1. Politikos svoka. Politikos mokslas kit socialini moksl sistemoje.

Politikos mokslo raida ir teorins

kryptys.

Politikos samprata. Politika gali bti apibriama kaip bdas, kuriuo mes suprantame ir tvarkome savo socialinius
reikalus. Politika yra ir veikla, kuri yra susijusi su moni materialiniais ir socialiniais santykiais. i veikla pasireikia
labai skirtingomis formomis ir vairiose vietose bei keiiasi laike. Todl politika yra susijusi su kitomis painimo sritimis:
ekonomika (tai materialiniai santykiai), sociologija (tai socialiniai santykiai), geografija (tai erdvinis matavimas), ir
istorija (tai laiko matavimas).
Politin veikla nuo politikos skiriasi tuo, kad (politin) veikla yra veiksmas, kuris yra nukreiptas kitus.
Politikos moksle nra vieningo politikos svokos apibrimo. Tam, kad suvokti politikos apibrim vairov, reikia
palyginti antikin politikos samprat su iuolaikinmis politikos sampratomis.

Platonas politik siejo su idealios visuomens krimu.

Aristotelis. Jo nuomone, politika manoma tik kaip lygij santykiai ir gali reiktis tik laisvs sferoje. Jis politikos
neaikina kaip valdymo. Valdymas, jo nuomone yra neivengiama btinyb ir apima hierarchinius santykius. Politinis
gyvenimas yra mogaus laisvs pagrindas: politinje bendruomenje laisvi pilieiai nustato vertybes, kuriomis sekdami
nort gyventi, ir sukuria taisykles bei institutus, tvirtinanius ias vertybes. Aristotelis lyginamosios politikos
pradininkas. Mediagos rinkimas apie atskirus miestus-valstybes leidia atskleisti politikos esm.
Nuo Platono iki Renesanso epochos politikos studijos buvo etinio pobdio. Jos band atsakyti klausim, kaip
visuomen turt bti sutvarkyta, ir valdoma, kad atitikt religijos, morals ar dievikosios tvarkos reikalavimus.
XIX a. politika apm formali institut sveikos ir teisins sistemos tyrinjimus. Buvo siekiama paaikinti kas yra,
o ne kaip turt bti.
Pirmojoje XX a. pusje vyravo institucin politikos definicija. Politika buvo tiriama ir aikinama, remiantis
valstybini institut veikla. Ji buvo apibriama, tiriant valstybs institut veikl, konstitucijose nustatytas vyriausybines
ir valdymo struktras. Tarptautin politika buvo aikinama diplomatijos istorijos aspektu, vidaus politika - per
mechanizmus, kuriais vyriausybs veikia piliei gyvenim. Buvo lyginamas valstybi institucij funkcionavimas ir
isiaikinami panaumai ir skirtumai.
iuolaikines politikos sampratas lemia skirtingos politikos aikinimo paradigmos. Konflikto paradigma remiasi
politikos samprata, kuri pabria konflikt, viepatavim ir kov tarp klasi, grupi ar valstybi. Politika aikinama
veiklos ir organizacijos terminais, kurie pasireikia visuomens kontroliavimu bei valdymu ir remiasi valdia, prievarta,
ideologija, simbolika.
Remiantis tvarkos paradigma, politika aikinama kaip funkcionali veikla, kuria siekiama palaikyti tvark, vidinio ir
iorinio pasaulio stabilum, reguliuojant konfliktus.
iuolaikinis politikos mokslas politik aikina pagal dvi jos funkcijas:
1. Politika - universalus visuomens organizavimobdas;
2. Politika - konkreti reguliatyvin kontrols sistema, nukreipianti moni, grupi, taut, valstybi veikl.
Politikos reikm iuolaikinje sistemoje slygoja trys jos savybs:
1. Universalumas, visaapimantis pobdis, t.y. politikos taka visoms mogaus gyvenimo pusms, sferoms, vykiams,
santykiams ir valstybs, ir individo lygmeniu;
2. Inkliuzyvumas - politikos sugebjimas prasiskverbti visas visuomens gyvenimo sferas;
3. Atributyvumas - sugebjimas tapti sudtiniu nepolitini reikini, santyki, sfer bruou.
Apibendrinant reikia pabrti, kad nra teisingos politikos sampratos.
Plaiausiai yra taikomi du politikos apibrimai:
1. Politika - autoritetinis vertybi paskirstymas visuomenje;
2. Politika - tai sprendim primimas.

Politikos mokslo formavimosi ypatybs. Politikos mokslo istorin raida taip pat yra nevienodai vertinama. Kai kurie
mokslininkai tvirtina, kad politikos mokslas yra vienas seniausi socialini moksl, jo pradia skaiiuojama nuo senovs
Graikijos laik, kiti gi mokslininkai tvirtina kad politikos mokslo tikrasis pradininkas yra Nikola Makiavelis. Kartais
politikos mokslo pradia skaiiuojama tik nuo 1948 m., kai Paryiuje UNESCO iniciatyva vykusiame simpoziume buvo
susisteminta politikos mokslo vidin struktra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas. Tikslij moksl alinink
nuomone politikos mokslas tapo tikrai akademine disciplina tik penktajame ms imtmeio deimtmetyje. Tai lm ne
tik skirtingi poiriai politikos moksl, bet ir vlyvas isiskyrimas atskir akademin srit, taip pat ir prietaringa paios
disciplinos pltra.

Politikos mokslo istorija yra susijusi su bendru socialini moksl vystymusi. Nuo Antikos iki XIX a. paskutini
deimtmei ir XX a. pradios politikos tyrinjimai iliko filosofijos, istorijos, teiss ir politins ekonomijos akiratyje.

Nuo XVIII a.isiskiria gamtos ir moraliniai mokslai, vliau - socialiniai ir humanitariniai mokslai. XVIII a. -
vietimo epocha. Jai bdinga visuomens paangos idja, tai buvo paskata tyrinti socialinius reikinius ir diskutuoti apie
j mokslinio painimo metodus. kot filosofas Davidas Humas, Frencis Benthamas suformulavo empirinio tikrovs
painimo principus. Mokslininkai teig, kad tikrojo painimo altinis yra ne samprotavimai, kaip tvirtino Platonas, bet
empirin tikrov ir patyrimas, realiai egzistuojantys faktai, kurie stebjimo ir eksperimento pagalba leidia daryti
mokslinius apibendrinimus.

Bet ini apie politik kaupimas prasidjo dar Antikos laikais. Aristotelis teig, kad mediagos rinkimas apie atskirus
miestus-valstybes leidia atskleisti politikos esm. Studijuojant panaumus ir skirtumus, reikiniai klasifikuojami pagal
atitinkamus svarbiausius poymius. Tokio tyrimo pavyzdiu buvo eianar valstybi klasifikacijos schema, kuria
remiantis Aristotelis aikino valdymo form kaitos prieastis ir slygas.

Realistinio politikos aikinimo pradininku laikomas N.Makiavelis, politikos studijas atskyrs nuo normatyvini
vertinim. Anot N.Makiavelio politika negali bti atskleista teologiniais ir moraliniais terminais,todl nra idealios
valstybs formos, o yra tik santvarka, kuri atitinka arba neatitinka tam tikr istorin situacij. Nra blog ar ger valdymo
metod. Valdymo metodai gali bti atskleidiami istorinio lyginimo bdu.

XIX a. socialini moksl suklestjimui ir j mokslinio statuso utikrinimui ypatingai svarbios buvo Herberto
Spencerio, Augusto Comte, Karlo Markso pastangos sukurti mokslines visuomens teorijas. K. Markso dialektinio
materializmo teorija danai yra laikoma vienintele vientisa politikos teorija, o marksistine metodologija remiasi viena i
iuolaikini politini tyrimo pakraip neomarksizmas.

XIX a. pabaigoje sigaljo poiris, kad socialinis mokslas nra vieningas, o sudarytas i vairi ak. Prasidjo
politikos mokslo institucionalizacijos procesas.

Politikos mokslo raidos etapai. Disciplinos institucionalizacija . Politikos mokslo pradi daugelis politolog sieja
su Staatslehre mokyklos krimu 1870 m. Vokietijoje.

Tik XIX a. paskutiniais deimtmeiais Europos ir JAV universitetuose vedami politikos teorijos, valstybs ir kiti
mokymo kursai.
1871 m. Paryiuje kuriama politikos moksl mokykla, joje vyravo legalistin pakraipa, kokybiniai tyrimo metodai.
1895 m. steigtoje Londono ekonomikos ir politikos moksl mokykloje (pavadinimas nurod atskir politikos mokslo
disciplin),taiau politikos mokslas traktuojamas kaip taikomasis mokslas ir buvo siejamas su valdymo sfera. Iki Antrojo
pasaulinio karo pabaigos politikos mokslas iliko politins ekonomijos elyje.
Jungtinse Amerikos Valstijose susiklost palankesns mokslins veiklos slygos.
Remdamasmiesi Staashlere mokyklos idjomis, emigravs i Vokietijos Frencis Lieberas 1857 m. Kolumbijos
universitete pradjo skaityti valstybs teorijos ir politikos etikos kurs. Jonhnas W. Burgessas, baigs studijas Staashlere
mokykloje, 1880 m. Kolumbijos universitete kr atskir politikos mokslo mokykl, jo nuomone, politika turi bti
studijuojama tais paiais metodais, kurie buvo produktyvs gamtos moksluose. XIX a. devintame deimtmetyje politikos
kursai pradti skaityti Harvardo universitete.
1903 m. JAV buvo kurta Amerikos politikos moksl asociacija (APMA).
1900-1920 m. JAV vyravo progresyvistins tendencijos. Buvo manoma, kad nauji painimo metodai gali bti
skmingai taikomi visuomens tobulinimui. ia sugyveno du poiriai: 1) politikos mokslas ir istorija yra integruoti
vienas kit ir 2) politikos mokslas yra praktinis mokslas. Atitinkamai, formavosi dvi politikos mokslo kryptys: tradicin
politini institucij tyrimo mokykla, pabrianti formalj teisin aspekt bei mokymosi i istorins praeities idj, ir
pozityvizmo takoje besipltojanti mokslini politikos tyrim kryptis, kurios alininkai siek atsiriboti nuo politins
filosofijos ir istorijos ir nuo apmstym apie politik pereiti prie mokslinio politini problem tyrimo.
Profesionalaus savarankiko politikos mokslo susiformavimui reikmingiausi buvo trys radikals savo pobdiu
poskiai ikagos mokyklos veikla 1920 - 1940 m . , bihevioralistin revoliucija ir matematini bei ekonomini modeli
integravimas politikos moksl.

1920 - 1940 m. . Didiausi poveik politikos mokslo metodologijos vystymuisi padar ikagos mokyklos atstov
Charles Meriamo, Haroldo Gosnello, Haroldo Lasswello, George Catlino darbai. Sociologijos ir psichologijos laimjimai,
taikant naujus metodus, skatino pozityvistines tendencijas politikos moksle. Nuo pirmojo XX a. deimtmeio pradti
rinkiminio elgesio, vieosios nuomons tyrimai, o vis didesnis toki tyrinjim poreikis, isipltus rinkim teisei, skatino
tobulinti duomen rinkimo ir apdorojimo metodik, skmingas j taikymas vis plaiau juos naudoti ir kit politini
reikini studijoms.
Politikos moksle iki Antrojo pasaulinio karo atsirado naujos mokslinio politikos tyrimo sritys, ymiai isiplt
empiriniai politikos tyrinjimai ir itobuljo j metodai. Universitet programos paprastai apm politins teorijos,
nacionalini vyriausybi, lyginamosios skirting ali vyriausybi ir tarptautins politikos kursus. iuo laikotarpiu
pltojasi dvi srovs - tradicin ir antitradicin, kurios skyrsi objekto ir teorijos bei metodikos supratimo poiriu.
Tradicin taik institucinius, teisinius apraomuosius valstybs tyrimo metodus. Antitradicin tyrimo objektu laik
valdios santykius, orientavosi empirin teorij ir kiekybinius metodus. i kryptis formavo bihevioralistinio judjimo
prielaidas. ikagos mokyklos aukltiniai tapo aktyviausiais bihevioralistinio judjimo dalyviais. Jo vadovaujam fakultet
baig tokie garss politologai, kaip V.O.Key, Jr.Davidas Trumanas, H.Simonas, G.Almondas.
 Bihevioralistin revoliucija 1950 1960. Bihevioralizmas buvo dalies politikos tyrintoj reakcija prie tradicinio
politikos mokslo bruous, tokius, kaip politikos sferos apribojimas formali institut studijomis, geografikai
apimaniomis tik Vakar visuomenes, glaudus ryys su istorija, nesugebjimas paaikinti politini vyki ir nacizmo bei
bolevizmo sitvirtinimo, demokratijos lugimo prieasi prie Antrj pasaulin kar daugelyje ali, normatyvinio
pobdio ivados. ios kritikos pagrindu prasidjo jaunesns kartos mokslinink judjimas u griet metod taikym
politikos tyrimuose, mokslins teorijos ir tyrimo strategijos formavim, u politikos mokslo pavertim analitine
disciplina. Jie pabr realaus politinio elgesio ir neformali politini proces, socialini ir ekonomini veiksni takos
politiniam elgesiui tyrinjim btinyb.
Tai buvo ir teorin revoliucija. Ji padjo suformuluoti metateorin mokslins teorijos samprat, empirini duomen
rinkimo, klasifikavimo ir analizs principus, pabr empirini teorij krimo ir taikymo, ryi tarp reikini nustatymo
btinyb. Bihevioralistinis judjimas atmet aminas tiesas, ,judjimas skatino skolintis metodus ir techninius atradimus
i kit moksl ir skelb metodologin vis moksl vienyb.
Bihevioralistin metodologija labiausiai pltojosi tose srityse, kur skmingai galima buvo taikyti kiekybinius metodus.
Todl iaugo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, vieosios nuomons tyrinjimai. i orientacija paveik ir kitas
sritis: viej administravim, lyginamj politik, politin vystymsi, tarptautinius santykius. Ji iplt politikos studij
ribas.
Galima tvirtinti, kad bihevioralizmas buvo amerikietiko politikos mokslo bruoas. Jo idiniais tapo Miigano
universiteto Socialini tyrim institutas, Taikomj socialini tyrim biuras Kolumbijoje ir Nacionalinis Vieosios
nuomons tyrim centras ikagos universitete. Miigano universitete veik Vasaros mokym institutas, kuriame
politologai studijavo apklaus organizavimo, rinkiminio elgesio tyrimo metodik.
Bihevioralistiniai tyrimai daugiausia rmsi psichologijos ir sociologijos metodais ir ipltojo politikos konteksto
socialini slyg ir jo poveikio politiniam elgesiui tyrimus. Kitokio pobdio politikos analizs metodologija buvo
pasiskolinta i ekonomikos: main, kat-naudos modeliai. Pirmuoju ekonomini modeli taikymo nagrinti poltin
proces pavyzdiu galt bti Josepho Shumpeterio demokratijos teorija knygoje Kapitalismas, Socializmas ir
demokratija. Didesn tak ekonominiai modeliai gijo etajame-septintajame deimtmeiuose.
etajame deimtmetyje Anthony Downsas pusiau juokais msi nagrinti demokratij ekonomikos terminais. Jis
pritaik racionalaus pasirinkimo teorij, konkreiai kat-naudos model, partins demokratijos funkcionavimui
atskleisti. A.Downsas rod, kad, jei demokratijos dalyvis yra racionalus, jam naudingiausia susilaikyti nuo balsavimo
rinkimuose, nes katai balsuojant yra didesni, negu gaunama nauda, taip pagrsdamas absenteizmo (vengimas balsuoti)
fenomen Vakar demokratijose. Be to, A. Downsas ioje knygoje suformulavo vadinamj erdvin partij konkurencijos
model, aikinant demokratins politikos modeliavim.
Main teorij kolektyvini sprendim analizei naudojo James M.Buchananas ir Gordonas Tullockas. Kaip ir rinkoje,
politikos procesas apima individ ir grupi sveikas, kuri metu jie keiiasi paslaugomis ir prekmis, siekdami savo
interes. Politikosje balsavimas keiiamas saugum, param., gali. Ekonominiai modeliai leidia formuluoti
patikrinamas hipotezes apie individ elges demokratiniame procese. Bet ekonomini teorij taikymas politikos analizei
yra ribotas.
Pobihevioralistins eros atjimas yra dsningas politikos mokslo raidos etapas, kurio pagrindinis bruoas yra tradicini
ir bihevioralistini, ekonomini metod sutaikymo ir derinimo pastangos.

Dabartin politikos mokslo bkl. Pobihevioralistin politikos mokslo bkl galima apibdinti kaip vairi tyrimo
srii ir metod derinimo bei sen tobulinimo, nauj teorini paiek laikotarp. Septintajame deimtmetyje sitvirtino
empiriniai demokratijos tyrimai. Isiplt tarptautini santyki atskir region studijos bei plaiau buvo nagrinjamos
Azijos, Afrikos alys.
Septintajame deimtmetyje sustiprjo Europos integracijos studijos. Nauj impuls demokratijos tyrinjimams suteik
1989 m. aksomins revoliucijos ir socialistinio bloko griuvimas. Tapo svarbi tarptautinio saugumo problematika ir
atsirado naujas tyrimo objektas - pokomunistins alys ir demokratijos konsolidacijos bei stabilizacijos problemos.
Apibendrinant btina pabrti, kad politikos mokslo periodizacija - santykin, nes vairiose alyse politikos mokslas
formavosi kiek skirtingomis slygomis. iandien bt klaidinga iskirti amerikietikj, vokikj, pranczikj
politikos moksl, nes politikos mokslas yra tarptautinis reikinys. Taiau ilieka tradicij skirtumai atskirose alyse.

Politikos mokslo struktra. Pagrindins politikos mokslo akos yra ios: politikos teorija, politiniai institutai,
lyginamoji politika ir analiz, vieasis administravimas, vieoji politika, racionalusis pasirinkimas, politin sociologija,
tarptautiniai santykiai, valstybs teorijos.

Politikos teorija. Politikos teorija yra seniausia politikos mokslo aka, atsiradusi ne tik dl skirtingo aikinimo, kas
yra teisingumas, kas turi valdyti, kurie dalykai statymo leidiami ar draudiami ir pan., bet ir dl vairi moksl -
filosofijos, teiss, istorijos, sociologijos, ekonomikos - takos.
Politiniai institutai - tai konstitucij, statym leidiamosios ir vykdomosios valdios organ, teism, biurokratijos,
politini partij ir rinkimini sistem studijos, kurios atsirado XXa. pabaigoje, krus pirmuosius politikos mokslo
fakultetus.
 Lyginamoji politika. Siaurja prasme, lyginamoji politika lygina konstitucijas, vykdomosios ir leidiamosios
valdios, teism veikl vienoje ar keliose alyse, siekia atskleisti, ar skiriasi ir kuo skiriasi politins problemos ir j
sprendimas vairiose alyse. Lyginamoji politika tiria ir visai siauras sritis, pvz, biurokratijos rekrutavim.
Valstybs administravimas ir vieoji politika tiria institucines srangas, kurios utikrina valstybini tarnyb darb ir
istorikai siejamos su atsakingos ir profesionalios administracijos rengimu. i politikos mokslo aka analizuoja vieosios
politikos formavimsi ir gyvendinim bei normatyvinius ir empirinius argumentus vieajai politikai pagrsti.
Politin ekonomija. Vis didesnis skaiius mokslinink balansuoja tarp politikos mokslo ir ekonomikos. Politikos
ekonomistai ieko toli siekiani politini ir ekonomini fenomen aikinim.
Politikos sociologija. Politikos sociologijos atstovai pabria glaud tarpusavio (sociologijos ir politikos mokslo) ry
ir priklausomyb. Pagrindiniai politikos sociologijos teiginiai yra paimti i sociologijos klasik: Makso Weberio -
racionalizacija, viepatavimas, biurokratizacija, Emilio Durkheimo - jo diskusijos apie kolektyvin identitet ir normas;
Karlo Markso - darbai apie valstyb ir klases. iuolaikin politikos sociologija pagrindin dmes skiria valstybs ir
demokratijos sociologinei analizei.
Taiau politikos sociologija danai laikoma ribine disciplina tarp sociologijos ir politikos mokslo.
Tarptautiniai santykiai. ios akos objektas yra santykiai tarp valstybi. J tyrimo sfera apima tarptautines
organizacijas, tarptautin politin ekonomij, karo studijas, usienio politikos analiz.
Valstybs teorijos. Daug kas gali prietarauti, kad valstyb yra vis politikos mokslo srii objektas. Politikos moksle
egzistuoja penkios valstybs aikinimo mokyklos: pliuralistin, marksistin, racionalaus pasirinkimo, elito teorijos (kitaip
- neostatizmas ar naujasis institucionalizmas) ir neo-pliuralizmas. Danai kalbama ir apie feministin bei alij valstybs
teorijas. ios teorij grups skiriasi pagal poirius, kokiu mastu valstyb yra kontroliuojama piliei ir savanorik
organizacij.

2. iuolaikiniai politiniai reimai: demokratija, autoritarizmas, totalitarizmas. Pagrindiniai demokratijos

modeliai ir teorijos

Modernioji demokratijos prigimtis ir jos aikinimo problemos. Demokratijos svokos kilm yra neatsiejama nuo
savo graikikos kilms - demokratia demos - liaudis, kratos - valdymas arba autoritetas).

Nra vieningo demokratijos apibrimo: skirtingai ji suprantama isivysiusiose demokratijose, Ryt,Vidurio Europos
alyse, Afrikos, Azijos emynuose. Tai lemia kiekvienos alies kultrinis bei istorinis kontekstas. Demokratija nebuvo
vienodai aikinama bei suprantama ir vairiais istoriniais laikotarpiais.
iandieninje politinje tikrovje vyrauja demokratijos teorij vairov.

Siekiant atskirti demokratij nuo nedemokratini sistem, yra sutariama dl trij esmini element:
a) plati konkurencija dl valstybini pareig, teisingi ir laisvi rinkimai vyksta reguliariai, nenaudojant prievartos ir
nedarant joki apribojim n vienai socialinei grupei;
b) pilieiai nevaromai dalyvauja lyderi ir politikos atrankos procese;
c) egzistuojantis pilietinis ir politini laisvi lygis yra pakankamas utikrinti politins konkurencijos ir dalyvavimo
integralum.

Demokratija yra naujausij ami produktas, kuri pradta realiai gyvendinti kartu su pramonine revoliucija.
iuolaikin demokratija yra ir antikins, ir viduramikos prieyb.
Modernij laik Europai bdingas valdios bruoas visikai skiriantis j nuo antikins tai politins sistemos
autonomija.
Demokratija kaip labiausiai tinkama moderniosios visuomens politins srangos forma buvo pripainta vos prie
imt met, taiau egzistavo dar V-ame a. pr. Kr. Tuo metu buvo sitikinimas, kad tai pati blogiausia visuomens valdymo
forma. iandien ji laikoma priimtiniausia politine sistema.
iuolaikin demokratija skiriasi nuo antikins ne tik todl, kad iuolaikin demokratija - atstovaujamoji, skiriasi ji ir
socialins organizacijos poiriu. iuolaikin demokratija pliuralistin - rykus vyriausybs organ atskyrimas nuo
pilietins organizacijos.

Anot Giovani Sartori, antikin demokratija suformulavo principus, kuriais remiasi ir dabartin demokratin politin
sistema. i princip interpretavimas buvo nulemtas skirting autori poiri, todl dabar kalbame ne apie vien
demokratijos teorij, o teorijas. Pvz., k reikia "liaudies valdymas"? Ar tai savivalda, ar piliei pagalba sprendim
primimo procese? Kas eina liaudies svok? Ar, dabartins pilieio ir pilietikumo kategorijos skiriasi nuo senovs
graik mstytoj t kategorij suvokimo ir skirtingai aikinamas vairiuose demokratijos modeliuose.
Paini yra demokratijos teorij klasifikacija. "Klasikins demokratijos" terminas nra vienodai taikomas demokratijos
tyrintoj. Vienu atveju, klasikine demokratija vadinama, antikinis demokratijos variantas, kitu - liberalioji demokratija
iki M.Weberio, Josepho A.Schumpeterio empirini demokratijos teorij. Antrojoje XX a. pusje sivyravusi procedrin
demokratijos samprat kai kurie autoriai vadina "neo-klasikine". D. Heldas savo knygoje "Demokratijos modeliai"
klasikine vadina ir Atn, ir liberalij demokratij, joje skiria kelis teorinius variantus, - radikalij, protekcin ir
vystymo.
 Empirins demokratijos sampratos pradininkas yra M.Weberis. Dauguma demokratijos tyrintoj pripasta, kad
demokratijos teorijos yra empirini-apraomj ir normatyvini teigini miinys.
Jei demokratij norime suprasti konceptualiai, empirinis ir normatyvinis aspektai negali bti atskiriami. Todl
demokratija ilieka ir politins filosofijos, ir politikos mokslo objektu.
Empirins demokratijos teorijos. Naujas etapas demokratijos teorijos vystymesi yra susijs su liberaliosios
demokratijos samprata M.Weberio ir J.Schumpeterio darbuose.
M. Weberio plebiscitins demokratijos teorija. Anot M.Weberio, modernioji demokratija yra sistema, kuri gali taikyti
visuotinai privalomus sakymus. Vienintelis organas, kuris gali tai gyvendinti - parlamentas. Rinkim mechanizmas
reikalingas tik tam, kad pritaikyti politin sistem bendriems darbo pasidalijimo ir specializacijos principams, t. y.
patenkinti profesionali politik poreik visuomenje. Parlamentarizmas pasireikia daugumos balsavimu, vairiomis
daugumos ir maumos sveikos formomis, taip pat ir parlamentini kompromis forma. Parlamentas funkcionuoja kaip
lyderi atrankos valstybinms pareigoms ir j profesionalumo ugdymo mechanizmas. Tai yra valstybinis organas, kurio
veikla grindiama autonomik valios akt raika ir kuris nieko bendro neturi su susirinkimu, kuris atstovauja liaudies
vali.
M.Weberis pirmasis atkreip dmes biurokratijos ir demokratijos konflikto galimyb. Jis pabr demokratijos
paradoks: masi poreikius ir politin proces realizuoja didels organizacijos, institutai, o vliau tos organizacijos tampa
destruktyviomis demokratiniam politiniam funkcionavimui. Dabartin korporatistin valstyb - verslo, valstybs ir
profsjung biurokratins centralizacijos pasekm. i trij korporacij elit sprendimai yra lemiami. Todl
biurokratizacijos tendencija kertasi su demokratijos reikalavimais.
Bet koks santyki formalizavimas ir racionalizacija veda autoritarizm. Todl, anot M.Weberio, vienintelis bdas
ukirsti keli tironijai - charizmatinio lyderio valdymas, arba plebiscitin demokratija, kur demokratija yra ne kaip tikslas,
o kaip priemon. Tai bdas irinkti lyder, suteikti jo valdymui teistum, traukti mases politin proces.
Masi paskirtis - visuotini rinkim keliu irinkti charizmatin lyder, jam atiduoti galiojimus kontroliuoti ir valdyti
biurokratij. Charizmatinis lyderis privalo tapti visuomen vienijania jga, ir nei liaudis, nei partijos neturi kitis jo
veikl. Tik toks lyderis, kuris kils i ekonomikai pasiturini sluoksni, gerai pasirengs politinei profesinei veiklai, gali
paaboti biurokratij.
M.Weberio plebiscitin demokratijos teorija padar didel poveik austr kilms ekonomistui ir sociologui
J.Shumpeteriui (1883-1950).

Josepho A. Schumpeterio empirin demokratijos teorija , suformuluota knygoje "Kapitalizmas, socializmas ir

demokratija", publikuotoje 1942 metais. Tai buvo perversmas ne tik demokratijos sampratai, bet ir politikos mokslo
metodologijai.
Naujas J.Schumpeterio poiris partij, elito ir masi vaidmen iuolaikinje visuomenje buvo nulemtas
normatyvins demokratijos sampratos kritikos, kuri atspindjo bendr demokratijos teorijos vystymosi tendencij. Ji buvo
susijusi su masi nepasitenkinimu joje. Autoriaus nuomone, klasikin demokratijos teorija nra realistika, nes
politiniame procese yra ignoruojamas lyderio vaidmuo, pagrindin vaidmen suteikiant liaudiai ir jos bendros valios
pasireikimui.

Anot J.Schumpeterio, demokratija gali funkcionuoti tik tada, kai vykdytos penkios slygos:
1) Egzistuoja pakankamas skaiius kvalifikuot politik;
2) Elito ir partij konkurencija apima santykinai nedidel politini klausim rat, apribot sutarimu dl bendros
nacionalins politikos krypties;
3) Gerai parengta ir nepriklausoma biurokratija yra pasiruousi padti politikams formuluojant ir gyvendinant
politinius sprendimus;
4) Veikia demokratin savikontrol, t.y. pasiektas visuotinis sutarimas dl piliei ir politik vaidmen pasidalijimo;
5) Kultros, toleruojanios nuomoni skirtumus, btinyb.
J.A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M.Weberio plebiscitins demokratijos teorijos
interpretacija, suformavo pagrind Roberto A. Dahlio poliarchijos koncepcijai.

R.Dahlis atstovauja kit dabartins demokratijos model - pliuralistin demokratijos teorij. ia demokratija aikinama
kaip mechanizmas, kuris reguliuoja konfliktus tarp grupi ir statymu apibrtu bdu utikrina dalyvavim sprendim
primime. Pliuralistin demokratijos teorija taip pat pripasta elito konkurencij ir atrankos metod, taiau pabriamas
ne vieno, o daugelio elit konkurencijos u vadovavim visuomenei principas. R.Dahlis demokratij supranta kaip
proces neibaigt ir netobul. Jis pasil poliarchijos terminu ymti realisias demokratijas. Jo apibrtas siektinas
modernusis demokratijos idealas savyje yra sukaups t normatyvin energij, be kurios negali nei egzistuoti, nei ilgiau
isilaikyti n viena demokratija. Poliarchijos bei jos bruo turinys ilaiko tam tikr normatyvin aspekt, kuris ypa
svarbus alims, pardjusioms kurti demokratij.
Vliausiose demokratijos idjos interpretacijose nerasime visikai vieningos nuomons, kas yra demokratija ir kokia
jos perspektyva dabartiniame pasaulyje. Dar sudtingesnis klausimas, kaip vertinti demokratijas pokomunistinse ar
Lotyn Amerikos alyse ir j teorin pagrindim. Jam isiaikinti btina susipainti ir su perjimo demokratij
teorijomis, kur skiriami du - struktrinis ir genetinis modeliai, ir su demokratijos vystymsi mintose alyse. iuo atveju
demokratijos raika analizuojama konkrei ali slygomis, ir kalbti apie naujos demokratijos teorijos atsiradim
negalime. Taiau btent i ali tyrinjimas suteikia demokratijos teorijos ir praktikos sveikos bei teorijos patikrinimo
galimyb.

Perjimas i autoritarizmo demokratij. Yra skiriami keturi perjimo i autokratinio reimo demokratij etapai:
1) liberalizacija arba parengiamasis,
2) demokratijos vedimas, arba transformacija,
3) konsolidacija;
4) demokratijos stabilizacija.

Liberalizacija prasideda senojo reimo krizs slygomis ir persipina su transformacijos laikotarpiu. Autoritarinio
reimo pastangos valdyti pokyi proces pasireikia tame, kad yra suteikiamos pilietins ir politins teiss i viraus. is
procesas nra visapimantis ir ibaigtas, bet leidia autoritarinei valdiai kontroliuoti pilietin visuomen elito ir masi
lygmenyje. iame etape sukuriama tam tikra erdv konkurencijai bei leidiama kurtis partijoms. Valdaniosios virns
dalinmis institucini pokyi priemonmis siekia veikti reimo legitimumo kriz ir nenaudoja prievartos.

Demokratin transformacija. Tai tokia reimo keitimosi stadija, kuri prasideda nuo to momento, kai buvusi
autoritarin sistema pradeda griti iki to momento, kai vykus pirmiesiems laisviems rinkimams ir primus nauj
konstitucij, pradedamos diegti demokratins struktros, o politinis elitas ima elgtis atitinkamai liberaliosios
demokratijos normoms. Ji apima nauj institut krimosi ir politins konkurencijos taisykli vedimo laikotarp. iame
etape pradedamos griauti senojo reimo valdios struktros ir teisin sistema.
Pagrindine demokratizacijos prielaida tyrintojai laiko skilim valdaniojo elito viduje reformatorius ir
konservatorius. Kokiais bdais bus sprendiama reimo kriz, slygoja politiniai paktai. Tai elito grupi susitarimai dl
kompromis, kurie nulemia perjimo demokratij model. Politiniais paktais kuriamos demokratins konkurencijos
taisykls, kurios yra aptariamos siauro elito grupi rate. Tai institutai, kurie stumia politin sistem link demokratijos
nedemokratinmis priemonmis. Laipsnika transformacija, kuri remiasi derybomis ir paktais. Pakankama slyga reimo
pasikeitimui utikrinti yra steigiamieji rinkimai. Kritinis demokratizacijos takas senosios vyriausybs pakeitimas kita,
irinkta laisv, atvir ir teising rinkim keliu.
i proces eigoje pasiekiamas demokratijos procedr minimumas: vyksta rinkimai, toleruojamos asociacijos,
utikrinamos mogaus teiss, maja valdios organ diktatas. Dar nepasiekiamas fundamentalus konsensusas, nustatantis
santykius tarp partij, organizuot interes ir etnini grupi. Rinkimai iuo laikotarpiu vyksta, remiantis vis kitais
statymais, rinkj preferencijos kinta tai vienos, tai kitos partijos naudai, konstituciniai statymai neutikrina apsaugos
nuo centrins vyriausybs kiimosi. Antroji transformacija, kur pakt pagrindu yra susitariama dl demokratijos
institut, socialini ir ekonomini santyki mechanizm.

Demokratijos konsolidacija . Demokratini struktr ir norm sitvirtinimas, kurias remia gyventoj dauguma,
procesas. Yra pasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems sukrtimams. Tai ilgesnis ir gilesnis
politinius pokyius tvirtinantis procesas. Atsikratoma vairi transformacij lydini prietaravim, tamp bei
netiktum, vyksta visika demokratijos, jos taisykli ir procedr institucionalizacija bei demokratini vertybi
iplitimas.
is etapas visikai skiriasi nuo ankstesni. Jo eigoje demokratiniai institutai ir veikla siskverbia politin kultr - ne
tik politiniai lyderiai, bet ir dauguma politikos subjekt bei gyventojai demokratijos veikim pradeda suvokti kaip
natrali ir teising tvark. Pagrindinis demokratijos konsolidacijos bruoas - stiprios partins sistemos sukrimas, kur
politins partijos atlieka ryio tarp elito ir masi funkcij.
Vis politikai svarbi visuomens grupi, demokratini institut ir taisykli pripainimas. Tai pasiekiama laipsnikai,
i pradi tik visuomens dalis palaiko demokratini struktr ir norm vedim bei funkcionavim. Svarbiausias, iuo
poiriu, yra elito ir masi elgesys.
Konsoliduota demokratija charakterizuojama atitinkamais j bruoais:
1) pagrindini elito grupi sutarimu dl demokratijos procedr ir institut;
2) masi dalyvavimu rinkimuose ir kituose instituciniuose procesuose.
Jei nepasiekiamas realus elito grupi sutarimas, jos nepasitiki viena kita ir nelinkusios bendradarbiauti, demokratijos
tvirtinimas sunkiai gyvendinamas, nors egzistuoja pagrindiniai jos institutai, o masi dalyvavimas yra ymus.
Nors elitas pasiekia konsensus ir yra organizuotas formali ir neformali struktr pagrindu, masi dalyvavimas yra
ribotas ar pasyvus, tokia bkl ymi santykin reimo stabilum, bet ribot demokratijos isivystym.
Lemiama demokratinio reimo sitvirtinimo slyga yra elito, atstovaujanio konkuruojanias organizuotas gyventoj
grupes, susitarimai. Jei svarbs, potencialiai konfliktiniai visuomens sektoriai nra organizuoti, jie negali bti
atstovaujami deryb procese.
Elitas savo ideologine pozicija takoja perjimo pobd ir formuoja viej nuomon. ia svarbus elito ir masi
tarpusavio ryys. J utikrina visuomens grupi identifikacija su atitinkamomis partijomis.
Komunistini visuomeni transformacija buvo neatsiejama nuo organizuotos masini judjim veiklos. Totalitarizmo
dezintegracijos fazje palaipsniui isiskyr svarbiausi veikjai - reformatoriai ir ortodoksai paioje komunist partijoje.
Paskelbus demokratinio socializmo kurs, vis didesn reikm gijo opozicinio elito mobilizuotos mass. Vienas
specifini Ryt ir Centrins Europos ali demokratizacijos bruo, skiriani jas nuo Lotyn Amerikos ir Piet Europos
ali, buvo plai masini judjim susiformavimas. Demokratijos vedimo fazje svarbesnis buvo visuomens
susitelkimas, o jai konsoliduojantis objektyviai ikilo politini jg diferenciacijos ir bendradarbiavimo pripainimo
btinyb. Atsivelgiant judjim pertvarkai remti vykdomas funkcijas ir konstitucin demokratijos vedimo pobd,
judjimai ir visuomenins organizacijos buvo priverstos elgtis kaip partijos. Suprantama, i funkcij jie galjo realizuoti
pradiniame transformacijos etape, o vliau objektyviai buvo priversti reorganizuotis arba visai inykti i politins arenos.
Totalitarizmas ir jo bruoai. Terminas totalitarizmas - kils i lotyn kalbos odio totalitas, kuris reikia
pilnutinis, visikas.
Totalitarizmo kategorija ymi modernisias diktatras. Pirmosios totalitarizmo koncepcijos pabr stalinizmo ir
hitlerizmo bruo bendrum.
Plaiausiai totalitarizmo analizei yra taikomos Hannos Arendt Karlo J.Friedricho ir Zbignevo Brzezinskio totalitarinio
sindromo koncepcijos.
K.J.Friedrichas ir Z.Brzezinskis teig, kad totalitarizmas yra unikali ir visikai naujo tipo politin sistema, kurios
isivystymas toki nebuvo numatytas. Faizmas ir totalitarizmas i esms yra panaus, bet turi tam tikr savit bruo,
kuriuos 1956m. suformulavo K.J.Frydrichas ir Z.Bezinskis. Totalitarinis sindromas susidaro tada, jeigu:
1. Egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, kuri skelbia, kad monijos istorija turi tam tikr pasiekiam galutin
tiksl ir atmeta faktikai egzistuojani moni sambvio tvark.
2. al valdo vieno mogaus vadovaujama hierarchikai organizuota partija, kuriai priklauso madaug 10% vis
gyventoj; ta partija, viena vertus, yra aukiau valstybins biurokratijos, o kita vertus - yra suaugusi su ja.
3. alyje egzistuoja teroro sistema, nukreipta ne tik prie faktinius, bet ir prie potencialius ir net isigalvotus reimo
prieininkus (mogaus persekiojamas vien dl to, kad priklauso tam tikrai etninei, socialinei ar rasinei grupei).
4. Valstyb turi ginkl monopolij.
5. Valstyb turi masins informacijos priemoni monopolij.
6. Valstyb pajungusi ekonomik centralizuotai kontrolei.
i totalitarizmo koncepcija buvo taikoma pai autori ir kit tyrintoj konkretiems atvejams tirti.
Totalitarizmo atsiradimas nebt manomas be masins demokratijos XIXa. pabaigoje - XXa. pradioje isivystymo,
traukusio politin proces plaiausias visuomens mases.
Totalitarizmas yra skiriamas nuo diktatros despotizmo ir tironijos dl to, kad jis pakeiia visas politines institucijas
naujomis ir nepaiso legali socialini ir politini tradicij. Totalitarin valstyb daniausiai ikelia vien iskirtin tiksl,
kuris tampa pagrindiniu, o visi kiti yra antraeiliai. Visi resursai nukreipiami tam tikslui gyvendinti, nesiskaitant su
katais. Sukuriama ideologija, kuri pateisina t tiksl bet kuriomis slygomis, racionalizuoja visas klitis, kurios gali kilti,
ir visas jgas, kurios siekia to tikslo.

3. Liberalizmo principai. Klasikinis liberalizmas. iuolaikinis liberalizmas

Liberalizmas i esms vadinamas pramonine Vakar ideologija; dar jis vadinamas metaideologija (meta-ideology)
(aukiausio lygmens ideologija, kurios pagrind sudaro daugiau individualios ideologins problemos), kuomet apima
labai plat spektr tarpusavyje prietaraujani vertybi ir poiri. Liberalizmas, politin doktrina, galutinai susiformavo
tik XIX a. pradioje, nors atskiri liberalizmo doktrinos elementai formavosi tris imtmeius iki XIX a. Liberalizmas
feodalins visuomens irimo ir rinkos arba kapitalistins visuomens atsiradimo produktas. Ankstyvasis liberalizmas,
savaime aiku, kad ireik besiformuojanios, tuo metu, viduriniosios klass vertybes, todl btent nuo to laiko
tarpusavyje yra tampriai susij liberalizmas ir kapitalizmas.
Paioje pradioje tai buvo tik politin doktrina, kuri kritikavo feodalizmo privilegijas, priepastatydamas jas
konstituciniam, o vliau ir atstovaujamam valdymui. XIX a. pradioje buvo sukurtas ir ekonominis liberalizmas, kuris
propagavo laisvj (laissez-faire) kapitalizm ir kritikavo bet koki valstybs invazij ekonominius reikalus. Tai ir buvo
XIX a. liberalizmo doktrinos pagrindin nuostata. XIX a. pabaigoje atsirado socialinio liberalizmo atmaina, kurios
pagrindas buvo suvokimas, kad vardan emiausi visuomens klasi interes ir valstybs kiimosi ekonomin gyvenim
yra btinos socialins reformos. is poiris ir tapo XX a., t.y. iuolaikinio liberalizmo pagrindimu.

Liberalizmo elementai. Individualizmas-liberalizme svarbiausia vertyb, net vertybi vertyb. mogus yra
svarbesnis, nei socialin grup ar kolektyvas. mons liberalizmo doktrinoje traktuojami kaip individai, jie yra unikals ir
turi skirtingas moralines nuostatas bei vertybes, todl liberalizmas stengiasi sukurti toki visuomen, kurioje individui bus
garantuota tokia gerov, kurioje kiekvienas individas gals gauti ans savs ir savo sugebjim realizavimui ir sieks
tokios gerovs, koki ir kaip jis ar ji t gerov supranta. Kai kada teigiama, kad liberalizmas - etikai neutralus, nes jis tik
nusako, taiau grietai nenurodo taisykli.Individas priima sprendimus vadovaujantis savo asmeninmis moralinmis
nuostatomis.
Asmens laisv. Tai irgi viena i pamatini liberalizmo vertybi. i vertyb turi daug didesn reikm, nei, tarkim,
lygyb, teisingumas ar valdia. Individualios laisvs principas iplaukia i paio individualizmo ir siekio aprpinti
kiekvienam individui galimyb veikti pagal savo nuostatas. Taiau atsivelgiant realijas, liberalai kalba apie laisv
statym ribose, suprasdami, kad vieno mogaus laisv gali prietarauti (riboti) kit moni laisv arba visai isigimti ir
gali susikurti situacija, kuomet gali bti leidiama viskas visiems. Todl individui yra suteikiamas laisvs minimumas,
kuris negali bti prieastimi kit moni laisvs ribojimui.
 Protas. Liberalai teigia, kad individas, sprsdamas savo problemas, sprendimus priima proto ribose ir gali bti
geriausiu teisju sau paiam, savo problem isprendime. I ia iplaukia liberal tikjimas progres (ini kaupimo ir
praktikos pagalba monija gali pasiekti auktesn isivystymo lygmen) ir moni sugebjimas isprsti prietaravimus, jei
tokie atsiranda ne prievartos ir kar, bet taikiu diskusij bdu.
Lygyb . Individualizmas daro prielaid, kad mons i pradi tarpusavyje yra lygs, t.y., kad mons gimsta lygs.
I ia iplaukia liberalizmo prielaida apie lygyb teiss sferoje (t.y. lygyb prie statymus) ir lygyb politikoje (vienas
mogus-vienas rinkimo balsas, o visi atiduoti balsai yra lygiaveriai). Remiantis tuo, kad mogaus galimybs ir norai
dirbti yra skirtingi, liberalizmas nepripasta socialins lygybs rezultat lygybs, taiau pabria tai, kad yra
suteikiamos visiems lygios galimybs, kurios ir leidia kiekvienam individui realizuoti save.
Tolerancija. Liberalai yra sitikin, kad tolerancija (t.y. pakantumas, pripainimas to, kad kitas mogus msto ir veikia
taip, kaip jis (tas mogus) mano, kad bus teisinga ir gerai), kartu yra ir asmens laisvs garantija, ir kultrinio bei kitokio
visuomens turtjimo kriterijus. Liberalai pripasta ir nuomoni skirtingum ir pliuralizm apskritai visame kame.
Liberalai sitikin, kad net nuomoni skirtingume yra savita harmonija, todl visuomenje nra toki konflikt, kuri
negalima bt isprsti.
Visuomeninis susitarimas, konsensusas. Vadovaujantis liberalizmo doktrinos valdios filosofija, santykiai turi bti
grindiami visuomens susitarimu ir tas susitarimas neturi bti pasiektas prievartos pagalba. Visokia valdia turi pasiekti
bendr susitarim t.y. turi sulaukti pritarimo t, kuriuos valdo. Tomis paiomis nuostatomis vadovaujamasi ir visuomens
lygmeniu: organizacijos ir susivienijimai ia atsiranda tik tada, kai yra poreikis ir susitarimas tarp valdanij ir
valdomj. Individai organizacijas ir susivienijimus jungiasi tam, kad patenkinti savo interes ir jungiasi tik savo noru.
Valdia valdo i apaios, todl visuomet jai yra garantuotas legitimumas.
Konstitucionalizmas. Nors valstyb liberalams buvo tarkos ir stabilumo visuomenje garantas, taiau visuomet ioje
doktrinoje yra grsm, kad valstyb gali isigimti ar isivystyti tironij, todl valdi btina riboti. i situacija yra
sprendiama valdi padalijimo pagalba (stabdi ir atsvar sistemos taikymo pagalba) tarp institucij, ir kodifikuotos
konstitucijos su bilio dl santyki tarp individo ir valstybs primimu.

Klasikinis liberalizmas . Pirmiausia klasikinis liberalizmas laiksi kratutini individualizmo form. mons ioje
tradicijoje buvo traktuojami kaip egoistai, kurie siekia tik sau naudos ir gali remtis tik patys savimi niekuo nra susieti
su visuomene, nei kitais monmis. Vadovaujantis tokio atomizmo (nuostata, kuri suprantama, kad visuomen susideda i
visikai tarpusavyje nesusijusi individ, kurie gali remtis tik patys savimi ir niekuo nra sipareigoj kitiems visuomens
nariams.) idja, visuomenje tvyrojo negatyvi laisv, todl, kad individo gyvenimo ir veiklos iorikai niekas negaljo
riboti.
Tomas Peinas (1737-1809) ra, kad valstyb yra btina blogyb. Btina todl, kad visuomen aprpina tvarka,
saugumu ir tarpusavio susitarim vykdym, o blogyb todl, kad primeta neva visuomenin vali, kuri riboja mogaus
laisv ir atsakomyb. Todl klasikinio liberalizmo idealas - minimali valstyb, kuri apsiriboja tik naktinio sargo
vaidmeniu, t.y. apsaugo visuomens narius nuo smurto.
Ekonominis liberalizmas (koncepcija, kuri rink aikina kaip mechanizm, kuris pasiymi savireguliacijos ir
savikoregacijos savybmis, kuris pats savaime gali isprsti visas problemas, kuris gali visiems individams garantuoti
vienod ekonomin gerov). Tai beribis tikjimas laisvos rinkos mechanizmams ir tuo, kad ekonomika geriausiai
funkcionuoja tada, kada valdia visikai palieka ekonomik ramybje, t.y. visikai nesikia. Buvo manoma, kad laisvojo
kapitalizmo pagalba (arba kaip tuo laiku buvo vadinamas laissez-faire), visuomens gerov pati savaime pagers, iliks
laisvs garantijos, nes moni laim ir gerbvis priklauso tik nuo j pai, ir tuo paiu aprpins visuomen socialiniu
teisingumu.

iuolaikinis liberalizmas daug lanksiau traktuoja valstybs vaidmen. iandien JAV liberalu gali pavadinti net t,
kuris pasisako ne u ma, bet u didel vyriausyb. Tokia radikali nuostata yra aikinama suvokimu, kad pramoninis
kapitalizmas paliko mones rinkos savivalei, o tai, savo ruotu, sudar visas prielaidas atsirasti neteisybei visuomenje.
Tradicij takoje, kurios driekiasi nuo Dono Stiuarto Millio (1729-1797) laik, taip vadinami naujieji liberalai
T.H.Grinas (1836-1882), L.T.Hobhauzas (1864-1929) ir D. A. Hobsonas (1858-1940) ikl plaiau suprantam laisvs
koncepcij. Buvo kalbama ne apie tai, kad individas yra tiesiog paliekamas ramybje, o apie toki laisv, kuri leidia
mogui laisvai vystytis, veikti ir realizuoti save.
ios nuostatos ir sudar taip vadinamojo socialinio liberalizmo pagrind. Pagrindin idja yra ta, kad valstyb,
kidamasi individo gyvenim, pvz., imokdama individui socialines dotacijas, tuo laisvs visikai neriboja, o atvirkiai
apsaugo mog nuo kai kuriais atvejais neivengiam gyvenimo aplinkybi. Taiau naujieji liberalai valstybs kiimsi
pripasta tik susiklosius tam tikrom aplinkybm. Pagrinde liberalai susirpin blogiausioje padtyje esaniais
visuomens nariais, kuriems tikrai nra jokios ieities, o pagrindinis liberal tikslas i moni atvilgiu padti jiems
pasiekti tok lygmen, kada jie vl gyvenime savarankikai gals sprsti ir vadovautis laisvu pasirinkimu.
 4. Konservatizmas. Naujoji dein. Krikionikoji demokratija. Nacionalizmas

Konservatizmo idjos paplito XVIII a. pabaigoje. Tai buvo reakcija prie sparius ekonominius ir politinius pokyius
ir i pokyi simboliu tapo Didioji Prancz revoliucija. Konservatoriai buvo senosios tvarkos alininkai (pr. Ancien
rgime (paodiui reikia sena tvarka, terminas, kuris vartojamas absoliutizmo reimui apibrti, btent toks vyravo
prie Pranczijos revoliucij)). Konservatizmas atirado ir kaip priepriea liberalizmui, socializmui bei nacionalizmui.
Konservatizmo idjos propagavo grim prie tradicins visuomenins tvarkos. Taiau nuo pat konservatizmo idj
atsiradimo nebuvo vieningumo pai konservatori nuostatose. Kontinentinje Europoje atsirado konservatizmo srov,
pradininku kurios buvo . de Mestras (1753-1821). io konservatizmo srov daugiau buvo aristokratinio ir reakcinio
charakterio, nepripaino apskritai joki permain. Didiojoje Britanijoje ir Jungtinse Amerikos Valstijose susiklost
lankstesn ir, kaip vliau paaikjo, gyvenimikesn konservatizmo srov, kurios alininkas buvo E. Burke (jo garsusis
posakis pasikeisti tam, kad ilaikyti). Tokios nuostatos leido XIX a. konservatoriams pereiti prie socialini reform
vardan vieningos tautos. io judjimo apogjus 1950 m., kai Didiosios Britanijos konservatori partija susitaik su
pokarine tvarka ir ikl savo demokratijos versij, taiau jau 1970 m. iam judjimui pasiprieino konservatizmo
opozicija (naujoji dein klasikinio liberalizmo vertybi alininkai) .

Konservatizmo elementai. Pagrindin konservatizmo tema isaugoti jau sukaupt, tai reikia, kad yra gerbiama
viskas, kas yra patikrinta laiko tradicijom, paproiams, institutams. Tradicija ia yra suprantama, tai praeities iminties
kaupimas, kuri reikia isaugoti ateities kartoms. Tai svarbu ir todl, kad praeities imintis stiprina visuomenje stabilum
bei saugum, kuris monms leidia suvokti visuomenin bei istorin ryius tarp kart.
Pragmatizmas. Konservatoriai visuomet akcentavo individo netobulum (ribotum), palyginus su pasaulio
sudtingumu, o tai slygojo konservatori nepasitikjim abstraktiems principams ir teorijoms. Praktikos svarba, istorija,
o svarbiausia pragmatizmas, t.y. sitikinimas, kad veikti reikia tik atsivelgus konkreias slygas ir praktinius tikslus,
veikti pagal tai, kas egzistuoja (yra/buvo) praktikai. Savo sitikinimus konservatoriai apibria ne kaip ideologija, o
kaip proto struktr.
mogaus netobulumas. Konservatori poiris mog yra pesimistinis jie yra netobuli bei riboti, bejgiai bei
silpni, kuriems sunku perengti tai, kas jau daugelio kart yra ibandyta. mons siekia tik ramaus, tvarkingo gyvenimo,
taiau yra ipaikinti bei egoistai, gods ir siekia valdios. Btent tai ir slygoja nusikalstamum ir kitas problemas
visuomenje. Tam, kad bt palaikoma visuomenje tvarka, reikia, kad bt stipri valstyb, grieti statymai ir grietos
bausms.
Valstyb, visuomen. Valstyb konservatoriai supranta ne kaip moni veiklos ar fantazij rezultat, o kaip organik
visum, vos ne gyv organizm. Todl ir visuomen btinumas, socialiniai institutai, tokie, kaip eima, vietins
bendruomens, tautos ir pan. gyvos visuomens gijos. Kultra taip pat priklauso visuomens vertybms tradicijoms,
be jos nemanomas yra ryi tarp visuomens nari palaikymas.
Hierarchija. Konservatori manymu, harmoningoje visuomenje savaime suprantama, kad tarp visuomens nari
egzistuoja socialini status skirtumai. monms yra skirti skirtingi vaidmenys bei pareigos nepriklausomai nuo to, ar jie
yra patys darbdaviai, ar tik eiliniai darbuotojai, mokytojai ar mokiniai, tvai ar vaikai. Taiau is skirtingumas savaime
nesukelia konflikto, nes visuomen yra susaistyta tarpusavio sipareigojimais kurie, jungia mones tarpusavyje. Atsakingi
u tai yra aukiausiai esantys visuomens sluoksniai. Padtis visuomenje priklauso nuo to, kas kuo gim ir kaip kam
pasisek.
 Valdia ir autoritetas. Autoritetas ir valdia, anot konservatori, kyla ne i apaios, o i viraus: tik tikras
lyderiaviamas nurodo visuomens vystymosi krypt ir palaiko tuos, kuriems pritrksta patyrimo ar ini (pavyzdys tv
valdia vaikams). Kakada tai buvo kildinama i prigimtins aristokratijos (idja, kad talentas ir padtis visuomenje yra
mogaus gimti dalykai ir j nemanoma kaip nors kitaip gauti, pavyzdiui isiauklti). iandien autoritet ir lyderiavim
galima gauti per praktik ir isimokslinim. Jei visuomenje nra pripastamas autoritetas ir lyderiavimas, tokios
visuomens nariai nesuvokia, kaip jie yra tarpusavyje susij.
Nuosavyb. Svarbiausi reikm konservatoriai teikia nuosavybei. Nuosavyb, anot konservatori, mogui suteikia
saugum, vienoki ar kitoki nepriklausomyb nuo valstybs ir veria gerbti statymus ir kit moni nuosavyb.
Turdamas nuosavyb, mogus turi vykdyti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Nuosavyb yra paveldima j turime
isaugoti, kad paveldt ateities kartos.

Paternalistinis konservatizmas. Kadangi paternalistinis konservatizmas pripasta tokius principus, kaip:

organizacija, hierarchija ir atsakomyb, tai j galima priskirti tradicinio konservatizmo atakai. Pagrindiniai principai buvo
suformuluoti B.Dizraelio (1804-1881). Principai buvo iskirti remiantis Didiosios Britanijos pavyzdiu, kai ioje alyje
akivaizdiai isiskyr dvi nacijos turtingoji nacija ir varg nacija, ir ikilo grsm socialinei revoliucijai. B.Dizraelis
paragino valdanij klas, kad ji suvokt, jog reforma i viraus yra daug geriau, nei revoliucija i apaios. Taip pat
buvo apeliuojama ir atsakomyb, kuri suprantama kaip kaina, kuri reikia mokti u privilegijas. Visuomens
vieningumo vardan, mons, kurie yra valdioje ir disponuoja nuosavybe, moraliai privalo rpintis tais, kurie yra
blogesnje padtyje. Vieningos nacijos principas ir apibr tori (tory torizmas, ideologin konservatizmo srov,
kurios pagrindas ypatingas dmesys tradicijai, socialinei hierarchijai, pareigai ir organins visuomens vystymosi
filosofijai) doktrin. ios doktrinos esm yra ta, kad nebuvo bandoma kurti socialins lygybs idealo, o buvo bandoma
sukurti toki organin vientis visum, kuri vienija vidinis vientisumas ir stabili hierarchija.
Nuo to laiko konservatoriai, vadovaudamiesivieningos nacijos tradicija, pasiruo usiimti socialinmis reformomis.
Tai atsispindjo viduriniojo kelio ideologijoje, kuria apsiginklavo yms brit konservatoriai - G.Makmilanas, (1894-
1986), R.A.Batleris (1902-1982), I.MacLeodas (1013-1970). i ideologija iveng toki ideologini kratutinum
ekonomikoje: laisvojo kapitalizmo (panaaus laissez-faire) ir valstybinio socializmo su centralizuotu planavimu. Pirmojo
principo pasekms visikas ekonomikos nekontroliavimas, vidini visuomens ryi nutrkimas. Antrojo principo
pasekms valstybins biurokratizacijos grsm, kuri, savo ruotu, riboja verslo laisv. Todl buvo bandoma atrasti
aukso vidur tarp rinkos konkurencijos ir valstybs reguliavimo (G. Makmilanas neegoistinis privatus verslas)
pragmatinis poiris, kai santyki balansas tarp individo ir valstybs priklauso nuo to, kaip yra praktikoje. Nuo 1945 m.
iomis ivadomis vadovavosi kontinentins Europos konservatoriai, kurie savo politik grind krikionikosios
demokratijos principais. Krikionikosios demokratijos idjomis, konkreiai rinkos strategija vadovavosi Vokietijos
krikioni - demokrat sjunga, kuomet btent i strategija palankiai traktuoja konkurencij ir privat versl ir socialin
valstyb. Pagamintas tokiu bdu visuomeninis produktas turi tarnauti platiems visuomens interesams.

Naujoji dein. Naujosios deins ideologija labai skiriasi nuo tradicinio konservatizmo nuostat. i ideologija
pradjo formuotis nuo 1970 m. Didiojoje Britanijoje ir Jungtinse Amerikos Valstijose naujosios deins idjos buvo
pritaikytos M.Teer ir R.Reigano valdymo laiku, taiau buvo pritaikytos plaiau, btent ekonomikoje. Taiau naujosios
deins ideologija netapo vientisa, sistemine filosofija. Ji daugiau tapo dviej skirting poiri neoliberalizmo ir
neokonservatizmo vienytoja. Tarp i dviej srovi yra politini ir ideologini prietaravim, taiau jas vienija stipri,
bet minimalistin valstyb, kaip teig E.Gemblas laisva ekonomika, bet stipri valstyb.

Neoliberalizmas. Laikosi atnaujintos klasikins politins ekonomikos (laisvosios rinkos) idjos, tokios, kuri savo
laiku apra F.Hayekas (1899-1992) ir M. Fridmanas (g.1912), o taip pat R. Nozikas (1938-2002). Neoliberalizmas
grindiamas dviem idjom rinka ir individu. Pagrindin neoliberal uduotis isilaisvinti rink nuo per didels
valstybs takos, to pasiekus, rinka pati savaime bus efektyvi ir pelninga. Mirtina valstybs ranka riboja individo
iniciatyv ir riboja versl. Kad ir geriausi bt valstybs sumetimai, ji, neivengiamai, trukdo mogaus veiklai. Labiausiai
i situacija akivaizdi, kai yra kalbama apie nuosavyb. Privati gamyba yra geriau, nei valstybin ar nacionalin gamyba
(viskas, kas privatu yra gerai, kas viea - blogai). Tokios idjos asocijuojasi su taip vadinamu nepataisomo
individualizmo metafora, kuri ireik M.Teer Nra tokio dalyko, kaip visuomen yra tik mons ir eimos.
Ankstesn valstyb-aukl (nanny state valstyb, prisimusi gan didelius socialinius sipareigojimus, ir manoma, kad
visos manomos socialins programos, gal gale, mog emina) , anot neoliberal, slygojo tai, kad susiformavo pavydi
visuomen, buvo paminta ta laisvs samprata, kuri reikia suprast, kaip pasirinkimo rinkoje laisv. iam poiriui
neoliberalai priepastato individo jausmus, jo atsakomyb bei iniciatyvum. iandien ios idjos taikomos globalizacijos
procesuose.

Neokonservatizmas. Neokonservatoriai vadovaujasi XIX a. - klasikinio konservatizmo principais. Pirmiausia jie

siekia atgaivinti autoritet ir tradicines vertybes, tas, kurios siejasi su eima, religija, tauta. Tik autoritetas, anot
neokonservatori, yra stabilumo garantas visuomenje, kadangi jis visuomen priveria laikytis tam tikros disciplinos ir
pagarbos tradicijoms, o tradicijos ir leidia isilaikyti visuomenei, kaip visumai. Neokonservatoriai susirpin tuo, kad
iuolaikin visuomen tampa polikultrine bei polireligine, o tai sudaro visas prielaidas atsirasti konfliktams, o pastarieji,
savo ruotu, slygoja nestabilum visuomenje.
 5. Socializmas. Socialdemokratija. Treiasis kelias

Socialistini idj pradia siekia XVII a. Jas galima buvo velgti jau leveleri (angl. levellers liet. veriama, kaip
vienytojai, XVIIa. Angl revoliucijos laikais reiksi, kaip radikali politin partija,) ir digeri (ang. diggers liet.
veriama, kaip kasintojai, XVIIa. Angl revoliucijos laikais pasireik, kaip kratutini deinij pair partija)
nuostatose, taip pat T.Moro veikale Utopija (1516), Platono veikale Respublika. Bet kaip politin doktrina,
socializmas susiformavo tik XIX a. pabaigoje ir tapo kaip reakcija isivysiusiam pramoniniam kapitalizmui. Pirmiausia,
socializmo socialiniu pagrindu buvo amatininkai, istumiami fabrik gamintoj, taiau labai greitai tuo pagrindu tapo
proletariatas ankstyvosios industrializacijos fabrikin msa. Ankstyvasis socializmas buvo daugiau utopinio ir
revoliucinio charakterio. Pagrindine jo uduotim i buvo likviduoti kapitalistin kininkavimo bd ir j pakeisti kokybikai
nauja socialistine visuomene, kurios pagrindas visuomenin nuosavyb. XX a. komunistins ideologijos pagrindu tapo
K.Markso idjos.
Taiau nuo XIX a. pradios socializmo doktrinoje isiskyr reformistin srov, kurios esm buvo palaipsn
darbinink klass integracija kapitalizm, per darbo slyg gerinim, darbo umokesio didinim, profsjung veiklos ir
socialistini partij veiklos stiprjim. Reformistai buvo sitikin, jog galimas taikus, palaipsnis, pakankamai legalus
(parlamentinis) perjimas prie socializmo. Ideologija turjo du altinius: etinio socializmo humanistin tradicij, kuriai
atstovavo: R. Ouenas (1771-1858), . Furje (1772-1837) ir V.Morisas (1854-1896) bei revizionistin (revizionizmas
pirmini idj pervertitimas, termin galima traktuoti - atsisakymas nuo ankstesni princip bei nuostat), kuriai
atstovauja E.Bernteinas (1850-1932).
XX a. socialistai isiskyr dvi dideles stovyklas. Revoliucins pakraipos socialistai, kartu su Leninu ir bolevikais,
save prisiskyr komunistams. Socialistai reformistai, pripaino legalios konstitucins politikos pozicijas, laikui bgant
t pai nuostat laiksi ir socialdemokratai. Diskutuojama buvo ne tik dl perjimo prie socializmo princip, bet ir apie
paio socializmo idjas. Socialdemokratai neig visuomenin nuosavyb ir valstybin planavim, daugiau jie orientavosi
nuostatas, tokias, kaip protingas visuomenins nuosavybs perskirstymas ir strateginis ekonomikos valdymas. XX a. abi
socializmo sroves itiko kriz, buvo teigiama, kad tai socializmo pabaiga. Komunizmo pabaig slygojo ir SSRS gritis
1989-1991 metais inicijuota Ryt Europos valstybi. Mokslininkai teigia, kad btent tai lm, jog socialdemokratai
atsisak savo tradicij ir iandien dienai nelabai kuo skiriasi nuo iuolaikini liberal.

Socializmo elementai:
Visuomen. mogus socializmo doktrinoje traktuojamas kaip visuomenin btyb ir yra neatsiejamas nuo monijos
apskritai. mogaus asmenyb padeda formuoti santykiai visuomenje, kolektyvai bei socialins grups. Todl mogaus
elgsen socialistai visuomet aikina per visuomeninius faktorius.
Brolyb. Socialistai teigia, kad vis monij turi vienyti brolybs santykiai. Todl socialistai prioritetus teikia
bendradarbiavimui, o ne konkurencijai, kolektyvizmui, o ne individualizmui. Bendradarbiaudami mons vienija savo
jgas ir stiprina visuomeninius ryius, o konkuruodami, mons priepastato save vieni kitiems, o tai slygoj
konkurencij, prieikum bei konfliktus.
Visuomenin lygyb. Lygyb tai viena i pagrindini socializmo vertybi. Labai danai socializmas suprantamas kaip
egalitarizmo atmaina, kur lygyb svarbiausia, nei visos kitos vertybs. Socialin lygyb socializmo doktrinoje rezultat
lygyb, bet ne galimybi lygyb. Lygyb visuomens stabilumo garantas ir visuomens vertyb, o taip pat parodo, kad
visi visuomens nariai yra tarpusavyje ir politikai ir teisikai lygs.
Poreikiai. Lygybs principas socializmo ideologijoje slygoja ir tai, kad materialins gerybs visuomenje turi bti
skirstomos pagal poreikius, o ne kitus principus. Klasikinis K.Markso posakis aikiai apibdina paskirstym komunizme
nuo kiekvieno pagal sugebjimus, kiekvienam pagal poreikius. Tik patenkins savo pirminius poreikius (maistas,
vanduo, bstas, saugumas ir pan.), mogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
Klas. Socialistin ideologija, paprastai yra tapatinama su tam tikra klasins politikos forma. Pirma - todl, kad
visuomen klasins struktros, kur grybs yra paskirstomos klasiniais pagrindais. Antra socializmas ireik tik
klasinius inaudojamosios darbinink klass interesus, kur darbinink klas - visuomeninio progreso ir socialins
revoliucijos variklis. Socialist uduotis panaikinti ekonomin ir socialin nelygyb arba nors jau t nelygyb
suvelninti.
Visuomenin nuosavyb. Socialistai tarpusavyje nesutaria, kaip i tikrj gali bti isprsta nuosavybs problema.
Vieninga nuomon buvo dl gamybos priemoni visuomenins nuosavybs (pilnutin, kaip buvo SSRS, arba i dalies
nacionalizuota). Materialiniai resursai tarnauja visuomeninei gerovei, tuo tarpu kai privati nuosavyb, anot socialist,
sukirina ir iskaido visuomen turtinguosius ir vargus. iuolaikiniai socialistai niekaip neaikina ios siauros
nuosavybs sampratos.

Marksizmas, kaip teorija visuomet buvo pagrindiniu liberalizmo oponentu. Nuo 1917 m. beveik iki 1991 m.
marksizmas buvo politin jga, kuri prieinosi pasaulinei kapitalizmo sistemai. Nereikt painioti K.Markso ir F Engelso
socialins filosofijos nuostat ir XX a. komunizmo fenomeno, kurio praktin iraika labai skyrsi nuo klasikins teorijos
nuostat. Socializmo sistemos lugimo nereikt interpretuoti ir suprasti, kaip klasikini marksizmo princip pabaigos.
Marksizmas sudtinga sistema. Sudtinga todl, kad labai plati tematika ir prietaravimai paties K.Markso (1818-
1883) darbuose. Vienas idjas galima traktuoti kaip ekonomin determinizm, kitas gi, kaip humanistin socializm.
Ankstyvieji K.Markso darbai kardinaliai skiriasi nuo vlesnij. Taiau vienu K.Marksas buvo sitikins, jog jis sukr
nauj socializmo krypt mokslinio socializmo sistem, kuri ne vien tik kritikuoja kapitalizm, bet visapusikai paaikina
visuomenin-istorin proces. K.Markso teorijos alininkais i teorij toliau pltojo savo darbuose: F.Engelsas, vokiei
socialist lyderis K.Kautskis (1854-1938), taip pat rus teoretikas G.Plechanovas (1856-1918). Paraleliai susikr ir
dialektinio materializmo (marksizmo filosofija, pasiyminti labai grietu determinizmu; komunistinse valstybse
paskelbta kaip oficiali filosofija ) ataka. termin ved ne K.Marksas, o G.Plechanovas (1856-1918). Dialektinis
materializmas vliau tapo pagrindine Soviet Sjungos komunizmo teorija. Tai jau buvo ikreiptas marksizmas, nes
istorijos vystymasis buvo traktuojamas skirtingai nei K.Markso daugiau mechanikai.

Marksizmo elementai.
Istorinis materializmas. Kertinis marksizmo filosofinis akmuo F.Engelso materialistin istorijos samprata
koncepcija, kuri grindiama ekonomini ir materialini slyg svarba visuomeninei gamybai. K.Markso nuomone
ekonominis pagrindas gamybos bdas ir jis apsprendia sau atitinkam ideologini ir politini santyki sistem.
Ekonominiai faktoriai paaikina bendr visuomeninio-istorinio vystymosi eig.
Dialektika. Sekant G.V.F.Hegeliu (1770-1831), K.Marksas teig, kad istorija vystosi dialektiniu bdu kova tarp
prieingybi. io proceso rezultatas perjimas auktesn vystymosi lygmen. Tai reikia, kad istorija vystosi
prietaravim tarp gamybos bdo ir santyki tarp klasi bdu, to idava klasinis antagonizmas.
Susvetimjimas. Pagrindin ankstyvj K.Markso darb svoka. Kapitalistinje visuomenje darbinink klas yra
pajungta kapitalo kaupimui, o tai slygoja tai, jog darbininkai tampa preke. Taip, anot K.Markso, atsiranda
susvetimjimas, nes jis yra atskirtas nuo darbo proceso, nuo savo darbo vaisi, nuo kit darbinink, nuo savs, kaip
krybikos asmenybs. Darbininkas yra tik mainos priedlis, jis negali realizuoti savo talent.
Klasi kova. Pagrindiniai kapitalizmo prietaravimai gldi privaioje nuosavybje. Privati nuosavyb ir yra prieastis,
kuri padalina visuomen buruazij kapitalist klas kuri turi ir valdo gamybos priemones bei proletariat, kuris neturi
nuosavybs ir egzistuoja tik todl, kad yra priverstas pigiai parduoti savo darbo jg u labai menk umokest.
Buruazija valdanioji klas, ji turi ekonomin valdi, o tai reikia, kad ji valdo ir politine, ir ideologine prasme.
Pridtin vert. Buruazijos ir darbinink klasi santykiai antagonistiniai, tai yra todl, kad kapitalistinje
visuomenje darbinink klas neivengiamai ir visada yra eksploatuojama. Anot, K.Markso, eksploatuojant darbininkus,
kapitalistas gauna pridtins verts mokest darbininkas u savo darb gauna daug maesn umokest, nei udirba
kapitalistui, gamindamas kok nors produkt. Prie toki padt, kai darbininkai yra eksploatuojami, darbininkai anksiau,
ar vliau pasiprieins. Ivada, anot K.Markso, yra tokia: kapitalizmas pats save inaikins.
Proletariato revoliucija. Kapitalizmas, anot K.Markso teorijos, pasmerktas lugti, nes proletariatas ir yra
kapitalizmo duobkasys. Kapitalizmas bus lydimas dar daugelio gamybos krizi. Tuo tarpu proletariatas gauna klasin
smon (marksistinis terminas, kuris reikia, kad darbinink klas smoningai suvokia savo interesus ir siekia juos
gyvendinti. Klas, kuri turi toki smon, tampa klase sau). Taip atsiranda visos prielaidos proletariato revoliucijai,
kur, pirmiausia, bus nusavintos gamybos priemons. Taiau K.Marksas nepaneigia, kad socializmo galima siekti ir taikiu
bdu.

Komunizmas. Po proletariato revoliucijos, anot K.Markso, turi prasidti, taip vadinamas, socialistinis periodas, o tam,
kad visikai inykt buruazin kontrrevoliucija, turi sigalti proletariato diktatra. Kai yra veikti klasiniai
prietaravimai, prasideda komunistins visuomens krimo procesas. io proceso pasekoje atmirta valstyb. Tai
epocha, kai egzistuoja beklas komunistin visuomen: visos materialins gerybs priklauso visuomenei, t.y. sigali
visuomenin nuosavyb ir yra tenkinami tikrieji moni poreikiai. mons tampa, anot K.Markso, pilnaveriais savo
likimo eimininkais, galintys reiktis kaip krybikos asmenybs.

Socialdemokratija.
Socialdemokratai neturi tokios vientisos teorijos kaip klasikinis liberalizmas, ar radikalusis socializmas. Jei
liberalizmas rinkos alininkas, o socializmas visuomenins nuosavybs, tai socialdemokratai bando surasti aukso
vidur tarp rinkos ir valstybs, individo ir visuomens. Socialdemokratijos pagrindas ir yra kompromisas tarp orientacijos
kapitalizm, kaip vienintels efektyvios materialini gerybi gaminimo sistemos ir etiniais, bet ne rinkos principais. Itin
sunkiai socialdemokratai pripaino rink, taiau tai vyko daugiau ne dl ideologini, bet dl pragmatini sumetim.
Socialdemokratai daugiau orientuojasi labiausiai nuskriaust visuomens sluoksni likim. Socialdemokrat idj
altiniai labai vairs. Tai ir humanistin gailestingumo etika, socialistin individo priklausomybs monijai idja, laisvs
ir lygi galimybi liberalioji filosofija bei konservatizmo paternalistin orientacija. iuolaikiniai socialdemokratai beveik
visikai atsiribojo nuo socializmo idj. Tam slygojo kelios prieastys: kardinaliai pasikeit visuomens klasin
struktra, visuomenje padaugjo baltj apykakli atstov. Tradicikai socialdemokratin ideologija buvo orientuota
darbinink klas. Elektorato poiri iuolaikinje visuomenje jie pralaimi, jei laikosi senj pozicij. Globalizacijos
taka ekonomikai, o tai prietarauja kitai idjai - apsiribojimas tik nacionaline ekonomika. Gamybos priemoni
nacionalizacija ir centralizuotas ekonomikos planavimas ali praktika rod i pozicij nepagrstum. Komunizmo
lugimas parod apskritai visik vis valstybs modeli neefektyvum, o ypa t valstybi, kurios sukurtos i viraus
apai. Politologai ir politikai m svarstyti, kad btina nauja treiojo kelio ideologija.

Treiasis kelias. termin galima traktuoti vairiai. I pat pradi i ideologija rmsi skirtingomis ideologinmis
tradicijomis: naujausiojo liberalizmo, konservatyvizmo vieningos nacijos tradicija ir kt. Treiojo kelio koncepcijos
taikomos skirting politini jg skirtingose alyse naujieji demokratai ir B.Klintonas Jungtinse Amerikos Valstijose,
naujieji leiboristai ir T.Bleiras Didiojoje Britanijoje. Neirint to, kad minimos alys skirtingos, taiau galima velgti
ir vienijanias pozicijas. Pripastama globalizacijos taka, o kapitalizmas transformuojasi ini ekonomik, kurios
pagrindas informacins technologijos, yra skatinamas versle individualus indlis ir mobilumas. Skirtingai nuo
neoliberalizmo, treiojo kelio ideologija pripasta valstyb, kaip ekonomikos ir sociumo pagrind, taiau valstybs
uduotis teikti pagalb nacionalins ekonomikos konkurentabilumui tarptautiniu mastu per vietimo pltr, profesin
kvalifikacij, o taip pat, stiprinant vietines bendruomenes ir visuomen bendrai. Todl treiojo kelio ideologija
liberalaus komunizmo atmaina, kuri deklaruoja naujj individualizm. Reikalauja balanso tarp mogaus teisi
laikymosi ir verslo (praktin veikla ir vertybs, kurios suritos su komercine rizika ir orientuota peln), bei
visuomenini pareig ir moralins atsakomybs.
Treiojo kelio ideologija atsisako egalitarizmo (kuris dabar suprantamas yra kaip lygiava), deklaruodamas lygi
galimybi principus. iuolaikiniai politikai, treiojo kelio alininkai teigia, kad btina socialin reforma, taiau ne tam,
kad ilaikyti mog vis jo gyvenim. Valstyb turi palaikyti mones lengvatomis ar stipendijomis, taiau tik tuos, kurie
patys ieko ir pasitiki tik savimi. i ideologija kritikuojama, nes ji yra prietaringa, taiau praktikoje iuos prietaravimus
labai sunku yra isprsti.

6. Konstitucija iuolaikinje visuomenje: politologinis aspektas. Konstitucionalizmas ir demokratija.

Parlamentas ir vykdomoji valdia. Biurokratijos teorijos. Biurokratijos funkcijos ir kontrol

Konstitucijos reikms. Konstitucijos, j teiginiai ir principai i pirmo vilgsnio yra teiss studij objektas. Taiau,
kaip jau inome, valstybini institucij struktr legalistiniai-instituciniai tyrimai politikos moksle ilgai rmsi
konstitucini teigini, kurie reguliuoja i institucij veikl, analize.
Konstitucijos ir vyriausybs srangos bei funkcionavimo sveikos tyrimas yra neivengiamas norint nustatytu politin
reim, institucin valdios pasiskirstym, piliei teisi ir laisvi pobd.
Svoka konstitucija, vartojama dviem reikmmis, kaip:
1) esama tam tikros valstybs institut sranga arba organizacija;
2) vienas ar keli dokumentai, kuriuose idstyta princip ir taisykli, apibriani vieosios (valstybins) valdios
struktr, altinius, tikslus, taikym ir apribojimus, visuma.
Siaurja prasme konstitucija - bet kuri valdymo forma arba reimas. Antikoje konstitucija buvo suprantama ne vien
kaip abstrakti vieosios valdios ir piliei teisi struktra. Jos sudtinis elementas - etosas, arba dvasia suteikia
gyvybs esamai struktrai. iandien is reikinys apibdinamas politins kultros terminu.
iuolaikine prasme konstitucija gana vienareikmikai tapatinama su vieningu dokumentu, kuris turi bti priimtas tam
tikru apibrtu momentu. Antikiniais laikais buvo pabriamas konstitucijos iaugimas, moderniaisiais - smoningas,
racionalaus, svarstym procese priimtas statymas.
Teisiniu poiriu, konstitucija - pagrindinis alies statymas, kuris apibdina teises, galiojimus ir procedras, kuriomis
nustatoma valstybins valdios struktra, reguliuojama jos dali sveika ir santykiai su pilieiais. Visi kiti statymai ir
normatyviniai aktai turi atitikti konstitucines nuostatas.
Politiniu poiriu konstitucija apibriama plaiau. Ji suprantama kaip politinis manifestas ir valdios pasiskirstymo
emlapis, teisiniais terminais ireikiantis politinius ir ideologinius valstybs valdios pasiskirstymo, funkcionavimo
principus ir nustatanti aidimo taisykles valdantiesiems. Vyrauja nuomon, kad pagrindin konstitucijos paskirtis yra
reguliuoti valdi ir riboti vyriausybs galias, politologiniu aspektu, konstitucija - valstybs galinimo priemon.
Pavyzdiui, po Antrojo pasaulinio karo viena buvusi kolonij suvereniteto pripainimo slyg bdavo tinkamos
konstitucijos primimas.

Konstitucijos atlieka ias funkcijas:

1) apibria nacionalinius idealus (simbolin funkcija),
2) formuoja vyriausybs struktr (organizacin),
3) siekia pagrsti vyriausybs teis valdyti (legitimacijos funkcija).
4) nustato piliei teises ir pareigas (gynybin funkcija).
iandien dauguma valstybi turi konstitucijas, taiau ne visose jos atlieka savo pagrindin funkcij - valstybins
valdios reguliavim ir apribojim. Pagrindinis statymas, kuris kruopiai vardija neraytins konstitucijos principus ir
apibria vyriausybs veikl, bet nra realizuojamas, yra nominalins konstitucijos pavyzdys. Pvz., Indijos Konstitucijoje,
apimanioje apie 400 puslapi, idstyta daug piliei teisi ir laisvi, kurios nra gyvendinamos.
Fasadins konstitucijos pavyzdiais gali bti Soviet Sjungos ir kit buvusio socializmo bloko ali konstitucijos. Tai
konstitucijos, kuri nepaisoma arba kuriomis vyriausyb manipuliuoja, siekdama tvirtinti ir iplsti savo valdi. Yra
svarbi ir treioji su konstitucija ir jos taikymu susijusi reikm - konstitucinis valdymas, arba konstitucionalizmas.

Konstitucionalizmas. Konstitucionalizmas yra kryptis politins minties istorijoje, pabrianti valdymo, besiremianio
statymu, princip. Vienas toki pavyzdi yra dualistinis valstybi skirstymas konstitucines ir diktatorikas. Jis sietinas
dar su Platono nubrta, o vliau Aristotelio tvirtinta dviej valstybi grupi takoskyra - tarp gerbiani statymus ir
statym nepaisani valstybi arba despotij (r. lentel 1).
 1 lentel. Platono valdymo form klasifikacija

Kas valdoRemiasi statymu Nesiremia statymu

Vienas 1. Monarchija 4. Tironija
Keli 2. Aristokratija 5. Oligarchija
Daug 3. Nuosaiki demokratija 6. Minios valdymas

Cicerono suformuotas societas civilis, - statymu besiremianios visuomenins tvarkos arba pilietins visuomens
samprata, vliau knyta ir iplsta romn civilinje teisje, yra moderniosios pozityvistins teiss pamatas.

Pagrindin konstitucionalizmo idja - valdios apribojimas, kuris kyla i individo prigimtini teisi ir laisvi apsaugos
poreikio. Ji buvo ivystyta liberalizmo pradinink XVII - XVIII a. - T.Hobbso, J.Locko, A.Smitho, vliau ir
Ch.Montesquieu darbuose.
Charles-Luis Baron de Montesquieu savo traktate statym dvasia (1748 m.) teig, kad btina visuomens laisvs
slyga ir despotizmo bei tironijos klitis yra valdi padalijimas. Politin laisv yra tik ten, kur nra piktnaudiavimo
valdia. Bet, kiekvienas mogus, jo nuomone, kuris turi valdi, yra links ja piktnaudiauti ir ilaikyti savo rankose bet
kokiomis priemonmis. Todl pagrindinis klausimas - kaip sukurti vyriausyb, kuri bt pakankamai stipri, kad
patenkint moni laisvo ir teisingo gyvenimo poreikius, ir pakankamai silpna, kad nepaeist i vertybi. Tai manoma
pasiekti, kai viena valdia riboja kit, t.y., kai valdia yra padalinta. iam principui utikrinti btinos slygos:
1) trys skirtingi institutai - statym leidiamasis, vykdomasis ir teisminis, vykdo tris valdymo galias,
2) pagrindines pareigas vykdyti tuose institutuose turi skirtingi mons.
Ch. Montesquieu idj apie tris valdi akas ir j funkcij padalijim perm i Aristotelio. Kiekviena valdios aka
yra apibdinama jos vykdoma funkcija. Funkcionalumas yra nustatomas aktu, kuris yra bet kurios politins valdios
pagrindas. Tai statymas, todl skiriami trys organizmai: kuriantis statym, taikantis statym ir priirintis statym.
Tai buvo mirios valdios idja, pavertusi valdi atskyrim teisini apribojim ir atsvar tarp struktros dali sistema.
Vliau ji tapo JAV Konstitucijos pagrindiniu principu, kuris yra inomas kaip stabdi ir atsvar sistema.
Antroji konstitucionalizmo reikm, yra susijusi su pirmja, (danai vadinama konstituciniu valdymu) yra politins
sistemos formavimosi ir funkcionavimo praktika, kuri remiasi teisinmis normomis. Tokia sistema apima kodeksus ir
chartijas politiniais, ekonominiais teisi bei laisvi klausimais, ir kartu su kitomis struktromis yra orientuota ginti
individo teises nuo valstybs kiimosi. Madaug po imto met Amerikos ir Pranczijos konstitucijose atsirado raytini
juridini garantij paketai, kurie turjo vieai ir aikiai nustatyti politins valdios ribas. Tokiu bdu vystsi teisin
valstybs legitimacija ir kartu buvo apibriamas jos veiklos sferos ir veiklos pobdis. Konstitucija buvo suprantama kaip
normatyvin struktra, kuria vadovaujasi vyriausyb, o konstitucin vyriausyb - tokia vyriausyb, kurios galia valdyti
yra vykdoma ir ribojama statymu.
Visos vyriausybs valdo ribojamos vienokiu ar kitokiu bdu: ekonommis, karinmis, politinmis priemonmis.
Taiau konstituciniame valdyme konstitucija nurodo esminius procedrinius apribojimus arba draudimus: tarkime, JAV
Kongresas negali skelbti oficialios religijos. Vyriausyb savo veiksmuose turi laikytis apibrtos konstitucijoje
procedros. Pvz., ministras pirmininkas teikia kabineto sudt prezidentui, prezidentas pritaria, parlamentas tvirtina.
Kiekviena vyriausyb yra organizuota pagal tam tikr model. Jos organizacij lemia daugelio element sveika, o
konstitucija - vienas i element. Konstitucijos vairiose alyse veikia nevienodu laipsniu, nes j efektyvum slygoja
atitinkam ali istorikai nusistovjusios tradicijos, normos ir paproiai, kuri teisins normos negali veikti, jei jos
neatitinka kultrins visuomens terps. Ne maiau svarbi valdanij personalin sudtis, tikslai ir reali veikla, politikos
gyvendinimo bdai. Liberaliajam moderniajam poiriui, kad kiekvienos alies konstitucija turi bti knyta vieningame
dokumente, prancz filosofas Josephas de Maistre dar XVIII a. pateik keturis konstitucijos veikimo principus, kurie
aktuals ir iandien:
1. Fundamentals politins konstitucijos principai susiformuoja ir veikia dar prie raytinio statymo primim.
2. Konstitucinis statymas yra ir gali bti parengtas ar sankcionuotas jau egzistuojanios neraytins teiss pamatu.
3. Esminis, tikrai konstitucinis ir tikrai fundamentalus statymas niekada nebna ir negali bti raytinis, nekeldamas
pavojaus valstybei.
4. Konstitucijos silpnumas ir trumpalaikikumas yra tiesiog proporcingas raytins konstitucijos straipsni skaiiui.
Konstitucijos kuriamos ne tuioje vietoje, o atsivelgus nusistovjusius paproius ir normas. Net alyse, kuriose nra
viening konstitucij, i tradicij, perduodam per kartas, kylanios taisykls ir normos apibria vyriausybs srangas.
ios taisykls apima statymus, kurie neturi formalaus statuso, bet de facto atlieka t vaidmen. Tai ypa ryku Didiojoje
Britanijoje, kur tradicikai nusistovjusios taisykls atlieka vyriausybs veiklos organizavimo funkcij. Net autoritariniai
reimai nerizikuoja visikai nepaisyti nusistovjusi paproi.
Konstitucij raida ir rys. Konstitucijos pirmtakais galima laikyti istorinius statym rinkinius (Hamurabio, Manu
statymai), statutus (LDK statutai). Nuo XVIII a. pabaigos konstitucij vystymasis virto visuotiniais debatais apie
vyriausybs organizavimo principus. Liberalizmas iplt konstitucijos samprat, traukdamas j ir piliei teisi bei
laisvi reglamentavim, paversdamas j sudtine valdios apribojimo funkcija. XIX a. konstitucija buvo traktuojama kaip
priemon prie tironij, kaip laisvs laiduotoja, kuria siekiama diegti liberalij sistem ir apibrti valdymo bdus.
 Istorin konstitucini princip evoliucija ymjo, kad laisvs princip vyravimas negaljo patenkinti t, kurie man,
kad valstyb turi utikrinti ne tik laisv, bet ir lygyb. Lygybs principai pradedami tvirtinti konstitucijose nuo XIX a.
pabaigos.

Santykinai galima skirti keturis konstitucij raidos etapus:

1. XVIII a. - XIX a. pradia: konstitucijose vyrauja vykdomosios valdios apribojimo konstituciniai principai (JAV,
Vidurio Europos, bet ne visos Pranczijos konstitucijos iki 1855 m.)
2. XIX a. - XX a. pradia: dl balsavimo teiss pltimusi traukiami balsavimo teis reglamentuojantys principai,
reflektuojantys masi dalyvavimo politikoje poreikius.
3. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje, kitur - po Antrojo pasaulinio karo grtama prie ankstyvj konstitucij tekst
tradicijos riboti vyriausyb. konstitucijas traukiamos pozityviosios teiss - socialins ir ekonomins (teis darb,
teis streikuoti, socialins srangos), kartu pabriant tradicines pilietines teises ir laisves. Pozityvij teisi utikrinimas
reikalavo atitinkamos vyriausybs veiklos. Todl laipsnikai tvirtinamas ir vieosios politikos konstitucinis pagrindimas.
4. Ketvirtoji konstitucij banga apima komunistini ir paangij treiojo pasaulio ali konstitucij vystymsi. ia
vyrauja egalitarizmo principai. Paprastai, remiantis marksistine ideologija, deklaruojamas materialini slyg sulyginimas
kaip prast liberalij laisvi gyvendinimo pamatas. Vadovaujantis vaidmuo skiriamas avangardinei partijai, kuri turi
utikrinti vis klasi lygyb (buvusi Soviet Sjunga) arba nacionalini tiksl gyvendinim (Lotyn Amerika).
Konstitucijos nustato fundamentaliausius visuomens politins sistemos srangos ir funkcionavimo teisinius principus,
o tai slygoja, kad priimtos konstitucijos nra taip lengvai keiiamos. Konstitucijos keiiamos, jei i esms pasikeiia
slygos, pereinant i vieno reimo kit, siekiant rekonstruoti al po pralaimjimo kare, gijus nepriklausomyb.
Viena pagrindini konstitucij pastovumo slyg yra reimo stabilumas. Tarkime, JAV Konstitucija n karto nebuvo
pakeista nauju dokumentu, nors taisyta nuo jos primimo 1789m. - 26 kartus. JAV Konstitucija yra platesnio apibdinimo
reikalaujantis aktas. Tik dka Aukiausiojo teismo ir kit teism precedent interpretacij ji atlieka reguliuojanio
pagrindinio statymo vaidmen. iuo poiriu JAV raytin Konstitucija maai kuo skiriasi nuo Didiosios Britanijos
neraytins. Precedentu besiremianti konstitucija bdinga anglosaksikoms alims, kur vadovaujamasi bendrosios teiss
tradicija. Kontinentinje Europoje vyrauja roman-german, danai vadinama pozityvija, teiss tradicija. Esminis jos
bruoas - reikalavimas grietai laikytis statymo.
i dviej teiss tradicij pamatu skiriamos dvi konstitucij rys: kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos
konstitucijos tiksliai reglamentuoja ne tik valstybi struktr, bet, tarkime, ir partij veikl (Vokietijos Konstitucija). Jos
daniau papildomos, nes pasikeitus slygoms, j nustatytos normos neatitinka kur kas greiiau besikeiianio politinio
proceso.
Yra skiriami ie konstitucij tipai:
1) konstitucijos, kuriose idstomi bendriausi valdymo principai (JAV);
2) konstitucijos - valstybs valdymo kodeksai (Vokietija, Lotyn Amerikos diktatros);
3) konstitucijos - revoliuciniai manifestai, numatantys ilgalaik socialin vystymsi (SSRS, treiojo pasaulio alyse);
4) konstitucijos - kaip politini ideal visuma, t.y. pageidaujam bruo idstymas - treiojo pasaulio alyse;
5) konstitucijos - kaip senj valdios altini visuma - D.Britanijoje, Izraelyje.
Treiojo ir ketvirtojo tipo konstitucijos faktikai neveikia kaip kasdieninio gyvenimo teisinio reguliavimo priemon.
Jos atlieka valdymo legitimavimo, nacionalini tiksl ir bendros visuomeninio vystymosi krypties nustatymo funkcijas.
Treiojo pasaulio alyse ymiai stipresn tak turi tradicijos ir paproiai, tikjimai bei nusistovjusios tradicins valdymo
(ypa vietose) struktros.
Tokios konstitucijos daniau keiiamos - SSRS buvo priimtos trys konstitucijos, kuri keitimas siejamas su tam tikro
politinio-socialinio vystymosi etapo ubaigimu. Paskutinioji 1977 m. priimta konstitucija deklaravo brandaus socializmo
sukrim ir nubr tolesn pltros perspektyv.
Lotyn Amerikos ir Afrikos alyse, kuriose dani kariniai perversmai, vos ne kiekvienas naujas diktatorius savo
reimui pagrsti siekia priimti nauj konstitucij.
Europoje ir iaurs Amerikos alyse konstitucijos keiiamos pagal griet procedr tik istorini pokyi atvejais.
Pavyzdiui, deimt pirmj JAV Konstitucijos patais - Teisi bilis, apibriantis asmens teises, buvo pateiktos svarstyti
1789 m., o priimtas 1791 m. gruodio 15 d., kai Kongreso sprendim po svarstymo ratifikavo 10 valstij. Pataisa vedijos
Konstitucijoje gali bti vesta tik dviej i eils irinkt Rigstag (parlament) nutarimais.
Bendrja teise besiremianios teisins sistemos veikia nepriklausomo teismo prieiros pagrindu. Pagrindin jo
funkcija yra jautriai reaguoti teiss ir politikos sfer sveikas ir j kait. iuo atveju teisjai ne tik taiko statymus, bet ir
kuria juos. Tvirtinama, kad britanikoji teis i esms yra teisj sukurta.
iandien alyse, kuriose remiasi kodifikuota teise vis didesn vaidmen atlieka konstitucinis arba aukiausiasis
teismas, iekodamas teisini analogij neturintiems precedento atvejams aikinti ar upildydamas konstitucini norm
spragas.
i praktika bdinga tik demokratinms alims. Buvusioje Soviet Sjungoje, teism funkcija buvo ribojama tik
teisingumo vykdymu. Teisjai privaljo grietai laikytis statym. Teismai nebuvo laikomi ir treija valdia. Tokia teism
funkcija buvo nustatyta ir tarpukario Lietuvos Respublikoje.
 Teisin-funkcin politini reim tipologija. I valdi padalijimo teorijos iplaukia politini reim tipologija,
kurios kriterijai yra skirtingi, palyginus su jau aptarta politini reim klasifikacija paskaitoje apie politines sistemas. ia
pateikiama prancz politologo Jean-Luc'o Chaboto teisin-funkcin politini reim tipologija.
Pagrindinis ios klasifikacijos kriterijus yra konstitucijoje tvirtinta statym leidiamosios ir statym vykdomosios
valdios ak sveika. Teismin valdia, autoriaus nuomone, skirtingai nei kitos dvi akos, atlieka juridikai apibrtos
politins tvarkos prieiros funkcij. Todl ji nra elementas, tiesiogiai dalyvaujantis, realizuojant teisin akt ir
neapsprendia politinio reimo tipo.
Skiriami keturi pagrindiniai politini reim tipai: prezidentinis, parlamentinis, asambljos ir autoritarinis.

2 lentel Politini reim tipai

Reimas su aikiu valdios

Esant valdi atskyrimui Prezidentinis reimas
ak padalijimu Esant valdi bendradarbiavimui Parlamentinis reimas
Mirus reimas statym leidiamosios valdios persvara
Asambljos reimas
Vykdomosios valdios persvara Autoritarinis reimas
Reim su aikiu valdi atskyrimu tipai nustatomi pagal tai, ar i dviej valdi ak atskyrimas yra grietas ar
paslankus. Jei statym leidiamosios ir vykdomosios valdi funkcijos yra grietai atribotos, tai bus prezidentinis
reimas. Jei abi akos bendradarbiauja ir j atskyrimas lankstus, - parlamentinis reimas.
Miriuose reimuose pagrindinis kriterijus j tipui nustatyti yra valdi ak balansas. Jei takingesnis yra statym
leidiamasis organas, tai bus asambljos reimas, jei vykdomosios - autoritarinis (r. 2 lentel).
Prezidentinio reimo prototipas yra apibrtas JAV Konstitucijoje. Svarbiausias jo bruoas yra tas, kad grietas valdi
funkcij padalijimas utikrina statym leidiamosios ir vykdomosios valdi savitarpio atsvar. Kai kurios io valdi
atskyrimo iimtys - prezidento statimdavysts galiojimai, Senato atliekama statym prieiros funkcija, - i dalies
vienija abi akas.
Antrasis prezidentinio reimo bruoas - valdymo organ paprastumas. Prezidentas knija vykdomj valdi kartu su
jo skiriamu valstybs sekretoriumi, vykdydamas valstybs vadovo ir vyriausybs vadovo pareigas. Dvej rm
parlamentas yra valstybs federalizmo iraika.
Treiasis prezidentinio valdymo bruoas yra konstitucinis kiekvienos valdios atitinkam kompetencij atskyrimo
reikalavimas, nustatantis, kad n viena j negali konstituciniu bdu reikti pretenzij viena kitai. Vienintel iimtis yra
kongresui suteikiama impimento procedros teis. Pusiau prezidentiniame reime didesns galios suteikiamos
prezidentui. Dl to silpninamas istorikai susiklosts vykdomosios valdios ir jos vykdom funkcij identitetas.
Padidintos prezidento valdios galios netenka konstitucins atsvaros.
Parlamentinis reimas.Parlamentinis reimas isivyst kaip XVII-XIX a. D.Britanijos politins sistemos evoliucijos
produktas. Pagrindinis jo bruoas yra sugebjimas derinti dvi funkcijas: tstinumo ir kaitos. Techninio i dviej
prietaraujani viena kitai funkcij gyvendinimo sprendimas remiasi organiku valdios funkcij sudvejinimu.
Remdamosios dviej valdi ak atskyrimu, kiekviena suformuoja po du institutus. Vienas j atlieka tstinumo, arba
perimamumo, o kitas atlieka kaitos funkcij.
Vykdomosios valdios tstinumo funkcij atlieka valstybs vadovas, statym leidiamosios - auktutiniai parlamento
rmai. Pranczijoje III respublikos laikotarpiu (1946-1958) atitinkamai, - prezidentas, kuris buvo renkamas septyneriems
metams, ir Senatas, kurio nariai buvo renkami devyneriems metams.
Atnaujinimo, arba kaitos, funkcij knija ministr kabinetas (vykdomosios valdios), nes yra politikai atsakingas
arba valstybs vadovui, arba emutiniams parlamento rmams, ir emutiniai parlamento rmai (statym leidiamosios
valdios).
Skiriami trys parlamentinio reimo tipai: dualistinis, monistinis ir racionalistinis.
Dualistiniame parlamentiniame modelyje egzistuoja du valdios centrai - valstybs vadovas ir emutiniai parlamento
rmai. Vyriausyb veikia abiej i institucij pasitikjimo pamatu. Tai istorin parlamentarizmo forma, isivysiusi
antr model - monistin. iuolaikinis pirmojo modelio pavyzdys gali bti prezidento socialisto J.Mitterano valdymas, kai
parlamento daugum sudar deinieji.
Monistiniame parlamentiniame reime vyriausyb yra atsakinga tik parlamentui. Tai slygoja institucin disbalans
statym leidiamosios valdios naudai. Valdi atsvar ir sveikos pusiausvyra atstatoma su partins sistemos pagalba ir
reimo racionalizacijos procese.
Pvz., D. Britanijos parlamentarizmas netgi labiau remiasi dvipartine sistema, o ne raytinmis ar neraytinmis
konstitucinmis normomis. Tai i dalies paaikina ir britanikojo parlamentinio reimo stabilum: nuolatinis politini jg
keitimasis kompensuoja konstitucinio valdi sulyginimo mechanizmo trkumus. Pranczijoje III ir IV respublik
laikotarpiu parlamento-ministr kabineto disbalansas peraugo asambljos reim, ir buvo veiktas tik 1958m.
Konstitucijos.
Taigi, parlamentinio reimo racionalizacija siekia tvirtinti parlamentini mechanizm sukibim konstitucinmis
priemonmis, jei tai padaryti nepavyksta - partins sistemos pagalba.
Asambljos reimas . ia valdia sukoncentruojama susirinkimo, kuris atstovauja tautos suverenitet,
rankose. Modernusis io reimo pavyzdys yra veicarijos Federalinis susirinkimas, ribojamas kanton teismis. Istoriniu
pavyzdiu gali bti Konvento reimas (1792 - 1795 m.) Pranczijoje.
 Autoritarinis reimas . Tai asambljos reimo prieyb, kai valdia koncentruojasi vieno asmens,
atstovaujanio vykdomosioms struktroms, rankose. Toks reimas siekia panaikinti respublik, t.y. institucionalizuot
valdi, pasiyminia depersonalizacija ir teisins normos universalumu. 1800 m. Pranczijos Konstitucija numat ne tik
vyriausybs struktr, bet ir ivardijo asmenis, kurie turi eiti konsul pareigas. Panaiai ir 1940 m. Konstitucinis statymas
tiesiogiai nurod maralo A.F.Peteno vard Vokietijos grsms akivaizdoje. 1958 m. Pranczijos Konstitucija numato
labai plaius prezidento galiojimus karo atveju.
Tai k J.-L.Chabot vadina autoritariniu reimu, Clintonas Rossiteris yra vardijs konstitucine diktatra.
I pirmo vilgsnio, tai - prietaringas terminas. Taiau prisiminus svokos diktatorius etimologij, matyti, kad jis ne
visada buvo neigiamas.
Diktatoriaus svoka kilusi i lotyn kalbos odio dicere - kalbti, sakyti. Diktatorius konstitucinje Romos
Respublikoje buvo tas, kuris turjo nurodyti, k daryti karo atveju ar kilus vidiniams neramumams. Diktatoriui buvo
suteikiami visi galiojimai. Taiau jo valdia buvo ribota. Pirmiausia, jis buvo skiriamas tik eiems mnesiams. Antra, jo
galiojimai negaljo pakeisti Romos politins santvarkos. Pasibaigus kadencijai, diktatorius turjo atsakyti u savo
veiksmus valdymo metu.
Konstitucins diktatros analogij rasime daugelio ali konstitucijose, kai numatomas konstitucinis vis galiojim
sutelkimas vykdomosios valdios rankose, ypatingais - karo, vidini neramum, ekonomins depresijos - atvejais ar kilus
stichinms katastrofoms.

Pagrindin parlamentinio reimo tendencija iandien yra vykdomosios valdios stiprjimas. Pvz., D. Britanijos sistema
vadinama sistema su renkamu monarchu, apeliuojant ministro pirmininko realiai vykdom valstybs vadovo funkcij,
Vokietijos (VFR) sistema buvo vadinama kanclerio demokratija, JAV - imperatorikasis prezidentizmas. Taip ir Ch.
de Gaulle po 1958 m. Konstitucijos vedimo pasak: A atkriau monarchij savo naudai.
Parlamentas - atstovavimo ir statym leidiamasis institutas. Konstitucijoje parlamentui daniausiai suteikiama
pagrindin vieta sprendim primimo procese. Parlamentas - tai tautos atstov susirinkimas, turintis konstitucin gali
priimti statymus. statymai yra pagrindiniai politiniai sprendimai, o parlamentas aikinamas kaip tautos suverenitet
ireikiantis institutas. Taigi, parlamentas atlieka dvi pagrindines funkcijas - atstovavimo ir statym primimo.
Parlamento aukso amiumi laikomi XIX a. D. Britanijos parlamentas ir Pranczijos Nacionalinis susirinkimas IV
respublikos metais (1946 - 1958 m.).
Klasikinio parlamentarizmo bruoai yra ie:
1. Tautos atstov susirinkimo, atliekanio vyriausybs kontrols funkcij, valdymas.
2. Pasitikjimo balsavimas: vyriausyb valdo tol, kol ja pasitiki parlamentas.
3. Valdi susiliejimas: daugelis parlamento deputat yra ministr kabineto nariai.
4. Stipri parlamento nario padtis, susidaranti dl silpnos partins disciplinos.
5. Kolegiali ministr kabineto atsakomyb, kur ministras pirmininkas yra pirmas tarp lygi.
iandien matome ryk parlamento vaidmens susilpnjim. Danai parlamentas ne kuria statymus, o tik svarsto ir
priima vyriausybs parengtus j projektus. Jo vykdoma atstovavimo funkcija taip pat pakito.
Parlamento institucijos realaus vaidmens pokyius nulm daugelis politinio proceso vystymosi globalini ir techninio
pobdio prieasi.
Parlamento institucija yra nuolat kompromituojama autoritarini reim praktikos diktatorik valdym vilkti
demokratin form.
Parlamentas, kaip demokratinio valdymo instrumentas, buvo ir yra dirbtinai diegiamas tose alyse, kur nra
susiklosiusios slygos atstovaujamai demokratijai isilaikyti. Treiojo pasaulio kratuose jis tampa tik atviresni
diskusij arena, o reals sprendimai yra priimami kitur.
Senosiose demokratijose parlamentas vis labiau yra kontroliuojamas vyriausybs ir taip pat prarado sprendim
primimo monopolij.
Dl objektyviai iaugusio ekonomini santyki kompleksikumo ir valstybi tarptautins priklausomybs didjimo,
pasikeit teise reguliuojam objekt kiekis ir j apimtis. Skirtingai nuo XVIII - XIX a. deklaratyvaus statym pobdio,
dabar btina utikrinti vietimo, socialins apsaugos, ekologini sistem funkcionavim, o tai savaime reikalauja
specialiai parengt profesional dalyvavimo rengiant statym projektus. Ekonomikos ir infrastruktr vystymasis skatino
valstybs reguliavimo augim ir valdymo biurokratizacijos pltimsi. Todl vyriausyb m vis labiau kontroliuoti ir
statym primimo proces, ir viej politik.
Dl visuomens informavimo priemoni takos didjimo (iniasklaidos poveikio) stiprja valdios personalizacija.
antr plan yra nustumiamas parlamento, kaip kolektyvinio sprendim primimo organo, vaidmuo.
Lygiagreiai nuolat augo teismins valdios statym prieiros vaidmuo. Jei konstitucinis ar aukiausiasis teismas
gali nusprsti, kad parlamentas prim neteising statym, tam tikra prasme pastarasis netenka savo suvereniteto. Taip pat
ir nepasitikjimo votumas, i esms, liko potenciali, bet tikrovje retai taikoma vyriausybs kontrols priemon.
Vyriausyb, nors ir negali sustabdyti parlamento debat ir kritikos dl priimam sprendim, pakankamai efektyviai
kontroliuoja viej politik. Todl, parlamentas priima tokius statymus, kurie reikalingi valdaniajai daugumai, ir realiai
nevykdo t gali, kurias jam suteikia konstitucija.
Partins disciplinos reikalavimai pakeit ir atstovavimo pobd. iuolaikinis parlamentas negali vykdyti savo funkcij,
jei atstovavimas siejamas tik su mandatu, nes faktikai jis atstovauja ne savo rinkjams, o tautai arba vieajai nuomonei,
dar tiksliau - bendrajam nacionaliniam interesui. Bendrasis nacionalinis interesas reikalauja, kad deputatai atsisakyt bet
koki grupini interes. Taigi, ir rinkim funkcija yra ne suteikti mandat atitinkamam atstovui, bet paskirti subjektus
vykdyti bendr ir savarankik politin funkcij. Rinkim mechanizmas yra formalizuota procedra formuoti valstybin
organ ir kartu specifin jo legitimacijos forma. Kaip pastebi M.Weberis, visuotinio balsavimo vedimas tik modifikavo
elito atrankos procedr ir padjo buruazin demokratij paversti iuolaikine partine demokratija, bet neiplt
atstovavimo. Taigi, parlamento nariai, nors ir renkami savo elektorato ir yra jam atsakingi, realiai priklauso nuo partijos.
Ypa tai ryku proporcinio atstovavimo sistemose, kur partijos rinkimuose varosi sraais.
Vieningos partins pozicijos laikymasis, priimant politinius sprendimus, yra nulemtas technini prieasi: jei
nepasiekiamas partinis susitelkimas, statym primimas tampa ilgalaikiu procesu.
Net ir tais atvejais, kai parlamentas turi reali valdi ir kontroliuoja vyriausyb (Pranczijoje iki 1958 m., tarpukario
Lietuvoje - iki A.Smetonos karinio perversmo ir 1990-1992 metais), jis nesugeba ilaikyti vieningos politins linijos,
kenkia savo prestiui ir delegitimuoja pat reim. Todl pagrindine laipsniko parlamento vaidmens majimo prieastis
yra objektyviai kylantys prietaravimai tarp atstovavimo ir valdymo efektyvumo princip.
Ypa svarbus parlamento vaidmuo ilieka alyse, kurios pereina i autoritarizmo demokratij. Liaudies atstov
institutai atliko pagrindin vaidmen, atkuriant demokratinius reimus Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Ryt ir Vidurio
Europos alyse, ir yra vienintelis demokratijos inauguracijos instrumentas, konstitucinmis priemonmis keiiantis
politin sistem.
Parlamento struktra ir funkcijos. Parlamento prestio ir darbo efektyvumo klausimai susij, pirmiausia, su jo
struktros ypatybmis. iuo poiriu svarbs trys aspektai: parlamento rm skaiius, komitet darbas, personalin ir
partin sudtis.
Vienas daniausiai diskutuojam klausim yra bikamerizmo problema: vadinamieji antrieji, arba auktieji, rmai
daniausiai neatlieka atstovavimo funkcijos ir vaidina minimal vaidmen statym primimo bei valdymo procese.
Dvej rm parlamentai susiklost istorikai. J sandara rmsi luom atstovavimo idja. Dl liberalizmo ir
demokratini revoliucij takos buvo pereita prie individualaus atstovavimo. Pavyzdiui, 1906 m. Suomijoje buvo
panaikintas ketveri rm parlamentas, atstovavs dvarinink, dvasinink, miesteln ir valstiei luomus, bei
perorganizuotas vieneri rm parlament, renkam tiesioginiu, lygiu, slaptu ir visuotiniu balsavimu.
Bikameralizmo panaikinimo tendencija yra itin stipri. Daugelyje ali dvej rm parlamentai isilaik. Pavyzdiui,
Pranczijoje Senatas atstovauja vietinms bendruomenms, Italijoje - regionams. Lord rmai D. Britanijoje nra
atstovavimo institucija, bet feodalins santvarkos reliktas.
Tarpparlamentins sjungos duomenimis, 1996 m. 82 proc. federacini valstybi turjo antruosius rmus. Jie
atstovauja federacij teritorijoms, ir j btinumu paprastai neabejojama. Unitarinse valstybse labiau linkstama
monokamerizm: i 156 unitarini valstybi tik 40 veik dveji parlamento rmai.
Didiul tak ir faktin sprendim primimo gali turi parlament komitetai ar komisijos - nedidels darbo grups,
kurios yra sudarytos i parlamento nari pagal atitinkamas vieosios politikos formavimo sritis (ekonomikos, gamtos
apsaugos, sveikatos apsaugos ir pan.). Komitetai turi didesn ar maesn aptarnaujanio personalo grup, sudaryt i
atitinkamos srities specialist.
Komitetai atlieka statym projekt rengimo ar teikiam svarstyti projekt teisinio apiforminimo tikrinimo darb.
Komitet sistema nubria takoskyr tarp dirbanio ir kalbanio parlamento. J darbo pobdis savaime didina
komitet tak ir gali. Jie yra interes grupi lobist dmesio centre, todl ia galima korupcija, vairi politini
usakym ir konkurencijos taka.
Galimi prietaravimai tarp komitet, sudaryt i vairi partij atstov ir partij frakcij. Todl daniausiai kertines
pozicijas parlamente siekia uimti laimjusios daugumos ar valdanios koalicijos atstovai.
Svarbi ir parlamento personalin sudtis. Kai kurie parlamentai yra labai dideli (Kinijoje - 2000 atstov), kiti - labai
mai (8624 Tubalo gyventojams atstovauja 12 atstov parlamentas). Parlamento dyd lemia alies gyventoj skaiius.
Vidutinio dydio parlamentai gali kur kas efektyviau dirbti, nei po kelis imtus nari turintys institutai.
Asmenin daugumos parlament taka nra labai didel, iskyrus partij lyderius ir j artimiausius padjjus, kurie
daniausiai reprezentuoja partijos pozicij atitinkamais klausimais. Net ir nepriklausomi parlamento nariai, irinkti ne
pagal partij sraus, pavieniui maai tegali nuveikti. Parlamente veikia partiniu principu sudarytos frakcijos, prie kuri
liejasi ir nepriklausomi deputatai. Svarbiausia parlamento partinio pasiskirstymo forma yra pozicijos ir opozicijos
santykiai.
Formali partij veiklos struktr nustato parlamento statutai ir atitinkami statymai. Svarbi ir neformali partij, grupi
veikla parlamente. Pozicija - tai daugum laimjusi partija parlamente ir jos suformuota vyriausyb. Opozicija - tai
viena ar kelios partijos parlamente, kurios negavo daugumos viet ir kuri nariai neeina vyriausyb.
R.A.Dahlis skiria keturis opozicijos tipus:
1) opozicija socialinei ekonominei tvarkai: opozicija siekia pakeisti ekonomin ir socialins stratifikacijos sistem,
nors tai pasiekiama revoliucijos bdu, parlamentas naudojamas kaip tribna;
2) opozicija politinei tvarkai - opozicija siekia pakeisti politini institut srang;
3) opozicija vyriausybs vieajai politikai;
4) opozicija vyriausybs personalinei sudiai.
Princip opozicija susidaro dl ideologini atskir partij nesutarim. Ji atitinka pirmj opozicijos tip ir buvo
bdinga socialistini partij pozicijai prie Pirmj pasaulin kar. Dabar is terminas vartojamas bendrja prasme - kaip
nesutaikomi partij nesutarimai. Kitas princip opozicijos variantas atitinka antrj opozicijos tip ir yra nukreiptas prie
politikus ir biurokratus.
 Opozicijos institucionalizacija reikia, kad vyriausybs kritika yra priimama kaip norma. Tai vis demokratij
valdymo bruoas. Jis reikia, kad opozicija turi bti apsaugota nuo parlamento daugumos sprendimo.
Nagrinjant statym leidiamosios valdios institut galiojimus ir funkcijas, pirmiausia reikia apibrti skirtum tarp
legislatros ir parlamento.
Legislatros - tai tautos atstov institutai, kurie neturi galios pareikti nepasitikjimo votum vyriausybei ir atitinkamai
negali pastarosios bti paleisti. Parlamentai - tai atstovaujamieji institutai, kurie kontroliuoja vyriausyb ir gali bti jos
paleisti. Pirmasis statym leidiamasis instituto tipas bdingas prezidentiniam valdymui (JAV ir Lotyn Amerikos
alyse), antrasis sitvirtins Vakar, Vidurio ir Ryt Europos alyse, Japonijoje, Izraelyje ir buvusiose Jungtins Karalysts
kolonijose.
Treiojo pasaulio kratuose, kur vyrauja autoritarinis prezidentinis valdymas, prezidentas gali paleisti parlament,
taiau pastarasis neturi gali kontroliuoti vyriausyb.
alia egzistuoja tarpiniai tokio skirstymo variantai. Pavyzdiui, Norvegijoje visai nenumatytos parlamento paleidimo
galimybs, Vokietijoje - tik grietai apibrtomis slygomis galima paleisti parlament.
Nepriklausomai nuo tipo, statym leidiamasis institutas visada vykdo dvi konstitucikai apibrtas funkcijas: priima
statymus ir tvirtina biudet. Taiau, galiojimai tvirtinti biudet yra ribojami ir teisikai, ir realiai: parlamentas negali
nei padidinti, nei sumainti biudeto ilaid ar plauk.
statym leidiamoji galia taip pat nra vien parlament prerogatyva. Pirmiausia, didja referendum skaiius.
Anksiau vyravs negatyvusis poiris referendumus dabar veiktas dl vidaus ir tarptautins politikos sryio
stiprjimo. Referendumai stabiliose demokratijose tapo neivengiami Europos Sjungos pltimo, branduolins ginkluots,
abort, skyryb ir kitais klausimais.
Antra, vykdomoji valdia taip pat turi statym leidiamj gali. Parlamentai priima bendro pobdio statymus,
kuri realus veikimas yra papildomas vyriausybs potvarkiais.
Treioji parlamento funkcija - vyriausybs formavimas ir skyrimas ar nualinimas. Jos vykdymas vairiose alyse
skiriasi atitinkamai parlamentiniam reimui.
Vykdomoji valdia. Paprastai vykdomoji valdia vadinama vyriausybe. Vyriausybs kategorija, kaip ne kart teko
pastebti, vartojama dviem reikmmis:
1) kaip vykdomoji valdia;
2) kaip valstybins valdios institut sistema - valdia.
Vykdomoji valdia - taip pat dviprasmika svoka, nes ji apima ir politin vykdomj valdi - ministr kabinet, ir
valstybs tarnautojus, vykdanius valstybs administravimo funkcij. Vyriausyb atlieka politinio vadovavimo funkcij
valstybs tarnautojams, kurie yra atsakingi jai pagal konstitucij. ioje paskaitoje aptarsime vyriausybs bruous, o
sekanioje - biurokratijos viet ir vaidmen politinje sistemoje.
Vyriausybs svokos siaurja prasme sinonimas yra ministr kabinetas.Tai labiausiai matoma valdios grandis. Jai
bdingas vieumas, nedidelio, bet tiksliai nustatyto dydio sudtis. Tai ir labiausiai kritikuojama valdios aka.
Istorikai ministr kabinetas susiformavo dviej institucij pagrindu - karaliaus tarybos ir parlamento komiteto. iuo
pamatu, jis apjungia dvi funkcijas: 1) karaliaus siekio valdyti, t. y. vadovavimo ir 2) piliei valios iraikos, arba
politins komunikacijos . Kitaip tariant, jis vykdo ir egzekutyvin, ir legislatyvin funkcijas. Kadangi ministr kabinetas
yra vieosios politikos formavimo centras, jis kontroliuoja ir parlament, nes kiekviena vyriausyb, kuri siekia ilikti
valdioje, turi sugebti valdyti statym leidiamosios valdios sprendimus. Gali kilti klausimas, ar tikrai vyriausyb
pajgi kontroliuoti pralament, jei konstitucijose paprastai grietai apibriamos jos galios, o parlamentinje sistemoje jai
gresia nepasitikjimo votumas.
iuolaikins vyriausybs yra partins. Reali j gali lemia partins daugumos valdymas. 1951 m. M. Duverger
iskyr du parlamentinio valdymo modelius: 1) daugumos vyriausyb ir 2) ne-daugumos vyriausyb. Pirmasis
remiasi tuo,kad daugum parlamente gali laimti viena i dviej partij ar partij koalicij. Laimjusi partija gauna visk,
o pralaimjusi lieka opozicijoje, kur ji atlieka tik formal vyriausybs veiklos ribojimo vaidmen, kritikuodama j.
Laimtoja formuoja ministr kabinet ir gyvendina savo program. Jei nekyla vidins krizs, tokia vyriausyb yra stabili
ir gali tiktis valdyti iki sekani rinkim. Vykdomoji valdia iuo atveju sustiprja, nes laimjusios partijos lyderis tampa
ministr kabineto vadovu, valstybs vadovu ir yra parlamentins daugumos lyderis.
Vyriausybs klasifikuojamos pagal iuos kriterijus:
1. Sudt ir vidin organizacij.
2. Atrankos mechanizmus.
3. Buvimo valdioje laik.
4. galiojimus - formalius ir neformalius.

Skiriami du vyriausybi tipai: kolegialus egalitarinis ir hierarchinis.

Kolegialus vyriausybs tipas egzistuoja tada, kai visi vyriausybs nariai dalyvauja formuojant vyriausybs politik.
Kolegiali-egalitarin vyriausyb yra tokia, kuriai bdinga kolektyvin atsakomyb - visi ministrai dalyvauja, priimant
kabineto sprendimus. Arba ministrai yra pareigojami kalbti asmenikai ir prisiima atsakomyb u atitinkam sprendim.
io principo praktikoje nra laikomasi, nes, pavyzdiui, D. Britanijoje kabinetas iplstas iki 100 nari. traukus ministro
pavaduotojo, jaunesnij ministr pareigas, jie yra kolektyviai atsakingi, bet neatlieka sprendim primimo funkcijos, nes
tai technikai nemanoma.
 Vyriausybei tenka sprsti vis sudtingesnius udavinius, atitinkamai daugja priimam sprendim. Tad technikai per
trump vyriausybs posdi (2-3 val.) laik nemanoma isiaikinti klausim, susijusi su konkreia problema. Todl
kabineto nariai tik formaliai ratifikuoja visus sprendimus. De facto - jie lieka ministr atsakomybei ir priklauso nuo
profesionali valdinink kompetencijos.
Kolegialiu kabinetas laikomas, jei jis sudarytas koalicijos pagrindu ir jeigu ministras pirmininkas keiiasi nuomonmis
su kitais ministrais.
Hierarchinje vyriausybje ministrai gali sprsti klausimus, susijusius su j departamentais, yra labiau priklausomi
nuo ministro pirmininko. Jie yra skiriami ir atleidiami jo valia. is kabineto tipas bdingas autoritariniams reimams. Bet
ir prezidentin JAV sistema kartais laikoma hierarchine. Vis tik veikiau j galima bt pavadinti atomizuota.
Departamentai yra santykinai savarankiki. Vertikals j santykiai su prezidentu silpni. Svarbesni horizontals ryiai tarp
departament ir su interes grupmis.
Nepriklausomai nuo vyriausybs organizavimo tipo, ji visada atlieka ias funkcijas - sprendim konceptualizavimo,
gyvendinimo ir koordinavimo.
Konceptualizuojant vyriausybs program, keliami du reikalavimai:
1) ar formuojama realistin politika, kuri galima fizikai ir btina politikai gyvendinti. Pavyzdiui, agrarin,
industrin socialin politika turi bti rengiama, atsivelgus alies poreikius beir galimybes ir ar ji priimtina pilieiams.
2) vieoji politika negali bti atskirta nuo jos politinio realizavimo procedros, t.y. turi bti pateikti mechanizmai ir
altiniai, kuriais vyriausyb gyvendint politik.
Koordinavimo skm lemia vis vyriausybs grandi sveika ir sugebjimas kontroliuoti valdininkij, atsaking u
sprendimo gyvendinim.

Biurokratija ir Ma x Weber idealusis modelis . Biurokratijos kategorija vartojama dviem prasmmis:

1) biurokratija - administracinis aparatas ir mons, tarnaujantys jame;

2) biurokratija kaip moderniosios visuomens valdymo organizavimo forma.
Teorin biurokratijos model sukonstravo Maxas Weberis. Biurokratins administracijos nuolatinis
pltimasis yra moderniosios Vakar visuomens pagrindas. iuolaikinje visuomenje kapitalistinei rinkos ekonomikai
reikia tikslaus, nedviprasmiko ir, svarbiausia, dinamiko valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemons
informacij skelbia greitai. Optimaliai reaguoti gali tik biurokratin organizacija. Taiau pats biurokratinis valdymas
efektyvus gali bti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinje struktroje yra pagrindinis usimimas.
M. Weberis nurod deimt idealaus biurokratinio modelio bruo:
1) administracinio personalo nariai turi bti asmenikai nepriklausomi ir pavalds autoritetui tik kaip beasmeniai
oficiali pareig vykdytojai;
2) tiksliai nustatyta pareigybi hierarchija;
3) aikiai apibrtos tarnybins funkcijos;
4) pareigoms tarnautojai skiriami laisvai susitarus;
5) tarnautojai parenkami atsivelgus profesin kvalifikacij, kuri tikrinama egzaminuojant arba patvirtinama atitinkamu
diplomu; jie yra skiriami, o ne renkami;
6) tarnautojams mokamas tiksliai nustatytas atlyginimas, paprastai jie turi teis pensij; atlyginimas nustatomas pagal
uimam viet valdinink hierarchijoje, nors kartais atsivelgiama ir atsakomybs laipsn bei status;
7) pareig vykdymas yra vienintelis valdininko darbas;
8) sistema remiasi karjera, grindiama vyresnikumu ir nuopelnais; valdininko karjer betarpi,kai lemia auktesnes
pareigas uimantys valdininkai;
9) pareignai atskirti nuo administravimo priemoni nuosavybs ir nesinaudoja savo padtimi;
10) pareigos vykdomos, laikantis disciplinos, ir yra grietai kontroliuojamos.
Ypatinga reikm teikiama techniniams biurokratijos gdiams, palyginus su kitomis valdymo organizavimo
formomis. Tikslumas, operatyvumas, apibrtumas, procedros ir dokumentacijos inojimas, perimamumas, grietas
atsiskaitomumas - btinos valdininko savybs.
M. Weberis skyr tris biurokratijos tipus:
1) monokratin - prsikj administracij, galini pasiekti didiausio efektyvumo;
2) kapitalistin biurokratij, dirbani laisvos asmenins veiklos (rinkos ekonomikos) slygomis. is tipas negali visikai
atitikti idealaus biurokratijos modelio;
3) socialistin biurokratij: ekonominis ir politinis valdymas socializmo slygomis virsta hierarchikai organizuot
centralizuot struktr, taiau kompetencija ia pakeiiama ideologija, ir valdymo funkcija tampa slopinimo bei prievartos
funkcija.
Biurokratija, pasak M.Weberio, neivengiama istorins raidos idava. Jis biurokratij vertino makro ir mikro lygiais ir
nurod dvi jos pltots tendencijas:
1) makro lygmeniu - kaip atsparumo, racionalumo ir efektyvumo tendencij;
2) mikro lygmeniu - biurokratijos pltimosi, grsms liberaliosioms vertybms, laisvajam verslui, demokratijai tendencij,
kurios perspektyva - biurokratijos diktatra.
M. Weberis neidealizavo biurokratins organizacijos formos. Jis teig, kad biurokratijos savivaliavim apriboti tegali
plebiscitinis lyderis.
 Socializmo raida atskleid tai, kad socialini veiksm skiriasi nuo planuoto rezultato arba yra visai prieingos.
Socializmo planins sistemos sukrimas neivengiamai didino biurokratijos centralizacij, o darbinink klass
pastangos sunaikinti rinkos anarchij, ir socialinius procesus pajungti kontrolei, dav prieing rezultat - unifikuot
centralizuotos biurokratijos valdi. Todl biurokratijos kontrol galima vykdyti tik tam tikru laipsniu, kaip individo
laisvi slopinim, bet maiausiai, - tikintis pasiekti ekonominio ir socialinio rezultato.
Biurokratija btina kaip valdymo instrumentas, kurio funkcionavimas turi grietai atitikti statymus. Teismo organai,
vairios administracijos akos vykdo tai, k numato statymas ir biudetas. Biurokratija nei gera, nei bloga - tai metodas,
kuris gali bti taikomas vairiose moni veiklos sferose. Sritis, kurioje biurokratinis metodas labiausiai reikalingas, yra
vyriausybs aparatas. Taiau joje slypi smons biurokratizacijos pavojus: jaunas mogus, atjs administracij ir
tikdamasis padaryti karjer gali tapti didiuls valdymo mainos sraigteliu, dirbti mechanikai, t.y. biurokratin technika
alos jo prot ir suri jam rankas. Jis bus saugus, taiau tarp kaljimo sien.
iandien M. Weberio biurokratijos modelis yra modifikuotas ir plaiai taikomas, tyrinjant valdininkij. Biurokratijos,
kaip pozityviai dabartinje valstybje funkcionuojanios organizacijos veikimas apibdinamas iais bruoais:
1) efektyvumu, kuris pasiekiamas grietu funkcij pasidalijimu tarp organizacijos nari ir sudaraniu slygas skirti
auktos kvalifikacijos specialistus vadovaujanias pareigas;
2) grieta valdios hierarchizacija, leidiania auktesniesiems valdininkams kontroliuoti emesniuosius;
3) formalia ir tiksliai apibrta taisykli sistema, utikrinania valdymo vieningum;
4) administracins veiklos beasmenikumu ir emociniu neutralumu, kai kiekvienas tarnautojas yra tam tikr pareig
vykdytojas.
Dabartins biurokratijos vertinim kriterijus yra ne organizacijos tikslai, o priemons: hierarchija, disciplina, taisykli
laikymasis. Idealus M.Weberio biurokratijos modelis taikomas, tiriant du valstybs tarnautoj veiklos aspektus: 1)
lyginant biurokratij vairiose alyse; 2) nustatant skirtumus tarp klasikins neutralios biurokratijos ir politins
biurokratijos. Kita vertus, jo teiginiai kritikuojami ir laikomi pasenusiais.

Biurokratijos bruoai iuolaikinje visuomenje. Levas Karsavinas (1882- 1952), rus filosofas, kultros istorikas,
bandymas atsakyti klausim, - kas valdo valstyb, svarst - parlamentas, ministr kabinetas ar tauta? Parlamentas, pasak
jo, tai - imtagalvis slibinas. mogus, tapdamas didelio susirinkimo nariu, nustoja savarankikai galvoti. Ir kuo
susirinkimas didesnis, tuo didesn jo dalyvi tarpusavio priklausomyb. Jie gali triukmauti, balsuoti, bet ne valdyti.
Valdo ministr kabinetas, kuris silo statym projektus, o paskui pats juos vykdo. Ar tikrai valdo ministr kabinetas? Jis
priklauso nuo parlamento, nes tas j renka ir atstatydina. Be to, jis priklauso nuo biurokratijos, nes daugelis ministr maai
tenutuokia apie ministerij reikalus. Ministrai silo statymus, kuriuos rao parlamento nekontroliuojami valdininkai, ir po
to patys juos vykdo ir taiso. Taigi, biurokratija - tikrasis demokratins valstybs branduolys, kuris savo prigimtimi visai
nedemokratikas.

Pagaliau L.Karsavinas apibendrina: krato visai nevaldo tauta - iek tiek parlamentas, iek tiek ministr kabinetas, bet
daugiausia - biurokratija, vienintelis pastovus valdios elementas.
iuolaikins valstybs organizavimas ir valdymas reikalauja profesionalumo, gdi,todl didja ne tik biurokrat
skaiius, bet ir jos taka valdymui. M.Weberio biurokratijos bruoai - profesionalumas, efektyvumas, apolitikumas,
partinis neutralumas - kartais net vadinami ikabomis, neatitinkaniomis tikrovs. Pabriama, kad per grietas politik ir
valdinink atskyrimas neleidia pamatyti tikrj sprendimus priimani subjekt. Nuolat stiprjanti valdinink taka,
biurokratinio valdymo specifika ir valdymo bei vadovavimo kompleksikumas sudaro slygas rastis vis naujiems realios
valdinink galios didjimo altiniams.
Vienas pavyzdi yra glaudiai susijusios valdinink ir renkam vadov funkcijomis. Klasikine prasme, valdinink
funkcija apibriama sprendim gyvendinimo sfera. Taiau statymai ir sprendimai politinius, ekonominius, socialinius
santykius turi reguliuoti efektyviai,todl parlamento nariams btinos profesional konsultacijos. Profesionalai yra
administratoriai ir techniniai darbuotojai, kurie yra traukiami svarbiausi sprendim primimo grand - statym
projekt parlamentui ir dokumentacijos, reikalingos atitinkamiems statymams realizuoti, rengim. Todl vis sunkiau
atskirti dvi teorikai savarankikas politinio proceso fazes: sprendimo primim ir sprendimo gyvendinim. Valdininkai
susij su politika kaip ir politikai su jos gyvendinimu. Tik skirtingais bdais. Tarnautojai veikia ne vieai, o u politins
scenos. Pavyzdiui, derybose su interes grupmis politikai vieai atstovauja sau ir savo partijos pozicijai. Taiau abi
grups dalyvauja, priimant politinius sprendimus.
Btina skirti biurokratijos elit ir eilinius valdininkus. Aukiausieji valdininkai dirba vieosios politikos formavimo
centruose ir atlieka patariamj funkcij. Jie patenka didiosios politikos verpet, todl j taka didja. ios
biurokratijos elito grups galios didjimas yra akivaizdus.
Europinei konstitucinei tradicijai, kuri yra kilusi i senj monarchij, bdinga nuostata, kad valdininkai yra valstybs,
o ne vyriausybs tarnautojai. Valstybs tarnautojai turi paklusti universaliems racionalumo principams ir ilikti
santykinai nepriklausomi nuo politik. Vokietijoje ir Pranczijoje biurokrat korpusas yra kur kas pastovesnis ir maiau
priklausomas nuo politini jg pasikeitim.
Dauguma valdinink dirba viduriniojo ir emesniojo lygio institucijose. Skirstymas aukiausio ir emiausio rango
biurokratij svarbus, nes matomas akivaizdus skirtumas tarp valdinink-patarj vieosios politikos klausimais ir
menederi, vadovaujani kasdieninei politikos rutinai. Ypa tai aktualu alyse, kuriose dal udavini, susijusi su
politikos gyvendinimu ir valdymu, vyriausybs perduoda pusiau nepriklausomoms tarnyboms. Tai praktikuojama, pvz.,
vedijoje, kur ministerijos yra mai planavimo komitetai, ir daugelis valdinink dirba nedidelse tarybose bei tarnybose,
atliekaniose rutinin darb. Jos yra autonomikos, nors valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal
atitinkam reglament, o darbuotojus rekrutuoja i sav moni.
Ministerij departamentai skiriasi savo veiklos bdu, praktika ir vietiniu poiriu. Jie palaiko ry su kitais
departamentais ir interes grupmis, t.y. remiasi asmeniniais kontaktais, tradicijomis, neformaliais susitarimais. Kai
siekiama atnaujinti departamento veikl, tai vykdoma labai ltai, reikalauja dideli ministro asmenini pastang. Be jo
iniciatyvos departamentas nepersitvarko ir veikia senja kryptimi.
Biurokratai danai perima sprendim gyvendinim savo rankas. Jie turi tam tikr veiklos laisv: jei vykdo politik
efektyviai, gali pakreipti sprendimo gyvendinim savo padalinio ar interes naudai.
Biurokratijos taka didja, kai tik politikai tampa bejgiai. Valdininkai ima vykdyti j funkcijas. Politikai keiiasi,
biurokratija pasilieka.
Svarbus biurokratijos valdios altinis yra informacijos pateikimas. inios ir patirtis kaupiami deimtmeiais. Danai
naujas ministras yra priklausomas nuo valdinink pateikiamos informacijos. Ministrai turi maiau speciali ini ir ne
visuomet gali sprsti apie jos patikimum. Kuri informacij pateikti politikui, kuri nutylti rengiant, statymo projekt
ar gyvendinant sprendim, nutaria valdininkai. ia manomi du variantai: pateikti tendencing informacij arba pateikti
tik t, kuri patiks politikui. Taip sprendimo gyvendinim galima pakreipti savo inybos interes labui. Valdininkai
suinteresuoti savo departamento likimu, t.y. jie siekia padidinti savo inybai skiriam biudeto dal, valdinink skaii,
veiklos apimt.
Biurokratijos santyki su valstybins valdios institucijomis ir pilieiais savivals problemos yra aktualios visose
politinse sistemose. Daugeliu atvej jas bandoma sprsti biurokratijos rekrutavimo ir kontroliavimo priemonmis.

Biurokratijos rekrutavimas. Valdinink rekrutavimas yra sudtingas ir planingas procesas. Daugelyje ali jis
vykdomas pagal nustatytas taisykles ir standartizuotas procedras, grietai kontroliuojant primimo pareigas proces.
Pagrindiniai rekrutavimo modeliai yra trys: 1) konkurencinis profesins kompetencijos, kur svarbiausia inios, gdiai,
patyrimas; 2) gildinis - jungiantis pirmojo bruous su reikalavimu nuosekliai kopti karjeros laiptais; 3) vadinamasis -
politins kompetencijos, kur svarbiau (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne kompetencija. Galima
iskirti ir ketvirt model - patronat, kuris fragmentikai reikiasi pirmojo pasaulio alyse, taiau plaiai taikomas
treiajame pasaulyje ir gajus pokomunistinse valstybse.
N vienas i modeli praktikoje neegzistuoja grynja forma. Pirmasis bdingas demokratinms alims, treiasis -
antrojo ir treiojo pasaulio alims. Be to, atrenkant valdininkus atsivelgiama, kokio pobdio specialistai reikalingi:
ekspertai ar strategai. Tikrovje ie modeliai yra mirs, o kuris dominuojantis, galima nustatyti tik tiriant konkrei ali
biurokratij.
Svarbu ir socialin biurokratijos baz. Paprastai valdininkai yra baig auktj moksl, kai kuriose alyse - prestiines
mokyklas (D.Britanija, Pranczija) ar specialius fakultetus. Teigiama, kad daugiausia valdinink pareigoms buvo
atrenkami teisininkai. Taiau tai tik tendencija. Valdinink korpuso amiaus vidurkis yra ne maiau kaip keturiasdeimt
met. JAV biurokratija rekrutuojama i gana siauro sluoksnio, nesilaikant grieto profesionalumo tikrinimo principo. D.
Britanijoje, prieingai, atrenkant valdininkus, j kompetencija tikrinama egzaminuojant. Labiausiai ia vertinamas plataus
profilio isilavinimas.
Pranczijoje ir Vokietijoje valdininko profesija yra prestiin, gerai apmokama, ia maesn tikimyb netekti vietos
dl politik pasikeitimo, todl iose alyse kur kas atresn konkurencija ir auktesni profesionalumo bei praktinio
patyrimo reikalavimai.
Naujojoje Zelandijoje valdininkas nebtinai turi bti baigs auktj moksl. ia vyrauja gildinis biurokratijos
rekrutavimo modelis. Valdininkas kartais turi idirbti dvideimt met, kad pakilt karjeros laiptais. Bdinga, kad daugum
valdinink sudaro vyrai, viduriniosios klass atstovai ir miest gyventojai.
Politinis lojalumas valdinink atrankos procese svarbus visose politinse sistemose. Taiau stabiliose demokratijose jis
reikiasi nuosaikiai. Ypa didels reikms politiniam lojalumui buvo teikiama komunistinio bloko ir besivystaniose
alyse.
Politinis patikimumas persveria profesins kompetencijos reikalavimus pereinamosiose visuomense. Taiau,
politiniam procesui laipsnikai normalizuojantis, auga profesionaliosios biurokratijos poreikis. Todl ia kartais net
auktas pareigas priimama daugiau jaun profesional, paeidus gildinio principo reikalavimus.

Biurokratijos kontrols formos. Biurokratijos darbo efektyvumo ir kovos su savivaliavimu priemon yra nuolatin
valdinink darbo politin kontrol. Ji gali bti formali ir neformali.
Formaliosios biurokratijos kontroliavimo formos yra ios:
1. Politiniai paskyrimai. Kuo daugiau politini valdinink inkorporuojama biurokratij, tuo didesn galimyb
utikrinti j veiklos kontroliavim. Pavyzdiui, Vokietijoje taikomas vidinis biurokratijos mobilumas, kai svarbesnius
postus skiriami atitinkamai partijai simpatizuojantys valdininkai.
2. Ministerij atsakomybs normos. Jei u savo inybos darb parlamentui atsiskaito vien tik ministras, valdininkai negali
bti baudiami u padarytas klaidas. Tai bdinga D.Britanijos sistemai. JAV Kongreso komitetams turi atsiskaityti ir
auktas pareigas uimantys valdininkai.
3. Asmenini ministr patarj pareigybi ipltimas. Tai kontrbiurokratija, kuri tampa alternatyviu informacijos altiniu
ir pasiymi lojalumu ministrui. is modelis bdingas JAV Prezidento tarnyboms.
4. statym leidiamosios valdios institucijos kontrol. Ministrai ir kiti auktas pareigas uimantys pareignai privalo
atsakyti parlamento nariams paklausimus ir interpeliacijas.
5. Teismins prieiros funkcij atlieka konstitucinio teismo status turintys teismai, priirintys parlamento ir
vyriausybs leidiam teisini akt atitikim konstitucinms normoms bei teismai, tiriantys administracinius paeidimus.
6. Ombudsmeno institucija, skirta piliei ir j grupi nusiskundimams tirti, gali atlikti ne tik ministerijos, bet ir pavieni
valdinink veiklos tyrimus. Taiau ne visada ombudsmenams suteikiama pakankamai gali. Valdininkai yra suinteresuoti
nuslpti informacij, politikai ir labiau udaros vyriausybs tarnybos - apriboti j galias.
Neformalios kontrols funkcijas vykdo visuomen per viej nuomon, interes grupi spaudim, visuomens
informavimo priemones. Ne visada ir ne vien ios kontrols formos veikia efektyviai. Buvusios socializmo sistemos
alyse biurokratija buvo isipltusi ir politizuota. Ji tapo komunist partijos valdymo rankiu ir buvo su ja suaugusi,
centralizuota, su jai bdingu tiksliu hierarchiniu ir veiklos sfer pasidalijimu.
Treiojo pasaulio alyse, ypa ilaikiusiose senas tradicines struktras ir vertybes, valdinink paskyrimai
remiasi giminysts ryiais. Biurokratinis aparatas ia evoliucionuoja, taiau danai j patenka eimos nariai, gimins,
valdia koncentruojama siauro elito sluoksnio rankose. Valstybs administracija efektyvesn tose alyse, kur kolonijinis
reimas ilgiau laiksi ir buvo sukurtas biurokratins struktros. Jos yra labiau modernios nei politins valdios institutai
ir partijos. Taiau iai biurokratijai bdinga didesn koncentracija centre ir silpni ryiai su periferija. Tai sukelia tamp.
Biurokratija gali uzurpuoti reali valdi politikai nestabiliose alyse. Pakistano, Indijos biurokratija atliko valstybs
gynimo ir valdymo funkcij. Taiau Korjoje po Japonijos pralaimjimo Antrajame pasauliniame kare vietin biurokratija
nesugebjo upildyti beveik per par susidariusio politinio vakuumo.
Treiojo pasaulio biurokratija, suprantama, visai neatitinka klasikinio M.Weberio idealo. Kadangi
administracin sistema formuojasi tradicins kultros terpje, vyrauja sitikinimas, kad valdininkai, politikai ir karininkai
pirmiausia turi aprpinti savo artimuosius. Valstybin tarnyba naudojama kaip asmeninio praturtjimo altinis. ia klesti
korupcija, patronato santykiai, kai u param atsilyginama apsauga ir pareigomis. Suformuota kolonist aukiausiojo
eelon biurokratija buvo perimta vietini afrikiei, bet dl emos kvalifikacijos ir senojo tradicinio mentaliteto greitai
tampa neefektyvi.

7. Visuomens struktra ir iuolaikini partij susiformavimas. Partini sistem klasifikacija. Partij eimos.
Kairs-deins samprata. Koalicij formavimas

Politins partijos ir j klasifikacija Kiekvienoje stabilioje politinje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, kurie
atlieka tarpininko tarp pilietins visuomens ir valstybini struktr vaidmen. Labai svarbus vaidmuo ia tenka interes
grupms ir politinms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir metodais bei takos valdiai altiniais ir
kitomis ypatybmis. Partija - vienas pagrindini iuolaikins visuomens institut.Be j yra nemanomas
atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Jos tyrinjamos jau beveik imt met, politini partij kilm, savybs ir
vaidmuo politiniame procese iki iol tebra teorini disput objektas.
odis "partija" (lot. pars, partis) reikia visumos dal. Jau senovs Romoje jis buvo vartojamas politinei bendrijai
(klientelms arba grupei moni, valdani valstyb, apibdinti. Ciceronas tapatino svokas "pars" ir "fractio" (lot.
lauymas), svokos "amicitia", reikusios kilming draug sjung. "Fractio" ir "pars" buvo laikomos blogomis,
nekilmingomis sjungomis, kurios "lauo" nusistovjusi tvark. XVII a. vyravo nuomon, kad partijos yra kenksmingos
visuomenei, nes nea nesantaik socialin organizm. io negatyvaus poirio prieastis buvo paplits sitikinimas, kad
tik valstyb yra tautos suvereniteto reikja. Pirmj modernij partij (tori ir vig) uuomazgos Anglijoje XVII a. 7-8
deimtmetyje bei kit pakraip partij krimasis, vaidmens didjimas demokratijoje laipsnikai keit poir partij
viet visuomenje.
XVIII a. pabaigoje Edmundas Burkeas nebuvo partij alininkas, bet teig, kad organizuota konkurencija dl valdios
principin, ji buvo priimtina ar net pageidautina. Tik XX a., atsiradus masinei visuomenei, ir iplitus visuotinam
balsavimui, partijas imta pripainti kaip demokratijos atribut. Po Antrojo pasaulinio karo, kai sitvirtino nacionalinis
sociumo vientisumas bei kultrinis pliuralizmas, buvo toleruojamas politinis grupi pasiskirstymas ir institucionalizuotos
organizuotos konkurencins valdios siekimo formos, partijos buvo pripaintos kaip demokratijos esatis ir pradtos tirti
sistemikai.
Vienas pirmj krypting partij tyrinjimo demokratinje visuomenje pradinink buvo M. Ostrogorskis, kuris
tyrinjo D.Britanijos ir Amerikos partij raid ir veiklos principus. M. Ostrogorskis atskleid partins "mainos", kuri
ikreipia atstovavimo proces ir kelia grsm demokratijai, organizacinius principus.
Po Antrojo pasaulinio karo klasikiniu darbu apie partijas tapo Maurice Duverger knyga Political Parties (1954). Jis
susistemino jau buvusias studijas ir padjo pagrindus iuolaikinei partini sistem analizei.
Yra daug partij apibrim. Vien pirmj pateik Benjamino Constanto. Pasak jo, partija yra grup moni, kurie
ipasta bendr doktrin, juo vienija bendra ideologija, o pati organizacija primena klub. Anot Edmunto Burkeo, partija
- tai moni organizacija, kurie vienijasi pagal bendr nacionalini interes supratim ir veikia pagal sutartus principus.
Giovani Sartori nuomone, "partija yra bet kuri politin grup, identifikuojama pagal oficial pavadinim, kuriuo
atstovauja rinkimuose, ir yra pajgi rinkim bdu (laisv ar nelaisv) ikelti kandidatus valstybinms pareigoms uimti".
Toks partij apibrimas padeda paaikinti, kaip partijos paveriamos demokratijos instrumentais arba liaudies valdia.
"Nelaisvi rinkimai" ymi nekonkurencini sistem partijas.
 Kenetho Janda partija vadina tik toki organizacij, kurios vienas i tiksl yra uimti valstybines pareigas savo
atstov, beslygikai identifikuojam su ia partija, pastangomis. Jis pabria, kad visos organizacijos siekia vairi tiksl,
taiau tik is yra partijos iskyrimo kriterijus. Jei interes grups atvirai rungtyniauja rinkimuose, jos tampa partijomis.
Pagaliau, "valstybini pareig umimo" kategorija apima ir valstybini pareig siekim rinkim keliu, ir betarpik
administracin potvark, jei valdanti partija neleidia kitoms partijoms varytis rinkimuose, ir partijos atjim valdi
prievartos bdu.
Partijai yra bdingi ie bruoai, skiriantys jas nuo interes grupi:
1. Smoningai apibrtas tikslas (tikrasis ar slaptas) vienai ar koalicijoje gyti sprendim primimo gali.
2. Siekis usitikrinti gyventoj param rinkimuose.
3. Nuolatin organizacija.
Nuo vis kit politini institut ir nuo interes grupi partij skiria tik jai bdingos funkcijos ir tipiki j gyvendinimo
bdai, didesnis institucionalizacijos laipsnis, grietos vidins struktros, politins veiksm programos buvimas,
atitinkama ideologin orientacija, siekis sukurti kuo universalesn program, suformuoti savo vyriausyb.
vairs altiniai vardija skirtingas partij vykdomas funkcijas. Daniausiai nurodomos ios:
1. Gyventoj ryio su valstybe funkcija. Raikos kanalai: interes reikalavimai, vieosios nuomons. Daugiapartinje
sistemoje iplstinis toki kanal tinklas perduoda informacij vyriausybei. Vienpartinje sistemoje is tinklas ribotas.
2. Interes agregacijos funkcija: kai vairs specifiniai reikalavimai paveriami organizuotais, apiuopiamais tikslais.
Partijos atrenka, identifikuoja ir derina keliamus reikalavimus.
3. Bendrj tiksl gyvendinimo funkcija vykdoma valdi irinkt lyderi.
4. Elito atrankos ir socializacijos funkcija: pirma, partija, yra svarbiausia politins karjeros mokykla; antra, jos
kontroliuoja asmenybi atrank renkamas ir skiriamas valstybines pareigas.
5. Emocins ikrovos funkcija - partijos yra neapykantos ar alikumo (meils) raikos objektai, padedantys velninti
tamp visuomenje.
Danai apeinama ar nutylima bene svarbiausia politini partij funkcija - organizuotas konflikto reguliavimas. Partijos
susikuria ten, kur kyla socialinis-politinis konfliktas. Jei jis gyja organizuot form, susidariusios dvi ar daugiau partij
linkusios dertis, eiti kompromisus, o ne atvira forma, kartais ir prievarta prieintis vyriausybei ar kitaip atvirai sprsti
kilus konflikt tarp grupi.

Partij genezs modeliai. Vakar ali literatroje skiriami trys partij genezs modeliai:
1) institucinis, siejantis partij atsiradim su parlamentarizmo raida;
2) istorinis, iekantis partij akn sistemins krizs ir tautins valstybs formavimosi proces sveikoje;
3) modernizacijos, kur partijos yra jos proces sveikos produktas.
Nepaisant skirtum, yra vieningai pripastama socialin mobilizacija arba masi atjimas politin aren: kadangi
politika pereng siauras aristokratinio elito ribas, partijos atsirado kaip instrumentai, kurie sieja elit su masmis.
Instituciniu poiriu, iuolaikini partij formavimosi itakos yra siejamos su balsavimo teiss ir parlamento instituto
modifikavimo procesais. M. Duverger skyr tris partij raidos etapus. Pirma atsirado grups parlamente, vliau
susiformavo vietiniai rinkim komitetai ir, paskiausiai, usimezg nuolatiniai ryiai tarp j. Bet parlamentins elito
grupuots buvo nepastovios, j uparlamentiniai ryiai neinstitucionalizuoti. J pagrindu susiformavo kadrins partijos,
kurios silpnai buvo integruotos nacionaliniu mastu, priklausomos nuo turting rmj, kurie finansuodavo j rinkimines
kampanijas. Pleiantis rinkim teisei, jos steig vietines rinkim organizacijas, kad usitikrint param rinkimuose,
taiau savo pobdiu iliko elitinmis. Susidrusios su tuo metu susikrusi uparlamentini partij konkurencija, m
siekti utikrinti integracij nacionaliniu ir vietiniu lygiu.
M. Duverger skyr parlamentines ir uparlamentines arba masines partijas, kuri atsiradimas kl ideologin ir
rinkimin pavojus valdaniajam elitui. J organizacija buvo pritaikyta veikti visuotini rinkim slygomis, o tikslas -
anksiau neturjusi valdios grupi interes atstovavimas ar net politins sistemos pakeitimas. Pleiantis demokratinms
teisms, kadrins partijos buvo istumtos masini, paprastai - kairij partij. "I vidaus" organizuot partij pavyzdiai
buvo D.Britanijos Konservatori ir Liberal, JAV partijos, XIX a. liberalai Italijoje. U parlamento kurtos partijos yra
klasikins Vakar socialist, komunist, krikioni demokrat ir agrarins partijos.
Institucini veiksni reikm iuolaikinei partijai atsirasti pabr M.Weberis, teigdamas, kad iuolaikins partijos
tipas negali atsirasti kitur, o tik teisinje valstybje su atstovavimo konstitucija. Naujo tipo partij atsiradim jis siejo su
politikos profesionalizacija - demokratijos, visuotinio balsavimo teiss sigaljimu, poreikiu kreiptis mases ir jas
organizuoti.
Institucinis partij itak aikinimas rmsi Vakar demokratij patyrimu, todl yra ribotas laiko bei geografijos
prasme. Nacionalini partij krimosi poiriu, partijos atsiranda kaip nacionalins integracijos, legitimacijos, augani
dalyvavimo poreiki sukeliam krizi pasekm. J turinys ir eiga nulemia partij evoliucijos model.
Sveikaujant ioms slygoms G.Sartori randa istorines-institucines iuolaikini partij ir partins sistemos
susiformavimo prielaidas. Partijos modernumo prielaida, G.Sartori teigimu, yra pliuralistin visuomen. Visuomens
pliuralizmas pasireikia ne vien vairovs ir skirtum pripainimu, bet reikalauja j institucionalizavimo per formaliai
tvirtint ir visuomens legitimuot struktr egzistavim. Partijos buvo pripaintos tik suvokus, kad vairov ir
nuomoni skirtumai nebtinai griauna politin tvark.
G.Sartori iskiria tris pliuralizmo lygius. Kultrinis pliuralizmas remiasi teiginiu, kad skirtumai, bei nuomoni
vairov, o ne tapatumai,yra pasaulirinis pamatas. Politinis pliuralizmas ymi valdios vairialypikum, t.y.
nepriklausom ir atvir grupi daugyb visuomenje. Tai, skirtingai nuo tradicini ar institucini grupi, yra asocijuotos
grups.
Partins sistemos formavimosi modernizacijos procese teorin model sukonstravo Seymuras M. Lipsetas ir Ronaldas
Rokkanas. Jie siek parodyti, kaip kiekvienoje visuomenje egzistuojantys socio-kultriniai pasidalijimai gali tapti
partini sjung ir vertybini nuostat alternatyvomis.
Modernizacijos procese konflikt linijos-pasidalijimai formavosi keliais etapais. Pirmasis siejamas su tautins
valstybs krimu prieindustrinje visuomenje, kai dl Reformacijos ir nacionalini revoliucij irykjo du
pasidalijimai - tarp valstybs ir banyios bei etninis-lingvistinis. Industrin revoliucija tvirtino kitus du pasidalijimus:
tarp kaimo ir miesto bei tarp darbdavi ir darbinink (klasin). Nacionalin revoliucija vert rinktis vertybines ir
kultrines alternatyvas. Industrin revoliucija, nors inspiravo ir subkultr konfliktus, bet padjo pagrindus politiniam
pasirinkimui pagal ekonominius interesus.
i pasidalijim pagrindu isivyst politiniai gyventoj simpatij pasiskirstymai ir sjungos. Partijos atsirado ten ir
tada, kur egzistavo konflikt altiniai. Po partij krimosi etapo jo politins mobilizacijos laikotarpis. Jo metu, kol dar
nebuvo vesta visuotin balsavimo teis, bet mass jau dalyvavo politikoje, formavosi naujos piliei politins
orientacijos, kurias stipriai takojo didieji konfliktai. Joms veikiant isivyst apibrtos politins atskir grupi simpatijos,
o tuo metu susikrusios masins partijos tvirtino ias politins orientacijos. Taip baigsi masi mobilizacija, kuri dabar
buvo kontroliuojama stipri partij. Susiaurjo paramos rinka, ir sumajo partins sistemos kaitos galimybs. iuo
pagrindu S. M. Lipsetas ir R. Rokkanas suformulavo ualdytos partins sistemos tez. Politins partijos tapo maiau
priklausomos nuo piliei takos, nes kontroliavo prijimo prie valdios kanalus ir kartu ribojo naujai susikrusi partij
galimybes prasiskverbti partins konkurencijos aren. Iki 6 deimtmeio senj demokratij partins sistemos iliko
tokios , kokios susiformavo XX a. pradioje.

Partij tyrimo parametrai ir klasifikacija. Vakar ali studijose apie partijas nurodoma net deimt j tyrimo
parametr, kuriais yra nustatomas partijos brandumo laipsnis, tipas, jos politinis pajgumas bei vaidmuo. Tai -
institucionalizacija, politin-idjin orientacija, socialin parama, organizacin struktra, autonomija, strategija ir taktika,
vyriausybinis statusas ir pan. Danai jie yra ir partij klasifikavimo kriterijai.
Institucionalizacija vartojama dviem reikmmis:
1) kaip teisinis partijos statuso tvirtinimas, nustatomas statymais ir procedra,
2) kaip sociologin kategorija, yminti tam tikr socialini santyki sitvirtinimo, jiems tampant pastoviu sveik ablonu,
proces. Tai ir yra partijos brandumas rodiklis. Jis matuojamas partijos egzistavimo trukme, skilim skaiiumi, elektorato
stabilumu, lyderi kaita, rinkiminiu pajgumu. Partija yra laikoma institucionalizuota, jei ji laimi trejus rinkimus i eils.
Politin-idjin orientacija tai partij poiriai kertini nacionalini problem atvilgiu, kylantys i j ideologins
nuostatos.
Partijos, savo programose akcentuodamos vien ar kit socialin problem, skiriasi poiriais j sprendimo bdus,
kurie iplaukia i atitinkamos j ideologins orientacijos. ie skirtumai nubria partij takoskyr, pagal kuri jos
skirstomos ideologines eimas: liberalai, konservatoriai, socialistai, krikionys demokratai. Jos nurodo partij
pasiskirstymo partinse sistemose pagrindus, kitaip tariant - j konkurencijos ais.
A.Lijphartas vardija septynias sritis, kuri problemas skirtingai aikina partijos: socioekonomin, religin, kultrin-
etnin, miesto-kaimo, paramos reimui, usienio politikos ir postmaterializmo.
Poiri skirtumai socialin-ekonomin politik paprastai ireikiami partij padtimi kairs-deins skalje. Partij
vieta kairs-deins skalje nustatoma pagal j poir ekonomines problemas:
1. Valstybin versus privati nuosavyb;
2. Valstybs reguliavimas versus silpnas ekonomikos reguliavimas;
3. Turtingj pajam perskirstymas neturtingiesiems versus perskirstymas;
4. Valstybs socialini program pltimas versus siaurinim.
Vakaruose istorikai ios dimensijos leido aikiai skirti kairiuosius nuo deinij. sitvirtinant socialiniam
konservatizmui, ie skirtumai velnjo, bet kaip politini alternatyv rodiklis socio-ekonomin dimensija yra svarbi ir
iandien.

Kairs-deins turinys Vakaruose:

Kair Dein
Komunizmas Krikionikumas
Socializmas Konservatyvumas
Progresyvumas Kapitalizmas
Darbininkai Verslas
Lygyb Demokratija
Nacionalizacija Individualizmas
Opozicija Turtingieji
Solidarumas Liberalizmas
emesnieji sluoksniai
 Atitinkamai partij padiai kairs-deins skalje, skiriamos kairs, deins bei centro partijos. Taiau, jei skal

ne vienmat, bet dvimat, partijos papildomai skirstomos autokratines ir demokratines. Tokio klasifikavimo kriterijus -
skirtingi partij poiriai normatyvinius-vertybinius demokratijos aspektus: asmens ir asociacij laisv, pilietins teiss,
etnin, rasin lygyb ir pan.
Esmini problem koncepcija susijusi su socialins paramos bazs kriterijumi. Politins partijos kuriamos ne tik
politiniams tikslams gyvendinti, bet ir atitinkamiems socialiniams interesams atstovauti. Pagrindini socialini
pasidalijim - centras-periferija, valstyb-banyia, ems kis-pramon, darbo ir kapitalo - pagrindu Vakar alyse
formavosi partij identitetas, kuris rmsi atitinkamos socialins grups (regionins, religins, profesins, tautins ir pan.)
parama. Socialins paramos rodikliai yra ekonomin padtis, religija, etnin priklausomyb, gyvenamoji vieta,
isilavinimas. Taip nustatoma, kuri ar kurios socialins grups remia atitinkam partij. Istorikai socialdemokratus
remdavo darbinink klass atstovai, konservatorius ir liberalus - verslo, viduriniosios klass atstovai. Dabar partij
paramos struktra partijoms yra gerokai sudtingesn.
Pakito pai partij orientacija: jos siekia rinkimuose surinkti kuo daugiau bals, todl velnina savo ideologines
nuostatas, kreipiasi ne vien konkrei grup, bet gyventoj daugum. Partijos priverstos rizikuoti - arba orientuotis
savo bazin grup ir jos interesus bei lkesius, arba, nordamos patraukti kit partij elektorato svyruojanias grupes,
iplsti savo programas, atsivelgus ir j interesus, bet prarasti dal savo rinkj bals.
etajame deimtmetyje susiformavo partijos visiems (catch-all) partijos tipas. i kategorij ved vokiei
politologas Otto Kirchheimeris. Jis skyr du organizacijos tipus: masi integracijos ir partijos visiems. Pastarosios
partijos atsisak sipareigojimo vienai i ideologij, stiprino vadovaujant partijos eelon, klasin partin pasiskirstym
pavert vis gyventoj paramos mobilizavimo strategija.
Remiantis paramos partijai bazs, nari primimo politika, kandidat iklimo bdo kriterijais, partijos skirstomos
siaur ar plai interes atstovavimo partij tipus, atviras ir udaras partijas, "lyderi" ir "partij eilini partijas".
Partij klasifikavimo pamatas yra M. Duverger dvinaris partij skirstymas kadrines ir masines. iuo atveju partij
tip skirtumai nustatomi pagal du kriterijus: dyd ir partijos struktr. Kadrins partijos formuojasi apie politik grup, o
j organizacins struktros pagrindas yra politini lyderi ir aktyvist branduolys. Daniausiai tokios partijos sukuriamos
i viraus. io tipo partija orientuota profesionali politik ir elitini sluoksni dalyvavim politiniame procese.
Daniausiai j veikla suaktyvja, artjant rinkimams.
Masins partijos - tai centralizuoti, gerai organizuoti ir disciplinuoti susivienijimai. ia svarb vaidmen atlieka elitas
ir partijos aparatas, taiau j pamatas yra nariai, svarbs ir politine, ir finansine prasme. Ypatingas dmesys ia teikiamas
vietimui ir ideologinei nari vienybei. Tokios partijos paprastai susiformuoja i apaios visuomenini judjim
pagrindu. Prieingai nei kadrins partijos, finansin param gaunanios i privai asmen, bankinink, ymi mecenat,
masins partijos apeliuoja visuomen, siekdamos apsirpinti finansais rinkim kampanijos metu i nario mokesio. M.
Duverger manymu, kuo maesnis partijos nari skaiius, palyginus su elektorato mase, tuo partija artimesn kadrinei.
Partijos yra organizuotos bendrijos, orientuotos pasiekti tam tikrus tikslus: skm rinkimuose ir galimyb paveikti
vyriausybin politikos formavimo proces. Jos uima pagrindines pozicijas politiniame procese - konflikt reguliavimo,
integracijos, interes artikuliavimo ir agregavimo, vieosios politikos formulavimo. Bdai, kuriais partijos yra
organizuotos, padeda joms tvirtinti savo pozicijas. Organizaciniai partij skirtumai leidia nustatyti, kokiomis
priemonmis, siekdamos savo tiksl jos veikia politins aplinkos takas. Tai svarbu, vertinant partij adaptacin
sugebjim ne tik elektorato, bet ir kit partij elgsenos ir santyki su jomis atvilgiu, kuri ypa svarbi, tiriant
besiformuojanias partijas. Nemaiau yra reikmingas partij tyrimo aspektas yra jos taktika ir strategija bei rinkiminis
pajgumas.

Partins sistemos ir j tipologija. Partin sistema apibriama ne kaip paprasta jas sudarani element suma, o kaip
- politini partij, kurios veikia vienoje alyje pagal organizuot model, alyje veikiani partij srang. Partijos ir
partins sistemos - skirtingi tyrimo objektai, nes partijos yra struktros, o partins sistemos - j srangos, kurios veikia
atskirose alyse pagal atitinkamus sveik modelius.
M.Duverger partin sistem apibdina kaip kiekvienos alies partij koegzistencijos form ir bdus. Tai pai partij,
kurios veikia atitinkamoje alyje organizaciniai-struktriniai skirtumai bei partij skaiius, dydis, sjungos, geografinis
isidstymas, politin sklaida ir pan. Partin sistema yra daugelio sudtini veiksni, apimani universalius ir specifinius
aliai bruous, rezultatas.
Specifiniai veiksnia: istorin praeitis, tradicija, socialin-ekonomin struktra, religija, rasin sudtis, nacionaliniu
mastu rungtyniaujantys lyderiai bei partijos.
Universals veiksniai: socio-ekonominis, ideologinis ir techninis. Socio-ekonominis veiksnys atspindi socialins
struktros poveik politini partij tip isivystymui. Ideologin partij priklausomyb lemia dominuojanti doktrina ar
doktrinos, kuri pagrindu formuojasi politins partins alternatyvos.
Ypating tak partij koegzistencijos formai daro rinkim sistema. Jos poveikis ypa svarbus alies partij skaiiui,
dydiui, partij aljans susidarymui ir atstovavimui. Balsavimo sistemos sveikai su partine sistema atskleisti M.Duverger
suformulavo tris hipotezes:
1. Proporcinis atstovavimas stiprina partij sistem, kurios yra sudtins, grietos, nepriklausomos ir stabilios
(iskyrus masi emocines bangas);
2. Dviej balsavimo tur maoritarin sistema stiprina partij sistemas, kurios yra sudtins, lanksios, priklausomos ir
santykinai stabilios (visais atvejais);
3. Vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvipartin sistem su valdios alternacija tarp dviej didij
nepriklausom partij.
Autorius nurodo, jog tai tik paios bendriausios tendencijos. Kita vertus, partin sistema taip pat veikia rinkim
reim: dvipartin sistema linkusi ilaikyti paprastosios daugumos su vienu balsavimo turu form ir jai aljansus yra
svetimas proporcinis atstovavimas.
G.Sartori partin sistem apibria kaip sveik sistem, kuri kyla i partij konkurencijos. Ji remiasi partij sryiu,
kur partija yra kit partij funkcija ir reaguoja kitas partijas kaip varoves ar prieininkes.
Analizuojant partines sistemas, ypa svarbi j klasifikacija. Viena i j yra partini sistem skirstymas konkurencines
ir nekonkurencines. ios klasifikacijos kriterijus yra partij tarpusavio santyki pobdis: laisvas partij krimasis,
nevaromas dalyvavimas rinkimuose, savo politini nuostat deklaravimas ir oponavimas prieininkui bdingas
demokratinms politinms sistemoms. Vienos partijos dominavimas, ribojant kit partij organizacin propagandin
veikl ar i viso jas udraudiant - autokratinms.
Kitos partins sistemos klasifikacijos remiasi partij skaiiaus ir dydio kriterijumi. Klasikine klasifikavimo schema
laikomas M. Duverger partini sistem skirstymas vienpartin, anglosaksik dvipartin ir daugiapartin. Dvipartin
sistem prancz politologas laiko politins sistemos stabilumo pamatu.
Daugiapartinei sistemai palanki proporcinio atstovavimo ir paprastosios daugumos su vienu balsavimo ratu rinkim
sistemos. alys, kuriose veikia paprastosios daugumos dviej tur rinkim sistema, visos yra daugiapartins, taiau didel
tak daro alies slygos.
Proporcinis atstovavimas pasiymi partij skaiiaus didjimo tendencija. Taiau proporcinio atstovavimo
mechanizmas skiriasi nuo paprastosios daugumos sistemos, nes skatina ne partij skilim, o nauj atsiradim. Paprastai
tik vedus proporcin atstovavim partijos beveik ilaiko nepaliest struktr. Jis nedaro dezintegruojanio poveikio, o
atsirandanios maos partijos yra ribojamas vienokio ar kitokio rinkim barjero.
Brit politologas J.Blondelis skiria dvi partini sistem eimas - vienpartines ir "daugiau kaip vienos partijos". i
klasifikacija tapati konkurencinms -nekonkurencinms partinms sistemoms. Pagrindinis jo klasifikacijos kriterijus -
gyventoj parama partijoms.
Pasak J Blondelio, vienpartins sistemos 8 deimtmetyje sudar du penktadalius vis pasaulio partini sistem.
Daugiausia j buvo Ryt Europoje, Pietins Sacharos Afrikoje.
Daugiau kaip vienos partijos sistemos skirstomos keturis tipus. Dvipartin sistema yra tada, kai dvi partijos
rinkimuose gauna beveik po 50 proc. bals (JAV, D. Britanija, N. Zelandija, Australija). "Dvi-su puse" partin sistema
nustatoma tada, kai pirmoji partija gauna 40-45 proc. bals, antroji - 35, treioji - 15 proc.(Belgija, Liuksemburgas).
Daugiapartins sistemos su viena dominuojania partija yra tos, kuriose pirmoji partija taip pat gauna 40-45 proc. bals, o
kitos keturios partijos pasiskirsto likusius balsus (Skandinavijos alys, Italija). Ketvirtasis tipas - daugiapartin sistema be
dominuojanios partijos. iuo atveju, penkios ar keturios partijos pasidalija rinkj balsus, ir n viena j negauna daugiau
kaip 25 proc. bals ( Suomija ir veicarija).
G. Sartori partij tipologija yra sudtingesn. Partini sistem tip skirtumams atskleisti jis taiko dvimat metodik,
skaiiaus kriterij papildydamas ideologiniu. Partines sistemas jis suskirsto atskiras klases, o remdamasis ir skaiiaus, ir
ideologiniu kriterijumi - tipus. Be to, taikydamas skaiiaus kriterij, G. Sartori skiria relevantines partijas. Relevantins
arba reikmingos, yra tokios partijos, kurios nuolat gauna nemaai viet parlamente, turi rinkimin koalicin potencial.
Joms priskiriamos ir grsms (blackmail) partijos, kurios laimi pakankami viet, bet n karto nejo n vien koalicij.
Ideologinis kriterijus taikomas ideologinei distancijai tarp partij arba politins sistemos ideologiniam spektrui
nustatyti. Partij skaiius nurodo partins sistemos fragmentacij, ideologijos kintamasis - poliarizacijos laipsn. Jei
partin sistema yra fragmentuota, bet ne poliarizuota, tuomet ji priskiriama ribotam ir nuosaikiam pliuralizmui. Jei,
atitinkamai, sistema ir fragmentuota, ir poliarizuota - kratutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipui.
Nekonkurencines partines sistemas G. Sartori skirsto vienpartines ir hegemonines. Vienpartinje sistemoje egzistuoja
tik viena partija, kitaip tariant, tai unipartizmo sistema. Hegemoninje partinje sistemoje gali veikti ir kitos partijos, bet
joms neleidiama nei formali, nei de facto konkurencija su valdioje esania partija.
Konkurencini partini sistem grupje jis skiria dominavimo, dvipartin, nuosaikaus pliuralizmo, kratutinio
pliuralizmo ir atomizuot partin sistem. Dominavimo partinje sistemoje veikia kelios partijos, bet daugum
vyriausybje nuolat ilaiko viena partija. Ji yra artima dvipartikumui. Taiau pastarasis funkcionuoja vytuokls principu,
o dominavimo partinje sistemoje nra politins jgos ar partij koalicijos, kuri galt tapti atsvara didiausiai partijai.
Atomizuota partin sistema, G.Sartori odiais tariant, yra likutin klas. ia partijos yra etikets, neapibrtos
sjungos, linkusios skaidytis kiekvienuose rinkimuose. is tipas atitinka partins sistemos formavimosi prie jos
struktrin konsolidacij etap, kur ir paios partijos, ir j sveikos yra nepastovios.
Ypating analitin reikm gyja nuosaikaus ir kratutinio pliuralizmo kategorijos. Nuosaikaus pliuralizmo sistemoje
veikia trys-penkios relevantins partijos, o kratutinio - eios-atuonios. Toks auktas fragmentacijos laipsnis yra
prielaida poliarizacijai. Jei partin sistema pasiymi ir ideologine poliarizacija, tai sveikoje su fragmentacija gauname
kratutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tip.
Poliarizuotas ir kratutinis pliuralizmas, pirmiausia, ymimas tomis savybmis, kurios j leidia skirti nuo riboto ir
nuosaikaus pliuralizmo. Tai, pirma, anti-sistemini partij egzistavimas. Tai partijos, kurios siekia pakeisti ne vyriausyb,
o pai valdymo sistem. Esminis j bruoas - svetima ideologija. Anti-sistemins partijos delegitimuoja politin sistem
i vidaus.
 Antrasis bruoas - abipus opozicija, kai partijai valdioje oponuoja politins jgos i keli spektro tak. Treiasis -
centro pozicij umimas viena ar daugiau partij. Vien tik centro pozicij fizinis umimas reikia, kad politins
sistemos centrin erdv yra istumta i konkurencijos. ia konkurencija yra icentrin ir palanki radikaliai ar
ekstremistinei politikai.
Ketvirtoji partins sistemos poliarizacijos savyb yra maksimalus nuomoni pasiskirstymas tarp kratutini poli.
Tokiai politinei sistemai bdingas gilus susiskaldymas, emas konsensuso lygis ir legitimumo krizs pavojus.
etasis bruoas - politini partij tarpusavio konkurencija remiasi ideologiniais argumentais, o ne pragmatizmu.
Perdm ideologizuotos partins sistemos susiformavimas aikinamas partij ideologinio atpainimo (identiteto) btinumu.
Septintasis poliarizuoto pliuralizmo bruoas yra neatsakinga (irresponsible)opozicija. ia nesusiformuoja alternatyvios
koalicijos ir neveikia vytuokls principas. Valdios pasikeitimas yra periferinis, o prijimas prie valdios - ribotas, nes
j patenka tik kairs-centro arba deins-centro partijos.
Pagaliau, poliarizuotam pliuralizmui bdinga nepareigojanti politika. ia neegzistuoja konkurencin politika.
Prieininkai siekia perimti gyventoj param i varov, vis didindami savo paadus, nors ir negaldami j vykdyti.

8. Politin kultra ir demokratija. Politins kultros kaita: postmaterializmas. Politinio elgesio formos ir j
kaita

Politin kultra. Kiekviena visuomen perteikia savo norm ir vertybi sistem monms, o individai, suformuoja
skirtingus idealus - kaip politikos sistema turt veikti, k vyriausyb turt daryti j labui, savo reikalavimus ir
sipareigojimus jai. i ideal, vertybi ir poiri apie politin sistem visuma ir sudaro nacionalin politin kultr.
Politin kultra yra takojama daugelio veiksni: religijos, tradicij, istorins praeities, valdymo tipo ir visuomens
socialins struktros. Taip pat politin kultra, kaip nusistovj poiriai politin sistem sudaro individ, politini
veiksm prielaidas.
Politin kultra - nauja kategorija, kuri vartoti pradta tik XX a. 6 deimtmetyje, taiau suvokiama kaip etosas,
dvasia ar vertybi sistema, slygojanias tautos ar grups politin elges.
Politins kultros samprata formavosi, trij skirting intelektualini sveik takoje:
1. Socialins psichologijos ir antropologijos. S.Freudas, T.Adorno, H.Lasswellas ir kiti siek tirti veiksnius, kurie turi
takos moni poiriui ir elgesiui. Jie analizavo socializacijos reikinius, grupines normas, alikum, paproius bei
tradicijas ir j tak asmenybs formavimuisi. 1939-1945 metais antropologai sukr pagrindinius treiojo pasaulio ali
taut kultr tyrimo metodus. Po karo, ypatingai JAV, isiplt rinkiminio elgesio tyrimai, kuriuose buvo nagrinjamos
rinkj balsavimo motyvacijos.
2. Europos ir JAV sociologija. Europos sociologai - M.Weberis, V.Pareto, E.Durkheimas nagrinjo religijos, vertybi ir
norm tak ekonominei veiklai ir politini struktr vystymuisi. M.Weberio darbai takojo T.Parsons, kuris sukr
funkcionalistin socialins sistemos teorij. Ypating viet sistemos funkcionavime uima vertybs ir normos.
3. Sociologiniai tyrimai. Susidomjim politikos kultra kaip politikos aikinimo metodu, kuriuo tiriama politin
sistema, sustiprino sociologini apklaus technikos, atrankos, interviu ir duomen analizs metod vystymasis. Vieosios
nuomons tyrim metodologijos tobulinimas leido remtis ne tik spekuliacijomis bei impresionistinmis nuostatomis, bet ir
kur kas patikimiau empirikai analizuoti grupi bei taut kultr.
Politin kultra - visuma poiri, ideologij, tradicij, paproi, sitikinim ir mit, kurie turi takos politiniam
gyvenimui. iuolaikin politins kultros samprata i dalies atitinka iki XX a. etojo deimtmeio vartot nacionalinio
charakterio termin, bet nacionalinio charakterio kategorija formavo stereotipus - autoritarinis vokikasis,
mesionistinis rusikasis, nenuspjamas rytietikasis charakteriai. Politin kultra yra socialinio gyvenimo dalis.
Pasaulio suvokimas susideda i klasifikuot, suvokt, prasmint proto konstrukcij - mons apibdina situacijas,
vykius, objektus, santykius proto reikmmis. Socialinis pasaulio suvokimas yra prasmi struktra. Politin kultra
slygota patyrimo bei ini lygio ir individualiai reikiasi kaip prasmi apie politin gyvenim sistema.
Politin kultra - tai orientacijos politins sistemos ir jos vairi dali atvilgiu bei poiris savo viet toje sistemoje.
Tai visuma vertybi, kuri kontekste vystosi politin sistema. Politin kultra yra tam tikru bdu sutvarkyta subjektyvi
politikos sritis, kuri prasmina politinius vykius, susieja politinius institutus. Individuali politin kultra nurodo politinio
elgesio kryptis visuomenje, formuoja vertybi ir norm struktr, utikrina institut ir organizacij veikl. Tai politins
sistemos istorinio vystymosi ir atskir jos nari socializacijos proceso produktas.
S.Verbos ir G.Almondo individualistin politins kultros samprata ir 1963 m. penkiose alyse atlikta politins
kultros lyginamoji analiz, tapo vienu politini sistem tyrim instrument. Individual elges siedama su politins
sistemos visuma, politins kultros koncepcija naudojama tirti, kaip ir kiek politins kultros atitikimas politinei sistemai
takoja pastarosios stabilum ir kiek tas stabilumas gali bti numatomas. ia remiamasi gyventoj poiriais politin
sistem, jos sudtines dalis ir savojo "a" vietos nustatymo toje sistemoje rodikliais.
Politins kultros tyrimai leido nustatyti, kiek ir kodl gyventojai pasitiki politiniais institutais, ar link dalyvauti
politikoje, j partines preferencijas, partij identifikavimo bkl, atskir gyventoj grupi simpatijas partijoms, taip pat
param joms. Btent iais pagrindais galima analizuoti partins sistemos vystymsi.

Pagal G.Almondo ir S.Verbos koncepcij politin kultra aikinama kaip vis bendruomens (visuomens) nari
politini poiri visuma, kuri yra sudaryta i individuali politini orientacij. ie poiriai skirstomi tris grupes:
 a) kognityviniai/paintiniai,
b) emociniai,
c) vertybiniai.
Paintins kognityvins orientacijos parodo individo informacijos kiek ir kokyb apie politin sistem kaip visum -
ar mons ino pagrindinius politinius institutus, pareignus, partijas ir j lyderius, t.y. jos infrastruktr, vykdom
politik, sprendimus.
Emocins orientacijos susijusios su individ psichologiniu politinio reimo identifikavimu ir sipareigojimu jam -
individai pasitiki veikianiomis politinmis institucijomis, ar reimo simboliai bei mitai priimami teigiamai ar neigiamai,
ar individai apskritai yra neutrals j atvilgiu.
Vertybines orientacijas slygoja individo vertybi sistema - kaip reimas vertinamas pagal individuali vertybi
hierarchij: ar jis pasisako u demokratij, ar u diktatr, socializm ar laisvj rink, kaip jis supranta teisingum ir
bendrj gr.
Ketvirtj grup sudaro individo poiriai savo viet politikoje: ar jis domisi politika namuose, ar dalyvauja partij
veikloje ar tiki gals takoti vyriausybs veiksmus. Tris orientacij grupes G. Almondas ir S.Verba taiko keturi politini
gyvenimo aspekt analizei:
1) sistemai kaip visumai, t.y. politiniam reimui tirti,
2) politins sistemos infrastruktros tyrimui,
3) vyriausybs politikos ir sprendim bei j gyvendinimo analiz,
4) individo a, kaip politinio sistemos nario, vietai ir vaidmeniui nustatyti.

G.Almondas ir S.Verba iskyr tris idealius politins kultros tipus:

1) parapijin,
2) pavaldinio,
3) dalyvio.
Parapijins politins kultros tipas ymimas iomis savybmis: orientacijos politinius objektus labai silpnos, asmuo
nesieja savs su n vienu i politini institut, negali pasisakyti ir nesidomi nei nacionalinmis problemomis, nei politika,
apskritai, nei mano gals paveikti j asmenikai. Individas nesijauia pilieiu, maai tikisi i vyriausybs. Labiausiai ia
domimasi eimos, banyios, darbo reikalais. Taiau pilieiai gali bti traukti vietin politik - genties, kaimo. is tipas
bdingas treiojo pasaulio ali tradicinms visuomenms, kur silpnai ireikta institut ir politini roli diferenciacija.
Toks individas retai aptaria politinius klausimus su pastamais, neturi supratimo apie dalyvavim joje. Jis jauiasi bejgis
prie politinius institutus.
Pavaldinio politins kultros tipas iskiriamas tuomet, kai individas nurodo savo teigiam arba neigiam nusistatym
politins sistemos atvilgiu. Taiau jis neturi supratimo apie valdios institutus, dalyvavimo kanalus, kuriais galima
pateikti savo reikalavimus vyriausybei. Jam bdingas silpnai ireiktas dalyvavimo politikoje galimybs jausmas. Vis tik
tokie individai jauiasi pilieiais, domisi politika, nors ir pasyviai, dalyvauja joje, link remti ir paklusti autoritetui. is
politins kultros tipas atitinka autoritarines politines sistemas.
Dalyvavimo tipui bdingas aikus supratimas apie politinius institutus ir politinius lyderius, individai save suvokia
kaip politikos dalyvius. Jie yra politikai kompetentingi ir aktyvs, link dalyvauti politinje veikloje, tiki, kad vyriausyb
turi atsivelgti moni nuomon ir reikalavimus.
Tai buvo analitins kategorijos, kuriomis bandoma atsakyti pagrindin tyrj keliam klausim: kiek politins
kultros atitikimas politiniam reimui lemia pastarojo stabilum, arba - kiek visuomens politin kultra takoja politins
sistemos atsparum aplinkos pokyiams.
ie politins kultros tipai, kaip ir trys M.Weberio ideals legitimaus autoriteto tipai, nesutinkami grynja forma.
Realiajame pasaulyje susiduriame su miria politine kultra. Gauti apklausos duomenys rod, kad tiriamose alyse
sutinkami visi trys archetipai, bet j kombinacijos skirtingos.
G.Almondas ir S.Verba ikl hipotez, kad demokratija yra stabiliausia tose alyse, kur dalyvavimo kultros tipas yra
sumis su pavaldinio ir parapijins politins kultros elementais. Pagrindinis jos elementas yra dalyvavimo tipas. Tokioje
kultroje pilieiai pakankamai aktyviai ireikia savo reikalavimus vyriausybei, preferencijas rinkimuose, bet nra tiek
sitrauk specifines problemas, kad atsisakyt paklusti sprendimams, kuriuos priima j irinktas elitas. Pilieiai jauiasi
gal takoti vyriausyb, bet danai link atsisakyti tiesioginio dalyvavimo politikoje, suteikdami vyriausybei galimyb
laviruoti, priimant sprendimus. Toki trij politins kultros archetip kombinacij G.Almondas ir S.Verba pavadino
pilietine politine kultra.
Pilietin kultra jungia savyje vis trij tip bruous. Ji, autori teigimu, labiausiai atitinka demokratijos reikalavimus,
nes jos nejai yra link pasitikti irinktais atstovais ir vyriausybe, yra kompetentingi ir link saikingai dalyvauti
politikoje. Taip pat jie yra pasireng veikti, jei vyriausybs veikla neatitikt j lkesi,taiau veikti pagal statymu
numatyt demokratin procedr.
Pilietins kultros pavyzdiu G.Almondas ir S.Verba nurod D. Britanijos politin kultr. Jei alyje vyrauja
dalyvavimo politins kultros tipas, tai gali sukelti politin-socialin tamp; jei dominuoja pavaldumo ir parapijikumo
bruoai - reimas palankus nedidels elito grups diktatrai. Pagrindins G.Almondo ir S.Verbos tyrimo ivados buvo,
kad 1) politin kultra lemia politins sistemos stabilum; 2) politins kultros pobdis sudaro prielaidas politiniam
reimui stiprti ar silpnti. Jie teig, kad politin kultra atitinka politin sistem, jei atitinka vertybs ir institutai. Tai
vyksta tuomet, kai individai sisavina vertybes, palankias sistemos veikimui, j inios ir supratimas apie sistem tiksls, o
emocins bei vertybins orientacijos yra pozityvios. Esmin kiekvienos politins kultros savyb yra individo savojo a
vietos suvokimas politinje sistemoje kaip politinje praktinje veikloje.
Tai idealus modelis. Tikrovje, kai pilieiai balsuoja rinkimuose jie yra dalyviai, bet kai jie moka mokesius jie yra
pavaldiniai.
Vlesni tyrimai, atlikti D. Britanijoje, parod, kad ia politin kultra nra homogenika, pastebimas politins apatijos
ir nepasitikjimo politiniais institutais bei nepasitikjimo vieja politika didjimas. G.Almondas ir S.Verba buvo
kritikuojami dl politins kultros reikms pervertinimo. Pagrindiniai teiginiai buvo ie: 1) politin kultra nelemia
politins sistemos struktros; 2) pilietin kultra yra demokratijos stabilumo pasekm, o ne prieastis; 3) politin kultra
yra istorins atminties, sitikinim ir einamosios politins situacijos kombinacija, todl moni politins orientacijos, nors
ir ltai, bet nuolat kinta; 4) politin kultra konkreioje alyje nra vieninga, - ji yra subkultr visuma; egzistuoja
tarpiniai politins kultros tipai, kuri neapima G.Almondo ir S.Verbos koncepcija.
Politin kultra atskirose alyse, anot G.Almondo ir S.Verbos, palaipsniui keiiasi, nes yra veikiama daugelio veiksni,
vieni jos elementai yra paslankesni, kiti - labiau atspars aplinkos poveikiui. Pvz., D. Britanijoje dl ekonomikos
nuosmukio, socialins struktros pokyi sumajo pasitikjimas tradiciniais politiniais institutais. Vokietijos politins
kultros tyrinjimai parod, kad ia politin kultra i pasyvios, pavaldinio politins kultros transformavosi pilietin.
Greiiausiai besikeiiantys politins kultros elementai yra pasitikjimas politiniais lyderiais, socialiniais bei
politiniais institutais. Individ politiniai sitikinimai ir politins vertybs yra santykinai stabils jos komponentai. Tai
patvirtina tirt ali reim legitimumas. Tik katastrofos gali per trump laik pakeisti politinius sitikinimus. Ne maiau
atsparios vairi veiksni poveikiui yra etnins ir tautins vertybs bei sitikinimai.

Politins kultros klasifikacija. Remiantis tyrimo duomenimis, gautais JAV, D.Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje ir
Meksikoje buvo nustatyti t ali vyraujanios politins kultros tipai. Be to, politins kultros tyrimai padjo paaikinti
t ali politini sistem ypatybes. Jeigu JAV politin kultra buvo artima D.Britanijos, tai Vokietijoje ir Italijoje vyravo
pavaldinio, o pastarojoje - ir parapijin kultra. Meksika tyrimo metu igyveno porevoliucin pakilim. Todl buvo rykus
dalyvavimo siekis, bet realiai mons nedalyvavo politikoje. Tai aspiracin politin kultra, kai psichologikai norima
aplenkti realias slygas.
G.Almondas ansiau buvo pateiks tok politins kultros skirstym:
1. Anglosaksikoji - homogenin politin kultra, bdinga JAV, D.Britanijai, kur pilieiai link sujungti vairias
vertybes. ia gerai ivystytos ir skiriamos politini vaidmen struktros: partijos, spaudimo grups, visuomens
informavimo priemons. Individai priklauso vairiausioms viena kit papildanioms grupms. Todl jie veikiami
krymini tak (cross-pressures). Tai skatina piliei tolerancij, pakantum vairioms pairoms. Politika ia vykdoma
pragmatine ir pasaulietine dvasia.
2. Fragmentuota politin kultra bdinga kontinentinei Europai (Pranczija, Italija). Ji sudaryta i keleto subkultr,
kurios knytos vairiuose institutuose. ia egzistuoja konfesinis, socialinis pasiskirstymas, kurio pamatu susidaro
alikos grups, linkusios atsiriboti viena nuo kitos. Pvz., katalikai balsuoja u katalikiksias partijas, priklauso katalik
profsjungoms, skaito katalikikus laikraius. Todl galimyb paversti toki udar darini reikalavimus derinamos
politikos alternatyvas yra labai ribota. Toks grupinis atsiribojimas didina subkultr antagonizm, yra nepalankus
kompromisu besiremianios politikos tvirtinimui.
3. Prieindustrinms visuomenms bdinga miri politin kultra. ia jauiama reim ir j norm pripainimo stoka. Ji
bdinga treiojo pasaulio alims.
4. Sintetin homogenin politin kultra yra totalitarins politins sistemos bruoas. ia apatija derinasi su bendru reimo
norm palaikymu.
Tuo metu G.Almondas teig, kad homogenin anglosaksikoji politin kultra tiesiogiai yra susijusi su demokratijos
stabilumu, o fragmentuota - su reimo nestabilumu. G.Almondo politins kultros tyrimus ts A.Lijphardas.
Tirdamas heterogenines, arba fragmentuotas, politines kultras, pvz., Olandij, Belgij, jis nustat, kad ioms alims
taip pat bdingas stabilumas, nors ia turi sugyventi keli segmentai - katalikai, kalvinistai, protestantai, flamandai ir
valonai. Kaip parod duomenys, svarbiausia yra elit nesutarimai. Jie nepasiekia masi lygmens. Tokia elito padtis
bdinga ir Italijai, ir Pranczijai,todl gyventoj lygmenyje galimas susitarimas ir nuosaikus politinis dalyvavimas, bet
elito, ypa partinio, santykiai tempti.
Kitaip politin kultra klasifikuojama pagal vadinamj radikalj, arba marksistin, poir. Teigiama, kad
viepataujanios klass ideologija visada yra dominuojanti, t.y. visuomenje egzistuoja valdanij klass nustatytas
vertybi tinklas. i klas valdo vietimo sistem, iniasklaid, todl ios vertybs yra lengviau diegiamos. Politin
kultra nra neutralus istorins raidos rezultatas, bet viepatavimo priemon. Ji formuojama krypting pastang dka.
Todl liberalioji demokratija ugdo ir pabria vertybes, skaldanias darbinink klas.
Dominuojanti politin kultra priimama dvejopai: apskritai sutinkama su reimo vertybmis, bet ikilus ekonominms
problemoms, einama streikuoti. Tai reikia, kad vyksta ne pasyvus politini norm savinimas, bet jis yra veikiamas ir
klasinio solidarumo, ir atitinkam partij diegiamos kairiosios ideologijos. Toks vertybini tak konkuravimas vyksta
ne grupiniu, bet individualiu lygmeniu.
A.Brownas silo dar kelias galimas politins kultros konfigracijas:
a) unifikuota politin kultra,
b) demokratin politin kultra, kai koegzistuoja vairios subkultros,
c) dichotomika arba susiskaldiusi (buvusi Soviet Sjunga - fasadin ir tikroji politin kultra);
d) fragmentuota politin kultra, kur n viena subkultra dl gentini nesutarim netampa valstybine ( Afrikos alys).
Egzistuoja ir kitas politins kultros klasifikavimas - elito ir masi politins kultros. Elito politins kultros turinys
sutampa su masi politine kultra, taiau net demokratini ali elito ir eilini gyventoj poiriuose pastebimi svarbs
skirtumai:
1. Elitas - liberalesnis socialini ir moralini problem atvilgiu.
2. Elitas labiau isilavins, todl aktyviau dalyvauja politikoje.
3. Elito pasaulira ir sitikinamai labiau susisteminti.
4. Politiniai lyderiai labiau link leisti reiktis kit grupi interesams ir vertybms.
Mass, suprantama, yra sudarytos i vairi socialini grupi. Bendras j bruoas - maesnis politinis aktyvumas,
emesnis isilavinimo lygis.

Socializacija ir politin socializacija. Socializacija - procesas, kurio pagrindu vyksta socialinis individo mokymasis,
sijungimas sociumo gyvenim, slygojamas bendras vertybi, norm, simboli supratimas ir prasminimas. Tai
procesas, kurio eigoje individas gija ini, gdi ir nuostat, kurios galina lygiaveriai ir efektyviai dalyvauti vairi
grupi ir visuomens veikloje. Individo integracijai socium yra svarbus vaikysts ir paauglysts amius, taip pat
gyvenime gytas patyrimas.
Socializacija yra mechanizmas, kuriuo tvirtinama atitinkama visuomens kultra, nepriklausomai nuo to, kuri grupi
veikloje individas dalyvauja. Pagrindin vaidmen ia atlieka socialiniai agentai, kurie perduoda visuomens kultr.
Socializacijos procesas apima kultrinio palikimo patyrimo perdavim i kartos kart, socialiai priimtin kontroliavimo
priemoni diegim, roli mokymsi, socialinio dalyvavimo proces.
mogus gimsta tam tikroje kultrinje aplinkoje, kur vyksta jo socializacija - kultrini vertybi susijungimas su
atitinkamu socialinio elgesio modeliu. Elgesio modeliai yra labai vairs: hipi, moksleivi, religini bendrij,
mokslinink, mafijos, politik ir kt. Kiekviena grup imoksta savo kalb, savitai rengiasi, laikosi skirting moralini
kodeks. Tokios kalbos, stiliaus, simboli taikymo imokimas rodo individo socializacijos laipsn grups viduje. ios
grups atstovauja skirtingoms subkultroms, o j visuma yra bendros kultros variantai. Galima skirti regionines,
etnolingvistines, socioekonomines, religines ir amiaus subkultras.
Subkultros svarbios politikai, nes jos daro tak politiniam stabilumui. Pvz., etnins ar religins subkultros padeda
individams integruotis bendrj kultr, arba prieingai - skatina atsiribojim ir j atmeta. Politins socializacijos
procese, savinant bendros kultros vertybes, mogaus elgesys gali bti daugiau ar maiau veikiamas krymini
bendrosios ir subkultr tak, t.y. ir subkultros nustatyt elgesio modeli, ir bendrosios kultros keliam reikalavim.
Politin socializacija - procesas, kuriuo gyja inias bei vertybi sistem apie politik ir politin sistem. Politin
socializacija atlieka politins kultros tstinumo funkcij. Jos reikm ar laipsn padeda nustatyti atsakymai klausimus,
kodl mons ar grups yra skirting politini pair, orientacij, kodl skirtingai iri tuos paius politinius objektus
ar subjektus, vykius ir pan. Politins socializacijos svok pirmieji pradjo naudoti socialiniai psichologai ir antropologai,
vliau - sociologai. Sociologus domino, kaip mons sveikauja tarpusavyje, su grupmis ir su visuomene. Socialinius
psichologus - kaip mons gyja keliamus grupi ar visuomens reikalavimus, kaip juos derina ir pritaiko sau. Politikos
moksle politine socializacija susidomta takojant bihevioristiniams tyrimams. Be to, politin socializacija susijusi ir su
parama reimui, t.y. ji atlieka politins sistemos legitimacijos funkcij.
Pagaliau, politins socializacijos tyrimai susij su praktiniais interesais. Aikinant politin socializacij kaip priemon,
padedani gyvendinti politikos vyksm ir suprasti jgas, kurios gali lemti pokyius ateityje, ji danai suvokiama kaip
konservuojantis procesas. Pvz., T.Parsonsui socializacija yra bdas integruoti visuomens vertybes ir utikrinti
paklusnum autoritetui. Kartais politin socializacija aikinama siaurai, pirmiausia, kaip nepolitini veiksni slygojamas
procesas. Dar Platonas, J.J.Rousseau politin socializacij siejo su pilieio formavimo procesu.

Politins socializacijos funkcijos ir institutai. Egzistuojanios skirtingos nuomons apie politins socializacijos
funkcijas atskleidia io proceso daugiareikmikum:
1) politin socializacija - tai politinio vietimo procesas, apimantis informacijos apie politin sistem skleidim ir
pilietikumo ugdym;
2) tai individo rengimas atitinkamoms rolms vykdyti, subkultros ar politins kultros pagrindini sistemini norm
gijimas;
3) tai procesas, apimantis politini pair formavim, gyjam per patyrim ir vidinius igyvenimus;
4) tai netolygaus autoritetinio vertybi paskirstymo visuomenje legitimumo utikrinimo priemon.
Galima skirti tris politins socializacijos funkcijas:
1) ini suteikimas ir suvokimas;
2) vidini vertybi ir norm, kurias palaiko egzistuojantis reimas internalizacija;
3) viepataujanio elito ir esamos visuomenins tvarkos legitimacija.
Politins socializacijos poveikis juntamas dar vaikystje. Tyrim duomenys rodo, kad jau 10-11 met vaikai iek tiek
orientuojasi politikoje. Pirmiausia, vaikas suino apie politines personalijas. Kitaip tariant, vyksta politikos suvokimo
procesas, kai politikai sutapatinami su simboliais: B.Clintonas - JAV prezidentas.
Deimties, vienuolikos met vaikai turi tam tikr nacionalinio identiteto jausm, supratim apie pagrindinius politinius
institutus, parlament, vyriausyb, ir pozityvias nuostatas savo alies politini veikj atvilgiu.
 Paauglystje jau sugebama diferencijuoti savo poirius pagrindinius politinius veikjus. Vliau suvokiama, kad
politika susijusi ne su atskirais asmenimis, o su vairiais politiniais institutais, politine sistema yra ne personalizuota, o
sudaro skirting organizacij ir pareigybi tinkl. Vienok ar kitok politikos supratim formuoja eima, mokykla,
draugai, gatv, darbin veikla ir kita aplinka. Politins socializacijos procesas tsiasi vis gyvenim. Taiau skirtingais
amiaus tarpsniais aplinkos ir individo a poveikis individo politins kultros formavimuisi skiriasi. Du poiriai -
liberalusis ir radikalusis, skirtingai aikina politin socializacij ir jos etapus. Liberaliuoju poiriu, politini vertybi
sistema suformuojama jaunystje. Suaugus patyrimas nulemia tolesn poiri formavimsi.
Radikaliuoju poiriu socializacija yra kryptingas procesas. Tai tikslingos vairi institut (agent) veiklos, kuria
siekiama suformuoti nacionalin virpartin konsensus pastang rezultatas.
Liberaliuoju poiriu skiriami trys politins socializacijos etapai: 1) ankstyvoji vaikyst, 2) vaikyst, 3) paauglyst.
Pagrindinis vaidmuo skiriamas eimai. Antraeilis - i aplinkos gaunamai informacijai. Brandos amiuje sitraukiama
politik, kur pritaikomos politins socializacijos procese gytos inios. iuo poiriu svarbiausias laikotarpis politins
kultros formavimuisi yra ankstyvasis laikotarpis. ia laikomasi S. Freudo ir jo pasekj mokyklos pozicijos, kad
pagrindinis socializacijos etapas yra vaikyst, o svarbiausia institucija - eima.
Radikalusis poiris neatmeta vaikysts reikms, formuojant politines orientacijas. Taiau pagrindin vaidmen
priskiria vietimo institucijoms, kurios veikia kaip reim legitimuojanios staigos. Vaikystje gytos inios tikrinamos
kasdien gaunama informacija ir patyrimu. Todl svarbiausias tarpsnis politinms nuostatoms suformuoti yra brandos
amius. Taip pat politikai reikmingos vertybi perkainojimui yra ekonomins krizs, politiniai sukrtimai,
kolektyvin veikla. Ypa svarbi visuomens informavimo priemoni taka.
Liberalusis poiris pabria politins socializacijos spontanikum. Radikalusis poiris proces aikina kaip
krypting, viepataujanios klass, organizuot proces.
Sociologijoje paplits modelis, kai skiriama pirmin ir antrin socializacija. Jis svarbus ir politinei socializacijai, nes
jis padeda paaikinti, kaip gyjamos tokios vertybs ir normos, kaip tolerancija, dalyvavimas ar udarumas. Pirmins
socializacijos procesas vykdomas eimos ir mokyklos institut iki paauglysts. Pagrindiniai antrins socializacijos
institutai yra mokyklos, kitos vietimo staigos (auktosios ir pan. mokyklos), profesin veikla, visuomens informavimo
priemons bei vairios socialins grups, kurioms priklauso individas (draugai, kolegos, gatv). Politikai reikminga
informacija ir patyrimas gyjami dalyvaujant rinkimuose, partij ar kit savaveiksmik organizacij veikloje.
Septintajame deimtmetyje atlikti politins socializacijos tyrimai parod, kad auktj mokykl vyresnij kurs
student politins orientacijos yra maiausiai takotos tv ir mokytoj. Didiausi vaidmen atliko saviaukla ir draugai.
Atrod, kad visi teoriniai politins socializacijos modeliai pasmerkti. Taiau iuo atveju nebuvo atsivelgta tai, kad
respondentai atstovavo po Antrojo pasaulinio karo uaugusi pirmj kart, kuriai svarbiausias veiksnys buvo saviaukla.
ie ir paskesni tyrimai parod, kad politins socializacijos institut didesnis ar maesnis poveikis yra nepastovus
kintamasis. Kai kurie institutai politins socializacijos procese gali tapti nereikmingais ar, prieingai, labai svarbiais,
priklausomai nuo politins situacijos, vyki, demografins ir socialins struktros, technologijos pokyi.
Tiriant visuomens institut bei vertybi evoliucionavim, nulemiant politin kultr ir politins socializacijos
proces, kuriame formuojama individ politin kultra, akivaizdu, kad sryis tarp individualaus politins socializacijos
proceso ir visuomens institut veikimo padeda paaikinti visuomens tstinumo ir kaitos procesus.
Pastarj deimtmei politikos kultros tyrinjimai atskleid, kad vis didja iniasklaidos ir maja eimos vaidmuo
politins socializacijos procese.