ISSN 1822-4539

ABSOLIUTI KITYB: E. LEVINAS IR J. DERRIDA

Danut Baceviit
Kultros, filosofijos ir meno instituto
Dabartins filosofijos skyrius,
Vilniaus universiteto
Religijos studij ir tyrim centras
Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius
El. patas: baceviciute@gmail.com

Straipsnyje svarstoma absoliuios kitybs samprata E. Levino ir J. Derrida filosofijoje. Pabriant

ios sampratos laikin aspekt keliamas klausimas apie jos itakas. Analizei pasitelktas mirties kaip
visikai Kito fenomenas leidia aptikti ia veikiant fenomenologin ir spekuliatyvi strategijas. Levino pozicija parodoma kaip i dviej strategij sampyna, detaliau pristatomas neretai i Levino
filosofijos tyrintoj akiraio isprstantis spekuliatyvusis jo mstymo pobdis, aptariama dialektika, leidianti nuo absoliuios mirties kitybs pereiti prie absoliuios kito asmens kitybs etiniame
santykyje. Levinikj absoliuios kitybs kaip visikai kito reikalavim Derrida perskaito baigtinybs
horizonte: kiekvienas kitas yra iek tiek kitas. Susidrusi su vykio vienatinumu dekonstrukcija kaip
interpretacin patirtis yra aporetika. Tai reikia, kad ji turi vykti intervale, skirianiame skaiiavim
nuo to, kas neapskaiiuojama, skirianiame universalum nuo vienatinumo. Ji yra neisprendiamo
patirtis. Straipsnyje uklausiama Derrida dekonstrukcinio skaitymo strategija, keliamas klausimas, ar
pati dekonstrukcijos pozicija neuima nedekonstuojamos kitybs (absoliuios kitybs) vietos.
Pa g r i n d i n i a i o d i a i : absoliuti kityb, fenomenologija, dekonstrukcija, dialektika, atsakomyb, mirtis.

iame straipsnyje absoliuios kitybs samprat Emmanuelio Levino ir Jacqueso Derrida filosofijoje noriau apsvarstyti laikikumo problemos kontekste. Absoliuti
kityb ia tai praeitis, niekada nebuvusi
dabartimi, ir ateitis, niekada netapsianti
dabartimi. domu tai, kad ir vienas, ir kitas
mstytojas kalba apie tok laikins struktros matmen. Tad galbt absoliuios kitybs
momentas esmingai siejasi su laiko patirtimi? Kita vertus, klausimas apie laiko patirt
virsta klausimu apie patiri laikikum,
mat laiko fenomenas aptinkamas kaip vairi patiri gelmin struktra (Husserlis)
ar forma (Kantas), taigi jis yra neatsiejamas
nuo konkrei patiri apraymo. Todl ia
svarstom klausim galima suformuluoti

taip: kas lemia absoliuios kitybs kaip laikins struktros matmens pasirodym ar
tam tikri fenomenai, ar vis tik ia turime
reikal su spekuliatyvia idja?
Sykiu nereikt skubti ia nurodytos
laikins struktros (praeitis, niekada nebuvusi dabartimi, ir ateitis, niekada netapsianti dabartimi) sieti su apibrtu religiniu horizontu ir jos nusakyti kaip mesijinio paado struktros, juo labiau kad
abu mstytojai kalba filosofine kalba. Vis
dlto tam tikra prasme ia galima kalbti
apie religin diskurs. Btent taip, kaip j
apibdina pats Derrida. Anot jo, religinis
diskursas netapatintinas su teologiniu, jam
bdinga logika, kuriai i esms <....>
nereikalingas apreikimo vykis arba vykio

Kitybs profiliai

apreikimas. Jai reikia apmstyti tokio vykio galimyb, bet ne pat vyk1. Toliau
Derrida konkretizuoja savo mint: religinis
mstymas tai mstymas, kuris pakartoja religijos galimyb be religijos2.
Taiau k reikia is mstymo atliekamas religijos pakartojimas be religijos?
Derrida pateiktas paaikinimas nepanaikina anksiau ikelt klausim, o leidia
juos pakartoti naujai: ar religijos pakartojimas be religijos reikia tai, kad paioje
patirtyje aptinkami tokie jos aspektai, kurie
leidia i patirt pavadinti religine (pvz.,
galbt esama toki patiri, kuri laikin
struktra leidia jas pavadinti santykiu su
visika kitybe, anapusybe), ar veikiau ia
turi bti apeliuojama tam tikr nefenomenal fenomenalumo rezerv, tam tikr
daugiau, neleidiant pasitenkinti jokiu
fenomeno apraymu ir, padedant spekuliacijai, vedant transcendencijos link? Ir
ar absoliuios kitybs samprata nebus to
pertekliaus paliudijimas?
iuos klausimus mginsiu atsakyti palygindama Levino ir Derrida filosofines
pozicijas. Derrida ir Levino mstymo santykio klausimas nra naujas. Pirmiausia jis
rpjo jiems patiems: judviej netiesioginis tekst pokalbis tssi nuo XX a. septintojo deimtm. vidurio3. Esama nemaai
1

Derrida, J. The Gift of Death. Trans. D.Wills.

Chicago & London: The University of Chicago Press, p. 49.
2 Ten pat.
3 Pirm kart J. Derridaos studija Prievarta ir metafizika, skirta E. Levino filosofijai,
pasirod urnale Revue de mtaphysique et de
morale 1964 m. kaip dviej dali straipsnis,
vliau i studija perirta ir ispausdinta
straipsni rinkinyje Lcriture et la diffrence 1967 m. Po met Pranczijos filosofijos
draugijoje Derrida skait praneim Skirsmas, kuriame savj ne-svok diffrance ai-

Danut Baceviit

tiek usienio, tiek lietuvi autori tekst,

skirt Derrida ir Levino polemikai4. iame
kino be kit nurodydamas ir Levino pdsako
samprat. 1980 m. Derrida ispausdino dar
vien Levino filosofijai skirt straipsn i
akimirk iame krinyje tai a F. Laruelle
redaguotame straipsni rinkinyje Textes pour
Emmanuel Levinas. Levino kitybs samprat
esama nuorod ir vlyvajame Derrida veikale Dovanoti mirt, 1992 m. ispausdintame
J.-M. Rabat ir M. Wetzelio sudarytame
straipsni rinkinyje LEtique du don: Jacques
Derrida et la Pense du don. Levinas Derrida tekstus netiesiogiai atsiliep 1974 m.
knygoje Kitaip negu btis, arba anapus esms
susitelkdamas ties subjektyvybs bei sakymo
ir to, kas pasakyta, problemomis, o tiesiogiai 1975m. straipsni rinkinyje Tikriniai
vardai Derrida mstymui skirdamas straipsn
Jacques Derrida: visikai kitaip.
4 Paminsiu tik kelet i j, kuriais remsiuosi ir
savo straipsnyje. Pirmiausia paymtinas Roberto Bernasconi straipsnis Levino pdsakas
Derrida filosofijoje, kuriame Derrida Levino tekst perskaitymas interpretuojamas ne
kaip kritika, o kaip dekonstrukcijos strategija
(Bernasconi, R. The Trace of Levinas in Derrida, in Derrida and diffrance, ed. D.Wood,
R. Bernasconi, Evanston: Northwestern University Press, 1988 (pirmas leidimas 1985),
p. 1617). Simonas Critchley knygoje Dekonstrukcijos etika tarp Derrida ir Levino
mstymo velgia tam tikrus tematinius ir
strateginius panaumus, leidianius dekonstrukcij suprasti kaip etin reikalavim, o prie
etikos prieiti dekonstrukcikai (Critchley,
S. The Ethics of Deconstruction. Edinburgh:
Edinburgh University Press, 1999 (pirmas
leidimas 1992), p. 12). Galiausiai svarbus
yra Johno Llewelyno straipsnis Levinas,
Derrida ir kiti vis--vis, kuriame palieiamas ir ia labiausiai dominantis laikikumo
aspektas (Llewelyn, J. Levinas, Derrida and
Others vis--vis, in The provocation of Levinas. Rethinking the Other, ed. R. Bernasconi,
D.Wood. London and New York: Routledge, 1988). I lietuvikj Derrida ir Levino
filosofijos tyrinjim pamintinas Audrons
ukauskaits straipsnis Etikos dekonstrukcija / dekonstrukcijos etika (urnale Filosofija

Kitybs profiliai

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

straipsnyje keliu uduot pamginti aktualizuoti sau Derrida ir Levino pozicijas neileidiant i aki strategijos arba logikos
klausimo. Daugiau dmesio skirti abiej
mint filosof mstymo logikai ar strategijai paskatino pastebjimas, kad paremiami skirtingomis prielaidomis ir kreipiami skirtingomis kryptimis j mstymo
judesiai tam tikrame take susikryiuoja.
Pradsiu trumpai pristatydama Levino
laiko samprat, kurioje kaip tik ir aptinkamas absoliuios kitybs reikalavimas,
pradioje taps Derrida dekonstrukcijos
taikiniu. Jau veikale Nuo egzistencijos prie
egzistuojaniojo Levinas imasi dabartimi
paremto ekonominio laiko kritikos. Ekonominis laikas nenumato ateities kitybs,
jis reikia sugrim prie to paties, dabarties kompensacij, atlyg, pratsim ateityje, akimirk sukeiiamum. Dl ios
prieasties radikaliai oponuojama tiek Hegelio, tiek Heideggerio, tiek Husserlio ir
Bergsono laiko sampratoms. Pasak Levino,
is laiko dinamizmas nra nei dialektinio
vystymosi dinamizmas, nei ekstazs dinamizmas, nei trukms dinamizmas, kur dabartis ksinasi ateit ir dl to tarp savo bir sociologija, 1998, Nr. 1, p. 39) bei knygos
Anapus signifikanto principo (Vilnius: Aidai,
2001) dalis, skirta Derrida dekonstrukcijai,
Nijols Keryts straipsnis Santykio su kitu
negalimyb J. Derrida dekonstrukcionizme
(Logos, Nr. 47, 2006, p. 109119) bei praneimas Kitas tame paiame ar prieais t
pat (Derrida ir Levinas), 2006 m. ruden
skaitytas KFMI organizuotoje konferencijoje
Kitybs sampratos iuolaikinje filosofijoje
bei Arno Sverdiolo seminare, VU A. J. Greimo centre, taip pat Ritos erpytyts knygoje
Nihilizmas ir Vakar filosofija (Vilnius: VU
leidykla, 2007, p. 207233) pateiktas Levino
ir Derrida santykio su negatyvija teologija
aptarimas.

ties ir jos atnaujinimo neturi btino niekio

intervalo5. Vis dlto i ekonominio laiko
kritika nra vien dabartimi paremtos esaties kritika. Pastarajai Derrida pritart,
mat tekstuose, skirtuose Husserlio laiko
fenomenologijai, jis nurodo Dabar ir neDabar nepertraukiamum, t. y. tai, kad
ne-dabartis leidia pasirodyti dabariai,
arba, kitaip sakant, kityb yra bet kokios
esaties slyga6. To Levinui nepakanka, nes
jis mano, jog itaip kityb ilieka to paties
ekonomijos ribose. Todl tiksliau bt sakyti, kad ia atliekamas dar vienas judesys,
kur pats Levinas pavadina ne laiko formos
deformacija, o deformalizacija. Laiko kaip
patirties formos samprata reikia, kad visa
ms patirtis yra laikika, o sykiu tai, kad
ji yra tam tikru bdu struktruota, forminta. Deformalizacijos judesiu laikas,
uuot buvs bet kokios patirties forma,
aknijamas paios patirties konkretybje,
ankstesnje nei bet kokia forma. Laiko
formos deformalizacija uklausia io struktravimo universalum per konkreias
laikines patirtis. Deformalizacijos judesys
matyti, kai Levinas ekonominiam laikui
prieprieina glamons laik: skausme
mus guodiantis kito prisilietimas neada
kentjimo pabaigos, neskelbia kompensacijos, bet palieia pai fizinio skausmo
akimirk, glamons judesiu j perkelia
kitur, ivaduoja i udarumo savyje, randa vieio oro, ateities matmen7. Gla-

Levinas, E. Existence and Existents. Trans.

A.Lingis. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1995, p. 9293.
6 Plg. Derrida, J. Speech and Phenomena, and
Other Essays on Husserls Theory of Signs.
Trans. D. B. Allison. Evanston: Northwestern University Press, 1973, p. 6465.
7 Levinas, E. Existence and Existents, p. 91.

10

Kitybs profiliai

mons laiko apraymas pateikiamas kaip

konkreios situacijos inscenizavimas: kentjimo, skausmo patirtis yra neveikiamo
pasyvumo patirtis ir todl jos akivaizdoje
nebegalioja jokia ekonomin logika (o sykiu ir ekonomine logika, t. y. atlygio kategorija, paremta teodicja). Guodiantis
kito asmens prisilietimas nepanaikina io
pasyvumo, t. y. neteikia ekonominio laiko,
bet palieia kitaip. Tas kitaip ir reikia
naujum, ateit, neparemt dabarties atgaminimu. I to, kas pasakyta, jau matyti, kad Levino mstym kvepia ijimo i
bties (i tai yra, patiriamo kaip slegiantis,
nesiliaujamas buvimas), isivadavimo idja. itaip ontologijai prieprieinama etika
kaip santykis su kitu asmeniu. Btent atsakomyb u kit asmen Levinui reikia pirmaprad ir konkret laikikum: ia savo
kitybs modusu ikyla praeitis kaip atsakomyb, dl kurios nebuvo susitarta jokioje
dabartyje, o sykiu ir ateitis kaip mane pareigojanti kito veido kityb. Btent todl
etinis santykis kaip santykis su absoliuia
kitybe Levinui reikia religin santyk. Taiau ar ia turime reikal tik su konkreios
patirties laikins struktros apraymu?
Viename ankstyvj savo veikal Laikas
ir kitas pats Levinas prisipasta veikis ne
fenomenologikai, bet veikiau vysts tam
tikr dialektik: Tai dialektinio vystymosi
tolydumas, pradedant hipostazs tapatybe,
ego kalinimu savyje, judant ios tapatybs
ilaikymo link, egzistuojaniojo ilaikymo
link, bet ilaisvinant ego savs paties atvilgiu. Konkreios analizuotos situacijos
vaizduoja ios dialektikos vykdym8.
8

Levinas, E. Time and the Other. Trans.

R. A. Cohen. Pittsburgh, Pennsylvania:
Duquesne Iniversity Press, 1987, p. 92.

Danut Baceviit

Taigi, reikia atkreipti dmes, kad Levino

skelbiama laiko deformalizacija arba konkretizacija suprantama gana savitai. Idant
is savitumas irykt, vertt panagrinti,
kuo gi Levino laiko formos deformalizacija
skiriasi, tarkime, nuo Heideggerio, kuri taip
pat pradeda nuo konkretumo, ankstesnio
negu gryna laiko forma. Kur slypi Levino
laiko sampratos radikalumas, leidiantis
kalbti apie absoliui praeities ir ateities
kityb? Ar nuoroda dialektik nereikia,
kad i absoliuti kityb gaunama spekuliacijos dka? Atsakydama iuos klausimus
detaliau panagrinsiu Levino atlikt mirties
fenomeno analiz, nes btent joje rykiausiai matoma jo mstymo strategija.
Mirties kityb: spekuliacija
vs. fenomenologija
Mirties fenomenas, nepaisant savo ribinio pobdio, o gal veikiau kaip tik dl
jo, aplink save telkia daugyb prasmini
lauk. Viena i radikaliausi mirties fenomeno interpretacij priskirtina Levinui: mirtis tai visikos kitybs siverimas, blokiantis neveikiam pasyvum,
tai patirties negalimyb, perviris. Levino
mirties analizje aptikau keist temin
slinkt, kurios, regis, nenumato pats mirties fenomeno apraymas: nuo mirties kaip
visikos kitybs vardijimo pereinama prie
etinio santykio su kitu asmeniu kaip Kitu
apraymo. Kyla klausimas, kodl pereinama prie kitos temos, kas padaro galim i
temin slinkt? Pats Levinas kalba apie dia
lektin perjim ir j vardija kaip veik. K
reikia i dialektika, koks jos santykis su
Hegelio dialektika?
Pradioje pamginsiu pasiremti Gadamerio dialektikos apibdinimu. Pasak jo,

Kitybs profiliai

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

dialektika nuo seno reik vidini prieybi irykinim iki prietaravimo; ir kai
dviej vienas kitam prieing teigini gynimas turi ne vien tik negatyvi prasm, o
taip pat siekia suvienyti tai, kas prietaringa, tuomet tartum pasiekiama kratutin
galimyb, kuri daro metafizin mstym,
tai yra mstym pirmapradikai graikikomis svokomis, pajg suvokti absoliut9.
Taigi dialektika apibriama kaip pastanga
prietaringuose dalykuose velgti vienov,
atskirybse surasti bendrum. ioje vietoje
dert bent trumpam atsigrti Absoliut mstani Hegelio dialektik, o ypa
jos pastang traukti mirties kityb , pasak
Levino, to paties ekonomij.
Hegelio Absoliuto savijud vaizduojanti
viepatavimo ir vergavimo dialektika vystoma per santyk su mirtimi, per rizik prarasti savo gyvyb. Mirt jis pavadina abstrakiu negatyvumu. Anot Hegelio, mirtis,
jei mes itaip pavadinsime t netikrov, yra
tai, kas baisiausia, ir norint isaugoti tai, kas
mir, reikia didiausios jgos. <...> Taiau
gyvenimas, kuris bijosi mirties ir tik stengiasi bti nesunaikintas, nra dvasios gyvenimas; toks gyvenimas yra tas, kuris pakelia
mirt ir joje ilieka. Savj ties jis pasiekia,
tik surasdamas save absoliuiai susiskaidius. <...> dvasia yra tokia galyb tik tada, kai
ji velgia negatyvumui veid ir prie jo pasilieka. itas pasilikimas yra toji stebuklinga
jga, kuri negatyvum paveria btimi10.
iuo dialektiniu judesiu mirties kityb ir
beprasmikumas yra veikiami. Kaip, ko9

Gadamer, H. G. Destrukcija ir dekonstrukcija, in Gadamer, H. G. Istorija. Menas.

Kalba. Vert. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos
lankos, 1999, p. 204205.
10 Hegel, G. W. F. Dvasios fenomenologija. Vert.
A. liogeris. Vilnius: Pradai, 1997, p. 4950.

11

kiu bdu? Derrida, remdamasis Bataille atlikta Hegelio dialektikos interpretacija, paymi, kad dialektinio vystymosi tolydumas
randasi dl gyvenimo sampratos pakeitimo.
Gyvenimas jau nebra natralus gyvenimas,
biologinis gyvenimas, kuriuo rizikuojama
viepataujant, taiau tas esmingas gyvenimas, kuris sulydomas su pirmuoju, sulaiko
j ir priveria dirbti kuriant savimon, ties, prasm11. Taigi iuo gudriu pakeitimu
dialektinis judjimas atskleidia, kad pono
tiesa yra tarnas: isaugoti gyvenim, dirbti,
ilaikyti mirt per atstum t pat akimirk,
kai iri jai akis itai yra vergika viepatavimo slyga. ios dialektikos laikiniam
aspektui ireikti tinkamas ir Levino vestas
ekonominio laiko terminas: laikas galina
kompensacij, sugrim prie to paties.
Matyti, kad Hegelio dialektinis judjimas parodant gyvenimo ir mirties prietaringum, o paskui imant mirt gyvenim
ir taip gaunant nauj gyvenimo svok
ne visai tinkamas Levinui. Levino veika, skirtingai nuo Hegelio, isaugo ne
to paties, o kitybs struktr. Mirtis nra
abstraktus negatyvumas, apofantinis neigimas, o konkreti faktin situacija, lygiai
kaip ir etinis santykis su kitu. Vadinasi,
ioje dialektikoje viena reali situacija neigiama kita realia situacija12. Vis tik tenka
konstatuoti ir ia esant nepasitenkinim
fenomeno apraymu. Kaipgi atsitinka,
11

Derrida, J. From Restricted to General

Economy. A Hegelianism without Reserve, Writing and Difference. Trans. A. Blass.
Chicago: University of Chicago Press, 1978,
p.255.
12 Ar Levino ia taikoma logika nra realaus
neigimo arba skirtumo, apie kur kalba Kierkegaardas, pavyzdys? Plg. erpytyt, R. Nihilizmas ir Vakar filosofija. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 2007, p. 27274.

12

Kitybs profiliai

kad, nepaisant viso Levino antihgelizmo,

jis pats imasi savitos dialektikos? Ir ar ia
dialektika neatlieka pakeitimo, tik jau ne
bties ekonomijos viduje, o ivesdama
etin plotm kaip tai, kas vardijama kitaip negu btis? Turint omenyje vokikj
veiksmaodio veikti atitikmen aufheben ir jo vartojim Hegelio filosofijoje, galbt galima spti, kad Levino mirties
apmstyme irykjusi temin slinktis etinio santykio su kitu asmeniu kaip visikai
Kitu link, vardyta kaip radikalios mirties
kitybs veika, atlieka trejop veiksm:
1) kitybs samprat pakelia nauj lygmen, 2) baigia, ataukia mirt, nes etinis
santykis su kitu asmeniu yra buvimas nepaisant mirties, 3) ilaiko, isaugo mirties
beprasmikum, kityb, nes pastaroji tampa atsakomybs u kit ibandymu. Ties
ia slinktimi, klausdama apie fenomenologinio apraymo ir spekuliatyvaus mstymo
santyk ir mginsiu apsistoti.
Mintame veikale Laikas ir kitas Levinas aprao su mirties kaip visikos kitybs
apmstymu susijusius keblumus ir ieities
paiek: Bet ar mirtis, paskelbta kitu, kaip
mano egzistencijos susvetimjimas, vis dar
yra mano mirtis? <...> Kaip gali btyb sueiti santyk su kitu neleisdama, kad jos
paios savastis bt sutriukinta kito?13.
Keblumai ia yra dvejopo pobdio: 1) nesavastingumo plotm, t. y. agonijos bkls
mirtantis organizmas nebeleidia kalbti
apie mirt kaip mano mirt: Mirti tai
grti neatsakingumo bkl, bti vaikiku
kkiojimo virpuliu14; 2) patirties nutrkimas ir savasties inykimas reikia ir fenomenologins filosofijos, apibrianios
13
14

Levinas, E. Time and the Other, p. 77.

Ten pat, p. 72.

Danut Baceviit

save kaip patirties apraym, pabaig. tai

su iais keblumais susidrus ir griebiamasi
mintos dialektikos, kuri leist veikti
absoliui mirties kityb jos nepanaikindama visikai. Teigiama, kad i dialektika kaip tik ir realizuota konkretaus etinio
santykio su kitu situacijoje, t. y. santykio
su tokia absoliuia kitybe, kuri nenaikina
mano savasties, o dargi padaro j vienatin
ir nepakeiiam. Dalius Jonkus, tyrindamas laiko ir kito ssaj Levino filosofijoje,
taip pat pastebi fenomenologinio apraymo ir dialektikos prietar: Jis [Levinas]
postuluoja visik mirties kityb ir anapusyb ir vis dlto neakivaizdiai numato jos
pasirodym dabartyje. Mirties paradoksalum sudaro tai, kad ji, bdama nepasiekiama dabartyje, vis dlto joje dalyvauja.
Mirtis sugriauna planus, jos laukiama ir
troktama skausmuose. i dialektin schema ima prietarauti fenomenologiniam
apraymui. Levinas primygtinai teigia
mirties paradoksalum, kad parengt dialektin uol kito transcendencijos link15.
Taigi neatrodo, kad i dialektins schemos
ir fenomenologinio apraymo prietara
bt atsitiktin. Dar daugiau, svarstydamas fenomenologins filosofijos galimybs
klausim, pats Levinas nurodo, kad kiek
viename vykyje matoma, kad jis nra
fenomenologinis iki galo16. K reikia
nra fenomenologinis iki galo, kas yra
tas nefenomenologinis likutis ir k reikia
fenomenalumo pervirio matymas? Ar tai
reikia, kad fenomenologija, kaip to vykio
apraymas ir apmstymas, gali skleistis tik

, .

15

, :

- Nr. 1,
. 2006, p. 85.
16 Levinas, E. Time and the Other, p. 78.

Kitybs profiliai

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

iki tam tikros ribos (skiriant aktuali duot

nuo to, kas duota netiesiogiai, implicitikai), ar, prieingai, kad fenomenologija
bt manoma, joje alia patirties apraymo turi bti ir koks nors kitas elementas?
Panau, kad Levinas nefenomenalum
sieja ne su gelminiu patirties klodu, kuris
lieka neregimas, ar su neaktualizuojamais
patirties horizontais, bet veikiau stiprindamas faktikumo aspekt pabria patirties
pertrkio, lio momentus, leidianius
kalbti apie santyk su absoliuia kitybe,
t.y. apie religin santyk.
Savj mirties fenomeno apraym Levinas prieprieina Heideggerio bties
myriop analizei. Heideggeris, i savasties
pozicij apraydamas mirt, j nusako kaip
savastingiausi buvim, kaip atvirum savo
negalimybei, kaip galimyb nebti, negalimybs galimyb. Savastingiausias buvimas
yra ir atsakingiausias buvimas, nes atskleidia mano nepakeiiamum mirtyje negaliu bti pavaduotas. Taiau, nepaisant
to, savastingumas ia nepaprastai priartja
prie nesavastingumo, o atsakomyb prie
neatsakingumo: mirtis mans vis tiek neaplenks, tad galiausiai visai nesvarbu, k
darysiu. Pastarojo momento Heideggeris neakcentuoja, taiau jis svarbus turint
omenyje Levino pastang dialektiniu judesiu susieti mirties ir atsakomybs temas.
Sykiu Heideggeris aikiai reflektuoja,
kad toks mirties fenomeno apraymas daromas transcendentalumo plotmje: Artimiausias bties myriop kaip galimybs artumas nuo tikros mirties nutols tiek, kiek
tik galima17. Taigi, filosofija nieko nesitiki
pasakyti apie plik fakt, ji turi reikal tik su
17

Heidegger, M. Sein und Zeit. Tbingen:

Max Niemeyer, 1993, 262.

13

galimybe, o faktikumo apraymas jau reikia faktikumo supratim, interpretavim.

Ar ne Levino radikaliai suprast faktikum
turi omenyje Derrida, kai priskiria Levinui
empirizmo apvertimo (ir jo pateikimo jam
paiam kaip metafizikos) strategij18? Taigi, ar ne empiristinio mstymo strategija
(paradoksaliai sutampanti su spekuliacija),
apeliuojanti fakto neataukiamum, vykio kitybs aspekt (mirtis kaip galimybs
negalimyb), yra toji prieastis, kuri veria
Levin grtis fenomenalum, o sykiu niekad juo nepasitenkinti?
Taigi dar kart atkreipkime dmes Levino logik: nusaks mirt kaip galimybs negalimyb (jeigu pasitelksime transcendentalins filosofijos, kaip turinios
reikal tik su galimybmis, samprat, tai ir
filosofijos negalimyb mirties akivaizdoje),
jis vis tik nenutyla, o pereina prie kito fenomeno prie etinio santykio su kitu asmeniu, prie atsakomybs, kur tiek kitas asmuo,
tiek atsakomyb enklinami absoliuios kitybs enklu. O laiko aspektu tai ateities
ir praeities transcendencija, kurios atvilgiu
negalioja joks numatymas ar prisiminimas.
Apibdins perjim kaip dialektin
situacij, kuri kaip tik ir atlieka arba ipildo konkreti situacija, Levinas toliau savo
metodo neaikina, tik nurodo, kad nuolat
prie jo sugr. Tiesa, kituose kriniuose
metod jis vardija kaip inscenizavim,
t. y. tos dramins arba dialektins situacijos sukonkretinim, traukim konkreias
aplinkybes, ivedim scen, tarsi modifikacij Husserlio Erfllung (vykdymo
arba ipildymo, kada tuias manymas
18

Derrida, J. Violence and Metaphysics, Writing and Difference. Trans. A. Blass. Chicago:
University of Chicago Press, 1978, p. 151.

14

Kitybs profiliai

pripildomas konkreios patirties). Taiau

ia pereinama ne nuo tuios, prie sukonkretintos galimybs, o, tarpininkaujant dia
lektikai, pereinama nuo vieno fenomeno
prie kito pabriant j ribin pobd, tam
tikr juose gldint nefenomenalum. Galbt galima teigti, kad, nusakius mirt kaip
kitybs siverim, t. y. ne kaip mirties galimybs suvokim, kuriam vis dar bdinga
intencionali struktra, o kaip intencionalumo apvertim, vliau iekoma fenomeno,
kuriam taip pat bt bdinga tokia pat
struktra? Galbt santykio su kitu, buvimo
pamatytu kito patirtis taip pat gali bti aprayta kaip intencionalumo apvertimas, kaip
buvimas uklaustu? Taiau juk tai kaip tik ir
nra savaime suprantama. Kodl kitas yra
visikai kitas, o ne kitas a, kur suvokiu pagal analogij su savs paties patirtimi? Pagal
analogij, kuri numato skirt, bet kuri kaip
tik ir leidia atpainti kit kaip kit asmen.
Ms kasdienje patirtyje esama ir buvimo
matomam ir matymo patirties. Levinui to
nepakanka, mat tik absoliuti kito kityb
slygoja begalin mano atsakomyb, mano
pirmenybs uklausim. Todl ia veikiau
tekt kalbti ne apie fenomeno apraym,
o apie mirties ir santykio su kitu asmeniu
fenomen persiklojim konkreios situacijos plotmje.
Pamginsiu pademonstruoti, kaip tai
vyksta Totalybje ir begalybje, kur Levinas
taip pat aprao mirties fenomen. Pasak
jo, baim dl mano buvimo, esanti mano
santykis su mirtimi, nra niekio baim, bet
prievartos baim ir taip perauga Kito,
visikai nenumatomo baim19. I pirmo
19

Levinas, E. Totality and Infinity. Trans.

A.Lingis. Pittsburgh, Pennsylvania: Duquesne University Press, 1998, p. 235.

Danut Baceviit

vilgsnio atrodo, kad Levinas, vardydamas

santyk su mirtimi kaip baim dl savo buvimo, atkartoja Heideggerio nueit keli: juk
baim jau implikuoja refleksijos struktr.
Vis dlto Kito, kitybs baim ia atlieka
prieing vaidmen: ji refleksijos struktroje
padaro neutaisom ply, ymi intencionalumo apvertim. Prievartos baim ia tampa
nuoroda intersubjektin santyk, tai leidia
interpretuoti mirt kaip nuudym. O kartu
pereinama prie etinio santykio su kitu asmeniu, kuriame girdimas Neudyk! kaip
anksiau nurodytos dialektins veikos
rezultatas: 1) santykis su kitybe pakeltas
auktesn plotm, jis gijo etin pobd;
2) mirtis ataukiama, udraudiama: Neudyk!; 3)tame Neudyk! mirtis isaugoma ir girdima. Pirmieji du dialektikos etapai
ymt slinkt nuo mirties kitybs prie kito
asmens kitybs, o treiasis parodyt, kaip
mirtis gijo etin prasm, o joje slypintis
kitybs rezervas20 maitina ir stiprina atsakomyb: is absurdikumas yra mano mirtingumas, mano mirtis dl nieko, apsauganti
mano atsakomyb nuo kitybs asimiliacijos
elgesyje. Mano mirtingumas, mano buvimas pasmerktu mirti, mano laikas mirties
take ir mano mirtis nra negalimybs galimyb, o grynas buvimas ugrobtam; tai sudaro absurdikum, padarant galim mano
atsakomybs u kit dosnum21.
20

Franzo Rosenzweigo filosofijai skirtame

straipsnyje Levinas pabria, kad btent okiruojanti mirties prigimtis sudauo universali
sintez, totalyb (Levinas, E. The Philosophy of Franz Rosenzweig, In the Time of the
Nations. Trans. M. B. Smith. London: The
Athlone Press, 1994, p. 156157). Tai leidia
kalbti apie mirt kaip kitybs itakas.
21 Levinas, E. God, Death, and Time. Trans.
B. Bergo. Stanford, Calidornia: Stanford
University Press, 2000. p. 117.

Kitybs profiliai

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

Taiau ar korektika Levino atveju kalbti apie spekuliacijos judes, apie kvazihgelikos dialektikos logik? Jau nuro
diau, kad, skirtingai negu Hegelio dialektika, Levino dialektika ilaiko ne to
paties, o kitybs struktr22. Nors abiem
atvejais pastebimas spekuliacijos judesys,
bet jo pobdis skirtingas: vienur veikia tapatybs, kitur skirties logika. Tapatybs
logik grindia btinas ryys, skirties logik atsitiktinumas, faktikumas. Taiau to
pasakyti nepakanka turint omenyje Levino
ir Heideggerio mirties fenomeno interpretacij skirtum. 19751976 m. skaitytame
paskait cikle Mirtis ir laikas savo prieigos prie mirties fenomeno skirtum nuo
Heideggerio jis vardija taip: Veikiau mstyti mirt laiko pagrindu nei laik mirties
pagrindu, kaip kad mst Heideggeris23.
K tai reikia? Vadinasi, kitybs itakos yra
ne mirtis, o laikas. Galbt ia vis tik turima
omenyje tam tikra laiko forma, esanti prie
mirties fenomeno apmstym? Kaip tai dera
su paties Levino skelbiama deformalizacijos
pastanga? Atsakym pasilo pats Levinas
klausdamas, ar nra manoma apie visuose
laikiniuose fenomenuose aptinkam tutum, neubaigtum mstyti kaip ingsn
anapus turinio, kaip santykio su nesutalpinamu, su begalybe, kurios negalima pavadinti terminu, bd24. Matyti, kad ingsnis
anapus turinio yra sykiu ir ingsnis anapus
laiko formos. Laikas kaip santykis su begalybe reikia formos sprogim, sutampant
su deformalizacijos pastanga. Btent i pozityvios begalybs samprata ir galina praeities ir ateities kitybs absoliutum.
22

Derrida taip pat pastebi tam tikr Levino

hgelizm. Plg. Derrida, J. Violence and
Metaphysics p. 99, 119.
23 Levinas, E. God, Death, and Time, p. 106.
24 Ten pat, p. 110.

15

Pozityvi begalyb ir pdsakas

Pozityvios begalybs samprata irykina esmin Levino ir Derrida pozicij skirtum,
j sankirtos, susikryiavimo viet. Pozityvios begalybs nesutalpinamum, pilnatv,
negalini tapti turiniu, apmsto Levinas,
kai kalba, kad joks vykis nra fenomenologinis iki galo. Laikas jam yra io pertekliaus,
pervirio, io nesutalpinamumo paliudijimas. Taiau ar nuoroda begalyb galima
be santykio su baigtinumu, kuris girdimas
paiame odyje be-galyb, taigi ar begalyb nra visada tik negatyvi, vedama per
paneigim, atribojim? O turint omenyje
ateities ir praeities kityb is klausimas gali
bti performuluotas taip: ar galima kalbti
apie ateit ir praeit be santykio su dabartimi? Rita erpytyt nurodo, kad perjim
nuo horizontalios (negatyvios) begalybs
prie vertikalios (pozityvios) Levinas argumentuoja tuo, kad itaip ivengiama Absoliuto tematizavimo, o santykis su Dievu pristatomas kaip netematizuojama patirtis25.
Taiau lieka neaiku, kok vaidmen ia
atlieka fenomenalumas. Galbt jis reikia
baigtinum, nuo kurio daromas uolis prie
absoliuios kitybs? Juk Levino apraytas
etinis santykis su kitu asmeniu kaip tik ir
pretenduoja parodyti, kaip sujungti konkretyb ir pozityvi begalyb.
Derrida manymu, Levino pozicija yra
prietaringa begalinis kitas negalt bti
kitu asmeniu, jeigu jis bt pozityvi begalyb. Anot jo, filosofiniame diskurse nemanoma sykiu ginti pozityvios begalybs
ir veido (jeigu veidas suprantamas nemetaforikai kaip kno, vilgsnio, odio ir
25

erpytyt, R. Nihilizmas ir Vakar filosofija,

p. 222.

16

Kitybs profiliai

minties vienov) tem. Lygiai taip pat nemanoma sykiu ginti pozityvios begalybs
ir paios mirties (ne mirties metaforos) tem26. i tem sujungimas grasina patirties konkretybei, veda spekuliacijos judes.
Taiau jeigu i Derrida mint perskaitysime pabrdami odel sykiu (kaip kad
j irykinau tekste), tada pasirodys, kad
prietaringa yra ne pozityvios begalybs
samprata, o jos aknijimas fenomenikoje konkretybje. Anot Derrida, pozityvios
begalybs mstymas, sprogdindamas btybikas apibrtis, iveda buvimo plotm:
Pozityvi begalyb turt tik (nominali)
regimyb to, kas vadinama ontine apibrtimi. <> Pats ontinis begalybs turinys
sugriaut ontin udarum. Implicitikai
arba ne, begalybs mstymas atvert ontin-ontologin skirtum27. Vis dlto Levino pozityvi begalyb pretenduoja perengti ne ontin, t. y. btybikumo plotm, o
vis ontologin Vakar filosofijos tradicij
(skaitant ir Heideggerio filosofij), ji pretenduoja kitaip negu bt. Ji uklausia
pai teorin laikysen, patirt ir kalb kaip
tematizavim.
Kaip tik dl to ia aptinkama tiek patirties, tiek filosofinio diskurso riba. tai ir
atkreipia dmes Derrida, klausdamas, ar
pozityvios begalybs samprata nepriveda
prie mstymo, filosofijos pabaigos: Kai
mginama apmstyti begalyb kaip pozityvi pilnatv <...> kitas tampa nemstomas,
negalimas, neisakomas. Galbt Levinas
kvieia mus nemstomnegalimneisakom anapus bties ir (tradicijos) logoso. Taiau turi bti nemanoma nei apms26

Derrida, J. Violence and Metaphysics,

p.115.
27 Ten pat, p. 149.

Danut Baceviit

tyti, nei isakyti kvietim28. Regis, tai

puikiai suvokia ir pats Levinas straipsnyje
Kito pdsakas keldamas panaius klausimus: Ar dl to, kad slyio su anapusybe
ir kitybe i pat pradi negalima mstyti,
turime atsisakyti filosofijos? <...> Ar gali
bti tokia keistenyb, kaip absoliuios iors patirtis, toks vidujai prietaringas dalykas, kaip heteronomin patirtis?29
ios heteronomins patirties galimyb
Levinas mgina ireikti pasitelks pdsako
samprat. Anot Levino, anapus, i kurio
ateina veidas, reikia kaip pdsakas30.
Tarus, kad kitas asmuo kyla i absoliuios
nesamybs, kuri absoliuiai prajo, arba i
grynos ateities, anapus istorijos ir bties
ekonomijos, bandoma pereiti nuo baigtinybs prie begalybs. Tuo mginama parodyti, kad pati ms patirtis savo itakomis
ir kiekvienu aspektu yra eschatologin31, t.
y. ivedanti anapus istorijos ir bties. Pdsakas Levino aptariamas kaip nepriklauss
fenomenologijai (t. y. pasirodymo ir slpimosi kaitai), kaip toks jis yra pats netiesiogikumas: pdsakas veda mus santyk,
nepaveriam tiesioginiu, pdsakas nusakomas kaip esatis to, kas niekada nebuvo
ia, kas visuomet yra praj. Pasitelks
pdsako samprat Levinas ieko treio
kelio32, ivedanio anapus atskleisties ir
paslpties prieybi. Nors savj pdsako samprat Levinas aikina per santyk
su enklu, pastarojo reikm siedamas su
28
29
30
31
32

Derrida, J. Violence and Metaphysics,

p.114.
Levinas, E. Kito pdsakas, vert A. Sverdiolas, Baltos lankos Nr. 11, 1999, p. 47.
Ten pat, p. 57.
Derrida, J. Violence and Metaphysics,
p.95.
Levinas, E. Kito pdsakas, p. 57.

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

intencine reikme, vis dlto pdsakas, bdamas paiu prajimu, atsitraukimu, yra
pamatikesnis jame tarpsta bet koks enklas. domu tai, kad Levino pdsakas tampa svarbus ir Derrida filosofijoje aikinant
skirsmo (diffrance) vyksm33, kuris kaip ir
Levino pdsakas veda skirt laiko ir erdvs
aspektais. Taiau ar abu mstytojai girdi
odyje pdsakas t pat? Robertas Bernasconi nurodo, kad Derrida filosofijoje
pdsakas yra ne kito, o teksto pdsakas.34
T galima numanyti ir i paties Derrida
pasisakym apie Levino pdsak. Anot jo,
Levinas, treiojo kelio (anapus atskleisties
ir paslpties) galimyb siedamas su pdsaku, od pdsakas ima vartoti metaforikai. Mat kitaip nebt manoma parodyti
jo pirmapradikumo, besiskirianio nuo
enklo. Taiau pats pdsako fenomenas
neleidia teigti ios pirmenybs, jis veikiau
numato pirmaprad usiterim raika,
enklu35. Pats Derrida sakosi neieks treio kelio, neatlieks dialektins veikos
judesio. Jo vykdoma dekonstrukcija veikia
kaip konfliktikumo, neisprendiamumo
irykinimas36.
33

Derrida, J. Difference, Speech and Phenomena. And Other Essays on Husserls Theory of
Signs. Trans. D. A. Allison. Evanston: Northwestern University Press, 1973, p. 152153.
34 Bernasconi, R. The Trace of Levinas in
Derrida, in Derrida and diffrance, ed.
D.Wood, R. Bernasconi, Evanston: North
western University Press, 1988, p. 24.
35 Derrida, J. Violence and Metaphysics,
p.129.
36 Plg. Derrida pokalbyje su Jean-Luis Houdebine ir Guy Scarpetta apibriam jo santyk
su dialektika: . .
, , , . .
. . . ,
, 2007, c. 4855.

Kitybs profiliai

17

Visikai kitas kaip iek tiek kitas

Iki iol labiau akcentavau spekuliatyvj Levino filosofijos aspekt, taiau sykiu
nurodiau, kad vieno ir kito fenomeno
persiklojimas leidia aptikti tam tikr po
jais gldint nefenomenal rezerv. Manau, jog is fenomen persiklojimas, liudijantis tam tikr neisprendiamum, kaip
tik ir patraukia Derrida dmes. Derrida
vlyvuosiuose tekstuose apmstant kityb
taip pat jungiamos mirties ir atsakomybs
temos. Tad kyla klausimas: ar ia kokiu
nors bdu neataidi levinikoji valga, vertusi susieti mirt ir atsakomyb? Taigi man
rps Levino pdsakai Derrida filosofijoje. Taiau reikia pastebti, kad Derrida
savo tekstuose niekada nepradeda nuo fenomeno apraymo ir tiesiogiai juo neusiima. Labai i arti dirbdamas su kit autori tekstais jis ima veikti j viduje, juos
dekonstruoti, per skirtum skeldamas
naujus prasms blyksnius (ia pasirinktas
dstymo bdas leidia parodyti, kaip Derrida siterp Levino tekst). Dl ios
prieasties toliau fenomenologinio apraymo klausimas nebus keliamas, nors Derrida apraymas danai labai tikslus patirties
atvilgiu.
Begalins kitybs samprat Derrida sieja
su baigtinybs horizontu, arba horizonto
baigtinumu. Tai leidia jam paioje vykio
baigtinybje, jo atjime anapus skaiiavimo
ir ekonomijos velgti begalin kityb. Galima sakyti, kad laikikumas ia suvokiamas
kaip skirties vykis. Nepaisant artumo Levino pozicijai, ia esama ir skirtumo: Levinas
(bent jau iki veikalo Kitaip negu btis, arba
anapus esms, kuris, kaip nurodo Nijol
Keryt, gali bti suvokiamas kaip Levino
atsakas Derrida kritik) manj tapatyb

18

Kitybs profiliai

apibria kaip baigtin totalyb, Derrida

siekia manj baigtinum ir vienatinum
aprayti per santyk su kitybe. Remdamasi daugiausia vlyvaisiais Derrida veikalais
pamginsiu labai trumpai panagrinti, kaip
juose susiejamos atsakomybs ir mirties temos bei pltojama kitybs samprata. Derrida pradeda nuo konstatavimo, jog, nepaisant argument skirtingumo, Levinas ir
Heideggeris sujungia atsakomybs ir mirties
temas: atsakomyb kaip vienatinumo, nepakeiiamumo patirt jiedu grindia prieiga
prie mirties. Anot Derrida, mirtis bt i
dovanojimo ir mimo [donner-prendre] galimyb, kuri faktikai atleidia save nuo savo
steigiamos galimybs, btent nuo dovanojimo ir mimo. Taiau taip sakant neprietaraujama faktui, kad tik mirties pagrindu,
ir jos vardu, dovanojimas ir mimas tampa
manomi37. Gana artima Heideggerio pozicijai skamba mintis, kad mirtis negali bti
kieno nors dovanojama ar priimama, net ir
nuudymo atveju ji lieka mano. Taiau k
reikia, kad dovanojimas ir mimas tampa
manomi mirties pagrindu ir jos vardu? itai
aikindamas Derrida aptinka Levino ir Heideggerio pozicij persikirtimo tak (kuris,
beje, neisprdo nepastebtas Levino38).
Anot Derrida, pagal Heideggerio vystom
logik nra taip, kad pats besirpinanti
tai-btis suvokt savo manyb (Jemeinigkeit) ir taip imt bti buvimu-myriop.
Veikiau buvime-myriop manybs pats
yra steigiamas, ima suvokti savo nepakeiiamum. Tai reikia, kad mano tapatyb
yra ne mano paties steigiama, bet greiiau
37
38

Derrida, J. The Gift of Death, p. 44.

Plg. Levinas, E. Apie rpesio nesukeliant
nepakankamum nauja prasme. Apie Diev, ateinant mstym. Vert. N. Keryt.
Vilnius: Aidai, 2001, p. 150152.

Danut Baceviit

mirties dovanojama pabriant mano pasyvum ir neivengiam atsakomyb. Kaip

sako Derrida, paties tapatyb yra dovanojama mirties, buvimo-myriop, kuris paada
mane jai. Tik tiek, kiek i savs paties tapatyb yra manoma kaip neredukuojamai
skirtingas vienatinumas, tiek mirtis dl kito
ar kito mirtis gali gyti prasm39. Tai, kad
mano paties tapatyb, vienatinumas yra dovanojamas ir paadamas, t. y. ireikiamas
per ateities matmen, neleidia jo laikyti
baigtine totalybe, kuri savo kritik nukreipia Levinas.
Lygiai taip pat kaip tapatyb nra savy
usidariusi totalyb, taip ir kityb nra visikas iorikumas, o numato santyk su
tuo paiu. Jau Prievartoje ir metafizikoje,
dekonstruodamas Levino visikos kitybs
idj, Derrida nurodo, kad kitas negali bti
visikai iorikas tam paiam nesiliaudamas
bti kitu: kityb gali bti patiriama tik per
skirtum nuo to paties. Levino kitybs sampratos dekonstrukcija atsikartoja ir Derrida
knygoje Dovanoti mirt. Regis tautologik, visik kityb nusakani formuluot
visikai kitas kaip visikai kitas (tout autre comme tout autre) jis links perskaityti
taip: kiekvienas kitas kaip iek tiek kitas.
Prancz kalba leidia dvejop perskaitym: tout gali reikti ir vard kakoks, bet
kuris, ir prieveiksm visikai, absoliuiai,
radikaliai ir kt. Sykiu pasikeiia ir visa iraika, kuri liaujasi buvusi tautologin, ir,
anot Derrida, traukia radikali heterologij: visikai kitas kaip kiekvienas kitas, arba
kiekvienas kitas kaip visikai kitas. Irykindamas ioje iraikoje aptinkam analogikum ir skirtingum, Derrida nurodo, kad
iame dvejopame aisme ir yra sitvirtins
39

Derrida, J. The Gift of Death, p. 45.

Kitybs profiliai

Absoliuti kityb: E. Levinas ir J. Derrida

Levino mstymas: aisme tarp Dievo veido

ir artimo veido, tarp be galo kito kaip Dievo ir be galo kito kaip kito mogaus40. Todl i Levino perspektyvos iudviej kitybi
nebemanoma atskirti, nors pats Levinas ir
nort skirtum ilaikyti. Tuo tarpu Derrida kityb sieja btent su kito vienatinumu, unikalumu.
Visas is konfliktikumas bei tapatybs
ir kitybs aismas leidia Derrida irykinti
atsakomybs aporetikum, neisprendiamum kaip unikalumo ir visuotinumo
susidrim. Absoliuti atsakomyb, kurioje
susisaistau su vienatiniu kitu yra nepateisinama, nes negalima pateisinti to, kodl
vien kit paaukojau dl kito kito. Sykiu
atsakomybs aporetikumas atsiskleidia
ir per tai, kad atsakomybs samprata numato sitraukim veiksm, sprendim,
kuris virija smon ar teorin supratim,
taiau kartu ta pati atsakomybs samprata
reikalauja, kad sprendimas ar atsakingas
veiksmas bt smoningas, t. y. tematikai sismoninantis tai, kas padaryta. Tokia atsakomybs samprata artima Levino
teisingumo sampratai. Teisingumo idj
Levinas apmsto Totalybje ir begalybje keldamas klausim apie kito kit (plg.
Derrida performuluot teigin apie visikai
kit kiekvienas kitas yra iek tiek kitas), t. y. ar a inau, kas yra mano artimas santykyje su treiuoju, kuris i j yra
mano artimas? Taigi reikia sverti, mstyti,
sprsti, lyginti nepalyginamus dalykus.
Panaiai straipsnyje statymo jga Derrida nusako teisingum kaip negalimumo
patirt. Ji yra aporetika, nes taip pat turi
ilaikyti ir taisykls bendrum, ir situacijos
vienatinum; ji reikia neisprendiamu40

Derrida, J. The Gift of Death, p. 8284.

19

mo ibandym, kuris niekada nepraeina ir

nra ilaikomas, jis nra veiktas sprendimo momente. Galbt i teisingumo samprata ir bt (kitybs ir tapatybs aisme
irykjantis) atsakymas klausim, ar bta
Levino takos Derrida filosofijai.
Su iuo nedekonstruojamu teisingumu
anapus statymo Derrida tapatina pai
dekonstrukcijos pozicij: Dekonstrukcija
yra teisingumas41. Pati dekonstrukcija jo
apraoma kaip vykstanti intervale, kuris
skiria teisingumo nedekonstruojamum
nuo statymo dekonstruojamumo. ia vl
tampa svarbus laiko matmuo, mat teisingumas dar turi ateiti, jo nra jokiu dabarties momentu. Teisingumas yra ateitis, jo
nesama, iskyrus tuo mastu, kad galimas
vykis, kuris, kaip vykis, pranoksta skaiiavim, taisykles, programas, numatym
ir kt.: Teisingumas kaip absoliuios kitybs patirtis yra neprezentuojamas, taiau
jis yra vykio galimyb ir istorijos slyga42.
Pritariant Simonui Critchley galima sakyti, kad Derrida i kvazitranscendentalins
perspektyvos ia nurodo, jog teisingumas
yra nedekonstruojama dekonstrukcijos galimybs slyga43. Taiau i, kavazitranscendentalin perspektyva, Levino manymu,
yra nepakankama: Tai, ko pasirodo i ties stokoja dekonstruktyvi analiz, yra ne
perteklius <...>, o artumo geriau, auktybs
auktumas, etika btyje arba Gris anapus

41

Derrida, J. Force of Law: The Mystical

Foundation of Authority, Deconstruction
and the Possibility of Justice. Ed. by D. Cornell, M. Rosenfeld, D. G. Carlson. N. Y.,
London: Routledge, 1992, p. 15.
42 Ten pat, p. 27.
43 Critchley, S. The Ethics of Deconstruction.
Edinburgh: Edinburgh University Press,
1999, p. 273.

20

Kitybs profiliai

bties44. Taiau ar is geriau gali bti ireiktas filosofiniais terminais kaip nors kitaip nei vien negatyviai? Komentuodamas
Levino pozicij Derrida atvilgiu, Simonas
Critchley nurodo, kad pastarasis nepalieka
vietos negalimybei45, arba, kitaip sakant,
delsimas, kuris yra esminis Derrida skirsmui, kakokiu bdu i naujo traukiamas
dabart, nors kartu j skelia ugrobdamas
jos valdi.
Apibendrinant galima pasakyti, kad
absoliuios kitybs samprata atrandama ir
Derrida, ir Levino tekstuose. Taiau esama
ir rykaus i mstytoj pozicij skirtumo:
Levinas, siekdamas ivengti totalizuojanio bties mstymo, etiniame santykyje su
kitu asmeniu velgia santyk su absoliuia
kitybe, tuo tarpu Derrida nenumato bties
44

Levinas, E. Jacques Derrida: Wholly Otherwise, in Proper Names. Trans. M. B.

Smith. London: Athlone Press, 1996, 61.
45 Critchley, S. The Ethics of Deconstruction,
p.153154.

Danut Baceviit

mstymo veikos (bet kokia veika tutuojau atmest prie Hegelio dialektikos),
bet veikiau absoliuios kitybs samprat
sieja su paia dekonstrukcijos strategija.
Dekonstrukcija veikia skirsme tarp vykio
baigtybs ir jo galimybs. Pavadins Levino strategij empirizmu, kuris pasirodo
bess metafizika, jis pats laikosi kvazitranscendentalins pozicijos.
Abu mstytojai pabria laikin absoliuios kitybs sampratos matmen ateitis, negalinti tapti dabrtimi. is laikinis
matmuo galina pai patirt aptikti kaip
negalimybs patirt. Levinas mgina performuluoti fenomenologin laiko samprat akcentuodamas negalimybs patirt
(mirtis kaip galimybs negalimyb ataidi
etinio santykio su kitu asmeniu konkretume). Derrida, regis, taip pat pereina prie
negalimybs patirties, kai kalba apie nedekonstruojam teisingum. Vis dlto io
aspekto irykinimas abiem atvejais labiau
susijs su paties mstymo strategija, nei su
konkreios patirties apraymu.

ABSOLUTE ALTERITY: E. LEVINAS AND J. DERRIDA

Danut Baceviit
Summar y

The article deals with a notion of absolute alterity in E. Levinas and J. Derrida. It questions the
origin of that notion by stressing its temporal
aspect. The phenomenon of death as absolute
alterity allows to find out here at work both phenomenological and speculative strategies. The
article shows position of Levinas as the junction of these two strategies. It presents in detail
speculative moment of Levinas thought, which
usually slips researchers attention, discusses the
dialectic, which allows to move from the absolute alterity of death to the absolute alterity of
other person in ethical relation. Derrida reads
Levinas claim for absolute alterity in horizon of

finitude: every other (one) is every (bit) other. In

response to uniqueness of the event deconstruction appears as interpretative, aporetical experience. That means that it must take place in the
interval that separates calculation and incalculable, universality and singularity. So it is experience of the undecidable. The article investigates
Derridas strategy of deconstructive reading and
raises the question: does not the deconstruction
itself take the place of undeconstructible alterity
(absolute alterity)?
Keywords: absolute alterity, phenomenology, deconstruction, dialectic, responsibility,
death.