti jiems taisykls.

- Kodl?
- Mat, a manau, mes turtume sakyti, kad pob etai ir prozininkai labai blogai kalba apie mones btent kad daugelis nedorli yra laimingi, o daug
dor moni - nelaimingi, kad neteisingumas ess
naudingas, jei tik jis neikyla aiktn, ir kad teisin
gumas ess svetimas gris, o teisingajam jis - baus
m. Tokius dalykus mes udraustume kalbti ir kurti,
o sakytume kurti ir pasakoti visai prieingus daly
kus. Ar ne taip?
- Taip.
- Jei sutiksi, kad a kalbu teisingai, tai manysiu,
kad tu sutiksi ir su tuo, k mes jau seniai svarsto
me.
- Teisingai manai.
c
- Kad apie mones itaip reikt kalbti, mes
sutarsime tik tada, kai isiaikinsime, kas yra tei
singumas ir kaip jis pats savaime yra naudingas
tam, kuris yra teisingas, nesvarbu, ar jis atrodo toks
ess, ar ne.
- Labai teisingai sakai.
- Apie pasakojimus uteks kalbti. Dabar, a ma
nau, reikia aptarti iraikos bdus. Taigi dabar nag
rinsime ir k reikia pasakoti, ir kaip.
- Nesuprantu, k tu sakai, - tar Adeimantas.
d
- Turi suprasti, - tariau. - Gal itaip geriau su
prasi: argi visa, k mit krjai ir poetai pasakoja,
nra arba dabarties, arba praeities, arba bsim vy
ki atpasakojimas?
- O kaipgi kitaip galt bti?
- Ar jie pasakoja paprastai, ar pamgdiodami,
ar abiem bdais kartu?
- Dar ne visai suprantu, - tar jis, - pasakyk
aikiau.

- Koks, a juokingas mokytojas! - tariau. - Ne

moku paaikinti! Tada padarysiu taip, kaip daro tie, e
kurie nemoka iaikinti: imsiu ne vis klausim, o
tik jo dal ir ja remdamasis pamginsiu parodyti, k
a noriu pasakyti. Sakyk, ar inai Iliados" pradi,
kur poetas pasakoja, kaip Chrisas pra Agamem
nono grinti jam dukter, kaip is supyko ir kaip
anas, negavs dukros, meld diev atkeryti acha- 393
jams?
- inau.
- inai, kad baigiant eilutmis:
ir meld
Vyr achaj, labiausiai gi broli Atrid valdov ,
36

poetas kalba pats savo vardu ir visai nemgina nu

kreipti ms minties kitur vaizduodamas, jog kalba
kas kitas, o ne jis pats. Bet tolesnse eilutse jis b
pasakoja taip, tarsi jis pats bt Chrisas, ir nori
sudaryti mums spd, kad kalba ne Homeras, o se
nis ynys . Panaiai yra sukurtas beveik visas pa
sakojimas apie Trojos vykius, apie Itaks ir visos
Odisjos" vykius.
- Tikrai taip - tar jis.
- Argi nebus pasakojimas ir tada, kai poetas at
pasakoja kit kalbas, ir tada, kai pasakoja apie vy
kius tarp kalb?
- Aiku, bus.
- Bet kai jis kalba kieno nors kito vardu, ar ne- c
sakysime, kad tada jis stengiasi kalbjimo bdu kuo
labiausiai panti t asmen, kur mums pasak
kalbsiant?
- Sakysime, kaipgi ne.
- Bet argi pasidaryti panaiam kit mog bal
su arba gestais nereikia pamgdioti t, kur da
raisi panaus?
37

- Be abejo.
- Kaip atrodo, itokiu atveju Homeras ir kiti po
etai pasakoja pamgdiodami.
- Tikriausiai.
- O jeigu poetas niekur nesislptu, tai visame jo
d krinyje ir pasakojime nebtu pamgdiojimo. Kad
.nesakytum, jog ir vl nesupranti, kaip itai atsitin
ka, a tau paaikinsiu. Jei Homeras pasaks, jog
atvyko Chrisas su ipirka u dukter ir maldavo acha
j, o ypa karali, ir toliau kalbt nepasiverts Chrisu, o vis dar kaip Homeras, inok, kad tai bus ne
pamgdiojimas, o paprastas pasakojimas. Jis atroi dyt madaug itaip - pasakysiu proza, nes nesu
poetas: Atvyks ynys meld dievus, kad padt
e achajams uimti Troj ir neprati, ir pra pamus
ipirk ir garbinant diev grinti jam dukter. Jam
taip pasakius, kiti rod jam pagarb ir pritar, bet
Agamemnonas upyko ir liep jam eiti alin ir nie
kad daugiau nesugrti, nes tada jam nepadsis
nei skeptras, nei dievo vainikas. O apie jo dukter
pasak, kad paleisis j ne anksiau, negu ji pasen394 sianti su juo Arge gyvendama. Jis liep jam eiti sau
ir neerzinti jo, jei nors sveikas sugrti namo. Tai
igirds, senis pabgo ir tyldamas nujo. Ijs i
stovyklos, labai maldavo Apolon, kreipdamasis j
visais jo epitetais ir praydamas, kad atsilyginda
mas u tai, jei kada nors jam siteik ar ventykl
statydamas, ar aukas aukodamas, strlmis atkerb yt achajams u jo aaras." itaip, drauge, yra
pasakojama paprastai, nepamgdiojant, - tariau.
- Suprantu, - pasak jis.
- Tad suprask, kad prieingas pasakojimas bus
tada, kai kas nors imes poeto odius, terptus tarp
kalb, ir paliks tik pat dialog.
38

- Dabar suprantu, - pasak jis. - Tai juk bdin

ga tragedijai.
- Teisingai supratai, - tariau. - Dabar, a ma
nau, tau jau aiku tai, ko anksiau nesugebjau i
aikinti: kad vien poezijos ir mit r itisai suda
ro pamgdiojimas - tai, kaip tu sakai, tragedija ir c
komedija, o kit - paties poeto pasakojimas: tai ypa
bdinga ditirambams; dar kita ris naudoja ir vie
na, ir kita - tai rasi epuose ir daug kur kitur. Ar
supranti?
- Suprantu, k tu anksiau norjai pasakyti.
- Prisimink, k mes anksiau sakme: mes tyr
me, k reikia kalbti, bet kaip reikia kalbti, dar
teks aptarti.
- Prisimenu.
- Kaip tik tai a ir sakiau - kad mums reikia d
nusprsti, ar veikalus kuriantiems poetams leisime
naudoti pamgdiojim, ar vienur leisime, o kitur ne, ir kokiu atveju leisime naudoti ar visai neleisi
me.
- A spju, kad tu nori inoti, ar sileisime trage
dij ir komedij ms valstyb, ar ne.
- Galbt, - atsakiau. - O gal ir daugiau dalyk
noriu inoti. Kol kas a dar neinau: kur vjas kalb
pakreips, ten ir eisime.
- Gerai pasakei, - tar jis.
- Dabar, Adeimantai, irk: ar sargybiniai tu- e
rs bti geri pamgdiotojai, ar ne? Juk tai derinasi
su tuo, k anksiau nustatme - kad kiekvienas ga
li gerai dirbti tik vien, o ne daug darb, ir jeigu
pamgint imtis daug ko, n viename darbe netur
t pasisekimo ir nepasidaryt ymus.
- Be abejo.
- Ar ne panaiai yra ir su pamgdiojimu? Tas
pats mogus negalt pamgdioti daugelio dalyk,
o tik vien.

395

- Teisyb.
- Vargu ar kas galt dirbti kok nors labai svar
b darb ir kartu vykusiai pamgdioti daugel da
lyk. Juk net t dviej dalyk, kurie, atrodo, yra
tokie artimi vienas kitam - turiu galvoje tragedij ir
komedij - negali kurti pamgdiodamas tas pats
poetas. Argi tragedijos ir komedijos tu nepavadinai
pamgdiojimu?
- Pavadinau, ir tu teisyb sakai, kad tie patys
poetai negali abiej dalyk kurti.
- Ir rapsodai negali bti kartu ir aktoriai.
- Negali.
- O tie patys aktoriai negali bti ir tragedijos, ir
komedijos aktoriais, nors ir viena, ir kita yra pa
mgdiojimas. Ar ne?
- Pamgdiojimas.
- Atrodo, Adeimantai, jog mogaus prigimtis yra
suskaldyta tiek smulki daleli, kad ji nestengia
daug k gerai pamgdioti arba pagaminti paius
daiktus, kuri panaum ji atkuria pamgdiojimu.
- Tikra teisyb, - tar Adeimantas.
- Taigi, jei laikysims pirmojo dsnio, kur nusta
tme, - kad sargybiniai bus atleisti nuo vis kit
darb ir tik sergs valstybs laisv, ir labai stropiai,
niekuo kitu neusiimdami, tik tuo, kas siejasi su j
pareigomis, - tai jiems nereiks nieko kito dirbti nei
pamgdioti. O jeigu jau mgdiot, tai jiems pritik
t i pat vaikysts pamgdioti narsum, nuosaiku
m, padorum, laisvo mogaus elges ir visus kitus
panaius dalykus. Jie neturt daryti em dalyk,
neturt pamgdioti gding ir nusikalstam dalyk, kad mgdiodami patys i tikrj nepasidaryt
tokie. Argi nepastebjai, kad mgdiojimas, jeigu jis
tsiasi nuo maens, virsta proiais ir prigimties bruo
ais - jis paveikia kn, bals ir dvasi?

- Ir labai paveikia, - tar jis.

- Mes neleisime, - tariau, - kad tie, kuriais mes
rpinams ir kurie turt tapti auniais vyrais, vy
rai bdami, pamgdiot moter - jaun ar sen, su
vyru besivaidijani arba su dievais besiginijani,
besididiuojani savo laime arba nelaimje dejuo
jani, lidini ar verkiani; dar labiau drausime e
pamgdioti sergani, gimdani ar mylini mo
ter.
- Tikrai neleisime, - tar jis.
- Neleisime mgdioti nei verg, nei vergi, dir
bani vergo darb.
- Neleisime.
- Neleisime mgdioti ir blog moni, baili,
kurie elgiasi prieingai, negu mes nustatme, kei
kiasi, vieni kitus ijuokia, nevankiai kalba girti ar- 396
ba ir blaivs bdami, ir visoki kitoki em poel
gi, ir odi, ir darb, kuriuos jie daro tiek tarpu
savyje, tiek kitiems. A manau, kad nereikia pratin
tis pamgdioti ir beproi kalbos bei elgesio; reikia
painti iprotjusius ir nedorus mones - vyrus ir
moteris, bet nereikia daryti k nors panaaus ar
juos pamgdioti.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Na, - tariau, - o ar reikia pamgdioti kalvius
arba kok kit darb dirbanius, irkluojanius trijeras arba duodanius irkluotojams takt, arba da- b
ranius k nors panaaus?
- Kaip jie galt pamgdioti, - tar jis, - juk
jiems udrausta tokiais dalykais usiimti.
- Na, - tariau, - o ar jie galt pamgdioti ven
gianius irgus, baubianius jauius, niokianias
upes, oiani jr, griaustin ir kitus panaius da
lykus?

397

- Negalt, - atsak jis, - nes jiems udrausta

bti beproiais ir pamgdioti beproius.
- Jei a suprantu tavo mint, - tariau, - yra tam
tikra kalbjimo ir pasakojimo ris, kuri naudoja
tikrai aunus mogus, kai jam reikia k nors pasakyti, ir yra kita ris, prieinga itai, kurios visada
laikosi ir kuri naudoja pasakodamas prieingos pri
gimties ir prieingai iaukltas mogus.
- Kokios tos rys? - paklaus Adeimantas.
- A manau, - tariau, - kad doras mogus, kai jis
pasakodamas prieis prie dorybingo mogaus kokio
nors posakio ar darbo, panors pasakoti vaidinda
mas t mog ir nesigdys tokio pamgdiojimo, ypa
jei pamgdiot dor mog, kuris veikia rytingai
ir imintingai. Blogiau ir reiau jis pamgdios tok
mog, kuris bus nusilps dl ligos arba paslyds
dl meils, girtavimo ar kokios kitos nelaims. O kai
jam teks vaidinti u save blogesn, nevert mog,
jis visai nenors pasiversti tok, nebent tik trump
akimirk, kai tas mogus padarys k nors gera, - jis
gdysis, nes bus neprats pamgdioti tokius mo
nes, ir kartu bodsis perdirbti save pagal blogesnio
mogaus pavyzd. irdyje jis niekins tok pamgdiojim ir laikys j nebent tik aidimu.
- I tikro jis taip elgsis.
- Argi jis nenaudos tokio pasakojimo bdo, kur
mes aptarme kalbdami apie Homero ep, - jo kal
bjimo bdas bus mirus, susids i pamgdiojimo
ir paprasto pasakojimo, bet pamgdiojimo bus ne
daug, daugiau pasakojimo?
- Toks kalbtojas tikrai naudos tok pasakojimo
bd.
- Kuo toks kalbtojas bus blogesnis, - tariau, tuo labiau jis stengsis visk pamgdioti ir n vieno
dalyko nelaikys savs nevertu. Todl jis mgins vis-

k pamgdioti rimtai ir gausios publikos akyse net tokius dalykus, kuriuos k tik minjome: griaus
tin, vjo vilpim, kruos barbenim, aiu ir skri
dim girgdjim, trimit, fleit ir birbyni balsus,
visoki ranki sukeliamus garsus, un, avi ir
pauki balsus. Visa jo kalba bus pamgdiojimas
ir balsu, ir gestais - pasakojimo bus visai nedaug, b
- Tikrai taip bus, - tar jis.
- Tai ir yra, - tariau, - tos dvi pasakojimo rys,
kurias minjau.
- Taip ir yra.
- I t dviej ri viena tik neymiai keiiasi, ir
jei kas jai suteikia tinkam derm ir ritm, tai ge
ras kalbtojas madaug ir laikysis tos vienos
derms - nes ji maai keiiasi - ir to paties ritmo.
- Atrodo, kad tikrai taip yra, - tar jis.
c
- Na, o antroji ris yra visai prieinga: norint
tinkamai papasakoti, jai reikia vis dermi, vis
ritm, nes ji mgsta visokius pasikeitimus.
- Tikrai taip yra.
- Visi poetai ir kalbtojai laikosi arba vienos i t
dviej ri, arba kitos, arba jas abi maio.
- Be abejo.
- Tai k mes darysime? Ar savo valstyb silei- d
sime abi tas grynas ris, ar tik vien katr i j, o
gal miri?
- Jei mano nuomon nusvers, sileisime tik t
nemiri r, kai poetas pamgdios dor mog.
- Bet, Adeimantai, malonus ir mirus pasakoji
mo bdas, o vaikams, aukltojams ir daugumai pa
prast moni maloniausias tas bdas, kuris yra
prieingas tavo silomam.
- I tikro maloniausias.
- Bet gal tu pasakysi, - tariau, - kad jis netinka
ms valstybei, nes mes netursime nei dvilypio, e

398

nei daugialypio mogaus. Kiekvienas dirbs tik vien

darb.
- I tikro netiks.
- Todl tik ms valstybje batsiuvys bus tik
batsiuvys, o ne batsiuvys ir kartu vairininkas, emdirbys - tik emdirbys, o ne kartu ir teisjas, karys
bus tik karys, o ne kartu dar ir prekiautojas ir t.t.
- Teisyb sakai.
Taigi atrodo, kad jeigu ms valstyb atvykt
mogus, sugebs pasiversti kuo tik nori ir visk pa
mgdioti, ir nort mums parodyti vieai savo k
rinius, mes j pagerbtume kaip vent, nuostab,
av mog, bet pasakytume, kad ms valstybje
toki moni nra ir neleidiama jiems atsirasti, ir
isistume j kit valstyb, itep galv mira ir
apvainikav vilnoniais kaspinais, o patys tenkintums grietesniu poetu bei pasakotoju, nors ir ne to
kiu aviu, bet tinkamu ms tikslui, - jis mums
turt pamgdioti dorovingo mogaus kalbjimo b
d ir kalbt taip, kaip mes nustatme i pradi,
kai mms auklti karius.
- Jei tai nuo ms priklausyt, - tar jis, - mes
itaip elgtumms.
- Atrodo, mano mielas, - tariau, - kad mes jau
baigme aptarti t mz meno dal, kuriai priklau
so kalbos ir pasakojimai, nes nustatme, k ir kaip
reikia kalbti.
- Ir man taip atrodo.
- Ar nereikt, - tariau, - dabar pakalbti apie
dainavimo ir melodijos ris?
- Tikrai reikt.
- Kiekvienas galt pasakyti, k apie tai turtu
me kalbti ir kokios jos turt bti, kad atitikt
ms anksiau nustatytas taisykles.
Glaukonas nusiypsojs tar:

- A, Sokratai, matyt, esu ne i t moni, nes

dabar negaliau pasakyti, k apie tai turtume kal
bti. Bet t numanau.
- Vis dlto, - tariau, - tu galtum pasakyti pir
mj i t dalyk, btent kad melodij sudaro trys d
dalys - odiai, derm ir ritmas.
- Taip, itai galiu pasakyti, - tar jis.
- Dl odi, tai sakytinis odis niekuo nesiskiria
nuo dainuojamojo; pastarajam galioja tos paios tai
sykls, kurias nustatme sakytiniam odiui.
- Teisyb sakai.
- Derm ir ritmas turi prisiderinti prie odi.
- Be abejo.
- Bet minjome, kad raudos ir dejavimai kalboms
nereikalingi.
- Nereikalingi.
- O kokios bna raud derms? Pasakyk, juk tu e
muzikas.
- Miri lidikoji, grieta lidikoji ir kitos.
- Ar neturtume jas atmesti? - tariau. - Jos ne
tinka net moterims, kurios turi bti padorios, o k
jau kalbti apie vyrus!
- Teisingai sakai.
- Sargybiniams visikai netinka girtumas, igle
bimas ir tinginyst.
- Aiku.
- O kurios derms glebina ir tinka puotoms?
- Jonikoji, - atsak Glaukonas, - ir lidikoji,
kurias vadina palaidomis.
- Ar itokios, mano mielas, tinka kariams?
399
- Ne, - tar jis. - Atrodo, kad lieka tik dornikoji
ir frigikoji.
- A, - tariau, - nenusimanau apie dermes, bet
tu mums palik t, kuri tinkamai pamgdiot nar
saus vyro, dalyvaujanio kariniuose veiksmuose ar-

ba priversto nugalti baisius sunkumus, bals ir tob n. Kai jam nesiseka, kai jis sueistas, kai jo laukia
mirtis ar kokia kita nelaim, visais iais atvejais jis
drsiai ir itvermingai kovoja su savo likimu. Duok
mums ir kit derme, kuri pamgdiotu mog, usi
mus taikingu, ne priverstiniu, o savanoriku dar
bu, kai jis stengiasi k nors tikinti, prao, meldia
dievus arba pamoko ir pataria mogui, arba, prie
ingai, kai pats nusileidia kito praymui arba pa
mokymui, arba tikinjimui, mog, kuriam sekasi,
bet kuris nesikelia puikyb, o visada elgiasi nuoc saikiai ir kukliai ir susitaiko su esama padtimi.
Tad palik mums ias dvi dermes - jos graiausiai
pamgdioja prievart ir savanorikum, laim ir
nelaim, nuosaikum ir narsum.
- Tai kaip tik tos derms, kurias a minjau,
tar Glaukonas.
- Taigi, - tariau, - dainoms ir melodijoms mums
nereiks daugiastygi instrument ir vairi der
mi.
- Atrodo, kad nereiks.
- Taigi mums nereiks trigon, pektid ir kitod ki daugiastygi instrument su vairiomis derm
mis dirbj.
- Atrodo, kad nereiks.
- O fleit dirbjus irfleitininkusar priimsi m
s valstyb? Juk fleita turi daug bals, ir instru
mentai, kurie turi daug dermi, kaip tik pamgdio
ja fleit.
- Teisingai.
- Taigi, - tariau, - valstybei lieka naudingos tik
lyra ir kitara, o piemenims laukuose - birbyn.
- Pagal samprotavim taip ieina.
- Mes nieko naujo ia nenutarme, mielasis, e pasakiau, - o tik Apolon ir jo instrument vertina
me labiau negu Marsij ir jo instrument .
39

40

- Prisiekiu Dzeusu, ia nieko naujo.

- Po imts! - tariau. - N nepastebjome, kaip
vl apvalme ms valstyb nuo prabangos, kuria
j sakme esant usikrtusi!
- Mes protingai pasielgme , - pasak jis.
- Na, - tariau, - tai apvalykime j ir nuo viso
kito. Po dermi i eils reikia kalbti apie ritmus.
Mums reikia iekoti ne vairi, i visokiausi pd
sudaryt ritm, bet toki, kurie atspindt doro ir
narsaus mogaus gyvenim, o juos suradus reikia
ritm ir melodij priderinti prie tokio mogaus o- 400
di, bet ne odius derinti prie ritmo ir melodijos.
Kokie yra tie ritmai, tursi tu nurodyti, panaiai
kaip nurodei dermes.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - a neinau, k
sakyti. I patyrimo inau, kad yra trys ritmo rys,
i kuri sudaromas metras, panaiai kaip yra ketu
rios gars rys, i kuri sudaromos visos derms.
Bet negaliau pasakyti, kok gyvenim koks ritmas
pamgdioja .
- Tuo klausimu, - tariau, - pasitarsime su Da- b
monu - koks metras tinka emam elgesiui, koks
lumui, beprotybei ir kitokioms ydoms reikti ir
koks - prieingiems dalykams pamgdioti. Man ro
dos, a esu girdjs, kaip jis kalbjo apie kakok
sudtin metr, kur vadino enopliju, o kartu dakti
liniu ir herojiniu metru, tik neinau, kaip jis tvark
pakilimus ir nuleidimus, nordamas juos ilyginti,
nes metras susideda i trump ir ilg skiemen. Be
to, man rodos, jis minjo jamb ir kakok kit met
r, kur vadino trochju ir kur sudar i ilg ir c
trump skiemen. Kai kuriais atvejais jis ne ma
iau peik arba gyr temp negu pat ritm, o kar
tais ir vien, ir kit drauge, bet a nesugebu to atpa41

42

akoti. Tuos dalykus, kaip sakiau, palikime Damonui, nes juos reikt labai ilgai svarstyti. Ar ne taip?
- Taip, prisiekiu Dzeusu, - atsak jis.
- Bet tu galtum pasakyti, kad graktumas ir
graktumo stoka priklauso nuo ritmo tobulumo ir
netobulumo.
- Be abejo.
d
- Taiau geras ir blogas ritmas prisiderina - vie
nas prie gero kalbjimo bdo, o kitas - prie blogo.
Taip pat ir gera bei bloga derm, jeigu, kaip k tik
sakme, ritmas ir derm derinasi prie odi, o ne
odiai prie j.
- Jie tikrai turi taikytis prie odi.
- O argi iraikos bdas ir pati kalba neatitinka
mogaus sielos?
- Kaipgi ne!
- O visa kita atitinka iraikos bd.
- Taip.
- Vadinasi, kalbos graumas, harmoningumas,
graktumas ir ritmingumas kyla i sielos paprastue mo - ne to paprastumo, kuris i tikrj yra kvailu
mas, tik pagraindami vadiname j paprastum, nai
vumu, o i tikrojo bdo paprastumo, kuriame jun
giasi gris ir grois.
- Visai teisingai.
- Ar ne itoki ypatybi visur turi siekti ms
jaunuoliai, jei nori vykdyti savo paskirt?
- Tikriausiai.
401
- itoki dalyk pilna dailje ir visose vaizduo
jamojo meno akose, pilna audimo, siuvinjimo me
ne, statyboje, visoki ranki gamyboje, kn ir au
gal prigimtyje: visur rasime graktum arba bjau
rum. Bjaurumas, neritmingumas ir neharmoningumas yra giminiki kalbos ir bdo negraumui, o

prieingos savybs giminikos prieingam bdui, pro

tingam ir geram, ir yra jo atvaizdai.
- Visai teisingai, - tar Glaukonas.
- Ar mums reiks priirti tik poetus ir privers- b
ti juos vaizduoti savo kriniuose gerus paproius
arba pas mus visai atsisakyti krybos? Ar nereiks
kontroliuoti ir kit meninink ir neleisti jiems gyv
btybi paveiksluose, pastatuose ir kitokiuose kri
niuose knyti yd, nesusivaldymo, emumo ir bjau
rumo? O jeigu menininkai negals kitaip kurti, tada
jiems i viso neleisime pas mus kurti. Jei to nepada
rysime, tai ms sargybiniai, augdami tarp t blo
gio paveiksl, tarsi ganydamiesi utertoje ganyklo
je ir kasdien po truput skabydami ir sdami apnuo- c
dyt ol, pamau, nejuiomis sukaupt savo sieloje
didel blog. Todl mums reikia iekoti toki meni
nink, kurie dl savo gimt gabum galt eiti gro
io ir graktumo prigimties pdomis, kad ms jau
nuoliams, tarsi sveiko krato gyventojams, viskas
aplinkui eit naud, kad i kurios tik puss j akis
ir ausis pasiekt gras kriniai, jie tarsi velnus
vjelis i ger krat net jiems sveikat ir neju- d
iomis jau i pat maens skatint graaus odio
meil ir trokim ir visik santarv su juo.
- I tikrj jie bt gerai aukljami! - pasak jis.
- Glaukonai, - tariau, - ar ne dl to mz menas
yra pagrindin aukljimo priemon, kad ritmas ir
derm giliausiai siskverbia sielos gelmes ir stip
riausiai j paveikia, atnea jai gro ir mog pada
ro gra, jei tik jis gerai aukljamas; o jei blogai - e
ieis prieingai? itaip iaukltas mogus labai gy
vai pajunta apsileidim ir bjaurum meno ir gamtos
kriniuose ir piktinasi jais; girdamas graius kri
nius ir su diaugsmu priimdamas juos savo ird,
jis maitinasi jais ir tampa auniu mogumi; jis teisin- 402

gai peikia bjaurius dalykus ir neapkenia j nuo pat

vaikysts, kai dar nesugeba suvokti protingos kal
bos, o vliau, atjus laikui suvokti toki kalb, jis
pamilsta j kaip sav, nes jau buvo susipains su
ja aukljimo metu.
- Man atrodo, - pasak Glaukonas, - kad kaip
tik dl to mz menas yra toks svarbus aukljimui.
- Kai mokms skaityti, - tariau, - tik tada pa
sijutome imok, kai pratome skirti kiekvien rai
d, nors j yra visai nedaug, visuose raidi jungi
niuose, kuriuose jos pasitaiko, neniekindami nei di
deli, nei ma jungini, kuriuos, kaip galtum
b pamanyti, nereikt kreipti dmesio, bet visur steng
damiesi atpainti kiekvien raid, nes tik itokiu
bdu galjome tiktis tapti gerais skaitytojais.
- Teisingai.
- Jei raidi atvaizdai pasirodys vandenyje arba
veidrodyje, mes j neatpainsime, kol nebsime pa
in pai raidi - o tai yra tas pats menas ir tos
paios pratybos.
- Tikrai.
- Prisiekiu dievais, mes nebsime imok n mc z meno - nei mes patys, nei sargybiniai, kuriuos
mums reikia auklti, - tol, kol nepainsime vis nuo
saikumo, narsumo, kilnumo ir didiadvasikumo r
i ir visko, kas ioms dorybms yra giminika, ir t
dalyk, kurie yra joms prieingi, kol neaptiksime j
visur, kur tik jie pasitaiko, - j pai ir j atvaizd,
neniekindami nei dideli, nei ma dalyk, nes ir
tai yra tas pats menas ir pratybos.
- Teisingai sakai.
- Jei koks nors mogus turt puiki dvasini
d ypatybi ir jo iorin ivaizda dert su vidinmis
savybmis, nes jos yra sukurtos pagal t pat pavyz-

d, tai bt graiausias reginys tam, kuris sugebt

j regti.
- I tikro taip bt.
- Argi graiausias dalykas nra maloniausias?
- Be abejo.
- Tokius mones labiausiai mylt mz meno
atstovas, o t, kuri vidus nedera su iore, - nemy
lt.
- Jei ko nors trkt sielai, tai nemylt, o jeigu
knui- padaryt nuolaid ir nort mylti.
- Suprantu, - tariau. - Tu turi ar turjai tok e
mylimj. Sutinku ir nekaltinu tavs dl to. Bet pa
sakyk tai k: ar nesaikingi malonumai dera su nuo
saikumu?
- Kaipgi ders, - atsak jis, - jei jie audrina
siel ne maiau kaip skausmas!
- O ar dera jie su dorybe apskritai?
403
- Jokiu bdu ne, - atsak jis.
- O su lumu ir nesivaldymu?
- Ypa nedera.
- Ar galtum pasakyti kok didesn ir stipresn
malonum u meils smagumus?
- Negaliau, - tar. - Nra u juos audringesnio.
- Protingos meils ypatyb yra mylti tai, kas
nuosaiku ir grau, be to, mylti kukliai ir tvarkin
gai.
- Tikrai.
- Protingai meilei nedera tai, kas yra beprotika
ir giminika nesivaldymui.
- Nedera, - atsak Glaukonas.
- Nedera jai ir ie meils malonumai: protingai b
besimylintieji - nei simyljlis, nei mylimasis - ne
turi turti su jais nieko bendra.
- Tikrai, Sokratai, itai jai nedera, - tar jis.

- Kaip atrodo, ms kuriamai valstybei tu ileisi

tok statym: simyljlis gali pabuiuoti mylimj,
bti su juo drauge ir, jei jis sutinka, paliesti j tik
kaip tvas sn - turdamas prie akis kiln tiksl,
o iaip turi bendrauti su juo nenueidamas per daug
c toli, nes prieingu atveju jis usitraukt priekait,
kad yra neiaukltas ir iurktus.
- Teisingai.
- Ar tau neatrodo, - tariau, - kad svarstydami
mz men mes jau prijome rib? Tiksl tikrai pa
siekme, nes visa, kas susij su mz menu, turi
baigtis meile groiui.
- Sutinku, - pasak jis.
- Po mz meno jaunuolius reikia auklti gim
nastika.
- Be abejo.
- Ir iuo atvilgiu reikia auklti nuodugniai, pra
dedant nuo maens ir tsiant toliau vis gyvenim.
d Mano nuomone, reikt daryti madaug itaip, bet svarstyk ir tu kartu su manim. A nemanau,
kad jeigu knas yra geras, tai jis savo gerumu ir
siel padaro ger; yra prieingai - gera siela savo
gerumu ir kn padaro kuo geriausi. Ar ne taip?
- Ir man taip atrodo.
- Taigi, jeigu mes pakankamai pasirpinsime m
s sargybini dvasia ir paskui jiems pavsime nuo
dugniai nustatyti kno manktinimo taisykles, o pa
tys, kad nereikt per ilgai kalbti, pasitenkinsime
e tik nurodydami bendrus pavyzdius, ar mes teisin
gai pasielgsime?
- Teisingai.
- Jau sakme, kad sargybiniai turi vengti girta
vimo. Niekam nepritinka taip nusigerti, jog nebei
notum, kur esi, o sargybiniams ypa.

- But juokinga, jei sargybin turt saugoti sar

gybinis.
- O kaip su valgiu? Ms sargybiniai yra svar
biausi varyb atletai, ar ne?
- Taip.
- Tai ar jiems netikt atlet maistas ?
404
- Galbt.
- Bet toks maistas kenkia sveikatai, nuo jo mo
gus pasidaro apsnds. Ar nematai, kad atletai vis
gyvenim praleidia miegodami ir, jei tik bent kiek
nukrypsta nuo savo reimo, sunkiai suserga?
- Matau.
- Taigi, - tariau, - karo atletams reikia kokio
nors tauresnio reimo. Jie vis laik turi bti bud
rs kaip ir unys, gerai matyti ir girdti ir ygiuose,
danai keiiantis valgiui ir grimui, priversti ksti 6
tai kaitr, tai iemos alius, ilikti sveiki.
- Ir man taip atrodo.
- Tad ar tik nebus gera gimnastika ms k tik
aptarto mz meno sesuo?
- K tu sakai?
- A turiu galvoje paprast, saiking gimnastik,
ypa karin ugdym.
- Koks jis?
- Sitai galtum suinoti ir i Homero, - tariau. Juk inai, kad is poetas ygiuose savo heroj ne
vaiina uvimi, nors jie bt Helesponto pajryje, c
nei virta msa, o tik kepta, kuri kariams yra labai
lengva paruoti, nes beveik visur bna lengviau nau
dotis ugnimi negu veiotis su savimi puodus.
- Teisyb.
- Man atrodo, Homeras niekur nemini ir priesko
ni. Juk ir kiti atletai ino, kad, norint ilaikyti
stipr kn, reikia nuo j susilaikyti.
- Jie tai ino ir susilaiko, - pritar Glaukonas.
43

44

- Atrodo, mielasis, kad tu nepritari ir Sirakz

maistui , ir gausiems Sicilijos puot patiekalams jei ms ivados tau atrodo teisingos.
- Nepritariu.
- Taip pat nepritari, kad vyrai, kurie nori ilai
kyti ger kno form, pasiimt meilu i Korinto .
- Nepritariu.
- Ir kad gardiuotsi pagarsjusiais Atn kepi
niais?
- inoma.
- itok maitinimsi ir reim galtume palygine ti su melodija ir daina, sudta i visoki dermi ir
ritm.
- Galtume.
- Ten vairov skatina nesusivaldym, iia - li
g; tuo tarpu mz meno paprastumas sukuria dva
sios nuosaikum, o gimnastikos - kno sveikat.
- Tikra teisyb.
405
Kai valstybje paplinta itvirkavimas ir ligos,
argi tada neatsidaro daug teism ir ligonini? Argi
teiss ir gydymo menai nebna labai gerbiami, kai
net ir daugelis laisv garbing moni jais uoliai
usiima?
- Tikriausiai.
- Argi galtum rasti dar svaresn rodym, jog
valstybje aukljama blogai ir gdingai, negu tai,
kad gydytojai ir gabs teisjai pasidar reikalingi
b ne tik prastiems monms ir amatininkams, bet net
ir tiems, kurie giriasi es iauklti garbingai? Argi
ne bjauru, argi tai prikiamai nerodo aukljimo sto
kos, kai mons, neturdami sav teisingumo svo
k, yra priversti naudotis i svetur pasiskolintu tei
singumu ir svetimuosius padaryti savo viepaiais
ir teisjais?
- I tikro tai labai bjauru.
45

46

- Ar nra dar bjauriau, - tariau, - kai kas nors

ne tik didesn dal savo gyvenimo praleidia teis
muose bylindamasis - tai kitus kaltindamas, tai
pats kaltinamas, - bet dl savo neisiaukljimo net
didiuojasi, kad sugeba daryti nusikaltimus ir, b
damas vikrus kaip vijurkas, moka visokiausiais b- c
dais isisukti, itrkti per imtus upakalini dur,
kad tik ivengt bausms - ir tai dl menknieki ir
visoki nevert dalyk, nes jis neino, jog kur kas
geriau ir naudingiau savo gyvenim tvarkyti taip,
kad nereikt iekoti snaudianio teisjo pagalbos?
- I tikrj tai yra dar bjauriau.
- O ar ne bjauru kreiptis gydytojus ne dl aiz
d ir koki nors sezonini lig, bet dl to, kad nuo
tinginiavimo ir tokio maitinimosi, kok nupasakojo
me, mons tarsi tvenkiniai prisipildo skysi ir ga- d
r ir priveria auniuosius Asklepijo snus sugal
voti toms ligoms iptim ir katar pavadinimus?
- Tai i tikrj nauji ir keisti lig pavadinimai, pasak jis.
- Asklepijo laikais, - tariau, - toki pavadinim
dar nebuvo. A sprendiu i to, kad Asklepijo sns
nepriekaitavo moteriai, kai i sueistam ties Troja e
Euripilui dav gerti Pramno vyno, brusi j miei
ni milt ir trupinusi srio - ie dalykai, kaip
manoma, sukelia udegim; nepeik jie ir Patroklo 406
gydymo bdo.
- I tikrj keistas grimas tokiam ligoniui!
- Ne toks jau keistas, jei tursi galvoje, kad iki
Herodiko Asklepijo mokiniai dar netaik dabarti
nio gydymo bdo, kuris seka ligos eig ir suteikia
jai reikaling krypt. Herodikas buvo gimnastikos
mokytojas. Apsirgs jis sujung gimnastik su gydy
mo menu ir i pradi kankino pat save, o paskui b
ir daugel kit moni.
47

48

49

- Kaip? - paklaus Glaukonas.

- Jis atjtolino savo mirt, - atsakiau. - Mat sirg
damas mirtina, nepagydoma liga ir nestengdamas
isigydyti, jis met visus kitus darbus al ir vis
gyvenim paskyr tik gydymuisi. Jis graudavosi,
jei bent kiek nukrypdavo nuo prasto reimo, ir savo
iminties dka sulauk senatvs. Bet tai buvo mir
tininko gyvenimas.
- Tai buvo puiki jo gydymo meno dovana, - tar
jis.
- Jis ir nusipeln tokios dovanos, - tariau, - nes
neinojo, jog Asklepijas neparod savo palikuonims
itokio gydymo bdo ne dl to, kad bt jo neinojs
arba neturjs patyrimo, o dl to, kad inojo, jog
visose gerai tvarkomose valstybse kiekvienam mo
gui yra sakyta dirbti kok nors darb ir niekam
neleidiama vis gyvenim tik sirgti ir gydytis. Juo
kinga, kad itai mes pastebime tarp amatinink, o
nepastebime tarp turtingj ir t, kurie laiko save
laimingais.
- K tu nori tuo pasakyti?
- Kai suserga dailid, - tariau, - jis prao gydy
tojo, kad duot jam vimdomj arba vidurius palei
diani vaist, kurie padt atsikratyti ligos, arba
kad pridegint ar ipjaut lig. O jeigu jam kas
nors ilgam paskirs diet, apri jo galv vilnoniais
skudurais ir taip toliau, jis tuoj pasakys, kad neturi
laiko sirgti ir kad neapsimoka itaip gyventi, galvo
jant tik apie lig ir nedirbant darbo, kuris yra prie
akis. Tada jis numoja ranka gydytoj ir, grs prie
prasto gyvenimo, pasveiksta ir sveikas dirba savo
darb, o jeigu jo knas yra per silpnas, kad atsispir
t ligoms, jis mirta ir taip isivaduoja i bd.
- itokiam mogui, - tar Glaukonas, - kaip tik
tinka gydymo menas.

- Ar ne todl, - pasakiau, - kad jis turi darb, 407

kurio nedirbant jam neverta n gyventi?
- Tikriausiai todl.
- O turtuolis, galima sakyti, neturi tokio darbo,
kurio priverstas atsisakyti nebegalt gyventi.
- Galima itaip sakyti.
- Ar esi girdjs, - tariau, - Fokilido posak,
kad tas, kas turi i ko gyventi, turi ugdytis doryb.
- Manau, kad jau ir anksiau reikia ugdytis.
- Dl ito dalyko nesiginykim su Fokilidu, o ver
iau patys savs paklauskime, ar turtuoliui reikia
ugdytis doryb, o kitaip jam nebra gyvenimo, ar
rpinimasis liga, kuris dailidms ir kitiems amati
ninkams trukdo dirbti savo darb, netrukdo turtuo- b
liui vykdyti Fokilido raginim?
- Prisiekiu Dzeusu, - atsak jis, - labiausiai truk
do per didelis rpinimasis knu, kai jis siekia to
liau, negu reikalauja gimnastikos taisykls: tai ap
sunkina nam kio tvarkym, yra nemalonu karo
ygiuose ir einant valdios pareigas mieste.
- Bet didiausia blogyb yra ta, kad rpinimasis
knu kliudo mokytis, mstyti ir atsidti vidiniams
apmstymams, nes mogus visuomet taria, jog per c
daug sukama galva, ji ima svaigti, ir viso to prieas
timi laiko filosofij. Taigi kur tik vyraus rpinima
sis knu, ten jis trukdys ugdyti ir patikrinti doryb;
jis privers mog be paliovos galvoti tik apie ligas ir
vis laik skstis skausmais.
- Taip jau yra, - sutiko jis.
- Taigi, matyt, galime teigti, kad Asklepijas, itai
inodamas, tiems, kurie i prigimties ir dl tvarkin
go gyvenimo bdo yra apskritai sveiko kno, tik gau
na koki neprast lig, - tokiems ir taip gyvenan- d
tiems monms ir nurod, kaip reikia gydytis: lig
reikia ivaryti vaistais arba ipjauti, ir reikia palikti
50

jiems j prast gyvenimo bd, kad nenukentt

ligonio visuomenin veikla. Bet liguist ir silpn k
n, vis laik sergani vidaus ligomis, jis nenorjo
gydyti dieta, i lto daromais itutinimais ir liejimais pratsti varging toki moni gyvenim ir
leisti jiems gimdyti vaikus, suprantama, tokius pat
silpnus, kaip ir jie patys. mog, kuris nestengia
e igyventi prigimties jam skirto amiaus, Asklepijas
laik nevertu gydyti, nes tai bt nenaudinga nei
jam paiam, nei valstybei.
- Tavo nuomone, Asklepijas rpinosi visuomene?
- Aiku, kad jis rpinosi visuomene, - tariau. 408 Argi nematai, kad jo sns ties Troja pasirod ir
kaip narss kovotojai, ir, kaip sakiau, usim gy
dymo menu? Ar neatsimeni, kad ir Menelajui, kur
sueid Pandaro strl, jie i aizdos
Iiulp krauj <...>, po to pridjo oleli
Skausmui raminti ,
51

ir, kaip ir Euripilui, nenurod, k vliau reiks gerti

ir valgyti? Mat monms, kurie prie sueidim bub vo sveiki ir tvarkingai gyveno, turjo utekti vaist,
nors t akimirk jie ir turjo igerti vyno, medaus,
mieini milt ir sutrinto srio miin. Bet jie ma
n, kad bt nenaudinga gyventi liguistiems ir nesusivaldantiems monms bei j vaikams: gydymo
menas yra skirtas ne tokiems - j nereikia gydyti,
net jei jie bt turtingesni u Mid .
- Pasak tavs, - tar Glaukonas, - Asklepijo s
ns buvo labai protingi.
- Jiems ir dera tokiems bti, - pasakiau, - nors
tragedij raytojai ir Pindaras yra kitokios nuomoc ns ir sako, kad Asklepijas ess Apolono snus; pa
pirktas auksu, jis igyds mirtant turtuol ir u tai
buvs perkno nutrenktas. Mes, laikydamiesi to, k
anksiau pasakme, netiksime abiem iais teiginiais
52

ir sakysime: jei jis bt buvs dievo snus, tai ne

btu norjs nedorai pasipelnyti; o jeigu jis mgo
nedorai pelnytis, tai nebuvo dievo snus.
- Labai teisingai, - tar jis. - Bet k tu, Sokratai,
manai apie itok dalyk: argi msu valstybei nerei
kia ger gydytoju? O geriausi gydytojai turbt bus
tie, kurie gyd daugiausiai moni - sveik ir ligo- d
ni, - panaiai kaip geriausi teisjai bus tie, kurie
turjo reikal su vairiausios prigimties monmis.
- Tikrai, - tariau, - mums reikia ger gydytoj
ir teisj. O ar inai, kokius a laikau geriausiais?
- Jei pasakysi - inosiu.
- Pamginsiu, - atsakiau. - Bet savo klausimu
tu sujungei du visai skirtingus dalykus.
- Kokius?
- Geriausi gydytojai, - tariau, - bus tie, kurie, i
pat maens usiimdami gydymo menu, turs ne tik
mokslo ini, bet ir susidurs su kuo daugiau sunkiai
sergani moni, o ir patys bus i prigimties sil- e
pnos sveikatos, kamuojami visoki lig. Juk jie k
n gydo ne knu, nes tokiu atveju gydytojai negal
t bti ligoti ir susirgti, - jie gydo kn siela, kuri
negalt k nors gydyti, jei pati bt nesveika arba
susirgt.
- Teisyb sakai, - tar Glaukonas.
- O teisjas, mielas drauge, savo siela vadovauja 409
kitai sielai. Todl neleistina, kad jo siela i jaunu
ms bendraut su nedoromis sielomis ir pati im
gint visas nedorybes, idant pagal savo paios paty
rim galt sprsti apie kit nusikaltimus, panaiai
kaip gydytojas taikliai sprendia apie kit ligas pa
gal savsias. Jei norime, kad siela, bdama dorovin
ga, galt sveikai sprsti, kas yra teisinga, ji pati i
jaunums turi bti nepatyrusi nedorybi ir nekalta.
Todl dori jaunuoliai atrodo naivs - juos nedorliai b

lengvai apgauna, nes jie neturi joki nedoriems mo

nms giminik bruo.
- Jie tikrai tokie yra, - pasak jis.
- Todl, - tariau, - geras teisjas turi bti ne
jaunas, o senas mogus, pats patyrs, kas yra nedo
ryb, - inoma, jis turi j patirti ne savo sieloje
gldini, o tik per ilg laik painti kit sielose
gldini nedoryb, tai yra jam tai turi bti inojic mo, o ne patyrimo dalykas.
- itoks teisjas bt tikrai idealus, - pasak jis.
- Tai ir bus, - tariau, - tas geras teisjas, kurio
tu iekai, nes tas, kas turi ger siel, yra geras. O
tas gabusis ir tarusis mogus, pats pridars visoki
nusikaltim ir manantis ess apsukrus ir protingas,
susidrs su save panaiais monmis pasirodo ne
paprastai valgus, nes pats savyje mato j nedory
bi pavyzdius. Bet kai tenka bendrauti su gerais
monmis ir vyresniais u save, tada jis pasirodo
d negabus, nes nepasitiki ten, kur nra pagrindo ne
pasitikti, ir nesupranta siningumo - juk jis savo
sieloje nieko panaaus neturi. Taiau kadangi su
blogais monmis jis susiduria daniau negu su ge
rais, tai ir sau paiam, ir kitiems atrodo veikiau
protingas, o ne neprotingas.
- Tikrai taip yra, - pasak jis.
- Vadinasi, - tariau, - ne tokio teisjo mums
reikia iekoti, jei norime, kad jis bt geras ir i
mintingas, o tokio, kok prie tai nurodme. Mat
nedoryb niekuomet nepains nei dorybs, nei savs
paios, o doryb, aukljimo padedama, ilgainiui pae ins ir nedoryb, ir pai save. Man atrodo, kad toks
dorybingas mogus taps geru inovu, o ne blogasis.
- Ir man taip atrodo, - pasak jis.
- Taigi tu statymais vesi ms valstybje tok
gydymo men, kok ia aptarme, ir toki teism

santvark, apie kuri kalbjome. Abu ie menai r

pinsis tais pilieiais, kurie bus geri ir kno, ir sielos 410
atvilgiu, o kurie bus ne tokie, tai tiems, kurie bus
blogi kno atvilgiu, leis numirti, o tuos, kurie bus
blogi ir nepataisomi sielos atvilgiu, nuudys.
- itaip bus geriau ir tiems nelaimingiesiems, ir
valstybei, - pasak jis.
- Aiku, - tariau, - jog jauni mons saugosis,
kad tik nereikt pasinaudoti teisjo paslaugomis,
jeigu jie bus iauklti to paprasto mz meno, ku
ris, kaip sakme, skiepija jiems nuosaikum.
- Be abejo.
- Ar ne tomis paiomis pdomis eis mz meno b
inovas, kuris usiims gimnastika? Jei tik jis nors,
pasieks, kad galt apsieiti be gydymo meno, isky
rus tik btinus atvejus.
- Ir man taip atrodo.
- Gimnastikuodamas ir dirbdamas jis turs prie
akis tiksl ne sustiprinti fizin jg, bet paadinti
sielos narsum ir smarkum, ne taip, kaip kiti atle
tai, kurie dirba ir laikosi ypatingo reimo tik nor
dami sustiprinti kno jg.
- Tikra teisyb, - tar jis.
- Ar tu, Glaukonai, manai, jog tie, kurie nutar, c
kad auklti reikia mz menu ir gimnastika, man,
kaip ir daugelis, kad gimnastika lavina kn, o m
z menas - siel?
- O kaipgi kitaip?
- Atrodo, - tariau, - kad ir viena, ir kita yra
skirta sielai.
- Argi?
- Ar nesi pastebjs, - tariau, - kokio charakte
rio bna tie, kurie vis laik skiria gimnastikai ir
visai nesidomi mz menu arba atvirkiai?
- Apie k tu ia kalbi? - paklaus jis.
12f)

- Apie vien arum ir iurktum, - atsakiau, o kit velnum ir romum.

- Taip, - tar jis, - tie, kurie usiima tik gimnas
tika, tampa iurktesni negu reikia, o tie, kurie u
siima tik mz menu, pasidaro per daug velns tai j nepuoia.
- Vis dlto, - tariau, - tas brutalumas kyla i
sielos smarkumo, ir jeigu j teisingai ugdysi, jis taps
narsumu; o jeigu jis per daug iaugs, taps nepaken
iamu iurktumu.
- Ir man taip atrodo, - pasak jis.
e
- Na, o romumas bdingas filosofikai prigim
iai; jei jo pernelyg nevarysi, jis pasidarys didesnis
negu reikia, o jeigu gerai ugdysi, liks romumu ir
kuklumu.
- Taip ir yra.
- Mes teigiame, kad sargybiniai turi turti abi
ias gimtas ypatybes.
- Turi.
- Bet jiedvi reikia suderinti vien su kita.
- Be abejo.
11
- Jeigu jos suderintos, siela tampa nuosaiki ir
narsi.
- Tikrai.
- O jeigu nesuderintos - iurkti ir baili.
- Teisyb.
- Jeigu mogus leisis avimas fleitos gars ir per
ausis tarsi per piltuv leis pilti savo siel saldias,
velnias ir graudias dermes, apie kurias neseniai
kalbjome, ir vis gyvenim praleis niniuodamas
ir avdamasis tomis dainomis, tai jeigu jis turi niri siel, i pradi jos nirumas suminkts, panab iai kaip suminktja ugnyje geleis ir i kietos ir
nenaudingos virsta naudinga; bet jeigu jis ir toliau
nepaliaus avtis ta muzika, tai jo drsa prads tirpti

ir tekti, kol pagaliau jis j visai imes i savo sie

los, tarsi ipjautu koki sausgysl, ir pasidarys ne
tiks karys" .
- Tikrai taip bus, - pritar jis.
- Jei mogus bus i prigimties velnus, tai muzi
ka j greitai padarys itius, o jei nirus, tai pada
rys j silpn ir nerving, jautr, dl menknieki grei
tai usidegant ir greitai vl nurimstant. Toks mo
gus i drsaus pasidarys iurktus, piktas, irzlus, c
- Tikra tiesa, - tar jis.
- Na, o jei mogus stropiai manktins savo kn
ir gerai valgys, bet n kiek nesidoms nei mz me
nu, nei filosofija, tai i pradi jis, jausdamas savo
kno jg ir drs, pasikels puikyb ir pasidarys
narsesnis negu i tikrj yra.
- Tikrai.
- O jeigu jis niekuo kitu neusiims ir nebendraus
su mzomis? Jegui jo sieloje ir gldjo ioks toks
mokslo pamgimas, tai neragaudamas jokio paini- d
mo, jokio tyrinjimo, nedalyvaudamas jokiuose svars
tymuose ir jokioje kitoje mz meno srityje, t mokslo
pamgim jis susilpnins, padarys kuri ir akl, nes
neapvalydamas savo poji nuo iurktumo jis ne
gals jo nei paadinti, nei ilaikyti.
- Taip ir bus.
- Toks mogus, mano nuomone, pradeda neksti
mokslo, jis gyvena be mzj nordamas tikinti, jis
nesinaudoja proto rodymais, bet tarsi vris siekia
savo tiksl smurtu ir iurkiu elgesiu; jis gyvena e
kaip nemoka, iurkiai, be harmonijos ir groio
supratimo.
- I tikro taip bna, - tar Glaukonas.
- A galiau sakyti, kad tiems dviem dalykams narsumui ir filosofijai - koks nors dievas dav du
menus - mz men ir gimnastik; juos skyr ne
53

knui ir sielai (nebent tik kaip paalin pried), bet

412 abiem ioms ypatybms - narsumui ir filosofiniam
pradui, - kad reikiamai tempiamos ir atleidiamos
jos sudaryt deram harmonij.
- Atrodo, kad taip, - tar jis.
- Taigi t, kuris geriausiai suderina gimnastik
su mz menu ir t derin geriausiai pateikia sielai,
visai pagrstai galtume laikyti tobuliausiu mz
meno meistru ir gabiausiu harmonijos krju - daug
geresniu u t, kuris moka derinti stygas.
- Teisingai sakai, Sokratai.
- Argi, Glaukonai, ms valstybei nereiks ito
kio valdovo, jei norime isaugoti valstybin santvar
k?
b
- Net labai reiks.
- Tai tokie yra ms mokymo ir aukljimo pa
vyzdiai. Ar reikia dar ivardyti okius, mediokles
su unimis ir be j, gimnastikos varybas ir arkli
lenktynes? Juk madaug aiku, kad visi itie daly
kai turi bti suderinti su ms pavyzdiais, ir ne
sunku nustatyti, kaip juos reikia derinti.
- Be abejo, nesunku, - tar jis.
- Sutarta, - pasakiau. - Kas mums dar lieka
apsvarstyti? Ar ne tai, kurie pilieiai valdys, o kurie
paklus?
c
- Be abejo.
- Aiku, kad turi valdyti senesnieji, o jaunesnieji
paklusti.
- Aiku.
- Ir valdys geriausieji i j.
- Ir tai aiku.
- Argi geriausieji emdirbiai nra labiausiai tin
kami emei dirbti?
- Na taip.

- Kadangi valdantieji turs bti geriausi i sar

gybini, tai argi jie nebus tinkamiausi valstybei
ginti?
- Bus tinkamiausi.
- Argi jie neturs bti tam tikslui protingiausi,
pajgiausi ir labiausiai besirpin valstybe?
- Tikrai taip.
- Labiausiai rpinamasi tuo, kas mylima.
d
- Btinai.
- O labiausiai mogus myli t, kieno nauda, jo
manymu, sutampa su jo paties nauda, ir kai tam, k
myli, gerai einasi, jis mano, kad ir jam paiam gerai
eisis, o jeigu ne - prieingai.
- Taip yra, - tar jis.
- Taigi i vis sargybini mes atrinksime tokius
mones, kurie, kaip atrodys gerai ityrus, vis gyve
nim su usidegimu darys tai, k jie manys esant e
naudinga valstybei, o to, kas jai nenaudinga, jokiu
bdu nesutiks daryti.
- Tokie mons kaip tik bus tinkami valdyti, tar jis.
- Todl, man rodos, juos reikia stebti visais j
gyvenimo tarpsniais - ar jie laikosi ito dsnio, ar
kokie nors kerai arba prievarta nepriveria j atsi
sakyti minties ir umirti, kad reikia daryti tai, kas
valstybei yra naudingiausia.
- O k tu vadini atsisakymu?
- A tau tuoj pasakysiu, - tariau. - Man atrodo,
kad nuomons palieka mogaus dvasi arba jo suti
kimu, arba prie jo nor: jo sutikimu, kai mogus 413
apsigalvojs atmeta klaiding nuomon, o prie jo
nor - kai jis atsisako kurios nors teisingos nuo
mons.
- Dl tos nuomons, kuri mus palieka ms su
tikimu, tai itai a suprantu, - tar jis, - bet kaip

mes atsisakome nuomons prie savo nor, dar rei

kia paaikinti.
- K gi, - pasakiau. - Juk turbt ir tu manai,
kaip ir a, kad nuo ger dalyk mons atsisako ne
savo noru, o nuo blog - savo noru? Argi nra bloga
apsigauti tiesos atvilgiu, o gera - laikytis tiesos?
Ar tau neatrodo, kad turti teising nuomon apie
tikrov ir yra laikytis tiesos?
- Teisingai sakai, - tar Glaukonas. - Ir man
atrodo, kad mons nenoromis atsisako teisingos nuo
mons.
b
Man atrodo, tai atsitinka, kai mones apvagia,
pakeri arba priveria atsisakyti.
- A vis dar nesuprantu, - tar jis.
- Matyt, - tariau, - a kalbu kaip tragedijoje.
Apvogtais a vadinu tuos, kurie leidiasi perkalba
mi arba yra umars: vienu atveju nejuiomis nuo
mon i j pavagia laikas, o kitu atveju- odiniai
rodymai. Ar dabar supranti?
- Suprantu, - atsak Glaukonas.
- Priverstais atsisakyti, a vadinu tuos, kuriuos
skausmas ar sielvartas priveria pakeisti savo nuo
mon.
- Ir itai suprantu, - tar jis. - Teisingai sakai,
c
- O pakertais, manau, ir tu pats pavadinsi tuos,
kurie pakeiia nuomon arba malonum suavti,
arba i baims.
- Atrodo, kad suavi visa tai, kas apgaulinga.
- Taigi, kaip jau sakiau, reikia iekoti tarp sar
gybini toki, kurie geriausiai laikosi jiems nusta
tytos taisykls, jog reikia daryti tai, kas, j nuomo
ne, valstybei yra naudingiausia. Reikia juos stebti
jau i pat maens ir duoti jiems tokius darbus, ku
riuos dirbdami jie turt daugiausiai prog umirti
d t taisykl arba suklysti, ir tuos, kurie atsimins ir

nesileis apgaunami, atrinkti, o kurie duosis apgau

nami, paalinti. Ar ne taip?
- Taip.
- Taip pat jiems reikia skirti sunki darb, skaus
mu ir kov, kur bus galima geriausiai juos stebti.
- Teisingai.
- Reikia jiems surengti ir treios ries imgini
m - imginim kerais ir tada juos stebti. Pana
iai kaip kumeliukus veda ten, kur daug triukmo ir
riksmo, ir iri, ar jie greitai isigsta, taip ir ms
jaunus karius reikia nugabenti koki nors gsdi
nani aplink, o paskui perkelti malonum vietas
ir itirti juos geriau negu auks ugnimi: ar jie yra e
atspars kerams, ar visada padoriai elgiasi, ar jie
gerai sergi ir patys save, ir mz men, kurio imo
ko, ar visur pasirodo es tvarkingi ir harmoningi,
odiu, ar jie yra tokie, kad bt naudingiausi ir
patys sau, ir valstybei. T, kuris po vis i vaikys
ts, jaunysts ir brandaus amiaus imginim liks
varus, nesugadintas, reikia padaryti valstybs vai- 4.
dovu ir sargybiniu, reikti jam pagarb gyvam ir
mirusiam, pastatyti jam graiausi antkap ir gar
bingiausius paminklus. O t, kuris ne toks, reikia
atmesti. tai kaip, Glaukonai, man atrodo, reikia
pasirinkti valdovus ir sargybinius - tiesa, itai nu
sakyta tik bendrais bruoais, nesileidiant smul
kmenas.
- Ir man taip atrodo, - tar jis.
- Ar nebt tikslinga kaip tik ituos mones va- b
dinti paiais tikriausiais valstybs sargybiniais, nes
Jie saugos valstyb ir nuo iors prie, ir nuo vidi
ni draug, kad aniems nekilt noras daryti bloga,
o ie - negalt, ir jaunuolius, kuriuos vadinome
sargybiniais, veriau vadinti padjjais ir valdov
valios vykdytojais?

- Taip ir man atrodo, - tar jis.

- Mes kalbjome, - tariau, - kad bna ir reika
lingas melas. Kokiu bdu mes galtume tikinti tokiu melu paius valdovus, o jei tai nemanoma, tai
bent kitus pilieius?
- Kokiu melu? - paklaus jis.
- Nieko ia naujo, - tariau. - Tai finikieiu isto
rija , kuri, kaip sako poetai, o mons jais tiki, jau
daug kur atsitiko, bet msu laikais ito nebuvo ir
vargu ar galt bti, todl bt sunku tikinti, kad
ji tikra.
- Atrodo, kad tu delsi ir nenori papasakoti, - tar
jis.
- Kai papasakosiu, - tariau, - suprasi, jog ne be
reikalo delsiu.
- Na, pasakok, nebijok!
- Gerai, - tariau, - pasakosiu, tik neinau, kaip
ia idrsti ir kokiais odiais pasakoti. Pirmiausia
pamginsiu tikinti paius valdovus ir karius, o pas
kui ir kitus pilieius, kad visas aukljimas ir lavini
mas, kur jie gavo i mz ir kur tarsi patyr ir
igyven, tebuvo tik sapnas, o i tikrj tuo metu jie
buvo po eme formuojami - ir jie patys, ir j ginklai,
ir visa j apranga. Kai jie buvo visikai suformuoti,
em, j motina, ileido juos paviri. Todl dabar
al, kurioje gyvena, jie privalo irti kaip mo
tin ir aukl, rpintis ja ir ginti j, jei kas upuls,
o kitus pilieius laikyti broliais, nes ir jie gim i
ems.
- Ne be reikalo tu ilgai gdijaisi pasakoti tok
mel, - pasak jis.
- Tai visai suprantama, - tariau. - Bet vis dlto
paklausyk ir mito pabaigos. Nors js, valstybs pi
lieiai, visi esate broliai - sakysiu jiems, tsdamas
mit, - bet dievas formuodamas tuos i js, kurie
54

415

bus tinkami valdyti, mai aukso, todl jie yra ver

tingiausi; formuodamas padjjus, jis mai sidab
ro, o emdirbius ir vairius amatininkus - geleies ir
vario. Kadangi js visi esate giminiki, tai vaikus
daniausiai gimdysite panaius save, bet gali atsi
tikti, kad i aukso gims sidabro vaikas, o i sidab
ro - auksinis; panaiai gali atsitikti ir su vaikais i b
kit metal. Valdovams dievas pirmiausiai ir labiau
siai sako bti auniais sargybiniais ir niekuo taip
labai nesirpinti, kaip savo vaikais, ir ypa irti,
kokio metalo yra maiyta j siel: jeigu j vaikas
turs geleies ar vario priemai, jokiu bdu jo ne
sigailti, o prideramai atsivelgti jo prigimt ir pa
daryti i jo amatinink arba emdirb; o jeigu pas- c
tarj vaikas gims su aukso arba sidabro priemai
a, tai reikia pagarbiai perkelti j sargybinius arba
padjjus. Mat buvo ipranaauta, kad valstyb pra
us tada, kai j saugos geleinis arba varinis sargy
binis. Sakyk, kaip bt galima tikinti mones ito
kiu mitu?
- Dabartiniu moni tuo netikinsi, - atsak Glau- d
konas, - bet bus galima tikinti j vaikus, ainius
arba vlesnes kartas.
- Vis dlto, - tariau, - ir tai labai padt paska
tinti juos labiau rpintis ir valstybe, ir vieni kitais;
a kaip tik taip suprantu tavo odius. Tegul ms
mitas keliauja taip, kaip j ne gandas. O mes ap
ginkluokime tuos i ems gimusius mones ir ves
kime juos priek valdovams priirint. Tegul jie
atj pasirenka mieste geriausi viet karo stovyk
lai, i kur bt patogiausia ir pilieius laikyti savo
valdioje, jei kas nenort paklusti statymams, ir e
atremti iors prie, jei is pult lyg vilkas kaime
n, kr stovykl ir paaukoj dievams, kuriems rei
kia aukoti, tegul jie sirengia bstus. Ar ne taip?

16

- Taip, - pritar jis.

- Tokius bstus, kurie iem saugot nuo alio,
o vasar - nuo kario.
- Be abejo. Man rodos, tu kalbi apie namus.
- Taip, - tariau, - bet apie kari namus, o ne
pirkli.
- O kuo jie vieni nuo kit skiriasi?
- Pamginsiu tau paaikinti, - tariau. - Baisiau
sias ir lykiausias dalykas piemenims - usiau
ginti tokius unis kaimenms saugoti, kurie dl ne
susivaldymo arba i bado, arba dl kokio blogo pro
io patys pradt avims bloga daryti ir i un virs
t vilkais.
- Tai tikrai bt baisu, - pritar Glaukonas.
- Todl visokiais bdais reikia saugotis, kad m
s sargybiniai nepradt panaiai elgtis su pilie
iais, kai jie bus stipresni u juos, ir kad, uuot buv
draugikais sargybiniais, nepasidaryt panas
iaurius viepaius.
- Reikia saugotis, - pritar jis.
- Geriausiai nuo itoki dalyk apsisaugosime,
jei juos deramai iauklsime.
- Bet juk juos deramai ir iaukljome.
- Dl ito, mielas Glaukonai, neverta ginytis,
atsakiau. - Bet verta pabrti, kaip jau k tik sakiau, kad jiems reikalingas tikras aukljimas, ne
svarbu, koks jis bt, jei norime, kad jie bt vel
ns ir vieni kitiems, ir tiems, kuriuos saugo.
- Teisingai.
- Sveikas protas sako, jog, be ito aukljimo, juos
dar reikia aprpinti bstu ir kitokia nuosavybe taip,
kad ji netrukdyt jiems vis laik bti kuo geriau
siais sargybiniais ir neskatint j daryti bloga kitiems pilieiams.
- I tikro sveikas protas taip sako.

- irk, - tsiau, - jei norime, kad jie bt to

kie, ar nereikia jiems sakyti tai kaip gyventi ir
tai kok bst turti: pirmiausia, n vienas i ju
neturi bti sigijs jokios privaios nuosavybs, i
skyrus btiniausius dalykus. Paskui niekas negals
turti nuosavu nam ir sandlio, kuriuos negalt
laisvai eiti kiekvienas, kas tik nors. Maist, reika
ling narsiems ir nuosaikiems karo atletams, jie gaus
susitar i kit piliei kaip atlyginim u savo tar- e
nyb, - gaus tiek, kiek reikia vieneriems metams,
nei daugiau, nei maiau. Jie valgys bendrai ir gy
vens bendrai kaip karo stovykloje. Dl aukso ir si
dabro jiems reikia pasakyti, kad jie savo sieloje vis
laik neiojasi diev jiems suteikt dievik auks
ir sidabr, todl jiems nra jokio reikalo turti dar
ir moni aukso, ir kad bt nedora suterti dievi
kj auks moni aukso priemaiomis, nes dl mo
ni auksini pinig padaromi visokie nusikaltimai, 417
o j sieloje gldintis auksas yra varus ir grynas. I
vis piliei tik jiems vieniems nebus leidiama nau
doti ir paliesti aukso ir sidabro nei eiti namus,
kuriuose bus aukso, nei puotis juo, nei gerti i auk
sini ar sidabrini tauri. Tik itaip jie isaugos ir
save, ir valstyb. Kai tik jie sigys ems, nuosavus
namus ir pinig, i sargybini pasidarys nam val
dytojais ir emdirbiais, i gynj - kit piliei vie- b
paiais ir prieais. Jie nugyvens savo gyvenim ne
apksdami ir nekeniami, kitiems spstus spsdami
ir patys j baimindamiesi, daug labiau bijodami vi
dini prie negu iorini, bdami visai arti pra
ties - ir jie patys, ir valstyb. Dl vis i prieas
i, kaip sakiau, reikia itokiu bdu statymais tvar
kyti sargybini bst ir nuosavybs reikalus. Ar ne
taip?
- Taip, - atsak Glaukonas.

KETVIRTA

419

KNYGA

ia pokalb sikio Adeimantas tardamas:

- O kaip pasiteisinsi, Sokratai, jei kas nors pasa
kys, kad tu ituos mones nori padaryti nelabai lai
mingus - ir dl j pai kalts? Juk i tikrj vals
tyb yra j rankose, bet jie i tos valstybs neturs
jokios naudos, tuo tarpu kiti mons sigyja ems,
pasistato didelius ir graius namus, puikiai juos si
rengia ir apstato baldais, savo vardu aukoja die
vams aukas, vaiina sveius ir, kaip tu sakei, sigyja
aukso ir sidabro, ir apskritai visa tai, k paprastai
turi laimingi mons. odiu, galima sakyti, kad jie,
tarsi pagalbiniai samdiniai, valstybje nieko kito ne-

420 veiks, o tik eis sargyb.

- Taip, - atsakiau, - jie dirbs tik u pavalgym be maisto, negaus jokio kito atlyginimo, kaip gauna
kiti mons, tad jie negals savo noru ivykti kitus
kratus, neturs i ko sumokti heteroms ir iaip
ilaidauti, kaip daro tie, kurie garsja kaip laimingi
mons. Taigi tu, kaltindamas mane, praleidai iuos
ir daug kit dalyk.
b

- Tai pridk ir iuos kaltinimus, - tar jis.

- Dabar tu klausi, kaip pasiteisinsiu?
- Taip, klausiu.

 A manau, kad eidami tuo paiu keliu surasi

me, k atsakyti. Pasakysime, kad nebus nieko nuo
stabaus, jei itie vyrai itaip gyvendami bus labai
laimingi. Juk mes kuriame valstyb ne tam, kad
kuris nors vienas gyventoju sluoksnis btu iskirti
nai laimingas, bet kad visa valstyb itisai bt lai
minga, nes manme, kad tokioje valstybje geriau
siai surasime teisingum, o blogiausiai tvarkomoje
valstybje - neteisingum ir taip galsime isprsti c
ms svarstom klausim. Dabar mes kuriame, m
s nuomone, laiming valstyb numatydami, kad
bus laimingi ne tik kai kurie pilieiai, bet itisa vals
tyb. Paskui pavelgsime prieing valstyb. Jei
mes pietume statul ir kas nors prijs imt prie
kaitauti, kad mes graiausioms kno dalims nesu
teikiame graiausi spalv, nes, pavyzdiui, akis,
kurios yra graiausias dalykas, nudaome ne pur
puro spalva, bet juodai, atrodo, kad mes visai teisin
gai pasiteisintume itaip atsakydami: Keistuoli, ne- d
manyk, jog mes turtume taip graiai ipieti akis,
kad jos pasidaryt visai nepanaios akis; lygiai
taip pat ir kitas kno dalis. Veriau pairk, ar
mes, kiekvienai kno daliai suteikdami jai pritin
kani spalv, nepadarome viso kno tobulo." Pana
iai ir ia: nereikalauk, jog mes suteiktume savo
sargybiniams toki laim, kad jie i tos laims pa
virst kuo kitu, tik ne sargybiniais. Mes galtume ir e
emdirbius apvilkti puikiais drabuiais, apkarstyti
auksu ir paliepti dirbti em tik savo malonumui;
galtume ir puodius suguldyti guolius ir leisti jiems
prie idinio gerti vyn ir puotauti, pasidti alia sa
vs puodiaus rat ir iesti puodus tik tada, kai
ueis noras. Panaiai ir visus kitus galtume pada
ryti laimingus, kad ne visa valstyb itisai bt lai
minga. Bet ms itaip nemokyk, nes jeigu tavs

421 paklausytume, emdirbys jau nebebt emdirbiu,

puodius - puodiumi ir kiti nebebt tuo, kuo jie
yra, - o juk i to susideda valstyb. Bet dl kit dar
bt ne tokia didel bda. Jei, pavyzdiui, batsiu
viai pasidaryt blogi, pagest ir apsimest es bat
siuviai, nors tokie nebt, valstybei nebt jokios
bdos. Bet jeigu statym ir valstybs sargybiniai
nebus tokie, o tik atrodys tokie es, tai jie, irk,
praudys vis valstybe, nes tik nuo j priklauso ge
ra valstybs santvarka ir laim. Jei mes sargybinius
b padarysime tikrais sargybiniais, tai jie valstybei nie
ko blogo nedarys. O tas, kuris kalba apie kakokius
emdirbius, tarsi jie bt ne valstybs nariai, o tik
laimingi puotautojai visaliaudini veni metu, tas,
matyt, turi galvoje ne valstyb, o kak kita. Taigi
reikia irti, ar mes formuojame sargybinius r
pindamiesi tik tuo, kad jie turt kuo daugiau lai
ms, ar mums rpi visos valstybs laim ir tuos
padjjus bei sargybinius turime priversti arba gec ruoju tikinti bti geriausiais savo amato meistrais;
panaiai turime priversti elgtis ir visus kitus pilie
ius, ir kai valstyb klests ir bus puikiai tvarkoma,
tada kiekvienam luomui teks tiek laims valstybje,
kiek jam skyr prigimtis.
- Man atrodo, tu gerai kalbi, - pasak jis.
- O dabar irk, - tariau, - ar irgi atrodys, jog
gerai kalbu: kalbsiu apie visai panaius dalykus.
- Kokie tie dalykai?
d
- Ar kitus amatininkus tie dalykai taip pat paga
dina, ir jie pasidaro blogi?
- Kokie tie dalykai?
- Turtas ir neturtas.
- Kokiu bdu pagadina?
- tai kokiu. Ar tau atrodo, kad praturtjs puo
dius vis dar nors rpintis savo amatu?

- Jokiu bdu, - atsak jis.

- Ar jis nesidarys vis tingesnis ir nerpestingesnis?
- Tikrai.
- Taigi jis taps blogesniu puodiumi.
- Tikrai blogesniu.
- O jeigu dl neturto jis nestengs sigyti ranki
ir kit amatui reikaling dalyk, tai ar jo gaminiai
nebus blogesni? Ar jis ne blogiau imokys amato e
savo snus ir kitus?
- Taip ir bus.
- Taigi ir dl neturto, ir dl turto tampa blogesni
ir patys amatininkai, ir j gaminiai.
- Atrodo, kad taip.
- Taigi suradome sargybiniams dar vien uda
vin - visokiais bdais irti, kad tie dalykai nepa
stebimai neprasiskverbt valstyb.
- Kokie dalykai?
- Turtas ir neturtas, - tariau; - vienas i j gim- 422
do itiim, tinginyst ir naujovi trokim, o kitas,
be naujovi trokimo, dar ir niekikum ir pamgi
m daryti bloga.
- Visai teisingai, - sutiko jis. - Bet, Sokratai,
pagalvok, kaip ms valstyb gals kariauti, jei ne
turs pinig, ypa jei teks susiremti su galinga ir
turtinga valstybe?
- Aiku, - atsakiau, - kad prie vien toki vals
tyb bus sunkiau kariauti, o prie dvi - lengviau, b
- K tu sakai?
- Pirmiausia, - tariau, - jeigu reiks kariauti, tai
ms vyrai, bdami karo atletai, kausis su turtin
gais monmis.
- inoma.
- Tai k, Adeimantai? - tariau. - Ar tau neatro
do, kad vienas kumtininkas, bdamas gerai isi-

manktins, lengvai gals kovoti su dviem nekumtininkais, turtingais ir nutukusiais?

- I karto su abiem gal bt sunkoka, - atsak
jis.
- O jeigu jam bus leista truput pabgti atgal, o
paskui atsisukus smogti tam, kuris bus ariausiai
c jo? Jeigu jis taip padarys daug kart saulei kepi
nant? Ar toks bdamas jis neveiks net ir daugiau
negu du tokius prieininkus?
- Tikriausiai ia nebt nieko nuostabaus, - ta
r jis.
- Negi tu manai, kad turtingieji yra vikresni ir
labiau prityr kumiuotis negu kariauti?
- Nemanau, - atsak jis.
- Taigi atrodo, kad ms atletai lengvai gals
kautis su dukart ir triskart gausesniu prieu.
- Sutinku su tavim, - tar jis. - Man atrodo, kad
tu teisingai kalbi.
d
- Na, o jeigu, nusiunt pasiuntinius kit vals
tyb, pasakytume teisyb: Mes neturime nei aukso,
nei sidabro, nes mums tai udrausta, bet jums juk
neudrausta. Todl jei kartu su mumis kariausite,
galsite pasiimti visas prie grybes", - ar tu ma
nai, kad itai igird jie veriau pasirinks kovoti su
liesais ir tvirtais unimis, negu kartu su unimis
kovoti prie riebias ir minktaknes avis?
- Nemanau, kad itaip pasirinkt. Bet jeigu
e vien valstyb suplaukt kit turtai, tai kain ar
nebt pavojaus neturtingai valstybei?
- Tu esi laimingas, - tariau, - jei manai, jog
galima ir kitas valstybes vadinti valstybmis, o ne
tik t, kuri mes kuriame.
- Kodl?
- Kitas valstybes, - tariau, - reikia vadinti ilges
niu vardu, nes kiekvienoje i j yra daug valstybi,

kaip tame vaik aidime . Kad ir kokia bt valsty

b, joje yra dvi viena kitai prieikos valstybs: vie
na varg, kita - turtingj, o kiekvienoje i i 423
dviej - vl daug valstybi. Jei tas valstybes i
rsi kaip vien valstyb,- pralaimsi, o jei irsi
jas kaip daug valstybi ir vieniems atiduosi kit
turtus, galyb ir net juos paius, visada tursi daug
sjunginink, o prie - maai! Ir ms valstyb,
kol ji bus gerai tvarkoma - taip, kaip mes nustat
me, - bus labai didel; sakau, ne savo garbe, o i
tikrj labai didel, net jeigu ji turt tik tkstant b
kovotoj. Vargu ar tarp graik ar barbar tu rasi
toki didel valstyb, nors ten yra daug valstybi,
kurios atrodo keleriopai didesns u msik. Ar ne
taip?
- Prisiekiu Dzeusu, taip, - atsak jis.
- Tai ir bt, - tariau, - geriausia riba, iki ku
rios ms valdantieji turt plsti ms valstyb ir
pagal kuri turt nustatyti jos teritorijos dyd. U
t rib esaniomis sritimis reikt visai nesidomti.
- Kokia ta riba? - paklaus jis.
- Mano manymu, - tariau, - tai kokia: kol vals
tyb augdama iliks vieninga, tol galima leisti jai
augti, bet toliau - ne.
- Puiku.
c
- Todl mes sargybiniams skirsime ir kit parei
g - visokiais bdais irti, kad valstyb nebt
nei per daug maa, nei per daug didel, o ilikt
pakankamo didumo ir vieninga.
- Mes jiems skiriame nesunki pareig!
- Skirsime jiems, - tariau, - ir kit, dar lengves
n pareig, apie kuri jau kalbjome, - btent jeigu
i sargybini gims koks nevyks vaikas, perkelti j
kitus gyventoj luomus, o jei i kit luom gims d
tinkamas - perkelti j sargybinius. ituo mes no1

rime pasakyti, jog ir kitiems pilieiams reikia pa

skirti tokius darbus, kuriems jie i prigimties yra
tinkami, kiekvienam duoti tik vien darb, kad dirb
damas tik t vien darb jis bt vienas, o ne pa
sidalyt kelis, ir kad visa valstyb bt viena, o ne
susiskaidiusi daug valstybi.
- Si pareiga yra menkesn u an, - pasak jis.
- Visos ios pareigos, mielas Adeimantai, - ta
riau, - nra gausios ir sunkios, net jei kam taip ir
atrodyt, - tai tik menkniekiai sargybiniams, jeigu
e jie vykdys tik vien didel pareig, tikriau sakant,
ne didel, o pakankam.
- Kas tai?
- Aukljimas ir lavinimas, - atsakiau. - Jeigu
gerai aukljami jie taps nuosaikiais vyrais, tai leng
vai susigaudys ir ituose, ir kituose dalykuose, ku
riuos ia praleidome, tokiuose kaip, pavyzdiui, mo
nos susiradimas, vedybos ir vaik gimdymas, - b424 tent kad, pagal prieod, draug viskas turi bti
bendra.
- Tai bt labai teisinga.
- I tikrj, - tariau, - jeigu valstyb gerai pra
ds, tai augdama ji pltosis tarsi ratas. Juk aukl
jimas ir lavinimas, jei tik iliks aukto lygio, paa
dins moguje gerus gimt gabum daigus, o kas
jau anksiau turjo gerus gimtus gabumus, t tie
gabumai dl tokio aukljimo pasidarys dar geres
niir apskritai, ir ypa j perdavimo palikuonims
b prasme; tai bdinga ir kitoms gyvoms btybms.
- Taip atrodo, - pasak jis.
- Todl, trumpai sakant, valstybs sargybiniai
ypa turi rpintis, kad nejuiomis nebt sugadin
tas aukljimas, ir labiau u visk irti, kad gim
nastik ir mz men nebt vesta visoki naujo
vi, paeidiani nustatytsias taisykles. Jie turi

a saugoti nustatyt tvark ir baimintis, kad jei

gu kas sako, jog
Klausosi mons mieliau ir esti labai suavti,
Kai tik igirsta dar nauj, lig iol negirdt jiems dain ,
2

nepamanytu, jog poetas kalba ne apie naujas dai- c

nas, o apie nauj dainavimo bd, ir neimtu jo girti.
Nedera ito nei girti, nei itaip aikinti. Reikia vengti
vesti nauj muzik, nes tai kelia pavoj viskam:
kaip sako Damonas, negalima pakeisti muzikos nepakeiiant vis valstybs pagrind, ir a tuo tikiu.
- Ir mane priskirk prie t, kurie tuo tiki, - tar
Adeimantas.
- Kaip atrodo, - tariau, - sargybiniai turs si- d
rengti sargybos post iia - mz mene.
- Kaip tik ia lengvai ir nepastebimai siskverbia
statym nepaisymas.
- Taip, - tariau, - siskverbia tarsi aisdamas ir
nieko blogo nedarydamas.
- statym nepaisymas veikia pamau, i lto si
skverbia mogaus proius ir bd, paskui sustip
rja ir i ia pereina vairius moni sandorius, o
i sandori kuo begdikiausiai persikelia staty
mus ir valstybs santvark ir gal gale visk apver- e
ia auktyn kojomis - ir privaiame, ir visuomens
gyvenime.
- Gerai, - tariau. - Ar tu manai, kad i tikro taip
yra?
- Man taip atrodo.
- Todl, kaip jau i pradi sakme, ms vaik
aidimus reikia i pat pradi kaip galima labiau
suderinti su statymais, nes jeigu aidimai netvar
kingi ir patys vaikai nesilaiko taisykli, i j nega
ls iaugti dori ir pareigingi vyrai.
425

- Aikus dalykas.
- Taigi kai vaikai i pat pradi aisdami pripras
prie tvarkos ir mz menas skiepys jiems statym
pamgim, tas pamgimas juos, prieingai negu ne
tvarkingus vaikus, lyds visur ir nuolat stiprs, ir
atstatys net tai, kas i senosios tvarkos buvo ap
leista.
- Teisyb sakai, - sutiko jis.
- Tokie mons, - tariau, - atras ir tas taisykles,
kurios atrodo menkos ir nesvarbios - j pirmtakai
buvo jas panaikin.
- Kokias taisykles?
- tai kokias: seneli akivaizdoje jauniems tylti,
nes to reikalauja padorumas, uleisti seneliams vie
t, atsistoti jiems jus, gerbti tvus, kirptis plau
kus, tvarkingai rengtis, apsiauti kojas ir apskritai
rpintis tvarkinga iore ir kitais panaiais dalykais.
- Teisingai.
- Bt naivu dl toki dalyk leisti statymus,
nes itai niekur nedaroma. O jeigu ir ileistume, vis
tiek j nesilaikyt, net jeigu jie bt ne tik odiu,
bet ir ratu idstyti.
- Kodl gi?
- Atrodo, Adeimantai, - tariau, - kad koki krypt
nustato aukljimas, tokia mogus eina ir toliau. Ar
neinai, kad panaus traukia prie savs pana?
- Be abejo.
- A manau, galtume sakyti, kad nuo aukljimo
gal gale priklauso rezultatas - savo tobulum ir
jg gyja ir geras, ir blogas mogus.
- Aiku, kad taip, - pasak jis.
- Todl a, - tariau, - nesimiau dl toki daly
k leisti statym.
- Suprantama.

- Vardan diev, - tariau, - k pasakysi apie tur

gaus reikalus - apie turguje sudarinjamus sando
rius, o jei nori -r sutartis su amatininkais, eidimus,
ugavimus, byl iklim, teisj parinkim ir, kur d
reikia, muit mim, turgaus mokest, uosto mokes
t, turgaus aikts tvarkym, uost tvarkym ir
kitus panaius dalykus? Ar dl j taip pat leisime
statymus?
- Neverta sakinti auniems vyrams, - tar jis. Daugum taisykli jie ir patys lengvai supras.
e
- Taip, drauge, - tariau, - jei tik dievas jiems
duos isaugoti tuos statymus, kuriuos anksiau i
dstme.
- O jei ne, - pasak jis, - jie vis gyvenim leis
ir taisys taisykles manydami, kad itaip suras ge
riausias.
- Tu sakai, kad jie gyvens kaip tie ligoniai, kurie
dl nesusivaldymo nenori atsisakyti blog gyvenimo
proi.
- I tikro taip bus.
- I tikrj jie gyvens juokingai: gydydamiesi jie 426
nieko nelaims, tik dar labiau sukomplikuos ir pa
blogins savo ligas, bet vis tiksis igysi, jei kas
patars kok vaist.
- I tikro taip yra su tokiais ligoniais, - pasak
jis.
- Ar ne juokinga ir tai, - tariau, - kad jie di
diausiu savo prieu laiko t, kuris atvirai sako tie3 - jog jeigu jie nesiliaus girtuokliav, persivalg, b
paleistuvav ir tinginiav, tai niekas jiems nepads
- nei vaistai, nei prideginimai, nei ipjovimai, nei
ukerjimai, nei amuletai, nei kiti panas dalykai.
- Nelabai juokinga, - pasak jis. - Koks ia juo
kas, kai ant tavs pyksta u ger patarim!
- Atrodo, - tariau, - kad tu toki moni negini.
s

- Prisiekiu Dzeusu, ne, - atsak jis.

- O jeigu visa valstyb itaip elgtsi - apie tai k
tik kalbjome, - taip pat nepagirtum. Ar tau neat
rodo, kad panaiai elgiasi tos valstybs, kurios yra
blogai tvarkomos? Jos udraudia savo pilieiams
keisti vis valstybs santvark ir tuos, kurie bando
tai daryti, baudia mirtimi. O tas, kuris pataikauja
itaip blogai besitvarkantiems pilieiams, visaip
stengiasi jiems tikti, i anksto spja j norus ir
stropiai stengiasi juos patenkinti, yra laikomas geru
pilieiu, dideliu valstybs vyru, jam reikiama viso
keriopa pagarba.
- Man atrodo, - tar jis, - jos taip ir elgiasi. A
j negiriu.
- Ar tu nesigri t moni, kurie stengiasi patai
kauti itokioms valstybms, narsumu ir paslaugu
mu?
- Taip, - tar jis, - a griuosi jais, bet iskyrus
tuos, kurie apsigauna, nes tokie mons tariasi i
tikrj es dideli valstybs vyrai dl to, kad minia
juos giria.
- K tu sakai? - paklausiau. - Ar tu neatleidi
tokiems monms? Ar tu manai, kad mogus, kuris
nemoka matuoti, nepatiks, kai visi kiti, taip pat
nemokantys matuoti, sakys, kad jis yra keturi uo
leki aukio?
- Tikrai negals nepatikti.
- Todl nepyk ant j. Tai patys juokingiausi mo
ns: jie leidia statymus, apie kuriuos ia kalbjo
me, juos taiso, vl leidia ir vis mano, kad stengs
padaryti gal visokiems sutari lauymams ir ki
tiems panaiems dalykams, kuriuos ia minjome,
ir nesupranta, kad jie tarsi pjauna hidrai galv .
I tikrj jie taip elgiasi, - tar jis.
3

427

- O a manyiau, - tariau, kad bet kokioje vals

tybje - tiek blogai, tiek gerai sutvarkytoje - tikras
statymu leidjas neturtu kvarinti sau galvos dl
toki ir panai statym, nes pirmuoju atveju jie
bt nenaudingi ir nieko naujo neduot, o antruoju
atveju vienus i j bet kas galt nustatyti, o kiti
savaime atsirast i ankstesns praktikos.
- Kas mums dar liko aptarti i statym leidy- b
bos?
- Mums jau nieko neliko, - tariau, - bet Delf
Apolonui dar liko padiktuoti svarbiausius, graiau
sius ir pirmutinius statymus .
- Kokius? - paklaus jis.
- Apie ventykl statym, aukojimus ir apskritai
apie diev, demon ir heroj garbinim, apie miru
sij kapus ir apie tai, kaip reikia mirusiuosius gar
binti, kad jie bt palanks. Mat mes toki dalyk
neinome, bet kurdami valstyb - jei bsime protin- c
gi - nieko kito neklausysime ir nesikreipsime nie
k kit, kaip tik vietin religijos aikintoj . Juk
itas vietinis dievas sdi ant akmens ems vidury
je ir aikina monms tuos dalykus.
- Gerai sakai! - tar jis. - Reikia taip ir daryti.
- Aristono snau, - tariau, - galima sakyti, kad d
ms valstyb jau kurta. Dabar paimk i kur nors
vies, pasiauk brol, Polemarch ir kitus ir pai
rk, ar nepamatysime, kur slypi teisingumas ir kur neteisingumas, kuo juodu vienas nuo kito skiriasi ir
kuris i j reikalingas, kad btum laimingas - ne
svarbu, ar visi dievai ir mons tave matys, ar ne.
- Niekus kalbi, - tar Glaukonas. - Juk tu pats
pasiadjai dalyk itirti - sakei, jog i tavo puss
bt nedora visomis jgomis ir visokiais bdais ne- e
pagelbti teisingumui.
4

- Teisingai man priminei, - pasakiau. - Taip ir

reikia daryti. Bet ir js turite man padti.
- Mes taip ir darysime.
- Tikiuosi, - tariau, - jog surasime tai, ko ieko
me, tai kokiu bdu. A manau, kad ms valstyb,
jei tik ji yra gerai sukurta, turi bti tobula.
- Btinai.
- Aiku, kad ji yra imintinga, narsi, nuosaiki ir
teisinga.
- Aiku.
- Kuri tik i i dorybi surasime, nesurastos
bus tik likusios dorybs.
- Suprantama.
428
- Jei, pavyzdiui, bus keturi daiktai ir vieno i j
iekosime, tai arba mums reiks i anksto inoti,
koks tas daiktas, arba inoti kitus tris daiktus tada rasime ir ketvirtj; juk aiku, kad nieko kito
negaljo likti!
- Teisingai sakai.
- Ar ne panaiai reikia iekoti ir dorybi, kuri
yra keturios?
- Panaiai.
b
- Man rodos, jog pirmiausia a matau imint. Ji
yra keistoka.
- Kodl?
- Valstyb, kuri apvelgme, i tikrj atrodo
imintinga, nes jos sprendimai yra protingi. Ar ne?
- Teisingai.
- O protingi sprendimai, aiku, remiasi inojimu,
nes juk dl inojimo, o ne dl nemokikumo mons
protingai nutaria.
- Aiku.
- Valstybje yra daug vairi inojimo ri.
- Suprantama.

- Argi dl dailids meno imanymo valstyb ga- c

ls bti vadinama imintinga ir darania protingus
sprendimus?
- Jokiu bdu ne! - tar jis. - Dl ito inojimo ji
bus tik gera dailidi meno meistr.
- O gal dl mokjimo gaminti medio dirbinius,
kai meistrai, darydami protingus sprendimus, paga
mina geriausius rankius, vadinsime valstyb imin
tinga?
- Ne.
- O gal dl mokjimo gaminti vario ir kitokius
panaius dirbinius?
- Jokiu bdu ne! - tar jis.
- Ir dl mokjimo auginti javus valstyb netaps
imintinga, o tik gera emdirb.
- Taip man atrodo.
- Tai k? - tariau. - Ar ms kurtoje valstybje d
yra toks inojimas, kuris bdingas tik nedaugeliui
piliei ir kuris padt svarstyti ir daryti sprendi
mus ne apie paskirus dalykus, o apie vis valstyb,
kokiu bdu ji pati geriausiai tvarkytsi ir kaip san
tykiaut su kitomis valstybmis?
- Vis dlto yra.
- Koks tas inojimas ir kam jis bdingas?
- Tai sargybini meno imanymas; jis bdingas
valdantiesiems, kuriuos pavadinome tobulais sargy
biniais.
- O kaip dl ito inojimo tu pavadinsi valstyb?
- Darania protingus sprendimus ir imintinga.
- Ar tu manai, kad ms valstybje kalvi bus e
daugiau negu tikrj sargybini?
- Kalvi bus daug daugiau, - pasak jis.
- Ar tu manai, - tariau, - kad ir palyginti su
visais kitais, kurie turi koki nors ini ir dl j yra

vienaip ar kitaip vadinami, sargybini yra maiau

siai?
^
Vis maiausiai.
- . T a i g i dl to maiausio gyventoj luomo, dl tos
maiausios j dalels, kuri stovi valdios priekyje ir
vadovauja, ir dl jai bdingo inojimo visa pagal
prigimties reikalavimus kurta valstyb bt vadi
n a m a imintinga. Tas luomas, kaip atrodo, i pri
gimties yra maiausias, bet tik jis yra dalininkas to
429^inojimo, kur tik vien i vis inojimo ri reikia
pavadinti imintimi.
- Labai teisingai kalbi, - tar jis.
- tai mes jau - neinau, kokiu bdu - suradome
vien i t keturi dalyk ir nustatme, kurioje vals
tybs dalyje jis yra.
- M a n atrodo, - tar jis, - mes galime bti tuo
visikai patenkinti.
- Pat narsum, dl kurio valstyb yra vadina
ma narsia, ir t valstybs dal, kurioje jis yra, ne
sunku surasti.
- Kaipgi?
b
- l k gi kita pairjs nustatysi, ar valstyb
narsi, ar baili, jei ne t jos gyventoj dal, kuri dl
jos kovoja ir leidiasi karo ygius?
- Tik it pairjs, - pasak jis.
- Ar kiti pilieiai bus bails, - tariau, - ar nar
ss, nuo j nepriklauso, ar valstyb vadinama bai
lia, ar narsia.
- Nepriklauso.
- Taigi valstyb yra narsi dl tam tikros savo
dalies - todl, kad toje jos dalyje gldi galia, kuri
vis laik isaugoja nuomon apie dalykus, kuri
reikia bijoti, o tie dalykai yra tie patys ir tokie, koc kius statym leidjas numat aukljimo plane. Ar
ne itai tu vadini narsumu?

- Nelabai supratau, k tu sakai. Pakartok dar

kart.
- A teigiu, - tariau, - kad narsumas yra tam
tikras isaugojimas.
- Ko isaugojimas?
- statymo aukljimu diegtos nuomons apie da
lykus, kuri reikia bijoti, - kas tie dalykai ir kokie.
A sakiau, kad narsumas j isaugoja vis laik - ir
lidesyje, ir malonumuose, ir aistrose, ir baimje - d
ir niekad jos neatsisako. Jei nori, a paaikinsiu tai
palyginimu.
- Labai noriu.
- Tu, be abejo, inai, - tariau, - kad daytojai,
nordami nudayti vilnas purpuro spalva, pirmiau
sia i daugybs spalv viln isirenka vienintels baltos - spalvos vilnas, paskui jas labai rpestingai
paruoia, kad purpuro spalva kuo geriau sigert, ir
tada jau dao. itaip nudaytos vilnos spalva jau e
niekad nenublunka ir neinyksta, net nuo plovimo nesvarbu, ar vandeniu be muilo, ar su muilu. Jei
dao be paruoimo, inai, kas atsitinka, vis tiek ar
kit spalv vilnas nudao, ar baltas.
- inau, kad tada vilnos iblunka ir juokingai
atrodo.
- sivaizduok, - tariau, - kad ir mes darome pa
na darb, kai isirenkame karius ir aukljame juos
mz menu ir gimnastika. Mes nesiekiame nieko 430
kito, o tik to, kad jie i sitikinimo kuo geriausiai
sugert statymus tarsi daus; kad dl j gimto au
naus bdo ir dl tinkamo aukljimo likt neidildo
ma nuomon apie tai, ko reikia bijoti, ir apie kitus
dalykus, kad ta j spalva atlaikyt plovim muilu,
kad jos nenuplaut smagumai, kurie veikia stipriau
u bet kokius armus, skausmas, aistra ir baim, b
veiksmingesni u visus muilus.Toki gali vis lai-

k isaugoti tikr ir pagrst nuomon apie dalykus,

kuri reikia bijoti ir kuri nereikia bijoti, a vadinu
ir laikau narsumu, jeigu tu sutinki.
- Neturiu kitokios nuomons, - tar jis. - M a n
atrodo, kad teisingos nuomons apie tuos paius da
lykus, kuri susidar ne dl aukljimo, sakysim, gy
vuli ar verg nuomons, tu nelaikai patvaria ir
vadini j ne narsumu, o kaip nors kitaip.
c

- Tikr teisyb sakai, - tariau.

- Taigi a sutinku su tavuoju narsumo apibr
imu.

- Sutik ir su tuo, - tariau, - kad narsumas yra

pilietin doryb, - neapsigausi. Bet apie j, jei su
tinki, kalbsime vliau ir smulkiau. Juk dabar mes
aikinams, kas yra teisingumas, o ne narsumas.
Apie narsum, m a n a u , jau uteks.
- Gerai sakai, - sutiko jis.
d
- M u m s dar liko aptarti, - tariau, - du dalykus
valstybje - nuosaikum ir teisingum, dl kurio ir
vyksta is pokalbis.
- Teisingai.
- Kokiu bdu m e s galtume surasti teisingum,
kad vliau nebereikt iekoti nuosaikumo?
- Neinau, - tar jis, - bet jeigu paskui jau ne
iekosime nuosaikumo, tai nenoriau, kad teisin
gumas pasirodyt anksiau. Jei nori padaryti man
malonum, pirmiausia aptark nuosaikum.
e

- Noriu aptarti, - tariau, - nes nenoriu daryti

tau skriaudos.
- Tai aptark, - tar jis.
- Reikia aptarti, - pasakiau. - I pirmo vilgsnio
jis atrodo labiau panaus sskamb ir harmonij
negu kitos dorybs.
- Kokiu bdu?

- Nuosaikumas, - tariau, - yra tam tikra tvarka;

tai malonum ir aistr suvaldymas - kaip mons
sako, savs valdymas" - ir kiti panas dalykai,
kurie yra tarsi nuosaikumo palikti pdsakai. Ar ne?
- Tikrai taip, - tar jis.
- Ar ne juokinga sakyti valdyti save"? Juk kas
save valdo, tas gali sau ir paklusti, o kas paklsta,
gali save ir valdyti, nes visa tai sakoma apie t pat 431
mog.
- Teisyb.
- Bet man atrodo, - tariau, - kad odiais savs
valdymas" norima pasakyti, jog mogaus sieloje yra
dvi dalys - viena geresn, kita blogesn. Kai i pri
gimties geresn dalis valdo blogesnij, tada sako
m a , kad mogus valdo save", - tai yra pagyrimas;
o kai dl blogo aukljimo arba dl bendravimo su
blogais monmis blogesnioji dalis nugali savo blo
gumu geresnij dal, tada priekaitaujama, bara- b
ma ir sakoma, kad mogus paklsta sau" ir nesivaldo.
- Taip ir yra, - pasak jis.
- Dabar pairk, - tariau, - ms naujj
valstyb: joje rasi vien i t dviej atvej; tu teisin
gai pavadinsi j valdani save, nes tas, kieno ge
resnioji dalis valdo blogesnij, turi bti vadinamas
nuosaikiu ir valdaniu save.
- iriu ir matau, kad tu sakai ties, - tar jis.
- Vis dlto tu rasi joje ir daugyb visoki aistr,
malonum ir skausm, ypa tarp vaik, moter, ver- c
g ir daugybs vadinamj laisv moni, kurie ma
ai ko verti.
- Tikrai.
- O paprastus ir nuosaikius trokimus, kuriems
vadovauja protas ir teisinga n u o m o n , turs tik

nedaugelis moni, kurie i prigimties yra geri ir

geriausiai iauklti.
- Teisyb sakai.
- Ar nematai, kad ir ms valstybje toki dalyd k yra ir kad daugumos moni emas aistras valdo
nedaugelio dor moni aistros ir protas?
- Matau, - tar jis.
- Taigi, jeigu reikia pavadinti koki nors valsty
b valdania savo malonumus, aistras ir pai save,
tai pirmiausia taip pavadinkime ms valstyb.
- Teisingai kalbi, - pritar jis.
- O ar dl viso to nereikt j pavadinti ir nuo
saikia?
- Tikriausiai!
- Ir jeigu kokioje nors valstybje valdovai ir vale diniai yra tos paios nuomons, kas turi valdyti, tai
t nuomon kaip tik rasime ms valstybje. A r tau
taip neatrodo?
- Atrodo.
- Kai pilieiai turi t pai nuomon, kuriems i
j, tavo manymu, bdingas nuosaikumas - valdo
vams ar valdiniams?
- Ir vieniems, ir kitiems.
- Matai, - tariau, - ar mes blogai nuspjome, kai
sakme, kad nuosaikumas panaus harmonij?
- Kodl?
- Todl, kad narsumas ir imintis, glddami tik
kurioje nors vienoje valstybs dalyje, vis valstyb
432 padaro narsi arba iminting, tuo tarpu nuosaiku
mas pasireikia kitaip: jis yra paplits po vis vals
tyb ir sukuria tobul vis piliei santaik - vis
tiek ar jie bt silpni, ar stiprs, ar vidutinio stip
rumo, ar, jei nori, pasiymintys protu arba kno
jga, arba gausumu, arba turtais, arba kokiais ki
tais dalykais. Todl nuosaikum teisingai galtume

pavadinti i prigimties geresniosios ir blogesniosios

daliu santaika tuo atvilgiu, kuri i j u turi valdyti ir
valstyb, ir kiekvien paskir mog.
b
- Ir m a n taip atrodo.
- Gerai, - tariau. - Tris valstybs ypatybes jau
apvelgme. Dar liko ketvirtoji ypatyb, per kuri
valstyb susyja su dorybe. Aiku, jog tai bus teisin
gumas.
- Aiku.
- Dabar, Glaukonai, m e s turime tarsi medioto
jai apstoti i vis pusi krmus ir irti, kad tei
singumas neitrkt ir nepaspruktu nuo ms. Juk c
aiku, kad jis slepiasi kur nors ia. siirk, gal tu
pirmas j pamatysi ir man pasakysi.
- O, kad a galiau j pamatyti! - tar jis. - Bet
a tam reikalui nelabai tinku: bsiu patenkintas, jei
galsiu sekti paskui tave ir pamatyti, kai tu j man
parodysi.
- Na, tai pasimelsk dievams ir sek paskui mane!
- Gerai, - pasak jis. - Taip ir padarysiu. Tik tu
eik pirmas.
- Bet vieta, - tariau, - aplusi krmais, sunku
eiti, aplinkui tamsu, nieko negali irti. Taiau
vis tiek reikia eiti.
- Reikia eiti, - pasak jis.
d
A pavelgs tariau:
- irk, irk, Glaukonai! M a n rodos, utiko
me pdsakus. Dabar jis i ms neitrks.
- Gera inia! - pasak jis.
- Ak, kokie mudu kvaili!
-

Kodl?

- Ogi, mielasis, jis jau seniai painiojasi mums po

kojomis, o mes vis nematme! Kokie mudu juokingi!
Kaip kartais mogus ieko to, k turi rankoje, taip e

ir mes irjome ne j, o dairms tolyn. Todl ir

nepastebjome.
- K tu sakai?
- tai k, - tariau. - M a n atrodo, mes nepaste
bjome, kad jau seniai tam tikra prasme kalbame
apie teisingum!
- Per ilga tavo anga, - pasak jis. - A jau
noriu igirsti apie teisingum.
433
- Na, tai klausyk, - tariau, - ar a teisingai
kalbsiu. Kai krme valstyb, jau i pat pradi
nustatme vien pareig, kuri reiks visuotinai vyk
dyti. Toji pareiga, man rodos, ir buvo teisingumas
arba kokia nors jo ris. Jei prisimeni, mes nusta
tme ir daug kart sakme, kad kiekvienas pilietis
privalo dirbti kur nors vien visuomenei nauding
darb, kuriam jis i prigimties geriausiai tinka.
- I tikro taip sakme.
- O kad dirbti tik savo darb ir nebti imtadarb biu kaip tik ir yra teisingumas, tai mes i daug ko
esame girdj ir net patys esame sak.
- Esame sak.
- Taigi, mielasis, - tariau, - kiekvienam dirbti
tik savo darb, kaip atrodo, tam tikra prasme ir bus
teisingumas. Ar inai, i ko a taip sprendiu?
- Neinau, - atsak jis. - Pasakyk.
- Man atrodo, - tariau, - kad tai, kas liko apta
rus tris dorybes - nuosaikum, narsum ir imin
t, - kaip tik suteikia joms gali atsirasti, o atsira
dus gyvuoti tol, kol tai glds jose. Bet juk sakme,
c kad tai, kas liks suradus ias tris dorybes, ir bus
teisingumas.
- I tikro taip bus.
- Bet jeigu reikt nusprsti, kuri i i dorybi
valstyb padaro tobuliausi, bt sunku pasakyti,
ar tai bus valdanij ir valdini nuomoni sutapi-

mas, ar teistos kari nuomons apie tai, ko reikia

ir ko nereikia bijoti, isaugojimas, ar valdov pro
tingumas ir budrumas, o gal labiausiai valstyb pa
daro ger toji doryb, kuri yra bdinga ir vaikams, d
ir moterims, ir vergams, ir laisviems monms, ir
amatininkams, ir valdantiesiems, ir valdiniams ir
kuri kiekvien priveria dirbti tik savo darb, o ne
bti imtadarbiu.
i
- Bt sunku itai nusprsti, - tar jis.
- Taigi, kaip atrodo, toji jga, kuri kiekvien pri
veria dirbti tik savo darb, valstybs tobulinimo
atvilgiu varosi su nuosaikumu, narsumu ir imin
timi.
- Tikriausiai.
- Argi tos jgos, kuri varosi su anomis doryb
mis valstybs tobulinimo srityje, nepavadinsi teisin- e
gumu?
- Tikrai pavadinsi!
- Pavelk klausim dar ir iuo atvilgiu - ar
sutiksi su manimi ir valstybs valdovams sakysi ir
teisjauti?
- Be abejo.
- Sprsdami bylas, jie turbt labiausiai irs,
kad pilieiai negrobt svetimo turto ir kad i j ne
bt atimtas j turtas.
- Kaip tik ito irs.
- Nes tai bus teisinga?
- Teisinga.
- Taigi ir iuo atvilgiu reikt sutikti, kad val
dyti savo turt ir dirbti savo darb yra teisingumas. 434
- I tikrj taip.
- Na, o ar sutiksi su manim tai dl ko: jei dai
lid prads dirbti batsiuvio darb arba batsiuvys dailids, arba juodu susikeis darbo rankiais ir atly
ginimu, arba tas pats mogus ims dirbti abu darbus

ir kiti amatininkai susikeis vietomis, ar tu manai,

kad valstybei dl to bus didelis nuostolis?
- Nelabai, - atsak jis.
- Bet jeigu koks amatininkas arba kas nors kib tas, i prigimties verslininkas, pasikels puikyb ar dl savo turt, ar dl alinink gausumo, ar dl
savo jgos, ar dl kit panai dalyk - ir usima
nys pereiti kari luom arba kuris nors i kari patekti luom t, kurie svarsto valstybs reikalus
ar budi jos sargyboje, bdamas tam netinkamas, ar
ba jeigu ie susikeis rankiais ir atlyginimais, arba
jeigu tas pats mogus mgins vienas dirbti visus
iuos darbus, tai, manau, ir tu sutiksi, kad itoks
susikeitimas ir tokia imtadarbyst bus pratingi
valstybei.
- Tikriausiai.
- Todl t trij luom maiymasis, tai yra perji
mas i vieno luomo kit ir ne savo darb dirbimas,
c yra labai alingas valstybei - itai tikrai galtume
pavadinti nusikaltimu.
- Tikrai.
- O didiausio nusikaltimo savo valstybei ar ne
pavadinsi neteisingumu?
- Kaipgi nepavadinsi?
- Tai tai kas yra neteisingumas. Ir pasakykime
atvirkiai: kai visi trys luomai - verslinink, pad
jju ir sargybini - kiekvienas dirbs savo darb,
tada, prieingai, vyraus teisingumas ir valstyb pa
darys teising.
d
- Man atrodo, kad kitaip ir negali bti, - pasak
jis.
- Kol kas dar ito grietai netvirtinkime, - ta
riau, - bet jeigu ir kiekvienam paskiram mogui
diegta i dorybs ris savo veikimu pasirodys esanti
visikai tokia kaip teisingumas, tada sutiksime, kad

tai tikrai bus teisingumas. Argi galtume dar abejo

ti? O jei ne, tada tursime aikintis kitaip. Bet da
bar ubaikime ms pradt svarstym, nes jeigu
pirmiausia itirsime teisingum didesniame objek
te, m u m s bus lengviau j itirti ir paskirame mog- e
je. Mes nutarme, kad tas didesnis objektas bus vals
tyb, todl sukrme j kuo tobuliausi, gerai ino
dami, kad tokioje valstybje tikrai bus teisingumas.
Tai, k ten suradome, perkelkime paskir mog,
ir jeigu tai bus tas pat, bus gerai, o jeigu paskirame
moguje surasime kak kita, vl grime prie vals
tybs ir geriau itirsime. Tada galbt vien su kitu
sugretindami, tarsi trindami vienas kit du paga- 435
lius, priversime siiebti teisingum ir, kai jis nu
vis, sustiprinsime j mumyse paiuose.
- Teisingas tavo kelias, - pasak jis. - Reikia
taip ir daryti.
- Jeigu apie du daiktus, - tariau, - vien dides
n, kit maesn - sakome, kad tai yra tas pats daik
tas, tai ar juodu yra panas tuo atvilgiu, kuriuo
m e s juos vadiname tuo paiu daiktu? O gal jie ne
panas?
- Panas.
- Taigi ir teisingas mogus paios teisingumo do- b
rybs atvilgiu niekuo nesiskirs nuo teisingos vals
tybs, bet bus visikai j panaus.
- Panaus, - tar jis.
- Bet m u m s atrod, kad valstyb yra teisinga
tada, kai visi trys skirtingos prigimties luomai kiek
vienas dirba savo darb, o nuosaikia, narsia ir i
mintinga j laikome dl kiekvieno i jos luom kit
savybi ir polinki.
- Teisingai, - tar jis.
- Taigi, mielas drauge, - pasakiau, - lygiai taip
pat vertinsime ir paskir mog: jo sieloje surasime

tas paias ris, kaip ir valstybje, todl j galsime

c vadinti tais paiais pavadinimais, kaip ir valstybe,
nes jo sieloje randamos rys turi tuos paius polin
kius.
- Teisingai, - tar jis.
- tai, nuostabusis drauge, - pasakiau, - mums
ikilo visai nesunkus klausimas: ar siela turi tas
paias tris savybi ris, ar ne.
- Man neatrodo, kad tai bt lengvas klausimas, tar jis. - Turbt, Sokratai, prieodis teisingai sako:
Gras dalykai yra sunks".
d
- Taip atrodo, - tariau. - Bet inok, Glaukonai,
kad a m a n a u , jog tais metodais, kuriais iki iol
naudojoms svarstydami, tikslaus rodymo nepasiek
sime. \ tiksl veda daug ilgesnis ir sudtingesnis
kelias. Vis dlto jis yra vertas ms ligiolini svars
tym ir tyrinjim.
- Argi to neutenka? A tuo pasitenkiniau.
- Ir man to pakaks, - pasakiau.
- Tad nenusimink, - tar jis, - ir tyrink toliau.
e
- Argi m u m s nebtina sutikti, - tariau, - kad
kiekvienam i ms bdingos tos paios dorovins
savybs ir tie patys proiai, kaip ir valstybei? Juk
jie valstyb yra patek i ms. Bt juokinga
manyti, kad niris, bdingas kai kurioms valsty
bms - Trakijai, Skitijai ir iaurs kratams, - arba
aistra mokslui, kuri labiausiai pastebima ms a436 lyje, arba pelno trokimas, kur galtume laikyti b
dingu finikieiams ir Egipto monms, nra kil pa
skiruose monse ir i j perj vis valstyb.
- Teisyb, - pasak jis.
- Taip yra, - tariau, - ir itai nesunku suprasti.
- Nesunku.
- Sunkum sudaro tai kas: ar mes visk darome
pasitelk t pat prad, ar kiekvienas i trij prad

turi savo darb, pavyzdiui, vienas reikiasi mokan

tis, kitas - pykstant, treias - troktant malonumu,
kuriuos teikia valgymas, gimins pratesimas ir kiti
panas dalykai. O gal visa siela atliekame kiekvie
n i iu darbu, kai tik imams veikti? tai k 6
sunku deramai isiaikinti.
- Ir man taip atrodo, - tar jis.
- Pamginkime tai kaip: nustatykime, ar iuos
pradus galime sujungti vien prad, ar jie yra skir
tingi.
- Kokiu bdu?
- Aiku, jog tas pats dalykas nenors tuo paiu
metu daryti arba patirti tai, kas prieinga jo tapa
tybei ir yra nukreipta prie j. Todl jeigu pasteb
sime tok reikin, tai inosime, kad ia yra ne tas
pats dalykas, o daug dalyk.
c
- Tegul bus taip.
- Tada klausyk, k a toliau pasakysiu.
- Sakyk.
- Ar gali tas pats daiktas, - tariau, - tuo paiu
metu ir tuo paiu atvilgiu judti ir stovti?
- Jokiu bdu.
- Sutarkime dar tiksliau, kad vliau neikilt
nesusipratim. Jei kas nors sakyt, kad mogus stovi
nejuddamas, bet judina rankas ir galv, todl jis
kartu juda ir nejuda, a manau, kad iuo atveju mes
turtume tai kaip sakyti: viena jo dalis juda, o kita d
nejuda. Ar ne taip?
- Taip.
- O jeigu tas gudrusis panekovas imt dar la
biau juokauti ir sakyt, kad vilkelis kartu ir sukasi,
ir stovi, nes jo smaigalys lieka toje paioje vietoje, o
jis pats sukasi aplinkui, arba kad koks nors kitas
daiktas, bdamas toje paioje vietoje, sukasi, mes
atmestume jo teigin, nes tokie daiktai juda ir stovi

ne tuo paiu atvilgiu, ir sakytume, kad jie turi a

e ir apskritim: aies atvilgiu jie stovi, nes ais ne
nukrypsta nei vien, nei kit puse, o apskritimo
atvilgiu sukasi. Bet jeigu ais daiktui sukantis pa
kryps kair ar dein, priek ar atgal, tada jau
daiktas nestovs jokios savo dalies atvilgiu.
- Teisingai sakai, - tar jis.
- Todl tokios kalbos ms nesutrikdys ir neti
kins, kad koks nors daiktas, likdamas tas pats, stai437 ga ims daryti ar patirs k nors, kas bt prieinga
jo tapatybei ar nukreipta prie j.
- Bent jau mans tai netikins, - tar jis.
- Taiau, - pasakiau, - kad nebtume priversti
itirti visus tokius prietaravimus ir ilgai rodinda
mi j klaidingum per daug itsti svarstym, suti
kime, jog taip yra, ir eikime toliau susitar, kad
jeigu vliau tie dalykai pasirodys es klaidingi, tai
ir visos i j padarytos ivados taip pat bus klai
dingos.
- Taip ir reikia daryti, - tar jis.
b
- A r pritariamai linktelti ir neigiamai purtyti
galv, siekti ko nors ir tai atmesti, traukti prie sa
vs ir atstumti ir kiti tokie dalykai nra vienas ki
tam prieingi - nesvarbu, ar tai bt veiksmai, ar
potyriai?
- Taip, prieingi, - tar jis.
- Na, - tariau, - o jausti alk, trokul ir apskri
tai trokti, siekti, norti, geisti - ar toki dalyk
m e s nepriskirsime toms rims, apie kurias k tik
kalbjome? Pavyzdiui, siela to, kuris nori, siekia to,
c ko trokta, arba traukia prie savs tai, k nori tu
rti; arba tai: kai ji nori, kad kas nors jai bt
parpinta, ji pritaria pati sau galvos linkteljimu,
tarsi atsakydama tam, kuris klausia, siekdama, kad
jos noras bt vykdytas.

- Taip.
- Na, o nenorti, nesiekti ir netrokti - ar tai ne
tas pat, kaip ir atstumti, vyti alin? Ar tai ne prie
ingi aniems dalykai?
- Be abejo.

- Su ituo sutik, tursime sutikti ir su tuo, kad

yra ypatinga trokim ris; stipriausi i j - alkis
ir trokulys.
- Sutiksime.
- Alkis yra trokimas valgyti, o trokulys - tro
kimas gerti.
- Taip.
- A r trokulys kaip toks yra sielos trokimas ne
tik to, k nurodme, bet dar ir ko nors kito? Pavyz
diui, ar trokulys yra trokimas gerti kart, ar
alt grim, gerti daug ar maai, arba tik tam tik
r grim? Jei prie trokulio prisids dar ir kartis,
tai ar neprisijungs dar ir vsos trokimas, o jei al- e
tis - tai karto grimo? Jei trokulys bus labai stip
rus, tai sukels trokim daug gerti, jei silpnas maai. O pats trokulys visada bus trokimas ne ko
kito, bet tik apskritai gerti, o alkis - t r o k i m a s val
gyti.
- Tai tiesa, - tar Glaukonas. - Kiekvienas tro
kimas kaip toks visuomet yra trokimas to, kas ati
tinka jo prigimt, o vienokio ar kitokio apibrto da
lyko trokimas jau yra pridtinis dalykas.
- Bet nesiduokime imuami i vi, - tariau, - 438
jei kas sakys, kad niekas netrokta tiesiog gerti, bet
tik gero grimo, trokta ne tiesiog valgyti, bet gero
valgio, nes visi trokta tik ger dalyk. Taigi, jei
trokulys yra trokimas, tai tik gero grimo arba
kokio kito gero daikto trokimas. Taip yra su visais
trokimais.

- Bet galbt toks prietaravimas turi iok tok

pagrind, - pasak jis.
- Taiau tai tinka tik tiems dalykams, kurie yra
siejami su kuo nors kitu: jie turi tokias savybes tob dl, kad tai, su kuo jie yra siejami, taip pat turi
tokias savybes, o patys savaime jie siejasi tik patys
su savimi.
- Nesuprantu, - tar jis.
- A r nesupranti, - tariau, - kad didesnis daiktas
yra didesnis tik u kit daikt?
- inau.
- Ir u t, kuris maesnis?
- Taip.
- O daug didesnis yra daug didesnis tik u daug
maesn?
- Taip.
- O anksiau buvs didesnis - tik u anksiau
buvus maesn ir bsiantis didesnis - tik u b
siant maesn?
- Be abejo.
c
- A r ne panaiai yra su didesnio kiekio ir maes
nio kiekio santykiu, su dvigubo kiekio ir puss san
tykiu ir su kitais tokiais dalykais - sunkesniais ir
lengvesniais, greitesniais ir ltesniais, altais ir il
tais ir visais kitais panaiais dalykais?
- Panaiai.
- O kaip su mokslais? Ar ir ia nra panaiai?
Mokslas pats savaime yra susijs su paiu pasta
mu dalyku, nesvarbu, kok dalyk imsime. T a m tik
ras apibrtas mokslas turi tam tikr apibrt da
ri lyk. Juk kai atsirado nam statymo mokslas, jis
isiskyr i kit moksl ir buvo pavadintas nam
statybos menu.
- Be abejo.

- A r ne todl, kad tai buvo ypatingos ries moks

las, skirtingas nuo vis kit?
- Taip.
- Kadangi tai buvo apibrto dalyko mokslas, jis
tapo apibrtu mokslu. Taip yra ir su kitais moks
lais bei menais.
- I tikrj taip.
- Jeigu dabar jau supratai, - tariau, - tai matai,
k a norjau pasakyti: kad daiktai, kurie siejami
su kitais daiktais, patys savaime siejasi tik su savi
mi paiais, bet siejami su kokiais nors apibrtais
dalykais, jie tampa apibrtais dalykais. A nesa- e
kau, kad jie yra tokie patys, kaip ir tie dalykai, su
kuriais jie siejami, - pavyzdiui, kad mokslas apie
sveikat ar ligas yra sveikas ar ligotas, o mokslas
apie gr ar blog yra geras ar blogas, bet kadangi
gydymo mokslas nra paties mokslo mokslas, o yra
tam tikro dalyko mokslas, btent sveikatos ir lig
mokslas, tai kartu jis tapo specialiu apibrtu moks
lu. Todl jis buvo pavadintas ne tiesiog mokslu, bet
pagal papildomai prisidjus special dalyk - gydy
m o menu.
- Supratau, - tar Glaukonas, - ir atrodo, kad
ties sakai.
- O ar trokulio, - tariau, - nelaikai vienu i t 439
dalyk, kurie siejasi su kokiu nors kitu dalyku? Juk
trokulys yra ko nors trokimas.
- Grimo, - pasak jis.
- Jei yra kokios nors ries grimo trokimas, tai
ir trokulys turi bti kokios nors ries trokulys, o
trokulys pats savaime nra noras gerti ger gri
m, gerti daug ar maai, - odiu, tai nra kokio
nors apibrto grimo trokimas: trokulys pats sa
vaime neturi kito objekto, kaip tik grim pat sa
vaime.

- Visikai teisingai.
- Todl itrokusiojo siela, kiek jis yra itroks,
nenori nieko kita, kaip tik gerti: to ji siekia, tai
veriasi.
- Aiku.
b
- Todl jeigu kas nors j itrokusi bando sulai
kyti nuo grimo, kitas joje gldintis pradas tarsi
koks vris traukte traukia j prie grimo, nes mes
teigiame, kad tas pats pradas ta paia savo dalimi
to paties dalyko atvilgiu nedaro to, kas j a m paiam
yra prieinga.
- Nedaro.
- Ir apie lankinink, manau, negalima sakyti,
kad jo rankos tuo pat metu ir tempia lank, ir stu
mia j nuo savs, bet reikia sakyti taip: Viena ran
ka stumia, kita tempia".
c
- I tikro taip yra, - tar jis.
- Ar nebna kartais, kad mogus jauia trokul,
bet nenori gerti?
- Taip bna danai ir daug k a m .
- K galima pasakyti apie tokius mones? - ta
riau. - Turbt tai, kad j sieloje gldi pradas, kuris
liepia gerti, ir kitas pradas, kuris trukdo gerti, ir is
pastarasis nugali t, kuris liepia.
- Ir m a n taip atrodo, - pasak jis.
d
- Ar is trukdantis pradas, jeigu jis atsiranda,
kyla ne i samprotavimo, o tai, kas veria ir traukia,
gimsta ne i kanios ir lig?
- Atrodo, kad taip.
- Taigi, - tariau, - mes pagrstai sakytume, jog
tai yra du skirtingi pradai; vien i j, kurio dka
siela samprotauja, galtume pavadinti protinguoju
sielos pradu ( T O A X ) y i a T i x 6 v ) , o kit, kurio dka ji
myli, jauia alk ir trokul ir pasiduoda kitiems

trokimams, pavadintume neprotingu ir geidianiuoj u (xo e7iiSuunxix6v) - jis yra tam tikro pasitenkini
m o ir m a l o n u m u biiulis.
- Mes visai teisingai manytume, - pasak jis.
e
- Taigi, - tariau,
nustatme, jog mumyse yra
du pradai. O ar pyktis dl kurio nirtame, bus tre
iasis pradas, ar gal priskirsime j vienam i t dviej
prad, kuriam jis i prigimties yra artimesnis?
- Turbt priskirsirr^ j prie neprotingojo prado.
- Kart girdjau pasakojant, - tariau, - ir a tuo
tikiu, kad Leontijas, Aglajono snus, grdamas i
Pirjo ir eidamas palei iaurin sien i iorins pu
ss toje vietoje, kur buvo vykdomos mirties baus
ms, pastebjo gulinius lavonus. Jis norjo pasii
rti juos, bet kartu jaut pasibjaurjim ir nusisu
ko. Kur laik jis k o v o j su savimi, usideng galv, 440
bet trokimas pamatyti nugaljo, ir tada, plaiai at
merks akis jis pribgo prie lavon ir suuko: e
kit, irkit, nelaimingosios, sotinkints tuo puikiu
reginiu!"
e

- Ir a pats apie tai girdjau, - pasak Glaukonas.

- is pasakojimas rodo, - tariau, - kad kartais
pyktis kovoja su troKiniu, vadinasi, juodu vienas
nuo kito skiriasi.
- I tikro rodo, - pasak jis.
- J u k ir iaip danai matome, - tariau, - kaip
trokimai tempia moU prie proto nusistatym: jis b
pats ant savs pyksta, b a r a save, nirta ant to pra
do, kuris j tempia; kovojant tiems dviem p r a d a m s ,
pyktis tampa proto sjungininku. Bet kad pyktis,
susidjs su trokimais, eit prie prot, kai is drau
dia daryti, - to, mansiu, nesi pastebjs nei savyje,
nei kituose.
- Prisiekiu Dzeusu, tar jis, - niekada nesu
pastebjs.

- O kaip tada, kai mogus jauiasi pasielgs nec teisingai? Kuo jis bus kilnesnis, tuo maiau gals
pykti, jei nuskriaustasis privers j ksti alk, alt ar
k nors panaaus, nes mano, jog tasai elgiasi teisin
gai, ir, kaip jau sakiau, jo pyktis atsisako prie j
sukilti.
- Teisyb, - tar jis.
- O jeigu mogus jauiasi nuskriaustas? Jis pyks
ta, jo irdis virte verda, jis kovoja u tai, kas jam
d atrodo teisinga, - dl to jis yra pasirengs iksti
alk, alt ir kitus panaius dalykus, kad tik nugaltuj jis neatsiada savo kilni sieki, kol arba pa
siekia savo tiksl, arba numirta, arba protas j nu
ramina, panaiai kaip piemuo paauks nutildo un.
- Tavo palyginimas labai vyks, - tar jis. - Juk
mes nustatme, kad ms valstybje sargybiniai bus
pavalds valdantiesiems kaip unys piemenims.
- Gerai supratai mano mint, - tariau. - Bet pa
galvok dar tai apie k.
e
- K?
- Kad dl pykio ijo prieingai, negu mums i
pradi atrod. Anksiau mes pykt siejome su geidianiuoju pradu, o dabar jau manome visai kitaip.
Atrodo, kad pyktis, kai sieloje vyksta vaidas, eina
ivien su protu.
- Teisingai.
- Ar jis skiriasi nuo protingojo prado, ar yra tam
tikra jo ris? Tada sieloje bt ne trys dalys, o
dvi - protingoji ir geidianioj i. O gal panaiai kaip
441 valstybje yra trys luomai - verslinink, sargybini
ir sprendianij, - taip ir sieloje yra treiasis pra
das - aistringasis ( T O 8uuoei8ec)? Jei jo nesugadina
blogas aukljimas, jis bna protingojo prado padj
jas.
- Tikrai, - tariau, - tai yra treiasis pradas.

- Taip, - pasakiau, - jeigu paaiks, kad jis ski

riasi nuo protingojo prado, kaip paaikjo, jog ski
riasi nuo geidianioje
- Visai lengvai paaiks, - tariau. - Tai galima
pastebti jau vaikuose: nuo pat kdikysts jie pyks
ta, bet proto, man rodos, kai kurie i j visai negau- b
na, o dauguma gauna tik vlai.
- Prisiekiu Dzeusu, - tariau, - teisingai sakai. Ir
gyvulius stebint galima sitikinti, kad yra taip, kaip
tu sakai. Be to, itai liudija ir Homeras, kur jau
anksiau citavome:
Trenk sau kumiu todl krtin ir pratar itaip!
Reikia itverti, irdie!"
7

iia Homeras aikiai pavaizdavo, kaip vienas i

dviej skirting prad - protingasis pradas, svars
tantis, kas geriau ir kas blogiau, - bara kit - ne- c
proting aistringj prad.
- Visai teisingai kalbi, - tar jis.
- Vargais negalais sutarme, - pasakiau, - kad
valstybje ir kiekvieno paskiro mogaus sieloje yra
tos paios dalys ir j yra tiek pat.
- Tai tiesa.
- Vadinasi, jeigu valstyb yra imintinga, tai b
tinai turi bti imintingas ir paskiras mogus, ir dl
tos paios prieasties, kaip ir valstyb.
- Be abejo.
- Kaip ir dl kokios prieasties paskiras mogus d
yra narsus, taip ir dl tos paios prieasties ir vals
tyb yra narsi. Ir kit dorybi atvilgiu abu - paski
ras mogus ir valstyb - yra vienodi.
- Btinai taip yra.
- A manau, Glaukonai, kad mes galsime saky
ti, jog mogus yra teisingas tuo paiu bdu, kaip ir
valstyb.
- Btinai reiks taip sakyti.

- Bet turbt dar neumirome, kad valstyb yra

teisinga tada, kai kiekvienas i luom dirba tik savo
darb.
- Atrodo, kad neumirome, - tar jis.
- Todl reikia siminti, kad ir kiekvienas i ms
e bus teisingas ir atliks savo darb tada, kai kiekvie
nas ms pradas dirbs savo darb.
- Labai reikia itai siminti, - tar jis.
- Argi nepritinka protingajam pradui valdyti, nes
jis yra imintingas ir turi pareig rpintis visa sie
la, o aistringajam - paklusti jam ir bti jo padjju?
- Tikrai pritinka.
- Ir, kaip jau sakme, mz meno ir gimnastikos
derinys padeda jiems pasiekti sutarim, nes vien
442 i j tempia graiomis kalbomis ir graiais pamoky
mais, o kit atleidia, nuramina ir suvelnina har
monija ir ritmu.
- Tikrai taip yra.
- Abu ie pradai, itaip iauklti, ilavinti ir tik
rai imokyti atlikti savo pareigas, valdys geidiantj prad, kuris sudaro didiausi sielos dal ir i
prigimties yra nepasotinamas turt. J u o d u j stebs
ir irs, kad, persisotins vadinamaisiais kno m a
lonumais ir sustiprjs, jisai neatsisakyt dirbti sab vo darb ir neusimanyt pavergti ir valdyti tai,
kas i prigimties jam visai netinka, ir nesugriaut
vis sielos dali gyvenimo.
- Teisingai, - tar jis.
- A r itie du pradai, - tariau, - nra labiausiai
tinkami visai sielai ir knui apsaugoti nuo iors
prie: vienas i j svarsto, o kitas kariauja, paklus
damas valdaniajam pradui ir narsiai vykdydamas
jo nutarimus?
- Taip.

- Ir narsiu mog vadiname dl to, kad jo sielos

aistringasis pradas ir skausme, ir malonumuose lai- c
kosi proto sakym dl dalyk, kuri reikia bijoti ir
kuri nereikia.
- Teisingai, - tar jis.
- Ir imintingu mog vadiname dl tos maos
dalies, kuri valdo ir duoda tuos k tik mintus sa
kymus, nes ji ino, kas naudinga kiekvienam sielos
pradui ir i trij prad visumai.
- Teisingai.
- Na, o ar nuosaikiu mog vadiname ne dl t
sielos prad draugysts ir sutarimo, kai valdantysis
pradas ir abu valdomieji pradai sutaria, jog protin- d
gasis pradas turi valdyti, ir nesukyla prie j?
- Tai ir yra tiek valstybs, tiek paskiro mogaus
nuosaikumas.
- Pagaliau tokiu paiu bdu ir dl tos paios prie
asties, kaip jau ne kart sakme, mogus yra tei
singas.
- Btinai.
- Ar kas nors, - tariau, - galt utemdyti m s
nuomon apie teisingum ir verst manyti, kad vals
tybje jis yra kitoks?
- Man atrodo, ne, - atsak jis.
- Jeigu ms sieloje, - pasakiau, - dar yra likusi
kokia nors abejon, tai mes jos atsikratysime patei- e
k pavyzdi i kasdienio gyvenimo.
-

Koki?

- Pavyzdiui, jeigu m u m s reikt susitarti dl

tos valstybs ir joje gyvenanio mogaus, panaaus
j savo prigimtimi ir panaiai iauklto, itokiu
klausimu: ar tau atrodo, kad toks mogus pasisavin
t jam patikt auks ar sidabr? Kas, tavo nuomo
ne, pamanyt, kad toks mogus galt tai padaryti?

Tok darb kiekvienas veriau priskirt tiems, kurie

nra j panas.

443

- Tikrai, - tar jis.

- Argi toks mogus bt tinkamas ventvagys
tms, vagystms, idavystms - tiek draug, tiek
valstybs?
- Aiku, netinkamas.
- Argi jis galt sulauyti priesaikas ar kokius
kitokius susitarimus?
- Negalt.
- Argi tokiam mogui pritikt svetimauti, nesi
rpinti tvais, umirti dievus? K a m nori, tik jau ne
jam!
- Tik jau ne jam, - pritar jis.
- Argi viso to prieastis nra ta, kad kiekvienas
jo pradas dirba savo darb, ar tai bt valdymas, ar
paklusimas?
- Taip, prieastis kaip tik ta, - tar jis.
- Taigi ar dar gali abejoti, kad teisingumas yra
ne kas kita, o toji jga, kuri sukuria tokius mones
ir tokias valstybes?
- Prisiekiu Dzeusu, neabejoju, - tar jis.
- Taigi visikai isipild ms sapnas, kuris, kaip
sakme, leido mums numatyti, kad kai tik pradsic m e kurti valstyb, kakokio dievo vedami atrasime
teisingumo prad ir tam tikr pavyzd.

- Tikrai isipild.
- Tai buvo, Glaukonai, tam tikras teisingumo at
vaizdas, kuris padjo mums surasti teisingumo ds
n, kad batsiuvys, i prigimties bdamas batsiuvys,
neusiimt niekuo kitu, kaip tik bat siuvimu, dai
lid - tik savo amatu, ir taip daryt ir visi kiti ama
tininkai.
- Atrodo, kad taip.

- Kaip atrodo, teisingumas i tikrj yra kakas

panaaus, tik jis tinka ne mogaus ioriniams veiks
mams, o vidiniams, susijusiems su juo paiu ir jo d
pradais. Toks mogus neleis, kad kuris nors jo sielos
pradas dirbt svetim darb ar kad trys sielos pra
dai usiimt vienas kito darbais; prieingai, jis ves
savo viduje tikr tvark, sudrausmins ir valdys pats
save, bus pats sau draugas; jis suderins tris savo
sielos pradus kaip tris pagrindinius derms tonus aukiausij, emiausij ir vidurin - ir visus gali
mus tarpinius tonus; visa tai jis susies ir i daugio e
padarys vien vienet, nuosaik ir harmoning. Ir
tada k tik jis dirbs - ar tai bus susij su turto
sigijimu, ar su kno prieira, ar su politika, ar su
privaiais sandoriais, - visur jis laikys ir vadins tei
singu ir graiu t darb, kuris padeda sukurti ir
palaiko it sielos bsen, o imintimi laikys moks
l, kuris vadovauja tam darbui; neteisingu jis lai
kys t darb, kuris naikina it bsen, o nemoki- 444
kurnu - nuomon, kuri vadovauja iam darbui.
- Tu, Sokratai, visai gerai kalbi, - tar jis.
- Trumpai tariant, - pasakiau, - jeigu mes teig
tume, kad isiaikinome, kas yra teisingas mogus
ir teisinga valstyb bei kas yra vieno ir kito i j
teisingumas, negaltume pasakyti, jog labai sukly
dome.
- Prisiekiu Dzeusu, negaltume, - tar jis.
- Tai patvirtinsime savo ivadas?
- Patvirtinsime.
- Apie tai pakaks, - tariau. - Dabar, m a n a u ,
reikia itirti neteisingum.
- Teisingai.
- Ar tai nebus i trij prad nesantaika, sveti- b
m darb dirbimas, kiimasis vienas kito darbus,
vieno kurio prado sukilimas prie vis siel siekiant,

kad valdyt toji sielos dalis, kuri i prigimties tam

netinka, nes yra skirta vergauti tai daliai, kuri i
prigimties yra skirta bti valdove? Tai itokie da
lykai ir netvarka bei sumiimas tose sielos dalyse
sudaro, ms nuomone, neteisingum, nesusivaldy
m, bailum, nemokikum ir apskritai visok blog.
- Taip jau yra, - pasak jis.
- Dabar jau aiku, - tariau, - kokie veiksmai yra
teisingi, o kokie neteisingi, nes inome, kas yra tei
singumas ir kas - neteisingumas.
- Argi inome?
- Teisingumas ir neteisingumas, - tariau, - nie
kuo nesiskiria nuo sveik ir nesveik dalyk, tik ie
gldi kne, o anie - sieloje.
- Kokiu bdu?
- Sveiki dalykai suteikia sveikat, o nesveiki su
kelia lig.
- Taip.
d
- Argi teisingi veiksmai nediegia teisingumo, o
neteisingi - neteisingumo?
- Btinai.
- Suteikti knui sveikat - tai nustatyti, kas pa
gal prigimt valdys ir kas bus valdomas, o sukelti
lig - tai nustatyti, kas valdys ir kas paklus priein
gai prigimiai.
- Teisingai.
- Na, o diegti sielai teisingum, - tariau, - tai
nustatyti, kas pagal prigimt valdys ir kas paklus, o
diegti neteisingum - tai nustatyti, kas valdys ir
kas bus valdomas prieingai prigimiai.
- Tikra teisyb.
e
- Taigi doryb, kaip atrodo, yra tam tikra sveika
ta, grois ir sielos palaima, o nedoryb - liga, bjau
rumas ir silpnumas.
- I tikro taip yra.
c

- A r geri veiksmai nepadeda rastis dorybei, o

blogi - nedorybei?
-

Btinai.

- Atrodo, m u m s dar liko itirti, ar mogui nau

dinga teisingai elgtis, daryti gerus darbus ir bti 445
teisingam, nesvarbu, ar kas matys, kad jis toks yra,
ar nematys, ar naudinga elgtis neteisingai ir daryti
nedorybes, nesvarbu, jei ir ivengs bausms ir nepa
sitaisys baudiamas.
- Bet, Sokratai, - tar jis, - m a n atrodo, kad
svarstymas jau darosi juokingas. Jeigu, sugedus k
no prigimiai, gyvenimas atrodo nepakeniamas, net
jei galsi visokius valgius valgyti, visokius grimus
gerti, naudotis turtu teikiama gerove ir neribota val
dia, tai kaip gyvenimas gals bti pakeniamas su
trikus ir pagedus paiam gyvybs pradui, jeigu mo
gus gals daryti k tik panors, iskyrus tai, kas b
galt ivaduoti j nuo nedorybs ir neteisingumo ir
padt gyti teisingum ir doryb, jei abu ie daly
kai - teisingumas ir neteisingumas - yra tokie, kaip
m e s juos idstme.
- I tikrj juokinga, - tariau. - Bet vis dlto,
kadangi mes jau pasiekme tok tak, i kurio ai
kiausiai galime matyti ties, nenusiminkime.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - jokiu bdu nerei
kia nusiminti.
- Na, tai eik en, - tariau, - pairk, kiek yra c
nedorybs ri, bent jau t, kurias verta pamatyti.
- Gerai, ateinu, - tar jis, - tik sakyk.
- Svarstydami mes pasiekme tok tak, i ku
rio a tarsi nuo pakilumos matau tik vien dorybs
r, o nedorybs ri - nesuskaiiuojam daugy
b; keturias i j verta paminti.
- K tu sakai? - paklaus jis.

- Kiek yra valstybs santvarkos ri, tiek, atro

do, bus ir sielos ri.
- O kiek j yra?
- Penkios valstybs santvarkos rys, - atsa
kiau, - ir penkios sielos rys.
- Sakyk, kokios jos? - paklaus jis.
- Sakau, - tariau. - Viena i santvarkos ri
yra ta, kuri aptarme; pavadinti j galima dvejo
pai: kai vienas mogus turi didiausi gali tarp
valdanij, itai vadinama monarchija, o kai val
di dalijasi keletas moni - aristokratija.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Vis dlto tai viena ris, - pasakiau, - nes ar
bus daug valdov, ar vienas, jie nepakeis n vieno
svarbaus statymo, jeigu bus taip iauklti ir ila
vinti, kaip mes nustatme.
- Neatrodo, kad pakeist, - tar jis.

PENKTA

KNYGA

- itoki valstybs ir valdymo form a vadinu 449

teisinga ir gera. Tokiu laikau ir j atitinkant mo
g. Jei i forma yra gera, tai visos kitos yra blogos
ir nevykusios. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir pi
liei sielos jose blogai ugdomos. J yra keturios
rys.
- Kokios jos? - paklaus jis.
A jau pradjau i eils vardyti jas pagal tai, kaip
jos, mano nuomone, viena i kitos kilo, kai Polemar
chas, sdjs kiek tolliau nuo Adeimanto, ities b
rank, sugrieb j u apsiausto ties petimi, prisi
trauk prie savs ir pasilenks pradjo kak sakyti
j a m aus. Mes igirdome tik iuos odius: Ar lei
sime jam ir toliau, ar k darysime?"
Adeimantas atsak jau garsiai:
- Negalima leisti.
- Kam js nenorite leisti? - paklausiau.
- Tau, - atsak Adeimantas.
- Man? Kodl?
- Mums atrodo, - pasak jis, - kad tu labai lais
vai elgiesi ir i ms pavagi itis svarstymo dal ir gana svarbi, kad tik tau nereikt aikinti. O
gal manei, kad mes nepastebsime, kai iaip sau tu

prabgomis pasakei, kad dl moter ir vaik visiems

yra aiku, jog draug viskas yra bendra?
- Argi a negerai pasakiau, Adeimantai? - pa
klausiau.
- G e r a i , - tar jis, - bet itai, kaip ir kitus daly
kus, reikia paaikinti. Koks bus tas bendrumas? Juk
d gali bti visoki bendrumo ri. Taigi nesididiuok
ir pasakyk, apie kok bendrum tu kalbi. Mes jau
seniai laukiame, manme, kad tu pagaliau atsimi
nei ir kalbas apie vaik gimdym, k tu apie tai
manai, kaip gim jie bus auginami, ir apskritai apie
t, kaip tu sakei, moter ir vaik bendrum. Mat
m e s manome, kad valstybs santvarkai labai svar
bu, ar tai bus gerai tvarkoma, ar blogai. Dabar, kai
tu jau pradjai kalbti apie kit valstybs santvar
k, dar neiaikins io klausimo, mes ir nutarme,
450 kaip pats girdjai, neleisti tau eiti toliau, kol nei
aikinsi vis it dalyk, kaip iaikinai kitus.
- inokite, - tar Glaukonas, - kad ir a esu to
nutarimo bendrininkas.
- inok, Sokratai, kad mes visi taip nutarme, pasak Trasimachas.
- K js darote? - tariau. - Na ir prikibote prie
mans! Vl pradedate ilgiausi pokalb apie valsty
bs santvark, tarsi visk pradtume i pradi! A
jau diaugiausi, kad baigiau apie j, maniau, js
pasitenkinsite tuo, kas anksiau buvo pasakyta, ir
galsime t klausim mesti al, o js vl j grib nate atgal! Js neinote, kok spiei kalb ijudi
note! A jau tada tai maiau, todl ir praleidau t
klausim, nenordamas js nuvarginti.
- Tai k, - pasak Trasimachas, - ar tu manai,
kad mes ia atjome aukso lydyti, o ne kalb pasi
klausyti?
- Tik ne toki ilg, - atsakiau a.

- Sokratai, - tar Glaukonas, - protingi mons

toki kalb gali klausytis vis gyvenim. Bet dl
ms tu nesirpink. Tik turk kantrybs ir atsakyk
ms klausim: idstyk, koks bus tas sargybini
moter ir vaik bendrumas. Kaip bus auginami vai- c
kai nuo maens, nuo gimimo iki tol, kol prads mo
kytis, - is laiko tarpas yra sunkiausias. Pamgink
parodyti, kaip tai turi vykti.
- Nelengva tai paaikinti, mano mielas, - tariau. Jums itai sukels dar daugiau abejoni negu tai, k
iki iol svarstme. J s nepatiksite, kad tuos daly
kus galima gyvendinti, o jei ir sutiksite, kad gali
ma, tai nenordami tikti sakysite, jog tai nra ge- d
riausia ieitis. Todl a ir delsiu, nenordamas liesti
i dalyk, kad, mielasis, jie neatrodyt es tik gra
us pageidavimas.
- Nebijok! - tar jis. - Tavo klausytojai juk ne
bukaproiai, jie patikls ir geranoriai.
- Tu, gerasis, turbt itai sakai nordamas mane
padrsinti?
- Taip, - atsak jis.
- Jei taip manai, - pasakiau, - tai ieis priein
gai. Jei a biau sitikins, kad tikrai inau, k
sakau, tavo padrsinimas labai tikt: juk protin- e
giems ir draugikai nusiteikusiems monms kalb
ti apie svarbiausius dalykus paiam gerai inant tie
s yra ir drsu, ir saugu. Bet kalbti abejojant ir
iekant, kaip a dabar darau, yra baisu ir pavojin
ga - ne dl to, kad galiau sukelti klausytojams
juok (tai bt vaikika), bet dl to, kad, pats nu- 451
klyds nuo tiesos, galiau ir savo draugus suklai
dinti dl toki dalyk, dl kuri klysti yra pavojin
ga. Todl, Glaukonai, a maldauju Adrastj , kad
nesieist dl to, k kalbsiu. Mat a manau, kad
prie savo nor nuudyti mog yra maesnis nusi1

kaitimas, negu apgauti j groio, grio ir teistumo

dalykuose. Tokiais dalykais veriau rizikuoti prie,
b o ne draug tarpe. Todl veltui ramini mane!
- Na, Sokratai, - tar Glaukonas, - jei dl tavo
aikinimo padarysime koki klaid, mes i anksto
dovanojame tavo kalt ir paskelbiame, kad nesi su
siteps nuudymu, - mes sakysime, kad tu ms
neapgavai. Taigi nebijok, kalbk!
- Tiesa, - tariau, - kad nesusiteps nuudymu
mogus ir prie statymus yra varus. Todl a tik
rai bsiu laikomas variu.
- Taigi kalbk! - tar jis.
- Matyt, reiks kalbti ne i eils, - tariau, kaip a norjau, o pradti nuo galo. Turbt geriau
sia bus padaryti tai kaip: dabar, kai jau visikai
c isiaikinome vyr vaidmen, reikia aptarti ir mote
r vaidmen, juolab kad ir tu ragini mane taip da
ryti.
Geros prigimties ir iaukltiems taip, kaip mes
nustatme, monms, mano nuomone, nra kito, ge
resnio bdo pasirpinti mon ir vaik ir su jais
elgtis, kaip tas kelias, kuriuo mes i pat pradi
pradjome eiti. Juk mes pasilme sargybinius pa
daryti tarsi kaimens sargais.
- Taip.
d
Taigi eikime toliau tuo keliu, suteikime mote
rims toki pai prigimt ir tok pat aukljim, kaip
ir vyrams, ir pairkime, ar taip bus gerai, ar ne.
- Kaipgi? - paklaus jis.
- tai kaip. A r mes manome, kad sargins kals
turi saugoti kaimenes kartu su unimis, kartu su
jais medioti ir daryti visa kita, ar jos turi likti b
dose kaip netinkamos tokiems darbams, nes jos turi
vesti ir auginti uniukus, o kaimeni prieira turi
rpintis unys?

- Jos visk turi daryti kartu, tik, inoma, reikia e

atsivelgti tai, kad jos yra silpnesns, o unys stipresni.
- Ar galima, - tariau, - vien gyvul panaudoti
tam paiam darbui kaip ir kit, jeigu jo atitinkamai
neauginsime ir neilavinsime?
- Negalima.
- Taigi, jei moterims pavsime tuos paius dar
bus, kaip ir vyrams, tai jas reiks lygiai taip pat
mokyti.
- Taip.
452
- Vyrus mokme mz meno ir gimnastikos.
- Taigi ir moteris reiks mokyti t dviej men,
taip pat karo dalyk; ir naudosime jas lygiai taip
pat, kaip vyrus.
- Taip jau ieina pagal tavo odius, - tar jis.
- Bet daugelis dalyk tikriausiai nesiderins su
paproiais ir atrodys juokingi, jei mginsime juos
gyvendinti.
- Be abejo, - tar jis.
- O kas tau atrodyt juokingiausia? - paklau
siau. - Turbt tai, kad moterys nuogos manktinsis
palestrose kartu su vyrais - ne tik jaunos, bet ir b
pagyvenusios, panaiai kaip seniai manktinasi gimnasijuje ; nors j veidas raukltas ir ivaizda ne
maloni, jie vis tiek manktinasi.
2

- Prisiekiu Dzeusu, itai tikrai atrodyt juokin

gai pagal dabartinius paproius, - atsak jis.
- Jeigu jau pradjome kalbti, - tariau, - nesibi
jokime aipn pajuok, kad ir k jie sakyt apie
itok pasikeitim - apie moter mokym gimnasti
kos ir m z meno, o ypa apie moter mokym nau- c
dotis ginklais ir jodinti.
- Teisyb sakai, - tar jis.

- Kadangi jau pradjome aikintis, eikime prie

tos nuostatos dalies, kuri atrodys keisiausia, ir pa
praykime aipnu susilaikyti nuo paaip ir prisi
minti, kad dar visai neseniai graikai, panaiai kaip
dauguma barbar, laik gdingu ir juokingu dalyku
d vyrui pasirodyti n u o g a m ir, kai kretieiai pirmieji
pradjo manktintis, o paskui ir lakedaimonieiai,
t laik aipnai i to galjo juoktis. Ar ne taip?
- Taip.
- Bet kai mons patyr, kad geriau manktintis
isirengus negu usidengus vis kn, ir protas nu
rod, kas yra geriausia, akys nustojo juoktis. Tai
parod, kad tuias yra tas mogus, kuris juokingu
dalyku laiko ne blog, o k nors kita; ir tas, kuris
e nori sukelti juok tyiodamasis ne i beprotybs ir
blogio vaizd, o i kitoki regini, siekia ko kito, tik
ne grio.
- Tikra teisyb, - tar jis.
- A r nereikt m u m s pirmiausia susitarti, ar ga
lima tuos dalykus gyvendinti, ar ne, o paskui i
sprsti klausim - nesvarbu, ar juokais, ar rimtai, 453 ar moters mogikoji prigimtis tinkama dirbti visus
vyr darbus, ar negalt n vieno darbo dirbti, o gal
vienus galt, o kit negalt ir katrai lyiai geriau
tinka karo reikalai? Ar ne itokiu metodu naudoda
miesi mes galtume geriausiai pradti darb ir pa
siekti savo tiksl?
- Tikriausiai, - tar jis.
- A r nenortum, - tariau, - jog mes apsimet
savo prieininkais pasiginytume dl prie teigi
ni, kad jie, ms kritikuojami, nelikt be apsaugos
ir mes neapgultume neginamos tvirtovs?
b

- Mielu noru, - pasak jis.

- Taigi j vardu pasakykime: Sokratai ir Glaukonai! Nereikia, kad kiti uginyt js teiginius.

Juk pradj kurti valstyb jus sutarte, kad kiekvie

nas turs dirbti tik vien darb, atitinkant jo pri
gimt."
- A manau, sutarme - kaipgi nesutarsi.
- O ar galima paneigti, kad moteris i prigim
ties labai skiriasi nuo vyro?"
- Kaip nesiskirs!
- Taigi, ar nereikia, kad kiekviena lytis dirbt
skirting darb, atitinkant jos prigimt?"
- Be abejo.
- Tai kaipgi js galite neklysti ir neprietarauti
patys sau tvirtindami, kad vyrai ir moterys turi dirbti
tuos paius darbus, nors j prigimtis yra labai skir
tinga?" Ar galsi, drauge, jiems tai atsakyti?
- I karto atsakyti bt nelengva, - tar jis, - bet
a tavs papraysiu, jau ir dabar praau, kad tu
atsakytum u mus - nesvarbu, koks bus tas atsaky
mas.
- Tai tokie, Glaukonai, yra tie sunkumai, - ta
riau. - J yra daug daugiau. Visa tai numatydamas
a bijojau ir delsiau kalbti apie nuostat dl to,
kaip sitaisyti mon bei vaik ir juos auginti.
- Prisiekiu Dzeusu, atrodo, tai tikrai nelengvas
dalykas! - pasak jis.
- Tikrai nelengvas, - tariau. - Bet tai kaip yra:
ar kas kris ma tvenkin, ar didiul jr, vis
tiek plauks.
- Be abejo.
- Todl ir m u m s reikia plaukti ir pamginti isi
kapstyti i io svarstymo tikintis, kad koks delfinas
ine mus ant nugaros arba igelbs kitas koks ste
buklas.
- Reikia pamginti, - tar jis.
- Pairkime, - tariau, - ar nesurasime kokios
ieities. Mes sutarme, kad skirtingos prigimties mo-

ni usimimai turi bti skirtingi ir kad vyro ir m o

ters prigimtis yra skirtinga. O mes teigiame, kad
skirtingos prigimties mons gali dirbti t pat dar
b. Ar itai m u m s prikiate?
454

- Kaip tik itai.

- Glaukonai, - tariau, - ginijimosi menas turi
didel gali!
-

Kodl?

- Man atrodo, kad daugelis gin sitraukia prie

savo nor: jie tariasi svarst dalyk, o i tikrj
ginijasi , nes nesugeba svarstomo dalyko suskirsty
ti ris. Todl jie kimba prie odi ir taip stengia
si surasti prietaravim prieininko teiginyje, ir,
uuot svarst, lenktyniauja ginijimosi m e n e .
4

- I tikro daug k a m taip atsitinka, - tar jis. - A r

kartais ir m u m s ia nra panaiai?
b
- Tikrai, - atsakiau. - Atrodo, kad mes prie
savo nor pradjome ginytis dl odi.
- Kaip?
- Remdamiesi odiais, mes labai drsiai, kaip
tikri ginininkai teigiame, kad skirtingos prigimties
moni usimimai turi bti skirtingi, bet neityrme, kokios ries yra tas prigimi skirtingumas ir
tapatumas ir su kuo susijs, kai skirtingos prigim
ties monms paskyrme skirtingus usimimus, o
tos paios prigimties - tuos paius.
- Tikrai neityrme, - tar jis.
c

- Todl, kaip atrodo, m u m s tenka pai savs

paklausti: ar plikagalvi ir plaukuot moni pri
gimtys yra tokios paios, ar prieingos? Jei sutarsi
me, kad prieingos, tada jeigu plikiai usiims bat
siuvio amatu, ar plaukuotiesiems udrausime juo
usiimti, ir atvirkiai, jei plaukuotieji sis batus,
ar udrausime plikiams juos siti?

- Tai bt per daug juokinga, - pasak Glau

konas.
- Ar ne dl to juokinga, - tariau, - kad tada, kai
nustatme prigimi skirtingum ir tapatum, nu
statme ne absoliuiai, o mme tik t j skirtingu
m o ir tapatumo r, kuri susijusi su usimimais? d
Pavyzdiui, gydytoj ir gydytojo siel turint mog
mes laikme tos paios prigimties monmis. Ar ne
taip?
- Taip.
- Bet gydytoj ir dailid laikme skirtingos pri
gimties monmis?
- Ir teisingai, - pasak jis.
- Todl, - tariau, - jeigu m u m s atrodo, kad tarp
vyrikos ir moterikos lyi yra skirtumas tikimo
kuriam nors menui arba usimimui atvilgiu, tai
tursime teigti, kad vien amat reikia duoti vienai
lyiai, o kit - kitai. Bet jei pasirodys, jog vyrai ir
moterys skiriasi tuo, kad moterys gimdo, o vyrai e
apvaisina, tada nebegalsime laikyti rodytu daly
ku, jog vyrai ir moterys skiriasi tuo atvilgiu, kur
ia svarstome, ir tursime teigti, kad ir sargybiniai,
ir j monos turi usiimti tais paiais dalykais.
- Teisingai, - tar jis.
- Tada turime paraginti ms prieinink m u m s
rodyti, kokio meno ar usimimo atvilgiu - i t 455
men ir usimim, kurie susij su valstybs kri
mu, - vyro ir moters prigimtis yra skirtinga.
- Btinai reikia!
- Galbt ir kas nors kitas pasakyt t pat, k tu
anksiau sakei, btent kad ikart atsakyti klausi
m bt nelengva, bet pagalvojus nebt sunku.
- Galbt ir pasakyt.
- A r nori, kad papraytume savo prieininko sek
ti ms samprotavim? Gal mes rodysime jam, kad

b tarp su valstybs tvarkymu susijusi usimim n

ra tik moterims tinkamo usimimo.
- Sutinku.
- Tada pasakykime jam: Atsakyk! J u k tu sakei,
kad vienas mogus yra gabus kuriam nors dalykui,
o kitas - negabus; vienas greitai k nors imoksta,
o kitas - sunkiai; vienas, truput pasimoks, savo
iradingumu eina toliau u tai, k buvo imoks, o
kitas, daug moksis ir lavinsis, nesimena n to, k
buvo imoks; vieno knas gerai tarnauja dvasiai, o
c kito - trukdo. Ar yra dar koki kit poymi, i
kuri galtum atskirti gab nuo negabaus, o gal tik
itie?"
- Tik itie poymiai", - turs jisai atsakyti.
- Ar inai kok moni usimim, kuriame vy
rikoji lytis nepralenkt visais atvilgiais moteri
kosios? Negaikime veltui pasakodami, kad apie au
dimo men, pyrag ir pyragaii gaminim moterid koji lytis taip pat t nutuokia, - bt tiesiog juo
kinga, jei moterys ia pralaimt.
- Teisyb sakai, - tar jis, - kad beveik visuose
dalykuose vyrikoji lytis pralenkia moterikj. Nors
daugelis moter vairiais atvilgiais yra pranaes
ns u vyrus, bet apskritai yra taip, kaip tu sakai.
- Taigi, mielas drauge, tarp su valstybs tvarky
m u susijusi usimim nra n vieno, tinkamo m o
teriai kaip moteriai arba tinkamo vyrui kaip vyrui.
Gabumai yra paskirstyti lygiai abiem lytims, ir mo
teris i prigimties tinka visoms pareigoms kaip ir
e vyras, tik visuose usimimuose vyras bna prana
esnis u moter.
- Tikrai.
- Ar m e s visk paskirsime tik vyrams, o mote
rims - nieko?
- Jokiu bdu!

- Mes turbt sakysime, kad viena moteris yra

gabi gydymo menui, o kita - negabi, viena gabi m
z menui, o kita - ne.
- Be abejo.
- Viena gali bti gabi gimnastikai ir karo daly- 456
kams, o kita nemgsta karo ir gimnastikos.
- Ir a taip manau.
- Na, ar vienos moterys nra filosofs, o kitos jos
nekenia? Vienos yra

narsios, o kitos - bailios?

- Yra ir tokiu.
- Tad yra moter, tinkam saugoti valstybei, o
kitos tam netinka. Juk mes ir vyrus sargybiniais
parinkome tuos, kurie turi toki prigimt.
- Aiku, tokios prigimties vyrus parinkome.
- Taigi valstybei saugoti lygiai tinka ir vyr, ir
moter prigimtis, tik moter ji

silpnesn, o vyr -

stipresn.
- Atrodo, kad taip.
- Todl tokiems vyrams parinksime ir tokias mo- b
teris, kad jos bt vyr draugs ir kartu su jais
saugot valstyb, nes jos sugeba tai daryti ir savo
prigimtimi yra giminikos vyrams.
- Teisingai.
- Argi toms paioms prigimtims nereikia pavesti
t pai darb?
- Aiku, tuos paius.
-

tai, apsuk rat, mes vl grome pradin

tak ir sutariame, kad neprietarauja prigimiai

mokyti sargybini moteris m z meno ir gimnas
tikos.
- I tikro neprietarauja.
- Taigi ms nuostatai nra negyvendinamai ir c
iliuziniai, nes jie atitinka prigimt. Kaip atrodo,

prigimiai prietarauja tai, kas dabar vyksta gyve

nime.
- Taip atrodo.
- Mes juk svarstme, ar m s nuostatai gyven
dinami ir ar jie yra geriausi.
- Taip.
- K a d jie gyvendinami, jau sutarme.
- Sutarme.
- Dabar reikia sutarti, kad jie yra geriausi.
- Taip.
- Argi, norint moter iauklti sargybine, netiks
d vyrikas aukljimas, o reiks kakokio moteriko
aukljimo? Juk abiej lyi prigimtis vienoda.
- Nereiks kitokio aukljimo.
- O k tu manai apie tok dalyk...
- Kok?
- K tu pats sau manai apie mones - ar vienus
laikai geresniais u kitus, ar visus laikai lygiais?
- Jokiu bdu!
- Ar tu manai, kad ms sukurtoje valstybje
sargybiniai, iauklti taip, kaip mes nustatme, bus
geresni vyrai negu batsiuviai, iauklti kaip batsiu
viai?
- Juokingas klausimas! - atsak jis.
e
- Suprantu, - tariau. - O ar sargybiniai, palygin
ti su kitais pilieiais, nebus patys geriausi?
- inoma, geriausi.
- O j monos, palyginti su kitomis moterimis, ar
nebus geriausios?
- Kur kas geresns u kitas.
- Ar valstybei gali bti kas nors naudingiau, kaip
turti geriausius vyrus ir geriausias moteris?
457

- Negali.
- O t gerum pagal ms nustatytus dsnius
jiems suteiks mz menas ir gimnastika.

1S

- Be abejo.
- Taigi sargybini monoms reiks nusivilkti dra
buius, nes vietoj j jos apsisiaus aunumu ir kartu
su vyrais dalyvaus karuose ir visuose kituose vals
tybs gynimo reikaluose ir niekuo kitu neusiims.
Tik j o m s , kaip silpnesnms, reiks duoti lengves- b
nius darbus negu vyrams. O tas vyras, kuris juoksis
pamats nuogas moteris besimanktinanias siekiant
tobulumo, skina dar nenunokus juoko vaisi" ir,
atrodo, visai neino, i ko juokiasi ir k daro. Juk
gerai sakoma - ir bus sakoma, - kad tai, kas nau
dinga, yra grau, o kas nenaudinga - bjauru.
5

- Visai teisingai.
- Taigi galtume sakyti, kad kalbdami apie nuo
status dl moter ivengme pirmosios bangos, ir ji
nepaskandino ms, kai nustatme, kad sargybiniai
vyrai ir sargybins moterys turs visus darbus dirb- c
ti kartu: prieingai, ms pokalbis rod, kad tie
nuostatai yra gyvendinami ir naudingi.
- Tikrai tu ivengei didels bangos.
- Kai pamatysi, - tariau, - kas bus toliau, saky
si, kad i banga buvo nedidel.
- Kalbk, pairsiu, - pasak Glaukonas.
- Po ito nuostato ir kit, kuriuos nustatme anks
iau, eina tai koks.
- Koks?
- Visos i vyr monos turs bti bendros; n
viena negals atskirai gyventi su kuriuo nors vyru.
Bendri turs bti ir vaikai: nei tvas nepains savo d
snaus, nei snus - tvo.
- nuostat bus sunkiau priimti negu an vargu ar mons patiks, kad jis gyvendinamas ir
naudingas.
- A manau, - tariau, - kad niekas neuginys,
jog bt be galo naudinga turti bendras monas,

bendrus vaikus - jei tik tai bt manoma. Dau

giausia gin, m a n o nuomone, sukelt klausimas,
ar toks dalykas gyvendinamas, ar ne.
e
- A manau, - tar jis, - kad dl abiej dalyk
bt ginijamasi.
- Tu abu klausimus suplaki vien, - tariau, o a maniau, kad n u o vieno klausimo bus galima
isisukti, jei pripainsi, jog tai yra naudinga; tada
mums likt apsvarstyti, ar tai gyvendinama, ar ne.
- A pamaiau, - pasak jis, - kad tu nori isi
sukti, rodyk ir viena, ir kita!
- K darysi, - tariau, - reikia prisiimti toki baus
me. Tik padaryk m a n vien malonum: leisk su458 rengti sau vent! Panaiai elgiasi tingios dvasios
mons: vaikiodami sau vieni, jie mgaujasi savo
svajonmis. Uuot i pat pradi surad, kaip gy
vendinti savo trokimus, tokie mons apeina visa
tai, kad nereikt kvarinti galvos, ar tai vykdoma,
ar ne. Jie i karto sivaizduoja, kad tai, ko trokta,
jau yra, ir pradeda tvarkyti visa kita, ir diaugiasi
i eils apvelgdami visa, k jie darys tada, kai trob kimai bus gyvendinti; j tingi siela dl to tampa
dar tingesn. Panaiai ir a dabar ja pradedu pa
siduoti iai silpnybei ir noriu vlesniam laikui atid
ti svarstym, kokiu bdu tuos nuostatus bt gali
ma gyvendinti. O dabar sivaizduoju, jei tik man
leisi, kad juos galima vykdyti, ir noriu aptarti, ko
kiu bd valdantieji juos vykdys, bei rodyti, kad j
gyvendinimas bt labai naudingas ir valstybei, ir
sargybiniams. Taigi pirmiausia kartu su tavim svars
tysime ituos dalykus, o anuos, jei leisi, - paskui.
- A leidiu, svarstyk, - tar jis.
- A manau, kad jeigu valdantieji bus verti io
c vardo ir tokie bus ir j padjjai, tai vieni mielai
vykdys sakymus, o kiti mielai sakins - arba pa-

klusdami statymams, arba pamgdiodami tai, k

m e s jiems sakysime.
- Suprantama.
- Tu, - tariau, - bk statymu leidju ir panaiai,
kaip atrinkai vyrus, parink jiems ir monas - tik
irk, kad bt kuo panaesns juos, ir perduok
jas jiems. Kadangi jie bendrai gyvens ir bendrai val
gys, neturdami nieko nuosava, nuolat bendraus,
kartu manktinsis gimnasijuje, kartu dalyvaus ki
tuose pratimuose, bus kartu aukljami, gimtas po- d
reikis privers juos suartti vienus su kitais. O gal
tau atrodo, kad a kalbu ne apie tai, kas yra bti
nyb?
- Tai ne geometrin, o meils btinyb , - pasak
jis; - ji, atrodo, yra stipresn u an, geriau tikina
ir traukia daugum moni.
- Teisingai, - tariau. - Bet, Glaukonai, klestin
ioje valstybje bt nedora be jokios tvarkos vie- e
niems su kitais santykiauti ar k kita daryti, o ir
valdovai neleis.
- itai bt neteisinga, - pasak jis.
- Aiku, jog santuokas padarysime kuo ventes
nes. O ventos bus naudingiausios santuokos.
- Ir a taip manau.
- O kuo santuokos bt naudingiausios? Tu, Glau
konai, turi m a n tai pasakyti. Tavo namuose a ma- 459
tau daug medioklini un ir ger veisli pauk
i. Vardan Dzeuso, pasakyk, ar tu skyrei dmesio
j poravimuisi ir jaunikli vedimui?
- K tu turi galvoje?
- Pirmiausia, ar tarp j nra geresni ir bloges
ni, nors visi jie yra geros veisls?
- Yra.
- Ar tu nori, kad visi jie vest jauniklius, ar tik
geriausieji?
6

- Tik geriausieji.
- A r nori, kad jauniklius vest jauniausieji i j,
ar seniausieji, ar tie, kurie yra paiame stiprume?
- Tie, kurie yra paiame stiprume.
- O jeigu ituo nesirpinsi, tai labai pablogs ta
vo un ir pauki veisl?
- inoma.
- O kaip su arkliais ir kitais gyvuliais? ta
riau. - Ar ia nebus panaiai?

- Bt keista, jei bt kitaip.

- A k , mielas drauge, - tariau, - kokie puiks
turs bti ms valdovai, jei ir moni giminje yra
taip pat.
c
- Ko gero, taip pat, - pasak jis. - O kas i to?
- Mat, - tariau, - jiems reiks vartoti labai daug
vaist. Kai monms nereikia vaist, nes jie nori
laikytis reimo, pakanka ir blogesnio gydytojo. Bet
kai reikia skirti vaistus, inome, jog tada reikalin
gas narsesnis gydytojas.
- Teisyb. Bet kam tai sakai?
- Ogi tai kam, - tariau. - Atrodo, kad valdovai
valdini labui danai turs meluoti ir juos apgaudid nti. Juk mes sakme, kad melas danai bna nau
dingas kaip vaistas.
- Tikrai sakme, - tar jis, - ir teisingai.
- Atrodo, kad itas teisingas dalykas" vaidins
svarb vaidmen santuok sudarymo ir vaik gim
dymo atvilgiu.
- Kokiu bdu?
- Pagal ms sutartus nuostatus reiks, kad ge
riausieji kuo daniau poruotsi su geriausiomis, o
blogiausieji su blogiausiomis - prieingai; gerj vai
kus reiks auginti, o blogj - ne, jeigu norsime
e geriausiai ilaikyti puiki kaimens veisl. Viso to

neturi pastebti kiti, tai inos tik valdovai, kad sar

gybini kaimenje bt kuo maiau neramum.
- Labai teisingai, - tar jis.
- Reiks vesti ir tam tikras ventes, per kurias
suvesime nuotakas ir jaunikius. J metu bus auko
jamos aukos; ms poetai turs sukurti himnus, tin
kamus toms vestuvms. Vedyb kiek pavsime nu- 460
statyti valdovams, kad jie itokiu bdu kaip galima
geriau ilaikyt t pat moni skaii - inoma,
atsivelgiant karus, ligas ir kitus tokius panaius
dalykus, - ir ms valstyb pagal galimybes nepa
sidaryt nei per didel, nei per maa.
- Teisingai.
- A manau, reiks vesti tam tikr labai gudr
burt traukim, kad blogesnieji mons dl kiekvie
no suartjimo kaltint atsitiktinum, o ne valdovus.
- Reiks, - tar jis.
- Jaunuolius, kurie pasiyms kare ar kur kitur, b
reiks pagerbti ir gausiai apdovanoti, ypa leisti jiems
danai sueiti su moterimis, kad jie pradt kuo dau
giau kdiki.
- Teisingai.
- Ugimusius kdikius perims kaip tik tam pa
skirti valdios mons - vyrai arba moterys, arba ir
vieni, ir kiti, nes visuomenins pareigos bus lygiai
prieinamos ir vyrams, ir moterims.
- Taip.
- I ger piliei gimusius kdikius tie mons c
nune lopel ir atiduos auklms, kurios gyvens
atskiroje miesto dalyje. O blogiausij vaikus ir tuos,
kurie gims luoi, nune slapt ir neinom viet ir
ten paslps kaip pridera .
7

- Jeigu nors, kad sargybini gimin ilikt gry

na, - tar jis.

- Jie rpinsis ir vaik auginimu: ves lopel

pieno pritvinkusias motinas, visokiais bdais ir
dami, kad n viena neatpaint savojo kdikio; jei
d motin pieno neuteks, atsis ir kit indyvi ir
irs, kad ne per ilgai indyt; budjim ir vaik
prieir ukraus indyvms ir auklms.
- Sargybini monoms tu skiri labai lengv m o
tinyste, pasak jis.
- Taip reikia, - tariau. - Bet tskime toliau m
s tyrinjim. Sakme, kad vaikus turi gimdyti mo
ns paiame stiprume.
- Taip.
e
- Ar sutinki su manim, kad toks amius moteriai
yra dvideimt met, o vyrui - trisdeimt?
- O kiek jis tsiasi? - paklaus Glaukonas.
- Moterys gimdys valstybei vaikus nuo dvideim
ties iki keturiasdeimt penkeri met, o vyrai, kai
praeis j stipriausias amius, bus tinkami duoti vals
tybei vaikus iki penkiasdeimt penkeri met.
461
Tai stipriausias abiej lyi amius - ir kno,
ir dvasios atvilgiu.
- O jeigu vyresnis arba jaunesnis nei nustatyto
amiaus ims gimdyti valstybei vaikus, tai sakysime,
kad jis nusikalto ir religijai, ir teisingumui, nes da
v valstybei vaik, kuris buvo slapta pradtas, nepalydtas aukomis ir maldomis, kuriomis yniai ir
yns, ir visa valstyb meldia, kad i ger moni
gimt dar geresni, o i nauding - dar naudingesb ni, - juk jis atsirado tamsoje ir i baisaus nesusival
dymo.
- Teisyb, - pasak jis.
- Tas pats statymas, - tariau, - taikomas ir tam,
kuris dar bdamas tinkamo amiaus suarts su tin
kamo amiaus moterimis be valdovo teikiam jung
tuvi. Mes sakysime, kad jis dav valstybei pavaini-

k, nes be jungtuvi ir religini apeig gims vaikas

yra neteistas.
- Visai teisingai, - tar jis.
- Kai pasibaigs moter ir vyr vaikams gimdyti
tinkamas amius, leisime jiems laisvai suartti su
kuo tik nors, iskyrus vyrams - dukteris, motinas,
dukter dukteris ir motin motinas, o moterims - c
sn, tv, senelius bei ankus. Dav laisv, para
ginsime juos imtis atsargumo priemoni, kad vaikas
nebt pradtas, o jeigu vis dlto vaikas gims, nu
statysime, kad valstyb to vaiko neaugins.
- Visai protingai nustatai, - tar jis. - Bet kaip
jie atskirs tvus, dukteris ir kitus tavo mintus gi- d
minaiius?
- Jokiu bdu neatskirs, - atsakiau. - Bet kai
kuris nors i j suarts su moterimi, visus vaikus,
kurie gims deimt ar septint mnes nuo tos jung
tuvi dienos, jis vadins berniukus snumis, o mer
gaites - dukterimis, o tie vaikai j vadins tvu; j
vaikus jis vadins savo vaikaiiais, tie juos - seneliu
ir moiute, o visus tuos vaikus, kurie gim tuo lai
ku, kai j tvai ir motinos gimd palikuonis, - bro
liais ir seserimis, todl, kaip sakme, negals su jais e
santykiauti. Broliams ir seserims bus leista tuoktis
tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei pitija tai
patvirtins.
- Labai teisingai, - tar jis.
- Tai toks bus, Glaukonai, sargybini moter ir
vaik bendrumas. Toliau svarstant reikia tvirtai pa
grsti, kad jis derinsis su visais kitais valstybs nuo
statais ir sudarys pai geriausi j dal. Ar ne taip
darysime?
8

- Taip, prisiekiu Dzeusu, - atsak jis.

462
- Kad susitartume, ar nereikt m u m s pirmiau
sia paklausti savs, kas yra didiausias gris Vais
ioj

tybs santvarkai, kurio siekdamas statym leidjas

leist statymus, ir kas yra didiausias blogis, o pas
kui irti, ar tai, k mes pasilme, veda prie grio
ir atitolina nuo blogio?
- Btina taip daryti, - atsak jis.
- Ar gali bti valstybei didesnis blogis u t, ku
ris j skaldo ir i vienos padaro daug valstybi?
b Arba didesnis gris u t, kuris valstyb sujungia ir
padaro viena valstybe?
- Negali.
- A r ne labiausiai valstyb sujungia diaugsmo ir
skausmo bendrumas, kai visi pilieiai vienodai diau
giasi ar lidi dl t pai skmi ar t pai nelai
mi?
- Be abejo.
- O labiausiai valstyb skaldo atskirumas, kai
dl t pai su valstybe ir jos pilieiais susijusi
c vyki vieni lidi, o kiti diaugiasi.
- Suprantama.
- Ar ne dl to taip pasidaro, kad pilieiai tuo
paiu metu sako ne tuos paius odius: Tai - m a
no!" arba Tai - ne mano!" Panaiai jie sako ir apie
tai, kas svetima.
- Tikriausiai.
- O valstyb, kurioje dauguma piliei apie tuos
paius dalykus tuo paiu atvilgiu sako tuos paius
odius: Tai - mano!" arba Tai - ne mano!", ar tik
nebus geriausiai tvarkoma?
- Tikrai geriausiai.
- T a s pat yra ir tokioje valstybje, kuri labiausiai
panai paskir individ. Pavyzdiui, kai kuris nors
i ms susimua pirt, visa kno ir sielos ben
druomen, susitelkusi apie vien valdantj prad,
pajunta tai ir, keniant vienai jos daliai, kenia
d skausm visa itisai, ir mes sakome, kad mogui
1Qfi

skauda pirt. Panaiai yra ir su bet kuria kita mo

gaus kno dalimi - jis kenia skausm, kai ji serga,
ir diaugiasi, kai ji gyja.
- Panaiai, - tar jis. - Ir atsakau tavo klausi
m: geriausiai tvarkoma valstyb yra panai tok
paskir piliet.
- Kai vienas i piliei patirs k nors gera arba
bloga, visa tokia valstyb sakys, kad tai ji pati pa- e
tiria, ir diaugsis arba lids kartu su tuo pilieiu.
- Gerai tvarkomoje valstybje btinai taip bus, pasak jis.
- J a u laikas m u m s grti, - tariau, atgal
ms valstyb ir pairti, ar tai, k mes prijome
svarstydami, jai tinka, o gal geriau tiks kitai vals
tybei.
- Reikia pairti, - pasak jis.
- Tai tai. Juk ir kitose valstybse yra valdovai 463
ir liaudis, kaip ir msikje.
- Yra.
- Ir visi vienas kit vadina pilieiais.
- Kaipgi nevadins?
- Bet kitose valstybse liaudis vadina valdovus
ne tik pilieiais, bet dar ir kitaip?
- Daugumoje valstybi vadina viepaiais, o de
mokratijose - tuo paiu valdov vardu.
- O kaip bus ms valstybje? Be piliei vardo,
kaip liaudis dar juos vadins?
- Igelbtojais ir gynjais, - atsak jis.
b
- O ie kaip vadins liaud?
- Moktojais ir maitintojais.
- O kaip valdovai vadina liaud kitose valsty
bse?
- Vergais, - tar jis.
- O kaip valdovai vadina vienas kit?
- Bendravaldiais.
i an

- O kaip msikiai vadins?

- Sargybos bendrais.
- Ar galtum sakyti, kad kitose valstybse kuris
nors valdovas vien i bendravaldi vadina drau
gu, o kit - svetimu?
- Galiau paminti daug toki.
c

- Ar jie nevadina ir nelaiko draug savais, o sve

tim - ne?

- Taip ir yra.
- Na, o kaip elgsis tavo sargybiniai? A r kuris
nors i j galt savo draug laikyti ir vadinti sve
timu?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis. - Kiekvien sutik
tj jis laikys arba broliu, arba seserimi, arba tvu,
arba motina, arba snumi, arba dukterimi, arba i
vaikais ar seneliais.
- Labai gerai kalbi, - tariau, - bet pasakyk dar
tai k. Ar sakysi jiems tik vartoti giminaii pava
dinimus, ar ir visais atvilgiais elgtis pagal tuos
d pavadinimus ir tvams rodyti pagarb, globoti juos
ir j klausyti, kaip nustat statymas dl vaik el
gesio su tvais? O jeigu jie taip nesielgs, nesulauks
nieko gera nei i moni, nei i diev, nes tokiu
atveju j elgesys bus ir nedoras, ir neteisingas. Argi
ne itokias taisykles visi pilieiai kals savo vaikams
galv - ir dl t, kuriuos jiems nurodys kaip tvus,
ir dl kit giminaii?
e

- itokias, - tar jis. - J u k bt juokinga tik

kartoti giminaii pavadinimus, o elgtis visai kitaip!
- Todl ms valstybje labiau negu bet kurioje
kitoje, kai kuriam nors pilieiui eisis gerai ar blogai,
visi kartu sakys mintus odius: Man gerai kloja
si!" arba Mano reikalai prasti!"
- Tikra teisyb, - tar jis.
1Q8

- Argi nesakme, kad itok nusistatym ir ito- 464

kius odius lyds bendri diaugsmai
ir bendri
skausmai?
- Ir teisingai sakme.
- A r m s valstybs pilieiai labiau bendrai igy
vens vairius vykius, jei jie gals sakyti: Tai mano
reikalas", ir itaip bendrai igyvendami turs ben
dr diaugsm ir skausm?
- Aiku, labiau.
- Viso to prieastis bus turbt valstybs santvar
ka ir ypa sargybini mon ir vaik bendrumas?
- Tikriausiai, - tar jis.
b
- Bet mes sutarme, kad valstybei tai yra di
diausias gris - gerai sutvarkyt valstyb mes ga
ljome palyginti su knu, kuris jauia bet kurios
savo dalies skausm ir diaugsm.
- Mes teisingai sutarme, - tar jis.
- T o , kas valstybei yra didiausias gris, prieas
tis, pasirodo, yra jos sargybini mon ir vaik ben
drumas.
- Taip yra, - tar jis.
- Bet mes sutariame ir dl t dalyk, kuriuos
anksiau nustatme. Juk sakme, kad sargybiniai
negals turti nei nuosav nam, nei ems, nei
turto, jie gaus maist i kit kaip atlyginim u c
sargyb ir turs j bendrai valgyti, jeigu jie bus tikri
sargybiniai.
- Teisingai, - tar jis.
- A r ms anksiau nustatytos taisykls ir tos,
kurias dabar nustatme, padarys juos tikrais sargy
biniais ir sutrukdys jiems suskaldyti valstyb, kaip
atsitinka tada, kai tardami od mano" mons j
supranta nevienodai, vieni vienaip, kiti kitaip, kai
vienas savo namus velka visk, k tik stengia
sigyti atskirai nuo kit, kitas - vl savo namus, d
1QQ

kai kiekvienas turi savo mon ir vaiku, kurie, b

dami savi, kiekvienam atskirai teikia diaugsmu ir
skausmu, bet visi turs t pai nuomon apie tai,
kas sava, pagal igales sieks to paties tikslo ir visi
bendrai igyvens diaugsmus ir skausmus?
- Tikrai taip bus - tar jis.
- Na, o ar neinyks tarp j bylos ir vienas kito
kaltinimai dl to, kad jie, trumpai tariant, neturs
e jokios nuosavybs, iskyrus savo kn, o visa kita j
bus bendra? Todl nekils joki gin, nes mons
paprastai ginijasi arba dl turto, arba dl vaik ir
giminaii.
- Tikrai jie inyks, - tar jis.
- Teisyb, j tarpe nebebus byl dl smurto ir
sualojim, nes mes laikysime geru ir teisingu daly
ku patiems upultiesiems gintis nuo savo bendra
ami ir liepsime jiems patiems apsisaugoti.
- Teisingai.
465
- Sis nuostatas, - tariau, - yra geras dar ir tuo,
kad jei kas ant ko upyks ir pats ilies savo pykt,
tai nebus pavojaus, kad kils didesni vaid.
- Teisingai.
- Vyresniajam bus sakyta visus jaunesniuosius
valdyti ir bausti.
- Aiku.
- O jaunesnysis negals panaudoti smurto prie
vyresnj arba j muti, arba iaip eidinti, nebent
valdovams sakius - tai suprantama. J a m sutruk
ti dys du geri sargai - baim ir pagarba: pagarba truk
dys ugauti t, kuris gali bti jo tvu, o baim kad nukentjusiajam neateit pagalb kiti, vieni
kaip sns, kiti kaip broliai, dar kiti - kaip tvai.
- Taip bna, - tar jis.
- Taigi statymai utikrins taik tarp moni.
- Ir tvirt taik.

9nn

- Kadangi tarp i moni nebus nesutarim, tai

nereiks bijoti, kad kiti pilieiai su jais vaidysis ar
ba savo tarpe kels n e r a m u m u s .
- Tikriausiai nereiks bijoti.
- Apie maas blogybes, nuo kuri jie taip pat c
isivaduos, a nenoriu kalbti - net ir nepritikt jas
minti: pavyzdiui, kad bdami neturtingi jie nepa
taikaus turtuoliams, neturs bd ir nemalonum
augindami vaikus, kaupdami pinigus, btinai reika
lingus vergams ilaikyti, ir dl to arba juos skolin
damiesi, arba uginydami skol, arba kokiu nors
bdu sigydami pinig ir pavesdami juos saugoti ir
tvarkyti monoms ir vergams, - kiek daug visoki
nemalonum monms tenka iksti! Bet tai visiems
matomi dalykai, ir neverta apie juos kalbti.
d
- Aiku, juos ir aklas mato, - tar jis.
- Isivadav nuo vis t varg, jie gyvens lai
mingiau negu laimingieji olimpini aidyni nuga
ltojai .
- Kuriuo atvilgiu?
- Olimpiad nugaltojai turi tik ma dalel to,
kas tenka iems monms. Juk i pergal yra gra
esn, ir valstyb geriau juos aprpina, maitina i
savo l. Savo pergale jie igelbsti vis valstyb, o
vietoj vainiko jie patys ir j vaikai gauna vis ilai
kym ir visa kita, kas reikalinga; be to, gyvi bdami
jie gauna i valstybs visoki dovan, o numir de- e
ramai palaidojami.
- Tai tikrai garbingos dovanos.
- Ar prisimeni, - tariau, - kai anksiau mes svars
tme, neinau kas m u m s prikio, kad sargybinius
m e s padarysim nelaimingus, nes jie, galdami tur
ti visa tai, k turi pilieiai, nieko neturs. Mes tada 466
atsakme, kad klausim aptarsime vliau, pasi
taikius progai; kol kas sargybinius mes darome tik9

rais sargybiniais, o valstyb - kuo laimingesn, bet

t laim kursime irdami ne kurio nors vieno luo
mo.
- Prisimenu, - tar jis.
- Dabar grkime prie gynj gyvenimo. Jei jis
m u m s atrodo daug graesnis ir geresnis negu olim
piad nugaltoj gyvenimas, tai ar nebt galima j
b palyginti su batsiuvi ir kit amatinink arba em
dirbi gyvenimu?
- Neatrodo, kad bt galima, - tar jis.
- Bet - ia verta pakartoti tai, k a tada sa
kiau, - jeigu sargybinis prads iekoti tokios laims,
kad jis jau nebebus sargybinis, jeigu jis nepasiten
kins tuo kukliu ir pastoviu gyvenimu - ir, ms
nuomone, geriausiu gyvenimu, - bet j uvaldiusi
kvaila ir vaikika nuomon apie laim privers j jc ga pasisavinti visk, kas yra valstybs, tada jis pa
matys, kad Hesiodas buvo teisus sakydamas, jog tam
tikra prasme pus yra daugiau u visum .
- Jei paklausys mano patarimo, jis neatsisakys
tokio gyvenimo, - pasak jis.
- Tai sutinki, - tariau, - kad vyr ir moter
viskas bt bendra, kaip jau anksiau idstme, aukljimas, vaikai ir kit piliei saugojimas. Ar
moterys liks mieste, ar eis kar, jos kartu su vy
rais saugos valstyb, kartu su jais medios tarsi ud nys ir visur visais atvilgiais pagal igales dalyvaus
vyr darbuose. itaip elgdamosi jos darys tai, kas
geriausia ir n kiek neprietarauja vyro ir moters
prigimiai, kuri nustat, kokiu atvilgiu abi lytys
turi bendrauti.
- Sutinku.
- Dar m u m s liko nustatyti, - tariau, - ar tarp
moni galimas toks bendrumas, kok matome tarp
gyvuli, ir kokiu bdu jis galimas.
10

- A kaip tik norjau itai pasakyti, - tar jis, bet tu mane aplenkei.
- Dl karo reikal, - tariau, - tai, manau, ir taip
aiku, kaip kariaus moterys.
- O kaipgi? - paklaus jis.
- Jos kartu su vyrais dalyvaus karo ygiuose;
pasiims su savimi ir vaikus, kurie jau stengs y
giuoti kartu, kad, panaiai kaip kit amatinink vai
kai, jie siirt tuos darbus, kuriuos uaug tu
rs dirbti, be to, kad bt padjjai ir pasiuntiniai
visuose karo reikaluose ir patarnaut savo tvams
ir motinoms. Argi nesi pastebjs, kad puodi vai
kai ilg laik patarnaudami prisiiri ir tik vliau
imasi iesti puodus?
- Maiau.
- Argi amatininkams labiau reikia rpintis savo
vaikais negu sargybiniams, kad jie prisiirt ir
gyt patyrimo?
- Tai bt juokinga, - tar jis.
- Be to, kiekvienas gyvulys narsiau kovoja, kai
mato alia savo vaikus.
- Taip yra. Bet, Sokratai, pralaimjus - kare tai
danai atsitinka - grst pavojus praudyti ir vai
kus, o tada valstybei bt sunku atsigauti.
- Teisyb sakai, - tariau. - Bet ar tu manai, jog
reikia pasiruoti taip, kad ivengtum visoki pavoj?
- Jokiu bdu ne.
- Tai k? Jeigu jau reiks rizikuoti, tai tik su
slyga, kad patyr pavojus, jeigu laimt, jie taps
geresni.
- Aiku.
- Ar tu manai, jog tai nesvarbu ir neverta rizikuoti ir leisti vaikams prisiirti kar? Juk ateity
je jie taip pat bus kariai.

467

- Remiantis tavo samprotavimais, iuo atvilgiu

tai bus svarbu.
- Taigi vaikams reikia suteikti prog siirti
kar, inoma, pasirpinus j saugumu - tada vis
kas bus gerai. A r ne taip?
- Taip.
- Pirmiausia, - tariau, - j tvai bus prityr,
kiek tai mogui manoma, ir sugebs atskirti pavod j ingus ygius nuo nepavojing.
- Suprantama.
- \ nepavojingus ygius jie vesis vaikus, o nuo
pavojing saugos.
- Tikriausiai taip darys.
- Ir j vadais paskirs ne blogiausius, o labiausiai
prityrusius vyresnio amiaus mones, kurie bt ir
geri vadovai, ir aukltojai.
- Teisingai.
- Bet pripainkime, kad danai viskas pakrypsta
visai nelauktai.
- Taip danai bna.
- itokiems atvejams, drauge, reikia jau i m a e ens vaikams auginti sparnus, kad, reikalui esant,
jie galt iskristi i pavojaus.
- K tu sakai? - paklaus Glaukonas.
- Reikia vaikus kuo anksiausiai sodinti ant ar
kli ir, kai imoks joti, isisti juos pasiirti ka
ro - tik j arkliai turi bti ne smarkiausi ir karin
giausi, bet greiiausi ir klusniausi. itokiu bdu jie
geriausiai siirs darbus, kuriuos ateityje dirbs,
ir, jeigu prireiks, saugiausiai itrks sekdami pas
kui savo vyresniuosius vadovus.
- Atrodo, kad visai teisingai kalbi, - pasak jis.
468
O kaip su karu? - tariau. - Kaip kariai turs
elgtis su savaisiais ir su prieais? irk, ar mano
mintis teisinga...
9.04

- Kokia mintis? Pasakyk.

- Jei kuris nors paliks rikiuot, - tariau, - ar
numes ginklus, ar padarys kok kit pana dalyk,
tai ar nereikt dl bailumo perkelti j amatinin
kus arba emdirbius?
- Tikrai reikt.
- O t, kuris gyvas pasiduos prieams, ar nerei
kt padovanoti tiems, kurie j pagavo, ir leisti da- b
ryti su juo k tik nori?
- Tikriausiai.
- T, kuris pasiyms narsumu, pirmiausia pa
iame ygyje ginklo draugai, jaunuoliai ir paaugliai,
turt visi i eils apvainikuoti. A r ne?
- Taip.
- O paskui paspausti jam rank.
- Sutinku.
- Bet su ituo, manau, tu nesutiksi...
- Su kuo?
- Kad jis kiekvien pabuiuot ir j visi pabu
iuot.
- Kaip tik pritariu, - pasak jis. - Prie io nuo
stato a dar pridsiu kit, kad per vis yg niekas
neturi teiss atsisakyti, jei toks karys panors j pa- c
buiuoti, - juk jeigu kas myli vyr ar moter, su
didesniu usidegimu sieks narsumo dovanos.
- Puiku! - tariau. - Be to, mes jau sakme, kad
tokiam mogui daniau bus rengiamos jungtuvs,
daniau jam parinks moteris, labiausiai panaias
j pat, kad i j gimt kuo daugiau vaik.
- J a u sakme tai.
- Pasak Homero, narsius jaunuolius galima pa
gerbti ir kitokiu bdu. Homeras sako, kad kovoje d
pasiymjusiam Ajantui tek nugaros raumenys pa
tys gardieji" . Tai labai tinkamas bdas stipriam ir
11

narsiam vyrui pagerbti: taip ne tik pagerbiama, bet

ir sustiprinamos jgos.
- Tikra teisyb.
- Taigi, - tariau, - iuo atvilgiu paseksime Ho
meru ir aukojim ir kit panai ikilmi metu m e s
pagerbsime aunius jaunuolius - pagal tai, kiek ku
ris bus nusipelns, - ne tik himnais ir tomis garbe mis, kurias k tik minjome, bet dar ir garbinga
vieta, msa ir pilnomis t a u r m i s , kad ne tik pa
gerbtume, bet ir pastiprintume tuos aunius vyrus
ir moteris.
,
12

ds
ns

Puikiai kalbi, - tar jis.

O i uvusij ygio metu t, kuris bus pasiro
narsus, pirmiausia pavadinsime auksins gimi
mogumi.

- Be abejo.
- Argi netiksime Hesiodu, kuris sako, kad miru
sieji tos gimins mons po mirties
469

Didiojo Dzeuso valia <...> demonais tapo geraisiais,

Vaiktaniais ems pavirium ir serginiais mones
mariuosius.

13

- Patiksime.
- Taigi pasiklausime dievo, kaip reikia laidoti ir
kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti tokius de
monikus ir dievikus mones, ir laidosime juos taip,
kaip dievas pasakys.
- Taip ir darysime.
- Ir nuo to laiko priirsime ir gerbsime j, kaip
b demon, kapus. Panaiai pagerbsime mirus i se
natvs ar dl kokios kitos prieasties, jeigu gyvas
bdamas jis bus pasiymjs aunumu.
- Labai teisingai.
- Na, o kaip ms kariai elgsis su prieais?
- Kokia prasme?

- Pirmiausia dl valstybi pavergimo. Ar tau at

rodo teisinga, kad graikai pavergia graik valsty
bes? Ar nereikt ito udrausti, kiek tai manoma,
ir n kitoms valstybms neleisti itaip elgtis, o pra
tinti pasigailti graik ir irti, kad graikas neb- c
t pavergtas barbaro?
- Labai svarbu pasigailti.
- Be to, mes nesigysime vergo graiko ir kitiems
patarsime taip nedaryti.
- Ir mano tokia nuomon. Veriau jie susitelkt
prie barbarus ir susilaikyt nuo tarpusavio kar.
- Na, o nugaljus apiplti uvusiuosius (apie gin
klus a nekalbu), - tariau, - ar tau atrodo geras d
daiktas? Ar bailiams tai nra dingstis neiti kov?
Kai jie pasilenk apirinja mirusiuosius, tariasi
taip pat atliek ioki toki pareig. Dl grobim
jau prauvo ne viena kariuomen.
- Tikrai.
- Apiplti lavon - tai emo ir gobaus mo
gaus poelgis. Tik moterims ir emiems monms tin
ka laikyti prieu net uvusiojo kn, kai pats mo
gus jau iskrido, paliks tik rankius, su kuriais ko
vojo. Argi yra koks skirtumas tarp toki moni ir
un, pykstani ant akmen, kuriais juos patai- e
k, ir nelieiani to, kuris juos mto?
- Jokio skirtumo, - atsak jis.
- Taigi reikia atsisakyti lavon apiplinjimo ir
netrukdyti prieui atsiimti uvusiuosius.
- Prisiekiu Dzeusu, reikia atsisakyti.
- Taip pat neneime ventyklas ginkl, kad pa
kabintume juos ant s i e n , ypa jei tai bus graik
ginklai, jei norime parodyti kitiems graikams palan- 4
kurn. Mes baiminsims padaryti ventvagyst at
nedami daiktus, atimtus i savj, - nebent dievas
taip liept.
14

9.07

- Teisingai sakai, - tar jis.

- O kaip su graik ems niokojimu ir n a m de
ginimu? Kaip tavo kariai elgsis su prieais?
- T u pats pasakyk savo nuomon, a mielai i
klausysiu.
b
- M a n atrodo, - tariau, - kad nereikia daryti nei
vieno, nei kito, reikia apsiriboti tik metinio derliaus
atmimu. Ar nori, kad pasakyiau, kodl?
- Noriu.
- M a n atrodo, kad yra ne tik du odiai - karas
ir nesantaika, - bet ir du skirtingi dalykai. Vienas
i j vyksta tarp savj, artimj, o kitas - su sve
timais, svetimaliais. Prieikumas tarp savj va
dinamas nesantaika, o su prieais - karu.
- Visai teisingai skiri tuos du dalykus, - tar jis.
c
- irk, ar ir it dalyk a gerai pasakysiu. A
teigiu, kad visa graik gimin yra pati sau sava ir
artima, o barbarams - svetima ir negiminika.
- Gerai sakai, - tar jis.
- Todl, kai graikai kariaus su barbarais, o bar
barai su graikais, sakysime, kad jie i prigimties yra
prieai, ir t j prieikum vadinsime karu. O kai
graikai panaiai elgsis su graikais, sakysime, kad
jie i prigimties yra artimi, bet Helad serga ir gyd vena nesantaikoje, ir tok prieikum vadinsime ne
santaika.
- Sutinku su tavo nuomone: jie gyvena nesantai
koje.
- Taigi, - tariau, - pavelk ms sutart ne
santaikos apibrim: kur tiktai kils nesantaika ir
valstyb suskils, jie siaubs vieni kit laukus, degins
namus; kokia pratinga bus toji nesantaika ir kiek
maa meils savo valstybei rodys vieni ir kiti! Ki
taip argi jie idrst niokoti savo aukles ir motinas?
e Utenka, jei nugaltojai atims i nugaltj derli

ir manys, jog vis tiek susitaikys, o ne vis laik

kariaus!
- ita nuomon yra daug monikesn u an, pasak jis.
- Na, - tariau, - argi tavo kuriama valstyb ne
bus graik valstyb?
- Ji btinai bus graik, - atsak jis.
- Argi jos pilieiai nebus geri ir velns?
- Tikriausiai bus.
- Argi jie nebus graik draugai? Argi Helads jie
nelaikys savo eme? Argi nebus tos paios religijos,
kaip ir kiti graikai?
- Tikriausiai bus.
- Argi nesutarim su graikais, kaip su savai- 471
iais, jie nelaikys nesantaika ir vadins juos karu?
- Nelaikys j karu.
- Ir pyksis su jais turdami galvoje bsim susi
taikym?
- Be abejo.
- Jie velniai atves juos prot, nebaus paverg
dami ir praudydami, nes laikys juos ne prieais,
bet tais, kuriuos reikia pamokyti.
- Taip.
- Taigi, patys bdami graikai, jie neniokos Hela
ds, nedegins n a m ir nelaikys savo prieais vis
valstybs piliei - ir vyr, ir moter, ir vaik, o tik
nedaugel moni, kurie bus kalti dl nesutarim, b
Dl vis i prieasi jie nenors nei j em nu
siaubti, nei griauti namus, nes daugumai piliei
bus draugai, ir gyvens nesantaikoje tik tol, kol ne
kaltai nukentjusieji privers kaltininkus atsilyginti
u skriaudas.
- Sutinku, - tar jis, - kad ms pilieiai itaip
turt elgtis su savo prieininkais, o su barbarais

reikt elgtis taip, kaip dabar graikai elgiasi su grai

kais.
- Taigi ileiskime sargybiniams statym - ne
niokoti ems ir nedeginti nam.
- Ileiskime, - tar jis, - ir sutikime, kad tai
geras statymas, kaip ir ankstesnieji.
- Bet, Sokratai, man atrodo, kad jei tau ir toliau
leisime kalbti iais klausimais, tu niekad neprisi
minsi, k anksiau nustmei al, kad tik galtum
kalbti apie ituos dalykus, btent ar itokia valsty
bs santvarka yra gyvendinama ir kaip j gyven
dinti. J u k jeigu ji bt gyvendinta, valstyb i to
turt visokeriopos naudos. A dar nuo savs prid
siu tai, k tu praleidai: kariai ir su prieais narsiaud siai kovot, nepalikt vienas kito nelaimje, nes vieni
kitus paint ir vadint broliais, tvais, seserimis.
O jei ir monos kartu su vyrais ygiuot arba toje
paioje rikiuotje, arba upakalyje isirikiavusios,
kad prieams varyt daugiau baims ir, itikus rei
kalui, padt saviesiems, a esu sitikins, kad vy
rai bt nenugalimi. Tu nepasakei, kiek grybi jie
e turt taikos metu. Bet kadangi a sutinku, kad
jeigu bt vesta tokia santvarka, valstyb, be itos
naudos, turt dar ir tkstanius kit grybi, tai
tu jau nekalbk apie pai santvark, bet pamgin
kime patys sau rodyti, jog ji yra gyvendinama, o
visa kita meskime al.
472
- T u taip, sakyiau, netiktai sibrovei mano
kalb ir nesigaili mans, kai a sutrikau! Tu galbt
umirai, kad a tik vargais negalais itrkau nuo
dviej bang, o dabar tu siunti m a n trei - di
diausi ir sunkiausi bang. Kai tu j pamatysi ir
igirsi, dovanosi man suprats, kad a ne be pagrin
do delsiau: a bijojau isakyti savo keist pasilym
ir pamginti j apsvarstyti.
c

- Juo labiau atsikalbinsi, - pasak jis, - tuo

maiau leisime tau isisukti. Vis tiek tursi pasaky- b
ti, kokiu bdu gyvendinama ita santvarka. Kalbk
ir negaiuok.
- Pirmiausia, - tariau, - reikia prisiminti, kad
mes ia atjome itirti, kas yra teisingumas ir netei
singumas.
- Reikia. Tai k? - paklaus jis.
- Nieko. Bet jeigu isiaikinsime, kas yra teisin
gumas, tai ar reikalausime, kad teisingas mogus
niekuo nesiskirtu nuo teisingumo, bet visais atvil
giais btu toks, kaip pats teisingumas? O gal pasi- c
tenkinsime tuo, kad mogus kuo labiau priartt
prie teisingumo ir turt kur kas didesne jo dal
negu kiti mons?
- Taip, pasitenkinsime, - pasak jis.
- Kad turtume pavyzd, - tariau, - mes tyrin
jome, kas yra teisingumas pats savaime ir kas yra
tobulai teisingas mogus, jei toks atsirast; taip pat
tyrinjome, kas yra neteisingumas ir neteisingiau
sias mogus, kad, irdami iuodu mones kaip
pavyzdius, matytume, ar jie yra laimingi, ar nelai
mingi, o tada btume priversti ir dl pai savs
pripainti, kad to, kuris bus panaus vien i j, o
kit nepanaus, ir likimas bus panaus to pavyz- d
dio likim. Bet mes neturjome tikslo parodyti, kad
tie pavyzdiai yra gyvendinami.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- A r tu manai, kad tas, kuris nupiet tobuliau
sio mogaus pavyzd, bet, visus jo bruous padars
tobulus, nemokt rodyti, kad toks mogus i tikr
j gali bti, nebt geras dailininkas?
- Prisiekiu Dzeusu, nemanau.
- Taigi ir mes odiais nupieme geros valsty- e
bs pavyzd.
9.11

- Nupieme.
- A r tu manai, kad ms ivediojimai nustos
savo verts, jei negalsime rodyti, kad toki valsty
b manoma sukurti?
- Nemanau.
- Tai tiesa, - tariau. - Bet jei nori, kad padary
iau tau malonum ir parodyiau, kokiu bdu ir ko
kiomis slygomis tokia valstyb gali bti gyvendin
ta, tai dl to rodymo tursi vl su manim sutarti.
- Dl ko?
- A r galima k nors vykdyti taip, kaip tas daly
kas yra nusakytas odiais? O gal vykdytas daly
kas jau i prigimties yra toliau nuo tiesos negu o
diais nusakytas, nors daugelis mano kitaip? A r su
tinki su manimi?
- Sutinku, - atsak jis.
- Todl nereikalauk i mans, kad tai, k mes
odiais idstme, visikai taip bt gyvendinama
ir tikrovje. Bet jei m u m s pasisekt surasti, kokiu
bdu bt galima sukurti valstyb, kuri kuo labiau
siai priartt prie ms idealo, tada tursi pripain
ti, jog a rodiau tai, k liepi, btent kad tai yra
b gyvendinamas dalykas. A r tu nepasitenkinsi tuo?
A tai pasitenkiniau.
- Ir a pasitenkinsiu, - pasak Glaukonas.
- Po viso to dabar, kaip atrodo, reikt pamgin
ti itirti ir parodyti, kas dabartinse valstybse yra
blogai tvarkoma, kodl jos nra tokios kaip ms
idealioji valstyb ir kok pakeitim, kad ir maiau
si, padarius jos priartt prie ms valstybs san
tvarkos; galbt utekt vieno pakeitimo, o jei ne, tai
gal dviej, o gal prireikt ir daugiau pakeitim, bet
vis dlto j turt bti visai nedaug ir nedideli.

73

- Gerai, - tar jis.

- Jei tik vien dalyk pakeistume, - tariau, man atrodo, galtume rodyti, kad valstyb pasikeis
tu- T a s pakeitimas nemaas ir nelengvas, bet vis
dlto jis galimas.
- Koks?
- tai, - tariau, - prijome prie dalyko, kur pa
lyginome su didiausia banga. Vis dlto pasakysiu,
net jei banga paskandint mane pajuokoje ir negar
bje. Klausyk, k pasakysiu.
- Sakyk, - tar jis.
- Kol valstybse nekaraliaus filosofai arba vadi
namieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tik- d
rais ir rimtais filosofais, kol politin galia ir filoso
fija nesusilies viena ir kol i valdios nebus prie
varta paalinti valdovai - o j yra daug, - kuri
prigimtis linksta tik vien kur i t dviej dalyk,
tol, mielas Glaukonai, nebus galo valstybi var
g a m s - net, mano nuomone, visos moni gimins
vargams, - ir i ideali santvarka, kuri idstme
odiais, niekuomet negims (kiek ji yra gyvendina- e
ma) ir neivys sauls viesos. tai kodl a ilgai
delsiau pasakyti - a numaiau, kad tie odiai at
rodys keisti. Juk sunku sivaizduoti, kad tik ms
valstybje galima laim - tiek asmenin, tiek visuo
menin.
1 5

- Sokratai, - tar jis, - kokius odius ir koki

mint tu pasakei! Juk taip sakydamas turjai pagal
voti apie tai, kad daugelis moni - ir ne bet koki,
o ymi, - nusimet apsiaustus ir pasigrieb ran
kas kas paklius, pusnuogiai atbgs tekini pas tave, 474
pasiruo kain k baisaus tau padaryti! Ir jeigu tu
neatsiginsi rodymais ir nepabgsi, jie pasityiodami
tave nubaus!
- Argi ne tu bsi dl viso to kaltas?

91 a

- A patenkintas, - tar jis, - gerai padariau! Bet

a tavs nepaliksiu vieno - savo palankumu ir pa
drsinimu ginsiu kiek galdamas. Be to, a galbt
geriau sugebsiu atsakinti tavo klausimus negu
kas nors kitas. Todl, turdamas tok padjj, pab mgink tiems, kurie netiks, rodyti, kad i tikro yra
taip, kaip tu sakai.
- Pamginsiu, - tariau, - jeigu jau tu paadi m a n
toki didel pagalb. Jei norime itrkti i tu, ku
riuos tu minjai, tai, m a n rodos, btina paaikinti
jiems, k mes vadiname filosofais, jeigu idrstame
teigti, jog filosofams reikia patikti valdi. Kai ic tai pasidarys aiku, tada galsime gintis rodinda
mi, kad vieni mons i prigimties yra skirti usiim
ti filosofija ir valdyti valstyb, o kiti - neusiimti
filosofija ir klausyti valdov.
- Pats laikas tai paaikinti, - pasak jis.
- Na, tai sek paskui mane ir irk, ar bsiu
geras vedlys.
- Vesk!
- Ar reikia tau priminti, - tariau, - o gal pats
prisimeni, jog kai sakome, kad kas nors k nors
myli, tai jei sakome teisyb, turi bti aiku, kad jis
myli ne t ar kit mylimo objekto dal, bet j vis?
- Atrodo, kad reikia priminti, nes neprisimenu.
d
- Glaukonai, - tariau, - gal kam ir pritikt itaip
kalbti, tik jau ne tau! Vyras, kuris yra prityrs
meilje, neturt umirti, kad visi jauni mons
vienaip ar kitaip jaudina ir sueidia mgstanio
simylti ir besiavinio jaunuoliais vyro ird - j a m
atrodo, jog jie yra verti jo dmesio ir meils. Argi ne
taip js elgiats su graiais berniukais? Riestanosius js vadinsite grakiais ir girsite, kumpanos
vadinsite karalikos ivaizdos jaunuoliu, o t, kurio
e nosis bus nei riesta, nei kumpa - proporcingai sud-

tu mogumi; juodbruviai j u m s atrodo es narsios

ivaizdos, o viesius vadinate diev vaikais; me
daus geltonumo" spalv bus sugalvojs ne kas kitas,
kaip tik simyljlis, kuris iuo odiu pagraina ir
pagiria mylimojo blykum, jei tik jaunuolis yra y
dinio amiaus. Vienu odiu, js isigalvojate viso
k i u dingsi, visoki odi ir n vieno ydinio ber- 4 75
niuko neileidiate i aki.
- Jeigu tai, k sakai apie simyljlius ir j dar
bus, taikai man, sutinku ms pokalbio labui, - pa
sak jis.
- O k? - tariau. - Ar ne panaiai elgiasi tie,
kurie mgsta vyn? Kiekviena dingstis jiems bna
gera, kad tik igirt bet kok vyn.
- Teisyb sakai.
- A manau, jog ir pats matei, kad tie, kurie
trokta garbs, jeigu negali bti vyriausiais kariuo
mens vadais, pasidaro bent tritij vadovais; jeigu
negali bti gerbiami didi ir ymi moni, jie pa
sitenkina maesni ir emesni moni pagarba, nes b
apskritai trokta garbs.
- Tikra teisyb.
- O dabar tu man atsakyk taip" arba ne". Kai
sakome, kad kas nors trokta kokio daikto, ar saky
sime, kad jis trokta viso daikto, ar tik tam tikros jo
dalies?
16

- Aiku, kad viso, - atsak jis.

- Taigi sakysime, kad ir filosofas trokta ne ku
rios nors iminties dalies, bet visos iminties?
- Tikrai.
- O jei mogus bodisi mokslais, ypa kai yra dar c
jaunas ir nesupranta, kas naudinga, o kas - ne,
nepavadinsime jo nei mgstaniu moksl, nei filoso
fu, panaiai kaip to, kuris nenori valgyti, nevadinsi-

me nei ialkusiu, nei noriniu valgyti, nei mgju

pavalgyti, o tik tuo, kuris bodisi valgiu.
- Ir teisingai pavadinsime.
- O t, kuris trokta paragauti visoki moksl,
mgsta mokytis ir suinoti ir negali tuo pasisotinti,
mes turbt teisingai pavadinsime filosofu. A r ne?
ia Glaukonas pasak:
d
- Toki moni atsiras daug, ir gana keist. Man
atrodo, kad tokie bus tie, kurie mgsta visokius re
ginius ir diaugiasi i j suinoj k nors nauja.
Bt labai keista prie filosof priskirti ir tuos, kurie
mgsta pasiklausyti: j visai netraukia pasiklausyti
toki pokalbi kaip is, kuriuose kas nors svarsto
ma, bet jie laksto po visas ventes, rengiamas Dio
niso garbei, nepraleisdami nei miesto, nei kaimo
veni, kad igirst giedant visus chorus, tarsi juos
kas bt nusamds iklausyti. Argi visus tuos moe nes ir kitus, usiimanius panaiais niekniekiais ir
emais amatais, vadinsime filosofais?
- Jokiu bdu, - tariau, - nevadinsime filosofais,
o tik panaiais juos.
- O kuriuos pavadinsi tikrais filosofais? - pa
klaus jis.
- Tuos, - atsakiau, - kurie trokta velgti ties.
- Teisingai, - tar jis. - Bet paaikink, kaip tu
itai supranti.
- Kitam bt nelengva paaikinti, bet tu, ma
nau, sutiksi su tokiu dalyku...
- Kokiu?
4 76
- Kadangi grois ir bjaurumas yra vienas kitam
prieingi, tai yra du skirtingi dalykai.
- inoma.
- O jeigu tai yra du dalykai, tai kiekvienas i j
yra vienas.
- Aiku.
21fi

- T pat reikia pasakyti apie tai, kas teisinga ir

neteisinga, gera ir bloga ir apie visus kitus tokius
dalykus. Kiekvienas i j, imamas atskirai, yra vie
nas, bet kadangi jie visur reikiasi sumi vieni su
kitais ir simai vairius veiksmus ir knus, tai
kiekvienas i j atrodo ess dauginis.
- Teisingai sakai, - tar jis.
- Pagal tai a ir skiriu: atskiriu tuos, kurie, kaip
sakei, mgsta irti visokius reginius, taip pat ama
t u mgjus ir verslo mones, o kita vertus - tuos,
apie kuriuos dabar kalbame. Tik juos vienus teisin- b
gai galtume pavadinti filosofais.
- Kaip tu sakai? - paklaus jis.
- Mgjai klausytis ir irti, - tariau, - grsis
graiais balsais, graiomis spalvomis, formomis ir
visais tais kriniais, kuriuose pasireikia i dalyk
grois, bet j protas nesugeba matyti paties groio
ir jo pamilti.
- Taip jau yra, - pasak jis.
- Bet visai nedaug yra toki, kurie stengia pa
kilti iki paties groio ir matyti j pat savaime.
- Tikrai nedaug.
c
- T a s , kuris pripasta graius daiktus, bet ne
pripasta paties groio ir net kieno nors vedamas
jo painim nestengia sekti paskui, - ar toks mo
gus, tavo nuomone, i tikrj gyvena, ar tik sapnuo
ja? Pats pagalvok: juk sapnuoti - nesvarbu, miegant
ar budint, - tai atvaizd, kuris yra panaus kok
nors daikt, laikyti ne to daikto atvaizdu, bet paiu
daiktu, kur jis yra panaus.
- Tikriausiai tai ir yra sapnavimas.
- Na, o tas, kuris, prieingai, pripasta gro pa
t savaime ir stengia matyti ir pat gro, ir daiktus,
kurie j sudaro, nesumaiydamas gro sudarani d

daikt su paiu groiu, - ar tau atrodo, kad jis sap

nuoja, ar i tikrj gyvena?
- I tikrj gyvena, - atsak jis.
- Argi tokio mogaus, kuris ino, mstymo nepa
vadinsime painimu, o ano, sprendianio pagal re
gimyb, - nuomone?
- Teisingai.
- Na, o jeigu tas, kuris, kaip sakme, turi ir i
sakys tik nuomon, o ne inojim, supyks ant ms
ir ims ginytis, kad mes sakome neties? Ar tursie m e kuo j nuraminti ir velniai tikinti neparodyda
mi, kad jis yra ne viso proto?
- Turime j tikinti, - tar jis.
- Tad pagalvok, k mes jam sakysime. Jei nori,
itaip j paklausinkime - jei jis k nors ino, mes
nepavydime, prieingai, m u m s net malonu, kad jis
ino: Pasakyk mums tai k: ar inantis ino k
nors, ar ne?" Tu atsakink man u j.
- Atsakysiu, kad k nors ino, - tar jis.
- A r ino tai, kas yra, ar tai, ko nra?
477
- Tai, kas yra, - tar jis. - Kaipgi painsi tai, ko
nra?
- Taigi laikysime tikru dalyku, kad nesvarbu,
kuriuo atvilgiu k nors nagrintume, tai, kas tikrai
yra, tikrai galima ir painti, o kas neegzistuoja, to
visai negalima painti.
- Tikriausiai.
- Gerai. Bet jeigu yra toki dalyk, kurie ir eg
zistuoja, ir neegzistuoja, argi jie nebus viduryje tarp
grynosios bties ir to, kas visai neegzistuoja?
- Jie bus viduryje tarp vieno ir kito.
- Kadangi painimas susijs su tuo, kas egzistuob ja, o neinojimas - su tuo, kas neegzistuoja, tai vi
duryje esantiems dalykams turime paiekoti vidurio

tarp painimo ir neinojimo, jei tik kas nors pana

aus yra.
- Teisingai.
- A r yra tai, k mes vadiname nuomone?
- Kaipgi nebus!
- Ar tai bus ta pati painimo galia, ar kita?
- Kita.
- Taigi nuomon turi vien objekt, o painimas kit, kiekvienas i j pagal savo gali.
- Taip.
- Taigi painimas, kuris susijs su tuo, kas yra,
siekia painti tai, kas yra. Bet, man rodos, pirmiau
dar reikia daryti skirtum...
- Kok?
- Mes teigiame, kad galios yra tam tikra ris c
esybi, kuri dka mes galime daryti tai, k gali
me, - ne tik mes", bet ir kiekvienas kitas dalykas,
kuris gali daryti tai, k gali. Pavyzdiui, mes vadi
name galiomis regjim ir klaus, jei supranti, apie
kokios ries dalyk a kalbu.
- Suprantu, - tar jis.
- Tad paklausyk, k a manau apie tas galias. A
nematau galiose nei spalvos, nei formos, nei koki
nors kit ypatybi, kurios bdingos kitiems daik
tams. Matydamas kai kurias i t ypatybi, a at
skiriu vien daikt nuo kito ir galiu pats sau pasa
kyti, kad ia yra toks daiktas, o ten - toks. Tuo
tarpu galioje a iriu tik to, k ji yra nukreipta d
ir kaip ji veikia, ir pagal tai duodu kiekvienai galiai
pavadinim. Gali, kuri yra nukreipta t pat
objekt ir kurios veikimas yra toks pat, a vadinu ta
paia galia, o t kuri yra nukreipta skirting ob
jekt ir veikia skirtingai, vadinu skirtinga. O kaip
tau atrodo?
- Lygiai taip pat, - atsak jis.

- Dabar, mielasis, - tariau, - grkime atgal. Ar

tu painim laikai galia, ar priskiri j kuriai kitai
giminei?
- Kaip tik laikau galia, - atsak jis, - ir i vis
gali stipriausia.
- Na, o nuomon ar vadinsime galia, ar priskir
sime kitai riai?
- Jokiu bdu ne kitai, - atsak jis. - Juk nuomo
n yra ne kas kita, kaip ta galia, kurios dka mes
susidarome nuomon.
- Bet juk anksiau tu pripainai, kad painimas
ir nuomon yra ne tas pat.
- Kaipgi protingas mogus galt sutapatinti tai,
kas neklaidinga, su tuo, kas gali klysti?
78
- Gerai, - tariau. - Aiku, kad sutariame, jog
painimas ir nuomon yra skirtingi dalykai.
- Skirtingi.
- Kiekvienas i j turi skirting objekt, tad ir
skirting gali.
- Btinai.
- Painimo objektas yra btis; jis siekia painti
jos esm.
- Taip.
- O nuomon, sakome, turi reikal su regimy
bmis?
- Taip.
- Ar ji pasta t pat, kaip ir painimas? Ar
painti ir susidaryti nuomon bus tas pat? O gal
taip negali bti?
- Pagal tai, k mes sutarme, taip negali bti, atsak jis. - Jei kiekviena galia turi skirting objek
t ir jeigu painimas ir nuomon yra galios, bet,
kaip mes teigiame, skirtingos, tai ieina, kad tas
b pats dalykas negali bti ir painimo, ir nuomons
objektu.
e

9.20

- Taigi jeigu painimo objektas yra btis, tai

nuomons objektas turi bti kas nors kita.
- Kas nors kita.
- O gal nuomons objektas yra nebtis? Bet gal
nemanoma, kad nuomons objektas bt nebtis?
Kas turi nuomon, turi nuomon apie k nors. Ar
galima turti nuomon apie tai, ko nra?
- Negalima.
- Taigi, kas turi nuomon, turi nuomon apie k
nors.
- Taip.
- Bet nebtis nra kas nors - ties sakant, ji yra c
niekas.
- Teisingai, - tar jis.
- Taigi nebiai priskirsime neinojim, o biai painim.
- Visai teisingai, - tar jis.
- Taigi nuomon nesusijusi nei su btimi, nei su
nebtimi.
- Aiku.
- Taigi nuomon nra nei neinojimas, nei pai
nimas.
- Nei viena, nei kita.
- O gal nuomon yra u j rib ir savo aikumu
virija painim, o neaikumu - neinojim?
- Nei viena, nei kita.
- Ar tau neatrodo, kad nuomon yra tamsesn u
painim ir viesesn u neinojim?
- Daug viesesn, - atsak jis.
- Vadinasi, ji yra tarp j?
- Taip.
- Tad nuomon yra kakas tarpika tarp i dvie
j dalyk.
- Tikriausiai.

- Ar mes anksiau nesakme, kad jeigu kas nors

yra kartu ir esantis, ir nesantis, tai jo vieta yra per
vidur tarp grynosios bties ir visikos nebties, ir
itai negali bti nei painimo, nei neinojimo objek
tas, bet tik kako, kas yra tarp neinojimo ir pai
nimo?
- Tikrai sakme.
- Dabar paaikjo, kad tai, kas yra tarp j, bus
kaip tik vadinamoji nuomon.
- Paaikjo.
e
- Kaip atrodo, mums dar lieka surasti tai, kas
bdinga abiem - ir biai, ir nebiai - ir nra nei
gryna btis, nei gryna nebtis. Jei tai surasime, tei
singai sakysime, jog tai kaip tik ir yra nuomons
objektas; kratinms galioms mes priskirsime kra
tinius dalykus, o tarpinms - tarpinius. Ar ne taip?
- Taip.
- Dabar, kai itai nustatme, pasakysiu a, tegul
atsako man tas aunusis prieininkas, kuris netiki,
479 kad yra grois pats savaime ir paties groio idja,
visuomet tapati pati sau, ir pripasta tik daugyb
grai dalyk, - tas visoki regini mgjas, kuris
nepakenia, kai kas nors sako j a m , jog grois yra
vienas, kaip ir teisingumas, ir visi kiti tokie dalykai:
Gerasis, ar negalime sakyti, kad tarp tokios gausy
bs grai dalyk nra n vieno, kuris kuriuo nors
atvilgiu neatrodyt bjaurus? Argi tarp teising da
lyk neatsirast neteisingas, o tarp dor - nedo
ras?"
b
- Taip, - tar jis, - gras dalykai kuriuo nors
atvilgiu btinai atrodys bjaurs; taip pat ir visi
kiti dalykai, apie kuriuos kalbjai.
- O argi daugelis sudvigubint dalyk negals
tam tikru atvilgiu atrodyti pusiniai?
- Gals.

- O jei m e s k nors pavadinsime dideliu, mau,

lengvu, sunkiu, tai ar mes turime daugiau pagrindo
vadinti juos taip, o ne prieingai?
- N kiek ne daugiau, nes kiekvienas daiktas
gali turti ias abi ypatybes.
- Ar kiekvienas i daugybs daiktu daugiau yra
toks, kokiu j vadina, ar daugiau ne toks?
- itie dalykai, - tar jis, - panas vaise
kartojamas dviprasmybes arba vaiku msl apie
eunuch, kuris met akmen iknosparn; reikia c
spti, k eunuchas met ir ant ko tupjo iknos
parnis. Juk ir itie dalykai taip pat yra dviprasmiai,
nes negalima tvirtai teigti, kad jie yra arba kad j
nra, arba kad jie yra kartu abu dalykai, arba nra
nei vienas, nei kitas.
- K tu darysi su tokiais dalykais? - tariau. - Ar
surasi jiems geresn viet negu viduryje tarp bties
ir nebties? Juk jie nra tamsesni u nebt, tad d
negalima sakyti, kad jie yra labiau nesantys, ir jie
nra viesesni u bt, tad negalima sakyti, kad jie
yra labiau esantys.
- Labai teisingai, - tar jis.
- Atrodo, sitikinome, kad moni nuomons apie
gro ir kitus tokius dalykus daniausiai sukasi tarp
grynos bties ir visikos nebties.
- sitikinome.
- Be to, mes i anksto sutarme, kad jeigu toks
daiktas atsirast, reikt sakyti, kad jis priklauso
ne painimui, o nuomonei. Mat tarpin galia pagau
na daikt, plevenant tarp t dviej kratutinum.
- Sutarme.
- Todl apie tuos mones, kurie regi daugyb gra- e
i daikt, bet nemato groio paties savaime ir ne
sugeba sekti paskui t, kuris juos veda j, ir apie
tuos, kurie mato daugyb teising dalyk, bet ne-

mato paties teisingumo ir panaiai elgiasi su kitais

dalykais, sakysime, kad jie apie tuos dalykus turi
nuomon, bet j nepasta.
- Be abejo.
- O k sakysime apie tuos, kurie mato dalykus
paius savaime ir visuomet tapaius sau? Argi jie
nepakyla iki painimo, uuot turj tik nuomon?
- Be abejo, pakyla.
- Ar nesakysime, kad jie mgsta ir myli tuos da480 lykus, kurie yra painimo objektas, o anie - daly
kus, kurie yra nuomons objektas? J u k prisimeni,
kad pastarieji, kaip sakme, mgsta klausytis gra
i bals, grtis graiomis spalvomis ir kitais gra
iais dalykais, bet nepakenia, kai kas nors jiems
sako, jog egzistuoja ir grois pats savaime?
- Prisimenu.
- Tad gal neapsiriksime, jei juos pavadinsime nuo
moni mgjais, o ne filosofais? Ar jie labai ant m
s upyks, jei itaip juos pavadinsime?
- Jei manim patiksi - nepyks, - tar jis: - juk
nedera sieisti dl teisybs.
- Taigi tuos, kurie mgsta irti kiekvieno daly
ko esms, vadinsime filosofais, o ne nuomoni m
gjais.
- Tikriausiai.

ETA

KNYGA

- Glaukonai, - tariau, - po ilgo svarstymo iaip 484

taip paaikjo, kas yra filosofai, o kas - ne ir kas
tokie yra vieni ir kiti.
- Trumpesniu keliu itai nebt buv lengva nu
statyti, - pasak jis.
- Atrodo, kad nelengva, - tariau. - Mano nuomo
ne, bt dar geriau paaikj, jei btume nagrinj
tik vien dalyk ir nebtume svarst daugelio
kit klausim, kai norjome suinoti, kuo teisingo b
mogaus gyvenimas skiriasi nuo neteisingo.
- O k toliau svarstysime? - paklaus jis.
- K gi kita, - tariau, - jei ne tai, kas eina i
eils? Kadangi filosofai sugeba pasiekti tai, kas vi
suomet egzistuoja ir visuomet yra tapatu sau, o nefilosofai klaidioja tarp daugybs nuolat kintani
dalyk ir todl nra filosofai, tai kurie geriau tinka
bti valstybs vadovais?
- Kaip a galiau tinkamai tau atsakyti?
- Kurie pasirodys sugeb saugoti valstybs sta
tymus ir paproius, tuos reikia skirti valstybs sar- c
gybiniais, - pasakiau.
- Teisingai.
- Turbt aiku, - tariau, - ar k nors saugoti
reikia pavesti aklam, ar turiniam atr regjim.

- Kaipgi nebus aiku!

- Argi tau atrodo, kad bent kiek skiriasi nuo ak
lj tie, kurie, i tikrj nepaindami kiekvieno da
lyko esms ir savo sieloje neturdami jokio aikaus
pavyzdio, negali, kaip dailininkai, regti aukiau
siosios tiesos, ivien j irti ir kaip galima tiksd liau j atkurti, ir todl nesugebt leisti ia groio,
teisingumo ir grio statym, jei juos dar reikia leis
ti, o ileistuosius ilaikyti, itikimai juos saugant?
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - jie nedaug kuo
skiriasi nuo aklj.
- Argi m e s veriau ituos padarysime sargybi
niais, o ne tuos, kurie pasta kiekvieno dalyko es
m, o patyrimu n kiek nenusileidia itiems ir ne
atsilieka nuo j kitomis dorybmis?
- I tikro bt keista pasirinkti ne juos, jei jie
aniems n kiek nenusileidia ir dar pralenkia anuos
paiu svarbiausiu dalyku - painimu.
485
-Ar nereikt dabar klausti, kokiu bdu tie pa
tys mons gals turti abu iuos dalykus - patyri
m ir painim?
-

Keikia.

- Kaip jau io pokalbio pradioje sakme, pir

miausia reikia gerai painti j prigimt. Kai tik su
sitarsime iuo klausimu, tai, manau, sutiksime, kad
tie patys mons gali turti abu iuos privalumus ir
kad valstybs valdovais reikia paskirti ne kitus, o
tik juos.
- Kodl?
- Dl filosof prigimties sutarkime, kad jie trokb te trokta ini, kurios bent kiek atskleist jiems
esm, amin ir nepatiriani nei atsiradimo, nei
uvimo.
-

Sutinkame.

- Taip pat sutikime, - tariau, - kad jie trokta

aprpti vis esm, savo noru neatsisako jokios jos
dalels - nei didels, nei maos, nei vertingos, nei
menkaverts, panaiai kaip elgiasi garbtrokos ir
simyljliai, apie kuriuos anksiau kalbjome.
- Teisybe sakai, - tar jis.
- Na, o dabar pavelk dar tai koki savybe ar, be anos, ir j yra btina turti tiems, kurie pri
vals bti tokie, kaip mes juos nusakme.
- Koki?
- Tiesos meil ir pasiryim savo noru niekuo
met nesileisti melo, neapksti jo, o ties branginti.
- Tai suprantama, - tar jis.
- Ne tik suprantama, mielasis, bet ir btina, kad
tas, kuris i prigimties yra links meil, brangint
visk, kas giminika ir artima tam, k jis myli.
- Teisingai, - tar jis.
- O ar rastum k nors artimesnio iminiai u
ties?
- Jokiu bdu negaltum rasti, - tar jis.
- A r gali tas pats mogus mylti ir imint, ir
mel?
- Jokiu bdu.
- Todl tas, kuris i tikrj mgsta painim, jau
i pat maens privalo atkakliai siekti tiesos.
- inoma.
- Bet jei visi trokimai stipriai veriasi vien
kur dalyk, tai inome, kad jie bna silpnesni kit
dalyk atvilgiu, nes j srov yra nukreipta vien
objekt.
- Be abejo.
- Taigi jeigu kieno nors trokimai yra nukreipti
mokslus ir kitus tokius dalykus, tai jis, manau,
siekia tik sielos kaip tokios malonum, o kno malo-

e num atsisako, jeigu jis ne apsimeta, bet i tikrj

yra filosofas.
- Btinai taip turi bti.
- Toks mogus bus nuosaikus ir jokiu bdu ne
sieks turt, nes turtas ir prabanga, kuriems sigyti
dedama tiek daug pastang, tinka bet k a m kitam,
tik jau ne filosofui.
- Tikrai.
- Jei norsi atskirti filosof nuo nefilosofo, reikia
atkreipti dmes dar tai k.
-Ik?
- Kad nelikt nepastebti kokie nors emi jo po
linkiai: juk smulkmenikumas yra visikai priein
gas sielai, siekianiai dievik ir mogik dalyk
visumos ir visuotinumo.
- Tikra teisyb.
- Jeigu mogus turi kilni siel ir kontempliuoja
vis laik ir vis btybi esm, tai ar, tavo many
mu, jis laiko svarbiu dalyku mogaus gyvenim?
b
- Jis negali jo laikyti svarbiu, - atsak Glauko
nas.
- Argi toks mogus ir mirties nelaikys baisiu da
lyku?
- Aiku, nelaikys.
- Todl bailaus ir emo bdo mogus, kaip atro
do, negals bti tikrosios filosofijos dalininkas.
- Atrodo, kad negals.
- Na, o kuklus, negobus, neturs em polinki,
tutybs ir bailumo mogus ar galt kokiu nors
bdu pasidaryti nesugyvenamas ir neteisingas?
- Negalt.
- Todl nordamas itirti, ar siela yra filosofika,
ar ne, tursi jau i pat maens irti, ar ji yra
teisinga ir romi, ar nesugyvenama ir iauri.
- Tikrai reiks irti.

486

- Manau, neileisi i aki dar ir tai ko...

- Ko gi?
- Ar ji lengvai mokosi, ar sunkiai. Juk ar galima
tiktis, kad kas nors rimtai pamgs kur nors moks
lo dalyk, jeigu jis j a m grsta ir net didelmis pa
stangomis jis maai k pasiekia?
- Negalima.
- O jeigu jis, k tik imoks, nieko nestengs ilai
kyti atmintyje ir visk umir? Ar galt jo galva
nebti tuia, be ini?
- Kaipgi gals!
- Todl vargdamas be jokios naudos jis gal gale
bus priverstas neapksti ir paties savs, ir tokio u
simimo.
- Kaipgi kitaip!
- Taigi umarios sielos mogaus jokiu bdu nepriskirsime prie filosof - reiks iekoti mogaus su
gera atmintimi.
- Tikrai.
- Bet mogus be mz meno ir be avesio, gal
tume sakyti, yra links nedarnum.
- inoma.
- O ar ties tu laikai giminika darnumui, ar
nedarnumui?
- Darnumui.
- Taigi iekosime mogaus, kuris, be kit savy
bi, bt dar i prigimties darnus ir avus ir leist
si prigimties vedamas prie kiekvieno dalyko esms.
- Be abejo.
- O gal tu manai, kad sielai, kuri pakankamai ir
tobulai pasieks bties painim, visos ios savybs,
kurias ivardijome, nra btinos ir nra glaudiai
viena su kita susijusios?
- Prieingai, jos yra labai reikalingos, - pasak
jis.
>>>;u

487

- O ar galtum k nors prikiti usimimui, ku

riuo skmingai usiimti gali tik tas, kuris i prigim
ties turi ger atmint, yra gabus mokslui, kilnios
irdies, avus ir, be to, tiesos, teisingumo, narsumo
bei nuosaikumo draugas ir sjungininkas?

- Net ir pats M o m a s ia neturtu k prikiti.

- A r ne vien itokiems monms - itobuljusiems dl aukljimo ir patyrimo - patiktum vals
tyb?
ia pokalb sikio Adeimantas:
b
- Sokratai, tavo samprotavimams niekas nieko
negalt prikiti. Bet ar nori inoti, k patiria klau
sytojai kiekvien kart, kai tu itaip dstai savo min
tis? Jie mano, kad tu juos, nepratusius klausinti ir
atsakinti, kiekvienu pokalbio klausimu po truput
vedi al nuo tiesos, o kai susideda daug toki
ma nukrypim, tai svarstymo pabaigoje irykja
didiul klaida, prietaravimas pradiniams teigic niams. Panaiai kaip aidiant akmis geri aid
jai utveria neprityrusius aidjus ir ie neturi kur
statyti savo akmenuk, taip ir itame aki aidi
m e , kur aidiama ne akmenukais, o odiais, klau
sytojai uspeiiami ir nebeino, k sakyti, bet tiesa
i ito aidimo vis tiek nieko nelaimi. A taip sakau
turdamas galvoje ms atvej, - juk kiekvienas pa
sakyt, kad nesugebt odiu paprietarauti n vie
n a m i tavo klausim; bet pairkime, kaip yra i
tikrj: juk tie, kurie veriasi filosofij ne tam,
d kad isilavint, o paskui dar jauni bdami j mest,
bet, prieingai, lieka su ja ilg laik, tie daniausiai
pasidaro keistuoliai - jei nenorime sakyti nedor
liai", - o tie i j, kurie atrodo protingiausi, paveikti
to mokslo, kur tu taip giri, pasidaro visikai netin
kami tarnauti valstybei.
1

Iklauss Adeimant, a tariau:

9Qn

- A r tu manai, kad tie, kurie taip kalba, meluoja?

- Neinau, - atsak jis, - bet mielai igirsiau
tavo nuomon.
- M a n atrodo, kad jie sako ties.
- Bet kaip tada itai suderinti su tuo, kas buvo
pasakyta, btent kad valstyb tol neatsikratys savo
bd, kol jos nevaldys filosofai, kuriuos pripainome
netinkamais itam dalykui?
- Tu keli klausim, - tariau, - kur galima at
sakyti tik palyginimu.
- Bet juk tu nesi prats kalbti palyginimais, pasak jis.
- K gi! Tu traukei mane taip sunkiai ispren
diamo klausimo svarstym ir dar juokiesi! Na, tai
iklausyk m a n o palyginim, kad pamatytum, kaip
man sunku juos kurti. Geriausij moni padtis
valstybje yra tokia sunki, jog sunkesns nebegali
bti, ir norint sukurti palyginim, kuris tuos mo
nes pateisint, reikia j sudaryti i vairiausi dali,
kaip kad dailininkai pieia btyb, susidedani i
oio ir elnio, ir kitokias panaias baidykles. sivaiz
duok tok vyk laivyne arba paskirame laive. Laivo
vairininkas yra didesnis ir stipresnis u visus kitus
jreivius, bet apykurtis, trumparegis ir apie kitus
jreivysts reikalus ne k teimanantis, o jreiviai
vaidijasi tarp savs dl laivo valdymo; kiekvienas
laiko save tinkamiausiu vairininku, nors niekada
nesimok vairavimo meno ir negali nurodyti, kas
buvo jo mokytojas ir kada jis moksi; kai kurie net
sako, kad to ir nereikia mokytis, ir yra pasireng
sudraskyti t, kuris sako, kad reikia imokti vairuo
ti. Jie grumdosi aplinkui laivo virinink, prao j ir
daro visk, kad tik jis patikt jiems vair. Kartais,
kai jiems nepavyksta gauti vairo, o gauna j kiti, jie
tuos umua ir imeta jr, o kilnj vairinink
001

488

veikia m a n d r a g o r a , vynu arba kokiomis kitomis

priemonmis; tada jie ugrobia laiv ir naudojasi
tuo, kas j a m e yra: geria, puotauja ir plaukia taip,
kaip tokie gali plaukti; be to, jie giria ir vadina pui
ri kiu jreiviu, vairininku ir jreivysts inovu t, ku
ris padeda jiems paimti vair - arba tikinus, arba
jga privertus laivo virinink, ir peikia t, kuris ne
toks, vadindami j niekam tikusiu. Jie net nenujau
ia, kad tikras vairininkas btinai turi gerai nusi
manyti apie met laikus, dang, vaigdes, vjus ir
visus kitus su iuo menu susijusius dalykus, jei i
e tikrj nori valdyti laiv. O dl vairavimo - ar su
dalies jreivi sutikimu, ar be jo - jie m a n o , kad
ito meno negalima imokti nei teorikai, nei prak
tikai, taip pat negalima imokti ir valdyti laiv.
Kai laive bna tokia netvarka, ar tu manai, kad
489 jreiviai tikro vairininko nelaikys tik iopliu, ple
p i u ir niekam tikusiu mogumi?
2

- Tikriausiai, - atsak Adeimantas.

- A manau, - tariau, - jog jau nereikia smul
kiau itirti palyginim, kad suprastum, jog jis
parodo vaizd, kaip valstybs elgiasi su filosofais, tu ir taip suprasi mano mint.
- Suprasiu.
- Tad pirmiausia papasakok palyginim mo
gui, kuris stebisi, kad valstybse filosofai negerbia
mi, ir pamgink j tikinti, kad dar labiau reikt
b stebtis, jeigu jie bt gerbiami.
- Papasakosiu.
- Taip pat pasakyk jam, kad jis neklysta sakyda
mas, jog geriausieji filosofai valstybei yra nenaudin
gi, bet dl j nenaudingumo liepk kaltinti ne filoso
fus, o tuos, kurie jais nesinaudoja. Juk bt nena
tralu, jeigu vairininkas prayt jreivi jam pa
klusti arba jeigu iminiai eit prie turtuoli du-

r, - tas, kuris sugalvojo smoj, melavo . Tiesa

yra ta, kad ligonis - ar jis bus turtingas, ar varg
as, - btinai eis prie gydytojo dur, ir kiekvienas,
kuris yra reikalingas vadovavimo, eis prie dur to, c
kuris sugeba valdyti, o ne valdovas prays valdini,
kad leistsi valdomi, kai jiems i tikro ito reikia.
Nesuklysi dabartinius valstybi valdovus palygins
su k tik mintais jreiviais, o mones, kuriuos tie
jreiviai vadina iopliais ir niekam tikusiais, - su
tikrais vairininkais.
4

- Tikra teisyb, - tar jis.

- Dl i prieasi tokiomis slygomis geriau
siam usimimui bna nelengva tapti gerbiamam
t, kurie usiima prieingais dalykais. Bet didiau- d
si ir stipriausi priekait filosofija sulaukia dl t
moni, kurie sakosi usiima filosofija, - jie, pasak
tavs, filosofijos niekintojus veria sakyti, kad dau
guma t, kurie atsideda filosofijai, yra nedorliai, o
geriausieji i j yra nenaudingi. A su tuo sutikau,
ar ne?
- Taip.
- Taigi isiaikinome, kodl gerieji filosofai yra
nenaudingi.
- Pakankamai.
- Ar nori, kad isiaikintume, kodl dauguma fi
losof btinai yra blogi? O gal pamginkime rodyti,
jei stengsime, kad ir dl ito filosofija yra nekalta? e
- Pamginkime.
- Tad klausykime ir atsakinkime, prisiminda
mi, kokias ivardijome savybes, kurias btinai turs
tas, kas bus aunus filosofas. Jei atsimeni, pirmoji 490
savyb buvo meil tiesai, kurios jis turs siekti visur
ir visados, nes bdamas apgavikas jis jokiu bdu
netapt filosofu.
- Tikrai taip sakme.

- Argi jau vien itas dalykas nra visikai prie

ingas tai nuomonei, kuri yra paplitusi apie filoso
fus?
- Visikai prieingas, - tar jis.
- Argi m e s ne prideramai ginsime savo nusista
tym, jei sakysime, kad mogus, kuris i prigimties
mgsta moksl, i vis jg stengsis pasiekti tikrj
bt? Jis nesustos prie daugybs daikt, kurie tik
b atrodo es, bet nenuilsdamas eis pirmyn, ir jo aistra
nenurims tol, kol jis pasieks kiekvieno daikto esm
ta sielos dalimi, kuriai ir tinka siekti toki dalyk o tinka jai todl, kad ji yra tos paios prigimties.
Prisiartins ia sielos dalimi prie tikrosios bties ir
susijungs su ja, jis pagimdys prot ir ties, jis ir
pains, ir gyvens tikr gyvenim, ir maitinsis tik
ruoju maistu, ir tik tokiu bdu isivaduos i skaus
m, bet ne anksiau.
- itaip mes gerai apsiginsime, - tar jis.
- Ar toks mogus mgs mel, ar, prieingai, jo
neapks?
c
- Neapks, - tar jis.
- Kai tiesa eina priekyje, nemanau, kad paskui
j sekt nedorybi pulkas.
- Jokiu bdu!
- Bet utai j lyds geri paproiai ir teisingumas,
o i paskos eis nuosaikumas.
- Tikrai.
- Argi reikia vl ivardyti vis filosofo savybi
pulk ir rodinti, kad jos yra btinos? Be abejo,
prisimeni, kad mes nustatme, jog filosofui pritinka
narsumas, sielos kilnumas, gabumas mokslui, gera
d atmintis? Tu man paprietaravai, kad visi bus pri
versti sutikti su tuo, k mes sakome, bet, mets
al kalbas ir pairjs tuos filosofus, apie ku
riuos ia kalbame, kiekvienas galt teigti mats

vienus i j esant nenaudingus, o daugum - visikus nedorlius. Iekodami io kaltinimo prieasi,

mes ir prijome prie klausimo, kodl dauguma i j
yra blogi. Todl mes vl grome prie tikro filosofo
prigimties ir buvome priversti j vl i naujo api
brti.
- I tikrj taip, - pasak jis.
e
- Dabar, - tariau, - reikia pairti, kodl tokia
filosofo prigimtis sugenda ir kaip ji sugenda dauge
lio moni; tuos, kuri bent maa dalel ivengia
sugedimo, vadina ne blogais, o nenaudingais. Pas
kui pavelgsime tuos, kurie mgdioja filosof pri
gimt ir usimimus, - tokios prigimties yra tos sie- 491
los, kurios, bdamos tam netinkamos, griebiasi filo
sof usimim, virijani j jgas; savo danais
isiokimais jos peln filosofijai tok visuotinai blog
vard, kur tu minjai.
- Kokios to sugedimo prieastys?
- Jei stengsiu, - tariau, - pamginsiu tau paai
kinti. A manau, kiekvienas sutiks su mumis, jog
tokios prigimtys, pasiyminios visomis tomis savy
bmis, kurias nustatme esant btinas, kad taptum
tobulu filosofu, tarp moni pasitaiko retai ir yra b
labai negausios, ar ne?
- Teisingai.
- Ir kiek daug baisi dalyk gadina t nedaugel!
- Koki gi?
- Igirsi keisiausi dalyk - kiekviena i t pri
gimtini savybi, kurias mes igyrme, udo siel ir
atitraukia j nuo filosofijos: a turiu galvoje narsu
m, nuosaikum ir visas kitas ms ivardytas sa
vybes.
- Keista itai girdti, - pasak Adeimantas.
- Be to, - tariau, - siel gadina ir atitraukia taip c
pat visos vadinamosios grybs: grois, turtas, kno

jga, didelis sekj brys valstybje ir kiti panas

dalykai. Dabar jau turi bendr t prieasi vaizd.
- Turiu, bet noriau tikslesnio paaikinimo.
- Pairk, - tariau, - kas yra sugedimas apskri
tai. Tada tau pasidarys aiku ir neatrodys keista
tai, k ia sakiau.
- O kaip itai padaryti? - paklaus jis.
d
- Mes visi inome, - tariau, - kad kiekviena sk
la, kiekviena augalo arba gyvulio uuomazga, ne
gaudama tinkamo maisto, neturdama tinkamos vie
tos ir tinkam oro slyg, tuo labiau kenia nuo i
nepritekli, kuo yra stipresn. Juk blogis griui yra
labiau prieingas negu t a m , kas nra gris.
- Teisingai.
- Juk, mano nuomone, ne be pagrindo geriausia
prigimtis, maitinama netinkamu maistu, nukenia
labiau negu vidutin.
- Suprantama.
e
Ar ne panaiai, Adeimantai, - tariau, - ir ver
tingiausios sielos blogai aukljamos tampa itin blo
gos? Negi tu manai, kad didios nedorybs ir bai
siausia niekyb kyla i menkos, o ne i verlios, tik
aukljimo sugadintos sielos? Silpna prigimtis nieka
da nebus nei didi grybi, nei dideli niekybi
prieastis.
- Tikrai, - tar jis.
492
- Taigi jeigu ms nustatyta filosofo prigimtis
bus tinkamai aukljama, tai ji augdama btinai gys
visoki dorybi. O jeigu ji auga ir ima leisti aknis
pasta netinkam dirv, tai, prieingai, pasiduoda
visokioms nedorybms, nebent koks dievas jai pa
gelbt. A r ir tu manai, kaip dauguma moni, kad
kai kuriuos jaunuolius sugadina sofistai ir kad tie
sofistai gadintojai yra privats mons - tik apie
juos ir es verta kalbti? A r nematai, kad tie, kurie

taip sako, patys yra didiausi sofistai - jie puikiai b

sugeba perauklti ir perdirbti pagal savo ugaidas
ir jaunuolius, ir senius, ir vyrus, ir moteris.
- Kada jie tai daro? - paklaus jis.
- Tada, - tariau, - kai, sddami susigrd liau
dies susirinkimuose arba teismuose, arba teatruose,
arba karo stovyklose, arba kitokiuose susibrimuo
se, jie su didiausiu triukmu vienas kalbas ar veiks
mus peikia, kitas giria, ir vis perdtai - aukdami ir c
plodami, o aplinkins uolos ir vietos, kur jie susirin
k, aidu atkartoja j pagyrimus ir peikimus ir dar
padvigubina j keliam triukm. Kas, tavo many
m u , tokiomis slygomis dsis, kaip sakoma, jaunuo
lio irdyje? Koks privatus aukljimas atsilaikys prie
tai ir nebus nunetas itokios peikimo ir gyrimo ban
gos ten, kur banga nusiris, j su savim nedama? Ar
neims is jaunuolis laikyti graiais ir bjauriais t
pai dalyk, kaip ir jie? Ar neprads elgtis taip,
kaip jie? Ar nepasidarys toks, kaip ir jie?
- Btinai taip bus, Sokratai, - pasak jis.
d
- Bet, - tariau, - mes dar nekalbjome apie di
diausi prievart.
- Koki? - paklaus jis.
- Kuri i tikrj panaudoja tie aukltojai ir so
fistai, kai nestengia tikinti odiais. Argi neinai,
kad nepaklusnj jie baudia pilietybs atmimu, pi
niginmis baudomis, mirtimi?
- Gerai inau, kad baudia.
- Koks kitas sofistas, koks privatus aukljimas
stengt jiems atsispirti?
- M a n a u , - tar jis, - kad tokio sofisto nra.
e
- Tikrai nra, - pasakiau. - Bt net kvaila pa
mginti spirtis. J u k minios iauklto mogaus b
das dorybs atvilgiu nesikeiia, nesikeit ir tikriau
siai nepasikeis, - sakau, mogikai iaukltas b-

das, bet dievikajam aukljimui, mielas drauge, kaip

sako prieodis, padarykime iimt. Mat reikia gerai
inoti, kad visa, kas itaip tvarkomose valstybse
493 isilaiko ir vyksta taip, kaip pridera, isilaiko tik
dievo malons dka, - itaip sakydamas nesuklysi.
- Ir man taip atrodo, - tar jis.
- Sutik, - tariau, - dar ir su itokiu dalyku.
- Su kokiu?
- Kiekvienas i t atlyginim imani privai
moni, kuriuos jie vadina sofistais ir laiko savo
varovais, moko ne ko kito, bet t pai dalyk,
kuriuos minia laiko savo pairomis, kai ji susibu
ria vienoje vietoje, ir vadina tai imintimi. Panaiai
bt, jeigu kas, augindamas didel ir stipr gyvn,
b itirt visus jo instinkto diktuojamus judesius ir no
rus, inot, i kurios puss prie jo prieiti, kur j
paglostyti, kada ir dl ko jis bna piktas arba jau
kus, kada kokiu balsu aukia ir kok kito gyvno
bals igirds darosi piktas ar ramus, o visa tai ilgai
su juo bendraudamas suinojs, vadint itai imin
timi ir, sudars vadovl, pradt jos mokyti; i tik
rj neinodamas, kas to gyvno pairose ir no
ruose yra grau ar bjauru, gera ar bloga, teisinga ar
neteisinga, ir apie visa tai sprsdamas tik pagal to
gyvno nuomon, vadint gerais tuos dalykus, kuc riais jis diaugiasi, o blogais tuos, kurie j pykina,
ir nemokt kitaip pagrsti, kas yra gera ir kas blo
ga, o tik btinus dalykus vadint teisingais ir gra
iais, nes niekada nra mats ir kitam negalt pa
rodyti, koks didelis skirtumas yra tarp btinybs ir
grio. Vardan Dzeuso, sakyk, ar itoks mokytojas
tau neatrodyt keistas?
- Tikrai atrodyt keistas, - atsak jis.
- Ar tau atrodo, kad nuo ito mogaus skiriasi
tas, kuris, pains minios, susidedanios i daugy-

bs visikai skirting individ, instinktus ir sko- d

nius - ar tapybos, ar m z meno, ar politikos srity
je, - laikys tai imintimi? Jeigu kas nors pasirodys
itokiam minios susibrimui ar su poezijos veikalu,
ar su kokiu kitu kriniu, ar silysis tarnauti vals
tybei ir labiau negu btina atsiduos minios sprendi
mui, tai vadinamoji Diomedo prievarta" verste pri
vers j daryti tai, k a m pritars minia. O kad tie da
lykai i tikrj yra geri ir gras, argi kada nors
girdjai k nors i minios rodinjant itai argumen
tais, kurie nebt buv tiesiog juokingi?
5

- M a n a u , kad niekada ir neigirsiu, - atsak jis. e

- Visa tai suprats, dabar prisimink dar tai k:
ar yra kokia nors priemon paveikti mini taip, kad
ji sutikt ir pripaint, jog egzistuoja grois pats
savaime, o ne daugyb grai dalyk, jog egzistuoja
k i e k v i e n a s daiktas pats s a v a i m e , o ne d a u g y b 494
daikt?
- Nra toki priemoni.
- Vadinasi, - tariau, - minia negali bti filosofu.
- Negali.
- Todl ji ir peikia tuos, kurie usiima filosofija.
- inoma.
- Peikia ir tie paskiri mons, kurie, bendrauda
mi su minia, nori jai tikti.
- Aiku.
- Visa tai turdamas galvoje, sakyk, kok tu ma
tai isigelbjim filosofikai prigimiai, kad ji neat
sisakyt savo pastang ir pasiekt tiksl? Sprsk i
to, k sakme anksiau. Juk sutarme, kad tokios b
prigimties savybs yra gabumas mokslams, gera at
mintis, narsumas ir didiadvasikumas.
- Taip.
- Argi itoks mogus jau nuo pat vaikysts nebus
pirmas draug tarpe, ypa jei jo knas bus panaus
jo siel?

- Aiku, bus! - tar jis.

- A m a n a u , kai jis pags, ir giminaiiai, ir pi
lieiai nors pasinaudoti juo savo reikalams.
- Kurgi ne!
- Taigi puldins prie jo su praymais, rodys jam
pagarb, i anksto numatydami jo bsim galyb ir
pataikaudami j a m .
- Paprastai taip ir bna, - pasak jis.
- K, tavo nuomone, itoks mogus darys, bda
mas tarp toki moni, ypa jei laim j a m lems gim
ti didelje valstybje, bti turtingam ir kilmingam,
be to, dar graios ivaizdos ir aukto gio? Ar jis
nepuosels negyvendinam vili? A r jis nesivaizd duos galsis valdyti ir graikus, ir barbarus? A r ne
pasikels puikyb, nepasiduos prabangai ir tu
iam gyvenimui, neklausydamas proto?
- Tikriausiai taip ir atsitiks, - tar jis.
- Ir jei kas nors j a m , itaip gyvenaniam, prijs
velniai pasakys ties - kad jis neturi proto ir kad
prot galima gyti tik visikai pasiaukojant iam tiks
lui, - ar tu manai, kad jam, itokiose bdose gyve
naniam, bus lengva klausytis toki dalyk?
- K u r tau bus lengva! - tar jis.
- O jeigu jis - tegu tik vienas i daugelio - dl
e savo geros prigimties ir dl to, kad tie odiai yra
artimi jo prigimiai, pajus j jg, apsigr ir pa
suks filosofij? K, tavo manymu, darys tie, kurie
pasijus netek jo paslaug ir draugysts? Jie visk
darys, visk kalbs, stengsis visokiais bdais j per
kalbti ir suniekinti t, kuris j kalbjo, kad is jo
neklausyt, sps j a m abangas ir asmenikai, ir vie
ai, ikeldami j a m bylas.
495
- Aiku, kad jie taip darys, - tar jis.
- Argi toks mogus gals tapti filosofu?
- Negals.
c

- Dabar matai, - tariau, - kad mes teisingai sa

kme, jog net paios gerosios filosofo savybs, kai
jos blogai ugdomos, tam tikru bdu paskatina j mesti
savo usimim; taip pat ir vadinamosios grybs turtai ir visokia gerov.
- Visai teisingai sakme, - pritar jis.
- tai, - tariau, - nuostabusis drauge, kaip su
genda ir va geriausios prigimties mons, tinkami
kilniausiam usimimui, - o j, kaip jau sakme, b
tiek nedaug! Prie toki moni priklauso ir tie, ku
rie valstybms ir paskiriems monms padaro di
diausi al, ir tie, kurie padaro daugiausia gero,
kai pasuka eiti ta kryptimi. O silpnos prigimties
mogus dar niekuomet nei valstybei, nei paskiram
pilieiui nra padars nieko didaus.
- Tikra teisyb, - pasak jis.
- Atsimet nuo filosofijos, kuri jiems geriausiai c
pritinka, - tariau, - ie mons palieka j tarsi na
lait be tv, vieni ir umirt, ir patys gyvena
taip, kaip j prigimiai nepritinka, o filosofijos imasi
mons, kurie visai jos neverti. Todl jie utraukia
jai gd ir priekaitus, kuriuos tu minjai, btent
kad ja usiima arba nieko neverti mons, arba toki dauguma - verti didiausi bausmi.
- Taip kalbama apie juos, - tar jis.
- Ir ne be pagrindo taip kalbama, - pasakiau
a. - Mat kiti mogikiai, matydami t viet tu
i, bet piln skambi odi ir iorinio pramatnu- d
mo, panaiai kaip i kaljimo itrk kaliniai bga
ventyklas, meta savo amat ir veriasi filosofi
j, - tai bna gabiausi savo smulki amat atsto
vai. Mat filosofija, nors ir bdama tokioje padtyje,
palyginti su kitais usimimais, vis dlto yra labiau
gerbiama, todl daug moni jos siekia, nors i pri
gimties ir nra jai pakankamai gabs, nes amatai ir

e kitokie usimimai dl rank darbo ne tik aloja

kn, bet ir palauia bei isekina siel. Ar ne taip?
- Tikrai taip.
- Argi pairjs juos nepasakysi, kad jie visai
panas ma ir plik kalv, kuris, usidirbs pi
nig ir k tik paleistas i grandini, bga pirt
maudytis, usivelka nauj apsiaust ir isipuoia
kaip jaunikis - jis mat i tikrj ruoiasi vesti savo
nusigyvenusio ir vienio eimininko dukter!
Visai panas, - tar jis.
- Kas gali gimti i tokios santuokos? Menkaver
iai, silpni palikuonys.
- Kitaip ir negali bti.
- Na, o kai mons, neverti isilavinimo, nueina
filosofij ir usiima ja, nors ir bdami tam netin
kami, tai kokias, tavo manymu, mintis ir kokias nuo
mones jie pagimdys? Ar ne sofizmus, jei jas vadin
sime tikrai joms tinkaniu vardu, nes jose nra nie
ko tikroviko nei tikrai moksliko?
- Visikai sutinku, - pasak jis.
- Taigi, Adeimantai, - tariau, - lieka visai neb daug moni, kurie tikrai yra verti usiimti filosofi
ja: tai arba kilni ir gerai iauklta siela, gyvenanti
tremtyje, pagal savo prigimt nepaliekanti filosofijos
todl, kad nebuvo kam j sugadinti, arba maoje
valstybje gimusi didi siela, kuri nesidomi tos vals
tybls reikalais, nes laiko juos nevertais dmesio.
Prie filosofijos pereina ir vienas kitas kilnus mo
gus, teisingai paniekins savo usimim. Galbt
kai k sulaiko ir toks apynasris, kaip ms draugo
T e a g o . Mat Teagui viskas susiklost taip, kad jis
c jau ketino mesti filosofij, bet palijusi sveikata jam
trukdo usiimti politika ir sulaiko j prie filosofijos.
Apie mano paties demonikj enkl neverta kal
bti - gal kas nors pana enkl turjo, o gal nie-

496

kas. Visi tie, kurie eina nedidel filosof skaii

ir paragav filosofijos pajunta, koks saldus ir palai
mintas yra is gris, mato minios beprotyb, taip
pat tai, kad valstybse nra n vieno politiko, kuris
bent kiek protingiau sprst valstybs reikalus, ir
neranda sjungininko, su kuriuo ivien eidami pa
gelbt teisingumui ir ilikt gyvi; panaiai kaip d
mogus, atsidrs tarp vri, nenori kartu su jais
daryti pikta ir negali vienas prie visus atsilaikyti,
taip ir jie mato, jog teks ti nespjus padaryti nie
ko gero nei valstybei, nei draugams, ti be jokios
naudos ir sau paiam, ir kitiems. Visa tai apgalvoj,
jie ramiai gyvena ir dirba savo darb; kaip mogus,
ukluptas smlio audros ir lities, pasislepia u sie
nos, taip jie, matydami kitus pertekusius nedorybi,
yra patenkinti, kad patys gals nugyventi it gyve- e
nim nesusitep nedorybmis ir niekybmis, o pas
kui ieis i jo su graia viltimi, rams ir giedri.
- Vadinasi, jie ieis i gyvenimo nemaai laimj. 497
- Bet, - pasakiau, - laimj ne paius didiau
sius dalykus, nes jiems neteko gyventi geroje vals
tybs santvarkoje. Gyvendami tinkamoje santvarko
je, jie ir patys iaugs, ir kartu su savo pai gerove
isaugos ir valstybs gerov.
Man atrodo, pakankamai paaikinome, kodl fi
losofija yra meiiama - nors ir neteisingai, - ne
bent tu nortum dar k nors pridurti.
- Nieko nenoriu pridurti, - tar jis. - Bet pasa
kyk, kuri i dabartini santvark labiausiai tinka
filosofijai?
- N viena, - atsakiau. - Kaip tik dl to a ir b
apgailestauju, kad n viena i dabartini valstybs
santvark netinka filosofo prigimiai. Tokiose san
tvarkose tokia prigimtis genda ir keiiasi blogj
pus. Panaiai kaip i svetur atgabenta skla, pas-

ta jai svetim dirv, vietini slyg nuveikta i

sigimsta, taip ir filosofo prigimtis dabartinmis s
lygomis nestengia isaugoti savo savybi ir pereina
kit prigimt. O jeigu ji pateks geriausi santvarc k, tai ir pati bdama geriausia ji parodys, jog i
tikrj yra dievika, o visos kitos prigimtys ir usi
mimai yra tik mogiki. inau, kad dabar tu pa
klausi, kokia yra toji santvarka.
- Nespjai, - pasak jis, - nes a ketinau klaus
ti, ar tai bus toji santvarka, kuri nustatme kurda
mi ms valstyb, ar kokia kita.
- Apskritai toji, - tariau, - tik reikia pridurti dar
vien dalyk. J a u ir tada minjome, kad toje sand tvarkoje turs bti tam tikra dalis, kuri laikysis to
kio paties nusistatymo kaip ir tu, kai, bdamas sta
t y m leidju, leidai statymus.
- Minjome, - pasak jis.
- Bet nepakankamai itai isiaikinome, - ta
riau, - nes js, jau i anksto isigand, nutarte,
kad to klausimo nagrinjimas bus ilgas ir sunkus.
Taiau juk ir tai, kas liko, taip pat ne i lengvj.
- Apie k tu kalbi?
- Kaip valstyb turi elgtis su filosofija, kad pati
neprat. Mat visi dideli dalykai yra nepastovs,
ir, kaip sakoma, kas grau, tas s u n k u .
e
Bet vis dlto ubaik savo rodym, kad pasida
ryt aiku, - pasak jis.
- Jei nepavyks rodyti, - tariau, - taip atsitiks ne
i blogos valios, o dl nesugebjimo - pats pamatysi,
kaip labai a noriu rodyti. Klausyk, kaip drsiai ir
rytingai a dabar pasakysiu, kad valstyb turi elg
tis su filosofija visai prieingai, negu ji dabar el
giasi.
8

- O kaip?

- Dabar, - tariau, - tie, kurie imasi filosofijos,

yra dar paaugliai, tik k iaug i vaiko amiaus,
dar nesusipain su n a m kio tvarkymu ir pinigi- 498
niais reikalais. Vos tik susidr su sunkiausia filo
sofijos dalimi, jie tuoj pat meta j, nors laikomi tik
rais filosofais. Sunkiausia filosofijos dalimi a vadi
n u rodym srit. Vliau jie laiko dideliu dalyku da
lyvauti filosof pokalbiuose, kai tik juos kvieia, nors,
j nuomone, filosofija reikia usiimti tik tarp kitko.
\ senatv jie - iskyrus vien kit - ugsta greiiau
negu Herakleito saul , nes daugiau jau nebeusi- b
dega.
- O kaip reikia elgtis? - paklaus jis.
- Visai prieingai. Paaugliams ir vaikams reika
lingas vaikikas aukljimas ir atitinkama filosofija;
augimo ir brendimo metu ypa reikia rpintis kno
lavinimu, kad jis tapt geru filosofijos padjju. Kai
jie sulaukia to amiaus, kada vystosi siela, reikia
temptai j lavinti. O kai jgos pradeda silpti ir mo
gus pasidaro netinkamas politikai ir karo reikalams,
tada jiems, tarsi dievui skirtiems gyvuliams, reikia c
leisti laisvai ganytis ir usiimti kuo nors tik tarp
kitko, jeigu jie nori laimingai gyventi, o numir gau
ti gyvenim atitinkani laim ir tenai.
- T u kalbi, Sokratai, tikrai su usidegimu, - pa
sak jis. - Vis dlto a manau, kad dauguma tavo
klausytoj, pradedant Trasimachu, dar kariau tau
prieinsis ir netiks.
- Nesukirink mans su Trasimachu, - tariau,
mes juk tapome draugais, o ir anksiau nebuvome
prieai. Negailsime pastang, kol tikinsime j ir d
kitus arba bent padarysime k nors naudinga j
kitam gyvenimui, kai jie, vl atgim, susidurs su
panaiais svarstymais.
9

- T u atidedi neilgam laikui! - tar jis.

- Tai niekis, palyginti su aminybe, - pasakiau. O kad dauguma moni netiki ms odiais, nerei
kia stebtis. J u k jie niekad nemat, kad bt gy
vendinta tai, apie k mes dabar kalbame. Maa to,
e jie girdjo tik frazes, kurios tyia bdavo viena su
kita suderintos, ne taip, kaip ms frazs, kurios
savaime iplaukia viena i kitos ir dera tarp savs.
Ir mogaus, kuris ir odiais, ir darbais bt kiek
galima susilygins ir supanajs su dorybe ir vie
pataut valstybje, tokioje kaip msik, jie nieka499 da nra mat - nei vieno, nei daugiau toki moni.
Kaip tu manai?
- Jie dar nra mat.
- Mielasis, jie net nra utektinai girdj grai
ir kilni kalb, kuriose temptai visokiais bdais
iekoma tiesos tik dl painimo, - ir teismuose, ir
privaiuose pokalbiuose jie girdjo tik gudrias kal
bas, kuri vienintelis tikslas buvo tuia garb arba
e r i s t i n i s lenktyniavimas.
- Teisyb.
b
- Visa tai matydamas, - tariau, - a ir bijojau
kalbti, bet vis dlto kalbjau - mane privert kal
bti tiesa - ir sakiau, kad nei valstyb, nei valstybs
santvarka, nei paskiras mogus tol nepasieks tobu
lumo, kol kokios nors aplinkybs neprivers t ne
gausi filosof, kurie dabar vadinami ne nedorliais,
o tik nenaudingais, rpintis valstybs reikalais nesvarbu, ar jie to nors, ar nenors, - ir valstyb
padaryti jiems pavaldi, arba kol koks nors dievi
kas kvpimas nepaskatins dabartini valdov ir kac rali sn arba j pai stipriai pamilti tikrj fi
losofij. A nematau jokio pagrindo teigti, kad vie
nas kuris i t dviej atvej arba jie abu bt ne
galimi. Kitaip mus teisingai ijuokt, kad kalbame
apie svajones. Ar ne taip?
10

- Taip.
- Taigi, jei kada nors neaprpiamos praeities lai
kais arba dabar btinyb privert ymius filosofus
valdyti valstyb kokioje nors barbar alyje, toli, kur
nepasiekia ms akys, arba jei taip atsitiks ateityje, d
m e s esame pasiruo rytingai teigti, kad msik
valstyb buvo, yra ir bus ateityje, kai tik ten viepa
taus filosofijos mza, nes tokia valstyb yra visikai
manoma, ir mes kalbame apie galimus dalykus. Kad
tai sunku, pripastame ir m e s patys.
- Ir man taip atrodo, - pasak jis.
- Bet tu sakysi, - tariau, - kad daugumai mo
ni taip neatrodo.
- Galbt, - pasak jis.
- Mielasis, - tariau, - nebk toks grietas dau- e
gumai moni. Jie tikrai pakeis savo nuomon, jei
tu, uuot su jais vaidijsis, velniai isklaidysi j
klaiding pair meil mokslui ir parodysi, ko
kius mones tu vadini filosofais, apibri, kaip mes
ia padarme, j prigimt ir usimim, kad jie ne
manyt, jog tu laikai filosofus tokiais, kokius jie si- 500
vaizduoja. Ir jeigu jie prads filosofus itaip ir
ti, tai tu pats sakysi, jog jie susidar kitoki nuomo
n ir kitaip tau atsakins. Negi manai, kad kas nors,
pats nepatirdamas pavydo ir neapykantos, pyks ant
to, kuris nepyksta, ir pavyds tam, kuris nepavydi?
Ubgdamas tau u aki sakau, kad, mano nuomo
ne, tok netikus bd turi ne daugelis, o tik vienas
kitas mogus.
- Ir a visikai sutinku su tavo nuomone, - tar
jis.
- Be abejo, sutiksi ir su tuo, kad dl daugumos b
moni nusistatymo prie filosofij yra kalti tie, ku
rie visai nederamai i alies su triukmu siveria
filosofij, nuolat vaidijasi tarp savs, vienas kit

eidinja, pyksta vienas ant kito ir visuomet usi

puola tik paskirus mones - filosofijai tai visai ne
tinka.
- Tikrai.
- Adeimantai, tas, kuris i tikrj nukreip savo
mintis bt, neturi kada nuleisti savo vilgsn e
myn emus moni reikaliukus ir kovodamas su
c jais pritvinkti neapykantos ir kartlio; matydamas
ir kontempliuodamas sutvarkytus ir niekada nesi
keiianius dalykus, kurie nedaro vienas kitam a
los ir nepatiria jos i kito, bet vis laik yra tvarkos
ir proto valdomi, jis mgdioja juos ir stengiasi kuo
labiau juos panti. Argi tu manai, kad yra koks
nors bdas nepamgdioti to, kuo bendraudamas g
riesi?
- Nra, - atsak jis.
- Tad bendraudamas su tuo, kas dievika ir tvar
kinga, filosofas pats tampa - kiek tai mogui manod ma - dievikas ir tvarkingas. O apmeiti pasaulyje
galima visk.
- Visikai teisingai, - tar jis.
- O jeigu, - tariau, kokios nors aplinkybs
privers filosof tai, k jis ten mato, perkelti mo
ni privaius ir visuomeninius paproius, o ne apsi
riboti vien tik savs paties tobulinimu, ar tu manai,
kad jis bus blogas nuosaikumo, teisingumo ir viso
ki politini dorybi krjas?
- Anaiptol, - atsak jis.
- Bet jeigu minia supras, kad mes apie j sakome
ties, tai argi ji pyks ant filosof ir netiks m u m i s ,
kai sakysime, jog valstyb niekuomet ir jokiu bdu
nebus laiminga, jeigu jos nenupie dailininkai pagal
dievikj pavyzd?
501
- Kai supras, nepyks, - tar jis. - Bet kaip jie t
valstyb nupie?
e

- Pam valstyb ir moni paproius tarsi len

t e l , jie pirmiausia variai juos nuvalys. Tai ne
lengvas darbas. Bet tu inai, kad jie jau i pat pra
di skirsis nuo kit tuo, kad nesutiks usiimti nei
paskiru mogumi, nei valstybe, nei leisti statym
tol, kol negaus varios valstybs arba patys jos ne
apvarins.
11

- Jie elgsis teisingai, - pasak jis.

- Paskui jie nupie valstybs santvarkos apmatus.
- Be abejo.
- Paskui, mano nuomone, jie tobulins tuos apma- b
tus irdami dviej dalyk: to, kas i prigimties
yra teisinga, grau, nuosaiku ir panaiai, o kita ver
tus, kaip visa tai pasireikia monse. Sumaiydami
ir sujungdami visus moni usimimus, jie sukurs
mogaus pirmavaizd, nusiirj t, kur jau Ho
meras mat tarp moni ir vadino panaiu dievus
ir turiniu panaias dievo ypatybes".
- Teisingai, - tar jis.
- M a n o nuomone, jie kai k itrins, kai k pripie, kol mogaus bruous padarys kaip galima ma
lonesnius dievams.
c
- Tai bt labai graus pieinys! - tar jis.
- Argi m u m s nepavyks tikinti t, kurie, kaip tu
sakei, i vis jg mus puol, jog toks santvark
braiytojas yra filosofas, kur mes jiems tada gyr
me, o jie piktinosi, kad mes jam pavedme valdyti
valstyb? Argi jie dabar, tuos paius dalykus gird
dami, nebus m u m s velnesni?
- Jei jie protingi, tai bus velnesni.
- K gi jie dar gals m u m s prikiti? Ar kad filo- d
sofai nemgsta bties ir tiesos?
- Tai bt keista, - tar jis.
- Ar kad filosof prigimtis, kuri aptarme, negiminika aukiausiajam griui?

- Ir ito negals prikiti.

- Argi itokia prigimtis, gavusi jai tinkam usi
mim, nebus tobulai gera ir filosofika - labiau nei
kuri kita? O gal jie sakys, kad tai bus tos prigimtys,
kurias mes atmetme?
e

- Tikriausiai nesakys.
- Ar jie vis dar sius, kai m e s sakysime, kad nei
valstyb, nei pilieiai tol neisivaduos i varg, kol
neviepataus filosof gimin ir kol santvarka, kuri
mes nupieme vaizduotje, netaps tikrove?
- Gal jau maiau sius, - tar jis.

- Ar nori, kad apie juos nereikt sakyti maiau

sius", bet kad jie pasidaryt velns ir sitikint, ir
502 jei ne dl ko kito, tai bent jau i gdos su mumis
sutart?
- Labai noriau, - pasak jis.
- Tarkime, kad jie jau sitikino. O ar kas gals
teigti, kad tarp valdov ir karali sn neatsiras
filosofikos prigimties moni?
- Niekas negals teigti, - tar jis.
- A r kas galt sakyti, kad tokie mons btinai
pages? Ir mes pripastame, kad jiems bus sunku
b ilaikyti savo prigimt. Bet kad per vis laik n
vienas i j neilaikys savo prigimties - kas galt
itai teigti?
- Kaip galima itai teigti?
- Jei bent vienas ilaikys toki savo prigimt ir jo
klausys pilieiai, jis galt gyvendinti visa tai, kas
dabar atrodo netikima.
- Utekt jo vieno, - tar jis.
- Jei valdovas ileis tokius statymus ir ves tuos
dalykus, kuriuos mes nustatme, tai nra nemano
ma, kad pilieiai jo klausys.
- Nra nemanoma.

- O argi kitiems monms btu keista ir nema

noma pritarti ms pairoms?
- A taip nemanau, - atsak jis.
- Kad tai, k mes silome, yra geriausia, jei tik
bt gyvendinta, manau, jau rodme anksiau.
- Pakankamai rodme.
- Dabar, kaip atrodo, ieina, kad m s staty
mai, jei bt vykdomi, bt geriausi, bet jie sunkiai
gyvendinami, nors ir nra nemanomi.
- Taip ieina, - tar jis.
- Vargais negalais isiaikinome klausim; da
bar lieka dar aptarti, kokiu bdu ir kokie mokslai
bei usimimai iugdys mones, isaugojanius san
tvark, ir kokio amiaus bdamas kiekvienas i j
imsis kokio darbo.
- Reikia itai aptarti, - pasak jis.
- Gudravimas man nieko nepadjo. inodamas,
kiek prietaravim sukelt tikroji tiesa ir kaip sun
ku bt visa tai gyvendinti, a anksiau praleidau
sunkj klausim apie mon sigijim, vaik gim
dym ir valdios viet paskirstym. Bet dabar vis
tiek reikia apie tai kalbti. Tiesa, mon ir vaik
klausim mes jau aptarme, bet apie valdovus visk
reiks pradti i pradi. Jei prisimeni, mes sak
me, kad jie turi mylti valstyb ir t meil patikrinti
diaugsmuose ir skausmuose, ir niekad neturi atsisakyti savo nusistatymo varguose, i baims ir dl
kitoki padties pasikeitim.T, kur imginimai
palau, teks paalinti, o t, kuris ieis i j varus
tarsi auksas, ugnimi imgintas, - padaryti valdovu
ir teikti jam dovanas ir gyvam, ir po mirties. Ma
daug itaip a kalbjau uuolankomis, slpdamas
savo mintis, nes bijojau, kad jos nesukelt t svars
tym, kuri dabar vis tiek imams.
- Teisingai sakai, - tar jis, - prisimenu.

503

- I tikrj, mielasis, a delsiau pasakyti tokias

drsias mintis, kurias dabar pasakiau. Tai turkime
drsos pasakyti ir tai, kad tobuliausi sargybiniai bus
filosofai.
- Pasakykime.
- Pagalvok, kaip maai j tikriausiai bus. J u k j
prigimtis turi bti tokia, koki nustatme, tuo tarpu
tos savybs retai kada pasireikia visos kartu - da
niausiai jos bna isibarsiusios.
c
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Gabumas mokslams, gera atmintis, valgumas,
smojingumas ir kitos panaios savybs, kaip inai,
paprastai nepasitaiko visos kartu, o jaunuolikai
karti, atraus ir didelio proto mons nenori gyventi
tvarkingai, ramiai ir pastoviai. Dl savo gyvumo jie
veriasi kur pakliva ir visai netenka pastovumo.
- Teisybe sakai, - tar jis.
- Kita vertus, pastovaus ir nepajudinamo bdo
mons, kuriais galima labiau pasikliauti, karuose
d nesiduoda pavoj imuami i pusiausvyros, bet pa
nas jie bna ir moksl atvilgiu: jie lti, sunkiai
mokosi, atrodo lyg apsvaig, o kai reikia stipriau
tempti prot, snaudia ir iovauja.
- Taip bna, - tar jis.
- O mes sakme, kad valdantiesiems reikia tur
ti ir vienas, ir kitas savybes, ir jeigu jie j neturi,
tokiems monms nereikia suteikti visapusiko auk
ljimo, garbing viet ir valdios.
- Teisingai, - tar jis.
- Bet toki moni retai pasitaiko.
- Retai!
e
- Todl juos reikia imginti sunkiais darbais,
pavojais ir malonumais, kuriuos minjome; pasaky
sime ir tai, k tada praleidome, btent kad juos
reikia lavinti vairiais mokslais ir irti, ar jie su-

geba perprasti svarbiausius mokslus, ar gal neite

ss ir pabgs, kaip kartais pabgama i sporto var- 504
yb.
- Reikia ito irti ir juos imginti. O kokius
mokslus tu vadini svarbiausiais?
- J u k prisimeni, - tariau, - kad mes iskyrme
tris sielos dalis ir paaikinome, kas yra teisingu
mas, nuosaikumas, narsumas ir imintis.
- Jei neprisiminiau, nebiau vertas iklausyti
tai, kas dar liko apvelgti.
- O ar prisimeni, k sakme prie tai?
- O k?
- Sakme, kad, norint apvelgti ias savybes gra- b
iausioje viesoje, reikia eiti ilgesniu keliu, kur nu
jus viskas pasidaryt aiku, bet ir i to, kas buvo
pasakyta anksiau, galima padaryti reikiamas iva
das ir pridti jas kaip rodymus prie ms sampro
tavim. Js sakte, kad j u m s to pakakt, ir tada a
idsiau, man rodos, ne visai tiksliai. Js pasaky
site, ar to jums uteks.
- Man, - tar jis, - to rodym saiko uteks, ki
tiems, kaip atrodo, taip pat.
- Bet, mielasis, - tariau, - kai kalbame apie to- c
kius svarbius dalykus, nepilnas saikas, nors ir ne
daug trkt, negali patenkinti, nes netobulas sai
k a s - joks saikas. Taiau kai kam atrodo, kad to
pakanka ir nebereikia toliau tyrinti.
- Daug yra taip manani, - tar jis. - Tai leng
vapdikumas.
- itokia galvosena visikai netinka valstybs ir
statym sargybiniui, - pasakiau.
- Suprantama, - tar jis.
- Tokiam mogui, mano drauge, reikia eiti ilges- d
niu keliu ir ne maiau pavargti mokantis nei mank
tinantis; o jei jis taip nedarys, tai, kaip sakme,

niekuomet negys aukiausio ir labiausiai jo parei

gas atitinkanio mokslo.
- A r tai yra svarbiausias dalykas, - paklaus jis, ar gali bti kas nors svarbesnio u teisingum ir
visa tai, k mes aptarme?
- Yra ir svarbesni dalyk, - pasakiau. - Reikia
pateikti ne tik j apmatus, kaip darme iki iol, bet
ir tobulai ubaigt j paveiksl. Argi ne juokinga,
e jog dl menkaveri dalyk darome visk, kad tik
jie bt kuo tiksliausi ir kuo rykiausi, bet nemano
me, kad ir svarbiausiems dalykams reikalingas di
diausias tikslumas?
- Teisingai sakai, - tar jis. - Bet negi manai,
kas isisuksi nepasaks, kas yra tas svarbiausias
mokslas ir apie k jis?
- Nemanau, - tariau. - Na, tai klausk! Bet juk tu
ne kart esi girdjs apie j kalbant. Matyt, arba
neprisimeni, arba savo priekaitais tyia nori prida505 ryti man sunkum. Turbt taip ir yra. Juk danai
esi girdjs, kad grio idja yra svarbiausias moks
las: ji lemia teisingumo ir vis kit dorybi naudin
gum ir tinkamum. J a u gali nuspti, k a pasaky
siu, ir dar pridursiu, kad i idj mes nepakanka
mai pastame, o jeigu jos nepastame, tai net jeigu
visa kita puikiausiai inotume, i to m u m s nebt
jokios naudos, panaiai kaip be grio joks daiktas
nra naudingas. O gal tu manai, kad bus naudinga
b k nors turti, jei tas daiktas nebus geras? Arba
painti visa kita, nepastant grio, o apie gro ir
gr nieko neinoti?
- Prisiekiu Dzeusu, ne, - tar jis.
- T u inai ir tai, kad minia griu laiko malonu
m, o subtilesni mons - supratim.
- Kaipgi neinosi!
'2f)l

- Taip pat inai, mielasis, kad tie, kurie taip ma

no, nemoka paaikinti, kas yra supratimas, bet pa
galiau bna priversti pasakyti, kad tai yra grio su
pratimas.
- Tikrai juokinga.
- Kaipgi nebus juokinga, - tariau, - jei jie prikaiioj a m u m s , kad neinome, kas yra gris, o paskui
sako m u m s , tarsi mes jau inotume! Kai jie itaria
od gris", tai sako, jog tai yra grio supratimas,
tarsi mes nesuprastume, k jie nori pasakyti.
- Tikrai, - pasak jis.
- O kaip su tais, kurie griu laiko malonum?
Argi jie maiau klysta negu kiti? Ir jie bna privers
ti pasakyti, jog esama ir blog malonum.
- Be abejo.
- Tad, pasak j, tie patys dalykai yra ir geri, ir
blogi.
- Aiku.
- Argi neaiku, kad dl to kyla visoki gin?
- Suprantama.
- Argi neaiku ir tai, kad dauguma moni tei
singumu ir groiu laiko j regimybes, ir net jeigu
tos tariamos dorybs neegzistuot, jie vis tiek nori
jas praktikuoti, gyti ir tariasi jas tur, bet grio
regimybs niekam nepakanka - visi ieko tikrojo
grio, o tariamj niekina.
- Tikrai taip yra, - pritar jis.
- Grio siekia kiekviena siela, dl jo ji visk daro;
ji nujauia, kad tai yra svarbus dalykas, bet neino
ir nemoka apibrti, kas tai; neturdama jo atvil
giu tvirto sitikinimo, kok turi apie kitus dalykus,
ji netenka naudos ir i kit dalyk. Argi itokio svar
baus ir brangaus dalyko atvilgiu turs bti tamsoje
ir tie ymiausieji pilieiai, kuriems mes visk patiksime?

506

- Jokiu bdu, - atsak jis.

- A manau, kad teisingumas ir grois turs blo
g saugotoj, jeigu jis neinos, kuriuo atvilgiu tei
singi ir gras dalykai yra geri. A m a n a u , kad be
ito niekas negali deramai painti i dalyk.
- T u gerai manai, - tar jis.
- M s valstybs santvarka bus tobulai sutvar
kyta, jeigu j saugos iuos dalykus inantis sargybi
nis.

- Tai btina, - tar jis. - O tu pats, Sokratai,

kaip manai - ar gris yra inojimas, ar malonumas,
ar dar kas nors kita?
- M a n jau seniai buvo aiku, - tariau, - kad tu
nepasitenkinsi kit nuomone iuo klausimu.
- Man, Sokratai, atrodo, jog neteisinga, kad su
gebi idstyti kit nuomones, o savo paties nuomoc ns nesakai, nors seniai usiimi tais dalykais, - pa
sak jis.
- Tai tu manai, - tariau, - kad teisinga kalbti
apie dalykus, kuri neinai, tarsi juos inotum?
- Reikia kalbti ne kaip inaniam, o kaip tam,
kuris nori pasakyti tai, k mano.
- Argi tu nepastebjai, - tariau, - kad visos nuo
mons, jeigu jos nepagrstos inojimu, yra niekam
tikusios? Net ir geriausios i j yra aklos. Ar, tavo
m a n y m u , tie, kurie, turdami tikr nuomon apie
k nors, neturi apie tai supratimo, skiriasi kuo nors
nuo aklj, einani tiesiu keliu?
- Niekuo nesiskiria, - pasak jis.
- Argi tu nortum irti bjaurius, miglotus ir
kreivus dalykus, kai gali i kit igirsti apie vie
sius ir graius?

- Vardan Dzeuso, Sokratai, - tar Glaukonas, nesustok, tarsi jau btum prijs gal! M u m s pa-

kaks, jei tu paaikinsi apie gr, panaiai kaip ds

tei apie teisingum, nuosaikum ir kitas dorybes.
- Man, biiuli, ito visikai pakaks, - tariau. Tik bijau, kad galiu nestengti, o nevikriai stengda
masis galiu sukelti jums juok. Bet, mielieji, kas
yra gris pats savaime, kol kas itai palikime nuo- e
alyje. M a n atrodo, jis pranoksta t supratim, kur
galtume pasiekti dabartinmis pastangomis ir kur
a apie j esu susidars. A noriu pasakyti, kas yra
to grio atala ir tiksliausias jo atvaizdas, jeigu jums
tai patiks; jei ne, numosiu tai ranka.
- Tik sakyk, - tar jis. - Kit kart m u m s atsi
teisi paaikindamas, kas yra jo tvas.
- Ir a noriau grinti jums skol, - tariau,
-507
jei galiau ir js j priimtumte, uuot, kaip dabar,
pasitenkins tik palkan mokjimu. Tad priimkite
t grio atal kaip palkanas. Tik saugokits, kad
netyia neapgauiau js, pakidamas j u m s netei
sing palkan apyskait.
- Saugosims, kiek stengsime, - pasak jis. Tik tu kalbk.
- Pirmiausia, - tariau, - a jums priminsiu, k
jau anksiau ne kart sakme, ir sutarkime dl to.
- Dl ko?
b
- Mes sakome, - tariau, - kad yra daug grai
dalyk, daug ger dalyk ir daug visoki kit daly
k, kuriuos mes skiriame kalbdami.
- Taip sakome.
- Mes taip pat teigiame, kad yra grois pats sa
vaime, gris pats savaime ir taip yra ir su visais
daiktais, kuriuos m e s imame daugiskaita ir sakome,
kad kiekvienas daiktas turi atitinkam idj, kuri
yra viena ir kuri vadiname daikto esme - ji yra tai,
kas yra kiekvienas daiktas.
- Teisingai.

- Mes sakome, kad tuos daiktus matome, bet j

nesuvokiame, o idjas suvokiame, bet j nematome.
- Visikai teisingai.
c

- Kuo gi mes matome regimus daiktus?

- Regjimo organu, - pasak jis.
- Panaiai klausos organu girdime, o kitomis jus
lmis juntame juntamus dalykus, ar ne?
- Be abejo.
- Ar tu atkreipei dmes tai, - tariau, - kad
jusli krjas daugiausia pastang djo kurdamas
gali regti ir bti regimam?

- Nelabai, - atsak jis.

- O tu pagalvok tai apie k: ar klausai ir balsui,
kad vienas girdt, o kitas bt girdimas, reikia dar
d kokio nors treio dalyko, be kurio klausa negirdt,
o balsas nebt girdimas?
- Nieko nereikia, - pasak jis.
- A manau, - tariau, - kad ir vairioms kitoms
galioms - o gal ir visoms - taip pat nereikia nieko
kita. Ar inai koki iimt?
- Neinau, - pasak jis.
- Bet turbt matai, kad regjimui ir tam, kas
regima, reikia dar kai ko?
- K tu sakai?
- Nors akims bdinga regti ir turintis jas nors
jomis pasinaudoti, nors daiktai turi spalv, tu inai,
kad akis nieko nematys ir spalvos nebus matomos,
e jeigu neprisijungs dar vienas - treias - dalykas, i
prigimties skirtas kaip tik tam reikalui.
- Koks tas dalykas? - paklaus jis.
- Tai, k tu vadini viesa, - atsakiau.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Taigi regjimo pojtis su galia bti regimam
508 yra susietas daug brangesniu ryiu negu kiti poj-

iai su savo objektais - inoma, jei vies laikome

brangiu dalyku.
- viesa yra labai brangus dalykas, - tar jis.
- Kur i dangaus diev tu laikai to ryio valdo
vu, kurio viesa galina mus geriausiai matyti daik
tus, o daiktus - bti regimus?
- T pat, kaip ir tu, ir visi kiti, - tar jis. - Juk
aiku, kad tu turi galvoje saul.
- A r ne toks santykis yra tarp regjimo ir ito
dievo...
- Koks?
- Nei pats regjimas, nei tai, kur jis atsiranda mes tai vadiname akimi, - nra saul.
- Nra, - tar jis.
- Bet i vis jutimo organ akis yra labiausiai
panai saul.
- Labiausiai.
- Ir regjimo gali akis gauna i sauls, kuri j
atsiunia tarsi kok atitekant daikt.
- Tikrai.
- Argi ne tiesa, kad ir saul nra regjimas? Nors
ji yra regjimo prieastis, bet pats regjimas j mato.
- Tiesa, - tar jis.
- Tad inok, - tariau, - kad saul a vadinu grio
atala. J gris pagimdo pagal savo paties paveiks
l, ir koks yra grio santykis su protu ir protu su
vokiamais dalykais protu suvokiam dalyk pasau
lyje, toks yra sauls santykis su regjimu ir regi
mais dalykais regim dalyk pasaulyje.
- Kaip tu sakai? - paklaus jis. - Paaikink ge
riau.
- T u inai, - tariau, - kad akys, kai jas nukreipi
daiktus, kuri spalvos apviestos ne dienos vie
sos, o nakties viesuli, silpnai mato ir yra beveik
aklos, tarsi bt netekusios atraus regjimo.

- Taip, - tar jis.

- O kai saul apvieia daiktus, tos paios akys
aikiai juos mato ir j regjimas bna puikus.
- Suprantama.
- Panaiai galvok ir apie siel. Kai ji nukreipia
savo vilgsn tai, k apvieia tiesa ir btis, ji su
vokia ir pasta, ir atrodo turinti prot; o kai ji nu
kreipiama tai, kas sumi su tamsa, su tuo, kas
gimsta ir va, ji turi tik nuomones, blakosi nuo
vienos nuomons prie kitos ir atrodo neturinti proto.

- Atrodo, kad taip.

- Tad tai, kas dalykams, kuriuos galima painti,
suteikia teisingum, o tam, kuris pasta, - paini
mo gali, ir laikyk grio idja - inojimo ir tiesos
painumo prieastimi. Kad ir kaip grau yra viena
ir kita - painimas ir tiesa, - bet jeigu grio idj
laikysi kakuo kitu, dar graesniu u iuodu daly509 kus, galvosi teisingai. Kaip vies ir regjim yra
teisinga laikyti panaiais saul dalykais, bet bt
klaidinga juos laikyti saule, taip ir ia: teisinga yra
inojim ir ties laikyti panaiais gr dalykais,
bet bt klaidinga vien kur i j laikyti paiu g
riu, nes grio prigimtis yra nepalyginamai vertin
gesn.
- Jei jis teikia inojim ir ties, - tar jis, - bet
pats yra daug graesnis u iuodu dalykus, tai tu
jam priskiri nepaprast gro. Tikriausiai tu j lai
kai ne malonumu?
- Nepiktodiauk, - tariau. - Veriau tai kaip
pasiirk gr.
b
- Kaip?
- Manau, tu sutiksi, kad saul matomiems daik
tams suteikia ne tik gali bti regimiems, bet ir
gimim, augim ir maist, nors pati saul nra gi
mimas.
e

- inoma!
- Ir tie dalykai, kuriuos galima painti, i grio
gauna ne tik painum, bet ir buvim ir esm, nors
pats gris nra esm - savo didingumu ir galia jis
pranoksta j.
Glaukonas juokaudamas pasak:
- O Apolonai, kaip auktai mes pasiklme!
- T u pats kaltas, - tariau, - kad privertei mane
pasakyti savo nuomon apie tai.
- Nepaliauk kalbjs, - tar jis, - ir ubaik bent
jau t palyginim su saule, jei daugiau nenori, pairk, ar nepraleidai ko nors.
- A daug k praleidau, - pasakiau.
- Nepraleisk n maiausios smulkmenos!
- A ketinau daug k praleisti, - tariau. - Vis
dlto pasistengsiu ir, kiek bus manoma, nieko ne
praleisiu.
- irk, nepraleisk! - pasak jis.
- Tad inok, - tariau, - kad, kaip sakme, yra
du valdovai; vienas i j u valdo protu suvokiam gi
min ir pasaul, o kitas - regimj pasaul; a neno
riu vadinti jo dangumi, kad neatrodyt, jog aidiu
odiais. Ar perpratai ias dvi ris - protu suvokia
m ir regim?
- Perpratau.
- sivaizduok linij, padalyt dvi nelygias dalis.
Kiekvien i t dviej dali, vaizduojani regimj
ir protu suvokiam sritis, vl padalyk dvi dalis
tokiu paiu bdu, be to, regimj dalyk srit pada
lyk pagal didesn ar maesn j aikum. \ vien i
tokiu bdu gaut atkarp pateks atvaizdai. Atvaiz
dais a pirmiausia vadinu elius, paskui atspindius vandenyje ir kiet, lygi ir vilgani kn
paviriuje ir kitus panaius dalykus. A r supranti
mane?

e
51

- Suprantu.
- \ kit atkarp, kuri yra panai pirmj, sudk
visus gyvus padarus, visokiu ri augalus ir paga
mintus daiktus.
- Sudedu, - pasak jis.
- Dabar pamgink sivaizduoti, kad ta atkarpa
yra padalyta tai, kas tikra, ir tai, kas netikra: koks
yra santykis tarp to, k mes m a n o m e , ir to, k tik
rai inome, toks bus ir atvaizdo santykis su tuo,
kieno jis yra atvaizdas.
- Tikrai taip, - tar jis.
- Dabar i eils pavelk protu suvokiam daly
k atkarp - pagal kok poym j reiks padalyti?
- O pagal kok?
- Pirmj tos atkarpos dal siela bna priversta
susiiekoti remdamasi prielaidomis ir naudodamasi
kaip atvaizdais tais daiktais, kurie anksiau aptar
toje atkarpoje buvo atvaizd originalai, ir todl ji
eina ne pradi, o pabaig. Antrj dal siela
susiranda eidama nuo prielaidos prie pradios, kuri
nebeturi prielaid. iuo atveju ji nesinaudoja atvaiz
dais, kaip pirmuoju atveju, bet eina priek padeda
ma pai idj.
- A nelabai supratau, k tu pasakei.
c
- Grkime atgal, - tariau. - I to, k pasakysiu,
gal tu lengviau suprasi. A manau, tu inai, kad tie,
kurie usiima geometrija, skaiiavimu ir kitais pa
naiais dalykais, atsivelgdami savo tyrinjimo ob
jekt ima pagrindu lygin ir nelygin skaii, fig
ras, tris kamp ris ir kitus panaius dalykus. Su
jais jie elgiasi kaip su visiems inomais dalykais,
kuri nereikia rodinti nei patiems sau, nei kitiems.
Juos jie padaro prielaidomis ir laiko savaime su
prantamais dalykais; jais remdamiesi jie eina toliau

prie kit dalyk ir ubaigia rodydami tai, dl ko d

pradjo tyrinjim.
- Gerai inau, kad taip yra, - pasak jis.
- Zinai ir tai, kad jie naudojasi briniais ir i j
daro ivadas, bet jie turi galvoje ne tuos brinius,
o tas figras, kuri atvaizdai yra briniai: jie sam
protauja apie kvadrat pat savaime, apie striain
pai savaime, o ne apie ia nubrtj. Panaiai ir
apie visus kitus dalykus. Visas tas figras, kurias e
nulipdo arba nupieia - j atvaizdai bna eliai
arba atspindiai vandenyje, - jie panaudoja kaip
atvaizdus, kad surast ir pamatyt tuos auktes
nius objektus, kuriuos galima tik protu suvokti.
51
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Tai pirmoji protu suvokiam dalyk grup, apie
kuri kalbjau: ia siela, siekdama to, kas protu su
vokiama, yra priversta naudotis prielaidomis ir nei
na pradi, nes ji negali pakilti aukiau u prie
laidas. Ji naudojasi kaip atvaizdais paiais daiktais,
kuri atvaizdai yra emutinje grupje, ypa tais,
kuriuose ji suranda ir labai vertina didesn rykum.
- Suprantu, - pasak jis; - tu kalbi apie tai, kas 6
bna geometrijoje ir kituose jai giminikuose moks
luose.
- Dabar suprask ir tai, k kalbsiu apie antrj
protu suvokiamu dalyk grup. Tuos dalykus protas
pasiekia savo dialektine galia, prielaidas laikyda
mas ne kakokiais pradais, o tik prielaidomis - tam
tikromis pakopomis ir atramos takais, kad pasikel
t iki viso ko pradios, kuriai jau nereikia prielai
dos. Pasieks t pradi ir laikydamasis nuo jos pri
klausom ivad, jis pagaliau prieina galutin i- c
vad, nesinaudodamas jokiais juslms prieinamais
dalykais, o remdamasis tik paiomis idjomis, eida-

mas nuo vienos idjos prie kitos, ir ubaigia taip pat

idjomis.
- Ne visai suprantu, tar jis; - man atrodo, tu
kalbi apie sudtingus dalykus. Matyt, tu nori rody
ti, kad dialektika galina aikiau painti bt ir pro
tu suvokiamus dalykus negu vadinamieji mokslai,
kurie remiasi prielaidomis. Tiesa, tie, kurie tyrinja
d protu suvokiam dalyk srit, yra priversti tai da
ryti protu, o ne juslmis, bet kadangi jie tiria rem
damiesi savo prielaidomis, nepakildami iki prad,
tai tau atrodo, kad jie negali gyti j supratimo, nors
juos bt galima susekti, jeigu pasieksi j pradus.
M a n rodos, geometr ir kit toki mokslinink pa
inim tu vadini ne tiesioginiu supratimu, o tarpiku
painimu, kuris yra tarp nuomons ir tiesioginio su
pratimo.
- Tu labai gerai supratai, - tariau. - Dabar ke
turioms linijos atkarpoms priskirk keturias sielos
e bsenas - aukiausioji pakopa yra tiesioginis su
p r a t i m a s (vor|aic), a n t r o j e v i e t o j e - t a r p i k a s
p a i n i m a s (Siavoict), treioje vietoje - tikjimas
(TCICTTIC), O paskutinje - sivaizdavimas (eixaaia)
ir surikiuok jas pagal aikum: kuo kurioje nors i
j daugiau tiesos, tuo ji aikesn.
- Suprantu, - tar jis, - sutinku su tuo ir suri
kiuosiu taip, kaip tu sakai.

SEPTINTA

KNYGA

- Dabar, - pasakiau, - palygink ms mogikj prigimt iprusimo ir neiprusimo atvilgiu su tai

kokia bsena. sivaizduok mones ol primenania
m e poeminiame bste. Per jim ol plaiai krin
ta viesa. T moni kojos ir kaklas i pat maens
surakinti grandinmis, todl jie negali pasijudinti i
vietos ar pasukti galvos al ir vis laik mato tik
tai, kas yra prieais juos. Upakalyje j toli auktu
moje dega liepsna, ir jos viesa patenka ol. Tarp
liepsnos ir kalini auktai eina kelias; palei t keli
sivaizduok nedidele sienel, panai fokusinink
prieais publik pastatyt utvar, vir kurios jie
rodo savo stebuklus.
- sivaizduoju, - tar jis.
- sivaizduok, kad u ios sienels mons nea
visokius daiktus, kyanius vir sienels, - moni
ir gyvuli akmenines ir medines statulas ir kitokius
daiktus. Vieni nedami kalbasi, kiti tyli.
- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasak jis.
- Jie panas mus, - tariau. - Vis pirma ar tu
manai, kad jie per vis savo gyvenim yra mat k
nors kita, sava ar svetima, iskyrus elius, ku
riuos ugnis meta ant prieais juos esanios olos sie
nos?

514

c
515

- Kaipgi matys, - tar jis, - jei vis gyvenim

b negali pajudinti galvos?
- O kaip su daiktais, neamais u sienels? Ar ne
tas pat ir su jais?
- Aiku, tas pat.
- Jeigu kaliniai galt kalbtis tarpusavyje, ar
tu manai, kad jie t eli, kuriuos mato, nelaiky
t paiais daiktais ir nevadint j daikt vardais?
- Btinai taip daryt.
- O jeigu ir aidas atsimut nuo tos kaljimo
sienos? Kai tik kuris nors i einanij pro al k
nors pasakyt, ar, manai, kaliniai negalvot, kad
tai praeinanio elio balsas?
- Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, - tar jis.
c
- Be abejo, - pasakiau, - tie kaliniai tikrove lai
kyt ne k kita, kaip pagamint daikt elius.
- Btinai taip bt, - tar jis.
- Dabar, - pasakiau, - pairk, kas bt, jeigu
juos ilaisvint i grandini ir pagydyt nuo tos be
protybs, jeigu viskas vykt natraliai. Jei vienas i
j bt ilaisvintas ir bt priverstas atsistoti, su
kinti galv ir vaikioti, visa tai j a m sukelt skaus
m, ir viesos apakintas jis negalt matyti t daikd t, kuri elius mat iki iol. Kaip tu manai, k
jis pasakyt, jei kas jam primint, kad iki iol jis
matydavo tik niekus, o dabar yra daug ariau tikro
vs ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas
j a m kiekvien praneam daikt, priverst j atsa
kyti, kas tai per daiktas? A r manai, kad jis nesu
trikt ir anksiau matyt daikt nelaikyt tikres
niais u dabar rodomus?
- J a m jie atrodyt realesni, - tar jis.
e

- O jeigu j priverst irti pai vies, jam

imt skaudti akis, ir jis apsisuks bgt atgal prie

t daikt, kuriuos gali matyti, ir manyt, jog jie yra

aikesni u tuos, kuriuos j a m rodo.
- Taip bt, - pritar jis.
- O jeigu, - tariau, - kas nors prievarta itempt
j i ten ir vilkt staiu ir nelygiu keliu auktyn, ir
nepaleist tol, kol neivilks sauls vies, ar ma
nai, kad jis nekentt baisaus skausmo ir nepykt
itaip tempiamas? O kai ieit sauls vies, ar,
apakintas stiprios viesos, jis galt irti kur 516
nors i t vadinamj tikr daikt?
- I karto tikrai negalt, - pasak jis.
- Jeigu nort matyti, kas ten, viruje, jis, ma
nau, pirmiausia turt priprasti. I pradi jam b
t lengviausia matyti elius, paskui - moni ir
daikt atspindius vandenyje, o vliau jau ir paius
daiktus; be to, j a m bt lengviau nakt pamatyti b
vaigdes ir mnul danguje, ir pat dang, negu
dienos metu - saule ir jos vies.
- Be abejo.
- Gal gale, manau, jis jau galt irti ir
saul - ne jos atspind vandenyje ar kurioje kitoje
vietoje, o pai saul, esani prastinje savo vie
toje, ir pamatyti, kaip ji atrodo.
- inoma, - tar jis.
- Tada jis imt samprotauti apie saul, kad nuo
jos priklauso ir met laikai, ir met tkm, kad ji
valdo visa ms regimame pasaulyje ir pati tam
tikru bdu yra prieastis viso to, k jis ir jo draugai c
mat oloje.
- Aiku, - tar jis, - kad pagaliau jis prieit
toki ivad.
- Na, o jeigu jis prisimint savo ankstesn gyve
nim, tenykt imint ir savo bendrus kalinius, ar
tu manai, kad jis nelaikyt savs laimingu dl pa
sikeitusios padties ir negailt j?

- Netgi labai gailt.

- O jeigu jie tenai gerb ir gyr vienas kit ir
apdovanodavo t, kuris geriausiai irdavo pro a
l slenkanius daiktus ir geriausiai simindavo, kas
pasirodydavo pirmiau, kas vliau, o kas kartu, ir
d pagal tai geriausiai nuspdavo, kas bus, ar tu m a
nai, kad tas, kuris jau isilaisvino, trokt tos gar
bs ir pavydt tiems kaliniams, kurie ten yra ger
biami ir viepatauja? Ar jis neprisimint H o m e r o
odi ir nenort veriau u tarn bti pas kit
mog beturt" ir bet k iksti, negu laikytis ka
lini pair ir gyventi taip, kaip jie?
- A manau, kad jis veriau sutikt visk iksti,
negu taip gyventi, - pasak jis.
- sivaizduok dar tai k, - tariau: - jei itas
mogus vl nusileist ol ir uimt savo ankstesn
viet, ar jo aki neudengt tamsa, taip staiga pa
sitraukus nuo sauls viesos?
- Dar ir kaip, - tar jis.
- O jeigu jam vl reikt varytis su tais kali
niais, kurie vis laik ten buvo, sprendiant apie
517 elius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus pri
sitaikiusios - o tam prireikt nemaai laiko, - ar jis
nesukelt jiems juoko? A r nesakyt jie, kad ukops
auktyn jis susigadino akis, ir todl nes verta n
mginti ilipti vir? O to, kuris pamgint juos
ilaisvinti ir ivesti vir, argi jie nenuudyt, jei
tik galt suiupti?
- Tikriausiai nuudyt, - pasak jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - it palyginim
b reikia pritaikyti visam tam, kas buvo pasakyta anks
iau: regimasis pasaulis yra panaus gyvenim ka
ljime, o liepsnos viesa - sauls gali; ikopim
auktyn ir viruje esani daikt stebjim palygi
ns su sielos pasiklimu protu suvokiam dalyk
1

pasaul, spsi mano vilting mint, nes tu nori j

suinoti. Dievas ino, ar ta mano mintis yra teisin
ga. Kad ir kaip bt, man atrodo, jog pasaulio, kur
galima painti, riba yra grio idja. Ji sunkiai i
rima, bet kai tik j pamatai, turi padaryti ivad,
kad ji yra viso to, kas gera ir grau, prieastis. Re- c
gimajame pasaulyje ji pagimd vies ir viesos val
dov, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir tei
kia ties ir supratim. Jos turi irti tas, kuris
nori smoningai elgtis privaiame ir visuomeninia
m e gyvenime.
- A pritariu, kiek stengiu sekti tavo mint, pasak jis.
- Sutik, - tariau, - ir su iomis mano mintimis
ir nesistebk, kad mons, kurie pasikl tas auk
tumas, nebenori usiimti savo mogikais reikalais - d
j sielos veriasi gyventi ten, auktai. Tai visai su
prantama, nes atitinka ms palyginim.
- Suprantama, - pritar jis.
- Na, - pasakiau, - argi nuostabu, jei kas nors,
nuo dievikos kontempliacijos perjs prie mogik
varg, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar sil
pnai regdamas ir nepriprats prie tamsos, kurioje
atsidr, jis jau bna veriamas teismuose ar kur
kitur kovoti dl teisingumo eli arba atvaizd,
metani tuos elius, ir ginytis dl dalyk, kaip e
juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada
nra mat.
- Visai nenuostabu, - pasak jis.
- Kas turi prog, - tariau, - turt prisiminti, 518
jog yra dvi regjimo susilpnjimo prieastys ir du
silpnjimo bdai: kai pereinama arba i viesos
tams, arba i tamsos vies. Tas pat atsitinka ir
sielai. Kai pamatysi kuri nors siel silpnai regini
ir nestengiani aikiai skirti objekt, uuot neap-

galvotai juoksis, isiaikink, ar ji atjo i viesesnio

gyvenimo ir apilpo tamsoje, nes dar nespjo prie
jos priprasti, ar, i visiko neinojimo patekusi ryb kesn vies, buvo apakinta per daug rykios vie
sos. Pastaruoju atveju tu j laikyk laiminga dl jos
padties ir gyvenimo, o pirmuoju atveju - pasigai
lk, ir jeigu vis dlto norsi i sielos pasijuokti, pa
juoka bus maiau netinkama, kai juoksiesi i sielos,
kuri nusileido i auktybi.
- Tu labai teisingai kalbi, - pasak jis.
- Jei tai teisyb, - tariau, - m e s turime tai kaip
galvoti: aukljimas yra ne tai, k kai kurie mons
paada. Mat jie sako, jog sielai nebdingas joks ic nojimas ir jie suteiksi j jai panaiai, kaip neregio
akims suteikt regjim.
- I tikro jie taip sako, - tar jis.
- Dabartinis m s svarstymas rodo, kad kiekvie
na siela turi sugebjim mokytis ir rank, padedan
t mogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti
nuo tamsos vies kitaip, kaip tik pasukant vis
kn, taip visa siela reikia nusukti t rank nuo
inykstani dalyk, kol siela pagaliau stengs pa
i ksti bties ir viesiausios jos dalies - tai mes vadi
name griu - vaizd. Ar ne taip?
- Taip.
- Taigi, - tariau, - aukljimas yra menas sukin
ti t rank ir susekti, kokiu bdu j bt galima
pasukti lengviausiai ir veiksmingiausiai - ne tam,
kad suteiktume regjim, nes jis j jau turi, bet kad
sugalvotume, kaip j, neteisingai nusukt ir irint
ne ten, kur reikia, atsukti teisingai.
- Atrodo, taip, - tar jis.
- Kitos vadinamosios sielos savybs, atrodo, yra
labai panaios kno savybes; i tikrj i pradi
e j nebna - jos diegiamos tik vliau per proius ir

pratybas, o supratimo galia, kaip atrodo, yra kakas

labiau dievika, ji niekuomet nepraranda savo j
gos, tik priklausomai nuo pasukimo krypties kartais
bna naudinga ir pravarti, o kartais - nenaudinga
ir net alinga. Argi nesi pastebjs, kad t, kuriuos
vadina nors ir protingais, bet netikusiais monmis, 519
sieliuk atriai mato ir puikiai velgia, kai k
nors pasisuka? Jos regjimas yra geras, bet jis pri
verstas tarnauti nedorybei, ir kuo geriau ji mato,
tuo daugiau blogo padaro.
- Tikrai.
- Ir vis dlto, - tariau, - jeigu i pat maens
irausi i tokios sielos tuos gimtus polinkius, kurie
tartum vininiai pasvarai traukia j apsirijim, b
smaliiavim ir kitokius smagumus ir kreipia jos
vilgsn emyn, ir jeigu ji isilaisvins nuo j ir pa
suks savo vilgsn ties, tai tie patys mons pra
dtu taip pat aikiai matyti ties, kaip dabar jie
gerai mato tai, k yra nukreipta j siela.
- Teisyb, - pasak Glaukonas.
- Na, - tariau, - o ar i to, k pasakme, nei
plaukia tai kas: valstybei valdyti netinka nei neisiauklj ir nesuvokia tiesos mons, nei tie, kurie c
vis gyvenim praleidia lavindamiesi, - pirmieji to
dl, kad neturi vieno gyvenimo tikslo, kuriam pa
j u n g t u visus savo privaius ir visuomeninius dar
bus, o antrieji todl, kad jie nepanors imtis tu dar
bu, dar gyvi bdami sivaizduodami, jog jau gyvena
Palaimintj salose .
2

- Teisyb sakai, - tar jis.

- Msu, valstybs krju, udavinys yra privers
ti geriausios prigimties mones siekti to mokslo, ku
r pirma nustatme esant svarbiausij, - tai yra d
pamatyti gr ir ukopti t auktyb, kuri nu-

rodme; o kai ten ukop jie pakankamai prisii

rs, nebeleisime jiems daryti to, kas dabar leidiama.

520

- Ko gi?
- Pasilikti ten, auktai, ir nepanorti vl sugrti
pas tuos kalinius ir dalytis su jais vargais ir pagar
ba - ar ji bt menkavert, ar svarbi.
- Bet mes padarysime jiems skriaud, - pasak
jis, - ir priversime juos gyventi blogiau, negu jie
galt.
- T u , mano drauge, - tariau, - vl umirai, jog
statymui rpi ne tai, kad vienas kuris luomas gerai
gyventj jis siekia ir stengiasi, kad visa valstyb
tapt laiminga; todl tikindamas arba prievarta jis
suburia pilieius ir priveria juos dalytis vienus su
kitais ta nauda, kuri kiekvienas i j gali duoti
bendruomenei; jis iugdo valstybei ymi moni ne
tam, kad kiekvienas i j galt nukreipti savo veikl
kur panorjs, bet tam, kad panaudot tokius mo
nes valstybs srangai stiprinti.
- Teisyb sakai, - pasak jis, - buvau tai u
mirs.
- Dabar sidmk, Glaukonai, - tariau, - kad
mes nenuskriausime filosof, kuriuos iugdysime, bet
teistai priversime juos rpintis kitais ir juos saugoti. Mes pasakysime jiems, kad kitose valstybse mo
ns, tap filosofais, nedalyvauja valstybs reikaluo
se, nes jie patys iaugo prie savo valstybs santvar
kos nor, o tas, kas pats iauga, niekam nra sko
lingas u maitinim, todl teistai neturi noro atsi
lyginti kam nors u maist. Bet jus iugdme mes
js pai ir visos valstybs labui, tarsi bii spie
iaus vadus ir karalius; mes jus iaukljome geriau
ir tobuliau ir padarme jus tinkamesnius filosofij
jungti su valstybs tvarkymu. Todl dabar js turite
visi i eils leistis kit moni buvein ir priprasti

regti tamsius daiktus; kai priprasite, js tkstant

kart geriau u kitus matysite ir painsite kiekvie
n atvaizd ir inosite, kieno jis, nes jau esate mat
tikruosius grio, groio ir teisingumo pavyzdius. Ta
da ms valstybs santvarka ir m u m s , ir jums i
sapno virs tikrove - ne taip, kitose dabarties valsty
bse, kur kovojama tarpusavyje dl eli ir kivir- d
ijamasi dl valdios, tarsi tai bt didelis gris.
Tiesa yra tai kokia: valstyb, kurioje valdantieji
maiausiai nori valdyti, btinai bus geriausiai val
doma, ir be joki kivir. Kitaip bna valstybje,
kur valdantieji yra nusiteik prieingai.
- Tai tikra tiesa, - tar jis.
- A r tu manai, kad ms aukltiniai itai igird
nepaklus ir nenors kiekvienas i eils dalyvauti sun
kiuose valstybs reikaluose, nes didiausi laiko da
l jie vis dlto gyvens vieni su kitais grynj idj
pasaulyje?
- Jie negals atsisakyti, - pasak jis. - Juk jie e
yra teisingi mons, ir mes jiems teisingai sakysi
me. Aiku, kad kiekvienas i j eis valdyti tik i
pareigos - prieingai, negu elgiasi dabartiniai vals
tybi valdovai.
- Tai it kaip yra, mano mielas, - tariau. - Jei
tiems, kurie turs valdyti, surasi geresn gyvenimo 521
bd negu bti valdioje, tai bus manoma sukurti
gerai valdom valstyb, nes tik itokioje valstybje
valdys i tikrj turtingi mons, bet turtingi ne
aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: imin
ties ir dorybs. O jeigu skurdiai, ialk turt, pasi
neria valstybinius reikalus tikdamiesi pasiplti
bdami valdioje, valstyb negali bti gerai tvarko
m a , nes jie kaunasi dl valdios, ir is vidinis karas
praudo ir juos paius, ir vis valstyb.
- Tikriausiai, - pasak jis.

- A r kok nors kit gyvenim gyvenantis mo

gus, - tariau, - gali niekinti valdovo gyvenim, i
skyrus t, kuris gyvena tikr filosofo gyvenim?
- Prisiekiu Dzeusu, negali.
- Taiau nereikia eiti valdi tiems, kurie jos
trokta, nes jeigu eis jos trokdami, jiems teks kovo
ti su kitais, taip pat troktaniais valdios.
- Be abejo.
- Tad k kit tu versi eiti saugoti valstyb, jei ne
tuos, kurie geriausiai nusimano apie valstybs val
dym, be to, yra apdovanoti kitokiomis garbmis ir
turi geresn gyvenim negu valstybs vyrai?

- Nieko kito, - tar jis.

- Gal nori, kad dabar aptartume, kaip tokie mo
ns bus ugdomi ir kaip jie bus ivesti vies, pa
naiai kaip, sakoma, kai kurie i Hado pasikl pas
dievus.
- Kur ia nenorsi! - tar jis.
- itai, atrodo, yra ne tas pat, kaip apversti u
k , ia reikia siel atgrti nuo tamsios dienos
tikrj bties dien: tok sielos pasiklim m e s pa
vadinsime tikrja filosofija.
- Teisingai.
d
- Taigi reikia pairti, kuris i moksl turi i
toki gali.
- Be abejo.
- Koks gi mokslas, Glaukonai, traukia siel nuo
to, kas gimsta, prie to, kas yra? Bet taip sakydamas
a galvoju tai k: argi nesakme, kad filosofai jau
nystje btinai turt bti karo atletais?
c

- Sakme.
- Taigi mokslas, kurio iekome, turt turti dar
ir kit savyb.
-

Koki?

- Jis turt bti naudingas kariams.

- Jei tik tai manoma, turt bti naudingas.
- Anksiau m e s juos aukljome gimnastika ir m - e
z menu.
- Taip buvo, - tar jis.
- Bet gimnastika yra skirta tam, kas gimsta ir
sta, - ji susijusi su kno augimu ir nykimu.
- Atrodo, kad taip.
- Taiau m e s ne tokio mokslo iekome.
- Ne tokio.
522
- Tai gal m z meno, kur aptarme anksiau?
- Jei atsimeni, jis kaip tik buvo atsvara gimnas
tikai: jis sargybiniams diegia gerus paproius - har
monija neteikia painimo, bet ugdo pusiausvyr, rit
mas suteikia darnum, o pasakojimai - mitiniai ar
ba tikroviki - ugdo kitus panaius gerus proius,
bet is menas neduoda toki ini, kurios vest b
tavo siekiam tiksl.
- Labai teisingai man priminei, - tariau. - I
tikrj nieko tokio jis neduoda. Bet, aunusis Glaukonai, kas galt teikti tok painim? Juk visi m e
nai pasirod es iurktoki.
- Be abejo. Koks dar mokslas lieka, atmetus gim
nastik, mz men ir kitus menus?
- Na, gerai, - tariau, - jei mes, be j, daugiau
nieko neturime, tai imkime t, kuris juos visus ap
ima.
- Koks tas mokslas?
- Ogi tas, kuriuo naudojasi visi menai, mstymas c
ir visi mokslai; tas, kur kiekvienas turt imokti
vien i pirmj.
- K gi?
- T paprast moksl, - tariau, - kuris skiria
skaiius - vien, du, tris, - odiu, skaii ir skaiia-

vimo moksl. Argi visi menai ir mokslai nra pri

versti juo remtis?
- Taip, jie yra priversti, - atsak jis.
- A r karo mokslas taip pat turi j u o remtis?
- Btinai turi remtis, - tar jis.
d
- Palamedas , - pasakiau, - tragedijose kiekvie
na proga parodo, koks juokingas karvedys buvo Aga
m e m n o n a s . Ar atkreipei dmes, kad jis, Palamedas,
sakosi irads skaiius, suskirsts kariuomen b
rius ties Ilionu, suskaiiavs laivus ir visa kita, tar
si prie tai jie nebt buv suskaiiuoti, ir A g a m e m
nonas, ko gero, net neinojs, kiek turi koj, nes
nemokjs skaiiuoti! Kaip tu manai, koks i jo ga
ljo bti karvedys?
- Tikrai bt keista, jei i tikrj taip buvo, pasak jis.
e
- Taigi, - tariau, - ar nesakysime, kad kariams,
be kit moksl, yra reikalingas ir skaii bei skai
iavimo mokslas?
- is mokslas ypa reikalingas, jei nori inoti,
kaip rikiuoti kariuomen, ir apskritai jei nori bti
mogumi, - pasak jis.
- Ar tu apie moksl manai t pat, k ir a?
- O k?
523
- Atrodo, kad jis yra vienas i t moksl, kuri
mes iekome, nes jis i prigimties skatina grynj
mstym, tik niekas nemoka tinkamai pasinaudoti
juo, nors jis ypa gali nuvesti prie paios esms.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Pamginsiu paaikinti savo mint, - tariau. Tuos dalykus, kuriuos a pats sau iskiriu kaip ve
danius ms tiksl, ir tuos, kurie j neveda, tu
itirk kartu su manimi ir arba man pritark, arba
nepritark. itaip mes aikiau pamatysime, ar tei
singi mano spjimai.
4

- Tai dstyk.
- Taigi dstau, - tariau, - o tu klausyk. Matai, b
kad kai kurie i juslmis suvokiam dalyk neska
tina proto tyrinti toliau, nes pakanka poji duo
men, kad galtum sprsti apie juos, o kiti raginte
ragina prot juos tyrinti, nes pojiai neteikia nie
ko tikro.
- Tu, matyt, turi galvoje daiktus, matomus i
tolo, ir pieinius i perspektyvos, - pasak jis.
- Ne visai spjai, k norjau pasakyti, - tariau.
- Tai k tu nori pasakyti? - paklaus jis.
- Tyrinti neskatina tie daiktai, - tariau, - kurie c
tuo pat metu nesukelia prieingo pojio, o tuos,
kurie sukelia tok pojt, a laikau skatinaniais ty
rinti, nes pojtis viena atskleidia ne daugiau negu
kita, nesvarbu, ar j sukelia arti, ar toli esantys daik
tai. Pateiksiu tau pavyzd, i kurio geriau suprasi,
k sakau. tai, sakysim, yra trys pirtai - didysis,
maasis ir vidurinysis.
- Sakykim.
- Turk galvoje, kad juos irime i arti. Dabar
atkreipk dmes tai k.

- i

k?
- Kiekvienas i j atrodo ess pirtas - iuo
atvilgiu nra jokio skirtumo, ar jis bus vidurinis, ar d
kratinis, ar baltas, ar juodas, ar storas, ar laibas ir
taip toliau. Visais iais atvejais paprast moni
siela nra veriama klausti proto, kas yra pirtas,
nes regjimas jokiu bdu nerodo, kad pirtas kartu
yra ir kakas prieinga pirtui.
- inoma, nerodo.
- Suprantama, - tariau, - kad tai nepaskatina ir e
neveria mstyti.
-

Suprantama.

- Bet ar regjimas pakankamai gerai nustato pir

to didum ar maum, ar jam nra skirtumo, ar
pirtas yra viduryje, ar i krato? Panaiai ar lyt
jimu pakankamai gerai nustatoma, ar pirtas sto
ras, ar plonas, ar minktas, ar kietas? O ir kiti po
jiai ar gali pakankamai parodyti daikt savybes?
524 Su kiekvienu pojiu yra itaip: pojtis, skirtas nu
statyti kietumui, pirmiausia yra priverstas kartu jus
ti ir minktum, todl jis pranea sielai, jog t pat
daikt junta esant ir kiet, ir minkt.
- Taip bna.
- Tokiais atvejais, - tariau, - siela tikrai neino,
k rodo is pojtis, nes t pat daikt jis rodo esant
ir kiet, ir minkt, ir lengv, ir sunk. Kaip su
prasti, kad lengvas yra sunkus, o sunkus - lengvas?
b
- Tokie duomenys sielai yra keisti, ir juos reikia
itirti, - tar jis.
- Suprantama, - pasakiau. - Tokiais atvejais sie
la pirmiausia pasitelkia prot ir mstym ir mgina
isiaikinti, ar tie duomenys pateikiami apie vien,
ar apie du daiktus.
- Kaipgi kitaip!
- Jeigu nusprendia, kad yra du daiktai, tai kiek
vienas i j pasirodys ess vienas ir skirtingas nuo
kito.
- Taip.
- Jei kiekvienas i juodviej yra vienas, o abu
kartu jie yra du, tai juos abu protas laikys atskirais
c daiktais, nes jeigu jie nebt atskiri, tai bt laiko
mi ne dviem, o vienu.
- Teisingai.
- Mes sakome, kad regjimas didum ir maum
mato kartu, ne kaip paskirus dalykus, bet kaip su
miusius viena, ar ne?
- Taip.

- Todl protas, nordamas itirti t miin, buvo

priverstas didum ir m a u m irti ne sumiai,
bet kiekvien i j atskirai - prieingai, negu dar
regjimas.
- Teisyb.
- Todl m u m s ir kyla mintis paklausti, kas gi yra
didumas ir maumas.
- I ties.
- Taigi mes juos atskyrme ir vien vadiname
protu suvokiamu, o kit - regjimu.
- Visai teisingai, - sutiko jis.
d
- tai itai a ir norjau pasakyti, kai sakiau,
kad vieni dalykai skatina prot veikti, o kiti - ne, ir
prie pirmj priskyriau tuos, kurie sukelia priein
gus pojius, o prie antrj - tuos, kurie toki po
ji nesukelia ir todl neadina mstymo.
- Suprantu, - tar jis. - M a n irgi taip atrodo.
- Na, o skaiius ir vienetas prie kuri priklauso?
- Neinau, - atsak jis.
- Bet, - tariau, - gali sprsti i to, k sakme.
Jeigu vienetas yra gerai matomas toks, koks jis yra,
arba juntamas kokiu kitu pojiu, tai nekyla reika
las isiaikinti jo esm, kaip a parodiau pirto pa- e
vyzdiu. O jeigu kartu su juo matoma ir kokia nors
prieingyb ir jis atrodo ess vienetas ne daugiau
negu jo prieingyb, tada jau reikt sprsti, ir siela
bt priversta suglumti, iekoti, ijudinti savo min
t ir paklausti, kas gi yra tas vienetas pats savaime.
itaip vieneto painimas vest bties stebjim ir 525
skatint tai.
- Bet, - tar jis, - vieneto regjimas it ypatyb
turi aukiausiu laipsniu, nes kartu matome ir vie
net, ir nesuskaiiuojam daugyb.
- Taiau jei taip yra su vienetu, tai tas pat bus
ir su kiekvienu skaiiumi! - pasakiau.

- Kaipgi kitaip!
- Bet skaiiavimas ir aritmetika itisai remiasi
skaiiumi.
- inoma.
b
Vadinasi, itie mokslai aikiai veda ties.
- Nuostabiausiai.
- Kaip atrodo, tai ir bus tie mokslai, kuri mes
iekome. Kariui juos btina perprasti, kad mokt
rikiuoti kariuomen, o filosofui - kad ieit i taps
m o srities ir pasiekt esm. Be i moksl jis nepa
sidaryt mstytoju.
- Tikrai.
- O m s sargybinis yra kartu ir karys, ir filo
sofas.
- Be abejo.
- Taigi, Glaukonai, it moksl reikt staty
mais padaryti privalom tiems, kurie uims valstyc bje aukiausias vietas, ir tikinti juos, kad moky
tsi skaiiavimo, bet ne pavirutinikai, o taip, kad
protu pasiekt pai skaii prigimt, - ne dl pirki
m o ir pardavimo, kaip pritinka pirkliams ir prekiau
tojams, bet karo reikalams ir kad palengvint sielai
pereiti nuo pojiais patiriamo pasaulio prie tiesos
ir esms.
- Puikiai kalbi, - pasak jis.
- Dabar, aptars su jumis skaiiavimo moksl, a
d matau, koks jis puikus ir ne vienu atvilgiu naudin
gas ms tikslui, jeigu jo imamasi dl painimo, o
ne dl prekiavimo.
- K u o gi jis toks naudingas? - paklaus jis.
- Kaip jau sakiau, jis atkakliai traukia siel
auktybes ir priveria samprotauti apie skaiius pa
ius savaime, jokiu bdu neleisdamas pakeisti j
skaiiais, rodaniais matomus arba apiuopiamus k
nus. Tu inai, kad dideli io mokslo inovai juokiasi
e i to, kuris mintimis mgina padalyti pat vienet, -

jie nenori nieko apie tai inoti. Taiau jeigu tu pats

vienet suskaldysi, jie tiek pat kart j padaugins
bijodami, kad vienetas gali pasirodyti ess ne viene
tas, bet dali rinkinys.
- Teisingai sakai, - tar jis.
- Kaip tu manai, Glaukonai, k atsakyt tie moks- 526
lininkai, jei kas nors j paklaust: Nuostabieji moks
lininkai, apie kokius skaiius js samprotaujate? A r
ne apie tuos, kuriuose vienetas i tikrj yra toks,
kokiu js j laikote, - tai yra bet kuris vienetas yra
lygus bet kuriam vienetui, n kiek nuo jo nesiskiria
ir neturi savyje joki dali?"
- A manau, jie atsakyt, jog kalba apie skaiius,
kuriuos galima tik mstyti - nieko kita su jais ne
galima daryti.
- Dabar matai, mano mielas, tariau, - kad
itas mokslas m u m s tikrai btinas, nes jis, pasirodo, b
priveria siel pasitelkti prot siekiant tiesos.
- I tikrj jis itai padaro! - pasak jis.
- O ar nesi pastebjs, kad i prigimties gabs
skaiiuotojai greitai, galima sakyti, perpranta ir vi
sus kitus mokslus? Net tie, kuri galvosena lta,
smarkiai imanktinti ir ilavinti ioje srityje, jeigu
ir neturi i to kitokios naudos, tai bent jau tampa
valgesni negu buvo anksiau.
- Tai tiesa, - pritar Glaukonas.
- A m a n a u , kad nelengvai ir nedaug rastum c
toki moksl, kurie besimokaniajam suteikt dau
giau vargo ir pareikalaut daugiau pastang negu
skaiiavimo mokslas.
- Sutinku, - tar jis.
- Dl vis i prieasi negalima ito mokslo
palikti nuoalyje, reikia mokyti jo gabiausius mo
nes.
- Pritariu tau.

- it moksl jau primme, - tariau. - Bet yra

ir kitas mokslas, susijs su ituo. Pairkime, ar
jis m u m s tiks.
- Koks mokslas? A r tu turi galvoje geometrij ?
- Kaip tik j, - atsakiau.
- Ji taip susijusi su karo reikalais, jog aiku, kad
ji m u m s tinka. J u k kai reiks rengti stovykl, u
imti tvirtintas vietoves, sutelkti ir iskleisti kariuo
men ir vairiai j rikiuoti ir mio, ir ygio metu,
kaip yra prasta, geometrijos inovas pasirodys pra
naesnis u t, kuris neimano io mokslo.
- Bet iems reikalams, - tariau, - pakanka pa
prasiausi ini i geometrijos ir skaiiavimo mokslo. Reikia irti, ar ito mokslo visuma ir virn
veda mus ms tiksl - galina lengviau pamatyti
grio idj. O mes teigiame, kad tiksl veda visa
tai, kas priveria siel atsigrti t srit, kurioje
gldi didiausia bties palaima, - j siela ir turi
pamatyti bet kokia kaina.
- Teisingai kalbi, - tar jis.
- Todl jei geometrija veria stebti esm, ji mums
tinka, o jei tapsm - netinka.
- Mes taip sakome.
- Bet a manau, - tariau, jog visi, kurie yra
bent kiek susipain su geometrija, neneigs, kad io
mokslo objektas yra visai kitas, negu sako tie, kurie
juo usiima.
- Nejaugi? - paklaus jis.
- Jie kalba labai juokingai ir i reikalo. Mat jie
geometrij iri tik kaip praktikai ir kalba prak
tikai - apie kvadrat braiym, linij brim, pri
djimus ir visokius kitokius terminus, o i tikrj
iuo mokslu usiimama tik painimo dlei.
- Tikra teisyb, - tar jis.
- A r su ituo taip pat reiks sutikti...
5

527

- Su kuo?
- Kad iuo mokslu usiimama siekiant painti
tai, kas vis laik egzistuoja, o ne tai, kas atsiranda
ir sta.
- Sutinku, kad geometrija yra painimas to, kas
vis laik egzistuoja.
- Taigi, aunusis drauge, ji gali vesti siel ties
ir diegti filosofin mstym, kuris pakylja j auk
tyn, kad ji nebeirtu emyn, kaip m e s dabar da
rome.
- Ji tam labai gerai tinka, - pasak jis.
- Todl, - tariau, - ypa reikia paraginti ms
graiosios valstybs pilieius, kad jie pasirpint ge
ometrija - juk ji teikia ir nema papildom naud.
- Koki? - paklaus jis.
- Tu jau pats pasakei, - tariau, - kam ji naudin
ga: karo reikalams. Be to, ji padeda geriau perprasti
ir kitus mokslus. Mes inome, kad yra labai didelis
skirtumas tarp to, kuris moksi geometrijos, ir to,
kuris jos nesimok.
- Prisiekiu Dzeusu, labai didelis skirtumas!
- Taigi sakykim jaunuoliams mokytis ir ant
rj moksl.
- sakykim, - pritar jis.
- Na, o treiasis dalykas bus astronomija. Ar ne?
- Ir man taip atrodo, - pasak jis. - Ji labai
svarbi ne tik emdirbystei ir jreivystei, kai reikia
nustatyti mnesius ir metus, bet ne maiau reika
linga ir karo menui.
- Koks tu gerutis! - tariau. - Matyt, bijai minios,
kad neapkaltint tavs, jog liepi mokytis nenaudin
g moksl. Bet ms pasirinktieji mokslai yra nau
dingi, nors t naud sunku suvokti. Mat jie apvalo
ir atgaivina kiekvieno sieloje tam tikr rank, kur
kiti usimimai buvo sugadin ir apakin. J isaugo-

ti tkstant kart svarbiau negu akis, nes tik jo

dka galima regti ties. Tie, kurie yra tos paios
nuomons, tave labai pagirs, bet tie, kurie to nieka
da nra pajut, sakys, jog tu kalbi niekus. Mat jie i
t moksl nemato jokios kitos naudos, iskyrus prak528 tin. Tad irk, su kuriais monmis tu kalbi; o gal
nei su vienais, nei su kitais, tik pats sau kalbi dl
savs paties ir nepavydi, jei kas pasinaudot tais
tavo samprotavimais?
- A pasirenku kalbti pats sau, pats kelti klau
simus ir pats juos atsakinti, - tar jis.
- Jei taip, - pasakiau, - tai grkime atgal, nes
mes ne i eils nustatme moksl, kuris eina po
geometrijos.
- Kurgi mes suklydome? - paklaus jis.
- Po paviri mes mms aplinkui besisukani
b kiet kn, - tariau, - dar neityr pai kiet k
n . Bet pagal teising tvark po antrojo matavimo
reikia imti treij: jis bdingas kubams ir daiktams,
kurie turi gyl.
- Tai tiesa, Sokratai, - tar jis, - b e t tas mokslas,
atrodo, dar neirastas.
- Dl dviej prieasi, - pasakiau. - Pirmoji
prieastis yra ta, kad n viena valstyb negerbia
tokio mokslo, jis menkai tyrinjamas, nes yra sun
kus. Antroji prieastis - tai stoka vadovo, be kurio
nemanoma k nors irasti. Bet pirmiausia sunku
rasti vadov, o jeigu jis ir atsirast, tai t dalyk
6

c tyrintojai dl ididumo nenort jo klausyti. Ta

iau jei visa valstyb bendradarbiaut su vadovu ir
j gerbt, tada tyrintojai galbt j a m paklust ir, be
paliovos temptai dirbdami, padaryt atradim. Net
ir dabar, kai minia niekina iuos tyrinjimus ir truk
do, tyrintojai, nemokdami isiaikinti j naudin-

gumo, vis dlto avisi jais ir varo juos priek. Tad

nenuostabu, jei jie ikyla aiktn.
- I tikrj tai labai patrauklu, - tar jis. - Bet d
paaikink man, k tik k sakei: pirmj viet tu
iklei paviri moksl - geometrij.
- Taip.
- Po jos nurodei astronomij, bet paskui vl gr
ai atgal.
- Matai, - tariau, - skubdamas idstyti visus
mokslus a net paengiau atgal. Po geometrijos tu
rt eiti gylio matavimo mokslas, bet kadangi jo
tyrim rezultatai tebra juokingai menki, a pero
kau j ir perjau prie astronomijos, judani kn e
mokslo.
- Teisingai kalbi, - pasak jis.
- Taigi astronomija yra ketvirtoje vietoje - si
vaizduokim, kad praleistasis mokslas egzistuos, jei
tik valstyb juo usiims.
- Atrodo, kad taip, - pasak jis. - Bet kadangi
prikiai man, kad a igyriau astronomij banaliai,
tai dabar j igirsiu pagal tave. M a n atrodo, jog
visiems turi bti aiku, kad ji veria siel velgti 529
auktybes ir nuo ia esani dalyk pereiti prie ten
esani.
- Galbt visiems ir aiku, tik ne man, - tariau. Man taip neatrodo.
- O kaip tau atrodo? - paklaus jis.
- Tie, kurie dabar nori pakylti j prie filosofijos,
elgiasi taip, kad priveria j irti emyn.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Man atrodo, - tariau, - kad tu puikiai pats sau
nusprendei, kaip galima painti dalykus, kurie yra
auktybse. Jei kas nors uverts galv irs i- b
margintas lubas ir ten t pamatys, tu turbt sa
kysi, kad jis mat ne akimis, o protu! Galbt tu

teisingai manai, o a kvailai. Bet a vis tiek negaliu

manyti, kad koks nors kitas mokslas galt privers
ti siel velgti auktyn, o ne tas, kuris tiria bt ir
tai, kas nematoma. O jeigu kas nors irdamas
isiiojs auktyn arba susiiaups emyn nors i
tirti k nors i pojiams prieinam dalyk, tai a
sakau, kad jis nieko nepains, nes moksle nra po
jiams prieinam dalyk. M a t tokiu atveju siela
c iri ne auktyn, o emyn, nors ir irtum gulda
mas auktielninkas ant ems arba plauktum ant
nugaros jroje.
- A klydau, - pasak jis. - Teisingai mane iba
rei! Bet sakyk, kaip, tavo nuomone, reikt mokytis
astronomijos ir pakeisti dabartin metod, kad ji tikt
m s tikslui?
- tai kaip, - tariau. - Margieji dangaus skliau
to ratai yra regimajame pasaulyje. Ir nors jie labai
d gras ir kuo tiksliausiai sutvarkyti, vis dlto jie
toli grau neprilygsta tikriesiems daiktams, kurie
tikruoju greiiu ir tikruoju ltumu, tikruoju kiekiu
ir visomis tikromis formomis juda vieni kit atvil
giu ir neasi su savimi visa, kas yra j viduje. Juos
galima pagauti tik protu ir mstymu, bet ne regji
mu. O gal tu kitaip manai?
- Jokiu bdu, - atsak jis.
- Dangaus skliauto puomenomis reikia naudotis
kaip pavyzdiais, - tariau, - kad paintume tai, kas
e nematoma, panaiai kaip jeigu rastum puikiai nu
pietus ir ubaigtus D e d a l o ar kurio kito meistro ar
dailininko krinius. Koks nors geometrijos inovas
pamats juos pripaint, kad jie puikiai sukurti, bet
jam atrodyt juokinga tyrinti juos rimtai, kad juo530 se surast tikr lygyb, dvigubum ar kokius nors
kitus santykius.
- Tikrai bt juokinga! - pasak jis.
7

- A r tu manai, - tariau, - kad tikras astronomas,

irdamas vaigdi judjim, nebt sitikins
tuo paiu? Argi jis nemanyt, kad dangaus ir vaig
di krjas dang ir jame esanias vaigdes su
kr kuo geriausiai, bet dl santyki tarp dienos ir
nakties, paros ir mnesio, mnesio ir met, vaig
di ir vis i dalyk bei vien vaigdi su kito- b
mis argi j a m neatrodyt kvaila manyti, kad visi tie
dalykai visada vyksta vienodai ir nepatiria joki nu
krypim, nors jie yra knai ir matomi, ir visokiais
bdais iekoti juose tiesos?
- Tavs pasiklausius, ir man taip atrodo, - pasa
k jis.
- Taigi, - tariau, - astronomij - kaip ir geomet
rij - tyrinsime keldami problemas, bet paliksime
nuoalyje dangaus reikinius, jeigu i tikrj usi
imdami iuo mokslu norsime protingj sielos pra- c
d, kuris iki iol buvo nenaudingas, padaryti nau
ding.
- T u astronomams ukrauni daug kart sunkes
n darb, negu jie dabar dirba, - pasak jis.
- A manau, - tariau, - kad mes sakysime nau
dotis tuo paiu metodu ir kitiems mokslams, jei esa
m e rimti statym leidjai.
- O ar galtum paminti dar kok moksl, kuris
tikt ms tikslui?
- Dabar taip staiga negaliu, - atsak jis.
- Judjimas, mano nuomone, bna ne vienos, bet
daugelio ri. Visas jas ivardyti galt nebent i- d
novas, bet bent dvi ris inome ir mes.
-

Kokias?

- Be tos, kuri minjome, yra dar viena, j atitin

kanti.
-

Kokia?

- Atrodo, - tariau, - kad panaiai kaip ms

akys yra sukurtos astronomijai, taip ms ausys
darni sskambi judjimui; ie du mokslai yra tar
si broliai, kaip sako pitagorininkai , ir mudu, Glau
konai, su jais sutinkame. Ar tu kitaip manai?
8

- Taip pat.
- Kadangi dalykas yra svarbus, tai mes pair
sime, kaip jie tai aikina, - gal jie dar daugiau k
sako. Bet, iaip ar taip, mes laikysims savo nusi
statymo.
- Kokio?
- irsime, kad ms aukltiniai nemgint i
mokti ko nors netobulo ir nukreipto ne t tiksl,
kur viskas turi bti nukreipta, kaip mes k tik sa
kme dl astronomijos. Argi neinai, kad panaiai
531 elgiamasi ir su harmonija? Apsiribodami tik sskam
bi ir ausimi girdim paskir gars lyginimu tarpu
savyje ir matavimu, jie dirba nenauding darb.
- Prisiekiu dievais, jie elgiasi juokingai, - tar
jis. - Jie kalba apie kakokius sutankjimus" ir
itempia ausis, tarsi nordami igirsti savo kaimy
n pokalb; vieni teigia, kad tarp dviej gars dar
girdimas kakoks kitas garsas - tai ir ess maiau
sias tarpas, kur reikia imti matavimo vienetu; kiti
itai uginija ir sako, kad tas garsas niekuo nesib skiria nuo kit gars, bet ir vieni, ir kiti ausis laiko
svarbesnmis u prot.
- T u , - tariau, - turi galvoje tuos aunius muzi
kantus, kurie neduoda stygoms ramybs, visaip jas
mgina, tempdami sukynmis. Nenordamas tsti
pasakojimo, kaip jie plektru ugauna stygas, kaip
kaltina jas, jei jos atsisako skambti arba igauna
per stipr gars, a nutrauksiu, - ne apie juos a
noriu kalbti, o apie tuos, kuriuos sakme iklausinsi apie harmonij. Juk jie elgiasi lygiai taip pat,
e

kaip ir astronomai: sskambiuose, kuriuos girdime, c

jie ieko skaii, bet nepakyla iki problem ir nety
rinja, kurie skaiiai yra harmoningi, o kurie - ne ir
kodl.
- Tai bt nuostabus darbas! - tar jis.
- Jis bt naudingas iekant groio ir grio; ki
tais tikslais dirbamas jis nenaudingas.
- Suprantama, - pasak jis.
- Jei, tirdami visus iuos ms apvelgtus daly
kus, atrasime j tarpusavio ryius ir giminikum d
ir nustatysime, kuriuo atvilgiu jie yra vienas kitam
giminiki, tai a manau, kad tie tyrimai pads mums
siekti ms usibrto tikslo ir bus naudingi, o jei
ne - darbas bus veltui.
- Ir a taip spju, - pasak jis. - Bet, Sokratai,
tu kalbi apie milinik darb.
- Ar tu kalbi apie angin darb, ar apie kok
kit? - paklausiau. - Juk inome, kad tai tik anga
dainos, kuri reikia imokti. Ar tau neatrodo, kad
geri i dalyk inovai yra ir geri dialektikai?
e
- Prisiekiu Dzeusu, ne! - tar jis. - Tarp j su
tikau tik vien kit tok.
- A r tu manai, kad mons, kurie nesugeba pa
teikti protingo rodymo arba suvokti kit rodym,
kada nors inos k nors i t dalyk, kuriuos mes
laikome btinais inoti?
- Aiku, neinos, - atsak jis.
- Taigi, Glaukonai, - tariau, - ar tai nebus kaip 532
tik ta daina, kuri traukia dialektika? J, nors tik
protu suvokiam, mgdioja regjimo galia, kuri, kaip
sakme, pradeda irti pirmiausia gyvas btybes,
paskui pereina prie vaigdi ir pagaliau nukryps
ta pai Saul. Panaiai bna, kai kas nors pasi
telks dialektik, be joki poji, vien tik protu
stengiasi pasiekti kiekvieno daikto esm ir nesusto-

6 ja tol, kol grynuoju protu nepagauna grio esms;

gal gale jis atsiduria prie paios protu suvokiamos
srities ribos, kaip anas pasiekia regimosios srities
rib.
- Tikra teisyb, - pasak jis.
- Tai kaip? Ar itos kelions nepavadinsi dialek
tika?
- Be abejo.
- Tai kelion mogaus, - tariau, - kuris isilais
vino i grandini, nuo eli atsigr atvaizdus
ir vies, ijo i poemio saul. Dar negaldamas
c irti gyvas btybes, augalus ir sauls vies, jis
stebi j dievikus atspindius vandenyje ir reali
daikt elius, o ne atvaizd elius, krintanius
dl kitos viesos, kuri pati yra tik sauls metamas
elis. M s aptartieji mokslai suteikia jam i ga
li ir kilniausij jo sielos prad veda auktyn prie
to, kas i visos bties tobuliausia, stebjimo, pana
iai kaip pirmuoju atveju aikiausias ms kno
pojtis ved prie to, kas viesiausia knikame ir
d regimame pasaulyje, stebjimo.
- Tarkime, kad taip ir yra, nors labai sunku su
tuo sutikti. Bet, kita vertus, sunku ir nesutikti. Ka
dangi apie tai kalbame ne tik dabar ir dar ne kart
teks prie to sugrti, sutikime, kad i tikrj taip
yra, ir pereikime prie paios dainos - inagrinkime
j taip pat smulkiai, kaip ir jos ang. Taigi pasa
kyk m u m s , kokia yra dialektikos galia, kokias r
is'dialektika skirstoma ir kokiais keliais ji eina,
nes, kaip atrodo, tie keliai mus atves tiksl - pa
siek j kaip keleiviai, galsime pailsti, tai bus m
s kelions galas.
533
- Mielas Glaukonai, - tariau, - tu jau nebestengsi
sekti paskui mane, nors man tikrai netrks geros
valios ir ryto. Tu pamatysi jau nebe atvaizd, apie

k mes kalbame, o pai ties - bent jau kokia ji

m a n atrodo. Ar ji i tikrj tokia yra, ar ne, kol kas
neverta rodinti, bet kad ji yra tokia pairti - t
galiu teigti. A r ne?
-

inoma.

- Turbt taip pat galima tvirtinti, kad tik dialek

tikos galia mogui, ityrusiam ms svarstytus da
lykus, gali padti j atrasti; kitokiu bdu jos nie
kaip nepasieksi.
- Ir itai verta tvirtinti, - pasak jis.
- Niekas ms neuginys, - tariau, - kai sako- b
m e , kad nra kito mokslo, kuris visur mgint me
todikai susekti kiekvieno daikto esm. Visi kiti me
nai arba yra susij su moni nuomonmis ir tro
kimais, arba tiria daikt atsiradim ir sudarym,
arba yra skirti to, kas atsiranda ar sudaroma, isau
gojimui. Kiti mokslai, kurie, kaip sakme, mgina
pasiekti nors t i dalyk bties - geometrija ir
su ja susij mokslai, - bties painimo atvilgiu yra
tarsi sapne, jie nestengia pamatyti bties dienos c
viesoje tol, kol remiasi savo prielaidomis, laikyda
mi jas nepajudinamomis, nes negali j pagrsti. Jei
gu pradia yra tai, ko neinai, o pabaiga ir vidurys
taip pat yra supinti i to, ko neinai, nepaisant t
dalyk suderinimo, vis tiek visa tai netaps painimu.
- Jokiu bdu netaps, - pasak jis.
- Taigi, - tariau, - tik dialektinis metodas eina
tuo keliu ir, atmesdamas prielaidas, pakyla iki pa
ties prado, kad pagrst savo ivadas; jis pamau d
ilaisvina sielos vilgsn, panirus barbarikumo
purv, ir nukreipia j auktyn, pasinaudodamas kaip
padjjais ir tarnais tais menais, kuriuos aptarme.
Mes danai vadinome juos mokslais, nes taip pras
ta vadinti, bet jiems reikt kito pavadinimo, kuris

parodyt, kad jie turi daugiau aikumo negu nuo

mons, taiau yra tamsesni u moksl. M a n atrodo,
juos anksiau pavadinome tarpiku painimu. Bet
e ia ne vieta ginytis dl pavadinimo, kai reikia svars
tyti tokius svarbius klausimus, kaip ie.
- Tikrai neverta, - pasak jis, - jei tik pavadi
nimas aikiai parodo ms mint.
- M a n patinka, - tariau, - kaip ir anksiau pir534 mj painimo pakop vadinti inojimu, antrj tarpiku painimu, treij - tikjimu ir ketvirt
j - sivaizdavimu; dvi paskutiniosios sudaro nuo
mon, o dvi pirmosios - mstym. Nuomons objek
tas yra tapsmas, o mstymo - esm. Koks santykis
yra tarp esms ir tapsmo, toks pat yra tarp msty
m o ir nuomons; o koks santykis yra tarp mstymo
ir nuomons, toks pat yra tarp inojimo ir tikjimo,
tarp tarpiko painimo ir sivaizdavimo. Suskirsty
m dvi sritis - tai, k mes manome, ir tai, k
suvokiame protu, - ir t pavadinim bei jais ymi
m dalyk atitikim mes, Glaukonai, paliksime nuo
alyje, kad nereikt daug kart ilgiau svarstyti
negu iki iol.
b
- A tau pritariu, kiek stengiu sekti tavo min
t, - pasak jis.
- Ar tu dialektiku vadini t, kuris pasiekia kiek
vieno daikto esms painim? O t, kuris ito nepa
siekia, vadini turiniu tuo maiau supratimo apie
tai, kuo maiau jis sugeba pateikti ataskait sau ir
kitiems?
- Kaipgi kitaip a galiau vadinti?
- Panaiai yra ir su griu. Kas nesugeba apibr
ti grio idjos ir atskirti jos nuo vis kit idj, kas,
c tarsi karys myje, neprasiveria tyrindamas pro
visas klitis, grsdamas savo rodymus ne tuo, kaip
atrodo, o tuo, kaip tikrai yra, ir nesivadovauja ia

neklystama logika, apie t sakysi, kad jis nepasta

nei grio paties savaime, nei kokio kito grio, o jeigu
jis ir pagauna kok grio atvaizd, tai ne inojimo,
o tik nuomons dka. Toks mogus leidia dabartin
savo gyvenim snausdamas ir sapnuodamas ir ne
spja pabusti iame pasaulyje, nes prie pabusda
mas nukeliauja Had ir ten visikai umiega.
d
- Prisiekiu Dzeusu, a drsiai itaip sakysiu, tar jis.
- O jei i tikrj augintum savo vaikus, kuriuos
dabar augini ir auklji tik vaizduotje, tai, manau,
nepakstum, kad, bdami nebyls tarsi nubrtos
linijos, valstybje jie uimt aukiausias valdios
vietas.
- inoma, ne, - atsak jis.
- Tu statymu paskirsi jiems ypa tok aukljim,
kuris galint juos kuo mokyiausiai kelti klausi
mus ir atsakyti juos.
- Paskirsiu statymu kartu su tavimi, - pasak e
jis.
- Be abejo, - tariau, - tu manai, kad dialektika
yra vir vis moksl, tarsi j virn ir vainikas, ir
joks kitas mokslas teistai negali bti aukiau u
j - ji ubaigia visus mokslus.
535
- Taip.
- Dabar, - tariau, - tau belieka nustatyti, kam
mes skirsime iuos mokslus ir kokiu bdu.
- Aiku.
- Ar prisimeni, kokius valdovus mes parinkome,
kai kalbjome apie j parinkim?
- Kaipgi neprisiminsi!
- Apskritai, - tariau, - reikia parinkti toki gimt
gabum turinius mones, kokius tada nurodme, itvermingiausius, narsiausius ir, pagal galimybes,
graiausius. Be to, reikia iekoti ne tik kilni ir tvir- b

to bdo moni, bet ir irti, kad jie i prigimties

bt tinkami tokiam auklj imui.
- Koki gi savybi jie privalo turti?
- Laimingasis drauge, - tariau, - pirmiausia jiems
btina turti atr prot mokslams - jie turi leng
vai mokytis. Mat mons greiiau pabga nuo dide
li moksl negu nuo gimnastikos: ie sunkumai yra
artimesni sielai, susij tik su siela, knas ia neda
lyvauja.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- Taip pat jie turi bti geros atminties, atspars
nuovargiui ir mgti visok darb. A r tu manai, kad
kitoks mogus atlaikyt ir tok kno darb, tiek pra
tim, ir kartu iki galo imokt tiek moksl?
- Joks kitas mogus neitvert, - tar jis, - jei
nebt i prigimties apdovanotas tokiais gabumais.
- Ms laik klaida ir filosofijos negerbimo prie
astis, kaip jau sakme, yra ta, kad filosofijos imasi
jos neverti mons: jos turt imtis ne emi, o kil
ns mons.
- K tu turi galvoje? - paklaus jis.
d
- Vis pirma, - tariau, - kas nori imtis filosofi
jos, to darbtumas neturi lubuoti, - jis neturi bti
pusiau darbtus, pusiau vangus. Taip bna tada,
kai mogus mgsta gimnastik, mediokl ir viso
kius kno darbus, bet nemgsta mokytis, pokalbi,
svarstym, tyrinjim ir nekenia vis tokio pob
dio darb. lubas bus ir tas, kuris mgs tik iems
prieingus darbus.
- Labai teisingai kalbi, - pasak jis.
- Ar ne t pat pasakysime ir tiesos atvilgiu? tariau. - Ar nevadinsime suluointa tos sielos, kuri
e nekenia tyinio melo, pati jo bodisi ir labai piktina
si, kai kiti meluoja, bet atsitiktin mel lengvai pri
ima ir, sugauta nieko neimananti, nepyksta pati
c

ant savs, o mielai voliojasi nemokikume kaip kiau

l purve?
- Sakysime t pat, - tar jis.
536
- Ir nuosaikumo, narsumo, didiadvasikumo bei
visu kitu dorybs daliu atvilgiu taip pat reikia stro
piai skirti kilnu mog nuo emo. Kas nemoka at
skirti toki dalyk - ar paskiras mogus, ar valsty
b , tas net nepastebi, kad tvarkydamas visokius
reikalus naudojasi lubais ir emais monmis draugais arba valdovais.
- I tikrj taip bna, - pritar jis.
- Taigi, - tariau, - itoki dalyk atvilgiu mes
turime bti labai atids. Jeigu mes parinksime svei
ko kno ir sveikos sielos mones ir auklsime juos,
uoliai mokydami ir uoliai manktindami, tai pats b
teisingumas nieko negals m u m s prikiti, ir mes i
saugosime sveik valstyb ir jos santvark; o jei ki
tokius - netinkamus - mones pristatysime prie to
ki darb, tai ieis prieingai, ir filosofijai utrauk
sime dar didesn pajuok.
- Tai bt gda, - tar jis.
- Tikrai bt didel gda. Bet atrodo, kad a
darausi juokingas.
- Kodl? - paklaus jis.
- A umirau, - tariau, - kad mes tik aidia- c
m e , ir pradjs kalbti sismarkavau. Mat kalbda
mas pavelgiau filosofij ir pamats, kad ji netei
singai apdrabstyta purvais, susierzinau ir, lyg py
ks ant kaltinink, sikariavau ir miau kalbti
pernelyg rimtai.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - man, kaip klau
sytojui, neatrodo, kad btum smarkiau kalbjs.
- Bet man, kaip oratoriui, taip atrodo, - pasa
kiau. - Tik neumirkime, kad tada rinkdami ypa
vertinome pagyvenusius mones, o iia taip nei-

d eis. Netikkime Solonu, kuris sako, kad sendamas

mogus gali daug ko imokti - prieingai, itai jis
dar maiau gali negu bgti! Visi dideli ir sunks
darbai tinka jauniems.
- Be abejo.
- Vadinasi, jau i maens reikia mokyti aritme
tikos, geometrijos ir kit mokslu, kuriuos reikia i
eiti prie dialektik, bet reikia mokyti taip, kad ne
atrodytu, jog jie mokosi prievarta.
- Kodl?
e
- Todl, kad laisvas mogus n vieno mokslo ne
turi mokytis vergikai. Prievartinis kno manktinimas nesusilpnina kno, bet sieloje neilieka jokio
prievarta kalto mokslo.
- Teisyb sakai, - pritar jis.
- Todl, mielasis, - tariau, - vaikus mokyk ne
537 prievarta, o aisdamas. Tada geriau pastebsi, kam
kuris i j geriausiai tinka.
- Tai, k tu sakai, turi pagrind, - pasak jis.
- Prisimeni, - tariau, - m e s sakme, kad ir vai
kus reikia imti kar raitus, kad jie prisiirtu, o
kur saugu, leisti jiems prieiti ariau ir kaip uniu
kams paragauti kraujo.
- Prisimenu.
- Tuos, kurie visuose iuose darbuose, moksluose
ir pavojuose pasirodys es vikriausi, reikia iskirti
atskir grup.
b
- O kokio amiaus?
- Kai ubaigs privalom gimnastikos mokymsi,
nes tuos dvejus ar trejus metus jie negals usiimti
kuo nors kitu - juk nuovargis ir miegas yra mokslo
prieai. Be to, itas gimnastikos mokymas bus vie
nas i svarbiausiu imginim, nes mokiniai paro
dys gabumus atlikdami gimnastikos pratimus.
- Suprantama, - pasak jis.

- Po ito kurso, - tariau, - i dvideimtmei

jaunuoli bus atrinkti gabiausieji, ir jiems bus rodo
m a didesn pagarba negu kitiems; mokslai, kuri c
jie vaikystje moksi sumiai, dabar jiems bus pa
teikti suderinti, kad jie i karto galt juos apvelg
ti, pamatyt j tarpusavio ryius ir bties prigimt.
- Tik itoks mokymasis tvirtina gytas inias, tar jis.
- Tai taip pat geriausias bdas patikrinti, ar mo
gus yra tinkamas dialektikai, ar ne. Tas, kuris su
geba i karto visk apvelgti, bus dialektikas, o ku
ris nesugeba, nebus.
- Ir a esu tokios paios nuomons, - pasak jis.
- I tai, - tariau, - tau kaip tik reiks atkreipti d
dmes, ir kai atrasi tokius, kurie bus tinkamiausi
dialektikai, itvermingi moksluose, kare ir kituose
statymo nustatytuose dalykuose, - tokius, kai jie
sulauks trisdeimties met, vl reiks atrinkti i jau
anksiau irinktj, suteikti jiems didesn garb ir
pasitelkus dialektik itirti, kurie i j be regjimo
ir kit jusli pagalbos sugeba pakilti per ties iki
bties. Bet ia, mano drauge, reikalingas didiau
sias atsargumas.
- Kodl? - paklaus jis.
- Argi tu nepastebi, - tariau, - koks blogis ms e
laikais kyla i dialektikos?
- Koks?
- mons, kurie ja usiima, nesilaiko statym.
- Ir netgi labai.
- Ar reikia stebtis tuo, k jie patiria? Ar galima
jiems nedovanoti?
- K dovanoti? - paklaus jis.
- sivaizduok pamestinuk, - pasakiau, - augi
nam gausioje, turtingoje ir ymioje eimoje, apsup- 538
t pataikn. Uaugs jis suino, kad jo tvai yra

ne tie, kurie vadinami jo tvais, bet savo tikrj

tv negali surasti. Kaip, tavo spjimu, jis elgsis su
pataiknais ir tariamais tvais - tada, kai dar ne
inojo, jog yra rastinukas, ir vliau, kai suinos? Jei
nori, pasakysiu, kaip a sivaizduoju.
- Noriu.
- A spju, - tariau, - kad, dar neinodamas tik
ti rosios padties, jis labiau gerbs tv, motin ir ta
riamus giminaiius negu pataiknus, labiau rpin
sis matydamas, kad jiems ko nors trksta, vengs
netinkamai su jais elgtis ar kalbti, dl pagrindini
dalyk bus jiems paklusnesnis negu pataiknams.
- Atrodo, kad taip, - pasak jis.
- O suinojs ties jis, kaip spju, maiau rpin
sis savo tvais, maiau juos gerbs, labiau irs pa
taikn negu anksiau, bus jiems paklusnesnis ir
c net atvirai su jais bendraus, o savo tvais ir kitais
tariamais giminaiiais visikai nesirpins, nebent
jis bt nepaprastai kilnios prigimties mogus.
- Tikrai taip b t , - tar jis. Bet sakyk, k
bendra is palyginimas turi su tais, kurie usiima
dialektika?
- tai k: mes nuo pat vaikysts turime savo
poir, kas yra teisinga ir gera, skiepyt ms t
v, - mes j klausome ir juos gerbiame.
- Taip.
d
- Bet yra ir prieingas poiris. Jis susijs su
malonumais, pataikauja m u m s ir traukia mus prie
savs, taiau nepaveikia t, kurie yra bent kiek pro
tingi - jie gerbia tv poir ir jo laikosi.
- Tikrai.
- Na, - tariau, - o jeigu itaip nusiteikus mog
paklaustum, kas yra grois, ir kai jis atsakyt tai,
k yra girdjs i statym leidjo, tu j sukritikuo
tum ir, danai visokiais bdais jam rodindamas,

priverstum j manyti, kad grois n kiek ne daugiau e

yra grois negu bjaurumas, o paskui panaiai pra
dtum j tikinti dl teisingumo ir grio, kuriuos jis
ypa gerb, kaip manai, ar po to jis gerbs ias dory
bes ir joms paklus?
- Aiku, kad negerbs ir nebepaklus, - tar jis.
- O jeigu jis nebegerbs ir nebrangins i dalyk
kaip anksiau ir nesuras tiesos apie juos, tai kok,
tavo manymu, gyvenimo bd jis pasirinks, jei ne 539
t, kuris glostys j malonumais?
- Aiku, tik tok, - pasak jis.
- Taigi jis taps statym paeidju, nors anks
iau j laiksi.
- Btinai taip bus.
- Tai visai suprantamas igyvenimas t, kurie
itokiu bdu imasi dialektikos, ir, kaip sakiau, jiems
reikia dovanoti.
- Ir pasigailti, - pridr jis.
- Taigi, - tariau, - kad netekt gailtis it tavo
irinktj trisdeimtmei, reikia labai atsargiai ei
ti prie dialektikos.
- Be abejo.
- Argi nebus viena i svarbi atsargumo priemo- b
ni neleisti visai jauniems paragauti dialektikos?
A manau, esi pastebjs, kad paaugliai, vos tik pa
ragav dialektikos, pradeda ja naudotis aisdami,
kritikuoja kitus ir pamgdiodami tuos, kurie juos
sukritikuoja, patys kitus sukerta, ir diaugiasi savo
samprotavimais tarsi uniukai draskydami ir tam
pydami tuos, kurie tik prisiartina.
- Tikrai jiems tai teikia didel diaugsm, - pa
sak jis.
- Kai jie itaip sukritikuoja kitus ir patys bna c
kit sukritikuoti, greitai jie ima nebetikti tuo, kuo

anksiau tikjo, todl ir jie patys, ir visa filosofija

sulaukia kit moni paniekos.
- Teisyb, - pasak jis.
- Na, - tariau, - o vyresnio amiaus mogus ne
nors sivelti itokias kvailystes; jis veriau pa
mgdios t, kuris ginijasi nordamas surasti ties,
o ne t, kuris aidia kitus sukritikuodamas. Jis ir
d pats bus santresnis, ir filosofij padarys garbing,
o ne vert paniekos.
- Teisingai, - tar jis.
- Atsargumo dlei ir buvo pasakyta tai, k anks
iau kalbjome, - kad dialektika reikia leisti usiim
ti tik tvarkingiems ir pastoviems monms, o ne taip,
kaip iandien, kai jos imasi bet kas, net ir visai
netinkami mons.
- I tikrj.
- A r dialektikos studijoms - jeigu ja ivien bus
labai kruopiai usiimama ir nieko kito nedirba
m a - uteks dukart tiek laiko, kiek skiriama kno
manktinimui?
e
- A r eeri met, ar ketveri? - paklaus jis.
- Nesvarbu, - tariau. - Tegu bus penkeri. Pas
kui tursi juos vl nuleisti ol ir priversti bti
kariais ir eiti valstybje kitas pareigas, tinkamas
jauniems monms, kad jie ir patyrimu neatsilikt
nuo kit. Tai leis tau dar kart juos imginti - ar
540 jie atsispirs visokioms pagundoms, kurios trauks juos
visas puses, o gal kai kur ir pasiduos j o m s .
- O kiek tam reiks laiko? - paklaus jis.
- Penkiolikos met, - tariau. - Kai jiems sueis
penkiasdeimt met, tuos, kurie iliks ir bus visur
pasiymj - ir darbuose, ir moksluose, - bus laikas
nuvesti galutin tiksl: priversti juos pakelti auk
tyn savo sielos vilgsn ir pavelgti tai, kas viskam
teikia vies; paskui, pamat gr pat savaime, jie

turs imti j pavyzdiu ir vis likus gyvenim tvar

kyti pagal j valstybe, paskirus pilieius ir paius
save - kiekvienas i eils. Didesn laiko dal jie skirs b
filosofavimui, bet atjus eilei kiekvienas dirbs visuo
mens labui ir vadovaus valstybei - ne todl, kad
tai yra garb, bet todl, kad j pareiga yra dirbti
valstybs gerovs vardan. Jie vis laik aukls ki
tus pilieius, panaius save, kad jie pakeist juos
valstybs sargyboje, o patys persikels gyventi Pa
laimintj salas. Valstyb savo lomis pastatys
jiems paminklus, aukos valstybs vardu jiems au- c
kas, jei pitija pritars - kaip demonams, o jei nepri
tars - kaip laimingiems ir dievikiems monms.
- Tu, Sokratai, tarsi skulptorius sukrei labai
graius valdov paveikslus, - pasak jis.
- Ir valdovi, - tariau. - Nemanyk, Glaukonai,
kad tai, k a pasakiau, daugiau tinka vyrams, o ne
moterims, - tinka bent jau toms, kurios i prigim
ties yra tiems dalykams tinkamos.
- Teisingai, - tar jis, - jeigu abi lytys yra ly
gios, kaip mes nustatme.
- K gi, - tariau, - ar sutinkate, kad ms min- d
tys apie valstyb ir jos santvark nra tuios vaiz
duots vaisius? Tiesa, jas sunku gyvendinti, bet ma
noma; taiau tik tokiu bdu, kaip m e s nusakme:
kai tie, kurie i tikrj yra filosofai, valdys valsty
b - vienas arba keli, - jie niekins dabar vis siekia
m garbinim kaip nepritinkant laisvam mogui ir
nieko nevert, o labiausiai vertins pareigos vykdy
m ir i to kylani pagarb; laikydami teisingum e
svarbiausiu ir btiniausiu dalyku, jie tarnaus jam,
j stiprins ir pagal j tvarkys savo valstyb.
- O kaip? - paklaus jis.
- Visus t u o s , - pasakiau, - kuriems bus daugiau
kaip deimt met, jie isis kaim, o kitus vaikus,

541 nordami apsaugoti juos nuo blog paproi, bdin

g j gimdytojams, paims ir iaukls pagal savo pa
proius ir statymus, kuriuos idstme anksiau.
itaip jie labai greitai ir lengvai ves ms aptart
j santvark; tada valstyb bus laiminga, o joje gy
venantys mons turs sau didiul naud.
b
- Taip - tar jis. - Atrodo, Sokratai, tu gerai pa
aikinai, kaip gali bti gyvendinta ms santvar
ka - jei ji kada nors bus gyvendinta.
- M e s jau pakankamai kalbjome apie t valsty
b ir mog, kuris bt j panaus. Aiku, koks jis,
ms poiriu, turt bti.
- Aiku, - tar jis. - Atrodo, itas klausimas jau
isprstas.

ATUNTA

KNYGA

- Gerai. ituos dalykus mes, Glaukonai, jau su- 543

tarme - nustatme, kad ms pavyzdingai sutvar
kytoje valstybje monos bus bendros, vaikai ben
dri, aukljimas bendras; taip pat bendri bus kari
niai ir taiks usimimai, o karaliaus tie, kurie bus
labiausiai pasiymj filosofijoje ir karo mene.
- Sutarme, - pasak jis.
- Sutarme ir dl to, kad, kai tik bus paskirti b
valdovai, jie nuves karius bstus, apie kuriuos anks
iau kalbjome, ir ten juos apgyvendins; niekas ne
turs privataus namo, nes vis namai bus bendri.
Sutarme, kad bus sutvarkyta ir j nuosavyb, ne
tik namai, - jei prisimeni, mes apie tai kalbjome.
- Prisimenu, - tar jis. - Mes sakme, kad n
vienas i j negals turti privaios nuosavybs, ko
ki turi kiti mons: kaip karo atletai ir sargybiniai,
jie gaus i kit piliei atlyginim - maisto atsarg c
vieneriems metams - ir u tai privals rpintis ir
savo pai, ir valstybs saugumu.
- Teisingai kalbi, - tariau. - Kadangi klausi
m jau ubaigme, prisiminkime, kurioje vietoje nu
krypome al, kad galtume vl grti t keli.
- Visai nesunku prisiminti, - pasak jis. - Pakal
bjs apie valstyb tu pasakei madaug t pat, kaip

ir dabar: tu pasakei, kad laikai tobula toki valstyd be, koki tu tada aptarei, o mogumi - t, kuris
atitinka t valstyb, nors btum galjs mums nu
rodyti dar tobulesn valstyb ir dar tobulesn mo544 g. Apie kitas valstybi santvarkas, kiek prisime
nu, sakei, kad msik gera, o kitos - blogos. Tu
minjai keturias kitas santvark ris; vertt jas
aptarti ir itirti j ydas, taip pat vertt aptarti ir
jas atitinkanius mones, kad juos visus apvelg ir
nustat, kuris yra geriausias ir kuris - blogiausias,
galtume pasvarstyti, ar geriausias mogus yra lai
mingiausias, o blogiausias - nelaimingiausias, ar yra
b kitaip. Kai a tavs paklausiau, kokios yra tos ketu
rios santvarkos, sikio Polemarchas su Adeimantu,
ir tu, pasigavs j ikeltj klausim, atjai iki tos
vietos, kur dabar esame.
- T u labai gerai atsimeni, - tariau.
- Tad panaiai kaip imtynininkas vl stok t
pai kovos padt ir, kadangi a pateikiau t pat
klausim, pamgink atsakyti tai, k tada ketinai.
- Jei tik stengsiu, - atsakiau.
- A labai noriu suinoti, kokios tos keturios san
tvarkos, kurias minjai, - pasak jis.
c
- Visai nesunku itai pasakyti, - tariau. - A
kalbu apie tas, kurios yra gerai inomos ir turi pa
vadinimus: pirmoji yra labai giriama - tai kretikoji, arba lakedaimonikoji, santvarka; antroje vietoje
pagyrim atvilgiu yra oligarchija, labai ydinga san
tvarka; toliau eina pastarajai visai prieinga san
tvarka - demokratija, o kilnioji tironija, kuri skiria
si nuo vis kit, - tai ketvirtoji ir sunkiausia vais
ei tybs liga. Ar tu dar randi koki kit santvarkos
form, kuri sudaryt atskir r? Juk paveldima
valdia ar u pinigus gyjama karaliaus valdia ir
kitos panaios santvarkos eina ias keturias san-

tvarkas; tarp barbar j pasitaiko ne reiau negu

tarp graik.
- Pasakojama apie visokias ir labai keistas san
tvarkas, - pasak jis.
- O ar inai, - tariau, - kad ir moni bd yra
keturios rys, kaip ir valstybs santvark? Negi
manai, kad tos santvarkos atsiranda i medi ar
uol? Jos kilo i piliei paproi, kurie lemia visa e
kita, nes turi persvar.
- Tikrai jos kilo i paproi, o ne i ko kito, pritar jis.
- Jeigu yra penkios valstybi rys, tai ir paski
r moni sielos sandar taip pat turi bti penkios
rys.
- Be abejo.
- Mes jau aptarme aristokratij atitinkant mo
g ir pagrstai sakome, kad jis yra geras ir teisingas.
- Aptarme.
545
- Ar po jo nereikt apvelgti blogesniuosius: pir
miausia t, kuris trokta pergals ir garbs - jis
atitinka lakedaimoniei santvark, paskui - oligar
chijos, demokratijos ir tironijos mog? Pastat ne
teisingiausiai prie teisingiausiai , galsime tiksliai
nustatyti, kaip grynasis teisingumas, palyginti su
grynuoju neteisingumu, atsiliepia laimei to, kam jis
bdingas, ir nelaimei to, k a m jis nebdingas. Tada
mes arba paklausysime Trasimacho ir sieksime ne
teisingumo, arba, remdamiesi ms svarstymo iva- b
domis, - teisingumo.
- I tikrj reikia taip ir daryti, - pritar jis.
- Kadangi mes pirmiau pradjome nagrinti vals
tybs, o ne paskir moni paproius, nes valstybje
jie labiau irykja, tai ir dabar pirmiausia aptarki
m e valstybs santvark, grindiam garbs troki
m u (kito pavadinimo, kuris bt vartojamas, netu-

riu - galbt j reikt vadinti timokratija" arba

timarchija"); paskui aptarsime j atitinkant paskic r mog, po to - oligarchij ir oligarchin mog;
pairj demokratij, tirsime demokratin mog;
pagaliau, nuvyk ketvirtj santvark - tiron val
dom valstyb - ir ityr j, pavelgsime tironik
siel. Tada pamginsime tinkamai atsakyti ms
ikeltj klausim.
1

- Visai teisingai apvelgsime ir sprsime, - pasa

k jis.
- Na, - tariau, - tai pamginkime paaikinti, ko
kiu bdu i aristokratijos atsiranda timokratija. Ar
gi neaiku, kad kiekviena santvarka pasikeiia tik
d dl valdaniosios grupuots, kai tarp valdanij kyla
nesutarim ir vaid? Juk jeigu valdantieji, nors j
bt ir labai nedaug, sutars tarpusavyje, santvarka
bus nepajudinama.
- Tai tiesa.
- O kas gi, Glaukonai, galt iklibinti ms vals
tyb? - tariau. - Dl ko kils nesantaika tarp pad
jj ir valdov? O gal, sekdami Homeru, melskime
e m z a s , kad pasakyt mums, kaip pirm kart kilo
nesantaika, ir praykim, kad jos, su mumis tarsi su
vaikais aisdamos, kalbt ikilmingu tragedijos to
nu, tarsi tai bt rimta kalba.
- Kaip kalbt?
546
Madaug itaip: Sunku iklibinti taip sutvar
kyt valstyb, kaip jsik. Bet kadangi visa, kas
atsirado, turi ti, tai ir itokia santvarka neiliks
aminai - ir ji turs iirti. O suirs tai kaip: ne tik
em aknis leidusi augal, bet ir ant ems
gyvenani gyv btybi sielos ir knai patiria vai
singumo ir nevaisingumo periodus; j kaita sudaro
udar besisukant rat, kiekvienai riai skirtin
g, - trumpaami btybi is ratas maas, ilgaam2

iu - didelis; kai ratas usidaro, ciklas prasideda i

naujo. O tie i j s u gimins, kuriuos iugdte bti
valstybs valdovais, nors ir gabs bdami, remdamiesi pojiais grindiamu samprotavimu vis dlto
nesugebs geriau skirti vaisingumo ir nevaisingumo
periodu ir kartais gimdys vaikus tada, kai nereiktu
gimdyti. Dievikj palikuoni gimimo period nu
sako tobulas skaiius, o moni - skaiius, kuria
m e - pirmajame i vis - dl klimo kvadratu ir
kubu, turiniais tris tarpus ir keturias ribas (pana
jimas ir nepanajimas, didjimas ir majimas),
visa gyja bendr mat ir tampa racionaliai ireikiama. Keturi tredaliai t skaii, sujungti su pen
ketu ir triskart padauginti, sudarys du harmonin
gus derinius - vien lygiakrat, sudaryt i imto,
paimto imt kart, kit - to paties ilgio, bet pailg;
kitaip sakant, penketo racionali skersmen skai
ius imamas imt kart, kiekvien kart iskai
iuojant po vien, o i iracionali iskaiiuojama po
dvejet, ir jie imami imt kart trejeto kubu. Visas
is skaiius yra geometrinis, ir jis turi toki gali,
kad lemia geresni ar blogesni palikuoni gimim .
Jeigu js sargybiniai, neinodami ito dsnio, nelaiku suporuos jaunikius su nuotakomis, gims nega
bs ir i prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji
sargybiniai geriausius i t vaik padarys valstybs
valdovais, bet ie, bdami neverti, perm i savo
tv valdi nesirpins mumis, nors ir bdami sar
gybiniai. Jie maiau vertins mz men, o vliau ir
gimnastik. Todl jaunoji karta bus maiau isilavi
nusi. I jos ieis nekokie valdovai, nelabai tinkami
bti sargybiniais, nemokantys skirti Hesiodo kart,
kurios bus ir pas jus: auksin, sidabrin, varin ir
gelein ; susimaiius geleiai su sidabru, o variui
su auksu, atsiras neatitikim ir nukrypim, o kur

54

tik jie atsiranda, sukelia karus ir neapykant. Tai

tokia nesantaikos kilm visur, kur tik ji kyla."
- Mzos mums kalbjo teisingai ir graiai, - pa
sak jis.
- Taip joms ir pridera - juk jos mzos.
b
- O k paskui mzos kalba? - paklaus jis.
- Kilus nesantaikai, - tariau, - dvi gimins gelein ir varin - m traukti mones pasipelny
m, ems, nam, auksiniu ir sidabrini daikt
sigijim, o kitos dvi gimins - auksin ir sidabrin, nepatyrusios skurdo, bet i prigimties turdamos
turtingas sielas, stengsi vesti doryb ir senovin
santvark. Abiem pusms kovojant tarpusavyje ir
tempiant kiekvienai save, pagaliau buvo susitarta
em ir namus pasidalyti ir padaryti privaia nuoc savybe, o tuos pilieius, kuriuos iki tol jie saugojo
kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, paversti
vergais, padaryti juos perioikais ir tarnais; patys
jie nusprend ir toliau usiimti karu ir saugoti kitus.
- Be abejo, - tar jis, - is pasikeitimas kilo dl to.
- A r ita santvarka nebus vidurys tarp aristokra
tijos ir oligarchijos? - paklausiau.
- Tikriausiai.
- itaip pasikeis santvarka, o kaip ji pasikeitusi
tvarkysis? Aiku, kad kai kuriais atvilgiais ji mg
ti dios ankstesnij santvark, kai kuriais - oligar
chij, nes ji yra vidurys tarp j, o kai k turs ir
visai savita.
- Taip, - tar jis.
- Bdami gynjai, jie gerbs valdovus, susilaikys
nuo ems darb, amat ir visoki kitoki pelning
usimim, steigs bendr vis maitinim, gimnas
tikos ir karines pratybas, - visais iais dalykais i
santvarka primins ankstesnij.
- Taip.
5

- Bet jie bijos imintingiems monms patikti e

valdios vietas, nes ten jau nebebus nuoirdi ir
tvirt moni, o tik miraus bdo; jie mgs tik smar
kius ir paprastesnio bdo mones, i prigimties dau
giau tinkamus karui negu taikai, laikys garbingais 548
dalykais klast ir apgaul, kuri griebiamasi karo
metu, ir vis laik kariaus. tai kokie bus tos san
tvarkos saviti bruoai.
- Taip.
- Tokie mons trok turt, - tariau, - kaip pras
ta oligarchijoje. Tarsi laukiniai jie garbins tamsoje
auks ir sidabr, turs sireng savo privaius san
dlius ir lobynus, savo namus apsups sutvirtinimais;
jie gyvens pasislp tuose savo lizduose ir leis pini
gus moterims ir kam tik panors.
b
- Tikra teisyb, - pritar jis.
- J i e bus ykts, nes labai garbins turtus ir juos
sigys slapta, bet eikvos svetimus turtus, tenkinda
mi savo aistras. Jie mgausis slaptais malonumais,
stengdamiesi pabgti nuo statymo kaip vaikai nuo
tvo, nes jie buvo aukljami ne tikinjimu, o prie
varta, nepais tikrosios mzos - dialektikos ir filo
sofijos mzos - ir labiau vertino gimnastik negu c
m z men.
- Tu kalbi apie santvark, kurioje gris sumis
su blogiu, - tar jis.
- Ji i tikrj maiyta, - tariau. - Ji turi vien
ypa ryk bruo, atsiradus dl to, kad ten viepa
tauja aistringasis pradas, - garbs trokim ir jos
vaikymsi.
- is bruoas labai rykus, - pasak jis.
- Tokia yra ir taip atsirado i santvarka, - ta
riau. - A nupieiau tik jos a p m a t u s , o ne ubaigt
paveiksl, nes norint pamatyti, koks mogus bus tei- d
singiausias ir koks - neteisingiausias, utenka ir
6

apmat; aptarti visas santvarkas ir visus moni

bdus nieko nepraleidiant bt neaprpiamas dar
bas.
- Teisyb, - sutiko jis.
- O koks bus t santvark atitinkantis mogus?
Kaip jis iaukltas, koks jo bdas?
- A m a n a u , - tar Adeimantas, - kad jis yra
gana panaus Glaukon - bent jau dl garbs
vaikymosi.
7

- Tuo atvilgiu galbt, - tariau, - bet tai bruo

ai, kuriais jis jau skiriasi.
- Kokie tie bruoai?
- Jis yra smarkesnis, - tariau, - maiau ipruss
ir, nors vertina iprusim ir mielai klausosi kit
549 kalb, bet pats visai nemoka kalbti. Toks mogus
vergams yra labai kietas, nors j neniekina kaip
tas, kuris gavo pakankam isilavinim; jis yra vel
nus laisviesiems ir labai paklusnus valdovams, mgs
ta valdi ir garb, bet jauiasi vertas bti valdovu
ne dl ikalbos ir kit panai dalyk, o dl karins
veiklos ir karini gabum, mgsta gimnastik ir me
diokl.
- itoks bdas tinka tokiai santvarkai, - tar jis.
- Jaunystje toks mogus gal ir niekins turtus, b pasakiau, - bet sendamas jis vis labiau juos pa
mgs, nes turs savo prigimtyje gobumo daig, o jo
doryb nra gryna - juk j paliko jo geriausias sargas.
- Koks sargas? - paklaus Adeimantas.
- Protas, susijungs su mz menu, - tariau. Tik itai isaugoja doryb per vis gyvenim, jeigu
mogui ji bdinga.
e

- Graiai kalbi.
- Tai toks yra tas garbs troktantis jaunuolis,
panaus timokratin valstyb, - pasakiau.

- Tikrai panaus.
c
- tai kaip jis pasidaro toks: kartais tai bna
suaugs gero tvo snus, kai tvas gyvena blogai
tvarkomoje valstybje ir todl vengia garbs, val
dios viet, byl ir kitokio panaaus triukmo, ver
iau nusileidia, kad tik ivengt nemalonum.
- Tai kaip jis pasidaro toks? - paklaus Adei
mantas.
- Pirmiausia, - tsiau, - jis girdi motin skun
diantis, kad jos vyras ness valdioje ir dl to ji
maiau vertinama kit moter draugje; kad ji ma- d
tanti, jog vyras nesirpins praturtti, nekovojs ir
nesiplstas nei privaiai teismuose, nei liaudies su
sirinkimuose, bet lengvai pakenis eidinjimus ir
kitas panaias nuoskaudas; kad ji pastebinti, jog jis
vis laik galvojs tik apie save, o j pai nei ger
bis, nei negerbis. Ji piktinasi visu tuo ir sako s
nui, kad jo tvas ess ne vyras, o lep, ir kitus
panaius dalykus, kuriuos monos mgsta porinti e
apie savo vyrus.
- Taip ir panaiai jos zyzia, - tar Adeimantas.
- Tu inai, - tsiau, - kad kartais ir toki vyr
tarnai, kurie atrodo es jiems palanks, slaptai pa
sakoja snums tokius dalykus ir jeigu mato, kad
skolininkas negrina skolos, o tvas jos neireika
lauja arba nenubaudia kito skriaudiko, ragina vai
k, kad uaugs atkeryt jiems u tai ir pasirodyt
vyrikesnis u savo tv. Ijs i nam, jaunuolis 550
mato ir girdi t pat: tie, kurie dirba tik savo darb,
yra laikomi ir vadinami kvailiais, o tie, kurie usi
ima ne savo reikalais, yra gerbiami ir giriami. Jau
nuolis, visa tai girddamas ir matydamas, o kita
vertus, girddamas tvo odius ir i arti siirda
mas jo usimimus, visai prieingus kit usimi
m a m s , patiria tai k: j tempte tempia save abi

b puss - tvas gaivina ir stiprina protingj jo sielos

prad, o anie kursto jo sielos geidiantj ir aistrin
gj pradus; kadangi jis nra blogas mogus, tik pa
kliuvs prast draugij, jis pasirenka vidur tarp
t dviej poiri ir savo siel valdyti patiki tam
viduriui - garbs trokimui ir arumui, - ir tampa
ididus ir garbtroka.
- Tu puikiai idstei, kaip susiformuoja jo b
das, - pasak jis.
c

- Taigi, - tariau, - jau aptarme antrj valsty

bs santvark ir antrj mog.
- Aptarme, - pritar jis.
- Po ito reikt kartu su Aischilu kalbti apie
tai, kad prie kito miesto stovi kitas v y r a s " , o gal
veriau, laikydamiesi savo metodo, i pradi kalb
kime apie valstyb?
- Visai teisingai, - ta' jis.
- Po ios santvarkos, - tariau, - eina oligarchija.
- Koki santvark tu vadini oligarchija? - pa
klaus jis.
- Tai santvarka, paremta turto cenzu, - valdo
d turtingieji, o skurdiai nedalyvauja valdyme, - atsa
kiau.
- Suprantu.
- Ar nereikt paaikinti, kokiu bdu i timarchijos pereinama oligarchij?
- Reikt.
- I tikrj net ir aklas mato, kaip pereinama.
- Kaip?
8

- Kai kiekvienas susikrauna turtus, - tariau,

tai ir praudo santvark. Pirmiausia jie susiranda
prog ilaidauti, tada tuo tikslu pakeiia statymus
ir nebeklauso j - nei jie patys, nei j monos.
- Tikrai, - pritar jis.

- O paskui, - tsiau, - irdami kitus ir steng- e

damiesi su jais susilyginti, jie visus pilieius padaro
panaius save.
- Suprantama.
- N u o tada, - tariau, - eidami tolyn turtjimo
keliu, kuo labiau jie vertina turt, tuo maiau ger
bia doryb. Turtas ir doryb yra tokie skirtingi, kad,
udjus juos abu ant svarstykli lki, jie traukia
lktes visai prieingas puses.
- Teisyb.
- Jei valstybje garbinamas turtas ir turtingieji, 551
tada joje negerbiami gerieji ir pati doryb.
- Aiku.
- Kas yra gerbiama, tuo ir usiimama, o kas ne
gerbiama, tuo nesirpinama.
- Taip yra.
- itaip ambicingieji ir garbtrokos tampa go
ds pinig ir trokta turt, jie giria turtingj, juo
avisi, sodina valdios vietas, o varg niekina.
- Tai tiesa.
- Tada jie ileidia statym, kuris nustato, kad b
turto cenzas yra oligarchins santvarkos norma: kuo
santvarka labiau oligarchin, tuo cenzas didesnis,
kuo maiau oligarchin - tuo maesnis. Tiems, ku
rie neturi nustatyto turto, neleidiama dalyvauti val
dioje. Toki santvark jie veda arba ginklu, arba
i anksto baugin pilieius. Ar ne taip?
kos

Taip.
Tai madaug tokia yra toji santvarka.
Taip, - pasak jis. - Bet kokie yra tos santvar
paproiai ir kokias ydas jai priskyrme?
c

- Pagrindin yda, - tariau, - tai pats jos pagrin

das. Tik pagalvok, kas atsitikt, jei itaip bt ski
riami laiv vairininkai - pagal turto cenz, o varg-

ui, net jei jis bt tinkamesnis vairininkas, neleis

t juo bti.
- Nelabai kur nuplauktum tokiu laivu, - pasak
jis.
- Ar ne panaiai bt ir su kiekviena kita val
dia?
- A manau, kad panaiai.
- A r iskyrus valstybs valdym, ar j taip pat
ia priskirsi?
- Priskirsiu, nes j valdyti sunkiausia ir svar
biausia.
d
- Tai pirmoji ir labai didel oligarchijos yda.
- Atrodo, kad taip.
- Na, o ita yda ar maesn?
- Kokia?
- Tokia valstyb nebus vieninga, joje bus dvi vals
tybs - turtingj ir varg, gyvenani toje paioje
vietoje ir nuolat rezgani vieni kitiems pinkles.
- Prisiekiu Dzeusu, i yda n kiek ne maesn, tar jis.
- Yra ir kitas nepatogumas - oligarchai negals
e kariauti: arba jie bus priversti labiau bijoti apgin
kluotos minios negu prie, arba neapginkluos mi
nios ir pasirodys kovoje es tikri oligarchai; be to,
dl yktumo jie nenors mokti reikalingos pinig
sumos.
- Tai tikrai negerai.
- Na, o kaip su imtadarbikumu, kur mes anks552 iau peikme? Kai itokioje santvarkoje tie patys ir
em dirbs, ir usiims pelningais darbais, ir kariaus,
ar tau atrodo, kad bus gerai?
- Jokiu bdu ne.
- O dabar irk, ar i vis blogybi didiausioji
nebus ita - ji pirmiausia bdinga oligarchijai.
- Kokia?

- Laisv parduoti vis savo nuosavyb, o kitam t parduotj nuosavyb sigyti, ir pardavus gyventi
valstybje nepriklausant jokiam piliei luomui nei verslinink, nei amatinink, nei raiteli, nei hoplit, - ir bti tais, kuriuos vadina skurdiais ir varg
ais.
- Pirmoji t yd turi oligarchija, - tar jis.
b
- Oligarchijose toks dalykas nra draudiamas,
nes kitaip vieni nebt pertek turt, o kiti - visiki
skurdiai.
- Teisyb sakai.
- Pavelk dar tai k: kai turtingas mogus
vaisto savo turt, ar jis bna naudingas tokiai vals
tybei ta prasme, kaip mes k tik kalbjome? Jis at
rod ess i t, kurie valdo, o i tikrj nebuvo nei
valdantysis, nei patarnautojas, bet tik savo turt
eikvotojas.
- I tikro jis toks atrod, o buvo tik eikvotojas, - c
pasak jis.
- A r nenori, - tariau, - kad mes j pavadintume
tranu namuose ir nelaime valstybei, panaiai kaip
atsirads tranas yra nelaim spieiui?
- Teisingai, Sokratai, - pasak jis.
- Adeimantai, visus skraidanius tranus dievas
sukr be gyli, o rpliojanius - vienus su gyliais,
kitus - be gyli. I senatv i tran be gyli atsiran
da elgetos, o i t, kurie su gyliais, - niekadjai. d
- Labai teisingai sakai.
- Todl, - tariau, - kurioje valstybje pamatysi
elget, inok, kad ten yra ir pasislpusi vagi, pi
nigini pjaustytoj, ventvagi ir kitoki nedorli.
- Aiku, - tar jis.
- Argi nematai, kad oligarchinse valstybse yra
elget?

- Iskyrus valdaniuosius, ten beveik visi yra el

getos, - atsak jis.
e
- Tad ar nemanysime, kad ten yra ir daug nedo
rli, turiniu gylius, kuriuos valdantieji jga sulai
ko nuo nusikaltimu?
- Tikrai taip manome.
- A r nesakysime, kad itokie mons atsiranda
dl netikusio aukljimo, neiprusimo ir blogos vals
tybs santvarkos?
- Sakysime.
- tai kokia yra oligarchin valstyb ir kiek joje
yra yd - o gal ir dar daugiau.
- Galbt.
553
- Taigi jau aptarme ir t santvark, kuri vadi
nama oligarchija. Joje valdantieji parenkami pagal
turto cenz. Dabar pavelkime ir j atitinkant mo
g - kaip jis atsiranda ir koks jis yra.
- Pavelkime, - tar jis.
- Ar ne itokiu bdu timokratinis mogus tampa
oligarchiniu?
- Kokiu?
- Timokrato snus i pradi seka tvo pdomis
ir j pamgdioja, o paskui pamato, kad tvas staiga
b palo atsitrenks valstyb tarsi uol, ileido vis
savo turt ir pats isieikvojo - ar jis buvo karo va
das, ar jo valstybje kokias nors kitas auktas pa
reigas, - paskui buvo patrauktas teism ir puola
mas sikofant , ir arba uvo, arba buvo itremtas,
arba neteko pilietybs ir viso savo turto.
- Taip bna.
- Visa tai matydamas ir igyvendamas, prarads
turt ir netgi, manau, baimindamasis jis tuojau ic meta i savo sielos sosto emyn galva garbs troki
m ir ididum. Paemintas skurdo, jis griebiasi ko
kio nors pelningo usimimo ir visokiais bdais tau9

pydamas ir dirbdamas susikrauna turt. Argi itoks

mogus nepasodins savo sielos sost gobumo ir
yktumo ir nepadarys j didiuoju karaliumi su tia
r a ant galvos, su vriniu ir trumpu persiku kardu
u diro?
1 0

- Tikriausiai.
- O protingum ir arum jis patupdys ant ems i abiej sosto pusi ir, paverts juos vergais,
vienam i j nieko neduos galvoti, tik irti, kaip
bt galima padidinti turt, o kitam neleis nieko
kito gerbti, niekuo kitu grtis, tik turtu ir turtuo
liais, ir lieps nieko kito nelaikyti garbe, kaip tik
turt sigijim ir visa tai, kas padeda j sigyti.
- Nra kito kelio, kuris garbs troktant jaunuo
l taip greitai ir tvirtai vest gobum, - tar jis.
- Tai ir bus oligarchinis mogus, - pasakiau.
- Taip pasikeiia mogus, atitiks santvark, i
kurios atsirado oligarchija.
- Dabar pairkime, ar jis atitinka t santvark.
- Pairkime.
- Pirmiausia jis yra panaus j tuo, kad turtus
laiko garbingiausiu dalyku.
- Be abejo.
- Jis panaus j ir tuo, kad yra taupus ir darb
tus, tenkina tik btiniausius savo norus, o vis kit
ilaid atsisako ir visus kitus trokimus tramdo kaip
tuius.
- I tikrj jis taip elgiasi, - tar jis.
- Jis vaikioja paniurs, i visko daro pinigus ir
juos krauna savo lobyn. Tokius mones minia giria. Argi itoks mogus nepanaus i santvark?
- Man atrodo, panaus. Ir tokia valstyb, ir toks
mogus labiausiai vertina pinigus.
- Toks mogus, manau, nekreipia dmesio isi
lavinim.

554

- Tikriausiai, nes kitaip jis nebt pasirinks ne

regio vadovauti chorui ir taip labai jo negarbint , pasak jis.
11

- Gerai, - tariau. - Pagalvok dar tai apie k. A r

nesakysime, kad dl isilavinimo stokos j a m kyla
c tran trokim - tiek bding elgetoms, tiek nedo
rliams, - tik rpindamasis savo interesais jis juos
jga sutramdo?
- Taip.
- Ar inai, - tariau, - k irdamas ivysi j
nedorybes?
- \ k? - paklaus jis.
- \ tai, kaip jie globoja nalaiius arba daro k
nors panaaus, kur jie gali nevaromi nedorai elgtis.
- Tavo teisyb.
- Argi i to neaiku, kad kit verslini siparei
gojim atveju toks mogus gyja garbingo mogaus
vard, nes jis atrodo ess teisingas? Mat dar ilikud si ger savybi dka jis sutramdo savo blogus tro
kimus, bet ne dl sitikinimo, kad bt geriau t
trokim nepatenkinti, ir ne dl to, kad proto ska
tinamas juos numalint, o tik veriamas baims,
nes jis dreba dl viso kito savo turto.
- Tikrai taip yra, - pasak jis.
- Prisiekiu Dzeusu, mielas drauge, - tariau, kai reikia leisti svetim turt, daugelyje toki mo
ni tu rasi trokim, giminik tran trokimams.
- Labai giminik, - pritar jis.
- Tok mog draskys nuolatiniai vidiniai nesu
tarimai - tai jau bus ne vienas, o du mons: vienos
e aistros kovos su kitomis, bet daniausiai nugals
gerosios aistros.
- Tai tiesa.
- Todl toks mogus atrodys padoresnis u kitus,
bet tikroji doryb, kuri sudaro sielos harmonija ir
santarv, bus toli nuo jo pabgusi.

- Ir man taip atrodo.

- is taupus mogus bus blogas varovas, kai
reiks asmenikai su kitais pilieiais varytis dl
pergals ar kokio kito garbingo dalyko, nes jis neno- 555
rs leisti pinig vien dl garbs arba kokioms nors
panaioms varyboms laimti; jis bijos, kad nesua
dint savyje turt vaistymo aistros ir nepadaryt
jos sjungininke pergalei pasiekti; kaip oligarchas,
jis kovos ne visomis savo pajgomis ir daniausiai
pralaims, bet isaugos savo turtus.
- Tai tiesa, - pasak jis.
- Tad ar galima dar abejoti, kad is yktuolis ir
turtuolis yra panaus oligarchin valstyb?
b
- Jokiu bdu negalima, - atsak jis.
- Dabar, kaip atrodo, reikia aptarti d e m o k r a t i j kokiu bdu ji atsiranda ir kokia ji yra; paskui pa
nagrinkime demokratinio mogaus bd, kad gal
tume sprsti apie j.
- Mes eisime mums prastu keliu, - tar jis.
- A r ji neatsiranda i oligarchijos tai kaip: kai
mons nepasisotina siekiamu griu - pasidaryti kuo
turtingesniems?
- Kokiu bdu?
- Mano nuomone, valdantieji, kurie valdo valsty- c
b tik todl, kad turi didiausius turtus, nenori pa
tvirkusiems jaunuoliams statymu udrausti vais
tyti savo turt ir jo netekti, nes patys, supirkindami toki jaunuoli turtus ar skolindami jiems u
palkanas pinigus, tikisi dar labiau praturtti ir pa
sidaryti dar labiau gerbiami.
- Kaip tik to jie siekia.
- Argi neaiku, kad valstybse nemanoma kartu
ir turt garbinti, ir bti pakankamai nuosaikiam, - d
btina vienu i t dviej dalyk rpintis, o kitu
nesirpinti.

- Gana aiku, - tar jis.

- Oligarchijose valdantieji nekreipia dmesio i
tvirkavim ir leidia jam klestti, todl kartais ir
kilnius mones priveria tapti skurdiais.
- Tikrai taip bna.
- Mano nuomone, itokie mons gyvena valsty
bje apsiginklav ir apsirpin gyliais - vieni i j
brid skolas, kiti netek pilietini teisi, dar kitus
itiko ir viena, ir kita bda; jie nekenia ir rezga
pinkles tiems, kurie sigijo j turtus, taip pat kie tiems, ir trokta perversmo.
- Taip bna.
- O palkininkai vaikioja susig, tarsi j ne
matydami, - jie domisi kitais ir, rad kur nuolaidesn, sueidia suleisdami jam gyl - pinigus - ir
lupdami u paskolintus pinigus palkanas, kurios
556 daug kart virija skol, pagausina valstybje tran
ir elget.
- I tikro labai pagausina, - tar jis.
- Kai valstybje siliepsnoja toks blogis, jie neno
ri jo gesinti nei udrausdami jaunuoliams elgtis su
savo turtu kaip kam patinka, nei ileisdami kit
statym.
- Kok?
- statym, kuris paremt pirmj ir priverst
b pilieius siekti dorybs. Juk jeigu statymas sakyt
monms daugum sutari sudaryti savo pai ri
zika, valstybje bt maiau begdiko lupikavimo
ir sumat t blogybi, apie kurias kalbjome.
- Tikrai sumat, - pritar jis.
- O dabar, - tariau, dl vis i prieasi
valdantieji kaip tik itaip ir nuteikia valdinius vals
tybje, o patys leidia sau ir savo vaikams palaidai
gyventi: jaunuoliai leidia laik be darbo, pasiduoda

kno ir sielos suglebimui, tampa vangs, nesugeba c

iksti nei skausm, nei diaugsm.
- Kitaip ir negali bti.
- O patys tvai, niekuo daugiau nesirpindami,
kaip tik turtjimu, n kiek ne daugiau domisi dory
be negu skurdiai.
- N kiek.
- Kai itaip nusiteik valdovai ir valdiniai susi
tinka vieni su kitais kelionse ar kitokiuose susib
rimuose, ar lankydamiesi kartu ventse, ar karo
ygiuose, ar plaukdami drauge laivu, ar kaip kariai, d
ar pavojuose stebi vieni kitus, tada turtuoliai varg
jau neniekina; danai vargas, idivs, degs
saulje, stovdamas rikiuotje alia pavsyje uau
gusio turtuolio, usiauginusio per daug riebal, ma
to, kaip is nioktuoja ir neino, k daryti. Ar tu
manai, kad jis nepagalvos, jog tokie mons yra tur
tingi tik dl varg bailumo, ar, bdami vieni savo
tarpe, jie neims kalbti vienas kitam: Tie mons
nuo ms priklauso, jie yra niekingi"?
e
- inau, kad jie taip ir mano, - tar jis.
- Panaiai kaip liguistam knui utenka mao
iorinio sukrtimo, kad apsirgt, o kartais ir be i
orini prieasi jis pats sutrinka, taip ir panaioje
bklje esanti valstyb dl maiausios dingsties su
serga ir kovoja pati su savimi, kai vieni pasikvieia
pagalb i oligarchins valstybs, o kiti - i demo
kratins; taiau kartais vidaus karas kyla ir be i
orinio sikiimo.
- Ir smarkus karas.
557
- Demokratija, mano nuomone, sigali tada, kai
vargai, nugalj savo prieus, vienus i j iudo,
kitus itremia, o su visais kitais dalijasi valstybs
reikalus ir valdios vietas - valdios vietos demo
kratijoje daniausiai skirstomos burtais.

- Taigi itaip vedama demokratija - arba gin

klu, arba i baims pabgus turtingiesiems, - tar
jis.
- Kaip ie mons tvarko valstyb ir kokia yra
b toji santvarka? Aikus dalykas, kad mogus, kuris
j atitiks, pasirodys ess demokratinis mogus.
- Aiku.
- Pirmiausia tai yra laisvi mons, valstybje si
gali visika laisv ir kiekvienam pilieiui leidiama
daryti, k tik jis nori.
- Bent jau taip sakoma, - tar jis.
- K u r yra laisv, ten kiekvienas gali susikurti
tok privatu gyvenim, koks j a m patinka.
- Aiku.
c
- Tad, a manau, tokioje santvarkoje mons bus
labai vairs.
- K u r nebus!
- Atrodo, - tariau, - kad tai yra graiausia i
vis santvark- Kaip visokiomis spalvomis imar
gintas apsiaustas, taip ir i santvarka, imarginta
visokiais paproiais, atrodo graiausiai. Galimas
daiktas, kaip vaikai ir moterys grisi irdami
imargintus daiktus, taip ir it santvark daug kas
laiko graiausia.
- Daug kas j tokia laiko, - pritar jis.
d
- Mielas drauge, - tariau, - dabar pritinka joje
iekoti santvarkos.
- K tu turi galvoje?
- Mat, - tariau, - dl laisvs joje gldi visos san
tvark rys. Atrodo, kad tas, kuris nori kurti vals
tyb, kaip mes k tik darme, btinai turi nuvykti
demokratikai tvarkom valstyb ir ia isirinkti
santvark, kuri jam labiausiai patiks, - tarsi jis nu
vykt vis santvark mug, ten isirinkt geriau
si santvark ir tada kurt valstyb!

- Tikriausiai jam netrkt pavyzdi.

e
- Toje santvarkoje niekas tavs neveria bti val
dovu, nors ir btum tinkamas tam darbui, neveria
paklusti, jei nenori, arba kariauti, kai kiti kariauja,
arba gyventi taikoje kaip kiti, jei nenori taikos. Kita
vertus, jei statymas ir draudia tau valdyti arba
teisti, tu vis tiek gali valdyti ir teisti, jei tik tau 558
ateis galv tokia mintis. Argi i pirmo vilgsnio
toks gyvenimas neatrodo dievikas ir saldus?
- I pradi galbt, - atsak jis.
- Na, o velnumas nuteistj atvilgiu? Argi tu
nesi mats, kaip itokioje santvarkoje mons, nu
teisti mirti arba itremti, vis tiek pasilieka valstyb
je ir sukinjasi tarp moni, vaikioja tarsi hero
j a i - niekam jie nerpi, niekas j nemato?
- Daug toki maiau, - tar jis.
- itas atlaidumas - tai ne kokia nors demokra- b
tins santvarkos smulkmena, o panieka dsniams,
kuriuos mes su tokiu rimtumu nustatme, kai kr
me valstyb, - btent kad jei kas neturs nepapras
t gabum, niekuomet negals tapti auniu mogu
mi, o ir bdamas gabus netaps aunus, jei i pat
maens neais su graiais dalykais ir nesimokys vi
s ger moksl. Kaip ididiai demokratija, pamy
nusi visa tai, visai nesirpina, kokiais usimimais
mogus pasiruo eiti politin gyvenim, bet jei tik
kas pasisako ess palankus liaudiai, tuoj j pagerbia, c
- Tikrai puiki santvarka! - tar jis.
- Tai tokie ir kiti juos panas yra demokratijos
privalumai. Kaip atrodo, tai tikrai maloni santvar
ka - tam tikr lygyb ji lygiai teikia ir lygiems, ir
nelygiems.
- Tu kalbi visiems inomus dalykus, - tar jis.
- Pairk, - tariau, - kaip atrodo paskiras mo
gus. O gal pirmiausia reikia aptarti, kaip jis atsi
randa, panaiai kaip mes aptarme pai santvark?

559

- Taip.
- Ar ne itokiu bdu: yktuolis oligarchas turs
sn, iauklt tvo prieiroje ir pagal jo papro
ius.
- Suprantama.
- Kaip ir tvas, jis prievarta slopins tuos savo
trokimus, kurie skatina vaistyti pinigus, o ne kaup
ti turt, - inoma, kiek be j galima apsieiti.
- Aiku, - tar jis.
- Kad aikiau susikalbtume, jei nori, pirmiausia
apibrkime, kurie trokimai yra reikalingi, o kurie
ne.
- Noriu, - atsak jis.
- Reikalingais turbt teisingai vadinsime tuos,
kuri nemanoma atmesti, ir tuos, kurie bna nau
dingi, jei juos patenkini. Ir vienus, ir kitus paten
kinti siekia pati ms prigimtis.
- Teisyb.
- Vadinasi, juos teisingai galtume pavadinti rei
kalingais?
- Teisingai.
- O tuos trokimus, kuri galima atsikratyti, jei
i pat vaikysts pratinsies, ir kurie neteikia jokios
naudos, bet danai net veikia prieingai, pavadin
nereikalingais turbt pasielgtume teisingai?
- Teisingai.
- Dabar imkime vien ir kit trokim pavyz
dius, kad susidarytume bendr j vaizd.
- Sitai reikia padaryti.
- Ar trokimas valgyti tiek, kiek yra naudinga
sveikatai ir kno stiprybei, duonos ir msos noras
nra reikalingas?
- Manau, kad reikalingas.
- Duonos noras yra reikalingas dl dviej prie
asi - jis yra naudingas ir reikalingas gyvybei
palaikyti.

- Teisyb.
- O priedo prie duonos, tai yra msos ar uvies,
noras taip pat yra reikalingas, jei padeda ilaikyti
kno stipryb.
- Suprantama.
- Na, o noras dar ir kitoki, pramatnesni, val
gi, kurio dauguma moni gali atsikratyti, jei i
maens bus prie to pratinami ir taip aukljami, yra
alingas ir knui, ir sielai protingumo ir nuosaiku
m o atvilgiu. Argi jis reikalingas?
c
- Tikriausiai nereikalingas.
- ituos norus galtume vadinti brangiai atsiei
naniais, o pirmuosius - pravariais ir naudingais,
nes jie padeda veikti.
- Be abejo.
- Panaiai sakysime ir apie meils bei kitus tro
kimus.
- Panaiai.
- Tas, kur pavadinome tranu, bus mogus, pil
nas geiduli ir aistr, valdomas nereikaling troki
m, o tas, kur sakme esant valdom reikaling d
trokim, bus yktus ir oligarchinis.
- Be abejo.
- Dabar grkime atgal, - tariau, - ir pairki
me, kaip i oligarcho pasidaro demokratas. Daniau
siai bna itaip.
- Kaipgi?
- Kai jaunas mogus, uaugs, kaip sakme, be
aukljimo, o tik pratintas taupyti, paragauja tran
medaus ir bendrauja su tais aistringais ir alingais
padarais, galiniais suteikti jam vairiausi, viso
kiausi smagum, tada jo viduje prasideda pasikei
timas - perjimas nuo oligarchinio bdo prie demo- e
kratinio.
- Btinai prasideda, - pritar jis.

- Kaip valstyb pasikeiia, kai viena i jos dali

gauna iorin param dl pair giminikumo, taip
ir jaunuolis pasikeiia, kai viena j a m bding tro
kim dalis gauna i iors giminik trokim para
m.
- Tikrai taip.
- O jeigu jo oligarchinis pradas gaus koki nors
pagalb, kuri atsvers prieing pagalb, - jeigu j
560 pamokys tvas ar kuris kitas i namiki ir prie
kaitaus j a m , tada jo viduje prads grumtis dvi vie
na kitai prieingos jgos, ir jaunuolis ims kovoti pats
su savimi.
- Be abejo.
- Tokiu atveju kartais demokratinis pradas pasi
traukia oligarchiniam i kelio, kai kurie trokimai
inyksta arba ivejami, jaunuolio sieloje atsiranda
gda ir viskas vl susitvarko.
- Kartais taip bna, - tar jis.
- Bet paskui vietoj ivytj slapta iauga kiti
jiems giminiki trokimai, o kadangi tvas dl neib siaukljimo nesugeba snaus paveikti, j atsiranda
daug ir stipri.
- T a i p atsitinka gana danai.
- Tada jie tempia jaunuol tas paias draugijas
kaip anksiau, ir slapta bendraujant randasi daug
nauj trokim.
- Suprantama.
- Gal gale jie uima jaunuolio sielos akropol,
nes pajuto, kad jis tuias: ten nra nei moksl, nei
kilni usimim, nei teising kalb - geriausi pro
to saugotoj ir gynj diev mylim moni irdyse.
c
- Tikrai geriausi.
- Tada j viet urmu uima klaidingi ir pagyr
niki odiai bei nuomons.
- Tai neivengiama, - tar jis.

- Tada jis vl sugrta pas l o t o f a g u s ir atvirai

ten apsigyvena. Ir jeigu jo sielos taupiajam pradui
ateina kokia pagalba i artimj, tai pagyrniki
odiai udaro jo viduje esanios karalikos tvirto
vs vartus, nesileidia nei atvykusios pagalbos, nei
pasiuntini - ger senesni moni odi ir patys d
nugali ir valdo; pavadin gd kvailyste, jie istu
mia j lauk ir gdingai itremia, o nuosaikum pa
vadina lepikumu ir, apdrabst purvais, imeta
lauk; santrum ir saiking ilaidavim jie vadina
storievikumu ir emum ir iveja u alies rib, jiems padeda daugyb nenauding trokim.
12

- Taip bna.
- Itutin ir apval nuo i dorybi j valdom
siel, jie atveria jai didisias paslaptis, o paskui e
parveda atgal lum, anarchij, ilaidum ir be
gdikum, ipuotus ir apvainikuotus, didelio cho
ro lydimus. Garbindami juos, jie lum pagrain
dami vadina geru isiaukljimu, anarchij - laisve,
ilaidum - didiadvasikumu, begdikum - nar
sumu. Argi ne itokiu bdu jaunuolis, kur aukljo 561
reikalingi trokimai, pereina prie nereikaling, a
ling trokim, palaido ir laisvo gyvenimo?
- Aiku, - tar jis, - taip bna.
- Tada itoks mogus gyvena nereikalingiems
trokimams skirdamas n kiek ne maiau pinig,
darbo ir laiko negu reikalingiems. Jei, laimei, jis
nevisikai pasineria itvirkavimo siautul, bet, kai
su amiumi praeina didiausios aistros, vl silei
dia savo siel dal ivytj trokim ir nevisikai b
pasiduoda siverusioms aistroms, tada jo sieloje
atsiranda lyg ir tam tikra pusiausvyra: tada jis savo
siel paveda valdyti pirmam pasitaikiusiam malo
numui, o kai jo prisisotina, atsiduoda kitam, n vie
no neniekindamas, visus laikydamas lygiais.

- Taip bna.
- Bet vis dlto, - tariau, - jis nepriima teisingo
samprotavimo, nesileidia jo savo tvirtov, ir jei
c kas nors jam sakys, kad tai itie malonumai kyla
i kilni ir ger trokim, o anie - i blog ir kad
ituos reikia puoselti ir gerbti, o anuos - ugniau
ti ir pavergti, jis visk atmes ir sakys, jog visi tro
kimai yra lygs ir todl visus reikia lygiai gerbti.
- Toks mogus i tikrj taip elgiasi, -

pritar

jis.
- Toks mogus, - tariau, - diena i dienos gyvena
pataikaudamas bet kokiam pasitaikiusiam trokimui:
vien dien jis girtauja grojant fleitai, kit dien
geria tik vanden ir liesja, vien kart manktinad si, kit kart nieko neveikia ir niekuo nesirpina.
Kartais, kaip jam atrodo jis net pasineria filosofij,
danai usiima politika: paoks pasako kalb, kas
tik jam ueina ant lieuvio, ir veikia. Kartais jis
avisi karingais monmis ir pasuka ta kryptimi, o
kartais linksta pelno siekim arba nukrypsta kur
nors kitur. J o gyvenime nra jokios tvarkos, jo ne
valdo jokia btinyb; bet jis tok gyvenim vadina
maloniu, laisvu ir laimingu, todl taip ir gyvena vi
s laik.
e
- Tu puikiai apsakei lygyb mgstanio mogaus
gyvenim, - pasak jis.
- A parodiau, - tariau, - kad is mogus yra
labai vairus, margas ir turi daugelio moni bruo
, - jis toks, kaip ir toji valstybs santvarka. Dau
gelis vyr ir moter pavydi itokio gyvenimo, kuria
me derinasi daugyb visokiausi santvark ir pa
proi.
- Taip, tai tiesa, - pasak jis.
562
- itok mog, kuris atitinka demokratij, tei
singai galtume pavadinti demokratiniu mogumi.

- Teisingai.
- M u m s liko apvelgti graiausi santvark ir
graiausi savybi mog - tironij ir tiron.
- Tikrai.
- Mielas drauge, kokia bna tironija? Mat ji kilo
i demokratijos, tai aiku.
- Aiku.
- Ar ne panaiai kaip i oligarchijos atsiranda
demokratija, taip i demokratijos - tironija?
6
- Kokiu bdu?
- Gris, - tariau, - dl kurio atsirado oligarchija,
buvo per didelis turtingumas, ar ne?
- Taip.
- Taigi nepasotinamas turt trokimas ir nesir
pinimas niekuo kitu praud oligarchij.
- Tikrai, - tar jis.
- Argi ir demokratijos nepraudo nepasotinamas
trokimas to, k ji laiko griu?
- O koks yra tas gris, apie kur tu kalbi?
- Laisv, - tariau. - Demokratinje valstybje tu
visus girdsi kalbant, kad tai yra graiausias daly- c
kas ir kad laisvas gims mogus tik demokratijoje
gali gyventi.
- Danai gali girdti taip kalbant, - pritar jis.
- J a u a ir ketinau sakyti, - tariau, - kad nepa
sotinamas ito grio trokimas ir nesirpinimas ki
tais dalykais ir it santvark keiia ir ruoia dirv
tironijai.
- Kaip tai atsitinka? - paklaus jis.
- Kai laisvs itrokusi demokratin valstyb tu
ri blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria ne- d
atmietos laisvs, o valdaniuosius, jeigu jie pasiro
do es nenuolaids ir neduoda visikos laisvs, ap
kaltina ir baudia kaip nusikaltlius ir oligarchus.
- Taip ir bna, - tar jis.

- Pilieius, kurie paklsta valdantiesiems, ap

drabsto purvais ir vadina vergikais ir niekam tiku
siais, o valdaniuosius, kurie yra panas valdi
nius, ir valdinius, kurie yra panas valdaniuoe sius, giria ir privaiai, ir vieai. Argi dar reikia abe
joti, kad tokioje valstybje paplis visokios laisvs?
- Be abejo, taip bus.
- Ta laisv siskverbia paskiras eimas ir gal
gale pasiekia net gyvulius.
- Kaip suprasti tavo odius? - paklaus jis.
- Pavyzdiui, - tariau, - tvas pranta savo sn
laikyti sau lygiu ir ima bijotis vaik, o snus lygi
nasi su tvu ir nejauia pagarbos ir baims savo
563 gimdytojams, nes nori bti laisvas, m e t e k a s susi
lygina su pilieiu, o pilietis - su meteku, taip pat ir
su svetimaliu.
- Taip bna.
- Be it, - tariau, - bna dar visoki maesni
ikrypim: mokytojas bijosi mokini ir pataikauja
jiems, mokiniai nekreipia dmesio mokytoj ir auk
ltoj. Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais
ir lenktyniauja su jais ir odiais, ir darbais, o e
fe niai, nordami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir
aismingi, mgdioja jaunuolius, kad neatrodyt ni
rs ir valdingi.
- Tikrai taip bna, - sutiko jis.
- O didiausias piktnaudiavimas laisve tokioje
valstybje, mano nuomone, yra tai, kad pirktieji vy
rai ir pirktosios moterys n kiek ne maiau yra lais
vi negu j pirkjai. Mes dar btume umir pasa
kyti, koki lygyb ir laisv ten turi moterys, paly
ginti su vyrais, ir vyrai, palyginti su moterimis.
13

- Ar nedarysim taip, kaip sako Aischilas: saky

sim, kas mums ueis ant lieuvio" ? - paklaus jis.
14

- Taigi a taip ir kalbu, - tariau. - Kad mogui

tarnaujantys gyvuliai iia yra laisvesni negu kur
kitur, tuo niekas nenort tikti, kas pats nra ma
ts. ia ir kals, kaip sako prieodis, yra panaios
savo eimininkes, arkliai ir asilai ia yra prat lais
vai ir ididiai vaikioti gatvmis ir ukliudyti pra
eiv, jei is nepasitraukia i kelio. Visur ia pamaty- d
si per daug laisvs.
- Tu pasakoji mano sapn, - pasak jis, - kada
tik einu laukus, vis m a n taip atsitinka.
- O kai visa tai sudedi krv, tai svarbiausias
dalykas - tu ir pats itai supranti - yra tas, kad
piliei siela pasidaro tokia jautri, jog kai tik kas
usimena apie k nors panaaus prievart, jie
piktinasi ir negali paksti. Gal gale pats inai, jog
jie neiri net statym - nei rayt, nei nerayt, kad tik neturt sau jokio valdovo.
e
- inau, kad taip yra, - pasak jis.
- Tokia, mano drauge, grai ir avinga bna pra
dia, i kurios, kaip man atrodo, iauga tironija, pasakiau.
- Tikrai avinga, - tar jis. - O kas vyksta pas
kui?
- Ta pati liga, - tariau, - kuri, atsiradusi oligar
chijoje, pagaliau j praudo, ia kilusi i laisvs, i
sivysiusi ir sustiprjusi pavergia pai demokra
tij. I tikrj kiekvienas kratutinumas paprastai
sukelia pasikeitim prieing pus - or, augal, 564
kn bkls ir danai net santvarkos.
- Suprantama, - tar jis.
- Mat per didel laisv - ir paskiro mogaus, ir
valstybs - paprastai virsta per didele vergija.
- T a m yra pagrindo, - pasak jis.
- Taigi, - tariau, - suprantama, kad tironija at
siranda ne i kurios nors kitos santvarkos, o tik i

demokratijos - i per didels laisvs turi atsirasti

didiausia ir iauriausia vergija.
- Suprantama, - sutiko jis.
- Bet, - tariau, - man atrodo, tu mans ne ito
b klausei, o kokia yra toji liga, kuri, isikerojusi ir
oligarchijoje, ir demokratijoje, pastarj pavergia.
- Teisyb sakai, - tar jis.
- A turjau galvoje tam tikros ries moni,
tingini ir vaistn, atsiradim, - tariau; - vieni i
j narsesni, tie vadovauja, kiti - bailesni, tie seka
paskui anuos. Mes juos palyginome su tranais, i
kuri vieni turi gyl, o kiti - neturi.
- Teisingai, - sutiko jis.
- Ir vieni, ir kiti, atsirad bet kurioje valstybje,
c sukelia tokius pat sutrikimus, kaip kne gleivs ir
tulis. Ir geras gydytojas, ir statym leidjas, pana
iai kaip imintingas bitininkas, turi jau i tolo i
rti, kad iuodvi nelaims visai neatsirast, o jeigu
jau atsiranda, tai reikia kuo greiiausiai ipjauti jas
kartu su koriais.
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - taip ir reikia
daryti.
- tai kaip eikime prie reikalo, kad aikiau su
prastume.
- Kaip?
- Mintimis demokratin valstyb padalykime
d tris dalis - ji i tikrj susideda i trij dali. Viena
i t dali bus tranai; j ia dl palaidumo atsiran
da n kiek ne maiau negu oligarchijoje.
- Tai tiesa.
- Tik ia jie daug nuodingesni negu oligarchijoje.
- Kodl?
- Oligarchijoje jie neisivysto ir lieka silpni, nes
ten jie niekinami ir neprileidiami prie valdios. O
demokratijoje jie - su maomis iimtimis - beveik

valdo valstyb: nuodingiausieji tranai sako kalbas ir

veikia, o kiti sdi aplink tribn, m u r m a ir nepa
kenia, jei kas pamgina kitaip kalbti. Taigi toje
santvarkoje visk, iskyrus tik nedaugel dalyk, e
tvarko tokie mons.
- Tikrai taip yra, - tar jis.
- Yra ir kita grup moni, kuri isiskiria i
minios.
- Kokia?
- Kai visi vaikosi pelno, tie, kurie i prigimties
yra tvarkingesni, daniausiai tampa turtingiausi.
- Suprantama.
- I j, manau, tranai gauna daugiausiai medaus
ir lengviausiai j iiulpia.
- Kaipgi j iiulpsi i t, kurie jo maai turi?
- Dl to ie turtingieji, mano nuomone, ir vadina
mi tran ganykla.
- Teisingai.
- Treij grup sudaro liaudis - darbininkai ir 565
tie, kurie neusiima verslais; jie turi nedidel turte
l. Susirink krv, jie demokratijoje sudaro gau
siausi ir galingiausi grup.
- Taip, - tar jis, - bet jie nelabai nori eiti
susirinkimus, nebent jiems pasilo dal medaus.
- Jiems duoda tiek medaus, - pasakiau, - kiek
gali duoti valdantieji, kai atima turtus i turtingj
ir padalija - inoma, didiausij dal pasilikdami
sau.
- Jie gauna toki dal.
b
- Turtingieji, kai juos apiplia, yra priversti gin
tis, jie kalba liaudiai ir daro visa, k tik gali.
- Kaip nedarys!
- O jei jie ir nieko nedaro, juos vis tiek kaltina
smokslo prie liaud rengimu ir oligarchikumu.
- Taip jau bna.

566

- Gal gale matydami, kad liaudis, meiik ap

gauta, ne i blogos valios, o dl neinojimo puola
jiems bloga daryti, jie norom nenorom pasidaro tik
rais oligarchais, nors ir ne savo valia, - tai viena i
blogybi, kuri juos suleidia gyl turintys tranai.
- Tikra tiesa.
- Tada vieni kitus skundia, kelia bylas, vieni su
kitais grumiasi.
- Tikrai taip bna.
- Liaudis paprastai kur nors vien mog isi
renka vadovu, j ugdo ir padaro galing.
- Taip bna.
- Todl, - tariau, - visikai aiku, kad jeigu iauga tironas, jis idygsta tik i valdovo aknies.
- Visikai aiku.
- Kaip tas liaudies valdovas pradeda virsti tiro
nu? Aiku, kad tai atsitinka tada, kai jis pradeda
daryti t pat, kas pasakojama mite apie Dzeuso
Likieio ventykl Arkadijoje.
- Kas gi pasakojama tame mite? - paklaus jis.
- Kad tas, kuris paragauja mogaus irdies, plau
i ir kepen, smulkiai supjaustyt ir maiyt
aukojam gyvuli ms, btinai virsta vilku. Ar ne
girdjai ito pasakojimo?
- Girdjau.
- Panaiai atsitinka ir liaudies vadovui. Turda
mas savo inioje paklusni mini, jis nestengia su
silaikyti nuo savo gentaini kraujo. Jis, kaip pa
prastai bna, neteisingai apkaltina mones ir pa
traukia juos teism, ir, atimdamas i mogaus gy
vybe, suteria savo sin mogudyste: savo neva
ria burna ir lieuviu jis ragauja nuudytj tautie
i krauj. Baugindamas tremtimi ir mirtimi, jis silo
panaikinti skolas ir i naujo perdalyti em. Argi
itokiam mogui nra likimo lemta arba ti nuo

prie rankos, arba tapti tironu ir i mogaus pasi

daryti vilku?
- Tikrai lemta, - tar jis.
- Taigi, - pasakiau, - jis sukelia kar prie tuos,
kurie turi turto.
- Taip, sukelia.
- O jeigu itremtas jis vl sugr, nors tam ir
prieinsis jo prieai, argi jis netaps jau tikru tironu?
- Aiku.
- O jeigu prieai nestengia jo nei ivyti, nei nu- b
udyti, nors ir meiia j pilieiams, tada jie sps
spstus, kad slapta j nuudyt.
- Taip danai bna, - pasak jis.
- Tie, kurie yra jau toli paeng tironijos link,
sugalvoja garsj tiron praym - jie prao liau
dies paskirti jiems asmens sargybinius, kad valdo
vas bt sveikas ir galt tarnauti liaudiai.
- Tikrai taip bna, - tar jis.
- Ir liaudis jam duoda juos, nes, manau, bg
tauja dl jo likimo, o pati kol kas jauiasi rami.
- Taip ir bna.
- Kai itai pamato mogus, turintis turt ir dl
to tariamas ess liaudies prieas, jis, mano drauge,
elgiasi taip, kaip orakulas nurod Krezui:
prie virgdtojo Hermo
Bga skubiai ir nebijo, kad gali bailiu pasirodyt.

15

- Antr kart jam jau netekt gdytis savo bai

lumo, - pasak jis.
- Jeigu j pagaut, - tariau, - jis neivengt mir
ties.
- Jokiu bdu.
- O tasai liaudies vadovas, aiku, neguli isitie
ss kaip m i l i n s " , bet, iuds daug savo prie, d
stovi valstybs veime, i vadovo taps tikru tironu.
16

- Kurgi jis nestovs! - pritar jis.

- Dabar, - tariau, - patyrinkime tokio mogaus
ir tokios valstybs, kurioje atsiranda toks mirtinga
sis, laim.
- Patyrinkime, - sutiko jis.
- Argi, - tariau, - pirmomis savo valdymo dieno
mis jis nesiypso visiems ir nesveikina kiekvieno sue tiktojo? Ar nesigina ess tironas? Argi nepasiada
daug k padarysis ir paskiriems pilieiams, ir visai
valstybei? Argi nepanaikina skol? Argi nepadalija
i naujo ems liaudiai ir savo artimiesiems? Argi
neapsimeta ess velnus ir malonus?
- Jis btinai taip elgiasi, - pasak jis.
- O kai jis susidoroja su ioriniais prieais su
vienais susitaiko, kitus nugali - ir kai jie nurimsta,
jis pirmiausia sukelia kitus karus, kad liaudiai b
t reikalingas vadas.
- Suprantama.
567
Be abejo, ir dl to, kad pilieiai, mokdami di
delius mokesius, nuskurst ir bt priversti diena
i dienos plktis, - tada jie maiau spst jam spst.
- Aiku.
- O jeigu jis taria, kad kai kurie pilieiai msto
laisviau ir nenori pasiduoti jo valdiai, surads dings
t jis juos praudo duodamas prieams. Todl tiro
nas visada turi kurstyti kar.
- Be abejo.
b
- Bet itaip elgdamasis jis usitraukia piliei
neapykant.
- Kaipgi neusitrauks!
- Argi nebna taip, kad ir kai kurie i t, kurie
padjo jam paimti valdi - bent jau drsiausieji i
j, - bdami takingi, atvirai kalba su juo ir tarp
savs ir kritikuoja tai, kas vyksta?
- Be abejo.

- Jei tironas nori valdyti, jis turi juos visus su

naikinti ir taip elgtis tol, kol gal gale nei i draug,
nei i prie neliks n vieno bent kiek vertesnio
mogaus.
- Aiku.
- Todl jis turi labai gerai velgti, kas narsus,
kas didiadvasis, kas protingas, kas turtingas. Jis
yra toks laimingas, kad yra priverstas nori nenori c
bti jiems prieu ir visiems regzti pinkles tol, kol
apvalys nuo j valstyb.
- Nieko sau apvalymas! - pasak jis.
- Taip, - tariau, - jis prieingas tam, kur nau
doja gydytojai: ie paalina i kno visa, kas blo
giausia, o palieka tai, kas geriausia, tuo tarpu tiro
nas elgiasi prieingai.
- inoma, jei nori valdyti, jis privalo taip elgtis.
- Jis yra supaniotas laimingos btinybs - arba d
gyventi kartu su menkaveriais monmis, ir dar jo
nekenianiais, arba visai negyventi!
- Tikrai supaniotas, - tar jis.
- Bet kuo labiau jis sipyks pilieiams itaip elg
damasis, tuo daugiau ir tuo itikimesni sargybini
jam reiks.
- Be abejo, reiks.
- O kas tie itikimieji? I kur juos ims?
- Jie patys lkte atlks, - tar jis, - jei tik jiems
moks atlyginim.
- Po imts! - pasakiau. - Tu, atrodo, vl kalbi e
apie kakokius tranus, atvykusius i svetur, i visur.
- T a u teisingai atrodo, - tar jis.
- O vietini ar nenort?..
- Kaipgi?
- Atimti i piliei vergus, paleisti juos laisv ir
padaryti savo sargybiniais?
- Tikriausiai, - tar jis, - nes jie bus itikimiausi.

- Tu kalbi, - pasakiau, - apie tikrai laiming

568 tirono gyvenim, jeigu jis apsistatys tokiais itiki
mais draugais, o ankstesniuosius draugus praudys!
- Jis tikrai turs tokius draugus.
- itie jo draugai, - tariau, juo grsis, su
itokiais naujaisiais pilieiais jis gyvens, nes senieji
jo neapks ir vengs.
- Aiku, kad taip bus.
- Ne be reikalo giriama tragedija kaip iminties
mokytoja, - tariau, - o ypa didysis jos meistras
Euripidas.
- Kodl?
- U tai, kad jis yra pasaks toki gili mint:
b Tironai, draugaudami su protingais, tampa protin
g i " . Matyt, jis protingais pavadino tuos, su kuriais
tironas gyvena.
- Jis igarbina tironij kaip dievik d a l y k ir
dar kitaip, - pasak jis. - Taip elgiasi ir kiti poetai.
- Bdami imintingi, tragedij raytojai atleis
m u m s ir visiems tiems, kuri poiris valstybs
santvark artimas ms poiriui, u tai, kad mes
nepriimsime j savo valstyb, nes jie liaupsina ti
ronij.
c
- A manau, kad jie m u m s atleis, - tar jis, bent jau protingiausieji.
- Vaikiodami po kitas valstybes, jie suburia mi
nias ir, pasisamd atlikjus su graiais, stipriais ir
spdingais balsais, tempia santvarkas tironij ir
demokratij.
- Jie taip daro.
- Be to, u tai jie dar gauna atlyginim ir yra
gerbiami, ypa, suprantama, tiron, o po j - demo
kratij. Bet kuo aukiau jie pakyla prie valdios
d virni, tuo labiau mta j garb, tarsi lipant jai
pritrkt kvapo.
17

18

- Tikrai taip yra.

- Bet mes, - tariau, - ia ikrypome i kelio.
Grkime atgal prie tirono kariaunos. I ko jis ilai
kys t grai, gausi, marg, nuolat besikeiiani
savo sargyb?
- Aiku, kad jeigu valstybje bus ventykl tur
t, jis juos ieikvos, ir kol ilaidoms padengti uteks
parduodam vent daikt, jis sumains pilieiams
ukraunamus mokesius.
- O kaip bus, kai i itekli pritrks?
e
- Aiku, kad tada ir jis pats, ir jo puotos bendrai,
draugai ir draugs gyvens i savo tv palikimo, pasak jis.
- Suprantu, - tariau. - Liaudis, kuri pagimd
tiron, turi ir maitinti j su visais jo draugais.
- Btinai turi.
- K tu sakai? - paklausiau. - O jeigu liaudis
piktinsis ir sakys, jog yra neteisinga, kad tvas mai
tint suaugus sn, bet, prieingai snus turt
maitinti tv, jog ne tam j pagimd ir atidav jam
valdi, kad jam uaugus pati, vergaudama jo ver- 569
gams, maitint ir j pat, ir jo vergus, ir visus i
visur suplaukusius jo pasekjus, bet tam, kad jo va
dovaujama isivaduot nuo turtuoli ir vadinamj
garbing valstybs piliei, taigi dabar sakys jam
nedintis i valstybs su visais savo draugais, pana
iai kaip tvas iveja i nam sn kartu su jo ky
riais sugrovais?
- Prisiekiu Dzeusu, - tar jis, - tada liaudis pa
matys, kok vaik ji pagimd, glamonjo ir uaugi
no, ir supras, kad, bdama silpnesn, veja u save b
stipresnius.
- K tu sakai? Argi tironas idrs panaudoti prie
vart prie savo tv ir, jei is nepaklus, mu j?
- Taip, atms i jo ginkl, - tar jis.

- Ieit, - pasakiau, - kad tironas yra tvaudys

ir netiks savo gimdytoj karintojas, kad tironija
yra tokia, kaip apie j kalba mons, ir kad liaudis,
c bgdama, kaip s a k o m a , nuo vergavimo laisviems
monms dm, pakliuvo verg despotizmo ugn ir
vietoj besaiks ir netvarkingos laisvs gavo sunkiau
sios ir kariausios vergijos vergikus drabuius.
- Deja, taip bna, - pasak jis.
- Tai k? - tariau. - Ar mes negalsime sakyti,
kad jau aptarme, kokiu bdu i demokratijos atsi
randa tironija ir kaip ji atrodo?
- Labai gerai aptarme, - pasak jis.

DEVINTA

KNYGA

- Beliko aptarti tironikos santvarkos mog,

-571
tariau, - kaip jis atsiranda i demokratinio mo
gaus, koks jis yra ir kaip gyvena - vargingai ar
laimingai.
- Beliko j aptarti, - pasak jis.
- Ar inai, ko, mano manymu, dar trksta?
- Ko gi?
- Man rodos, mes nepakankamai aptarme tro
kimus - kokie jie yra ir kiek j. ito neisiaikinus, b
nebus visikai aikus ms tyrinjimas^""
- Kaip tik dabar laikas tai isiaikinti, - pasak
jis.
- Teisingai. irk, k a noriu apie juos isiai
kinti. Ogi tai k: man atrodo, kad kai kurie nerei
kalingi malonumai ir trokimai yra nedori. Jie b
dingi visiems monms, bet, statym ir geresnij
trokim tramdomi, padedant protui kai kuriuose
monse jie visai inyksta arba susilpnja, ir j lie
ka nedaug; taiau kituose monse j lieka daugiau c
ir stipresni.
- Apie kokius trokimus tu ia kalbi? - paklaus
jis.
- Apie tuos, - tariau, - kurie sukyla miegant, kai
sielos protingasis, romusis ir valdantysis pradas mie-

ga, o gyvulikasis ir laukinis pradas, prisisotins

valgio ir grimo, okinja ir, nustms al mieg,
d ieko laisvs ir nori patenkinti savo trokimus. Tu
inai, kad tada jis gali idrsti visk, nes bna atsi
krats bet kokios gdos ir proto. Kaip manoma, jis
nesibijo santykiauti su motina ar su bet kuriuo i
moni, diev arba gyvuli, gali susitepti bet kokio
mis udynmis, valgyti bet kok valg - vienu o
diu, jis nevengia jokios kvailysts, jokios begdysts.
- Tikr teisyb sakai.
- Bet kai mogus bna sveikai nusiteiks ir nuo
saikus ir, eidamas miegoti paadins savo sielos pro
tingj prad ir pavaiins j graiomis mintimis ir
samprotavimais, pasineria vidinius apmstymus;
e kai jis apmalina geidiantj prad, neversdamas jo
nei badauti, nei persisotinti, kad jis miegot ir savo
572 diaugsmais bei lidesiu nedrumst geriausiojo sie
los prado ir is galt vienas ir visikai grynas m
ginti surasti ir pajusti tai, ko jis neino arba i pra
eities, arba i dabarties, arba i ateities; kai jis nu
tildo ir aistringj prad ir eina miegoti nurimusia
irdimi, ant nieko neirsdamas; kai nuramins tuos
du sielos pradus ir ijudins treij, kuriam bdin
ga imintis, jis atsiduoda poilsiui, - tu inai, kad
b tada jis labiausiai pasiekia ties, o tie nedori sapnai
rodosi maiausiai.
- A visikai tikiu, kad taip yra, - pasak jis.
- Bet mes nuklydome al, kalbdami apie tai.
Juk mes norime pabrti tai k: kiekviename i
ms slypi baisi, laukini, nesuvaldom trokim
ris - net ir tuose monse, kurie atrodo labai pa
dors. Tai rodo sapnai. A r tau atrodo, kad a sakau
ties ir ar tu sutinki su manimi?
-

Sutinku.

- Dabar prisimink, k sakme apie demokratin c

mog. I maens jis buvo aukljamas priirint
ykiam tvui, kuris vertino tik pelno trokim, ki
tus trokimus laik nereikalingais, o tuos trokimus,
kurie siekia aidim ir pasipuoimo, niekino.
- Taip.
- Bet bendraudamas su mantresniais monmis,
pasidavusiais trokimams, kuriuos jau minjome, jis
puola neabot palaidum ir, neapksdamas tvo
yktumo, perima j gyvenimo bd, taiau bda
mas i prigimties geresnis u savo tvirkintojus, tem
piamas abi puses jis sustoja per vidur tarp i
dviej gyvenimo bd ir gyvendamas, kaip jam at
rodo, nuosaikiai, jis ragauja abiej ir gyvena nei
nedor, nei ikrypusi gyvenim, - taip i oligarcho d
jis tampa demokratu.
- Toki nuomon apie j susidarme tada, tokia
ji yra ir dabar.
- sivaizduok, - tariau, - kad is mogus, jau e
sensteljs, turi sn, kur iaugino pagal savo pa
proius.
- sivaizduoju.
- sivaizduok, kad jam atsitinka lygiai tas pat,
kas ir jo tvui: jis pasineria palaid gyvenim, kur
jo tvirkintojai vadina visika laisve. Tvas ir nami
kiai skatina jo nuosaikius trokimus, bet jo tvirkin
tojai elgiasi prieingai. Kai tie gabs kertojai ir
tiron krjai nesitiki kokiu nors kitu bdu ilaiky
ti jaunuol savo rankose, jie diegia jo ird meil,
dyknik ir vaistnik trokim vadov - didel 573
sparnuot tran. Ar gali bti kas nors kita toki
moni meil?
- Negali bti kas nors kita, - atsak jis.
- Kiti trokimai, zvimbdami aplink meil lydimi
smilkal, miros, vainik, vyno ir kit tokioms ben-

drijoms prast palaid smagum, j peni ir be galo

iaugina, o paskui diegia tam tranui aistros gyl;
b tada tasai sielos valdovas, apimtas beprotybs, dks
ta kaip pamilis, ir jeigu jis aptinka jaunuolio sie
loje nuomoni ar trokim, laikom dorais ir dar
turiniais iek tiek gdos, umua juos ir imeta
lauk, kol jaunuolis galutinai apvalo savo siel nuo
nuosaikumo ir pripildo j i svetur atpldusios be
protybs.
- T u nupasakoji, kaip atsiranda tironikas mo
gus, - tar jis.
- Argi ne dl it dalyk Erotas ir vadinamas
tironu? - paklausiau.
- Atrodo, kad taip, - atsak jis.
c
- A r ne dl to girtas mogus turi tirono bruo? tariau.
- Taip, turi.
- Na, o apimtas lo ir iprotjs mogus tariasi
ir viliasi gals valdyti ne tik mones, bet ir dievus.
- I tikrj.
- Kilnusis drauge, - tariau, - mogus virsta tik
ru tironu tada, kai jis arba dl savo prigimties, arba
dl proi, arba ir dl vieno, ir dl kito pasidaro
girtuoklis arba simyljlis, arba beprotis.
- Tikra teisyb.
- Atrodo, itaip ir atsiranda tironikas mogus.
O kaip jis gyvena?
d
T a u atsakysiu aidimo odiais: Tu man pasa
kysi" .
- Gerai, - tariau, - pasakysiu. Paskui prasideda
j puotos, vents, pasilinksminimai, heteros ir kiti
panas dalykai, kuriuos visus valdo Erotas, tiro
nas, gyvenantis sieloje ir tvarkantis visus sielos j u
desius.
- Tikrai taip bna, - tar jis.
1

- Kas dien ir kas nakt alia meils gimsta dau

gyb nauj stipri trokim, reikalaujani juos pa
tenkinti.
- Tikrai daugyb.
- Taigi jei buvo koki pajam, jos greitai itirpsta.
- Kurgi neitirps!
- Tada jie skolinasi ir vaisto tv palikim.
- Be abejo.

- O kai viskas ieikvojama, tada gauss, stiprs

ir giliai siaknij trokimai pradeda rkti, ir mo
gus, genamas visokiausi trokim, o ypa Eroto,
vadovaujanio visiems kitiems tarsi sargybiniai j
lydintiems trokimams, pradeda gelti irdamas,
kas k turi ir k galima atimti apgaule arba prie- 574
varta.
- Tikrai.
- J a m reikia grobti i visur arba kentti bais
nerim ir skausm.
- Btinai reikia.
- Panaiai kaip vlesnieji malonumai tokiam mo
gui nustelbia senuosius ir juos apiplia, taip jis pats,
bdamas jaunesnis u savo tv ir motin, ivais
ts savj dal, nori tvus nustelbti ir apiplti, ir
eikvoti tvo palikim.
- Tikriausiai jis taip elgsis, - tar jis.
- Jeigu tvai neleis jam ito daryti, argi jis ne- b
prads i pradi i j vogti ir juos apgaudinti?
- A manau, kad jis taip elgsis.
- O jeigu negals pavogti, argi jis nepaims i j
jga?
- Tikriausiai.
- O jeigu jo senas tvas ir sena motina prieinsis
ir kovos, argi jis irs, kad nepasielgt su jais kaip
tironas ir j gailsis?

- Bijau, - tar jis, - kad nuo tokio mogaus tvai

gali labai nukentti.
- Bet, vardan Dzeuso, Adeimantai, jeigu jis susi
ras nauj draugu, nereikaling meilu, kaip jis
elgsis su savo sena ir reikalinga drauge - motina? O
jei pasitaikys jaunas graus berniukas, visai nereic kalingas draugas, kaip jis elgsis su seniausiu ir rei
kalingu draugu - tvu? Argi toks mogus j nemu
ir neprivers tarnauti savo mylimiesiems, jeigu juos
parsigabens savo namus?
- Prisiekiu Dzeusu, jis taip elgsis, - atsak jis.
- Kokia didel laim, - tariau, - pagimdyti sn
tiron!
- Labai didel.
d
- Na, o jeigu itokiam pritrks tvo ir motinos
turt, taiau jo sieloje bus susispiets itisas malo
n u m spieius, tai ar jis pirmiausia nepamgins i
lauti kokio nors namo sienos arba nakt nutraukti
praeivio apsiaust, o paskui ar nesibraus ir ven
tykl? J a m itaip elgiantis, teisingomis laikomos se
nosios nuomons apie tai, kas grau ir kas lyktu,
perimtos dar vaikystje, turs uleisti viet toms
nuomonms, kurios neseniai buvo ilaisvintos i vere gijos, - jos sudaro Eroto palyd ir kartu su juo nu
gals sensias nuomones. Kol jaunuolis dar buvo
statym ir tvo valdioje, o vidujai buvo demokra
tas, tos nuomons isilaisvindavo tik jam miegant,
sapnuose; dabar, kai j uvald Erotas, jis vis laik
yra toks, koks tik retkariais bdavo sapne: jis jau
nebesusilaikys nuo joki udyni, nuo jokio valgio,
575 nuo jokio nedoro darbo. Erotas, kuris viepataujant
visikai anarchijai ir palaidumui kaip tironas gyve
na jo sieloje, bdamas vieninteliu valdovu, ves t,
kuris j turi savo irdyje, tarsi tironas valstyb
visokias lias nedorybes, kad isimaitint pats ir

ilaikyt triukming trokim palyd, kuri suda

ro trokimai, upld mog i iors, bendraujant
su blogais monmis, ir kil jo paties viduje i anks
tesnij tos ries trokim, kuriuos jis dabar palei
do laisv. Argi ne itaip gyvens toks mogus?
- Aiku, kad itaip, - tar jis.
- Kai itoki moni valstybje bna nedaug, o
dauguma piliei yra nuosaiks, jie ivyksta i vals
tybs ir tampa kokio nors tirono palyda arba parsi- b
samdo kariais ten, kur vyksta karas; o jeigu visur
viepatauja taika ir ramyb, tai jie, pasilik savo
tvynje, daro aibes visoki ma unybi.
- Apie kokias unybes tu kalbi?
- Pavyzdiui, vagia, silauinja namus, nupjaustinja pinig kapus, nurenginja praeivius, ventvagiauja, pardavinja mones vergij, kartais ne
teisingai skundinja, o jei sugeba gerai kalbti neteisingai liudija, ima kyius.
- Ir tu tai vadini maomis unybmis, kai toki c
moni bna nedaug?
- unybs bna maos, - tariau, - tik palyginti
su didelmis blogybmis, o visos itos nelaims, pa
lyginti su tironijos niekybmis ir valstybei atnea
momis nelaimmis, yra tik menkniekis. O kai vals
tybje atsiranda daug toki moni ir didelis j se
kj brys ir kai jie pamato savo gausum, tai kvai
lai liaudiai remiant i j tarpo ir atsiranda tiro
nas - kaip tik tas, kurio sieloje tno didiausias ir
kieiausias tironas.
d
- Suprantama, - tar jis, - kad toks mogus ge
riausiai tinka bti tironu.
- Tada pilieiai pasiduoda savo noru; o jei vals
tyb pasiprieins, tai kaip anksiau tironas baud
savo tv ir motin, taip dabar jis baus tvyn, jei
tik stengs: jis sives naujuosius draugus, ir kadaise

jam buvusi brangi motinyn" (untpiSa), kaip sa

ko kretieiai - tai yra tvyn, - privers vergauti
tiems monms ir laikys j kaip verg. Toks yra
itokio mogaus trokim galutinis tikslas.
e
Tikrai toks, - pritar jis.
- Ar ne panaiai tokie mons elgiasi ir asmeni
niame gyvenime, dar prie ateidami valdi: i pra
di jie, nesvarbu, su kokiais monmis bendraut,
arba draugauja su pataiknais, visada pasirengu
siais jiems visur patarnauti, arba, jei jiems ko nors
prireikia, patys liauioja prie kitus, visokiais b576 dais apsimesdami j draugais, bet kai tik pasiekia
savo tiksl, ikart atsuka jiems nugar.
- Tai tiesa.
- Tokie mons per vis gyvenim neturi drau
g - jie arba viepatauja, arba vergauja; tikrosios
draugysts ir laisvs tironika prigimtis niekada ne
paragauja.
- Tikrai.
- Ne be reikalo tokius mones vadiname nepati
kimais.
- Kaip nevadinsi!
- Ir paiais neteisingiausiais, jei mes anksiau
b teisingai nutarme, kalbdami apie teisingum.
- Mes teisingai nutarme, - pasak jis.
- Glaustai kalbant, - tariau, - nedoriausias mo
gus yra tas, kuris dienos metu elgiasi taip, kaip
sakme kai k elgiantis sapnuojant.
- Teisyb.
- Toks pasidaro tas, kuris, i prigimties bdamas
labai tironikas, valdo pats vienas, ir kuo ilgiau jis
ibus tironu, tuo bus tironikesnis ir blogesnis.
- Btinai taip bus, - pasak Glaukonas, sijung
damas pokalb.

- Ar tasai, - tariau, - kuris atrodo nedoriausias,

nebus ir nelaimingiausias? Kuo ilgiau mogus vai- c
dys ir kuo didesn bus jo valdia, tuo ilgiau ir labiau
jis bus i tikrj nelaimingas. Bet minia apie tai
mano vairiai.
- Btinai taip bus.
- Ar tironikas mogus atitinka tirono valdom
valstybe, o demokratinis - demokratin valstyb ir
panaiai kitais atvejais?
- Kur neatitiks!
- Ir koks yra valstybs santykis su kita valstybe
dorybs ir laims atvilgiu, toks yra ir paskiro mo
gaus santykis su kitu mogumi tuo paiu atvilgiu.
- Kaip nebus!
d
- O koks yra santykis dorybs atvilgiu tarp ti
rono valdomos valstybs ir karaliaus valdomos vals
tybs, kuri aptarme anksiau?
- Jos yra viena kitai visikai prieingos - ita yra
pati geriausia, o ana - pati blogiausia.
- A neklausiu, - pasakiau, - kuri i j geriau
sia, - itai ir taip aiku. O laims ir nelaims atvil
giu ar ne panaiai vertinsi, ar gal kitaip? Nesileis
kime apstulbinami tirono - jis yra vienas, jo sekjai
taip pat negauss; bet kadangi mums reikia apvelgti
vis valstyb, tai ivaikiokime j vis, siirki- e
m e ir tada pasakykime savo nuomon.
- Teisingai ragini, - tar jis. - Bet juk kiekvie
nam aiku, kad nra nelaimingesns valstybs u
tirono valdom ir laimingesns - u karaliaus val
dom.
- Ar nereikt panaaus atsargumo reikalauti ir
sprendiant apie paskirus mones ir laikyti tinka
m u sprsti apie juos tik t, kuris yra pakankamai 5 7 7
protingas, kad galt siskverbti mogaus bd ir
pavelgti j i arti, o ne susiavt kaip vaikas

ioriniu blizgesiu, kur tironas paskleidia norda

mas padaryti spd minioms, bet bt pakankamai
valgus. A m a n a u , kad m u m s visiems reikt i
klausyti nuomons to, kuris sugeba sprsti, tai yra
kuris bt gyvens su tironu po vienu stogu ir bt
mats vis jo privat gyvenim ir kaip jis elgiasi
namie su savikiais - tarp j j geriausiai bt gab ima matyti tarsi nuog, be tragedijos aktoriaus dra
bui. Be to, jis stebt jo elges ir valstybei pavo
jingomis akimirkomis. Papraykime, kad visa tai pa
mats jis m u m s pasakyt, ar tironas yra laimingas,
ar nelaimingas, palyginti su kitais monmis.
- Tavo reikalavimas bt labai teisingas, - tar
jis.
- Gerai, - pasakiau. - sivaizduokime, kad mes
esame i t, kurie sugeba sprsti, arba kad jau su
tikome galint sprsti mog. Tada jau bt kam
atsakyti ms klausimus.
- sivaizduokime.
c
- Na, - tariau, - daryk tai kaip: prisimink, kad
valstyb ir paskiras mogus yra panas. Todl i
rk pakaitomis vien ir kit i eils kiekvienos
savybs atvilgiu ir pasakyk, kokie yra viena ir kitas.
- O koki savybi atvilgiu?
- Pirmiausia, - tariau, - pradk nuo valstybs ir
pasakyk, ar tirono valdoma valstyb yra laisva, ar
pavergta.
- Aiku, kad pavergta - ir dar kaip!
- Bet joje tu matai valdovus ir laisvus mones.
- Matau, bet j nedaug. Apskritai galima sakyti,
kad beveik visi geri pilieiai yra paversti negarbin
gais ir nelaimingais vergais.
d
- Jei paskiras mogus yra panaus valstyb, tai
j a m e turi bti panaiai kaip valstybje: jo siela ku
pina vergijos ir emumo, geriausios jos dalys ver-

gauja, o maa dalel - blogiausia ir beprotikiau

sia - valdo.
- Btinai taip yra, - tar jis.
- Kaip pavadinsi toki siel - laisva ar verge?
- Be abejo, verge.
- Pavergta ir tirono valdoma valstyb negali da
ryti, k nori.
- Negali.
- Tad ir tirono valdoma siela, kaip visuma, nega- e
ls daryti, k nors: gelianios aistros prievarta trau
kiama, ji bus pilna nerimo ir nusiminimo.
- Aiku, taip bus.
- Ar tirono valdoma valstyb bus turtinga, ar
nuskurdusi?
- Nuskurdusi.
- Tad ir tirono valdoma siela bus skurdi ir al- 578
kana.
- Taip.
- Ar tokia valstyb ir toks mogus nebus pilni
baims?
- Btinai bus.
- Ar kurioje kitoje valstybje rasi daugiau skun
d, vaitojim, raud ir skausmo?
- Niekur kitur nerasi.
- Ar kuris nors kitas mogus patiria toki daly
k daugiau negu tironikas mogus, lstantis nuo
trokim ir aistr?
- Kur tau daugiau!
- Matydamas visas itas ir kitas nelaimes, argi b
itos valstybs tu nelaikai nelaimingiausia i vis?
- Argi a neteisingai nusprendiau? - paklaus
jis.
- Labai teisingai, - tariau. - O k tu pasakysi
apie tironik mog, pastebjs jame visas ias blo
gybes?

- Sakysiu, kad jis yra nelaimingiausias i vis.

- ia tu jau neteisingai sakai, - tariau.
- Kodl?
- M a n o nuomone, jis dar nra nelaimingiausias
i vis.
- Tai koks jis yra?
- itas galbt tau atrodys dar nelaimingesnis.
- Kuris?
c
- Tas, - tariau, - kuris, i prigimties bdamas
tironikas, gyvens ne privat gyvenim, bet dl ko
kios nors nelaims taps tironu.
- I to, kas buvo pasakyta, sprendiu, kad sakai
ties, - tar jis.
- Taip, - tariau, - bet ia reikia ne splioti, o
remiantis samprotavimais daryti ivad. Juk ia kal
bama apie tai, kas svarbiausia, - apie ger ir blog
gyvenim.
- Tu teisus, - tar jis.
- Kaip tau atrodo, ar a teisingai sakau? Mano
d manymu, klausim reikia pradti svarstyti tai
nuo ko...
- Nuo ko?
- Nuo kiekvieno valstybje gyvenanio turtuolio,
turinio daug verg. Jie labai panas tironus tuo,
kad valdo daugel moni, - skirtumas tik tas, kad
verg bna maiau.
- Taip, skirtumas tik tas.
- Ar inai, kad jie gyvena rams ir nesibijo savo
verg?
- O ko jiems bijotis?
- Nieko, - tariau. - Bet kodl?
- Juk kiekvienam pagelbt visa valstyb.
e
- Gerai sakai, - tariau. - Na, o jei kuris nors
dievas mog, turint penkiasdeimt ar daugiau ver
g, kartu su mona ir vaikais pakelt auktyn i

valstybs ir nuleist kur nors dykum su visu tur

tu ir visais vergais, kur j a m niekas i laisvj nega
lt pagelbti, koki didel ir baisi baim jis pajus
t ir dl savs, ir dl monos, ir dl vaik, kad j
nenuudyt vergai!
- Tai bt igstis! - tar jis.
- Argi jis nebt priverstas kai kuriems vergams
meilikauti, visko paadti, kai kuriuos nepraomas
ilaisvinti, - odiu, pataikauti savo paties vergams?
- Jis i tikro turt taip elgtis arba t, - tar
jis.
- O jeigu aplinkui dievas apgyvendint daug kai
myn, kurie nepakst, jei kas nors nort valdyti
kitus, ir tok pagav nubaust iauriausia bausme?
- Tada jo padtis bt dar blogesn, nes i vis
pusi jis bt saugomas prie, - pasak jis.
- Argi ne panaiame kaljime sdi supaniotas
tironas, i prigimties bdamas toks, kok mes j ap
rame, pilnas visoki baimi ir aistr? Nors i pri
gimties bt smalsus, tik jis vienas i vis valstybs
piliei negali niekur ikeliauti, negali pamatyti to,
k pamato kiti laisvi pilieiai. Daniausiai jis tno
usidars savo namuose tarsi moteris ir pavydi kitiems pilieiams, kurie ivyksta svetimas alis ir
pamato k nors domaus.
- I tikrj jie taip gyvena, - pritar jis.
- Tokios nelaims itinka mog, kuris blogai val
do savo siel, - j tu k tik pavadinai nelaimingiau
siu; tai tironikas mogus, kuris, uuot gyvens pri
vat gyvenim, kokio nors atsitiktinumo bna pri
verstas tapti tironu ir, nemokdamas valdyti savs
paties, imasi valdyti kitus. Panaiai esti, kai ser
gantis mogus, uuot susivalds ir sdjs namie,
bna priverstas vis gyvenim kovoti ir rungtis su
kitais.

579

- Tavo palyginimas labai taiklus, Sokratai, ir vi

sikai atitinka ties, - pasak jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - tai visikai nelai
mingas mogus - tirono gyvenimas yra nelaimin
gesnis nei to, kur tu nusprendei esant nelaimin
giausi.
- Tikrai, - sutiko jis.
- Taigi tikras tironas, nors kai kuriems monms
e taip ir neatrodo, i tikrj yra vergas, emiausias
tarnas, pataikaujantis nedoriausiems monms; jis
negali patenkinti savo trokim, jam labai trksta
daugelio dalyk - tai tikras skurdius, jei kas suge
ba pavelgti vis jo siel. Jis vis gyvenim visko
baiminasi, j nuolat kankina skausmai ir traukuliai,
jei i tikrj jis yra panaus valstyb, kuri valdo.
Ar ne taip?
- Taip, - pritar jis.
580
- Be it nelaimi, priskirsime jam dar ir kitas,
kurias anksiau minjome, - nelaimes, kurios jam
neivengiamai bdingos ir kurios dar labiau isikeroja, kai jis valdo, - jis pasidaro pavydus, neitiki
mas, neteisingas, nedraugikas, nedoras, palaiko ir
puoselja visokias ydas. Dl vis t dalyk jis tam
pa nelaimingiausiu mogumi, o paskui padaro ne
laimingus ir savo artimuosius.
- N vienas protingas mogus tau neprietaraus, pasak jis.
b
- O dabar, - tariau, - panaiai kaip vyriausias
teisjas paskelbia nuosprend, taip ir tu paskelbk,
kuris, tavo nuomone, yra pirmas pagal laimingum,
kuris antras ir taip toliau i eils apie visus pen
kis - karalikosios santvarkos mog, timokratijos,
oligarchijos, demokratijos ir tironijos.
- Lengva nusprsti, - pasak jis. - A ir aptarsiu
juos tarsi chorus taip, kaip jie ieina scen, pagal
doryb ir nedoryb, laim ir nelaimingum.

- Na, ti nusisamdykime aukl! - tariau. - Arba

a pats paskelbsiu, kad Aristono snus nusprend,
jog geriausias ir teisingiausias mogus yra laimin
giausias - tai yra karalikiausias mogus, valdantis c
pats save, o blogiausias ir neteisingiausias mogus
yra nelaimingiausias - toks yra tironikiausias pats
sau ir valstybei, kuri valdo.
- Gerai, paskelbk, - sutiko jis.
- A dar pridursiu, kad visai nesvarbu, ar visi
mons ir dievai ino, kad jis toks, ar neino.
- Paskelbk ir pried, - pasak jis.
- Gerai, - tariau. - Tai bus pirmasis rodymas. O
tai antrasis, jei jis tau atrodys geras.
d
- Koks tas rodymas?
- Kaip valstyb yra suskirstyta tris luomus,
taip ir kiekvieno mogaus siela dalijama tris pra
dus. I to iplaukia kitas rodymas.
- Koks?
- tai koks. Kadangi sieloje yra trys pradai, tai,
man atrodo, juos atitinka trys malonumu rys kiekvien prad atskira ris; panaiai skirstomi ir
trokimai bei j valdymas.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Vienu pradu mes vadiname t, kuriuo mogus
mokosi, kitu - t, kuriuo irsta, o treiojo dl jo
vairumo negaljome pavadinti vienu tinkamu var- e
du, todl pavadinsime j pagal tai, kas jame yra svar
biausia ir stipriausia, - geidianiuoju pradu, nes
jis pasireikia stipriu valgio, grimo, meils smagu
m ir kit panai dalyk trokimu; mes j vadina
me ir turto troktaniu pradu, nes tokiems troki
m a m s patenkinti daniausiai reikalingi pinigai.
581
- Teisingai, - pasak jis.
- Jei pinig teikiam malonum ir meil jiems
priskirsime siekimui pralobti, tai tuo paremsime sa-

vo nusistatym t sielos prad pavadinti pagal tai,

kas jame svarbiausia, ir kiekvien kart, kai tik
paminsime tos sielos dalies vard, mes tursime
aik vaizd; tad turbt nesuklysime vadindami
prad pinig ir pelno mgju.
- Ir m a n taip atrodo, - tar jis.
- Na, o apie aistringj prad turbt sakysime,
kad jis i vis jg siekia valdyti, nugalti ir pelnyti
garb.
b
Teisingai.
- Todl j teisingai pavadintume troktaniu per
gals ir garbs.
- Labai teisingai.
- O dl to prado, kurio dka pastame, visiems
yra aiku, kad jis visada siekia tik painti ties to
ki, kokia ji yra, o pinigai ir garb j a m maiausiai
rpi.
- Tikrai.
- Ar pavadindami j mgstaniu moksl ir filoso
fij pasielgtume teisingai?
- inoma.
c
- Vien moni siel valdo vienas pradas, kit kitas, kaip kur ieina.
- Taip jau yra.
- Todl sakome, kad ir moni yra trys pagrindi
ns rys - filosofai, garbtrokos ir pelno mgjai.
- Teisingai.
- Ir malonum yra trys rys, atitinkanios tris
moni ris.
- Tikrai yra.
- Ar inai, - tariau, - kad jeigu kiekvieno i t
trij ri moni i eils paklaustume, kurio i j
gyvenimas yra maloniausias, kiekvienas igirt s
ri vj. Pelno mgjas pasakyt, kad garbs arba mokslo
teikiami malonumai yra niekis, palyginti su pelnu,
nebent ir i j bt galima pasipelnyti.

- Teisyb sakai.
- Na, o garbtroka? - paklausiau. - Jis pinig
teikiam malonum laiko emu, mokslo - taip pat:
kadangi mokslas neteikia garbs, jis jam yra tik tuti
niekai.
- Taip yra, - pasak jis.
- Na, - tariau, - o kuo, m s nuomone, filosofas
laikys kitus malonumus, palyginti su malonumu pa- e
inti ties toki, kokia ji yra, ir nuolat plsti savo
painim? Ar jis nemanys, kad kiti malonumai yra
labai toli nuo tikrojo malonumo? Jis juos vadins rei
kalingais tik todl, kad jeigu nebt btino reikalo,
jis j visai atsisakyt.
- Tikrai.
- Kai ginijamasi dl vairi malonum ri ir
dl paties gyvenimo ir irima ne to, kuris gyveni
mas yra garbingesnis ar gdingesnis, blogesnis ar
geresnis, o tik to, kuris yra malonesnis ir teikia ma- 582
iausiai skausmo, kaip galsime suinoti, kuris i t
trij moni sako ties?
- A nestengiau nustatyti, - tar jis.
- Tada pagalvok tai apie k: kuo reikia remtis
sprendiant, jei norime, kad sprendimas bt ge
ras? Argi ne patirtimi, protu ir rodymu? O gal yra
koks geresnis matas?
- Kur tau bus! - atsak jis.
- Tai pasvarstyk, kuris i i trij moni yra
labiausiai prityrs visuose ms mintuose malonu
muose! Ar tu manai, kad pelno mgjas, jeigu jis
pains ties toki, kokia ji yra, bus labiau prityrs
mokslo teikiamuose malonumuose, negu filosofas - b
teikiamuose pasipelnymo?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis. - Filosofas bus
labiau prityrs, nes jis jau i maens buvo privers
tas paragauti ir kit ri malonum, o pelno mg-

jas, jeigu jis panors itirti daikt esm, nebtinai

pajus io malonumo saldyb ir nebtinai taps prity
rusiu net ir labai nordamas, nes tai yra nelengva.
- Taigi, - tariau, - abiej ri malonum paty
rimu filosofas pralenks pelno mgj.
c
- Gerokai pralenks.
- Na, o garbtroka? A r filosofas bus maiau pa
tyrs garbs teikiam malonum, negu garbtro
ka mokslo teikiam malonum?
- Jei kiekvienas gerai atliks t darb, kurio m
si, j btinai lyds garb. Juk minia gerbia ir turtuo
l, ir narsuol, ir imini, todl visi yra patyr gar
bs teikiam malonum. O kok didel malonum
teikia bties painimas, to niekas nra paragavs,
iskyrus filosof.
d
- Todl, - tariau, - dl savo patyrimo jis i t
trij moni geriausiai gali sprsti.
- Tikrai geriausiai.
- Tik jis vienas su patyrimu gali sujungti prot.
- inoma.
- T rank, kuriuo naudojams sprsdami, turi
ne pelno mgjas ir ne garbtroka, o tik filosofas.
- Koks tas rankis?
- Juk sakme, kad sprsti reikia remiantis rody
mais, ar ne?
- Taip.
- O rodymas kaip tik yra filosofo rankis.
- Be abejo.
- Jeigu geriausiai bt sprendiama pagal turt
e ir peln, tai pelno mgjo pagyrimai ar ipeikimai
btinai bt teisingi.
- inoma.
- O jei bt sprendiama remiantis garbe, perga
le ir narsumu, tai garbtrokos ir pergali mgjo
nuomon atitikt ties.
- Aiku.

- Bet kadangi sprendiama remiantis patirtimi,

protu ir rodymais...
- Tai tiesa turi bti tai, k sako filosofas - rody
m u mgjas.
- Taigi i trij malonum ri didiausias m a - 583
lonumas yra tas, kuris bdingas pastaniajai sie
los daliai; mogus, kuriame i sielos dalis viepatau
ja, gyvena maloniausi gyvenim.
- Kitaip ir negali bti, - tar jis. - Juk kai imin
ius giria savo gyvenim, jam pakanka imanymo
apie tai sprsti.
- O kokiam gyvenimui ir kokiems malonumams
ms teisjas paskirs antrj viet?
- Aiku, jog tai bus kario ir garbtrokos gyveni
mas, nes jis yra artimesnis jam negu pelno mgjo
gyvenimas.
- Paskutin viet, kaip atrodo, atduosime pelno
mgjui.
- Be abejo.
- Taigi i eils vyko tarsi dvejos varybos, ir abu 6
kartus teisingas mogus nugaljo neteisingj. Da
bar bus treios varybos, olimpins, Dzeuso Olim
pieio garbei. sidmk: iskyrus iminiaus malo
num, vis kit moni malonumai nra nei visi
kai tikri, nei visikai gryni - tai tik tarsi malonum
apmatai, kaip girdjau sakant vien imini. itai
bus svarbiausias ir didiausias neteisingojo pralai
mjimas.
- Taip, bet paaikink tai.
- Paaikinsiu, - tariau, - jei man padsi ataki- c
nedarnas.
- Na, tai klausk.
- Sakyk, - tariau, - ar skausmas nra prieingas
malonumui?
- inoma, prieingas.

'.m

- Ar nra tokios bsenos, kai nejauti nei skaus

mo, nei malonumo?
- Yra.
- Bdama vidurys tarp dviej kratutinum, ji
atspindi tam tikr sielos ramyb. A r ne taip?
- Taip, - atsak jis.
- Ar prisimeni, - tariau, - k sako ligoniai ken
tdami?
- O k?
- Kad nieko nra malonesnio u sveikat, bet kol
d buvo sveiki, jie nepastebjo, kad tai yra maloniau
sias dalykas.
- Prisimenu, - pasak jis.
- O ar nesi girdjs, kaip tie, kurie kenia dide
lius skausmus, sako, jog bt uvis maloniausia, jei
praeit skausmas?
- Esu.
- Be abejo, esi pastebjs, kad ir daugeliu kit
panai atvej, kai mons kenia skausm, kaip
maloniausi dalyk jie giria ne diaugsm, bet ra
myb, kai praeina skausmai.
- Tokiais atvejais ramyb tampa maloniausiu da
lyku.
e
- O kai diaugsmas baigiasi, - tariau, - tada
ramyb teikia skausm.
- Turbt, - pasak jis.
- Taigi ramyb, kuri sakme esant vidur tarp
skausmo ir malonumo, bna ir viena, ir kita - ir
skausmas, ir malonumas.
- Taip ieit.
- Ar gali tas pats dalykas bti ir viena, ir kita,
o kartu nebti nei viena, nei kita?
- M a n atrodo, negali.
- Ir sieloje atsirandantis skausmas, ir malonu
mas yra tam tikri judesiai.

- Taip.
- O kai nra nei malonumo, nei skausmo, tada 584
bna ramyb, kuri yra vidurys tarp'j.
- Taip ieina.
- Tad argi bt teisinga sakyti, kad skausmo
nebuvimas yra malonumas, o malonumo nebuvimas skausmas?
- Jokiu bdu.
- Taigi, - tariau, - ramyb nra malonumas; ji
tik atrodo esanti malonumas, palyginti su skausmu,
ir atrodo esanti skausmas, palyginti su malonumu;
bet palyginti su tikru malonumu, tai yra tik nesvei
kos iliuzijos, apgaul.
- Tai rodo ms samprotavimas, - tar jis.
- Dabar, - pasakiau, - pavelk malonumus, ku- fc
rie atsiranda ne po skausmo, kad nemanytum, jog
malonumas yra skausmo nebuvimas, o skausmas malonumo nebuvimas.
- Apie k tu kalbi? - tar jis. - Apie kokius ma
lonumus?
- J daug ir, be to, labai vairi; bet ypa tokie
yra kvap teikiami malonumai. Jeigu nori juos
atkreipti dmes, jie atsiranda staiga ir bna nepa
prastai stiprs; prie juos nebna jokio skausmo, o
kai jie inyksta, nepalieka jokio skausmo.
- Tikra teisyb, - pritar jis.
- Todl m e s netiksime, kad grynas malonumas c
yra isivadavimas nuo skausmo, o skausmas - isi
vadavimas nuo malonumo.
- Netiksime.
- Bet - tariau, - malonumai, kuriuos siela pati
ria per kn - juos daugeliu atvej ir vadiname
malonumais, - o ypa stipriausieji i j yra kaip tik
tos ries malonumai - isivadavimas nuo skausmo.
- Jie tokie ir yra.

- T pat galima pasakyti ir apie tuos ianksti

nius malonumus ir skausmus, kuriuos sukelia bsi
mj malonum ir skausm laukimas.
- T pat.
- A r inai, - tariau, - kokie yra ie malonumai ir
k jie labai panas?
- \ k? - paklaus jis.
- Ar sutinki, kad gamtoje yra tai, k m e s vadina
m e auktai", emai" ir viduryje"?
- Sutinku.
- Jei kas nors kyla i apaios vidur, tai galima
sakyti, kad jis kyla auktyn? Sustojs viduryje ir
velgdamas ten, i kur pakilo, jis manys, kad yra
auktai, nes jis nemat to, kas i tikrj yra auktai.
- Prisiekiu Dzeusu, jis tikrai nemanys kitaip.
e
- O jeigu jis krist atgal, tai manyt, kad leidia
si emyn, ir teisingai manyt.
- inoma!
- Jis taip manyt todl, kad neturi patyrimo apie
tai, kas i tikrj yra auktai, kas viduryje ir kas
emai.
- Aiku.
- Argi reikia stebtis, jei mons, neinantys tie
sos, susidaro klaiding nuomon apie daugel daly
k, tarp j ir apie malonum, skausm ir tai, kas
yra viduryje tarp j? Kai jie nublokiami skaus
m, tai mano, kad tai yra tikras skausmas, ir i
585 tikrj kenia, o kai jie i skausmo pereina tarpin
bsen, tada bna sitikin, jog pasiek malonumo
pilnatv ir diaugsm; panaiai kaip mons, nei
nantys baltos spalvos, pilk spalv lygina su juoda,
taip jie lygina skausm su jo nebuvimu, nes nepa
sta malonumo, ir apsigauna.
- Prisiekiu Dzeusu, a labiau stebiausi, jeigu
bt kitaip, - pasak Glaukonas.
d

- Pagalvok tai apie k, - tariau: - ar alkis, tro- 6

klys ir panas dalykai nra kakokios tutumos
jutimas kne?
- Be abejo.
- O neinojimas ir nesupratimas - ar tai ne tu
tumos jutimas sieloje?
- I tikrj.
- Ta tutuma paalinama pripildant kn mais
to, o siel - proto.
- inoma.
- O kas i tikrj pripildo - ar tai, kas labiau
tikra, ar tai, kas maiau?
- Aiku, tai, kas labiau tikra.
- O kuri daikt ris, tavo nuomone, labiau su
sijusi su grynja btimi? A r ta, kuri sudaro duona,
grimai, msa ir visokiausi valgiai, ar tikrosios nuo
mons, inojimo, proto ir apskritai visoki dorybi c
ris? tai kaip sprsk apie tai: ar tau neatrodo,
kad tas, kas susijs su aminai tapaia, tikra ir ne
mirtinga btimi, kas pats yra toks pat ir atsiranda
tokiame paiame, yra tikresnis negu tas, kas susijs
su aminai kintania, mirtinga btimi, pats yra toks
pat ir atsiranda tokiame paiame?
- Daug tikresn yra nekintama btis, - atsak
jis.
- O ar aminai kintanti btis labiau susijusi su
btimi negu su painimu?
- Jokiu bdu ne.
- O su tiesa ar ji labiau susijusi?
- Irgi ne.
- O jei ji maiau susijusi su tiesa, tai maiau ir
su btimi?
- Btinai maiau.
- Vadinasi, knui palaikyti reikaling dalyk r- d
is maiau susijusi su tiesa ir btimi negu sielai
palaikyti reikaling dalyk ris?

- ymiai maiau.
- A r ne panaiai ir knas maiau susijs su b
timi negu siela?
- Panaiai.
- Vadinasi, tas, kas prisipildo tikresni dalyk ir
pats yra tikresnis, prisipildo tikriau negu tai, kas
prisipildo maiau tikr dalyk ir kas pats yra m a
iau tikras.
- Suprantama.
- Taigi jeigu yra malonu prisipildyti tavo prigim
t atitinkani dalyk, tai tas, kas prisipildo tikriau
e ir tikresni dalyk, tikriau ir patikimiau diaugiasi
tikruoju malonumu, o tas, kas gauna maiau tikr
dalyk, prisipildo ne taip tikrai ir stipriai ir patiria
maiau patikim ir tikr malonum.
- Btinai, - tar jis.
586
- Tad mons, kurie nepasta iminties ir dory
bs, pasinr puotas ir kitus panaius malonumus
nusileidia, kaip atrodo, apai, o paskui vl pasi
kelia iki vidurins srities ir taip vis gyvenim kla
joja i vienos srities kit. Jie neperengia i rib,
nepakelia aki tikrsias auktybes ir niekad ne
mgina jas kopti, niekada tikrai neprisipildo b
ties, neparagauja tikro ir gryno malonumo; tarsi gy
vuliai jie pasilenk vis laik iri em ir stalus,
gausiai prisikema paaro, joja vieni ant kit, vaidib jasi dl gausesnio maisto, bado vieni kitus gelei
niais ragais, spardo kanopomis, umuinja vieni ki
tus negaldami pasotinti savo aistr, - mat jie ne
valgo tikro maisto ir nepripildo tikrai tos savo da
lies, kuri tikrai egzistuoja ir gali sulaikyti maist.
- T u , Sokratai, tarsi koks pranaas piei daugu
mos moni gyvenim, - pasak Glaukonas.
- Argi tuos malonumus neivengiamai nesi
maio ir skausmo? Juk tai neivengiama, nes j malo-

numai bus tik tikrojo malonumo atvaizdai ir apma

tai, kurie ioki toki spalv gyja tik tada, kai ma
lonumai ir skausmai gretinami vieni su kitais, tada jie taip sustiprina vieni kitus, kad kursto ne
protingu moni lstanias aistras, ir jie net kovoja c
vieni su kitais: pavyzdiui, pasak Stesichoro, Trojoje
vyrai kovsi tik dl Elenos elio, nes jie neinojo
tiesos .
3

- Btinai turi bti kakas panaaus, -

pasak

jis.
- Na, o aistringasis sielos pradas ar nesukelia
panai dalyk? mogus panaiai elgiasi arba i pa
vydo, nes trokta garbs, arba griebiasi smurto no
rdamas tbt laimti, arba i pykio, kuris kyla
dl jo nesugyvenamo bdo, - tada jis beprasmikai
ir neprotingai siekia tik vieno tikslo: prisisotinti gar- d
bs, pergals ir nirio. *
- Ir iuo atveju visa tai neivengiama, - tar jis.
- Na, o ar m e s idrsime pasakyti, kad ir pelno
bei garbs trokimai, jeigu jie paklsta painimui ir
protui ir kartu su jais siekia malonum, kuriems
vadovauja protingasis pradas, pasieks tikruosius ma
lonumus, kiek i viso manoma juos pasiekti, nes jie
seka paskui ties, - ir pasieks kaip tik jiems bdin
gus malonumus, jei tiesa, kad tai, kas kam nors yra
geriausia, yra ir labiausiai tam bdinga?
e
- Taip, labiausiai bdinga, - pritar jis.
- O kai visa siela paklsta filosofiniam pradui ir
tarp jos dali nekyla vaid, tada kiekviena sielos
dalis daro savo darb ir elgiasi teisingai, ir kiekvie
na patiria geriausius ir, kiek tai manoma, tikriau
sius malonumus.
587
- Be abejo.
- O kai siel uvaldo kuris nors kitas pradas, jis
nesuranda jam bding malonum ir priveria ki
tas sielos dalis siekti svetim ir netikr malonum.

- Taip bna.
- Kuo labiau nutolstama nuo filosofijos ir proto,
tuo labiau itaip atsitinka.
- Tuo labiau.
- O kuo labiau kas nutolsta nuo proto, tuo labiau
nutolsta ir nuo statymo ir tvarkos.
- Aiku, kad taip.
- Ar ne labiausiai bna nutol meils ir tironiki
trokimai?
- Labiausiai.
- O maiausiai bna nutol karaliki ir saikingi
trokimai.
- Taip.
- Taigi tironas bus labiausiai nutols nuo tikrj
malonum, o karalius - maiausiai.
- Btinai taip bus.
- Taigi, - tariau, - tironas gyvens nemaloniau
siai, o karalius - maloniausiai.
- Btinai taip bus.
- Ar inai, - tariau, - kiek kart nemaloniau
gyvena tironas negu karalius?
- Jei pasakysi, inosiu, - atsak jis.
- Kaip atrodo, yra trys malonum rys: viena i
j tikra, dvi - netikros. Tironas, perengs netikr
malonum srities ribas, pabgs nuo statym ir pro
to, gyvena su visa kakoki vergik malonum pa
lyda. Kiek kart jo malonumai bna emesni u ki
tus, net sunku pasakyti, nebent tai kokiu bdu...
- Kokiu? - paklaus jis.
- Po oligarcho tironas yra treioje vietoje, o tarp
j yra demokratinis mogus.
- Taip.
- Ir, pradedant nuo oligarcho, tironas turi jau
treios eils tikrojo malonumo atvaizd - jei ms
ankstesni ivediojimai teisingi.

- Teisingai.
- O ir pats oligarchinis mogus yra treioje vie- d
toje po karalikosios santvarkos mogaus, jeigu pas
tarj sutapatinsime su aristokratiniu.
- Taip, treioje vietoje.
- Taigi, - tariau, - tironas yra nutols nuo tikro
jo malonumo triskart po tris kartus.
- Taip atrodo.
- Taigi atrodo, kad tirono malonumo elio ilgu
mas gali bti ireiktas ploktumos skaiiumi.
- Teisingai.
- T skaii reikia pakelti kvadratu, o paskui
kubu, kad pamatytume, kaip labai tironas nutols
nuo karaliaus.
- Kas moka skaiiuoti, tam bus aiku.
- Ir atvirkiai, jei kas nors suinoti, kiek kara- e
lius yra nutols nuo tirono patiriamo malonumo tik
rumo prasme, tai suskaiiavs pamatys, kad jis gy
vena 729 kartus laimingiau negu tironas ir kad ti
ronas gyvena tiek pat kartu nelaimingiau.
- Kok stulbinant skaii, parodant m u m s skir- 588
tum tarp t dviej moni - teisingo ir neteisin
g o - malonumo ir skausmo atvilgiu, tu m u m s pa
teikei! - pasak jis.
- Sis skaiius yra tikslus, - tariau, - ir atitinka
juodviej gyvenimus, jeigu juos viskas atitinka - die
nos, naktys, mnesiai ir metai .
4

- Tikrai atitinka, - tar jis.

- Jeigu geras ir teisingas mogus tiek pralenkia
blog ir neteising mog malonumais, tai kiek kar
t jis pralenks j gyvenimo padorumu, graumu ir
dorybmis!
- Prisiekiu Dzeusu, sunku suskaiiuoti, kiek daug
kart! - pasak jis.

- Gerai, - tariau. - Kadangi jau pradjome kal

bti apie tai, grkime atgal prie to, k anksiau
nustatme ir dl ko prijome tak. Sakme, kad
visikai neteisingam mogui, jei tik jis atrodo ess
teisingas, neteisingumas yra naudingas.

- Sakme.
- Dabar, - tariau, - kai jau inome, k reikia
elgtis teisingai ir neteisingai ir koki padarini turi
teisingo ir neteisingo mogaus veikla, pakalbkime
su tuo, kuris taip teigia.
- Kaip mes itai padarysime? - paklaus jis.
- Sukurkime mintyse sielos atvaizd, kad tas mo
gus suinot, k jis kalbjo .
- Kok atvaizd? - paklaus jis.
c
- Tok, - tariau, - kokios buvo, kaip pasakojama
mituose, Chimaira, Skila, K e r b e r a s ir daugelis ki
t baidykli, suaugusi i keli pavidal vien
kn.
- Taip pasakojama.
- Taigi padaryk baidykl - marg vr su dau
geliu galv; tos galvos - namini gyvuli ir laukini
vri - isidsiusios ratu; pabaisa gali jas keisti ir
iauginti i savs paios.
d
- ia reikia gero lipdytojo, bet kadangi mintimis
yra lengviau lipdyti negu i vako, tarkime, kad toks
vris jau sukurtas!
- Sukurk dar ir kitus pavidalus - vien lito,
kit mogaus. Pirmasis tegul bna daug didesnis, o
antrasis - maesnis u pirmj.
- itai lengviau: tebnie jie jau sukurti! - pasak
jis.
- Visus tris pavidalus sujunk vien taip, kad jie
suaugt vien kn.
- Jau sujungiau, - tar jis.
- Dabar visas tas pabaisas apgaubk vieno mo
gaus pavidalu, kad tas, kuris negals pavelgti
5

vid ir matys tik iorin apvalkal, manyt, jog prie e

j yra tik viena btyb - mogus.
- J a u apgaubiau.
- Dabar tam, kuris teigia, jog tokiam mogui nau
dinga bti neteisingam, o bti teisingam - nenau
dinga, pasakykime, kad jis teigia ne k kita, kaip
tai, jog yra naudinga penti ir stiprinti daugialyp
vr ir lit su jo palyda, o mog marinti badu ir 589
silpninti, kad anie du vrys galt tempti j kur
panorj, ir jis, uuot pratins tuos vris draugi
kai sugyventi, leist jiems kandiotis, pjautis ir sti
vienas kit.
- Tikrai itaip sakyt tas, kuris giria neteisingu
m, - tar jis.
- O tas, kuris 'teigia, jog naudinga bti teisin
g a m , tvirtina, jog reikia taip elgtis ir taip kalbti,
kad mogaus viduje esantis mogus bt kuo stip- b
resnis ir valdyt t daugiagalv ^pabais,ir maitint
j panaiai kaip emdirbys, kuris augina ir puosel
j a geros veisls augalus, o laukinms olms trukdo
augti, lit padaryt savo sjungininku, rpintsi
visais ir pratint juos sugyventi tarpusavyje ir su
j u o paiu.
- Tikrai taip sakyt tas, kuris giria teisingum.
- iap ar taip, tas, kuris giria teisingum, teisin
gai kalba, o tas, kuris giria neteisingum, klysta. Ar c
pavelgsi ger vard, ar malonum, ar naudin
gum, giriantis teisingum sakys ties, o peikiantis
j nepasakys nieko protingo - jis ir pats neinos, k
peikia.
- Man rodos, jis tikrai nieko neinos, - pritar
jis.
- Pamginkime jam velniai nurodyti jo klaid,
nes jis klysta ne savo noru, ir paklauskime jo: Lai
mingasis mogau! Graius dalykus mes pagrstai

skiriame nuo bjauri todl, kad gras dalykai mod gui - tikriau sakant, dievui - pajungia gyvulikj
ms prigimties dal, o bjaurs dalykai velnij
ms prigimties dal pajungia laukinei daliai." A r
jis su tuo sutiks? Jei ne, tai k sakys?
- Jei mans paklausys, s u t i k s , - atsak jis.
- Jei su tuo sutiks, - tariau, - tai ar kam nors
bt naudinga neteisingu bdu i kieno nors paimti
pinigus? J u k tokiu atveju atsitikt tai kas: imda
mas pinigus, jis kartu geriausij savo dal pajung
t blogiausiajai. Arba jeigu u pinigus mogus pare duot vergij laukiniams ir iauriems monms
savo sn ir dukter, ar j a m bt naudinga taip
daryti net ir u labai didelius pinigus? O jeigu jis
dievikiausiai savo paties dal be jokio gailesio pa
jungt bedievikiausiai ir nedoriausiai, argi jis ne590 bt nelaimingas ir, leisdamasis paperkamas auk
su, argi neusitraukt dar iauresns praties ne
gu Erifil, kuri sigijo vrin u vyro g y v y b ?
- Jis usitraukt daug iauresn prat, atsaky
siu tau u j, - tar Glaukonas.
- Argi ne dl to peikiamas nesusivaldymas, kad
jam pasiduodamas mogus per daug atleidia va
dias tai baisiai daugialypei baidyklei?
- inoma, dl to, - tar jis.
b
- O arogancija ir nesugyvenamas bdas ar ne dl
to yra peikiami, kad tada labai iauga ir per daug
isipleia ta mogaus dalis, kuri panai lit ir
gyvat?
- Kaip tik dl to.
7

- O prabangus gyvenimas ir itiimas ar ne dl

to smerkiami, kad jie mog padaro iglebus ir
bail?
- Be abejo.

- O pataiknikumas ir dvasios menkumas ar ne

dl to yra peikiami, kad aistringj sielos prad pa
jungia tam nerimstaniam vriui ir dl nepasotina
m o turt trokimo j paemina ir pratina i lito
virsti bedione?
- Tikriausiai dl to, - tar jis.
c
- O kodl su panieka irima amatus ir rank
darb? Ar ne dl to, kad geriausioji sielos dalis bna
tokia silpna, jog nestengia valdyti jos viduje esan
i vri - prieingai, pataikauja jiems ir nieko
l^ito negali imokti, kaip tik liauioti prie juos?
- Atrodo, kad taip, - tar jis.
- Jei norime, kad ir itok mog valdyt pradas,
panaus t, kuris valdo geriausi mog, mes tei- d
giame, jog jis turi tapti geriausiojo mogaus, kuria
m e viepatauja dievikasis pradas, vergu. Bet mes
nemanome, kad vergija j a m bt alinga, kaip ma
n apie valdinius Trasimachas, - prieingai, mes
manome, kad visiems yra geriau bti valdomiems
dieviko ir imintingo prado, arba gldinio ms
pai viduje - tai bt geriausia, - aroa valdanio
i iors, idant mes visi, kiek tai manoma, taptume
panas vieni kitus ir draugai, valdomi to paties
prado.
- Visai teisingai, - tar jis.
- To paties tikslo siekia ir statymas, kuris yra e
vis piliei sjungininkas, - pasakiau. - Dl to mes
valdome ir vaikus, neduodami jiems laisvs tol, kol
juose, tarsi valstybje, nesudarysime valdios ir, pa
dedami savo pai geriausiojo prado, neiugdysime
j geriausiojo prado ir nepadarysime jo j sargu ir 591
valdovu, panaiu mus, - tik tada paleidiame juos
laisv.
- Tai akivaizdu, - tar jis.

- Taigi, Glaukonai, kuo remdamiesi mes galtu

m e sakyti, kad yra naudinga neteisingai elgtis, ne
sivaldyti ir daryti gdingus dalykus? Juk nuo to mo
gus pasidarys tik nedoresnis, nors ir sigyt dau
giau turt ir tapt galingesnis.
- Nra kuo remtis, - atsak jis.
- O kokia nauda bt nedorai elgtis nepastebb tam ir ivengti bausms? J u k nepastebtas nusikal
tlis tampa dar nedoresnis! Susekto ir nubausto nu
sikaltlio vrikasis pradas apraminamas ir prijau
kinamas, velns polinkiai ilaisvinami, ir visa jo
siela, nukreipta gerj pus, prisipildo nuosaiku
m o , teisingumo ir imintingumo ir pasijunta esanti
garbingesnje padtyje negu knas, gijs jg, gro
ir sveikat, tuo garbingesnje, kuo siela yra
garbingesn u kn.
- Visikai teisingai.
Tad argi protingas mogus negyvens visomis
jgomis siekdamas io tikslo? Pirmiausia jis vertins
tuos mokslus, kurie jo siel padarys toki, o kit
nevertins.
- inoma, - pritar jis.
- Be to, savo kno bkls ir jo maitinimo jis ne
pajungs gyvulikam ir beprasmiui malonumui, kreip
damas savo dmes tik ta linkme. Jis net nelabai
irs sveikatos, nesieks tapti labai stiprus, sveikas
d ir graus, jeigu dl to nepasidarys nuosaikesnis, bet
visuomet rpinsis kno harmonija, derindamas j
su sielos darnumu.
c

- I tikro jis taip elgsis, jei nors tapti mz

meno meistru, - pasak jis.
- Argi ir sigydamas turtus jis neturs prie akis
to paties tikslo - tvarkos ir darnumo? Argi jis, nu
sileisdamas minios pairoms - minios, kuri avisi

turtingumu, - kraus turtus be jokio galo ir patirs

daugyb nelaimi?
- Nemanau, kad jis taip daryt, - atsak jis.
- Jis rpinsis savo vidine santvarka, - tariau, - e
ir irs, kad turto perteklius arba jo stoka jos ne
paeist; jis pagal t santvark tvarkys savo turt,
tai t priddamas, tai t ileisdamas.
- Be abejo, jis taip elgsis, - pasak jis.
- Panaiai jis irs ir garbingas vietas: vienas 592
priims ir mielai jomis naudosis - tomis, kurios, jo
nuomone, daro j geresn, o t, kurios galt su
drumsti jo sielos bsen, vengs ir privaiame, ir vie
ajame gyvenime.
- Tada jis atsisakys politins veiklos, jeigu rpin
sis tokiais dalykais, - pasak jis.
- Kad tave unys! - tariau. - Savo paties vals
tybje jis usiims politika, tik galbt ne savo tvy
nje - nebent dievikas likimas taip lemt.
- Suprantu - tu kalbi apie valstyb, kuri k tik
krme; ji egzistuoja tik ms kalbose, nes niekur
pasaulyje, mano nuomone, jos nra.
b
- Bet, - tariau, - galbt danguje yra jos pavyz
dys. Kas nors gali j pavelgti ir pagal j ^ kurti
savj valstyb. Nesvarbu, ar ji kur nors yra, ar kur
nors bus. Tik itos valstybs reikalais usiimt is
mogus - jokios kitos.
- Taip ir turi bti.

DEIMTA

KNYGA

- A ir iaip manau, - tariau, kad mes t

valstyb krme kuo geriausiai, ypa kai prisime
nu, kaip mes joje sutvarkme poezijos reikalus.
- O kaip? - paklaus jis.
- Jokiu bdu negalima sileisti valstyb tos po
ezijos dalies, kuri sudaro pamgdiojimas. Man at
rodo, kad dabar, kai mes iskyrme kiekvien sielos
b dal, ypa pasidar aiku, jog j reikia atmesti.
- Kaip tu sakai?
- J u m s a kalbsiu visai atvirai - js juk nesksite mans nei tragedij krjams, nei visiems ki
tiems pamgdiotojams: mano nuomone, visi tokie
kriniai gadina siel to, kuris j klausosi, jeigu jis
neturi prienuodio - neino, kas yra tie kriniai.
- K tu ia kalbi? Paaikink, - pasak jis.
- Teks paaikinti, - tariau, - nors dar i vaikys
ts laik iliks tam tikras palankumas ir pagarba
Homerui trukdo man pasakyti teisyb. Atrodo, kad
c jis buvo vis t aunij tragedij krj pirmasis
mokytojas ir valdovas. Bet ties reikia gerbti labiau
negu mog. Todl, kaip jau minjau, reikia pasa
kyti.
- Tikrai reikia, - pasak jis.
- Tad klausyk, tikriau sakant - atsakink.

595

- Klausk.
- Ar nepasakytum man, kas apskritai yra pa
mgdiojimas? Mat ir a pats nelabai susigaudau,
kas tai yra.
- Tai ar manai, kad a susigaudysiu? - paklaus
jis.
- Kas ia nuostabaus? - tariau. Juk danai
bna, kad apyakliai mons greiiau pastebi daik
tus negu akylieji.
596
- Bna, - pasak jis. - Bet tavo akivaizdoje a
jokiu bdu neidrsiau kalbti, net jeigu man kas
nors ir paaiktu- Tu pats aikink.
- Nori, pradkime tyrinti nuo ia savo prastu
bdu? Mes paprastai imame pagrindu vien kuri
r, kuri apima daug daiktu, vadinamu tuo paiu
pavadinimu. Ar supranti?
- Suprantu.
- Taigi ir dabar i daugybs daikt imkime kur
nors vien daikt - jei nori, lov arba stal. Yra b
daug lov ir stal.
- Aiku, daug.
- Bet i bald idjos yra tik dvi: viena - lovos
ir viena - stalo.
- Taip.
- Argi mes nesame prat sakyti, kad abiej bal
d meistrai daro vienas - lovas, kitas - stalus ir
kitus daiktus, kuriais mes naudojams, tik nusii
rdami jo idj? Bet paios idjos n vienas meist
ras negalt pagaminti. Ar ne?
- Jokiu bdu.
- Bet kaip tu pavadinsi tok meistr...
- Kok?
- T, kuris gamina visus visokiausi amatinink
gaminamus daiktus?

- Tai turi bti nepaprastas ir nuostabus meist

ras!
- Palauk, tu j pavadinsi dar nuostabesniu. Mat
itas amatininkas ne tik sugeba pagaminti visus bal
dus, jis sukuria taip pat visus i ems iauganius
augalus, net visas gyvas btybes ir pat save; be to,
jis sukr em, dang, dievus ir visa tai, kas yra
danguje ir kas yra Hade, po eme.
- Tu kalbi tikrai apie nuostab krj, - tar jis.
- A r netiki? - paklausiau. - Pasakyk man, ar tu
manai, kad tokio meistro i viso negali bti, ar kad
tam tikru bdu galima visa tai sukurti, o kitu - ne?
Argi nematai, kad ir tu pats tam tikru bdu gal
t u m visa tai sukurti?
- Koks gi tas bdas? - paklaus jis.
- Jis visai nesunkus, - tariau. - Juo galima nau
dotis vairiai ir greitai, net labai greitai. Jei nori,
paimk veidrod ir sukink visas puses: bematant
sukursi ir saul, ir visa tai, k matome danguje,
e bematant - em, bematant - pat save ir visas ki
tas gyvas btybes, ir daiktus, ir augalus, ir visa
kita, apie k kalbjome.
- Taip, - pasak jis, - bet tai bus tik regimyb,
o ne tikri daiktai.
- Gerai, - tariau. - Tu pataikei pasakyti. Prie
toki meistr reikia priskirti ir dailinink. A r ne?
- Be abejo.
- Bet, manau, tu sakysi, kad jis gamina ne tik
rus dalykus, nors tam tikra prasme ir dailininkas
gamina lov. A r ne?
- Taip, - tar jis, - jis gamina, bet tik jos regimy
b, - pasak jis.
597
- Na, o dailid? Argi nesakei, kad jis gamina ne
idj, kuri, ms poiriu, yra lovos esm, o paskir
lov?
d

- Sakiau.
- Jei jis nepadaro lovos esms, tai jis nepadaro
tikros lovos, o tik panai j. Taigi, jei kas sakyt,
kad dailids ar kurio kito amatininko dirbinys yra
visikai tikras, atrodo, sakyt neties.
- Bent jau ne tokios nuomons yra tie, kurie svars
to tokius klausimus, - tar jis.
- Todl nesistebkime, jeigu jo dirbinys bus tik
kakoks neaikus tikrovs atvaizdas.
b
- Nesistebkime.
- Ar nori, - tariau, - kad iuos dirbinius imdami
pavyzdiais pairtume, kas sudaro pamgdiojim?
- Jei nori, pairkime, - pasak jis.
- Yra trij ri lovos: viena yra paioje gamtoje,
j pagamino, galtume sakyti, dievas. O gal kas nors
kitas?
- Niekas kitas, mano nuomone, tik dievas.
- Kit padar dailid.
- Taip, - pritar jis.
- Kit - dailininkas, ar ne?
- Tegul bus taip.
- Taigi dailininkas, dailid, dievas - tai trys tri
j ri lov krjai.
- Taip, j yra trys.
- Dievas - arba dl to, kad nenorjo, arba dl to, c
kad btinyb j vert, - padar gamtoje tik vien
lov, vienintel lov kaip toki: dviej ar daugiau
lov jis nepadar ir nepadarys.
- Kodl? - paklaus jis.
- Mat, - pasakiau, - jeigu jis padaryt dvi lovas,
tai atsirast ir treioji, kurios idj gyvendint anos
dvi lovos: tai bt viena lova kaip tokia, o ne dvi
lovos.
- Teisingai, - tar jis.

- Tai inodamas ir nordamas bti tikruoju tik

ros lovos krju, o ne paskiru paskiros lovos krju,
dievas sukr tik vien lov - lov kaip toki.

- Atrodo, kad taip.

- Jei nori, pavadinkime j io daikto krju arba
kaip nors panaiai.
- Jis vertas vadintis krju, - pasak Glaukonas, - nes sukr ir daikt, ir visa kita gamtoje.
- O kaip pavadinsime dailid? A r ne lov meistru?
- Taip.
- A r dailinink taip pat vadinsime toki daikt
meistru ir dirbju?
- Jokiu bdu.
- Tai kas jis yra lovos atvilgiu?
e
- M a n atrodo, geriausiai j pritikt vadinti an
sukurto daikto pamgdiotoju, - pasak jis.
- Gerai, - tariau. - Vadinasi, pamgdiotoju tu
vadini treios eils dirbj, tolstant nuo gamtos.
- Teisingai.
- Toks bus ir tragedij krjas, jeigu jis yra pa
mgdiotojas: jis yra treioje vietoje nuo karaliaus ir
tiesos; panaiai ir visi kiti pamgdiotojai.
- Atrodo, kad taip.
598
- Dl pamgdiotojo jau sutarme. Bet pasakyk
man dar tai k: ar dailininkas, tavo nuomone, ima
si pamgdioti kiekvien gamtoje esant daikt, ar
tik amatinink dirbinius?
- Amatinink dirbinius, - atsak jis.
- Ar tokius, kokie jie yra, ar kokie atrodo? Ir itai
tu turi nustatyti.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- tai k. A r lova, jei irsi j i ono arba i
prieakio, ar dar kaip nors, bus ta pati ir niekuo
nesiskirs, tik atrodys vis kitokia? Panaiai ir kiti
daiktai.

- Atrodys skirtingai, bet niekuo nesiskirs, - atsa

k jis.
- Dabar pagalvok tai apie k. Kok tiksl turi b
dail kiekvieno daikto atvilgiu? Ar ji nori pamg
dioti t, kas yra, tok, koks yra, ar tok, koks atro
do? Ar tai regimybs, ar tiesos pamgdiojimas?
- Regimybs, - atsak jis.
- Todl pamgdiojimo menas, kaip atrodo, yra
toli nuo tikrovs, ir jeigu jis ir gali visk padaryti,
tai tik dl to, kad jis atkuria tik ma daikto dalel,
ir ta dalel yra tik atvaizdas. Pavyzdiui, mes sako
me, kad dailininkas nupie batsiuv, dailid ir kitus
amatininkus, pats nieko neimanydamas apie j c
amatus. Vis dlto jei jis bus geras dailininkas, tai
nupies dailid ir i tolo rodydamas piein vai
kams ir neimanliams apgaus juos, ir jiems atro
dys, kad tai yra tikras dailid.
- Tikriausiai.
- Bet, mielas drauge, panai dalyk atvilgiu
reikia laikytis tai kokio poirio. Jei kas nors pa
sakys, jog sutiko mog, mokant visus amatus ir
imanant visk, k ino kiekvienas amatininkas, ir d
net geriau imanant, tokiam reikia atsakyti, kad jis
yra naivus ir, kaip atrodo, leidosi apgaunamas ka
kokio apgaviko ir pamgdiotojo, kur susitiks pa
laik visainiu todl, kad pats nesugeba atskirti i
nojimo nuo nemokikumo ir pamgdiojimo.
- Tikra teisyb, - pritar jis.
- O dabar, - tariau, - turime aptarti tragedij ir
jos vadov Homer, nes girdime kai kuriuos mones
kalbant, jog ie poetai moka visus menus, imano e
visus mogikuosius dalykus, susijusius su dorybe
ir nedorybe, ir netgi dievikuosius dalykus, nes ge
ras poetas, nordamas gerai kurti, btinai turi pa
inti tuos dalykus, apie kuriuos ketina kalbti, arba

visai nestengs kurti. Todl reikia isiaikinti, ar ie

mons, sutik poetus, kurie yra tik pamgdiotojai,
599 apsigavo ir irdami j krinius nepastebjo, kad
jie yra triskart nutol nuo tikrovs ir lengvai kuria
mi tu, kurie neino tiesos, - juk jie kuria tik atvaiz
dus, o ne tikrus daiktus. O gal tu moni kalbose
yra iek tiek tiesos, ir gerieji poetai i tikrj ima
no tuos dalykus, apie kuriuos jie, moni nuomone,
taip gerai kalba?
- Labai reikia itai isiaikinti, - pasak jis.
- Jei kas nors sugebt sukurti ir viena, ir kita ir daikt, kur pamgdios, ir jo atvaizd, - ar tu
b manai, kad jis labai rimtai atsidt atvaizd gamy
bai ir laikyt tai savo gyvenimo tikslu, tarsi nebt
nieko geresnio?
- Nemanau.
- Bet jeigu jis i tikrj paint tuos dalykus,
kuriuos pamgdioja, daug mieliau usiimt kry
ba, o ne pamgdiojim ir stengtsi palikti kaip pa
minkl ateiiai daug grai savo darb, ir veriau
trokt bti garbinamas negu pats garbinti.
- Ir a taip manau, - pasak jis. - I to jam bt
didesn ir garb, ir nauda.
- Dl kit dalyk mes nereikalausime ataskaitos
nei i Homero, nei i kit poet, neklausime, ar kuc ris nors i j buvo geras gydytojas, o ne tik gydytoj
kalbos pamgdiotojas, ar yra pasakojama, kad ku
ris nors i senj ar naujj poet bt k nors
igyds, kaip Asklepijas, arba bt paliks mokini,
imanani gydymo men, kokie buvo mintojo Ask
lepijo palikuonys; neklausinkime j nei apie kitus
menus - palikime visa tai nuoalyje. Bet apie svar
biausius ir graiausius dalykus, apie kuriuos Home
ras imasi kalbti, - apie karus, apie vadovavim ka
riams, apie valstybi valdym, apie moni auklji-

m - bt teisinga paklausti ir jam pasakyti: Mie- d

las Homerai, jeigu dorybs atvilgiu tu nesi treioje
vietoje nuo tiesos, jei tu nesi tik atvaizd krjas,
kur mes pavadinome pamgdiotoju, bet esi antroje
vietoje nuo tiesos ir stengei suinoti, kokie dalykai
mones daro geresnius ar blogesnius privaiame ar
ba visuomeniniame gyvenime, tai pasakyk mums,
kokia valstyb tavo dka sived geresn santvark,
kaip, pavyzdiui, Lakedaimonas Likurgo d k a ir
daugelis kit dideli ir ma valstybi - kit mo- e
ni dka? Kuri valstyb pripasta, kad tu buvai
geras statym leidjas ir padarei gera? Italija ir
Sicilija giria Charond, mes - Solon , o kas giria
tave?" Ar gals Homeras nurodyti bent vien vals
tyb?
1

- Manau, kad negals, - tar Glaukonas. - Net

ir patys homeridai apie tai nieko nekalba.
- Ar yra minimas koks karas, vyks Homero laikais, kuris buvo laimtas jam vadovaujant arba duo
dant patarimus?
- Ne.
- Ar jis laikomas gabiu kokiems nors darbams,
ar yra k nors irads kokiame nors amate arba
pasiymjs kokia kita veikla, kaip pasakojama apie
miletiet Tal ir skit Anachars ?
3

600

- Nieko apie tai nepasakojama.

- Jei jis niekuo nepasiymjo valstybs reikaluo
se, tai gal jis buvo kai kuri paskir piliei aukl
tojas, o tie j myljo u jo patarimus, ir vlesnms
kartoms jis paliko kok nors homerik gyvenimo b
bd, kaip, pavyzdiui, Pitagoras ir pats dl t da
lyk buvo mylimas, ir jo sekjai dar ir iandien lai
kosi tam tikro gyvenimo bdo, kur vadina pitagoriku, ir tuo isiskiria i kit moni ?
5

- N apie itokius dalykus nieko nepasakojama, atsak jis. - J u k Kreofilas, Sokratai, kuris galbt
buvo artimas Homero biiulis, dl savo neisiaukljimo yra dar juokingesnis u savo vard - jei tiesa
tai, kas pasakojama apie Homer. Mat pasakojama,
6

c kad, Homerui gyvam esant, tas mogus su juo visai

nesiskait.
- Taip pasakojama, - tariau. - Bet ar tu, Glaukonai, manai, kad Homeras, jeigu jis i tikrj bt
sugebjs auklti mones ir padaryti juos geresnius,
kaip mogus, kuris apie tuos dalykus gali kalbti
kaip inovas, o ne kaip paprastas pamgdiotojas,
nebt turjs daugybs draug, kurie j bt gerb
ir mylj? Antai Protagoras Abderietis, Prodikas Kejietis
ir daugelis kit sugeba privaiuose pokal
biuose tikinti savo mokinius, kad jie nemoks nei
d valstybs valdyti, nei savo n a m tvarkyti, jeigu ne
pasiduos j aukljimui, ir dl savo iminties yra taip
mokini mylimi, jog vos ne ant rank neiojami.
Nejaugi Homerui arba Hesiodui, jeigu ie poetai i
tikrj bt galj padti monms tapti dorybin
giems, j amininkai bt leid bti klajojaniais
dainiais? Argi jie nebt brangin j labiau u auk
s ir argi nebt vert pas juos apsigyventi, o jeigu
ie bt nesutik, argi patys nebt sek paskui
e juos, kur tik jie jo, kol bt pakankamai imok j
moksl?
- Atrodo, Sokratai, kad tu sakai tikr ties, tar jis.
- Taigi laikykime tikru dalyku, kad visi poetai,
pradedant Homeru, nesvarbu, ar j kryba vaizduo
ja doryb, ar kitus dalykus, yra tik atvaizd pamg
diotojai, bet nepasiekia tiesos ir, kaip jau sakme,
primena dailinink, kuris nupieia batsiuv, pats apie
601 bat siuvim nieko neimanydamas, bet tiems, ku7

rie taip pat nieko neimano apie bat siuvim, jis

atrodo tikras batsiuvys, nes jie sprendia tik i for
m ir spalv.
- Teisyb sakai.
- A manau, mes taip pat sakysime, kad poetas
odiais ir posakiais kiekvien men ir amat ap
velka j a m pritinkaniomis spalvomis, nors pats nie
ko daugiau nemoka, kaip tik pamgdioti, o kiti mo
ns, bdami tokie kaip jis, sprendia tik i odi,
kai girdi poet kalbant pasitelkus metro, ritmo ir
harmonijos aves - ar jis kalbt apie batsiuvio
amat, ar apie vadovavim kariuomenei, ar apie k
nors kita, ir mano, kad jis kalba labai gerai: tok b
didel natral aves turi visos tos puomenos. Bet
jeigu i poet krini atimsime visas mz m e n o
spalvas ir paliksime juos be t puomen, a ma
nau, tu gali sivaizduoti, kaip jie atrodys, - be abejo,
ir pats esi tai pastebjs.
- Pastebjau, - pritar jis.
- Tie kriniai, - tariau, - bna panas jaun
moni veidus: j gro lemia jaunyst, o kai jau
nysts iedas nuvysta, jie nebetraukia akies.
- Tikra teisyb, - pasak jis.
- Dabar pagalvok tai apie k. Atvaizd kr
jas - pamgdiotojas - nieko neimano apie bt, tik
apie regimyb. Ar ne taip?
c
- Taip.
- Tad nepalikime pusj io klausimo, tskime
iki galo.
- Kalbk, - pasak jis.
- Dailininkas, sakykime, nupie vadias ir briz
gil.
- Taip.
- O juos padarys odininkas ir kalvis.
- Teisingai.

- Ar dailininkas ino, kokios turi bti vadios ir

brizgilas? Gal ito neino ir tie, kurie juos gamina, odininkas ir kalvis, o ino tik tas, kuris moka jais
naudotis, - raitelis?
- Tikriausiai.
- A r ne panaiai sakysime ir apie visus kitus
dalykus?
- K gi?
- Kiekvien daikt atitinka trys menai - menas
j u o naudotis, menas j gaminti ir menas j pamg
dioti.
- Taip.
- Bet kokio reikmens, gyvos btybs ar darbo
gera kokyb, grois ir tikslumas siejami ne su kuo
nors kitu, o su naudojimusi, kurio dlei tas dalykas
buvo mogaus pagamintas arba gamtos sukurtas.
- Tik su naudoj imusi.
- Todl tas, kuris naudojasi daiktu, btinai turi
bti labiau prityrs ir galti gamintojui nurodyti,
kaip tas daiktas naudojamas veikia - gerai ar bloe gai. Pavyzdiui, fleitininkas pasako fleit gaminto
jui apie fleitas, kuriomis jis groja, ir nurodo, kokias
jas reikia gaminti, ir gamintojas jo paklauso.
- Suprantama.
- Taigi inovas pasako apie geras ir blogas flei
tas, o gamintojas juo pasitikdamas taip ir paga
mina.
- Taip.
- Taigi to paties daikto gamintojas dl jo gerumo,
graumo ar blogumo pasitiks inovu, nes su juo
bendraus ir bus priverstas jam paklusti, o tas, kuris
602 naudojasi tuo daiktu, imanys apie j.
- Tikrai.
- O pamgdiotojas? Ar jis i patyrimo inos apie
daiktus, kuriuos pieia, - ar jie geri, ar tinkami, ar
d

ne, - ar bus susidars teising nuomon dl to, kad

bus priverstas bendrauti su inovu ir klausyti jo
nurodym piedamas?
- Nei viena, nei kita.
- Vadinasi, pamgdiotojas neturs nei reikalin
g ini, nei teisingos nuomons apie pamgdiojam u s daiktus, ar jie yra geri, ar blogi.
- Atrodo, kad neturs.
- Tai bus puikus pamgdiotojas, jei jis tiek tei
manys apie pamgdiojamus dalykus!
- Nieko sau meistras!
- Bet neturdamas supratimo, kuriuo atvilgiu b
koks daiktas yra geras ar blogas, jis vis tiek pamg
dios. Matyt, jis pamgdios tai, kas atrodo grau
miniai, kuri nieko neimano.
- O k kita jis gali daryti?
- Atrodo, mes visikai sutarme, kad pamgdio
tojai neturi deramo supratimo apie tai, k jie pa
mgdioja, ir kad pamgdiojimas yra tik vaikikas
aidimas, o ne rimtas usimimas; o tie, kurie kuria
tragedin poezij, raom jambiniais metrais arba
epiniu metru, visi jie i esms yra pamgdiotojai.
- Teisyb.
- Bet, vardan Dzeuso, - tariau, - argi toks pa- c
mgdiojimas nra treioje vietoje nuo tiesos?
- Taip.
- Kur mogaus prad pamgdiojimas veikia sa
vo galia?
- Apie k tu ia kalbi?
- tai apie k: tas pats dydis, irint i toli ir i
arti, atrodo nevienodas.
- Nevienodas.
- Tie patys daiktai, jei iri juos panardintus
vanden arba iimtus i vandens, atrodo tiess arba
lenkti, gaubti arba igaubti, nes j spalvos apgau-

d na akis - aiku, kad visa tai sukelia sieloje smy.

Pasinaudodama itokia ms prigimties bsena, dai
l apgaudinja m u s savo k e r a i s - ia ji n kiek
neatsilieka nuo fokusinink ir visoki stebukla
dari".
8

- Teisyb sakai.
- Bet prie visus tokius dalykus mes pasitelkia
me matavim, skaiiavim ir svrim, todl mumy
se vyrauja ne tai, kas atrodo didesnis ar maesnis,
lengvesnis ar sunkesnis, o tai, kas apskaiiuoja, i
matuoja ir pasveria.
- Be abejo.
e
- Bet tai yra ms sielos protingojo prado darbas.
- Taip, tai jo darbas.
- Taiau itam sielos pradui, daugel kart ima
tavusiam ir nurodiusiam, kad kai kurie daiktai yra
didesni ar maesni u kitus arba lygs, i pairos
tie patys daiktai atrodo visai prieingai!
- Taip.
- Bet mes nustatme, kad tas pats pradas apie
tuos paius dalykus tuo paiu metu negali turti
dviej prieing nuomoni.
- Ir teisingai nustatme.
603
- Todl tas sielos pradas, kuris sprendia neatsi
velgdamas matavim, negali bti tas pats, kuris
sprendia remdamasis matavimo duomenimis.
- Be abejo.
- Bet tas sielos pradas, kuris pasitiki matavimu
ir skaiiavimu, yra geriausias.
- Geriausias.
- Taigi tai, kas jam prieinga, sudaro emj m
s dal.
- inoma.
- Kaip tik tuo a ir norjau jus tikinti sakyda
mas, kad dail - ir apskritai pamgdiojamasis m e -

nas - dirba savo darb bdama toli nuo tikrovs; ji b

bendrauja ir yra susijusi su tuo ms sielos pradu,
kuris yra toli nuo iminties ir siekia ne to, kas yra
sveika ir tikra.
- I tikrj taip yra, - pritar jis.
- Tad pamgdiojamasis menas, bdamas emas,
bendraudamas su tuo, kas ema, gimdo tai, kas ema.
- Taip jau yra.
- A r turime galvoje pamgdiojim, skirt tik
akims, ar ir t, kuris skirtas ausims, - t, kur va
diname poezija?
- Be abejo, turime galvoje ir j.
- Nepasitikkime regimybe, remdamiesi tik dai
le, bet eikime prie to sielos prado, su kuriuo susijs c
poetinis pamgdiojimas, ir pairkime, ar tai gar
bingas pradas, ar emas.
- Reikia itai isiaikinti.
- Kelkime klausim tai kaip: sakome, kad pamgdiojamoji poezija vaizduoja mones, veikianius
prievarta arba savo noru; dl t savo veiksm jie
jauiasi laimingi arba nelaimingi ir todl arba diau
giasi, arba lidi. Ar jie daro k nors kita?
- Nieko kito.
- A r visomis iomis aplinkybmis mogus sutaria
pats su savimi, ar panaiai kaip regim daikt at
vilgiu jis nesutar pats su savimi ir apie tuos pa- d
ius daiktus tuo paiu metu turjo prieingas nuo
mones, taip ir dl savo veiksm mogus nesutaria ir
kovoja pats su savimi? Bet, kiek prisimenu, dl ito
m u m s jau nereikia sutarti, nes ankstesnje ms
svarstymo dalyje sutarme, kad ms sieloje knib
da tkstaniai toki tuo paiu metu atsirandani
prietaravim.
- Teisyb, - sutiko jis.

- Teisyb, - tariau, - bet tada mes kai k pralei

dome, tad dabar reikia tai isiaikinti.
- K gi? - paklaus jis.
- Santrus mogus, itiktas nelaims, neteks s
naus ar ko nors, k jis labiausiai vertina, iks visa
tai lengviau negu kiti, - taip mes tada sakme.
- Tikrai.
- O dabar isiaikinkime tai k: ar jis visai ne
sielvartaus, o jei tai nemanoma - ar sugebs apval
dyti savo skausm?
- Veikiau antra, - atsak jis.
604
Pasakyk man dar tai k. Ar tu manai, kad jis
labiau kovos su skausmu ir prieinsis j a m tada, kai
j matys kiti mons, ar kai jis lids pasiliks vie
nas?
- Jis labiau valdysis, kai kiti j matys, - tar jis.
- Pasiliks vienas jis, manau, idrs garsiai vai
toti - jeigu kas tai igirstu, jis susigstu, - ir iaip
elgtis taip, kaip nesielgt kitiems matant.
- Taip, inoma, - pasak jis.
- Ar tai, kas skatina j prieintis skausmui, nra
protas ir paprotys, o tai, kas veria jam pasiduoti, b pats skausmas?
- Teisyb.
- Jei moguje tuo paiu metu to paties dalyko
atvilgiu kyla du prieingi siekimai, tai jame bti
nai yra kakokie du pradai.
- Be abejo.
- Vienas i j yra pasiruos klausyti paproio,
k jis nurodys.
- Kokiu bdu?
- Paprotys sako, kad nelaimse graiausias daly
kas yra ilikti kuo ramesniam ir nesigrauti, nes
neaiku, kas tuose vykiuose yra gera, o kas bloga;
be to, graudamiesi mes nieko nelaimsime, ir n
e

vienas i mogik dalyk nra vertas, kad j laiky- c

tume labai svarbiu; pagaliau sielvartas kaip tik truk
dys tam, kas nelaimje turi ateiti pagalbon.
- Apie k tu kalbi?
- Apie apmstym, kas atsitiko. Panaiai kaip
aidiant kauliukais patyrus pralaimjim reikia pri
sitaikyti prie susidariusios padties ir elgtis taip,
kaip protas sako bsiant geriausia, o ne daryti kaip
vaikams, kurie gav smg laikosi ranka u sumu
tos vietos ir verkia, taip ir ia reikia pratinti siel
kuo greiiausiai imtis gydymo, atitaisyti tai, kas pra- d
uvo ar susirgo, ir gydant nuslopinti raudas.
- Taip elgtis nelaimse bt geriausia, - pritar
jis.
- Taigi sakome, kad geriausias ms sielos pra
das paklsta protui.
- Aiku.
- O tas ms sielos pradas, kuris mums primena
nelaim, veria dejuoti ir negali pasisotinti vaitoji
mais, ar nebus neprotingas, vangus ir bailus?
- Tikrai j tokiu pavadinsime.
- Sirstantysis ms sielos pradas tinka visokiau- e
iems pamgdiojimams, o ms protingj ir rom
j prad, kuris visuomet ilieka toks pat, nelengva
pamgdioti; jeigu j pamgdiosi, monms bus sun
ku tai pastebti ir suprasti, ypa dideli veni
metu ar teatruose, kur susirenka vairiausi mons jiems bna svetimi igyvenimai, kurie ten pamgdiojami.
- Tikrai.
605
- Aikus dalykas, kad poetas pamgdiotojas i
prigimties nra links protingj sielos prad - jei
gu jis nori pagarsti minioje, jo talentas nesiekia
patenkinti t sielos prad; jis pasirenka irstant ir
permaining bd, nes j lengviau pamgdioti.

Aiku.

- Todl mes pagrstai pulsime tok poet ir pa

statysime j greta dailininko, kur jis panaus tuo,
kad tiesos atvilgiu kuria emus krinius ir yra sub sijs su emesniu sielos pradu, o ne su geriausiuoju.
Todl pagrstai nesileisime jo valstyb, kuri turs
bti tvarkoma ger statym, nes jis paadina, au
gina ir stiprina blogj sielos dal, o protingj jos
prad udo, - panaiai bna valstybje, kai kas nors
bloguosius padaro galingus ir atiduoda jiems val
di, o imintinguosius inaikina. Todl mes sakysi
me, kad ir poetas pamgdiotojas kiekvieno moc gaus siel diegia blog santvark, nes pataikauja
neprotingam jos pradui, kuris nesugeba skirti, kas
daugiau ir kas maiau, bet tuos paius daiktus vie
n kart laiko dideliais, kit - maais ir todl kuria
atvaizdus, o nuo tiesos yra labai nutols.
- Tikrai.
- Taiau m e s dar nepateikme poezijai didiau
sio kaltinimo. I tikrj baisiausia yra tai, kad ji
sugeba aloti ir dorus mones - tik vienas kitas to
ivengia.
- Kur nealos, jeigu ji taip elgiasi!
d
- Tad paklausyk ir sprsk pats. Geriausieji i
ms klausydamiesi, kaip Homeras ar kuris kitas i
tragedij krj pamgdioja kur nors heroj, kai
jis lidi, rauda ir sako ilg kalb arba net dainuoja
apie savo nelaim ir muasi krtin, kaip tu inai,
patiria malonum ir pasiduoda herojaus igyveni
m a m s , kartu su juo lidi ir kenia. Mes grims
gabumais poeto, kuris priveria mus tai igyventi.
- inau, kur neinosi!
- O kai mus itinka kokia nelaim, tada matai,
kaip mes didiuojams prieingu dalyku - sugebji-

m u ramiai ir kantriai j iksti: tok elges laikome e

vyriku, o anok, kur gyrme tada, - moteriku.
- Matau, - pasak jis.
- Bet argi grau, - tariau, - girti mog, kai
matai j elgiantis taip, kaip pats nemanytum esant
garbinga ir netgi gdytumeisi elgtis, ir uuot bjaurjusis, diaugtis ir grotis?
- Prisiekiu Dzeusu, tai neprotinga! - pasak jis.
- Taip, - tariau, - jei pavelgsi tai tai kaip... 606
- Kaip?
- Jei pagalvosi apie tai, kad tas m s sielos pra
das, kur, kai mus paius itinka nelaim, mes jga
stengiams sutramdyti, ialks aar ir dejoni, ku
riomis galt pasisotinti, nes i prigimties jis toki
dalyk trokta, yra kaip tik tas pradas, kur poetai
tenkina ir diugina, o i prigimties geriausia ms
sielos dalis, dar nepakankamai sutvirtinta auklji
m o ir proi, atleidia vadias t a m verksmingajam
pradui, nes nelaiko gdingu dalyku irti sveti- b
mas kanias ir, jei kitas mogus, kuris sakosi ess
garbingas, ne vietoje rauda, j girti ir jo gailtis, prieingai, t malonum ji laiko net labai naudin
gu ir nesutikt jo atsisakyti ir atmesti vis krin.
A m a n a u , tik nedaug kas pagalvoja, kad svetimi
igyvenimai btinai pereina mus paius. Mat iugd ir sustiprin gailest svetimoms kanioms, ne
lengvai j suvaldysime ir savo pai kaniose.
- Tikra teisyb, - pritar jis.
c
- Ar ne t pat galima pasakyti ir apie juok? Kai
tu komedijose ir privaiuose pokalbiuose girdi juo
kaujant, nors pats gdytumeisi taip elgtis, ir, uuot
nekents toki dalyk kaip nedor, diaugiesi, tai
ar ne t pat darai, kaip ir pasiduodamas gailesiui?
Tada tu duodi vali norui krsti juokus, kur nuslo
pindavai savyje, bijodamas pasirodyti aipnu, si-

smagini ir danai nejuiomis saviki tarpe tampi

juokdariu.
- Tikrai taip bna.
d
- Meils aistr, pykio ir vis kit maloni ir
skausming sielos afekt, kurie, kaip mes sakome,
lydi kiekvien ms veiksm, atvilgiu poetinis pa
mgdiojimas elgiasi lygiai taip pat: jis laisto juos ir
augina, uuot idiovins, ir padaro ms valdovais,
tuo tarpu jie turt bti valdomi, kad mes, uuot
buve blogesni ir nelaimingesni, taptume geresni ir
laimingesni.
- Geriau nesugebiau pasakyti, - tar jis.
- Tai tai, Glaukonai, - tariau, - kai sutiksi Ho
mero gerbjus, sakanius, kad is poetas iaukljo
Graikij ir kad moni reikal sutvarkymo ir j auk
ljimo dlei j verta imti rankas ir mokytis i jo, ir
net pagal poet sutvarkyti vis savo gyvenim, tu
607 su jais elkis maloniai ir draugikai, nes, kiek tai
manoma, jie yra geri mons. Sutik, kad Homeras
yra didiausias poetas ir pirmasis tarp tragedij k
rj, bet inok, kad i poezijos ms valstyb rei
kia sileisti tik himnus dievams ir ymi moni
palovinimus; o jeigu sileisi malonij mz - epi
n arba lyrin, - tai tavo valstybje vietoj paproio
ir protingojo prado, kur visa bendruomen laikys
geriausiu, viepataus malonumas ir sielvartas.
- Labai teisingai sakai, - pritar jis.
b
- tai, - tariau, - kaip a norjau pasiteisinti dl
poezijos, kuri mes prisiminme ir teistai ivijome
i savo valstybs, nes ji yra tokia. Juk protas priver
t mus taip pasielgti. O kad ms nekaltint iurk
tumu ir storievikumu, mes jai pasakykime, jog tarp
filosofijos ir poezijos nuo seno buvo nesantaika. Tai
liudija tokie posakiai, kaip: kiauksinti ir lojanti ant
savo eimininko kal" arba jis didis tuiais bepro
e

i plepalais", arba imini minia, uvaldanti Dzeu

s", arba usiimantys smulkmenomis", atseit alka- c
ni", ir tkstaniai kit senosios nesantaikos rody
m. Vis dlto ikilmingai pareikkime: jeigu pamgdiojamoji poezija, skirta malonumui, sugebt ro
dyti, kad jai reikia surasti viet ger statym tvar
komoje valstybje, mes mielu noru j priimtume,
nes ir patys jauiams es jos suavti. Bet bt
nedora iduoti tai, k laikai tiesa. Mielas drauge, d
argi tavs neavi poezija, ypa kai iri j per
Homer?
- Labai avi.
- Todl kai tik ji pasiteisins lyriniu ar kokiu kitu
metru, ji vl gals sugrti i tremties.
- Be abejo.
- Ir jos gynjams - ne poetams, bet poezijos my
ltojams - mes leisime pateikti proza rodymus jai
pateisinti ir rodyti, kad ji yra ne tik maloni, bet ir
naudinga tiek valstybms, tiek apskritai mogaus
gyvenimui, - mes mielu noru iklausysime. Juk bus
naudos, jei paaiks, kad ji ne tik maloni, bet ir e
naudinga.
- inoma, kad bus naudos! - pritar jis.
- Bet jeigu jie nerodys, mes, mielas drauge, pa
sielgsime taip, kaip simyljliai, kurie nutar, kad
meil yra nenaudinga, ir todl nors ir su dideliu
vargu, bet vis dlto nuo jos susilaiko. Taip ir mes:
dl mumyse isikerojusios meils tokiai poezijai, ku
ri mums dieg geros santvarkos nustatytas aukl
jimas, mes maloniai jai palinksime, kad ji bt kuo
geriausia ir tikrovikiausia. Bet kol ji nestengs sa- 608
vs pateisinti, mes jos klausydamiesi ivien kartosi
m e tuos rodymus, kuriuos dabar sakome, kad jie
kaip ukeikimai apsaugot mus nuo jos ker, ir ati
diai irsime, kad vl nepasiduotume tai vaiki-

kai poezijos meilei, kuri bdinga daugumai moni.

Mes jauiame, kad nereikia siekti tokios poezijos,
nes ji nra rimta ir neatskleidia tiesos; jos klausanb tis reikia saugotis ir baimintis dl savo paties vidi
ns santvarkos, ir pagaliau laikytis to, k mes sak
m e apie poezij.
- Visikai sutinku su tavimi, - tar jis.
- Mielas Glaukonai, - tariau, - vyksta didel ko
va, daug didesn, negu manoma, - dl to, ar tapsi
geru, ar blogu mogumi. Nei garb, nei turtai, nei
valdia, nei poezija neverti to, kad dl j reikt
nepaisyti teisingumo ir kit dorybi.
- Sutinku su tavimi, - pasak jis, - nes tai i
plaukia i ms svarstymo. Manau, ir kiti su tuo
sutiks.
c
- Mes, - tariau, - dar nekalbjome apie di
diausi atpild u doryb ir didiausius apdovano
jimus.
- Jei jie yra didesni u tuos, kuriuos minjome,
tai turi bti baisiai dideli.
- Koks didelis dalykas gali vykti per tok trum
p laik? - paklausiau. - J u k , palyginti su aminy
be, laiko tarpas nuo vaikysts iki senatvs yra toks
trumpas!
- Labai trumpas, - pritar jis.
- Tai k? - tariau. - Negi tu manai, kad nemir
ei tinga btyb privalo taip labai rpintis tokiu trum
pu laiko tarpu ir nepaisyti aminybs?
- Nemanau, - atsak jis. - Bet k tu nori tuo
pasakyti?
- Argi neinai, - tariau, - kad ms siela yra
nemirtinga ir niekad nesta?
Jis pasiirjo mane nustebs ir tar:
- Prisiekiu Dzeusu, ne. Ar tu gali tai rodyti?

- Jei negaliau, biau neteisus, - pasakiau. A manau, ir tu galtum rodyti, nes tai visai ne
sunku.
- Tik ne man, - tar jis. - A mielai paklausy
iau, kaip tu nesunkiai tai rodysi.
- Tai klausyk.
- Klausau.
- Ar pripasti, kad yra gera ir bloga? - paklau
siau.
- Pripastu.
- A r apie tai manai t pat, k ir a?
e
- K?
- Visa, kas udo ir naikina, yra bloga, o kas sau
go ir stiprina - gera.
- Sutinku.
- Ar nemanai, kad kiekvienam daiktui yra skirta
gera ir bloga? Pavyzdiui, akims - udegimas, vi- 609
sam knui - liga, javams - raugs, mediams - pu
vimas, geleiai ir variui - rdys, ir apskritai kiek
vienam daiktui i prigimties yra skirta kokia nors
blogyb ir liga.
- Aiku.
- Kai ta blogyb simeta kur nors daikt, ji
padaro j blog, o gal gale j visai praudo ir sunai
kina.
- Kaip kitaip!
- Taigi kiekvien daikt praudo i prigimties
jam skirta blogyb, ir jeigu ji nepraudyt, niekas
kitas nestengt jo praudyti. Juk gris negalt ko b
nors praudyti, nepraudyt ir tai, kas nra nei ge
ra, nei bloga.
- Kaipgi galt praudyti! - tar jis.
- Taigi, jei surasime koki nors esyb, kuriai skir
tas blogis padaro j blog, bet nestengia praudyti,
tai inosime, kad itokia esyb negali prati.

610

- Matyt, taip ir yra.

- Na, - tariau, - o siela ar turi blogyb, kuri j
padaro blog?
- O kaipgi? - atsak jis. - Tai tos ydos, kurias
aptarme, - neteisingumas, nesusivaldymas, bailumas, nemokikumas.
- Ar itos ydos gali j sunaikinti ir praudyti?
Tik irk, kad mes neapsigautume ir nemanytu
me, jog nedoras ir neprotingas mogus, suiuptas
darant nusikaltim, sta dl neteisingumo, kuris
yra jo sielos blogyb. Veriau galvok tai kaip: kaip
liga - kno blogyb - grauia ir naikina kn, kol
jis pasidaro jau nebe knas, taip ir visi kiti dalykai,
apie kuriuos k tik kalbjome, dl blogybs, kuri
juos simet ir juose gyvena, pagenda ir sta. Ar ne
taip?
- Taip.
- Na, o dabar t pat pritaikyk ir sielai. Ar joje
gldintis neteisingumas ar kokia kita j simetusi
blogyb taip j gadina ir naikina, kad ji mirta ir
atsiskiria nuo kno?
- Jokiu bdu ne, - atsak jis.
- Kita vertus, bt neprotinga teigti, kad sveti
ma blogyb galt j praudyti, o sava - negalt.
- Neprotinga.
- Pagalvok, Glaukonai, apie tai, - tariau, - kad
ne dl maisto blogybs - seno ar suvinkusio, ar dar
kokio nors maisto - knas turi ti; bet jeigu suge
ds maistas sukelia koki nors kno negali, tada
mes sakysime, jog knas uvo nuo savo paties blo
gybs - nuo ligos, o nuo maisto blogybs, kuri knui
yra svetima, jis niekuomet negalt ti, jeigu ta
jam svetima blogyb nesukels jam paiam bdingos
blogybs.
- Labai teisingai kalbi, - pasak jis.

- Remdamiesi iuo samprotavimu, - tariau, - jei

gu kno blogyb nesukels paiai sielai bdingos blo
gybs, mes niekuomet nemanysime, kad siela sta
nuo jai svetimos blogybs, o ne nuo savos, - nuo
svetimos blogybs ji negali ti.
- Tu kalbi pagrstai, - pasak jis.
- Taigi arba rodykime, kad tai, k pasakme,
yra klaidinga, arba tol, kol ito nerodysime, nesa
kykime, kad siela galt ti nuo drugio arba nuo
kurios kitos ligos, arba dl nuudymo - net jei kas
supjaustyt kn maus gabaliukus, - dl vis t
blogybi, kol kas nors nerodys, kad dl i kno
nelaimi pati siela pasidar neteisingesn ir nedoresn. Neleiskime sakyti, kad siverus svetimai blo
gybei, bet neprisidjus savai blogybei siela ar kas
nors kita galt ti.
- Bet juk niekas negals rodyti, kad mirtani
j sielos dl mirties tampa neteisingesns, - pasak
jis.
- Taiau jei kas nors idrs pulti ms samprota
vim ir i baims, kad nebt priverstas pripainti
sielos nemirtingum, sakys, jog mirtantysis tampa
nedoresnis ir neteisingesnis, tai padarysime ivad,
kad jeigu jis sako ties, neteisingumas tarsi liga yra
mirtinas tam, kam jis bdingas, ir kad jis nuudo
tuos, kurie j gyja, nes i prigimties yra udikas;
vadinasi, neteisingesni sta greiiau, maiau ne
teisingi - liau, o ne taip, kaip dabar, kai nedor
liai sta nuo bausms, kuri jiems skiria kiti.
- Prisiekiu Dzeusu, - pasak jis, - tokiu atveju
neteisingumas pasirodys ne toks jau baisus, jeigu jis
mirtinas tam, kam jis bdingas, nes ivaduoja j i
varg! Bet a manau, kad yra visai prieingai: jis
juk udo kiek galdamas kitus, o t, kuriam jis b
dingas, padaro labai gyvybing, ir ne tik gyvybing,

bet ir budr. Vadinasi, jis yra labai toli nuo to, kad
bt mirtinas!
- Gerai sakai, - tariau. - Jeigu sielai bdinga
blogyb ir jos nedoryb nestengia jos nuudyti ir
sunaikinti, tai vargu ar kitam daiktui skirta blogy
b galt praudyti j arba kok kit daikt, isky
rus t, kuriam ji skirta.
- Vargu, - bent jau taip atrodo, - pasak jis.
- Bet jeigu daiktas neva nei nuo jam paiam
611 bdingos, nei nuo svetimos blogybs, tai aiku, kad
jis btinai turi egzistuoti vis laik, o jeigu egzis
tuoja vis laik, tai yra nemirtingas.
- Btinai.
- itai laikykime pripaintu dalyku, - tariau. O jeigu taip, tai supranti, kad sielos vis laik eg
zistuoja tos paios. J skaiius negalt sumati,
nes n viena i j nesta, nei padidti, nes jei ko
kia nemirtingj esybi grup padidt, ji padidt
mirtingj sskaita, ir gal gale viskas tapt ne
mirtinga.
- Teisyb sakai.
- Bet mes taip nemanysime, - tariau, - nes prob tas tam prietarauja. Taip pat nemanysime, kad tik
rj sielos prigimt sudaro daugyb vairi, viena
kit nepanai ir skirting dali.
- K tu sakai? - paklaus jis.
- Sunku sivaizduoti, - tariau, - kad bt ami
na tai, kas sudta i daugybs dali ir, be to, sudta
netobulai; k tik paaikjo, kad siela kaip tik yra
sudta labai tobulai.
- Sunku sivaizduoti.
- Kad siela yra nemirtinga, rodo ir k tik ms
pateiktas rodymas, ir kiti rodymai veria tai pripa
inti. Norint suinoti, kokia i tikrj yra siela, reic kia imti j ne sugadint susijungimo su knu ir kit

blogybi, koki mes j dabar matome, bet toki, ko

kia ji yra gryna, - j reikia atidiai stebti pasitel
kus protavim. Tada pamatysi j esant daug gra
esn ir aikiau galsi atskirti teisingum nuo ne
teisingumo ir visus tuos dalykus, apie kuriuos ia
kalbjome. Dabar mes pasakme ties apie siel toki, kokia ji m u m s atrodo; bet mes matme tik jos
iorin pus, panaiai kaip, matydami jr diev
Glauk , sunkiai velgtume jo pirmykt prigimt, d
nes kai kurios senosios jo kno dalys yra sulauy
tos, kitos - nuzulintos ir subjaurotos bang; be to,
jis apaugs naujomis dalimis i kriaukli, dumbli,
virgdo ir labiau panaus kok nori gyvul, tik ne
t, koks jis buvo i tikrj. Taip ir siel mes ma
tome subjaurot tkstanio blogybi. Bet, Glauko
nai, atkreipkime dmes tai k...
9

- I

k?
- \ iminties siekim. Reikia pairti, koki da- e
lyk ji siekia, kokios draugysts ieko, jeigu ji yra
giminika tam, kas dievika, nemirtinga ir amina,
ir kokia ji pasidaryt, jei visa atsiduot i dalyk
siekimui, jei tas jos verlumas inet j i to van
denyno, kuriame ji dabar yra, - tada ji nusipurtyt
tuos akmenukus ir kriaukles, kuriomis visa yra ap
augusi - jos susideda i ems ir virgdo, nes tose
vadinamosiose laimingose puotose ji maitinosi e
m e . Tada galtum pamatyti jos tikrj prigimt - ar 612
ji sudtin, ar vientisa, i ko ji susideda ir kaip su
tvarkyta. Dabar mes, atrodo, paaikinome vairias
jos bsenas mogaus gyvenime ir jos ris.
- Labai gerai paaikinome, - pasak jis.
- Ir kitus prietaravimus isiaikinome, tik dar
nekalbjome apie atpild u teisingum ir garb,
kuri j lydi, kuri, kaip js sakte, teikia Homeras b
ir Hesiodas. Mes rodme, kad teisingumas pats sa-

vaime yra didiausias gris sielai ir kad ji privalo

teisingai elgtis nepriklausomai nuo to, ar jai atiteko
Gigo iedas, o priedo dar ir Hado a l m a s , ar ne.
10

- Tikra teisyb, - pasak jis.

- Dabar, Glaukonai, - tariau, niekas mums
neprietaraus, jei, be itos naudos, kuri teikia tei
singumas, mes pridsime dar ir kitok atpild u
c teisingum ir kitas dorybes, kur vairiais bdais
teikia sielai mons ir dievai - ir mogui gyvam
esant, ir po mirties.
- Niekas neprietaraus, - pritar jis.
- O ar sugrinsite m a n tai, k pasiskolinote
svarstymo metu?
- K gi?
- A leidau jums tarti, kad teisingas mogus gali
atrodyti neteisingas, o neteisingas - teisingas. Nors
tokiu atveju ir nebt galima apgauti diev ir mo
ni, vis dlto js sakte, jog reikia imti tok atvej
rodymo dlei, kad bt galima geriau sprsti apie
d teisingum pat savaime ir neteisingum pat savai
me. Ar neprisimeni?
- Biau neteisus, jei pasakyiau, kad neprisi
menu.
- Kadangi is dalykas jau nusprstas, tai a tei
singumo vardu vl praau js, kad kartu su mani
mi priimtumte t nuomon, kurios apie teisingum
laikosi dievai ir mons, idant teisingumas galt
gauti apdovanojim ir u ger vard, kur jis pelno
tiems, kam yra bdingas, nes paaikjo, kad jis su
teikia gr u tikr dorybingum ir neapgauna t,
kurie j gyja.
e
- Teisingai praai, - sutiko jis.
- Pirmiausia man sugrinkite prielaid, kad ie
mons nelieka diev nepastebti.
- Grinsime, - pasak jis.

- O jei juodu negali pasislpti nuo dievu, tai vie

nas i j u yra diev mylimas, o kitas - nekeniamas,
kaip mes i pradi sutarme.
- Taip ir yra.
- Turbt sutarsime, kad tam, kur myli, dievai
suteiks kuo daugiausiai grybi, nebent i ankstes- 613
nio gyvenimo bt likusi kokia kalt, dl kurios jam
btinai reikt patirti ir k nors bloga.
- Sutarsime.
- Taigi apie teising mog reikia itaip galvoti:
jeigu j apniks skurdas, ligos ar dar kokios nors ne
laims, gal gale j a m visa tai ieis gera - arba dar
gyvam esant, arba po mirties. Juk dievai niekuomet
neapleis to mogaus, kuris stengiasi bti teisingas
ir puoseldamas dorybes tampa panaus diev, kiek b
tai mogui yra manoma.
- Suprantama, kad tokio mogaus neapleis tas,
kur jis yra panaus, - pasak jis.
- O apie neteising mog reikia galvoti visai
prieingai.
- inoma.
- Tai tok atpild teisingas mogus gauna i diev.
- Bent a taip manau, - tar jis.
- Na, o i moni? - paklausiau. - Jei sakysime
teisyb, ar ne itaip bus? Gabs neteisingi mons
elgiasi kaip tie bgikai, kurie priek bga gerai, o
atgal - b l o g a i . I pradi jie guviai paoka, bet
gal pasidaro juokingi ir nuleid galvas greitai pa- c
sialina be vainik, o tikrai geri bgikai pasiek fi
ni apdovanojami ir apvainikuojami. Daniausiai
taip bna ir teisingiems monms. Kiekvienas j
darbas, kiekvienas bendravimas su monmis ir vi
sas j gyvenimas gal gale pelno jiems garb ir ap
dovanojim, kur jiems suteikia mons.
- Tikrai.
11

- Ar paksi, - tariau, - jei a apie teisingus mod nes pasakysiu t pat, k tu sakei apie neteisingus?
A pasakysiu, kad teisingi mons, sulauk vyresnio
amiaus, jei nori, savo valstybje uima auktas val
dios vietas, veda monas i koki tik nori eim,
ileidia savo dukteris u ko tik nori, ir visa, k tu
sakei apie anuos, a dabar sakau apie ituos. O dl
neteisingj, tai net jei daugumai i j jaunystje ir
pasiseka nuslpti, kokie jie yra, tai bgimo pabaigo
je jie vis tiek pagaunami, tampa pajuokos objektu, o
pasen ir nelaimingi jie dar eidinjami ir svetim
ali, ir sav piliei, juos plaka botagais, skiria
e bausmes, kurias tu pavadinai iauriomis (ir teisin
gai), - kankina ant rato, degina kaitinta geleimi.
inok, kad ir i mans esi girdjs apie visas tas j
kanias. Na, ar paksi, k a sakau?
- Taip, - tar jis, - tu teisingai pasakoji.
- tai kok atpild ir apdovanojimus teisingas
614 mogus dar gyvas bdamas gauna i moni ir die
v, jau nekalbant apie tas grybes, kurias teikia
pats teisingumas.
- Tai tikrai garbingas ir patikimas atpildas.
- is atpildas, - tariau, - ir kiekio, ir dydio
atvilgiu yra niekis, palyginti su tuo, kas vieno ar
kito mogaus laukia po mirties. Apie tai verta pa
klausyti, kad ir vienas, ir kitas igirst tai, k jie i
ms svarstymo turt suinoti.
b
- Tai pasakok. Nedaug rasi dalyk, apie kuriuos
mieliau noriau igirsti.
- Bet a tau papasakosiu, - tariau, - ne Alkinoj o , o aunaus vyro Ero, Armenijo snaus, kilusio i
Pamfilijos, pasakojim . Jis uvo kovos lauke; po
deimties dien, kai buvo laidojami jau suged lavo
nai, Er rado visikai sveik. I mio lauko j nu
gabeno namus ir ruosi laidoti. Ir tai dvylikt
12

dien, jau guldamas ant lauo, jis atgijo, o atgijs

papasakojo, k buvo tenai mats. Jis sak, kad jo
siela, kai tik ji ijusi i kno, kartu su kitomis
sielomis atvykusi kakoki nuostabi viet. emje ten vienas alia kito iojj du plyiai, o tiesiai
prieais juos, danguje, irgi du tokie pat plyiai. Tarp
j u sdj teisjai. Kai tik jie padarydav nuosprend,
tuoj teisingiesiems liepdav eiti keliu dein ir auk
tyn dang ir ukabindav jiems i priekio ant kak
lo lentel su nuosprendiu, o neteisingiesiems saky
dav eiti kair ir emyn ir ukabindav jiems ant
nugaros lentel, kurioje bdav surayti visi j ne
dori darbai. Kai prijs Eras, teisjai pasak, kad jis
tursis bti pasiuntiniu monms ir praneti jiems
visa, k ia mat, ir liep j a m atidiai stebti ir
klausyti visa, kas toje vietoje vyko. Jis ten mats,
kaip sielos, gavusios nuosprend, nueidavusios du
plyius - vien dangaus, kit ems, o per kitus du
ateidavusios - vienos ikildavusios i ems, nuvar
gusios ir apsineusios dulkmis, o kitos nuengda
vusios i dangaus varios. Atrod, jog visos sielos
grdavusios i ilgos kelions; jos mielai sikurdavusios stovyklauti pievoje, panaiai kaip mons stato
si palapines veni metu. Kurios buvusios pasta
mos, sveikinosi ir klausinjo atjusi i ems, kaip
ten, emje, o nusileidusi i dangaus - kaip ten,
danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir vaitoda
mos, prisiminusios, kiek daug visko turjusios i
ksti ir k maiusios keliaudamos po eme - ta kelion trunkanti tkstant met, - o kitos, nusileidu
sios i dangaus, pasakojusios apie didiausi diaugs
m ir neapsakomo groio reginius. Prireikt daug
laiko, Glaukonai, jei noriau visk ipasakoti. Svar
biausia buv tai kas: kas kada nors buvo padars
koki nusikaltim, u visus juos i eils turjs

615

atkentti deimteriopai - kiekviena bausm trunb kanti imt metu, nes tiek tsiasi mogaus gyveni
mas. Pavyzdiui, jei kas nuud daug moni ar
idav valstyb arba kariuomen ir atidav j ver
gij, ar iaip yra kaltas dl kokios nelaims, u kiek
vien nusikaltim turi atkentti deimteriopas kan
ias. O tie, kurie dar visokias geradarystes, buvo
teisingi ir dori, gaudav atlyginim, tiek pat kart
atitinkant j darbus. K Eras pasakojo apie vaikus,
c kurie mir tik gim arba neilgai gyveno, neverta
minti. O kas nusikalto dievams ir gimdytojams ar
ba pats savo ranka nuud mog, tie gaudav daug
sunkesnes bausmes negu ia pamintosios.
Eras girdjs, kaip vienas mogus klauss kito,
kur yra Ardiajas Didysis. Tas Ardiajas prie tks
tant met buvs vieno Pamfilijos miesto tironas.
Apie j buvo pasakojama, kad jis nuuds savo sen
d tv ir vyresnj brol ir padars daug kitoki baisi
nusikaltim. Paklaustasis atsaks: Jis ia neatjo
ir neateis.
Be kit baisi regini, mes matme ir tok: kai
patyr daugyb imginim buvome jau arti angos
ir ketinome ilipti, staiga pamatme Ardiaj kartu
su kitais - dauguma j buvo tironai. T a r p j buvo
ir vienas kitas paprastas mogus, padars baisius
nusikaltimus. Kai tik jie nordavo ilipti, anga ne
leisdavo: kai tik kuris nors i t baisi nusikaltli
arba i t, kurie dar nebuvo atlik bausms, mgine davo ilipti, anga praddavo staugti. Tada alia sto
vj laukiniai ugninio veido vyrai, igird staugim,
vienus griebdavo u juosmens ir vesdavo alin, o
Ardiajui ir kitiems supaniojo rankas ir kojas, un
r ant kaklo kilp, nulupo od ir vilko pakele per
atrius spyglius, aikindami visiems sutiktiesiems,
616 u kokius nusikaltimus juos itaip kankina, ir ved

juos Tartar." Tada, pasak Ero, nors jie ir buvo

mat vairiausiu baisiu dalyk, visus juos pranoko
baim, kad ilipant nepasigirst tas staugimas, ir
kiekvienas diaugdavosi galdamas ilipti, neigir
ds to garso. tai kokios ten bausms ir tai koks
atpildas. Praleid pievoje stovyklaudami septynias b
dienas, atuntj dien pakildav ir eidav tolyn, ir
po keturi dien prieidav viet, i kurios pamatydav viesos juost, i viraus nusidriekusi per dan
g ir em tarsi stulpas, panai vaivorykt, tik
daug viesesn ir grynesn. Po dienos kelio jie pri
eidav prie to viesos stulpo ir ties jo viduriu pamatydav kabanius i dangaus grandini galus: m a t c
ta viesa - tai ryys, kuriuo buvs suritas dangus,
panaus t r i e r virves, apjuosiantis vis besisu
kant dang. Ant t grandini gal buvusi pakabin
ta Ananks v e r p s t , apie kuri sukosi sferos. Jos
ais ir kabliukas buv i plieno, o velenas - i plie
no, sumaiyto su kitais metalais. Veleno sandara
tokia: i iors jis buvs panaus ia naudojamus d
velenus, bet, pasak Ero, didel tuiavidur velen
buvs dtas kitas toks pat velenas, tik maesnis,
panaiai kaip sudedami vienas kit indai; antrj
velen dtas treias, treij - ketvirtas ir dar
keturi. I viso buv atuoni velenai, sukiti vienas
kit; i viraus buv matyti j vis isiki graiai,
kurie atrod tarsi iedai; jie tarsi sudar vien ve- e
len apie verpsts a, kuri jusi kiaurai per atun
tj velen. Pirmutinio, iorinio, veleno iedas buvs
plaiausias; etojo veleno - antras pagal didum,
ketvirtojo - treias, atuntojo - ketvirtas, septinto
jo - penktas, penktojo - etas, treiojo - septintas,
antrojo - atuntas. Didiausiojo veleno iedas buvs
margas, septintojo - viesiausias; atuntojo spalva
buvusi tik septintojo atvaitas, antrojo ir penktojo -61
13

14

15

beveik ta pati spalva, tik geltonesn u an dviej,

treiojo - baliausia, ketvirtojo - rausva, etojo antroje vietoje pagal b a l t u m . Visa verpst vieno
dai sukosi apie savo a, bet jai sukantis septyni
vidiniai iedai i lto suksi prieinga kryptimi. I
16

b j greiiausiai suksis atuntasis iedas, septinta

sis, etasis ir penktasis suksi vienodai, bet jau
liau; ketvirtasis, kaip jiems atrod, pagal sukimo
si greit ums treij viet, treiasis - ketvirtj,
o penktj - antrasis. Pati verpst sukosi ant Ananks keli. Ant kiekvieno iedo krato stovjusi sire
na, kuri, sukdamasi kartu su iedu, dainavusi vieno
jai bdingo auktumo balsu. J vis atuoni balsai
sudar gra s s k a m b . Aplink sirenas vienodu atc stumu nuo j sdjusios sostuose kitos trys btybs,
vilkinios baltais drabuiais, su vainikais ant galv;
tai buvusios Ananks dukros Moiros: Laches, Kloto
ir A t r o p . Jos dainavusios vienu balsu, sutardamos su sirenomis, - Laches apie praeit, Kloto apie
dabart, o Atrop apie ateit. Be to, Kloto kartkart
mis deine ranka paliesdavusi iorin ied ir pad
davusi jam suktis, Atrop kaire ranka paddavusi
suktis vidiniams iedams, o Laches tai viena, tai
kita ranka paddavusi tai vienam, tai kitam.
d
Atvyk jie tuojau turj eiti pas Laches. Ka
koks pranaas sustats juos eil, o paskui pams
nuo Lachess keli burtus ir gyvenimo pavyzdius,
ulips ant auktos pakylos ir tars: Ananks duk
ros Lachess odis. Viendiens sielos! tai naujo mir
tingos mirtingj gimins rato pradia! Ne jus dee monas burtais itrauks, bet js pasirinksite demo
n . Kas pirmas itrauks burt, tas tegul pirmas
pasirenka gyvenim, kur j a m neivengiamai teks
gyventi. Doryb nra kieno nors nuosavyb: j gerb
damas arba jos negerbdamas kiekvienas gaus jos
17

18

19

10(5

daugiau ar maiau. Kiekvienas yra atsakingas u

savo pasirinkim - dievas ia nekaltas."
itaip pasaks, pranaas mets burtus vis b
r, ir kiekvienas pasims t burt, kuris nukrits
ariausiai jo, - tik Erui neleid pasiimti. Kiekvienas
tada suinojs, kok gyvenim gavo. Paskui tas pats
pranaas idliojs prie juos ant ems gyvenim
pavyzdius - j buv daug daugiau negu siel, ir
labai vairi: visoki gyvuli gyvenimai, visos mo
ni gyvenimo rys; tarp j buv net tiron gyveni
m - arba trunkani iki mirties, arba nutrkstan
i per vidur ir pasibaigiani tremtimi, skurdu ir
elgetavimu; buv ten ir garbing moni gyvenim - moni, pagarsjusi kno groiu, graia i
vaizda, stiprumu, vikrumu varybose arba savo auk
ta kilme ir protvi aunumu. Buv ir neymi mo
ni, taip pat moter gyvenim. Siel santvarka ne
buvo nustatoma, nes kiekviena siela btinai turjo
pasikeisti pasikeitus gyvenimo bdui, kur ji pasi
rinko. iaip gyvenim buv labai vairi, sveikata
maisi su ligomis, turtas - su neturtu, bet buvo ir
vidurys tarp t kratutinum. ia, mielas Glauko
nai, mogui ir slypi didiausias pavojus, ir todl pagal galimybes reikia siekti, kad kiekvienas i ms,
mets al kitus mokslus, imt mokytis ir tyrinti
tik it moksl, jei tik jis bus jam prieinamas. Tada
galbt jis suinos ir susiras t mog, kuris j a m
suteiks galimyb ir mokjim skirti ger gyvenim
nuo blogo ir i vis galim gyvenim visur ir visada
isirinkti geriausi. vertindamas visus tuos daly
kus, kurie ia buvo pasakyti, kiek jie - tai vieni su
kitais sujungiami, tai vieni nuo kit atskiriami daro tak dorybingam gyvenimui, jis supras, k ge
ra ar bloga teikia grois, sujungtas su turtu arba
neturtu ir su vienokia ar kitokia sielos bsena, ko-

618

kias pasekmes sukelia auktos kilms sujungimas

su ema kilme, privataus gyvenimo - su valstybin
mis pareigomis, galios - su silpnumu, gabum moks
lui - su negabumu ir vis kit gimt ar gyt dva
sini savybi sujungimas. Tada bus galima i viso
e to padaryti ivad ir, atsivelgiant sielos prigimt,
pasirinkti blogesn ar geresn gyvenim - blogesniu
vadinsime t gyvenim, kuris siel veda ten, kur ji
tampa nedoresn, o geresniu - t, kuris j padaro
teisingesne; visa kita jis numos ranka. Mes jau
matme, kad ir gyvam, ir mirusiam tai yra geriau
sias pasirinkimas. itokia nuomon turi bti tvirta
619 kaip plienas, su j a reikia leistis Had, kad ir ten
nesusiavtum turtais ir kitokiomis panaiomis blo
gybmis, kad nepasidarytum tironu ir kitais pana
iais darbais nepridarytum nesuskaiiuojam nepa
taisom blogybi, ypa sau paiam, bet inotum, kad
visuomet reikia pasirinkti vidurin keli ir vengti
kratutinum - ir iame gyvenime, ir kiekviename
b bsimame. Tik tada mogus bus laimingas.
Tada ano pasaulio pasiuntinys sak, kad prana
as mesdamas burtus itaip tars: Net ir paskuti
nis, jei tik moks protingai pasirinkti ir grietai gy
vens, turs visai neblog, pakeniam gyvenim. To
dl pirmasis tegul apdairiai pasirenka, o paskutinis
tegul nenusimena."
Eras pasakojo, kad, igirds iuos odius, pir
masis tuojau pasirinks didiausio tirono gyvenim c tai buvs neprotingas, gobumo padiktuotas, visi
kai neapgalvotas pasirinkimas. Jis neinojs, kad
likimo j a m buv lemta ryti savo paties vaikus ir
kitokie baiss dalykai. Vliau, kai ramiai visk ap
svarsts, jis ms verkti ir mutis krtin, kam
pasirinko nepaklauss pranao. Taiau jis kaltins
ne save, bet likim, demonus ir visus kitus, tik ne

pats save. Jis buvs vienas i tu, kurie atvyk i

dangaus, ir anksiau gyvens geroje santvarkoje, bet
jo dorybingum skatino tik protis, o ne filosofija, d
Apskritai nemaa i dangaus atjusi siel itaip
kliuvusios, nes jos buvusios nepratusios prie varg.
O tos, kurios atvykdavusios i ems, paios patyru
sios daug vargo ir maiusios kit kanias, rinksi
apdairiau. Todl daugumai siel gyvenimo slygos
pasikeisdavusios - i blogo gera ir i gero - bloga.
inoma, prie pasikeitimo prisiddavs ir burt trau
kimas. Jei kas, atjs gyvenim, rimtai usiims
filosofija ir jei renkantis burtas tenks ne i pasku
tinij, tai, sprendiant i to, kas praneama i ano e
pasaulio, jis ia laimingai gyvens, ir jo kelias i ia
ten ir atgal ess ne poeminis ir nelygus, bet dan
gikas ir lygus.
Eras saks, kad buv domu irti, kaip sielos
rinksi gyvenimus. Tai buvs ir graudus, ir juokin- 620
gas, ir nuostabus reginys. Mat dauguma siel rink
si pagal ankstesnio gyvenimo proius. Jis saksi
mats, kaip buvusio Orfjo siela i neapykantos m o
terims - moterys j praud - pasirinkusi gulbino
gyvenim, nes nenorjusi gimti i moters. Jis mats,
kaip T a m i r o
siela pasirinkusi laktingalos gyveni
m; mats ir gulb, kuri savo gyvenim pakeitusi
mogaus; panaiai elgsi ir kiti gyvnai giesminin
kai. Dvideimtj burt itraukusi siela pasirinkusi b
lito gyvenim. Tai buvusi Telemono snaus Ajanto
siela, kuri, prisimindama nuosprend dl Achilo gin
kl, nenorjusi tapti m o g u m i . Po jo jusi Aga
m e m n o n o siela. Irgi neksdama moni dl i j
patirt kani, ji pasirinkusi erelio gyvenim . T a
da burtas teks A t a l a n t s sielai: matydama, jog
atletams teikiama didel garb, ji neatsilaikiusi ir
pasirinkusi atleto dali. Po jos jis mats, kaip Pa- c
20

21

22

23

nopjo snaus E p j o siela pasirinkusi darbios mo

ters buit. Tarp paskutinij jis mats juokdario Ters i t o siel - ji pasirinkusi bedions ivaizd. Pas
kutinis burtas teks Odisjo sielai. Prisimindama
ankstesnisias kanias ir atsikraiusi garbs troki
mo, ji ilgai iekojusi paprasto mogaus, neusiimanio politika, gyvenimo; pagaliau ji utikusi tok ka24

25

d kur kampe, kit paniekint, ir labai patenkinta j

pasimusi sakydama, jog bt j pasirinkusi ir tada,
jeigu jai bt teks pirmasis burtas. Gyvuli sielos
elgsi panaiai: vienos virtusios monmis, kitos kitais gyvuliais, nedori gyvuliai rinksi laukini gy
venimus, o teisingi - romi gyvuli gyvenimus. Bu
v ten visokio maiymosi.
Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos
i eils, kaip buvo itraukusios burtus, jusios pas
Laches. Si kiekvienai sielai davusi demon, kur ta
buvo pasirinkusi; jis turjs bti jos sargu per vis
e gyvenim ir vykdyti visa, k siela buvo pasirinkusi.
Sis pirmiausia vesdavs siel pas Kloto ir pastatydavs j po jos ranka ir po jos sukama verpste - taip
jis patvirtindavs sielos pasirinktj likim. Palietus
verpst, jis vesdavs siel prie Atrops sil, kad
padaryt nepakeiiama tai, k priverp Kloto. To
liau neatsigrdama siela eidavusi prie Ananks sos621 to ir pereidavusi per j kiaurai. Kai ir kitos sielos
perjusios per sost, tada jos per baisi, sloginani
kaitr sujusios L e t s lygum. Lygumoje nebuv
nei medi, nei kitokios augmenijos. Atjus vaka
rui, jos apsistojusios nakvyns prie Ameleto u p s ,
kurios vanduo nesilaiks jokiame inde. Visos sielos
b turjusios igerti jo tam tikr saik. Kai kurios, nesivadovaudamos protu, igrusios daugiau negu nu
statyt saik.Vos tik atsigrusios to vandens, visk
umirusios. Kai jos visos sumigusios, vidurnakt pa26

27

sigirds griausmas ir pradjusi drebti em. Tada

sielos pakilusios ir tarsi krintanios vaigds skri
dusios visas puses auktyn, pasaul, kad vl tenai
atgimt. Erui neleid gerti Lets vandens. Bet jis
neins, kur ir kokiu bdu jo siela grusi kn;
vintant atmerks akis, jis pamats, jog guli ant
lauo.
Tai itokiu bdu, Glaukonai, buvo isaugotas ir c
iliko m u m s is pasakojimas. Jei juo tiksime, jis ir
m u s isaugos, ir mes lengvai pereisime per Lets
up ir nesuterime savo sielos. Taigi jeigu manimi
tikite ir manote, kad ms nemirtinga siela gali pa
daryti visa, kas gera ir kas bloga, mes visuomet
eisime keliu, vedaniu auktybes, ir visokiais b
dais laikysims teisingumo ir iminties, kad btume
mieli ir patys sau, ir dievams - ir ia gyvendami, ir
tada, kai gausime atpild u teisingum, - ir tarsi
varyb nugaltojai, gaunantys dovan i draug, d
mes bsime laimingi ir ia, ir toje tkstantmetje
kelionje, kuri apsakme.

P L A T O N O FILOSOFIJOS

BRUOAI

Krybinga senovs graik mintis jau iki Platono buvo

sukrusi teorij, kurios iki iol stebina problem klimo
drsa. Graikai jau turjo Herakleito, pitagorinink, eljiei ir kitas filosofijos mokyklas, kuri tolesn raida atv
r keli filosofini sistem formavimuisi. Ilgai domina
vs gamtamokslinis pasaulio aikinimas virn pasiek
Demokrito materializme. O idealistinio mstymo prad
menys rykiau atsiskleid sofist ir Sokrato filosofijoje.
Juos ipltojs Platonas sukr savo filosofij - objektyvj
idealizm. Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios
Demokrito ir Platono linijos.
Platonas (428/427 - 348/347 m. pr. Kr.) iekojo tiesos,
grio, groio ir kit ideal, kurie jo filosofijoje yra glau
diai susij. Jie analizuojami paiais vairiausiais aspek
tais. Siekdamas tuos idealus pagrjsti teorikai, Platonas
iekojo visuotini stabili pagrind, kurie padt paai
kinti pasaul, mog, painim, gyvenim. Bet Platono
tarsi nedomino tai, k jis mat. Mstymo ir fantazijos ga
liomis jis kr abstrakius idealus, o juos gyvendinti pa
tikjo valstybei. Todl visa Platono filosofija glaudiai su
sijusi su valstybs teorija. Galima manyti, kad sudtingus
teorinius iekojimus jis buvo pajungs vienam tikslui valstybs problem sprendimui.

Valstybs reikalams graikai nebuvo abejingi ir iki Pla

tono. Jie sil vairias reformas, stengsi taisyti tai, kas
jiems atrod negera. Taiau Platonas reformomis nepasi
tenkino. Inagrinjs visus jam inomus valstybs tipus timokratij, oligarchij, demokratij ir tironij, - jis atme
t juos kaip netinkamus ir sukr visikai nauj valstybs
tip, idealios valstybs modelj. Tai buvo pirmoji vientisa
valstybs teorija, turjusi didiul reikm tolesnei filoso
fijos raidai.
Epochos ir gyvenimo bruoai. Platono filosofijos spe
cifik didele dalimi nulm konkreti istorin situacija ir
aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas bu
vo susijs su Atn miestu-valstybe, jos ikilimu, klest
jimu ir smukimu. Gim jis, kai graik ir pers karai (490449 m. pr. Kr.) buvo skmingai ubaigti ir graikai, isiva
dav i ilgai trukusios pers priespaudos, savo jgas ir
dmes galjo skirti vidaus gyvenimui. Senieji ekonomi
kos ir kultros centrai kolonijose - Miletas, Efesas ir kiti buvo sunaikinti arba neteko pirmykts reikms. Dabar
ikilo metropolijos miestai - Korintas, Aigina ir ypa At
nai, kov prie persus hegemonas. Gyvenimas Atnuose
labai suintensyvjo. Laisvasis atnietis, kuris, kaip ir kiek
vienas graikas, aktyviai dalyvavo visuomens gyvenime
ir valstybs valdyme, dabar jaut pareig reprezentuoti
ne tik Atnus, bet ir vis Graikij. Atnieiui jau nebepa
kako mokyklini ini, jo nebepatenkino ir gamtos filo
sofija. pasaul jis dabar velg per mog. Jis troko
inoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta
valstybje, ar jis gali painti pasaul, mog ir koks to
painimo tikslas. Atsakym iuos klausimus mgino rasti
humanistins krypties mstytojai - sofistai. Keliaudami i
miesto miest, jie mok graikus vairiausi dalyk, bet
vis pirma - mstyti ir reikti savo mintis, tikinti ir pa
vergti klausytoj. To meto sofistai neabejotinai buvo vie-

tjai plaija io odio prasme. Jie - Protagoras, Gorgijas, Prodikas ir kiti - adino intelektualin nerim, skati
no kultros ugdym. Ypa daug jie nusipeln kalbos
mokslams - gramatikai, stilistikai. Sofistai velg odio
gro ir gali. Mokjimas tinkamai vartoti od sofistui
buvo didiausias gris, suteikis ir laisv, ir teis valdyti
kitus. Taiau sofistai suabsoliutino individo galias, todl
j mstysenoje nuo pat pradi buvo rykus subjektyviz
mas ir reliatyvizmas. ios pakraipos vietjus paprastai
domino ne objektyvi tiesa, o nauda ir mokjimas tikinti.
Dl to jie lengvai nukrypdavo nuo dalyko esms. Aristo
telis teig, kad sofist samprotavimuose daniausiai vy
rauj atsitiktiniai dalykai, kuriuos jie pateikia vietoj esmi
ni. Toks galvojimo bdas negaljo utikrinti, kad mo
gus, imoks sofistikos, nepanaudos jos savanaudikiems
ir emiems tikslams. Pratingos sofistikos galimybs ypa
atsiskleid Peloponeso karo metu (431-404 m. pr. Kr.), kai
irykjo vergovins santvarkos prietaravimai, prislopinti
taikos ir klestjimo laikotarpiu. Naminio karo nelaims
neseniai buvusius galingus Atnus smukd ekonomikai,
politikai, moralikai. Visuomeniniame gyvenime prad
jo sigalti tie, kuri noras patogiai sikurti nustelbdavo
sin. Istorikai nurodo, kad tuo metu Atnuose kiekvie
nas, kuris bent trumpam pasijusdavs stipresnis u kit,
mans, kad jam nes nieko negalima. Krate viepatavs
kyininkavimas, idavysts ir nepasitikjimas. Dori ir s
iningi mons buv laikomi kvailiais, o triumfuojantys
skriaudikai tarsi es iminiai. Klestinti demokratija u
leidusi viet nuolatiniam valdanij partij keitimuisi,
kur lydjo teroro bangos. Vis t blogybi altinis buvs
valdios trokimas.
Platonas sielojosi dl savo krato negand ir iekoda
mas j prieasi prijo ivad, kad gyvenim reikia or
ganizuoti ir tvarkyti mokslikai. Jis ryosi parodyti at
nieiams, kokia turt bti j valstyb ir jos pilieiai. I

tikrj tai buvo mginimas gelbti aristokrat (aristokra

tais Platonas vadino geriausius mones ir pilieius) pad
t teorikai pagrindiant j ideologij. Tam jis skyr savo
inias ir gabumus.
Aristokrat lkesiai ir j gyvenimo suvokimas Plato
nui nebuvo svetimi - jis pats buvo kils i labai senos
aristokrat gimins: Platono tvas Aristonas - legendinio
karaliaus Kodro ainis, artimas Perikliui, motina - garsiojo
statym leidjo Solono giminait. Berniukui buvo duo
tas senelio Aristoklio vardas. Platonas - tai slapyvardis
(gr. 7tXaxoc- platumas). Taip j pavadino gimnastikos mo
kytojas, o gal Sokratas dl to, kad buvo graiai ir tvirtai
sudtas, plai pei ir krtins. Nuo pat vaikysts Pla
tonas buvo rpestingai aukljamas ir mokomas. Ir gabu
m jam netrko - buvo gabus gimnastikai, muzikai, ta
pybai, literatrai. Poetu jis liko vis gyvenim. Filosofin
je kryboje Platonas nuolatos vartojo palyginimus,
analogijas, mitinius vaizdius, suteikdamas jiems simbo
lin prasm. Jaunuolis greiiausiai ir rengsi tapti poetu
ar valstybs vyru. Taiau dvideimties met Platonas at
sitiktinai sutiko Sokrat, kur K. Marxas pavadino filo
sofijos siknijimu". Sokratas ir isigimusios sofistikos lai
kais gyveno taip, kaip mok. Lydimas jaun vyr - savo
alinink, - ir aiktse, ir gatvse, ir biiuli namuose jis
su kiekvienu noriniu (nes ir turtuoliui, ir vargui vieno
dai leids klausinti, atsakinti arba klausytis) aikinosi,
kas yra gris, grois, teisingumas, valstyb, koks turi bti
valstybs vyras ir t. t. Sokratas reikalavo, kad mons
suprast vartojam odi reikm ir prasm, o tai ma
noma tik suvokus dalyko esm. Platon suavjo Sokrato
teorija ir gyvenimo principai. Paskutinius devynerius me
tus iki Sokrato mirties jis buvo vienas i artimiausi Sok
rato biiuli ir klausytoj.
Tragik Sokrato mirt Platonas igyveno skaudiai.
Po mokytojo mirties, matyt, susidarius tam tikrai politi-

nei situacijai, Platonas ivyko i Atn ir dvylika met

keliavo po pasaul, bendravo su kit krat mokslinin
kais, gilino savo inias. Jis lanksi Megaroje, kur Eukleidas, subrs Sokrato alininkus, kr Megaros mokykl,
ir susipaino su jos filosofija, grietai skyrusi svokin
painim nuo juslinio. Egipte Platonas domjosi visuo
mens susiskirstymu kastas, darbo pasidalijimu ir t. t.
Italijoje jis gilinosi eljiei racionalizm ir pitagorinink
teorijas, avdamasis matematiniu mstymu. Kai kurie
mint teorij motyvai aptinkami ir Platono filosofijoje.
387 m. pr. Kr., bdamas jau keturiasdeimties met,
Platonas sugro Atnus ir Akademo mikelyje kr
filosofijos mokykl - Akademij, su kuria susiejo tolesn
savo gyvenim. eimos jis nesukr, bet vienias nebuvo:
apsuptas mokini ir vienmini, j garbinamas ir net die
vinamas jis gyveno iki gilios senatvs, visikai atsidavs
filosofijai.
Filosofavimo forma ir metodas. Platono veikalai, lai
mingai susiklosius aplinkybms, iliko visi. Mgstama
jo veikal forma - dialogas. Dialoguose dalyvauja kon
krets, daniausiai istoriniai asmenys. Kiekvienas i j
gina savo pairas, prieprieindamas jas oponento teigi
niams. Platonas neapsiriboja vien savo laikotarpiu: jis vel
gia toli praeit, kritikuoja visk, ko pats nepripasta, ir
gina visa tai, kur velgia savo pair altin. Be to, rem
damasis susintetintais analizuojam problem duomeni
mis, Platonas velgia ateit: jis prognozuoja, kuria idea
lius modelius, kuriuos taiko pasauliui ir mogui.
Dialoguose Platonas daniausiai naudojasi Sokrato
klausim ir atsakym metodu, kur jis mgino suderinti
su plaiu savo filosofijos umoju. Sokrato metodas vis
pirma reikalavo tiksliai formuluoti klausim, o atsaky
mas j turjo i dalies paaikinti tiriamj objekt ir su
ponuoti tolesn jo analiz. Platonas n vienos problemos

nesprendia iki galo i karto. Jis formuluoja j ir susieja

su daugeliu kit problem. Toks tyrimo bdas reikalauja
nuolatos sugrti prie to, kas jau buvo nagrinta, kad t
pat dalyk bt galima pavelgti kitame kontekste, kitu
aspektu. Todl terminai ir svokos ia ne visada viena
reikmiai. J turinys priklausomai nuo konteksto keiia
si, darosi skirtingas, o kartais prietaringas ar net priein
gas. Platono filosofija - nuolatinis iekojimas, nuolatin
kryba, kuri lemia prieybi velgimas, j vienijimas,
visumos skaidymas ir dali jungimas, sintetinimas. Pla
tonas tiesos ieko mstydamas. Jis derina, skaido, anali
zuoja ir sintetina grynsias svokas. Juslmis gauti duo
menys, Platono nuomone, tam tik kliudyt. Siela geriau
siai msto tada, kada jai nekliudo n vienas i poji ar
jausm - nei girdjimas, nei regjimas, nei nulidimas,
nei koks diaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia sa
vyje" .
1

svok derinimo ir j analizs bd, kuris parodo,

kad svokos yra viena su kita susijusios, viena kit lemia,
papildo ir viena kit pereina, Platonas vadino dialektika.
Dialektika jam - tai rankis, padeds apvalyti svokas nuo
juslins ir atsitiktins mediagos, igryninti jas, padaryti
tinkamas painimui ir mstymui. Susieta su vairiomis
mokslo dalimis, ji turt bti ne kas kita, kaip filosofija,
kuri, pasak Platono, turinti tendencij isikristalizuoti
savarankik moksl. To mokslo objektas turt bti id
jos, o metodas - svok derinimas. Neabejotina, kad Pla
tono keltas mstymo autonomijos reikalavimas, raciona
listinis svok derinimas, susiejant jas su visomis filoso
fijos dalimis, velgiant prietaravimus ir iekant bdo
jiems veikti bei suderinti, turjo takos vlesniems dia
lektikams, tarp j ir G. Hegeliui. Pasitelks dialektik,
Platonas toli paeng teorinio mstymo srityje, ikelda1

Platonas. Dialogai. - V.: Vaga, 1968. - P. 158.

mas proto, mstymo reikm painimui, parodydamas,

kad mstymas kokybikai skiriasi nuo juslinio painimo.
Remdamasis tais paiais dialektikos principais Platonas
kr ir valstybs teorij.
Idj teorija. Filosofijos istorijoje sigaljusi nuomon,
kad Platono filosofijos pagrind sudaro idj teorija. Ta
iau paaikinti, kaip Platonas suprato idj, nra papras
ta, ir filosofijos istorikai j interpretuoja nevienodai. U
baigtos idjos sampratos jis niekur nepateikia, be to, s
vokas eTSoc ir idea, kuriomis danai ymi idjas, vartoja
nevienareikmikai. Platono idjas galima aikinti vai
riais aspektais: loginiu gnoseologiniu, ontologiniu, etiniu,
estetiniu ir kitais. Visi ie aspektai susipyn, vienas kit
lemia ir papildo, sudarydami neiardom vienum.
Platonas teigia, kad prieingai negu materialius daik
tus, kuriuos galima matyti ir liesti, idjas galima suvokti
tik protu . Vadinasi, loginiu gnoseologiniu aspektu id
ja - tai gryna mintis, login abstrakcija, apimanti vienar
i objekt aib. ia prasme kiekviena login gimin ir
login ris, pagaliau ir kiekviena svoka yra idja. Visos
idjos sudaro login sfer, idj pasaul, kuriuo Platonas
remiasi aikindamas bet kur reikin.
Platonui ne maiau svarbus ir ontologinis idjos as
pektas, kuriam tarsi pajungiami visi kiti. Platono idja tai savarankika, nuo daikt nepriklausoma btis. Jis j
vadina tikrja btimi" . Tai jau ne odis ir ne svoka.
Ontologiniu poiriu idja Platonui yra savarankika es
m, minties iekoma tobulyb, kurioje dialektikai jun
giasi visum galimi apibrimai ir santykiai. Prieingai
pojiams, kurie yra pains, nestabils ir netobuli, idja,
pasak Platono, yra gryna, vienalyt ir niekuomet niekur
2

C.

r. flnamoii. COHHHCHHH B rpx TOMax. - M.: Mbioiib, 1970.

416.
1

Platonas. Dialogai, p. 158.

T. 2.

jokiu bdu nesikeiia" . Daikt atvilgiu idja transcen

dentin ir pirmin. Tik jos dka daiktai yra tuo, kuo jie
yra. Idja - tai tarsi daikto modelis, jo siekiamas tikslas,
jo vertinimo kriterijus. tai, pavyzdiui, kaip Platonas ai
kina groio idj, kuri jis nagrinja Puotoje", Faidone",
Timajuje" ir kituose dialoguose: pasaulyje yra daug gra
i dalyk, taiau kas yra grois pats savaime? Konkre
tus grois - nei grai mergina, nei grai lyra, nei graus
sotis - jo nepaaikina. Konkretus grois reliatyvus ir lai
kinas. O Platonui rpi aminas ir nepriklausomas grois,
tas, kurio dka tampa grau visa, su kuo tik jis susyja, akmuo ir medis, mogus ir dievas, kiekvienas veiksmas
ir kiekvienas inojimas" . T amin savarankik gro
Platonas ir vadina groio idja. Ji apima visa, kas grau.
Ji yra konkretaus groio prieastis ir tikslas, jo vertinimo
kriterijus.
4

Panaiai Platonas aikino ir kitas idjas. Yra dideli, yra

lygs daiktai, bet yra ir didumo bei lygybs idjos. Taip
pat judjimo, spalvos, garso, pagaliau tiesos, grio ir dau
gelis kit idj, ias nuo daikt abstrahuotas bendrybes
Platonas pripasta savarankikai egzistuojant.
Idj, pasak Platono, yra daug. Visos jos susijusios
pagal subordinacijos princip ir sudaro specifin sfer,
kuri Platonas ir laiko tikrja btimi. Idj hierarchijos
virnje yra absoliutaus grio idja. Jai pajungtos visos
kitos idjos, ji yra painimo, visos esaties tikslas. Taiau
kas yra gris? Kaip j apibrti? Ir pats Platonas abejojo,
ar galima apibrti gr, nes kiekviena siela nujauia,
kad tai yra svarbus dalykas, bet neino ir nemoka api
brti, kas tai" .
Bendriausia prasme gr, matyt, galima bt suprasti
kaip inojim, prot. Taiau jis gali reikti ir ties, gro,
6

Ten pat, p. 182-183.

fJ.iamoH. COMHHCHHH B TDCX 11 >M,1 \ M.: MucJib. 1968. - T. 1. - C .

2r. ios knygos p. 255

167.

teisingum. Gr Platonas lygino su saule ir viesa. Pana

iai kaip reikini pasaulyje niekas negali egzistuoti be
ilumos ir negali bti skiriama be viesos, taip esmi pa
saulyje gris lemia j bt ir j painim. Saul Platonui
tampa grio ir groio, daikt matymo ir painimo, paga
liau kiekvienos gyvybs altiniu. Antikoje tai nebuvo nauja
mintis. Ir iki Platono filosofai teig, kad viesa ir iluma
(j danai vadindavo tiesiog ugnimi) yra visos esaties pa
grindas. Ji sukuria gyvyb, j palaiko ir sudaro jai btinas
slygas. Be to, ji suteikia galimyb matyti ir bti mato
mam. Dl to Platonas iekojo analogijos tarp viesos ir
grio. Gris - taip pat viesa. Taiau tai viesa, kuri su
vokia mogaus siela, protas. Platono filosofijoje gris yra
vis emesni, jam subordinuot idj altinis; jis - ino
jimo, tiesos, groio principas ir galutinis tikslas, viso to,
kas gera ir grau, prieastis" . Taiau pats gris neapib
riamas, nepriklausomas ir atskirybi atvilgiu transcen
dentinis.
7

U idj transcendentikum, j nepriklausym nuo

daikt Platonas buvo bene daugiausia kritikuotas. Jau
Aristotelis nurod, kad idj savarankikumo suabsoliu
tinimas ess gnoseologikai nepagrstas, kad esms nega
lima atskirti nuo to, kieno esm ji yra. Toks svarus Aris
totelio argumentas griauna ne tik Platono teorijos, bet ir
apskritai idealizmo pagrindus.
Taiau Platono filosofijoje idj transcendentikum,
matyt, ne visada reikt suprasti tiesiogiai. Platono idja
yra daikt kuriantis modelis, jo konstravimo metodas. B
dama kurianiuoju modeliu, idja tampa ir daikto prie
astimi, ji tarsi susijungia su daiktu ir skatina j siekti
tobulumo arba - jei idjos aktyvum nustelbt kita, stip
resn, jga - tolti nuo jo. Todl net ir Platono dialektikos
poiriu idj transcendentikumas ir imanentikumas yra

dvi prieybs, kurios viena kit lemia, papildo ir netgi

pereina viena kit.
Idjos ir materijos dialektika. Esaties krimo procese
idjai Platonas teikia prioritet. Ji yra kurianioji jga, ku
rioje dialektikai susijungia krybos planas, modelis, k
rimo aktas ir io akto atlikjas - krjas. Idja - aktyvus
krimo veiksnys. J Platonas vadina tvu. Idjos prieyb
yra materija, kurios vaidmuo iame procese yra pasyvus.
Ji tik priima idjas, idjos joje atsispindi, tarsi palieka sa
vo atspaudus. Materij Platonas vadina idj maitintoja,
j motina. i dviej prieybi - idjos ir materijos - su
sijungimo rezultatas, kdikis yra juslmis suvokiamas
daiktas.
Daiktas materialus, bet jis - ne materija. Materija Pla
tono filosofijoje yra tikrosios bties - idj pasaulio - prie
yb, gryna nebtis. Kad ji tapt kuo nors, kad bt ga
lima kalbti apie jos egzistavim, reikalinga idja. Pati
materija apibrtumo neturi. Ji - nuolatinis tapsmas. Kiek
vienoje materijos apraikoje, kiekviename reikinyje idja
tarsi aidia, veria reikin nuolat kisti ir siekti tobulu
mo. Taigi materija Platonui - tik galimyb idjai sikny
ti, grynas esaties tapsmas. Bet tapsmas - tai ne niekas.
Per tapsm siknija idja. Vadinasi, idja ir materija, Pla
tono poiriu, yra dvi prieybs, kurias sieja dialektin
priklausomyb.
Atrodyt, kad materijos ir idjos dialektika tam tikra
prasme lyg susilpnina filosofijos istorik danai akcen
tuojam Platono filosofijos dualizm, esaties suskaidym
dvi sferas: idj ir daikt. Taiau tikroji btis Platonui tai idjos, daikt esms, o patys daiktai - tik idj e
liai, j atspindiai. Apie juos net negalima pasakyti, kad
jie yra. Dl savo nuolatins raidos, nuolatinio kitimo jie
yra ir kartu j nra. Taigi Platonas neneig Herakleito
teorijos, kad viskas keiiasi, viskas juda. Taiau jis man,

kad Herakleito amino kitimo teorija tinka tik daiktams,

tik reikini pasauliui, o ne idjoms.
Painimo teorija. Idj reikm, j prioritetas reiki
ni atvilgiu labai rykus Platono painimo teorijoje. Pa
inimo klausimus Platonas analizuoja Teaitete" ir kituo
se dialoguose. Graikams buvs bdingas poiris, kad
daiktas pastamas tiesiogiai j stebint, Platono nepaten
kino. Nepatenkino todl, kad idjos, pasak jo, pastamos
ne juslmis, bet protu. Daikto esms negalima suvokti
juslmis, j galima tik mstyti. Taiau suprasdamas, kad
vien racionalaus painimo gyvenime nepakanka, Plato
nas neneig ir jusli vaidmens. Bet tai - vaizdini ir sp
di sfera, kurioje, pasak jo, galima tik nuomon, kuri
yra tamsesn u painim ir viesesn u neinojim" .
8

Protu suvokiamo ir juslmis pastamo pasauli skir

tingum Platonas atskleid garsiuoju olos simboliu. Jis
vaizduoja mones, kurie sukaustyti grandinmis sdi tam
sioje poemio oloje. I viraus per jim ol patenka
viesa. Taiau mons sdi nugara vies ir yra taip
prirakinti, kad negali pasukti galvos. Ant prieais juos
esanios sienos jie mato tik vir olos einaniu keliu nea
m daikt elius. Nesunku suprasti, kad mogus, jei jis
vis gyvenim likt prirakintas oloje ir matyt tik e
lius, net neinot, kad vir jo yra viesa ir kitoks gyveni
mas, o elius, kuriuos mato, laikyt tikraisiais daiktais.
Jeigu jam ir pavykt isivaduoti ir isivers i olos jis
staiga pairt vies, jinai tok negudl apakint, ir
jis nieko nematyt. Tik gudusi, prie aplinkos pripratusi
akis pradeda skirti daikt kontrus. Taip ir racionalusis
painimas reikalauja ilgo ir tempto darbo. Mstyti i
mokstame palaipsniui.
Racionalj painim Platonas skirsto diskursyv ir
intuityv. Diskursyviu bdu tiesos iekoma logikai sam-

protaujant. Diskursyvaus painimo kelias toks: primus

pagrindin teigin, teisinga pripastama visa, kas jam ne
prietarauja, ir neteisinga - visa, kas jam prietarauja. Ai
ku, kad ia kalbama apie login ties, gaunam dedukci
jos bdu. Bet dedukcijai reikalingas ieities takas - tas
pagrindinis teiginys. Juo, pasak Platono, galt bti tik
bendryb, teiginys, turintis visuotin gali. Tad Platonui
aikiai turjo ikilti bendrybs ir atskirybs santykio dia
lektikos problema, kuri tapo dar rykesn Aristotelio filo
sofijoje. Platonas i problem tarsi apeina. Jis hipostazuoja bendryb teigdamas, kad ji visikai nepriklauso nuo
juslmis gaut duomen. Ne tik nepriklauso - ji yra anks
tesn u kiekvien juslin suvokim ir net j remia ir jam
padeda. Vertindami lygius daiktus, remiams jau turimu
lygybs supratimu. Vadinasi, lygybs svoka, lygybs id
ja smonje jau turjusi bti. Lygs daiktai - tik akstinas
surasti t idj smonje, j prisiminti. Platonas pateikia
fakt, kurie, jo nuomone, liudija bendrybs buvim s
monje iki painimo. Jis pasakoja apie berniuk, kuris,
niekada nesimoks geometrijos, orientavosi pagal tiksliai
formuluojamus klausimus ir isprend geometrijos uda
vin, is ir kiti panas pavyzdiai (apie juos kalbama
Menone", Faidone" ir kituose veikaluose) rod, kad ben
drieji racionalaus painimo pagrindai yra aprioriniai. Pla
tonas - grietas racionalistas ir aprioristas.
{velgti bendryb smonje galinti padti intuicija. i
painimo pakop Platonas laiko auktesne u diskursyv
mstym. Intuicija, pasak Platono, yra tiesioginis objekto
painimas protu, intelektinis stebjimas. Ji nesietina su
ekstaze ar mistika - toks poiris irykjo vlesnij ms
tytoj, Platono sekj, teorijose. Platonas, atrodo, intuicij
suprato daug blaiviau. Ji esanti pasiekiama temptu proto
darbu. Kai objekt ilgai analizuojame, apie j mstome, jis
staiga lyg atsiveria tyrintojui, ir protas j supranta. <...>
kas bus stebjs graius dalykus palaipsniui, pagal tiksli

12-1

j eil, tas ito kelio gale staiga ivys nuostabios prigim

ties gro, <...> pamatys kak <...> amin, nepastant
gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo" .
Taiau i kur bendryb atsirado smonje? Grietas
racionalizmas t klausim atsakyti bejgis. itai Plato
nas puikiai suprato. Todl apriorizmui pagrsti jis grieb
si iracionali argument, sielos nemirtingumo ir eschato
logijos sampratos. Tais argumentais nelabai tikjo ir pats
Platonas. Taiau ia yra pradia gimt idj teorijos, ku
ri kartojo ne vienas vlesnis racionalistas.
9

Sielos samprata. Siel graik mstytojai iki Platono

suprato labai plaiai: ji buvo judjimo, gyvybs ir vis
dvasini gali prieastis ir altinis. Ir Platonas siel su
pranta analogikai. Tik, prieingai materialistams, jis gin
ija jos materialum. Pasak Platono, siela esanti artima
idjoms, ji kilusi i idj ir lemianti judjim ir gyvyb.
Visa, kas gyva ir kas juda, turi siel. Ne tik mogus, bet
ir pasaulis ess gyvas organizmas ir turs siel. Pasaulio
siela susijusi su visomis pasaulio dalimis, visais daiktais.
Ji - toji jga, kuri tvarko materialj pasaul pagal idj
pavyzd. Todl ji ir esanti pasaulio tvarkos, harmonijos ir
tikslingumo laidas.
Pasaulio siela - aktyvi jga. Jos veikla - visa apimantis
mstymas. Pasaulio siela mstanti apie savo paios veik
l. Mstydama ji nuolatos sugrtanti save ir sismoni
nanti, k yra atlikusi. Abstrahuojantis nuo Platono fanta
zijos diktuojam analogij, pasaulio siel galima bt su
prasti kaip moni dvasin gyvenim, painim ir jo
rezultat gyvendinim.
mogaus siela susijusi su pasaulio siela, ji - pasaulio
sielos dalis. Todl ji taip pat artima idjoms; ji vientisa,
amina ir nemirtinga. Kiekvienas individas turi savo
4

Platonas. Dialogai, p. 64.

individuali siel. Ji - mogaus esm. Ji padaranti mog

tuo, kuo jis yra. Tai ji suteikianti knui gyvyb, o knui
mirus nuo jo atsiskirianti. Knas, pasak Platono, yra sie
los kaljimas. Atjusi i idj pasaulio, siela ilgisi tiesos,
groio ir harmonijos. Ji veriasi prie idj tobulumo, sie
kia aukiausiojo grio. Taiau kelias j nelengvas, nes
knikoji prigimtis turi savo teisi, ir siela privalanti jas
atsivelgti. Todl ir mogaus siela, Platono supratimu,
nra vienalyt. J sudaro trys pradai - trys sielos funkci
jos, arba galios: protingoji, aistringoji ir geidianio ji. Sielos
funkcijos - nevienareikms, jos tarpusavyje susijusios pa
gal subordinacijos princip. Svarbiausia yra protingoji sie
la. Ji savarankika ir tvarko kitas dvi sielos dalis. Jai ne
retai tenka tramdyti temperament, ginyti nepagrstus
norus ir panaiai. Platonas siek parodyti, kad gyvenime
svarbiausia paklusti protui, veikti knikum. Todl vi
soje Platono filosofijoje ir jo idj sampratoje rykus eti
nis aspektas.
Etika. Prie mog, aikino Platonas, visada yra du
keliai: kelias auktyn, paklstant protui ir dorybei, ir ke
lias emyn, nepaisant dorybs ir proto, pervertinant k
nikuosius malonumus, kurie danai nepagrstai vadina
mi laime. Ankstyvuoju krybos laikotarpiu Platonas vis
dmes buvo sutelks intelektines galias - grio ir kit
idj painim. Tuo metu jis kr labai griet, asketik
etik, tapatindamas dorov su inojimu. Protas, inoji
mas jam ir vliau buvo svarbiausias, lemiamas dorovin
gumo poymis. Taiau vienpusikumo vliau jis lyg ir
iveng, mgindamas suderinti vairias mogaus galias,
kiekvienai pripaindamas jai priklausani srit. Kiekvie
nai sielos galiai jis numat ideal, doryb, kuria ji turt
vadovautis ir jos siekti. Protingosios sielos doryb - i
mintis. Aistringosios, tos, kurios buvein krtinje, - nar
sumas, o geidianiosios - nuosaikumas. ias tris dorybes

susiejanti ketvirtoji doryb - teisingumas. Taip atsirado

keturi pagrindini dorybi teorija, suvaidinusi nema
vaidmen etikos istorijoje.
Dor gyvenim lemia sielos harmonija, o i - teisin
gumas, kai kiekvienas sielos pradas rpinasi tuo, kas jam
priklauso: protingoji siela siekia iminties, aistringoji garbs, geidianioji - malonum, turt, naudos ir pan.
Protas nustato saik, reikalaudamas tvardyti godum,
geismus, afektus. Sielos harmonija, pasak Platono, prime
na sveik organizm, kai visos jo dalys veikia darniai.
Kai ima viepatauti tas sielos pradas, kuris pagal savo
prigimt tam netinka, paeidiama harmonija ir teisingu
mas. Dl to atsirandantis blogis yra tarsi sielos liga. Todl
dorov, pasak Platono, - tai sielos sveikata, jos grois, jos
gerov. O nedorovingumas - sielos liga, silpnumas, jos
gda. Elgtis dorovingai ir elgtis teisingai ia reikia t
pat. Tuo tarpu dorovs princip nepaisymas yra nusi
kaltimas. Baisiausia, kad nedorovingumas, blogis gali
reiktis vairiausiomis formomis, o dorovs kelias ess
vienas - paklusti protui. Vadovaujantis protu turt bti
sprendiama, kam reikia rytis, ko vengti; protas galina
suprasti, kas gera, kas naudinga ir kas mog padaro
laiming.
Laims problema buvo viena i svarbiausi visoje grai
k etikoje. Ir Platonas jo eudaimonistins etikos keliu. Jis
neginijo, kad mogus nori bti laimingas. Taiau kas yra
laim? Hedonist teorija, skatinusi mog siekti trumpa
laiki malonum, Platonui buvo nepriimtina. Jis teig,
kad mog laiming padaro meil, kuri suprato kaip
siekim to, ko mogui trksta, nes btinai taip esti, kad
geidiame to, ko stokojame..." . Todl mogus ir siekia
tobulumo, geidia nemirtingumo. Vadinasi, nra pagrin
do stebtis tuo, kad kiekviena btyb i prigimties r10

pinasi savo palikuonimis. Jie tarsi pratsia trumpalaiks

prigimties egzistencij. Taip mirtinga dalyvauja nemirtin
gume.
Meils objektas - tobulyb, pasireikianti kaip grois,
kur graikai (ir ne tik graikai!) labai intymiai siejo, net
tapatino su griu. Reikini pasaulyje per gro atsisklei
dia gris. Grois avi ir stipriai jaudina siel, tuo sua
dindamas, pasak Platono, atsiminimus i idj pasaulio.
Jis kaip Ariadns silas padeds ibristi i knikojo pa
saulio chaoso ir pakilti iki esms painimo. Todl ir meil
tik palaipsniui atsiskleidia, kildama nuo emesnij g
rio form prie auktesnij. Pirmiausia ji siliepsnoja nuo
knikojo groio. Taiau pamau imama suprasti, kad sie
los grois vertingesnis u kno gro. Taip meil ima ap
rpti vis pasaul, pamau kildama prie grynojo groio ir
grio.
Laims, dorybs, pagaliau ir gyvenimo tikslo mogus
negali pasiekti gyvendamas vienas. Visa tai pasiekiama
visuomenje, kurioje mogus gyvena, kurioje jis u;ma
atitinkam viet ir kuriai jauiasi sipareigojs. Platonas
visa tai puikiai suprato ir individo dorov glaudiai su
siejo su visuomens gyvenimu. Platono etika - socialin.
Ji neatskiriama nuo valstybs teorijos, kuri tarsi silieja
visi svarbiausi Platono filosofijos motyvai. Valstybs te
orijoje susieti su konkreiais dalykais, jie, alia pranau
m, irykina ir Platono filosofijos iliuzikum bei klasi
n jos orientacij.
Valstybs teorija. Platono valstyb - politin ir doro
vin organizacija. Jos tikslas - aprpinti pilieius viskuo,
kas btina j gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir utik
rina slygas dvasinei veiklai ir krybai. Kad galt tai
padaryti, ji turi bti organizuota ir turti priemoni ap
ginti tai organizacijai nuo vidaus ir iors prie. Plato
nas iekojo panaumo tarp valstybs ir mogaus organiz-

mo bei viso pasaulio. Valstyb jis suprato kaip organiz

m, kurio dalys - individai ir j grups - paklsta visu
mai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskiryb ia sub
ordinuojama bendrybei, pilieiai ir j gyvenimas pajun
giami valstybs idjos gyvendinimui. Valstybs funkcijas
Platonas mgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos
pradais ir keturi dorybi teorija.
Numatomas valstybs valdymo principas - teisingu
mas. Jis turt lemti valstybs darn, harmonij, kuri ga
lima tik tuo atveju, kai kiekvienas rpinasi ne tuo, kas
jam paiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. To
dl valstyb turt irti, kad kiekvienas dirbt tik tai,
kas jam pridera. Toks valdymo principas gyja ekonomi
n, politin, socialin ir moralin aspektus. Platonas genia
liai velg darbo pasidalijimo btinyb, teig, kad dar
bas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai j dirba pa
sirengs, guds ir turintis tam darbui sugebjim mogus.
Todl Platonas reikalavo, kad valstyb diferencijuot mo
nes, vieniems paskirt auginti gyvulius, rpintis maistu,
kitiems - parpinti drabuius, apav, vairius reikmenis,
tretiems - ginti krat arba j valdyti. Taiau veikiamas
vergovins santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klau
sim sprend vien i vartotojo pozicij, neatsivelgdamas
gamintoj. Pagal atliekam darb idealios valstybs gy
ventojus jis suskirst tris luomus: valdov filosof, sargy
bini ir

gamintoj.

moni suskirstym luomus Platonas mgino pa

grsti j prigimties ypatybmis. Jis pateikia pasakojim,
es krjas lipdydamas" mones vienus mais auk
so - tai vertingiausieji, imintingi mons, kurie gyveni
me patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. (
antruosius krjas mais sidabro, ie taip pat es kil
nios prigimties, pirmj pagalbininkai, pasiymintys nar
sumu, drsa. Tai valstybs sargybini ir kari luomo at
stovai. Tretieji savyje tur vario arba geleies. Tai emdir-

biai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pasak Platono, jau pa

ios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems.
Tok moni suskirstym privilegijuotuosius ir jiems pa
valdius Platono teorijoje suvelnina nebent tai, kad pri
klausym luomui lemia ne individo kilm, bet jo dvasi
ns ir moralins savybs. Jei vaiko krtinje yra vario
arba geleies, jis priskiriamas treiajam luomui, nesvar
bu, kas yra jo tvai. O jei amatininko, emdirbio ar pir
klio eimoje atsirast jaunuolis, turintis krtinje aukso
arba sidabro, jis turt bti perkeltas auktesn luom.
Kas galt nesavanaudikai riuoti" augani kart? T
atsaking darb Platonas ketino patikti atitinkamai or
ganizuotai valstybei.
Platonas reikalavo mokant ir aukljant jaunuolius
velgti ir vertinti j gabumus. I dvideimtmei turt
bti atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau bt lei
diama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir
karo dalyk. O i trisdeimtmei sargybini reikt at
rinkti tuos, kurie, dar trejus metus pasimok dialektikos,
pradt dirbti valstybin darb. Tik tokiems monms ir
dert bti idealios valstybs valdovais - isimokslinu
siems, mokantiems velgti absoliut gr ir sugebantiems
juo vadovautis.
Labai rykus platonikojo aukljimo ir gyvenimo bruo
as - asketizmas, kuris einant nuo emesnij luom prie
auktesnij vis stiprja. Gamintoj gyvenimas dar nra
labai asketikas. Gamintojai - emdirbiai, amatininkai, pir
kliai - yra pati gausiausia ir, Platono akimis irint, pati
emiausia piliei kategorija. Taiau valstybei ji btina.
Be jos valstyb negalt funkcionuoti. Bet ie mons Pla
ton valstybje maiausiai domino, ir jis paliko jiems kai
kuri laisvi. Gamintojai - ne vergai. J negalima nei
pirkti, nei parduoti, nei savavalikai brautis j gyveni
m. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su
svetimaliais, tvarko savo privat gyvenim pagal savo

supratim. Ekonomikai jie lyg ir laisvi. Taiau tokia lais

v - iliuzija. J gaminamais produktais ir j gyvenimu
disponuoja valdovai. Gamintojai gamina tam, kad egzis
tuot valstyb ir funkcionuot auktesnieji luomai.
Sargybini ir valdov gyvenimas visikai pajungia
mas valstybs reikalams. J asmeniniai interesai pateisi
nami tik tiek, kiek jie netrukdo idjai, bendriems tiks
lams. Sargybini darbas - ginti valstyb nuo vidaus ir
iors prie - ess nelengvas. Jis reikalauja speciali i
ni, usigrdinimo, pasirengimo. Todl Platonas reikala
vo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo slygas, ku
rios netrukdyt jiems bti geriausiais sargybiniais, ne
skatint j skriausti kit piliei. Valdovams, tiems, kurie
turi savyje aukso, didiausi malonum teikia gilinimasis
j moksl. Jie siekia painti ties ir ja vadovautis. Todl i
dviej luom atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo
materialini grybi, nuosavybs pamgimo, kur jis lai
ko didiausiu visuomens blogiu.
Platonas taikliai velg, kad valstyb yra istorikai
susiformavusi institucija. Jo manymu, moni gyvenime
yra buv du laikotarpiai. Pirmuoju mons valstybs ne
turj. Gyven jie pagal prigimt, ir gamta jiems teikusi
visk. Nebuv tada kar, nesantaikos, vaid. Taiau tur
tai ir nuosavyb suskald mones prieikas klases. G o dieji pasiskirst em ir namus, paskelb juos savo nuo
savybe, o tuos mones, kurie dirbo ir juos maitino, paver
t savo tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir
atsiradusi valstyb, kuri jau i pat pradi buvusi dvily
p. J sudariusios tarsi dvi valstybs - turtingj ir varg
". Dl prieik klasi susidrim keitsi valstybs val
dymo formos, bet klass ilikdavusios. Neatsisak j ir
Platonas. Taiau malonum naudotis materialinmis g
rybmis ir nuosavybe jis paliko tik gamintojams. O val
dovus ir sargybinius spjo, kad saugotsi turt, pinig,
nuosavybs. Pinigai visada es susij su nevariais ir nie-

kingais dalykais. Be to, valdovams ir sargybiniams j, Pla

tono nuomone, ir nereikia. Jie sieloje tur savo aukso ir
sidabro, gryno, nesutepto. Todl Platono valstybs sargy
biniai neturi asmenins nuosavybs, nes jei tik jie sigyt
ems, nuosavus namus ir pinig, tuoj pat i sargybini
pasidaryt nam eimininkais ir emdirbiais. Tada jie nu
stot rpintis bendrais valstybs interesais ir irt tik
savj. Todl Platono valstybs sargybiniai - vyrai ir mo
terys - gyvena bendrose stovyklose, bendrai maitinasi,
lavinasi ir dirba. Jie sudaro tarsi vien eim. Jie neino
savo vaik, o j vaikai - savo tv. Vyresniosios kartos
mogus kiekvien jaunuol vadina savo snumi ir juo r
pinasi. Tik taip valstyb ir teigalt grupuoti mones,
kuriais naudojasi kaip priemonmis. Valdovams Platonas
suteikia neribotas teises. Jie skelbia karus, poruoja jau
nuolius, rpinasi j aukljimu. Valdovams leidiama net
meluoti ne tik prieui, bet ir saviems pilieiams, jei to
prireikia valstybei. Valdovai niekam neatsiskaito: jie va
dovaujasi vien savo protu, savo valia.
Platono valstybs teorija, kaip ir visa jo filosofija, sudtinga; ne visos jos dalys gali bti vienodai vertina
mos. Jo filosofija avi mus grio ir harmonijos iekojimu
pasaulyje, visuomenje, moguje. Platonas genialiai vel
g ir ikl ne vien problem, kurios vliau ilgai vargi
no, o kai kurios ir iki iol tebevargina moni protus. Jis
suprato darbo pasidalijimo reikm visuomenje, ikl ir
mgino pagrsti moters vaidmen ir viet valstybje, pri
paindamas moteriai lygias teises su vyrais. Nepaseno ir
Platono reikalavimas rpintis jaunimo aukljimu, jo kelta
meno, poezijos, muzikos ir panai veiksni takos doro
vei ir mogaus charakteriui problema. Ir ia galbt ne
taip svarbu, ar mus patenkina Platono silomas proble
mos sprendimas. Svarbi pati problema. Platonas geriau
u visus ankstesnius mstytojus atskleid teorinio msty
mo galimybes ir reikm. Taiau io mstymo pagrindus

jis atpl nuo juslmis suvokiamos tikrovs ir prieprie

ino jai. Suabsoliutinti ir hipostazuoti tie pagrindai tapo
iliuziniai, todl ir ivados danai nutolusios nuo gyveni
mo, utopikos.
Platon avjo senojo graik polio gyvenimas, ir jis
norjo j atstatyti, restauruoti. Taiau graik miesto-valstybs laikai jau buvo praj. Artjo imperij laikotarpis
su savo kosmopolitine pasaulira. Ir vergovinei Graiki
jai buvo dar labai toli iki to, kad jos gyvenim bt ga
lima tvarkyti mokslikai. Platonas apeliavo valdovo fi
losofo prot, bet nenurod jo kriterijaus. Palikus j paties
valdovo dispozicijai, likt atviras kelias prievartai, des
potizmui. Suabsoliutins bendryb, Platonas tarsi umir
o individ, jo teises, jo nepakartojamum ir tai, kad atskirybi raida lemia bendryb. Matyt, suprasdamas tai,
kitame veikale statymai" jis mgino kai kurias valsty
bs teorijos dalis koreguoti, velninti. Taiau {statymai",
rayti filosofo gyvenimo pabaigoje, liko neubaigti ir ne
ibaigti. Tas veikalas tik dar kart patvirtino, kad ir Pla
tono filosofij reikt irti kaip nuolatin iekojim.
Kristina

Rickeviit

PAAIKINIMAI

Valstyb" - vienas i stambiausi ir reikmingiausi Plato

no krini. Pagrindin jo tema - teisingumas, taiau analizuo
damas i svok Platonas palieia beveik visas svarbiausias
filosofines problemas. Tai daikt bties tikrj prieasi - id
j ir aukiausiosios i j - grio idjos problema, mogaus pri
gimties (sielos, jos paintini gali, sielos ir kno santykio, sie
los likimo po mogaus mirties), valstybs ir jos piliei luom
kilms klausimai, pagaliau - kokia turi bti ideali valstyb, kas
ir kaip j turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliei mokymo
ir aukljimo sistema ir t.t. Dl savo umojo, nagrinjam pro
blem daugiaplanikumo Valstyb" tyrintoj laikoma visos
brandaus laikotarpio Platono filosofins sistemos idstymu (i
skyrus kosmologij ir dialektik).
Valstyb" parayta apie 370-360 m. pr. Kr. (iskyrus pirm
j knyg, kuria, dauguma tyrintoj priskiria ankstyvajam Plato
no krybos periodui). Dialogo veiksmas vyksta madaug 421
arba 411-410 m. pr. Kr. birelio mn., atniei garbintos deivs
Bendids vents metu. Sokratas atpasakoja filosofin pokalb,
vykus Pirjuje garbingo sirakzieio Kefalo, Lisanijo snaus ir
garsaus oratoriaus Lisijo tvo, atvykusio Atnus Periklio kvie
timu, namuose. Pokalbyje dalyvauja Sokratas, Platono broliai
Adeimantas ir Glaukonas, Kefalo snus Polemarchas (Trisde
imties tiron valdymo metu nubaustas mirtimi), sofistas Trasi
machas Chalkedonietis. Tyldami pokalbio klausosi Kefalo s
ns Lisijas ir Eutidemas, ymaus Atn politinio veikjo Nikijo

snus Nikeratas, Trasimacho mokinys sofistas Charmantidas.

Aristonimo snus Kleitofontas - sofistas, Trasimacho alinin
kas - dialogo dalyvi srae neminimas, taiau jis kartkartmis
sikia pokalb.
Valstyb" i senosios graik kalbos ivert Jonas Dumius.
Versta i: Platon. La Republique / / Platon Oeuvres Completes.
Paris, 1932, t. 6. Rengiant , antrj, Platono Valstybs" leidim
buvo apsiribota minimaliais redakciniais pataisymais, siekiant
ilaikyti vertjo pateiktos versijos autentikum.

Pirma knyga
1

Turima galvoje trak mnulio deiv Bendid, kuri Atikoje

buvo tapatinama su Artemide. Jos garbei birelio pradioje At

nuose kasmet bdavo rengiama vent - bendidijos. J metu
vykdavo raiteli lenktyns su fakelais i Atn Pirj, kur bu
vo Bendids ventykla.
2

Aukodami dievams, graikai usiddavo ant galvos vaini

k. Kiekvieno namo kiemelyje bdavo aukuras.

3

Platono dialoge Puota" is prieodis skamba taip: Pana

s visada prie panai liejasi" (Platonas. Dialogai, p. 39). Ho

meras Odisjoje" sako: Dievas, matyti, jau pats taip suveda
lyg su lygiu" (XVII giesm, 218).
4

Temistoklis (0^KTroxArfc, gim. apie 525 m. pr. Kr.) - Atn

karvedys ir valstybs veikjas, laimjs pergal Salamino jr

myje.
5

erifas - nedidel salel Egjo jroje, dl savo nereikmin

gumo ir gyventoj skurdumo buvusi pasiturini graik paai

pos objektu.
6

Hadas - poemin mirusij karalyst graik mitologijoje.

Pindama {TtlvSapoc, 522 ar 518-446 m. pr. Kr.) - ymiausias

graik chorins lyrikos krjas. Iki ms dien iliko keturios

jo epinikij - odi jvairi varyb nugaltoj garbei - knygos

r daugiau kaip 300 kit krini fragment.
Simonidas Kjietis (ZiiaiviSn, 556-468 m. pr. Kr.) - ymus

graik poetas, krs elegijas ir chorin lyrik.

Homeras apie Autolik sako:

Pranoko visus Autolikas

Priesaikom ir klastom, kaip elgtis jj buvo imoks
Dievas Hermjas, kuriam avinli jis ir okyi
Degino kulis geriausias, o tas jj globojo ir gyn.
(Odisja", XIX, 395-398)
10

Biantas Prinietis (Bi'ac, VI a. pr. Kr.) - graik valstybs

veikjas, laikytas valdovo idealu, vienas i vadinamj septyni

imini. Pitakas Mitilenietis (fJirTaxo'c, VII-VI a. pr. Kr.) - Mitilens miesto (Lesbo s.) tironas, vienas i septyni imini.
Periandras (/lepia vSpoc, 625-585 m. pr. Kr.) - Korinto tironas,
pasiymjs iaurumu, vienas i septyni imini. Perdikas U
(/7epSixxac,

V a. pr. Kr.) - Makedonijos karalius. Kserksas

(Sepnc) - Persijos karalius, 485-465 m. pr. Kr. mgins uka

riauti graikus. Ismenijas ('/opnviac) - Tb demokrat vadas,
kursts sukilti prie Spart. Um Tbus, spartieiai j nuud
(382 m. pr. Kr.).
12

Aliuzija senovs prietar, es jeigu sutiktas vilkas mog

pamats pirmiau negu mogus vilk, mogus staiga netenks

ado.
1 3

Atn teismuose paiam teisiamajam bdavo liepiama pa

silyti sau bausm (mirt, tremt, pinigin baud ir t.t.).

14

Uuomina tai, kad sofistai savo iminties visada moky

davo u umokest.
15

Polidamantas Tesalietis (noAuSajjac)

- trak atletas penkia-

kovininkas, Sokrato amininkas. Pasakojama, kad jis plikomis

rankomis veiks lit, be ginkl stengdavs kovoti su visu
briu ginkluot vyr.

16

i patarl bdavo taikoma tiems, kurie mgindavo imtis

ko nors nemanomo.

Antra knyga
1

Herodotas pasakoja apie karali Gig, Daskilo sn (VII a.

pr. Kr.), kuris, bdamas ietininku, nuud savo eiminink Kandaul, Lidijos valdov (apie 685 m. pr. Kr.), ir ugrob jo turtus,
mon ir karalyst. Gigo iedas taip pat minimas Valstybs" X
knygoje. Lidas - Aio snus, lid eponimas (r. Herodotas. Istorija,
I, 7-12).
2

Aischilas. Septynetas prie Tbus, 610-612.

r. Hesiodas. Darbai ir dienos, 232-234.

Homeras. Odisja, XIX, 108-113.

Musajas (MovoaToc) ir jo snus Eumolpas (Ev/jokxoc) - mi

tiniai dainiai. Musajas paprastai figruoja kaip Orfjo, kito gar

saus mitinio dainiaus, suavdavusio savo dainomis net gyvulius
ir negyvj gamt, mokytojas arba mokinys.
6

Pasak padavimo, danaids, nuudiusios savo vyrus, die

v buvusios pasmerktos aminai pilti vanden bedugn sta

tin.
7

Hesiodas. Darbai ir dienos, 287-290.

' Homeras. Iliada, IX, 497-501.

9

Musajui buvo priskiriamos poemos Eumolpija", Teogo

nija" ir kt, Orfjui - 24 giesmi teogonin poema, vadinamieji

ventieji odiai". Aristotelis neig egzistavus poet Orfj, tuo
tarpu sofistas Hipijas laik j Homero ir Hesiodo pirmtaku.
10

11

Selen - graik mnulio deiv.

ia turimi galvoje orfikai ir j paslaptys. Orfikai - senovs

graik religin srov, atsiradusi VIII a. pr. Kr. ir susijusi su

Dioniso ir Demetros kultu. Orfizmo krju laikomas mitinis Or
fjas.

apie 714-676 m. pr. Kr.) - graik

Archilochas (ApxiXoxoc,

12

poetas, ras satyrinius eilraius - jambus. Jam priklauso dvi

eiliuotos pasakios apie lap ir bedion, kuriose vaizduojami
Archilocho ir jo mylimosios Neobulos tvo Likambo, klastingai
apgavusio poet, asmeniniai santykiai.
Aristono vaikai - paodiui geriausio mogaus vaikai"

13

(gr. apioroc

- geriausias"). Spjama, kad cituojamos eiluts

autoriumi galjs bti Kritijas, nors iki ms dien ilikusiuose

jo elegij fragmentuose jos nra.
Hoplitai - sunkieji pstininkai, ginkluoti skydais, ietimis,

14

kalavijais.
1 5

Terminu pou<rixrj (paodiui - muzika", isilavinimas",

dvasin kultra") Platonas apima poezij, retorik, muzik siau

rja prasme ir orchestik (okio men). Plaiau apie tai r. JIoceeA.

0. HcTopHH

3HTHMHOH

OCTCTHKH:

BbicoKaa KJIACCM<a. -

M.,

1974.- C. 59-62.
1 6

Pasak padavimo, Gaja (em) pagimdiusi Uranui (Dan

gui) imtarankius ir kiklopus. Uranas jais pasibaisjs, suris

juos ir nutrenks Tartar. Supykusi Gaja sukursiusi savo s
nus titanus atkeryti tvui. Jauniausias i broli, Kronas, pa
ms motinos pjautuv ikastravs tv. U tai savo snaus Dzeu
so Kronas buvs nutrenktas Tartar. i istorij vaizdingai ap
ra Hesiodas Teogonijoje".
1 7

ia turimas galvoje siauras ratas moni, dalyvaudavusi

misterijose, galbt eleusinijose - mistika apgaubtose religinse

ikilmse deivi Demetros, Persefons ir dievo Dioniso garbei,
kasmet rengiamose Eleusino mieste netoli Atn, - per kurias
bdavo aukojamas parelis.
1 8

Apie titan kov su olimpieiais pasakojama Hesiodo

Teogonijoje" (674-735), apie diev kovas - Homero Iliadoje"

(XX, 1-75; XXI, 385-514).
14

Homeras. Iliada, XXIV, 527-528, 530, 532.

2 0

ioje neinia i kur paimtoje eilutje ireikta mintis, arti

ma Hesiodui ir Pindarui.
21

2 2

Apie tai r.: Homeras. Iliada, IV, 68-126.

Kai Gaja pasiskundusi Dzeusui, kad per daug es moni,

jis kartu su savo buvusia mona Temide nusprends sunaikinti

dal moni gimins ir sukls baisj Trojos kar.
2 3

Cituojama i neilikusios Aischilo tragedijos .Niob".

2 4

Niob didiavosi turinti daugiau vaik negu deiv Leto.

Usirstinusi Leto liepusi savo vaikams Apolonui ir Artemidei

iudyti Niobs vaikus (r. Ovidijus. Metamorfozs, VI, 146-312).
Pelopas pamils Elids karaliaus Oinomajo dukr Hipodamj ir gavs j tik Oinomajo vejo Mirtilo padedamas. Kai po
to Mirtilas pareikalavs adto atlyginimo, Pelopas gudrumu
nusiviliojs j ant jros kranto ir nustms nuo auktos uolos.
Krisdamas nuo uolos, Mirtilas prakeiks Pelop ir jo palikuonis.
Nuo to laiko Pelopo palikuonis persekiojusios visokios nelai
ms.
25

Homeras. Odisja, XVII, 485^186.

26

Protjas - graik mitologijoje Poseidonui pavaldi jr die

vyb, jr senis", nuolat keiiantis savo pavidal. Tetid - Nerjo dukt, mirtingojo didvyrio Peljo mona ir Achilo motina.
Ji, kaip ir Protjas, nuolat keisdavo savo pavidal.
2 7

i eilut paimta greiiausiai i Aischilo tragedij. Argo

karaliaus Inacho dukt Ijo, Dzeuso mylimoji, buvusi Heros yn.

2 8

Dzeusas pasiunts Agamemnonui apgauling sapn, no

rdamas imginti achaj ryt (r. Homeras. Iliada, II, 1-41).

2 9

ia cituojamas fragmentas i nenustatytos Aischilo trage

dijos.
" Duoti poetui chor V a. pr. Kr. Atnuose reik leisti vai
dinti jo tragedijas.

Treia knyga
iais odiais Achilo vl kreipiasi Odisj, nusileidus

mirusij karalyst (Homeras. Odisja, XI, 489-491).

2

Homeras. Iliada, XX, 63-64.

iuos odius taria Achilas, nesugebjs sulaikyti nakt jam

pasirodiusio uvusio draugo Patroklo elio (Homeras. Iliada,

XXIII, 103-104).
Hade sugebjimas mstyti ess paliktas tik Tb pranaui

Teiresijui - i kit siel atimtas protas ir atmintis (Homeras. Odi

sja, X, 495).
ia kalbama apie Hektoro nuudyto Patroklo siel (Home

ras. Iliada, XVI, 856-857).

Taip Patroklo siela islydo i mginusio j apkabinti Achilo

rank (Homeras. Iliada, XXIII, 100-101).

Su iknosparniais lyginamos Odisjo nuudyt Penelops

jauniki sielos, kurias dievas Hermis veda Had (Homeras.

Odisja, XXrV, 6-9).
Kokitas - paodiui raud up" (up Epyre, Acheronto

intakas, mituose tapusi, kaip ir Acherontas, viena i poemio

karalysts upi). Stiksas - paodiui baisioji up", svarbiausia
poemio karalysts up, aptekanti j septynis kartus. Jos vande
nimis prisiekdav dievai.
9

ia cituojamos eils i Homero Iliados", vaizduojanios

Achilo sielvart uvus jo draugui Patroklui (Iliada", XXIV, 1012; XVIII, 23-24).
1 0

Trojos karalius Priamas, Hektoro tvas, pra trojiei leisti

j pas Achil maldauti, kad liautsi tyiotis i umuto snaus

lavono (Homeras Iliada, XXII, 414-415).
11

iuos odius taria Achilo motina, jr deiv Tetid, iju

si i jros su savo seserimis Nereidmis, kad paguost sn,

apraudant savo draug Patrokl (Homeras. Iliada, XVIII, 54).

12

iuos odius Dzeusas taria irdamas Achilo persekio

jam Hektor (Homeras. Iliada, XXII, 168-169).

13

Dzeusas sielvartauja nujausdamas, kad jo snus Sarpedo-

nas us nuo Patroklo rankos (Homeras. Iliada, XVI, 433-434).

14

Homeras. Iliada, I, 598-599.

15

Homeras. Odisja, XVII, 386.

1 6

iais odiais Diomedas kreipiasi Stenel, neteisingai kal

tinant karali Agamemnon melu (Homeras. Iliada, IV, 412).

1 7

Pirmoji eilut - Iliada", III, 8, antroji - ten pat, IV, 431.

1 8

Taip pyks Achilas plsta Agamemnon (Iliada", I, 225).

1 9

iais odiais Odisjas, klausydamasis Demodoko dain,

giria karaliaus Alkinojo vaiingum (Odisja", IX, 8-10). Taiau

Homero Odisjas giria ne tik valgi gausum, bet ir linksmu
m", kur sveiams teikia dainius, dievams prilygstantis balso
groybe" (IX, 2-8).
2 0

ie odiai buvo tikinamas argumentas Odisjo bendra

keleiviams, papjovusiems ventas Helijo karves (Odisja", XII,

342).
21

r. Iliada", XVI, 294-296.

2 2

r. Odisja", VIII, 266-366.

2 3

itaip Odisjas tramdo save, urstintas jauniki begdi

kumo jo paties namuose (Odisja", XX, 17-19).

2 4

i eilut priskiriama Hesiodui.

2 5

r. Iliada", IX, 515-526.

2 6

r. Iliada", XIX, 278-280.

2 7

r. Iliada", XXIV, 175.

2 8

r. Iliada", XXII, 15, 20.

2 9

r. Iliada", XXI, 130-132, 211-226, 233-327 apie Achilo

dvikov su ups dievu Skamandru.

3 0

r. Iliada", XXIII, 140-151. Taiau Achilas turjo paauko

ti savo plaukus Sperchjo upei ir Patroklo garbei, nes Patroklo

uvimas tarsi pranaavo ir jo t.
31

r. Iliada", XXII, 395-405.

3 2

r. Iliada", XXIII, 175-183.

3 3

Pasak mito, Trojos karo didvyris Achilas buvo mirmidon

valdovo Peljo ir nereides Tetids snus. Kai Tetid pabgo,

Peljas atidav sn auklti kentaurui Cheironui.
3 4

Tesjas ir mitins lapit tautos karalius Peiritojas norjo

pagrobti Hado mona, mirusij karalysts deiv Persefon. Pla

tonas Peiritoj vadina Dzeuso snumi, taiau jis buvo karaliaus
Iksiono snus.
3 5

Fragmentas i Aischilo tragedijos Niob".

3 6

Iliada", I, 15-16.

3 7

r. Iliada", I, 7-21.

3 8

Sokratas proza atpasakoja Iliados" I giesms 11-42 ei

lutes.
39

Trigonas - trikampio formos styginis instrumentas, arti

mas lyrai, kuriuo igaunamas labai velnus ir minktas garsas.

Pektida - daugiastygs lyros variantas, atsirads Lidijoje. Jos sty
gas ugaudavo pirtais. Ji skleisdavo labai velnius garsus.
40

Apolono instrumentas - lyra, skleidianti kilnius garsus, o

Marsijo - fleita, skleidianti jaudinanius, erzinanius garsus.

Pasak padavimo, deiv Atn mginusi groti fleita, bet
pamaiusi, kaip grojant isikreipia veidas, metusifleitaant ems.
Satyras Marsijas pagriebs Atns numest fleit ir bands var
ytis grojimu su Apolonu. Nugaljs Apolonas lieps nulupti
Marsijui od ir pakabinti j oloje, kur sibuodama nuo vjo ji
skleidianti gailius garsus (Ovidijus. Metamorfozs, VI, 382-400;
Kscnofontas. Anabasis, I, 2, 8). is mitas atspindi kov tarp kilnios
lyros muzikos ir jaudinanios, aistras adinanios fleitos.

4 1

Senovs graik eildaros pagrind sudar sisteminga ilg

ir trump skiemen kaita. Ilgas skiemuo buvo prilygintas dviem

trumpiems skiemenims. Metro vienet sudar pda, susidedanti
i ilg ir trump skiemen. Vien pd ilgoji dalis buvo lygi
trumpajai (2 : 2, daktilis - u u , anapestas u u - , spondjas - -),
kit pd ilgoji dalis buvo dvigubai ilgesn u trumpj ( 2 : 1 ,
jambas u - , trochjas (chorjas) - u , Jonikai u u ,

u u),

treij pd ilgoji dalis buvo pusantro karto ilgesn u trum

pj (3 : 2, visos keturios pajan rys - u u u , u - u u , u u
u , u u u - , kretikas - u - , bakchjas - - u ) . Trumpoji pdos dalis
buvo vadinama pakilimu (apoic), ilgoji - nuleidimu (9eaic). Daktilinis-spondjinis metras buvo laikomas rimtu, ikilmingu, di
dingu (epinis hegzametras), eleginis - velniu ir lidnu, anapes
tas - valiu, tinkamu marui, trochjas - greitu, vikriu, jam
bas - aistringu, palusiu, Jonikas - velniu, pajanas - adinaniu
aistras.
Keturios gars rsys - ia turimas galvoje muzikinis tetrachordas, keturi laipsni garsaeilis, apimantis kvartos interval.
J sudaro du tonai ir vienas pustonis, kurio vieta vairuoja.
Tetrachordas bna keli tip: jonikasis (arba mirus lidikasis),
frigikasis, lidikasis, dornikasis.
42

Damonas (Aafjcov, V a. pr.Kr.) - Atn muzikas ir sofistas,

Periklio draugas, Sokrato mokytojas.

4 3

Antikos atletai labai daug valgydavo, nes buvo sitikin,

kad gausus maistas teikia knui stipryb.

44

Helespontas - Dardanel ssiauris.

4 5

Sirakzieiai mgo pramatnius patiekalus, turjo ne vie

n gars kulinar.
4 6

Korintieiai garsjo paproi laisvumu, itvirkavimu. J

grauols heteros sugebdavo ivilioti i meilui daug pinig.

47

Asklepijas - graik gydymo dievas, Apolono ir Koronids

snus. Gydymo meno j imok kentauras Cheironas. Jo sns

Podaleirijas ir Machaonas taip pat buv garss gydytojai, daly

vav Trojos apgulime. Asklepijas buvo vaizduojamas su lazda,
apie kuri rangsi gyvat, tapusia medicinos simboliu
4 8

Platonas ia sujungia du skirtingus Iliados" epizodus.

XI giesmje (638-641) Nestoro belaisv Hekamed vaiina Nesto

r ir sueist Machaon grimu, sutaisytu i Pramno vyno, o
kos srio ir mieini milt. XI giesms 842-848 eilutse vaizduo
jama, kaip Patroklas igyd sueist Euripil, ipjovs i launies
strls antgal ir pabarsts aizd kariosios aknies milteliais.
4 9

Herodikas (HpoSizoc)

- Hipokrato mokytojas. Jved gim

nastik kaip gydymo priemon. Prailgindavo ligonio gyvenim,

jo neigydydamas.
50

Fokilidas Miletietis (dkzuAi'Sn, VI a. pr. Kr.) - poetas, ras

moralinius pamokymus eleginio disticho forma.

51

52

Iliada", IV, 218-219.

Midas - mitinis Frigijos karalius. Dionisas buvo patenkins

jo pageidavim, kad viskas, k tik jis palies, virst auksu.

5 3

r. Iliad", XVII, 588. Apolonas priekaitauja Hektorui,

kad is bgs nuo Menelajo, kuris visuomet buvs netiks

karys".
54

Finikiei istorija - t.y. labai senas prasimanymas, sukurtas

svetimoje alyje, kur sumans statym leidjai panaudojo liau

dies labui.

Ketvirta knyga
1

Turimas galvoje aidimas akmis, kuriame miestas"

(valstyb") padalijamas dvi prieikas dalis.

2

Homeras. Odisja, I, 351-352.

Palyginimas su daugiagalve Lernos hidra, kuriai vietoj He

raklio nukirstos vienos galvos ataugdavusios dvi.

Apolonas buvo laikomas valstybins santvarkos, statym

ir visuomenins santaikos globju (r., pavyzdiui, Aischilo tra

gedij Eumenides").
5

ia turimas galvoje dievas Apolonas. Atnieiai j laik

savu, vietiniu dievu, nes, pasak padavimo, jis buvs jonn taigi ir atniei - protvio Jono tvas.
6

Delfuose prie Apolono ventyklos guljo akmuo, kur, pa

sak padavimo, Rja davusi praryti Kronui vietoj kdikio Dzeu

so. Kai Kronas j ispjovs, j padj Parnaso kalno papdje
kaip ventenyb, ymjusi ems vidur (Hesiodas. Teogonija,
497-500).
7

Homeras. Odisja, XX, 17-18.

Penkta knyga
1

Adrastja, dar vadinama Nemeside, - likimo ir kero deiv,

atlyginanti teisiesiems ir baudianti u blogus darbus, ypa u

puikyb.
2

Palestra - sporto aikt, taip pat paaugli berniuk gimnas

tikos mokykla.
3

Gimnasijas - aikt arba pastatas, skirti fiziniam lavinimui.

Platonas ginijimosi men (eristik) skiria nuo filosofini

diskusij meno - dialektikos. Dialektika siekia objektyvios tie

sos, o eristika - kiekvieno i besiginijani subjektyvaus tei
sumo.
5

Cituojama eilut priklauso Pindarui.

Geometrin btinyb - t.y. protu pagrsta btinyb.

ia Platonas, kaip ir toliau (461 c), matyt, pasmerkia mirti

vaikus, turinius fizini trkum. Tai Spartoje sigaljusio pa

proio atgarsiai.
8

Pitija - Apolono yn Delfuose.

Olimpini aidyni nugaltojai turdavo daug privilegi

j - pavyzdiui, jie vis gyvenim maitindavosi valstybs s

skaita, danai nebemokdavo joki mokesi.
10

Hesiodas rao:
Jie nesupranta, kvailiai, kad pus veriau, negu visa.
(Darbai ir dienos", 40)

11

Homeras. Iliada, VII, 321.

1 2

r. Homeras. Iliada, VIII, 162.

13

Hesiodas. Darbai ir dienos, 122-123.

14

Graikijoje nuo seno buvo sigaljs paprotys nuimti nuo

nugalto uvusio prieo ginklus ir kabinti juos ventykloje.

1 5

i tez Platonas mgino gyvendinti Sicilijoje. Jis triskart

keliavo pas jos tironus Dionisij Vyresnj ir Dionisij Jjaunesnj, vildamasis padaryti juos apsivietusiais valdovais.
1 6

Demokratiniuose Atnuose buvo 10 fili (srii); kiekvie

na i j buvo padalyta tris dalis - tritijas, kurios savo ruotu

buvo dalijamos fratrijas. Kiekviena tritija turjo savo vad tritiarch.

eta knyga
1

Momas - graik paaipos ir piktodiavimo dievas, Nikts

snus.
2

Mandragora - augalas, kurio aknis primena mogaus fig

r ir, jos uvalgius, sukelia mieg.

3

Taip Sokrat pavadino jo kaltintojai.

Aristotelis odius, kad iminiai nuolat kito prie tur

tuoli dur", priskyr poetui Simonidui. Diogenas Laertijas pa

sakoja, kad Sirakz tirono Dionisijo klausim, kodl filosofai
ein prie turtuoli dur, o ne turtuoliai - prie filosof dur,

filosofas Aristipas atsaks: Todl, kad vieni ino, ko jiems rei

kia, o kiti - ne" (Filosof gyvenimai", II, 8, 69).
5

Grdami i Trojos, Diomedas su Odisju slapta pagrob

paladij (Atns statul). Achaj stovykloje Odisjas mgins

nuudyti Diomed, taiau jam nepasisek. Tada Diomedas su
pyks, suris Odisjui rankas ir, mudamas bukja kardo puse,
parsivars j stovykl.
6

Teagas minimas Platono Sokrato apologijoje" kaip vienas

i Sokrato mokini. Jo vardu pavadintas vienas Platono dialo

gas.
7

Sokratas pasakodavs, kad kakoks vidinis balsas (jis j

vadins demonu) spdavs j visuomet, kai jis ketindavs dary

ti k nors nederama (plaiau apie tai r. Sokrato apologijoje").
8

is posakis priskiriamas Solonui.

Herakleitas Efesietis (Hpaxkixoc,

apie 544-apie 483 m. pr.

Kr.) - graik filosofas, teigs, kad visa, kas egzistuoja, nuolat

kinta. Pagrindiniu pasaulio elementu jis laik aminai judani
ir kintani ugn. Jo saul - ne tik kasdien nauja saul, bet ir be
paliovos atsinaujinanti.
10

11

Eristika - gino menas.

T.y. lentel pastaboms pasiymti.

Septinta knyga
1

Homeras. Odisja, XI, 489^*90.

Apie Palaimintj salas, kur be joki rpesi, rams ir

laimingi gyvena po mirties teisuoliai, kalbama Hesiodo poemo

je Darbai ir dienos" (167-173).
3

ia turimas galvoje atsitiktinumas, kuriuo paremtas aidi

mas ukmis. Viena uks pus bdavo nudayta baltai, kita juodai. Vienas i aidj mesdavo j klausdamas: Diena ar nak
tis?"

Palamedas - vienas i Trojos karo heroj, Odisjo neteisin

gai skstas graikams ir j nuudytas. Jis buvs poetas ir ira

djas, irads alfabet, skaiiavimo moksl ir kt. Agamemnonas Atrjo snus, Mikn karalius, vyriausiasis achaj ir j sjungi
nink kariuomens vadas Trojos karo metu.
Platonas geometrijai teik labai didel reikm. Prie jimo

Akademij buvo uraas: Kas ne geometras, tegul ia neei

na". Tarp Platono mokini buvo ymi matematik.
ia turima galvoje stereometrija, nagrinjanti erdvinius

knus.
7 Dedalas - mitini laik atnietis, garsus iradjas (skulptros,
vairi ranki ir kt.). U j pralenkusio mokinio nuudym bu
vs ivarytas i Atn. Kretoje karaliui Minojui pastats Labi
rint. Kai Minojas j su snumi Ikaru kalins Labirinte, juodu
i vako ir plunksn pasidar sparnus ir iskrid.
8

Platonas susieja astronomij ir muzik remdamasis pitago-

rinink teorija, pasak kurios dangaus knai sukdamiesi skleidia

garsus. Regjimu suvokiamas dangaus kn judjimas sukuria
sfer harmonij, sudarani klausa suvokiamas muzikins har
monijos pagrind.

Atunta knyga
1

Timokratija - tam tikra aristokratijos forma, kai teis valdyti

suteikiama ne pagal kilm, o pagal turt, kaip, pavyzdiui, At

nuose iki Solono konstitucijos.
2

ia, matyt, uuomina Iliad" (XVI, 112).

Mz pranayst apie idealios valstybs uvim pagrsta

vadinamuoju Platono skaiiumi". Tai buvo mginimas mate

matikai apibrti geriausias slygas idealios visuomens kles
tjimui. Konkreti matematin io skaiiaus reikm jau antikoje
kl daug gin. Dl jos ginijamasi iki iol. Kai kurie komen
tatoriai ia velgia ry su kdikio embrioninio vystymosi pe-

riodu. Plaiau apie tai r.: Jlocee A. 0. HcropHa aHTHHHOH icreTHKH:

CocmcTu. CoicpaT. njiaroH. - M., 1969. - C. 319-326.

r. Hesiodas. Darbai ir dienos, 109-201.

Perioikai - Spartos ir kit valstybi smulks valstieiai, ama

tininkai ir prekiautojai..
Platonas ia pieia valstyb, pagrindiniais bruoais prime

nani Spart V a. pr. Kr.

Glaukonas, Ksenofonto liudijimu, teturdamas vos dvide

imt met, norjs valdyti valstyb ir jautsis didiu mogumi,

girddamas ironikus Sokrato pagyrimus. Gal gale Sokratas jj
atkalbjs, patars siekti kuo gilesni ini pasirinktoje veiklos
srityje, jei nors pelnyti lov ir pagarb (Atsiminimai apie Sok
rat", III 6, 1-2, 18).
ia perfrazuojami Aischilo tragedijos Septynetas prie T

bus" herojaus Eteoklio odiai, kuriais jis kreipiasi pasiuntin,

praydamas papasakoti apie vadus, stovinius su savo kariais
prie kit miesto vart (Aischilas. Septynetas prie Tbus, 455).
9

Sikofantai - Atn antauotojai ir prievartautojai, kurie

grasindavo pramanytais kaltinimais patraukti teism garbingus

pilieius, jeigu tie neumoks u tyljim.
Tiara - senovs Persijos ir Asirijos karali galvos apdan

10

galas.
11

ia turimas galvoje turto dievas Plutas, kuris buvs aklas

ir todl neteisingai dalijs monms turtus.

12

Lotofagai - mitin tauta, mitusi jgas stiprinaniais lotoso

vaisiais. Uvalg lotoso, svetimaliai umirdav savo tvyn

(Homeras. Odisja, IX, 83-102).
13

Metekai - Atn ir kit graik miest nevietiniai gyventojai,

prieprieinami tikriesiems pilieiams ir neturj pilietini teisi.

14

Tai citata i neilikusios Aischilo tragedijos Niob".

15

Herodotas. Istorija, I, 55.

16

Homeras. Iliada, XVI, 775.

1 7

Tai citata ne i Euripido, bet i Sofoklio neilikusios trage

dijos Ajantas Lokrietis". Sofoklis turjo galvoje tiron siekim

tapti kultros skleidjais. Dl to jie kviesdavosi savo rmus
didiuosius poetus. Platonas ia savaip ikreipia Sofoklio mint.
1 8

Plg. Euripidas. Trojiets, 1169.

Devinta knyga
1

Erotas - graik meils dievas, karo dievo Arjo ir meils

bei groio deivs Afrodits snus. Vaizduojamas graiu berniu

ku su sparnais ir lyra ar lanku ir strline ant pei.
2

Tai prieodis apie tuos, kurie ko nors paklausti ir neino

dami, k atsakyti, sakydavo: Tu man pasakysi".

3

Stesichoras (Zrno-i'zopoc, 640-555 m. pr. Kr.) - graik poetas

lyrikas, herojini himn krjas. Jis paras himn Elena", ku

riame heroj pavaizdavs kaip nedor ir neitikim moter. Pa
sak padavimo, dl tokios Elenos charakteristikos Stesichoras apa
ks, taiau sugalvojs versij, kad buvusi pagrobta ne pati Ele
na, o tik jos mkla, ir paras palinodij - himn, kuriame
igarbino grauol Elen, - vl praregjs.
4

Platonui labai bdinga moralines ypatybes ir mogaus b

sen reikti geometrinmis figromis. Tirono laim, pasak jo, tik tikrosios laims elis, ir j galima ireikti tik kvadratu,
kurio kratin lygi 9 (3 ), o plotas - skaiiui 81 (9 ). Taiau no
2

rint ireikti vis tirono nuopuolio dyd, reikia sukurti trimat

kn, t.y. kub (9x9x9 = 729). Taigi karaliaus laim 729 kartus
pranoksta tirono patiriam malonum. is skaiius, pasak Pla
tono, atitinka met dien ir nakt skaii: 364V +364V (taip ap
2

skaiiavo pitagorininkas Filolajas (0iXoXaoc,

V a. pr.Kr.). Bet tas

pats skaiius ireikia ir vadinamuosius didiuosius metus, ku

riuos, pasak Filolajo, sudaro 59 metai ir dar 21 mnuo - i viso

729 mnesiai; galimas daiktas, kad ia turimi galvoje kaip tik ie

didieji metai. Kai dl gyvenim, tai galbt karaliaus gyvenimas
lygus skaiiui 729, padalytam i 12 mnesi, t.y. madaug 67
metams, o antikoje vidutine mogaus gyvenimo trukme buvo
laikoma 60 met.
5

Turimas galvoje Trasimachas, kuris I knygoje (343 d - 344 c)

rodinjo, kad neteisingumas stipresnis ir galingesnis u teisin

gum ir teikia mogui daugiau naudos negu pastarasis.
6

Chimaira, Skila, Kerberas - mitins baidykls. Chimaira - pa

baisa su lito galva ir drakono knu. Skila - baidykl su eio

mis uns galvomis, gyvenanti oloje vir jros ir ryjanti jreivius.
Kerberas - trigalvis uo, saugas jim poemin mirusij
karalyst ir niekam neleidis i jos ieiti..
7

Erifil - Alkmeono motina ir Argo karaliaus Amfiarajo mo

na. Amfiarajas, bdamas doras, nenorjs ygiuoti prie Tbus.

Erifil idav savo vyr, susiviliojusi brangiu vriniu {Homeras.
Odisja, XI, 326-327). Alkmeonas, kerydamas u tai, vliau nu
ud savo motin.

Deimta knyga
1

Lakedaimonas - senas Spartos srities ir miesto pavadinimas.

Likurgas {Avzovpyoc,

IX a. pr. Kr.) - menamas grietosios Spar

tos santvarkos krjas.

2

Charondas (XapajvSac, V a. pr. Kr.) - garsus statym leid

jas i Katans (P. Italija). Solonas - (Eokcov, 640-561 m. pr. Kr.) Atn aristokratas, poetas ir statym leidjas, vienas i septyni
imini.
3

Homeridai - rapsodai, dainav Homero krinius arba pa

mgdioj j savo pai kriniuose.

4

Talis Miletietis (Gakij, VII-VI a. pr. Kr.) - graik filosofas,

pirminiu pasaulio pradu laiks vanden. Vienas i septyni

imini. Anacharsis (Avdxapoic)

- legendinis karali gimins

skitas, atkeliavs Atnus. Pagarsjo savo imintimi. Senovs

graikai jam priskyr visokius iradimus: es jis irads laivo
inkar, iestuv ir kt. Kai kas j laik vienu i septyni imini.
Graik filosofo Pitagoro (f7v9ayopac,

570-500 m. pr. Kr.)

mokiniai ir alininkai sudar sekt (ji buvo kurta Krotone, Ita

lijos pietuose. Sektos nariai skyrsi savo gyvensena, savotikais
drabuiais, valgymo paproiais, grietu dorovingumu.
Kreofilas i Chijo salos buvs Homero entas, gavs i jo

dovan Iliad" ir prims poet savo namus. Pasak kitos

versijos, samietis Kreofilas, prims Homer, gavs i jo poem
Oichalijos pamimas", kuri poetas jam leids laikyti sava. Pa
sak Kalimacho, poemos autorius buvs pats Kreofilas; jis net
buvs laikomas Homero mokytoju. Kreofilo vardas reikia ki
ls i msos gimins" (gr. xpeac - msa", tpvArj - gimin").
Protagoras Abderietis (npcorayopac,

481-411 m. pr. Kr.) -

graik filosofas sofistas. Vainjo po Graikij ir u didel

honorar skait paskaitas apie ikalbos men, teis ir etik. Prodikas Kejietis (rip6Sixoc,

V a. pr. Kr..) - sofistas, kurio morali

niams pamokymams, skirtingai nuo kit sofist, bdingas mo

ralinis patosas. Be to, jis domjosi kalbos filosofija - sinonimika, - kaip ir bdinga sofistams.
8

ia turimas galvoje perspektyvos dsnis.

Pasak mit, Glaukas buvs vejys. Paragavs stebuklingos

ols, jis taps nemirtingas ir oks jr. Okeanas ir Tetija

padar j dievu.
1 0

Usidjs Hado alm, mogus pasidarydavs nemato

mas.
11

Senovs graik bgikai lenktyniaudami turdavo nubgti

iki stadiono gale esanio stulpo ir grti atgal.

12

Alkinojas - mitinis fajak karalius. Jam Odisjas pasipasa

kojo apie savo klajones (Homeras. Odisja, IX-XII). Ero vard

graikai laik siriku asmenvardiu. Klemensas Aleksandrietis

sutapatina jj su Zaratustra (Zoroastru, Armenijo snumi).
13

Tartaras - tamsi bedugn, giliausia vieta Hade, kur Dzeu

sas nutrenk Kron, titanus ir kt.

14

15

Triera - lengvas, judrus laivas, turintis tris eiles irkl.

Anank - graik mitologijoje moir motina, atpildo deiv.

Tarp jos koj sukasi verpst, kurios ais yra pasaulio ais.
1 6

Sfer spalvos atitinka planet spalvas. Iorin, didiausio

ji, sfera - nejudani vaigdi sfera. Ji pati margiausi, nes

spinduliuoja visais j sudarani viesuli atspalviais. Septinto
ji sfera - Sauls, ji pati viesiausia; atuntoji - Mnulio ir e
ms - sfera vyti tik atspindta Sauls viesa; antroji sfera Saturno, penktoji - Merkurijaus, abi geltonos; treioji - Jupite
r i o - sfera kaitusi iki baltumo, ketvirtoji - Marso - raudona ir
etoji - Veneros - balta.
1 7

Intervalai tarp atuoni sfer sudaro oktav, arba harmo

nij.
18

Moiros - likimo deivs. Laches - duodanti traukti burt",

Kloto - verpja", verpianti mogaus gyvenimo sil; kai silas

nutrksta, mogus mirta. Atrop - nepakeiiamoji", nepaju
dinamoji". Dainuodamos kartu su sirenomis Moiros sudaro
pasaulio sfer harmonij.
1 9

ia turimas galvoje mogaus sielos demonas (genijus"),

geras arba piktas.

20

Tamiras - mitinis trak dainius, varsis su mzomis ir j

apakintas (r. Homeras. Iliada, II, 594-599).

21

uvus Achilui, jo ginklai buvo paskirti ne narsiam achajui

Ajantui, Salamino salos karaliaus Telemono snui, bet Odisjui.

ts Ajantas norjo iudyti achaj vadus, bet Atn sumai
jam prot ir nukreip jo pykt achaj gyvuli kaimen. Atsi-

peikjs po io priepuolio, Ajantas i gdos nusiud. i isto

rij pavaizdavo Sofoklis tragedijoje Ajantas".
2 2

Mikn karali Agamemnon grus namo i Trojos karo

nuud mona Klitaimnestra, kuri buvo jam neitikima su savo

pusbroliu Aigistu. Apie tai pasakojama Aischilo tragedijoje
Agamemnonas"
Atalant - mitin mergait mediotoja i Arkadijos, Jaso

23

dukt. Ji dalyvavusi Kalidono erno medioklje ir pirmoji pa

ovusi ern, todl Meleagras jai padovanojs umutojo erno
galv.
24

Epjas - Trojos karo dalyvis, achaj karys, pastats medin

arkl, kur sulind achajai siver Troj {Homeras. Iliada, XXIII,

653-699; 839-840).
25

Tersitas - isigimlikos ivaizdos achaj karys, meis

achaj vadus ir kursts achajus grti namo (r. Homeras. Iliada,

II, 212-277).
26

Let - umarties up mirusij karalystje, i kurios atsi-

grusios mirusij sielos umirdavusios savo emikj gyve

nim.
27

Ameleto up - paodiui: up, nusineanti visus rpes

ius".
Pareng Jonas Dumius ir Ramut Rybelien

VARD RODYKL

Achilas 94, 98, 409

Aristonas 7, 66, 147, 355, 416

Adeimantas 7,8,59,66,67,69-

Aristonimas 7, 8

72, 79, 81-83, 86, 89, 91, 94,

Aristotelis 415, 421, 424

96,97,100,103,104,106,107,

Armenijas 402

136, 139, 142-144, 177, 178,

Asklepijas 119-122, 380

230, 232, 235, 236, 242, 248,

Atalant 409

304, 310, 311, 315, 346

Adrastja 179
Afrodit 97
Agamemnonas 89,98,101,102,
276, 409
Aglajonas 167
Aischilas 57,58,84,89,312,330
Ajantas 205, 409
Alkinojas 402
Anacharsis 381
Anank 405, 406, 410
Apolonas 89, 98,102,110,122,
147, 261
Archilochas 62
Ardiajas 404
Arjas 97
Ariadn 428
Aristoklis, r. Platonas

Atn 84
Atrop 406, 410
Autolikas 17
Biantas 21
Charmantidas 8
Charondas 381
Cheironas 98
Chimaira 368
Chrisas 101, 102
Damonas 111, 112, 143
Dedalas 286
Demokritas 413
Diomedas 96, 239
Dionisas 216
Dzeusas 84,89,97-99,206,334,
359, 393

Elena 365
Epjas 410

Hegel, Georg VVilhelm Friedrich 418

Eras 402^*05, 407^*09, 411

Hektoras 98

Erifil 370

Hera 82, 87, 97

Erotas 344-346

Herakleitas 245, 413, 422, 423

Eukleidas 417

Heraklis 23

Euripidas 338

Herodikas 119

Euripilas 119, 122

Hesiodas 59, 81, 202, 206, 307,

Eutidemas 8

382, 399
Homeras 17,18, 59, 61, 81, 82,

Foibas 89

84,89,92,94-96,98,101,102,

Foinikas 98

106, 117, 169, 205, 206, 249,

Fokilidas 121

268, 306, 374, 379, 380-382,

390, 392, 393, 399

Gigas 55, 56, 400

Glaukas 399

Inachas 87

Glaukonas 7, 8, 24, 38, 39, 52,

Ismenijas 21

58-60, 65, 66, 72-74, 77-79,

108-110, 113-115, 117, 120,

Kefalas 7-13

122, 123, 128, 130, 131, 133-

Kerberas 368

135, 147, 155, 160, 163, 165,

Kleitofontas 8, 27, 28

167, 169, 172, 178-180, 182-

Kloto 406, 410

185, 189, 191, 194, 195, 204,

Kodras 416

212, 213, 216, 225, 228, 256,

Kreofilas 382

261, 268, 271, 272, 274, 275,

Krezas 335

280, 281, 288-290, 292, 301,

Kronas 81

303, 306, 310, 348, 354, 362,

Kserksas 21

364, 370, 372, 378, 381, 382,

392, 394, 396, 399, 400, 403,

Laches 406, 410

407, 411

Leontijas 167

Gorgijas 415

Lidas 55
Likurgas 381

Hadas 63, 91, 92, 99, 400

Lisanijas 11

Hefaistas 82, 95, 97

Lisijas 8

VARDU

RODYKL

Marsijas 110

Protagoras 382

Marx, Kari 416

Protjas 87

Menelajas 122
Midas 122

Sarpedonas 94

Momas 230

Selen 61

Musajas 60, 61

Simonidas 13, 14, 15, 18, 19,

21

Nikeratas 7

Skila 368

Nikijas 7

Sofoklis 10

Niob 84

Sokratas 7, 9-16,18, 21-25, 27,

28, 32-34, 38, 50, 52, 54, 55,

Odisjas 17, 410

58-60, 63, 64, 67, 69, 72, 74,

Orfjas 61, 409

109, 115, 123, 125, 127, 128,

136, 139, 160, 173,175, 178-

Palamedas 276

180, 182, 203, 210, 230, 237,

Pandaras 84, 122

245, 256, 284, 289, 301, 302,

Panopjas 409

315, 364, 382, 413, 416, 417

Patroklas 94, 98, 119

Solonaas 296, 381, 416

Peiritojas 99

Stesichoras 365

Peljas 98
Pelopas 84

Talis 381

Perdikas 21

Tamiras 409

Periandras 21

Teagas 242

Periklis 416

Telemonas 409

Pindaras 12, 62, 122

Temid 84

Pitagoras 381

Temistoklis 10

Pitakas 21

Tersitas 410

Platonas 413-433

Tesjas 99

Polemarchas 7,8,13-16,19,21,

Tetid 87, 89

22, 27, 28, 147, 177, 304

Trasimachas 8, 21-29, 31, 32,

Polidamantas 25

34-48, 50, 52-54, 64, 65,178,

Poseidonas 99

245, 371

Priamas 94
Prodikas 382, 415

Uranas 81

TURINYS

VALSTYB

PIRMA KNYGA

ANTRA KNYGA

52

TREIA KNYGA

91

KETVIRTA KNYGA

136

PENKTA KNYGA

177

ETA KNYGA

225

SEPTINTA KNYGA

265

ATUNTA KNYGA

303

DEVINTA KNYGA

341

DEIMTA KNYGA

374

Kristina Rickeviit.

Platono filosofijos bruoai

413

Paaikinimai

435

Vard rodykl

457

Platonas
VALSTYB
I senosios graik kalbos vert
lonas

Dumius

Redaktor Ramul

Rybelien

Dailinink Audron

Uzielait

Korektor Ingrida Sutkeviicn

Maketavo Irut Stukien

SL 1573. 2000 03 30. Usakymas 43

Ileido UAB Prad" leidykla, T. Vrublevskio g. 6, 2000 Vilnius
Spaud Bl UAB Litimo", Liepkalnio g. 97, 2030 Vilnius
Printed in Lithuania

Platon

31

Valstyb / Platonas: [i senosios graik kalbos

vert Jonas Dumius]. - 2-asis patais, leid. - Vilnius:
Pradai, 2000. - 461 p. - (Filosofijos klasika: didioji
serija)
Vir antrats nurodyta. - Kn. taip pat: Platono filosofijos
bruoai / Kristina Rickeviit, p. 413-433. - Vard r-kl: 457-459
ISBN 9986-943-26-4
Valstyb" - didiausias ir reikmingiausias Platono dialogas.
ia dstoma ne tik antikin valstybs teorija, bet ir savitas
painimo mokslas, pagrstas Platono skelbta idj teorija.
UDK 1(38)+321