K:

27 kyla kl, kuriems negalim rasti ats. Bet negalim jų ignoruoti. Matom kad pagrinde turi būti klaida,
bet negalim jos lokalizuoti – ginčų apie tai arena yra mf.
28.Dogma/empirizmas/dogma.negalim likti infiferentiški mf klausimams.
29.Protas turi pats save pažinti ir įtvirtinti pažinimo tribunolą, kuris patvirtintų teisėtus proto
reikalavimus. Remdamasis amžinais ir nekintamais proto dėsniais. Tai grynojo proto kritika.
Tai proto kaip sugebėjimo – nepriklausomo nuo jokio patyrimo – kritika. Reikia išspręsti ar
apskritai galima yra mf ir kur jos ribos/šaltiniai/apimtis. Ty reik pašalinti proto vaidus su savimi.
30. mano kad išsprendė klausimus ir suderino protą su pačiu savimi. Protas geba išspręsti
klausimus, kuriuos jam pateikia jo prigimtis.

II.
35.
„[K]ritika, apribojanti juslumą, yra, tiesa, tokia pat negatyvi, tačiau, kadangi ji kartu pašalina kliūtį,
kuri apriboja arba netgi grasina panaikinti praktinį proto taikymą, tai iš tikrųjų ji teikia teigiamą ir
labai svarbią naudą, kai tik įsitikinama, kad egzistuoja besąlygiškai būtinas grynojo proto praktinis
(moralinis) taikymas. […] Neigti šią kritikos teigiamą naudą būtų tas pats, kaip sakyti, jog policija
neteikia jokios teigiamos naudos.“ (Kantas 1982, p. 44).
(pažįstam daiktus tik kiek galim juos stebėti, kitkas ateina iš apriorinės struktūros).
Daiktus pačius savaime galim ne pažinti, o mąstyti (p45).
Būtų beprasmiška sakyti, kad reiškinys egzistuoja be to, kas reiškiasi.
Jei neskirtume daikto savaime ir reiškinio, negalėtume paaiškinti sielos laisvės (nes ji priežastinga
kaip reiškinys, bet laisva kaip daiktas savaime – jis nepajungtas gamtiniam priežastingumui).
46. negaliu laisvės pažinti, bet gali umąstyti.

J47. Jei neapribojam spekuliatyviojo proto,ty neatimam iš jo pretenzijos į transcendentines žinias,

tai tada negalim tarti kad praktinio proto taikymo tikslas yra dievas, laisvė ir nemirtingumas, nes
spek protas iš visko padaro reiškinį (nors realiai jo pagr teig pakankami tik galimo patyrimo
objektams) ir taip uždraudžia prakt proto takymą.
Pašalinau žinojimą kad išlaisvinčiau vietos tikėjimui.
„Tik kritika galima pakirsti pačias šaknis materializmo, fatalizmo, ateizmo, laisvamaniško
netikėjimo, fanatizmo ir prietarų, kurie gali tapti visiems žalingi, ir pagaliau idealizmo ir
skepticizmo, kurie labiau pavojingi mokykloms ir vargu ar gali paplisti visuomenėje“. (Kantas 1982,
p. 49).
kritika priešinama dogmatizmui – pretenzijai žengti pirmyn tik grynu sąvokiniu pažinimu.