Suraskim laiko...

Eilės –
Rimos Petrilevičienės
Suraskim laiko ašarai nušluostyt
Mažam vaikeliui gatvės vidury
Ir mamą laukiančią paguosti –
Ją vieną tik gyvenime turi.
Suraskim laiko draugą aplankyti.
Gal jam vienatvė nuveržė pečius?
Delne sušildykime kūdikio rankytę
Ar susiruoškim netikėtai į svečius.
Suraskim laiko pušį apkabinti,
Išgirst kaip sprogsta pumpurai,
Ranka paglostyt beržo pintį,
Kai žeme slenka vakarai.
Suraskim laiko šypsenai pasėti
Ir žvaigždę krentančią danguj stebėt
Širdim kalbėt ir tyloje girdėti,
Sakyti: „Ne“ išmokim neskubėt.
Suraskim laiko medį išauginti,
Pasėti gėlę ir išgirst paukščius,
Mažylį nuo neklaužadų apginti
Ir tarstelėt žodžius šmaikščius.
Suraskim laiko pasidžiaugti
Lietum, vaivorykšte, rasa,
Kartu su girios aidu šaukti
Ar kopomis nubrist basa.
Suraskim laiko vėją palytėti,
Kada jis lenktyniauja su audra,
Neleiskim mylimiems kentėti –
Padangėj jų tebūna tik giedra.
Suraskim laiko pasakyti:
„Myliu tave, brangus esi“,
Kasdienės duonos paraikyti,
Kad sotūs būtų ja aplink visi.
Suraskim laiko...

Jei skubame labai labai,

Vis tiek suraskim laiko.