David.G.myers. .Psichologija.2000.LT

Psichologija
TURINYS V
Trumpas turinys
Pratarmė XII 11 skyrius 359
Intelektas 359
Pirmoji dalis Penktoji dalis 398

Psichologijos pagrindai 2 Motyvacija ir emocijos 398
1 skyrius
12 skyrius 399
J
Psichologijos įvadas
2 skyrius
Q)
31
Motyvacija 399
13 skyrius 436
Biologiniai elgesio
Emocijos 436
pagrindai 31
Antroji dalis 68 Šeštoji dalis 466

Asmenybė, sutrikimai ir
Gyvenimo tarpsniai
gera savijauta 466
3 skyrius 69
Vaiko raida 14 skyrius
Asmenybė
4 skyrius
Paauglystė ir branda
K 15 skyrius 508
Psichikos sutrikimai 508
Trečioji dalis 146 16 skyrius 547
Pasaulio pažinimas 146 Terapija 547
5 skyrius 147 7 7 skyrius 584

Jutimai Stresas ir sveikata 584
( 3
5 skyrius 184
Suvokimas
@> Septintoji dalis 629
Socialinis elgesys 629
7
skyrius 212
Sąmonės būsenos 212 18 skyrius 630
Socialinė psichologija 630
Ketvirtoji dalis 254
19 skyrius 673
Mokymasis ir mąstymas 254 Socialinė įvairovė 673
5 skyrius 255 Priedas

714
Mokymasis ^ H ) Kasdienis statistinis
mąstymas
? skyrius 285 714
\tmintis ^ Specialiųjų terminų
žodynas 1-1
': skyrius 322
Mastvmas ir kalba C322S Literatūros sąrašas L-1
VI TURINYS
Turinys
Pratarmė XII Antroji dalis 68
Gyvenimo tarpsniai 68
Pirmoji dalis 2
Psichologijos pagrindai 2 3 skyrius 69
Vaiko raida 69
1 skyrius 3 Raidos klausimai 70
Psichologijos įvadas 3 Prigimtis ar patirtis? 70
Kas yra psichologija? 4 Tolydumas ar pakopos? 71
Psichologijos pradžia 4 Pastovumas ar pokyčiai? 71
Elgesio ir psichikos procesų tyrimo kryptys 7 Prenatalinė raida ir naujagimystė 72
Psichologijos sritys 8 Iš gyvybės prasideda gyvybė 72
Mokslinė veikla 9 Prenatalinė raida 73
Mokslinis požiūris 9 Naujagimio galimybės 75
Mokslinis metodas 10 Kūdikystė ir vaikystė 76
Psichologijos metodai 11 Fizinė raida 76
Aprašymas 12 Pažintinė raida 80
Koreliacija 14 Socialinė raida 86
Eksperimentas 15 Iš arčiau. Tėvo globa 91
Dažniausiai užduodami klausimai apie Iš arčiau. Išsiskyrusių šeimų vaikai 93
psichologiją 20 Prigimties-patirties problemos sprendimas 98
Kaip studijuoti šią knygą 27 Dvynių tyrimai 98
Santrauka 28 Įvaikinimo tyrimai 101
įsimintini terminai ir sąvokos 29 Kiek pagarbos (ar kaltės) nusipelno tėvai? 102
Santrauka 104
2 skyrius 31 Įsimintini terminai ir sąvokos 105
Biologiniai elgesio pagrindai 31
4 skyrius 107
Nervų sistema 32
Neuronai ir jų sąveika 32 Paauglystė ir branda 107
Nervų sistemos sandara 38 Paauglystė 107
Galvos smegenys 40 Fizinė raida 109
Tyrimo priemonės 40 Pažintinė raida 111
Kaip galvos smegenys valdo elgesį? 43 Socialinė raida 115
Smegenų persitvarkymas 56 Suaugusieji 121
Perskirtos smegenys 57 Fiziniai pokyčiai 122
Iš arčiau. Ar gerai jautiesi, būdamas Pažinimo pokyčiai 127
kairiarankis? 62 Socialiniai pokyčiai 132
Santrauka 64 Apie žmogaus gyvenimo raidą 140
Įsimintini terminai ir sąvokos 65 Tolydumas ar stadijos 140
TURINYS VII
rovumas ir pokyčiai 141 Iš arčiau. Žmogiškasis veiksnys naudojant

2 n trauka 144 įrenginius 202
mintini terminai ir sąvokos 145 Ar galima suvokti be jutimų? 203
Apie nejutiminio suvokimo apraiškas 203
~rečioji dalis 146 Skeptiškas požiūris į nejutiminį suvokimą 204
âulio pažinimas 146 Santrauka 209

Įsimintini terminai ir sąvokos 210
. us 147
7 skyrius 212
imai 147 Sąmonės būsenos 212
. L 'imas: kai kurie pagrindiniai dėsniai 148 Sąmonės tyrimai 212
- ~-sčiai 14 9
Atrankinis dėmesys 213
adaptacija 152
Sąmonės būsenos 214
-rga 153
Miegas ir sapnai 215
: - o įvestis: šviesos energija 154
Miego ritmas 215
155
Kodėl miegame? 219
: riosios informacijos apdorojimas 158
Miego sutrikimai 220
.rega 161
Sapnai 222
' iusa 164
Svajonės, fantazijos ir meditacija 226
: - o įvestis: garso bangos 165
Hipnozė 228
165
Faktai ir prasimanymai 229
-; au. Triukšmas 167
Iš arčiau. Tikras atsitikimas 234
• jf mas 168
Ar hipnozė yra ypatinga sąmonės būsena? 234
r : au. Gyvenimas tyloje 169
Narkotikai ir sąmonė 237
' ' utim ai 170
Raminamieji ir migdomieji 238
170
Stimuliatoriai 240
• au. Materija viršesnė už sąmonę 172
Haliucinogenai 242
174
Iš arčiau. Klaidingai suprantamas
175
priklausomybės reiškinys 243
žadėti s ir judėjimas 177
Narkomanijos profilaktika 245
Jc: nų ribojimas 178
Priešmirtiniai išgyvenimai 248
intrauka 180
Santrauka 250
-m tin i terminai ir sąvokos 182
-yrius 184
Ketvirtoji dalis 254
šokimas 184
M o k y m a s i s ir m ą s t y m a s 254
- šokimo iliuzijos 184
5 - mokinio kūrimas 186
8 skyrius 255
~ os suvokimas 187
> o suvokimas 188 Mokymasis 255
:-77o pastovumas 191 Klasikinis sąlygojimas 257
. -asminimas 196 Pavlovo eksperimentai 257
r
ibojimas ir sugrąžinta rega 196 Dabartinis Pavlovo teorijos supratimas 261
-no adaptacija 197 Pavlovo palikimas 264
- 770 nuostata 198 Operantinis sąlygojimas 265
VIII TURINYS
Iš arčiau. Kaip išprievartavimas Kalbos sandara 343

sąlygoja baimę 266 Kalbos raida 344
Skin nerio eksperimentai 267 Gyvūnų kalba 349
Dabartinis Skinnerio teorijos supratimas 273 Mąstymas ir kaiba 352
Skin nerio palikimas 276 Kalbos Įtaka mąstymui 352
Skirtingi sąlygojimo būdai 279 Mąstymas be kalbos 354
Mokymasis stebint 280 Santrauka 356
Bandura'os eksperimentai 280 Įsimintini terminai ir sąvokos 357
Mokymosi stebint taikymas 280
Santrauka 282 11 skyrius 359
Įsimintini terminai ir sąvokos 283 Intelektas 359
Inteiekto įvertinimas 360
9 skyrius 285
Intelekto testų ištakos 360
Atmintis 285 Šiuolaikiniai protinių gebėjimų testai 364
Atminties reiškinys 285 Testų sudarymo principai 366
Prisiminimai: vienas pavyzdys 287 Kas yra intelektas? 371
Atmintis - informacijos apdorojimas 288 Iš arčiau. Ką duoda treniravimasis 372
Jutiminė atmintis 289 Ar intelektas priklauso nuo kultūros?
Kaip koduojama informacija 290 Ar tai su kultūra nesusijęs gebėjimas
Nevalingas (automatiškas) spręsti problemas? 372
informacijos apdorojimas 290 Intelektas: vienas bendras gebėjimas ar
Valingas informacijos apdorojimas 291 keletas skirtingų gebėjimų? 373
Užmiršimo priežastis - kodavimo ypatumai 299 Ar intelektas - tai greitas informacijos
apdorojimas? 377
ligaiaikė atmintis 301
Intelekto kitimas 378
Laikymas 301
Pastovus ar kintantis? 378
Atkūrimas 308
Intelekto kraštutinumai 380
Užmiršimas - negalėjimas atkurti 314
Kūrybingumas ir intelektas 382
Kaip pagerinti atmintį 317
Genų ir aplinkos įtaka intelektui 383
Santrauka 319
Genetiniai veiksniai 384
Aplinkos veiksniai 386
Grupiniai intelekto testų /verčių skirtumai 388
10 skyrius 322
Apie šališkumą 392
Mąstymas ir kalba 322 Santrauka 394
Mąstymas 323 Įsimintini terminai ir sąvokos 396
Sąvokos 323
Problemų sprendimas 325 Penktoji dalis 398
Sprendimų priėmimas ir nuomonių susidarymas 329 Motyvacija ir emocijos 398
Iš arčiau. Kaip priimti protingą sprendimą 332
Iš arčiau. Rizikos suvokimas - statistikos ir
12 skyrius 399
euristikos susikirtimas 334
Šališkumas dėl įsitikinimų 337 Motyvacija 399
Dirbtinis intelektas 341 Motyvacijos samprata 401
Kalba 342 Biologiniai poreikiai: vidiniai postūmiai 403
TURINYS IX
Mokymasis ir kultūra: išorinė trauka 403 Šeštoji dalis 466

Motyvų hierarchija A s m e n y b ė , sutrikimai ir gera savijauta 466
Alkis 404
Alkio fiziologija 404
Išorinės paskatos ĄQJ 14 skyrius 467
Jalgymo sutrikimai 408 Asmenybė 467

Seksualinė motyvacija 410
Psichoanalitinė kryptis 468
Seksualinis elgesys 410 Pasąmonės tyrinėjimas 469
Lytinių santykių fiziologija Pasąmonės Įvertinimo būdai 475
Lytinių santykių psichologija 415 Psichoanalitinės krypties vertinimas 477
Lytiniai sutrikimai ir jų gydymas 416 Bruožų teorija 479
Lytinė orientacija 417 Bruožų tyrinėjimas 481
Lytinis elgesys ir žmogaus vertybės 421 Bruožų Įvertinimo būdai 483
š arčiau. Ar bendras ikivedybinis gyvenimas Bruožų teorijos vertinimas 486
oadeda sumažinti skyrybų skaičių 423 Humanistinė kryptis 488
Laimėjimų motyvacija 4^3 Savasties (savojo Aš) tyrinėjimas 488
_aimėjimų motyvacijos nustatymas 424 Savasties Įvertinimo būdai 494
Laimėjimų motyvacijos šaltiniai 425 Humanistinės krypties vertinimas 494
Vidinė motyvacija ir laimėjimai 426 Socialinė-kognityvinė kryptis 496
Žmonių skatinimas 427 Elgesio tyrinėjimas Įvairiomis situacijomis 497
s arčiau. Vidinė motyvacija ir sportas 428 Elgesio Įvairiomis situacijomis Įvertinimo būdai 501
Santrauka 433 Socialinės-kognityvinės krypties vertinimas 501
įsimintini terminai ir sąvokos 434 Iš arčiau. Tariamasis įvertinimas: kaip tapti
„sėkmingu" astrologu arba chiromantu 502
13 skyrius 436 Santrauka 504
Emocijos 436 Įsimintini terminai ir sąvokos 505
Emocijų fiziologija 437

Sužadinimas 437 15 skyrius 508
Fiziologinės kai kurių emocijų būsenos 428 Psichikos s u t r i k i m a i 508
f
.1elo nustatymas
439 Požiūriai į psichikos sutrikimus 509
Emocijų raiška
442 Psichikos sutrikimų apibrėžimas 509
Nežodinis bendravimas
442 Psichikos sutrikimų samprata 510
Kultūra ir emocijų raiška
444 Psichikos sutrikimų klasifikacija 512
. eido išraiškos padariniai
446 Iš arčiau. Nepakaltinamumas teisme 513
Emocijų išgyvenimas
447 Nerimo sutrikimai 515
Baimė
448 Generalizuotas nerimas 515
Pyktis
450 Fobiniai sutrikimai 516
Laimė
452 Obsesinis-kompulsinis sutrikimas 517
š arčiau. Priešingų procesų teorija
457 Nerimo sutrikimų aiškinimas 518
Emocijų teorijos
459 Somatoforminiai sutrikimai 519
.37ieso-Lange ir Cannono-Bardo teorijos
459 Disociaciniai sutrikimai 521
- 5 tinimas ir emocijos
461 Amnezija 521
Santrauka 464 Fuga 521
s mintini terminai ir sąvokos 465 Daugialypė asmenybė 522
X TURINYS
Nuotaikos sutrikimai 524 Paciento vaidmuo 603

Didžioji depresija 524 Sveikatos stiprinimas 605
Bipolinis sutrikimas 525 Streso įveikimas 606
Nuotaikos sutrikimų aiškinimas 525 Ligoms palankaus elgesio keitimas 612
Iš arčiau. Savižudybė 526 Iš arčiau. Naudingi patarimai tiems, kurie
Schizofreniniai sutrikimai 532 laikosi dietos 624
Schizofrenijos simptomai 532 Santrauka 626
Iš arčiau. Vienatvė 533 Įsimintini terminai ir sąvokos 627
Schizofrenijos tipai 534
Schizofrenijos aiškinimas 535 Septintoji dalis 629
Iš arčiau. Prisiminimai apie schizofreniją 537 Socialinis elgesys 629
Asmenybės sutrikimai 538
Psichikos sutrikimų paplitimas 540
18 skyrius 630
„Etikečių klijavimas": išankstinės
nuostatos galia 541 Socialinė psichologija 630
Santrauka 543 Socialinis mąstymas 630
Įsimintini terminai ir sąvokos 545 Elgesio aiškinimas asmens arba 630
situacijos veiksniais 630
16 skyrius 547 Nuostatos ir elgesys 633
Terapija 547 Socialinė įtaka 638
Konformiškumas ir paklusnumas 638
Psichologinė terapija 548
Grupės įtaka 644
Psichoanalizė 548
Socialiniai santykiai 650
Humanistinė psichoterapija 551
Agresija 651
Elgesio terapija 555
Altruizmas 660
Kognityvi n ė terapija 561
Patrauklumas 664
Psichoterapijos vertinimas 566
Santrauka 670
Biomedicininė terapija 575
Gydymas vaistais 575
Elektrokonvulsinė terapija 578
19 skyrius 673
Psichochirurgija 579
Psichikos sutrikimų profilaktika 579
Socialinė įvairovė 673
Santrauka 581 Kultūrų Įvairovė 674
Įsimintini terminai ir sąvokos 582 Kultūros normos ir vaidmenys 675
Individualizmas ar kolektyvizmas 676
17 skyrius 584 Iš arčiau. Patarimai susitinkantiems su
Stresas ir sveikata 584 kitų kultūrų žmonėmis 680
Stresas ir ligos 585 Etniškumas 680
Stresas ir stresoriai 586 Lyčių skirtumai 684
Iš arčiau. Karo žaizdos: potrauminis stresas 589 Lyčių panašumai ir skirtumai 685
Iš arčiau. Suvokto streso skalė 591 Ar lemia biologija? 690
Stresas ir širdies ligos 593 Socialinis lyties formavimas 693
Stresas ir atsparumas ligoms 596 Lytinių vaidmenų kitimas per žmogaus
Reakcija Į ligą 601 gyvenimą 698
Ar aš sergu? 601 Atsakas į įvairovę 699
TURINYS XI
Nepripažįstant įvairovės 700

.a iro vės pripažinimas 707
Santrauka 710
simintini terminai ir sąvokos 711
Papildoma informacija 712
p
riedas 714
Kasdienis statistinis m ą s t y m a s 714
Duomenų aprašymas 714
Skirstiniai 715
š arčiau. Florence Nightingale: statistikos
:anaudojimo pradininkė 716
Centrinės tendencijos 716
Jariacija 717
Koreliacija 718
Atskirų atvejų apibendrinimas 722
Populiacijos ir imtys 722
iš arčiau. Kai sekasi, tai sekasi, ar ne taip?
Atsitiktinės sekos, kurios neatrodo atsitiktinės 726
Skirtumų tikrinimas 727
Santrauka 729
Specialiųjų terminų žodynas Ž-1
Literatūros sąrašas L-1

PIRMOJI DALIS
PSICHOLOGIJOS PAGRINDAI
Iš pradžių padėsime pamatą psichologijos studijoms.

1 skyriuje supažindinu su psichologija ir jos metodais bei
svarstau, kas yra psichologija ir kaip mes ją suprantame.
Suprasdami, kaip psichologai kelia klausimus, pasirengsime
suprasti jų tyrinėjimų rezultatus bei kritiškai mąstyti apie
kasdienio gyvenimo įvykius.
2 skyriuje aptarsime biologinius mūsų elgesio pagrindus.
Įsitikinsime, kad nervų sistema, cheminės reakcijos, vyks-
tančios žmogaus organizme, ir smegenys yra nepaprastai
svarbios beveik visiems dalykams, apie kuriuos kalbame
šioje knygoje - mūsų savitai raidai, gebėjimui suvokti,
mokytis, mąstyti, mūsų normaliam ir kartais sutrikusiam
elgesiui bei emocijoms.
Psichologijos įvadas 1 SKYRIUS
Prieš išvykdamas iš Sietlo, užėjau apsikirpti. Patogiai įsitaisau

juodos odos kirpėjo krėsle. Plušėdamas kirpėjas staiga paklausia:
- Ką jūs veikiate?
- Kitą savaitę važiuoju į Ajovą laikyti mokyklos baigimo eg-
zaminų, - atsakiau.
- Ką jūs studijuojate?
- Psichologiją.
Kirpėjas liovėsi dirbęs, žengtelėjo atgal ir droviai pasidomėjo:
- O ką jūs manote apie mane?
Šitas kirpėjas, kaip ir daugelis žmonių, apie psichologiją žino
tiek, kiek apie ją skaitė populiariose knygose, žurnaluose ar išgir-
do iš televizoriaus ekranų. Todėl šie žmonės mano, kad psicho-
logas analizuoja asmenybę, verčiasi psichoterapija ir dalija pata-
rimus, kaip auklėti vaikus. Ar iš tikrųjų psichologai tai daro? Taip,
ir dar gerokai daugiau. Apsvarstykime keletą psichologijos klau-
simų, kuriais Jūs galbūt pasidomėsite:
Ar kada nors pastebėjote, kad Jūs į tą patį dalyką reaguojate visiškai
taip pat kaip vienas iš Jūsų tėvų - turbūt pasižadėjote niekada taip
nesielgti - ir tada susidomėjote, kiek ypatybių esate paveldėjęs? Ku-
rios Jūsų ypatybės iš tikrųjų yra panašios į motinos ar tėvo? Kiek
tėvų ypatybių paveldėjote su jų genais, o kiek perėmėte iš jų sukur-
tos aplinkos?
Ar esate kada nors su 6 mėnesių kūdikiu žaidęs slėpynių ir domėjęsis,

kodėl šis žaidimas vaikui yra toks žavus? Kūdikis, kada Jūs akimirks-
niui išnykstate už durų, mano, kad iš tiesų dingote, - ir netrukus vėl
išdygstate iš niekur. Ką kūdikis iš tikrųjų suvokia ir apie ką mąsto?
4 I DALIS. Psichologijos pagrindai
Turbūt kada nors, pabudę po košmaro ir nusišluostę išrasojusią kaktą,

susimąstėte: kodėl sapnuojame tokius beprotiškus sapnus? Ar daž-
nai sapnuojame? Kodėl sapnuojame?
Ar esate buvęs cirke ir pasidomėjęs, kaip pudeliai išmokomi šokti,

liūtai šokinėti per žiedus, šimpanzės važinėti dviračiu? Ko iš viso
gyvūnus galima išmokyti?
Ar kada nors buvote nusiminęs, susirūpinęs ir norėjote žinoti, ar jūsų

būsena vėl bus „normali'4? Kas keičia nuotaiką? Ar galime kontro-
liuoti savo dvasinę būseną?
Ar jūs kada nors susimąstėte, kaip elgtis su kitos kultūros, rasės ar

lyties žmogumi? Kuo mes, žmonių šeimos nariai, esame panašūs?
Kuo skiriamės vienas nuo kito? Ar galime mes, įvairių kultūrų šalių
bei pasaulio, kuriame atstumus panaikina ištobulėjęs telefono, teleg-
rafo ryšys, radijas ir televizija, piliečiai, nepasitikėjimą pakeisti su-
pratimu ir bendravimu?
Į tokius klausimus psichologija gali atsakyti, nes tai mokslas,

ieškąs atsakymo į įvairiausius klausimus apie mus visus: kaip mes
mąstome, jaučiame ir elgiamės.
KAS YRA PSICHOLOGIJA?

Kokia psichologijos kilmė? Kokios jos kryptys? Ką veikia psi-
chologai?
Psichologijos pradžia
Psichologija yra jaunas mokslas. Jos šaknų yra daugelyje dis-
ciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas. 1879
m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos
laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pir-
masis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmun-
das Freudąs (Zigmundas Froidas), įžymus žmogaus asmenybės
teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jeanas Piaget (Žanas Pjaže),
garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas.
Williamas Jamesas (Viljamas Džeimsas), 1890 m. parašęs psicho-
logijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas (1-1 pav.).
Iš psichologijos pirmtakų sąrašo aiškėja, kad šio mokslo išta-
kos glūdi ne tik daugelyje disciplinų, bet ir įvairiose šalyse. Šian-
dieniniai psichologijos tyrinėtojai, studentai, kaip ir jos istoriniai
pradininkai, yra daugelio šalių piliečiai. Pastaraisiais dešimtme-
čiais psichologija ryškiau suklestėjo Šiaurės Amerikoje, kurioje
šiandien darbuojasi apie 200 000 psichologų, negu Trečiojo pa-
1 SKYRIUS. P s i c h o l o g i j o s į v a d a s 5
Hermannas Alfredas Binet

Ebbinghausas (žr. nuotrauką) ir
1885 m. Theodore Simonas
Vokietijoje 1905 m. parengia
paskelbia apie pirmąjj intelekto
Wilhelmas
pirmuosius testą Paryžiaus
Wundtas 1879 m
atminties tyrimo moksleiviams.
Leipcigo universi- duomenis.
tete (Vokietijoje)
įkuria pirmąją
psichologijos
laboratoriją. ^
Edwardas L.
Thorndike'as
1898 m.
JAV atlieka
pirmuosius
eksperimentus su
gyvūnais,
tirdamas jų
mokymąsi. ->
Amerikos psichologų
asociacija įkurta 1892 m.
m
o>
Sigmundas
Freudas
Austrijoje Johnas B.
veikale Watsonas -
,.Sapnų JAV 1913 m.
aiškinimas" paskelbia, kad
(1900) pristato psichologija
savo yra mokslas
G. Stenley Haltas, 1s
Wundto studentas,1883 psichoanalizės apie elgesį.
m. Johnso Hopkinso teoriją.
universitete įkuria
pirmąją Amerikoje Ivanas Pavlo-
psichologijos vas Rusijoje
laboratoriją. 1906 m. pradeda
publikuoti savo
klasikinius
tyrimus apie
Williamas gyvūnų
Jamesas mokymąsi.
1890 m. JAV
išleidžia plačiai
žinomą veikalą
„Psichologijos
pagrindai".
1-1 pav. Psichologijos pradininkų veikla 1879-1913 m.

šaulio kraštuose, pavyzdžiui, Kinijoje (kur yra apie 2000 psicho-

logų), Nikaragvoje (apie 500 psichologų) ar Nigerijoje (mažiau
kaip 100 psichologų) (Akin-Ogundeji, 1991; Antaki, 1989; De-
Angelis, 1988; Vetter, 1989). Tačiau psichologija klesti beveik vi-
same pasaulyje - nuo Australijos ir Naujosios Zelandijos iki Va-
karų Europos ir besivystančių šalių.
Sunku tiksliai apibrėžti psichologiją, kurios tyrimai tokie įvai-
rūs: nuo nervinių ląstelių aktyvumo iki psichoterapijos veiksmin-
gumo. Ji prasidėjo kaip mokslas apie psichiką. Prieš šimtą metų ,
pagrindinis Wilhelmo Wundto naudotas tyrimų metodas buvo in- '
Irosßel^jjja^savistaba), t. y. savo paties emocinių būsenų bei psi-
chinių procesų analizė. Wundtas sutelkė dėmesį į vidinius pojū-
čius, jausmus ir mintis. Taigi iki 1920 m. psichologija buvo api-
būdinama kaip „mokslas apie psichiką".
Vadovaujami Johno Watsono, Amerikos psichologai šio am-
žiaus 2-ajame dešimtmetyje pakeitė psichologijos apibrėžimą, ku-
ris išliko iki 6-ojo dešimtmečio. Jie psichologiją pavadino „moks- I
lu apie elpesj". Elgesį galima stebėti, o mokslas, tvirtino jie, re-
miasi stebėjimais. Negalima stebėti pojūčių, jausmų ir minčių, ta-
čiau galime stebėti išorinį žmogaus elgesį, kuris pasireiškia rea-
guojant į išorinius dirgiklius.
6-ajame dešimtmetyje psichologai vėl ima domėtis įsąmonin-
tais ir neįsąmonintais psichiniais procesais. Daugelis psichologų
ima tirti, kaip mūsų psichika apdoroja ir išsaugo informaciją. At-
sižvelgdami į tai, jog psichologija domisi ir išoriniu žmogaus el-
gesiu, ir jo vidinėmis mintimis, jausmais, ją apibūdiname taip: gsįr / Šioje knygoje svarbios sąvokos yra
c h o l o g i j a y r a mokslas apie elgesį ir psichinius procesus. paryškintos. Kad jums būtų leng-
Per savo trumpą amžių psichologija „galynėjosi" su keliais viau mokytis, šias sąvokas ir jų
apibrėžimus rasite po kiekvieno
sudėtingais klausimais, kuriuos dar ne sykį minėsime šioje kny-
skyriaus ir knygos pabaigoje.
goje. Vienas sudėtingiausių yra šis: ar žmones labiau paveikia vi-
diniai ar išoriniai veiksniai? Ar mūsų valgymą ir lytinį elgesį
„tvarko" vidinė „įtampa" ar tai vyksta dėl išorinių paskatų? Ar
mūsų socialinio elgesio paaiškinimui svarbesni pastovūs vidiniai
bruožai ar laikini išorinės situacijos reikalavimai? Ar žmogaus as-
menybę ir intelektą labiau veikia genai ar patirtis? Ar mūsų žmo-
niškumas yra biologinės ar kultūrinės kilmės?
Šis klausimas apie genų ir patirties indėlį, vadinamoji prigim-
ties-patirties problema, dar ne kartą bus minima šioje knygoje.
Aišku, kad įtakos turi ir vidiniai, ir išoriniai veiksniai. Neaišku,
kurie iš jų yra svarbesni ir kaip jie sąveikauja.
Ši diskusija yra sena. Senovės graikų filosofų Platono ir Aris-
totelio nuomonės skyrėsi. PląĮonas manė, kad charakteris ir inte-
lektas yra dažniausiai paveldimi, o idėjos yra įgimtos. O Ansto.-
telįsjteigc, kad protą sudaro tik tai, kas į jį per jutimus pateko iš
išorinio pasaulio. XVII a. j šią diskusiją įsitraukė filosofai Joh-

nas Locke'as ir Rene Descartesas. Locke'as manė, kad ką tik gi-
musiojo protas yra lyg tuščia grifelinė lentelė ir kad didesnė da-
lis žinių įgyjama pojūčiais. Descartesas teigė, kad žinojimas ne-
priklauso nuo jutimiškos patirties. Mūsų laikais diskusijos prigim-
ties-patirties klausimu tęsiamos toliau. Taigi klausimas apie vi-
dinę ir išorinę įtaką iš antikos laikų pasiekė ir mus. Psichologija
yra jaunas mokslas, bet jos objektas senas.
Elgesio ir psichikos procesų tyrimo kryptys

Ką psichologai labiau pabrėžia - prigimtį ar patirtį, priklauso
nuo jų teorinio požiūrio. Nuo pagrindinių psichologijos tyrimo
krypčių priklauso psichologų keliami klausimai bei informacijos
rūšys, kurias psichologai laiko svarbiomis. Panagrinėkime šešias
psichologijos tyrimo kryptis, aprašytas 1-1 lentelėje.
Pažiūrėkime, kaip kiekvienos krypties požiūriu galima nagri-
nėti pykčio emociją.
Biologinės krypties atstovas tirtų smegenų procesus, sukelian-
čius fizinę būseną, kai žmogus „raudonas kaip burokas" ar „ne-
tekęs kantrybės".
Psichoanalitinės krypties šalininkas į pykčio protrūkį žiūrėtų
kaip į išsiliejantį pasąmonėje slypintį priešiškumą.
Biheviorizmo krypties atstovas stebėtų pykstančiojo veido
išraišką, kūno judesius ar nustatytų, į kuriuos išorinius dirgiklius
atsakoma pykčiu ar agresyviu veiksmu.
1-1 LENTELĖ. Psichologijos tyrimo kryptys

KRYPTIS KAS TIRIAMA KAS AIŠKINAMA
Kaip kūnas ir smegenys kuria Kaip evoliucija bei paveldimumas veikia elgesį; kaip organizme
Biologinė emocijas, atmintį, jutimišką patirtį perduodama informacija; kaip kraujo cheminė sudėtis susijusi
su nuotaika ir motyvais
Kaip elgesį formuoja pasąmonėje Asmenybės bruožai ir sutrikimai analizuojami, remiantis
Psichoanalitinė slypintys skatuliai ir konfliktai seksualinių ir agresyvių skatulių arba neišsipildžiusių troškimų
bei vaikystės traumų padarinių sąvokomis
Kaip išmokstamos ir keičiamos Kaip išmokstama bijoti kai kurių daiktų ar situacijų; kaip galima
Bihevioristinė reakcijos efektyviausiai keisti savo elgesį, pavyzdžiui, suliesėti ar mesti
rūkyti
Kaip gebame pasirinkti savo Kaip siekiama brandos ir savo tikslų įgyvendinimo; kaip
Humanistinė gyvenimo modelius ir nebūti žmonės patiria ir supranta savo pačių gyvenimą
valdomi tik pasąmonės ar
aplinkos jėgų
Kognityvinė Kaip mes apdorojame, kaupiame Kaip naudojama informacija prisimenant, protaujant ir spren-
ir atkuriame informaciją džiant problemas
Socialinė-kultūrinė Kaip elgesys ir mąstymas Kuo mes, Afrikos, Azijos, Australijos ar Šiaurės Amerikos
priklauso nuo situacijų bei kultūrų gyventojai, vienos žmonių šeimos nariai, esame panašūs,
kuo, veikiami skirtingos aplinkos, skiriamės
Humanistinės krypties psichologas norėtų suprasti, ką pyks-

tančio žmogaus požiūriu reiškia patirti ir išreikšti pyktį.
Kognityvinės krypties atstovas tirtų, kaip erzinančių situacijų
suvokimas veikia pykčio stiprumą ir kokią įtaką pyktis turi mūsų
mąstymui.
Socialinės-kultūrinės krypties šalininkas domėtųsi, kuo skiria-
si įvairioms kultūrinėms grupėms priklausančių žmonių pyktis ir jo
išraiška.
Akivaizdu, kad biologinė, psichoanalitinė, biheviorizmo, huma-
nistinė ir socialinė-kultūrinė psichologijos kryptys pyktį apibūdi-
na ir aiškina labai skirtingai. Tai nereiškia, kad šitų krypčių atsto-
vai prieštarauja vienas kitam. Greičiau tai šeši naudingi tos pačios
psichinės būsenos vertinimo būdai. Pyktį geriau suprasime, nau-
dodami visus šešis būdus negu kurį nors vieną iš jų. Tai panašu į
aiškinimą, kodėl baltieji lokiai užmiega žiemos miegu. Ar juos taip
elgtis verčia fiziologija? Ar atšiaurios žiemos aplinka trukdo susi-
rasti maisto? Abu šie požiūriai yra naudingi ir papildo vienas kitą.
Tai, kad įvairūs požiūriai gali papildyti vienas kitą, taikytina vi-
soms mokslo disciplinoms, vis kitaip žiūrinčioms į gamtą ir mūsų
vietą joje. Gamtos mokslai tiria gamtos sudedamąsias dalis - ato-
mus, energijos rūšis, ląsteles - ieškodami dėsnių, pagrįstų objekty-
viu stebėjimu. Humanitariniai mokslai (literatūra, filosofija ir kt.)
Vaizdas Vaizdas Trimatis
kelia gyvenimo prasmės bei vertės klausimus ir naudoja subjekty- iš viršaus iš šono vaizdas
vesnius metodus. Psichologija yra ties šio kontinuumo viduriu. Ji
mokslinius metodus naudoja mūsų mintims ir veiksmams tirti.
Kiekviena kryptis turi savo ribas ir savo tiriamus klausimus. - C Jį:.;. .JJ
Skirtingos kryptys yra tarsi skirtingi dvimačiai trimačių objektų
vaizdai (1-2 pav.).
Kiekvienas dvimatis vaizdas yra naudingas ir gali būti suderina- 1-2 pav. Koks čia daiktas? Vienas
mas su kitais vaizdais, bet nė vienas jų neatskleidžia viso objekto. žmogus, žiūrėdamas iš viršaus, sako,
Jei neatsižvelgsite į psichologijos ribas, nusivilsite. Nemanykite, kad kad tai diskas. Kitas, žvelgdamas iš
šono, sako, kad tai stačiakampis.
psichologija atsakys į rusų rašytojo Levo Tolstojaus 1904 m. iškel-
Atrodytų, kad pirmasis prieštarauja
tus klausimus: „Kodėl turėčiau gyventi? Kodėl turėčiau kažką veikti? antrajam. Tačiau jie tik papildo vienas
Ar yra koks nors gyvenimo tikslas, kurio neišvengiamai manęs lau- kitą, nes iš atitinkamų abiejų žmonių
kianti mirtis nesunaikins ir nesugriaus?" Veikiau tikėkimės, kad psi- regimų vaizdų galima gauti visą
trimačio daikto - cilindro - vaizdą.
chologija padės geriau suprasti, kodėl žmonės jaučia, mąsto ir el-
Panašiai elgesį ir psichiką aiškina
giasi taip, o ne kitaip. Tada jums psichologijos studijos atrodys ir skirtingos psichologijos kryptys: daug
žavios, ir naudingos. kas priklauso nuo jūsų požiūrio.
Psichologijos sritys
Daugelis žmonių mano, kad psichologija yra profesija, kurios
atstovai rūpinasi psichikos sveikata bei užsiima tokiais praktiniais
dalykais: pataria, kaip sukurti laimingą šeimos gyvenimą, įveikti
nerimą ar depresiją, kaip auklėti vaikus. Tai tinka klinikos psi-
1 SKYRIUS. Psichologijos įvadas 9
chologams, kurie tiria, diagnozuoja ir pataria problemų turintiems

žmonėms. Jie testuoja, taiko psichoterapiją, vadovauja psichikos
sveikatos programoms bei atlieka tyrimus. Jeigu palyginsime su
psichiatrais, tai šie yra gydytojai, turintys teisę skirti vaistus ir
kitais būdais veikti tuos fizinius reiškinius, kurie yra psichikos
sutrikimų priežastis. Kartu jie dažnai taiko psichoterapiją.
Tačiau ne visi psichologai užsiima psichinės sveikatos proble-
momis. Kai kurie jų atlieka bazinius mokslinius tyrimus, suda-
rančius psichologijos žinių pamatą. Tolesniuose knygos puslapiuo-
se kalbėsime apie įvairius tyrinėtojus: psichofiziologus, tiriančius
smegenų ir psichikos ryšius, raidos psichologus, analizuojančius
mūsų pokyčius nuo gimimo iki mirties, asmenybės psichologus,
tyrinėjančius mūsų vidinius bruožus.
Kiti psichologai atlieka taikomuosius tyrimus, susijusius su
praktinėmis problemomis. Pavyzdžiui, pramonės (arba organiza-
cijų) psichologai tiria žmonių elgesį darbe ir pataria jiems. Šie psi-
chologai, remdamiesi psichologijos teorijomis ir metodais, pade-
da organizacijoms atrinkti ir mokyti darbuotojus, skatina žmones
dorai elgtis ir produktyviai dirbti, projektuoja gaminius ir nusta-
to, kaip žmonės tuos gaminius vertina.
Ir įvairios psichologijos kryptys - nuo biologinės iki kultūrinės,
ir psichologų darbo vieta - nuo klinikos iki laboratorijos, - rodo,
kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psicho-
logija siejasi su įvairiausiais mokslais - matematika ir biologija,
sociologija ir filosofija. Vis dažniau psichologijos metodus ir
laimėjimus pasitelkia kiti mokslai. Psichologai dėsto medicinos,
teisės, teologijos studentams; jie dirba ligoninėse, gamyklose ir ki-
tose įstaigose; psichologai dalyvauja tarpdisciplininiuose tyrimuo-
se, pavyzdžiui, psichoistorijos (psichologinė istorinių asmenybių
analizė), psicholingvistikos (tiriamas santykis tarp kalbos ir jos var-
totojų pažintinių ar elgesio ypatybių).
MOKSLINĖ VEIKLA
Kas vienija tokias įvairias psichologijos tyrimo kryptis ir sritis?
Vienija požiūriai ir metodai, kuriais vadovaudamiesi psichologai
imasi nežinomų klausimų.
Mokslinis požiūris
Mokslas - ne tik faktų sankaupa. Mokslas - tai požiūris į pa-
saulį, mąstymo apie pasaulį būdas. Psichologas - mokslininkas,
siekiąs žvelgti į pasaulį objektyviai, su nešališko kritiškumo nuo-
stata, imlus naujoms idėjoms, bet kartu kritiškai ir labai kruopščiai

vertina ir senas, ir naujas idėjas.
Aptarkime keletą žinomų tvirtinimų. Ar kino teatro savinin-
kas gali sukelti jums alkį, akimirką ekrane parodydamas labai
trumpą skelbimą - VALGYKITE KUKURŪZŲ DRIBSNIUS? Ar „ Tiesą pasiekiame uoliai atme-
melo detektoriai neklysta? Ar astrologas, remdamasis planetų tinėdami tai, kas neteisinga".
Arthuro C o n a n o D o y l e ' i o
padėtimi j u m s gimstant, gali analizuoti jūsų charakterį ir pra- Shcrlockas H o l m c s a s
našauti jūsų ateitį? Kituose šios knygos skyriuose sužinosite, kad
tokius tvirtinimus galima objektyviai patikrinti Vertindami kele-
tą skirtingų idėjų, galėsime nustatyti, kurios iš jų atitinka faktus.
Tyrimams taikydami mokslinį požiūrį, privalome būti gana
nuolankūs, nes gali tekti atmesti savo pačių idėjas. Juk svarbi ne
mano ar jūsų nuomonė, o tai, kas yra tiesa. Jeigu gyvūnai ar žmo-
nės elgiasi kitaip, negu mes buvome numatę, vadinasi, prastos
mūsų idėjos. Senas psichologų posakis - „žiurkė visada teisi" -
atspindi šią nuolankią laikyseną.
Mokslo istorikai tvirtina, kad nešališko kritiškumo nuostata ir „Esu tvirtai įsitikinęs, kad jeigu
nuolankumas padėjo kurti šiuolaikinį mokslą. Daugelis mokslo yra Dievas, kaip esame įpratę jį
kūrėjų buvo žmonės, kurie dėl religinių įsitikinimų buvo nuolan- vaizduotis, tai Jam turime būti
kūs, tirdami gamtą, ir kritiški žmogaus autoriteto atžvilgiu (Hoo- dėkingi už savo smalsumą ir protą.
Neįvertintume šitų Dievo dovanų...
ykaas, 1972; Merton, 1938). Suprantama, mokslininkai, kaip ir visi
jeigu slopintume savo aistrą tirti
žmonės, gali būti dideli egoistai ir užsispyrę laikytis savo anks-
Visatą ir save".
tesnės nuomonės. Visiems sunku į gamtą pažvelgti nauju žvilgs- Carlas Saganas, 1979a
niu, nes jau esame susidarę vienokią ar kitokią nuomonę apie ją.
Tačiau, psichologų, kaip ir kitų mokslininkų, idealas yra, kritiškai,
kukliai, nešališkai ir kruopščiai nagrinėti konkuruojančias idėjas.
Mokslinis metodas
Psichologai šį mokslinį idealą įgyvendina, kai jie stebi, kuria
teorijas, ir vėliau, kai, remdamiesi naujausiais stebėjimais, šias
teorijas tobulina.
Kasdieniuose pokalbiuose retsykiais vartojame sąvoką „teori-
ja", norėdami pasakyti „tiesiog nuojauta". Moksle teorija aiški-
nau tai atliekama per tarpusavy susijusius dėsnius, kurie sistemina
ir numato elgesio apraiškas ar įvykius. Susiedama atskirus fak-
tus, teorija dalykus supaprastina. Šiandien žinoma labai daug faktų
apie elgesį - Nobelio premijos laureatas, psichologas Allenas Ne-
wellis (1988) jų priskaičiuoja 3000 (tarp jų 29, susiję su kla-
Teorijos aiškina:
viatūros naudojimu spausdinant). Jų visų įsiminti būtų neįmano- 1) sistemindamos surinktus faktus;
~jna, tačiau teorija pateikia patogią santrauką. 2) iš keldamos patikrinamas ir
Pavyzdžiui, depresijos teorija pirmiausia turi daugybę prislėgtų praktiškas hipotezes.
žmonių elgesio stebėjimo faktų susisteminti į keletą susijusių
dėsnių. Tarkim, pastebime, kad šie žmonės visada niūriai prisime-
na savo praeitį, pesimistiškai vertina savo šiandienį gyvenimą ir
ateitį. Taigi galime spėti, kad depresiją sukelia sumažėjęs savigar-

bos jausmas. Kol kas viskas gerai: mūsų savigarbos dėsnis puikiai
apibendrina gausius faktus apie depresiją išgyvenančius žmones.
Nors ši teorija atrodytų teisinga, - sumažėjusi savigarba lyg
tiktų depresijai paaiškinti, - negalime jos laikyti „teisinga" ar „pa-
Hipotezės
grįsta", kol jos nepatikrinome. Pagrįsta teorija leidžia kelti pa-
tikrinamus spėjimus - hipotezes. Šios nukreipia tyrimus tam tik-
ra linkme ir įgalina teoriją patikrinti bei įvertinti iš naujo. Norėda-
mi patikrinti mūsų teoriją, kad depresiją sukelia sumažėjusi sa- Teorija
vigarba, privalome surinkti duomenų apie žmogaus savigarbą ir
įsitikinti, ar, kaip spėjome, blogiau save vertinančius žmones iš
tiesų dažniau apima depresija.
Stebėjimų
Turime suprasti, kad pati teorija gali paveikti mūsų stebėjimus. duomenys
Pavyzdžiui, jeigu anksčiau spėjome, kad depresija sietina su su-
mažėjusią žmogaus savigarba, tai gali kilti pagunda depresijos
Teorija leidžia kelti hipotezes,
apimtų žmonių samprotavimus suvokti kaip savęs menkinimą. kurios numato stebėjimų duomenis,
Kad būtų galima patikrinti, ar nebuvome šališki, mes savo tyri- o šiuos vėl naudojame teorijai
mą galime pateikti taip tiksliai, kad kiti mokslininkai galėtų patobulinti.
kartoti mūsų stebėjimus. Jeigu jiems pavyks pakartoti mūsų ty-
rimą ir gauti panašių rezultatų, tada savo duomenis galėsime lai-
kyti patikimesniais.
Taigi mūsų teorija naudinga, jei ji: 1) gerai susistemina daug
įvairių stebėjimų; 2) gali pateikti aiškius numatymus, kurie gali
būti naudojami, tą teoriją tikrinant ar taikant praktikoje. (Jeigu
žmonėms padėsime sustiprinti savigarbos jausmą, ar jiems išnyks
depresija?) Galiausiai, mūsų teorija gali padėti plėtoti tobulesnę
teoriją (apie tokią žr. 5 2 8 - 5 3 1 p.), kuri dar geriau sistemins ir
numatys faktus apie depresiją.
^sÄyisTÄT/r
PSICHOLOGIJOS METODAI S TE Bp JI M U
EKSPERIMENTINIS
Jeigu norite suvokti psichologijos esmę ir gebėti išmaningai
naudotis populiariąja psichologija, pirmiausia privalote suprasti, TtoJ
13
kaip psichologai nagrinėja klausimus. 1 - 3 pav. pavaizduotos įvai- n korelIiacinis
o
rios tyrimo galimybės. Mokslininkas gali dirbti ir laboratorijoje, E
ir „realiame pasaulyje" (veiklos lauke). Įvertinimo būdai taip pat AASIS
gali būti įvairūs. Atlikdami vienus tyrimus, mokslininkai stebi ir tr
protokoluoja elgesį; atliekant kitus, žmonės patys pateikia atsa-
kymus apie savo mintis ir elgesį (savistata). Tačiau svarbiausi skir- Laboratorija Veiklos (Realus
laukas pasaulis)
tumai - tarp tyrimo būdų: aprašomojo, koreliacinio ir eksperimen-
Tyrimo aplinka
tinio. Kad galėtume kritiškai vertinti psichologijos tyrimų rezul-
tatus, privalome gerai suprasti šiuos tyrimo būdus ir žinoti, ko- 1-3 pav. Psichologinių tyrimų rūšys
kias išvadas galima daryti juos naudojant. (pagal Hendricksą ir kt., 1990).
Aprašymas
Bet kuris mokslas pirmiausia aprašo savo tyrimų objektą. Kiek-
vienas mūsų kasdien stebime bei vertiname aplinkinius žmones,
dažnai spėliojame, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Panašiai el-
giasi ir profesionalūs psichologai, tik jų stebėjimai objektyvesni
ir sistemingesni.
4TVEJO TYRIMAS. Vienas seniausių tyrimo būdų yra atvejo ty-

rimas. Tai toks būdas, kai psichologas nuodugniai tiria vieną ar „Na, mano brangioji- tarė mis
kelis žmones ir tikisi atskleisti tai, kas būdinga visiems žmo- Marple, - „žmogaus prigimtis visur
beveik tokia pat ir, žinoma, kaime
nėms. Pirmosios mūsų žinios apie smegenis buvo surinktos šiuo
galima ją stebėti iš arti".
būdu - tiriant asmenis, kuriems buvo sužalota tam tikra sme- Agatha Christie
genų sritis. Sigmundas Freudas. kūrė asmenybės teoriją, remda- „Antradienio klubo žudikai", 1933
masis atvejų tyrimo duomenimis. Raidos psichologas l e a a a s

Piaget apie vaikų mąstymą prakalbo rūpestingai ištyręs ir išklau-
sinėjęs tris savo vaikus. Tačiau atvejų tyrimui reikia labai daug
laiko. Be to, tiriamas žmogus gali būti netipiškas, ir tai gali psi-
chologą suklaidinti.
APKLAUSA. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodug-

niai. Psichologas, naudodamas šį būdą, prašo žmonių pasakyti
apie savo elgesį ar savo nuomonę. Gali būti pateikiami įvairiausi
klausimai: nuo liečiančių lytinį gyvenimą iki politikos ir politikų
vertinimų. Net sunku sugalvoti reikšmingą klausimą, kuris apklau-
sose dar nebūtų pateiktas žmonėms. Louisas Harrisas (1987) pa-
teikia tokius apklausos duomenis: 89% amerikiečių teigia, jog jie
negali išvengti stipraus streso, 95% tiki Dievą, 70% pritaria, kad
pistoletai turi būti registruojami, 96% norėtų vienaip ar kitaip
keisti savo išvaizdą. Tačiau apklausos būdas yra ribotas. Jis nau-
dingas tik tada, jeigu klausimai yra aiškūs ir nešališki, responden-
tai yra tipiški tiriamosios grupės atstovai, jų atsakymai sąžiningi.
Klausimų formulavimas. Formuluojant klausimus, labai svarbu,

kokie žodžiai parenkami ir kaip jie sudėstomi sakinyje. Pavyzdžiui,
8 iš 10 amerikiečių tvirtina, kad „moterys, turinčios mažų vaikų,
galėtų dirbti ne namie", tačiau 7 iš 10 taip pat teigia, jog „mote-
rys turėtų pasilikti namie, jeigu jos turi ikimokyklinio amžiaus
vaikų" (Public Opinion, 1984, 1985). 6 iš 10 amerikiečių, išgirdę
klausimą: „Kas, jūsų nuomone, kaltas: asmenys ar socialinės są-
lygos, kad šalyje daug nusikaltimų, nepaisoma įstatymų?" - kal-
tina socialines sąlygas. Tačiau paprašyti pritarti arba nepritarti tei-
giniui „asmenys dažniau būna kalti negu socialinės sąlygos, kad
šalyje daug nusikaltimų, kad nepaisoma įstatymų", daugiau negu
pusė šiam teiginiui pritaria (Krosnick ir Schuman, 1988).
Pamokymas. Klausimų formulavimas apklausai - keblus da-

lykas.
Atranka. Dažniausiai, kaip tai daro Harriso viešosios nuomonės

tyrimo įstaiga, stengiamasi atrinkti apklausiamą grupę. Jeigu no-
rite apklausti savo universiteto studentus, jūs galite apklausti vi-
sus, bet tikriausiai jų būtų per daug. Tikslingiau apklausti mažesnę
studentų grupę - imtį, kuri atstovauja visiems studentams - jūsų
tiriamai populiacijai. Kaip pasiekti, kad jūsų imtis atstovautų ti-
riamai populiacijai? Geriausia, jei ji bus atrinkta atsitiktinai, t. y.
visų didesnės grupės narių galimybės pakliūti į ją bus vienodos.
Norėdami atsitiktinai atrinkti studentus jūs neturėtumėte visiems
studentams išsiųsti anketas, nes sąžiningi studentai, kurie jums grą-
žins užpildytas anketas, neatstovaus atsitiktinės imties. Geriau imtį
sudarykite atsitiktinai pasirinkę, pavyzdžiui, kas dešimtą ar dvi-
dešimtą asmenį iš abėcėlinio sąrašo ir pasistenkite iš visų gauti at-
sakymus. Geriau apklausti mažą 100 žmonių atstovaujamąją imtį
negu bet kaip atrinktą neatstovaujamąją 500 žmonių imtį.
Atsitiktinės atrankos principais remiamasi ir organizuojant šalies
gyventojų apklausas. Įsivaizduokite, kad milžiniškoje statinėje su-
maišyta 60 milijonų baltų ir 40 milijonų žalių pupų. Samtyje, kuriuo
iš kelių vietų pasemsite 1500 tokių pupų, bus apie 60% baltų ir 40%
žalių pupų; paklaida bus 2% ar 3%. Atranka apklausai piliečių, ku-
rie dalyvauja rinkimuose, yra panaši į pupų imtį; 1500 atsitiktinai pa-
sirinktų žmonių gana tiksliai atspindi visos tautos nuomonę.
Tačiau sudaryti atsitiktinę imtį gana sudėtinga. Kažkiek žmonių
neužtiksime namie. Kiti - dažnai apie 30% ar daugiau miesto gyven-
tojų - gali atsisakyti dalyvauti tyrime. Blogiausia, kad kartais apklau-
sos organizatoriai ne per daug stengiasi surinkti atstovaujamąsias (at-
sitiktines) imtis. Shere Hite knygoje „Moteris ir meilė" pateikti ap-
klausos rezultatai remiasi vos 4,5% paštu gautų atsakymų iš neat-
stovaujamos 100 000 Amerikos moterų imties. Jos apklausa kritikuo-
tina ne tik dėl to, kad jai anketas atsiuntė toks nedidelis moterų, ku-
rios pačios norėjo atsakinėti, skaičius, bet ir todėl, jog iš pat pradžių
ji nusprendė apklausti moterų organizacijų nares. Tačiau Hite pasakė:
„Tai 4500 žmonių. Man tiek užtenka." Šitiek, aišku, pakako žurna-
lui „Time", kuris pateikė Hite rezultatus - 70% ištekėjusių penke-
rius metus ar ilgiau moterų yra neištikimos ir 95% moterų yra žemi-
namos vyrų, kuriuos jos myli (Wallis, 1987). Matyt, buvo nesvarbu,
kad, anot mažiau išreklamuotų apklausų, atsitiktinės Amerikos mo-
terų imties rezultatai rodo, kad jos yra daug labiau patenkintos: pusė
ar net didesnė dalis tvirtina, kad jos jaučiasi „labai laimingos" ar „vi-
siškai patenkintos" savo santuoka; vos 3% teigia, jog jos „nelaimin-
gos" (Peplau ir Gordon, 1985). Ir tik 1 iš 10 patvirtina buvusi savo
vyrui neištikima (Greeley, 1991).
Pamokymas. Prieš patikėdami apklausos rezultatais, išanalizuo-

kite, kaip sudaryta imtis.
NATŪRALISTINIS STEBĖJIMAS. Organizmų elgesio natūralioje ap-

linkoje stebėjimas ir registravimas vadinamas natūralistiniu ste- fjfįSgante daug pamatyti tiesiog
bėjimu. Tai ir šimpanzių bandos stebėjimas džiunglėse, tai ir skir- žiūrėdami".
tingų kultūrų vaikų bendravimo su tėvais stebėjimas, tai ir domėji- Meškiukas Jogis
masis, kaip mokiniai susėda mokyklos, kurioje mokosi įvairių ra-

sių vaikai, valgykloje.
Atliekant natūralistinį stebėjimą, kaip ir atvejo tyrimą ar apklau-
są, elgesys neaiškinamas, o tik aprašomas. Tačiau aprašymas gali daug
ką atskleisti. Anksčiau manėme, kad įrankius naudoja tik žmogus.
Vėliau, stebint šimpanzes džiunglėse, paaiškėjo, jog šios beždžionės
į termityną kartais įkiša lazdelę, ištraukia ją ir nulaižo ant lazdelės
užropojusius vabzdžius. Šimpanzės ir babuinai griebiasi ir klastos
(kažko panašaus į įrankį), norėdami pasiekti savo tikslą. Psichologai
Andrew Whitenas ir Richardas Byrne (1988) kelis sykius matė, kaip
jaunas babuinas, apsimesdamas, kad jį užpuolė kita beždžionė, norėjo
prisišaukti savo motiną, kuri „užpuoliką" nugintų nuo jo maisto.
Natūralistinis stebėjimas atskleidė, kad vaikų auklėjimui turi įta-
kos kultūra. Sovietų Sąjungoje vaikai išmoksta „sugyventi" ir „būti
vienos nuomonės" su savo grupe. Amerikiečiai, auklėdami vaikus,
dažniau pabrėžia individualius laimėjimus ir skatina būti juos at-
kaklius. Stebint nustatyta, kad mokykloje skirtingų rasių mokiniai
per pertraukas dažnai vengia vieni kitų (707 p.). Tai rodo, jog rei-
kia imtis papildomų priemonių mokinius sudominti bendrais žai-
dimais ir darbu, kad jie pradėtų artimiau bendrauti.
Koreliacija
Elgesio aprašymas, remiantis atvejų tyrimu, apklausa, natūra-
listiniu stebėjimu - tai pirmasis žingsnis, siekiant jį numatyti. Jei-
gu pastebime, kad tam tikras bruožas ar elgesys dažnai pasitaiko
kartu su kitu bruožu ar elgesiu, sakome, kad šie dalykai yra susiję
(koreliuoja). Koreliacija yra statistinis ryšio matas: ji parodo, kaip Priede išsamiau aprašomi psicho-
glaudžiai tarpusavyje siejasi du reiškiniai ir kaip, tuomet, iš vieno logijoje vartojami statistiniai
galime numatyti kitą. Teigiama koreliacija rodo tiesioginį ryšį, metodai.
t. y. abu reiškiniai ir didėja, ir mažėja kartu. Jeigu prievarta, kurią
regime per televizorių, teigiamai susijusi su agresyviu elgesiu (tai
yra tiesa), tai iš žmonių įpročių žiūrėti televizorių galima spėti apie
jų agresyvumą. Neigiama koreliacija - taip pat įgalinanti numaty-
ti - nurodo atvirkščią ryšį: kai vienas reiškinys didėja, kitas - ma-
žėja. Šiai koreliacijai iliustruoti tinka mūsų analizuotas pavyzdys
apie savigarbą ir depresiją: žmonėms, kurių maži savigarbos įver-
čiai, dažnai būdingi dideli depresijos įverčiai.
Vadinasi, koreliacija įgalina numatyti. Tačiau argi per televi- i

Maža
ziją rodoma prievarta sukelia agresiją? Ar sumažėjusi savigarba Depresija
savigarba
yra depresijos priežastis? Jeigu, remdamiesi koreliacija, atsaky- 2
<
site teigiamai, tai, reikia pasakyti, šitaip manančių yra daug. Tik-
riausiai ir diletantams, ir profesionaliems psichologams sunkiau-
i
siai įveikiama mąstymo klaida yra manymas, kad koreliacija įro-
do priežastingumą. Deja! Jeigu žiūrėjimas per televiziją rodomos Nelaimės
ar organizmo
prievartos teigiamai koreliuoja su agresyvumu, ar tai reiškia, kad polinkis
televizoriaus žiūrėjimas skatina agresyvų elgesį? Galbūt. Bet ar
negali neagresyvūs žmonės mėgti prievartą rodančias laidas? 1-4 pav. Mažos savigarbos žmones
O ką manyti apie neigiamą koreliaciją tarp savigarbos ir dep- dažniau apima depresija negu tuos,
resijos? Galbūt iš tiesų maža savigarba sukelia depresiją. Bet gali kurių savigarba didelė. Šią neigiamą
koreliaciją galima aiškinti tuo, kad
būti, kad kaip tik depresija yra mažos savigarbos priežastis. O bloga žmogaus nuomonė apie save
galbūt tarp savigarbos ir depresijos nėra priežastinių ryšių. Iš 1 - sukelia prislėgtą būseną. Tačiau iš šios
4 pav. matyti, kad ir mažą savigarbą, ir depresiją gali lemti kaž- schemos matome, jog įmanomi ir
koks trečias veiksnys, pavyzdžiui, nelaimės ar organizmo polin- kitokie priežasties ir padarinio ryšiai
tarp šių veiksnių.
kiai. Stebėdami vyrus, galime nustatyti, kad yra teigiama korelia-
cija tarp santuokoje išgyventų metų ir plikimo, nes abu dalykai
siejasi su trečiuoju veiksniu - amžiumi.
Pamokymas. Nors, remiantis koreliacija, galima numatyti, ta-
čiau negalima paaiškinti. Jeigu du įvykiai ir susiję, tai dar nega-
lima teigti, jog juos sieja priežastingumo ryšys. Koreliacija nero-
do priežastingumo. Prisiminkite šį dėsnį, skaitydami mokslinių ty-
rimų aprašymus laikraščiuose ir šioje knygoje.
Eksperimentas
Norėdami skirti priežastį ir padarinį - paaiškinti, kas sukelia,
pavyzdžiui, depresiją - psichologai eksperimentuoja. Atlikdamas
eksperimentą, tyrinėtojas gali sutelkti dėmesį į tikėtiną vieno ar
d v i e j ų v e i k s n i ų į t a k ą . Keisdamas tik šiuos veiksnius, kai kitos ap-
linkybės nesikeičia, jis tikrina šių veiksnių įtaką. J e i g u , k e i č i a n t
eksperimento veiksnį, elgesys kinta taip, kaip buvo galima numa-
tyti, vadinasi, toks veiksnys turi įtakos elgesiui. Atkreipkite dėmesį
į tai, kad koreliaciniai tyrimai atskleidžia natūraliai egzistuojan-
čius ryšius, o eksperimentuojant koks nors veiksnys tikslingai kei-
čiamas, kad būtų galima nustatyti jo įtaką. Kad būtų aiškiau, ap-
tarkime du eksperimentus.
AR JUODOS SPORTININKŲ UNIFORMOS TURI ĮTAKOS SUVOKI-

MUI? Cornellio universiteto psichologai Markas Frankas ir Tho-
mas Gilovichius (1988) pastebėjo, kad iš esmės visose kultūrose
- ir Rytuose, ir Vakarų Europoje, ir Centrinėje Afrikoje - juoda
spalva turi papildomą reikšmę -„blogis". Aktoriai, kino filmuose
vaidinantys blogus vyrukus, dėvi juodus drabužius. „Juoda diena"
(angl. black day), kada kas nors prieš mus balsuoja (angl. black
ball), arba mus kas nors šantažuoja (angl. black mail). Irano Res-
publikos ajatola K h o m e i n i s JAV prezidento buveinę, Baltuosius
rūmus, kaip kalbama, vadino „juodaisiais rūmais".
Apibendrinę šiuos įvairius faktus, Frankas ir Gilovichius sukūrė
paprastą teoriją: juodi drabužiai simbolizuoja blogį ir yra ženklas,
rodantis m u m s , j o g j u o d u s drabužius dėvintys žmonės yra blogi,
o šiems tarsi primenama, kad j u o d a i s drabužiais jie patvirtina blo-
gio įvaizdį. Frankas ir Gilovichius žinojo, kad iš naudingos teori-
j o s plaukia patikrinamos hipotezės. Taigi, jie ir iškėlė keletą jų.
Pirma, jie numatė, kad žmonės, nesusipažinę su amerikietiškuoju
futbolu ir ledo rituliu, j u o d a s nacionalinių šių žaidimų lygų ko-
mandų žaidėjų u n i f o r m a s įvertins kaip blogesnes negu kitos spal-
vos uniformas. Iš tikrųjų, žmonės šias uniformas vertino taip: blo-
gos, prastos ir agresyvios.
Antra, Frankas ir Gilovichius spėjo, kad egzistuoja teigiama ko-
r e l i a c i j a tarp j u o d o s k o m a n d o s u n i f o r m o s ir baudinių, paskirtų už
grubų žaidimą, skaičiaus. Jų prielaida pasirodė teisinga. Per vi-
sus septyniolika, išskyrus vieną, 1 9 7 0 - 1 9 8 6 metų futbolo sezonų
j u o d a s u n i f o r m a s vilkinčioms k o m a n d o m s buvo paskirta nepro-
porcingai daug baudinių. Panašiai ir per visus 16 ledo ritulio se-
zonų nuo 1 9 7 0 - 1 9 7 1 iki 1 9 8 5 - 1 9 8 6 metų komandos, dėvinčios
juodas uniformas, dažniau baustos už grubų žaidimą. Be to, kai
1 9 7 9 - 1 9 8 0 metų sezono viduryje „Pittsburgh Penguins" k o m a n -
dos nariai ėmė vilkėti j u o d a s uniformas, komandai vidutiniškai per
vienas rungtynes už pražangas teisėjų skiriamos baudos laikas šok-
telėjo nuo 8 minučių iki 12 minučių. Vadinasi, bent j a u amerikie-
tiškajame futbole ir ledo ritulyje j u o d o s uniformos aiškiai kore-
liuoja su grubiu žaidimu, už kurį skiriami baudiniai.
P r i s i m i n k i m e , kad k o r e l i a c i j a yra tiesiog ryšys tarp d v i e j ų
v e i k s n i ų - šiuo atveju tarp uniformų spalvos ir skiriamų baudi-
nių. Koreliacija negali įrodyti priežasties ir padarinio ryšio. Galbūt
čia apskritai nėra tokio ryšio; galbūt sporto klubai, norėdami su-
kurti įvaizdį, j o g yra agresyvūs, pasirenka j u o d o s spalvos unifor-
mas ir pasirašo kontraktus su agresyviais žaidėjais. („Pragaro An-
gelams" - angl. „ H e l l s Angels " baltos uniformos ir netinka.) Bet
ar įsivaizduojate, k o k i o s galimos šios k o r e l i a c i j o s p r i e ž a s t y s ?
Frankas ir Gilovichius pateikia du paaiškinimus. Šis ryšys atsi-
randa todėl, kad t e i s ė j a m s j u o d a s u n i f o r m a s vilkinčių žaidėjų
veiksmai atrodo šiurkštesni negu tokie pat veiksmai, kuriuos at-
lieka kitos s p a l v o s u n i f o r m ą d ė v i n t y s ž a i d ė j a i ; arba ž a i d ė j a i ,
dėvintys juodas uniformas, suvaidina laukiamą šiurkštų vaidmenį.
M ė g i n d a m i įvertinti šias abi g a l i m y b e s , F r a n k a s ir G i l o v i -
chius atliko eksperimentus ir nustatė, kad žaidėjo uniformos spal-
va iš tikrųjų veikia suvokimą. Jie įrašė į vaizdajuostę dvi sureži- Balta uniforma
suotas amerikietiškojo futbolo atkarpas, kur vaizduojama, kaip
baltomis arba juodomis uniformomis vilkintys gynėjai pavarė ka-
muolį turintį žaidėją šiek tiek atgal ir paskui parbloškė jį ant
žemės ar smarkiai trenkėsi į kamuolį apglėbusį žaidėją. Norėda-
mi palyginti, eksperimento sumanytojai sukūrė kontrolines są-
lygas, kur tas pats vaizdas buvo nespalvotas. Kai visų žaidėjų
marškinėliai buvo tamsiai pilki, eksperimento dalyviai ir balto-
mis, ir juodomis uniformomis dėvinčių gynėjų veiksmus, mėgi-
nant atkovoti kamuolį, laikė vienodai šiurkščiais. Eksperimen-
tinėmis sąlygomis tiriamiesiems buvo parodyta ta pati spalvota
vaizdajuostė. Tiriamieji (nusimanantys futbolo aistruoliai ir pro-
fesionalūs teisėjai), matydami spalvotą vaizdą, dažniau buvo
linkę juodos spalvos uniformas dėvinčių žaidėjų veiksmus laiky-
ti šiurkštesniais (1-5 pav.). Taigi kontrolinės eksperimento sąly-
gos yra išeities taškas, su kuriuo galima lyginti eksperimentinė-
mis sąlygomis nustatytą kokio nors poveikio rezultatą. Spalvotas Nespalvotas
vaizdas vaizdas
Antrasis eksperimentas vyko taip: Cornellio studentai buvo pa-
kviesti dalyvauti „varžybų psichologijos" eksperimente. Frankas ir 1-5 pav. Smurto suvokimas. Žmonės į
Gilovichius atsitiktinai paskirdavo studentams baltus ar juodus vaizdajuostę įrašytus juodas uniformas
vilkinčių žaidėjų mėginimus aukštai
marškinėlius ir prašė juos pasirinkti keletą žaidimų. Eksperimento
pašokus atimti kamuolj dažniau
dalyviai, dėvėję juodus marškinėlius, rinkosi agresyvesnius žaidimus. laikydavo žaidimo taisyklių pažeidimu,
Vadinasi (tokie rezultatai parodo tik grupės tendencijas), juodos spal- tačiau tik tada, kai žaidėjų marškinėlių
vos uniformos daro įtaką ne tik suvokimui, bet ir elgesiui. spalvą buvo galima atskirti (iš Frank ir
Gilovich, 1988).
Franko ir Gilovichiaus eksperimentai buvo gana paprasti. Jie
keitė tik vieną veiksnį - marškinėlių spalvą. Tokį eksperimento
veiksnį vadiname nepriklausomuoju kintamuoju, nes jį galima
keisti, nekeičiant kitų veiksnių, pavyzdžiui, žaidėjų amžiaus ar
ūgio. Eksperimentatoriai tiria vieno ar kelių nepriklausomųjų kin-
tamųjų poveikį kokiam nors išmatuojamam elgesiui, vadinamam
priklausomuoju kintamuoju, nes jis gali kisti priklausomai nuo Eksperimento modelio santrauka:
to, kas vyksta eksperimento metu. Pirmajame Franko ir Gilovi- Nepriklausomasis kintamasis
chiaus eksperimente priklausomasis kintamasis buvo tai, kaip ti- Eksperimento veiksnys, kurį jūs
riamasis suvokia taisyklėmis draudžiamą šiurkštumą, kai jam pa- tikslingai keičiate; pats poveikis.
teikiamos: a) kontrolinės sąlygos (žaidėjų marškinėliai tamsiai Priklausomasis kintamasis
pilkos spalvos); b) eksperimentinės sąlygos (žaidėjų marškinėliai Stebimas elgesys; veiksnys, kuris
baltos arba juodos spalvos). 1 - 2 lentelėje nurodyti antrojo Fran- gali būti veikiamas kintančio
ko ir Gilovichiaus eksperimento nepriklausomasis ir priklausoma- nepriklausomojo kintamojo.
Eksperimentinės sąlygos
sis kintamieji.
Sąlygos, kai tiriamieji yra veikiami
Prisiminkite: eksperimentuojant turi būti bent dvejos skirtin- nepriklausomojo kintamojo.
gos sąlygos: lyginamosios, arba kontrolinės sąlygos, ir eksperi- Kontrolinės sąlygos
mentinės sąlygos. Šitaip patikrinama bent vieno nepriklausomo- Sąlygos, tapačios eksperimen-
jo kintamojo (eksperimentinio veiksnio) poveikis bent vienam pri- tinėms, tik tiriamieji neveikiami
klausomajam kintamajam (atsakymui, kuris yra matuojamas). nepriklausomojo kintamojo.
18 I DALIS. P s i c h o l o g i j o s pagrindai
1 - 2 LENTELĖ.
Antrojo Franko ir Gilovichiaus eksperimento modelis
SĄLYGOS NEPRIKLAUSOMASIS PRIKLAUSOMASIS
KINTAMASIS KINTAMASIS
Eksperimentinės Juodos spalvos Agresyvumas

Atsitiktinis .^sąlygos marškinėliai
tiriamųjų
paskirstymas^N^ Kontrolinės Baltos spalvos Agresyvumas
sąlygos marškinėliai
Atkreipkite dėmesį į svarbiausią eksperimento bruožą: atsitik-

tinį tiriamųjų paskirstymą. Jeigu nemažai skirtingo amžiaus ir
skirtingų nuomonių tiriamųjų atsitiktinai paskirstomi į dvi grupes,
tai tos grupės beveik nesiskiria amžiaus, nuomonių ir kitais po-
žymiais, kurie galėtų turėti įtakos rezultatams. Todėl, jei, ekspe-
rimentui baigiantis, abi grupės elgiasi ar jaučiasi skirtingai, gali-
ma manyti, kad tai lėmė nepriklausomasis kintamasis.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad, atliekant šiuos tyri-
mus, labai paprasta teorija, kilusi iš kasdienių stebėjimų, leido
iškelti hipotezę, kurią patvirtino koreliacija tarp žaidėjų uniformų
ir skiriamų baudinių. Pastaroji paskatino atlikti priežastingumą ti-
riančius eksperimentus.
1-3 lentelėje lyginamos psichologijos tyrimo metodų ypatybės.
1 - 3 LENTELE. Tyrimo būdų lyginimas

t« ]f
TYRIMO PAGRINDINIS TIKSLAS KAIP ATLIEKAMA KAS KEIČIAMA KUR DAUGIAUSIA
BUDAS ATLIEKAMA
Aprašymas Stebėti ir registruoti elgesį Atvejo tyrimas, apklausa ir Nieko nekeičiama Veiklos lauke
natūralistinis stebėjimas
Koreliacija Aptikti natūraliai egzistuo- Apskaičiuojant statistinius Nieko nekeičiama Veiklos lauke
jančius ryšius, įvertinti, ryšius (ir laboratorijoje)
kaip tiksliai vienas kinta-
masis numato kitą
Eksperimentavimas Tirti priežastis ir padarinius Tikslingai keičiant veiksnį, Nepriklausomasis Laboratorijoje
atsitiktinai paskirstant kintamasis (ir veiklos lauke)
tiriamuosius, kad būtų
pašalinti jų skirtumai
Kaip galime apibendrinti, t. y. kam galima taikyti Franko ir Gi-

lovichiaus tyrimų duomenis? Tikriausiai katalikų dvasininkų ar
žydų chasidų nelaikome agresyviais ir nemanome, kad jų dėvimi
juodi drabužiai ir vienus, ir kitus skatina elgtis agresyviau. Fran-
kas ir Gilovichius spėja, bet negali tvirtinti, kol dar neištyrė, kad
tai būdinga tik varžybų ir agresyvios akistatos situacijoms.
Dažnai būna, kad, atsakius į vieną klausimą, iškyla kitas. „Padarę kokį nors atradimą,
Mokslinis tyrinėjimas panašus į jūra plaukiantį laivą: atsiveria vis visada kažką sužinome ir apie tuos
naujos platumos. dalykus, kurie iki šiol buvo visai
nežinomi. Taigi mes negalime
Šios sąvokos - eksperimentinės ir kontrolinės sąlygos, priklau-
išsklaidyti vienos abejonės, nesu-
somasis ir nepriklausomasis kintamasis, atsitiktinis tiriamųjų pa-
kurdami kelių naujų
skirstymas - yra svarbios ir reikalingos, nors nesunkiai supainio- Joscphas Priestly „Skirtingų oro rūšių
stebėjimai ir bandymai", 1 7 7 5 - 1 7 8 6
jamos. Tad pamėginkime jas pavartoti, aptardami dar keletą įdo-
mių eksperimentų.
AR GALI NESUVOKIAMOS INFORMACIJOS ĮRAŠAI PAGERIN-

TI GYVENIMĄ? Naujoji verslininkų karta tuo jus įtikins. Užsa-
kymų paštu katalogai, kabelinės televizijos skelbimai, knygynai
siūlo garsajuostes, kuriose įrašyti visiškai nesuvokiami tekstai,
„turintys jūsų pasąmonę užprogramuoti sėkmei ir laimei". Kol
nelabai stropūs mokiniai klauso lengvosios muzikos, nesuvokiama
informacija (tokia, kuri yra silpnesnė už girdėjimo slenkstį) įti-
kinėja pasąmonę, kad: „Aš esu geras mokinys. Aš mėgstu moky-
tis." Panašiai ir tinginiai gali būti priverčiami mąstyti: „Aš dirbu
tikslingai. Viską užbaigiu laiku."
Ar šitos fantastiškos, o gal net beprotiškos pretenzijos ko nors ver-
tos? Ar pozityvi nesuvokiama informacija bent šiek tiek mums gali
pagelbėti? Iš 5 skyriaus „Jutimai" sužinosite, kad ikislenkstiniai po-
jūčiai yra realus dalykas. Iš tiesų, daug informacijos mes apdorojame
neįsisąmonindami. Tam tikromis sąlygomis net ir labai silpni dirgik-
liai, kurių nepajėgiame atpažinti, gali mus šiek tiek paveikti.
Tačiau ar šis silpnas greit praeinantis poveikis gali būti išple-
čiamas iki stiprių ilgalaikių padarinių, kaip tvirtina prekiautojai
garsajuostėmis? Anthony Greenwaldas, Ericas Spangenbergas, An-
thony Pratkanisas ir Joy Eskenazis (1991) nusprendė tai ištirti. Jie Kas yra šio eksperimento nepri-
tyrė studentus savanorius, sutikusius penkias savaites kasdien klau- klausomasis kintamasis? Kas yra
sytis komercinių garsajuosčių, skirtų pasąmonei veikti. Tiriamieji priklausomasis kintamasis?
(ir. 21 p.).
buvo atsitiktinai paskirstyti į grupes klausyti juostų, skirtų atmin-
čiai gerinti arba savigarbai stiprinti. Tada tyrinėtojai pakeitė eks-
perimento veiksnį. Pusei juostų jie priklijavo korteles su kitais už-
rašais. Studentai, klausydami šių juostų, manė, kad mėginama su-
stiprinti jų savigarbą, nors iš tikrųjų jie klausėsi atmintį veikian-
čių juostų. Arba atvirkščiai, jie klausydavosi atminčiai gerinti skir-
tos juostos, bet manydavo, jog jiems mėginama stiprinti savigar-
bos jausmą.
Ar garsajuostes buvo veiksmingos? Savigarbą ir atmintį verti-
nančių testų, kurie studentams buvo pateikti prieš šį tyrimą ir po
5 savaičių, rezultatai nerodė jokių pokyčių. Nė menkiausių. Ta-
čiau studentai, manantys, jog klausėsi atmintį gerinančios juostos,
tikėjo, kad jų atmintis pagerėjo. Tas pat pasakytina ir apie tuos,
2. 1909
kurie klausėsi savigarbą stiprinančios juostos. Nors iš tikrųjų juostos

buvo neveiksmingos, jas klausiusiems žmonėms atrodė, kad jie pa-
tyrė trokštamą poveikį. Skaitydami apie šį tyrimą, galime prisiminti
panašius garsajuosčių užsakymo paštu katalogais besižavinčių žmo-
nių liudijimus. „Aš tikrai žinau, kad jūsų juostos iš esmės pakeitė
mano mąstymą", - rašė vienas dėkingas vartotojas.
Parodymus gali iškreipti mūsų natūralus polinkis griebtis naujų
priemonių, kai esame emociškai prislėgti. Jeigu mūsų emocijos
normalėja, manome, kad šį pokytį sukėlė kokie nors mūsų veiks-
mai. Jeigu persišaldę ir tris dienas sirgę imame vartoti vitamino
C tabletes ir pajuntame, kad savijauta pagerėjo, tai mums gali at-
rodyti, kad jos veiksmingesnės negu yra iš tikrųjų! Arba, jei labai
prastai išlaikę pirmąjį egzaminą, pasiklausome pasąmonei skirtos
garsajuostės „geriausias mokymasis" ir kitą egzaminą išlaikome
geriau, galime manyti, kad ji nulėmė sėkmę. Nesvarbu, ar prie-
monė veiksminga ar neveiksminga, entuziastingi vartotojai tikriau-
siai ją pagirs. Norėdami įsitikinti, ar ji iš tikrųjų veiksminga, pri-
valome eksperimentuoti.
Eksperimentuodami mes įvertiname ir gydymo naujais vaistais
ar naujų psichoterapijos metodų rezultatus (žr. 16 skyrių „Terapi-
j a " ^ Dažnai šiuose tyrimuose tiriamieji yra „akli" (neinformuoti),
t. y. jiems nesakoma, ar jie bus veikiami ir kaip tai daroma. Viena
grupė gali būti iš tikrųjų veikiama (pavyzdžiui jiems pateikiamas
koks nors nesuvokiamas nurodymas ar duodama naujų vaistų), o ki-
tos grupės žmonės patiria ne tikrą, o tariamą poveikį - jplaceb^
(juostą, kurioje neįrašyta jokia pasąmonę veikianti informacija, tab-
letę iš nevaistinės medžiagos). Dažnai daroma taip, kad ir tiriama-
sis, ir duomenis registruojąs mokslininko padėjėjas nežino, kokiai
grupei priklauso tiriamasis. Tokia abipusiai akla metodika įgalina
tyrinėtoją patikrinti gydymo ar kitokio poveikio galią, kuri nepri-
klauso nei nuo jų pačių, nei nuo eksperimento dalyvių lūkesčių.
DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI

APIE PSICHOLOGIJĄ
Aptarėme psichologijos istorines ištakas, jos šiandienines kryp-
tis bei naudojamus tyrimo metodus. Sužinojome, kaip atvejo tyri-
mas, apklausa ir natūralistinis stebėjimas įgalina mus aprašyti el-
gesį. Pastebėjome, kad koreliaciniai tyrimai įvertina dviejų veiks-
nių tarpusavio ryšį ir parodo, kaip, žinodami vieną dydį, galime nu-
matyti kitą. Išnagrinėjome logiką, kuria remiasi eksperimentai, ku-
ri naudoja kontrolines sąlygas ir atsitiktinį tiriamųjų paskirstymą,
kad galėtų išskirti nepriklausomojo kintamojo įtaką priklausomajam
kintamajam.
Visa tai padės suprasti, apie ką kalbėsime toliau. Šie faktai tu-
rėtų skatinti smalsumą ir supratimą, studijuojant psichologiją.
Taigi panagrinėkime dar keletą svarbių dalykų ir klausimų.
AR LABORATORIJOSE ATLIEKAMI EKSPERIMENTAI YRA DIRB- Atsakymas į 19 puslapyje pateiktą

TINIAI? Ar skaitant arba klausant pranešimą apie psichologinį ty- klausimą. Eksperimentų, kur
rimą, jums nekyla mintis, jog galbūt žmonės laboratorijose elgiasi naudojamos garsajuostės su
vienaip, o gyvenime - kitaip? Ar mirksinčios raudonos lemputės nesuvokiama informacija, svarbiau-
stebėjimas tamsiame kambaryje gali būti naudingas sprendžiant sias nepriklausomasis kintamasis
apie naktį skrendantį lėktuvą? Ar tai, kad iš nesusijusių žodžių buvo nesuvokiama informacijos
rūšis (susijusi su savigarba arba
sąrašo geriausiai prisimename pirmuosius ir paskutiniuosius žo-
atmintimi). (Iš tikrųjų čia buvo ir
džius, ką nors sako apie tai, kaip prisimename pobūvyje sutiktų antrasis nepriklausomasis kintama-
žmonių vardus? Ar tai, kad, pažiūrėjęs prievartos ir sekso kupiną sis: žmonių įsitikinimai, kad jie
filmą vyras greičiau paspaus mygtuką, kuriuo pasiųs elektros klausė vienokią ar kitokią juostą.)
smūgį moteriai, ką nors sako apie tai, jog smurtinė pornografija Sva rb i aus i as prikl aus omas is
skatina vyrus skriausti moteris? Kur dar, už psichologijos labo- kintamasis buvo savigarbos ir
ratorijos, kas nors žvilgčioja į raudoną šviesą tamsiame kamba- atminties pagerėjimo matai.
ryje, seka ekrane pasirodančius nesusijusius žodžius ar spaudžia
mygtukus, sukeliančius elektros smūgius?
Prieš atsakydami, pagalvokite apie laboratorinių eksperimentų
tikslus. Negalvodamas apie dirbtinumą, eksperimentatorius visų
pirma siekia, kad laboratorijos aplinka būtų kaip supaprastinta tik-
rovė: vieta, kur gali būti imituojamos ir valdomos svarbios kas-
dienio gyvenimo situacijos. Eksperimentas leidžia psichologui at-
kurti psichologinius veiksnius kontroliuojamomis sąlygomis.
Suprantama, nuspręsti, ar spausti mygtuką, kuris įjungs elek-
tros srovę, nėra tas pats, kas smogti kam nors į veidą. Tačiau prin-
cipas yra tas pats. Eksperimentu norima ne atkurti tikslų kasdienį
elgesį, bet patikrinti teorinius dėsnius (Mook, 1983). Suformuluoti
dėsniai, o ne konkretūs rezultatai padeda paaiškinti įprastinį, kas-
dienį elgesį. Psichologai, taikydami laboratorinius agresijos tyri-
mus realiai prievartai suprasti, taiko teorinius agresyvaus elgesio
dėsnius, kurie buvo tikslinami atliekant daugybę eksperimentų.
Panašiai ir regos sistemos dėsniai, suformuluoti eksperimentuo-
jant dirbtinėje aplinkoje (pvz., žiūrėjimas į raudonas šviesas tam-
soje), pritaikomi, kuomet būtina paaiškinti sudėtingesnę veiklą,
pavyzdžiui, skrydžius naktį.
Įsidėmėtina: psichologams mažiau rūpi koks nors ypatingas el-
gesys negu bendrieji dėsniai, padedantys paaiškinti įvairiausią elgesį.
AR VISKAS PRIKLAUSO NUO ŽMOGAUS KULTŪROS? Jeigu kul-

tūra formuoja elgesį, tai ką psichologiniai Šiaurės Amerikos gyven-
tojų - dažnai baltųjų - tyrinėjimai gali pasakyti apskritai apie žmo-
gų? Labai dažnai pastebime, kad skirtingų kultūrų žmonės gerokai
skiriasi tam tikru savo elgesiu ir požiūriais. Nuo kultūros priklau-

so mūsų sumanumo ar nuoširdumo samprata, požiūris į priešvedy-
binius lytinius santykius ar skirtingas kūno formas, mūsų polinkis
būti nerūpestingiems ar santūriems bei dar daug kas. Žinodami apie
šiuos skirtumus, rečiau manysime, kad ir kiti turi elgtis ir mąstyti
taip, kaip mes. Tai būtina įsisąmoninti, nes vis įvairėja kultūros.
Tačiau bendras biologinis paveldas jungia mus į vieną šeimą.
Tie patys pagrindiniai procesai valdo žmones visur. Vakarų šalių
moteris, kuri vartoja kvepalus, galbūt nesupras Masajų genties mo-
ters, kuri savo plaukų priežiūrai vartoja gyvulių išmatas, bet abi mo-
terys laikosi kultūrinių grožio normų. Skirtingos kalbos - žodinė
ir nežodinė - gali trukdyti kultūroms bendrauti. Tačiau visos kal-
bos remiasi bendrais giluminiais gramatikos dėsniais, ir žmonės,
gyvenantys priešingose Žemės rutulio pusėse, gali bendrauti šyp-
sodamiesi ar suraukdami kaktą. Įvairių kultūrų žmonės yra daugiau
ar mažiau vieniši, tačiau visose kultūrose drovumas ir menka savi-
garba stiprina vienatvę (Jones ir kt., 1985). Japonai labiau mėgsta
žalią žuvį, o Šiaurės Amerikos gyventojai - virtą ar keptą, bet vi-
sus juos veikia tie patys alkio ir skonio dėsniai. Teisingai sakoma,
kad kiekvienas iš mūsų tam tikru požiūriu esame panašūs ir į visus
kitus, ir į kai kuriuos kitus, ir į nieką nepanašūs. Skirtingų rasių,
lyčių ir kultūrų žmonių tyrinėjimas padeda tai išaiškinti.
Įsidėmėtina: nors įvairių kultūrų žmonėms būdingi skirtingi po-
žiūriai ar elgesys, bet esminiai procesai yra beveik tokie patys.
KĄ SUŽINOME APIE ŽMOGŲ, EKSPERIMENTUODAMI SU GYVŪ-

NAIS? Daugelis psichologų tiria gyvūnus, kadangi jiems, kaip ir vi-
siems gyvūnų mylėtojams, tai patinka. Be to, psichologai tiria gy-
vūnus, norėdami daugiau sužinoti apie žmogų. Žmogaus ir gyvūnų
fiziologija yra panaši, todėl, eksperimentuojant su gyvūnais, buvo
atrasta priemonių nuo žmogaus ligų - insulinas sergantiesiems dia-
betu, skiepai nuo poliomielito ir pasiutligės, pasirengta persodinti
organus.
Procesai, kuriems vykstant, žmonės mato, rodo emocijas ir tun-
ka, būdingi ir pelėms, ir beždžionėms. Norėdami daugiau sužinoti
apie žmogaus gebėjimą mokytis, mokslininkai tiria net jūros šliu-
žus. Jeigu nori suprasti, kaip sukonstruotas vidaus degimo varik-
lis, vertėtų nagrinėti ne didelio automobilio, o vejai pjauti skir-
tos mašinos varikliuką. Žmonės, kaip ir dideli automobiliai, yra
daug sudėtingesni. Tačiau būtent jūros šliužų nervų sistemos pa-
prastumas tai aiškiausiai atskleidžia.
AR ETIŠKA EKSPERIMENTUOTI SU GYVŪNAIS? Devintajame

dešimtmetyje, stiprėjant gyvūnų apsaugos judėjimui, pradėta pro-
testuoti prieš gyvūnų naudojimą psichologiniams, biologiniams ir

medicininiams tyrinėjimams - pasak Nacionalinės tyrimo tarybos,
per metus eksperimentuojama su 20 milijonų gyvūnų (1988). „Su-
sivienijimas už gyvūnus", kurio nariai yra per 400 gyvūnų apsau-
gos o r g a n i z a c i j ų , p a s k e l b ė , kad e k s p e r i m e n t a m s n a u d o j a m i
gyvūnai patiria didelį stresą, „kartais jie net nebegali cypti ar kaukti
iš skausmo... jiems neduodama vandens ar maisto, todėl jie pa-
mažu kankindamiesi stimpa iš bado ir troškulio... jie laikomi vi-
siškai atskirti kamerose, kol sutrinka jų psichika ir jie net žūva iš
nevilties ar baimės", jie yra aukos „baisaus skausmo ir nepakelia-
mo streso, kuriuos jiems sukelia tuščias tyrinėtojų smalsumas".
Psichologai Carolina Coilc ir Nealas Milleris (1984) išanalizavo
visus Amerikos psichologų asociacijos žurnaluose per pastaruosius
penkeris metus išspausdintus straipsnius, skirtus gyvūnų tyrinėji-
mui. Jie neaptiko nė vieno tyrimo, kuris patvirtintų šiuos nepagrįs-
tus tvirtinimus. Net tyrinėtojų naudojamas elektros smūgis būda-
vo nestiprus, toks, kurį ir žmonės, gavę į pirštus, lengvai iškęsda-
vo. Devintuoju dešimtmečiu gyvūnų globos reikalavimai buvo to-
liau tikslinami. Maždaug 7% psichologijos tyrimų atliekami su gy-
vūnais, iš kurių 95% yra žiurkės, pelės, triušiai ar paukščiai. Be-
veik 10% šių tyrimų naudojami elektros smūgiai (Coile ir Miller,
1984; Gallup ir Suarez, 1985). Didžiosios Britanijos psichologi-
jos laboratorijose, kuriose nuo 1977 m. tyrimams gyvūnų naudo-
jama dviem trečdaliais mažiau, elektros srove veikiami tik 4% jų
- ir tik žiurkės (Thomas ir Blackman, 1991).
Be to, eksperimentatoriai teigia, kad čia svarstomas ne gėrio ir
blogio moralės principas, o gailesčio gyvūnams ar gailesčio žmo-
nėms principas. Kas iš mūsų smerktų Pastero eksperimentus, pri-
vertusius kai kuriuos šunis kentėti, tačiau padėjusius atrasti vais-
tus, kurie išgelbėjo milijonus žmonių ir šunų nuo pasiutligės bei
kankinančios mirties? Ar mes iš tikrųjų norėtume atsisakyti gyvūnų
tyrinėjimų, kurie gali padėti sukurti efektyvius psichiškai atsili-
kusių vaikų mokymo būdus, sumažinti baimę ar depresiją, regu-
liuoti nutukimą, alkoholizmą, streso sukeliamą skausmą ir ligas?
Po karštų diskusijų dėl šitų dalykų iškyla du klausimai. Svar- ,, Manau, kad drausti, varžyti ar be
biausias: ar galima žmonių gerovę vertinti labiau už gyvūnų ge- reikalo sunkinti tyrinėjimus, kurie
rovę? Ar teisinga, kad, tyrinėjant stresą bei vėžį, pelei teks įskie- gali palengvinti gyvūnų ir žmonių
pyti naviką, kad paskui žmogų galėtume apsaugoti nuo tų nelai- kančias, yra labai nežmoniška,
žiauru ir nemoralu
mių? Tie, kurie pritaria, kad gyvūnai būtų naudojami tyrimams, Psichologas Nealas Milleris, 1983
įrodinėja, j o g visi, kurie valgo dešrainius, dėvi odinius batus, ne-
smerkia medžioklės ir žvejybos, nori, kad būtų išnaikinti javų ken-
kėjai ar marą platinantys parazitai, jau sutinka, jog retsykiais gy-
vūnus galima paaukoti žmogaus gerovei. Galų gale viena iš svar-
biausių teisių yra teisė išlikti gyvam.
Teikiant pirmenybę žmogaus gyvenimui, kitas svarbus daly- „Nepamirškite kenčiančių nuo
kas, kurio turime paisyti, yra gyvūnų gerovė. Taigi, kokios ga- nepagydomų ligų ar negalių. Jie
rantijos, kad gyvūnai bus apsaugoti? Daugelis tyrinėtojų šiandien tikisi pagalbos iš tyrimų, atliktų su
gyvūnais
supranta, kad jie etiškai yra įpareigoti gerinti nelaisvėje laikomų Dcnnisas Fccncy, psichologą-
gyvūnų gyvenimo sąlygas bei užtikrinti, jog gyvūnai nepatirtų kurio kojos paralyžiuotos, 198"
nereikalingų kančių. Mokslininkai palankiai sutiko nacionalinius

gyvūnų apsaugos įstatymus, kuriuos JAV atnaujino 1985 metais,
,,Apie tautos didingumą galima
o Britanija - 1986 metais, bei kartu priimtas taisykles ir labora-
spręsti iš jos elgesio su gyvūnais".
torijų kontrolės nuostatus (Cherfas, 1990; Johnson, 1990). Mahatma Gandhi, 1869-194*
Ironiška, tačiau ir patys gyvūnai turėjo naudos iš to, kad juos
žmogus tyrinėjo, nes tai padėjo pagerinti jų priežiūrą laboratori-
jose ir zoologijos soduose. Tyrimai atskleidė, kad žmogaus elge-
sys panašus į gyvūnų elgesį, ir tai padėjo mums geriau suprasti
gyvūnus. Puiku, kad psichologija, rūpindamasi žmogumi ir nepa-
miršdama gyvūnų, pasitarnauja ir vieniems, ir kitiems.
AR ETIŠKA EKSPERIMENTAMS PASITELKTI ŽMONES? Jeigu Jūs

jaudinatės, įsivaizduodami elektros smūgius gaunančius žmones,
tai galite nusiraminti, nes dauguma psichologinių tyrimų apsieina
be to. Dažniausiai tiriamieji stebi mirksinčias šviesas, ekrane
šmėsčiojančius žodžius ar tiesiog maloniai bendrauja su kitais.
Tačiau retkarčiais tyrinėtojai trumpam sukelia stresą arba ap-
gauna žmogų. Tai daroma tik tada, kai nusprendžiama, jog tai yra
būtina siekiant norimo tikslo, pavyzdžiui, kai mėginama suprasti
ir kontroliuoti smurtinį elgesį, arba kai tiriama nuotaikų kaita. To-
kie eksperimentai būtų visiškai neįmanomi, jeigu jų dalyviai iš
anksto žinotų viską apie eksperimentą. Tuomet arba eksperimento
metodika būtų neveiksminga arba jo dalyviai, stengdamiesi būti
paslaugūs, galėtų mėginti patvirtinti tyrinėtojo prielaidas.
Amerikos psichologų asociacija ir Anglijos psichologų drau-
gija, taip pat ir Lietuvos psichologų sąjunga {red. pastaba) sukūrė
etikos reikalavimus, kurių turi laikytis tyrinėtojai: 1) jie turi gauti
raštišką būsimų tiriamųjų sutikimą dalyvauti eksperimente; 2) ga-
rantuoti, kad dalyviai nebus sužaloti ir išvengs nemalonių pojūčių;
3) informaciją apie asmenis laikyti paslaptyje; 4) vėliau, atlikus
tyrimą, detaliai paaiškinti eksperimento tikslą. Be to, šiandien be-
veik visi universitetai tyrinėjimui pateiktus siūlymus nagrinėja eti-
kos komisijose, kurios gina eksperimento dalyvių interesus.
AR PSICHOLOGIJA APSIEINA BE SUBJEKTYVIŲ NUOMONIŲ?

Žinoma, psichologija nėra objektyvi. Mokslininkų vertybės turi įta-
kos renkantis tyrinėjimo temas - ar domėtis darbuotojų darbo
našumu ar jų morale, lytine diskriminacija ar lyčių skirtumais, pri-
sitaikėliškumu ar savarankiškumu. Vertybės taip pat gali nuspalvinti
„faktus". Mūsų išankstinė nuomonė gali iškreipti stebėjimus ir in-

terpretaciją; kartais regime tai, ką iš anksto esame linkę pamatyti. „ Suprantama, kad, imdamasis
Net žodžiai, kuriais apibūdiname reiškinį, gali atspindėti mūsų ver- spręsti kokią nors problemą, negali
būti visiškai nešališkas".
tybes. Subjektyvi nuomonė išreikš tai, ar neįprastus lytinius santy- S i m o n e dc Bcauvoir „Antroji lytis 11 , 1953
kius pavadinsime „iškrypimu" ar „lytinių santykių variantu". Tas pat
tinka ir kasdienei kalbai, kai vienas sako „teroristai", o kitas - „ko-
votojai už laisvę". Taigi ir psichologijoje vartojami kasdienės kal-
bos žodžiai ne tik ką nors apibūdina, bet ir vertina.
Praktiškai taikant psichologijos žinias, taip pat neišvengiama
vertybių įtakos. Žmonės, paklusę „profesionalui", kaip tvarkyti gy-
venimą - kaip auklėti vaikus, įgyvendinti savo siekius, kaip elg-
tis įsimylėjus, daryti karjerą - gauna vertybiškai nuspalvintus pa-
tarimus. Mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos reiškinius, gali padėti
mums pasiekti savo tikslų, bet jis negali jų nulemti.
AR PSICHOLOGIJOS TEORIJOS NĖRA PAPRASČIAUSIAS SVEI-

KAS PROTAS? Turbūt dažniausiai psichologija kritikuojama už tai,
kad ji tiktai savo specifine kalba aprašanti tai, ką žmonės jau se-
niai žino.
Atlikę kelis eksperimentus, psichologai Baruchas Fischoffas ir ki-
ti (Slovic ir Fischoff, 1977; Wood, 1979) nustatė, kad dar neįvykę
įvykiai nėra tokie akivaizdūs, kaip tuomet, kai jie vertinami jau įvy-
kę. Jau žinomi eksperimento ar istorinio įvykio rezultatai žmones
stebina gerokai mažiau negu mėginant juos nuspėti. Suvokus, kad
kažkas įvyko, gali atrodyti, jog tai buvo neišvengiama. Taip šiuos
reiškinius vertina politikos apžvalgininkas George Willis (1989), ku-
ris priekaištauja socialinių mokslų atstovams, kad šie „atranda" aki-
vaizdžius dalykus. Psichologai tokį šališką praeities vertinimą vadi-
na „gudrumu po laiko" arba „aš jau tai seniai žinojau " reiškiniu.
Šitą reiškinį lengva pademonstruoti. Pateikite pusei grupės na-
rių vienokius psichologijos tyrimų rezultatus, o kitai pusei - prie-
šingus. Pavyzdžiui, įsivaizduokite teiginį: „Psichologai nustatė,
kad išsiskyrimas silpnina meilės ryšius tarp žmonių. Anot patarlės:
„Iš akių ir iš širdies." Ar galite numanyti, kodėl taip gali būti? Dau-
guma žmonių gali tai numanyti ir beveik visi teigia, kad rezulta-
tas nėra netikėtas.
O kas bus, jeigu perskaitysite priešingą teiginį: „Psichologai
nustatė, kad išsiskyrimas stiprina meilės ryšius tarp žmonių". Anot
patarlės: „Išsiskyrimas meilę kursto". Žmonės ir tokius duome-
nis gali lengvai paaiškinti ir laiko tai paprastu sveiko proto teigi-
niu. Akivaizdu, kad jei du priešingi teiginiai laikomi savaime su-
prantami, sveiko proto padiktuoti, tai čia jau kyla problema.
Kita vertus, būtų keista, jeigu daugelis psichologų nustatytų da-
lykų nebūtų buvę iš anksto numatyti. Anglų filosofas Alfredas Nort-
has Whiteheadas (1861-1947) kartą pastebėjo: „Visi svarbūs daly-

kai jau pasakyti". Nesvarbu, ar psichologų tyrinėjimai atskleidžia,
jog „mokytis niekada nevėlu", ar kad „seno šuns naujų pokštų
neišmokysi", mat rezultatai esti iš anksto nuspėti. Jeigu psicholo-
gai nustatytų, kad linkstame prie žmonių, kurių būdo bruožai kito-
kie negu mūsų, kas nors tikriausiai nusijuoktų: „Žinoma! Mano mo-
čiutė galėtų Jums pasakyti, kad priešybės traukia viena kitą". O jeigu
būtų imta aiškinti, kad mus traukia panašių bruožų turintys žmonės,
tai tas pats asmuo ko gero psichologui primintų: „Toks tokį pažino".
Tai nereiškia, kad sveikas protas visad klysta, - mes tiesiog daž-
nai sprendžiame jau sužinoję rezultatus.
- Išsiaiškinę paslaptį, kad atrastas sprendimas yra akivaizdus, jūs
galėjote suprasti „gudrumo po laiko" reiškinį. Šį reiškinį patiria- „ Gyvenama žiūrint į priekį, bet
me ir vertindami buvusius istorijos įvykius. Žmonės, kurie prieš gyvenimas suprantamas žiūrint
prezidento rinkimus labai abejojo dėl jų baigties, po rinkimų tvir- atgal".
Sorcnas Kicrkcgaardas, 1813-1855
tina, kad jie iš anksto galėję pasakyti, kaip viskas baigsis (Powell,
1988). Gydytojams, gavusiems informaciją apie ligonio tyrimą bei
skrodimo rezultatus, mirties priežastis gali atrodyti akivaizdi, - tai
jie, žinodami simptomus, lengvai būtų galėję numatyti. Bet tai nėra
taip akivaizdu gydytojams, supažindintiems su tokiais pat simp-
tomais, bet nežinantiems skrodimo rezultatų (Dawson ir kt., 1988). ,Lengva būti gudriam po laiko".
Shcrlockas Holmcsa?
Žvelgiant į praeitį mums patogiu 1990-ųjų metų žvilgsniu, gali at- Arthuro Conan D o y l e s apsakym:
rodyti akivaizdu, kad Rytų Europos šalyse komunizmą turėjo pa- „Thoro tilto mįslė'
keisti demokratija. Tačiau tai neatrodė akivaizdu Suvienytųjų na-

cijų organizacijos ambasadorei Jeanne Kirkpatrick, kuri 1980 m.
įspėjo: „Šio amžiaus istorija neleidžia tikėtis, kad griežti totalita-
riniai režimai patys pasikeis".
Dar kartą: kartais psichologijos atradimai iš tiesų sukrečia mūsų
sveiką protą. Skaitydami šitą knygą, pamatysime, kad tyrinėjimai
ir iškelia, ir atmeta populiarias idėjas - apie senėjimą, sapnus ir
miegą, apie asmenybės įvertinimą. Kita vertus, buvome nustebin-
ti iš psichologijos tyrinėjimų sužinoję apie tai, kaip smegenų neu-
romediatoriai (informacijos perdavėjai) reguliuoja mūsų nuotaiką
ir atmintį, taip pat apie gyvūnų gebėjimus, apie streso poveikį or-
ganizmo gebėjimui įveikti ligas. Vieni žmonės psichologiją laiko
tiesiog sveiku protu, kiti - priešingai, - mano, kad ji darosi pavo-
jingai galinga.
AR PSICHOLOGIJA NEGALI BŪTI PAVOJINGA? Ar tai atsitikti-

nis dalykas, kad astronomija yra seniausias, o psichologija - jau-
niausias mokslas? Sudėtinga tirti bekraštę Visatą, tačiau dar su-
dėtingiau ir pavojingiau tirti mūsų vidinę visatą. Ar psichologija
gali būti panaudota manipuliuoti žmonėmis? Ar ji gali tapti kieno
nors įrankis?
Žinios yra jėga, kurią, kaip ir kitas jėgas, galime panaudoti ir

geriems, ir blogiems tikslams. Atominė energija ir apšvietė, ir su-
griovė miestus. Įtikinimo jėga naudojama mokyti žmones ir juos
apgaudinėti. Psichiką veikiantys vaistai gali būti vartojami ir psi-
chikos sveikatai grąžinti, ir jai griauti.
Nors psichologija gali ir apgaudinėti, bet paprastai ji stengiasi
šviesti žmones. Psichologai ieško būdų, kaip pagerinti moralinę rai-
dą, mokymąsi, kaip lavinti suvokimo tikslumą, kaip ugdyti kūry-
bingumą ir gailestingumą. Psichologija padeda spręsti didžiausias
pasaulio problemas - karo, gyventojų pertekliaus, prietarų, nusikal-
timų, - nes visos jos siejasi su nuostatomis ir elgesiu. Be to, psi-
chologija kalba apie giliausius žmonijos troškimus - meilę, laimę,
net ir apie maistą bei vandenį. Psichologija negali aprėpti visų di-
džiųjų gyvenimo problemų, bet ji imasi kai kurių pačių svarbiausių.
KAIP STUDIJUOTI ŠIĄ KNYGĄ

Iš 9 skyriaus „Atmintis" sužinosite, kad, norėdami ko nors išmok-
ti, privalote tą dalyką aktyviai apdoroti. Jūsų protas - tai ne skrandis,
kurį galima tiesiog prikimšti; protą galima lyginti su raumenimis, ku-
rie mankštinami stiprėja. Daugybė eksperimentų rodo, kad žmonės ge-
riausiai išmoksta ir prisimena tą medžiagą, kurią jie savais žodžiais
atpasakoja, pakartoja, pasitikrina ir vėl pakartoja.
Prieš pradėdami studijuoti skyrių, pirmiausia jį peržvelkite, per-
skaitykite antraštes, susidarykite bendrą j o vaizdą. Atkreipkite
dėmesį, kaip skyrius sudarytas.
Kada jau būsite pasirengę skaityti kiekvieną poskyrį, pasinau-
dokite jų pavadinimais ir suformuluokite klausimą, į kurį turėsite
atsakyti. Šitam poskyriui jūs galėtumėte iškelti klausimą: „Kaip
geriausiai ir našiausiai galiu studijuoti šią knygą?"
Tada skaitykite, aktyviai ieškodami atsakymo. Vienu prisėdi-
mu perskaitykite tiek, kiek galite nepavargdami įsisąmoninti. Daž-
niausiai tai bus vienas pagrindinio skyriaus poskyris, pavyzdžiui,
„Dažniausiai apie psichologiją užduodami klausimai" - kurį jūs
ką tik baigėte skaityti.
Perskaitę poskyrį, savais žodžiais atpasakokite, ką perskaitėte.
Pamėginkite atsakyti į savo suformuluotą klausimą, remdamiesi
tuo, ką galite prisiminti, o paskui pasižiūrėdami į tas teksto dalis,
kurių negalite prisiminti.
Galiausiai dar kartą viską apžvelkite, turėdami galvoje visą sky-
riaus struktūrą.
Peržvelkite, klauskite, skaitykite, atpasakokite, kartotinai per-
žiūrėkite. Šios knygos skyriai sudaryti taip, kad kuo geriau galė-
tumėtc naudotis šiuo m o k y m o s i būdu. Kiekvienas skyrius prade-

d a m a s p l a n u , kuris p a d ė s geriau suprasti ir susidaryti bendrą vaizdą.
S k y r i ų ir p o s k y r i ų a n t r a š t ė s siūlo k l a u s i m u s , k u r i u o s j ū s galite kelti
skaitydami. M e d ž i a g a yra suskirstyta dalimis, kurias galima vie-
nu p r i s ė d i m u perskaityti, o p a s k u i savais žodžiais atpasakoti. Skyrių
santraukose pateikiami svarbiausi dalykai. Svarbiausių terminų są-
r a š a s leis p a s i t i k r i n t i , ar s u p r a t o t e p a g r i n d i n e s s ą v o k a s .
S k a i t y d a m i p s i c h o l o g i j ą , i š m o k s i t e n e tik v e i k s m i n g ų m o k y -
mosi būdų, bet gerokai daugiau. Psichologija m o k o , kaip kelti
svarbius klausimus, kaip kritiškai mąstyti vertinant prieštaringas
i d ė j a s b e i p o p u l i a r i u s t v i r t i n i m u s . Ji p a d e d a s u p r a s t i , k a i p ž m o n ė s
s u v o k i a , m ą s t o , j a u č i a ir v e i k i a . T o d ė l p s i c h o l o g i j a gali p r a t u r -
tinti m ū s ų g y v e n i m ą ir p r a p l ė s t i a k i r a t į . T i k i u o s i , k a d ši k n y g a
p a d ė s j u m s tai p a s i e k t i . M o k y t o j a s C h a r l e s a s E l i o t a s p r i e š š i m t ą
m e t ų p a s a k ė : „ K n y g o s y r a k u k l i a u s i ir i š t i k i m i a u s i d r a u g a i b e i
patys kantriausi mokytojai".
SANTRAUKA
Kas yra psichologija? kia derinti ir kruopštų kritišką konkuruojančių idėjų
įvertinimą, ir nešališką nuolankumą gamtai.
Psichologijos pradžia. Pradedant pirmąja psichologijos
laboratorija, kurią 1879 m. įkūrė vokiečių filosofas ir fi-
Mokslinis metodas. Stebėjimai skatina kurti teorijas,
ziologas Wilhelmas Wundtas, psichologijos ištakų gali-
kurios juos sistemina bei leidžia numatyti hipotezes.
ma aptikti daugelyje disciplinų ir šalių. Pagrindinės psi-
Šios hipotezės (numatymai) vėliau yra tikrinamos, nes
chologijos problemos ir tyrinėjimai įgalina psichologiją
norima patvirtinti ir tobulinti teoriją bei pasiūlyti, kaip
apibūdinti kaip mokslą apie elgesį ir psichikos procesus.
ją pritaikyti praktikoje.
Elgesio ir psichikos procesų tyrimo kryptys. Yra

daug požiūrių į žmogaus prigimtį. Psichologijoje ski-
Psichologijos metodai
riamos biologinė, bihevioristinė, humanistinė, kogni- Psichologai, norėdami aprašyti, numatyti ir paaiškinti
tyvinė ir socialinė-kultūrinė kryptys, kurios papildo elgesį bei psichikos procesus, naudoja tris pagrindinius
viena kitą. Kiekviena kryptis turi savus tikslus, pro- tyrimo metodus: aprašymą, koreliaciją ir eksperimen-
blemas ir ribas. Visos kartu jos padeda geriau suprasti tavimą.
psichiką ir elgesį.
Aprašymas. Tirdami atveją, apklausdami, stebėdami
Psichologijos sritys. Psichologų veikla yra labai įvairi.
natūraliomis sąlygomis, psichologai fiksuoja ir aprašo
Tai ir klinikos psichologų nustatomos diagnozės ir
elgesį bei psichikos procesus.
psichoterapija, ir baziniai bei taikomieji tyrimai, ku-
riuos atlieka psichofiziologai, raidos, asmenybės, pra-
Koreliacija. Dviejų veiksnių tarpusavio ryšių stipru-
monės, arba organizacijų, psichologai.
mas išreiškiamas jų koreliacija. Iš to, kaip glaudžiai du
veiksniai yra susiję, suprantame, kiek vienas veiksnys
Mokslinė veikla numato antrąjį. Tačiau koreliacija yra tik ryšio matas;
Mokslinis požiūris. Atliekant mokslinius tyrimus rei- ji neatskleidžia priežasties ir padarinio.
Eksperimentavimas. Norėdami atskleisti priežasties ir retai šie gyvūnai kenčia skausmą. Vis dėlto gyvūnų tei-
padarinio ryšius, psichologai eksperimentuoja. Sukur- sių gynimo grupių priešinimasis eksperimentavimui su
dami kontroliuojamą situaciją, eksperimentatoriai ga- gyvūnais iškelia dvi svarbias problemas: ar trumpos
li kaitalioti vieną ar du veiksnius ir nustatyti, kaip šie net ir nedaugelio gyvūnų kančios, atliekant medicini-
nepriklausomieji kintamieji veikia tam tikrą elgesį, pri- nius ir psichologinius eksperimentus, yra pateisinamos,
klausomąjį kintamąjį. Kontroliuojama dažniausiai at- jeigu tai padeda mažinti žmonių kančias? Jeigu žmo-
sitiktinai paskirstant tiriamuosius į eksperimentinę gaus gerovė iš tikrųjų labiau vertinama, tai kas turėtų
grupę, kuri patiria tam tikrą poveikį, ir kontrolinę, kuri rūpintis gyvūnų gerove?
šiuo veiksniu nėra veikiama.
Ar etiška eksperimentams pasitelkti žmones? Retkar-
Dažniausiai apie psichologiją užduo- čiais mokslininkai, norėdami sužinoti svarbių dalykų,
dami klausimai žmonėms trumpam sukuria stresines situacijas arba juos
apgaudinėja. Profesinės etikos reikalavimai nurodo, kaip
Ar laboratorijose atliekami eksperimentai yra dirb- elgtis su žmonėmis, dalyvaujančiais tyrimuose.
tiniai? Tikslingai kurdami kontroliuojamą dirbtinę ap-
linką, mokslininkai nori patikrinti teorinius dėsnius, Ar psichologija apsieina be subjektyvių nuomonių?
kurie padeda mums suprasti, aprašyti, paaiškinti ir Psichologija nėra visai objektyvi. Mokslininkų ver-
prognozuoti kasdienį elgesį.
tybės turi įtakos jų pasirenkamoms tyrinėjimo temoms,
teorijoms ir stebėjimams, elgesio įvardijimui ir jų pro-
Ar viskas priklauso nuo žmogaus kultūros? Kiek-
fesionaliems patarimams.
vienos kultūros žmonių nuostatos ir elgesys skirtingi,
bet dėsniai, kurie juos lemia, skiriasi daug mažiau.
Ar psichologijos teorijos nėra paprasčiausias sveikas
Kultūros psichologija tyrinėja ir kultūrinius skirtumus,
protas? Eksperimentai atskleidė „gudrumo po laiko"
ir visiems žmonėms bendrus panašumus.
arba „aš jau tai seniau žinojau" reiškinį: susipažinus su
tyrimo rezultatais, gali atrodyti, kad tai yra tik akivaiz-
Ką s u ž i n o m e apie ž m o g ų , e k s p e r i m e n t u o d a m i su
dus sveiko proto padarinys. Tačiau retai šie dalykai būna
gyvūnais? Vieni psichologai tiria gyvūnus, nes domi-
tokie aiškūs prieš sužinant tyrimo rezultatus.
si jų elgesiu. Kiti tai daro todėl, kad žinios apie gyvūnų
fiziologinius ir psichikos procesus padeda geriau su-
Ar psichologija negali būti pavojinga? Žinios yra jėga,
prasti panašius žmonių procesus.
kuri gali tarnauti ir gėriui, ir blogiui. Iki šiol psicholo-
Ar etiška eksperimentuoti su gyvūnais? Tik apie 7% gijos dėsniai daugiausia buvo taikomi žmonių gyveni-
visų psichologijos eksperimentų naudojami gyvūnai: mui gerinti. Psichologija imasi kai kurių didžiausių žmo-
dažniausiai žiurkės, pelės, triušiai ir paukščiai. Gana nijos problemų, jai rūpi svarbiausi žmonių troškimai.
ĮSIMINTINI TERMINAI IR SĄVOKOS
Psichologija. Mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos pro- Psichoanalitinė psichologijos kryptis. Pabrėžia pasą-
cesus. monės skatulius ir konfliktus, kuriuos gali sukelti vai-
Prigimties-patirties problema. Užsitęsęs ginčas dėl kystėje patirti išgyvenimai.
genų ir patirties indėlio psichologinių bruožų ir elge- Bihevioristinė psichologijos kryptis. Akcentuoja ap-
sio raidai. linkos įtaką elgesiui.
Biologinė psichologijos kryptis. Pabrėžia paveldimu- Humanistinė psichologijos kryptis. Pabrėžia žmogaus
mo ir fiziologijos įtaką mūsų elgesiui, jausmams, at- gebėjimą pasirinkti ir tobulėti - tiria subjektyviąją
minčiai ir jutimams. žmogaus patirtį.
Kognityvinė psichologijos kryptis. Tiria, kaip apdoro- Koreliacija. Statistikos matas, rodantis dviejų veiks-
jame, laikome ir atkuriame informaciją bei kaip ją nau- nių kitimo vienu metu mastą, kartu, kaip gerai vienas
dojame, protaudami ir spręsdami problemas. veiksnys numato kitą.
Socialinė-kultūrinė psichologijos kryptis. Ryškina Eksperimentas. Tyrimo būdas, kai tyrėjas keičia vie-
mąstymo ir elgesio skirtumus bei panašumus įvairio- ną ar kelis veiksnius (nepriklausomuosius kintamuo-
mis socialinėmis situacijomis ir įvairiose kultūrose. sius) ir stebi, kaip jie veikia tam tikrą elgesį ar psichi-
Klinikinė psichologija. Psichologijos šaka, apimanti kos procesus (priklausomąjį kintamąjį), kartu kontro-
psichikos sutrikimų įvertinimą ir jų šalinimą. liuodamas kitus svarbius veiksnius.
Psichiatrija. Medicinos šaka, nagrinėjanti psichikos Kontrolinės sąlygos. Eksperimento sąlygos, kai tiria-
sutrikimus; ja užsiimantys gydytojai gydo ir vaistais, mieji nėra veikiami eksperimentiniu veiksniu. To rei-
ir taikydami psichologinę terapiją. kia palyginimui, kad galima būtų įvertinti eksperimen-
tinio veiksnio poveikį.
Baziniai tyrimai. „Grynasis" mokslas; tikslas - gau-
sinti mokslo žinias. Eksperimentinės sąlygos. Eksperimento sąlygos, kai
tiriamieji yra veikiami tam tikru būdu, t. y. nepriklau-
Taikomieji tyrimai. Moksliniai tyrimai, kurių tikslas
somuoju kintamuoju.
- spręsti praktines problemas.
Nepriklausomasis kintamasis. Eksperimento veiks-
Teorija. Aiškinimas, kuris, remdamasis dėsnių visu-
nys, kuris yra tikslingai keičiamas; kintamasis, kurio
ma, sistemina turimus ir numato būsimus stebėjimų
įtaką norima ištirti.
duomenis.
Priklausomasis kintamasis. Kintamasis, kuris yra ma-
Hipotezė. Iš teorijos išplaukiantis galimas patikrinti
tuojamas; tai kintamasis, kuris eksperimento metu gali
numatymas.
keistis atsakydamas į nepriklausomojo kintamojo kei-
Pakartotinas tyrimas. Tyrimo kartojimas, dažniausiai timą.
pasitelkus kitus tiriamuosius bei sudarius kitokias są-
lygas, norint išsiaiškinti, ar gauti duomenys tinka ki- Atsitiktinis tiriamųjų paskirstymas. Tiriamieji at-
tiems individams ir aplinkybėms. sitiktinai paskirstomi eksperimentinei ir kontrolinei
grupėms; taip sumažinami skirtumai tarp sudaromų
Atvejo tyrimas. Toks stebėjimo būdas, kai nuodugniai grupių.
tiriamas vienas asmuo, viliantis taip atskleisti bendruo-
sius dėsnius. Placebas. Neutrali (neveikli) medžiaga, kuri gali būti
pateikiama eksperimento dalyviui vietoj tos, kuri, ma-
Apklausa. Būdas nustatyti savistata paremtas nuosta-
noma, yra paveiki, pvz., vietoj vaisto; ji gali sukelti
tas ir elgesį apklausiant atstovaujamąsias atsitiktinai
tokius pat padarinius, kokių būtų tikimasi iš paveikios
sudarytas imtis.
medžiagos.
Populiacija. Visi atvejai ar visi grupės nariai, iš kurių
Abipusiai akla metodika. Tokia eksperimento metodi-
sudaromos imtys tyrimams.
ka, kai nei tiriamasis, nei tiriantysis nežino, ar tiria-
Atsitiktinė imtis. Grupė, kuri tinkamai atstovauja po- masis iš tikrųjų veikiamas ar gauna placebą. Dažniau-
puliacijai, kadangi kiekvieno šios grupės nario atran- siai šis būdas naudojamas tiriant vaistų poveikį.
kos galimybės yra vienodos.
„ G u d r u m a s po laiko". įsitikinimas, sužinojus apie
Natūralistinis stebėjimas. Elgesio stebėjimas ir žymė- įvykusius dalykus, kad buvo galima juos nuspėti (dar
jimas natūraliomis, nekeičiamomis ir nekontroliuoja- vadinamas „aš tai jau seniau žinojau" reiškiniu).
momis, aplinkybėmis.
Biologiniai elgesio pagrindai 2 SKYRIUS
Pastarieji 150 metų žmogaus buvimo Žemėje požiūriu yra tik

kaip keli laikrodžio dūžiai. Maždaug prieš tiek metų pradėta moks-
liškai domėtis biologinėmis elgesio šaknimis. Nuo XIX amžiaus
pradžios, kai vokiečių gydytojas Franzas Gailis paskelbė nelabai
vykusią frenologijos teoriją, kuri mūsų protinius gebėjimus ir cha-
rakterio ypatybes aiškino iškilimais kaukolės paviršiuje, nueita
gana toli.
Nors frenologijos teorija buvo klaidinga, tačiau pasiūlė gerų
idėjų, kad įvairios smegenų sritys atlieka skirtingas funkcijas. Be
to, tik šiek tiek daugiau negu prieš šimtmetį mes supratome, kad
mūsų kūną sudaro įvairios ląstelės; kad tarp jų yra ir nervinių ląs-
telių, kurios gamina ir praleidžia elektros srovę bei per labai siaurą
jas skiriantį plyšį „kalbasi" tarpusavyje cheminiais signalais; kad
kai kurios smegenų sritys atlieka tik joms būdingas funkcijas (nors
ir ne tokias, kaip siūlė F. Gailis). Jums ir man pasisekė gyventi
tokiu laikotarpiu, kuomet biologiniai mūsų elgesio pagrindai
ryškėja labai greitai.
Šioje knygoje jūs rasite pavyzdžių, kaip biologija lemia mūsų
elgesį ir psichiką. Visos idėjos, nuotaikos, prisiminimai ir potrau-
kiai, kuriuos mes patiriame, iš esmės yra biologiniai reiškiniai. „ Gyvas kūnas bei jo smegenys ir
Mūsų mintys, emocijos, poelgiai - taip pat biologiniai reiškiniai. elgesys bei protas yra neatskiriami.
Tirdami ryšius tarp biologijos ir psichologijos, biologinės psicho- Todėl tirdami ir mokydamiesi vieno
logijos specialistai gauna vis naujų duomenų apie miegą ir sap- dalyko, mes kartu tiriame ir
nus, depresiją ir schizofreniją, alkį ir seksą, stresą ir ligas. Būtent mokomės kitų dalykų
Mortimcras Mishkinas, 1986
dėl šio ryšio mes psichologijos studijas pradėsime nuo jos biolo-
ginių šaknų aiškinimo.
32 II DALIS. Gyvenimo tarpsniai
NERVŲ SISTEMA
Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos siste-
ma, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti. Mokslininkams labai
pasisekė, kad žmonių ir kitų gyvūnų nervų sistemos veikia panašiai.
Visų gyvūnų nervų sistemą sudaro n e r v i n ė s j ą s t d ^
nai. Įvairių gyvūnų neuronų grupės yra panašiai išsidėsčiusios. Pa-
vyzdžiui, turėdami mažus žmogaus ir beždžionės smegenų audi-
nio gabalėlius, mes vargiai atskirsime, kuris kam priklauso. Dėl
šio panašumo tyrinėtojai gali tirti tokius paprastus gyvūnus kaip
galvakojus bei jūros šliužus ir išsiaiškinti, kaip apskritai veikia ir
sąveikauja neuronai. Taip pat ir bet kokių žinduolių smegenų tyri-
mai padeda suprasti mūsų smegenų veiklą. Žinoma, žmogaus
smegenys yra sudėtingesnės, tačiau mūsų nervų sistema veikia pa-
gal tuos pačius principus, kurie valdo ir visą kitą gyvūniją.
Neuronai ir jų sąveika
NERVINIAI TAKAI. Informacija nervų sistema keliauja per trijų rū-
šių neuronus. („įėjimo") neuronai
siunčia informaciją iš kūno-audinių ir jutimo-organų į nugaros ir
galvos smegenis, kurios ją apdoroja. Apdorojant šią informaciją,
dalyvauja ir kita neuronų rūšis - įterptiniai neuronai (tarpiniai),
kurių yra nugaros ir galvos smegenyse. Iš čia centrinė nervų siste-
mina siunčia nurodomus .kūno audiniams per judinamuosius arba
eferentinius („išėjimo") neuronus.
Šį informacijos kelią galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Pa-
prasčiausi nerviniai takai tvarko mūsų refleksus - automatiškas
reakcijas į dirgiklius. Paprastąjį reflekso taką sudaro vienas jun-
tamasis ir vienas judinamasis neuronai, kurie dažnai sąveikauja
per įterptinius neuronus. Toks takas sudaro pagrindą skausmo ref-
leksui (2-1 pav.). Kai pirštais paliečiame karštą krosnį, šiluma
sujaudina juntamuosius neuronus ir impulsas keliauja į nugaros
smegenų įterptinius neuronus. Šie įterptiniai neuronai atsako ak-
tyvindami jūsų rankos raumenų judinamuosius neuronus, ir jūs
staigiai atitraukiate ranką. „Jei nervų sistemą perpjautume
Kadangi paprasto skausmo reflekso takas eina tik per nugaros tam tikroje vietoje tarp galvos
smegenis, tai jūs atitraukiate ranką nuo karštos krosnies anksčiau, smegenų ir kitų jos dalių, tai
negu ši informacija pasiekia galvos smegenis ir sukelia skausmo informacija iš tų kitų dalių
paprasčiausiai būtų nesuvokia-
pojūtį. Šiaip informacija keliauja į galvos smegenis ir atgal daž-
ma: akis būtų akla, ausis -
niausiai per nugaros smegenų įterptinius neuronus. Jei perpjau- kurčia, o ranka - nejautri ir
tumėte viršutines nugaros smegenis, tai skausmo nudegus nejaus- nejudri".
tumėte. Malonumo taip pat. Jeigu nugaros smegenys yra atskir- Williamas Jamcsas
„ P s i c h o l o g i j o s pagrindai", 1890
tos, tai galvos smegenys nereaguos į prisilietimą prie bet kurios
2 SKYRIUS. Biologiniai elgesio pagrindai 33
I smegenis
įterptinis
Juntamasis neuronas neuronas
(ateinančioji informacija)
2-1 pav. Šio paprasto reflekso metu

informacija iš odos receptorių per
Judinamasis neuronas juntamąjį neuroną keliauja į nugaros
(išeinančioji informacija)
smegenų įterptinį neuroną, kuris per
judinamąjį neuroną siunčia signalą į
rankos raumenis. Kadangi šis refleksas
apima tik nugaros smegenis, tai jūs
Odos atitraukiate savo ranką nuo žvakės
receptoriai
liepsnos dar anksčiau, negu informacija
pasiekia galvos smegenis ir sukelia
skausmo pojūtį.
kūno dalies. Tuomet jūs netektumėte visų pojūčių ir galimybės

valingai judinti tas kūno dalis, kurių juntamųjų ir judinamųjų neu-
ronų jungtys yra žemiau perpjovimo vietos. Vyrai, kuriems yra
paraplegija (kojų paralyžius) į išorinių lytinių organų dirginimą
atsako erekcija (paprastasis refleksas). Nuo to, kur ir kiek nuga-
ros smegenys yra pažeistos, priklauso, ar jie jaučia savo lytinius
organus, ar lytiniai organai reaguoja į erotinius vaizdinius (Ken-
nedy ir Over, 1990). Akivaizdu tai, kad skausmui ar malonumui
pajusti juntamoji informacija turi pasiekti galvos smegenis.
NERVINIO IMPULSO GIMIMAS. Kiekvieną neuroną sudaro ląs-

telės kūnas ir viena ar daugiau išsišakojančių ataugų (2-2 pav.).
Ataugos būna dviejų rūšių: dendritais informacija ateina iš jun-
tamųjų receptorių ar kitų neuronų, o aksonais - išeina į kitus neu-
Dendritas yra kilęs iš graikų
ronus. Aksonai, skirtingai nuo trumpų dendritų, gali būti trumpi ar-
kalbos žodžio „ dendron
ba net vieno metro ilgio, išsišakoję kūno audiniuose. Judinamojo
reiškiančio medį.
neurono ląstelės kūną ir jo aksoną apytikriai galima palyginti su
krepšinio kamuoliu ir prie jo pririšta maždaug 6,5 km ilgio virve.
Daug riebalų turintis sluoksnis, dar vadinamas mielino dangalu,
dengia kai kurių neuronų ataugas. Šis dangalas padeda plisti neu-
ronų impulsams.
Nerviniai impulsai neurone kyla spaudžiant, šildant, šviečiant
ar veikiant cheminiams signalams iš kaimyninių neuronų. Nervi-
nis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elek-
34 II D A L I S . G y v e n i m o t a r p s n i a i
2 - 2 pav. Supaprastintas j u d i n a m o j o
Mielino
neurono vaizdas. Kiekvieną neuroną
Dendritai dangalas Galinės aksono sudaro ląstelės kūnas ir viena ar
Aksonas ataugos
daugiau išsišakojančių ataugų. Įeinan-
(terminales)
čioji informacija iš j u n t a m ų j ų receptor:;
ar kitų neuronų pasiekia ląstelės kūna
Veikimo p o t e n c i a l a s ^ * ^ . per dendritus. Jei ši Įvestis viršija
Ląstelės slenkstį, n e u r o n a s g e n e r u o j a elektro
kūnas impulsą (veikimo potencialą) ir siunčL
jį aksonu į galines ataugas (terminales
kurios šią išeinančiąja informaciją
perduoda kitiems neuronams,
raumenims ar liaukoms.
trinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn, panašiai

kaip liepsnelė slenka padegamuoju dagčių sprogmenų link. Pats
neuronas čia yra kaip mažytis sprendimą priimantis prietaisas, kurį
per nuosavus dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų
ar net tūkstančių kitų neuronų. Susijungę šie signalai sukelia im- „Elektrišką kūną dainuoju".
pulsus tada, kai j ų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu. Kai Waitas w h i t m a n a s „ A d o m o vaikai", i
slenkstis pasiekiamas, kilusį elektros impulsą neuronas siunčia to-

liau savo aksonu, kuris šakojasi ir jungiasi su šimtais ar tūkstan-
čiais kitų neuronų arba raumenų ir liaukų ląstelių kūnais.
Stipresnis už slenkstį dirgiklis nepadidina impulso stiprio
(neurono reakcija paklūsta dėsniui „viskas arba nieko"), t. y.
neuronai elgiasi panašiai kaip šautuvas - arba šauna, arba nešau-
na. Nuo dirgiklio stiprumo taip pat nepriklauso impulso sklidi-
mo greitis. Šis greitis priklauso nuo ataugos (skaidulos) rūšies,
- impulsas sklinda nuo 2 iki 320 km per valandą greičiu ar net
dar greičiau. Tačiau net ir sklisdamas didžiausiu greičiu, jis skai-
dula slenka apie 3 milijonus kartų lėčiau negu laidu tekanti elek-
tros srovė. Dėl to į staiga prieš mūsų automobilį išnirusį vaiką,
mes sureaguojame tik po ketvirtadalio sekundės ar net dar vėliau,
o greitas kompiuteris panašiomis situacijomis sureaguotų beveik
akimirksniu.
Kaip tuomet mes įvertiname dirgiklio stiprį? Kaip atskiriame
švelnų prisilietimą nuo stipraus apkabinimo? Stipresnis dirgiklis
negali sukelti stipresnio ar greitesnio impulso neurone, tačiau jis
gali sužadinti daugiau neuronų ir padažninti sukeliamus impulsus.
KAIP NER VINĖS LĄSTELĖS SĄ VEIKA UJA ? Neuronai savo atau-

gomis yra taip persipynę, kad net stebint mikroskopu, sunku
nustatyti, kur vienas neuronas pasibaigia ir kur kitas praside-
da. Prieš šimtą metų daugelis mokslininkų tikėjo, kad vienos
ląstelės išsišakojančios aksono ataugos susijungia ir susilieja
2 SKYRIUS. Biologiniai elgesio p a g r i n d a i 35
su kitos ląstelės dendritais. Tačiau vėliau anglų fiziologas seras

Charlesas Sherringtonas (1857-1952) pastebėjo, kad reflekso ta-
ku plintantys nerviniai impulsai užtrunka ilgiau negu turėtų užtruk-
ti. Jis priėjo prie išvados, kad, perduodant impulsus, daromos trum-
pos pauzės.
Dabar jau žinoma, kad vieno neurono aksono galinės ataugos
nuo priimančiojo neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais, ma-
žesniais kaip 0,00000025 cm. Tokią jungtį Sherringtonas pavadi-
no sinapse, o šį tarpelį - sinapsiniu plyšiu. Tokias ne visai su-
siliejančias jungtis Nobelio premijos laureatas, ispanų neuroanato-
mas Santiago Ramon'y Cajalas (1832-1934) pavadino „protoplaz-
mos bučiniais" ir laikė vienu iš nuostabiausių gamtos stebuklų. Kyla
klausimas - kaip nervinis impulsas atlieka šį „protoplazmos bu-
činį"? Arba kitais žodžiais - kaip jis pereina per šį sinapsinį plyšį? Bet kokią informaciją mūsų smege-
Jau žinoma, kaip atsakyti į šį klausimą, ir tai vertinama kaip vie- nyse apdoroja neuronai, kurie
nas svarbiausių nūdienos laimėjimų. vienas su kitu „ kalbasi" per
sinapsinius plyšius.
Grakščios svogūno formos aksono ataugų galūnėlės į sinap- Solomonas H. Snydcris, 1984
sinį plyšį išskiria chemines medžiagas, vadinamas neuromedia-
toriais ( 2 - 3 pav.). Per 0,0001 sek. neuromediatoriaus molekulės
Impulsus
priimantis
neuronas
2-3 pav. Elektros impulsai (veikimo

potencialai) iš vieno neurono į kitą
keliauja per jungtį, vadinamą sinapsiniu
plyšiu. Aksono galą (terminal?)
pasiekęs signalas jį sudirgina. Terminale
išskiria neuromediatorių molekules
iš šią medžiagą turinčių pūslelių. Šios
molekulės pereina per sinapsinį plyšį
ir susijungia su impulsus priimančio
neurono membranos receptoriuje esančia
jungtimi. Tuomet jonai - elektros krūvį
turintys atomai (jie čia nenupiešti) -
pJeuromediatorius patenka į impulsus priimantį neuroną ir
rc^ ? ^ TV^-^^^nTripulû s ^ a n ti s neuronas • .' gali pakeisti sukeltų impulsų dažnumą.
36 II DALIS. G y v e n i m o tarpsniai
pereina per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančiojo neurono

membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai, kaip raktas su
spyna. Kitais žodžiais - neuromediatorius atrakina tos jungties vie-
tos mažus „vartelius". Pro tuos vartus į priimantįjį neuroną pa-
tenka jonai (elektros krūvį turintys atomai) ir sustiprina arba susil-
pnina jo parengtį sukelti nervinį impulsą.
Daugeliui neuronų būdingas tam tikras impulsų sukėlimo dažnis,
kuris gali didėti arba mažėti. Tai priklauso nuo ateinančių impulsų iš
kitų neuronų ir cheminių medžiagų, veikiančių jų jautrumą. Taigi
neuronas mėgsta demokratiją: jei jį pasiekia daugiau jaudinančių sig-
nalų negu slopinančių, tai jis lengviau sukelia nervinius impulsus ir
jie būna dažnesni. Kuo daugiau elektros impulsų ateina į aksono ga-
lą, tuo daugiau išsiskiria neuromediatorių, pro sinapsinį plyšį perei-
nančių į kitus neuronus.
KAIP MUS VEIKIA NEUROMEDIATORS? Atradus dešimtis

skirtingų neuromediatorių, neurologijoje kilo tikra sumaištis. Ko-
dėl jų tiek daug? Ar tam tikrų neuromediatorių yra tik tam tikro-
se smegenų srityse? Kaip jie veikia? Ar galima šį poveikį sustip-
rinti arba susilpninti vaistais arba mityba? Ar šie pokyčiai gali
veikti mūsų nuotaiką, atmintį bei protinius gebėjimus? Šie klau-
simai domina neurologus ir rūpi kitiems specialistams, kurie do-
misi neurologija.
Šiandien mes žinome, kad tam tikras nervinis galvos smegenų
takas gali naudoti vieną ar du neuromediatorius, kad tam tikri neu-
romediatoriai gali atitinkamai paveikti elgesį ir emocijas. Vienas
iš geriausiai ištirtų neuromediatorių - acetilcholinas (ACh) yra
tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Neurobiologai
plonytes atpjauto nervinio audinio žieveles gali tiek padidinti elek-
troniniu mikroskopu, kad aiškiai pamato pūsleles, kurios saugo ir
išskiria ACh molekules. Į raumens ląsteles patekęs acetilcholinas
priverčia jas susitraukti.
Jei ACh negali pereiti per plyšį, tai raumuo nesusitraukia. Kai
kurių Pietų Amerikos indėnų gentys ištepa savo iečių smaigalius
kurarės nuodais, kurie, „užimdami" ACh receptoriuose esančias
jungties vietas, neleidžia neuromediatoriui susijungti su savo re-
ceptoriumi ir valdyti raumenis. Todėl gyvūno kūnas, į kurį įsmei-
giama ietis, paralyžiuojamas. Kito nuodo - botulino - gali susi-
daryti netinkamai paruoštuose mėsos konservuose. Jis taip pat su-
kelia paralyžių, bet jau kitaip - neleidžia ACh išsiskirti iš pūsle-
lių. Kai kurios nervų sistemą paralyžiuojančios dujos ir vabzdžius
naikinantys insekticidai trukdo ACh pereiti per sinapsinį plyšį ir
taip juos paralyžiuoja. Juodojo voro atsiskyrėlio nuodai veikia
priešingai - jie skatina išsiskirti ACh. Kokie padariniai? Raume-

nys pradeda labai stipriai susitraukinėti, ištinka mėšlungis, kuris
gali baigtis mirtimi.
Endorfinai. Dar vieną svarbų atradimą, tirdami neuromediatorių

paskirtį, padarė Candace Pertas ir Solomonas Snyderis (1973). Jie
morfiną (opioidą, gerinantį nuotaiką ir malšinantį skausmą nar-
kotiką) pažymėjo radioaktyviuoju atomu ir taip galėjo nustatyti,
į kurią gyvūnų smegenų dalį jis patenka. Pasirodė, kad morfiną
prisijungia tų galvos smegenų sričių receptoriai, kurie yra susiję
su nuotaika ir skausmo jutimu.
Sunku būtų įsivaizduoti, kodėl smegenyse turėtų būti tokių
„opioidų receptorių", jeigu jos pačios natūraliai neišskirtų tų opioi-
dų. Kitaip tariant, kam smegenims turėti spyną neturint rakto jai
atrakinti? Tyrinėtojai netrukus patvirtino, kad galvos smegenyse
yra kelių rūšių neuromediatorinių molekulių, panašių į morfiną.
Pavadintų endorfinais (santrumpa - endogeniniai morfinai - „vi-
duje pagaminti" morfinai), šių natūralių opioidų išsiskiria atsakant
į skausmą ir didelį fizinį krūvį (Farrell ir kt., 1982; Lagerweij ir
kt., 1984). Jie padeda paaiškinti gerą savijautą, pavyzdžiui, bėgi-
ko „antrąjį kvėpavimą", skausmo malšinimą akupunktūra ir kai ku-
rių sužeistų žmonių pakantumą skausmui.
Davidas Livingstonas 1857 metais rašė apie sužeistus žmones,
nejaučiančius skausmo, savo „Misionieriaus kelionėse": Gydytojas Lewisas Thomasas apie
„Išgirdau riaumojimą. Pašokęs žvilgtelėjau ir pamačiau tiesiai ma- endorfinus kalba taip: „Jie yra
biologiškai universalus gailestin-
nęs link lekiantį liūtą. Stovėjau ant mažos kalvelės, liūtas stvėrė
gumo aktas. Jo aš negaliu protin-
mane už peties ir mes abu nusiritome žemyn. Riaumodamas tie-
gai paaiškinti. Galiu tik pasakyti,
siai į ausį, jis purtė mane kaip šuo žiurkę. Mane ištiko šokas ir aš kad būčiau jam irgi pritaręs, jei
iš baimės sustirau kaip pirmą kartą katės purtoma pelė. Aš apsnū- viską būčiau žinojęs iš pat pradžių,
dau, nejaučiau nei skausmo, nei baimės, nors aiškiai suvokiau, kas kaip plano komiteto narys".
atsitiko... Tokią ypatingą būseną tikriausiai patiria visi plėšrūnų „Jauniausias mokslas", 1983
plėšomi gyvūnai. Jei taip yra iš tikrųjų, tai mūsų maloningasis Kū-
rėjas buvo gailestingas ir pasirūpino, kaip sumažinti priešmirti-
nes kančias".
Psichoaktyviosios medžiagos ir neuromediatoriaL Jei endorfinai

iš tikrųjų malšina skausmą ir gerina nuotaiką, tai gal užpilti gal-
vos smegenis dirbtiniais opioidais ir taip suaktyvinti jų nuosavą
„geros nuotaikos" gaminimą? Deja, taip negalime daryti. Visų pir-
ma, veikiant opioidinėms medžiagoms, pavyzdžiui, heroinui bei
morfinui, smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opioi-
dus. Todėl, nustojus vartoti šias medžiagas, smegenys pajunta visų
opioidinių darinių stygių. Šis stygius pripratusiam prie jų žmogui
kelia skausmą ir kančias tol, kol galvos smegenys nepradeda ga-

minti natūralių opioidų arba kol jis vėl gauna šių medžiagų.
Heroinas galvos smegenyse gali veikti kaip jaudinamųjų neu-
romediatorių pakaitalas ir sukelti jėgų antplūdį. Tačiau kartu jis
mažina nuosavą galvos smegenų jaudinamųjų neuromediatorių ga-
Neuromediatorius
mybą, o tai sukelia depresijos priepuolį, užklumpantį nustojus
veikti narkotikui. Tolesniuose skyriuose sužinosime, kad visos nuo-
taiką keičiančios psichoaktyviosios medžiagos - nuo alkoholio iki
heroino - veikia panašiai. Jos sukelia ilgalaikius nemalonius pa-
darinius. Užtai, kad sumažiname nuosavų neuromediatorių gamy-
Receptorius Ląstelės membrana
bą, gamta reikalauja išpirkos kančios pavidalu. (a)
Šie pavojai yra neišvengiami, kai psichikos būseną mėginame
Agonistas
gerinti keisdami galvos smegenų cheminius procesus. Sunerimę
dėl šio pavojaus, tyrinėtojai stengiasi suprasti konkrečių neuro-
mediatorių poveikį, iš pradžių eksperimentuodami su gyvūnais, o
vėliau gautus rezultatus tikrindami su žmonėmis. Atliekant tokius
tyrimus, jau išsiaiškinta, kaip neuromediatorių pokyčiai veikia dep- (b)
resiją ir schizofreniją.
Šių tyrimų duomenimis remiamasi kuriant naujus vaistus, leng- Antagonistas
vinančius schizofrenijos priepuolius. Kai kurie vaistai pakeičia ar- — /
ba sustabdo atitinkamo neuromediatoriaus veikimą (2-4 pav.), o

kiti - trukdo neuromediatoriui susiskaldyti arba jį sugerti. Tačiau
tokius vaistus sukurti yra sunkiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgs- (c)
nio, nes kai kurios medžiagos negali praeiti per kraujo ir smege-
2 - 4 pav. Vaistai, kurie pakeičia arba
nų (hematoencefalinį) barjerą, kuris saugo galvos smegenis nuo stabdo natūralius neuromediatorius.
nepageidautinų cheminių medžiagų, esančių kraujyje. Pavyzdžiui, Piešinyje (a) parodyta neuromediato-
mokslininkai jau žino, kad Parkinsono ligai būdingas kūno drebėji- riaus molekulė, kuri natūraliai dirgina
neurono membranos receptorių.
mas kyla dėl to, kad galvos smegenyse žūsta nervinės ląstelės,
Antrajame piešinyje (b) schemiškai
gaminančios neuromediatorių dopaminą. Jei tokį ligonį gydysime parodyta kito vaisto („agonisto"), kuri*
dopaminu, jam nepagerės, nes dopaminas negali praeiti per krau- labai panašus į tikrąjį neuromediatoriu
jo ir smegenų barjerą. Tačiau L-dopa, medžiaga, iš kurios orga- ir pakeičia jo veikimą, molekulė. Šis
vaistas, kaip opioidiniai narkotikai,
nizme gaminasi dopaminas, pro šį barjerą gali prasiskverbti. Todėl
gali, pavyzdžiui, laikinai ryškiai
ligonio, kuriam įšvirkščiama L-dopos, smegenyse išlikę sveiki do- sustiprinti malonumo ir budrumo
paminą gaminantys neuronai ima gaminti papildomą dopaminą, pojūčius. Apatinėje paveikslo dalyje
ir žmogus vėl gali kontroliuoti savo judesius. (c) parodyta kito tipo vaisto („antago-
nisto") molekulė. Šis vaistas yra
panašus į natūralų neuromediatorių tue
Nervų sistemos sandara kad gali užimti jo jungties vietą re-
ceptoriuje. Tačiau jis taip pat skiriasi
Neuronai, kaip pagrindiniai nervų sistemos elementai, veikia įvai- nuo tikrojo neuromediatoriaus tuo, kac
riose struktūrose (2-5 pav.). Centrinę nervų sistemą (CNS) sudaro nedirgina to receptoriaus. Taip stabdo-
galvos ir nugaros smegenų neuronai. Periferinė nervų sistema mas neuromediatoriaus veikimas - jo
(PNS), su kuria mes pirmiausiai susipažinsime, jungia CNS su kūne vieta receptoriuje užimta neveiklios
medžiagos. Kai kurių gyvačių nuodai
esančiais juntamaisiais receptoriais,jûineniinis ir liaukomis. būtent taip, stabdydami judesiams •
Mūsų PNS sudaro dvi dalys - somatinė ir autonominė. Soma- valdyti būtinus acetilcholino recepto-
tinė nervų sistema perduoda į CNS jutiminę įvestį iš išorinio pa- rius, paralyžiuoja auką.
2
š a u l i o ( p v z . , l i e t i m ą , s k o n į ) ir v a l d o judinamąją išvestį, valingus "5 P a v - Funkcinė žmogaus nervų
mūsų skeleto raumenų judesius. Kai jūs perskaitysite visą šį pus- sistemos sandara.
lapį, somatinė nervų sistema praneš galvos smegenims apie jūsų
skeleto raumenų būseną ir priims iš smegenų nurodymą pajudinti
ranką puslapiui perversti.
Mūsų autonominė nervų sistema tvarko liaukas ir vidaus or-
ganų raumenis. Ji veikia panašiai kaip lėktuvo autopilotas, kurį pri-
reikus galima sąmoningai kontroliuoti, tačiau dažniausiai jis veikia
savarankiškai (autonomiškai) ir taip reguliuoja vidaus organų veik-
lą (širdies plakimą, virškinimą, liaukų veiklą).
Autonominę nervų sistemą sudaro dvi dalys (2-6 pav.). Sim-
patinė nervų sistema parengia mus gintis. Jei kas nors mus su-
2-6 pav. Autonominė nervų sistema

Galvos
SIMPATINĖ NERVŲ smegenys PARASIMPATINĖ NERVŲ valdo savarankiškesnes (arba save
SISTEMA (aktyvinamoji) SISTEMA (slopinamoji) reguliuojančias) vidaus organų
funkcijas. Jos simpatinė dalis aktyvina,
o parasimpatinė - slopina, ir taip
sukuriamas kasdieniam gyvenimui
būtinas aktyvumas. Daugelį organų
Širdis veikia abi dalys. Pavyzdžiui, simpatinis
dirginimas dažnina širdies darbą, o
parasimpatinis - lėtina.
Kasa
Kepenys
Inkstai
jaudino arba supykdė, ji priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina

virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas,
sustiprina prakaitavimą ir taip parengia veikti. Kai stresą sukėlę
veiksniai išnyksta, parasimpatinė nervų sistema ima veikti
ptiūšiogaį. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina gliu-
kozės kiekį kraujyje ir kt. Kasdieniame gyvenime simpatinė ir pa-
rasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pasto-
vią mūsų vidinę būseną.
GALVOS SMEGENYS
Stiklainyje, kuris padėtas ant lentynos Cornellio universiteto Psi-
chologijos katedroje, matyti gerai išsilaikiusios didžiojo šio amž-
iaus pradžios eksperimentinės psichologijos atstovo Edwardo Brad-
fordo Titchenerio galvos smegenys. Dabar įsivaizduokite, kad
įdėmiai žvelgiate į šią raukšlėtą pilko audinio masę. Ar yra nors
maža viltis ten surasti Titchenerį? (Šis klausimas iškilo paskaičius
Carlo Sagano „Broca's brain", 1979a.)
Galite atsakyti, kad elektrochemiškai negyvame audinyje nie-
ko negali būti likę iš Titchenerio. Tuomet aptarkime eksperimen-
tą, apie kurį smalsusis Titcheneris galėjo tik svajoti. Įsivaizduo-
kime, kad akimirka prieš pat jo mirtį kažkas išima galvos smege-
nis iš kūno ir geba jas išlaikyti gyvas, priversdamas jomis tekėti
kraują ir laikydamas inde su cerebrospinaliniu skysčiu. Ar tokio-
se smegenyse yra kas nors bendra su Titcheneriu? Galime dar
daugiau įsivaizduoti, nors jau artėjame prie mūsų fantazijos ri-
bos. Sakykime, kad kažkas šias dar gyvas smegenis persodina
kitam žmogui, kurio smegenys buvo nelaimės sunaikintos, bet
kūnas liko sveikas. Į kieno namus toks pasveikęs žmogus turėtų
sugrįžti?
Tai, kad mes galime kelti ir svarstyti tokius klausimus, rodo,
jog mes įsitikinę, kad smegenyse - visa žmogaus esmė. Todėl tur-
būt teisus Woody Allenas sakydamas, kad galvos smegenys yra
labai svarbus organas. Jos daro galimas tas funkcijas, kurias mes
priskiriame protui. Tai rega, klausa, atmintis, mąstymas, miegas, „ Vatsonai, aš esu smegenys. Kitos
kalba. Tačiau kur ir kaip tiksliai šios funkcijos yra susijusios su mano kūno dalys yra tiesiog jų
smegenimis? Pažiūrėkime, kaip į šiuos klausimus mėgina atsaky- priedas
Shcrlockas Holmcsa>
ti mokslininkai. Arthuro Conan D o y l c ' e
„Mazarino akmens nuotykiai"
Tyrimo priemonės
Tiesiog nuostabu, kaip greitai ir kaip toli nuėjo neurologijos
mokslas per maždaug žmogaus gyvenimo trukmei prilygstantį lai-
ką. Ilgus amžius mokslas beveik nenagrinėjo žmogaus galvos sme-
genų. Neuronas yra pernelyg mažas tirti plika akimi, o jo impulsai

yra pernelyg silpni registruoti įprastais elektrodais. Buvo įmanoma
čiupinėti kaukolės iškilumus, skrosti ir analizuoti žuvusias smege-
nis, stebėti ligų ar ypatingų smegenų pažeidimų padarinius. Tačiau
ilgai nebuvo galingų ir nekenksmingų priemonių gyvoms smege-
nims tirti. Šiandien jau yra kitaip. Dėl mokslinių ar medicinos tikslų
jau galime pasirinktinai suardyti mažytes normalių ar pažeistų ląs-
telių grupeles, visai nepažeisdami aplink esančių audinių. Smege-
nis galima tirti veikiant jas silpnais elektros impulsais. Galima re-
gistruoti pavienių neuronų ir milijardinių jų telkinių aktyvumą. Mes
jau mokame pasitelkti spalvas galvos smegenų energijos sąnaudoms
įvertinti. Šios naujos priemonės ir įvairi technika neurologijoje
sukėlė tikrą revoliuciją.
KLINIKINIAI STEBĖJIMAI. Bene seniausias būdas smegenų ir

psichikos sąsajai tirti - stebėti smegenų ligų ir pažeidimų padari-
nius. Pirmą kartą tokie stebėjimai buvo atlikti jau prieš 5000 metų.
Tačiau sistemingai tai stebėti gydytojai pradėjo tik pastaruosius 200
metų. Pastebėta, kad pažeidus vieną galvos smegenų pusę, paraly-
žiuojama ar apmiršta priešinga kūno pusė. Suardžius atitinkamą
užpakalinę smegenų dalį, apankama, pažeidus kairįjį pusrutulį, ga-
li sutrikti kalba. Taip iš lėto, grubiai buvo kuriami galvos smegenų
„žemėlapiai".
TIESIOGINIS POVEIKIS SMEGENIMS. Dabar mokslininkai nebe-

nori laukti, kol atsitiktinai kada nors bus pažeista jiems rūpima gal-
vos smegenų sritis, ir jie galės stebėti tokio pažeidimo padarinius.
Jie tą sritį gali dirginti elektros srove ar suardyti. Pavyzdžiui, žiurkė,
kuriai suardoma tam tikra smegenų sritis, gali pradėti mažiau ėsti
arba iš viso badauti, todėl ją reikia šerti per prievartą. Pažeidus
šalia esančią kitą sritį, sukeliamas priešingas reiškinys - gyvūno
niekaip negalima prišerti.
SMEGENŲ ELEKTRINIO AKTYVUMO REGISTRAVIMAS. Šiuolaiki-

niai tyrinėtojai moka „slaptai pasiklausyti" smegenų veiklos, re-
gistruodami jų elektrinį aktyvumą. Kokybiški mikroelektrodai tu-
ri tokius plonus ir smailius galiukus, kad juos galima prijungti net
prie atskiro neurono, todėl atsiveria galimybė ypač tiksliems tyri-
mams. Pavyzdžiui, taip galima tiksliai nustatyti, kaip sklinda in-
formacija katės smegenyse, kuomet ją kas nors pešteli už ūso.
Dėl milijardų neuronų aktyvumo galvos smegenyse kyla regu-
liarios, jų paviršiumi plintančios elektros bangos. Elektroencefa-
lograma (EEG) - tai specialiu aparatu, t. y. elektroencefalografu,
sustiprintos ir užregistruotos bangos. Tirti visų smegenų aktyvumą pa-
našu į mėginimą suprasti automobilio variklio darbą iš jo keliamo
triukšmo. Tačiau kartotinai dirginant ir naudojant ypatingą kompiu-

terio filtrą, kuris pašalina su dirgikliu nesusietą elektrinį aktyvumą,
galima išskirti tik tas elektros bangas, kurias sukelia dirgiklis. Pa-
stebėjus šių bangų pokyčius, kartais visai paprasta nustatyti kai ku-
riuos smegenų pažeidimus. Be to, ligoniui šis tyrimas yra visai ne-
skausmingas.
SMEGENŲ PJŪVIAI. Kiti nauji tyrimo būdai leidžia lyg per langą
kone antžmogišku žvilgsniu pažvelgti į smegenų vidų ir nė trupučio
jų nesužaloti. Pavyzdžiui, KAT (kompiuterinis ašinis tomografas)
tiria smegenis labai plonu rentgeno spindulių pluoštu, o specialus
kompiuteris įvertina įvairius smegenų pjūvius ir taip net gali surasti
smegenų pažeidimus.
Dar įspūdingesnis prietaisas yra PET (pozitroninis emisinis
tomografas). Šis prietaisas pavaizduoja skirtingų smegenų sri-
čių aktyvumą, įvertindamas jų suvartojamo cheminio kuro - gliu-
kozės kiekį (žr. pav. 55 p.). Aktyvūs neuronai gliukozės oksi-
duoja daugiau. Žmogui davus laikinai radioaktyviosios gliukozės,
PET išmatuoja bei nustato radioaktyvumo susitelkimo vietas ir
taip parodo, kur šio „minties maisto" patenka. Taip mokslinin-
kai gali nustatyti, kuri smegenų sritis yra aktyviausia, kuomet
žmogus skaičiuoja, klausosi muzikos ar svajoja.
Naujas būdas žvilgtelėti į gyvų smegenų vidų remiasi faktu,
kad visų atomų, net ir esančių mūsų smegenyse, centrai sukasi
kaip sukučiai. Naudojant magnetinio rezonanso vaizdo (MRV)
prietaisą, ligonio galva patenka į labai stiprų magnetinį lauką,
kuris ima veikti besisukančius atomus ir trumpam pakeičia jų su-
kinį. Per žmogų praleista stipri elektromagnetinė banga šį sukinį
sugrąžina atgal. Sukiniui grįžtant atgal, atomai spinduliuoja ban-
gas, kurios gali būti užregistruotos, ir pagal jas kompiuteris su-
kuria vaizdą, atspindintį šių spinduliuojančių atomų sankaupas.
Pavyzdžiui, MRV parodo išsiplėtusias smegenų sritis, būdingas
kai kuriems schizofreniją kenčiantiems pacientams (2-7 pav.).
2-7 pav. Normalaus (kairėje) ir

sergančio schizofreniją (dešinėje)
žmogaus smegenų MRV. Atkreipkite
dėmesį į išsiplėtusius ir skysčiu
užpildytus smegenų skilvelius dešinėje
esančiame paveiksle.
Šie nauji prietaisai sukėlė tikrą mokslo revoliuciją, kurios pra-

dininkai dar ir dabar aktyviai dirba. Šiandien mokytis neurologi-
jos yra tas pats kaip studijuoti pasaulio geografiją Magelanui ty-
rinėjant jūras. Kiekvienais metais mokslininkai paskelbia vis nau-
jus rezultatus tyrimų, kurie verčia iš naujo įvertinti ir kitaip aiškinti
senesniuosius. Kai kam tokie laikai gali pasirodyti neramūs, bet
jie niekada nebus nuobodūs.
Kaip galvos smegenys valdo elgesį?

Smegenų tyrimo įrangos jau turime ir mes jau esame pasi-
rengę tirti. Atidarę kaukolę, pirmiausiai atkreipsime dėmesį į sme-
genų dydį. Dinozaurų smegenys sudarė 0,00001 dalį kūno masės,
banginių - 0,0001, dramblių - 0,0016, o žmogaus - 0,022. Nesun-
ku pastebėti ryškėjantį dėsningumą, tačiau neskubėkime. Pelės gal-
vos smegenų ir kūno santykis yra 0,025, o beždžionės - 0,04. Taigi
dėsningumas, kad smegenų ir kūno masės santykis atspindi rūšies
protinius gebėjimus, turi išimčių.
Tiksliau gyvūnų protiniai gebėjimai nustatomi tiriant galvos
smegenų sandarą. Primityviųjų stuburinių (pvz., ryklių) smege-
nys daugiausia reguliuoja pagrindines gyvybines funkcijas - kvė-
pavimą, poilsį ir mitybą. Žemesniųjų žinduolių (pvz., graužikų)
smegenys yra sudėtingesnės, su j o m i s siejasi emocijos bei di-
desnė atmintis. Aukštesniųjų žinduolių (pvz., žmogaus) smege-
nys apdoroja daugiau informacijos, todėl mes galime veikti, atsi-
žvelgdami į ateitį.
Trys pagrindinės stuburinių galvos smegenų dalys - smegenų
kamienas, limbinė sistema ir smegenų žievė ( 2 - 8 pav.) apytik-
riai atitinka tris jų evoliucijos pakopas. Tobulėjant kiekvienai vė-
lesnei daliai, griežta genetinė raidos kontrolė silpnėja, o organiz-
mo gebėjimas prisitaikyti didėja. Varliagyvių (pvz., varlės) sme-
genų žievė plona ir jų elgesys daugiausia priklauso nuo genetiš-
kai užprogramuotų taisyklių. Žinduoliai dėl storesnės galvos sme-
genų žievės geba daugiau išmokti bei geriau mąstyti, todėl jie
geriau prisitaiko.
Galvos smegenų evoliucija ryškiau nepalietė svarbiausių gy-
vybę palaikančių mechanizmų. Matyt, teisus buvo anglų neuro-
logas Johnas Hughlingsas, dar prieš šimtą metų pastebėjęs, kad
evoliucija naujas nervų sistemos dalis „uždeda" ant anksčiau at-
siradusių senesnių dalių, panašiai kaip senąjį Žemės sluoksnį
uždengia naujas. Kasinėdami senesnius geologinius sluoksnius,
randame suakmenėjusių anksčiau gyvenusių gyvūnų liekanų, ku-
rių galvos smegenų kamienas iš esmės atliko tas pačias funkcijas
kaip ir mūsų ar mūsų tolimųjų protėvių.
44 II DALIS. G y v e n i m o t a r p s n i a i
Didžioji smegenų jungtis: Smegenų žievė: pagrindinis

'^šoninės ataugos, jung kontrolės ir informacijos
abu smegenų pusrutulius
apdorojimo centras
Dešinysis pusrutulis Gumburas:
perduoda signalus tarp
Kairysis pusrutulis žemesniųjų smegenų
centrų ir žievės
Pogumburis:
kontroliuoja gyvybines
funkcijas, pavyzdžiui,
mitybą, padeda valdyti
endokrininės sistemos
veiklą, yra susijęs su
emocijomis ir malonumu
Regos Hipofizė: endokrininė liauka-

nervas
Tinklinis darinys:
Migdoh žadinamoji sistema,
limbines aktyvina smegenų žievę
sistemos
nervų centrai Pailgosios smegenys:
susiję su kontroliuoja širdies plakimą
emocijomis, ir kvėpavimą
Nugaros smegenys:
A mono ragas: Ts jų j galvos smegenis ir atgal
limbinės einančios nervinės skaidulos
sistemos kontroliuoja paprastuosius
darinys, susijęs refleksus
su atmintimi Smegenėlės: koordinuoja valingus
judesius ir pusiausvyrą
SMEGENŲ KAMIENAS IR JO GYVYBINĖS FUNKCIJOS. Smege- 2 - 8 pav. Supaprastinta trijų žmogaus

galvos smegenų dalių - smegenų
nų kamienas yra seniausia ir giliausiai slypinti smegenų struktū-
kamieno (nugaros smegenų, pailgųjų
ra. Todėl kartais ji dar vadinama „senosiomis smegenimis" ar „cen- smegenų, tinklinio darinio), limbinės
trine šerdimi". Galvos smegenų kamienas prasideda ten, kur nu- sistemos (pogumburio, migdolo, Amono
garos smegenys įeina į kaukolę bei sustorėja. Ši smegenų dalis va- rago) ir smegenų žievės - schema.
Smegenų kamienas kontroliuoja
dinama medulla (pailgosiomis smegenimis) ir reguliuoja širdies
vegetacines gyvybines funkcijas.
plakimą bei kvėpavimą. Be to, ši vieta yra lyg kryžkelė, kurioje Limbinė sistema svarbi atminčiai,
persikryžiuoja dauguma nervų, jungiančių abi kūno puses. Šis ypa- emocijoms ir pagrindinius poreikius
tingas skaidulų persikryžiavimas yra tik viena iš daugelio staig- tenkinantiems veiksmams. Smegenų
žievė priima, apdoroja ir atkuria
menų, su kuriomis susiduriama tiriant smegenis.
informaciją, priima sprendimus ir tvarko
Prie smegenų kamieno užpakalinės dalies šliejasi smegenėlės, valingą elgesį.
kurias sudaro du susiraukšlėję pusrutuliai. Smegenėlės veikia mo-
kymąsi iiâtmintį, bet ypač svarbi jų funkcija - kontroliuoti rau-
menų veiklą. Paklusdamos smegenų žievės nurodymams, sme-
genėlės koordinuoja valingus judesius. Jei pažeistume smegenėles,
tikriausiai būtų sunku vaikščioti, išlaikyti pusiausvyrą ar paspausti „ Niekas negali pasakyti, kodėl
ranką. Jūsų judesiai būtų trūkčiojantys ir perdėm energingi. nervams būdingas stebinantis
Smegenų kamieno viršuje yra dvi kiaušinio formos tarpusavyje ypatumas kryžiuotis
D a v i d a s H. Hubcli
sujungtos dalys, vadinamos gumburu. Jos yra galvos smegenų gau- ir Torstcnas Wicsclis, 197^
namų signalų paskirstymo lenta - čia ateina informacija iš juntamųjų Žmonės, kurie pirmieji skrodė
neuronų ir nukreipiama į aukštesnes galvos smegenų sritis, kurios smegenis ir rinko pavadinimus jų
atsakingos už regą, klausą, skonį ir lytą. Gumburą būtų galima pa- dalims, rėmėsi mokslininkų
vartojamomis lotynų ir graikų
lyginti su Londonu, kuris yra Anglijos geležinkelių kryžkelė - jutimi-
kalbomis. Jie stengėsi rasti
nė informacija pereina pro jį ir išsišakoja į įvairias puses. Gumbu-
žodžius grafiniam vaizdui,
rą taip pat pasiekia ir kai kurių aukštesniųjų galvos smegenų dalių pavyzdžiui, „ cortex" reiškia
atsakai, kuriuos jis nukreipia į smegenėles ir pailgąsias smegenis. žievę, „cerebellum " - mažosios
Vidine smegenų kamieno puse nuo galvos smegenų pradžios smegenys, „ thalamus " - vidinis
iki pat gumburo driekiasi tinklinis darinys (kartais dar vadina- kambarys.
mas tinkline aktyvinančiąja sistema). Šis piršto formos neuronų
tinklas padeda kontroliuoti budrumą ir dėmesį. Kai kurios nuga-
ros smegenų jutiminę informaciją nešančios skaidulos šakojasi ir
užsuka į tinklinį darinį, kuris rūšiuoja ateinančius dirgiklius ir tu-
rinčius svarbiausią informaciją perduoda į kitus galvos smegenų
skyrius ( 2 - 9 pav.).
Giuseppe Moruzzi ir Horace Magounas 1949 m. pastebėjo, kad
miegančią katę akimirksniu galima pažadinti padirginus tinklinį da-
rinį elektros srove. Magounas atsargiai atskyrė katės tinklinį da-
rinį nuo aukštesniųjų galvos smegenų sričių, nepažeisdamas čia
pat esančių juntamųjų takų. To atskyrimo padarinys - amžinas katės
miegas, gyvūno iš viso nebuvo galima išbudinti. Magounas plojo
rankomis prie katės ausies, net žnaibė jos kūną, tačiau jokio atsa-
ko taip ir nesulaukė.
2-9 pav. Įsivaizduokime, kad į

Gumburas smegenis žiūrime iš apačios.
Pirmiausiai pamatysime nugaros
smegenis, kurios toliau sustorėja ir
tampa panašios į vamzdį (pailgosios
smegenys), kurio viršuje glaudžiasi
dvi kiaušinio formos dalys
(gumburas), kurias, kaip matysime
vėliau, supa dar kiti sluoksniai.
Smegenėlės Užpakalinėje pailgųjų smegenų
dalyje kabo į beisbolo kamuolius
Tinklinis panašios smegenėlės. Jutiminė
darinys
informacija iš jūsų dešiniosios rankos
Pailgosios kyla nugaros smegenimis į pailgųjų
smegenys smegenų kairiąją pusę ir per
Pereinantys j Nugaros gumburą nukreipiama į
kitą pusę takai smegenys aukštesniąsias galvos smegenų sritis.
Nervinis impulsas iš
dešiniosios rankos
Nugaros smegenų
skerspjūvis
Smegenų žievės kontroliuojamas tinklinis darinys tvarko ne tik

budrumą, bet ir dėmesį. Kol jūs įdėmiai skaitote šį knygos skyrių
(arba skaitydami jau užmigote), esate mažiau jautrus šalia vyks-
tančio neįdomaus pokalbio garsams ir už tą išrankumą turite būti
„dėkingas" tinkliniam dariniui. Panašiai ir miegančios katės sme-
genys rūšiuoja visokiausius garsus ir atmeta nereikšmingus, o ap-
tikusios reikšmingus - katę pažadina. Šis pavyzdys gerai iliust-
ruoja šioje knygoje dažnai kartojamą idėją - mūsų smegenys ge-
ba apdoroti informaciją ir nedalyvaujant sąmonei. Vadinasi, mūsų
smegenų kamienas tvarko gyvybines funkcijas sąmonei mažai da- Jūs galite pasitikrinti, ar teisingai
lyvaujant arba ir visai nedalyvaujant. Nesvarbu, ar mes miegame supratote, kokios yra svarbiausi'
ar esame budrūs - gyvybinės funkcijos yra vienodai sėkmingai kiekvienos iš keturių smegenų
tvarkomos, o aukštesnės smegenų sritys tuo metu gali būti užim- kamieno dalių funkcijos, atsakyti
tos svajonių, mąstymo, kalbos, įsiminimo procesais. m i į tokius klausimus. Kokios
smegenų dalies pažeidimas
labiausiai sutrikdo jūsų gebėjirr.
LIMBINĖ SISTEMA: EMOCIJOS, MOTYVACIJA IR ATMINTIS. Ten,
šokinėti per virvutę; justi skoni
kur ribojasi smegenų kamienas ir didieji pusrutuliai, yra į riestą
ir garsus; kurios dalies pažeidi-
spurgą panaši dalis, vadinama limbine sistema („limbus" - mas sukelia komą bei keičia
reiškia ribą). Kaip sužinosime 9 skyriuje, dvi limbinės sistemos gyvybei svarbius kvėpavimą
dalys - migdolas ir Amono ragas - svarbios atminčiai. Dabar pair širdies plakimą?
nagrinėsime limbinės sistemos ryšį su emocijomis (pvz., baime (Atsakymą žr. 47 p.)
ir pykčiu) ir svarbiausiais motyvais (mityba ir seksu). Vėliau su-
žinosime, kad limbinė sistema veikia emocijas ir motyvus iš da-
lies kontroliuodama organizme išsiskiriančius hormonus.
Migdolas. Du limbinėje sistemoje esantys neuronų dariniai turi

migdolo vaisiaus formą ir veikia agresiją bei baimę. Psichologas
Heinrichas Kluveris ir neurochirurgas Paulius Bucy, 1939 m. ope-
ruodami beždžionės galvos smegenis, pažeidė tą smegenų dalį, ku-
rioje buvo migdolas. Ši operacija šiaip visada aikštingą beždžionę
pavertė labai nuolankiu gyvūnėliu. Net kumščiuojama ir žnaibo-
ma ji likdavo rami, o prieš operaciją tai būtų sukėlę tiesiog lau-
kinį įniršį. Vėliau tirdami kitus gyvūnus (lūšis, elnius, laukines
žiurkes), tyrinėtojai gavo tą patį rezultatą. O kas atsitiktų, jei elek-
tros srove imtume dirginti ramaus naminio gyvūno, pvz., katės,
migdolą? Dirginant jo vieną dalį, katė pasirengia pulti, išriesdama
nugarą, išplėsdama vyzdžius ir pašiaušdama kailį. Perkėlus dirgi-
nantį elektrodą į kitą migdolo vietą, ta pati į narvą kartu su maža
pele uždaryta katė ima gūžtis iš baimės.
Šie eksperimentai patvirtino migdolo vaidmenį tokioms emo-
cijoms kaip pyktis ir baimė. Tačiau mes privalome būti atsargūs
ir negalvoti, kad migdolas yra agresijos ir baimės kontrolės cent-
ras. Taip turime elgtis dėl to, kad smegenys nėra aiškiai suskirs-
tytos į dalis, kurios tiksliai atitiktų mūsų elgesio rūšis. Agresyvus
elgesys ir baimė priklauso nuo daugelio smegenų sričių - sme-

genų kamieno, limbinės sistemos ir smegenų žievės - nervinio
aktyvumo. Tokį elgesį galime sukelti dirgindami limbinę sistemą
šalia migdolo. Panašiai galime pasakyti, kad, reguliuodami savo
automobilio karbiuratorių, keičiame variklio darbą, bet tai dar ne-
reiškia, kad vien tik karbiuratorius verčia automobilį važiuoti. Jis
yra tik viena grandis visoje sistemoje.
Jei migdolo pažeidimai smurtauti linkusią beždžionę paverčia
romiu gyvūnu, tai gal po tokios operacijos taip pasikeistų ir į prie-
vartą linkę žmonės? Tokios „psichochirurgijos" padariniai yra skir-
tingi (Mark ir Erwin, 1970; Valenstein, 1986). Yra buvę keli at-
vejai, kai ligoniams su smegenų sutrikimais ši operacija sušvel-
nindavo įniršio priepuolius, tačiau kartais išryškėdavo žlugdantys
šalutiniai padariniai, kuomet ligoniai nebesugebėdavo tvarkyti savo
kasdienio gyvenimo. Dėl ne visada tiksliai numatomų padarinių
ir etinių priežasčių tokios psichochirurginės operacijos yra labai
ginčytinos ir retai daromos. Galbūt, kai daugiau žinosime, kaip
galvos smegenys kontroliuoja elgesį, išmoksime sumažinti sme-
genų sutrikimus, nesukeldami tuo naujų sutrikimų.
Pogumburis. Kita nemažiau įdomi limbinės sistemos dalis yra tuoj

po gumburu, todėl vadinama pogumburiu (hypothalamus). Neu-
rologai, pažeisdami ir dirgindami įvairias pogumburio dalis, išskyrė
neuronų grupeles, atliekančias nepaprastai specifines organizmo funk-
cijas. Vienos šių neuronų grupelės reguliuoja alkį, kitos - troškulį,
kūno temperatūrą ir lytinį elgesį.
Nustatytos svarbiausios pogumburio funkcijos akivaizdžiai ro-
do, kaip gana dažnai smalsus ir be išankstinių nuostatų tyrinėto-
jas atranda netikėtų dalykų. Du jauni McGillio universiteto neu-
ropsichologai - Jamesas Oldsas ir Peteris Milneris (1954) ekspe-
rimentavo, įsodindami baltosioms žiurkėms elektrodus į tinklinį
darinį. Vieną dieną jie suklydo. Kaip vėliau paaiškėjo, vienai žiur-
kei buvo netinkamai įsodintas elektrodas - jis pataikė į pogum-
burį (Olds, 1975). Atrodė keista, kad žiurkė vis grįždavo į tą pa-
čią eksperimentinės įrangos vietą, kur ji buvo dirginama per tą
klaidingai įsodintą elektrodą, lyg norėdama pratęsti dirginimą. Pa-
stebėję savo klaidą, mokslininkai priėjo prie išvados, kad aptiko
smegenų centrą, kurį dirginant, kyla malonūs pojūčiai.
Oldsas (1958) atliko daug bandymų, ieškodamas kitų, kaip jis
vadino, „malonumo centrų" (ką žiurkės iš tikro jaučia, žino tik jos
Atsakymas į klausimus 46 p.:
pačios, nes niekam apie tai papasakoti negali). Žiurkės, kurias Old-
smegenėlės, gumburas, tinklinis
sas išmokė paspausti svertą ir taip sudirginti šias sritis, šį veiksmą
darinys ir pailgosios smegenys.
kartodavo karštligiškai net iki 7000 kartų per valandą, kol galų
gale išsekusios krisdavo. Be to, žiurkės buvo pasirengusios pada-
2 - 1 0 pav. Ž i u r k ė noriai bėga per

grindis, kuriomis teka elektros srovė,
g a u d a m a s k a u s m i n g u s s m ū g i u s per
kojas, nes siekia nuspausti svertą, ku-
įjungia j o s „ m a l o n u m o c e n t r ų "
dirginimą (pritaikyta iš Gazzaniga,
Steen ir Volpe, 1979).
ryti bet ką, kad tik patirtų šį dirginimą, net bėgdavo grindimis,
kuriomis tekėjo elektros srovė. Ta pati dėl maisto stygiaus išbadė-
,, Jei jūs kuriate ateities robotą,
jusi žiurkė prieš operaciją per tokias grindis nebėgdavo (2-10 pav.). kuris turės išgyventi ... jūs turite
Panašių malonumo centrų vėliau buvo aptikta ir daugelio kitų padaryti taip, kad elgesys, svarbu
gyvūnų (sidabrinių karosų, delfinų, beždžionių) pogumburyje ar- išlikti pačiam ar rūšiai (panašiai
ba netoli jo. Iš tikrųjų, gyvūnų tyrimai atskleidė, jog veikia bend- kaip mityba ir poravimasis), būtu
ra atpildo sistema, kuri skatina išsiskirti neuromediatorių dopa- natūraliai pastiprinamas ".
1
Candacc Pertas, b
miną, ir specialūs centrai, susiję su malonumu valgant, geriant ir
tenkinant lytinį potraukį. Atrodo, kad ši atpildo sistema gyvūnams
yra „įmontuota" gyvybiškai svarbiam aktyvumui reguliuoti.
Šie dramatiški atradimai verčia mus susimąstyti - gal žmogus
taip pat turi limbinius malonumo centrus? Atrodo, kad taip iš tik-
rųjų ir yra. Vienas neurochirurgas, norėdamas nuraminti smurtau-
ti linkusius pacientus, dirgino juos elektra. Žmonės, kuriems bu-
vo dirgintas pogumburis, patyrė malonumą, tačiau, skirtingai nuo
žiurkių, jie nesiveržė tai kartoti (Deutsch, 1972; Hooper ir Tere-
si, 1986).
Pogumburis ir endokrininė sistema. Pogumburis žmogaus kūną

kontroliuoja dviem būdais: elektrochemiškai (aktyvindamas auto-
nomine nervų sistemą) ir išskirdamas hormonus. Hormonai yra
lyg cheminiai pasiuntiniai, kurie, pagaminti viename audinyje, ke-
liauja kartu su krauju ir veikia kitus kūno audinius. Kartais hor-
monai veikia ir smegenų audinį - veikia lytinį potraukį, maisto
poreikį, agresyvumą ir vaikų globą.
Hormonus išskiria endokrininės sistemos liaukos (2-11 pav.).
Jie yra antroji kūno ryšių sistema. Skirtingai nuo pirmosios - nervų
sistemos, kuria informacija sklinda greitai, pavyzdžiui, iš akies į
smegenis ir iš smegenų į ranką per sekundės dalis - endokrininės
sistemos signalai plinta daug lėčiau. Praeina kelios sekundės ar net
daugiau, kol kraujo srovė atneša hormoną iš endokrininės liaukos
į tam tikrą audinį. Tačiau dėl šio lėtumo problemų dažniausiai ne-
kyla, nes hormonas veikia gerokai ilgiau negu nervinis signalas.
Endokrininės sistemos hormonai reguliuoja daugelį mums
svarbių procesų. Jie veikia augimą ir dauginimąsi, medžiagų
apykaitą ir nuotaiką, palaiko pusiausvyrą kilus emocinei įtam-
pai, prireikus kantrybės ar atsiradus vidinių prieštaravimų. Pa-
vyzdžiui, kilus pavojui, autonominė nervų sistema įsako antink-
sčiams, kurie glaudžiasi prie inkstų kaip kepurėlės, išskirti ad-
renalino ar noradrenalino (jie dar kitaip vadinami epinefrinu ir
norepinefrinu). Šie hormonai priverčia dažniau plakti širdį, didi-
na kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje ir taip aprūpina energi-
ja. Kai pavojus praeina, hormonai ir susijaudinimo būsena dar
truputį užsilaiko.
Svarbiausia mūsų endokrininės sistemos liauka yra hipofizė.
Tai žirnio dydžio darinys po smegenų pamatu. Vienas šios liau-
kos hormonų reguliuoja mūsų ūgį. Kai šio hormono trūksta, žmo-
gus būna mažo ūgio, o kai per daug - pernelyg didelio ūgio. Jau
nuo 1985 m. genų inžinerijos dėka buvo pradėtas gaminti ir par-
davinėti hipofizės augimo hormonas, kuriuo gydomi dėl hipofizės 2-11 pav. Svarbiausios endokrininės
nepakankamumo kenčiantys mažo ūgio vaikai. Neseniai vieno eks- sistemos liaukos. Hipofizė išskiria
hormonus, kurie reguliuoja kitų liaukų
perimento metu pagyvenusiems žmonėms, kurių hipofizė jau ne- veiklą. Hipofizę kontroliuoja
beišskiria augimo hormono, buvo įšvirkšta šio dirbtinio vaisto. Pa- pogumburis, kuris yra pagrindinė
sirodė, kad jis atjaunina žmogų, mažindamas raumenų nusilpimą tarpinė grandis, jungianti nervų ir
ir trukdydamas kauptis riebalams (Rudman ir kt., 1990). endokrininę sistemas.
Be nuosavų hormonų, hipofizė dar išskiria medžiagas, veikian-

čias kitų endokrininės sistemos liaukų darbą. Todėl hipofizę galima Įsivaizduokime, kad sintetinis
hipofizės augimo hormonas neturi
vadinti liaukų liauka. Tačiau ir ją valdo aukščiau esanti, viena svar-
jokio šalutinio poveikio. Žinodami,
biausių nervinių struktūrų - pogumburis. Pastarasis kontroliuoja che-
kad liekni ir aukšti žmonės dažniau
minę kraujo sudėtį ir gauna informaciją iš visų galvos smegenų sri- sėkmingai užsiima verslu, politika
čių. Pavyzdžiui, mintys apie seksą (smegenų žievės veikla) gali ska- ir sportu, ar jūs duotumėte šio
tinti pogumburį aktyvinti hipofizę. Pastaroji priverčia lytines liaukas vaisto savo vaikui?
išskirti daugiau lytinių hormonų, kurie per kraują vėl veikia smege-
nis ir elgesį.
Ši grįžtamojo ryšio schema (smegenys —» hipofizė —» kitos
liaukos —> hormonai smegenys) rodo, koks glaudus ryšys tarp
nervų ir endokrininės sistemų. Nervų sistema valdo endokrininės
sistemos liaukas, o šios veikia nervų sistemą. Šio elektrochemi-
nio orkestro dirigentas, kuris koordinuoja ir įsakinėja, yra gal-
vos smegenys.
O gal galime teigti, kad visa tai valdo mūsų protas? Atkreipkite
dėmesį, koks nevaisingas yra ginčas, kas atsakingas - smegenys ar
protas? Anksčiau pateiktas pavyzdys apie lytinį potraukį rodo, kad
protas veikia smegenis, šios veikia kūną, o pastarasis vėl veikia pro-
tą. Klausimą kas valdo - smegenys ar protas - galima palyginti su

kitu klausimu - kas tvarko kompiuterio darbą - jo programinė įran-
ga ar viduje esanti aparatūra? Akivaizdu, kad jie abu būtini, be to,
privalo veikti kaip vieninga sistema, mūsų atveju - kaip proto ir sme-
genų sistema.
SMEGENŲ ŽIEVĖ IR INFORMACIJOS APDOROJIMAS. Kaip jau

minėta, žmogaus smegenų kamienas yra beveik toks pat kaip visų
stuburinių, o mūsų limbinė sistema labai primena kitų žinduolių
limbinę sistemą. Tačiau labai ryškiai mus išskiria iš kitų gyvūnų
daug tobulesnė smegenų žievė su savo sudėtingomis funkcijomis.
Kai smegenų žievė nebeveikia, žmogus tampa gyvu numirėliu -
jis negali valingai judėti, nieko nemato, negirdi, neapčiuopia, pra-
randa sąmonę.
Smegenų žievės sandara. Pažvelgę į galvos smegenų paviršių, pa-

matysime, kad jis visas raukšlėtas kaip didelis graikinis riešutas.
Tą raukšlėtą paviršių sudaro 3 mm storio smegenų žievė, kurioje
yra milijardai tarpusavyje susijungusių neuronų. Norėdami nors
truputį suvokti, kokie sudėtingi yra šie ryšiai, įsivaizduokime dvi
aštuonių sąsagų „Lego" plyteles, kurias tarpusavyje galime suka-
binti 24 būdais. Jungdami tarpusavyje 6 tokias plyteles, gausime
beveik 103 milijonus variantų. Jei yra 1010 neuronų ir kiekvienas
iš jų vidutiniškai turi 104 ryšių su kaimynais, tai iš viso smegenų
žievėje bus 1014 (100 trilijonų) sinapsių. Akivaizdu, kad žmogui Centrinis
būtina daugybė nervų. Kaktos vingis Momens
Kaip jau minėjau, pirmasis pastebimas smegenų žievės bruo-

žas yra jos raukšlėtumas. Šios raukšlės labai padidina smegenų
paviršiaus plotą. Žiurkių ir kitų žemesniųjų žinduolių smegenų
žievės paviršius yra daug mažiau raukšlėtas, vadinasi, jų žievė
turi daug mažiau nervinio audinio.
Smegenų žievė yra tik plonytis išorinis sluoksnis, dengiantis
pūpsančius kairįjį ir dešinįjį pusrutulius. Apie 80% pusrutulių
masės sudaro aksonai, kurie smegenų žievės neuronus jungia su
kitomis galvos smegenų sritimis.
Kiekvieną smegenų pusrutulį sudaro keturios dalys, arba skil-
V
tys. Žiūrėdami nuo kaktos per viršugalvį pakaušio link, pamaty-
sime: kaktos skiltį (po kakta), momens skiltį (viršugalvyje), pa-
kaušio skiltį (pakaušyje) ir smilkinių skiltį (virš ausies). Šios skil-
tys yra lyg geografiniai rajonai, kuriuos skiria vingiai ar griove-
2-12 pav. S v a r b i a u s i o s smegenų
liai (2-12 pav.). Vėliau sužinosime, kad šios skiltys nėra atskirai
žievės dalys. Matyti, kaip vingiai
veikiantys vienetai. Kiekviena skiltis atlieka daug funkcijų, o kai kiekvieną pusrutulį dalija į keturias
kurioms funkcijoms reikia kelių skilčių bendradarbiavimo. skiltis.
Smegenų žievės funkcijos. Jau daugiau kaip prieš šimtą metų skro-
džiant iš dalies paralyžiuotus ar nebylius, buvo pastebėta, kad tam
tikros jų žievės sritys pažeistos. Tačiau šis akivaizdus įrodymas toli
gražu ne visus įtikino, kad tam tikros smegenų žievės dalys atlieka
specialias funkcijas. Galiausiai, jei kalbą ir judesius vienodai kontro-
liuotų visa žievė, tai bet kokios žievės vietos pažeidimas sukeltų tuos
pačius padarinius. Panašiai ir televizorius nustotų rodyti, jei perkirp-
tume į jį einantį elektros laidą, tačiau mes klystume galvodami, kad
kaip tik šiame laide atsiranda televizoriaus ekrane matomi vaizdai.
Ši analogija akivaizdžiai rodo, kaip lengva suklysti mėginant nusta-
tyti smegenų vietą, nuo kurios priklauso tam tikra funkcija.
Judinamosios funkcijos. Vokiečių gydytojai Gustavas Fritshas ir

2-13 pav. Priešais centrinį vingį esanti
Eduardas Hitzigas 1870 m. silpna elektros srove dirgino šunų sme-
judinamoji žievė valdo valinguosius
genų žievę ir atskleidė svarbų dalyką - dirginant imdavo judėti raumenų judesius. Jutiminė žievė yra už
atskiros gyvūnų kūno dalys. Be to, judesius buvo galima sukelti centrinio vingio ir gauna informaciją iš
tik dirginant lanko formos sritį kaktos skilties užpakalinėje dalyje, odos bei raumenų. Pakaušio skiltis yra
kuri tęsiasi nuo vienos ausies per viršugalvį kitos ausies link. Šis pakaušio apatinėje dalyje ir gauna
informaciją iš akių. Smilkinio skilties
lankas dabar vadinamas judinamąja žieve (2-13 pav.). Svarbu ir klausos sritis gauna informaciją iš ausų.
tai, kad kairiojo ar dešiniojo pusrutulio judinamosios žievės dirgi-
nimas sukeldavo priešingos kūno pusės judesius.
Prieš pusšimtį metų neurochirurgai Otfridas Foersteris Vokieti-
joje ir Wilderis Penfieldas Monrealyje sudarė šimtų normalios są-
monės pacientų judinamosios žievės schemas. To ypač reikėjo chi-
rurgams, norintiems numatyti, kokie bus šalutiniai padariniai pašali-
nus tam tikrą šios žievės dalį. Taigi jie, prieš skalpeliu pjaudami
smegenis, jas dirgindavo silpna elektros srove (ligoniams ne-
skaudėdavo, nes smegenys skausmo receptorių neturi) ir stebėda-
vo kūno reakciją. Kaip ir Fritschas bei Hitzigas, jie nustatė, kad,
dirginant įvairias judinamosios žievės vietas kaktos skilties užpa-
kalinėje dalyje, juda skirtingos kūno dalys. Taip jie padarė visos
judinamosios žievės schemą, t. y. nustatė, nuo kokios judinamosios
žievės vietos priklauso tam tikros kūno dalies judesiai (2-14 pav.).
Įdomu, kad tikslesnius judesius atliekančias kūno dalis (pvz.,
pirštus, burną) kontroliuoja didesni judinamosios žievės plotai.
Neurologas Jose Delgado akivaizdžiai pademonstravo ju-
dinamųjų veiksmų „mechaniką". Jis, dirgindamas elektra vieną bež-
džionę, privertė ją nusišypsoti net 400 000 kartų. Kai jis dirgino
žmogaus kairiosios judinamosios žievės pusės atitinkamą vietą,
dešinioji plaštaka buvo sugniaužiama į kumštį. Dirginamas ir pa-
prašytas nesugniaužti kumščio, pacientas, nors labai stengėsi, to
padaryti negalėjo. „Daktare, - sakė jis, - manau, kad jūsų elektra
yra stipresnė už mano valią" (Delgado, 1969 psl. 114).
3. 1909
Išvestis: judinamoji {vestis: juntamoji

žievė (kairysis žievė (į kairįjį
pusrutulis kontroliuoja pusrutulį ateina
dešiniosios pusės informacija iš kūno
kūno judesius) dešiniosios pusės)
Šlaunis Šlaunis
Liemuo Kelis
Liemuo
Kaklas
Ranka
Riešas Riešas
Pirštai Kulkšnis Pirštai
Pėda
Nykštys
Kojos
Kojų pirštai piršta
Kaklas Nosis
Antakis Išorinia
Akis Veidas lytiniai
Veidas organa
Lupos
Lupoj
Dantys
Dantenos
ZandP Žandikaulis
kaulis
Liežuvis^/
Liežuvis Rijimas
Juntamosios funkcijos. Jei smegenų judinamoji žievė siunčia sig- 2 - 1 4 pav. Galvos smegenų kairiojo
pusrutulio ryšių su kūno dalimis
nalus į kūną, tai į kokią žievės sritį ateina informacija iš kūno
schema: a) j u d i n a m o s i o s žievės, b)
dalių? Penfieldas nustatė tą žievės sritį, kurią pasiekia informa- j u n t a m o s i o s žievės. Matyti, kad žie^..
cija iš kūno odos ir judančiųjų kūno dalių. Ši sritis yra lygiagreti ploto, susieto su kūno dalimi, dydis
judinamajai žievei ir tik truputį už jos priekinėje momens skil- nėra p r o p o r c i n g a s tos k ū n o dalies
dydžiui. P a n a š u , kad galvos
ties dalyje. Ši sritis dabar vadinama juntamąja žieve (2-13 pav.).
s m e g e n y s e daugiau vietos tenka
Žmogus, kuriam dirginamas labiausiai į priekį išsikišęs šios sri- j a u t r e s n ė m s ir tikslesnius j u d e s i u s
ties taškas, sakys, kad kažkas palietė jo petį, jei dirginamas taškas atliekančioms k ū n o dalims.
tos srities šone, tai žmogus jaučia kažką ant veido. Pavyzdžiui, pirštus k o n t r o l i u o j a
didesnė žievės dalis negu ranką.
Kuo jautresnė žmogaus kūno vieta, tuo didesnė juntamosios
smegenų žievės sritis yra jai skirta. Labai jautrioms lūpoms sme-
genyse tenka didesnė dalis negu kojų pirštams (2-14 pav.). Žiurkių
smegenų dideli plotai skirti ūsų pojūčiams, o pelėdų - klausos
jutimui ir t. t. Jei beždžionė ar žmogus netenka piršto, tai jo jun-
tamosios žievės plotas, skirtas įvesčiai iš to piršto, pradeda pri-
imti juntamąją įvestį iš gretimų pirštų, kurie tampa jautresni (Fox,
1984). Taigi galima teigti, kad smegenis formuoja ne tik genai,
bet ir patirtis.
Vėlesni tyrimai parodė, į kokią smegenų vietą ateina informa-

cija iš kitų jutimo organų (2-13 pav.). Kai skaitote šią knygą, in-
formacija iš akių ateina į pakaušio skiltį smegenų užpakalinėje
dalyje. Dirgindami šią smegenų sritį, akyse matysime šviesos
blyksnius ar brūkšnelius. Vadinasi, tam tikra prasme, mūsų akys
yra pakaušyje. Iš čia regimoji informacija keliauja į kitas smege-
nų sritis, kur toliau apdorojama, - atpažįstami žodžiai, aptinka-
mos emocijos ir atpažįstami veidai.
Bet kokį jūsų dabar girdimą garsą analizuoja smilkinio skil-
ties klausos sritis smegenų žievėje. Didžioji šios girdimosios in-
formacijos dalis keliauja iš vienos ausies į klausos juntamąją žievę,
kuri yra truputį virš kitos ausies priešingoje galvos pusėje. Šią
vietą padirginus, išgirsite garsą.
Asociacinės sritys. Iki šiol mes kalbėjome apie santykinai mažas

žievės sritis, kurios arba gauna jutiminę informaciją, arba valdo
raumenų susitraukimus. M a ž d a u g trys ketvirtadaliai plonos
raukšlėtos smegenų žievės neuronų yra susiję vieni su kitais ar-
ba su juntamosios ir judinamosios žievės sričių neuronais ir ypa-
tingų funkcijų lyg ir neturi. Tai - asociacinės sritys (balti plotai
2 - 1 5 pav.).
Dirgindami elektros srove šias sritis, nesulauksime jokio atsa-
ko. Taigi, skirtingai nuo juntamųjų ir judinamųjų zonų, mes ne-
galime taip aiškiai nustatyti jų funkcijų. Šios „pasyvios" sritys,
matyt, pasitarnavo vienam populiariausių psichologijos mitų, kad 2-15 pav. Kuo sudėtingesnis gyvūnas,
mes naudojame tik 10% savo smegenų. Šis mitas teigia, kad, tuo jo asociacinės sritys didesnės. Šios
plačiai išsidriekusios smegenų sritys yra
galėdami panaudoti visas smegenis, būtume daug išmintingesni
atsakingos už juntamosiose srityse
už tuos, kurie naudoja tik vieną dešimtadalį savo smegenų. Stebėda- apdorotos informacijos sujungimą ir
mi gyvūnus su chirurgiškai pažeistomis smegenimis ir žmones su panaudojimą (pagal Rose, 1983).
•
Judinamosios sritys
• i Juntamosios sritys
1 1 Asociacinės sritys
sužalota galva, įsitikiname, kad asociacinės sritys nėra „pasyvios".

Greičiau jos vertina, apjungia ir veikia tą informaciją, kurią ap-
doroja juntamosios sritys.
Asociacinės sritys kaktos skiltyje leidžia mums vertinti ir pla-
nuoti. Žmonės, kurių pažeista kaktos skiltis, gali turėti gerą atmintį,
gauti didelį įvertį, atlikdami intelekto testus, ir mokėti kepti gerą py-
ragą, tačiau jie gali nesugebėti suplanuoti darbo iš anksto ir pradėti
tą pyragą kepti jau beveik prasidėjus gimtadienio pobūviui.
Dėl kaktos skilties pažeidimo gali pakisti žmogaus asmenybė.
Jis gali pasidaryti nesugyvenamas, šiurkštus ir net nenuspėjamas.
Klasikinis pavyzdys yra geležinkelio darbininkas Phineasas Ga-
ge. Šis 25 metų vyras vieną 1848 m. popietę ilgu geležiniu stry-
pu grūdo paraką į oloje išgręžtą skylę ir rengėsi ją susprogdinti.
Netikėtai iššokusi kibirkštis padegė paraką, kuris su didele jėga
sviedė strypą tiesiai į jo kairįjį skruostą. Strypas išlindo viršugal-
vyje ir įstrigo, stipriai sužalodamas kaktos sritį. Didžiausiai visų
nuostabai šis žmogus galėjo sėdėti, šnekėti ir pasveikęs vėl sugrįžo
į darbą. Nors jo protiniai gebėjimai ir atmintis liko tokie pat kaip
ir anksčiau, bet jo asmenybė pasikeitė. Mandagus, švelniai šne-
kantis Phineasas Gage tapo irzlus, ciniškas bei kaprizingas, pra-
rado darbą ir baigė savo gyvenimą, rodydamas žmonėms įstrigusį
savo galvoje strypą ir taip užsidirbdamas pragyvenimui. Visi jo
draugai sakydavo, kad tai jau „ne tas Gage".
Kitų skilčių asociacinės sritys taip pat atlieka protines funkci-
jas. Pavyzdžiui, apatinė dešiniosios smilkinio skilties dalis įgali-
na atpažinti veidus. Jei dėl smūgio ar sužeidimo pakistų ši galvos
smegenų sritis, jūs galėtumėte apibūdinti veido bruožus, lytį ar
apytikrį amžių, tačiau, kaip būtų keista, neatpažintume žmogaus,
net, kaip sako Michailas Gorbačiovas - savo laiptų aikštelės kai-
myno ar sutuoktinio. Apskritai sudėtingos protinės funkcijos, kaip
mokymasis ir atmintis, neturi kokio nors vieno nervų centro. Net
santykinai mažų žiurkės smegenų asociacinėje žievėje nėra tokio
taško, kurį suardžius, gyvūnas nesugebėtų nieko išmokti ar atsi-
minti labirinto. Panašu, kad tokias funkcijas tvarko daugelis sri-
čių, pasklidusių po visą žievę.
Kalba. Sudėtingi žmogaus gebėjimai, pavyzdžiui, kalba, priklauso

nuo darnios daugelio smegenų sričių veiklos. Pavyzdžiui, nustatyta,
kad, sužeidus bet kurią iš kelių žievės zonų, išryškėja afazija - su-
trinka kalba. Keista tai, kad vieni žmonės, kuriems yra afazija, gali
sklandžiai kalbėti, bet negali skaityti (nors puikiai mato), o kiti -
supranta, ką skaito, bet negali kalbėti. Dar kiti gali rašyti, bet negali
skaityti; gali skaityti, bet negali rašyti; gali skaityti skaičius, bet ne
raides, gali dainuoti, bet negali šnekėti. Šie faktai glumina, nes 4 Broca sritis
kalbėjimą ir skaitymą, rašymą ir skaitymą, dainavimą ir kalbėjimą (per
laikome to paties bendro gebėjimo skirtingomis raiškomis. Aptarki- judinamąją 2 Kampinis
5
žievę vingis
me kelis faktus, kurie padėjo aiškinti šią kalbos paslaptį: kontroliuoja Judinamoji ( per koduoja
z,eve
kalbai būtinus regimąją
1. Prancūzų gydytojas Paulis Broca 1865 m. pastebėjo, kad, su- informaciją
raumenis)
žalojus tam tikrą kairiosios kaktos skilties sritį, vėliau pavadintą i garsinę)
B r o c a sritimi, žmogui pasidaro sunku sudaryti žodžius, bet jis
gali dainuoti mokėtas dainas ir gerai suprasti, kas kalbama.
2. Vokiečių mokslininkas Carlas Wernicke 1874 m. nustatė, kad,

pažeidus kairiosios smilkinio skilties atitinkamą sritį ( W e r n i c -
ke sritį), ž m o n ė s gali sakyti atskirus žodžius, nesusiedami jų į
prasmingą visumą. Paprašytas ž o d ž i u papasakoti, ką mato pa-
Regos
v e i k s l ė l y j e (jame buvo nupiešti du berniukai už moters nuga- sritis
ros vagiantys pyragaičius), toks pacientas sako: „Moteris išėjo
jos dirbantis jos darbas gauti jos geriau, bet kada ji žiūri du ber-
niukai žiūri kita dalis. Ji dirba kitas metas" (Geschwind, 1979).
3. Vėliau buvo nustatyta, kad skaitant garsiai būtina dar ir tre- 2-16 pav. Garsiai skaitant, darniai
čioji smegenų sritis. Tai kampinis vingis, kurį pasiekia regimo- veikia kelios smegenų sritys. Rodyklės
ji informacija iš regos srities. Ji čia paverčiama garsine, ir to- rodo, kaip informacija plinta smegenyse
nuo to momento, kai žodis
liau Wernicke srityje ž o d i s įgauna prasmę. perskaitomas, iki tada, kai jis
4. Visas šias sritis tarpusavyje jungia nervinės skaidulos. pasakomas (pritaikyta iš „Žmogaus
galvos smegenų specializacija",
Normanas Geshwindas, remdamasis šiais faktais, paaiškino, N. Geschwind, 1979).
kaip mes kalbame (2-16 pav.). Kai garsiai skaitote, informaci-
Klausimas: jei jūsų Broca sritis
ja apie žodžių vaizdą (1) pasiekia regos sritį, paskui perduoda-
pažeista, ar galėsite rašyti laišką?
ma į kampinį vingį (2), kur žodžiai paverčiami garsais. Ši informa- (Atsakymą žr. 56 p.)
cija perduodama į netoli esančią Wernicke sritį (3), kur žodis įgau-
na prasmę. Vėliau informacija keliauja į Broca sritį (4), kuri kon-
troliuoja smegenų judinamąją žievę (5). Pastaroji sukuria tariamą
žodį. Atsižvelgiant į tai, kuri šios grandies dalis pažeista, skirsis
afazijos forma. Sužalojus kampinį vingį, žmogus galės kalbėti ir Pozitroniniu emisiniu tomografu (PET)
suprasti, bet negalės skaityti. Jei suardyta Wernicke sritis, sunku gauti vaizdai rodo skirtingų galvos
kalbą suprasti, o dėl Broca srities pažeidimo neįmanoma kalbėti. smegenų sričių aktyvumą, kuris
nustatomas išmatavus laikinai
Bendrus dėsnius verta pakartoti: sudėtingi žmogaus gebėjimai ran-
radioaktyvaus smegenų kuro -
dasi sudėtingai ir darniai veikiant daugeliui smegenų sričių. gliukozės - suvartojimą. Čia pateikti
paciento PET kairiosios pusės vaizdai
rodo padidėjusį tam tikrų galvos
smegenų sričių aktyvumą: a) išgirdus
žodį (klausos žievė ir Wernicke sritis);
b) pamačius žodį (regos žievė ir
kampinis vingis); c) kartojant žodį
(Broca sritis ir judinamoji žievė).
Pilkos dėmės rodo tas smegenų vietas,
(a) (b) (c) kur greitai įsisavinama gliukozė.
Smegenų persitvarkymas
Jei dėl sužeidimo ar ligos suardomas smegenų audinys, ar jo at-
liekamos funkcijos išnyksta visam laikui? Jei nusibrozdinote kojos
kelį, tai žaizda užsitrauks naujomis ląstelėmis. CNS neuronams tai
nebūdinga. Pažeistų nugaros smegenų ar sužalotų galvos smegenų
audinio neuronai paprastai jau neatsinaujina.
Tai bloga žinia. Gera žinia - smegenų plastiškumas. Jau anks-
čiau minėjome, kad juntamoji žievė yra plastiška. Per vieną chi-
rurginę operaciją neurologai perpjovė nervinius takus, kuriais in-
formacija ateina iš beždžionės rankos. Juntamosios žievės sritis,
kurią anksčiau pasiekdavo ši informacija, pamažu ėmė keisti sa- Atsakymas į 55 p. klausimą.
Taip. Broca sritis kontroliuoja
vo funkcijas ir pradėjo reaguoti tyrinėtojams palietus gyvūno snukį
kalbėjimo raumenis. Žmogus,
(Barnes, 1990).
kuriam pažeista ši sritis, gali
Be to, pažeidus vieną galvos smegenų sritį, kitos ilgainiui gali suprasti kalbą, bet bendrauti su
persitvarkyti ir prisiimti kai kurias pažeistosios dalies, funkcijas. kitais gali tik gestais arba raštu.
Šalia žuvusių neuronų esantys neuronai gali pažeidimą iš dalies
kompensuoti, sudarydami naujas jungtis ir jomis keisdami suar-
dytąsias. Šie nauji ryšiai - tai vienas būdų atsigauti galvos sme-
genims po, sakykim, nestipraus smūgio. Jie taip pat padeda išsau-
goti kai kurias senstant žūvančių neuronų funkcijas.
Galvos smegenys yra plastiškiausios vaikystėje, kol žievės sri-
čių funkcijos dar nėra galutinai nusistovėjusios (Kolb, 1989). Jei
mažo vaiko kairiojo pusrutulio kalbos sritis yra pažeista, tai dešiny-
sis pusrutulis gali imti tvarkyti jo kalbos funkcijas. Vyresniems kaip
5 metų vaikams dėl kairiojo pusrutulio pažeidimo ilgam ir ryškiai
sutrinka kalba.
Kaip ypatingą plastiškumo pavyzdį pateiksime 5 metų berniu-
ko istoriją. Jam dėl baisių kairiojo pusrutulio sukeliamų priepuo-
lių teko pašalinti visą pusrutulį. Kokia šio vaiko ateitis? Ar jis ga-
lėjo tikėtis mokytis mokykloje ir vėliau normaliai gyventi, ar jam
lemta būti atsilikėliu?
Šis atsitikimas yra tikras ir, nuostabu, kad šis žmogus veiks-
nus. Viena jo kaukolės pusė buvo tuščia, ją užpildė smegenų (ce-
rebrospinalinis) skystis, kuris mūsų aptariamų funkcijų požiūriu
yra tas pat kaip ir pjuvenos, tačiau berniuko intelekto testų įver-
čiai buvo aukštesni už vidutinius, jis baigė koledžą ir net mėgino
mokytis toliau (Smith ir Sugar, 1975; Smith P., 1987). Nors šio
vyro dešinioji pusė buvo paralyžiuota (jo diagnozė - hemisferek-
tomija, t. y. smegenų pusrutulio pašalinimas), tačiau akivaizdu,
kad galvos smegenims būdinga nepaprasta galia persitvarkyti po
pažeidimo, jei tuo metu jos dar nėra visiškai susiformavusios.
O gal mes galėtume sustiprinti galvos smegenų savybę „pasitai-
syti", persodindami smegenų audinį? Net dabar, kai jau persodiname
širdį ir odą, nervinio audinio persodinimas vis dar lieka moksline fan-
tastika. Tačiau neurologai, eksperimentuodami su gyvūnais, mėgina
suardytas nervines ląsteles pakeisti sveikomis (Gashirkt., 1986; Dun-
nett, 1989), ir jiems jau šis tas pavyksta. Vieno eksperimento metu
Randy Labbe ir jos kolegos (1983) žiurkėms išimdavo dalį kaktos
srities ir ją pakeisdavo žiurkių gemalo kaktos skiltimi (gemalo neu-
ronai geba gerai augti ir susijungti su smegenimis - „šeimininkėmis").
Vėliau jų elgesys buvo palygintas su žiurkių, kurioms buvo išimta
tiek pat smegenų, bet nebuvo persodinta naujų, elgesiu. Pirmosios
grupės gyvūnai du kartus greičiau išmoko prabėgti labirintu. Vadina-
si, persodinti atitinkami audiniai kartais gali bent iš dalies pakeisti
prarastus ar pažeistus audinius.
Ar neurochirurgai kada nors nepradės gydyti galvos smegenis,
persodindami smegenų audinį? Pavyzdžiui, Parkinsono liga ser-
gančių ligonių drebulys ar stiprėjantys Alzheimerio ligos požymiai
yra susiję su tų galvos smegenų audinių, kurie gamina gyvybiškai
svarbius neuromediatorius (dopaminą, sergant Parkinsono liga, ir
acetilcholiną, sergant Alzheimerio liga), irimu. Jei persodintume
dopaminą gaminantį audinį į Parkinsono liga sergančio ligonio
Jei persodintas galvos smegenų
smegenis, ar jis būtų veiksnus, ar išsiskirtų būtinų neuromediato-
audinys iš tikrųjų palengvintų
rių? Kai kurios eksperimentinės chirurginės operacijos, naudojan- sergančiųjų Parkinsono liga būklę,
čios audinius iš to paties ligonio antinksčių arba dar geriau - iš ar jūs pritartumėte ar prieštarau-
neišnešiotų embrionų, yra atliktos kelioms dešimtims ligonių Šve- tumėte, kad tam būtų naudojamas
dijoje, Meksikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dar kai kur smegenų audinys iš abortuotų
kitur, ir teikia vilčių, kad tai bus įmanoma padaryti (Kimble, 1990; embrionų?
Office of Technology Assessment, 1990).
Perskirtos smegenys
Jau įsitikinome, kad tam tikri psichikos reiškiniai yra susiję
su tam tikromis smegenų sritimis, tačiau, nepaisant to, galvos sme-
genys veikia kaip vientisa sistema. Tai, kad galime pajudinti ran-
ką, girdėti garsus, atpažinti veidus, suvokti spalvas, judesį ir gylį,
priklauso nuo tam tikrų galvos smegenų centrų veiklos. Tačiau
tokie sudėtingi dalykai kaip kalba, mokymasis ar meilė galimi
tik darniai veikiant daugeliui galvos smegenų sričių. Taigi abu
smegenų veiklos principai - specializacija ir integracija - aki-
vaizdžiai išryškėja tiriant abu smegenų pusrutulius.
Jau daugiau kaip prieš šimtą metų klinikiniai stebėjimai pa-
rodė, kad abiejų smegenų pusių funkcijos yra skirtingos. Dėl kai-
riojo smegenų pusrutulio sužalojimo, sutrenkimo ir naviko pasi-
daro sunkiau skaityti, rašyti, kalbėti, skaičiuoti ir suprasti. Tokių
pat dešiniojo pusrutulio pažeidimų padariniai nėra tokie sunkūs.
Per Vietnamo karą žmonės, kuriems buvo sužeistas dešinysis pus-
rutulis, trumpiau būdavo be sąmonės (Fischman, 1986). Dėl to

kairysis pusrutulis dažnai vadinamas „viršesnių", ar „pagrindiniu",
o jo tylusis dešinysis bendradarbis - „pavaldžiu", arba „antraei-
liu" (kai kuriems kairiarankiams yra atvirkščiai, žr. 62 p.).
Iki 1960 m. dauguma tyrinėtojų manė, kad kairysis pusrutulis
yra „viršesnis". Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dešinysis pusrutulis
irgi daug ką gali. Šių atradimų istorija yra labai įdomus psicho-
logijos istorijos skirsnis.
GALVOS SMEGENŲ PERSKYRIMAS. Du Los Angeles neurochi-

rurgai - Philipas Vogelis ir Josephas Bogenas 1961 m. svarstė, ar Didžioji smegenų jungtis
operacija nepadėtų epilepsija sergantiems žmonėms? Chirurgai
spėjo, kad sunkius epilepsijos priepuolius sukelia nenormaliai pa-
didėjęs galvos smegenų aktyvumas, kuris „blaškosi" pirmyn ir atgal
tarp dviejų pusrutulių. Jei taip yra iš tikrųjų, tada galima tikėtis
sutramdyti sunkią epilepsiją nutraukus pusrutulių bendradarbiavi-
mą. Norėdami pusrutulius perskirti, chirurgai turėjo perpjauti di-
džiąją smegenų jungtį - platų aksoninių skaidulų pluoštą, jun-
giantį abu pusrutulius (2-17 pav.).
Jie tikėjosi, kad tokia operacija neturėtų sužaloti žmogaus. Psi-
chologai Rogeris Sperry, Ronaldas Myersas ir Michaelis Gazza-
niga jau buvo taip perskyrę kačių bei beždžionių smegenis ir sun- 2 - 1 7 pav. Didžioji smegenų jungtis y:,
kių nepageidautinų padarinių nebuvo pastebėję. Taigi Vogelis ir didelis nervinių skaidulų, kurios jungi,
Bogenas ryžosi operuoti. Kokie gi buvo rezultatai? Priepuoliai be- abu pusrutulius, pluoštas. Šioje
fotografijoje matyti viena smegenų
veik išnyko, todėl šiuo požiūriu ligoniai buvo normalūs, tačiau
pusė. Pusrutuliai buvo atskirti
ryškiai pasikeitė jų asmenybė ir intelektas. Atsigaudamas po ope- perpjaunant didžiąją smegenų jungtį
racijos, vienas ligonis net kandžiai pastebėjo, kad jis jaučia „per- ir žemiau esančius smegenų skyrius.
skirtą galvos skausmą" (Gazzaniga, 1967).
Jei jūs nerūpestingai bendrausite su žmogumi, kuriam perskir-
tos smegenys, tai tikriausiai net nieko neįprasto nepastebėsite.
Todėl visai suprantama, kodėl tik prieš dešimt metų neuropsicho-
logas Karlas Lashley juokavo, jog didžioji smegenų jungtis, ma-
tyt, yra tik tam, kad „išlaikytų abu pusrutulius kartu, kad šie ne-
nukartų žemyn". Tačiau greičiausiai galingos, apie 200 milijonų
nervinių skaidulų turinčios jungties, galinčios per vieną sekundę
tarp abiejų pusrutulių perduoti daugiau kaip milijardą bitų infor-
macijos, paskirtis yra sudėtingesnė. Iš tikrųjų taip ir yra. Išradingi
Sperry bei Gazzaniga eksperimentai atskleidė jos paskirtį, ir tai
leido suprasti, kokias funkcijas atlieka kiekvienas pusrutulis.
Po vienos smegenų perskyrimo operacijos tyrinėtojai pastebėjo,
kad pacientas, kuriam įdedamas daiktas į kairiąją ranką ir nelei-
džiama jo matyti, tvirtina nieko rankoje neturįs. Tai Sperry ir Gaz-
zaniga pernelyg nenustebino. Jie žinojo, kad informacija iš kai-
riosios rankos yra perduodama į dešinįjį pusrutulį, o jų eksperi-
mentai su gyvūnais leido galvoti, kad dešinysis pusrutulis negali

perduoti informacijos kalbą kontroliuojantiems centrams kairiaja-
me pusrutulyje. Labiau netikėtų rezultatų Sperry ir Gazzaniga ga-
vo pateikę keletą suvokimo užduočių.
Mūsų akys su smegenimis sujungtos taip, kad, kai žiūrime
tiesiai prieš save, informacija iš regos lauko kairiosios pusės per
abi akis perduodama dešiniajam pusrutuliui ( 2 - 1 8 pav.), o infor-
macija iš dešiniosios mūsų regos lauko dalies perduodama tik
kairiajam pusrutuliui. Viena moteris, kuriai po sutrenkimo de-
šinysis pusrutulis nebegalėjo apdoroti informacijos iš atitinkamų
regos lauko dalių, retkarčiais skųsdavosi, kad slaugė nepadeda
kavos ar deserto ant j o s padėklo. Kai ligonė galvą pasukdavo
taip, kad padėklas patekdavo į dešiniąją jos regos lauko pusę (in-
formacija patekdavo j kairiojo pusrutulio regos žievę), moteris
suglumdavo: „O, štai kur jis, anksčiau čia puodelio n e b u v o " Kairysis Dešinysis
pusrutulis pusrutulis
(Sacks, 1985, p. 73). Didžioji
smegenų jungtis
Paprastai, jei smegenys nėra perskirtos, dešiniajam pusrutuliui
pateikta informacija per didžiąją smegenų jungtį greitai persiun-
2-18 pav. Informacija iš kairiosios
čiama į kairįjį pusrutulį, kur ji įvardijama. Tačiau kas atsitinka, regos lauko pusės patenka tik į dešinįjį
kai didžioji smegenų jungtis perpjauta? Norėdami tai išsiaiškinti, pusrutulį, o iš dešiniosios lauko pusės
eksperimentatoriai prašė pacientų su perskirtomis smegenimis žiū- - tik į kairįjį pusrutulį (atkreipkite
rėti į nurodytą tašką. Tuo pat metu jie siuntė informaciją tik į de- dėmesį, kad kiekvieną akį pasiekia
informacija iš abiejų - dešiniojo ir
šinįjį arba tik į kairįjį pusrutulį (trumpai švystelėdavo kairiajame kairiojo - regos laukų). Bet kurį
arba dešiniajame regos lauke). Taip buvo galima kiekvieną pus- pusrutulį pasiekusi informacija greitai
rutulį ištirti atskirai. Pažiūrėkime, ar jūs galėsite atspėti tokio ty- perduodama per didžiąją smegenų
rimo rezultatus (Gazzaniga, 1967). Kai pacientai nukreipdavo jungtį. To nebūna ligoniams, kurių
smegenys perskiriamos, perpjovus
žvilgsnį į nurodytą tašką, žodis VARNALĖŠOS buvo rodomas re- didžiąją smegenų jungtį.
gos lauke taip, kad VARNA patektų į kairįjį regos lauką, o LĖŠOS
- į dešinįjį (mes čia pavartojome lietuviškąjį atitikmenį, o auto-
rius vartoja anglišką žodį HEART - „širdis" ir j o dalis: HE - „jis"
ir ART - „ m e n a s " - vert. past.). Tiriamojo pirmiausiai buvo pra-
šoma pasakyti, ką jis pamato, o paskui kairiąja ranka parodyti,
ką pamatė, t. y. kairiosios rankos pirštu parodyti tą žodį - VAR-
NA ar LĖŠOS - kurį matė.
Kaip matyti 2 - 1 9 pav., ligoniai sakydavo, kad jie mato žodį
LĖŠOS, ir patys labai nustebdavo, kai jų kairiosios rankos pirštas
parodydavo į VARNA. Taigi aiškėja, kad tuomet, kai smegenų
pusrutuliai gali pranešti apie savo turimą informaciją, kiekvienas
pateikia tik tai, ką jis yra gavęs.
Panašiai atsitikdavo ir paciento dešiniajam pusrutuliui „paro-
džius" nupieštą šaukštą. Žmogus negalėdavo pasakyti, ką matė.
Tačiau, kai jam buvo leista, apčiuopianti kairiąja ranka, tarp dau-
gelio įvairių daiktų, paslėptų už ekrano, atpažinti tą, kuris buvo
rodytas ekrane, jis greitai ir beveik neklysdamas išsirinkdavo
2 - 1 9 pav. Perskirtų galvos smegenų tyrimas. Eksperimentatorius parašydavo Kokį žodį jus matote?
žodį V A R N A L Ė Š O S visame regos lauke taip, kad VARNA būtų kairiojoje, o „Lėšos"
L Ė Š O S - dešiniojoje pusėje nuo žvilgsnio fiksavimo taško. Pacientas su
perskirtomis smegenimis sakydavo matęs tą ilgo žodžio dalį, kuri buvo
perduota kairiajam pusrutuliui (LĖŠOS). Tačiau paprašytas kairiosios rankos
pirštu parodyti tai, ką matė, rodydavo tą ilgo žodžio dalį, kuri buvo perduota
dešiniajam pusrutuliui (VARNA) (Gazzaniga, 1983).
„Žiūrėkite į tašką"
Kairiosios rankos pirštu parodykite

tą žodį, kurį matėte
„Varna"
šaukštą ( 2 - 2 0 pav.). Kai eksperimentatorius sakydavo „Teisingai",

pacientas kartais replikuodavo - „Ką? Teisingai? Kaip aš galiu
teisingai parinkti daiktą, jei aš nežinau, ką mačiau?" Žinoma, jo
kalbą tvarkė kairysis pusrutulis, suglumintas to, ką žinojo jo kita
smegenų pusė. Sperry (1968) pastebėjo, kad šie pacientai elgiasi
taip, lyg turėtų „du atskirus vidinius regimuosius pasaulius".
Kairysis pusrutulis veikė kaip galvos smegenų atstovas spaudai,
kuris mankština savo protą, racionalizuodamas jam nesuprantamas
reakcijas (2-21 pav.). Jei pacientas paklusdavo dešiniajam pusru-
2 - 2 0 pav. Nekalbinis (neverbalinis)
tuliui pateiktai komandai „Eik", tai viską aiškinantis kairysis pus- dešinysis pusrutulis „ m a t o " šaukšto
rutulis galėdavo pateikti parengtą paaiškinimą: „Aš einu atsigerti". piešinį ekrane ir nukreipia kairiąją ran-
Šie eksperimentai rodo, kad dešinysis pusrutulis supranta pa- ieškoti šaukšto tarp kitų daiktų, paslėp*.
už širmos. Tačiau pacientas su
prastus nurodymus ir lengvai suvokia daiktus. Iš esmės dešinysis
perskirtomis s m e g e n i m i s negali
pusrutulis yra net pranašesnis už kairįjį, kai reikia perpiešti pie- žodžiu pasakyti, ką j i s matė
šinius, atpažinti veidus ir suvokti emocijas. Kad jis „viršesnis" ( G a z z a n i g a , 1983).
„Ką jūs matėte?" „Kairiąja ranka už šios širmos

suraskite tą daiktą, kurį matėte"
\Q/0\®
suvokiant, akivaizdžiai rodo vienas Sperry filmas. Paciento su per- 2-21 pav. Kai eksperimentatorius
skirtomis smegenimis kairioji ranka (ją valdo dešinysis pusrutu- pacientams su perskirtomis smegenimis
ekrane pateikdavo prašymą dešiniajam
lis) lengvai dėlioja detales pagal paveikslėlį. Dešinioji ranka (val- pusrutuliui, jie jį įvykdydavo. Paklausus
doma kairiojo pusrutulio), mėgindama atlikti tą pačią užduotį, daro apie įvykdytą prašymą, jų kairysis
daug klaidų. Matydamas tokią prastą veiklą, dešinysis pusrutulis pusrutulis, kuris kontroliavo kalbą ir
ima nerimauti. Todėl jis „siunčia" kairiąją ranką, norėdamas nu- nežinojo, ką buvo matęs dešinysis
pusrutulis, išranda - ir, atrodo, tuo tiki,
traukti nevykusį dešiniosios rankos darbą, tačiau užsispyrusi de- - kaip paaiškinti tai, ko jis nesuprato.
šinioji ranka atstumia kairiąją į šoną. Už laboratorijos sienų kas- Taip Michaelis Gazzaniga (1988) priėjo
dieniame gyvenime pacientai su perskirtomis smegenimis dažnai prie išvados, kad kairysis pusrutulis yra
susiduria su nepaklusnia savo kairiosios rankos nepriklausomybe. „aiškintojas", kuris akimirksniu kuria
teorijas mūsų elgesiui paaiškinti
Pavyzdžiui, ji atseginėjo marškinių sagas, kai dešinioji ranka jas
(Gazzaniga, 1985).
užseginėjo. Sperry (1964) kartą pasakė, kad žmogus po smegenis
perskiriančios operacijos lieka „su dviem atskirtais protais".
Apibendrindami galime pasakyti, kad, tiriant pacientus su per-

skirtomis smegenimis, išaiškėjo ypatingos kiekvieno pusrutulio
funkcijos. Kairysis pusrutulis labiau susijęs su loginiais veiksmais,
kalba ir geba veikti su nuosekliai gaunama informacija. Dešinysis
gi yra daugiau atsakingas už emocinius intuityvius veiksmus, ge-
riau įvertina erdvinius ryšius ir gali iš karto aprėpti daug objektų.
Tačiau neuropsichologai įspėja, kad tokias sudėtingas žmogaus ypa-
tybes, kaip mokslinius ir meninius gebėjimus, sieti su kuriuo nors
smegenų pusrutuliu reikia labai atsargiai. Lakios vaizduotės rašyto-
jai yra daug rašę apie šį skirstymą į kairįjį - dešinįjį. Kai kurie
tvirtina, kad tradicinė mokykla nesugeba išmokyti dešiniosios gal-
vos smegenų pusės. „Kairiojo - dešiniojo" skyrimas pažintinėje
veikloje yra tokia idėja, su kuria labai lengva nuklysti į „lankas"
- pastebi Sperry (1982). Sudėtinga veikla, pavyzdžiui, sudėtingi
moksliniai tyrimai, psichologijos studijos ir meninė kūryba įma-
noma tik darniai bendradarbiaujant abiem pusrutuliams. Net skai-
tant paprastą apsakymą, veikia abu pusrutuliai - kairysis supran-
tant žodžius ir išsiaiškinant prasmę, o dešinysis - vertinant humo-
rą, emocinį turinį, vaizdinius (Levy, 1985).
IŠ ARČIAU. Ar gerai jautiesi, būdamas kairiarankis?

Sprendžiant iš kasdien vartojamos kalbos, gali at- riąja. Vyraujanti dešinioji pusė perša mintį, kad kai-
rodyti, kad būti kairiarankiu nėra gerai. Ką nors „nu- riarankiškumas turėtų priklausyti nuo genų.
gvelbti į kairę" ar „laikytis kairės pusės" dažnai nėra
maloniau kaip „bloga lemiantis" ar „nerangus ir ne- Ar kairiarankių ir dešiniarankių žmonių galvos
taktiškas" (lotyniškai ir prancūziškai šie žodžiai dar smegenų struktūra yra skirtinga?
turi ir „kairės" prasmę). Antra vertus, dešiniosios ran- Testų rezultatai rodo, kad 95% visų dešiniaran-
kos pirmavimas yra sveikintinas dalykas (pvz., an- kių kalbos centras yra k a i r i a j a m e p u s r u t u l y j e
gliškai „right" - dešinė, ir su ja susieti žodžiai: all (Springer ir Deusch, 1985). Kairiarankiai šiuo po-
right - gerai, righteous - teisus, rightmind - sveiko žiūriu įvairesni: daugiau negu pusės kairiarankiL
proto, righthand man - nepakeičiamas žmogus, kalbos centras yra kairiajame pusrutulyje, vienc
dešinioji ranka ir kt.). ketvirtadalio kairiarankių kalbą tvarko dešinysis
pusrutulis, o dar vieno ketvirtadalio - abu pusru-
Kiek yra kairiarankių? tuliai maždaug vienodai. Akivaizdu, kad pastarie-
Apie 10% pasaulio gyventojų yra kairiarankiai siems kairiarankiams ypač svarbu, kad abu pus-
(vienur daugiau kairiarankių vyrų, kitur - mažiau kai- rutuliai darniai veiktų. Dėl šios priežasties 11°/:
riarankių moterų). Pagal pirmykščio žmogaus pieši- visų kairiarankių didžioji smegenų jungtis yra ma-
nius ant urvų sienų ir jo naudotus įrankius matyti, syvesnė (Witelson, 1985).
kad mūsų protėviai nuo seniausių laikų teikė pirme-
nybę dešiniajai pusei. Ir dabar visose žmogaus su- Ar gerai būti kairiarankiu?
kurtose kultūrose vyrauja dešiniarankiškumas (Cor- Pastebėta, kad kairiarankiai yra labiau aler-
ballis, 1989). Be to, jis pasireiškė anksčiau, negu giški, jie dažniau skundžiasi migrena, skaitymo su-
paveikė kultūrą: ultragarsinis vaisiaus stebėjimas trikimais (Geschwind, Behan, 1984). Kairiarankiai
įsčiose rodo, kad 9 iš 10 kūdikių čiulpia dešiniosios taip pat mažiau tikisi iš gyvenimo galbūt dėl to, kad
rankos nykštį (Hepper ir kt., 1990). Žmogui dešinia- gimstant patiria didesnį stresą ar jų silpnesnė imuni-
rankiškumas yra būdingas, kiti primatai dažniau nė sistema, kovojanti su ligomis (Coren ir Halpern.
naudoja abi priekines galūnes vienodai (yra didesni 1991). Antra vertus, yra daugiau kairiarankių muzi-
ambidekstrai). kantų, matematikų, profesionalių beisbolo ir kriketo
žaidėjų, architektų ir menininkų. Kairiarankiai buvo
Ar rankos vyravimas yra paveldimas? tokios įžymybės kaip Michelangelo, Leonardo da Vin-
George'as Michelis (1981) stebėjo 150 kūdikių ci, Picasso. Nors kairiarankiams tenka kentėti savo
dvi pirmąsias dienas po gimimo ir nustatė, kad du dešiniarankių kaimynų baksnojimą alkūnėmis per
trečdaliai jų mėgsta gulėti pasukę galvutes į dešinę kviestinius pietus, sėdėti už dešiniarankiams pritai-
pusę. Kai po 5 mėnesių jis tuos kūdikius vėl apžiū- kytų darbo stalų, naudotis nepatogiomis žirklėmis, ta-
rėjo, tai beveik visi „dešiniagalviai" daiktų siekdavo čiau visi „už" ir „prieš" tiek už kairiarankius, tiek už
dešiniąja rankute ir beveik visi „kairiagalviai" - kai- dešiniarankius, atrodo, pasiskirsto vienodai.
NORMALIŲ SMEGENŲ TYRIMAS. Kokios yra daugumos (99,99%)

mūsų, kurių didžioji smegenų jungtis nepažeista, smegenys? Ar
jos irgi panašiai specializuotos? Keli skirtingi tyrimai į šį klausi-
mą atsako teigiamai. Pavyzdžiui, atliekant suvokimo užduotį, elek-
trinės smegenų bangos, kraujo apytaka ir suvartojamas gliukozės
kiekis rodo, kad padidėja dešiniojo pusrutulio aktyvumas, o kal-
bant ir skaičiuojant, aktyvesnis kairysis pusrutulis.
Pusrutulių specializacija ypač išryškėja trumpam „išjungus" vie- Kai kurių sporto rūšių sportininkų
ną pusrutulį. Norėdami nustatyti kalbą kontroliuojančią vietą, prieš kairiarankių gali būti daugiau
operaciją gydytojai gali įšvirkšti slopinamųjų medžiagų į atitinka- negu nesportininkų. Pavyzdžiui,
futbolo komandai naudinga turėti
mos kūno pusės kaklo arteriją, kuri pusrutulį aprūpina krauju. Prieš
„kairiakojų" žaidėjų, kurie ypač
tai žmogus paprašomas atsigulti, pakelti rankas į viršų ir ką nors
tinka žaisti kairėje aikštės pusėje.
visą laiką pasakoti. Ar jūs galite numatyti, kas atsitiks, kai vaistų Wood ir A g g l c t o n , 1989
pateks į kairįjį pusrutulį? Po kelių sekundžių dešinioji ranka su-
glebusi nusvyra žemyn ir, jei kalbą kontroliuoja kairysis pusrutu-
lis, žmogus negali kalbėti tol, kol vaistas nepasišalina iš organiz-
mo. Jei šio vaisto per arteriją patenka į dešinįjį pusrutulį, kairioji
ranka suglemba ir nukrenta, bet gebėjimas kalbėti neišnyksta.
Kiti testai irgi patvirtina pusrutulių specializaciją. Dauguma
žmonių greičiau ir tiksliau atpažįsta vaizdus, kai informacija iš jų
nukreipiama į dešinįjį pusrutulį, o žodžius - kai jie „nusiunčia-
mi" į kairįjį pusrutulį. Žodis nusiunčiamas į dešinįjį pusrutulį,
suvokiamas sekundės dalele vėliau, nes informaciją tenka persiųsti
per didžiąją smegenų jungtį į kairiojo pusrutulio kalbos centrą.
O kuris pusrutulis, jūsų nuomone, tvarko kurčių žmonių gestų
kalbą? Gal dešinysis, nes jis daugiau analizuoja regimąją erdvinę
informaciją? O gal kairysis, nes jis labiau pritaikytas apdoroti kal-
binę informaciją? Tyrimai rodo, kad sutrikusios klausos žmonių
ženklų skaitymą, kaip ir girdinčiųjų kalbėjimą, kontroliuoja kai-
rysis pusrutulis (Bellugi ir kt., 1989). Taigi kairiojo pusrutulio trau-
ma sutrikdo kurčio žmogaus bendravimą gestais taip pat, kaip toks
pažeidimas sutrikdo girdinčiojo bendravimą žodžiais.
Taigi daugybės tyrimų - nuo žmonių su perskirtomis smege-
nimis iki „normalių" - išvados visiškai sutampa. Todėl dabar be-
veik neabejojama, kad smegenys yra darniai veikianti vientisa
struktūra su specializuotomis sritimis, kad kūdikiai jau gimsta su
atitinkamai „pasuktomis" galvos smegenimis (Hahn, 1987). Pa-
prasta akimi žiūrint, abu pusrutuliai atrodo beveik vienodi, todėl
sunku įsivaizduoti, kad kiekvieno įnašas į darnią visų smegenų
veiklą yra toks skirtingas.
Nuo XIX amžiaus frenologijos iki šių dienų neurologijos moks-

lo nueitas ilgas kelias. Tačiau akivaizdu, kad dar labai daug ko
nežinome. Mes dabar galime apibūdinti smegenis, išsiaiškinti at-
skirų smegenų dalių funkcijas, sužinoti, kaip jos sąveikauja. Bet
kaip šis elektrocheminis smegenų dūzgimas gali pakelti nuotaiką,
pasiūlyti kūrybinę idėją ar sukelti prisiminimus apie senelės švie-
žiai iškeptus pyragaičius?
Iš daugelio pokalbių su žymiausiais smegenų tyrinėtojais išryškėja,
kad visi jaučia didžiulę nuostabą, kuri kartais sukelia mistinį ir religinį
įkvėpimą. Anot Candace Perto (1986, p. 390): „Aš galvos smegeny-
se matau visą Visatos grožį ir jos tvarką - nuolatinius Dievo buvimo „Jei žmogaus galvos smegenys
ženklus". Kiti filosofiškai svarsto mįslingus klausimus: kaip mate- būtų tokios nesudėtingos, kad nu
rialiose smegenyse kyla sąmonė? Iki kokio laipsnio daiktas gali pats galėtume jas suprasti, tai tada nu
turėtume būti tokie menki, kad
save suprasti? Taigi didžiausias mokslo iššūkis yra mėginti protu su-
negalėtume jų suprasti".
prasti galvos smegenis. Emcrsonas M. Pughas, 1
SANTRAUKA
Norėdami suprasti mūsų elgesį ir psichiką, pirmiau- ryšį tarp galvos smegenų, elgesio bei psichikos, c: •
sia susipažinome su mūsų mąstymo, jausmų ir veik- rurgiškai pažeisdami ar elektra dirgindami atskir. s
los biologiniu pagrindu. smegenų sritis, registruodami galvos smegenų
viršiaus elektrinį aktyvumą ir stebėdami nervini
Nervų sistema tyvumą kompiuterio ekrane.
N e u r o n a i ir jų tarpusavio sąveika. Nervų sistemą

Kaip galvos smegenys valdo elgesį. Kiekviena iš
sudaro milijardai ląstelių, kurios vadinamos neuro-
jų pagrindinių galvos smegenų dalių - smegenų ;
nais. Vieni neuronai gauna signalus iš kitų neuronų
mienas, limbinė sistema ir smegenų žievė - atspii
per savo išsišakojančius dendritus ir ląstelės kūną.
atskirą galvos smegenų evoliucijos pakopą.
Šie signalai ląstelės kūne sumuojami ir paverčiami į
Smegenų kamienas prasideda ten, kur nuga:
elektrinius veikimo potencialų impulsus, kurie siun-
smegenys sustorėja ir virsta pailgosiomis smege:
čiami ląstelės aksonu tolyn. Pasiekę aksono galus, im-
mis, kontroliuojančiomis širdies plakimą ir kvėpa".
pulsai skatina išsiskirti chemines medžiagas, vadina-
mą. Iš užpakalinės pusės prie smegenų kamieno šl
muosius neuromediatorius. Neuromediatoriaus mole-
jasi s m e g e n ė l ė s , kurios derina raumenų judėsi
kulės pereina pro siaurą sinapsinį plyšį tarp neuronų
Smegenų kamiene esantis tinklinis darinys kont:
ir susijungia su gretimo neurono membranos recep-
liuoja budrumą ir dėmesį. Viršuje smegenų kamier.. i
toriuose esančiomis jungtimis. Taip iš vieno neuro-
virsta gumburu, savotiška g a l v o s s m e g e n i s pas
no į kitą neuroną perduodamas arba jaudinamasis,
kiančios jutiminės informacijos paskirstymo lent
arba slopinamasis poveikis. Dabar tiriama neurome-
Limbinė sistema yra įsiterpusi tarp smegenų
diatorių įtaka žmogaus mąstymui ir emocijoms.
mieno bei smegenų žievės ir turi didelę įtaką atm:
čiai, emocijoms ir poreikiams. Pavyzdžiui, migdo!
N e r v ų sistemos sandara. Centrinės nervų sistemos
vienas iš jos nervų centrų, veikia kylant agresijos
(CNS) neuronai, esantys galvos ir nugaros smegeny-
baimės reakcijoms.
se, sąveikauja su periferinės nervų sistemos (PNS)
Limbinėje sistemoje yra pogumburis, susijęs
juntamaisiais ir judinamaisiais neuronais. PNS sudaro
įvairiomis gyvybę palaikančiomis funkcijomis, mai
somatinė nervų sistema, kuri tvarko valingus judesius
numu, kaip gaunamu atpildu, ir kontroliuoja endok:
bei refleksus, ir autonominė nervų sistema, kurios sim-
ninės sistemos veiklą. Endokrininė, arba vidinės se» •
patinė ir parasimpatinė dalys kontroliuoja mūsų rau-
recijos, sistema išskiria hormonus, kurie su krauju p_
menis ir liaukas.
siekia įvairius organus bei audinius ir taip veikia emo-
cinę būseną, augimą ir kitas organizmo funkcijas.
Galvos smegenys
Kiekvieno pusrutulio s m e g e n ų ž i e v ė turi kei
Tyrimo priemonės. Klinikiniai stebėjimai jau seno- rias skiltis: kaktos, momens (viršugalvio), pakaus:a
kai atskleidė bendruosius įvairių galvos smegenų sri- ir smilkinių. Šiose skiltyse esantys maži, aiškiai ap
čių pažeidimų padarinius. Kai kurios dabartinės tyri- brėžti ploteliai valdo raumenų judesius ir priima
mo priemonės yra pajėgios įsiskverbti į gyvų smegenų formaciją iš jutimo organų. Tačiau didžiausia sme-
struktūrą ir įvertinti jų funkcijas. Neurologai tiria genų žievės dalis - jos asociacinės sritys - šių funk
cijų neatlieka, todėl gali apdoroti kitą informaciją.

Kai kurios galvos smegenų dalys atlieka speci- Perskirtos smegenys. Jau prieš daugelį metų klini-
fines funkcijas. Tačiau iš esmės žmogaus emocijos, kiniai stebėjimai parodė, kad kalbai svarbiausias
mintys ir e l g e s y s priklauso nuo darnios daugelio yra kairysis smegenų pusrutulis. Naujesni pacientų
smegenų sričių veiklos. Pavyzdžiui, kalbą lemia visu perskirtomis smegenimis tyrimai pagilino mūsų
sa kelių galvos smegenų sričių veiklos grandinė. žinias apie kiekvieno pusrutulio specialias funkci-
jas. Tyrinėtojai, atskirai nagrinėdami abu g a l v o s
S m e g e n ų persitvarkymas. Jei vienas pusrutulis pa- smegenų pusrutulius, įsitikino, kad daugumos žmo-
žeidžiamas dar ankstyvojoje vaikystėje, tai antrasis nių kairysis pusrutulis svarbesnis kalbai, o dešiny-
gali perimti daugelį jo funkcijų. Tai rodo smegenų sis - regai ir emocijoms atpažinti. Sveikų žmonių
plastiškumą. Vėliau žmogaus smegenų plastiškumas smegenų tyrimai taip pat rodo, kad kiekvienas pus-
mažėja. Po smegenų sužeidimo ar sutrenkimo gre- rutulis įneša skirtingą indėlį į bendrą vieningą gal-
timi neuronai dažnai bent iš dalies perima žuvusiųjų vos smegenų veiklą.
funkcijas.

Biologinė psichologija. Psichologijos mokslo šaka, nu informacija siunčiama į kitus neuronus, raume-
nagrinėjanti biologijos ir elgesio tarpusavio ryšius. nis ar liaukas.
(Kai kurie šios šakos atstovai save dar vadina el-
Mielino dangalas. Riebalų turinčios ląstelės, kurios
gesio neurologais, neuropsichologais, fiziologiniais
vietomis gaubia daugelio neuronų ataugas; jas elek-
psichologais ar biopsichologais.)
triškai vieną nuo kitos atskiria ir pagreitina nervinių
N e r v ų s i s t e m a . Žmogaus kūno greita elektroche- impulsų sklidimą.
minės komunikacijos sistema, kurią sudaro perife-
Slenkstis. Dirginimo, būtino nerviniam impulsui su-
rinės ir centrinės nervų sistemos nervinės ląstelės.
kelti, lygis.
Neuronas. Nervinė ląstelė; pagrindinis nervų siste-
Sinapsė. Jungtis tarp impulsą perduodančio neurono
mos elementas.
aksono galo ir jį priimančios ląstelės kūno ar dendri-
Juntamieji neuronai. Neuronai, kurie ateinančią in- to. Šioje jungtyje esantis labai mažas tarpelis yra va-
formaciją iš jutimo organų receptorių perduoda į dinamas sinapsiniu plyšiu.
centrinę nervų sistemą.
Neuromediatoriai. Cheminiai junginiai, pereinantys
Įterptiniai n e u r o n a i (interneuronai, tarpiniai neu- sinapsinį plyšį tarp neuronų. Siunčiančiojo neurono
ronai). Centrinės nervų sistemos neuronai, jungian- išskirti neuromediatoriai pereina sinapsinį plyšį ir su-
tys juntamąją įvestį ir judinamąją išvestį. sijungia su priimančiojo neurono membranos recep-
J u d i n a m i e j i n e u r o n a i . Šie neuronai iš centrinės toriaus jungtimi. Nuo šių signalų priklauso, ar pri-
nervų s i s t e m o s i š e i n a n č i ą i n f o r m a c i j ą perduoda imančiajame neurone kils nervinis impulsas.
raumenims ir liaukoms. Acetilcholinas (ACh). Neuromediatorius, kuris, be
Refleksas. Paprastas, automatiškas, įgimtas atsakas kitų savo funkcijų, duoda signalą raumenų skaidu-
į juntamąjį dirginimą (pvz., kojos kelio refleksas). loms susitraukti.
D e n d r i t a s . Išsišakojusios krūmo pavidalo neurono E n d o r f i n a i . „Vidinis morfinas" - natūralus, opioi-
ataugos, kurios surenka signalus iš aplinkos, paverčia dinis neuromediatorius, kontroliuojantis skausmo ir
juos elektriniais impulsais ir perduoda į ląstelės kūną. malonumo pojūčius.
A k s o n a s . Neurono atauga, užsibaigianti išsišakoju- Centrinė nervų sistema (CNS). Galvos ir nugaros
siomis galinėmis skaidulomis (terminalėmis); akso- smegenys.
Periferinė nervų sistema (PNS). Neuronai, sujun- prie užpakalinės smegenų kamieno dalies. Pad.
giantys centrinę nervų sistemą su visomis kitomis koordinuoti valingus judesius ir kūno pusiausvv:.
kūno dalimis. Ji susideda iš juntamųjų neuronų, ku- G u m b u r a s . Galvos smegenis pasiekusios juntarvo
rie iš kūno jutimo receptorių informaciją perduoda sios informacijos „paskirstymo lenta", kuri šią
į centrinę nervų sistemą, ir judinamujų neuronų, ku- formaciją siunčia į žievės jutimines sritis ir perti •
rie informaciją iš centrinės nervų sistemos perduoda atsakus į smegenėles bei pailgąsias s m e g e n ų
da į raumenis ir liaukas.
Tinklinis darinys. Galvos smegenų kamieno ne:v
Somatinė nervų sistema. Periferinės nervų sistemos tinklas (dar vadinamas aktyvinančiąja tinkline s
dalis, kuri gauna informaciją iš įvairių jutimo organų ma), kontroliuojantis budrumą ir dėmesį.
receptorių ir valdo kūno skeleto raumenis.
Limbinė sistema. Į išriestą spurgą panašus nervin
A u t o n o m i n ė nervų sistema. Periferinės nervų sis- struktūrų darinys ties smegenų kamieno ir pusrutu.u
temos dalis, kuri tvarko vidaus organų (pvz., šir- riba. Susijusi su emocijomis (baime bei agresija) ir
dies) raumenų ir liaukų veiklą. Jos simpatinė dalis reikiais (mitybiniais ir lytiniais).
aktyvina, o parasimpatinė - slopina.
Migdolas. Du limbinės sistemos į migdolo vaisius
S i m p a t i n ė nervų sistema. Autonominės nervų sis- našūs nervinių ląstelių telkiniai, susiję su emocijomd
temos dalis, kuri aktyvina kūną ir sutelkia energiją
stresinėmis situacijomis. Pogumburis. Nervų darinys, esantis po gumburu,
ris tvarko kai kurias funkcijas, svarbias gyvybei
P a r a s i m p a t i n ė nervų sistema. Autonominės nervų laikyti (valgymą, gėrimą, kūno temperatūrą), pad.
sistemos dalis, kuri slopina kūno veiklą ir taip taupo per hipofizę valdyti endokrininę sistemą ir yra sus: <
jo energiją. su emocijomis bei atpildu.
S u a r d y m a s (pažeidimas). Smegenų audinio natūralus Hormonai. Cheminės medžiagos, kurias gamina
arba eksperimentinis suirimas. dokrininės liaukos. Jos, pasigaminusios viename
E l e k t r o e n c e f a l o g r a m a ( E E G ) . Sustiprintų galvos dinyje, patenka į kitą audinį ir šį veikia.
smegenų paviršiaus elektrinio aktyvumo bangų regist- Endokrininė sistema. Tai kūno „lėtoji" cheminės
ravimas. Registruojama elektrodus pritvirtinus prie munikacijos sistema. Ją sudaro kelios liaukos, kuria
galvos odos. savo hormonus išskiria į kraują.
KAT (kompiuterinis ašinis tomografas). Serija įvai- Antinksčiai. Dvi endokrininės liaukos, esančios
riais kampais padarytų rentgeno nuotraukų, kompiu- inkstų. Antinksčiai išskiria epinefriną (adrenaliną»
terio sujungtų į trimačius kūno pjūvių vaizdus. norepinefriną (noradrenaliną), kurie padeda suakty\ m
PET (pozitroninis emisinis tomografas). Galvos ti organizmą stresinėmis situacijomis.
smegenų aktyvumo vaizdas, rodantis, kur pasiskirs- Hipofizė. Įtakingiausia endokrininės sistemos lia
to radioaktyvioji gliukozė žmogui atliekant duotą Valdoma pogumburio, hipofizė reguliuoja kūno aur
užduotį. mą ir kontroliuoja kitų endokrininių liaukų veikla
MRV (magnetinio rezonanso vaizdas). Stiprių magne- Galvos smegenų žievė. Tarpusavyje susijungusių
tinių laukų ir radijo bangų dėka kompiuteris sukuria skir- vinių ląstelių raizginys, dengiantis galvos smege
tingus įvairių minkštųjų audinių tipų vaizdus ekrane; taip didžiuosius pusrutulius. Tai svarbiausias organizr
galima pamatyti vidines galvos smegenų struktūras. valdymo ir informacijos apdorojimo centras.
G a l v o s s m e g e n ų k a m i e n a s . Centrinė galvos sme- Kaktos skiltis. Smegenų žievės dalis, esanti po kak:
genų dalis, kuri prasideda ten, kur sustorėjusios nu- kauliu. Ji lemia kalbą, raumenų judesius, veiklos :
garos smegenys įeina į kaukolę. Tai evoliuciškai se- navimą bei sprendimų priėmimą.
niausia galvos smegenų dalis ir atsako už gyvybi-
M o m e n s skiltis. Smegenų žievės dalis viršugalvy .
nes funkcijas.
Ji apima ir abiejų pusrutulių sensorinės žievės dal
P a i l g o s i o s s m e g e n y s . Smegenų kamieno pamatas,
Pakaušio skiltis. Smegenų žievės dalis užpakaline
valdantis širdies plakimą ir kvėpavimą.
galvos dalyje. Apima abiejų pusrutulių regos sri
S m e g e n ė l ė s . „ M a ž o s i o s s m e g e n y s " , prigludusios kurių kiekvieną pasiekia informacija iš priešing
regos lauko pusės. timo) sričių pažeidimo.

Smilkinių skiltis. Smegenų žievės dalis, esanti virš Broca sritis. Kaktos skilties kairiosios dalies sritis,
ausų ir apimanti klausos sritis. Į kiekvieno pusrutulio valdanti kalbėjimui būtinus raumenis.
klausos sritį ateina informacija beveik tik iš priešin-
Wernicke sritis. Smilkinio skilties kairiosios dalies
gos ausies.
sritis, būtina kalbai suprasti.
Judinamoji žievė. Kaktos skilties užpakalinės dalies
Plastiškumas. Galvos smegenų savybė keistis sme-
sritis, tvarkanti valingus judesius.
genims persitvarkant po pažeidimo (ypač vaikams)
Juntamoji žievė. Priekinė momens skilties dalis, su- ir eksperimentų metu, kai tiriama, kaip patirtis vei-
renkanti ir apdorojanti kūno jutiminę informaciją. kia smegenų raidą.
A s o c i a c i n ė s sritys. Smegenų ž i e v ė s sritys, kurios Didžioji smegenų jungtis (corpus callosum). Di-
nekontroliuoja pagrindinių judinamųjų ir juntamųjų džiausia nervinių skaidulų j u n g t i s , jungianti abu
funkcijų, bet yra būtinos sudėtingesnėms psichikos pusrutulius.
funkcijoms, pavyzdžiui, mokymuisi, atminčiai, mąs- P e r s k i r t o s s m e g e n y s . Būklė, kai g a l v o s smegenų
tymui ir kalbai. pusrutuliai atskiriami vienas nuo kito perpjaunant
A f a z i j a . Kalbos sutrikimas dėl kairiojo pusrutulio juos jungiančias skaidulas (dažniausiai didžiosios
arba Broca (kalbėjimo) bei Wernicke (kalbos supra- smegenų jungties skaidulas).
ANTROJI DALIS
GYVENIMO TARPSNIAI
Kaip, laikui bėgant, mes tampame tuo, kuo esame, ir ko

galime tikėtis ateityje? Kituose dviejuose skyriuose aptarsi-
me žmogus raidą - fizinę, pažintinę, socialinę. 3 skyrius
skirtas kūdikystei bei vaikystei; 4 skyriuje apžvelgsime pa-
auglio, suaugusio ir pagyvenusio žmogaus raidą.
Vaiko raida 3 SKYRIUS
Naujausias 1978-ųjų vidurio m e d i c i n o s laimėjimas, apie kurį

buvo rašoma pirmuosiuose spaudos puslapiuose, buvo anglų
kūdikio gimimas praėjus devyniems mėnesiams po apvaisinimo
mėgintuvėlyje. Ankstesnis atradimas, kuris vis dar turėtų ste-
binti, buvo tai, kad vienas spermijas ir vienas kiaušinėlis gali
susilieti bei tapti žmogumi bet kokiomis sąlygomis ir kad im-
plantuota tokia besidalijanti ląstelė gali įsitvirtinti įsčiose bei
išaugti iki aštuonių svarų kūdikio. Tačiau tai jau tapo įprastas
dalykas. Ir štai nustebimo šūksniai dėl tokios iš tiesų nesudėtin-
gos techninės procedūros - tai juk ne daugiau kaip proceso pra-
džios perkėlimas iš gimdos į plastmasinę dėželę.
Lewisas Thomasas
„ M e d ū z a ir sraigė", 1979
Ir po gimimo žmogaus raida yra tokia pat nuostabi kaip ir

įsčiose. Jis visą laiką keičiasi fiziškai, psichiškai, socialiai. Ka-
da ir kaip mes keičiamės, keliaudami per gyvenimą nuo įsčių
iki kapo?
Paprastai mes atkreipiame dėmesį į tai, kuo mes vieni nuo
kitų skiriamės. Raidos psichologams labai svarbu ir tai, kuo mes
panašūs. Iš tiesų visi mes - Confuciusas, Karalienė Elžbieta, Mar-
tinas Lutheris Kingas, tu ir aš - pradėjome vaikščioti vienerių,
o kalbėti - dvejų metų. Būdami vaikai, visi žaidėme socialinius
žaidimus, rengdamiesi rimtiems gyvenimo darbams. Mes visi šyp-
somės ir verkiame, mylime ir nekenčiame, retkarčiais prisime-
name, kad kada nors mirsime.
RAIDOS KLAUSIMAI
Kitaip nei daugelyje kitų šios knygos skyrių, šiame ir kita-
me skyriuje daugiau analizuosime ne vieną klausimą - sme-
genis, mokymąsi, mąstymą, asmenybę ar socialinį elgesį, - o
kryptį. Raidos kryptis nagrinėja, kaip visi šie dalykai keičiasi i
p e r žmogaus gyvenimą. R a i d o s j s i g h o l o ^ a i tyrinėja visą gy- r
venimą vykstančius fizinius^ psichikos ir socialinius pokyčius. 0
Juos daugiausia domina trys klausimai:
^fß Prigimtis ar patirtis. Kiek mūsų raida priklauso nuo genetinio
paveldimumo ir kiek nuo patirties?
(2S Tolydumas ar pakopos. Ar raida yra laipsniškas, tolydus pro-
cesas? Ar ją sudaro kelios atskiros pakopos?
Pastovumas ar pokyčiai. Ar išlieka mūsų individualūs bruo-
žai? Ar laikui bėgant mes tampame kitokiais asmenimis?
Prigimtis ar patirtis?
IVlūsų genai yra biocheminiai paveldimumo vienetai, kurie le-
Daugiau kaip 98% mūsų genų
mia kie^vtėno 'mūsų individualumą. Mūsų genai lemia tai, kad
tokie pat kaip šimpanzės. Nenuo
esame žmonės, o ne šunys ar tulpės. Ar nuo individualios gene- tabu, kad žmonių ir šimpanzių
tinės struktūros priklauso ir tai, kad vienas žmogus yra išsišokėlis, fiziologinės sistemos, net smegenų
o kitas drovus? Kodėl vienas yra nenuovokus, o kitas išradingas? sandara, yra gana panašios.
Ar žmogaus bruožai yra tokie pat nekintantys kaip akių spalva?
Ar jie gali keistis?
Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso ir mūsų požiūris į
tam tikrą socialinę politiką. Tarkime, jūs manote, kad žmonės yra
tokie, kokie yra „iš prigimties". Tuomet jūs greičiausiai nepasi-
tikite programomis, skirtomis kompensuoti lavinimo trūkumus ar
perauklėti kalinius. Ir turbūt jūs sutiksite su raidos psichologais,
kurie pabrėžia genų įtaką. Kaip gėlė skleidžiasi pagal savo gene-
tinį planą, taip ir mūsų genai modeliuoja tvarkingą biologinę au-
gimo eigą, vadinama__brejMijiDUL..Brendimas išryškina daugelį mūsų
panašumų: iš pradžių išmokstame stovėti, o paskui vaikščioti, pir-
mieji vaiko žodžiai - daiktavardžiai, paskui jis išmoksta būdvar-
džius. Netektis arba smurtas gali sulėtinti raidą, bet genetinės au-
gimo tendencijos yra įgimtoj. Brendimas nustato pagrindinę rai-
dos kryptį, o patyrimas ją sutvarko.
Jeigu pritartumėme nuomonei, kad svarbiausia - patirtis, tektų
sutikti su tais raidos psichologais, kurie pabrėžia aplinkos įtaką.
Kaip puodžius formuoja molio gabalą, taip mūsų patirtis formuo-
3 SKYRIUS. Vaiko raida 71
ja mus. Iš tikrųjų, beveik kiekvienas sutinka, kad mūsų elgesys

yra sąveikos tarp genų ir praeities bei dabarties patyrimo rezul-
tatas. Nuo ko priklauso patrauklaus, sportiško, laikomo lyderiu
ir mėgstamo mergaičių paauglio teigiamas savęs vertinimas -
nuo genų ar nuo aplinkos? Ir nuo to, ir nuo to. Mat jo aplinkos
įtaka susiderina su j o genetiniais duomenimis. Klausti, kuris
veiksnys svarbesnis, yra tas pat, kaip klausti, ar futbolo lauko
plotas priklauso nuo jo ilgio ar nuo pločio.
Tolydumas ar pakopos?
Suaugusieji labai skiriasi nuo kūdikio. Tačiau ar jie skiriasi
taip, kaip milžiniška sekvoja nuo sėjinuko - kuomet skirtumai
ryškėja laipsniškai, augant? Ar taip, kaip skiriasi drugelis nuo
vikšro, tarp kurių ryškūs stadijų skirtumai?
Tyrinėtojai, kurie pabrėžia patyrimo ir mokymosi svarbą, raidą
laiko lėtu, tolydaus formavimosi procesu, o tie, kurie pirmenybę
teikia biologiniam brendimui, mano, kad raida yra genetiškai nu-
lemtų pakopų ar žingsnių seka; nors perėjimas nuo vienos pa-
kopos prie kitos gali būti greitas ar lėtas, tačiau kiekvienas jas
pereina ta pačia tvarka.
Pastovumas ar pokyčiai?
Didesnę šio amžiaus dalį psichologai tvirtino, kad susifor-
mavusi žmogaus asmenybė, panašiai kaip sukietėjęs molis, lie-
ka tokia pat visą gyvenimą. Tyrinėtojai, stebintys žmogaus gy-
venimo tėkmę, dabar diskutuoja, kiek mūsų praeitis turi įtakos
ateičiai. Ar raidai būdingesnis pastovumas ar pokyčiai? Ar anks-
tyvosios patirties padariniai yra ilgalaikiai ar laikini? Ar iš kap-
rizingo kūdikio išaugs irzlus žmogus? O ar tikėtina, kad toks
vaikas gali tapti ramus ir kantrus asmuo? Ar skirtingos klasės
draugų ypatybės, pavyzdžiui, agresyvumas, gabumai, laimėjimų
siekis, išlieka visą gyvenimą? Taigi, kiek mes išliekame tuo, kuo
buvome, ir kiek tampame naujais žmonėmis?
Dauguma raidos psichologų teigia, kad tam tikri bruožai, pa-
vyzdžiui, emocijų stiprumas, yra pastovus nuo pat ankstyvosios
vaikystės. Tačiau kartu su amžiumi mes keičiamės - fiziškai, psi-
chiškai, socialiai. Taigi išryškėja šiuolaikinis požiūris: žmogaus
raida yra visą gyvenimą trunkantis procesas.
Šio skyriaus pabaigoje ir kitame skyriuje apsvarstysime šiuos
tris raidos klausimus. Tačiau pirmiausia turime išnagrinėti visą
žmogaus raidą nuo pat jo pradžios iki pabaigos.
PRENATALINĖ RAIDA IR NAUJAGIMYSTĖ

Iš gyvybės prasideda gyvybė
Nėra nieko natūralesnio ir nieko nuostabesnio už rūšies daugi-
nimąsi. Panagrinėkime žmogaus dauginimąsi. Procesas.prasideda,
kai iš moters kiaušidės atsiskiria subrendęs kiaušinėlis {ovum) -
ląstelė, kurios dydis maždaug kaip taškas šio sakinio gale, ir apie
300 m i l i j o n ų spermijų po lytinio akto pradeda lenktynes to
kiaušinėlio link. Mergaitė gimsta su daugybe kiaušinėlių, nors tik
nedaugelis jų subręs ir atsiskirs. Berniukas, priešingai, pradeda ga-
minti spermijus tik lytiškai subrendęs, ir šis procesas nepertraukia-
mai tęsiasi visą gyvenimą. Tiesa, jų - pasigaminančių daugiau kaip
1000 spermijų per sekundę, kurią užtrunkate skaitydami šį sakinį
- su amžiumi vis mažėja.
Kaip kosmonautas, keliaujantis į didelę planetą, taip spermi-
jus pasiekia kiaušinėlį, kuris yra 85 000 kartų didesnis už jį patį.
Santykinai nedaug spermijų, prasiskverbusių iki kiaušinėlio, išski-
ria virškinamųjų fermentų, kurie pragraužia kiaušinėlio apsauginį
sluoksnį, kad spermijus galėtų įsiskverbti į kiaušinėlį (3-1 pav.).
Kai tai įvyksta, elektros iškrova nuvilnija per kiaušinėlio paviršių
ir užkerta kelią kitiems spermijams kokiai minutei, o tuo metu kiau-
šinėlis suformuoja užtvarą. Kartu apie sėkmingąjį spermijų iškyla į
pirštus panašios ataugos, stumiančios jį vidun. Kiaušinėlio branduo-
3-1 pav. Raida prasideda, kai
lys ir spermijus juda vienas kito link ir, praėjus pusdieniui, susilie-
spermijus ir kiaušinėlis susijungia.
ja. Du tampa vienu. Rezultatas - viena ląstelė, kuri, jei
Tai laimingiausias momentas. Vienas iš 300 milijonų spermijų, viskas gerai, taps 100 trilijonų ląstc
kuris su vienu kiaušinėliu tapo žmogaus pradžia, laimėjo lenkty- žmogumi.
nes. Atsitiktinai nugirsta, kaip vienas septynmetis berniukas aiški-

no savo draugui: „Robi, ar žinai kiek spermijų stengėsi tapti tavi-
mi? (Robis papurtė galvą) - Na, jų buvo milijonai. Aš mačiau
žurnale „Nova". Jie visi lenktyniavo su tavimi, bet tu laimėjai.
Kiekvienas, kuris gyvena, laimėjo. Todėl tu esi laimėtojas, ir aš
esu laimėtojas; kiekvienas yra laimėtojas" (Mahoney,1989).
Kai kiaušinėlis ir spermijus susijungia, 23 chromosomos, esan-
čios kiaušinėlyje, susiporuoja su 23 chromosomomis, atneštomis
spermijaus. Šios 46 chromosomos turi pagrindinį jūsų kūno planą.
Kiekviena chromosoma yra sudaryta iš ilgų molekulės, vadinamos
DNR (dezoksiribonukleino rūgšties), siūlų.
D N R savo ruožtu yra sudaryta iš tūkstančių genų, t. y. funk-
cinių segmentų, atsakingų už specifinių baltymų (biocheminių gy-
vybės sudedamųjų elementų) sintezę ( 3 - 2 pav.).
i ^ L y t į lemia 23-ioji chromosomų pora - lytinė chromosoma. Šios
poros narė, paveldėta iš motinos, yra X chromosoma. Iš tėvo
jūs gavote arba X chromosomą, jei esate mergaitė, arba Y chro- 3-2 pav. Genai: jų išsidėstymas ir
mosomą, jei esate berniukas. Y chromosoma turi vienintelį ge- sandara. Kiekvienos iš trilijonų kūno
ląstelių branduolyje yra chromosomos.
ną, nuo kurio priklauso sėklidžių formavimasis ir vyriškojo hor- Kiekviena chromosoma iš dalies
mono, testosterono, gamyba. N u o šio hormono priklauso išori- sudaryta iš DNR molekulės. Genai yra
nių vyriškųjų lytinių organų susidarymas. Jei tokį Y chromoso- DNR segmentai, kurie kuria modelius
mos geno fragmentą įterpsime į moteriškąjį pelės embrioną su baltymų gamybai. Reguliuodami
baltymų gamybą, genai lemia mūsų
normalia X chromosomų pora, jis gali užaugti kaip patinėlis (Ko- individualią biologinę raidą.
opman ir kt., 1991).
Prenatalinė raida
Netgi tą sėkmingą akimirką, kai vienas laimingasis spermijus
laimėjo lenktynes, jūsų likimas dar nebuvo visai aiškus. Mažiau
kaip pusė apvaisintų kiaušinėlių, vadinamų zigotomis, išgyvena
ilgiau kaip savaitę (Grobstein, 1979). Jei manytume, kad žmo-
gaus gyvenimas prasideda apvaisinimu, tai dauguma jų miršta dar
negimę.
Tačiau j u m s ir man nusišypsojo laimė. Iš pradžių buvo vie-
na ląstelė, paskui pasidarė dvi, vėliau - keturios, ir kiekviena ly-
giai tokia pat kaip pirmoji. Paskui, pirmąją savaitę, besidalijan-
čios ląstelės, sudarančios maždaug 100 ląstelių zigotą, pradeda
skirtis - struktūros ir funkcijų atžvilgiu. Maždaug po dviejų sa-
vaičių besidauginančios ląstelės prisitvirtina prie motinos gimdos
sienelės, ir taip prasideda apie 37 savaites trunkantis artimiausias
žmogiškasis ryšys ( 3 - 3 pav.).
Išorinė zigotos dalis prisitvirtina prie gimdos sienelės ir tampa
placenta, pro kurią maitinamas vaisius. Vidinės ląstelės tampa
embrionu. Per kitas 6 savaites embriono kūno organai pradeda
formuotis ir funkcionuoti. Pradeda plakti širdis, o kepenys prade-
da gaminti raudonuosius kraujo kūnelius. Embrionas su Y chro- 3-3 pav. Prenatalinė raida: a - embrio-
mosoma pradeda išskirti testosteroną, suteikiantį jam vyriškąją lytį. nas greitai auga ir formuojasi (40-au
dieną jau matomas nugarkaulis, pradec.
Praėjus 9 savaitėms nuo apvaisinimo, embrionas įgauna žmo- augti rankos ir kojos); b - dar po
giškuosius bruožus ir tampa gemalu. Šeštojo mėnesio pabaigoje penkių dienų 2,5 cm didumo embriork
vidaus organai, pavyzdžiui, skrandis, jau yra pakankamai susifor- proporcijos pradeda keistis (galva
mažesnė už kitą kūno dalį, paaugusio>
mavę ir funkcionuojantys, todėl net per anksti gimęs vaisius gali
rankos ir kojos); c - antrojo mėnesio
išgyventi. pabaigoje, kai prasideda gemalo
Kiekvienoje prenatalinėje stadijoje raidą veikia genetiniai ir ap- periodas, jau susiformavę veido
linkos veiksniai. Placenta saugo nuo daugelio žalingų medžiagų, o bruožai, plaštakos ir pėdos;
d - ketvirtąjį mėnesį pradėjęs
praleidžia maisto medžiagas ir deguonį. Tačiau kartu su maistu gali
gemalas jau sveria apie 85 g.
patekti ir žalingų medžiagų, vadinamų teratogenais, kurie gali su-
kelti tragiškų padarinių. Nėščioji rūko ar vartoja alkoholį ne viena.
Išgertas alkoholis patenka į jos kraują ir į gemalą, todėl slopinama
abiejų centrinės nervų sistemos veikla. Rūkančios motinos ir jos ge-
malo kraujyje mažėja deguonies, ir apsinuodijama nikotinu. Daug
rūkančios motinos naujagimis greičiausiai per mažai svers, o tai kar-
tais net pavojinga. Motinos, kuri vartoja heroiną, kūdikis irgi turės
„Tera" pažodžiui reiškia „pabai-
šį polinkį. Taip pat dažnai vaikas iš motinos perima ir AIDS virusą.
są", teratogenai yra „pabaisas
Daug alkoholio vartojanti moteris rizikuoja, kad jos vaikas gims gimdančios" medžiagos, chemiku
su ydomis ir protiškai atsilikęs. Kai kurie kūdikiai turi akivaiz- lai ir virusai, kurie gali pažeisti
džių požymių, vadinamų alkoholiniu vaisiaus sindromu. Tai n e - ^ gemalą.
proporcingai maža galva ir visą gyvenimą neisriykstantys smegenų
sutrikimai, dažnai pasireiškiantys protiniu atsilikimu. Jei m o t i n a ^
Prenatalinė raida:
vartoja narkotiką kreką, kūdikiui, įsčiose negaunančiam p a k a n k a - ^
zigota: nuo apvaisinimo iki 2
mai deguonies ir maisto, gali grėsti apsigimimai ir sutrikti augi-
savaičių,
mas. 1990-ųjų pradžioje, kai pirmoji „kreko vaikų" karta pradėjo embrionas: nuo 2 iki 8 savaičių,
lankyti mokyklas, prireikė specialių lavinimo programų darbui su gemalas: nuo 9 savaičių iki
šiais atsiskyrusiais, impulsyviais, hiperaktyviais vaikais. gimimo.
Naujagimio galimybės
Naujagimiai gimsta turėdami išgyvenimui būtinus refleksus.
Kūdikis, vengdamas skausmo, gali atitraukti galūnę. Naujagimis,
kuriam ant veido užmetama audeklo skiautė, trukdanti laisvai
kvėpuoti, pradės sukioti galvutę į šalis ir stengsis išsivaduoti. Jau-
nus tėvus dažnai stebina suderinta refleksų, susijusių su maitini-
musi, seka. Tai gali iliustruoti ieškojimo refleksas: kūdikis, kai
kažkas prisiliečia p r i ė j o skruostuko, išsižioja ir energingai ieško
spenelio. Suradęs automatiškai sugriebia jį ir pradeda žįsti - tam
reikia suderintų laižymo, rijimo ir kvėpavimo judesių. Nerandan-
tis to, kas jį patenkintų, alkanas kūdikis pravirksta; tėvams labai
nesmagu tai girdėti ir labai palengvėja, kai savo kūdikį nuramina.
Vienas iš pirmųjų Amerikos psichologų Williamas Jamesas
(kuris yra pasakęs: „Pirmoji psichologijos paskaita, kurią esu
girdėjęs, yra ta, kurią skaičiau aš") manė, kad naujagimis patiria
„mirgančią, ūžiančią sumaištį". Iki 1960 m. su tuo tik nedauge-
lis nesutiko. Buvo manoma, kad, išskyrus beprasmius šviesos ir
tamsos šešėlius, naujagimis nieko nemato. Vėliau, tobulėjant tech-
nologijai ir plėtojantis n e u r o l o g i j o s mokslui, buvo sukurti ir
tobulesni kūdikių tyrimo būdai. Mokslininkai įrodė, kad kūdikis
gali daug pasakyti - jei moki paklausti. Klausiant reikia panau-
doti tai, ką kūdikis gali daryti - žiūrėti, žįsti, pasukti galvutę.
Turėdami akių judesių stebėjimo prietaisus, čiulptukus, sujung-
tus su elektroniniais įrenginiais, ir kitų įtaisų, tyrinėtojai pasi-
ryžo atsakyti į amžiną tėvų klausimą: ką jų kūdikis gali matyti,
girdėti, užuosti ir mąstyti.
Jie atrado, kad vaiko pojūčiai yra naudojami socialiniams ry-
šiams palengvinti. Naujagimis pasuka galvutę į žmogaus balsą,
bet to nedaro girdėdamas dirbtinį garsą. Jis ilgiau žiūri į žmo-
gaus veido negu į šaudyklos taikinio piešinį; tačiau jis ilgiau žiūri
į taikinį, kurio kontrastingi apskritimai panašesni į žmogaus akį
negu į vienspalvį diską (Fantz, 1961). Kūdikis daugiausia žiūri
į daiktus, esančius už 2 0 - 3 0 centimetrų; nuostabiausia, kad maž-
daug toks yra atstumas tarp žindančio vaiko ir motinos akių (Mau-
rer ir Maurer, 1988). Matyt, kūdikis gimsta jau gebėdamas matyti
savo motinos akis.
Kūdikio suvokimo gebėjimai formuojasi pirmaisiais gyvenimo
mėnesiais. Pirmosiomis dienomis jis skiria savo motinos veido iš-
raišką, kvapą ir balsą. Savaitės amžiaus žindomas kūdikis, pagul-
dytas tarp dviejų marlės skiaučių, paimtų iš po j o motinos ir ki-
tos krūtimi maitinančios motinos liemenėlės, paprastai pasisuka į
jo motinos kvapą skleidžiančią skiautę (MacFarlane, 1978). Trijų
savaičių kūdikis, čiulpiantis žinduką, kuris pakaitomis įjungia
įrašytą motinos ir kitos moters balsą, išgirdęs motinos balsą, pra-

deda energingiau čiulpti (Mills ir Melhuish, 1974). Taigi nauja-
gimis gali ne tik matyti tai, ką jam reikia matyti, užuosti ir girdėti,
bet ir naudoti savo jutiminius gebėjimus mokymuisi.
Dvi tyrinėtojų grupės paskelbė stebinantį ir diskutuotiną fak-
tą, kad antrąją gyvenimo savaitę - o gal net pirmosiomis gyve-
nimo valandomis - naujagimis gali mėgdžioti veido išraišką, pa-
vyzdžiui, iškišti liežuvį (Field ir kt., 1982; Meltzoff ir Moore,
1983, 1985, 1989). Tolesni tyrimai parodė, kad vieni naujagi-
miai yra išraiškingesni ir labiau linkę mėgdžioti negu kiti (Field,
1989). Tačiau kūdikių tyrimai Škotijoje, Japonijoje ir Nepale
rodo, kad naujagimio gebėjimas mėgdžioti yra bendražmogiškas
būdingas bruožas (Bower, 1989).
Jei tikrai taip, tai šis dalykas kelia nuostabą. Kaip ką tik gimęs
kūdikis sieja savo veido judesius su suaugusiojo? Kaip jis gali de-
rinti šiuos judesius? Šie duomenys yra ginčytini, nes neatitinka prie-
laidos, kad kūdikio jutimo ir judėjimo gebėjimai yra labai menki.
Tyrinėtoja Tiffany Field (1987) pastebėjo: „Prieš 20 metų mūsų
žinios apie kūdikius dar buvo gana kūdikiškos, bet tai, ką mes
sužinojome nuo to laiko, labai pakeitė mūsų supratimą apie kūdikį
ir elgesį su juo". Pasak jos, vis daugiau psichologų pritaria po-
žiūriui, k a d k ū d i k i s J a h a j ^ į S t g j į p g a i gnvnlria pakulį, j n l ^ i - d i -
delis soclalims~ix. emocinis..jautmmas bei.4spūdįngi intelektiniai 4
S ^ ^ j i f f l l U 1 P a e i t o s kartos „bejėgis kūdikis" šiandien tapo „nuo-
stabiu kūdikiu."
KŪDIKYSTE IR VAIKYSTE
Kūdikystė - laikotarpis nuo gimimo iki tol, kol išmokstama
vaikščioti, o vaikystė tęsiasi iki paauglystės. Pradėdami nuo kūdi-
kystės ir vaikystės, o kitame skyriuje aptardami žmogaus gyveni-
mą nuo paauglystės iki senatvės, išsiaiškinsime visą žmogaus fi-
zinę, pažintinę ir socialinę raidą.
Fizinė raida
SMEGENŲ RAIDĄ, Dar prieĮj^įmstant per minutę susiformuoja
m a ž d a u g ketvirtis milijono- nervinių ląstelių. Gimimo dieną turi- 3—4 pav. Tik gimusio žmogaus
me tiek smegenų ląstelių, kiek jų turėsime visą laiką. Tačiau tik smegenys dar nebrandžios. Šiuose
piešinėliuose pavaizduota, kaip
gimusio žmogaus nervų sistema nesubrendusi: nerviniai tin-
bręstančio žmogaus smegenų žievėj,
klai, kurie įgalina mus vaikščioti, šnekėti, prisiminti, dar tik for- nerviniai ryšiai darosi vis sudėtinges~ *
muojasi (3-4 pav.). (iš Conel, 1939-1963).
Brendimas ir kūdikio atmintis. Tai, kad neprisimename, kas įvyko

iki trečiojo ar ketvirtojo gimtadienio, aiškinama nepakankamais ner-
viniais ryšiais (Kihlstrom ir Harachkiewicz, 1982). Tėvus trikdo ši
Freudo vadinama „vaikiškoji amnezija". Iš visų valandų, kurias jie
praleido su savo kūdikiu - žaidimų ant kilimo, vystyklų keitimo,
maitinimo, supimo prieš miegą, - ką jie sąmoningai prisimins apie
tėvus, jei šie numirs? Nieko!
Nieko sąmoningai neprisimenama, tačiau kažkas vis tik pasi-
lieka. Nuo gimimo (arba net anksčiau) kūdikis jau gali mokytis
(Blass, 1987; Bower, 1977; Lancioni, 1980). Naujagimis, kurio
liečiama kakta, gali išmokti pasukti galvą į dešinę ar į kairę, siek-
damas saldinto vandens. Kai trijų mėnesių kūdikiui kartkartėmis
primenama, kad, pajudinus kojytę, sujuda žaislelis, šią sąsają jis
prisimins mažiausiai mėnesį.
Jei tokio mokymosi neatnaujinsime, jo rezultatai neišliks. Ta-
čiau ankstyvas mokymasis gali parengti mūsų smegenis vėlesniam
patyrimui, kurį mes prisimename. Pavyzdžiui, vaikai, kurie ap-
kurto apie antruosius gyvenimo metus, kai jau buvo girdėję gar-
sinę kalbą, vėliau yra imlesni gestų kalbai negu nuo gimimo kurti
vaikai (Lenneberg, 1967). Taigi pirmieji dveji metai yra svarbiausi
mokantis kalbos.
Gyvūnams, pavyzdžiui, jūros kiaulytėms, kurių smegenys yra
subrendusios nuo pat gimimo, daug sparčiau susiformuoja pasto-
vi atmintis negu gyvūnams su nesubrendusiomis smegenimis, pa-
vyzdžiui, žiurkėms (Campbell ir Coulter, 1976). Kadangi žmo-
gaus smegenys gimstant taip pat yra nebrandžios, tai šie faktai
verčia abejoti tvirtinimu, kad pasąmoningai galime prisiminti sa-
vo gyvenimą iki gimimo arba gimdymo traumą.
Patirtis ir smegenų raida. Patirtis, kaip ir biologinis brendimas, pa-

deda formuotis smegenų nerviniams ryšiams. Net ir „pamirštas" anks-
tyvasis išmokimas nėra visiškai ištrinamas. Dar daugiau, jis padeda
parengti mūsų smegenis mąstymui, kalbai bei tolesniam patyrimui.
Kaip ankstyvoji patirtis palieka savo „žymes" smegenyse? Ka-
lifornijos universitete Berkeley, Markas Rosenzweigas ir Davidas
Krechas keletą žiurkiukų laikė narvuose, panašiose į kalėjimo vie-
nutę, o keletą - bendrame narve - žaidimų aikštelėje (3-5 pav.).
Žiurkėms, gyvenusioms skurdžioje aplinkoje, susiformavo „re-
tesnė" ir plonesnė smegenų žievė; jos nervinių ląstelių kūnai bu-
vo mažesni, be to, buvo mažiau glijinių ląstelių (vadinamų „ner-
viniais klijais", kurios jungia ir maitina smegenų neuronus). Ro-
senzweigas (1984; Renner ir Rosenzweig, 1987) teigė taip nustebęs
3 - 5 pav. Patyrimas veikia smegenų

formavimąsi. Pirmųjų eksperimentų
m e t u M a r k a s R o s e n z w e i g a s ir Davida*
Krechas augino žiurkes tuščiame narv.
p o v i e n ą , a r b a su k i t o m i s ž i u r k ė m i s
n a r v e , k u r b u v o į v a i r i ų , k a s d i e n keičia-
m ų , d a i k t ų . K e t u r i o l i k o j e iš š e š i o l i k o s
eksperimentų žiurkėms, buvusioms
t u r t i n g e s n ė j e a p l i n k o j e , s u s i d a r ė gerok
d a u g i a u s m e g e n ų ž i e v ė s ( l y g i n a n t su
kitu s m e g e n ų a u d i n i u ) n e g u ž i u r k ė m s ,
k u r i o s b u v o s k u r d ž i o j e a p l i n k o j e (iš
M . R . R o s e n z w e i g , E . L . B e n n e t t ir
Skurdi aplinka Turtingesnė aplinka M . C . D i a m o n d „ S m e g e n ų p o k y č i a i d«,
patyrimo").
tokiu patirties poveikiu smegenų audiniui, kad net pakartojo eks-

perimentą keletą kartų prieš paskelbdamas savo atradimus. Šie ty-
rimai paskatino paįvairinti laboratorijų, fermų bei zoologijos sodų
gyvūnų, taip pat ir vaikų įstaigų aplinką.
Vėlesni tyrimai papildė šiuos duomenis. Kelios tyrinėtojų gru-
pės nustatė, kad vos gimusiems žiurkiukams bei prieš laiką gi- j
musiems žmogaus kūdikiams naudingas yra lietimas, masažas n
(Field ir kt., 1986; Meaney ir kt., 1988). Visi mažyliai, kuriems
tai buvo daroma, greičiau sunkėjo bei sparčiau tobulėjo neurolo-
giškai. Williamas Greenoughas bei j o kolegos iš Illinoiso uni-
versiteto (1987) vėliau nustatė, kad pasikartojantys potyriai, ku-
rie kyla liečiant bei masažuojant, keičia žiurkės nervinį audinį -
būtent tas smegenų vietas, kurios apdoroja šį potyrį. Taip išsau-
gomi aktyvūs nerviniai ryšiai, ir kartu netrukdoma sunykti ne-
naudojamiems ryšiams.
Ilgainiui mūsų nervinis audinys kinta. Vaizdai ir kvapai, lieti-
mai ir tempimai kai kuriuos nervinius takus aktyvina bei stiprina,
tuo pat metu kiti nenaudojami takai silpnėja. Tai panašu į miško
takelius: tie, kuriais nevaikštoma, užželia, o mėgstami - platėja.
Mūsų genai lemia_bendr^ smegenų sjmktūrą, o nuo g^tjîmo p n - ^
Klauso jiTdetaĮės.jježdžionės, kuri mokoma paspausti svertą pirštu
keletą tūkstančių kartų per dieną, smegenų audinys, kontroliuo-
jantis tą pirštą, kinta, nes patyrimas palieka pėdsaką. Krepšinio ^
žvaigždės Michaelo Jordano smegenyse pėdsaką palieka tūkstan- [
čiai valandų, praleistų atakuojant krepšį. Patirtis keičia prigimtj. <*
JUDĖJIMO RAIDA. Stiprėjant kūdikio raumenims bei tobulėjant

nerviniams tinklams, formuojasi vis sudėtingesni įgūdžiai. JSLors
kiekvienas vaikas sėdėti, stovėti ir vaikščioti išmoksta sulaukęs
skirtingo amžiaus, bet tvarka, kuria vaikai pereina šias raidos pa-
kopas, yra vienoda ( 3 - 6 pav.).
M
Gerai vaikšto
Gerai stovi vienas

vienas
4
Vaikšto laikydamasis
Ü)
O
I bald b
4 4
~
Prisitraukia ir atsistoja
•ST»
tJ
tn
<>
/ r r
Stovi laikydamasis
į
o
2
o Sėdi neprilaikomas
e
•O
Perkelia dalį svorio ant kojų
Apsiverčia
A . . .
4^
I
~Į Kniūbščias kelia krūtinę, remdamasis
Kniūbščias kelia galvutę

rankutėmi
Ji
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15
Amžius mėnesiais
Ar gali patirtis sulėtinti arba pagreitinti fizinių įgūdžių susida- 3 - 6 pav. Svarbesnės kūdikių judėjimo
raidos stadijos. Nors kai kurie
rymą? Pavyzdžiui, ar vaikai, pirmuosius gyvenimo metus pralei-
kūdikiai kiekvieną pakopą pasiekia
džiantys pririšti prie lopšio - pagal Hopi ir Navajo indėnų tradici- šiek tiek anksčiau nei kiti, pakopų
jas - išmoksta vaikščioti vėliau negu nerišami kūdikiai? Ar kūdi- eilės tvarka visiems vienoda. Juos-
kis, kuriam nuo ketverių mėnesių amžiaus leistumėme po valandą telės rodo raidos normą. Kairysis ir
dešinysis jų galai rodo amžių, kai
per dieną pabūti vaikštuke, anksčiau išmoktų vaikščioti? Neįtikėti-
25% ir 90% vaikų įvaldo tą judesį.
na, bet, nepaisant to, ką dabar jau žinome apie patyrimo poveikį Vieta, kur susieina dvi spalvos, rodo
smegenims, atsakymas yra - ne (Dennis, 1940; Ridenour, 1982). amžių, kai to judesio išmoksta pusė
Biologinis brendimas - apimantis ir sparčią smegenėlių, esan- visų kūdikių (pritaikyta iš Franken-
burg ir Dodds, 1967).
čių smegenų užpakalinėje dalyje, raidą - sudaro sąlygas, sulau-
kus maždaug vienerių metų, mokytis vaikščioti. Patyrimo įtaka
iki to laiko gana menka. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus fi-
zinius įgūdžius, pavyzdžiui, tuštinimosi bei šlapinimosi kontrolę.
Kol pakankamai nesubrendę raumenys ir nervai, joks įtikinėjimas,
grasinimas ar baudimas negali išmokyti naudotis puoduku.
Po spartaus šuolio pirmaisiais dvejais gyvenimo metais augi-
mas sulėtėja iki 5 - 7 cm per metus, ir taip toliau augama per visą
vaikystę. Antrųjų metų pabaigoje susiformuoja dauguma neuronų
tarpusavio ryšių. Nuo tada smegenų raida sulėtėja. Juntamoji ir
judinamoji žievės sritys vis dar bręsta, sudarydamos sąlygas to- Norėdami nuspėti, koks bus mer-
bulėti judesiams (Wilson R., 1978). Smegenų žievės asociacinės gaitės ūgis suaugus, padvigubii:
sritys, susijusios su mąstymu, atmintimi bei kalba, formuojasi te jos 18 mėnesių ūgi, o norėdan:
nuspėti berniuko ūgį, jo 2 metų
ilgiausiai.
dauginkite iš 2.
Pažintinė raida
Kai formuojasi smegenų asociacinės sritys, vaiko psichiniai
gebėjimai gerokai šokteli (Chugani ir Phelps, 1986; Thatcher ir
kt., 1987). Smegenys ir psichika tobulėja kartu. Pažinimas ap-
ima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinoji-
mu ir atmintimi. Raidos psichologus ypač domina šie klausimai:
Kada ir kaip vaikas pradeda suvokti dalykus iš kito žmogaus po- „ Tirdami individo ar visos žmoni-
zicijų? Kada pradeda logiškai samprotauti? Kada pradeda sim- jos intelekto raidą, pastebėsime,
boliškai mąstyti? Taigi, kaip lavėja vaiko protas? Tokius klausi-| kad žmogaus dvasia pereina kelc
mus kėlė ir raidos psichologas Jeanas Piaget (tariama Pjažė). c . skirtingų stadijų. "
Jeanas Piaget, 1
„Kas žino vaiko mintis?" - stebėjosi poetė ^ r f l P p r r y P i ^ ^ t *
žinojo tiek, kiek ir kiekvienas jo kartos žmogus. Jis pažinimo rai-
da pradėjo domėtis 1920 m. Paryžiuje, rengdamas klausimus vaikų
intelekto testams. Pateikinėdamas testus, kad nustatytų, kokio am-
žiaus vaikai gali teisingai atsakyti į tam tikrus klausimus, Piaget
ypač susidomėjo klaidingais vaikų atsakymais. Kur kiti matė vai-
kiškas klaidas, Piaget įžiūrėjo dėsningą intelekto veiklą. Jis paste-
bėjo, kad klaidos, kurias darė to paties amžiaus vaikai, dažnai bu-
vo neįtikėtinai panašios.
Piaget, daugiau kaip 50 metų praleidęs su vaikais, įsitiki-
no, kad vaiko protas nėra sumažinta suaugusiojo proto kopija.
Maži vaikai aktyviai ir visai kitaip nei suaugusieji kuria savo su-
pratimą apie pasaulį. Į tai kartais neatsižvelgiame mokydami vai-
kus. Piaget manymu, vaiko protas tobulėja pereidamas keletą sta- „ Viskam yra metas, ir kiekvienai
dijų - nuo paprastų naujagimio refleksų iki suaugusio žmogaus reikalui tinkamas laikas po
abstraktaus mąstymo. Aštuonerių metų vaikas supranta dalykus, dangumi. "
nesuprantamus trejų metų vaikui. Aštuonmetis gali suprasti tokį Ecclcsiastcs
palyginimą: „kai kyla mintis, lyg šviesa blyksteli galvoje", bet

išmokyti tai suprasti trejų metų vaiką neįmanoma.
KAIP TOBULĖJA VAIKO PROTAS. Intelekto pažangos varomoji

jėga yra mūsų nuolatinės pastangos suprasti pasaulį. Tam tiks-
lui bręstančios smegenys kuria sąvokas, kurias Piaget vadino
s c h e m o m i s . Schemos yra pasaulio suvokimo būdai, jos tvarko
praeities patyrimą ir yra rėmai ateities potyriams suprasti. Gy-
venimą pradedame, turėdami paprastas schemas, tokias, kurios
apima pojūčių valdomus refleksus, pavyzdžiui, žindimą ar čiul-
pimą. Suaugęs žmogus jau yra susidaręs galybę schemų, prade-

dant žinojimu, kaip užrišti mazgą, baigiant supratimu, ką reiškia
būti įsimylėjusiam.
Piaget pasiūlė dvi sąvokas, paaiškinančias, kaip naudojame ir
pritaikome schemas. Pirma, mes aiškinamės savo patyrimą taip,
kaip dabar suprantame. Piaget terminais, įtraukiame, arba asimi-
liuojame, naują patyrimą į jau esančias schemas. Pavyzdžiui, vai-
Atidžiai pažiūrėkite į šį „ velnio
kas, turėdamas paprastą šuns schemą, gali visus keturkojus vadinti kamertono " viršų. Dabar pažvelkite
šuniukais. Taip pat mes pritaikome, arba akomoduojame, savo į šalį - ne, geriau pirma dar šiek
schemas, kad jos tiktų naujų potyrių detalėms. Vaikas greitai su- tiek jį panagrinėkite - paskui
pranta, kad jo šuniuko schema yra per plati, ir jis akomoduoja ją, nežiūrėdami nupieškite. Nelengva,
patikslindamas kategoriją. tiesa? Kadangi toks kamertonas
Kai negalime asimiliuoti naujo patyrimo, kadangi jis neatitin- neįmanomas, jūs neturite jokios
schemos, kuri padėtų asimiliuoti
ka mūsų turimų schemų, šios gali keistis, kad prisiderintų prie
tai, ką matote.
patirties. Pavyzdžiui, kai vienos rasės žmonės suvokia kitos rasės
žmones, remdamiesi savo ankstesne informacija („Jis atrodo grės-
mingai..."), tai yra asimiliacija. Kai patirtis bendroje mokykloje
ar darbe pakeičia jų schemas („...bet jis išties šaunus vaikinas"),
vyksta akomodacija.
PIAGET TEORIJA IR PAŽINTINIŲ STADIJŲ DABARTINĖ SAM-

PRATA. Mokslas taip pat yra asimiliacijos ir akomodacijos proce-
sas. Mokslininkai naudojasi jau turimomis teorijomis (pavyzdžiui,
kad naujagimiai yra pasyvios ir bejėgės būtybės), asimiliuodami
(įtraukdami) stebėjimų duomenis. Jei nauji duomenys prieštarauja
toms teorijoms, jos keičiasi, akomoduojasi (prisitaiko) prie duo-
menų. Todėl nauja kūdikio, kaip daug gebančio, samprata pakeičia
senąją schemą. Piaget manė, kad taip vaikai (ir suaugusieji) kon-
struoja tikrovę. Tai, ką mes žinome, nėra tikroji tikrovė, o tik mūsų
supratimas apie ją. Visa tai rodo, kaip veikia paties Piaget sąvokos:
iš pradžių jos padėjo mums suprasti vaikų elgesį, o vėliau - prisi-
taikyti prie naujų duomenų.
Piaget aprašė keturias pagrindines pažintinės raidos stadijas
(3-1 lentelė).
Piaget nuomone, vaikas augdamas pereina nuo vienos su am-
žiumi susijusios plokšmės prie kitos. Kiekvienai plokšmei būdin-
gos skirtingos ypatybės, kurios lemia specifines mąstymo rūšis.
Kad geriau suprastume, kaip tobulėja vaiko protas, pažvelkime į Mes lengviau asimiliuojame šią
kiekvieną iš Piaget išskirtų stadijų dabartinės pažintinės raidos Picasso žmonos Francoise Gillot
nuotrauką negu jo pieštą jos
sampratos požiūriu.
abstraktų portretą. Lengviau yra
suvokiamas realistinis menas ir
Sensomotorinė stadija. Sensomotorinės stadijos metu, nuo gi- fotografijos, nes jie geriau atitinka
mimo beveik iki dvejų metų, vaikai supranta pasaulį, jutimų ir mūsų turimas schemas.
3-1 LENTELĖ. Piaget pažintinės raidos stadijos

AMŽIUS STADIJOS APIBUDINIMAS RAIDOS GAIRES
Nuo gimimo Sensomotorinė stadija Nuolatinis objektų

iki 2 metų Pasaulis patiriamas pojūčiais ir buvimas
veiksmais (žiūrint, liečiant, Nepažįstamų žmonių
kramtant) baimė
Maždaug Priešoperacinė stadija Gebėjimas apsimesti

nuo 2 iki 6 Daiktus ženklina žodžiai ar Egocentrizmas
metų vaizdai, bet nemąstoma logiškai
Maždaug Konkrečių operacijų stadija Tvermės principas

nuo 7 iki 11 Logiškai mąstoma apie konkre- Matematinės
metų čius įvykius; suprantamos transformacijos
konkrečios analogijos ir atlieka-
mos aritmetinės operacijos
Maždaug Formaliųjų operacijų stadija Mokslinis mąstymas

nuo 12 Abstraktus mąstymas Galimas brandus
metų moralinis mąstymas
judesių dėka s ą v e i k a u d a m i su daiktais - žiūrėdami, liesdami, Sensomotorinės stadijos metu, nuo

gimimo iki 2 metų, vaikai tiria pašau'
kramtydami ir čiupdami. Iš pradžių, atrodo, jie nesupranta, kad
savo pojūčiais. Jie m ė g a u j a s i bevc -
daiktai esti ir tuomet, kai jie jų nesuvokia. visko, kas patenka į rankas: kvapu
Viename iš savo tyrimų Piaget parodydavo kūdikiui patrauklų jutimu, skoniu. Po 18 mėnesių, pere: .
žaislą, paskui paslėpdavo jį po kepure ir žiūrėdavo, ar vaikas jo mi į priešoperacinę stadiją, vaikai jau
gali apsimetinėti.
ieškos. Jaunesni negu 8 mėnesių vaikai žaislo neieškodavo. Jie
nesuprato „nuolatinio objektų buvimo" - nežinojo, kad daiktai
neišnyksta, kai jie jų nesuvokia. Kūdikis gyvena dabartimi. Ko
nebemato, tą ir pamiršta. Ąpie aštuntąjį mėnesį išryškėja tai, ką
psichologai vadina nebematomu daiktų atsiminimu. Jei paslėpsi- „ Vaikai galvoja ne apie praeitį,
me žaisliuką, kūdikis tuoj pat ima jo ieškoti, praėjus dar mėne- apie tai, kas bus, bet džiaugiasi
dabartimi, o tai mažai kas iš mū> .
siui ar dviem, kūdikis jau ieško net ir anksčiau, prieš kelias se-
daro. "
kundes paslėpto žaislo. La B r u y c r e , 1 6 4 5 - !
Tuo pat metu, kai vaikai ima suprasti nuolatinį objektų buvimą, L e s Caractcrcs: D e T h o r n
atsiranda nepažįstamų žmonių baimė.

Pastebėkite, kaip reaguoja skirtingo amžiaus kūdikiai, kai
juos paima svetimi žmonės: nuo 8-ojo ar 9-ojo mėnesio jie verkia
ir prašosi pas tuos, kuriuos pažįsta. Ar tai tik atsitiktinis sutapi-
jnas, kad vienu metu pradedama suvokti, kad daiktai nuolatos yra,
ir išryškėja svetimų žmonių baimė? Matyt, ne. Aštuonių mėnesių
vaikas jau turi pažįstamų veidų schemas; negalėdamas asimiliuoti
naujojo veido į šias prisimenamas schemas, jis sunerimsta (Ka-
gan, 1984). Tai rodo, kad smegenys, psichika ir socialinis-emo-
cinis elgesys plėtojasi kartu.
Tačiau šiandieniniai mokslininkai svarsto: ar iš tikrųjų vaikų
pažintiniai gebėjimai t o b u l ė j a p a k o p i š k a i l Ar tikrai daiktų nuola-
tinis buvimas pradedama suprasti taip staiga, kaip skleidžiasi tul-
pių žiedai pavasarį? Šiandien mokslininkai galvoja, kad raida yra

tolydesnis procesas negu manė Piaget. Pavyzdžiui, manoma, jog
supratimas, kad daiktai nuolatos esti, formuojasi laipsniškai, pra-
dedant nuo to, kad kūdikis ieško žaislelio ten, kur prieš sekundę
matė jį paslepiant.
Tyrinėtojai, pavyzdžiui, Jeanas Mandleris (1990), mano, kad Pia-
get ir jo pasekėjai nepakankamai įvertino mažų vaikų gebėjimus.
Piaget teigė, kad iki dvejų metų vaikas negali mąstyti. Jis gali at-
pažinti daiktus, šypsotis jiems, ropoti jų link bei imti juos į rankas,
bet jis dar neturi sąvokų ir idėjų. Vaikai nemąsto apie gyvenimą, o
gyvena jį.
Panagrinėkime tokį paprastą eksperimentą. Andrew Meltzoffas
ir Richardas Bortonas (1979) duodavo vieno mėnesio kūdikiams
čiulpti vieną iš dviejų čiulptukų, neleisdami jų apžiūrinėti (3-7
pav.). Vėliau, parodžius abu čiulptukus, kūdikiai daugiausia
žiūrėdavo į tą, kurį buvo čiulpę. Be to, devynių mėnesių kūdikiai
gali mėgdžioti veiksmą, kurį stebėjo prieš 24 valandas (Meltzoff,
1989). Taigi aišku, kad j i e turi daugiau s ą v o k i n i o m ą s t y m o
gebėjimų, negu manė Piaget.
3-7 pav. Kūdikiai gali mąstyti.
Pačiulpę vieną iš šių dviejų čiulp
Priešoperacinė stadija. Piaget požiūriu, ikimokyklinukai dar toli tukų, jie ilgiau žiūri į tą, kurį
gražu ne maži suaugusieji. Nors jau suvokiantys save, laiką, daiktų turėjo burnoje (iš Meltzoff ir
nuolatinį buvimą, jie dar yra egocentriški: jie negali suvokti daiktų Borton, 1979).
kito asmens požiūriu. Vaikų pokalbiai atskleidžią jų egocentrišku-
mą (Phillips, 1961, p.61):
„ - Ar tu turi brolį?
- Taip.
- Koks jo vardas?
- Džimis.
- Ar Džimis turi brolį?
- Ne."
Ikimokyklinukas, kuris užstoja jums televizoriaus ekraną, norėda-
mas pats matyti, kuris klausinėja tuomet, kai jūs kalbate telefonu,
mano, kad jūs matote ir girdite tai, ką jis pats mato ir girdi. Ben-
draujant su mažu vaiku, reikia prisiminti, kad toks elgesys atspindi
jo pažintinį ribotumą: egocentriškas vaikas nėra sąmoningai „egois-
tas" ar „neatidus kitiems", - jam tiesiog sunku suprasti kito požiūrį.
Ikimokyklinukams, beje, lengviau laikytis pozityvių nurodymų
(„Laikyk šuniuką švelniau") negu negatyvių („Nespausk taip šuniu-
ko"). Tėvai, barantys vaikus, dažniausiai nesupranta šių ribų. Jie
galvoja, kad jų vaikai, kaip maži suaugusieji, gali kontroliuoti sa-
vo elgesį (Larrance ir Twentyman, 1983). Todėl jie mano, kad vaikai
sąmoningai piktavališkai stovi ant kelio, išpila maistą, neklauso
draudimų ar verkia.
Nors Piaget egocentriškumo sąvoka yra svarbi, tačiau ikimo-

kyklinukai nėra visiškai egocentriški. Pavyzdžiui, keturmečiai, pa-
sakodami klausytojui, kurio akys užrištos, pritaiko prie jo savo
paaiškinimus, jie. rodo pašnekovui žaislą ar paveikslėlį priekine
puse (Gelman, 1979; Siegel ir Hodkin, 1982).
Apie trečiuosius metus pradeda ryškėti, simbolinis mąsty-
mas. Judy DeLoache (1987) tai atskleidė savo tyrimu. Ji dvime-
čiams vaikams parodė mažą kambario modelį ir paslėpė jame žais-
lą (tarkime, mažą šuniuką) už mažos lovelės. Vaikai nesunkiai pri-
siminė, kur rasti žaislą. Tačiau jie negalėjo rasti didelio žaislinio
šuns už lovos tikrame kambaryje. Tik šešiais mėnesiais vyresni,
trimečiai, vaikai paprastai iš karto eidavo prie didelio šuns tikra-
me kambaryje, tuo parodydami, kad gali suprasti modelį kaip kam-
bario simbolį.
JPiaget nuomone, ikimokyklinio amžiaus (iki septynerių metų) ^
vaikai pereina vadinamąją priešoperacinę stadiia. Jie dar negali #
atlikti protinių operacijų. Penkiamečiui „labai daug" pieno aukšto-
je, siauroje stiklinėje sumažėja, tą patį pieną perpylus į žemą ir
plačią stiklinę. Taip yra todėl, kad vaikas kreipia dėmesį tik į aukštį
ir nesugeba atlikti protinės operacijos - mintyse perpilti pieną at-
gal. Vaikas neturi tvermės sampratos - nesupranta, kad, keičian-
tis formai, medžiagos kiekis nekinta (lieka toks pat).
Tačiau kiti mokslininkai aptiko, kad Piaget pažintinių stadijų
pradmenys pasireiškia anksčiau negu jis manė. Jau penkiamečiai
ir šešiamečiai, klausiami apie jiems suprantamus dalykus šiek tiek
supranta tvermės principą (Donaldson, 1979). Taigi netiesa, kad
priešoperacinėje stadijoje vaikai visai nesugeba pažvelgti kito aki-
mis ar atlikti protinių operacijų ir kad visa tai vėliau pasireiškia
staiga. Matyt, yra kitaip, negu manė Piaget - šių gebėjimų prad-
menys ankstesni, ir jie laipsniškai lavėja.
Konkrečių operącįįų *tnęĮijn A pi p septintuosius metus vaikai pa-

siekia konkrečių operacijų stadiją. Jie pradeda suprasti, kad, kei-
čiantis formai, kiekis išlieka tas pats.
Vienuolikos metų vaikai jau gali mintyse perpylinėti pieną
iš vieno į kitą skirtingų formų indus, todėl jie supranta, kad
dėl pasikeitusios formos kiekis nepasikeičia. Jie mėgsta ir juo-
kus, kurie reikalauja suprasti tvermę, pavyzdžiui:
Misteris Jonesas įėjo į restoraną ir užsisakė visą picą pietums. Kai
padavėjas paklausė, į kiek dalių ją padalinti - šešias ar aštuo-
nias, misteris atsakė: „O, geriau į šešias, aš nepajėgčiau suval-
gyti aštuonių gabalų!"
(McGhee, 1976)
Piaget nuomone, konkrečių operacijų stadijos metu plėtojami

protiniai gebėjimai, kurių reikia matematinėms transformacijoms bei
tvermei suprasti. Kol nežinojau Piaget teorijos, nesupratau, kodėl
mano šešerių metų dukra Laura nesugeba atlikti atvirkštinės aritme-
tinės operacijos. Paklausta: „Kiek bus prie aštuonių pridėjus ketu-
ris", po 5 sekundžių ji atsakė „dvylika", bet dar penkių sekundžių
prireikė, kad pasakytų, kiek bus, kai iš dvylikos atimsime keturis.
Būdama aštuonerių, ji jau galėjo atlikti atvirkščią veiksmą ir iškart
atsakyti į antrąjį klausimą.
Jeigu Piaget buvo teisus, teigdamas, kad vaikai patys kuria
savo supratimą ir mąsto kitaip negu suaugusieji, ką galima pa-
tarti ikimokyklinukų ir pradinių klasių mokytojams? Piaget tvir-
tino, kad mokytojai turėtų remtis tuo, ką vaikai jau žino, naudo-
tis konkrečiais pavyzdžiais ir skatinti juos pačius mąstyti. Būsi-
mi mokytojai, prisiminkite: maži vaikai nepajėgūs vadovautis suau-
gusiųjų logika. Supraskite, kaip vaikai mąsto, ir turėkite omenyje,
kad tai, kas jums paprasta ir aišku, tarkim, kad atimtis yra atvirkščia
sudėčiai, gali būti nesuprantama šešiamečiui.
Formalių operacijų stadija. Apie dvyliktuosius gyvenimo me-

tus nuo grynai konkretaus m ą s t y m o pereinama prie abstrak-
taus. Anot Piaget, paaugliai jau išmoksta samprotauti hipotetiniais
teiginiais ir daryti išvadas: jei taip, tai šitaip. Tokio amžiaus vai-
kams jau būdingas sistemingas samprotavimas, kurį Piaget vadi-
no formaliomis operacijomis.
Tačiau ar iš tikrųjų jaunesni vaikai nesugeba mąstyti abst-
rakčiai? Panagrinėkime tokią paprastą problemą:
Jei Džonas yra mokykloje, tai ir Marija yra mokykloje. Džonas
yra mokykloje. Ką gali pasakyti apie Mariją?
Dauguma septynmečių nedvejodami atsako teisingai (Sup- Daugiau apie mąstymą formaliomis
pes, 1982). Tai dar kartą parodo, kodėl Piaget kritikai teigė, kad operacijomis - 4 skyriuje, „Pa-
pažintinių stadijų pradmenys pasireiškia anksčiau negu galvo- auglystė ir branda
jo Piaget.
Piaget teorijos vertė. Piaget stadijų teorija yra prieštaringa. Kai ku-
riais atžvilgiais ji labai gerai vertinama. Nors įvairių kultūrų vaikų
raidos tempai yra skirtingi, Piaget idėjos yra patvirtinamos. Tyri-
mai, atlikti visame pasaulyje - nuo Australijos aborigenų iki Alžy-
ro ir Šiaurės Amerikos, - patvirtina, kad, kaip teigė Piaget, žmo-
gaus pažintinė raida visur iš esmės yra vienoda (Segall ir kt., 1990).
Tačiau šiandieniniai mokslininkai raidą laiko tolydesne negu manė
Piaget. Nustatę, kad kiekviena stadija prasideda anksčiau, jie at-
skleidė sąvokinio mąstymo gebėjimus, kurių nepastebėjo Piaget.
Kas tuomet lieka iš Piaget idėjų apie vaiko psichiką? Gana daug. /
Piaget apibūdino svarbiausias pažintinės raidos, gaires ir paskati-0
no domėtis proto raida. Šiandien jo idėjos pritaikomos naujiems
faktams, ir tai neturėtų stebinti net paties Piaget.
Socialinė raida
Kūdikiai yra socialinės būtybės jau nuo pat gimimo. Beveik
iš pat pradžių naujagimis ir tėvai bendrauja akimis, prisilietimu,
šypsena ir balsu. Iš to kylantis socialinis elgesys skatina kūdikių
savivokos formavimąsi ir sudaro sąlygas jiems išlikti - jie taip pat
ilgainiui galės auginti naują žmonių kartą.
Visų kultūrų kūdikiai labai prisiriša prie tų, kas jais rūpinasi.
Iš pradžių kūdikius traukia visi žmonės, vėliau jie teikia pirmenybę
pažįstamiems veidams bei balsams, dar vėliau, pastebėję tėvo ar mo-
tinos dėmesį, čiauška ir guguoja. Apie aštuntąjį gyvenimo mėnesį,
kai jau geba suprasti daiktų pastovumą ir pradeda bijoti nepažįsta-
mųjų, kūdikis ropoja paskui tėvą ar motiną ir nuliūsta nuo jų atskir-
tas. Dvylikos mėnesių vaikai tvirtai įsikabina į tėvus išsigandę, nu-
jausdami išsiskyrimą, o vėl susitikę su tėvais, juos stipriai apkabi-
na, džiaugsmingai šypsosi. Nėra nuostabesnio socialinio elgesio kaip į
ši stipri kūdikio meilė, vadinama prieraišumu, stiprus išlikimo im- *
pulsas, laikantis kūdikį prie tų, kurie juo rūpinasi.
Tarp ankstyvųjų socialinių reakcijų - meilės, baimės, agresi-
jos - pirmasis ir stipriausias yra meilės ryšys.
PRIERAIŠUMO KILMĖ. Įvairiausi veiksniai padeda atsirasti tėvų

ir vaiko ryšiui.
Kūno sąlytis. Ilgai raidos psichologai manė, kad kūdikiai prisiri-

ša prie tų, kurie juos maitina. Tai labai įtikinama. Tačiau vienas
netikėtas atradimas parodė, kad tai nepakankamas prieraišumo pa-
aiškinimas. Wisconsino universiteto psichologas Harry Harlow 1950
m. augino beždžiones mokymosi tyrimams. Kad suvienodintų jų
patyrimą ir apsaugotų nuo ligų, jis vos gimusius beždžioniukus
atskyrė nuo motinų ir augino atskiruose gardeliuose, kur kiekvie-
name buvo po vaikišką marlinę antklodėlę (Harlow ir kt., 1971).
Visų nuostabai, mažyliai labai prisirišo prie tų antklodėlių: kai jas
paimdavo skalbti, jie labai nusimindavo.
J l a r l o w suprato, jog šis antklodėlių pamėgimas prieštaravo min-
čiai, kad prieraišumas susijęs tik su maitinimu. Tačiau, ar galima
buvo tai pademonstruoti įtikinamiau? Norėdamas priešpriešinti mai-
tinimosi šaltinio galią sąlyčio su antklode teikiamai ramybei, Har-
low sukūrė dvi dirbtines „motinas". Viena jų buvo tik iš vielos
padarytas ritinys su medine galva, o kita - ritinys, apvyniotas kem-

pine ir pūkuotu audiniu. Ir prie vienos, ir prie kitos motinos buvo
galima pritaisyti buteliuką, t. y. susieti ją su maitinimu.
Kai beždžioniukai buvo su maitinančiąja vieline motina ir ne-
maitinančiąja minkštąja motina, jie visada teikė pirmenybę minkšta-
jai motinai (3-8 pav.). Kaip ir žmonių kūdikiai, sunerimę jie ka-
bindavosi į minkštąją motiną. Minkštoji motina buvo kaip saugi
užuovėja tyrinėjant aplinką, atrodė, kad beždžioniukas tarsi pri-
rištas prie motinos nematomu elastiniu raiščiu, kuris išsitempia,
o paskui vėl pritraukia mažylį atgal. Tolesni Margaret Harlow ir
kitų tyrimai atskleidė, kad kiti veiksniai - supimas, šiluma bei
maitinimas - padaro minkštąją motiną dar patrauklesnę.
Žmogaus kūdikių prieraišumui taip pat svarbus kūno sąlytis su
tėvais, kurie yra švelnūs bei šilti, kurie supa, maitina ir glosto.
Visa tai turėtų nuraminti krūtimi maitinto kūdikio tėvą: prieraišumą
3-8 pav. Harry Harlow augino beždžio-
lemia ne vien maitinimas.
nes su dviem dirbtinėmis motinomis:
viena - iš vielos pagamintas ritinys su
Artimumas. Kitas prieraišumo veiksnys yra artimumas (Rhein- medine galva ir pritaisytu buteliuku, kita
gold, 1985). Daugeliui gyvūnų prieraišumas, grindžiamas artumu, - ritinys, padengtas kempine ir apvy-
niotas pūkuotu audeklu, bet be buteliu-
formuojasi jautriu, kritiniu laikotarpiu - palankiausiu metu ne-
ko. Harlow nustebino daugelį psicho-
trukus po gimimo, kai turi įvykti tam tikri įvykiai, kad raida būtų logų, pranešdamas, kad beždžionėlės
normali (Bornstein, 1989). Pirmasis judantis objektas, kurį žąsiu- pirmenybę teikė minkštajai „motinai",
kas, ančiukas ar viščiukas pamato pirmosiomis valandomis prasi- nors maitinosi iš vielinės.
kalęs iš lukšto, paprastai yra motina. Vėliau paukščiukas sekioja
tik paskui ją.
Konradas Lorenzas (1937) tyrinėjo šį nelankstų prieraišumą, va-
dinamą įspaudu. Jis tyrė, ką darys ančiukai, jeigu jų pirmiausiai
pamatyta judanti būtybė bus jis pats. Ir iš tikrųjų jie visur jį sekio-
jo: kur tik ėjo Konradas, iš paskos sekė ančiukai. Tolesni tyrimai
parodė, kad kai kurių rūšių paukščiukai prisirišdavo prie bet kokių
judančių objektų - kitos rūšies gyvūno, dėželės ant ratukų, riedan-
čio kamuolio, ir tokį jau susiformavusį prieraišumą labai sunku
būdavo pakeisti (Colombo, 1982).
Tėvai atsiliepia į vaikų prieraišumą. Dauguma žinduolių laižo
ir prižiūri savo atsivestus jauniklius, o jei tai neleidžiama, vėliau
gali atstumti juos. „Ryšio" šalininkai mano, kad tai būdinga ir žmo-
nėms: kūno sąlytis pirmosiomis valandomis po gimimo palaiko
tėvų prieraišumą prie vaikų (Kennell ir Klaus, 1982). Tačiau rai-
dos psichologai, kurie kruopščiai tyrė motinos ir kūdikio ryšį, tuo
neįsitikinę (Goldberg, 1983; Lamb, 1982; Myers, 1987). Nors žmo-
nių kūdikiai teikia pirmenybę pažįstamiems veidams bei objek-
tams, tačiau nėra apibrėžto kritinio laikotarpio, kada formuojasi
prieraišumas. Žinoma, galime pritarti skatinimui, kad tėvai daly-
vautų gimdant, bet motinos, kurioms buvo padarytas cezario pjūvis,

arba tėvai, įsivaikinę vaikus, neturi nerimauti, kad jie bus mažiau
prisirišę prie vaikų.
Beje, yra nedaug įrodymų, kad maitinimas krūtimi teikia mo-
tinai ir vaikui psichologinį pranašumą. Dirbtinai maitinami kūdi-
kiai taip pat glamonėjami, su jais bendraujama akimis, jų jutimi-
nis patyrimas yra panašus kaip ir krūtimi maitinamų kūdikių. Taigi
maitinimas krūtimi yra rekomenduojamas kaip teikiantis artumo
džiaugsmą, idealus, tobulas, kaip ir kiekvieno žinduolio pienas,
maisto šaltinis. Tačiau psichologiniu požiūriu maitinimas iš bute-
liuko irgi nėra vaiko luošinimas (Fergusson ir kt., 1987).
Temperamentas ir tėvystė. Tėvų prieraišumo prie vaiko kokybė

priklauso ne tik nuo malonaus sąlyčio ar didėjančio artimumo,
bet ir nuo vaiko įgimtų bruožų. Kūdikio teinperamęnf;as apima
įgimtas asmenybės užuomazgas ir ypač siejasi su vaiko emociniu
jaudrumu - ar jis yra neramus, greitai ir stipriai reaguojantis ar
ramus, tylus ir taikus. Nuo pirmųjų gyvenimo savaičių ,JengvT'
vaikai yra linksmi, ramūs, vienodu laiku valgo ir miega.'^Sun-
kūs!' kūdikiai yra irzlesni ir jų elgesys nenuspėjamas (Chess ir
Thomas, 1987).
Emocingiausi naujagimiai paprastai tokie išlieka ir sulaukę de-
vynių mėnesių (Wilson ir Matheny, 1986; Worobey ir Blajda, 1989).
Kūdikiai, kurie, būdami keturių mėnesių, į pasikeitusią situaciją
reaguoja išriesdami nugarą, spardydamiesi ir verkdami, antraisiais
gyvenimo metais, paprastai yra baimingi ir suvaržyti. Tie, kurie
reaguoja ramiai šypsodamiesi, sulaukę dvejų metų dažniausiai bus
nebaikštūs ir bendraujantys (Kagan,1990).
Baikščiausi ir nedrąsiausi dvimečiai dažnai lieka drovūs ir
sulaukę septynerių (Kagan, 1989). Emocingiausi ikimokyklinu-
kai, matyt, bus gana smarkūs ir jaunystėje (Larsen ir Diener,
1987). Su amžiumi nemažai drovių ir nedrąsių vaikų ima mažiau
varžytis, bet labai nedaug bebaimių ir spontaniškų vaikų tampa
drovūs.
Fiziologiniai testai parodė, kad jaudrių kūdikių būna aukštas
ir nepastovus pulsas, jautri nervų sistema (Kagan, 1989). Beždžio-
niukai irgi būna įvairaus temperamento. Vieni yra uždari ir baikštūs,
kiti - ramūs (Suomi, 1983). Nedrąsūs ir nerimastingi beždžioniu-
kai, kaip ir žmogaus vaikai, susidūrę su nauja ar nepažįstama situ-
acija, yra stipriau fiziologiškai sužadinami.
Kaip vaikų temperamentas yra susijęs su tėvų elgesiu? Patekę
į nepažįstamą situaciją (paprastai į laboratorijos žaidimų kambarį),
kai kurie vaikai yra smjmnį p r i e ^ ^ ū s yra motina, jie ramiai'
žaidžia, linksmai tyrinėja aplinką. Jai išėjus, nusimena, o grįžus,

nori bendrauti su ja. Kitiems kūdikiams būdingas nesaugus prie-
raišumas. Jie mažiau domisi aplinka, gali net įsikabinti į motiną.
Jai išėjus, garsiai verkia, o grįžus, yra abejingi ar net priešiški jai
(Ainsworth, 1973, 1989; Van IJzendoorn ir Kroonenberg, 1988).
K a s lemia šiuos skirtumus?
Atliekant tyrimus visame pasaulyje, pastebėta, kad kai kuriems
v a i k a m s b ū d i n g e s n i s saugus prieraišumas; net nuo pat g i m i m o
kai kuriuos lengviau laikyti, glamonėti ir glausti. Tačiau ne tik
t e m p e r a m e n t a s lemia tokius kūdikių skirtumus. Kitas galimas
veiksnys, veikiantis prieraišumą, yra motinos elgesys. Mary Ains-
worth (1979) stebėjo motinas ir kūdikius namie pirmuosius šešis
m ė n e s i u s , o vėliau - vienerių metų vaikų elgesį n e p a ž į s t a m o j e
situacijoje be motinos. Motinų, kurios buvo jautrios, nuolat 3-9 pav. Su dirbtine motina augusį
stebėdavo, ką daro jų kūdikiai ir į tai tinkamai reaguodavo, vai- beždžioniuką, patekusi į nepažįstamą
kai b u v o prisirišę saugiai. Nejautrių m o t i n ų , kurios bendravo su situaciją be motinos pakaitalo, apėmė
siaubas.
kūdikiais tik tuomet, kai j o m s to norėdavosi, bet nekreipdavo į
j u o s d ė m e s i o kitu metu, vaikai b u v o prisirišę nesaugiai. H a r l o w
b e ž d ž i o n i u k ų , kurių dirbtinės m o t i n o s b u v o visiškai nejautrios,
tyrimų rezultatai b u v o dar akivaizdesni. N e p a ž į s t a m o m i s situa-
c i j o m i s be savo dirbtinių motinų b e ž d ž i o n i u k a i ne tik nuliūsda-
vo, bet j u o s a p i m d a v o siaubas ( 3 - 9 pav.).
Lopšelis
Ankstyvosios vaikystės prieraišumas ilgainiui silpnėja. Ar vaikai Namai
būtų augę Šiaurės Amerikoje, G v a t e m a l o j e ar Kalahari d y k u m o -
j e , n a m i e ar dienos centruose, nerimas išsiskyrus su tėvais, stip-
riausias apie tryliktą mėnesį, o vėliau laipsniškai m a ž ė j a (Kagan,
1976) ( 3 - 1 0 pav.). Ilgainiui vaikai susipažįsta su vis įvairesnėmis
situacijomis ir lengviau bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.
Ar taip esti dėl to, kad augant silpnėja poreikis mylėti ir būti
mylimam? Vargu. Kitais atžvilgiais mūsų gebėjimas mylėti stiprėja,
ir m a l o n u m a s liesti ir turėti tuos, kuriuos mylime, niekada neiš-
nyksta. Šiaip ar taip, ankstyvojo prieraišumo jėga pamažu silpnėja,
leisdama v a i k a m s išeiti į pasaulį. G a l i m a net sakyti, kad didesnė
dalis gyvenimo kelio - tai nuolatinė prisirišimų ir išsiskyrimų kaita:
nuo g e m a l o prieraišumo prie atsiskyrimo gimstant, nuo kūdikio 3,5 5,5 7,5 9,5 11,5 13,5 20 2£
prieraišumo prie paauglio atsiskyrimo, nuo santuokos ir tėvystės Amžius mėnesiais
ryšių prie išsiskyrimo mirštant.

3-10 pav. Kūdikių nerimas dėl
išsiskyrimo su tėvais. Eksperimento
PRIERAIŠUMO REIKŠMĖ. Ar saugaus, patikimo prieraišumo nauda metu kūdikiai, lankę lopšelį ir jo
ilgalaikė? Ar nuo kūdikio prieraišumo kokybės priklauso vėlesnis nelankę, buvo palikti be motinų
nepažįstamoje aplinkoje. Abiejose
vaiko socialinis išmanymas? Suaugusių žmonių meilės ryšiai labai
grupėse verkusių vaikų, motinai
panašūs į vaikų saugų, patikimą arba nesaugų ir nerimastingą prie- išėjus, buvo daugiausia tarp 13-os
raišumą (Feeney ir Noller, 1990; Hazan ir Shaver, 1990; Simpson, mėnesių tiriamųjų (Iš Kagan, 1976).
1991). Bet ar tikrai ankstyvojo prieraišumo modelis susijęs su vėles-

niu socialiniu elgesiu?
I
Q Saugus prieraišumas skatina socialinius gebėjimus. Minesotos
universitete Alanas Sroufe bei jo kolegos (1983) atrinko saugiai
prieraišius 12-18 mėnesių kūdikius, kuriems motina buvo para-
ma tyrinėjant pasaulį bei prieglobstis nusiminus. Tirdamas šiuos
vaikus, kai jie buvo 2 - 3 metų, Sroufe jpastebėjo, kad jie labiau
pasitiki savimi negu kiti vaikai. Sudėtingų užduočių šie vaikai im-
davosi noriau ir atkakliau. Bendraudami su kitais vaikais, jie bu-
vo aktyvesni ir jautresni.
Kai kurie psichologai mano, kad tokių vaikų socialiniai gebėji-
mai atspindi ne tik ankstyvąjį, bet ir vėlesnį jautrų tėvų elgesį su vai-
kais (Lamb, 1987). Be to, išmanūs tėvai ir išmanūs vaikai gali turėti
„Kūdikis, spręsdamas konfliktą
bendrų genų, kurie lemia panašų temperamentą.
tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjin
Nepaisant to, raidos teoretikas Erikas Eriksonąs teigia, kad
įgyja viltį, kuri pamažu tampa
saugiai prieraišūs vaikai žvelgia į pasaulį su pamatiniųjjasjtU tikėjimu suaugusiuoju ".
kėjimu - jausmu, kad pasaulis yra patikimas bei nuspėjamas. Vai- Erikas Eriksonąs, i
kas, leidžiantis tėvams išeiti, tiki, kad jie sugrįš. Eriksonąs pa-
matinį pasitikėjimą aiškino ne nuolatine teigiama aplinka ar įgimtu
temperamentu, o tėvų elgesiu su kūdikiu. Jo nuomone, kūdikiai,
turintys jautrius bei mylinčius globėjus, susidaro pasitikėjimo nuo-
statu yi&am-gyyenimui.
Prieraišumo trūkumas. Jei manome, kad saugus prieraišumas ugdo

socialinius gebėjimus, tai kas bus, kai nėra tėvų? Visoje psicho-
logijoje nėra liūdnesnės tyrimų medžiagos. Įvairiose įstaigose au-
gantys vaikai be pastovaus globėjo dėmesio ir paskatinimų, arba
vaikai, uždaryti namie ir visiškai apleisti, dažnai yra nusišalinę,
išsigandę, net nebylūs. Įvaikinti juos mylinčių globėjų, jie paprastai
greitai lavėja, ypač pažintine prasme. Tačiau jiems dažnai lieka
anksčiau patirto apleistumo „randų" (Rutter, 1979).
Tas pat atsitiko ir su Harlow beždžionėlėmis, kurios buvo augi-
namos visiškai atskirtos, net be dirbtinų motinų. Suaugusios jos ap-
mirdavo iš baimės arba pratrūkdavo pykčiu, kai turėdavo būti su ki-
tomis jų amžiaus beždžionėmis. Lytiškai subrendusios, jos nesu-
gebėjo poruotis. Dirbtinai apvaisintos tokios patelės dažnai nepaisy-
davo savo pirmagimių, su jais elgdavosi žiauriai ar net mirtinai
grėsmingai. êmylėt^Japo nemylinti.
Žiaurūs tėvai taip pat prisimindavo buvę mušami bei apleisti
vaikystėje (Kempe ir Kempe, 1978). Tą patį sakė ir daugelis nu-
teistų žudikų. Keturiolikos jaunų vyrų, laukiančių nuosprendžio
už nusikaltimus, apklausa parodė, kad „dvylika iš jų buvo patyrę
žiaurų fizinį smurtą" (Lewis ir kt., 1988).
IŠ ARČIAU. Tėvo globa

Michaelis Lambas (1979): motinai išėjus. Be to, kūdikiai, kurių tėvai taip pat juos
„Ir motina, ir tėvas gali vienodai gerai prižiūrėti vai*
vystė, maudė ar maitino, yra saugesni likę su ne-
kus. Tik jie tai daro skirtingais būdais".
pažįstamu žmogumi. Ikimokyklinukai, kuriuos augi-
nant dalyvavo tėvai, užaugę dažnai būna ypač ma-
Turbūt įdomu, kodėl tiek daug raidos tyrimų kal- lonūs, jautrūs, geraširdžiai (Koestner ir kt., 1990).
ba apie motinas. Kodėl ne apie tėvus? Bendra prie- Ieškodami skirtumų, psichologai atskleidė keletą
laida, kurią ilgai naudojo ir teismai, spręsdami klau- skirtingų būdų, kuriais tėvai ir motinos bendrauja su
simą dėl vaiku globos, buvo ta, kad tėvai mažiau do- savo vaikais. Tėvai savo mažyliams mažiau šypso-
misi ir mažiau geba rūpintis vaikais negu motinos. si (kaip ir visiems kitiems). Jie bendraudami su vai-
Psichologai tiesiogiai ir netiesiogiai perėmė tokią prie- kais daugiau laiko skiria žaidimams negu priežiūrai
laidą. Apie kūdikius, kurių negloboja motinos, sako- (ypač su sūnumis). Be to, žaisdami jie fiziškai labiau
ma: kenčia „motinos netektį", o neglobojami tėvo - įsitraukia (Parke, 1981).
patiria tik „tėvo nebuvimą". Tačiau būdami vieninteliai globėjai, tėvai savo
Visame pasaulyje motinos prisiima daugiau at- vaikais užsiima daugiau, tiek, kiek motinos. Vadina-
sakomybės už vaikų priežiūrą, ir vaikai paramos si, tėvų ir motinų skirtumai nėra biologiškai nulemti,
bei paguodos pirmiausia ieško pas jas (Hartup, o turi socialines šaknis. Tai patvirtina ir tyrimai su
1989). Be to, krūtimi maitinanti motina ir jos kūdi- gyvūnais. Kai Harlow į narvus suleido beždžionių tė-
kis turi nuostabiai suderintas biologines sistemas, vus ir motinas su jų mažyliais, tėvai taip pat gynė sa-
kurios lemia jų tarpusavio ryšį. Tačiau daugelis šiuo- vo vaikus, buvo meilūs jiems kaip ir motinos.
laikinių tėvų vis labiau įsitraukia į kūdikių priežiūrą, Šeimoje abu tėvai, kurie palaiko vienas kitą bei
o mokslininkai pradeda jais daugiau domėtis. jaučia abipusę paramą ir sutarimą auginant vaikus,
Vienas iš žymesnių tėvo elgesio tyrėjų Rossas yra jautresni savo kūdikiams ir labiau pasitiki savi-
Parke (1981) sako, kad tėvai gali tiek pat domėtis mi kaip tėvai (Dickie, 1987).
savo kūdikiais, būti jiems jautrūs ir juos mylėti kaip Po tokių tyrimų iš dalies sąvoka „tėvo globa" kei-
ir motinos. Nors dažniausiai kūdikius prižiūri motinos, čia reikšmę. „Būti tėvu" kažkada reiškė apvaisinimą,
tėvai irgi geba tai daryti (bent jau stebint tyrėjams). „būti motina" - auklėjimą. Šiandien vis daugiau būti
Nors dauguma sunerimusių vaikų linkę ieškoti ma- tėvu ir būti motina reiškia bendrą tėvystę.
mos, bet, likę vieni, jie tiek pat nusimena ir tėvui, ir
T a i g i , ar d a u g v a i k ų , p a t y r u s i ų s m u r t ą , p a t y s t a m p a ž i a u r ū s ? Eksperimentuojant su beždžionė-
A r š i a n d i e n i n ė a u k a tikrai y r a r y t d i e n o s n u s i k a l t ė l i s ? N e . D a u g u - mis (dabar, kai labai rūpinamasi
gyvūnais, šie tyrimai negalimi)
m a s m u r t ą p a t y r u s i ų v a i k ų v ė l i a u n e t a m p a n u s i k a l t ė l i a i s ar ž i a u -
ir stebint smurtą patyrusius vaikus,
riais tėvais. T a č i a u 3 0 % iš j ų s k r i a u d ž i a s a v o v a i k u s : tai k e t u r i s -
paaiškėjo, kad kūdikiai tvirtai
k a r t d a u g i a u u ž s m u r t o p r i e š v a i k u s d a ž n į š a l y j e ( K a u f m a n ir Z i g - laikosi net ir žiaurių motinų, tarsi
ler, 1987; W i d o m , 1 9 8 9 a,b,). B e to, m a ž i v a i k a i , p a t y r ę s e k s u a - viskas būtų pamirštama.
linį s m u r t ą a r k a r o ž i a u r u m u s ( b u v ę m u š a m i , s t e b ė j ę k a n k i n i m u s ,
g y v e n ę n u o l a t i n ė j e b a i m ė j e ) , t a i p p a t l i e k a su r a n d a i s : d a ž n i n a k -
tiniai k o š m a r a i , d e p r e s i j a , n e r i m a s t i n g a p a a u g l y s t ė ( B r o w n e ir F i n - 1989 m. amerikiečių apklausos
kelhor, 1986; G o l e m a n , 1987). duomenimis, 8% suaugusiųjų
prisipažino, kad vaikystėje yra
Prieraišumo suardymas. Teisėjai, kurie sprendžia smurtą patyru- patyrę smurtą.
sių ir a p l e i s t ų v a i k ų g l o b o s k l a u s i m ą , d a ž n a i s v a r s t o : a r iš t ė v ų ,
n e t ir n e s i r ū p i n a n č i ų ir s k r i a u d ž i a n č i ų , p a i m t a s v a i k a s v ė l i a u n e -
patirs emocinių sunkumų? Kas atsitinka su kūdikiu, kai nutrau-

kiamas jo prieraišumas?
Atskirti nuo savo šeimų, beždžionių ir žmonių kūdikiai nusime-
na, netrukus užsisklendžia savyje bei puola į neviltį (Bowlby, 1973;
Mineka ir Suomi, 1978). Baimindamiesi, kad toks stiprus stresas
vaikui gali sukelti ilgalaikę žalą (bei gindami tėvų teises), teismai
paprastai nėra linkę paimti vaiką iš jo namų.
Tačmu^ patekę i palankią ir pastovią aplinką, kūdikiai grei- j
tai atsigauna po išsiskyrimo streso. Leonas Yarrowüs ir jo kolegos
„Mes drįstame daryti tokią iš vu
(1973), tirdami įvaikintus vaikus, atskleidė, kad vyresniems kaip
vėlesnį vaiko prisitaikymą piru:
šešių mėnesių vaikams, paimtiems iš globėjų, iš pradžių buvo sun- sia lemia santykių su naujais
ku valgyti, miegoti bei bendrauti su nauja motina. Tačiau po dešim- globėjais kokybė, o ne išsiskyru
ties metų tai buvo vos pastebima. patirtis
Įvaikinti jaunesni kaip 6 mėnesių vaikai (beveik be streso) bu- Eleanor Maccobv.
vo panašūs į tuos, kurie įvaikinti nuo šešių iki šešiolikos mėnesių

(patyrę didesnį stresą). Nors įvaikinti vyresni vaikai neretai ilgiau
turi sunkumų, bet dauguma vienerių metų vaikų prisiriša prie naujų
žmonių ir emocinių randų nelieka. Tačiau nevienkartinė globėjų
šeimosjęaita,- kliudanti vaikui prisirišti, gali būti labai žalinga, kaip
ir dažnas vaiko atėmimas iš motinos ir vėl jai grąžinimas.
Ar vaikų priežiūros įstaigos trikdo prieraišumą? Šiaurės Ame-

rikoje 1950 m., kai vos 15% motinų dirbo ne namie, visuomenės
akyse Tobula Mama buvo tokia, kuri tarpduryje su sausainiais bei
pienu, kupina dėmesio ir užuojautos, pasitikdavo vaikus, grįžtan-
čius iš mokyklos. Šiandien, kai net daugiau kaip pusė ikimokyk-
linukų motinų dirba, Mama kopia karjeros laiptais, o tėvų parei-
gas dalijasi su Tėčiu. Kur būna visą darbo dieną dirbančių tėvų
vaikai? Apie 40% jų yra prižiūrimi kituose namuose. Kiti lanko
vaikų priežiūros įstaigas arba yra prižiūrimi kitų žmonių savo na-
muose (Bureau of the Census, surašymo biuras, 1990).
Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai socialiai pageidau-
jama buvo Tobula Mama, tyrėjai kėlė klausimą: „Ar darželio lan-
kymas nedaro vaikui neigiamos įtakos? Ar tai netrikdo vaikų prie-
raišumo prie tėvų?" Kadangi paprastai būdavo stebimi labai geri
darželiai, neigiamos įtakos nenustatyta (Belsky, 1990). Raidos psi-
chologė Sandra Scarr (1986) savo darbe „Motinos priežiūra. Ki-
tokia priežiūra" aiškino, kad vaikai yra „biologiškai tvirti indivi-
dai..., kurie gali klestėti įvairiausiomis gyvenimo situacijomis".
Scarr išreiškė daugelio raidos psichologų nuomonę, kad motinos
užimtumas vaiko raidai nedaro didesnio poveikio (Gottfried ir Got-
tfried, 1988; Hoffman, 1989).
Tuomet tyrėjai pradėjo domėtis įvairių tipų vaikų priežiūros
įstaigų įtaka skirtingiems vaikams. Dabar jau pakankamai žino-
IŠ ARČIAU.
Išsiskyrusių šeimų vaikai skyrybų poveikis nepriklausė nuo ankstesnių elgesio
Šiaurės Amerikoje beveik pusė santuokų baigiasi problemų.) Matyt, berniukams šeimos rūpesčiai at-
skyrybomis. Šis liūdnas faktas verčia susimąstyti ir siliepė dar prieš skyrybas.
nerimauti: ar vaikai nenukenčia dėl skyrybų? Ar sky- Dažnai skyrybos vaikams suteikia dvigubą stre-
rybų stresas ir pasekmės griauna vaikų gerovę? są. Iškart po skyrybų daugelis vaikų yra pikti, jaučia-
Mavis Hetherington ir jos kolegos (1989, 1992) si įžeisti, prislėgti. Maži vaikai gali kaltinti save. Vy-
susumavo daugelio tyrimų rezultatus: skyrybos pa- resni gali pasidaryti agresyvesni ir nesukalbami. Pa-
didina „vaikų socialinių, psichologinių, elgesio bei prastai per 2-3 metus įsivyrauja pusiausvyra. Vėliau,
mokymosi problemų riziką". Tačiau, jų nuomone, praėjus 3-5 metams po skyrybų, dažnai ištinka ant-
įvairių vaikų reakcijos yra skirtingos. Nuo įvairių ras stresas - naujos tėvo ar motinos vedybos. Ka-
veiksnių, pavyzdžiui, tėvų konflikto stiprumo, vai- dangi 75% išsiskyrusių motinų ir 80% tėvų sukurią
ko temperamento, vaiko atskyrimo nuo draugų ar naują šeimą, dauguma vaikų įgyja patėvius ar pamo-
bendraklasių, priklauso, kaip jis susidoroja su stre- tes. Patėvio atėjimas į namus ypač gali būti nepagei-
su ir ar kyla elgesio problemų. daujamas mergaitėms, nes dėl jo sutrinka dukros ir
Devyni iš dešimties vaikų po skyrybų dažniau- motinos santykiai, reikia iš naujo prisitaikyti.
siai gyvena su motina. Atlikta labai mažai tyrimų, Duomenys, gauti iš aštuonių nacionalinių ap-
lyginančių vaikus, gyvenančius tik su tėvu arba tik klausų, rodo, kad toks dvigubas stresas labai pa-
su motina. Tačiau pastebėta, kad paaugliai berniu- veikia kai kuriuos vaikus (Booth ir Edwards, 1989;
kai, gyvenantys tik su mama, yra agresyvesni ir blo- Glenn ir Weaver, 1985). Lyginant su vaikais, augu-
giau elgiasi negu berniukai, gyvenantys su neišsi- siais normaliose šeimose, išsiskyrusių tėvų vaikai
kyrusiais tėvais arba tik su tėvu (Hetherington ir yra mažiau patenkinti gyvenimu. Suaugę jie daž-
kt., 1989; Stevenson ir Black, 1988). niau skiriasi ir rečiau sako „esu labai laimingas".
Viename tyrime analizuojama, kaip Britanijos Matyt, tiesa, kad namai, kuriuose vyrauja meilė ir
tėvai bei mokytojai vertino 12 tūkstančių septyn- pastovumas, yra palankiausi vaikų ugdymui.
mečių vaikų elgesį ir tų pačių vaikų elgesį po ket- Tačiau ne visada šeimos pastovumas turi tik tei-
verių metų (Cherlin ir kt., 1991). Vertinant antrą kar- giamą įtaką. Sutuoktinių konfliktai, kaip ir skyrybos,
tą, berniukai, kurių tėvai per tuos ketverius metus vaikams kelia stresą, - mano Hetherington ir jos
išsiskyrė, turėjo ketvirčiu daugiau elgesio pro- bendradarbiai (1989). Be to, jų nuomone, ramūs
blemų negu kiti. Tačiau, atsižvelgus į šių dviejų vaikai paprastai lengvai įveikia skyrybų bei naujos
grupių tiriamųjų elgesio skirtumus prieš skyrybas, santuokos sukeliamus sunkumus ir net geriau pa-
šis rodiklis sumažėjo beveik dvigubai. (Mergaitėms sirengia būsimiems gyvenimo netikėtumams.
m a , k u o s k i r i a s i g e r a p r i e ž i ū r a n u o p r a s t o s . S c a r r ir R i c h a r d a s
W e i n b e r g a s ( 1 9 8 6 ) a i š k i n a : „ G e r a p r i e ž i ū r a - kai v i e n a s a u k l ė t o -
j a s p r i ž i ū r i tris ar k e t u r i s k ū d i k i u s a r b a š e š i s - a š t u o n i s i k i m o k y k -
l i n u k u s . . . G e r a p r i e ž i ū r a - tai t a i p p a t m a l o n i , į d o m i ir f i z i š k a i
s a u g i a p l i n k a . . . " P a g e i d a u t i n a a p l i n k a , k u r v a i k a s gali d a ž n a i k a l -
b ė t i s su s u a u g u s i u a u k l ė t o j u . Š i u o p o ž i ū r i u k o k y b i š k o s v a i k ų p r i e -
žiūros įstaigos vaikui duoda daugiau negu apsileidę tėvai namie.
D v e j ų m e t ų ir v y r e s n i ų v a i k ų tėvai gali n u s i r a m i n t i , ž i n o d a m i ,
k a d v a i k ų p r i e ž i ū r a d a r ž e l i u o s e tikrai gali būti k o k y b i š k a . T a č i a u
m o k s l i n i n k a i vis dar n e s u t a r i a dėl k ū d i k i ų priežiūros. R a i d o s p s i c h o -
logai Jay B e l s k y ( 1 9 8 8 ) ir E d v a r d a s Z i g l e r i s ( 1 9 8 6 ) dėl to išreiškė
didelį s u s i r ū p i n i m ą . B e l s k y ž o d ž i a i s , „ v a i k a m s , k u r i u o s š e i m o s pir-
maisiais jų gyvenimo metais daugiau kaip 20 valandų per savaitę ati-

duoda kitų žmonių globai, gresia didesnis pavojus jaustis nesaugiems
sulaukus vienerių metų bei būti nepaklusniems ir agresyviems vė-
liau". Norint suderinti tėvų ir kūdikių emocinius santykius, reikia ne-
mažai pastangų, todėl Zigleris siūlo JAV prisijungti prie beveik visų
kitų industrinių šalių, įteisinančių tėvų atostogas vaikui auginti (Zig-
ler ir Frank, 1988).
Dauguma mokslininkų, tarp jų ir Sandra Scarr, mano, kad koky-
biška kūdikių priežiūra lopšeliuose nesutrikdo saugaus prieraišumo.
Pavyzdžiui, Alison Clarke-Stewart (1989) pastebi, kad šiek tiek di-
desnis kūdikių, lankančių lopšelį, nepaklusnumas reiškia didesnį sa-
varankiškumą bei pasitikėjimą savimi. Jos neturėtų stebinti du nau-
ji tyrimai apie praturtintą lopšelio aplinką JAV ir Švedijoje (An-
dersson, 1989; Field, 1990). Nustatyta, kad abiejų šalių mokslei-
viai, kurie lankė gerus lopšelius pirmaisiais šešiais gyvenimo mėne-
siais, buvo aktyvesni, populiaresni ir geriau mokėsi negu tie, kurie
tokios patirties neturėjo.
Tiriant nustatyta, kad tėvai, nesvarbu, ar jie dirba ar nedirba,
labai mažai laiko skiria vaikams. Nacionalinė apklausa parodė, kad
dirbančios motinos vidutiniškai J I minjučj.ų, o tėvai tik 8 minutes
per eilinę savaitės dieną skiria užsiėmimui su vaiku - skaitymui, „ Bendra raidos psichologų ir
kalbėjimui, žaidimui. Namie dirbančios motinos vaikui skiria tik ankstyvosios vaikystės ekspertu
šiek tiek daugiau laiko - apie 30 minučių per dieną (Timmer ir kt., išvada - vaiko priežiūra pati
savaime nėra vaiko gyvenimo
1985-1986).
rizikos veiksnys; tačiau prasta
Beveik visi sutinka, kad pusei milijono ikimokyklinio amžiaus
priežiūra bei skurdi šeimos apl:
vaikų, faktiškai paliktų likimo valiai, kai jų tėvai dirba, turėtų būti gali sutrikdyti raidą. "
skiriama daugiau dėmesio. Dėmesio trūksta ir vaikams, kurie 9 Sandra Scarr, D e b o r a h PI:
ir Kathleen McCartncy.
valandas per dieną praleidžia prastose priežiūros įstaigose, kur per
mažai auklėtojų, o ir tie - specialiai nepasirengę ir mažai uždir-
bantys. Labiausiai visiems vaikams reikia nuolatinių šiltų santy-
kių su žmonėmis, kuriais jie galėtų pasitikėti. Visuomenėje, kuri
mažiau vertina ateities piliečių prižiūrėtojus negu kiaurus vamz-
džius, per metus pasikeičia apie 50% darželių personalo (Wingert
ir Kantrowitz, 1990).
SAVIVAIZDIS-2irmoji-ir svarbiausia kūdikystės socialinė pasieka

yra prieraišumas, o vaikystės - teigiama savivoka. Baigiantis vai-
kystei, apie dvyliktuosius metus, daugumai vaikų susiformuoja sa-
vivaizdis - savo asmeninės vertės bei socialinės tapatybės jaus-
mas. Kada ir kaip ši savivoka plėtojasi? Kaip tėvai gali skatinti
vaiko savigarbą?
„Ar mano kūdikis suvokia save - ar jis žino, kad yra asmuo,
kad kitoks negu kiti?" Kūdikis nemoka kalbėti, todėl negalima j o
paklausti. Tačiau kūdikio elgesys turbūt gali parodyti j o savimo-
nės pradžią. Biologas Charlesas Darwinas 1877 m. iškėlė hipo-

tezę, kad vaikas pradeda įsisąmoninti save, kai atpažįsta save veid-
rodyje. Remiantis šiuo rodikliu, vaiko savęs atpažinimas formuojasi
laipsniškai apie šeštąjį mėnesį, kai jis siekia veidrodžio, norėda-
mas paliesti savo vaizdą, tarsi tai būtų kitas vaikas, o sulaukęs
vienerių, j a u atpažįsta save ( D a m o n ir Hart, 1982, 1988).
Kaip galime žinoti, kada vaikas vaizdą veidrodyje atpažįsta kaip
save, o ne kaip malonų draugą? Viename tyrime tyrėjai nepaste-
bimai užtepdavo ant vaiko nosies raudonų dažų, prieš parodydami
j a m veidrodį. Vyresni kaip 1 5 - 1 8 mėnesių vaikai, pamatę raudo-
ną dėmę, liesdavo savo nosis (Gallup ir Suarez, 1986). Matyt, 18
mėnesių vaikai j a u turi schemą, kaip turi atrodyti jų veidas. Jie
tarsi svarsto: „O ką ši dėmė veikia ant m a n o veido?"
N u o tokio paprasto savęs įsisąmoninimo vaiko savivaizdis laips-
niškai plėtojasi. M o k y k l i n i o amžiaus vaikai pradeda save apibū-
dinti, nurodydami lytį, psichologinius bruožus bei savo priklau-
s o m y b ę tam tikrai grupei. Jie p r a d e d a suprasti, kuriose srityse
j i e m s sekasi geriau, kuriose prasčiau. Jau supranta, kokių bruožų
norėtų turėti. Apie aštuntuosius ar dešimtuosius metus savivaiz-
dis t a m p a gana patvarus.
N u o vaikų požiūrio į save priklauso ir jų veiksmai. Tie, ku-
rių savivaizdis teigiamas, yra labiau pasitikintys, savarankiški, op-
timistiški, atkaklūs bei socialūs (Maccoby, 1980). Kyla gana svar-
bus klausimas: kaip tėvai gali skatinti teigiamą savivaizdį? Kaip
auklėjimo būdas veikia vaikus?
VAIKŲ AUGINIMO PRAKTIKA. Auklėjimo būdai yra labai įvairūs.

Kai kurie tėvai pliaukšteli, kai kurie paaiškina, vieni yra griežti, kiti
negriežti. Vieni atrodo abejingi, kiti dažnai apkabina ir bučiuoja vai-
kus. Ar toks skirtingas elgesys veikia vaikus?
Daugiausia tyrinėta, kaip ir kiek tėvai nori kontroliuoti vaikus.
Keletas mokslininkų nustatė keturis auklėjimo būdus: 1) valdingą;
2) autoritetingą; 3) nereiklų; 4) atstumiantį-abejingą.
Valdingi tėvai nustato taisykles ir tikisi vaikų paklusnumo: „Ne-
sikišk", „Nepalik netvarkos", „Neužsibūk iki vėlumos, nes būsi
nubaustas". „Kodėl? Todėl, kad aš taip pasakiau."
Autoritetingi tėvai yra ir reikalaujantys, ir atliepiantys. Jie kon-
troliuoja, nustatydami taisykles bei nuolat j a s primindami, bet taip
pat ir aiškindami priežastis bei stengdamiesi, ypač su vyresniais
vaikais, aptarti n u m a t o m a s taisykles.
Nereiklūs tėvai nusileidžia vaikų norams, kelia nedaug reika-
lavimų ir retai j u o s baudžia.
Atstumiantys-abejingi tėvai yra neįsipareigoję. Jie mažai tiki-
si, bet mažai ir duoda.
Kai kurių mokslininkų (Coopersmith S. 1967; Baumrind D.

1983, 1991; Buri J. ir kt. 1988) tyrinėjimai parodė, kad save ger-
biančių, savimi pasitikinčių bei socialiai išmanių vaikų tėvai pa-
prastai yra šilti, rūpestingi ir autoritetingi. Nors buvo tirtos vidu-
rinės klasės baltaodžių šeimos, tačiau ir kitų rasių šeimų studijos
patvirtino autoritetingo auklėjimo naudą socialiniam vaikų elge-
siui bei mokymuisi (Baumrind, 1991).
Kaip galima paaiškinti tokius duomenis? Kaip sužinosime to-
lesniuose skyriuose, žmonės, kontroliuojantys savo gyvenimą, yra IMK
motyvuoti ir pasitikintys savimi. Tie, kurie menkai kontroliuoja s a - ^ \
vo gyvenimą, dažniau jaučiasi bejėgiai ir neišmanūs. Panašiai ir
vaikai, kurie jaučiasi galintys aiškinti savo elgesį savo pačių pasi-
rinkimu („Aš paklustu, nes esu geras"), tampa atsakingas už savo
elgesį. Priversti atitinkamai elgtis vaikai („Aš paklustu arba man
blogai baigsis") dažniausiai nesijaučia atsakingi už savo veiksmus.
Iš keturių auklėjimo būdų, tik autoritetingas auklėjimas išugdo di-
džiausią kontrolės jausmą dėl dviejų priežasčių. Pirma, tokie tėvai
atvirai aptaria šeimos taisykles, aiškindami jas mažesniems ir svars-
tydami jas su vyresniais vaikais. Kai taisyklės yra daugiau sukurtos
derybų keliu negu primestos, vyresni vaikai jaučiasi galintys daugiau
save kontroliuoti (Baumrind, 1983; Lewis, 1981). Antra, kai tėvai su-
stiprjna taisykles pastoviomis ir nuspėjamomis reakcijomis, vaikas gali
kontrqlįuotij"ezultatus, Atskiiinkiteį kad kūdikiai daugiau prisiriša prie
tėvų, kurie jautriai ir nuspėjamai reaguoja į jų elgesį. Taip kūdikiai
Tyrimai rodo, kad nuoseklumai
patiria savo kontrolę.
kai taisyklės pastiprinamos
Prieš darydami išvadas apie įvairių auklėjimo būdų rezultatus,
ramiai pasikalbant bei paaiški-
turime jus įspėti. Šie įrodymai yra koreliaciniai. Jie rodo, kad tam nant, padeda vaikams siekti
tikras auklėjimo būdas (pavyzdžiui, tvirtas, bet atviras) yra susi- savikontrolės.
jęs su tam tikromis vaikystės pasiekomis (pavyzdžiui, socialiniu
išmanymu). Tačiau prisiminkite: koreliacija neatskleidžia priežas-
ties ir padarinio. Gali būti ir kitokių aiškinimų (3-11 pav.). Galbūt,
socialiai brandūs ir sukalbami vaikai sukelia didesnį tėvų pasiti-
kėjimą ir supratingesni elgesį negu mažiau pajėgūs ar mažiau ben-
dradarbiaujantys vaikai.
Arba: autoritetingi tėvai dažniau yra labiau išsilavinę, rečiau
susiduria su skurdo ar skyrybų sunkumais - veiksniais, kurie irgi
gali paveikti vaikų išmanymą (Hetherington, 1979). O gal išma-
nantys tėvai bei jų išmanūs vaikai turi tokių pat genų, lemiančių
socialinį išmanymą. Tai, kad tėvų elgesys yra susijęs su jų vaikų
elgesiu, neįrodo priežasties ir padarinio.
Turime atminti ir tai, kad „eksperto" patarimas, kaip auginti
vaiką, atspindi jo vertybes. Ar besąlygiškas paklusnumas turi būti
3 - 1 1 pav. Trys galimi koreliacijos
svarbiausias vaikystės tikslas? Jei taip, rekomenduojamas valdin- tarp a u t o r i t e t i n g o a u k l ė j i m o ir vai-
gas auklėjimo būdas. Ar svarbiausia yra socialumas ir pasitikėji- socialinio išmanymo paaiškinimai
mas savimi? Tuomet tinkamiausias yra tvirtas, bet atviras auto-

ritetingas auklėjimas. Įvairių ekspertų skirtingos vertybės, dėl to
j i e kartais ir nesutaria.
Tėvai susiduria su prieštaringais patarimais bei su vaikų augi-
n i m o stresais. Iš tiesų, dešimtys tūkstančių dolerių, išleistų augi-
nant vaiką, dvidešimt metų teikia ne tik džiaugsmą ir meilę, bet
ir rūpesčių bei jaudinimosi. Tačiau daugumai tėvų vaikas yra jų
biologinis ir socialinis palikimas, jų asmeninis indėlis į žmonijos
ateitį. P e r f r a z u o j a n t psichiatrą Carlą Jungą, mes siekiame atgal
iki savo tėvų ir tolyn iki savo vaikų, o per vaikų vaikus - į ateitį,
kurios niekada nematysime, bet dėl kurios turime rūpintis.
KULTŪRA IR VAIKŲ AUKLĖJIMAS. Skiriasi ne tik ekspertų socia-

linės vertybės. Jos priklauso ir nuo vietos bei laikmečio. Ar jūs
norėtumėte, kad vaikas būtų savarankiškas ar gerbiantis autoritetus?
Jeigu gyvenate Vakarų Europoje arba Šiaurės Amerikoje, grei-
čiausiai pirmenybę teikiate pirmajam. Vakarų šalyse daugelis tėvų
nori, kad vaikai gebėtų patys galvoti. „Tu atsakai už s a v e " , - tei-
gia m u m s šeima ir mokykla - „Elkis taip, kaip liepia sąžinė. Būk
ištikimas sau. Atskleisk savo talentą. Patenkink savo asmenines
reikmes." Tačiau ilgainiui kultūrinės vertybės keičiasi. Maždaug
prieš penkiasdešimt metų Vakarų šalyse tėvai pabrėžė paklusnu-
mą, pagarbą bei jautrumą kitiems (Alwin, 1990; Remley, 1988).
„Laikykis t r a d i c i j ų " , - m o k ė j i e vaikus - „Būk ištikimas savo pa-
veldui bei šaliai. G e r b k savo tėvus ir viršesnius už save".
Skiriasi ir įvairių vietovių kultūra. Kitaip negu dauguma vaka-
riečių, kurie dabar stengiasi ugdyti savarankiškus vaikus, dauge-
lyje Azijos bei A f r i k o s kultūrų daugiau vertinamas emocinis arti-
mumas. Kūdikiai vietoj to, kad turėtų savo miegamąjį ir praleistų
dalį dienos lopšelyje ar darželyje, miega su motinomis ir dienas
leidžia su šeimos nariais (Roland, 1988; Whiting ir Edwards, 1988).
Bendruomeninių kultūrų vaikams būdingas stipresnis šeimos jaus-
mas - j e i gėda vaikui, tai gėda ir šeimai. Lyginant su vakariečiais,
japonai bei kiniečiai yra drovesni su nepažįstamais ir daugiau dėme-
sio skiria socialinei harmonijai bei ištikimybei (Bond, 1988; Che-
ek ir Melchior, 1990; Triandis ir kt., 1988). „Mano tėvai nusivils
m a n i m i " - tuo rūpinasi 7 % amerikiečių ir italų, 14% australų ir
beveik 25% taivaniečių bei japonų paauglių (Atkinson, 1988).
Žmonių, imigravusių į kitokią kultūrą, tokie skirtumai dažnai
sumažėja, bet retai kada visai išnyksta. Pavyzdžiui, Mary S t o p e s -
Roe ir Raymondas Cochrane (1990) paprašė britų tėvų įvertinti try-
likos vaikų charakterio bruožų svarbą. Du trečdaliai tėvų, imigra-
vusių iš Vakarų Azijos, ir tik viena penktoji vietinių baltaodžių tėvų
„paklusnumą" įvertino kaip vieną iš trijų svarbiausių bruožų. Tarp
jaunesnių žmonių kultūriniai skirtumai buvo šiek tiek mažesni, bet

vis tiek ryškūs. Tokie įvairių kultūrų socialiniai skirtumai gali pa-
skatinti mus pergalvoti mūsų priimtų vertybių naudą bei kainą.
PRIGIMTIES-PATIRTIES PROBLEMOS
SPRENDIMAS
Yįs^sutinka: mums turi įtakos ir genai, įr patirtis. K l a u s i m a s -
kiek yra svarbus vienas ir kitas. Fiziniams požymiams, pavyz-
džiui, plaukų spalvai, svarbesnis yra genetinis veiksnys, o kas
svarbiau psichologiniams požymiams, atsakyti sunkiau. 11 sky-
riuje „Intelektas" panagrinėsime gana keblią diskusiją dėl genų ir
aplinkos įtakos intelektui. Čia apsistosime prie kai kurių tyrimų
duomenų, rodančių, kaip prigimtis ir auklėjimas veikia bręstančią
asmenybę.
Kūdikiai ir maži vaikai nesugeba atlikti testų asmenybei tirti,
todėl apie jų temperamentą tyrėjai sprendė, stebėdami jų elgesį.
Vaikų temperamentai yra skirtingi. Ar tie skirtumai yra paveldi-
mi? Atrodo, taip. Gyvūnų augintojai selektyviai poravo šunis, ar-
klius bei kitus gyvūnus. Vieno tyrimo metu suomių psichologė
Kirsti Lagerspetz (1979) agresyviausias baltąsias peles suporavo
su agresyviausiomis pelėmis, o mažiausiai agresyvias - su tokio-
mis pat. Pakartojusi tai per 26 pelių kartas, gavo grupę smarkių
ir grupę taikių pelių.
Kai tyrėjas Stcphenas Suomi (1987) apgyvendino genetiškai
tikėtinus „niūrius" bei „linksmus" beždžionių mažylius su įmotėmis,
kurios irgi buvo niūrios arba linksmos, paveldimumo įtaka buvo
stipresnė nei patirties. Lyginant su iš prigimties linksmomis bež-
džionėlėmis, niūriosios didesniu nerimu reagavo į atskyrimą nuo
motinos, net patekusios pas linksmas, rūpestingas įmotes.
Dvynių studijų duomenys (žemiau) rodo, kad genai daro įtaką
ir žmogaus temperamentui (Matheny, 1989). Be to, skiriasi įvai-
rių rasių naujagimių bendras temperamentas. Kaukazoidų ir ne-
gridų kilmės naujagimiai dažniau būna jautresni bei irzlesni negu
mongolidų naujagimiai. Pavyzdžiui, vystomi, nurengiami ar ap-
klojami kaukazoidų kūdikiai reaguoja ryškiau negu Navajo vai-
kai (Freedman, 1979).
Dvynių tyrimai
Kai poruojama atrenkant, įvairuoja paveldimumas, o ne ap-
linka, todėl atskleidžiama tik paveldimumo įtaka. Ar įmanoma da-
ryti atvirkščiai - keisti tik aplinką, bet ne paveldimumą? Laimei,
gamta tokiems eksperimentams teikia medžiagos: dvynius. Dvyniai, Įdomu, kad gimstančių dvynių
kurie prasideda iš vieno apvaisinto kiaušinėlio, skylančio į dvi da- skaičius priklauso nuo rasės.
lis, yra genetiškai tapatūs (3-12 pav.). Netapatūs dvyniai, kurie Kaukazoidams dvynių gimsta
beveik du kartus daugiau negu
auga iš skirtingų kiaušinėlių, genetiškai yra tik tiek panašūs, kiek
mongolidams, bet du kartus
paprasti broliai ir seserys. mažiau negu negridams (Dia-
Ar tapatūs dvyniai, kurie yra genetiškos vienas kito kopi- mond, 1986).
jos, yra panašesnės asmenybės negu netapatūs? Ieškodami at-
sakymo, Birgitta Floderus-Myrhed ir jos kolegos (1980) įvertino
beveik 13 tūkstančių švedų tapačių ir netapačių dvynių porų eks-
traversiją bei neuroziškumą (emocinį nepastovumą). Tą patį atli-
ko Richardas Rose ir jo kolegos (1988), tirdami 7 tūkstančius suo-
mių dvynių porų bei A.C.Heath ir kolegos (1989), tirdami 3810
australų dvynių porų. Jų rezultatai buvo vienodi: ekstraversišku-
mo ir neuroziškumo požiūriu tapatūs dvyniai buvo daug panašes-
ni negu netapatūs; taigi šiems abiem bruožams svarbiausia yra ge-
netinė įtaka.
Kiti asmenybės matmenys taip pat atspindi genetinę įtaką.
Johnas Loehlinas ir Robertas Nicholsas (1976) pateikė anketas
850 dvynių porų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paaiškėjo, kad ta-
pačių dvynių daugelis požymių - gebėjimai, asmenybės bruožai, net
interesai - buvo daug panašesni negu netapačių dvynių. Tačiau dau-
guma tapačių dvynių sakė, kad su jais buvo elgiamasi panašiau ne-
gu su netapačiais dvyniais, todėl didėja tikimybė, kad ne tik genai,
bet ir patirtis lėmė jų panašumą. Loehlinas ir Nicholsas teigė, kad
yra ne taip. Tapatūs dvyniai, su kuriais tėvai elgėsi vienodai, nebu-
vo psichologiškai panašesni negu tapatūs dvyniai, auklėti šiek tiek
skirtingai.
3-12 pav. Tapatūs dvyniai auga iš

vieno apvaisinto kiaušinėlio, netapatūs
iš dviejų.
Tapatūs dvyniai Tik tos pačios lyties

IŠSKIRTI DVYNIAI. įsivaizduokite dirbtinį mokslinį eksperimentą,

kuriame kažkas dėl smalsumo nusprendžia išskirti vos gimusius ta-
pačius dvynius ir auginti juos skirtingoje aplinkoje. Ar tokie dvyniai
skiriasi tarpusavy daugiau negu augę kartu? Jei taip, mąstytų moks-
lininkas, tai tie skirtumai priklauso tik nuo skirtingos aplinkos. Kar-
tais iš tikrųjų susiklosto tokios aplinkybės.
Taigi 1979 m. Minnesotos universiteto psichologas T h o m a s
Bouchardas, perskaitęs laikraštyje žinutę apie 39 metų dvynių, iš-
skirtų nuo kūdikystės, susitikimą, pasinaudojo galimybe ir pasi-
kvietė j u o s į Minnesotą platesniems tyrimams. Bouchardas ieško-
jo skirtumų. Tačiau „dvyniai Džimai", Jimas Lewisas ir Jimas Sprin-
geris, stebino savo panašumu (Holden, 1980 a,b). Abu buvo vedę
moteris Lindas, išsiskyrę ir vėl vedę moteris Betty. Vieno sūnus
buvo Jamesas Alanas, kito - Jamesas Allanas. Abu turėjo šunis,
pavadintus Toy, daug rūkė cigarečių „Salem", tarnavo šerifo pa-
dėjėjais, vairavo „ševroletus", kramtė nagus iki gyvuonies, mėgo
automobilių lenktynes, turėjo rūsiuose dirbtuves ir buvo padarę ap-
valius baltus suolus aplink medžius savo kiemuose. Taip pat buvo
panašios jų medicininės istorijos: beveik tuo pat metu jie buvo pri-
augę po 10 svarų ir vėliau atsikratę antsvorio; abu dvyniai buvo
patyrę tai, ką jie laikė širdies smūgiu, bei abu nuo 18 metų kentė
vakarinį galvos skausmą.
Tapatūs dvyniai Oskaras Stohras ir Jackas Yufe taip pat buvo
labai panašūs. Vienas iš jų augo su močiute Vokietijoje kaip ka-
talikas ir nacistas, o kitas - su tėvu Karibuose kaip žydas. Nepai-
sant to, jie turėjo daugybę panašių bruožų bei įpročių. Dvyniai
m ė g o aštrų maistą bei saldžius likerius, turėjo įprotį u ž m i g t i
priešais televizorių, nuleisti tualete vandenį prieš pasinaudojant
juo, nešioti ant riešo gumines juostas, pamirkyti kavoje sviestuo-
tą duonos riekę. Stohras yra valdingas ir dažnai bara savo žmoną.
Tai prieš išsiskirdamas darė ir Yufe.
Žurnalų bei laikraščių dėka Bouchardas ir j o kolegos (1990)
surado ir ištyrė apie šešiasdešimt tapačių dvynių porų, augusių
atskirai. Juos nuolat stebino ne tik jų skonio ar fizinių bruožų pa-
našumas, bet taip pat ir asmenybės ypatybės, gebėjimai, net bai-
mės. Švedijoje, kurioje užregistruota 25 tūkst. suaugusių dvynių
porų, N a n c y Pedersen ir j o s bendradarbiai (1988) išaiškino 99
išskirtas tapačių dvynių poras ir daugiau kaip 200 išskirtų neta-
pačių dvynių porų. Lyginant su kartu augusiais tapačiais dvyniais,
išskirtų porų dvynių asmenybės labiau skyrėsi. Tačiau išskirtų ta-
pačių dvynių poros buvo panašesnės negu netapačių dvynių po-
ros. Dėl to, kad dvyniai išskiriami tik gimę (o ne, pavyzdžiui,
sulaukę 8 metų), asmenybės skirtumų nepadaugėja.
Bouchardas teigia, kad šiek tiek keistesnius panašumus, pavyz- „Kai kuriais požiūriais tapatūs
džiui, įprotį nuleisti vandenį tualete prieš pasinaudojant juo, lemia dvyniai, augę atskirai, atrodo,
ne kokie nors specialūs genai. Turėdami panašias pasirinkimo gali- yra... tokie pat panašūs kaip augę
kartu. Dabar tai yra stulbinantis
mybes, panašios prigimties žmonės dažnai pasirenka tą patį. Net tie
atradimas ir galiu užtikrinti, kad
asmenybės bruožai, kuriems paveldimumas turi stiprią įtaką (pavyz-
niekas iš mūsų nesitikėjo tokio
džiui, socialinis pajėgumas, t.y tvirtumas, atsakingumas), priklauso panašumo lygio. "
ne nuo vieno geno, o nuo sudėtingo jų derinio. Sudėtingesni bruožai Thomasas Bouchardas, 1981
priklauso nuo daugelio genų, kurių kiekvieno poveikis labai mažas

(Plomin, 1990 a).
Patrauklios istorijos Bouchardo kritikams nedaro jokio įspūdžio.
Jie teigia, kad du to paties amžiaus ir lyties nepažįstami žmonės,
kruopščiai lygindami savo elgesį bei gyvenimo istoriją, turbūt rastų
daug atsitiktinių panašumų. Net įspūdingiausi asmenybės tyrimų
duomenys yra nelabai patikimi, nes daugelis išskirtų porų prieš
tyrimą jau buvo keletą metų praleidę kartu. Be to, įvaikinimo agen-
tūros stengiasi išskirtus dvynius apgyvendinti panašiuose namuo- Ne tik dvyniams būdingi sutapi-
se. Panašios aplinkos įtaka atrodo mažesnė negu paveldimumo. mai. Patricia Kern iš Kolorado
Dvyniams augant, skirtinga patirtis dažnai paryškina jų asmenybės (Colorado) gimė 1941 m. kovo 13
d. ir buvo pavadinta Patricia Ann
skirtumus (McCartney ir kt., 1990). Tačiau dvynių tyrimai rodo,
Campbell. Patricia Di B i as i iš
kodėl mokslininkai labiau ėmė pabrėžti genetinės įtakos svarbą.
Oregono irgi gimė 1941 m. kovo
13 d. ir buvo pavadinta Patricia
[vaikinimo tyrimai Ann Campbell. Abiejų tėvai buvo
Robertai, jos dirbo buhalterėmis ir
Įvaikinimo tyrimai pateikia papildomos medžiagos sprendžiant
turėjo 21 metų ir 19 metų vaikus.
šią problemą. Analizuojant bet kurį bruožą, galima klausti, ar įvaikis Abi mokėsi kosmetologijos, mėgo
yra panašus į savo patėvius, kurie sukuria namų aplinką, ar į bio- tapyti aliejiniais dažais ir ištekėjo
loginius tėvus, kurių genus paveldėjo? Tiriant šimtus vaikus įvai- už karininkų, o vestuvių data
kinusių šeimų Minesotoje, Teksase ir Kolorade, padaryta stulbi- skyrėsi tik 11 dienų. Jos nėra
nanti išvada: žmonės, augantys kartu, nėra panašios asmenybės, susijusios genetiškai (iš AP 1983
m. gegužės 2 d. pranešimo).
nesvarbu, ar biologiškai susiję ar nesusiję (Rowe, 1990). Dauge-
lio šeimų, neturinčių dvynių, tyrimai parodė, kad tėvų asmenybės
yra visiškai nesusijusios su vaikų asmenybėmis. Sandra Scarr ir
jos kolegos (1981) susumavo šiuos atradimus: Apskritai, du tos pačios šeimos
„Reikia sutikti su tuo, kad aukštesnės ir vidurinės klasės broliai, vaikai yra tiek skirtingi, kiek ir bet
lankę tą pačią mokyklą, tuos pačius renginius, sporto, muzikos kurios atsitiktinai parinktos poros
pamokas, tuos pačius gydytojus, auklėti vienodai, asmenybės ma- vaikai.
Robertas Plominas ir D c n i s c Daniels, 1987
tais tik šiek tiek panašesni tarpusavyje negu su darbininkų ar ūki-
ninkų berniukais, kurių gyvenimas yra visiškai kitoks".
Štai čia ir iškyla naujausia ir didžiausia raidos psichologijos
mįslė: kodėl tos pačios šeimos vaikai tokie skirtingi? Kodėl vienodi
genai ir bendra šeimos aplinka (šeimos socialinė klasė, tėvų asme-
nybės ir santuokinė padėtis, buvimas vaikų darželyje ar namie, kai-
mynai) turi tokią mažą įtaką vaikų asmenybėms? Ar tai todėl, kad
broliai, net turėdami pusę vienodų genų, kiekvienas turi labai skir-
tingus jų derinius? Ar todėl, kad kiekvieną iš brolių veikia skirtinga
aplinka (skirtinga bendraamžių įtaka, gimimo eiliškumas, gyveni-
mo įvykiai)?
Dvynių ir įvaikinimo tyrimai rodo, kad nuo genų priklauso
beveik 50% tokių bruožų, kaip veiklumas ar emocinis nepastovu-
mas, tarpasmeninių skirtumų. Kas atsako už kitus 50%? Kadangi
bendra namų aplinka nelabai veikia kartu augančius brolius (nors
tai ir keistai atrodo), mokslininkai teigia, kad įtakos turi ne bendra,
o jų asmeninė nepakartojama patirtis. Akivaizdu, kad kiekvieną vai-
ką ne tiek veikia patys tėvai, kiek tai, kaip vaikas bendrauja su jais,
kaip juos suvokia, taip pat kiti žmonės bei kultūrinė aplinka. Moks-
lininkų nuomonei gerokai pasislinkus genetinio determinizmo link,
Robertas Plominas (1990 b) ir kiti vėl primena, kad „ne viskas yra
genetika".
Įvaikinimo tyrimai rodo, kad, nors įvaikių ir įtėvių asmeny-
bės nėra labai panašios, įvaikinimo poveikis nemažas. Pirma, namų
aplinka daro įtaką įvaikintų vaikų vertybėms, Įsitikinimams, socia-
linėms nuostatoms. Antra, įtėvių namuose vaikai retai patiria smur-
tą ar nesirūpinimą jais. (Įtėviai yra rūpestingai tikrinami, o biologi-
nių tėvų niekas netikrina.) Todėl nenuostabu, kad beveik visi įvai-
kinti vaikai klesti. Tiriami intelekto testais, jie gauna aukštesnius
įverčius negu jų biologiniai tėvai, daugelis jų tampa laimingesni ir
pastovesni žmonės negu būtų buvę augdami apleistoje, įtampą ke-
liančioje aplinkoje. Įvaikinti vaikai gali būti laimingi ir nebūdami
panašūs į savo įtėvius.
Kiek pagarbos (ar kaltės) nusipelno tėvai?

Paprastai tėvai labai didžiuojasi savo vaikų laimėjimais ir gėdi-
jasi ar jaučiasi kalti dėl jų nesėkmių. Jie džiaugiasi, kai giminės
sveikina juos dėl vaiko nuopelnų. Tėvai svarsto, kur jie suklydo,
auklėdami vaiką, kuris nuolat yra kviečiamas į direktoriaus kabine-
tą. Tokiam požiūriui įtakos turėjo psichiatrija : Freudo psichologi-
ja, kaltinanti „blogą motiną" už visas problemas - nuo astmos iki
šizofrenijos. Visuomenė palaiko tokį tėvų kaltinimą: tikėdami, kad
tėvai formuoja vaikus kaip puodžius molį, žmonės giria tėvus už
vaikų dorybes ir kaltina už jų ydas. Netgi šimpanzė, kurios mažylis
skriaudžiamas, dažnai puola skriaudiko motiną (Goodall, 1968).
Šiame skyriuje išryškinome tam tikrą auklėjimo galią. Kraštuti-
numai yra ryškiausi pavyzdžiai - skriaustas tampa skriaudiku, o my-
limi, bet tvirtai auklėjami vaikai tampa pasitikintys savimi ir socia-
liai išmanūs. Be to, tėvai daro ryškią įtaką vaikų nuostatoms, ver-
tybėms, tikėjimui ir politinėms pažiūroms.
Turint omenyje mūsų norą girti ar kaltinti, didžiuotis ar gėdy-

tis, reikia prisiminti paprastą principą: kai aplinka normali, įsi-
tvirtina genetiškai nulemti vaikų polinkiai. Vaikai nėra taip leng-
vai formuojami kaip molis. Negana to, kaip sužinosite perskaitę „Klaidinga žiūrėti į vaiką ir
sakyti: „Aš iš jo padarysiu X arba
kitą skyrių, gyvenimą formuoja ir kita, tėvų nekontroliuojama,
Y vaiką ". Pažiūrėkime, ką šis
aplinka - bendraamžiai, atsitiktiniai įvykiai, labai įvairi gyveni-
vaikas daro gerai ir ką mėgsta.
mo patirtis. Tada paremkime tuos dalykus...,
Gali pasidaryti nejauku supratus, kaip rizikinga yra turėti vai- kuriuos praeityje žmonės vadino
kų bei juos auginti. Suteikdami gyvybę, vyras ir moteris sumaišo talentais. "
T h o m a s a s Bouchardas, 1990
savo genų rinkinius kaip kortų kaladę ir perduoda savo būsimam
vaikui, kurį tuo pat metu veikia gausybė kitų veiksnių, kurių ne-
kontroliuoja tėvai. Turėdami omenyje, kad vaiko gyvenimą for-
muoja ir tėvų kontroliuojami ir nekontroliuojami veiksniai, netu-
rėtume skubėti girti tėvų už vaikų laimėjimus bei kaltinti už jų
nesėkmes.
Galime pasakyti, kad svarbu ir genai, ir patirtis. Tai yra tie-
sa, bet per daug supaprastinta. Tiksliau, šių abiejų veiksnių įta-
kos persipina. Įsivaizduokime du kūdikius: vienas turi didesnį ge- „Paveldimumas išdalija kortas, o
aplinka dalyvauja žaidime. "
netinį polinkį būti patrauklus, socialus, linksmas negu kitas. To- Charlcsas L. Brcwcris, 1990
liau įsivaizduokime, kad pirmasis daugiau traukia globėjus su juo
užsiimti negu antrasis, todėl jis auga nuoširdesnis, labiau mėgs-
tantis bendrauti. Abiem paaugus, pirmasis natūraliai ieško veik-
los ir draugų, kurie toliau stiprina jo socialinį pasitikėjimą.
Taigi, kas galiausiai lemia jų asmenybių skirtumus? Negalima
pasakyti, kad jų asmenybės X procentų priklauso nuo genų, o Y
procentų - nuo patirties, nes genų ir patirties poveikiai persipina.
Iš tikrųjų, genai vadovauja patyrimui (Scarr ir McCartney, 1983).
Augdami mes renkamės aplinką, tinkančią mūsų prigimčiai. Be
to, kaip ir anksčiau nagrinėtame pavyzdyje, mūsų genetiškai nu-
lemti bruožai sukelia reikšmingas kitų asmenų reakcijas. Tai šiek
tiek paaiškina, kodėl tapatūs dvyniai, augę skirtingose šeimose,
savo tėvų šilumą prisimena labai panašiai - tarsi jie būtų turėję
tuos pačius tėvus (Plomin ir kt., 1988). Netapatūs dvyniai anks-
tyvąją šeimos patirtį prisimena daug skirtingiau - net augę toje
pačioje šeimoje. Taigi „vaikai suvokia savo tėvus skirtingai ir tai
priklauso nuo jų pačių savybių", pastebi Scarr (1990).
Išvada. Genai veikia patyrimą, kuris mus formuoja. Elgesio
genetikos specialistai sako, kad teisingas požiūris yra - ne pri-
gimtis arba patirtis, bet prigimtis per patirtį.
SANTRAUKA
A p ž v e l g d a m i ž m o g a u s gyvenimą nuo apvaisinimo rinią. j r_kuxi.os_.l^xtkąrtė m i s tun "
iki mirties, raidos psichologai tiria, kaip vyksta fi- keičiamos tam, kad akomoduotų naują informa.
zinė, pažintinė ir socialinė raida. TaijD vaikas tobuTeja^riüö^päpräs'toFFudikio sens
torikos iki sudėtingesnių m ą s t y m o stadijų. Pa
Raidos klausimai džiui, apie aštuntąjį mėnesį kūdikis jau suvokia,
daiktai esti net tada, kai jie nematomi. Šis ob;
Raidos psichologija sprendžia tris pagrindinius klau- nuolatinio buvimo j a u s m a s yra susijęs su atsi
simus. Pirma, kiek žmonių skirtumus lemia genai, o sia nepažįstamų žmonių baime, o tam reikia g
kiek - patirtis? Antra, ar raida yra tolydus, ištisinis atsiminti, kas pažįstamas, o kas nepažįstamas.
procesas ar stadijinis? Trečia, ar mūsų gyvenimui Piaget manė, kad ikimokyklinio amžiaus vaika:
būdingesni pastovūs ar kintantys bruožai? egocentriški ir negali atlikti paprastų loginiu
racijų. Jo nuomone, tik apie septintuosius metu>
Prenatalinė raida ir naujagimystė siformuoja gebėjimas atlikti konkrečias operac l
kurių reikia tvermės principui suprasti. D a b a r
Iš gyvybės prasideda gyvybė. Gyvenimo ciklas pra-
tyrimai rodo, kad maži vaikai gali d a u g i a u
sideda, kai vienas iš beveik 300 mln. spermijų susi-
m a n ė Piaget. K i e k v i e n o j e s t a d i j o j e i š r y š k ė j
jungia su kiaušinėliu ir sudaro zigotą.
pažintinių gebėjimų pradmenys pradeda rastis
tesnėse p a k o p o s e .
Prenatalinė raida. Prisitvirtinusiame prie gimdos sie-
nelės augančiame embrione pradeda formuotis kūno
organai. Apie devintąją savaitę, vaisius tampa panašus Socialinė raida. Kūdikystės patirtis nėra sąmi
į žmogų. Kartu su maisto medžiagomis teratogenai per gai prisimenama ir j o s poveikį gali keisti vėle fl
motinos kūną gali pasiekti vaisių ir pakenkti jo svei- patyrimas, tačiau ji gali turėti ilgalaikę įtaką -
katai. linei raidai.
Prieraišumo kūdikystėje būdas siejasi su tolesne
Naujagimio galimybės. Naudodami naujausius kūdi-
kių tyrimo metodus, tyrinėtojai nustatė, kad naujagi- ne tik todėl, kad šie patenkina biologinius pore:?
miai labai daug ką gali. Jie jau gimsta su jutimais ir bet, svarbiausia, todėl, kad jie yra rūpestingi, arti
refleksais, kurie padeda jiems bendrauti su suaugusiai- jautrūs. Netekę tokios globos, beždžionių ir žmor
siais ir maitintis: jie greitai išmoksta atskirti savo mo- kūdikiai tampa apgailėtinai atsiskyrę, nerimastinga I
tinos kvapą bei g a r s u s , be to, j i e galbūt net gali kartais žiaurūs. Vaikai, kurių susiformavęs prie
mėgdžioti paprastus judesius. sumas, atskirti nuo savo globėjų, tam tikrą laika
na nuliūdę. Kūdikiai, kuriems būdingas saugus
r a i š u m a s prie m o t i n o s , p a p r a s t a i t a m p a S O C K
Kūdikystė ir vaikystė
išmanūs ikimokyklinukai.
Fizinė raida. Smegenų nervinės ląstelės formuojasi Kaip ir pažintiniai gebėjimai, taip ir savivaizdis.
dar prieš gimimą. Po gimimo, veikiami patyrimo, ryšiai muojasi laipsniškai. 18 mėnesių vaikai a t p a ž į s t a «
tarp jų plečiasi. Sudėtingesni kūdikių fiziniai gebėji- ve veidrodyje. 12 metų vaikų savivaizdis yra
mai - sėdėjimas, sto veji masįy;aTĘš č i oj i m a s - tobulėja pastovus ir susijęs su savarankiškumu, optimizr i
visada ta pačia tvarka; ..jų fakUškas, Jjijcas,.prjklau socialumu. Dažniausiai vaikus, turinčius teigiama
nuo individualaus b r ę a d į r ^ nuo vivaizdį, laimingus, pasitikinčius savimi išaugin-
vienerių metų iki paauglystės - yra lėtos, ramios fi- nuolaidūs ar valdingi, bet autoritetingi tėvai,
zinės raidos laikotaipiX^ įskiepija jiems gyvenimo kontrolės jausmą. Spre :
mai dėl vaikų auklėjimo priklauso nuo tėvų vert;
Pažintinė raida. Jeanas Piaget (ir beveik visi kiti), jų požiūrio į pageidautinus bruožus. Tėvų veri t
stebėdamas vaikus, įsitikino, kad vaiko_protas - tai įtaką iliustruoja kultūriniai Azijos šeimų bendru
ne mažo suaj^ū&įjojo jprotas. Piaget teigė, kad~protTr— niškumo ir Europos bei Amerikos šeimų indiv.
raida vyksta formuojantis schemoms, kurios padeda lizmo skirtumai.
Prig im ties-patirties problemos

sprendimas
Paveldėto temperamento, taip pat dvynių bei įvaiki-
nimo tyrimai moksliškai pagrindžia mintį, kad bręs-
tančiai asmenybei svarbi ir prigimtis, ir patirtis. Rai-
dos psichologai sutinka, kad gyvenimo kelią lemia
genai ir aplinka, biologiniai bei socialiniai veiksniai,
kad jų poveikiai persipina.
R a i d o s p s i c h o l o g i j a . Psichologijos šaka, kuri nag- nuo 2 savaičių po apvaisinimo iki dviejų mėnesių.
rinėja gyvenant atsirandančius fizinius, pažintinius ir
Vaisius. Žmogaus organizmas nuo 9 savaičių po ap-
socialinius pokyčius.
vaisinimo iki gimimo.
G e n a i . Biocheminiai paveldimumo vienetai, kurie
Teratogenai. Veiksniai, pavyzdžiui, chemikalai bei vi-
sudaro chromosomas; DNR segmentai, sintetinantys
rusai, kurie gali pasiekti embrioną ar vaisių prenata-
baltymą.
linės raidos metu ir jiems pakenkti.
Brendimas. Biologinis augimo procesas, kai tvarkin-
Alkoholinis vaisiaus sindromas. Vaiko fiziniai ir pa-
gai keičiasi elgesys, santykinai nepriklausomas nuo
žintiniai sutrikimai, sukelti nėščios motinos vartoja-
patyrimo.
mo alkoholio. Sunkiais atvejais veidas būna ryškiai
Kiaušinėlis. Moteriškoji lytinė ląstelė. deformuotas.
C h r o m o s o m a . Siūlo pavidalo darinys iš DNR mole- I e š k o j i m o refleksas. Kūdikio polinkis, palietus j o
kulių, turinčių genų. skruostą, išsižioti ir ieškoti spenelio.
DNR (dezoksiribonukleino rūgštis). Sudėtinga mole- Pažinimas. Psichinė veikla, susijusi su mąstymu, žino-
kulė, turinti genetinę informaciją ir sudaranti chromo- jimu bei atmintimi.
somą.
S c h e m a . Sąvoka arba struktūra, tvarkanti ir aiški-
X c h r o m o s o m a . Lytinė chromosoma, kurią turi ir nanti informaciją.
vyrai, ir moterys. Moterys turi dvi X chromosomas,
Asimiliacija. Naujos patirties aiškinimas turimų sche-
vyrai - vieną. X chromosomos iš abiejų tėvų for-
mų terminais.
muoja moteriškosios lyties kūdikį.
A k o m o d a c i j a . Esamo supratimo (schemų) pritaiky-
Y c h r o m o s o m a . Lytinė chromosoma, kurią turi tik
mas priimant naują informaciją.
vyrai. Susiporavusi su motinos X chromosoma, for-
muoja vyriškosios lyties kūdikį. Sensomotorinė stadija. Piaget teorijoje stadija (nuo
gimimo iki maždaug 2 metų), kurios metu vaikai pa-
Testosteronas. Svarbiausias vyriškasis lytinis hor-
saulį pažįsta pojūčiais ir judesiais.
monas. Jo turi abiejų lyčių atstovai, bet vyrų dides-
nis šio hormono kiekis skatina augti vaisiaus vy- Nuolatinis objekto b u v i m a s . Žinojimas, kad daik-
riškuosius lytinius organus, o paauglystės laikotar- tai egzistuoja net jų nesuvokiant tiesiogiai.
piu formuotis vyriškiems bruožams. N e p a ž į s t a m ų ž m o n i ų baimė. Svetimų žmonių bai-
Zigota. Apvaisintas kiaušinėlis, po 2 savaičių spar- mė, išryškėjanti apie 8-ąj į mėnesį.
taus ląstelių dalijimosi tampantis embrionu. Egocentriškumas. Piaget teorijoje priešoperacinės sta-
E m b r i o n a s . Besiformuojantis žmogaus organizmas dijos vaiko nesugebėjimas suprasti kito žmogaus požiūrį.
Priešoperacinė stadija. Piaget teorijoje stadija (nuo Kritinis laikotarpis. Laikotarpis, kai tam t>
2 metų iki 6 ar 7 metų), kurios metu vaikas mokosi veiksniai ar potyriai labiausiai veikia orgar.
naudotis kalba, bet dar nesupranta konkrečių logi- mo raidą.
nių operacijų.
{spaudas. Procesas, kai tam tikriems gyvūnams
T v e r m ė s p r i n c i p a s . Principas (Piaget laikytas da- bai anksti kritinio laikotarpio metu susiforinu
limi konkretaus operacinio mąstymo), kad, keičian- prieraišumas.
tis daiktų formai, jų masė, tūris ir kiekis nekinta.
T e m p e r a m e n t a s . Asmeniui būdingas emocijų k:
K o n k r e č i ų o p e r a c i j ų stadija. Piaget teorijoje stamo greitis ir stipris.
dija (nuo 6 ar 7 metų iki 11 metų), kai vaikui susi- B a z i n i s p a s i t i k ė j i m a s . Pasak Eriko Eriksono.
formuoja protinės operacijos, įgalinančios jį logiš- jausmas, kad pasaulis yra numatomas ir patikiir..
kai mąstyti apie konkrečius dalykus. manoma, šis j a u s m a s formuojasi kūdikystėje .
F o r m a l i ų operacijų stadija. Piaget teorijoje stadi- tinkamos patirties su jautriais globėjais.
ja (paprastai prasidedanti apie 12 gyvenimo metus), Tapatūs dvyniai. Dvyniai, prasidėję iš vienos Zi-
kai žmonės pradeda logiškai mąstyti abstrakčiomis tos, kuri skyla į dvi dalis, sukurdama dvi genet:: .
sąvokomis. kopijas.
P r i e r a i š u m a s . E m o c i n i s ryšys su kitu ž m o g u m i ; Netapatūs dvyniai. Dvyniai iš skirtingų zigotų iš-
maži vaikai tai išreiškia artumo su globėju poreikiu vaišintų kiaušinėlių); genetiškai jie ne artimesni
ir liūdesiu išsiskiriant su juo. gu broliai ar seserys, gimę atskirai.
Paauglystė ir branda 4 SKYRIUS
Didesnę šio amžiaus dalį psichologai laikėsi poeto Alexande-

rio Pope minties, kad „jei daigelį palenksi, tai ir medis palinkęs
užaugs". Raidos žinovai daugiausiai dėmesio skyrė „kritiškajam"
ankstyvajam amžiui, manydami, kad, vaikystei baigiantis, bruo-
žai, kaip stingstantis molis, jau yra beveik nusistovėję. Gyveni-
mo patirtis apgludins nelygius kampus, bet jau baigėsi lengvai įtakai
pasiduodąs laikotarpis. Kūdikystės bei vaikystės palikimas bus
juntamas per būsimus dešimtmečius, nes būdingi asmenybės bruo-
žai jau yra suformuoti.
Dabar naujoji raidos psichologų karta teigia, kad kažkada bu-
vusi populiari nuomonė, j o g pasibaigus vaikystei, svarbesnių as-
menybės pokyčių nebebūna, užleidžia vietą nuomonei, kad raida
vyksta visą gyvenimą. Ryškėjant šiandieninei viso gyvenimo rai-
dos krypčiai, psichologai pradėjo domėtis, kaip prigimtis ir patir-
tis mus formuoja kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje ir vėliau.
Po penkerių metų susitikę buvę klasės draugai stebisi skirtingais
jų gyvenimo keliais. Po dešimties metų buvusiems geriausiems
universiteto draugams sunku rasti bendrų pokalbio temų. Taigi
anksčiau vyravusi nuomonė, kad raida baigiasi su vaikyste, užlei-
džia vietą požiūriui, kad raida tęsiasi tol, kol gyvename.
PAAUGLYSTĖ
P a a u g l y s t ė - tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugu-
siųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki
tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė
padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų

šalių visuomenė įir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė
trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus
atsakomybės (Baumeister ir Tice, 1986). Pasibaigus lytiniam bren-
dimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Tai pa-
prastai būdavo pažymima tam tikru ritualu. Suaugęs žmogus dir-
bo, tuokėsi, augino vaikus.
Žmonėms pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia pa-
ankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepri-
klausomybę pradėjo įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės bran-
d o s j o p c i ą l i i i ė s nepriklausomybės ir yrą.paauglystė.
Koks tai amžius? F a s a k ' Š v . Augustino, tai ugningos aistros
metas:
...karšta bręstančiojo vaizduotė... Manyje virė meilė ir geismas, ku-
rie stūmė mano jaunatvišką nebrandumą prarajos link.
Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina" paauglystė aprašoma

kaip
„...tas palaimingas metas, kai vaikystė jau eina į pabaigą, ir iš tos
beribės, laimingos ir linksmos erdvės prasideda kelias".
Savo dienoraštyje, rašytame su šeima besislapstant nuo na-

cių, paauglė A n n e Frank rašė:
Su manimi elgiamasi taip skirtingai. Vieną dieną Anne protinga
ir jai leidžiama žinoti viską; kitą dieną - Anne tik kvaila ožkelė,
kuri iš viso nieko nežino, o tik Įsivaizduoja, kad iš knygų gali vis-
ką sužinoti... O kaip viskas kunkuliuoja manyje, kai guliu lovoje
ir turiu kęsti žmones, kurie man jau taip įkyrėjo, kurie visiškai
nesupranta mano norų.
Ar įsivaizduojate, kaip jūs vertins
Anot G. Stanley Halio (1904), pirmojo Amerikos psicholo- te savo dabartinį gyvenimą po /''
go, aprašiusio paauglystę, įtampa tarp biologinės brandos ir socia- metų? Ar būsite patenkinti tuo, L:
linės priklausomybės sukuria „audrų ir sunkumų" laikotarpį. Dau- darote ir renkatės dabar?
gelis žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigrąžinti paaug-
lystės, to laiko, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripaži-
nimas, kai gyvenimo samprata nuolat keitėsi, o atitolimas nuo tėvų
buvo didžiausias (Macfarlane, 1964).
Kiti p s i c h o l o g a i teigia, kad daugeliui paauglystė yra to-
kia, kaip ją aprašė L.Tolstojus: gyvybingas laikas dar be suaugu-
siųjų rūpesčių, gražiausios draugystės, aukščiausio idealizmo, nuo-
stabių gyvenimo galimybių suvokimo laikas (Coleman, 1980). Šie
psichologai nesistebėtų, kad 9 iš 10-ties vyresniųjų klasių moks-
leivių sutinka su teiginiu: „Apskritai, esu savimi patenkintas" (Pub-
lic Opinion, 1987).
4 SKYRIUS. P a a u g l y s t ė ir b r a n d a 109
Fizinė raida U I Berniukai

Į Į Mergaitės
Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu.
Hormonų antplūdis sukelia sparčios, dvejus metus trunkančios
raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11-uosius me-
tus, o berniukams - apie 13-uosius.
Berniukai paauga apie 7,5 cm per metus, o mergaitės - apie
4,5 cm, ir taip pirmąkart gyvenime vidutinis vyro ūgis ryškiai
pralenkia vidutinį moters ūgį (4-1 pav.). Šio augimo šuolio me-
tu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, t. y. ryškėja pirmi-
niai lytiniai požymiai. Kartu formuojasi ir antriniai lytiniai po-
žymiai - vyriškieji ir moteriškieji bruožai, nesusiję su daugini-
mosi funkcijomis: didėja mergaičių krūtys ir platėja klubai, ber-
niukų - didėja veido plaukuotumas, žemėja balsas, ir vieniems,
ir kitiems pradeda augti gaktos ir pažastų plaukai (4-2 pav.).
Lytinio subrendimo požymiai yra pirmoji berniukų ejakuliaci- 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
ja, paprastai prasidedanti apie 14-uosius metus, ir mergaičių pir- Amžius metais
mosios menstruacijos, atsirandančios apie 13-uosius metus. [Tai 4 - 1 pav. Vaikystėje berniukai ir'
dar nebūtinai yra vaisingumo ženklas; kartais dar praeina keleri mergaitės yra panašaus ūgio. Brendi-
metai, kol pradeda skirtis pakankamai gyvybingi spermijai ar kol mo laikotarpiu mergaitės trumpam
aplenkia berniukus, bet šie galiausiai
mergaitėms pasireiškia ovuliacija (Tanner, 1978).]
apie 14-uosius metus jas pralenkia
Pirmąsias menstruacijas paprastai gerai prisimena daugelis su- (iš Tanner, 1978).
augusių moterų. Dauguma prisimena tuo metu patirtus įvairius
jausmus: pasididžiavimą, jaudulį, sutrikimą bei baimę (Greif ir
4 - 2 pav. Brendimo laikotarpiu hormonų
antplūdis sukelia įvairių fizinių pokyčių.
Ulman, 1982; Woods ir kt., 1983). Kelis pirmuosius mėnesius

daugelis mergaičių tai slepia nuo draugių, ir tik nedaugelis jų
dalijasi tuo su savo tėvu (Brooks-Gunn, 1989). Gerai šiam įvy-
kiui paruoštos mergaitės paprastai menstruacijų pradžią išgyve-
na kaip teigiamą gyvenimo pokytį. Tai iš tikrųjų yra svarbus įvy-
kis. Nepaisant amžiaus, mergaitės pradeda daugiau save skirti
nuo berniukų, o jų elgesys rodo, kad jos tampa vis mažiau pri-
klausomos nuo tėvų (Golub, 1983). Dauguma vyrų panašiai pri-
simena savo pirmąją ejakuliaciją - dažniausiai naktį savaime
išsiliejančią sėklą (Fuller ir Downs, 1990).
Kaip ir ankstesniais gyvenimo tarpsniais, numatyti galima tik
fizinių pokyčių tvarką (pavyzdžiui, krūtys pradeda formuotis
anksčiau negu pradeda augti gaktos plaukai ir prasideda mėne-
sinės), bet ne konkretų jų atsiradimo laiką. Kai kurios mergaitės
labai paauga jau devintaisiais gyvenimo metais, o kai kurie ber-
niukai - tik šešioliktaisiais. Nuo šių skirtumų vargu ar priklauso
suaugusio žmogaus ūgis, bet jie gali turėti psichologinių padari- f
nių. M a g - r n v ^ - ilnnr^ l V j™ kolegų 1950 m. atlikti tyrimai pa- ' 0
rodė, kad ankstyvas brendimas yra palankesnis berniukams.
Anksti pradėję bręsti berniukai, jau ankstyvos paauglystės metu
būdami stipresni, atletiškesni, atrodydami nevaikiškai, paprastai
būna populiaresni tarp draugų, labiau pasitiki savimi ir esti la-
biau nepriklausomi. J
Mergaitėms, ankstyvas brendimas gali sukelti nemažai sun- 0
kumų. Švedijoje, Šiaurės Amerikoje ir Naujojoje Zelandijoje at-
likti mergaičių, kurioms mėnesinės prasideda anksti (iki 12 metų)
ir vėlai (sulaukusioms 14 metų ir vėliau), tyrimai parodė, kad
ankstyvas brendimas padidina prieš tai buvusius sunkumus (Caspi
ir Moffitt,1991; Simmons ir Blyth, 1987; Stattin ir Magnusson,
1990). Jauna mergaitė, kurios kūnas nesiderina su emociniu bran-
dumu ir su tuo, ką patiria jos draugės, gali pradėti bendrauti su
vyresniais draugais bei elgtis ne pagal savo amžių. Be to, vie-
nuolikmetė, ūgiu toli pralenkusi savo klasės draugus ir tapusi
seksualinio dėmesio objektu, tam tikrą laiką gali jaustis sutriku-
si ir dėl to kitų erzinama (Petersen, 1987). Tačiau kai bendra-
amžiai ją pasiveja, aukštesnėse klasėse tokios mergaitės patirtis
gali net padėti jai siekiant pripažinimo ir pasitikėjimo savimi.
Palankiam prisitaikymui svarbu ne tik tai, kada bręstama, bet
ir tai, kaip į šiuos fizinius pokyčius reaguoja aplinkiniai žmonės.
Prisiminkime: paveldimumas ir aplinka sąveikauja. Šiuo atveju
aplinkos reakcija į jaunuolį priklauso nuo brendimo laiko, kurį
lemia paveldimumas.
4 SKYRIUS. Paauglystė ir branda 111
Pažintinė raida
Plėtojantis paauglių m ą s t y m o g e b ė j i m a m s , tobulėja jų sociali-
nis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Gebėdami mąstyti apie
savo pačių ir kitų žmonių m ą s t y m ą , j i e pradeda suprasti, ką kiti
žmonės galvoja apie juos. Didėjant pažintiniams gebėjimams, dau-
gelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa
gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savų trūkumų atžvilgiu.
MĄSTYMO GALIOS RAIDA. Kaip ir fizinė, taip ir pažintinė bran-

da i š r y š k ė j a savo laiku. B r a n d ž i a i m ą s t y t i n e p r a d e d a m a stai-
ga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis paaug-
lių pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoho-
liui ar palaidam lytiniam gyvenimui. Ankstyvoje paauglystėje mąs-
tymas yra dar egocentriškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų as-
meninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie
yra patyrę tą patį) tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasi-
matymą ar nekęsti mokyklos. Pirmą kartą įsimylėjęs paauglys gali
atsidusti: „Bet, mama, tu tikrai nesupranti, ką reiškia įsimylėti"
(Elkind, 1978).
Galiausiai vis tik d a u g u m a jaunuolių pasiekia tą intelekto ri-
bą, kurią Piaget vadino formaliosiomis operacijomis. Skaitydami
3 skyrių sužinojote, kad iki paauglystės vaikai mąsto konkrečiai,
o paaugliai jau geba mąstyti abstrakčiai, logiškai. Jie j a u gali kelti
hipotezes ir daryti išvadas: jei tai, tuomet šitai. Kitaip negu vai-
kystėje, paaugliai gali nustatyti, kad, paslėpus pokerio žymelę ir
sakant: „Ši žymelė arba žalia, arba nežalia", - teiginys logiškai
turi būti teisingas (Osherson ir M a r k m a n , 1974-1975). Šie abst-
raktaus m ą s t y m o įgūdžiai būdingi paskutiniajai Piaget išskirtai pa- „ Svarbiausia šio laikotarpio
žintinės raidos stadijai. naujovė - gebėjimas mąstyti
Vyresni vaikai gali būti jau pakankamai įvaldę tas formalias ope- remiantis žodžiais suformuluotomis
hipotezėmis, o ne tiktai konkrečiais
racijas, kurių reikia mokantis algebros. Tačiau, kad gebėtų mąstyti
objektais ar veiksmais su jais
sistemiškai, kaip daro mokslininkas, tikrindamas hipotezes ir dary- Jcanas Piaget, 1972
damas išvadas, paaugliai dar turi tobulinti savo formalaus mąsty-
m o gebėjimus (Inhelder ir Piaget, 1958). Tokia nauja mąstymo ga-
lia išryškėja, kai paaugliai svarsto ir diskutuoja tokiomis abstrakčio-
mis temomis, kaip žmogaus prigimtis, gėris ir blogis, tiesa ir tei-
singumas. Ankstyvoje vaikystėje, dar tik pradėję simboliškai mąs-
tyti ir įsivaizdavę Dievą kaip asmenį debesyse, dabar jau ieško gi-
lesnės Dievo ir egzistencijos sampratos (Elkind, 1970; Worthing-
ton, 1989). Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai jau pastebi kai kurių
žmonių m ą s t y m o prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina
žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažin-
ti veidmainystę skatina karštai ginčytis su tėvais ir tyliai sau pasi-

žadėti niekada neatsisakyti savųjų idealų (Peterson ir kt., 1986).
3 skyriuje minėjome, kad šiandieninių raidos psichologų nuo-
mone, logikos pradmenys pasirodo anksčiau negu manė Piaget.
Be to, kritikai teigia, kad Piaget (1972) pervertino skaičių žmo-
nių, kurie pasiekia formaliąją logiką. Kai kurie jaunuoliai ir su-
augę žmonės, nesimokę mokslo logikos ir matematikos, nepasie-
kia formaliųjų operacijų mąstymo stadijos. Štai ištrauka iš tyrėjos
Sylvia Scribner (1977) pokalbio su neraštingu Kpelle kaimo ūki-
ninku iš Liberijos:
Sylvia Scribner: Visi Kpelle vyrai yra ryžių augintojai. Misteris
Smithas nėra ryžių augintojas. Ar jis yra Kpelle vyras?
Kpelle ūkininkas: Aš nepažįstu jo. Aš pats tokio vyro nemačiau.
Mokyklą lankę Kpelle gyventojai teisingai atsakė į panašius
formaliosios logikos reikalaujančius klausimus.
MORALUMO RAIDA. Svarbi vaikystės užduotis-yraTŠinokti skirti

gėrį ir blogL Būti moraliu žmogumi - tai moraliai galvoti ir ati-
tinkamai elgtis. Prancūzų eseistas Montaigne sakė: „Žavinga har-
monija, kai veiksmai ir žodžiai sutampa", bet tokia harmonija daž-
nai mus aplenkia. , l Paverstį savo.mintis veiksmais, - pastebėjo_yo-
į
kigčių poetas Goethe, - yra sunkiausias^dalykas^pasaulyjio."
Moralinis mąstymas. Piaget (1932) manė, kad vaikų moraliniai

sprendimai atitinka jų pažintinę raidą. Tuo remdamasis, Lawren-
ce Kohlbergas (1981,1984) pamėgino nustatyti moralinio mąsty-
mo^BranHosTtadijas. Tirdamas moralinį mąstymą, Kohlbergas vai-
kams, paaugliams ir suaugusiesiems pateikė pasakojimus, kurių
veikėjai susiduria su moralinėmis dilemomis. Panagrinėkime jo
vieną labiausiai žinomą dilemą:
Viena moteris, gyvenusi Europoje, dėl labai sunkios ligos - ypa-
tingos rūšies vėžio, buvo arti mirties. Daktarai manė, kad ją galėtų
išgelbėti vienintelis vaistas. Tai buvo tam tikras radžio junginys,
kuri neseniai buvo atradęs to paties miesto vaistininkas. Šio vais-
to gamyba buvo brangi, bet vaistininkas parduodamas prašė de-
šimt kartų daugiau. Jis mokėjo 200 dolerių už radį, o pats labai
mažą vaisto dozę parduodavo už 2000 dolerių. Sergančios mo-
ters vyras Heinzas ėjo pas visus pažįstamus ir skolinosi pinigų,
bet surinko vos 1000 dolerių, t.y. tik pusę kainos. Jis pasakė vais-
tininkui, kad jo žmona miršta, ir paprašė parduoti vaistų pigiau
arba leisti sumokėti vėliau. Bet vaistininkas atsakė: „Ne. Aš šį
vaistą atradau ir noriu iš to praturtėti." Heinzas, apakintas nevil-
ties, įsilaužė į vaistinę ir pavogė tą vaistą savo žmonai.
Kaip jūs manote: ar turėjo Heinzas vogti? Kodėl tai, ką jis pa-
darė, buvo gerai arba blogai? Kohlbergą ne tiek domintų, kaip
jūs įvertinote Heinzo poelgį: abu vertinimai gali būti pateisinami,
- kiek pats mąstymas, kuriuo remdamiesi, priėmėte sprendimą.
„Visi mes esame moralės filosofai, - teigė Kohlbergas, - ir mūsų
moralinis mąstymas turi įtakos sprendimams ir elgsenai".
Kohlbergas manė, kad, tobulėdami intelektualiai, mes perei-
name šešias moralinio mąstymo pakopas, judėdami nuo paprasto
ir konkretaus abstraktesnio bei principinio mąstymo link. Jis tas
šešias pakopas sugrupavo į tris pagrindinius lygius: priešsutartinį,
sutartinį ir posutartinį.
Daugumos vaikų iki 9 metų moralė atitinka pirmąjį žemiausią
lygį, susijusį su savais interesais: vaikai paklūsta arba vengdami
bausmės, arba siekdami konkrečios naudos. (Pavyzdžiui, vertinda-
mi aukščiau pateiktą problemą, vaikai gali pasakyti: „Jei leistumėt
savo žmonai numirti, jums būtų labai blogai".)
Ankstyvojoje paauglystėje moralė paprastai pasiekia antrąjį
lygį, kai įstatymų ir socialinių taisyklių laikomasi vien todėl,
kad tai yra įstatymai bei taisyklės. Galėdami pažvelgti kito žmo-
gaus požiūriu, paaugliai pritaria socialiai priimtiniems arba ne-
prieštaraujantiems socialinei tvarkai poelgiams. (Paauglio atsaky-
mo pavyzdys: „Jei pavogsi vaistą, visi laikys tave nusikaltėliu.")
Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliosiomis opera-
cijomis, pereinama į trečiąjį lygį. Tai moralė, kai tvirtinama apie
žmonių teises, dėl kurių visuotinai susitarta („Žmonės turi teisę
gyventi") arba remiasi tuo, ką kiekvienas asmeniškai laiko pa-
grindiniais etiniais principais („Jei pavogsi vaistą, tai išduosi sa-
vo idealus").
Ginčytina buvo Kohlbergo idėja, kad šie moralės lygiai sudaro
laiptus, kurių apatinė pakopa - pirmasis lygis, o viršutinė - paties
suaugusio žmogaus nusistatyti principai (4-3 pav.). Kaip ir visose
stadijų teorijose, lygių tvarka yra nekintanti. Pradėję kopti nuo apa-
tinio laiptelio, pakylame iki skirtingo aukščio.
Tyrimai patvirtina tai, kad įvairių kultūrų vaikai laipsniškai
tobulėja nuo Kohlbergo išskirtojo pirmojo lygio iki antrojo ly-
gio pakopų (Edwards, 1981,1982; Snarey,1985, 1987). Tačiau
trečiąjį lygį dažniausiai pasiekia tik išsilavinę aukštesnio sociali-
nio sluoksnio žmonės, gyvenantys šalyse, kur vertinamas indivi-
dualizmas, pavyzdžiui, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Būtent todėl
kritikai teigia, kad šios teorijos negalima taikyti bendruomeninių
visuomenių, pavyzdžiui, Kinijos ar Papua Naujosios Gvinėjos,
žmonių moraliniam mąstymui.
Carol Gilligan (1982; Gilligan ir Attanucci, 1988) atkreipė dė-
mesį ir į lytinį šališkumą Kohlbergo moralės sąvokų, kurios iš 4-3 pav. Kohlbergo moralės laiptai.
pat pradžių buvo grindžiamos vyrų tyrimo duomenimis. Ji mano, Ar turėtume sutikti su tuo, kad
kad moterų moralinę brandą geriau apibūdina globėjiškų santykių Kohlbergo trečiojo lygio vakari
etika , o ne abstraktūs, nuasmenintas t e i s i n g u m a s . Daugeliui mo- tiškoji moralė iš tikrųjų yra
„aukščiausia ir brandžiausia"?
terų (ir kai kuriems vyrams) moralumo pagrindas yra asmeninė
visuomenei būtų naudinga, jei \
emocinė patirtis, o ne abstraktūs principai. Kohlbergo matais mo-
atsisakytumėme bendrųjų norir,
terų moralės skirtingumas gali atrodyti kaip nebrandumas. ir elgtumėmės pagal asmenini
^Tiriant nenustatyta ryškių skirtumų tarp vyrų ir moterų mo- universalių etinių principų
ralinio mąstymo (Blake ir Cohen, 1985; Friedman ir kt., 1987; suvokimą?
Thoma, 1986), tačiau kai kuriais aspektais moterys iš tikrųjų
daugiau remiasi Gilligan vadinarna „globos etiką". Jungtinėse
Valstijose balsavimų rezultatai rodo, kad moterys daugiau negu
vyrai remia Demokratų partiją, kuri siūlo paramą socialiai remti-
niems žmonėms. Taip pat moterys dažniau negu vyrai pasirenka „ Akivaizdu, kad moterų vertybe>
tokias profesijas kaip vaikų globa arba socialinis darbas. Dukros dažnai skiriasi nuo kitos lyties
daugiau negu sūnūs imasi atsakomybės už senstančius tėvus sukurtų vertybių".
(Troli, 1987). 1989 m. Gallupo apklausos duomenimis, suaugu- Virginia W o o l f „ S a v a s kambarys".
sios moterys du kartus dažniau negu vyrai sakėsi kasdien kal-

bančios su savo tėvais.
Moralinis elgesys. Be abejo, nuo mūsų moralinio mąstymo pri-

klauso ir kalbos apie moralę, tačiau vien tik kalbos nieko never-
tos. Moralumas yra ir tinkamas elgesys, o tai, ką darome, pri-
klauso ne tik nuo mūsų mąstymo, bet ir nuo socialinių įtakų.
Antrojo pasaulinio karo metu daugelis nacių koncentraci-
jos stovyklų prižiūrėtojų buvo eiliniai „moralūs" žmonės, paveik-
ti galingų blogio jėgų (Arendt, 1963). Žmonių sukčiavimą, rasinę
diskriminaciją ar marihuanos rūkymą lemia ne vien tik asmeninės
nuostatos į tuos dalykus, bet ir socialiniai veiksniai. Spėti, pa-
vyzdžiui, ar vidurinės mokyklos moksleivis rūko marihuaną, ga-
lima, žinant, kiek to moksleivio draugų ją rūko (Oetting ir Beau-
vais, 1987).
Kadangi ryšys tarp mąstymo ir elgesio nėra griežtas, morali-
nis ugdymas turėtų. kreipti d ė m s ^ j ų o s j i b u . Vaikų moralės raidą
galima skatinti diskutuojant įvairiais moraliniais klausimais, aiški-
nantis jų prasmę. Mes taip pat turime mokyti vaikus valdyti savo
impulsus, atsisakyti mažų malonumų dabar vardan didesnių vėliau.
Tie, kurie išmoksta taip elgtis, tampa socialiai atsakingesni,
sėkmingiau ir produktyviau mokosi (Funder ir Block, 1989; Mis-
chel ir kt., 1988,1989).
Tiesiogiai sutelkti dėmesį į teisingą ir globojantį moralinį
įsipareigojimą galime mokydami ir modeliuodami tokį elgesį.
Kai tėvai nustato aukštus moralinius reikalavimus ir daro tai, ko
moko, teisingumo ir globos principai tampa įtaigūs. Tokie buvo
tėvai tų moraliai drąsių žmonių, kurie gynė žydus nacistinėje Eu-

ropoje (Oliner ir Oliner, 1988).
\ gyvenimą diegiamos moralinės idėjos stiprėja. 18 skyriuje
„Socialinė psichologija" sužinosime, kad mūsų veiksmai palaiko
mūsų nuostatas. Mes galime veikti taip, kaip mąstome, o mąstyti
taip, kaip elgiamės.
Socialinė raida
Teoretikas Erikas Eriksonas (1963) tvirtina, kad kiekviena gy-
venimo stadija turi savo „psichosocialinę" užduotį. Maži vaikai
susiduria su pasitikėjimo, vėliau autonomijos (nepriklausomybės),
dar vėliau - iniciatyvos (4-1 lentelė) klausimais. Mokyklinio am-
žiaus vaikai lavina meistriškumą - jausmą, kad jie yra protingi ir
produktyvūs žmonės. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir at-
eities galimybes sujungti į aiškesnį savivaizdį. Jie svarsto: „Kas
aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės man svarbiausios
gyvenime? Kuo aš tikiu?" Šį poreikį giliau save suvokti Erikso-
nas vadina paauglių „tapatybės paieška".
4-1 LENTELĖ. Eriksono psichosocialinės raidos stadijos

AMŽIUS UŽDUOTIES APIBUDINIMAS
Kūdikystė Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas

(pirmieji metai) Jei poreikiai patenkinami, kūdikis įgyja pamatinj pasitikėjimo jausmą.
Ankstyvoji vaikystė Autonomija ar gėda bei abejonės

(antrieji metai) Vaikas siekia būti nepriklausomas ir pasitikintis savimi.
Ikimokyklinis amžius Iniciatyva ar kaltė

(3-5 metai) Ikimokyklinukas mokosi imtis užduočių ir save kontroliuoti.
Pradinė mokykla Meistriškumas ar menkavertiškumas

(nuo 6 metų iki lytinio Vaikas išmoksta jaustis pajėgus arba menkas.
brendimo)
Paauglystė Tapatybė ar vaidmenų neaiškumas

(nuo lytinio brendimo Paauglys gilina sąvivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamas
iki 20 metų) individualios tapatybės.
Jaunas suaugęs Artimumas ar atskyrimas

žmogus
(20-40 metai) Jauni suaugę žmonės siekia artimų santykių ir ugdo gebėjimą mylėti.
Vidurinis amžius Kūryba ar neveiklumas

(40-60 metų) Žmogus stengiasi kuo nors prisidėti prie pasaulio tobulinimo - dirbdamas arba per savo
šeimą.
Vėlyvasis amžius Pilnatvė ar neviltis
(vyresni kaip 60 metų) Apmąstydamas savo gyvenimą, pagyvenęs žmogus gali jaustis patenkintas arba nusivylęs.
5. 1909
TAPATYBĖS FORMAVIMASIS. Tobulindami savo tapatumo jaus-

mą, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus „aš" skirtingomis
situacijomis - galbūt vienokie būdami namie, kitokie su draugais,
dar kitokie mokykloje ar darbe. Jei dvi tokios situacijos iš dalies
sutampa, pavyzdžiui, kai paauglys pasikviečia į namus draugus,
su kuriais jis elgiasi kaip Šaunusis Džo, kyla nemažų keblumų.
Jaunuolis klausia savęs: „Koks aš čia turėčiau būti? Kuris yra tik-
rasis aš?" Dažnai tokia vaidmenų maišatis įveikiama tik pamažu
keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius „aš" į vientisą ir asme-
niui priimtiną sampratą apie save - tapatybę.
Tačiau taip būna ne visada. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie
paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami
tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi, t. y.
priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti tam tikrą bendraamžių
grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba
dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar nie-
kam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po
paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.
Vėlyvojoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti univer-
sitetus arba dirbti visą darbo dieną, atsiranda naujų galimybių
išmėginti kitus vaidmenis. Vyresniųjų kursų studentų tapatybė jau
yra aiškesnė negu pirmakursių (Waterman, 1988). Jų tapatybė ap-
ima vis labiau teigiamą savivaizdį. Kelių nacionalinių tyrimų me-
tu mokslininkai jaunus amerikiečius tyrė savigarbos testu (kurį su-
daro tokie teiginiai kaip: „Aš moku daryti tą patį kaip ir daugu-
ma kitų žmonių"). Paprastai žmonių nuo 13 iki 23 metų savivaiz- „Aš darausi vis labiau neprikl
dis esti labiau teigiamas (O'Malley ir Bachman, 1983). Formuo- soma nuo savo tėvų; būdama
jasi aiškesnis, daugiau save palaikantis tapatumas. Kartu stiprėja jauna, aš priimu gyvenimą drąs
ir ateities kontrolės jausmas (Baumgardner, 1990). negu Mamytė; mano tiesos jaus
nepajudinamas ir teisingesnis
Paauglio tapatumas kartu tampa asmeniškesnis. Danielis Har-
jos. Aš žinau, ko noriu, aš turiu
tas (1988) paprašė įvairaus amžiaus jaunuolių įsivaizduoti mašiną,
tikslą, nuomonę, aš turiu religi
kuri galėtų kopijuoti vieną iš šių trijų dalykų: a) kaip jūs galvo- meilę. Leiskite man būti savimi
jate ir jaučiate; b) tikslią jūsų išvaizdą; c) jūsų santykius su drau- aš būsiu patenkinta. Aš žinau,
gais ir šeima. Paskui jis klausė (galite ir savęs paklausti to pa- esu moteris, kupina vidinės jėgų
ties), kuri iš šių teorijų „labiausiai atitiktų jus". Trys ketvirtada- drąsos.
A n n e Frank „ J a u n o s mcr_
liai septintokų pasirinko „ c " - socialinių ryšių kopiją, o trys ket- dienoraštis".
virtadaliai devintokų pasirinko „a" - asmenines mintis ir jausmus.
Artimumo raida. Eriksonas tvirtino, kad po paauglių tapatybės sta-

dijos prasideda jaunų suąų gėlių stadija, kurios metu f o n n u o j a s i a r -
jtimuma^ t. y. mokėjimas kurti emociškai artimus santykius. Aiškiai
jausdami, kas esate, sakė Eriksonas, esate pasirengę artimiems san-
tykiams. Tačiau, pasakXiaipl Gilligan ir jos kolegų (1982, 1990),
vadinamasis normalus siekis sukurti savo atskirą tapatumą daugiau

būdingas individualistams vyrams negu labiau tarpusavio santykius
vertinančioms moterims. Gilligan įsitikinusi, kad moterims ne tiek
svarbu jausti save kaip atskirą individą, kiek svarbu būti „ryšių
kūrėja". Taigi, tikėtina, kad moterys mažiau patvirtina Eriksono tei-
ginį, kad „pirma pasiekiama tapatybė, o paskui artimumas" (Kahn
ir kt., 1985).
Paaugliai, formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų.
Dažnai jie tampa tokie, kokie yra jų draugai - „kaip visi". Vakarų
kultūroje paauglystė yra laikas, kuriam būdinga vis didėjanti ben-
draamžių ir mažėjanti tėvų įtaka, ypač srityse, susijusiose su as-
meniniu skoniu ir gyvenimo būdu. Dauguma atsitiktinai atrinktų
paauglių pareiškė, kad jie laisviau ir atviriau jaučiasi su draugais
negu su šeima (Larson ir Bradney, 1988).
Tik nedidelei mažumai tėvų ir jų paauglių tai reiškia tikrąjį su-
svetimėjimą. Daugumai barnių lygio nesutarimai nėra destruktyvūs.
Tiriant 10-ies šalių nuo Australijos iki Bangladešo ir Turkijos šešis
tūkstančius paauglių, paaiškėjo, kad daugumai jų tėvai patinka (Of-
fer ir kt., 1988). „Paprastai mes sutariame, bet..." - dažnai sako „Kai buvau 14 metų berniukas,
mano tėvas buvo toks neišmanėlis,
paaugliai (Steinberg, 1987). Kai santykiai su tėvais geri, tai jie
kad net sunku būdavo būti šalia to
paprastai geri ir su bendraamžiais. Dažnesni konfliktai būna tarp
seno žmogaus. Tačiau kai man
motinų ir paauglių dukterų (Tesser ir kt., 1989). Vyresnių klasių sukako 21, aš buvau pritrenktas to,
mergaitės, kurių santykiai su motinomis yra šiltesni, paprastai ar- kiek daug jis per tuos septynerius
timiau bendrauja ir su draugėmis (Gold ir Yanof, 1985). metus išmoko. "
Be to, dauguma šeimų lengvai peržengia kartų skirtumus, nes Markas T w a i n a s , 1835-1910
jie yra gana maži. Tik 5% Jungtinių Amerikos Valstijų paauglių

pareiškė visai nesutariantys su savo tėvais (Gallupo organizacija,
1988). Iš tikrųjų, daugumos paauglių socialiniai, politiniai bei re-
liginiai požiūriai yra panašūs kaip ir jų tėvų (Gallatin, 1980). Daž-
nai „kartų skirtumai", sprendžiant šiuos klausimus, reiškiasi tik
tuo, kad paaugliai ir jų tėvai tas pačias nuomones ir vertybes gi-
na nevienodai stipriai ( 4 - 4 pav.).
Per trečiąjį gyvenimo dešimtmetį, toliau tvirtėjant tapatumui
ir artimumui, emociniai ryšiai tarp tėvų ir vaikų dar labiau su-
silpnėja. Daugelis dvidešimtmečių dar remiasi savo tėvais, bet vė-
liau jaučiasi patogiau, būdami nepriklausomi nuo tėvų, ir išmoks-
ta geriau, taip kaip draugus, juos suprasti (Frank, 1988; White,
1983). XX amžiaus pabaigoje perėjimas iš paauglystės į suaugu-
siųjų amžių pailgėjo. Europoje bei Siaurės Amerikoje vėliau bai-
giamas universitetas, vėliau atsiskiriama nuo šeimos ir pradeda-
ma dirbti. Nuo 1960-ųjų iki 1990-ųjų pasikeitė amerikiečių, ku-
riančių savo šeimą, vidutinis amžius: jie ėmė tuoktis ketveriais
metais vėliau (vyrai - 26 metų, moterys - 24 metų).
4 - 4 pav. Vyresniųjų klasių moksi.

ir jų tėvų nuostatos sutampa daue
labiau negu gali atrodyti. Tačiau ei.
sutariama dėl pagrindinių vertybk.
dėl gyvenimo stiliaus (Iš Bachma:
kt., 1987).
Į Į Idėjos, panašios / tėvų /c/ė j

H Idėjos, skirtingos nuo tėvu
Išsilavinimo Kokios Kaip turėtum Religija Kaip leidi Ką turėtum
vertinimas vertybės pragyventi savo veikti
tau savo pinigus laisvalaikiu
svarbios gyvenimą
Tam tikru požiūriu X X amžiaus pabaiga yra puikus laikas pa-

augliui. Tarp 1960-ųjų ir 1980-ųjų pabaigos Amerikos paaugliai
galėjo džiaugtis mažėjančiu skurdu šeimose, mažesnėmis šeimo-
mis, didėjančiu tėvų išsilavinimu, dvigubai didesnėmis lėšomis,
skiriamomis kiekvienam moksleiviui, padvigubėjusiu mokytojų su
aukštesniu išsilavinimu skaičiumi bei 11% sumažėjusiu mokinių
skaičiumi klasėje. Tačiau-kįtu požiūriu tai ne taip jau puiku. Pa-
auglių nusikalstamumas padidėjo 110%, savižudybės - 136%, jų
įvykdytų žmogžudysčių - 194%, o vienišų jaunų motinų - 245%
(Myers, 1992; Uhlenberg ir Eggebeen, 1986). Matyt, tai yra ir
geriausias, ir blogiausias laikas.
PAAUGLIŲ SEKSUALUMAS IR NĖŠTUMAS. Paauglių raida aki-

vaizdžiai veikia jų interesus ir elgesį. JAV vyriausybės remiamų
tyrimų duomenimis, 15-19 metų merginų ikivedybinių lytinių san-
tykių skaičius padidėjo nuo 29% 1970 metais iki 52% 1988 metais
(Ligų kontrolės centrai, 1991). Jaunuoliai, anksti pradėję lytinį
gyvenimą, paprastai dažniau keičia lytinius partnerius, todėl padi-
dėja rizika sirgti lytiškai plintančiomis ligomis. Norgj^ksiialjai
jĮkt^vįs-esti visų visuomenės sluoksnių bei kultūrų paaugliai, bet
dažniau tie, kurie prastai mokosi, kurių tėvai nebaigę aukštojo
mokslo, kurie retai lankosi bažnyčioje, rūko marihuaną ar vartoja
alkoholį (Harris ir bendr., 1986; Orr ir kt., 1991).
Seksualinio elgesio modeliai skiriasi ir vietos, ir laiko atžvil-
giu. Vakarų Europos paauglių seksualinis aktyvumas yra didesnis
negu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis mažesnis Japonijoje: ma-
žiau negu ketvirtadalis vyresniųjų klasių berniukų ir dešimtadalis
mergaičių sakosi lytiškai santykiavę (Tifft, 1985). Kinijos univer-
siteto atlikta apklausa Honkonge parodė, kad 85% moterų yra įsi- 100
tikinusios mergystės svarba vedybose (Wheeler, 1986). Ikivedy-
biniai lytiniai santykiai labiau paplitę Kinijoje (Burton, 1990). Ta-
čiau, aplamai, skaistybė iki vedybų yra labiau vertinama Azijoje
bei arabų šalyse (Buss, 1989).
Seksualiai aktyvūs Amerikos jaunuoliai ne visada naudoja kon-
tracepcines priemones, todėl šioje šalyje labai padidėjo paauglių
mergaičių nėštumų skaičius (4-5 ir 4 - 6 pav.). „Nepaisant politikos,
filosofijos ar moralinių pažiūrų, pagrindiniai faktai yra sukrečian-
tys", - praneša Nacionalinė tyrimų taryba (1987, p.l): „JAV kas-
met pastoja daugiau kaip vienas milijonas paauglių mergaičių, dau-
giau kaip 400 tūkstančių iš jų daro abortus, o beveik 470 tūkstan-
čiai gimdo." (Kitoms būna persileidimas.)
Didėjantis paauglių nėštumų skaičius ir dažnai varginga tokių 1940 1950 1960 1970 480 '88
motinų bei vaikų ateitis paskatino naujus tyrimus apie paauglių 4-5 pav. Jungtinėse Amerikos Valstijo-
kontracepcijos priemonių vartojimą. Išskyrus tiesiog sakymą „ne", se po I960 metų netekėjusių motinų
kontracepcinės priemonės yra patikimiausias apsaugos nuo nėštu- gimdymų skaičius labai padidėjo
(duomenys iš Nacionalinio sveikatos
mo būdas. Tačiau 27% lytiškai aktyvių 12-17 metų amerikiečių
statistikos centro).
niekada nevartojo apsaugos priemonių, o dar 34% - jas vartoja
tik retkarčiais (Harris, 1986). Kodėl? Tai priklauso nuo įvairių
veiksnių:
1. Neišmanymas. Aštuonių apklausų metu mažiau kaip pusė pa-
auglių gebėjo teisingai nustatyti saugų ir rizikingą menstrua-
cinio ciklo laiką (Morrison, 1985). Pavyzdžiui, nacionalinės
apklausos duomenimis, tik 40% 12-17 metų jaunuolių mano,
kad teiginys: „Didžiausia tikimybė mergaitei pastoti yra praėjus
maždaug dviem savaitėms nuo jos menstruacinio ciklo pra-
džios" yra teisingas (Harris, 1986). Nežinojimas daugeliui pa-
auglių tampa aklu optimizmu, jie tiesiog mano, kad mergina
nepastos. Todėl dauguma netekėjusių paauglių buvo nustebu-
100 4 - 6 pav. Amerikoje paauglės pastoja

90 daug dažniau negu jų bendraamžės
80 kitose Vakarų pramoninėse šalyse,
matyt, todėl, kad jos mažiau vartoja
70
kontracepcinių priemonių (duomenys
O) 60 pritaikyti iš Jones ir kt., 1985).
<0
<B
a 50
o
o 40
o
T—
30
</>
CO 20
E
Z
3
-a>
10
0
JAV
•
Anglija
I I I
Kanada Prancūzija Švedija
-
Nyderlandai
Į
^^H
Į Gimdymas
Abortas
sios, kai suprato, jog yra nėščios (Brooks-Gunn ir Furstenberg,

1989). Dauguma jų nenorėtų pastoti; tačiau joms ir jų partne-
riams nepavyksta to išvengti.
2. Kaltės jausmas dėl sekso. Draudimai mažina lytinį aktyvumą,
bet kartu trukdo planuoti apsaugos priemones užsiimantiesiems
seksu (Gerrard, 1987a,b; Mosher ir Vonderheide, 1985; Whit-
ley ir Schofield, 1986). Vartoti tabletes nuo nėštumo arba turėti
su savimi prezervatyvą, reiškia, rengtis lytiniams santykiams,
o tai yra nepriimtina sekso atžvilgiu konservatyviems paaug-
liams. Kai aistra užvaldo ir niekais paverčia visus ketinimus,
kaip dažnai atsitinka, rezultatas gali būti nėštumas. Būtent todėl
kiekvienas paauglys, siekiantis atrodyti „užvaldytas", o ne ap-
dairiai pasirengęs iš anksto, nesiryžta nešiotis su savimi ir nau-
doti prezervatyvą.
3. Per mažai kalbama apie apsaugos priemones. Daugelis paaug-
lių jaučiasi nejaukiai, aptardami kontracepciją su tėvais, part-
neriais ir draugais (Kotva ir Schneider, 1990; Milan ir Kilmann,
1987). Paaugliai, kurie gali laisvai apie tai kalbėti su draugais
bei tėvais ir kurių santykiai su partneriu tokie, kad jie gali at-
virai bendrauti, dažniau vartoja apsaugos priemones. Tyrimai
rodo, kad tradicinis lytinis švietimas, nors gali atrodyti idea-
lus mažinant neišmanymą ir gerinant bendravimą, tik nedau-
gelį paauglių skatina vartoti kontracepcines priemones (Nacio-
nalinė tyrimų taryba, 1987).
4. Alkoholio vartojimas. Lytiškai aktyvūs paaugliai dažniausiai
piktnaudžiauja alkoholiu (Nacionalinė tyrimų taryba, 1987).
Slopindamas smegenų centrus, atsakingus už sprendimus, su-
silaikymą ir savimonę, alkoholis paprastai sugriauna normalią
savitvardą. Seksualūs j a u n u o l i a i dažnai alkoholiu mėgina
susilpninti savo draugių gynybą (211 p.).
5. Palaido gyvenimo pavyzdžiai žiniasklaidoje. Planuojamosios
tėvystės federacija (1986) yra nepatenkinta, kad televizija da-
lyvauja formuojant netinkamas lytinio elgesio normas, tokias
kaip: „Siek šito tiesiog dabar... Niekuo nesirūpink." Kaip ne
kartą minima šioje knygoje, televizijos modeliuojamas sociali-
nis elgesys iš tikrųjų gali turėti didelę įtaką. Norėdami išsiaiškin-
ti, kokį seksualinį elgesį modeliuoja televizija, LouisasJHarri- „ Studentai supranta, kad ilgai-
^ a s j r jo bendradarbiai (1988) patikrino Amerikos televizijos ge- niui seksualinės nuostatos keitės
riausio laiko programas. Per valandą jie suskaičiavo 10 seksu- bet, atrodo, daugelis jų įsitikinę,
alinių užuominų, 5 apkabinimus ir 1,8 numanomo lytinio akto. kad ši istorija pasiekė savo
galutinį tašką apie 1975 metus.
Taigi vidutiniškam žiūrovui teko stebėti 14 000 seksualinių
Jie visiškai neįsivaizduoja savęs
veiksmų televizijoje per 1987-1988 tyrimo metus. Ypač „mui-
kaip šio proceso dalies. "
lo operos" modeliuoja elgesį, kurio pasekmė - neplanuotas nėštu,- Carole Wade, 19-
mas. Palaidumas tampa bendrai priimtina norma. 1987 m. ne- JAV vienišų motinų gimdymų skaičius
nuo 1960 metų padidėjo 5 kartus, iš
santuokinių partnerių skaičius 24 kartus viršijo vedusiųjų skai-
dalies ir dėl televizijos modeliuojamo
čių, žinoma, be jokių rūpesčių dėl gimstamumo kontrolės ar seksualumo, teigia Planuojamosios
lytiškai plintančių ligų (Lowry ir Towles, 1989). Planuojamo- tėvystės federacija.
sios tėvystės federacija tvirtina, j o g ekrane nuolat rodomas ne-
saugus seksas, lyg neturintis jokių padarinių, yra paprasčiau-
siai seksualinė dezinformacija.
SUAUGUSIEJI
Vienu laiku psichologai manė, kad suaugusio žmogaus am-
žiui, ypač gyvenimo viduriui tarp paauglystės ir senatvės, nebū-
dingi ryškesni pokyčiai. Ši nuomonė jau atgyveno. Tie, kurie ste-
bi suaugusio žmogaus gyvenimą, tiki, kad raida tęsiasi. Penkias-
dešimtmečiai fiziškai, intelektualiai ir ypač socialiai yra visiškai
kitokie negu buvo 25 metų.
Pripažindami, kad suaugėliai keičiasi, raidos teoretikai siūlo
skirti keletą suaugusiųjų raidos stadijų, kurių kiekviena baigiasi
pereinamuoju laikotarpiu. Žmogus, tapęs nepriklausomas nuo tėvų
ir pradėjęs dirbti, iš paauglystės pereina į ankstyvąjį suaugusio
žmogaus amžių. Tai trunka nuo trečiojo jo gyvenimo dešimtmečio
(ar anksčiau, atsižvelgiant į kultūrą ir individą) iki penktojo dešimt-
mečio, kada prasideda vidurinis amžius. Kai kurie mokslininkai da-
bar vėlyvajame suaugusiojo amžiuje skiria ankstyvąją senatvę ( 6 5 -
75 metų) nuo vėlyvosios senatvės (po 75 metų), kai fiziškai silpnėja-
ma daug greičiau.
Remiantis šiomis stadijomis, yra patogiau organizuoti suaugu-
sių žmonių bgyvenimą.
J
Tačiau šių stadijų pavadinimai yra tik su- vis dar mokausi. "
. . . . r . . , . , . . , , . - L M i c h c l a n g c l o m o t o , 1 5 6 0 , 85 m e t ų
tartiniai, o pereinamieji laikotarpiai - labai neaiskus. Be to, nuo
paties amžiaus savaime niekas nepriklauso. Žmonės su amžiumi
netampa išmintingesni, išmintis ateina su patirtimi. Žmonės ne-
miršta nuo senatvės, jie miršta dėl fizinių sutrikimų, kurie lydi
senėjimą. Suaugusio žmogaus bruožai taip pat nuo metų mažai
priklauso. Jei jūs žinote, kad Marijai - vieneri metai, o Mereditai
- dešimt, tai jau apie kiekvieną galite labai daug pasakyti. To ne-
galima pasakyti apie suaugusiuosius, kurių amžius skiriasi tokiu
pat metų skaičiumi. Viršininkas gali būti 30-ies arba 60-ies, ma-
ratono bėgikas - 20-ies ar 50-ies, jūsų bendraklasiai - paaugliai
arba seneliai. Taip pat devyniolikmetis gali būti tėvas, auginantis
vaiką, arba studentas, gaunantis stipendiją.
Apskritai kalbėti apie suaugėlio gyvenimą sunkiau nei apie
ankstyvuosius metus. Pirmaisiais mėnesiais gyvenimo eiga priklau-
so nuo biologinio brendimo. Ir pririštas prie lopšio, ir galintis lais-
vai judėti kūdikis pradės vaikščioti ir kalbėti beveik to paties am-

žiaus. Tačiau ilgainiui išplaukiame į platesnius vandenis, kuriuo-
se laivo kursas vis daugiau priklauso nuo individualios patirties
vėjo. Tačiau kai kuriais aspektais mūsų gyvenimo keliai yra pa-
našūs. Mūsų kūnai, psichika ir santykiai patiria tuos pačius poky-
čius kaip ir mūsų vaikystės draugų, kurie kitais požiūriais dabar
atrodo tokie skirtingi.
Fiziniai pokyčiai
N e d a u g kas iš mūsų sąmoningai pastebi tą laiką, kai fizi-
niai gebėjimai yra didžiausi. Raumenų jėga, reakcijos greitis, po-
jūčių aštrumas, širdies pajėgumas viršūnę pasiekia tarp dvidešim-
ties ir trisdešimties metų. Kaip ima trumpėti diena po vasaros sau-
lėgrįžos, taip ir fizinė galia pradeda nepastebimai silpti. Dažnai
pirmieji tai pastebi sportininkai. Pasaulyje garsūs sprinteriai ir plau-
kikai geriausių rezultatų pasiekia būdami paaugliai arba vos per-
kopę dvidešimtmetį. Moterys, kurios subręsta anksčiau, ir jėgų
viršūnę pasieicia anksčiau negu vyrai. Tačiau dauguma žmonių,
ypač tie, kurių kasdienis gyvenimas nereikalauja didelių fizinių
pastangų, beveik nepajunta ankstyvųjų silpimo požymių.
VIDURINIO AMŽIA US ŽMOGA US FIZINIAI POKYČIAI. Vidurinio

Energija,
amžiaus sportininkai gerai žino, kad fizinis silpnėjimas laipsniškai eikvojama ilsintis
greitėja ( 4 - 7 pav.). „Jaučiuosi kaip penkiolikmetis, per jėgą užda- Didžiausia energija,
eikvojama dirbant
rytas į senstantį 47 metų kūną", - prasitarė vienas viduramžis Širdies galia
krepšininkas. Tačiau normaliai veiklai užtenka ir sumažėjusios ener-
Plaučių gyvybinė talpa
gijos. Be to, jauno ir vidurinio amžiaus žmogaus fizinė galia ma-
žiau priklauso nuo amžiaus negu nuo sveikatos bei mankštinimosi
įpročių. Daugelis šiandieninių fiziškai treniruotų penkiasdešimtme-
S loo
čių lengvai nubėga mylias, o sėdintys 25 metų jaunuoliai pukši ir o
dūsta, apibėgę vos kvartalą.
Kaip ir paauglystėje, suaugėlio gyvenimo fiziniai pokyčiai gali
sukelti psichologinę reakciją, kuri priklauso nuo žmogaus požiūrio
į senėjimą. Kai kuriose Rytų kultūrose, kur su amžiumi ateina pa-
garba ir valdžia, išoriniai senėjimo požymiai yra priimtini, dažnai
net sveikintini. Vakarų kultūrose, kur idealas yra glotni oda ir
grakštus liemuo, raukšlės ir antsvoris, dažnai būdingi vidurinio am-
žiaus žmogui, gali grėsmingai paveikti savigarbą: tai kažkas, ko 40
reiktų mėginti išvengti. Tačiau gamta neįveikiama; neišvengiamai 30 40 50 60 70 80 90
atsiranda raukšlių, pradeda keistis jaunatviškos formos. Amžius metais
Svarbiausias moterų biologinis pokytis, susijęs su senėjimu, yra
4 - 7 pav. Suaugusio žmogaus fizinė
menopauzė - tai menstruacinio (mėnesinių) ciklo pabaiga, paprastai galia pamažu silpnėja (Iš Insel ir
prasidedanti apie 50-us gyvenimo metus. Menopauzė ir kartais pa- Roth, 1976).
sireiškiantys fiziniai požymiai, pavyzdžiui, karščio bangos, yra susiję

su sumažėjusiu hormono estrogeno kiekiu. Tiek paauglių „audrų"
ir įtampų, tiek klimakterinio emocionalumo ir depresijos įvaizdžiai
neatitinka tikrovės: paprastai moterims menopauzė nesukelia psi-
chologinių problemų. 2500 vidurinio amžiaus moterų Massachu-
settse apklausa parodė, kad per menopauzę j o s nebuvo nei dau-
giau, nei mažiau depresiškos (McKinlay ir kt., 1987 a, b). Be ret-
karčiais varginančio galvos skausmo bei pečių maudimo, kitų me-
nopauzės simptomų nepatiria ir j a p o n ė s (Lock ir kt., 1988).
E m o c i n ė m e n o p a u z ė s įtaka priklauso nuo pačios moters nuo-
statos. Ar ji m e n o p a u z ę suvokia kaip ženklą, kad praranda mote-
riškumą bei seksualinį patrauklumą ir pradeda senti? O gal ji žiūri
į tai, kaip į išsivadavimą nuo kontracepcinių priemonių, menstru-
acijų, pastojimo b a i m ė s ir vaikų reikalavimų?
Tirdami moterų požiūrį į menopauzę, Bernice Neugarten ir j o s
kolegos (1963) m ė g i n o išsiaiškinti tai, ko niekas iki jų nedarė.
Jie a p k l a u s ė moteris, kurios nesikreipė į g y d y t o j u s dėl m e n o -
pauzės. Paklaustos, ar iš tikrųjų „moteris po m e n o p a u z ė s j a u č i a -
si geriau negu iki tol", tik ketvirtadalis moterų, kurios buvo j a u -
nesnės kaip 45 metų, t. y. b u v o prieš m e n o p a u z ę , spėjo, kad gal-
būt „taip". Du trečdaliai vyresnių moterų, j a u patyrusių m e n o -
pauzę, atsakė „taip". Viena iš j ų sakė: „Aš prisimenu savo moti-
ną sakant, kad po m e n o p a u z ė s ji pasidarė daug gyvybiškesnė, ir
aš galiu pasakyti tą patį apie save." Socialinė psichologė Jacque-
line G o o d c h i l d s (1987) sarkastiškai priduria: „Jei b ū t u m e žinoję
tiesą, b ū t u m e d i a g n o z a v ę [vyresnėms m o t e r i m s ] P.M.L. - „po-
m e n s t r u a c i n ę laisvę"."
Vyrai nepatiria nieko panašaus į m e n o p a u z ę - nei vaisingumo
netekimo, nei ryškiai sumažėjusio lytinių hormonų kiekio. Tačiau
j i e m s vis m a ž ė j a spermos, testosterono, silpnėja erekcija ir eja-
kuliacija. Kai kurie vyrai išgyvena psichologinį sielvartą, nes ma-
žėja vyriškumas bei silpsta fizinės jėgos. Tačiau dauguma vidu-
rinio amžiaus vyrų ir moterų lieka seksualiai aktyvūs.
VYRESNIŲ ŽMONIŲ FIZINIAI POKYČIAI. Ar iš tiesų senatvės

„reikia bijoti labiau negu mirties" (Juvenal „Satyros")? Ar gyve-
nimas, „svirdamas žemyn, pats gražiausias" (Seneka „Laiškai Liu-
cilijui")? K a s dar laukia ateityje? Ką reiškia senti? Norėdami įver-
tinti savo supratimą, atsakykite į klausimus „taip" arba „ne":
1. 2 0 3 0 metais vienas iš 10 amerikiečių bus 65 metų arba vyres-
nis (žr. 124 p.).
2. Vyresni žmonės greičiau suserga trumpalaikėmis ligomis (žr. 125 p.).
3. 65 metų žmogus gali tikėtis gyventi dar apie 10 metų (žr.

125 p.).
4. Apie ketvirtadalis 65 metų ir vyresnių žmonių gyvena slaugos
namuose, ligoninėse, senelių namuose ir kitose įstaigose (žr.
126 p.).
5. Vyresnių žmonių daug smegenų neuronų žūsta (žr. 126 p.).
6. Dauguma sulaukusių 90 metų ar daugiau žmonių esti visiškai
nukaršę (žr. 126 p.).
7. Atpažinimas - gebėjimas identifikuoti dalykus, matytus ar pa-
tirtus anksčiau - su amžiumi silpnėja (žr. 128 p.).
8. Gyvenimu labiausiai patenkinti būna 50-60 metų žmonės,
vėliau, po 65 metų, šis pasitenkinimas pamažu silpnėja (žr. 137
- 1 3 8 p.).
9. Tarp senų žmonių našlių moterų yra du kartus daugiau negu
vyrų (žr. 139 p.).
10.Daugelį senų žmonių užvaldo mirties baimė (žr. 140 p.).
Tikėtina gyvenimo trukmė. Teiginiai, pateikti aukščiau, beje, vi-

si klaidingi, yra mitai apie senėjimą, neseniai aprašyti tiriant spar-
čiausiai didėjančią Šiaurės Amerikos gyventojų grupę. Jungtinėse
Amerikos Valstijose vyresnių kaip 65 metų žmonių padidėjo nuo
1 iš 25 1900 m. iki 1 iš 8 1990 m., o 2030 m. greičiausiai bus
1 iš 5, kai vaikai, gimę 6-ajame dešimtmetyje ir 7-ojo dešimtme-
čio pradžioje, sulauks 65 metų (4-8 pav.).Êkooproiškai silpnose
qaly^p prnpnîngai mažas yyissiiiuJanooiu sjcąičius d į d ėja dar
sparčiau ir tarp 1980 m. bei 2000 m. gali padvigubėti. Taip pat
didėja ir beyaild^su^^ Kinijoje, kur 1955 m. vie-
nam senam žmogui teko 5 vaikai, 2040 m. teks du vaikai (Hugo,
1987). Suprantama, šalys, kuriose senus žmones prižiūrėdavo vai-
kai, turi būti pasirengusios svarbiems socialiniams pokyčiams.
Jutimo gebėjimai. Kaip matėme, fiziškai silpnėti prąd^damaâ-

naânksti, bet tik vyresni žmonės tai ryškiau pajunta. Dėl mažė-
jančio regėjimo aštrumo ir susilpnėjusio prisitaikymo prie kinta-
nčios šviesos senesni žmonės patiria daugiau nelaimingų atsiti-
kimų. Dauguma senų žmonių parkrenta ant viršutinio laiptų laip-
telio, ten, kur paprastaij š apšviestos vietos patenkama į tamsesnę
(Fozard ir Popkin, 1978). Pasiremdami tuo, ką žinome apie senėji-
mą, ir tinkamai suplanavę gyvenamąją aplinką, galime sumažinti
tokių įvykių skaičių (Nacionalinis tyrimų centras, 1990). Pastebi-
4 - 8 pav. Senstanti populiacija. Šie JAV
mai menkėj a ir raumenų j ėga3 klausa, atstumo suvokimas, reak- surašymo duomenys lyginami su
cijos greitis ir ištvermė. Senstant laiptai tampa statesni, laikraščio panašiomis kitų tautų tendencijomis.
raidės mažesnės, atrodo, kad neaiškiau ima kalbėti aplinkiniai žmo-

nės. Žmonės per 70 metų sukelia daugiau autoavarijų; avarin-
gumas, sulaukus 75, pasiekia santykinai didelį paauglių padaromų
avarijų skaičių (Nacionalinė tyrimų taryba, 1990).
Senstant siaurėja akies vyzdys, lęšiai tampa mažiau skaidrūs,
todėl mažiau šviesos pasiekia tinklainę. 65 metų žmogaus tink-
lainė gauna vos trečdalį to šviesos kiekio, kurį gaudavo 20 metų
jaunuolio (Kline ir Schieber, 1985). Taigi skaitančiam 65-mečiui
reikia tris kartus daugiau šviesos negu 20-mečiui. Tai paaiškina,
kodėl vyresni žmonės kartais klausia jaunesnį: „Ar tau ne per
tamsu skaityti?"
Sveikata. Senstantiems yra ir gerų, ir blogų naujienų apie sveika- ,, Viskas, ką turiu, tai mano 93
tą. Blogos yra šios: silpsta imuninė organizmo sistema, kovojanti metai. Nebegali gerai matyti.
su ligomis, todėl vyresni žmones tampa jautresni pavojingoms li- Negali atlošti galvos. Tavo protas
goms, pavyzdžiui, vėžiui ar plaučių uždegimui. Tai tarsi labai se- nesensta - sensta kūnas. "
nas žmogus sirgtų nesunkios formos AIDS - imunodeficitu, dėl Aktorius George Burnsas, 1990
kurio labai sumažėja organizmo gebėjimas atsispirti infekcijoms.

Geros naujienos: dėl per visą gyvenimą susikaupusių antikūnų
seni žmonės rečiau serga trumpalaikėmis ligomis, pavyzdžiui, gripu
ar peršalimu. Vyresni kaip 65 metų žmonės dukart mažiau negu
20-mečiai ir penkis kartus mažiau negu ikimokyklinukai kasmet
serga viršutinių kvėpavimo takų uždegimu (JAV Nacionalinis svei-
katos statistikos centras, 1990). Tai viena iš priežasčių, kodėl vy-
resni darbuotojai rečiau nebūna darbe dėl sveikatos (Rhodes, 1983).
Gimusiųjų Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje vidutinė gyve-
nimo trukmė yra 75 metai, tačiau dabartinė statistika rodo, kad
žmonės, sulaukę 65 metų, vidutiniškai dar gali gyventi iki 83 metų
ar net ilgiau: jei esi moteris, jei tavo tėvai gyveno daugiau kaip
80 metų, jei laikaisi sveiko gyvenimo būdo, reguliariai sportuoji, Su amžiumi silpsta rega, uoslė ir klausa
tinkamai maitiniesi ir nerūkai. Viena apklausa atskleidė, kad dau- (iš Doty ir kt., 1984).
guma senų žmonių yra įsitikinę, jog didesnę dalį jų bendraamžių Siame amžiuje pramoninėse
vargina rimtos sveikatos problemos. Tačiau paklausus apie jų pa- šalyse (bet ne trečiajame pasauly-
čių sveikatą, mažiau kaip vienas iš keturių atsakė turį tokių pro- je, pavyzdžiui, Nigerijoje, kur
gyvenimo trukmė yra 50 metų)
blemų (Nacionalinė senėjimo taryba, 1976). Taigi neturėtų ste-
medicinos ir mitybos pažanga
binti tai, kad tik 5% visų, vyresnių kaip 65 metų, žmonių gyvena
leidžia beveik dvigubai pailginti
globos namuose ar panašiose įstaigose. gyvenimo trukmę. Tačiau, matyt,
Svarbu prisiminti, kad pokyčiai, susiję su amžiumi, nebūtinai yra biologinės amžiaus ribos.
yra amžiaus lemti. Pavyzdžiui, pats amžius neturi įtakos kraujo-
spūdžiui ar cholesterolio kiekiui. Jiems turi įtakos su amžiumi su- Matematiniai skaičiavimai pagal
siję mitybos, fizinės veiklos skirtumai, rūkymo ir alkoholio var- mirtingumo lenteles rodo, kad, jei
niekas nemirtų iki 50 metų, be to,
tojimo padariniai (Rowe ir Kahn, 1987). Netgi klausa, skonis,
neįtraukus mirtingumo dėl širdies
plaučių veikla silpnėja ne vien dėl amžiaus; svarbu ir tai, ką da-
ligų bei vėžio, gyvenimo trukmė
rome mes savo ausims, liežuviui ir plaučiams. Jeigu „įprastą se- siektų tik 85 metus (Olschansky ir
nėjimą" daugiau lemia vartojimo bei aktyvumo įpročiai nei pats kt., 1990).
amžius, tuomet senstame, būdami geros sveikatos.
Tačiau senstant lėtėja nerviniai procesai. Ankstybaisiais gyve-
nimo metais, iki, paauglystės, informacijos apdorojimas greitėja
(Kail, 1991). Lyginant su paaugliais bei jaunais suaugėliais, vy-
resniems žmonėms reikia šiek tiek daugiau laiko į ką nors surea-
guoti, išspręsti suvokimo užduotį, netgi prisiminti vardus (Bas-
hore ir kt., 1989; Schaie, 1989). Ypač lėtai sprendžiama sudėtin-
gesnė užduotis (Cerella, 1985; Poon, 1987). Žaidžiant kompiute-
rinius žaidimus, dauguma 70-mečių neprilygsta 20-čiams.
Dar jaunystėje pradedama pamažu prarasti smegenų ląsteles,
oJO^įsjais. gyvenimo metais smegenų masė būna sumažėjusi 5%.
Tačiau tą ląstelių trūkumą gali kompensuoti nervinių ryšių skaičius,
ypač žmonių, kurie lieka aktyvūs (Coleman ir Flood, 1986). Tai
padeda paaiškinti tą faktą, kad fiziškai, seksualiai ir psichiškai
aktyvūs suaugę žmonės tokie išlieka ir vėlesniais metais (Jarvik,
1975; Pfeiffer, 1977). „Naudok ir neprarasi", - geras patarimas.
Greičiau surūdija tai, kas nenaudojama, negu nusinešioja tai, kas
per daug naudojama.
S&i&tyė ir Alzheimerio liga. Deja, kai kurie žmonės praranda tra-

giškai daug smegeni^lastelių. Pasikartojantys nedideli priepuoliai,
\
smegenų navikas arba alkoholizmas gali skatinti progresuoti sme-
genų pažeidimą, kuris yra proto erozijos, vadinamos senatvine
karšatimi, priežastis. Ypač bauginančia smegenų liga - Alzheinj&qp
liga - suserga 3% 75 metų sulaukusių žmonių, l i u o vyresni
žmonės, tuo dažniau jie serga šia liga (4-9 pav.). Alzheimerio li-
gos simptomai - tai ne natūralaus senėjimo ženklai. (Retkarčiais
pamirštami automobilio raktai arba vardai nėra pavojaus ženklas.)
Tačiau JAV Nacionalinis senėjimo institutas prognozuoja, kad ke-
turis kartus padidėjusi žmonių per 85 metų grupė 2050 m. turės 40
14 milijonų Alzheimerio aukų (Gelman, 1989).

<B
Alzheimerio liga pažeidžia net šviesiausią protą. Pirmiausia su- O) 30
trinka atmintis, vėliau m ą s t y m a s ir kalba. Jei liga trunka nuo 5 ;®1
O)
.g
iki 20 metų, pacientas praranda orientaciją, nebegali kontroliuoti 20
Q>
fiziologinių funkcijų, galų gale tampa psichiškai „tuščias", - žmo- •C
gus prieš tikrąją mirtį tampa „gyvas lavonas", lieka tik kūnas be 10
m
jokių ž m o g i š k ų j ų savybių. 2»
Q>
Ankstyvosios Alzheimerio ligos stadijos dažnai palaikomos tie- CO
siog psichiniu tingumu. Robertas Sayre (1979) prisimena savo tėvą, 60-64 70-74 80-84 90-£
šaukiantį ant sergančios motinos, kad ši „pasistengtų pagalvoti", 65-69 75-79 85-89
kai negalėdavo prisiminti, kur kažką padėjo, o ji, sutrikusi, vos
Amžiaus grupės
neverkianti, blaškydavosi po namus. Vis labiau nesiorientuojančius
ir bejėgius ligonius slaugantys šeimos nariai patys dažnai tampa 4 - 9 pav. Alzheimerio ligos paplitimas
suirzusiomis ir išsekusiomis aukomis. pagal amžių (iš Jorm ir kt., 1987;
pagrįsta 27 tyrimais pramoninėse
Simptomai ryškėja dėl to, kad irsta neuronai, gaminantys neu- šalyse).
romediatorių acetilcholiną. Kai stinga šios gyvybiškai svarbios che-
minės medžiagos, nukenčia atmintis ir m ą s t y m a s . Skrodimų metu
nustatyti du šių acetilcholiną gaminančių neuronų pakitimai: su-
trumpėjusios baltymų molekulių grandinės ląstelių kūnuose ir neu-
ronų šakų galų degeneracija. Mažiausiai dvi Alzheimerio ligos for-
mos yra paveldimos: viena, susijusi su 21-osios chromosomos geno
yda, kita - greičiausiai su 1 9 - ą j a c h r o m o s o m a ( M a r x , 1991).
Gilėjant mūsų supratimui apie chemines, nervines bei genetines
Alzheimerio ligos šaknis, atsiranda vilčių, kad kažkada bus įma-
24
n o m a pristabdyti šios baisios ligos plitimą.
20
Pažinimo pokyčiai Atf:įdžiniinas
5
* 16
Vienas iš prieštaringiausių klausimų, tyrinėjant žmogaus gyve-
nimo kelią, yra tas, ar suaugusio žmogaus pažintiniai gebėjimai - S 12
0
>N
atmintis, kūrybingumas ir intelektas, - taip pat kaip ir fizinė galia, a*
silpnėja laipsniškai greitėdami. Darbdaviai gali pradėti abejoti dėl c
1y> I I l l l l JI® 5 rimini/vas
vyresnių darbuotojų. Ar skatinti j u o s išeiti į pensiją, ar dar naudo-
tis jų patirtimi? Paprastai manoma, kad senesni žmonės yra ne tokio S
aštraus proto (Kite ir Johnson, 1988). Ar šis įvaizdis teisingas?
20 30 40 50 60 70
SENĖJIMAS IR ATMINTIS. Jaunystėje kai kurios mokymosi ir at- Amžius metais
minties f o r m o s pasiekia viršūnę. Vieno eksperimento metu Davi- 4 - 1 0 pav. Tiriant suaugusių žmonių
das Schonfieldas ir B e t t y - A n n e Robertson (1966) paprašė įvai- prisiminimą bei atpažinimą, paaiškėjo,
raus amžiaus suaugusių žmonių išmokti 24 žodžių sąrašą. Paskui kad jaunų bei vidurinio amžiaus žmonių
gebėjimas prisiminti naują informaciją
tyrėjai paprašė kai kuriuos tiriamuosius prisiminti kuo daugiau tų
silpnėja, tačiau gebėjimas atpažinti naują
žodžių. Kaip matyti 4 - 1 0 pav., j a u n e s n i prisiminė geriau; šie re- informaciją išlieka toks pat (iš Schon-
zultatai patvirtina, kad j a u n e s n i ž m o n ė s lengviau prisimena nau- field ir Robertson, 1966).
jus vardus ir apdoroja sudėtingą informaciją (Zacks ir Hasher,

1988). Kitiems tiriamiesiems buvo pateikti klausimai su pasiren-
kamais atsakymais ir paprašyta tiesiog atpažinti, kuriuos žodžius
jie buvo matę. Šiuo atveju nepastebėta jokio su amžiumi susiju-
sio atminties susilpnėjimo. Taigi tai,, .kiek senesni žmonės prisi-
mena, priklauso nuo to v .ar Jų-prašoma tiesiog atpažinti,tai, ką jie
mėgino įsiminti (labai mažas pablogėjimas), jar prisiminti tai be
jokių užuominų (didžiausias pablogėjimas).
Xhomas Crookas ir JRobįnąs Westas (1990) patvirtino, kad pri-
siminimas silpnėja. Jie paprašė 1205 žmones išmokti keletą vardų.
Keturiolika nufilmuotų žmonių prisistatė, pasakydami, pavyzdžiui:
,,Labas, aš esu Larry." Vėliau visi 14 pasirodydavo vėl ir saky-
davo, pavyzdžiui: „Aš esu iš Filadelfijos", - tuo suteikdami vaiz-
dinę ir balso užuominą asmens vardui prisiminti. Kaip rodo 4 - 1 1
4 - 1 1 pav. J a u n e s n i e m s lengviau
pav., žmonės daugiau vardų prisimindavo antrą ir trečią kartą pa-
prisiminti n a u j u s p a v a d i n i m u s , pasaky-
kartojus supažindinimą. Tačiau visais atvejais jaunesni žmonės pri- tus vieną, du ar tris kartus ( d u o m e n y s
siminė daugiau vardų negu senesni. Dalis sunkumų, kuriais skun- iš Crook ir West, 1990).
džiasi JSÄÜSSaMSlL dėl atminties, galįjDŪti^norm^lus,užmaršumas^
20-metė, pametusi automobilio raktus, tik nusimena; o jos sene-
lis, pametęs raktus,,nusimena ir kaltina savo amžių. Tačiau tiesa
yra sudėtingesnė. Paprašius įsiminti neprasmingą informaciją - ne-
susijusius skiemenis ar nesvarbius įvykius, paaiškėja, kad kuo žmo-
gus senesnis, tuo daugiau daro klaidų. Tačiau turtingos senesnių
žjnonių žinios padeda jiems pagauti prasmingą informaciją. Todėl
jų gebėjimas mokytis ir prisiminti įgūdžius bei prasmingą me-"
džiagą mažiau m e n k ė j a (Graf, 1990; L a b o u v i e - V i e f ir Schell,
1982; Perlmutter, 1983). Šiek tiek su amžiumi jįijpnėâ ir žmojiįų
^perspektyvinė" atmintis, tokia atmintis, kurios reikia prisimenant,
kad k a ž f c ^ ų r i p a d a r y U , pavyzdžiui, išgerti vaistus prieš valgį ar-
ba pakeliui į namus nusipirkti duonos (Einstein ir McDaniel, 1990).
Dar vienas keblumas: senyvi žmonės dar labiau skiriasi tarpu-
savyje. Aišku, kad dvidešimtmečiai labai skiriasi savo gebėjimais
mokytis ir prisiminti, tačiau septyniasdešimtmečiai skiriasi dar la-
biau. Kai kurių 70-mečių gebėjimai menkesni negu bet kurio 20-
mečio, kiti 70-mečiai prilygsta vidutiniam 20-mečiui ar net pra-
lenkia jį. N eur opsiclioiogė MjcheLa^Gallagher Q 990) nustatė, kad
nesenstančios žiurkės tarpusavyje skiriasi labiau negu jaunos. Kai
kurios senos žiurkės taip pat greitai orientuojasi kaip ir vikriau-
sios jaunos žiurkės, o kitos dėl įvairių priežasčių su amžiumi lėtėja.
Tirdama tokį įvairų senėjimą, Gallagher mokė jaunas ir senas
žiurkes plaukti iki aikštelės, panardintos drumstame vandenyje. Visos
jaunos ir kai kurios senos žiurkės greitai išmoko surasti aikštelę.
" !iau, tirdama žiurkių smegenų audinį, mokslininkė pastebėjo, kad
senų lėtai išmokstančių žiurkių smegenys buvo labiau sunykusios
lyginant su gabiomis žiurkėmis (jaunomis ir senomis). Pavyzdžiui,

jų smegenų dalyje, atsakingoje už atmintį, buvo mažiau receptorių.
Pamokymas: Kadangi kai kurių smegenys sensta greičiau ne-
gu kitų (dėl dar nežinomų priežasčių), neturėtume suplakti kartu
visų vyresnių žiurkių (arba žmonių). Būtent taip elgiasi JAV Fe-
deralinė aviacijos administracija, uždrausdama vyresniems kaip 60
metų (kaip labiausiai rizikingo amžiaus) žmonėms valdyti lėktu-
vus. Suprasdama, kad būtų gerai atskirti didelės rizikos pilotus
nuo tų, kurių gebėjimai nėra sumenkę, FAA 1989 m. sutiko fi-
nansuoti naujus pilotų atrankos tyrimus.
Suaugusiųjų mokymosi įgūdžiai gali būti stebimi ir klasėse.
Pastaraisiais metais vis daugiau suaugusiųjų grįžta į mokyklą
ir įsitraukia į papildomo lavinimosi programas. 1990 m. 43%
universitetų studentų buvo 25 metų ir vyresni (Gyventojų surašymo
komitetas, 1990). Nors kartais sunkoka prisitaikyti prie dėstymo
ir testavimo reikalavimų, tačiau daugumai vyresnių mokinių se-
kasi geriau negu eiliniam aštuoniolikamečiui, turbūt todėl, kad pir-
mieji turi aiškesnius tikslus (Badenhoop ir Johansen, 1980).
SENĖJIMAS IR INTELEKTAS. Kaip senstant kinta bendras inte-

lektas? Ar jis pamažu silpnėja, kaip gebėjimas įsiminti neprasmin-
gą medžiagą, ar išlieka toks pat kaip gebėjimas atpažinti prasmin-
gus dalykus? Norint atsakyti į šį klausimą, buvo atlikta įdomių ty-
rimų, rodančių, kaip buvo tikslinamos kai kurios psichologijos
idėjos. Bet kuriuo mokslinio tyrinėjimo etapu galima prieiti prie
skambių išvadų, kurias visuomenė iškart priima ir kurios daro įta-
ką socialinei politikai. Tačiau po tam tikro laiko, panagrinėję se-
nojo tyrimo trūkumus, imamės naujų studijų, keičiančių mūsų su-
pratimą. Keli šių tyrimų istorijos etapai iliustruoja mokslinio ty- </>
CO
.g
rinėjimo procesą (Woodruff-Pak, 1989).
€0)
I etapas. Skerspjūvio būdu įrodomas silpnėjantis intelektas.
Skerspjūvio tyrimais tyrėjai vienu metu vertina įvairaus amžiaus
âP
žmones. Pateikę atstovaujamosioms suaugusių žmonių imtims in- <D
telekto testus, tyrėjai visada nustato, kad vyresni žmonės rečiau O)
teisingai atsako į klausimus negu jaunesni (4-12 pav.). Plačiau-
c
siai naudojamo suaugusiųjų intelekto testo kūrėjas Davidas Wech-
sleris (1972) padarė išvadą, kad „silpnėjantys proto gebėjimai sens-
tant yra bendro organizmo [senėjimo] proceso dalis".
i
0 20 30 40 50 60 70 80 90
Iki 6-ojo dešimtmečio ši liūdnoka nuomonė apie proto silpnėjimą Amžius metais
išliko neginčijama. Dauguma vadovų laikėsi privalomos pensijos po-
4-12 pav. Atlikdami intelekto testus,
litikos, tikėdami, kad jų kompanijoms naudingiau pakeisti senstan-
vyresni žmonės darė daugiau klaidų
čius darbuotojus jaunesniais, galbūt sumanesniais. Kiekvienas „žino- negu jaunesni. Tačiau atkreipkite dėmesį
jo", kad senas šuo neišmoks naujų triukų. į 4-13 pav. (iš Geiwifz, 1980).
II etapas. Ilgalaikiais tyrimais įrodomas intelekto pastovumas^

Apie 1920-uosius metus universitetai pradėjo naudoti intelekto tes-
tus p r i i m a m i e m s studentams, todėl buvo į m a n o m a įvertinti tų pa-
čių žmonių intelektą gerokai vėliau. Keletas psichologų ėmėsi il-
âjjvUîiI intelekto t y r i m i Į j t y. daug metų kartotinai testavo tuos
pačius žmones. Jie tikėjosi įrodyti, kad žmonių per 30 intelektas
silpnėja (Schaie ir Geiwitz, 1982). Tačiau tai, ką j i e nustatė, bu-
vo netikėta: pasirodė, kad jk^pat^gilios senatvės intelektas išlieka
toks pat, o pagąĮJkaį kuriuos t e s t u s ^ net aukštesnis ( 4 - 1 3 pa v.).
Kaip šie rezultatai suderinami su skerspjūvio tyrimų rezultatais?
Retrospektyviai analizuodami, tyrėjai suprato, kad skerspjūvio būdu
lygindami 70-mečių ir 30-mečių intelektą, neatsižvelgdavo ne tik į
skirtingą amžių, bet ir į tai, j o g tai skirtingų kartų žmonės. B e t o ,
lyginami aplamai mažiau išsilavinę žmonės, pavyzdžiui, gimę X X
amžiaus pradžioje, su labiau išsilavinusiais žmonėmis, gimusiais po Amžius metais
1950 metų, taip pat žmonės, augę didelėse šeimose, su žmonėmis 4-13 pav. Pateikus verbalinio intelekto
iš mažesnių šeimų, žmonės iš vargingesnių šeimų su žmonėmis iš testą skerspjūvio tyrimuose, jverčiai
rodė su amžiumi silpnėjantį intelektą.
pasiturinčių šeimų. y Atliekant ilgalaikius tyrimus (kai ilgą
Šis optimistiškesnis p o ž i ū n s j į j ^ j j į g i a nuomonę, kad su amžiu- laiką kartotinai testuojami tie patys
mi intelektas ryškiai silpnėja. Dabar visi „žino", kad, turint gerą žmonės), nustatyta, kad intelekto
sveikatą, niekada nevėlu mokytis. Johnas Ročkas, būdamas j a u įverčiai su a m ž i u m i didėja (iš Schaie ir
Strother, 1968).
70 metų, išrado kontracepcines tabletes. 78 metų Grandma M o -
ses p r a d ė j o tapyti ir tapė, net perkopusi 100-ąjį gimtadienį. Pra-
ėjus 17-ai metų nuo universiteto futbolo trenerio karjeros pabai-
gos, 81 metų A m o s a s Alozo Staggasas tapo metų treneriu. Archi-
tektas F r a n k a s J Ü o y d a ^ Wrightas, būdamas 89 metų, suprojekta-
vo G u g g e n h e i m o muziejų Niujorke. Be to, žmonės, kurie nuolat
spausdino mašinėle,~žaidė šachmatais ar skambino pianinu, daž-
nai išsaugodavo savo m o k ė j i m u s ir po aštuoniasdešimtojo gimta-
dienio (Schaie, 1987). Davido Krecho (1978) žodžiais: „Kas gy-
vena su protu, s u j u £ j r^mi r š t a ".
III etapas. Tai nuo daug ko priklauso. Ginčas dar nesibaigė. Pir-
m i a u s m f ilgalaikiai tyrimai irgi turi trūkumų. Žmonės, išgyvenę
iki tokio tyrimo pabaigos, dažniausiai yra gabūs, sveiki, jų inte-
lektas iš tikrųjų nepasiduoda metams. Jei taip, tai ilgalaikiai ty-
rimai n e p a k a n k a m a i įvertina bendrą intelekto silpnėjimą.
Tam tikrų keblumų iškilo nustačius, kad intelektas nėra vienas
nedalomas bruožas (žr. 11 skyrių „Intelektas"). Intelekto testai, ver-
tinantys m ą s t y m o greitį, gali gerokai nuvertinti vyresnius žmones
dėl jų lėtesnių nervinių procesų apdorojant informaciją. Tačiau lėtes-
nis neturi reikšti silpnesnio intelekto. Vyresni žmonės paprastai išlai-
ko savo pozicijas, atlikdami testus, vertinančius bendrą žodyną,
žinias ir gebėjimą sujungti informaciją. Vyresni kanadiečiai pralen-
kia jaunimą, atsakydami į klausimą: „Kuri provincija buvo vadina-

ma Naująja Kaledonija?" [Tačiau, sužinoję teisingus atsakymus, jau-
nieji kanadiečiai yra pranašesni po savaitės prisimindami šiuos at-
sakymus (Craik, 1986).] Vokiečių tyrėjai Paulis Baltesas ir Jacqui
Smithas (1990) mėgina sudaryti „išminties" testus, vertinančius to- „Jaunystėje mokomės, sendami
kius bruožus kaip patyrimą ir pagrįstus sprendimus planuojant gy- suprantame
venimo įvykius. Jų gauti duomenys rodo, kad vyresni žmonės pra- Marie von Ebncr-Eschenbach
„Aforizmai", 1883
lenkia jaunesnius. Kiti tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad su amžiu-
mi ateina išmintis objektyviau vertinti savo žinojimo ribas ir suprasti
tai, kad gyvenimas nenuspėjamas (Birren ir Fisher, 1990).
Taigi, ar intelektas ilgainiui silpnėja ar stiprėja, priklauso nuo
to, kokią intelekto apraišką matuojame. Tvirtasis intelektas -
žmogaus sukauptos žinios, atspindimos žodyno testais, - stiprėja
iki senyvo amžiaus. Lankstusis intelektas - žmogaus gebėjimas
abstrakčiai mąstyti, pavyzdžiui, sprendžiant logines problemas, -
senstant silpnėja (Cattell, 1963; Horn, 1982). Toks intelekto ver-
tinimo modelis taikytas tiriant nacionalinę suaugusiųjų imtį. At-
sižvelgus į išsilavinimą, matyti, kad verbalinis (žodinis) intelek-
tas nuo 20 metų iki 74 metų beveik nekinta, o neverbalinis, pa-
sireiškiantis sprendžiant galvosūkius, - silpsta (4-14 pav.).
Tuo galima paaiškinti, kodėl matematikai ir kiti mokslininkai
didesnę dalį atradimų padaro trečiajame savo gyvenimo dešimt-
metyje ar ketvirtojo pradžioje, o literatai, istorikai ar filosofai dau-
giausia pasiekia vėliau - penktajame, šeštajame gyvenimo dešimt-
metyje ar net vėliau, kai sukaupia daugiau žinių (Simonton, 1988).
Istorija patvirtina tokias išvadas. Pavyzdžiui, poetai savo kūrybos
viršūnę pasiekia anksčiau negu prozininkai, - tai akivaizdu kiek-
vienoje šalyje, kur didesnės literatūrinės tradicijos, tai matyti ir
tyrinėjant mirusias kalbas. Taigi, ar intelektas senstant silpnėja ar
stiprėja, priklauso nuo to, kaip jį įvertiname.
4 - 1 4 pav. Verbalinis intelektas

senstant nekinta, o neverbalinio
intelekto įverčiai mažėja (IQ įverčiai
remiasi 25-34 metų žmonių
normomis, apskaičiuotomis,
standartizuojant Wechslerio suaugu-
siųjų intelekto skalę) (Iš Kaufman ir
kt., 1989).
I Verbalinis intelektas
I Neverbalinis intelektas
20-24 70-74
25-34 45-54 65-69
Amžius
Negalėdami apibendrinti, ar vyresnio amžiaus žmonės yra dau-

giau ar mažiau intelektualiai pajėgūs, negalime teigti, kad jie yra
daugiau ar mažiau produktyvūs. Tokią išvadą padarė Glenn McE-
voy ir Wayne Cascio (1989), surinkę 96 tyrimų duomenis apie 40 000
darbuotojų. Išskyrus labai jaunų darbuotojų nepatyrimą, atliekamo
darbo kokybė nuo amžiaus nepriklauso.
Socialiniai pokyčiai
Daugelį skirtumų tarp jaunesnių ir vyresnių suaugusių žmonių
lemia ne fiziniai ar pažintiniai pokyčiai senstant, bet gyvenimo įvy-
kiai, s u s i j g ^ beLdarhe. Naujas darbas reiškia
naujus santykius, naujus lūkesčius ir reikalavimus. Santuoka sutei-
kia artimumo džiaugsmą, bet kartu ir tam tikrus sunkumus, nes sa-
vo gyvenimą tenka susieti su kitu žmogumi. Gimus kūdikiui, atsi-
randa įsipareigojimų ir iš esmės pakinta gyvenimo centras. Myli-
mo žmogaus mirtis sukelia nesugrąžinamos netekties jausmą ir po-
reikį naujai įsitvirtinti gyvenime. Ar šie įprasti suaugusio žmogaus
gyvenimo įvykiai formuoja iš anksto nuspėjamų gyvenimo poky-
čių seką?
SUAUGUSIŲJŲ AMŽIAUS TARPSNIAI IR STADIJOS. Kai kurie

psichologai aprašo suaugusio žmogaus gyvenimo kelią, nuodug-
niai tyrinėdami nedideles žmonių imtis. D c U i i d i i i s J l ^ ir
kt. (1978, 1986) labai ilgai kalbėjosi su 85-iais pasiturinčiais vi-
dutinio amžiaus vyrais ir moterimis. Iš dalies remdamasis jų pri-
siminimais, Levinsonas padarė išvadą, kad stabilius suaugusiųjų
gyvenimo laikotarpius kartais sutrikdo permainos ir perversmai.
Pavyzdžiui, j o nuomone, įžengę į penktąją dešimtį žmonės pati- ,,Gyvenimo kelionės pusiaukelėje
ria „gyvenimo vidurio pereinamąjį laikotarpį", kuris daugeliui yra pamačiau, kad atsidūriau tamsioje
girioje, o tiesus kelias dingo. "
krizė, didžiulės kovos metas. Kai kurie iš jų jaučiasi gyvenimo Dantė „Dieviškoji komedija", 1300-1321
parblokšti. Žmonės atsisako savo svajonių apie didelę šlovę ar
££kmę.(arba iliuzijos, kad tai suteikia laimę) ir pradeda abejoti
savo įsipareigojimais darbe bei šeimoje. Pasak Levinsono, daž-
nai tai sukelia sumaištį ir neviltį. Po keturiasdešimties suvokia-
ma, kad j a u ne laikas ką nors pradėti, o jau artėjama į pabaigą.
Apie 45-uosius baigiasi šis skausmingas raidos tarpsnis, vėl su-
sitvarko tarpasmeniniai ryšiai - atsiranda naujas arba pagilėja
buvęs prieraišumas, žmonės apsisprendžia dėl darbo, tampa gai-
lestingesni, mąslesni.
Daugelis tyrinėtojų skeptiškai žiūri į pastangas suaugusio žmo-
gaus gyvenimą suskirstyti į tvarkingai sudėliotas stadijas, ypač kai
šios nustatomos remiantis tik pokalbiais su nedaugeliu pasirinktų
žmonių. Apibendrinti, remiantis tik su karjera susijusiu gyveni-
mu, arba „gyvenimo vidurio krize" aiškinti bei teisinti nutrūku-
sius senus ryšius yra neteisinga ir pavojinga (Gilligan, 1982). Ti-

riant dideles žmonių imtis, nepastebėta, kad nepasitenkinimas dar-
bu ar santuoka, skyrybos, nerimas ir savižudybės būtų būdingiau-
sios penktosios dešimties pradžiai (Hunter ir Sundel, 1989). Pa-
vyzdžiui, skyrybos dažniausios yra trečiajame, o savižudybės -
aštuntajame ir devintajame gyvenimo dešimtmetyje.
Gal šie krizės požymiai yra per daug grubūs, kad atidengtų
mažiau apčiuopiamą gyvenimo vidurio sumaištį? Nacionalinio
senėjimo instituto mokslininkai Robertas McCrae ir Paulius Cos-
ta pateikė 350-čiai 30-60 metų žmonių „Gyvenimo vidurio krizės
skalę", kuria įvertinami beprasmiškumo ir mirties jausmai, nepa-
sitenkinimas darbu bei šeima, vidinė sumaištis ir sutrikimas. Ti-
riamieji nepateikė „jokių įrodymų", kad gyvenimo viduryje tokių
rūpesčių padaugėtų. Nustebinti rezultatų, mokslininkai pateikė savo
skalę naujai 300 žmonių grupei, be to, ištyrė beveik 10 000 vyrų
ir moterų emocinį nepastovumą. „Rezultatai visiškai pasitvirtino:
nebuvo nė mažiausio įrodymo, „kad sielvartas apie gyvenimo vi-
durį padidėtų" (4-15 pav.)."
Be to, socialinis laikrodis - nuostatos dėl „tinkamo amžiaus"
palikti namus, susirasti darbą, vesti ar ištekėti, susilaukti vaikų ir
išeiti į pensiją - yra skirtingos ir priklauso nuo kultūros bei epo-
chos. Jordanijoje 44% nuotakų yra paauglės, o Honkonge - tik
3% (JTO 1990 m. duomenys). Šiuolaikinėse vakarietiškose šaly-
se moterys vis dažniau pradeda dirbti ar mokytis aukštosiose mo-
kyklose jau suaugusios. Seniau tokie užsiėmimai už namų sienų
buvo neįprasti. Remdamiesi tokiais socialinių laikrodžių ir indi-
vidualios patirties skirtumais, stadijų teorijos kritikai mano, kad
visi siūlomi suaugusiojo amžiaus tarpsnių ir stadijų tvarkaraščiai
yra menkai pritaikomi.
GYVENIMO ĮVYKIAI IR ATSITIKTINUMAI. Daug svarbesni už

chronologinį žmogaus amžių yra gyvenimo įvykiai. Vedybos,
tėvystė, darbas, skyrybos, šeimos lizdo tuštėjimas, gyvenimo vie-
o 4 - 1 5 pav. Įkopusiųjų į penktąją

<Q dešimtį gyvenimo vidurio krizės? 10
ss
tūkst. žmonių, dalyvavusių naciona-
2 linėje sveikatos apklausoje, emocinio
V)
n
& nepastovumo („neuroziškumo")
c kreivės įverčiai to nerodo (iš McCrae
V)
.C ir Costa, 1990).
O
o Moterys
Vyrai
33 36 39 42 45 48 51 54
Amžius
tos pakeitimas ir išėjimas į pensiją - tai vis perėjimas į naują gy-

v e n i m o tarpsnį, nesvarbu, kada tai atsitiktų. Kuo toliau, tuo sun-
kiau nuspėti, kokio amžiaus sulaukus tai įvyks. Socialinis laikro-
dis vis dar eina, bet žmogus jaučiasi vis mažiau su juo susijęs.
Netgi atsitiktinumai ir tam tikri įvykiai gali ilgam nukreipti
būtent tuo, o ne kitu keliu (Bandūra, 1982). Aktorė Nancy Davis
galbūt niekuomet nebūtų sutikusi savo būsimojo vyro, jei 1950
m. netyčia nebūtų pradėjusi gauti Komunistų partijos korespon-
dencijos, adresuotos visai kitai moteriai tuo pačiu vardu. Šaltojo
karo metais, kai Holivude buvo sudarinėjami juodieji sąrašai, Davis
baiminosi, kad jos karjera gali sužlugti dėl šios klaidos. Ji kreipėsi
į Ronaldą Reaganą, Ekrano aktorių gildijos prezidentą; kas buvo
toliau - jau istorija (Reagan ir Libby, 1980). Turint omeny atsi-
tiktinumų įtaką, nenuostabu, kad mokslininkas Bernice Neugarte
nas (1979, 1980) padarė išvadą, jog ..suaugusieji keičiami daug dau
J giaujr tai daug^sunkiau nuspėti, negu. teigia supaprastinta stadijų
teorija."
SUAUGUSIŲJŲ ĮSIPAREIGOJIMAI. Suaugusių žmonių gyveni-

mui būdingi du pagrindiniai aspektai.JRf-jjfais F.rifaflpflp juos pa-
vadino artimumu (artimų ryšių užmezgimu) ir kūryba (produkty-
vumu ir parama ateinančiai kartai). Mokslininkai šiems aspek-
tams apibūdinti vartoja įvairius terminus - bendravimas ir laimėji-
mai, prieraišumas ir produktyvumas, įsipareigojimai ir nusima-
nymas. Sigmundas Freudas (1935) tai išdėstė paprasčiausiai: svei-
kas suaugęs, sakė jis, yra tas, kuris gali mylėti ir dirbti. Daugu- ,,Galima nuostabiai gyventi šiam,
mai suaugusiųjų meilė yra šeiminiai įsipareigojimai sutuoktiniui, pasaulyje, jei žinai, kaip dirbti ir
tėvams ir vaikams. Darbas apima produktyvią veiklą, nesvarbu kaip mylėti. "
Levas T o l s t o j u s , 1 S5
- apmokamą ar neapmokamą.
Meilė. „Tradicinės" šeimos - tėvas, motina ir vaikai iki 18 metų

- sudaro tik 27% JAV namų. Kas yra kiti 73%? Tai - pagyvenu-
sios poros „tuščiame lizde", vieniši tėvai su vaikais, našliai, vie-
niši žmonės, nesusituokusios poros, bevaikiai ir nusprendę neturėti
vaikų sutuoktiniai. Remiantis Šiaurės Amerikoje užregistruotų sky-
rybų skaičiumi - maždaug 40% santuokų Kanadoje ir pusė JAV
baigiasi skyrybomis - santuoka tapo sąjunga, kurios dažnai neįma-
noma sureguliuoti. Europoje skyrybos taip pat yra beveik įpras-
tos; nuo 1960 m. iki 1985 m. jų skaičius padidėjo 400% (Ingle-
hart, 1990).
Taigi, jei tampame laisvesni nutraukę nelaimingą santuoką, tai
ar tos santuokos, kurios išlieka, yra laimingesnės? Gal daugiau
nebėra nelaimingų santuokų, o tik tos, kurias reikia nutraukti? Jei
taip manote, tai prisiminkite, kad, palyginti su tais laikais, kada
skyrybos nebuvo tokios paplitusios, šiandien žmonės savo san-

tuoką rečiau pavadina „labai laiminga". Pavyzdžiui, palyginus
jaunų susituokusių žmonių apklausos duomenis, matyti, kad 8-ojo
dešimtmečio viduryje „labai laimingų" jaunų porų buvo beveik
10% daugiau negu 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Iš amerikiečių, susituokusių 8-ojo dešimtmečio viduryje, 1986
m. tik trečdalis tebegyveno susituokę ir teigė, kad jų santuoka la-
bai laiminga (Glenn, 1989). Jaunavedžiai, nemanykite, kad san-
tuoka būtinai bus sėkminga. Normaliomis aplinkybėmis, tikėtina,
nepaisant, ką jūs galvojate - jūs negyvensite laimingai iki pat mir-
ties. Viską apsvarsčius, - dažnėjančias skyrybas, mažėjantį pasi-
tenkinimą santuoka, dažnėjantį gyvenimą nesusituokus (423 p.)
ir vienišas motinas (119 p.), - mokslininko Norvalo Glenno (1989)
nuomone, galima pareikšti, kad santuoka - „negeras" dalykas.
Yra ir šviesesnių žinių apie santuoką. Daugiau kaip 9 iš 10 su-
augusių žmonių tuokiasi. 75% išsiskyrusių tuokiasi vėl, o jų antroji
santuoka iš esmės yra tiek pat laiminga kaip ir pirmoji (Vemer ir
kt., 1989). Nors nedidelė dalis žmonių santuokoje nėra laimingi, bet
apskritai dauguma europiečių bei Šiaurės Amerikos gyventojų san-
tuokoje yra laimingesni negu išsiskyrusieji (Inglehart, 1990). Pavyz-
džiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose mažiau kaip 25% nevedusių „ Vesk, ir viskas gali pradėti
suaugusių žmonių ir beveik 40% vedusiųjų teigė esą gyvenime „la- klostytis sėkmingai. Bet kai
bai laimingi" (Glenn ir Weaver, 1988). santuoka žlunga, namai tampa
Dažnai iš meilės gimsta vaikai. Ilgiausiai trunkantis gyvenimo pragaru. "
Buripidcs „Orestes", 4 0 8 pr. Kr.
pokytis - vaiko turėjimas - daugumai žmonių yra džiaugsmingas
įvykis. Dar prieš vaiko gimimą poros, nekantriai ieško informa-
cijos ir, tapdami tėvais, keičia savo tapatumą (Deutsch ir kt.,
1988). Kai vaikai pradeda reikalauti laiko, pinigų bei emocinės
energijos, pasitenkinimas pačia santuoka dažnai pradeda silpnėti.
Tai ypač būdinga dirbančioms moterims, kurios tradiciškai velka
ir didėjančią namų ruošos darbų naštą (Belsky ir kt., 1986).
Kitas svarbus įvykis šeimos gyvenime - kai vaikai palieka na-
mus. Jei jūs gyvenate ne namie, pagalvokite, ką patyrė jūsų tėvai:
ar kamavo juos „tuščio lizdo sindromas", gal kuris nors iš jų pasi-
jautė nelaimingas, praradęs tikslą ir ryšį? O gal jūsų tėvai vėl pa-
juto laisvę, atsipalaidavimą ir pasitenkinimą savo pačių tarpusa-
vio santykiais?
Septynios nacionalinės apklausos atskleidė, kad „tuščias liz-
das" daugumai žmonių yra laiminga vieta (Adelmann ir kt., 1989;
Glenn, 1975). Lyginant su vidurinio amžiaus moterimis, kurių vai-
kai dar namie, tos, kurių „lizdas jau tuščias", jautėsi laimingesnės
ir buvo labiau patenkintos santuoka. Taigi daugelis tėvų patiria
tai, ką sociologai Lynnas White ir Johnas Edwardsas (1990) pa-
vadino „antruoju medaus mėnesiu", ypač jei palaikomi artimi san-
tykiai su vaikais. Viena motina, 50 metų Phoebe, pasakoja: „Mūsų „Nepaisant išvaizdos, bent jau
šeima - labai artima. Nekantriai laukiu parvykstančių namo sūnų, moterims, gyvenimo vidurys nėra
esu labai laiminga, kol jie būna čia, ir verkiu, kai jie išvažiuoja. susijęs su chronologiniu amžiumi
Ji daugiau priklauso nuo to
Tačiau po dienos kitos mes vėl džiaugiamės savo laisve - namie
šeimos gyvenimo momento, kai
jokių problemų dėl vaikų ir visas laikas - mūsų." Bernice Neu-
atsiskiria užaugę vaikai, o mote-
garten (1974) sakytų, jog Phoebe kalba už daugelį: ris turbūt pirmą kartą, būdama
Nei menopauzė, nei „tuščias lizdas" nėra svarbiausios vidurinio suaugusi, gali įsiklausyti į savo
amžiaus moterų problemos. Dauguma moterų patenkintos, maty- poreikius, savo troškimus, gali
pasijusti atskiras bei nepriklau-
damos, kaip vaikai užauga, palieka namus, sukuria savo šeimas,
somas žmogus. "
dirba savo darbą. Nuomonė, kad jos gedi, netekusios galimybės S o c i o l o g ė Lillian B. Rubin, 19"
gimdyti ir motinos vaidmens, nevisiškai atitinka šiuolaikinę rea-
lybę. Nepaisant stereotipų, moterys jums kalba visai ką kita.
Darbas. Suaugusiems žmonėms didelė dalis atsakymo į klausimą

„Kas tu esi?" yra atsakymas į klausimą „Ką tu darai?" Jaustis pro-
duktyviam ir nusimanančiam - daugumai reiškia auginti vaikus ir
siekti karjeros.
Dažnai reikia nemažai laiko profesijai įsigyti, tam taip pat turi
įtakos ir atsitiktinumai, todėl sunku numatyti, kokią karjerą žmo-
gus pasirinks. Pirmaisiais dviem studijų universitete metais dau-
guma studentų negali tiksliai numatyti savo tolesnės veiklos. Ne-
maža jų dalis keičia savo pasirinktą specialybę dar studijuodami,
kita dalis pradėję dirbti pamato, kad darbas tiesiogiai nesusijęs su
jų specializacija, ir keičia savo veiklos kryptį (Rothstein, 1980).
Daugelio darbo konsultantų nuomone, toks nenuspėjamumas reiškia,
kad geriausias yra ne siauras profesinis, o platus humanitarinis išsi-
lavinimas, kuris ugdo „kritiškąsias proto savybes bei ilgalaikius
charakterio bruožus, kurie vėliau padėtų dabar nenumatomomis si-
tuacijomis" (Gardner, 1984).
Ar iš tikrųjų darbas, taip pat ir karjera, padeda realizuoti save,
kaip teigė^Fre.ndas? 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais buvo paly-
ginti'beveik vienodo skaičiaus dirbančių ir nedirbančių Šiaurės
Amerikos moterų subjektyvūs atsakymai apie laimę. Jų laimingu-
mo skirtumas, kuris rodė nedidelį dirbančių moterų pranašumą,
buvo gerokai mažesnis negu kiekvienos grupės moterų tarpasme-
niniai skirtumai (Adelmann, 1988; Campbell, 1981).
Galima manyti, kad dirbančios ir nedirbančios moterys beveik
vienodai laimingos todėl, kad ir vienoms, ir kitoms būdingi savi
pranašumai - nedirbančios moterys yra laisvesnės ir gali skirti dau-
giau laiko mėgstamiems užsiėmimams, o dirbančiosioms darbas
suteikia su karjera susijusį tapatumą ir socialinę paramą. Be to,
kiekvienas vaidmuo turi savo kainą. Kai kurioms namų ruoša yra
nuobodi ir socialiai atskirianti. Tačiau ir darbas prie kasos apara-
to nėra romantiškas. Moterys dažnai dirba mažai apmokamą,

neįdomų darbą, iš kurio grįžta namo „antrajai pamainai" - ruošai
ir vaikų priežiūrai. [Daugelis moterų niekuomet nebaigia darbų.
Šiandieninis vidutinis vedęs amerikietis atlieka trečdalį namų
ruošos darbų, ir tai jau pažanga lyginant su 15% 1965 metais (Ro-
binson, 1988).]
Kai kurioms moterims ir kai kuriems vyrams įtampa tarnyboje
bei namie gali tapti nepakeliama (MeCIanahan ir Adams, 1989).
Kitiems, kaip teigia Patricia Linville (1987), malonu turėti daug
vaidmenų bei tapatumų - tėvo, sutuoktinio, darbuotojo, mėgstamo
sportininko, bendruomenės vadovo ir kt. Kurioje nors vienoje sri-
tyje kilę keblumai nėra labai grėsmingi bendram asmens savivaiz-
džiui. Pavyzdžiui, sunkumai santuokoje mažiau alins tą, kuris gali
galvoti: „Nors turiu vedybinių problemų, bet esu geras tėvas" (ar-
ba geras darbuotojas).
Grace Baruch ir Rosaline Barnett (1986), remdamosi savo ty-
rimais, atliktais Wellesley koledžo Moterų tyrimų centre, padarė
išvadą, kad svarbu ne patys moters atliekami vaidmenys - apmo-
komos darbuotojos, žmonos ir (arba) motinos, - bet tų vaidmenų
patirties kokybė. Laimė yra turėti darbą, kuris atitinka interesus
ir kurį jautiesi atliekanti gerai bei sklandžiai; turėti partnerį, ku-
ris yra artimas ir geras draugas, suprantantis tavo savitumą; turėti
mylinčius vaikus, kurie tau patinka bei kuriais gali didžiuotis.
Pasitenkinimas gyvenimu įvairiais amžiaus tarpsniais. Tyrinėto-

jai taip pat palygino jaunų ir senų žmonių pasitenkinimą gyveni-
mu. Kaip manote, kurie yra laimingiausi? Nerūpestingas jaunuo-
lis? Daug žadantis jaunas suaugėlis? Pasiturintis ir saugus viduri-
nio amžiaus žmogus? Ar tas, kuris mėgaujasi užsitarnautu poilsiu?
Gyventi - vadinasi tapti vyresniam, o tai reiškia, kad mes visi
galime žvelgti į praeitį su pasitenkinimu arba liūdesiu, ir į ateitį -
su viltimi arba baime. Paauglius kamuoja nuotaikų kaita ir nesau-
gumas, tėvų galia ir bendraamžių spaudimas, tapatumo sumaištis ir
rūpestis dėl darbo. Senatvėje tikriausiai uždarbis mažėja, netenka-
ma darbo, kūnas silpsta, atmintis blėsta, energija nyksta, šeimos
nariai ir draugai miršta arba palieka mus, o didysis priešas - mirtis
„Kiek iš mūsų, pagyvenusių
- šmėkščioja vis arčiau. Todėl nenuostabu, kad paauglystės ir per žmonių, buvo iš tikrųjų... pasiren-
65 metus perkopusių žmonių amžiaus tarpsniai gali atrodyti blo- gusių antrajai gyvenimo pusei,
giausi (Freedman, 1978). senatvei, mirčiai ir amžinybei?
Sunku patikėti, bet taip nėra. Įvairaus amžiaus žmonės sakosi Carlas Jungas „ Š i u o l a i k i n i o
ž m o g a u s d v a s i n i a i i e š k o j i m a i " , 1933
išgyveną panašius laimės bei pasitenkinimo gyvenimu jausmus. Skir-
tumų tarp žmonių yra, bet daugiau kaip 100 tyrimų rezultatai rodo,
kad tik 1% skirtumų yra susiję su amžiumi (Stock ir kt., 1983).
Ronaldas Inglehartas (1990) patvirtino šį faktą, susumavęs rezulta-
100
4 - 1 6 pav. Ar p a s i t e n k i n i m a s gyveni-
(O mu s u s i j ę s su ž m o g a u s a m ž i u m i ?
(O
c 80 T a r p t a u t i n ė s a p k l a u s o s r o d o , kad
į v a i r a u s a m ž i a u s ž m o n i ų pasitenkini-
m o g y v e n i m u (ir l a i m i n g u m o )
s k i r t u m a i yra labai nedideli ( d u o m e -
nys iš Inglehart, 1990).
15-24 25-34 35-44 45-54 55-64 64+

Amžiaus grupės
tus, gautus 1980 metais apklausus beveik 170 000 žmonių iš 16

valstybių, tarp jų ir dešimties Vakarų Europos šalių. Kaip matyti
4 - 1 6 pav., įvairaus amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu skir-
tumai yra labai nedideli.
Nesvarbu, kuo būtų aiškinama - sumažėjusiu stresu, mažesniais
siekiais, pasitenkinimu pasiektais laimėjimais, naujai atrastais ma-
lonumų šaltiniais, - pagrindinė išvada, pagrįsta šimtais tūkstančių
pokalbių su įvairaus amžiaus žmonėmis įvairiose šalyse, yra to-
kia: vyresni žmonės yra tiek pat laimingi ir patenkinti gyvenimu
kiek ir jaunesni. Suprasdami, kad senėjimas yra neišvengiamas gy-
venimo padarinys, daugumos mūsų vertinamas labiau negu kita al-
ternatyva, galime pasiguosti šiais atradimais.
Stebinantis pasitenkinimo gyvenimu pastovumas visą gyvenimą
neleidžia pastebėti kai kurių įdomių su amžiumi susijusių emocinių
skirtum!}. Su amžiumi jausmai tampa ne tokie ryškūs (Costa ir kt.,
1987; Diener ir kt., 1986). Aukštumos tampa ne tokios aukštos,
žemumos - ne tokios žemos. Taigi, nors vidutinis jausmų lygis išlieka
toks pat, sendami rečiau būname labai susijaudinę, labai išdidūs,
„viršūnėje", taip pat ir rečiau apimti depresijos. Pagyrimai sukelia
mažiau džiaugsmo, o kritika - mažiau sielvarto, nes ir tie, ir tie
yra tik papildomas grįžtamasis ryšys tarp gausybės sukauptų pagy-
rimų bei priekaištų. Psichologai Mihaly Csikszentmihalyi ir Ree-
das Larsonas (1984) sudarinėjo žmonių emocinio gyvenimo sche-
mą, periodiškai elektroniniais signalais nurodydami, kada šie turi
pasakoti apie savo veiklą bei jausmus. Jie pastebėjo, kad paaug-_
liams būdinga tai, j o g jų pakili arba niūri nuotaika pasilceTcia grei-
čiau negu per valandą. Suaugusiųjų nuotaikos yra ne tokios kraštu-
tinės ir daug pastovesnės. Dažniausiai senatvei būdingas santūres- j
nis džiaugsmas, bet didesnis pasitenkinimas. „Taigi srnstant-gyye.- o
jiim^^möcinis...vežimas rieda v i s j y g i a u .
MIRTIS IR MIRIMAS. Daugumai iš mūsų teks išgyventi giminai-

čių ar draugų mirtį. Paprastai sunkiausia išsiskirti su savo sutuok-
tiniu - tai moterys patiria penkis kartus dažniau negu vyrai. Ypač
didele širdgėla, kai mylimojo mirtis užklumpa gerokai anksčiau
negu to laukiama pagal socialinį laikrodį. Atsitiktinė vaiko mirtis
arba staigi liga, atėmusi 45 metų sutuoktinį, gali sukelti metus ar
daugiau trunkantį prisiminimuose paskendusį gedėjimą, galiausiai
pereinantį į silpną depresiją, kuri gali tęstis kelerius metus (Leh-
man ir kt., 1987).
Tyrimai Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose rodo, kad
ilgainiui netekties skausmas nurimsta (McCrae ir Costa, 1988; Stro-
ebe ir kt., 1988). Priešingai paplitusiai nuomonei, tie, kurie iš karto
stipriai išreiškia savo širdgėlą, greičiau nenusiramina (Wortman ir
Silver, 1989). Reakcijų į mylimo žmogaus mirtį įvairovė yra daug
didesnė negu mano dauguma žmonių. Dažniausiai, bet ne būtinai,
žmonės išgyvena didelį sielvartą.
Sergantieji mirtinomis ligomis gyvena žinodami apie artėjan-
čią mirtį. Analizuodami, kaip žmonės susidoroja su tokiu žinoji-
mu, stadijų teorijos šalininkai dar kartą išsiveržė į priekį. Elisa-
beth Kübler-Ross (1969), remdamasi savo pokalbiais su mirštan-
čiais pacientais, pastebėjo, kad mirtinomis ligomis sergantiems li-
goniams būdingos penkios stadijos: savo beviltiškos padėties nei-
gimas; pyktis ir įtūžis (Kodėl aš?); derybos su Dievu (arba gydy-
tojais) dėl ilgesnio laiko; depresija dėl neišvengiamo visų ir vis- „Neženki taikiai į tą ramią naktį.
ko praradimo; ir, galų gale, taikus savo dalios priėmimas. Kiti Senatvė, dienai užsibaigiant,
irgi išskiria panašias pakopas - netikėjimą, protestą, depresiją, at- turi degti, šėlti;
sigavimą - susiduriant su netikėta fizine negalia (Fitzgerald, 1970). Pyk ir niršk ant gęstančios šviesos. "
Dylanas Thomasas
Kritikai abejoja, kad šios stadijos gali būti bendros visiems, „ N e ž e n k i taikiai į tą ramią naktį",
1 9 5 2 , e i l ė r a š t i s , parašytas ramiai
pabrėždami, kad kiekvieno žmogaus patyrimas yra nepakartojamas. m i r š t a n č i a m tėvui
Jie teigia, kad konkretiems žmonėms sunku pritaikyti tokį atskirų
dėžučių modelį. Be to, jų nuomone, supaprastintos stadijos neat-
skleidžia daugelio svarbių veiksnių, pavyzdžiui, kad seni žmonės
paprastai mažiau bijo ir mažiau pyksta dėl artėjančios mirties (Wass
ir kt., 1978-1979). Kritikams nerimą kelia tai, kad mirties ir miri-
mo formulę su įkarščiu skleidžia knygos ir įvairūs kursai. Jie bai-
minasi, kad mirštantieji vietoj pagarbos jų jausmams gali būti ana-
lizuojami bei apibūdinami stereotipiškų stadijų terminais: „Jai da-
bar pykčio stadija".
Tačiau judėjimas už švietimą mirties klausimais įgalino mus
atviriau ir žmoniškiau spręsti mirties bei nelaimės problemas.
Vis didesniam skaičiui žmonių pagalbą suteikia senelių ir in-
validų prieglaudų organizacijos, kurių personalas bei savanoriai
dirba specialiose įstaigose arba tiesiog žmonių namuose, palaiky-
dami bei guosdami mirštančiuosius ir jų šeimas, stengdamiesi, kad

šis prasmingas tarpsnis taptų laiku, „kai galima ištarti sudie, kai
nutrūkę ryšiai gali vėl užsimegzti, kai gali būti suteikiamas arba
gaunamas atleidimas" (Magno, 1989).
Laimei, mirtį neigiančios nuostatos nyksta. Sutikdami mirtį
oriai ir atvirai, žmonės savo gyvenimo kelią užbaigia j a u s d a m i
gyvenimo prasmingumą ir vieningumą, jausdami, kad jų egzis-
tencija buvo gera, o gyvenimas ir mirtis yra nuolatinio ciklo da-
lys. Nors mirtis nepageidaujama, bet pats gyvenimas gali būti tei-
giamas net jos akivaizdoje. Tai ypač tinka žmonėms, kurie nėra
nusivylę savo nugyventu gyvenimu, kuriems būdingas jausmas,
E r i k o J l r i k & o n o . j j ą v ą d i n t ą s p i l n a t v e . - jausmu, kad gyvenimas bu-
vo prasmingas ir vertingas.
APIE ŽMOGAUS GYVENIMO RAIDĄ

Raidos psichologija pradėta nagrinėti 3 skyriuje, kur iškelti trys
pagrindiniai klausimai: 1) ar raidą daugiau lemia genai ar patir-
tis; 2) ar raida yra laipsniškas, tolydus procesas ar susideda iš at-
skirų stadijų; 3) ar raidai būdingesnis pastovumas ar pokyčiai.
Rašėme apie tai, kaip p a v e l d i m u m a s ir aplinka kartu veikia žmo-
gaus raidą. Dabar panagrinėkime šiuolaikinę nuomonę kitais dviem
klausimais.
Tolydumas ar stadijos
\
Jau kalbėjome apie keletą stadijas skiriančių teoretikų: Jeanas '
Piaget nagrinėjo kognityvinės raidos, Erikas Eriksonas ir Danie-
lius Levinsonas - psichosocialinės raidos, Kohlbergas - moralinės °
raidos stadijas. Taip pat susipažinome su stadijų teorijų kritika.
Piaget neįžvelgė, kad daugelio gebėjimų pradmenys pasirodo anks-
čiau, Kohlbergas, pasirodo, rėmėsi individualistinių kultūrų išsi-
lavinusių vyrų pasaulėžiūros bruožais. Eriksono ir Levinsono idė-
j o m s prieštarauja tyrimai, rodantys, kad suaugusio žmogaus gy-
venimas nėra pastovių ir n u m a t o m ų stadijų seka.
Nors tyrimo rezultatai verčia abejoti tuo, kad gyvenimas yra
tiksliai apibrėžtų, su amžiumi susijusių stadijų grandinė, tačiau
stadijos sąvoka vis tik lieka naudinga. Smegenų raidos šuoliai vai-
kystėje ir lytinio b r e n d i m o metu beveik atitinka Piaget stadijas
(Thatcher ir kt., 1987). Be to, stadijų teorijos naudingos tiriant
viso gyvenimo raidą, nes j o s leidžia parodyti, kaip su amžiumi
keičiasi žmonių m ą s t y m a s ir elgesys.
Pastovumas ir pokyčiai
Taip mes priartėjome prie paskutiniojo klausimo: ar, bėgant me-
tams, žmogaus asmenybė lieka pastovi ar keičiasi? Ar po dauge-
lio metų sutiktą klasės draugę iš karto pažinsite - „tai ta pati se-
noji Andy"? Ar vis dėlto vienu gyvenimo tarpsniu žmogus atrodo
visiškai kitoks negu kitu?
Akivaizdu, kad abu kraštutinumai yra neteisingi: jei nebūtų pa-
stovumo, negalėtume tikėtis, kad žmogus, su kuriuo tuokiamės
šiandien, bus tas pats asmuo po dešimtmečio, arba puikus vady-
bos mokslų studentas tiks vadybininko pareigoms. Jeigu nebūtų
pokyčių, visi nusikaltę paaugliai taptų kriminaliniais nusikaltėliais,
visi alkoholikai mirtinai nusigertų; gyvenimas būtų panašus į ilgą
išmintą taką.
Taigi klausimas yra svarbus: ar, žinant kūdikio bruožus, gali-
ma numatyti j o vaikystės ypatybes? Ar tikėtina, kad neramus pa-
auglys ir toliau neramiai gyvens? Ar pasitikinti jauna moteris to-
kia bus ir sulaukusi 60 metų? Mokslininkai, tiriantys gyvenimo
eigą, nesutaria, kiek mūsų praeitis prasiskverbia j mūsų ateitį.
Anksčiau dauguma psichologų ir nespecialistų laikėsi nuo-
monės, kad asmenybė, suformuota genų ir ankstyvosios patirties,
nekinta visą gyvenimą. Vėliau, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių tyri-
mai atskleidė, kad asmenybės evoliucionuoja beveik visą gyveni-
mą. Pavyzdžiui, Jeanas Macfarlane (1964) stebėjo 166 žmones nuo
kūdikystės iki 30 metų, ir nustatė, kad „daugelio brandžiausių ir
pajėgiausių suaugusiųjų vaikystė bei paauglystė buvo gana nera-
mi ir sunki". Dažnai nelaimingi, maištingi paaugliai tampa pasto-
viais, sėkmingai ir laimingai gyvenančiais žmonėmis. Alexande- „Daugumos mūsų, sulaukusių 30
r s Thomasas ir Stella Chess (1986) taip pat stebėjo 133 žmones metų, charakteris jau būna tvirtas
nuo kūdikystės iki jie suaugo ir padarė išvadą, kad neramūs vai- kaip gipsas, kuris niekada daugiau
kai paprastai tampa pastovaus būdo suaugėliais. nesuminkštės "
W i l l i a m a s Jamcsas
Kai kurie tyrinėtojai pastebėjo, kad netikėti ir nenumatyti poky- „ P s i c h o l o g i j o s pagrindai", 1 8 9 0
čiai dažni ir suaugusiųjų gyvenime. Apmąstydama savo atliktus to-
kių gyvenimo pokyčių tyrimus, Bernice Neugarten (1980) pareiškė,
kad „tikrai pastovus yra pastovumo nebuvimas".
Taigi, ar galima teigti, kad vėlesnė patirtis „perrašo" ankstes-
niąją, ištrindama praeities pėdsakus? Jei taip, sunkių kūdikių ir
paauglių tėvams galima patarti būti kantriems ir turėti vilčių. Taip
pat galima nuraminti prislėgtą, vienišą jauną suaugėlį, kad raida
niekada nesibaigia: dabarties sunkumai gali padėti pagrindus lai-
mingesnei ateičiai.
Antra vertus, nemažai naujų tyrimų atskleidžia asmenybės pa-
stovumą. Kruopščiai palyginęs 40 metų žmonių vertinimus su jų
mokyklinių metų duomenimis, Jackas Blockas (1981) padarė išvadą

apie pagrindinio socialinio ir emocinio stiliaus patvarumą. Neramūs
paaugliai dažnai išauga geresni negu buvo galima spėti, tačiau ap-
skritai buvęs linksmas paauglys lieka linksmas ir sulaukęs 40 metų.
Panašūs ir Aushalomo Caspio ir jo kolegų (1987) duomenys.
Jie pastebėjo, kad, lyginant su gana ramiais devynmečiais berniu-
kais, jų bendraamžiai, turintys emocinių sutrikimų, suaugę daž-
nai turi problemų darbe ir dvigubai dažniau skiriasi iki 40 metų.
Leonardas Eronas (1987) ir kiti nustatė, kad agresyviausi aštuon-
mečiai dažnai, sulaukę 30 metų, būna labai agresyvūs (galintys
imtis smurto) (4-17 pav.). Davidas Magnussonas ir L. R. Berg-
manas (1990) teigia, jog hiperagresyvūs švedų trylikamečiai su-
augę dažnai pasiekia nusikaltimų bei alkoholizmo rekordus.
Suaugusio žmogaus charakteris dar mažiau kinta. Periodiškai
tirdami Bostono ir Baltimores rajonų suaugusiuosius, Robertas
McCrae ir Paulis Costa (1982) padarė išvadą, „kad remiantis 30
metų žmogaus savivaizdžiu, galima numatyti, kokia bus jo asme-
nybė, kai jis sulauks 80-ties". Suaugusio žmogaus atvirumas, emo-
cinis stabilumas, nuolaidumas ir sąžiningumas yra patvarūs (Con-
ley, 1985; Costa ir McCrae, 1988; Finn, 1986). Iš dalies pastovu-
mą lemia tai, kad žmonės renkasi aplinką ir tuokiasi su tais, ku-
rie padeda išlaikyti jų bruožus (Caspi ir Herbener, 1990). Pavyz-
džiui, draugingi žmonės dažniau ieško susitikimų su tais, kurie
palaiko jų draugingumą, ir tuokiasi su socialiais žmonėmis.
4 - 1 7 pav. A g r e s y v u m o pastovumas.
Leonardas Eronas ir Rowcllis Hues-
mannas (1984) nustatė, kad aštuonme-
čių agresyvumas (mažas, vidutinis arba
didelis) padėjo numatyti jų agresyvumą
po dviejų dešimtmečių (taip vertinoji}
žmonos ir rodė jų nuteisimas už
nusikaltimus).
Maži Vidutiniai Vidutiniai Dideli

įverčiai įverčiai įverčiai įverčiai
Berniukų agresyvumo rodikiiai 1960 m.
Taigi, ar galima padaryti išvadą: gyvendami mes keičiamės,

bet pagrindiniai socialiniai ir emociniai bruožai su amžiumi tam-
pa pastovesni? Nepaisant kai kurių nesutarimų, tyrinėtojai sutin-
ka su tuo, kad:
1. Iš pirmųjų dvejų gyvenimo metų sunku numatyti galimus as-
mens bruožus. Analizuojant vyresnį amžių, numatyti galima
tiksliau. Tarp 14 ir 18 metų žmonės keičiasi daugiau negu tarp
18 ir 22 metų (Stein ir kt., 1986), o tarp 20 ir 30 metų keičiasi
daugiau negu tarp 30 ir 40 metų (Costa ir McCrae, 1989).
2. Kuo didesnis laikotarpis tarp vertinimų, tuo didesnė tikimybė,
kad asmenybė bus pasikeitusi. Iš 25-mečio bruožų įvertinimo
psichologai gali geriau numatyti 26-mečio negu 40-mečio as-
menybių ypatumus (Schuerger ir kt., 1989).
3. Kai kurie bruožai, pavyzdžiui, temperamentas, yra pastovesni
negu kiti, pavyzdžiui, socialinės nuostatos (Moss ir Susman,
1980). Tačiau su amžiumi pastovesnės darosi ir nuostatos (Kros-
nick ir Alwin, 1989).
4. Kai kuriais aspektais mes visi su amžiumi keičiamės. Droviau-
si baimingi dvimečiai vaikai, sulaukę ketverių, pasidaro atvi-
resni, dauguma suaugusiųjų „suminkštėja". Baigę universitetus
dauguma žmonių tampa ramesni ir tylesni (Costa ir McCrae,
1989). Tokie pokyčiai gali vykti, nepakeisdami asmens padėties
kitų bendraamžių atžvilgiu. Pramuštgalvis jaunas vairuotojas
vėliau gali tapti drausmingesnis, bet vis tiek bus santykinai grei- 70-mečių privalumas, sakyčiau, yra
tai važinėjantis pagyvenęs pilietis. tas, kad gyvenimą jie priima daug
Taigi turėtume prisiminti, kad gyvenimas apima ir pastovumą, ramiau. Zino, kad „visa tai irgi
ir pokyčius. Pastovumas įgalina mus pasitikėti kitais, skatina rūpin- praeis
Eleanor R o o s e v e l t , 1954
tis, kad vaikai augtų sveiki, laiduoja mūsų tapatumą. Pokyčiai ver-
čia domėtis esamais veiksniais, palaiko šviesesnes ateities viltis,
leidžia prisitaikyti ir, kaupiantis patirčiai, tobulėti.
SANTRAUKA
Šiandieninė raidos psichologija daro prielaidą, kad esmės pritaria jų įsitikinimams bei nuostatoms.
raida tęsiasi visą gyvenimą. Augame, keičiamės ir pri-
sitaikome kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje ir Suaugusieji
būdami suaugę.
Gyvenimo pradžioje plaukiame tarsi siauru kanalu,
kurį riboja biologinis brendimas. Metams bėgant, ka-
Paauglystė
nalas platėja, leisdamas mums tapti vis įvairesniais.
Paauglystė - pereinamasis laikotarpis tarp biologinio Suaugus amžius nebelemia žmogaus gyvenimo paty-
brandumo ir socialinės nepriklausomybės - daugely- rimo ar bruožų. Tačiau pasireiškia tam tikri iš anksto
je šalių pailgėjo dėl ankstyvesnio brendimo ir pa- nuspėjami kūno, psichikos ir santykių pokyčiai. Mes
ilgėjusio mokymosi laiko. keičiamės visą gyvenimą.
Fizinė raida. Paauglystė prasideda augimo šuoliu, Fiziniai pokyčiai. Jaunystėje prasidėjęs vos pastebi-
bei lytine branda. Atsižvelgiant į tai, kaip reaguoja mas fizinis silpimas išryškėja viduriniame amžiuje.
kiti žmonės, ankstyvasis ar vėlyvasis brendimas da- Svarbus fizinis pokytis moterų gyvenime yra meno-
ro įtaką prisitaikymui; tai rodo, kaip genų bei ap- pauzė, kuri paprastai yra gana ramus, o ne audringas
linkos sąveika mus formuoja. pokytis. Peržengus 65 metus, ryškiai mažėja suvokimo
aštrumas, jėga ir ištvermė, bet rečiau sergama trumpa-
Pažintinė raida. Piaget nuomone, paaugliai susifor- laikėmis ligomis. Lėtėja nerviniai procesai, bet sme-
muoja formaliąsias operacijas, kurios leidžia jiems genys išlieka sveikos, jei nesergama smegenų ligomis,
abstrakčiai mąstyti. Tačiau kai kurie raidos specialis- pavyzdžiui, progresuojančia Alzheimerio liga.
tai įsitikinę, kad formalios logikos raida priklauso taip
pat ir nuo mokymosi mokykloje, kad logikos pradme- Pažintiniai pokyčiai. Senstant atmintis atpažįstant
nys pasireiškia anksčiau negu manė Piaget. išlieka, nors prisiminimas, ypač neprasmingos in-
Sekdamas Piaget, Lowrence Kohlbergas skyrė mo- formacijos, pradeda silpnėti. Su amžiumi susiję in-
ralinio mąstymo raidos stadijas: pirmąją - moralės, telekto pokyčiai buvo įvairiai tiriami: buvo atlieka-
pagrįstos savais interesais; antrąją - moralės, susi- mi tyrimai skerspjūvio būdu, patvirtinę, kad nuo pat
jusios su gaunamu kitų žmonių pritarimu, savo pa- jaunystės intelektas silpnėja; ilgalaikiai tyrimai pa-
reigos atlikimu; trečiąją - moralės (būdingos kai rodė, kad intelektas lieka pastovus iki vėlyvojo am-
kuriems žmonėms), grindžiamos sutartinėmis teisė- žiaus; šiandieninis požiūris - lankstusis intelektas
mis arba bendrais etiniais principais. Tačiau nuo silpnėja, o tvirtasis - nesikeičia.
moralės priklauso ir veiksmai, kuriems daro įtaką
ne tik moralinis mąstymas, bet ir socialinė situaci- Socialiniai pokyčiai. Kai kurie teoretikai, kruopščiai
ja bei vidinės nuostatos. Be to, Kohlbergo kritikai ištyrę mažas grupes, teigia, kad suaugusiųjų žmonių
teigia, kad trečioji moralės stadija atspindi tik in- gyvenimas susideda iš kelių tvarkingų stadijų. Danie-
dividualistinę, liberalių pažiūrų vyrų moralę. lius Levinsonas tvirtina, kad, pereinant iš vienos sta-
dijos į kitą, ištinka krizės. Viena iš tokių yra penkta-
Socialinė raida. Eriko Eriksono nuomone, pagrindi- jame g y v e n i m o dešimtmetyje vykstanti g y v e n i m o
nė paauglystės užduotis - gilinti sampratą apie save vidurio krizė. Tačiau nuspėti žmogaus gyvenimo ne-
- savo tapatumą. Daugeliui žmonių šis procesas tę- įmanoma; jį įvairiai ir nenuspėjamai veikia meilė,
siasi ir pasiekus suaugusiojo amžių, kol susiformuoja darbas, net atsitiktinumai.
nauji ryšiai bei prisiimami nauji vaidmenys. Tradi- Nedaugelis žmonių sendami džiaugiasi, bet dauguma
ciškai paauglystė laikoma audringu ir pilnu įtampos išlieka patenkinti gyvenimu. Ilgaamžiams tenka išgy-
laikotarpiu, tačiau tyrinėtojai atskleidė, kad daugu- venti draugų bei šeimos narių mirtis ir suprasti, kad
ma paauglių neblogai bendrauja su savo tėvais ir iš ir jie prie to artėja.
Apie žmogaus gyvenimo raidą

3 ir 4 skyriuose aptariami trys pagrindiniai raidos
psichologijos klausimai: prigimtis ar patirtis, tolydu-
mas ar atskiros pakopos, asmenybės pastovumas ar
pokyčiai. Nors Piaget, Kohlbergo ir Eriksono stadijų
teorijas pakeitė paskutiniųjų metų tyrimai, bet kiek-
viena teorija leidžia įžvelgti kiekvieno amžiaus žmo-
nių tarpusavio skirtumus ir nagrinėti viso gyvenimo
raidą. Tyrimų rezultatai išryškina naujus žmogaus po-
kyčius, susijusius su amžiumi. Nepaisant to, daugu-
mos žmonių temperamentas bei asmenybės bruožai
yra gana pastovūs, ypač po 30 metų.
ĮSIMINTINI TERMINAI IR SĄVOt

Paauglystė. Pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės A l z h e i m e r i o liga. Progresuojanti ir n e p a g y d o m a
į suaugusiojo amžių, trunkantis nuo lytinio subren- smegenų liga, pasireiškianti laipsnišku atminties,
dimo iki savarankiško gyvenimo. kalbos ir galų gale fiziniu sunykimu.
Pirminiai lytiniai požymiai. Kūno dalys (kiaušidės ir Tyrimas skerspjūvio būdu. Tyrimas, kai vienu metu
sėklidės), nuo kurių priklauso lytinis dauginimasis. testuojami ar stebimi įvairaus amžiaus žmonės.
Antriniai lytiniai požymiai. Su dauginimusi nesu- Ilgalaikis tyrimas. Tyrimas, kai tie patys žmonės
siję lytiniai požymiai, pvz., moterų krūtys ir klubai, kartotinai tiriami ilgai.
vyrų balso ypatumai ir kūno plaukuotumas.
Tvirtasis intelektas. Sukauptos žinios ir žodiniai
T a p a t u m a s . Savivoka; anot Eriksono, paauglystės įgūdžiai; jis su amžiumi tobulėja.
užduotis yra geriau suvokti save mėginant ir sujun-
giant įvairius vaidmenis. Lankstusis intelektas. Gebėjimas abstrakčiai mąs-
tyti; jis vėlyvajame amžiuje susilpnėja.
Artimumas. Eriksono teorijoje - tai gebėjimas kur-
ti artimus meilės santykius; tai svarbiausia vėlyvo- Socialinis laikrodis. Tam tikrai kultūrai priimtinas
sios paauglystės ir ankstyvo suaugusiųjų amžiaus socialinių įvykių laikas, pavyzdžiui, santuokos, tė-
užduotis. vystės, išėjimo į pensiją.
Menopauzė. Natūrali mėnesinių pabaiga; tai taip pat Senelių ir invalidų prieglauda - organizacija, kurios
moters patiriami biologiniai ir psichologiniai poky- nariai savanoriškai padeda mirštantiems žmonėms bei
čiai prarandant gebėjimą gimdyti. jų šeimoms specialiose įstaigose arba jų namuose.
TREČIOJI DALIS
PASAULIO PAŽINIMAS
Norėdami pažinti mus supantį pasaulį, turime priimti,

apdoroti ir pasirinktinai įprasminti gausybę informacijos.
Pirmiausia įvairius mūsų kūną veikiančius dirgiklius
paverčiame nervine informacija, kuri pasiekia smegenis -
tai mes analizuosime 5 skyriuje „Jutimai" Kaip šią
informaciją tvarkome ir įprasminame, sužinosime 6 skyriuje
„Suvokimas" Patirtis įsisąmoninama ir pakitusių sąmonės
būsenų, sukeltų miego, hipnozės ar narkotikų, metu.
Apie tai rašoma 7 skyriuje „Sąmonės būsenosNorėdami
išsiaiškinti, kaip mes pažįstame pasaulį, aptarsime ir kai
kuriuos ginčytinus klausimus, pavyzdžiui, „Ar gali mus
paveikti dirgikliai, kurie yra per silpni, kad galėtų būti
sąmoningai suvokiami?",
„Kas atsitinka, kai trūksta juntamosios informacijos?",
„Ar yra nejutiminis suvokimas?",
„Ar kai kurie žmonės prieš mirtį išgyvena išėjimo iš savo
kūno jausmą?"
Jutimai 5 SKYRIUS
Tyliame, uždarame visiškos tamsos vidiniame pasaulyje tūno

jūsų smegenys. Kūną veikia gausybė išorinio pasaulio dirgiklių.
Žinant šiuos du faktus, iškyla labai svarbus klausimas, tūkstant-
mečius egzistavęs prieš psichologijos mokslą ir maždaug prieš 100
metų padėjęs jai atsirasti: kaip išorinis pasaulis patenka į vidų?
Šiuolaikiškai galima būtų paklausti: „Kaip mes sukuriame išori-
nio pasaulio pateiktį?", „Kaip mes gebame patirti šio pasaulio for-
mą ir sandarą, judėjimą ir temperatūrą, jo kvapus ir grožį?" Kad
suprastume, kaip kuriama pasaulio, esančio už mūsų, patirtis mūsų
galvose, pasiremkime trimis kompiuterijos sąvokomis - tai įvestis,
apdorojimas ir išvestis. Kaip matyti 5 - 1 pav., fiziniai objektai sklei-
5-1 pav. Kaip mes apdorojame
juntamąją įvestį.
Šviesa Smegenys tvarko

ir įprasmina
šią informaciją
Garso bangos
Aplinkos objektai skleidžia Receptoriai aptinka dirgiklį ir

arba atspindi dirgiklių energiją paverčia jį nervine informacija,
kuri perduodama smegenims
JUTIMAS SUVOKIMAS
6. 1909
148 III DALIS. Pasaulio pažinimas
džia arba atspindi energiją. Mūsų j u t i m o organai aptinka šią

energiją (įvestis) ir paverčia ją nerviniais signalais, kuriuos mū-
sų smegenys tvarko ir įprasmina (apdoroja) kaip sąmoningus
patyrimus (išvestis). Taip kilę suvokiniai veikia mūsų reakci-
jas, o šios savo ruožtu gali tikslinti suvokinius. Nepatyręs be-
isbolo žaidėjas, kuris iš pradžių išbėga per toli, norėdamas pa-
gauti atskriejančius kamuolius, greitai išmoksta geriau apskai-
čiuoti atstumą.
Nėra aiškios ribos tarp jutimo ir suvokimo. Apskritai J u t i -
m a s - tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fi-
ziškai pateikia išorinę aplinką. Šiame skyriuje jutimo proce-
sas analizuojamas „iš apačios į viršų": pradedant receptoriais
ir baigiant aukštesnio lygio apdorojimu. S u v o k i m a s - tai psi-
chinis šios i n f o r m a c i j o s t v a r k y m a s ir įprasminimas. K i t a m e
skyriuje šį procesą panagrinėsime „iš viršaus į apačią", t. y.,
kaip mūsų protas, dalyvaujant patirčiai, lūkesčiams ir kitiems
aukštesnio lygio v e i k s n i a m s sukuria tai, ką mes m a t o m e ir
girdime. Nors j u t i m a s ir s u v o k i m a s iš esmės yra vienas ne-
pertraukiamas p r o c e s a s , m e s k a l b ė s i m e apie suvokimą kaip
į s i s ą m o n i n i m ą , t. y. p s i c h i k o s p r o c e s ą , kuris prasideda ten,
kur jutimas, suvokimo fiziologinis pagrindas, baigiasi. Pavyz-
džiui, norėdami atpažinti ^ K ir kaip A, o ne kaip H ar R,
turime gebėti j u s t i (aptikti, k o d u o t i ) ir suvokti (sujungti ir
įprasminti) informaciją. Jutimai pateikia neapdorotą informa-
ciją, kurią s u v o k i m a s paverčia įsisąmonintais potyriais.
JUTIMAS:
KAI KURIE PAGRINDINIAI DĖSNIAI
Jutimų sistemos dėka organizmai gauna informaciją, kurios
reikia norint veikti ir išlikti. Varlės, mintančios skraidančiais
vabzdžiais, akyse yra receptorių, kurie susižadina tik reaguoda-
mi į mažą, tamsų, judantį objektą. Varlė tarp daugybės nejudan-
čių musių galėtų numirti iš bado, tačiau jei nors viena iš musių
staiga pakiltų, varlės „vabzdžio detektoriaus" ląstelės iš karto
nubustų. Šilkaverpio patinas turi receptorius, tokius jautrius pa-
telės seksualiai viliojančiam kvapui, kad vienai šilkaverpio pate-
lei tereikia paskleisti j o tik vieną milijardinę uncijos (28,3495 g)
dalį per sekundę, kad patrauktų visus per mylią (1,60934 km)
esančius patinus. Dėl to tikriausiai iki šiol yra šilkaverpių. Mes,
žmonės, esame panašūs tuo, kad taip pat aplinkoje surandame
tai, kas mums svarbiausia. Gamta kiekvieną organizmą apdo-
vanojo tokiais jutimais, kurie atitinka j o poreikius.
5 SKYRIUS. Jutimai 149
Slenksčiai
Mes gyvename energijos jūroje. Šiuo metu ir jus, ir mane vei-
kia rentgeno spinduliai bei radijo bangos, ultravioletinė bei infra-
raudonoji šviesa, labai aukšto bei labai žemo dažnio garso ban-
gos. Tačiau visiems šiems poveikiams mes esame akli ir kurti.
Mūsų pojūčių - mūsų langų į pasaulį užuolaidos - tik labai ma-
žai prasiskleidusios, ir mes nedaug ką galime įsisąmoninti iš šios
beribės jūros.
ABSOLIUTŪS SLENKSČIAI. Kai kurioms dirgiklių rūšims esame

ypač jautrūs. Giedrą naktį, visiškoje tamsoje stovėdami ant kal-
no viršūnės, mes, turėdami normalius pojūčius, galime matyti
žvakės šviesą ant kito kalno, esančio už 48 km, viršūnės. Tylia-
me kambaryje galime girdėti už 6 metrų esančio laikrodžio tiksėji-
mą. Mes galime pajusti bitės sparnelį, užkritusį ant skruosto, ir
užuosti vieną vienintelį kvepalų lašą trijų kambarių patalpose (Ga-
lanter, 1962).
Tokių silpnų dirgiklių įsisąmoninimas aiškinamas absoliučiais
slenksčiais. Absoliutus slenkstis - tai mažiausias dirginimas, ku-
rio reikia konkrečiam dirgikliui (šviesai, garsui, spaudimui, kva-
pui ir skoniui) aptikti. Paprastai absoliutų slenkstį psichologai išma-
tuoja registruodami dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dir-
giklį 50% atvejų. Pavyzdžiui, klausos specialistas, norėdamas nu-
statyti jūsų absoliutų klausos slenkstį, kiekvieną ausį dirgina įvai-
raus stiprumo garsais. Klausos testu nustatoma riba, kai garsą 50%
kartų pajutote teisingai, o 50 % - neteisingai. Šie 5 0 - 5 0 taškai
apibūdina kiekvieno jūsų pojūčio absoliutų slenkstį.
SIGNALŲ APTIKIMAS. Silpnų dirgiklių ar signalų aptikimas pri-

klauso ne tik nuo jų stiprumo (pavyzdžiui, garso atliekant klau-
sos testą), bet ir nuo mūsų psichikos būsenos - mūsų patyrimo,
lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Todėl mokslininkai, tyrinėjan-
tys signalų aptikimą, teigia, kad nėra vienintelio atskiro absoliu-
taus slenksčio. Pavargę naujagimio tėvai išgirsta silpniausią verkš-
lenimą, sklindantį iš lopšio, o garsesnių, bet tuo metu nesvarbių
garsų neišgirsta. Karo metu nepastebėtas įsibrovėlis gali reikšti
mirtį. Todėl naktį sargyboje stovintis kareivis gali suklusti ir šau-
ti, kai triukšmas vos vos girdimas. Taikos metu, kai nėra grėsmės
gyvybei, tam pačiam sargybiniui reikės stipresnio signalo, kad jis
pajustų pavojų.
Signalų aptikimo teoretikai mėgina suprasti, kodėl žmonės
skirtingai reaguoja į tą patį dirgiklį ir kodėl to paties asmens re-
akcijos, pasikeitus aplinkybėms, keičiasi. Signalų aptikimo pada-
riniai gali būti gyvybiškai reikšmingi, pavyzdžiui, kai privalu ap-

tikti atšvaitą radarų ekrane arba ginklus oro uosto apsaugos kon-
trolės poste, arba pavojaus signalus stebėjimo pulte ligoninės in-
tensyviosios slaugos skyriuje. Tiriant signalų aptikimą, kai žmonės
turi nurodyti, ar yra silpnas dirgiklis, paaiškėjo, kad m a ž d a u g po
30 minučių tokių veiksmų žmonių b u d r u m a s ima mažėti. Tačiau
tai priklauso nuo užduoties, paros laiko ir net nuo to, ar tiriama-
sis gali pasimankštinti (Warm ir Dember, 1986).
IK/SLENKSTINIS DIRGINIMAS. 1956 metais daug diskusijų su-

kėlė pranešimas, kad N e w Yersey kino teatro žiūrovams daromas
poveikis prieš jų pačių valią nesuvokiamu trumpai blykstelėjusiu
nurodymu: GERKITE K O K A - K O L Ą ir VALGYKITE K U K U R Ū -
Z Ų D R I B S N I U S . Daugiau kaip po 35 metų ši polemika vėl atgi-
jo. Pradėta kalbėti, kad reklamos specialistai manipuliuoja varto-
tojais, nepastebimai išspausdindami žodį „seksas" ant sausainių
pakelių ar įterpdami erotinius vaizdus svaigiųjų gėrimų reklamoje.
Roko muzikos įrašuose esą „satanistinių pranešimų", kuriuos ga-
lima išgirsti paleidus įrašą atbulai, ir kad jie gali įtikinti klausantįjį,
j a m to neįsisąmoninant ir nežinant, net tada, kai grojama norma-
liai. Reklamuotojai siūlo padėti atsikratyti antsvorio, mesti rūkyti
ar pagerinti atmintį, klausantis įrašų su raminančiais vandenyno
garsais. Šiuose įrašuose esą negirdimų teiginių, pavyzdžiui, „aš
esu liesa", „rūkalų blogas skonis", „aš gerai atlieku testus, aš at-
simenu yisą informaciją". Tokie tvirtinimai remiasi dviem prielai-1
domis: Al) Įmes nesąmoningai galime justi i M s l e n k s t i n į d i r g i k l į ^ p į
2) Šie npifiisąmoninarni.4irgikiiai turi nppapra^tą įtaigos galią, Ar
mes galime juos justi? Ar jie gali mus paveikti?
Ar mes galime justi dirgiklius, kurie yra silpnesni už mūsų
Dirgiklių stipris
absoliučius slenksčius? Žinoma, tam tikra prasme, taip. Prisimin-
kime, kad absoliutus slenkstis yra toks dirgiklio stipris, kai dir- 5 - 2 pav. Susitarta absoliutų slenkstį
giklis vienodą skaičių kartų aptinkamas ir n e a p t i n k a m a s ( 5 - 2 matuoti taip: tai dirgiklio stipris, kai tą
dirgiklį p a j u n t a m e 50% kartų. K a i p
pav.). Vadinasi, kartais a p t i k s i m e ir silpnesnius dirgiklius už
matyti grafike, ikislenkstinis dirgiklis
slenkstį. Atsakyti „taip" galime ir dėl kitos priežasties. Pavyz- tai toks dirgiklis, kurį s u v o k i a m e
džiui, paprašius žmones, kurie sakosi tikrai nežinantys teisingo m a ž i a u kaip 5 0 % kartų.
atsakymo, pasakyti, kuris iš dviejų panašių svarsčių yra sunkes-
nis, jie dažnai atsitiktinai atsako teisingai. Kartais mes žinome
daugiau negu m a n o m e .
Ar mus gali paveikti dirgikliai, kurie yra per silpni, kad j u o s
kada nors suvoktume? Paskutinieji tyrimai rodo, kad, esant tam
tikroms aplinkybėms, atsakymas vėl gali būti „taip". Vieno eks-
perimento metu studentams keletą kartų rodė keliolika geometri-
nių figūrų, kiekvieną iš jų trumpiau kaip 0,01 sek., - tiek laiko
pakanka suvokti tik šviesos žybtelėjimą (Kunst-Wilson ir Zajonc,
1980). Studentai nežinojo, kokios figūros jiems buvo parodytos,

tačiau vėliau išsirinko iš kitų būtent tas, kaip labiausiai patinkan-
čias. Be to, nematomi žodžiai gali „pamokyti", kaip atsakyti į vė-
liau pateikiamą klausimą. Jei žodis „duona" švystelėtų taip greitai,
kad jūs suvoktumėte tik žybtelėjimą, jūs greičiau aptiktumėte su
juo susijusį žodį, pavyzdžiui, „sviestas", negu nesusijusius žodžius,
Kituose keliuose skyriuose bus
pavyzdžiui, „svarstis" arba „svastika" (Carr ir kt., 1987; Marcei,
parodyta, kad milžinišką
1983; Merikle ir Reingold, 1990). Kartais mes juntame tai, ko ne- informacijos kiekį apdorojame
žinome ir negalime paaiškinti. automatiškai, nevalingai,
Taigi mes galime apdoroti informaciją, j o s neįsisąmonindami. neįsisąmon indam i.
Silpni dirgikliai, aišku, sukelia ir silpnesnį atsaką mūsų viduje -
atsaką, kuris gali pasiekti mūsų smegenis ir sukelti jausmą, nors
sąmoningai toks dirgiklis nesuvokiamas. Tai, ko negali atpažinti
,, Širdis turi savų argumentų, kurių
sąmoningas protas, gali žinoti širdis. nežino protas".
Tačiau ar nesuvokiami jutimai patvirtina reklamuotojų pretenzi- Pascalis „Mintys", 1670
jas apie nesuvokiamą įtaigą? Ar reklamuotojai arba satanistinės roko

muzikos grupės iš tiesų gali veikti mus „paslėptu įtikinėjimu"? Dau-
„Norint surasti atsitiktinį tiesos
gumos psichologijos mokslininkų nuomone, negali. Jų požiūris pa-
šiaudelį, plūduriuojantį didžiulia-
našus į astronomų, kurie apie astrologus sako: „taip", jie teisūs, me netvarkos ir apgaulės vandeny-
teigdami, kad žvaigždės ir planetos yra ne čia, bet „ne", jos tiesio- ne, reikia būti protingam, budriam,
giai neveikia mūsų. Panašiai ir ikislenkstinės informacijos apdo- pasišventusiam ir drąsiam. Netreni-
rojimo tyrinėtojai sako: „taip" nesuvokiamam jutimui, bet „ne" - ruodami šių tvirtų mąstymo įpro-
galimybei „perprogramuoti mūsų pasąmonę". čių, negalėtume tikėtis išspręsti iš
Visgi žvilgtelėkime į šią prarają tarp laboratorinių tyrimų, ku- tiesų rimtų problemų, su kuriomis
susiduriame, - ir mes rizikuotume
rie patvirtina įdomų, bet silpną bei greitai praeinantį poveikį pa-
tapti veltėdžių tauta, kartu ir kito
žinimo procesams, ir verslininkų tvirtinimų apie galingą ir ilga-
pasirodžiusio šarlatano grobiu ".
laikį poveikį žmogaus elgesiui. Paprasčiausiai paklauskime, ar ko- Carlas S a g a n a s , 1987
merciniai ikislenkstinės informacijos įrašai veikia? Ar jie turi prie-
vartos galią?
1 skyriuje aptarėme tipišką eksperimentą, rodantį, kad jie ne-
veikia. Panašūs rezultatai ir ankstesnių studijų (Moore, 1988). Kai
tik žinia apie tariamąjį VALGYKITE K U K U R Ū Z Ų DRIBSNIUS
poveikį pasklido po Šiaurės Ameriką, Kanados radijo ir televizi-
jos transliacijų korporacija vienos populiarios sekmadienio vaka-
ro televizijos laidos metu 352 kartus parodė akimirksnį trunkantį
ikislenkstinį pranešimą ( R e k l a m o s amžius, 1958). P a p r a š i u s
žiūrovų atspėti šį pranešimą, nė vienas iš beveik 500 laiškų au-
torių šito padaryti negalėjo, tačiau beveik pusė jų teigė, kad jautėsi
keistai alkani ar ištroškę laidos metu. Tačiau tai buvo tik lūkesčių
poveikis. Iš tiesų parodytas pranešimas buvo: S K A M B I N K I T E
DABAR. Kaip atsiliepė šių 352 ikislenkstinių pranešimų rodymas
telefono naudojimui Kanadoje? Niekaip, sprendžiant pagal Kana-
dos telefonų kompanijos įrašus. Mokslininkai Anthony Pratkani-
sas ir Anthony Greenwaldas (1988), apsvarstę visus turimus įro-
dymus, teigia, kad „ikislenkstinės informacijos perdavimo ban-

dymai rinkotyros specialistams negali pasiūlyti nieko vertingo".
SKIRTUMO SLENKSČIAI. Sėkmingam gyvenimui mums būtini pa-

kankamai maži absoliutūs slenksčiai, kad galėtume aptikti svar-
bius vaizdus, garsus, paviršius, skonius ir kvapus. Mums taip pat
būtina aptikti mažus dirgiklių skirtumus. Muzikantas, derinantis in-
strumentą, turi aptikti menkiausią neatitikimą, vyno degustatorius
- vos vos juntamą dviejų aukštos kokybės vynų skonio skirtumą.
Skirtumo slenkstis,(dar vadinamas vos pastebimu skirtumu)
yra mažiausias dviejų dirgiklių skirtumas, kurį 50% atvejų asmuo
gali aptikti. Skirtumo slenkstis didėja stiprėjant dirgikliams. Pri-
dėkite 30 g prie 300 g svarsčio ir aptiksite skirtumą, pridėkite
30 g prie 5 kg svarsčio ir skirtumo nepajusite, nes skirtumo slenks-
tis padidėjo. Daugiau kaip prieš 100 metų Ernstas Weberis pa-
stebėjo, kad, norint suvokti dviejų dirgiklių skirtumą, jie turi skirtis
pastoviu dirgiklių skirtumo ir pirminio dirgiklio stiprio santykiu.
Šis dėsnis, kad skirtumo slenkstis yra ne pastovus kiekis, bet tam
tikras pastovus dirgiklių santykis, yra toks paprastas ir taip pla-
čiai naudojamas, kad mes iki šiol vadiname jį Vėberio dėsniu. „ Visų pirma mes turime sužinoti
apie permainas; nė vienas žmogų>
Skirtingos rūšies dirgikliams šis santykis yra skirtingas. Skirtu-
nenorėtų ir nė vienam nereikia,
mai suvokiami, kai dviejų šviesų stipris skiriasi 8%, dviejų daiktų
kad 16 valandų per dieną jam
svoriai - 2%, o dviejų garsų dažnis turi skirtis 0,3%. primintų, kad jis avi batus".
.Vėhsrio d ė s n i ^ m ^ p y t i k r i i ^ e i k š m ė , kurltinka yidutinio stip- Neurologijos mokslinink.
Davidas Hubclis,
r i a j u n t a i m e s iein^jiixg i kl i anas. Jis atitinka mūsų gyvenimišką pa-
tirtį. Jei 50 centų kainuojantis šokoladukas pabrangsta 5 centais,
pirkėjai gali pastebėti pasikeitimą; o kad pirkėjai nors kiek nu-
stebtų, 50 000 dolerių kainuojantis „Mercedes-Benz" turėtų pa-
brangti bent 5000 dolerių. Abiem atvejais kaina padidėjo 10%).
juntamųjų dirgiklių skirtumo ir pirminio dirgik-
lio stiprio santykis yra apytikriai pastovus.
Jutimų adaptacija
Įėję į kaimynės kambarį, užuodžiate nemalonų kvapą. Stebitės,
kaip jinai gali jį pakęsti, tačiau, praėjus kelioms minutėms, jūs pats
šio kvapo nebejaučiate. Šokdamas į baseiną, drebate ir skundžiatės,
kad šalta, tačiau truputį vėliau atvykusiam savo draugui jau sušun-
kate: „Eikš čia. Vanduo puikus." Šie pavyzdžiai iliustraojajutimų
adaptacijos reiškinį - t. y, mažėjanti jautramą nekintantiems dir-
jjįldįąms. (Kad patys patirtumėte šį reiškinį, stumtelėkite aukštyn
porą centimetrų savo rankinį laikrodį: jūs jausite jį, bet tik kelias
minutes.) Kai dirginimas nuolatinis, mūsų nervinės ląstelės pradeda
rečiau reaguoti.
Kodėl tuomet objekto, į kurį žiūrime nemirksėdami, vaizdas

neišnyksta? Todėl, kad, mums patiems nepastebint, mūsų akys vi-
sada juda. Jos virpa kaip tik tiek, kiek reikia, kad atvaizdas tink-
lainėje nuolat keistųsi. [9 iš 10 žmonių, - tačiau tik 1 iš 3 schizo-
frenija sergančių pacientų akys - nustoja virpėti, kai seka judantį
taikinį (Holzman ir Matthysse, 1990).] Kas atsitiktų, jeigu mes su-
stabdytume akių judesius? Ar vaizdas išnyktų taip, kaip, atrodo,
išnyksta kvapai? Norėdami tai išsiaiškinti, psichologai sugalvojo
išradingą įtaisą, kurio dėka tinklainėje galima išlaikyti nekintantį
atvaizdą. Įsivaizduokime, kad vienai tiriamajai, vardu Mary, ant
kontaktinių lęšių uždėjome miniatiūrinį projektorių (5-3 pav., a).
Kai Mary akys juda, taip pat juda ir projektuojamas vaizdas. Tai-
gi nesvarbu, kur Mary žiūrėtų, vaizdas juda kartu.
Ką Mary matys, jeigu mes, naudodamiesi šiuo įtaisu, projektuo-
sime veido profilį? Iš pradžių ji regės visą profilį, bet po kelių se-
kundžių, kai jos juntamieji receptoriai pradės pavargti, pasirodys
& f Q į '-s
keistas reiškinys. Vaizdas po truputį nyks, vėliau vėl pasirodys (vi-

sas arba tik atpažįstami fragmentai) ir vėl dings (5-3 pav., b). Įdo-
A zl / A
mu, kad išnyksta ir vėl išryškėja prasmingo atvaizdo dalys. Pavyz-
džiui, tiriamajam rodomas žodis išnyksta, vietoj jo pasirodo nauji
H B B 4-
BEER PEER PEEP 8EE BE
žodžiai, sudaryti iš pastarojo dalių, ir vėl išnyksta. Šis reiškinys at- b)
spindi pagrindinę kito skyriaus išvadą: mūsų suvokinius tvarko proto
5 - 3 pav. Stabilizuotas atvaizdas:
priskiriamos reikšmės. a) projektoriaus, pritvirtinto ant
Nors jutimų adaptacija sumažina mūsų jautrumą, bet ji labai nau- kontaktinio lęšio, dėka projektuojamas
dinga: jos dėka mes galime sutelkti savo dėmesį į informatyvius atvaizdas j u d a kartu su akimi;
b) iš pradžių p r o j e k t u o j a m a s atvaizdas
mūsų aplinkos pasikeitimus ir nepastebėti neinformatyvių, nuolati-
yra aiškus, bet netrukus j o fragmentai
nių drabužių, kvapų ir gatvės triukšmo dirgiklių. Mūsų juntamieji išnyksta ir vėl išryškėja (iš R. M.
receptoriai labai imlūs naujovėms: įkyrėkite jiems pasikartojimais, Pritchardo „Stabilizuoti atvaizdai
ir jie atpalaiduos jūsų dėmesį įdomesniems dalykams. Tai patvirtina t i n k l a i n ė j e " , 1961).
pagrindinį dalyką: mes suvokiame pasaulį ne tiksliai tokį, koks jis

yra, bet tokį, kokį mums naudinga suvokti.
Jutimo slenksčiai ir adaptacija nėra vieninteliai bendri visiems
pojūčiams dalykai. Visi jutimo organai priima juntamuosius dirgi-
nimus, paverčia juos nervine informacija, kurią perduoda smege-
nims. Kaip visa tai vyksta? P r a d ė k i m e aiškintis nuo regos -
kruopščiausiai ištirtų mūsų „langų į pasaulį".
REGA
Dalis genialumo, kurį mes priimame kaip savaime suprantamą,
yra mūsų kūno gebėjimas vienos rūšies energiją paversti kita. Pro-
cesas, kai jutimo sistema dirgiklio energiją paverčia nerviniais pra-
nešimais, vadinamasjransdukcija (perkėlimu). Pavyzdžiui, akys

gauna šviesos energiją ir paverčia ją elektrocheminiais nervų sis-
temos procesais. Bet kurią jutimo sistemą pradedame nagrinėti
nuo to, kaip dirginimas paverčiamas nerviniais pranešimais.
Dirgiklio įvestis: šviesos energija

Mokslo požiūriu mūsų akis veikia ne spalvos, o elektromag-
netinės bangos, kurias mūsų regos sistema patiria kaip spalvą.
Mūsų regima šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių spin-
dulių spektro dalis. Kaip parodyta 5 - 4 pav., elektromagnetinių
bangų spektras - prasideda nuo ilgųjų, arba radijo, bangų, ap-
ima siaurą spektro dalį, kurią mes juntame kaip regimą šviesą,
toliau pereina į nejuntamas trumpąsias kosminio spinduliavimo
bangas. Kiti organizmai yra jautrūs kitoms šio spektro dalims.
Kaip jau minėjome, bitės nemato raudonos, tačiau mato ultra-
violetinę šviesą (tą spektro dalį, kurios spinduliai žmonėms
būnant saulėje nudegina odą).
Mūsų regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos po-
žymiai: 1) šviesos bangos ilgis, t. y. atstumas nuo vienos bangos
iškylos iki kitos (5-5 pav., a, 155 p.), lemia jos atspalvį (spalvą,
kurią mes matome, pavyzdžiui, žalia ar mėlyna); 2) šviesos stip-
ris, arba šviesos bangos energijos kiekis (nusakomas bangos am- 5 - 4 pav. Elektromagnetinės energijos
spektras - nuo daugiau kaip mylios
plitudės), turi įtakos skaisčiui (5-5 pav., b). Nors regimos švie-
ilgio radijo bangų iki trumpų, atomo
sos spektrą sudaro įvairių ilgių bangos, mes, žmonės, linkę ma- r skersmens ilgio, gama spindulių.
tyti keturias pagrindines jo spalvas: m u d o n ^ g e l t o n ą , žalįą_įLniė- ^ Siaura juosta žmogaus akiai regimų
lyną-violetinę^ Norint suprasti, kaip fizinė energija paverčiama bangų, pradedant ilgesnėmis raudonos
šviesos bangomis ir baigiant trum-
spalvos pojūčiu, pirmiausia reikia išsiaiškinti mūsų regos siste- pesnėmis mėlynos-violetinės šviesos
mos sandarą. bangomis, parodyta padidinta.
Trumpesnė banga
Didesnis dažnis:
melsvos spalvos, aukšti garsai
TvAy
Mažesnė amplitudė:
5-5 pav. Fizinės bangų savybės.
(a) Bangos skiriasi ilgiu, atstumu tarp
blankios spalvos, tylūs garsai
viena po kitos einančių iškylų. Dažnis,
arba kiekis bangų, kurios gali praeiti
Ilgesnė banga per tam tikrą tašką nustatytu laiku,
priklauso nuo bangos ilgio. Kuo bangos
trumpesnės, tuo dažnis didesnis.
(b) Bangos taip pat skiriasi amplitude,
Didesnė amplitudė: arba aukščiu nuo iškylos iki įdubos.
Mažesnis dažnis:
rausvos spalvos, žemi garsai ryškios spalvos, garsūs garsai Nuo bangų amplitudės priklauso spalvų
ir garsų stipris.
(a) (b)
Akis
Tam tikra prasme akis veikia tarsi fotoaparatas (tiksliau - foto-
aparatas veikia taip, kaip XIX amžiuje buvo įsivaizduojama akies
veikla). Tiek į akį, tiek į fotoaparatą šviesa patenka pro mažą angą,
už kurios esantis lęšis fokusuoja ateinančius spindulius į atvaizdą
ant šviesai jautraus paviršiaus (5-6 pav.). Maža akies anga yra vyz-
dys. Jo dydį, kartu ir šviesos, patenkančios į akį, kiekį reguliuoja
rainelė - spalvotas raumuo, kuris supa vyzdį bei jį siaurina ar ple-
čia. Lęšiukas, keisdamas savo išlinkimą, fokusuoja ateinančius spin-
dulius. Šis procesas vadinamas akomodacija. Šviesai jautrus pa-
viršius, kuriame fokusuojasi spinduliai, yra tinklainė - daugiasluoks-
nis audinys, išklojantis vidinį akies obuolio paviršių.
Jau labai seniai mokslininkai žinojo, kad degančios žvakės vaiz-
dą nukreipus pro mažą angelę, jos atvaizdas ant tamsios sienos yra
apverstas. Šis faktas trikdė mokslininkus. Jei tinklainėje gaunamas
apverstas atvaizdas, kaip pavaizduota 5 - 6 pav., tai kaip mes mato-
me pasaulį neapverstą? Viena idėja buvo ta, kad pagrindinis akių
jutimo įrankis yra lęšiukas. Supratęs, kad taip nėra, smalsusis Le-
onardo da Vinci iškėlė kitą mintį. Galbūt akies skysčiai laužia švie-
sos spindulius ir dar kartą apverčia vaizdą, kai šis pasiekia tinklainę.
Tačiau astronomas ir optikos specialistas Johannesas Kepleris 1604
metais įrodė, kad tinklainėje tikrai gaunamas apverstas pasaulio
atvaizdas (Crombie, 1964). Taigi, kaip mes galėtume suvokti tokį
pasaulį? „Aš palieku tai, - pasakė suglumęs Kepleris, - gamtos fi-
losofams". „Gamtos filosofai", tarp kurių vėliau atsirado ir tyrinėjan-
čių psichologų, nustatė, kad tinklainė perduoda atvaizdą kaip visu-
mą. Milijonai tinklainės receptorių paverčia šviesos energiją nervi-
niais impulsais, kurie siunčiami į smegenis, ir tik ten sukuriamas
neapverstas suvokiamas vaizdas.
156 III DALIS. P a s a u l i o p a ž i n i m a s
5 - 6 pav. Akis. Šviesos spinduliai,

Ragena Akloji dėmė atsispindėję nuo rožės, praeina pro
rageną, vyzdį ir lęšiuką. Keičiantis
lęšiuko storiui ir kreivumui, tinklainėje
Vyzdys
fokusuojamas arti arba toli esančių
objektų atvaizdas. Šviesos bangos
sklinda tiesiomis linijomis. Todėl
spinduliai nuo rožės viršaus patenka į
tinklainės apačią, o spinduliai iš
Rainelė kairiosios rožės pusės - į dešiniąją
tinklainės pusę. Taigi rožės atvaizdas
Lęšiukas Regos tinklainėje yra apverstas ir atvirkščias.
nervas
Tinklainė
Centrinė duobutė , ,
/ pakausinę skilti
TINKLAINĖ. Jeigu galėtume stebėti atskiros šviesos energijos da-

lelytės kelionę akyje, pamatytume, kad pirmiausiai pro išorinį tink-
lainės ląstelių sluoksnį ji prasiskverbia į giliau esančias recepci-
nes ląsteles - stiebelius ir kūgelius ( 5 - 7 pav.). Šviesos energijos
paliesti stiebeliai ir kūgeliai generuoja nervinius impulsus, kurie
sužadina gretimas bipolines ląsteles, o šios iš eilės - greta jų esan-
čias ganglines ląsteles. Ganglinių ląstelių tinklo aksonai susiren-
ka kaip virvės pluoštai ir suformuoja regos nervą, kuriuo infor-
macija keliauja į smegenis. Vienu metu regos nervu, per beveik
milijoną ganglinių ląstelių skaidulų, gali būti siunčiama beveik
milijonas pranešimų. Ten, kur regos nervas išeina iš akies, nėra
receptorių, todėl ten susidaro akloji dėmė ( 5 - 8 pav.).
Daugiausia kūgelių yra susikaupę aplink centrinę duobutę ( 5 -
7 pav.). Centrinė duobutė sudaryta vien tik iš kūgelių, joje nėra
stiebelių. Skirtingai nuo stiebelių, dauguma kūgelių turi savas bi-
polines ląsteles, kurios padeda perduoti jų individualią informa-
ciją į smegenų žievę. Taip išsaugoma jų tiksli informacija, ir dėl
to kūgeliai gali geriau aptikti smulkias detales. (Stiebeliai neturi
tokios tiesioginės linijos su smegenimis; stiebeliai turi bendras bi-
polines ląsteles, todėl jų individualūs pranešimai perduodami kar-
tu.) Pavyzdžiui, jeigu jūs pasirinksite žodį šiame sakinyje ir žiūrėsi-
te į jį tiesiai, taip sutelkdami j o atvaizdą centrinės duobutės kūge-
liuose, pastebėsite, kad žodžiai, esantys per kelis centimetrus į
šoną, atrodo neryškūs. Taip yra todėl, kad jų vaizdas dirgina dau-
giau periferines tinklainės sritis, kur vyrauja stiebeliai.
Spalvos matomos tik kūgelių dėka. Sumažėjus apšvietai, kūge- 5 - 7 p a v . Šviesos kelias akyje. Prieš
pasiekdami smegenis, signalai iš
liai prisitaiko greičiau už stiebelius, tačiau stiebeliai lieka jautrūs tinklainės praeina pro nervinių ląstelių
labai silpnai šviesai, o kūgeliai į ją nereaguoja. Dėl to spalvų prie- paskirstymo punktą. Šviesos spindulys,
blandoje nematome. Taigi, kai mes ateiname į pritemdytą teatrą patekęs į akį, sukelia stiebelių ir kūgelių
(1), kurie yra užpakalinėje tinklainės
arba išjungiame šviesą nakčiai, vyzdžiai išsiplečia, kad daugiau dalyje už kitų nervinių sluoksnių,
šviesos pasiektų stiebelius, esančius tinklainės periferijoje. Papras- fotochemines reakcijas. Si cheminė
tai akys visiškai prisitaiko ne greičiau kaip per 20 minučių. Pri- reakcija sužadina bipolines ląsteles (2),
o šios aktyvina ganglines ląsteles (3),
sitaikymą prie tamsos galite išbandyti taip: užmerkite vieną akį ir kurios susijungia ir sudaro regos nervą,
pritemdykite šviesą kambaryje tiek, kad atmerkta akimi nebe- perduodantį informaciją smegenų
galėtumėte skaityti šios knygos; po 20 minučių atmerkite prie tam- pakaušio skilčiai.
sos prisitaikiusią aki ir skaitykite. Ši prisitaikymo prie tamsos

5 - 8 pav. Akloji dėmė. Toje vietoje, kur
regos nervas išeina iš akies ( 5 - 7 pav.),
nėra receptorių. Taip susidaro akloji
dėmė. Kad tuo įsitikintumėte, užmerkite
savo kairiąją akį, žiūrėkite į tašką ir
traukite popieriaus lapą tolyn nuo veido.
Kai lapas bus m a ž d a u g už 23 cm, auto-
mobilis išnyks. K a s d i e n i a m e g y v e n i m e
akloji d ė m ė nesutrikdo regos todėl, kad
mūsų akys j u d a , be to, tai, ką praleidžia
viena akis, atranda kita.
trukmė yra dar vienas nuostabaus mūsų j u t i m o sistemų prisitai-

k y m o pavyzdys, nes ji sutampa su natūralia prieblandos trukme
tarp saulėlydžio ir nakties tamsos.
Ar tiek žinodami apie akį, j a u galite suprasti, kodėl katė naktį
mato geriau negu j ū s ? Dėl dviejų priežasčių: ( 0 / k a t ė s akių vyz-
džiai gali išsiplėsti gerokai daugiau negu jūsų ir taip įsileisti dau-
5-1 LENTELĖ. Žmogaus akis
giau šviesos; 2)Jfcatė turi daugiau šviesai jautrių stiebelių (Moser,
1987). Tačiau tai ne tik privalumas, bet ir trūkumas: dėl mažes- KUGELIAI STIEBELI-
nio kūgelių skaičiaus katė negali taip gerai kaip j ū s matyti deta- Skaičius 6 mln 120 mln
lių ar spalvų.
Vieta
tinklainėje Centras Periferija
Regimosios informacijos apdorojimas Jautrumas
prieblandoje Mažas Didelis
Regimoji informacija apdorojama nuosekliai pereinant į vis abst-
Ar jautrus
raktesnius lygmenis. Prieš patekdama į smegenų žievę, informaci- spalvai? Taip Ne
j a pirmiausia apdorojama tinklainėje, kuri iš esmės yra galvos sme-
genų dalis, persikėlusi į akį ankstyvuoju gemalo raidos periodu.
Tinklainės nerviniai sluoksniai ne tik praleidžia elektros impulsus,
bet ir padeda koduoti bei analizuoti juntamąją informaciją. Iš tikrųjų
didelė dalis svarbios regimosios informacijos apdorojama tinklainės
nerviniuose audiniuose. Pavyzdžiui, trečiasis nervinis varlės akies
sluoksnis susideda iš „vabzdžių detektoriaus" ląstelių, kurios su-
žadinamos tik reaguojant į dirgiklius, panašius į musę.
Beveik 130 milijonų žmogaus akies tinklainės kūgelių ir stie-
belių informaciją perduoda m a ž d a u g milijonui ganglinių ląstelių,
kurių skaidulos sudaro regos nervą. Tipiška ganglinė ląstelė rea-
guoja į j o s receptorių aptiktus šviesos bei tamsos kontrastus. Tai Mėgindamos suteikti prasmę
padeda s m e g e n i m s aptikti ribas ir kitas svarbias regimojo pasau- neįprastai nervinei iškrovai,
interpretuojančios smegenys gali
lio ypatybes. Tačiau daugiausia informacijos apdorojama smege-
sukurti iliuzijas ir haliucinacijas.
nyse. Kiekviena tinklainės sritis perduoda savo informaciją į ati-
Kai dėl ligos ar vartojamų vaistų
tinkamą d i d ž i ų j ų pusrutulių p a k a u š i o skilties vietą - smegenų sutrinka nervų sistemos veikla, gali
žievės regos sritį ( 5 - 9 pav.). kilti keistoka, tačiau atrodanti
B ū d a m o s labai jautrios, tinklainės ląstelės gali perduoti ir klai- reali patirtis.
dingą informaciją. Pasukite savo akis į kairę, užsimerkite, ir švel-
niai pirštu patrinkite dešinę savo dešiniosios akies voko dalį. Kai-
rėje p u s ė j e pastebėsite šviesos lopinėlį, kuris j u d a kartu su pirštu.
Kodėl matote šviesą? Kodėl kairėje?
Tinklainės ląstelės yra tokios jautrios, kad reaguoja net į spau-
dimą, o smegenys jų sužadinimą interpretuoja kaip šviesą. Be to,
j o s išsiaiškina, kad šviesa ateina iš kairės, nes iš ten paprastai
sklinda šviesa, aktyvinanti dešiniąją tinklainės pusę.
POŽYMIŲ APTIKIMAS. Atskiros j a n g H n g ^ s t e l ė s , užregistra- /

vusios savosios r e g i m o j o lauko srities i n f o r m a c i j ą , siunčia sig-
nalus į regos centrą žievėje. Nobelio premijos laureatai Davidas 5 - 9 pav. K a i p s m e g e n ų ž i e v ė s

r e g i m ą j ą sritį pasiekia akies aptikti
Hubelis ir Torstenas Wieseiis (1979) įsitikinę, kad, gavę infor-
vaizdai. Šviesos spinduliai, atsispin-
maciją, smegenų žievės neuronai, vadinami požymių d e t e k t o - dintys nuo t e l e v i z o r i a u s e k r a n o ,
riais, atsako tik į specifinius vaizdo požymius: į tam tikrus ruo- sužadina milijonus tinklainės
žus, briaunas ir linijas. Iš šių elementų smegenys sukuria suvo- receptorių, sukeldami nervinius
i m p u l s u s , kurie nervais keliauja i
kiamą vaizdą.
u ž p a k a l i n ė s s m e g e n ų dalies ž i e v ė s
Pavyzdžiui, Hubelis ir Wieseiis teigia, kad tam tikra smegenų r e g i m ą j ą sritį. Ši sritis gauna ne
ląstelė stipriausiai reaguoja tik į tam tikru kampu pakreiptos lini- tokius tikslius v a i z d u s , kaip
j o s žybtelėjimą. Jei liniją dar labiau pakreipsime - tarkim, iš parodyta paveiksle norint pavaizduoti
n e r v i n i o i m p u l s o kelią, o b e f o r m ę
padėties, kurioje būna laikrodžio rodyklė 2 valandą, į padėtį 3
n e r v i n ę i n f o r m a c i j ą (pritaikyta
valandą ar 1 valandą - ląstelė nurimsta. Taigi požymių detekto- iš Frisby, 1980).
riai registruoja tik nepaprastai konkrečius požymius, kurie išski-
riami iš visos akimi priimamos regimosios informacijos. Požymių
detektoriai perduoda šią informaciją kitoms ląstelėms, kurios at-
sako tik į sudėtingesnį derinį, pavyzdžiui, tam tikrą kampą, suda-
rytą iš dviejų linijų. Taigi pagrindinė mintis yra ta, kad sudėtingi
suvokiniai yra daugelio neuronų, kurių kiekvienas atlieka papras-
tą užduotį, sąveikos rezultatas.
Kai kurios aukštesniojo lygio smegenų ląstelės atsako pasirink-

tinai į specifinį regos dirgiklį, pavyzdžiui, veidą ar tam tikros kryp-
ties rankos judesį. Psichologas Davidas Perrettas ir j o kolegos
(1988) teigia, kad biologiškai svarbiems objektams ir įvykiams
atpažinti beždžionių smegenys (tikriausiai ir mūsų) turi „plačią
regimąją enciklopediją", išskirstytą atskiroms ląstelėms. Tyrėjai
taip pat atrado nervines ląsteles, kurios gali reaguoti arba nerea-
guoti, ir tai priklauso nuo to, kaip beždžionė suvokia vaizdą, net
tada, kai fizinė įvestis yra nekintanti. Specialiais akiniais beždžio-
nės akims galima pateikti prieštaraujančią informaciją apie objektą,
kuris gali būti suvoktas kaip judantis į viršų arba į apačią. Jei
beždžionei atrodo, kad vaizdas juda į viršų (tai rodo jos akių ju-
desiai), aktyvios tampa vienos ląstelės, jeigu po minutės pasiro-
dys, kad vaizdas juda žemyn, bus suaktyvintos kitos ląstelės (Lo-
gothetis ir Schall, 1989).
Mokslininkai diskutuoja dėl tikslios požymių ir pavidalų, ku-
riuos aptinka smegenų ląstelės, prigimties. Nauji tyrimai rodo, kad
bet koks vaizdas, pavyzdžiui, veidas, gali būti suskaidytas į ele-
mentarius besikeičiančio šviesos stiprio derinius. Šias sudėtines
šviesos bangas galima apibūdinti matematiškai. Taigi regint sme-
genys iš tiesų gali apdoroti kažką panašaus į matematinius kodus,
kurie simbolizuoja suvoktą vaizdą (Kosslyn, 1987; Marr, 1982).
LYGIAGRETUSIS APDOROJIMAS. Nerviniai impulsai keliauja

m i l i j o n u s kartų lėčiau negu kompiuterio vidiniai pranešimai,
tačiau smegenys pranoksta bet kurį kompiuterį, kai reikia iš karto
atpažinti pažįstamą veidą. Taip esti todėl, kad smegenys apdoroja
atskirus dėmenis iš karto - tai vadinama lygiagrečiuoju apdoro-
jimu. Pavyzdžiui, smegenys išskaido reginį į spalvos, gylio, ju-
dėjimo, formos dalinius matmenis ir visus juos apdoroja vienu me-
tu, iš karto (Livingston ir Hubel, 1988).
Skirtingų nervų sistemos darbo komandų veiklos pasidalijimas
paaiškina keistą reiškinį. Po insulto žmonės gali netekti kurio nors
vieno regos aspekto. Pavyzdžiui, žmogus gali suvokti spalvą, bet
negali suvokti judesio. Kažkas judantis nematomas tol, kol su-
stoja. Kitos pažeistų smegenų aukos gali pasakyti viską apie dali-
nius objekto matmenis, pavyzdžiui, rožės spalvą ir dydį ar šei-
mos nario veido bruožus, bet neatpažįsta šio objekto ar asmens.
Dar kiti pacientai gali netekti nervų sistemos dalies, atsakingos
už sąmoningą kai kurių regos lauko aspektų suvokimą. Vienai
moteriai buvo parodyti du namo piešiniai, tik viename piešinyje
kairioji namo pusė skendėjo liepsnose. Paprašius pasirinkti, ku-
riame name ji norėtų gyventi, moteriai klausimas pasirodė kvai-
las, „nes abu namai yra vienodi". Vis tik ji pastoviai rinkosi nede-
gantį namą (Marshall ir Halligan, 1988). Šis slėpiningas gebėji-
mas reaguoti į kažką sąmoningai nesuvokiamo, vadinamas a k -
luoju r e g ė j i m u , dar kartą primena mums stebinančią tiesą: mūsų
smegenys daro daug dalykų vienu metu, automatiškai, mums jų
neįsisąmoninant.
Kitos jutimų sistemos apdoroja informaciją taip pat greitai ir taip
pat sudėtingai. Atvėrę lauko duris, dar prieš įžengdami vidun, jau
atpažįstate kvapus, sklindančius iš virtuvės. Pakėlę telefono ragelį,
vos tik kalbančioji ištaria „labas", atpažįstate, kad skambina drau-
gė. Praėjus vos daliai sekundės po šių reiškinių poveikio, milijonai
neuronų ima suderintai dirbti, išskirdami svarbiausius požymius,
lygindami su praeities patyrimu, ir atpažindami dirgiklius (Free-
man, 1991).
Šis, dar tik besiplėtojantis mokslinis pojūčių supratimas patvir-
tina, kad neuropsichologo Rogerio Sperry (1985) pastaba tebėra
teisinga: „mokslinės įžvalgos ne sumažina, o tik dar sustiprina gilią
pagarbą ir nuolankumą prieš didingus dalykus". Tik pagalvokite
- kai į ką nors žiūrite, regimoji informacija milijonais nervinių
impulsų yra perduodama jūsų smegenims, paskui išskaidoma į
dėmenų požymius, ir galiausiai kažkokiu paslaptingu būdu suren-
kama į sąmoningai suvokiamą vaizdą, kuris lyginamas su iš anksto
saugomais vaizdais ir atpažįstamas kaip, pavyzdžiui, jūsų senelė.
Visas procesas (5-11 pav.) yra toks pat sudėtingas kaip išmon-
tuoti automobilį, pervežti jį į kitą vietą, kur išmanantys darbinin-
kai jį vėl surinktų. Kadangi visa tai vyksta nepertraukiamai, grei-
tai, be jokių pastangų, tai iš tiesų yra stulbinantys dalykai.
Spalvų rega
Viena pagrindinių ir įdomiausių paslapčių, analizuojant regą,
yra ta, kaip mes matome spalvotą pasaulį - ir dar tokią spalvų
įvairovę. Mūsų spalvų skirtumo slenkstis yra toks mažas, kad mes
galime atskirti apie 7 milijonus skirtingų atspalvių (Geldard, 1972).
Bent jau dauguma iš mūsų gali. Maždaug vieno iš 50 žmonių
spalvų rega yra sutrikusi, ir tas vienas dažniausiai yra vyras, nes
šis trūkumas yra genetiškai susijęs su lytimi. Kad suprastume, kodėl
kai kurių žmonių spalvų rega yra sutrikusi, pirmiausia turėtume
suprasti normalią spalvų regą.
5-11 pav. Supaprastinta regimosios
Nauji tiriamieji darbai, kuriais mėginama atskleisti spalvų regos informacijos apdorojimo schema.
paslaptį, prasidėjo XIX amžiuje. Jiems, remdamasis anglų fiziko
Thomaso Youngo įžvalgomis, vadovavo Hermannas von Helmholt-
zas. Šie mokslininkai manė, kad raktas šiai paslapčiai gali būti žino-
mas faktas, jog bet kokią spalvą galima gauti maišant trijų pagrin-
dinių spalvų - raudonos, žalios įr mėĮypos - šviesos bangas. Youn-

vgas ir Helmholtzas padarė išvadą, kad akis taip pat turi turėti trijų
rūšių receptorius, pritaikytus kiekvienai pagrindinei spalvai (5-12
pav.). Praėjus šimtmečiui, mokslininkai išmatavo įvairių kūgelių
atsakus į skirtingų spalvų dirgiklius ir patvirtino Youngo ir H e l m -
holtzo t r i j ų spalvų teoriją, kuri paprasčiausiai teigia, kad tinklai-
nėje yra trijų rūšių spalvos receptorių: kiekvienos rūšies recepto-
riai yra ypač jautrūs vienai iš trijų spalvų. Ir staigmena! Šios trys
spalvos iš tiesų yra raudona, žalia ir mėlyna. Dirginant įvairius
%
šių kūgelių derinius, regime kitas spalvas. Pavyzdžiui, nėra recep-
torių, kurie būtų ypač jautrūs geltonai spalvai, tačiau vienu metu 5 - 1 2 pav. Iš trijų pagrindinių šviesos
spalvų derinių susidaro kitos spalvos.
dirginant raudonai ir žaliai spalvai jautrius kūgelius, regime gel-
Pavyzdžiui, iš r a u d o n o s ir žalios
toną spalvą. Net ir didžiausius spalvų regos trūkumus turintys g a u n a m a geltona. S u m a i š i u s visas tris
žmonės nėra visiškai „akli spalvoms". Jiems tiesiog trūksta funk- spalvas - r a u d o n ą , žalią ir mėlyną -
cionuojančių, raudonai ar žaliai šviesai jautrių, kūgelių. Tokių žmo- gauname baltą.
nių rega yra ne trichromatė, o dichromatė, - jiems sunku raudoną

r* - • / »
spalvą atskirti nuo žalios (5-13 pav.) (Boynton, 1979). Šunys taip
pat neturi raudonos spalvos bangų ilgiui jautrių receptorių, todėl
jų spalvų rega ribota, dichromatė (Neitz ir kt., 1989). & m £
Youngui ir von Helmholtzui paskelbus savo trijų spalvų teoriją,
fiziologas Ewaldas Heringas pastebėjo, kad dar ne visos spalvų regos
paslaptys yra atskleistos. Pavyzdžiui, mes matome geltoną spalvą,
f
V - t r :
VLV
1
kai dirginame raudonai ir žaliai spalvai jautrius receptorius, bet
kodėl žmonės, kurie yra akli raudonai ir žaliai spalvai, dažnai ge-
Vs - t • ^ • •
i >• •
ba matyti geltoną spalvą? Ir kodėl geltona yra grynoji spalva, o ne
raudonos ir žalios spalvų mišinys, kaip, pavyzdžiui, violetinė, kuri
5 - 1 3 pav. Spalvų r e g o s sutrikimai.
gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną spalvas? Ž m o n ė s , kurie n e m a t o r a u d o n o s ir
Heringas rado atsakymus į šį klausimą, remdamasis gerai žino- žalios spalvos, sunkiai suvokia skaičių,
mu povaizdžių reiškiniu. Jei jūs tam tikrą laiką įdėmiai žiūrėsite esantį šiame skritulyje (iš R i c h m o n d
Products, B o c a Raton, FL).
į žalią kvadratą, o paskui perkelsite savo žvilgsnį į baltą popie-
riaus lapą, j a m e pamatysite raudoną spalvą, t. y. žalios spalvos
„oponentę".,Jei žiūrėsite į geltoną kvadratą, tai vėliau ant balto
5 - 1 4 pav. P o v a i z d i s . M a ž d a u g m i n u t ę
žiūrėkite į vėliavos vidurį, o tada
nukreipkite s a v o akis į tašką, esantį
šalia, b a l t a m e plote. Ką j ū s m a t o t e ?
5 SKYRIUS. J u t i m a i 163
popieriaus matysite jai priešingą mėlyną spalvą (kaip vėliavos „Ar ne jaudinantis dalykas
piešinyje, 5 - 1 4 pav.). Heringas spėjo, kad yra du papildomi spalvų suprasti, kaip iš tikrųjų sutvarky-
regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios spalvų, kitas pasaulis: kad balta šviesa
tas - už geltonos ir mėlynos spalvų suvokimą. susideda iš spalvų; kad spalva
Praėjus šimtmečiui, mokslininkai patvirtino Heringo oponen- priklauso nuo šviesos bangų
tinių procesų teoriją. Palikusi receptorius, regimoji informacija ilgio; kad permatomas oras
atspindi šviesą...? Tai, kad mes
toliau analizuojama priešingų spalvų - raudonos ir žalios, mėly-
truputį žinome apie saulėlydį,
nos ir geltonos, taip pat juodos ir baltos - požiūriu. Psichologas
nesumenkina jo romantikos
Russeiiis De Valoisas (De Valois ir De Valois, 1975) atrado, kad Carlas Saganas
„Kitų pasaulių dangus", 1988
kai kuriuos gumburo (per jį impulsai iš tinklainės perduodami į
regos žievę) neuronus „įjungia" raudona, bet „išjungia" žalia spal-
va. Kitus „įjungia" žalia, bet „išjungia" raudona spalva. Taigi, jei-
gu kažkuris tinklainės taškas aptinka vieną iš šių spalvų, tai tuo
pat metu tame pat taške negali aptikti priešingos spalvos; todėl ir
negalima matyti žalsvai raudonos spalvos.
Oponentiniai procesai paaiškina, kaip atsiranda povaizdžiai.
Žiūrėdami į žalią vėliavos spalvą, mes nuvarginome savo žalios
spalvos receptorius, todėl, kai pažvelgėme į baltą spalvą (kuri su-
sideda iš visų spalvų), normaliai sujaudinama tik raudonoji žalios
ir raudonos poros dalis.
Dabar spalvų regos paslaptis aiškinama maždaug taip: spalva
apdorojama dviem etapais. Kaip teigė Youngo ir Helmholtzo trijų
spalvų teorija, raudonai, žaliai ir mėlynai spalvai jautrūs tinklainės
kūgeliai skirtingai atsako į skirtingų spalvų dirgiklius. Tada pa-
keliui į regos žievę šiuos signalus apdoroja nervų sistemos opo-
nentiniai neuronai.
SPALVOS PASTOVUMAS. Pasiklausius žmonių kalbos, atrodo, tarsi

daiktai turėtų spalvą. Pavyzdžiui, sakome: „pomidoras yra raudo-
nas". Galbūt jūs jau esate svarstę seną klausimą: „Ar miške lūžda-
mas medis sukelia triukšmą, jeigu jo niekas negirdi?" To paties
mes galėtume paklausti ir apie spalvą: „Ar pomidoras yra raudo-
nas, jeigu jo niekas nemato?"
Atsakymas yra „ne". Pirmiausia, pomidoras yra bet koks, tik
ne raudonas, nes jis atspindi ilgąsias raudonosios šviesos bangas.
Antra, pomidoro spalva yra mūsų psichikos kūrinys. Kaip pažy-
mėjo Isaacas Newtonas (1704): „[šviesos] spinduliai yra bespal-
viai". Spalva, kaip ir visi kiti regos aspektai, priklauso ne objek- „ Tik protas regi ir girdi, visi kiti
tui, o mūsų smegenų „teatrui". Net užsimerkę, sapnuodami mes dalykai yra kurti ir akli".
E p i c h a r m u s „ F r a g m e n t a i " , 5 5 0 pr. Kr.
galime regėti ryškių spalvų daiktus. Akivaizdu, kad mūsų spalvos
jutimas priklauso nuo kažko daugiau negu vien tik nuo informa-
cijos apie bangos ilgį, kurią priima mūsų trijų rūšių kūgeliai ir
perduoda per smegenų gumburo oponentinius neuronus.
7. 1909
Tas „kažkas daugiau" yra kontekstas. Jeigu matote tik dalį po-
midoro, tačiau nežinote, kas tai yra, jums atrodys, kad jo spalva
keičiasi kartu su šviesos pokyčiais. Tačiau jeigu jūs matote visą
pomidorą tarp kitų šviežių daržovių dubenyje, tai, keičiantis
apšvietimui, jo spalva beveik nepasikeis. Šis reiškinys vadina-
mas spalvos pastovumu. Dorothea Jameson (1985) pastebi, kad
elektra apšviestame kambaryje mėlynos spalvos šukė atspindi to-
kio pat ilgio bangas kaip ir geltonos spalvos šukė saulės švieso-
je. Tačiau atneštas į kambarį mėlynas paukštis neatrodys kaip da-
gilis. Panašiai žalias lapas, kabantis ant rudos šakos, pasikeitus
apšvietimui, gali atspindėti tą pačią šviesos energiją, kuri anks-
čiau sklido nuo rudos šakos, tačiau lapas vis tiek atrodys žalsvas,
o šaka rusva.
Mums šis spalvos pastovumas atrodo savaime suprantamas
dalykas, tačiau šis reiškinys nėra paprastas. Jis rodo, kad spal-
vos suvokimas priklauso ne vien nuo objekto - ne nuo atskiro me-
džio lapo spalvos, - bet ir nuo visko, kas yra aplink jį. Mes spalvas
matome todėl, kad mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno objekto
a t s p i n d ė t ą š v i e s ą jį supančių daiktų atžvilgiu.
Jei nesikeičia kontekstas, nesikeičia ir spalvos suvokimas.
Tačiau kas atsitiks, jeigu pakeisime kontekstą? Kadangi sme-
genys apskaičiuoja objekto spalvą jo konteksto atžvilgiu, suvo-
kiama spalva keisis (tai aiškiai matyti 5 - 1 5 pav.). Šis dėsnis, kad
objektai suvokiami ne atskirai, o jų aplinkos kontekste, yra labai 5 - 1 5 pav. Spalva priklauso nuo
svarbus dailininkams, interjerų apipavidalintojams, drabužių mo- konteksto. Šiame Jozepho Alberso
(1975) piešinyje atrodo, kad nekintanti
deliuotojams. Sienos arba dažų dėmės drobėje spalvą lemia ne tik
juostos spalva pasikeičia iš tamsiai
dažų spalva skardinėje, bet ir aplinkos spalvos. Spalva yra ne da- pilkos į šviesiai pilką, kai pasikeičia
žuose, o mūsų galvose. ją supantis fonas.
KLAUSA
Kaip ir kiti jutimai, klausa yra labai adaptyvi. Mes girdime
labai įvairius garsus, tačiau geriausiai girdime tuos garsus, kurių
dažnio ribos atitinka žmogaus balso ribas. Mes taip pat esame ne-
paprastai jautrūs silpniems garsams - akivaizdus, privalumas,
padėjęs mūsų protėviams išlikti medžioklės sąlygomis. (Jeigu au-
sys būtų dar gerokai jautresnės, galėtume girdėti nuolatinį švilpi-
mą, sukeliamą judančių oro molekulių.) Be to, mes labai jautrūs
garsų skirtumams, galime lengvai aptikti skirtumus tarp tūkstan-
čių žmonių balsų, dėl to akimirksniu atpažįstame beveik visų
pažįstamų žmonių balsus.
Kalbant apie klausą, kaip ir apie regą, pagrindinis klausimas
yra: Kaip mes girdime? Kaip mes garso energiją paverčiame ner-
viniais pranešimais, kuriuos smegenys supranta kaip savitą garsą,

sklindantį iš tam tikros vietos?
Dirgiklio įvestis: garso bangos

Klausos dirgiklių energija yra garso bangos - susidurian-
čios, viena į kitą atsitrenkiančios oro molekulės, primenančios
žmonių, skubančių iš stadiono, stumdymąsi siaurame išėjimo ta-
ke. Suspaudžiamo ir išsiplečiančio oro sukeltos bangos yra tarsi
ratilai tvenkinyje, susidarantys aplink tą vietą, kur numestas ak-
muo perskrodžia vandens paviršių. Garso bangų jėga, arba am-
plitudė, lemia jų garsumą. Mes galime priimti ir pakęsti trilijo-
nus kartų stipresnius garso (kaip ir šviesos) dirgiklius už silpniau-
sią juntamą dirgiklį. Nuo garso bangų ilgio, taigi ir dažnio, pri-
klauso garso aukštis: kuo ilgesnės bangos (taigi kuo mažesnis jų
dažnis), tuo žemesnis garsas; kuo trumpesnės bangos (taigi kuo
didesnis jų dažnis), tuo aukštesnis garsas. Mažosios fleitos (piko-
lo) skleidžiamos garso bangos yra daug trumpesnės už litaurų.
Ausis
Kad girdėtume, turime kažkaip garso bangas paversti nervi-
niais procesais. Žmogaus ausis tai atlieka per sudėtingą mecha-
ninę reakcijų grandinę (5-16 pav.). Pirmiausia per išorinę klau-
somąją landą garso bangos pasiekia ausies būgnelį - standžią
membraną, kuri vibruoja kartu su oro virpesiais. Toliau šie virpe-
siai per vidurinėje ausyje esantį svertą, sudarytą iš trijų smulkių
kaulelių {plaktukėlio, priekalėlio ir kilpelės), patenka į vidinę ausį,
į sraigės formos vamzdelį, vadinamą sraige. Atkeliavę virpesiai
priverčia vibruoti sraigės membraną (ovalųjį langelį), kuri per-
duoda virpesius vamzdelyje esantiems skysčiams. Judėdami skys-
čiai priverčia virpėti pagrindinę membraną, kuri išklota plaukuo-
tosiomis ląstelėmis (taip vadinamomis dėl plonų, į plaukus pa-
našių ataugėlių). Šios grandinės pabaigoje virpanti pagrindinė
membrana išlenkia plaukuotąsias ląsteles, ir tai sukelia impulsus
šalia esančio nervo skaidulose. Per šią mechaninę grandinę garso
bangos priverčia plaukuotąsias vidinės ausies ląsteles siųsti ner-
vinius pranešimus į smilkinių skiltyje esančią klausos žievę. Nuo
oro virpesių - per judantį svertą, per skysčio bangas, per elektri-
nius impulsus - į smegenis: mes girdime.
KAIP SUVOKIAME GARSO AUKŠTĮ? Iš kur mes žinome, ar garsas

yra aukštų tonų paukščių čiulbesys, ar žemų tonų sunkvežimio riau-
mojimas? Šiuolaikinė garso aukščio skyrimo samprata, kaip ir šiuo-
laikinė samprata apie spalvų skyrimą, remiasi dviem teorijomis.
5 - 1 6 pav. Kaip garso bangos

Išorinė ausis Vidurinė ausis Vidinė ausis p a v e r č i a m o s nerviniais impulsais,
k u r i u o s a p d o r o j a mūsų smegenys.
a) Išorinė ausis tarsi pro piltuvėlį
praleidžia garso bangas būgnelio
link. Vidurinės ausies kauleliai
sustiprina ausies būgnelio virpesius
ir persiunčia j u o s pro ovalųjį
langelį į skysčių užpildytą sraigę.
b) Pakitęs sraigės skysčių spaudi-
Garso
mas priverčia vibruoti pagrindinę
bangos
m e m b r a n ą , kartu j u d a plaukuoto-
sios ląstelės, esančios j o s paviršiu-
Klausos j e . J u d ė d a m o s plaukuotosios
kanalas Ausies ląstelės sudirgina nervines ląsteles,
būgnelis 0vaiusis iangelis (kur kurių s u s i j u n g u s i o s skaidulos
prisitvirtinusi kilpelė) sudaro klausos nervą (kad būtų
aiškiau, sraigė pavaizduota truputį
(a) ištiesinta).
Sraigė
(truputį
ištiesinta)
Skystis Klausos žievė

Ausies smilkininėje skiltyje
būgnelis
Prie kalelis
Pagrindinė membrana su kyšančiomis
plaukuotosiomis ląstelėmis
Garso
bangos
Nervo skaidulos, sudarančios klausos nervą
Klausos kanalas
(b) Plaktukėlis
Vietos teorija teigia, kad skirtingo aukščio garsą girdime todėl,

kad skirtingos garso bangos aktyvina skirtingas sraigės pagrindinės
membranos vietas. Todėl smegenys garso aukštį nustato atpažinda-
mos, iš kurios membranos vietos gaunami nerviniai signalai. Geor-
gas von Bekesy (1957), jūros kiaulyčių ir žmonių lavonų ausų sraigėse
pradūręs skyles ir pasižiūrėjęs į vidų pro mikroskopą, nustatė, kad
didelio dažnio bangos sujaudina arčiausiai membranos pradžios esan-
čias sritis. Už šį atradimą 1961 metais jis gavo Nobelio premiją.
Vietos teorija paaiškina, kaip girdime aukštus garsus, tačiau ne-
paaiškina, kaip girdime žemus garsus, nes jų sukeliami nerviniai sig-
nalai nėra taip tiksliai lokalizuoti pagrindinėje membranoje. Dažnio
t e o r i j a siūlo kitaip spręsti garsų aukščio skyrimo problemą. Pa-

grindinė membrana vibruoja kartu su ateinančia garso banga. Todėl
nerviniai impulsai siunčiami į smegenis tokiu pat dažniu kaip ir
garso bangos. Jei garso bangos dažnis yra 100 bangų per sekundę,
tai ir klausos nervu keliauja 100 signalų per sekundę. Taigi sme-
genys gali atpažinti garso aukštį iš nervinių impulsų dažnio.
IS ARČIAU. Triukšmas
Miesto gyvenimas yra triukšmingas. Riaumoja čių. Tačiau tiriamieji, kuriems buvo pateiktas garsus
eismas, bilda fabrikų mašinos, kūjinis perforatorius triukšmas iš anksto apie tai nežinant, vėliau darė
ardo šaligatvius. Ieškodami malonesnių garsų, daugiau klaidų, atlikdami korektūros užduotis ir grei-
žmonės metasi prie garsios muzikos ritmų, girdimų čiau reagavo į frustraciją.
per ausines. Išvada: triukšmas dažniausiai sukelia stresą ta-
Tačiau šių garsų stipris irgi gali sukelti pro- da, kai jo nesitikima ir negalima kontroliuoti. Tai
blemų. Trumpas labai stiprus garsas, pavyzdžiui, paaiškina, kodėl iš kieno nors kito magnetofono ne-
ginklo šūvis netoli ausies, bei ilgai veikiantys tikėtai pasigirdęs ir mūsų nekontroliuojamas stau-
stiprūs garsai, pavyzdžiui, labai garsi muzika, gali gimas gali daug labiau erzinti negu tokių pat de-
pažeisti klausos receptorius ir klausos nervą (Bac- cibelų triukšmas, sklindantis iš mūsų pačių apa-
kus, 1977; West ir Evans, 1990). Rokenrolas gali ratūros. Tuomet galime tik norėti, kad mūsų ausys
išlikti, tačiau to, deja, negalima pasakyti apie kai turėtų tokius pat vokus, kokius turi akys.
kurių roko muzikantų klausą. Ilgai klausantis stip-
resnių nei 85 decibelai garsų, galima apkursti. (De-
cibelai yra garso energijos matavimo vienetas.Ab-
140 <3- Sustiprinta roko grupės muzika
soliučiu klausos slenksčiu sutartinai laikoma 0 de-
cibelų - žr. 5 - 1 7 pav.) 130
Triukšmas veikia ne tik mūsų klausą, bet ir el- 120 <J- Stiprus griaustinis
gesį. Budrumo reikalaujančias užduotis triukšmin-
110 <3— Reaktyvinis lėktuvas 150 m aukštyje
goje aplinkoje žmonės atlieka ne taip našiai ir pa-
daro daugiau klaidų (Broadbent, 1978). Žmones, 100 <3- Požeminis traukinys 6 m atstumu
kurie dirba triukšmingose gamyklose, gyvena ne- 90
toli oro uostų, geležinkelio ir autostradų, dažniau
kamuoja stresinio pobūdžio sutrikimai, padidėjęs 80 <3- Judrios gatvės kampas ^
kraujospūdis, nerimas ir bejėgiškumo j a u s m a s 70 Ilgai klausantis
(Cohen ir kt., 1986). garso,
60 <3- Normalus pokalbis viršijančio
Ar triukšmas yra streso priežastis? Į tai atsako
85 decibelus,
laboratoriniai triukšmo psichologinių padarinių ty- 50
galima apkursti
rimai. Vieno tokio eksperimento metu Davidas 40 <J- įprastinis triukšmas kambaryje
Glassas ir Jerome Singeris (1972) miesto triukšmą
30
atkūrė, įrašydami į garsajuostes tarškančius įstaigų
mašinų garsus, žmonių, kalbančių įvairiomis kal- 20 <3- Šnabždesys
bomis, balsus. Atlikdami įvairias užduotis, tiriamieji 10
girdėjo šį triukšmą, leidžiamą garsiai arba tyliai,
apie jį iš anksto buvo žinoma arba nežinoma. Ne- 0 <1- Klausos slenkstis
svarbu, kokios buvo sąlygos, žmonės greitai prisi-
taikė prie triukšmo ir gerai atliko daugumą užduo- 5 - 1 7 pav. Kai kurių įprastų garsų stipris decibelais.
Dažnio teorija gali paaiškinti, kaip mes suvokiame žemus gar-

sus. Tačiau atskiri neuronai negali reaguoti daugiau kaip 100 kartų
per sekundę. Tad kaip mes girdime garsus, kurių dažnis yra dides-
nis negu 1000 bangų per sekundę (maždaug trečdalio pianino kla-
višų aukštieji garsai ir dar aukštesni)? Panagrinėkime salvės princi-
pą: kaip kareiviai, kurie susiderina veikti taip, kad, kai vieni šaudo,
kiti kartotinai užtaiso šautuvus, taip ir nervinės ląstelės susižadina
paeiliui ir taip pasiekia jungtinį dažnį, kuris gali būti didesnis negu
1000 kartų per sekundę.
Vietos teorija geriausiai paaiškina, kaip mes juntame aukštus
garsus, o dažnio teorija - kaip juntame žemesnius garsus. Tik-
riausiai šių dviejų procesų derinys reguliuoja vidutinio aukščio
garsų jutimą.
KAIP NUSTATOME GARSO ŠALTINIO VIETĄ ? D u m i k r o f o n a i , n a u -

dojami kuriant stereofoninius įrašus, gauna šiek tiek skirtingą in-
formaciją. Panašiai ir mūsų ausys priima šiek tiek skirtingus garsi-
nius pranešimus. Kaip mūsų akių padėtis padeda mums rega pajusti
gylį, taip ir dvi mūsų ausys ir jų vieta leidžia mums mėgautis ste-
reofonine („trimate") klausa. Pavyzdžiui, jeigu automobilis signali-
zuoja dešinėje, tai dešiniąją ausį pasiekia stipresnis garsas ir šiek
tiek anksčiau negu kairiąją. Kadangi garsas sklinda apie 1200 km
per valandą greičiu, o tarp mūsų ausų tėra maždaug 15 cm, tai gar-
sumo ir laiko skirtumas yra nepaprastai mažas. Tačiau mūsų klau-
sos sistema yra tokia jautri, kad abi ausys gali aptikti net ir tokius
mažus skirtumus (Brown ir Deffenbacher, 1979; Middlebrooks ir
Green, 1991). Vos pastebimas krypties, iš kurios sklinda du garsai,
skirtumas sutampa su vos 0,000027 sekundės laiko skirtumu!
Taigi, kaip tiksliai, jūsų nuomone, galime lokalizuoti garsą, ku-
ris yra vienodai nutolęs nuo abiejų mūsų ausų, pavyzdžiui, garsą,
kuris ateina tiesiai iš priekio, užpakalio, viršaus ar apačios? Ne-
labai tiksliai, nes jis pasiekia mūsų ausis vienu metu. Jūs galite
tuo įsitikinti: atsisėskite užmerktomis akimis, o jūsų draugas te-
gul spragtels pirštais įvairiose vietose aplink jūsų galvą. Jūs lengvai
nurodysite, iš kur ateina garsas, kai bus spragtelėta kuriame nors
šone, bet tikriausiai suklysite, kai garsas sklis tiesiai iš viršaus,
apačios, iš už nugaros ar iš priekio. Todėl, mėgindami nustatyti
garso vietą, pasukate galvą taip, kad abi ausys gautų šiek tiek skir-
tingą informaciją.
Apkurtimas
Sudėtinga ir trapi ausies sandara yra lengvai pažeidžiama. Me-
chaninės sistemos, praleidžiančios garso bangas į sraigę, sutriki-
IŠ ARČIAU. Gyvenimas tyloje
Kurti ir sutrikusios klausos žmonės yra labai me taip nusišalinti ir būti tokie kuklūs, kad tampame
įvairūs. Kai kurie iš jų yra visiškai kurti, kitų klausa nepastebimi. Kartais ši tendencija gali būti tiesiog
tik iš dalies sutrikusi. Kai kurie kurti nuo ikikalbi- luošinanti. Aš turiu visą laiką su ja grumtis..."
nio amžiaus, kiti yra pažinoję garsų pasaulį. Kai Aš žinau. Mano 82 metų motina, su kuria mes
kurie bendrauja gestų kalba ir susitapatina su tos bendraujame rašydami raštelius ant nutrinamos
kalbos sąlygota kurtumo kultūra; kiti, ypač tie, ku- „stebuklingos užrašinės", gyvena tylos pasaulyje,
rie apkurto jau mokėdami kalbėti, yra „oralūs" ir jau prieš daugelį metų pabėgusi nuo streso ir įtam-
bendrauja skaitydami žodžius iš lūpų; dar kiti re- pos, kylančių mėginant bendrauti su žmonėmis už
miasi ir kurtumo, ir girdėjimo kultūra. Ketvirtadalis mažo šeimos ir senų draugų rato. Kai mano paties
kurčių vaikų lanko specialiąsias mokyklas, pusė - klausa pradėjo artėti prie motinos lygio, aš pa-
mokosi pagal specialias programas bendrojo lavi- stebėjau, kad spektakliuose ir susirinkimuose at-
nimo mokyklose, o dar ketvirtadalis - iš dalies ar sisėdu priekinėse eilėse ir per vidurį, ieškau ramaus
visiškai įsilieja į normalias klases, kartais padedant kampelio restorane, prašau žmonos paskambinti
gestų kalbos vertėjams (Kirk ir Gallagher, 1989). draugams, kurių kalbos akcentas skiriasi nuo mūsų,
Sutrikusios klausos mokinių, kaip ir girdinčiųjų, yra naudoju garsinimo prietaisus televizijos ir telefono
visokių: vieni mokosi lėtai, kiti - puikiai. Iš esmės garsui reguliuoti. Tačiau didžiausia neviltis apima
visi vaikai, kurti ar girdintys, bendraujantys gestais tada, kai su pagalbinėmis klausos priemonėmis ar
ar žodžiais, geba išmokti kalbą (Meier, 1991). be jų aš negaliu išgirsti kieno nors papasakoto
Visi sutrikusios klausos žmonės susiduria su pokšto, iš kurio kiti kvatojasi; kai po kartotinių ban-
sunkumais. Gali nukentėti jų akademiniai laimėji- dymų aš negaliu suvokti jau spėjusio suirzti žmo-
mai, nes mokslo šaknys yra šnekamojoje kalboje. gaus klausimo ir negaliu jo kaip nors apeiti; kai ne-
Dar didesni esti socialiniai sunkumai. Kurti vaikai galiu išgirsti savo sūnaus, grojančio mokyklos or-
ir jų žaidimų draugai, negalėdami bendrauti įpras- kestre, mažų dažnių boso; kai šeimos nariai po trijų
tais būdais, stengiasi suderinti savo žaidimus. Pa- bandymų man ką nors pasakyti ištaria: „Ai, tiek to".
augliai gali pasijusti socialiai atstumti, o tai žemina Sendama mano motina pajuto, kad neverta
pasitikėjimą savimi. Net tie, kurie apkurto jau būda- stengtis ieškoti socialinio bendravimo. Tačiau laik-
mi suaugę, gali justi bendravimo sunkumų, suke- raščio apžvalgininkui Kisorui bendravimas yra ver-
liančių net tam tikrą drovumo jausmą. „Beveik visų tas pastangų: „Taigi daug kur aš griešiu dantimis
kurčiųjų noras - kuo mažiau rūpesčių suteikti gir- ir veršiuosi į priekį" (246 p.). Ieškoti, stengtis pri-
dintiems žmonėms" - teigia Henry Kisoras (1990, tapti, bendrauti su kitais net per tylos bedugnę,
244 p.), Čikagos laikraščio redaktorius ir apžvalgi- vadinasi, įrodyti mūsų, kaip socialinių būtybių,
ninkas, kuris trejų metų neteko klausos. „Mes gali- žmogiškąją prigimtį.
mai sukelia kurtumą dėl laidumo sutrikimo. Jei praduriamas au-

sies būgnelis arba smulkūs vidinės ausies kauleliai nebegali vib-
ruoti, mažėja ausies laidumo galimybės. Pagalbinės priemonės, su-
stiprindamos šiuos virpesius gali padėti atgauti klausą.
Sraigės plaukuotųjų ląstelių arba su jomis susijusių nervų pa-
žeidimai sukelia nervinį kurtumą. Kartą sužaloti, šie audiniai ne-
beatsigauna, tačiau pagalbinėmis priemonėmis galima garsą su-
stiprinti ir taip dirginti likusias plaukuotąsias ląsteles. Nervinio
kurtumo priežastys yra trys - liga, biologiniai pokyčiai senstant
a? g 1 kartas
3 0 - 3 9 metų
•8-2 o 10 kartų 4 0 - 4 9 metų
lgi
C Je c
*OO)0) 100 kartų

S04 60 ir daugiau
2 «Q ^
į So 1000 kartų
I* Ö)
fe^ 32 64 128 256 512 1024 2048 4096 8192 16384
Garso bangų dažnis per sekundę

Žemas <h Tonas H>- Aukštas
( 5 - 1 8 pav.) ir ilgas buvimas aplinkoje, kur yra kurtinantis triukš- 5 - 1 8 p a v . Vyresni ž m o n ė s gerai girdi
m a ž o dažnio garsus, tačiau neprigirdi
mas ar groja labai garsi muzika. Senstant labiausiai nukenčia
didelio dažnio garsų. Šio sutrikimo
didelio dažnio garsų jutimas. Senesniems žmonėms atrodo, kad priežastis yra nervo irimas netoli
paukščiai čiulba tyliau, o pokalbis pašnibždomis tampa bauginan- pagrindinės m e m b r a n o s pradžios.
čiai nesuprantamas. Kurią klausos teoriją tai patvirtina,
vietos ar d a ž n i o ? (iš Wever, 1949).
KITI JUTIMAI
Rega ir klausa yra pagrindiniai žmogaus jutimai. Mes ypač jais
p a s i k l i a u j a m e bendraudami. Šių jutimų zonos mūsų smegenų
žievėje yra didžiausios. Daugeliui gyvūnų svarbesni kiti pojūčiai.
Rykliai ir šunys ypač gerai junta kvapus: šiam jutimui skirtos di-
delės jų smegenų žievės sritys. Tačiau mes, žmonės, be lytos, kva-
po ir skonio pojūčių, be kūno judesių ir padėties jutimų būtume
neįgalūs ir gerokai mažiau galėtume džiaugtis gyvenimu.
Lyta
Jeigu reikėtų atsisakyti kurio nors pojūčio, kurio jūs atsisaky-
tumėte? Jeigu galėtumėte pasilikti tik vieną pojūtį, kurį pasilik- ,, Prisilietimas yra meilės alfa ir
tumėte? omega. "
Williamas Jamesas
Lyta būtų vienas iš reikalingiausių jutimų. Nuo pat gyvenimo „ P s i c h o l o g i j o s pagrindai", 1890
pradžios lyta yra nepaprastai svarbi mūsų raidai. Kaip buvo rašyta
3 skyriuje „Vaiko raida", neišnešioti kūdikiai, masažuojami ranko-
mis, greičiau priauga svorio ir greičiau išleidžiami namo. Žiurkių
jauniklių, atskirtų nuo savo motinų ir neliečiamų, organizme išsi-
skiria mažiau augimo hormonų ir sulėtėja medžiagų apykaita. Tai
yra neblogas būdas palaikyti gyvybę tol, kol grįš motina, tačiau,
jeigu tokia būsena užtrunka, jauniklis nustoja augti. Beždžioniukai,
kurie gali matyti, girdėti, užuosti motinas, bet negali prie jų prisi-
liesti, yra beviltiškai nelaimingi. Daug laimingesni tie, kurie nuo
motinų yra atskirti sienele su skylėmis ir gali prie jų prisiliesti. Įsi-
mylėjėliai irgi trokšta prisilietimų - bučinių, glostymo, glamonių.
Lytos pojūtis yra mažiausiai keturių skirtingų odos jutimų -
spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo - derinys. Palietę įvairius odos
taškus švelniu plauku, šilta ar šalta viela, smeigtuko galu, pajusi-
me, kad kai kurie iš jų yra ypač jautrūs spaudimui, kiti - šilumai,
treti - šalčiui, dar kiti - skausmui. Odoje yra kelių skirtingų rūšių
specialių nervų galūnėlių. Ar tai rodo, kad kiekviena rūšis yra ku-
rio nors vieno pagrindinio odos pojūčio receptorius, panašiai kaip
akies kūgelių rūšys derinasi su pagrindinėmis šviesos spalvomis?
Kad ir kaip būtų keista, bet nėra paprasto ryšio tarp to, ką mes
juntame tam tikrame taške ir specialių nervų galūnėlių rūšies. Išsky-
rus spaudimo pojūtį, kurio receptoriai žinomi, šilumos, šalčio bei
skausmo pojūčių ryšys su receptoriais dar neišaiškintas. Kiti odos
jutimai yra įvairios pagrindinių pojūčių atmainos.
Glostant gretimus spaudimui jautrius taškus, kyla kutenimo po-
jūtis.
Pakartotinas švelnus skausmui jautraus taško glostymas sukelia
niežėjimą.
Liečiant gretimus šalčiui ir spaudimui jautrius taškus, kils drėg-

mės pojūtis, toks, kokį patiriate liesdami sausą, šaltą metalą.
Dirginant greta esančius šalčio ir šilumos taškus, juntame „karš-

tį". Šalčiui jautrūs taškai reaguoja į labai žemos arba labai aukš-
tos temperatūros dirgiklius. Mes juntame karštį tada, kai aukšta
temperatūra kartu suaktyvina ir šilumai, ir šalčiui jautrius taškus
( 5 - 1 9 pav).
SKAUSMAS. Skausmu kūnas mums praneša, kad kažkas nege- 5-19 pav. Šiltas + šaltas = karštas.
rai. Jis sutelkia mūsų dėmesį į nudegimą, lūžį ar sumušimą ir lie- Kai ledinio šalčio vanduo teka vienu
vamzdeliu, o maloniai šiltas - kitu,
pia nedelsiant pakeisti savo elgesį. Tie nedaugelis žmonių, gimę patiriamas sudėtinis pojūtis - deginantis
be gebėjimo justi skausmą, net sunkiai susižeidę neturi apie pa- karštis.
vojų įspėjančio skausmo signalo. Gerokai daugiau yra tokių, ku-
riuos vargina nuolatinis ar pasikartojantis skausmas - nugaros, są-
narių, galvos ar vėžio sukeltas. Dėl to kyla du klausimai: Kas yra
skausmas? Kaip jį galima kontroliuoti?
Kas yra skausmas? Skausmas yra ne vien tik jutimo organų, t.y.
srities, kurioje mes jį jaučiame, bet ir smegenų ypatybė. Kaip sap-
nuojantis žmogus mato užmerktomis akimis, o klusus radioteleg-
rafistas girdi skambėjimą visiškoje tyloje, taip ir žmonės po am-
a c i j o s gali j a u s t i s a v o n u p j a u t o s g a l ū n ė s s k a u s m ą . Šie „ f a n t o -
įiai g a l ū n i ų p o j ū č i a i " r o d o , k a d s k a u s m o , k a i p ir v a i z d ų ar g a r s ų
eju, s m e g e n y s g a l i n e t e i s i n g a i i š s i a i š k i n t i n e r v i n ę v e i k l ą .
Tačiau s k i r t i n g a i n e g u r e g o s , s k a u s m o s i s t e m o s k e l i a s n ė r a t o k s
IUS, e i n a n t i s iš j u t i m o o r g a n ų į a p i b r ė ž t ą v i e t ą s m e g e n y s e . B e
nėra vienos rūšies dirgiklių, kurie žadina skausmą (kaip švie-
ž a d i n a r e g ą ) , ir n ė r a s p e c i a l i ų s k a u s m o r e c e p t o r i ų ( k a i p t i n - Kai pilvą raižo stiprus skausmas,
inės k ū g e l i ų ir s t i e b e l i ų ) . D i r g i k l i a i , k u r i e s u k e l i a s k a u s m ą , b ū - nesvarbu, kad visa kita sekasi
ni s i l p n i , s u k e l i a k i t u s p o j ū č i u s , p a v y z d ž i u i , š i l u m ą ar v ė s u - gerai.
Sadi „Gulistanas", 1258
, š v e l n u m ą ar š i u r k š t u m ą .
N ė v i e n a s k a u s m o t e o r i j a n e p a a i š k i n a visų t y r i m ų d u o m e n ų , ta-
į p s i c h o l o g o R o n a l d o M e l z a c k o ir b i o l o g o P a t r i c k o Wallio ( 1 9 6 5 ,
IŠ ARČIAU. Materija viršesnė už sąmonę

Vaikščiojimas žarijomis tapo karšta populiarios
žiniasklaidos tema. Už 60 dolerių ar pan. galima
išklausyti kursą „Sąmonė viršesnė už materiją", per
kurį išmokstama reguliuoti savo organizmo chemi-
nius procesus. „Įrodymas": ėjimas iki raudonumo
įkaitintomis žarijomis nejuntant skausmo ir nenu-
degant. Psichologijos laimėjimas: nauja galimybė
nugalėti savo baimę. „Jei aš galiu padaryti kažką,
kas atrodo neįmanoma," - sako per žarijas einan-
tis drąsuolis, - „tai aš galiu padaryti beveik viską".
Skeptiškieji mokslininkai į vaikščiojimo žarijo-
mis reiškinį pažvelgė kritišku žvilgsniu (Leikind ir
McCarthy, 1985, 1988). Paslaptis, sako jie, gali
būti paaiškinta ne psichikos galia pakeisti pojū-
čius, o menku medžio anglių karščio laidumu. Pri-
siminkime pyragą, kepantį 350 laipsnių karščio or-
kaitėje. Palieskite aliumininę skardą ir nusidegin-
site, palieskite pyragą - tokį pat blogą šilumos lai-
dininką kaip ir medis - nieko neatsitiks. Ir pyra-
gai, ir anglys praleidžia šiek tiek šilumos, todėl per
daug ilgai jų geriau neliesti, nes nusideginsite. Kai
kurie tai jau žino iš skaudžios patirties: dvejojant
galima pralošti. Tačiau pereiti žarijų plotu reikia
dviejų ar net mažiau sekundžių, todėl kiekviena ko-
ja anglis liečia tik dalelę sekundės. Jei prieš sto-
Skeptikų susitikime Naujojoje Zelandijoje, Center- jantis ant žarijų kojos sudrėkinamos rasotoje žo-
>ury universiteto fizikas Johnas Campbellis paaiški- lėje ar vandenyje, jų izoliacija dar padidėja (tai
10 šilumos difuzijos dėsnį ir su juo susijusį galėjimą žino visi, kurie mėgino šlapiais pirštais užgesinti
vaikščioti žarijomis, be to, savo kojomis įrodė tai, ką žvakę ar patikrinti lygintuvo karštį). Tai žinodami,
;akė - pervedė 80 žmonių per 3,5 m ilgio karštų skeptiškieji mokslininkai patys, be „sąmonė viršes-
:arijų plotą. nė už materiją" treniruočių, atliko šį žygdarbį.
1983) „vartų kontrolės" teorija yra gana naudingas modelis. Mel-

zaekas ir Wallis įsitikinę, kad nugaros smegenyse yra tam tikri neu-
rologiniai „vartai", kurie arba sulaiko, arba praleidžia skausmo sig-
nalus į smegenis. Nugaros smegenyse yra smulkių nervinių skai-
dulų, kurios praleidžia daugumą skausmo signalų, ir didesnių skai-
dulų, kurios praleidžia kitų pojūčių signalus. Kai audinys pažei-
džiamas, aktyvinamos smulkiosios skaidulos, atsidaro nerviniai „var-
tai", ir pajuntamas skausmas. Kai sužadinamos stambiosios skai-
dulos, užsidaro skausmo „vartai", ir skausmas nurimsta.
Taigi vienas iš nuolatinio skausmo gydymo būdų - elektra, masa-
žu ar net akupunktūra skatinti „vartus uždarančių" didžiųjų nervinių
skaidulų aktyvumą. Patrinkite sumuštą kojos pirštą, ir šis dirginimas
sulaikys kai kuriuos skausmo signalus. Ledas, uždėtas ant sumuštos
vietos, ne tik neleidžia prasidėti tinimui, bet taip pat sukelia šalčio
pojūtį, kuris uždaro „vartus" skausmo signalams. Pavyzdžiui, artritu
sergantis ligonis galėtų vaikščioti prie skaudamos vietos prisitvirtinęs
mažą elektrinį stimuliatorių - jam dirginant nervus, ligonis jaustų prie-
taiso sukeliamą vibraciją, o ne skausmą (T. Murphy, 1982).
Melzackas ir Wallis įsitikinę, kad skausmo „vartus" gali užda-
ryti ir iš smegenų atėjusi informacija. Šiais iš galvos smegenų į
nugaros smegenis einančiais pranešimais galima paaiškinti labai di- „ Skausmas stiprėja atkreipus į jį
delę psichologinę įtaką skausmui. Atitraukus dėmesį nuo skausmo dėmesį".
Charlesas Darwinas
signalų (ir jį nuraminus endorfinais, žr. 37 p.), skausmo jutimas „ Ž m o g a u s ir gyvūnų
emocijų išraiška'', 1872
gali gerokai sumažėti. Sužeidimai per futbolo rungtynes gali būti
pastebėti tik maudantis duše po varžybų. Kartais labai skauda įsip-
jovus popieriumi, ypač, jei tai įvyksta dirbant nuobodų darbą. Aki-
vaizdu, kad skausmas yra susijęs ne vien su jutimo receptoriais.
Skausmo kontrolė. Jeigu skausmas iš tikrųjų yra ir fizinis, ir psi-

chologinis reiškinys, tai jis turėtų būti ir gydomas tiek fiziškai, tiek
psichologiškai. Atsižvelgiant į simptomus, skausmo kontrolės klini-
kose pasirenkama viena ar daugiau gydymo rūšių iš sąrašo, kurį su-
daro vaistai, chirurgija, akupunktūra, dirginimas elektra, masažas,
mankšta, hipnozė, atsipalaidavimo treniruotės, minčių nukreipimas. Nors Lamaze treniruotės sumaži-
Plačiai taikomas Lamaze pasirengimo gimdymui metodas ap- na gimdymo skausmą, tačiau
dauguma jo pacienčių vis tiek
ima kelis skausmo kontrolės būdus: atsipalaidavimą (gilus kvėpa-
prašo nuskausminimo gimdant.
vimas ir raumenų atpalaidavimas), papildomą dirginimą (švelnus Kai kurios moterys, kurios tikėjo-
masažas) ir minčių nukreipimą (pavyzdžiui, dėmesys sutelkiamas si „natūralaus beskausmio
į malonią fotografiją). Kai Everettas Worthingtonas ir jo kolegos gimdymo be reikalo jaučia kaltę
(1983) išmokė moteris šių būdų, jos lengviau ištverdavo skaus- ir išgyvena nesėkmę (Melzack,
1984). Todėl Melzackas siūlo -
mą, kylantį įkišus ranką į ledinį vandenį. Dar lengviau moterys
kaip ir Lamaze programa -
ištverdavo skausmą, kai „treneris", kuriuo pasitikima, jas padrą- parengti moterį „kad ir labai
sindavo, panašiai kaip vyrai ar artimi draugai padrąsina Lamaze skausmingam, tačiau ypatingam
būdu parengtas moteris gimdymo metu. išgyvenimui
Ypač veiksmingos priemonės, padedančios iškęsti skausmą, yra

minčių nukreipimas į malonius vaizdus („įsivaizduokite šiltą, ma-
lonią aplinką") arba dėmesio atitraukimas nuo skausmingo dirgi-
nimo („skaičiuokite atgal, atimdamos po 3") (Fernandez ir Turk,
1989; McCaul ir Malott, 1984). Tai naudojama gydant ligonius.
Slaugytoja kalbėdama nukreipia pacientų, kurie bijo adatos, dėmesį
arba paprašo jų nusisukti duriant. Lovoje gulinčius ligonius rami-
na ir jų dėmesį atitraukia malonus akiai natūralios augmenijos vaiz-
das pro langą. Rogeris Ulrichas (1984), tyrinėdamas Pensilvani-
jos ligoninės medicinos dokumentų įrašus, pastebėjo, kad chirur-
giniams pacientams, gulintiems palatose, pro kurių langus matosi
medžiai, reikėjo mažiau skausmą malšinančių vaistų, ir iš ligo-
ninės jie išeidavo greičiau negu tie, kurie gulėdavo tokiose pa-
čiose palatose, bet pro kurių langus matėsi tik plytų sienos.
Skonis
Kaip ir lyta, taip ir skonis apima keturis pagrindinius pojū-
čius - . s a l d u , rūgštų, sūru ir kartu (McBurney ir Gent, 1979). Vi-
si kiti skonio pojūčiai yra šių deriniai. Mokslininkai nesėkmin-
gai ieškojo specialių nervinių skaidulų kiekvienam iš šių keturių
skonio pojūčių, tačiau jie nustatė, kurios liežuvio vietos pasižymi
specialiu j a u t r u m u i j j e ž u v i o g ą Į ą s J ^ t m s saldumui, šaknis - kar-
tumui ( 5 - 2 0 pav.).
Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose speneliuose, esančiuo- Į 1 Į Saldu Į 3 Į Sūru
se ant liežuvio galo ir šonų, yra 200 ar daugiau skonio svogūnėlių.
Į 2 Į Rūgštu Į 4 Į Kartu
Kiekvienas iš jų turi angelę, pro kurią į juos patenka maisto che-
minių medžiagų. Šias molekules junta 50 skonio receptorių, ku- 5 - 2 0 pav. Skirtingos liežuvio sritys
yra ypač jautrios saldumui,
rie nukreipia savo į anteną panašius plaukelius į angelę. Vieni iš
rūgštumui, sūrumui ir kartumui.
šių receptorių reaguoja daugiausia į saldų, kiti - į rūgštų, sūrų ar
kartų skonį sukeliančias molekules. Jų atsakas yra greitas. Jei lie-
žuviu tekant vandens srovelei, pridėsim koncentruotų saldžių ar
sūrių medžiagų, skonis pasijus vos po 1/10 sekundės (Kelling ir
Halpern, 1983). Taigi, kai draugas paprašys „tik paragauti" jūsų
gaivinančio gėrimo, po dalelės sekundės jūs jau galite užspausti
šiaudelį.
Skonio receptoriai atsinaujina kiekvieną savaitę, todėl maža
bėda, jeigu jūs karštu maistu nusideginote liežuvį. Tačiau su am- j *
žiumi skonio svogūnėlių-mažėja, todėl silpnėja ir skonio jautruniąs /
(Cowart, 1981). (Nenuostabu, kad suaugusieji mėgsta aštrius patie-
kalus, kurių nemėgsta vaikai.) Daug rūkant ir vartojant alkoholio,
greičiau nyksta ir darosi mažiau jautrūs skonio svogūnėliai.
Skonio jutimui svarbiausi yra skonio svogūnėliai, bet skonį su-
kelia ne tik tai, kas patenka ant liežuvio. Užspauskite savo nosį,
užmerkite akis ir paprašykite, kad kas nors jums paduotų įvairaus
maisto. Gabaliuką obuolio vargu ar atskirsite nuo žalios bulvės,

žlėgtainio skonis bus panašus į kartono. Kad galėtume gardžiuo-
tis skoniu, paprastai įkvepiame pro nosį aromatą - štai kodėl slo-
guojant valgymas nesuteikia daug džiaugsmo. Tai yra j u t i m ų są-
veikos pavyzdys: dėsnis, kad vienas pojūtis gali veikti kitą. Kva-
pas veikia skonį. Panašiai ir girdimo balso vietą, kai ji tiesiai prieš
mus, mes teisingai suvokiame dar ir dėl to, kad matome, jog žmo-
gus yra prieš mus, o ne už nugaros, virš mūsų ar po mumis.
Uoslė
Kvėpavimas visada, išskyrus gimimą ir mirtį, vyksta įkvepiant
ir iškvepiant. Kiekvieną dieną, maždaug 20 000 kartų iškvėpda-
mi ir įkvėpdami gyvybę palaikančio oro, plauname savo šnerves
kvapus skleidžiančių molekulių srove. Kvapų patirtis yra daug as-
meniškesnė negu m u m s atrodo. Kad pajustume žmogaus kvapą,
turime įkvėpti kažką iš to asmens. Kaip ir skonis, kvapas yra che-
minis pojūtis. Mes kažką užuodžiame, kai oru sklisdamos tam
tikros medžiagos molekulės pasiekia virš abiejų mūsų nosies ert- 5-21 pav. Kvapo pojūtis. Kad
mių esantį mažą penkių milijonų receptorių telkinį (5-21 pav.). užuostumėte rožę, jos kvapo mole-
Šios uoslės receptorių ląstelės, linguojančios tarsi jūros plukės ant kulės turi pasiekti receptorius,
esančius nosies viršutinėje dalyje.
rifų, pasirinktinai atsako į kepamų pyragėlių, dūmų, draugės kve- Uostant oro sūkurys pakyla į recepto-
palų kvapnias savybes ir tučtuojau pasiunčia signalą smegenims. rius ir sustiprina kvapą.
Net žindomi kūdikiai ir jų motinos greitai išmoksta atskirti vie-

nas kito kvapą (McCarthy, 1986). Jūrų kotikė, grįždama į pilną
mažylių paplūdimį, pagal kvapą suranda savąjį.
Kol kas dar nėra visai aišku, kaip veikia uoslės receptoriai.
Skirtingai negu šviesa, kuri gali būti išskaidyta į savo spektro spal-
vas, kvapas negali būti išskaidytas į paprastesnius kvapus. Taigi,
skirtingai negu tinklainė, kuri juntamosiomis ląstelėmis, skirto-
mis raudonai, žaliai ir mėlynai spalvai, skiria gausybę spalvų,
uoslės receptoriai atpažįsta kiekvieną konkretų kvapą atskirai. Tai
į m a n o m a todėl, kad didelė genų šeima receptorių baltymams
suteikia ypatingą bruožą - atpažinti skirtingo kvapo molekules
(Buck ir Axel, 1991).
Geriausiai kvapus atpažįsta jauni suaugę žmonės, o vėliau šis
gebėjimas laipsniškai silpsta (žr. 5 - 2 2 pav.). Gerai gebėdami skirti
kvapus, toli gražu ne taip gerai mokame juos apibūdinti. Žodžiais
lengviau apibūdiname mažosios fleitos skambėjimą negu kavos
kvapą. Lyginant su tuo, kaip juntame bei atsimename vaizdus ir
garsus, kvapai atrodo primityvesni ir sunkiau apibūdinami (Ri-
chardson ir Zucco, 1989).
Bet kuris gerą uoslę turintis šuo ar katė mums pasakytų, kad
kiekvienas iš mūsų turime savitą cheminę žymę. [Yra viena dėme-
sio verta išimtis: šuo seka vieno iš tapačių dvynių pėdomis taip,
lyg jos būtų paliktos kito dvynio (Thomas, 1974).] Gyvūnams,
kurie turi daug daugiau uoslės receptorių negu mes, uoslė padeda
bendrauti ir orientuotis vietovėje. Ryklys savo grobį, o kandis pa-
telę užuodžia gerokai anksčiau negu juos pamato.
Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Prancūzų romanis-
tas Marcelis Proustas savo romane „Prarasto laiko beieškant" aprašė,
kaip pyragėlio kvapas atgaivino seniai užmirštus tetos miegamojo,
esančio senajame šeimos name, prisiminimus. „Daiktų kvapas ir sko-
nis," - pastebėjo jis, - „mažyčiame ir beveik neapčiuopiamame sa-
vo esmės lašelyje tvirtai išlaiko beribę atsiminimų struktūrą".
Laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad, sunkiai prisimindami kva-
pus pagal pavadinimus, nepaprastai gerai galime atpažinti seniai
5 - 2 2 pav. A m ž i u s , lytis ir kvapo

pojūtis. Iš 1,2 milijonų žmonių,
dalyvavusių „National Geographic"
surengtoje apklausoje, moterys ir jauni
suaugę žmonės geriausiai atpažino šešių
mėginių kvapus (iš Wysocki ir Gilbert,
1989).
fi
10-19 20-29 30-39 40-49 50-59 60-69 70-79 80-89 90-99 I Vyrai I Moterys
Amžius
užmirštus kvapus ir su jais susijusius asmeninio gyvenimo epizo-
dus (Engen, 1987; Schab, 1991). Studentai, kurie, atlikdami žodinį
pratimą, kartu uosto šokoladą, kitą dieną žodžius atsimena geriau,
jei ir vėl jaučia šokolado kvapą (Schab, 1990). Malonūs kvapai
sukelia malonius prisiminimus (Ehrlichman ir Halpern, 1988).
Jūros, kvepalų ar grindų vaško senelės virtuvėje kvapas sužadina
laimingesnius prisiminimus negu koks nors bjaurus kvapas.
Gera nuotaika, sukelta malonių kvapų, gali pagerinti dirban-
čiojo veiklą. Būtent tokią išvadą padarė Robertas Baronas (1990),
kai jo studentai dirbo kambariuose, kuriuose tvyrojo malonus kva-
pas ir, kai kambariuose nebuvo jokio kvapo. Malonūs kvapai kėlė
tiriamųjų nuotaiką ir pasitikėjimą savimi, skatindami kelti šiek tiek
didesnius darbo tikslus, atliekant raštvedybos užduotis, ir agresy-
viau derėtis, atliekant sandėrių užduotis. Kvapai gali prikelti at-
siminimus ir atkurti susijusias emocijas.
Kūno padėtis ir judėjimas

Turėdami tik penkis pojūčius, su kuriais jau susipažinome, bū-
tume bejėgiai. Mes negalėtume įsidėti į burną maisto, atsistoti,
ką nors pasiekti ar paliesti. Kad žinotumėte, kaip pajudinti savo
ranką, kai norite paspausti kieno nors kito ranką, pirmiausia tu-
rite žinoti apie esamą savo rankų ir plaštakų padėtį, o vėliau įsi-
sąmoninti kintančias padėtis j o m s judant. Norint žengti tik vieną
žingsnį, reikia abipusių smegenų ryšių su maždaug 200 raumenų.
Jau ką tik gimę kūdikiai turi milijonus tokių padėties ir jude-
sio jutiklių. Jų yra visame mūsų kūne: raumenyse, sausgyslėse bei
sąnariuose, ir jie nuolat teikia informaciją mūsų smegenims. Jei
mes vieno laipsnio kampu pasukame savo riešą, jutikliai iš karto
apie tai praneša. Šis kūno dalių padėties ir judėjimo jutimas va-
dinamas kinestezija.
Ar jūs kada nors mėginote įsivaizduoti gyvenimą be šių pojūčių,
pavyzdžiui, pabudus naktį, nebejausti, kur yra jūsų galūnės? Tokia
yra Kristinos patirtis. Susirgus sunkia liga, jos nervinės skaidulos,
nešančios informaciją iš raumenų, sausgyslių bei sąnarių, buvo pa-
žeistos, ir ji liko sudribusi tarsi skudurinė lėlytė (Sachs, 1985). Kaip
ji jaučiasi? Tarsi būtų be kūno, tarsi jos kūnas miręs, nerealus, ne
jos. Nepaprastai nepalankiomis sąlygomis Kristina vis dėlto išmo-
ko vaikščioti ir valgyti, akimis stebėdama savo galūnes ir atitinka-
mai nukreipdama jas.
Nuolatinis kinestezinių jutimų palydovas yra p u s i a u s v y r o s
pojūtis. Jis kontroliuoja viso kūno padėtį ir judėjimą. Biologiniai
mūsų pusiausvyros pojūčio giroskopai yra vidinėje ausyje. Tai yra
pusratiniai kanalai, kurie atrodo kaip trimatis mazgas (5-16 pav.,
a, 166 p.), ir vestibulinis maišelis, kuris jungia šiuos kanalus su

sraige ir yra užpildytas skysčiu, judančiu galvai sukantis arba
krypstant. Skysčiui judant, dirginami į plaukelius panašūs recepto-
riai, esantys šiuose vidinės ausies organuose. Receptoriai siunčia
signalus į smegenis, o šios užtikrina pastovų kūno padėties jutimą
ir kartu padeda išlaikyti pusiausvyrą. Jeigu jūs sukotės ratu ir stai-
ga sustojote, skystis jūsų pusratiniuose kanaluose ir jūsų kinestezi-
niai receptoriai ne taip staiga sugrįžta į ramybės būseną. Tai apgau-
na jūsų apsvaigusias smegenis ir kyla pojūtis, kad jūs vis dar suka-
tės. Šis reiškinys patvirtina dėsnį, kuris yra kito skyriaus diskusijų
apie suvokimo iliuzijas pagrindas. Mechanizmai, kurie paprastai le-
mia tikslius pasaulio potyrius, susidarius tam tikroms aplinkybėms,
gali mus apgauti. Supratę, kaip jie mus apgauna, galime suprasti,
kaip veikia mūsų suvokimo sistema.
JUTIMŲ RIBOJIMAS
Įsivaizduokite, kad vienas iš jūsų jutiminių langų į pasaulį užsi-
darė. Ar kiti jūsų jutimai bent iš dalies kompensuotų šią netektį?
Žmonės, kurių sutrikę jutimai, įrodo, kad kiekvieno jutimo gali-
mybės yra didelės. Akli žmonės daugiau remiasi klausa, pavyz-
džiui, sutelkdami dėmėsi į aidą, sklindantį nuo daiktų, jie gali nu-
statyti kliūties vietą savo kelyje. Helen Keller, akla ir kurčia, labai
ryškiai jusdavo kvapus, skonį ir prisilietimus.
Užmerkite akis ir tuoj pat pastebėsite, kaip jūsų dėmesys kryps-
ta į kitus pojūčius. Bučiuodamiesi įsimylėjėliai užsimerkia, kad
neblaškytų savo dėmesio ir būtų jautresni prisilietimui. Žmonės,
kenčiantys dėl afazijos, t. y. nesugebantys suprasti kalbos, daž-
niausiai esti labai jautrūs nekalbiniams ženklams. Jūs ir aš gali-
me nepastebėti prasmės, glūdinčios kieno nors intonacijoje ar ges-
tuose, o jie „perskaito" tai be vargo.
Jutimų netektis - tai tik vienas jutimų ribojimo atvejų. Kitas yra
jutimų monotonija, t. y. santykinai nekintanti juntamoji įvestis, ku-
rią patiria vienutėse uždaryti kaliniai, naktinių reisų automobilių vai-
ruotojai ir lakūnai, gyvūnai grotuotuose zoologijos soduose.
Norėdami išsiaiškinti, kaip mus veikia jutimų ribojimas, eks-
perimentatoriai stebėjo tūkstančių žmonių elgesį laikinai savo su-
darytomis panašiomis, kontroliuojamomis sąlygomis. Vieni tiria-
mieji praleisdavo keletą dienų monotoniškoje aplinkoje: mažuose
kambariuose, kuriuose nesikeisdavo nei šviesa, nei garsas. Kiti
leisdavo laiką tamsoje, tyliuose kambariuose, negaudami normalios
juntamosios įvesties. Pirmųjų „pojūčių trūkumo" eksperimentų re-
zultatai buvo keisti ir plačiai skelbti (Heron, 1957). Tiriamieji,

gulintys lovose ir, užsidėję šviesą išsklaidančius akinius, dažniau-
siai pradėdavo eksperimentą būdami pakilios nuotaikos. Mat tai
buvo galimybė ne tik atsipalaiduoti ir kūrybiškai pamąstyti, bet ir
užsidirbti truputį pinigų. Tačiau netrukus jie prarasdavo orienta-
ciją, daugelis net patirdavo haliucinacijas, kai kurie pradėjo girdėti
švilpesius, kuriuos ėmė priskirti vaiduokliams.
Moksle dažnai pasitaiko, kad, keičiant vieną veiksnį, kartu kinta
ir kiti veiksniai. Ar monotoniškoje aplinkoje praleisto laiko pada-
rinius tikrai sukelia riboti jutimai? O gal socialinis atsiskyrimas ar
įkalinimo stresas? Dramatiški pranešimai apie pirmuosius eksperi-
mentus paskatino atlikti daugiau panašių tyrimų, kurių rezultatai
nebuvo tokie įspūdingi (Suedfeld ir Kristeller, 1982).
Mokslininkų duomenimis, jutimų ribojimas daugumos žmonių
visiškai netrikdo. Gana dažnai ši patirtis sumažina stresą ir padi-
dina imlumą teigiamai įtakai. Peteris Suedfeldas (1980), Britų Ko-
lumbijos universitete eksperimentuodamas su rūkaliais ir nutuku-
siais žmonėmis, pastebėjo, kad ribota juntamoji įvestis padeda
žmonėms pakeisti savo elgesį. Žmonės, norintys keisti savo elge-
sį, dažnai gebėdavo sustiprinti savikontrolę po 24 valandų to, ką
jis pavadino riboto aplinkos poveikio terapija (RAPT).
Vieno tokio eksperimento, atlikto Allano Besto ir Suedfeldo
(1982), metu rūkaliai 24 valandas ramiai gulėjo lovose tamsiuose
kambariuose (atsikeldavo tik išgerti skysčių per vamzdelį arba pa-
sinaudoti tualetu, esančiu šalia lovos) ir klausėsi rūkymą peikian-
čių pranešimų. Kitą savaitę nė vienas tiriamasis nepradėjo rūkyti.
Po metų vis dar nerūkė 2/3 tiriamųjų, o tai buvo dvigubai dau-
giau negu nerūkančių toje grupėje, kuri išklausė pranešimo, bet
neturėjo RAPT dienos.
Trumpesni RAPT laikotarpiai irgi gali būti naudingi. Vieno eks-
perimento metu smarkiai išgeriantys universiteto studentai 2,5 va-
landos praleido riboto aplinkos poveikio sąlygomis. Praėjus 1,5 va-
landos, buvo pateikta penkių minučių faktinė informacija apie nei-
giamą alkoholio poveikį. Tiriamieji, patyrę RAPT, ir išklausę pra-
nešimą, skirtingai nei kontrolinės grupės tiriamieji, šešis mėnesius
vartojo 55% mažiau alkoholio (Cooper ir kt., 1988).
Kitais laikais ir kitose vietose vienatvės ir jutimų ribojimo lai-
kotarpiai yra padėję žmonėms tobulinti save. Jutimų ribojimas yra
tradicinė japonų „ramiosios terapijos" sudedamoji dalis (Reyholds,
1982, 1986). Pavyzdžiui, Morita terapija depresijos ar nerimo var-
ginamiems žmonėms kartais prasideda savaite poilsio lovoje ir me-
ditacija, ir tik vėliau laipsniškai pereinama prie paskirtų lengvų
užduočių. Pasakojama, kad Mozės, Mahometo ir Budos religinės
v i z i j o s k i l o v i e n a t v ė s ir s u s i k a u p i m o m e t u . K a i p v i s o m s g y v o m s ,,Dievas labiausiai mėgsta pasiro-

b ū t y b ė m s , m u m s reikia j u n t a m ų j ų dirgiklių, bet taip pat kartais dyti tyloje, o ne sumaištyje, vie-
y r a n a u d i n g a r i b o t o d i r g i n i m o s u k e l t a r a m y b ė ir a t s i p a l a i d a v i m a s . natvėje, o ne minioje".
Thomasas Mcrtonas
„ T y l u s i s p a s a u l i s " , 1957
Š i a m e s k y r i u j e „iš a p a č i o s į v i r š ų " p o ž i ū r i u p a n a g r i n ė j o m e , k a i p
j u n t a m e p a s a u l į : p r a d ė j o m e tuo, k a i p m ū s ų i š r a d i n g i j u n t a m i e j i re-
ceptoriai fizinę energiją paverčia nerviniais pranešimais, siunčia-
m a i s į s m e g e n i s . T a i p p a t s u p r a t o m e b ū t i n u m ą p o ž i ū r i o „iš v i r š a u s
į a p a č i ą " , t.y., k a i p p r o t a s f o r m u o j a p a t y r i m ą . J u o r e m i a m a s i k i t a m e
skyriuje. Pavyzdžiui, skausmas yra atsakas į informaciją, keliau-
jančią n u g a r o s smegenų smulkiosiomis nervų skaidulomis į viršų,
b e t k a r t u ir į ž e m y n p e r d u o d a m ą i n f o r m a c i j ą a p i e tai, į ką m ū s ų
p r o t a s k r e i p i a d ė m e s į . Visas m ū s ų p a t y r i m a s y r a s m e g e n y s e - todėl
j o s gali p a s i r i n k t i , k a i p aiškinti g a u n a m ą n e r v i n ę i n f o r m a c i j ą ; j o s
gali s u k u r t i s u v o k i a m u s v a i z d u s , g a r s u s ir s k a u s m ą n e t ir t a d a , kai
neveikia išoriniai dirgikliai. Jutimas (kaip fiziškai pristatoma ap-
l i n k a ) ir s u v o k i m a s ( k a i p p s i c h i k a tai t v a r k o ir a i š k i n a ) y r a skirtin-
gi v i e n o b e n d r o d a l y k o - a p l i n k i n i o p a s a u l i o p a t y r i m o - a s p e k t a i .
SANTRAUKA
Tyrinėti jutimus - vadinasi, tyrinėti niekada nesens- doroti kai kurią per silpnų atpažinti dirgiklių, infor-
tantį klausimą: kaip už mūsų esantis pasaulis prista- maciją. Tačiau ribotos s ą l y g o s , kuriomis tai gali
tomas mūsų galvose? Kitaip tariant, kaip išoriniai įvykti, neturėtų leisti nesąžiningiems verslininkams
dirgikliai, veikiantys mūsų kūną, paverčiami mūsų pelnytis iš įrašų su ikislenkstine informacija. Nėra
smegenims suprantamais pranešimais? nei įrodymų, nei patikimos teorijos apie tai, kad mū-
sų protą galima lengvai „perprogramuoti" ikislenks-
tiniais įrašais.
Jutimas: Organizmui išlikti ir gyvuoti būtini ir pakankamai že-
kai kurie pagrindiniai dėsniai mi skirtumo slenksčiai, leidžiantys aptikti mažiausius
svarbių dirgiklių pokyčius. Žmonių skirtumo slenks-
Slenksčiai. Gebėjimas justi yra visų gyvų organizmų čiai (dar vadinami vos pastebimu skirtumu) didėja
Įgimta savybė, padedanti jiems išgyventi ir tobulėti. proporcingai dirgiklio stipriui - tai Vėberio dėsnis.
Mes juntame tik dalį mus supančios energijos, bet
šiai daliai e s a m e ypač jautrūs. Mūsų absoliutus Jutimų adaptacija. Jutimų adaptacija reiškiasi tuo,
kiekvieno dirgiklio jutimo slenkstis yra mažiausias kad nukreipia mūsų dėmesį į kintančius dirginimus,
dirginimas, kurio reikia, kad mes aptiktume dirgiklį. sumažindama jautrumą nuolatiniams ir įprastiems
Signalų aptikimo tyrinėtojai mano, kad mūsų indi- kvapams, garsams ir prisilietimams.
vidualūs absoliutūs slenksčiai keičiasi keičiantis psi-
chikos būsenai. Ar galime reaguoti į dirgiklį, kuris
Rega
yra ne tik ikislenkstinis, bet toks silpnas, kad mes
niekada sąmoningai negalėtume jo suvokti? Pasta- Regos, kaip ir kitų mūsų jutimų, užduotis yra pri-
imti dirginimą, paversti jį nerviniais signalais ir nu-
rųjų metų eksperimentai rodo, kad mes galime ap-
siųsti šiuos nervinius pranešimus į smegenis. tonų jutimą, ir dažnio teorija, geriausiai paaiškinanti,
kaip juntami žemi tonai. Garso vietą nustatome, aptikda-
Dirgiklio įvestis: šviesos energija. Energija, kurią mi labai mažus kiekvieną ausį pasiekiančių garsų laiko
mes juntame kaip regimą šviesą, yra siaura plataus ir garsumo skirtumus.
elektromagnetinio spinduliavimo spektro dalis.
Apkurtintas. Kurtumą, susijusį su laidumo ir nervi-
Akis. Šviesos bangos, kurios į akį patenka pro lęšiuką niais sutrikimais, gali sukelti ilgai veikiantis didelis
(panašų į fotoaparato), pasiekia tinklainę. Tinklainės triukšmas, kai kurios ligos ir senėjimas.
receptoriai - stiebeliai ir kūgeliai - šviesos energiją
paverčia nerviniais impulsais, koduojamais tinklainėje,
o paskui keliaujančiais regos nervu į smegenis. Kiti jutimai
Lyta. Lytą sudaro keturi pojūčiai - spaudimo, šilu-
R e g i m o s i o s i n f o r m a c i j o s a p d o r o j i m a s . Smegenų mos, šalčio ir skausmo, kurių deriniai sukelia kitus
žievėje atskiri neuronai atsako į tam tikrus regimojo jutimus, pavyzdžiui, „karščio".
dirgiklio požymius, o aukštesnio lygio smegenų ląs-
telėse ši informacija yra sujungiama ir interpretuo- Skausmas. Viena skausmo teorija teigia, kad nuga-
jama. Atskiri regos matmenys (spalva, judėjimas, ros smegenų „vartai" arba atsidaro, kad praleistų
gylis ir forma) yra apdorojami atskirai ir tuo pat me- skausmo signalus, sklindančius smulkiomis nervų
tu. Tai rodo smegenų gebėjimą lygiagrečiai apdo- skaidulomis į smegenis, arba užsidaro ir jų nepra-
roti informaciją. leidžia. Kadangi skausmas yra ir psichologinis, ir fi-
ziologinis reiškinys, tai jį dažniausiai galima kon-
S p a l v ų rega. Spalvų regos tyrimai patvirtina dvi troliuoti medicininėmis ir psichologinėmis gydymo
XIX amžiaus teorijas. Pirma, kaip teigia Youngo ir priemonėmis.
Helmholtzo trijų spalvų teorija, tinklainėje yra trijų
rūšių kūgelių. Kiekvienos rūšies kūgeliai yra jaut- Skonis. Skonis, cheminių medžiagų sukeltas jutimas,
riausi vienos iš trijų pagrindinių spalvų (raudonos, susideda iš keturių pagrindinių pojūčių - saldaus,
žalios ir mėlynos) bangų ilgiui. Antra, kaip tvirtina rūgštaus, sūraus, kartaus - bei kvapų, sąveikaujančių
oponentinių procesų teorija, kūgelių perduota infor- su informacija iš skonio svogūnėlių.
macija apie spalvas nervų sistemoje koduojama į
priešingų spalvų poras. Tai patvirtina povaizdžių Uoslė. Uoslė yra cheminių medžiagų jutimas, tačiau
reiškinys bei priešingų procesų gumburo regos neu- skirtingai negu lytos bei skonio jutimuose, neski-
ronuose stebėjimai. Kaip rodo spalvos pastovumo, riami atskirų kvapų pojūčiai. Kvapai, kaip ir kiti dir-
keičiantis apšvietimui, reiškinys, spalvos potyrį ku- gikliai, gali staiga pažadinti prisiminimus ir jausmus.
ria smegenys.
Kūno padėtis ir judėjimas. Galiausiai mūsų sėkmin-
gai veiklai būtinas kinestezinis pojūtis, kuris praneša
Klausa smegenims apie kūno dalių padėtį ir judėjimą, bei
pusiausvyros pojūtis, kuris kontroliuoja viso kūno
Dirgiklio įvestis: garso bangos. Oro virpesiai, kuriuos padėtį ir judėjimą.
mes juntame kaip garsą, skiriasi dažniu bei amplitu-
de, taip pat atitinkamai suvoktu garso aukščiu ir gar-
sumu.
Jutimų ribojimas
Ausis. Mechaninės įvykių grandinės dėka garso bangos, Žmonės, kurie trumpam ar visam laikui praranda
keliaujančios klausos kanalu, suvirpina ausies būgnelį. kurį nors pojūtį, paprastai kompensuoja tai, geriau
Šie virpesiai, per vidurinės ausies kaulelius perduoti į įsisąmonindami kitų jutimų informaciją. Laikina ju-
skysčiu užpildytą sraigę, priverčia judėti mažytes plau- timų ribojimo patirtis dažnai sustiprina visas juti-
kuotąsias ląsteles ir neša nervinius pranešimus į smege- mo formas. Jutimų ribojimas gali būti naudojamas
nis. Tiriant, kaip mes suvokiame garso aukštį, buvo pa- kaip gydomoji priemonė, pavyzdžiui, siekiant kon-
tvirtinta ir vietos teorija, kuri geriausiai paaiškina aukštų troliuoti rūkymą.

J u t i m a s . Procesas, kai mūsų juntamieji receptoriai Lęšiukas. Permatoma akies dalis, esanti už vyzdžio,
ir nervų sistema priima bei pateikia aplinkos dirgik- keisdama savo formą, tinklainėje fokusuoja vaizdą.
lių energija. A k o m o d a c i j a . Akies lęšiuko formos kitimas foku-
S u v o k i m a s . Juntamosios informacijos tvarkymas ir suojant artimų objektų vaizdą tinklainėje.
interpretavimas, įgalinantis atpažinti prasmingus ob- T i n k l a i n ė . Šviesai jautrus vidinis akies paviršius,
jektus ar įvykius. sudarytas iš receptorių - kūgelių ir stiebelių - be:
Absoliutus slenkstis. Mažiausias dirginimas, reika- neuronų sluoksnių, kur prasideda regimosios infor-
lingas aptikti atskirą dirgiklį. macijos apdorojimas.
Signalo aptikimas. Užduotis nuspręsti, ar yra silp- Stiebeliai. Tinklainės receptoriai, aptinkantys juodą,
nas dirgiklis („signalas"). Signalų aptikimo tyrėjai baltą ir pilką spalvą; būtini periferinei regai ir ma-
daro prielaidą, kad nėra vieno absoliutaus slenks- tymui prieblandoje, kai nereaguoja kūgeliai.
čio, kadangi silpno signalo aptikimas iš dalies pri- Kūgeliai. Receptoriai, išsidėstę tinklainės centre, vei-
klauso nuo asmens patirties, lūkesčių, motyvacijos kiantys dieną arba esant geram apšvietimui. Kūgeliai
ir nuovargio. aptinka smulkias detales ir duoda pradžią spalvų ju-
Ikislenkstinis. Mažesnis už absoliutų įsisąmonintą timui.
slenkstį. Regos nervas. Nervas, kuriuo nerviniai impulsai iš
S k i r t u m o slenkstis. Mažiausias dirginimo skirtumas, akies perduodami į smegenis.
kurį tiriamasis aptinka 50% kartų. Skirtumo slenkstį
Akloji dėmė. Vieta, kurioje regos nervas išeina iš
suvokiame kaip vos pastebimą skirtumą.
akies; „akloji" dėmė ten susidaro todėl, kad toje vie-
Vos pastebimas skirtumas. Žr. skirtumo slenkstis. toje visai nėra receptorių.
Vėberio dėsnis. Kad suvoktume dviejų dirgiklių skir- Centrinė duobutė. Centrinė tinklainės vieta, apie ku-
tumą, jų stipris turi skirtis pastoviu mažiausiu santy- rią susispietę kūgeliai.
kiu (o ne pastoviu kiekiu). Požymių detektoriai. Nervinės smegenų ląstelės, ku-
J u t i m ų adaptacija. Sumažėjęs jautrumas dėl pasto- rios atsako į specialius dirgiklio požymius, pavyz-
vaus vienodo dirginimo. džiui, judėjimą, kampą ar formą.
Transdukcija. Vienos rūšies energijos pavertimas ki- L y g i a g r e t u s i s a p d o r o j i m a s . Informacijos apdoro-
tos rūšies energija. Jutimo atveju - tai dirgiklio ener- jimas vienu metu keliais atžvilgiais. Smegenys taip
gijos pavertimas į nervinius impulsus. apdoroja įvairių rūšių informaciją, tarp jų ir regos;
tai priešybė nuosekliam (žingsnis po žingsnio) ap-
Bangos ilgis. Atstumas nuo vienos šviesos ar garso
dorojimui, kuris būdingas daugumai kompiuterių ir
bangos iškylos iki kitos. Elektromagnetinės bangos
sąmoningam problemų sprendimui.
įvairuoja nuo ilgų radijo perdavimo bangų iki trumpų
kosminio spinduliavimo bangų. Youngo ir Helmholtzo trichromatė (trijų spalvų)
teorija. Teorija, teigianti, kad tinklainėje yra trejo-
Atspalvis. Šviesos bangos ilgio sąlygojamas spalvos
pi receptoriai - vieni jautriausi raudonai, kiti - ža-
matmuo, t. y. tai, ką mes žymime spalvų pavadinimais
liai, treti - mėlynai spalvai; jų deriniai įgalina su-
(mėlyna, žalia ir t. t.).
vokti bet kurią spalvą.
Stipris. Šviesos ar garso bangos energijos kiekis, kurį
Priešingų procesų teorija. Teorija, teigianti, kad
mes suvokiame kaip skaistį ar garsumą; priklauso nuo
priešingi tinklainės procesai (raudona-žalia, gelto-
bangos amplitudės.
na-mėlyna, balta-juoda) įgalina matyti spalvas. Pa-
Vyzdys. Keičianti dydį (prisitaikanti) anga akies cen- vyzdžiui, kai kurias ląsteles aktyvina žalia, o slopi-
tre, pro kurią patenka šviesa. na raudona, kitas - aktyvina raudona, o slopina ža-
Rainelė. Raumeninis audinys, kuris sudaro akies spal- lia spalva.
votąją dalį aplink vyzdį ir reguliuoja vyzdžio dydį. S p a l v o s p a s t o v u m a s . Ž i n o m ų objektų p a s t o v i o s
spalvos suvokimas net tuomet, kai kintantis apšvie- tis atitinka garso bangų dažnį; taip juntamas tonas.
timas pakeičia objekto atspindimų šviesos bangų ilgį. K u r t u m a s dėl l a i d u m o sutrikimo. Klausos prara-
D a ž n i s . Skaičius bangų, kurios praeina tašką per dimas dėl mechaninės sistemos, kuri praleidžia gar-
nustatytą laiką (pavyzdžiui, per sekundę). so bangas į sraigę, pažeidimų.
Tonas. Kokybinis klausos matmuo, susijęs su gar- Nervinis k u r t u m a s . Klausos praradimas dėl klau-
so bangų dažniu. sos receptorių ar regos nervo pažeidimų.
Vidurinė ausis. Ertmė tarp ausies būgnelio ir srai- Vartų kontrolės teorija. Melzacko ir Wallio teori-
gės, joje yra trys smulkūs kauleliai (kilpelė, plak- ja, teigianti, kad nugaros smegenyse yra neurologi-
tukėlis ir priekalėlis), kurie ausies būgnelio virpe- niai „vartai", kurie sulaiko arba praleidžia skausmo
sius sukaupia ovaliame sraigės langelyje. signalus į galvos smegenis. „Vartus" atveria skaus-
Vidinė ausis. Giliausia ausies dalis, susidedanti iš mo signalai, sklindantys smulkiosiomis nervinėmis
sraigės, pusratinių kanalų ir vestibulinių maišelių. skaidulomis, o uždaro stambesniųjų nervinių skai-
dulų aktyvumas arba informacija, ateinanti iš gal-
Sraigė. Vidinėje ausyje esantis spiralinis kaulinis,
skysčiu užpildytas vamzdelis, per kurį garso ban- vos smegenų.
gos sukelia nervinius impulsus. Jutimų sąveika. Dėsnis, kad vienas jutimas gali veik-
Vietos teorija. Klausos teorija, kuri mūsų girdimą ti kitą, kaip maisto kvapas turi įtakos jo skoniui.
garso aukštį aiškina siedama su ta vieta, kur dirgi- Kinestezija. Žmogaus kūno dalių padėties ir judėji-
nama sraigės membrana. mo jutimo sistema.
Dažnio teorija. Klausos teorija, teigianti, kad nervinių Pusiausvyros jutimas. Kūno judėjimo ir padėties, taip
impulsų, keliaujančių klausos nervu į smegenis, grei- pat ir pusiausvyros, jutimas.
Suvokimas 6 SKYRIUS
Maždaug prieš 2400 metų filosofas Platonas teisingai pastebėjo,

kad mūsų protas suvokia objektus pojūčių dėka. Tačiau kaip veikia
protas, kurdamas suvokinį? 5 skyriuje, žvelgdami „iš apačios į
viršų", sužinojome, kaip regime, kaip juntame garsą, skonį bei kva-
pą. Dabar, žvelgdami „iš viršaus į apačią", pamatysime, kaip, rem-
damiesi turimomis žiniomis ir lūkesčiais, analizuojame juntamąją
informaciją. Kaip ne tik juntame formas ir spalvas, bet ir matome
žydinčią rožę, pažįstamą veidą, saulėlydį? Kaip girdime ne tik įvai-
rių tonų ir ritmų derinius, bet ir iš skausmo verkiantį vaiką, toli va-
žiuojančių automobilių gaudesį, simfoniją? Tiksliau, kaip nepjas-
mingus jutimus paverčiame prasmingu suvokimu?
Filosofai, svarstydami dabar žinomą „prigimties ir patirties"
problemą, ginčijosi ir suvokimo kilmės klausimu. Ar tai biologi-
nės brandos ar patirties padarinys? Vokiečių filosofas Immanue-
lis Kantas (1724-1804) tvirtino, kad žinios, įgyjamos dėka mūsų
įgimto gebėjimo sisteminti j u n t a m ą j į patyrimą. Britų filosofas
Johnas Locke (1632-1704) teigė, kad išmokstame suvokti pasaulį,
jį patirdami.' Dabar jau aišku, kad skirtingi suvokimo aspektai dau-
giau ar mažiau priklauso ir nuo įgimtų gabumų, ir nuo patirties,
kuri padeda įprasminti jutimus.
SUVOKIMO ILIUZIJOS
XIX amžiaus pabaigoje, kai psichologija ėmė ryškėti kaip at-
skira disciplina, mokslininkai susidomėjo ir iki šiol domisi suvo-
kimo iliuzijomis. Iliuzijos suklaidina mus, paveikdamos m ū s ų j ų -
timų sisteminimo ir įprasminimo būdus. Iliuzijų supratimas pa-
deda suprasti kasdienio suvokimo mechanizmus. Panagrinėkime
penkis tokius suvokimo galvosūkius:
Pirmasis galvosūkis. Dešinėje matome 1889 metais Franzo Müller-

Lyerio sukurtą klasikinį iliuzijos pavyzdį. Ar kuri nors atkarpa -
AB arba BC, - atrodo ilgesnė? Daugumai žmonių atkarpos atrodo
vienodo ilgio. Staigmena! Jos nevienodo ilgio. Jūsų liniuotė patvir-
tintų, kad atkarpa AB yra visu trečdaliu ilgesnė už atkarpą BC.
Kodėl mūsų akys mus apgauna? (Vieną paaiškinimą rasime 193 p.)
Antrasis galvosūkis. Viršuje matome dviejų merginų, esančių ta-

me pačiame kambaryje, dvi neretušuotas fotografijas. Šie du vaiz-
dai pateikiami taip, tarsi į kambarį būtų žiūrima pro mažą sky-
lutę. Kodėl pasikeičia merginų ūgis? (Tai bus paaiškinta 194 p.)
Trečiasis galvosūkis. Ar St. Louiso Gateway arkos aukštis dides-

nis u ž j o s plotį? O gal atvirkščiai? Iš tikrųjų jos aukštis yra lygus
pločiui. Ir vėl rega mus klaidina. Kodėl? (190 p. mes dar kartą
aptarsime šį reiškinį.)
Ketvirtasis galvosūkis. Lakūnai, laivų kapitonai, automobilių vai-

ruotojai aplinką suvokia esant skirtingoms matomumo sąlygoms.
Kai jie klaidingai suvokia ar sureaguoja - o taip dažniausiai būna
komercinių lėktuvų katastrofų atvejais (Adler, 1989), - galimi
kraupūs padariniai. Psichologė Helen Ross (1975), tirdama atstu-
mo suvokimą, padėjo kelis baltus diskus ant Britanijos Hull uni-
versiteto pievelės ir paprašė praeivių įvertinti atstumą iki jų. Tiria-
miesiems, kurie vertino nuotolį rytą, kai buvo tirštas rūkas, diskai
atrodė toliau negu tiriamiesiems, kurie vertino atstumą šviečiant vi-
dudienio saulei. Ką tai sako apie mūsų normalų nuotolio suvoki-
mą? (188 - 191 p. bus paaiškinta, kaip suvokiamas nuotolis.)
186 III D A L I S . P a s a u l i o p a ž i n i m a s
Rytinis rūkas
5 10 15 20 25 3C
Penktasis galvosūkis. Iliuzijos kyla ir kitų jutimų pagrindu. Dau- Tikrasis nuotolis
giau kaip prieš šimtą metų psichologą Wilhelmą Wundtą suglu- Rytinis rūkas
mino tai, kad žmonės, klausydamiesi metronomo ar laikrodžio tik- Vidudienio giedra
sėjimo, girdi pasikartojantį 2, 3 ar 4 dūžių ritmą: ne vienodą tik—
tik-tik-tik, koks jis iš tikrųjų ir yra, o, sakykime, T I K - t i k - T I K -
tik-TIK-tik. Iš vienodo tiksėjimo, kuris pasiekia ausį, kiekvie-
nas klausytojas nesąmoningai susikuria girdimą derinį. Koks su-
vokimo dėsnis čia tinka? (Atsakymo ieškokite 195 p.)
Šiuose galvosūkiuose vyraujančios regos iliuzijos rodo, k a d re-

gos pojūtis reikšmingesnis ųž kitus pojūčius. Kai tarp regos ir kitų
jutimų kyla prieštaravimas, paprastai laimi rega. Mes dažnai pati-
riame šį regos persvaros reiškinį. Nors, žiūrint filmą, garsas sklin-
da iš projektoriaus, esančio už nugaros, mes jį suvokiame kaip
sklindantį iš ekrano, nes ten regime kalbančius aktorius. Panora-
mos kino teatre, žiūrėdami į ekrane „amerikietiškaisiais kalniu-
kais" važinėjančius žmones, tvirčiau atsiremiame, nors kiti mūsų
jutimai „sako", kad mes nejudame. Abiem atvejais rega persveria
kitus pojūčius.
c V
c ^
SUVOKINIO KŪRIMAS 6 - 1 pav. Ką j ū s matote? Ar skritulius
su baltomis j u o s t o m i s ar kubą? Jei
Šio amžiaus pradžioje grupė vokiečių psichologų pradėjo do- įdėmiai žiūrėsite į kubą, galėsite
mėtis, kaip protas pojūčius sujungia į suvokinius. Suvokiantis pastebėti, kad jis keičia savo vietą:
mažasis X nuo priekinės sienos persike-
žmogus keletą savo pojūčių susieja i gejįtalta f y oje. Gestalt - f o r - ^ lia ant galinės. Kartais atrodo, j o g
kubas išnyra prieš lapą, o skrituliai
kio mūsų proto gebėjimo pavyzdžių. Pažvelkite į 6 - 1 pav.: iš tik- pasilieka už j o ; o kartais skrituliai
atrodo tarsi skylės lape, pro kurias
rųjų matyti aštuoni juodi skrituliai, turintys po tris baltas linijas.
matyti kubas - taip, tarsi jis būtų kitoje
Tačiau, kai mes žvelgiame į j u o s visus kartu, regime visą f o r m ą - lapo pusėje (iš Bradley ir kt., 1976).
6 SKYRIUS. Suvokimas 187
„Neckerio kubą". Taip pat atkreipkite dėmesį, kad ši figūra su-

kelia ne vieną vaizdą. Kadangi skrituliai gali būti susieti į kelis
vaizdus, kurie yra vienodai galimi, tai protas pakaitomis pereina
prie kiekvieno iš jų.
Geštaltinės psichologijos šalininkai m ė g o sakyti, kad suvokia-
ma visuma gali skirtis n u o savo dalių sumos. Sumaišykite natrį
(korozinį metalą) su chloru (nuodingosiomis d u j o m i s ) ir gausite
kažką visiškai n a u j o - v a l g o m ą j ą druską. Panašiai ir suvokiama
f o r m a yra nauja visuma, kurios savybių neturi jos sudedamosios
dalys (Rock ir Palmer, 1990). Suvokimas yra gerokai daugiau ne-
gu patiriame pojūčiais.
Šie pavyzdžiai paskatino geštaltinės psichologijos tyrinėtojus
nustatyti dėsnius, pagal kuriuos savo j u t i m u s siejame į suvoki-
mus. Kai skaitysite apie šiuos dėsnius, turėkite o m e n y j e jų išreiš-
kiamą esminę tiesą: mūsų smegenys ne tik registruoja informa-
ciją apie pasaulį - j o s geba daug daugiau. Suvokti - tai ne vien
atverti „langines" ir leisti vaizdui palikti pėdsaką smegenyse. M e s
visada perfiltruojame j u n t a m ą j ą informaciją ir ją paverčiame pras-
mingais suvokiniais.
Formos suvokimas
Įsivaizduokite, kad norite sukurti vaizdo-kompiuterinę siste-
mą, kuri, kaip ir akių-smegenų sistema, galėtų perskaityti ranka
užrašytus adresus arba atpažinti žmonių veidus. Kokių gebėjimų
reikėtų šiai sistemai?
FIGŪRA IR FONAS. Pirmiausia ši sistema turėtų mokėti išskirti ad-

resus ir veidus iš jų fono. Suvokiant taip pat pirmoji užduotis yra
išskirti bet kurį objektą, vadinamą figūra, iš jį supančios aplinkos,
vadinamos fonu. Balsas, į kurį jūs atkreipiate dėmesį pobūvio metu
tarp daugelio balsų, tampa figūra, o visi kiti - fonu. Skaitant žo-
džiai yra figūra, o baltas popieriaus lapas - fonas. 6 - 2 pav. figūros
ir fono santykis nuolat kinta, tačiau mes visada „sudėstome" dir-
giklius taip, kad figūra yra matoma priešakyje, fonas yra už jos.
(Ar tai yra žvakidė prieš veidą, ar tai yra fonas už dviejų profi- 6 - 2 pav. Kintanti figūra ir fonas: ar tai
lių?) Kintanti figūra ir fonas dar kartą patvirtina, kad tas pats dir- vienas veidas ar du? (iš Shepard, 1990)
giklis gali sukelti ne vieną vaizdą.
GRUPAVIMAS. Išskyrę figūrą iš fono, mes (ir mūsų vaizdo-kom-

piuterinė sistema) turime ją paversti prasminga f o r m a . Kai ku-
riuos pagrindinius požymius, pavyzdžiui, spalvą, j u d ė j i m ą , tam-
sos ir šviesos kontrastus, m e s a p d o r o j a m e akimirksniu ir automa-
tiškai (Treisman, 1987). Siedamas ir įformindamas šiuos pagrin-

dinius jutimus, mūsų protas vadovaujasi tam tikromis dirgiklių
grupavimo taisyklėmis. Šios taisyklės nustatytos geštaltinės psi-
chologijos tyrinėtojų, patvirtina jų idėją, kad suvokta visuma ski-
riasi nuo paprastos jos dalių sumos (Rock ir Palmer, 1990).
Artumas. Telkiame greta viena kitos esančias figūras. Mato-
me ne šešias atskiras linijas, bet tris jų poras.
Panašumas. Grupuojame tarpusavyje panašias figūras. Mato-
me vertikalius tokių pat formų - trikampių ir skritulių - stul-
pelius, o ne horizontalias mišrių formų eiles.
Ištisumas. Suvokiame vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus
vaizdus. Pavyzdyje galėtume matyti keletą besikaitaliojančių
pusskritulių, tačiau suvokiame tiesią ir banguotą linijas.
Uždarumas. Jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes jas „už-
pildome", kad susidarytų užbaigta visybė. „Užpildę" šiame
kriauklės eskize esančias spragas, mes matome visą kriauklę.
Ištisumas Uždarumas Susietumas

Susietumas. Taškus, linijas ar plotus, kai jie yra vienodi ir su-
jungti, mes suvokiame kaip atskirą vienetą.
Gylio suvokimas
Dvimačius atvaizdus tinklainėse mes kažkaip pertvarkome į tri-
mačius suvokinius. T r ^ j č i ų . o b j e k t ų matymas, vadinamas gylio, su-
vokimu, leidžia įvertinti jų nuotolį nuo mūsų. Tik žvilgterėję įver-
tiname atvažiuojančio automobilio nuotolį ar skardžio aukštį. Iš da-
lies šis gebėjimas yra įgimtas. Eleanora Gibson ir Richardas Wal-
kas (1960) tai nustatė, panaudoję stataus skardžio, kurio nuolydį
dengė tvirtas stiklas, modelį. Idėja atlikti šį eksperimentą Gibson
kilo iškylaujant - valgant priešpiečius ant Didžiojo kanjono krašto.
Ji susidomėjo, ar pradedantis vaikščioti kūdikis, žiūrėdamas nuo
skardžio žemyn, suvokia pavojingą nuolydį ir grįžta atgal?
Cornelio universiteto laboratorijoje Gibson ir Walkas užkelda-
vo 6 - 1 4 mėnesių kūdikius ant regimojo skardžio krašto ( 6 - 4
pav.). Motinos kviesdavo savo vaikus šliaužti stiklu. Tačiau dau-
guma kūdikių atsisakydavo tai daryti ir šliaužiodavo „viršuje", taip
parodydami, kad jie suvokia gylį. Gyvūnų jaunikliai, dar neturin-
6 SKYRIUS. S u v o k i m a s 189
tys jokios regos patirties, pavyzdžiui, kačiukai, vienos dienos ož-

6-4 pav. Eleanora Gibson ir Richardas
kytės, tik ką išsiritę viščiukai, reaguoja panašiai. Be to, jau pirmąjį
Walkas, norėdami nustatyti, ar kūdikiai
savo gyvenimo mėnesį kūdikiai pasitraukia, norėdami išvengti tie- ir gyvūnų jaunikliai suvokia gylį,
siai į j u o s artėjančių objektų, bet visai nesijaudina dėl objektų, ku- sukūrė šį skardžio, kurio nuolydį
rie artėja tokiu kampu, kuriuo jų nekliudytų (Bali ir Tronic, 1971). dengia stiklas, modelį. Net įkalbinėja-
mi kūdikiai atsisako šliaužti stiklu per
Taigi, atrodo, mūsų gebėjimas suvokti gylį yra įgimtas.
skardį, o tai rodo, kad gylį suvokia net
Kaip mes jį suvokiame? Kaip dvimačius atvaizdus tinklainėje labai jauni žmonės ir gyvūnai.
paverčiame trimačiais suvokiniais? Kai kurie signalai, kuriais re-
miamės, veikia regint abiems akims (binokuliniai signalai). Kiti
gali veikti ir regint viena akimi (monokuliniai signalai).
BINOKULINIAI SIGNALAI. Kadangi mūsų akys yra maždaug per

6 cm viena nuo kitos, jų tinklainėse susidaro truputį skirtingi pa-
saulio atvaizdai. Šis a t v a i z d ų s k i r t u m a s tinklainėse yra svarbus
signalas suvokiant atstumą. Kai laikote pirštą tiesiai prieš nosį,
jūsų akies tinklainėse gaunami gana skirtingi atvaizdai. (Jūs ga-
lite tai pastebėti užmerkę vieną, paskui kitą akį.) Kuo didesnis
nuotolis, pavyzdžiui, kai laikote pirštą per ištiestą ranką, tuo ma-
žesnis atvaizdų skirtumas tinklainėse.
Filmų 3 - D ir „Viewmaster" 3 - D autoriai dirbtinai sukuria tin-
klainės atvaizdų skirtumo reiškinį, fotografuodami reginį dviem
fotoaparatais, kurie yra per kelis centimetrus vienas nuo kito. (Ko
gero, norėtume įdiegti tai ir į mūsų „matantį" kompiuterį.) Žiūrint
pro akinius arba kokį nors kitokį prietaisą, leidžiantį kairiajai akiai
matyti tik kairiojo fotoaparato apimamą vaizdą, o dešiniajai akiai
- dešiniojo, 3 - D efektas imituoja normalų atvaizdų tinklainėse
skirtumą.
Kitas binokulinis nuotolio suvokimo signalas yra akių konver-

gencija: raumenų signalas, rodantis, kokiu laipsniu mūsų akys pa-
sisuka į vidų, kai žiūrime į objektą. Smegenys, gavusios infor-
maciją apie konvergencijos kampą, sprendžia, ar jūs žiūrite į kaž-
ką, esantį panosėje, ar į šį spausdintą vadovėlio puslapį, ar į žmo-
gų, stovintį kitame kambario gale.
MONOKULINIAI SIGNALAI. Žiūrėdami abiem akimis, galime

lengvai ir tiksliai paliesti prieš mus laikomo pieštuko galą. Užmer-
kus vieną akį, ši užduotis šiek tiek pasunkėja. Tai patvirtina bi-
nokulinių signalų svarbą nustatant arti esančių objektų nuotolį.
Kaip mes sužinome, ar žmogus yra nutolęs nuo mūsų per 30 ar
per 90 metrų? Juk žiūrint tiesiai prieš save į tolį, abiem atvejais
tinklainės vaizdų skirtumas yra labai mažas. Tokiais atvejais mes
remiamės šiais m o n o k j ^ n į a i ^ i g o a l a i s :
Santykinis dydis. Jeigu žinome, kad du objektai yra panašaus
dydžio, tai objektą, kurio vaizdas tinklainėje yra mažesnis, su-
vokiame kaip esanti toliau.
Sanklota. Jei vienas objektas iš dalies uždengia kitą, tai pir-
mąjį suvokiame esant arčiau mūsų.
Oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys to-
liau už aiškius, ryškius objektus. (Prisiminkite, kaip veikė
rūkas suvokiant nuotolį ketvirtajame galvosūkyje, 185 p.)
Tekstūros gradientas. Laipsniškas šiurkščios, ryškios tekstū-
ros perėjimas į lygią, blankią tekstūrą yra didėjančio nuotolio
ženklas. Mūsų regos sistema tankesnį paviršių automatiškai su-
vokia kaip tolesnį.
Santykinis aukštis. Aukštesnius regos lauko objektus suvokia-
me esančius toliau. Tai gali būti susiję su iliuzija, kad vertika-
lus matmuo yra ilgesnis už tokį pat horizontalų matmenį (tai
pastebėjome trečiajame galvosūkyje apie St. Louiso Gateway
arką). Ar ši vertikali linija yra ilgesnė, trumpesnė ar tokio pat
ilgio kaip horizontali linija? Pamatuokite ir pamatysite.
Santykinis judėjimas. Kai mūsų galva juda, tai atrodo, kad
mūsų atžvilgiu juda nejudantys aplinkos daiktai. Jeigu, važiuo-
dami traukiniu, nukreipsite žvilgsnį į kokį nors vieną objektą,
pavyzdžiui, medį, tai pastebėsite, kad objektai, esantys arčiau
už medį (žvilgsnio fiksavimo tašką), juda į priešingą negu jūs
pusę. Kuo šie objektai arčiau, tuo greičiau jie atrodo judą. Ob-
jektai, esantys už fiksavimo taško, atrodo judą ta pačia kryp-
timi kaip ir jūs, ir kuo jie toliau, tuo lėčiau juda. Smegenys,
nustatydamos objektų santykinį nuotolį, pasinaudoja šiais grei-
čio ir judėjimo krypties požymiais.
Tiesinė perspektyva. Tariamasis lygiagrečių linijų suėjimas
yra nuotolio požymis. K u o j o s arčiau viena kitos, tuo didesnis
nuotolis suvokiamas. Avarijas traukinių pervažose iš dalies le-
mia ir tai, kad, spręsdami pagal tiesinę perspektyvą, žmonės
yra linkę pervertinti traukinio nuotolį (Leibowitz, 1985). (Kad
traukinys juda lėčiau negu iš tikrųjų, atrodo dar ir todėl, kad
jis yra didelis.)
Santykinis skaistis. Artimi objektai atspindi daugiau šviesos,
kuri patenka į mūsų akį. Todėl blausesnis objektas atrodo esan-
tis toliau. Ši iliuzija taip pat dažnai būna viena iš avarijų prie-
žasčių, nes, pavyzdžiui, rūke skendintis arba tik su stabdymo
šviesomis automobilis atrodo esantis toliau negu iš tikrųjų.
Norėdami pavaizduoti gylį lygioje drobėje, dailininkai nau-
doja šiuos monokulinius signalus kaip ir žmonės, kurie turi įver-
tinti gylį tik viena akimi. Vašingtono universiteto futbolo koman-
da 1960 metais po dviejų puikių Bobo Schloredto kamuolio per-
davimų laimėjo Rožinę taurę. Schloredtas, kuris geba labai ge-
rai apskaičiuoti nuotolį iki kitų žaidėjų, turi būti ypatingai jaut-
rus monokuliniams nuotolio signalams, nes jis visiškai nemato
kairiąja akimi.
Suvokimo pastovumas
Jau išsiaiškinome, kad mūsų vaizdo-kompiuterinė sistema,
kaip ir mes, pirmiausia turi suvokti, kad objektai yra įvairių formų
ir įvairiose vietose. Kita šios sistemos užduotis yra dar sudėtin-
gesnė - j i turi atpažinti objektą ir nebūti suklaidinta jo kintančio
dydžio, formos, skaisčio ar spalvos. Dėl suvokimo p a s t o v u m o
I
galima suvokti objektą kaip nekintantį, nors dirgikliai ir kinta,
c
t. y. galima nustatyti objekto tapatumą nepaisant žiūros kampo,
atstumo ir apšvietimo. Jūs žvilgterite į kažką prieš jus gatvėje ir 6 - 6 pav. F o r m o s s u v o k i m o pastovu-
akimirksniu atpažįstate savo klasės draugą. Greičiau nei spėjate mas. Atsiveriančių durų atvaizdas
tinklainėje p a m a ž u įgauna t r a p e c i j a s
įkvėpti, akis pasiekusi informacija persiunčiama į smegenis, kur j b r m ą , tačiau m e s vis tiek suvokiame,
milijonai neuronų išskiria pagrindinius objekto požymius, paly- kad j o s s t a č i a k a m p ė s .
gina juos su saugomais vaizdais ir nustato asmens tapatumą. Šio
išradingo žmogiškojo suvokimo, kuris dešimtmečiais domino su-
vokimo tyrinėtojus, kopijavimas yra didžiulis iššūkis mūsų „ma-
tančiam" kompiuteriui.
f
t?
FORMOS IR DYDŽIO SUVOKIMO PASTOVUMAS. Žinomus objek-
tus suvokiame pastovios formos net tada, kai jų atvaizdas tink-
lainėje kinta. Kai žvelgiame į atsivėrusias duris, jų atvaizdo tin-
mm
klainėje forma pasikeičia, tačiau mes gebame suvokti, kad durų
forma nepakito (6-6 pav.). A dėžė B dėžė
Dydžio suvokimo pastovumas - suvokimas, kad objektai yra F o r m o s suvokimas. Ar A ir B dėžių
pastovaus dydžio, - leidžia mums suvokti automobilį kaip gana di- dangčių f o r m o s yra skirtingos? Atrodo,
kad taip. Tačiau, j a s išmatavę, įsitikin-
delį, galintį vežti žmones, netgi tada, kai mes jį matome per dviejų
tumėte, kad j o s yra vienodos. Suvok-
kvartalų atstumą. Tai rodo, kad suvokiamas objekto nuotolis ir su- dami dėžes, mes į v e r t i n a m e regos
vokiamas dydis yra glaudžiai susiję. Objekto nuotolio suvokimas kampą (iš Shepard, 1981).
6 - 7 pav. S u v o k i a m o nuotolio ir dydžio

sąveika: a) Dėl m o n o k u l i n i ų nuotolio
signalų persekiojanti pabaisa atrodo
didesnė už p e r s e k i o j a m ą j ą . Ji nėra
didesnė (iš Shepard, 1990). b) P o n z o
iliuzija. Dviejų visiškai vienodų juostų
atvaizdai tinklainėse yra vienodi.
Tačiau m e s įsitikinę, kad tik toliau
esantis didesnis o b j e k t a s gali sukurti
tokio pat d i d u m o atvaizdą. Todėl
j u o s t ą , kuri atrodo esanti toliau,
s u v o k i a m e didesnę.
signalizuoja apie j o dydį. Panašiai, žinodami įprastą daikto dydį,

pavyzdžiui, automobilio, galime spręsti, kaip toli jis yra.
Dydžio ir nuotolio santykis. Net nuostabu, kaip lengvai su-
vokiame dydį. Suvokdami atstumą iki objekto ir j o atvaizdo tin-
klainėse dydį, akimirksniu nesąmoningai nustatome tikrąjį ob-
jekto dydį. Nors 6 - 7 pav., a) pavaizduotų pabaisų atvaizdai tin-
klainėse yra lygūs, jų kontekstas (tiesinė perspektyva) signali-
zuoja, kad persekiojanti pabaisa yra toliau. Todėl mes suvokia-
me, kad ji yra didesnė.
Ši suvokiamo dydžio ir suvokiamo nuotolio sąveika padeda pa-
aiškinti kelias gerai žinomas iliuzijas. Pavyzdžiui, ar jūs galite su-
prasti, kodėl arti horizonto mėnulis atrodo kartais net 50% dides-
nis negu tada, kai yra aukštai danguje? Maždaug 22 šimtmečius
mokslininkai domėjosi šiuo reiškiniu ir ginčijosi (Hershenson,
1989). Iš dalies „mėnulio iliuzijos" priežastis yra ta, kad dėl prie
horizonto esančių objektų nuotolio signalų už jų esantis mėnulis
atrodo esąs gerokai toliau (Kaufman ir Rock, 1962). Todėl mėnulis
virš horizonto atrodo didesnis (kaip ir tolimoji pabaisa 6 - 7 pav.,
a, ir tolima juosta 6 - 7 pav., b). Pašalinkite šiuos nuotolio signa-
lus, žiūrėdami į mėnulį virš horizonto (arba pabaisas) per popie-
rinį vamzdelį, ir jie bematant sumažės.
Dydžio ir nuotolio sąryšis padeda suprasti dvi šio skyriaus pra-
džioje pateiktas iliuzijas. Pirmasis galvosūkis, arba Müller-Ly-
6 - 8 pav. Müller-Lyerio iliuzija.

a) Richardas L. Gregory (1968) iškėlė
mintį, kad kampai mūsų stačiakampių
formų gyvenamojoje aplinkoje moko
mus suvokti „išorę" ir „vidų" pagal
strėlių galus linijų galuose, - signalus,
padedančius suvokti linijų nuotolį bei
ilgį. Linija prie bilietų kasos langelio
atrodo trumpesnė už dešinėje esančio
kampo liniją, tačiau išmatavę pamaty-
tume, kad abi yra vienodo ilgio.
b) Tačiau Müller-Lyerio iliuziją lemia
ne tik dydžio suvokimo pastovumas.
Jei strėlių galus pakeisime apskritimais
ir mėginsime nustatyti, kuri atkarpa -
juoda ar pilka - yra ilgesnė, gausime
tą patį rezultatą. Jos abi yra vienodo
ilgio, o dauguma žmonių mano, kad
a) juoda linija ilgesnė. Taip tikriausiai yra
todėl, kad suvokiant atkarpų ilgiai
priderinami prie atstumo, skiriančio
b) figūras (iš Day, 1984).
erio iliuzija apie dviejų tiesių linijų, turinčių strėlių pavidalo ga-
lus, ilgį, buvo nagrinėta daugiau kaip 1250 mokslinių straipsnių,
tačiau psichologai iki šiol diskutuoja, kaip ją paaiškinti. Viena
iš teorijų yra ta, kad dėl mūsų gyvenimo kampuotuose kamba-
riuose ir pastatuose patirties 6 - 8 pav., a, pavaizduoto bilietų ka-
sos langelio vertikalią liniją suvokiame esančią arčiau, ir todėl
trumpesnę, o vertikalią liniją kampe prie durų - esančią toliau,
ir todėl ilgesnę.
Šią teoriją patvirtina faktas, kad žmonės, gyvenantys keturkam-
pių formų pasaulyje, skirtingai nuo daugelio Afrikos kaimų gy-
ventojų, yra jautresni Müller-Lyerio iliuzijai (Segall ir kt., 1990).
Šis reiškinys atspindi kultūros, o ne rasės ypatumus, nes tas pats
tyrimas parodė, kad afrikiečiams, gyvenantiems miestuose, ši iliu-
zija kyla greičiau negu jų gentainiams, gyvenantiems neapstaty-
tose vietovėse. Mūsų architektūros konteksto patirtis padeda
mums kurti suvokimus „iš viršaus į apačią".
Antropologas Colinas Turnbullis (1961) pastebėjo kitą patirties
poveikį suvokimui. Per savo pirmąją kelionę iš tankaus miško jis
gidu pasisamdė afrikietį pigmėjų Kenge. Jiems kertant plokščią ly-
gumą, tolumoje šmėstelėjo bizonas. Kenge, nepratęs spręsti apie
dydį iš didelio nuotolio, stebėjosi: „Kokie ten vabzdžiai?" „Kai
aš pasakiau Kenge. kad šie vabzdžiai yra bizonas, tai jis garsiai
nusijuokė ir liepė man taip kvailai nemeluoti." Važiuojant toliau,
Kenge išsigando pamatęs, kad bizonas vis didėja ir didėja.
6 - 9 pav. M a ž ė j a n č i ų ir didėjančių
merginų iliuzija. Šis iškreiptas k a m b a -
rys, kurį s u k ū r ė m o k s l i n i n k u tapęs
teisininkas A d e l b e r t a s A m e s a s , žiūrint
pro mažą skylutę viena akimi, atrodo
kaip n o r m a l u s s t a č i a k a m p i s k a m b a r y s ,
I kurio kampai n u t o l ę v i e n o d u atstumu.
I Visi a r t i m e s n i a m e k a m p e esantys
objektai atrodo n e p r o p o r c i n g a i dideli
lyginant su esančiais t o l e s n i a m e
k a m p e , nes m e s jų dydį nustatome,
r e m d a m i e s i klaidinga prielaida, kad šie
kampai yra vienodai nutolę nuo mūsų.
Dydžio ir nuotolio sąryšiu galima paaiškinti ir antrąjį galvosūkį

apie mažėjančias mergaites. Kaip matome 6-9 pav., kambarys yra
neįprastas. Tačiau, žiūrint į jį viena akimi pro akutę, trapecijos
formos kambarys sukelia tokį pat atvaizdą kaip ir normalus sta-
čiakampis kambarys, į kurį žiūrima abiem akimis. Kai pateikia-
mas nufotografuotas vienos akies matomas vaizdas, smegenys da-
ro pagrįstą prielaidą, kad kambarys yra normalus, ir tada suvo-
kia, kad merginų ūgis keičiasi.
Mūsų atsitiktinės suvokimo klaidos atskleidžia normalaus su-
vokimo procesus. Suvokiamas atstumo ir dydžio sąryšis apskritai
yra pagrįstas, tačiau tam tikromis aplinkybėmis gali mus suklai-
dinti, pavyzdžiui, mėnulio, Mūller-Lyerio ar iškreipto kambario
iliuzijų atveju. Suvokiant objekto dydį, nuotolio signalai tik tada
sukelia iliuzijas, kai mes nepažįstame objekto arba kai patys ženklai
yra klaidingi. Kai mes teisingai interpretuojame nuotolio signalus
- paprastai taip ir būna, - objekto dydį suvokiame teisingai.
SKAISČIO SUVOKIMO PASTOVUMAS. Baltas popierius atspindi

90% ant j o patenkančios šviesos; j u o d a s popierius - tik 10%.
Saulės šviesoje juodas popierius gali atspindėti 100 kartų daugiau
šviesos negu j o s atspindi baltas popierius, esantis patalpoje
(McBurney ir Collings, 1984), tačiau jis vis tiek atrodo juodas.
Tai rodo skaisčio suvokimo pastovumą: nors apšvietimas keičia-
si, mes suvokiame pastovaus skaisčio objektą. Suvokiamas skais-
tis priklauso nuo santykinės šviesos - kiek šviesos objektas at-
spindi lyginant su j o aplinka. Jeigu pažvelgsite į saulės apšviestą
juodo popieriaus lapą pro siaurą vamzdelį taip, kad daugiau nie- 6-10 pav. Skaisčio kontrastas. Nors
abu stačiakampiai yra vienodi, vidinių
ko nesimatytų aplinkui, tai jis atrodys pilkas, nes skaisčioje saulės stačiakampių suvokiamas skaistis
šviesoje jis atspindi nemažai šviesos. Pažvelkite į jį paprastai, be skiriasi, ir tai priklauso nuo aplinkos.
vamzdelio, ir jis vėl atrodys juodas, kadangi atspindi daug ma- Kaip ir spalvos suvokimo pastovumas
žiau šviesos negu jį supantys objektai. Šis reiškinys yra panašus (163-164 p.), taip ir šis reiškinys, yra
labai svarbus dailininkams ir patalpų
į spalvos suvokimo pastovumą (163-164 p.). Raudonas obuolys
apipavidalintojams.
vaisių dubenyje išlieka raudonas net pasikeitus apšvietimui, nes
mūsų smegenys apskaičiuoja kiekvieno objekto atspindėtą švie-
sos kiekį, atsižvelgdamos į jį supančius daiktus.
Nekintant kontekstui, nekinta objekto skaistis, o kas atsitinka,
kai kontekstas keičiasi? Pagal dėsnį, kad smegenys įvertina objektų
skaistį ir spalvą juos supančių objektų atžvilgiu, skaistis turėtų kisti.
Kaip matome 6 - 1 0 pav., taip iš tiesų ir atsitinka.
Formos suvokimas, gylio suvokimas ir suvokimo pastovumas
rodo, kaip mes tvarkome savo regimuosius potyrius. Panašiai tvar-
komi ir kiti jutimai. Tai paaiškina, kodėl grupuojame vienodą laik-
rodžio tiksėjimą (penktasis galvosūkis, 186 p.). Klausantis ne-
8. 1909
196 III DALIS. Pasaulio p a ž i n i m a s
pažįstamos kalbos, mums sunku suprasti, kur baigiasi vienas žodis

ir prasideda kitas, o klausydamiesi gimtosios kalbos, mes automa-
tiškai girdime atskirus žodžius. Tai irgi tam tikras grupavimas. Bet
tai dar ne viskas - mes raidžių eilutę, pavyzdžiui, TAVOKOJĄMA-
TO suskirstome į žodžius taip, kad jie sudarytų prasmingą frazę,
pavyzdžiui, TAVO KOJĄ MATO, o ne atskirų žodžių rinkinį, pa- „ Įsivaizduokime, kad protas yra,
vyzdžiui, TA V O K O JĄ MATO (McBurney ir Collings, 1984). Su- kaip mes sakome, tarsi baltas
vokimo procesas apima ne tik informacijos grupavimą, bet ir jos popieriaus lapas, neturintis jokių
savybių, jokių idėjų. Kaip jis
interpretavimą, t. y. prasmės priskyrimą tam, ką mes suvokiame.
užpildomas? / šį klausimą aš
atsakau vienu žodžiu - PATIRTIES
dėka
ĮPRASMINIMAS Johnas Lock.
„Esė apie žmonių supratimą",
Iki šiol matėme, kad kai kuriais atvejais teisus buvo Immanue-
lis Kantas (pavyzdžiui, kad gylio suvokimas yra įgimtas), o kai ku-
riais - Johnas Locke (pavyzdžiui, kad patirties dėka išmokstame su-
sieti objekto nuotolį su suvokiamu j o dydžiu). Tačiau kiek ta patir-
tis svarbi? Kiek nuo jos priklauso suvokinio įprasminimas?
Jutimų ribojimas ir sugrąžinta rega

Williamas Molyneuxas, rašydamas Johnui Locke (1690), do-
mėjosi, ar „iš prigimties aklas žmogus, išmokytas lyta atskirti ku-
bą nuo rutulio 44 , praregėjęs galėtų atskirti juos rega. Locke atsa-
kymas buvo „ne44, nes šis žmogus niekada nesimokė matyti.
Molyneuxo hipotezinis atvejis buvo patikrintas ištyrus dešim-
tis aklagimių, tačiau vėliau praregėjusių žmonių (Gregory, 1978;
Senden, 1932). Tai daugiausia buvo žmonės, turėję kataraktą -
akies lęšiuko drumstį, todėl regintys tik išsklaidytąją šviesą; tokią,
kurią mes matytume, žiūrėdami pro pusiau padalintą stalo teniso
kamuoliuką. Žmonės, kuriems chirurgiškai buvo pašalinta kata-
rakta, galėjo iš karto išskirti figūrą iš fono ir justi spalvas, - tai
patvirtina, kad šie suvokimo aspektai yra įgimti. Tačiau, kaip ir
manė Locke, jie dažnai nesugebėdavo regėdami atpažinti objektų,
kurie buvo pažįstami liečiant.
Galbūt tokiais atvejais chirurginė operacija nevisiškai sugrąži-
na regą? Norėdami geriau kontroliuoti kintamuosius, negu tai įma-
noma atliekant klinikinius tyrimus, mokslininkai atliko Molyneuxo
įsivaizduotą eksperimentą su gyvūnais. Kad nustatytų, ar, pakeitus
jauniklių gyvūnų normalią regimąją patirtį, ilgam pasikeis jų gebėji-
mas suvokti, tyrėjai užsiūdavo naujagimių kačiukų ir beždžioniukų
akių vokus arba uždėdavo jiems akinius, pro kuriuos gyvūnai ma-
tydavo tik išsklaidytąją šviesą (Wiesel, 1982). Gyvūnų, kuriems pa-
augusiems regos trukdžiai buvo pašalinti, suvokimas buvo toks pat
ribotas kaip ir žmonių po kataraktos operacijos. Jie galėdavo skirti

spalvą ir skaistį, bet neskirdavo apskritimo nuo kvadrato. Jų akys
nebuvo pažeistos: tinklainė siuntė signalus į regimąją žievę, tačiau
gyvūnai liko funkciškai „akli" formai.
Ir žmonėms, ir gyvūnams vėliau patirtas jutimų ribojimas ne-
sukelia ilgalaikių žalojančių padarinių. Jei keliems mėnesiams
uždengsite suaugusio gyvūno akį, tai, nuėmus akių raištį, rega ne-
bus pakitusi. Žmonės, kuriems pašalinama ne įgimta, bet vėliau at-
siradusi katarakta, taip pat gali džiaugtis normalia rega. Ankstyvos
kačių, beždžionių ir žmonių regimosios patirties padariniai rodo,
kad kūdikystė yra kritinis (87 p.) normalios suvokimo raidos lai-
kotarpis. Patirtis lemia smegenų nervinių ryšių susidarymą.
Eksperimentai su gyvūnais, auginamais labai ribotos regimosios
informacijos sąlygomis, taip pat atskleidė ryškią ankstyvosios re-
gimosios patirties įtaką. Kembridžo universiteto mokslininkai Co-
linas Blakemore ir Grahame Cooperis (1970) augino kačiukus vi- 6-11 pav. Prietaisas, naudotas Blake-
siškoje tamsoje, išskyrus tai, kad kiekvieną dieną įdėdavo juos pen- more ir Coopcrio tyrimuose. Šie
kioms valandoms į horizontaliai arba vertikaliai juostuotą ritinį (kaip kačiukai nuo tada, kai pirmąkart
prasimerkė, penkis mėnesius gyveno
6-11 pav.). Įdomu tai, kad kačiukai, kurie augdami nematė hori-
tamsoje. Kasdien penkioms valandoms
zontalių linijų, vėliau sunkiai jas suvokdavo, o kačiukai, kurie užau- jie buvo išnešami iš tamsos ir šį laiką
go nematę vertikalių linijų, sunkiai suvokdavo vertikalius strypus. praleisdavo juodai ir baltai dryžuotame
Dviem kačiukams žaidžiant, mokslininkas žaismingai judindavo ilgą ritinyje su šviesiomis stiklinėmis
grindimis. Per standžią apykaklę
juodą lazdą. Kačiukas, užaugęs vertikalių linijų pasaulyje, žaisda-
kačiukai nieko daugiau negalėdavo
vo tik su stačiai laikoma lazda. Kai lazda buvo laikoma gulsčia, šis matyti - net savo pačių kūno. Vėliau
kačiukas į ją nekreipė dėmesio; o j o draugas, užaugęs horizontalių šie kačiukai buvo mažiau jautrūs
linijų pasaulyje, imdavo žaisti. Galiausiai toks atrenkamojo pobū- horizontalioms formoms (iš Blakemore
ir Cooper, 1970).
džio aklumas sumažėjo, tačiau kačiukai nebeatgavo normalaus jaut-
rumo. Stebėdami kačiukų požymius aptinkančių smegenų ląstelių
aktyvumą, Blakemore ir Cooperis nustatė, kad šių ląstelių atsakas
daugiausia tik į horizontalias arba tik į vertikalias linijas priklausė
nuo kačiuko ankstyvos regimosios patirties.
Šis tyrimas iš dalies atsako į 4 skyriuje „Paauglystė ir suau-
gusiojo amžius" iškeltą klausimą: ar ankstyvosios patirties įtaka
juntama visą gyvenimą? Kai kurių regimojo suvokimo aspektų
atžvilgiu atsakymas yra „taip" - mes ilgai išlaikome ankstyvo-
sios regimosios patirties pėdsakus.
Suvokimo adaptacija
Užsidėję naujus akinius, galime truputį sunkiau orientuotis ir
jausti svaigulį, tačiau per vieną ar porą dienų prisitaikome. Dėl
suvokimo a d a p t a c i j o s prie pakitusios regimosios įvesties pasaulis
vėl atrodo normalus. Dabar įsivaizduokite daug sudėtingesnius
naujuosius akinius, kurie pakeičia matomų objektų vietą 40 laips-

nių į kairę. Jei jūs, pirmą kartą užsidėję šiuos akinius, mesite drau-
gui kamuolį, jis nuskries į kairįjį šoną. Eidamas žmogaus, kuriam
norite paspausti ranką, link, nukrypsite į kairę.
Ar jūs galite prisitaikyti prie tokio iškreipto pasaulio? Viščiu-
kai negali: uždėjus jiems akinius, jie visą laiką kerta snapu ten,
kur mato esant grūdus (Hess, 1956; Rossi, 1968). Tačiau žmonės
greitai prisitaiko prie iškreipiančių lęšių. Po kelių minučių jūs vėl
taikliai mėtysite, žengsite, kur reikia. Nusiėmę akinius, pajusite
poveiksmį: iš pradžių kamuolys skris į priešingą, dešiniąją, pu-
sę, tačiau ir vėl jūs per kelias minutes prisitaikysite.
Dabar įsivaizduokite dar sudėtingesnius akinius: tokius, kurie
pasaulį apverčia aukštyn kojom. Žemė yra viršuje, o dangus - apa-
čioje. Ar galėtumėte prisitaikyti? Žuvys, varlės ir salamandros ne-
gali. Rogeris Sperry (1956) chirurgiškai apsuko šių gyvūnų akis
ir šie, reaguodami į objektus judėjo klaidinga kryptimi. Tačiau,
patikėsite ar nepatikėsite, katės, beždžionės ir žmonės gali prisi-
taikyti prie apversto pasaulio. Psichologas George Strattonas
(1896) pats tai patyrė. Jis išrado ir aštuonias dienas dėvėjo optinį
prietaisą, kuris kairiają pusę sukeisdavo su dešiniąja, o viršų -
su apačia. Taip Strattonas tapo pirmuoju žmogumi, kurio tin-
klainės atvaizdas buvo „neapverstas".
Iš pradžių, užsidėjęs šį prietaisą, Strattonas nesiorientavo. No-
rėdamas eiti, jis turėdavo „susirasti" savo kojas, kurios dabar buvo
„viršuje". Buvo beveik neįmanoma valgyti. Jį pykino ir apėmė
depresija. Tačiau Strattonas buvo atkaklus ir aštuntąją dieną jis
jau laisvai galėjo siekti ko nors teisinga kryptimi ir vaikščioti neat-
sitrenkdamas į daiktus. Nusiėmęs šį prietaisą nuo galvos, jis grei-
tai iš naujo prisitaikė. Vėlesni eksperimentai pakartojo Strattono
patirtį (Dolezal, 1982; Köhler, 1962). Praėjus prisitaikymo laiko-
tarpiui, optinius prietaisus dėvintys žmonės galėjo važinėti mo-
6 - 1 2 pav. Ką j ū s matote
v i d u r i n i a m e piešinėlyje:
s a k s o f o n i n i n k ą ar moterį?
Tikėtina, kad jūsų
įprasminimą paveiks tai, i
kurį piešinuką (kairėje
ar d e š i n ė j e ) pirmiau
žvilgterėsite (iš Shepard,
1990).
tociklu, slidinėti Alpėse ir skraidyti lėktuvu. Ar tai įvyksta dėl to, „Pagunda kurti nebrandžias
kad žmonės suvokdami išmoksta apverstą pasaulį sugrąžinti į tei- teorijas neturint pakankamai
duomenų, yra mūsų profesijos
singą padėtį? Ne, gatvė, slidinėjimo trasa, nusileidimo takas ir to-
bėda".
liau atrodo esantys virš galvos, tačiau, aktyviai judėdami šiame Shcrlockas Holmcsas, Arthuro Conano
apverstame pasaulyje, žmonės prisitaiko prie konteksto ir išmoks- D o y l e „ B a i m ė s slėnis", 1914.
ta derinti savo judesius.
Suvokimo nuostata
Visi žino, kad matyti - vadinasi, tikėti. Dauguma žmonių žino,
tačiau nevisiškai įvertina, kad ir tikėti - reiškia matyti. Mūsų pa-
tirtis, prielaidos ir lūkesčiai sukuria mūsų suvokimo nuostatą, ar-
ba psichikos polinkį, kuris stipriai veikia mūsų suvokimą. Ar žmo-
gus, nupieštas viduriniame stačiakampyje ( 6 - 1 2 pav.), yra sak-
sofonu grojantis vyras ar moteris? Tai, ką pamatysime šiame pie-
šinyje, gali priklausyti nuo to, į kurį iš greta esančių piešinių mes
pirmiausiai pasižiūrėjome (Boring, 1930).
Ar, tiek žinodami, galėsite paaiškinti kito eksperimento rezul-
tatus? Žiūrėdami į truputį neryškų piešinį, teisingai jį atpažino
73% mačiusiųjų pirmą kartą, bet tik 25% tų, kurie anksčiau jau
buvo matę šį piešinį dar neryškesnį (Bruner ir Potter, 1964). Kaip
jūs manote, kodėl antroji grupė prasčiau atpažino tą patį vaizdą?
Todėl, kad žmonės negali atsispirti pagundai formuoti vaizdą
iš neaiškių dirgiklių. Pamatę visiškai neryškų piešinį, žmonės au-
tomatiškai susidaro išankstinę nuojautą (suvokimo nuostatą), ku-
ri kliudo vėlesniam suvokimui. Taigi yra daug sunkiau atpažinti
laipsniškai ryškėjančių (fokusuojamą) fotografiją, negu „išlaiky-
ti" tą pačią jos ryškumui mažėjant. Kartą susidarius klaidingą nuo-
monę apie tikrovę, gerokai sunkiau pamatyti tiesą. Net objekty-
vumo siekiantys mokslininkai tikrovę suvokia per savo „teorijų
akinius". Kai kurie astronomai ir rašytojai, pirmą kartą išvydę pro
teleskopus Marso „kanalus", suvokė juos kaip protingų būtybių
veiklos padarinį. Taip ir buvo, tik protingos būtybės šiuo atveju
buvo prie teleskopo angos.
Kasdieniame gyvenime yra daugybė suvokimo nuostatos pa-
vyzdžių.
Mūsų suvokimo nuostata gali paveikti ne tik regą, bet ir klau-
są. Šio fakto liudininku tapo malonus lėktuvo pilotas, kuris, lėktu-
vui įsibėgėjant, pažvelgė į nuliūdusį savo padėjėją ir tarė: „Che-
er up" (nusišypsok). Padėjėjas išgirdo tai, ką paprastai buvo pratęs
girdėti: „Gear up" (didinam greitį), ir iš karto, lėktuvui dar nepa-
kilus nuo žemės, įtraukė ratus (Reason ir Mycielska, 1982). Žiū-
rėdami alkoholinių gėrimų reklamas arba atbulai leisdami roko
muzikos įrašus, žmonės, iš anksto įspėti, ko laukti ar klausytis,
dažnai p a m a t o seksualinio turinio vaizdus ar išgirsta satanistinius

p r a n e š i m u s (Vokey ir Read, 1985).
Kas lemia mūsų suvokimo nuostatą? Patirties dėka mes kuria-
m e sąvokas, arba schemas, kurios sistemina ir įprasmina nežino-
mą informaciją. Mūsų išankstinės saksofonininkų ar moterų, lėk-
tuvo šviesų ar N S O schemos padeda išsiaiškinti dviprasmiškus ju-
timus. Pastebėję danguje neaiškų judantį objektą, skirtingi žmonės
pritaiko skirtingas schemas: „Tai paukštis", „Tai lėktuvas", „Tai
antžmogis". 6-14 pav. Vaikų piešiniai atspindi jų
Vaikų p i e š i n i a i leidžia m u m s žvilgterėti į j ų t o b u l ė j a n č i a s turimas tikrovės schemas, kaip ir jų
s u v o k i m o s c h e m a s . I k i m o k y k l i n u k a i m o k a piešti apskritimus ir gebėjimą pavaizduoti tai, ką mato. Šis
trimečio piešinys rodo, kad vaiko
k a m p u o t a s linijas, tačiau n e s u g e b a jų suderinti ir sukurti išbaig- turimoje žmogaus schemoje veidas yra
tą ž m o g a u s f i g ū r ą . K o d ė l ? Taip yra ne dėl m i k l u m o stokos. Su- daug svarbesnis už kūną.
augęs dešiniarankis, paprašytas nupiešti ką nors k a i r i ą j a ranka,
sukurs nedailų piešinį, tačiau jis nebus p a n a š u s į vaiko piešinį
6 - 1 4 pav. Iš dalies šį skirtumą lemia tai, kad vaikui sunku pa-
vaizduoti tai, ką jis mato, tačiau svarbiausia, kad vaikas turi su-
paprastintą ž m o g a u s kūno schemą. Trimečiui vaikui veidas yra
d a u g s v a r b e s n ė ž m o g a u s dalis už kūną. Vaikui augant (nuo 3 iki
8 m e t ų ) , j o t u r i m o s kūno schemos, kaip ir piešiniai, tobulėja ir
sudėtingėja.
Turėdami veidų schemas, galime atpažinti veidus karikatūro-
se ar net įžvelgti j u o s atsitiktiniuose kontūruose, pavyzdžiui, M ė -
nulio paviršiuje. Peteris T h o m p s o n a s (1980) iš Yorko universite-
to nustatė, kad veidus daugiausiai atpažįstame iš akių ir burnos
išraiškos.
KONTEKSTO ĮTAKA. Tas pats dirgiklis gali sukelti visiškai skir-

tingus suvokinius iš dalies dėl mūsų skirtingų schemų, bet taip
pat ir dėl tiesioginio konteksto. Keletas trumpų pavyzdžių:
Ar pranešėjas sako „kultai ir sektos" (cults and sects), ar „kultai ir
seksas" {cults and sex)? Mes tai turime atskirti iš kitų gretimų žodžių.
Ar persekiojanti pabaisa 6-7 pav., 192 p. atrodo agresyvi? Ar per- 6-16 pav. Ar pirmoji iš kairės dėžė
sekiojamoji pabaisa atrodo išsigandusi? Jeigu taip, tai jus veikia kon- guli ant žemės ar kabo prie lubų?
tekstas. Abi pabaisos yra vienodos. Mūsų suvokimą reguliuoja kontekstas,
kurį sudaro smalsieji triušiukai (iš
Ar „stebukladario dėžutė" 6-16 pav. yra padėta ant žemės ar kabo Shepard, 1990).
Konteksto įtaka. Kas yra virš moters

galvos? Eksperimente dalyvavę
tiriamieji iš Rytų Afrikos manė, kad ji
mėgina išlaikyti ant galvos metalinę ar
skardinę dėžę, o jos šeima sėdi po
medžiu. Vakariečiai, kurie yra labiau
įpratę prie kampų ir dėžių pavidalo
architektūros, dažniau suvokdavo, kad
šeima yra kambaryje, o moteris sėdi po
langu (pritaikyta iš Gregory ir Gomb-
rich, 1973).
prie lubų? Suvokimas priklauso nuo kontekstą sudarančių dviejų

triušiukų padėties.
Pateikiant įvairius vaizdus, žmonės greičiau atpažįsta objektus,

esančius įprastame kontekste (pavyzdžiui, gesintuvą gatvėje) ne-
gu netikėtame kontekste (pavyzdžiui, gesintuvą ant pašto dėžutės)
(Biederman, 1981). Studentų miestelio teritorijoje jūs akimirksniu
atpažįstate savo kolegą studentą. Neįprastame kontekste, pavyz-
džiui, pliaže, tą patį studentą atpažinti gali būti sunkiau.
Rusų režisierius Levas Kulešovas manė, kad patyręs režisierius
sukelia auditorijos emocijas sukurdamas kontekstą, kuris daro įta-
ką žiūrovui vertinant aktoriaus išraišką. Jis sukūrė tris trumpus fil-
mus, kuriuose tas pats aktorius neutralia veido išraiška buvo rodo-
mas trijuose skirtinguose kontekstuose (Wallbott, 1988). Parodžius
mirusią moterį, žiūrovus sujaudina aktoriaus liūdesys. Parodžius
lėkštę sriubos, žiūrovai regi susimąsčiusį aktorių. Parodžius žai-
džiantį vaiką, žiūrovai teigė, kad aktorius atrodė laimingas.
Ligoninėje, kurioje aš kažkada dirbau sanitaru, netikėtai teko
vežti mirusį žmogų koridoriais, kur buvo daug žmonių. Tai reikėjo
padaryti nesukeliant sąmyšio tarp ligonių ir lankytojų. Nuspren-
dėme išbandyti „Kulešovo efektą", t. y. sukurti kontekstą, kuris
atitiktų žmonių susidarytą miegančių ar narkozės būsenoje esan-
čių ligonių schemą: atidengę veidą ir įprastai užkloję paklodę, su-
gebėjome pervežti „miegantį" žmogų, nesukeldami jokio įtarimo.
Konfliktuojant konteksto įtaka gali turėti tragiškų padarinių.
1988 metais, karinio susirėmimo su Irano laivynu metu, JAV na-
IŠ ARČIAU. Žmogiškasis veiksnys naudojant įrenginius
Man patinka mūsų vaizdo magnetofonas, tačiau

aš dar neišsiaiškinau, kaip priversti jį „parodyti įra-
šą". Mūsų viryklė yra nuostabi, tik kartais aš suku
galvą, kurio degiklio kuri rankenėlė. Stumdomosios
mūsų universiteto durys yra saugios ir paprastos,
tačiau kartais jos sukelia sunkumų, kai mėgini ( D :
stumti ne į tą pusę. Papildomi mano su kompiute- .d) (H):

riu sujungto telefono aparato mygtukai yra pato-
gūs, tačiau skambindamas aš vis dar turiu žvilg-
a b
terėti, kurį mygtuką spausti.
Taip išdėstytoms viryklės rankenėlėms reikia užrašo (a),
Psichologai, studijuojantys žmogiškojo veiksnio o išdėsčius natūraliai, užrašo skaityti nereikia (b).
svarbą, padeda sukurti tokius prietaisus, mašinas
ar darbo aplinką, kurie yra pritaikyti natūraliam Kraftas (1978) pastebėjo bendrą šių katastrofų po-
mūsų suvokimui ir netrikdo. Psichologas Donaldas žymį: visos jos įvyko naktį, lėktuvas nusileisdavo
Normanas (1988) siūlo, kaip paprastai pakeitus netoli nuo nusileidimo tako, kirtęs tamsų vandens
įrenginį, galima sumažinti kai kuriuos nepatogu- arba neapšviestos žemės ruožą. Sumodeliavęs šias
mus. Pavyzdžiui, „natūraliai išplanuodami", galime skrydžio sąlygas tyrimui, Kraftas nustatė, jog, ne-
sukurti aparato valdymo rankenėles, kurioms nesant monokulinių signalų, pavyzdžiui, tekstūros gra-
reikėtų papildomų užrašų. „Žmogiškųjų veiksnių" diento, pilotai manydavo, kad skrenda aukščiau ne-
supratimas ne tik sumažina nepatogumus, bet kar- gu iš tikrųjų (6-17 pav.). Remdamosi Krafto tyrimų
tais padeda išvengti nelaimės. Septintojo dešimt- rezultatais, oro linijų kompanijos pradėjo taikyti pa-
mečio pabaigoje, pradėjęs savo komercinius rei- pildomas priemones (pavyzdžiui, reikalauti, kad pi-
sus „Boeing 727" nusileisdamas patyrė kelias ka- loto padėjėjas stebėtų aukščiamatį ir nuolat infor-
tastrofas dėl piloto klaidų. Psichologas Conradas muotų apie aukštį), ir avarijų sumažėjo.
3000
6-17 pav. Lėktuvo nusileidimą naktį imituojantys
Tikroji nusileidimo
eksperimentai. Jei, lėktuvui artėjant prie nusileidimo
2400 trajektorija
Pageidautina nusileidimo tako, tamsoje trūkdavo nuotolio signalu, tai lakūnai
trajektorija būdavo linkę pervertinti skridimo aukštį (iš Kraft,
1800 1978).
1200
25 19 12 9
Atstumas iki nusileidimo tako (km)
vigacinio naikintuvo Vincennes įgulos nariai radaro signalus įver-

tino kaip siunčiamus iš atakuojančio kovinio lėktuvo. Iš tikrųjų
šiuos signalus skleidė Irano keleivinis lėktuvas, skrendantis nu-
matytu kursu. Šio konteksto įtakos rezultatai buvo tragiški: žuvo
291 lėktuvu skridęs žmogus.
Kasdieniame gyvenime suvokimo nuostatos, pavyzdžiui, ben-
dri vaizdiniai apie lytį ar kultūrą, gali veikti kontekstą. Nematy-
dami rausvų ar melsvų ženklų, rodančių naujagimio lytį, žmonės
stengsis sužinoti, ar naujagimį vadinti „jis" ar „ji". Tačiau pasa-
kius, kad kūdikis yra Deividas, žmonės (ypač vaikai) gali suvokti
„jį" didesnį ir stipresnį negu tą patį kūdikį pavadinus Diana
(Stern ir Karraker, 1989). Matyt, kad kai kurie matomi lyčių skir-
tumai egzistuoja tik juos stebinčiųjų akyse.
Suvokimo nuostatos ir konteksto įtaka rodo, kaip patirtis pa-
deda mums kurti suvokinius. „Mes girdime ir suprantame tik tai,
ką iš dalies jau žinome" - sako Thoreau. Todėl, grįžę prie pra-
dinio klausimo, - ar suvokimas įgimtas ar išmoktas, - galime
atsakyti paprastai: ir įgimtas, ir išmoktas.
AR GALIMA SUVOKTI BE JUTIMŲ?

Ar suvokti galime tik tai, ką juntame? Ar galime suvokti tai,
kas yra už mūsų juntamosios įvesties ribos, taigi, ar galimas
nejutiminis (ekstrasensorinis) suvokimas? Pusė amerikiečių
teigia tikintys nejutiminiu suvokimu, o dar ketvirtis atsako - ne-
žiną (Gallup ir Newport, 1991). Žiniasklaidoje gausu pranešimų
apie aiškiaregių stebuklus: išaiškinami nusikaltimai, išsipildo
sapnai, išpranašaujama ateitis. Ar yra žmonių, galinčių skaityti
kitų mintis, matyti per sieną ar išpranašauti ateitį?
Laboratorinių eksperimentų metu parapsichologus - tuos,
kurie tyrinėja paranormalius (pažodžiui - už normos ribų) atsi-
tikimus - kartais nustebina žmonės, galintys atskirti užklijuotų
vokų turinį, paveikti žaidimo kauliuko riedėjimą ar nupiešti ką
kažkas kitas regi nežinomoje tolimoje vietovėje. Tačiau kiti
psichologijos tyrinėtojai ir mokslininkai žiūri į tai skeptiškai
(McClenon, 1982). Jeigu iš tikrųjų galimas nejutiminis suvoki-
mas, tai reikėtų keisti mokslinę sampratą, kad mes esame bū-
tybės, kurių protas yra neatsiejamas nuo fizinių smegenų, o pa-
saulio suvokimas remiasi pojūčiais. Kartais nauji faktai pakei-
čia mokslines prielaidas. Taigi pažvelkime į kai kuriuos tvirti-
nimus apie nejutiminį suvokimą, o tada matysime, kodėl moks-
lininkai jais abejoja.
Apie nejutiminio suvokimo apraiškas

Antgamtiniai reiškiniai apima astrologines pranašystes, para-
psichologinį gydymą, reinkarnaciją, bendravimą su mirusiaisiais,
„išėjimą iš kūno". Labiausiai patikimos, patikrinamos ir geriau-
siai tinkamos aptarti suvokimui skirtame skyriuje yra šios neju- „ Kad pasiektum Galileo statusą,
timinio suvokimo apraiškos: nepakanka būti persekiojamam -
privalai taip pat būti teisus ".
Telepatija, arba tiesioginis bendravimas mintimis: vienas asmuo siun- Stcphcnas Jay Gouldu>
čia mintis kitam asmeniui arba suvokia kito mintis. „Ever sincc Darwin", 197?
Aiškiaregystė, arba suvokimas toli vykstančių įvykių, pavyzdžiui, ju-

timas, kad dega draugo namas. „Aiškiaregys yra aktorius, vaidi-
Nuojauta, arba ateities įvykių suvokimas, pavyzdžiui, politinio ly- nantis aiškiaregį".
P s i c h o l o g a s ir fokusininką^
derio mirties arba sportinių varžybų rezultato. Darylas Bernas, 1984
Glaudžiai susiję yra ir psichokinezės, arba tai, kad „sąmonė

viršesnė už materiją", tvirtinimai, pavyzdžiui, stalo pakėlimas į
„ Garsiausias mokslininkas, niekad
orą arba poveikis žaidimo kauliuko riedėjimui.
nesimokęs magijos, yra glaistas
Scenoje aiškiaregys kontroliuoja tai, ką auditorija mato ir gir- gudraus šarlatano rankose".
di. Laboratorijoje eksperimentatorius kontroliuoja tai, ką aiškia- Martinas Gardncris, 198?
regys mato ar girdi. Aptarkime vieną eksperimentą, kurį Šiaurės

Karolinos universitete atliko Bruce Laytonas ir Billis Turnballis
(1975). Visiems 179 dalyvavusiems studentams Laytonas ir Turn-
ballis įteikė užklijuotą voką, kuriame buvo kompiuterio atsitik-
tiniu būdu sudaryta 100 eilučių, susidedančių iš skaičių 1, 2, 3,
4, 5. Jie paprašė, kad studentai atspėtų, koks skaičius yra kiek-
vienoje eilutėje.
Atsitiktinai vienas spėjimas iš penkių, taigi 20 spėjimų iš 100,
turėtų būti teisingi. Iš anksto pasakius, kad nejutiminis suvokimas
yra naudingas, tiriamieji pateikė vidutiniškai 20,66 teisingų atsa-
kymų iš 100. Pasakius, kad nejutiminis suvokimas kenksmingas,
jie teisingai atsakė 19,49 kartus iš 100. Skirtumas gali pasirodyti
nereikšmingas. Iš tikrųjų, stebėdami eksperimentą, jūs niekada ne-
pastebėsite tokio mažo poveikio. Tačiau statistinė duomenų ana-
lizė parodė, kad toks skirtumas, turint tiek daug dalyvių, retai būna
atsitiktinis. Taigi Laytonas ir Turnballis padarė išvadą, kad nejuti-
minis suvokimas turėjo įtakos.
Remdamiesi tokiais eksperimentais, tikintieji nejutiminiu suvo-
kimu, kaltina psichologus mokslininkus tuo pačiu skepticizmu,
kuris XVIII amžiaus mokslininkus skatino juoktis iš idėjos, kad
meteoritai nukrenta į Žemę iš išorinės erdvės. Romanistas Arthu-
ras Koestleras, 1983 m. paskyręs daugiau kaip 700 000 dolerių
Anglijos parapsichologijos profesūrai remti, išreiškė nepasitenki-
nimą dabartiniais skeptiškais mokslininkais, kurie primena italų
filosofus, atsisakiusius pažvelgti į Jupiterio palydovus pro Gali-
leo teleskopą tik todėl, kad jie „žinojo", j o g tokių palydovų nėra.
Skepticizmas kartais apakina žmones ir jie nemato tiesos.
Skeptiškas požiūris į nejutiminį suvokimą

Skeptikai į tai atsako, kad nekritiškas protas yra lengvatikis.
Jie sako, kad dažnai vadinamieji aiškiaregiai klausimų nekelian-
čią auditoriją pavergia savo stulbinančiais spektakliais, kurių metu
tariamai bendrauja su mirusiųjų dvasiomis, skaito kitų mintis ar
priverčia pakilti nuo žemės daiktus - ir visa tai yra apgaulė, pa-
prasti fokusininkų triukai. Ir iš tikrųjų daugelį aiškiaregių gudry-
bių išaiškino fokusininkai, kurie nenorėjo, kad jų menas būtų nau-
dojamas aiškiaregių galiai įrodyti.
Kartais net mokslininkai užkimba ant „kabliuko". Jau pagarsėjo
dviejų paauglių fokusininkų - Steve Shaw ir Michaelio Edwardo
atvejis (Randi, 1983a, b). 1979 metais ši jauna pora kreipėsi į
Vašingtono universiteto naujai susikūrusią parapsichologijos labo-
ratoriją, prašydami leisti jiems pademonstruoti savo „psichikos
galias". Trejus metus jie apsimetinėjo galį paneigti gamtos dėsnius.
Jie teigė galį projektuoti psichinius vaizdus į filmą, priversti laik-
rodį slinkti stalu, lengvai sulenkti metalinius daiktus, judinti daik-
tus aklinai uždarytuose induose. Laboratorijos direktorius, net ir
įspėtas jaunuolių mokytojo fokusininko Jameso Randi dėl galimos
apgaulės, iš pradžių nekreipė dėmesio į šiuos įspėjimus ir teigė,
kad „šie du vaikiai yra patikimiausi žmonės, kuriuos mums kada
nors teko tyrinėti" („Psychic Abscam", 1983).
Toks parapsichologų patiklumas rodo, kaip norisi reiškiniams,
kurių nesuprantame kaip nepaaiškinamų, priklijuoti etiketę. „Kaip
kitaip galime paaiškinti, jeigu ne nejutiminiu suvokimu" - klausia
pagarbios baimės apimtas stebėtojas. Kol nebuvo atskleisti šikšnos-
parnio echolokaciniai gebėjimai, daugelis žmonių jo skraidymą vi-
siškoje tamsoje nekliudant laidų laikė aiškiaregyste (Gibson, 1979).
Naujausiais eksperimentais, kurių
Koks dar galėjo būti paaiškinimas, jei šikšnosparniai galėdavo metu žmonės mėgino siųsti vaizdi-
skraidyti net apakinti, užspaustomis nosimis ar laku padengtais nius sapnuojantiesiems, buvo gauta
sparnais? „Net jeigu jūs kažko visiškai neišmanote, vis tiek tvir- kai kurių įdomių pradinių rezultatų,
tinkite, kad viską galima paaiškinti" - sakė Williamas Jamesas tačiau jų nebuvo galima pakartoti
(1890a, 347 p.). net su tais pačiais tiriamaisiais.
Todėl sapnų telepatijos eksperimen-
tai buvo nutraukti (Hyman, 1986).
NUOJAUTA AR APSIMETIMAS? Ax aiškiaregiai gali numatyti atei-
tį? Pasitvirtinančios „žymiausių aiškiaregių" pranašystės nėra pa-
kankamai tikslios. Per 1978-1985 metus National Enquirer myli-
miausių aiškiaregių pranašystės Naujiesiems Metams pasitvirti-
no tik du kartus iš 486 (Strentz, 1986). Per šiuos metus aiškiare-
giai neišpranašavo nė vieno reikšmingo netikėto įvykio, pavyz-

džiui, kad moteris taps JAV viceprezidente, kad badas nualins
Etiopiją, kad Europą vargins teroristiniai išpuoliai.
Peržiūrėjus policijos nuovadoms pasiūlytas aiškiaregių vizijas,
paaiškėjo, kad jos taip pat nėra tikslesnės už kitų žmonių spėlio-
nes (Reiser, 1982). Aiškiaregiai, bendradarbiaujantys su policija,
sukuria dešimtis ar net šimtus pranašysčių. Tai padidina galimybę
atsitiktinai teisingai atspėti, o aiškiaregys gali savo laimėjimus pa-
skelbti per žiniasklaidą. Be to, miglotos pranašystės vėliau gali
būti pateikiamos kaip visiškai atitikusios tikruosius įvykius, o tai
sukuria suvokimo nuostatą, kuri veikia aiškinimą. Nostradamu-
sas, XVI amžiaus Prancūzijos mediumas, neapdairiai prisipaži-
no, kad j o dviprasmiškos pranašystės „gali būti suprastos tik po
įvykio ir to įvykio paaiškintos".
Ar spontaniškos eilinių žmonių „vizijos" yra bent kiek tiksles-
nės? Aptarkime mūsų sapnus. Ar jie tikrai išpranašauja ateitį, kaip
yra įsitikinę maždaug pusė universiteto studentų (Messer ir Griggs,
1989)? Ar taip atrodo tik todėl, kad mes geriau prisimename ir at-
kuriame išsipildančius sapnus? Daugiau kaip prieš penkiasdešimt
metų du Harvardo universiteto psichologai (Murray ir Wheeler,
1937) patikrino pranašingąją sapnų galią. Kai buvo pagrobtas ir
nužudytas lakūno Charleso Lindbergho sūnus, bet dar nesuradus
jo kūno, tyrėjai paprašė gyventojų pranešti savo sapnus apie vai- „Ateina laikas, kai reikia priimti
pranešimą apie duomenis, kad
ką. Kaip manote, kiek sapnų iš gautų 1300 jų aprašymų tiksliai nu-
įrodymų nebuvimas yra nebuvimo
matė, kad vaikas yra miręs? Tik 5%. O kiek žmonių tiksliai su- įrodymas
sapnavo kūno buvimo vietą, t. y., kad jis užkastas po medžiais? Frankas Close „Too Hot to HandL
The Race for Cold Fusion", 19c>
Tik 4 iš 1300. Nors šis skaičius nėra didesnis už galimą atsitikti-
nai atspėti, keturiems sapnų autoriams jų akivaizdaus išankstinio
žinojimo tikslumas turėjo atrodyti antgamtiškas.
Visi mes kiekvieną dieną įsivaizduojame daug įvykių. Kartais
įsivaizduotas neįtikėtinas įvykis tikrai atsitinka ir tai nustebina
mus. Jei jūs paprašysite 100 žmonių prieš metant šešis kartus mo-
netas, pagalvoti „herbas", tai kažkuriam iš jų tikriausiai iškris visi
šeši herbai (neatsižvelgiant į tai, ar jis galvos apie herbą ar ne-
galvos), ir tikriausiai šis žmogus pasijus prietaringas. Kadangi
kiekvieną dieną pasaulyje įvyksta milijardai įvykių, per pakan- „Mokslo šerdyje glūdi esminė
kamai ilgą laiką tikrai įvyksta kokių nors stulbinančių sutapimų. įtampa tarp dviejų prieštaringų
Kaip pastebėjo Stephenas Jay Gouldas (1980), „laikas neįtikėti- nuostatų - atvirumo naujoms
nus dalykus paverčia neišvengiamais". idėjoms (nepaisant to, kokios
Galiausiai skeptikai siūlo apsvarstyti tai, kad, atlikus dešimtis keistos ar prieštaraujančios intuici-
t ū k s t a n č i ų e k s p e r i m e n t ų , niekada nebuvo išaiškintas nė vienas ne- jai jos atrodytų) ir visų idėjų labai
negailestingo, kritiško ir
jutiminio suvokimo reiškinys, kurį galima būtų pakartoti, taip pat
kruopštaus ištyrimo ".
neatsirado nė vieno asmens, galinčio įtikinamai pademonstruoti Carlas Saganas, 198"
savo aiškiaregystės gebėjimus (Marks, 1986). Kaip sako anglų psi-

chologas Markas Hansells (1980, 314 p.): „Per šimtmečius ne-
buvo rasta nė vieno asmens, kuris galėtų pademonstruoti nejuti-
minį suvokimą, patenkinantį nepriklausomus tyrinėtojus", ir todėl
„šiandien nejutiminis suvokimas nėra arčiau pripažinimo, negu
buvo prieš šimtą metų" (1985, 124 p.). Pastarųjų nejutiminio su-
vokimo tyrimų, atliktų Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos,
išvados panašios: „Gauti duomenys nepatvirtina, kad šis reiški-
nys egzistuoja" (Druckman ir Swets, 1988).
Vienas skeptikas, fokusininkas Jamesas Randi, paskyrė 10 000
dolerių premiją tam, kuris pademonstruos „kokį nors paranormalų
gebėjimą" grupei kompetentingų žinovų. Pridėjus ir kitus panašius
siūlymus, pinigų suma viršija trečdalį milijono dolerių (Jones,
1985-1986). Visi, kurių tvirtinimų tikslumas būtų įrodytas, su-
lauktų dar vertingesnio mokslinio pripažinimo. Randi siūlymas
buvo nuolat skelbiamas daugiau kaip du dešimtmečius, dešimtys
žmonių buvo tiriami, kartais net kruopščiai prižiūrint nepriklau- Net parapsichologijos šalininkas
Charlesas Tartas (1983) pripažįsta,
somiems prisiekusiesiems teisėjams. Norint paneigti nuomonę,
kad „laboratorijoje nejutiminis
kad nėra nejutiminio suvokimo, užtektų vieno žmogaus, galinčio
suvokimas pasireiškia silpnai ir
pademonstruoti vieną galimą pakartoti nejutiminio suvokimo nepastoviai, todėl sunku ištirti jo
reiškinį, tačiau kol kas nė vienas šito nepademonstravo. prigimtį
NEJUTIMINIO SUVOKIMO PASLAPTINGUMAS. P r a e i t y j e b ū t a vi-

sokių beprotiškų idėjų: kad galvos gumbai padeda atskleisti cha-
rakterio bruožus, kad visas ligas galima išgydyti nuleidžiant krau-
ją, kad kiekviename spermijuje yra mažytis žmogus. Kaip mes,
girdėdami tai, kad galima skaityti mintis, išeiti iš savo kūno, kad
sąmonė valdo materiją, galime atskirti kvailas idėjas nuo tų, ku-
rios tik atrodo keistos, bet yra teisingos? Mokslas į tai atsako pa-
prastai: išmėgink, kad įsitikintum, jog veikia. Jei veikia, tai pra-
laimi mūsų skepticizmas, jei neveikia, pralaimi šios idėjos.
Ši mokslinė nuostata, kad parapsichologijai pripažinti reikia ga-
limo pakartoti reiškinio ir jį paaiškinančios teorijos, atrodo, pri-
imtina ir tikintiems, ir skeptikams. Ar galėjo Laytono ir Turnbal-
lio eksperimentas su aiškiaregyste (kai studentai spėdami užans-
pauduotų vokų turinį viršijo atsitiktinumą) pateikti tokį pakarto-
jamą reiškinį? Tai norėjo žinoti skeptiškai nusiteikęs „Ekspe-
rimentinės socialinės psichologijos žurnalo" („Journal of Expe- „Aš prabilau apie tai, ko nesupra-
rimental Social Psychology") redaktorius, kuriam Laytonas ir tau; apie dalykus, kurie man yra
Turnballis perdavė savo tyrimo duomenis. Jis su autoriais sudarė per daug nuostabūs... "
Job 4 2 - 3
neįprastą sutartį: tyrėjai turėjo pakartoti savo eksperimentą, o
žurnalas pažadėjo paskelbti abiejų eksperimentų rezultatus, nesvar-
bu, kokie jie būtų. (Tai rodo, kad nejutiminio suvokimo tyrinėto-
jai ir skeptikai nuoširdžiai ieško tiesos.) Kokie buvo kito eksperi-

mento rezultatai? Laytonas ir Turnballis susumavo sąžiningai ir
glaustai: „jokio [statistiškai] reikšmingo poveikio nenustatyta".
Žinodami, kaip lengva žmones apgauti, ir stokodami pakarto-
jamų rezultatų, dauguma psichologų tyrinėtojų lieka skeptiški
nejutiminio suvokimo atžvilgiu. Jie iš tikrųjų yra nusivylę visais
šou, knygomis ir žurnalais apie antgamtinius reiškinius. Ar mes
turėtume pritarti jų skepticizmui ir nusivylimui?
Mano asmeninis atsakymas: galime būti skeptiški, tačiau neuž-
sisklęskime visiems neįrodytiems dalykams. Galime būti atviri
naujoms idėjoms, tačiau nebūti lengvatikiai; būti įžvalgūs, nebū-
dami cinikai. Galime mąstyti kritiškai, tačiau žinodami, kad gam-
tos nepažįstame iki galo, galime sutikti su Šekspyro Hamletu, kad
„Danguje ir Žemėje yra daugiau dalykų, Horacijau, negu jų įsi-
vaizduojama esant tavo filosofijoje". Kai kurie dalykai, kuriuos
mes manome esant tikrus, pavyzdžiui, kito žmogaus meilės tik-
rumas, Dievo buvimas ar nebuvimas, gyvenimas, užsibaigiantis
mirtimi, ar gyvenimas po mirties, yra už mokslo ribų. Dėl to mes
galime išlaikyti kuklų nuostabos jausmą nepatikrinamų gyveni-
mo paslapčių atžvilgiu.
Kodėl tiek daug žmonių linkę tikėti, kad galima suvokti be ju-
timų? Iš dalies tokius įsitikinimus galima paaiškinti klaidingu su-
vokimu, klaidingais aiškinimais ar atrenkamuoju atsiminimu, bet
kai kurie žmonės tiesiog nepasotinamai trokšta stebuklų ir ma-
giškos patirties. Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pa-
rapsichologijos pradininkai buvo daugiausia žmonės, kurie, pra-
radę savo religinį tikėjimą, ieškojo, kaip moksliškai pagrįsti tikėji-
mą gyvenimo prasmingumu bei gyvenimo po mirties tikimybę
(Alcock, 1985; Beloff, 1985).
Nuolankiam ir labai pagarbiam požiūriui į gyvenimą susida-
ryti pakanka atkreipti dėmesį į mūsų pačių suvokimo sistemą ir
jos gebėjimus beformius nervinius impulsus paversti spalvingais
vaizdais, gyvais garsais ir žadinančiais kvapais. Mūsų kasdienėje
suvokimo patirtyje glūdi tikrai daug nepaprastų dalykų, bent jau
daug daugiau negu iki šiol buvo įsivaizduojama psichologijoje.
Per šimtmetį atlikti tyrinėjimai atskleidė daug jutimo ir suvoki-
mo paslapčių, tačiau ateities tyrinėtojų kartoms lieka giliausios
ir tikriausios paslaptys.
Šiuose dviejuose skyriuose mes nagrinėjome pirmuosius infor-

macijos apdorojimo žingsnius: nuo juntamosios informacijos ga-
vimo iki prasmingo suvokinio sukūrimo. Bet informacijos pro-
cesorius, esantis mūsų kaukolėje, daro daug daugiau - miegant,
v e i k i a n t h i p n o z e i ar n a r k o t i n ė m s m e d ž i a g o m s , j i s s u k u r i a n e r e a -
lius v a i z d u s (7 s k y r i u s „ S ą m o n ė s b ū s e n o s " ) . J i s m o k o s i iš p r a e i -
ties p a t i r t i e s , i l g a i tai p r i s i m i n d a m a s (8 s k y r i u s „ M o k y m a s i s " ; 9
s k y r i u s „ A t m i n t i s " ) . J i s p a s i n a u d o j a s u v o k i n i a i s m ą s t y d a m a s ir
p l a n u o d a m a s ( 1 0 s k y r i u s „ M ą s t y m a s ir k a l b a " ; 11 s k y r i u s „ I n t e -
l e k t a s " ) . T a r p j u n t a m o s i o s i n f o r m a c i j o s g a v i m o ir i n t e l e k t i n ė s
v e i k l o s su j a v e i k i a n e į s i v a i z d u o j a m a i s u d ė t i n g a i n f o r m a c i n ė sis-
tema, kuri dabar daugiau negu kada nors anksčiau vilioja vidinės
proto erdvės tyrinėtojus.
SANTRAUKA
„Iš viršaus į apačią" požiūriui, padedant žinioms ir lū- tinklainės atvaizdus perdirbdami į trimačius suvokinius,
kesčiams, juntamąją informaciją paverčiame prasmin- mes remiamės binokuliniais signalais, pavyzdžiui,
gu suvokimu. atvaizdų tinklainėse skirtumu, bei monokuliniais signa-
lais, pavyzdžiui, santykiniu objektų dydžiu.
Suvokimo iliuzijos
Suvokimo pastovumas. Kaip mes atpažįstame suvoktą
Nuo pat psichologijos mokslo pradžios mokslininkus
vientisą tam tikroje vietoje esančią figūrą, jei jos atvaiz-
domino regos ir klausos iliuzijos. Norėdami paaiškin-
das tinklainėje nuolatos kinta? Kaip objektai mums at-
ti iliuzijas, turėjome suprasti, kaip savo pojūčius pa-
rodo turintys nekintančių savybių, kurios nepriklauso
verčiame prasmingais suvokiniais, todėl tyrinėti suvo-
nuo jų nuotolio, formos ar judėjimo, gali paaiškinti dy-
kimą tapo vienu svarbiausių psichologijos rūpesčių.
džio, formos ir skaisčio suvokimo pastovumas. Tai pa-
Regimosios ir kitos juntamosios informacijos konflik-
aiškina ir kai kurias gerai žinomas regos iliuzijas. Pavyz-
tas paprastai išsprendžiamas protui pasitikint regos
džiui, žmonės, žinantys apie dydžio ir nuotolio sąveiką
duomenimis. Ši tendencija vadinama regos persvara.
iš gyvenamosios aplinkos, kur vyrauja stačiakampės for-
mos, labiau pasiduoda Mūller-Lyerio iliuzijai.
Suvokinio kūrimas
Geštaltinės psichologijos pradininkus stebino jiems at- Įprasminimas
rodę įgimti atskirų jutimo duomenų jungimo į visumi- Tiesiogiai „prigimties ir patirties" vaidmuo ypač tik-
nius suvokinius būdai. Mūsų protas ateinančią infor- rintas atliekant eksperimentus, kuriais keičiamas žmo-
maciją tvarko keliais įrodytais būdais. gaus suvokimas.
F o r m o s suvokimas. Norėdami atpažinti objektą, pir- Jutimų ribojimas ir sugrąžinta rega. Daugeliui gyvų
miausia turime jį išskirti (matyti figūrą) iš aplinkinių būtybių kūdikystė yra kritinis laikotarpis, kurio metu
dirgiklių (fono). Taip pat turime paversti figūrą pras- patirtis turi suaktyvinti įgimtus regos mechanizmus
minga forma. Šis procesas vyksta pagal kai kurias geš- smegenyse. Pašalinus kataraktą ir sugrąžinus regą akla-
taltines taisykles: artumą, panašumą, ištisumą, užda- gimiams, vėliau suaugusieji negali suvokti pasaulio nor-
rumą ir susietumą. maliai. Jie gali išskirti figūrą iš fono ir suvokti spalvas,
tačiau jie negali skirti kontūrų ir formų. Kontroliuojamų
Gylio suvokimas. Tyrimai su regimuoju skardžiu rodo, eksperimentų metu kačiukai ir beždžioniukai nuo pat gi-
kad daugelis gyvų padarų suvokia trijų matmenų pasaulį mimo buvo auginami labai ribotos regimosios įvesties
jau gimdami arba labai ankstyvame amžiuje. Dvimačius
sąlygomis. Vėliau jų, grąžintų į normalią regimąją ap- deda mums išsiaiškinti daugiaprasmius dirgiklius. L.
linką, kai kurie regos sutrikimai lieka visam laikui. paaiškina, kodėl kai kurie iš mūsų „mato" pabaisa-
veidus ar NSO, kurių nemato kiti.
S u v o k i m o adaptacija. Žmonių rega nepaprastai gerai
prisitaiko. Žmonės, užsidėję akinius, kurie pasuka pa- Ar galima suvokti be jutimų?
saulį truputį į kairę arba į dešinę ar net apverčia ji
Daugelis žmonių tiki nejutiminiu suvokimu arba tei-
aukštyn kojomis, geba pritaikyti savo judesius ir net
gia jį patiriantys. Parapsichologai mėgino įrodyti i:
išmokti laisvai judėti.
pagrįsti kelias nejutiminio suvokimo rūšis - telepati-
ją, aiškiaregystę ir nuojautą, tačiau dėl kelių priežasčių,
S u v o k i m o nuostata. Kad suvokimui turi įtakos ir mū-
ypač dėl negalėjimo pakartoti nejutiminio suvokimo
sų patirtis (išmoktos prielaidos ir įsitikinimai), ir jun-
rezultatų, dauguma psichologų mokslininkų skeptiška:
tamoji įvestis, akivaizdžiai įrodo suvokimo nuostatų ir
vertina šiuos reiškinius.
konteksto poveikio pavyzdžiai. Išmoktos schemos pa-

Regos persvara. Regos vyravimas kitų pojūčių atžvil- Binokuliniai signalai. Gylio signalai, kurie gaunami
giu. Mes filmo veikėjų balsus suvokiame kaip sklin- žiūrint abiem akimis, pavyzdžiui, atvaizdų tinklainėse
dančius iš ekrano, kurį regime, o ne iš projektoriaus, skirtumas ir konvergencija.
esančio mums už nugarų. Monokuliniai signalai. Nuotolio signalai, kuriais ga-
Geštaltas. Sudaryta visybė. Geštaltinės psichologijos li naudotis viena akis, pavyzdžiui, oro ar tiesinė per-
atstovai pabrėžia mūsų polinkį informacijos dalis jung- spektyva, sanklota.
ti į prasmingą visumą. Atvaizdų tinklainėse skirtumas. Binokulinis gylio su-
F i g ū r a - f o n a s . Regimojo lauko sutvarkymas į objek- vokimo signalas. Kuo daugiau skiriasi objekto atvaiz-
tus (figūras), kurios išsiskiria iš aplinkos (fono). dai abiejų akių tinklainėse, tuo arčiau yra objektas.
Grupavimas. Polinkis telkti dirgiklius į vientisas gru- Konvergencija. Binokulinis gylio suvokimo signalas.
pes. Akių pasukimo į vidų laipsnis žiūrint į objektą.
Artumas. Polinkis suvokiant telkti greta esančius re- Santykinis dydis. Monokulinis nuotolio suvokimo sig-
gos arba klausos dirgiklius. nalas. Kai žinome, kad du objektai yra vienodo dydžio,
tai tas, kurio atvaizdas tinklainėje yra mažesnis, atro-
Panašumas. Polinkis suvokiant telkti panašius elemen-
do esantis toliau.
tus.
Sanklota. Monokulinis nuotolio suvokimo signalas.
Ištįsumas. Polinkis suvokiant jungti dirgiklius į vie-
Arčiau esantys objektai iš dalies uždengia toliau esan-
nalyčius ištisinius vaizdus.
čių objektų vaizdą.
Uždarumas. Polinkis suvokiant užpildyti spragas, įga-
Oro p e r s p e k t y v a . Monokulinis nuotolio suvokimo
linantis atskirtas dalis suvokti kaip vientisą objektą.
signalas. Neryškūs objektai atrodo esantys toliau.
Susietumas. Polinkis suvokti požymius, pavyzdžiui,
Tekstūros gradientas. Monokulinis nuotolio suvoki-
taškus, kai jie yra vienodi ir sujungti, kaip vieną vie-
mo signalas. Laipsniškas perėjimas į mažiau ryškią
netą.
tekstūrą yra didėjančio nuotolio ženklas.
Gylio suvokimas. Gebėjimas matyti trimačius objek-
Santykinis aukštis. Monokulinis nuotolio suvokimo
tus, nepaisant to, kad tinklainėje projektuojami dvima-
signalas. Aukštesnius objektus suvokiame kaip esan-
čiai atvaizdai. Tai leidžia nustatyti objektų nuotolį.
čius toliau.
Regimasis skardis. Laboratorinis prietaisas tirti, kaip
Santykinis judėjimas. Monokulinis nuotolio suvoki-
kūdikiai ir gyvūnų jaunikliai suvokia gylį.
mo signalas. Kai judame, objektai, esantys skirtingu dydį), kai apšvietimas ir atvaizdai tinklainėje kinta.
atstumu nuo mūsų, keičia savo santykinę padėtį mūsų
S u v o k i m o a d a p t a c i j a . Gebėjimas prisitaikyti prie
regos lauke. Artimiausi objektai juda greičiausiai.
dirbtinai pakeisto ar net apversto regos lauko.
Tiesinė perspektyva. Monokulinis nuotolio suvokimo
S u v o k i m o nuostata. Psichikos polinkis suvokti vieną
signalas. Mums žinomų lygiagrečių linijų suėjimą su-
dalyką, o ne kitą.
vokiame kaip didėjančio nuotolio ženklą.
Nejutiminis suvokimas. Ginčytinas tvirtinimas, kad
Santykinis skaistis. Monokulinis nuotolio suvokimo
suvokti galima be juntamosios įvesties. Manoma, kad
signalas. Blausesni objektai atrodo esantys toliau.
apima telepatiją, aiškiaregystę ir nuojautą.
S u v o k i m o pastovumas. Objektai suvokiami kaip ne-
P a r a p s i c h o l o g i j a . Paranormalių reiškinių, tarp jų
kintantys (turintys pastovų skaistį, spalvą, formą ir
nejutiminio suvokimo bei psichokinezės, tyrinėjimas.
Sąmonės būsenos 7 SKYRIUS
Kiekviename moksle yra tokių esminių sąvokų, kurių beveik

neįmanoma apibrėžti. Biologai sutaria tarpusavyje, kas yra gyva,
bet nevisiškai žino, kas yra gyvybė. Fizikoje nėra paprastų mate-
rijos ir energijos apibrėžimų. Psichologams tokia esminė, tačiau
sunkiai apibūdinama sąvoka yra sąmonė. Louiso Armstrongo min-
tys apie džiazą galėtų tikti ir sąmonei: „Aš niekada nesugebėsiu
j u m s šito paaiškinti, nebent jūs pats sužinosite, kas tai yra".
SĄMONĖS TYRIMAI
Psichologija savo gyvavimo pradžioje būdavo kartais apibrė-
žiama kaip „sąmonės būsenų aprašymas ir aiškinimas" (Ladd,
1887). Tačiau moksliškai tirti sąmonę pasirodė labai sunku, ir tai
paskatino daugelį psichologų šio šimtmečio pirmoje pusėje pradėti
tiesiogiai stebėti elgesį - tai buvo besikuriančios psichologinės
mokyklos, vadinamos biheviorizmu, požiūris (257 p.). Nuo šio
amžiaus vidurio psichologija buvo vadinama nebe mokslu apie
sąmonę ar psichiką, o mokslu apie elgesį. Psichologija beveik pra-
rado sąmonę.
Apie 1960 metus psichikos sąvokos pradėta grąžinti į psicho-
logiją. Neurologijos mokslo laimėjimų dėka tapo įmanoma sme-
genų veiklą susieti su įvairiomis psichikos būsenomis - būdravi-
„Psichologija turi atsisakyti visų
mu, miegu, sapnais. Mokslininkai pradėjo tyrinėti hipnozės ir nar- nuorodų į sąmonę
kotikų sukeliamas pakitusias sąmonės būsenas. Įvairių pažiūrų psi- Bihevioristas Johnas B. Watsonas, 1913
chologai pripažino proto procesų (pažinimo) svarbą. Psichologi-
j a pradėjo atgauti sąmonę.
Daugelis šiuolaikinių psichologų mano, kad s ą m o n e i būdinga
žinojimas ir nukreiptumas į objektą. Sąmonę galima apibūdinti
7 SKYRIUS. S ą m o n ė s būsenos 213
k a i p atrankinį dėmesį nuolatiniams suvokimams, mintims ir jaus-

mams. Mokantis sudėtingo elgesio, pavyzdžiui, mokantis vairuo-
ti automobilį, sąmonė sutelkia mūsų dėmesį į automobilį ir eis-
mą. Ilgainiui vairavimas tampa automatiškas ir beveik nesąmo-
ningas įgūdis, išlaisvinantis sąmonę kitoms užduotims.
Atrankinis dėmesys
Suvokiniai kyla vienas po kito - kai vienas išnyksta, pasirodo
kitas. Kai 6 skyriuje žiūrėjote į Neckerio kubą bei figūrai ir fo-
nui skirtus piešinius, žinojote, kad juos galima dvejopai įprasmin-
ti, tačiau vienu metu sąmoningai galėjote suvokti tik vieną iš jų.
Tai iliustruoja svarbų principą: mūsų sąmoningas dėmesys yra
a t r a n k i n i s , t. y. vienu momentu įsisąmoniname tik ribotą dalį to,
ką gebame patirti. Kol neperskaitėte šio sakinio, nejutote batų ant
savo kojų arba kad jūsų nosis yra jūsų žvilgsnio linijoje. Perskai-
čius staiga jūsų kojos pasijunta įspraustos į batus, o nosis atkak-
liai braunasi į popieriaus lapą prieš jus. Kol buvote susikaupę ties
šiais žodžiais, nežinojote ir apie informaciją, ateinančią iš peri-
ferinio regos lauko. Tačiau jūs galite tai pakeisti. Žiūrėdami į že-
miau esantį X, pastebėkite, kas yra aplink šią knygą (puslapio
kraštai, stalo paviršius ir kt.).
X
Kitas atrankinio dėmesio pavyzdys yra kokteilių vakarėlis - t. y.
gebėjimas sutelkti dėmesį tik į vieną balsą iš daugelio. Įsivaizduo-
kite, kad per ausines girdite du pokalbius - vieną - viena ausimi,
kitą - kita. Kai sutelkiate dėmesį į tai, kas sakoma į kairiąją ausį,
jūs nesuvokiate to, kas sakoma į dešiniąją. Tai, kas sąmoningai su-
vokiant patraukia dėmesį, patraukia jį visą, nepadalytą.
Tai tinka ir kitiems pojūčiams. Tarp gausybės regimųjų dirgik-
lių, kurie nuolat esti prieš mus, sąmonė atrenka tik kelis. Ulricas
Neisseris (1979) ir Robertas Becklenas bei Danielis Cervone
(1983) tai labai įtikinamai įrodė. Jie parodė žmonėms vieną mi-
nutę trunkantį vaizdo įrašą, kuriame trys juodais marškinėliais vil-
kintys krepšinio žaidėjai buvo paslėpti po trijų baltais marški-
nėliais vilkinčių krepšininkų atvaizdu. Žiūrovų buvo prašoma nu-
spausti mygtuką kiekvieną kartą, kai tik juodais marškinėliais vil-
kintys žaidėjai perduoda kamuolį. Vaizdo įrašui įpusėjus, paro-
dyta per aikštę einanti jauna moteris su lietsargiu (7-1 pav.). Dau-
guma žiūrovų buvo taip sutelkę savo dėmesį į juodais marški-
nėliais vilkinčius žaidėjus, kad visiškai jos nepastebėjo. Dar kar-
tą pažiūrėję įrašą, jie labai nustebo išvydę moterį.
Ar nepastebėti dirgikliai gali mus paveikti? Gali. Vieno ekspe-
rimento metu studentės per ausines viena ausimi klausėsi prozos
ištraukos. Jų užduotis buvo garsiai kartoti žodžius ir tikrinti, ar jie
7 - 1 pav. E k s p e r i m e n t o , kai buvo

tiriamas atrankinis d ė m e s y s , metu
žiūrovai, stebėdami, kaip p e r d u o d a
kamuolį j u o d a i s marškinėliais vilkint> >
žaidėjai, paprastai n e p a s t e b ė d a v o per
& \ aikštę einančios moters su lietsargiu
(iš Neisser, 1979).
atitinka rašytinę teksto kopiją (Wilson, 1979). Tuo pat metu į kitą
ausį buvo grojamos nesudėtingos šiuolaikinės melodijos, kurias
moterys galėjo lengvai girdėti. Kadangi jų dėmesys buvo sutelk-
tas į prozą, melodijas įsisąmonino ne geriau negu jūs savo batus.
Todėl vėliau, kai klausėsi šių melodijų kartu su kitomis, jos nega-
lėjo jų atpažinti (taip, kaip žmonės negali prisiminti pokalbio, į ku-
rį jie nekreipė dėmesio). Tačiau, paprašius pasakyti, kurios melodi-
jos joms labiausiai patiko, pasirinko tas, kurias girdėjo per ausi-
nes. Jų pasirinkimas atskleidė tai, k o j o s negalėjo sąmoningai prisi-
minti. Taigi suvokimas reikalauja dėmesio, bet kartais net ir ne-
dėmesingai suvokti dirgikliai turi tam tikrą poveikį.
Sąmonės būsenos
Daugelyje šios knygos skyrių („Suvokimas", „Mokymasis",
„Atmintis", „Mąstymas ir kalba", „Emocijos") pateikiami norma-
lios budrios sąmonės tyrimai. Kiekvienos iš šių sričių tyrimai ro-
do, kad daug informacijos apdorojamo, jos neįsisąmonindami.
Mes užfiksuojame dirgiklius ir reaguojame į juos, jų sąmoningai
nesuvokdami, pavyzdžiui, spausdiname mašinėle, nežiūrėdami į
raides klaviatūroje. Mes keičiame savo nuostatas ar pertvarkome
prisiminimus, visiškai to neįsisąmonindami.
Sąmonės vaidmenį, apdorojant informaciją, galima palyginti
su ledkalnio viršūne. Tai yra mūsų tiesioginiai potyriai, tai, kas
sudaro valingos kontrolės pagrindą, kas leidžia kitiems pranešti
apie savo psichikos būsenas (Kihlstrom, 1987). Skirtingai nuo
nesąmoningo informacijos apdorojimo, kuris vyksta vienu metu
lygiagrečiai apimdamas kelis lygmenis, sąmoningas apdoroji-
mas yra nuoseklus, santykinai lėtas ir ribotų galimybių. Nesą-
moningas informacijos apdorojimas, tarsi gera pagalbininkų ko-
manda, rūpinasi einamaisiais reikalais, kad sąmonė, kaip vado- Apie nuoseklų ir lygiagretų
vas, galėtų susitelkti sprendimams priimti ir visuomeniniams informacijos apdorojimą žiūrėkite
santykiams palaikyti. 160-161 p.
Psichologai galbūt tiksliai nežino, kas yra sąmonė, bet jie pri-
pažįsta, kad ji reiškiasi įvairiomis būsenomis. Mes ne tik papras-
tai matome ir girdime, samprotaujame ir atsimename, - dar yra
ir ypatingos (iškreiptos ar neįprastos) sąmonės būsenos, kaip sap-
nai, svajonės, meditacijos ir hipnozė, cheminių medžiagų sukel-
tos haliucinacijos, priešmirtiniai regėjimai.
MIEGAS IR SAPNAI
Miegas - saldus, atgaivinantis, paslaptingas. Miegas - nenu-
galimas gundytojas, kuriam visi privalome paklusti. Kas jis? Ko-
dėl mes miegame? Kodėl praleidžiame trečdalį savo gyvenimo -
vidutiniškai apie 25 metus - miegodami?
Šie klausimai visais laikais domino žmoniją. Dabar kai kurios
miego paslaptys yra atskleistos. Viso pasaulio laboratorijose tūks-
tančiai žmonių miegojo prijungti prie modernių įtaisų ir stebimi kitų.
Registruodami miegančiojo smegenų elektrines bangas ir raumenų
judesius, stebėdami miegančiuosius ir kartkartėmis juos žadindami,
miego tyrinėtojai nustatė tai, ko sveika paprasta nuovoka neatsklei-
dė tūkstantmečius. Galbūt jūs jau galite numanyti kai kuriuos iš at-
radimų. Pagalvokite, ar šie teiginiai yra teisingi ar klaidingi?
1. Kai žmonės sapnuoja ką nors veikią, jų galūnės dažniausiai juda
ir judesiai atitinka sapnuojamą veiksmą (217-219 p.).
2. Pagyvenę žmonės miega daugiau negu jaunesni (220 p. ir 7 - 6
pav.).
3. Po 2 - 3 bemiegių parų sumažėja žmogaus gebėjimas atlikti
trumpas, tačiau sunkesnes protines užduotis (220 p.).
4. Žmonės, kurie miegodami vaikšto, taip išreiškia savo sapnus
(217-219 p.).
5. Norintiems atsikratyti nemigos, miego tyrinėtojai rekomenduoja
retkarčiais išgerti migdomųjų vaistų (221 p.).
6. Sapnai, kuriuos sapnuojame prieš atsibusdami rytą, yra panašūs
į tuos, kuriuos sapnuojame tik užmigę (223 p.).
7. Kai kurie žmonės sapnuoja kiekvieną naktį, kiti - retai (219 p.).
Visi šie teiginiai yra klaidingi (pritaikyta iš Palladino ir Car-
ducci, 1983). Pažiūrėkime, kodėl.
Miego ritmas
Paros ritmas atitinka gyvenimo ritmą - nuo mūsų pabudimo
su naujai gimstančia diena iki grįžimo kasvakar į tai, ką Šekspy-
ras pavadino „mirties klastote". Prie 24 valandų dienos ir nakties
ciklo mūsų organizmas prisiderina dėka biologinio laikrodžio, ki-

taip dar vadinamo c i r k a d i n i u r i t m u (pavadinimas kilęs iš loty-
niškų žodžių circa - apie ir dies - diena). Pavyzdžiui, auštant ry-
tui, mūsų kūno temperatūra pradeda didėti, dieną būna didžiau-
sia, o prieš einant miegoti, pradeda mažėti. Nuskridę į kitą laiko
juostą, juntame, kad sutriko paros ritmas, pavyzdžiui esame ne-
maloniai budrūs, kai mūsų biologinis laikrodis šaukia: „miegok".
Mokslininkai, tikėdamiesi atrasti būdų šiam ritmo sutrikimui su-
mažinti ir biologiniams laikrodžiams atitaisyti, eksperimentuoja su
vaistais ir ryškiu apšvietimu vakare (Czeisler ir kt., 1986, 1989; Tu-
rėk ir Losee-Olson, 1986). Jų patarimas: biologinį laikrodį greičiau
atitaisysite, jeigu po ilgo skrydžio lėktuvu praleisite dieną lauke.
Smarkiai keičiant miego laiką darbo dienomis ir savaitgaliais,
kaip tai dažnai daro pamainomis dirbantys darbininkai ir studen-
tai, taip pat galima „sugadinti" biologinį laikrodį. Kai šis jau pra-
deda derintis prie savaitgalio miego režimo, prasideda nauja dar-
bo (ar mokslo) savaitė. Dėl to gali kilti „sekmadieninė nemiga"
ir „pirmadienio ryto liūdesys".
Mįslinga, bet nuo visų atskirti žmonės, neturintys laikrodžių
ir nematantys dienos šviesos, paprastai „susidaro" 25 valandų pa-
rą. Tai padeda paaiškinti, kodėl daugumai žmonių yra lengviau
skristi į vakarus, kai diena pailgėja, negu į rytus; kodėl pamaini-
nio darbo laiką keičiantys žmonės geriau prisitaiko prie vis vėles-
nių pamainų negu prie vis ankstesnių pamainų; kodėl dažnai tu-
rime drausminti save, kad įprastu laiku atsigultume, ir versti sa-
Ar mes pratintume save užmigti
ve atsikelti. Dauguma gyvūnų, būdami belaikėje nuolat apšvies-
vakare vėliau, o rytą ilgiau pamie-
toje aplinkoje, taip pat peržengia 24 valandų paros ribą. goti, jeigu mūsų cirkadinis ritmas
Biologinis ritmas veikia ir miegant - kelis kartus per naktį mes atitiktų 23 valandų ciklą?
pereiname 5 skirtingų miego fazių ciklą. Tai nebuvo žinoma iki
vienos 1952-ųjų metų nakties, kai aštuonmetis Armondas Aserins-
ky nuėjo miegoti, o jo tėvas Eugene, Čikagos universiteto ma-
gistrantas, nusprendė patikrinti elektroencefalografą, kurį taisė
dieną (Aserinsky, 1988; Seligman ir Yellen, 1987). Jis pritvirtino
elektrodus prie Armondo akių, kad užregistruotų akių obuolių ju-
desių sukeliamą elektros srovę (buvo manoma, kad miegant akys
juda). Netrukus aparatas pašėlo brėžti popieriuje ryškų zigzagą.
Aserinsky pamanė, kad aparatas dar nesutaisytas. Tačiau nakčiai
einant prietaiso aktyvumas kartojosi, ir jis rodė, kaip Aserinsky
galiausiai suprato, greitus, trūkčiojančius akių judesius, lydimus
energetinio smegenų aktyvumo. Kai vieno greitų akių judesių
tarpsnio ( R E M miego)* metu jis pažadino Armondą, berniukas
pasisakė sapnavęs.
* REM (angl. rapid e y e m o v e m e n t s ; santrumpa neverčiama į kitas kalbas (spec, redaktorė).

7 SKYRIUS. S ą m o n ė s b ū s e n o s 217
Nathaniel Kleitman (1960) ir Aserinsky, norėdami išsiaiškinti,

ar panašūs ciklai būdingi ir suaugusiųjų miegui, pradėjo tyrimus,
kurie vėliau buvo atlikti su tūkstančiais savanorių. Kad galėtumėte
įvertinti jų darbo metodus ir rezultatus, įsivaizduokite esąs tiria-
masis. Kai jūs rengiatės miegoti, tyrėjai pritvirtina elektrodus ant
jūsų galvos (kad galėtų matuoti elektrinį smegenų aktyvumą) ir
prie akių kampučių (kad galėtų užrašyti akių judesius) (7-2 pav.).
Kitais prietaisais tyrėjai užrašo širdies ritmą, kvėpavimo dažnu-
mą, raumenų tonusą ir net lytinių organų sužadinimo laipsnį.
7 - 2 pav. Miego tyrinėtojai pritvirtina
elektrodus ant įvairių galvos vietų ir
Kairiosios akies judesiai taip matuoja smegenų elektrines
bangas, akių judesius, raumenų tonusą
A v ^ V v v - ^ (iš Dement, 1978).
Dešiniosios akies judesiai
—'/V-AA-w
ERG (raumenų tonusas)
EEG (smegenų bangos)
Budrus, atsipalaidavęs
Kai atsigulate į lovą ir užmerkiate akis, kitame kambaryje Alfa bangos

esantys tyrėjai stebi jūsų elektroencefalogramoje (EEG) gana lėtas Pirmoji miego fazė
alfa bangas, kurios kyla jums atsipalaidavus, tačiau dar būdrau-
jant (7-3 pav.). Kai jūs apsiprantate su visais šiais prietaisais ir
pajuntate nuovargį, jūsų kvėpavimas lėtėja, smegenų elektrinės
bangos taip pat lėtėja ir pereina į netolygias pirmosios miego fazės
bangas. Šio negilaus miego, kuris trunka apie dvi minutes, metu
jums gali kilti įvairiausių vaizdų, kurie primena haliucinacijas Trečioji miego fazė
(jutiminę patirtį nesant juntamųjų dirgiklių). Jūs galite pasijusti
krentą (tuo metu jūsų kūnas staiga krūpteli) arba skrendą, nejaus-
dami savo svorio. Ketvirtoji miego fazė
Greitai jūs dar labiau atsipalaiduojate; prasideda 20 minučių

trunkanti antroji miego fazė, kuriai būdingos periodiškai išryškė-
Delta bangos
jančios miego verpstės - sustiprėjęs smegenų elektrinis aktyvu-
REM miegas
mas. Ir nors šios fazės metu nesunku jus pažadinti, jūs jau ne-
abejotinai miegate.
7 - 3 pav. Smegenų elektrinės bangos ir
Per kitas kelias minutes jūs pereinate trečiąją, pereinamąją,
miego fazės. Būdraujant atsipalaidavus
miego fazę ir pasiekiate ketvirtąją, gilaus miego, fazę. Jūsų sme- skleidžiamos tolygios alfa bangos gana
genys jau trečiosios, tačiau daugiausiai ketvirtosios, miego fazės ryškiai skiriasi nuo lėtesnių, didesnių
metu pradeda skleisti lėtas, dideles delta bangas. Abi šios mie- delta bangų, kylančių ketvirtosios,
gilaus miego, fazės metu. REM miego
go fazės kartu dar kartais vadinamos delta miegu. Jos trunka maž-
fazės bangos primena pirmosios,
daug 30 minučių ir jų metu jus sunku pažadinti. Įdomu, kad gi- artimos būdravimui, miego fazės
laus ketvirtosios fazės miego metu galime kalbėti arba vaikščioti bangas (iš Dement, 1978).
arba (kaip maži vaikai) prišlapinti į lovą. Tačiau netgi tada, kai
esame kietai įmigę, mūsų smegenys kažkaip apdoroja kai kurių
dirgiklių informaciją. Mes vartomės lovoje, bet i š j o s neiškrinta-
me. Atsitiktinis triukšmas, sukeltas pro šalį važiuojančių automo-
bilių, gali nesutrikdyti gilaus miego, tačiau kūdikio verksmas,
sklindantis iš vaikų kambario, kaip mat jį pertrauks. Budrus
Jums užmigus, m a ž d a u g po valandos, atsitinka keistas daly-
kas. Vietoj to, kad toliau sau giliai snaus.tumėte, j ū s grįžtate „mie- 1
go k o p ė č i o m i s " atgal. Per trečiąją ir antrąją miego fazes j ū s pa- to

•d)
N
tenkate į įdomiausią miego fazę - greitų akių judesių - R E M mie- 2
o
gą ( 7 - 4 pav.). Dešimčiai minučių smegenų skleidžiamos bangos O)
d)
pagreitėja, panašiai kaip per artimą budriai pirmąją miego fazę.
Tačiau, skirtingai negu pirmosios fazės metu,-pagreitėja .širdies Š 3
ritmas, pradedate greičiau kvėpuoti, neritmingai ir m a ž d a u g kas
pusę minutės po užmerktais vokais staiga suaktyvėjusios jūsų akys 4
0 1 2 3 4 5 6 7
pradeda greitai judėti. Bet kas, stebėdamas miegančiojo akis, ga-
Miego valandos
li pastebėti šiuos greitus akių judesius, todėl atrodo neįtikėtina,
arnmrn REM
kad mokslas iki 1952 metų nieko nežinojo apie R E M miegą.
7 - 4 pav. N a t ū r a l a u s n a k t i e s m i e g o
R E M miego metu stiprėja lytinių organų sujaudinimo požymiai f a z ė s . D a u g u m a ž m o n i ų keletą kartų
(pasireiškia erekcija, sudrėgsta makštis). Paprastai „rytinė erek- p e r naktį p e r e i n a p e n k i ų m i e g o fazių
cija" įvyksta baigiantis paskutiniajai tą naktį R E M fazei, dažniau- ciklą. K e t v i r t o j i ir t r e č i o j i m i e g o f a z ė s
t r u m p ė j a , o R E M m i e g o - i l g ė j a (iš
siai prieš atsibundant. Lytiniai organai sujaudinami visada, nesvar- C a r t w r i g h t , 1978).
bu, ar sapno turinys seksualus ar neseksualus^-Tai-neįvyksta tik
sapnuojant labai baisius sapnus (Karacan ir kt., 1966). Jaunų vyrų
su miegu susijusi erekcija trunka ilgiau negu R E M fazė, viduti-
niškai 3 0 - 4 5 minutes (Karacan ir kt., 1983; Schiavi ir S c h r e i n e r -
Engel, 1988). 25 metų vyrui erekcija būna maždaug pusę nakties
miego laiko, 65 metų - ketvirtadalį. Dauguma vyrų, turinčių bėdų
dėl „sutrikusios erekcijos" (impotencijos), patiria rytines erekci-
jas, o tai rodo, kad sutrikimo priežastys nėra fizinės.
Nors R Ę M miego m e t u smegenų judinamosios žievės sritis yra
aktyvi, tik nedaugelis nervų sistemos signalų pasiekia raumenis,
kurie yra labai atpalaiduoti - taip atpalaiduoti, kad išskyrus atsi-
tiktinius pirštų ar veido raumenų trūkčiojimus, esate visiškai pa-
ralyžiuotas. Be to, j u s net sunku pažadinti. Todėl R E M miegas
dar kartais v a d i n a m a s paradoksaliuoju miegu, nes kūnas viduje
yra aktyvus, o išoriškai atrodo ramus.
Dar įdomiau už paradoksaliąją R E M miego prigimtį yra tai, kad
greitieji akių judesiai praneša apie sapno pradžią. Netgi tie, kurie
teigia niekada nesapnuojantys, pažadinti R E M miego metu, dažniau
nei 8 0 % kartų p a p a s a k o j a savo sapną. Skirtingai n u o greitai
prabėgančių pirmosios miego fazės vaizdų, R E M miego sapnai daž-
niausiai yra emocionalūs ir paprastai primena įvairias istorijas.
(Kartais žmonės atsimena sapnus ir pabudinti po kitų miego fazių,

bet šie sapnai paprastai yra apie kokį nors vieną įvykį, pavyzdžiui,
„Aš klausiau Georgo, ar galiu pasiskolinti iš j o plaktuką".)
Ar akių judesiai susiję su sapno regimaisiais aspektais? Ar sap-
nuotojas „žiūri" sapną tarsi asmeninį kino filmą? Daugelis moks- žmonės retai knarkia sapnuodami.
lininkų mano, kad yra ne taip: greitai judančios akys, kaip ir at- Prasidėjus REM miego stadijai,
sitiktiniai raumenų trūkčiojimai, gali atspindėti tik padidėjusį sap- knarkimas baigiasi.
nuojančiojo nervų sistemos aktyvumą (Chase ir Morales, 1983).
Naktį toks miego ciklas kartojasi maždaug kas 90 minučių: ket-
virtoji, gilaus miego, fazė pamažu trumpėja, kol visai išnyksta, o
R E M miego - ilgėja, ir rytą R E M miegas jau sudaro nuo 20%
iki 25% (t. y. maždaug 100 minučių) vidutinės mūsų nakties mie-
go trukmės. Vadinasi, žmonės, kurie sako: „Aš niekada nesapnuo-
ju", iš tikrųjų kasmet praleidžia apie 600 valandų sapnuodami ir
susapnuoja apie 1500 sapnų.
Kodėl miegame?
Pramiegame maždaug trečdalį gyvenimo. Kai negalime mie-
goti, pradedame blogai jaustis; mūsų kūnas trokšta miego. Galite
sužinoti, ar j u m s trūksta miego - o daugeliui studentų j o trūksta
(Levine ir kt., 1988), - pasitikrinę, ar tinka dauguma iš šių teigi-
nių: reikia žadintuvo, kuris sutrumpintų natūralų miego laiką; au-
ditorijoje jaučiatės mieguistas arba j u m s trūksta energijos, būti-
nos didesniems laimėjimams; vos tik padedate galvą ant pagalvės,
iš karto užmiegate.
Akivaizdu, kad mums reikia miego. Tačiau kodėl? Atrodo, jog ne-
sunku atsakyti į šį klausimą: palaikę žmones kelias dienas be miego,
pastebėkite, kaip blogėja jų savijauta. Jeigu jums tektų būti tiriamuo- Keletas neatsakytų klausimų apie
miegą: Kodėl jauni žmonės dau-
ju tokiame eksperimente, kaip tai galėtų paveikti jūsų kūną ir protą?
giau miega? Kodėl kai kurie
Be abejonės, kartkartėmis jus apimtų stiprus mieguistumas -
gyvūnai pramiega didesnę paros
ypač tomis valandomis, kai jūsų biologinis laikrodis liepia jums dalį, o kiti iš viso nemiega? Kodėl
miegoti. Tačiau ar miego trūkumas gali žaloti fiziškai? Ar tai ga- REM miegui suparalyžiavus mūsų
li smarkiai pakeisti jūsų organizmo biocheminius procesus arba raumenis, trūkčiojame ir krūpčioja-
kūno organus? Ar pasireikštų emociniai arba intelekto sutrikimai? me? Ir svarbiausia, kokia yra
Svarbiausias padarinys, kaip žino kai kurie pavargę studentai, miego paskirtis?
Iš U C L A S m e g e n ų tyrimo instituto, 1989
yra mieguistumas. Jau vien turint omenyje mieguistumą lydintį
nuovargį bei bendrojo pobūdžio negalavimus, tai nėra nereikšmin-
ga (Mikulincer ir kt., 1989). Mūsų laikais žmonės daugiau negu bet
kada kenčia dėl nepastovaus miego, kurį trukdo modernus apšvie-
timas, televizijos aparatūra, pamaininis darbas bei socialinės pra-
mogos. Visa tai mažina energiją ir trukdo gerai jaustis. Miego ty-
rinėtojas Williamas Dementas (1990) apgailestauja, kad „naciona-
linė miego skola yra didesnė ir svarbesnė už nacionalinę skolą".
220 III DALIS. Pasaulio p a ž i n i m a s
Kiti padariniai yra mažiau apčiuopiami: susilpnėjęs kūrybin-

gumas ir negalėjimas susikaupti, susilpnėjęs atsparumas ligoms,
silpnas rankų drebėjimas, irzlumas bei atsitiktinės suvokimo klai-
Dabartinis rekordininkas yra
dos atliekant monotoniškas užduotis. Tai kartais, pavyzdžiui, vai-
Robertas McDonaldas (,,Klajojan-
ruojant sunkvežimį arba kontroliuojant lėktuvų skrydžius, gali su- tis Robas"), kuris, kaip pranešam
kelti tragiškus padarinius. Daug didelių nelaimių, pavyzdžiui, naf- 1986 metų supamosios kėdės
tos išsiliejimo, branduolinių avarijų yra įvykę po vidurnakčio, kai maratone nemiegojo 18 dienų ir 21
operatoriai, tikėtina, buvo labiausiai mieguisti. valandas.
Tačiau trumpiems, labai svarbiems uždaviniams atlikti miego
stoka turi mažą įtaką. Septyniolikmečio Randy Gardnerio pavardė
pateko į Guinnesso pasaulio rekordų knygą, nes jis nemiegojo 11
parų. Kartais j a m tekdavo vaikščioti, kad neužmigtų. Nepaisant
to, per paskutiniąją bemiegę naktį, žaisdamas stalo žaidimą, Gard-
neris sugebėjo lygiai 100 kartų nugalėti mokslininką Dementą.
Paskui jis išmiegojo 15 valandų ir atsibudo gerai jausdamasis (Gu-
levich ir kt., 1966).
Yra žinomi keli atvejai, kai smegenų ligomis sergantys žmonės
negalėjo miegoti, ir tai baigėsi nelaimingai. Vienas 52 metų vy-
ras pamažu prarado gebėjimą miegoti. Jis labai nuvargo, pradėjo
drebėti, prarado orientaciją, nebegalėjo susivaldyti (Lugaresi ir kt., ,, Miegok greičiau, nes mums reikia
pagalvių
1986). Kartkartėmis j a m kildavo panaši į sapnavimą stuporo būse-
Žydų posak:
na, tačiau tuo metu nebūdavo smegenų elektrinių bangų, kurios
esti miegant. Praėjus devyniems mėnesiams nuo šio miego sutri-
kimo pradžios, žmogus mirė.
Taigi, kodėl mes turime miegoti? Turime nedaug atsakymų.
Miegas tikriausiai padeda atsigauti kūno, ypač smegenų, audiniams.
Vieno 92 km maratono bėgikų tyrimo rezultatai rodo, kad prieš
rungtynes sportininkai miegojo vidutiniškai 7 valandas per naktį, o
dvi naktis po rungtynių - 8,5 valandų. Naktį po maratono ketvirto-
ji, gilaus, miego fazė truko dvigubai ilgiau (Shapiro ir kt., 1981).
Matyt, miegas svarbus augant. Gilaus miego metu hipofizė iš-
skiria augimo hormonus. Senstant ji šio hormono gamina vis ma-
žiau, todėl vyresni ž m o n ė s trumpiau giliai miega (Pekkanen,
1982). Be to, žemesnė miegančio žmogaus kūno temperatūra su-
taupo energijos dienai. Šie fiziologiniai atradimai yra tik pradžia
įmenant miego mįsles. Kaip sako Dementas, „mums dar reikės
nueiti daug mylių, kol užmigsime" (1978, 83 p.).
Miego sutrikimai
Teiginys, kad „kiekvienam žmogui reikia 8 valandų miego", yra
neteisingas. Naujagimiai pramiega beveik du trečdalius paros, o
suaugusieji - vargu ar daugiau kaip ketvirtadalį. Labai skiriasi to
paties amžiaus individų vidutinė miego trukmė. Kai kurie žmonės
puikiai jaučiasi išmiegoję mažiau kaip šešias valandas per naktį,
o kiti nuolat išmiega devynias ir daugiau valandų. (Įvairių žinduo-

lių poreikis miegui dar labiau skiriasi: arkliai ir karvės miega tik
3 - 4 valandas per parą; žiurkės ir katės - 1 4 - 1 5 valandų [Webb,
1982b].) Žmonių miego skirtumai nėra susiję su ryškiais asmeny-
bės skirtumais (Webb, 1979), tačiau miego pobūdis gali būti vei-
kiamas genetiškai. Wilse Webbas ir Scottas Campbellis (1983) pa-
lygino tapačių ir netapačių dvynių miego pobūdį bei trukmę ir pa-
stebėjo, kad tik tapačių dvynių miegas yra labai panašus.
M a ž d a u g 1 0 - 1 5 % s u a u g u s i ų j ų , nesvarbu, koks jų poreikis
miegui, skundžiasi nemiga - pasikartojančiais sunkumais užmig-
ti arba miegoti užmigus. Tikroji nemiga nėra atsitiktinis negalėji-
mas užmigti, kuris pasitaiko sunėrimus ir susijaudinus. Stresi-
nėmis situacijomis būdravimas yra natūrali ir adaptyvi reakcija.
„ Liūtas ir avinėlis atsiguls greta,
N e r a m i o m i s naktimis labai dažnai klaidingai įvertiname savo bet avinėlis nebus labai mieguistas
miego trukmę. Net jeigu nemiegojome tik valandą, gali atrody- Woody A l l c n o filme
„Meilė ir mirtis", 1975
ti, kad nemiga kamavo didesnę nakties dalį, nes tai yra ta dalis,
kurią prisimename.
Dažniausiai vartojamos greitai veikiančios priemonės prieš ne- „Sugrąžinama maždaug tik trečda-
migą - migdomosios tabletės ar alkoholis - gali tik dar padidinti lis prarastojo miego. Šis sugrąžin-
problemą. Jos sutrumpina REM miego fazę. Vaistų nebevartojant, tas miegas susideda daugiausia iš
nemiga gali sustiprėti. Miego tyrinėtojai siūlo kitus nemigos įvei- trūkstamo ketvirtosios fazės ir
kimo būdus: maždaug pusės trūkstamo REM
miego
1. Prieš miegą atsipalaiduokite. Jamcsas Hornc
„Kodėl mes miegame", 1988
2. Vakare, prieš miegą, venkite kofeino (vadinasi, ir šokolado)
bei gausaus maisto. Gali padėti stiklinė pieno. (Piene yra me-
džiagų, kurių reikia serotonino - neuromediatoriaus, pageri-
nančio miegą, - gamybai.)
3. Nusistatykite miego režimą (kelkitės tuo pačiu metu net ir po
bemiegės nakties) ir venkite pogulių dieną.
4. Reguliariai mankštinkitės, bet tik ne vėlai vakare.
5. Įtikinkite save, kad laikinai neišsimiegoti nežalinga.
6. Jeigu niekas nepadeda, mėginkite mažiau miegoti, t. y. vėliau
gultis ir anksčiau keltis.
Retesni, tačiau sunkesni už nemigą miego sutrikimai yra nar-

kolepsija bei miego apnėja. Žmonės, sergantys narkolepsija, ken-
čia nuo periodiškai užeinančių miego priepuolių, kurie kartais už-
klumpa pačiu netinkamiausių metu, pavyzdžiui, puikiai užsimo-
jus į beisbolo kamuolį arba garsiai juokiantis, arba piktai baran-
tis (Dement, 1978). Toks žmogus trumpam užmiega REM mie-
gu, kurio metu atsipalaiduoja raumenys. 100 000 ar daugiau nar-
kolepsija sergančių amerikiečių turi gyventi, laikydamiesi papil-
domų atsargumo priemonių. Tarp grėsmės eismui veiksnių „už-
snūdimas užima antrąją vietą po girtumo" - teigia Amerikos mie-

go sutrikimų asociacijos atstovai, todėl tie, kurie serga narkolep-
sija, ypač rizikuoja (Aldrich, 1989).
Sergantieji miego apnėja (dažniausiai nutukę vyrai) miego-
dami protarpiais nustoja kvėpuoti {apnea reiškia „sustojęs kvėpa-
vimas"). Praleidus maždaug minutę be oro, kraujyje sumažėja de-
guonies, o tai priverčia miegantįjį kelias sekundes šniokštuoti. Per
naktį tai kartojasi šimtus kartų. Kenčiantieji dėl apnėjos dažnai
net neįtartų, kad serga, jeigu dieną nesijaustų mieguisti, o jų part-
nerės nesiskųstų garsiu „knarkimu".
Dar kiti miegantieji, dažniausiai vaikai, patiria naktinį siau-
bą. Žmogus gali atsisėsti ar net pradėti vaikščioti, nerišliai kalbėti,
atrodyti labai išsigandęs, jo širdies ritmas ir kvėpavimas dvigu-
bai padažnėja (Hartmann, 1981). Kenčiantis naktinį siaubą žmo-
gus labai retai visiškai išsibudina ir kitą rytą mažai ką arba visai
Budrus m r
nieko neatsimena (dažniausiai tik trumpam šmėstelėjusį bauginan- Košmarai
tį vaizdą). Naktinis siaubas - tai ne košmarai, kurie paprastai sap-
nuojami anksti rytą, REM miego metu. Kaip ir vaikščiojimas mie-
gant, naktinis siaubas dažniausiai kyla pirmosiomis miego valan-
o
domis, ketvirtosios miego fazės metu ( 7 - 5 pav.). O)
d)
Š
Sapnai
' Nakties siaubai
Nustačius sąryšį tarp REM miego fazės ir sapnavimo, atsivėrė
nauja sapnų tyrimų era. Vietoj rėmimosi miglotu sapno prisimi-
0 1 2 3 4 5 6 "
nimu, praėjus kelioms valandoms, tapo įmanoma „sučiupti" sap- Miego valandos
nus tada, kai jie sapnuojami. Tyrinėtojai gali pabudinti savo ti-
7 - 5 pav. Košmarai ir nakties siauba>
riamuosius REM miego metu ar per penkias minutes po jo, ir gauti miego laboratorijoje. Nakties siaubas
tikslesnių duomenų apie sapną. kyla ketvirtosios miego fazės metu.
praėjus 2 - 3 valandoms nuo užmigiirk
Košmarai sapnuojami rytą, R E M
KĄ SAPNUOJAME? Lyginant su dienos svajonėmis, sapnai REM
miego metu (iš Hartmann, 1984).
miego fazės metu yra gyvesni, emocionalesni, keistesni. Kelis kar-
tus per naktį jūs tampate surrealistinių psichikos filmų kūrėju.
Dažnai tų filmų įvykiai klostosi netvarkingai, vaizdai keičiasi stai-
ga, žmonės atsiranda ir vėl išnyksta, o fizikos dėsniai, pavyzdžiui,
visuotinės traukos, gali būti lengvai pažeidžiami. Vis dėlto sap-
nai būna tokie gyvi, kad mes juos galime supainioti su tikrove.
Kartais sapnuodami visai aiškiai suvokiame, kad stebimės, ar mes
iš tikrųjų sapnuojame. Kai kurie žmonės, sapnuodami tokius „ryš-
kius sapnus", geba patikrinti savo sąmonės būseną. Jeigu jie gali
atlikti kokį nors absurdišką veiksmą, pavyzdžiui, sklandyti ore,
tada jie žino, kad sapnuoja.
Geriausiai atsimename emocionalius sapnus ir dažniausiai nuo
jų pabundame, bet dauguma sapnų yra gana paprasti. Žmonės, pa-
žadinti tyrimo metu, daug rečiau, negu jūs galėtumėte pagalvoti,

pasakoja sapnus su seksualiniais vaizdiniais. Vieno tyrimo metu
tik vienas iš dešimties jaunų vyrų ir tik vienas iš trisdešimties jau-
nų moterų sapnų turėjo seksualinį atspalvį (Hali ir Van der Cast-
le, 1966). (Prisiminkite, kad REM miego fazės metu paprastai su-
žadinami lytiniai organai. Vadinasi, tai nepriklauso nuo seksuali-
nių sapnų.) Dažniausiai mes sapnuojame kasdienio gyvenimo at-
sitikimus, pavyzdžiui, susitikimą darbe arba egzaminą. Šešerius
savo gyvenimo metus mes praleidžiame sapnuodami sapnus, ku-
rių dauguma nėra malonūs: žmonės dažnai sapnuoja, kad nesu-
geba kažko padaryti, kad juos puola, persekioja ar atstumia, kad
jie patiria nesėkmę (Hali ir kt., 1982).
Įdomu tai, kad visame pasaulyje įvairaus amžiaus vyrų ir mo-
terų sapnai skiriasi tuo, kad moterys vienodai dažnai sapnuoja tiek
vyrus, tiek moteris, o vyrų sapnuose 65% pagrindinių veikėjų yra
vyrai. Niekas nežino, kodėl taip yra. (Galbūt polinkis sapnuoti sa-
vo lyties asmenis rodo didesnį įsisąmoninimą jų socialinės jėgos
net miegant?) Nesvarbu, kokia šio reiškinio prasmė, sapnų ty-
rinėtojas Calvinas Hallas (1984) įsitikinęs, kad šį faktą galime
įtraukti į trumpą bendriausių lyčių skirtumų sąrašą (589 p.).
Mūsų sapnų siužetas - tai, ką Sigmundas Freudas vadino aki-
vaizdžiu sapnų turiniu, - dažniausiai apima praėjusios dienos
išgyvenimus ir užsiėmimus. Ypač tai atsispindi pirmajame mūsų
nakties sapne. Į sapną gali prasibrauti ir juntamųjų dirgiklių iš ap-
linkos. Koks nors kvapas ar telefono skambtelėjimas gali būti aki- „Nakties vizijose regime tai, kuo
gyvename dieną4'.
mirksniu išradingai įpinamas į sapną. Vieno eksperimento metu Mcnandcr iš Atėnų „Fragmentai",
Williamas Dementas ir Edwardas Wolpertas (1958) švelniai api- 342-292 pr. Kr.
purškė šaltu vandeniu miegančiųjų veidus. Šie tiriamieji dažniau
sapnavo vandenį - krioklius, kiaurus stogus arba netgi tai, kad
kažkas juos aptaškė, - nei tiriamieji, su kuriais taip nesielgta.
Tačiau mes neatsimename informacijos iš garsajuosčių, pateikia-
mos, kai mes stipriai miegame (Eich, 1990). Visa, kas patiriama per
penkias minutes iki mums užmiegant, paprastai neprisimenama
(Roth ir kt., 1988). Tai padeda paaiškinti, kodėl iš ryto dažniausiai
neprisimename sapnų, kurie mus staiga pažadina naktį. Jeigu norite
atsiminti sapną, atsikeikite ir šiek tiek pabūkite nemiegodami.
KODĖL SAPNUOJAME? Freudas 1900 metais išleistoje garsiau-

sioje savo knygoje „Sapnų aiškinimas" įrodinėjo, kad sapnas yra
tarsi psichikos apsauginis vožtuvas, kuris nekenksmingai išleidžia
kitaip nepriimtinus jausmus. Anot Freudo, akivaizdus sapno turi-
nys yra tik simbolinė, cenzūruota slaptojo turinio, kuris suside-
da iš tiesiogiai grėsmingų potraukių ir troškimų, atmaina. Nors
d a u g u m a i sapnų nebūdingi akivaizdūs seksualiniai vaizdai, Freu-

das visgi b u v o įsitikinęs, kad d a u g u m o s suaugusiųjų sapnų kilmę
galima „paaiškinti erotiniais troškimais". Freudo nuomone, šau-
tuvas, pavyzdžiui, galėtų būti užmaskuotas varpos vaizdas.
Nors Freudas manė, kad sapnai - tai raktas vidiniams konflik-
tams suprasti, j o kritikai teigia, kad sapnų aiškinimas veda į akla-
vietę. Kai kurie iš jų svarsto: jeigu sapnai ir turi simbolinę prasmę,
tai jie gali būti išaiškinti beveik taip, kaip kam norisi. Kiti tvirtina,
kad nieko užslėpto sapnuose iš viso nėra. Jie sako, kad sapnas apie
šautuvą ir yra sapnas apie šautuvą. Net Freudas, kuris mėgo rūkyti
cigarus, pripažino, kad „kartais cigaras yra tiesiog cigaras".
Freudo teorija apie sapnus užleidžia vietą n a u j e s n ė m s teori-
joms. Viena iš jų sapnus sieja su informacijos apdorojimu: sap-
nai galf padėti išsijoti, surūšiuoti ir įtvirtinti atmintyje mūsų die-
nos potyrius. Po stresinių išgyvenimų ar intensyvaus m o k y m o s i
R E M m i e g o fazė pailgėja (Palumbo, 1978).
Be to, yra „tvirtų ir priverčiančių suklusti įrodymų", kad R E M
miegas palengvina atminčiai susidoroti su neįprasta ar nerimą ke-
liančia medžiaga (McGrath ir Cohen, 1978). Vieno eksperimento
metu, prieš u ž m i g d a m i , žmonės klausydavosi neįprastų frazių, o
rytą j i e m s buvo pateikiamas atminties testas. Jei naktį jie būda-
vo žadinami vos prasidėjus R E M miego fazei, rytą atsimindavo
mažiau negu tada, kai b ū d a v o žadinami kitų m i e g o fazių metu
( E m p s o n ir Clarke, 1970). Atrodo, kad studento gyvenime neper-
traukiamo m i e g o (su sapnais) naktis yra pateisinamas dalykas.
Kita sapnų aiškinimo teorija teigia, kad sapnai gali turėti ir fi-
ziologinę paskirtį. Galbūt sapnai - arba su jais susijęs smegenų
a k t y v u m a s R E M miego metu - periodiškai dirgina miegančias
smegenis. Galėtumėte prisiminti iš 3 skyriaus, kad gaunami po-
tyriai tobulina ir išsaugo smegenų nervinius takus. Raidos požiūriu
ši teorija yra prasminga. Kūdikių, kurių nerviniai tinklai dar tik
formuojasi, didelę miego dalį sudaro R E M miegas ( 7 - 6 pav.).
Dar kitos fiziologinės teorijos teigia, kad sapnai kyla dėl nervų
sistemos aktyvumo, plintančio aukštyn iš smegenų kamieno. Šis
nervų sistemos aktyvumas esąs atsitiktinis, o sapnai - tai sme-
genų pastangos jį įprasminti (Hobson, 1988). Psichologai Marti-
nas Seligmanas ir A m y Yellen (1987) nurodo, kad sekundę trun-
kantis greitų akių judesių „spurtas" R E M miego metu sutampa
su smegenų regimosios žievės aktyvumo „proveržiu". Žmonės, pa-
žadinti tokio smegenų aktyvumo proveržio metu, pasakoja turėję
ryškių potyrių, paprastai dramatiškų haliucinacijų.
Kaip gi į šiuos regimuosius vaizdus reaguoja mūsų pažinimo
m e c h a n i z m a s ? Taip, kaip paprastai daro su neprasmingais dirgik-
liais - j u o s įprasmina. (Prisiminkite iš 2 skyriaus, kaip pacientai
14
13
12
11
10 I
v>
i
c
J?
Budri būsena
Pirmoji
Hfj mionr\ fa-7Ö
V - 'V"
<0
J2
O
0Q>) REM miegas • •• •:" :. ...:
• . •
7 - 6 pav. Su amžiumi miego pobūdis
KÄ-i
keičiasi. Per pirmuosius kelis gyveni-
Antroji mo mėnesius trumpėja R E M miego
miego fazė laikas. Per pirmuosius 20 metų po
truputį vis mažiau miegame. Antrojoje
gyvenimo pusėje retai išmiegame naktį
nepabusdami. Atsitiktiniai pabudimai
tampa normaliu reiškiniu, dėl jų
Delta miegas nereikia nerimauti ir griebtis vaistų (iš
(trečioji ir ketvirtoji miego fazės) i l l l l l Williams ir kt., 1974).
10 20 30 40 50 60 70
Amžius metais
su atskirtais smegenų pusrutuliais, akimirksniu „paaiškina" mįs-

lingus veiksmus, kuriems vadovauja dešinysis pusrutulis. Ir pri-
siminkite iš 6 skyriaus, kaip lengvai mes galime „įžiūrėti" žmogų
mėnulyje ar pabaisas medžių kamienuose.) Seligmanas ir Yellen
sako, kad mūsų nuolat aktyvios smegenys sukuria siužetą iš to,
kas pasiekiama - dienos įspūdžių likučių, žadintuvo skambėjimo
ar trumpų smegenų kamieno sužadintų regos haliucinacijų. Įmai-
šykime emocinį atspalvį, kurį teikia limbinė sistema (kuri suak-
tyvėja R E M miego metu) ir - štai! - mes jau sapnuojame.
Taigi ši teorija teigia, kad sapnai kyla dėl nenuilstamų psichi-
kos pastangų įprasminti tarpusavyje nesusijusius regimuosius pro-
veržius, kuriems limbinė sistema sukuria emocinį foną. Tai pa-
deda paaiškinti daugelį mūsų sapnų, pavyzdžiui, staiga ir keistai
pasikeičiančią veiksmo vietą (sukeltą naujo regimojo proveržio).
Seligmano surinkti Pensilvanijos universiteto studentų aprašyti
sapnai patvirtina, kad ryškiausi yra netikėti, besikaitaliojantys sap-
no vaizdai; kiti, mažiau ryškūs vaizdai, matyt, iškyla tam, kad su-
sietų regimuosius proveržius tarpusavyje.
Dėl sapnų paskirties karštai ginčijamasi, tačiau visi ginčo da-

lyviai sutaria, kad būtinas R E M miegas. Žmonės, kuriems j o
trūksta dėl pakartotinio žadinimo, vis greičiau ir greičiau grįžta į
šią fazę, kai jiems leidžiama užmigti. Galiausiai galėdami netruk-
domi miegoti, jie miega kaip vaikai - R E M miego fazė būna
pailgėjusi. Šis reiškinys vadinamas R E M a t g i j i m u . Nustojus var-
toti R E M slopinančius migdomuosius vaistus, ši miego fazė pail-
gėja, tačiau prasideda košmarai. Daugumai kitų žinduolių taip pat
būdingas REM miegas ir REM atgijimas. Gyvūnų REM miego
poreikis rodo, kad šis miegas turi gilias biologines priežastis ir
paskirtį. Tai, kad REM miegas būdingas žinduoliams (tačiau nebū-
dingas tokiems gyvūnams kaip žuvys, kurių elgseną mažiau vei-
kia mokymasis), taip pat derinasi su informacijos apdorojimo teo-
rija. Visa tai tik dar kartą mums primena esminį pamokymą: bio-
loginės ir psichologinės elgesio teorijos bendradarbiauja, o ne
lenktyniauja tarpusavyje.
SVAJONĖS, FANTAZIJOS
IR MEDITACIJA
Klasikiniame Jameso Thurberio apsakyme „Paslaptingasis Wal-
terio Mitty gyvenimas" rašoma, kaip mandagus švelnaus Walte-
rio Mitty gyvenimas yra paįvairinamas malonių fantazijų. Važiuo-
damas pro ligoninę, Mitty įsivaizduoja esąs daktaras, skubantis į
operacinę, kurioje du įžymūs specialistai maldauja jo pagalbos.
Vėl ir vėl Walteris Mitty nuobodulį mažina įsivaizduodamas sa-
ve pergalę švenčiančiu Walteriu Mitty: tai garsiausiu pasaulio šau-
liu, tai didvyrišku lakūnu.
Thurberio apsakymas tapo klasika, nes daugelis mūsų gali su-
sitapatinti su Walteriu Mitty. Klinikos psichologas Jerome L. Sin-
geris (1975), išstudijavęs apklausų ir pokalbių su šimtais suau-
gusių žmonių duomenis, teigia, kad beveik visi kiekvieną dieną
svajoja ar fantazuoja: darbe, klasėje, eidami gatve - beveik visur
ir bet kuriuo metu. Jauni žmonės, lyginant su vyresniais, svajoja
daugiau ir prisipažįsta turintys daugiau seksualinių fantazijų (Ca-
meron ir Biber, 1973; Giambra, 1974).
Ne visos svajonės išreiškia tokį atvirą bėgimą nuo tikrovės ir
ne visos tokios dramatizuotos kaip Walterio Mitty. Dažniausiai
jos apima gerai žinomas gyvenimo detales: galbūt mes įsivaiz-
duojame, kaip kitaip galėtume išspręsti atliekamą užduotį, arba
regime save mėginantį pasiaiškinti dėstytojui, kodėl darbas bus
padarytas vėliau, arba mintyse perkratome asmeninius susitiki-
mus, kurie buvo malonūs ar kuriuos norėtume pakeisti.
Kai kurie žmonės - maždaug 4 % visų gyventojų - fantazuoja

taip gyvai, kad jie vadinami fantazuoti linkusiomis asmenybė-
mis. 26 tokių moterų tyrimas parodė, kad vaikystėje jos mėgda-
vo neįprastai intensyvius, vaidybinius žaidimus su lėlėmis, me-
džiaginiais gyvūnėliais ar įsivaizduojamais draugais (Wilson ir
Barber, 1983). Jos sakė, kad ir suaugusios daugiau negu pusę laiko
praleidžia fantazuodamos. Jos išgyvena patirtus ar įsivaizduotus
atsitikimus taip gyvai, kad vėliau kartais sunkiai atskiria prisime-
namas fantazijas nuo tikrų įvykių atsiminimo. Stebėdamos arba
įsivaizduodamos žiaurius ar gąsdinančius reginius, jos kartais pa-
čios pasijusdavo negaluojančios. Daugelis papasakojo apie savo
gilius mistinius ar religinius išgyvenimus. Trys ketvirčiai iš jų sek-
sualinių fantazijų metu patirdavo orgazmą.
Ar valandos, kurias praleidžiame fantazuodami, yra tik būdas
pabėgti nuo tikrovės, o ne akistata su ja? Kartais taip. Tačiau sva-
jojimas gali būti ir pritaikomas. Kai kurios svajonės padeda pa-
sirengti ateities įvykiams, nes verčia įsisąmoninti neužbaigtus rei-
kalus, ir tai yra savotiškos mintinės repeticijos. Žaismingos fan- „ Tyrinėdamas save ir savo mąsty-
mo metodus, padariau išvadą, kad
tazijos sustiprina mokslininkų, artistų, rašytojų kūrybingumą. Vai-
fantazijos dovana man reiškia
kų svajonės, pasireiškiančios išgalvotais žaidimais, yra svarbios
daugiau negu mano talentas įgyti
jų socialinei ir pažintinei raidai, todėl kai kurie vaikų psicholo- tikslių žinių
gai yra susirūpinę, kad televizija pernelyg užvaldo vaikų dėmesį Albertas Einsteinas, 1879-1955
(Singer, 1986).
„ Gyvenimo menas reikalauja iš
Svajonės gali būti ir impulsyvaus elgesio pakaitalas. Žmonės,
mūsų nenukrypstamai laikytis tarp
linkę į prasižengimus ir smurtą, taip pat ieškantys dirbtinio nar-
dviejų kraštutinių - išorinių ir
kotikų žadinamo pakilumo, fantazuoja rečiau už kitus (Singer, vidinių - skatinimų".
1976). Galbūt Walterio Mitty svajonės ne tik gelbėjo jį nuo nuo- Psichologas Jerome L. Singcris, 1976
bodulio, bet taip pat leido atsiduoti savo impulsams saugiame vi-
diniame pasaulyje.
Didesnio susikaupimo, tačiau visiškai sąmoninga būsena pasie-
kiama meditacija. Medituojantys žmonės patogiai įsitaiso ramioje
aplinkoje ir ramiai giedrai nusiteikia. Tada jie susitelkia ties savo
kvėpavimu, žodžiu (Rytų šalių meditacijose tai būtų mantra, pavyz-
„Atsisėskite vienumoje ir tyloje.
džiui, Om) ar fraze (krikščionių galbūt trumpa malda). Patyrusių
Nuleiskite galvą, užmerkite akis,
medituojančių žmonių kraujospūdis, širdies ritmas, smegenų akty- ramiai iškvėpkite ir įsivaizduokite,
vumas bei medžiagų apykaita yra panašūs į labai atsipalaidavusių kad stebite savo širdį... Iškvėpdami
žmonių šių procesų rodiklius (Alexander ir kt., 1987; Holmes, 1984; tarkite: „ Viešpatie Jėzau Kristau,
Wallace ir Benson, 1972). Meditacija, kaip ir atsipalaidavimas, o gal pasigailėk manęs"... Pasistenkite
net geriau už pastarąjį, gali padėti sumažinti skausmą, nerimą bei visas kitas savo mintis atidėti į šalį.
su stresu susijusius negalavimus (Eppley ir kt., 1989). Neseniai vie- Būkite ramus, būkite kantrus ir
labai dažnai kartokite šį veiksmą ".
nuose senelių namuose buvo atliktas įspūdingas tyrimas. 73 šių Gregory iš Sinajaus, miręs 1346
namų gyventojams buvo paskirta arba kasdien medituoti, arba nieko
neskirta. Po trejų metų ketvirtadalis nemedituojančių buvo mirę, o
medituojantieji visi buvo gyvi (Alexander ir kt., 1989).
HIPNOZĖ
Įsivaizduokite, kad jus netrukus užhipnotizuos. Hipnotizuoto-
jas siūlo j u m s atsisėsti ir atsiremti, nukreipti savo žvilgsnį į tašką
aukštai ant sienos ir atsipalaiduoti. Ramiu, žemu balsu jis sako:
„Jūsų akys pavargo... Jūsų akių vokai sunkėja... Jie darosi vis sun-
kesni ir sunkesni... Jie nori užsimerkti... Jūs vis labiau atsipalai-
duojate... Jūs kvėpuojate giliai ir ritmingai... Jūsų raumenys vis
labiau ir labiau atsipalaiduoja. Visas jūsų kūnas tarsi švininis."
Po tokio kelių minučių hipnozės įvado jūsų akys tikriausiai už-
simerks, ir jūs būsite užhipnotizuotas. Hipnozė - aiškiai padidėjęs
įtaigumas, kai hipnotizuotojo įkalbinėjimai ir nurodymai gali
sukelti tam tikrus jūsų veiksmus, suvokimus ar net prisiminimus.
Kai hipnotizuotojas teigia: „Jūsų akys užsimerkia taip stipriai, kad
net ir labai stengdamiesi negalėtumėte atplėšti vokų", akių vokai
tarsi nebeklauso jūsų ir lieka užmerkti. Kai jums liepia užmiršti
skaičių 6, jūs nustembate, suskaičiavę ant savo rankų vienuolika
pirštų. Pakviestas pauostyti kvepalų, nors iš tikrųjų tai yra amo-
niakas, jūs galite kurį laiką žavėtis šiuo aitriu kvapu. Paprašytas
apibūdinti nesamą paveikslą, kurį atseit savo rankose laiko hip-
notizuotojas, jūs galite detaliai jį nupasakoti. Įteigus, kad negali-
te matyti tam tikro objekto, pavyzdžiui, kėdės, jūs galbūt iš tikrųjų
pasakysite, kad kėdės nėra, nors, įdomu, gebėsite tą kėdę apeiti
vaikščiodamas.
Gavęs nurodymą užmiršti visus šiuos įvykius, vėliau, praėjus
hipnozinei būsenai, jūs galite patirti pohipnozinę amneziją -
t. y. laikinai prarasti atmintį; tai labai panašu į nesugebėjimą pri-
siminti žinomą vardą. Tačiau „užmiršta" medžiaga yra „viduje",
nes ji turi įtakos tolesniam elgesiui, ir ją galima atsiminti, esant
iš anksto parengtam signalui (Kinlstrom, 1985; Spanos ir kt.,
1985). Todėl, nors žmonės teigia nieko neprisimeną, sumaniai pa-
rengti testai leidžia skeptikams suabejoti šia amnezija (Coe,
1989a). Taigi ypač ginčytinas klausimas yra tai, ar žmonės iš tik-
rųjų negali prisiminti „užmirštos" medžiagos, ar jie susilaiko ir
nepateikia informacijos, tenkindami hipnotizuotojo lūkesčius.
Hipnozės būdai buvo naudojami jau nuo Antikos laikų, bet dėl
šiandieninio jų paplitimo daug nusipelnė austrų gydytojas Anto-
nas Mesmeris (1734-1815), kuris klaidingai manė suradęs „gy-
vūnų magnetizmą". Mesmeris dideliu mostu perbraukdavo mag-
netu per sergančiųjų kūnus, paskui kai kuriems pacientams kil-
davo į transą panaši būsena („mesmerizuota" būsena), po kurios
jie pabusdavo jau gerokai pasitaisę. Prancūzų komisija, vadovau-
j a m a B e n j a m i n o Franklino, nenustatė gyvūnų m a g n e t i z m o ir
7 SKYRIUS. Sąmonės būsenos 229
Mesmerio „gydymą" pavadino „grynu prasimanymu". Taip hip-

nozė, arba, kaip tai buvo vadinama, mesmerizmas, buvo prilyginta
šarlatanizmui.
Pagarbą hipnozei sumenkino ir pernelyg didelės jos specialistų
pretenzijos. „Mesmerizuoti" žmonės tariamai gebėdavo matyti sau
už nugaros, stebėti kitų vidaus organus, bendrauti su mirusiaisiais.
Dabar visi mokslininkai sutinka, kad užhipnotizuoti žmonės to-
kių žygdarbių atlikti negali (7-7 pav.). Pavyzdžiui, žmonės hip-
nozės būsenoje šešioms minutėms gali pailginti savo rankas, bet
tą gali atlikti ir neužhipnotizuoti žmonės.
Prieš nusprendžiant, ar hipnozinė būklė iš tikrųjų yra sąmonės
atmaina, pirmiausiai apsvarstykime kai kurias sritis, dėl kurių su-
taria visi mokslininkai. Tada, turėdami omenyje faktus apie hipno-
zę, galėsime apmąstyti du tarpusavyje persipinančius klausimus:
„Kas yra hipnozė?", „Ką hipnozė sako apie žmogaus sąmonę?" 7-7 pav. „Nepaprastasis" užhipnoti-
zuotas „žmogus-lenta". Tačiau ir
neužhipnotizuoti žmonės lygiai taip
Faktai ir prasimanymai pat gali tai atlikti.
AR VISUS ŽMONES GALIMA UŽHIPNOTIZUOTI? Tie, kurie tyri-
nėja hipnozę, žino, kad jos galia priklauso ne nuo hipnotizuotojo,
o nuo hipnotizuojamojo atvirumo įtaigai (Bowers, 1984). Tam tik-
ru laipsniu kiekvienas pasiduoda įtaigai. Dauguma užsimerkusių,
tiesiai stovinčių žmonių, išgirdę kelis kartus sakant, kad jie svy-
ruoja pirmyn ir atgal, iš tiesų pradeda šiek tiek svyruoti. Kaip tik
kūno svyravimas yra vienas iš Stanfordo hipnobilumo skalės, ku-
ri nustato asmens imlumo hipnozei laipsnį, situacijų. Taikydamas
ją, hipnotizuotojas pateikia trumpą hipnozės įvadą, o tada prade-
da įtaigauti įvairius potyrius: nuo lengvų (ištiestos rankos juda kar-
tu) iki sunkių (atmerktomis akimis įžiūrėti neegzistuojantį asmenį).
Žmonės, kurie lengvai pasiduoda hipnozei, pavyzdžiui, tie 20%,
kurie gali įvykdyti nurodymą neužuosti ar nereaguoti į panosėje
laikomą amoniako buteliuką, tikriausiai išliks tokie ir po 25 metų
(Piccione ir kt., 1989). Šie lengvai pasiduodantys hipnozei žmonės,
kaip ir anksčiau aprašytieji, linkę fantazuoti asmenys, dažnai įsit-
raukia į lakios vaizduotės reikalaujančią veiklą (Lynn ir Rhue,
1986; Nadon ir kt., 1991). Paprastai jie daug fantazuoja gyveni-
me, lengvai įsijaučia į romanų ar filmų vaizduojamus įvykius.
Todėl daugelis mokslininkų linkę terminą „pasiduodantis hipno-
zei" pakeisti kitu, teigiamesnį atspalvį turinčiu terminu - „gabus
hipnozei". Nedaugelis iš mūsų norėtų „lengvai pasiduoti hipno-
zei", bet daugelis džiaugtųsi turėdami „gebėjimą" visą savo dėmesį
stipriai sutelkti į užduotį, vaizduotės dėka visiškai į ją pasinerti,
reaguoti į įsivaizduojamas galimybes. O būtent tai ir gali padary-
ti linkę fantazuoti ir gabūs hipnozei žmonės.
Iš tikrųjų visi gali būti jautrūs hipnozei, jeigu priverčiami to

tikėtis. Cynthia Wicklessas ir Irvingas Kirschas (1989), norėda-
mi įtikinti skeptiškus Connecticuto universiteto studentus, kad ir
juos galima užhipnotizuoti, panaudojo tokį gudrų triuką. Po stan-
dartinio hipnozės įvado jie pradėjo įtaigauti, kad tiriamieji turėtų
iš pradžių matyti raudoną, paskui žalią šviesą, paskui išgirsti mu-
ziką ir t. t. Po kiekvienos iš šių įtaigų eksperimentatoriai slap-
čiomis pateikdavo reikiamą dirgiklį - labai silpną raudoną ar žalią
šviesą, silpną muziką. Apgauti šio keisto potyrio, kad mato ir gir-
di tai, ką hipnotizuotojas įteigia, studentai nustojo abejoti. Vėliau
dauguma tiriamųjų, skirtingai negu kontrolinės grupės nariai, ku-
rie nebuvo taip įtikinėjami, pateikus Stanfordo hipnobilumo skalę
gavo didelius įverčius ir visai nebuvo mažų įverčių.
Visi tikrieji hipnotizuotojai elgiasi labai panašiai, nes įteigti,
jog „jūsų akys pavargsta..., jūsų akių vokai sunkėja", stengiasi ta-
da, kai žmonės nuvargina savo akis, žiūrėdami į tašką viršuje.
Šitaip žiūrint, visų akys pavargtų. Tačiau jeigu hipnotizuotojui se-
kasi, klientas „sunkius akių vokus" priskirs hipnotizuotojo galiai.
AR GALI HIPNOZĖ PADĖTI PRISIMINTI UŽMIRŠTUS ĮVYKIUS?

Ar hipnozė sudaro galimybes iš naujo išgyventi praeities poty-
rius? Prisiminti darželio laikų draugus? Atkurti užmirštas ar nu-
slėptas nusikaltimo detales? Ar parodymai, gauti hipnozės me-
tu, gali būti naudojami teisme?
Dauguma žmonių įsitikinę, kad visas patyrimas yra „viduje",
kad viskas, kas mums atsitinka, užrašoma smegenyse ir gali būti
atkurta, jeigu tik gebėtume pralaužti savo pačių gynybą (Loftus,
1980). Tai įrodinėjama amžiaus regresijos reiškiniu, kai žmonės
tariamai išgyvena savo vaikystes potyrius. Tačiau per 60 metų
sukaupti tyrimų rezultatai verčia abejoti amžiaus regresija: užhip-
notizuotieji asmenys nėra labiau vaikiški negu neužhipnotizuo-
tieji, kurių prašoma apsimesti vaikais (Nash, 1987). Sugrąžinti į
ankstesnį amžių žmonės elgiasi taip, kaip jie mano elgiantis vai-
kus, tačiau paprastai peržengia ribas ir persistengia vaidindami
tam tikro amžiaus vaiką (Silverman ir Retzlaff, 1986). Žmonės,
pavyzdžiui, gali jaustis vaikais ir spausdinti mašinėle taip, kaip,
jų manymu, spausdintų šešiametis, bet kartais jie tai daro laiky-
damiesi visų gramatikos taisyklių, paprastai tuo metu nesikeičia
nei jų smegenų elektrinės bangos, nei refleksai, nei suvokimas.
Yra buvę atvejų, kai atpalaiduojanti ir sutelkianti hipnozės bū-
sena padėjo liudininkams paskatinti kriminalinio nusikaltimo ty-
rimą. 1977 m. 26 vaikai ir jų autobuso vairuotojas Edas Ray bu-
vo pagrobti ir įstumti į apleistą, užkastą 2 m gylyje po žeme sunk-
vežimį su priekaba. Kai juos išgelbėjo, užhipnotizuotas Ray at-
siminė visus, išskyrus vieną, pagrobėjų automobilio numerio

skaičius. Policija, turėdama šią informaciją, susekė pagrobėjus.
Šis atsitikimas nėra tipiškas ir neaišku, ar būtent hipnozė buvo
svarbiausias prisiminimo veiksnys. Kaip ten būtų, daugelis moks-
lininkų mano, kad hipnozė yra vertinga - ar bent jau nekenkia -
kai naudojama kaip tyrimo įrankis.
Problemų kyla tada, kai liudininku tampa žmogus, kurio pri-
siminimai „atgaivinami hipnoze". Vis daugiau valstybinių teis-
mų draudžia remtis liudininkų, kurie buvo hipnotizuoti, parody-
mais, nes mokslininkai nustatė, jog hipnoze atgaivinami prisi-
minimai supina tikrus dalykus su prasimanymais. Paprastai hip-
nozė arba iš viso nepadaugina prisiminimų, arba dar blogiau -
juos iškraipo (Dywan ir Bowers, 1983; Orne ir kt., 1984; Smith,
1983). Žmonės, hipnozės metu verčiami prisiminti detales, „pa-
ryškinti vaizdą regimosios atminties ekrane", naudoja savo vaiz-
duotę tiems prisiminimams sukurti. Hipnotizuotojo užuominos,
pavyzdžiui, „ar girdėjote stiprų triukšmą?", asmeniui net nesu-
vokiant, kas vyksta, gali pavirsti pastarojo prisiminimais. Taigi
viskas gali baigtis tuo, kad anksčiau hipnotizuoti liudininkai
teismo metu gali būti įsitikinę, kad sako tiesą, ir liudyti apie
įvykius, kurių niekada nepatyrė (Laurence ir Perry, 1988). „Hip-
nozė nėra psichologinės tiesos serumas" - teigia mokslininkas
Kennethas Bowersas (1987), - „ir būtų labai žalinga priskirti jai
šią savybę".
AR HIPNOZĖ GALI PRIVERSTI ŽMOGŲ ELGTIS PRIEŠ JO VA-

LIĄ? Mokslininkai Martinas Orne ir Frederickas Evansas (1965)
parodė, kad užhipnotizuotus žmones galima įkalbėti atlikti aki-
vaizdžiai pavojingą veiksmą. Pavyzdžiui, jie pakluso reikalavi-
mui trumpam įmerkti ranką į stipraus kvapo rūgštį ir paskui ta
„rūgštimi" aplieti tyrėjo padėjėjo veidą. Kitą dieną klausiami jie
neatsiminė savo elgesio ir atkakliai tvirtino, kad nepaklustų nu-
rodymams atlikti tokius veiksmus.
Ar hipnozė suteikia hipnotizuotojui ypatingą galią valdyti
žmoftes net prieš jų pačių valią? Norėdami išsiaiškinti, Orne ir
Evansas paleido nuo grandinės daugelio klaidingų įsitikinimų
priešą - kontrolinę grupę: Orne paprašė kelių tiriamųjų apsimesti,
kad jie irgi yra užhipnotizuoti. Laboratorijos eksperimentatorius
nežinojo, kad šie kontroliniai tiriamieji nebuvo užhipnotizuoti,
todėl elgėsi su visais vienodai. Koks rezultatas? Visi neužhip-
notizuotieji atliko tokius pat veiksmus kaip ir užhipnotizuotieji.
Daugumą užhipnotizuotų žmonių galima būtų įtikinti, kad suplė-
šytų Amerikos vėliavą ar išniekintų Bibliją, kai kurie net ben-
dradarbiautų pavagiant egzaminų medžiagą ar pardavinėjant
uždraustus narkotikus, tačiau tokia pat tikimybė, kad žmonės, pa-

prašyti imituoti hipnozę, atliktų tuos pačius veiksmus.
Tai patvirtina dėsnį, kuris 18 skyriuje „Socialinė psichologi-
j a " teigia, kad valdingas asmuo teisėtomis aplinkybėmis gali įkal-
bėti žmones (užhipnotizuotus ar neužhipnotizuotus) atlikti kai ku-
riuos netikėtus veiksmus. Hipnozės tyrinėtojas Spanosas (1982)
tą patį pasakė labai paprastai: „Hipnozės paveiktų žmonių vieša
elgsena neperžengia normos ribų".
AR HIPNOZĖ GYDO? Vis dažniau hipnozė pritaikoma klinikoje.

Hipnoterapeutai nedaro nieko stebuklingo. Jie tik mėgina padėti
ligoniams pasinaudoti savo pačių gydomosiomis galiomis (Baker,
1987). Pohipnozinė įtaiga (įtaiga, kuri turėtų veikti pasibaigus
hipnozės seansui) padeda sumažinti galvos skausmą, palengvinti
astmą, atsikratyti karpų, psichofiziologinių odos pažeidimų. Vie-
nai moteriai, daugiau kaip 20 metų kentėjusiai nuo atvirų viso kū-
no žaizdų, buvo siūloma įsivaizduoti, kad plaukioja raibuliuojan-
čiame, saulės nušviestame skystyje, kuris valo jos odą, bei pa-
justi, kokia švelni, be jokių pažeidimų jos oda. Per tris mėnesius
jos žaizdos išnyko (Bowers, 1984).
Kai kurie psichologai įsitikinę, kad gydomasis hipnozės povei-
kis priklauso nuo to, ar sutrikimas yra valingai reguliuojamas. Ty-
rimai, kurių metu hipnozė buvo taikoma savikontrolės (pavyzdžiui,
nagų kramtymo ar rūkymo) problemoms spręsti, parodė, kad ji vie-
nodai padėjo ir tiems, kurie galėjo, ir tiems, kurie negalėjo būti
giliai užhipnotizuoti. Tai rodo, kad gydymo sėkmė tikriausiai pri-
klauso nuo kitų dalykų, o ne nuo hipnozinės įtaigos. Jei gydomi
sutrikimai, nesusiję su valios jėga, pavyzdžiui, ypač stiprios, aler-
ginės reakcijos, kartais ryškiai palengvėja tik tiems žmonėms,
kurie labiausiai imlūs hipnozei (Bowers ir LeBaron, 1986).
Tačiau ar šiais atvejais, kai hipnozei imlūs žmonės, turintys
nevalinių problemų, gauna daugiau naudos, galima hipnozę lai-
kyti gydomuoju veiksniu? Galima ir kitaip iškelti šį klausimą: ar
hipnozė paveikesnė negu kiti būdai, skatinantys žmones atsipa-
laiduoti ir kurti pozityvius vaizdus? Pavyzdžiui, hipnozė greitina
žaizdų gijimą. Tačiau kontroliniai tyrimai parodė, kad tą patį ga-
lima pasiekti ir be hipnozės, naudojant vien tik teigiamą įtaigą
(Spanos ir kt., 1988). Todėl tikroji gydomoji hipnozės vertė lie-
ka abejotina.
AR HIPNOZĖ GALI SUMAŽINTI SKAUSMĄ? Taip, hipnozė gali

sumažinti skausmą (Kihlstrom, 1985). Neužhipnotizuotiems
žmonėms, įmerkusiems rankas į ledinį vandenį, per 25 sekundes
pradeda labai skaudėti. Kai tą patį daro užhipnotizuoti žmonės,
kuriems prieš tai įteigta nejausti skausmo, jie iš tikrųjų sakosi be-
veik nejaučią skausmo. Net lengva hipnozė gali sumažinti baimę,
o kartu ir didelį jautrumą skausmui, pavyzdžiui, gydant dantis.
Maždaug 10% iš mūsų gali būti užhipnotizuoti taip giliai, kad
galėtų būti operuojami be narkozės.
Kaip tai atsitinka? Viena skausmo malšinimo hipnoze teorija
pabrėžia disociaciją: skirtingų sąmonės lygių atskyrimą - dėl to
keli psichikos procesai gali vykti lygiagrečiai vienu metu. Ši teo-
rija teigia, kad hipnozė skausmo dirgiklių sukeliamus pojūčius
(kuriuos žmonės įsisąmonina) atskiria nuo emocinės kančios,
būdingos skausmo potyriams. Todėl ledinis vanduo atrodo labai
šaltas, tačiau nesukelia skausmo.
Kita teorija tvirtina, kad hipnozės būsenoje skausmas sumažėja
dėl atrankinio dėmesio. Pavyzdžiui, rungtynių įkarštyje susižei-
dusiam sportininkui skauda labai nestipriai arba visiškai neskau-
da iki žaidimo pabaigos. Šį požiūrį patvirtina keletas tyrimų, ku-
rie rodo, kad hipnozė sumažina skausmą ne daugiau kaip atsipa-
laidavimas ar dėmesio atitraukimas be hipnozės (Chaves, 1989).
Pavyzdžiui, kai kurios moterys, kurioms hipnoze atitraukiamas
dėmesys, gimdydamos jaučia labai silpną skausmą, tačiau kai ku-
rioms moterims taip esti ir be hipnozės, ypač jeigu iš anksto spe-
cialiai buvo rengiamasi gimdymui (D'Eon, 1989).
Abi skausmo teorijos tvirtina, kad užhipnotizuotas žmogus šiek
tiek jaučia skausmo dirgiklius. Iš tikrųjų žmonės, teigiantys, kad ne-
jaučia skausmo, vis dėlto smarkesniu prakaitavimu ir padažnėjusiu
širdies plakimu reaguoja į elektros šoką ar chirurgo peilį. Žmonės,
kuriems hipnoze yra įteigta, kad jie yra kurti, neigia, kad gali girdė-
ti savo balsą, tačiau per ausines išgirdę pusę minutės atsiliekantį sa-
vo balsą, reaguoja taip, kaip ir neužhipnotizuoti žmonės: vėluojan-
tis grįžtamasis ryšys sutrikdo jų gebėjimą sklandžiai kalbėti. Įteigus,
kad neskiria spalvų, užhipnotizuoti žmonės reaguoja į spalvų testus
kitaip negu žmonės, kurių spalvų rega iš tikrųjų sutrikusi.
Nors tiriamieji tvirtina, kad nejunta skausmo, nesuvokia gar-
so ar spalvos, tačiau jų jutimo sistemos gana akivaizdžiai regist-
ruoja veikiančius dirgiklius. Giliai užhipnotizuoti žmonės, ku-
riems liepiama užmiršti, kad girdėjo tam tikrus žodžius, vėliau
sakosi jų neprisimeną, tačiau jų elgsena rodo ką kita, nes „užmiršti
žodžiai" veikia jų mintis ir suvokimą (Kihlstrom, 1990). Be to,
jei lengvai užhipnotizuojamiems žmonėms pasakoma, kad popie-
riaus lapas, ant kurio užrašytas didelis skaičius, yra tuščias, jie
kartais atkakliai tvirtina, kad nieko nemato. Tačiau pasakius, kad
tikrai užhipnotizuoti, žmonės skirtingai nuo apsimetėlių, trumpam
išvysta skaičių prieš šiam pamažu išnykstant, šie teisingai nuro-
do, koks buvo skaičius (Spanos ir kt., 1989).
IŠ ARČIAU. Tikras atsitikimas

Praėjusių Šv. Kalėdų prisiminimai? intonaciją (pavyzdžiui, klausiant „ar trečiadienis?"),
Ko galėtume pasimokyti iš išradingo tyrimo, kurį kad tiriamasis atsakytų „taip".
atliko Robertas True (1949)? Užhipnotizuotus sa- Paskutinis smūgis True eksperimentui buvo su-
vanorius jis „perkėlė" j Šv. Kalėdų ir gimimo dienų duotas, kai Orne 10 keturmečių paprasčiausiai pa-
šventes, kai jie buvo 10-ies, 7-erių ir 4-erių metų. klausė, kokia šiandien savaitės diena. Jo nuosta-
Kiekvieno jų klausė, kokia tada buvo savaitės die- bai, nė vienas iš jų nežinojo. Jeigu keturmečiai ne-
na. Tikimybė, kad neužhipnotizuotas žmogus ne- žino savaitės dienų, vadinasi, True tiriami suaugu-
pasirengęs teisingai pasakys kokios nors praeityje sieji pateikė informaciją, kurios tikriausiai nežino-
buvusios datos savaitės dieną, yra viena iš septy- jo, būdami ketverių metų.
nių. Nuostabu, užhipnotizuotų 82% atsakymų bu-
vo teisingi. Praėjusių gyvenimų prisiminimai?
Kiti tyrinėtojai nesugebėjo pakartoti True gautų Kaip galima tikėti tvirtinimu apie žmonių „grįžimą
rezultatų. Kai Martinas Orne (1982) pasiteiravo Dr. į praeitus gyvenimus", jeigu net grįžimas į vaikystę
True, kodėl taip yra, šis atsakė, kad „Science" - šia- hipnozės dėka yra pusiau prasimanymas? Nichola-
me žurnale jis publikavo savo straipsnį - sutrum- sas Spanosas (1987-1988) teigia, kad užhipnotizuoti
pino pagrindinio klausimo, kurį jis užduodavo tiria- linkę fantazuoti žmonės, tikintieji reinkarnacija, patei-
miesiems, formuluotę. Iš tikrųjų jis šių sugrąžintų į kia ryškias „praėjusių gyvenimų" detales. Tačiau jie
ankstesnį amžių žmonių klausdavo: „Ar tai pirma- beveik visada tvirtina buvę tos pačios rasės (jei tik
dienis? Antradienis?" ir t. t. tol, kol tiriamasis su- tyrinėtojas prieš tai nepasakė, kad dažnai persikūni-
stabdydavo jį savuoju „taip". Kai Orne paklausė jama ir į kitą rasę). Labai dažnai jie teigia buvę gar-
True, ar klausinėdamas šis žinojo, kokia tai buvo siais žmonėmis, o ne eiliniais. Kartais jie prieštarau-
savaitės diena, jis patvirtino, kad žinojo, tačiau ne- ja vieni kitiems, įrodinėdami, kad buvo tuo pačiu as-
susigaudė, kodėl Orne šito klausia. meniu, pavyzdžiui, karaliumi Henry VIII (Reveen,
O jūs ar suprantate, kodėl klausė? True ekspe- 1987-1988). Be to, jie paprastai nežino dalykų, ku-
rimentas yra puikus pavyzdys, kaip neapčiuopiamai riuos bet kuris tų laikų gyventojas būtų žinojęs. Vie-
hipnotizuotojas gali paveikti tiriamųjų atsiminimus nas tiriamasis, „grįžęs" į „ankstesnįjį gyvenimą" ir
(o žiūrint plačiau, kaip nepastebimai eksperimen- 1940 metais buvęs japonų naikintuvo lakūnas, ne-
tatoriai gali pranešti tiriamiesiems apie savo lūkes- galėjo pasakyti Japonijos imperatoriaus vardo ir ne-
čius). „Turint omenyje, kad hipnotizuojamas žmo- žinojo, kad tuo metu Japonija jau kariavo. Taigi hip-
gus trokšta išpildyti jam keliamus reikalavimus, - nozinių grįžimų į praėjusius gyvenimus pavyzdžiai
spėja Orne, - hipnotizuotojui reikia tik vos pakeisti nepateikia jokių patikimų reinkarnacijos įrodymų.
Taigi mokslininkai diskutuoja, kas yra hipnozė, bet jie sutaria,

kad hipnozė nesulaiko juntamosios įvesties, kaip kartais galvoja hip-
notizuojamieji ir žiūrovai. Tai, ką žmonės sakosi juntą, neatitinka
jų elgesio. Neaiškus atsakymas į klausimą, kaip hipnozė sumažina
skausmą - ar atskirdama skausmo jutimą nuo sąmoningo suvoki-
mo, ar tik nukreipdama dėmesį į kitus dalykus - atveda mus prie
pagrindinės problemos: ar hipnozė yra ypatinga psichikos būsena?
Ar hipnozė yra ypatinga sąmonės būsena?

Supratome, kad hipnozė siejasi su padidintu įtaigumu. Taip pat
įsitikinome, kad hipnozė nesuteikia žmogui ypatingų galių. Ta-
čiau kartais ji padeda prisiminti tikrus (ir netikrus) praeities įvy-

kius, įveikti psichosomatinius negalavimus, sumažinti skausmą.
Taigi, kas yra hipnozė? Ar ją galima vadinti ypatinga, neįprasta
sąmonės būsena?
HIPNOZĖ KAIP SOCIALINIS REIŠKINYS. Skeptikai mano, kad

hipnozė nėra ypatinga fiziologinė būsena. Be to, elgesys, kurį su-
kelia hipnozė, galimas ir be jos. Vadinasi, hipnoziniai reiškiniai
yra tik normalios sąmonės veiklos apraiškos (Spanos, 1986a).
6 skyriuje buvo parodyta, kokią stiprią įtaką mūsų interpreta-
cijos turi kasdieniams suvokiniams. Kai skauda (atrodo, kad kaip
tik skausmą labiausiai ir veikia hipnozė), suvokimas ypač priklau-
so nuo to, kur sutelktas mūsų dėmesys. Mes taip pat žinome, kad
lakios vaizduotės žmonės gali susikurti ryškius vaizdus ir be hip-
nozės. Todėl, galbūt, „užhipnotizuoti" žmonės tik atlieka „gerai
pasiduodančių hipnozei asmenų" vaidmenį ir leidžia hipnotizuo-
tojui valdyti jų fantazijas.
Tai nereiškia, kad žmonės sąmoningai apsimetinėja. Jie tik
daro ir sako tai, ko iš jų tikimasi. Jie kaip aktoriai, kurie įsijau-
čia į savo vaidmenis, gali pradėti jausti ir elgtis taip, kaip tinka
įteigiamam vaidmeniui. Suprantama, kad kuo daugiau žmonėms
patinka hipnotizuotojas, kuo daugiau jie juo pasitiki, kuo dau-
giau yra motyvuoti elgtis taip, kaip yra nurodoma, tuo daugiau
jiems tai pasiseka (Gfeller ir kt., 1987). Jei eksperimentatorius
pašalina motyvaciją veikti kaip nurodoma, pavyzdžiui, pasaky-
damas, kad hipnozė atskleidžia „lengvatikius", tiriamieji tampa
nebeatliepiantys. Jeigu vėliau jiems liepsime pasikasyti savo ausį
išgirdus žodį „psichologija", jie bus linkę tai daryti tik tada, kai
manys, kad eksperimentas vis dar vyksta (ir laukiama, kad pasi-
kasytų). Remdamiesi šiais rezultatais, socialinės įtakos teorijos
šalininkai tvirtina, kad hipnoziniai reiškiniai yra būdingi ne vien
tik hipnozei. Hipnoziniai reiškiniai, kaip ir kitos sąmonės atmai-
nos, pavyzdžiui, daugialypė asmenybė (522 p.), dvasių ar de-
monų valdymas (Spanos, 1989), yra tik kasdienės socialinės elg-
senos apraiškos.
HIPNOZĖ KAIP SĄMONĖS SUSKIRSTYMAS. Dauguma hipnozės

tyrinėtojų mano, kad įprasti socialiniai ir pažintiniai procesai tu-
ri tam tikrą reikšmę hipnozei, bet jie taip pat įsitikinę, kad hip-
nozė yra daugiau negu vaizduotės vaidyba. Užhipnotizuoti žmonės
kartais elgiasi taip, kaip jiems įteigta, net tada, kai yra įsitikinę,
kad jų niekas nestebi. Toks elgesys rodo, kad čia veikia kažkas
daugiau negu pastangos būti „geram tiriamajam". Be to, dauge-
lis specialistų tebėra įsitikinę, kad tam tikri reiškiniai yra būdin-
gi tik hipnozei, ir kad ypatinga sąmonės būsena paaiškina to-

kius su hipnoze susijusius potyrius, kaip sumažėjusį skausmą,
priverstines haliucinacijas, palengvėjusias alergines reakcijas ir
sumažėjusius fizinius sunkumus (Bowers, 1989). Skeptikai, žino-
ma, atsako, kad nuo hipnotizuotojo gebėjimo išlaikyti savo pa-
slaptingosios galios, kurią dauguma klientų sieja su hipnoze, au-
ros priklauso j o pragyvenimas (Coe, 1989b).
Hipnozės tyrinėjimo veteranas Ernestas Hilgardas (1986) ma-
no, kad hipnozę galima aiškinti disociacija. Jis teigia, kad diso-
ciacija, pasireiškianti hipnozės metu, yra stipresnė kasdienių di-
sociacijų, vykstančių apdorojant informaciją, forma. Guldydami
vaiką į lovą, mes galime 14-ąjį kartą skaityti jam „Pelenę" ir kar-
tu mintyse planuoti įtemptą kitos dienos tvarkaraštį. Veikiamas
azoto oksido (tikrųjų dujų), aš girdžiu dantų gydytoją prašant
„plačiai išsižioti". Kai mano sąmoningasis „aš" galvoja apie jos
prašymą, burna, mano paties nuostabai, tuoj pat paklūsta. Gydy-
toja sako: „Pasisukite į mane". Ir vėl, tarsi valdoma kažkokios
pašalinės jėgos, mano galva akimirksniu paklauso. Pasitrenira-
vus visiškai į m a n o m a skaityti bei suprasti apsakymą ir kartu
užrašinėti diktuojamus žodžius; taip pat sėkmingai j ū s galite
kažką keverzoti ant popieriaus, klausydamiesi paskaitos, arba
įgudęs pianistas gali kalbėtis, grodamas j a m žinomo kūrinio
ištrauką (Hirst ir kt., 1978). Taigi, kai užhipnotizuoti tiriamieji
rašo atsakymus į klausimus viena tema ir kartu kalba ar skaito
kita, tai yra ryškesnė normalios pažintinės disociacijos forma.
Hilgardas hipnozinę disociaciją atskleidė įdomiomis aplin-
kybėmis. Demonstruodamas hipnozę auditorijai, jis tiriamajam
įteigė, j o g šis yra kurčias ir nusprendė parodyti, kad jis visiškai
nereaguoja į klausimus, patyčias ir netgi į netikėtus stiprius gar-
sus. Kai studentas paklausė Hilgardo, ar kuri nors tiriamojo dalis
visgi gali girdėti, jis nutarė parodyti, kad negali. Hilgardas ty-
liai paprašė hipnotizuojamojo pakelti savo dešiniosios rankos „ Visa sąmonė gali būti suskilusi į
smilių, jeigu kuri nors j o dalis vis dar gali girdėti. Visų nuo- dalis, kurios yra kartu, tačiau
stabai - taip pat ir Hilgardo bei paties tiriamojo - pirštas paki- visiškai nepaiso viena kitos
lo. Kai tiriamojo klausa buvo sugrąžinta, jis papasakojo, kad Williamas Jamcsas
„ P s i c h o l o g i j o s pagrindai 1 ', 1890
„buvo truputį nuobodu tiesiog čia sėdėti... Bet staiga aš paju-
tau, kad mano pirštas pakilo, ir aš norėčiau, kad jūs man tai pa-
aiškintumėte".
Šis atsitikimas paskatino tolesnius tyrimus. Kaip jau anks-
čiau sakėme, užhipnotizuoti žmonės, panardinę savo ranką į le-
dinį vandenį, teigia, kad jiems beveik neskauda. Tačiau paprašius
nuspausti mygtuką, jeigu „kuri nors jų dalis" jaučia skausmą,
jie visada nuspaudžia. Hilgardas mano, kad disocijuota sąmo-
nė, slaptoji stebėtoja, pasyviai suvokia, kas vyksta.
Suskaidytos sąmonės teorija yra ginčytina, nes „slaptosios ste-

bėtojos" pranešimai, atrodo, priklauso nuo eksperimentatoriaus
norų. Tačiau aišku tai, kad mes apdorojame daug informacijos,
to neįsisąmonindami. Skyriuose apie jutimus ir suvokimą buvo
pateikta nesąmoningo informacijos apdorojimo pavyzdžių, apie
tai dar bus rašoma ir kituose skyriuose, skirtuose mokymosi, at-
minties bei mąstymo procesams. Be abejo, mūsų mąstymas ap-
ima daug daugiau negu mes aiškiai įsisąmoniname.
Ir vėlgi, neabejotina, kad hipnozei svarbi socialinė įtaka. Tai-
gi, ar galima šiuos du - socialinės įtakos ir suskaidytos sąmonės
- požiūrius sujungti? Mokslininkai Johnas Kihlstromas ir Kevi-
nas McConkey (1990) įsitikinę, kad šie du požiūriai neprieštarauja
vienas kitam ir jie abu galėtų sueiti į „bendrą hipnozės sąskaitą".
O kol taip nėra, šių autorių nuomone, hipnozę galime suprasti ir
kaip normalių socialinės įtakos dėsnių apraišką, ir kaip įprasto są-
monės suskaidymo reiškinį.
NARKOTIKAI IR SĄMONĖ
Ar hipnozės metu pakinta sąmonė, dar diskutuojama, tačiau ne-
kyla abejonių, kad taip veikia narkotinės medžiagos. Cheminės me-
džiagos, kurios keičia suvokimą ir nuotaiką, vadinamos psicho-
aktyviosiomis medžiagomis. Plačiai paplitusį įteisintų psichoak-
tyviųjų medžiagų vartojimą iliustruoja tokia galima narkomano
diena: ji prasideda nuo rytinio stiprios kavos puodelio; vidudienį
nervus nuramina kelios cigaretės ir paskirti raminamieji vaistai;
išėjus anksti iš darbo, taurė kokteilio atpalaiduoja ir nuramina prieš
susitikimą su dantų gydytoju, pas kurį azoto oksidas skausmingus
potyrius paverčia švelniai maloniais; prieš pietus išgerta dietinė
tabletė padeda sumažinti apetitą, o j o s jaudinantį poveikį gali
pašalinti migdomieji vaistai. Prieš užmiegant REM slopinančiu
miegu, mūsų įsivaizduojamą narkomaną nuliūdina per žinias pa-
skelbtas pranešimas apie „didėjantį piktnaudžiavimą narkotikais".
Ilgai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, didėja toleranci-
ja joms: narkomanui, norinčiam pajusti narkotikų poveikį, reikia
vis didesnių ir didesnių jų dozių. Žmogus, retai vartojantis alko-
holį, gali apgirsti nuo vieno bokalo alaus, o prityręs gėrėjas to
nepajus ir nuo 6 bokalų. Nesileiskite suklaidinami žodžio „tole-
rancija". Alkoholikai gali būti labai tolerantiški alkoholiui, bet jų
smegenis, širdis ir kepenis nepaprastai žaloja pernelyg didelis al-
koholio kiekis, kurį jie „toleruoja".
Žmonės, kurie nustoja vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, pa-
tiria nemalonius abstinencijos reiškinius. Organizmas, reaguoda-
mas j narkotikų trūkumą, junta fizinį skausmą ir stiprų narkotikų

poreikį. Tai rodo fizinę priklausomybę nuo narkotikų. Gali pa-
sireikšti ir psichologinė priklausomyhe^ypac nuo narkotikų, var-
tojamų stresu^mažinti. Net nesukeldami fizinės priklausomybės,
narkotikai tampa svarbia narkomano gyvenimo dalimi, dažniau-
siai būdu neigiamoms emocijoms susilpninti. Nesvarbu, ar tai būtų
fizinė, ar psichologinė priklausomybė, narkomanas siekia gauti
narkotikų ir juos vartoti.
_Yxa trys psichoaktyviųjų medžiagų rūšys: raminamieji ir mig-
domieji arba „slopinamieji", kurie ramina nervų sistenjps akty-
vumą ir lėtina organizmo funkcijas; stimuliatoriai, arba „skati-
namieji", kurie laikinai suaktyvina nervų sistemosj/eįklą ir su-
žadina organizmo funkcijas; haliucinogenai, iškreipiantys suvo-
kimą ir sukeliantys juntamuosius vaizdinius be juntamosios įves-
ties. Visos šių grupių medžiagos veikia smegenų sinapsėse: ska-
tina, slopina ar imituoja neuromediatorių (smegenų cheminių pro-
cesų perdavėjų) aktyvumą.
Raminamieji ir migdomieji
Pirmiausia aptarkime organizmo veiklą lėtinančias medžiagas
- alkoholį, raminamuosius ir opioidus.
ALKOHOLIS. Pasakykite, ar šis teiginys teisingas ar klaidingas:

didelis alkoholio kiekis slopina, o mažas - skatina.
Klaidingas. Mažos „spirito" dozės iš tikrųjų gali išjudinti gė-
rėją, bet tik sulėtindamos smegenų centrų, kurie kontroliuoja
sprendimų priėmimą bei slopinimą, veiklą._Alkoholis padeda iš-
ryškėti potraukiams, kuriems, būdamas negirtas, žmogus gali prie-
šintis, nes apsvaigus dėmesys sutelkiamas tik į tuo metu esančią
situaciją, nesvarstomi galimi padariniai (Steele ir Jozephs, 1990).
Alkoholio veikiami žmonės suerzinti reaguoja agresyviau negu
paprastai, paprašyti pagalbos irgi yra paslaugesni negu įprasta.
Kasdieniame gyvenime alkoholis skatina žalingus polinkius, pa-
vyzdžiui, seksualiai priekabiaujantys vyrai per pasimatymą verčia
merginas gerti, kad šios atsipalaiduotų (Mosher ir Anderson,
1986), skatina paslaugius polinkius, pavyzdžiui, išgėrę restoranų
lankytojai duoda daugiau arbatpinigių (M. Lynn, 1988). Taigi al-
koholis padaro mus agresyvesnius arba paslaugesnius - atvires-
nius arba seksualiai drąsesnius - tada, kai tokių polinkių jau esa-
ma. Tikėtina, kad, apsvaigę nuo alkoholio, jūs parodysite, kokius
potraukius jaučiate, būdami blaivūs.
Mažos alkoholio dozės atpalaiduoja, sulėtindamos simpatinės
nervų sistemos aktyvumą. Didėjančios alkoholio dozės gali su-
kelti sunkių problemų: reakcijos lėtėja, kalba tampa neaiški, ne-

besugebama atlikti įprastų veiksmų. Šie fiziniai rezultatai kartu
su mažėjančiu slopinimu lemia blogiausius padarinius, kokius tik
gali sukelti alkoholis - Amerikoje daugiau kaip 100 000 žmonių Ilinojaus universitete atlikta
kasmet patenka į autoavarijas ar įsivelia į smurtinius nusikalti- apklausa parodė, kad lytinių
nusikaltimų metu 80% vyrų užpuo-
mus, susijusius su alkoholio vartojimu (Lord, 1987).
likų ir 70% moterų aukų buvo
Alkoholis įdomiai veikia atmintį. Jis nesutrikdo nei trumpa- neblaivūs (Camper, 1990).
laikės, nei ilgalaikės atminties. Tačiau jis trukdo perkelti naują
patyrimą į ilgalaikę atmintį. Taigi smarkiai geriantieji kitą dieną
po išgertuvių gali neprisiminti, ką jie buvo sutikę, ką pasakė ar
padarė praėjusį vakarą. Atmintis aptemsta iš dalies dėl to, kad ne-
sugebama perkelti prisiminimų iš girtumo būsenos į blaivią būse-
ną (Eich, 1980). Atmintis po gėrimo gali aptemti ir dėl to, kad
alkoholis sutrumpina REM miego trukmę. (Prisiminkite, kad žmo-
nėms, kuriems trūksta REM miego, sunku dienos išgyvenimus įsi-
minti ilgam.)
Alkoholis turi dar ir kitą įdomų poveikį sąmonei: jis silpnina
savimonę (Hull ir kt., 1986). Žmonės, linkę slopinti savo nesėk-
mių arba trūkumų įsisąmoninimą, dažniau vartoja alkoholį negu
tie, kurie apie save galvoja gerai. Gydytojai nacistai, kurie „ne-
tinkamus" žmones atrinkdavo į dujų kameras, dažnai darydavo tai
išgėrę arba vėliau nusigerdavo (Lifton, 1986).
Alkoholio, kaip ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų, įtaka elge-
siui reiškiasi ne vien dėl smegenų cheminių pokyčių, bet ir dėl var-
tojančiojo lūkesčių. Daugelis tyrimų rodo, kad kai žmonės tiki, jog
alkoholis veikia socialinę elgseną, ir kai tiki (teisingai ar klaidin-
gai), kad jie geria alkoholį, jie ir elgiasi atitinkamai (Leigh, 1989).
Pavyzdžiui, alkoholis pats savaime šiek tiek didina seksualinį jau-
dulį, nes mažina protu reguliuojamą slopinimą (Crowe ir George,
1989). Tačiau žmonės, įsitikinę, kad alkoholis skatina susijaudini-
mą, stipriau reaguoja į seksualinį dirgiklį ir tada, kai iš tiesų gėrė
alkoholio, ir tada, kai manė, kad gėrė. Jay Hullas ir Charlesas Bon-
das (1986) apibendrino savo tyrimus ir padarė išvadą, kad kai ku-
rie žmonės alkoholiu „pateisina savo seksualinį jaudulį".
Susipažinkime su eksperimentu, kurį atliko Davidas Abram-
sas ir Terence Wilsonas (1983). Rutgerso universiteto vyrams, sa-
vanoriškai sutikusiems dalyvauti tyrime „Alkoholis ir seksualinis
Faktas: studentai geria daugiau
sužadinimas", buvo duota alkoholio arba nealkoholinio gėrimo alkoholinių gėrimų negu jiį bendra-
(abiejų gėrimų aštrus skonis gožė alkoholio pojūtį). Kiekvienoje amžiai, nesimokantys universitete
grupėje pusė tiriamųjų manė, kad geria alkoholinį gėrimą, o pusė (Atwell, 1986).
- kad nealkoholinį gėrimą. Neatsižvelgiant į tai, ką gėrė, pasižiū-
Faktas: 10% geriančiųjų sumoka
rėję erotinio filmo ištrauką, vyrai, kurie buvo įsitikinę, kad var- už pusę viso suvartojamo alkoholio
tojo alkoholį, teigė turėję ryškių seksualinių fantazijų ir dėl to ne- (Ligų kontrolės centras, 1989).
sijautė kalti. Taigi, galėdami priskirti savo seksualinę reakciją al-
koholio poveikiui, jie visiškai nesivaržė dėl savo minčių, nesvar- Faktas: daugelis priklausomų nuo
bu, ar jie iš tikrųjų vartojo alkoholį ar jo nevartojo. Tai išryškina narkotikų žmonių vartoja daugiau
negu vieną narkotiką; dauguma
svarbų principą: narkotinių medžiagų psichologinis poveikis la-
alkoholikų rūko cigaretes; daugu-
bai priklauso nuo vartotojo psichinės būsenos.
ma heroino vartotojų piktnaudžiau-
ja alkoholiu.
arba raminamieji, veikia panašiai
kaip alkoholis. Jie mažina simpatinės nervų sistemos aktyvumą, Faktas: alkoholizmas kamuoja
todėl barbitūratų, pavyzdžiui, Nembutal ir Seconal, kartais paski- daugiau vyrų negu moterų;
Azijoje ir Siaurės Amerikoje
riama padėti užmigti ar sumažinti nerimą. Didesnės dozės gali su-
maždaug vienas iš dešimties vyrų,
trikdyti atmintį ir protavimą. Kartu su alkoholiu - kai, visą va-
bet ne daugiau kaip viena
karą vartojus alkoholį, išgeriama migdomųjų - bendras slopina- iš penkiasdešimties moterų
mas poveikis visoms kūno funkcijoms gali būti mirtinas. Didelės yra alkoholikas (-ė) (Heizer
barbitūratų dozės taip pat gali būti mirties priežastis. ir kt., 1990).
Faktas: alkoholis stipriau veikia

OPIOIDAI. Opioidai - opiumas bei iš jo išskirtos medžiagos
moteris negu vyrus, nes moterų
(morfijus ir heroinas) - taip pat slopina nervų sistemos funkci-
skrandyje yra mažiau alkoholį
jas. Akių vyzdžiai susiaurėja, kvėpavimas sulėtėja - pasireiškia skaldančių fermentų, todėl daugiau
letargo būsena. Skausmą ir nerimą kelioms valandoms pakeičia alkoholio patenka į kraujo apyta-
palaimingas malonumas. Tačiau už šį malonumą reikia mokėti, o kos sistemą (Frezza ir kt., 1990).
heroino vartotojui šis užmokestis - kankinamai ieškoti kitos do-
Faktas: 22% Amerikos suaugusiųjų
zės, kuri vis didėja, savaites justi didžiulį fizinį skausmą dėl abs-
prisipažįsta mėgstantys išgerti, t. y.
tinencijos. Kai kuriems tenka sumokėti didžiausią kainą - mirti per mėnesį įvairiomis progomis
nuo per didelės dozės. penkis ar daugiau kartų išgeria
Kelias į pripratimą yra apgaulingas. Smegenys, nuolat gauda- svaigiųjų gėrimų; daugiausia
mos dirbtinių opioidų, galiausiai nustoja pačios gaminti opioidus (52%) mėgstančių išgerti yra tarp
- endorfinus (2 skyrius, 37 p.). Tada smegenims, nebegaunan- 18-24 metų vyrų (Ligų kontrolės
čioms narkotikų, pritrūksta normalaus kiekfb skausmą malšinan- centras, 1983).
čių neuromediatorių. Šito padarinys - abstinencijos agonija. Faktas: ,,Anheuser-Busch" alaus
daryklos kasmetinės išlaidos
Stimuliatoriai reklamai septynis kartus viršija
Nacionalinio alkoholizmo tyrimo
Plačiausiai vartojami stimuliatoriai yra kofeinas, nikotinas,
instituto biudžetą (McCarthy,
stipresnis - amfetaminas, dar stipresnis - kokainas. Stimuliato- 1988).
riai pagreitina kūno funkcijas, todėl amfetaminas dar vadinamas
„greičiu". Stiprūs stimuliatoriai dažnina širdies ir kvėpavimo rit- Faktas: alkoholis nužudo daugiau
žmonių negu visi kiti neįteisinti
mą, nuo jų išsiplečia akių vyzdžiai, sumažėja apetitas (kadangi
narkotikai kartu. Tas pat pasakyti-
padaugėja gliukozės kraujyje), padaugėja energijos, padidėja pa-
na ir apie tabaką (Siegel, 1990).
sitikėjimas savimi. Todėl žmonės vartoja stimuliatorius tam, kad
neužmigtų, suliesėtų, pagerintų nuotaiką ar sportinius laimėjimus.
Kaip ir už kitas narkotines medžiagas, taip ir už stimuliatorius,
tenka „mokėti". Kai narkotikų stimuliuojantis poveikis-baigiasi,
organizmo funkcijos gali labai sulėtėti, ir jų vartotojas gali „alp-
ti" dėl nuovargio, galvos skausmo, irzlumo ar depresijos. Kaip ir
prie raminamųjų ir migdomųjų, taip ir prie stimuliatorių, galima
priprasti, t. y. tapti nuo jų priklausomais (apie priklausomybę nuo

nikotino skaitykite 614 p.).
1990 metais atliktas nacionalinis tyrimas parodė, kad 5% Ame-
rikos vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių pastaraisiais
metais išmėgino kokainą, o 2% - rūkė „kreką", t. y. stipriai veikiantį
kokaino preparatą (Johnson ir kt., 1991). (Gali būti, kad tai nevi-
siškai tikslūs duomenys, nes nebuvo tirti mokslą metę moksleiviai.)
Gyvūnams ir žmonėms, kramtantiems kokos lapus, nedidelis
pamažu į kraują patenkantis kokaino kiekis nesukelia liguistų
reiškinių (Siegel, 1990). Tačiau uostomas koncentruotas kokainas,
ypač rūkomas arba švirkščiamas, labai greitai patenka į kraują,
sukeldamas 15-30 minučių trunkančią euforijos būseną. Toks
„antplūdis" sumažina neuromediatorių dopamino ir norepinefri-
no kiekį smegenyse, todėl, vos tik nustojus veikti narkotikams,
„krentama" į nerimastingą ažituotą depresiją (7-8 pav.). Krekąs
veikia dar greičiau ir sukelia trumpiau trunkančią, bet stipresnę
euforiją, vėliau smarkiau „krentama" bei trokštama daugiau kre-
ko. Kreko poreikis po kelių valandų susilpnėja, bet po kelių dienų
vėl sustiprėja (Gawin, 1991).
Pradėjusieji nuolat vartoti kokainą, tampa nuo j o priklausomi.
Pavyzdžiui, nuo kokaino priklausomos beždžionės daugiau kaip
12 000 kartų spaudė svertą prieš kiekvieną šio narkotiko įšvirkšti-
mą (Siegel, 1990). Žmonėms ir gyvūnams, vartojantiems kokai-
ną, gali sutrikti emocijos, kilti įtarumas, traukuliai, sutrikti kvėpa-
vimas, juos gali ištikti širdies smūgis. Kokaino, kaip ir kitų psi-
choaktyviųjų medžiagų, poveikis priklauso ne vien nuo dozės, bet
taip pat ir nuo vartojančiojo lūkesčių, asmenybės, situacijos, t. y.
Impulsas 7 - 8 pav. Kokaino euforija ir „kriti-

mas". Paprastai, kai neuromediatoriai
perneša informaciją per sinapsę, ją
Nervinė
ląstelė siunčiančioji nervinė ląstelė
susigrąžina neuromediatorių perteklių.
-Sugrįžimas Kokainas neleidžia sugrįžti trims
neuromediatoriams - dopaminui,
norepincfrinui ir serotoninui (Ray ir
Ksir, 1990). Papildomos neuromediato-
Sinapsė kokainas rių molekulės pasilieka sinapsėse.
Neurome-
diatoriai t Dėl to sustiprėja jų normalus nuotaiką
keičiantis poveikis bei pasireiškia
Receptoriai euforijos būsena. Kai kokainas pa-
sišalina iš organizmo, neuromediatorių
stoka sukelia „kritimo" būseną.
Nervinė
ląstelė Amfetaminas veikia kitaip: jis skatina
daugiau išsiskirti norepinefrino
(Julien, 1988).
nuo šių veiksnių derinio. Gavę placebą, kokaino vartotojai, gal-

vodami, kad gavo kokaino, dažnai jaučiasi panašiai tarsi iš tikrųjų
būtų jo vartoję (Van Dyke ir Byck, 1982). Aplinkybėmis, kurio-
mis dažnai kyla agresija, pavartotas kokainas gali dar padidinti
agresyvias reakcijas. Narvelyje uždarytos žiurkės, gavusios elek-
tros smūgį į kojas, kovoja tarpusavyje, o gavusios ir elektros
smūgį, ir kokaino - kovoja dar smarkiau (Siegel, 1990).
Haliucinogenai
Haliucinogenai^yra psichoaktyviosios medžiagos, kurios iškrei-
pia suvokimą ir sukelia ryškius vaizdinius, nesant juntamosios
įvesties (todėl jie dar kartais vadinami psichodelikais, nes tai reiš-
kia „psichikos atskleidimą"). Kai kurie haliucinogenai yra natūra-
lios medžiagos, pavyzdžiui, marihuana. Ji laikoma silpnu haliu-
cinogenu. Kiti haliucinogenai yra sintetinės medžiagos. Iš jų ge-
riausiai žinomi yra: PCP („angelų dulkės") - stipriai veikiantis
neįteisintas skausmo malšintojas, sukeliantis visiškai nenumato-
mus ir kartais pražūtingus psichologinius padarinius, ir LSD.
LSD. Pirmąją „rūgšties kelionę" 1943 metais išmėgino chemikas

Albertas Hofmannas, LSD (lizergo rūgšties dietilamido) sukū-
rėjas. Jis pasakojo, kad, atsitiktinai nurijęs šio chemikalo, „išvy-
do nepertraukiamą fantastinių vaizdų, neįprastų formų, ryškių kin-
tančių spalvų srautą" (Siegel, 1984). LSD ir kitų stiprių haliuci-
nogenų cheminė sudėtis yra panaši į neuromediatoriaus serotoni-
no porūšį, ir todėl haliucinogenai sulaiko serotonino veikimą (Ja-
cobs, 1987). LSD sukeliamos emocijos įvairuoja nuo euforijos iki
visiško abejingumo ir panikos.
LSD, kaip ir kitųjįarkotinių. medžiagų, sukeltiišgyvenimai pri-
klauso nuo žniogaus-jaųotaįk^ Nors emocijos būna
skirtingos, bet suvokimo iškraipymai ir haliucinacijos yra pana-
šios. Psichologas Ronaldas Siegelis (1982) teigia, kad yra panašios
haliucinacijos, nesvarbu, ar jos kyla dėl to, kad smegenims trūksta
deguonies, juntamųjų dirgiklių, ar kad jas sukelia narkotikai. Išgy-
venimai dažniausiai prasideda nuo paprastų geometrinių figūrų,
pavyzdžiui, grotelių, voratinklio ar spiralės, vaizdo. Kita fazė su-
sideda iš prasmingesnių vaizdų. Kai kurie iš jų gali būti tunelio
ar piltuvėlio pavidalo, kiti gali pakartoti praeityje buvusius emo-
cinius išgyvenimus. Kai haliucinogeninis patyrimas pasiekia vir-
šūnę, žmonės dažnai junta, kad atsiskiria nuo savo kūno ir regi į
sapną panašius vaizdus, tarsi jie būtų tikri - tokie tikri, kad nar-
komanus gali apimti panika, jie gali save sužaloti.
IŠ ARČIAU. Klaidingai suprantamas priklausomybės reiškinys

Tradiciškai priklausomybė buvo suprantama kaip priklausomybę kaip ligą, pavyzdžiui, kaip į diabe-
narkotikų poreikis, kai, nustojus juos vartoti, išryš- tą, gali sumenkinti pasitikėjimą savimi ir norą pa-
kėja fiziniai simptomai, pavyzdžiui, skausmas, pyki- keisti savo įpročius, nes perša mintį, kad negydant
nimas, išsekimas. Šiuolaikinėje populiariojoje psi- „neįmanoma kovoti". Kritikai mano, kad toks po-
chologijoje priklausomybės, kaip neįveikiamos pa- žiūris yra žalingas, nes daug žmonių nustoja vartoti
gundos, supratimas yra platesnis, nes apima ir elg- narkotikus patys, savo noru, be gydymo. Apie 7 0 %
seną, kuri anksčiau buvo laikoma tiesiog blogu įpro- rūkančiųjų, kurie mėgino gydytis nuo rūkymo, vė-
čiu ar net nuodėme. Ar ne per daug išsiplėtė ši są- liau vėl pradėjo rūkyti, o didžioji dalis iš 4 1 milijo-
voka? Ar priklausomybė iš tikrųjų yra tokia nenuga- no Amerikos rūkalių patys atsisakė šio įpročio (536
lima? Daugelis narkomanijos tyrinėtojų įsitikinę, kad p.). Pusė Amerikos kareivių, kariavusių Vietname,
trys mitai apie priklausomybę yra klaidingi: išmėgino heroiną ar opiumą, o 2 0 % tapo nuolati-
niais vartotojais. Gynybos departamentas, susirū-
1. Prie narkotikų greitai priprantama. Pavyz- pinęs grįžtančių narkomanų antplūdžiu, įgaliojo ty-
džiui, greitai priprantama prie skausmui malšinti rimo grupę, vadovaujamą Lee Robinso (1974), ste-
vartojamo morfijaus, todėl vėliau dažnai pradeda- bėti 500 vyrų, kurių šlapimo analizės parodė, kad,
ma vartoti heroiną. Kai kurie ž m o n ė s ( m a ž d a u g
būdami Vietname, jie vartojo narkotikus. Trečdalis
10%), pajutę psichiką veikiančių vaistų poveikį, iš
šios grupės narių, grįžusių namo, vėl griebėsi nar-
tikrųjų sunkiai gali sumažinti jų dozę ar iš viso baigti
kotikų. Tačiau neveikiami stresinės karo aplinkos ir
juos vartoti. Tačiau daug daugiau yra atsitiktinių bei
dirgiklių, susijusių su narkotikų vartojimu (vietos,
galinčių susivaldyti narkotikų vartotojų negu pripra-
draugų, aplinkybių), tik 7 % iš 500 vėl tapo priklau-
tusiųjų prie tokių narkotikų kaip alkoholis, marihu-
somi nuo narkotikų. Visi kiti - išskyrus keletą už-
ana ar kokainas (Gazzaniga, 1988; Siegel, 1990).
kietėjusių narkomanų - priklausomybės atsikratė.
Pamišęs narkomanas, galintis padaryti bet ką, kad
tik gautų narkotikų, yra veikiau išimtis negu tai- 3. Priklausomybės sąvoką galime pritaikyti ne
syklė. Be to, žmonės, kurie turi gydytis narkotinė- tik narkotikų vartojimui, bet ir daugeliui pasikarto-
mis medžiagomis, dažniausiai nepasidaro nuo jų jančių, su malonumo ieškojimu susijusių veiksmų.
priklausomi. Tiems, kurie gauna morfijaus skaus- Mes tai darome, tačiau ar šito reikia? Kaip plačiai
mui numalšinti, retai susiformuoja toks jo poreikis, mes galime taikyti šią sąvoką?
koks būdingas narkomanui, vartojančiam morfijų Pripratimo kaip ligos, kurią reikia gydyti, idėja
kaip nuotaiką keičiantį narkotiką (Melzack, 1990). buvo pritaikyta daugeliui elgesio būdų, pavyzdžiui,
Taigi psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra būti- persivalgymui, pirkimui, mankštinimuisi, azarti-
nas, bet daugeliui žmonių nepakankamas veiksnys niams lošimams ir seksui. „Aš pripratęs slidinėti"
priklausomybei sukelti. reiškė tą patį kaip ir „man patinka slidinėti". Tačiau
kai žmonės metaforą pradeda suvokti tiesiogiai ir
2. Priklausomybės negalima įveikti savo noru: pritaiko ją tikrovėje, pripratimas tampa universaliu
būtina gydytis. Klestinčio gydymo nuo priklauso- pasiteisinimu. Žmonės, išeikvoję daug pinigų dėl
mybės verslo atstovai stengiasi įtikinti, kad be jų įpročio lošti, arba prievartautojai, pasiteisindami sa-
pagalbos esame bejėgiai. Ir iš tikrųjų, kai kuriems vo „seksualiniais įpročiais", galėtų ginčytis ir įrodi-
priklausomiems žmonėms labai naudingos šios gy- nėti, kad „nieko negali su savimi padaryti", ir vietoj
dymo programos. Pavyzdžiui, „Anoniminiai alkoho- pasmerkimo ar įkalinimo ieškoti užuojautos ar gy-
likai" daugeliui žmonių padėjo įveikti priklausomybę dymo. Jeigu yra ginčytinas net priklausomybės nuo
nuo alkoholio. Tačiau kritikai teigia, kad pasveiku- narkotikų, kaip ligos, kurią reikia gydyti, modelis,
siųjų procentas gydytų ir negydytų žmonių grupėse tai pripratimo taikymas nesaikingam elgesiui paaiš-
skiriasi mažiau negu jūs manote. Be to, požiūris į kinti yra dvigubai abejotinas.
MARIHUANA. Marihuana yra gaunama iš kanapių, kurios 5000

metų buvo auginamos dėl savo pluošto, lapų ir žiedų. Stipriau-
siai veikiantis marihuanos dėmuo yra THC (taip paprastai vadi-
namos sudėtingos organinės molekulės delta-9-tetrahidrokanabi-
nolis). Neseniai nustatyta, kad smegenyse yra receptorių šiai mo-
lekulei, todėl, manoma j o g pačios smegenys gamina panašų che-
mikalą (Matsuda ir kt., 1990). THC, surūkytas arba suvalgytas su
kokiu nors maistu, pavyzdžiui, šokoladiniu pyragaičiu, sukelia la-
bai įvairių reiškinių, dėl to sunku narkotiką priskirti kuriai nors
grupei. (Rūkant narkotiko patenka į smegenis per 7 sekundes ir
jo poveikis būna didesnis negu suvalgius, kai poveikio viršūnė
pasiekiama lėtesniu nenuspėjamu tempu.)
Marihuana, kaip ir alkoholis, atpalaiduoja, sumažina įtampą ir
gali sukelti euforiją. Tačiau ji veikia ir kaip silpnas haliucinoge-
nas, nes sustiprina jautrumą spalvoms, garsams, kvapams, skonį
turinčioms medžiagoms.
Marihuanos, kaip ir kitų narkotinių medžiagų, vartotojų poty-
riai yra skirtingi ir priklauso nuo situacijos, kada ji vartojama. Jei
žmogus jaučia nerimą ar yra prislėgtas, narkotikai gali dar sustip-
rinti šiuos jausmus. Kartais marihuana vartojama ne tik malonu-
mui, bet ir gydymui. Ji gali leisti atsipalaiduoti žmonėms, ken-
čiantiems glaukomos (padidėjusio akispūdžio) sukeltą skausmą ar-
ba pykinimą, kuris kamuoja vėžiu sergančius ligonius, kai jiems
taikoma chemoterapija. Pripažindama šią marihuanos naudą, Na-
cionalinė Mokslų Akademija paskelbtoje marihuanos tyrimo ap-
žvalgoje (1982) nurodė ir ne tokius malonius padarinius. Kaip ir
alkoholis, marihuana sutrikdo judesių darną, suvokimo įgūdžius
bei reakcijos greitį, kurie būtini gebėjimui saugiai vairuoti ar val-
dyti mašinas. „THC priverčia gyvūnus klaidingai vertinti įvykius",
- teigia Ronaldas Siegelis (1990, 163 p.). - „Balandžiai pavėluo-
tai sureaguoja į švilpuką ar šviesą, kurie praneša, kad trumpam
bus paduota maisto; žiurkės pasuka klaidingu keliu labirintuose".
Marihuana taip pat trikdo atmintį, trukdo greitai prisiminti prieš
kelias minutes apdorotą informaciją. Akivaizdu, kad narkotikai ne-
padeda mokytis.
Skirtingai negu alkoholis, kuris pasišalina iš organizmo per ke-
lias valandas, T H C ir j o šalutiniai produktai laikosi organizme
mėnesį ir ilgiau. Todėl priešingai negu esant įprastam toleranci- „Koks keistas yra šis dalykas, kurį
jos reiškiniui, žmonėms, nuolat vartojantiems narkotikus, „aukštu- žmonės vadina malonumu. Ir kaip
mai" pasiekti, reikia mažiau narkotikų negu tiems, kurie vartoja įdomiai jis susijęs su tuo, kas
juos atsitiktinai. laikoma visiška jo priešybe -
skausmu... Ten, kur sutinkame
Kol kas dar nevisiškai aiškūs marihuanos sukeliami fiziniai pa-
vieną, būtinai ir kitas seka iš
dariniai, bet medicininiai tyrimai rodo, kad, ilgai vartojant mari-
paskos ".
huaną, gali sumažėti vyriškųjų hormonų bei spermos kiekis. Taip Platonas „Phacdo", 4 a. pr. Kr
pat ji daugiau negu cigarečių rūkymas gali pažeisti plaučius (Wu

ir kt., 1988). Didelės jos dozės pagreitina smegenų ląstelių ne-
tektį (Landfield ir kt., 1988). Nors prie marihuanos priprantama
mažiau negu prie kokaino ar nikotino, tačiau vienas 654 vyres-
niųjų moksleivių tyrimas rodo, kad daug marihuanos vartoję pa-
augliai turi daugiau sveikatos ir šeimos problemų negu tie, kurie
jos nevartojo (Newcomb ir Bentler, 1988).
Nepaisant skirtumų, visoms 7-1 lentelėje išvardytoms psichi-
ką veikiančioms medžiagoms būdingas vienas bendras dalykas:
neigiami padariniai, kuriais užmokama už buvusius teigiamus
išgyvenimus. Padariniai patvirtina dar bendresnį dėsnį: emocijos
turi polinkį sukelti sau priešingas emocijas, kurios trunka tol, kol
pirmosios išnyksta. Procesui kartojantis, priešingos emocijos stip-
rėja (457 p.). Dėsnis, kad emocijos sukelia sau priešingas emoci-
jas, tinka narkotikų sukeltiems malonumams: malonumas išblės-
ta, kai tik narkotikas pareikalauja savo atlyginimo. Šis dėsnis taip
pat padeda paaiškinti toleranciją bei abstinenciją. Kadangi priešin-
gi neigiami ilgalaikiai padariniai vis stiprėja, tai, norint pasiekti
trokštamą malonumą, reikia didinti ir didinti narkotiko dozes, o tai
dar labiau sunkina abstinencijos būseną. Tada abstinencijos simp-
tomams panaikinti reikia dar didesnės narkotiko dozės.
Narkomanijos profilaktika
Šiaurės Amerikoje jaunimas narkotikų daugiau vartojo 8-aja-
me dešimtmetyje ir mažiau - 9-ajame. Kasmetinė Mičigano uni-
versiteto atliekama 16 000 abiturientų apklausa parodė, kad moks-
leivių, manančių, jog „reguliariai vartoti marihuaną yra labai ri-
zikinga", skaičius nuo 35% 1978 metais padidėjo iki 78% 1990
metais (Johnston ir kt., 1991). Ypač daug šio amžiaus jaunuolių
7-1 LENTELĖ. Kai kurios psicho aktyviosios medžiagos

RŪŠIS NARKOTIKAS MALONUS IŠGYVENIMAI NEMALONUS IŠGYVENIMAI
Depresantas Alkoholis Iš pradžių pakilumas, paskui atsipalaidavimas, Depresija, sutrikusi atmintis, pažeisti
mažesnis varžymasis organai, sutrikusios reakcijos
Heroinas Euforijos antplūdis, sumažėjęs skausmas Užslopintos fiziologinės funkcijos,
kankinanti abstinencija
Stimuliatorius Kokainas Euforijos antplūdis, pasitikėjimas savimi, Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai,
energingumas įtarumas, depresija
Nikotinas Susijaudinimas ir atsipalaidavimas, pasitenki- Širdies ligos, vėžys (nuo dervų)
nimo jausmas
Silpnas Marihuana Aštresni pojūčiai, sumažėjęs skausmas, Sumažėjęs lytinių hormonų kiekis,
haliucinogenas iškreiptas laiko suvokimas, pakilumas, sutrikusi atmintis, pažeisti plaučiai
atsipalaidavimas
marihuaną vartojo 1979 metais, ir nuo to laiko jų vis mažėjo ( 7 -

10 pav.). Amerikos švietimo tarybos atliktos universitetų studentų
apklausos rezultatai irgi rodo, kad nuo 1977 iki 1990 metų stu-
dentų, pritariančių marihuanos įteisinimui, skaičius sumažėjo nuo
53% iki 19% (Astin ir kt., 1987, 1991). Panaši nuostata bei nar-
kotikų vartojimo pokyčiai nustatyti tiriant Kanados paauglius
(Smart ir Adlaf, 1989).
Yra tyrimų, atskleidžiančių besikeičiančią žmonių nuostatą į al-
koholį. Daugiau negu kada nors nuo „sausojo įstatymo" laikų sa-
vo sveikata ir saugumu susirūpinusių amerikiečių mano, kad al-
koholis nėra tik linksminantis gėrimas, o narkotikas, ir mano, kad '76 '78 '80 '82 '84 '86 '88 '9:
jo turėtų būti vengiama kaip ir kitų narkotikų. Gallupo apklausos Metai
rodo, kad blaivininkų vis daugėja - nuo 29% 1978 metais iki 43%
7-10 pav. Nuo 8-ojo dešimtmečio
1990 metais (Gallup ir Newport, 1990). Naujai priimtų į universi- vidurio vidurinių mokyklų abiturientu,
tetus studentų, kurie teigė pastaruosius metus visiškai negeriantys teigiančių, kad per pastarąsias 30 dienu
alaus, skaičius nuo 25% 1981 metais padidėjo iki 42% 1990 me- vartojo alkoholi, marihuaną ar kokainą,
procentas nuolat mažėja (iš Johnston ir
tais. Jungtinėse Amerikos Valstijose stiprių spiritinių gėrimų par-
kt., 1991).
davimas nuo 1980 iki 1987 metų sumažėjo 23% (Bureau of the
Census, 1990). Kai alkoholio pramonė pradeda gaminti vyno pa-
kaitalus vietoj vyno ir nealkoholinį alų vietoj alkoholinio, aišku,
kad nuostatos keičiasi.
17 skyriuje „Sveikata" rašoma, kad mažiau rūkoma ir cigare-
čių, net nepaisant to, kad prie jų stipriai priprantama. Mažiau rūko
išsilavinę žmonės, kurių dauguma niekada nerūkė arba metė rūky-
ti. Jei bus tinkamai supažindinama su alkoholio, kokaino, mari-
huanos ar tabako daroma žala sveikatai, daugelis žmonių be jo-
kio gydymo, paramos grupių ar vaistų nustos juos vartoti.
Kodėl vis tik kai kurie žmonės toliau vartoja psichoaktyviąsias
„Įstatymu uždrausti narkotikus, kad
medžiagas? Kodėl, pavyzdžiui, trečdalis Amerikos abiturientų at-
būtų išspręsta narkomanijos
sako, kad pastaruoju laikotarpiu mėgino uždraustų narkotikų problema, būtų tolygu drausti
(Johnston ir kt., 1991)? Paaugliams, kuriems svarbu malonumas lytinius santykius norint laimėti
čia ir dabar, narkotikų pamėginimas gali reikšti stiprių įspūdžių karą prieš AIDS".
ieškojimą. Taip eksperimentuoja nebūtinai blogai prisitaikę pa- Ronaldas S i c g c l i s „Intoksikacija", 1990
augliai (Shedler ir Block, 1990). Kiti, deja, pradeda juos vartoti

nuolat. Kodėl?
Kai kurie žmonės gali turėti biologinį polinkį. Pavyzdžiui, vis
daugėja įrodymų, kad polinkį į alkoholizmą lemia paveldimumas.
Pastebėta:
Įvaikinti asmenys yra labiau linkę į alkoholizmą, jeigu jų vienas ar-
ba abu biologiniai tėvai yra alkoholikai (Mirin ir Weiss, 1989).
Rizika didesnė, kai vienas iš tapačių dvynių yra alkoholikas (Heath
ir kt., 1989).
Lyginant su nealkoholikų vaikais, alkoholikų vaikai yra jautresni ap-
sinuodijimui alkoholiu (Newlin ir Thomson, 1990).

Mokslininkai išvedė žiurkių veislę, kuri pirmenybę teikia alkoholiui,
o ne vandeniui (Holden, 1991).
Šie atradimai paskatino plačiau tyrinėti genetinius ir bioche-
minius priklausomybės nuo narkotikų veiksnius. Didžiausias iki
šiol atliktas tyrimas - 25 milijonus JAV dolerių kainuojanti, 5
metų trukmės 600 JAV alkoholikų ir jų giminių analizė, pradėta
1991 metais. Nustačius biologinius priklausomybių - polinkių
ženklintojus, galbūt būtų įmanoma atpažinti jaunus žmones, ga-
linčius turėti specialių polinkių ir juos konsultuoti.
Tačiau įtakos turi ir psichologiniai bei socialiniai veiksniai. Tir- Kai kurie įspėjamieji alkoholizmo
dami Nju Džersio (New Jersey) ir Kalifornijos (California) jau- ženklai:
nimą, Michaelis Newcombas ir L. L. Harlow (1986) nustatė, kad * dažnos išgertuvės
* atgaila dėl pasigėrus pasakytų ar
vienas iš tokių psichologinių veiksnių yra jausmas, kad gyveni-
padarytų dalykų
mas neturi prasmės. Šis jausmas ypač dažnas iš mokyklos pašalin-
* kaltės ar prislėgtumo jausmas po
tiems jaunuoliams, kurie gyvena neturėdami jokių darbo įgūdžių, išgertuvių
lengvatų, vilties. * nesilaikoma apsisprendimo
Kiti tyrimai rodo, kad vartojantys daug alkoholio, marihuanos mažiau gerti
ir kokaino žmonės dažnai yra patyrę stiprų stresą ar nesėkmę ir * geriama norint sumažinti liūdesį
yra prislėgti. Kaip buvo aukščiau minėta, alkoholis laikinai apra- ar nerimą
mina skausmingą savimonę, ir padeda išvengti susidūrimo su dep- * geriant vengiama šeimos ir draugų
resija, pykčiu, nerimu ar nemiga. Toks palengvėjimas yra laiki-
nas, bet, kaip aiškinama 8 skyriuje „Mokymasis", elgesį daugiau
lemia neatidėliotini, o ne vėlesni padariniai.
Narkomanija, ypač paauglių, turi taip pat ir socialines šaknis.
Paauglių požiūriui į narkotikus didelę įtaką daro bendraamžiai,
jie taip pat tiekia narkotikus ir kuria socialinę narkotikų vartojimo
aplinką. Jei paauglio draugai vartoja narkotikus, didelė tikimybė,
kad jis ar ji taip pat pradės juos vartoti. Tačiau, jei draugai to ne-
daro, pagunda gali net nekilti. Iš tikrųjų, bendraamžiai yra toks
galingas veiksnys, kad kiti paauglių narkomanijos veiksniai, pa-
vyzdžiui, šeimos darna, religingumas ar santykiai mokykloje, ma-
tyt, veikia tik tiek, kiek jie turi įtakos bendraamžių bendravimui.
Narkomanais tapę dėl bendraamžių įtakos, greičiau nustoja var-
toti narkotikus (Kandel ir Raveis, 1989). Paprastai narkotikų at-
sisakoma, kai jų atsisako draugai arba kai pasikeičia socialiniai
ryšiai. Paaugliai iš laimingų šeimų ir tie, kurie gerai mokosi mo-
kykloje, retai vartoja narkotikus, todėl, kad retai bendrauja su var-
tojančiaisiais šias medžiagas (Oetting ir Beauvais, 1987, 1990).
Šie duomenys nurodo tris galimas kovos su narkomanija ir jos
įveikimo programų kryptis:
1. Aiškinti, kad už trumpus narkotikų m a l o n u m u s reiks ilgai
„mokėti".
2. Stengtis didinti žmonių savi vertę ir gyvenimo tikslų supratimą. Iš tikrųjų alkoholis sudaro šeštad
3. Mėginti keisti paauglių bendrijas arba stiprinti atsparumą ben- ar net mažiau visų suvartotų
draamžių spaudimui. gėrimų. Televizijos vaizduojamam t
pasaulyje alkoholis vartojamas
Kitaip tariant, mažai tikėtina, kad narkotikais piktnaudžiaus dažniau negu kava, arbata, gaivi-
žmonės, kurie supranta narkotikų fizinę ir psichologinę kainą, tei- nantys gėrimai bei vanduo, kartu
giamai vertina save ir savo gyvenimo tikslą, bendrauja su ben- paėmus (Gerbner, 1990).
draamžiais, nepritariančiais narkotikų vartojimui.
PRIEŠMIRTINIAI IŠGYVENIMAI
Žmogus... girdi, kaip gydytojas praneša apie jo mirtį. Jis išgirsta ne-
malonų triukšmą, kažkokius garsus ar švilpimą, ir kartu pajunta, kad
lėtai juda ilgu tamsiu tuneliu. Paskui jis staiga pasijunta išėjęs iš sa-
vo kūno... ir žiūri į jį per atstumą, tarsi būtų žiūrovas... Netrukus
ryškėja kiti dalykai. Žmonės ateina jo pasitikti ir jam padėti. Akyse
šmėsteli jau mirusių giminių ir draugų dvasios, o priešais pasirodo
mylinti, šilta dvasia - tokia, kokios jis niekada dar nebuvo sutikęs -
šviesos būtis... Užlieja stiprūs džiaugsmo, meilės ir ramybės jaus-
mai. Tačiau, nepaisant šito, jis kažkaip vėl susijungia su savo fizi-
niu kūnu ir gyvena (Moody, 1976, 23, 24 p.).
Ši ištrauka iš populiarios Raymondo Moody knygos „Gyveni- Nors kai kurie iš šių žmonių buvo
mas po gyvenimo", aprašo priešmirtinius išgyvenimus. Kadan- laikomi „mirusiais", tačiau nė
gi apie tokią patirtį beveik visada pasakojama teigiamai, tai ji ypač vienas iš jų nepatyrė tikrosios
smegenų mirties. Jeigu jie būtų ją
reikalinga tiems, kuriems reikia „įrodymų", kad po mirties egzis-
patyrę, tai nebūtų išlikę gyvi ir
tuoja laimė. (Atgaivinti žmonės retai prisimena, kad būtų stovėję atsiminę savo išgyvenimų - iš čia
ant pragaro slenksčio.) kilęs pavadinimas „priešmirtiniai"
Kuo mums naudingi šie pasakojimai? Ar jie įrodo, kad galime
tikėtis palaimos kitoje mirties pusėje? Ar jie patvirtina Platono
teoriją, kad protas - arba siela - gali atsiskirti nuo kūno? Ar tik-
rai visada žmonės mirties akivaizdoje išgyvena šiuos sąmonės
skrydžius?
Priešmirtiniai išgyvenimai yra įprastesni negu galima tikėtis.
Keli tyrinėtojai apklausė žmones (kiekvienas daugiau kaip 100
žmonių), kurie po fizinių traumų, širdies smūgio buvo arti mir-
ties. Anot visų šių tyrimų, nuo 30% iki 40% žmonių atsakė paty-
rę kažką panašaus į priešmirtinį išgyvenimą (Ring^.19.80.; Schna-
per, 1980). George Gallupas, jaunesnysis (1982; Gallup ir O'Con-
nel, 1986) apklausęs nacionalinę amerikiečių imtį, nustatė, kad
15% sakėsi buvę visai arti mirties. Trečdalis šių žmonių, atsto-
vaujančių maždaug 8 milijonams gyventojų pagal Gallupo skai-
čiavimus, atsakė patyrę ir mistinius išgyvenimus. Kai kurie iš jų
teigė, kad prisimena, kas jiems buvo pasakyta, kai gulėjo be są-
monės ir arti mirties. [Tačiau lygiai taip pat kai kurie pacientai
gali atsiminti operacinėje įvykusį pokalbį, nors tuo metu jie bu-
vo narkotizuoti (Hilgard, 1986).]
Ar Moody panašiai aprašė „visą" artėjančios mirties patirtį?
Stulbinančiai panašūs j o ir Ronaldo Siegelio (1977) haliucinoge-
ninių narkotikų sukelto patyrimo aprašymai: senų prisiminimų at-
gaivinimas, išėjimo iš kūno pojūtis, tunelių ir piltuvėlių vizijos,
ryški šviesa ir šviesos būtybės (7-11 pav.). Taigi artėjančios mir-
ties išgyvenimo turinys yra toks pat kaip haliucinacijų metu. Be
to, yra žinoma, kad deguonies trūkumas ir kiti smegenų sužeidi-
mai sukelia haliucinacijas.
Galbūt streso paveiktos smegenys sukuria priešmirtinį išgyve-
7-11 pav. Priešmirtinis regėjimas ar
nimą. Pacientai, kurių pažeista smilkinių sritis smegenyse, dažnai haliucinacija? Psichologas Ronaldas
pasakoja gilius mistinius išgyvenimus, panašius į tuos, kuriuos pa- Siegelis (1977) teigia, kad žmonės,
tiria vieniši jūreiviai ar poliarinių ekspedicijų dalyviai ilgalaikės mo- veikiami haliucinogenų, dažnai mato
„skaisčią šviesą savo regos lauko
notonijos, atsiskyrimo ir šalčio sąlygomis (Suedfeld ir Mocellin,
centre... Šio šviesos taško vieta sukuria
1987). Net aptemstanti sąmonė prieš užmiegant gali sukelti sklan- į tunelį panašią perspektyvą"
dymo virš lovos pojūtį. Linkę fantazuoti žmonės yra ypač jautrūs (iš R. K. Siegelio „Haliucinacijos").
- arba, kitaip sakant, atviri - priešmirtiniam ar kitokiam nekūniškam
patyrimui (Wilson ir Barber, 1983).
Siegelis (1980) padarė išvadą, kad priešmirtinį išgyvenimą
galima apibūdinti „kaip disociatyvią haliucinacijas kuriančią sme-
genų veiklą": kai išorinė įvestis susilpnėja, pradedama suvokti
pats smegenų aktyvumas. Jis šį savo teiginį iliustruoja tokia ana- „ Joana [iš Are]: Aš girdžiu balsus,
logija: prietemoje žiūrėdami į langą, matome atsispindint kam- kurie man sako, ką daryti. Jie
bario vidų, tarsi tai būtų lauke - taip esti dėl to, kad lauke blėsta sklinda iš Dievo.
šviesa (kaip ir priešmirtinio išgyvenimo metu), arba todėl, kad su- Robertas: Jie kyla tavo vaizduotėje.
stiprėja vidinė šviesa (kaip vartojant LSD). Mūsų sąmonės vaiz- Joana: Žinoma. Taip mus pasiekia
diniai, projektuojami ant mūsų suvokimo lango, sako Siegelis, at- Dievo valia. "
George Bernardas Shaw
rodo tikroviški. Patinantieji priešmirtinius išgyvenimus, kaip ir „Šventoji Joana 1 ', 1924
„nešami" LSD, stebi tai, kas yra „anapus, savyje".

Kai kurie priešmirtinių išgyvenimų tyrinėtojai prieštarauja.
Žmonės, patyrę ir haliucinacijas, ir artėjančią mirtį, dažnai neigia
šį panašumą. Be to, priešmirtinis patyrimas, skirtingai nuo nar-
kotikų, dažnai labai pakeičia žmones. Jie tampa malonesni, dva-
singesni, labiau tikintys pomirtiniu gyvenimu. Skeptikai į tai at-
sako, kad šie reiškiniai kyla dėl su mirtimi susijusio šio išgyve-
nimo konteksto.
Ginčai, kaip aiškinti priešmirtinį išgyvenimą, grąžina mus prie
pagrindinės psichikos ir kūno problemos: „Ar psichika nemateria-
li?", „Ar ji gali egzistuoti atskirai nuo kūno?" Dualistai atsako -
taip. Jie tiki, kad psichika ir kūnas yra du atskiri dalykai - nefizi-
nė psichika ir fizinis kūnas - kurie kažkaip sąveikauja tarpusavy-
je. Platono kūrinyje „Fedonas" Sokratas sako: „Ar tik mirtis ne-
reiškia, kad kūnas pradeda egzistuoti pats savaime, atskirai nuo

sielos, ir kad siela egzistuoja pati savaime, atskirai nuo kūno? Ar-
gi ne tai yra mirtis?" Sokratui, kaip ir visiems, kurie šiandien ti-
ki, kad priešmirtinis išgyvenimas yra nemirtingumo įrodymas, mir-
tis iš tikrųjų nėra asmens mirtis. Mirtis yra tik asmens išsilaisvi-
„ Atrodo, kad psichika veikia,
nimas iš kūno kalėjimo - tai proga džiaugtis. (Dėl pernelyg išplėto- nepriklausydama nuo smegenų,
to šio dualistinio požiūrio imta šlovinti pomirtines keliones, pasi- panašiai kaip ir programuotojas,
rodė tokios antraštės kaip „Džiaugsmingas mirties virpulys", „Nuo- nepriklausydamas nuo savo kom-
stabusis mirties pasaulis".) piuterio. "
Wildcris Pcnficldas,
Monistai, kalbėdami apie kūno ir proto atsiskyrimą, sako „ne".
Jie tvirtina, kad protas ir kūnas yra tik du skirtingi to paties da- ,,Kol kas viskas moksle rodo, kad
lyko aspektai. Monistai, nesvarbu, ar jie būtų mokslininkai, ma- sąmonė yra gyvų, veikiančių
nantys, kad protas ir kūnas yra neatskiriami, ar teologai, tikintys smegenų ypatybė, kuri neatskiriama
pomirtiniu gyvenimu, susijusiu su tam tikru kūno prisikėlimu, ma- nuo jų. "
Rogcris W. Spcrry, I9v
no, kad mirtis yra tikra ir kad be kūno mes esame niekas.
Kaip rodo diskusijos apie sapnų, fantazijų, hipnozinių būsenų,

narkotikų sukeltų haliucinacijų ir priešmirtinių išgyvenimų svarbą,
mokslas patenkina mūsų smalsumą žiniomis apie sąmonę ir žmo-
gaus prigimtį. Nors dar ne į visus klausimus mokslas gali atsakyti,
tačiau jis padeda įsivaizduoti, kas mes esame, kokios mūsų žmo-
giškosios galios ir kokie ribotumai.
SANTRAUKA
Sąmonės tyrimai Miegas ir sapnai
Psichologijos mokslas prasidėjo nuo sąmonės tyrinėji- Miego ritmas. Mūsų kasdienį būdravimo ir miego re-
mo, o vėliau ėmė tirti elgesį, kurį galima stebėti. Šian- žimą nustato mūsų kūno laikrodis, kitaip dar vadina-
dien vienas iš psichologijos tikslų vėl yra tirti sąmonės mas cirkadiniu ritmu. Kiekvienos nakties miegas taip
būsenas. pat turi savo ritmą, kuris prasideda pereinamąja pirmą-
ja miego faze, tęsiasi iki ketvirtosios, gilaus miego,
Atrankinis dėmesys. Vienu metu įsisąmoniname tik fazės bei sugrįžta prie aktyvesnės greitų akių judesių
labai ribotą dalį to, ką gebėtume patirti. Pavyzdys - (REM) fazės. Natūralaus nakties miego metu šis cik-
kokteilių vakarėlis, kai klausomės tik vieno balso iš las kartojasi kelis kartus: ketvirtosios miego fazės truk-
daugelio. mė nuosekliai trumpėja, o REM miego - ilgėja.
Sąmonės būsenos. Sąmonė gali reikštis įvairiomis bū- Kodėl miegame? Tyrimai, kuriais žmonėms neleidžia-
senomis, kurių metu dėmesys sutelkiamas į kylančius ma miegoti, nepaaiškino, kodėl žmogui fiziologiškai
suvokimus, mintis ir jausmus. Siame skyriuje aptaria- reikia miegoti. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad mie-
mos kelios nuo normalios budrios sąmonės besiskirian- gant išsiskiria hipofizėje gaminamas augimo hormo-
čios būsenos. nas, ir miegas padeda atsigauti pavargusiems audiniams.
Miego sutrikimai. Miego sutrikimai yra nemiga (pa- Ar hipnozė yra ypatinga sąmonės būsena? Vis dar
sikartojantis būdravimas), narkolepsija (nekontroliuo- diskutuojama, ar hipnozė yra normalių socialinių ir pa-
jamai užmiegama REM miegu) ir miego apnėja (su- žintinių procesų šalutinis produktas ar tai ypatinga są-
stojantis kvėpavimas miegant). monės būsena, galbūt susijusi su įvairių sąmonės ly-
gių disociacija.
Sapnai. Nors sąmoningų minčių gali kilti bet kurioje
miego fazėje, tačiau REM miego metu pažadinti žmo- Narkotikai ir sąmonė
nės pateikia nuspėjamus, „į sapną panašius" pasakoji-
mus; pabudę kitos miego fazės metu, jie tik kartais pa- Psichoaktyviosios medžiagos, tarp jų raminamieji ir
sako apie šmėstelėjusį vaizdą. Dažniausiai mes sap- migdomieji, stimuliatoriai ir haliucinogenai taip pat pa-
nuojame eilinius įvykius; mūsų sapnai paprastai sie- keičia sąmonę. Dažniausiai narkotikai sukelia neigia-
jasi su kasdienio gyvenimo patyrimu ir dažniau yra kumus padarinius, kuriais brangiai užmokama už jų su-
pini nerimo ar nesėkmių negu pergalingų laimėjimų. keltą laikiną malonumą.
Freudas manė, kad sapnų akivaizdusis turinys yra
cenzūruota jų slaptojo turinio, kuris patenkina mūsų Raminamieji ir migdomieji. Alkoholis, barbitūratai
nesąmoningus troškimus, atmaina. Naujesni sapnų pa- bei opioidai slopina nervų sistemos funkcijas. Kiekvie-
skirties aiškinimai pabrėžia, kad sapnai: a) padeda ap- nas iš jų siūlo savus malonumus, tačiau už tai reikia
doroti per dieną sukauptą informaciją ir įtvirtinti ją at- sumokėti sutrikusia atmintimi ir savimone bei kitais fi-
mintyje; b) atlieka fiziologinę funkciją; c) yra smegenų ziniais padariniais.
bandymas periodiškai kylančias haliucinacijas (dėl
smegenų regimosios žievės aktyvumo) sujungti į vien- Stimuliatoriai. Kofeinas, nikotinas, amfetaminas ir
tisą pasakojimą. Nepaisant tarpusavio nesutarimų, dau- kokainas skatina nervų sistemos veiklą. Jie, kaip ir be-
guma teoretikų sutinka, kad REM miego ir su juo su- veik visos psichoaktyviosios medžiagos, sinapsėse vei-
sijusių sapnų funkcija yra svarbi: tai patvirtina REM kia neuromediatorius, o jų sukelti rezultatai priklauso
atgijimas po REM ribojimo. nuo dozės bei vartojančiojo asmenybės ir lūkesčių.
Haliucinogenai. LSD ir marihuana gali iškreipti juos

Vaizduotė, fantazijos ir meditacija
vartojančio asmens laiko suvokimą bei pagal aplinky-
Iš esmės kiekvienas žmogus fantazuoja, tačiau ypač bes pakeisti pojūčius ir suvokiamą vaizdą.
linkę fantazuoti žmonės ir ypač tuomet, kai dėmesys
gali būti atpalaiduotas nuo neatidėliotinų užduočių. Narkomanijos profilaktika. Devintajame dešimtme-
Svajojimas gali padėti prisitaikyti, pasirengti ateities tyje, pasikeitus nuostatoms narkotikų atžvilgiu, paaug-
įvykiams ir pavaduoti impulsyvų elgesį. Meditacija, liai ir jaunuoliai pradėjo vartoti mažiau narkotikų. Ne-
kaip ir gilus atsipalaidavimas, gali palengvinti su stresu paisant to, psichologiniai (pavyzdžiui, stresas, depre-
susijusius simptomus ir ligas. sija, beviltiškumas) ir socialiniai (pavyzdžiui, bendra-
amžių poveikis) veiksniai veikia kartu ir skatina žmo-
Hipnozė nes eksperimentuoti su narkotikais bei tapti nuo jų pri-
klausomais. Kai kurie žmonės gali turėti didesnį bio-
Faktai ir prasimanymai. Anksčiau hipnozė buvo sie- loginį polinkį į priklausomybę nuo narkotikų, pavyz-
jama su šarlatanizmu, o dabar ji tapo rimtų tyrinėjimų džiui, alkoholio.
objektas. Dabar psichologai sutaria, kad hipnozė yra pa-
didinto įtaigumo būsena, kuria žmonės skiriasi vieni nuo
Priešmirtiniai išgyvenimai
kitų; kad nors hipnozė ir gali kam nors padėti kažką pri-
siminti, tačiau dažnai į hipnotizuojamojo prisiminimus Maždaug trečdalis žmonių, susidūrusių su mirtimi, pa-
įsiterpia pačių hipnotizuotojų įsitikinimai; kad užhipno- vyzdžiui, ištikti širdies infarkto, vėliau prisimena prieš-
tizuotų žmonių negalima priversti elgtis prieš savo va- mirtinius regėjimus. Dualistų nuomone, šie potyriai
lią labiau negu neužhipnotizuotų; kad hipnozė gali turėti įrodo žmonių nemirtingumą, o monistai nurodo, kad
laikiną gydomąjį poveikį; kad lengvai užhipnotizuojami šie pasakojimai yra labai panašūs į potyrius haliucina-
žmonės gali džiaugtis ryškiai sumažėjusiu skausmu. cijų metu.

Sąmonė. Atrankinis dėmesys esamiems suvokimams, Fantazuoti linkusi asmenybė. Žmogus, kuris daug la -
mintims ir jausmams. ko praleidžia fantazuodamas ir įsivaizduoja bei pri> -
mena savo potyrius taip ryškiai, tarsi jie iš tikrųjų cL-
Atrankinis dėmesys. Sąmoningas susitelkimas į atski-
bar būtų išgyvenami.
rus dirgiklius, pavyzdžiui, kokteilių vakarėlio metu.
Cirkadinis ritmas. Biologinis laikrodis; taisyklingi Hipnozė. Sustiprėjęs pasidavimas įtaigai, kai žmonc-
kūno ritmai (pavyzdžiui, temperatūros, budrumo), susiaurina savo dėmesio lauką bei teigia patiriantys įsi-
išryškėjantys per 24 vai. ciklą. vaizduojamus atsitikimus, tarsi jie būtų tikri.
REM miegas. Greitų akių judesių tarpsnis miegant; Pohipnozinė amnezija. Hipnotizuotojo įteigtas taria-
pasikartojanti miego fazė, kurios metu dažniausiai sap- mas nesugebėjimas atsiminti to, kas buvo patirta hip-
nozės metu.
nuojama. Ši miego fazė dar vadinama paradoksaliuo-
ju miegu, nes jo metu raumenys yra visiškai atsipalai- Amžiaus regresija. Tariamasis ankstyvosios patirtio.
davę (išskyrus mažus trūkčiojimus), o kitos organizmo pavyzdžiui, ankstyvosios vaikystės, atgaivinimas hip-
sistemos yra aktyvios. noze; didelė klaidingų prisiminimų galimybė.
Alfa bangos. Gana lėtos smegenų elektrinio aktyvu- Pohipnozinė įtaiga. Hipnozės metu įteigiama tai, k;:
mo bangos, būdingos budriai atsipalaidavimo būsenai. hipnotizuojamasis turėtų daryti po hipnozės seanso; ka:
Haliucinacijos. Klaidingi juntamieji pojūčiai, pavyz- kurie klinicistai ją taiko nepageidaujamų simptomų a:
džiui, kažko matymas, kai nėra jokių išorinių regimųjų elgesio kontrolei.
dirgiklių. Disociacija. Sąmonės suskilimas, kuomet kai kurios
Delta bangos. Didelės lėtosios smegenų elektrinio ak- mintys ar poelgiai reiškiasi ir vyksta vienu metu su ki-
tyvumo bangos, susijusios su giliuoju miegu. tomis mintimis ar poelgiais.
Nemiga. Miego sutrikimas, kai nuolat kartojasi sun- Slaptasis stebėtojas. Hilgardo vartojamas terminas,
kumai užmigti arba išmiegoti nenubundant. reiškiantis užhipnotizuoto žmogaus gebėjimą įsisąmo-
ninti savo išgyvenimus, pavyzdžiui, skausmą, nors apie
Narkolepsiįa. Miego sutrikimas, pasireiškiantis ne-
jį ir nepranešama hipnozės metu.
kontroliuojamais miego priepuoliais, kurių metu žmo-
gus iš karto ir dažnai visai netinkamu metu užmiega Psichoaktyviosios medžiagos^Cheniiiiės_niedžiagos.
REM miegu. keičiančios nuotaiką ir suvokimą.^
Miego ajpjiėįa. Miego sutrikimas, kuriam būdinga lai- Tolerancija. Silpnėjantis narkotiko-poyeikis nuolat
kinai sustojantis kvėpavimas miegant ir paskui staigus vartojant vienodą jo dozę. Tai verčia narkomaną vis di-
pabudimas. dinti narkotiko dozes tam, kad patirtų jo poveikį.
Naktinis siaubas. Miego sutrikimas, kuriam būdinga Abstinencija. Sunkumai ir kančia, kurie kyla nusto-
didelis susijaudinimas ir išgąstis; skirtingai nuo koš- jus vartoti narkotikus, prie kurių buvo priprasta.
marų, naktinis siaubas prasideda ketvirtosios miego Fizinė priklausomybė. Fiziologinis narkotikų porei-
fazės metu, praėjus 2-3 valandoms, kai žmogus užmie- kis ir nemalonūs abstinencijos požymiai, nustojus var-
ga, ir retai prisimenamas. toti narkotikus.
Akivaizdus turinys. Anot Freudo, tai atsimenamo sap- Psichologinė priklausomybė. Psichologinis poreikis
no siužetas (skiriasi nuo slaptojo turinio). vartoti narkotikus, pavyzdžiui, neigiamoms emocijoms
Slaptasis turinys. Anot Freudo, tai tikroji, bet cenzū- silpninti.
ruota sapno prasmė (skirtingai nuo akivaizdaus turi- Raminamieji ir migdomieji. Narkotinės medžiagos
nio). Freudas manė, kad sapnų slaptasis turinys veikia (alkoholis, barbitūratai, opioidai), slopinančios nervų
kaip apsauginis vožtuvas. sistemos aktyvumą ir lėtinančios kūno funkcijas.
REM atgijimas. Pailgėjusi REM miego trukmė po jo Stimuliatoriai. Narkotinės medžiagos (pavyzdžiui, ko-
trūkumo (dažno žadinimo REM miego metu). feinas, nikotinas, stipresni - amfetaminas bei kokai-
nas), skatinančios nervų sistemos aktyvumą ir greiti- LSD (Iizergo rūgšties dietilamidas, angl. lysergic acid
nančios organizmo funkcijas. diethylamide). Stiprus haliucinogeninis narkotikas, dar
Haliucinogenai. Psichodeliniai („psichikos atskleidi- vadinamas „rūgštimi".
mo") narkotikai, pavyzdžiui, LSD, iškreipiantys suvo- THC. Stipriausiai veikianti marihuanos sudedamoji
kimą ir sukeliantys juntamuosius vaizdus neveikiant dalis, sukelianti įvairių įspūdžių, tarp jų ir silpnų ha-
dirgikliams. liucinacijų.
Barbitūratai. Narkotikai, slopinantys centrinės nervų Priešmirtiniai išgyvenimai. Ypatinga sąmonės būse-
sistemos aktyvumą, mažinantys nerimą, tačiau sutrik- na, apie kurią pasakoja žmonės, buvę arti mirties (pa-
dantys atmintį ir protavimą. vyzdžiui, po širdies infarkto); ši patirtis dažnai panaši
Opioidai. Opiumas ir iš jo pagamintos medžiagos, pa- į narkotikų sukeltas haliucinacijas.
vyzdžiui, morfijus ir heroinas, slopinantys nervų siste- Dualizmas. Prielaida, kad psichika ir kūnas yra du
mos aktyvumą, laikinai malšinantys skausmą ir nerimą. skirtingi dalykai, kurie sąveikauja tarpusavyje.
Amfetaminas. Narkotikas, kuris skatina nervų siste- Monizmas. Prielaida, kad psichika ir kūnas yra du
mos aktyvumą, greitina organizmo funkcijas, dėl to di- skirtingi to paties dalyko aspektai.
dina energiją ir keičia nuotaiką.
KETVIRTOJI DALIS
MOKYMASIS IR MĄSTYMAS
Kaip mes mokomės, kaip išlaikome informaciją atmintyje

ir kaip ją vartojame - tai svarbiausieji psichologijos
klausimai. 8 skyriuje „Mokymasis" apibūdinami trys
pagrindiniai mokymosi tipai, nagrinėjama, kaip jie
veikia mūsų emocijas bei elgseną ir kaip juos
galime panaudoti savo labui. 9 skyriuje „Atmintis"
sužinosime, kaip informacija priimama, išlaikoma ir
atkuriama, kodėl kartais užmirštama.
10 skyriuje „Mąstymas ir kalba" kalbama apie
veiksmingus (nors kartais ir klaidingus) protavimo ir
sprendimo būdus, aptariamas kalbos vaidmuo
bendraujant 11 skyriuje „Intelektas" išsamiai nagrinėja-
ma intelekto sampratos ir mėginimų jį įvertinti istorija,
toliau svarstomas sudėtingas klausimas apie genų
ir aplinkos įtaką atskirų asmenų ir skirtingų rasių
intelekto skirtumams.
Mokymasis 8 SKYRIUS
Smėlėtame upelio dugne iš ikrų išsiritęs lašišos mailius su ge-

nais jau būna gavęs daug informacijos apie tai, kaip elgtis gyve-
nime. Tik išsiritusios žuvytės instinktyviai žino, kaip ir kur joms
plaukti, kuo misti, kaip apsisaugoti nuo plėšrūnų. Laikydamasi
įgimto plano, jauna lašiša netrukus pradeda savo kelionę jūron.
Po ketverių metų, praleistų vandenyne, instinktas lašišą pargena
atgal į jos gimtąsias vietas. Ji nuplaukia šimtus mylių iki savo
gimtosios upės žiočių ir, pajutusi gimtosios upės kvapą, leidžiasi
prieš srovę į savo protėvių nerštavietę. Ją pasiekusi, lašiša ieško
gerų sąlygų - tinkamos temperatūros, smėlio ir vandens srovės -
nerštui ir poruojasi.
Skirtingai nuo lašišos, mes gimdami neatsinešame genetinio
gyvenimo plano. Daug ką turime išmokti iš patirties. Norėdami
surasti savo gyvenimo kelią, kuris lašišai yra įgimtas, mes turi-
me mokytis, ir dėl to esame gerokai lankstesni. Mes galime iš-
mokti pasistatyti ledo būstus ar išsikasti žeminę, įsirengti povan-
deninius oro kambarius - taigi prisitaikyti beveik prie bet kokios
aplinkos. Iš tiesų, bene svarbiausia, kuo gamta mus apdovanojo,
- tai gebėjimas prisitaikyti - išmokti naujų elgesio būdų, kad
galėtume įveikti nuolat kintančias apinkybes.
Mokymasis - nuolatinis organizmo elgsenos kitimas, susijęs
su patirtimi, - glaudžiau negu visos kitos temos siejasi su pačia
psichologijos esme. Ankstesniuose skyriuose nagrinėjome, kaip
keičiasi moralės supratimas, savivaizdis, regimasis suvokimas. To-
lesniuose skyriuose aptarsime, kaip mokymasis formuoja mūsų
mąstymą ir kalbą, motyvus ir emocijas, asmenybę ir nuostatas.
256 IV DALIS. Mokymasis ir mąstymas
Galimybė mokytis visose šiose srityse teikia daug vilčių. Tė- „Mokymasis yra proto akys. "
T h o m a s Drake B i b l i o t h c c a s c h o b -
vus, pedagogus, trenerius, dresuotojus drąsina tai, kad galima mo- Instructissima..
kyti viso to, ko įmanoma išmokti. Tai, kas buvo išmokta, galime
pakeisti nauju mokymusi - šia prielaida grindžiami konsultavi-
mas, psichoterapija ir reabilitacija. Kad ir kokie būtume nelaimin-
gi, nemylimi, kad ir kaip nesisektų, - tai dar ne gyvenimo pabai-
ga. Iš visų gyvų būtybių mes, žmonės, mokydamiesi galime la-
biausiai keisti savo elgseną.
v Pagal apibrėžimą mokymuisi svarbiausia yra patirtis. Daugiau
negu prieš du šimtus metų filosofai Johnas Locke'as ir Davidas Į
Hume'as gakctftoįc^ du tūkstančius metų išsaky- ^
tą mintį - mes mokomės susidarydami asociacijas. Mūsų protas
susieja vienas po kito vykstančius įvykius: mes juos asocijuoja-
me. Jeigu vieną kartą užuodę ir pamatę šviežiai keptą duoną, o
paskui j o s užvalgę, numalšinome alkį, tai kitąkart, pamatę ir
užuodę duoną, iš patirties tikėsimės jos užvalgę vėl numalšinti
alkį. Jeigu vieną kartą garsą susiejote su bauginančiais padariniais,
tai kitąkart vien garsas gali sukelti baimę. Antai ketverių metų
vaikas, pamatęs per televiziją, kaip buvo užpultas vienas iš vei-
kėjų, sušuko: „Jei būčiau išgirdęs tą muziką, nebūčiau pasukęs
už to kampo!" (Wells, 1981).
Žemesnieji gyvūnai gali išmokti nesudėtingų asociaciją. Tekan-
čio vandens trikdoma jūros sraigė Aplysia, saugodamasi jo, įtraukia
savo žiaunas. Jei vanduo nesiliauja tekėjęs, kaip paprastai esti ban-
guojančiame vandenyje, žiaunų įtraukimo reakcija ima silpnėti.
(Sraigė „įpranta".) Tačiau jūros sraigės, kuri kartotinai tuoj po
čiurkšlės dar gauna smūgį, reakcija vien į vandens čiurkšlę su-
stiprėja. Gyvis kažkaip išmoksta susieti vandens čiurkšlę su gresian-
čiu smūgiu. Sudėtingesni gyvūnai gali išmokti sudėtingesnių aso-
ciacijų, ypač kai padariniai esti malonūs. Akvariume gyvenantys
jūros liūtai vis riaumoja ir plekšnoja - taip elgiasi, norėdami išpra-
šyti iš žmonių maisto. Dar tobulesni gyvūnai, pavyzdžiui, šimpan-
zės, gali išmokti kokių nors veiksmų vien stebėdamos, kaip kiti tai
daro. Mes, žmonės, galime mokytis visais šiais būdais, o kalba lei-
džia išmokti ir tokių dalykų, kurių nesame nei patyrę, nei stebėję.
Visi šie mokymosi būdai leidžia mums prisitaikyti prie supan-
čios aplinkos. Šiame skyriuje bus aiškinama, kaip išmokstama lauk-
ti reikšmingų įvykių, pavyzdžiui, maisto bei skausmo, ir jiems pa-
sirengti - o tai yra pagrindinė mokymosi rūšis, vadinama^Msikį-J
riju sąlygojimu. Mes taip pat išmokstame kartoti veiksmus, duodan-
čius gerų rezultatų, ir vengti tokių veiksmų, kurių rezultatai blogi,
- tokia mokymosi rūšis vadinama oßerantiniu sąlygojimu.
Be to, stebėdami kitus, mes netiesiogiai ismokstame naujų el- i
gesio būdų - tai vadinama mokymusi^tębint. Vienas iš ankstes- '
8 SKYRIUS. Mokymasis 257
niųjų psichologijos tikslų buvo atrasti pagrindinius tokio moky-

mosi dėsnius. Prieš šimtmetį dažniausiai buvo analizuojami žmo-
nių pateikti subjektyvūs savistabos duomenys apie jų vidinius psi-
chikos procesus. Pačioje šio amžiaus pradžioje psichologas Joh-
nas B. Watsonas (1913) pradėjo primygtinai įtikinėti psichologus
atsisakyti nuorodų į vidines mintis, jausmus ir paskatas. Užmirški-
te protą, - reikalavo Watsonas. Psichologija turėtų tyrinėti, kaip
organizmai reaguoja į jų aplinkos dirgiklius. „Jos teorijos tikslas
- numatyti ir kontroliuoti elgesį. Savistaba (introspekcija) nėra
jos svarbiausias metodas". Paprasčiau sakant, psichologija turėtų Šio šimtmečio psichologijos duome-
būti objektyvus mokslas apie elgseną. Šis požiūris, vadinamas bi- nys ir sukurtos teorijos iš esmės
heviorizmu, pirmąją šio šimtmečio pusę darė didelę įtaką Ame- pakeitė psichikos ir elgesio tyrinėji-
mus, taip kaip genetika pakeitė
rikos psichologijai. Amerikietiškoji akademinė kultūra, kuri rūpi-
paveldimumo tyrimus. Tai buvo
nosi moksliniu objektyvumu ir visų žmonių lygybe, buvo palan- objektyvios analizės, kitaip sakant,
ki dirva naujajam biheviorizmui. bihevioristinės analizės, rezultatas.
Psichologas D. O. Hcbbas, 1980
KLASIKINIS SĄLYGOJIMAS
Mintis, jog mokomasi asociacijų dėka, sukėlė daug diskusijų,
tačiau tik XX amžiuje tai buvo patvirtinta keliais žymiausiais psi-
chologijos tyrimais. Daugelis žmonių yra girdėję apie Ivaną Pav-
lovą. Jo eksperimentai yra tapę klasikiniais, o j o ištirtą reiškinį
pagrįstai vadiname klasikiniu (arba pavloviniu) sąlygojimu.
Pavlovo eksperimentai
Visą gyvenimą Pavlovas buvo aistringas tyrinėtojas. Būdamas
33 metų, jis įgijo medicinos mokslo laipsnį ir kitus du dešimt-
mečius paskyrė virškinimo sistemai tyrinėti, o 1904 metais už šį
darbą pirmasis Rusijoje gavo Nobelio premiją. Pastaruosius tris
savo gyvenimo dešimtmečius iki pat mirties (mirė, sulaukęs 86
metų), žymusis mokslininkas paskyrė visai naujam darbui, kuriuo
ir pelnė savo vietą istorijoje.
Naujoji Pavlovo tyrinėjimų kryptis išryškėjo ėmus jam kūry-
biškai aiškinti neplanuotus savo eksperimentų duomenis. Jis
ištyrė, kaip šuniui išsiskiria seilės, ir žinojo, kad, davus šuniui
maisto, jos būtinai išsiskirs. Jis taip pat nustatė, kad, dirbant su
tuo pačiu šunimi kartotinai, seilių išsiskyrimą sukelia su maistu
susiję dirgikliai - vien tik maisto vaizdas, indas, iš kurio jis šeria-
mas, žmogus, kuris reguliariai paduoda maistą, ar netgi pasigirdę
artėjančio žmogaus žingsniai. Ši „psichinė sekrecija" trukdė tirti
virškinimą, ir Pavlovas iš pradžių tai laikė šuns susierzinimu, bet
vėliau suprato, kad tai yra nesudėtinga, bet svarbi mokymosi for-
ma. Nuo to laiko Pavlovas ėmė tyrinėti mokymąsi, tikėdamasis,

kad tai padės jam geriau suprasti smegenų veiklą.
Iš pradžių Pavlovas ir jo pagalbininkai mėgino įsivaizduoti, kas
darosi šuns galvoje ir ką jis išgyvena, kai jam, laukiančiam maisto,
skiriasi seilės. Dėl to kilo tik beprasmių ginčų. J a i g i , norėdami
objektyviau išnagrinėti šį reiškinį, jie ėmėsi eksperimentuoti. No-
rėdami įsitikinti, ar šuniui pradės skirtis seilės veikiant tik neut-
raliam dirgikliui, jie kartu su maistu pateikdavo įvairius neutra-
lius dirgiklius. Kad neveiktų galimi pašaliniai dirgikliai, jie užda-
rydavo šunį nedideliame kambaryje, uždėdavo pasaitą ir pritvir-
tindavo įtaisą, kuriuo rinkdavo išsiskyrusias seiles į matavimo
prietaisą. Jie galėjo paduoti maistą iš gretimo kambario: iš pra-
džių įstumdami indą su maistu, o paskui tam tikru momentu įdėda-
mi į šuns burną mėsos gabaliukų. Jei neutralus dirgiklis - kas nors,
ką šuo galėjo pamatyti arba išgirsti - dabar nuolat pranešdavo apie
gausimą maistą, tai gal galiausiai pakaks vien šio dirgiklio, kad
šuniui imtų skirtis seilės?
Paaiškėjo, kad taip ir yra. Prieš pat įdedant maisto šuniui į bur-
ną, kad jam imtų skirtis seilės, Pavlovas ijungdayoâxsin^sigia-
lą. Kelis kartus suderinus garsą ir maistą, šuniui vien išgirdus gar-
są, dar laukiantmėsos, imdavo skirtis seilės. Tokiü p ä f b ü Ü u T a v -
lovas sukeldavo šuniui seilių išsiskyrimo~Teakciją, naudodamas
kitus dirgiklius, pavyzdžiui, švilpuką, šviesą, kojos palietimą, net-
gi pieštą apskritimą.
__ Dabar apie svarbiausius terminus: P a v l o ^ s s e i l i ų išsiskyrimą
maistui patekus į burną, pavadino nesąlyginiu atsaku (NA), nes
ši reakcija nepriklauso nuo ankstesnės šuns patirties (8-1 pav.). Į
burną patekęs maistas automatiškai, nesąlygiškai sukelia šuns sei-
lių išsiskyrimo refleksą. Tai įgimtas, arba neišmoktas, atsakas. Ka-
dangi maistas visuomet sukelia šį atsaką, Pavlovas pavadino jį ne- Prisiminkite:
sąlyginiu dirgikliu (ND). ND - nesąlyginis dirgiklis
Išgirdus garsą, seilės skiriasi todėl, kad šuo išmoko susieti gar- NA - nesąlyginis atsakas
są ir maistą. Todėl šis išmoktas atsakas vadinamas sąlyginiu at- SD - sąlyginis dirgiklis
,salaĮ (SA). Buvęs neutralus garso dirgiklis, kuris dabar sukelia są- SA - sąlyginis atsakas
l y g i n į seilių išsiskyrimo atsaką, vadinamas sąlyginiu dirgikliu
(SD). Kad būtų lengviau atskirti šiuos dirgiklius bei atsakus, pri-
siminkite, kad sąlyginis = išmoktas, jojzesąlyginis = /teišmoktas^
Jei eksperimentas buvo toks nesudėtingas, tai ką gi Pavlo-
vas veikė kitus tris dešimtmečius? Jis ir jo bendradarbiai ty-
rinėjo klasikinio sąlygojimo priežastis ir padarinius. Savo-tyri-
mais j i e nustatė penkis pagrindinius sąlygojimo procesus: pir-
minį išmokimą, blėsimą, savaiminį atsinaujinimą, apibendrini-
mą ir atskyrimą.
PRIEŠ SĄLYGOJIMĄ
Nesąlyginis dirgiklis (ND) sukelia nesąlyginį atsaką (NA). Neutralusis dirgiklis nesukelia jokio atsako.
Nesąlyginis dirgiklis yra pateikiamas tuojau po neutraliojo dir- Dabar neutralusis dirgiklis sukelia sąlyginj atsaką (SA), taigi
giklio. Nesąlyginis dirgiklis sukelia nesąlyginj atsaką. tampa sąlyginiu dirgikliu (SD).
PIRMINIS IŠMOKIMAS. Kalbant apie pirminį išmokimą, arba 8-1 pav. Pavlovo klasikinis eksperi-
pradinį mokymosi tarpsnį, pirmiausia iškilo laiko klausimas. Koks mentas. Naudojant neutralųjį dirgiklį -
garso signalą - prieš pat nesąlyginį
turi būti laikotarpis tarp neutralaus dirgiklio (garso, šviesos, pa- dirgiklį (ND) - burnoje esantį maistą -
lietimo ar kt.) pateikimo ir nesąlyginio dirgiklio? Nedidelis. Daž- neutralusis dirgiklis tampa sąlyginiu
niausiai - pusė sekundės. Šis atradimas atitinka prielaidą, jog kla- dirgikliu (SD). Tada SD sukelia sąlyginį
sikinis sąlygojimas svarbus biologiniam prisitaikymui: jis pade- atsaką (SA) - seilių išsiskyrimą.
da organizmams pasirengti galimiems geriems arba blogiems įvy-

Pasitikrinkite: jei nuo kepamų
kiams. Kai neutralus dirgiklis pradeda veikti po nesąlyginio dir- sausainių kvapo jums ima skirtis
giklio, atsakas nepasireiškia, nes jau įvykusiems įvykiams nerei- seilės, tai kas yra NA, kas SD,
kia rengtis. Tačiau, kai pirma pasirodo neutralus dirgiklis, įspėjan- kas S A? (žr. 262 p.).
tis apie svarbų įvykį, jis tampa SD, pavyzdžiui, jei stirnai keletą
kartų po lūžinėjančių šakelių traškėjimo iškilo grėsmė, šis garsas
tampa SD, ir stirna, jį išgirdusi, nujausdama, kas vėliau dažnai ND
NA
4> (seksualinis
būna, kuo greičiau sprunka į šalį. (patelė)
sužadinimas)
Michaelis Domjanas ir jo bendradarbiai (1986) tai atliko su ja-
poniškosios putpelės patinu. Tyrėjai, prieš leisdami pas jį patelę,
SA
įjungdavo raudoną šviesą. Ilgainiui paukštis pamėgo savo narvo SD
- > (seksualinis
(raudona šviesa)
raudonąjį kampą. Be to, kai apie artėjančią patelę būdavo pra- sužadinimas)
nešama raudona šviesa, susijaudinęs patinas daug greičiau imda-

vo su ja poruotis. Putpelės seksualinis sąlygojimas. Kaip
ir 8-1 pav., viršutinė eilutė reiškia
Taip pat ir žmonėms daiktai, kvapai bei vaizdai, susiję su sek- prieš sąlygojimą, o apatinė - sąlygoji-
sualiniu malonumu, tampa sąlyginiais lytinio sužadinimo dirgik- mo metu.
10. 1909
liais. Psichologas Michaelis Tirrellis (1990) prisimena: „Mano pir-

moji panelė mėgo svogūnus, tad aš pradėjau sieti svogūnų kvapą
su bučiavimusi. Vėliau, tik užuodus svogūnų kvapą, mano nuga-
ra nueidavo pagaugais. O, koks tai jausmas!" (Klausimas: Kas čia
yra nesąlyginis dirgiklis?)
ĘLĖSIMAS IR SAVAIMINIS ATSINAUJINIMAS. Kas atsitinka, kai,

nesant ND, po sąlygojimo kartotinai pasirodo SD? Ar ir toliau SD
sukels SA? Pavlovas pastebėjo, kad, kartojant garso signalą ir ne-
duodant maisto, seilių šunims išsiskiria vis mažiau. Šis silpnėjan-
tis SA,, kai nėra ND, vadinamas blėsimu. Pavlovas taip pat pa-
stebėjo, kad jei, praėjus kelioms valandoms, vėl pateikdavo gar-
są, SA (seilės), išgirdus garsą, vėl išsiskirdavo (8-2 pav.). Toks
savaiminis atsinaujinimas - po ramybės tarpsnio vėl atsigavęs
susilpnėjęs SA - Pavlovui piršo mintį, jog blėsimas yra greičiau
SA sulaikymas, o ne išnykimas.
Išsiskyręs su savo pirmąja meile, Tirrellis patyrė blėsimą ir sa-
vaiminį atsinaujinimą. Jis sakė, kad, „užuodęs svogūnų kvapą, ku-
ris daugiau nebesisiejo su nesąlyginiu dirgikliu (bučiavimusi), ne-
bepradėdavau virpėti. Tačiau retkarčiais po ilgesnio laiko vėl at-
sklidęs svogūnų kvapas pažadina manyje lyg ir nestiprų kadaise
patirtą emocinį atsaką."
APIBENDRINIMAS. Pavlovas ir jo mokiniai pastebėjo, kad šuo

po sąlygojimo į vienokio tono garsą šiek tiek reaguoja ir į kitokį
8-2 pav. Pirminio išmokimo, blėsimo
toną ar netgi švilpuką, kurie niekuomet nebuvo gretinami su mais-
ir savaiminio atsinaujinimo idealizuo-
tu. Pjinašiai-šua,. išmojęgs skirtiseiles liečiamas, jas skiriair kar toji kreivė. Kylanti kreivė rodo, kad
jsomaj^Windholz, 1989) arba dirginant kitas jo kūno vietas (8-3 -SA greitai stiprėja, kai SD ir ND
pav.). Polinkis atsakyti į dirgiklius, panašius į SD, yra vadinamas kartotinai sugretinami (pirminis
išmokimas); paskui, kai veikia tik SD.
apibendrinimu. Apibendrinimas £ali,būtį svarbus prisitaikant, pa-
SA ima nykti (blėsimas), bet po
vyzdžiui, vaikas, išmokytas bijoti važiuojančių gatve automobi- pauzės ir vėl pasirodo (savaiminis
lių, panašiai reaguoja ir į sunkvežimius bei motociklus. atsinaujinimas).
(SD veikia kartu su ND) (veikia vien S D) (veikia vien S D)

8 SKYRIUS. M o k y m a s i s 261
Dėl apibendrinimo dirgikliai, panašūs į savaime nemalonius ar-

ba malonius dalykus, sukelia tam tikrą pasibjaurėjimą arba malo-
numą. Net mėgstamas maistas, pavyzdžiui, minkštas saldainis, esti
nepatrauklus, jei patiekiamas nemalonia forma - panašiu į šuns
išmatas pavidalu (Rozin ir kt.,1986). Suaugusius žmones, turinčius
vaikiškų veido bruožų (apvalų veidą, aukštą kaktą, nedidelį smak-
rą, dideles akis), mes suvokiame esant vaikiškai mielus, patiklius
ir nuolaidžius (Berry ir McArthur, 1986). Ir vienu, ir kitu atveju
žmonių emocinės reakcijos į vieną dirgiklį yra apibendrinamos -
taip pat reaguojama ir į kitus panašius dirgiklius.
ATSKYRIMAS. Pavlovo šunys išmoko ne tik reaguoti į tam tikrą

garso toną, bet ir nereaguoti į kitokius garso tonus. Šis išmoktas
gebėjimas skirti sąlyginį dirgiklį nuo į jį panašaus, tačiau nereikš-
mingo dirgiklio, yra atskyrimas. Atskyrimas, kaip ir apibendrini-
mas, padeda gyvūnui išlikti. Dirgiklius, kurie labai mažai skiriasi, 8-3 pav. Pritvirtinęs labai mažus
kartais lydi labai skirtingi padariniai. Gebėti įžvelgti šiuos skirtu- vibratorius prie įvairių šuns kūno
mus, vadinasi, gebėti prisitaikyti. Susidūrus su pitbuliu, širdis ima vietų, Pavlovas parodė, kaip vyksta
apibendrinimas. Kai po sąlygojimo
dažniau plakti, o su kokerspanieliumi - jos ritmas nepakinta. šuniui seilės išsiskirdavo dirginant
šlaunį, jis ėmė dirginti kitas vietas.
Dabartinis Pavlovo teorijos supratimas Kuo arčiau pradinės dirginimo vietos
būdavo dirginama, tuo stipresnis
Pavlovui ir Watsonui niekinant „protines" sąvokas, tokias kaip būdavo sąlyginis atsakas
sąmonė, ėmė aiškėti, kad jie sumenkino pažinimo procesų (mąs- (iš Pavlovo, 1927).
tymo, suvokimo, lūkesčių) ir biologinių veiksnių reikšmę orga-
nizmo gebėjimui mokytis.
PAŽINIMO PROCESAI. Ankstyvieji bihevioristai manė, kad įvai-

rių organizmų išmoktą elgseną galime supaprastintai paaiškinti
universalaus „dirgiklis-atsakas" mechanizmo veikimu. Maždaug
prieš trisdešimt metų mintis, kad žiurkės ir šunys geba pažinti,
daugeliui psichologų atrodė geriausiu atveju keistoka. Roberto
Rescorla ir Allano Wagnerio (1972) klasikinio sąlygojimo ekspe-
rimentai atskleidė, kad gyvūnai elgiasi taip, tarsi jie mintyse sietų
vieną įvykį su kitu, ypač jei antrasis įvykis yra svarbus ir pirmasis
lyg numato jį. Svarbu ne tai, ar dažnai, tarkime, po garso, palei-
džiami elektros smūgiai, bet tai, kiek tai galima numatyti. Kuo la-
biau galima tą ryšį numatyti, tuo sąlyginis atsakas yra stipresnis.
Gyvūnas tartum išmoksta laukti, žinoti, kiek tikėtina, kad po są-
lyginio dirgiklio (SD) eis nesąlyginis dirgiklis (ND). Rescorla
(1988) mano, kad klasikinis sąlygojimas - „tai ne bukaprotiškas
procesas, kai organizmas norom nenorom sieja du bet kokius atsi-
tiktinai pasirodžiusius dirgiklius." Organizmas, naudodamasis ry-
šiais tarp įvykių, veikiau ieško informacijos, kad galėtų susikurti
262 IV DALIS. M o k y m a s i s ir mąstymas
jam padedantį prisitaikyti pasaulio vaizdą. Iš tikrųjų, pasak Rescor-

la, daugybę faktų apie klasikinį sąlygojimą galima apytikriai api-
bendrinti taip: geriausias sąlygojimas, kai tarp SD ir ND ryšys yra
toks, kad mokslininkas "gali dafyti-4švadą^jog SD yra ND priežastis.
Ši analize padeda suprasti, kodėl psichoterapija, taikanti kla-
sikinį sąlygojimą ir nepaisanti pažinimo veiksnių, dažnai nėra vi-
sai sėkminga. Ąlkoholikams duodama alkoholio su šleikštulį su-
keliančiais vaistais, tačiau kyla klausimas, ar visada jie alkoholį
sieja su blogumu. To būtų galima tikėtis, jei klasikinis sąlygoji-
mas būtų tik dirgiklio ir atsako ryšys. Iš dalies taip yra iš tikrųjų
(kaip pamatysime toliau - žr. 559 p.). Tačiau alkoholikai žino, kad
jiems bloga ne nuo alkoholio, bet nuo vaistų. Tas žinojimas daž-
nai susilpnina ryšį tarp alkoholio ir šleikštulio. Taigi net ir klasi-
kinio sąlygojimo negalima paaiškinti vien paprastu dirgiklio ir at-
sako ryšiu - svarbu ir mąstymas.
BIOLOGINIAI POLINKIAI. Jau nuo Darvino laikų daugelis moks-

lininkų manė, kad gyvūnų evoliucijos istorija yra bendra, taip pat
ir jų sandara bei funkcijos turi bendrų bmožųJ?avĮovas ir Watso-
nas* pavyzdžiui, manė, kad pagrindiniai mokymosi dėsniai iš es-
mės visų gyvūnų yra panašūs. Tad nesą didelio skirtumo, ar tiria-
ma žiurkės, balandžiai ar žmonės. Be to, atrodė, kad bet koks na-
tūralus atsakas gali būti sąlygiškai susietas su bet kokiu neutraliu
dirgikliu. Mokymosi tyrinėtojas Gregory Kimble (1956) teigė, kad
„galima sąlygoti beveik bet kokią elgseną, kurią organizmas
pajėgus atlikti, o... tie atsakai gali būti sąlygoti (išmokti) į visus
dirgiklius, kuriuos tas organizmas pajėgia suvokti" (199 p.).
Praėjus dvidešimt penkeriems metams, Kimble (1981) nuolan-
kiai pripažino, kad „pusė tūkstančio" mokslinių pranešimų įrodė,
j o g jis klydęs.^Sąlygojimo galimybės nuo gyvūno biologijos pri-
klauso labiau, negu manė ankstyvieji bihevioristai.' Biologiniai
kiekvienos rūšies polinkiai iš anksto lemia, ką gyvūnas turi iš-
mokti, kad išliktų.
Rimčiausią iššūkį vyraujančiam bihevioristų požiūriui metė
Johnas Garcia. Garcia ir Robertas Koellingas (1966), tirdami, kaip
radiacija veikia bandomuosius gyvūnus, pastebėjo, kad žiurkės
ėmė vengti gerti vandenį iš plastikinių butelių radiacijos kame-
rose. Jiems parūpo sužinoti, ar šio reiškinio priežastis nebus kla-
sikinis sąlygojimas. Ar negalėjo žiurkės plastiko skonį turintį van- Atsakymas į 259 p. pateiktą klausi-
denį (SD) susieti su radiacijos (ND) sukeltu šleikštuliu (NA)? mą. Šokoladiniai pyragaičiai (ir jų
skonis) yra nesąlyginis dirgiklis
Norėdami patikrinti savo spėjimus, Garcia ir Koellingas duo-
(ND). Su jais siejamas kvapas -
davo žiurkėms tam tikro skonio maisto, pateikdavo tam tikrą vaiz- sąlyginis dirgiklis (SD). Seilių
dą arba garsą, o paskui radiacija arba vaistais sukeldavo šleikštulį skyrimasis, pajutus kvapą, yra
ir vėmimą. Paaiškėjo du įdomūs dalykai: pirma, netgi kai šleikštu- sąlyginis atsakas (SA).
lys prasidėdavo praėjus kelioms valandoms nuo to laiko, kai gau-

davo tam tikro skonio maisto, žiurkės vėliau vengdavo tokio sko-
nio maisto. Tai griovė teiginį, kad sąlygojimas pasiekiamas, kai
ND eina tuoj pat po SD.
Antra, negaluojančios žiurkės pradėjo bjaurėtis tam tikro sko-
nio maistu, bet ne vaizdu ar garsu. Tai prieštaravo bihevioristų tei-
giniui, kad SD gali būti bet koks suvokiamas dirgiklis. Tačiau tai
reikšminga prisitaikymo atžvilgiu, nes žiurkėms skonis yra svar-
besnis dirgiklis negu vaizdas. Paukščiai, kurie, ieškodami grobio,
vadovaujasi rega, biologiškai yra linkę bjaurėtis sugedusio maisto
vaizdu (Nicolaus ir kt., 1983). Žmonės taip pat yra biologiškai pa-
sirengę geriau išmokti vienokius dalykus negu kitokius. Esame la-
biau pasirengę išmokti bijoti gyvačių ir vorų, o ne gėlių (Cook ir
kt., 1986). Tai suprantama: šie gyviai dažniau mums padaro žalos
negu gėlės. Bjaurėtis alkoholiu geriau išmokstama tada, kai jo sko-
nis siejamas su pykinimu, o ne su kuo nors kitu, nesusijusiu su j o
vartojimu, pavyzdžiui, su elektros smūgiu. Visi šie pavyzdžiai
patvirtina Darvino dėsnį, kad per natūralią atranką išlieka tos savy-
bės, kurios padeda išlikti. Gamta parengia kiekvieną rūšį išmokti
tų dalykų, kurie turi lemiamą reikšmę išlikimui.
Filosofas Schopenhaueris kadaise yra sakęs, jog reikšmingos
idėjos pirmiausia yra išjuokiamos, paskui užsipuolamos ir galų
gale imamos laikyti savaime suprantamomis. Taip atsitiko ir su
Garcia tyrimo rezultatais apie bjaurėjimąsi tam tikro skonio mais-
tu. Iš pradžių svarbiausieji mokslo žurnalai atsisakė skelbti jo dar-
bus. Pasak kai kurių kritikų, tokių duomenų nebuvę įmanoma gau-
ti. Tačiau, kaip dažnai esti moksle, netikėti Garcia rezultatai pa-
skatino imtis naujų tyrinėjimų, kurie ne tik patvirtino j o gautus
stulbinančius duomenis, bet ir dar papildė naujais, gautais ty-
rinėjant kitas rūšis. Pavyzdžiui, kojotams, užėdusiems avies sker-
dienos, į kurią pridėta pykinimą sukeliančių nuodų, dingsta no-
ras ėsti avies mėsą (Gustavson ir kt., 1974). Tyrimai, rodantys,
kad gyvūnai bjaurisi tam tikro skonio maistu, leidžia manyti, kad
plėšrūnus ir žemės ūkio kenkėjus galima ne tik naikinti, bet ir ki-
taip kontroliuoti. (Tai tik vienas pavyzdys, kai psichologinis ty-
rimas, iš pradžių kai kuriems bandomiesiems gyvūnams buvęs ne-
malonus, pagerino daugelio kitų gyvūnų gyvenimą - šiuo atveju
padėjo išgelbėti ir avis nuo kojotų, ir kojotus nuo perpykusių ūki-
ninkų bei fermerių, kurių noras juos išnaikinti, išnykus pavojui
jų naminiams gyvuliams, nuslūgo.)
Ar šie rezultatai įtikino tyrėjus nebeieškoti universalių moky-
mosi dėsnių, kurie būtų bendri visoms rūšims? Ne, biologiniai po-
linkiai patvirtina svarbesnį dėsnį: mokymasis leidžia gyvūnams
prisitaikyti prie juos supančios aplinkos. Prisitaikydami gyvūnai
reaguoja į tuos dirgiklius, kurie praneša apie svarbius įvykius, pa- ^

vyzdžiui, maistą arba skausmą. Gyvūnai yra linkę SD sieti su tuo-
n
jau po j o einančiu ir numatomu ND, nes dažnai priežastys iškart
sukelia padarinius. NA
ND
Prisitaikymu galima paaiškinti ir kai kurias išimtis, pavyzdžiui, - > (pykinimas,
(vaistas)
bjaurėjimąsi tam tikro skonio maistu. Šiuo atveju priežasties su- vėmimas)
kelti padariniai nebūtinai tuoj pat išryškėja - blogas maistas pa- 1
prastai sukelia šleikštulį ne iš karto, o po tam tikro laiko. Panašiai., SD SA

- >
ir sergantieji vėžiu, kuriems pykinimas bei vėmimas prasideda (klinika) (vėmimas)
praėjus valandai po chemoterapijos, dažnai dėl klasikinio sąlygo-
jimo pykinimu reaguoja į dirgiklius, susijusius su vaistų gėrimu. Pykinimo sąlygojimas.
Pakanka grįžti į kliniką ir pamatyti slaugytojas, kad pradėtų py-
kinti (Burish ir Carey, 1986).
Pavlovo palikimas
Tad kas išliko iš Pavlovo idėjų apie sąlygojimą? Daug kas. Visi
šiame skyriuje minėti tyrinėtojai sutinka, kad klasikinis sąlygoji-
mas, nors ir ribojamas pažinimo bei biologinių polinkių, yra svarbi
mokymosi rūšis. Šiuolaikinio mokslo požiūriu, Pavlovo idėjos ne-
buvo tobulos. Tačiau, jei mes suprantame daugiau už Pavlovą, tai
didžia dalimi dėl to, kad juo remiamės.
Kodėl gi Pavlovo darbai tokie svarbūs? Jei jis būtų tik išaiš-
kinęs, kad seni šunys gali išmokti naujų įgūdžių, jo eksperimen-
tai seniai jau būtų pamiršti. Argi kam rūpėtų, kad šuo gali išskir-
ti seiles, išgirdęs tam tikrą garsą? Šie darbai pirmiausia reikšmingi
dėl to, kad daugeliui kitų organizmų - kiekvienai rūšiai, kuri bu-
vo tikrinta, t. y. nuo kirmėlių iki žuvų, šunų, beždžionių, žmo-
nių, - klasikiniu sąlygojimu galima suformuoti daugelį kitų atsakų
į daugybę kitų dirgiklių (Schwartz, 1984). Taigi klasikinis sąly-
gojimas yra vienas iš būdų, kuriuo iš esmės visi organizmai mo-
kosi prisitaikyti prie juos supančios aplinkos.
Antra, Pavlovas parodė, kaip galima objektyviai tirti tokį svar-
bų vidinį procesą kaip mokymasis. Jis didžiavosi, kad j o meto-
dai nesirėmė jokiais subjektyviais vertinimais ar spėliojimais, kas
vyksta šuns galvoje. Seilių išsiskyrimas - tai aiškiai matoma el-
gesio apraiška, kurią galima išmatuoti lašais arba kubiniais cen-
timetrais. Taigi Pavlovo sėkmė siūlė mokslinį modelį, kuriuo ga-
lėjo remtis jauna psichologijos disciplina, t. y. atskirti paprastus
sudėtingos elgsenos dėmenis ir tyrinėti juos taikant objektyvius
laboratorinius būdus.
KLASIKINIO SĄLYGOJIMO TAIKYMAS. Tolesniuose skyriuose, kur

rašoma apie motyvaciją, emocijas, psichikos sutrikimus, terapiją ir
sveikatą, pamatysime, kaip Pavlovo atrasti klasikinio sąlygojimo
dėsniai taikomi žmogaus sveikatai ir savijautai gerinti. Pavyzdžiui,

anksčiau vartojusieji kreką (narkotiką), vėl susidūrę su dalykais
(žmonėmis, vietomis), kurie siejasi su anksčiau patirtais maloniais
pojūčiais, dažnai pajunta potraukį. Dėl to narkomanams patariama
stengtis vengti tų aplinkybių, kurios susijusios su ankstesnio nar-
kotikų vartojimo euforija. Alkoholikams taip pat sukeliami išgyve-
nimai, pakeičiantys jų ryšius su alkoholiu (žr. 559 p.). Klasikiniu
sąlygojimu galima paveikti netgi organizmo imuninę sistemą. Pa-
vyzdžiui, vaistas, veikiantis imunines organizmo reakcijas, turi tam
tikrą skonį, ir jau vien toks skonis gali sukelti imunines reakcijas
(599-600 p.).
Pavlovo darbai pagrindė Johno Watsono mintį, kad žmonių elg- Psichologas Gregory Razranas
sena, nepaisant biologinių veiksnių įtakos, esanti sąlygotų atsakų (1940) pastebėjo, kad politinius
visuma. Vieno žinomo, tačiau etiškai ginčytino, tyrimo metu Wat- lozungus (SD), siejamus su valgy-
sonas ir Rosalie Rayner (1920; Harris, 1979), parodė, kaip gali- mu (ND), žmonės priima palankiau.
ma sąlygoti konkrečią baimę. Jų tiriamasis buvo vienuolikos mė- Panašiai ir reklamuotojai mėgsta
nesių kūdikis vardu Albertas. Mažasis Albertas, kaip ir dauguma reklamuojamus produktus sieti su
natūraliai maloniais dalykais,
vaikų, bijojo stiprių garsų, bet visai nebijojo baltųjų žiurkių. Wat-
pavyzdžiui, seksualiai patraukliais
sonas ir Rayner rodydavo vaikui baltą žiurkę, ir kai jis siekdavo
modeliais.
ją paliesti, suduodavo plaktuku per metalinį strypą prie pat jo gal-
vos. Septynis kartus tai pakartojus, Albertas, vos išvydęs žiurkę,
apsipildavo ašaromis. Maža to, po penkių dienų šis sąlyginis vaiko
atsakas buvo apibendrintas - Albertui baimę ėmė kelti triušis, šuo
ir kailinis paltas, tačiau kitokių, į tai nepanašių daiktų, pavyzdžiui,
žaislų, jis nebijojo.
Kitiems psichologams nepavyko gauti visiškai tokių pat rezul- ND NA
(stiprus garsas) (baimė)
tatų su kitais vaikais, bet Watsono ir Rayner tyrimas su mažuoju
Albertu daugeliui psichologų turėjo legendinę svarbą. Kai kam 1
iškilo klausimas, ar visi mes nesame vaikščiojančios sąlyginių
SD SA
emocijų saugyklos. Galbūt įmanoma mūsų nepageidautinas emo- (žiurkė) (baimė)
cijas kontroliuoti taikant blėsimą sukeliančius veiksmus arba su-
keliant naujus atsakus į emocijas žadinančius dirgiklius? 16 sky- Mažojo Alberto sąlygojimas.
riuje „Terapija" sužinosite, kaip psichologai naudoja elgesio me-
todikas emociniams sutrikimams šalinti.
OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS
Klasikinis sąlygojimas sieja neutralius dirgiklius su paprastais
nevalingais atsakais. O kaip išmokstama sudėtingo ir valingo el-
gesio? Viena yra išmokyti gyvūną išskirti seiles, išgirdus tam tikrą
garsą arba vaiką bijoti mašinų gatvėje, ir visai kas kita - išmo-
kyti dramblį vaikščioti ant užpakalinių kojų arba vaiką aritmeti-
kos. Tokią elgseną paaiškina - ir jos moko - kitos rūšies sąlygo-
IŠ ARČIAU. Kaip išprievartavimas sąlygoja baimę

Viduramžių patarlėje sakoma: „Nudegęs vaikas ba užmušiu." Niekada nesu patyrusi tokio siaubo
bijo ugnies." Eksperimentai su šunimis rodo, kad ir bejėgiškumo. Jie abu mane prievartavo, vienas
kartais pakanka ir vienintelio labai skausmingo dir- - žiauriai. Paskui jiems beieškant mano kambary-
giklio, kad, gyvūną, vėl susidūrusi su juo, ištiktų je pinigų ir brangenybių, parėjo mano draugė. Jie
trauma. Tokių eksperimentų su žmonėmis padari- atsitempė ją į mano kambarį, išprievartavo ir pali-
niai gali būti tragiški. Tai rodo užpultos bei išprie- ko mus abi pririštas prie mano lovos.
vartautos ir dėl to priverstos gyventi baimėje jau- Daugiau tuose namuose nebemiegojome. Per
nos moters patirtis. J o s baimė (SA) daugiausia yra daug buvome išgąsdintos. Iki šiol vakare atsigulu-
susijusi su tam tikromis vietomis ir žmonėmis (SD), si į lovą šviesos niekuomet neišjungiu, - vis prisi-
Tačiau ji apibendrinama ir kitų vietų bei žmonių at- menu ir prisimenu juos įeinant. Buvau nepriklauso-
žvilgiu. Pastebėkite taip pat, kaip jos patirta traumas žmogus, ketverius metus gyvenau viena arba
ma suardė paprastai malonius ryšius su tokiais dir- su kita jauna moterimi, o dabar negaliu net pagal-
gikliais kaip namai ir lova. voti, kad galėčiau praleisti naktį viena. Kai prava-
žiuoju pro mūsų senąjį butą arba kai turiu įeiti į
Prieš keturis mėnesius buvau išprievartauta. Vi- tuščią namą, daužosi širdis, išpila prakaitas. Bijau
durnakti nubudau, išgirdusi kažkokius garsus prie nepažįstamų žmonių, ypač vyrų, ir kuo jie panašes-
miegamojo. Pamaniau, kad grįžta namo mano ni į užpuolikus, tuo labiau jų bijau. Mano draugę ka-
draugė, ir pašaukiau ją vardu. Kažkas pamažėl muoja beveik ta pati baimė, jai baugu įeiti ir į mūsų
ėmė eiti manęs link, ir tada aš supratau. Aš rėkiau naująjį butą. Aš bijau būti tame pačiame mieste, aš
ir gyniausi, bet jie buvo dviese. Vienas laikė mane bijau, kad tai ir vėl neatsitiktų, aš bijau eiti miego-
už kojų, o kitas ranka užspaudė man burną, prikišo ti. >As labai bijau užmigti.
prie gerklės peilį ir pasakė: „Užsičiaupk, kale, ar-
jimas. YeiJkįamas operantinio sąlygojimo, tiriamasis labiau linkęs*

kartoti tą elgesį, už kurį yra apdovanojamas (pastiprinamas ar ska-
tinamas) ir mažiau linkęs kartoti elgesį, už kurį yra baudžiamas.
Ir klasikinis, ir operantinis sąlygojimas apima pirminį išmoki-
mą, blėsimą, savaiminį atsinaujinimą, apibendrinimą ir atskyrimą. /
Tačiau jie akivaizdžiai skiriasi. Klasikinis sąlygojimas apima at-
sakomąją elgseną - tai yra refleksinį elgesį pasireiškiantį auto-
matiškais atsakais į kai kuriuos dirgiklius (pavyzdžiui, į Pavlovo
eksperimentuose naudotus mėsos gabaliukus ir garsą). Operanti- Atsakomoji elgsena atsako i
ni§. sąlygojimas apima laisvus (nerefleksinius) veiksmus,, vadiną- Į dirgiklį.
mąją operantinę elgseną, nes, norint sukelti pastiprinančius ir ska- • Operantinė elgsena veikia, kad
tinančius arba baudžiančius dirgiklius, veiksmu veikiama aplinka. sukeltų dirgiklį.
Taigi atskirti klasikinį sąlygojimą nuo operantinio gali padėti toks
klausimas: ar kontrolinis dirgiklis pasirodo prieš atsaką ar po jo?
Klasikinio sąlygojimo atveju, kad ir ką organizmas veiktų, dirgiklis
eina pripš atsaką, pavyzdžiui, garsas sukelia seilių skyrimąsi. Kai yra f
operantinis sąlygojimas, kontrolinis dirgiklis - pastiprinantis arba
baudžiantis - eina po veiksmo! Tai nuo gyvūno elgesio priklausomas
rezultatas, pavyzdžiui, atlikęs triuką, šuo gauna maisto.
Skinnerio eksperimentai
B.F. Skinneris (1904-1990) studijavo universitete anglų kal-
bą ir buvo garsėjantis rašytojas, tačiau, ieškodamas naujos veiklos,
pradėjo studijuoti psichologiją ir ilgainiui pasidarė vienas įtakin-
giausių ir prieštaringiausių šiuolaikinio biheviorizmo atstovų.
Skinneris savo darbais išplėtojo paprastą gyvenimišką dalyką, kurį
amžių sandūros psichologas Edwardas L. Thorndike pavadino re-
zultato dėsniu: atlyginamas elgesys yra linkęs kartotis. Išeities
tašku laikydamas Thorndike dėsnį, Skinneris sukūrė „elgsenos
technologiją", kuria remdamasis, jis išmokė balandžius jiems ne-
būdingų elgesio būdų, pavyzdžiui, vaikščioti aštuoniuke, žaisti
stalo tenisą, kirsti snapu per judantį ekrane objektą, kad išlaikytų
„valdomo sviedinio" kryptį.
Žiurkių, o vėliau balandžių tyrinėjimams Skinneris sukūrė da-
bar gerai žinomą Skinnerio dėžę. „Dėžė" - tai dažniausiai gar-
sui nelaidi kamera; joje yra svertas arba mygtukas, kurį nuspaudęs
arba snapu palietęs, gyvūnas gauna maisto arba vandens, taip pat
prietaisas šioms reakcijoms užrašyti. Skinnerio ir kitų šios srities
tyrėjų eksperimentais buvo siekiama ne parodyti, kaip žiurkėms
suformuojami įgūdžiai, bet daug sudėtingesnių tikslų. Jie tiksliai
nustatė sąlygas, padedančias veiksmingai ir ilgam išmokti.
FORMAVIMAS. Eksperimentuodamas Skinneris naudojo forma-

vimą, t. y. metodiką, kai atlygis, pavyzdžiui, maistas, kreipia gy-
vūno natūralų elgesį pageidaujamo elgesio link. Įsivaizduokite,
kad jūs norite išmokyti žiurkę nuspausti strypą. Iš pradžių stebi-
te gyvūno natūralų elgesį ir juo remiatės. Galite, pavyzdžiui, at-
lyginti žiurkei maistu kiekvienąkart, kai ji priartėja prie strypo.
Kai žiurkė ima artintis prie strypo nuolat, jūs galite reikalauti dar
labiau prie jo priartėti, ir už tai atlyginti; paskui dar arčiau, ir,
galų gale, kad gautų maisto, ji turi paliesti strypą. Taikydami šį
nuoseklaus artėjimo būdą, gyvūnui atlyginate už reakcijas, kurios
vis labiau artėja prie galutinio pageidaujamo elgesio, ir nekrei-
piate dėmesio į jokias kitas reakcijas. Taip tyrėjai ir dresuotojai
pamažu formuoja sudėtingą elgesį. Šiuo būdu mokydamas nekal-
bančius individus atskirti dirgiklius, psichologas taip pat gali nu-
statyti, ką jie suvokia. Ar šuo skiria spalvas? Ar kūdikis skiria gar-
sus? Jei galime suformuoti atsaką taip, kad į vieną dirgiklį rea-
guojama, o į kitą nereaguojama, aišku, kad jie suvokia skirtumą.
Eksperimentai rodo, kad kai kurie gyvūnai neabejotinai geba su-
sidaryti sąvokas, skirdami įvykių arba objektų klases (Hackenberg
ir Hineline, 1990). Jei tyrėjas išmoko balandį kirsti snapu pama-
čius žmogaus veidą, bet ne ką nors kitą, vadinasi, balandis gali
atpažinti veidus (Herrnstein ir Loveland, 1964). Panašiai dresuo-

jant, balandžius netgi pavyksta išmokyti skirti Bacho muziką nuo
Stravinskio (Porter ir Neuringer, 1984).
Tėvai gali naudoti atlygius, formuodami tinkamą vaikų elgesį
prie stalo, girdami už tokį jų elgesį, kuris darosi vis panašesnis į
suaugusiųjų. Atrodo, jog tai visiškai paprasta. Tačiau palyginkime
pagrindinius formavimo ypatumus su tuo, kas dažnai vyksta na-
mie ir mokykloje. Naudodamas formavimą, mokytojas remiasi
esama individo elgsena nedelsiant atlygindamas visus nuoseklius
artinius prie pageidaujamo elgesio. Pasak Skinnerio, kasdieniame
gyvenime mes taip pat nuolatos atlyginame ir formuojame kitų el-
gesį, bet dažnai tai darome netikslingai. Kartais mes netgi atlygi-
name už bjaurų elgesį. Pavyzdžiui, tėvus erzina ir glumina Bilio
garsus verkimas. Tačiau pažiūrėkime, kaip jie paprastai elgiasi su
vaiku - atlygina būtent už tą elgesį, kuris juos taip erzina.
Bilis: „Ar gali užrišti man batus?"
Tėvas (skaito laikraštį).
Bilis: „ Tėti, negaliu užsirišti batų. "
Tėvas: „Aha, tuojau, minutėlę. "
Bilis: „ TĖĖTEE, UŽRIŠK MAN BATUS!"
Tėvas: „Kiek kartų aš tavęs prašiau nebliauti? Kurį batą pirmiau
rišime? "
Arba palyginkime, kaip mokymo psichologai formuoja elgesį
- atlygindami už nedidelius laimėjimus - ir kaip skatina kai ku-
rie mokytojai. Ant sienos kabo lentelė su mokinių pavardėmis, ir
mokytoja priklijuoja auksines žvaigždutes prie vardų tų vaikų, ku-
rie už atliktą rašybos užduotį surinko 100 balų. Visi vaikai gavo
tas pačias užduotis. Kiekvienam aišku, kad kai kurie vaikai, moks-
lo pirmūnai, nesunkiai surinko tuos taškus. Kiti, kad ir kaip
stengėsi, kad ir pažangą padarė, apdovanoti nebuvo. Būtų geriau,
jei mokytojai apdovanotų silpnus mokinius už tai, kad jie pama-
žu tobulėja (nuoseklus artėjimas jų galimybių link), arba už tai,
kad padaro viską, ką gali.
PASTIPRINIMO DĖSNIAI. Iki šiol apie „atlygio" galią kalbėjo-!

me, jo griežtai neapibrėžę. Skinnerio pastiprinimo priemonės są- g
voka yra tikslesnė - ji reiškia bet kokį įvykį, padažninantį reak-
cijas, po kurių jis eina. Pastiprinimo priemonejjali būtį materia-
lus atlygis. Juo taip pat gali būti pagyrimas arba d ė m e s y . Be to,
juo, kaip pastebėjo Davidas Premackas, gali būti mėgstama veikla.
Jis pastebėjo, kad vaikai, kuriems labiau patinka žaisti negu val-
gyti saldainius, šių suvalgo daugiau, kai tai pastiprina galimybė
pažaisti. Tie, kuriems geriau saldainiai, daugiau žaidžia, jei gau-

na saldainių. Premacko principą - kad bet kokią veiklą galima
pastiprinti kita labiau patinkančia veikla - taiko tėvai, kurie savo
paaugliams, leisdami pavairuoti automobilį, paskatina atlikti jų
namų darbus.
Teigiamas ir neigiamas pastiprinimas. Dauguma žmonių mano,

kad pastiprinti elgesį galima tik apdovanojimu, tačiau iš tikrųjų
pastiprinimas esti dvejopas: teigiamas ir neigiamas. Ir vieno, ir
kito pastiprinimo poveikis yra toks pat: jie sutvirtina elgesį.
Tad kuo gi jie skiriasi? Teigiamas pastiprinimas - kai reak-
cija sustiprinama pateikiant po jos teigiamus dirgiklius. Gyvūnams
teigiamas pastiprinimas yra maistas, daugumai žmonių - dėme-
sys, pritarimas ir pinigai. Neigiamas pastiprinimas - kai reak-
cija sustiprinama susilpninant arba visiškai pašalinant nemalonius
dirgiklius. Skinnerio dėžėje gyvūnui negauti elektros smūgio į ko-
ją yra atlyginimas (neigiamas pastiprinimas). Kai kas nors liau-
jasi priekabiauti arba inkšti, taip pat yra neigiamas pastiprinimas.
Taigi įsivaizduokime, kad kiekvienąkart, kai vaikas supyksta, tė-
vai vardan ramybės nusileidžia. Vaiko pyktis sustiprinamas teigia-
mu pastiprinimu (tėvai nusileidžia). Tėvų elgesį gali sustiprinti nei- Įsidėmėkite, kad „teigiamas "
giamas pastiprinimas (vaikas liaujasi tūžęs). Arba įsivaizduokime reiškia dirgiklio pateikimą, o
susirūpinusį studentą, kuris, patinginiavęs ir prastai išlaikęs egza- „ neigiamas " - jo pašalinimą. Visos
pastiprinimo priemonės elgesį
miną, kitam egzaminui rengiasi daug rimčiau. Čia neigiamas pa-
sutvirtina. Taigi nemalonaus
stiprinimas gali būti susilpnėjęs nerimas, o teigiamas - geresnis pa- dirgiklio (pavyzdžiui, niurzgėjimo)
žymys. Atsiminkite: pastiprinimas, ar teikdamas ką nors teigiama, pašalinimas yra pastiprinimas -
ar pašalindamas ką nors neigiama, visuomet elgesį sustiprina. neigiamas pastiprinimas.
Pirminis ir antrinis pastiprinimas. Pirminis pastiprinimas -

gauti maisto arba negauti smūgio - pats savaime sukelia pasiten-
kinimą. To išmokti nereikia. Antrinio pastiprinimo išmokstama.
Jis įgyja savąją galią tik būdamas susijęs su pirminiu pastiprini-
mu. Jei žiurkė Skinnerio dėžėje išmoksta, jog švilpuko garsas pa-
tikimai praneša apie gausimą maistą, žiurkė stengsis įjungti švil-
pimą. Švilpukas pasidaro antriniu pastiprinimu, susijusiu su mais-
tu. Mūsų gyvenime apstu antrinio pastiprinimo - tai pinigai, geri
pažymiai, malonus balsas, pagyrimo žodžiai, - kurių kiekvienas
buvo susijęs su svarbesniais atlygiais. Antrinis pastiprinimas ge-
rokai išplečia mūsų galimybes veikti vieniems kitus.
Tiesioginis ir uždelstas pastiprinimas. Panagrinėkime tipišką for-

mavimo eksperimentą. Prieš pradėdamas „pageidaujamai" elgtis,
pavyzdžiui, spausti strypą, gyvūnas atlieka tam tikrus „nepagei-
daujamus" veiksmus - braižosi, uostinėja, sukasi ratu. Jei bet kuris
iš tų veiksmų atliekamas prieš pat pastiprinimą, to veiksmo tiki-

mybė padidėja. Jei strypo nuspaudimą uždelsiame pastiprinti bent
30 sekundžių, susidaro sąlygos tuo laikotarpiu įvykti ir būti pa-
stiprintiems kitokiems veiksmams, ir tada gyvūnas neišmoks nu-
spausti strypo.
Žmonės išmoksta reaguoti į labai uždelstą pastiprinimą: tai ir
apmokėjimas už darbą savaitės pabaigoje, ir pažymys pasibaigus
semestrui, laimikis sezono pabaigoje. Iš tikrųjų, kad galėtume
sėkmingai veikti, siekdami didesnių ir ilgalaikių atlygių, priva-
lome išmokti atidėti vėlesniam laikui tiesioginius atlygius. Ket-
verių metų vaikai, kurie tiriant geba palaukti apdovanojimo - ver-
čiau rytoj gauti didelę dovaną negu dabar mažą - tapę paaugliais,
yra labiau išmanūs ir geriau mokosi (Mischel ir kt., 1989).
Tačiau pastiprinimo skubumas daro įtaką daugeliui mūsų
veiksmų. Rūkaliams, alkoholikams ir kitų narkotikų vartotojams
greitas malonumas - dažnai po kelių sekundžių užplūstantis pa-
„Pykčiu vaikas neturėtų nieko
sitenkinimas - reiškia daugiau negu vėliau galimos bausmės bei išsireikalauti; kai nurimsta, teg..
pavojai. Be to, tiesioginis pastiprinimas vyrauja. Panašiai ir va- na tai, kas verkiančiam buvo
landos malonumas žiūrint TV laidą gali atrodyti svaresnis už ga- atsakyta. "
limybę rytoj visą dieną blogai jaustis. Deja, turime padaryti išva- Scncca, 4 m. pr Kr. - 65 m. r
dą, jog tiesioginis pastiprinimas dažnai esti daug veiksmingesnis

už uždelstą pastiprinimą.
Pastiprinimo programos. Iki šiol daugumgję m.Ūsų.-pavyzdžįų

turėtas omenyje nuolatinis pastiprinimas. Kaskart pastiprinamas
tik pasirodęs pageidaujamas atsakas. Tokiomis sąlygomis labai
greitai išmokstama. Tačiau, kai pastiprinimo nelieka, pavyzdžiui,
atjungiamas maisto padavimo vamzdis, taip pat labai greitai pa-
sireiškia blėsimas - žiurkė greitai liaujasi spausti strypą. Jei sal-
dainių automatas du kartus iš eilės neišmeta saldainių, mes į jį
nebemetame pinigų (tiesa, po kokios savaitės gal ir vėl pamėgin-
sime - įvyks savaiminis atsinaujinimas).
Iš tikrųjų gyvenime nuolatinis pastiprinimas pasitaiko retai.
Nois prekybininkas iš karto neparduoda visų prekių, o meškerio-
tojui ne kiekvieną kartą užkimba žuvis, bet jie ir toliau daro tą
patį, nes kartais jų pastangos atlyginamos. Mokslininkai išnagri-
nėjo keletą dalinio (arba protarpinio) pastiprinimo programų,
kai atsakai kartais pastiprinami, o kartais nepastiprinami (Nevin,
1988). Pradinis mokymasis paprastai esti lėtesnis, kai pastiprini-
mas dalinis, todėl, kol labai gerai neišmokstama veikti, būtų ge-
riau nuolat pastiprinti. Tačiau dalinis pastiprinimas, labiau negu
nuolatinis, didina atsparumą - priešinimąsi blėsimui. Įsivaizduo-
kime balandį, kuris išmoko kirsti snapu per strypą, kad gautų
maisto. Kai buvo pradėta vis mažiau duoti maisto, ir galiausiai
jo būdavo duodama tik retai ir nenustatytu laiku, balandžiai maž-

daug 150 000 kartų kartojo tą patį veiksmą, negaudami atlygio
(Skinner, 1953). Dalinis pastiprinimas žadina nenykstančią viltį.
Nesunku prisiminti ir atitinkamų pavyzdžių iš žmonių gyve-
nimo. Lošimų automatai apdovanoja lošikus atsitiktinai ir ne-
nuspėjamai, ir šis dalinis pastiprinimas juos veikia beveik kaip
balandžius: jie nesiliauja mėginę. Čia taip pat gera pamoka tė-
vams. Kartais vardan ramybės ir taikos, pasiduodami savo vaikų
pykčiui, jie vaikui teikia dalinius pastiprinimus. Tai pats pavei-
kiausias būdas, kad toks vaiko elgesys pasidarytų pastovus.
Skinneris (1961) ir jo bendradarbiai palygino keturias dali-
nio pastiprinimo programas. Vienas sudarė visiškai nekintanti pa-
„Žvejyba žavi tuo, kad stengiesi
stiprinimų eilė, kitas - nenuspėjami pastiprinimai. Vieni buvo pagauti tai, kas nors ir sunkiai, bet
susiję su tam tikrais laikotarpiais, kiti - su atsako į pastiprinimą pasiekiama, kad nuolatos turi
santykiu. Skinneris pastebėjo, kad kiekviena programa yra su- vilties. "
sijusi su skirtingu elgesio vaizdu (8-4 pav.). Perskaitę kiekvie- Škotų rašytojas Johnas Buchanas,
1875-1940
ną programą ir ištudijavę diagramą, tikriausiai nustebsite - kaip
žinomi jums šie rezultatai.
Pagal pastovaus santykio programas, elgesys pastiprinamas
po tam tikro atsakų skaičiaus. Kaip žmones, kurie gauna vienetinį
apmokėjimą - pavyzdžiui, už 30 padarytų vienetų, taip ir tiriamuo-
sius gyvūnus galima pastiprinti už tam tikrą nustatytą skaičių, tar-
kime, už kiekvienus 30, atsakų. Būdinga tai, kad gyvūnas trum-
pam sustoja tik po pastiprinimo, o paskui ir vėl ima dažnai rea-
guoti. Dirbant pagal tokį planą, dėl poilsio pertraukų sumažėja at-
lygis, todėl tokia tvarka dirbantiesiems nepatinka. Dėl to profsą-
jungos reikalauja, kad darbdaviai vienetinį apmokėjimą pakeistų (T) Pastovaus santykio
valandiniu. (2) Kintamo santykio

(3) Pastovaus intervalo
(4) Kintamo intervalo
\ Pastiprinimas
8-4 pav. Dalinio pastiprinimo

programos. Skinnerio laboratorijoje
balandžiams, naudojant keturias pastipri-
nimo programas, susiformavo tam tikri
elgesio tipai. Žmonėms, kaip ir balan-
džiams, pastiprinimai (grafike pažymėti
trumpais brūkšneliais) susieti su atsa-
kais, sukeldavo daugiau atsakų. Pastipri-
nimai, susieti su laiko intervalais,
sukeldavo mažiau atsakų negu pastipri-
nimai, susieti su pastoviu arba kintamu
atsakymų santykiu. Naudojant pastovias
programas, atsakų būna daugiau negu
naudojant kintančias (iš B. F. Skinner,
1961).
Laikas (minutėmis)
J£ąi naudojama kintamo santykio programa, pastiprinama po

nenumatyto atsakų skaičiaus. Būtent tai patiria lošėjai - jie gau-
na pastiprinimą po nenumatyto lošimų skaičiaus, todėl jiems sun-
ku nustoti žaisti. Kaip ir pastovaus santykio programa, ši taip pat
sukelia daug atsakų, nes, daugėjant atsakų, dažruaų^gaunamas pa-
stiprinimas.
Pastovių intervalų programai būdinga vienodos pertraukos
po kiekvieno pastiprinimo. Tuo metu nenaudojami jokie pastip-
rinimai. Pasibaigus nustatytai pertraukai, pastiprinamas kitas at-
sakas. Pavyzdžiui, žmonės, artėjant laikui, kai atnešamas paštas,
vis dažniau tikrina pašto dėžutę, o balandžiai, artėjant numato-
mam atlygio laikui, ima dažniau snapu kapoti strypą, sukurdami
banguotą pradžios-pabaigos elgesio vaizdą.
Kintamų intervalų programa - kai pastiprinamas pirmasis
atsakas po įvairių laiko intervalų. Kaip ir nenumatytas mokslei-
vių žinių patikrinimas, kuris skatina mokytis, arba „alio", kuris
galiausiai atlygina už atkaklumą skambinant užimtu telefono nu-
meriu, kintamų intervalų programos paprastai skatina lėtą, pastovų
reagavimą. Tai suprantama, nes niekas nežino, kada laukimas Klausimas: kokią pastiprinimo
baigsis. Jei tik netikėtą žinių tikrinimą būtų galima numatyti, programą naudoja avialinijos,
moksleiviai imtų mokytis pagal „pradžios-pabaigos" elgesio ti- leidžiančios dažnai skraidantiems,
pą, kuris būdingas pastovių intervalų programoms. nuskridusiems 20 000 mylių
Gyvūnai elgiasi kitaip, tačiau Skinneris (1956) tvirtino, kad (32 190 km), vieną kartą skristi
operantinio sąlygojimo pastiprinimo dėsniai yra visuotiniai, Pa- veltui? (žr. 273 p.).
sak jo, ne t a i p j a u svarbu, koks atsakas, koks pastiprinimas ar ko-
kia rūšis turima galvoje. Bet kurios pastiprinimo programos po-
veikis esti visiškai toks pat: „Nesvarbu - balandis, žiurkė ar bež-
džionė, - jie elgiasi stulbinančiai panašiai."
IL4lJJslMĖ. ftausrflės poveikis yra priešingas pastiprinimui: ji yra

padarinys, sumažinantis elgesio, po kurio ji eina, dažnumą. Nea-
tidėliojamos, griežtos ir nusikaltimą atitinkančios bausmės gali
sulaikyti nepageidaujamą elgesį. Jei bausmė yra greita ir. tikra, pa-
vyzdžiui, žiurkei palietus draudžiamą daiktą ar vaikui išbėgus į
gatvę, greičiau išmokstama taip nebesielgti.
Vis dėlto.bausmė_turi Jxökumu. Kad ir kokia stipri būtų baus-
mė,êlgesys^ užJcurį-nubaudžiama, nepamirštamas, j i s tik nuslo-
pinamas. Tas laikinas poveikis gali pastiprinti bausmės vykdyto-
jus. Tačiau jei bausmės galima išvengti, elgesys, už kurį baudžia-
ma, gali vėl pasikartoti* kai aplinka saugi, kaf-bausmė negresia.
Vaikas, kuris baudžiamas išmoksta nesikeikti namie, gali keiktis
kitur. Vairuotojas, turintis dvi nuobaudas už viršytą greitį, gali įsi-
gyti radiolokatorių detektorių, ir kai radiolokatoriaus, nustatan-
čio greitį, netoliese nėra, toliau sau važinėti dideliu greičiu.
Bausmių priešininkai taip pat teigia, kad jos didinančios ag- įsidėmėkite: Bausmė mažina
resyvumą, kuriuo mėginama įveikti sunkumus. Tai padeda supras- elgesio tikimybę, nes pateikiami
ti, kodėl tiek daug agresyvių nusikaltėlių ir šiurkščių tėvų yra kilę nepageidaujami arba atimami
iš tokių pat šeimų (Straus ir Gelles, 1980). Be to, bausmė gali malonūs dirgikliai. Neigiamas
pastiprinimas - tai atlygis, o ne
kelti baimę, o baudžiamas žmogus ją gali susieti ne tik su nepa-
baudimas. Jis sustiprina elgesį,
geidaujamu elgesiu, bet ir su bausmę vykdančiu asmeniu arba su pašalindamas nepageidaujamus
veiksmo aplinkybėmis. Taigi vaikas gali pradėti bijoti baudžian- dirgiklius. Taigi smūgis po atsako
čio mokytojo ir nebenorėti eiti į mokyklą. Dar blogiau, kai baus- yra bausmė, o jo panaikinimas -
mės nenuspėjamos ir neišvengiamos - tada ir gyvūnams, ir žmo- neigiamas pastiprinimas. Neigia-
nėms gali kilti jausmas, kad jie nekontroliuoja įvykių. Dėl to jie mas pastiprinimas yra bene daž-
gali pasijusti bejėgiai ir prislėgti. (Plačiau apie „išmoktą bejėgiš- niausiai klaidingai suprantama
kumą" bus rašoma kituose skyriuose.) psichologijos sąvoka. Pasitikrinki-
te: kuris iš toliau pateiktų teiginių
Neretai bausmė, net nuslopinusi nepageidaujamą elgesį, nenurodo neigiamą pastiprinimą (žr.
kreipia pageidaujamo elgesio link. Bausmė tik stabdo netinkamą 276 p.).
elgesį, pastiprinimas nurodo, kaip elgtis. (Vaikai daug lengviau 1. Matas šiurkščiai pasielgė su
supranta teigiamus nurodymus negu neigiamus - žr. 83 p.) Taigi varžovų komandos futbolininku ir
bausmė, derinama su teigiamu pastiprinimu, paprastai būna veiks- gavo baudą.
mingesnė negu vien tik bausmė. Emocinių sutrikimų turinčius vai- 2. Norėdama numalšinti po skridi-
kus, kurie žaloja save arba tranko savo galvą į sieną, galima ne- mo kilusį nemalonų pojūtį dėl
stipriai nubausti (pavyzdžiui, šliūkštelti vandens į veidą), kai jie nikotino trūkumo, Vilma užsirūkė.
save žaloja, tačiau kartu atlyginta jiems teigiamu dėmesingumu 3. Kai Hektorui pasiseka gerai
parduoti, jo šeimininkas kviečiasi jį
ir maistu, kai jie elgiasi tinkamai. Mokytojas, kuris, įvertinęs dar-
pietauti.
bą, užrašo: „Ne, bet pamėgink šitaip", „Taip, tai gerai" mažina
nepageidaujamą ir stiprina kitokį elgesį.
Apskritai neuždelsta ir pelnyta bausmė gali būti veiksminga, Pastiprinimas: procesas, kai
ir kartais jos poveikis būna ne toks skausmingas, kaip save žalo- padariniai stiprina elgesį.
jantis elgesys, kurį bausmė turi nuslopinti. Tačiau elgesys, už kurį
baudžiama, gali ir vėl pasireikšti, jei šios bausmės galima išvengti. Teigiamas pastiprinimas: elgesio
(Dažnai bausmė, pasak Skinnerio, išmoko tik to, kaip jos išveng- stiprinimas teigiamais dirgikliais
ti.) Bausmė taip pat gali turėti ir kitų nepageidautinų padarinių, (pavyzdžiui, maistu).
pavyzdžiui, sukelti baimę, išmokyti agresyvumo. Ji paprastai ne-
išmoko tinkamai elgtis. Todėl daugelis psichologų pritaria Skin- Neigiamas pastiprinimas: elgesio
stiprinimas pašalinant neigiamus
neriui ir labiau vertina pastiprinimą, o ne bausmes. Pastebėkite
dirgiklius (pavyzdžiui, smūgius).
žmones, ką nors gerai darančius, ir padrąsinkite juos taip elgtis.
Įtaigesni, o galbūt ir veiksmingesni „teigiami" grasinimai baus- Bausmė: procesas, kai nepageidau-
me. Užuot sakius: „Jonai, jei nesusitvarkysi kambario, niekur nei- tini padariniai susilpnina elgesį.
si", galima pasakyti: „Jonai, kai susitvarkysi kambarį, galėsi ei-
ti". Taip pat ir „Marija, jei neparuoši namų darbų, jokio televizo- Atsakymas į 272 p. pateiktą klausi-
riaus" galėtų būti.... mą: dažnai skraidantiems taikomos
pastovaus santykio programos.
Dabartinis Skinnerio teorijos supratimas
Skinneris daugelio psichologų buvo kritikuojamas už tai, kad
jis, nors ir pripažino egzistuojant psichikos procesus ir biologi-
nius elgesio pamatus, savo teorijoje jų svarbą sumenkino.
PAŽINIMAS IR OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS. Likus 8 dienoms

iki mirties nuo leukemijos, Skinneris (1990) pasisakė Amerikos
psichologų asociacijos suvažiavime, kad galutinai sugriautų „kog-
nityvinį mokslą", kurį jis laikė amžiaus pradžios introspekcioniz-
mo liekana. Skinneris mirė, priešindamasis vis stiprėjančiam įsi-
tikinimui, jog psichologijos mokslui ir net sąlygojimo supratimui
būtina atsižvelgti į pažinimo procesus - mintis, suvokimą, lūkes-
čius. Mes jau pastebėjome kai kurių užuominų, rodančių, jog ope-
rantinis mokymasis apima ir pažinimo procesus. Pavyzdžiui, kai
naudojama pastovių intervalų pastiprinimo programa, gyvūnai,
artėjant laikui, kai atsakas bus pastiprintas, ima reaguoti vis daž-
niau. Gyvūnai elgiasi taip, tarsi laukdami, jog už atsako kartoji-
mą netrukus bus atlyginta.
Slaptasis (latentinis) išmokimas. Kitokių duomenų apie pažini-

mo procesus buvo gauta stebint žiurkes labirinte. Tyrinėjančios
labirintą ir jokio atlygio negaunančios žiurkės yra tarsi žmonės,
klaidžiojantys po nepažįstamą jiems miestą. Žiurkės susidaro vi-
dinį žemėlapį, vidinę labirinto pateiktį. Tai įvyksta net ir tuomet,
kai jos yra pernešamos per labirintą vieliniame krepšyje. Kai vė-
liau labirinto gale eksperimentatorius padeda maisto, žiurkės tuoj
pat juo perbėga, kaip ir tos žiurkės, kurios buvo mokomos perbėgti
labirintą pastiprinant maistu (8-5 pav.). Tyrinėdamos žiurkės, ma-
tyt, slapta išmoksta. Slaptasis (latentinis) išmokimas yra toks,
kuris išryškėja tikjtada,kai yra kokianors paskata j [parodyti. Ne-
išvengiama išvada - galima mokytis be pastiprinimo. Eksperimen-
tai su vidiniais žemėlapiais rodo, kad mokymasis yra sudėtinges-
nis reiškinys negu atsako susiejimas su juntamais padariniais. Tai
kartu yra ir pažinimas. 10 skyriuje „Mąstymas ir kalba" susidur-
sime su įspūdingais įrodymais apie gyvūnų pažintinius gebėjimus
sprendžiant problemas ir tam tikrų kalbos aspektų vartojimą.
Perdėtas skatinimas. Pripažinus pažinimo vaidmenį, buvo galima

tiksliau apibrėžti atlygių reikšmę: nebūtini apdovanojimai kartais
kenkia. Dauguma žmonių mano, kad materialūs apdovanojimai di-
dina susidomėjimą užduotimi (Boggiano ir kt., 1987). Iš tikrųjų,
žadėdami žmonėms atlyginti už darbą, kuris jiems ir taip mielas,
galime gauti nelauktų rezultatų. Žmonės, kuriems atlygis tampa
motyvu atlikti užduotį, gali netekti vidinio susidomėjimo ja. Sis
reiškinys vadinamas perdėtu skatiaugu^ nes šiaip leistina veikla,
Jei pirmosios klasės mokytoja
žadant papildomai apdovanoti, pasidaro pernelyg skatinama.
namų darbus atlikusiems vaikams
Vaikai, kuriems eksperimento metu buvo žadėta dovanų už su- kasdien duotų po saldainį, kaip
maniai išspręstą galvosūkį arba įdomų žaidimą su žaislu, vėliau tatai galėtų paveikti jų natūralų
mažiau domėjosi žaidimu negu tie, kuriems už žaidimą nebuvo norą atlikti užduotis?
8 SKYRIUS. M o k y m a s i s 275
32
30
28
26
24 Niekada nepastiprinant
22
20
18 8 - 5 pav. Slaptasis (latentinis)
16 Slaptasis išmokimas, išmokimas. Gyvūnai, kaip ir žmonės,
14 išryškėjęs pradėjus gali mokytis iš patirties, gaudami
Visuomet/ pastiprinti, 11-ąją
pastiprinant pastiprinimą arba be jo. Žiurkės, 10
dreną dienų patyrinėjusios labirintą, jo gale
gaudavo atlygi maistu. Jos greitai
parodydavo, kad jau iš anksčiau žino
apie labirintą - tuojau pat perbėgdavo
jį taip pat gerai (ir netgi geriau), kaip
ir tos, kurių bėgimas labirintu, būdavo
pastiprinamas maistu (iš Tolman ir
8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 Honzik, 1930).
Dienos
atlyginama (Deci, 1980; Lepper ir Greene, 1979; Newman ir Lay-

ton, 1984). Atrodo, lyg vaikai galvotų: „Jei mane už tai mėgina
papirkti, tai šiaip sau to ir neverta daryti."
Wendy Grolnick ir Richardas Ryanas (1987) parodė, kaip per-
dėtas skatinimas gali paveikti mokymą ir mokymąsi. Jie paprašė
penktokų perskaityti ištrauką iš socialinių mokslų knygos. Viena
moksleivių grupė gavo kontroliuojantį nurodymą: „Aš patikrin-
siu, kiek jūs išmokote ir įvertinsiu pažymiais". Kitus buvo žada-
ma mažiau kontroliuoti: „Jūs nebūsite vertinami pažymiais. Ma-
ne domina tik tai, ką vaikai atsimena". Pastarieji išmoko tiek pat Ar kada nors pagalvojote, kad
kaip pirmieji ir jiems perskaitytas tekstas atrodė įdomesnis. Su- mokydamiesi patirtumėte didesnį
sidomėjimas išlieka ir tada, kai atlygiai naudojami ne norint pa- malonumą, jei nereikėtų to daryti
pirkti ar kontroliuoti, o pranešti, kad darbas gerai padarytas (Bog- pažymiui?
giano ir kt.,1985). Jei apdovanoti už gerą darbą pasijuntate labiau
išmanūs, darbas gali jums pasidaryti dar mielesnis.
BIOLOGINIAI POLINKIAI. Gyvūno ir klasikinio sąlygojimo, ir

operantinio sąlygojimo galimybes riboja jo prigimtiniai polinkiai.
Pastiprindami maistu, jūs galite nesunkiai išmokyti žiurkėną kasti
arba atsistoti ant užpakalinių kojų, nes jis šiuos veiksmus atlieka
natūraliai, ieškodamasis maisto. Tačiau gerokai sunkiau, pastip-
rinant maistu, formuoti tokį žiurkėno elgesį, kuris natūraliai nėra
susijęs su maistu arba alkiu, pavyzdžiui, prausti snukutį (Shettle-
worth, 1973). Balandžiai lengvai išmoksta suplasnoti sparnais, kad
išvengtų smūgio, ir kirsti snapu, kad gautų maisto, nes jie papras-
tai skraido plasnodami sparnais ir lesa snapu. Tačiau jiems sun-
ku išmokti kirsti snapu norint išvengti smūgio arba plasnoti no-

rint gauti maisto. Šie ribojimai padeda gyvūnams išmokti tokių
veiksmų, kurie natūraliai padeda prisitaikyti.
Buvę Skinnerio bendradarbiai Kelleris Brelandas ir Mariana
Breland (1961) turėjo atsižvelgti į biologinius polinkius, dresuo-
dami operantinio sąlygojimo procedūromis gyvūnus cirkui, TV
laidoms, filmams - tos procedūros ir dabar naudojamos rengiant
gyvūnus pasirodymui. Brelandai iš pradžių manė, kad operanti-
niai principai tiks beveik visoms reakcijoms, kurias tik gyvūnai
Atsakymas į 273 p. pateiktą klausi-
gali atlikti. Tačiau, išdresavę 38 skirtingų rūšių 6000 gyvūnų, pra-
mą: neigiamo pastiprinimo pavyz-
dedant viščiukais, baigiant banginiais, jie priėjo prie išvados, kad dys - Vilmos rūkymas.
biologiniai polinkiai yra daug svarbesni negu buvo manytaT1£ar="
tą jie išmokė kiaules nešti didelius medinius ,,dorenus" cr f kiaulių
banką. Tačiau, išmokusios šių veiksmų, jos vėl pradėdavo elgtis
natūraliai. Jos paleisdavo pinigą, savo šnipu jį pastumdavo, kaip
daro visos kiaulės, vėl jį pakeldavo ir vėl viską kartodavo iš pra-
džių, - tuo sulaikydamos pastiprinimą maistu. Kaip rodo šis „pa-
sidavimas instinktams", klysti pradedama, kai gyvūnai grįžta prie
savo biologiškai sąlygotos elgsenos.
Skinnerio palikimas
B. F. Skinneris buvo vienas iš prieštaringiausių mūsų laikų
intelektualų. Primygtinai tvirtindamas, kad elgesį formuoja išori-
niai veiksniai, o ne vidinės mintys bei jausmai, ir ragindamas
žmonių elgseną mokykloje, darbe bei namie kontroliuoti, remian-
tis operantinio sąlygojimo principais, jis įsigijo daug priešų. Pa-
sak Skinnerio, norėdami padėti žmonėms arba juos veiksmin-
gai valdyti, turėtume mažiau rūpintis jų laisvės ir orumo iliuzijo-
mis. Pripažindami, kad elgesį lemia j o padariniai, mes turėtu-
me skirstyti atlygius taip, kad jie tobulintų labiausiai pageidau-
jamą elgesį.
Skinnerio kritikai prieštaravo: žmogus, kurio asmens laisvė ne-
pripažįstama ir kurio veiksmai kontroliuojami, nužmoginamas.
Skinneris į tai atsako: žmonių elgesį ir taip kontroliuoja išorinės
pastiprinimo priemonės, tad argi, norint žmonėms gera, negali-
ma valdyti šios kontroles? Argi nebūtų žmoniškiau, jei namie, mo-
kykloje, kalėjime paplitusias bausmes pakeistume teigiamu pastip-
rinimu? O jei priimtina galvoti, kad mus suformavo mūsų gyve-
nimo istorija, tai ši mintis teikia ir viltį, kad mes galime aktyviai
formuoti savąją ateitį.
OPERANTINIO SĄLYGOJIMO TAIKYMAS. Jau išnagrinėjome ne-

mažai operantinio sąlygojimo dėsnių taikymo kasdieniame gyve-
nime pavyzdžių, o tolesniuose skyriuose sužinosime, kaip psicho-
logai taiko šiuos dėsnius įvairioms problemoms - nuo padidėju-

sio kraujospūdžio iki socialinio nusišalinimo - spręsti. Pastipri-
nimu paremti poveikio būdai taip pat taikomi mokyklose, versle
ir kasdieniame gyvenime.
Mokykla. Prieš kelis dešimtmečius Skinneris ir kiti propagavo

mokymo mašinas bei vadovėlius, kurie formuotų mokymąsi ma-
žais žingsneliais ir nedelsiant paskatintų teisingus atsakymus. Šios
mašinos bei vadovėliai, pasak jų, turėję padaryti perversmą švie-
time ir išlaisvinti mokytojus, kad šie galėtų sutelkti visą dėmesį
į specialius mokinių poreikius.
Kad geriau suprastumėte Skinnerio svajonę, įsivaizduokite du
matematikos mokytojus. Mokytojas A, atėjęs į klasę, kurioje yra
skirtingai besimokančių moksleivių, visą klasę moko vienodai.
Mokytojas žino, kad kai kurie mokiniai jau supranta j o aiškina-
mas sąvokas, o kiti yra sutrikę, nesugebėdami suprasti. Ar gali
mokytojas padėti kiekvienam, kai tiek daug skirtingų vaikų?
Atėjus tikrinimo laikui, gabesnieji vaikai neužkliūva, o silpnes-
nieji dar kartą patiria nesėkmę. Mokytojas B, dirbdamas su pa-
našia klase, dėsto medžiagą pagal kiekvieno mokinio mokymosi
greitį ir teikia skubų grįžtamąjį ryšį su teigiamu pastiprinimu ir
lėtesniems, ir greitesniems mokiniams. Ar neatrodo mokytojo B
individualizuotas mokymas neįmanomas idealas?
Numatytas perversmas taip ir neįvyko, tačiau į savo gyveni-
mo pabaigą Skinneris (1986, 1988, 1989) buvo įsitikinęs, kad tas
idealas pasiekiamas. „Geram mokymui reikia dviejų dalykų, - sa-
kė jis. - Mokiniams iškart reikia pasakyti, ar tai, ką jie padaro,
yra teisinga ar klaidinga, o tuos, kurie daro teisingai, reikia nu-
kreipti žengti tolesnį žingsnį". Viltis buvo kompiuteriai. Jie turėjo
tai padaryti ir išlaisvinti mokytojus ypatingiems tik žmogaus at-
liekamiems darbams. Skaitant ir sprendžiant matematikos užda-
vinius, mokytoju B galėtų pabūti kompiuteris: aktyviai įtraukti
mokinius į darbą, paskirstyti jiems medžiagą pagal jų mokymosi
greitį, patikrinti juos, kad būtų galima aptikti jų supratimo spra-
gas, pateikti skubų grįžtamąjį ryšį ir nepriekaištingai visa tai re-
gistruoti prižiūrinčiam mokytojui.
Eksperimentai, kuriuose lyginamas kompiuterinis mokymas su
tradiciniu mokymu, rodo, kad kai kuriems pratimams ir prak-
tinėms užduotims iš tikrųjų geriau tinka kompiuteris (Kullik ir kt.,
1980, 1985). Daugėjant kompiuterių, įsigali ir nauji kompiuteri-
nio mokymo būdai. Kompiuteris gali veiksmingai mokyti spaus-
dinti arba groti pianinu, sekdamas pažangą ir teikdamas teigiamą
pastiprinimą. Mokomieji žaidimai taip pat gali paakinti mokslei-
vius tyrinėti ir atrasti savo dėsnius.
Darbas. Manydami, kad pastiprinimas daro įtaką darbo našumui,

verslo vadybininkai dažnai naudoja psichologijos tyrimus. Pavyz-
džiui, Ed Pedalino ir Victoras Gamboa įrodė, kaip pastiprinimas
gali sumažinti pravaikštas. Vienoje gamykloje jie paragino visus
laiku atėjusius į darbą darbininkus kasdien pasiimti po kortą iš
kortų kaladės. Kiekvienos savaitės pabaigoje kiekvieno skyriaus
darbuotojas, surinkęs geriausią kortų derinį (kaip žaidžiant poke-
rį), gaudavo 20 dolerių. Netrukus pravaikštų sumažėjo 18% ir jų
buvo nedaug tol, kol buvo paskata.
Teigiamas paskatinimas už gerai padarytą darbą didina našumą,
ypač tuomet, kai aišku, kas turi būti padaryta ir kad tai įmanoma
pasiekti. Reikia atlyginti už konkretų elgesį, o ne miglotai nusa-
komus nuopelnus. Taktiška ir konkreti kritika taip pat mažiausiai
apmaudi ir skatina dirbti (Baron, 1983):
Gerai, kai pastiprinama nedelsiant. Thomasas Watsonas, vado-
vavęs klestinčiai IBM, išrašydavo darbuotojams čekius už laimėji-
mus darbo vietoje (Peters ir Waterman, 1982). Tačiau apdovanoji-
mai nebūtinai turi būti materialūs arba tokie dideli, kad virstų ne-
pasitenkinimo šaltiniu jų negaunantiesiems. Vadovui tiktų papras-
čiausiai pagirti žmones už gerą darbą arba kaip nors išradingai raštu
įvertinti gerai atliktą projektą. Skinneris sakė: „Ar gyvenimas ne-
pasidarytų gerokai turtingesnis, jei kasdien veiksmingiau būtų ska-
tinamas našus darbas?"
Gyvūnus taip pat galima išmokyti atlikti naudingus darbus. Įsi-
vaizduokime savaeigį laivo variklį su hidrolokacine sistema ir kom-
piuteriu, galinčiu aptikti, atpažinti objektą ir juo manipuliuoti. Tai
nusako, kam laivyne naudojami delfinai ir jūrų liūtai, kurie būdavo
išmokomi gelbėti turtą,.sargauti aplink povandeninę bazę arba ieško-
ti sprogstamųjų minų Persų įlankoje. Gyvūnai buvo dresuojami nau-
dojant pastiprinimą maistu (Holing, 1988; Morrison, 1988).
Namai. Daugelis ekonomistų ir psichologų laikosi požiūrio, j o g

žmonių elgseną, leidžiant pinigus, valdo tos veiklos padariniai (tai,
kas ekonomistų vadinama išlaidomis ir nauda). Lyginant žmones,
kurie nuomojasi butus namuose, kur už sueikvotą elektros energiją
moka savininkas, ir gyvenančius panašiuose namuose, kur patys mo-
ka už energiją (taigi susilaukiantys atpildo už energijos taupymą),
matyti, kad pastarieji energijos suvartoja maždaug 20% mažiau.
Energijos vartotojams, kurie laikosi „energijos dietos", taip pat pa-
deda grįžtamasis ryšys, rodantis, kiek dabar jie suvartoja energijos
ir kiek jos suvartodavo anksčiau (Darley ir kt., 1979). Namie, kaip
ir visur kitur, elgesį ypač veikia tiesioginiai padariniai.
Operantinį sąlygojimą galima prisitaikyti ir sau patiems pastip-
rinant pageidaujamą elgesį bei naikinant nenorimą. Savo elgesiui
kontroliuoti psichologai siūlo šiuos būdus, atliekamus žingsnis po

žingsnio:
1. Išsikeikite tikslą - pavyzdžiui, mesti rūkyti, sumažinti svorį,
daugiau mokytis arba lavintis - įvardykite tai matavimo ter-
minais ir pagarsinkite. Sakykime, nusprendėte kasdien moky-
tis po valandą ilgiau. Pasakykite apie tai draugams.
2. Užrašykite, kaip dažnai jūs užsiimate tuo, ką norėtumėte to-
bulinti, įsidėmėkite, kaip tas elgesys pastiprinamas. Galite užsi-
rašyti savo dabartinį mokymosi laiką, pasižymėdami, kokioms
sąlygoms esant mokotės, o kada nesimokote. (Kai aš pradėjau
rašyti vadovėlius ir skaičiuoti savo laiką, nustebau pamatęs,
kiek daug laiko praleidžiu veltui.)
3. Pradėkite sistemingai pastiprinti pageidautiną elgesį. Norėda-
mi pailginti savo mokymosi laiką, leiskite sau užkąsti (arba
užsiimti kokia nors kita patinkančia veikla), bet tik tada, kai
tam tikrą laiką pasimokėte. Susitarkite su draugais, kad savait-
galį praleisite su jais - bet tik tada, jei pasieksite savaitės mo-
kymosi tikslą.
4. Kai naujoji elgsena pasidarys labiau įprasta, pradėkite mažin-
ti paskatinimus.
Skirtingi sąlygojimo būdai

Tyrimai, atlikti pastaraisiais dviem dešimtmečiais, pakeitė mū-
sų požiūrį ir į klasikinį, ir į operantinį sąlygojimą (apibendrinta
8 - 1 lentelėje). Biologiniai polinkiai lemia, kad vienos rūšies el-
gesys išmokstamas lengviau nei kitos rūšies. Paaiškėjo, kad gy-
vūnų psichika yra sudėtingesnė negu manyta anksčiau. Apdova-
nojant žmones už darbą, kuris jiems ir taip patinka, gali sumažėti
jų domėjimasis ta veikla.
8-1 LENTELĖ. Klasikinio ir operantinio sąlygojimo lyginimas

KLASIKINIS SĄLYGOJIMAS OPERANTJNIS SĄLYGOJIMAS
Elgesys Nevalingas (refleksinis), apimantis ir emocijas Laisvas, valingas (nerefleksinis), tikslingas

Susiejami įvykiai; sąlyginis dirgiklis praneša Atsakas siejamas su po jo einančiu padariniu
Pirminis išmokimas apie nesąlyginį dirgiklį (pastiprinančiu arba baudžiančiu)
SA silpnėja, kai SD kartotinai pateikiamas Reakcija silpnėja, ypač kai nutrūksta pastovus
Blėsimas vienas pastiprinimas
Nuo įgimtų polinkių priklauso, kurie dirgikliai Gyvūnai geriausiai išmoksta to elgesio, kuris
ir atsakai gali būti lengvai siejami panašus į jų natūralų elgesį; nenatūralus elgesys
Biologiniai polinkiai
instinktyviai grįžta prie natūralaus
Pradedama laukti, kad SD praneš apie Pradedama laukti, kad atsakas bus pastiprintas
artėjanti ND arba už jj bus baudžiama; taip pat išryškėja
Pažinimo procesai
slaptasis išmokimas
MOKYMASIS STEBINT
Daug ką apie pagrindinius mokymosi procesus sužinojome iš
besiseilėjančių šunų, bėgiojančių žiurkių ir lesančių balandžių. Ta-
čiau vien tik sąlygojimo dėsniai ne viską paaiškina. Aukštesniųjų
gyvūnų, o ypač žmonių, mokymasis nebūtinai siejasi su tiesiogine
patirtimi. Toks pat svarbus yra ir mokymasis stebint, kai mes ste-
bime ir mėgdžiojame kitų elgesį. Konkretaus elgesio stebėjimas ir
mėgdžiojimas dažnai yra vadinamas modeliavimu. Stebėdami ir
mėgdžiodami, išmokstame visų rūšių socialinės elgsenos. Maž-
daug 9 mėnesių kūdikis mėgdžioja naują žaidimą, o 14 mėnesių -
mėgdžioja veiksmus, matomus TV ekrane (Meltzoff, 1988 a,b,c.).
Jei norite, kad vaikai rūkytų, leiskite jiems dažniau matyti rjikan-
Albertas Bandūra (1977): „Mokytis
čius tėvus ir vyresnius jaunuolius. Jei norite paskatinti vaikus skai-
būtų labai sunku, jau nekalbant, kad
tyti, skaitykite jiems ir sukurkite knygų bei jas skaitančių žmonių rizikinga, jei žmonės turėtų remtis vie:
aplinką. Norėdami, jog jūsų vaikai būtų religingi, kartu su jais tik savo pačių veiksmų padariniais,
melskitės ir dalyvaukite kitokioje religinėje veikloje. kurie nurodytų jiems, ką daryti."
Bandura'os eksperimentai
Įsivaizduokite šį eksperimentą, kurį sumanė Albertas Bandū-
ra, pirmasis pradėjęs tyrinėti mokymąsi stebint (Bandūra ir kt.,
1961). Ikimokyklinio amžiaus vaikas piešia. Suaugęs žmogus ki-
tame kambario kampe kažką veikia su alaviniais žaisliukais. Pas-
kui žmogus pakyla ir apie 10 minučių daužo, spardo ir mėto po
kambarį didžiulę išpūstą lėlę Bobo, šaukdamas: „Pilk jam iš visų
jėgų į nosį", „Vožk jam", „Spirk jam".
Šį jausmų protrūkį stebėjęs vaikas nuvedamas į kitą kambarį,
kuriame daug patrauklių žaislų. Staiga eksperimentuotoja nutrau-
kia vaiko žaidimą, paaiškindama, kad šiuos gražius žaisliukus pa-
tausos „kitiems vaikams". Suglumusį vaiką ji nuveda į kitą kam-
barį, kuriame yra keletas žaislų, taip pat ir lėlė Bobo. Ką gi da-
rys vienas paliktas vaikas?
Tie vaikai, kurie buvo stebėję suaugusiojo žmogaus agresijos
protrūkį, dažniau buvo linkę mušti ir spardyti lėlę nei tokio su-
augusiųjų elgesio nestebėję vaikai. Matyt, stebėdami, kaip suau-
gusysis žiauriai elgiasi su lėle, jie mažiau varžosi. Tačiau čia iš-
ryškėja ne vien tai, nes vaikai taip pat mėgdžioja matytus veiks-
mus ir vartoja girdėtus žodžius.
Mokymosi stebint taikymas

Šie tyrimai atskleidė ir nemalonių dalykų: visuomenei nepri-
imtini pavyzdžiai - šeimoje, kaimynystėje arba televizoriaus ek-
rane - gali turėti neigiamų padarinių (569-574 p.). Tai padeda su-
prasti, kodėl grubių tėvų vaikai gali būti agresyvūs, kodėl dažnai
vyrai, kurie muša savo žmonas, yra turėję tokius pat tėvus. Tai,
kas išmokstama vaikystėje, nelengvai užmirštama suaugus, o kar-
tais perduodama ir būsimosioms kartoms.
Gerai, kad prosocialūs (teigiami, naudingi) pavyzdžiai (mo-
deliai) gali turėti prosocialią įtaką. Mandagiai, paslaugiai besiel-
giantys žmonės gali skatinti ir kitus panašiai elgtis. Ir Mahatma
Gandhi, ir Martinas Liutheris Kingas rėmėsi pavyzdžio galia, pa-
versdami neprievartinius veiksmus galinga socialinių pokyčių jė-
ga. Tėvai yra įtakingi pavyzdžiai. Europos krikščionys, kurie, ri-
zikuodami savo gyvybe, gelbėjo nuo nacių žydus, ir ankstesnės
kartos kovotojai už piliečių teises paprastai turėjo artimą ryšį bent
su vienu iš tėvų, kuris buvo tvirtos moralės ir žmogiškumo pa-
vyzdys (London, 1970; Oliner ir 01iner,1988).
Ypač veiksmingi tie pavyzdžiai, kurių veiksmai ir žodžiai su-
tampa. Deja, kartais pavyzdžiai sako viena, o daroma kitaip. Dau-
gelis tėvų, regis, vadovaujasi taisykle: „Daryk tą, ką aš sakau, bet
ne tą, ką aš darau." Eksperimentai rodo, kad vaikai išmoksta da-
ryti ir viena, ir kita (Rice ir Grusec, 1975; Rushton, 1975). Jie
linkę mėgdžioti veidmainiškumą. Vaikai daro ir sako tą, ką daro
ir sako tas žmogus, kurį jie laiko pavyzdžiu.
Nuo ko priklauso, ar seksime tam tikru pavyzdžiu? Bandūra
mano, kad iš dalies tai priklauso nuo pastiprinimų ir bausmių, ku-
riuos gauna ir pavyzdys, ir jo mėgdžiotojas. Mes stebime ir mo-
komės. Stebėdami mes išmokstame numatyti elgesio padarinius
situacijomis, panašiomis į stebimas. Pavyzdžiui, žiūrėdami TV
programas, vaikai gali „išmokti", kad fizinė prievarta yra veiks-
mingas būdas kitiems kontroliuoti, kad nevaržomas seksas yra ma-
lonus ir nesusijęs su nepageidaujamu nėštumu arba ligomis, kad
vyrai turi būti tvirti, o moterys švelnios ir mielos. Mes ypač linkę
mėgdžioti tuos, kuriais žavimės, kuriuos gerbiame, tuos, kuriuos
įsivaizduojame esant panašius į mus, bei tuos, kuriuos laikome
sumaniais.
Mokymosi dėsnius tyrė tūkstančiai tyrinėtojų, tačiau šioje daly-

je visas dėmesys buvo sutelktas į kelių šios srities pradininkų -
Pavlovo, Skinnerio ir Bandura'os - idėjas. Tai rodo, ko galima pa-
siekti kryptingai pasišventus kelioms aiškiai apibrėžtoms proble-
moms ir idėjoms. Jie iškėlė tas problemas ir atskleidė mokymosi
svarbą. Jų palikimas rodo, kad mokslo istoriją dažnai kuria tie
žmonės, kurie, rizikuodami perdėti, eina pasirinktu keliu iki galo.
SANTRAUKA
Visiems gyvūnams, ypač žmonėms, prisitaikyti prie ap- Operantinis sąlygojimas
linkos padeda mokymasis. Klasikiniu sąlygojimu mes
išmąksta^ maistu ar skaušTftu^sijustųš " Klasikinis (pavlovinis) sąlygojimas tinka nevalingajam
(refleksiniam) elgesiui, o operantinis - laisvam valin-
ivykįus. Operantinio sąlygojimo dėka išmokstame kar-
gajam (nerefleksiniam), kuriuo aktyviai veikiama ap-
toti tuos veiksmus, kurių rezultatai yra pageidaujami,
linka. Teigiamai arba neigiamai pastiprinamas elgesys
ir vengti tokių veiksmų, už kuriuos baudžiama. Mo-
tvirtėja, dažnėja, o elgesys, po kurio seka bausmė, silps-
kymasis stebint mums leidžia išmokti stebint kitų pa-
ta, retėja.
tirtį ir sekant kitų pavyzdžiu.
Skinnerio eksperimentai. Skinnerio dėžėje žiurkių ar-

Klasikinis sąlygojimas
ba balandžių elgesį galima formuoti taip, kad jis laips-
Pavlovo eksperimentai. Apie mokymąsi asociacijų niškai panašėtų į pageidaujamą. Taip pat buvo ištirti tei-
dėka buvo kalbama ne vieną šimtmeti, tačiau tik Iva- giamo ir neigiamo pastiprinimo, pirminio ir antrinio pa-
nas Pavlovas „pagavo" šį reiškinį, atlikdamas klasiki- stiprinimo bei tiesioginio ir uždelsto pastiprinimo
nius sąlygojimo eksperimentus. Pavlovas kelis kartus poveikiai. Naudojant dalinio pastiprinimo (pastovaus ir
iš eilės pateikdavo neutralų dirgiklį (pavyzdžiui, gar- kintančio santykio, pastovių"ir kintančių intervalų)
są) prieš pat nesąlyginį dirgiklį (maistą), sukeliantį ne- programas, lėčiau išmokstama pageidaujamo elgesio ne-
sąlyginį atsaką (seilių išsiskyrimą). Tą patį pakartojus gu taikant nuolatinį pastiprinimą, tačiau taip suformuo-
kelis kailus," vien tik „garsas (jau tapęs sąlyginių dirgik- tas elgesys ne taip greitai išblėsta. Bausmė esti veiksmin-
liu, SD) sukeldavo sąlyginį atsaką (SA, seilių skyrimą- giausią^ kai ji griežta, neatidėliojama ir atitinka nusikal-
si). Tolesni eksperimentai, kuriais buvo tiriamas pirmi- timą. Tačiau ji gali sukelti ir nepageidaujamą poveikį.
nis išmokimas, atskleidė, kad paprastai sąlyginis atsa-
kas greičiausiai kyla tada, kai SD veikia prieš pat ND. Dabartinis Skinnerio teorijos supratimas. Pabrėžda-
Šitaip organizmas parengiamas tam, kas turės įvykti. mas išorinę elgesio kontrolę, Skinneris tapo įtakingas,
Kitais eksperimentais buvo ištirti blėsimo, savaiminio tačiau prieštaringai vertinamas mokslininkas. Dauge-
atsinaujinimo, apibendrinimo ir atskyrimo reiškiniai. lis psichologų Skinnerį, kaip ir Pavlovą, kritikavo už
tai, kad jis nepakankamai įvertino pažinimo bei bio-
Dabartinis Pavlovo teorijos supratimas. Pavlovo loginių veiksnių svarbą. Pavyzdžiui, slaptojo (latenti-
darbais grindžiama Johno B. Watsono mintis, kad psi- nio) mokymosi ir perdėto skatinimo tyrimai taip pat
chologija, kaip objektyvus mokslas, turinti tyrinėti tik rodo pažinimo svarbą mokantis.
išorinę elgseną, atsiribodama nuo negalimos stebėti
psichinės veiklos. Šią nuostatą Watsonas pavadino -bU- Skinnerio palikimas. Skinneris sukėlė intelektualų gin-
heviorizmu. Bihevioristu optimizmas, esą mokymosi čą apie žmogaus laisvės prigimtį ir žmonių valdymo
dėsniai perkeliami iš vienos reakcijos į kitas ir iš vie- strategijas bei etiką. Tačiau jo operantinio sąlygojimo
nos rūšies į kitas, pasidarė nuosaikesnis. Dabar mes ži- dėsniai yra taikomi mokykloje, versle ir kasdieniame
nome, kad sąlygojimo dėsningumus veikia ir riboja pa- gyvenime. Pavyzdžiui, mokymas, panaudojant kompiu-
žinimo procesai bei biologiniai veiksniai. Klasikinio terius, gali įgyvendinti operantinį individualaus forma-
sąlygojimo dėka gyvūnai išmoksta, kada „laukti" ne- vimo ir tiesioginio teigiamo pastiprinimo idealą.
sąlyginių dirgiklių. Be to, žiurkės yra biologiškai pa-
sirengusios išmokti susieti tam tikrą skonį su šleikštulį Mokymasis stebint
keliančiu gėrimu, kurio jos paskui vengia. Tačiau jos
neišmoksta išvengti šleikštulį sukeliančio gėrimo, kai Svarbi aukštesniųjų gyvūnų, tarp jų ir žmonių, moky-
apie jį pranešama garsu. mosi rūšis yra Alberto Bandura'os ir kitų vadinamas
mokymasis stebint. Eksperimentų metu vaikai stengiasi
Pavlovo palikimas. Pavlovas teigė, kad mokymosi mėgdžioti kito žmogaus veiksmus ir žodžius - nesvar-
dėsnius galima taikyti visoms gyvūnų rūšims, kad svarbu, ar jo elgesys prosocialus ar antisocialus, Šie eks-
bius psichologijos reiškinius galima tirti objektyviai, perimentai paskatino tirti socialinį modeliavimą - na-
kad sąlygojimo dėsningumus galima taikyti praktikai. mie, per televiziją, bendraamžių grupėse.

Mokymasis. Nuolatinis su patirtimi susijęs organizmo praneša, kad elgesys bus arba nebus pastiprintas.
elgsenos kitimas. Operantinis sąlygojimas. Mokymosi rūšis, kai pastip-
Biheviorizmas. Požiūris, kad: (a) psichologija turėtų rinamas elgesys tvirtėja, o elgesys, už kurį baudžiama,
būti objektyvus mokslas, kuris (b) tyrinėja tik išorinį silpnėja.
elgesį be nuorodų į psichikos procesus. Dauguma da- Atsakomoji elgsena. Elgesys, pasireiškiantis kaip au-
bartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pir- tomatiškas atsakas į kai kuriuos dirgiklius; pasak Skin-
muoju teiginiu, bet nesutinka su antruoju. nerio, tai klasikinio sąlygojimo dėka išmoktas elgesys.
Klasikinis sąlygojimas. Toks mokymasis, kai organiz- Operantinė elgsena. Elgesys, kuris veikia aplinką,
mas pradeda sieti skirtingus įvykius. Neutralus dirgik- sukeldamas padarinius.
lis, pranešantis apie nesąlyginį dirgiklį (ND), pradeda
formuoti šį dirgiklį numatantį atsaką ir parengtį nesą- Skinnerio dėžė. Kamera, kurioje yra strypas arba myg-
lyginiam dirginimui. (Tai dar žinoma kaip pavlovinis tukas, kuriuos spausdamas, gyvūnas gali gauti maisto
sąlygojimas.) arba vandens, ir prietaisas šioms gyvūno reakcijoms
registruoti. Naudojama tiriant operantinį sąlygojimą.
Nesąlyginis atsakas (NA). Klasikinio sąlygojimo metu
neišmoktas automatiškas atsakas į nesąlyginį dirgiklį, Formavimas. Operantinio sąlygojimo metodika, kai
pavyzdžiui, seilių skyrimasis maistui patekus į burną. atlygis kreipia elgseną trokštamo tikslo link.
Nesąlyginis dirgiklis (ND). Klasikinio sąlygojimo me- Pastiprinimo priemonė. Operantinio sąlygojimo atve-
tu dirgiklis, kuris natūraliai, savaime sukelia nesąly- ju po tam tikro elgesio einantis jį sustiprinantis įvykis.
gojamą atsaką. Premacko principas. Patraukli veikla (kuria dažniau už-
Sąlyginis atsakas (SA). Klasikinio sąlygojimo metu siimama) gali pastiprinti kitą, ne tokią tikėtiną veiklą.
išmoktas atsakas į sąlyginį dirgiklį. Teigiamas pastiprinimas. Elgesio sustiprinimas teigia-
Sąlyginis dirgiklis (SD). Klasikinio sąlygojimo metu mais dirgikliais, pavyzdžiui, maistu. Teigiamas pastip-
iš pradžių buvęs neutralus dirgiklis, susiejus jį su ne- rinimas - tai bet koks dirgiklis, kuris, veikdamas po
sąlyginiu dirgikliu (ND), pradeda sukelti sąlyginį atsako, tą atsaką sustiprina.
atsaką. Neigiamas pastiprinimas. Elgesio sustiprinimas pa-
šalinus arba susilpninus neigiamus dirgiklius, pavyz-
Pirminis išmokimas. Pradinis mokymosi tarpsnis, kai
džiui, smūgį. (Įsidėmėkite: neigiamas pastiprinimas -
reakcija nusistovi ir tolydžio stiprėja. Klasikinio sąly-
tai ne bausmė.)
gojimo atveju - tai fazė, kai dirgiklis pradeda sukelti
sąlyginį atsaką, operantinio sąlygojimo atveju - pastip- Pirminis pastiprinimas. Įgimtas pastiprinantis dirgik-
rinto atsako stiprėjimas. lis, pavyzdžiui, tas, kuris tenkina biologinius poreikius.
Blėsimas. Silpnėjantis atsakas, kai klasikinio sąlygo- Antrinis pastiprinimas. Sąlyginis pastiprinimas; dir-
jimo metu po sąlyginio dirgiklio (SD) nebebūna nesą- giklis, kuris įgauna pastiprinimo galią, kai susiejamas
lyginio dirgiklio (ND) arba kai operantinio sąlygoji- su pirminiu pastiprinančiu dirgikliu.
mo metu atsakas nebepastiprinamas. Nuolatinis pastiprinimas. Pageidautino atsako pastip-
Savaiminis atsinaujinimas. Nusilpusio sąlyginio at- rinimas kiekvieną kartą, kai tik jis pasirodo.
sako atsigavimas po ramybės tarpsnio. Dalinis (arba protarpinis) pastiprinimas. Tik retkar-
Apibendrinimas. Polinkis, susidarius sąlyginiam atsa- čiais pastiprinamas atsakas; jo rezultatas - lėtesnis pir-
kui, sukelti tokius pat atsakus ir į kitus dirgiklius, ku- minis atsako išmokimas, bet jis būna daug tvirtesnis,
negu kai pastiprinama nuolat.
rie yra panašūs į sąlyginį dirgiklį.
Protarpinis pastiprinimas. Žr. dalinis pastiprinimas.
Atskyrimas. Klasikinio sąlygojimo atveju gebėjimas
sąlyginius dirgiklius atskirti nuo panašių dirgiklių, ku- Pastovaus santykio programa. Operantinio sąlygoji-
rie nėra nesąlyginių dirgiklių signalai, operantinio są- mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas
lygojimo atveju - skirtingas atsakas į dirgiklius, kurie tik po tam tikro jų skaičiaus.
Kintamo santykio programa. Operantinio sąlygoji- giasi taip, tarsi turėtų jo vidinį žemėlapį.
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas Slaptasis (latentinis) išmokimas. Išmokimas, ku:
po nenumatyto atsakų skaičiaus. nėra pastebimas tol, kol nėra paskatos jį parodyti.
Pastovių intervalų programa. Operantinio sąlygoji- Perdėtas skatinimas. Žadamas apdovanojimas už
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas kas žmogui ir taip patinka daryti. Tada motyvas ve:?
tik praėjus nustatytam laikui. ti gali būti ne vidinis domėjimasis, o laukiamas apč
Kintamų intervalų programa. Operantinio sąlygoji- vanojimas.
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas Mokymasis stebint. Mokymasis stebint ir mėgdžioja:
nenumatytais laiko tarpsniais. kitų elgesį.
Bausmė. Elgesio tikimybę mažinantis bet koks po jo Modeliavimas. Procesas, kai elgesys stebimas ir mc:-
einantis įvykis. džiojamas.
Vidinis žemėlapis. Psichinis aplinkos išplanavimo Prosocialus elgesys. Teigiamas, konstruktyvus, nau-
vaizdas. Pavyzdžiui, ištyrinėjusios labirintą, žiurkės el- dingas elgesys, asocialaus elgesio priešybė.'"
Atmintis 9 SKYRIUS
Įsivaizduokite savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautumėte

buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustumėte kalti ir
nesikamuotumėte dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirks-
nis būtų naujas gaivus potyris. Tačiau nepažintumėte nė vieno žmo-
gaus, bet koks darbas - rengtis, virti, kepti - būtų naujas, kiekvie-
na kalba svetima.
Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, at-
mintis yra „visų dalykų saugykla ir sergėtoja". Psichologui atmin-
tis - bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, išliko.
ATMINTIES REIŠKINYS
Žmogaus atminties apimtį akivaidžiai rodo kai kurie nepaprasti
atvejai.
Bendraujant su Johnu, iškart pastebimas jo sumanumas, žinios
(jis gali pasakyti savo fizikos magistro darbo pavadinimą) ir jo ge-
bėjimai dirbti kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, spausdinti. Tačiau,
ilgiau pabendravę, pastebite, kad Johną kamuoja tragiška negalia,
sukelta motociklo avarijos metu patirto smegenų pažeidimo. Joh-
nas negali įsiminti nieko nauja. Jis prisimena savo gyvenimą tik
iki nelaimingo atsitikimo, o visais kitais atžvilgiais jis gyvena am-
žinai trunkančioje dabartyje. Kas rytą jo gydytoja pasisveikinusi
turi iš naujo prisistatyti. Ji kaskart turi kantriai klausytis jo pasa-
kojamų tų pačių atsitikimų iš jo ankstesniojo gyvenimo. Kiekvie-
ną kartą prireikus jis teiraujasi, kur vonia, ir kiekvieną kartą jam
tai iš naujo pasakoma.
Kita kraštutinybė yra kai kurie ypatingi žmonės, kurie atmin-

ties olimpiadose laimėtų medalius. Vienai moteriai, kurią psicho-
logas Ulricas Neisseris (1982) vadina MZ, pavydėtų kiekvienas
studentas arba moksleivis. Prieš susirgdama sunkia liga, kai jai
buvo 29 metai, M Z galėdavo prisiminti viską, ką mokytojai už-
rašydavo ant lentos, ir visus vadovėlių skyrius. Kai ji dirbo bio-
logijos laboratorijoje, jos viršininkas kasdien jai detaliai nurody-
davo, kokia tvarka ir kokius 150 vabzdžių reikia paruošti, o ji,
nieko neužsirašiusi, tai padarydavo.
Aukso medalį mūsų atminties olimpiadoje tikriausiai laimėtų
ir rusas Šereševskis, arba S., kaip jį vadino garsus sovietų psi-
chologas Aleksandras Lurija (1968). Š. minimas beveik visose
šiuolaikinėse knygose apie atmintį. Jūs ir aš galime pakartoti maž-
daug septynių, kartais gal devynių, skaičių eilutę. Š. galėjo pa-
kartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos perskaityda-
vo po vieną kas 3 sekundes tyliame kambaryje. Be to, jis taip pat
lengvai galėjo prisiminti juos atbuline tvarka. Jis niekados nesu-
klysdavo, netgi paprašytas prisiminti išvardytus skaičius po pen-
kiolikos metų - kai jau buvo įsiminęs šimtus kitų sąrašų. „Tai toji
eilė, kurią jūs man pateikėte, kai buvome jūsų bute. ... Sėdėjote
prie stalo, o aš - supamojoje kėdėje. ...Jūs vilkėjote pilką eilutę
ir žiūrėjote į mane lyg..."
Ar dėl šios nepaprastos atminties jūsų pačių atmintis neatro-
do menka? Jei taip atrodo, pagalvokite apie savo gebėjimą prisi-
minti begalę balsų, garsų, dainų; skonių, kvapų, paviršių; veidų,
vietų, įvykių. Įsivaizduokite, kad jums buvo parodyta daugiau kaip
2500 skaidrių su veidų ir vietovių vaizdais - kiekviena ne dau-
giau kaip 10 sekundžių, o vėliau 280 iš šių skaidrių rodomos po-
romis su iki tol nematytomis skaidrėmis. Jei jūs panašūs į Ralp-
ho Haberio (1970) eksperimento tiriamuosius, atpažintumėte 90%
prieš tai matytų skaidrių.
Pagalvokite, kaip aiškiai ir gyvai prisimenate nepaprastus ir
itin sujaudinusius praeities dalykus - galbūt tai buvo automobi-
lio avarija, jūsų pirmasis romantiškas pasibučiavimas, jūsų, at-
vykėlio, savijauta pirmąją dieną kitoje šalyje, arba kur buvote, kai
išgirdote kokią baisią žinią. Mano vienas toks prisiminimas - vie-
nintelis sėkmingas smūgis per visą Mažosios lygos beisbolo se-
zoną. Daugelis 45 metus perkopusių amerikiečių tiksliai prisime-
na, ką darė, kai išgirdo žinią apie prezidento Kenedžio nužudy-
mą (Brown ir Kulik, 1982). Nedaug kas iš San Francisco Bay ra-
jono gyventojų suabejotų, jei jų prašytų tiksliai prisiminti, kur jie
buvo tuo metu, kai prasidėjo 1989 m. žemės drebėjimas. Jūs tik-
riausiai prisimenate, kur buvote, kai sužinojote, kad sprogo kos-
minis laivas „Challenger". Kai kurie psichologai šį labai aiškų,
9 SKYRIUS. Atmintis 287
svarbių ir netikėtų įvykių prisiminimą pavadino blykstės atmin- Kas svarbiau - jūsų išgyvenimai ar
timi, nes, atrodo, lyg smegenys įsakytų: „Nufotografuok tai!" jūsų atsiminimai apie juos?
Kaip galima tokia atmintis? Kodėl mes galime prisiminti da-
lykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame
prieš minutę matyto žmogaus vardą? Kaip mūsų smegenyse sau-
gomi atsiminimai? Kodėl netgi blykstės atmintis kartais pasiro-
do esanti nevisiškai teisinga? (Žmonės, kurie praėjus kelioms va-
landoms po „Challenger" sprogimo prisimindavo, kur išgirdo šią
žinią, po vienerių-trejų metų tą vietą kartais prisimindavo labai „Atmintis kartais esti tokia
netiksliai [McCloskey ir kt.,1988; Neisser ir Harsch, 1992].) Ar paslaugi, tokia patvari, tokia
tai, ką mes žinome apie atmintį, leidžia rasti būdų, kaip pagerinti klusni; kartais - tokia paini ir
savo atmintį? Šiuos ir kitus klausimus panagrinėsime, apžvelg- tokia vargana; kartais - tokia
dami šimtmetį trukusių kruopščių atminties tyrinėjimų rezultatus. tironiška, tokia nevaldoma!Be
abejo, mes esame stebuklas visais
atžvilgiais, bet mūsų gebėjimas
Prisiminimai: vienas pavyzdys prisiminti ir pamiršti atrodo ypač
Kartais istoriją lemia tai, ką žmonės atsimena apie įvykius. nepaaiškinamas. "
Jane Austen - Mansfield Park, 1814
1972 m. birželio 17 d. policija sučiupo penketą žmonių, mėginu-
sių klausytis telefonų pokalbių Vašingtono demokratiniame nacio-
naliniame komitete. Prezidento Nixono teisės patarėjas Johnas De-
anas, 1973 m. liudydamas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato ko-
mitete, tiriančiame Baltųjų Rūmų dalyvavimą vadinamajame „Wa-
tergate skandale", taip įspūdingai prisiminė ir atpasakojo pokal-
bius su Prezidentu, kad kai kurių apžvalgininkų buvo pavadintas
„žmogumi magnetofonu". Netikėtai vėliau išaiškėjo, jog slapta
įrašinėjimo sistema iš tiesų užrašė pokalbius, kuriuos Deanas at-
pasakojo. Taip atsirado reta galimybė sugretinti liudytojo pasa-
kojimą su tikruoju įvykiu. Paaiškėjo, kad esminius dalykus Dea-
nas prisiminė tiksliai. Aukščiausieji Baltųjų Rūmų pareigūnai už
savo darbus, apie kuriuos kalbėjo Deanas, sėdo kalėjiman, o Pre-
zidentas Nixonas buvo priverstas atsistatydinti.
Tačiau Ulricas Neisseris (1981), palyginęs įrašo detales su pa-
rodymais, atskleidė, kad Johnas Deanas anaiptol nebuvo žmogus
magnetofonas. Pavyzdžiui, Deanas prisiminė, kad rugsėjo 15 d.,
atvykęs į susitikimą,
„[aš] radau Haldemaną ir Prezidentą. Prezidentas pasiūlė man sėstis.
Jiedu buvo gerai nusiteikę ir su manimi buvo malonūs bei nuoširdūs.
Vėliau Prezidentas pasakė, kad Bobas - rodydamas į Haldemaną -
nuolatos informuojąs jį apie mano laikyseną Watergate byloje. Pre-
zidentas pasakė, kad gerai padirbėjau ir jis suprantąs, koks sunkus
tai buvęs darbas, bei yra patenkintas, kad dėka Liddy perrinki-
mo komiteto advokatas) byla buvo nutraukta."
Tačiau beveik visos Deano prisimintos smulkmenos buvo ne-
tikslios. Kaip paaiškėjo iš susitikimo įrašo, Prezidentas nepasiūlė
Deanui sėstis, jis nepasakė, jog jis gerai padirbėjo, nieko neužsi-
minė nei apie Liddy, nei apie kaltinamuosius aktus.
Geriau Deanui pavyko atkurti kovo 15 d. pokalbį, kurio metu
jis įteikė Prezidentui išsamiai parengtą pranešimą apie atskleistą
Baltųjų rūmų mėginimą nuslėpti nusikaltimą. Iš įrašo sužinome,
kad Deanas iš tikrųjų sako: „Mumyse, šalia prezidentūros, įsimetė
vėžys, ir jis auga. Jis plečiasi kasdien..., nes (1) esame šantažuo-
jami, (2) žmonės ketina pradėti melagingai liudyti." Vėliau, liu-
dydamas apie tai kongresui, Deanas prisiminė sakęs Prezidentui,
kad „prezidentūrą graužiąs vėžys ir... kad būtina nedelsiant jį
pašalinti, nes jis kasdien tampąs vis grėsmingesnis."
Taigi kodėl Deanas, taip tiksliai prisiminęs ginčų dėl Waterga-
te esmę, daugumos pokalbių, išskyrus kovo 15 d. pokalbį, detales
prisiminė klaidingai? Kodėl tikėtina, jog sakinį - „Įtūžęs maišti-
ninkas sviedė akmenį į langą" - jūs atgaminsite klaidingai? Kad
suprastume Deano (taip pat ir savąją) atmintį, mums reikia mo-
delio, siejančio įvairius atminties aspektus.
Atmintis - informacijos apdorojimas

Vienas iš tinkamų žmogaus atminties modelių yra panašus į
kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Norint atsiminti bet
kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektų informacija, kuri
būtų išlaikoma, o vėliau vėl atgaivinama. Šios trys pakopos - už-
kodavimas, laikymas ir atkūrimas, - būdingos ne tik žmogaus at-
minčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo sistemoms. Pavyz-
džiui, biblioteka privalo turėti būdą, kaip sutvarkyti, surašyti infor-
maciją (užkodavimas), saugoti ją (laikymas) ir padaryti pasiekiamą
vartotojams (atkūrimas). Taigi, turint omenyje mūsų tikslus, kom-
piuteris yra tinkamiausias atminties sistemos veikimo modelis.
Panagrinėkime, kaip kompiuteris užkoduoja, laiko ir atkuria
informaciją. Pirmiausia kompiuteris įvestį paverčia (pavyzdžiui,
klavišo nuspaudimu) į elektroninę kalbą, panašiai kaip smegenys
juntamąją informaciją - į nervinių impulsų kalbą. Kompiuterio
diske nuolatos laikoma labai daug informacijos. Iš šios informa-
cijos saugyklos galima surasti ir susigrąžinti bylą arba dokumen-
tą į trumpalaikę arba „veikiančiąją" atmintį, kuri taip pat gauna
naują informaciją iš klaviatūros. Dalis šios „veikiančiosios" at-
minties matoma ekrane.
Panašiai ir mesJlgalaikėje atmintyje laikome daugybę infor-^y
macijos. Iš savo atminties saugyklos galime susigrąžinti informa-
ciją į ribotų g a l i m y b i ų j x u m i ) ž ū ^ ^ ^ arba mūsų „veikian-
čiąją" atmintį, į kurią taip pat patenka informacija iš mūsų tuo-
metinės patirties. Dalis šios trumpalaikės „veikiančiosios" atmin-
ties yra parodyta psichikos ekrane, kurį vadiname sąmone. Mūsų
trumpalaikė atmintis paprastai laiko tik apie septynis (dviem dau-

giau arba mažiau) informacijos vienetus, o tas prisiminimo gebėji-
mas psichologijoje vadinamas „magiškuoju septynetu plius mi-
nus du" (Miller, 1956). Iš tikrųjų žmogaus trumpalaikės atmin-
ties apimtis - tas informacijos kiekis, kurį iškart teisingai prisi-
mena 50% kartų, - yra nevienoda. Atsitiktinių skaičių (pavyzdžiui,
telefono numerių) prisimenama šiek tiek daugiau negu atsitikti-
nių raidžių, kurios kartais panašiai skamba. Girdimoji informa-
cija taip pat šiek tiek geriau prisimenama negu regimoji. Suau-
gusiųjų atminties apimtis yra didesnė negu vaikų (Chi, 1976). Vis
dėlto pagrindinė taisyklė yra tokia: vienu metu galime apdoroti
tik labai nedidelį informacijos kiekį.
Kas kontroliuoja visas tas sistemas? Kompiuteryje informaci-
ją į „veikiančiąją" atmintį įterpia arba ją papildo operatorius. Kal-
bant apie mūsų atminties sistemą, nauji dirgikliai turi būdą pa-
siekti sąmonę. (5 skyriuje „Jutimai" parodyta, kaip kintantys gar-
sai ir vaizdai patraukia mūsų dėmesį.) Mes negalime, kaip orkest-
ro dirigentai, į viską iškart sutelkti dėmesį. Taigi mes apšviečia-
me ryškiu dėmesio šviesos spinduliu tam tikrus gaunamus dirgik-
lius ir potyrius, kuriuos atkuriame iš ilgalaikės atminties (Cowan,
1988) (9-1 pav.).
Jutiminė atmintis
Panagrinėkime, ką apie mūsų jutiminę atmintį - tai yra apie
pirminį juntamosios informacijos užrašymą atminties sistemoje
- atskleidė vienas įdomus eksperimentas. George'as Sperlingas
(1960) pateikdavo žmonėms tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo
po tris raides, rodydamas kiekvieną jų 1/20 sekundės dalį (9-2
pav.). Tai buvo panašu į bandymą skaityti blyksint žaibui. Kai šios
devynios raidės išnykdavo iš ekrano, tiriamieji galėjo prisiminti
tik maždaug pusę jų. 9-1 pav. Supaprastintas žmogaus
atminties modelis. Jutiminė atmintis
Kodėl? Ar taip buvo dėl to, kad neužteko laiko jų pamatyti? įrašo gaunamą informaciją, o trumpa-
Ne, Sperlingas sumaniai įrodė, kad netgi per tokį žaibo blyksnį laikė („veikiančioji") atmintis apdoroja
žmonės tikrai gali pamatyti ir prisiminti visas raides, bet tik aki- atrinktus informacijos vienetus,
mirksnį. Užuot prašęs jų prisiminti visas devynias raides iš kar- siunčiamus į ilgalaikę atmintį. Mes taip
pat susigrąžiname ilgalaikėje atmintyje
to, Sperlingas, apšvietęs visas raides, tuoj pat pateikdavo aukšto, esančią informaciją į trumpalaikę
vidutinio arba žemo tono garsą. Šis signalas pranešdavo tiriama- atmintį.
Nauji dirgikliai ir
atrankinis
jam, kurios eilutės - viršutinės, vidurinės arba apatinės - raides

jis turi pasakyti. Tokiomis sąlygomis tiriamieji retai kada nega-
lėdavo pasakyti raidės, vadinasi, labai trumpą laiką visos devy-
K Z R
nios raidės yra prisimenamos.
Sperlingo eksperimentas parodė, kad mes turime labai trumpa fo- Q B T
tografinę atmintį, kuri vadinama a ^ i z ^ ^ a t i m n l i i p i . Akimirkai
akys registruoja tikslią reginio pateiktį, ir mes galime stulbinančiai S G N
tiksliai prisiminti bet kurią to reginio dalį. Tačiau tai trunka tik ke-
lias dešimtąsias sekundės dalis. Jei Sperlingas uždelsdavo garsinį
signalą bent sekundę, iš atvaizdžio atminties turinys išnykdavo, ir 9-2 pav. Labai trumpa fotografinė
atmintis. Kai George'as Sperlingas
tiriamieji vėl galėdavo prisiminti tik apie pusę raidžių. Regimasis
apšviesdavo panašias į čia parodytas
ekranas, kaip ir turi būti, greitai išvalomas, kad nauji atvaizdai neuž- raidžių grupes 1/20 sekundės, žmonės
dengtų ankstesniųjų. Garsinis jutiminio vai^dąs, kuris vadinamas galėdavo prisiminti tik apie pusę
g a i l i o atmintimi, taip pat trunka mažiau kaip sekundę (Cowan, raidžių. Tačiau, kai, raidėms išnykus,
tuoj pat jiems duodavo signalą prisi-
1988). Tačiau nevisiškai suprasto garsinio dirgiklio atgarsis nyksta
minti tam tikrą eilę, jie padarydavo ta:
šiek tiek lėčiau. Paskutinieji ištarti žodžiai, atrodo, dar užsibūna ko- beveik visiškai tiksliai.
kias 3 ar 4 sekundes. Kartais tuomet, kai klausiate: „Ką jūs pa-
sakėte?44, galite mintyse išgirsti pasakytų žodžių aidą.
KAIP KODUOJAMA INFORMACIJA

Kaip jau įvesta jutiminė informacija koduojama ir perduoda- Kodavimas
ma į atminties sistemą? Kai jūs skaitote šį sakinį, kaip koduoja-
mi jo žodžiai? Ar koduojamas žodžių vaizdas, t. y. vyksta vadi-
namasis regimasis (vizualinis) užkodavimas? Ar koduojamas žo-
džių skambesys, t. y. vyksta garsinis (akustinis) užkodavimas?
O gal koduojama sakinio prasmė, t. y. pasireiškia prasminis (se-
mantinis) užkodavimas.
Koduojama
J
daugiau ar mažiau automatiškai, sąmoningą dėme- Tr ,
° ° Informacija apdorojama arba automa-
sį sutelkiant \ pastangų reikalaujanti informacijos apdorojimą. Tai- t i š k a i ? a r b a sute ikus pastangas,
gi atsimenant kelią, kuriuo vakar buvo eita į paskaitas, vyksta au-
tomatinis (nevalingas) informacijos apdorojimas, o šio skyriaus
sąvokų mokymasis reikalauja pastangų (valingo apdorojimo).
Nevalingas (automatiškas)
informacijos apdorojimas
Milžinišką informaciją apie erdvę, laiką ir dažnį koduojate be
didesnių pastangų arba išvis nevalingai. Per egzaminą prisime-
nate tą vadovėlio puslapį, kur yra užmirštoji medžiaga. Norėda-
mi prisiminti, kur palikote paltą, galite atkurti iš eilės visus die-
nos įvykius. Jūs galite prisiminti jau trečią kartą šiandien popiet
pas ką nors užeiną. Tokius ir panašius dalykus atsimename be-
veik automatiškai. Tam tikra informacija ne tik apdorojama be pa-

stangų, bet tiesiog sunku to nedaryti. Kai girdime arba skaitome
gimtosios kalbos žodį, tiesiog neįmanoma automatiškai neįsidė-
mėti jo reikšmės.
Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pavyzdžiui, žodžių
reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia
reikia juos išmokti. Paskui imama koduoti automatiškai. Pavyz-
džiui, mokantis skaityti sakinius, parašytus iš kito galo, iš pra-
džių reikia tam tikrų pastangų:
.sakšitamotua ityradisap ilag samijorodpa sagnilaV
Pasitreniravus tai pasidaro nesunku, beveik taip, kai hebrajų kal-
bą studijuojantiems studentams tampa nesunku skaityti iš dešinės
į kairę (Kolers, 1975).
Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, jos
neįsisąmoninant, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus daly-
kus. Kadangi taip apdorojant nereikia specialaus dėmesio, tai
žmonės, paprašyti atkreipti dėmesį į informaciją, kurią koduoja
automatiškai, pavyzdžiui, įvertinti eksperimento metu pateikiamų
žodžių dažnį, ne ką galėtų pasakyti. Tą patį teigia ir Lynnas Has-
heris bei Rose Zacksas (1979, 1984). Nors stengiantis tokios me-
džiagos galima šiek tiek daugiau atsiminti (Naveh-Benjamin,
1990), tačiau koduojame daugiausia automatiškai - negalime pa-
norėję užkoduoti arba neužkoduoti.
Valingas informacijos apdorojimas

Kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir vi 100
dėmesio. Kol jūsų pirštai nuo telefonų knygos keliauja iki tele- c
a0>
fono aparato, telefono numerį - jei norite, kad jis nedingtų iš at-
S
minties - jums teks pasistengti išlaikyti sąmonėje. Lloydas Pe- a
</)
tersonas ir Margaret Peterson (1959), norėdami nustatyti, kaip 0)
J2 60
greitai pamirštama, prašydavo žmonių įsiminti tris priebalses, pa- (0
1 50
vyzdžiui, CHJ. Kad tiriamieji negalėtų raidžių kartoti, jų buvo ay 40
prašoma tuoj pat pradėti balsu atbulai skaičiuoti nuo tam tikro '3» 30
skaičiaus atimant po tris vienetus. Bičiulio padedami, jūs galite 0
g 20
patikrinti 9 - 3 pav. pavaizduotą rezultatą. Po 3 sekundžių tik pusė
1 io
0
žmonių atgamindavo raides, o po 12 sekundžių - labai mažai kas. f
Kartojimo, arba sąmoningo mokymosi mintinai, svarbą prieš 0 3 6 9 12 15 18
daugelį metų atskleidė vokiečių filosofas Hermannas Ebbinghau- Laikas (sekundės) nuo priebal-
sių pateikimo iki prašymo
sas (1850-1909), vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti (žodinę) atmintį.
prisiminti
Ebbinghauso indėlis į atminties tyrimą yra toks pat kaip Ivano
9-3 pav. Nekartojama žodinė informa-
Pavlovo į sąlygojimo tyrimus. Būdamas nepatenkintas filosofi- cija gali būti greitai užmirštama (iš
niais samprotavimais apie atmintį, Ebbinghausas panoro ištyrinėti Peterson ir Peterson, 1959).
ją moksliškai. Jis nutarė ištirti, kaip jis pats išmoksta naują žodinę
medžiagą ir kaip ją užmiršta.
Kokia žodinė medžiaga Ebbinghausui galėjo būti nežinoma?
Jis nusprendė surašyti visus galimus neprasmingus skiemenis, su-
darytus iš dviejų priebalsių, sujungtų balse. Tada atskiram eks-
perimentui jis atsitiktinai atrinkdavo tokių skiemenų imtį. Kad įsi-
vaizduotumėte, kaip Ebbinghausas tyrė save, greitai balsu perskai-
tykite aštuonis kartus šį sąrašą. Paskui pamėginkite prisiminti
skiemenis (iš Baddeley, 1982):
JIH, BAZ, FUB, YOX, SUJ, XIR, DAX, LEQ, V U M , PID,

KEL, WAV, TUV, ZOF, GEK, HIW.
Kitą dieną Ebbinghausas galėjo prisiminti tik kelis skieme- Skiemenų sąrašo kartojimu
nis iš išmokto sąrašo. Bet ar kitus jis visiškai pamiršo? Kaip rodo skaičius pirmąją dieną
9 - 4 pav., kuo dažniau jis garsiai kartodavo sąrašą pirmąją die- 9—4 pav. Ebbinghauso atminties
ną, tuo mažiau j a m reikėdavo kartoti antrąją dieną, kad iš naujo kreivė. Ebbinghausas nustatė, kad kuo
juos išmoktų. Išaiškėjo paprastas pradžios dėsnis: prisiminimo kie- daugiau kartų kartojamas neprasmingu
skiemenų sąrašas pirmąją dieną, tuo
kis [jriIdauso_Mm^malivmiiisi skirto laiko.. Papildomai kartojant
mažiau reikia kartoti kitą dieną norint
(papildomai mokantis) net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka išmokti tą patį sąrašą. Taigi, kuo
daugiau. Tai-gi Jahnas Deanas beveik visiškai tiksliai prisiminė sa- daugiau laiko skiriama naujai informa-
vo pastabas apie „prezidentūrą graužiantį vėžį", kurias jis užrašė cijai įsiminti, tuo daugiau jos išlieka
atmintyje (iš Baddeley, 1982).
ir ne kartą kartojo prieš pasakydamas prezidentui Nixonui.
Harry Bahrickas (1984a) patvirtino Ebbinghauso dėsnį. Jis nu-
statė, kad Ohio Wesleyano universiteto dėstytojai greitai pamiršta
pavardes ir veidus savo buvusių studentų, kuriuos jie mato tik vie-
ną semestrą. Tačiau studentai, kurie matydavosi ketverius metus,
net po ketvirčio amžiaus galėjo prisiminti vieni kitų vardus ir at-
pažinti veidus nuotraukose.
Bendramokslių vardai buvo išmokti ne tik dėl to, kad buvo pa-
pildomai kartojami, bet ir dėl to, j o g tai buvo daroma ilgai. Eks-
perimentai (Dempster, 1988) patvirtina teigiamą suskirstymo \
poveikį: suskirstytas mokymasis veiksmingesnis, nes tuomet in-
formacija geriau if ilgiau išlieka nei viską ištisai iškalus. Nauji
tyrimai apie tai, kaip suaugusieji prisimena vidurinės mokyklos
algebros žinias, akivaizdžiai rodo papildomo ir suskirstyto mo-
kymosi naudą. Bahrickas ir Lynda Hall (1991) pastebėjo, kad tie
žmonės, kurie gana gerai mokėjo algebrą, bet, baigę vidurinę mo-
kyklą, daugiau su matematika nesusidūrė, per kitus penkiasdešimt
metų beveik viską pamiršo. O tie, kurie vidurinėje mokykloje al-
gebrą mokėjo ne ką geriau, bet turėjo ją kartoti, studijuodami uni-
versitete ar kitur, per pusšimtį metų jos pagrindų beveik nepamir-
šo. Svarbią teigiamą įtaką turėjo ir tai, kad universitete teko mo-
kytis keletą semestrų, o ne sutelktai vienerius metus. Bahrickas
ir Hali padarė praktišką išvadą: medžiagos kartojimas, rengiantis
9 SKYRIUS. A t m i n t i s 293
bendriesiems baigiamiesiems egzaminams, apžvalginiai kursai ir 100

baigiamieji egzaminai padeda išmoktus dalykus atsiminti visą gy-
venimą. Ilgiau atsiminti padeda ir per ilgesnį laiką, pavyzdžiui, I 80 .
semestrą arba metus, suskirstytas mokymasis. Dar pirmajame s 70 —:—
amžiuje romėnų filosofas Seneka sakė: „protas pamažu pamiršta CA ^L f
y V" ~~ nesioginis
Tiesioginis "ft
tai, ko ilgai mokėsi." ig 50 _Vl prisiminimas/
DrisiminimasL
Kad kartoti naudinga, dar geriau atskleidžia reiškinys, kurį tik-
riausiai esate patyrę. Eksperimentuotojai rodydavo žmonėms są-
rašą, kuriame būdavo kas nors (žodžiai, pavadinimai, datos) su-
rašyta, ir prašydavo tuoj pat juos bet kokia tvarka prisiminti. Žmo- ^ 10 J ä Äesii uis
s ^
nėms stengiantis prisiminti sąrašą, dažnai išryškėdavo vietos ei- -:|>Hstminimas
"" » " « i f '
lėje įtaka: paprastai pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys pri- 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12
simenami geriau negu vidurinieji ( 9 - 5 pav.). Matyt, paskutinieji Žodžio vieta sąraše
dėmenys prisimenami ypač gerai dėl to, kad dar tebėra veikian-
9-5 pav. Vietos eilėje įtaka. Tiesiogiai
čiojoje atmintyje. Tačiau vėliau geriausiai prisimenama tai, kas (nedelsiant) žmonės tiksliausiai
yra sąrašo pradžioje. Paimkime pavyzdį iš kasdienio gyvenimo: prisimena paskutiniuosius ir pirmuti-
įsivaizduokite, jog susipažįstate su keliais žmonėmis, ir, norėda- nius sąrašo žodžius. Tačiau vėliau jie
tiksliai prisimena tik pirmuosius
mi įsiminti tų žmonių vardus, kartojate juos iš eilės, pradėję nuo
žodžius - net ir tada, kai paskutinuo-
pirmųjų prisistatančiųjų. Galiausiai pirmuosius vardus kartojote sius žodžius keletą kartų kartojo,
daugiau kartų negu paskutiniuosius, taigi kitą dieną pirmųjų var- norėdami juos išlaikyti sąmonėje
dus tikriausiai prisiminsite geriau. (iš Craik ir Watkins, 1973).
Ne visa informacija vienodai gerai užkoduojama kartojant.

Kartais vien tik kartoti informaciją, pavyzdžiui, ketinamo surinkti
telefono numerio, nepakanka, kad ji būtų išlaikyta vėlesniam pri-
siminimui (Craik ir Watkins, 1973; Greene, 1987). Tad kaip tuo-
met apdorojame informaciją ilgam laikymui? Juntamąją įvestį ap-
dorojame panašiai kaip rūšiuodami dienos paštą: vienus laiškus
išmetame, kitus atplėšiame, skaitome, pasiliekame. Informaciją
apdorojame trimis būdais - užkoduodami prasmę, įsivaizduoda-
mi, mintyse sutvarkydami.
Valingai apdorodami informaciją,

užkoduojame jos prasmę,
įsivaizduojame, tvarkome.
SEMANTINIS UŽKODAVIMAS: PRASMĖS APDOROJIMAS. Ar pri-

simenate sakinį apie maištininką? (iš 288 p.) Ar galite užbaigti
sakinį: „Įtūžęs maištininkas sviedė..."?
A p d o r o d a m i žodinę informaciją, kad ją galima būtų išlaikyti,
paprastai k o d u o j a m e j o s p r a s m ę . Pavyzdžiui, siejame ją su tuo,
kas m u m s j a u žinoma, arba su tuo, ką įsivaizduojame. Ar girdi-
m e „prokuroras eina" ar „pro kur oras eina", priklauso nuo to,
kaip kontekstas ir mūsų patirtis kreipia aiškinti šį skambesį.
Taigi j ū s , tikriausiai, kaip ir Williamo Brewerio (1977) eks-
perimento tiriamieji, prisiminėte sakinį apie maištininką taip, kaip
užkodavote j o prasmę skaitydami (pavyzdžiui, „Įtūžęs maištinin-
kas sviedė akmenį pro langą"), o ne taip, kaip parašyta („Įtūžęs
maištininkas sviedė akmenį į langą"). Toks prisiminimas rodo, kad
esame linkę įsiminti ne visai tiksliai, - įsimename tai, ką užko-
davome. M o k y d a m i e s i egzaminui, jūs galite prisiminti savo pa-
skaitų užrašus, bet ne pačią paskaitą. Taip pat ir klausant arba skai-
tant apie įvykį protas kuria to įvykio modelį. Gordonas Boweris ir
Danielis M o r r o w (1990) lygina mūsų protą su teatro režisieriumi,
kuris, turėdamas pirminį scenarijų, įsivaizduoja užbaigtą pastaty-
mą. Vėliau paprašyti prisiminti tai, ką išgirdome arba perskaitėme,
mes prisimename ne patį tekstą pažodžiui, bet savo susikurtą min-
tinį modelį. Tai padeda suprasti, kodėl Johnas Deanas netiksliai
prisiminė, ką Prezidentas Nixonas kalbėjo bei veikė, ir kodėl jis
geriau prisiminė savo užkoduotą pokalbių su Prezidentu prasmę.
N o r ė d a m i įsitikinti, ar žodinė medžiaga geriau atsimenama ta-
da, kai k o d u o j a m a semantiškai (apdorojant prasmę), o ne apdo-
rojant j o s vaizdą ar skambesį, Fergusas Craikas ir Endelis Tul-
vingas (1975) akimirkai p a r o d y d a v o ž m o n ė m s žodį. Paskui j i e
d u o d a v o klausimą, kuris reikalavo, kad žmonės tą žodį apdorotų
arba (1) kaip regimąjį vaizdą (raidžių išvaizdą), arba (2) kaip gir-
d i m ą j į dirgiklį (žodžių skambesį), arba (3) semantiškai (žodžio
reikšmę). Kad geriau įsivaizduotumėte, kaip tai atrodė, greitai at-
sakykite į tokius klausimus:
Švystelėjęs Taip Ne
žodis
1. Ar žodis parašytas didžiosiomis raidėmis? kėdė
2. Ar tas žodis rimuojasi su žodžiu traukinys MOKINYS _
Regimasis Garsinis Prasminis
3. Ar tas žodis tiktų tokiam sakiniui:
Žodžio kodavimo būdas
Mergaitė padėjo ant stalo. ginklas
Kurio tipo apdorojimas j u s geriausiai parengtų vėliau atpažinti 9-6 pav. Žodis, apdorotas pagal
prasmę (semantinis kodavimas),
žodžius? Craiko ir Tulvingo eksperimente geriausių rezultatų gau-
atpažįstamas geriau negu apdorotas
ta, kai b u v o n a u d o j a m a s gilesnis semantinis kodavimas (3 klau- pagal regimuosius arba garsinius
simas) ( 9 - 6 pav.). požymius (iš Craik ir Tulving, 1975).
Kad geriau įsivaizduotumėte, kokią reikšmę žodinei (verbali-

nei) atminčiai turi prasmė, įsivaizduokite esą tie studentai, kurių
Johnas Bransfordas ir Marčia Johnson (1972) prašė įsiminti to-
kią įrašytą ištrauką:
Iš tikrųjų tai atlikti visiškai nesudėtinga. Pirmiausia viską suskirsto-
te į atskiras grupes. Žinoma, gali pakakti vienos krūvos, tai priklau-
so nuo to, kiek yra darbo ... Paskui medžiagos surūšiuojamos į skir-
tingas grupes. Tada jos gali būti sudedamos į joms skirtas atitinka-
mas vietas. Galų gale jos bus dar kartą panaudotos, ir visą ciklą vėl
reikės kartoti. Kad ir ką sakytume, tai yra gyvenimo dalis.
Išklausę ištrauką, kurią jūs ką tik perskaitėte, ir neturėdami
prasmingo konteksto, studentai mažai ką teįsiminė. Kai jiems bu-
vo pasakyta, kad šis tekstas yra apie skalbimą (taip tekstui su-
teikta prasmė), jie atsiminė gerokai daugiau. Matyt, ir jūs, dabar
dar kartą perskaitę tekstą, daugiau atsimintumėte.
Šis tyrimas rodo, kad neverta stengtis prisiminti žodžius, ku-
rių nesuprantame, ir kad naudinga tai, ką perskaitėme arba išgir-
dome, perteikti kitu prasmingu būdu. Eksperimentuodamas su sa-
vimi, Ebbinghausas nustatė, kad prasmingai medžiagai įsiminti,
lyginant su neprasminga, reikia tik dešimtadalio pastangų. Be to,
kaip pastebėjo atminties tyrinėtojas Wayne Wickeigrenas (1977,
p. 346), „bene naudingiausia, ką galite padaryti, mokydamiesi bet
kokį naują dalyką, tai skirti laiko skaitomai medžiagai apgalvoti
ir stengtis ją susieti su jau laikoma atmintyje."
Mes puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su sa-
vimi. Paprašius žmonių įvertinti, kaip kai kurie būdvardžiai tinka
jiems apibūdinti, jie gerai prisimena tuos būdvardžius. Kai jie tu-
rėjo įvertinti, kaip būdvardžiai tinka kitam asmeniui apibūdinti,
vėliau daugiau pamiršdavo (Kuiper ir Rogers, 1979). Dėl to mo-
kiniams ir studentams patariama paieškoti, ką jiems asmeniškai
reiškia tai, ko jie mokosi. Tikėtina, kad informacija, kuri yra lai-
koma „reikšminga man", yra apmąstoma ir geriau išlaikoma.
VAIZDINIAI. Reikia pastangų norint įsiminti formules, apibrėži- „ Bet šiaip ar taip, dalykai, vien
ausim girdėti, menkiau vaizduotę
mus ir datas, tačiau be vargo galime įsivaizduoti, kur buvome va-
veikia negu tie, kur akys ištikimai
kar, su kuo buvome, kur sėdėjome, kokius drabužius vilkėjome. pagavo ir kuriuos žiūrovas betar-
Ankstyviausieji jūsų prisiminimai - tai, kas atsitiko, kai buvote piškai išvydo. " (Vert. A. Churgino)
maždaug trejų ar ketverių metų, - tikriausiai yra susiję su regi- Horacijus „Ars poctica", 8 a. pr. Kr.
maisiais vaizdiniais arba mintiniais paveikslais.

Gausu eksperimentų, patvirtinančių, vaizdinių naudą. Viena
vertus, žmonės, kurie susidaro ryškiausius nepažįstamųjų regi-
muosius vaizdinius, geriausiai juos ir atsimena (Swann ir Miller,
1982). Kita vertus, geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos leng-
viau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. (Vėliau

aš jūsų paklausiu, kuriuos tris žodžius iš šių prisimenate: spaus-
dintojas, tuštuma, cigaretė, įgimtas, ugnis, procesasl) Jūs turbūt
vis dar prisimenate sakinį apie akmenį sviedžiantį maištininką ne
tik dėl to, kad užkodavote j o prasmę, bet ir dėl to, kad pats saki-
nys nesunkiai įsivaizduojamas. Kaip rodo šis pavyzdys ir kaip ma-
no kai kurie atminties specialistai (Marschart ir kt., 1987; Pai-
vio, 1986), atsiminti konkrečius daiktavardžius padeda ne tik se-
mantinis, bet ir regimasis jų kodavimas. Dvejopai koduoti yra ge- I-
riau negu vienu būdu.
Vaizdinių dėsnis - kad žmonės puikiai atsimena vaizdus ir
vaizdingus žodžius - taikytinas mokant, pamokslaujant, rašant.
Abstraktūs dėsniai geriau įsimenami, kai susiejami su ryškiais, gy-
vais pavyzdžiais. Pagalvokite, kaip sunku prisiminti tokią bran-
duolinio amžiaus statistiką: 9100 megatonų griaunamoji Sovietų
ir Amerikos branduolinio ginklo galia yra 3000 kartų didesnė už
per visą Antrąjį pasaulinį karą susprogdintas 3 megatonas {Bul-
letin of the Atomic Scientists, 1990, 1991). Vargu ar jūs rytoj pri-
siminsite šiuos statistikos duomenis, bet tai, kas pavaizduota pa- i. -
veikslėlyje ( 9 - 7 pav.), manau, prisiminsite. I- • : 1 • :: Li::. L
Vaizdiniais remiasi daugelis pagalbinių atminties priemonių. 9 - 7 pav. Dažnai mintis vaizdu pertei-
kiama daug geriau negu žodžiais.
M n e m o n i n e s (pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškian-
Taškas centriniame kvadrate vaizduoja
čio atmintį) p r i P i r f l B f i padedančias atsiminti ilgiausius tekstus visą Antrojo pasaulinio karo griauna-
ir kalbas, sukūrė senovės Graikijos mokslininkai ir oratoriai. Nau- mąją galią. Kitais taškeliais pavaizduo-
dodamiesi „vietos metodu", jie įsivaizduodavo vaikštą jiems pata šiandien egzistuojanti branduolinio
ginklo galia. Tik dviem langeliais
žįstamomis vietomis ir kiekvieną vietą susiedavo su turimo įsi-
pavaizduotos griaunamosios galios -
minti dalyko regimuoju vaizdu. Paskui, sakydamas kalbą, ora- 300 megatonų - pakanka, kad Žemėje
torius mintyse sugrįždavo į kiekvieną iš tų vietų ir prisimindavo nebeliktų visų didžiųjų ir vidutinio
su ja susietą vaizdą. dydžio miestų.
x
Kitas šio būdo variantas - tai gyvi, ryškūs pasakojimai, ku-
riuose atitinkamai sudėliojami įsimintini žodžiai. Gordonas Bo-
.'Ir
weris ir Michaelis Clarkas (1969) sudarė nesusijusių daiktavar- !
.(>
džių sąrašus ir prašė vienos grupės tiriamųjų paprastai išmokti
tuos žodžius, o kitos - sugalvoti pasakojimą su tais žodžiais. (Su-
galvoto p a s a k o j i m o pavyzdys: „ M E D K I R T Y S staiga išlėkė iš
MIŠKO, aplenkęs ANČIŲ PULKĄ, peršoko per sodo TVORĄ.
Užkliuvęs už kažkokio BALDO, susiplėšė KOJINĘ, nes skubėjo
prie PAGALVĖS, kur gulėjo jo MYLIMOJI".) Tiriamiesiems buvo
duota po 12 sąrašų, kurių kiekviename buvo po 10 žodžių; ta
grupė, kuri tik skaitė sąrašus, įstengė prisiminti 13% žodžių;
grupė, kuri turėjo sukurti rišlius pasakojimus, prisiminė net 93%
žodžių. Kitos mnemonines priemonės apima, ir..garsipi, ir vaiz-
dinį kodus. Pavyzdžiui, pagalbinių žodžių sistema reikalauja pir-
m i a u s i a ^ r i s i m i n t i skambesį:
Vienas - tai pienas, du - tai medus, 1. O S ) C v \ VI -I

trys - tai arklys, keturi - vyturys, 2. Š P I A S T R
penki - menkė...
3. KENKIŠ YUDRS RAPT ŠPIASTR
Pernelyg nesistengdami, jūs netrukus galėsite skaičiuoti ne
skaičiais, bet pagalbiniais žodžiais: pienas, medus, arklys... O tada 4. DURYS TARP PIRŠTAS KIŠTI
galėsite vaizdžiai sieti žodžius-kablius su tuo, ką reikia atsimin- 5. NEKIŠK PIRŠTO TARP DURŲ
ti. Dabar tegul jums duoda prisiminti net ir visą bakalėjos sąrašą.
Morkos? Įsivaizduokite jas sumerktas į pieną. Agurkai? Sudėkite 9-8 pav. Informacija, susieta į pras-
juos į medų. Popieriniai rankšluosčiai? Padžiaukite juos ant ar- mingus vienetus, pavyzdžiui, raides,
klio nugaros. Prisiminkite, pienas, medus, arklys ir išvysite su jais žodžius ir frazes, lengviau atsimenama.
susietus vaizdus: morkas, agurkus, popierinius rankšluosčius. Ne-
daug suklysdami (Bugelski ir kt., 1968), galėsite prisiminti šiuos
dalykus bet kuria tvarka ir kiekvieną pavadinti. Šios mnemoninės
sistemos dažnai esti žmonių, pakartojančių ilgiausius sąrašus
vardų ir kitų dalykų, nepaprastos atminties paslaptis.
INFORMACIJOS SUTVARKYMAS. Žvilgterėkite kelias sekundes

į 9 - 8 pav. pirmąją eilutę, paskui nusisukite ir pamėginkite atkur-
ti tai, ką matėte. Tai beveik neįmanoma. Tačiau jūs lengvai gali-
te atkurti antrąją eilutę, kuri ne mažiau sudėtinga. Ketvirtąją ei-
lutę daug lengviau prisiminti negu trečiąją, nors ir vienoje, ir ki-
toje - tos pačios raidės. Ir penktąją grupę lengviau prisiminti už
ketvirtąją, nors abiejose yra tie patys žodžiai.
Informacijos dalys (vienetai). Taigi lengvai atsimenamą informa-

ciją pertvarkome į prasminius vienetus arba dalis. Informacija į
prasminius vienetus susiejama taip natūraliai, kad laikoma tai sa-
vaime suprantamu dalyku. Pagalvokite apie savo gebėjimą tiks-
liai atkurti apie 150 tiesių atkarpų, kurios sudaro keletą frazių.
Žinoma, neraštingą ar lotyniškos abėcėlės raidžių nepažįstantį
žmogų šitai apstulbintų.
Panašiai jūs arba aš galime žavėtis kinų kalbą mokančio žmo-
gaus gebėjimu, pažvelgus į 9 - 9 pav. ženklus, atkurti visus brūkšne-
lius, arba šachmatininku, kuris, 5 sekundes pažiūrėjęs į lentą, gali
prisiminti daugumos figūrų tikslią padėtį (Chase ir Simon, 1973),
arba krepšininkais, kurie, 4 sekundes pažiūrėję į žaidimą, gali prisi-
minti žaidėjų vietas (Allard ir Burnett, 1985). Mes visi, kaip ir paty-
rę šachmatininkai, ir kiti sportininkai, geriausiai atsimename tada,
kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu.
Siedami taip pat galime geriau prisiminti nežinomą medžia-
gą. Viena iš mncmoninių priemonių ~ suteikti nežinomai me-
džiagai pažįstamesnį vaizdą, pavyzdžiui, sudarant iš pirmųjų at-
simintinų žodžių raidžių žodžius (vadinamuosius akronimus) ar-
ba sakinius.
Siedami didesnes dalis, jūs taip pat galite įsiminti daugiau skai-
čių. Neįmanoma prisiminti 16 skaičių virtinė -
-4-9-2-1 -7-7-6-1-8-1-2-1 -9-4-1
- taps paprasta sugrupavus tuos skaitmenis taip: 1492, 1776,
1812, 1941. Daugiau kaip 200 valandų pasitreniravusiems Ander-
«
so Ericssono ir Williamo Chase (1982) laboratorijoje, dviem Car-
negie-Mellon universiteto studentams pavyko išplėsti savo atmin-
ties apimtį nuo būdingų septynių skaičių iki daugiau kaip 80. Vie-
=f
no bandymo metu Dario Donatellis klausėsi, kaip tyrėjas skaitė
per sekundę po skaitmenį monotonišku balsu: „1518593765502
15784166585061209488568677273141818610546297480129
4974965928." Jis klausėsi skaičių nejudėdamas, o paskui pašoko 9-9 pav. Ar, pažiūrėję į šiuos rašme-
pagyvėjęs. Jis šnabždėjo skaičius, kasėsi smakrą, trepsėjo, skai- nis, galėtumėte juos tiksliai atkurti?
Jeigu taip, tuomet tikriausiai mokate
čiavo ant pirštų, glostėsi plaukus. Maždaug po dviejų minučių ta-
kinų kalbą.
rė: „Gerai. Pirma grupė yra 1518. Toliau 5937..." jis pakartojo vi-
sus 73 skaitmenis grupėmis po tris ir keturis.
Kaip j a m tai pavyko? Gal išplėtė savo trumpalaikės atminties
galimybes? Ne. Paprašytas prisiminti raides, Donatellis vėl grįžo
prie septynių vienetų apimties. Jis susikūrė sudėtingą skaitmenų
siejimo strategiją. „Pirmoji grupė buvo trijų mylių laikas,- papa-
sakojo Donattelis, Amerikos krosų bėgikas. Antroji grupė - dešim-
ties mylių laikas. Paskui vienos. Pusės. Dviejų. Amžius... Dvi my-
lios. Amžius. Amžius. Amžius. Dvi mylios. ..." (Wells,1983)
Hierarchinė struktūra. Kad pasiektų tokį rezultatą - 106 skait-

menis - Donatellis skaičių grupes sutvarkė hierarchiškai (Waldrop,
1987). Pirmiausia ėjo „trys grupės po keturis" ir taip toliau.
Žmonės, ištobulinę kurios nors srities įgūdžius, panašiai apdoroja
i n f o r m a c i j ą : j i e ne tik grupuoja ją, bet ir sudaro hierarchines
struktūras, susidedančias iš kelių bendresnių sąvokų, apimančių pa- «
prastesnes sąvokas bei faktus, kurie skaidomi į dar konkretesnes
kategorijas. Taip sutvarkę žinias, specialistai gali veiksmingai at-
kurti informaciją. Dėl to šiame skyriuje siekiama ne tik išdėstyti
paprasčiausius faktus apie atmintį, bet ir padėti tuos faktus sutvar-
kyti, remiantis bendriausiais dėsniais, p a v y z d ž i u i , J c o d ^ v n n u j j r t
mažiau bendrais, pavyzdžiui, automatišku ir valingų informacijos "
apdorojimu; bei dar konkretesnėmis sąvokomis, pavyzdžiui, jtras- *
minin ir vaizdiniujcodavimu bei sutvarkymjLįY9-10 pav.V ^
Gordonaslôweris ir j o kolegos (1969), pateikdami žodžius ar-
ba atsitiktinai, arba sugrupuotus kategorijomis, įrodė, kad hierar-
chinė struktūra padeda atsiminti. Hierarchiškai sutvarkytaInforma-
cija buvo atsimenama du ir triskart geriau. Šie rezultatai rodo, kad
įsimenamą medžiagą pravartu tvarkyti ypatingą dėmesį sutelkiant
į skyriaus planą, antraštes, pavadinimus ir santraukų skirsnius.
9-10 pav. Sutvarkymo įtaka atminčiai.

Geriau atsimename, taip kaip čia,
hierarchiškai sutvarkytus, negu
atsitiktine tvarka pateiktus žodžius.
Išnagrinėję skyriaus sąvokas, susijusias su bendra sandara, turite

daugiau galimybių viską geriau prisiminti per egzaminą. Paskai-
tos ir literatūros konspektų planas - tam tikras hierarchinis sutvar-
kymas - tąip pat gali būti veiksminga priemonė įsimenant.
Užmiršimo priežastis - kodavimo ypatumai

Ar tarp visų tų liaupsių atminčiai - visų pastangų ją suprasti,
visų tų knygų apie tai, kaip ją pagerinti, - yra tekę girdėti palan-
kių nuomonių apie užmiršimą? Tokią nuomonę yra išsakęs Wil-
liamas Jamesas (1890, p. 680): „Atsimindami viską, dažnai jaus-
t u m ė m ė s taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami."
Laimė, kad galime atsikratyti visos nenaudingos ir pasenusios
informacijos - kur vakar pastatėme mašiną, senąjį draugo telefo-
no numerį, jau pagamintus ir pateiktus restorane užsakytus pa-
tiekalus (Bjork, 1978). Atminties galiūno ruso Š., apie kurį kal-
bėjome skyriaus pradžioje, neapleisdavo galybė nereikalingų at-
siminimų, nuolatos viešpatavusių j o sąmonėje. Jam sunkiau ne-
gu kitiems sekėsi abstrakčiai mąstyti - apibendrinti, tvarkyti in-
formaciją, vertinti, spręsti. Gera atmintis labai praverčia, bet ge-
bėti užmiršti irgi naudinga.
Dėl ko pamirštama? Vienas iš atsakymų - neužkodavome in-
formacijos. Todėl ji taip ir nepateko į atminties sistemą. Anglų
rašytojas C.S. Lewisas (1967, p. 107) gyvai aprašė, kodėl mes „be-
veik nieko" neprisimename:
Nauji dirgikliai ir
atrankinis
Nepavykus
uîrštama Užmirštama dėl nepavykusio

užkodavimo.
Mes visi pastebime, jog kiekviena gyvenimo akimirka yra visiškai

užpildyta. Kas sekundę tave užtvindo pojūčiai, emocijos, mintys, ku-
rių visų per tą gausumą negali aprėpti, tad devynių dešimtadalių jų
turi paprasčiausiai nepastebėti. ...Praeitis... buvo galybių galybė to-
kių akimirkų: bet jos pernelyg sudėtingos, kad iki galo jas supras-
tum, o visuma išvis neįsivaizduojama... Kas sekundę visur, kur gy-
vena žmonės, neįsivaizduojami „istorijos" turtai ir įvairovė prasmen-
ga visiškon užmarštin.
Iš tiesų, mes daugelio juntamų dalykų visai nepastebime. Jei

jūs gyvenate Jungtinėse Amerikos Valstijose, tikriausiai per savo
gyvenimą matėte tūkstančius pensų. Ar galėtumėte pasakyti, kaip
atrodo monetos pusė su Lincolno atvaizdu? Jei negalite, tuomet
užduotį palengvinsime: ar galite atpažinti tikrąją monetą iš tų, ku-
rias matome 9 - 1 1 pav.? Raymondas Nickersonas ir Marilynas
Adamsas (1979) išsiaiškino, kad dauguma žmonių atskirti mone-
tos negali. Penso detalės nėra labai prasmingos - jos nėra svar-
bios norint atskirti pensus nuo kitų monetų - ir retas stengiasi jas
užkoduoti. Kaip jau minėjome, tam tikrą informaciją koduojame
automatiškai, bet kitai informacijai apdoroti reikia pastangų. Kai
nesistengiama, tai ir neatsimenama.
9-11 pav. Kuri iš čia pavaizduotų

monetų yra tikroji? (iš Nickerson ir
Adams, 1979) (žr. 304 p.).
ILGALAIKĖ ATMINTIS
Jei prisimenate tai, ką anksčiau patyrėte, vadinasi, privalėjote
kažkaip tai išlaikyti ir atkurti. Ilgalaikėje atmintyje saugomi da-
lykai tarsi snaudžia ir laukia, kol kokia nors užuomina juos vėl
prižadins. Kiek informacijos gali išlaikyti mūsų ilgalaikė atmin-
tis? Kaip ir kur mūsų smegenyse užrašomi prisiminimai? Kaip ir
ar tiksliai mes juos atkuriame?
Laikymas
LAIKYMO ATMINTYJE APIMTIS IR TRUKMĖ. Sherlockas Holme-
sas viename iš Arthuro Conano Doyle apsakymų taip labai papras-
tai aiškina apie atminties galią:
Manau, kad žmogaus smegenys iš pradžių yra tarsi nedidelė tuščia
palėpė, į kurią kraunate, ką panorėję... Klaidinga manyti, kad tos ne-
didukės patalpos sienos tamprios ir gali plėstis tiek, kiek reikia. Štai
dėl ko ateina metas, kai, norint papildyti naujomis žiniomis, reikia
pamiršti kažką anksčiau žinota.
Skirtingai negu manė Sherlockas Holmesas, mūsų ilgalaikės at-
minties talpa beribė. Remiantis vienu atsargiu paskaičiavimu, su-
augęs žmogus vidutiniškai atmintyje laiko apie bilijoną bitų infor-
macijos. Smegenų, kurios turi šią informaciją koduoti, laikyti, at-
kurti ir ją naudoti, laikymo galia tikriausiai yra nuo tūkstančio iki
milijono kartų didesnė (Landauer, 1986). Taigi mūsų smegenys nėra
panašios į palėpę, į kurią naujų daiktų įgrūsite tik atsikratę senų.
Iš tiesų, kuo didesnė mūsų patirtis ir kuo geriau galime tvarkyti
ir prasmingai susieti ją su nauja informacija, tuo lengviau mokytis
ir prisiminti. Šį teiginį ryškiai patvirtina tie, kurie savo pastango-
mis ir įgudimu pasiekė nepaprastos atminties. 71 metų verslininkas
Stephenas Van Nestas Powelsonas, būdamas šešiasdešimties metų,
pradėjo ir atmintinai išmoko 22 iš 24 Homero knygų, 600 puslapių
„Iliadą" (Stone, 1989). Rajanas Mahadevanas, Kansaso valstijos
universiteto absolventas iš Indijos, tiksliai atkartojo pirmuosius
31811 pi skaitmenis. Šį pasaulio rekordą neseniai viršijo Hideakis
Tomoyoris iš Japonijos, per 17 valandų ir 21 minutę atgaminęs pir-
muosius 40 000 skaitmenų (Thompson ir kt., 1991).
O kokie yra mūsų kasdienės atminty laikomos informacijos
trukmė ir tikslumas? Ebbinghausas (1885) mokėsi neprasmingų
skiemenų sąrašus ir matavo, kiek jis išlaiko atmintyje, mokyda-
masis kiekvieną sąrašą iš naujo vėliau. (Laikas iki kartotinio mo-
kymosi įvairavo nuo 20 minučių iki 30 dienų.) Jo garsioji „užmir-
šimo kreivė" ( 9 - 1 2 pav.) rodo, kad didžiąją įsimintos medžiagos
dalį galima greitai pamiršti.
309IVDALIS. Mokymasis ir mąstymas
9-12 pav. Ebbinghauso užmiršimo

kreivė. Išmokęs neprasmingų skiemcr.
sąrašus, jis tyrė, kiek jų prisimena
praėjus nuo 20 minučių ir iki 30 dieir..
Jis nustatė, kad iš pradžių naujos
informacijos pamirštama daug, o
paskui tas lygis nusistovi (iš Ebbing-
haus, 1885).
1 2 3 4 5 10 15 20 25 30
Laikas (dienomis), praėjęs po skiemenų mokymosi
9-13 pav. Ispanų kalbos žodžių

užmiršimo kreivė. Baigusieji prieš
trejus metus prisiminė gerokai mažiau
žodžių negu ką tik baigusieji ispanų
kalbos kursą. Tačiau tie, kurie mokėsi
ispanų kalbos prieš dar daugiau laiko,
buvo pamiršę ne ką daugiau kaip
baigusieji prieš trejus metus (iš
Bahrick, 1984b).
13 5 9,5 14,5 25 35,5 49,5

Metai, praėję nuo ispanų kalbos kurso baigimo
Bahrickas (1984b), šiuolaikinis Ebbinghauso tradicijos

rė, kaip užmirštama mokykloje išmokta ispanų kalba. Tai-
skerspjūvio būdą, jis palygino, kaip moka ispanų kalbą
ją tik ką išmoko, ir tie, kurie jos mokėsi seniau (ne dau-
prieš 50 metų). Baigusieji mokyklą prieš trejus metus,
lalį to, ko išmokę, buvo užmiršę lyginant su tais, kurie
k išėję vidurinės mokyklos arba universiteto ispanų kal-
(9-13 pav.). Tačiau maždaug po trejų metų užmiršimo
:ik nebekinta: tai, ką prisiminė tuo metu, tą patį prisiminė
netų, netgi jei ispanų kalbos visiškai nevartojo,
nirštoji ispanų kalba išnyko - prapuolė iš saugyklos ar
irė nepasiekiama? Jei galėtume ją kaip nors atskleisti,
,vę potyriai būtų nepaliesti, tartum seniai pamirštos kny-
[kėjusioje palėpėje? Sjjgmundas Freudas galvojo taip. Jo
jei galėtume atskleisti ir išaiškinti skausmingus išstum-
tus vaikystės prisiminimus, emociškai pagytume. Kai kurie žmo-

nės, hipnozės būsenoje nukeliavę atgal į vaikystę, iš tiesų smul-
kiai papasakoja vaikystės išgyvenimus. Tačiau, kaip jau rašėme
7 skyriuje, tokie pasakojimai nėra patikimi, ir paprastai juose esa-
ma išgalvotų dalykų.
MATERIALUSIS LAIKYMO ATMINTYJE PA GRINDAS. Tam tikrą

laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo,
jog mūsų praeitis su visomis smulkmenomis glūdi „ten viduje",
laukdama, kad ją atgaivintų. Kaip jūs tikriausiai prisimenate, sme-
genų chirurgas Wilderis Penfieldas, norėdamas numatyti galimus
operacijų šalutinius poveikius, padėjo sudaryti smegenų judina-
mosios žievės schemą, dirgindamas elektra budrius pacientus. Ret-
karčiais Penfieldo pacientai pranešdavo girdį „mamą šaukiant sa-
vo vaikutį". Penfieldas (1969) manė, kad jis sužadindavo ilgam
smegenyse įsirėžusius seniai užmirštus potyrius.
Atminties tyrėjai Elizabeth Loftus ir Geoffrey Loftusas (1980),
kruopščiai tai išanalizavę, nustatė, kad tokių praeities prisiminimų
pasitaikė itin retai - tik vienam kitam iš 1100 Penfieldo dirgintų
pacientų. Be to, šių negausių prisiminimų turinys vertė manyti,
kad tie potyriai yra ne atgaivinti, bet prasimanyti. Tarsi per sap-
ną žmonės prisimindavo buvę tokiose vietose, kur niekuomet iš
tikrųjų nebuvo lankęsi. Taigi, nors smegenų talpa gali būti neri-
bota, iš turimų duomenų negalima daryti išvados, jog didžiąją dalį
informacijos laikome taip tiksliai kaip magnetofonas. Įtikinames-
nis užmiršimo kreivių aiškinimas yra toks: nauja patirtis trukdo
atkurti ir fizinis atminties pėdsakas pamažėl nyksta (314-315 p.).
Kas gi iš tikrųjų yra tas „atminties pėdsakas"? Nuo aštuntojo
dešimtmečio vienas po kito pasirodo naujų materialaus atminties
pagrindo aiškinimų. Tuo metu, kai kognityvinės psichologijos at-
stovai tyrinėja mūsų atminties „programinę įrangą", neuropsicho-
logai atskleidžia naujų dalykų apie pačią mūsų atminties „apa-
ratūrą" - kaip ir kur smegenyse fiziškai laikoma informacija.
Kelis dešimtmečius neuropsichologai tyrinėjo smegenis, ieško-
dami fizinių atminties įrodymų. Kartais tie ieškojimai sukeldavo
sumaištį. Psichologas Karlas Lashley (1950) išmokė žiurkes bėgti
labirintu, tada išpjovė jų smegenų žievės dalis ir ištyrė, kaip jos
prisimena labirintą. Jis tikėjosi galų gale nustatysiąs vietą, kur lai-
komas labirinto atsiminimas. Deja, šitai neįvyko. Mat kad ir ko-
kią smegenų žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės bent iš dalies pri-
simindavo, kaip išeiti iš labirinto. Lashley padarė išvadą: atsimi-
nimai nėra priklausomi nuo pavienių konkrečių žievės vietų.
O gal tada atminties esmę sudaro smegenų elektrinis aktyvu-
mas? Jeigu taip būtų, tuomet, trumpam nutraukus šį aktyvumą,
visi atsiminimai išnyktų, panašiai kaip nebemaitinant elektroni-

nio l a i k r o d ž i o i š n y k s t a j o r o d m e n y s . N o r ė d a m a s tai patikrinti,
Ralphas Gerardas ( 1 9 5 3 ) i š m o k ė žiurkėnus pasukti kairėn arba de-
šinėn pasiimti maisto. Paskui j i s p a ž e m i n o jų kūno temperatūrą
tiek, kad j ų s m e g e n y s e nutrūko elektriniai procesai. Kai žiurkėnai
b u v o atgaivinti ir j ų s m e g e n y s vėl pradėjo veikti, tikrinta, ar j i e
prisimins, kurion p u s ė n sukti? Jie.prisiminė. Taigi, laikinai nu-
trūkus elektriniams p r o c e s a m s , ilgalaikė atmintis išlieka.
Sinapsių pokyčiai. Kiti neurologai analizuoja atmintį tiksliau ir

kitu lygiu, tyrinėdami neuronų p o k y č i u s ir ryšius tarp atskirų neu-
ronų. Ką nors atsimenant, ypatingai sklisdami nerviniai impulsai
keičia neuroninę aplinką. Per s m e g e n i s perėjusi elektros srovė ne-
suardo j a u e s a n č i ų atsiminimų, tačiau dar nesutvirtėję atsimini-
mai išnyksta. Tai patiria ir laboratorijose tiriami g y v ū n a i , ir dep-
resijos apimti ž m o n ė s , g y d o m i elektros šoku. Tas pat gali atsi- Atsakymas į 300 p. pateiktą klausi-
tikti ir sutrenkus s m e g e n i s . Futbolininkai, nuo s m ū g i o a p s v a i g ę m: Pirmoji moneta (a) yra tikroji.
arba trumpam n e t e k ę s ą m o n ė s , po kelių m i n u č i ų paprastai negali
prisiminti, k o k i o ž a i d i m o metu j i e m s tai atsitiko (Yarnell ir Lynch,
1 9 7 0 ) . Ir antrojo raundo metu nokautuotas b o k s i n i n k a s gali nie-
ko neprisiminti apie pirmąjį raundą. Paprasčiausiai n e b u v o laiko
informacijai iš trumpalaikės atminties prieš s m ū g į pereiti į ilga-
laikę atmintį ir įsitvirtinti.
Kur v y k s t a n e u r o n ų p o k y č i a i , l e m i a n t y s i l g a l a i k ę atmintį?
G r e i č i a u s i a i tai v y k s t a s i n a p s ė s e - ten, kur nervų ląstelės susi-
s i e k i a v i e n o s su k i t o m i s neuromediatorių dėka (Lynch ir Baudry,
1 9 8 4 ) . 3 skyriuje rašėme, kaip patirtis keičia s m e g e n ų neuronų
tinklus. Susidarę arba sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į pa-
didėjusį tam tikrų nervinių takų aktyvumą. N e u r o p s i c h o l o g a s Ri-
chardas T h o m p s o n a s ( 1 9 8 5 ) , perkirtęs keletą per g y v ū n ų s m e -
g e n ė l e s e i n a n č i ų s ą l y g i n i o r e f l e k s o takų, įrodė, kad išmoktas at-
sakas išnyksta.
N o r ė d a m a s tiksliai išsiaiškinti, kaip nerviniai takai sustiprėja,
Danielis A l k o n a s ( 1 9 8 9 ) , G a r y ' i s Lynchas ( 1 9 9 0 ) ir j ų k o l e g o s
stebėjo p o s ą l y g o j i m o į v y k u s i u s m o l e k u l i ų p o k y č i u s g y v ū n ų den-
dritų receptoriuose. D ė l šių p o k y č i ų priimantieji neuronai pasi-
darė jautresni. Ericas K a n d e l i s ir Jamesas Schwartzas ( 1 9 8 2 ) taip
pat stebėjo i m p u l s u s siunčiančiųjų neuronų pokyčius. Jie tyrė vie-
nus iš paprasčiausių g y v i ų , - Kalifornijos jūroje g y v e n a n č i a s srai-
g e s Aplysia. Jos turi tik 2 0 0 0 0 n e r v i n i ų l ą s t e l i ų , k u r i o s yra
neįprastai d i d e l ė s ir l e n g v a i p a s i e k i a m o s , ir dėl to tyrėjams b u v o
n e s u n k u stebėti sinapsių p o k y č i u s m o k y m o s i metu.
8 skyriuje b u v o pastebėta, kaip jūros sraigėms g a l i m a (elek-
tros š o k u ) sudaryti s ą l y g i n i u s r e f l e k s u s - i š m o k y t i įtraukti žiau-
nas, kai j o s purškiamos vandeniu. Tyrėjai, stebėję sraigės nervi-

nius ryšius prieš s ą l y g o j i m ą ir po j o , tiksliai nurodė p o k y č i u s . Iš-
m o k u s i ų sraigių tam tikrose s i n a p s ė s e išsiskiria daugiau neuro-
mediatoriaus serotonino ir šios sinapsės v e i k s m i n g i a u perduoda
signalus. Jei vaistais sustabdomas neuromediatorių p o v e i k i s , su-
ardomas informacijos i š l a i k y m a s (Squire, 1987). Panašiai sutrin-
ka atmintis sergant A l z h e i m e r i o liga, nes sunyksta s m e g e n ų au-
dinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.
A l k o h o l i s suardo serotonino - informacijos nešėjo - aktyvumą.
Tai padeda paaiškinti, kodėl alkoholis trukdo atsiminti (Weingart-
ner ir kt., 1983). Po stiprių išgertuvių atsikėlęs ž m o g u s gali nepri-
siminti praėjusio vakaro. Apskritai slopinamosios ir raminamosios
m e d ž i a g o s kenkia atminčiai. Natūralūs skatinamieji hormonai, ku-
rių g y v ū n a m s ir ž m o n ė m s išsiskiria susijaudinus ar ištikus stresui,
v e i k i a priešingai: j i e padeda m o k y t i s bei išlaikyti informaciją.
Žiurkei, kuriai duodama žadinančio hormono, o paskui nestiprus
smūgis į koją, lieka neišdildomas atsiminimas - toks, koks būtų,
jei tas pats hormonas natūraliai išsiskirtų gavus stiprų smūgį (Gold,
1987; M c G a u g h , 1990). Šie hormonai padidina g l i u k o z ė s - sme-
genų energijos šaltinio - aktyvumą. Emocijų sukelti hormonų po-
kyčiai padeda paaiškinti, kodėl m e s ilgai prisimename jaudinan-
čius arba baisius įvykius, tokius kaip pirmasis pasibučiavimas, po-
litinės ž m o g ž u d y s t ė s , ž e m ė s drebėjimai. (Kita jų tvarumo priežas-
tis yra ta, kad m e s j u o s nuolat atgaiviname ir kartojame.)
Atminties rūšys. Informacija, kuri turės virsti atmintimi, jutimų

dėka pasiekusi s m e g e n ų ž i e v ę , toliau skverbiasi į s m e g e n ų gilu-
mą. Tolesnis kelias priklauso nuo informacijos pobūdžio - tai aki-
vaizdžiai rodo ypatingi atvejai su amnezija sergančiais pacientais,
panašiais į skyriaus pradžioje aprašytąjį Johną.
N e u r o l o g a s Oliveris Sackas ( 1 9 8 5 , p. 2 6 - 2 7 ) aprašo kitą tokį
pacientą. Jimmie, ž m o g u s su p a ž e i s t o m i s s m e g e n i m i s , nieko ne-
prisimena nuo 1945 metų. Paklaustas, kas dabar yra šalies Prezi-
dentas, j i s atsakė: „ V F R galas. Vadovauja Trumanas."
Kai J i m m i e pasisakė, j o g j a m d e v y n i o l i k a metų, Sackas pa-
k i š o j a m veidrodį: „ P a ž v e l k į veidrodį ir pasakyk, ką matai. Argi
į tave ž v e l g i a d e v y n i o l i k m e t i s ? "
J i m m i e mirtinai išsigando, stvėrėsi kėdės atkalčių, nusikeikė
ir pašėlo: „Kas čia dabar darosi? Kas man atsitiko? Ar tai koš-
maras? Gal aš išprotėjau? Čia pokštas?" Nukreipus j o d ė m e s į į
b e i s b o l ą žaidžiančius vaikus, j i s aprimo, o siaubingąjį veidrodį
greitai užmiršo.
S k l a i d y d a m a s „National Geographie", S a c k a s parodė Jimmie
fotografiją. „Kas tai?" - paklausė.
306 IV DALIS. M o k y m a s i s ir m ą s t y m a s
„Čia mėnulis," - atsakė Jimmie.

„ N e , n e m ė n u l i s , - p a s a k ė S a c k a s . - Tai iš M ė n u l i o p a d a r y t a
Ž e m ė s nuotrauka."
„ J u o k i a t ė s iš m a n ę s , daktare? K a ž k a s turėjo tenai nugabenti
fotoaparatą."
„Žinoma."
„ V e l n i a i griebtų. Jūs p o k š t a u j a t e - kaip, p o š i m t s , tai p a d a r y -
si?" J i m m i e n u s t e b o it g u v u s j a u n u o l i s , kuris, tarsi tai būtų p r i e š
k e t u r i a s d e š i m t m e t ų , s t e b i s i s u g r į ž ę s iš k e l i o n ė s ateitin.
A t i d ž i a u p a t y r i n ė j u s t u o s n e p a p r a s t u s ž m o n e s , p a a i š k ė j a dar
k e i s t e s n i ų d a l y k ų : n o r s J o h n a s , J i m m i e ir kiti p a n a š i a i n i e k o n e -
p r i s i m e n a n t y s ž m o n ė s ir n e į s t e n g i a p r i s i m i n t i naujų f a k t ų arba to,
ką v i s a i n e s e n i a i v e i k ė , gali kai k o i š m o k t i . J i e m s g a l i m a s u d a -
ryti k l a s i k i n i u s s ą l y g i n i u s r e f l e k s u s , o pasitreniravę j i e gali i š m o k -
ti skaityti v e i d r o d i n į rašto atvaizdą arba sudėstyti m o z a i k ą (Squire, Tai patvirtina svarbų dėsnį, su
1 9 8 7 ) . V i s a tai j i e daro, v i s i š k a i n e p r i s i m i n d a m i šito m o k ę s i . A r - kuriuo susipažinome 5 skyriuje,
b a p a ž v e l k i m e , k a s atsitinka, kai t o k i e ž m o n ė s i š m o k s t a spręsti apibrėždami ,, lygiagretų apdoroji-
H a n o j a u s b o k š t o g a l v o s ū k į , kur reikia p e r k e l t i ž i e d u s n u o v i e n o mą protinės veiklos apraiškos,
s t r y p o ant k i t o , k o l j i e s u k r a u n a m i p a g a l d y d į . A m n e z i j o s a u k o s
pavyzdžiui, rega, mąstymas ir
atmintis, gali atrodyti kaip pavie-
v i s a d o s n e i g i a p r i e š tai m a č i u s i o s g a l v o s ū k į ir atkakliai tvirtina,
niai gebėjimai, bet taip nėra. Mes,
j o g k v a i l a b ū t ų j i e m s m ė g i n t i j į spręsti, bet p a s k u i i š s p r e n d ž i a
matyt, išskaidome informaciją į
u ž d u o t į tartum į g u d ę š i o r e i k a l o m e i s t r a i . skirtingus dėmenis, kad ji būtų
Š i e į d o m ū s p a s t e b ė j i m a i v a r g u ar l e i d ž i a tvirtinti, kad a t m i n - apdorojama ir atskirai, ir kartu.
tis yra v i e n a l y t ė , v i e n i n g a s i s t e m a . P e r š a s i ir kita m i n t i s - kad
yra d v i a t m i n t i e s r ū š y s . K a i dėl a m n e z i j o s n e s u g e b a m a s ą m o n i n -
gai prisiminti, išlieka nepažeistas n e s ą m o n i n g a s gebėjimas m o -
k y t i s . S e r g a n t i e j i a m n e z i j a gali i š m o k t i , kaip ką nors padaryti -
tai neišreikštoji atmintis. Ji dar vadinama nedeklaruojamüji_at-
mintis, k a d a n g i n e ž i n o m a ir „ n e p a r e i š k i a m a " tai, k a s ž i n o m a .
I š r e i k š t o j i , arba deklaruojamoji, a t m i n t i s - tai a t s i m i n i m a s tų da-
l y k ų , k u r i u o s ž m o g u s s ą m o n i n g a i ž i n o ir „pareiškia". Kartą per-
Amono ragas
s k a i t ę p a s a k o j i m ą , a m n e z i j a sergantieji antrąkart p e r s k a i t o jį grei-
k
č i a u , n o r s ir n e g a l i p r i s i m i n t i j a u m a t ę jį. P a ž a i d ę g o l f ą n a u j a m e
a i k š t y n e , j i e v i s i š k a i jį p a m i r š , t a č i a u j ų ž a i d i m a s dėl į g y t o s p a - - 'T-V --
tirties g e r ė s . Kartotinai p a r o d ž i u s ž o d į K V E P A L A I , j i e n e p r i s i -
1 \ >
m i n t ų jį r e g ė j ę . T a č i a u p a p r a š y t i p a s a k y t i , k o k s p i r m a s i s ž o d i s
j i e m s a t e i n a į g a l v ą , p a m a č i u s r a i d e s K V E , p a t y s s t e b i s i , kad taip
l e n g v a i p a v y k s t a rasti ž o d į „ k v e p a l a i " . K e i s t a , j i e i š l a i k o a t m i n -
t y j e tai, k a s b u v o , tik a i š k i a i to n e p r i s i m e n a ( 9 - 1 4 pav.).
S m e g e n ų s k e n a v i m a s ir l a v o n ų s k r o d i m a i a t s k l e i d ė , kad a m -
n e z i j a s e r g a n č i ų p a c i e n t ų paprastai esti p a ž e i s t a s A m o n o r a g a s
( h i p o k a m p a s ) - t a s J j n i h i n ė s ^ i s t e m o < ; dqrjjoy^ kuris v a i d i n a g y -
v y b i š k a i s v a r b ų v a i d m e n į l a i p s n i š k a i apdorojant m ū s ų i š r e i k š t u s
v a i z d ų , p a v a d i n i m ų ir į v y k i ų a t s i m i n i m u s i l g a m l a i k y m u i . B e ž -
d ž i o n ė s , k u r i o m s operuojant pašalinamas A m o n o ragas, nebepri-

s i m e n a d a u g u m o s dalykų, kurių b u v o i š m o k u s i o s per ankstesnes
aštuonias savaites (Squire, 1990). Kai kurie paukščiai gali saugo-
ti maistą š i m t u o s e skirtingų vietų, ir, praėjus m ė n e s i a m s , sugrįžti
prie tų n e p a ž y m ė t ų s l ė p t u v i ų , tačiau tie, k u r i e m s p a š a l i n a m a s
A m o n o ragas, to n e s u g e b a padaryti (Sherry ir Vaccarino, 1990).
S e n e s n i e j i atsiminimai lieka nepakitę, todėl gali būti, kad A m o n o
ragas nėra nuolatinė saugykla, bet tarpstotė, teikianti informaciją
k i t o m s s m e g e n ų dalims, kuriose ji išlieka ilgam ( M i s h k i n ir A p -
penzeller, 1987). Neišreikštoji įgūdžių ir sąlyginių ryšių atmintis
susidaro net ir tuomet, kai A m o n o ragas esti pažeistas, ir, matyt,
yra apdorojama e v o l i u c i š k a i s e n e s n ė s e s m e g e n ų srityse.
Ši d v e j o p o s - i š r e i k š t o s i o s ir n e i š r e i k š t o s i o s - atminties sis-
tema padeda paaiškinti vaikiškąją amneziją. Nagrinėjant e l g s e n o s
požiūriu, reakcijos ir įgūdžiai, kurių i š m o k s t a m a vaikystėje, sie-
kia tolimą ateitį. Tačiau s u a u g ę iš s a v o pirmųjų dviejų g y v e n i m o
metų mes nieko neprisimename. M e s sąmoningai neprisimename
ne tik dėl to, kad daug ką iš s a v o išreikštosios atminties ž y m i m e
ž o d ž i a i s , kurių n e k a l b a n t y s v a i k a i n e m o k a , bet ir dėl to, kad
tuomet A m o n o ragas dar nėra v i s i š k a i subrendęs.
D u o m e n ų apie materialųjį atminties pagrindą daugėja, tačiau
d a u g e l i s atsakymų dar abejotini. Ar atsiminimai laikomi tam tik-
rose sinapsių v i e t o s e - kaip rodytų K a n d e l i o ir S c h w a r t z o tyri-
mai su j ū r o s s r a i g ė m i s ? O gal atsiminimai išsklaidyti, kaip rodo
L a s h l e y n e s u g e b ė j i m a s j ų išpjauti? O gal ir tai, ir tai? Kaip lai-
k o m i išreikštieji ir neišreikštieji atsiminimai? K a ž k o k i u iki šiol
n e ž i n o m u būdu v i s o s atminties s i s t e m o s ir j o s išsklaidytų p o s i s -
temių bei tinklų sąveika leidžia m u m s išlaikyti v i s o g y v e n i m o po-
tyrių liekanas ir su jais susijusius kvapus, vaizdus ir garsus. Aišku,
kol kas didžioji dalis to, kas turi būti ž i n o m a apie atminties f i -
zinį pagrindą dar neatskleista.
Atkūrimas
D a u g u m a ž m o n i ų atmintimi laiko p r i s i m i n i m ą , gebėjimą at-
kurti tuo m e t u s ą m o n ė s nesuvokiamą i n f o r m a c i j ą P s r c h o i o g a f at-
mintimi laiko visa, kas rodo, j o g tai, kas b u v o įsiminta, išliko.
Taigi atmintis - tai ir atpažinimas, ir greitesnis informacijos išmo-
kimas iš naujo.
P a v y z d y s . Praėjus ilgesniam laikui, jūs negalite prisiminti dau-
g u m o s ž m o n i ų , su kuriais baigėte vidurinę mokyklą, tačiau gali-
te atpažinti j ų atvaizdus tarp išdėstytų nuotraukų ir iš pavardžių
bei vardų sąrašo išrinkti j ų vardus. Harry Bahrickas su bendra-
darbiais ( 1 9 7 5 ) pateikia tokius duomenis: ž m o n ė s , baigę m o k y k -
lą prieš 25 metus, negalėjo prisiminti savo bendraklasių, bet j i e
galėjo atpažinti 90% savo bendraklasių nuotraukų ir pavardžių.
Jei j ū s ką nors išmokote, o paskui pamiršote, tikriausiai m o k y -
damiesi iš naujo išmoksite daug greičiau n e g u m o k y d a m i e s i pir- Klausimai su keleriopu pasirinkimu
mą kartą. Rengiantis baigiamajam egzaminui arba atgaivinant vai- tiria:
kystėje vartotą kalbą, kartotinai mokytis yra lengviau. A t p a ž i n i - a) prisiminimą;
m o testai ir laiko, kurio reikia medžiagai i š m o k t i iš n a u j o , tyri- b) atpažinimą;
c) mokymąsi iš naujo.
mai parodė, kad išlaikoma daugiau negu galima prisiminti.
Testo, kai reikia užpildyti tuščias

UŽUOMINOS, PADEDANČIOS PRISIMINTI. Kad būtų galima vėl vietas, užduotys rodo:
atrasti faktą iš b i b l i o t e k o s , kurioje laikoma informacija, reikia (žr. 311 p.)
žinoti, kaip jį pasiekti. Naudojant atpažinimo testus, tam tikros
u ž u o m i n o s (pavyzdžiui, nuotraukos) primena informaciją (bend-
raklasių vardus), kurios kitaip negalėtume prisiminti. U ž u o m i n o s
taip pat nukreipia, kur ieškoti. Jei norite sužinoti, ką ž y m i pira-
midė kitoje dolerio kupiūros pusėje, galite pažiūrėti į „Collier En-
c y c l o p e d i a " skyrelius „doleris", „valiuta", „pinigai". Tačiau vel-
tui stengsitės. Ta informacija, kurios j u m s reikia, yra leidinyje
„Great Seal o f the United States" (Hayes, 1981). Ką nors atsimin-
ti, panašiai kaip rasti e n c i k l o p e d i j o s e sukauptą informaciją, sun-
ku, kol neturima u ž u o m i n o s , padedančios atkurti. K u o yra dau-
giau ir geriau ž i n o m ų atkūrimo užuominų, tuo labiau pasiekiama
laikoma informacija.
Atmintį galima įsivaizduoti kaip informacijos laikymą asocia-
cijų tinklo pavidalu (Anderson J. R., 1983). Norėdami prisiminti
konkretų dalyką, pirmiausia turite atpažinti vieną iš į jį vedančių
gijų. Šis procesas vadinamas.px±mjnjmų^(Bower, 1986). Filosofas
!
ir psichologas WilliamasJamesas tai laikė v ,as
Dažnai m e s neįsisąmoniname, kad mūsų asociacijos suaktyvina-
mos. Prisiminkite, kad (5 skyriuje buvo rašyta),jietjkislenk^tiniai .J—
dirgikliai kartais gali parengti atsakus į tolesnius dirgiklius. I
Ar savo asociacijų tinkle sužadindami atkūrimo užuominas, ga-
l i m e geriau prisiminti? Žinoma. M n e m o n i n ė s priemonės m u m s
9 SKYRIUS. A t m i n t i s 309
t e i k i a p a t o g i ų u ž u o m i n ų atkūrimui: p i e n a s , m e d u s , arklys. M e s
p a t y s taip pat g a l i m e i e š k o t i u ž u o m i n ų , s u ž a d i n a n č i ų m ū s ų a n k s -
t e s n ė s patirties p r i s i m i n i m u s . P r i e š svarstant Watergate b y l ą , Joh-
n a s D e a n a s a t n a u j i n o s a v o a t s i m i n i m u s : „ p e r s k a i č i a u v i s u s laik-
r a š č i ų s t r a i p s n i u s , a p r a š a n č i u s tai, k a s į v y k o ir į s i v a i z d u o d a m a s ,
ką aš t u o m e t u dariau" ( N e i s s e r , 1981).
Konteksto įtaka. Labai naudinga grįžti į aplinkybių, kuriomis ką nors 50 ,

«
(V0 .i :
patyrėte, kontekstą. Tai atskleidė D u n c a n a s G o d d e n a s ir A l a n a s B a d -
•
40
d e l e y ( 1 9 7 5 ) , tirdami narus, kurie klausėsi ž o d ž i ų sąrašo d v i e m skir- 8 :: _
t i n g o m i s a p l i n k y b ė m i s - b ū d a m i 10 p ė d ų g y l y j e p o v a n d e n i u ir
s ė d ė d a m i ant kranto. Kaip matyti iš 9 - 1 5 pav., narai prisiminė dau-
giau ž o d ž i ų tuomet, kai j i e b u v o tiriami toje p a č i o j e vietoje. 30
' ' â M M i
Ir j ū s tikriausiai e s a t e patyrę p a n a š i ų k o n t e k s t o įtakų. S u g r į ž u s i • •
! III I
ten, kur k a d a i s e g y v e n t a , arba į m o k y k l ą , k u r i o j e k a d a i s e m o k y -
tasi, gali u ž p l ū s t i u ž u o m i n o s a t k ū r i m u i , o p a s k u i ir p r i s i m i n i m a i .
L a i k y t i e g z a m i n ą toje p a č i o j e p a t a l p o j e , kur j u s m o k ė , taip pat
o L • L -^H H H
gali būti š i e k tiek l e n g v i a u . K e l e t a s C a r o l y n R o v e e - C o l l i e r ( 1 9 8 9 )
Van- Kran- Van- Kran-
eksperimentų parodė, kad pažįstamas kontekstas suaktyvina net duo/ tas/ duo/ tas/
3 m ė n e s i ų k ū d i k i ų a t s i m i n i m u s . I š m o k ę s p i r d a m i pajudinti prie krantas van- vanduo kran-
duo tas
l o v e l ė s p a k a b i n t ą j u d a n t į ž a i s l ą ( p e r j u n g i a m ą j į raištį n u o k u l k š - Skirtingi Tie patys
n i e s ) , v a i k a i šį m o k ė j i m ą d a u g g e r i a u a t n a u j i n d a v o , b ū d a m i toje klausymosi ir klausymosi ir
prisiminimo prisiminimo
p a č i o j e l o v e l ė j e su tais p a č i a i s ž a i s l a i s . kontekstai kontekstai
K a r t a i s , p a t e k ę į a p l i n k y b e s , p r i m e n a n č i a s tas, k u r i o s e a n k s - 9-15 pav. Konteksto poveikis atmin-
č i a u e s a m e b u v ę , g a l i m e patirti d e j a v u - b a u g i n a n t į j a u s m ą , j o g čiai. Po vandeniu girdėtus žodžius
narai geriausiai prisimena, būdami po
„lygiai tokia situacija jau buvo". Ž m o g u s , užduodantis sau klau-
vandeniu, o ant kranto girdėtus žodžius
s i m ą , „ k a i p aš g a l i u atpažinti s i t u a c i j ą , kurią patiriu pirmąkart?", - būdami ant kranto (iš Godden ir
gali m a n y t i , k a d d e d a s i n e v i s a i n o r m a l ū s d a l y k a i . G a l tai rein- Baddeley, 1975).
karnacija ( „ A š tikriausiai tai p a t y r i a u a n k s t e s n i a m e g y v e n i m e " ) ,
o gal n u o j a u t a ( „ R e g ė j a u tą v a i z d ą s a v o m i n t y s e dar p r i e š j į p a -
tirdamas iš tikrųjų?"). K l a u s i m ą p a t e i k ę kitaip ( „ K o d ė l aš j a u č i u o -
si taip, tarsi a t p a ž i n č i a u s i t u a c i j ą ? " ) , g a l i m e suprasti, k a i p m ū s ų
a t m i n t i e s s i s t e m a g a l ė j o s u k e l t i d e j a vix j a u s m ą ( A l c o c k , 1981).
Jei a n k s č i a u b u v o m e p a t e k ę į p a n a š i a s a p l i n k y b e s , n o r s j ų ir n e -
p r i s i m e n a m e , tai dabartinės s i t u a c i j o s s i g n a l a i gali, m u m s to n e į s i -
s ą m o n i n a n t , s u g r ą ž i n t i a n k s t e s n ę patirtį. N e p a ž į s t a m a s i s , k u r i o
i š v a i z d a ir e i s e n a p a n a š i į v i e n o iš j ū s ų b i č i u l i ų , g a l i s u ž a d i n t i
a t p a ž i n i m o j a u s m ą . K a d a n g i j a u s m a s prieštarauja j ū s ų ž i n o j i m u i ,
kad ž m o g a u s n e p a ž į s t a t e , g a l i t e p a g a l v o t i : „tą ž m o g ų e s u a n k s -
čiau matęs."
Nuotaikos ir atmintis. Prisiminti padeda ne vien žodžiai, įvykiai

ir a p l i n k y b ė s . Praeities į v y k i a i g a l ė j o sukelti y p a t i n g ų e m o c i j ų , ku-
rios v ė l i a u gali priminti su j o m i s s u s i j u s i u s į v y k i u s . K o g n i t y v i n ė s
psichologijos atstovas Gordonas B o w e r i s ( 1 9 8 3 ) aiškina: „Ypatinga

e m o c i n ė būsena yra lyg speciali bibliotekos patalpa, kur laikomi
atminties įrašai, o tuos įrašus lengviausia atnaujinti, sugrįžus į tą
patį kambarį arba e m o c i n ę būseną". Tai, kas įsimenama kokioje
nors b ū s e n o j e - nesvarbu ar džiaugiantis, ar liūdint, ar išgėrus, ar
esant b l a i v i a m - daug lengviau prisimenama esant vėl tai pačiai >
būsenai; tas reiškinys vadinamas ftiisenai pavaldi atmintis Tai,7
kas į s i m e n a m a išgėrus, esant pakiliai arba prislėgtai nuotaikai, ap-
lamai nėra gerai prisimenama (narkotinės m e d ž i a g o s ir depresija
trukdo užkoduoti); tačiau šiek tiek geriau tai prisimenama, kai vėl
pasikartoja tokia pat būsena. Jei kas nors išgėręs paslėpė pinigus, L
gali ir neprisiminti, kur jie, kol vėl neišgeria. ^
Dar stipresnė nuotaikos įtaka e m o c i š k a i nuspalvintiems atsi-
m i n i m a m s (Ellis ir Ashbrook, 1989; Ucros, 1989). Aiškinama, j o g
gerus arba blogus įvykius m e s susiejame su j u o s lydinčiomis e m o -
c i j o m i s . D ė l to, kai vėl gerai arba blogai j a u č i a m ė s , daug leng-
viau p r i s i m e n a m e su ta savijauta susijusius gerus arba b l o g u s da-
lykus. Štai keli p a v y z d ž i a i . Ž m o n ė s , apimti pakilios nuotaikos,
nesvarbu ar dėl h i p n o z ė s , ar paprasčiausiai dėl k o k i o į v y k i o ( v i e -
n a m e iš tyrimų tai b u v o v o k i e č i ų k o m a n d o s pergalė pasaulio fut-
b o l o č e m p i o n a t e ) , paprastai viską prisimena rožinėmis s p a l v o m i s Kai jausmas buvo, jiems atrodė,
(Forgas ir kt., 1984; Schwarz, 1987). Tuomet save j i e laiko išma- kad jis niekuomet neišnyks; kai jis
niais bei g e b a n č i a i s , kitus - geranoriškais, ir apskritai g y v e n i m a s išnyko, atrodė, kad niekuomet jo ir
nebuvo, o kai jis vėl grįžo, jiems
atrodo nuostabus. Tie patys ž m o n ė s , kai j i e m s n e m a l o n ū s įvykiai
atrodė, kad jis niekad ir nebuvo
sužadina prastą nuotaiką, staiga ima viską prisiminti daug niūriau.
išnykęs.
Tad neturėtų stebinti, kad ž m o n ė s , šiuo metu esantys prislėgtos George MacDonaldas
What's Mine's Mine, 1886
n u o t a i k o s , p r i s i m e n a , kad jų tėvai j u o s atstumdavę, b a u s d a v ę ,
kurstydavę kaltės j a u s m ą , o ž m o n ė s , kuriuos depresija b u v o apė-
m u s i anksčiau, s a v o tėvus apibūdina taip, kaip ir tie, kurie nie-
k u o m e t n e b u v o patyrę sunkios depresijos ( L e w i n s o h n ir R o s e n -
baum, 1987). Taigi prisiminimai sutampa su nuotaika. Slogi būse-
na, žadindama n e i g i a m a s asociacijas, niūrina prisiminimus. Ir aš,
ir j ū s g a l i m e pritariamai palinksėti. Tačiau keista, kad, būdami ge-
ros ar prastos nuotaikos, s t e n g i a m ė s s a v o kintančius vertinimus
ir p r i s i m i n i m u s priskirti tikrovei, o ne savo laikinai nuotaikai.
Kartais s m ū g i ų ar blogų žinių, pavyzdžiui, b l o g o p a ž y m i o už
egzaminą, poveikį sumažiname, atkurdami Ego palaikančius pri-
siminimus (Parrott ir Sabini, 1990). Tačiau nuo tuo metu vyrau-
j a n č i o s nuotaikos priklauso, kaip m e s atkursime praeities įvykius,
o dar labiau, kaip bus užkoduoti nauji potyriai (Johnson ir M a g a -
ro, 1987; M a y e r ir Salovey, 1987). Laimingi ž m o n ė s yra imlesni
t e i g i a m a m , p r i s l ė g t i - n e i g i a m a m g r į ž t a m a j a m ryšiui ( E s s e s ,
1989). B l o g a nuotaika taip pat nuteikia mus neigiamai matyti ir
aiškinti kitų ž m o n i ų elgseną. Kai e s a m e geros nuotaikos, tie patys
dalykai palieka daug geresnį įspūdį. Tikra tiesa ir tai, kad nuotai-
ka priklauso nuo supančio pasaulio. Tačiau tiesa ir tai, kad nuotai-
ka lemia, kaip suvokiamas pasaulis. Aistros viską perdeda.
N u o t a i k o s įtaka kodavimui ir atkūrimui padeda paaiškinti, ko-
dėl j o s yra gana pastovios. Kai esi laimingas, prisimeni laimin-
gus įvykius, kurie padeda pratęsti gerą nuotaiką. Kai esi prislėgtas,
prisimeni slogius įvykius, o šie dar duoda peno niūriems dabar
vykstančių dalykų aiškinimams. 15 skyriuje sužinosime, kad taip
palaikomas depresijos ydingasis ratas.
ATSIMINIMŲ KŪRIMAS. Įsivaizduokite tokį malonų dalyką:
N u s p r e n d ė t e nueiti į s a v o m ė g s t a m ą restoraną papietauti. Įeinate, j u s

p a s o d i n a prie balta s t a l t i e s e d e n g t o stalo. P e r s k a i t o t e v a l g i ų sąrašą.
P a s a k o t e p a d a v ė j u i , kad p i r m i a u s i a norite v i d u t i n i š k a i apskrudintų
š o n k a u l i ų , keptų b u l v i ų su r ū g š č i u padažu ir salotų su m ė l y n o j o sūrio
uždaru. Taip pat u ž s i s a k o t e š i e k tiek r a u d o n o j o v y n o . P o k e l i ų m i -
n u č i ų p a d a v ė j a s a t n e š a j u m s salotų. V ė l i a u a t n e š a kitus u ž s a k y t u s
p a t i e k a l u s , kurie j u m s labai patinka, n e p a i s a n t to, kad š o n k a u l i a i ir
per d a u g s u k e p ę .
Iškart tikrinant (iš Hyde, 1983), j ū s tikriausiai atkurtumėte di-

delę dalį šio teksto smulkmenų. Pavyzdžiui, nežiūrėdami į teks-
tą, atsakykite į tokius klausimus:
1. Su kokiu uždaru salotas užsisakėte? Atsakymas į 308 p. pateiktus
2. Ar stalas buvo dengtas raudona staltiese? klausimus: Klausimai su keleriopu
pasirinkimu tiria atpažinimą. Testo,
3. Kokių gėrimų užsisakėte?
kuriame reikia užpildyti tuščias
4. Ar padavėjas davė j u m s valgiaraštį? vietas, klausimai tiria prisiminimą.
Tikriausiai tiksliai prisiminėte, ką užsisakėte, galbūt netgi ko-
kios spalvos buvo staltiesė. Tai gal atkurti - tai tik „perskaityti"
mūsų s m e g e n ų bibliotekoje laikomą informaciją? Iš tikrųjų esa-
m e nepaprastai pajėgūs išlaikyti atmintyje ir atkurti įvairias kas-
dienės patirties smulkmenas. Tačiau, kaip matėme, m e s dažnai ku-
riame savo atsiminimus, j u o s koduodami, ir taip pat galime j u o s
keisti, išimdami iš atminties banko. Kaip mokslininkas apie di-
nozauro išvaizdą spėja iš j o liekanų, taip m e s išvadas apie savo
praeitį darome iš laikomos informacijos ir to, ką m e s dabar ma-
nome. Ar padavėjas padavė j u m s valgiaraštį? Šiame tekste nepa-
rašyta. Tačiau dauguma žmonių atsako, kad padavė. Kodėl? Jų įsi-
vaizduojama restorano schema nukreipia j ų atminties kuriamąją
veiklą - atsijoja informaciją ir užpildo trūkstamas dalis.
Elizabeth Loftus kartotinai įrodė, kaip liudininkai panašiai ku-
ria s a v o pasakojimus, kai jų prašoma prisiminti įvykį. Vieno kar-
tu su Johnu Palmeriu atlikto eksperimento metu buvo rodomas
f i l m a s a p i e e i s m o į v y k į , o p a s k u i jį ž i ū r ė j u s i ų ž m o n i ų b u v o k l a u - Įvykis
s i a m a , ką j i e m a t ė ( L o f t u s ir P a l m e r , 1 9 7 3 ) . Tie, kurių b u v o k l a u -
s i a m a : „ K o k i u g r e i č i u v a ž i a v o m a š i n o s , kai j o s t r e n k ė s i v i e n a į
kitą?", n u r o d ė d i d e s n i u s g r e i č i u s n e g u tie, kurių b u v o k l a u s t a :
„ K o k i u g r e i č i u v a ž i a v o m a š i n o s , kai j o s k l i u d ė v i e n a kitą?" P o
s a v a i t ė s tyrėjai p a k l a u s ė tiriamųjų, ar j i e p r i s i m e n a m a t ę s u d u -
ž u s i ų stiklų. D a u g i a u n e g u dukart d a ž n i a u p r i s i m i n ė m a t ę s u d u -
ž u s i ų stiklų tie, k u r i e m s b u v o u ž d u o t a s k l a u s i m a s su ž o d ž i u
„ t r e n k ė s i " n e g u tie, k u r i e m s b u v o u ž d u o t a s k l a u s i m a s su ž o d ž i u Pagrindinis klausimas:
„ k l i u d ė " ( 9 - 1 6 pav.). Iš tikrųjų s u d u ž u s i ų stiklų n e b u v o rodyta. „Kokiu maždaug greičiu važiavo
automobiliai, kai jie trenkėsi
V ė l i a u v i s a m e p a s a u l y j e b u v o atlikta d a u g e k s p e r i m e n t ų , k u - vienas i kitą?"
rių m e t u ž m o n ė s b ū d a v o k o k i o nors į v y k i o l i u d i n i n k a i ir g a u d a -
Atsiminimu kūrimas
v o k l a i d i n a n č i ą i n f o r m a c i j ą a p i e į v y k į , arba j o s n e g a u d a v o , o p a s -
kui b ū d a v o t i k r i n a m a j ų atmintis. Kartotinai p a a i š k ė j o k l a i d i n a n -
čios i n f o r m a c i j o s poveikis: po neryškios klaidinančios informa-
c i j o s d a u g u m a ž m o n i ų p r i s i m e n a k l a i d i n g a i . P a v y z d ž i u i , tiriamieji
n u o l y d ž i o ž e n k l ą k l a i d i n g a i p r i s i m i n ė kaip s u s t o j i m o ž e n k l ą , plak-
tuką - k a i p a t s u k t u v ą , k o k s o s k a r d i n ę - k a i p ž e m ė s r i e š u t ų skar-
d i n ę , ž u r n a l ą „ V o g u e " - k a i p „ M a d e m o i s e l l e " , „Dr. H e n d e r s o n ą "
- k a i p „Dr. D a v i d s o n ą " , p u s r y č i ų g r ū d ų k o š ę - kaip k i a u š i n i u s , o
švariai n u s i s k u t u s į v y r i š k į - kaip ū s u o t ą ( L o f t u s ir kt., 1 9 8 9 ) . 9 - 1 6 pav. Atsiminimų kūrimas.
Tas p o v e i k i s esti t o k s netikėtas, kad v ė l i a u ž m o n ė m s atrodo n e - Žmonės, pasižiūrėję filmą apie eismo
įvykį ir paprašyti atsakyti į pagrindinį
b e į m a n o m a atskirti tikrojo ir į t e i g t o j o į v y k i ų p r i s i m i n i m u s ( S c h o -
klausimą, prisimindavo jį rimtesnį
o l e r ir kt., 1 9 8 6 ) . Šį s u n k u m ą aiškiai patyrė tie, kurie, praėjus tre- negu iš tikrųjų matė (iš Loftus, 1979).
j i e m s m e t a m s , k l a i d i n g a i p r i s i m i n d a v o , kur b u v o tuo m e t u , kai
i š g i r d o ž i n i ą a p i e k o s m i n i o l a i v o „ C h a l l e n g e r " žūtį ( N e i s s e r ir
H a r s c h , 1 9 8 9 ) . D a u g e l i s n u s t e b o , kai j i e m s b u v o parodyti j ų p a -
čių, praėjus dienai p o į v y k i o , rašyti a t s a k y m a i . Kai kurie b u v o taip
p a t i k ė j ę s a v o s u g a l v o t a i s p r i s i m i n i m a i s , j o g ė m ė tvirtinti tikriau-
siai iš pradžių s u k l y d ę . P s i c h o l o g a s Jeanas Piaget, j a u b ū d a m a s su-
a u g ę s , l y g i a i taip pat a p s t u l b o , s u ž i n o j ę s , k a d j o r y š k u s , g y v a s su
v i s o m i s s m u l k m e n o m i s p r i s i m i n i m a s apie tai, k a i p j o a u k l ė su-
trukdė jį pagrobti, b u v o v i s i š k a i netikras. Piaget, matyt, s u s i k ū r ė
p r i s i m i n i m ą iš n e v i e n ą kartą g i r d ė t o s istorijos (kuri, kaip a u k l ė
v ė l i a u p r i s i p a ž i n o , b u v o tik pramanas).
I š v a d a : n e g a l i tikrai ž i n o t i , ar p r i s i m i n i m a s yra tikras, n o r s
t o k s atrodo. N e t i k r i p r i s i m i n i m a i i š g y v e n a m i k a i p tikri. E k s p e r i -
m e n t a i su l i u d i n i n k ų p a r o d y m a i s dar kartą į t i k i n o , kad l a b i a u s i a i
s a v i m i p a s i t i k i n t y s l i u d i n i n k a i l a b i a u s i a i įtikina, t a č i a u d a ž n a i j ų
p a r o d y m a i nėra t i k s l i a u s i . L i u d i n i n k ų - tiek t e i s i n g a i l i u d i j a n č i ų ,
tiek k l y s t a n č i ų - s a v i k l i o v a apytikriai t o k i a pat ( B o t h w e l l ir kt.,
1 9 8 7 ; C u t l e r ir P e n r o d , 1 9 8 9 ; W e l l s ir Murray, 1 9 8 4 ) .
K l a i d i n a n č i o s i n f o r m a c i j o s p o v e i k i s g a l i m a s ir p o l i c i j o s p a -
r e i g ū n a m s arba a d v o k a t a m s d u o d a n t k l a u s i m u s , k u r i u o s j i e for-
muluoja, r e m d a m i e s i s a v o p a č i ų į v y k i o supratimu, todėl R o n a l -

das Fisheris, E d w a r d a s G e i s e l m a n a s bei jų bendradarbiai m o k ė
p o l i c i j o s a p k l a u s ė j u s duoti v e i k s m i n g e s n i u s , n e t o k i u s įtaigius
k l a u s i m u s . K a d suaktyvintų u ž u o m i n a s atkūrimui, tardytojas pir-
m i a u s i a turi paprašyti liudininko v i s k ą įsivaizduoti - k o k s b u v o Atmintis - baisi išdavikė
Anais Nin
oras, d i e n o s metas, a p š v i e t i m a s , k o k i e b u v o girdėti garsai, k o k i e „The Diary o f Anais Nin", 1974
b u v o juntami kvapai, kaip b u v o išdėstyti objektai, k o k i a b u v o j ų

nuotaika. Paskui liudininkas, j o nepertraukinėjant, visa, ką prisi-
m e n a - net ir p a č i u s banaliausius d a l y k u s - turi išsamiai papasa-
koti. Tik tada tardytojas turėtų užduoti s a v o klausimus: „Ar to
ž m o g a u s i š v a i z d a ir a p s i r e n g i m a s b u v o kuo nors neįprasti?" Tai-
kant šį „ k o g n i t y v i n i o p o k a l b i o " m e t o d ą , pasak Fisherio ir G e i -
s e l m a n o , m a ž d a u g 5 0 % padaugėja tikslių prisiminimų.
A t s i m i n i m ų kūrimas padeda paaiškinti, kodėl Johnas D e a n a s ,
prisimindamas Watergate p o k a l b i u s , supainiojo tikruosius ir įsi-
v a i z d u o j a m u s įvykius. Tai paaiškina, k o d ė l „hipnoziškai atnau-
j i n t u o s e " nusikaltimų p r i s i m i n i m u o s e taip lengvai įsivelia klaidų,
kurių dalį sukelia hipnotizuotojo kryptingi klausimai („Ar girdėjo-
te didelį triukšmą?"). Tuo galima paaiškinti, kodėl, praradę atmintį
pacientai, p a v y z d ž i u i , sergantieji A l z h e i m e r i o liga, taip l e n g v a i
randa prasmingai s k a m b a n č i ų s a v o v e i k s m ų paaiškinimų. Kuria-
moji atminties s a v y b ė padeda suprasti, kodėl įsimylėjėliai perver-
tina s a v o p i r m u o s i u s į s p ū d ž i u s apie v i e n a s kitą, o išsiskyrusieji
nuvertina tai, kas a n k s č i a u patiko (McFarland ir R o s s , 1987). Tai
taip pat paaiškina, k o d ė l ž m o n i ų nuoširdūs atsakymai į anketos
k l a u s i m u s , p a v y z d ž i u i : „Kai augai, ar dažnai tavo tėvas dalyvau-
d a v o p a m a l d o s e ? " , dažnai yra netikslūs (Bradburn ir kt., 1987).
ŽINOJIMAS TO, KĄ ŽINOME. Kartais ž i n o m e daugiau n e g u pa-

tys į s i v a i z d u o j a m e . Tačiau esti ir atvirkščiai. P a v y z d ž i u i , laiky-
d a m i e g z a m i n ą , suprantame, kad n e ž i n o m e tiek, kiek m a n ė m e
žiną. Ypač sunku žinoti, ką ž i n o a m n e z i j o s ištikti ligoniai, kurie
žino, kaip ką nors padaryti, tačiau aiškiai n e ž i n o , kad j i e tai žino.
Ar tiksliai įvertiname tai, ką ž i n o m e ? Johnas S h a u g h n e s s y ir
E u g e n e Z e c h m e i s t e r ( 1 9 9 1 ) nagrinėjo šį klausimą, e k s p e r i m e n -
t u o d a m i su d v i e m studentų grupėmis. Pirmoji grupė k e l i s kartus
skaitė d e š i m t i s f a k t i n i ų t e i g i n i ų , p a s k u i v e r t i n o t i k i m y b ę , kad
vėliau prisimins k i e k v i e n ą faktą, o dar vėliau b u v o patikrinta, kaip
j i e p r i s i m e n a . Š i o s g r u p ė s studentai jautėsi gana įsitikinę s a v o
ž i n i o m i s , nors vėliau, atsakydami į klausimus, k l y s d a v o . Antro-
s i o s grupės studentai, perskaitę t e i g i n i u s , atliko praktines u ž d u o -
tis, kur reikėjo atkurti faktus. B a i g i a m ą j į p r i s i m i n i m o testą ant-
r o s i o s grupės studentai atliko taip pat gerai, kaip ir pirmoji, kelis
kartus skaičiusi, grupė. B e to, praktines užduotis atlikusi grupė
g e r i a u s k y r ė tai, ką j i e ž i n o ir k o n e ž i n o . V a d i n a s i , s a v ę s tikrini-
m a s g e r i n a p r i s i m i n i m ą ir p a d e d a g e r i a u suprasti, ką j ū s ž i n o t e -
o tai l e i d ž i a sutelkti d ė m e s į į tai, k o dar n e ž i n o t e . A n g l i j o s M i -
nistras P i r m i n i n k a s B e n j a m i n a s D i s r a e l i s yra p a s a k ę s : „Suprasti,
k a d n e ž i n a i , yra d i d e l i s ž i n g s n i s ž i n o j i m o link".
Užmiršimas - negalėjimas atkurti

I š s i a i š k i n o m e , k a d u ž m i r š t a m a tada, kai n e p a v y k s t a u ž k o d u o - JP
ti i n f o r m a c i j o s ir kai m ū s ų l a i k o m i a t s i m i n i m a i i š s i s k l a i d o . U ž - *
miršti d a l y k a i , n e l y g i n a n t k n y g o s , kurių n e į m a n o m a surasti s a v o
b i b l i o t e k o j e - v i e n ų dėl to, k a d j ų čia n i e k u o m e t ir n e b u v o , kitų
- dėl to, k a d j o s i š m e s t o s iš s a u g y k l o s .
G a l i m a s ir t r e č i a s i s variantas: nors k n y g a yra, bet j o s n e į m a -
n o m a surasti. G a l b ū t nėra b ū t i n o s i n f o r m a c i j o s , k a i p j o s i e š k o t i
ir p a s i i m t i . P a n a š i a i b ū n a , kai i n f o r m a c i j a p a t e n k a į m ū s ų s m e -
g e n i s , b e t m e s , n o r s ž i n o m e , j o g j i t e n yra, n i e k a i p n e g a l i m e j o s
p r i s i m i n t i . K o k s n o r s v a r d a s gali suktis „ant l i e ž u v i o g a l o " , l a u k -
d a m a s , k o l j į p r i s i m i n s . K a i ž m o n ė s , n e g a l i n t y s p r i s i m i n t i infor-
m a c i j o s , g a u n a u ž u o m i n ų atkūrimui ( p a v y z d ž i u i , „ p r a s i d e d a rai-
de „m"), j i e d a ž n i a u s i a i a t s i m e n a tai, k o n e g a l ė j o pasakyti. Atkūri-
m o p r o b l e m o s p a d e d a p a a i š k i n t i kai kurias v y r e s n i ų ž m o n i ų at-
m i n t i e s n e s ė k m e s . (4 skyriuje rašoma, kad vyresni ž m o n ė s prisi-
m e n a š i e k t i e k m a ž i a u n e g u j a u n e s n i , tačiau, g a v ę u ž u o m i n ą ar-
b a a t l i k d a m i a t p a ž i n i m o testą, j i e p r i s i m e n a tiek pat,)
INTERFERENCIJA (TRUKDYMAS). Kelių dalykų, ypač panašių,

m o k y m a s i s gali trukdyti atkurti kitus d a l y k u s . Jei j u m s k a s n o r s
p a s a k ė s a v o t e l e f o n o n u m e r į , g a l b ū t jį v ė l i a u p r i s i m i n s i t e . T a č i a u
j e i b u s d u o t i dar d v i e j ų ž m o n i ų t e l e f o n ų n u m e r i a i , k i e k v i e n ą p a s -
k e s n į j į b u s s u n k i a u p r i s i m i n t i . Tokia p r o a k t y v i o j i interference^
j a r e i š k i a , k a d tai, k a s b u v o i š m o k t a a n k s č i a u , k l i u d o p r i s i m i n t i
naują i n f o r m a c i j ą . K a u p i a n t i s v i s d a u g i a u i n f o r m a c i j o s , j ū s ų proto Užmiršti g a l i m a d . , t0? k a d nepavyksta
p a l ė p ė n i e k a d n e p r i s i p i l d o , bet j i t a m p a n e t v a r k i n g a . atkurti.
Nauji dirgikliai ir
atrankinis
Užmirštama, nes
negalima atkurti
P a v y z d ž i u i , pasikeitus užrakto kodui arba t e l e f o n o numeriui,

senieji gali trukdyti. Šį reiškinį tyrė Bentonas U n d e r w o o d a s (1957).
Jis nustatė, kad ž m o n ė m s , kurie kiekvieną dieną m o k ė s i vis kitą
Proaktyvioji reiškia veikianti į
priekį.
žodžių sąrašą, kasdien vis sunkiau sekėsi prisiminti kiekvieną naują
sąrašą. Ši proaktyvioji interferencija paaiškina, kodėl Ebbinghau-
sas, per s a v o t y r i m u s i š m o k ę s b e g a l ę n e p r a s m i n g ų s k i e m e n ų ,
galėjo prisiminti tik ketvirtadalį prieš dieną i š m o k t o naujojo skie-
m e n ų sąrašo - daug m a ž i a u n e g u gali atsiminti naujokas i š m o k ę s
vienintelį sąrašą.
R e t r o a k t y v i o j i i n t e r f e r e n c i j a - tai trukdantis naujos informa-
cijos p o v e i k i s ankstesniajai informacijai prisiminti. P a v y z d ž i u i ,
dėstytojui, į s i m i n u s i a m naujų studentų vardus, paprastai sunkiau
prisiminti anksčiau įsimintus studentų vardus. 9 - 1 lentelėje
pateikiami abu interferencijos tipai.
Retroaktyviąją interferenciją g a l i m a susilpninti mažinant truk-
Retroaktyvioji reiškia veikianti
dančių į v y k i ų skaičių, p a v y z d ž i u i , įsiminus naują informaciją, eiti atgal.
m i e g o t i . B ū t e n t tai nustatė Johnas Jenkinsas ir Karlas D a l l e n b a -
chas ( 1 9 2 4 ) , atlikę klasikinį eksperimentą. K e l e t ą d i e n ų iš e i l ė s
du ž m o n ė s m o k ė s i n e p r a s m i n g ų s k i e m e n ų , kuriuos m ė g i n d a v o
prisiminti praėjus 8 v a l a n d o m s , per kurias j i e arba m i e g o d a v o ,
arba būdraudavo. K a i p matyti iš 9 - 1 7 pav., greičiau b ū d a v o pa-
mirštama, jei b ū d a v o būdraujama ir kas nors kita v e i k i a m a . Ty-
rėjai s p ė j o , kad „ u ž m i r š t a m a n e tiek dėl to, kad senieji įspūdžiai
ir ryšiai suyra, k i e k dėl to, kad nauja trukdo, slopina arba išdil-
d o sena 14 . V ė l i a u e k s p e r i m e n t a i s b u v o patvirtinta, kad valanda
prieš u ž m i e g a n t yra puikus m e t a s informacijai įsiminti ( F o w l e r
ir kt., 1 9 7 3 ) .
N o r s interferencija yra svarbi u ž m i r š i m o priežastis, neturėtu-
m e j o s pervertinti. Kartais ankstesnė informacija padeda įsiminti
naują. Lotynų kalbos m o k ė j i m a s gali padėti m o k y t i s prancūzų kal-
bos: šis r e i š k i n y s v a d i n a m a s „teigiamu perkėlimu". Tai toks reiš-
k i n y s , kai senoji ir naujoji informacija rungtyniauja v i e n a su kita
- kuri kuriai daugiau trukdys.
9 - 1 lentelė. Proaktyvioji ir retroaktyvioji interferencija.
PIRMAS ANTRAS TESTAS INTERFERENCIJA

KARTAS KARTAS
Mokosi prancūzų Mokosi ispanų Prisiminti Prancūzų kalba trukdo

kalbos kalbos ispanų kalbą proaktyviai
Mokosi prancūzų Mokosi ispanų Prisiminti Ispanų kalba trukdo

kalbos kalbos prancūzų kalbą retroaktyviai
100
9 - 1 7 pav. Retroaktyvioji i n t e r f e r e s
Žmogus daugiau užmiršta, jei būdra^
c ir mokosi naują medžiagą (iš Jenkin^
Q)
o
0 Dallenbach, 1924).
Q.
^
c
d)
5
,<D
£</>
C
1<>
/
Laikas (vai.), praėjęs po mokymosi
MOTYVUOTAS UŽMIRŠIMAS. D i d ž i u l i s stiklinis i n d a s m ū s ų vir-

t u v ė j e b u v o p i l n u t ė l i s ką tik i š k e p t ų š o k o l a d i n i ų s a u s a i n i ų . D a r
d a u g i a u j ų b u v o b u f e t o l e n t y n o s e . P o d v i d e š i m t keturių v a l a n d ų
n e l i k o n ė trupinėlio. K a s gi j u o s s u v a l g ė ? N a m i e tuo m e t u b u v o
tik m a n o ž m o n a , trys vaikai ir aš. Taigi, k o l p r i s i m i n i m a i dar b u - Informacija
bitais
v o n e i š b l ė s ę , iškart ė m i a u s i n e d i d e l i o a t m i n t i e s testo. A n d y prisi-
p a ž i n o g o d ž i a i s u k i m š ę s k o k i u s d v i d e š i m t . P e t e r i s sutiko, j o g su-
v a l g ė p e n k i o l i k a . Laura spėjo, kad į j o s , š e š e r i ų m e t ų v a i k o , p i l v u -
ką s u t i l p o p e n k i o l i k a . M a n o ž m o n a Carol p r i s i m i n ė v a l g i u s i š e š i s ,
o aš p r i s i m i n i a u , k a d sukirtau p e n k i o l i k a ir dar a š t u o n i o l i k a i š s i -
n e š i a u į s a v o įstaigą. Visi drauge, k i e k į s t e n g ė m e prisiminti, b u v o -
m e a t s a k i n g i u ž 8 9 p y r a g ė l i u s . Tačiau n e p a v y k o v i s k o i š s i a i š k i n -
ti: j u k b u v o i š k e p t a 1 6 0 s a u s a i n i ų .
Kodėl neprisiminėme visko? Kodėl neužkodavome, neišlaikė-
m e ir n e a t k ū r ė m e , kaip s u v a l g ė m e b e v e i k p u s ę s a u s a i n i ų ? Jau m i -
n ė j o m e , kad informacija apie dažnumą koduojama visiškai auto-
m a t i š k a i . Tad ar tai b u v o i n f o r m a c i j o s l a i k y m o p r o b l e m a ? Gal m ū -
sų a t s i m i n i m a i apie s a u s a i n i u s , panašiai kaip E b b i n g h a u s o nepras-
m i n g ų s k i e m e n ų a t s i m i n i m a s , i š n y k o taip pat greitai k a i p ir p a -
t y s s a u s a i n i a i ? O gal i n f o r m a c i j a n e p a l i e s t a , tik n e s u g r ą ž i n a m a ,
nes ją atsiminti būtų n e s m a g u ?
^ S i g m u n d a s F r e u d a s , sukūręs j š s t ū m i m o s ą v o k ą , t e i g ė , kad m ū -
sų a t m i n t i e s s i s t e m o s iš t i e s ų p a č i o s s a v e c e n z ū r u o j a . K a d a p s a u -
g o t u m e s a v i v a i z d į ir s u m a ž i n t u m e n e r i m ą , s k a u s m i n g u s a t s i m i -
nimus g a l i m e išstumti. Tačiau nugramzdinti atsiminimai, pasak
F r e u d o , v i s d ė l t o n e d i n g s t a , ir k a n t r u m u bei p a s t a n g o m i s p s i c h o - Užmiršti galima bet kurioje atminties
pakopoje. Apdorodami informaciją, ją
t e r a p i j o s m e t u arba r e m i a n t i s v ė l e s n ė m i s u ž u o m i n o m i s g a l i būti
sijojame, keičiame arba didelę jos dalį
atkurti. P a v y z d ž i u i , v i e n a m o t e r i s labai ir n e p a a i š k i n a m a i b i j o j o prarandame.
tekančio vandens. Netikėtai paslaptį atskleidė j o s teta, sušnabž-

dėjusi: „Aš niekad neprasitariau". Šie žodžiai buvo užuomina m o -
ters atminčiai, priminusi atsitikimą, kai ji, būdama maža neklus-
ni mergaitė, nuklydo nuo iškylaujančios šeimos ir pateko po kriok-
liu - laimei, ją išgelbėjo j o s teta, pažadėjusi nieko nepasakoti j o s
tėvams (Kihlstrom, 1990).
Apie išstūmimą liudija ir patyrusieji kankinimus bei karo bai-
sumus, negalintys atsiminti siaubo kupinų akimirkų. Laboratorinių
tyrimų metu geriausias išstūmimo atitikmuo (ir vienas iš galimų jo
paaiškinimų) yra būsenai pavaldžios atminties reiškinys (326 p.):
kartais tai, ką įsimename esant vienai emocinei arba fiziologinei
būsenai, visiškai pamirštama pasikeitus būsenai. Taigi tai, ką pati-
riame sutrikę arba apimti siaubo, galime pamiršti atsipalaidavę.
Michaelis Rossas ir j o k o l e g o s (1981), atlikdami eksperimen-
tus, kurie b u v o panašūs į „sausainių prisiminimo" reiškinį, pa-
stebėjo, kad žmonės, patys to nenumanydami, peržiūri savo pa-
čių g y v e n i m o istoriją. Grupė žmonių, R o s s o įtikintų, j o g patarti-
na dažnai valytis dantis, prisimindavo (dažniau negu kiti žmonės)
per pastarąsias dvi savaites dažnai valydavęsi dantis. Moksleiviai,
išklausę labai įtaigų kursą apie m o k y m o s i įgūdžius, paskui daug
aukščiau vertino savo tobulėjimą. Menkiau vertindami savo anks-
tesniuosius m o k y m o s i įpročius, jie įtikino save iš tiesų gavę nau-
dos ( C o n w a y ir Ross, 1984). Prisiminti savąją praeitį - dažnai
reiškia ją iš naujo įvertinti. Prisimindami įvykius taip, kaip pa-
geidaujama, m e s saugome ir stipriname savivaizdį.
Kaip pagerinti atmintį

Kartais - kai negalime prisiminti kieno nors vardo, kai užmirš-
tame kalbėdamiesi ko nors paklausti, kai pamirštame ką nors svar-
baus pasiimti, kai stovime kambaryje, nesugebėdami prisiminti,
ko čionai atėjome, - dėl savo užmaršumo išsigąstame (Herrmann,
1982). Ką g a l i m e padaryti, kad tokių klaidų būtų kuo mažiau?
Taip kaip biologija naudinga medicinai, o botanika - žemės ūkiui,
taip ir atminties psichologija gali padėti mokymui. Šiame skyriuje
išbarstyti ir čia apibendrinti (kad būtų lengviau įsidėmėti) kon-
kretūs siūlymai, kaip pagerinti atmintį. „Kiekvieną naują dalyką įpinkite į
tai, ką jau žinote. "
Williamas Jamcsas
Mokykitės kartotinai, kad galėtumėte daugiau prisiminti. Mokykitės „Psichologijos pagrindai", 1890
papildomai. Kad įsimintumėte vardą, ištarkite jį sau asmeniui prisis-

tačius, p o kelių sekundžių vėl ištarkite, dar šiek tiek palūkėję, pakar-
tokite dar kartą. Kad turėtumėte daug atskirų m o k y m o s i tarpsnių, da-
rykite tai kasdienio g y v e n i m o aplinkybėmis - kartokite važiuodami
autobusu, v a i k š č i o d a m i p o universitetą, laukdami paskaitos.
Daugiau laiko skirkite medžiagai kartoti arba aktyviai ją praktiškai

taikyti. Greitai skaitydami sudėtingus dalykus - ir mažai kartodami,
- išlaikysite nedaug. Kartojimas labiau pagelbės. „Kai atkuriate ką
nors iš atminties, pasidaro lengviau toliau atkurti" - pataria atmin-
ties tyrinėtojas Robertas Bjorkas (1988). Aktyviai mokytis tikrai verta.
Padarykite medžiagą jums asmeniškai prasmingą. Kad susidarytų

atkūrimo užuominų tinklas, visą tekstą ir paskaitų užrašus atpasako-
kite savais žodžiais. Neprasmingai kartoti informaciją yra gana ne-
veiksminga. Geriau susikurti vaizdinius, informaciją suprasti ir sutvar-
kyti, susieti ją su tuo, kas jau žinoma arba jūsų patirta, ir viską pasa-
kyti savais žodžiais. Jei neturėsite šių užuominų, jus gali sutrikdyti
klausimas, kur bus pavartoti kiti negu jūsų įsiminti žodžiai. Kad atkūri-
mo užuominų būtų kuo daugiau, susidarykite kuo daugiau asociacijų.
Norėdami įsiminti nežinomus dalykus, naudokitės mnemoninėmis

priemonėmis. Susiekite įsimenamus dalykus su pagalbiniais žodžiais.
Sugalvokite pasakojimą, kuriame būtų ryškūs šių dalykų vaizdiniai.
Sutvarkykite informaciją taip, kad išeitų akronimai.
Atnaujinkite savo atmintį, suaktyvindami atkūrimo užuominas. Min-

tyse atkurkite aplinkybes ir nuotaiką, kurios buvo įsimenant. Sugrįž-
kite į tą pačią vietą. Perkratykite savo atmintį, leisdami vienai min-
čiai priminti kitą.
Prisiminkite įvykius, kol jie dar neišblėsę ir kol nesusidūrėte su ga-

lima klaidinančia informacija. Jei esate svarbaus įvykio liudininkai,
užrašykite savo atsiminimus, prieš leisdami kitiems įtaigauti, kas
galėjo įvykti.
Pasitikrinkite savo žinias: ir tam, kad jas pakartotumėte, ir tam, kad

lengviau galėtumėte nustatyti, ko dar nežinote. Jei informaciją turėsi-
te prisiminti vėliau, pernelyg nepasitikėkite tuo, kad galite ją atpa-
žinti. Pasitikrinkite, kaip prisimenate. Tuščiame lape pasižymėkite
skyrius. Apibūdinkite sąvokas, prieš perskaitydami jų apibrėžimus
knygos pabaigoje.
Mažinkite interferenciją. Mokykitės prieš pat užmigdami. Nesimo-

kykite vienas po kito labai panašių dalykų, pavyzdžiui, ispanų ir
prancūzų kalbų, nes jie gali viena kitam trukdyti.
SANTRAUKA
Atminties reiškinys č i o s i n f o r m a c i j o s ir j o s p a t e i k i m o būdo. M ū s ų g a l i m y -
bės ilgai išlaikyti informaciją iš e s m ė s yra neribotos,
Atmintis - informacijos apdorojimas. A t m i n t i s - tai
bet kur ir kaip toji informacija l a i k o m a - tiksliai dar
ilgas i š l a i k y m a s to, kas išmokta. K o m p i u t e r i s yra tin-
nežinoma. Tyrinėjant atminties materially į pagrindą,
k a m a s m o d e l i s ž m o g a u s atminčiai suprasti. Ir viena,
neseniai b u v o atkreiptas d ė m e s y s į s i n a p s e s ir j ų neu-
ir kita s i s t e m o s privalo užkoduoti, išlaikyti ir atgaminti
romediatorius bei s m e g e n ų takus, p a v y z d ž i u i , tuos, ku-
informaciją.
rie eina per A m o n o ragą. Tiriant ž m o n e s , kuriems pa-
ž e i s t o s s m e g e n y s , b u v o atskleista dviejų tipų atmintis
Jutiminė atmintis. Informacija į atminties sistemą pir-
- išreikštoji (deklaruojamoji), kuri apdorojama A m o n o
m i a u s i a patenka per jutimus. A t v a i z d ž i o atmintyje įra-
rage, ir neišreikštoji (nedeklaruojamoji), kuri apdoro-
šomi regimieji vaizdai, atgarsio atmintyje - garsai.
j a m a e v o l i u c i š k a i s e n e s n ė s e s m e g e n ų srityse.
Kaip užkoduojama informacija

Atkūrimas. A t s i m e n a n t reikia atkurti „viduje" esan-
Informacija k o d u o j a m a vizualiai, akustiškai ir s e m a n - čią informaciją pasitelkus ž a d i n i m o funkciją atliekan-
tiškai, o a t s i m e n a m a geriau, kai u ž k o d u o j a m a daugiau čias a s o c i a c i j a s ( u ž u o m i n a s ) . Kartais atkurti informa-
n e g u vienu būdu. ciją padeda g r į ž i m a s į pradinį kontekstą. A t m i n t į v e i -
kia ir nuotaika. Ar būtume geros ar prastos nuotaikos,
Nevalingas ir valingas informacijos apdorojimas. atkuriame dažniausiai su ta nuotaika s u t a m p a n č i u s at-
Tam tikrą informaciją, y p a č susijusią su erdve, laiku siminimus. A t s i m i n i m a i nėra s a u g o m i kaip tikslios ko-
bei dažniu, daugiausia u ž k o d u o j a m e automatiškai. Ki- pijos, ir, ž i n o m a , ne tokius j u o s atkuriame. M e s , ma-
tokiai informacijai, taip pat prasmei, v a i z d i n i a m s ap- tyt, kuriame s a v o a t s i m i n i m u s , n a u d o d a m i e s i ir laiko-
doroti ir sutvarkyti reikia tam tikrų pastangų. M n e m o - ma, ir nauja informacija. Taigi liudininkai, kuriems p o
ninės p r i e m o n ė s priklauso nuo to, kaip atsimenami re- į v y k i o p a t e i k i a m a klaidinanti informacija, dažnai pa-
gimieji vaizdai ir kaip infonnacija suskirstoma dalimis. tiki į v y k i o m e t u matę klaidinančius dalykus.
Atsiminti taip pat padeda hierarchiškai sutvarkyta in-
formacija. Užmiršimas - atkūrimo nesėkmė. Atkūrimo nesėk-
m ę gali lemti proaktyvioji arba retroaktyvioji interfe-
Užmiršimo priežastis - užkodavimo ypatumai. Vie- rencija arba netgi m o t y v u o t a s u ž m i r š i m a s .
na iš u ž m i r š i m o priežasčių - n e g a l ė j i m a s užkoduoti in-
f o r m a c i j o s , kad ji patektų į m ū s ų atminties s i s t e m ą . Kaip pagerinti atmintį
Kad daugelis m ū s ų juntamų dalykų neliktų nepastebėtų
ir neapdorotų, reikia tam tikrų pastangų. A t m i n t i e s p s i c h o l o g i j a s i ū l o k o n k r e č i u s b ū d u s atmin-
čiai pagerinti. Tai suskirstytas dalimis m o k y m a s i s ; ak-
Ilgalaikė atmintis tyvus kartojimas; gerai sutvarkytų, ryškių ir prasmingų
asociacijų u ž k o d a v i m a s ; m n e m o n i n ė s p r i e m o n ė s ; su-
L a i k y m a s . M ū s ų g e b ė j i m a s atsiminti ką tik pateiktą grįžimas į tas a p l i n k y b e s ir nuotaikas, kuriose gausu
informaciją yra labai ribotas - g a l i m e atsiminti apie asociacijų; pasitikrinimas ir kartojimas bei interferen-
septynis arba aštuonis vienetus, ir tai priklauso nuo pa- cijos m a ž i n i m a s .

Atmintis. I š m o k t ų d a l y k ų i š s i l a i k y m a s t a m tikrą lai- Suskirstytas mokymasis. Paprastai i l g a l a i k ė j e atimr.-
ką. t y j e i š l a i k o m a g e r i a u , kai m o k y m a s i s arba v e i k l a būr..
suskirstyti (kaitaliojasi su p a u z ė m i s ) , o ne vyksta >
Blykstės atmintis. A i š k u s e m o c i š k a i r e i k š m i n g ų aki-
karto ( b e p a u z i ų ) .
m i r k ų ar į v y k i ų p r i s i m i n i m a s .
U ž k o d a v i m a s . Informacijos apiforminimas atminties

Vietos eilėje poveikis. Polinkis geriausiai prisimin:
p a s k u t i n i u o s i u s ir p i r m u t i n i u s s ą r a š o d ė m e n i s .
sistemoje, pavyzdžiui, suteikiant prasmę.
Laikymas atmintyje. U ž k o d u o t o s i n f o r m a c i j o s išlai-

Vaizdiniai. Mintiniai v a i z d a i arba p a v e i k s l a i . Labai pa-
d e d a v a l i n g a i apdoroti i n f o r m a c i j ą , y p a č kai d e r i n a m a
k y m a s t a m tikrą laiką.
su s e m a n t i n i u u ž k o d a v i m u .
Atkūrimas. I n f o r m a c i j o s „ i š ė m i m a s " iš a t m i n t i e s sau-
gyklos.
Mnemoninės priemonės. P r i e m o n ė s , p a d e d a n č i o s at-
s i m i n t i ; y p a č tie b ū d a i , kai n a u d o j a m i r y š k ū s v a i z d i -
Ilgalaikė atmintis. S a n t y k i n a i n u o l a t i n ė ir n e r i b o t o s niai ir j ų j u n g i m a s .
apimties atminties sistemos saugykla.
Siejimas. Ž i n o m ų lengvai v a l d o m ų vienetų sudarymas.
Trumpalaikė atmintis. „ V e i k i a n č i o j i atmintis", kuri Dažnai atliekama automatiškai.
trumpai išlaiko kelis vienetus, pavyzdžiui, septynis
s k a i t m e n i s , k o l s u r e n k a m e t e l e f o n o numerį. Paskui in-
Neišreikštoji atmintis. Išlaikymas atmintyje (įgūdžiu,
p o m ė g i ų , p o l i n k i ų ) s ą m o n i n g a i n e p r i s i m e n a n t (dar va-
f o r m a c i j a p a m i r š t a m a arba p e r d u o d a m a i l g a m laikymui.
dinama nedeklaruojamąja atmintimi).
Jutiminė atmintis. Tiesioginis pirminis juntamosios
informacijos įrašymas atminties sistemoje.
Išreikštoji atmintis. F a k t ų ir p o t y r i ų , k u r i u o s g a l i m a
s ą m o n i n g a i ž i n o t i ir „ d e k l a r u o t i " , a t m i n t i s (dar v a d i -
Atvaizdžio atmintis. Labai trumpa j u t i m i n ė r e g i m ų j ų nama deklaruojamąja atmintimi).
d i r g i k l i ų a t m i n t i s ; n e d a u g i a u kaip s e k u n d ę trunkanti
A m o n o r a g a s . L i m b i n ė s s i s t e m o s nervinis centras,
f o t o g r a f i n ė arba v a i z d i n ė atmintis.
kuris p a d e d a apdoroti i š r e i k š t u o s i u s a t s i m i n i m u s laiky-
Atgarsio atmintis. Labai trumpa j u t i m i n ė garsinių dir- mui.
g i k l i ų a t m i n t i s ; s u t e l k u s d ė m e s į kitur, 3 arba 4 s e k u n -
Prisiminimas. A t m i n t i e s m a t a s , kai a s m u o turi atkurti
d e s dar g a l i m a p r i s i m i n t i g a r s u s ir ž o d ž i u s .
s e n i a u į s i m i n t ą i n f o r m a c i j ą , tarsi į r a š y d a m a s a t s a k y -
Vizualinis užkodavimas. Regimųjų vaizdų užkodavi- mus į tuščias testo vietas.
mas.
A t p a ž i n i m a s . A t m i n t i e s m a t a s , kai reikia tik nustatyti
Akustinis užkodavimas. Garsų, y p a č ž o d ž i ų s k a m b e - anksčiau įsimintų dalykų tapatybę, p a v y z d ž i u i , kaip
sio, užkodavimas. n a u d o j a n t k e l e r i o p o a t s a k y m ų p a s i r i n k i m o testą.
Semantinis užkodavimas. R e i k š m ė s , taip pat ž o d ž i ų Mokymasis iš naujo. A t m i n t i e s m a t a s , p a g a l kurį nu-

reikšmės, užkodavimas. statoma, kiek laiko sutaupyta kartotinai m o k a n t i s anks-
Automatiškas informacijos apdorojimas. Nesąmo- čiau išmoktus dalykus.
ningas užkodavimas šalutinės informacijos, pavyz- P r i m i n i m a s . N u m a n o m a s ( n e s ą m o n i n g a s ) t a m tikrų

d ž i u i , e r d v ė s , l a i k o , d a ž n i o , ir gerai ž i n o m o s i n f o r m a - asociacijų suaktyvinimas.
cijos, pavyzdžiui, žodžių reikšmės.
Deja vu ( p r a n c ū z ų k a l b o s ž o d ž i a i , r e i š k i a n t y s „jau re-
Valingas informacijos apdorojimas. D ė m e s i o ir są- gėta"). Tai b a u g i n a n t i s j a u s m a s , j o g „ e s u tai j a u pa-
m o n i n g ų pastangų reikalaujantis kodavimas. tyręs". D a b a r e s a m ų s i t u a c i j ų s i g n a l a i gali p a s ą m o n i n -
gai s u k e l t i a n k s t e s n ė s p a t i r t i e s a t k ū r i m ą .
Kartojimas. S ą m o n i n g a s informacijos kartojimas no-
rint arba j ą i š l a i k y t i s ą m o n ė j e , arba u ž k o d u o t i i l g e s - Būsenai pavaldi atmintis. P o l i n k i s geriausiai prisi-
niam laikymui. m i n t i i n f o r m a c i j ą tada, kai e m o c i n ė arba f i z i o l o g i n ė
b ū k l ė esti tokia pat k a i p ir į s i m e n a n t i n f o r m a c i j ą .
Klaidinančios informacijos poveikis. K o k i o nors įvy-

k i o l i u d i n i n k a s , g a v ę s k l a i d i n a n č i o s i n f o r m a c i j o s apie
tą į v y k į , ją įtraukia į savąjį į v y k i o a t s i m i n i m ą .
Proaktyvioji interferencija. Trukdantis ankstesnio

m o k y m o s i p o v e i k i s naujai i n f o r m a c i j a i prisiminti.
Retroaktyvioji interferencija. Trukdantis naujų da-

lykų m o k y m o s i p o v e i k i s s e n i a u i š m o k t i e m s d a l y k a m s
prisiminti.
I š s t ū m i m a s . S k a u s m i n g ų p r i s i m i n i m ų ir n e p r i i m t i n ų
impulsų neįsileidimas į sąmonę.
Mąstymas ir kalba 10 SKYRIUS
Per v i s ą g y v e n i m ą ž m o n ė s s i e l o j a s i dėl s a v o k v a i l y b ė s ir di-

džiuojasi s a v o išmintimi. N u o l a n k u m o valandą psalmininkas klau-
sia: „ K a s yra ž m o g u s , kuriuo tu rūpiniesi?", bet čia pat patetiškai
pareiškia, kad ž m o g u s „ n e d a u g m e n k e s n i s už D i e v ą " . Poetą T.
S. Eliotą stulbino tai, kad „ ž m o g u s toks tuščias... N i e k ų prikimšta
galva." Tačiau S h a k e s p e a r e ' o Hamletas aukštino ž m o g a u s „prakil-
nų protą... n e a p r ė p i a m u s g a b u m u s [kuris]... s a v o i š m o n e taip
panašus į Dievą". A n k s t e s n i u o s e skyriuose m e s irgi tai ž a v ė j o m ė s
s a v o g e b ė j i m a i s , tai s t e b ė j o m ė s s a v o p o l i n k i u klysti.
N a g r i n ė j o m e ž m o g a u s s m e g e n i s - v o s šiek tiek d a u g i a u kaip
k i l o g r a m ą sveriantį audinį, kurio neuronų ryšiai s u d ė t i n g e s n i ne-
g u v i s ų p l a n e t o s t e l e f o n o tinklų. S t e b ė j o m ė s n a u j a g i m i ų g e b ė j i -
mais. Įvertinome ž m o g a u s j u t i m ų sistemą, kuri suskaido r e g i m u o -
s i u s d i r g i k l i u s į m i l i j o n u s n e r v i n i ų i m p u l s ų , paskirsto j u o s ly-
g i a g r e č i a m apdorojimui, o paskui vėl sujungia j u o s į aiškius spal-
v o t u s s u v o k i a m u s v a i z d u s . Į s i t i k i n o m e , kad ž m o g a u s atminties
galia, atrodo, yra neribota, be to, i n f o r m a c i j a l e n g v a i apdoroja-
m a - ir s ą m o n i n g a i , ir n e s ą m o n i n g a i . Tad nenuostabu, j o g ž m o n ė s
g e b ė j o išrasti a u t o m o b i l į , fotoaparatą, kompiuterį; prasiskverbti
a t o m o v i d u n ir pakeisti g e n e t i n į kodą; pakilti į k o s m o s ą ir ty-
rinėti v a n d e n y n o g e l m e s .
Taip pat supratome, kad ž m o g u s g i m i n u s su kitais g y v ū n a i s ,
j a m galioja tie patys m o k y m o s i dėsniai, kurie galioja ž i u r k ė m s
ir b a l a n d ž i a m s . N u s t a t ė m e , j o g suprantame tikrovę taip, kaip esa-
m e iš anksto p a s i r e n g ę ir p a s i d u o d a m e s u v o k i m o i l i u z i j o m s bei
i š k r a i p y m a m s . M a t ė m e , kaip l e n g v a i m e s a p s i g a u n a m e dėl hip-
10 SKYRIUS. Mąstymas ir kalba 323
nozinio grįžimo į praeitį, netikrų aiškiaregių įrodinėjimų, išsigal-

votų atsiminimų. Tad nėra ko stebėtis, kad kartais vaizduojamės
galį skaityti mintis ir „išeiti" iš s a v o kūno; kad kartais iškreiptai
suvokiame kitos tautos, kito amžiaus ir kitos lyties grupes; kad,
kaip ir „žemesnieji" padarai, e s a m e pavaldūs tokiems pat biolo-
giniams impulsams.
Šiame skyriuje toliau susidursime su pavyzdžiais, kalbančiais
apie dvi ž m o g a u s plotmes - racionaliąją ir iracionaliąją. Pasvars-
tykime kai kuriuos tolesniuose puslapiuose gvildenamus klausimus:
K a s yra s ą v o k o s ? K a i p j a s s u s i d a r o m e ?
Kaip sprendžiame problemas?
Ar m ū s ų sprendimai ir vertinimai yra pagrįsti? Kaip g a l i m a j u o s
patobulinti?
Kiek kompiuteris imituoja ž m o g a u s mąstymą?
Iš k o s u s i d e d a k a l b a ? K o k i a j o s raida?
A r v i e n ž m o n ė s gali k a l b ė t i ?
K a i p kalba ir m ą s t y m a s v e i k i a v i e n a s kitą?
Atsakymai į šiuos klausimus daug pasako apie ž m o g ų ir lei-
džia toliau svarstyti, ar nusipelnome savojo Homo sapiens - pro-
tingo ž m o g a u s - vardo.
MĄSTYMAS
A n k s t e s n i u o s e skyriuose buvo aiškinama, kaip m e s gauname,
suvokiame, išlaikome ir atkuriame informaciją. Dabar nagrinėsi-
me, kaip mūsų pažinimo sistema ta informacija naudojasi. M ą s -
t y m a s , arba pažinimas, tai proto veikla, susijusi su informacijos
supratimu, apdorojimu bei perteikimu. K o g n i t y v i n ė p s i c h o l o g i j a
tiria šias proto veiklos rūšis. Iš pradžių panagrinėsime, kaip lo-
giškai, o kartais ir nelogiškai, kuriame sąvokas, sprendžiame pro-
blemas, priimame sprendimus, susidarome nuomonę. Pirmiausia
aptarkime sąvokas - pagrindinius m ą s t y m o dėmenis.
Sąvokos
M e s paprastiname dalykus, kad galėtume mąstyti apie galybę
įvykių, objektų ir žmonių. Mintyse m e s j u o s suskirstome į grupes,
vadinamas s ą v o k o m i s . Įvairiausios konkrečios kėdės - ir vaikų
kėdutė, ir supamoji kėdė, ir aplink v a l g o m o j o stalą sustatytos kė-
dės, ir sudedamosios kėdės - apibendrinamos kėdės sąvoka. B e -
12. 1909
v e i k v i s o s j o s turi bendrų s a v y b i ų , t. y. turi kojas, atlošą, ant j ų

g a l i m a sėdėti.
Į s i v a i z d u o k i t e , kas būtų, j e i neturėtume s ą v o k ų . K i e k v i e n ą
daiktą arba idėją reikėtų atskirai pavadinti. Vaikui n e g a l ė t u m e
pasakyti: „ M e s k k a m u o l į " , n e s neturėtume k a m u o l i o s ą v o k o s .
U ž u o t sakę: „Jis piktas", turėtume apibūdinti j o v e i d o išraišką,
b a l s o stiprumą, g e s t u s , ž o d ž i u s . S ą v o k o s , p a v y z d ž i u i , kamuolys
ir piktas, suteikia d a u g i n f o r m a c i j o s , n e r e i k a l a u d a m o s y p a t i n g ų
proto pastangų. Štai dėl k o s ą v o k o s yra pagrindiniai m ą s t y m o
dėmenys.
Dar labiau paprastindami dalykus, sąvokas tvarkome hierarchiš-
kai. Pirmieji gamtininkai, paprastindami ir tvarkydami, visas g y -
vas būtybes, kurių yra apie penki milijonai rūšių, suskirstė į dvi
pagrindines kategorijas - augalų pasaulį ir g y v ū n ų pasaulį. Paskui
šias pagrindines kategorijas j i e skirstė į s m u l k e s n e s ir dar smul-
k e s n e s - stuburinius, ž u v i s ir, dar labiau konkretindami, p a v y z -
džiui, į ryklius.
N o r a s v i s k ą k l a s i f i k u o t i atspindi ž m o g a u s polinkį s a v o aplin-
kai taikyti s ą v o k ų hierarchijas. Tai p a ž i n i m ą padaro v e i k s m i n -
g e s n į . Taikydami pagrindines f i z i k o s s ą v o k a s , fizikai greitai kla-
sifikuoja ir sprendžia f i z i k o s problemas. Taksistai suskirsto miestą
geografiniais rajonais, o j u o s - į apylinkes ir dar į kvartalus. Šach-
matų meistrai ž a i d i m ą planuoja, r e m d a m i e s i s ą v o k o m i s , kurios
p a d e d a j i e m s suvokti skirtingų ž a i d i m o p o z i c i j ų r e i k š m ę (Brans-
ford ir kt., 1 9 8 6 ; Chi ir kt., 1988).
Kai kurias s ą v o k a s sudarome, j a s apibrėždami. Ž i n o d a m i tai-
syklę, kad trikampis turi tris kraštines, paskui visas trikraštes g e o -
metrines figūras priskiriame trikampiams. Paukštis apibrėžiamas
kaip g y v ū n a s , turintis sparnus, plunksnas, išsiritantis iš kiaušinio.
D a u g dažniau susidarome sąvokas, išskirdami p r o t o t i p u s - būdin-
giausią tam tikros kategorijos atstovą ( R o s c h , 1978). K u o labiau
objektai atitinka s ą v o k o s prototipą, tuo l e n g v i a u m e s j u o s at-
p a ž į s t a m e kaip tos s ą v o k o s p a v y z d ž i u s . Ir liepsnelei, ir žąsiai tin-
ka paukščio apibrėžimas. Tačiau ž m o n ė s greičiau patvirtina tei-
ginį „liepsnelė yra paukštis" n e g u teiginį „žąsis yra paukštis". Dau-
g u m a i m ū s ų l i e p s n e l ė yra „paukštiškesnis" paukštis; ji labiau ati-
tinka m ū s ų p a u k š č i o prototipą. Šis greitas ir l e n g v a s sprendimo,
kas priklauso tam tikrai sąvokai, būdas nėra toks logiškas kaip api-
b r ė ž i m u grindžiamas būdas, betgi tikrai v e i k s m i n g e s n i s . Taip pat
ir „ m o t i n o s meilė", ir „ s a v i m e i l ė " apibūdinamos kaip meilė. Ta-
č i a u ž m o n ė s g r e i č i a u sutinka, kad „ m o t i n o s m e i l ė yra m e i l ė s
rūšis", nes tai labiau atitinka j ų prototipą (Fehr ir Russell, 1991).
Tai, kas neatitinka mūsų prototipo, gali būti sunku priskirti ka-
tegorijai. Galbūt dėl to m e s neskubame priskirti paukščiams ne-
skraidančių pingvinų. M e s daug greičiau suvokiame sergą, kai
mūsų ligos p o ž y m i a i atitinka vieną iš ligos prototipų (Bishop,
1991). Ž m o n ė s , kurių širdies priepuolio simptomai tiksliai neati-
tinka jų širdies priepuolio prototipo, neskuba kviestis pagalbos.
Problemų sprendimas
M e s e s a m e racionalūs, nes g e b a m e sudaryti sąvokas ir j o -
mis naudotis. M e s taip pat m o k a m e spręsti problemas - susido-
roti su naujomis situacijomis, kai n e ž i n o m e tikslaus atsakymo.
Parėję namo be rakto ir radę užrakintas laukujės duris, paprastai
Norėdami didelėje maisto produktų
keliais nuosekliais žingsniais surandame išeitį. Pirmiausia apibūdi- parduotuvėje surasti krienų, galite
name problemą: neturime rakto ir negalime atrakinti durų. Toliau apžiūrėti kiekvieną skyrių (algorit-
kuriame konkrečią strategiją: pažiūrėti, ar neatrakintas atsarginis mas) arba ieškoti jų garstyčių,
įėjimas; jei ten užrakinta, ieškoti neuždaryto lango. Dabar veikia- prieskonių bei gastronomijos
me pagal tą strategiją ir įsitikiname, ar ji tinkama. skyriuose (euristika).
Kai kurias problemas sprendžiame bandydami ir klysdami. Tho-
mas Edisonas išbandė tūkstančius elektros lempučių kaitinimo
siūlelių, kol atrado tinkamą. Spręsdami kitokias problemas, gali-
me žengti nuosekliai žingsnis po žingsnio. Tai vadinama algorit-
m u . Jei m u m s reikia surasti kitą žodį, kuriame būtų v i s o s žodžio
SPIRTIS raidės, galime nuosekliai išmėginti kiekvienos raidės vi-
sas padėtis - tačiau sudaryti ir patikrinti visus derinius pernelyg
ilgai užtruktų. Kadangi algoritmai gali pareikalauti daug darbo,
dažnai, spręsdami problemas, taikome paprastas praktiškas stra-
tegijas, kurios vadinamos euristikomis (atsakymų ieškoma, re-
miantis patirtimi ir praktiniais veiksmais). Taigi, perstatinėdami
ž o d ž i o SPIRTIS raides, galėtume atmesti tokius raidžių derinius,
kaip dvi i, arba žodžius prasidedančius trimis priebalsėmis, pa-
vyzdžiui, srt arba trp. Remdamiesi praktinėmis taisyklėmis, ban-
dydami ir klysdami, dažnai randame atsakymą (STIPRIS).
Kartais kokią nors problemų sprendimo strategiją taikome, to
nežinodami: atsakymas tiesiog ateina į galvą. Visi galime prisi-
minti, kaip sukome galvą, norėdami išspręsti tam tikrą problemą,
kol viskas atsistojo į savo vietas, kai suvokėme, koks yra spren-
dimas. Šis staigus įkvėpimo blykstelėjimas vadinamas įžvalga.
Įžvalga būdinga ne tik žmogui. Vokiečių psichologas Wolfgan-
gas Köhleris (1925) įžvalgą stebėjo, tyrinėdamas šimpanzes vienoje
iš Afrikos pakrantės salų. Vieno eksperimento su šimpanze, vardu
Sultanas, metu, Kohleris už beždžionės narvo padėjo bananą ir ilgą
lazdą, bet tokiu atstumu, kad ji jų nepasiektų, o narve padėjo trum-
pą lazdą. Pastebėjęs trumpą lazdą, Sultanas čiupo ją ir p a m ė g i n o ja

pasiekti vaisių. Tačiau lazda, kaip ir b u v o sumanyta, b u v o per trum-
pa. Po kelių n e s ė k m i n g ų b a n d y m ų b e ž d ž i o n ė n u s v i e d ė lazdą ir lio-
vėsi tai dariusi, ž v a l g y d a m a s i aplinkui. Paskui staiga, tarsi g a l v o -
dama, „aha!", b e ž d ž i o n ė pašoko, vėl čiupo trumpąją lazdą, bet šiuo-
kart j o s reikėjo tam, kad prisitrauktų ilgąją lazdą, su kuria v ė l i a u
pasiekė bananą. Sultano veiksmai, kaip tvirtino Köhlens^ rodo gyvū-
no mąstymą, kuris artimesnis m o k s l u i n e g u sąlygojimui. Gausu ir
kitų akivaizdžių p a v y z d ž i ų ( 1 0 - 1 pav.).
^ Ž m o g a u s g y v e n i m e į ž v a l g a yra įprastas dalykas. K ö h l e r i s api-
būdino tai kaip p a s i t e n k i n i m o j a u s m ą , kuris lydi į k v ė p i m o b l y k s -
nius. Išsprendę keblią p r o b l e m ą arba konfliktą, j a u č i a m ė s laimin-
gi. S ą m o j u m i d ž i a u g i a m ė s taip pat dėl to, kad g e b a m e į ž v e l g t i :
staiga suprantame netikėtą pabaigą arba dviprasmiškumą, kaip pa-
s a k o j i m e apie p r o f e s o r i ų S m i t h ą , kuris s k u n d ė s i s a v o k o l e g o m s ,
k a d s t u d e n t ų p e r t r a u k i n ė j i m a i p a s i d a r ė p r o b l e m a . „ K a i tik
atsistoju kalbėti, a i š k i n o p r o f e s o r i u s , k o k s nors k v a i l y s pradeda
1 0 - 1 pav. Išradinga šimpanzė.
šnekėti."
Išmokyta, kad gali matyti save televizo-
riuje, Austin įsigeidė geriau matyti savo
KAS KLIUDO SPRĘSTI PROBLEMAS. Išradingai s p ^ į - ^ r o b i e - gerklę. Taigi ji, atsisėdusi prieš kamerą,
čiupo prožektorių ir apšvietė savo
m a s dažnai trukdo du p a ž i n t i n ė s v e i k l o s ^ g ą t u m ą i - polinkis ieš-
burną. [Remiantis Vichai Makilulo
koti patvirtinimo ir fiksacija. iliustracija, modifikuota Richardo
Swartzo (Rumbaugh ir S a v a g e -
Polinkis ieškoti patvirtinimo. Spręsti p r o b l e m a s labai trukdo n o - Rumbaugh, 1986)].
ras ieškoti t o k i o s i n f o r m a c i j o s , kuri patvirtintų m ū s ų mintis; šis

reiškinys vadinamas polinkiu ieškoti patvirtinimo. Eksperimen-
tuodamas su A n g l i j o s universitetų studentais, P. C. Wasonas ( 1 9 6 0 )
p a d e m o n s t r a v o m ū s ų nenorą siekti i n f o r m a c i j o s , kuri galėtų įro-
dyti, kad m ū s ų įsitikinimai klaidingi. W a s o n a s pateikdavo studen-
tams trijų skaičių, 2 - 4 - 6 , seką ir p r a š y d a v o atspėti, pagal k o k i ą
taisyklę sudaryta ši s k a i č i ų seka. ( T a i s y k l ė s būta paprastos: bet
k o k i e trys didėjantys s k a i č i a i . ) Prieš pateikdami s a v o a t s a k y m u s ,
„Žmogaus protas pasitelkia viską
studentai patys sudarinėjo trijų s k a i č i ų sekas, o W a s o n a s kaskart
paremti bei patvirtinti tai, ką kartą
p a s a k y d a v o j i e m s , ar tos s e k o s atitinka j o taisyklę. Kai studen-
yra nustatęs. "
tams atrodydavo, kad j i e p a k a n k a m a i mėgino ir tikrai ž i n o tai- Francisas B a c o n a s
N o v u m Organum, 1620
s y k l ę , j i e ją p a s a k y d a v o .
K o k s b u v o rezultatas? Retai t e i s i n g a s , bet v i s u o m e t n e k e l i ą s
sprendėjui abejonių: d a u g e l i s b u v o įtikėję klaidinga taisykle. D a ž -
niausiai j i e i š k e l d a v o klaidingą idėją (matyt, skaičiuojama kas du)
ir paskui i e š k o d a v o tik ją patvirtinančių įrodymų (tikrindami tokias
skaičių sekas kaip 6 - 8 - 1 0 , 1 0 0 - 1 0 2 - 1 0 4 ir kt.). Tokie eksperimen-<
tai atskleidžia, kad. m e s labiau, trokštame-turėti į r o d y m ų , - k u r k pa-
tvirtintų m ū s ų mintis, n e g u tokių, kurie galėtų jas paneigti (Klay-
10 SKYRIUS. M ą s t y m a s ir kalba 327
man ir Ha, 1987; S k o v ir Sherman, 1986). Antai, labiau tikėtina,

kad verslo vadybininkai daugiau d o m ė s i s sėkmingu darbu tų ž m o -
nių, kuriuos j i e priėmė, o ne tų, kurių nepriėmė dirbti, nes tai pa-
deda j i e m s patvirtinti s a v o įsivaizduojamą gebėjimą pasirinkti ge-
rus darbuotojus.
Kitų eksperimentų metu W a s o n a s ( 1 9 8 1 ) pastebėjo, kad ž m o -
nės, turėdami klaidingą idėją, labai tvirtai j o s laikosi. „Tas nepa-
t a i s o m a s įsitikinimas, kad j i e yra teisūs, nors faktiškai klysta, ly-
gintinas su g y v e n i m e iškylančiomis įsitikinimų krizėmis... Ž m o n ė s
vengia faktų, tampa nenuoseklūs arba visais būdais ginasi nuo nau-
jos problemai svarbios informacijos grėsmės."
Fiksacija. P a m ė g i n k i t e išspręsti keletą iš klasikinių eksperimentų

paimtų g a l v o s ū k i ų .
Sudėliokite šešis degtukus, parodytus 1 0 - 2 pav., taip, kad išeitų ke-
turi l y g i a k r a š č i a i trikampiai.
Tarkim, j u s turite 2 1 - o s , 127-ių ir 3-jų stiklinių talpos ą s o č i u s .

Kaip, įpildami ir i š p i l d a m i v a n d e n į , tiksliai atmatuotumėte 100
s t i k l i n i ų v a n d e n s ? Tai p i r m o j i iš s e p t y n i ų , 1 0 - 3 pav. p a t e i k t ų
1 0 - 2 pav. K a i p s u d ė l i o t i š e š i s d e g t u -
užduočių. Taip pat išspręskite ir kitas užduotis.
k u s , kad i š e i t ų keturi l y g i a k r a š č i a i
Kaip, naudojant degtukų dėžutę, s m e i g t u k u s ir ž v a k ę , parodytus trikampiai? (iš M. Scheerer, 1963,
„Problem solving")
1 0 - 4 pav., įtaisyti ž v a k ę s k e l b i m ų l e n t o j e ?
ĄSOČIO TALPA ATMATUOKITE VANDENS

UŽDUOTIS
A B C (STIKLINĖMIS):
1 21 127 3 100
2 14 46 5 22
3 18 43 10 5
4 7 42 6 23
5 20 57 4 29
6 23 49 3 20
7 15 39 3 18
ą s o č i u s , kurių talpa n u r o d y t a l e n t e l ė j e ,
(Būtų geriau, jei toliau skaitytumėte tik p a m ė g i n ę išspręsti v i s u s atmatuotumėte dešiniajame stulpelyje
šiuos uždavinius.) nurodytus kiekius? (iš Luchins, 1946)
V i e n a iš didesnių kliūčių p r o b l e m o m s spręsti yra f i k s a c i j a -

n e g e b ė j i m a s p a ž v e l g t i į problemą kitu ž v i l g s n i u . Kai m e s netei-
singai į s i v a i z d u o j a m e problemą, sunku pakeisti sprendimą. Jei,
m ė g i n d a m i išspręsti užduotį su degtukais, visą laiką bandėte dviejų
m a t a v i m ų erdvėje, tai trimatis sprendimas, parodytas 1 0 - 5 pav.,
n e a t e i s į galvą.
10-4 pav. Kaip, naudodami šiuos

daiktus, pritvirtintumėte žvakę prie
skelbimų lentos? (iš Duncker, 1945).
Mes įtvirtiname (fiksuojame) tam tikrus sprendimus, galvoda-

mi, kad tie, kurie buvo veiksmingi praeityje, dažnai tiks ir nau-
joms problemoms spręsti.
Paanalizuokime dar vieną galvosūkį.
Kokios turi būti paskutiniosios raidės šioje sekoje:
V-D-T-K-?-?-??
Daugumai žmonių sunku atspėti, kad likusios trys raidės yra P
(penki), Š (šeši), S (septyni). Tačiau, įveikus šį uždavinį, kitą bus
lengviau spręsti:
10-5 pav. Norint išspręsti užduotį su
Kokios turi būti paskutiniosios raidės šioje sekoje: degtukais, reikia įveikti fiksaciją, tai yra
jūsų tik dvimačių sprendimų bandy-
S-V-K-B-?-?-??
mus (iš M. Scheerer, 1963, „Problem
(Jei ir su šiuo uždaviniu sunku susidoroti, galėtumėte pamąstyti, Solving").
koks dabar mėnuo.)
Ankstesnieji sėkmingi sprendimai gali padėti išspręsti dabarti-
nes problemas, tačiau jie taip pat gali trukdyti naujai pažvelgti
susidūrus su tokia problema, kurią reikia visiškai kitaip spręsti.
Polinkis tartotiju^^ sprendimus yra tam tikra fiJksa-
cĮįos aimaw^kriTi-vadmam nuostata^ Užflavi n vs su deg-
tukais yra vienas iš proto nuostatos pavyzdžių. Tikriausiai tas pat
atsitiko ir sprendžiant uždavinius su vandens ąsočiais. Pirmąją iš
tų užduočių turbūt išsprendėte pagal tokią formulę:
B - A - 2C = reikiamas vandens kiekis.
Pagal šią formulę galima išspręsti visus septynis uždavinius. Kai
jūsų galvoje susiformavo tokia nuostata, matyt, kitus uždavinius
išsprendėte greičiau negu pirmąjį. O kaip išsprendėte šeštąjį ir sep-
tintąjį uždavinius? Ar proto nuostata nesutrukdė pamatyti daug pa-
prastesnių sprendimų (A-C - 6-ai užduočiai ir A+C - 7-ai užduo-
čiai) (žr. 10-6 pav.)?
1 0 - 6 p a v . a) V i s o m s u ž d u o t i m s a p i e
tris ą s o č i u s t i n k a t o k s s p r e n d i m a s :
B - A ~ 2 C = norimas vandens kiekis;
b) 6 ir 7 užduotis g a l i m a išspręsti
paprasčiau, pavyzdžiui, šeštąją galima
spręsti A - C . O gal dėl s a v o n u o s t a t o s
šio sprendimo būdo nepastebėjote?
(iš Luchins, 1946).
Stresas ir įtampa trukdo lanksčiai ir racionaliai mąstyti (Janis,

1 9 8 9 ) . P a v y z d ž i u i , tarptautinių krizių m e t u supaprastinti „geras
arba b l o g a s " apibūdinimai tampa fiksuoti požiūriui į priešą. A s -
m e n i n i ų krizių m e t u m ą s t y m a s taip pat dažnai esti nelankstus.
K o r ė j o s karo m e t u parašiutininkas, r e n g d a m a s i s atlikti užduotį,
g a v o paskutinį parašiutą - kairiarankiui. „Jis toks kaip ir kiti", -
p a a i š k i n o seržantas, - „tik j o i š s k l e i d i m o ž i e d a s yra kairėje". 2 , 5
k m aukštyje kareiviai v i e n a s paskui kitą i š š o k o ir s ė k m i n g a i nu-
s i l e i d o , o šis ž m o g u s ž u v o . Ištyrus atvejį, paaiškėjo, kad, š u o l i o
m e t u ištikus stresui, ž m o g u s užstrigo ties ž i n o m u parašiuto išsklei-
Proto nuostata yra panaši į
d i m o būdu. D e š i n i o j i j o u n i f o r m o s p u s ė , kur j i s paprastai rasdavo
suvokimo nuostatą (198 p.), tik ji
žiedą, b u v o visiškai sudraskyta. N e t g i j o krūtinė b u v o nudraskyta veikia ne suvokimą, o problemų
k r u v i n o s d e š i n i o s i o s rankos. U ž k e l i o l i k o s centimetrų kairėje bu- sprendimą.
v o žiedas - visiškai nepaliestas (Csikszentmihalyi, 1990).
Kitas fiksacijos tipas nepatogiai, bet tinkamai vadinamas f u n k -
c i j ų f i k s a v i m u . Tai m ū s ų polinkis objektų funkcijas suvokti nekin-
tančias ir pastovias. Ž m o g u s gali išversti visus namus, ieškodamas
atsuktuvo, nors vietoj j o galėtų panaudoti dešimties centų monetą.
Galbūt ir jūs tapote funkcijų fiksavimo auka, kai m ė g i n o t e išspręsti
Skelbimų lenta
ž v a k ė s pritvirtinimo uždavinį. Jei manote, kad degtukų dėžutės pa-
skirtis tėra viena - degtukams laikyti - galėjote nepastebėti, j o g ją
Smeigtukas
galima panaudoti ir kaip padėklą žvakei, kaip parodyta 1 0 - 7 pav. įsmeigiamas per
Naujas m u m s ž i n o m ų daiktų s u v o k i m a s ir j ų siejimas yra svarbus tuščią degtukų
dėžutę
kūrybingumo aspektas. A p i e kūrybingumą bus kalbama 11 skyriuje
„Intelektas".
Sprendimų priėmimas
ir nuomonių susidarymas
Ar verta imti lietsargį? A r galiu š i u o ž m o g u m i pasikliauti? A r
m e s t i kamuolį p a č i a m , ar perduoti žaidėjui, e s a n č i a m arčiau krep-
š i o ? - retai, spręsdami šimtus panašių kasdienių klausimų, gaišta-
m e laiką ir e i k v o j a m e j ė g a s , s t e n g d a m i e s i j u o s sistemingai apmąs-
1 0 - 7 pav. Galvojant, kaip įtaisyti žvakę,
tyti (žr. „Iš arčiau: Kaip protingai nuspręsti?"). Paprastai vadovau- r e i k i a suprasti, kad d ė ž u t ė tinka n e tik
j a m ė s intuicija. A p k l a u s ę s ž m o n e s , priimančius l e m i a m u s spren- d e g t u k a m s laikyti (iš Duncker, 1945).
dimus v a l d y m o , v e r s l o , š v i e t i m o srityse, s o c i a l i n i s p s i c h o l o g a s
Irvingas Janisas ( 1 9 8 6 ) priėjo prie i š v a d o s , kad j i e „dažnai n e -
taiko reflektyvaus (apmąstomo) problemų sprendimo metodo.
K a i p g i j i e prieina prie i š v a d o s ? Jei p a k l a u s t u m ė t e j ų pačių, tik-
riausiai j u m s paaiškintų, kad... dažniausiai nusprendžia, vadovau-
damiesi patirtimi
EURISTIKŲ TAIKYMAS IR JŲ NETINKAMAS VARTOJIMAS. Su-

trumpinti ir supaprastinti proto v e i k s m a i , kurie v a d i n a m i euristi-
k o m i s , dažnai p a d e d a padaryti protingus patirtimi grįstus spren-
dimus. Tačiau kartais j ų v e i k s m i n g u m a s brangiai kainuoja - spren-
dimai būna b l o g i . K a d suprastume, kaip euristikos l e m i a m ū s ų
intuityvius sprendimus, ir tai, kaip j o s gali m u s nuvesti k l y s t k e -
liais, p a n a g r i n ė k i m e dvi k o g n i t y v i n ė s p s i c h o l o g i j o s atstovų A m o -
s o T v e r s k y ir D a n i e l i o K a h n e m a n o ( 1 9 7 4 ) išaiškintas euristikas:
tipiškumą ir pasiekiamumą.
Tipiškumo euristika. Kai apie reiškinio arba daikto tikimybę spren-

d ž i a m a pagal tai, kaip gerai j i s atitinka tam tikrą prototipą, taiko-
ma t i p i š k u m o e u r i s t i k a . Kad būtų aiškiau, panagrinėkime:
Kas nors jums papasakoja apie žmogų, kuris yra neaukštas, liek-
nas ir mėgsta poeziją, o paskui prašo spėti, ar daugiau tikėtina,
kad šis žmogus yra klasikinės literatūros profesorius JAV tarp- „Sutrumpintas informacijos apdo-
universitetinės sporto lygos universitete, ar sunkvežimio vairuo- rojimas - vadinamosios euristikos,
tojas. Kuris atsakymas geresnis? (iš Nisbett ir Ross, 1980). - kurios paprastai esti ir veiksmin-
gos, ir padeda sutaupyti nepapras-
Jei j ū s esate toks, kaip dauguma žmonių, atsakytumėte, kad protai daug laiko kasdienėmis situaci-
f e s o r i u s , n e s atrodo, kad tai tipiškesnis universiteto m o k s l i n i n k ų jomis, - ima veikti prieš mus
n e g u sunkvežimio vairuotojų aprašymas. Tipiškumo euristika padėjo prekyboje... Polinkis priimant
skubiai nuspręsti. B e t šis būdas taip pat paskatino nepaisyti kitos sprendimus nuvertinti ankstesnes
svarbios i n f o r m a c i j o s , p a v y z d ž i u i , tokios, kaip bendras klasikinės tikimybes arba išvis jų nepaisyti
literatūros p r o f e s o r i ų skaičius ir bendras s u n k v e ž i m i ų vairuotojų neabejotinai yra viena iš svar-
biausių intuityvių numatymų
skaičius. Jei aš p a d e d u ž m o n ė m s pasvarstyti šį klausimą, papras-
problemų. "
tai j i e patys samprotaudami suranda atsakymą, kuris prieštarauja
Davidas Drcmanas
jų tiesioginės intuicijos padiktuotai išvadai. Pokalbis paprastai vyks- Contrarian I n v e s t m e n t S t r a t e g y : T h e
P s y c h o l o g y of Stock
ta m a ž d a u g taip: Market S u c c e s s , 1979
K l a u s i m a s : Pirmiausia pagalvokime, kiek yra profesorių, ku-
riems tiktų šis apibūdinimas. Kiek, manytumėte, yra tarpuniver-
sitetinės sporto lygos universitetų?
A t s a k y m a s : Manyčiau, apie 10.
Klausimas: Kiek, jūsų manymu, kiekviename iš jų yra klasikinės

literatūros profesorių?
A t s a k y m a s : Galbūt po keturis.
Klausimas: Gerai, yra keturiasdešimt klasikinės literatūros pro-

fesorių. Kokia dalis jų yra neaukšti ir liekni?
Atsakymas: Sakykime, pusė.
Klausimas: O kiek iš tų dvidešimties mėgsta poeziją?
Atsakymas: Sakyčiau, pusė - dešimt profesorių.
Klausimas: Gerai, o dabar pagalvokime, kiek yra sunkvežimio
vairuotoji{, kuriems tiktų šis apibūdinimas. Taigi, kiek yra sunk-
vežimio vairuotojų?
Atsakymas: Galbūt 400 000.
Klausimas: Kiek iš jų yra neaukštų ir lieknų?
Atsakymas: Nedaug - gal vienas iš aštuonių.
Klausimas: Iš šių 50 000, koks procentas mėgsta poeziją?
Atsakymas: Sunkvežimio vairuotojų, mėgstančių poeziją? Galbūt
vienas iš šimto - o, aš jau suprantu, kur visa tai krypsta - vadinasi,
500 neaukštų, lieknų, mėgstančių poeziją sunkvežimio vairuotojų.
Klausimas: Taigi, nors mano apibūdinto žmogaus bruožai tipiškesni
klasikinės literatūros profesoriui negu sunkvežimio vairuotojui, visgi
(net pripažįstant jūsų stereotipą) tikimybė, kad šis žmogus yra sunk-
vežimio vairuotojas, yra 50 kartų didesnė.
Tipiškumo euristikos galią gerai iliustruoja „konjunkcijos klai-
da" (Tversky ir Kahneman, 1983). Tyrėjai pasakė studentams, kad
„Bilui trisdešimt ketveri metai. Jis protingas, bet be fantazijos, be
valios ir apskritai be polėkio. Mokykloje jam sekėsi matematika, o
humanitariniai ir socialiniai mokslai - nelabai". Po tokio apibūdi-
nimo studentai nusprendžia, kad mažai tikėtina, j o g „Bilo pomėgis -
groti džiazo muziką". Tačiau 87% manė, kad didesnė tikimybė, j o g
„Bilas yra buhalteris ir mėgsta groti džiazo muziką" (Bilas atrodė
tipiškesnis buhalteris). Jei su tuo sutinkate, pagalvokite: argi tiki-
mybė, kad Bilas ir groja džiazo muziką, ir yra buhalteris, yra di-
desnė už tikimybę, kad jis tik groja džiazą? (Kartu sujungti du įvy-
kiai negali būti labiau tikėtini už kiekvieną jų atskirai.)
Šie pavyzdžiai liudija tipiškumo euristikos galią. Spręsdami apie
tam tikro dalyko tikimybę, m e s intuityviai gretiname jį su mūsų tu-
rima tos kategorijos psichine pateiktimi, pavyzdžiui, su tuo, kokie „ Kurdami šias problemas, mes
esti sunkvežimių vairuotojai arba buhalteriai. Jei tik tai sutampa, neketinome žmonių apkvailinti.
paprastai į kitokius - statistikos arba logikos - argumentus nekrei- Visos mūsų problemos mus pačius
piama dėmesio. apkvailino. "
Amosas Tversky, 1985
Pasiekiamumo euristika. Pasiekiamumo euristika veikia tuomet,

kai savo sprendimus grindžiame atmintyje laikoma ir lengvai pa-
s i e k i a m a i n f o r m a c i j a . Jei su k o k i u nors d a l y k u s u s i j ę p a v i e n i a i
p a v y z d ž i a i l e n g v a i p r i s i m e n a m i - j e i j i e greitai ateina į g a l v ą , -
d a r o m e p r i e l a i d ą , k a d tai yra įprasta. D a ž n i a u s i a i taip ir yra, b e t
n e v i s a d a . K a d t u o į s i t i k i n t u m ė t e , p a m ė g i n k i t e atspėti, ar d a ž n i a u
raidė k b ū n a a n g l ų k a l b o s ž o d ž i ų p i r m o j i , ar trečioji raidė?
K a d a n g i ž o d ž i a i , kurių p i r m o j i raidė k g r e i č i a u a t e i n a į g a l v ą
n e g u tie, kurių k yra trečioji raidė, d a u g u m a ž m o n i ų m a n o , k a d
d a u g i a u ž o d ž i ų , kurių k p i r m o j i raidė, o n e trečioji. Iš tikrųjų ti-
k i m y b ė , k a d d a ž n i a u k p a s i t a i k o k a i p trečioji raidė, yra tris kar-
tus d i d e s n ė .
Sprendimų klaidos, padarytos naudojant p a s i e k i a m u m o euris-
tiką, d a ž n i a u s i a i n e d a r o ž a l o s , t a č i a u n e v i s u o m e t . D a u g e l i s svar-
b i ų s p r e n d i m ų yra s u s i j ę su r i z i k o s į v e r t i n i m u . A r m u m s p r i i m -
t i n i a u e n e r g i j ą g a m i n t i n a u d o j a n t b r a n d u o l i n į kurą ar a n g l į , iš da-
l i e s p r i k l a u s o ir n u o to, k a i p v e r t i n a m e riziką s v e i k a t a i ir a p l i n -
kai. M ū s ų p a s t a n g a s užkirsti k e l i ą į v a i r i o m s m i r š t a m o m s l i g o m s
l e m i a tai, k a i p v e r t i n a m e j ų a t s i r a d i m o t i k i m y b ę . M ū s ų p a s i r i n k i -
m a s l e i s t i arba n e l e i s t i p i n i g ų v a l s t y b i n ė s e l o t e r i j o s e ( k u r i o s lai-
m ė j i m a i s g r ą ž i n a tik a p i e p u s ę surinktų p i n i g ų ) p r i k l a u s o n u o to,
ar n u j a u č i a m e turį g a l i m y b ę laimėti. Žinant, kad t i k i m y b ė l a i m ė t i
l o t o d i d ž i a u s i ą l a i m ė j i m ą yra m a ž d a u g v i e n a s iš d e š i m t i e s m i l i -
j o n ų , t i k i m y b ė l a i m ė t i l o t e r i j o j e n e ką d i d e s n ė k a i p būti nutrenk-
tam žaibo.
IŠARČIAU.
Kaip priimti protingą sprendimą NAUDA KAINA
1. Aš išlošiu 1. Aš pralošiu
Ištyrę, kaip žmonės priima tinkamus arba netin-
kamus sprendimus, psichologai Danielis Wheele- 2. Kiti išlošia 2. Kiti pralošia
ris ir Irvingas Janisas (1980) sugalvojo išmintingų 3. Patenkintas savimi 3. Nepatenkintas savimi
sprendimų priėmimo sistemą. Žmonėms, turintiems 4. Kiti pritaria 4. Kiti nepritaria
priimti sprendimą, jie siūlo penkis žingsnius:
1. Priimkite iššūki Tikros galimybės arba problemos mus svarstymus surašykite į kelias grupes. Pa-
negalima ignoruoti. Neracionalizuokite („Man šitai sak Wheelerio ir Janiso, taip darę žmonės vėliau
negali atsitikti"). Neatidėliokite („Vėliau su tuo su- mažiau apgailestavo ir buvo tvirčiau apsisprendę
sitvarkysiu"). Nepermeskite atsakomybės kitiems dėl savo pasirinkimo.
(„Tegul Jonas to imasi"). Nepulkite į paniką.
4. Apsispręskite. Rinkitės tą alternatyvą, kuri jums,
2. Ieškokite alternatyvų. Patikslinkite ir sukonkretin- mažiausiai kainuodama, duos didžiausią naudą.
kite savo tikslus ir pagalvokite, kaip jų sieksite.
5. Tvirtai laikykitės savojo sprendimo. Numatykite
3. įvertinkite alternatyvas. Turėdami omenyje kiek- galimus sunkumus ir pasirenkite juos įveikti. Įver-
vieną pagrįstą alternatyvą, užpildykite lentelę, tinkite padarinius ir pradėkite kitą sprendimų cik-
kurios pavyzdį matote. Visus teigiamus ir neigia- lą, priimdami naujų problemų ir galimybių iššūkį.
Tie, kurie įkalbinėja m u s apsidrausti g y v y b ę , sveikatą bei nuo „ Žmogaus protą labiausiai veikia
v a g y s č i ų , kartais n a u d o j a s i m ū s ų p o l i n k i u m a n y t i , esą labiau tie dalykai, kurie iš karto ir staiga
tikėtini yra tie dalykai, kuriuos galima nesunkiai įsivaizduoti (Cial- gali jį nustebinti bei užgriūti, kurie
iškart užpildo ir įkvepia jo vaiz-
dini ir Carpenter, 1981). Ž m o n ė s gali įsivaizduoti savo gedinčią
duotę. Tuomet beveik nepastebimai
šeimą arba pavogtą turtą, o draudimo agentai geba paryškinti tuos
pradedama suvokti ir manyti, kad
nelaimių vaizdinius, dėl to šie atrodo dar labiau tikėtini - vadi- visa yra panašu į tuos kelis protą
nasi, verta nuo jų apsidrausti. Vieno eksperimento metu Larry Gre- užvaldančius objektus. "
gory ir j o k o l e g o s ( 1 9 8 2 ) v i e n i e m s Arizonos g y v e n t o j a m s pateikė Francisas Baconas
N o v u m Organum, 1620
kabelinę T V reklamuojančią informaciją, kitų paprašė įsivaizduo-
ti, kaip j i e m s gera leisti laiką žiūrint filmus per šią T V užuot lei-
dus pinigus vaikų auklei ir dujoms. Pastarosios grupės tiriamieji,
nesunkiai į s i v a i z d a v ę s a v e žiūrint šią TV, daugiau kaip du kartus
dažniau b u v o linkę tapti j o s abonentais.
P a s i e k i a m u m o euristika veikia ir mūsų socialinius vertinimus.
Ruth Hamill ir j o s bendradarbiai ( 1 9 8 0 ) pateikė ž m o n ė m s vienin-
telį ryškų pavyzdį apie netinkamai teikiamą socialinę paramą. Tai
buvo atvejis apie ilgai socialinę paramą gaunančią moterį, turėju-
sią nuo skirtingų vyrų kelis nepaklusnius vaikus. Pagal statistiką
toks atvejis yra išimtis: dauguma amerikiečių socialinę paramą
gauna 4 metus arba mažiau ( D u n c a n ir kt., 1988). Pastebėta, kad
kartu pateikus ryškų pavienį atvejį ir tikruosius statistikos duo-
menis, vėliau ž m o n ė m s , išsakantiems savo nuomonę apie gaunan-
čiuosius socialinę paramą, įsiminęs pavienis atvejis pasirodė esąs
įtikinamesnis. Vaizdingas pasakojimas, regis, atstoja tūkstančius
faktinių statistikos duomenų.
PERDĖTA SAVIKLIOVA. Intuityvių euristikų taikymas sprendžiant,

noras patvirtinti turimus įsitikinimus ir mūsų gebėjimas pateisinti
klaidas susijungia ir sukuria p e r d ė t ą s a v i k l i o v ą - polinkį perver-
tinti savo žinojimo ir vertinimų tikslumą.
K a h n e m a n a s ir Tversky ( 1 9 7 9 ) paprašė ž m o n i ų įvertinti at-
sakymus į mažai ž i n o m u s faktinius klausimus. Šie atsakymai tu-
rėjo apimti gana plačią skalę, kurioje tikrai būtų tikrasis atsaky-
mas. Pavyzdžiui, „esu įsitikinęs 98%, kad 1980 metais veikiančių
branduolinių j ė g a i n i ų p a s a u l y j e b u v o daugiau kaip , bet
mažiau kaip ". M a ž d a u g trečdalis ž m o n i ų vertinimų, kai j i e
b u v o 98% įsitikinę, n e b u v o teisingi. (Čia teisingas atsakymas -
189 j ė g a i n ė s . ) Ž m o n ė s dažnai k l y d o , nors ir labai p a s i t i k ė j o
savimi.
Taip pat ir atsakydami į tokius klausimus, kaip: „Ar absentas
yra likeris ar brangakmenis?", ž m o n ė s yra dažniau tikri n e g u tei-
sūs. Kai tik 60% atsakymų būna teisingų, paprastai 75% jaučiasi
dėl jų tikri. N e t g i tada, kai ž m o n ė s jaučiasi visai tikri 100%, maž-
334 IV D A L I S . M o k y m a s i s ir m ą s t y m a s
IŠ A R Č I A U . Rizikos s u v o k i m a s -
s t a t i s t i k o s ir e u r i s t i k o s s u s i k i r t i m a s
Kadangi ryškūs, gyvi įvykiai yra lengviau prisi- tant dingusių vaikų portretus, kyla mintis, kad yra
menami, jie atrodo labiau paplitę ir dažniau pasi- pavojus, jog ir jūsų vaiką koks nors nepažįstama-
taikantys negu yra iš tikrųjų. sis gali pagrobti - nors tokių atsitikimų, kaip nuro-
doma Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo minis-
„Dauguma žmonių mąsto emociškai, o ne kieky- terijos ataskaitoje, visoje šalyje iš tiesų būna ne
biškai", - sakė Oliveris Wendeliis Holmesas. Pri- daugiau kaip 3 0 0 per metus (Bonner, 1990).
sižiūrėję per televiziją ir spaudoje siaubingų avia- 1988 m. skrendant virš Škotijos, „Pan Am Flight
katastrofų vaizdų, žmonės bijo keliauti lėktuvais, ge- 103" sprogo teroristų padėta bomba, privertusi dau-
riau rinkdamiesi savo automobilius. 4 4 % iš skridu- gelį numačiusių atostogauti užsienyje likti namie ir
siųjų lėktuvais 1989 metais prisipažino jautę baimę keliauti daug pavojingesniais greitkeliais. Tie pa-
(Gallupo ataskaita, 1989). tys išgąsdinti žmonės ir toliau važinėja neprisisegę
Paradoksas, bet faktiniai statistikos duomenys saugos diržų, surūko milijardus cigarečių per me-
yra tokie, kad per 1980 metus Jungtinių Amerikos tus, maukia alkoholį ir ryja maistą, o tai sukelia di-
Valstijų keliautojai turėjo 26 kartus didesnę tikimybę džiausią riziką susirgti širdies ligomis. Taip yra dėl
žūti automobilio katastrofoje negu skrisdami lėktu- to, kad žmonių suvokiama rizika iš esmės nėra su-
vu (Nacionalinė saugumo taryba, 1991). Pavyzdžiui, sijusi su tikrąja rizika (Slovic, 1987) - šis reiškinys
per 1986 ir 1987 metus iš 13 milijonų planuotų skry- iš dalies paaiškinamas tuo, kad mes labiau bijome
džių įvyko 5 nelaimingi atsitikimai, arba 1 iš 2,6 mi- tų dalykų, kurių negalime kontroliuoti, ir iš dalies
lijono, kur būta žmonių aukų (Herbert, 1988). tuo, kad pervertiname bauginančių, išgarsintų ir
Nors bendrieji statistikos duomenys rungtyniau- žinomų įvykių tikimybę.
ja su ryškiais katastrofų aukų vaizdiniais, daugu- Protingi ž m o n ė s - planuodami savo keliones,
mai žmonių įsiminę pavyzdžiai atrodo įtikinames- nuspręsdami laikytis dietos, apibrėždami saugumo
ni. Tai galima palyginti su ryklių užpuolimo tiki- normas, įvertindami pavojų aplinkai - rizikos laipsnį
mybės vertinimu pasižiūrėjus „Nasrus": nesvarbu, nustato, remdamiesi ne lengviausiai protui pasie-
kokia būtų statistika, atmintin įstrigę vaizdai gali su- kiamais žiniasklaidos suformuotais vaizdais, bet
stiprinti plaukiko įsivaizduojamą pavojų. Arba, ma- faktiniais statistikos duomenimis.
d a u g 1 5 % a t s a k y m ų b ū n a k l a i d i n g i ( F i s c h h o f f ir k t . , 1 9 7 7 ) . ( A b -
s e n t a s , j e i j u m s tai į d o m u , y r a s a l d y m e d ž i o a r o m a t o likeris.)
P e r d ė t a s p a s i t i k ė j i m a s s a v i m i turi į t a k o s p r i i m a n t sprendimą
ir k i t o m i s g y v e n i m o s ą l y g o m i s . B i r ž o s m a k l e r i a i ir k o n s u l t a n t a i
p a r d a v i n ė j a s a v o p a s l a u g a s , b ū d a m i tikri, k a d j i e gali nupirkti ak-
cijų m a ž e s n e kaina negu rinkos vidurkis, nepaisydami daugybės
prieštaraujančių faktų (Malkiel, 1985). (Perkant akcijas X , reko-
m e n d u o j a m a s b r o k e r i o , nutarusio, j o g laikas pirkti, k a i n a s nusta-
to pardavėjas, nutaręs, kad laikas jas parduoti. N e p a i s a n t j ų tik-
r u m o , j i e abu negali būti teisūs.)
N o r ė d a m a s patikrinti, kaip ž m o n ė s pasitiki s a v i m i , atlikdami s o -
c i a l i n i u s v e r t i n i m u s , D a v i d a s D u n n i n g a s ir j o k o l e g o s ( 1 9 9 0 ) p a -
prašė Stanfordo universiteto studentų nuspėti, kokie bus nepažįsta-
m o j o atsakymai į 2 0 klausimų, kuriais reikalaujama pasirinkti v i e -
n ą iš d v i e j ų g a l i m y b i ų . B u v o k l a u s i a m a : ar ž m o g u s r e s t o r a n e r a s -
tus penkis svarus įsidės sau į kišenę ar radinį atiduos; ar ž m o g u s

rengiasi egzaminui vienas ar kartu su kitais; ar ž m o g a u s paskaitų
užrašai yra tvarkingi ar netvarkingi. Tiriamieji, žinodami klausimų
pobūdį (bet ne pačius klausimus), pirmiausia galėjo išklausinėti ver-
tinamąjį asmenį apie j o m o k s l o interesus, pomėgius, šeimos padėtį,
siekius, stipriąsias ir silpnąsias ypatybes, astrologinį ženklą ir visa
kita, kas, jų manymu, galėtų būti naudinga. Vėliau tas asmuo at-
sakydavo į 2 0 klausimų, o j o klausinėtojas spėdavo, kokie bus j o
atsakymai.
K o k s b u v o rezultatas? Klausinėtojų „perdėtas tikrumas b u v o
labai ryškus". 6 3 % jų spėjimų b u v o teisingi, tačiau j i e jautėsi vi-
dutiniškai 75% tikri. Kai reikėjo atspėti savo kambario draugo at-
sakymus į 2 0 klausimų, spėjimai b u v o šiek tiek tikslesni - 68%
jų buvo teisingi. Tačiau ir šiuokart jų 78% siekiantis tikrumas pra-
n o k o tikslumą. B e to, labiausiai tikrų s a v o sprendimais ž m o n i ų
perdėta savikliova b u v o didžiausia.
Gal savo p a č i ų b ū s i m u s p o e l g i u s ž m o n ė s n u m a t o g e r i a u ?
Kad šitai išsiaiškintų, Robertas V a l l o n e ' a s ir j o bendradarbiai
( 1 9 9 0 ) paprašė s t u d e n t ų m o k s l o m e t ų p r a d ž i o j e numatyti, ar
j i e baigs kursą, ar balsuos per lapkričio m ė n e s į įvyksiančius rin-
kimus, ar skambins savo tėvams daugiau kaip du kartus per mėnesį
ir kt. Studentai b u v o vidutiniškai 84% tikri s a v o numatymais.
V ė l i a u apklausus, kaip b u v o iš tikrųjų, paaiškėjo, kad tik 71%
spėjimų b u v o teisingi. N e t g i tada, kai j i e b u v o tikri savimi 100%,
15% jų spėjimų b u v o klaidingi.
P a n a g r i n ė k i m e dar tai, kaip u n i v e r s i t e t o pirmakursiai kal-
ba apie savo ateitį. Tik 2% pradėjusių studijuoti A m e r i k o s stu-
dentų sako, j o g labai tikėtina, kad j i e v i s a m laikui arba laiki-
nai nutrauks studijas (Astin, 1991). Tačiau kitų 9 8 % o p t i m i z -
m a s yra nepamatuotas. M a ž d a u g p u s ė studentų, pradedančių stu-
dijuoti universitete, neįveikia 4 metų programos ir per 5 metus
neįgyja laipsnio.
Kaip ir kitokie informacijos apdorojimą sutrumpinantys pažin-
tiniai veiksniai, perdėta savikliova yra vertinga. Tinkamai neįver-
tinus savo g a l i m y b ė s klysti priimant karinius, politinius ir ekono-
minius sprendimus, gali kilti baisių padarinių, tačiau tokie pat gali
būti ir s a v i k l i o v o s stokos rezultatai. Ž m o n ė s , kurie klysta dėl to, „Žinojimas yra manyti, kad žinai,
kad per daug savimi pasitiki, g y v e n a džiaugsmingiau, j i e m s leng-
kai ką nors žinai, ir pripažinti, kad
nežinai, kai to nežinai. "
viau tvirtai nuspręsti (Baumeister, 1989; Taylor, 1989). B e to, grei- Confucius, 551 - 4 7 9 pr. Kr. Analccts
tas ir aiškus grįžtamasis ryšys apie jų sprendimų tikslumą - kaip
tas, kurį gauna sinoptikai po k i e k v i e n o s dienos prognozių - š i e m s
ž m o n ė m s leidžia greitai išmokti tikroviškiau vertinti savo tikslu-
mą ( F i s c h h o f f , 1982). Išmintingas supratimas, kada ž i n o m e ir ka-
da n e ž i n o m e , ateina su patirtimi.
SPRENDIMŲ FORMULAVIMAS. Kitas būdas ž m o g a u s protingumui

(racionalumui) įvertinti yra nustatyti, ar tas pats dalykas, pateik-
tas d v i e m skirtingais, bet l o g i k o s požiūriu l y g i a v e r č i a i s būdais,
sukels tą patį atsaką. P a v y z d ž i u i , chirurgas, p a s a k y d a m a s , kad per
tam tikras operacijas 10% pacientų miršta, arba 9 0 % operuojamųjų
i š g y v e n a , pateikia tą pačią i n f o r m a c i j ą . Tačiau p o v e i k i s ne toks
pat. Ž m o n ė m s , kurie išgirdo, kad 10% miršta, rizika atrodė e s a n -
ti didesnė (Marteau, 1989). K l a u s i m o p a t e i k i m o būdo p o v e i k i s va-
dinamas f o r m u l a v i m o p o v e i k i u .
K a h n e m a n a s ir T v e r s k y ( 1 9 8 4 ) tyrinėjo f o r m u l a v i m o p o v e i k į ,
pateikdami įvairias situacijas, p a v y z d ž i u i :
Įsivaizduokite, kad Jungtinės Amerikos Valstijos rengiasi reto gri-

po epidemijai, kuri, kaip numatoma, nusineš 600 žmonių gyvybes.
Siūlomos dvi skirtingos programos ligai įveikti.
Ž m o n ė s t e i k ė p i r m e n y b ę A p r o g r a m a i , kai turėjo p a s i r i n k -
ti p a g a l š i u o s apibūdinimus:
Priėmus A programą, pavyktų išgelbėti 200 žmonių.

Priėmus B programą, tikimybė, kad visi 600 žmonių bus išgelbėti,
yra 1/3, o tikimybė, kad jų nepavyks išgelbėti, - 2/3.
K i t i e m s , k u r i e m s tos p a č i o s g a l i m y b ė s b u v o n u s a k y t o s ki-
tais ž o d ž i a i s , p r i i m t i n e s n ė a t r o d ė B p r o g r a m a :
Jei bus priimta A programa, numirs 400 žmonių.

Jei bus priimta B programa, tikimybė, kad niekas nenumirs, yra
yra 1/3, o tikimybė, kad visi 600 žmonių numirs, - 2/3.
Pirkėjai taip pat palankiau reaguoja, kai nurodoma, kad jautie-

na yra „75% liesumo", o ne „ 2 5 % riebumo" (Levin ir Gaeth, 1988).
Naujas g y d y m o būdas ž m o n ė m s atrodo s ė k m i n g e s n i s ir priimti-
nesnis, jei s a k o m a , kad j u o „ 5 0 % p a v y k s t a pagydyti", o ne tada,
kai sakoma, kad „ 5 0 % n e p a v y k s t a p a g y d y t i " ( L e v i n ir kt., 1988).
P a s v a r s t y k i m e f o r m u l a v i m o p o v e i k į e k o n o m i k o s ir v e r s l o
s p r e n d i m a m s . D a u g u m a i ž m o n i ų u ž m o k e s č i o s u m a ž i n i m a s 7%,
kai nėra i n f l i a c i j o s , atrodo d a u g labiau n e p a g e i d a u t i n a s n e g u u ž -
m o k e s č i o p a d i d i n i m a s 5%, kai yra 12% infliacija - nors iš e s m ė s
tai yra tas pats ( K a h n e m a n ir kt., 1 9 8 6 ) . Kai s t o m a t o l o g a s pa-
s i ū l o j u m s 5% n u o l a i d ą , j e i tuoj pat a t s i s k a i t y s i t e grynais, n e p a -
sijusite itin nuskriausti, kad, v ė l i a u m o k ė d a m i , turėsite m o k ė t i
visą sumą. Tačiau tikriausiai s u s i e r z i n s i t e , j e i apie tą patį m o -
kestį bus kitaip p a s a k y t a , p a v y z d ž i u i , p a g r i n d i n i s m o k e s t i s b u s
s u m a ž i n t a s 5%, o m o k a n t v ė l i a u , r e i k ė s m o k ė t i t o k i o pat d y d ž i o
p a p i l d o m ą p r i e m o k ą . K a ž k o d ė l 5 % p r i e m o k a trikdo labiau n e g u
netektoji 5% n u o l a i d a - nors iš e s m ė s yra v i e n a s ir tas pats. O
ž m o n ė s , kurie v a ž i u o t ų į kitą p a r d u o t u v ę tam, kad sutaupytų 5
dolerius, pirkdami kišeninį kalkuliatorių, paprastai sako, kad ne-

sistengtų sutaupyti 5 dolerių, pirkdami 2 0 0 dolerių kainuojančią
aparatūrą. Taigi n u o būdo, kuriuo apibūdinami 5 sutaupyti dole-
riai, priklauso m ū s ų reakcija.
Stebėtina, kad ž m o n i ų sprendimus taip nesunku paveikti. Tai
verčia manyti, kad m e s gerai n e a p g a l v o j a m e savo vertinimų ir
sprendimų, ir tie, kurie supranta f o r m u l a v i m o galią, gali tuo pa-
sinaudoti, norėdami paveikti svarbius sprendimus - pavyzdžiui,
formuluodami apklausos klausimus taip, kad tam tikram požiūriui
būtų pritarta arba j i s būtų atmestas.
Šališkumas dėl įsitikinimų

Pastebėjote, kad dabartinė psichologija, analizuodama mąsty-
m o klausimus, dažnai pabrėžia tai, kad esame linkę į šališkumus:
i e š k o m e duomenų, patvirtinančių m ū s ų nuomonę, taikome veiks-
mingas, bet klaidingas euristikas, pernelyg pasitikime savimi, pa-
siduodame formulavimo įtakai. Gal, pasitelkę formaliąją logiką,
galime išvengti šališkumo, kuris kyla dėl įsitikinimų?
Logika čia gali padėti, bet m u m s vis dėlto lengviau sutikti su
tomis išvadomis, kurios sutampa su mūsų nuomone. Panagrinėki-
m e loginį argumentą:
Pirmoji prielaida: kai kurie komunistai yra golfininkai.

Antroji prielaida: visi golfininkai yra marksistai.
Išvada: kai kurie komunistai yra marksistai.
E k s p e r i m e n t o m e t u b e v e i k visi tiriamieji teisingai suprato,
kad išvada logiškai išplaukia iš prielaidų (Oakhill ir kt., 1989).
Tačiau p a s v a r s t y k i m e šį:
Pirmoji prielaida: kai kurie komunistai yra golfininkai.
Antroji prielaida: visi golfininkai yra kapitalistai.
Išvada: kai kurie komunistai yra kapitalistai.
D a u g e l i u i ž m o n i ų prireikė daugiau laiko, kad suprastų, j o g
išvada, padaryta remiantis š i o m i s prielaidomis, yra lygiai taip
pat pagrįsta. (Turint o m e n y j e kintančią komunistinių šalių eko-
n o m i n ę politiką, nūnai ž m o n ė m s su šia išvada lengviau sutikti.)
O šią išvadą įvertinkite patys (iš Hunt, 1982):
Pirmoji prielaida: žmonės, kurie pripažįsta demokratiją, pri-

pažįsta žodžio laisvę.
Antroji prielaida: diktatoriai nepripažįsta demokratijos.
Išvada: diktatoriai nepripažįsta žodžio laisvės.
Jei ši i š v a d a j u m s atrodo l o g i š k a , t u o m e t e s a t e v e i k i a m i
š a l i š k u m o d ė l į s i t i k i n i m ų - polinkio dėl įsitikinimų iškreipti lo-
g i š k ą m ą s t y m ą (Oakhill ir kt., 1990). Panagrinėkite kitą t e i g i n i ų

grupę - tokios pat formos ir logikos - ir pastebėsite, kad su šia
i š v a d a d a u g l e n g v i a u nesutikti:
Pirmoji prielaida: liepsnelė turi plunksnas.

Antroji prielaida: vištos nėra liepsnelės.
Išvada: vištos neturi plunksnų.
Tai šališkumas dėl įsitikinimų: lengviau s u v o k i a m e n e l o g i š k u -

m ą ~ t ų i š v a d ų , kurios neatitinka m ū s ų įsitikinimų ( „ v i š t o s neturi
plunksnų"), n e g u tų, kurios su m ū s ų įsitikinimais sutampa („dik-
tatoriai nepripažįsta ž o d ž i o laisvės").
ĮSITIKINIMŲ TVARUMO REIŠKINYS. Dar v i e n a s n e r a c i o n a l u m o

šaltinis yra v a d i n a m a s i s į s i t i k i n i m ų t v a r u m a s , t. y. m ū s ų p o l i n -
kis tvirtai laikytis s a v o įsitikinimų susidūrus su priešingais įro-
d y m a i s . Įsitikinimų tvarumas dažnai įžiebia socialinį konfliktą.
Tai atskleidė Charlesas Lordas su k o l e g o m i s ( 1 9 7 9 ) , tirdami dvi
studentų grupes. V i e n a grupė palaikė mirties b a u s m ę , kita b u v o
prieš ją. A b i grupės s u s i p a ž i n o su d v i e m tariamai naujų tyrimų
rezultatais, kurių v i e n i patvirtino, o kiti prieštaravo n u o m o n e i ,
esą mirties b a u s m ė sulaikanti nuo nusikaltimo. K i e k v i e n a i gru-
pei d i d e s n į įspūdį darė tas tyrimas, kuris rėmė j o s įsitikinimą, o
p r i e š i n g u s rezultatus g a v ę s tyrimas k ė l ė abejonių. Taigi supažin-
dinus dvi skirtingai į mirties b a u s m ę žiūrinčias grupes su to pa-
ties d a l y k o skirtingais į r o d y m a i s , nesutarimas tarp grupių su-
stiprėjo.
Įsitikinimų tvarumui pažaboti yra paprasta.priemonė: pagalvoti
apie priešingą nuomonę. Lordas ir j o bendradarbiai (1984),„karto-
dami tyrimą apie mirties bausmę, kai kurių tiriamųjų prašė pasi-
stengti „būti objektyvesniems ir nešališkiems". Šis prašymas nesu-
mažino šališko d u o m e n ų vertinimo. Kitos grupės buvo prašoma pa-
svarstyti priešingą g a l i m y b ę - paklausti savęs: „ar mano vertini-
„ Nuo jūsų įsitikinimo priklauso tai,
mas būtų toks pat, jei to paties tyrimo rezultatai paremtų kitą pusę".
kaip suvokiate visą kitą svarbią
P a m ė g i n ę į s i v a i z d u o t i p r i e š i n g u s dalykus ir apie j u o s pamąstę,
informaciją. Jei manote, kad šalis
ž m o n ė s nebe taip šališkai vertino j i e m s pateiktus duomenis. yra priešiška, tikriausiai dvipras-
Jei dviprasmiški d u o m e n y s aiškinami taip, tarsi palaikytų jau miškus jos veiksmus aiškinsite kaip
turimą a s m e n s n u o m o n ę , tai gal informacija, aiškiai atskleidžianti įrodančius jos priešiškumą. "
Politologas Robertas Jcrvisas, 1985
to įsitikinimo prielaidų klaidingumą, jį sugriauna? Nebūtinai. Sa-
v o eksperimentais Craigas A n d e r s o n a s ir L e e R o s s a s nustatė, kad
gali būti labai sunku pakeisti klaidingą įsitikinimą, jei yra jį pa-
laikančių minčių. V i e n o tokio tyrimo, atlikto kartu su Marku Lep-
peru ( 1 9 8 0 ) , metu tiriamiesiems b u v o siūloma pasvarstyti, kas g e -
resni gaisrininkai - ar linkę rizikuoti ar atsargūs ž m o n ė s . Paskui
pusei tiriamųjų papasakota apie rizikuoti linkusį ž m o g ų , kuris bu-
v o puikus gaisrininkas, ir apie atsargųjį, kuris buvo prastas gaisri-

ninkas. Iš šių pavyzdžių tiriamieji susidarė nuomonę, kad linkę ri-
zikuoti ž m o n ė s paprastai yra geresni gaisrininkai. Paprašyti pa-
aiškinti šią savo nuomonę, j i e paprastai atsakydavo, kad „linkę ri-
zikuoti yra drąsesni". Kitiems tiriamiesiems tyrėjai pateikdavo du
p a v y z d ž i u s , kurie siūlė priešingą išvadą - kad atsargūs ž m o n ė s
būna geresni gaisrininkai. Tiriamieji dažniausiai mąstė taip: „At-
sargūs ž m o n ė s , prieš veikdami, pagalvoja. Tad labiau tikėtina, kad
j i e nepadarys kvailų klaidų".
Paskui tyrėjai sugriaudavo abiejų grupių įsitikinimų pagrindus,
pateikdami teisingą informaciją - kad tie atvejai buvo paprasčiau-
siai sugalvoti. Ar, paneigus duomenis, pakito tiriamųjų naujai su-
sidarę įsitikinimai? Nelabai, nes tiriamieji ir toliau atkakliai sa-
vaip aiškino, kodėl šie nauji įsitikinimai yra pagrįsti. Įrodymų ne-
beliko, bet teorija išliko. „Iš pradžių tik pamėginau išdėstyti
Paradoksas, bet kuo labiau pradedame vertinti, kodėl įsitikini- savąjį požiūrį... bet ilgainiui jis
mas gali būti teisingas, tuo tvirčiau j o laikomės. Kai ž m o n ė s pa- mane taip užvaldė, kad kitaip
tys sau išsiaiškina, kodėl j i e tiki, kad vaikas yra „talentingas" ar-
daugiau ir nebegaliu mąstyti. "
S i g n i u n d a s Frcudas
ba „neįgalus", kad kandidatai į prezidentus X ir Y tikriausiai steng- C i v i l i z a t i o n and Its D i s c o n t e n t s ( 1 9 3 0 )
sis išsaugoti taiką arba pradės kariauti, kad moterys iš prigimties

yra „viršesnės" arba „žemesnės", stengiasi nepastebėti j ų įsitiki-
nimą griaunančių įrodymų.
Įsitikinimo tvarumo samprata taikytina ir mūsų nuomonei apie
m u s pačius. Su tuo susidūrė Lepperis ir R o s s a s (kartu su Richar-
du Lau, 1986), parodę Kalifornijos vidurinės m o k y k l o s m o k s l e i -
v i a m s arba aiškų ir v e i k s m i n g ą , arba painų m o k o m ą j į filmą apie
tai, kaip spręsti tam tikrus m ą s t y m o uždavinius. Tie, kuriems bu-
v o parodytas aiškus filmas, per patikrinimą viską gerai padarė,
jautėsi šauniai ir manė, kad geba spręsti tokias problemas. Tie, Nenorėdami, kad tiriamieji po
kuriems buvo parodytas netinkamas filmas, blogai atliko užduo- eksperimento jaustųsi nieko
tis, jautėsi esą n e v y k ė l i a i ir padarė išvadą, kad n e i š m a n o tokių neišmaną, tyrėjai detaliai viską
dalykų. N e t g i vėliau, kai tyrėjai j i e m s paaiškino, j o g j ų s ė k m ę aiškino ir stengėsi nuraminti.
arba n e s ė k m ę l ė m ė matytas filmas, ir įrodydami pademonstravo
kitą f i l m ą , v i s tiek m o k s l e i v i a i ir toliau į s i v a i z d a v o arba gebą
spręsti tokio pobūdžio uždavinius, arba nenusimaną apie juos.
Kaip tik tai, pasak tyrėjų, padeda suprasti, kodėl p i r m o s i o s
n e s ė k m ė s m o k y k l o j e gali būti tokios pragaištingos. Vaikas gali
neatsikratyti n e i š m a n y m o j a u s m o netgi aiškiai parodžius, kad j o
n e s ė k m i n g ą m o k y m ą s i „gali būti l ė m ę s neišmanantis arba šališ-
kas mokytojas, netinkamas m o k y m o lygis ar net ir nepalankios
ankstesnės socialinės, kultūrinės arba e k o n o m i n ė s aplinkybės".
Kartą susiformavęs įsitikinimas, kad „aš nesu labai sumanus", daž-
niausiai išlieka.
Įsitikinimų tvarumas nereiškia, kad ž m o n i ų įsitikinimai nekin-

ta. Tai reiškia, kad reikia svaresnių įrodymų s u s i f o r m a v u s i e m s ir
pagrįstiems įsitikinimams pakeisti n e g u j i e m s sukurti.
P a m a t ė m e , kaip iracionalus m ą s t y m a s gali trukdyti m ū s ų pa-
s t a n g o m s spręsti p r o b l e m a s , priimti i š m i n t i n g u s sprendimus, su-
sidaryti pagrįstą n u o m o n ę ir l o g i š k a i mąstyti. D ė l to m a g a pada-
ryti išvadą, kad m ū s ų g a l v o s iš tiesų prikimštos niekų. Visi m ū s ų
aptarti tyrimų d u o m e n y s - ir n e p a l y g i n a m a i daugiau nenagrinėtų
- v e r č i a m a n y t i , kad „apie ž m o g a u s protingumą g a l i m a daryti
liūdnas i š v a d a s " ( N i s b e t t ir Borgida, 1975). Tačiau nepamirški-
m e , kad m ū s ų p a ž i n i m a s yra v e i k s m i n g a s ir naudingas: j o dėka
i š g y v e n a m e bei g a l i m e kurti.
V i e n a iš p r i e ž a s č i ų , k o d ė l m e s v e i k i a m e pakankamai gerai,
yra ta, kad dažnai g y v e n i m e y d i n g a s m ą s t y m a s v i s dėlto atveda
prie t e i s i n g ų išvadų (Funder, 1987). P a v y z d ž i u i , gydytojai iš pra-
d ž i ų pastebi, kad l i g o n i s turi tam tikrai ligai b ū d i n g ų p o ž y m i ų ,
o paskui pradeda s a v o įtarimą tikrinti. Iš tikrųjų j i e samprotauja
m a ž d a u g taip:
A, B ir C požymiai būdingi ligai X. Šis ligonis turi A, B ir C po-

žymių. Dėl to aš manau, kad šis ligonis serga liga X.
L o g i k o s požiūriu, g y d y t o j o išvada nebūtinai išplaukia iš prie-

laidų. ( K i t o m s l i g o m s taip pat gali būti b ū d i n g i A, B ir C p o ž y -
miai.) Tačiau ji yra v e i k s m i n g a ir tikėtina, galbūt n e t g i tikra.
Taigi m e s m ą s t o m e ne tiek r e m d a m i e s i formalia l o g i k a , kiek su-
p a p r a s t i n t o m i s ir g r e i t o m i s e u r i s t i k o m i s , t o k i o m i s kaip: „Šis at-
v e j i s m a n p r i m e n a atvejį, su kuriuo e s u susidūręs anksčiau, tai-
gi tai, kas b u v o t e i s i n g a tuomet, turėtų tikti ir dabar". Taip pat
ir kitų, n e m e d i c i n o s sričių, specialistai - netgi g o d ū s l e n k t y n i ų
l a ž y b i n i n k a i , intuityviai skaičiuojantys arklių g a l i m y b e s (Ceci ir
Liker, 1 9 8 6 ) , - yra gudrūs, nebūtinai tiksliai ž i n o d a m i , kaip j i e
samprotauja.
Tačiau neturėtume sumenkinti l o g i š k o m ą s t y m o reikšmės. K e -
liant m o k s l i n e s h i p o t e z e s , žaidžiant šachmatais arba ginčijantis
p o l i t i k o s k l a u s i m a i s , j i s labai praverčia. Štai dėl k o d a u g e l i s uni-
versiteto disciplinų, taip pat ir ši, turi tikslą ugdyti l o g i š k ą bei
kritišką m ą s t y m ą . D ė l to p s i c h o l o g a i tyrinėja kliūtis p r o b l e m o m s
spręsti ir šališką m ą s t y m ą . P a ž i n ę s a v o neracionalius polinkius,
t i k i m ė s sužinoti, k a i p g a l ė t u m e i š m o k t i l o g i š k i a u mąstyti. Arit-
m e t i k o s uždavinius jūs sprendžiate tiksliai ir v e i k s m i n g a i , nes bu-
v o t e to m o k o m i . Galbūt, pateikiant kitokius u ž d a v i n i u s , būtų ga-
lima m o k y t i ž m o n e s v e i k s m i n g i a u ir racionaliau mąstyti. Toks
yra v i e n a s iš m a n o tikslų. Š i o s k n y g o s priede siūloma, kaip įveikti
labiausiai paplitusias ž m o n i ų statistinio m ą s t y m o klaidas.
Dirbtinis intelektas
Bandymai imituoti ž m o g a u s mąstymą kompiuteryje yra savo-
tiška duoklė ž m o g a u s pažinimui. D i r b t i n i s intelektas (DI) - tai
mokslas apie kompiuterių sistemas, atliekančias žmogaus mąsty-
mą imituojančius ir kitus „protingus" veiksmus. DI sistemų e s m ė
- didžiuliai laikomos informacijos kiekiai ir aiškios jos atkūrimo
taisyklės. K o g n i t y v i n ė s psichologijos ir kompiuterių mokslo miš-
rūnas DI turi du aspektus - praktinį ir teorinį.
Praktinė DI reikšmė išryškėjo kuriant pramoninius robotus, ga-
linčius „justi" savo aplinką; „ekspertų sistemas", galinčias atlikti
chemines analizes, patarti, kaip planuoti mokesčius, prognozuoti orą,
padėti gydytojams atpažinti ligas; sukurti šachmatų programas, ga-
linčias įveikti vos ne visus didmeistrius ir jau vos nenugalinčias pa-
saulio šachmatų čempiono (Hsu ir kt., 1990). Teorinis DI aspektas,
pradėtas psichologo Herberto Simono, - tai tyrimas, kaip žmonės
mąsto, ir mėginimas sukurti tokias kompiuterių sistemas, kurios
imituotų žmogaus mąstymą arba galėtų rungtyniauti su juo. Tikslas
- „vieninga pažinimo teorija", įkūnyta kompiuterio sistemoje, ga-
linti apdoroti informaciją, spręsti problemas, mokytis iš patirties ir
prisiminti tiek, kiek ir žmogus (Waldrop, 1988).
Ar gali kompiuteriai imituoti mūsų mąstymo galią? Ten, kur
ž m o n ė m s , atrodo, sunkiausia - valdyti milžinišką kiekį įvairiau-
sių skaitmeninių duomenų, atgaivinti iš atminties išsamią infor-
maciją, priimti sprendimus taikant konkrečias taisykles - kom-
piuteriai pasiekia aukštumų. Iš tiesų, kompiuteris dėl savo gali-
mybių yra nepamainomas bankuose, bibliotekose, kosminėse pro-
gramose. Tačiau net ir patys sudėtingiausi kompiuteriai negali at-
likti daugelio paprasčiausių ž m o g a u s protinių veiksmų - negali
atpažinti veido, atskirti katę nuo šuns, žinoti, ar žodis „eilutė"
reiškia rašto arba p o e z i j o s dalį, ar vyriškąjį kostiumą, ar išsiri-
kiavusių ž m o n i ų grupelę. Donaldas Griffinas pastebi: „Žmogaus
protas gali daugiau negu tik apdoroti informaciją, jis mąsto ir jau-
čia. M u m s būdingi įsitikinimai, m e s patiriame lūkesčius, norus,
baimes ir daugelį kitų subjektyvių psichikos būsenų".
Palyginkime kompiuterio ir s m e g e n ų operacijas. Kompiuterio
m i k r o s c h e m o m i s elektra teka milijonus kartų greičiau, negu ner-
viniai impulsai keliauja savo takais. Tačiau dauguma kompiuterių
apdoroja informaciją nuosekliai, kas akimirksnį po žingsnį. Tai
panašu į paradą, kur greta po gretos pražygiuoja pro stebėtojus.
Ž m o g a u s s m e g e n y s , apdorojančios vienu metu milijonus nesusi-
jusių informacijos bitų, priešingai, panašesnės į Niujorko centrinę
stotį spūsties valandą. Viena s m e g e n ų dalis analizuoja kalbą, o
kitos tuo metu atpažįsta vaizdus, aptinka kvapus, planuoja veiks-
mus. Kaip aiškinama 5 skyriuje „Pojūčiai", regos sistema infor-
maciją apie spalvą, g y l į , j u d ė j i m ą ir formą skaido į atskiras dalis,

v i e n u m e t u j a s apdoroja ir vėl sujungia į atpažintą vaizdą. G e b ė j i -
m u v i e n u metu, arba „lygiagrečiai", apdoroti informaciją ž m o g a u s
s m e g e n y s pranoksta kompiuterius. K o m p i u t e r i s pranašesnis tada,
kai u ž d u o t y s . r e i k a l a u j a panaudoti j o d i d ž i u l ę atmintį ir tikslią lo-
giką bei i n f o r m a c i j o s atkūrimą. Tačiau kompiuteriai neatkartoja di-
d ž i u l ė s ž m o g a u s proto g e b o s , proto, g a l i n č i o vienu metu valdyti
laisvą bendravimą, suvokti aplinką, naudotis bendra patirtimi, i š g y -
venti e m o c i j a s ir s ą m o n i n g a i mąstyti apie s a v o paties b u v i m ą . „Kai kurios ypatybės, kurios
skiria mus nuo beždžionių,
Susižavėjimui tradiciniu dirbtiniu intelektu šiek tiek atslūgus, su-
pavyzdžiui, žaidimas šachmatu:
stiprėjo d ė m e s y s n e r v i n i a m s t i n k l a m s - kompiuterių s i s t e m o m s , kompiuteriui - vieni niekai.
skirtoms imituoti tarpusavyje susijusias s m e g e n ų nervines jungtis Tačiau kai reikia padaryti tai.
(McClelland ir Rumelhart, 1988). Kaip s m e g e n y s turi milijardus neu- kas mus sieja su visais gyviais,
ronų, kurių kiekvienas susijęs su tūkstančiais kitų, taip ir kiekvienas kompiuteriai pasirodo bejėgiai
kompiuterio apdorojimo vienetas gali būti susietas su daugeliu kitų. Jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie
Galima užprogramuoti, kad kompiuterio elektroninis „nervinis tin- regą IrHmrjudėjimą, joks kompi:.
teris nė iš tolo neprilygsta mus,
klas" veiktų pagal taisykles, imituojančias s m e g e n ų neuronų tarpu-
galimybėms. "
savio ryšius: pasiekus tam tikrą signalo stiprio slenkstį, būtų per- S m e g e n ų tyrinėto;.
d u o d a m a t e i g i a m a s ( j a u d i n i m o ) arba n e i g i a m a s ( s l o p i n i m o ) pra- Christofas Kochas,
nešimai. Ir s m e g e n ų , ir „nerviniai ryšiai" yra užprogramuoti stiprėti

su patirtimi. Kompiuterinės sistemos sudėtinga sąveika yra sunkiai
įsivaizduojama, bet pagrindinė mintis - paprasta.
Įstabiausia dirbtinių nervinių tinklų s a v y b ė yra j ų gebėjimas m o -
kytis iš patirties v i e n i e m s ryšiams stiprėjant, o kitiems - silpnėjant.
Ši s a v y b ė kartu su j ų g e b ė j i m u lygiagrečiai apdoroti informaciją
įgalina kompiuterius su nerviniais tinklais išmokti atpažinti tam tik-
rus p a v i d a l u s , garsus ir k v a p u s (įprastiems k o m p i u t e r i a m s tai ne-
paprastai sunku). Iš to laukiama dviejų dalykų. N e r v i n i ų tinklų sis-
t e m o s l e i d ž i a neuronų tyrinėtojams naujai išbandyti m o d e l i u s , pa-
d e d a n č i u s nustatyti, kaip g y v o s i o s nervinės s i s t e m o s apdoroja j u -
t i m u s ir a t s i m i n i m u s . Jie taip pat teikia kompiuterių s p e c i a l i s t a m s
naujų į ž v a l g ų , kaip imituoti s m e g e n ų g e b ė j i m ą mąstyti. Tikimasi,
kad kada nors g a l ė s i m e geriau suprasti, kaip v e i k i a m ū s ų p a č i ų
s m e g e n y s - ir turėti n a u d o s iš tokių įrankių, kaip robotai, galintys
m o k y t i s , ir t e l e f o n o s i s t e m o s , suprantančios ir i š v e r č i a n č i o s kal-
bą, l e i d ž i a n č i o s , p a v y z d ž i u i , angliškai ir ispaniškai k a l b a n t i e m s
ž m o n ė m s t i e s i o g i a i bendrauti (Waldrop, 1988). „ S m e g e n y s v i s la-
biau tampa m o d e l i u ateities kompiuteriams.
KALBA
A i š k i a u s i a i m ū s ų m ą s t y m o galią r o d o į k a l b a . - ištarti,.parašyti
ar g e s t a i s parodyti ž o d ž i a i ir tai, kaip m e s j u o s d e r i n a m e m ą s t y -
dami ir b e n d r a u d a m i . Ž m o n ė s nuo s e n o ir d i d ž i u o d a m i e s i s k e l -
bia, kad kalba j u o s iškelianti viršum visų kitų gyvūnų. „Ty-

rinėdami žmonių kalbą, - teigia lingvistas N o a m a s C h o m s k y ' i s
( 1 9 7 2 ) , - mes priartėjame prie to, ką būtų galima pavadinti
„žmogaus esme", prie tų išskirtinių proto savybių, kurios, kiek
m u m s ž i n o m a , yra ž m o g a u s s a v i t u m a s . " A n o t k o g n i t y v i n i o
m o k s l o atstovo Steveno Pinkerio (1990), „kalba yra brangakme-
nis pažinimo karūnoje". Kai ž m o g a u s kalbos aparatas pradėjo
gebėti išreikšti paprasčiausius balsius (to negali šimpanzės), ėmė
skleistis mūsų kalbos galia. Išmokus tarti sudėtingus garsus, pa-
didėjo mūsų protėvių g a l i m y b ė s perteikti informaciją. Dėl to
žmonių giminė padarė didžiulį šuolį pirmyn (Diamond, 1989).
Sakytinė, rašytinė arba gestų kalba leidžia ž m o n ė m s keistis tar-
pusavyje sudėtingomis mintimis ir perduoti civilizacijos sukaup-
tas žinias iš kartos į kartą.
Kalbos sandara
Pagalvokime, kaip galėtume išrasti kalbą. Sakytinei kalbai rei-
kėtų trijų dėmenų. Pirma, būtini pagrindiniai garsai, kuriuos ling-
vistai vadina f o n e m o m i s . Sakydami voras, mes ištariame garsus
v, ö, r, a, s. Choras susideda iš penkių fonemų - ch, o, r, a, s.
Skirtingos kalbos turi nevienodai fonemų. Anglų kalboje jų esa-
ma apie 40, kitos kalbos turi nuo dvigubai mažesnio iki dukart
didesnio jų skaičiaus (lietuvių - 56; spec. red. pastaba).
Keičiantis f o n e m o m s , kinta žodžio prasmė. Pavyzdžiui, kai-
taliojant įvairias balses tarp b ir t, galima sudaryti 12 skirtingos
reikšmės angliškų žodžių: bait (masalas), bat (šikšnosparnis), beat
(smūgis), beet (burokas), bet (lažybos), bit (gabalėlis), bite (kąs-
nis), boat (valtis), boot (batas), bought (pirko), bout (eilė) ir but
(bet) (Fromkin ir Rodman, 1983). Tačiau paprastai priebalsės per-
teikia daugiau informacijos negu balsės.
Žmonės, kurie augdami mokosi vienos fonemų grupės, papras-
tai sunkiai taria kitos kalbos fonemas. Žmogui, kurio gimtoji kalba
anglų, gali sukelti šypseną girdint, kaip vokietis taria garsą thy ir
dažnai j o tariamas this skamba kaip dis. Tačiau vokietis gali pa-
sišaipyti iš anglui kylančių keblumų, „voliojant" vokiškąją r ar-
ba dusliai tariant ch vokiškame žodyje Ich, reiškiančiame „aš".
Kita mūsų kalbos sudedamoji dalis yra m o r f e m a , smulkiau-
sias prasmingas kalbos vienetas. Anglų kalboje yra keletas mor-
femų, kurios yra taip pat ir f o n e m o s - pavyzdžiui, asmeninis
įvardis / (aš) ir artikelis a. (Lietuvių kalboje jungtukas o.) Ta-
čiau dauguma morfemų yra dviejų arba daugiau fonemų deri-
niai. Kai kurios morfemos, pavyzdžiui, bat (lietuvių dar) yra
žodžiai, bet kitos - tik žodžių dalys. M o r f e m o m s priklauso taip
pat priešdėliai ir priesagos.
Galiausiai mūsų naujoji kalba privalo turėti g r a m a t i k ą , siste-

mą taisyklių, įgalinančių šnekėti ir kitus suprasti. D u svarbūs
gramatikos aspektai - semantika ir sintaksė. S e m a n t i k a - tai
taisyklės, kuriomis r e m d a m i e s i suprantame m o r f e m ų , ž o d ž i ų ir
net sakinių prasmę. S e m a n t i k o s taisyklė mus m o k o , kad, prie
ž o d ž i o eiti pridėti priešdėlį „į", reiškia v e i k s m o kryptį į vidų.
S i n t a k s ė apima tas taisykles, kurias taikydami, d ė s t o m e ž o d ž i u s
sakinyje. Viena iš anglų (ir lietuvių) kalbos sintaksės taisyklių
sako, kad būdvardžiai paprastai eina prieš daiktavardžius, taigi
s a k o m e „ w h i t e house" (baltas namas). Ispanų kalboje būdvar-
džiai paprastai eina po daiktavardžių, taigi kalbantieji ispaniškai
sako casa blanca (namas baltas). Pagal anglų kalbos sintaksės
taisykles sakinys „ t h e y are hunting dogs" yra taisyklingas. Tik
turint sakinio kontekstą, semantika pasako, ar tas sakinys apie
ž m o n e s , i e š k a n č i u s šunų, ar apie šunis, ieškančius gyvūnų.
Atkreipkite d ė m e s į , kad kalba su k i e k v i e n u lygiu darosi v i s
s u d ė t i n g e s n ė . A n g l ų kalboje iš gana nedaug - apie 4 0 - f o n e m ų
g a l i m a sudaryti daugiau kaip 100 0 0 0 m o r f e m ų , iš kurių v i e n ų
arba j ų derinių gaunama 6 1 6 5 0 0 ž o d ž i ų formų Oksfordo anglų Kįek morfemų yra ž o d y j e katės?
kalbos žodyne (iš jų - 290 500 pagrindinių ir 326 000 vedinių). 349
Paskui iš tų ž o d ž i ų galima sudaryti begalinį skaičių sakinių, ku-
rie b e v e i k visi, kaip ir šis, yra originalūs. Kalba, kaip ir s m e g e -
nys, kurių dėka ją suprantame, yra sudėtingas paprastų elementų
darinys.
Kalbos raida
Greitai atspėkite: kiek vidutiniškai ž o d ž i ų per dieną išmokda-
v o t e nuo pirmojo savo gimtadienio iki baigdami vidurinę m o -
kyklą?
Vidutiniškai Šiaurės A m e r i k o s vidurinės m o k y k l o s abiturien-
tas ž i n o apie 80 0 0 0 ž o d ž i ų (Miller ir Gildea, 1987). Tai vidu-
tiniškai apie 5 0 0 0 per metus (pradedant nuo vienerių metų), ar-
ba 13 per dieną i š m o k t ų žodžių. Kaip atsitiko, kad kasmet, m o -
kytojų m o k o m i apytikriai 2 0 0 naujų žodžių, i š m o k o t e j ų gero-
kai daugiau. Tai vienas iš didžiųjų ž m o g a u s raidos stebuklų. Dar
prieš i š m o k d a m i prie 2 pridėti 2, vaikai patys kuria originalius
ir gramatiškai taisyklingus sakinius. D a u g u m a i tėvų būtiį.sunku
suformuluoti sintaksės taisykles. Tačiau ikimokyklinukai supranta
ir kalba taip lengvai, kad daro gėdą net universiteto studentams,
b e s i s t e n g i a n t i e m s išmokti u ž s i e n i o kalbos, arba mokslininkui,
bandančiam modeliuoti natūralią kalbą kompiuteriui. Kaip sklei-
džiasi šis nuostabus m ū s ų kalbos g e b ė j i m a s ir kaip galima tai
paaiškinti?
KAIP IŠMOKSTAMA KALBOS. Vaiko kalbos raida atspindi kalbos

sandarą - einama nuo paprasto prie sudėtingo. Keturių mėnesių
kūdikis gali stebėti lūpų judesius ir skirti kalbos garsus. Jis mėgsta
žiūrėti į veidą, kuris sutampa su garsu. Taigi mes žinome, kad jis
gali atpažinti, kad ah sklinda iš plačiai atvertos burnos, o y - kai
atitraukti lūpų kampai (Kuhl ir Meltzoff, 1982). Šio amžiaus kūdi-
kis pradeda guguoti - t. y. jis spontaniškai taria įvairiausius gar-
sus, p a v y z d ž i u i , ah-gu. G u g a v i m a s nėra suaugusiųjų kalbos Nors jūs tikriausiai žinote daugiau
kaip 100 000 žodžių, bet beveik
mėgdžiojimas, nes guguojant tariami įvairių kalbų garsai, netgi ir
pusei to, ką pasakote, vartojate
tie, kurių gimtojoje kalboje nėra. Klausantis šio ankstyvojo guga-
tik apie 150 žodžių.
vimo, negalima nustatyti, ar kūdikis prancūzas, korėjietis ar etio-
pas. Negirdintys kūdikiai taip pat guguoja, kartoja gestus, kurie
yra tarsi skiemenys, ir jie, aišku, nemėgdžioja kalbos (Petitto ir
Marentette, 1991). Taigi, atrodo, kad prigimtis pirmiau mus ap-
rūpina galimais foneminiais garsais, o patirtis tuomet formuoja
mūsų šneką.
Galiausiai gugavimas ima panašėti į gimtosios kalbos garsus ir
intonaciją. Klausydamiesi maždaug dešimties mėnesių kūdikio,
išlavinta klausa galime atpažinti jo gimtąją kalbą (de Boysson-Bar-
dies ir kt., 1989). Kūdikio gimtajai kalbai nebūdingi foneminiai
garsai ima nykti. Jis pamažėl praranda gebėjimą skirti garsus, ku-
rių niekados negirdi. Nesimokęs suaugęs japonas negali atskirti
anglų kalbos ra ir la, nes japonai turi vieną, tarpinę tarp šių dviejų,
fonemą. Išradingi Janet Werker (1989) eksperimentai atskleidė, kad
šešių mėnesių kūdikis gali suvokti bet kokios kalbos fonemų skir-
tumus, bet, būdamas maždaug dvylikos mėnesių, jis to padaryti ne-
begali ( 1 0 - 8 pav.).
Sulaukę maždaug vienerių metų (tikslus kiekvieno vaiko am-
žius skiriasi), daugelis vaikų pradeda v i e n o ž o d ž i o stadiją. Su-
vokę, kad garsai kažką reiškia, jie pradeda vartoti juos tam, kad
perteiktų prasmę. Pirmieji jų žodžiai paprastai būna tik vieno skie-
mens, pavyzdžiui, ma, da, ir yra vos atpažįstami. Tačiau šeimos
nariai greitai išmoksta suprasti kūdikio kalbą, o ji ilgainiui prisi-
derina prie šeimos kalbos.
Dauguma vaiko pirmųjų žodžių reiškia judančius daiktus arba
tuos, su kuriais galima žaisti, - dažniau tokius kaip šuo arba ka-
muolys, o ne stalas arba lovelė, kurie paprasčiausiai stovi (Nel-
son, 1973). Šios vieno žodžio stadijos metu kaitomas žodis gali
prilygti sakiniui. „ A u - A u ! " gali reikšti: „žiūrėk, koks ten šuo".
Antraisiais gyvenimo metais vaikas paprastai vartoja vis daugiau
pavienių žodžių, o sulaukęs maždaug dvejų metų, pradeda kalbėti
sakiniais iš dviejų žodžių (10-1 lentelė). Šios stadijos kalba yra
panaši į telegramų kalbą: joje daugiausia daiktavardžių ir veiks-
10-8 pav. Visi mes turime įgimtą

gebėjimą suvokti visų pasaulio kalbu
garsus. Janet Werker laboratorijoje
kūdikis pastiprinamas plojimu ir
žaisliuku, kai jis pažvelgia dešinėn,
išgirdęs pakitusį garsą (pavyzdžiui, ba.
ba, ba, ba, da, da). Hindi kalbą varto-
jantys suaugusieji ir kūdikiai, kurių
gimtoji kalba yra anglų, gali lengvai
atskirti du Hindi kalbos t skambesius,
kurių anglų kalboje nėra. Maždaug nuo
vienerių metų ir vyresni angliškai
kalbantys žmonės retai suvokia tų gars,
skirtumą (iš Werker, 1989).
Hindi Angliškai
kalbantys kalbantys
suaugusieji suaugusieji
Vaikai iš angliškai kalbančių šeimų
mažodžių, pavyzdžiui, telegramoje rašoma „ V I S K A S SUTARTA.

S I Ų S K P I N I G U S " , o v a i k a s s a k o ôriu sulčių". K a i p ir telegra-
m o j e , čia j a u i š r y š k ė j a sintaksė, ž o d ž i ų tvarka p r a s m i n g a . A n g l i š k a i
kalbantis v a i k a s paprastai b ū d v a r d į s a k o prieš daiktavardį - didelis
šuo, o ne šuo didelis.
A t r o d o , kad „trijų ž o d ž i ų stadijos" nėra. P e r ė j ę s d v i e j ų ž o d ž i ų
tarpsnį, v a i k a s netrukus pradeda kalbėti i l g e s n ė m i s f r a z ė m i s ( F r o m -
kin ir R o d m a n , 1 9 8 3 ) . N o r s sakiniai v i s dar p a n a š ū s į t e l e g r a f o pra-
nešimus, j u o s e laikomasi sintaksės taisyklių Mamyte, imk kamuolį).
Pradėjęs lankyti pradinę m o k y k l ą , v a i k a s j a u supranta s u d ė t i n g u s sa-
kinius, j a m pradeda patikti iš d v i p r a s m y b i ų kylantis j u m o r a s .
KALBOS RAIDOS AIŠKINIMAS. Tyrinėjant, kaip i š m o k s t a m a kal-

ba, n e i š v e n g i a m a i k y l a k l a u s i m a s , k a i p tai į v y k s t a . M ė g i n i m a i at-
s a k y t i į šį k l a u s i m ą s u k ė l ė g y v ą i n t e l e k t u a l i n į g i n č ą . Jis v y k s t a
10-1 LENTELĖ. Kalbos raida.

APYTIKRIS AMŽIUS MĖN. STADIJOS
4 Guguojant skiriami kalbos garsai

10 Gugavimas atitinka gimtąją kalbą
12 Vieno žodžio stadija
24 Dviejų žodžių, telegrafinė kalba
24+ Pradeda kalbėti sakiniais
l y g i a g r e č i a i su 8 s k y r i u j e „ M o k y m a s i s " m ū s ų m i n ė t a d i s k u s i j a
tarp b i h e v i o r i s t ų p o ž i ū r i o apie l e n g v a i f o r m u o j a m ą individą ir p o -
žiūrio, kad kiekvienas individas gimsta biologiškai pasirengęs
i š m o k t i tam tikrų ryšių. P r i g i m t i e s ir patirties g i n č a s v ė l i š p l a u k ė
į p a v i r š i ų , ir čia, kaip ir k i t o s e s r i t y s e , v i s labiau p r i p a ž į s t a m a
į g i m t ų pradų svarba.
B i h e v i o r i s t a s B. F. Skinneris ( 1 9 5 7 ) manė, kad k a l b o s raidą ga-
lima paaiškinti m u m s žinomais m o k y m o s i dėsniais, pavyzdžiui, aso-
c i a c i j o m i s (daiktų vaizdą siejant su ž o d ž i ų skambesiu), m ė g d ž i o j i -
mu (kitų s u m o d e l i u o t ų ž o d ž i ų ir sintaksės) ir pastiprinimu ( s ė k m e ,
š y p s e n o m i s ir priglaudimu, kai vaikas gerai ką nors pasako). Taigi
kūdikiai, tvirtino Skinneris, i š m o k s t a kalbėti b e v e i k tais p a č i a i s
būdais, kaip g y v ū n a i i š m o k s t a sukirsti per strypą arba nuspausti
mygtuką. „ A k i v a i z d u , kad verbalinė e l g s e n a prasidėjo tada, kai p o
l e m i a m o ž i n g s n i o ž m o n i j o s e v o l i u c i j o j e b a l s o r a u m e n y s pasidarė
jautrūs operantiniam s ą l y g o j i m u i , " - spėliojo Skinneris ( 1 9 8 5 ) .
Lingvistas N o a m a s C h o m s k y ' i s (1959, 1987) Skinnerio po-
žiūrį į k a l b o s m o k y m ą s i l a i k o n a i v i u . Iš tikrųjų, p a s a k C h o m s -
k y ' i o , m a r s i e t i s m o k s l i n i n k a s , s t e b ė d a m a s v a i k u s v i e n i n t e l e kal-
ba k a l b a n č i o j e b e n d r u o m e n ė j e , padarytų i š v a d ą , kad kalba yra
b e v e i k v i s i š k a i į g i m t a s dalykas. Taip nėra, n e s vaikai turi i š m o k t i
t o s k a l b o s , kuri vartojama j ų a p l i n k o j e . Tačiau t e m p a s , kuriuo
v a i k a i n e m o k o m i i š m o k s t a ž o d ž i ų ir g r a m a t i k o s , yra p e r n e l y g
s u d ė t i n g a s d a l y k a s , kad būtų g a l i m a p a a i š k i n t i v i e n tik m o k y -
m o s i d ė s n i a i s . Vaikai p r i g a l v o j a v i s o k i a u s i ų sakinių, kurių n i e -
kada nėra girdėję, v a d i n a s i , j i e n e m ė g d ž i o j a . Jie pradeda vartoti
m o r f e m a s n u m a t o m a tvarka, pridėti prie ž o d ž i ų g a l ū n e s . P a s k u i
j i e i m a vartoti p r i e l i n k s n i u s . . . V ė l i a u j ų k a l b o j e atsiranda artike-
liai ( B r o w n , 1 9 7 3 ) . B e to, d a ž n i a u s i a i j i e klysta, t a i k y d a m i l o -
g i š k a s g r a m a t i k o s t a i s y k l e s . „ G a v ę s m e d a u s , v a i k a s ir toliau j o
p a g e i d a u j a , s a k y d a m a s „noriu m e d a u s " . T u o j a u j i s p a s a k y s „la-
š i n i a u s " , „ d u o k d u o n a u s , p i e n a u s , s v i e s t a u s " (R., 1 m . 10 m ė n . )
(iš A . G u č a s . V a i k o p s i c h o l o g i j a , K a u n a s , 1 9 8 1 , 5 9 p . ) - spec,
red. pasiūlytas lietuviškas pavyzdys.
A n o t C h o m s k y ' i o ( 1 9 8 7 ) , b i h e v i o r i s t ų p o ž i ū r į į k a l b o s raidą
g a l i m a palyginti su v a n d e n s p y l i m u į butelį, o savąjį požiūrį
j i s l y g i n a s u „ p a g a l b a g ė l e i , kuri pati auga". J o . į s i t i k i n i m u , k a l -
b o s raida yra p a n a š i į lytinį b r e n d i m ą - t i n k a m a i a u k l ė j a m a m v a i -
kui „tai t i e s i o g i m a ir atsitinka". Į g i m t o s „ u n i v e r s a l i o s i o s g r a m a -
tikos" dėka vaikas lengvai išmoksta bet kurios j o girdimos kalbos
g r a m a t i k ą . K i t ų p a s a u l i ų k a l b o s m e s , ž m o n ė s , g a l ir n e i š m o k t u -
m e , bet tik n e m ū s ų p a s a u l i o k a l b o s . C h o m s k y ' i o t e i g i m u , m ū s ų
g e b ė j i m a s i š m o k t i kalbą yra n e l y g i n a n t skirstiklis - „ k a l b o s i š m o -
k i m o į r e n g i n y s " - k u r i a m e , v a i k u i girdint kalbą, į j u n g i a m a t a m
tikra g r a m a t i k a . Taigi a n g l i š k a i k a l b a n t y s v a i k a i i š m o k s t a dėti p a -
p i l d i n į s a k i n i o p a b a i g o j e (Ji s u v a l g ė o b u o l į ) . J a p o n i š k a i k a l b a n -
t y s v a i k a i p a p i l d i n į s a k o prieš v e i k s m a ž o d į (ji o b u o l į s u v a l g ė ) .
T i e , k u r i e j a u s u a u g ę m o k o s i k i t o s k a l b o s , paprastai k a l b a s u
g i m t o s i o s kalbos akcentu. Gal j i e m s lengviau išmokti s v e t i m o s
k a l b o s g r a m a t i k ą ? N o r ė d a m o s tai i š s i a i š k i n t i , J a c q u e l i n e J o h n s o n
ir E l i s s a N e w p o r t ( 1 9 8 9 ) p a t e i k ė k o r ė j i e č i a m s ir k i n a m s , a t v y -
k u s i e m s į J u n g t i n e s A m e r i k o s V a l s t i j a s , g r a m a t i k o s testą, r e i k a -
laujantį n u s t a t y t i , ar k i e k v i e n a s iš 2 7 6 s a k i n i ų yra g r a m a t i š k a i
t a i s y k l i n g o s arba n e t a i s y k l i n g o s . K a i kurie t i r i a m i e j i b u v o i m i g -
r a v ę a n k s t y v o j e v a i k y s t ė j e , kiti - j a u s u a u g ę . N e p a i s a n t j ų a m - 90
žiaus atvykstant, visi jie Jungtinėse Valstijose b u v o b u v ę apie de- f *
š i m t m e t ų . Š i a i p ar taip, s u a u g ę i m i g r a n t a i - kurių d a u g u m a b u - 80
t; c/>
v o dėstytojai, tyrėjai arba b e b a i g i ą m o k s l u s studentai - ilgiau b u v o
n o
"5 g
m o k ę s i a n g l ų k a l b o s , n e s v i s i j i e m o k ė s i j o s ir s a v o g i m t i n ė j e . t !
V i s d ė l t o , k a i p m a t y t i iš 1 0 - 9 pav., tie, kurie a n t r o s i o s k a l b o s •ŠĮ60
K. 0>
i š m o k o a n k s t i , m o k ė j o ją g e r i a u s i a i . C h o m s k y ' i s č i a p a s a k y t ų , 50
k a d j e i g r a m a t i k a į j u n g i a m a v a i k o r a i d o s m e t a i s , į s i s a v i n t i kitą Gimtoji 3-7 8-10 11-15 17-39
gramatiką tampa sunkiau. kalba Amžius atvykstant
K a i p g ė l ė n e l a i s t o m a nustoja augti, taip ir vaikai nustoja l i n g v i s - 10-9 pav. Vaikų parengtis išmokti
tiškai tobulėti, jei negirdi k a l b o s l e m i a m u j o s i š m o k i m u i tarpsniu. kalbą. Praėjus dešimčiai metų nuo
Antai G e n i e a n k s t y v u o s i u s s a v o m e t u s praleido pririšta prie k ė d ė s , atvykimo į Jungtines Amerikos Valsti-
jas, imigrantai iš Azijos atliko gramati-
ir su j a niekas nekalbėjo. L o s A n d ž e l o ( L o s A n g e l e s ) v a l d ž i o s pa-
kos testą. Tie, kurie buvo atvykę
reigūnai j ą surado n e b y l ę ir n i e k o nesuprantančią (Curtiss, 1 9 7 7 , būdami penkerių metų arba jaunesni,
1 9 8 1 ) . Paskui G e n i e i š m o k o kai kurių atskirų ž o d ž i ų , bet n e i š m o k o suprato gramatiką taip pat gerai kaip ir
sudaryti gramatiškai taisyklingų sakinių. gimtąja kalba kalbantieji. Atvykusie-
siems vėliau ne taip gerai sekėsi (iš
A n k s t y v o s i o s patirties p o v e i k i s aiškiai m a t o m a s tarp kurčiųjų. Johnson ir Newport, 1989).
Girdintys g i r d i n č i ų t ė v ų vaikai ir kurti kurčių bendraujančių g e s t a i s
t ė v ų vaikai turi d a u g bendra. A b i e j ų grupių vaikai v a i k y s t ė j e patiria
kalbą ir b e v e i k tuo pat g r e i č i u susidaro s a v o p i r m u o s i u s ž o d y n u s .
Tačiau p a g a l v o k i m e a p i e d a u g i a u kaip 9 0 % kurčių vaikų, g i m u s i ų
g i r d i n t i e m s ir g e s t a i s nebendraujantiems t ė v a m s . Š i e vaikai papras-
tai s a v o p i r m a i s i a i s g y v e n i m o m e t a i s n e s u ž i n o , kas yra kalba. Pa-
lyginti su tais kurčiais vaikais, kuriems buvo demonstruojama gestų

kalba nuo pat gimimo, tie, kurie išmoko kalbėtis gestais būdami pa-
augliai arba suaugę, yra tarsi imigrantai, išmokę anglų kalbos vai-
kystei praėjus. Jie gali išmokti pagrindinius žodžius ir juos tvarky-
ti, bet jie niekados nekalba taip sklandžiai ir laisvai kaip nuo gimi-
mo gestus vartojantys žmonės, kurie geba perteikti ir suprasti sub-
tilius gramatikos skirtumus (Newport, 1990).
Taigi vaikai, bendraudami su j u o s prižiūrinčiais ir auklėjan-
čiais ž m o n ė m i s , yra biologiškai pasirengę išmokti kalbą. Skin-
nerio mokymąsi pabrėžiantis požiūris padeda paaiškinti, kodėl
vaikai išmoksta kalbą, kurią girdi, ir kaip jie papildo savo žody-
ną naujais žodžiais. Chomsky'io pabrėžiama mumyse glūdinti pa-
rengtis išmokti gramatikos taisykles padeda paaiškinti, kodėl iki-
mokyklinukai taip lengvai išmoksta kalbą ir taip gerai taiko gra-
matiką. Taigi dar kartą įsitikinome, kad prigimtis ir patirtis vei-
kia išvien.
Grįždami prie mūsų diskusijos apie žmogaus mąstymo galią,
stabtelkime ir pamėginkime įvertinti savo gebėjimus. U ž spren-
dimų priėmimą ir vertinimą mus, linkusius klysti, galima būtų ver-
tinti 7. U ž problemų sprendimą, kur ž m o n ė m s nestinga sumanu-
mo, tačiau lengvai fiksuojamasi, tikriausiai gautume aukštesnius
balus, galbūt 8. Už protinės veiklos veiksmingumą, klaidų neišven-
giančias, bet greitas euristikas nusipelnytume 9. O kai būtų pri-
eita prie kalbos išmokimo ir jos vartojimo, ekspertai, apimti pa-
garbios baimės, tikriausiai įvertintų ž m o g ų 10 balų.
Atsakymas į 344 p. pateiktą

Gyvūnų kalba klausimą: dvi - „kat" ir „ės".
Jei mes, kalbantys žmonės, esame, kaip sako psalmių kūrėjas,
„nedaug menkesni už Dievą", tai kokią vietą tarp visos kūrinijos
užima gyvūnai? Ar jie yra „nedaug menkesni už žmogų"? Atsa-
kymas iš dalies priklauso nuo to, kiek jiems būdingas gebėjimas
vartoti kalbą. N e k y l a abejonių, kad gyvūnai bendrauja. Tačiau ar
jie gali vartoti kalbą?
BITĖS. Daugiau kaip prieš 2 0 0 0 metų graikų filosofas Aristotelis

pastebėjo, kad vienišai bitei darbininkei suradus nektaro šaltinį, ki-
tos bitės staiga išskrenda iš avilio ir lekia tiesiai prie naujai surastos
maisto vietos. Aristotelis spėjo, kad pirmoji bitė žvalgytoja turėtų
sugrįžti avilin ir atvesti kitas bites prie maisto. Jis klydo. 1901 me-
tais sumanus vokiečių tyrinėtojas pasekė bitę žvalgytoją grįžusią at-
gal avilin ir ją sugavo, kad ši nebesugrįžtų prie maisto šaltinio. Ki-
tos darbininkės, net likusios be vedlės, skrido tiesiai prie nektaro.
K a i p g i bitės g a l ė j o žinoti, kur j o m s skristi? T u o s u s i d o m ė j ę s , Nektaro

šaltinio
austrų b i o l o g a s Karlas v o n Frischas ( 1 9 5 0 ) ė m ė s i eksperimentų, u ž kryptis
kuriuos v ė l i a u g a v o N o b e l i o premiją. Eksperimentai parodė, kad bitė
ž v a l g y t o j a k i t o m s b i t ė m s d a r b i n i n k ė m s p e r d u o d a ž i n i ą įmantriu
šokiu. Š o k i o trukmė ir kryptis, kaip nustatė Frischas, i n f o r m u o j a ki-
tas bites apie m a i s t o šaltinio kryptį ir atstumą ( 1 0 - 1 0 pav.).
N o r s labai į s p ū d i n g a s atrodytų b i t ė s d a r b i n i n k ė s š o k i s , v a r g u
ar j i s g a l ė t ų m e s t i i š š ū k į s u d ė t i n g a i , l a n k s č i a i ir g a l i n g a i ž m o g a u s
k a l b a i . B i t ė s d a r b i n i n k ė s bendrauja, b e t b e k a l b o s e l e m e n t ų .
ŽMOGBEŽDŽIONĖS. R i m t e s n i s i š š ū k i s tvirtinimui, esą tik ž m o n ė s

kalba, yra d u o m e n y s apie „su ž m o n ė m i s k a l b a n č i a s " ž m o g b e ž d ž i o -
nes. Ž i n o d a m i , kad š i m p a n z ė s gali artikuliuoti tik kelis ž o d ž i u s , N e -
v a d o s u n i v e r s i t e t o tyrinėtojai A l l e n a s ir B e a t r i c e Gardneriai ( 1 9 6 9 )
p a m ė g i n o i š m o k y t i g e s t ų k a l b o s š i m p a n z ę vardu W a s h o e , tarsi ji
būtų kurčias vaikas. Praėjus k e t v e r i e m s m e t a m s , W a s h o e galėjo nau-
doti 132 ž e n k l u s . Ir mokslininkai, ir v i s u o m e n ė labai s u s i d o m ė j o pa- 10-10 pav. Bitės darbininkės šokis.
s k e l b t a i s s ė k m i n g a i s Gardnerių p a s t a n g ų rezultatais. V i e n a s laik- Tiese pažymėta šokio dalis rodo nekta:
šaltinio kryptį saulės atžvilgiu, o šokir
raščio „ N e w York Times " reporteris, kuris b u v o i š m o k ę s g e s t ų kal- trukmė nurodo atstumą. Kitos bitės,
b o s iš s a v o kurčių tėvų, aplankė W a s h o e ir sušuko: „Staiga supra- kurios negali matyti šokio tamsiame
tau, kad su kitos g i m i n ė s atstovu k a l b u o s i s a v o gimtąja kalba". avilyje, susispiečia krūvon, kad pajust;,
A š t u n t a j a m e d e š i m t m e t y j e b u v o gauta dar d a u g i a u į r o d y m ų apie kas vyksta (iš von Frisch, 1974).
„ b e ž d ž i o n i ų kalbą". B e ž d ž i o n ė s gali n e tik ženklinti, bet ir j u n g t i

ž e n k l u s v i e n u s su kitais ir sudaryti suprantamus sakinius. W a s h o e
g e s t a i s išreiškė: „Tu m a n e išeiti, prašau". Paaiškėjo, kad b e ž d ž i o n ė
derina ž o d ž i u s kūrybiškai. W a s h o e g u l b ę p a ž y m ė j o „ v a n d e n s paukš-
tis". K a l i f o r n i j o j e K o k o , Francine Patterson ( 1 9 7 8 ) i š m o k y t a gorila,
i l g a n o s ę lėlę Pinokį apibūdino kaip „dramblio vaikas". Lana,
š i m p a n z ė , kuri „kalba", spaudydama m y g t u k u s , prijungtus prie k o m -
piuterio, v e r č i a n č i o j o s p a s p a u d i m u s į a n g l ų kalbą, v i e n ą dieną įsi-
g e i d ė a p e l s i n o . Ji neturėjo ž o d ž i o , reiškiančio apelsiną, bet ž i n o j o
s p a l v a s ir ž o d į , reiškiantį obuolį, taigi i m p r o v i z a v o : „Timai, d u o k
o b u o l į , kuris yra oranžinis" ( R u m b a u g h , 1 9 7 7 ) .
K a d a n g i s u s i k a u p ė n e m a ž a i d u o m e n ų apie ž m o g b e ž d ž i o n i ų kal-
bą, i m t a m a n y t i , k a d b e ž d ž i o n ė s iš t i e s ų „ n e d a u g m e n k e s n ė s u ž
ž m o g ų " . N o r s j ų ž o d y n a s ir s a k i n i a i , p a l y g i n t i su m ū s ų , v i s a i p a -
prasti - a t i t i n k a n t y s m a ž d a u g d v e j ų m e t ų v a i k o g e b ė j i m u s , - b e ž -
d ž i o n ė s , r e g i s , tikrai turi tą patį g e b ė j i m ą , kuris b u v o l a i k o m a s
tik m ū s ų , ž m o n i ų , y p a t y b e .
Tačiau ar iš tikriįjų beždžionės gali kalbėti? Aštuntojo dešimtme-

č i o p a b a i g o j e tvirtinimai a p i e „ k a l b a n č i a s b e ž d ž i o n e s " i š k ė l ė klau-
10 S K Y R I U S . M ą s t y m a s i r k a l b a 351
s i m ą : ar b e ž d ž i o n ė s t i k r a i k a l b a , ar t y r ė j a i y r a n e i š m a n ė l i a i ? B e ž -
džionių k a l b o s tyrinėtojai priskiria j o m s s a v o kalbos gebėjimus,
sakė skeptikai. P a n a g r i n ė k i m e kai kuriuos j ų argumentus:
B e ž d ž i o n ė s labai s u n k i a i i š m o k s t a s a v o ribotą ž o d y n ą . Vargu ar

j o s p a n a š i o s i k a l b a n č i u s ar g e s t u s n a u d o j a n č i u s v a i k u s , k u r i e
l e n g v a i kas s a v a i t ę i š m o k s t a d e š i m t i s n a u j ų ž o d ž i ų . S a k y t i , kad
b e ž d ž i o n ė s gali i š m o k t i kalbėti tik dėl to, kad j o s gali p a ž e n k l i n t i
ž o d ž i u s , yra b e v e i k tas pat, k a i p t e i g t i , j o g ž m o n ė s gali s k r a i d y -
ti dėl to, k a d gali š o k i n ė t i . Š i m p a n z ė s gali n u o s e k l i a i rodyti ž e n k -
lus arba s p a u d y t i m y g t u k u s , kad g a u t ų a t l y g į , bet tą patį g a l i ir
b a l a n d ž i a i - iš e i l ė s k i r s d a m i s n a p u per strypą, kad g a u t ų grūdų
(Straub ir kt., 1 9 7 9 ) ; bet n i e k a s n e s a k o , kad b a l a n d ž i a i „kalba".
B e ž d ž i o n ė s tikrai g a l i v a r t o t i s i m b o l i u s p r a s m i n g a i , b e t e s a m i
d u o m e n y s anaiptol neįtikina, kad j o s gali prilygti netgi trejų m e t ų
vaikui g e b a n č i a m tinkamai sintaksiškai sutvarkyti žodžius. Vai-
kui f r a z ė s „ y o u t i c k l e " ir „ t i c k l e y o u " (tu kuteni ir k u t e n a t a v e )
p e r t e i k i a s k i r t i n g u s d a l y k u s , o b e ž d ž i o n ė g a l i j a s ž y m ė t i ir v i e -
naip, ir kitaip.
Herbertas Terrace ( 1 9 7 9 ) , m o k ę s b e ž d ž i o n ę vardu N i m Chimps-

ky, p a d a r ė i š v a d ą , kad d a u g u m a š i m p a n z ė s n a u d o j a m ų ž e n k l ų -
tai tik j o s m o k y t o j o r o d o m ų ž e n k l ų mėgdžiojimas.
T u r ė d a m i d v i p r a s m ę i n f o r m a c i j ą , ž m o n ė s linkę matyti tai, ką j i e

nori arba t i k i s i p a m a t y t i . ( P r i s i m i n k i m e s u v o k i m o n u o s t a t ą , ap-
rašytą 6 s k y r i u j e . ) Terrace t e i g ė : a i š k i n t i , j o g š i m p a n z ė s n a u d o -
j a m i ž e n k l a i yra k a l b a - tai n e d a u g d a u g i a u n e g u j ų m o k y t o j ų
noras taip galvoti. (Kai W a s h o e parodė „ v a n d e n s paukštis", ji,
g a l i m a s d a l y k a s , atskirai p a v a d i n o „ v a n d u o " ir „ p a u k š t i s " . )
M o k s l e , k a i p ir p o l i t i k o j e , g i n č a i s k a t i n a p a ž a n g ą . Tvirtini-
m a s , e s ą „ b e ž d ž i o n ė s turi t o k į p a t k a i p m e s g e b ė j i m ą v a r t o t i k a l -
b ą " , ir s k e p t i š k a s a t k i r t i s , k a d „ b e ž d ž i o n ė s n e v a r t o t i k a l b a " ( k a i p
galėtų pasakyti Washoe), paskatino p s i c h o l o g u s pripažinti dides-
n i u s b e ž d ž i o n i ų g e b ė j i m u s ir m ū s ų p a č i ų g e n i a l u m ą v a r t o j a n t ž o -
d ž i u s . K i e k v i e n a s s u t i k s , k a d tik ž m o n ė m s b ū d i n g a k a l b a , j e i t u o
s u p r a n t a m a ž o d ž i a i s arba g e s t a i s i š r e i š k i a m a s u d ė t i n g a gramati-
ka. Jei kalba suprantama p a p r a s č i a u - tik kaip g e b ė j i m a s ben-
drauti p r a s m i n g o s s i m b o l i ų s e k o s dėka, t u o m e t b e ž d ž i o n ė s iš
tikrųjų g e b a vartoti kalbą.
V i e n a s iš š i m p a n z ė s L a n o s m o k y t o j ų D u a n e R u m b a u g h mano,
k a d p e r d a u g s u p a p r a s t i n t a k l a u s t i : „ A r b e ž d ž i o n ė s g e b a ar n e g e -
b a vartoti ž m o n i ų k a l b ą ? " K a l b a yra „labai sudėtinga, d a u g i a m a t ė ,
įvairiapusė. M u m s a r t i m i a u s i e m s g y v ū n a m s b ū d i n g o s kai kurios

šio reiškinio d a l y s , bet n e v i s o s . " Taigi, u ž u o t g a l v o j u s apie kal-
bą kaip apie nėštumą - viskas arba nieko, - geriau ją laikyti v i s u m a
Matydama vandenyje plūduriuo-
įgūdžių, kurių tam tikrą dalį turi ir b e ž d ž i o n ė s . jančią lėlę, Washoe gestais paro..
N o r s b e ž d ž i o n ė s nekalba taip kaip m e s , j ų m ą s t y m o ir bendra- „ vaikas mano gėrime".
v i m o g e b ė j i m a i ir toliau stebina j ų dresuotojus. L o u l i s , W a s h o e
įvaikis, i š m o k o 6 8 g e s t u s , paprasčiausiai s t e b ė d a m a s W a s h o e ir
kitas tris k a l b o s m o k y t a s b e ž d ž i o n e s . B e to, W a s h o e , L o u l i s ir
kitos b e ž d ž i o n ė s dabar g e s t a i s v i e n a kitos prašo pakutenti, ateiti,
apkabinti ir kt. M o k a n t y s g e s t ų kalbą ž m o n ė s gali slapta k l a u s y -
tis šių b e ž d ž i o n i ų p a s i k a l b ė j i m ų , ir j i e b e v e i k v i s i š k a i sutaria,
aiškindami, ką b e ž d ž i o n ė s sako: 9 0 % b e ž d ž i o n i ų k a l b o s siejasi
su tarpusavio b e n d r a v i m u , r a m i n i m u arba ž a i d i m u (Fouts ir B o -
damer, 1987). B e to, š i m p a n z ė s yra truputį d v i k a l b ė s , j o s p a s a k y -
tus a n g l i š k u s ž o d ž i u s gali išversti į g e s t u s (Shaw, 1989-1990).
Laną m o k ę tyrėjai i š m o k ė kitas dvi b e ž d ž i o n e s , S h e r m a n ir
Austin, naudotis k o m p i u t e r i o klaviatūra bendraujant vienai su ki-
ta. Š i m p a n z ė s prašo v i e n a kitos tam tikro m a i s t o ar netgi k o k i o
įrankio, kurį g a l i m a panaudoti maistui pasiekti ( R u m b a u g h ir Sa-
v a g e - R u m b a u g h , 1986). Taip pat p a m i n ė t i n a s S a v a g e - R u m b a u g h
( 1 9 8 7 , 1 9 9 0 ) atradimas, teigiantis, kad p i g m ė j i n ė s š i m p a n z ė s gali
išmokti suprasti š n e k a m o s i o s a n g l ų k a l b o s niuansus. K a n z i , v i e -
na iš tų š i m p a n z i ų , paklausta: „Ar gali parodyti m a n š v i e s ą ? " ar-
ba „Ar gali duoti man š v i e s o s ? " arba „Ar gali įjungti š v i e s ą ? " -
elgiasi supratingai. Kanzi taip pat supranta p a s a k y t u s ž o d ž i u s gy-
vatė, kąsti ir šuo. Kai jai b u v o d u o t o s g y v a t ė s bei šuns i š k a m š o s
ir pirmąkart pasakyta - „tegul š u o įkanda gyvatei", ji įgrūdo g y -
vatę šuniui į burną. „Mūsų egocentriškas požiūris, jog
Taigi dresuotų beždžionių kalbos gebėjimai yra kuklūs lyginant esame ypatingi ir skiriamės nuo
visų kitų pasaulio gyvūnų, yra iš
su žmogaus gebėjimais. Tačiau dėl įspūdingų pažintinių gebėjimų j o s
esmės ginčytinas. "
iš tikrųjų atrodo „nedaug m e n k e s n ė s už žmogų". Duanc Rumbaugh i
Sue S a v a g e - R u m b a u g h , 197>
MĄSTYMAS IR KALBA
M ą s t y m a s ir kalba sudėtingai persipina. Klausimas, kas yra pir-
m e s n i s - yra v i e n a s iš p s i c h o l o g i j o s „ v i š t o s - a r - k i a u š i n i o " klau-
simų. Ar pirmiau k y l a idėja, kuri paskui išreiškiama ž o d ž i a i s ? A r
mintis yra ž o d ž i u o s e , ir be ž o d ž i ų n e g a l i m a ?
Kalbos įtaka mąstymui

L i n g v i s t a s B e n j a m i n a s L e e W h o r f a s tvirtino, kad kalba l e m i a
mūsų mąstyseną. Whorfo ( 1 9 5 6 ) lingvistinio r e l i a t y v u m o h i p o -
tezė teigia, kad skirtingos kalbos turi įtakos skirtingoms tikrovės

sampratoms. „Pati kalba formuoja žmogaus svarbiausias mintis."
Whorfo idėja retai ateina į galvą žmonėms, kalbantiems tik viena
kalba. Jiems ji yra tik priemonė mintims reikšti. Tačiau žmonėms,
kurie kalba dviem nepanašiomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų ir ja-
ponų, atrodo savaime suprantama, kad skirtingomis kalbomis skir-
tingai ir mąstoma (Brown, 1986). Pavyzdžiui, keletas japoniškų
žodžių, reiškiančių duoti, rodo reikšmingus kultūrinius skirtumus.
Kurį iš duoti vartoti, lemia tai, ar duodantysis užima aukštesnę ar
žemesnę padėtį, ir tai, ar duodantysis yra draugas ar šeimos narys.
Kitas pavyzdys. A n g l ų kalboje yra vienas žodis, reiškiantis
sniegą (snow). Eskimų kalboje tokių žodžių keletas. Tai, pasak
Whorfo, leidžia eskimams suvokti sniego skirtumus, kurie kita kal-
ba kalbančių ž m o n i ų liktų nepastebėti. Kalbos ir mąstymo sąsaja
stebima ir gramatikos lygmenyje. Hopi indėnai neturi veiksmažo-
džių būtojo laiko. Dėl to, kaip teigė Whorfas, jiems sunkiau mąstyti
apie praeitį.
Kritikuojantieji požiūrį, j o g kalba lemia mąstymą, teigia, kad
žodžiai greičiau mūsų m ą s t y m o būdą atspindi negu kuria. Pats
eskimų g y v e n i m a s verčia j u o s atpažinti skirtingas sniego ir ledo
rūšis, tad j i e m s reikia žodžių š i e m s skirtumams nusakyti. (Slidi-
ninkai panašiai apibūdina nuokalnes, sakydami: „lipnus sniegas",
„dulkės".) M e s neturime tiek daug žodžių kaip eskimai sniegui
apibūdinti, bet tai nereiškia, kad n e g a l i m e tų skirtingumų suvok- yisį f0(įįįaį y r a kabliai ant
ti. Panašiai ir N a u j o s i o s Gvinėjos gyventojas, nežinodamas mūsų kurių kabinamos mintys."
žodžių f o r m o m s ir s rp a l v o m s nusakyti,
J
tuos dalykus
3
suvokia be- ^ t „ HS"ry Wa âs Bccchcris
. Proverbs from Plymouth Pulpit, 1887
veik taip pat kaip ir m e s (Rosh, 1974).
Taigi, nors būtų per drąsu sakyti, kad kalba lemia mūsų mąstymo
būdą, bet mūsų žodžiai tikrai gali paveikti tai, ką mes mąstome (Hof-
fman ir kt., 1986). Todėl gerai darome, rūpestingai ir atidžiai rink-
damiesi žodžius. Kai žmonės moteris vadina mergaitėmis, pavyz-
džiui, „kontoros mergaitės", - argi neparodomas požiūris, kad mo-
terų padėtis yra žemesnė? Arba pasvarstykime įvardžio jis bendrą
vartoseną. Ar yra koks skirtumas, jei aš pasakau: „Vaikas išmoksta
kalbos, bendraudamas su jį globojančiais asmenimis" arba: „Vaikai
išmoksta kalbos, bendraudami su juos globojančiais asmenimis"? Kai
kas teigia, jog čia nesą jokio skirtumo, nes kiekvienas žino, kad „šiuo
atveju vyriškoji giminė apima ir moteris" (kaip 1850 metais paskelbė
Britanijos Parlamentas).
Tačiau ar visuomet jis suvokiamas taip, tarsi apimtų ir mote-
ris? Dvidešimt tyrimų tvirtai įrodė, kad taip nėra (Henley, 1989).
Janet Hyde ( 1 9 8 4 ) prašė vaikų užbaigti pasakojimus, kurių pra-
džią ji pati sugalvodavo, pavyzdžiui: „Kai vaikas nueina į mokyk-
lą, dažnai pirmą dieną jaudinasi". Kai H y d e tuščioje „Supratimui paskatinti reikia
vietoje įrašydavo jis, vaikas b e v e i k v i s u o m e t p a s a k o d a v o apie v y - žodžio. "
rus. Kai b ū d a v o įrašoma Jis" arba Ji", b e v e i k trečdalyje pasa- Elements of Chemistry, r^
k o j i m ų v e i k ė j o s b u v o moterys. Paauglių ir suaugusiųjų tyrimų re-

zultatai Šiaurės A m e r i k o j e ir N a u j o j o j e Zelandijoje b u v o panašūs
( H a m i l t o n , 1988; Martyna, 1978; N g , 1 9 9 0 ) . Sakiniai apie „ m e -
nininką ir j o darbus" paprastai s u k e l d a v o v y r o vaizdinius.
T u r ė k i m e o m e n y j e ir tai, kad ž m o n ė s vartoja g i m i n ę pasirink-
tinai, p a v y z d ž i u i , „daktaras... jis", tačiau „sekretorė - j i " ( M a c -
Kay, 1983). Jei jis iv ji tikrai nereikštų g i m i n ė s , m e s neturėtume
nustebti, girdėdami sakant: „auklė turi atsiliepti, kai jį kviečia".
Tai, kad m e s s t e b i m ė s , rodo, jog jį reiškia ir g i m i n ę , kuri kertasi
su m ū s ų auklės idėja.
K a d a n g i kalba gali veikti m ą s t y m ą , tai, u g d a n t vaiką, labai
svarbu f o r m u o t i ž o d y n ą . K a l b o s plėtra reiškia m ą s t y m o g e b ė j i m ų
plėtrą. D a v i d a s P r e m a c k a s ( 1 9 8 3 ) p a s t e b ė j o , kad net ir k a l b o s
m o k o m o s š i m p a n z ė s geriau g e b a abstrakčiai mąstyti ir protauti
pagal analogiją. N e m o k y t a i kalbėti š i m p a n z e i b u v o sunku atpa-
žinti, j o g į parodytą pusiau pripiltą cilindrą p a n a š i a u p u s ė o b u o -
lio n e g u trys ketvirtadaliai obuolio. Kalbos m o k y t a š i m p a n z ė daug
l e n g v i a u u ž č i u o p ė šią analogiją. M a ž ų v a i k ų m ą s t y m a s taip pat
t o b u l ė j a kartu su kalba ( G o p n i k ir M e l t z o f f , 1986). Tai, kas tin-
ka š i m p a n z ė m s ir i k i m o k y k l i n u k a m s , tinka k i e k v i e n a m : verta
didinti savo žodžių galią. Štai dėl ko d a u g u m a v a d o v ė l i ų , taip
pat ir šis, s u p a ž i n d i n a su naujais ž o d ž i a i s - kad atskleistų naujų
idėjų bei naujų m ą s t y m o būdų.
Mąstymas be kalbos
Ar kalbatės su savimi, likę vieni? Ar m ą s t y m a s - tai tik kalbėji-
m a s i s su p a č i u s a v i m i ? B e abejo, ž o d ž i a i perteikia mintis. Tačiau
argi nebūna, kad m i n t y s aplenkia ž o d ž i u s ? Į kurią p u s ę suksite
čiaupą, n o r ė d a m i paleisti šaltą v a n d e n į ?
N o r ė d a m i atsakyti į šį k l a u s i m ą , j ū s tikriausiai g a l v o j o t e ne
ž o d ž i a i s , bet r ė m ė t ė s m i n t y s e iškilusiu vaizdu. Iš tiesų, m e s daž-
nai m ą s t o m e vaizdiniais. Vaizdiniais m ą s t o dailininkai. Taip pat
kompozitoriai, poetai, matematikai, sportininkai, mokslininkai. A l -
bertas E i n s t e i n a s sakėsi didžiųjų s a v o į ž v a l g ų p a s i e k ę s regimųjų
v a i z d i n i ų dėka ir tik v ė l i a u išreiškęs tai ž o d ž i a i s .
Vienas amerikietis karo belaisvis, keletą metų praleidęs džiunglių
stovykloje, sugrįžo iš Šiaurės Vietnamo, netekęs apie 30 kilogramų
svorio. Vienas pirmųjų j o norų b u v o sužaisti golfą. Jo bičiulių nuo-
stabai, turint o m e n y j e , kad ilgai n e ž a i d ė šio ž a i d i m o ir b u v o išse-
kęs, j i s žaidė nuostabiai. Jie stebėjosi. Pilotas atsakė, kad kasdien,

būdamas nelaisvėje, įsivaizduodavo žaidžiąs, kruopščiai pasiren-
kąs sau lazdas ir taikąs į kamuolį iš įvairiausių padėčių (Csiks-
zentmihalyi, 1990).
D a u g e l i s sėkmingai rungtyniaujančių sportininkų rengiasi var-
žyboms, įsivaizduodami atlieką tam tikrus veiksmus (Suinn, 1986;
Mahoney, 1989). Georgia Nigro parodė šio būdo vertę, tirdama
mintinį treniravimą laboratorijos s ą l y g o m i s (Neisser, 1984). Jos
tiriamieji turėjo 2 4 kartus iš tikrųjų mesti ietį į taikinį. Paskui pusė
tiriamųjų turėjo mesti 2 4 kartus mintyse. Dar vėliau visi tiriamie-
ji vėl turėjo 24 kartus mesti į taikinį. Geriau mėtė tik tie, kurie
treniravosi mintyse. N a c i o n a l i n ė s tyrimų tarybos psichologų ko-
mitetas, išnagrinėjęs siūlomus v e i k s m ų tobulinimo būdus Jungti-
nių A m e r i k o s Valstijų armijoje, priėjo prie išvados, kad dauguma
jų (tarp jų - nejutiminis suvokimas ir „neurolingvistinis progra-
mavimas") nėra vertingi (Druckman ir Sevets, 1988). Tačiau, rem-
damiesi eksperimentais, tokiais kaip Nigro, jie pripažino, kad nau-
dinga judinamuosius įgūdžius treniruoti mintyse.
Tad koks gi yra kalbos ir mąstymo santykis? Supratome, kad
kalba daro įtaką mąstymui. Tačiau jeigu mąstymas taip pat neveiktų
kalbos, tuomet niekad neatsirastų nė v i e n o naujo žodžio. Nauji
žodžiai išreiškia naujas mintis. Taigi pasakysime paprastai - mąs-
tymas veikia mūsų kalbą, kuri savo ruožtu veikia mąstymą.
Psichologiniai m ą s t y m o ir kalbos tyrimai atspindi įvairius li-
teratūroje ir religijoje sutinkamus požiūrius į žmonių giminę. Žmo-
gaus protas tuo pat metu geba stulbinamai klysti ir parodyti ne-
paprastą savo galią. Šiame amžiuje, kai mūsų klaidingų sprendimų
padariniai gali būti pragaištingi, m e s turime suprasti savo gebėji-
mą klysti. Tačiau dažnai mus gelbsti tikrai v e i k s m i n g o s euristi-
kos. B e to, mūsų sumanumas, sprendžiant problemas, ir m ū s ų ne-
paprasta kalbos galia tikrai išskiria mus iš gyvūnų ir leidžia įver-
tinti ž m o n e s kaip turinčius „beveik neribotus gebėjimus".
SANTRAUKA
M ū s ų p a ž i n t i n ė s i s t e m a p r i i m a , s u v o k i a ir a t k u r i a m e g e r a i i š m a n y t i ir į g y j a m e į g ū d ž i ų , išmokstant
i n f o r m a c i j ą , kuria n a u d o d a m i e s i , p a s k u i m ą s t o m e ir greitai bei įžvalgiai spręsti.
b e n d r a u j a m e - kartais išmintingai, o kartais kvai-
lai. Š i o j e d a l y j e b u v o aptarta, k a i p s u s i d a r o m o s są- Dirbtinis intelektas. Nūnai eksperimentiniai kom-
vokos, sprendžiamos problemos, priimami sprendi- p i u t e r i a i ir r o b o t a i a t l i e k a o p e r a c i j a s , imituojančiu-
m a i ir v e r t i n i m a i , k a i p v a r t o j a m a k a l b a . žmogaus mąstymą. Ryškiausia dirbtinio intelek:
s ė k m ė - tai k o m p i u t e r i o atm,inti,es a p i m t i s ir tiks',
Mąstymas konkrečių užduočių, pavyzdžiui, žaidimo šachma-
tais arba l i g ų d i a g n o z a v i m o , l o g i k a . Iki šioT s m e g e m .
Sąvokos. S ą v o k o s , s u d e d a m o s i o s m ą s t y m o dalys, su-
g e b ė j i m o a p d o r o t i t u o p a č i u m e t u n e s u s i j u s i ą infor-
p a p r a s t i n a ir s u s i s t e m i n a i n f o r m a c i j ą a p i e p a s a u l į į m a c i j ą ir p l a č i ų j ų g a l i m y b i ų n e p a s i e k ė n e t ir su-
kategorijų hierarchiją. Dažnai s ą v o k o s sudaromos, d ė t i n g i a u s i k o m p i u t e r i a i . T a č i a u v i l i a m a s i , kad nau-
r e m i a n t i s p r o t o t i p a i s arba g e r i a u s i a i s k a t e g o r i j ų p a - j o s kartos k o m p i u t e r i ų „ n e r v i n i a i " tinklai, imituojan-
vyzdžiais. tys ž m o g a u s s m e g e n ų nervinius tinklus, s a v o gali-
m y b ė m i s p r i a r t ė s prie ž m o g a u s galių.
Problemų sprendimas. S u s i d ū r ę s u nauja s i t u a c i j a ,
kuriai n e t i n k a j o k i e gerai i š m o k t i a t s a k y m a i , g a l i m e
Kalba
n a u d o t i v i e n ą iš k e l i ų s t r a t e g i j ų , p a v y z d ž i u i , mėgi-
n i m u s ir klaidas, a l g o r i t m u s bei praktiškas euristikas. K a l b a - m ū s ų ž o d ž i a i ir tai, k a i p m e s j u o s d e r i n a m e ,
B ū n a , kad s p r e n d i m a i p a a i š k ė j a staiga „ n u š v i t u s pro- n o r ė d a m i p e r t e i k t i p r a s m ę . Ji p a d e d a m ą s t y t i ir iš-
tui". D e j a , s u s i d u r i a m e su k l i ū t i m i s , trukdančiomis reikšti m ū s ų mintis.
s ė k m i n g a i spręsti p r o b l e m a s . P o l i n k i s i e š k o t i patvir-
t i n i m o k r e i p i a m u s patvirtinti h i p o t e z e s , o n e j o m i s Kalbos sandara. Žodinę kalbą sudaro pagrindiniai
abejoti. Fiksacija, pavyzdžiui, proto nuostatos ir kalbos garsai, vadinami fonemomis; paprasčiausi
f u n k c i j ų f i k s a v i m a s , gali n e l e i s t i p a ž v e l g t i į p r o b l e - reikšmingi vienetai vadinami m o r f e m o m i s ; žodžiai;
mą nauju žvilgsniu. gramatika, s u s i d e d a n t i iš s e m a n t i k o s ( r e i k š m ė ) bei sin-
taksės (žodžių tvarkos taisyklės).
Sprendimų priėmimas ir nuomonių susidarymas. Va-
d o v a u d a m i e s i e u r i s t i k o m i s , p a v y z d ž i u i , t i p i š k u m o ir K a l b o s r a i d a . V i e n a s iš g a m t o s s t e b u k l ų yra v a i k o
p a s i e k i a m u m o , labai v e i k s m i n g a i , bet kartais k l a i d i n - g e b ė j i m a s i š m o k t i k a l b ė t i . Vaikai l e n g v a i ž e n g i a pir-
g a i , g r e i t a i n u s p r e n d ž i a m e ir s u s i d a r o m e intuityvią myn: g u g a v i m a s , v i e n o ž o d ž i o stadija, telegrafine
n u o m o n ę arba v e r t i n i m ą . M ū s ų p o l i n k i s siekti, kad hi- d v i e j ų ž o d ž i ų stadija ir t o l i a u ; g y v a i s v a r s t o m a , kaip
p o t e z ė būtų patvirtinta, ir n a u d o t i s greitais bei papras- j i e tai p a s i e k i a . B i h e v i o r i s t a s S k i n n e r i s a i š k i n a , kad.
tais euristiniais būdais, gali neleisti pastebėti mūsų m o k a n t i s k a l b o s , v e i k i a tie p a t y s gerai ž i n o m i a s o c i a -
s i l p n y b ė s k l y s t i . S i s r e i š k i n y s v a d i n a m a s p e r d ė t a sa- cijų, m ė g d ž i o j i m o ir p a s t i p r i n i m o d ė s n i a i . Š i u o t e i g i -
v i k l i o v a . Tai, k a i p f o r m u o j a m a s k l a u s i m a s , g a l i g e r o - n i u v e r č i a a b e j o t i f a k t a s , k a d v a i k a i yra b i o l o g i š k a i
kai p a v e i k t i atsakymus. p a s i r e n g ę i š m o k t i ž o d ž i u s ir vartoti g r a m a t i k ą .
Š a l i š k u m a s dėl įsitikinimų. Šališkumas dėl įsitiki- Gyvūnų kalba. Kitas dažnai diskutuojamas klausi-
n i m ų ž m o n i ų m ą s t y m e i š r y š k ė j a tada, kai l o g i š k e s - m a s - ar k a l b a b ū d i n g a tik ž m o g u i . A k i v a i z d u , kad
n ė m i s l a i k o m o s i š v a d o s , kurios sutampa su jų įsiti- gyvūnai bendrauja. P a v y z d ž i u i , bitės įmantriu šo-
k i n i m a i s . P a s i r e i š k i a ir į s i t i k i n i m o t v a r u m a s - at- kiu perduoda informaciją apie maisto šaltinio vie-
kakliai l a i k o m a s i s a v o idėjų, netgi p a n e i g u s jų pa- tą. K e l e t a s p s i c h o l o g ų k o m a n d ų m o k ė į v a i r i ų rūšių
g r i n d ą , n e s a i š k i n i m a s , kurį l a i k ė m e p a g r į s t u , įstrin- b e ž d ž i o n e s , tarp j ų k e l e t ą š i m p a n z i ų , s u s i k a l b ė t i su
ga m ū s ų atmintin. Tačiau ž m o g a u s pažintinė veikla, ž m o n ė m i s g e s t a i s arba s p a u d a n t prie kompiuterio
n o r s k a r t a i s k l a i d i n g a ir š a l i š k a , y r a nepaprastai prijungtus mygtukus. Ž m o g b e ž d ž i o n ė s i š m o k o ga-
v e i k s m i n g a b e i p r i s i t a i k a n t i . K a i ką n o r s p r a d e d a - na daug ž o d ž i ų . Jos j u n g i a ž o d ž i u s , kad perteiktų
p r a s m ę , k a d p a r e i k a l a u t ų ir v y k d y t ų p a l i e p i m u s . gai m ą s t o m a . N o r s l i n g v i s t i n i o r e l i a t y v u m o h i p o t e z ė
S k e p t i k a i p a ž y m i , k a d ž m o n i ų ir b e ž d ž i o n i ų g e b ė j i - teigia, kad kalba l e m i a m ą s t y m ą , t e i s i n g i a u butų sa-
m a s k a l b ė t i l a b a i s k i r i a s i , y p a č j ų m o k ė j i m a s tin- kyti, kad kalba v e i k i a m ą s t y m ą . Į v a r d ž i o „jis", var-
kamai sintaksiškai sutvarkyti žodžius. Tačiau šie t o j a m o nurodant abiejų g i m i n i ų i n d i v i d u s , įtakos ty-
t y r i m a i a t s k l e i d ž i a , k a d ž m o g b e ž d ž i o n ė s turi n e - rimai ir tai, kad t u r t i n g e s n i s ž o d y n a s gali pagerinti
abejotinų pažintinių gebėjimų. mąstymą, atskleidžia žodžių poveikį.
Mąstymas ir kalba Mąstymas be kalbos. K a i k u r i o s i d ė j o s , p a v y z -

d ž i u i , g e b ė j i m a s s u v o k t i ir į s i m i n t i s k i r t i n g a s s p a l -
M ą s t y m ą ir k a l b ą a p t a r ė m e t a m e p a č i a m e skyriuje, v a s , n e p r i k l a u s o n u o k a l b o s . Kartais m ą s t o m a v a i z -
n e s v a r g u ar tai a t s k i r i a m i d a l y k a i . d i n i a i s , o n e ž o d ž i a i s ; b e to, s u k u r i a m a n a u j ų ž o -
džių naujoms idėjoms išreikšti. Taigi g a l i m a būtų
Kalbos įtaka mąstymui. N e g i n č y t i n a , kad žodžiai pasakyti, j o g m ą s t y m a s v e i k i a m ū s ų kalbą, kuri v e i -
perteikia m i n t i s ir kad dėl s k i r t i n g o s k a l b o s skirtin- kia m ą s t y m ą .

Mąstymas (arba p a ž i n i m a s ) . Protinė v e i k l a , susijusi Fiksacija. N e g e b ė j i m a s pamatyti p r o b l e m ą naujai;
s u i n f o r m a c i j o s s u p r a t i m u , a p d o r o j i m u ir p e r t e i k i - tai trukdo ją i š s p r ę s t i .
mu.
Proto nuostata. Polinkis nagrinėti problemą tam tik-
Kognityvinė psichologija. P s i c h o l o g i j o s sritis, ti- ru būdu, y p a č jei tas b ū d a s a n k s č i a u yra b u v ę s sėk-
rianti m i n t i n e s p a t e i k t i s ir i n f o r m a c i j o s a p d o r o j i m ą . m i n g a s , nors naujai p r o b l e m a i spręsti gali ir netikti.
Ji tiria protinę v e i k l ą , kuria remiasi p r o b l e m ų spren-
Funkcijų fiksavimas. P o l i n k i s galvoti, kad daiktai tu-
d i m a s , v e r t i n i m a s , s p r e n d i m ų p r i ė m i m a s ir kalba.
ri tik j i e m s įprastas funkcijas; tai k l i u d o rasti spren-
S ą v o k a . P a n a š i ų o b j e k t ų , į v y k i ų arba ž m o n i ų gru- dimą.
pavimas mintyse.
Tipiškumo euristika. Praktiška t a i s y k l ė , nustatanti
P r o t o t i p a s . B ū d i n g i a u s i a s k a t e g o r i j o s a t s t o v a s ; ly- k o k i ų n o r s d a l y k ų t i k i m y b ę a t s i ž v e l g i a n t į tai, k i e k
ginant naujus dalykus su prototipu, g a l i m a greitai j i e atitinka tam tikrą prototipą arba s u t a m p a su j u o ;
ir l e n g v a i priskirti j u o s tam tikrai k a t e g o r i j a i ( p a - kita svarbi i n f o r m a c i j a gali būti i š l e i d ž i a m a iš akių.
vyzdžiui, lyginant plunksnuotus padarus su paukš-
Pasiekiamumo euristika. Praktiška taisyklė, įver-
č i o prototipu, pavyzdžiui, liepsnele).
tinanti į v y k i ų t i k i m y b ę , r e m i a n t i s j ų p a s i e k i a m u m u
Algoritmas. M e t o d i š k a l o g i n ė t a i s y k l ė arba p r o c e - a t m i n t y j e ; j e i ką n o r s l e n g v a i p r i s i m e n a m e ( g a l b ū t
dūra tam tikrai p r o b l e m a i spręsti. Gali būti priešina- d ė l to, k a d tai r y š k u ) , d a r o m e p r i e l a i d ą , kad t o k i e
m a su paprastai g r e i t e s n e , nors neretai klaidinga, dalykai tikėtini.
euristika.
Perdėta savikliova. P o l i n k i s būti l a b i a u į s i t i k i n u -
Euristikos. N e t i k s l i praktinė strategija, d a ž n a i lei- siam negu teisingam - pervertinti savo įsitikinimų
d ž i a n t i v e i k s m i n g a i n u s p r ę s t i ir i š s p r ę s t i proble- ir v e r t i n i m ų t i k s l u m ą .
m a s ; tai g r e i t e s n i s b ū d a s , b e t p a d a r o m a daugiau
Formulavimas. P r o b l e m o s p a t e i k i m o būdas. Proble-
k l a i d ų n e g u taikant a l g o r i t m ą .
m o s f o r m u l a v i m a s g a l i labai p a v e i k t i s p r e n d i m u s ir
įžvalga. S t a i g u s ir d a ž n a i naujai s u p r a s t a s p r o b l e - vertinimus.
m o s s p r e n d i m o būdas; j i s gali būti p r i e š i n a m a s stra-
Šališkumas dėl įsitikinimų. T u r i m ų į s i t i k i n i m ų ar-
tegija grindžiamiems sprendimams.
ba n u o m o n i ų p o l i n k i s iškreipti l o g i š k ą mąstymą,
Polinkis ieškoti patvirtinimo. Polinkis ieškoti tokios kartais verčiantis n e p a g r į s t a s i š v a d a s laikyti pa-
i n f o r m a c i j o s , kuri patvirtintų turimas p r i e l a i d a s . grįstomis, o pagrįstas - nepagrįstomis.
Įsitikinimų tvarumas. Laikymasis savo pradinio b e n d r a u t i ir v i e n i e m s k i t u s s u p r a s t i .

s u p r a t i m o n e t ir tada, kai p a n e i g i a m a s j o p a g r i n d a s . Semantika. M o r f e m ų , ž o d ž i ų ir s a k i n i ų r e i k š m ė (ar-
Dirbtinis intelektas (DI). M o k s l a s apie kompiuteri- ba r e i k š m ė s tyrimai).
nių s i s t e m ų , a t l i e k a n č i ų intelektinius v e i k s m u s ir i m i - Sintaksė. Žodžių j u n g i m o į gramatiškai taisyklingus
tuojančių žmogaus mąstymo procesus (intuityvų sakinius taisyklės.
m ą s t y m ą , m o k y m o s i ir k a l b o s s u p r a t i m ą ) , k ū r i m ą ir
p r o g r a m a v i m ą . A p i m a praktinį p r i t a i k y m ą ( ž a i d i m a s
Gugavimo stadija. K a l b o s raidos stadija, praside-
danti 3 - 4 - ą j į g y v e n i m o m ė n e s į , k a i k ū d i k i s savai-
šachmatais, pramoniniai robotai, ekspertų sistemos),
m e , l e n g v a i taria į v a i r i u s g a r s u s , n e t u r i n č i u s nieko
ir p a s t a n g a s m o d e l i u o t i ž m o g a u s m ą s t y m ą , remian-
bendra su j o gimtąja kalba.
tis d a b a r t i n i u m ū s ų s m e g e n ų v e i k l o s s u p r a t i m u .
Vieno žodžio stadija. K a l b o s r a i d o s stadija n u o v i e -
Nerviniai tinklai. Kompiuterių mikroschemos, at-
n e r i ų iki d v e j ų m e t ų , k u r i o s m e t u v a i k a s daugiau-
kartojančios s m e g e n ų nervinių ląstelių tarpusavio
sia kalba p a v i e n i a i s žodžiais.
r y š i u s , g a l i n č i o s , p a v y z d ž i u i , i š m o k t i a t p a ž i n t i re-
g i m u o s i u s v a i z d u s ir k v a p u s . Dviejų žodžių stadija. K a l b o s r a i d o s s t a d i j a , pra-
sidedanti apie antruosius vaiko g y v e n i m o metus,
Kalba. M ū s ų s a k o m i , r a š o m i ar g e s t a i s reiškiami
kai j i s k a l b a d a u g i a u s i a iš d v i e j ų ž o d ž i ų sudarytais
ž o d ž i a i ir j ų d e r i n i m a s p e r t e i k i a n t p r a s m ę .
sakiniais.
Fonemos. M a ž i a u s i s k i r i a m i e j i ž o d i n ė s k a l b o s gar-
Telegrafinė kalba. A n k s t y v o j i k a l b o s raidos stadi-
siniai vienetai.
j a , kai v a i k o k a l b a p a n a š i į t e l e g r a m ą - daugiausia
Morfemos. S m u l k i a u s i r e i k š m ę turintys k a l b o s v i e - v a r t o j a m i d a i k t a v a r d ž i a i ir v e i k s m a ž o d ž i a i pralei-
n e t a i ; tai g a l i būti ž o d ž i a i arba ž o d ž i ų d a l y s ( p a v y z - džiant „pagalbinius" žodžius.
džiui, priešdėlis).
Lingvistinis reliatyvumas. Whorfo hipotezė, kad
Gramatika. Kalbos taisyklės, leidžiančios mums kalba lemia mūsų m ą s t y m o būdą.
Intelektas 11 SKYRIUS
Scottui, e n e r g i n g a m d a r ž e l i o auklėtiniui, per p a m o k ė l e s greitai v i s -

kas įgrįsta, j i s n e n u s t y g s t a vietoje. S c o t t o auklėtoja, sunerimusi, kad
j i s gali n e p a j ė g t i m o k y t i s , kreipiasi į m o k y k l o s p s i c h o l o g ą patari-
m o . P s i c h o l o g a s t e s t u o d a m a s nustato, kad iš tikrųjų Scottas - n e e i -
linių g a b u m ų vaikas, g a l i n t i s skaityti kaip trečios k l a s ė s ir sudėti
s k a i č i u s kaip antros k l a s ė s m o k i n y s . Taigi nenuostabu, kad j a m n u o -
bodu; Scottui reikia j o protinius g e b ė j i m u s atitinkančios v e i k l o s .
R e m d a m i e s i testų rezultatais, m o k y k l o s pareigūnai Larry ir ki-
tus š e š i s K a l i f o r n i j o j e g y v e n a n č i u s v a i k u s - visi j i e b u v o j u o d a o -
džiai amerikiečiai - paskyrė į specialiąsias protiškai atsilikusiųjų m o -
k y m o k l a s e s . Jų t ė v ų ir San F r a n c i s k o rajono Juodaodžių p s i c h o l o -
g i j o s a s o c i a c i j o s ( B a y Area B l a c k P s y c h o l o g y ) p s i c h o l o g ų tie spren-
dimai n e į t i k i n o . Jie įtarė, kad testai b u v ę šališki. 1 9 7 9 m. Federali-
n i o t e i s i n o teisėjas R o b e r t a s P e c k h a m a s tam pritarė. Jis nusprendė,
kad intelekto testai „rasiniu ir kultūriniu a t ž v i l g i u yra šališki, dis-
kriminuoja j u o d a o d ž i u s v a i k u s , n e b u v o tikrintas šių testų tinkamu-
m a s skiriant v a i k u s į atskiras, m a ž a i l a v i n a n č i a s ir j ų garbę m e n k i -
nančias klases 4 ' ( O p t o n , 1 9 7 9 ) . Teisėjas P e c k h a m a s 1 9 8 6 m. karto-
tinai p a s k e l b ė s a v o n u o s p r e n d į , v i s i š k a i draudžiantį K a l i f o r n i j o j e
naudoti IQ testus „kaip v i e n ą iš į v e r t i n i m o būdų.... skiriant j u o d a o -
d ž i a m s m o k i n i a m s specialųjį m o k y m ą " (Landers, 1986).
Marija ir Jennifer vidurinėje m o k y k l o j e artimai draugavo. Abi bu-
v o v i e n o s iš pirmųjų m o k i n i ų klasėje, abi tikėjosi studijuoti toje pa-
čioje m e d i c i n o s mokykloje. Paskutiniojoje klasėje juodvi atliko m o k s -
l u m o testą - S A T (Scholastic Aptitude Test). Marijos t e s t a v i m o re-
zultatai b u v o labai geri ir ji b u v o priimta į pasirinktąją m o k y k l ą . Jen-
nifer šiek tiek b l o g i a u atliko testą ir, nors j o s vidurinės m o k y k l o s pa-
ž y m i a i b u v o labai geri, į šią m o k y k l ą nepateko. „Kaip baisu" - de-
j a v o m e r g i n o s . - „Trejus m e t u s turėjome puikiausius p a ž y m i u s toje
p a č i o j e klasėje, o štai 150 m i n u č i ų testas m u s išskyrė."
Mintis, kad kiekvienam žmogui būdingi tam tikri bendrieji pro-

tiniai gebėjimai (intelektas) ir kad juos galima išmatuoti bei kieky-
biškai išreikšti skaičiais (IQ įverčiais), sukėlė labai karštą psicho-
logų ginčą. Mokyklų tarybos, teismai ir mokslininkai svarsto, ar tai-
kytini ir ar nešališki yra intelekto testai, skirti asmens proto gebėji-
mams įvertinti ir palyginti su kitų žmonių gebėjimais, išreiškiamais
skaičiais. Ar galima, remiantis šiais testais, vertinti ž m o n e s pri-
imant į konkrečią mokyklą ar konkretų darbą? Jeigu taip, kaip tuo-
met galima įvertinti intelektą? Kas yra intelektas? Kiek jis priklau-
so nuo prigimties (paveldėjimo), kiek jam įtakos daro ugdymas (ap-
linka)? Ką iš tikrųjų reiškia pavienių žmonių ir grupių testo įverčių
skirtumai? Ar intelekto testai gali padėti ž m o n ė m s atskleisti savo
g a l i m y b e s ? O gal tai galingas, diskriminuojantis ginklas, kuris
dangstomas mokslu? Šio skyriaus tikslas - padėti jums patiems ras-
ti atsakymus į šiuos karštai svarstomus klausimus.
INTELEKTO ĮVERTINIMAS
Aiškinantis psichologinę intelekto sampratą, pirmiausia pravar-
tu susipažinti su intelekto testų ištakomis ir tikslais. Intelekto testų
istorija labai pamokanti: mokslas siekia būti objektyvus, tačiau
m o k s l i n i n k a m s gali daryti įtaką jų šališkumas.
Intelekto testų ištakos

Kai kurioms v i s u o m e n ė m s svarbiausia š e i m o s , bendruomenės
ir v i s u o m e n ė s gerovė, o ne atskirų j o s narių galimybių ir ypaty-
bių plėtojimas. Kitos v i s u o m e n ė s iškelia individą, o ne grupę.
D a u g i a u kaip prieš 2 0 0 0 metų, laikydamasis šios individualistinės
tradicijos, Platonas s a v o v e i k a l e „ V a l s t y b ė " rašė: „nėra dviejų
ž m o n i ų , kurie būtų g i m ę visiškai vienodi; k i e k v i e n a m iš prigim-
ties duota skirtingų gabumų - v i e n a m labiau tinka v i e n o k s užsi-
ė m i m a s , kitam - kitoks." Platono individualizmą perėmę vaka-
rietiškų v i s u o m e n i ų ž m o n ė s svarsto, kodėl ir kuo individai ski-
riasi. M a ž d a u g prieš šimtmetį Vakaruose pradėta rimtai mėginti
nustatyti individualius proto g e b ė j i m ų skirtumus.
SERASFRANC1SAS GALIONAS rKlEKYBIN IS PRANAŠUMO NU-

STATYMAS. Testų istorijoje ž m o n e s matuoti ir rūšiuoti ypač buvo
užsidegęs talentingasis anglų mokslininkas seras Francisas Galto-
nas ( 1 8 2 2 - 1 9 1 1 ) . Jo, studijuojančio Kembridžo universitete, laiškai
namiškiams rodė, kad jis visą laiką domėjosi, kaip egzaminai įver-
t i n ą j į kitų studentų atžvilgiu (Fancher, 1979). Ilgainiui mokslinin-
ko žavėjimasis kiekybiniu vertinimu paskatino jį rasti būdų nuo-
11 SKYRIUS. Intelektas 361
boduliui, monotonijai, britų moters grožiui, maldos poveikiui ir

daugeliui kitų dalykų matuoti.
Kai j o pusbrolis Charlesas Darvinas pareiškė, kad gamta at-
renkanti tinkamiausius bruožus, nes „išlieka tie, kurie yra geriau-
siai prisitaikantys", Galtonas nusprendė, kad jis gali moksliškai
pritaikyti šį principą. Jis samprotavo: reikėtų išmatuoti ž m o g a u s
bruožus ir, atsirinkus tinkamiausius, auginti pranašesnius ž m o -
nes? Ž m o n e s , turinčius „didžiausių prigimtinių gebėjimų", būtų
galima skatinti tuoktis, o tuos, kurie ne tokie gabūs, galima būtų
atkalbėti nuo dauginimosi arba neleisti j i e m s to daryti. Galtonas
pradėjo „eugenikos" sąjūdį (jam pavadinti paėmęs graikišką žodį
eugenes, kuris reiškia „aukštos kilmės, kilmingas"), kuris turėjo
padėti įgyvendinti j o planą žmonijai pagerinti.
Galtonas manė, kad žmonių bruožai yra paveldimi. Savąją prie-
laidą jis rėmė teiginiu, kad socialinis iškilumas, kaip ir aukštas
ūgis, paprastai perduodamos š e i m o s e iš kartos į kartą. Mat ir pats
Galtonas buvo ž y m u s garsios aristokratų šeimos vaikas, vedė „tin-
kančią sau" moterį (tačiau, likimo ironija, vaikų sutuoktiniai ne-
susilaukė). Populiarindamas frazę „prigimtis ir patirtis", jis pa-
miršo, kad Viktorijos laikų anglų aristokratija turėjo kultūros ir ap-
linkos teikiamų pranašumų (Fancher, 1979). Šis britų vyras buvo
įsitikinęs prigimtiniu baltųjų rasės vyrų pranašumu.
N u s p r e n d ę s kiekybiškai įvertinti ž m o n i ų „pranašumą" ir įsi-
tikinęs p a v e l d ė j i m o svarba, Galtonas ė m ė s i bandymų išmatuoti
įgimtus protinius g e b ė j i m u s . S a v o k n y g o j e „Paveldėtas geni-
jus" 1869 m. j i s iškėlė rimto pagrindo neturinčią mintį, kad in-
telektą galima įvertinti matuojant g a l v o s dydį, o v ė l i a u per ke-
lerius kitus metus sukūrė įvairių būdų, kaip įvertinti tai, kas, j o
m a n y m u , sudaro b i o l o g i n į genijaus pagrindą. S a v o idėjas Gal-
tonas įkūnijo, parengdamas testą, kurį išbandė L o n d o n o Tarp-
tautinėje parodoje 1884 m. D a u g i a u kaip 10 0 0 0 parodos lan-
kytojų m o k ė j o pinigus už jų „intelekto j ė g o s " įvertinimą, kuris
rėmėsi reakcijos laiku, j u t i m ų aštrumu, raumenų j ė g a bei kūno
proporcijomis.
Ką parodė šie testai? Ar „pranašesnių" asmenų (žymių žmonių
ir puikių studentų) įverčiai lenkė ne tokių talentingų įverčius? Ar
jie, pavyzdžiui, greičiau apdorodavo informaciją, atlikdami reak-
cijos laiko testus? N e , to nebuvo. Įvairūs matai nebuvo susiję tar-
pusavyje. Vyrų rezultatai nebuvo pranašesni už moterų rezultatus.
N o r s Galtonui n e p a v y k o sugalvoti, kaip paprastomis priemo-
nėmis išmatuoti bendruosius protinius gebėjimus, bet jis buvo
išradingas tyrinėtojas, sukūręs keletą statistinių metodų, kurie iki
šiol naudojami. Jis pirmasis iškėlė iki šių dienų išlikusią idėją,
kad ž m o g a u s proto gebėjimus galima įvertinti kiekybiškai.
ALFREDAS-BINET:MOKYMOSI REZULTATŲ NUMATYMAS.

Šiuolaikinis intelekto testavimas prasidėjo, kai vienas iš pirmųjų
prancūzų p s i c h o l o g ų Alfredas Binet ( 1 8 5 7 - 1 9 1 1 ) sėkmingai pri-
taikė G a l t o n o idėją, kad protinius g e b ė j i m u s galima išmatuoti.
Prancūzijos valdžiai priėmus įstatymą, reikalaujantį, kad visi vai-
kai lankytų m o k y k l a s , mokytojai netrukus susidūrė su labai dide-
liais sunkiai valdomais individualiais mokinių skirtumais. Išaiškėjo,
kad kai kurie vaikai nepajėgūs mokytis pagal įprastinę m o k y k l o s
m o k y m o programą ir j u o s reikia specialiai mokyti. Tačiau kaip
m o k y k l o s galėjo objektyviai nustatyti, kuriems vaikams to reikia?
Suprantama, kad vyriausybė n e b u v o linkusi patikėti mokytojų
s u b j e k t y v i a n u o m o n e apie v a i k ų m o k y m o s i g a l i m y b e s . Lėtas
m o k y m a s i s paprasčiausiai galėjo atspindėti tik netinkamą anks-
tesnį m o k y m ą . B e to, ir mokytojai galėjo iš anksto susidaryti nuo-
m o n ę apie vaikus, remdamiesi j ų socialine kilme bei padėtimi.
Norėta kuo labiau sumažinti tokį šališkumą, todėl 1904 m. Š v i e -
timo ministras p a v e d ė Binet parengti objektyvų testą, leidžiantį
atpažinti vaikus, kuriems gali būti per sunku m o k y t i s pagal ben-
drąją programą.
Binet ir j o bendradarbis Theodore Simonas pradėjo prielaida,
kad visų vaikų intelekto raida yra tokia pat, tik vienų ji yra greites-
nė nei kitų. Jų manymu, „negabūs" vaikai tik atsilieka savo raida.
Toks vaikas turėtų atlikti testą taip, kaip jį atliktų normalus jaunes-
nis, o „gabus" vaikas - kaip tipiškas vyresnio amžiaus vaikas.
J3inet ir S i m o n a s užsibrėžė uždavinį nustatyti tai, kas vėliau
imta vadinti vaiko p r o t i n i u a m ž i u m i , t.y. chronologinį amžių, ku-
riam paprastai būdingas tam tikras v e i k s m ų lygis. Taigi vidutinio
devynerių metų vaiko protinis amžius yra 9. Tačiau kai kurių de-
v y n m e č i ų vaikų protinis amžius yra aukštesnis arba ž e m e s n i s ne-
gu 9. Vaikams, kurių protinis amžius ž e m e s n i s už vidutinį, pa-
vyzdžiui, tiems devynmečiams, kurie atlieka užduotis kaip tipiškas
septynerių metų vaikas, būtų sunku mokytis to, ko normaliai m o -
kykloje m o k o m i d e v y n m e č i a i .
Ieškodami būdo protiniam amžiui nustatyti, Binet ir S i m o n a s
samprotavo, kad protiniai, kaip ir sportiniai, gabumai, yra įvai-
riai pasireiškiantys bendrieji gebėjimai. Taigi jie pirmiausia pradėjo
kurti įvairiausias protavimo ir problemų sprendimo užduotis, ku-
rios galėtų padėti numatyti m o k y m o s i rezultatus. Testais ištyrę
„gabiuosius" ir „atsilikusiuosius" Paryžiaus m o k s l e i v i u s , Binet ir
S i m o n a s nustatė užduotis, kurios iš tikrųjų leido numatyti, kaip
s ė k m i n g a i vaikas susidoros su j o amžių atitinkančiu m o k y m u .
P a ž y m ė s i m e , kad Binet ir S i m o n a s visiškai nesvarstė, kodėl
k o k s nors vaikas yra atsilikęs, vidutinis arba ne pagal metus su-
b r e n d ę s . Pats B i n e t b u v o l i n k ę s tatai aiškinti a p l i n k o s įtaka.
Vaikų, kurių rezultatai menki, gabumams ugdyti jis siūlė „proto

ortopediją", kuri lavintų d ė m e s i o plėtrą ir savikontrolę. Jis atsi-
sakė spėlioti, ką iš tikrųjų testas matuoja, tačiau primygtinai
teigė, kad j i s nematuoja įgimto intelekto taip, kaip matavimo li-
niuotė matuoja aukštį. Testas turėjęs vienintelį praktinį tikslą: nu-
statyti, kuriems mokiniams reikėjo ypatingo d ė m e s i o šio amžiaus
pradžios Paryžiaus m o k y k l ų sistemoje. Binet vylėsi, kad j o tes-
tas pasitarnaus vaikų m o k y m u i gerinti, ir kartu baiminosi, kad
j i s nebūtų naudojamas „etiketėms klijuoti" ir vaikų g a l i m y b ė m s
riboti (Gould, 1981).
LEWISAS TERMANAS: ĮGIMTAS IQ. Tai, ką Binet laikė tik prak- „IQ testas sugalvotas tam, kad
tine priemone leidžiančia išaiškinti silpnus mokinius, kuriems būtų galima numatyti mokymosi
reikia s p e c i a l i o s pagalbos, kiti netrukus tai ė m ė laikyti tuo, ko sėkmę, bet ne ką nors kita. Norint
taip s i e k ė Galtonas, - skaičiais išreikštu įgimto intelekto matu. numatyti, kaip seksis gyventi,
1911 m. mirus Binet, Stanfordo universiteto profesorius L e w i - reikėjo sukurti visiškai kitą
sas Termanas ( 1 8 7 7 - 1 9 5 6 ) nutarė panaudoti Binet testą. Tačiau
testą. "
Socialinis psichologas
j i s greitai pastebėjo, kad Paryžiuje t a i k o m o s amžiaus n o r m o s Robertas Zajoncas, 1984b
Kalifornijos m o k s l e i v i a m s netiko. Todėl Termanas testą pertvar-

kė. Kai kuriuos B i n e t k l a u s i m u s j i s pakeitė, pridėjo naujų klau-
simų, nustatė naujas amžiaus normas ir praplėtė j o taikymo vir-
šutinę ribą nuo paauglių iki „vyresnio amžiaus suaugusiųjų". Sa-
vo pataisytą ir pakeistą testą Termanas pavadino S t a n f o r d o - B i -
n e t testu - taip j i s vadinamas ir dabar.
Vokiečių psichologas Williamas Sternas šiems testams pritaikė Prancūzijoje JQ testai - tačiau
garsųjį i n t e l e k t o k o e f i c i e n t ą , arba I Q . IQ - tai asmens protinis vadinami Termano, o ne Binet
amžius, padalytas iš j o chronologinio amžiaus ir, kad nebūtų trup- testais - tapo madingi jau iki
Antrojo pasaulinio karo!
m e n o s , padaugintas iš 100:
_ protinis amžius
IQ x 100
chronologinis amžius
Taigi tipiško vaiko, kurio protinis ir chronologinis amžius sutam-

pa, IQ yra 100. O aštuonerių metų vaiko, kuris atsako į klausi-
mus kaip tipiškas dešimties metų vaikas, IQ yra 125.
D a u g u m a dabar naudojamų intelekto testų, taip pat ir Stanfor-
d o - B i n e t testas, IQ nebeskaičiuoja. Pradinė IQ formulė gana ne-
blogai tinka vaikams, bet netinka suaugusiesiems. Pagalvokite, argi
keturiasdešimtmečio, kuris atlieka testą taip, kaip vidutinis dvi-
dešimtmetis, IQ tik 5 0 ? Akivaizdu, j o g čia ne viskas gerai. Todėl
dabar intelekto testais nustatytas protinių gebėjimų įvertis skai-
čiuojamas testuojamojo rezultatą lyginant su vidutinišku tokio pat
amžiaus kitų žmonių rezultatu. Kaip ir pradiniame S t a n f o r d o - B i -
net teste, 100 yra laikoma vidurkiu. Maždaug dviejų trečdalių žmo-
nių protinių gebėjimų įverčiai yra tarp 85 ir 115. Nors intelekto
koeficientas nebeskaičiuojamas, bet kasdienėje kalboje IQ t m n i -

nar^äT" vartoj amas, kaip „intelekto testo įverčio" santrumpa.
Termanas pritarė Galtono minčiai, kad intelektą galima matuoti,
ir ragino kuo plačiau taikyti intelekto testus. Jis aiškino, j o g rei-
kia „atsižvelgti į n e v i e n o d u s vaikų prigimtinius gabumus" nusta-
tant „jų profesinį tinkamumą" (Terman, 1916, 9 1 - 9 2 p.). Pritar-
damas e u g e n i k o s principams, Termanas sielojosi dėl, j o n u o m o -
ne, kai kurių etninių grupių „bukumo" ir „nepaprasto vislumo".
J į s 4 s i v a i z d a v o , kad intelekto testų taikymas galėtų turėti įtakos
m a ž i n a n t s i l p n a p r o t y s t ė s pliti mą It i m ų skaičių, m a s i n į
skurdą ir nenašų darbą" (7 p.).
Tuo pat metu Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybė naudo-
j o adaptuotus Binet ir Termano testus Pirmojo pasaulinio karo ar-
m i j o s naujokams ir atvykstantiems imigrantams įvertinti. Kai ku-
rie p s i c h o l o g a i klaidingai aiškino testų rezultatus ir j u o s naudojo
kaip d o k u m e n t ą , įrodantį n e a n g l o s a k s i š k o s k i l m ė s ž m o n i ų ž e -
m e s n ę padėtį. Antai p s i c h o l o g a s Henry'is Goddardas, remdama-
sis savo 1913 m. iš Europos į Ellis Islandą atvykusių imigrantų
tyrimu, pareiškė, kad 83% žydų, 80% vengrų, 79% italų ir 87%
rusų imigrantų buvę „menko intelekto" (Eysenck ir Kamin, 1981).
Binet, žinoma, būtų pasibaisėjęs j o testų panaudojimu tokioms
i š v a d o m s padaryti. Tokie griežti ir be i š l y g ų vertinimai ė m ė trik-
,,Mokslą reikia suprasti kaip
dyti ir daugelį testų šalininkų. Antai Termanas galiausiai pripaži-
socialinį reiškinį, didžią žmogaus
no, kad testų rezultatai rodo ne tik ž m o g a u s įgimtus protinius
veiklą, o ne kaip užprogramuotų
g e b ė j i m u s , bet ir išsimokslinimą bei pažintį su ta kultūra, kuria robotų veiklą kaupti gryną
remiasi testas. Vis dėlto piktnaudžiavimai pirmaisiais intelekto informaciją. "
testais primena m u m s , kad mokslas gali būti subjektyvus. Kar- Stcphcnas Jay Gouldas, 1981
tais pp. m o k s l i n i o o b j e k t y v u m o skydu slepiasi ideologija.
Šiuolaikiniai protinių gebėjimų testai

Jūsų protiniai gebėjimai jau b u v o vertinami šimtus kartų, pa-
m i n ė s i m e tik kelis iš jų: pagrindinių skaitymo ir matematikos įgū-
džių tikrinimas pradinėje mokykloje, įvairių dalykų egzaminai, in-
telekto testai, e g z a m i n a s vairavimo teisėms gauti, stojamieji eg-
zaminai į aukštąją mokyklą. P s i c h o l o g a i skiria dvi testų grupes
protiniams g e b ė j i m a m s įvertinti: t a r i n o l t s l u m o testai, kurie yra
skirti numatyti ž m o g a u s gebėjimą mokytis ko nors nauja, ir žinių,
arba m o k ė j i m ų , testai, kurių paskirtis yra parodyti tai, ką asmuo
yra i š m o k ę s . Taigi stojamasis e g z a m i n a s į aukštąją mokyklą, ku-
riuo siekiama numatyti jūsų gebėjimą studijuoti, yra m o k s l u m o
testas. B a i g i a m a s i s egzaminas, apimantis išmoktą kurso medžia-
gą, - m o k ė j i m ų testas.
Iš tikrųjų skirtumai tarp m o k s l u m o ir m o k ė j i m ų testų nėra la-
bai ryškūs. D a u g e l i o m o k s l u m o testų įverčiai priklauso nuo iš-
moktų žodžių atsargos. Gabumai mokytis bei atlikti testą turi įta-
kos pažymiams, gaunamiems tikrinant atitinkamo kurso žinias.
Dauguma šių testų, nesvarbu, kaip jie būtų vadinami, padeda įver-
tinti ir gebėjimą, ir j o tobulėjimą. Mokslumo ir mokėjimų testai
skiriami daugiau praktiniam patogumui: mokslumo testus naudo-
jame būsimiems rezultatams numatyti, o mokėjimų - dabartinei
veiksenai įvertinti.
Kad geriau suprastume dabartinius su intelektu susijusius tes-
tus ir pajustume tam tikrus jų skirtumus, panagrinėkime du pla-
čiai naudojamus testus. Šiais p a v y z d ž i a i s g a l ė s i m e pasiremti,
aiškindamiesi, kas yra veiksmingas testas ir kaip žmonės gali pa-
sinaudoti bei piktnaudžiauti testo rezultatais.
PLAČIAUSIAI TAIKOMAS INTELEKTO TESTAS: WAIS. Tarp silp-

naprotyste įtariamų šio amžiaus pradžios imigrantų iš Rytų Euro-
pos buvo ir šešiametis rumunų berniukas Davidas Wechsleris. Pa-
radoksas, bet, praėjus trims dešimtmečiams, psichologas Davidas
Wechsleris sukūrė nūnai plačiausiai taikomą intelekto testą, kuris
yra žinomas kaip Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė (Wech-
sler Adult Intelligence Scale - Revised; WAIS-R). Vėliau jis sukūrė
panašų testą mokyklinio amžiaus vaikams, kuris vadinamas Wech-
slerio vaikų intelekto skale (Wechsler Intelligence Scale for Chil-
dren - WISC), o dar vėliau - testą ikimokyklinio amžiaus vaikams.
WAIS sudaro 11 subtestų, kaip parodyta 11-1 pav. Juo nustatoma
ne tik bendras intelekto įvertis, kaip Stanfordo-Binet testu, bet taip
pat atskirai „verbaliniai" ir „neverbaliniai" įverčiai. Kai šie du įver-
čiai ryškiai skiriasi, testuotojui yra ženklas, kad tiriamasis gali turėti
mokymosi sunkumų. Pavyzdžiui, daug mažesnis verbalinių užduo-
čių atlikimo įvertis gali rodyti skaitymo ar kalbos sutrikimus. Tes-
tai nusimanančiam ir įgudusiam tyrėjui taip pat leidžia pastebėti
stipriąsias pažintinės veiklos ypatybes, kuriomis galėtų remtis mo-
kytojas arba darbdavys.
STUDENTŲ MOKSLUMO TESTAS: SAT. Didelėms grupėms testuo-

ti dabar sėkmingai naudojami testai su daugeriopu pasirinkimu.
Tai gerai žinomas mokslumo testas (Scholastic Aptitude Test -
SAT), kuris kasmet taikomas apie 1,6 milijonų žmonių, norinčių
stoti į aukštesniąsias mokyklas. Kaip ir pradinio Binet testo, SAT
tikslas - numatyti mokymosi sėkmę. Tačiau kitaip negu Stanfor-
do-Binet ir Wechslerio testais, j u o nenustatomas bendrasis inte-
lekto įvertis. Tiksliau, juo atskirai įvertinami gabumai kalboms
ir matematikai.
Kaip galite suprasti iš 11-2 pav. pavyzdžių, SAT yra geras moks-
lumo testo, kartu apimančio ir kai kurias anksčiau įgytas žinias, pa-
vyzdys. Daugiau kaip pusė iš 60 matematinių testo klausimų rei-

kalauja pagrindinių algebros arba geometrijos žinių.
Testų sudarymo principai

K a d J j ū t i į plačiai pripažįstami, psichologiniai testai turi ati-
tikti tris kriterijus: jie turi būti standartizuoti, patikimi ir validūs. f
Stanfordo-Binet, Wechslerio testai ir SAT atitinka šiuos reika-
lavimus.
STANDARTIZAVIMAS. Žinojimas, į kiek intelekto testo klausimų

atsakėte teisingai, mažai ką sako. Norint įvertinti savo rezultatą, Termanas ir jo bendradarbiai
jį reikia lyginti su kitų rezultatais. Kad būtų galima prasmingai suprato, kad skalė, standartizuota
palyginti, testo sudarytojai pirmiausia pateikia testą atstovau- testuojant paryžiečius, amerikie-
jamajai žmonių imčiai. Tada kitų žmonių testo įverčius galima ly- čiams netinka. Tačiau nebaltųjų ir
ginti su normomis, nustatytomis pagal šios grupės įverčius. Šis imigrantų grupes jie ir toliau
įverčių reikšmės nustatymas pagal atstovaujamosios grupės rezul- lygino su čia gimusių baltųjų
amerikiečių, sudariusių standartiza-
tatus vadinamas standartizavimu.
cijos imtį, rezultatais (Van Leeu-
Prisimenate, kaip Termanas, supratęs, jog Prancūzijoje sukur- wen, 1982).
tas Binet testas nevisiškai tinka Kalifornijos moksleiviams, jį pa-
taisė ir naująjį variantą standartizavo, remdamasis 2300 čia gi-
musių baltųjų amerikiečių iš skirtingų socioekonominių sluoks-
nių rezultatais. Remiantis šių žmonių testavimo rezultatais, buvo
parengta „liniuotė" kitiems testuojamiesiems įvertinti.
Paprastai atsitiktinė testo rezultatų grupė sudaro normalųjį
skirstinį - varpo formos normaliąją kreivę (11-3 pav.). Matuo-
jant žmogaus ūgį, kūno masę, ar protinius gebėjimus, daugfati'šla"
reikšmių grupuojasi apie vidurkį. Intelekto testuose vidurkiu yra
laikoma „100". Kuo toliau nuo vidurkio (abiejų kraštų link), tuo
mažiau ir mažiau reikšmių. Atliekant Stanfordo-Binet ir Wechsle-
rio testus, kiekvienam žmogui priskiriamas įvertis pagal tai, kiek
jo rezultatai „nukrypsta" į vieną ar į kitą pusę nuo vidurkio. Kaip
matome 11-3 pav., pradinis įvertis, kuris yra didesnis kaip 98%
visų įverčių, gauna intelekto įvertį 130. Pradinis įvertis, kuris yra
mažesnis negu 98% visų rezultatų, gauna intelekto įvertį 70.
SAT iš pradžių buvo standartizuotas 1941 m., kai j į atliko 10
654~šfū3ėntų grupė^Carroll, 1982). Tyrėjai vidutinį kiekvienos
SAT dalies (verbalinės ir matematinės) atlikimo rezultatą prily-
gino įverčiui „500" (o ne 100, kaip daugumos intelekto testų). Di-
desnei ir mažesnei už vidurkį reikšmėms, tarp kurių išsidėsto 68% Kiekvieno žmogaus įvertį galima
visų pradinių įverčių, buvo priskirti SAT įverčiai 600 ir 400 (11- išreikšti nuokrypiu nuo vidurkio.
Priede aprašoma šio nuokrypio
4 pav.). Standartizuojant SAT, buvo tirta atrinktoji grupė, kurią
(vadinamo ,,standartiniu nuokry-
sudarė 1941 metais universitetuose mokęsi studentai. Taigi ši stan- piu") statistiniai matai.
dartizacijos imtis skiriasi nuo platesnės populiacijos imčių, tirtų
standartizuojant Stanfordo-Binet ir Wechslerio testus. Asmuo, ku-
11 SKYRIUS. I n t e l e k t a s 367
VERBALINĖ DALIS PAVEIKSLĖLIŲ IŠDĖSTYMAS

BENDROJ! INFORMACIJA Šie paveikslėliai sudaro pasakojimą. Sudėkite juos
Kada yra Nepriklausomybės diena? tokia tvarka, kad pasakojimas būtų nuoseklus.
PANAŠUMAI
Kuo panaši vilna ir medvilnė?
ARITMETIKOS UŽDAVINIAI
Jei tuzinas kiaušinių kainuoja 60 centų,
kiek kainuoja vienas kiaušinis?
ŽODYNAS KALADĖLIŲ DĖSTYMAS
Pasakykite, ką reiškia sugadintas. Keturias kaladėles sudėkite
SUPRATINGUMAS taip, kaip parodyta piešinyje.
Kodėl žmonės draudžiasi nuo gaisro?
SKAIČIŲ EILĖS
OBJEKTO SURINKIMAS
Atidžiai klausykitės, ir kai aš baigsiu,
Taisyklingai sudėjus šiuos gabalus, kažkas išeis.
pakartokite skaitmenis taip, kaip sakiau.
7 3 4 1 8 6 Padarykite tai kuo greičiau.
Dabar aš pasakysiu dar keletą skaičių,
bet juos reikės pakartoti atvirkštine tvarka.
3 8 4 1 6
NEVERBALINĖ DALIS
PAVEIKSLĖLIO UŽBAIGIMAS SKAITMENŲ IR SIMBOLIŲ SUKEITIMAS
Aš jums parodysiu paveikslėlį, kuriame trūksta Kodas
svarbios detalės. Pasakykite, ko trūksta?
'85 S A Pn S A O O X 8
1 [2 3 6 7 Testas 1 2 3 4 5
8 9 10 11 12 13 14 A 8 X A X A 8
15 16 17 18 19 20 21 O a 8
22 23 24 25 26 27 28
29 30
11-1 pav. Wechslerio intelekto testo (WAIS-R) subtestų užduočių pavyzdžiai (iš Thorndike ir
Hägen, 1977).
VERBALINĖS UŽDUOTYS MATEMATINES UŽDUOTYS

Išrinkite žodj arba frazę, kurios reikšmė yra labiausiai Jeigu x3+y = x3+5, tai y=
priešinga didžiosiomis raidėmis parašyto žodžio reikšmei. (A) - 5 (B) - ^ 5 (C) (D) 5 (E) 53
SILPNUMAS: (A) neleisti (B) sausinti (C) parodyti (D) at- (93% teisingai atsakė, kad D)
gyti (E) smeigti
(93% teisingai atsakė, kad D) Lenktyniaujant Bobas bėgo greičiu, kuris buvo 4/5 Alisos
KLĖTIS (A) sužaloti (B) trukdyti (C) susieti (D) pamiršti greičio, o Kriso greitis buvo 3/4 Bobo greičio; kiek Alisos
(E) išsklaidyti greitis buvo didesnis už kitų dviejų bėgikų greičio vidurkj?
(26% teisingai atsakė, kad E) (A) 3/5 (B) 7/10 (C) 40/31 (D) 10/7 (E) 5/3
(10% atsakė teisingai, kad D)
Kiekvieną tolesnį klausimą sudaro susijusių žodžių arba
frazių poros; toliau surašytos penkios raidėmis pažy- NAUJAJAME (1994 M.) TESTE:
mėtos žodžių ar frazių poros. Išrinkite tą, kuri geriausiai Martinas ir Alisa perka laik- CD CD
išreiškia tokį pat santykį, kuris yra išreikštas pirmojoje raščius po 20 centų, o par- CD CD CD CD
poroje. duoda juos po 25 centus. Sa- CD Cä> CD CD
vaitės pabaigoje Martino pel- C D CD CD
TAPYTI: DROBĖ (A) laimėti: loterija, (B) žvejoti: tvenki- nas buvo 12,60 dolerio, o Ali- C D CD CD CD
nys, (C) rašyti: popierius, (D) tušuoti: pieštukas, (E) lip- sos - 18,75 dolerio. Keliais
dyti: eskizas laikraščiais Alisa pardavė
CD CD CD 5 CD
(92% teisingai atsakė, kad C) daugiau negu Martinas? CD CD
(Užpildykite atsakymą CD CD CD CD
IŠJUOKTI: PAJUOKA (A) guosti: nuraminimas, (B) šmeiž- dešinėje) CD CD CD CD
ti: numalšinimas, (C) keiktis: tikslumas, (D) skatinti: pa-
sirodymas, (E) išjudinti: greitumas
CD CD CD CD
(21% teisingai atsakė, kad A)
<X> C J } CD CD
CD cd CD CD
11-2 pav. Užduočių pavyzdžiai iš mokslumo testo (SAT). Nuo 1994 m. j testą buvo įtraukti
klausimai, į kuriuos reikia atsakyti pačių tiriamųjų sugalvotu atsakymu (iš stojamųjų egzaminų
į aukštesniąsias mokyklas tarybos, 1983, 1990).
85 100 115
Wechslerio intelekto įverčiai
rio kiekvienos SAT dalies įvertis yra 500, turėtų gauti aukštesnį 1 1 - 3 pav. Normalioji kreivė. Moksluim
testų įverčiai paprastai išsidėsto varpo
už 100 intelekto testo įvertį.
formos pavidalu, sudarydami normaliąja
Jei b u v o t e testuojami SAT praėjusiais metais ar kuriais nors iš kreivę. Pavyzdžiui, Wechslerio skalėje
50 metų, praėjusių po to, kai pirmąkart 10 654 studentų rezulta- įverčių vidurkiu laikoma 100. Kiti
tai b u v o panaudoti standartizacijai, j u m s teko atsakyti į kitokius įverčiai nustatomi taip, kad 6 8 % jų
patektų į intervalą, kuris yra 15 taškų
klausimus. Tačiau testo, kurį jūs gavote, užduotys buvo statistiškai
didesnis arba mažesnis už 100. Apie
prilygintos visų ankstesniųjų testo variantų užduotims. (Kad bu- 95% įverčių yra 30 taškų didesni arba
vusios, dabartinės ir būsimos užduotys būtų tolygaus sunkumo, mažesni už 100.
kiekvienais metais testuojamieji atsako ne tik į dabartinio testo
11—4 pav. 1941 m. standartizuojant SAT.
užduotis, bet ir į būsimiems testams rengiamas užduotis.) Taigi
pasirinkta kiekvienos dalies įverčių
jūsų atliktis m a t u o j a m a 1941 m. matuokliu. vidurkį prilyginti 500. Kiti SAT įverčiai
Dėl šio tapatumo SAT tapo savotiškas m o k y m o barometras. nustatyti taip: 68% jų yra 100 taškų
N u o 1963 iki 1980 metų rezultatai tolydžio blogėjo ( 1 1 - 5 pav.). didesni arba mažesni už 500. Taigi WAIS
įvertis 115 santykinai atitinka SAT įverti
1981 m. tik 30% tų, kurių rezultatai buvo geriausi, lenkė 1963 m.
600. Tačiau šie du įverčiai nėra lygiaver-
vidutinį testuojamąjį. Kaip galima paaiškinti tokį nuosmukį? Gal čiai, nes standartizacijos grupių moky-
tai, kaip daugelis mano, rodo Amerikos švietimo nesėkmes? mosi gebėjimai nebuvo vienodi.
Matematiniai arba verbaliniai SAT Įverčiai

11 SKYRIUS. I n t e l e k t a s 369
Žvilgterėkime į istoriją. Septintajame dešimtmetyje stojančiųjų

į aukštesniąsias mokyklas testuojamų moksleivių padaugėjo, tad
šis skaičius apėmė žmones, kurių mokymosi rezultatai buvo ga-
na kuklūs (Astin ir Garber, 1982). Daugėjant testuojamųjų, SAT
vidurkis ėmė mažėti.
Tačiau kaip būtų galima paaiškinti smukimą aštuntajame de-
Q>
>
šimtmetyje, kai SAT testuojamųjų skaičius nusistovėjo? Skaity-
mą išstūmusia vis labiau įsigalinčia televizija? Nuvertėjusiais pa-
žymiais, pasirenkamais ne mokslo dalykais, supaprastintais va- 2
2
c
dovėliais, sumažėjusiais namų darbais (Turnbull, 1986)? Suma-
žėjusią suaugusiųjų įtaka ir nepakankamu dėmesiu, susijusiu su a
5
per šeštąjį dešimtmetį padidėjusiomis šeimomis? Atrodo, kad vi-
si šie veiksniai turėjo įtakos prastėjantiems rezultatams.
Kitaip negu SAT, Stanfordo-Binet ir Wechslerio testų skalės
periodiškai yra standartizuojamos iš naujo, kad būtų išlaikytas
vidurkis apie 100. Jei jūs šiandien būtumėte testuojamas pataisytu
WAIS-R, jūsų rezultatas būtų lyginamas su amerikiečių standarti- 1964 '68 '72 76 '80 '84 '88 *9<
zacijos imties, kuri buvo testuojama 1976-1980 metais, rezultatais, Metai
o ne su pirmos Davido Wechslerio ketvirtajame dešimtmetyje tir-
tos standartizacijos imties rezultatu. Kaip manote, ar palyginę pas- 11-5 pav. Nuo 1963 m. iki 1980 m.
SAT įverčių vidurkis gerokai sumažėjo
kutiniosios standartizacijos imties rezultatus su ketvirtojo dešimt-
ir tik pastaraisiais metais šiek tiek
mečio imties rezultatais, pastebėtume jų gerėjimą ar prastėjimą? pradėjo kilti (aukštesniųjų mokyklų
Nuostabu, kad, prastėjant SAT įverčiams, intelekto testų rezultatai tarybos duomenys).
pagerėjo (Flynn, 1987). Už tuos pačius pradinius rezultatus, už ku-
riuos šiandien gaunate 100, ketvirtajame dešimtmetyje būtumėte
gavę 114! Tai ne tik amerikietiškasis reiškinys; panaši gerėjanti
atliktis būdinga ir kitoms šalims.
Įdomus galvosūkis: ar gabumai menkėja - tokia išvada kar-
tais padaroma, remiantis mažėjančiais SAT įverčiais, ar jie tobu-
lėja, kaip galima manyti žiūrint į W A I S - R duomenis? Pirma, pri-
siminkite, kad SAT mažėjantys rezultatai iš dalies yra susiję su
didesne testuojamųjų pažangumo įvairove. Priešingai, plati atsto-
vaujamoji WAIS testuojamųjų grupė visuomet buvo margesnė ir
skirtingesnė negu SAT testuojamųjų. Apskritai žmonės, taigi ir in-
telekto testų standartizavimo grupės, nuo ketvirtojo dešimtmečio
tapo raštingesni ir labiau išsilavinę. Atsiminkite taip pat ir tai, kad
SAT vertina ir mokslumą, ir mokėjimus, kurie netobulėja taip,
kaip tobulėja pagrindiniai problemų sprendimo įgūdžiai, kurie ver-
tinami intelekto testais. Šie faktai padeda paaiškinti, kodėl sudė-
tingesnio SAT atliktis prastėjo, o pagrindinius įgūdžius vertinan-
čio W A I S - R atliktis pagerėjo.
PATIKIMUMAS. Geras testas privalo užtikrinti, kad tomis pa-

čiomis sąlygomis bus gauti tokie pat rezultatai, trumpai tariant,
testas turi būti patikimas. Testo patikimumą tyrėjai tikrina,

kartotinai testuodami žmones tuo pačiu testu arba kita j o for-
ma. Jei tie du įverčiai iš esmės sutampa, arba koreliuoja, tes-
tas yra patikimas. Kitas būdas - padalyti testą perpus ir žiūrėti,
ar sutampa lyginių bei nelyginių klausimų įverčiai.
Kuo aukštesnė koreliacija tarp dviejų testavimų įverčių arba
tarp padalinto testo pusių įverčių, tuo testas patikimesnis. Žemiau-
Daugiau apie koreliaciją skaityki-
sia koreliacija - 1,0 reiškia, kad dviejų grupių įverčiai visiškai
te priede.
nesutampa, t. y., kai pirmasis įvertis didėja, antrasis mažėja. Jei
koreliacija lygi 0, vadinasi, nėra jokios dermės. Aukščiausia ko-
reliacija + 1,0 reiškia visišką dermę - kai didėja pirmasis įvertis,
didėja ir antrasis. Testų, apie kuriuos iki šiol čia kalbėjome - Stan-
fordo-Binet^ WAIS-R ir SAT, patikimumas labai didelis - niaz-
daug +0,9. Iš naujo testuojamų žmonių įverčiai paprastai beveik
visiškai atitinka jų pirmojo testavimo įverčius.
VALIDUMAS. Didelis patikimumas dar Aegacantuoja^kad testas

yra validus, t.y. kad jis iš tikrųjų matuoja tai, ką turėtų matuoti,
arba numato tai, ką turi numatyti. Jei jūs žmonių ūgį matuosite
susitraukusia matavimo juosta, duomenys bus labai patikimi (pa-
stovūs), bet jų validumas bus mažas. Kaip gi tuomet nustatyti, ar
testas yra validus? Kai kuriems testams pakanka turinio validu-
mo, kuris reiškia, kad testai iš tiesų vertina tą elgesį, kuriam įver-
tinti jie ir buvo sukurti. Kelio ženklų testas vairavimo teisėms gau-
ti turinio atžvilgiu yra validus, nes jo užduotys yra tokios, su ku-
riomis visada susiduria vairuotojai. Studijuojamo dalyko egzami-
nas turinio atžvilgiu yra validus, jei kurso medžiagą atitinkančios
užduotys leidžia tiksliai įvertinti mokėjimą.
!Kiti testai yra vertinami pagal tai, kiek jie atitinka tam tikrą
kriterijų, nepriklausomą matą to, ką testas siekia įvertinti. Kai
kuriems testams tas kriterijus yra būsima veikla. Pavyzdžiui,
mokslumo testams yra būtinas numatomasis validumas, t. y. jie
turi numatyti mokymosi sėkmę.
Ar bendrųjų mokslumo testų numatomasis validumas yra toks
pat didelis kaip ir jų patikimumas? Kritikai labai mėgsta pabrėžti,
kad atsakymas yra visiškai neigiamas. Mokslumo testai gana ne-
blogai numato jaunesniųjų klasių moksleivių mokymąsi, bet daug
silpniau - vyresniųjų klasių. Mokslumo testo įverčiai gana neblo-
gai numato mokymosi rezultatus pradinėje mokykloje, kur inte-
lekto įverčių ir pažymių koreliacija yra apie +0,60 (Jensen, 1980).
SAT ne taip gerai numato pirmakursių pažymius, čia koreliacija
tėra +0,40 (Linn, 1982). Kodėl gebėjimų įverčių numatomoji ga-
lia mažėja didėjant išsimokslinimui?
Panagrinėkime kitą panašią situaciją: visų amerikietiškojo fut-

bolo linijos žaidėjų kūno svoris koreliuoja su žaidimo sėkme. 100
kilogramų sveriantis žaidėjas paprastai nugali 75 kilogramų prie-
šininką. Tačiau, jei analizuosime siaurą profesionalams būdingą
100-120 kilogramų svorio diapazoną, matysime, kad koreliacija
tarp kūno svorio ir sėkmės yra nereikšminga (11-6 pav.). Kuo
siauresnis analizuojamų žaidėjų svorio diapazonas, tuo sunkiau,
remiantis svoriu, numatyti žaidėjo sėkmę.
Panašiu siaurėjančiu diapazonu aiškintina ir tai, kodėl GRE
(Graduate Record Examination) mokslumo testas taip silpnai nu-
mato aukštesnės mokymosi pakopos studentų pažangumą. Jei
aukštesnėms studijoms priimami tik tie studentai, kurių mokslu-
mo testų įverčiai išsidėsto siaurame diapazone, pavyzdžiui, ku-
rių įverčiai dideli, tai neturėtume stebėtis, kad jų testo įverčiai
tiksliai nenumato jų būsimų pažymių. Taip esti net tuomet, kai
testo numatomasis validumas įvairesnei studentų imčiai yra di-
delis. Taigi, kai testo validumas nustatomas platesnei sričiai (ti- Kūno svoris kilogramais
riant įvairesnius žmones), o paskui taikomas ribotai žmonių gru-
11-6 pav. Įsivaizduokime koreliaciją
pei, jo numatomasis validumas gerokai sumažėja. Numatomąjį va- tarp futbolo žaidėjų svorio ir jų
lidumą taip pat mažina ir siauresnė pažangumo vertinimo skalė, sėkmės aikštėje. Atkreipkite dėmesį,
pavyzdžiui, aukštesnės pakopos studentai dažniausiai vertinami kad ryšys pasidaro nereikšmingas, kai
tik dviem - A ir B - lygiais. svorio intervalas susiaurėja iki
100-120 kilogramų. Nagrinėjamų
duomenų diapazonui mažėjant, jų
numatomoji galia silpsta.
KAS YRA INTELEKTAS?
Iki šiol šiame skyriuje vartojome intelekto sąvoką, tarsi visiems Geriausiai apie būsimus pažymius
būtų aišku, ką ji reiškia. Tačiau taip nėra. Psichologai svarsto, ar galima spręsti iš buvusių pažy-
intelektą turėtume apibrėžti kaip įgimtą protinį gebėjimą, pasiektą mių, kurie atspindi ir gabumus, ir
intelekto veiklumo lygį, ar kaip priskiriamą ypatybę, kuri, kaip motyvaciją. Apskritai geriausiai
grožis, priklauso nuo stebėtojo nuomonės. Skaitydami apie prieš- numato būsimąjį elgesį tos pat
taraujančias intelekto sampratas, galite pasijusti kaip Lewiso Car- rūšies elgesys praeityje. Taigi
rolio Alisa Stebuklų šalyje, perskaičiusi „Jabberwocky": „Atro- galima manyti, kad Maria ir
Jennifer (359 p.) pasiektų panašių
do, pradedu kažką suprasti - tik nežinau, ką būtent."
rezultatų, jei mokytųsi tame pačia-
Beveik visi intelekto žinovai sutaria, kad intelektas - tai ne koks me universitete.
„daiktas" arba „dalykas". Kai apie kieno nors IQ kalbame taip, tar-
si tai būtų pastovus ir objektyviai tikras bruožas, pavyzdžiui, kaip
aukštis, darome protavimo klaidą, kuri vadinama sudaiktinimu, o
tai reiškia, kad abstrakti, nemedžiaginė sąvoka imama suvokti taip,
tarsi ji būtų tikras, konkretus daiktas. Sudaiktinti, vadinasi, sugal-
voti sąvoką, ją pavadinti, o paskui save įtikinti, kad toks dalykas iš
tikrųjų yra pasaulyje. Kai kas nors pasako: „Jos IQ 120", jie su-
daiktina IQ, įsivaizduoja IQ kaip daiktą, kurį žmogus turi - o juk
tai tik kartą gautas tam tikro atlikto testo į vertis.
IŠ ARČIAU. Ką duoda treniravimasis

Tarkime, kad, atlikę testus, nusivylėte savo re- daugiau kaip 75% paprastai atsako klaidingai, „sa-
zultatais. Ar, užsirašę į vienus iš plačiai reklamuo- vaime aiškus" atsakymas dažnai būna klaidingas.
jamų pasirengimo testams kursų, galėtumėte tikėtis Nors kursuose mokoma su testu susijusių dalykų
didesnio įverčio, atlikdami testą kitąkart? Ar dau- ir patariama, kaip jį atlikti, bet po trijų atskirų tyrimų
giau tikėtina, kad jūsų testo įvertis nepasikeis? padaryta išvada, kad, priešingai negu sakoma rekla-
Iš tikrųjų pravartu susipažinti su testu ir žinoti, moje, matematiniai ir verbaliniai įverčiai padidėjo vi-
kaip elgtis testavimo metu. Tai jūs galite padaryti, dutiniškai tik 15 taškų kiekvienoje nuo 200 iki 800
praleidę vakarą su testo pavyzdžiu, kuris yra pasie- taškų skalėje (DerSimonian ir Laird, 1983; Kulik ir
kiamas kiekvienam, užsiregistravusiam testuotis. Ta- kt., 1984; Messick ir Jungeblut, 1981). Daugiausia,
čiau ar verta užsirašyti j tokius pasirengimo testams nors ir neryškiai, rezultatai pagerėja atliekant su-
kursus? Tokie kursai padeda žmonėms pagerinti sa- dėtingas ir painiai suformuluotas užduotis (Powers,
vo mokslo, ypač matematikos, žinias. Čia taip pat 1986). Taigi, bent jau dėl SAT, geriausias patarimas
galima sužinoti keletą naudingų patarimų, kaip atlikti būtų rimtai studijuoti per mokslo metus, atnaujinti
testą. Pavyzdžiui, teisingas atsakymas į testo dalies algebros bei geometrijos žinias ir patiems susipa-
pirmuosius klausimus, į kuriuos 80% ir daugiau žmo- žinti su testu. Šitai padarius, nereikės jaustis įbau-
nių atsako teisingai, paprastai yra tas, kuris akivaiz- gintiems tų, kurie lankė parengiamuosius kursus.
džiausias. Į pabaigoje esančius klausimus, j kuriuos
I n t e l e k t a s y r a s ą v o k a , turinti p a a i š k i n t i , k o d ė l v i e n i ž m o n ė s g e -
r i a u u ž k i t u s a t l i e k a p a ž i n t i n e s u ž d u o t i s . R o b e r t a s S t e r n b e r g a s ir
W i l l i a m a s Salteris v a d o v ė l y j e apie ž m o g a u s intelektą (1982, p.3)
rašo, kad d a u g u m a specialistų intelektu.Jaiko ž m o g a u s gębėjijiią. „Intelektas yra ypač sklandus
n g a i ir q d P J ^ ^ i g i f l g ^ — I n t e l e k t i n ė e l g s e n a r o d o g e b ė j i - susidorojimas su bet kokia iškilusia
m ą p r i s i t a i k y t i , m o k a n t i s iš p a t i r t i e s , s p r e n d ž i a n t p r o b l e m a s ir situacija. "
M.S. M i c h e l i s S w e e t Murder, 1943
b l a i v i a i p r o t a u j a n t . Tie, k u r i e e l g i a s i p r o t i n g a i , s u s i d o r o j a su k e -
l i a m a i s r e i k a l a v i m a i s ir p a s i e k i a s a v o t i k s l u s .
N e p a i s a n t b e n d r o s u t a r i m o dėl s ą v o k o s , l i e k a t r y s g i n č y t i n i
k l a u s i m a i . P i r m a , ar i n t e l e k t u i turi į t a k o s a s m e n s k u l t ū r a , ar i n t e -
l e k t a s - tai su k u l t ū r a n e s u s i j ę s g e b ė j i m a s spręsti p r o b l e m a s ? A n t -
ra, ar i n t e l e k t a s y r a v i e n a s b e n d r a s i s g e b ė j i m a s ar k e l e t a s s k i r t i n g ų
g e b ė j i m ų ? T r e č i a , ar g a l i m e m a t u o t i intelektą k a i p s m e g e n ų atlie-
k a m o i n f o r m a c i j o s a p d o r o j i m o greitį?
Ar intelektas priklauso nuo kultūros?

Ar tai su kultūra nesusijęs gebėjimas
spręsti problemas?
Yra toks požiūris, j o g intelektinė elgsena kinta atsižvelgiant į
s i t u a c i j ą . B i n e t ir v ė l e s n i e m s i n t e l e k t o v e r t i n t o j a m s i n t e l e k t a s
reiškė sėkmingą vaikų prisitaikymą prie m o k y m o reikalavimų.
R a m i o j o v a n d e n y n o p i e t i n i ų salų g y v e n t o j a m s j i s g a l ė t ų r e i k š t i
gebėjimą tobulai gaudyti žuvį ir plaukioti laivu. Vadybininkui arba

prekeiviui, gyvenančiam mūsų visuomenėje, tai gali reikšti socia-
linius įgūdžius. Senamiesčio gyventojui tai gali reikšti gerą gatvės
gyvenimo išmanymą.
Tie, kurie laikosi požiūrio, jog intelektas yra sėkmingas prisi-
taikymas prie aplinkos, skeptiškai vertina „su kultūra nesusijusių"
intelekto testų, kurių neveikia asmens kultūra, galimybę. Jų nuo-
mone, tie, kurie viliasi, kad toks testas yra įmanomas, nepajėgia
suprasti, kad „intelektas" yra bet kokie gebėjimai, kurie jūsų
kultūroje laikomi svarbiais. Galbūt galima kalbėti apie „nuo kul-
tūros atsietą" aukščio, bet ne intelekto, matavimą. Kaip yra paste-
bėjęs intelekto tyrėjas Howardas Gardneris, krepšinio superžvaigždė
Larry'is Birdas mokykloje gal ir nebuvo laikomas itin protingu, bet
aistringų medžiotojų ir ietimis ginkluotų karių visuomenėje jis būtų
laikomas talentingu.
Kiti teigia, kad intelektas - tai svarbiausi pažinimo gebėjimai,
kurie padeda žmonėms spręsti problemas ir sėkmingai veikti bet
kokioje aplinkoje (Baron, 1985). Abstraktūs ir nauji klausimai, pa-
teikiami intelekto testuose, įvertina gebėjimą veiksmingai spręsti
įvairias problemas, nesvarbu, kokia būtų mūsų kultūrinė aplinka.
Manoma, kad žmonės, kurie, atlikdami WAIS, gali pakartoti aš-
tuonių skaičių eilę atvirkštine tvarka arba suranda trūkstamą pa-
veikslėlio dalį, tikriausiai, išspręs ir kitokias problemas - nesvar-
bu, ar jiems tektų būti testuojamiems mokykloje, ar plaukioti jūro-
mis, ar auginti javus. (Pamatysime, kad šiai prielaidai tik kukliai
pritariama. Pastebėta, kad žmonės, kurių mokslumo testų rezul-
tatai geri, ne visada taip pat gerai atlieka praktines bei profesi-
nes užduotis už mokyklos ribų.)
Intelektas: vienas bendras gebėjimas ar keletas

skirtingų gebėjimų?
Žinoma, kad vieni žmonės gabūs matematikai, kiti geba gerai
rašyti, o dar kiti - gabūs dailei, muzikai, šokiui. Todėl gali kilti
klausimas, ar pagrįstai žmonių protiniai gebėjimai, kurių esama
tokių skirtingų, priskiriami vienai „intelekto" kategorijai, ir ar ga-
lima juos kiekybiškai išreikšti vieninteliu skaičiumi. O gal inte-
lektu laikytinas ne vienas bendras gebėjimas, bet skirtingų gebė-
jimų rinkinys?
FAKTORIŲ ANALIZĖS METODAS. Iš esmės visi sutinka, jog yra

saviti protiniai gebėjimai. Prisiminkite, kad WAIS skiria verba-
linį ir neverbalinį intelektą, o SAT - verbalinius ir matematikos
įgūdžius. Matyt, ir patys pažįstate talentingą menininką, kuriam
paprasčiausia matematikos užduotis atima žadą, arba puikų ma-

tematikos studentą, nesugebantį sklandžiai diskutuoti literatūros
klausimais.
Tačiau, ar negali būti bendrojo gebėjimų veiksnio, pasireiškian-
čio visais savitais protiniais gebėjimais? Norėdami tai išsiaiškin-
ti, psichologai tiria, kaip siejasi įvairūs gebėjimai.
Faktorių analize vadinamu statistiniu metodu galima išskirti
testo užduočių grupes, kurios matuoja tą patį gebėjimą. Pavyz-
džiui, žmonės, kurie gerai atlieka žodyno užduotis, dažnai gerai
atlieka ir pastraipos supratimo užduotį. Ši užduočių grupė pade-
da išskirti verbalinio intelekto veiksnį. Psichologai yra nustatę ke-
letą tokių grupių, tarp kurių yra ir erdvinių gebėjimų, ir sampro-
tavimo gebėjimų veiksniai.
Charlesas Spearmanas (1863-1945), padėjęs plėtoti faktorių
analizę, manė, kad yra ir bendrasis intelektas, jo pavadintas g
veiksniu (anglų k. „general" santrumpa), kuris yra kitų konkrečių
intelekto veiksnių pagrindas. Jis sųjiko, kad žmonės dažnai turi
ypatingų išsiskiriančių gebėjimų. Tačiau tie, kurių vieno veiksnio,
pavyzdžiui, verbalinio intelekto, įvertis yra aukštas, paprastai gau-
na aukštesnius negu vidutinis ir kitiems veiksniams priskiriamų,
pavyzdžiui, erdvinių arba samprotavimo gebėjimų, įverčius. Tai-
gi yra, nors ir nestiprus, ryšys tarp skirtingų gebėjimų. Spearma-
nas buvo įsitikinęs, kad nuo to bendrojo veiksnio priklauso visa
mūsų protinga elgsena - pradedant puikiu mokymusi mokykloje,
baigiant plaukiojimu jūroje.
Mintis, kad galima bendrąjį protinį gebėjimą išreikšti vienu in-
telekto įverčių, buvo ginčytina ir Spearmano laikais, ir dabarti-
niais. Nesutikdamas su Spearmanu, L.L. Thurstone (1887-1955)
pateikė žmonėms 56 skirtingus testus. Matematiškai išanalizavęs
rezultatus, jis išskyrė aštuonias „pirminių protinių gebėjimų", to-
kių kaip kalbos sklandumas, atmintis ir samprotavimas, grupes.
Thurstone nerikiavo savo tiriamųjų pagal vieną bendrojo gebėji-
mo skalę. Tačiau kiti tyrėjai, išstudijavę j o tiriamųjų duomenis,
aptiko neryškią tendenciją: tie, kurie pranoksta kitus pagal vieną
iš aštuonių pirminių gebėjimų, gauna gerus ir kitų gebėjimų įver-
čius. Todėl jie padarė išvadą, kad vis dėlto yra kai kurių faktų,
įrodančių bendrojo veiksnio buvimą.
j o t i n i u s gebėjimus galėtume palyginti su fiziniais gebėjimais.
Pavyzdžiui, sportiškumas yra ne viena, o daug savybių. Galėji-
mas greitai bėgti skiriasi nuo grubios jėgos, o ši yra kas kita ne-
gu suderinti akių ir rankos judesiai, norint kamuolį pataikyti į
krepšį. Sunkumų kilnojimo čempionas kažin ar galėtų būti ge-
ras čiuožėjas. Tačiau išlieka šioks toks polinkis geroms savy-
bėms telktis į visumą - bėgimo greičiui koreliuoti su metimų
tikslumu - nes yra bendras gebėjimas sportui. Taip pat ir intelek-

tas apima keletą skirtingų gebėjimų, kurie tame pačiame žmogu-
j e pakankamai dažnai susigrupuoja, o tai liudija esant šiokį tokį
bendrąjį intelekto veiksnį.
DABARTINĖS DAUGIALYPIO INTELEKTO TEORIJOS. Ne taip

seniai psichologas Howardas Gardneris (1983) iš naujo patvirti-
no ir praplėtė Thurstone požiūrį. Užuot matematiškai analizavęs,
kaip tai darė Thurstone, Gardneris surinko kitų duomenų, įrodan-
čių, kad intelektą sudaro įvairūs dėmenys. Jis pastebėjo, kad sme-
genų pažeidimai gali susilpninti vienokius, bet ne kitokius gebėji-
mus. Jis taip pat išanalizavo skirtingų gebėjimų svarbą įvairiais
laikotarpiais ir skirtingose kultūrose - nuo medžiotojų bendruo-
menių iki japonų darbo grupių bei Šiaurės Amerikos mokyklų kla-
sių. Jis išstudijavo duomenis apie žmones, turinčius išskirtinių
gebėjimų, taip pat ir tų, kurie pranoksta kitus tik vienu gebėji-
mu. Žmonių, turinčių „specialisto" sindromą, intelekto testavi-
mo rezultatai paprastai būna prasti, tačiau jie turi neįtikėtinų spe-
cialių gebėjimų, pavyzdžiui, skaičiavimo, piešimo arba muzikinės
atminties. Tokie žmonės gali nesugebėti sklandžiai kalbėti, bet ge-
ba skaičiuoti taip greitai ir tiksliai, kaip elektroninė skaičiavimo
mašina, arba gali beveik akimirksniu pasakyti savaitės dieną, ati-
tinkančią bet kokią istorijos datą.
Remdamasis šiais duomenimis, Gardneris įrodinėjo, kad mes
turime daugialypį intelektą, sudarytą iš įvairių vienas nuo kito ne-
priklausančių intelekto rūšių. Be verbalinių ir matematinių gebė-
jimų, kuriuos galima išmatuoti standartiniais testais, Gardneris iš-
skyrė atskirus gebėjimus, reikalingus muzikai atlikti, regimojo pa-
saulio erdvės analizei, meistriškiems šokio judesiams ir savęs bei
kitų įžvalgiam supratimui. Pasak Gardnerio, kompiuterių progra-
muotojas, poetas, sumaniu administratoriumi tapęs guvus jaunuo-
lis ir krepšinio komandos gynėjas - visi įrodo esant skirtingas in-
telekto rūšis.
Intelektą tyrinėjanti Sandra Scarr (1989) klausia, argi nebūtų
nuostabu, jei pasaulis būtų toks teisingas, kad esant silpnam vie-
noje srityje būtų galima tai atsverti dideliais gabumais kitoje sri-
tyje? Deja, pasaulis nėra teisingas, nes skirtingi gebėjimai linkę
koreliuoti. Kadangi protiškai atsilikusių žmonių fiziniai gebėji-
mai dažnai esti taip pat menkesni, j i e m s rengiamos specialios
olimpiados, kad jie galėtų patirti pergalę.
Be to, Gardnerio kritikai klausia, ar iš tikrųjų yra prasmė vi-
siems gebėjimams be jokių išlygų taikyti bendrąją intelekto są-
voką. Ar kai kurie, pavyzdžiui, verbaliniai ir samprotavimo gebėji-
mai, iš tikrųjų nėra svarbesni už kitus? Intelektas yra protiniai ge-
bėjimai. Tie gebėjimai, be kurių galime išsiversti, kaip antai mu-

zikiniai arba sportiniai, geriau laikytini talentu, o ne intelektu.
Ar galima sakyti, kad žmonėms, stokojantiems sportinio talen-
to, stinga intelekto?
Robertas Sternbergas ir Richardas Wagneris (1986, 1987)
skirsto paprasčiau, nurodydami tris skirtingas intelekto rūšis:
akademinius problemų sprendimo įgūdžius, įvertinamus intelek-
to testais, -praktinį įntelektą, kurio dažnai reikia kasdieniame gy-
venime, ir kūrybinį intelektą, atsiskleidžiantį reaguojant į nau-
j a s situacijas. Intelekto testai gana neblogai numato mokymosi
sėkmę, bet ne taip gerai profesinę sėkmę. Antai, vadybinio dar-
bo sėkmė ne tiek priklauso nuo gebėjimų, įvertintų intelekto
įverčiu (turint omenyje, kad tas įvertis yra vidutinis arba aukš-
tesnis), kiek nuo mokėjimo valdyti save, tvarkyti savo darbus,
vadovauti kitiems žmonėms. Verslininkai, gavę didelį įvertį, at-
likdami Sternbergo ir Wagnerio sukurtą vadovo praktinio inte-
lekto testą (nes žino, kaip veiksmingai planuoti veiklą, kaip ska-
tinti žmones, kaip paskirti užduotis ir įpareigoti, kaip suprasti
žmones ir kaip patiems daryti karjerą), gauna didesnį užmokestį,
ir jų darbas vertinamas geriau negu tų, kurių testo įverčiai maži.
Stephenas Ceci ir Jeffrey Likeris (1986) taip pat teigia, kad hi-
p o d r o m o aistruolių nusimanymas apie žirgų galimybes - prak-
tinė, bet sudėtinga pažintinė užduotis - nėra susijusi su jų inte-
lekto įverčiais.
Nancy Cantor ir Johnas Kihlstromas (1987) taip pat nuo aka-
deminio intelekto atskiria socialinį, t. y. mokėjimą suprasti so-
cialines situacijas ir pačiam sėkmingai tvarkytis. Su jų skiria-
mu akademiniu ir socialiniu intelektu derinasi kartotinai gauti
duomenys, j o g universiteto pažymiai labai menkai numato to-
lesnius darbo laimėjimus (Bretz, 1989; Dye ir Reck, 1989). O
Jamesui Flynnui (1987) atrodo keista, kad, nors ir daug page-
rėjo dabartinės kartos intelekto testų įverčiai, bet ne taip daug
pasikeitė išradingumo ir mokslinių atradimų mastai.
Kai kurie tyrinėtojai pažymi, kad intelekto įverčiai numa-
to profesines žinias ir su protine veikla susijusių darbų sėkmę
(Austin ir Hanisch, 1990; Gottfredson, 1985). Tačiau Sternber-
gas, Wagneris ir kiti primygtinai siūlo skirti akademinį, praktinį
ir kūrybinį intelektą. Pavyzdžiui, Seymouras Epsteinas ir Pet-
ra Meier (1989) teigia, kad, jei m o k y m o s i gebėjimai prilygsta
asmeniniam išmanymui, kodėl tuomet labai gabūs žmonės „ne-
sukuria daugiau sėkmingų santuokų negu kiti, ne geriau auklėja
vaikus, nėra geresnė jų psichinė bei fizinė savijauta?"
Viską apsvarsčius, atrodo, kad mokymosi gebėjimai, apie ku-

riuos sužinome iš intelekto ar kitokių mokslumo testų, iš tikrųjų
mūsų gyvenime yra svarbiausi. Tačiau asmeninis išmanymas kas-
dieniame gyvenime reikalauja daug tokių dalykų, kurių tradici-
niai intelekto testai nematuoja.
Ar intelektas - tai greitas informacijos

apdorojimas?
Išryškėjo dar ir kitas požiūris į intelektą. Klausiama, jei pro-
tas yra susijęs su smegenų veikla, ar nebūtų galima atskleisti in-
telekto skirtumų atskleidžiant tam tikrus išmatuojamus smegenų
veiklos skirtumus. Ar žmonių, skirtingai atliekančių intelekto tes-
tus, rezultatų nebūtų galima sieti su jų pagrindiniais gebėjimais
apdoroti informaciją?
Šį naują požiūrį pradėjo plėtoti Robertas Sternbergas (Dorsey,
1987). Pirmuosius savo intelekto tyrimus jis pradėjo būdamas sep-
tintokas, kai savo klasės draugams duodavo intelekto testų ir pa-
rengė mokėjimų testavimo projektą. Vienas iš jo kasmetinių leidi-
nių citavo jį patį: „Intelektas yra klaidingiausiai suprantamas as-
menybės bruožas." Po dešimtmečio ir dar vėliau jis intelekto esmę
ėmė aiškinti, tirdamas, kokiais informacijos apdorojimo būdais
naudojasi žmonės, atlikdami intelekto testus.
Tam, kad išsiaiškintų, kas darosi žmonių galvose, Sternbergas
pateikdavo analogijų užduotį ir prašydavo duoti ženklą vos supra-
tus klausimą, pavyzdžiui, „Advokatas klientui yra tas pat, kas gy-
dytojas yra ." Tada jis parodydavo galimus pasirinkti
atsakymus, tokius kaip (a) pacientas, (b) vaistas, ir matavo laiką,
per kurį jie atsakydavo. Tie, kurių intelekto įvertis buvo didelis,
klausimams analizuoti skirdavo daugiau laiko negu tie, kurių įver-
čiai buvo mažesni, tačiau pirmieji paskui greičiau atpažindavo tei-
singą atsakymą. Sternbergas (1984,1985) ir jo kolega Jamesas Pel-
Iegrino (1985) pažymėjo, kad jų tyrimų duomenys patikslino vi-
siems žinomą nerašytą taisyklę, esą „gudrūs yra greiti": žmonės,
kurių įverčiai dideli, greitai sugalvoja tik supratę problemą.
Tirdami paprastesnius pažintinius procesus, Earlis Huntas
(1983) ir jo bendradarbiai nustatė, kad verbalinio intelekto įver-
čius galima numatyti iš to, kaip greitai žmogus atkuria informa-
ciją iš atminties. Pavyzdžiui, tų, kurie greitai atpažįsta, kad SINK
(„kriauklė") ir wink („mirksėjimas") yra skirtingi žodžiai, arba A
ir a yra tas pats garsas, dažniausiai verbalinių gebėjimų įverčiai
bus dideli. Talentingi 12-14 metų studentai ypač greitai atsakinėja
į tokias užduotis (Jensen, 1989).
Philipas Vernonas (1987) ir Hansas Eysenckas (1982) patvir-

tino, kad į įvairius testus, matuojančius nesudėtingos informaci-
j o s a p d o r o j i m o greitį, žmonės, kurių dideli intelekto įverčiai, rea-
guoja greičiau už gaunančiuosius mažesnius įverčius. Gali atro-
dyti, kad tokie intelekto testo klausimai, kaip: „Kuo panaši vilna
ir medvilnė?" labai skiriasi nuo psichinės reakcijos laiko arba at-
sako į šviesos blyksnį smegenyse trukmės matavimo. Tačiau Ver-
nonas (1983) samprotauja, kad „galbūt, greičiau apdorojant infor-
maciją, galima daugiau j o s įsisavinti". Galbūt greičiau informa-
ciją apdorojantys žmonės sukaupia daugiau žinių apie vilną, med-
vilnę ir galybę kitų dalykų.
Ar neatrodo Vernono ir Eysencko pastangos susieti intelekto
įverčius su informacijos apdorojimo greičiu j a u girdėtos? Praėjus
šimtmečiui nuo Galtono nesėkmingų mėginimų įvertinti žmonių
intelektą reakcijų laiku ir jutiminiais gebėjimais, j o idėjos tebe-
gyvuoja. Gal nauji mėginimai tai padaryti bus sėkmingesni? Gal
pavyks pasiekti Galtono tikslą - tai, kas dabar vadinama bendruo-
j u veiksniu, paaiškinti paprastais smegenų aktyvumo matais? O
gal šios pastangos remiasi absoliučiai klaidingomis prielaidomis,
nes tai, kas vadinama intelektu, galbūt yra ne vienas bendras bruo-
žas, o keletas kultūros lemtų adaptyvių įgūdžių? Intelekto esmės
ir prigimties svarstymų pabaigos dar nematyti.
INTELEKTO KITIMAS
Dabar p a k a n k a m a i žinome apie m o k s l u m o testų įverčius, tad
galėtume atsakyti į keletą senų klausimų apie ž m o g a u s intelekto
kitimą - ar jis pastovus per visą žmogaus gyvenimą, taip pat apie
kraštutines intelekto apraiškas ir apie ypatingą gebėjimą, vadina-
mą k ū r y b i n g u m u .
Pastovus ar kintantis?
Ar žmonių, visą gyvenimą periodiškai testuojamų, intelekto įver-
čiai būtų pastovūs? 4 skyriuje aptariamas vyresnių žmonių intelek-
tas. O kaip jis kinta ankstyvajame amžiuje?
Vienas didžiausių sunkumų tiriant kūdikius - nustatyti vėliau
išryškėsiančio intelekto rodiklius. Negalėdami kalbėtis su kūdi-
kiais, raidos tyrinėtojai vertino tai, ką galėjo stebėti - nuo kūno
svorio gimstant ir galvos apimties iki to, ar j o trečiasis kojos pirš-
tas ilgesnis už antrąjį, kokio amžiaus vaikas pasėdi vienas. N ė vie-
nas iš šių matų neleidžia numatyti intelekto įverčių (Bell ir Wal-
drop, 1989; B r o m a n , 1989). Matyt, kaip samprotavo raidos psi-
chologė Nancy Bayley (1949), „mes dar nesame suradę tinkamų

testų". Galbūt kada nors, jos manymu, sužinosime, kurios „kūdi-
kių elgesio apraiškos būdingos esminėms intelektinėms funkci-
joms" ir leidžia numatyti vėlesnį intelektą.
Daugelio nuostabai toks testas buvo sukurtas. Josepho Faga-
no (Fagan ir Montie, 1988), Marco Bornsteino (1989) ir kitų ty-
rimai parodė, kad 2 - 6 mėnesių kūdikių, kuriems greitai nusibos-
ta rodomas paveikslėlis, ir jie, galėdami rinktis, geriau žiūri į nau-
ją - po kelerių metų intelekto testo įverčiai būna didesni. Nors
toks vertinimas tik apytikris, tačiau testai gali padėti nustatyti, ku-
rių vaikų intelektas tikriausiai bus daug aukštesnis arba daug že-
mesnis už vidutinį.
Taigi, ar galima kasdien stebint vaiką arba iš intelekto testų
įverčių numatyti, kaip dabartiniam darželinukui seksis mokytis
ir kokie bus jo mokymosi poreikiai? Tas klausimas ypač rūpi jau-
niems tėvams, kurie rūpinasi savo vaiko intelektu, ir pedago-
gams, norintiems kuo anksčiau nustatyti, kurie vaikai turi ypatin-
gų poreikių. Nerimaujantieji dėl savo mažylio lyginimo su ki-
tais vaikais gali nusiraminti. Atsitiktiniai stebėjimai ir intelek-
to testai iki trejų metų labai mažai ką leidžia pasakyti apie vai-
ko būsimus gebėjimus, išskyrus labai atsilikusius arba ne pagal
amžių subrendusius vaikus (Humphreys ir Davey, 1988).
Tačiau maždaug nuo trejų metų vaikų intelekto testų atliktis
jau padeda numatyti jaunuolių ir suaugusiųjų įverčius. Nors esa-
ma nepatikrintų pasakojimų apie visai priešingus dalykus, pavyz-
džiui, kaip Einšteinas lėtai mokėsi kalbėti (Quasha, 1980), tačiau
nepaprastų gabumų jaunuoliai paprastai ir iki mokyklos būna ne
pagal metus subrendę. Vieno tyrimo metu buvo apklausti 187 sep-
tintosios ir aštuntosios klasės moksleivių, kurių SAT rezultatai bu-
vo gerokai didesni negu daugumos abiturientų, tėvai. Jei galima
pasitikėti tėvų atmintimi, daugiau kaip pusė šių labai gabių jau-
nuolių pradėjo skaityti, būdami ketverių metų, o daugiau kaip
80%, būdami penkerių, jau skaitė (Van Tassel-Baska, 1983). Taigi
darželyje duodami intelekto testai gali numatyti mokymosi rezul-
tatus (Tramontana ir kt., 1988).
Maždaug nuo septynerių metų, nors ši riba nėra griežta, inte-
lekto įverčiai pasidaro dar pastovesni (Bloom, 1964). Vadinasi, vai-
kui augant, didėja ir įverčių pastovumas. Jaunuolių pastovūs moks-
Paradoksas, bet SA T ir GRE vienas
lumo įverčiai pastebėti neseniai Mokymosi testavimo tarnybos
su kitu koreliuoja geriau negu
(Educational Testing Service) atliktame tyrime, kai 23 000 moks- kiekvienas iš jų su jų būsimuoju
leivių buvo tirti SAT, o vėliau jo aukštesnio lygio atitikmeniu GRE kriterijumi - mokymosi rezultatais.
(Angoff, 1988). Abiejų testų verbaliniai įverčiai silpnai koreliavo Vadinasi, jų patikimumas gerokai
su matematikos įverčiais, atskleisdami, kad šie du gebėjimai yra viršija jų numatomąjį validumą.
skirtingi. Tačiau po 4 - 5 metų SAT verbalinio testo įverčiai kore-
liavo +0,86 su GRE verbaliniais įverčiais. Net stebina, kad lygiai

tokia pat koreliacija +0,86 nustatyta atlikus abu matematikos tes-
tus. Taigi SAT įvertintus gebėjimus patikimai įvertina ir GRE.
Intelekto kraštutinumai
Vienas iš būdų suprasti bet kokio testo validumą ir reikšmin-
gumą - palyginti žmones, kurių įverčiai yra priešinguose norma-
liosios kreivės kraštuose. Šių dviejų grupių rezultatai turėtų la-
bai ryškiai skirtis. Paprastai taip ir būna.
„NEĮGALIEJIVienas kraštutinumas - tai žmonės, kurių intelekto

įverčiai yra mažesni kaip 70. Pavadinti vaiką protiškai atsiliku-
siu galima tik tada, kai jo testo įvertis labai mažas ir jam sunku
prisitaikyti prie normalių savarankiško gyvenimo reikalavimų. Tai
būdinga tik 1% žmonių, vyrų 50% daugiau negu moterų (Ameri-
kos psichiatrų asociacija, 1987). Kaip matyti iš 11-1 lentelės, dau-
guma tokių protiškai neįgalių individų, padedami kitų, gali gy-
venti normalioje visuomenėje.
Ryškiai protiškai atsilikę sudaro tik 4% visų atsilikusiųjų. Pa-
prastai tai lemia aiškios fizinės priežastys, pavyzdžiui, Dauno sin-
dromas - genetinis sutrikimas, susijęs su žmogaus papildoma
chromosoma.
Per pastaruosius du dešimtmečius nuomonė apie tai, kaip ge-
riausia prižiūrėti ir auklėti atsilikusįjį, visiškai pasikeitė. Iki XIX
amžiaus vidurio sutrikusios psichikos ir neprotingi žmonės buvo
prižiūrimi namie. Tie, kurių negalia būdavo sunki, dažnai mirda-
vo, o vidutiniškai atsilikusiems rasdavo vietą ūkyje. Paskui Jung-
tinėse Amerikos Valstijose buvo įsteigti internatai silpnai besimo-
kantiesiems. Apie XX amžių daugelis šių įstaigų pavirto prieglau-
domis, kurių gyventojai neturėjo pakankamai laisvės, jiems buvo
11-1 LENTELĖ. Protinio atsilikimo laipsniai

ATSILIKIMO BUDINGAS ATSILIKUSIŲJŲ % PRISITAIKYMAS PRIE GYVENIMO REIKALAVIMŲ
LYGIS INTELEKTO
ĮVERTIS
Lengvas 50-70 85% Gali išmokti iki šeštosios klasės lygio. Suaugusieji, padedami
kitų, gali išmokti būtinų socialinių ir profesinių įgūdžių.
Vidutinis 35-49 10% Gali išmokti iki antrosios klasės lygio. Suaugusieji gali dirbti
specialiose dirbtuvėse ir taip bent iš dalies save išlaikyti.
Sunkus 20-34 4% Gali išmokti kalbėti ir labai prižiūrimi atlikti paprastas darbo
užduotis, bet apskritai jie nepajėgia mokytis profesijos.
Gilus Mažesnis Mažiau kaip Būtina nuolatinė pagalba ir priežiūra.
kaip 20 1%
skiriama mažai dėmesio ir neteikiama jokių vilčių. Tėvams daž-

nai būdavo patariama palikti savo atsilikusi vaiką, kol jie dar ne-
spėjo prie jo prisirišti.
Antrojoje šio amžiaus pusėje padėtis pagerėjo - sutrikusios psi-
chikos žmonėms leidžiama normaliai, kiek jie gali, gyventi ben-
druomenėje. Vidutiniškai atsilikę vaikai retai mokomi mažiau ri-
botoje aplinkoje, dažnai jie integruojami į įprastines klases. Dau-
guma jų auga ir yra auklėjami savo šeimoje, kol nepersikelia į
specialius, pavyzdžiui, grupės, namus. Taigi atsirado laiminges-
nio ir vertingesnio gyvenimo viltis. Dažnai ji virsta tikrove.
„GABIEJI". Pagarsėjusiame projekte, kuris buvo pradėtas 1921 m.,

Lewisas Termanas ištyrė per 1500 Kalifornijos moksleivių, kurių
IQ įvertis buvo didesnis kaip 135. Priešingai paplitusiai nuomo-
nei, esą labai gabūs vaikai dažnai esti blogai prisitaikę, nes gyve-
na „kitokiame pasaulyje" negu mažiau gabūs jų bendraamžiai, Ter-
mano tirti aukšto intelekto vaikai paprastai buvo sveiki, gerai pri-
sitaikę, jiems gerai sekėsi mokytis. Tiriant juos kartotinai toliau
kitus šešis dešimtmečius (Goleman, 1980), paaiškėjo, kad daugu-
ma jų pasiekė aukštą išsimokslinimą. Jų profesinė sėkmė įvaira-
vo, tarp jų buvo daug gydytojų, teisininkų, dėstytojų, mokslininkų
bei rašytojų.
Taigi kritikai abejoja daugeliu nūnai populiarių „gabiųjų vai-
kų" programų prielaidų, pavyzdžiui, kad ir tokia, jog tik kokie
3% arba 5% vaikų yra gabūs, todėl reikią juos surasti ir, „prilipi-
nus" jiems šią etiketę, atskirti nuo „negabiųjų" bei mokyti pagal
tokią programą, kuri daugumai neprieinama. Daugelyje tyrimų
prieinama prie išvados, kad pagal gabumus atrinktų į atskiras gru-
pes mokinių mokymosi rezultatai nėra geresni už panašaus lygio
moksleivių, kurie nebuvo atskirti, ir kad toks „skirstymas į klases
pagal gabumus" iš tikrųjų menkina visų moksleivių savivaizdį
(Noland, 1986; Oaks, 1989).
Carnegie jaunimo raidos tarybos (1989) ataskaitoje toks moky-
mas smerkiamas ir laikomas „viena iš labiausiai išskiriančių ir di-
džiausią žalą darančių mokyklos praktikų". Neigiant, kad „men-
kesnių gebėjimų" mokiniai gali mokytis pagal sudėtingesnę pro-
gramą, padidėja atotrūkis tarp šių dviejų grupių ir stiprėja jų so-
cialinis atsiskyrimas; tai yra viena iš priežasčių, dėl ko Japonijoje
ir Kinijoje pradinėse mokyklose vaikai neskirstomi į grupes (Ste-
venson ir Lee, 1990). Kadangi mažumų jaunimas dažniau patenka
į žemesnio lygio mokymo grupes, toks skirstymas taip pat gali ska-
tinti rasinę nelygybę ir prietarus - o taip vargu ar bus įmanoma
tinkamai pasirengti dirbti ir gyventi daugiakultūrėje visuomenėje.
Vaikųj£^ ir mažiau gabius dažnai remia- „Alfa klasės vaikai vilki pilkais
si prielaida, kad gabumas yra vienintelė savybė, kurią galima iš- drabužiais. Jie gerokai daugiau
matuoti intelekto testu, o ne viena iš daugelio galių. Laikraščių už mus dirba, nes jie labai labai
protingi. Aš tikrai džiaugiuosi,
ir žurnalų straipsniuose tėvams patariama, kaip atpažinti savo
kad esu beta klasėje, nes nedirbi,
vaikų „talento požymius", tarsi talentas būtų objektyvi savybė taip daug. O be to, mes esame
kaip žydros akys, kurias jūsų vaikai turi arba neturi. Taip gabu- daug geresni už gama ir delta
mai sudaiktinami: sukuriama sąvoka, o tada manoitia, kad ji yra klases. Gama klasėje mokosi
konkreti ir tikra. Nepaisoma fakto, kad gabumo kriterijus nusta- kvailiai. "
A l d o u s a s Huxlc;.
tome mes, o ne gamta. „Drąsusis naujasis pasaulis", 1931
Kūrybingumas ir intelektas
Kūrybingumas yra gebėjimas kurti idėjas, kurios yrą ir_nau^
jos, ir vertingos. Įvairiose kultūrose kūrybingumas reiškiasi skir-
tingai. Samoa kultūra skatina šokio kūrybingumą, Balinese kultūra
- kūrybingumą muzikos srityje, o Afrikos Ashanti kultūra - me-
džio drožybos (Lubart, 1990). Visur kūrybingumas reiškia žinomų
temų naujovišką išraišką.
Intelekto ir kūrybingumo testų rezultatai leidžia manyti, kad
kūrybingumui yra būtinas tam tikras gebėjimų lygis, bet to nepa-
kanka. Paprastai žmonės, turintys didelius intelekto įverčius, gerai
atlieka ir kūrybingumo testus („Kaip, jūsų manymu, galima panau-
doti plytą?"). Tačiau už tam tikros ribos - kai intelekto įvertis yra
apie 120 - koreliacijos tarp intelekto įverčių ir kūrybingumo
nebėra. Labai kūrybingų architektų, matematikų, mokslininkų ir
inžinierių intelekto įverčiai paprastai nėra didesni negu ne tokių
kūrybingų jų kolegų (MacKinnon ir Hali, 1972). Taigi aišku, jog
kūrybingumas yra kažkas daugiau negu intelekto testo įverčiai.
Tiriant kūrybingus žmones, paaiškėjo dar keturi kūrybingumo
dėmenys ( S t e r n b e r g , J 9 8 8 ; Sternberg ir Lubart,1990). Pirmasis Fizikas Richardas Feynmanas,
dėmuo - nusimanymas/- tai tvirtos žinios. Louisas Pasteuras pa- gavęs Nobelio premiją, pakeliui iš
stebėjo: „Progos būna palankios tik pasirengusiam protui." Ant- Stokholmo į namus stabtelėjo
rasis dėmuo yra .su vaizduote susijusio mąstymo įgūdžiai - gebė- Niujorke pasižiūrėti savo vidu-
jimas pamatyti daiktus naujaip, atpažinti vaizdus, juos susieti. rinės mokyklos dokumentų.
,,Mano pažymiai nebuvo tokie
Kūrybingieji pirmiausia išnagrinėja pagrindinius problemos ele-
geri, kaip aš galvojau,- pasakojo
mentus, paskui problemą naujai apibrėžia. Kopernikas pirmiau- jis. - O mano IQ buvo 124 (geras,
sia išstudijavo Saulės sistemos planetas, tada nustatė, kad jos su- bet neišsiskiriantis) " (Faber,
kasi aplink Saulę, o ne aplink Žemę. 1987).
Trečiasis kūrybingumo dėmuo yra ętrąsi, azartiška asmenybė
- tai toks žmogus, kurio netrikdo neapibrėžtumas H^fižrką^ Euirts''
atkakliai siekia įveiktį.kHūlį.sjr y .aižuot vaikščiojęs pramintais ta-
kais, ieško naujos patirties. Išradėjai paprastai ir po nesėkmių at-
kakliai siekia savo, kaip Thomas Edisonas, išbandęs savo lem-
putės kaitinimo siūleliui daugybę medžiagų.
Ketvirtasis dėmuo yra tai, ką psichologė Teresa Amabile va-

dina kūrybingumo vidinės motyvacijos principu: „Žmonės būna
kūrybingiausi tada, kai j u o s skatina pirmiausia domėjimasis,
džiaugsmas, pasitenkinimas ir pats darbas - bet ne spaudimas iš
išorės" (Amabile ir Hennessey, 1988). Kūrybingiems žmonėms
ne tiek svarbu išorinės paskatos - atlikti reikiamu laiku, padary-
ti kitiems žmonėms įspūdį arba užsidirbti pinigų, kiek vidinis ma-
lonumas ir savo jėgų išbandymas dirbant.
Amabile (1983, 1987) eksperimentai rodo, kad kūrybingumas
didėja, kai žmogaus nevaržo rūpestis dėl kitų pritarimo. Vieno eks-
perimento metu ji paprašė studentų padaryti koliažą, pusei iš jų pa-
sakiusi, kad jų darbą vertins specialistai. Nežinojusiųjų, kad jų dar-
bas bus vertinamas, koliažus vėliau specialistai įvertino kaip kūry-
biškesnius. Nesirūpindami tuo, kad bus vertinami, jie jautėsi lais-
vesni, galėjo būti kūrybingesni.
Amabile pastebi (1988), kad vadybininkai, kurie nori darbe
įdiegti naujovių, turėtų nepamiršti vidinės motyvacijos principo.
Jie turėtų nukreipti darbuotojus į tokią veiklą, kuri juos iš tikrųjų
domintų. Tada jie galės lenktyniauti su tais vadybininkais, kuriems „
. t •i - t • •« • t t- • t -t Plačiau apie vidinę motyvaciją
pavyko išugdyti kurybingumą, suteikiant savo pavaldiniams laiko, skaitykite kitame skyriuje
laisvės, paremiant jų tikslų siekimą.
GENŲ IR APLINKOS ĮTAKA

INTELEKTUI
Aptarę intelekto prigimtį ir kitimą, turime paklausti, kas - ge-
nai ar aplinka - lemia intelektą? Sero Franciso Galtono suprati-
mu, intelektas, atrodo, perduodamas šeimose iš kartos į kartą. Ta-
čiau kodėl? Ar protiniai gebėjimai yra paveldimi? O gal juos for-
muoja aplinka? Norint suprasti, kodėl šiais klausimais taip smar-
kiai ginčijamasi, panagrinėkime, kaip skirtingų požiūrių žmonės
kartais vartoja „prigimties" ir „ugdymo" sąvoką savo socialinei
programai paremti.
Pirma, jei mes savo skirtingus protinius gebėjimus daugiausia
paveldime ir jei sėkmė juos atspindi (ypač visuomenėse, kur so-
cialinė padėtis priklauso daugiausia nuo asmens vertės), tuomet „ Kažkodėl mane ne taip domina
žmogaus socialinė ir ekonominė padėtis atitinka jo įgimtas ypa- Einšteino smegenų masė ir jų
tybes. Taigi tie, kurie užima aukštą visuomeninę padėtį, gali pa- vingiai, kaip tai, kad tokio pat
tikėti, kad šią padėtį pateisina jų proto pranašumas. Jie netgi talento žmonės gyveno ir mirdavo
medvilnės laukuose bei įmonėse,
galėtų mums priminti, kad mintis, esą visi žmonės sukurti lygūs,
kuriose blogas uždarbis ir blogos
priklausanti Thomui Jefifersonui, o ne Dievui. darbo sąlygos. "
Antra vertus, jei protiniai gebėjimai pirmiausia priklauso nuo Stcphenas J. Gouldas
The Panda's Thumb, 1980
aplinkos, kurioje mes augame ir mokomės, tuomet vaikai iš ne-
palankios aplinkos dažniausiai gyvens blogai. Jų gebėjimai ne-

galės pakankamai atsiskleisti. Taigi tuomet žmonių socialinę ir
e k o n o m i n ę padėtį lems nevienodos galimybės, o tokią padėtį dau-
gelis laiko iš esmės neteisinga. M u m s geriausia visas šias politi-
nes išvadas bei potekstes palikti nuošalėje ir panagrinėti konkre-
čius duomenis.
Genetiniai veiksniai
Iš tikrųjų, dabar visi pripažįsta, kad ir genai, ir aplinka turi įta-
kos intelektui. Neaišku tik, kiek įtakos turi kiekvienas veiksnys.
DVYNIŲ TYRIMAI. Ar žmonių, turinčių tuos pačius genus, proti-

niai gebėjimai yra tokie pat? Kaip galite suprasti iš 11-8 pav.,
kuriame apibendrinti sukaupti duomenys, atsakymas yra teigiamas.
Pavyzdžiui, kartu augintų tapačių dvynių intelekto įverčiai yra
daug panašesni negu netapačių dvynių. Ką reiškia šie rezultatai?
Pasiklausykime įsivaizduojamo dviejų psichologų - vieno, manan-
čio, kad paveldėjimas labai stipriai veikia intelekto testų atliktį (I-
asis), ir kito, nepritariančio šiai nuomonei (II-asis), - pokalbio.
I-asis: Genetiškai tapačių dvynių intelekto įverčiai yra beveik tokie
pat kaip to paties antrąkart testuojamo tuo pačiu testu žmogaus įver-
čiai. Netapačių dvynių, kurie turi tik pusę tų pačių genų, intelekto
įverčiai ne tokie panašūs.
II-asis: Aha, betgi tapatūs dvyniai yra tokie panašūs dėl to, kad juos
vienodai augino. Pažvelk į duomenis dar kartą ir pamatysi, kad neta-
pačių dvynių, kurie genetiniu požiūriu ne daugiau panašūs už kitus
11-8 pav. Intelektas: prigimtis ar

ugdymas? Kiek panašūs tapačių dvynių
intelekto įverčiai? Netapačių dvynių?
Ne dvynių brolių bei seserų? Kuo
panašesni žmonės genetiškai, tuo
panašesni jų intelekto įverčiai. Tačiau
koreliacijos atskleidžia ir aplinkos
poveikį: atskirai augusių tapačių
dvynių testavimo rezultatai mažiau
panašus negu tokių pat kartu augusių
dvynių. Atsiminkite: 1,0 reiškia idealią
koreliaciją; 0,0 rodo, kad nėra jokios
koreliacijos (iš Bouchard, 1982).
Kartu Atskirai Kartu Kartu Kartu

auginti auginti auginti auginti auginti
tapatūs tapatūs netapatūs broliai ir negiminės
dvyniai dvyniai dvyniai seserys
brolius ar seseris, intelekto įverčiai yra panašesni. Johnas Loehlinas

ir Robertas Nicholsas (1976) ištyrinėjo šimtus dvynių ir pastebėjo, kad
tapačius dvynius paprastai labiau negu netapačius dvynius linkstama
vienodai rengti, migdyti tame pačiame kambaryje, jie linkę draugauti
su tais pačiais draugais, juos moko tie patys mokytojai ir kt. Todėl
panašesnius jų testavimo įverčius gali lemti aplinka.
I-asis: Tačiau Loehlinas ir Nicholsas taip pat pastebėjo, kad tapatus
dvyniai, kuriuos tėvai rengia, prižiūri ir auklėja skirtingai, gauna vi-
sai vienodus intelekto įverčius. Beveik tas pat esti ir tada, kai tapatus
dvyniai buvo auginti atskirai (Bouchard ir kt., 1990). Vienodų genų
poveikis yra didesnis negu vienodos aplinkos.
II-asis: Išstudijavęs senesnius atskirtų tapačių dvynių tyrimus, Leo-
nas Kaminas (1974) pastebėjo, kad atskirti dvyniai dažnai patekda-
vo į panašią aplinką. Juk žinote, kad gandrai neatneša šių vaikų at-
sitiktinai. Be to, kaupiantis naujiems duomenims, elgesio genetikai
šiek tiek kitaip pradeda vertinti paveldimumo įtaką intelekto įver-
čiams: iš pradžių įvertinę šią įtaką 80%, dabar mano, kad ją reikėtų
vertinti nuo 50% (Loehlin, 1989; Plomin ir Rene, 1991) iki 60%
(Bouchard ir Segal, 1988). Neabejotina, kad elgesio genetinių veiks-
nių tyrimai gali atskleisti mums ir aplinkos, ir genų svarbą.
ĮVAIKINTŲ VAIKŲ TYRIMAI. Psichologai labai stengiasi atskirti

genų ir aplinkos poveikį. Be dvynių tyrimų, kai kurie mokslinin-
kai norėjo išsiaiškinti, ar įvaikintų vaikų intelekto įverčiai yra pa-
našesni į jų biologinių tėvų, iš kurių jie yra gavę savo genus, ar
į jų įtėvių, suteikusių jiems tam tikrą namų aplinką. Kaip mato-
me 11-9 pav., įvaikintų vaikų intelekto įverčiai yra panašesni į
jų biologinių tėvų, o ne į jų įtėvių įverčius. Be to, kuo vyresni
vaikai, tuo labiau jų įverčiai panašesni į biologinių tėvų (Fulker
ir kt. 1988; Loehlin ir kt., 1989). Dėl to, kad esi auklėjamas „tuose
pačiuose tave įvaikinusių tėvų namuose, intelektu nesupanašėji su
savo seserimis ar broliais", - pastebi Sandra Scarr (1989),, jis pa-
našus būna tuomet, kai sieja pusė vienodų genų."
PAVELDIMUMAS. Pasakyti, kad intelekto paveldimumas, t. y. in-

įvaikintas įvaikintas
telekto įverčių skirtumo aiškinimas genetiniais veiksniais, yra vaikas ir vaikas ir
apytikriai nuo 50% iki 60%, nereiškia, kad už 50% arba 60% in- biologinis jtėvis
tėvas
telekto atsakingi genai, o už likusią dalį - aplinka. (Tas pat kaip
teigiant, kad ūgis 90% paveldimas, nereiškia, kad 170 cm ūgio 11-9 pav. Intelekto įverčių koreliacija
moteris už 153 cm gali būti dėkinga savo genams, o už kitus 17 tarp 245 įvaikintų Kolorado vaikų ir
jų įtėvių bei biologinių tėvų. Iki 7
- savo aplinkai.) Priešingai, tai reiškia, kad žmonių grupėje nuo
metų įvaikintų vaikų intelekto testų
50% iki 60% intelekto skirtumų gali būti aiškinami paveldėjimo įverčiai yra panašesni į jų biologinių
įtaka. Šis požiūris dažnai klaidingai suprantamas, tad pakartosiu: tėvų (iš Fulker ir kt., 1988).
niekada negalima pasakyti keliais procentais konkretaus žmogaus

intelektas yra paveldėtas. Paveldimumas rodo, kokiu mastu (kiek)
žmonių tarpusavio skirtumai priklauso nuo genų.
Netgi ir šią išvadą reikia patikslinti. Pirma, įvairiais tyrimais
gali būti nustatytas nevienodas p a v e l d i m u m o vaidmuo. Kad su-
prastume kodėl, įsivaizduokime du tyrėjus, atskirai tyrinėjančius,
kokią įtaką intelektui daro genai ir gyvenimo patirtis. Vienas ty-
rėjas pateikia intelekto testus dviem įvaikintų vaikų grupėms: vie-
ną grupę sudaro protiškai atsilikusių tėvų biologiniai palikuonys,
kitą - N o b e l i o premijos laureatų vaikai. Padaroma tokia išvada:
vaikų intelekto skirtumai daugiausia priklauso nuo iš jų biologi-
nių tėvų paveldėto intelekto, o ne nuo j u o s supančios namų ap-
linkos. Tuo pat metu kitas tyrėjas lygina biologinius tėvų, turin-
čių vidutinius intelekto įverčius, palikuonis su šiek tiek aukštes-
nio intelekto tėvų palikuonimis. Pusė kiekvienos grupės vaikų gy-
vena namie, apsupti meilės, o kita pusė - varganose našlaičių prie-
glaudose. Šis tyrėjas pastebi didesnį aplinkos poveikį. Mokslinėje
konferencijoje pirmasis tyrėjas praneša, kad j o tyrimas parodė, j o g
intelekto skirtumai daugiausia priklauso nuo genetinių veiksnių;
antrasis savo pranešime teigia, kad j o tyrimas atskleidė, j o g di-
džiausią įtaką daro aplinka. Kuris teisus?
Teisūs abu, nes buvo tirtos skirtingos grupės. Apibendrinki-
me: lyginant žmones, kurių paveldėjimas labai skirtingas, bet ap-
linka iš esmės panaši, paveldimumas - skirtumai, susiję su ge-
nais, yra ryškus. Lyginant žmones, kurių paveldėjimas nelabai ski-
riasi, bet labai skiriasi aplinka, paveldimumas bus mažiau ryškus.
Jei visi paveldėtų vienodai, p a v e l d i m u m a s būtų lygus nuliui.
Antra, prisiminkite, kad genai ir aplinka persipina. K a d a n g i to-,
se pačiose šeimose auginami vaikai skiriasi, mokslininkai daro
išvadą, kad svarbiausi yra asmeniniai potyriai. Mūsų genetiškai
savitos savybės veikia mūsų patirtį: j o s verčia kitus skatinti mus
plėtoti prigimtinius gabumus, j o s taip pat verčia m u s pasirinkti
tinkamą aplinką. Labiau tikėtina, kad iš prigimties gabūs mate-
matikai moksleiviai rinksis matematikos kursą vidurinėje m o k y k -
loje, o vėliau SAT testavimo metu gerai atliks matematikos testą
- dėl to, kad iš prigimties gabūs matematikai, ir dėl savo mate-
matinės patirties. Vadinasi, mūsų genai f o r m u o j a tą patirtį, kuri
mus f o r m u o j a .
Aplinkos veiksniai
Įsitikinome, kad genai lemia skirtumus. Jei visi būtume užaugę
tokioje pačioje intelektą skatinančioje aplinkoje, mūsų gabumai
vis tiek nebūtų vienodi. Tačiau taip pat pamatėme, kad paveldėji-
mas ne viską paaiškina. Genų nubrėžtose ribose mus formuoja gy-

venimo patirtis. Kaip rašoma 3 skyriuje, patirtis tiesiogine pras-
me palieka savo pėdsaką smegenyse: skurdžioje aplinkoje augu-
sių žiurkių būna plonesnė ir silpnesnė smegenų žievė negu nor-
malių žiurkių. O kaip skaitėte 9 skyriuje, tam tikra mokymosi pa-
tirtis aiškiai paveikia smegenų nervinius ryšius.
Žmonių aplinka retai būna tokia skurdi kaip tamsūs ir neįdo-
mūs narvai, kuriuose apgyvendinamos atskirtos nuo kitų žiurkės.
Tačiau ir nuo gyvenimo patirties kažkiek priklauso žmogaus pro-
tiniai gebėjimai. Psichologas J.McVickeris Huntas (1982) šitai
stebėjo Teherano našlaičių prieglaudoje. Tipiškas šios prieglau-
dos vaikas nepajėgė sėdėti neprilaikomas iki 2 metų arba iki 4
metų nevaikščiodavo. Į jų verksmą, gugavimą ar kitokią elgseną
nebūdavo atsiliepiama. Todėl šiems vaikams negalėjo susiformuoti
jausmas, kad galima pačiam kontroliuoti savo aplinką, ir jie darėsi
pasyvūs „paniurę žiopliukai". Ypatingai ribotos sąlygos tiesiog
naikino prigimtinį intelektą.
Suprasdamas, ką gali duoti jautri globa, Huntas pradėjo „žmo-
gaus praturtinimo globos" programą. Jis, pavyzdžiui, išmokė glo-
bėjus žaisti su kūdikiais balso žaidimus. Pirmiausia jie mėgdžio-
davo vaikų čiauškėjimą, paskui skatindavo vaikus balsu kartoti
mokytojo garsus ir šokinėti nuo vieno jiems pažįstamo garso prie
kito. Vėliau jie pradėjo mokyti persų kalbos garsų.
Rezultatai apstulbino. Visi 11 vaikų, kurie turėjo šią kalbą la-
vinančią patirtį, sulaukę 22 mėnesių, galėjo pavadinti daugiau kaip
50 daiktų ir kūno dalių. Kūdikiai pasidarė tokie žavūs, kad dau-
gelį jų įvaikino - tokios sėkmės prieglauda nebuvo patyrusi.
Hunto duomenys liudija apie aplinkos svarbą. Tačiau ar jie ro-
do, kaip „išugdyti savo vaikui aukščiausią intelektą"? Kai kurio-
se populiariose knygose teigiama, jog tai įmanoma, tačiau dau-
gelis specialistų tuo abejoja. Sandra Scarr (1984) sutinka, kad ap-
laidaus auklėjimo padariniai gali būti liūdni ir ilgalaikiai. Tačiau
ji taip pat mano, kad „kūdikis, kuris patiria normalius ryšius su
žmonėmis ir normaliai yra veikiamas garsų, vaizdų, žmonių kal-
bos ir kt., gerai augs."
Apie tolesnį vaiko intelektą ji sako: „Tėvai, kurie labai rūpina-
si, kaip suteikti savo vaikams ypatingą mokymą, tik veltui gaišta
laiką". Aukštus intelekto įverčius turinčių vaikų tėvai gal labiau
linkę virš jų lovelių kabinti judančius daiktus, vestis juos į teatrą
ar kitur. Tačiau ar šie potyriai paveikūs? Mes to nežinome, - sako
Scarr (1986). Tėvai teikia savo vaikams ir genus, ir aplinką. Taigi
nors didelius intelekto įverčius turinčių vaikų aplinka yra aiškiai ki-
tokia negu vaikų su mažais intelekto įverčiais, tačiau tiksliai ne-
žinome, kiek tą skirtumą lemia jų skirtinga aplinka.
14. 1909
Huntas tikriausiai sutiktų su Scarr, kad papildomas mokymas

vaiko, kurio aplinka skatinanti, jo intelekto raidą mažai veikia. Ta-
„Daugybė duomenų rodo, kad
čiau, pastebėjęs šio mokymo poveikį vaikams iš nepalankios ap-
ankstyvas viduriniajai klasei
linkos, jis buvo optimistas. Iš tiesų jo 1961 m. išleista knyga „In-
priklausančių vaikų mokymas
telektas ir patirtis" 1965 m. padėjo pradėti „Head Start" projektą. mažai naudingas, o gal ir visai
Šis projektas yra JAV vyriausybės finansuojama programa nenaudingas. "
taikyta 450 000 ikimokyklinukų, iš kurių 90% yra iš žemiau skur- Raidos p s i c h o l o g ą -
Edwardas F. Zigleris, 198"
do ribos gyvenančių šeimų (Horn, 1990). Jos tikslas - plėtojant
vaikų pažintinius ir socialinius gebėjimus, padidinti jų sėkmės ga-
limybes mokykloje ir už jos ribų. Psichologas Edwardas Zigle-
ris, pirmasis šios programos direktorius, prisimena, kad progra-
ma prasidėjo nuo viltingos minties, jog ankstyvoji vaikystė yra
kritinis laikotarpis, kai bet koks įsikišimas „padaro vaikui neišdil-
domą poveikį" (Holden, 1990).
Ar iš tikrųjų taip yra? Mokslininkai išstudijavo šią ir kitas iki-
mokyklines programas, palygindami tokį įsikišimą patyrusių ir j o
nepatyrusių vaikų grupes. Jų duomenys rodo, kad kokybiškos pro-
gramos atsilikusiems vaikams duoda bent jau trumpalaikės pažin-
tinės naudos, apčiuopiamos ir intelekto testais (Haskins, 1989).
Šios programos taip pat padeda vaikams geriau pasirengti mokyk-
lai, sumažindamos tikimybę likti kartoti kursą toje pačioje klasėje
arba būti nukreiptiems specialiajam mokymui. Kita vertus, paste-
bima ir tai, kad įgyti privalumai ilgainiui išsisklaido, primindami
mums, kad gyvenimo patirtis po programos taip pat daro savo.
Ar galimas koks nors ilgalaikis poveikis? Jei dėl šios programos
vaikai netampa iš esmės sumanesni, tai gal ji bent nukreipia į
sėkmėn vedantį kelią? Tai moksliškai dar nepatvirtinta, tačiau at-
skiri tokių programų tyrimai leidžia tikėtis, kad jos gali padėti vai-
kams baigti mokyklą, įsidarbinti. Zigleris (1990), pavyzdžiui, ma-
no, kad dabar „pakankamai aišku, kad aukšto lygio ikimokyklinių
programų poveikis iš tikrųjų yra ilgalaikis." Nors kiti tyrinėtojai tuo
neįsitikę, bet visi laukia naujos intensyvios „Visapusiškos vaiko rai-
dos" programos, kurią vykdo 24 centrai, rezultatų (Gali, 1990).
Grupiniai intelekto testų įverčių skirtumai

Gal mokslininkai ramiau ir nešališkiau svarstytų paveldėjimo
ir aplinkos įtakos intelektui klausimą, jei įvairioms grupėms pri-
klausančių žmonių gebėjimų įverčiai nesiskirtų. Tačiau tokių skir-
tumų esama:
1990 m. vyrų SAT matematikos testo įverčiai buvo 45 taškais, o ver-
balinio testo - 10 taškų aukštesni negu moterų (Plačiau apie lytį ir
gebėjimus skaitykite 19 skyriuje).
Japonų vaikų WISCR-R neverbalinės dalies testo įverčiai šiek tiek
(Lynn, 1982, 1983), o matematikos žinių testo įverčiai ryškiai

didesni negu Amerikos vaikų (Stevenson ir Lee, 1990). Devintąjį
dešimtmetį Amerikos azijiečiai sudarė mažiau kaip 3% visų JAV gy-
ventojų, bet laimėjo 25% „Mokslui gabių vaikų paieškos" premijų
(Goleman, 1990).
Amerikos juodaodžių intelekto testų įverčiai yra vidutiniškai 15 taškų
mažesni už baltųjų, 100 taškų mažesni atliekant SAT matematinių
ir verbalinių gebėjimų testus (Jacobson, 1986; Jensen, 1985; Loeh-
lin ir kt., 1975). Visame pasaulyje tarp privilegijuotųjų ir nepalan-
kią padėtį užimančiųjų grupių yra panašūs įverčių skirtumai - tarp
europiečių ir čiabuvių Naujosios Zelandijos maorių, tarp Izraelio
žydų ir arabų, tarp Vidurio Rytų žydų ir Europos žydų; tarp nieki-
namos Japonijoje Burakuminų mažumos ir kitų Japonijos etninių gru-
pių (Steele, 1990 a; Zeidner, 1990).
įsidėmėkite, kad grupių skirtumai nieko nesako apie konkre-
čius žmones. Moterys gyvena maždaug 6 metais ilgiau už vyrus,
tačiau, žinodami lytį, negalime pasakyti, kiek tas žmogus gyvens.
Taip pat ir žinodami rasę, labai nedaug ką pasakysime apie tikėti-
ną protinių gebėjimų testo rezultatą.
Kita vertus, sociologė Linda Gottfredson (1986) teigia: „Ne-
paisydami įvairių grupių IQ skirtumų arba juos neigdami, nega-
lime susilpninti jų poveikio visuomenei." Mes visi galime norėti,
kad būtų kitaip, tačiau faktiškai rasių testų įverčiai skiriasi, o di-
delius įverčius gavę žmonės turi daugiau galimybių negu mažais
įverčiais įvertinti žmonės pasiekti aukštą išsimokslinimą ir gerai
uždirbti. Skaudi tiesa: kai, skiriant stipendijas, priimant į mokyk-
las, nustatant sportinį tinkamumą arba gebėjimą dirbti, žmonės
atrenkami remiantis mokslumo testais, paprastai linkstama tam
tikras etnines grupes pašalinti. Taigi skirtingi atskirų rasinių gru-
pių testų įverčiai kelia tokį klausimą: gal tie skirtumai rodo, kad
skiriasi rasių įgimti protiniai gebėjimai.
Pradėkime nuo svarbiausio klausimo: kadangi individualūs in-
telekto skirtumai priklauso ir nuo paveldėjimo, tai gal grupių skir-
tumus taip pat lemia paveldėjimas? Nebūtinai taip yra. Panagrinėki-
me tokį hipotezinį atvejį. Tarkime, kad ketinome ištirti amerikie- Ar iš testo įverčių, kadangi jais
čių ir japonų mokinių matematinius gebėjimus. Mums kažkaip pa- remiantis suteikiamos arba
atimamos galimybės mokytis,
vyko nustatyti, jog kiekvienoje mokykloje vaikų skirtumai visiškai
galima numatyti žmogaus
priklausė nuo paveldėjimo. Jei paskui pamatome, kad japonų vaikų įdarbinimą?
įverčiai yra didesni negu amerikiečių vaikų, ar galime laikyti, kad
ir dviejų grupių skirtumų priežastis yra paveldėjimas?
Atsakymas į šį klausimą, aišku, būtų neigiamas, o kodėl - pa-
aiškina genetikas Richardas Lewontinas (1976). Jei sėklų mišinį
pasodinsite į prastą dirvą, išaugusių augalų skirtingą aukštį lems
jų genetiniai skirtumai. Jei tą patį sėklų mišinį pasėsime į derlin-

gą dirvą, šių augalų skirtingą aukštį taip pat lems jų genetiniai
skirtumai. Tačiau, kaip m a t o m e iš 11-10 pav., vidutinis šių dviejų
augalų grupių aukščio skirtumas priklausys nuo aplinkos - dirvos
- skirtumo. Taigi, net jei kokio nors bruožo paveldimumas tam
tikroje grupėje yra itin ryškus, šio bruožo skirtumus, išryškėjusius
lyginant skirtingas grupes, vis tik gali lemti aplinka.
Ši problema yra tokia svarbi ir taip dažnai klaidingai supranta-
ma, kad reikia dar kartą paaiškinti. Pagalvokite: jei vienas iš tapa-
čių dvynių būtų visiškai tokio pat ūgio kaip ir kitas, paveldimumas
būtų šimtaprocentinis. Įsivaizduokime, kad atskyrėme kai kuriuos
jaunus dvynius ir tik pusę iš jų tinkamai maitinome. Visi tinkamai
maitinti užaugo 7 centimetrais aukštesni negu jų broliai ir seserys
- tai jau aplinkos poveikis, kurį galima palyginti su Britanijoje ir
Amerikoje pastebėtu faktu, j o g paaugliai užauga keletą centimetrų
aukštesni negu prieš pusšimtį metų (Angoff, 1987; Lynn, 1987).
Kiek mūsų gerai maitintų dvynių ūgis priklausė nuo paveldėjimo?
Vis tiek pat - 1 0 0 % , nes dvynių aukščio įvairovė išlieka visiškai nu-
matoma iš blogai maitintų tapačių dvynių ūgio. Taigi net ir visiškas
vienai grupei priklausančių narių paveldimumas nepašalina galimo
ryškaus aplinkos poveikio skirtumams tarp grupių.
Tai atspindi daugelio psichologijos mokslininkų įsitikinimas,
j o g testo įverčių rasinius skirtumus daugiausia lemia aplinkos
veiksniai (Snyderman ir Rothman, 1987). Kad suprastumėte, kodėl
j i e taip mano, pažvelkime į šiuos duomenis:
1. Aplinkos įtaką akivaizdžiai rodo azijiečių ir amerikiečių vaikų Prisiminkite, kad, tiriant intelekto
matematikos žinios. Psichologas Haroldas Stevensonas su bendra- testais, 15 taškų skirtumas gali-
darbiais (1986, 1990), ištyrę atsitiktinai pasirinktus pradinės mo- mas ir tarp tos pačios naciona-
kyklos mokinius iš trijų miestų - Sendai Japonijoje, Minneapolio linės grupės skirtingų kartų -
Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Taipei Taivanyje, - nustatė, kad visiškai aišku, jog tai ne genetinis
iki penktosios klasės Azijos vaikų įverčiai vienu standartiniu nuo- poveikis. Tikriausiai lygiai toks
pat skirtumas tarp skirtingos
krypiu didesni už amerikiečių (11-11 pav.). Konkrečiau, geriausių
rasės grupių gali būti ne dėl genų.
iš 20 Amerikos penktų klasių rezultatai buvo mažesni už prasčiau-
sių japonų klasių rezultatus. Tarp 100 geriausių moksleivių, 1 bu-
vo amerikietis, o tarp 100 prasčiausiųjų - 67 amerikiečiai.
Įvairovė grupėje 11-10 pav. Netgi jei įvairovė grupėje

atspindi genetinius skirtumus (sėklos
Įvairovė grupėje yra skirtingos), vidutinį skirtumą tarp
grupių gali visiškai lemti aplinka (iš
Lewontin, 1976).
Nederlinga dirva
Skirtumas tarp grupių

Palyginti su Minneapolio pradinės mokyklos mokiniais, Sen-

dai ir Taipei vaikų mokymosi dirva yra palankesnė. Jų mokymo-
si dienų skaičius per metus 30% didesnis, daug daugiau laiko mo-
kykloje skiriama matematikai, daugiau skiriama namų darbų, jie
jaučia didelį tėvų spaudimą ir palaikymą, labiau tiki tuo, kad
„kiekvienas mokinys, jei pakankamai daug dirba, gali gerai mo-
kėti matematiką". Šie skirtumai siekia ir vidurinę mokyklą; JAV
moksleiviai namų darbams skiria vidutiniškai 4 valandas per sa-
vaitę, o japonų moksleiviai - vidutiniškai 19 valandų (Juster ir
Stafford, 1991). Taip pat ir dabartinis Amerikos azijiečių aukštas
mokymosi lygis aiškintinas ne paveldėjimu, bet tuo, kad jų kul-
tūroje itin vertinama atkaklus darbas, šeimos sutelktumas ir lai-
mėjimai moksle, leidžiantys taip įveikti jų teisių apribojimus (Sue
ir Okazaki, 1990).
2. Vidutiniškas baltasis amerikietis yra užaugęs ir mokęsis šiek K/asės
tiek kitokioje kultūroje negu vidutinis juodaodis amerikietis. Mėgi-
11-11 pav. Vaikų iš Minneapolio,
nimas suvienodinti mokymosi galimybes, panaikinti rasinius skir- Sendai ir Taipei matematikos testo
tumus nelabai pagerino juodaodžių amerikiečių mokymosi rezul- atliktis. Lankant mokyklą,
tatus per pirmuosius 30 metų. Tačiau tuomet, kai rasinių skirtumų Minneapolio vaikų matematikos testo
įverčiai tolydžio blogėjo lyginant su
nepaisoma nuo pirmosios klasės ir vėliau, teigiami poslinkiai buvo
trijų miestų vidurkiu (iš Stevenson
ryškūs (Cook, 1984). Vis labiau vienodėjant mokymosi galimy- ir kt., 1986).
bėms, 1979-1990 m. mišraus SAT (verbalinio ir matematikos) tes-
to įverčių skirtumai tarp juodaodžių ir baltųjų sumažėjo iki 49 taš-
kų. Vaikus apdovanojant už teisingus intelekto testų atsakymus,
skirtumas tarp rasių dar labiau sumažėjo (Bradley-Johnson ir kt.,
1984). Sukūrus „tokią mokymosi aplinką, kuri išryškintų juodao-
džių moksleivių gebėjimus, vertę ir ateities galimybes", ir tuo keltų
jų mokslinę savigarbą, pažymiai pagerėtų, daugiau būtų gaunama
mokslo laipsnių (Steele, 1990a). Tai numatė Martinas Lutheris Kin-
gas Jr. (Gardner, 1988). Išklausęs kalbos apie švietimą, kuri vadi-
nosi „Pirmiausia išmokykite juos skaityti", jis pasilenkė prie bičiu-
lio ir pasakė: „Pirmiausia išmokykite juos pasitikėti savimi."
3. Įvaikinimo tyrimų duomenys taip pat rodo aplinkos įtaką
intelekto testų įverčiams. Pasvarstykime: jeigu juodaodžiai vai-
kai būtų auklėjami privilegijuotuose viduriniosios klasės baltųjų
namuose, ar jų vidutinis intelekto įvertis būtų panašesnis į vidu-
tinį viduriniosios klasės įvertį? Sandra Scarr ir Richardas Wein-
bergas (1976) ištyrė 99 tokius vaikus iš Minneapolio. Šių vaikų
vidutinis intelekto įvertis buvo 110, o tai prilygsta panašios pa-
dėties šeimų įvaikintų baltųjų vaikų vidutiniam įverčiui. Po dešim-
ties metų pakartojus testavimą, buvo matyti, kad „mokyklos ir
testų kultūros teigiama įtaka išlieka" (Weinberg ir kt., 1990).
4. Scarr ir jos bendradarbiai (1977) taip pat pastebėjo, kad gry-
nesnė ar mažiau gryna afrikietiškoj i kilmė visiškai nesusijusi su
Amerikos juodaodžių grupės pažintinių gebėjimų testų įverčiais.

Jei skirtingos rasės grupių intelekto testų įverčių skirtumus lemtų
vien rasės skirtumai, tuomet žmonių, turinčių vienarūšį rasinį pa-
veldą, rasiniai intelekto testo skirtumai turėtų būti ryškesni. Ta-
čiau šis tyrimas to nenustatė. Be to, vokiečių vaikų, kurių moti-
nos buvo vokietės, o tėvai - po Antrojo pasaulinio karo Vokie-
tijoje likę amerikiečiai, vidutinis intelekto įvertis buvo beveik
toks pat, nesvarbu, ar jų tėvai buvo baltaodžiai ar juodaodžiai
(Mackenzie, 1984).
5. Įvairiais istorijos laikotarpiais įvairios etninės grupės išgy-
veno savo „aukso amžius", ryškių laimėjimų tarpsnius. Prieš dvi-
dešimt penkis šimtmečius tai buvo graikai ir egiptiečiai, paskui
romėnai; VIII ir IX amžiuje klestėjo arabų pasaulis; prieš 500 metų
- Actekų indėnai ir Šiaurės Europos tautos. Amžiams bėgant,
kultūros iškyla ir žlunga; o genai neišnyksta. Dėl to vargu ar ga-
lima kurią nors rasę laikyti „iš prigimties" pranašesne.
Nepaisant visų šių duomenų, liudijančių ir pagrindžiančių aiški-
nimus apie aplinkos įtaką, matyt, ir genetiniai skirtumai turi įtakos
ne tik rasių ir lyčių skirtingiems fiziniams bruožams ar skirtingam
polinkiui į kai kurias ligas, bet ir skirtingiems testų įverčiams. Ar
tai kam nors ką nors galėtų reikšti? Patiems asmenims tai nieko ne-
reiškia, nes jiems svarbu jų pačių galimybės. Nesvarbu ir darbda-
viams, nes lytis arba rasė neatskleidžia konkretaus pareiškėjo dirb-
ti galimybių. Nesvarbu ir socialinei politikai, nes netinkamos ap-
linkos ir kultūrinių skirtumų poveikio svarba nekelia abejonių.
Galiausiai turime nepamiršti, kad intelekto įverčiai atspindi tik
vieną asmens išmaningumo aspektą. Svarbu ir kiti požymiai - mo-
tyvacija, charakteris, bendravimo įgūdžiai, meniniai gabumai, fizi-
nis pajėgumas, jautrumas, emocinė branda. Taigi testais nustatomi
gebėjimai yra svarbūs, bet toli gražu ne viską aprėpiantys. Stog-
dengio erdviniai gebėjimai skiriasi nuo kompiuterininko loginio
mąstymo gebėjimų, o šie skiriasi nuo poeto kalbinių gebėjimų.
Skirtumai - ne trūkumai. Kadangi yra daug būdų sėkmei pasiekti,
„ Beveik visi malonūs gyvenimo
asmeniniai ir kultūriniai skirtumai, nepaisant jų ištakų, yra įvairūs, dalykai IQ testais nepamatuojami. "
vertingi žmogaus gebėjimo prisitaikyti būdai. Kaip ledai būna įvai- Madeleine L'Engle A Circlc o f Quiet, 1972
raus skonio, taip ir žmonių bruožai bei gabumai esti įvairūs.
Apie šališkumą
Ar intelekto testai nešališki? Atsakymas priklausys nuo to, ką
laikome šališkumu. Šališkumas gali reikšti tai, kad testais nusta-
tomi ne tik įgimti, bet ir kultūrinės patirties lemti intelekto skir-
tumai. Laikantis tokio požiūrio, visi sutinka, kad intelekto testai
yra šališki. Taip pat niekas netvirtina, kad testo įverčiai 100% pri-
klauso nuo paveldėjimo. Intelekto testas matuoja žmogaus išla-

vintus gebėjimus tam tikru metu. Jie būtinai atspindi to žmogaus
patirtį ir aplinką. Kadangi žmonių patirtis ir socialinė padėtis yra
skirtingos, testo rezultatai atspindės ir tą nevienodumą.
Tikriausiai skaitėte pavyzdžių iš intelekto testo užduočių, ku-
rios atspindi viduriniosios klasės žmonių prielaidas (pavyzdžiui,
kad puodukas tinka prie lėkštelės, arba viena iš WAIS užduočių
yra tokia: žmonės draudžiasi nuo gaisro, norėdami apsaugoti sa-
vo namus ir turtą). Ar tokios testo užduotys nenukreipia testo prieš
tuos, kurie nevartoja lėkštelių, arba tuos, kurių menkas turtelis
vargu ar pateisintų draudimo nuo gaisro kainą? O gal šiais klau-
simais galima paaiškinti testo atlikties rasinius skirtumus? Jeigu
taip, tai ar testai nėra nelygybės pateisinimo priemonė, nukrei-
pianti potencialių gebėjimų turinčius vaikus į visiškon aklavietėn
vedančias klases arba darbus (kaip įrodė teisėjas Larry'o ir šešių
kitų vaikų byloje, paminėtoje šio skyriaus pradžioje)?
Gebėjimų testavimo šalininkai į tai atsako, jog skirtingos rasės
grupių skirtumai išryškėja ne tik atliekant verbalines užduotis, pa-
vyzdžiui, kur reikia žinoti žodžių reikšmes, bet ir neverbalines,
tokias, kaip atbulinis skaičiavimas (Jensen, 1983). Be to, jie tei-
gia, esą kaltinti testą dėl prastesnių grupės įverčių yra tas pat, kaip
kaltinti pasiuntinį už tai, kad perdavė blogas žinias. Kodėl gi ta-
da testai kaltinami už tai, kad rodo nevienodą patirtį ir nelygias
galimybes? Jeigu žmogus neužaugo dėl prastos mitybos, ar reikėtų
dėl to kaltinti ūgį matuojančią priemonę. Jei nevienoda ankstesnė
patirtis numato nevienodus būsimus laimėjimus, validus gebėjimų
testas šią nelygybę ir atskleidžia.
Kita šališkumo reikšmė yra susijusi su klausimu, ar testas ko-
kiai nors grupei yra mažiau validus negu kitoms grupėms. Jeigu
SAT tiksliai numato vienos, bet ne kitos, rasės sėkmę universitete,
tuomet jis yra šališkas. Beveik visi psichologai pritaria Nacio-
nalinės tyrimų tarybos gebėjimų testavimo komiteto apibendri-
nimui (Wigdor ir Garner, 1982), kad, taip suprantant šališkumą,
dauguma gebėjimų testų nėra šališki. Pavyzdžiui, numatomasis
SAT validumas yra apytikriai toks pat ir baltiesiems, ir juodie-
siems. Panašiai galima būtų pasakyti apie klausimą: „Pasakyki-
te trijų Manhatano parkų pavadinimus", kuris teksasiečiams yra
nepalankesnis lyginant su niujorkiečiais. Tačiau jei toks testas
būtų duodamas norint atrinkti Manhatano taksistus, toks klausi-
mas pagrįstai numatytų darbo sėkmę ir teksasiečiams, ir niujor-
kiečiams (Angoff, 1988).
Taigi gebėjimų testai vienu atžvilgiu gali būti šališki, o kitu -
nešališki. Įsivaizduokite aukštąją mokyklą - galbūt tą, kurioje pa-
tys mokotės, - kur dėstomi tam tikri kursai, o dėstytojai vartoja

savitą žodyną ir remiasi tam tikromis prielaidomis, ir dėl to kitos
kultūros žmonėms sunku čia gerai pasirodyti. Testų įverčiai, ku-
rie numato mokymosi šioje mokykloje sėkmę, yra veikiami asmens
kultūrinio fono. Todėl toks testas kultūriniu požiūriu yra šališkas,
nes atspindi mokyklos kultūrinę pakraipą. Tačiau šis testas taip pat
galėtų pagrįstai numatyti visų jį atliekančiųjų sėkmę, ir šia pras-
me jis būtų nešališkas.
Ar testai lemia žmonių nelygią padėtį? Į šį klausimą taip pat
galima atsakyti ir taip, ir ne. Vienu atžvilgiu taip, nes jų paskirtis
^yrą atskirti - įžvelgti žmonių skirtumus. Kitu atžvilgiu jų tikslas
yra mažinti nelygybę tarp žmonių sumažinant didelę įtaką dar-
bui ir mokymuisi anksčiau dariusią subjektyvių kriterijų reikšmę
- pavyzdžiui, ką jūs pažįstate, kaip jūs atrodote, arba kiek jūsų
klausinėtojui patinka „jūsų tipo žmonės". Uždraudus gebėjimų tes-
tus, žmonės, sprendžiantys, ar priimti į darbą, būtų priversti dau-
giau atsižvelgtį į kitus veiksnius, kad ir savo pačių nuomonę. Ci-
vilinės tarnybos testai, pavyzdžiui, nustato žmonių skirtumus, bet
jie sumanyti taip, kad būtų kuo teisingesni ir objektyvesni, kad
juose kuo mažiau atsispindėtų seniau gyvavusi politinė, rasinė ir
etninė nelygybė. Mums, matyt, reikėtų siekti įgyvendinti tuos in-
telekto testų privalumus, kuriuos buvo numatęs Alfredas Binet -
padėti mokykloms atpažinti, kam ypač reikėtų kuo anksčiau padėti
- ir kartu vengti (ko taip baiminosi Binet) klaidingai aiškinti testų
įverčius - kaip tiesioginį asmens vertės bei nekintančių galimy-
bių matą.
SANTRAUKA
Vienas iš prieštaringiausių psichologijos klausimų yra Alfredas Binet. Jis parengė klausimus, padedančius numa-
ginčai dėl intelekto testavimo: ar galima testais išma- tyti vaiko tolesnę pažangą tuometinėje Paryžiaus moky-
tuoti ir kiekybiškai išreikšti žmogaus gebėjimus, taip mo sistemoje. Kaip ir Galtonas, Lewisas Termanas iš Stan-
pat kiek tie rezultatai gali būti nešališkai taikomi. fordo universiteto manė, kad intelektas yra paveldimas.
Kaip ir Binet, jis tikėjo, kad jo testas (Stanfordo-Binet tes-
Intelekto įvertinimas tas) galėtų padėti nukreipti žmones pagal jų galimybes.
Šio amžiaus pradžioje kartais intelekto testai būdavo nau-
Intelekto testų ištakos. Daugiau kaip prieš šimtmetį Di- dojami - dėl to netgi jų sumanytojai paskui apgailestau-
džiojoje Britanijoje seras Francisas Galtonas ieškojo būdų davo - tam tikrų etninių ir imigrantų grupių tariamam
individualiems protiniams gebėjimams įvertinti. Jam ne- įgimtam menkavertiškumui „dokumentuoti".
pavyko sukurti paprastų kiekybinių protinių gebėjimų
matų, tačiau intelektinių gabumų matavimo idėją perėmė Šiuolaikiniai protinių gebėjimų testai. Paprastai ski-
riamos dvi testų grupės: mokslumo testai (turi numa- žmogaus smegenys gali apdoroti informaciją. Atrodo,
tyti gebėjimą mokytis, pavyzdžiui, Wechslerio ir SAT) yra bent šioks toks aukšto intelekto žmogaus polinkis
ir mokėjimų testai (skirti įvertinti išmanymą tuo me- greitai suvokti ir suprasti.
tu, kai testuojama).
Intelekto kitimas
Testų sudarymo principai. Geras testas turi būti
standartizuotas - t.y. turi būti įmanoma vieno žmogaus Pastovumas ar pokyčiai? Intelekto testų įverčių pa-
testavimo rezultatus prasmingai palyginti su kitų žmo- stovumas su amžiumi didėja; jais remiantis, galima
nių testo rezultatais; testas turi būti patikimas, t. y. jis numatyti tolesnį intelektą nuo 3 metų, o apie 7-uosius
turi užtikrinti pastovius įverčius; ir validus, t. y., jis turi gyvenimo metus intelekto įverčiai pasidaro gana pa-
iš tikrųjų matuoti tai, kas ketinama matuoti. Testo įver- stovūs. Kūdikiai, kuriems greitai nusibosta paveikslėlis
čiai paprastai pasiskirsto sudarydami varpo formos ir jie noriai žiūri į naują, vėliau dažniau gauna aukštes-
normaliąją kreivę. įverčių vidurkiui priskiriamas sutar- nius intelekto testavimo įverčius.
tinis skaičius (pavyzdžiui, intelekto testuose - 100).
Mokslumo testai paprastai esti labai patikimi, tačiau jie Intelekto kraštutinumai. Testo akivaizdų validumą
menkai numato, kaip seksis gyvenime. Jie gana neblo- didina lyginimas fu, kurių įvertis labai mažas (neįga-
gai numato mokymosi sėkmę, tačiau tik pirmosiose liųjų arba protiškai atsilikusiųjų), su tais, kurių įvertis
klasėse. Jų validumas silpnėja numatant universiteto ar labai didelis („gabiaisiais").
magistrantūros studijų sėkmę, nes labai susiaurėja stu-
dentų gebėjimų diapazonas. Kūrybingumas ir intelektas. Intelekto ir kūrybingu-
mo koreliacija yra silpna. Aukštesnis intelektas virš
tam tikro būtino slenkstinio lygio nėra susijęs su di-
Kas yra intelektas?
desniu kūrybingumu.
Klaidinga yra sudaiktinti tokias sąvokas kaip „intelek-
tas", „talentas" ir laikyti jas realiais, konkrečiais da- Genų ir aplinkos įtaka intelektui
lykais. Dauguma psichologų intelektą laiko gebėjimu
tikslingai ir adaptyviai elgtis. Kadangi ginčas dėl intelekto prigimties ir ugdymo tu-
ri politinių bei rasinių atspalvių, jis dar neišspręstas.
Ar intelektas priklauso nuo kultūros? Ar tai su kul-
tūra nesusijęs gebėjimas spręsti problemą? Kai ku- Genetiniai veiksniai. Dvynių, šeimos narių ir įvai-
rie psichologai įrodinėja, kad intelektinis elgesys (pa- kių tyrimai rodo, kad paveldėjimas daro gana didelę
vyzdžiui, žmogaus gebėjimas sėkmingai prisitaikyti įtaką intelekto įverčiams.
prie mokyklos arba darbo reikalavimų) yra susijęs su
kultūra; kiti teigia, kad intelektas yra nuo kultūros ne- Aplinkos veiksniai. Tie patys tyrimai ir dar kiti, ku-
priklausąs gebėjimas spręsti visų rūšių problemas. rie lygina vaikus iš ypač nepalankios ir labai palankios
.aplinkos, taip pat skirtingų kultūrų vaikus, rodo, kad
Intelektas: vienas bendras gebėjimas ar keletas skir- gyvenimo patirtis taip pat daro reikšmingą įtaką inte-
tingų gebėjimų? Psichologai sutinka, kad žmonės tu- lekto testų įverčiams.
ri skirtingų gebėjimų, pavyzdžiui, kalbinių ir matema-
tinių. Tačiau jie svarsto, ar nėra visus juos jungiančio Grupiniai intelekto testų įverčių skirtumai. Kaip
vieno bendro intelekto veiksnio. Faktorių analizė ir ir pavienių žmonių, atskirų grupių intelekto testų įver-
ypatingų atvejų, pavyzdžiui, specialisto sindromo, ty- čiai esti nevienodi. Nuo paveldėjimo priklausantys
rimai išskyrė protinių gebėjimų grupes. skirtumai grupėje neturi reikšti, kad paveldėjimu ga-
lima aiškinti ir skirtumus tarp grupių. Kalbant apie
Ar intelektas - tai greitas informacijos apdoroji- skirtingos rasės grupių testo įverčių skirtumus, pasa-
mas? Pastaruoju metu psichologai žmonių intelektą kytina, kad yra duomenų, jog daugiausia, o galbūt ir
ėmė sieti su jų pamatiniu gebėjimu apdoroti informa- visiškai, tai priklauso nuo skirtingos aplinkos.
ciją. Vieni psichologai tyrinėja, kokie dėmenys suda-
ro problemų sprendimo įgūdžius, kiti - kaip greitai Apie šališkumą. Gebėjimų testai numato, kaip gerai
testuojamasis veiks tam tikromis situacijomis. Taigi

testai šiuo atžvilgiu neišvengiamai yra „šališki", nes
jie atskleidžia nuo kultūrinės patirties priklausančius
atlikties skirtumus. Tačiau jei šališkumas suprantamas
taip, kaip paprastai psichologai tą terminą supranta,
t. y., kad šališkas test,as vienos grupės rezultatus nu-
mato ne taip tiksliai kaip kitos grupės, tuomet daugu-
ma mūsų aptartų testų atrodo nėra šališki.

Intelekto testas. Būdas individo protiniams gebėji- nių ir psichologinių požymių pasiskirstymą. Dauguma
mams įvertinti ir jiems palyginti su kitų žmonių gebėji- įverčių išsidėsto apie vidurkį, o artėjant prie kraštutiniu
mais, remiantis skaitmeniniais įverčiais. reikšmių, jų skaičius mažėja.
Protinis amžius. Binet sukurtas intelekto testo at- Patikimumas. Testo rezultatų pastovumo mastas, nu-
likties matas; tai chronologinis amžius, kuris dažniau- statomas iš dviejų testo pusių, skirtingų testo formų ar-
siai atitinka tam tikrą atlikimo lygį. Taigi sakoma, kad ba kartotinio testavimo įverčių pastovumo.
vaiko, kuris atlieka testo užduotis taip, kaip jas atlie- Validumas. Mastas, kuriuo testas matuoja arba numato
ka vidutiniškas aštuonerių metų vaikas, protinis am- tai, ką jis ir turi matuoti arba numatyti (žr. taip pat tu-
žius yra 8. rinio bei numatomąjį validumą).
Stanfordo-Binet testas. Plačiai naudojamas amerikie- Turinio validumas. Mastas, kuriuo testas apima pa-
tiškasis pataisytas Binet intelekto testo (Termano iš vyzdžius tos elgsenos, kurią norima ištirti (pavyzdžiui,
Stanfordo universiteto) variantas. vairavimo testai, kuriuose pateikiamos vairavimo už-
Intelekto koeficientas (IQ). Iš pradžių apibūdintas duotys).
kaip protinio ir chronologinio amžiaus santykis, padau- Kriterijus. Elgesys (pavyzdžiui, pažymiai), kurį tes-
gintas iš 100 (IQ=pa/cha x 100). Dabartiniuose inte- tas (pavyzdžiui, SAT) turi numatyti; matas, kuris nau-
lekto testuose tam tikro amžiaus žmonių vidutinės at- dojamas nustatant testo numatomąjį validumą.
likties įvertis yra 100.
Numatomasis validumas. Elgesio numatymo sėkmė:
Mokslumo testai. Testai, skirti numatyti būsimiems kiek testu pavyksta numatyti elgesį, kurį jis ir turi nu-
žmogaus rezultatams; mokslumas yra galėjimas mo- matyti; tai nustatoma apskaičiavus koreliaciją tarp testo
kytis. įverčių ir kriterijumi laikomo elgesio.
Mokėjimų testai. Testai, skirti įvertinti tam, ką žmo- Intelektas. Gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis.
gus yra išmokęs. Apima gebėjimus pasinaudoti patirtimi, spręsti proble-
Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė (WAIS). Da- mas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pa-
bartinis pataisytas šio testo variantas (WAIS-R) yra siekti užsibrėžtus tikslus.
plačiausiai naudojamas intelekto testas; jį sudaro ver- Faktorių analizė. Statistinis metodas, išskiriantis tes-
baliniai ir neverbaliniai subtestai. to susijusių užduočių grupes (vadinamuosius veiks-
Standartizavimas. Nustatymas prasmingų įverčių, re- nius); naudojama nustatyti įvairiems atlikties matme-
miantis anksčiau testuotos „standartizavimo grupės" nims, kurie yra bendrojo įverčio pagrindas.
atliktimi. Bendrasis intelektas. Bendrasis pagrindinis intelekto
Normalioji kreivė (arba normalusis skirstinys). Simet- veiksnys, kurį, Spearmano ir kitų nuomone, galima
riška varpo formos kreivė, apibūdinanti daugelio fizi- matuoti kiekviena intelekto testo užduotimi.
„Specialisto" sindromas. Kai daugeliu atžvilgių ribotų Downo (Dauno) sindromas. Protinis atsilikimas ir su
protinių gebėjimų žmogus turi nepaprastų specialių ge- juo susiję fiziniai sutrikimai, kurių priežastis - papil-
bėjimų, pavyzdžiui, skaičiavimo arba piešimo. doma chromosoma genetinėje sandaroje.
Protinis atsilikimas. Riboti protiniai gebėjimai, ku- Kūrybingumas. Gebėjimas kurti naujas ir vertingas
riuos rodo mažesni kaip 70 intelekto įverčiai, dėl ku- idėjas.
rių žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikala- Paveldimumas. Individualių savybės skirtumų aiški-
vimų; protinis atsilikimas įvairuoja nuo lengvo iki nimo genais mastas. Savybės paveldimumo skirtumai
gilaus. priklauso nuo tiriamos populiacijos ribų ir aplinkos.
PENKTOJI DALIS
MOTYVACIJA IR EMOCIJOS
Motyvai ir emocijos teikia mūsų elgesiui energijos bei

nukreipia jį tam tikra linkme. 12 skyriuje „Motyvacija"
nagrinėjami trys motyvai: alkis, lytinis potraukis
bei laimėjimų poreikis, kurie ir atskleidžia motyvacijos
esmę. 13 skyriuje „Emocijos" sužinosite apie
jausmus: baimę, pyktį ir džiaugsmą, kurie daro
gyvenimą įdomesnį, ir apie tai, kaip kiekvieną jų
sudaro fiziologinio sužadinimo, išraiškingo elgesio
ir sąmoningo potyrio dermė.
Motyvacija 12 SKYRIUS
Norėdami išsiaiškinti tam tikro elgesio motyvus, paprastai klau-

siame: „Kas vertė tave tai daryti?" arba „Kodėl tu taip pasielgei?"
Psichologijoje motyvacija - tai poreikis ar troškimas, kurie teikia
elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Kaip ir intelektas, mo-
tyvacija yra hipotetinė sąvoka. Apie motyvus sprendžiame iš el-
gesio, pavyzdžiui:
Alkis
Nacių koncentracijos stovykloje keldavomės apie ketvirtą ar

pusę penkių ryto ir išsirikiuodavome. Vėliau mums duodavo „karš-
tos arbatos44 ar „kavos". Iš tikrųjų tai buvo kažkoks žolių nuovi-
ras, kuriam paskaninti negaudavome nei cukraus, nei jokių kitų
priedų. Tas karštimas ir buvo mūsų pusryčiai
Džiaugiausi, kad su manimi čia nebuvo nei tėvo, nei brolio. Čia tė-
vas ir sūnus dėl gabalėlio duonos galėjo susipjauti kaip šunys.
Kartu su manimi barake gyveno 45-erių metų vyras, kuris elgėsi
oriai, nors mūsų egzistencija buvo labai vargana. Jis turėjo 20-metį
sūnų, kuris taip pat gyveno barake.
Kartą vakare sūnus suvalgė savo duoną, o tėvas savo dalį pakišo po
medžiagos gabalu, kuris jam atstojo pagalvę. Kitą rytą išgirdau tėvo
riksmą - duona buvo dingusi. Naktį ją suvalgė sūnus.
Tėvas jautėsi labai prislėgtas. Jis nesiliovė klausinėjęs sūnų, kaip šis
galėjo taip pasielgti. Manau, kad tėvas prarado norą gyventi, nes kitą
dieną mirė...
400 V DALIS. M o t y v a c i j a ir e m o c i j o s
Net sunku apsakyti, ką alkis gali padaryti. Šiandien aš pats tuo

negaliu patikėti, tad ar galiu tikėtis, kad kiti tai supras?
Davidas Mandelis (1983)
Lytinio artimumo geismas
Aš ilgiuosi meilės.
O kad jo kairioji ranka būtų po mano galva, o dešinioji mane ap-
kabintų!...
Naktimis savo guolyje aš ieškojau to, kurį mano siela myli. Aš
ieškojau jo, bet neradau.
Kelsiuos ir apeisiu miestą, ieškosiu gatvėse to, kurį mano siela my-
li. Aš ieškojau jo, bet neradau.
Kokia tu graži ir miela mylimoji!
Tavo liemuo kaip palmė, o tavo krūtys kaip vynuogių kekės.
Aš įkopsiu į tą palmę ir tvirtai suspausiu jos šakas. Tavo krūtys kaip
vynuogių kekės, o tavo burna kvepia obuoliais.
O tavo bučiniai kaip geriausias vynas lengvai slysta lūpomis ir dan-
timis...
Saliamono giesmė (Senasis testamentas)
Laimėjimų poreikis
Alfredas Gonzalesas vadovauja koledžui. Jis yra laimėjęs savo ben-

druomenės „metų žmogaus" vardą ir buvo triskart išrinktas Mičigano
ispanų bendruomenės komisijos pirmininku.
Gonzalesas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet nuo vienerių
iki keturiolikos metų gyveno Meksikoje pas senelius ir dirbo jų
ūkyje. Alfredui grįžus pas tėvus į Teksasą, mokyklų inspektorius
pamatė jį skinantį vaisius ir nusiuntė į vietos pradžios mokyklą.
Čia pirmąkart gyvenime jis išgirdo kalbant angliškai. „Patekau į
klasę, kurioje dauguma buvo Amerikos meksikiečiai" - prisimena
Gonzalesas. „Mums visiems buvo draudžiama kalbėti ispaniškai.
Kai tik mėgindavau ko nors klausti gimtąja kalba, mane skaudžiai
bausdavo".
Mokykloje buvo manoma, kad jis negabus, ir tai šiek tiek atbaidė jį
nuo aukštesnių siekių, bet jis jautė, kad gali mokytis geriau bei siekti
žinių. Atitarnavęs kariuomenėje, Gonzalesas įsidarbino socialiniu
darbuotoju ir kartu mokėsi koledže. Vėliau jis tapo aukštesniojo ly-
gio programos direktoriumi, vėliau - dekanu. Jo tikslas - paskatinti
12 SKYRIUS. Motyvacija 401
jaunimą, duodant jam tai, ką jis išsiugdė pats - savo galimybių įsi-
sąmoninimą ir troškimą laimėti.
Šiame skyriuje mes nagrinėsime motyvaciją, sutelkdami dėmesį
į tris motyvus - alkį, lytinį potraukį ir laimėjimų poreikį. Yra ir
daugiau motyvų (troškulys, smalsumas, poreikis būti pripažintam ir
t.t.), bet atidžiau paanalizavus šiuos tris motyvus, atsiskleidžia są-
veika tarp prigimties (biologinio „stūmimo") ir patirties (pažinti-
nio bei kultūrinio „traukimo"). Ši sąveika ir sudaro viso motyvuo-
to elgesio pagrindą. Kartu atsakysime į keletą įdomių klausimų:
Kaip kyla kankinantis alkis ar stiprus lytinis potraukis?
Kodėl su šiais motyvais kylantis sužadinimas nukreiptas į vie-
nus objektus, o ne į kitus, pavyzdžiui, į tam tikros lyties asmenį.
Kas skatina mus siekti laimėjimų - vidinis poreikis tobulėti ar
noras gauti atpildą, pavyzdžiui, visuomenės pripažinimą?
MOTYVACIJOS SAMPRATA
XX a. pradžioje, sustiprėjus Charleso Darwino evoliucijos teori-
jos įtakai, tapo madinga visas elgesio rūšis priskirti instinktams. Pa-
vyzdžiui, žmogus save kritikuoja, nes turi „savęs žeminimo instink-
tą"; jei giriasi, tai tik dėl to, kad turi „savęs įtvirtinimo instinktą".
Peržvelgęs 500 knygų, vienas sociologas sudarė 5759 žmogaus ins-
tinktų sąrašą! Bandymas kurti instinktų pavadinimus nebuvo
pagrįstas ir seniai žlugo. Pirmieji instinktų teorijos kūrėjai neaiški-
no žmogaus elgesio apraiškų, o tik paprasčiausiai jas įvardydavo.
Tai svarbi pamoka mums. Juk dar ir šiandien mes, kaip ins-
tinktų teorijos šalininkai, jaučiame pagundą apgauti save, galvo-
dami, kad aiškiname elgesį jį pavadindami. Deja, taip mąstyda-
mi, atsiduriame uždarame rate:
„Kodėl mes išleidžiame 3 milijardus JAV dolerių per dieną gin-
kluotei ir kariuomenei išlaikyti, kai šimtai milijonų žmonių ne-
turi maisto ir pastogės?"
„Tai vis dėl mūsų agresyvumo instinkto".
„Iš kur jūs žinote, kad mums būdingas agresyvumo instinktas?"
„Tik pažiūrėkite, kiek lėšų pasaulyje išleidžiama karo tikslams
- kiekvienam planetos gyventojui po 200 JAV dolerių per me-
tus, nors milijonai žmonių pasaulyje per tiek laiko neuždirba tų
200 dolerių!"
Iš tiesų, mes galime sutikti, kad taip paskirstyti lėšas yra labai
blogai, bet toks įrodinėjimas ratu visiškai nieko nepaaiškina. Tai
lygiai tas pat kaip „aiškinti", kad sumanus vaikas gauna blogus
pažymius todėl, kad jis blogas mokinys. Pavadindami elgesį, jo

nepaaiškiname.
Instinktu galima vadinti elgesį, kuris yra pastovus, vienodas
ir nėra išmoktas (Tinbergen, 1951). Toks elgesys būdingas dau-
geliui gyvūnų rūšių (prisiminkite lašišas, grįžtančias į gimtąsias
vietas neršti; paukščiams būdingą įspaudą). Etologai - psicholo-
gai ir biologai, tyrinėjantys gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje,
atgaivino domėjimąsi pastoviais elgesio modeliais, tirdami, kaip
gyvūnai maitinasi, poruojasi, suka lizdus, bei kitokį jų rūšiai
būdingą elgesį. Etologai terminą instinktas vartoja elgesiui ap-
rašyti, bet ne jį paaiškinti, o kiti mokslininkai siekia atskleisti
tikslų mechanizmą, skatinantį gyvūnus maitintis, poruotis bei
rūpintis savo jaunikliais.
Žmogaus elgesiui taip pat būdingi tam tikri įgimti polinkiai,
pavyzdžiui, tokie paprasti pastovūs kūdikio veiksmai kaip čiul-
pimas. Tačiau dauguma psichologų mano, kad žmogaus elgesį
valdo biologiniai poreikiai ir psichologiniai norai. Daugumos psi-
chologų požiūriu, poreikis yra nepriteklius, pavyzdžiui, maisto
stoka, kuris ir stumia mus tą poreikį patenkinti. Psichologinius
norus (kartais taip pat vadinamus poreikiais, pavyzdžiui, laimė-
jimų poreikį) įžiebia paskatos, kurios traukia ir vilioja mus.
Biologiniai poreikiai: vidiniai postūmiai

Žlugusią motyvacijos instinktų teoriją pakeitė stūmių teorija,
kuri teigia, kad biologinis poreikis sužadina būseną, arba sukelia
stūmį, kuris ir motyvuoja organizmą tą poreikį tenkinti. Stūmis
verčia organizmą mažinti poreikį, pavyzdžiui, valgant ar geriant.
Biologiniam poreikiui stiprėjant, jo psichologinis padarinys -
stūmis - paprastai taip pat stiprėja.
Numažindami stūmį palaikome homeostazę, - pusiausvyrą ir
pastovią vidinę būseną. Jiomeostazės (pažodžiui homeostazė reiš-
kia „vienodas stovėjimas") pavyzdys gali būti kūno temperatūros
reguliavimo sistema, kuri veikia kaip termostatas, palaikantis pa-
stovią kambario temperatūrą. Abi sistemos veikia grįžtamojo ry-
šio principu; jas reguliuoja nuolat joms perduodama informaci-
ja. Jutikliai nustato, kokia kambario ar kūno temperatūra, ir per-
duoda šią informaciją reguliavimo prietaisui. Kai kambario tem-
peratūra sumažėja, temperatūrą reguliuojantis prietaisas pažymi
nukrypimą nuo nustatytos normos, ir įsijungia šildymo įrengi-
nys. Kai mūsų kūnas atvėsta, kraujagyslės susitraukia, kad išsau-
gotų šilumą, o mes pajuntame norą šilčiau apsirengti ar rasti šil-
tesnę vietą. Mūsų kūno ląstelėse sumažėjus vandens, jutikliai ap-
tinka vandens poreikį, ir mes jaučiame troškulį.
12 S K Y R I U S . M o t y v a c i j a 403
Mokymasis ir kultūra: išorinė trauka

Kai kurie elgesio motyvai netenkina biologinių poreikių. Žais-
damos beždžionės mėgina atrakinti užraktą, kuriuo niekas neuž-
rakinta, ar atverti langą, kad žvilgtelėtų, kas dedasi lauke (Butler,
1954). Devynių mėnesių kūdikis iščiupinėja visus jam pasiekia-
mus namų kampus; mokslininkai dirba darbą, kuris aprašomas šioje
ir kitose knygose; keliautojai išdrįsta plaukti į vandenynus ir pa-
sinerti į jų gelmes. Visiems jiems būdingas tyrinėjimo motyvas.
Paklaustas, kodėl norėjo kopti į Everestą, George Mallory atsakė:
„Todėl, kad jis yra".
Prisiminkime 5 skyriuje aprašytus eksperimentus, skirtus juti-
mų ribojimui tirti. Jutiminės monotonijos ramybė sustiprina ti-
riamųjų jautrumą kitiems dirgikliams. Net kai visi mūsų biologi-
niai poreikiai patenkinti, mes norime justi dirgiklius. Be jų mums
nuobodu ir mes ieškome būdų, kaip padidinti dirginimą iki tam
tikro palankiausio lygio.
Mus ne tik stumia palankiausio dirginimo „poreikis", bet taip
pat traukia paskatos. Tuo pasireiškia individualaus mokymosi įta- 'Saviraiškos
poreikiai.
ka motyvams, nes paskata - tai teigiamą arba neigiamą vertę tu- Poreikis
rintis aplinkos dirgiklis, kuris motyvuoja mūsų elgesį. Nuo mūsų įgyvendinti
savo
patirties priklauso, kas gali motyvuoti mūsų elgesį. Tai gali būti unikalias
kepintų žemės riešutų kvapas, patrauklus žmogus, kitų nepritari- galimybes
mo grėsmė. Ne tik vidiniai poreikiai, bet ir išorinės paskatos tei-
/ Pagarbos porei- \
kia energiją bei nukreipia mūsų elgesį. Kai veikia ir poreikiai, ir / kiaf. Savigarbos, \
paskatos, mes jaučiamės stumiami. Nevalgęs žmogus, užuosdamas / laimėjimų, išmany- \
/ mo ir savarankišku- \
kepamos duonos kvapą, jos labai užsinori. Analizuodami kiekvie- / mo poreikis; \
ną motyvą, mes galime klausti: kaip stumia įgimti biologiniai po- pripažinimo ir kitų \
pagarbos poreikis \
reikiai ir traukia aplinkos paskatos.
Priklausymo ir meilės
poreikiai. Poreikis mylėti
Motyvų hierarchija ir būti mylimam, priklau-
syti ir būti priimtam,
Vieni poreikiai yra svarbesni už kitus. Jei jūsų poreikis kvė- poreikis išvengti vie-
puoti ir gerti yra patenkinamas, galbūt kiti motyvai, pavyzdžiui, natvės ir vienišumo
noras gauti gerą pažymį, aktyvina ir nukreipia jūsų elgesį. Ilgai
/ Saugumo poreikiai. Poreikis 1
nepatenkinus vandens poreikio, užvaldo troškulys; bet jei pradės ' jausti, kad pasaulis yra tvarkin-
trūkti oro, troškulys išnyks. gas ir numatomas, poreikis
jausti saugumą ir pastovumą
Šie pavyzdžiai rodo, kaip tam tikri poreikiai, motyvuojantys
Fiziologiniai poreikiai. Poreikis
mūsų elgesį, priklauso nuo to, kurie iš jų nėra patenkinami ir kurie numalšinti alkį ir troškulj
yra svarbesni. Abrahamas Maslow (1970) yra pateikęs tokią porei-
kių hierarchiją (12-1 pav.). Piramidės apačioje yra fiziologiniai 12—1 pav. Maslow poreikių hierarchi-
poreikiai, pavyzdžiui, maisto, vandens, pastogės. Tik tuomet, kai jos piramidė. Tik tada, kai žemesnio
lygio poreikiai yra patenkinami, kyla
šie poreikiai patenkinami, kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiškia skatulys tenkinti aukštesnio lygio
tik žmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikius (iš Maslow, 1970).
poreikis. Aukščiausias iš visų žmogaus poreikių, anot Maslow

(1971) - tai visų savo galimybių įgyvendinimas (saviraiška). (Pla-
čiau apie savigarbą ir saviraišką 14 skyriuje „Asmenybė".)
JVIaslow hierarchija yra šiek tiek savavališka. Be to, tokia porei-
J d ų eilė nėra visuotinai pastovi. Kartais žmonės badauja, keldami po-
litinius reikalavimus. Tačiau paprasta mintis, kad kai kurie motyvai,
kol jie nepatenkinti, yra stipresni už kitus, yra svarbi motyvacijos
sampratai. Dabar aptarsime tris būdingus motyvus. Pradėsime nuo
žemiausio fiziologinio lygmens motyvo - alkio. Paskui pereisime prie
lytinio potraukio, ir galiausiai - prie aukštesnio lygmens - laimėjimų
poreikio. Analizuodami visų lygmenų motyvus, stebėsime, kaip są-
veikauja psichologiniai ir biologiniai veiksniai.
ALKIS
Akivaizdus pavyzdys, kokie stiprūs būna žmogaus fiziologiniai
poreikiai, yra pasakojimai apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo
metu belaisviai badavo koncentracijos stovyklose ir okupuotose te-
ritorijose. Norėdami daugiau sužinoti apie pusbadžiavimo padari-
nius, mokslininkas Ancelis Keysas su savo kolegomis (1950) pa-
kvietė savanorius dalyvauti eksperimente. Iš daugiau kaip 100 sa-
vanorių - sąmoningų karo priešininkų - jie atrinko 36 vyrus. Iš
pradžių vyrai buvo maitinami taip, kad nesublogtų. Per kitus 6 mė-
nesius maisto norma buvo sumažinta perpus.
Padariniai išaiškėjo netrukus. Negalvodami apie tai, vyrai pradėjo
taupyti energiją; jie tapo abejingi ir apatiški. Jų kūno svoris greitai
mažėjo, kol galiausiai, praradus apie 25% pradinio svorio, beveik
nustojo keistis. Psichologiniai padariniai buvo dar ryškesni. Vyrus,
kaip numato Maslow idėja apie poreikių hierarchiją, visiškai užvaldė
mintys apie maistą. Kiauras dienas šie vyrai svajodavo apie maistą:
rinko kulinarinius receptus, skaitė knygas apie valgių gaminimą, ne-
atitraukdavo akių nuo uždraustų skanėstų. Jie visiškai nebesidomėjo
seksu ir visuomenine veikla. Pradėjo vyrauti nepatenkinti poreikiai.
Vienas iš tų žmonių pareiškė: „Žiūrint spektaklį, įdomiausios atrodė
valgymo scenos. Man visai nebuvo juokingas net juokingiausias pa-
saulyje filmas, o meilės scenos net visiškai nuobodžios".
Kas sukėlė šį kankinantį alkį? Ir kas verčia mus laikas nuo lai-
ko valgyti?
Alkio fiziologija
..Alkis, kurį jautė Keyso pusbadžiu laikomi tiriamieji, buvo at-
sakas homeostazės sistemos, palaikančios normalų kūno svorį ir
pakankamas maisto atsargas. Tačiau kaip tiksliai apibūdinti tai, kas
12 SKYRIUS. M o t y v a c i j a 405
sukelia alkio pojūtį. Ar tai tuščio skrandžio spazmai? Taip atrodė

ir tuo buvo galima įsitikinti, kai A.L. Washburnas, dirbantis kar-
tu su Walteriu Cannonu, tam tikslui prarijo balioną (Cannon ir
Washburn, 1912). Skrandyje išpūstas balionas perduodavo skran-
džio susitraukimus registruojančiam prietaisui (12-2 pav.). Tyri-
mo metu Washburnas kiekvieną kartą, pajutęs alkį, paspausdavo
mygtuką, ir tai taip pat buvo perduodama registruojančiam prie-
taisui. Paaiškėjo, kad skrandžio susitraukimai ir alkio pojūčiai su-
tapo. (Kai kurios dietos padeda sumažinti šį tuščio skrandžio jaus-
mą užpildant skrandį nevirškinamomis skaidulomis, kurios, su-
gerdamos vandenį, išbrinksta.)
Deja, alkis kyla ne tik dėl tuščio skrandžio spazmų. Tai, praėjus
dar ketvirčiui amžiaus, mokslininkai nustatė pašalinę žiurkėms
skrandžius, o jų stemples sujungę su plonosiomis žarnomis (Tsang,
1938). Ar juntamas alkis, kai nėra skrandžio spazmų? Ar žiurkės
ir toliau ėdė, kaip buvo įpratusios? Taip, iš tiesų, jos ėdė. Žmo-
nėms, kuriems dėl opaligės ar vėžio pašalinamas skrandis, alkio Laikas minutėmis
pojūtis neišnyksta. Iš tikrųjų alkį galima justi ir tada, kai skran-
dis pilnas. Gyvūnai, kurie savo skrandžius užpildo mažai kalorin-
gu maistu, suėda daugiau už tuos, kurie minta kaloringu, tačiau
mažiau skrandį užpildančiu maistu (McHugh ir Moran, 1978). Tai-
gi, jei alkį sukelia ne vien tuščio skrandžio spazmai, tai kas gi
dar prie to prisideda?
CHEMINIAI ORGANIZMO PROCESAI. Cheminiai organizmo po-

kyčiai taip pat turi įtakos alkio pojūčiui. Kad palaikytų pastovų
kūno svorį, žmonių ir gyvūnų organizmai automatiškai reguliuoja
kalorijų vartojimą. Todėl peršasi mintis, jog organizmas kažkaip
ir kažkur suvedinėja savo turimų išteklių sąskaitas. Vienas iš to- 12-2 pav. Metodika, kuria Washburnas
kių išteklių yra gliukozės (tam tikros angliavandenių rūšies) kie- parodė, kad skrandžio susitraukimai
(perduodami skrandyje esančio
kis kraujyje. Įšvirkštus didelę dozę hormono insulino, gliukozės
baliono) lydi mūsų alkio jausmą (tai
kraujyje sumažėja, nes dalis jos paverčiama riebalais, kurie kau- rodo mygtuko paspaudimas) (iš
piasi organizme, todėl alkis stiprėja. Cannon, 1929).
Kai valgomas maistas įsisavinamas ir alkis mažėja, žmogaus
elgesys keičiasi. Tai nustatė Eliotas Stellaras (1985), sukūręs spe-
cialų prietaisą, užrašantį kramtymo ir rijimo judesius. Šis prietai-
sas padėjo atsakyti į klausimus apie „žmogaus valgymo makro-
struktūrą", kurių gal niekada nebūtumėte sugalvoję užduoti. Kaip
dažnai žmogus valgydamas sumuštinius ryja? Kas 14 sekundžių.
Kiek kartų vidutiniškai kramtomas maistas prieš nuryjant? 19. Ar
greitai žmonės kramto? Vidutiniškai 1,8 kartų per sekundę. Kai
valgant alkis ima mažėti ir maistas nebeatrodo toks skanus, pra-
dedama kramtyti ilgiau. Paradoksalu, bet kuo maistas skanesnis,
tuo trumpiau žmogus jį laiko burnoje.
Saldaus ir sūraus maisto p o m ė g i s yra genetiškai paveldėtas įr

visiems b e n d r a s . Kiti skonio pojūčiai yrą sąlygojimo p a d a r i n y s .
Pavyzdžiui, valgydami labai sūrų maistą, ž m o n ė s pamėgsta sūru-
mą ( B e a u c h a m p , 1987), arba ima šlykštėtis maistu, kurį j i e valgė
prieš sunkiai susirgdami (žr. 264 p.). (Dėl dažnų ligų vaikai gali
pradėti nemėgti kokio nors maisto.)
v Skonį sąlygoja ir kultūra. Beduinai mėgaudamiesi valgo kup-
ranugario akį,, o. daugumai šiaurės amerikiečių tai bjauru. Siaurės

amerikiečiai taip pat nevalgo šunienos, žiurkienos ar arklienos, ta-
čiau tokią mėsą vertina kai kurios kitos tautos. Šiaurės amerikie-
čiai valgo jautieną, o indusas net nedrįstų apie tai pagalvoti.
N u o organizmo cheminių procesų taip pat priklauso, kokio sko-
nio maisto norime. Ar, j a u s d a m i įtampą, būdami prislėgti, neno-
rite saldainio ar krakmolingo, angliavandenių turinčio maisto? Ang-
liavandeniai padidina neuromediatoriaus serotonino, kuris veikia
r a T O n a m a į J d e k į . Vartodami vaistus, didinančius serotonino kiekį»
m ė g s t a n t y s daug angliavandenių turintį maistą, netenka šio savo
p o m ė g i o . Vadinasi, su stresais susiję pomėgiai gali būti reguliuo-
jami maisto pakaitalais, imituojančiais angliavandenių biochemi-
nius padarinius (Hali, 1987).
SMEGENYS IR NUSTATYTOJI SVORIO RIBA. Kai gliukozės krau-

jyje nedaug, juntamas alkis. Tačiau sąmoningai j ū s nesuvokiate,
kokia yra jūsų kraujo cheminė sudėtis. Tiksliau sakant, smegenys
kontroliuoja informaciją apie jūsų organizmo vidinę būseną. Sig-
nalai iš skrandžio, žarnyno ir kepenų (rodantys, ar gliukozė yra
sukaupta ar p a š a l i n t a ) p r a n e š a smegenims, ar skatinti valgymą ar
jo neskatinti. Tačiau kurioje smegenų vietoje šie pranešimai su-
siejami? Šio amžiaus penktuoju ir šeštuoju dešimtmečiais moks-
lininkai manė, j o g alkį kontroliuoja pogumburis - maža, bet su-
dėtinga s m e g e n ų dalis - nervinių takų sankirta, - esanti giliai
smegenyse ( 1 2 - 3 pav.).
P o g u m b u r y j e yra du centrai, kontroliuojantys valgymą. Šoninė
pogumburio dalis, vadinama šoniniu pogumburiu (ŠP), sukelia alkį.
Šią vietą dirginant elektra, net ir labai gerai pamaitinti gyvūnai 12-3 pav. 2 skyriuje rašyta, kad
ima ėsti; j e i ši smegenų dalis pažeidžiama, net ir badaujantis gy- pogumburis atlieka įvairias organizmo
vūnas nebesidomi maistu. .Yįdurinės įr apatinės p o g u m b u r i o da- gyvybines funkcijas, taip pat kontro-
liuoja ir alkį. Kadangi pogumburyje
lies, v a d i n a m o s ventromedialiniu pogumburiu (VMP), veikla m a - yra kraujagyslių, jis reaguoja į kraujo
žina alki. Dirginant šią sritį, gyvūnas nustoja ėsti. Pažeidus šią cheminę sudėtį ir į nervinę informaci-
dalį, gyvūn(Ts"krandis ir žarnynas pradeda greičiau perdirbti maistą, ją apie kūno būseną.
todėl gyvūnas dažniau ėda ir riebėja (Duggan ir Booth, 1986; Ho-
ebel ir Teitelbaum, 1966).
Kaip dirba šios tarpusavyje susijusios pogumburio sritys? Viena
teorija teigia, kad, veikiant šias dvi p o g u m b u r i o sritis, keičiasi
organizmo „svorio termostatas", kuris verčia mus palaikyti tam

tikrą svorio lygį, vadinamą nustatytąja svorio riba (Keesey ir
Corbett, 1983). Kai pusbadžiu laikomos žiurkės pradeda sverti ma-
žiau negu normaliai, kyla biologinis spaudimas atgauti prarastą
svorį. Alkis didėja, o energijos sąnaudos mažėja. Jei verčiamos
ėsti žiurkės sunkėja, jų alkis silpnėja ir jos daugiau suvartoja ener-
gijos. Netgi žiurkės, kurių VMP dalis pažeista, nepersiėda, kai
tampa pakankamai riebios. Šis svoris, kurį susigrąžina ir pusiau
badaujančios, ir persiėdusios žiurkės, yra nustatytoji svorio riba.
(Kai kurie mokslininkai mano, jog lėti nuolatiniai kūno svorio
pokyčiai vis tik gali pakeisti organizmo nustatytąją svorio ribą.)
Kitų teorijų šalininkai abejoja tuo, jog, pažeidus ventromedia-
linę pogumburio dalį, sutrikdomas tiesioginis maitinimosi „išjun-
gimas". Šis poveikis gali būti netiesioginis, jį gali sukelti tai, kad
vis daugiau gliukozės yra paverčiama riebalais, nors gyvūnas nor-
maliai maitinamas.
Jei per daug gliukozės sukaupia menkutis kūnas, jos gali ne-
bepakakti kasdienių poreikių energijai. Todėl gyvūnas yra alka-
nas. Nesvarbu, koks yra tikslus alkio reguliavimo būdas, tačiau
aišku, kad, nepaisant gana įvairios kasdienės mitybos, mūsų or-
ganizmai nepaprastai gerai reguliuoja svorį, daug geriau negu mes
galėtume sąmoningai tiksliai kontroliuoti maisto suvartojimą. Jei
šiandien jūs sveriate maždaug vienu svaru (apie 450 g) daugiau
negu prieš metus, vadinasi, per dieną jūsų organizmas nesuvartoja
apie 10 kalorijų. Jei jūsų mityba ir toliau nesikeis, ir dar papil-
domai kasdien suvalgysite vieną morką, per dešimtmetį jūsų kūno
svoris padidės 30 svarų!
Mūsų organizmas reguliuoja svorį taip, kaip žiurkių organizmas
- kontroliuodamas maisto kiekį ir energijos suvartojimą. Jei mūsų
svoris viršija nustatytąją svorio ribą, mažiau juntame alkį, jei svo-
ris tampa mažesnis už šią ribą, norisi daugiau valgyti. Išlaikyti nu-
statytąją svorio ribą padeda ir organizmo reguliuojamas medžiagų
apykaitos greitis - t. y. pamatinis energijos suvartojimo greitis.
Prisiminkite, kad Keyso ir kt. eksperimente, baigiantis 24 savaites
trukusiam pusbadžiavimui, kai tiriamieji valgė perpus mažiau nei
anksčiau, jų svoris, pasiekęs 3/4 normalaus kūno svorio, nusistovėjo
ir toliau nebemažėjo. Tai atsitiko todėl, kad buvo mažiau suvar-
tojama energijos, iš dalies dėl fizinio neveiklumo, iš dalies dėl 29%
sulėtėjusios medžiagų apykaitos ramybės būsenoje.
Išorinės paskatos
Noras valgyti kyla, kai „stumia" mūsų fizinė būklė - chemi-
niai organizmo procesai ir pogumburio veikla, - ir „traukia" išori-
niai dirgikliai. Kaip ir Pavlovo šunys, žmonės išmoksta išskirti
sciles, laukdami patinkančio maisto. Kai maisto labai gausu,

žmonės, kurie ypač jautrūs išoriniams maisto dirgikliams, dažnai
priauga daug svorio.
Judith Rodin ir Joyce Slochower (1976) aštuonias savaites va-
saros stovykloje stebėjo 9-15 metų mergaites. Pirmąją savaitę sto-
vykloje kai kurios mergaitės, net ir būdamos sočios, šlamštė ma-
tomoje vietoje padėtus saldainius. Žmonės, kurie valgo veikiami
ji^Jiek^vjdir^ jięl to r k ä d ^ r a maistö, vaäitiäiüi^gks^
ternalais". Per kitas 7 savaites „eksternalės" mergaitės priaugo
daugiausia svorio.
Vidinių ir išorinių veiksnių sąveiką Rodin (1984) puikiai įro-
dė, pakviesdama į savo laboratoriją priešpiečių žmones, nevalgiu-
sius 18 valandų. Imant jų kraujo mėginius, didžiulis, sultingas,
dar tebespragsintis kepsnys buvo įvežtas į laboratoriją. Jlodin pa-
stebėjo, kad alkanų žmonių, matančių ir užuodžiančių kepsnį, kuris
4^tJbųs„valgomas^ insulino kiekis kraujyje, o kartu ir alkio pojūtis
padidėjo. Veikiant kepsnio vaizdui, garsui bei kvapui, „eksternalų"
insulinu kiekis bei alkio poj ū t is buvo „d i dž i au s i i s pavyzdys ro-
do, kaip išorinių paskatų (kepsnys) psichologinis potyris gali-veikti
vidinę fiziologinę būseną.
Valgymo sutrikimai
Psichologinių veiksnių įtaka valgymui ypač akivaizdi, kai yra
valgymo sutrikimų. Panagrinėkime du atvejus.
Penkiolikmetė Merė yra 160 cm ūgio ir sveria 45 kg. Norėdama
būti patrauklesnė, ji nutarė suliesėti. Laipsniškai ribodama mais-
to kiekį iki kelių daržovių per dieną, be to, dar aktyviai mankštin-
damasi, ji sublogo iki 36 kg. Tačiau jai atrodo, jog ji dar stora ir
galvoja toliau laikytis dietos. Merei būdavo gana sunku užmigti,
kartais ją slėgdavo depresija, sutriko mėnesinių ciklas. Ji visuo-
meniškai neaktyvi, retai vaikšto į pasimatymus, tačiau puikiai mo-
kosi. Ji nemano, jog yra ligonė ir kad jai reikia gydytis.
Septyniolikmetė Alisa yra 175 cm ūgio ir sveria 72 kg. Ji sako,
jog visada buvusi rubuilė. Per pastaruosius penkerius metus ji ga-
na dažnai nesaikingai prisivalgo, o paskui išvemia. Ji suvalgo
apie litrą ledų ar visą pyragą, o paskui, kontroliuodama savo svorį,
paslapčia sukelia sau vėmimą. Ji norėtų draugauti su vaikinu, bet
gėdijasi dėl savo išvaizdos. Kartais ji vartoja dietines piliules,
bandydama sublogti.
Merei buvo nustatyta nervinė anoreksija - sutrikimas, kai žmo-
gus, sverdamas gerokai mažiau nei reikia (paprastai apie 15%), vis
dar jaučiasi storas ir bijo dar pastorėti. Net ir labai išsekęs žmogus
vis riboja maisto kiekį. Šis sutrikimas būdingiausias paauglėms: iš

dešimties - 9 mergaitės.
Dažnesnis yra Alisos atvejis. Tai vadinamoji nervinė buiimi-
ja - kai nuolat persivalgoma, paskui sukeliamas vėmimas ar var-
tojami vidurius paleidžiantys vaistai. Bulimijos kamuojamus pa-
cientus galima palyginti su alkoholikais - jie valgo skubėdami ir
nesaikingai, gana dažnai žiūrėdami į draugus, taip pat kemšan-
čius maistą (CrandalI, 1988). Šis sutrikimas būdingiausias vy-
resnėms paauglėms ir moterims per dvidešimt. Panašiai kaip ir
tos, kurias vargina anoreksija, jos dažnai galvoja apie valgį, bijo
pastorėti, būna prislėgtos ir nerimastingos (Hinz ir Williamson,
1987 ). Labiausiai prislėgtą nuotaiką ir gėdą jos jaučia valgyda-
mos ir po persivalgymo. Beveik pusei nuo anoreksijos kenčiančių
asmenų būdingi ir bulimijos depresiniai simptomai. Tačiau dau-
gumos varginamų bulimija kūno svoris yra beveik normalus ar
truputį didesnis, todėl jie lengvai gali nuslėpti savo padėtį.
Mokslininkai nustatė, jog nuo bulimijos kenčiančiųjų šeimose
daugiau paplitęs alkoholizmas, nutukimas, depresija, o anoreksi-
jos atvejų daugiau šeimose, kuriose siekiama didelių laimėjimų ir
vyrauja didelė globa (Yates, 1989, 1990). Valgymo sutrikimams
taip pat gali turėti įtakos biologiniai veiksniai. Kai vienam dvy-
nių yra bulimija, tikimybė, kad ir kitas ją turės, yra daug didesnė,
kai dvyniai yra tapatūs (Fichter ir Noegel, 1990). Taip pat nusta-
tyta, kad su valgymo sutrikimais gali sietis nenormalus neurome-
diatorių kiekis, todėl tokiems žmonėms dažniau kyla nerimas ar
depresija (Fava ir kt., 1989).
Tačiau tai, jog anoreksija ir bulimija dažniausiai būdinga mo-
terims ir ypač tose šalyse, kur kreipiamas dėmesys į svorį, gali-
ma aiškinti ir kultūros įtaka. Nervinė anoreksija visada prasideda
kaip svorį mažinanti dieta, o bulimijos pradžia beveik visada būna
pačių sukeltas vėmimas, kai sulaužomi dietos ribojimai ir persi-
valgoma. Nors grožis įvairiais laikotarpiais buvo suprantamas skir-
tingai, moterys visuomet stengėsi, kad jų kūnas atitiktų laikme-
čio grožio idealą. Todėl mūsų dienų valgymo „ligos" kyla ne tik
dėl pačių aukų, bet ir dėl perdėtai „kilogramais" besirūpinančios
kultūros, kur įvairiausiais būdais nuolatos teigiama, jog „riebalai
- blogai". Tai skatina milijonus moterų „visada laikytis dietos",
o pusbadžiaujančias moteris persivalgyti. Mokslininkės Susan Wo-
oley ir Orland Wooley (1983), tiriančios nutukimą, pažymėjo, jog
„tos kultūros, kur nubrėžiamas moters plonumas, moterys dažniau
turi rimtų valgymo sutrikimų".
Ypač plonų moterų fotografijos madinguose žurnaluose ir rek-
lamoje iškreipia moterų supratimą apie tai, kuo vyrams jos pa-
trauklios. April Fallon ir Paul Rozin (1985), tirdamos apie 500

Pensilvanijos universiteto studenčių, nustatė, jog jos įsivaizdavo,
kad idealus moters svoris yra mažesnis negu tiriamosios tuo metu
svėrė. Be to, jos manė, kad vyrams labiau patinka lieknesnės ne-
gu iš tikrųjų galvojo vyrai (12-4 pav.). Vyrams vertinant savo kū-
Pastaraisiais metais vidutinis
no svorį, tokių nesutapimų nebuvo pastebėta. Dažniausiai vyrai
amerikiečių moteriį svoris pa-
labai panašiai vertino savo kūno apimtį, idealią apimtį ir tą, kuri, didėjo. Tačiau, sprendžiant iš vis
jų manymu, patinka moterims. Moterys esti nepatenkintos savi- mažėjančių matmenų moterų,
mi, manydamos, kad jų skruostai, liemuo ir klubai atrodo gerokai dalyvaujančių Mis Amerika
stambesni negu turi būti (Thompson, 1986). YpaLJiketma, kad konkursuose, modelių nuotraukų
mažiau save vertinančios moterys neigiamai vertina savo išvaiz- ^Playboy " ir moterų žurnaluose,
dą, ir todėl j o m s greičiau gali sutrikti valgymas (Mintz ir Betz, matyti, kad kultūrinis idealas
tampa vis plonesnė moteris.
1986; Striegel - Moore ir kt., 1986). S t r i e g c l - M o o r c ir kt., 1986
12-4 pav. Daugelis Amerikos studen-

• -y- čių linkusios idealia laikyti ir neteisin-
Ploniausia Storiausia gai galvoja, kad ir vyrai idealia laiko
moteris moteris moterį, kuri yra gerokai už jas
Ideali plonesnė (iš Fallon ir Rozin, 1985).
Tokia, kuri, Tokia, kuri iš Toks dabartinis Indijos studenčių idealas yra artimas
moteris
moterų nuomone, tikrųjų patinka moters kūno
jų kūno formoms (iš Fallon, 1990).
patinka vyrams vyrams vaizdas
SEKSUALINE MOTYVACIJA
Seksualinė motyvacija yra mūsų gyvenimo dalis. Jei tai nebūtų „Aš negerbiu tokių žmonių,
buvę būdinga mūsų protėviams, jūs neskaitytumėte šitos knygos. kurie iš paslapčių, susijusių su
Seksualinė motyvacija yra gudrus gamtos būdas priversti žmones seksu, grubiai pasijuokia, o kai
gimdyti ir taip išsaugoti savo rūšį*JCai du žmones traukia vieną šia tema kalbama garbingai ir
prie kito, vargu ar jie galvoja, jog yra valdomi nematomo gene- rimtai, jie tyli".
Henry Davidas Thorcau
tinio kodo. Panašiai kaip valgymo malonumas yra gamtos lemtas „Dienoraštis", 1852
būdas aprūpinti organizmą maisto medžiagomis, taip ir lytinis p a -

sitenkinimas yra būdas, padedantis genams išlikti ir pratęsti save.
Seksualinis elgesys
Prieš pradėdami nagrinėti lytinio sužadinimo energiją ir kryptį,
paanalizuokime elgesio pavyzdžius, kuriuos turėtų paaiškinti sek-
sualinės motyvacijos teorija.
Indianos universiteto biologas Alfredas Kinsey ir jo kolegos

(1948, 1953), negalėdami atsakyti į studentų pateiktus klausimus
apie seksualinį elgesį, pasiryžo surasti atsakymus į kai kuriuos iš
jų. Kinsey, garantuodamas slaptumą, apklausė apie 5000 vyrų ir
6000 moterų, ir tai jau tapo istorija. Mokslininkai labai greitai
pastebėjo, ką ir pats Kinsey pripažino, jog tai nebuvo atsitiktinė
imtis - jis apklausė pakankamai išsilavinusius baltuosius, gyvenan-
čius Indianos, Ilinojaus ir kai kuriuose rytinių valstijų miestuose.
Nepaisant to, jo išleistos knygos, kuriose daug statistikos, tapo la-
biausiai perkamos. Iš jų žmonės galėjo sužinoti netikėtų dalykų
apie tai, jog dauguma Kinsey apklaustų vyrų ir beveik pusė mo-
terų lytiškai santykiavo iki vedybų, dauguma moterų ir faktiškai
visi vyrai masturbuodavosi, o toms moterims, kurios masturbuoda-
mosios prieš vedybas patirdavo orgazmą, retai kada būdavo sunku
patirti orgazmą po vedybų. Taip pat buvo įrodyta, jog lytinis elge-
sys yra labai įvairus. Tarp Kinsey apklaustųjų buvo vyrų ir mo-
terų, niekada nepatyrusių orgazmo, taip pat ir tokių, kurie sakė,
kad orgazmą patiria keturis ar daugiau kartų per dieną. Tie, kurie
vertina save lygindami su kitais, kurie remiasi įvairiais pasaulyje
atliekamų tyrimų duomenimis apie seksą, žino, kokia plati sąvoka
yra „normalus" lytinis elgesys, ir Kinsey išvados juos įtikina. Tu-
rint galvoje, kad lytinių skatulių ir lytinio elgesio įvairovė labai
didelė, jūsų lytiniai interesai tikriausiai gali būti laikomi normaliais.
Kadangi mes nežinome, ar Kinsey apklausta imtis tiksliai parodė
nacijos lytinį elgesį penktajame šio amžiaus dešimtmetyje, jau ne-
kalbant apie šiandieninį, būtų netikslinga smulkiai analizuoti jo
duomenis. Antra vertus, Kinsey apklausų rezultatai iš tikrųjų yra
mažiau klaidingi lyginant su tomis atsitiktinėmis apklausomis apie
lytinius santykius, kurios ne taip seniai buvo pateiktos populiario-
joje spaudoje. Prisiminkite iš 1 skyriaus, kad kai populiarios „ap-
žvalgos apie seksą" prasideda nuo netinkamai parinktos žmonių im-
ties (pavyzdžiui, tam tikrų žurnalų prenumeratorių), ir kai atsaky-
mus pateikia tik 3% tokios neatsitiktinės imties žmonių, tenka abe-
joti daromų apibendrintų išvadų pagrįstumu.
Dabar vis dažniau gaunama tikslesnė informacija. Pavyzdžiui,
dviejų neseniai JAV atliktų atsitiktinai atrinktų suaugusių žmonių
apklausų duomenys prieštarauja žiniasklaidos sudarytam įvaizdžiui „ Psichologas-klausinėtojas
apie plintančią vedybinę neištikimybę - įvaizdžiui, pastiprintam „suvidurkina " visas jų melagys-
tes, ir kiekvienas Amerikoje
žiniasklaidos psichologo Joyce Brotherso (1990), kuris skelbia, jog
jaučiasi menkavertis".
beveik du trečdaliai vedusių vyrų ir pusė moterų yra neištikimi. Psichologas Solas Gordonas, 1923
Tačiau neseniai atlikta Gallupo apklausa rodo, jog 9 iš dešimties
vedusiųjų sakė, jog po vedybų lytiškai santykiauja tik su sutuokti-
niu (Greeley, 1991). Kai Nacionalinis nuomonių tyrimo centras į
savo kasmetinę apklausą įtraukė ir anoniminę anketą apie lytinius
412 V D A L I S . M o t y v a c i j a ir e m o c i j o s
santykius, kurią asmuo turėjo grąžinti paštu, buvo nustatyta, kad

per pastaruosius metus tik „1,5% vedusių žmonių, be sutuoktinio,
turėjo lytinį partnerį" (Smith, 1991). Ištikimybės patrauklumas smar-
kiai pranoko atsitiktinių santykių patrauklumą. 91% suaugusių ame-
rikiečių nepritaria nevedybiniams lytiniams santykiams, ir šis ro-
diklis dar niekada nebuvo toks didelis (Greeley, 1991).
Norėdami išsiaiškinti, kodėl ŽIV (įgyto žmogaus imunodefici-
to virusas) daugiau paplitęs tik tarp kai kurių grupių lyginant su
kitomis grupėmis, mokslininkai šio dešimtmečio pradžioje atliko
naujas apklausas apie seksą. Vienos apklausos metu buvo apklausta
atsitiktinė 20 000 žmonių imtis Britanijoje (Holden, 1989). Pa-
saulinė Sveikatos Organizacija rengiasi atlikti iki šiol niekada ne-
darytą pasaulinę apklausą apie žmogaus seksualumą: bus apklausta
po 2000 žmonių net 20-yje šalių (Carballo ir kt., 1989). Moksli-
ninkai tikisi, j o g tokios apklausos rezultatai, taip pat daug ginčų
sukėlusi valstybės remiama apklausa apie lytinius santykius JAV,
padės geriau suprasti elgesį, platinantį lytiškai plintančias ligas.
Lytinių santykių fiziologija

Kaip ir alkis, lytinis sužadinimas priklauso nuo vidinių ir išori-
nių dirgiklių sąveikos. Norėdami suprasti seksualinę motyvaciją,
turime atsižvelgti ir į vienus, ir į kitus dirgiklius.
LYTINĖS REAKCIJOS CIKLAS. Kinsey sukurtos antraštės, atlie-

kant j a m apklausas 5-ajame dešimtmetyje, vėl pasirodė septinta-
j a m e dešimtmetyje, kai mokslinmkai ėmėsi tirti ir užrašinėti sa-
vanorių, sutikusių masturbuotis ar lytiškai santykiauti, fiziologi-
nes reakcijas. Savanoriškai eksperimente dalyvavo 382 moterys
ir 312 vyrų - šiek tiek netipiška imtis, nes ją sudarė žmonės,
kurie, stebimi laboratorijoje, galėjo lytiškai susijaudinti ir patirti
orgazmą. Akušeris ginekologas Williamas Mastersas ir j o ben-
dradarbė Virginia Johnson (1966) stebėjo juos ir nufilmavo apie
10 000 lytinių „ciklų".
Orgazmas
1 2 - 5 pav. Vyrų ir moterų lytinės
reakcijos ciklas (pritaikyta iš Masters
ir Johnson, 1966).
Plokšmė
Susijaudinimas
Vyrai Moterys
Aprašydami lytinės reakcijos ciklą, tyrėjai išskyrė keturias fa-

zes, kurios ir vyrų, ir moterų yra panašios (12-5 pav.). Per pra-
dinę susijaudinimo fazę į išorinius lytinius organus priplūsta krau-
jo, todėl vyro varpa beveik sustandėja, o moters varputė (klitoris)
padidėja, vidinės lytinės lūpos, dengiančios makštį, atsiveria. Mo-
ters makštis (vagina) išsiplečia ir išskiria gleivių, o krūtys ir spe-
neliai gali padidėti.
Per ploksmės fazę susijaudinimas stiprėja, dažnėja kvėpavimas
ir pulsas bei didėja kraujospūdis. Vyro varpa visiškai sustandėja ir
ant jos galvutės gali atsirasti skysčio (dažnai jame būna gyvų sper-
mijų, galinčių apvaisinti). Moters makštyje vis daugėja gleivių, var-
putė susitraukia, ir artėjama prie orgazmo.
Orgazmo fazės metu Mastersas ir Johnson stebėjo viso kūno rau-
menų susitraukimus ir toliau dažnėjantį kvėpavimą, pulsą bei didė-
jantį kraujospūdį. Tačiau, patirdami orgazmą, to beveik neįsisąmo-
nina nei vyrai, nei moterys. Jie labiau jaučia, kaip ritmiškai susi-
traukinėja lytiniai organai, sukurdami malonų lytinio pasitenkini-
mo jausmą. Šį jausmą labai panašiai patiria ir vyrai, ir moterys.
Vieno tyrimo ekspertų grupė sunkiai galėjo atskirti vyrų ir moterų
aprašytą orgazmą (Vance ir Wagner, 1976).
Po orgazmo organizmas pamažu grįžta į tą būseną, kuri buvo
prieš lytinį susijaudinimą. Lytinių organų kraujagyslės grąžina
priplūdusį kraują į kraujotakos ratą. Patyrus orgazmą, tai vyksta
gana greitai, jo nepatyrus - gana lėtai. (Tai galima palyginti su
nosies kutuliu, praeinančiu gana greitai nusičiaudžius, ir užtrun-
kančiu, jei nenusičiaudima.) Per šią atsipalaidavimo fazę vyrams
prasideda vadinamasis refrakterinis tarpsnis, kuris gali trukti
nuo kelių minučių iki visos dienos ar daugiau ir kurio metu jie
negali patirti kito orgazmo. Moterims tas refrakterinis laikotar-
pis trumpesnis, todėl jos vėl gali patirti orgazmą, jei yra vėl dir-
ginamos atsipalaidavimo fazės metu arba jai pasibaigus.
HORMONAI IR LYTINIS ELGESYS. Lytiniai hormonai veikia dve-

jopai: jie turi įtakos formuojantis vyro bei moters lytiniams bruo-
žams ir aktyvina lytinį elgesį (ypač gyvūnų). Pati gamta kruopščiai
suderino daugumos žinduolių lytinius santykius ir vaisingumą. Pa-
telės tampa lytiškai jautrios tik tada, kai jų organizme pasigami-
na didžiausias moteriškojo hormono estrogeno kiekis, o tai įvyksta
per ovuliaciją. (Eksperimentuodami mokslininkai ovuliaciją dirb-
tinai sukeldavo įšvirkšdami patelėms estrogeno.) Patinų organiz-
me hormonų kiekis yra pastovesnis, todėl mokslininkams daug sun-
kiau valdyti jų lytinį elgesį skiriant hormonų (Feder, 1984). Ta-
čiau lytinis potraukis iškastruotų žiurkių patinų, kuriems buvo
pašalintos sėklidės, gaminančios vyriškąjį lytinį hormoną tęstos-
teroną, pamažu silpnėdavo, o įšvirkštus testosterono, vėl po tru-

putį atsinaujindavo-
Lytinis elgesys priklauso ne tik nuo hormonų. Ne taip ryškiai
hormonai kontroliuoja žmonių lytinį elgesį. Natūralūs hormonų
svyravimai per parą ir mėnesį nelabai stipriai veikia lytinį potraukį.
Moterų lytinis potraukis tik šiek tiek didesnis ovuliacijos metu
(Harvey, 1979) ir jos daugiau reaguoja į testosteroną negu į est-
rogeną (Kaplan, 1979; Meyer-Bahlburg, 1980). To paties žmogaus
testosterono kiekio skirtumai bei svyravimai per parą turi nedidelę
įtaką vyrų lytiniam potraukiui (Byrne, 1982). Iš tikruiu šiuoj^ svy-
ravimus iš d d i ^ sulêlj^ Iytiniaį dirgikliai. Jamesas Dabbsas ir jo
bendradarbiai (1987) atliko tyrimą, kurio metu studentai turėjo at-
skirai pasikalbėti su studentais ir studentėmis. Buvo nustatyta, kad
socialinio sužadinimo metu, bet, ypač po pokalbio su moterimis,
vyrų testosterono kiekis didėja. Panašiai kaip ir tuomet, kai, pa-
mačius čirškantį kepsnį, padaugėja insulino kraujyje, taip ir lyti-
nis sužadinimas gali būti ir testosterono daugėjimo priežastis ir
padarinys.
Normalūs trumpalaikiai hormonų pokyčiai turi mažai įtakos ly-
tiniam geismui, tačiau tam tikru gyvenimo tarpsniu, kai jų kiekis
labai keičiasi, jų įtaka didesnė. Domėjimasis kita lytimi ir lytiniais
dirgikliais paprastai labai padidėja lytiškai bręstant, kai kyla lyti-
nių hormonų antplūdis. Jei šis antplūdis sustabdomas - o taip daž-
nai būdavo aštuonioliktajame ir devynioliktajame šimtmečiais, kai
Berniukai buvo kastruojami dar prieš jų lytinį subrendimą, kad būtų
išsaugotas soprano tembras italų operai, - normali lytinių požymių
raida sutrinka ir lytinio geismo nejaučiama (Peschel ir Peschel,
1987). Iškastruotų jau suaugusių vyrų lytinis potraukis silpnėja
mažėjant testosterono kiekiui (Hücker ir Bain, 1990). Taip pat sek-
sualiniai nusikaltėliai sumažina savo lytinį poreikį, savanoriškai var-
todami Depo-Proverą vaistą, mažinantį testosterono kiekį iki tokio
lygio, kuris būdingas lytiškai nesubrendusiems berniukams (Mo-
ney ir kt., 1983). Senstant paprastai lytinių hormonų kiekis mažėja,
lytiškai santykiaujama rečiau.
Hormonų kiekį kraujyje reguliuoja pogumburis, kuris taip pat
aktyvina nervų grandineSj atsakingas už lytinį sužadinimą.. Žiur-
kių, kurių pažeidžiama pogumburio pagrindinė sritis, lytinis ak-
tyvumas gali beveik išnykti; tačiau tą vietą dirginant elektra arba
tiesiog įterpus labai nedaug hormonų, jų lytinis elgesys suaktyvėja.
Taigi, žmojâusjytinius hormonus, ypač testosteroną, galėtume pa-
lyginti su mašinų kuru. Jei jo truks, mašina nevažiuos. Tačiau jei
kuro pakanka tam, kad mašina važiuotų, tai ir padidinus jo kiekį
degalų bake^jLgreičiau nevažiuos. Šis palyginimas nėra visiškai
tikslus, nes hormonų kiekio ir seksualinės motyvacijos sąveika yra
abipusė. Tačiau šis palyginimas rodo, jog biologija yra labai

svarbi, bet vien ja negalima paaiškinti žmogaus lytinio elgesio.
Biologinis kuras yra svarbu, bet taip pat svarbūs ir psichologiniai
dirgikliai, kurių reikia įjungti varikliui, perjunti kitai pavarai.
Lytinių santykių psichologija

Pastebėjome, jog alkio ir seksualinė motyvacija turi tam tikrų
panašumų. Ir vieną, ir kitą skatina vidiniai biologiniai veiksniai,
tačiau ne mažiau svarbūs ir išoriniai dirgikliai.
IŠORINIAI DIRGIKLIAI. Daugelio gyvūnų rūšių vienos lyties in-

dividus savaime sužadina kvapai, kuriuos skleidžia kitos lyties at-
stovai. Ar tai tinka ir žmonėms? Nepaisant to, jog milijonai do- „Mes esame visuomenė, kuri,
nuolat pakutenama, skatinama
lerių skiriama kvapų, kurie tariamai žadina lytinį interesą, rekla-
domėtis seksu. Kinas, televizija ir
mai, pastangos aptikti kažkokį ypatingą kvapą, skatinantį tiesio-
gausybė prekybos technologijų
ginį žmogaus lytinį atsaką, kol kas yra nesėkmingos (Morris ir sukuria labai veiksmingus
Udry, 1978). Vienintelis tiesioginis žmogaus lytinio sužadinimo kutenimo būdus, ir mes
dirgiklis yra lietimas - malonumą teikiantis lytinių organų glos- pradedame manyti, jog
tymas prieš lytinį aktą (Byrne, 1982). kiekviename kampe, kiekvienoje
Daugelis tyrimų atskleidė, jog vyrai lytiškai susijaudina, ma- pasaulio pašiūrėje žmogus elgiasi
tydami, girdėdami arba skaitydami erotinio pobūdžio medžiagą. kaip seksualus gyvulys".
Gcrmainc Grccr, 1984
Turbūt daugelį žmonių nustebins tai (juk atvirai seksą vaizduojančią
medžiagą dažniausiai perka vyrai), jog moterys, bent jau nesivar-
žančios, savanoriškai dalyvavusios tokiuose tyrimuose (Morokoff,
1986), sakosi taip pat lytiškai susijaudinančios veikiant šiems dir-
gikliams (Harre 11 ir Stolp, 1985).
Vieno tokio tyrimo, kuriame dalyvavo seksualinę patirtį turin-
tys savanoriai iš universiteto, metu psichologė Julia Heiman (1975)
tam tikrais prietaisais registravo šį susijaudinimą (varpos poky-
čius ir pasikeitusią makšties spalvą). Tyrimo metu studentai klau-
sėsi lytiškai intymaus erotinio įrašo, romantiško įrašo (kai pora
išreiškia savo meilę fiziškai nesiliesdami), erotinio bei romantiško
derinio ir visai neutralaus kontrolinio įrašo. Kaip manote, kuris
įrašas labiausiai jaudino vyrus? O kuris moteris? Ir vyrai, ir mo-
terys labiausiai susijaudindavo klausydamiesi lytiškai intymaus
įrašo, ypač kai moteris būdavo lytinių santykių iniciatorė ir kai
būdavo įrašyti jos atsakai.
Toks sužadinimas vieniems gali būti malonus, kitiems atgra-
sus. (Tie, kuriems jis atgrasus, vengia tokios medžiagos, kaip ir
tie, kurie, stengdamiesi valdyti alkio jausmą, vengia viliojančių
užuominų apie maistą.) Kai kuri atvirai lytinius santykius vaiz-
duojanti medžiaga gali turėti papildomą poveikį, kuris nėra visai
nežalingas. Pirma, medžiaga, kuri vaizduoja moteris patenkintas,
kai jos lytiškai prievartaujamos, gali padėti įsitvirtinti klaidingam
požiūriui, jog moterims patinka prievartavimas, ir skatinti vyrų

norą žeisti moteris (657-658 p.). Antra, seksualiai patrauklių žmo-
nių vaizdai gali skatinti nuvertinti savo partnerius ir santykius.
Keliais tyrimais (Gutierres ir kt., 1985; Kenrick ir Gutierres, 1980;
Weaver ir kt., 1984) nustatyta, jog universiteto studentai, pažiūrėję
į televizijos ekrane ar žurnaluose pavaizduotas seksualiai patrauk-
lias moteris, staiga pradeda vidutinę moterį arba jų pačių draugę
ar žmoną laikyti mažiau patrauklia. Taip pat ir sekso filmų žiūrėji-
mas mažina žmonių pasitenkinimą (Zillmann, 1989). įsivaizduojami
r ~^
Kai kurie tyrinėtojai baiminasi, jog žmonės, skaitydami erotines
knygas ar žiūrėdami erotinius filmus gali susikurti lūkesčius, ku-
riuos tik nedaugelis moterų ir vyrų gali viltis patenkinti.
ĮSIVAIZDUOJAMI DIRGIKLIAI. Rytinį j a u d u l į i r geismą sukelia

biologinių ir aplinkos veiksnių sąveika. Tačiau seksualinę moty-
vaciją veikia ir mūsų vaizduotė (12-6 pav.). Galima sakyti, jog
svarbiausias organas, dalyvaujantis lytiniame gyvenime, yra sme- 12-6 pav. Seksualinė motyvacija yra
genys. Žmonės, kurie dėl pažeistų nugaros smegenų nejunta savo biologinių veiksnių, aplinkos ir
lytinių organų, gali jausti lytinį geismą (Willmuth, 1987). Taip pat vaizduotės sąveikos padarinys (iš
prisiminkime apie galimus erotinius sapnus. Kaip jau buvo rašyta, Byrne, 1982).
lytinių organų sužadinimas lydi visus sapnus, vadinasi, ir daugelį
tų, kurių turinys nėra seksualus. Tačiau beveik visų vyrų ir beveik
40% moterų (Wells, 1986) sapnuose kartais būna seksualinių vaiz-
dinių, kurie sukelia orgazmą. Vyrams tai („šlapi sapnai") dažniau-
siai atsitinka tuomet, kai jie senokai buvo patyrę orgazmą.
Visiškai pabudusius žmones lytiškai sužadina ne tik ankstes-
nio lytinio akto prisiminimas, bet ir fantazijos. Fantazijos nebūti-
„Nėra jokio skirtumo, ar tave
nai turi atitikti elgesį. Vienos apklausos apie fantazijas, susiju- išprievartavo ar pervažiavo
sias su masturbacija (Hunt, 1974), duomenimis, 19% moterų ir sunkvežimiu, išskyrus tai, jog
10% vyrų sakėsi įsivaizdavę, jog kažkas vertęs juos lytiškai san- paskui vyrai klausia, ar tau buvo
tykiauti. Tačiau fantazijos nėra tikrovė. Perfrazuojant Susan malonu ".
Marge Picrcy „Poema apie
Brownmiller (1975), moterys jaučia didelį skirtumą, įsivaizduo- išprievartavimą", 1976
damos, kad Eddie Murphy ar Tomas Cruise nepaiso jų „ne" ir kad
nepažįstamasis, grasindamas peiliu, virsta ant jų (žr. 657 p., ku-
riame diskutuojama apie „prievartavimo mitą").
Lytiniai sutrikimai ir jų gydymas

Mastersas ir Johnson siekė ne tik aprašyti normalų lytinio akto
ciklą^bęt. taip-pat suprasti jo sutrikimus, ir gydyti tai. Lytiniai
sutrikimai yra problemos, kurios trikdo lytinį gyvenimą. Kai ku-
rie šių sutrikimų yra seksualinės motyvacijos problemos, ypač
susijusios su seksualine energija ir gebėjimu patirti lytinį sužadi-
nimą. PavyzdziuL vyrai gali patirti išankstinę ejakuliaciją - sėk-
los išsiliejimą (prieš savo ar savo partnerės norą) ar impotenci-
ją (sutrikusį varpos sustandėjimą). Moterys, lyginant su vyrais,

gerokai dažniau jaučia silpną lytinį potraukį ar lytiškai santy-
kiaudamos nepatiria orgazmo (arba jį patiria labai retai).
Kodėl kyla šios problemos? Vargu ar tai susiję su asmenybės
sutrikimais. Buvo nustatyta, jog lytinis sužadinimas vyrų, kurių
sėkla išsilieja prieš laiką, ir tų, kurie to nepatiria, yra labai pana-
šus; pirmuoju atveju paprasčiausiai sėkla išsilieja ankstesnėje ly-
tinio sužadinimo fazėje - toks reiškinys būdingas jauniems vy-
rams, ypač ilgiau lytiškai nesantykiavusiems (Spiess ir kt., 1984).
Barbara Anderson (1983), išanalizavusi tyrimus apie moters or-
ganizmo sutrikimų diagnozes ir gydymą, taip pat nustatė, jog šie
sutrikimai nėra susiję su asmenybės bruožais. Be to, ji pastebėjo,
jog, šių sutrikimų šalinimas tradicine psichoterapija (tarytum tai
būtų asmenybės sutrikimas) buvo nesėkmingas. Antra vertus, au-
torė teigia, kad gydymas buvo beveik 100% sėkmingas, kai pa-
cientės per gydymo kursą buvo mokomos džiaugtis savo kūnu ir
patirti orgazmą, jei reikia, ir naudojant vibratorių. Kai kurios iš
šių moterų galėjo naują seksualinį jautrumą išplėsti ir santykiau-
damos su vyrais (LoPiccolo ir Stock, 1986; Wakefield, 1987). Taip
pat sėkmingas buvo ir gydymo kursas, per kurį vyrai buvo mo-
komi kontroliuoti išankstinį sėklos išsiliejimą kartotinai dirginant
varpą ir nutraukiant dirginimą (ar net stipriai suspaudžiant var-
pos galvutę), kai kyla poreikis sėklą išlieti.
Lytinė orientacija
Motyvacija teikia energijos ir nukreipia elgesį. Iki šiol mes nag-
rinėjome seksualinės motyvacijos energiją, tačiau nelietėme jos
krypties. Mūsų lytinių interesų kryptį išreiškia lytinė orientacija
- tai, kad mus nuolat lytiškai traukia kurios nors lyties žmonės.
Kiek mums žinoma, beveik visos iki šiol buvusios kultūros buvo
heteroseksualios (Bulluogh, 1990), nors jų požiūris į homosek-
sualizmą skyrėsi. Nepaisant to, ar kokia nors kultūra smerkia ho-
moseksualizmą bei baudžia už jį, ar vertina jį kaip priimtiną al-
ternatyvą, homoseksualizmas išlieka, bet heteroseksualizmas
ryškiai vyrauja.
Dauguma homoseksualų teigia, jog lytinį potraukį tos pačios ly-
ties atstovams jie ėmė jausti lytiškai bręsdami ar šiek tiek vėliau,
bet maždaug iki 20 metų jie negalvojo esą gėjai ar lesbietės (Gar-
nets ir Kimmel, 1990). Kiek yra tikrų homoseksualų? Europos ir
JAV tyrimų duomenimis - apie 4% vyrų ir apie 1% moterų (Ellis ir
Ames, 1987). Kadangi populiariojoje literatūroje dažnai nurodoma,
kad homoseksualų yra 10%, panagrinėkime kai kuriuos nelabai se-
nus faktus. 1970 metų apklausa, kurią rėmė Kinsey institutas, pa-
rodė, jog 1,4% vyrų sakėsi „gana dažnai" turėję homoseksualių san-
tykių, o 1,9% - „retkarčiais" (Fay ir kt., 1989). Apie 2% apklaustųjų

turėjo tokių santykių ir prieš metus. 1985 metais „ABC News" ir
„Washington Post" atsitiktinei vyrų imčiai pateikė tokį klausimą:
Aš turiu dar vieną klausimą. Jūs galite laikyti jį labai asmenišku, ta-
čiau dauguma žmonių į jį atsako, kai mes primename, jog tai visiškai
slapta apklausa. Mes paskambinome jums telefonu visai atsitiktinai
ir visiškai nieko nežinome apie jūsų tapatybę. Taigi klausiame: pa-
sakykite, ar jus lytiškai traukia priešingos ar tos pačios lyties
žmonės?
Atsakydami į šį klausimą, 2,4% apklaustųjų nurodė, jog jie yra
homoseksualai, o 0,8% - jog biseksualai (Harry, 1990). Remiantis
Viešosios nuomonės nacionalinio tyrimų centro slaptos apklausos
duomenimis, 1,6% lytiškai aktyvių žmonių sakėsi per pastaruosius
metus turėję ir homoseksualių lytinių santykių (Smith, 1990). Jei
prie šio skaičiaus pridėtume lytiškai neaktyvius homoseksualus,
gautas skaičius nelabai skirtųsi nuo kitų tyrimų rezultatų, t. y. kad
homoseksualai (vyrai ir moterys) sudaro apie 2 - 3 % .
Kai kurie laiko save biseksualais, tačiau San Franciske išty-
rus 173 biseksualių vyrų elgesį, paaiškėjo, jog jie greičiausiai yra
homoseksualai: 68% teigė, j o g pastaruosius 6 mėnesius lytiškai
nesantykiavo su moterimis ir tik 14% per šį laiką nesantykiavo
su vyrais (Winkelstein ir kt., 1987). Tačiau daugelis suaugusiųjų,
turbūt 2 0 - 2 5 % vyrų ir 15% moterų, teigia turėję homoseksua-
linę patirtį. Dauguma žmonių kartkartėmis yra turėję homosek-
sualių fantazijų.
Nors sveikatos apsaugos sistemos ekspertai ir mano, jog nau-
dinga žinoti statistikos duomenis apie seksualinį žmogaus elgesį,
tačiau tikrasis homoseksualių ir heteroseksualių žmonių skaičius
vargu ar padės išspręsti žmogaus teisių klausimą. Lygiai taip pat,
gaminant mokyklinius suolus, svarbu žinoti, kiek yra kairiaran-
kių. Tačiau ir žinodami, j o g tų kairiarankių ar raudongalvių ar
plikagalvių yra 3% ar 10% visų gyventojų, neatsakysime į mora-
linį klausimą, ar šioms m a ž u m o m s reikia lygių teisių.
Kaip j a u č i a s i h o m o s e k s u a l a s h e t e r o s e k s u a l i o j e k u l t ū r o j e ?
Norėdami tai suprasti, heteroseksualūs žmonės turėtų pamėginti
įsivaizduoti, kaip jie jaustųsi, jei būtų ištremti ar atleisti iš darbo
už tai, kad atvirai prisipažino ir rodė savo jausmus kitos lyties
asmeniui; arba jei nugirstų šiurkštų sąmojį apie heteroseksualus;
jei kiekviename filme, TV pramoginėje laidoje ar reklamoje būtų
vaizduojamas (ar numanomas) tik homoseksualumas; ir jeigu jų
šeimos nariai m a l d a u t ų j ų pakeisti heteroseksualų gyvenimo būdą
homoseksualiomis vedybomis.
Matydami tokias reakcijas, homoseksualūs žmonės dažnai ko-
voja su savo seksualine motyvacija. Iš pradžių jie gali mėginti ne-
kreipti dėmesio ar neigti savo potraukius, tikėdamiesi, jog tai pra-

eis, tačiau paprastai tai nepraeina. Tada jie gali mėginti pakeisti
savo potraukį psichoterapija, valios jėga ar malda. Bet jausmai pa-
prastai yra pastovūs kaip ir heteroseksualių žmonių, kurie taip pat
negalėtų tapti homoseksualūs. Galų gale homoseksualai gali pri-
imti savo lytinę orientaciją, pasirinkdami viengungystę (kaip ir kai
kurie heteroseksualai); turėdami mišrių lytinių santykių (tai būdin-
giau vyrams negu moterims); arba užmegzdami įsipareigojantį il-
galaikį meilės ryšį (būdingiau moterims negu vyrams) (Peplau,
1982; Weinberg ir Williams, 1974). Gėjai teigia, jog dabar turi
mažiau partnerių negu tuomet, kai niekas nežinojo apie AIDS. Re-
miantis apklausos, kurioje dalyvavo 5000 gėjų, duomenimis, bu-
vo nustatyta, kad nuo 1984 iki 1986 metų gėjų, kurie sakėsi esą
viengungiai ar turį vieną lytinį partnerį, skaičius padidėjo nuo 14%
iki 39% (Fineberg, 1988).
Vis dažniau pritariama nuomonei, j o g lytinės orientacijos
neįmanoma nei pačiam valingai pasirinkti, nei pakeisti. Tam tikra
prasme ją galima palyginti su dešiniarankiškumu ir kairiarankišku-
mu: dauguma žmonių yra dešiniarankiai, gerokai mažiau - kairia-
rankių, o nedaugelio - vienodai išlavintos abi rankos. Bet koks iš
šių ypatumų yra pastovus. Lytinės orientacijos negalima sieti nei
su psichologiniais sutrikimais, nei su lytiniais nusikaltimais, pa-
vyzdžiui, vaikų prievartavimu. Kai kurie homoseksualai iš tikrųjų
skriaudžia vaikus, tačiau dažniau vaikus prievartauja heteroseksu-
alūs vyrai (Gonsiorek, 1982). Remdamasi šiais faktais, 1973 me-
tais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualizmą iš
„psichikos ligų" sąrašo.
LYTINĖS ORIENTACIJOS SAMPRATA. Jeigu lytinės orientacijos ne-

galime pasirinkti ar pakeisti, tai kaip ji susiformuoja? Kas lemia tai,
jog esame heteroseksualios arba homoseksualios orientacijos? Ar jūs
galite numatyti, kokia bendra nuomonė buvo suformuota iš šimtų
mokslinių tyrimų. Atsakykite taip arba ne į šiuos klausimus:
1. Ar homoseksualumas yra susijęs su vaikų ir tėvų santykių
problemomis, pavyzdžiui, kai yra valdinga motina ir neįtakingas
tėvas; arba kai savininkiška motina ir priešiškas tėvas?
2. Gal homoseksualumas apima baimę ir neapykantą priešingos
lyties atstovams, ir tai verčia žmones nukreipti jų lytinius potrau-
kius į savo lyties atstovus?
3. Ar lytinė orientacija yra susijusi su esamu lytinių hormonų
kiekiu kraujyje?
4. Ar manytumėte, kad daugelis homoseksualų, dar būdami vai-
kai, buvo kankinami arba suvedžioti suaugusių homoseksualų ar-
ba kitaip lytiškai prievartaujami?
15. 1909
Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei apie homoseksualumą,

atsakymas į visus šiuos klausimus yra „ne" (Storms, 1983). Panag-
rinėkime rezultatus, kuriuos gavo Kinsey instituto bendradarbiai,
apklausę beveik 1000 homoseksualų ir 500 heteroseksualų (Bell ir
kt., 1981; Hammersmith, 1982). Mokslininkai įvertino beveik vi-
sas įmanomas psichologines homoseksualumo priežastis - tėvų san-
tykius, vaikystės seksualinę patirtį, santykius su bendraamžiais, pa-
simatymų patirtį ir netgi brolių bei seserų skaičių. Jie nustatė, kad
ir homoseksualai, ir heteroseksualai esminius dalykus nurodė labai
panašiai, išskyrus tai, kad homoseksualų atsakymai buvo mažiau
prisitaikėliški.
Prieštaringa Michaelio Stormso (1981) teorija teigia, kad lytinė
orientacija išryškėja lytinio brendimo metu kartu su pasireiškusiu
lytiniu potraukiu. Žinoma, jog daiktai, kvapai, vaizdai, susiję su
ankstyva lytinio malonumo patirtimi, gali tapti lytinio sužadinimo Sužadinimą taip pat gali pagrei-
sąlyginiais signalais. Eksperimentuojant buvo nustatyta, jog net tinti įvairiausi dalykai, su kuri...
geometrinė figūra gali lytiškai sujaudinti, jei ji nuolat siejama su susijęs patirtas malonumas.
kokiu nors erotiniu dirgikliu (Byrne, 1982). (Prisiminkite, jog geo- Žiurkiukai (patinai), žindyti
metrinė figūra yra sąlyginis dirgiklis, kuris lytiškai sujaudinti gali patelių, kurių speneliai ir makšr.
kvepėjo citrina, jau, būdami
tada, kai yra kartotinai siejamas su kokiu nors natūraliu erotiniu
suaugę, daug greičiau patirdavo
dirgikliu.^ Galbūt brendimo laikotarpis, kai kyla lytiniai potraukiai, ejakuliaciją, jei patelės makštis
yra kritinis formuotis erotiniams ryšiams su homoseksualiais ar he- panašiai kvepėdavo.
teroseksualiais signalais. Septintos klasės berniukai beveik visi ben- Fi 11 ion ir Blass,
drauja vien tik su berniukais. Todėl, galbūt anksti bręstantis ber-

niukas ir savo jausmus daugiau sieja su kitais berniukais. Toks
ryšys gąliJjJkti.svar.biausias visą gyvenimą.
Tai paprasta ir logiška mintis. Tačiau mokslininkai iš Kinsey
instituto tuo abejoja. Jų manymu, lytinė orientacija nėra susijusi
su ankstyvuoju lytiniu brendimu. Be to, jų homoseksualų imties
žmonės paprastai prisimena, kad homoseksualių jausmų jiems yra
kilę prieš pasireiškiant homoseksualiam elgesiui. Ir dar, dėl ho-
moseksualaus elgesio, atrodo, žmonės netampa homoseksualūs.
N a u j oš löirGv i n ė j o s Sambijos gentyje įprasta, kad visų berniukų
elgesys iki vedybų būna homoseksualus, tačiau tai nekliudo jiems
vėliau elgtis heteroseksualiai (Money, 1988).
Kita teorija yra beveik visiškai priešinga Stormso erotinio prie-
raišumo teorijai. Allanas Bellas (1982) mano, jog žmonėms for-
muojasi romantiškas prieraišumas prie tų, kurie savo lytimi ski-
riasi, ir todėl labiau traukia, negu tos lyties žmonės, su kuriais
daugiausia bendrauta augant. Jis galvoja, jog „iš esmės neįmano-
ma", kad berniukai, kurie augo tarp kitų berniukų, susižavės ki-
tais vyriškosios lyties atstovais paauglystėje. Pagrindinė išvada iš
šių priešingų teorijų - kad po 100 metų trukusių tyrimų lytinę orien-
taciją lemiantys veiksniai dar yra paslaptis.
Nauji tyrinėjimai rodo, jog bent iš dalies šią paslaptį turėtų at-
skleisti biologiniai veiksniai. Suprantama, kad negalima papras-
tai biologiškai paaiškinti lytinės orientacijos, nes pagal lytinių hor-
monų kiekį negalima jos numatyti, o hormonų injekcijos jos ne-
pakeičia. Tačiau gyvulių, o retais atvejais ir žmonių, lytinė orien-
tacija pasikeitė, ir tai lėmė sutrikusi hormonų pusiausvyra prena-
taliniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, moteriškosios lyties avys elgiasi
homoseksualiai, jei jų motinoms kritiniu nėštumo laikotarpiu bu-
vo įšvirkšta testosterono (Money, 1987). Žmogaus embrionui kri-
tinis laikotarpis, kai formuojasi smegenų nervinė-hormoninė sis-
tema, yra nuo antrojo mėnesio vidurio ir iki penktojo mėnesio (El-
lis ir Ames, 1987). Galbūt šiuo laikotarpiu moterims pakitęs hor-
monų kiekis gali lemti būsimo palikuonio (moters ar vyro) po-
traukį vyriškajai lyčiai. „ Jeigu dar prieš mums gimstant
Jei ši kritinio laikotarpio teorija pasirodytų teisinga, būtų ga- tarp genetinių, neurologinių,
lima paaiškinti, kodėl lytinę orientaciją taip sunku pakeisti. Ji gal- hormoninių ir aplinkos veiksnių
būt taip pat padėtų pakeisti ir požiūrį į homoseksualus. Dauguma neįsivyrautų pusiausvyra, visi
žmonių nesmerkia kitų už neįprastą elgesį, jei galvoja, kad jį le- mes būtume homoseksualai. "
Lee Ellisas ir M. Ashley Amcsas,1987
mia veiksniai, kurių asmuo negali valdyti. Tikėtina, jog tie, kurie
mano, kad lytinė orientacija yra nekontroliuojama, turi mažiau
neigiamų nuostatų į homoseksualus (Whitley, 1990). Tokia nuo-
monė vyrauja ir tarp homoseksualų, kurių dauguma mano, jog jų
lytinė orientacija yra genetiškai lemta (Furnham ir Taylor, 1990).
Lytinis elgesys ir žmogaus vertybės

Klausimai, kaip turėtume elgtis, ką turėtume pasirinkti ir kokių
tikslų siekti, susiję su žmonių vertybėmis. Pripažindami, jog ver-
tybės yra ir asmeninis, ir kultūrinis dalykas, dauguma mokslininkų,
tyrinėjančių lytinį gyvenimą, ir pedagogų stengiasi apie tai rašyti
objektyviai. Mokslininkai ir pedagogai stengiasi objektyviai pa-
aiškinti, kas yra lytinis elgesys ir kas jį motyvuoja.
Tačiau ar gali lytinio elgesio tyrinėjimas būti objektyvus? Ar
taip turėtų būti? Kritikai mano, kad ne. Visų pirma, jie atkreipia
dėmesį į tai, jog žodžiai, kuriais apibūdiname elgesį, dažnai atspindi
mūsų asmenines vertybes. Tyrinėtojai, kurie lytiškai santūrius as-
menis pavadina „erotofobais" ar jaučiančiais „didelę lytinę kaltę",
išreiškia savo vertybes. Ar lytinius veiksmus, kurių nepraktikuoja-
me, pavadinsime „iškrypimu", „nukrypimu nuo normos" ar „kito-
kiu lytinio gyvenimo būdu", priklausys nuo mūsų nuostatų į įvairų
elgesį. Taigi pavadinimai ir apibūdina, ir įvertina reiškinį.
Antra, kritikai mano, jog, atsiejant seksualinę informaciją nuo
žmonių vertybių konteksto, galima įsivaizduoti, kad lytiniai san-
tykiai tėra tik pramoga ar biologinis veiksmas, nereiškiantis nie-
ko daugiau kaip „sėklos išliejimą", panašiai kaip u o g i e n ė s

įšvirkštimą į spurgą" (Greer, 1984). Diana Baumrind (1982), Ka-
lifornijos universiteto ekspertė vaikų auklėjimo klausimais, ma-
no, j o g interpretuodami „objektyvų" lytinį švietimą, paaugliai
galvoja, kad jų lytinis elgesys suaugusiesiems nerūpi. Ji mano,
kad tokia interpretacija yra nevykusi, nes „atsitiktiniai lytiniai
santykiai, norint pasilinksminti, kelia tam tikrų psichologinių,
socialinių, su sveikata ir morale susijusių problemų, kurias rei-
kia realiai vertinti".
Kita vertus, mokslininkai taip pat nustatė, jog paaugliai, kurie
išklausė formalaus lytinio švietimo kursą, nėra labiau linkę į iki-
vedybinius lytinius santykius, negu tie, kurie neturėjo tokių pa-
mokų (Furstenberg ir kt., 1985; Zelnik ir Kim, 1982). Ę ę j o , pa-
nagrinėkime tyrimų ir lytinio švietimo naudą. Pažindami save, su-
vokdami tai, jog ir kiti turi tokius pat jausmus kaip mes, supras-
dami, ką reiškia teikti malonumą ar nemalonę žmonėms, kuriuos
mylime, mes praturtiname savo gyvenimą. Paliudykite, kad po tru-
putį byra neteisinga nuomonė apie homoseksualumą, kad vis
dažniau suprantama, jog kai kuri seksą vaizduojanti medžiaga gali
skatinti žeisti ar nuvertinti kitus žmones.
Matyt, galima sutikti, kad žinios, kurias teikia lytinių klausimų
tyrinėtojai, yra geriau negu nežinojimas, tačiau taip pat turime su-
tikti ir su tuo, kad mokslininkų vertybės turi būti atvirai suformu-
luotos, kad galėtume jas svarstyti ir lyginti su mūsų pačių verty-
bėmis. Taip pat turėtume prisiminti, jog, nepaisant to, kad moks-
liniai seksualinės motyvacijos tyrimai atsakė į kai kuriuos svar-
bius klausimus, tačiau jie nesiekia nustatyti asmeninės lytinių san-
tykių reikšmės mūsų gyvenime. Ir žinodami įvairiausių faktų apie
lytinius santykius - jog orgazmo pradžioje vyro ir moters spazmai
kartojasi kas 0,8 sekundės, jog stipriai lytiškai sužadintos moters
krūtų speneliai išsiplečia apie 10 mm, jog sistolinis kraujospūdis
padidėja per 60 padalų, o kvėpavimo greitis pasiekia apie 40 kartų
per minutę, - nesuprasime lytinio artimumo prasmės žmogui.
^Tikriausiai viena iš lytinio artimumo prasmių yra ta, kad taip
„Sakykime ir pabrėžkime, jog
išreiškiama giliai socialinė žmogaus prigimtis. Seksas yra ir so-
žmonių seksualumas yra nuostabus
cialinis, ir biologinis veiksmas. Vyrai ir moterys gali patirti or- dalykas...Jis glaudžiai susijęs su
gazmą ir atskirai. Tačiau daugumai žmonių daug maloniau ap- troškimu mylėti, o kartu ir išreiškia
sikabinti mylimą asmenį. Filosofas Bertrandas Russellas kny- tą troškimą?"
Normanas Pittcngcris
goje „ Vedybos ir moralė" (1929) rašė: „Nemylėdami žmonės ne- „Daugiau ž m o g i š k u m o seksualumui", 1970
gali visiškai patenkinti savo lytinio instinkto". Nors, kalbėdami
apie seksualinę motyvaciją, nenagrinėjome, kaip žmonės ilgisi
artumo, tačiau galima pasakyti, kad seksualinė patirtis suvienija
gyvenimą ir atgaivina meilę.
IŠ ARČIAU. Ar b e n d r a s ikivedybinis g y v e n i m a s padeda s u m a ž i n t i

s k y r y b ų skaičių
Aštuntajame dešimtmetyje nesusituokusių kartu
gyvenančių porų skaičius Jungtinėse Amerikos Vals-
tijose patrigubėjo, o devintajame dešimtmetyje jis dar
padvigubėjo (Bennett ir kt., 1988; Bumpass ir Sweet, /
1989). Nuo 1960 metų panašūs reiškiniai būdingi Vedusieji

Skandinavijos ir daugeliui kitų Vakarų Europos šalių.
Daugelis bendrą ikivedybinį gyvenimą vertina kaip
bandomąsias vedybas, kurios turėtų užkirsti kelią
nesėkmingoms sąjungoms dar iki vedybų. 1989 me-
tais apklausus beveik 300 000 Amerikos universitetų
\ anantieji
uKartu gyv
pirmakursių, paaiškėjo, jog 51% sutinka, kad „iki ve-
dybų pora turėtų kartu gyventi" (Astin ir kt., 1989). Ar
iš tikrųjų turintieji seksualinę patirtį ir puikiai pažįstan- 1940-44 1945-49 1950-54 1955-59 1960-64
tys savo partnerio gyvenimo įpročius rečiau peržengs Gimimo metai
nesėkmingų vedybų slenkstį? Atrodo, ne. Aštuonių ne-
seniai pasirodžiusių tyrimų duomenys rodo, jog šios Santykis tarp 25 metų amžiaus kartu gyvenančių ir susituo-
kusių porų JAV. Duomenys Iš JAV nacionalinės apklausos
poros skyrėsi dažniau negu tos, kurios iki vedybų kar- apie šeimą ir namų ūkį (iš Bumpass ir Sweet, 1989).
tu negyveno. Trijų nacionalinių apklausų rezultatai:
JAV atlikta 13 000 suaugusiųjų apklausa rodo, kad per
dešimtmetį trečdaliu didesnė skyrybų tikimybė porų, rishan ir kt., 1987). Švedai, apklausę 4300 moterų, nu-
jau iki vedybų gyvenusių kartu (Bumpass ir Sweet, statė, jog bendras ikivedybinis gyvenimas buvo susijęs
1989). (1990 metų Gallupo atliktos dar santuokoje gy- su 80% didesne skyrybų rizika (Bennet ir kt., 1988).
venančių amerikiečių apklausos duomenimis, 21% tų, Mes galime tik spėlioti, kodėl taip yra. Galbūt žmonės,
kurie iki vedybų kartu negyveno, ir 40% - iki vedybų kurie iki vedybų gyveno kartu, labiau yra linkę ir vėliau
gyvenusių kartu, mano, jog jiems reikėtų išsiskirti turėti nesantuokinių lytinių santykių, dėl kurių ir suyra
[Greeley, 1991].) Iš Kanados nacionalinės 5300 mo- santuokos. O gal žmonės, kurie gyvena kartu iki ve-
terų apklausos paaiškėjo, kad iš tų, kurios dar iki ve- dybų, yra paprasčiausiai mažiau įsipareigoję santuoki-
dybų gyveno kartu su būsimuoju sutuoktiniu, 54% niam gyvenimui. Taigi, bandomosios vedybos nenuma-
daugiau tikėjosi išsiskirti per penkiolika metų (Balak- to sėkmingos santuokos.
LAIMĖJIMŲ MOTYVACIJA
B i o l o g i n i ų p o r e i k i ų m o t y v a c i j a tik iš d a l i e s p a a i š k i n a tai, k a s
s k a t i n a ir n u k r e i p i a m ū s ų elgesį. Y r a m o t y v ų , k u r i e , p r i e š i n g a i n e g u
a l k i s ar l y t i n i s p o t r a u k i s , n ė r a s u s i j ę su b i o l o g i n i a i s p o r e i k i a i s . M i -
lijonieriai gali būti m o t y v u o t i gauti dar pinigų, kino ž v a i g ž d ė s -
dar labiau išgarsėti, politikai - pasiekti dar didesnės valdžios, o
n u t r ū k t g a l v i a i - i e š k o t i d a r s t i p r e s n i ų p o j ū č i ų . Š i e m o t y v a i , n e t ir
juos patenkinus, nesusilpnėja. K u o daugiau laimime, tuo dar dau-
giau norime laimėti.
Laimėjimų motyvacijos nustatymas

Įsivaizduokime du draugus. Vienas jų stengiasi kuo geriau, pra-
nokdamas kitus, atlikti bet kokią vertinamą užduotį, o kitas - ne
toks drausmingas ir ne taip noriai jas vykdo. Psichologas Henry
Murray (1938) teigia, kad pirmasis turi stiprų poreikį siekti laimė-
jimų, kitaip tariant, jam būdinga laimėjimų motyvacija: troškimas
atlikti viską labai gerai, tobulinti savo įgūdžius ir mąstymą, valdyti
padėtį Ir greitai pasiekti aukštą lygį.
Norėdami tyrinėti šį motyvą, pirmiausia turime rasti būdą, kaip
jį išmatuoti. O kaip tai padaryti? Prisiminkite tyrimą su pusba-
džiaujančiais žmonėmis: alkio kamuojami žmonės pradeda fanta- :•. ' ^flllfl
zuoti apie maistą. Lytinę orientaciją panašiai atspindi seksualinės
fantazijos. Ar šie pavyzdžiai nesiūlo būdo asmens laimėjimų po-
reikiui įvertinti?
Tyrinėtojai Murray, Davidas McClellandas ir Johnas Atkinso-
nas manė, kad žmonių fantazijos turėtų atspindėti jų laimėjimų po-
reikį. Taigi jie paprašė tiriamųjų sukurti pasakojimus apie neaiškius
(nevienareikšmiškus) piešinius. Jei, pamatęs pavaizduotą susimąs-
čiusį vaikiną, tiriamasis sakė: jis susirūpinęs galvoja, kaip pasiekti
tikslą, jis svajoja atlikti herojišką žygdarbį, jis jaučiasi išdidus, nes
jam pavyko kažką laimėti, tai buvo laikoma, kad toks pasakojimas
rodo laimėjimų poreikį. McClellandas ir Atkinsonas teigė, kad žmo- 12-7 pav. Apie ką mąsto šis vaiki-
nėms, kurių pasakojimuose vyravo tokios temos, būdingas stiprus nas? Analizuodami atsakymus apie
daugiareikšmes fotografijas kaip ši,
laimėjimų poreikis.
motyvacijos tyrinėtojai mėgino
Ar žmonės, kurių pasakojimai išreiškia stiprų laimėjimų po- nustatyti žmogaus laimėjimų motyva-
reikį, labiau mėgsta lengvas, vidutinio sunkumo ar labai sunkias cijos lygį.
užduotis? Žmonės, iš kurių pasakojimų galima spėti apie menką
laimėjimų poreikį, linkę rinktis arba labai lengvas, arba labai sun-
kias užduotis, kur paprastai arba nebūna nesėkmių, arba jos ne-
trikdo (Geen, 1984). Tie, kurių pasakojimai išreiškia stiprų lai-
mėjimų poreikį, linkę rinktis vidutinio sunkumo užduotis, kur ga-
lima sėkmė gali būti aiškinama jų pačių mokėjimu ir pastango-
mis. Pa^ žaisdami žaidimą, kur mėtomi žiedai, tokie žmo-
nės paprastai pasirenka vidutinį nuotolį nuo stulpo; tai yra ir ga-
limybė laimėti, ir tam tikras iššūkis. Dažniausiai labai trokštan-
tys laimėti žmonės atkakliai tęsia pradėtą darbą net tada, kai iškyla
sunkumų (Cooper, 1983).
Kaip ir galima tikėtis, žmonės, kuriems būdingi stiprūs laimėji- Koks iki šiol didžiausias jūsų
mų poreikiai, būdami atkaklūs ir priimdami realistinį iššūkį, pasie- laimėjimas? Ko labiausiai
kia daugiau. Tokiems vaikams sekasi geriau negu kitiems tokių pat trokštate ateityje? Išgarsėti? Būti
gabumų vaikams. Tyrinėjimai rodo, kad garsūs sportininkai, moks- laimingas? Kūrybiniiį laimėjimų?
lininkai ir menininkai yra labai motyvuoti, daug laiko skiriantys Saugumo? Meilės? Valdžios?
saviugdai ir savo kasdieniams tikslams pasiekti (Bloom, 1985). Di- Išminties? Dvasinės pilnatvės?
džiausi laimėtojai išsiskiria ne tiek savo nepaprastu talentu, kiek

nepaprasta kasdiene drausme.
Kuo stipresnė laimėjimų motyvacija, tuo daugiau pasiekiama.
McClellandas (1978) su bendradarbiais, mokydamas vieno Indijos
kaimelio verslininkus mąstyti, kalbėti bei elgtis taip, kaip elgiasi
trokštantys laimėti žmonės, gebėjo padidinti kaimiečių verslo sėkmę.
Kaimelio verslininkai, kurių laimėjimų motyvacija buvo specialiai
ugdoma, labiau išplėtė savo verslą ir per dvejus metus įdarbino dvi-
gubai daugiau žmonių negu verslininkai iš gretimo miestelio.
Laimėjimų motyvacijos šaltiniai

Kodėl žmonių, turinčių panašias galimybes, laimėjimų moty-
vacija skirtinga? Labai motyvuoti vaikai dažniausiai turi tėvus,
kurie skatina vaikus nuo mažens savarankiškai veikti bei apdova-
noja juos už jų sėkmę (Teevan ir McGhee, 1972). Tokie tėvai iš
pradžių skatina vaikus pačius apsirengti ar pavalgyti, paskui - gerai
mokytis ir džiaugiasi jų laimėjimais. Manoma, kad šių vaikų stipri
laimėjimų motyvacija turi emocinį pagrindą: vaikai išmoksta
laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis. Taip pat svarbus ga-
li būti ir pažintinis pagrindas: vaikai išmoksta priskirti savo laimėji-
mus savo pačių sumanymui bei pastangoms ir taip plėtoti dides-
nius lūkesčius (Dweck ir Elliott, 1983).
Tėvų įtaka padeda paaiškinti stulbinantį atradimą, kad gimimo ,Jie gali, nes jie mano galį. "
eiliškumas koreliuoja su laimėjimais. Pirmagimiui arba vieninteliam Vergilijus „Encida", 19 m. pr.
vaikui šeimoje šiek tiek geriau sekasi mokykloje ir atliekant inte-

lekto testus bei stojant į prestižines mokyklas negu jo jaunesniems
broliams ar seserims (Falbo Ir Polit, 1986). Iš dalies tai gali at-
spindėti bendrą geresnę socialinę ir ekonominę mažų šeimų, ku-
riose mažiau vėliau gimusių vaikų, padėtį (Blake, 1989). Tačiau
atskiri garsių žmonių, kilusių iš šeimų, kuriose augo du vaikai, ty- Prisiminkite du pažįstamus
rimai parodė, kad 64% visų „Amerikos garsenybių" buvo pirmagi- žmones - vieną, kuris visada
miai. 61% Rhodes stipendininkai, 66% gavusių Nacionalines sti- siekia gerų rezultatų, ir kitą,
pendijas ir 64% patekusių į ,J(as yra kas" sąrašą buvo pirmagi- kuriam mažiau rūpi laimėti. Ar
kuris nors iš jų yra pirmagimis
miai. Iš garsenybių, įrašytų į „Kas yra kas" sąrašą bei gavusių Na-
(arba vienintelis) vaikas?
cionalinę stipendiją, 52% buvo pirmieji vaikai tris vaikus auginan-
čiose šeimose (Altus, 1966).
Mėgstama pasamprotauti apie pirmagimio ir vėliau gimusių
vaikų patirties skirtumus. Vienas skirtumų gali būti tas, kad tėvai
savo pirmagimiui skiria daugiau dėmesio tol, kol jis yra vienin-
telis. Galbūt tėvai pirmagimiui skiria daugiau lėšų. Jie gali jį daž-
niau fotografuoti, daugiau jį skatinti ir daugiau iš j o laukti. Antra
vertus, vėliau gimusieji dažnai yra socialiai pranašesni - jie lais-
viau bendrauja, yra kitų mėgstami. Tai, kad, palyginti su savo vy-
426 V DALIS. Motyvacija ir emocijos
resniais broliais ar seserimis, jie buvo mažiau pajėgūs - žemesni,

silpnesni, mažiau iškalbūs ir mažiau patyrę - padeda išsiugdyti ge-
resnius socialinius įgūdžius (Miller ir Maruyama, 1976).
Be to, kaip rodo istorija, mokslininkai, labiausiai rėmę naujas
idėjas, šeimoje nebuvo pirmagimiai. Kopernikas (Copernicus),
iškėlęs Žemės sukimosi apie Saulę idėją, buvo antrasis vaikas iš
keturių; Tycho Brahe, kuris gynė tradicinį požiūrį, buvo vieninte-
lis vaikas šeimoje. Charlesas Darwinas buvo penktasis iš šešių
vaikų. Jo naujas idėjas rėmė mokslininkai, kurie nebuvo pirmieji
vaikai, o a t m e t ė j o bendraamžiai pirmagimiai (12-8 pav.). Mokslo
istorikas Frankas Sulloway (1990) teigia, kad 23 iš 28 revoliuci-
nių mokslo atradimų padarė nepirmagimiai. Iš 2784 mokslininkų,
kurie ginčijosi dėl šių atradimų, naujoms idėjoms pritarė 34% pir-
magimių ir 64%) nepirmagimių. Kitas pavyzdys: protestantus re-
formatus labiau palaikė tie religiniai ir politiniai veikėjai, kurie buvo
ne pirmieji vaikai šeimoje. Pirmagimiai buvo artimesni savo tėvų
bei tradicinėms pažiūroms. Be abejo, kartais tradicinis požiūris yra
teisingas. Jei turėsime galvoje frenologiją (aiškinimą, kad pagal
žmogaus kaukolės formą galima spręsti apie jo bruožus) ir mes-
merizmą (gydymą sugrąžinant kūnui būdingą „magnetizmą"), tai
šios idėjos, kurios vėliau pasirodė klaidingos, apgavo mažiau pir-
magimių. Taigi pirmagimių troškimas laimėti dažniausiai pasireiškia
tradiciniais būdais. Atrodo, kad pirmagimiai linkę būti sąžininges-
ni, o vėliau gimę vaikai - lengvabūdiškesni.
Vidinė motyvacija ir laimėjimai

Mokantis, dirbant ar sportuojant reiškiasi dvi laimėjimų moty-
vacijos rūšys. Vidinė motyvacija - tai noras būti veiksmingam ir
veikti dėl pačios veiklos. Išorinė motyvacija - tai siekis išorinio
atlygio arba noras išvengti bausmės.
Pirmagimiai Į Į Nepirmagimiai
(/> 80
E 1 2 - 8 p a v . D u o m e n y s apie tai, kaip
o 70 n a u j o m s i d ė j o m s pritarė pirmagimiai
ik
g 60 ir n e p i r m a g i m i a i mokslininkai
O» vo (Sulloway, 1990).
<5 50
.t- <0
40
30
I I
-
§ 0
Koperniko Darwino Neapibrėžtu- Mesmerizmas
revoliucinė revoliucinė mas fizikoje
teorija teorija
12 S K Y R I U S . M o t y v a c i j a 427
Norėdami geriau pajusti išorinės ir vidinės motyvacijos skirtu-

mą, apmąstykite savo pačių dabartinę patirtį. Ar jaučiate, kad esa-
te spaudžiami perskaityti šį skyrių iki nustatyto laiko? Ar jūs labai
jaudinatės dėl pažymio? Ar trokštate atpildo už gerą mokymąsi?
Jei taip, tai jūsų motyvai išoriniai (kaip beveik visų studentų). O ar
jums šio kurso medžiaga įdomi? Gal ją studijuodami pasijusite
išmanesni? Jei žinios nebūtų vertinamos pažymiu, ar mokytumėtės
vien dėl to, kad jums įdomu? Jei taip, tai ir vidiniai motyvai veikia
jūsų pastangas.
Išstudijavę studentų, mokslininkų, lakūnų bei sportininkų mo-
tyvaciją ir laimėjimus, Janet Spence ir Robertas Helmreichas
(1983) padarė išvadą, kad vidinė motyvacija lemia didelius laimėji-
mus, o išorinė motyvacija (pavyzdžiui, noras turėti gerai apmo-
kamą darbą) dažnai didelių laimėjimų nelemia. Spence ir Helm-
reichas išskyrė ir įvertino tris vidinės motyvacijos apraiškas: meist-
riškumo siekį (pavyzdžiui, tai rodo tvirtas pritarimas teiginiui: „Jei
aš kažką ne taip gerai darau, tai pasistengsiu išmokti daryti, kaip
reikia, o ne pereisiu prie to, kas man puikiai sekasi"); norą dirbti
(„Man patinka sunkus darbas"); rungtyniavimą („Man patinka
darbas, kur reikia įgūdžių ir tenka rungtyniauti").
Būdami panašių gebėjimų, paprastai daugiau laimi siekiantys
meistriškumo bei mėgstantys sunkų darbą žmonės. (Studijuodami
jie gauna geresnius pažymius, baigę studijas daugiau uždirba, to-
kių mokslininkų darbai dažniau cituojami.) Ir tai nestebina. Ta-
čiau stebina tai, kad, Spence ir Helmreicho tyrimo duomenimis,
tie, kurie yra ypač linkę rungtyniauti (o tai yra daugiau išorinis
kryptingumas), dažnai pasiekia mažiau.
12-9 pav. matyti, kad siekiantys meistriškumo bei darbštūs
žmonės pasiekia daugiau, jei jie nėra labai rungtyniaujantys. Mažas noras Didelis noras
Tiems, kurie nemėgsta siekti meistriškumo ir sunkiai dirbti, rung- dirbti ir siekti dirbti ir siekti
meistriškumo meistriškumo
tyniavimo dvasia padeda pasiekti didesnių laimėjimų. Šie rezul-
tatai iliustruoja sąveikos efektą: du veiksniai sąveikauja, jei vieno 1 2 - 9 pav. Tarp tų verslo vadovų, kurie
neturėjo didelio noro dirbti bei siekti
veiksnio poveikis priklauso nuo kito veiksnio poveikio. Šiuo at-
meistriškumo, daugiausia uždirbo tie,
veju noro rungtyniauti poveikis priklauso nuo to, kiek stiprus kurie ypač linkę rungtyniauti. Iš tų,
noras dirbti ir siekti meistriškumo kartu paėmus. Žmonėms, ku- kurie noriai dirbo ir siekė meistrišku-
rių nedžiugina meistriškumas ir sunkus darbas, rungtyniavimas mo, daugiausia uždirbo tie, kurie
padeda; tiems, kuriems svarbiausia meistriškumas ir darbas, nau- nerungtyniavo. R u n g t y n i a v i m o
poveikis priklauso nuo noro dirbti ir
dingesnis mažesnis rungtyniavimas. meistriškumo siekio įtakos (Janet T.
Spence, Achievement and Achievement
Žmonių skatinimas Motives, 1983).
Pramonės, arba organizacinė psichologija tiria, kaip vadovai

turėtų:
atrinkti motyvuotus, geriausiai tinkančius darbuotojus;
paskirti žmonėms geriausiai jiems tinkančias užduotis;
IŠ ARČIAU. V i d i n ė m o t y v a c i j a ir s p o r t a s
Daugumai žmonių sportas yra malonumas. Apie 20 rurgas ar rašytojas į savo darbą, kai juos tarsi
milijonų Amerikos jaunimo sportuoja ne dėl to, kad būtų užvaldo užduotis.
apdovanoti, bet dėl to, kad jie tai mėgsta ir juos džiu- Ar noras rungtyniauti stiprina ar silpnina vidini
gina pati ši veikla. Motyvacijos tyrinėtojai Edwardas pomėgį sportuoti? Tai nuo daug ko priklauso (Deci ir
Decis ir Richardas Ryanas (1985) teigia, kad vaikų ap- Ryan, 1985). Kaip ir kitos išorinės paskatos, noras
dovanojimas už fizinę veiklą gali „perdėtai skatinti" norą laimėti gali būti stiprus motyvas, juolab kad pergale
sportuoti. Todėl mažiau tikėtina, kad vaikai sportuos leidžia pajusti savo gebėjimus. Kol laimima, tol patin-
ir tada, kai apdovanojimai bus nutraukti. Deanas Ry- ka sportuoti. Tačiau ilgainiui, ypač kai pradedama pra-
anas (1980), tyrinėjęs futbolininkus, pastebėjo, jog laimėti, rungtyniaujantis kryptingumas gali susilpninti
sportininkai, kurie gaudavo stipendiją (tam tikra pras- patį pomėgį sportuoti.
me jie žaidė už užmokestį), mažiau mėgo žaisti negu Tad ar turi treneriai taikyti išorinį spaudimą, apdo-
tie, kuriems nebuvo mokama. Matyt, užmokestis ir vanojimus, pabrėžti rungtyniavimą? Tai priklauso nuo
išorinis spaudimas žaidimą paverčia darbu. Tačiau at- tikslų, teigia Decis ir Ryanas. Jei, kaip yra pasakęs
lygis gali ir sustiprinti vidinę motyvaciją, jei juo in- futbolininkų profesionalų treneris Vince Lombardis:
formuojami žaidėjai apie pasiektą sportinį lygį (pa- „Yra vienintelis tikslas - laimėti", tai gali būti naudinga
vyzdžiui, apdovanojimas žaidėjo, kuris „padarė di- taikyti žaidėjams spaudimą ir apdovanojimus už lai-
džiausią pažangą"). mėjimus. Tačiau jei tikslas yra ugdyti ilgalaikį interesą
Tyrinėtojai taip pat nustatė, kad sportas maloniau- sportui ir skatinti fizinį aktyvumą (o to siekia daugelis
sias, kai fizinė veikla yra nei per lengva (ir todėl ne- fizinio lavinimo, sveikatingumo bei mėgėjų sporto pro-
nuobodi), nei per sunki (nereikia nerimauti dėl savo gramų), tuomet, Decio ir Ryano nuomone, „išorinis
veiksmų). Kai užduotis geriausiai atitinka mūsų įgū- spaudimas, rungtyniavimo pabrėžimas bei vertinama-
džius, mes išgyvename tėkmę; nejausdami nerimo, sis grįžtamasis ryšys prieštarauja šiam tikslui". Jeigu
negalvodami apie save, mes visiškai atsiduodame jaunučių treneriai nori, kad jų žaidėjai žaistų beisbolą
iššūkiui (Csikszentmihalyi, 1990). Žaidėjas įsitrau- ir aukštesnėje lygoje, jie turėtų pabrėžti ne būtinumą
kia į žaidimą taip kaip šokėjas, šachmatininkas, chi- laimėti, o džiaugsmą gerai žaisti.
s u k u r t i d a r b o a p l i n k ą , kuri g e r i n t ų n u o t a i k ą ir p r o d u k c i j ą , m a -
žintų p r a v a i k š t ų s k a i č i ų bei d a r b o kaitą;
įvertinti atliktį ir sukurti paskatas u ž labai gerą darbą;
s k a t i n t i b e n d r ą k o m a n d o s darbą bei g r u p ė s l a i m ė j i m u s .
K i e k v i e n a s v a d o v a s norėtų žinoti, k a i p j i s turi v e i k t i , kad d a r -

b u o t o j a i d i r b t ų n o r i a i , p r o d u k t y v i a i ir b ū t ų p a t e n k i n t i d a r b u . Va-
dovo v e i k s m i n g u m a s priklauso nuo žemiau aptariamų keturių pa-
grindinių veiksnių.
VIDINĖS MOTYVACIJOS UGDYMAS. Vidinė motyvacija padeda

siekti l a i m ė j i m ų , y p a č t u o m e t , kai ž m o n ė s dirba s a v a r a n k i š k a i (pa-
v y z d ž i u i , studentai, atsakingi d a r b u o t o j a i , m o k s l i n i n k a i ) . Todėl k y -
la k l a u s i m a s , k a i p g a l i m a būtų ją skatinti. Š i m t ų t y r i m ų r e z u l t a t a i
l e i d ž i a t v i r t i n t i : p i r m a , r e i k i a p a t e i k t i u ž d u o t i s , k u r i o s yra p a k a n -
k a m a i s u d ė t i n g o s ir ž a d i n a s m a l s u m ą ( M a l o n e ir L e p p e r , 1986);
antra, perdėtu išoriniu atlygiu nesužlugdyti ž m o g a u s laisvo apsi-
s p r e n d i m o j a u s m o ( D e c i ir R y a n , 1987).
Įsidėmėkite, kad išorinį atlygį galima taikyti dviem atvejais:

kontroliuojant („Jei sutvarkysi kambarį, gausi ledų") arba in-
formuojant žmogų apie sėkmę („Puikiai padirbėta. Sveikina-
me!"). Mėginimas kontroliuoti žmonių elgesį atlygiu ir priežiūra
gali būti sėkmingas tol, kol trunka kontrolė. Tačiau, nutraukus
kontrolę, domėjimasis veikla dažnai pranyksta. Paradoksalu, bet
tie mokytojai, kurie labiausiai stengiasi, kad jų mokinių rezul-
tatai, atliekant mokėjimų testus, būtų geresni, yra linkę daugiau-
sia kontroliuoti, ir tuo silpnina moksleivių vidinį domėjimąsi.
Tai panašu į nustatytą dėsningumą, kad vaikams, kurių tėvai ne-
skatina savarankiškumo, būdinga silpnesnė laimėjimų motyva-
cija. Prisiminkite taip pat iš 8 skyriaus „Mokymasis" dėsnį, kad
dideli apdovanojimai „perdėtai skatindami" veiklą, gali silpninti
vidinį domėjimąsi.
Kita vertus, atlygis, kuris informuoja žmogų apie gerą jo veik-
los kokybę, gali stiprinti kompetencijos jausmą bei vidinę mo- Kontroliuo- Išorinė
tyvaciją. Thane Pittmanas su bendradarbiais (1980) atliko eks- jamasis atpildas motyvacija
perimentą, kurio metu studentai turėjo spręsti galvosūkius. Ti-
riamieji, kurie gaudavo informuojančius pagyrimus („Palyginti
su dauguma tiriamųjų, tau tikrai puikiai sekasi"), palikti vieni Informuojamasis Vidinė
paprastai toliau sprendė galvosūkius. Tie, kurie nebuvo giriami atpildas motyvacija
arba pagyrimas buvo kontroliuojamojo pobūdžio („Jei ir toliau
taip dirbsi, galėsiu panaudoti tavo duomenis"), buvo mažiau linkę Atpildo pobūdis veikia vidinę motyvaciją.
patys tęsti šią veiklą. Taigi atlygis gali silpninti arba stiprinti
vidinę motyvaciją, - tai priklauso nuo to, ar juo siekiama kon-
troliuoti, ar informuoti.
Šis dėsnis svarbus ir praktiškai. Kadangi atpildas, kuriuo sie-
kiama kontroliuoti, menkina vidinę motyvaciją (ir kūrybingumą,
žr. 383 p.), tėvai, mokytojai bei vadovai turėtų vengti perdėtos
kontrolės. Jei norite skatinti vidinę motyvaciją, paremkite, su-
dominkite, informuokite žmogų; tik per daug nekontroliuokite
jo veiklos.
ATSIŽVELGIMAS Į ŽMONIŲ MOTYVUS. Tai, k u r i s v a d o v a v i m o

būdas veiksmingas, priklauso nuo to, kokiems žmonėms vado-
vaujama. Norėdamas stiprinti motyvaciją, vadovas turėtų įver-
tinti darbuotojų motyvus ir jiems vadovaudamas, atsižvelgti į tai
(Machr M., 1986; Brackamp L., 1987). Darbuotojus, kurie ver-
tina laimėjimus, reikia skatinti išmėginti naujoves ir parodyti sa-
vo meistriškumą. Tiems, kuriems labai svarbu būti pripažin-
tiems, reikia skirti daugiau dėmesio, kurio jie trokšta. Tuos, ku-
rie vertina bendrystę, reikėtų paskirti dirbti į grupę, kurioje kaip
šeimoje vieni kitais pasitiki ir kartu viską sprendžia. Vertinan-
čius jėgą žmones patartina motyvuoti rungtyniavimo ir perga-
430 V DALIS. M o t y v a c i j a ir emocijos
lingu laimėjimų galimybėmis. Skirtingiems žmonėms -r tinka skir-

tingi būdai, bet kiekvienas būdas turi teikti energijos ir nukreip-
ti, t. y. motyvuoti, elgesį.
Darbuotojų vertybės ir jas atitinkantis vadovavimo būdas pri-
klauso ir nuo kultūros v Kultūrose, kur darbas yra mažesnė-s&v&U.
minė vertybė, negu, pavyzdžiui, Japonijoje, skatinant darbuoto-
jus, labiausiai remiamasi asmeniniais santykiais (England ir Mi-
sumi, 1986). 3 skyriuje, aptardami kultūros ir vaiko auklėjimo
santykį (97 p.), pastebėjome, kad skirtingų visuomenių vaikų so-
cializacija skiriasi: vienur daugiau atsižvelgiama į bendrus visos
visuomenės interesus bei gerovę, kitur mokoma galvoti apie sa-
ve ir siekti laimėjimų sau. Didesnis Europos ir Šiaurės Ameri-
kos visuomenės individualizmas, lyginant su Azijos šalių ben-
druomeninėmis vertybėmis, atsispindi ir apžvalgoje, kurioje nag-
rinėjamos nuostatos į darbą; buvo apklausta 116 000 žmonių (visi
jie dirbo toje pačioje daugiatautėje akcinėje bendrovėje) iš 40
šalių. Individualizmas, pavyzdžiui, tai, kad žmogus vertina as-
meninį gyvenimą, nesusijusį su kompanijos veikla, ir nori darbe
taikyti. savo požiūrį, labiausiai paplitęs Jungtinėse Amerikos Vals-
tijose, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje, šiek tiek
mažiau Skandinavijos šalyse ir mažiausiai - Azijos ir Pietų Ame-
rikos šalyse (Hofstede, 1980). Tokie kultūrų skirtumai yra
reikšmingi daugiakultūrinėms verslo bendrovėms. Olandijos eko-
nomikos ministerijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad nor-
vegų ir švedų verslininkams būdingos tos pačios vertybės kaip
ir olandams. Todėl jų vadovavimo stilius Nyderlandams tinka ge-
riau negu amerikiečių vadovų (Hofstede, 1980). „ Geri lyderiai niekada nereikalauja
iš savo rinkėjų daugiau, negu jie
gali duoti, bet jie dažnai prašo ir
KONKRETŪS, SUDĖTINGI, BET ĮVEIKIAMI TIKSLAI. Daugeliu
gauna daugiau negu jų rinkėjai
tyrimų nustatyta, kad sudėtingi tikslai, ypač kai jie derinami su ketino duoti arba galvojo, kad
ataskaita apie darbo eigą, skatina didesnius laimėjimus (Locke ir jiems tiek galima duoti".
Latham, 1990; Mento ir kt., 1987; Tubbs, 1986). Aiškūs tikslai, Johnas W.Gardncris „Meistriškumas", 198-
pavyzdžiui, tokie, kuriuos galite iškelti planuodami savo kursinį
darbą, padeda sutelkti dėmesį, ugdo pastangas ir atkaklumą,
padeda taikyti kūrybiškas strategijas. Taigi, siekdami didesnio
našumo, geri vadovai kartu su darbuotojais nustato aiškius tiks-
lus, įsipareigojimus, teikia grįžtamąjį ryšį apie darbo eigą.
TINKAMO VADOVAVIMO STILIAUS PASIRINKIMAS. K u r i s iš

vadovavimo stilių tinkamesnis - direktyvinis-autokratinis ar ly-
giateisis-demokratinis - priklauso nuo aplinkybių ir vadovo. Bū-
das, kuris geriausiai tinka diskutuojant, nėra tinkamiausias ve-
dant karius į ataką (Fiedler, 1981). Be to, vienam vadovui la-
biau tinka vienoks, kitam - kitoks vadovavimo stilius. Vieniems

yra sėkmingesnis tikslinis vadovavimas, kai nustatomi reikala-
vimai, organizuojamas darbas, dėmesys sutelkiamas į tikslą. To-
kiems vadovams pavyksta sutelkti grupę užduočiai atlikti. Jiems
dažniausiai būdingas direktyvinis vadovavimo stilius. Jis yra
veiksmingas, jei vadovas sumanus ir geba duoti tinkamus nuro-
dymus (Fiedler, 1987).
Kiti vadovai yra pranašesni socialiniu vadovavimu, kai rei-
kia organizuoti komandos darbą, tarpininkauti konfliktuose ir
paskatinti žmonių pastangas. Tokiems vadovams dažniausiai bū-
dingas demokratinis vadovavimo stilius: jie komandos narius ska-
tina dalyvauti sprendžiant valdymo klausimus. Eksperimentai ro-
do, kad socialinis vadovavimas teigiamai veikia bendrą nuotaiką
darbe. Pavaldiniai yra labiau patenkinti, kai jie gali dalyvauti pri-
imant sprendimus (Spector,1986). Net ir šiek tiek kontroliuoja-
mi, jie taip pat yra labiau motyvuoti siekti laimėjimų (Burger,
1987). Pastebėta, kad moterys dažniau yra pranašesnės socialiniu
vadovavimu, o vyrai - tiksliniu vadovavimu.
Kadangi vadovavimo stiliaus veiksmingumas priklauso ir nuo
aplinkybių, ir nuo žmogaus, kažkada populiari „didžiųjų asmenų
vadovavimo teorija", teigusi, kad visiems žymiems vadams būdin-
gi tam tikri bendri bruožai, šiandien nebepopuliari. Tačiau Pete-
ris Smithas ir Moniras Tayebas (1989) paskelbė savo tyrimų, at-
liktų Indijoje, Taivane ir Irane, rezultatus: gerai vadovaujantiems
anglių kasyklų, bankų bei vyriausybinių įstaigų vadovams būdin-
gi ryškūs abiejų vadovavimo stilių (tikslinio ir socialinio) bruo-
žai. Siekdami laimėjimų, tokie vadovai rūpinasi darbo eiga, bet
kartu atsižvelgiant į pavaldinių poreikius. Daugelis gerų labora-
torijų, darbo grupių ir didelių bendrovių vadovų turi pasitikėjimo
savimi „žavesio" (Bennis, 1984; House ir Singh, 1987): jie aiškiai
mato tikslą, geba apie jį aiškiai ir paprastai kalbėti, turi pakanka-
mai optimizmo, pasitiki savo grupe ir įkvepia kitus sekti jais.
Kuriam iš požiūrių vadovas teikia pirmenybę - direktyviniam
-autokratiniam ar lygiateisiam-demokratiniam, priklauso nuo jo
prielaidų apie žmogaus motyvaciją. Douglas McGregoras (1960)
aprašė du skirtingus požiūrius. X teorija remiasi prielaida, kad
darbuotojai iš esmės yra tingūs, klystantys ir išoriškai motyvuo-
jami pinigais. Jiems reikia paprastų užduočių, griežtos kontrolės
ir skatinimo daugiau dirbti. Y teorija remiasi priešinga prielaida
- žmonės yra motyvuoti dirbti ne vien dėl pinigų, pavyzdžiui, jie
nori puoselėti savigarbą, džiaugtis bendravimu su kitais, įgyven-
dinti savo galimybes. Darbuotojai, kuriems suteikiama pakanka-
mai laisvės, atliekant nelengvas, bet įveikiamas užduotis, patys
siekia parodyti savo gebėjimus bei kūrybingumą. Vadovai, kurie
laikosi Y teorijos, daugiau leidžia patiems darbuotojams kontro-

liuoti darbo procesą, skatina juos dalyvauti priimant sprendimus,
todėl turi daugiau kūrybingų bei patenkintų darbu pavaldinių (De-
ri ir kt., 1989).
Vadovavimo stilius, populiarus Švedijoje ir Japonijoje, kai į val-
dymą įtraukiami darbuotojai, remiasi Y teorija (Naylor, 1990; Sund-
strom ir kt., 1990).,Paradoksalu, bet šiam „japoniškajam lygiatei-
siam vadovavimo stiliui", kuris dabar vis populiarėja Jungtinėse
Amerikos Valstijose, didžiausią įtaką turėjo Masačiusetso techno-
logijos instituto socialinis psichologas Kurtas Lewinas. Eksperimen-
tuodami laboratorijose bei gamyklose, Lewinas ir jo studentai pa-
rodė, kokią įtaką darbo produktyvumui turi darbuotojų dalyvavi-
mas valdyme. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Lewinas lankėsi Ja-
ponijoje, kur su savo atradimais supažindino gamybos ir mokslo
vadovus (Nisbett ir Ross, 1991).
Lewino idėją apie lygiateisį valdymą ėmėsi tyliai įgyvendinti
keletas kompanijų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viena iš pir-
mųjų buvo Mičigano „Herman Miller, Inc.", dabar antroji didžiau-
sia pasaulyje kompanija, gaminanti baldus įstaigoms; žurnalo for-
tune" atliktos 8000 vadovų apklausos duomenimis, ši kompanija
yra viena iš dešimties labiausiai vertinamų Amerikoje kompanijų
(Davenport, 1989). Jos vadovas Maxas DePree (1987) mano, kad
darbininkai nori dirbti gerai ir produktyviai, jausti savo reikšmin-
gą įnašą, patys tvarkyti savo likimą, būti vertinami. Darbininkai,
kurie dalijasi bendrovės pelnu ir tampa daliniais savininkais, rūpi-
nasi savo kompanijos sėkme. Kai darbininkai dalyvauja priimant
sprendimus ir žino, kad jie ir jų vadovai yra vieni kitiems atskai-
tingi, vietoj priešiškumo tarp dirbančiųjų ir valdančiųjų, atsiranda
bendri įsipareigojimai bendrovės ir asmeniniams tikslams. Dar-
bininkai, kurie jaučia, kad yra gerbiami, kad jais rūpinamasi, kad
jie svarbūs, yra labiau patenkinti darbu ir jų našumo dėka kom-
panija gauna pelną.
Šiame skyriuje buvo atskleista, kad konkretūs fiziologiniai me-

chanizmai lemia kai kuriuos motyvus, pavyzdžiui, alkį, nors tam
taip pat turi įtakos ir išorinės paskatos bei susiformavęs skonis.
Kitus motyvus, pavyzdžiui, laimėjimų poreikį, daug stipriau le-
mia tokie psichologiniai veiksniai kaip vidinis meistriškumo sie-
kis ir išorinis atlygis (pripažinimas). Visus šiuos motyvus vienija
tai, kad jie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį tam tikra linkme.
Jei ne motyvai (alkis, troškulys, lytinis geismas, smalsumas,
laimėjimų poreikis ir kt.), gyvenimas būtų nuobodus ir betikslis.
Dėl motyvacijos jis tampa gyvesnis ir tikslingesnis.
SANTRAUKA
Motyvacija teikia elgesiui energijos ir jį nukreipia Valgymo sutrikimai. Nervinė anoreksija, kai be-
tam tikra linkme. Tai jėga, kuri reiškiasi noru val- veik badaujama, ir nervinė bulimija, kai persivalgo-
gyti, lytiniu geismu, troškimu laimėti. ma, o paskui slapta išsivaloma, yra valgymo sutriki-
mai. Jiems didelę įtaką turi psichologiniai veiksniai, to-
Motyvacijos samprata kie kaip šeimos aplinka ir visuomenėje vyraujantys
požiūriai apie kūno vaizdą.
Veikiami Darwino idėjų, pirmieji teoretikai iškėlė
mintį, kad elgesį valdo biologiniai veiksniai, pavyz-
Seksualinė motyvacija
džiui, instinktai. Kai paaiškėjo, kad, pavadindami
įvairius veiksmus instinktais, jie tik įvardijo, bet ne- Seksualinis elgesys. Skirtinguose kraštuose ir įvai-
paaiškino elgesio, psichologai sukūrė stūmių teoriją. riu metu gyvenusių žmonių seksualinis elgesys yra
įvairus. „Normalių" lytinių interesų ir veiksmų diapa-
Biologiniai poreikiai: vidiniai postūmiai. Daugu- zonas yra platus.
ma fiziologinių poreikių sukuria psichologinius stū-
mius, kurie skatina tuos poreikius patenkinti. Mažinant Lytinių santykių fiziologija. Žmogaus lytinės reak-
stūmius, siekiama išlaikyti vidinį organizmo stabilu- cijos biologinį ciklą sudaro šios fazės: susijaudini-
mą, arba homeostazę. Stūmių mažinimas motyvuoja el- mas, plokšmė, orgazmas ir atsipalaidavimas. Paskui
gesį, būtiną norint išlikti, pavyzdžiui, valgymą ir gė- vyrams prasideda vadinamasis refrakterinis tarps-
rimą, bet tuo sunku paaiškinti smalsumo ir laimėjimų nis, kurio metu naujas susijaudinimas ir orgazmas ne-
motyvus, kai ieškoma vis stipresnio dirginimo, kurį tei- galimi. Lytiniai hormonai veikia organizmo raidą ir jo
kia išorinės paskatos. - kaip vyro ar kaip moters - gyvavimą. Hormonai taip
pat skatina gyvūnų lytinį aktyvumą. Jų įtaka žmogaus
Mokymasis ir kultūra: išorinė trauka. Mus ne tik lytiniam elgesiui nėra tokia ryški, ypač jei organizme
stumia vidinė jėga, bet ir traukia išorinės paskatos. šių hormonų yra pakankamai.
Mūsų norus žadina ir tam tikri dirgikliai (pavyzdžiui,
tam tikras maistas arba erotiniai vaizdai), ir tai pri- Lytinių santykių psichologija. Išoriniai dirgikliai
klauso nuo mūsų asmeninės ir kultūrinės patirties. gali lytiškai sujaudinti ir vyrus, ir moteris. Atvirai sek-
są vaizduojanti medžiaga gali turėti įtakos suvokiant
M o t y v ų hierarchija. Maslowo poreikių hierarchi- savo partnerius kaip mažiau patrauklius ir nuvertinant
ja remiasi idėja, kad tam tikri motyvai, kol jie nėra tarpusavio santykius. Fantazijos (įsivaizduojami dir-
patenkinti, būna stipresni už kitus. gikliai) kartu su vidiniais hormoniniais postūmiais ir
išorinių seksualinių dirgiklių trauka turi įtakos lytiniam
Alkis susijaudinimui.
Alkio fiziologija. Alkis kyla pirmiausia ne dėl skran- Lytiniai sutrikimai ir jų gydymas. Tokie lytiniai
džio spazmų, bet dėl organizmo cheminių medžiagų sutrikimai kaip per anksti išsiliejanti sėkla ar orgaz-
pokyčių. Pavyzdžiui, tikėtina, kad mes jaučiame alkį mo sutrikimai, yra sėkmingai šalinami naujais būdais,
tada, kai mūsų organizmui trūksta gliukozės, o insu- kurie remiasi tuo, kad žmonės gali išmokti pakeisti sa-
lino kiekis yra padidėjęs. Šią informaciją apdoroja vo lytines reakcijas.
pogumburis, kuris reguliuoja kūno svorį, veikdamas al-
kio ir sotumo jutimą. Kad būtų išlaikoma nustatytoji Lytinė orientacija. Manoma, kad nei heteroseksua-
svorio riba, mūsų organizmas taip pat reguliuoja ener- lo, nei homoseksualo orientacijos negalima savo no-
gijos apykaitos greitį. ru pasirinkti ar ją pakeisti. Nors imama galvoti, jog
lytinei orientacijai įtakos turi biologiniai veiksniai,
Išorinės paskatos. Žmonės, ypač tie, kurie vadinami tačiau dar kol kas nežinoma, kodėl vieni žmonės tam-
„eksternalais", matydami maistą ar jį užuosdami, gali pa heteroseksualūs, o kiti - homoseksualūs.
pajusti alkį ir užsinorėti valgyti. Iš dalies maisto vaiz-
das bei kvapas jiems padidina ir insulino kiekį. Lytinis elgesys ir žmogaus vertybės. Moksliniai ly-
tinio g y v e n i m o tyrimai ir lytinis švietimas-nėra objek- sinimais. Pirmagimiai dažniau pasiekia didesniu .
tyvūs, jie neatsiejami nuo vertinimų. Todėl su seksu su- mėjimų, o vėliau gimę. dažniau turi geresnių s o .
sijusios vertybės turėtų būti atvirai pripažįstamos. linių įgūdžių ir yra imlesni naujoms idėjoms.
Laimėjimų motyvacija Vidinė motyvacija ir laimėjimai. Vidinė moty\^

ja - tai noras būti v e i k s m i n g a m ir veikti dėl pač
Kai kurie žmonių elgesio motyvai nėra susiję su bio- veiklos.
loginių poreikių tenkinimu. Pavyzdžiui, siekti asme-
ninių tikslų gali skatinti poreikis išmanyti ir laisvai ap- Ž m o n i ų skatinimas.. Pramonės, arba o r g a n i z a c i n e
sispręsti. p s i c h o l o g i j o s specialistai tiria, kaip ugdyti m o t y v e
tus, produktyvius, patenkintus darbu darbuotojus. A
Laimėjimų motyvacijos nustatymas. Žmonės, ku- pildąs gali sustiprinti vidinę motyvaciją tada, kai / .
riems būdingas stiprus laimėjimų poreikis, imasi vidu- siekiama ne kontroliuoti ž m o n e s , o stiprinti jų kom-
tinio sudėtingumo užduočių ir atkakliai jas vykdo. petencijos jausmą arba informuoti j u o s apie daror.
pažangą. Taip pat patartina: priderinti vadovaviiv
Laimėjimų motyvacijos šaltiniai. Daugelis vaikų, stilių prie dirbančiųjų motyvų; aiškiai ir konkreč.
kurie labiau siekia laimėti, turi tėvus ir mokytojūs," suformuluoti tikslus; tikslinį, į užduotį orientuota \
kurie skatina bei pritaria jų savarankiškiems laimė- dovavimą derinti su socialiniu, į grupę orientuotu \..
j i m a m s , o ne vien kontroliuoja j u o s atlygiu ir gra- dovavimu.

M o t y v a c i j a . Jėgos, kurios teikia energiją ir nukreipia N u s t a t y t o j i s v o r i o riba. Taškas, ties kuriuo nusta:;. -
elgesį. tas individo svorio „termostatas". Jei svoris pasidar,
Instinktas. Pastovus, vienodas įgimtas elgesys. m a ž e s n i s už nustatytąjį tašką, didėjantis alkis, su-
lėtėjusi medžiagų apykaita mėgina sugrąžinti praras-
Stūmis. Sužadinta būsena, sukelta poreikio. tąjį svorį.
H o m e o s t a z ė . Polinkis išlaikyti pusiausvyrą arba pasto-
Medžiagų apykaitos greitis. Pagrindinis organizir.*
vią vidinę būseną; taip pat tai reiškia organizmo polinkį
energijos e i k v o j i m o greitis.
išlaikyti veiklai tinkamiausią vidinę būseną.
N e r v i n ė anoreksija. Valgymo sutrikimas, kai norma-
P a s k a t o s . Teigiami arba neigiami aplinkos dirgikliai,
liai sveriantis asmuo (dažniausiai paauglė mergaite
kurie skatina elgesį.
ima laikytis dietos, kad ženkliai (15% ar daugiau
Poreikių hierarchija. Maslow žmogaus poreikių pira- sublogtų, tačiau, vis dar jausdamasi stora, ir toliai,
midė: pamatą sudaro fiziologiniai poreikiai, kuriuos badauja.
reikia patenkinti pirmausia, paskui tampa aktyvūs
N e r v i n ė b u l i m i j a . Valgymo sutrikimas, pasireiškian-
aukštesnio lygio - saugumo, o vėliau ir psichologiniai
tis slaptais „ p e r s i v a l g y m o - i š s i v a l y m o " epizodais; pa-
- poreikiai.
prastai persivalgoma kaloringo maisto, paskui suke-
Gliukozė. Angliavandenių rūšis, esanti kraujyje, pa- liamas v ė m i m a s ar vartojami vidurius paleidžiant} >
grindinis o r g a n i z m o energijos šaltinis. Kai j o s su- vaistai.
mažėja, jaučiamas alkis.
Lytinės reakcijos ciklas. Mastersas ir Johnson išskyrė
I n s u l i n a s . Hormonas, turintis įtakos įvairiems proce- keturias l y t i n ė s r e a k c i j o s f a z ė s - s u s i j a u d i n i m ą ,
sams, v y k s t a n t i e m s organizme, taip pat padedantis plokšmę, orgazmą ir atsipalaidavimą.
kūno a u d i n i a m s g l i u k o z ę paversti riebalais, kurie
kaupiasi organizme. Kai j o organizme daug, jaučia- ^ R e f r a k t e n n i s j i e r i o d a s . Laiko tarpsnis po orgazmo,
mas alkis. kai vyraš'negali patirti kito orgazmo.
Estrogenas. Lytinis hormonas, kurio daugiau yra moterų Išorinė motyvacija. Noras atlikti veiksmus dėl paž-
negu vyrų organizme. Žinduolių gyvūnų patelių organiz- adėto atlygio arba vengiant gresiančios bausmės.
me didžiausias estrogeno kiekis būna ovuliacijos metu.
Sąveikos rezultatas. Rezultatas, kuriam daroma vie-
Testosteronas. Svarbiausias vyriškasis lytinis hormono veiksnio įtaka priklauso nuo kito veiksnio lygio.
nas. Jo turi ir vyrai, ir moterys, bet didesnis jo kiekis
Tikslinis v a d o v a v i m a s . Į tikslą orientuotas vadova-
vyrų organizme skatina formuotis vyriškosios lyties
ypatybes, ir, ypač aukštesniesiems gyvūnams, jis turi vimas, kai nustatomi reikalavimai, organizuojamas
įtakos lytiniam sužadinimui. darbas ir sutelkiamas dėmesys į tikslą.
Lytinis sutrikimas. Problema, kuri nuolat trikdo ly- Socialinis vadovavimas. Į grupę orientuotas vadova-
tinį sužadinimą arba lytinį elgesį. vimas, kai rūpinamasi bendru komandos darbu, tarpi-
ninkaujama konfliktuose ir siūloma parama.
Lytinė orientacija. Nuolatinis lytinis potraukis tos
pačios (homoseksuali orientacija) ar priešingos (he- X teorija. Remiasi prielaida, kad darbininkai iš esmės
teroseksuali orientacija) lyties atstovams. yra tingūs, klystantys, išoriškai motyvuojami pinigais,
todėl jiems būtini vadovų nurodymai.
Laimėjimų motyvacija. Troškimas labai gerai veik-
ti: siekti meistriškumo dirbant su daiktais, žmonėmis Y teorija. Remiasi prielaida, kad, turėdami sunkias,
ar idėjomis, siekti aukšto lygio. bet įveikiamas užduotis ir laisvę, darbininkai yra mo-
Vidinė motyvacija. Noras atlikti veiksmus dėl pačios tyvuoti siekti savigarbos, parodyti savo išmanumą ir
veiklos ir būti veiksmingam. kūrybingumą.
Emocijos 13 SKYRIUS
Mūsų jausmai būna stiprūs, spontaniški, kartais neužmirštami.

Kaip jie kyla? Žmogus turbūt yra emocingiausias iš visų būtybių
(Hebb, 1980). Palyginti su gyvūnais, mes daug dažniau jaučiame
baimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir meilę. Niekam nereikia įrodi-
nėti, kad emocijos įvairina mūsų gyvenimą, o stresų metu jos gali
būti pražūtingos arba padėti išsigelbėti. Ir vis dėlto - kas yra emo-
cijos, iš ko jos susideda?
Įsivaizduokime jauną krepšininkę. Dėl jos metimo per pasku-
tiniąsias žaidimo sekundes komanda nugalėjo savo pagrindinį var-
žovą. Kaip ant sparnų ji skuba iš sporto salės į komandos laukiantį
autobusą. Džiaugdamasi komandos draugių sveikinimais, ji be
perstojo šypsosi. Retai ji būna tokia žvali, energinga ir savimi
pasitikinti.
Artėdama prie autobuso, ji pastebi grupelę jaunų vyrų, garsiai
komentuojančių rungtynes ir norinčių, kad krepšininkė tai išgirstų.
Vieni svarsto jos komandos galimybes, o kiti sarkastiškai kalba
apie jos moteriškumą. Sparčiai eidama pro besišaipančius vyrus,
ji pajunta kylantį pyktį. Jos širdis ima dažniau plakti, ji sukanda
dantis ir sugniaužia kumščius, jos veidas paraudonuoja, ji stengiasi
sulaikyti norą atsakyti tuo pačiu. Įlipusi į autobusą, ji klesteli ant
sėdynės ir ima burbėti: „Bjaurybės! Iš kur jiems ateina tokios
bjaurios mintys apie sportininkes?" Kai klegėdamos ir ją sveikin-
damos į autobusą sulipa kitos jos komandos draugės, vėl ją už-
valdo pergalės džiaugsmas, ji pamiršta savo neigiamas emocijas
ir džiaugiasi švente.
Iš šio pavyzdžio apie krepšininkės išgyvenimus matyti, kad
emocijas sudaro: 1) fiziologinis sužadinimas (stipriau plaka šir-
13 SKYRIUS. E m o c i j o s 437
dis); 2) išraiška (sukandami dantys); 3) sąmoningas išgyvenimas

(vyrų elgesio aiškinimas ir pykčio jausmas). Kyla klausimas, kaip
šie trys dalykai susiderina. Ar sportininkė pirma pajuto širdies
dūžius, sukąstus dantis ir tada pyktį vyrams? Ar pirma ji pajuto
pyktį, privertusį jos širdį daužytis, o veido raumenis judėti? Į šiuos
klausimus sunku atsakyti. Pradėkime šį emocijų galvosūkį spręsti
nuo atskirų sudedamųjų dalių - fiziologinių procesų, išraiškos ir
sąmoningų išgyvenimų - analizės.
EMOCIJŲ FIZIOLOGIJA
Sužadinimas
Emocinis sužadinimas kartu yra ir fizinis sužadinimas. Kai ku-
riuos fizinius atsakus labai nesunku pastebėti, nes jie labai aki-
vaizdūs. Įsivaizduokite, jog vėlyvą vakarą jūs einate visiškai tuš-
čia gatve ir jus ima persekioti motociklininkas. Kai girdite kaip
ūžia motociklo variklis, jūsų širdis ima dažniau plakti, raumenys
įsitempia, ima sukti vidurius, džiūsta burna.
Ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas.
Kepenys išskiria daugiau angliavandenių į kraują, ir taip orga-
nizmas gauna daugiau energijos. Kad sudegintų juos, reikia dau-
giau deguonies, todėl padažnėja kvėpavimas. Virškinimas sulėtėja,
ir kraujas iš vidaus organų plūsta į raumenis. Akių vyzdžiai išsi-
plečia ir pro juos patenka daugiau šviesos. Daugiau prakaituojama,
kad kūnas, kurio veikla suaktyvėjo, atvėstų. Susižeidus daug grei-
čiau kreša kraujas. Pagalvokite apie tai, ištikus kritinei situacijai:
be jokių sąmoningų pastangų jūsų organizmo atsakas į pavojų bu- , Baimė prideda kojoms sparnus
Vergilijus „Encida", 19 m.pr. Kr.
vo suderintas ir tikslingas - parengė jus kovoti arba bėgti.
Šios knygos 2 skyriuje (39 p.) jau minėjome, jog tokias reak-
cijas aktyvina simpatinė nervų sistema. Jos reguliuojami ant-
inksčiai išskiria hormonus epinefriną (adrenaliną) ir norepinefriną
(noradrenaliną). Padaugėjus epinefrino ir norepinefrino, padažnėja
pulsas, padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje.
Pavojui praėjus, suaktyvėja parasimpatinės nervų sistemos centrai, Vienas iš galimų paaiškinimų,
ir organizmas nurimsta. Net ir tuomet, kai parasimpatinė nervų kodėl staiga mirė baisiuosius
sistema slopina hormonų išsiskyrimą, jau į kraujotaką patekusių vudu „prakeiksmus " išgirdęs ir
hormonų dar tam tikrą laiką išlieka, todėl rimstame pamažu. išgąsdintas žmogus, yra tas,
Ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stre- kad jo parasimpatinė nervų
sistema, kuri ramina organizmą,
sas, kenkia organizmui (plačiau apie tai 17 skyriuje „Stresas ir
per daug stipriai sureagavo į
sveikata"). Tačiau dažnai sužadinimas atitinka aplinkybes. Ir labai labai stiprų sužadinimą ir
silpnas (pavyzdžiui, būname mieguisti), ir ypač stiprus sužadinimas pristabdė širdį taip, kad ji visai
gali būti žalingas. Laikant egzaminą, naudingas vidutiniškas su- sustojo (Seligman, 1974).
žadinimas, kad būtume budresni, o ne drebėtume iš baimės.
Paprastai veiksmai atliekami geriausiai, kai sužadinimas yra

vidutinio stiprio, tačiau jo palankiausias lygis įvairuoja atliekant
skirtingas užduotis. Lengvos arba gerai žinomos užduotys geriau-
siai atliekamos tada, kai sužadinimas yra gana stiprus - jis stiprina
vyraujantį, paprastai teisingą, atsaką. Kai užduotys sunkesnės arba
joms nepasirengta iš anksto, palankiausias yra silpnesnis suža-
dinimas^ Todėl bėgikai, kurie atlieka gerai žinomą užduotį, daž-
niausiai geriausių rezultatų pasiekia per varžybas, nes tuo metu
būną labai sužadinti. Jei užduočiai atlikti reikia ne tokių paprastų
įgūdžių, pavyzdžiui, krepšininkui metant baudas, tai dėl ypač di-
delio sužadinimo, koks būna žaidžiant perpildytoje salėje, veiksmai
atliekami šiek tiek prasčiau (Sokoll ir Mynatt, 1984). Taip pat ir
studentai, kurie labai nerimauja per egzaminus, daug blogiau at-
lieka užduotis, negu tie, kurių gabumai tokie pat, bet jie labiau
jpasitikj savimi, Todėl nerimastingi studentai, išmokyti atsipa-
laiduoti prieš egzaminą, geriau atlieka užduotis (Hembree, 1988).
Fiziologinės kai kurių emocijų būsenos

Įsivaizduokime, jog atliekame eksperimentą, tirdami fiziolo-
ginius sužadinimo rodmenis. Kiekviename iš keturių kambarių
kažkas žiūri filmą: viename - siaubo, antrajame - pyktį keliantį,
trečiajame - apie seksą, ketvirtajame - labai nuobodų. Eksperi-
mento valdymo centre galima stebėti visų šių žmonių fiziologines
reakcijas. Ar, žiūrėdami į prakaitavimo, kvėpavimo ir pulso rod-
menis, jūs galėtumėte pasakyti, kuris iš žiūrovų buvo išsigandęs,
kuris supykęs, kuris lytiškai sužadintas, kuris nuobodžiavo?
Pasitreniravę jūs tikriausiai atskirtumėte nuo kitų trijų tą, kuris „Niekas man niekada nesakė, kad
nuobodžiavo. Tačiau daug sunkiau įžiūrėti fiziologinius baimės, sielvartas jaučiamas beveik taip
pykčio ir lytinio susijaudinimo reakcijų skirtumus (Zillmann, pat kaip baimė. Aš nieko nebijau,
1986). Specialistams labai sunku atskirti žiūrovų fiziologines re- tačiau jausmas toks, tarsi aš
akcijas į liūdnus ir linksmus filmus: vienintelis skirtumas - tai kažko bijočiau. Tas pats virpulys
skrandyje, neramumas, oro
pakitęs kvėpavimas juokiantis (Averill, 1969).
gaudymas. Aš visą laiką ryju
Žinoma, mes skirtingai jaučiame baimę, pyktį, lytinį susijau-
seiles
dinimą ir liūdesį (jie skiriasi ir pažintiniu atžvilgiu). Išgąsdintas C . S . L c w i s a s „Stebint liūdesį", 1961
žmogus gali pajusti silpnumą, gniaužimą krūtinėje, sunkumą
skrandyje. Supykęs žmogus gali jausti, kaip jį „išpila karštis" ir
galbūt didėjančią vidinę įtampą. Lytiškai dirginamas žmogus junta
lytinių organų reakciją. Liūdnas žmogus gali jaustis užslopintas,
tuščias, bejėgis (Epstein, 1984). Be to, išgąsdinti, supykdyti ir nu-
liūdinti žmonės dažnai skirtingai ir atrodo - „baimės suparaly-
žiuoti", „vos nesprogstantys", „visiškai prislėgti". Ar, žinodami
tai, galėtume tiksliai nurodyti kiekvienai emocijai būdingus fizio-
loginius rodmenis?
Baimę ir įniršį lydi pirštų temperatūros pokyčiai ir hormonų

išsiskyrimas (Ax, 1953). Mokslininkai vis tvirčiau pritaria nuo-
monei, kad skirtingos smegenų sritys ir skirtingas smegenų akty-
1966 metais jaunas vyras
vumas yra susiję su skirtingomis emocijomis (Panksepp, 1982).
Charlesas Whitmanas užmušė
Kaip jau buvo rašyta (46 p.), katė, kuriai dirginama viena sme- savo žmoną ir motiną, paskui
genų limbinės sistemos dalis, pamačiusi pelę, atšoks iš siaubo. užlipo į Teksaso (Texas)
Tačiau dirginant kitą šios sistemos dalį, katė įpyks - jos akių vyz- universiteto bokštą ir nušovė 38
džiai išsiplės, kailis pasišiauš, uodega pasikels, ji atkiš nagus ir žmones. Po skrodimo paaiškėjo,
ims šnypšti lyg pasiutusi. Kai žmonės patiria neigiamas emoci- kad navikas buvo pažeidęs jo
jas, pavyzdžiui, kuo nors bjaurisi, padidėja dešiniojo smegenų smegenų limbinę sistemą.
pusrutulio elektrinis aktyvumas. Kairysis pusrutulis tampa ak-
tyvesnis išgyvenant teigiamas emocijas (Davidson ir kt., 1990,
1991). Kai kurių kūdikių ir suaugusiųjų kairioji kaktos skiltis yra
aktyvesnė negu dešinioji. Tokie žmonės dažniausiai yra linksmes-
ni, juos sunkiau išgąsdinti ir jie mažiau linkę į depresiją palyginti
su tais, kurių dešinioji kaktos skiltis yra aktyvesnė. Mokslininko
Richardo Davidsono (1991) nuomone, „galbūt žmonės, kurių kai-
riosios kaktos skilties elektrinis aktyvumas didesnis, geba nuslo-
pinti liūdnus jausmus".
Taigi, nors baimės ir pykčio metu kyla panašus bendras suža-
dinimas (simpatinės nervų sistemos dėka), tačiau yra tikrų, nors
ir ne tokių akivaizdžių, fiziologinių skirtumų, padedančių paaiš-
kinti, kodėl mes šias emocijas išgyvename taip skirtingai. Be to,
fiziologiniai emocijų dėmenys yra įgimti ir visiems bendri - jie
tokie pat gyvenančių ir bet kuriame Sumatros kaimelyje, ir Šiaurės
Amerikoje (Levenson ir kt., 1991).
Melo nustatymas
Jei yra fizinių emocijų rodmenų, tai galbūt mes kaip Pinokis
(kai jis meluodavo, jo nosis ištįsdavo) rodome tam tikrus mūsų
melą išduodančius ženklus? „Melo detektorių", arba poligrafą,
anksčiau daugiausia naudodavo tardytojai ir nacionalinio saugumo
tarnybos. Devintojo dešimtmečio viduryje apie du milijonai ame-
rikiečių kasmet buvo tikrinami melo detektoriumi; taip bendrovės
mėgino atsirinkti sąžiningus būsimuosius darbuotojus arba išaiš-
kinti apsivogusius dirbančiuosius (Hoden, 1986). Prezidentas Rea-
ganas 1983 metais pasirašė nutarimą, pagal kurį, tiriant slaptos
informacijos nutekėjimą, valstybės tarnautojai galėjo būti tikri-
nami melo detektoriumi (Biddle, 1986).
Taigi, kaip veikia poligrafas? Tiesiogine prasme poligrafas melo
neišaiškina; jis tik matuoja keletą fiziologinių reakcijų, kurios lydi
emocijas, pavyzdžiui, kvėpavimo pokyčius, pulso dažnį, kraujo-
spūdį bei prakaitavimą.
Pirmiausia, prieš pradėdamas matuoti, tikrintojas mėgina j u s

įtikinti, kad prietaisas yra labai tikslus (kad jūs bijotumėte meluoti).
Pavyzdžiui, tikrintojas gali tiksliai atspėti jūsų pasirinktas kortas
(nors jos buvo slapta pažymėtos). Vėliau, šiek tiek j u m s atsipalai-
davus ir atsakinėjant į klausimus, pradedamos matuoti jūsų fizio-
loginės reakcijos. Kai kuriais iš klausimų, vadinamų kontroliniais,
siekiama š i e k j i ę k suerzinti tiriamąjį. Į klausimą: „Ar per pastaruo- . 13-1 pav. Fiziologinės reakcijos Į mc:
sius 20 metų esate paėmę ką nors, kas j u m s nepriklauso?" dauguma detektoriaus testą. a. Liudytojos,
žmonių atsakytų „ne" ir galbūt šiek tiek pameluotų, o ^ o l i g r a f a s patvirtinusios įtariamojo žmogžudyste
alibi, fiziologinės reakcijos. Ji reagavo
ap tiktų,hp d irisl J į z j d o n j us pokyčius. Jei, atsakinėjant į kritinius
stipriau, atsakydama neigiamai į
(svarbius) klausimus („Ąiêsate ką nors pavogęs iš savo buvusio kontrolinį klausimą
darbdavio?"), jūsų fiziologinės reakcijos yra silpnesnės negu tada, („Ar iki 18 metų esate ką nors
4 a į ] ū s atsakj_nėj,aje į kontrolinius klausimus, tikrintojas nusprendžia, apgavusi?"), negu tada, kai ji teigiama:
atsakė į svarbiausią klausimą („Ar
kad jūs sakote tiesą. Jiaj£îa,si..prieJaidą,.kad tik vagis labai su-
——[4tariamasis] žmogžudystės metu buvo
trinka, neigdamas savo kaltę ( 1 3 - 1 pav.). kitur?"). Todėl tikrintojas nusprendė,
„ Ar gerai poligrafas atlieka savo paskirtį? Tai priklauso nuo to, kad ji sako tiesą. b. Įtariamojo
ar ž m o g u s labai nerimauja m e l u o d a m a s . Tačiau svarbūs kaltina- žmogžudyste fiziologinės reakcijos.
Buvo nustatyta, kad įtariamasis
mieji klausimai gali labai sujaudinti ir visai nekaltą žmogų. O
teisindamasis melavo. Jis reagavo
patyręs melagis, apmokytas šnipas arba užkietėjęs nusikaltėlis gali silpniau, atsakydamas neigiamai Į
visai nesijaudinti m e l u o d a m a s arba žinoti, kaip apgauti prietaisą, kontrolinį klausimą („Ar iki 18 metų
pavyzdžiui, atsakinėdamas į kontrolinius klausimus įsikąsti liežuvį esate ką nors fiziškai sužalojęs?' 1 ), negu
atsakydamas teigiamai į svarbiausią
ir taip sukelti sužadinimo reakcijas. 1 9 7 7 - 1 9 8 7 metais Fidelio
klausimą („Ar [nužudytasis] grasino
Castro agentai, Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) tikrinami po- padaryti jums ką nors bloga?") (iš
ligrafu, g e b ė j o apgauti tikrintojus ir buvo pripažinti saką tiesą. Raskin, 1982).
13 S K Y R I U S . E m o c i j o s 441
Taip dviem tarnyboms tarnaujantiems Kubos agentams pavyko Poligrafo pripažinti nekalti
įtikinti CŽV, kad apie Kubos, Sovietų Sąjungos bei Nikaragvos I I Poligrafo pripažinti kalti
karines pajėgas skleidžiama neteisinga informacija (Safire, 1989). 80
Komercinį melo detektoriaus naudojimą labiausiai kritikuoja
Minnesotos universiteto psichologas Davidas Lykkenas (1983). Jis
teigia, kad poligrafas negali atskirti nerimo nuo susierzinimo ar
kaltės jausmo, nes šios emocijos yra susijusios su beveik tokiu
pačiu fiziologiniu sužadinimu. Visos jos yra sužadinimo apraiškos.
Todėl trečdalis melo detektoriaus parodymų būna neteisingi. Šis
prietaisas dažniau leidžia nekaltus priskirti kaltiems (nes reikš-
mingas klausimas prislegia nepaprastai sąžiningą žmogų), negu
kaltus priskirti nekaltiems (13-2 pav.). Patartina nekaltam žmogui
nesileisti tikrinamam melo detektoriumi. Tie, kurie įtariami esą
kalti arba iš tiesų kalti, gali mėginti ir galbūt bus išteisinti.
Nors poligrafo išvados nėra visai atsitiktinės, tačiau dauguma
JAV teismų mano, kad jų tikslumas per menkas. Kongreso rūmų Nekalti Kalti
žmonės žmonės
Technologijų vertinimo tarnyba įspėjo, jog „tyrimais neįrodyta,
kad poligrafą tinka naudoti atrenkant patikimus darbuotojus" 13-2 pav. Ar dažnai melo detektoriai
(U.S. Congress, 1983, 4 p.). Amerikos psichologų asociacija meluoja? B e n j a m i n a s Kleinmuntzas ir
(1986) bei Didžiosios Britanijos psichologų draugija (1986) taip Julianas Szucko (1984) paprašė
ekspertų išanalizuoti poligrafo
pat „labai abejoja dėl poligrafo naudojimo apgavystėms atskleisti.
duomenis 50-ties įtariamųjų vagyste,
Iš tiesų, tokiose atrankose neįmanoma išvengti netikslumų. Įsi- kurie vėliau patys prisipažino esą
vaizduokite, kad jūsų vadovaujamoje tarnyboje iš 1000 tarnautojų kalti, ir 50 įtariamųjų, kurie vėliau
5% yra prasižengusiųjų. Kaltiesiems išaiškinti jūs pasamdote pasirodė nekalti prisipažinus tikrajam
kaltininkui. Jei ekspertai būtų buvę
tikrintoją su poligrafu. Kiek, patikrinus visus tarnautojus, iš 50 teisėjai, j i e būtų nuteisę daugiau kaip
kaltų asmenų bus teisingai atpažintų? Jei šis įsivaizduojamasis vieną trečdalį nekaltų žmonių ir
tikrintojas yra teisus 70%, tai 35 iš 50 kaltų žmonių bus pripažinti išteisinę beveik vieną ketvirtadalį
kaltais teisingai. Gerai būtų, jei taip būtų. Kadangi tikrintojas 30% kaltųjų.
klysta, tai 30%, t. y. 285 žmonės iš 950 nekaltų tarnautojų bus

neteisingai apkaltinti. Taigi 8 iš 9 priskirtų „kaltiems" būtų klai-
dingai apkaltinti. Jei iš kiekvieno tūkstančio valstybės tarnautojų
vienas būtų šnipas, tai tam, kad jį sugautų, poligrafo „valymo pro- „ Pakarkite juos visus ir
cedūros" blogai įvertintų šimtus lojalių darbuotojų. Tai iš tiesų nubausite kaltininką".
būtų „tautos priešų pergalė" - sako Lykkenas (1987). Folksingcris Tomas T.Hallas
Poligrafas labiau tinka kriminaliniams tyrimams. Policija kartais

naudoja poligrafą, siekdama paskatinti nusikaltėlį prisipažinti:
pastarasis įbauginamas, kad bet koks melas bus permatomas. Šiek
tiek padoresnis būdas, kai taikomas kaltės žinojimo testas, kuris
įvertina įtariamojo fiziologines reakcijas į nusikaltimo detales,
žinomas tik policijai ir nusikaltėliui. Pavyzdžiui, jei pavogta fil-
mavimo kamera ir pinigai, tikrintojas poligrafu gali stebėti, ar
įtariamasis stipriai reaguoja į tokias detales kaip kameros pa-
vadinimas ar dolerių suma. Manoma, kad tik nusikaltėlis į tai tu-
rėtų reaguoti stipriai. Padarius keletą tokių specialių bandymų,
retai kada klaidingai apkaltinamas nekaltas asmuo. Tačiau ir po-

ligrafo kritikai, ir jo gynėjai nepritaria, kad jis būtų plačiai nau-
dojamas komerciniams tikslams.Tiesa tokia, kad melo detektorius
kartais meluoja. Tai pripažino ir Jungtinių Amerikos Valstijų
kongresas, 1988 metais priėmęs įstatymą, kuris gina darbuotojus
nuo priverstinio tikrinimo poligrafu ir draudžia jį naudoti nevals-
tybinėms institucijoms.
Apribojus poligrafo naudojimą, verslininkai ieško naujų būdų,
kaip apsisaugoti nuo nedorų žmonių. Dabar daugiau kaip milijo-
nas žmonių kasmet yra tikrinami „sąžiningumo testais". Jie turi
raštu atsakyti į klausimus apie savo ankstesnį elgesį, pasakyti savo
nuomonę apie vagiančius žmones ir kaip griežtai šie turėtų būti
baudžiami. Tačiau ir dar kartą Kongreso rūmų Technologijų ver-
tinimo tarnyba (1990), ištyrusi turimus duomenis, liko skeptiška.
Iki šiol tyrimai dar nebaigti. Tačiau, net jei testai yra geriau negu
burtai metant monetą, jie atsijoja daugiau sąžiningų žmonių negu
vagįų^ Amerikos psichologų asociacijos komitetas nustatė, kad šiek
tiek validūs yra tik nedaugelis sąžiningumo testų (Goldberg ir kt.,
1990). Komitetas taip pat paragino sąžiningumo testų leidėjus būti
atviresniems ir sąžiningesniems rengiant bei pagrindžiant testus.
EMOCIJŲ RAIŠKA
Negalėdami atpažinti žmonių emocijų iš organizmo sužadinimo
matavimų, mes galime tai padaryti ir dažnai darome paprasčiau:
„skaitome" iš kūnų, klausome balsų, stebime veidus.
Nežodinis bendravimas
Bendrauti galima ir žodžiais, ir be jų. Susierzinę mes įtempiame
kūno raumenis, sučiaupiame lūpas arba judiname antakius. Įdėmiu
žvilgsniu, nuleistomis akimis arba spoksojimu galima išreikšti
artimumą, paklusnumą ar valdingumą (Kleinke, 1986).
Žiūrėdami seną nebylų kino filmą, mes iš herojų nežodinių
ženklų nesunkiai suprantame jų emocijas. Ypač gerai pastebime
nežodinę grėsmę. Vienintelis piktas veidas iš daugybės veidų „iš-
šoka" greičiau negu vienintelis laimingas (Hansen ir Hansen,
1988). Vieni žmonės yra daug jautresni šiems ženklams nei kiti.
Tai eksperimentuodami nustatė Robertas Rosenthalis, Judith Hall
ir jų bendradarbiai (1979). Šimtams žmonių jie rodė trumpas
filmuotos medžiagos atkarpas, kuriose buvo vaizduojami emociškai
išraiškingi žmonių veidai bei kūnai, kartais pridedant ir jų neati-
tinkantį balsą. Pavyzdžiui, 2 sekundes parodžius liūdną moters
veidą, eksperimento dalyviai turėjo atsakyti, ar moteris įpykusi,

ar ginčijasi dėl skyrybų. Rosenthalis ir Hali pastebėjo, kad kai
kurie žmonės daug geriau nei kiti atpažįsta emocijas, kad mo-
terims tai sekasi geriau negu vyrams.
Aistringi įsimylėjėliai gali ilgai ir įdėmiai žiūrėti vienas kitam
į akis (Rubin, 1970). O ar tokie žvilgsniai galėtų sukelti pana-
šius jausmus tarp nepažįstamų? Norėdami atsakyti į šį klausimą,
Joan Kellerman, Jamesas Lewisas ir Jamesas Lairdas (1989) atli-
ko tokį tyrimą: jie paprašė vienas kito nepažįstančių vyrų ir mote-
rų poras dvi minutes įdėmiai žiūrėti arba į vienas kito rankas arba
į akis. Žiūrėję vienas kitam į akis, vėliau sakėsi jautę didesnį su-
sijaudinimą.
Pasitelkę tobulą įrangą, psichologai šiandien mėgina nustatyti,
su kuriais veido raumenimis susijusios įvairios emocijos (13-3 pav.).
Sunkiai kontroliuojami veido raumenys perteikia emocijų, kurias
kartais mėginame nuslėpti, ženklus. Dažniausiai nesąmoningai
kilstelėta vidinė antakio dalis parodo sielvartą ar susirūpinimą.
Pakelti suraukti antakiai yra baimės ženklas. Dirbtinė šypsena,
pavyzdžiui, tokia, kurią „padarome" fotografui, kyla ir pranyksta
daug greičiau negu nuoširdi (Bugental, 1986) ir gali būti išlaikoma
ilgiau kaip keturias penkias sekundes, o natūrali išraiška per šį laiką
dažniausiai išblanksta. Šie subtilūs emocijas rodantys veido ženklai 13-3 pav. Pauliaus Ekmano šypsenų
galbūt padės sukurti naujus elgesio stebėjimais grindžiamus melo klasifikacijos sistemą sudaro specialus
išaiškinimo būdus. Pavyzdžiui, elektrodai, pridėti prie veido rau- kiekvieno 80 veido raumenų,
dalyvaujančių šypsantis, kodas.
menų, gali užregistruoti nematomas reakcijas į nestiprų emocinį Atkreipkime dėmesį į tai, kokios
dirgiklį (Cacioppo ir kt., 1988). Veido išraiška gali atrodyti visai skirtingos šios šypsenos: a) šypsena,
nepasikeitusi, bet odos įtampos pokyčiai rodo po ja esančių mik- slepianti pyktį (moteris ką tik
sužinojo, kad atleista iš darbo);
roraumenų šypseną ar pyktį atitinkančius judesius.
b) perdėtai mandagi šypsena (vyras
Vis labiau aiškėjant, kad galima bendrauti tylia kūno kalba, linki pacientei gerai praleisti laiką
ėmė rastis mokslinių tyrimų, nagrinėjančių, kaip be žodžių bend- ligoninėje); c) šypsena, sušvelninanti
rauja (arba nebendrauja) pretendentas į darbą ir jį priimantis kritiškus žodžius („Būtų malonu, jei
neateitumėte į repeticiją išgėręs");
asmuo. Išleista populiarių vadovėlių, kurie moko interpretuoti
d) nenori, paklusni šypsena („Spėju,
nežodinius signalus. Gebėjimas „skaityti" jausmus iš subtilių kad neturiu galimybės rinktis, taigi
veido išraiškų, kūno judesių ir bendros laikysenos labai praverčia sutinku").
sudarant verslo sandorį, parduodant produktą ar flirtuojant. Pa-

vyzdžiui, nenustygimas vietoje dažniausiai rodo nerimą arba
nuobodulį. Konkrečiau aiškinti kūno laikyseną, ar gestus yra ri-
zikinga. Tą p ąč emociją-gali atspindėti skirtingos- išraiškos,
pavyzdžiui, priešiškumą gali rodyti ne tik šaltas spoksojimas,
bet ir vengimas žiūrėti į akis. Kita vertus, pati išraiška gali at-
spindėti labai skirtingas emocijas, pavyzdžiui, sukryžiuotos ran-
kos gali reikšti ir susierzinimą, ir atsipalaidavimą.
Kultūra ir emocijų raiška

Gestų reikšmė įvairiose kultūrose yra nevienoda. Psichologas
Otto Klinebergas (1938), skaitydamas kinų literatūrą, pastebėjo,
kad kinai susirūpinę ar nusivylę ploja rankomis, supykę - garsiai
kvatoja „ho-ho", o nustebę - iškiša liežuvį. Panašiai ir Šiaurės
amerikiečiams įprastas iškeltas į viršų nykštys, reiškiantis pri-
tarimą, gali reikšti įžeidimą kitos kultūros žmonėms.
Ar skirtingų kultūrų žmonių veido išraiškos taip pat reiškia
kažką skirtinga? Dvi tyrinėtojų grupės - vienai vadovavo Paulius
Ekmanas ir Wallace Friesenas (1975, 1978), kitai - Carrollis Izar-
das (1977) - atliko tyrimą. Žmonėms iš įvairių pasaulio šalių bu-
vo rodomos įvairias veido išraiškas atspindinčios fotografijos ir
13-4 pav. Kuris veidas reiškia

pasibjaurėjimą, pykti, baimę,
džiaugsmą, liūdesį, nuostabą?
Atsakymus rasite 448 p.
buvo prašoma atspėti, kokias emocijas jos išreiškia. Pamėginkite

ir jūs pasakyti, kurios veido išraiškos atitinka išvardytas emocijas
(13-4 pav.).
Jūs tikriausiai sėkmingai atlikote užduotį. Brazilai ir japonai
šią užduotį atliko panašiai kaip amerikiečiai. Šypsena yra šyp-
sena visame pasaulyje. Tai pasakytina ir apie kitas pagrindines
išraiškas.
Galbūt skirtingų kultūrų žmonės vienodai reiškia emocijas ir
vienodai supranta veido išraiškas todėl, kad visi patiria panašias Nesvarumo būsenoje astronautų
įtakas, pavyzdžiui, amerikiečių kino ir CNN poveikį? Matyt, ne. veidai dėl skysčių, kurie pakyla į
Ekmanas su bendradarbiais, nuvykę pas gana atskirtus Naujosios viršutinę kūno dalį, išpursta.
Gvinėjos žmones, prašė juos išreikšti įvairias emocijas, sakydami, Labai pasunkėja nežodinis
pavyzdžiui, „įsivaizduokite, kad mirė jūsų vaikas". Nufilmavę šių bendravimas ir padidėja
žmonių veido išraiškas, jie tas vaizdajuostes rodė Amerikos stu- nesusipratimų rizika, ypač tada,
dentams, kurie lengvai emocijas atpažino. Įvairių kultūrų žmonės kai įgulą sudaro skirtingų
tautybių žmonės (Gelman, 1989).
labai panašiai parodo, kaip stipriausiai išreiškiama tam tikra emo-
cija arba kaip perteikiamas dviejų emocijų derinys (Ekman ir kt.,
1987). Vaikų - netgi aklų, niekada neregėjusių žmogaus veido -
veido išraiškos yra vienodos (Eibl-Eibesfeldt, 1971). Visame pa-
saulyje nelaimingi vaikai verkia, nepaklusdami purto galvas, šyp-
sosi, kai yra laimingi.
Tai, kad veido raumenys kalba visiems bendra kalba, nebūtų
nustebinę Charleso Darwino. Jis spėjo, kad priešistoriniais laikais,
kai mūsų protėviai dar nebendravo žodžiais, jų gebėjimas veido
išraiška perteikti grėsmę, pritarimą, paklusnumą padėjo jiems
išgyventi. Jis tikėjo, jog šis bendras paveldas lemia tai, kad visi
žmonės pagrindines emocijas išreiškia labai panašiai. Pavyzdžiui,
pašaipoje yra išlikę kai kurių žvėries urzgimo elementų. Šypsena
taip pat yra ne tik emocinis refleksas, bet ir socialinis bendravi-
mas. Kriketo žaidėjas šypsosi ne tada, kai uždirba tašką už smūgį,
o tada, kai pažvelgia į savo komandos draugus (Jones ir kt.,
1991; Kraut ir Johnston, 1979).
Visos kultūros turi universalią nežodinę kalbą, bet jos skirtingai
ją naudoja. Vakarų Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje
ir Šiaurės Amerikoje, kur labiau skatinamas individualizmas,
didesnės stiprios ir ilgai trunkančios emocijos. Šių kultūrų žmonės
daugiau kreipia dėmesį į savo tikslus bei nuostatas ir atitinkamai
reaguoja. Azijos bei Trečiojo pasaulio šalyse labiausiai pabrėžiami
socialiniai santykiai ir žmonių tarpusavio priklausomybė, todėl ten
užuojautos, pagarbos bei gėdos emocijos yra dažnesnės negu
Vakarų šalyse. Be to, šių šalių žmonės daug rečiau ir trumpiau
rodo save išaukštinančias arba neigiamas emocijas, nes tai gali
pakenkti labai sutelktų grupių bendruomeniniam jausmui (Markus
ir Kitayama, 1991; Matsumoto ir kt., 1988).
Veido išraiškos padariniai

Veido išraiška ne tik perteikia emocijas, bet taip pat jas su-
stiprina ir valdo. Darwinas savo knygoje „Žmonių ir gyvūnų emo-
cijų išraiška" (1872) rašė: „laisva emocijų raiška išoriniais ženk-
lais jas sustiprina.... Tas, kuris duoda valią piktiems gestams, dar
labiau sustiprina savo įniršį".
Ar Darwinas buvo teisus? Kartą, važiuodamas automobiliu,
išgirdau per radiją dainuojant „Apsimesk laimingu". „Niekai" -
pamaniau. Bet vis tik patikrinau Darwino hipotezę, ir jūs tai galite
padaryti. Plačiai nusišypsokite. O dabar rūsčiai pažvelkite. Ar
jaučiate skirtumą?
v Daugybės eksperimentų dalyviai jautė skirtumą. Jamesas Lair-
das ir kt. (1974, 1984, 1989), prašydami tiriamųjų „suraukti an-
takius", „sutraukti šiuos raumenis", kol uždės ant veido elektro-
dus, netiesiogiai privertė juos išreikšti nepritarimą. Tiriamieji sakė
iš tiesų jautęsi šiek tiek supykę. Palyginti su šiais „susiraukėliais",
studentai, kurie panašiai buvo priverčiami šypsotis, jautėsi laimin-
gesni, labiau juokėsi iš karikatūrų ir pasakojo malonesnius prisi-
minimus. Panašiai reagavo ir žmonės, kurių buvo paprašyta iš-
reikšti kitas pagrindines emocijas. Žmonės labiau jautė baimę ne-
gu pyktį, pasibjaurėjimą ar liūdesį, kai sukurti baimės išraišką bu-
vo nurodyta taip: „Pakelkite antakius ir plačiai atverkite akis. Tru-
putį atloškite galvą, kad jūsų smakras būtų atkaręs, atpalaiduokite
ir truputį praverkite burną" (Duclos ir kt., 1989). Atliekami ju-
desiai pažadina emocijas.
Šis rezultatas yra neryškus, bet jį galima pastebėti, jeigu tuo
metu nėra išgyvenamos kitos emocijos. Suaktyvinkite šypsenos
raumenis, laikydami rašiklį dantyse (jei rašiklį laikysite lūpose,
suaktyvės nepritarimo išraiškos raumenys) - ir animacinis filmas
jums atrodys linksmesnis (Strack ir kt., 1988). Nuoširdesnė
šypsena, kuri daroma ne tik lūpomis, bet ir pakeltais skruostais,
veikia dar stipriau (Ekman ir kt., 1990). Nuoširdžiai nusišypsokite
kitiems, ir geriau pasijusite patys. Susiraukite ir atrodys, kad visas „Norėdami atsikratyti
nepageidaujamų savo emocijų,
pasaulis atsako tuo pačiu.
turime... stengtis išoriškai reikšti
Kodėl taip yra? Kad atsakytų į šį klausimą, Paulius Ekmanas kitas emocijas - tas, kurias
su bendradarbiais (1983) atliko eksperimentą. Jų tiriamieji buvo norime savyje ugdyti
profesionalūs aktoriai, įvaldę Stanislavskio metodą, t.y. galintys Williamas Jamesas
fiziškai (ir psichologiškai) „tapti" jų vaidinamais herojais. AJctoriai
sukurdavo išraišką ir išlaikydavo ją apie 10 sekundžių, kol tyri-
nėtojai matuodavo pulso ir pirštų temperatūros pokyčius. Kai ti-
riamieji vaizdavo išgąstį, jų pulsas padažnėjo maždaug aštuoniais
tvinksniais per minutę, o pirštų temperatūra nepakito. Vaizduojant
pyktį, pulsas padažnėjo ir pirštų temperatūra pakilo, tarsi jie iš
tiesų būtų karštakošiai. Atrodo, kad veido išraiška perduoda sig-

nalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai rea-
guoja. Šis eksperimentas rodo, kaip „grįžtamasis ryšys iš veido"
veikia mūsų emocijas ir dar kartą įrodo, kad skirtingos emocijos
lydi šiek tiek skirtingas kūno būsenas. Sara Snodgrass ir kt. (1986)
tą patį nustatė stebėdama vaikščiojimą. Jūs galite atkartoti jos
tiriamųjų patirtį. Keletą minučių eikite mažais žingsneliais, vilk-
dami kojas ir nudelbę į žemę akis. Paskui pradėkite eiti dideliais
žingsniais, mosikuodami rankomis ir žiūrėdami sau tiesiai prieš
akis. Ar nepraskaidrėjo jūsų nuotaika pakeitus eiseną?
Jei priimame prielaidą, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, tai
kitų išraiškos mėgdžiojimas turėtų padėti mums pajausti tai, ką
jaučia kiti. Tuo įsitikinti vėl padeda laboratoriniai įrodymai. Kath-
leen Burns Vaugh ir Johnas Lanzetta (1981) prašė kai kuriuos ty-
rime dalyvavusius studentus padaryti skausmingą išraišką kiek-
vieną kartą, kai žmonės, kuriuos jie stebėjo, tariamai gaudavo
elektros smūgį. Stebėtojai, kurie vaizdavo skausmą, po kiekvieno
tariamo smūgio labiau prakaitavo ir jų širdis dažniau plakė. Taigi,
jei norite labiau įsijausti, t. y. jausti, ką jaučia kiti, pamėginkite
imituoti kitų žmonių veido išraišką. Darant tai, ką kiti daro, galima
pajausti tai, ką kiti jaučia.
EMOCIJŲ IŠGYVENIMAS
Emocijas sudaro ne tik fiziologinis sužadinimas ir išraiška, bet
taip pat mūsų sąmoningi išgyvenimai. Mūsų jausmai yra „neaiškūs
ir sumišę" - rašė Benjaminas Constantas de Rebecque 1816 metais.
Norėdami prasklaidyti neaiškumą, psichologai prašo žmonių pa-
pasakoti apie įvairias išgyvenamas emocijas.
Estai, lenkai, graikai, kinai ir kanadiečiai - visi apibūdino emoci-
jas dviem matmenimis: maloni-nemaloni ir stipri-silpna (Russell
ir kt., 1989). Emocijų stiprio atžvilgiu, pavyzdžiui, „siaubo apimtas"
reiškia labiau išgąsdintas negu išsigandęs, įsiutęs - „piktesnis negu
piktas". Prie šių dviejų matmenų galėtume pridėti ir trečiąjį - truk-
mę. Bent jau amerikiečiams ir japonams džiaugsmo bei liūdesio
emocijos trunka ilgiau negu pykčio ir kaltės, o šios - ilgiau negu
baimės ir pasibjaurėjimo emocijos (Matsumoto ir kt., 1988).
Kiti psichologai mėgino išskirti biologiniu, veido išraiškos ir
išgyvenimo atžvilgiu skirtingas emocijas. Carrollis Izardas (1977)
mano, kad yra dešimt pagrindinių emocijų (džiaugsmas, susido-
mėjimas-susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurė-
jimas, neapykanta, baimė, gėda ir kaltė). Dauguma jų būdingos
13-5 pav. Natūralios kūdikių

emocijos. Norėdamas nustatyti nuo
pat gimimo turimas emocijas,
Carrollis Izardas analizavo kūdikiu
veido išraiškas. Čia parodyta:
a - džiaugsmas (lūpose šypsena,
skruostai pakelti, akyse ugnelė);
b - pyktis (antakiai suraukti ir
nuleisti, žvilgsnis Įsmeigtas, burna
kvadrato formos); c - susidomėjimas
(antakiai pakelti arba suraukti, burna
apvali, lūpos gali būti sučiauptos);
d - pasibjaurėjimas (nosis suraukta,
viršutinė lūpa pakelta, liežuvis
iškištas); e - nuostaba (antakiai
pakelti, akys plačios, burna ovalo
formos); f - sielvartas (akys
užmerktos, burna kvadrato formos
e f g h
kaip ir supykus); g - liūdesys (vidine
antakių pusė pakelta, lūpų kampučiai
nuleisti žemyn); h - baimė (antakiai
jau kūdikiams. Kitos emocijos esančios- šių deriniai, pavyzdžiui, tiesūs, suraukti ir pakelti į viršų, akiu
meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo-susijaudinimo derinys. vokai pakelti, lūpų kampučiai
atitraukti).
Panagrinėkime tris iš dešimties pagrindinių emocijų: baimę,
pyktį ir džiaugsmą. Kokios yra šių emocijų funkcijos? Nuo ko
priklauso jų išgyvenimas?
Baimė
Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą
ir užvaldyti mūsų mintis. Žmonės gali būti iš tiesų mirtinai išgąs-
Atsakymai į klausimus, pateiktus
dinti. Baimė taip pat gali būti užkrečianti. 1903 metais, kai užsi- 13-4 pav. Iš kairės į dešinę:
degė teatras Čikagoje, kažkas riktelėjo „Gaisras". Eddie Foy, ko- viršuje - džiaugsmas, pyktis,
mikas, tuo metu buvęs scenoje, stengėsi nuraminti minią, šauk- liūdesys, apačioje - nustebimas,
damas: „Nesijaudinkite. Nėra jokio pavojaus. Ramiau!" Deja! Mi- pasibjaurėjimas, baimė.
nioje kilo panika. Jau po dešimties minučių atvyko ugniagesiai
ir užgesino liepsną, tačiau per tą laiką žuvo daugiau kaip 500 žmo-
nių, ir dauguma jų buvo sutrypti ar užduso paniškoje spūstyje. Kū-
nų krūvos laiptų aikštelėse siekė net 1,5 m ir daugiau, ir ant dau-
gumos žmonių veidų matėsi batų kulnų žymės (Brown, 1965).
Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji pa-
rengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaiz-
duojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautai. Baimė
susižeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar kerš-
to, stengiamės nepakenkti vienas kitam.
Ralphas Waldo Emersonas teigia, jog žmonės gali bijoti beveik „ Tas, kuris bijo pakliūti į spąstus,
niekada nepaklius įjuos".
visko - „bijoti tiesos, bijoti likimo, bijoti mirties, bijoti vienas Publilius Syrus „Sentencija", 4 3 m.pr. Kr.
kito". Kodėl mes taip visko bijomės? Psichologai pastebi, jog mes
išmokstame beveik visko bijoti. Prisiminkime iš 8 skyriaus „Mo-
kymasis": šunys išmoksta bijoti neutralių dirgiklių, susijusių su
smūgiu, kūdikiai pradeda bijoti kailinių daiktų, jei jie susiję su
gąsdinančiais garsais, ir suaugusiesiems kelia siaubą atsitiktiniai
dirgikliai, jei jie susiję su traumuojančiu prievartavimo išgyve-
nimu. Dėl tokio sąlygojimo trumpas natūraliai skausmą ir baimę
keliančių reiškinių sąrašas labai pailgėja - bijome važiuoti ar
skristi, bijome pelių ar tarakonų, bijome atviros ar uždaros erdvės,
bijome nesėkmės, bijome kitos rasės ar tautos.
Mokymasis stebint dar pailgina šį sąrašą. Susan Minekai (1985)
parūpo, kodėl beveik visos laisvėje gyvenančios beždžionės bijo
gyvačių, o beždžionės, užaugintos laboratorijoje, jų nebijo. Tik-
riausiai daugumos laukinių beždžionių gyvatės nebuvo įkandusios.
Ar galėjo jos išmokti bijoti stebėdamos? Norėdama tai išsiaiškinti,
Susan Mineka atliko eksperimentą su šešiomis laisvėje gyvenu-
siomis beždžionėmis (visos jos labai bijojo gyvačių) ir jų labora-
torijoje užaugintais palikuonimis (nė vienas jų gyvačių nebijojo).
Jaunesnės beždžionės, kartotinai stebėdamos savo tėvus ar bendra-
amžius, atsisakančius imti maistą gyvatės akivaizdoje, pačios pra-
dėjo jų smarkiai bijoti. Patikrinus po trijų mėnesių, buvo nusta-
tyta, kad jų išmokta baimė nebuvo išnykusi. Taigi, matyt, mūsų
baimės atspindi ne tik mūsų pačių praeities traumas, bet ir mūsų
tėvų bei draugų baimes.
Be to, gali būti, kad mes biologiškai esame pasirengę išmokti
bijoti kai kurių dalykų greičiau negu kiti gyvūnai. Mes greit iš-
mokstame bijoti gyvačių, vorų, stačių skardžių - šios baimės galbūt
ir padėjo mūsų protėviams išlikti. Mes mažiau linkę bijoti auto-
mobilių, elektros, bombų ir klimato atšilimo, kurie gerokai pavojin-
gesni šiuolaikinei visuomenei (Lumsden ir Wilson, 1983; McNally,
1987). Perėmę akmens amžiaus baimes, mes esame nepasirengę
tobulos technikos keliamiems pavojams.
Kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms kilti patirtis turi
labai mažą įtaką arba visai jos neturi. Donaldą Hebbą (1980)
nustebino suaugusių šimpanzių reakcija, kai jis parodė joms iš
molio nulipdytą šimpanzės galvą. Kilo sąmyšis: „kai kurios jų
šaukė, kitos tuštinosi, trečios - spruko iš aptvaro į vidinį narvą,
iš kur negalėjo matyti molinės galvos; tos, kurios pasiliko, susibūrė
aptvaro gale, įsmeigusios žvilgsnius į mano rankose laikomą mo-
linę galvą" (60 p.). Tokį gyvulių siaubą galima palyginti su dau-
gumai žmonių kylančiu siaubu, kai jie pirmą kartą pamato numi-
rėlį arba į gabalus sudraskytą žmogaus kūną.
Žinoma, kai kurie žmonės tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, vorų,
bijo labiau nei kiti. Stipri tam tikrų konkrečių dalykų baimė kai
kuriuos žmones visiškai išmuša iš vėžių. Kiti žmonės labai bijo
grėsmingų ar juos trikdančių situacijų. Dar kiti - narsūs herojai
ar žiaurūs nusikaltėliai - bijo mažiau. Astronautai ar nuotykių

ieškotojai, kurie nepraranda galvos ir veikia šaltai bei tikslingai
net ir didžiausio streso sąlygomis, atrodo, tiesiog klesti rizikuo-
dami. Tokie yra ir apgavikai ar žmogžudžiai, kurie suvilioja savo
būsimąsias aukas nė truputėlio nesijaudindami: laboratorinių
bandymų metu jiems beveik nekelia baimės garsas, įspėjantis
apie būsimą skausmingą elektros smūgį. Tokį bailumą arba
bebaimiškumą formuoja mūsų patirtis, bet turi įtakos ir genai.
Net ir atskirai auginamų tapačių dvynių baimingumas yra pa-
našus (Lykken, 1982).
Pyktis
Išminčiai sako, kad pyktis - tai „trumpa beprotybė" (Horace,
65-8 m. pr. Kr.), kai „žmogus netenka proto" (Virgil, 70-19 m.
pr. Kr.). Pyktis gali būti „žalingas daug labiau negu jį sukėlusi
žala" (Thomas Fuller, 1654-1734). Tačiau kiti išminčiai teigia,
jog „kilnus pyktis" (William Shakespeare, 1564-1616) „bet kurį
bailį padaro drąsuoliu" (Cato, 234-149 m. pr. Kr.) ir „sugrąžina
jam galią" (Virgil).
Kodėl mes supykstame? Norėdamas tai išsiaiškinti, Jamesas
Averillis (1983) paprašė daugelio žmonių prisiminti ar kruopščiai
užrašinėti savo pykčio išgyvenimus. Dauguma apklaustųjų sakė,
jog bent nestipriai supyksta keletą kartų per savaitę; kai kurie su-
pyksta ir keletą kartų per dieną. Dažniausiai pyktis buvo reakcija
į suvoktą draugo ar mylimo žmogaus nusikaltimą. Ypač dažnai
pykstama, kai kito žmogaus veiksmas laikomas sąmoningu, ne-
teisingu ir išvengiamu. Tačiau ir neapkaltinami nemalonumai -
Būdami nuolat priešiškai
šlykštūs kvapai, aukšta temperatūra, skausmas ir kančia - taip pat nusiteikę, galime susirgti širdies
gali sukelti pyktį (Berkowitz, 1990). liga.
Ką supykę žmonės daro? Ką jie turėtų daryti? Kai pyktis
sukelia fizinę ar žodinę agresiją, dėl kurios vėliau gailimasi, jis
rodo netinkamą prisitaikymą. Tačiau Averillio tiriamieji teigė, jog
supykę jie greičiau aiškina, o ne įžeidinėja. Pyktis dažnai leisdavo
jiems apsvarstyti dalykus su nusikaltusiu asmeniu ir taip sumažinti
susierzinimą. Tokia kontroliuojama pykčio išraiška yra daug „Pyktis nepraeis tol, kol protas
tinkamesnė negu priešiški pykčio protrūkiai ar tiesiog viduje už- puoselės mintis apie apmaudą".
Buddha, 5 0 0 m. pr. Kr.
gniaužtas pyktis. Poetas Williamas Blake (1757-1827) rašė:
Aš pykau ant savo priešo.
Aš to nesakiau, bet įniršis dar sustiprėjo.
Aš pykau ant savo draugo.
Aš išliejau savo įniršį, ir jis praėjo.

Kai kuriose populiariosiose knygose ir straipsniuose apie agre-

siją kartais patariama, jog geriau net priešiški pykčio protrūkiai
negu jo sulaikymas. Jei romėnų valstybės veikėjas Seneca buvo
teisus, sakydamas, kad „paslėptas pyktis kenkia", tai ar susierzinę
mes turėtume nesivaržydami keiktis, viską išrėžti žmogui, kerš-
tauti? Ar Ann Landers (1969) buvo teisi, tvirtindama, kad „vaikus
reikia mokyti išlieti savo pyktį"?
Toks patarimas būdingesnis individualistinėms kultūroms, ta-
čiau jis retai būtų girdimas kultūrose, kuriose žmonių tapatybė yra
labiau susijusi su grupe. Žmonės, kurie stipriau jaučia savo
tarpusavio ryšius, mano, kad pyktis kelia grėsmę grupės darnai
(Markus ir Kitayama, 1991). Pavyzdžiui, Taityje žmonės mokosi
būti taktiški ir švelnūs. Japonai nuo pat kūdikystės gerokai rečiau
rodo pyktį nei amerikiečiai.
Patarimas „išlieti pyktį" remiasi prielaida, kad, reiškiant emo-
cijas atsipalaiduojama arba kyla katarsis. Hipotezė apie katarsį
teigia, kad pyktis sumažėja, jei jis yra „išleidžiamas" agresyviu
veiksmu ar fantazuojant. Tyrinėtojų nuomone, kartais taip būna.
Žmonės, atkeršiję tiems, kurie juos supykdė, iš tikrųjų nurimsta,
jei jie tiesiogiai „atsilygina" tam, kuris juos suerzino, j ei jų kerštas
atrodo pateisinamas ir jei jų taikinys nėra gąsdinantis (Geen ir
Quanty, 1977; Hokanson ir Edelman, 1966). Trumpai tariant,
išreikšdami savo pyktį, galime laikinai nusiraminti, jei tai nepa-
lieka kaltės ar nerimo jausmų.
Tačiau kartais pyktis pagimdo dar daugiau pykčio. Pirma, jis gali
paskatinti kerštą, tuo nedidelį prieštaravimą išplėtodamas į didelį
priešiškumą. Antra, pradėtas reikšti pyktis gali dar sustiprėti. (Pri-
siminkime Darwino prielaidą, kad agresyvūs gestai gali padidinti
pyktį.) Ebbe Ebbesenas ir jo kolegos (1975) tuo įsitikino, apklausę
100 inžinierių ir technikų, kuriuos iš darbo atleido viena oro erdvės
kompanijų. Kai kuriems jų buvo duoti klausimai, „paleidžiantys"
priešiškumą, pavyzdžiui: „Kokius prisimenate atvejus, kai kom-
panija elgėsi su jumis neteisingai?" Įdomu, ar ši galimybė „nuleisti"
priešiškumą sumažino jį, kai žmonės vėliau pildė klausimyną, ver-
tinantį jų nuostatas į kompaniją? Visiškai priešingai. Mažiau prie-
šiškumo rodė tie, kurie neturėjo progos „nuleisti" savo pyktį.
Taigi, „garo nuleidimas", laikinai nuraminęs piktą žmogų, gali
dar labiau padidinti glūdintį priešiškumą. Žmones raminantys
pykčio protrūkiai gali būti pastiprinantys veiksniai, todėl formuoti
įpročius. Jei, plūsdami teisėjus, krepšinio treneriai gali šiek tiek
sumažinti savo įtampą, tai tikėtina, kad kitą kartą, pajutę įtampą
ir susierzinę, jie vėl pratrūks pykčiu. Tikėtina, kad ir jūs supykę
darysite tai, ką darėte „nuleisdami" pyktį anksčiau.
16. 1909
Kaip geriausiai valdyti pyktį? Tyrinėtojai siūlo keletą būdų. Pir-

ma, laukdami sumažinkite pykčio fiziologinį sužadinimą. Carolis
Tavrisas (1982) pastebėjo: „Žmogaus organizmą galima lyginti su
strėle: pakilusi ji turi nusileisti. Jei pakankamai išlauksite, bet koks
emocinis sužadinimas nurims". Antra, pasistenkite nepykti dėl
kiekvienos smulkmenos, bet nebūkite ir pasyviai paniuręs, nes tai
tik dar kartą sukels kažkieno pyktį. Nebūkite panašūs į tuos, kurie,
malšinę savo jausmus į daugelį erzinančių dalykų, galiausiai
perdėtai sureaguoja į vienintelį įvykį (Baumeister ir kt., 1991). Iš-
liekite savo pyktį, grodami kokiu nors instrumentu, mankš-
tindamiesi arba patikėdami savo jausmus draugui ar dienoraščiui.
Kaip jau buvo rašyta, pyktis gali pagerinti tarpusavio santy-
kius, kai jis išreiškia skriaudą tokiu būdu, kuris skatina žmones
susitaikyti, o ne kerštauti. Būtįjnandagiam - tai ne tik gebėti
nuslėpti nedidelį susierzinimą, bet ir perteikti aiškiai bei įtikinamai
tai, kas svarbu. Nekaltinantis pasakymas apie savo jausmus -
galbūt leidžiantis partneriui sužinoti, kad „aš labai susierzinu, kai
randu paliktus neišplautus indus", gali padėti išspręsti konfliktus,
keliančius pyktį.
Laimė
„Siekti laimės, būti laimingam, norėti susigrąžinti prarastąją
laimę visais laikais yra slaptas daugumos žmonių visos veiklos
motyvas", - rašė Williamas Jamesas (1902, p. 76). Taigi visiškai
suprantama, kad ir spalvos, kuriomis mes piešiame pasaulį, taip
pat priklausys nuo to, laimingi ar nelaimingi mes esame. Laimingi
žmonės suvokia, kad pasaulis yra saugesnis (Johnson ir Tversky,
1983), jie daug lengviau priima sprendimus (Isen ir Means, 1983),
daug palankiau vertina priimamus į darbą žmones (Baron, 1987),
apskritai yra labiau patenkinti savo gyvenimu (Schwarz ir Clore,
1983). Kai nuotaika niūri, visas gyvenimas atrodo slegiantis; kai
tik ji praskaidrėja, kitaip imami vertinti santykiai su žmonėmis,
savivaizdis, viltingesnė atrodo ateitis.
. Be to, - ir tai yra vienas svarbiausių psichologijos atradimų -
būdami laimingi, mes noriau padedame kitiems. Daugelis tyrimų
rodo, jog žmonės, patirdami nuotaiką keliančius įvykius, pavyz-
džiui, radę pinigų, sėkmingai atlikę svarbią užduotį, prisiminę
laimingą įvykį, yra labiau linkę duoti pinigų, pakelti kažkieno nu-
mestus popierius, skirti kitiems savo laiką ir 1.1. Tai vadinamasis
„gerai jautiesi - gerai elgiesi" reiškinys (Salovey, 1990).
Psichologai, ieškodami, kur glūdi laimingumo šaknys, tyrė
veiksnius, turinčius įtakos ir laikinai nuotaikai, ir ilgalaikiam pasi-
tenkinimui gyvenimu. Išanalizavę žmonių kasdienių nuotaikų apra-
šymus, psichologai nustatė, kad įtampos kupini reiškiniai,
pavyzdžiui, ginčas, vaiko liga, sugedęs automobilis, blogina nuo-

taiką. Čia nieko nuostabaus. Kitą dieną beveik visada tamsa
išsisklaido. Ir dar. Žmonės linkę po blogų dienų atsigauti taip, kad
kitą dieną nuotaika būna geresnė negu paprastai (Bolger ir kt.,
1989; Stone ir Neale, 1984). Ar j ū s savo g y v e n i m e esate tai
pastebėję? Ar, būdami blogos nuotaikos, tikitės, kad atsigausite po
dienos ar dviejų? Ar pakilią nuotaiką j u m s taip pat sunku ilgiau „Raudoti galima visą naktį, bet,
išlaikyti? patekėjus saulei, ateina
Nei užsitęsęs sielvartas, netekus artimo žmogaus, nei ilgai trun- džiaugsmas ".
Psalmės 30:5
kantis nerimas po asmeninės traumos, pavyzdžiui, vaikui padarytos
skriaudos ar išprievartavimo, netgi patirtas karo siaubas ar tragedija
neslegia mūsų amžinai. Tai netikėta, bet taip yra. Apakę ar supa-
ralyžiuoti žmonės dažniausiai atgauna beveik normalų kasdienio
laimingumo jausmą. Pavyzdžiui, fiziškai sveiki Ilinojaus universi-
teto studentai savo laimingumą apibūdina taip: 50% laiko - esą lai-
mingi, 22% - nelaimingi, 29% - nei laimingi, nei nelaimingi. Ne-
įgalūs studentai savo emocijas vertino labai panašiai, jų vertinimai
nesiskyrė daugiau kaip 1% (Chwalisz ir kt., 1988). Be to, studentai
mano, kad jų neįgalūs draugai yra taip pat laimingi kaip ir sveikieji
(Allman, 1989). Dramatiškai teigiamų įvykių įtaka taip pat yra
laikina: kai žmonėms, laimėjusiems loterijoje, euforijos antplūdis
nuslūgsta, jie dažniausiai mano, kad jų bendras laimingumo jaus-
mas nepakito (Brickman ir kt., 1978).
Tyrimai patvirtina, jog laimės jausmui nepakanka vien pasitu-
rinčiai gyventi. Daugelis žmonių (tarp jų ir pirmakursiai studen-
tai, kaip parodyta 13-6 pav.) mano, kad jie būtų laimingesni, jei
13—6 pav. Ar šiandien studentai labiau

vertina materialines gėrybes? Per 8-ąjį
ir 9-ąjį dešimtmečius kasmet apklausus
daugiau kaip 200 000 stojančiųjų į
Amerikos universitetus, paaiškėjo, jog
didėja jų troškimas praturtėti (iš Dey
ir kt., 1991).
turėtų daugiau pinigų. (Jalbūt laikinai jie būtų laimingesni. Tačiau

ilgainiui didesnis turtas ryškesnės įtakos laimingumui Tiedaro. Tie,
kurie turi labai daug pinigų, nėra laimingesni už tuos, kurie jų turi
tik tiek, kiek reikia būtiniems dalykams. Analizuojant vienos šalies
duomenis, galima pastebėti, kad turtingesni žmonės truputį laimin-
gesni negu vargšai. Tačiau žmonės, gyvenantys turtingesnėse šalyse,
beveik nesijaučia esą labiau patenkinti gyvenimu negu tie, kurie
gyvena skurdesnėse šalyse. Aštuntojo dešimtmečio viduryje apklau- įsidėmėkite, kad žmonių
sus 160 000 europiečių, paaiškėjo, kad danai, šveicarai, airiai bei gebėjim as ja us t is la im inga is
olandai jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu negu neturtingose šalyse nepateisina
skurdo, kaip ir vergų gebėjimas
prancūzai, graikai, italai ir vokiečiai. Šie painūs tautiniai skirtumai
būti laimingais nepateisina
neatspindi pragyvenimo lygio skirtumų (Inglehart, 1990). Pavyz-
vergovės.
džiui, vokiečių pajamos du kartus viršija airių pajamas; tačiau me-
tai iš metų airiai jautėsi vis laimingesni.
Galime ir savęs paklausti, ar tuomet, kai padidėjo mūsų paja-
mos, mes pasijutome laimingesni. Amerikiečių patirtis rodo, kad
taip nėra. Per pastaruosius tris dešimtmečius amerikiečių perkamoji
galia padvigubėjo. 1957 metais vidutinės vieno amerikiečio paja-
mos, išreikštos 1990 metų doleriais, buvo 7500 dolerių, o 1990
metais jos jau viršijo 15 000 dolerių. Ar dėl to, kad gerokai daugiau
ką už šiuos pinigus galima nupirkti - dvigubai daugiau automobilių
vienam gyventojui, spalvotų televizorių, vaizdo magnetofonų,
kompiuterių, mikrobangių krosnelių, autoatsakiklių, - nusiperkama
ir daugiau laimės? Kaip matyti 13-7 pav., vidutinis amerikietis
dabar yra dvigubai turtingesnis, tačiau nėra laimingesnis. 1957
metais, taip pat kaip ir 1990 metais, tik vienas iš trijų teigė, jog
yra „labai laimingas". Ir iš tikrųjų vis didėjantis depresijų skaičius
Amerikoje rodo, kad nelaimingų amerikiečių daugėja. Tai jaudina
i ^ r i e š t a r a u j a plačiai pripažintam materializmui, bet kaip mes
galime paneigti tai, kad sparti visuomenės ekonomikos plėtra ne-
pagerina jos moralinės būsenos.
Yra du psichologijos dėsniai, kuriais remiantis, galima paaiš-
kinti, kodėl, turėdami daugiau pinigų, „nenusiperkame" daugiau
laimės, o tik laikiną pakilimą, kodėl atrodo, kad mūsų emocijos
„Laimė niekada ilgai netrunka
tarsi pritvirtintos prie elastingų diržų, kurie traukia mus atgal ir Scncca „Agamemnonas", 60 m. po Kr.
iš aukštumų, ir iš duobių. Abu šie dėsniai, tik savaip, teigia, jog
laimės jausmas yra santykinis.
PRISITAIKYMO LYGIO DĖSNIS: LAIMĖ YRA SUSIJUSI SU

MŪSŲ ANKSTESNE PATIRTIMI. Tai, kaip mes vertiname įvairius
dirgiklius, priklauso nuo to, ką anksčiau patyrėme. Remdamasis
patirtimi, kiekvienas žmogus susikuria savo „neutralaus" verti-
nimo lygius - tokius, kai garsai neatrodo nei garsūs, nei tylūs,
šviesa - nei ryški, nei blanki, įvykiai - nei malonūs, nei nema-
1 3 - 7 pav. Ar pinigai atneša laimę?

Žinoma, pinigai kartais padeda
išvengti nemalonumų. N u o 1950 metų
amerikiečių perkamoji galia
padvigubėjo, tačiau jų laimingumo
savistata beveik nepakito [ D u o m e n y s
apie laimę iš Niemi (1989) ir T.Smith
(1990); duomenys apie pajamas
paimti iš JAV Statistikos istorijos ir
e k o n o m i k o s rodmenų].
lonūs. Tada ir pastebima nukrypimų į vieną ar kitą pusę nuo šių

lygių, ir į juos reaguojama.
Taigi, jei padidėja mūsų pajamos, pažymių vidurkis ar autori-
tetas, mums iš pradžių labai malonu. Tačiau gana greitai mes pri-
prantame prie savo naujo laimėjimų lygio, pradedame laikyti jį
normaliu ir reikalauti kažko dar, kas mus mestelėtų į kitą laimės
bangą. Iš savo vaikystės prisimenu tą džiaugsmą, kai mano šeima
žiūrėdavo juodai baltą 30 cm įstrižainės televizorių. Dabar, jei
dingsta spalvos iš mano 65 cm įstrižainės televizoriaus, aš jau-
čiuosi ribojamas. Pripratęs prie geresnio, aš neigiamai imu ver-
tinti tai, kas kažkada buvo teigiama patirtis. Tai, kas vakar buvo
„Ilgainiui malonumai nebeteikia
prabanga, šiandien tapo būtinybe.
džiaugsmo... Mums malonu, kai
Pamokymas: pasitenkinimas ir nepasitenkinimas, sėkmė ir ne- kažkas keičiasi į gera, ir
sėkmė - visa tai reliatyvu ir susiję su mūsų netolima praeitimi. nebesidžiaugiame, kai nuolat
Vadinasi, mes niekada nesukursime Žemėje socialinio rojaus esame patenkinti".
(Campbell, 1975). Įsivaizduokite tokį utopinį rytą, kai atsikeliate, N i c o Frijda, 1988
o pasaulyje išnykusios visos sąskaitos, ligos, kažkas myli jus visa

širdimi, - tačiau jūs greitai pertvarkytumėte savo prisitaikymo lygį.
Netrukus jūs vėl kartais būtumėte patenkinti (kai laimėjimai pra-
noktų lūkesčius), kartais jaustumėte netektį (kai nepasieksite to,
ko tikėjotės), o kartais viską vertinsite neutraliai. Tai padeda pa-
aiškinti, kodėl, neatsižvelgiant į pergalingą ar tragišką tikrovę,
žmonės, išlošę milijoną dolerių loterijoje, ir žmonės, suparalyžiuoti
ir negalintys judėti, savo laimingumą vertina panašiai. Tuo taip pat

galima paaiškinti tai, kodėl nepasotinamai trokštama materialių da-
lykų. Ir tai, kodėl Imelda Marcos, buvusio Filipinų prezidento žmo-
na, apsupta skurdo, o pati gyvendama prabangiai, nusipirko 2700 „Aš taip pat supratau, kodėl
porų batų, kuriuos ji vargu ar apsiaus bent kartą per visą savo gyve- žmonės taip sunkiai dirba
nimą. Kai nugalėtojas turi valstybinį postą, o savininką užvaldo trokšdami sėkmės: todėl, kad jie
aistra vis daugiau turėti, prisitaikymo lygis išeina iš ribų. pavydi daiktų, kuriuos turi jų
kaimynai. Tačiau tai beprasmiška.
Kai laimės siekiama kuriant savo materialinę gerovę, reikia vis
Tai tas pat, kas gaudyti vėją.
daugiau ir daugiau daiktų. Rašytojas C.S.Lewisas knygos „Nar-
Geriau turėti nedaug ir ramiai
nijos kronikos" pabaigoje dangų aprašo kaip vietą, kur visą laiką gyventi, negu nertis iš kailio
plinta gėris, o „gyvenimas yra niekada nesibaigiantis pasakojimas, mėginant pagauti vėją".
kurio kiekvienas skyrius yra geresnis už prieš tai buvusį". Gyve- Ecclcsiastes 4:4
nant žemėje, neišvengiamos sėkmės ir nesėkmės, todėl negalime

visą laiką jaustis pakiliai.
SANTYKINĖS NETEKTIES DĖSNIS: LAIMĖS JAUSMAS SIEJASI

SU KITŲ ŽMONIŲ LAIMĖJIMAIS. Norėdami paaiškinti kareivių,
tarnavusių JAV oro pajėgose per Antrąjį pasaulinį karą, frustraci-
ją, tyrėjai sukūrė santykinės netekties sąvoką (tai suvokimas, kad
mūsų padėtis blogesnė negu tų, su kuriais save lyginame). Nors
kareiviai gana greitai gaudavo paaukštinimą, dauguma jų buvo tuo
nusivylę (Merton ir Kitt, 1950). Tikriausiai žinojimas, kad daugelis
būna paaukštinti, padidino kareivių lūkesčius. Tačiau kai lūkesčiai
yra didesni nei laimėjimai, kyla frustracija. Beisbolo žaidėjui Jose
Canseco, pasirašiusiam su Oklendo (Oakland) sporto klubu metinę
Lyginimo su kitais poveikiu
4,7 milijonų JAV dolerių sutartį, kitas jo komandos draugas Rickey galima aiškinti tai, kad mokiniai
Hendersonas ėmė atvirai reikšti nepasitenkinimą savo trijų mili- aukščiau vertina savo mokslumo
jonų JAV dolerių metiniu užmokesčiu. Jis atsisakė laiku atvykti į gebėjimus, kai lanko mokyklas,
pavasario treniruotę, pareikšdamas, kad jo sutartis neteisinga kur dauguma mokinių neturi
(King, 1991). ypatingų gabumų (Marsh ir
Parker, 1984). Tikriausiai
Tokie lyginimai padeda suprasti, kodėl bet kurios šalies vidu-
mokydamiesi vidurinėje
tines ir dideles pajamas turintys žmonės yra šiek tiek labiau pa-
mokykloje buvote tarp geriausių
tenkinti gyvenimu negu santykinai skurdžiau gyvenantys, su klasėje, bet, įstoję į universitetą,
kuriais jie gali save palyginti (Diener, 1984). Tačiau pasiekus galite pasijusti prastesni, jeigu
vidutinį pajamų lygį, dar daugiau didėjančios pajamos didesnės čia susirenka visi buvę geriausi.
įtakos laimingumui neturi. Kodėl? Todėl, kad lipdamas sėkmės
laiptais, žmogus lygina save su tais, kurie yra pasiekę tokį pat arba
aukštesnį lygį (Gruder, 1977; Suis ir Tesch, 1978). Rickey Hen-
dersonas save lygino su Jose Canseco. Bertrandas Russeiiis (1930,
68-69 p.) rašė: „Napoleonas pavydėjo Cezariui, Cezaris - Alek-
sandrui, o Aleksandras, drįsčiau manyti, pavydėjo Herkuliui, kuris
niekada neegzistavo. Mūsų laimėjimai nepadeda atsikratyti
pavydo jausmo, nes visada gyvenime ar legendose atsiras žmogus,
pasiekęs didesnės sėkmės už mus".
13 SKYRIUS Emocijos
IŠ ARČIAU. P r i e š i n g ų p r o c e s ų teorija
Prisitaikymo lygio dėsnis padeda paaiškinti, kodėl su parašiutu, silpnėja kartojantis šiems įvykiams. Tai
per ilgą laiką tarp mūsų emocinių pakilimų ir nusi- padeda paaiškinti narkotikų toleravimą. (Kartojant iš
leidimų įsivyrauja pusiausvyra. Pensilvanijos univer- pradžių patirtas malonumas silpnėja.)
siteto psichologas Richardas Solomonas (1980) Kartojantis įvykiams, tolesnė reakcija, pavyz-
mano, kad ir per trumpą laiką susidaro pusiausvyra džiui, skausmas nustojus vartoti narkotikus arba
tarp emocijų, ir mėgina tai paaiškinti. Jis atkreipia pogimdyminė euforija, išlieka stipri arba dar labiau
dėmesį į tai, kad už patirtus malonumus reikia užmo- sustiprėja (13-8 pav. b). Tuo aiškinamos pagirios
kėti, o už kančias būna atlyginta. Už narkotikų sukeltą po narkotikų (priešinga emocija „sutriuškina" pra-
pakilią būseną mokama nemalonumu, kuris jaučiamas dinį malonumą ir užtrunka tam tikrą laiką) ir priklau-
pasibaigus jų poveikiui. Po sunkių fizinių pratimų ar somybė nuo narkotikų (reikia vis daugiau narkotikų,
kančių, patirtų karštoje saunoje - malonus geros savi- kad būtų numalšintas skausmas, kylantis dėl absti-
jautos jausmas. nencijos).
Remdamasis laboratoriniais žmonių ir gyvūnų Solomonas pažymi, kad priešingų procesų teori-
emocijų tyrimais, Solomonas teigia, kad kiekviena ja - tai gera žinia puritonams, bet bloga žinia hedo-
emocija sukelia priešingą emociją. Tai jis vadina nistams. Tie, kurie vaikosi malonumų, vėliau už juos
priešingų procesų teorija. Įsivaizduokite, kad jūs pir- turi sumokėti, o kartojant malonumas silpnėja. Kiek-
mą kartą gyvenime rengiatės šuoliui su parašiutu. vienas veiksmas turi atoveiksmį. Senas ispanų
Solomonas pasakytų, kad pagrindinė emocija, kurią posakis tarsi numatė priešingų procesų teoriją: „Imk
jūs patiriate prieš šuolį, - baimė - sukelia priešingą viską, ko nori" - tarė Dievas. - „Imk ir sumokėk už
emociją - pakilią nuotaiką - leidžiantis. Kai suakty- tai". Antra vertus, tie, kurie kenčia, gaus atpildą. Ken-
vėja priešinga emocija, kuri galbūt kontroliuoja pra- tėk - ir tau bus atlyginta.
dinę emociją, pajuntate, kad pradinė emocija susilp- Peržvelgus psichologijos visumą, išryškėja svar-
nėja. Šiai susilpnėjus, priešinga emocija dar tam tikrą bus dėsnis: žmogaus prigimtis - tai priešybių mūšio
laiką išlieka (13-8 pav. a). Ištvėrusiems pirmąjį laukas. Simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos,
laisvą kritimą - o tai daugeliui siaubinga patirtis - nervinė pusiausvyra tarp jaudinimo ir slopinimo, endor-
parašiutininkams baimės nelieka, paprastai ją pa- finų reakcijos į skausmą, tai, kad priešingų nervinių
keičia pakili nuotaika. Kai kurioms moterims gim- procesų dėka skiriame spalvas ir matome neigiamus
dymo kančios sustiprina vėliau kylantį džiaugsmą. povaizdžius, kad jie reguliuoja alkį ir sotumą, malo-
Pasikartojantis emociją žadinantis įvykis sustip- numo ir kančios potyrius - tai tarsi kruopščios dery-
rina priešingą emociją. Taigi emocijos, pavyzdžiui, bos dėl paliaubų tarp priešingų jėgų.
narkotikų sužadinta pakili būsena arba baimė šokant
Stipri Stipri
^ P i r m a s i s potyris Pirmasis potyris
Emocijos Emocijos
/ išgyvenimas išgyvenimas
Neutrali - L Neutrali V
>
V Priešinga emocija Priešinga emocija
Stipri Į-— Dirgiklis ——j Stipri h—Dirgiklis-—Į

Pagrindinė emocija Tolesni kartotiniai potyriai
a b
13-8 pav. Priešingi e m o c i j o s procesai, a - Pagrindinė priešinga emocija, b - Kartojantis dirginimui,
e m o c i n ė reakcija į dirgiklį sukelia priešingą emociją. priešinga e m o c i j a stiprėja, s i l p n i n d a m a p a g r i n d i n ę
Tai, ką m e s patiriame, yra pagrindinė emocija minus emociją ir išlikdama dar tam tikrą laiką.
Pasitenkinimas didėja, kai mes, „skaičiuodami savo sėkmes",

lyginame save su mažiau laimingais. Taigi lyginimas savęs su tais,
kuriems geriau sekasi, sukelia pavydą, o lyginimas savęs su tais,
kam blogiau negu mums, didina pasitenkinimą..gyvenimu. Mar-
shallas Dermeris ir kt. (1979) tai įrodė tyrimu. Jie paprašė Viskon-
sino, Milwaukee universiteto moteris susipažinti su kitų žmonių
netektimis ir kančiomis. Perskaičiusios apie tai, kaip sunku buvo
gyventi Milwaukee 1900 metais, įsivaizdavusios ir aprašiusios įvai-
rias asmenines tragedijas, pavyzdžiui, žmonių sudeginimą ir suža-
lojimą, moterys išreiškė didesnį pasitenkinimą savo gyvenimu.
Panašiai ir depresijos apimti žmonės pasijunta šiek tiek geriau,
skaitydami apie dar labiau prislėgtus asmenis (Gibbons, 1986).
AR GALIMA NUMATYTI LAIMINGUMĄ. Jei p r i s i t a i k y m o l y g i o

dėsnis teigia, kad emocijos svyruoja apie tam tikrą jų vidurkį, tai
kodėl vieni žmonės beveik visada būna linksmi, o kiti niūrūs? Kas
lemia šiuos skirtumus? Edas Dieneris (1984), apžvelgęs žmonių
bendro laimingumo ir pasitenkinimo gyvenimu tyrimus, išskyrė
keletą veiksnių, susijusių su gyvenimo džiaugsmu. Tačiau prisi-
minkite, kad, žinodami, jog du kintamieji koreliuoja, nežinome,
ar vienas jų sukelia kitą. Pavyzdžiui, daugelis tyrimų rodo, kad
religingi žmonės jaučiasi laimingesni ir labiau patenkinti gyve-
nimu (Myers, 1990). Ar laiminga būsena palanki religingumui?
O gal religinis tikėjimas, suteikdamas prasmę, vidinę ramybę, bū-
tinybę viską priimti, stiprina laimės jausmą. Dauguma mūsų di-
džiausią džiaugsmą dirbdami ir ilsėdamiesi patiria, jei užsiima
įdomia veikla. Mihaly Csikszentmihalyi su bendradarbiais (1990)
atskleidė tai savo tyrimu. Keletą kartų per dieną elektroniniu
gavikliu buvo susisiekiama su tyrime dalyvaujančiais savanoriais,
kurie turėjo atsakyti, ką jie tuo metu veikia ir ką jaučia.
13-1 lentelė. Laimė - tai...

MOKSLININKAI NUSTATĖ, KAD LAIMINGAM VEIKSNIAI, NETURINTYS {TAKOS LAIMĖS JAUSMUI
ŽMOGUI BUDINGA:
Teigiamas savęs vertinimas Amžius

Pasitenkinimas santuoka ar kitokiais meilės ryšiais Rasė
Religinis tikėjimas Lytis (moterys labiau linkusios j depresiją, bet taip pat
Optimizmas ir draugiškumas dažniau džiaugsmingos)
Geras miegas Išsilavinimas
Mankštinimasis Intelektas
Darbo turėjimas Vaikų turėjimas arba neturėjimas
Šaltinis: apibendrinta iš Dienerio (1984) ir Myerso (1992).

13 SKYRIUS. Emocijos 459
Dažniausiai įsitraukę į protinį darbą ar aktyvų poilsį, žmonės

buvo laimingesni negu tie, kurie nieko neveikė. Paradoksalu, bet
kuo pigesnis (ir paprastai daugiau aktyvumo reikalaujantis) po-
ilsis, tuo labiau jis užvaldo žmogų ir teikia daugiau džiaugsmo.
Žmonės yra laimingesni sodininkaudami negu sėdėdami moto-
rinėje valtyje. Jie yra laimingesni kalbėdamiesi su draugais negu
žiūrėdami televizorių. Iš tiesų, laimingi yra tie, kuriuos darbas
ar poilsis įtraukia taip, kad jie gali natūraliai atsiduoti pasirinktai
veiklai.
EMOCIJŲ TEORIJOS
Mes jau nagrinėjome, kad emocijos kyla sąveikaujant fiziolo-
giniam sužadinimui, išraiškai ir sąmoningam išgyvenimui. Tačiau
yra prieštaringų nuomonių apie šią tarpusavio sąveiką. Ginčija-
masi, koks yra ryšys tarp to, ką mes mąstome, ir to, kaip mes jau-
čiamer. Ar visada emocijos kyla iš minčių? Ar širdis visada paklūs-
ta proto balsui? Prieš svarstydami šį klausimą, panagrinėkime dar
vieną senesnį ginčą: ar jūsų širdis daužosi todėl, kad jūs bijote,
ar jūs bijote todėl, kad daužosi jūsų širdis?
Jameso-Lange ir Cannono-Bardo teorijos

Sveikas protas mums sako, jog mes verkiame dėl to, kad mums
liūdna, pratrūkstame keiksmais, nes pykstame, drebame dėl to,
kad bijome. Tačiau vienas psichologijos pradininkų Williamas
Jamesas tarp šių dalykų įžvelgia visai kitokias sąsajas. Pasak Ja-
meso, „mums gaila, kadangi verkiame, mums pikta, kadangi mu-
šame, mes bijome, kadangi drebame" (1890, 1066 p.). Jei atva-
žiuojantis automobilis yra jūsų eismo juostoje, jūs staiga pasuksite
iš kelio, kad jo išvengtumėte; tada pastebėsite, jog jūsų širdis
smarkiai plaka ir drebate iš baimės. Jūsų baimės jausmas seka pas-
kui kūno reakciją (13-9 pav.).
Tokią pat idėją, atskirai nuo Jameso, iškėlė ir danų psicholo-
gas Carlas Lange, ir ji buvo pavadinta Jameso-Lange teorija. Ši
teorija amerikiečių psichologui Walteriui Cannonui atrodė neįti-
kėtina. Visų pirma Cannonas galvojo, jog kūno reakcijos nėra to-
kios skirtingos, kad sukeltų skirtingas emocijas. Ar greitesnis šir-
dies plakimas ženklina baimę, pyktį ar meilę? Antra, širdies pla-
kimo greičio, prakaitavimo ir kūno temperatūros pokyčiai yra per
lėti, kad sukeltų staigias emocijas. Todėl Cannonas, o vėliau ir
kitas amerikiečių psichologas Philipas Bardas padarė išvadą, kad 13-9 pav. Jameso-Lange emocijų
tuo pačiu metu vyksta organizmo sužadinimas ir išgyvenamos teorija.
emocijos: emociją žadinančio dirgiklio impulsai tuo pat metu

plinta į cmpgpniĮ jjnvprgHami subjektyvini įsisąmoninti, ir
į simpatinę nervig si s fildarni, ..oiga n i zmo-fiziologines
reakcijas. Vadinasi^ Cannono-Bardo teorijos psmč yra tokia: jūsų
širdis ima dažniau plakti.. kaLpajimtate baigtę v t a č i ^ nė_vienas
šių veiksnių nėra kito veiksnio priežastis (13-10 pav.).
taip pat kaip kita, Jameso-Lange teorijos prielaida, jog skirtingus

emocinius išgyvenimuslemia skirtingos orgäriizmö'b^
neįtikėtina. Atsiradus naujų duomenų, rodančių "ešanflūBfittų 1t- 13-10 pav. Cannono-Bardo emocijų
ziologinių skirtumų tarp emocijų, Jameso-Lange teorija tapo daug teorija.
tikėtinesnė. Kovodamas su savo depresija ir liūdesiu, Jamesas f f r
kejo, kad žmogus gali kontroHuoti_ kdamas iš-
ö"rInTüsĮudęsTū^tų emocijų, kurias nori patirti. Jis siūlė: „Norė-
dami jaustis linksmi, linksmai atsisėskite, linksmai"apsittaii y kite
ir elkitės taip, lyg jau iš tiesų būtumėte linksmi". Nauji faktai apie
veido išraiškų poveikį emocijoms (446 p.) yra kaip tik tokie, „Kai pajuntu baimę, aš aukštai
kokius numatė Jamesas. iškeliu galvą ir švilpauju linksmą
melodiją ".
Patikrinkime, ar teisingai supratote Jameso-Lange ir Cannono-
Richardas Rodgcrsas ir Oscaras
Bardo teorijas. Įsivaizduokite, kad jūsų smegenys negali justi Hammcrstcinas „Karalius ir aš"
širdies daužymosi ar vidurių sukimo. Kaip tai veiktų emocijų

išgyvenimą kiekvienos teorijos požiūriu?
Cannonas ir Bardas manytų, kad emocijas patirsite normaliai,
nes, jų įsitikinimu, emocijų išgyvenimas nepriklauso nuo organiz-
mo reakcijų (nors ir vyksta kartu su jomis). Jameso ir Lange nuo-
mone, jūs pajusite labai susilpnėjusias emocijas, nes, kad išgyven-
tumėte jas, pirmiausia reikia suvokti savo organizmo reakcijas.
Įsivaizduojama situacija iš tikrųjų galima, kai žmonėms yra pa-
žeistos stuburo smegenys. Psichologas George Hohmannas (1966)
apklausė 25 kareivius, kurių nugaros smegenys buvo pažeistos per
Antrąjį pasaulinį karą. Jis prašė jų prisiminti emocijas sukėlusius
atsitikimus, kurie įvyko iki ir po jų nugaros smegenų pažeidimo.
Žmonių, kurių buvo pažeista apatinė nugaros smegenų dalis ir
kurių tik kojjosjbuvo nejautrios, emocijos mažai buvo pasikeitu-
siosTZmonių, kurių visos kūno dalys, esančios žemiau kaklo, buvo
nejautrios, emocijos buvo labai susilpnėjusios. (To ir būtų tikėjęsi
Jamesas ir Lange.) Šie kareiviai sakė, jog emocijas sukeliančiose
situacijose jie galėtų elgtis beveik taip kaip ir anksčiau, tačiau kaip
vienas jų, kalbėdamas apie savo pyktį, prisipažino: „tokiomis
situacijomis manęs nebeišpila toks karštis kaip anksčiau. Tai min-
tinis pyktis". Antra vertus, emocijas, kurios daugiau reiškiamos
kūno dalimis, esančiomis virš kaklo, stipriau jaučia tie, kurių nu-
garos smegenys "yra pažeistos. Faktiškai visi Hohmanno apklaus-
ti kareiviai sakė, jog jie gana dažnai verkia, labai susijaudina atsi-
sveikindami, kažką garbindami bei žiūrėdami graudų filmą, jiems

dažnai gniaužia gerklę.
Šie faktai leido naujai įvertinti Jameso-Lange teoriją, tačiau
daugelis mokslininkų vis tik pritaria Cannonui ir Bardui, kurių
nuomone, emocijų išgyvenimas apima ir pažintinę veiklą, kurią
valdo smegenų žievė. Ar mes bijome ar nebijome kažkokios bū-
tybės tamsioje alėjoje, priklauso nuo to, ar mes jos elgesį suvo-
kiame kaip priešišką ar kaip draugišką. Taigi kartu su Jamesu ir
Lange galime sakyti, kad mūsų organizmo reakcijos yra svarbi
emocijų sudėtinė dalis. Kartu su Cannonu ir Bardu galime teigti,
jog emocijų išgyvenimas yra sudėtingesnis ir neapsiriboja vien
fiziologinės informacijos įvertinimu.
Pažinimas ir emocijos
Dar vienas ginčas: koks yra ryšys tarp to, ką mes galvojame,
ir to, ką jaučiame.
Mes žinome, kad emocijos veikia mūsų mąstymą. Kai jaučiamės
taip, kaip dainuodami „ak, koks nuostabus rytas", ir pasaulis, ir
žmonės šalia mūsų atrodo nuostabūs. Jei kitą dieną jaučiamės suirzę,
tas pats pasaulis ir tie patys žmonės nebeatrodo tokie nuostabūs.
Ar mes galime išgyventi emocijas atskirai nuo mąstymo? Šis
klausimas yra susijęs ir su žmogaus saviugda. Ar, norėdami pa-
keisti savo emocijas, turime pakeisti mąstymą? Ar galime pakeisti
emocijas, keisdami savo elgesį?
SCHACHTERIO DVIEJŲ VEIKSNIŲ EMOCIJŲ TEORIJA. Dauguma

šiuolaikinių psichologų laikosi nuomonės, kad mūsų pažinimo
procesai - suvokimas, atmintis ir mąstymas - yra svarbi sudeda-
moji emocijų dalis. Vienas toks teoretikas Stanley Schachteris yra
sukūręs dviejų veiksnių teoriją, pasak kurios, emocijas sudaro du
dėmenys: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas (13-11
pav.). Kaip ir Jamesas su Lange, Schachteris darė prielaidą, kad
emocijų išgyvenimai kyla įsisąmoninant organizmo sužadinimą.
Kartu jis pritarė Cannonui ir Bardui, kad visos emocijos fizio-
logiškai yra panašios, todėl tvirtino, kad emociniam išgyvenimui
būtina sąmoningai įprasminti sužadinimą.
Dažnai sunku būna atskirti mūsų sužadinimo reakciją į tam tikrą
įvykį nuo to, kaip mes tą įvykį suprantame. Įsivaizduokite, kad jūs
esate sužadinti, bet tiksliai nežinote kodėl; arba jūs neteisingai
nustatėte sužadinimo šaltinį. Tarkime, kad jūs po smagios mankš-
tos grįžtate į namus ir sužinote, kad jus priėmė į darbą, apie kurį
13-11 pav. Schachterio dviejų
seniai svajojote. Ar jūs jaustumėtės džiugesnis (kadangi išliekantis
veiksnių teorija: emocijai išgyventi
sužadinimas pabėgiojus įsilieja į emocijas) negu tuomet, kai tą yra būtinas organizmo sužadinimas ir
pačią naujieną išgirstumėte ką tik pabudęs iš snaudulio? jo pažintinis įvardijimas.
atliko tyrimą. Studentams buvo įšvirkšta žadinamojo hormono

epinefrino. Įsivaizduokite, kacTesate jų tiriamasis ir vėliau, kai
jums įšvirkštė vaistų, įeinate į laukiamąjį, kuriame randate kitą
žmogų (faktiškai tyrėjų bendrininką), kuris veikia arbaTcaip apim-
tas euforijos, arba suirzęs. Stebėdamas šį žmogų, pajimtate^kad-
širdis ima greičiau plakti, jūs j>araustate ir pradedate dažniau
kvėpuoti. Ką jūs jaustumėte ; jei žinotumėte, kad tokius padarinius
sukelia vaistai? Schachterio ir Singerio tiriamųjų, kurie sužadi-
nimą laikė vaistų poveikiu, emocijos buvo silpnos. O ką jūsjaus-
tumėte, jeigu jums iš anksto būtų pasakyta, kad vaistai neturi jokio
poveikio? Jūs tikriausiai reaguotumėte kaip kiti šio eksperimento
tiriamieji - „užsikrėstumėte" emocijomis to žmogaus, su kuriuo
jums tenka būti. Jaustumėtės laimingas, jei bendrininkas vaidintų
euforiją, arba suirztumėte, jei šis vaidintų suirzusį žmogų.
Šis atradimas, kad sukelta būsena gali būti patiriama kaip vie-
nokia arba visai kitokia emocija, ir tai priklauso nuo to, kaip mes
suprantame ir įvardijame, buvo patvirtintas daugeliu eksperi-
mentų. Emocinis sužadinimas nėra toks vienodas, kaip manė
Schachteris, tačiau jis sustiprina bet kokią emociją (Reisenzein,
1983). Pamėginkite įžeisti žmogų, kuris yra sužadintas mankštos
su treniruokliu arba matyto filmo apie roko koncertą, ir jis tik-
riausiai klaidingai pamanys, kad jūs privertėte jį susijaudinti. Jis,
, kaip ir šio skyriaus pradžioje aprašyta susijaudinusi krepšininkė,
jaustųsi piktesnis negu tas, kuris taip pat buvo įžeistas, bet prieš
_tauiebiivo-sužadintas, Taiffi tokių skirtingų emocijų kaip pyktis,
baimė ar lytinis susijaudinimas metu kylantis sužadinimas gali būti
iš vienos emocijos perduodamas kitai (Zillmann, 1986a). Pyktį
provokuojančioje situacijoje lytiškai susijaudinęs žmogus reaguoja
priešiškiau. Panašiai ir sužadinimas, užsilikęs po karštų ginčų ar
išgąsčio, gali sustiprinti lytinę aistrą (Palace ir Gorzalka, 1990).
AR BŪTINAS PAŽINIMAS PRIEŠ EMOCIJAS? Taigi, ar b ū t i n a _

įvardyti savo sužadinimą, kad kiltų emocija? Robertas Zajoncas
(1980; 1984aâtsako, kad nebūtina. Jis teigia; kad kartai6~m€&
emociškai reaguojame, dar nespėję suvokti situacijos. Taigi kartais
êmocijas pajaučiame anksčiau, negu spėjame pagalvoti. (Gal
prisimenate, kad jums iš karto patiko koks nors žmogus ar daiktas,
iš pradžių nežinant, kodėl jis patinka?)
Ankstesniuose skyriuose rašėme apie tai, kad žmonės, karto-
tinai matydavę dirgiklius, blykstelėjusius taip trumpai, kad nespė-
davo jų nei suvokti, nei prisiminti, vis tiek šiems dirgikliams teikė
pirmenybę. Sąmoningai nežinodami, kad juos matė, tiriamieji juos
laikė labiau patinkančiais. Be to, kai kurie nerviniai takai, kurie
13-12 pav. Trumpiausias kelias

smegenyse kylant emocijoms.
Juntamoji įvestis gali būti nukreipta ir
į žievę, ir tiesiai į migdolinį kūną, kad
būtų galima staigesnė emocinė reakcija.
yra veiklūs emocijų metu, apeina tas smegenų žievės dalis, kurios
susijusios su mąstymu. Vienas tokių takų eina iš akies per sme-
genų gumburą į migdolinį kūną - vieną iš emocijų kontrolės cent-
rų (LeDoux, 1986). Tai leidžia greitai nevalingai emociškai rea-
guoti; paskui, kai žievės procesai išaiškina grėsmę, emocinė reak-
cija gali būti pakeista (13-12 pav.). Zajonco nuomone, tai įrodo,
kad kai kurios emocinės reakcijos nėra susijusios su sąmoningu
mąstymu. Pažinimas, jo manymu, nėra būtinas emocijoms. Protas
ne visada valdo jausmus.
Kitas emocijų tyrinėtojas Richardas Lazarusas (1984, 1991) su
tuo nesutinka. Jis pritaria tam, kad smegenys apdoroja bei rea-
guoja į gausų informacijos srautą žmogui to neįsisąmoninant ir
visiškai sutinka, kad kai kurios emocinės reakcijos nereikalauja
sąmoningo mąstymo. Tačiau jis teigia, kad kylant net staigiai emo-
cinei reakcijai būtina greitai protu įvertinti situaciją; kaip kitaip Emocijos
mes žinotume, į ką reaguojame? Įvertinimui gali neprireikti pas- išgyvenimas
tangų, ir mes jo galime sąmoningai nesuvokti, bet vis dėlto tai
yra mūsų proto funkcija (13-13 pav.).
Svarbiausios emocijos - pyktis, kaltė, laimė ir meilė - kyla iš
mūsų sąmoningų interpretacijų, prisiminimų, išvadų. Labai emo-
cingi žmonės iš dalies yra tokie karšti kaip tik dėl savo interpre-
tacijų. Jie suasmenina įvykius, tarsi šie būtų nukreipti į juos, ir Pažinimas
apibendrina savo išgyvenimus, neproporcingai išpūsdami neei-
13-13 pav. Emocijų ir pažinimo
linius atsitikimus (Larsen ir kt., 1987). Nuo to, kaip mes aiškiname
sąveika. Tačiau kuris iš jų yra
gerus ir blogus įvykius, priklauso mūsų emocijos bei motyvacija. pirmesnis? Lazarusas mano, kad nors
Nuo to, kaip aiškinsime savo blogo pažymio priežastis - neteisingu emocijos turi įtakos mąstymui, protu
įvertinimu, nesėkme, savo negebėjimu ar tingėjimu, - priklausys, situacija įvertinama anksčiau, negu
patiriama emocija. Zajoncas tvirtina,
ar jausimės suirzę ar prislėgti (Weiner, 1985). Nesėkmę aiškinant
kad kai kurios emocinės reakcijos yra
negebėjimais, menkinama motyvacija: jei esu negabus, tai neverta ankstesnės už pažintinį informacijos
nė mėginti. apdorojimą.
Dabar mums svarbi išvada ir
paprastos simpatijos, antipatijos ir baimės), nėra susijusios su

sąmoningu mąstymu. Mes galime bijoti. v o r o , n e t Jr^žino^mi^
kad jis nepavojingas. Prisiminkite, kaip dėl sąlygojimo mažasis
Albertas pradėjo bijoti gauruotų daiktų. Vargu'ar; -mąs-
tymą, pakeistume tokias emocines reakcijas.
Mūsų mąstymas, atmintis ir lūkesčiai labai veikia kitas emo-
cijas - nuotaikas, ypač depresiją ir sudėtingus jausmus, pavyz-
džiui, neapykantą ir meilę. Šių emocijų atžvilgiu galima teigti,
kad mokymasis teigiamiau mąstyti apie save ir aplinkinį pasaulį
padeda mums geriau jaustis (plačiau apie tai 16 skyriuje).
SANTRAUKA
Emocijos yra psichologinė reakcijos, kurias sudaro: tačiau veido jjšrąįška^ išgyvenant tokias emocijas kaip
1)J^.ipĮpginin ûžadinimp; ^ Tsra^ laimė ar baimė, yra vienodos visame pasaulyje. Bend-
3) sąmoningos patirties sąveika. ruomeninėse kultūiasęj_kur_ypač vertinami tarpusavio
ryšiai, retai rodomos stiprios, galinčios pakenkti šiems
Emocijų fiziologija ryšiams emocijos?^" '
Sužadinimas. Geriausiai atliekame užduoJ;į.,tuQm^ts_ Veido išraiškos padariniai. Išraiška ne tik perteikia
kai esame vidutiniškai sužadinti, tačiau tai priklauso emocijas, bet taip pat sustiprina išgyvenamas emocijas
ir nuo užduoties sudėtingumo. ir yra ženklas kūnui atitinkamai reaguoti.
Fiziologinės kai kurių emocijų Emocijų išgyvenimas

būsenos
Iš visųêmocijų, kurias^pątįrią žin.agus^ nuodugniau
Fizinį sužadinimą, kylantį kartu su viena emocija, daž- Išnagrinėjome tris: baimę, pyktį ir laimę.
niausiai neįmanoma atskirti nuo sužadinimo kitos emo-
cijos metu. Tačiau mokslininkams pavyko nustatyti ne- Baimė. Baimė yra prisitaikymo emocija, tačiau ji gali
ryškius smegenų takuose vykstančių procesų ir hormonų ir traumuoti. Žmonės turi biologinį, polinki bijoti kai
skirtumus, susijusius su skirtingomis emocijomis. kurių dalykų, tačiau mokymasis iš patirties geriausiai
paaiškina labai įvairias baimes.
Melo nustatymas. ^Poligrafu galima išmatuoti-k-ele tą
£mocijų rodmenų. Ar, atskleisdamas įtampą, kurią Pyktis. Dažniausiai pyktį sukelia tokie reiškiniai, kurie ne
žmogus gali .j austi meluodamas, poligrafas išaiškina , tik ardo mūsų planus arba mus zeidžiaTbet ir yra laikomi
me 1 ą?_PojigEflfes veikia tiksliau negu būtų atsitiktinai sąmoningi ir neteisingi.Tokios 'neigiamos emocijos kaip
vertinant, bet nepakankamai tiksliai, kad jį būtų galima nusiminimas taip pat palaiko pyktį. „Garo išleidimas'4
plačiai taikyti verslui ir valdymui. laikinai nuramina, tačiau ilgam pykčiojiejsuinažina. Iš
tikrųjų pykčio raiška gali kelti dar daugiau pykčio.
Emocijų raiška
Laimė. Gera nuotaika praplečia pasaulio suvokimą ir
Nežodinis bendravimas. Bendraudami mes plačiai norą padėti kitiems. Nuotaikos, kurias sukelia kasdie-
naudojame nežodinę kūno kalbą. niai geri ar blogi dalylcai, retai kada trunka ilgiau kaip
dieną. Net ir dėl reikšmingų teigiamų įvykių, pavyz-
Kultūra ir emocijų raiška. Ar nežodinis bendravimas džiui, gerokai padidėjusių pajamų, žmogus retai kada
yra universalus? Kai kurie gestai yra kultūros sąlygoti, ilgam tampa laimingas. Laimės santykinumą galima
paaiškinti prisitaikymo lygio ir santykinės netekties nėjantys emocijas, pradėjo svarstyti, ar galima patirti
dėsniais. Tačiau kai kurie ž m o n ė s yra paprastai emocijas, nesiejant jų su pažinimu. Ar galima jausti
laimingesni už kitus, ir mokslininkai nustatė veiksnius, nemąstant? Stanley Schachteris, dviejų veiksnių teori-
kurie leidžia nuspėti žmogaus laimingumą. jos autorius, tvirtina, jog mūsų sužadinimo būsenų
pažintinis įvardijimas yra svarbi sudedamoji emocijų
Emocijų teorijos dalis. Richardas Lazarusas pritaria, kad pažinimas yra
būtinas: daugelis svarbių emocijų kyla iš mūsų aiški-
Jameso-Lange ir Cannono-Bardo teorijos. Seniausi nimų ir išvadų. Tačiau Robertas Zajoncas mano, kad kai
teoriniai ginčai liečia klausimą, ar mes išgyvename kurios paprastos emocinės reakcijos kyla spontaniškai
emociją tik pastebėję organizmo reakcijas (kaip teigė ir yra ne tik nesusijusios su mūsų sąmoningu pažinimu,
Jamesas ir Lange) ar tuomet, kai organizmas reaguoja bet ir kyla greičiau nei apdorojama bet kokia pažintinė
(kaip mano Cannonas ir Bardas). informacija. Šios išvados gali būti pritaikytos praktiškai:
kadangi emocijų ištakos yra mąstyme, galima tikėtis,
Pažinimas ir emocijos. Neseniai mokslininkai, tyri- jog, keisdami mąstymą, pakeisime ir savo emocijas.

Emocija. Viso organizmo reakcija, pasireiškianti: lygį, kurį nustato mūsų patirtis.
1) fiziologiniu sužadinimu; 2) išraiškos veiksmais; Santykinė netektis. Kai sava būklė suvokiama, kaip
3) sąmoningu išgyvenimu. blogesnė negu tų, su kuriais lyginama.
Poligrafas. Prietaisas, naudotas siekiant atskleisti melą, Jameso-Lange teorija. Tai teorija, teigianti, kad emo-
matuojantis keletą fiziologinių su emocijomis susijusių cijų išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į
reakcijų (prakaitavimą, pulsą, kvėpavimo pokyčius). jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas.
Katarsis. Emocinis palengvinimas (emocinė iškrova). Cannono-Bardo teorija. Tai teorija, teigianti, kad emo-
Psichologijoje, remiantis katarsio hipoteze, teigiama, cijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia: 1) fi-
kad „atpalaiduojant" agresyvią energiją (kokiu nors ziologines reakcijas; 2) subjektyvų emocijos išgyvenimą.
veiksmu ar vaizduote), agresyvūs skatuliai silpnėja.
Dviejų veiksnių teorija. Schachterio teorija, teigian-
Prisitaikymo lygio reiškinys. Polinkis vertinti (garsus, ti, kad emocijos išgyvenimui būtina: -1) fizinis suža-
šviesą, pajamas) santykinai atsižvelgiant į „neutralų" dinimas; 2) pažintinis sužadinimo įvardijimas.
ŠEŠTOJI DALIS
ASMENYBĖ, SUTRIKIMAI
IR GERA SAVIJAUTA
Kiekvienas esame vienintelis ir nepakartojamas.

14 skyriuje „Asmenybė" išsamiai nagrinėjami keturi
svarbūs požiūriai į tai, kaip mes tampame savitomis
asmenybėmis ir kaip geriausiai galima suprasti bei
apibūdinti asmenybę. 15 skyriuje „Psichikos
sutrikimai" gvildenama, kodėl ir kaip žmonėms prikli-
juojama „sutrikusios psichikos" etiketė, taip pat
aptariama pagrindinių sutrikimų, tokių kaip depresija
ir schizofrenija, požymiai bei priežastys. 16 skyriuje
„Terapija" apžvelgiami svarbiausi psichikos sutrikimų
gydymo būdai ir jų veiksmingumas. Galiausiai
17 skyriuje „Stresas ir sveikata" analizuojami
naujausiųjų tyrimų duomenys apie elgsenos ir emocijų
poveikį mūsų sveikatai ir kaip mes patys galime
stiprinti savo sveikatą bei palaikyti gerą savijautą.
Asmenybė 14 SKYRIUS
Rašytojas Williamas Faulkneris mokėjo meistriškai kurti ryškių

asmenybių paveikslus. Vieną iš jo sukurtų veikėjų Ike'ą McCasli-
ną įvairiais jo amžiaus laikotarpiais sutinkame daugiau negu dešim-
tyje romanų ir apsakymų. Ike'as tvirtai ir nuosekliai laikosi prin-
cipų. Būdamas dešimties metų, jis nuolankiai gerbia laukinę gamtą
ir jos kūrinius. 21 metų jis netenka „ydingo" palikimo. Sulaukęs
septyniasdešimties, pataria savo brolvaikiui atsakingai naudoti žemę.
Suaugęs Ike'as yra Ike'o vaiko tąsa.
Kitas Faulknerio veikėjas Jasonas Compsonas romano „Triukš-
mas ir įniršis" pradžioje - savanaudis, nuolat inkščiantis ketverių
metų vaikas, o romano pabaigoje - trisdešimt ketverių metų triukš-
maujantis savimyla. Tapęs Compsonų šeimos galva, jis plūsta šei-
mos narius ir ūkyje tarnaujančius žmones. Meluodamas, grasin-
damas, į viską žiūrėdamas pro pirštus egoistiškas vaikas tapo ego-
istišku suaugusiuoju.
Faulknerio veikėjai, ne kartą pasirodantys jo kūriniuose, vaiz-
duojami turį tik jiems būdingus pastovius ypatumus, o tai ir apibūdi-
na asmenybę. Ankstesniuose skyriuose išryškinome, kuo esame pa-
našūs - kaip bręstame, kaip suvokiame, mokomės, atsimename, mąs-
tome ir jaučiame, o dabar turime pripažinti, kad kiekvieno iš mūsų
asmenybė yra ypatinga. Asmenybė - tai kiekvienam būdinga savi-
ta mąstysena, jausena ir veiksena. Jei jūsų elgesys nuolatos labai
skiriasi nuo kitų - jei, tarkime, esate nepaprastai gyvybingas, atvi-
ras, draugiškas ir vakarėlyje, ir klasėje, - žmonės tikriausiai sako,
kad esate „ryški" asmenybė.
Iš tikrųjų, beveik visa, apie ką šioje knygoje kalbama, yra su-
siję su asmenybe. Aptarėme biologinių veiksnių įtaką asmenybei,
468 VI DALIS. A s m e n y b ė , sutrikimai ir gera savijauta
jos raidą per gyvenimą ir su asmenybe susijusius mokymosi, mo-

tyvacijos ir emocijų aspektus. Tolesniuose skyriuose nagrinėsime
asmenybės sutrikimus, asmeninę ir fizinę savijautą bei socialinių
veiksnių poveikį asmenybei.
Šiame skyriuje aptarsime ir įvertinsime keturias svarbiausias
asmenybės tyrimo kryptis.
Sigmundo Freudo psichoanalitinė teorija pabrėžia vaikystės sek-
sualumą bei nesąmoningą motyvaciją ir teigia, kad tai lemia as-
menybę.
Asmenybės bruožų teorija nustato konkrečius asmenybės matmenis.
Humanistinė kryptis sutelkia dėmesį į mūsų vidines galias tobu-

lėti ir save išreikšti.
Socialinė-kognityvinė kryptis pabrėžia, kad sąveika su aplinka

priklauso nuo mūsų ir mes priklausome nuo jos.
Visos šios kryptys atspindi skirtingus požiūrius į asmenybę, pa-

teikia vertingų įžvalgų ir padeda geriau suprasti, kas yra asmenybė.
PSICHOANALITINĖ KRYPTIS
Dar prieš įstodamas 1873 m. į Vienos universitetą, jaunasis Sig-
mundas Freudas pasižymėjo savarankiškumu ir talentu, kurie daž-
niausiai būdingi iškiliems žmonėms. Jis turėjo nuostabią atmintį ir
taip mėgo skaityti, kad kartą, negalėdamas pasotinti savo begalinio
domėjimosi dramaturgais, poetais ir filosofais - Goethe, Shakespe-
are, Kantu, Hegeliu, Nietzsche, - nepaprastai įsiskolino knygynui.
Būdamas paauglys, jis dažnai vakarieniaudavo savo mažyčiame mie-
gamajame, kad kuo mažiau sugaištų mokymuisi skirto laiko.
Baigęs medicinos mokvkla. Freydgs ėmėsi privačios praktikos,
specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau greitai jis susidūrė
su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurolo-
giškai. Pavyzdžiui, pacientė, kurios visa ranka tapo nejautri - betgi
nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nutirptų visa ranka ir niekas dau-
giau. Pastebėjęs, kad tokius požymius gali sukelti ir hipnozė, Freu-
das ėmė svarstyti, kad galbūt jų priežastis yra psichologinė, o ne
fiziologinė. Šie svarstymai pasuko jo mąstymą tokia kryptimi, ku-
riai buvo lemta pakeisti žmonių sampratą apie save.
Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir anali-
zuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo
1888 iki 1939 metų. Nors pirmosios jo knygos „Sapnų aiškinimas"
(1900) per pirmuosius aštuonerius metus buvo parduota tik 600 eg-
zempliorių, pamažėl ėmė daugėti jo idėjų šalininkų, o kartu ir aršių
kritikų. Tačiau kol kas, neskubėdami vertinti Freudo teorijos, pa-
14 SKYRIUS. A s m e n y b ė 469
mėginkime pažvelgti į viską jo akimis. Sunku keliuose puslapiuose

apibendrinti tai, kas surašyta 24 tomuose, bet mes apibūdinsime
Freudo psichoanalitinę teoriją - pirmąją išsamią asmenybės teoriją.
Pasąmonės tyrinėjimas
Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų
priežastis, Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis
pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų
šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną, Freudas pradėjo hipnoti-
zuoti savo pacientus, skatindamas juos hipnozės metu nesivaržant
pasakoti viską apie save ir aplinkybes, susijusias su sutrikimo
požymių pradžia. Dažnai pacientai kalbėdavo atvirai, retkarčiais
hipnozės metu atrodydavo gana sumišę. Kartais jų simptomai su-
silpnėdavo ar netgi išnykdavo.
Būtent taip Freudas „atrado" pasąmonę. Dėliodamas savo pa-
cientų pasakojimus apie jų gyvenimą, jis nutarė, kad vienos ran-
kos nejautrą galėjo sukelti, tarkime, baimė paliesti savo lytinius
organus; kad aklumo arba kurtumo priežastis galėjo būti nenoras
matyti arba girdėti ko nors, kas verčia labai nerimauti. Ilgainiui
Freudas ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi
žmonės yra nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų
asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti
visa, kas šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius
dalykus. Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi
minčių grandinė veda į paciento pasąmonę: šitaip atgaivinami pa-
sąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisi-
minimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Freudas tą procesą pavadino
psichoanalize.
Freudo psichoanalitinę asmenybės teorija grindžiama įsitikini-
mu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžio-
ji dalis neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į pa-
viršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasą-
monės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, ku-
rių daugumos neįsisąmoniname. Kai kurios iš tų minčių laikinai
yra ikisąmonės srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į są-
moningo žinojimo lygį. Freudą labiausiai domino nepasiekiamos
mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į
savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors
sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių
ir jausmų, Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė,
kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pa-
vidalu - mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpro-
čiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia
į mūsų mintis ir veiksmus.
Freudas manė, kad pasąmonę galima „pajusti" ne tik iš laisvų-

jų asociacijų, įsitikinimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat iš žmo-
nių sapnų, apsirikimų kalbant ir rašant. Anot Freudo, apsirikimai
skaitant, rašant ar kalbant, t. y. tai, ką sakome arba darome, gali
atspindėti mūsų pasąmonės veiklą. Antai jo pavyzdys su finansi-
nių problemų turinčiu pacientu, kuris, nenorėdamas gerti didelių
tablečių (angl. „pilis"), prašė: „Prašau neduoti man jokių sąskaitų
(angl. „bills"), nes negaliu jų praryti." Pokštus, anekdotus jis taip
pat laikė būdu išstumtiems seksualiniams bei agresyviems polin-
kiams išreikšti. Freudas, kuris buvo deterministas, niekad nieko
nelaikė atsitiktinumu.
Jis tvirtino, kad sapnai yra pagrindinis žmonių pasąmoninių
troškimų išliejimo būdas:* Prisimenamas sapnų turinys (jų „aki-
vaizdus" turinys - žr. 223 psl.), j a manymu, esąs cenzūros leista
šių troškimų (sapno „slaptojo turinio") išraiška. Anot Freudo, sap-
nai yra „tiesiausias kelias į pasąmonę". Jis tikėjo, kad, analizuo-
jant žmonių sapnus, galima atskleisti jų vidinių konfliktų prigimtį
ir atpalaiduoti vidinę įtampą.
ASMENYBĖS STRUKTŪRA. Anot Freudo, asmenybė - žmogaus

emocijos, siekiai ir mintys - kyla iš konflikto tarp agresyvių, malo-
numo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė,
jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys
- išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malo-
numą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo arba bausmės.
Freudas aiškino, kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sis-
temas - Tai, kaip ir intelektas ar atmintis,
yra abstrakčios psichologinės sąvokos (14-1 pav.), Freudo nuo-
mone, „naudinga priemonė padedant geriau suprasti ir paaiškinti" 14-1 pav. Freudo psichikos sandaros
psichikos dinamiką. samprata. Sąmonė yra tarsi matoma
ledkalnio viršūnė. Atkreipkite dėmesį,
Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia pa-
kad Id yra visiškai nesąmoningas,
tenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius, tačiau Ego ir Superego veikia ir
talpykla. I(į_veikimas grindžiamas malonumo principu: jei ne- sąmoningai, ir nesąmoningai (iš
varžytų Jikrovė, nedelsiant būtų s i e k i a m ^ Freud, 1933, 111 p.).
kime kūdikius, kurie, Id valdomi, verkia, reikalaudami patenkinti
vos tik iškilusius poreikius, visiškai neatsižvelgdami į aplinkos
sąlygas bei reikalavimus.
Vaikas, kuriam susiformuoja Ego, išmoksta derintis prie tikro-
vės. Ego veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekiama
patenkinti tikroviškais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį ma-
lonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Įsivaizduokite, kas būtų, jei,
neturėdami Ego, imtume reikšti savo nežabotus seksualinius ar-
ba agresyvius impulsus, kai tik juos pajuntame. Ego, kuris api-
ma mūsų iš dalies įsisąmonintus suvokimus, mintis, nuomones
ir prisiminimus, yra asmenybės „valdytojas". Jis lemia mūsų

veiksmus, nes yra impulsyvių Id, ribojančių Superego ir gyve-
nimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas.
Maždaug ketverių arba penkerių metų vaiko Ego ima pripa-
žinti neseniai išryškėjusio Superego reikalavimus. Superego yra
sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir
į idealus. Jis kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Superego susifor-
muoja, kai mes įimame (internalizuojame) tėvų ir kultūros mora-
lines nuostatas bei vertybes, kurių dėka įgyjame gėrio ir blogio
bei savo idealų sampratą. Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų po-
elgius, leisdamas patirti teigiamą pasididžiavimo arba neigiamą
kaltės jausmą. Jei kieno nors Superego itin stiprus, jis visados gali
būti doras, tačiau kažkodėl jaučiantis kaltę; kitas, kurio Superego
silpnas, gali būti lengvabūdiškai nuolaidus savo silpnybėms bei
norams, ir nejausti sąžinės priekaištų. Kadangi Superego reikala-
vimai dažnai prieštarauja Id norams, Ego stengiasi juos sutaikyti.
Doras ir skaistus moksleivis, jaučiantis seksualinį potraukį tam
tikram asmeniui ir įstojantis į laisvanorišką organizaciją, kad galėtų
būti šalia jo, patenkina ir Id, ir Superego.
ASMENYBĖS RAIDA. Analizuodamas savo pacientų pasakojimus,

Freudas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisiais keleriais gy-
venimo metais. Labai dažnai paaiškėdavo, kad jo pacientų simp- 14-1 lentelė. Psichoseksualinės
tomų ištakos siekia neišspręstus konfliktus ankstyvojoje vaikystėje. stadijos (pagal Freudą)
Jis padarė išvadą, kad vaikai bręsdami pereina keletą psichoseksu- STADIJA POŽYMIAI
alinių stadijų, per kurias Id malonumo siekianti energija nukrei-
Oralinė Burnos sritis -
piama į skirtingas malonumui jautrias kūno sritis, vadinamas „ero- (0-18 mėn.) čiulpimas, kramtymas,
geninėmis zonomis" (14-1 lentelė). kandžiojimas - teikia
didžiausią malonumą
Pirmosios 18 mėnesių trunkančios oralinės stadijos metu dau-
guma kūdikio juslinių malonumų yra susiję su čiulpimu, kandžio- Analinė Malonumas daugiausia
jimu, kramtymu. (18-36 mėn.) susijęs su tuštinimusi
ir šlapinimusi; įveikia-
Maždaug nuo 18 mėnesių iki trejų metų trunkančios analinės mas reikalavimas juos
stadijos metu vaikas pradeda justi ir kontroliuoti sfinkterio rau- kontroliuoti
menis, o išmatų ir šlapimo užlaikymas ir išsituštinimas tampa pa- Falinė Malonumo sritis -
sitenkinimo šaltiniu. (3-6 metai) lytiniai organai;
Falinei stadijai, kuri trunka apytikriai nuo 3 iki 6 metų, būdin- įveikiami kraujo-
maišiški lytiniai
ga tai, kad malonumo zona persikelia į lytinius organus. Freudas potraukiai
manė, kad šios stadijos metu berniukai trokšta lytinių organų dir-
Latentinė Išstumiami lytiniai
ginimo, jiems atsiranda seksualinis potraukis motinai ir pavydas (nuo 6 metų potraukiai
bei neapykanta tėvui, kurį jie laiko varžovu. Taip pat manoma, iki lytinio
kad berniukai jaučia kaltę ir slapta bijo, kad tėvas jų nenubaustų, brendimo)
pavyzdžiui, neiškastruotų. Visus šiuos jausmus Freudas pavadino Genitalinė Lytinių interesų
Edipo kompleksu, pagal graikų mitą apie karalių Edipą, kuris, (nuo lytinio brendimas
brendimo)
pats to nežinodamas, nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Kai
kurie psichoanalitikai galvojo, kad mergaitės tuo pat metu išgy-

vena „Elektros kompleksą", tačiau Freudas (1931, 229 p.) tai nei-
gia: „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų
ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys."
Galų gale vaikai susidoroja su šiais bauginančiais jausmais, juos
išstumdami ir tapatindamiesi su konkuruojančiu tėvu (stengdamiesi
tapti panašūs į jį). Atrodo, lyg kas vaiko viduje nuspręstų: „Jei
negali jo (tos pačios lyties tėvo) sutriuškinti, prisijunk prie jo."
Šitaip tapatinantis ir perimant daugelį tėvų vertybių, vaikų Su-
perego tvirtėja. Freudo nuomone, tapatinantis su tos pačios lyties
gimdytoju, susiformuoja lytinis tapatumas - suvokimas, kad esi
vyras arba moteris.
Išstūmus savo seksualinius jausmus ir nukreipus juos kita link-
me, prasideda l a t e n t e stadija. Freudas tvirtino, kad tuo metu,X
nuo kokių 6 metų iki lytinio brendimo pradžios, seksualumas nu- :
slopinamas, ir vaikai daugiausia žaidžia su savo lyties bendra-
amžiais.
Lytinio brendimo metu prasideda paskutinioji, genitalinė, sta- .
dįja, kurios metu jaunuoliai pradeda jausti seksualinius jausmus^
kitiems žmonėms.
Ereudo. požiūriu, blogai prisitaikančių suaugusiųjų elgesys yra
ânkstyvųjų psichoseksualinių stadijų metu neišspręstų konfliktų pa-
darinys. Bet kuriuo oralinės, analinės arba falinės stadijos momen-
tu stiprus konfliktas gali užsklęsti, arba sulaikyti malonumų sieki-
mo energiją ties šia stadija. Taigi žmonės, kurie arba per daug pikt-
naudžiavo oraliniais poreikiais, arba negalėjo jų patenkinti (galbūt
dėl to, kad staiga ir per anksti buvo atjunkyti), gali būti fiksuoti
ties oraline stadija. Sakoma, kad oraliai fiksuotiems suaugusiems j>
būdinga arba pasyvi priklausomybė (panaši į vaikus, kuriuos reikia \
prižiūrėti), arba perdėtas tos priklausomybės neigimas (pavyzdžiui,
yra labai užsispyrę ir kandūs). Jie ir toliau gali siekti orališkai pa-
sitenkinti pernelyg daug rūkydami ir valgydami. Tie, kuriems ne-
pavyko iki galo išspręsti analines gtądijfls_ konflikto tarp noro pri-*v
reikus išsituštinti ir reikalavimo mokytis naudotis tualetu, gali būti
arba labai netvarkingi ir neorganizuoti („anališkai nesusilaikantys"),
arba itin drausmingi ir įkyriai tvarkingi bei švarūs („anališkai su-
silaikantys"). Taip, Freudo manymu, asmenybės šakelė yra palen-
kiama ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu.
GYNYBOS MECHANIZMAI. Kadangi gyvename tarp žmonių, no-

romis nenoromis negalime rodyti savo seksualinių arba agresyvių
impulsų. Privalome juos kontroliuoti. Kai Ego bijo nesuvaldyti
vidinio karo tarp Id ir Superego reikalavimų, kyla nerimas, kuris,
kaip sakė Freudas, yra užmokestis už civilizaciją. Kitaip negu kon-
kreti baimė, juodas nerimo debesis yra nesutelktas ir išsklidęs. Ne-

rimą sunku įveikti, nes jaučiamės sutrikę, bet tikrai nežinome dėl
ko. Freudas teigė, kad Ego turi gynybos mechanizmus, kuriais
pats apsigina nuo nerimo. Šie mechanizmai sumažina arba nukrei-
pia nerimą įvairiais būdais, tačiau visi jie iškreipia tikrovę. Štai
keletas pavyzdžių.
Išstūmimas išvaro iš sąmonės nerimą keliančius jausmus ir min-
tis. Pasak Freudo, išstūmimas yra visų kitų gynybos mechanizmų,
kurie paslepia grėsmingus impulsus ir neleidžia jiems pasiekti są-
monės, pagrindas. Jis manė, kad išstūmimas paaiškina, kodėl mes
neprisimename vaikystės geismo kitos lyties gimdytojui. Tačiau jis
taip pat įsitikinęs, kad išstūmimas dažnai esti nevisiškas, o išstum-
tieji skatuliai prasismelkia į sapnų simbolius ir apsirikimus šnekant.
Nerimą įveikti padeda ir regresija - grįžimas prie ankstesnės,
vaikiškesnės raidos stadijos, kur tebėra fiksuota tam tikra mūsų psi-
chinė energija. Taigi pirmosiomis neramiomis dienomis mokykloje
vaikas gali grįžti prie oralinio malonumo - nykščio čiulpimo arba
nagų kramtymo. Nerimaudamos jaunos beždžionės pradeda tarsi ma-
žos kabintis į savo motiną arba viena į kitą (Suomi, 1987). Netgi
neseniai į universitetą įstoję savųjų išsiilgę studentai gali trokšti
namų saugumo ir ramybės.
Atvirkštinis reagavimas - tai procesas, kai Ego nesąmonin-
gai padaro, kad nepriimtini impulsai atrodo panašūs į jiems priešin-
gus. Nepriimtinas teiginys „nekenčiu j o " pakeliui į sąmonę virsta
„myliu jį". Drovumas virsta drąsa. Jausmas, kad esi netikęs - gy-
rimasis drąsa. Pagal šio gynybos mechanizmo dėsnį, galbūt uolius
socialinių akcijų dalyvius, pavyzdžiui, atkaklius kovotojus prieš
gėjų teises, skatina kaip tik tie seksualiniai potraukiai, prieš ku-
riuos jie taip karštai kovoja.
Projekcija paslepia grėsmingus impulsus, priskirdama juos ki-
tiems. Taigi „jis manęs nekenčia" iš tikrųjų gali būti „aš jo neken-
čiu" arba „nekenčiu savęs" jausmų projekcija. Anot Freudo teori-
jos, rasiniai prietarai gali būti savo pačių nepriimtinų impulsų arba
savybių projektavimo į kitos grupės narius rezultatas. (Taigi, at-
virkštinis reagavimas ir projekcija kartais praverčia pajuokiant kitų
žmonių motyvus.)
Žinomas racionalizacijos mechanizmas leidžia mums nesąmo-
ningai kurti save pateisinančius aiškinimus ir taip nuslėpti nuo savęs
tikrąsias savo poelgių priežastis. Taigi mėgėjai išgerti gali sakyti,
kad jie geria bendraudami su draugais. Studentas, kuriam nesiseka
studijos, racionalizuoja: „Vien tik dirbdamas ir visai nesilinksmin-
damas Jonas [arba Petras] darosi pilkas žmogelis".
Perkėlimas seksualinius arba agresyvius impulsus nukreipia į
psichologiškai priimtinesnius objektus negu tie, kurie juos sužadi-
no. Vaikai, kurie negali parodyti pykčio savo tėvams, gali perkel-
ti savo pyktį į mylimą gyvūną. Prislėgtas po egzamino studentas
gali piktai kalbėtis su savo kambario draugu.
Sublimacija yra nepriimtinų jmpulsų pavertimas socialiai ver-
tingais motyvais. Todėl sublimacija padeda prisitaikyti prie sociali-
nio gyvenimo ir gali būti didžių kultūros bei meno laimėjimų šal-
tinis. Freudas teigė, kad Leonardo da Vinci, tapydamas madonas,
sublimavo anksti nuo jo atsiskyrusios motinos artumo troškimą.
Dar kartą įsidėmėkite, kad šię gynybos-meehanizmai veikia ne-
tiesiogiai jų neįsisąmoninant. Jie mažina nerimą, paslėpdami grės-
mingus impulsus, Niekados nesakome; „Jaučiu nerimą; geriau jau
užslėpsiu savo seksualinius ir priešiškus jausmus, priskirdamas juos
kam nors kitam." Gynybos mechanizmai neveiktų, jei mes juos
atpažintume. Kaip kūnas nesąmoningai ginasi nuo ligų, taip ir,
Freudo manymu, Ego nesąmoningai ginasi nuo nerimo.
FREUDO PASEKĖJAI IR ATSKALŪNAI. Nors Freudo požiūriai

keitėsi, tačiau, netgi ir smarkiai kritikuojamas, jis liko ištikimas
savo idėjoms bei principams. Jo daug ginčų sukėlę darbai greitai
sulaukė šalininkų - daugiausia jaunų, ambicingų medikų, kurie
susibūrė į Freudo vadovaujamą ratelį. Kartkartėmis kildavo gin-
čų, ir vienas ar kitas narys pasitraukdavo arba būdavo pašalina-
mas. Tačiau net ir atstumtųjų idėjos atspindėjo Freudo įtaką.
Šie pirmieji psichoanalitikai ir kiti, kuriuos dabar vadiname
„neofroidininkais", pripažino pagrindines~*Rre^(^^
menybj^ Ego ir Superego; kad pasąmonė yrą svarbi;
kad asmenybė formuojasi vaikystėje; kad nerimas yra varomoji
jėga ir kad egzistuoja gynybos mechanizmai. Tačiau nuo Freudo
jie skyrėsi dviem svarbiais aspektais. Pirma, jie labiau pabrėžė
sąmonės vaidmenį, aiškinant patyrimą ir susidorojant su aplinkos
Alfredas Adleris „Neurozių
reikalavimais. Be to, jie abejojo, ar seksas ir agresija yra visa išse-
problema", 1964: „Žmogui gera
miantys motyvai. Kaip rodo tolesni pavyzdžiai, jie labiau pabrėžė gyventi ir jis jaučia savo būties
būtent aukštesnius motyvus bei socialinę sąveiką. vertę, kai jis yra kitiems naudin-
Alfredas Adleris ir Karen Horney sutiko su Freudu, kad vaikys- gas ir įveikęs savo menkaver-
tė yra labai svarbi. Tačiau jie buvo įsitikinę, kad, formuojantis as- tiškumo jausmus. "
menybei, lemiamą reikšmę turi ne seksualinė, bet socialinė įtampa
patirta vaikystėje. Adleris, kuris ir pats stengėsi įveikti vaikystės li- Karen Horney „Moters psicholo-
gas ir nelaimingus atsitikimus, teigė, kad svarbiausia mūsų elgesio gija", 1923-1937: „Požiūris, kad
varomoji jėga yra pastangos įveikti vaikystės menkavertiškumą, moterys esančios infantilios bei
jausmai, kurie skatina siekti pranašumo ir galios. (Būtent Adleris emociškos būtybės ir dėl to negali
iškėlė vis dar populiarią „menkavertiškumo komplekso" idėją.) Hor- būti atsakingos bei savarankiškos,
ney teigė, kad vaikystės nerimas, kylantis dėl vaiko priklausomybės yra vyriškojo polinkio žeminti
moters savigarbą darbas. "
ir bejėgiškum^^Jdmarroeilės bei saugurnolroškimą. Prieštarauda-
ma Freudo teiginiui, jog moterų Superego esąs silpnesnis ir jas ka-
muoja „penio pavydas", Horney siekė atsvaros šiam šališkumui, kurį

įžvelgė vyriškajame požiūryje į psichologiją.
Erichas Frommas ir kiti „Ego psichologai" sutiko su Freudu, kad „Moteris... pripažįsta savo kast-
Ego esąs svarbus. Tačiau, nesureikšmindami seksualinių bei agresy- racijos faktą, o kartu ir vyro
vių impulsų, jie laikė, kad Ego yra ne tik tarpininkas tarp Id ir Su- pranašumą bei savo pačios
perego. Pasak jų, Ego siekia santarvės ir meilės, tiesos ir laisvės; ir menkavertiškumą; bet ji maištau-
šie sąmoningi siekiai nėra vien tik sublimuoti žemesnieji motyvai. ja prieš tokią nepriimtiną
padėtį. "
Erikas Eriksonas pritarė Freudui, kad raida vyksta tam tikro- Sigmundas Frcudas
mis pakopomis, bet jos esančios psichosocialinės, o ne psicho- „Moters seksualumas", 1931
seksualinės. Kaip buvo minėta 3 ir 4 skyriuose, Eriksonas taip

pat įrodinėjo, kad raida vyksta visą gyvenimą. Jis teigė, kad vai-
kystėje susiformuoja pagrindinis pasitikėjimas, paauglystėje - ta-
patybė. Suaugę žmonės pirmiausia ieško artimumo su kitais, pas-
kui kuriamosios veiklos (produktyvumo jausmo, kurį suteikia šei-
ma ir darbas) ir galiausiai pilnatvės (jausmo, kad jų gyvenimas
buvo prasmingas).
Kitaip negu kiti neofroidininkai, buvęs Freudo mokinys ir šali-
ninkas, vėliau nuo jo atsiskyręs Carlas Jungas mažiau pabrėžė so- Carlas Jungas „ Transformacijos
cialinius veiksnius ir sutiko su Freudu, kad pasąmonės įtaka di- simboliai", 1912: „Galime vaikui
džiulė. Tačiau Jungas manė, kad pasąmonė apima ne tik asmens neleisti nieko sužinoti apie mitus,
bet negalime atimti iš jo mitologi-
išstumtas mintis ir jausmus. Jis buvo įsitikinęs, jog esama ir ko-
jos poreikio. "
lektyvinės pasąmonės, kur saugomi iš mūsų tolimų protėvių ben-
dros patirties atkeliavę vaizdiniai. Jungo nuomone, kolektyvinė
pasąmonė paaiškina, kodėl daugelis žmonių turi giliai įsišakniju-
sių dvasinių poreikių ir kodėl skirtingų kultūrų žmonių kai kurie
mitai bei vaizdiniai yra tie patys, pavyzdžiui, motinos, kaip mai-
tintojos, simbolis.
Pasąmonės įvertinimo būdai

Norint tyrinėti asmenybę arba taikyti psichoterapiją, reikia
mokėti įvertinti asmenybės ypatybes. Iš skirtingų asmenybės teori-
jų išplaukia skirtingi įvertinimo metodai.
Freudo teorija teigia, kad didelę įtaką asmenybei daro pasąmonė,
kurioje esama ankstyvosios vaikystės patirties liekanų. Dėl to psi-
choanalitikai atsisako objektyvių įvertinimo priemonių, pavyzdžiui,
klausimynų, kur reikalaujama atsakyti „sutinku-nesutinku" arba „tei-
singa—klaidinga", laikydami, kad jais gaunama tik paviršinė sąmo-
ningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rent-
geno - testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus kon-
fliktus bei impulsus.
Tam padeda projekciniai testai: žmonėms pateikiami neaiškūs,
dviprasmiai dirgikliai, kuriuos paskui reikia apibūdinti arba su-
kurti apie juos pasakojimą. Dirgikliai patys nieko ypatinga ne-
reiškia, taigi toji reikšmė, kurią juose įžvelgia žmonės, manoma,
atspindi jų interesus ir konfliktus. Henry Murray (1933) per vie-

ną savo vienuolikmetės dukters va"karėlį pamėgino parodyti, kad
toks testas gali būti reikšmingas. Murray paskatino vaikus žaisti
bauginantį žaidimą „Žudikas". Po jo vaikai rodomose-fetografi-
jose įžiūrėjo daugiau piktų kėslų negu prieš žaidimą.
Murra^Latrodė,, kad vaikai savo vidinius išgyvenimus projektavo
į tas nuotraukas. Praėjus keleriems metams, Murray pristatė teminį
apercepcijos testą (TAT, angl. Thematic Appercepcion Test) - ne-
aiškaus turinio paveikslėlius, apie kuriuos žmonės turėjo sukurti pa-
sakojimus. Jūs tikriausiai prisimenate, kad viena iš TAT taikymo
sričių buvo laimėjimo motyvacijos įvertinimas. Manoma, kad tie,
kurie, parodžius svajojančio berniuko fotografiją, įsivaizduoja jį fan-
tazuojantį apie laimėjimus, projektuoja jiems rūpimus dalykus.
Dabar yra įvairių projekcinių testų. Tiriamųjų prašoma nupiešti
žmogų, užbaigti sakinius („Mano motina ....") arba, tyrėjui ištarus
kontrolinį žodį, pasakyti pirmą galvon atėjusį žodį. Bene plačiau-
siai yra naudojamas garsusis Rorschacho rašalo dėmių testas, kurį,
1921 m. sukūrė šveicarų psichiatras Hermannas Rorschachas. Tes-
tas remiasi prielaida, jog tai, ką mes matome 10 rašalo dėmių, at-
spindi mūsų neišreikštus jausmus ir vidinius konfliktus. Tyrėjas gali
padaryti išvadą, kad žmogus, matantis plėšrius žvėris arba ginklus,
turi agresyvių polinkių.
Ar tokia prielaida yra teisinga? Jeigu taip, ar gali psichologas,
naudodamasis Rorschacho testu, suprasti konkretaus žmogaus as-
menybę ir nustatyti emocinį sutrikimą? Prisiminkite, kaip, aptar-
dami intelekto testus, sakėme, kad du svarbiausi gero testo krite-
rijai yra patikimumas ir validumas. Koks šių kriterijų požiūriu yra
Rorschacho testas?
Dauguma tyrėjų nelaiko jo itin geru (Peterson, 1978). Mat nėra
jokios priimtos atsakymų vertinimo ir interpretavimo sistemos. Tai-
gi du vertintojai, kurie mokėsi vertinti atsakymus ne pagal tą pa-
čią sistemą, dėl testo rezultatų gali ir nesutarti. Testas taip pat ne
itin sėkmingai numato elgesį arba išryškina grupių skirtumus (pa-
vyzdžiui, nustatant, kas yra linkęs į savižudybę, o kas nelinkęs).
Nors jau ne toks populiarus kaip kadaise, Rorschacho testas
tebėra vienas iš plačiausiai naudojamų psichologijos instrumentų
(Lubin ir kt., 1984; Piotrowski ir Keller, 1989). Kai kurie klini-
kos psichologai ir toliau pasitiki testo validumu - ne kaip prie-
monės, kuri pati gali nustatyti diagnozę, bet kaip galimų aiškini-
mo būdų šaltinio, kuris papildo kitą infonnaciją. Kiti specialistai
JaLto^riuoraonės, kad, nepaisant menko įvertinimo sistemos va-
lidumo, Rorschacho testas labai tinka pokalbiui su tiriamuoju. Nu-
matomi nauji tyrimais pagrįsti ir kompiuterizuoti atsakymų verti-
nimo bei interpretavimo būdai didina vertinančiųjų sutarimą ir testo
14 SKYRIUS. Asmenybė 477
validumą (Exner, 1986; Parker ir kt., 1988). Tačiau pats Freudas,

tikriausiai, jaustųsi nejaukiai, stengdamasis kiekvienam pacientui
priskirti testo įvertį, ir labiau domėtųsi testavimo metu vykstan-
čia gydytojo ir paciento sąveika.
Psichoanalitinės krypties vertinimas

Susipažinę su Freudo idėjomis, pasiklausykite jo kritikų. įsi-
dėmėkite, kad mes kritikuojame Freudą dvidešimtojo amžiaus pa-
baigos požiūriu, ir kad šis požiūris taip pat yra peržiūrėtinas. Freu-
das mirė 1939 metais, nežinodamas viso to, ką mes dabar žinome
apie žmogaus raidą, mąstymą bei emocijas, taip pat neturėdamas
nūdienių tyrimo priemonių. Kritikuoti Freudo teoriją, lyginant ją
su dabartinėmis sampratomis, yra tas pat, kaip lyginti Henry For-
do „T modelį" su dabartiniu „Escortu".
FREUDO IDĖJOS ŠIUOLAIKINIŲ TYRINĖJIMŲ ŠVIESOJE.

Šiuolaikinės teorijos ir tyrimai prieštarauja daugeliui konkrečių
Freudo idėjų. Tyrimai rodo, kad žmogaus raida trunka visą gyve-
nimą ir nėra susijusi tik su vaikyste. Raidos psichologai taip pat
abejoja Freudo mintimi, jog sąžinė ir lytinė tapatybė susiformuo-
ja maždaug 5-6 metų vaikui, kai šis išsprendžia Edipo komplek-
są. Vaikai lytinę tapatybę įgyja anksčiau: jie tampa vyriški arba
moteriški netgi tuomet, kai nėra tos pačios lyties gimdytojo (Frieze
ir kt., 1978). Freudo idėjos apie vaikystės seksualumą išsirutulio-
jo iš jo pacienčių pasakojimų apie vaikystėje patirtą seksualinį
priekabiavimą. Jo manymu, jos išreikšdavo savo pačių vaikystės
seksualinius troškimus ir konfliktus. Šiandien į tokius pasakoji-
mus žiūrima rimtai. Freudo mintys apie prigimtinį vyrų pranašumą
yra visai nepriimtinos ir laikomos šališkomis lyties atžvilgiu.
Kaip matėme 7 skyriuje, naujas aiškinimas apie tai, kodėl sap-
nuojame, paneigia Freudo įsitikinimą, jog sapnai slepia ir išpildo
troškimus. Duomenys apie atmintį praradusias karo arba seksua-
linės prievartos aukas paremia nuomonę, jog užmiršimo priežastis
yra išstūmimas, tačiau svarbiausi prarastos atminties mechanizmai
yra kiti. Net ir apsirikimus kalbant galima paaiškinti rungtyniavi-
mu tarp panašių žodinių pasirinkimų atminties ryšių tinkle. Ne-
daug aptinkama duomenų, patvirtinančių Freudo mintį, esą žmonės
ginasi nuo skausmingos savižinos, projektuodami savo neatpažin-
tus neigiamus impulsus kitiems (Holmes, 1978, 1981). O Jerome
Kaganas (1989) pastebi, kad ir istorija buvusi nepalanki Freudo
minčiai, teigiančiai, jog seksualinių impulsų išstūmimas sukeliąs
psichologinius sutrikimus. Nuo Freudo laikų iki mūsų dienų šis
išstūmimas sumažėjo, bet psichologinių sutrikimų nesumažėjo.
478 VI DALIS. Asmenybė, sutrikimai ir gera savijauta
Istorija šiek tiek palankesnė buvo Freudo psichikos, kaip „led-

kalnio", sampratai. Dabar žinoma, kad mes iš tikrųjų galime už-
čiuopti tik ribotą dalį to, ką daro mūsų protas (Erdelyi, 1985, 1988;-
Kihlstrom, 1990). Tačiau „ledkalnio" samprata, kurios laikosi da-
bartiniai psichologai, skiriasi nuo Freudo sampratos. Kaip buvo
parodyta ankstesniuose skyriuose, daugelis mokslininkų pasąmonę
supranta ne kaip kunkuliuojančias aistras ir slopinančią cenzūrą,
o kaip informacijos apdorojimą mums to neįsisąmoninant. Anot
jų, pasąmonei priklauso schemos, kurios automatiškai kontroliuoja
sąmoningai nesuvokiame; dešiniojo pusrutulio veikla, leidžianti

paciento su perskirtomis smegenimis kairiajai rankai vykdyti nu-
rodymus, kurių pacientas negali pasakyti žodžiais; kartu vykstan-
tis lygiagretus įvairių regos aspektų apdorojimas ir mąstymas;
neišreikštoji atmintis, kurios veikimui nereikia sąmoningo prisi-
minimo; sąlygotos emocijos, kurios akimirksniu sužadinamos. To-
kia neįsisąmoninto informacijos apdorojimo samprata yra pa-
našesnė į iki Freudo buvusią nesąmoningų reiškinių sampratą -
pagal kurią, pavyzdžiui, netikėtos kūrybinės idėjos išnyra iš gilu-
minės minčių tėkmės.
FREUDO IDĖJOS - KAIPMOKSLINĖ JßORIJA. Psichologai kriti-

"i
kuoja Freudo teoriją ir dėl jos mokslinių trūkumų. 1 skyriuje ra-
šėme, jog gera mokslinė teorija paaiškina stebėjimų duomenis ir lei-
džia iškelti hipotezes, kurias galima patikrinti. Freudo teorija, pa-
sak kritikų, remiasi nedaugeliu objektyvių stebėjimų ir leidžia kelti
nedaug hipotezių, kurias būtų galima arba patvirtinti, arba atmesti.
(Freudas savo paties prisiminimus ir ligonių laisvųjų asociacijų,
sapnų ir apsirikimų aiškinimus laikė pakankamais įrodymais.)
Pasak kritikų, Freudo teorijos didžiausias trūkumas yra tas,
kad-j i bet- kokius reiškinius (vieno rūkymą, kito arklių baimę,
dar kito - seksualinę orientaciją) aiškina jau įvykus faktui, ta-
čiau nepajėgia numatyti tokio elgesio arba savybių. Jei jaučiate
pyktį prie savo mirusios motinos, tai patvirtinate teoriją, nes „kyla
grėsmė jūsų neįveiktiems vaikystės priklausomybės poreikiams". „Mes įrodinėja/ne, kaip žmogus,
Jei nejaučiate pykčio, vis tiek paremiate teoriją, nes „jūs išstu- kuris sakytų: „Jei ant kėdės
miate savo pyktį". Pasak Calvino Halio ir Gardnerio Lindzey tupėtų nematoma katė, atrodytų,
(1978, 68 p.), „tai tarsi lažintis lenktynėms pasibaigus." Aiškin- kad ant kėdės nieko nėra;
ti, įvykus faktui, tinka istorijos bei literatūros mokslo darbuose, betgi ant kėdės iš tiesų nieko
nėra, vadinasi, ant jos tupi
ir tai paaiškina, dėl ko Freudo poveikis literatūros kritikai yra
nematoma katė. "
didesnis negu psichologijos tyrinėjimams. Taigi gera mokslinė C.S. L c w i s a s Four Loves, 1958
teorija formuluoja patikrinamus numatymus.
Ši Freudo vartojamų sąvokų ir aiškinimo įvykus faktui kritika
paakino kai kuriuos šiuolaikinius kritikus neigiamai vertinti jo teo-
riją. Peteris Medawaras (1982) palygino ją su „dinozauru...

liūdniausiu ir keisčiausiu iš visų riboženklių dvidešimtojo amžiaus
minties istorijoje." Mes galime Freudą įvertinti ne taip griežtai
dėl trijų priežasčių:
1. Kritikuoti Freudo teoriją už tai, kad ji neleidžia daryti pa-
tikrinamų numatymų, yra tas pat, kas kritikuoti beisbolą už tai,
kad šis ne aerobika. Argi teisinga kaltinti ką nors už tai, kad
jis nėra toks, kuo niekuomet ir neketino būti? Freudas niekada
nėra pareiškęs, kad psichoanalizė yra numatantis mokslas. Jis
tik teigė, kad, žvelgdamas atgal, psichoanalitikas gali suprasti
mūsų psichikos būseną (Rieff, 1979).
2. Kai kurios Freudo idėjos tebegyvuoja. Būtent jis atkreipė
mūsų dėmesį į pasąmonę ir neracionalumą, į nerimą ir sieki-
mą su juo susidoroti, į žmogaus seksualumo svarbą, į įtampą
tarp mūsų biologinių impulsų ir socialinės gerovės. Būtent Freu-
das metė iššūkį mūsų įsitikinimui savo teisumu, atskleidė mūsų
apsimetinėjimą, pretenzijas ir priminė mums apie tai, kad mu-
myse gali tūnoti blogis. Mažai kas ginčytų, kad Freudo idėjos
buvo kūrybiškos, drąsios ir visaapimančios.
3. Vienaip ar kitaip Freudas padarė įtaką mūsų požiūriui į žmo-
gaus prigimtį. Teisingos ar klaidingos kai kurios idėjos, kurias
daugelis laikome teisingomis, pavyzdžiui, kad vaikystės patir-
tis formuoja asmenybę, kad dažnai elgesio motyvai esti paslėpti,
kad sapnai turi simbolinę reikšmę, priklauso Freudui ir toliau
gyvuoja mūsų pačių mintyse. Peteris Druckeris (1982) paste-
bi, kad „daugelis psichologų Freudo nevertina, man ir pačiam
kyla kai kurių rimtų abejonių, bet jis yra vienintelis, sukūręs
įžvalgą, pakeitusią mūsų požiūrį į save ir į pasaulį." Dėl to
Sigmundas Freudas yra vienas iškiliausių šiuolaikinės istori-
jos intelektualų.
BRUOŽŲ TEORIJA
Psichoanalitinė teorija asmenybę aiškina atskleisdama elgesio
varomąsias jėgas. Ji žvelgia gilyn ir ieško paslėptų motyvų. 1919
m. Gordonas Allportas, smalsus 22 metų psichologijos studentas,
kalbėdamasis su Freudu Vienoje, suprato, kad psichoanalizės
kūrėjas buvo tiesiog užvaldytas siekio rasti paslėptų motyvų.
Vos tik įėjau į garsųjį storu audiniu išmuštą kambarį, su sapnus
vaizduojančiais paveikslais ant sienų, jis pakvietė mane į savo
kabinetą. Nieko nekalbėjo, tik sėdėjo tyliai laukdamas, kol pasi-
sakysiu, ko atvykęs. Aš buvau nepasirengęs tylėti, tad turėjau
greitai sugalvoti, kaip tinkamai pradėti pokalbį. Papasakojau jam
epizodą iš savo kelionės tramvajumi iki jo kabineto, apie man į

akis kritusią kokių ketverių metų berniuko nešvaros baimę. Vai-
kas be paliovos kartojo savo motinai: „Nenoriu čia sėdėti.. Ne-
leisk tam nešvariam žmogui sėdėti šalia manęs." Viskas jam at-
rodė schmutzig (purvina, bjauru). Jo mama, iškrakmolyta Hausf-
rau, atrodė tokia valdinga ir ryžtinga, jog pamaniau, kad prie-
žastis ir padarinys yra akivaizdūs.
Kai baigiau pasakoti, Freudas Įsmeigė į mane savo malonias dak-

taro akis ir pasakė: „Tai tas ketverių metų berniukas buvote jūs?"
Pasijutau pritrenktas ir šiek tiek kaltas, tad sugalvojau pakeisti
temą. Tai, kad Freudas klaidingai suprato mano motyvus, buvo
juokinga ir įdomu, tačiau sukėlė virtinę minčių (1967, 7 - 8 p.).
Tos mintys galų gale paskatino Allportą padaryti tai, ko Freudas

nepadarė - apibūdinti asmenybę nusakant jos svarbiausius bruožus
- žmonėms būdingą elgesį ir sąmoningus motyvus (tokius, kaip pro-
fesinį smalsumą, paskatinusį Allportą susitikti su Freudu). Susitiki-
mas su Freudu, pasak Allporto, „atskleidė jam, kad psichoanalizė,
pripažįstant visus jos nuopelnus, gali įsiskverbti pernelyg giliai, todėl
psichologams, prieš žvalgant pasąmonę, būtų naudingajšsamiau pa-
žinti akivaizdžius motyvus." Todėl Allportas asmenybę apibrėžė at-
pažįstamų elgesio modelių požiūriu. Jam labiau rūpėjo ne paaiškin-
ti, bet nusakyti atskirus asmenybės bruožus.
Kaip psichologai apibūdina ir klasifikuoja asmenybes? Pasi-
telkime analogiją. Tarkime, kad jūs norite apibūdinti ir suklasifi-
kuoti obuolius. Kas nors galbūt teisingai pasakytų, kad kiekvie-
nas obuolys vienintelis toks. Vis dėlto iš. pradžių būtų tikslinga
suskirstyti obuolius į skirtingas rūšis - saldieji, alyviniai, Mcin-
tosh ir 1.1. Būtent taip - klasifikuodami žmones pagal keturis ti-
pus - senovės graikai apibūdindavo asmenybę. Atsižvelgdami į
tai, kuris, jų nuomone, kūno skysčių vyrauja, žmones priskirdavo
melancholiškam (prislėgtajam), sanflvinįškaip (linksmajam), fleg-
matiškam (nejausjiĮįogâmjârba choleriškam (dirgliajam) tipui.
Ši klasifikacijos sistema iš tiesų atrodo juokinga, dabartinės as-
menybės tipų idėjos labiau vykusios. Jerome Kaganas (1989 b),
remdamasis vaikų psichologiniu ir fiziologiniu reaktyvumu, skiria
drovių ir užslopintų bei drąsių ir neužslopintų vaikų temperamento
tipus. Kai kurie sveikatos psichologijos specialistai mano, kad tiks-
linga skirti stipriojo „A tipo" ir silpnojo „B tipo" asmenybes.
Psichologas Williamas Sheldonas (1954) klasifikavo žmones
pagaTkuno tipąTSanta Klausas - tipiškas storulis „endomorfas":
atsipalaidavęs ir linksmas. Supermenas - tipiškas raumeningas
„mezomorfas": tvirtas ir fiziškai aktyvus. Šerlokas Holmsas - ti-
piškas liesas „ektomorfas": įsitempęs ir vienišius. Ar iš tikrųjų yra
koks nors ryšys tarp skirtingų kūno tipų ir skirtingų asmenybių?
Tyrėjai, atskirai įvertinę kūno tipą ir asmenybę, nustato tarp jų
nestiprų ryšį. Taigi putnaus ir nerūpestingo žmogaus bei raume-
ningo ir pasitikinčio žmogaus stereotipai pernelyg padidina tiesos
grūdą (Tucker, 1983).
Šiandien, ypač konsultuojant verslo ir karjeros klausimais, la-
biau įprasta klasifikuoti žmones pagal Carlo Jungo asmenybės ti-
pus, remiantis jų atsakymais į 126 klausimus, kuriuos sugalvojo
Isabelė Briggs Meyers (1987) ir jos motina Kathleena Briggs. „My-
ers-Briggs tipų rodmuo" yra visiškai paprastas. Kasmet į jį atsa-
ko apie 2 milijonai žmonių; atsakydami jie turi pasirinkti, pavyz-
džiui, „Ar paprastai jausmus vertinate labiau už logiką, ar logiką
vertinate labiau už jausmus?" Paskui, suskaičiavus, kam atiduota
pirmenybė, žmonės priskiriami kategorijai įvardijant, tarkime, kad
jie yra „jausminio" arba „mąstančio" tipo, ir kiekvieną tipą gra-
žiai apibūdinant. Pavyzdžiui, teigiama, kad „jausminio" tipo žmo-
nės jautrūs vertybėms, „atjautus, supratingi, taktiški"; apie mąs-
tančio tipo žmones sakoma, kad jie „pirmenybę teikia objekty-
viems tiesos reikalavimams" ir „gerai analizuoja". Todėl daugu-
ma žmonių noriai priima tipo apibūdinimą, kuriame atsispindi tai,
kam jie atidavė pirmenybę, ir tuo remdamiesi, gali ieškoti sau tin-
kamų darbo partnerių ir jų temperamentą atitinkančios veiklos.
Bruožų tyrinėjimas
Klasifikuojant žmones į atskirus vienokius arba kitokius asme-
nybės tipus, nepavyksta visiškai atskleisti jų ypatingumo. Tad, kaip
dar būtų galima apibūdinti jų asmenybes? Daugybei spalvų suvokti
pakanka trijų spalvos matmenų (atspalvio, sodrio, šviesio). Grįžki-
me prie mūsų ankstesnės analogijos su obuoliu - jį galime apibūdinti
keliais bruožų matmenimis - kaip santykinai didelį arba mažą, rau-
doną arba geltoną, saldų arba rūgštų. Panašiai psichologai, atsižvelg-
dami iš karto į keletą bruožų matmenų, nusako daugybę įvairių as-
menybės skirtumų.
Kokie bruožų matmenys apibūdina asmenybę? Allportas kartu
su bendradarbiu H. S. Odbertu (1936) suskaičiavo visus žodyno
žodžius, kuriais galima apibūdinti žmogų. Jų buvo apie 18 000.
Kaipgi psichologai galėtų sutrumpinti šį sąrašą iki tokio, kuriuo
galima būtų naudotis nusakant pagrindinius bruožus?
Vienas iš būdų buvo išrinkti bruožus, tokius kaip nerimas, ku-
riuos tam tikros teorijos laiko pagrindiniais. Naujesnis būdas - fak-
torių analizė; 11 skyriuje aprašyta statistinė procedūra, nustatanti
testo užduočių grupes, informuojančias apie pagrindinius intelekto
dėmenis (pavyzdžiui, erdvinius gebėjimus, gebėjimą samprotauti,
žodinius įgūdžius). Įsivaizduokite, kad žmonės, kurie save apibūdi-
na kaip linkusius bendrauti, draugiškus, taip pat dažnai sakosi

mėgstą jaudinančius potyrius bei išdaigas ir nemėgstą ramiai skai-
tyti. Tokių statistiškai tarpusavyje koreliuojančių elgesio poreiškių
grupė atspindi pagrindinį bruožą, arba veiksnį. J>ie pavyzdžiai yra
iš grupės, kuri sudaro bruožą^ va d i n a m ą ekstzgvęrsija.
Anglų p s i c j i D i o k a d daug
mųsųjįcu^ galima supaprastintai-išreikšti dviem ge-
netiškai sajygojamaismat^^^
ir emocinišpastovumas-nepastovumas (14-2 pav.). EysenckcT as-
menybės klatfšimynaš buvo pateiktas žmonėms iš 35 pasaulio šalių
- nuo Kinijos iki Ugandos ir Sovietų Sąjungos. Išanalizavus žmo-
nių atsakymus, ekstraversijos ir emocionalumo veiksniai neišven-
giamai išryškėja kaip pagrindiniai asmenybės matmenys (Eysenck,
1990). AutoriaLt£i£ja, kad ekstravertaLieško dirgiklių, nes jų nor-
malus smegenų sužadinimo lvgi'snaprastai esti g ^ a zerfiay: jĮ^mo-
cįškai pasIftyfis žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė nervų
sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių.
Daugelis kitų teoretikų taip pat mano, kad asmenybės bruožai
yra biologiškai sąlygoti. Jerome Kaganas, kaip ir Eys enckas, aiški-
na, kad nevienodą vaikų drovumą ir slopinimą lemia jų autono-
minės nervų sistemos reaktyvumas. Genetikos veiksnių įtakos dvy-
nių ir įvaikintų vaikų asmenybės bruožams tyrimai (98-101 p.)
liudija apie biologinių veiksnių įtaką, tuo pat metu primindami,
kad elgesio būdai formuojasi asmens genetiniams duomenims są-
veikaujant su konkrečia aplinka.
NEPASTOVUS 14-2 pav. Šioje schemoje įvairūs

Pasiduodantis įžeidus,
Eysencko dviejų svarbiausių asme-
nuotaikai pernelyg jautrus
nybės veiksnių - ekstraversijos/
Nerimastingas Nerimstantis
intraversijos ir pastovumo/ nepastovu-
Nelankstus Agresyvus
mo - deriniai naudojami įvardyti
Rimtas, sveikos Jaudrus
kitus, konkretesnius bruožus. Atkreip-
galvosenos
kite dėmesį, kad keturi pagrindiniai
Pesimistas Permainingas
dviejų veiksnių deriniai yra panašūs j
Santūrus Impulsyvus
senovės graikų asmenybės tipus; jie
Nelinkęs bendrauti Optimistas pažymėti schemos viduryje (iš
Ramus Melancholikas Cholerikas Aktyvus Eysenck and Eysenck, 1963).
INTRAVERTAS — — — EKSTRAVERTAS
Pasyvus Flegmatikas Sangvinikas Linkęs
Atsargus bendrauti
Mąslus Draugiškas
Taikus Kalbus
Susitvardąs Atjautus
Patikimas Linksmas/nerūpestingas /
^Pastovaus, Energingas
^santūraus būdo Neatsargus
Ramus Linkęs vadovauti
PASTOVUS
Dauguma tyrėjų mano, kad Eysencko nustatyti matmenys yra

svarbūs, tačiau visko apie konkrečią asmenybę nepasako. Jie siūlo
įtraukti daugiau veiksnių ir vadina tai „penketu svarbiausių veiks-
nių" (Goldberg, 1990; John, 1990). Jei testas nurodo jūsų padėtį
kiekvieno iš 14-2 lentelėje surašytų matmenų atžvilgiu, jis pasa-
ko daug ką, ką apskritai galima pasakyti apie jūsų asmenybę. Be
to, šiuos penkis matmenis atspindi kasdiene žmonių kalba, kai ji
vartojama apibūdinant kitus arba save (Dingman, 1990; Watson,
1989). Skirtingų kultūrų ir skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės
pastebi ir įvardija beveik tokius pat bruožus (Church & Katigbak,
1989; Yang & Bond, 1990). Beveik viso pasaulio žmonės apibūdi-
na kitus žodžiais, kurie atitinka „penketo svarbiausių" veiksnius
- ar sutariantys su kitais, ar ekstravertiški ir 1.1. „Penketas svar-
biausių" nėra galutinis sprendimas. Kai kurie teoretikai svarsto,
ar nereikėtų įtraukti dar ir tokių matmenų, kurių neapima šios pen-
kios kategorijos, tokių kaip savimonė ir vyriškumas/moteriškumas.
Tačiau šiandien, atrodo, šie penki veiksniai geriausiai nusako pa-
grindinių bruožų matmenis.
Bruožų įvertinimo būdai

Įvertinimo būdų, parengtų remiantis bruožų samprata, tikslas
- paprastai pavaizduoti asmens elgesio kontūrus (profilį), o ne at-
skleisti paslėptas asmenybės varomąsias jėgas (toks yra projekci-
14-2 lentelė. „ P e n k e t a s svarbiausių" asmenybės veiksnių

BRUOŽO MATMUO APIBUDINIMAS
Emocinis pastovumas Ramus / nerimastingas

Saugus/ nesaugus
Patenkintas savimi / savęs gailintis
Ekstraversija Linkęs bendrauti / atsiskyręs
Mėgstąs juokauti / rimtas
Jausmingas / santūrus
Atvirumas Lakios vaizduotės / praktiškas

Mėgstąs jvairovę / mėgstąs rutiną
Savarankiškas / konformiškas
Sutarimas su kitais Geraširdis / negailestingas

Pasitikintis / jtarus
Paslaugus / nelinkęs bendradarbiauti
Sąžiningumas Veiksmingas / neveiksmingas
Rūpestingas / nerūpestingas
Susivaldantis / impulsyvus
Pritaikyta iš „Clinical assessment can benefit from recent advances in personality psy-
chology" - R. McCrae, P. T. Costa, Jr., American Psychologist, 1986, 41, p. 1002.
17. 1909
nių testų tikslas). Qaugelis bruožus vertinančių skalių leidžia grei-

tai įvertinti atskirą bruožą, pavyzdžiui,'^ ekstraversiją, nerimą arba
savęs vertinimą. Tokie matai paprastai naudojami tiriant asmenybę
ir elgseną. Psichologai taip pat gali įvertinti ir kelis bruožus iš
karto; tam naudojami asmenybės klausimynai - daug klausimų,
kurie skirti įvairiems jausmams ir įvairiam elgesiui įvertinti.
Psichologųjabiausiai ištirtas ir plačiausiai naudojamas yra Min-
nesotas daugiafązis asmenybės klausimynai (MMPtrpaga£an-
gliškąâvaJinimą Minnesota MultiphasicTersonality Inventory).
Jis daugiau skirtas psichikos sutrikimams, o ne „normalios" as-
menybės bruožams4yeHinti,-.bj^ kuriant
asmenybės klausimynus.. Vienas iš jos kūrėjų Starke Heathaway
(1960) palygino savo darbą su Binnet. TiTcriausiai pamenate, kad
Binnct sukūrė pirmąjį intelekto testą, parinkdamas užduotis, ku-
rios sėkmingai atskyrė vaikus, mokytinus Paryžiaus mokyklose nuo
tų, kurie to nepajėgia. MMPI teiginiai taip pat buvo atrinkti em-
piriškai, t. y. Hathaway ir jo kolegos iš didelio klausimų skai-
čiaus atrinko tuos, kurie leidžia atskirti tam tikras grupes.
Iš pradžių psichikos sutrikimų turintiems pacientams ir „nor-
maliems" žmonėms jie pateikdavo šimtus teiginių, į kuriuos reikėjo
atsakyti „teisinga arba klaidinga" („Atrodo, kad niekas manęs ne-
supranta", „Sulaukiu tiek užuojautos, kiek nusipelniau", „Man pa-
tinka poezija"). Jie atrinkdavo ir palikdavo tuos, nors ir kvailai
skambančius, klausimus, į kuriuos pacientai atsakydavo kitaip ne-
gu „normalūs" žmonės. Teiginys „laikraščiuose man įdomu tik ko-
miksai", gali atrodyti beprasmis, tačiau depresijos varginami žmo-
nės buvo labiau linkę atsakyti į jį „taip". (Kartais humoristai pa-
rodijuodavo MMPI, pavyzdžiui, „Verksmas pripildo mano akis
ašarų", „Būdamas vaikas, dažnai sirgdavau buboniniu maru", „Ma-
nau, kad avižiniai dribsniai yra erotiški", „Mane nervina siaubin-
gi riksmai", „Aš sėdžiu vonioje, kol nepasidarau panašus į razi-
ną" [Frankel ir kt., 1983].)
Šiandien naudojamas naujasis MMPI-2, kurio naujos normos
buvo sudarytos, remiantis visapusiškai amerikiečiams atstovau-
jamos imties tyrimo rezultatais. Jame taip pat yra 10 „klinikinių
skalių" (14-3 pav.). Liko kelios „validumo skalės", kurioms pri-
klauso ir „melo skalė", rodanti, kiek žmogus apsimetinėja, norėda-
mas sudaryti apie save gerą įspūdį (atsakydamas klaidingai į to-
kius teiginius, kaip „kartais aš supykstu"). Klausimync yra 15
„turinio skalių", įvertinančių, pavyzdžiui, nuostatas į darbą, šei-
mos problemas, pyktį.
Palyginti'su pi^jekdniais testais, kurie yra subjektyvūs, asme-
nybės klausimynų įverčiai yra objektyvūs— kompiuteris gafi pateikti
klausimus ir įvertinti tiriamojo atsakymus. (Kompiuteris taip pat gali
14 S K Y R I U S . A s m e n y b ė 485
Prieš gydymą
Po gydymo Kliniškai svarbi

Hipochondrija (susirūpinimas sritis
dėl fizinių simptomų)
Depresija (pesimizmas,
neviltis)
Isterija (simptomus naudoja

kaip priemonę problemoms spręsti)
Psichopatiniai sutrikimai
(socialinių normų nepaisymas)
Vyriškumas/moteriškumas (intere-
sai, kurie būdingi kitai lyčiai)
Paranoja (haliucinacijos,
įtarumai)
Psichastenija (nerimas, kaltės

jausmas)
Schizofrenija (nusišalinimas,
keistos mintys)
Hipomanija (perdėtas aktyvumas,

jaudulys, impulsyvumas)
Socialinė intraversija 10
(bailumas, drovumas)
pateikti anksčiau panašiai atsakiusiųjų apibūdinimus.) Tačiau objek- 14-3 pav. Edo, depresijos ir nerimo
k a m u o j a m o j a u n u o l i o , tirto M i n n e s o -
tyvumas negarantuoja validumo. Jei MMPI tiriami norintys įsidar-
tos d a u g i a f a z i u a s m e n y b ė s k l a u s i m y -
binti, apsukrūs testuojamieji gali apgauti, stengdamiesi sudaryti ge- nu ( M M P I - 2 ) , profilis prieš psichote-
rą įspūdį (atsakydami, kaip socialiai pageidaujama). Kadangi kom- rapiją ir po jos. Apie du trečdaliai
piuterizuotas testavimas yra nesudėtingas, daugelis tam nepasiren- žmonių, tiriamų M M P 1 - 2 , g a u n a T
gusių įstaigų vadovų, personalo tvarkytojų ir medikų testą panau- įverčius nuo 40 iki 60 k i e k v i e n o j e
skalėje (iš Butcher, 1990).
doja tam, kam jis nebuvo skirtas (Matarazzo, 1983). Tačiau, gerai
tai ar blogai, dėl savo objektyvumo MMPI vis populiarėja (Piot-
rowski ir Keller, 1989) ir yra išverstas į daugiau kaip 100 kalbų.
Tokie savistata grindžiami asmenybės testai yra plačiausiai nau-
dojamas būdas bruožams įvertinti, tačiau psichologas Davidas Fun-
deris (1991) įsitikinęs, kad asmenį pažįstančių žmonių atsiliepimai
gali suteikti patikimesnės informacijos. Draugai, kurie jus daug kartų
stebėjo kasdienėmis situacijomis, gali gana gerai įvertinti, tarkime,
kiek jūs esate ekstravertiškas. Paprastai pačių žmonių pasakojimai
ir pažįstamų atsiliepimai sutampa. Tačiau kai jie nesutampa, Fun-
deris labiau tiki pažįstamų atsiliepimais. Jei visi, kas jus pažįsta,
sutaria, kad esate draugiškas ir linkęs bendrauti, tuomet, nesvarbu,
ką patys manytumėte, jūs esate toks.
Bruožų teorijos vertinimas

Ar mūsų asmenybės bruožai yra pastovūs ir ilgalaikiai? O gal
mūsų elgesys priklauso nuo to, kur ir su kuo mes esame? Willia-
mas Faulkneris, stengdamasis savo kūriniuose pavaizduoti tikrovę,
sukūrė tokius veikėjus kaip savimylą ir savanaudį Jasoną Comp-
soną, kuris įvairiose vietose ir įvairiu laiku būdavo toks pat. Italų
dramaturgas Luigis Pirandello manė kitaip. Jo požiūriu, asmenybė
nuolatos kinta, prisitaikydama prie konkretaus vaidmens arba ap-
linkybių. Vienoje iš Pirandello pjesių Lamberto Laudisi taip save
apibūdino sinjorai Sirelli: „Iš tiesų esu toks, kokį jūs manote ma-
ne esant; nors, mano mieloji ponia, tai nekliudo man būti tokiu,
kokiu mane laiko tamstos vyras, mano sesuo, mano dukterėčia ir
„Skirtumas tarp to, kokie esame
sinjora Cini - nes juk ir jie yra absoliučiai teisūs." O ji jam at-
patys ir kokius mato kiti, yra
sako: „Taigi kiekvienam iš mūsų jūs esate vis kitoks."
toks pat kaip skirtumas tarp
Kas geriau atstovauja asmenybei - Faulknerio pastovusis Jaso- mūsų ir kitų. "
nas Compsonas ar Pirandello nenuoseklusis Laudisi? Daugelis Michclis dc Montaigne Essays, 1588
turbūt sutiksite, kad tai nėra klausimas „arba-arba". Mūsų elgesys
priklauso nuo to, kaip mūsų vidiniai polinkiai sąveikauja su mus
supančia aplinka. Taigi klausiame toliau: kas svarbiau? Ar esame
panašesni į tuos, kokius įsivaizduoja Faulkneris, ar į tuos, kuriuos
įsivaizduoja Pirandellis? Jei būtume priversti rinktis, dauguma
mūsų, matyt, stotų Faulknerio pusėn. Šiek tiek anksčiau taip pat
būtų pasielgę ir dauguma psichologų. Argi neakivaizdu, kad vieni
žmonės yra patikimi ir sąžiningi, o kiti - nepatikimi, vieni - links- Galima sakyti, jog laikinų, išori-
mi, o kiti - griežti, vieni - atviri, o kiti - nedrąsūs? nių veiksnių įtaka elgesiui la-
J&biausiai domisi socialinė psicho-
Prisiminkite, kad a s ^ n ^ J ^ J & ^ ^ kuri
logija, o asmenybės psichologijai
nekinta nei laikui bėgant, nei aplinkybėms keičiantis. Jei drau-
svarbiausia yra ilgalaikių, vidi-
giškumas yra bruožas, tai draugiški žmonės turi būti draugiški įvai- nių veiksnių įtaka. Iš tikrųjų
riu metu ir įvairiomis aplinkybėmis. Ar taip yra? 4 skyriuje nag- elgesį visuomet lemia asmens ir
rinėjome ilgalaikį tyrimą. Atkreipėme dėmesį, kad kai kuriuos aplinkybių sąveika (435 p.).
mokslininkus stebina asmenybės kaita (ypač tuos, kurie tiria kūdi-
kius); kitus stulbina tai, kad asmenybė nuo paauglystės per visą
suaugusiojo gyvenimą lieka nepakitusi. Įvertinus suaugusių žmo-
nių asmenybę,-kaį jie buvo j a u n į , įj- vėl. pakartpjii^taį p o kelių
dešimtmečių, paaiškėjo, kad jų savybės-išlika. Faulknerio tatai
nebūtų nustebinę.
Kitas dalykas yra konkretaus elgesio pastovumas kintant aplin-
kybėms. Walteris Mischelis (196j$, 1984) pažymi, kad negalima nu-
matyti žmonių elgesio nuoseklumo. Viename iš pirmųjų tynrnųT
Hughas Hartshorne ir Markas May (1928b) tūkstančiams vaikų, kai
jie žaidė, buvo namie ar klasėje, sudarė progą meluoti, apgaudinėti
ir vogti. Ar vieni vaikai visuomet elgėsi sąžiningai, o kiti nesąži-
ningai? Paprastai ne. Pasak tyrėjų, dauguma vaikų apgaudinėja tik
esant tam tikroms aplinkybėms. „Tarp vaiko melo, apgavystės ir
vagystės, įvertintų šiame tyrime naudotomis testo situacijomis, yra

tik labai silpnas ryšys (411 p.). Daugiau kaip po pusšimčio metų,
tirdamas studentų pareigingumą, Mischelis gavo panašius duome-
nis. Tarp studento pareigingumo vienomis aplinkybėmis (tarkime,
laiku ateiti į paskaitas) ir tokio pat pareigingo elgesio kitomis ap-
linkybėmis (pavyzdžiui, laiku atlikti užduotis) esminio ryšio ne-
nustatyta. Pirandello tatai nebūtų nustebinę.
Mischelis taip pat pabrėžia, kad asmenybės testų įverčiai men-
kai padeda numatant žmonių elgesį. Pavyzdžiui, žmonių ekstra-
versijos testo įverčiai tiksliai nenumato, kaip iš tikrųjų jie gebės
bendrauti tam tikromis situacijomis. Jei tai prisiminsime, sako Mis-
chelis, tai atsargiau lipinsime etiketes ir rūšiuosime žmones, būsi-
me santūresni numatydami, ar kas nors yra linkęs sulaužyti duotą
žodį, nusižudyti, gerai dirbti. Mokslas gali mums pasakyti, kokia
po kelių metų tam tikru laiku bus mėnulio fazė, tačiau toli gražu
negali numatyti, kaip jausitės ir kaip elgsitės rytoj.
Gindamas bruožų teoriją, asmenybės psichologas Seymouras
Epsteinas (1983 a, b) tvirtina, kad mėginimas numatyti konkre-
čius veiksmus, remiantis asmenybės testu, yra kaip mėginimas
įspėti jūsų atsakymą į vieną testo klausimą, remiantis intelekto
testu. Jūsų atsakymo į bet kokį klausimą neįmanoma įspėti, nes
jis priklauso nuo daugelio kintamųjų (nuo to, kaip perskaitysite
klausimą, kaip jį suprasite, kiek susitelkęs būsite tuo momentu,
taip pat nuo sėkmės). Labiau įspėjamas yra jūsų vidutinis tikslu-
mas atsakant į daugelį kelių testų klausimų. Panašiai, teigia Eps-
teinas, galima numatyti vidutinį žmonių atvirumą, laimingumą arba
nerūpestingumą įvairiomis situacijomis. Toks pastovumas leidžia
vertinant žmogaus drovumą ar mielumą gerai jį pažįstantiems
žmonėms sutarti tarpusavyje (Kenrick ir Funder, 1988). Jei mūsų
geriausi draugai patvirtina, vadinasi, mes iš tikrųjų turime tam tikrų
asmenybės bruožų.
Nepažįstamoje, formalioje situacijoje - pavyzdžiui, vakarieniau-
jant pas svetimus žmones - kai kurie bruožai gali likti užslėpti,
nes mes paisome socialinių normų. Įprastomis, neformaliomis ap-
linkybėmis - paprasčiausiai susitikus su draugais - jaučiamės ne
tokie suvaržyti ir leidžiame savo bruožams išryškėti (Buss, 1989).
Tam tikromis situacijomis mūsų išraiškos stilius yra stebėtinai nuo-
seklus - dažnai mes, kelias akimirkas matę žmogų televizoriaus
ekrane arba atkreipę dėmesį į sutikto žmogaus gyvumą, kalbėjimo
būdą, gestus, susidarome apie jį tvirtą įspūdį. Nalini Ambady ir
Robertas Rosenthalis (1991,1992) įrašė į vaizdajuostę, kaip 13 Har-
vardo universiteto magistrantų mokė žemesnių kursų studentus. Pas-
kui stebėtojai vos po 10 sekundžių žiūrėjo tris nedideles atkarpėles
apie kiekvieno dėstytojo elgesį paskaitos pradžioje, viduryje bei
pabaigoje ir įvertino kiekvieno dėstytojo pasitikėjimą, energingu-

mą, emocinį šiltumą ir kt. Šie elgesio įvertinimai, kurie rėmėsi 30
sekundžių stebėjimu, stulbinamai atitiko studentų vertinimų vidurkį
semestrui pasibaigus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kiekvienu-momentu susi-
klosčiusi situacija labai stipriai veikia žmogaus elgesį, ypač jei
situacija kelia aiškius reikalavimus. Vairuotojo elgesį prie švie-
soforo daug geriau galime numatyti, remdamiesi šviesų spalvo-
mis, o ne jo asmenybės pažinimu. Taigi dėstytojams studentas
gali atrodyti romus, o draugams - gam.pašėlęs. Tačiau išvedus
žmogaus elgesio įvairiomis situacijomis vidurkį, galima būtų teig-
ti, kad kiekvieno iš mūsų asmenybei būdingas nuoseklumas ir
pastovumas.
HUMANISTINĖ KRYPTIS
Apie 1960 m. kai kurių garsių asmenybės psichologų ėmė ne-
betenkinti Freudo teorijos negatyvumas, bruožų psichologijos ob-
jektyvumas ir pašiepiamai vadinamos bihevioristų „žiurkių psi-
chologijos" akivaizdus nereikšmingumas. Kitaip negu Freudas,
kuris nagrinėjo „nesveikų" žmonių žemesniuosius motyvus, h u -
manistinės krypties psichologai" sutelkė dėmesį į „sveikų" žmo-
nių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes.
Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai,jpateikinėję asmenybės pro-
filius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei
gali parodyti daugybės testų įverčiai. Kitaip negu biheviorizmo
mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja
žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į
tai, kaip.žmagus^patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir
artumą, neviltį ir pilnatvę. Dviejų humanistinės psichologijos pra-
dininkų Abrahamo Maslow (1908-1970) ir Carlo Rogerso (1902-
1987) teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinė as-
menybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens
(o ne tyrėjo) akimis.
Savasties (savojo Aš) tyrinėjimas

ABRAHAMAS MASLOW APIE ASMENS SAVIRAIŠKĄ. Maslow kėli
mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija. Kai paten-
kiname savo fiziologiniusj^reiû^j^ asmeninis saugu- J^
mas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir
mylėti save. Pajutę savąją vertę, galiausiai siekiame saviraiškos,
išreikšti savo galias.
Maslow (1970) savo idėjas plėtojo, tirdamas sveikus kūrybin-

gus žmones, o ne sunkius klinikinius atvejus, kaip daugelis anks-
tesniųjų teoretikų. Rašydamas apie saviraišką, jis rėmėsi turinin-
gai ir produktyviai gyvenusių garsių Vakarų kultūros asmenybių
ir savo pažįstamų, tokių kaip Abrahamas Lincolnas, Thomasas
Jeffersonas ir Eleanora Roosevelt, tyrimais. Visi šie žmonės turėjo
bendrų bruožų. Pasak Maslow, jie gerai pažino save ir tai pripa-
žino, buvo atviri ir nuoširdūs, mylintys ir rūpestingi, nekaustomi
kitų nuomonės. Jie savo dėmesį kreipė į problemas, o ne į save
pačius, nes gerai suvokė, kas jie yra, ir dėl to nesirūpino. Savo
energiją jie dažnai sutelkdavo į konkretų uždavinį, kurį laikyda-
vo savo gyvenimo paskirtimi. Dauguma šių žmonių labiau ver- Abrahamas Maslow ,,Motyvacija ir
tino artimus ryšius su nedaugeliu žmonių nei paviršutiniškus san- asmenybė1970: „Visos dėmesio
tykius su daugeliu. Daugelis jų buvo patyrę kasdienės sąmonės vertos motyvacijos teorijos turi
ribas peržengiančių dvasinių arba ekstazinių „aukščiausiojo pa- būti susijusios ne tik su gyvy-
kilumo 4 ' akimirkų. biškais suluošintos sielos veiks-
mais, bet ir su aukščiausiais sveikų
Pasak Maslow, tai brandaus suaugusio žmogaus savybės, bū-
ir stiprių žmonių gebėjimais. "
dingos tiems žmonėms, kurie pakankamai gerai išmano apie gy-
venimą ir todėl gali užjausti, pamiršti savo painius jausmus tė-
vams, surasti savo pašaukimą, „įgyti pakankamai drąsos būti ne-
populiariems, nesigėdyti būti atvirai doriems" ir kt. Dirbdamas
su studentais, Maslow ėmė spėlioti, jog tikėtina, kad suaugę pa-
sieks saviraiškos tie, kurie yra malonūs, rūpestingi, „asmeniškai
prisirišę prie vyresniųjų, kurie to nusipelno" ir „slapta nerimauja
dėl žiaurumo, menkystės ir minios jausmo, kurie taip dažnai
būdingi jaunimui."
CARLO ROGERSO Į ASMENĮ NUKREIPTAS POŽIŪRIS. Dauge-

liui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psicholo-
gas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės
yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip
gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik ap-
linka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas (1980) manė,
jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys są-
lygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas).
Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs
- atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei
yra, atsiskleisdami.
Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys
tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažini-
mo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis
klysta. Ar teko kada pajusti palengvėjimą, kai, liovęsi apsime-
tinėti, išpažinę savo blogiausius jausmus, supratote, kad į jus
žiūrima palankiai? Kartais tokią malonią patirtį - kai daugiau ne-
bejaučiame poreikio aiškintis, esame laisvi ir galime būti atviri,

nesibaimindami prarasti kitų pagarbą, - gali teikti sėkmingos ve-
dybos, darni šeima arba artima draugystė.
Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų
jausmus ir prasmes, nesistengdami juos-vertinti. „Mes retai klau-
somės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami," - sako
Rogersas. „Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stip-
riausių jėgų, galinčių ką nors pakeisti".
Nuoširdumas, palankumas ir empatija yra vanduo, saulė ir
maisto medžiagos, sudarančios sąlygas žmonėms, tarsi galingiems
ąžuolams, augti. Nes, tęsia Rogersas (1980, 116 p.), „palankumą
patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save verti-
nančią nuostatą". Empatiškai išklausomi žmonės „išmoksta geriau
įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę". Rogersui būtų buvę ma-
lonu perskaityti jau po jo mirties išspausdintus žodžius: „Ikimo-
kyklinio amžiaus vaikai, kurių tėvai laikosi tokių nuostatų, pa-
prastai užauga kūrybingi žmonės" (Harrington ir kt., 1987).
Ir Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės *
požymis yra jagasties, arba savojo AS, samprata - visos mintys
ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?" Jei mūsų '
Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis
ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama - jei savo
pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš", tai, pasak
Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Taigi tėvai, mo-
Rogersas manė, kad nuoširdumas,
kytojai ir draugai turėtų siekti padėti kitiems pažinti save, pripa- palankumas ir empatija padeda
žinti tai ir būti sau ištikimiems. tobulėti ne tik bendraujant
gydytojui ir pacientui, bet taip
SAVASTIES TYRIMAS. Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pat tėvui ir vaikui, vadovui ir
pradėjo domėtis Williamas Jamesas, kuris tam paskyrė per 100 savo grupei, mokytojui ir mokiniui,
viršininkui ir pavaldiniui -
1890 m. išleisto veikalo psichologijos pagrindai" puslapių. 1943 m.
apskritai dviem žmonėms.
Gordonas Allportas apgailestavo, kad savastis „išnyko iš akiračio".
Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais
moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir
išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus šimtmečiui nuo Jameso veikalo
pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvil-
denamų ir tiriamų temų. Kasmet pasirodo gausybė studijų apie „sa-
vivertę", „savisklaidą", „savivoką", „savikontrolę" ir kt.
Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus
ir jos kolegų iš Michigano universiteto (Inglehart ir kt., 1989; Mar-
kus ir Nurius, 1986) plėtota „galimų Aš" samprata. Jūsų galimi
Aš apima tai, kuo trokštate tapti - turtingas Aš, liesas Aš, myli-
mas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote
tapti - neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš.
Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime

siekti ir kuriems turime skirti energijos. Olimpietis Carlas Lewi-
sas, galvodamas apie Olimpinių žaidynių čempiono Jesse Owen-
so laimėjimus, aiškiai ėmė suprasti savo siekius. Michigano Uni-
versiteto medicinos studentai, aiškiai įsivaizduodami save sėkmin-
gai dirbančiais gydytojais, baigė studijas geresniais pažymiais. Tie,
kurie daug svajoja, daug ir pasiekia. Kaip įsivaizduojate savo galimus
būsimus Aš? Kiek šie įsivaizduo-
Šie tyrimai remiasi prielaida, su kuria sutinka visi humanistinės
jami Aš skatina jus dabar?
krypties psichologai, kad savastis, arba Aš, kuris tvarko mūsų min-
tis, jausmus ir veiksmus, yra svarbiausioji asmenybės dalis (Mar-
kus ir Wurf, 1987). Netgi informaciją prisimename geriau, jei ko-
duodami ją siejame su savimi. Paklausti, ar koks nors žodis, pavyz-
džiui, draugiškas, apibūdina mus, vėliau tą žodį prisiminsime ge-
riau negu paklausti, ar šis žodis apibūdina ką nors kitą (Higgins ir
Bargh, 1987).
Svarbu ir tai, kokius jausmus sau išgyvename. Tyrimai liudi-
ja, jog teigiamai save vertinti yra naudinga, o būti išdidžiam ir
įsitikinusiam savo teisumu - rizikinga.
SAVĘS VERTINIMO NAUDA. Geras savęs vertinimas - savosios

vertės jausmas - yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save verti-
na, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda
kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka
sunkias užduotis ir yra laimingesni (Brockner ir Hulton, 1978;
Brown, 1991).
Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jau-
čiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Seneca „Laiškai Liucilijui", po
Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, Kr. 64: „ Tai, ką galvoji apie save
linkę nerimauti (Hoggins, 1987). Psichoterapeutas Hansas Strup- pats, yra kur kas svarbiau negu
tai, ką apie tave galvoja kiti. "
pas (1982, p. 64-65) pasakoja: „Vos tik imi klausytis paciento
pasakojimo, susiduri su nelaimingumu, emocine įtampa, nevilti-
mi... Visų šių sunkumų pagrindas - menkas savęs vertinimas ir
nepasitenkinimas savimi".
Šiuos koreliacinius ryšius tarp menko savęs vertinimo ir gy-
venimo problemų galima aiškinti ir kitaip (galbūt gyvenimo pro-
blemos verčia blogai save vertinti). Tačiau blogo savęs vertinimo
įtaka išryškėja eksperimentuojant. Žmogus, kurio savivaizdis lai-
kinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo
rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau nie-
kinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų ra-
sių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau
pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner ir kt., 1989; Croc-
ker ir Schwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo
priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi no-

rėdami kitus apstulbinti sava talentu (Amabile, 1983). Vieni „myli
savo artimą kaip save patį",jd kiti neapkenčia savo artimo kaip
savęs paties. Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius,
kad „sveikas" savivaizdis yra naudingas. Pripažinkite save ir jums
bus lengviau pripažinti kitus.
PALANKUMAS SAU. Carlas Rogersas (1958) sykį paprieštaravo

religinei tiesai, esą visos problemos kylančios dėl pernelyg didelės
žmonių meilės sau ir išdidumo. Jis pabrėžė, kad dauguma jo
pažįstamų žmonių „niekina save, mano esą nevertingi ir nemyli- „Pamilti save, vadinasi, pradėti
viso gyvenimo romaną. "
mi." Markas Twenas įsivaizdavo taip: „Joks žmogus savo širdies Oscaras Wilde „Idealus vyras", 1895
gilumoje per daug savęs negerbia."
Iš tikrųjų dauguma apie save manome gerai. Savęs vertinimo
tyrimuose netgi tie žmonės, kurių įverčiai maži, rinkdamiesi at-
sakymus iš kelių galimų, pasirenka vidurinius atvejus (Baumeis-
ter ir kt., 1989). („Mažos" savivertės žmogus į tokius teiginius,
kaip „man kyla gerų sumanymų" atsako - „kartais", „vienas ki-
tas".) Rejto^yįena iš pastaruoju metu labiausiai erzinančių, ta-
čiau tvirtai įrodytų psichologijos išvadų yra stiprus šališkas pa-
lankumas sau - parengtis suvokti save palankiai (Brown 1991;
Headey ir Wearing, 1988; Myers, 1990). Pasvarstykime:
Eksperimentai rodo, jog žmonės už gerus poelgius ir už sėkmę
prisiima didesnę atsakomybę negu už blogus poelgius ir nesėk-
mes. Sportininkai paprastai pergales aiškina savo pačių šaunu-
mu, o pralaimėjimus - nelemtomis klaidomis, blogu teisėjavimu
arba kitos komandos nepaprastai geru žaidimu. Keletas tyrimų
parodė, kad, gavę blogus egzamino pažymius, mokiniai kritika-
vo patį egzaminą, net ir jei buvo priversti patikėti, jog blogai at-
sakė. Vairuotojai, pildydami draudimo anketas, avarijas apibūdina
taip: „Nežinia iš kur išniro automobilis, kurio nebuvo matyti, at-
„Dėl savo prastos nuotaikos
sitrenkė į manąjį ir dingo", „Privažiavus sankryžą, staiga susi-
kaltiname nuovargį, rūpesčius,
darė užtvara, ir aš nepamačiau kito automobilio", „Pėstysis tren-
alkį. O geros nuotaikos priežasti-
kėsi į mašiną ir papuolė po ratais". Klausimą „už ką aš šito numi laikome save pačius. "
sipelniau?" užduodame ištikus bėdai, bet ne tada, kai sekasi. Sėk- C.S. Lcwisas, 1 8 9 8 - 1 9 6 3
mės manome esą nusipelnę.
Beveik visų subjektyvių ir socialiai pageidaujamų dalykų atžvil-

giu dauguma žmonių įsivaizduoja esą geresni negu vidutiniai.
Nacionalinės apklausos rodo, jog dauguma verslo vadovų sako-
si esą doresni negu vidutinis tos srities vadovas. Kelių tyrimų
duomenimis, 90% verslo vadybininkų ir daugiau kaip 90% uni-
versiteto dėstytojų savo veiklą vertino kaip geresnę negu vidu-
tinio jų bendradarbio veikla. Australijoje 86% žmonių savo veiklą
laiko geresne už vidutinę, o 1% - prastesne už vidutinę. Jung- „Galėdami laisvai išreikšti, kaip
tinėse Amerikos Valstijose dauguma vyresniųjų klasių mokslei- iš tikrųjų įsivaizduojame save,
vių, vertindami savo „mokėjimą bendrauti su kitais", priskiria sa- gautume daug teigiamesnį vaizdą
už tą, kurį galėtų patvirtinti
ve 10% geriausiai tai mokančių savo bendraamžių. Šis reiškinys
tikrovė. "
ne toks ryškus Azijoje, bet apskritai šališkas palankumas sau bu- Shelley Taylor „Teigiamos iliuzijos", 1989
vo stebėtas visame pasaulyje tiriant Olandijos, Australijos ir Ki-
nijos studentus, Japonijos vairuotojus, Indijos indusus, visų amž-
iaus grupių prancūzus. Pasaulis, regis, panašus į Garrisono Keil-
loro Wobegono ežerą - vietą, kur visos moterys yra tvirtos, vy-
rai išvaizdūs, o visi vaikai geresni negu vidutiniai."
Šališkas palankumas sau meta iššūkį nūdienei populiariajai psi-

chologijai. Johnas Powellas (1989, 15 p.) tvirtina: „Visi turime men-
kavertiškumo kompleksą. Tie, kurie atrodo jo neturį, tik dedasi to-
kie." Tačiau papildomi duomenys išsklaido bet kokias abejones:
ankstesnius poelgius mes prisimename ir pateisiname, išaukštinda-
mi save. Mes perdėtai pasitikime savo įsitikinimų ir vertinimų tiks-
lumu, mes pervertiname save, įsivaizduodami, kaip tinkamai pasi-
elgtume tomis situacijomis, kuriomis daugumos žmonių elgesys
nėra žavus. Mes greičiau patikėsime pagražintais negu nepagražin-
tais mūsų apibūdinimais; mums įspūdingesni tie psichologiniai tes-
tai, kuriais galime gauti teigiamesnius įverčius. Mes stipriname sa-
vivaizdį, pernelyg vertindami tai, kiek kiti palaiko mūsų nuomonę
bei turi tokių pat silpnybių, ir nepakankamai vertindami visiems
bendras stipriąsias ypatybes. Mes didžiuojamės savo grupe - linkę
suvokti savo grupę (savo mokyklą, šalį, rasę) kaip pranašesnę.
Be to, didžiuojamasi dažnai prieš nuopuolį. Sau palankus su-
vokimas, kuris sudaro konfliktų pagrindą, reiškiasi nuo kitus kal-
tinančios vedybinės nesantaikos iki save aukštinančio etninio sno-
bizmo. Būtent „arijo garbė" kurstė nacių žvėriškumą. Būtent na-
cionalinis veidmainiškumas skatino ir amerikiečius, ir sovietus per
ginklavimosi varžybas teigti: „Jūsų ginkluotė kelia mums grėsmę,
o mūsų tarnauja gynybai". Nenuostabu, kad religija ir literatūra
taip dažnai mus įspėja dėl perdėto išdidumo pavojų.
Vis dėlto žmonės nesutinka. Jie galvoja apie tuos, kurie iš tie-
sų niekina save, kurie jaučiasi nevertingi ir nemylimi. Jei vyrauja
šališkas palankumas sau, kodėl tada tiek daug žmonių save žemi-
na? Tam yra mažiausiai dvi priežastys. Kartais savęs pažemini-
mas yra subtiliai tikslingas: galima sulaukti nuraminimo. Dažnai
frazė „manęs niekas nemėgsta", mažų mažiausiai sukelia atsaką:
„bet ne visi jus pažįsta". Kitąkart savęs žeminimas, pavyzdžiui,
prieš žaidimą arba egzaminą, parengia galimai nesėkmei. Jei tre-
neris liaupsina būsimų priešininkų pranašumą, tuomet yra visiškai
suprantamas pralaimėjimas, o pergalė verta dėmesio.
Tiesa ir tai, kad mes visi kartais, o kai kurie dažnai, iš tikrųjų
jaučiamės menkesni - ypač kai lyginame save su tais, kurie padėties,
pažymių, išvaizdos, pajamų arba veiklumo atžvilgiu stovi laipteliu
arba dviem aukščiau. Kuo dažniau ir kuo stipriau mes tokius jaus-
„Lyginti save su kitais gali būti
mus išgyvename, tuo nelaimingesni, netgi prislėgti esame.
skausminga ir nenaudinga, nes
Taigi galima patvirtinti tai, ką humanistinė psichologija teisin- visuomet bus didesnių ir mažes-
gai pabrėžia: teigiamas savęs vertinimas padeda žmogui prisitai- nių už jus. "
kyti. Beje, yra naudingos net ir mūsų teigiamos iliuzijos. Jos pa- Desiderata
Rasta Senojoje Šv. Povilo
laiko mūsų pasitikėjimą savimi, saugo nuo nerimo ir depresijos b a ž n y č i o j e Londone, 1692
bei leidžia gerai jaustis. Anglų eseistas Williamas Hazlittas paste-
bi, kad „gyvenimas - tai menas būti gerai apgautam."
Pripažindami ir pasitenkinimo savimi pavojų, ir teigiamo savęs
vertinimo naudą, psichologai Roy Baumeisteris (1989), Jonatha-
nas Brownas (1991) ir Shelley Taylor (1989) teigia, kad žmonės
geriausiai veikia, kai jų iliuzijos ne pernelyg save aukštinančios.
Pasak Browno, mes esame tarsi naujieji Japonijos arba Europos
traukiniai ant magnetinių pagalvių: geriausiai važiuojame tada, kai
esame vos pakilę virš bėgių - ne taip aukštai, kad nulėktume ir
sudužtume, tačiau ir nesiliesdami prie bėgių.
Savasties įvertinimo būdai

„Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti
naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save.
Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmo-
nių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų.
Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet
samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys
tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės
tobulėjimą veikiant psichoterapijai.
Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks
standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi
ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversda-
mi žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus,
jie tikisi paprastais nuoširdžiais pokalbiais geriau suprasti kiek-
vieno asmens nepakartojamą patirtį.
Humanistinės krypties vertinimas

Apie humanistinę psichologiją galima pasakyti tą patį, kas bu-
vo sakyta apie Freudą: jos įtaka buvo didžiulė. Humaųį,stjnęs
psichologijos atstovų idėjos turėjo įtakos konsultavimui, moky-
mui, vaikų a u k l ė j i Jie paveikė - kartais visai ne
taip, kaip ketino - dabartinę populiariąją psichologiją.
Būtent populiarioji psichologija padėjo daugeliui perimti tai,
ko taip veiksmingai mokė Maslow ir Rogersas - kad teigiamas

savivaizdis yra laimės ir sėkmės raktas, kad palankumas ir empa-
tija padeda ugdyti teigiamus jausmus sau pačiam, kad žmonės iš
esmės yra geri ir pajėgūs tobulėti. Nacionalinis visuomenės nuo-
monės tyrimų centras (1985) skelbia, kad dabar keturiskart dau-
giau amerikiečių mano, jog „žmogus iš prigimties yra geras", o
ne „iš esmės sugedęs ir ydingos prigimties". Humanistines psi-
chologijos atstovai taip pat gali džiaugtis tuo, kad šiandien labai
stipriai pakito, palyginti su buvusiais prieš 50 metų, atsakymai į
vieną iš MMPI teiginių (Holden, 1986c): standartizuojant klau-
simyną, 1930 metais tik 9% tiriamųjų sutiko su teiginiu „aš esu
svarbus asmuo", o devintojo dešimtmečio viduryje su šiuo teigi-
niu sutiko daugiau kaip pusė tiriamųjų. Per Gallupo apklausą
(1989), vertindami teiginį „geras savivaizdis arba savigarba", „labai
svarbu" atsakė 85% amerikiečių, o „nesvarbu" - 0%. Humanis-
tinės psichologijos idėjos buvo išgirstos.
Humanistinės krypties spindesys susilaukė ir kritikos. Pirmiau-
sia, anot kritikų, jos sąvokos yra miglotos ir subjektyvios. Pažiūrėki-
me, kaip apibūdinami saviraiškos pasiekę žmonės - atviri, nuošir-
dūs, mylintys, save pripažįstantys, našūs. Ar tai tikrai mokslinis
apibūdinimas? Ar tik asmeninių Maslow vertybių ir idealų apibūdi-
nimas? M.Brewster-Smithas (1978) pastebi, kad Maslow yra pa-
teikęs tik įspūdžius apie savo herojus. Įsivaizduokime kitą teoreti-
ką, kuris išeities tašku pasirenka kitokias asmenybes, pavyzdžiui,
Napoleoną, Aleksandrą Didijį ir Johną D. Rockefellerį. Šis teore-
tikas tikriausiai saviraiškos pasiekusius žmones apibūdintų kaip „ne-
paisančius kitų žmonių poreikių", „motyvuotus laimėti" ir „apsėstus
valdžios troškimo."
Antra, kai kurie kritikai prieštarauja minčiai, kurią Carlas Ro-
gersas suformulavo taip: „Vienintelis svarbus klausimas yra: „Ar
mano gyvenimo būdas visiškai patenkina mane ir leidžia man iš
tikrųjų save išreikšti?"(cit. iš Wallach ir Wallach, 1985). Jie bai-
minasi, kad humanistinės psichologijos skatinamas individualiz-
mas - pasikliauti ir veikti vadovaujantis savo jausmais, būti sau
ištikimam, save išreikšti - puoselėja nuolaidžiavimą sau, egoiz-
mą ir moralinių ribojimų nykimą (Campbell ir Specht, 1985; Wal-
lach ir Wallach, 1983). Iš tikrųjų čia kalbama apie tuos, kurie telkia
dėmesį ne į save, bet už savęs, kurie turi daugiausiai galimybių
patirti socialinę paramą, džiaugtis gyvenimu ir sėkmingai susido-
roja su stresu (Crandall, 1984).
Humanistinė psichologija atmeta šią kritiką. Jos šalininkai tei-
gia, kad karingumas, priešiškumas ir nejautrumas dažnai kyla ta-
da, kai žmonių savivertė menka. Be to, jie teigia, kad norint pa-
milti kitus, pirmiausia reikia pamilti save.
TRUMPAS
GINČAS Carlas Rogersas: TAIP Rollo May: NE
Aš labai gerai žinau, kiek neįtikėtinai Pripažįstama, kad mus stipriai veikia
Ar žmonės daug šiandieniniame pasaulyje griaunan- kultūra. Tačiau ji taip neveiktų, jei mes
čio, žiauraus, blogo elgesio - nuo karo neturėtume tam tikrų polinkių. Kas kuria
iš esmės
grėsmės iki beprasmio smurto gatvėse, kultūrą, jei ne tokie pat asmenys kaip jūs
yra geri? bet nemanau, kad šis blogis yra būdingas ir aš? Kultūra yra ir bloga, ir gera, nes
Dviejų žmogaus prigimčiai. Kai psichologinė ap- mes, žmonės, kurie ją sudarome, esa-
humanistinės linka leidžia asmenybei tobulėti ir rinktis, me ir blogi, ir geri. Mumyse slypi ir blo-
krypties neteko regėti žmogaus, kuris pasirinktų gio, ir gėrio pradai.
psichologų žiaurumo arba naikinimo kelią. Visada ren- Kai kurie žmonės pritaria ir vadovau-
diskusija kamasi didesnės socializacijos ir geres- ja humanistiniam sąjūdžiui, norėdami |
!
nių santykių su kitais kryptis. Taigi mano rasti rojų arba uostą audroje, bendruo-
patirtis leidžia manyti, kad mūsų blogą el- menę panašiai mąstančių žmonių, kurie i
gesį daugiausia lemia kultūros įtakos. taip pat dedasi nenutuokią apie aplink j
Sunkus gimdymas, neaiški kūdikio santy- plytintį blogį. Gyvenimas, mano suprati- |
kių su tėvais patirtis, varžanti, žalinga švie- mu, nėra reikalavimas išgyventi iš anks- j
timo sistemos įtaka, neteisingas turto pa- to lemtą gėrį, bet jis yra iš amžių glūdų- j
skirstymas, mūsų puoselėjami prietarai mos mus pasiekiantis iššūkis, kylantis iš I
prieš tuos, kurie yra kitokie, - visi šie ir to, jog kiekvienas iš mūsų galime nu- j
daugelis kitų dalykų kreipia žmogų antiso- sverti svarstyklių lėkštę gėrio arba blo- |
cialiomis kryptimis. Taigi aš manau, kad gio pusėn. Man atrodo, kad tai reikalau- i
žmonės, kaip ir kitų rūšių atstovai, iš ja amžino religijos teigiamo gailestingu-
esmės savo prigimtimi yra geri, bet juos mo bei atlaidumo ir nepalieka vietos pa-
žaloja jų patirtis. sitenkinimui savimi.
(Iš Rogers, 1981) (Ištrauka iš May, 1982)
Humanistinės krypties psichologai dar buvo kaltinami tuo, kad

negeba realiai įvertinti žmogaus blogio. Aplinkos niokojimo, gyven-
tojų pertekliaus ir branduolinio karo grėsmės akivaizdoje abejingu-
mą gali skatinti dvi racionalizacijos. Pirmoji - naivus optimizmas,
neigiantis grėsmę („žmonės iš esmės yra geri; viskas bus gerai").
Kita - juoda neviltis („tai beviltiška; ar verta mėginti ką nors da-
ryti?"). Veiksmui reikia ir realizmo, kuris verstų susirūpinti, ir op-
timizmo, kuris žadintų viltį. Humanistinė psichologija, kaip sako jos
kritikai, žadina trokštamą viltį, bet ne taip pat būtiną realizmą.
SOCIALINĖ-KOGNITYVINĖ KRYPTIS
Ketvirtoji svarbi asmenybės sampratos ir tyrimo kryptis yra ki-
lusi iš psichologinių mokymosi, pažinimo ir socialinio elgesio
dėsnių. Psichologas Albertas Bandūra (1986) ją pavadino socia-
lįne-kognityvine kryptimi, o jos šalininkai pabrėžia išorinių įvy-
kių svarbą. Kaip mokymo teoretikai, jie mano, kad elgtis dau-
giausia išmokstama arba sąlygojimo dėka, arba stebint kitus ir se-
kant jų pavyzdžiu. Kaip kognityvinės bei socialinės psichologijos

teoretikai, jie pabrėžia psichikos procesų svarbą: ką jaučiame ir
mąstome apie mus supančių aplinkybių poveikį mūsų elgesiui. Tai-
gi socialinės-kognityvinės pakraipos teoretikams rūpi ne vien tai,
kaip supanti aplinka kontroliuoja mus (biheviorizmas), bet ir kaip
mes sąveikaujame su aplinka: kaip mes suvokiame išorinius įvy-
kius ir kaip į juos reaguojame. Kokią įtaką elgesio būdui daro
mūsų schemos, prisiminimai ir lūkesčiai?
Toks sąveikos ir abipusiškumo požiūris skatino tyrėjus nagrinėti,
kaip aplinka formuoja asmeninius veiksnius, tokius kaip savikon-
trolė ir savivaizdis, ir kaip šie veikia elgesį. Kitaip negu kai kurie
humanistinės krypties psichologai, socialinės-kognityvinės krypties
teoretikai nemano, kad žmogaus savastis yra įgimta ir laukia, kol
ji bus „atskleista" arba „išreikšta". Jie teigia, kad aplinka formuoja
mūsų savivoką.
Elgesio tyrinėjimas įvairiomis situacijomis

ABIPUSĖ ĮTAKA. Bandūra (1986) sąveikavimą su aplinka vadina Asmeniniai/
abipusiu determinizmu. Jis teigia, kad „elgesys, vidiniai asme- pažintiniai
veiksniai
niniai veiksniai ir aplinka veikia kaip sujungti vienas kito lemiami
veiksniai" (14-4 pav). Pavyzdžiui, vaikų įpročiai žiūrėti TV (buvęs
elgesys) veikia tai, ką jie ypač mėgsta žiūrėti (vidinis asmeninis
veiksnys), o tai daro įtaką tam, kaip televizija (aplinkos veiks-
AplinKOS
nys) veikia jų dabartinį elgesį. Poveikiai yra abipusiai. Kaip jau Elgesys
veiksniai
pabrėžėme, žmonės ir aplinka sąveikauja.
Aptarkime tris konkrečius būdus, kuriais žmonės ir aplinka są-
veikauja. 14-4 pav. Abipusis determinizmas.
1. Skirtingi žmonės pasirenka skirtingą aplinką. Universitetas, Socialinė-kognityvinė kryptis teigia,
kuriame mokotės, leidiniai, kuriuos skaitote, televizijos laidos, ku- kad asmenybę formuoja aplinkybių,
minčių bei jausmų ir elgesio sąveika.
rias žiūrite, muzika, kurios klausotės, jūsų draugai, su kuriais ben-
draujate - visa tai yra aplinka, kurią pasirinkote, remdamiesi iš
dalies savo polinkiais. Jūs ją pasirinkote ir ji jus formuoja.
2. Asmenybė formuoja reiškinių supratimą ir reakcijas į juos.
Nerimastingi žmonės paprastai dažniau negu nejaučiantys nerimo
gali patirti grėsmę keliančius įvykius (Eysenck ir kt., 1987). Mat
nerimastingi žmonės suvokia pasaulį kaip grėsmingesnį ir atitin-
kamai elgiasi.
3. Asmenybė padeda sukurti situacijas, į kurias reaguojame.
Daugelis eksperimentų parodė, kad mūsų požiūris ir elgesys su
šeima, kaimynais bei draugais daro įtaką tam, kaip šie elgiasi su
mumis. Jei laukiame, kad kas nors ant mūsų pyks, galime nema-
loniai su juo elgtis, sukeldami būtent tą elgesį, kurio laukiame.
Mes esame ir aplinkos kūriniai, ir jos architektai. Jei visa tai
atrodo jau girdėta, matyt, dėl to, kad tai susiję su svarbiausia psi-
chologijos ir šios knygos tema: elgesys kyla iš išorinių ir vidinių

įtakų sąveikos. Verdančiame vandenyje kiaušinis sukietėja, o bulvė
suminkštėja. Grėsminga aplinka vieną padaro didvyriu, o kitą -
niekšu. Kiekvieną akimirką mūsų elgesį lemia mūsų patirtis ir ge-
nai, mus supanti aplinka ir mūsų asmenybė.
ASMENINĖ KONTROLĖ. Svarbus asmenybės aspektas - asmeninės

kontrolės jausmas - ar mes išmokstame jaustis galį kontroliuoti
aplinką^ąr manyti, kad aplinka kontroliuoja mus. Žmonių asme-
ninės kontrolės jausmo tyrimai rodo, kad elgesiui turi įtakos tai,
ar žmonės suvokia, kad jų gyvenimo kontrolė yra vidinė (jų pa-
čių) ar išorinėJĮišorinio pasaulio jėgų).
Psichologai asmeninės kontrolės (arba bet kurio asmeninio veiks-
nio) įtaką gali tirti dviem būdais. Vienas būdas - ieškoti ryšio (ko-
reliacijos) tarp kontrolės jausmo, ir elgesio bei laimėjimų. O antras
- atlikti eksperimentą, kai kontrolės jausmas sustiprinamas arba su-
silpninamas ir stebimi padariniai.
KONTROLĖS POBŪDIS. Panagrinėkite savo pačių kontrolės jaus-

mą. Ar jaučiate, kad savo gyvenimo negalite kontroliuoti? Kad
pasaulį valdo keletas galingųjų? Kad norint gauti gerą darbą, rei-
kia tik tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje? O gal jūs la-
biau linkę tikėti, kad tai, kas jums atsitinka, priklauso nuo jūsų
pačių? Kad eilinis žmogus gali paveikti valdžios sprendimus?
Kad sėkmę lemia atkaklus darbas, o ne laimingas atsitiktinumas?
Šimtai tyrimų lygino žmones, kurie, pasak psichologo Juliano
Rotterio, suvokia, kad yra^kgn traliuojami iš išorės - kad jų li-'
kimą lemia atsitiktinumai ir išoriniai veiksniai, - su tais, kurie
suvokia vidinę kontrolę - kad jie patys daugiau tvarko savo li-
kimą. Daugelis tyrimų parodė, kad „vidinės kontrolės" žmonės
geriau mokosi mokykloje (Findley ir Cooper, 1983), yra savaran-
kiškesni ir mažiau prislėgti (Benassi ir kt., 1988; Lefcourt, 1982).
Be to, jie geriau geba laukti atidėtų apdovanojimų ir lengviau įvei-
kia įvairius stresus, tarp jų ir vedybinio gyvenimo problemas (Mil-
ler ir kt., 1986).
IŠMOKTAS BEJĖGIŠKUMAS AR ASMENINĖ KONTROLĖ. Bejė-

giai, prislėgti žmonės dažnai suvokia, kad kontrolė yra išorinė, ir
šis suvokimas gali stiprinti jų visiško pasidavimo (rezignacijos)
jausmą. Būtent tai nustatė Martinas Seligmanas (1975, 1991) ir
kt. eksperimentuodami su gyvūnais ir žmonėmis. Pririšti šunys,
kuriems kartotinai duodami elektros smūgiai ir jie to niekaip ne-
gali išvengti, išmoksta jaustis bejėgiai. Vėliau, pasikeitus situaci-
jai, kai bausmės galėtų išvengti peršokę užtvarą, jie beviltiškai

traukiasi ir gūžiasi. Patyrę traumuojančių įvykių, kurių negalėjo
kontroliuoti, žmonės taip pat ima jaustis bejėgiai, prislėgti, nete-
kę vilties. Toks pasyvus pasidavimas vadinamas išmoktu bejė-
giškumu (14-5 pav.). Ir priešingai, gyvūnai, išvengę smūgių pir-
mojoje situacijoje, išmoksta patys kontroliuoti ir lengvai išvengia
smūgių, patekę į naują situaciją.
14-5 pav. Išmoktas bejėgiškumas.
Koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, netgi fabrikuose, uni-

versitetuose ir geruose globos namuose žmonės nedaug ką gali
kontroliuoti, dėl to prastėja jų nuotaika ir didėja įtampa. Sutei-
kiant daugiau galimybių kontroliuoti - leidžiant kaliniams persta-
tyti kėdes ir įjungti arba išjungti šviesas bei TV, darbininkams
dalyvauti priimant sprendimus, o globos namų gyventojams pasi-
rinkti, kaip tvarkyti savo aplinką - ryškiai pagerėja sveikata ir
nuotaika (Miller ir Monge, 1986; Ruback ir kt., 1986; Wener ir
kt., 1987). Vieno žymaus tyrimo metu globos namų gyventojai,
kurių 93% buvo skatinami labiau kontroliuoti aplinką, pasidarė
gyvesni, veiklesni ir laimingesni (Rodin, 1986). Ellen Langer
(1983, p. 291) padarė tokią išvadą: „suvokta galimybė kontroliuoti
yra žmogaus veiklumo pagrindas". Taigi „ir jauniems, ir seniems"
vienodai reikia sukurti tokią aplinką, kuri didintų galimos kon-
trolės jausmą ir asmens veiksmingumą.
Tuos, kurie baiminasi, kad elgsenos mokslai gali paminti tra-
dicines vertybes, šios tyrimų išvados turėtų nuraminti: žmonės
klesti demokratijos sąlygomis, būdami laisvi ir kai jiems leidžia-
ma veikti. Nenuostabu, kad senų demokratinių tradicijų šalyse
gyvenantys žmonės jaučiasi esą laimingesni (Inglehart, 1990). Vi-
sai prieš demokratinę revoliuciją Rytų Vokietijoje psichologai
Gabrielė Oettingen ir Martinas Seligmanas (1990) palygino Rytų
ir Vakarų Berlyno darbininkų kūno kalbą. Vakarų Berlyno gy-
ventojai, palyginti su gyvenančiais kitapus sienos, daug dažniau
sėdėjo tiesiai, o ne susmukę, jiems buvo būdingesnė aukštyn ky-
lanti lūpų linija, jie dažniau šypsojosi ir juokėsi. Perfrazavus
romėnų filosofą Seneką, laimingi yra tie, kurie patys pasirenka,
ką jiems daryti.
OPTIMIZMAS. Kiek bejėgiai arba veiklūs jaučiatės, parodo ir jūsų

padėtis pagal optimizmo/pesimizmo matmenį. Kaip jūs dažniau-
siai aiškinate neigiamus ir teigiamus dalykus? Turbūt pažįstate stu-

dentų, kurie dėl blogų pažymių kaltina jų nekontroliuojamas ap-
linkybes - savo gebėjimų stoką („neįstengiu šito padaryti") arba
„blogus" dėstytojus, vadovėlius bei egzamino klausimus. Tikėti-
na, kad tokie studentai ir toliau gaus prastus pažymius, skirtingai
nuo tų, kurie susidaro viltingą nuostatą, kad pastangos, tinkami
mokymosi įpročiai ir savidrausmė gali daug ką pakeisti (Noel ir
kt., 1987; Peterson ir Barrett, 1987). Seligmanas ir Peteris Schul-
manas (1986) palygino naujus gyvybės draudimo agentus, kurių
požiūriai buvo daugiau arba mažiau optimistiški. Tie, kurie opti-
mistiškai žvelgė į kliūtis - laikydami jas laimingais atsitiktinu-
mais, arba naujo požiūrio galimybe, o ne nesugebėjimo ženklu, -
per pirmuosius metus sudarė daugiau draudimo sutarčių ir dvigu-
bai mažiau jų ketino mesti darbą. Savo tyrimo išvadas tiesiogiai
patyrė pats Seligmanas, kai vienas iš optimistiškų naujokų, pra-
dėjusių po testavimo Seligmano optimizmo testu dirbti „Metro-
politan Life" kompanijoje, vėliau jam paskambino ir sudarė su
juo draudimo sutartį.
Susidūrus su nemaloniomis aplinkybėmis, naudingas ne tik po-
zityvus mąstymas, bet ir truputis realistiško pesimizmo. Su tikro-
ve prasilenkiantys optimistai kartais nepajėgia imtis protingų at-
sargumo priemonių. Galime stebėtis Amerikos aukštesniųjų mokyklų
administratoriais. Kadangi 18-22 metų gyventojų jau tam tikrą laiką
mažėjo, Jungtinių Amerikos Valstijų Švietimo ministerija planavo,
jog 1991-1995 m. aukštesniųjų mokyklų studentų sumažės. Tačiau
1990 m. Amerikos Švietimo tarybai atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad
tik 5% iš vyresniųjų administratorių planavo, kad per ateinančius
5 metus jų studentų sąrašai mažės: 83% buvo numatę, kad priims
mokytis daugiau studentų (Chronicle of Higher Education, 1990).
Ši tikrovės ir vilties sankirta vaizdžiai parodo apgaulingo optimiz-
mo dilemą. Rinkai mažėjant, klestinčioms aukštesniosioms mokyk-
loms tikriausiai turi vadovauti optimistiški, pozityviai mąstantys
administratoriai, tačiau daugelis lygiai taip pat optimistiškų ir po-
zityviai mąstančių administratorių veda nusivylimo link.
Nerimas dėl numatomos nesėkmės iš tikrųjų gali paskatinti
energingas pastangas išvengti bauginančios lemties (Cantor ir No-
rem, 1989; Goodhart, 1986; Showers ir Ruben, 1987). Pernelyg
savimi pasitikintys studentai dažnai atlieka užduotis ne taip ge-
„ Viešpatie, suteik mums malonę
rai kaip jų vienodai gabūs bendramoksliai, kurie, bijodami neišlai- ramiai priimti tai, ko neįmanoma
kyti egzamino, toliau įnirtingai mokosi ir gauna puikius pažy- pakeisti, duok drąsos pakeisti tai,
mius. Iš tikrųjų, norint, kad pasisektų, reikia pakankamai opti- ką reikėtų pakeisti, ir išminties
mizmo, teikiančio vilties, tačiau reikia ir šiek tiek pesimizmo, atskirti viena nuo kito. "
Rcinholdas Nicbuhras
kuris neleistų nusiraminti bei būti patenkintam savimi. „ M a l d a tyloje", 1943
Elgesio įvairiomis situacijomis įvertinimo būdai

Socialinės-kognityvinės krypties mokslininkai tyrinėja, kaip
kintančios aplinkybės veikia žmonių elgesį ir nuostatas. Pavyz-
džiui, jie tiria, kaip agresyvaus arba neagresyvaus elgesio pavyz-
džių stebėjimas veikia elgesį. Jie aiškinasi barbariškų situacijų įtaką
žmonių nuostatoms. Taip pat jie nagrinėja žmonių asmenybės pa-
stovumą kintant aplinkybėms.
Geras pavyzdys, dar prieš sukuriant socialinę-kognityvinę teo-
riją, yra Jungtinių Amerikos Valstijų armijoje Antrojo pasaulinio
karo metu naudotas kandidatų į slaptuosius agentus įvertinimo
būdas. Armijos psichologai neduodavo kandidatams raštu atlie-
kamų testų, bet reikalavo veikti imituotomis slaptumo sąlygomis.
Buvo tikrinama, kaip kandidatai geba elgtis streso sąlygomis,
spręsti problemas, išlaikyti vadovavimą ir neišsiduoti stipriai tar-
dant. Norint įvertinti elgesį tikroviškomis aplinkybėmis, reikėjo
daug laiko ir lėšų, tačiau tai padėjo numatyti, kaip vėliau seksis
atlikti slaptojo agento užduotis (OSS Assessment Staff, 1948).
Tą būdą ir dabar taiko verslo, karinės ir švietimo organizaci-
jos, vertindamos kasmet tūkstančius žmonių. Amerikos telefono
ir telegrafo kompanija stebi, kaip būsimieji vadybininkai dirba
sudarius sąlygas, imituojančias jų darbą (Bray, 1982). Daugely-
je universitetų numatomų būsimų dėstytojų gebėjimas dėstyti
įvertinamas stebint jų vedamus užsiėmimus. Kariuomenėje ka-
reiviai vertinami stebint juos per karines pratybas.
Šie būdai remiasi principu, kad geriausiai galima numatyti būsi-
mą žmonių elgesį išanalizavus, kaip jie elgėsi anksčiau panašiomis
situacijomis (Mischel, 1981). Jeigu situacija ir asmuo lieka beveik
tie patys, geriausiai būsimo darbo sėkmę parodo ankstesnis darbas;
būsimus pažymius geriausiai galima numatyti pagal buvusius pa-
žymius, agresyvumas praeityje leidžia spėti apie būsimąjį agresy-
vumą; jei žmogus vartojo narkotikus mokykloje, tikriausiai juos var-
tos ir suaugęs. Jeigu negalima patikrinti, kaip žmogus elgėsi se-
niau, pravartu sukurti situaciją, kurioje imituojami panašūs reika-
lavimai - tada galima pamatyti, kaip žmogus su jais susidoroja.
Socialinės-kognityvinės krypties vertinimas

Socialinė-kognityvinė asmenybės teorija atkreipia dėmesį į tai,
kaip aplinkybės veikia žmones ir kaip žmonės jas veikia. Galime
pripažinti, kad labiau negu kitos teorijos, ji remiasi psichologi-
niais mokymo ir pažinimo tyrimais.
Viena iš kritiškų pastabų yra ta, kad teorija labai gerai paaiški-
na jau įvykusius faktus. Žvelgiant į praeitį, bet ką galima „pa-
IŠ ARČIAU. Tariamasis įvertinimas: kaip tapti „sėkmingu"

a s t r o l o g u arba c h i r o m a n t u
Kai kurie asmenybės įvertinimo būdai yra visai ne- toriaus P. T. Barnumo, pasakiusio, jog „mulkiai gimsta
pagrįsti, tačiau jūs to nesužinotumėte, kalbėdami su jų kiekvieną minutę", garbei. Barnumo efektas toks stip-
gerbėjais. Chiromantas Ray Hymanas (1981), vėliau rus, jog dauguma žmonių, gavę tokį šablonišką ir tikro
tapęs psichologu, atskleidžia astrologų, chiromantų bei testo rezultatais paremtą savo asmenybės apibūdini-
aiškiaregių naudojamus būdus ir padeda mums supras- mą, netikrąjį apibūdinimą laiko tikslesniu. Astrologai ir
ti, kodėl žmonės taip leidžiasi apgaunami. būrėjai prikaišioja į savo vertinimus šabloniškų teiginių,
Pirmas jų būdas remiasi stebėjimo tiesa, jog kiek- kaip ką tik pacituotame apibūdinime, kuris buvo paim-
vienas iš mūsų vienais atžvilgiais esame nepanašus tas iš kioske parduodamos astrologijos knygos.
į kitus, o kitais atžvilgiais - kaip ir visi kiti. „Aiškiare- Kitas būdas - „skaityti" iš žmogaus aprangos, fi-
gis" išdėsto tuos kelis dalykus, kurie tinka visiems ir zinių ypatybių, nežodinių gestų ir reakcijos į tai, ką jūs
atrodo pasakęs įspūdingą tiesą: „Jaučiu, kad jumyse sakote. Įsivaizduokite, kad jūs esate toks aiškiaregis
susikaupė pyktis kažkam; jį būtina išlieti", „Jūs neri- ir pas jus ateina jauna, maždaug trisdešimties metų,
maujate labiau negu atskleidžiate tai netgi savo geriau- moteris. Hymanas aprašo moterį, kuri „pasipuošusi
siems draugams", „Jūs gerai prisitaikote prie situaci- brangiais papuošalais, mūvi vestuvinį žiedą ir vilki
jos, jūsų interesai platūs." juodais pigaus audinio drabužiais. Pastabus stebėto-
Tokie bendri teiginiai gali būti įtraukti į asmenybės jas atkreips dėmesį į jos batus, kurie buvo reklamuo-
apibūdinimą. Įsivaizduokite, kad atlikote asmenybės jami žmonėms, turintiems nesveikas kojas". Ar šios
testą ir buvote taip apibūdinti: užuominos ką nors sako?
Jūs labai trokštate, kad kiti žmonės jus mėgtų ir Remdamasis šiais pastebėjimais, būrėjas stebina
žavėtųsi jumis. Esate linkęs save vertinti kritiškai. klientę savo įžvalgomis. Jis spėja, kad moterį, kaip ir
Didžiuojatės, kad savarankiškai mąstote ir nepri- daugumą kitų klienčių, pas jį atvedė meilės arba finan-
imate kitų pakankamai neįrodytos nuomonės. sinės problemos. Juodi drabužiai ir sutuoktuvių žie-
Jums atrodo neprotinga pernelyg atvirai kitiems das leidžia galvoti, kad jos vyras neseniai miręs.
pasakoti apie save. Kartais būnate ekstraver- Brangūs papuošalai perša mintį, kad anksčiau ji gy-
tiškas, draugiškas, linkęs bendrauti; kartais - in- veno pasiturinčiai, tačiau pigūs drabužiai siūlo prielai-
travertiškas, sunerimęs ir santūrus. Turite kai ku- dą, kad po vyro mirties ji skursta. Gydomoji avalynė
rių nerealių siekių (Forer, 1949). rodo, kad dabar jai tenka daugiau vaikščioti negu bu-
Eksperimento metu studentai gavo panašius į vo pratusi, o tai gali reikšti, jog ji dirba, kad galėtų išsi-
šį šabloniškus vertinimus. Kai tiriamieji manė, kad šis laikyti po vyro mirties. Hymanas teigia, kad, jei nesa-
tariamas grįžtamasis ryšys buvo parengtas būtent te toks įžvalgus, kaip šis būrėjas (kuris teisingai
jiems ir jis iš esmės buvo palankus, jie beveik visuo- atspėjo, kad moteriai rūpi, ar ji turėtų dar kartą ištekėti,
met manė, kad apibūdinimas yra arba „geras", arba vildamasi įveikti ekonominius sunkumus), nieko bai-
„puikus". Peteris Glickas ir jo bendradarbiai (1989) pa- saus. Paprasčiausiai pasakykite žmonėms tai, ką jie
stebėjo, kad net skeptiškai astrologiją vertinantys nori išgirsti. Įsiminkite kelias Barnumo formuluotes iš
žmonės, gavę giriamus astrologo apibūdinimus, pra- astrologijos bei būrimo vadovėlių ir laisvai jas naudo-
deda manyti, jog „galbūt kažko toje astrologijoje ir kite. Pasakykite žmonėms, kad jie patys turi susieti
esama." jūsų pasakytus dalykus su savo konkrečia patirtimi,
Prancūzų psichologas Michaelis Gauguelinas Pa- o paskui jie prisimins, kad jūs viską teisingai nu-
ryžiaus laikraštyje pasiskelbė galįs nemokamai suda- matėte. Formuluokite tuos teiginius kaip klausimus ir,
ryti asmeninį horoskopą. Vėliau 94% žmonių gautą ho- kai pastebėsite teigiamą atsaką, patvirtinkite teiginį ne-
roskopą įvertino kaip teisingą ir tikslų. Iš tikrųjų visi abejodamas. Gerai klausykitės ir paskui kitais žo-
jie buvo gavę garsaus žudiko France Dr. Petiot ho- džiais atskleiskite žmonėms tai, ką jie jums anksčiau
roskopą (Kurtz, 1983). atskleidė.
Šis reiškinys vadinamas Barnumo efektu. Jis pa- Bet geriau saugokitės laimės lėmėjų, kurie, šiais
vadintas vardu puikaus pramoginių renginių organiza- būdais išnaudodami žmones, tampa laimės ėmėjais.
aiškinti" kaip pažinimo ir socialinės aplinkos padarinį. Kita kri-

tinė pastaba - kad teorija labai daug dėmesio skiria aplinkybėms
ir nepripažįsta asmens vidinių savybių. Kritikai klausia, kur yra
asmuo, kai taip suprantama asmenybė (Carlson, 1984). O kur žmo-
gaus emocijos? Be abejo, aplinkybės reguliuoja mūsų elgesį, ta-
čiau, kaip sako kritikai, dažnai į jį prasiskverbia ir mūsų pasąmonės
motyvai, emocijos ir kitos būdingosios savybės, taip pat ir gene-
tiškai paveldėti dalykai. Dvynių ir įvaikintųjų tyrimai rodo, kad
paveldėjimas daro įtakos tokiems asmenybės bruožams kaip eks-
traversija, agresyvumas ir net paslaugumas (3 skyrius).
Taigi vėl grįžtame prie minties, kuria pradėjome svarbesniųjų as-
menybės teorijų apžvalgą: visos 14-3 lentelėje apibendrintos kryp-
tys ko nors mus moko. Psichoanalitinę asmenybės teorija atkreipia
mūsų dėmesį į pasąmonę ir neracionaliuosius žmogaus būties aspek-
tus. Bruožų kryptis sistemiškai apibūdina ir klasifikuoja svarbius as-
menybės dėmenis. Humanistinė kryptis primena, kad pagrindinis ir
svarbiausias dalykas - savasties jausmas ir sveikas gebėjimas augti;
socialinė-kognityvinė teorija pritaiko pagrindines mokymosi bei mąs-
tymo psichologines sąvokas ir moko mus, kad mes visuomet veikia-
me tam tikromis aplinkybėmis, kurias patys padedame sukurti.
Retai gyvenime visam vaizdui apie ką nors susidaryti pakanka vie-
nintelio požiūrio. Asmenybė yra paslaptingas ir sudėtingas reiškinys,
tačiau skirtingiems požiūriams jis atsiskleidžia skirtingais aspektais.
Kiekvienas požiūris padeda geriau įsivaizduoti visumą.
1 4 - 3 lentelė. Keturi požiūriai į asmenybę

KRYPTIS ELGESĮ LEMIA... ĮVERTINIMO BUDAI VERTĖ
Psichonalitinė Nesąmoningų konfliktų tarp Projekciniai testai, kurių Spekuliatyvi, sunkiai patvirtinama
malonumo siekiančių impulsų ir tikslas - atskleisti teorija, daranti milžinišką poveikį
socialinių ribojimų apdorojimas neįsisąmonintus motyvus kultūrai
Bruožų Biologiškai veikiamų polinkių, Asmenybės klausimynai, Aprašomasis požiūris kritikuoja-

pavyzdžiui, ekstraversijos ir įvertinantys Įvairių bruožų mas už tai, kad kartais nepakan-
intraversijos, raiška stiprj; kitų žmonių vertinimai kamai pripažįstama, jog elgesys
kinta kintant situacijoms
Humanistinė Įsisąmonintų jausmų apie save (a) Klausimynai, skirti savi- Žmogaus teorija, atnaujinusi
apdorojimas atsižvelgiant į savo vaizdžiui įvertinti; domėjimąsi savastimi; kritikuoja-
patirtį (b) empatinis žmonių nepakar- ma už subjektyvumą ir kartais už
tojamos patirties supratimas naivų egocentrizmą bei optimiz-
mą
Socialinė- Abipusės įtakos tarp žmonių ir (a) Klausimynai, skirti nustaty- Sąveikos teorija, kuri sujungia
kognityvinė aplinkybių, suvokiant savo ti, kaip žmonės jaučia kon- mokymosi, pažinimo ir socialinio
gyvenimo kontrolės pobūdį trolės pobūdį; elgesio tyrimus; kritikuojama už
(b) Žmonių elgesio konkrečio- tai, kad nepakankamai vertina
mis situacijomis stebėjimai pasąmonės, emocijų ir nekintamų
asmenybės savybių svarbą
SANTRAUKA
Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. seksualumą ir į konfliktą tarp b i o l o g i n i ų impulsų
Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai bei socialinių ribojimų. Jo p o v e i k i s kultūrai buvo
pamatuoti. Psichologai asmenybe vadina savitą ir milžiniškas.
pastovią žmogaus mąstyseną, jauseną ir veikseną.
Apžvelgėme keturias pagrindines asmenybės tyrimo Bruožų teorija
kryptis, kurios savaip nušviečia šią sudėtingą prob-
lemą. Bruožų tyrinėjimas. Bruožus tiriantys mokslininkai,
užuot aiškinę paslėptus asmenybės aspektus, apibūdi-
na mūsų polinkius, nuo kurių priklauso mūsų veiks-
Psichoanalitinė teorija
mai. Pavyzdžiui, faktorių analizė padėjo tyrėjams
P a s ą m o n ė s tyrinėjimas. Sigmundas Freudas, gydy- išskirti penkis skirtingus asmenybės matmenis. Dau-
damas emocinius sutrikimus, įsitikino, kad juos su- geliui šių savybių turi įtakos biologiniai veiksniai -
kelia pasąmonėje vykstantys procesai, kuriuos jis genetiniai polinkiai ir galbūt autonominės nervų sis-
siekė išsiaiškinti, analizuodamas savo ir savo pa- temos reaktyvumas.
cientų laisvąsias asociacijas bei sapnus. Jis manė,
kad žmogaus asmenybė susideda iš malonumo sie- B r u o ž ų į v e r t i n i m o būdai. Bruožams įvertinti psi-
kiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos chologai sukūrė savistata grindžiamus klausimynus,
v y k d o m o s i o s dalies Ego ir įimtų (pasisavintų) ide- pavyzdžiui, empiriškai sudarytą M M P I - 2 . Kitų gru-
alų (Superego). Freudas manė, kad vaiko raida vyks- pės narių atsiliepimai gali suteikti net patikimesnės
ta psichoseksualinėmis pakopomis, kurias jis pava- informacijos apie asmens e l g e s i o bruožus.
dino oraline, analine, faline, latentine ir genitaline.
Jis teigė, kad tai, kaip žmogus išsprendė su šiomis Bruožų teorijos vertinimas. Kritikai abejoja dėl bruo-
stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fik- žų raiškos nuoseklumo. Nors žmonių bruožai, atrodo,
suotas ties kuria nors stadija, turi įtakos vėliau jo as- per ilgesnį laiką nesikeičia, žmogaus elgesys labai
menybei. Įtampa tarp Id ir Superego reikalavimų ke- įvairuoja kintant aplinkybėms. Nepaisant šių kitimų,
lia nerimą. Nerimui įveikti Ego naudoja g y n y b o s vidutinis žmogaus elgesys skirtingomis aplinkybėmis
mechanizmus, iš kurių svarbiausias yra išstūmimas. yra gana nuoseklus.
Neofroidininkai Alfredas Adleris, Karen Horney, Eri-
chas Frommas ir Erikas Eriksonas, taip pat ir Carlas Humanistinė kryptis
Jungas pritarė daugeliui Freudo idėjų. Kartu jie tvir-
tino, jog žmogus turi ir pozityvesnių už seksualinius Humanistinės p s i c h o l o g i j o s atstovai siekė perkelti
bei agresijos m o t y v ų , o Ego sąmoninga kontrolė psichologijos dėmesį nuo žemesniųjų motyvų ir są-
esanti stipresnė, negu galvojo Freudas. lygojančio aplinkos p o v e i k i o į sveikų žmonių to-
bulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį.
P a s ą m o n ė s į v e r t i n i m o būdai. Psichoanalitinio ty-
rimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės Savasties (savojo Aš) tyrinėjimas. Abrahamas Mas-
aspektus. Nors kai kas kritikuoja projekcinius tes- low manė, kad, patenkinę pagrindinius poreikius ir
tus dėl jų menko patikimumo ir validumo, tačiau pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo
Rorschacho testą dar naudoja daugelis klinikos psi- aukščiausias galimybes. Norėdamas apibūdinti savi-
chologų. raišką, jis išanalizavo"kėlias iškilias asmenybes ir api-
bendrino savo įspūdžius apie jų ypatybes. Carlas Ro-
Psichoanalitinės krypties vertinimas. Kritikai tei- gersas teigė, kad norintys puoselėti kitų tobulėjimą,
gia, kad daugelis Freudo idėjų esančios neįtikėtinos, turi būti nuoširdūs, palankūs kitiems, empatiški. Su-
nepatikrintos arba j o m s prieštarauja naujausių ty- darius tokias sąlygas, žmonės gali geriau suvokti sa-
rimų duomenys, be to, ši teorija paaiškina tik jau ve ir susikurti tikroviškesnę bei teigiamesnę savojo
įvykusius faktus. Tačiau Freudas atkeipė psicholo- Aš sampratą. Savasties tyrimai patvirtina aukštos sa-
gų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei vivertės svarbą ir šališko palankumo sau galią.
Savasties į v e r t i n i m o būdai. Humanistinės krypties nybę. Daroma prielaida apie abipusį determinizmą
psichologai asmenybei įvertinti naudoja klausimy- - asmeniniai ir pažintiniai veiksniai kartu su aplin-
nus, į kuriuos atsakant, atsiskleidžia žmonių savi- ka veikia ž m o g a u s e l g e s į . Analizuojant skirtingą
voka, ir stengiasi suprasti kitų subjektyvią asmeninę žmonių kontrolės suvokimą ir jų išmoktą bejėgišku-
patirtį psichoterapijos metu. mą, nustatyta, kad vidinė kontrolė padeda žmonėms
įveikti g y v e n i m o sunkumus.
H u m a n i s t i n ė s krypties vertinimas. Kritikai teigia,
kad humanistinės p s i c h o l o g i j o s s ą v o k o s e s a n č i o s Elgesio įvairiomis situacijomis įvertinimo būdai.
neaiškios, miglotos ir subjektyvios, jos vertybės in- Socialinės-kognityvinės krypties mokslininkai ste-
dividualistinės bei egocentriškos, o prielaidos nai- bi, kaip žmonių elgesys bei įsitikinimai veikia ap-
viai optimistinės. Tačiau humanistinė psichologija linkybes ir kaip tos aplinkybės veikia jų elgesį bei
padėjo atnaujinti p s i c h o l o g i j o s d o m ė j i m ą s i žmo- įsitikinimus. Jie nustatė, kad, norint numatyti, kaip
gaus savastimi. asmuo e l g s i s tam tikromis situacijomis, geriausia
stebėti, kaip jis elgiasi panašiomis situacijomis.
Socialinė-kognityvinė kryptis
Socialinės-kognityvinės krypties vertinimas. So-
Elgesio įvairiomis situacijomis tyrinėjimas. Socia- cialinė-kognityvinė asmenybės teorija kritikuojama
l i n ė - k o g n i t y v i n ė kryptis taiko asmenybės sampra- dėl to, kad nepripažįsta pasąmonės ir vidinių asme-
tai mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dės- nybės savybių svarbos, tačiau ji remiasi psicholo-
nius, ypač pabrėždama būdus, kuriais a s m e n y b ė gijoje įtvirtintomis mokymosi bei pažinimo sampra-
veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veikia asme- tomis ir primena apie socialinių aplinkybių svarbą.

A s m e n y b ė . Žmogui būdinga savita mąstysena, jau- M a l o n u m o principas, ld reikalavimas nedelsiant jį
sena ir veiksena. patenkinti.
L a i s v o s i o s a s o c i a c i j o s . Psichoanalitinis būdas pa- Ego. Daugiausia sąmoninga, „vadovaujančioji" as-
sąmonei tirti, kai asmuo atsipalaiduoja ir sako vis- menybės dalis, kuri, pasak Freudo, yra tarpininkė
ką, kas jam ateina į galvą, net ir banalius arba trik- tarp Id, Superego ir tikrovės reikalavimų.
dančius dalykus. Realybės principas. Ego polinkis tenkinti Id troški-
Psichoanalizė. Psichologinių sutrikimų gydymo bū- mus tokiais būdais, kurie iš tikrųjų gali sukelti pa-
das, kuriuo siekiama parodyti ir paaiškinti pasąmo- sitenkinimą, o ne skausmą.
nėje glūdinčią įtampą. Freudo psichoanalitinė asme- Superego. Asmenybės dalis, kuri, pasak Freudo, pa-
nybės teorija siekė paaiškinti tai, ką jis stebėjo psi- teikia vidiniais tapusius idealus ir normas vertini-
choanalizės metu. mams (sąžinei) ir ateities siekiams.
P a s ą m o n ė . A n o t Freudo, labiausiai nepriimtinų Psichoseksualinės stadijos. Vaikystės raidos stadi-
minčių, jausmų, troškimų ir prisiminimų talpykla. j o s (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė),
Šiuolaikinės mokslinės psichologijos požiūriu, ne- kurių metu, pasak Freudo, Id malonumo siekianti
įsisąmonintas informacijos apdorojimo lygmuo. energija telkiasi skirtingose erogeninėse zonose.
Ikisąmonė ( d a r - n e - s ą m o n ė ) . Informacija, kuri yra Oralinė stadija. Pirmoji iš Freudo nustatytų psicho-
neįsisąmoninta, bet gali būti sąmoningai suvokta. seksualinių stadijų (nuo gimimo iki 18 mėnesių), kai
Id. P a s ą m o n i n ė s p s i c h i k o s energijos, kuri, pasak didžiausius juslinius malonumus teikia burnos sri-
Freudo, siekia patenkinti pagrindinius seksualinius tis - čiulpiant, kandžiojant, kramtant.
ir agresyvius stūmius, talpykla. A n a l i n ė stadija. Antroji Freudo psichoseksualinė
stadija (nuo 18 mėn. iki 3 metų), kurios metu ma- R a c i o n a l i z a c i j a . Psichoanalitinės teorijos požiūriu
lonumas daugiausia yra susijęs su tuštinimusi ir - tai gynybos mechanizmas, kai poelgiai/veiksmai
šlapinimusi, išmatų ir šlapimo sulaikymu ir kon- aiškinami ne realiomis, g r ė s m i n g e s n ė m i s neįsisą-
troliavimu. monintomis priežastimis, o save pateisinant.
Falinė stadija. Trečioji Freudo išskirta psichosek- Perkėlimas. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai
sualinė stadija (nuo 3 iki 6 metų), kurios metu ma- gynybos mechanizmas, kuris seksualinius arba ag-
lonumo zona yra lytiniai organai; kyla seksualiniai resyvius impulsus perkelia į priimtinesnį arba ne
jausmai priešingos lyties tėvams. tokį grėsmingą objektą arba asmenį, tarsi nukreipia
Edipo kompleksas. Pasak Freudo, tai berniuko sek- pyktį saugiau išlieti.
sualinis potraukis motinai ir pavydo bei neapykan- Sublimacija. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai
tos jausmas tėvui. gynybos mechanizmas, kai žmonės savo nepriimti-
Tapatinimasis (identifikacija). Anot Freudo, proce- nus impulsus nukreipia į socialiai priimtiną veiklą.
sas, kai vaikai į savo pradėjusį formuotis Superego K o l e k t y v i n ė p a s ą m o n ė . Carlo Jungo sąvoka, reiš-
įima savo tėvų vertybes. kianti, kad yra v i s i e m s bendra paveldėta atminties
Lyties t a p a t u m a s . Suvokimas, j o g esi vyras arba pėdsakų iš žmonijos istorijos saugykla.
moteris. Projekciniai testai. A s m e n y b ė s testai, pavyzdžiui,
Latentinė stadija. Ketvirtoji Freudo išskirta psicho- Rorschacho ir TAT, kai tiriamieji apibūdina neaiš-
seksualinė stadija, trunkanti nuo 6 metų iki lytinio kius dirgiklius, kurie turėtų sukelti jų vidinių va-
brendimo; jos metu seksualiniai impulsai yra išstumti. romųjų jėgų projekciją.
Genitalinė stadija. Paskutinioji Freudo išskirta psi- Teminis apercepcijos testas (TAT). Projekcinis tes-
choseksualinė stadija, prasidedanti lytinio brendimo tas, kurio dėka žmonės išreiškia savo vidinius lū-
metu. Per šią stadiją seksualumas subręsta, ir asmuo kesčius, baimes ir interesus, kurdami istorijas apie
sTėkia malonumo lytiškai santykiaudamas su kitais. neaiškius vaizdus.
Fiksacija. Pasak Freudo, išliekantis malonumo sie- Rorschacho rašalo dėmių testas. Plačiausiai nau-
dojamas projekcinis testas, kurį sukūrė Hermannas
kiančios energijos susitelkimas ties ankstesne psicho-
Rorschachas; juo siekiama nustatyti žmonių projek-
seksualine stadija, kur liko neišspręstų konfliktų.
tuojamus jausmus, pagal tai, kaip jie interpretuoja
G y n y b o s m e c h a n i z m a i . Psichoanalitinės teorijos dešimt rašalo dėmių.
požiūriu - tai Ego gynybos būdai nerimui sumažinti
B r u o ž a s . Būdingas e l g e s i o būdas arba sąmoningi
nesąmoningai iškreipiant tikrovę.
motyvai; įvertinama klausimynais ir iš kitų žmonių
I š s t ū m i m a s . Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai atsiliepimų.
pagrindinis gynybos mechanizmas, kuris išstumia iš
A s m e n y b ė s k l a u s i m y n a s . K l a u s i m y n a s (dažnai į
sąmonės nerimą keliančius mintis ir jausmus.
duotus teiginius reikia atsakyti „taip" arba „ne", „su-
R e g r e s i j a . Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai tinku" arba „nesutinku"), kurio klausimai arba teigi-
nerimo įveikimo būdas, kai grįžtama į ankstesnės niai skirti labai įvairiems jausmams ir elgesiui įver-
p s i c h o s e k s u a l i n ė s stadijos būseną, kur tebėra fik- tinti; naudojamas atskiriems pasirinktiems asmeny-
suota (sutelkta) tam tikra psichikos energija. bės bruožams įvertinti.
A t v i r k š t i n i s r e a g a v i m a s . Psichoanalitinės teorijos Minnesotos daugiafazis asmenybės klausimynas-
požiūriu - tai g y n y b o s mechanizmas, kuriam vei- 2 (MMP1-2). Geriausiai ištirtas ir plačiausiai klini-
kiant, Ego nesąmoningai nepriimtinus impulsus pa- kinės praktikos naudojamas a s m e n y b ė s testas. Iš
verčia jų priešybe.Taigi žmonės gali reikšti jausmus, pradžių jis buvo skirtas emociškai sutrikusių žmo-
kurie yra jų nerimą k e l i a n č i ų p a s ą m o n ė s jausmų nių bruožams nustatyti (ir dabar manoma, kad tam
priešybė. labiausiai tinka), dabar naudojamas ir kitiems atran-
P r o j e k c i j a . Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai kos tikslams.
gynybos mechanizmas, kai žmonės, slėpdami savo E m p i r i š k a i s u k u r t a s t e s t a s . Testas ( p a v y z d ž i u i ,
grėsmingus impulsus, priskiria juos kitiems. M M P I - 2 ) , sudaromas išbandžius daug klausimų ir
paskui atrinkus iš jų tuos, kurie atskiria autorių do- suvokti.

minančias grupes. A b i p u s i s d e t e r m i n i z m a s . Sąveikaujančios asme-
Saviraiška. Pasak Maslow, galutinis psichologinis nybės ir aplinkos veiksnių įtakos.
poreikis, kuris iškyla, kai pagrindiniai fiziologiniai Asmeninė kontrolė. Galėjimo kontroliuoti savo ap-
ir psichologiniai žmogaus poreikiai yra patenkinti, linką jausmas, priešingas bejėgiškumo jausmui.
jaučiama savo vertė; motyvacija įgyvendinti savo
Išorinė kontrolė. Suvokimas, kad likimą lemia at-
galias.
sitiktinumai arba asmens nekontroliuojami išoriniai
Besąlygiškai teigiama pagarba. Pasak Rogerso, vi- veiksniai.
siško kito asmens pripažinimo nuostata.
V i d i n ė kontrolė. Suvokimas, kad patys tvarkome
Savojo Aš samprata. Visos mintys ir jausmai apie savo likimą.
save atsakant į klausimą „Kas aš esu?"
Išmoktas bejėgiškumas. Bejėgiškumas ir pasyvi re-
Savęs vertinimas. Didelės arba mažos savo vertės zignacija, kurios išmokstama tada, kai gyvūnas ar-
jausmas. ba žmogus nepajėgia išvengti kartotinų nemalonių
Šališkas p a l a n k u m a s sau. Parengtis save palankiai įvykių.
Psichikos sutrikimai 15 SKYRIUS
Dauguma žmonių domisi išimtiniais, neįprastais ar nenormaliais

dalykais. „Saulė spindi, šviečia bei šildo, ir mums nelabai rūpi, kodėl
taip yra, - sakė Ralphas Waldo Emersonas, - bet mes ieškome, iš
kur kyla visas blogis, skausmas ir alkis, uodai ir kvailiai."
Kodėl domimasi sutrikusios psichikos žmonėmis? Turbūt daž-
nai juose matome kažką panašaus į save. Mes visi tam tikromis
akimirkomis jaučiame, mąstome ar elgiamės taip, kaip visą laiką
jaučia, mąsto ar elgiasi sutrikusios psichikos žmonės. Mes taip pat
galime būti nerimastingi, prislėgti, uždari, įtarūs, klaidingai kuo
nors įsitikinę ar net antisocialūs, nors tai pasireiškia silpniau ir trum-
piau. Kartais, tyrinėdami psichikos sutrikimus, galime atpažinti
save, tai išryškina mūsų pačių asmenybės varomąsias jėgas. „Ge-
riausias būdas suprasti tai, kas normalu - tyrinėti nenormalumus,"
- teigė Williamas Jamesas.
Kita mūsų smalsumo priežastis yra ta, kad daugelis asmeniškai ar-
ba per draugus ar šeimos narius esame pajutę sutrikusios psichikos
žmonių skausmą ir neviltį. Tikriausiai jūs arba jums svarbus žmogus
yra jautęsis bejėgis dėl nepaaiškinamų fizinių simptomų, nepagrįstų
baimių arba paralyžiuotas jausmo, kad nebėra prasmės gyventi. Kiek-
vienais metais JAV psichiatrijos ligoninėse ir psichiatrijos skyriuose
gydosi beveik 1,7 milijono pacientų (Rosenstein ir kt., 1989). Apie
2,4 milijono kitų, dažnai dar nesuluošintų, bet turinčių įvairių sun-
kumų, kreipiasi į ambulatorinius psichikos sveikatos centrus ir klini-
kas. Vieno valstybinio tyrimo duomenimis, iš tikrųjų pagalbos reikia
„Mes visi retkarčiais būname
dar didesniam skaičiui žmonių - beveik 15% amerikiečių (Robins ir
pamišę. "
Regier, 1991). Šios problemos būdingos ne tik Jungtinėms Amerikos Battista Mantuanus „ E c l o g u c s k \ 1500
Valstijoms. Kiek žinoma, nė viena žmonijos kultūra neišvengia dviejų
baisių šiame skyriuje nagrinėjamų negalių - depresijos ir schizofre-
nijos (Draguns, 1990 a, b). Būdami žmonių šeimos nariai, retas kuris
gyvenime nesusiduriame su psichikos sutrikimu.
15 SKYRIUS. Psichikos sutrikimai 509
POŽIŪRIAI į PSICHIKOS SUTRIKIMUS

Dauguma žmonių sutiks, kad to, kuris savaitėmis nelipa iš lovos
dėl prislėgtos nuotaikos, psichika yra sutrikusi. Tačiau, kaip api-
būdinti tuos, kurie po patirtos netekties nesugeba grįžti prie savo
įprastinės socialinės veiklos? Kur yra riba tarp normalaus ir nenor-
malaus? Kaip turėtume apibrėžti psichikos sutrikimą? Svarbu ir tai,
kaip suprasime sutrikimus: kaip ligą, kuri turi būti diagnozuojama
ir gydoma, ar kaip natūralų atsaką į trikdančią aplinką? Galų gale,
kaip galime klasifikuoti sutrikusios psichikos žmones? Ar įmanoma
tai daryti taip, kad, įvardindami sutrikimus, padėtume jiems, o ne
tik skaudintume.
Psichikos sutrikimų apibrėžimas

Jamesas Oliveris Huberty girdėjo balsus. Jo žmona pasakė: „Jis
kalbėjosi su Dievu." Niekada nebuvęs Vietname, vieną 1984 metų
vasaros dieną jis įsiveržė į McDonaldo restoraną San Ysidro mies-
te, Kalifornijoje, šaukdamas: „Aš Vietname nužudžiau tūkstan-
čius žmonių ir dar tūkstantį nužudysiu!" Per keletą minučių, kol
policija jo nenušovė, Huberty nušovė 21 žmogų.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV Gynybos ministrą Jamesą
Forrestalį apsėdo mintis, kad jį seka slaptieji Izraelio agentai. Gy-
dytojams jo įtarumas pasirodė perdėtas. Jie diagnozavo jam psi-
chikos ligą ir paskyrė palatą Walter Reed karo ligoninės viršuti-
niajame aukšte. Iš ten jis iššoko ir užsimušė. Vėliau paaiškėjo, kad,
nors Forrestalis turėjo sveikatos problemų, tačiau jį iš tikrųjų per-
sekiojo Izraelio agentai, baimindamiesi, kad jis nepradėtų slaptai
derėtis su arabų atstovais (Sagan, 1979 b). Kaip sakė Woody Al-
tenas, net paranoikai gali turėti priešų.
Ir Huberty girdėti balsai, ir Forrestalio patirtas nerimas bei dep-
resija skyrėsi nuo normalių būsenų. Tai buvo „nenormalus" (neti-
piškas) suvokimas. Skirtumas nuo daugumos žmonių yra tai, kas įei-
na į psichikos sutrikimo apibrėžimą. Kaip 1862 m. pastebėjo atsi-
skyrėlis poetas Emily Dickinsonas:
Pritark - ir būsi sveiko proto -
Prieštarauk - iš karto tapsi pavojingas -
lr grandine rakinamas.
Suprantama, sutrikimas apima daugiau negu tai, kas netipiška.
Olimpinių čempionų fiziniai gebėjimai irgi yra nenormalūs, bet šie
žmonės laikomi didvyriais. Sutrikimu vadinamas toks netipiškas el-
gesys, kurį kiti žmonės laiko trikdančiu arba keliančiu nerimą. Ja-
meso Oliverio Huberty elgesys, aišku, yra toks.
Tačiau priimtino elgesio normos gali būti įvairios. Kai kurių
kultūrų žmonės visada elgiasi taip (pavyzdžiui, vaikšto nuogi), kad
kitos kultūros žmones už tai areštuotų. Net ir toje pačioje kultūroje

kartais, pavyzdžiui, per karą, net masinės žudynės gali būti ver-
tinamos kaip didvyriškumas. Vienų žmonių akimis, žmogžudys -
„teroristas", kitų - vadinamas „kovotoju už laisvę4'. Skirtingos pri-
imtinos normos yra ne tik skirtingų kultūrų, bet ir skirtingų laik-
mečių žmonių. Prieš du dešimtmečius Amerikos psichiatrų aso-
ciacija atsisakė homoseksualumą laikyti sutrikimu (dabar mano-
ma, kad jis nesusijęs su psichikos problemomis). Vėliau psichi-
kos sutrikimams buvo priskirta priklausomybė nuo tabako (rūky-
mas pripažintas pražūtingu pripratimu).
Dar greičiau netipiškas ir nerimą keliantis elgesys pavadina-
mas sutrikimu, kai jis vertinamas kaip pavojingas. Iš tikrųjų, dau-
gelis gydytojų sutrikimais vadina elgesį, kuris rodo neprisitaikymą,
kaip, pavyzdžiui, rūkaliaus priklausomybę nuo nikotino, žalojančio
jį fiziškai. Todėl net gana įprastas elgesys, pavyzdžiui, daugelio
studentų kartais jaučiamas nusiminimas, jei jis ima trukdyti veik-
lai, gali signalizuoti psichikos sutrikimą.
Galiausiai, nenormalus elgesys vertinamas kaip sutrikimas, jei
kitų akimis jis yra tikrai nepateisinamas. Gydytojai Forrestalio įta-
rimus priskyrė jo vaizduotei ir palaikė tai psichikos sutrikimu. Jei
jam būtų pavykę įtikinti kitus dėl savo įtarimų, galbūt jis būtų buvęs
išgelbėtas, o ne tik gavęs sutrikimo etiketę. Jamesas Oliveris Hu-
berty buvo laikomas pamišėliu todėl, kad pasisakė girdįs balsus ir
kalbąs su Dievu. Tačiau Shirley MacLaine gali dėvėti ant kaklo
kristalą ir sakyti: „Matau tave supančią šviesą. Tai tavo dalis." Ir
ji nelaikoma ligone, nes gana daug žmonių į ją žiūri rimtai (Fried-
rich, 1987). Skirtumas nuo kitų yra priimtinas, jeigu ir jūs, ir kiti
gali tai pateisinti arba tas skirtumas niekam netrukdo.
Taigi dirbantys psichikos sveikatos srityje psichikos sutriki-
,,Jei tik vienas žmogus sudaro
mu vadina elgesį, kurį jie laiko netipišku, trikdančiu, neprisitai- mažumą, mes jį uždarome. "
kančiu ir nepateisinamu. Huberty elgesys atitinka visus šiuos kri- Oliveris Wcndclis H o l m c s a s , 1841-1935
terijus, todėl beveik neabejodami šį žmogų įvertiname kaip sutri-

kusios psichikos.
Psichikos sutrikimų samprata

Įsivaizduokite save gyvenantį prieš šimtus ar tūkstančius metų.
Kaip tuomet galėtumėte paaiškinti Jameso Oliverio Huberty elgesį?
Aiškindami nesuprantamą elgesį, mūsų protėviai dažnai galvodavo,
kad tai lemia nepaprastos jėgos - žvaigždžių judėjimas, dieviškos
galios ar blogio dvasia. „Velnias privertė jį tai padaryti," - būtumėte
sakęs jūs. Norint išgydyti, būtų reikėję apvalyti nuo blogio jėgų -
išvaryti piktąsias dvasias arba leisti joms išeiti pro kaukolėje išmuštą
skylę (15-1 pav.). Tik porą pastarųjų šimtmečių „pamišę" žmonės
nebeuždaromi į narvus kaip žvėrys ir negydomi velniui tinkamais

„gydymo būdais". Sutrikusios psichikos žmonės buvo mušami, de-
ginami ar kastruojami. Jiems buvo raunami dantys, šalinamos
žarnos ar prideginama varputė (klitoris). Jiems taip pat būdavo nu-
leidžiamas kraujas ir pakeičiamas gyvūnų krauju (Farina, 1982).
MEDICINOS POŽIŪRIS. Reaguodami į tokį brutalų elgesį, refor-

matoriai, tokie kaip Philippe Pinelis (1745-1826) Prancūzijoje, rei-
kalavo, kad pamišimas būtų pripažintas ne velnio apsėdimu, o li-
ga, kuri, kaip ir kitos ligos, gali būti gydoma. Pinelio nuomone,
gydymas reiškė ligonių nuotaikos gerinimą kalbantis su jais ir su-
teikiant jiems žmoniškas gyvenimo sąlygas. Vėliau, išsiaiškinus,
kad infekcinė smegenų liga sifilis sukelia tam tikrus psichikos su-
trikimus, žmonės patikėjo fizinėmis sutrikimų priežastimis ir
pradėjo ieškoti medicininio gydymo. 15-1 pav. Peru rasta kaukolė, kurios
Šiandien Pinelio medicininis požiūris mums žinomas iš medi- kaule matyti išmušta skylė, kad turėtų
cininės psichikos sveikatos terminologijos: psichikos liga (dar va- pro kur išeiti blogio dvasios. Įdomu,
ar pacientas liko gyvas po tokio
dinama psichopatologija) turi būti diagnozuojama remiantis simp- gydymo.
tomais ir gydoma, net psichiatrijos ligoninėse. X I X a m ž i u j e , re-
miantis medicininiu modeliu, kad psichikos sutrikimas yra liga,
buvo pradėtos reformos. „Sergantysis" buvo išlaisvintas iš gran-
dinių ir pamišėlių namai pakeisti ligoninėmis.
Visgi psichikos sutrikimo tapatinimas su liga susilaukė ir kri-
tikos. Vienas kritikų psichiatras Thomasas Szaszas yra įsitikinęs,
kad psichikos „ligos" yra apibrėžiamos socialiai, o ne mediciniš-
kai. Kai daugelį metų sovietų psichiatrai kitaip galvojantiems diag-
nozuodavo „psichozes", jie medicininėmis metaforomis maskavo
savo panieką šių žmonių politinėms idėjoms. Szaszas (1984, 1987)
„Oficialiais duomenimis, Sovietų
daro išvadą, kad ir Šiaurės Amerikoje psichikos sveikata besirūpi-
Sąjungoje psichiatrų sąrašuose
nančių darbuotojų įgaliojimai šiuolaikinėje visuomenėje yra per užregistruoti beveik 5 milijonai
dideli. Jų nuvertinti pacientai, kuriems užklijuojama „psichiškai žmonių. Per kitus dvejus metus
nesveiko" etiketė, patys pradeda laikyti save „sergančiais" ir ne- valdžia tikisi išbraukti iš jų iki 2
atsakingais už susidorojimą su savo problemomis. Kaip buvo pa- milijonų... Įtrauktąjį į sąrašą
žymėta kalbant apie piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis me- oficialiai leidžiama bet kada
džiagomis (246 p.), daugelis kritikų panašiai vertino ir mintį, kad uždaryti į psichiatrijos kalėjimą
alkoholizmas, persivalgymas, azartiniai žaidimai ir lytinis palai- ir atimti iš jo visas teises. "
Scrgci Grigoryants, žurnalo „GJasnost'
dumas yra priklausomybės ligos - nekontroliuojama būtinybė, dėl vyr. redaktorius, 1988 m. vasario 23 d
kurios tokius žmones reikia užjausti ir gydyti. Kaip matysime

vėliau, etiketės gali būti išsipildantys prasimanymai.
Nepaisant kritikos, medicininis požiūris gyvuoja ir net patvir-
tinamas naujais atradimais. Genetiniai smegenų biocheminiai su-
trikimai dabar siejami su dviem didžiausią rūpestį keliančiais psi-
chikos sutrikimais - depresija ir schizofrenija, kurie dažniausiai
gydomi mediciniškai.
Pritariantieji Freudo psichoanalitiniam požiūriui sutinka, kad psi-

chikos sutrikimai yra ligos, kurių priežastis galima nustatyti ir ku-
rias galima gydyti. Tačiau jie tvirtina, kad šios priežastys gali būti
psichologiniai veiksniai. Tokie veiksniai akivaizdūs potrauminio
streso atveju, pavyzdžiui, užsitęsusi emocinė būsena po išprievar-
tavimo (266 p.) ar karo (589 p.).
ALTERNATYVŪS POŽIŪRIAI. Psichologai, atmetantys „ligos"

idėją, paprastai tvirtina, kad visas elgesys, normalus ar sutrikęs, kyla
sąveikaujant prigimčiai (genetiniams ir fiziologiniams veiksniams)
ir ugdymui (buvusiam ir esamam patyrimui). Teigdami, kad žmo-
gus yra „psichiškai nesveikas", jo būseną aiškiname vien tik vidi-
nėmis problemomis - kažkokia „liga", kurią reikia nustatyti ir išgy-
dyti. Tačiau gali būti, kad visai nėra vidinės gilios problemos. Gal
žmogui augti ir tobulėti trukdo jo aplinka, reiškinių aiškinimasis,
gal jis turi netikusių įpročių ar menki jo socialiniai įgūdžiai.
Tarp vietinių Amerikos gyventojų, kurie buvo išvaryti iš jų pro- „Būti gerai prisitaikiusiam prie iš
tėvių žemių, suvaryti į rezervatus, kur jų laukė skurdas ir nedar- esmės nesveikos visuomenės nėra
bas, ir jie neteko galimybės patys tvarkyti savo gyvenimą, alko- sveikatos matas. "
holizmas buvo penkis kartus didesnis negu tarp kitų amerikiečių Krishnamurti, 1895-1986
(May, 1986). Kadangi tik kai kurie vietiniai Amerikos gyventojai

tapo alkoholikais, tai medicininis modelis aiškintų alkoholizmą in-
dividualia „liga". Tačiau psichologinis požiūris pabrėžia sąveiką
tarp žmogaus pažeidžiamumo ir tam tikros aplinkos.
Argumentų už aplinkos poveikį randama siejant sutrikimus ir
kultūrą. Didžiausi sutrikimai, tokie kaip depresija ar schizofreni-
ja, yra visiems bendri, tačiau kai kurie kiti yra susiję su kultūra
(Carson ir kt., 1988). Skirtingose kultūrose vyrauja skirtingi stre-
sai ir naudojami nevienodi būdai su jais susidoroti. Pavyzdžiui,
nervinė anoreksija yra daugiausia tik Vakarų kultūroms būdingas
sutrikimas (409 p.).
Dauguma psichikos sveikatos specialistų šiandien daro prie-
laidą, kad sutrikimus iš tikrųjų lemia genetiniai veiksniai ir fizio-
loginės būsenos, taip pat vidinės psichologinės jėgos ir socialinės
aplinkybės. Norint juos išsamiau suprasti, reikia tarpdisciplininių
„bio-psicho-socialinių" tyrimų.
Psichikos sutrikimų klasifikacija

Biologijoje ir kituose moksluose klasifikuojant pasiekiama tam
tikros tvarkos. Pavyzdžiui, priskirti gyvūną žinduoliams - vadinasi,
žinoti, kad jis šiltakraujis, turi plaukus arba kailį, maitina jaunik-
lius pienu. Psichiatrijoje ir psichologijoje klasifikacija irgi apibūdi-
na ir sutvarko simptomų grupes. Sutrikimo pavadinimas „schizo-
IŠ ARČIAU. Nepakaltinamumas teisme

Apibūdindamas psichikos sutrikimus, neminėjau dariniai, reikalaujantys gydymo, o ne bausmės? Jei
pamišimo. Mat sveikas protas ir pamišimas (nepa- taip, tai vieno komentatoriaus žodžiais, šiuolaikinė vi-
kaltinamumas) yra ne psichologiniai, o juridiniai ter- suomenė tampa panaši į Aldouso Huxley košmarišką
minai, kuriuos taikant remiamasi tik „arba-arba" „Drąsųjį naująjį pasaulį", kur teisinga reakcija į kaž-
kriterijumi. Depresija gali būti lengva arba sunki; ta- kieno padarytą nusikaltimą yra: „Aš nežinojau, kad
čiau negalima būti šiek tiek pamišusiu. jis ligonis."
Britai pavartojo nepakaltinamumo terminą 1843 m., Pritardamas nepakaltinamumo prašymui, psicho-
kai apimtas manijos škotas Danielis M'Naghtenas logas Davidas Rosenhanas (1983 a, b) pastebėjo,
mėgino nušauti premjerą (nes manė, kad pastarasis kad faktiškai šis prašymas taikomas tik maždaug
jj persekioja) ir netyčia nušovė premjero sekretorių. dviem atvejams iš 1000 kriminalinių nusikaltimų.
Vėliau, kai M'Naghtenas buvo pripažintas nepakalti- Šiais atvejais visi dalyvaujantys šiame procese - psi-
namu ir vietoj kalėjimo nukreiptas į ligoninę, kilo dide- chikos sveikatos ekspertai, prokurorai ir advoka-
lis triukšmas. Patvirtinus teismo nuosprendį M'Nagh- tai - 85% sutinka, kad pamišęs asmuo nėra atsa-
tenui, pradėta taikyti nepakaltinamumo taisyklė. Ji kingas. Iš tikrųjų, tai ne šie reti ginčai apie nepa-
apibrėžė, kad žmogų nepakaltinamu galima laikyti tik kaltinamumą yra svarbiausi klausimai, kurie iškyla
tuomet, kai nustatoma, kad jis nežinojo, ką darąs, ar- psichologijai ir teisei. Daug dažniau tenka spręsti
ba nesugebėjo tinkamai vertinti savo veiksmų. Sha- problemas, susijusias su vaiko globos teisėmis (ku-
kespearo Hamletas jau numatė tokį pasiteisinimą. Jei ris tėvas būtų geresnis), priverstiniu gydymu psi-
elgiamasi blogai tarsi ne savo valia, - jis aiškina, - chiatrijos ligoninėse, numatant nuosprendžio (nu-
„tai Hamletas to nedaro, Hamletas tai neigia. O kas teisti ar paleisti) priėmimo metu būsimą kriminali-
tai daro? Jo beprotybė." nio nusikaltėlio elgesį. [Kai psichiatrai ar psicholo-
Kai 1982 m. buvo teisiamas Johnas Hinckley, gai, naudodamiesi klinikiniais metodais, mėgina nu-
Jr., šovęs į prezidentą Reaganą ir jo spaudos at- matyti smurtinį elgesį, jie dažniau klysta negu būna
stovą, nepakaltinamumo gynyba buvo praplėsta. teisūs (Faust ir Ziskin, 1988; Monahan, 1988).]
Kaltintojai turėjo įrodyti, kad Hinckley buvo sveiko Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal
proto. Pagal Baudžiamąjį Kodeksą tai reiškė ne tik 1984 m. įstatymą nepakaltinamumo taikymas apribo-
„esminį gebėjimą žinoti", kad veiksmai netinkami, tas pavedant tai įrodyti gynybai. Dabar kaltinamieji
bet ir „pripažinti" jų žalingumą bei atitinkamai elgtis. privalo įrodyti, kad jie nesupranta savo veiksmų ne-
Kaltintojas nesugebėjo prisiekusiesiems įrodyti, teisingumo.
kad Hinckley buvo sveiko proto. Todėl Hinckley, kaip Iki 1987 m. trylikoje valstijų buvo įvestas nuo-
ir M'Naghtenas, buvo nusiųstas į psichiatrijos ligo- sprendis - „kaltas, bet psichiškai nesveikas". Šis
ninę. Kaip ir pirmuoju nepakaltinamumo atveju, visuo- nuosprendis pripažįsta, kad būtina gydyti, bet laiko
menė buvo pasipiktinusi. Viename laikraštyje pasi- žmones atsakingais, ir kaltinamasis, kuris pasveiks-
rodė antraštė: „Hinckley pamišęs, visuomenė įširdu- ta nesibaigus bausmės laikui, perkeliamas į kalėji-
si". Triukšmas iš dalies kilo ir dėl to, kad Hinckley, mą (Rosenfeld, 1987). Prisiekusieji laiko šį nuosp-
būdamas nepakaltinamas dėl pamišimo, galėtų būti rendį gyvybiškai svarbiu pasirinkimu. Pašiepiamuo-
paleistas pripažinus, kad jis pasveiko ir yra nebepa- se teismuose, kuriuose kaltinamieji būtų buvę ištei-
vojingas - galbūt anksčiau, nors visai įmanoma, kad sinti kaip nekalti ar nepakaltinami, dažnai nuteisia-
vėliau, negu turėtų būti paleistas iš kalėjimo. mi kaip kalti, bet psichiškai nesveiki (Savitsky ir
Kai kurie naujienų komentatoriai baisėjosi, jog Lindblom, 1986).
pats nusikaltimo šiurpumas tampa priežastimi iš-
vengti atsakomybės. „Tai tas pats, kaip nužudyti savo
tėvus, o paskui prašyti pasigailėti, nes esi našlaitis."
Ar tikrai „ligonių nusikaltimai" yra nesveiko proto pa-
frenija" reiškia, kad žmogus kalba nerišliai, patiria haliucinacijas

arba turi keistų įsitikinimų, jo emocijos neryškios arba nesideri-
nančios, jis yra nusišalinęs nuo žmonių. Taigi diagnostinis termi-
nas trumpai apibūdina sudėtingą sutrikimą.
Psichiatrijoje ir psichologijoje diagnostine klasifikacija siekiama
apibūdinti sutrikimą, numatyti jo eigą, tinkamą gydymą, skatinti
sutrikimo priežasčių tyrimus. Iš tikrųjų, prieš pradėdami nagrinėti
sutrikimą, pirmiausia privalome jį pavadinti ir aprašyti. Dabar-
tinė psichikos sutrikimų klasifikacijos schema yra pateikta Ame-
rikos psichiatrų asociacijos parengtame „Diagnostiniame ir sta-
tistiniame psichikos sutrikimų vadove (trečiajame pataisytame lei-
dime) kuris vadinamas D S M - I I I - R (angl. Diagnostic and Sta-
tistical Manual of Mental Disorders, Third Edition - Revised).
Šiame skyriuje ir naudosimės šiuo 1987 m. leidimu ir jo priedu
su atvejų aprašymais.
Nors komandą, rengusią D S M - I I I - R , sudarė ne tik psichiat-
rai (t.y. medicinos daktarai), bet ir klinikos psichologai, D S M -
III-R remiasi medicininiu modeliu. Jau pati idėja „diagnozuoti"
žmonių problemas pagal jų „simptomus" numato psichikos „li-
gą". Kai kurie praktikuojantys gydytojai nesižavi medicinos ter-
minologija, bet dauguma D S M - I I I - R laiko naudingu ir praktišku
įrankiu. Beje, ir privalomu: dauguma Šiaurės Amerikos sveika-
tos draudimo kompanijų, prieš apmokėdamos gydymą, reikalauja
diagnozės pagal D S M - I I I - R .
DSM buvo pataisytas taip, kad jame būtų pateikti tik sutriki-
mai ir jų paplitimas, nekeliant uždavinio paaiškinti jų priežastis.
Taigi, kažkada buvęs populiarus neurozės terminas jau nebėra
diagnostinė kategorija, nes Freudas neuroze vadino procesą, kai
iš pasąmoningo konflikto kyla nerimas. D S M - I I I - R minimi neu-
roziniai sutrikimai yra psichikos sutrikimai, kurie, nors vargi-
na, bet netrukdo racionaliai mąstyti ir socialiai veikti. Tačiau
net šis terminas yra gana neaiškus, todėl psichologai jį dabar
retai vartoja, dažniau tada, kai nori pabrėžti skirtumą nuo keistes-
nių ir labiau sekinančių psichozinių sutrikimų, kuriems būdin-
gas neracionalumas.
Vietoj seniau pabrėžiamo neurozinio ir psichozinio skirtumo,
D S M - I I I - R beveik 230 psichikos sutrikimų grupuoja į 17 svar-
biausių „psichikos sutrikimų" kategorijų. Beveik kiekvienam įma-
nomam nusiskundimui yra diagnozė. Iš tiesų, kai kurie kritikai
peikia D S M - I I I - R už tai, kad čia siekiama įtraukti „į psichiatri-
jos akiratį bet kokią elgesio apraišką" (Eysenck ir kt., 1983) -
nuo neracionalios pažeminimo ir sumišimo baimės (socialinės fo-
bijos) iki nuolatinio taisyklių laužymo namie ar mokykloje (el-
gesio sutrikimo).
Norėdami įrodyti D S M - I I I - R kategorijų pagrįstumą, pirmiau-

sia turėtume įsitikinti, ar jos patikimos. Kokia tikimybė, kad nepri-
klausomi psichiatrai ar psichologai tam pačiam pacientui nustatys
tą pačią diagnozę, pavyzdžiui, „katatoninę schizofreniją"? Naudo-
jantis D S M - I I I - R diagnostiniais nurodymais, ši tikimybė didelė.
Gydytojui nurodomi objektyvūs klausimai apie stebimą elgesį, pa-
vyzdžiui: „Ar pacientas bijo išeiti iš namų?" Vieno tyrimo metu 16
psichologų, naudodamiesi šiuo standartizuotu pokalbiu, turėjo diag-
nozuoti 75 psichiatriniams pacientams: 1) depresiją, 2) generalizuotą
nerimą, 3) kokį nors kitą sutrikimą (Riskind ir kt., 1987). Nežino-
damas pirmojo psichologo diagnozės, kitas psichologas stebėjo kiek-
vieno pokalbio vaizdo įrašą ir pateikdavo savo diagnozę. Dėl 83%
pacientų dvi nuomonės sutapo.
Dabar panagrinėsime keletą labiausiai paplitusių ir sudėtingų
sutrikimų, turėdami omeny, kad mūsų sutinkami žmonės - tai ne
atsitiktiniai keistuoliai, o tikri bėdų turintys žmonės, kuriais rūpi-
nasi artimieji.
NERIMO SUTRIKIMAI
Kalbėdami prieš auditoriją, žiūrėdami iš didelio aukščio žemyn,
laukdami svarbių varžybų pradžios, nerimaujame. Dauguma mūsų
kartkartėmis tam tikromis socialinėmis situacijomis būname tokie
nerimastingi, kad vengiame žiūrėti į akis arba kalbėtis su kažkuo -
tai vadiname „drovumu". Tačiau kai kuriems žmonėms, iš kurių du
trečdaliai - moterys, nerimas pasidaro nuolatinis ir toks stiprus, kad
tai jau yra nerimo sutrikimas.
Nerimas yra mūsų kasdienės patirties dalis. Laimei, daugumai
mūsų retkarčiais varginantis nepatogumas nesukelia stiprių kančių,
kurias patiria pacientai dėl ilgalaikių nerimo sutrikimų. Skiriami
trys šių sutrikimų tipai: generalizuotas nerimas, kai pacientas jau-
čia nepaaiškinamą įtampą ir neramumą; fobiniai sutrikimai, kai
žmogų kankina neracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė;
obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kai pacientą kamuoja pasikar-
tojančios mintys ar veiksmai.
Generalizuotas nerimas
Tomas, 27 metų elektrikas, kreipėsi pagalbos. Jis skundėsi
svaiguliu, delnų prakaitavimu, stipriu širdies plakimu ir zvimbi-
mu ausyse, taip pat irzlumu ir kartais drebuliu. Savo simptomus
jis geba paslėpti nuo šeimos ir bendradarbių. Tačiau per pas-
taruosius dvejus metus, kai išryškėjo simptomai, jis labai mažai
bendravo su kitais. Dar blogiau, kad retkarčiais dėl šių simp-
18. 1909
tomų jis turi išeiti iš darbo. Jo šeimos gydytojas ir neurologas

negalėjo nustatyti jokių fizinių negalavimų. Speciali dieta, didi-
nanti gliukozės kiekį kraujyje, nepadėjo.
Nesutelkti, nevaldomi, bauginantys Tomo jausmai leidžia spėti
apie generalizuotą nerimą. Šio sutrikimo simptomai yra dažni, ski-
riasi tik jų trukmė. Tokie pacientai yra nuolat įsitempę ir nervingi,
vis mąsto, kas gali atsitikti blogo, juos vargina visi sužadintos au-
tonominės nervų sistemos simptomai (širdies plakimas, drėgni ir šal-
ti delnai, skrandžio pojūčiai). Įtampa ir bloga nuojauta gali būti ma-
toma iš įtemptų antakių, virpančių vokų ar nenustygimo vietoje.
Vienas iš blogiausių generalizuoto nerimo ypatumų yra tas,
kad žmogus negali nustatyti nerimo priežasties ir jos išvengti.
Freudas tokį nerimą vadino „plaukiojančiu". Iš tiesų, be jokios
akivaizdžios priežasties nerimas kartais gali pereiti į siaubą ke-
liantį panikos priepuolį - stiprią baimę, paprastai trunkančią
keletą minučių. Paniką paprastai lydi krūtinės skausmas, sprin-
gimas ar dusulys, drebulys, galvos svaigimas ar alpimas. Poty-
ris yra nenuspėjamas ir toks bauginantis, kad žmogus gali pradėti
vengti situacijų, kuriomis ištiko panikos priepuolis.
15-2 pav. Ši n a c i o n a l i n ė a p k l a u s a
p a r o d ė , kaip a m e r i k i e č i a i b i j o kai
Fobiniai sutrikimai kurių nerimą keliančių d a l y k ų . B a i m ė
Fobinis nerimas telkiasi ties konkrečiu objektu, veikla ar situ- tampa fobija, jeigu pradeda vyrauti
stiprus ir n e r a c i o n a l u s t r o š k i m a s
acija (žr. 15-2 pav. apie kai kurias dažnesnes baimes). Fobija - i š v e n g t i b a u g i n a n č i o o b j e k t o ar
neracionali baimė - yra dažnas psichikos sutrikimas, su kuriuo situacijos (iš „ V i s u o m e n i n ė s
žmogus dažnai susitaiko ir gyvena. Tačiau kai kurie žmonės iš n u o m o n ė s " , 1984).
\ • I Šiek tiek nerimauja I I Visai nebijo
Gyvatės Buvi- Pelės Skridi- Buvimas Vorai ir Griausti- Buvimas Šunys Auto- Buvi- Katinai Išėjimas
mas mas uždaroje, vabz- nis ir vienam mobilio mas iš namų
aukštai lėktuvu ankštoje džiai žaibas name vairavi- minioje
patalpoje naktį mas
baimės paralyžiuojami. 28 metų namų šeimininkė Marilyn taip

bijo perkūnijos, kad pradeda nerimauti vos tik išgirdusi meteo-
rologų prognozę apie galimą audrą. Jei, pranešus apie audrą, jos
vyro nėra namie, ji stengiasi būti namie su artimu giminaičiu.
Audros metu ji slepiasi kuo toliau nuo langų ir užsidengia gal-
vą, kad nematytų žaibo. Šiaip ji yra visiškai sveika ir laiminga.
Kitus žmones kankina neracionali tam tikrų gyvūnų, lėktuvų,
keltuvų, net viešų vietų, pavyzdžiui, parduotuvių, baimė. Kar-
tais įmanoma išvengti baimę keliančių dalykų: pasislėpti nuo
perkūnijos arba nekeliauti lėktuvu. Kai kankina kai kurios fo-
bijos, tarkim, stipri baimė būti stebimam („socialinė fobija"),
žmogus, vengdamas tokių situacijų, užsidaro tarp keturių sienų.
Lyginant su kitais sutrikimais, aptariamais šiame skyriuje, fo-
bijos išryškėja gana anksti - ankstyvojoje paauglystėje (Burke
ir kt., 1990).
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas
1 5 - 1 lentelė. Dažniausios
Analizuodami obsesinį-kompulsinį sutrikimą, kaip ir generali- obsesijos
zuotą nerimą bei fobinius sutrikimus, galime rasti ir mums būdingų ir kompulsijos
ypatumų. Kartais mus gali užvaldyti neprotingos ar baisios min- 70 vaikų ir paauglių nurodyti obsesinių-
tys, nepaliekančios mūsų ramybėje. Arba kartais tarsi kieno verčia- kompulsinių sutrikimų simptomai.
mi pradedame dar ir dar kartą tikrinti užrakintas duris, būtinai per- OBSESIJOS NURODO
žengti tarpus tarp šaligatvio plytelių ar, prieš pradėdami mokytis, SIMPTOMUS
sudėti knygas bei pieštukus „būtent taip". Susirūpinimas dėl 40%

nešvaros, bacilų ar
Kai įkyrios mintys ir kompulsinis (nuolat kartojamas) elge- toksinų
sys pasidaro nuolatinis ir sutrikdo normalų gyvenimo ritmą arba
pradeda varginti, peržengiama riba tarp normos ir sutrikimo. Pa- Kažko baisaus 24%
nutikimas (gaisras,
tikrinti, ar durys užrakintos - normalu; tai daryti 10 kartų iš eilės mirtis, liga)
- nenormalu. Normalu plauti rankas; plauti jas taip dažnai, kad
Simetrija, tvarka, 17%
pradeda skeldėti jų oda - nenormalu. (Daugiau pavyzdžių rasite tikslumas
15-1 lentelėje.) Tam tikru gyvenimo tarpsniu, dažnai vėlyvojoje
paauglystėje ir jaunystėje, 2-3% žmonių peržengia ribą tarp nor- KOMPULSIJOS
malaus rūpestingumo bei jaudulio ir sekinančio sutrikimo (Kar- Perdėtas rankų plovi- 85%
no ir kt., 1988). mas, maudymasis,
dantų valymas ar
Vienas tokių žmonių buvo milijardierius Howardas Hughe- skutimasis
sas. Jis kompulsyviai vėl ir vėl diktuodavo tas pačias frazes. Įtam-
Ritualinių veiksmų 51%
pos padarinys buvo liguista bacilų baimė. Jis tapo atsiskyrėliu, kartojimas (pirmyn atgal
o savo padėjėjus vertė itin kruopščiai plautis rankas, mūvėti baltas pro duris, atsisėsti ir
atsikelti nuo kėdės)
pirštines vartant dokumentus, kuriuos vėliau jis turės paliesti. Jis
įsakė užsandarinti duris ir langus bei uždraudė savo darbuotojams Durų, spynų, prietaisų, 46%
paliesti jį ar net pažiūrėti į jį. „Visi aplinkui platina bacilas, - automobilio stabdžių,
namų darbų tikrinimas.
aiškino jis. - Aš noriu gyventi ilgiau negu mano tėvai, todėl aš
saugausi" (Fowler, 1986). Šaltinis: pritaikyta iš Rapoporto, 1989.
Nerimo sutrikimų aiškinimas

Nerimo sutrikimai psichologijoje aiškinami trimis jau žino-
mais požiūriais: psichoanalitiniu, mokymosi ir biologiniu.
PSICHOANALITINIS POŽIŪRIS. Psichoanalitinė teorija teigia,

kad nuo pat vaikystės pradedami išstumti nepriimtini impulsai,
idėjos ir jausmai. Tačiau išstumta psichinė energija vis tiek vei-
kia mūsų veiksmus ir emocijas, kartais sukeldama nerimą, dep-
resiją ar kitus varginančius simptomus, kurie glumina net patį
kenčiantį žmogų.
Viename iš klasikinių Freudo atvejų nagrinėjama penkiamečio
mažojo Hanso arklių fobija (tais laikais dar nebuvo automobilių),
dėl kurios jis bijojo išeiti iš namų. Freudas iškėlė ginčytiną prielai-
dą, kad mažojo Hanso arklių baimė išreiškė jo gilią tėvo baimę,
nes tėvas Hansui buvo konkurentas siekiant motinos meilės.
Be to, draudžiami impulsai gali prasiveržti kaip menkai paslėp-
tos mintys, kurios sukelia veiksmus, turinčius užgniaužti su tuo
susijusį nerimą. Rezultatas - obsesijos ir kompulsijos. Pavyzdžiui,
nesiliaujantis rankų plovimas gali padėti numalšinti nerimą dėl
„nešvarių" troškimų.
MOKYMĄSI PABRĖŽIANTIS POŽIŪRIS. M o k y m o s i tyrinėtojai ge-

neralizuotą nerimą sieja su išmoktu bejėgiškumu (499 p.). Kai la-
boratorijoje žiurkės nenuspėjamai gauna elektros smūgius, joms
gali susiformuoti nuolatinis nerimas ir skrandžio opos (Schwartz,
1984). Kaip išprievartavimo auka, praeidama savo senąją gyveni-
mo vietą, pradeda nerimauti (266 p.), taip ir patekusius į labora-
toriją gyvūnus apima baimė. Dauguma aukų, varginamų „potrau-
minio streso" (589 p.), pradeda nerimauti, jei tik kas nors prime-
na traumą.
Jei elektros smūgis yra nuspėjamas, t. y. apie jį praneša prieš
tai einantis sąlyginis dirgiklis, gyvūnų baimė sutelkiama į tą dir-
giklį, o kai jo nėra, gyvūnai atsipalaiduoja. Tai pasakytina ir apie
žmogaus baimę. Neseniai į mano automobilį įsirėžė kitas, kurio
vairuotojas nepamatė „Stop" ženklo. Praėjus keliems mėnesiams
po įvykio, vis dar jaučiau nerimo bangą, matydamas šalutiniu ke-
liu artėjantį automobilį. Galbūt panašiai Marilyn fobija buvo są-
lygota baisaus ar skausmingo patyrimo, susijusio su perkūnija.
Sąlygotos baimės gali išlikti gerokai ilgiau negu prisimena-
mas jas sukėlęs potyris (Jacobs ir Nadel, 1985). Be to, kai ku-
rios baimės kyla dėl dirgiklių apibendrinimo. Jei nuo to laiko,
kai teko kristi iš aukštai, žmogus bijo aukščio, jis gali pradėti
bijoti lėktuvų, nors nėra jais skridęs. Kiti to gali pradėti bijoti,
stebėdami kitų žmonių baimes. 13 skyriuje apie emocijas rašėme,
kad laukinės beždžionės perduoda gyvačių baimę savo jaunik-

liams. Žmonės taip pat perduoda savo baimes vaikams. Išveng-
dami baimingos situacijos ar pasitraukdami iš jos, sumažiname
nerimą ir tuo pastipriname fobinį elgesį. Panašiai nerimą mažina
kompulsinis elgesys. Jeigu rankų plovimas jums palengvina ne-
rimo jausmą, pasikartojus tokiems jausmams, greičiausiai vėl pul-
site praustis.
BIOLOGINIS POŽIŪRIS. Biologinės orientacijos tyrinėtojai mūsų

polinkį į nerimą aiškina evoliuciniais, genetiniais ir fiziologiniais
procesais.
Kaip minėjome (449 p.), panašu, kad žmogus biologiškai pa-
sirengęs bijoti aukščio, audrų, gyvačių ir vabzdžių - pavojų, su
kuriais susidurdavo ir mūsų protėviai. Kompulsyvūs veiksmai pa-
prastai sustiprina elgesį, kurio reikia rūšiai išlikti. Prausimasis
tampa ritualiniu rankų plovimu, o teritorijos ribų tikrinimas -
nuolatiniu grįžimu prie durų patikrinti, ar jos užrakintos (Rapo-
port, 1989).
Atrodo, kad kai kurie žmonės labiau nei kiti genetiškai linkę į
tam tikras baimes ir didelį nerimą. Tapatūs dvyniai dažnai abu
kenčia nuo panašių fobijų, kartais net kai yra augę atskirai (Ca-
rey, 1990; Eckert ir kt., 1981). Viena tapačių 35-iamečių moterų
dvynių pora, gyvendamos atskirai, susirgo klaustrofobija. Be to,
jos pradėjo taip bijoti vandens, kad į jūrą jbrisdavo vos iki kelių.
Beždžionių baimingumas plinta šeimose. Beždžionė, kurios gimi-
naičiai buvo nerimastingi, stipriau reaguoja į stresą (Suomi, 1986).
Biologiniu požiūriu generalizuoto nerimo, panikos ir netgi ob-
sesinis-kompulsinis sutrikimai yra vertinami kaip per didelis su-
žadinimas (Baxter ir kt., 1987; Buchsbaum ir kt., 1987; Reiman
ir kt., 1989). Pavyzdžiui, skenuojant žmogaus, turinčio obsesinį-
kompulsinį sutrikimą, smegenis PET, matyti, kad ypač didelis
aktyvumas būna kaktos skiltyse virš akių ir primityvesnėse sri-
tyse giliai smegenyse. Kai kuriais antidepresantais galima kon-
troliuoti obsesinį-kompulsinį elgesį slopinant jo apraiškas, kei-
čiant neuromediatoriaus serotonino veikimą (Rapoport, 1989).
SOMATOFORMINIAI SUTRIKIMAI
Vėlyvą popietę, prieš grįžtant vyrui, Ellen pradeda svaigti gal-
va, ją pykina. Jos gydytojas ir neurologas neranda tam jokių fi-
zinių priežasčių. Jie įtaria, kad simptomų ištakos glūdi pasąmo-
nėje, galbūt susiję su painiais jausmais savo vyrui. Somatofor-
minių sutrikimų, kaip Ellen, atvejais varginantys simptomai
įgauna somatinę (kūno) formą, nors nėra akivaizdžios fizinės

priežasties. Vienas žmogus gali skųstis labai daug kuo: pykini-
mu, galvos svaigimu, mirgėjimu akyse, sunkumu nuryti. Kitas
gali kęsti stiprų ir ilgalaikį skausmą.
Kinijoje, kur žmonės rečiau išreiškia nesėkmes emociškai,
somatiniai negalavimai labai paplitę (Draguns, 1990 a). Kadan-
gi psichologiniai nerimo ir depresijos aiškinimai yra mažiau
priimtini visuomenėje, kiniečiai labiau linkę sirgti ir kalbėti apie
kūno simptomus. Populiaraus Kinijoje psichikos sutrikimo pa-
vyzdys yra ponas Wu, 36 metų technikas iš Hunano (Spitzer ir
kt., 1989). Jam sunkiai sekasi dirbti, nes jį vargina nemiga, nuo-
vargis, silpnumas ir galvos skausmas. Gydymas kiniškomis žo-
lelėmis ir vakarietiškais vaistais nepadeda. Kiniečių gydytojams
jis atrodo labiau išsekęs negu prislėgtas. Panašiais įvairiais kū-
no negalavimais dažnai skundžiamasi ir Afrikos kultūrose (Bi-
nitie, 1975).
Somatiniai simptomai žinomi ir Vakarų kultūros žmonėms.
Ištikti streso, visi esame patyrę nestiprių nepaaiškinamų fizinių
simptomų. Nelabai malonu išgirsti, kad visa problema yra „tavo
galvoje". Nesvarbu, kad simptomai psichinės kilmės, jie vis tiek
iš tikrųjų jaučiami.
Vienas iš somatoforminių sutrikimų, dažniau minėtas Freudo
laikais negu dabar, yra konversinis sutrikimas, vadinamas taip
todėl, kad nerimas paverčiamas, arba konvertuojamas, į fizinį
simptomą. (Kaip minėta 14 skyriuje, Freudo pastangos suprasti
ir gydyti psichikos sutrikimus prasidėjo nagrinėjant negalavimus,
neturinčius fiziologinio pagrindo.) Pacientas, varginamas kon-
versinio sutrikimo, gali, pavyzdžiui, prarasti pojūčius nesant jo-
kių fiziologinių pakitimų. Tačiau fiziniai simptomai yra realūs:
paveiktą sritį galima badyti adatomis ir nesulaukti jokios reak-
cijos. Kiti patiria nepaaiškinamą paralyžių, aklumą, nebegali ry-
ti arba tampa keistai abejingi savo problemoms.
Taigi nesunku įsivaizduoti, kad somatoforminiai sutrikimai
verčia žmones ieškoti gydytojo, o ne psichologo ar psichiatro,
pagalbos. Tai ypač pasakytina apie tuos, kuriuos vargina hipo-
chondrija. Tai gana dažnas somatoforminis sutrikimas, kai nor-
malius pojūčius (šiandien pilvo spazmas, rytoj galvos skaus-
mas) žmogus vertina kaip baisios ligos simptomus. Užuojauta
ar laikinas atleidimas nuo kasdienių pareigų gali tik pastiprinti
tokius nusiskundimus. Jokie gydytojų įrodinėjimai neįtikina pa-
ciento, kad nėra dėl ko jaudintis. Todėl pacientas kreipiasi į kitą
gydytoją, ieškodamas ir gaudamas daugiau medikų dėmesio,
tačiau psichinės sutrikimo šaknys lieka.
DISOCIACINIAI SUTRIKIMAI
Tarp sudėtingesnių yra ir gana reti disociaciniai sutrikimai,
kai žmogus staiga praranda atmintį arba pakeičia savo tapatybę.
Ištikus stipriam stresui, sąmonė tarsi suskyla, arba atsiskiria nuo
ankstesnių prisiminimų, minčių ir jausmų. Tam tikri disociacijos
simptomai nėra labai reti. Daugelis žmonių gali kartais stipriau
ar silpniau pasijusti esą nerealūs, tarsi atskirti nuo savo kūno ar
matantys save iš šalies kaip filme. Traumos metu toks atsiskyri-
mas gali apsaugoti nuo pernelyg stiprių emocinių išgyvenimų. Kai
toks patyrimas yra gilus ir ilgalaikis, jis gali būti laikomas diso-
ciaciniu sutrikimu.
Amnezija
Amnezijos, negalėjimo prisiminti, priežastis gali būti galvos
trauma ar apsinuodijimas alkoholiu. Tačiau psichogeninė amnezija
disociacinis sutrikimas - paprastai prasideda kaip reakcija į nepa-
keliamą psichologinį stresą. Aštuoniolikametį jaunuolį iš skęstan-
čios valties išgelbėjo pajūrio gelbėtojas ir nuvežė į ligoninę. Jau-
nuolis žinojo, kad jis yra studentas, kad su draugais išplaukė į jūrą,
bet negalėjo prisiminti, kas atsitiko jo draugams. Be to, jis nuolat
pamiršdavo esąs ligoninėje: kaskart nustebdavo tai pastebėjęs. Vė-
liau, vaistų padedamas, atsipalaidavo ir prisiminė, kad baisi audra
nušlavė jo draugus už borto.
Šis atvejis rodo, kad amnezinis užmaršumas yra atrankinis: jau-
nuolis pamiršo tai, kas buvo nepakeliamai skaudu. Varginami am-
nezijos, pacientai gali nesiorientuoti, kur esą, neprisiminti, kas jie
yra, bet vis dar mokėti vairuoti, skaičiuoti ir kalbėti. Dažniausiai
amnezija dingsta taip pat staiga kaip ir prasidėjo, ir retai kada
pasikartoja.
Fuga
Kaip ir amnezija, fuga (reiškianti „,skrydį") pasireiškia už-
miršimu, bet, be to, dar bėgama nuo savo namų ir tapatybės išti-
soms dienoms, mėnesiams ar metams. Gene Saundersas, viduri-
nio lygio vadybininkas, prieš pat paaukštinimą susilaukė prie-
kaištų iš vadovo ir buvo atstumtas savo aštuoniolikamečio sū-
naus, kuris ginčo metu pavadino jį „nevykėliu". Po dviejų die-
nų Saundersas dingo. Po mėnesio už 200 mylių policija sulaikė
vyrą, kuris prisistatė „Burtu Täte", ir atvežė jį į greitosios pa-
galbos skyrių. Täte buvo sužeistas muštynėse užeigoje, kur jis
pradėjo dirbti virėju prieš mėnesį, tada, kai atvyko į miestelį.
Jis pareiškė neprisimenąs, kur gyveno ir dirbo prieš tai. Sutiko,

kad tai keista, bet atrodė, kad jo tai netrikdo. Patikrinus dingu-
sius žmones, ponia Saunders patvirtino, kad Burtas Täte yra Ge-
ne Saundersas. Pamatęs žmoną, jis sunerimo, bet neigė ją pa-
žįstąs. „Atsibudę" po fugos būsenos, žmonės, tokie kaip Gene
Saundersas, prisimena savo senąją tapatybę, bet dažniausiai sa-
kosi neprisimeną, kas buvo fugos metu.
Daugialypė asmenybė
Dar paslaptingesnis ir prieštaringesnis disociacinis sutrikimas
yra daugialypė asmenybė. Tokie žmonės turi dvi ar daugiau skir-
tingų asmenybių. Pirmoji paprastai yra suvaržyta ir nuobodi, ant-
roji - impulsyvesnė ir nevaldoma. Žmogus vienu momentu yra
perdėtai mandagus ir manieringas, o kitu - triukšmingas ir koke-
tiškas. Kiekviena asmenybė turi savo balsą ir manieras, ir pirmoji
asmenybė dažniausiai neigia žinanti apie kitas asmenybes.
Paprastai žmonės, kuriems diagnozuota daugialypė asmenybė,
yra neagresyvūs. Kartais aprašomi atvejai, kai žmonės skyla į „ge-
rą" ir „blogą" ar net agresyvią asmenybes. Freudas pasakytų, kad,
atsikračiusi žinojimo apie pirminę „gerą" asmenybę, palaida ant-
roji asmenybė gali laisvai išreikšti uždraustus impulsus. Kažku-
riuo metu tokį aiškinimą, atrodė, galėtų paremti nepaprastas „Hil-
saido žudiko" Kennetho Bianchi, nuteisto už 10 Kalifornijos mo-
terų išprievartavimą ir nužudymą, atvejis. Psichologas Johnas Wat-
kinsas (1984) per hipnozės seansą „išsikvietė" paslėptąją Bianchi
asmenybę:
Watkinsas: Aš jau šiek tiek kalbėjausi su Kenu, bet manau, kad
turbūt yra kita Keno dalis, su kuria dar nesikalbėjau, kita dalis,
kuri jaučiasi kažkaip kitaip negu ta dalis, su kuria kalbėjausi...
Ar kalbėtum su manimi, Dalie, atsakydama „Aš čia"?
Bianchi atsakė „taip" ir toliau vyko toks pokalbis:
Watkinsas: Dalie, ar tu esi tas pats kaip Kenas ar kažkaip ski-
riesi?
Bianchi: Aš nesu jis.
Watkinsas: Tu nesi jis? Tai kas tu esi? Ar tu turi vardą?
Bianchi: Stivas. Tu mane gali vadinti Stivu.
Kalbėdamas kaip Stivas, Bianchi tvirtino, kad nekenčia Keno,

kadangi Kenas yra geras, ir jis (Stivas), padedamas pusbrolio, žudė
moteris. Jis tvirtina, kad Kenas nežino apie jo buvimą ir nekaltas
dėl nužudymų.
Ar antroji Bianchi asmenybė buvo gudrybė, būdas išsisukti nuo
atsakomybės už savo veiksmus? Psichologas, tyręs Bianchi, bu-
vo įsitikinęs, kad tai tikras daugialypės asmenybės atvejis. Kiti
tuo abejojo. Galbūt Bianchi, nuo vaikystės melavęs ir laužęs nor-

mas, sąmoningai tai sukūrė, gelbėdamas savo kailį (Orne, 1984).
O galbūt, norėdamas atskirti save nuo savo impulsų ir veiksmų,
jis per hipnozės seansą nesąmoningai sukūrė daugialypę asmenybę Apsimetimas gali tapti tikrove."
Kinų patarlė
(Allison, 1984).
Ar gali normalūs žmonės būti suplanavę elgtis taip, tarsi turėtų
daugialypę asmenybę? Skeptikas Nicolasas Spanosas (1986 b),
ieškodamas atsakymo, paprašė studentų suvaidinti kaltinamuosius
žmogžudystėmis, kuriuos tiria psichiatras. Per tokį pat hipnozės
seansą, kuris buvo atliktas su Bianchi, daugumai spontaniškai
išryškėjo antroji asmenybė. Spanosas abejoja (taip pat kaip ir vi-
somis panašiomis disociacijomis hipnozės metu): ar gydytojai, nu-
statę daugialypę asmenybę, neskatina žmogaus vaidinti tokį vaid-
menį? Jei taip, ar gali vėliau tokie žmonės patikėti tokio savo
vaidmens tikrumu?
Tie, kurie daugialypę asmenybę laiko tikru sutrikimu, remiasi
tuo, kad skirtingos asmenybės yra susijusios su skirtingomis sme-
genų ir kūno būsenomis. Vieno tyrimo metu oftalmologai atsklei-
dė, kad, keičiantis paciento asmenybei, keičiasi regos aštrumas
ir akies raumens pusiausvyra. Kontrolinės grupės tiriamiesiems,
kurie tik vaidino daugialypę asmenybę, tokių pokyčių nenustaty-
ta (Miller ir kt., 1991).
Tačiau skeptikams atrodo įtartina, kad pastaraisiais metais šis
sutrikimas tapo gana populiarus. Nuo 1970 metų užregistruota ma-
žiausiai tris kartus daugiau tokių sutrikimų negu per 150 ankstes-
nių metų (Orne ir kt., 1984). To ir galima tikėtis, kai daugialypės
asmenybės plačiai aprašomos knygose ir vaidinamos filmuose, pa-
vyzdžiui, filme „Trys Evos ir Sibilės veidaiBe to, d a u g u m a gy-
dytojų nėra niekada susidūrę su daugialype asmenybe, o už Šiaurės
Amerikos ribų šis sutrikimas beveik nežinomas (Aldridge-Mor-
ris, 1989). Tačiau keista, kad kai kurie Šiaurės Amerikos gydy-
tojai tvirtina sutinką šį sutrikimą gana dažnai (Levitt, 1988).
Psichoanalitinės ir mokymosi teorijos disociacinio sutrikimo,
panašiai kaip nerimo ir somatoforminio sutrikimo, simptomus laiko
nerimo įveikimo būdais. Psichoanalitikai aiškina, kad šiais simp-
tomais ginamasi nuo nerimo, kurį kelia prasiveržę nepriimtini im-
pulsai. Mokymosi teoretikai mano, kad tai yra elgesys, kurį pa-
stiprina sumažėjęs nerimas.
Dar kiti disociacinius sutrikimus laiko būsena, panašia į hip-
nozę, kuri žmogų apima, ginantis nuo traumuojančio vaikystės pa-
tyrimo. Dauguma diagnozuotų daugialypių asmenybių yra mote-
rys, kurių nemaža dalis yra patyrusios fizinę, seksualinę ar emo-
cinę prievartą vaikystėje (Coon ir kt., 1988; Kluft, 1987). Galbūt
tuomet daugialypė asmenybė yra desperatiškos traumuoto asmens
pastangos pabėgti į savo vidų. Nors tai ir nėra tinkamas būdas,

tokie psichikos sutrikimai yra išraiška mūsų žmogiškųjų grumty-
nių su gyvenimo stresais siekiant išlikti. „Nors tai beprotybė, bet joje
atsispindi būdas. "
Williamas Shakespeare „Hamletas",
NUOTAIKOS SUTRIKIMAI
Nuotaikos sutrikimų emociniai kraštutinumai pasireiškia
dviem pagrindinėmis formomis: 1) didžiąja depresija, kai žmogų
ilgai vargina beviltiškumas ir sąstingis, kol galų gale grįžtama į
normalią būseną; 2) bipoliniu sutrikimu, kai žmogaus nuotaikos
kaitaliojasi tarp depresijos ir manijos, t.y. per didelio sujaudini-
mo, hiperaktyvumo būsenos.
Didžioji depresija
Turbūt žinote, kaip jaučiasi depresijos apimtas žmogus. Jei esa-
te toks, kaip daugelis Aarono Becko ir Jeffrey Youngo (1978) tirtų
studentų, tai tam tikrais metų tarpsniais, greičiau tamsiais žiemos
mėnesiais, o ne vasarą, pajuntate keletą depresijos simptomų. Ga-
lite jaustis stipriai nusivylęs ateitimi, nepatenkintas gyvenimu ar Kai kuriems žmonėms žiemos
tamsiaisiais mėnesiais pasikarto-
atskirtas nuo kitų. Gali trūkti energijos dirbti ar net išlipti iš lovos;
janti depresija vadinama „sezoti:
sunku sutelkti dėmesį, normaliai valgyti ar miegoti; kartais atrodo, niu afektiniu sutrikimu".
kad geriau būtų numirti. Galbūt mokykloje mokytis buvo lengva,
dabar gi blogesni pažymiai kelia grėsmę jūsų tikslams. Galbūt
priešingi tėvų ir draugų lūkesčiai atrodo neištveriami. Galbūt į ne-
viltį jus pastūmėjo socialiniai sunkumai - vienatvė ar nutrūkę
meilės ryšiai. O svarstymai kartais gal tik dar labiau jus kankina.
Jei taip, jūs nesate vienas. Depresija - tarsi „sloga" tarp kitų psi-
chikos sutrikimų - toks pavadinimas tiksliai nusako jos paplitimą,
bet ne jos sunkumą. Tarp amerikiečių, gimusių po Antrojo pasau-
linio karo, depresija gerokai padažnėjo - iki dešimties kartų, teigia
Martinas Seligmanas (1988). Panašūs rodikliai nustatyti Kanadoje,
Švedijoje, Vokietijoje ir Naujojoje Zelandijoje (Klerman ir Weis-
sman, 1989). Ypač jautrūs depresijai yra jauni žmonės ir moterys.
Sunku nubrėžti ribą tarp normalaus gyvenimo „duobių" ir di-
džiosios depresijos. Džiaugsmas, pasitenkinimas, liūdesys ir ne-
viltis yra skirtingi tolydybės taškai, ties kuriais kiekvienas iš mūsų
gali atsidurti bet kuriuo momentu. Depresija gali būti tinkamas
atsakas į labai liūdnus įvykius, pavyzdžiui, svarbią netektį ar ge-
dulą. Kai blogai jaučiamės reaguodami į skaudžius įvykius, tai
rodo ryšį su tikrove. Didžioji depresija bus tuomet, kai depresi-
jos požymiai (prastas apetitas, nemiga, apatija, beprasmiškumo
jausmas, nesidomėjimas šeima, draugais ir veikla) trunka 2 sa-
vaites ar ilgiau be jokios aiškios priežasties. Liūdesys, gavus blogą „Mano gyvenimas staiga sustojo.
žinią, ir nuotaikos sutrikimas skiriasi taip, kaip uždusimas po fi- Aš vis dar galėjau kvėpuoti,
zinių pratimų ir nuolat kamuojantis dusulys. valgyti, gerti, miegoti. Tiesiog
negalėjau to nedaryti; bet manyje
nebebuvo tikrojo gyvenimo. "
Bipolinis sutrikimas Levas Tolstojus „Mano išpažintis", 1887
Po keleto savaičių ar mėnesių, gydant ar negydant, depresi-

jos epizodai baigiasi. Depresijos apimti žmonės paprastai atsi-
gauna - dažniausiai grįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau kai
kurie žmonės pamažu pereina į kitą, priešingą, emocinį kraštu-
tinumą - euforišką, hiperaktyvią, aklai optimistišką manijos būse-
ną. Depresija yra sulėtėjęs gyvenimas, o manija - greitas verži-
masis pirmyn. Kai depresija kaitaliojasi su manija, vadinasi, pra-
sidėjo bipolinis sutrikimas. Manijos fazės metu žmogus papras-
tai yra ypač šnekus, labai aktyvus, pakilios nuotaikos (nors greitai
susierzina, jei jam prieštaraujama), jam reikia nedaug miego, jis
rodo mažiau seksualinio varžymosi. Tokio žmogaus kalba garsi,
lengvabūdiška, sunkiai pertraukiama.
Vienas iš manijos simptomų yra didžiulis optimizmas ir savęs
vertinimas, kuris gali pasireikšti neapgalvotu išlaidavimu ir inves-
tavimu. Manijos apimtą žmogų erzina patarimai, tačiau jį reikia
ginti nuo jo paties netikusių sprendimų. Tačiau jei manijos forma
švelnesnė, kilusi energija ir laisva mąstymo tėkmė gali skatinti
kūrybingumą. Poetai, dailininkai ir dramaturgai ypač linkę į bi-
polinį sutrikimą (DeAngelis, 1989; Jamison, 1989). Hendelis sa-
vo beveik 4 valandų trukmės „Mesiją44 sukūrė per 3 pakilios kūry-
binės energijos savaites.
Emocijoms tinka tai, kas tinka ir visam kitam: kas kyla, tas ir
leidžiasi. Netrukus nuotaika arba grįžta į normalią būseną, arba
pereina į trumpą depresiją. Varginantis bipolinis sutrikimas daug
retesnis negu didžioji depresija, jis nustatomas 1% JAV gyven-
tojų. Kitaip negu didžioji depresija, jis vienodai būdingas ir vy-
rams, ir moterims.
Nuotaikos sutrikimų aiškinimas

Kadangi depresija giliai paveikia daugelį žmonių, ji labai plačiai
tiriama. Psichologai kuria nuotaikos sutrikimų teorijas, kurios
turėtų pasiūlyti sutrikimų šalinimo ir jų profilaktikos būdus. Ty-
rinėtojas Peteris Lewinsohnas ir jo bendradarbiai (1985) apžvelgia
faktus, kuriuos privalo paaiškinti bet kuri depresijos teorija. Tarp
jų yra ir šie:
1. Su depresija siejasi daug elgesio ir pažintinių pokyčių. Dep-
resijos apimti žmonės yra neaktyvūs ir nemotyvuoti, jautrūs nei-
IŠ ARČIAU. Savižudybė
„Bet gyvenimas, pailsęs nuo šio pasaulio kliūčių, Akivaizdūs ir rasiniai skirtumai: Jungtinėse Ame-
Niekada nepritrūks jėgų save nutraukti." rikos Valstijose baltieji žudosi du kartus dažniau ne-
Williamas Shakespeare gu negrai (15-3 pav.).
„Julius Cezaris", 1599
»Baltieji vyrai - Baltosios moterys
Kiekvienais metais Jungtinėse Amerikos Valstijo- Negrai vyrai f Negrės moterys
se daugiau kaip 25 000 žmonių, netekusių vilties, išta-
ria „ne" gyvenimui, laikinoms problemoms, pasirink-
dami amžiną ir nepataisomą sprendimą. Vėliau jų šei-
mos nariai ir draugai dažnai prisimena ženklus, kurie
galbūt galėjo įspėti juos apie grėsmę: kalbas apie sa-
vižudybę, vertingų daiktų išdalijimą, atsitraukimą, su-
sidomėjimą mirtimi. Trečdalis nusižudžiusiųjų būna
mėginę žudytis anksčiau.
Nedaug kalbėjusiųjų ar galvojusiųjų apie savižu-
dybę (iš jų trečdalis - paaugliai ir studentai) iš tikrųjų
mėgina žudytis, ir nedaugeliui iš jų tai pavyksta (Ligų
kontrolės centrai, 1989; Westefeld ir Furr, 1987). Visgi 1-14 25-34 45-54 65-74 85+
dauguma nusižudžiusiųjų buvo apie tai kalbėję. 15-24 35-44 55-64 75-84
Kiekvienas, kuris kalba apie savižudybę, mažų ma- Amžius metais

žiausiai duoda ženklą apie savo neviltį ir liūdesį.
15-3 pav. Jungtinėse A m e r i k o s Valstijose d a u g i a u
Norėdami išsiaiškinti, kokie žmonės žudosi, tyrinėto-
s a v i ž u d ž i ų b a l t ų j ų n e g u n e g r ų , vyrų n e g u m o t e r ų
jai palygino įvairių gyventojų grupių savižudybes.
( S u r a š y m o tarnyba, 1990).
Nustatyti įdomūs nacionaliniai skirtumai: Britanijo-
je, Italijoje ir Ispanijoje žudomasi du kartus rečiau negu
Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Austrijoje, Danijoje Yra ir grupinių skirtumų: dažniau žudosi turtingi,
ir Šveicarijoje - du kartus dažniau (Surašymo biuras, netikintys ir vieniši, ypač išsiskyrę ir našliai (Gartner
1990). ir kt., 1991; Stengai, 1981).
giamiems įvykiams. Jie paprastai tikisi neigiamų rezultatų, labiau

linkę prisiminti neigiamą informaciją. Kai depresija išnyksta, ne-
lieka ir šių elgesio bei pažintinių pokyčių.
2. Depresija yra labai paplitusi. Kadangi tai įprastas reiškinys,
tai ir jos priežastys turi būti paprastos. iBeveik 50% atsigavusiųjų po
depresijos per dvejus metus patirs
3. Lyginant su vyrais, moteris dvigubai dažniau kankina di-
kitą jos epizodą. Ilgalaikio atsiga-
džioji depresija, ir dar dažniau ji kartojasi. Įdomu, kad nėra lyčių
vimo tikimybė tuo didesnė, kuo
skirtumo tarp depresijos varginamų studentų ar gedinčių žmonių ilgiau pacientas išbūna sveikas,
(Nolen-Hoeksema, 1990). kuo mažiau yra turėjęs tokių
4. Dauguma depresijos epizodų trunka mažiau negu 3 mėnesius. epizodų, kuo mažiau patiria stresų
ir kuo daugiau gauna socialinės
Gydoma depresija greičiau praeina, tačiau dauguma žmonių, kenčian-
paramos (Belsher ir Costello,
čių nuo didžiosios depresijos, grįžta į normalią būseną savaime.
1988).
5. Prieš depresiją dažnai būna stresinių įvykių, susijusių su dar-
bu, santuoka ar artimaisiais. Šeimos nario mirtis, sumažėjęs uždar-
Ypač ryškūs lytiniai skirtumai: moterys daug daž- guma mano; jiems tai atrodo būdas nutraukti nepa-
niau mėgina žudytis negu vyrai. Tačiau vyrai (tai pri- keliamą skausmą (Shneideman, 1987).
klauso nuo šalies) 2 - 3 kartus dažniau nusižudo. Savižudybėms gali turėti įtakos ir socialiniai veiksniai.
(Vyrai dažniau pasirenka patikimus savižudybės Jų padaugėja ir po plačiai aptarinėjamų ar TV programo-
būdus, pavyzdžiui, nusišauna.) se demonstruojamų savižudybių. Be to, dažnėja mirtinų
Amžiaus skirtumai nėra ryškūs: kruopščiai regist- „autokatastrofų" ir privačių lėktuvų avarijų (639 p.).
ruojant (Gist ir Welch, 1989), paaiškėjo, kad dabarti- Priešingai populiariai nuomonei, per šventes,
nis 15-19 metų jaunuolių savižudybių skaičius padvi- pavyzdžiui, per Kalėdas, žudomasi rečiau ne-
gubėjo lyginant su 1950 metų skaičiumi ir beveik su- gu kitu metų laiku (Phillips ir Wills, 1987).
sivienodino su tradiciškai didesniu suaugusiųjų savi-
žudybių skaičiumi (15-4 pav.). I 115-24 metų
įvairaus amžiaus
Dažniausiai žmogus nusižudo ne tada, kai yra ap- 16
imtas gilios depresijos, kai trūksta energijos ir inicia-
tyvos, bet tada, kai būsena pradeda gerėti ir kai įma-
Ü
.2 * 12
noma įvykdyti savo planus iki galo. Paaugliai dažnai o1
žudosi po traumuojančių įvykių, pavyzdžiui, po nelai- *•S c§
mingos meilės ar kaltę užtraukiančių antisocialių
veiksmų; neretai įtakos turi piktnaudžiavimas narko-
f*
tikais ar alkoholiu (Fowler ir kt., 1986; Kolata, 1986). ^ S
Lyginant su sutrikimų nevarginamais žmonėmis, al- ra
co
koholikai nusižudo beveik 100 kartų dažniau, ir tai
sudaro 3% visų savižudybių (Murphy ir Wetzel,
1990). Netgi tarp bandžiusiųjų žudytis alkoholikai 1955 1988
penkis kartus dažniau negu kiti įvykdo savižudybę 15-4 pav. Paauglių ir jaunų žmonių savižudybių
skaičius ypač padidėjo nuo 1950 metų (Iš Nacionali-
iki galo (Beck ir Steer, 1989). Pagyvenę žmonės kar-
nio sveikatos statistikos centro, 1990; Wilentz, 1987.)
tais renkasi savižudybę kaip alternatyvą ateityje lau- Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje
kiančioms kančioms, (vairaus amžiaus žmonės žu- padaugėjo vien paauglių vaikinų savižudybių
dosi nebūtinai dėl priešiškumo ar keršto, kaip dau- (Hassan ir Carr, 1989).
bis ar fizinė prievarta didina depresijos riziką (Shrout ir kt., 1989).

Izraelio, kurio nedidelė tauta yra gyva streso laboratorija, nacio-
nalinė imtis parodė, kad depresija padažnėjo įsižiebus 1982 metų
Izraelio-Libano karui (Hobfull ir kt., 1989). Aišku, tyrinėtojai su-
pranta ir aiškina šiuos faktus, remdamiesi skirtingomis teorijomis.
PSICHOANALITINIS POŽIŪRIS. Psichoanalitinę teorija remiasi

Freudo idėjomis apie ankstyvosios vaikystės patirties ir neįsisą-
monintų impulsų įtaką depresijai. Ji teigia, kad depresija pasi-
reiškia, kai svarbūs praradimai sukelia jausmus, susijusius su vai-
kystėje išgyventomis netektimis. Nutrūkę meilės ryšiai ar praras-
tas darbas gali sukelti jausmus, susijusius su artimų santykių su
motina p r a r a d i m u . Kitas veiksnys, Freudo nuomone, tai
neišreikštas pyktis savo tėvams. Kai kurios netektys, pavyzdžiui,
mylimo žmogaus mirtis, gali priminti pyktį, kažkada kilusį dėl
tėvų „atstūmimo" ar „palikimo". Šis pyktis yra nepriimtinas Su-

perego, todėl emocijos nukrypsta į vidų, prieš save. Kartu su ne-
tekties jausmu šis vidinis pyktis ir kelia depresiją.
BIOLOGINIS POŽIŪRIS. Dauguma JAV valstybinių psichikos

sveikatos tyrimo centrų pastaraisiais metais pradėjo finansuoti
nuotaikos sutrikimų biologinius tyrimus. Akivaizdu, kad depre-
sija yra viso kūno sutrikimas, apimantis ir genetinį polinkį, ir bio-
cheminės pusiausvyros sutrikimus, ir melancholišką nuotaiką, ir
negatyvų mąstymą.
Genetinė įtaka. Seniai žinoma, kad nuotaikos sutrikimai liečia vi-

sus šeimos narius. Didžiosios depresijos rizika padidėja, jei bent
vienas iš tėvų, brolis ar sesuo iki 30 metų yra patyrę depresiją
(Weissman ir kt., 1986). Jeigu vienas iš tapačių dvynių turi bipo-
linį sutrikimą, tikimybė, kad ir kitam kada nors jis bus diagnozuo-
tas, yra 7 iš 10-ies. Jei vienam iš dvynių yra didžioji depresija, tai
tikimybė, kad ji bus kitam - 1 iš 2. Tarp netapačių dvynių ši tiki-
mybė yra tik 1 iš 5 (Tsuang ir Faraone, 1990). Be to, žmonės, augę
įtėvių šeimoje ir varginami nuotaikos sutrikimų, dažnai turi artimų
biologinių giminaičių, kuriems yra nuotaikos sutrikimų, kurie yra
alkoholikai arba tarp jų yra savižudžių (Wender ir kt., 1986).
Biocheminė įtaka. Genai veikia biocheminę pusiausvyrą, kuri turi

įtakos elgesiui. Kokiems biocheminiams procesams vykstant ge-
nai gali lemti nuotaikos sutrikimus? Depresijai turi įtakos neuro-
mediatoriai, pernešantys molekules, kurios perduoda signalą tarp
nervinių ląstelių. Neuromediatoriaus norepinefrino, sukeliančio
sužadinimą ir pakilią nuotaiką, perteklius būdingas manijos me-
tu ir jo beveik nebūna depresijos metu. Kito neuromediatoriaus
- serotonino - taip pat kartais būna mažai depresijos metu. Vais-
tai, slopinantys maniją, sumažina norepinefrino kiekį, o vaistai,
lengvinantys depresiją, didina norepinefrino ar serotonino kiekį, Smegenų
Pažinimo
stabdydami jo išsiskyrimą ar cheminį-skilimą. biocheminiai
procesai
procesai
Tyrinėtojai dar aiškinasi vieno ar kito neuromediatoriaus vaid-
menį. Jie tikisi kada nors nustatyti, kuriems žmonėms gali grėsti
nuotaikos sutrikimai, ir užkirsti kelią jų simptomams, veikdami
sutrikimų biologinį ir psichologinį pamatą.
SOCIALINIS-KOGNITYVINIS POŽIŪRIS. Biologiniai veiksniai vei-

V J ^ Nuotaika ^
kia ne tuštumoje: 15-5 pav. parodyta, kad jie lydi psichines reak- 15-5 pav. Depresija - serganti siela
sergančiame kūne. Bet kurios rato
cijas į patirtį. Psichikos sukuriami neigiami vertinimai kažkokiu
sudėtinės dalies - biochemijos,
būdu veikia biocheminius procesus, kurie stiprina slegiančias min- pažinimo, nuotaikos - pakeitimas gali
tis, ir taip susidaro užburtas ratas. pakeisti ir kitas dalis.
Naujausi tyrimai atskleidė tikslias pasmerktų žlugti minčių

rūšis, kurios suka tą ydingą ratą. Prislėgti žmonės mato pasaulį pro
juodus akinius. Jų gilūs neigiami savęs, situacijos, ateities verti-
nimai verčia sureikšminti blogą patyrimą ir nuvertinti gerą. Viena
jauna prislėgta moteris sako (Burns, 1980, 28-29 p.):
„Mano mintys tapo neigiamos ir pesimistiškos. Žvelgdama į pra-
eitį, aš įsitikinau, kad viskas, ką kažkada esu nuveikusi, yra nieko
verta. Bet kuris laimingesnis laikotarpis atrodo iliuzija. Mano lai-
mėjimai atrodo tiek pat tikri, kiek dirbtinės vakarietiško filmo de-
koracijos. įsitikinau, kad iš tikrųjų esu bevertė ir niekam tikusi. Ne-
begaliu nieko dirbti, nes mane stingdo abejonės."
Pasmerkti žlugti įsitikinimai gali kilti iš išmokto bejėgiškumo.
14 skyriuje minėjome, kad, patyrę nekontroliuojamus skausmin-
gus potyrius, ir šunys, ir žmonės jaučiasi prislėgti, pasyvūs ir nu-
sišalinę. Moterys dažniau negu vyrai patiria prievartą ar kitaip pa-
sijunta bejėgės, ir tai paaiškina, kodėl jas dvigubai dažniau kanki-
na depresija (Nolen-Hoeksema, 1990). (Kitas paaiškinimas - vy-
rai dažniau nuslopina savo liūdesį arba skandina jį alkoholyje.)
Depresiją gilina netinkami vertinimai. Kodėl neišvengiamos gy-

venimo nesėkmės vieniems žmonėms sukelia depresiją, o kitiems
jos nesukelia? Iš dalies tam turi įtakos ir žmonių kaltės atribu- „Aš išmokau priimti savo klaidas,
cijos. Mes šiek tiek pasirenkame, ką kaltinti dėl savo nesėkmių. priskirdamas jas asmeninei
Jeigu dėl nesėkmės per egzaminą kaltinate save, galite pasijusti istorijai, kuri nėra mano
kvailas ir prislėgtas. Jeigu kaltę suverčiate aplinkiniams dalykams sukurta. "
B.F. Skinncris, 1983
- nesėkmę priskiriate, pavyzdžiui, prastam testui, greičiausiai pa-
jusite pyktį.
Daugiau kaip 100 tyrimų su 15 000 tiriamųjų (Sweeney ir kt.,
1986) parodė, jog prislėgti žmonės linkę aiškinti, kad blogi įvy-
kiai yra pastovūs („taip bus visada"), visaapimantys („tai turės
įtakos viskam, ką darysiu") ir priklausomi nuo paties žmogaus
(„tai tik mano kaltė"). Lyn Abramson, Geraidas Metalsky ir Lau-
ren Alloy (1989) mano, kad būtent tokių pesimistinių, pernelyg
apibendrintų ir save kaltinančių atribucijų rezultatas yra slegian-
tis beviltiškumo jausmas.
Martinas Seligmanas (1988) teigia, kad depresija dabar spar-
čiai plinta tarp jaunų amerikiečių dėl masinės nevilties, kuri ky-
la dėl stiprėjančio individualizmo ir silpnėjančio ryšio su religi-
ja ir šeima. Susidūręs su nesėkme ar atstūmimu, tęsia Seligma-
nas, tik savimi besirūpinąs individas pats prisiima atsakomybę
už problemas ir neturi atramos vilčiai. Nevakarietiškose kultūro-
se, kur labiau įsigalėję glaudūs tarpusavio ryšiai ir bendradar-
biavimas, didžioji depresija yra mažiau paplitusi ir mažiau susi-
jusi su kaltės jausmu dėl suvokiamų nesėkmių. Pavyzdžiui, Ja-
ponijoje depresijos apimti žmonės daugiau pabrėžia gėdos jaus-

mą, kad nuvylė savo šeimą ar bendradarbius (Draguns, 1990 a).
Neigiamos nuotaikos skatina neigiamas mintis ir veiksmus.

Kognityvinis depresijos aiškinimas primena kiaušinio ir vištos
problemą. Žinoma, kad pasmerkti žlugti įsitikinimai, savęs kal-
tinimas ir neigiamos atribucijos palaiko depresiją, bet ar ją su-
kelia? Peteris Barnettas ir Janas Gotlibas (1988) teigia, kad toks
pažinimas yra greičiau depresijos rodmuo, bet ne ją numatantis
veiksnys. Slegiančios mintys sutampa su slegiančia nuotaika. Ta-
40
čiau, prieš prasidedant depresijai ar jai praėjus, žmogaus mintys
būna mažiau neigiamos. Galbūt taip yra dėl to, kad, kaip minėjo-
me kalbėdami apie būsenai pavaldžią atmintį (310 p.), prislėgta 35
nuotaika sukelia negatyvų mąstymą. Jei žmonėms laikinai suke-

liama bloga ar liūdna nuotaika, jų prisiminimai, sprendimai ir
30
lūkesčiai staiga tampa gerokai pesimistiškesni.
Josephas Forgasas ir jo bendradarbiai (1984) pademonstravo
stulbinantį nuotaikos poveikį. Tiriamieji, kuriems hipnozės metu 25
•Q
buvo įteigta gera ar bloga nuotaika, stebėjo savo prieš dieną vyku- 0)
sio pokalbio su kuo nors vaizdo įrašą. Gerai nusiteikę tiriamieji 5!
20
aptiko savo elgesyje daugiau teigiamų bruožų negu neigiamų; blo-
gai nusiteikę - dažniau matė save elgiantis neigiamai (15-7 pav.).
Taigi, net matydami save vaizdajuostėje, depresiją išgyvenantys 15
žmonės vertina save neigiamiau. Neigiami Teigiami

bruožai bruožai
Savęs vertinimas
Užburtas depresijos ratas. Depresiją dažnai sukelia stresai: ne-
darbas, kritika ar atstūmimas, fizinė trauma - bet kas, kas griauna 15-6 pav. Gera ar prislėgta nuotaika
žmogaus savivoką ir jo vertės jausmą (Dohrenwend ir kt., 1987; stipriai veikia tai, kaip žmonės vertina
savo elgesį. Šiame eksperimente tie,
Oatley ir Bolton, 1985). Tačiau blogi įvykiai patys savaime nėra
kuriems hipnozės metu buvo įteigta
depresijos priežastis, nes jie prislegia ne kiekvieną. Depresijos ap- gera nuotaika, savo elgesyje įžiūrėjo
imti žmonės j tokius įvykius reaguoja asmeniškiau, kaltindami sa- daugiau teigiamų bruožų negu nei-
ve (Pyszczynski ir kt., 1991; Wood ir kt., 1990 a, b). Apie tai giamų. Atvirkščiai buvo su blogos
nuotaikos tiriamaisiais (iš Forgas
galvojant, sustiprėja neigiami jausmai, kurie sukelia kitus depre- ir kt., 1984).
sijos pažintinius ir elgesio simptomus.
Neseniai įrodyta, kad tarp prislėgtos nuotaikos ir negatyvaus
mąstymo yra dvipusis ryšys. Depresija lemia negatyvų, į save
sutelktą mąstymą, o į save sutelktas, kaltinantis, įvykių aiškini-
mo būdas, atsitikus blogam įvykiui, sudaro sąlygas pasireikšti
depresijai. Jei esate linkęs vertinti prastus pažymius, socialinį at-
stūmimą ir darbo problemas, kaip neišvengiamus ir kilusius tik
dėl jūsų kaltės, jeigu linkęs nuolat apmąstyti tai, tuomet, ištikus
nesėkmei, jus apima sunkūs ir slegiantys jausmai. Pavyzdžiui,
Susan Nolen-Hoeksema ir Jannay Morrow (1991) įvertino Stan-

fordo universiteto studentų nuotaikas ir svarstymus 2 savaitės iki
1989 m. toje vietoje įvykusio žemės drebėjimo. Ir po 10-ies die-
nų, ir po 7 savaičių po žemės drebėjimo daugiau depresijos simp-
tomų turėjo tie, kurie buvo linkę daugiau mąstyti apie neigia-
mus įvykius. Jeigu jūs optimistiškai aiškinate įvykius, nesėkmė
ar stresas vargu ar sukels jums depresiją (Seligman, 1991). Net
jei ir apimtų depresija, situacijai pagerėjus, greičiau atsigau- „Žmogus niekada tiek nemąsto ir
tumėte (Needles ir Abramson, 1990). nesigilina į save, kaip kentėdamas,
Kitas užburto depresijos rato šaltinis yra jos socialiniai pada- nes jis nori kuo greičiau surasti
riniai. Uždarumas, susitelkimas į save ir skundimasis sukelia at- savo kančių priežastis. "
Luigi Pirandello „Šeši veikėjai
stūmimą (Coyne ir kt., 1991). Savo tyrime Stephenas Strachas i e š k o autoriaus", 1922
ir Jamesas Coyne (1983) pažymėjo, kad „prislėgti žmonės ki-
tiems sukelia priešiškumą, prislėgtą nuotaiką ir nerimą, todėl yra
atstumiami. Jų įsitikinimas, kad jie yra nepriimami, nėra tik
iškreiptas suvokimas." Varginamas nusiminusio kito žmogaus
nuovargio, beviltiško požiūrio ir apatijos, sutuoktinis gali pradėti
grasinti skyrybomis, viršininkas gali suabejoti šio žmogaus kom-
petencija. Iš tikrųjų, prislėgtas žmogus labiau rizikuoja santuo-
r
ka ar darbu, tuo dar prisidėdamas prie savo depresijos. Kenčian- A . Stresas
tysis gal ir norėtų būti su kuo nors, bet vargu ar kas nori būti
su kenčiančiuoju.
Dabar galime susieti visas depresijos reiškinio dalis (15-7 pav.):
(1) stresą keliantys įvykiai, (2) pesimistiškai aiškinami, sukelia (3)
4. Pažintiniai ir
elgesio pokyčiai
\
2. Neigiamas
aiškinimas
beviltišką, prislėgtą būseną, kuri (4) trikdo žmogaus mąstymą ir

veiksmus. Tai savo ruožtu sukelia (1) vis daugiau neigiamų poty-
rių. Šviesesnė šio reiškinio pusė yra tai, kad kiekviename šių taškų
V \ 3. Prislėgta
yp
depresijos ratą galima sulaužyti: keičiant aplinką, atsisakant savęs nuotaika
kaltinimo ir neigiamų atribucijų, daugiau dėmesio skiriant išori- 15-7 pav. Ydingas depresijos ratas
gali būti sulaužytas bet kuriame taške.
niam pasauliui, užsiimant malonesne veikla ir dirbant tai, kas ge-
Kitame skyriuje sužinosite apie kelis
riausiai išmanoma. terapijos būdus (pritaikyta iš Lewinsohn
Su skirtingais depresijos rato sulaužymo taškais susiję skir- ir kt., 1985).
tingi terapijos būdai (16 skyrius „Terapija"). Paprastai ir netai-
kant terapijos, depresija baigiasi. Winstonas Churchillis depre-
siją vadino „juoduoju šunimi", kuris periodiškai jį medžiodavo.
Poetė Emily Dickinson taip bijojo viešai prapliupti ašaromis, kad
didesnę savo gyvenimo dalį praleido vienatvėje (Patterson,
1951). Abrahamas Lincolnas jaunystėje buvo toks atsiskyręs ir
visad susirūpinęs, kad jo draugai baiminosi, jog jis gali nusižu-
dyti (Kline, 1974). Šių žmonių gyvenimai rodo, kad žmones ga-
li kovoti su depresija. Dauguma atgauna savo gebėjimą mylėti,
dirbti ir net pasiekia aukščiausių rezultatų.
SCHIZOFRENINIAI SUTRIKIMAI
Maždaug vienam iš šimto žmonių diagnozuojama schizofreniją,
ir tai sudaro milijonus žmonių, kenčiančių nuo vieno iš baisiausių
žmonijos sutrikimų. Schizofreniją yra psichozinis sutrikimas, kuo-
met žmogus praranda ryšį su tikrove, patirdamas visiškai neracio-
nalias idėjas ir iškreiptai suvokdamas pasaulį. Paprastai schizofre-
niją pirmą kartą pasireiškia paauglystėje arba jaunystėje; ji būdin-
ga visų tautų žmonėms ir vienodai žeidžia ir vyrus, ir moteris.
Schizofrenijos simptomai
Schizofreniją pažodžiui reiškia „proto skilimą". Galvoje turi-
ma ne daugialypės asmenybės skilimas, bet greičiau atitrūkimas
nuo tikrovės, pasireiškiantis padriku mąstymu ir sutrikusiu suvoki-
mu, emocijų ir veiksmų neatitikimu.
PADRIKAS MĄSTYMAS. Įsivaizduokite save, mėginantį susišnekėti

su jauna moterimi Sylvia Frumkin, kurios mintys liejasi be jokios
logiškos tvarkos. Jos biografijos autorė Susan Sheehan (1982, 25
p.) stebėjo ją garsiai kalbantis tarsi su savimi:
„Šį rytą, kai buvau Hilsaide [ligoninėje], stačiau filmą. Mane supo
kino žvaigždės. Rentgeno specialistas buvo Peteris Lawfordas. Sar-
gybinis buvo Donas Knottsas. Tasai indas gydytojas 40-ajame pa-
state buvo Lou Costello. Aš esu Mary Poppins. Ar šis kambarys nu-
dažytas žydrai, kad liūdintų mane? Mano senelė mirė praėjus keturioms
savaitėms po mano aštuonioliktojo gimtadienio." Mis Frumkin juokėsi.
Sis keistas monologas iliustruoja, kad schizofrenijos kamuojamo

paciento mąstymas yra nerišlus, keistas, iškreiptas klaidingų įsitiki-
nimų, vadinamų kliedesiais („Aš esu Mary Poppins"). Nuo vienos
minties prie kitos kartais „šuoliuojama" netgi tame pačiame sakiny-
je, todėl pasidaro savotiška „žodžių mišrainė". Vienas jaunas vyras
maldavo „šiek tiek daugiau allegro gydant" ir teigė, kad „išlaisvi-
nantis judėjimas žvelgiant į platėjantį horizontą, vadinasi, išplėštų
šiek tiek prasmės paskaitose".
Daugelis psichologų įsitikinę, kad padrikai mąstyti pradedama su-
trikus atrankiniam dėmesiui. Minėjome, kad normaliai mūsų atran-
kinio dėmesio gebėjimai yra dideli, pavyzdžiui, vakarėlio metu ga-
lime visą dėmesį sutelkti tik į vieną balsą, atsiribodami nuo kitų tuo
metu veikiančių juntamųjų dirgiklių. Schizofreniją kenčiančiųjų dė-
mesys yra pažeistas (Gjerde, 1983). Todėl jų dėmesį lengvai patrau-
kia nereikšmingi dirgikliai arba pašalinės ankstesnių minčių dalys.
Kaip sakė vienas įveikęs schizofreniją žmogus: „Tai, kas atsitiko su
manimi... buvo tarsi pažeistas filtras ir nesusijusių dirgiklių kratinys,
IŠ ARČIAU. Vienatvė
Vienatvė - skausmingas žinojimas apie savo so- ir Hurt, 1987). Kadangi jie įsitikinę savo socialiniu ne-
cialinių ryšių stoką - yra ir viena depresijos prie- vertingumu, tai mažiau pastebi ir prisimena teigiamą
žasčių, ir problema savaime. Ši stoka pajuntama tuo- grįžtamąjį ryšį ir nedaro žingsnių, kurie galėtų suma-
met, kai nebesiderina esami ir trokštami socialiniai ry- žinti jų vienišumą (Frankel ir Prentice-Dunn, 1990).
šiai. Vienas žmogus gali jaustis vienišas, būdamas at- Taigi depresijos ratą sudarantys ir palaikantys veiks-
skirtas, kitas vienatvę jaučia minioje (Peplau ir Perl- niai gali sukurti ir uždarą vienatvės ratą.
man, 1982). Vis tik vieniši žmonės - nevedę, prie nie-
ko neprisirišę, neretai ir jauni (15-8 pav.) - labiau linkę
jausti vienatvę. Olandų psichologas Jenny de Jong-
Gierveld (1987) mano, kad vis dėlto „vienatvę provo-
kuoja" dabartiniais laikais pabrėžiami individualūs
laimėjimai ir pastovių santykių, jsipareigojimo kitiems
nuvertinimas.
Dažniausiai žmonės patiria vieną ar daugiau iš ke-
turių vienatvės rūšių (Beck ir Young, 1978). Būti vie-
nišam, vadinasi, jaustis nepriimamam į grupę, kuriai
norėtum priklausyti; jaustis nemylimam ir nerūpimam
aplinkiniams; jaustis suvaržytam, su niekuo negalin-
čiam pasidalyti savo asmeniniais rūpesčiais; arba
jaustis atstumtam, skirtingam nuo kitų bendruomenės
narių. Kaip ir depresijos apimti žmonės, vienišiai pa-
prastai linkę kaltinti save, aiškindami savo socialinių
santykių stoką savo pačių trūkumais (Snodgrass, 18-24 25-34 35-44 45-54 55-64 65-74 75-84 85+
1987). Savęs kaltinimas gali turėti realų pagrindą. Vie- Amžiaus grupės
niši žmonės dažnai būna drovūs, baikštūs, nepakan-
15-8 pav. Vienišumo skirtumai pagal amžių. 14
kamai save vertinantys (Checkir Melchior, 1990; duomenų rinkinių suvestinė, apimanti apie 25 000
Vaux, 1988). Jiems dažnai sunku prisistatyti, kalbėtis žmonių, rodo, kad vienatvė labiausiai paplitusi tarp
telefonu ar dalyvauti grupėse (Rook, 1984; Spitzberg jaunų žmonių (iš Perlman, 1991).
nuolat atitraukdavo mane nuo to, į ką turėjo būti sutelkiamas visas

mano dėmesys" (MacDonald, 1960, 218 p.).
SUTRIKĘS SUVOKIMAS. Schizofrenijos auka patiria visai kitokį pa-

saulį. Mažiausi dirgikliai, pavyzdžiui, plytos rievės ar balso tono po-
kyčiai, gali atitraukti dėmesį nuo bendro vaizdo ar kalbančiojo min-
ties. Dar blogiau, žmogus gali suvokti nesančius daiktus.
Dažniausiai pasitaiko klausos haliucinacijos (jutimo potyriai
nesant juntamojo dirginimo). Žmogus gali girdėti balsus, kurie at-
rodo sklindą iš išorės ir kurie sako įžeidžiančius dalykus arba įsa-
kinėja. Balsai gali sakyti pacientui, kad jis yra blogas ar kad jis turi
deginti save žiebtuvėliu ar net kažką nužudyti. Rečiau žmogus gali
matyti, jausti, justi daiktų, kurių nėra, skonį ar kvapą. Tokios haliu-
cinacijos primena sapnus, įsibrovusius į būdraujančią sąmonę. Kai
netikras atrodo tikras, suvokimas geriausiu atveju atrodo keistas, o

blogiausiu - grėsmingas.
NESIDERINANČIOS EMOCIJOS IR VEIKSMAI. Dažnai schizofre-

nikų emocijos visiškai nesiderina. Sylvijos Frumkin emocijos at-
rodė visai nesusijusios su tikrove. Ji juokėsi, prisiminusi senelės
mirtį, kartais ji supykdavo be jokios aiškios priežasties arba verk-
davo, kai kiti juokėsi. Kitas schizofrenijos aukas kartais apima va-
dinamasis „lėkštasis afektas" - zombiška apatijos būsena.
Išoriniai veiksmai irgi gali būti nepriderinti. Žmogus gali at-
likinėti neprasmingus, kompulsyvius veiksmus, pavyzdžiui, nuo-
lat suptis ar trinti rankas. Reiškiantis katatonijai, tokie pacientai
valandų valandas būna sustingę, paskui juos apima susijaudinimo
būsena.
Suprantama, kad toks padrikas mąstymas, sutrikęs suvokimas,
nesiderinančios emocijos ir veiksmai suardo socialinius ryšius. Sun-
kiausiais schizofrenijos tarpsniais nuo jos kenčiantys gyvena savo
vidiniame pasaulyje, užvaldyti nelogiškų idėjų ir nerealių vaizdų.
Daugumą žmonių schizofrenija kamuoja tik tam tikrais tarpsniais,
kiti gi visą gyvenimą praleidžia socialiai nusišalinę ir atsiskyrę.
Retai pasitaiko vienintelis schizofrenijos epizodas, kuris „išgydo-
mas" ir daugiau nepasikartoja.
Schizofrenijos tipai
Iki šiol apie schizofreniją kalbėjome kaip apie vieną sutriki-
mą. Iš tikrųjų tai yra visa grupė sutrikimų, turinčių ir bendrų bruo-
žų, ir skirtingų simptomų. Pacientų, kuriems būdinga pozityvioji
simptomatika, kalba yra padrika, joje daug kliedesių, jie linkę į
neatitinkantį juoką, verksmą ar pyktį. Negatyviąja simptomatika
pasižymintiems pacientams būdinga neišraiškingas balsas ir vei-
das, nebylus ir nelankstus kūnas. Taigi schizofrenija nėra vienas
sutrikimas, sukeltas tų pačių priežasčių.
Kartais, kaip Sylvijos Frumkin, schizofrenija rutuliojasi pama-
žu, prasidėjusi iš ilgos socialinio neatitikimo istorijos (tai iš da-
lies paaiškina, kodėl daugiau į schizofreniją linkusių žmonių yra
iš žemesnio socialinio-ekonominio sluoksnio ar netgi benamių).
Kartais sutrikimas išryškėja staiga ir būna panašus į reakciją į stre-
są. Visame pasaulyje galioja viena taisyklė (Pasaulinė Sveikatos
Organizacija, 1979): kai schizofrenija lėtai progresuoja (vadina-
ma lėtine, arba procesine, schizofrenija), sveikatos atgavimas yra
labai abejotinas; kai schizofrenija pasireiškia staiga gerai prisi-
taikiusiam žmogui, reaguojant į ypatingus gyvenimo stresus
(]ūminė, arba reaktyvinė, schizofrenija), tikimybė atgauti sveikatą
yra gerokai didesnė.
Schizofrenijos aiškinimas
Schizofrenija yra baisiausias ir vienas iš sunkiausiai tiriamų
psichikos sutrikimų. Kai kurie svarbūs nauji atradimai sieja schi-
zofreniją su biologiniais veiksniais, tokiais kaip smegenų pakiti-
mai bei genetiniai polinkiai.
SMEGENŲ PAKITIMAI. Mokslininkus seniai domina hipotezė, kad

schizofrenijos priežastis gali būti sutrikusi smegenų biocheminė pu-
siausvyra. Jie žinojo, kad keistą elgesį gali lemti keistos cheminės
priežastys. Posakis „pamišęs kaip skrybėlininkas" yra susijęs su
pablogėjusia britų skrybėlių gamintojų psichikos sveikata dėl to, kad,
kaip paaiškėjo vėliau, jų smegenys buvo lėtai nuodijamos lūpomis
drėkinant gyvsidabrio prisisunkusių fetro srybėlių kraštus (Smith,
1983). Rašėme, kad mokslininkai pradeda suprasti, kaip chemika-
lai, pavyzdžiui, LSD, sukelia haliucinacijas. Šie atradimai įžiebė
viltį, kad gali būti atrastas biocheminis schizofrenijos raktas.
Vienas iš tokių raktų yra susijęs su neuromediatoriumi dopa-
minu. Kai tyrinėtojai ištyrė mirusio paciento smegenis, nustatė do-
pamino receptorių perteklių (Wong ir kt., 1986). Be to, vaistai,
stabdantys dopamino receptorių aktyvumą, lengvina schizofreni-
jos simptomus (Swerdlow ir Koob, 1987). Vaistai, kurie didina
dopamino kiekį, pavyzdžiui, amfetaminas ir kokainas, kartais su-
stiprina schizofrenijos simptomus. Dėl per didelio dopamino ak-
tyvumo nuo schizofrenijos kenčiantys žmonės galbūt per daug re-
aguoja į nesvarbius išorinius ir vidinius dirgiklius.
Šiuolaikiniai smegenų skenavimo prietaisai padėjo atskleisti,
kad daugelio pacientų, kuriems diagnozuota lėtinė schizofrenija,
smegenys yra pakitusios. Kai kurių pacientų smegenų kaktos skil-
čių aktyvumas yra pernelyg mažas (Cohen ir kt., 1988). Kitų, daž-
niausiai vyrų, smegenyse yra padidėjusių, skysčiu užpildytų sri-
čių ir atitinkamai susitraukusio smegenų audinio (Andreasen ir kt.,
1990 a, b; Raz ir Raz, 1990).
GENETINIAI VEIKSNIAI, Mokslininkai domisi, ar žmonės paveldi

polinkį į tokius smegenų nenormalumus. Faktai aiškiai patvirtina,
kad kai kurie žmonės tai iš tikrųjų paveldi. Schizofrenija diagno-
zuojama vienam iš šimto žmonių, tačiau tarp tų, kurie turi schi-
zofrenijos kamuojamą tėvą, motiną, brolį ar seserį, - vienam iš de-
šimties. Jei šis sutrikimas vargina vieną iš tapačių dvynių, tai be-
veik 50% jų brolių ar seserų taip pat nuo jo kentės (15-9 pav.).
Nors tokių dvynių atvejų žinoma tik vos daugiau kaip - 10, panašu,
kad, jei schizofrenija pasireiškia vienam iš tapačių dvynių, 50% ti-
kimybė ir kitam tapti šio sutrikimo auka išlieka ir jiems augant kar-
tu, ir atskirai.
536 VI DALIS. A s m e n y b ė , s u t r i k i m a i ir gera s a v i j a u t a
Visi gyventojai
Pacientų sutuoktiniai
Pusbroliai
Dėdės ir tetos
Dukterėčios ir sūnėnai
Vaikaičiai
jbroliai (vienas
bendras tėvas)
Vaikai
Broliai, seserys
Broliai ir seserys, kurių

vienas iš tėvų serga
schizofrenija
Netapatūs dvyniai
Tėvai
Tapatūs dvyniai
Vaikai, kurių abu tėvai

serga schizofrenija
0% 10% 20% 30% 40% 50%

Schizofrenijos pavojus šio sutrikimo aukų giminaičiams
į v a i k i n i m o tyrimai patvirtina g e n e t i n į ryšį ( G o t t e s m a n , 1991). 15-9 pav. Schizofrenijos pasireiškimo

pavojus priklauso nuo žmogaus
Vaikai, kurių v i e n a s iš įtėvių k e n č i a n u o s c h i z o f r e n i j o s , „ n e u ž s i k -
genetinio ryšio su šio sutrikimo
rečia" š i u o sutrikimu. Tačiau Įvaikiams, kurių b i o l o g i n i a m s t ė v a m s
aukomis (iš Irving Gottesman. 1991:
d i a g n o z u o t a s šis s u t r i k i m a s , yra d i d e s n i s p a v o j u s . iš šeimos ir dvyniu tyrimų, atliktu
G e n e t i n ė įtaka s c h i z o f r e n i j a i yra n e d i s k u t u o t i n a . T a č i a u g e n e - 1920 -1987 metais Europoje).
tikos v a i d m u o nėra toks t i e s i o g i n i s kaip p a v c l d i n t akių spalvą. M a t
p u s e i d v y n i ų , t u r i n č i ų t a p a č i u s g e n u s su s c h i z o f r e n i j o s a u k o m i s ,
šis s u t r i k i m a s nepasireiškia. Taigi e l g e s i o g e n e t i k a i S u s a n N i c o l
ir I r v i n g a s G o t t e s m a n a s ( 1 9 8 3 ) daro i š v a d ą , kad kai kurie ž m o n ė s
„turi g e n e t i n į p o l i n k į į šį sutrikimą, bet v i e n j o n e p a k a n k a s c h i -
z o f r e n i j a i prasidėti".
PSICHOLOGINIAI VEIKSNIAI. Patys s a v a i m e g e n e t i š k a i p a v e l d i -

mi f i z i o l o g i n i a i n e n o r m a l u m a i n e s u k e l i a s c h i z o f r e n i j o s , tačiau j o s
n e s u k e l i a ir v i e n tik p s i c h o l o g i n i a i v e i k s n i a i . K a i p teigia N i c o l ir
Gottesmanas, „neatskleista jokių aplinkos veiksnių, kurie visada ar

bent apie 50% atvejų sukeltų schizofreniją žmonėms, nesusijusiems
kraujo ryšiais su kenčiančiais nuo šio sutrikimo."
Tačiau, jeigu genai sudaro prielaidas kai kurių žmonių polin- Ar pilnatis skatina kai kurių
kiams į tam tikrą patirtį reaguoti schizofreniją, tai turi būti aišku, žmonių „beprotybę"? Jamesas
kokia patirtis sukelia tokias reakcijas. Tyrinėtojai iškėlė klausimus: Rottonas bei L W.Kelly (1985)
išanalizavo 37 tyrimų duomenis ii
„Ar stresas gali sukelti schizofreniją?", „Ar pablogėję šeimos san-
mėgino rasti ryšį tarp mėnulio
tykiai gali turėti įtakos šiam sutrikimui?"
fazių ir nusikaltimų, žmogžudys-
Atsakymas į kiekvieną klausimą yra tik „galbūt". Psichologinės čių, krizinių skambučių ir pateki-
schizofrenijos priežastys yra gana neaiškios, iš dalies todėl, kad jos mo į psichiatrijos ligonines. Jų
yra skirtingos įvairiems schizofrenijos tipams, susijusios su tuo, ar išvada: nėra jokių įrodymų
yra lėtinė, progresuojanti schizofreniją, ar staigi, aštri reakcija į stre- „ beprotybei dėl mėnulio ". Mėnu-
są. Tiesa, kad jaunų schizofrenikų ryšiai su tėvais yra labai pairę. lio fazės nesusijusios su savižu-
Tačiau, ar tai yra sutrikimo priežastis ar padarinys? Dažnai stresai, dybėmis, užpuolimais, eismo
avarijomis (Kelly ir kt., 1990).
biocheminiai nenormalumai ir schizofrenijos simptomai pasireiškia
kartu. Tačiau tarp smegenų biocheminių procesų ir išgyvenimų yra
abipusiai ryšiai, todėl ir priežastį nuo padarinio sunku atskirti. Schi-
zofreniją dažnai prasideda paauglystėje ar jaunystėje, kuomet kyla
stresų, siekiant būti savarankiškiems, save įtvirtinti, dėl socialinės
sėkmės ir artimų santykių. Tad ar galime schizofreniją laikyti biolo-
giškai jautrių žmonių, nesusidorojančių su problemomis, reakcija?
IŠ ARČIAU. Prisiminimai apie schizofreniją

Šie po schizofrenijos atsigavusio žmogaus prisimi- giai galėjau mąstyti. Maniau, kad man liko gyventi tik
nimai atskleidžia persekiojimo ir didybės kliedesius bei kelios valandos. Norėjau grįžti autobusu pas tėvus, bet
haliucinacijas, būdingas pozityviajai schizofrenijos tam jau buvo per vėlu.
simptomatikai. Vieną dieną, kai per savo keistą elgesį patekau į
„Vieną vakarą aš buvau pakviestas pasikalbėti su kalėjimo vienutę, sienos pradėjo dūgzti kaip bitės. Jau-
užsienio tarnybos darbuotoju. Man jis pasirodė įtarti- čiau, kad jose dūzgia tūkstančiai bičių. Dūzgimas vis
nas ir pamaniau, kad jis mane laiko komunistų šnipu. netilo. Nebuvo įmanoma išsigelbėti. Tai varė iš proto.
Aš nieko nepasakiau. Tik palinkau ir įsistebeilijau į jį. Galiausiai ant savo galvos pajutau savo tėvo ranką ir
Aš maniau, kad Vyriausybė stebėjo mano kambarį pasijutau ramus. Tuomet pasigirdo balsai, lyg minios
teleskopu iš priešais esančio pastato. Buvau įsitikinęs, gaudimas. Jaučiausi kaip Jėzus; aš turėjau būti nu-
kad kavinukėje mano maistas yra stipriai persūdomas. kryžiuotas. Sutemo. Buvo tamsu. Aš gulėjau susirietęs
Maniau, kad per kriminologijos paskaitas dėstytojas ir po antklode, jausdamasis silpnas, nuogas ir beginklis
kiti studentai juokiasi iš manęs. Žinojau, kad nuodija- žiauriame pasaulyje, kurio nebepajėgiau suprasti.
mas maistas kavinukėje - jų išmonė. Kai ten ėjau, ma- Kai kas nors prašo papasakoti apie schizofreniją,
no rankos drebėjo, kol padavėja pylė tai, kas man at- aš sakau: ar žinote, ką reiškia būti sapnuose, kurie
rodė užnuodyta kava. Atrodė, kad kiekvienas kavi- kartais būna košmariški? Mano gyvenimas buvo pa-
nukėje esantis žmogus žinojo, kad aš greitai mirsiu. našus į sapną. Bet viskas aplinkui buvo tikra. Kartais
Jie visi suprato, kad tai negerai, bet aš buvau toks blo- dabartinis pasaulis atrodo toks nuobodus ir aš svars-
gas, jog tai buvo būtina. tau, ar nenorėčiau vėl įžengti į schizofrenijos sapną,
Šeštadienį aš gėriau limonadą, mėgindamas neut- tačiau tuomet prisimenu visą bauginančią ir siaubin-
ralizuoti nuodus. Paskui prausiausi po dušu, kad išpra- gą patirtį" (ištrauka S.Emmons ir C.Geiser, leista
kaituočiau juos. Aš buvau toks susinervinęs, kad var- spausdinti iš nespausdintų „Schizofrenijos nuotykių").
Tikėdamiesi aptikti psichologines schizofrenijos priežastis, ke-

letas tyrinėtojų stebi „didelės rizikos" vaikų, kurių tėvai kenčia
nuo schizofrenijos, raidą (Asarnow, 1988; King, 1990). Lyginda-
mi didelės ir mažos rizikos vaikus, kuriems pasireiškia arba
nepasireiškia schizofrenija, jie ieško anksti įspėjančių šio sutrikimo
ženklų. Iki šiol išaiškinti tokie įspėjantys požymiai:
- sunki ir ilgai trunkanti motinos schizofrenija;
- gimdymo komplikacijos ir mažas kūno svoris gimstant;
- atskyrimas nuo tėvų;
- nesugebėjimas ilgiau sutelkti dėmesį, prasta raumenų
koordinacija;
- nepriimtinas elgesys mokykloje.
Dauguma mūsų lengviau gali palyginti savo nuotaikos svyra-

vimus su jos sutrikimais, negu rasti panašumų su keistomis min-
timis, suvokiniais ar elgesiu, būdingu schizofrenijai. Kartais mūsų
mintys šokinėja, bet dėl to mes nepradedame nerišliai kalbėti. Kar-
tais neteisingai ką nors įtarinėjame, bet nepradedame baimintis,
kad visas pasaulis rengia sąmokslą prieš mus. Kartais suvokiame
iškreiptai, bet retai kada girdime ar matome nesančius dalykus.
Esame pasigailėję, kad pasijuokėme iš kažkieno nesėkmės, bet ne-
kikename, išgirdę blogą naujieną. Kartkartėmis norime būti vie-
ni, bet negyvename atsiskyrę nuo viso pasaulio. Tačiau milijonai
žmonių visame pasaulyje keistai kalba, kliedi, girdi nesamus bal-
sus, mato daiktus, kurių nėra, verkia ar juokiasi netinkamu metu
arba užsidaro savo vaizdinių pasaulyje. Kadangi taip yra, ieško-
jimas, kaip išnarplioti žiaurų schizofrenijos galvosūkį, tęsiasi.
ASMENYBĖS SUTRIKIMAI
Asmenybės sutrikimai - nelankstūs ir tvarūs elgesio mode-
liai, kenkiantys žmogaus socialinei veiksenai, - kartais reiškiasi
kartu su kitais psichikos sutrikimais, bet nebūtinai nerimu, dep-
resija ar ryšių su tikrove praradimu. Pavyzdžiui, žmogus, kuriam
yra „histrioninis asmenybės sutrikimas", pasižymi paviršutinišku,
dėmesio sau reikalaujančiu emocingumu. Histrioniniai (linkę į te-
atrališkas pozas) asmenys daug energijos skiria tam, kad būtų kitų
įvertinti ir pagirti. Žmonės su „narciziniu asmenybės sutrikimu"
pervertina savo svarbą, tam dažnai padeda ir jų fantazijos apie
sėkmę. Jie sunkiai priima kritiką, dažnai į ją reaguodami pykčiu
ar gėda.
Dažniausias ir keliantis daugiausia rūpesčių visuomenei su-

trikimas yra antisocial! asmenybė. Toks žmogus (anksčiau vadin-
tas sociopatu ar psichopatu) paprastai yra vyras, kurio nesąžinin-
gumas išryškėja iki 15 metų, kai šis pradeda meluoti, vogti, muštis
ar gyventi palaidą lytinį gyvenimą. Suaugęs jis gali nesugebėti
išlaikyti savo darbo vietą, būti neatsakingas sutuoktinis ir tėvas,
būti agresyvus ar kitaip nusikalstantis. Kai antisocialioje asme-
nybėje susiderina aukštas intelektas ir amoralumas, matome žavin-
gą ir protingą sukčių.
Dauguma nusikaltėlių, nors ir elgiasi antisocialiai, neatitinka
sutrikusios antisocialios asmenybės aprašymo. Jie atsakingai rūpi-
nasi savo draugais ir šeimos nariais; antisociali asmenybė mažai
jaučia ir mažai bijo. Kraštutiniais atvejais padariniai gali būti tra-
giški. Henry Lee Lucasas pasakojo, kad, būdamas 13-os, jis pa-
smaugė moterį, kuri atsisakė su juo lytiškai santykiauti. Vienu me-
tu jis prisipažino, kad per 32 metus yra sumušęs lazda, uždusinęs,
nudūręs, nušovęs ir suluošinęs apie 360 moterų, vyrų ir vaikų. Pas-
taruosius 6 savo teroro metus Lucasas susivienijo su Elwoodu To-
ole, nužudžiusiu apie 50 žmonių, kurie, jo manymu, „nebuvo ver-
ti gyventi". Draugystė baigėsi, kai Lucasas prisipažino nudūręs ir
supjaustęs į dalis savo penkiolikmetę sugyventinę, kuri buvo To-
ole dukterėčia.
Antisociali asmenybė nesigaili pažeidusi kitų žmonių teises.
„Padaręs nusikaltimą, aš jį tiesiog pamirštu," - sakė Lucasas. To- 1 i Nenusikaltusieji
Nusikaltusieii
ole buvo iš esmės lygiai toks pats: „Žudymas man kaip cigaretės
rūkymas, kaip dar vienas įprotis" (Darrach ir Norris, 1984).
Kaip ir nuotaikos sutrikimai bei schizofreniją, antisociali asme-
nybė yra sutrikimas, supintas iš biologinių ir psichologinių gijų.
Dvynių ir įvaikių tyrimai rodo, kad biologiniams tokių individų gi-
minaičiams būdinga didesnė nusikalstamumo rizika (DiLalla ir Got-
tesman, 1991; Mednick ir kt., 1987). Genetiniai veiksniai lemia jų
silpną sužadinimą streso metu, o su tuo siejasi jų bebaimis gyveni-
mo būdas. Laukiant nemalonaus įvykio, pavyzdžiui, elektros smūgio
ar labai stipraus garso, jų autonominė nervų sistema sužadinama la-
bai silpnai (Hare, 1975). Net ir būdami paaugliai, prieš nusikalsda- Nestresinė Stresinė
mi, jie nelabai jaudinasi (15-10 pav.). Toks bebaimiškumas, nukrei- situacija situacija
pus jį produktyvesne kryptimi, galėtų skatinti drąsų heroizmą ar nuo-
tykių ieškojimą. Tačiau kai trūksta socialinio atsakingumo, šis po- 15-10 pav. Sužadinamumas ir
nusikalstamumas. Streso hormono
linkis formuoja šaltą apgaviką ar žudiką (Lykken, 1982). adrenalino kiekis buvo išmatuotas
Turbūt biologiškai sąlygotu bebaimiškumu ir aplinkos įtaka vai- dviejose 13-mečių švedų berniukų
kystėje galima paaiškinti dviejų ilgai nesimačiusių seserų - 27 grupėse streso ir nestreso situacijomis.
metų Joyce Lott ir 29 metų Mary Jones - susitikimą kalėjime, kur Tų, kurie vėliau (sulaukę 18-26
metų) buvo nuteisti už nusikaltimą,
abi kalėjo už narkotikų platinimą. Kai laikraščiai aprašė jų susiti- reaktyvumas buvo mažesnis (iš
kimą, atsiliepė seniai dingęs jų įbrolis Frankas Stricklandas. Jis pa- Magnusson, 1990).
aiškino, kad negalėjo jų iš karto aplankyti, nes jis irgi buvo kalėji-
me už narkotikus, įsilaužimą ir vagystę (Shepherd ir kt., 1990).
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ PAPLITIMAS

Kiek paplitę įvairūs šiame skyriuje aprašyti sutrikimai? Ko-
kie žmonės dažniausiai pažeidžiami? Kuriuo gyvenimo tarpsniu?
Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus, 9-ajame dešimtmetyje Na-
cionalinės psichikos sveikatos institutas Amerikoje atliko apklausą
apie psichikos sutrikimus. Penkiose skirtingose šalies srityse ty-
rinėtojai pagal ilgus standartizuotus klausimynus apklausė
atstovaujamąsias žmonių imtis - iš viso beveik 20 000 žmonių -
ir savo gautus duomenis apibendrino visai JAV populiacijai.
Užduodami šimtus klausimų apie simptomus, pavyzdžiui: „Ar yra
buvę, kad 2 savaites ar ilgiau jautėtės lyg norį mirti?", tyrinėto-
jai įvertino ir tuometinį, ir ankstesniais gyvenimo laikotarpiais vy-
ravusius sutrikimus.
Kiek žmonių kenčia arba kentė psichikos sutrikimus? Daugiau
negu galvojame. Sociologas Lee Robinsas ir psichiatras Darrelas
Regieras (1991, 329 p.) teigia, kad „32% suaugusiųjų amerikie-
čių tam tikru gyvenimo tarpsniu yra patyrę vieną ar daugiau iš
aprašytų psichikos sutrikimų, o 20% - tebekenčia ir dabar". Šie
stebėtinai dideli skaičiai apima ir ligoninių, ir bendruomenės im-
tis. Tai rodo, kaip gerai žmonės geba paslėpti tokius sutrikimus
kaip fobijas, alkoholizmą ar depresiją. 15-2 lentelėje matyti san-
tykinis daugelio psichikos sutrikimų paplitimas tarp 3 etninių gru-
1 5 - 2 lentelė. Amerikiečių, kurie yra kada nors patyrę psichikos sutrikimą, skaičius %
ETNINĖ GRUPĖ LYTIS
BALTIEJI NEGRAI ISPANAI VYRAI MOTERYS IŠ VISO
Piktnaudžiavimas alkoholiu ar priklau- 13,6% 13,8% 16,7% 23,8% 4,6% 13,8%

somybė nuo jo
Generalizuotas nerimas 3,4 6,1 3,7 2,4 5,0 3,8
Fobiniai sutrikimai 9,7 23,4 12,2 10,4 17,7 14,3
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas 2,6 2,3 1,8 2,0 3,0 2,6
Nuotaikos sutrikimas 8,0 6,3 7,8 5,2 10,2 7,8
Schizofreniniai sutrikimai 1,4 2,1 0,8 1,2 1,7 1,5
Antisocial! asmenybė 2,6 2,3 3,4 4,5 0,8 2,6

Iš Robins, Regier, 1991.
pių bei tarp vyrų ir moterų. Nepaisant įvairių psichikos sutrikimų

kiekio skirtumų, jie paplitę visose šiose grupėse.
Paprastai psichikos sutrikimai vargina nuo jaunystės. „Daugiau
kaip 75% mūsų imties bet kurio sutrikimo pirmuosius simptomus
pajuto iki 24 metų," - teigia Robinsas ir Regieras (331 p.). An-
tisocialios asmenybės ir fobijų požymiai pasirodo anksčiausiai, su-
laukus atitinkamai maždaug 8 ir 10 metų. Piktnaudžiavimas
alkoholiu, obsesinis-kompulsinis, bipolinis sutrikimai ir schizof-
renija pasireiškia apie 20-tuosius gyvenimo metus. Didžioji dep-
resija dažnai prasideda šiek tiek vėliau, vidutiniškai apie 25-uo-
sius metus. Šie duomenys rodo, kad, reikia mokslinių tyrimų ir
poveikio priemonių, norint padėti kuo didesniam skaičiui žmo-
nių, ypač paaugliams ir jaunuoliams, kenčiantiems nuo psichikos
sutrikimų, nevilties ir skausmo.
„ETIKEČIŲ KLIJAVIMAS":
IŠANKSTINĖS NUOSTATOS GALIA
Anksčiau minėjome, kad diagnostinių etikečių „klijavimas"
žmonėms yra ginčytinas. Dauguma gydytojų įsitikinę, kad klasifi-
kavimas padeda apibūdinti, gydyti ir tirti psichikos sutrikimų prie-
žastis. Tačiau kritikai teigia, kad šios „etiketės" geriausiu atveju
yra tik sutartinės, o blogiausiu - tai įvertinimai, kurie medicininio
modelio dėka tik vadinami mokslu. Jie sako, kad geriau tyrinėti
konkrečių simptomų, pavyzdžiui, kliedesių ar haliucinacijų, šak-
nis, negu daug simptomų apimančias kategorijas, pavyzdžiui, schi-
zofreniją (Persons, 1986). Negana to, „užklijuodami etiketę",
žmogų pradedame matyti kitaip (Farina, 1982). „Etiketės" sukuria
išankstinę nuostatą, kuri mūsų suvokimą ir vertinimus daro šališkus. „ Viena iš neatleidžiamų nuodėmių
Atlikdami ginčytiną diagnostinių „etikečių" įtakos tyrimą, Da- žmonių akyse yra „ neturėti
etiketės Pasaulis į tokį žmogų
vidas Rosenhanas (1973) ir septyni jo draugai bei Stanfordo uni-
žiūri kaip policija į nekontroliuo-
versiteto darbuotojai kreipėsi į psichiatrijos ligoninių skyrius,
jamą šunį be antsnukio. "
skųsdamiesi, kad „girdi balsus", kalbančius „tuščiai, neaiškiai, dus- T. H. H u x l e y „Evoliucija ir etika", 1893
liai". Išskyrus šį nusiskundimą ir netikrus vardus bei pareigas, į
kitus klausimus jie atsakinėjo teisingai. Visiems aštuoniems buvo
diagnozuota psichozė, septyniems iš jų - schizofrenija.
Nenuostabu, kad šiems normaliems žmonėms buvo nustatyta
netiksli diagnozė. Kaip pareiškė vienas psichiatras, jei kas nors
prisirytų kraujo ir nuėjęs pas gydytoją išspjautų jį, kas galėtų
apkaltinti gydytoją, diagnozavusį kraujuojančią opą. Daugiau
stebina tai, kas buvo vėliau. Po priėmimo „pacientai" neberodė
jokių simptomų. Vis dėlto gydytojai gebėjo „surasti" jų sutri-
kimų priežastis, išanalizavę jų (gana normalias) gyvenimo isto-
rijas. Vieno žmogaus „liga" paaiškinta reakcija į jo prieštarin-

gus jausmus savo tėvams. Dar vėliau, prieš išleidžiant iš ligo-
ninės (maždaug po 19 dienų), „pacientų" normalus elgesys, pa-
vyzdžiui, pastabų užsirašymas, dažnai buvo klaidingai aiškina-
mas kaip ligos simptomas.
Kiti tyrimai patvirtina, kad „etiketė" gali daryti įtaką mūsų su-
vokimui. Ellen Langer ir jos bendradarbiai (1974, 1980) paprašė
tiriamųjų įvertinti, ar kalbinamas žmogus buvo eilinis (pretendentas
į darbą) ar ypatingas (onkologijos arba psichiatrijos pacientas).
Visi tiriamieji matė tą patį vaizdo įrašą. Tie, kurie stebėjo neįvar-
dytus kalbančiuosius, suvokė, kad tai eiliniai normalūs žmonės, o
tie, kurie stebėjo tariamų pacientų pokalbį, suvokėjuos „besiski-
riančius nuo daugumos žmonių". Gydytojai (kurie manė, kad jie
vertina psichiatrijos pacientą), suvokė kalbinamus žmones kaip „bi-
jančius savo agresyvių impulsų", „pasyvaus, priklausomo tipo" ir
kt. Taigi „etiketė" gali tarnauti naudingam tikslui, bet, Rosenha-
no manymu, ji yra ir „savarankiškas įtaką darantis veiksnys".
Etiketės taip pat veikia žmonių savivaizdį arba gėdingai pa-
ženklina juos kitų akyse. JAV senatorius Thomasas Eagletonas tai
patyrė, kai 1972 metais buvo išbrauktas iš kandidatų į Demokra-
tinės partijos viceprezidento postą dėl to, kad paaiškėjo, jog jis
buvo gydytas elektrošoku nuo depresijos. Tas pat paaiškėjo, kai
psichologo Stewarto Page (1977) kolegė paskambino 180 žmo-
nių, kurie norėjo nuomoti kambarius Toronte. Kai ji tik klausė,
ar kambariai dar nuomojami, atsakymas beveik visada buvo tei-
giamas. Kai ji pasakydavo, kad ją rengiasi išrašyti iš psichiatrijos
ligoninės, atsakymas tris kartus iš keturių buvo neigiamas (kaip
ir tuomet, kai sakydavo, kad ieško kambario broliui, kuris greitai
išeis iš kalėjimo). Kai kuriems, atsisakiusiems išnuomoti kambarį,
vėliau skambino kitas žmogus ir jam būdavo atsakoma, kad kam-
bariai vis dar laisvi. Apžvalgos Vakarų Europoje atskleidė panašias
nuostatas į tuos, kurie turi psichiškai nesveiko žmogaus „etiketę".
Jeigu žmonės formuoja savo požiūrį į psichikos sutrikimus, rem-
damiesi žiniasklaida, vargu ar tokie faktai turėtų stebinti. George
Gerbneris (1985), tyręs televizijos programas, nustatė, kad viena
iš penkių dažniausiai žiūrimų dienos programų vaizduoja sutriku-
sios psichikos žmogų, septynios iš dešimties šių programų tokį
žmogų vaizduoja kaip pavojingą ar nusikaltėlį. Iš tiesų, labai ne-
daugelis linkusių į schizofreniją, nusikalsta ir tik kai kurie sutri-
kusios psichikos žmonės yra amoralūs ir antisocialūs (Silverton,
1988). Dauguma sutrikusios psichikos žmonių nėra pavojingi;
dažniausiai jie būna nerimastingi, prislėgti ar atsiskyrę.
Etiketės ne tik keičia suvokimą, bet gali keisti ir tikrovę. Kai
mokytojams kai kurie mokiniai pristatomi kaip „talentingi", kai
mokiniai įsitikinę, kad kas nors yra „priešiškas", kai vedantis po-
kalbį prašo patikslinti, ar jo pašnekovas yra „ekstravertiškas", jie
gali elgtis taip, kad išryškėtų elgesys, kurio tikimasi (Snyder, 1984).
Kas nors, manydamas, kad esate nemalonus, gali elgtis su jumis
šaltai, skatindamas jus reaguoti taip, kaip reaguotų nemalonus žmo-
gus. Etiketės gali atlikti išsipildančių pranašysčių funkciją.
Tačiau prisiminkime ir diagnostinių etikečių naudą. Robertas
Spitzeris (1975), pagrindinis D S M - I I I - R autorius, aiškina:
„Psichiatrinė diagnozė turi tikslą. Ji leidžia psichikos sveikatos
specialistams: a) kalbėtis tarpusavyje apie jiems rūpimus daly-
kus; b) suprasti patologinį psichikos sutrikimo procesą; c) kon-
troliuoti psichiatrijos rezultatus."
Mums nereikia išsižadėti psichologijos etikečių - šią nuomonę

remia daugelio sėkmingai dirbusių žmonių pavyzdžiai, tarp jų Leo-
nardo da Vinci, Isaaco Newtono ir Levo Tolstojaus, kurie pasiekė
puikių laimėjimų, turėdami ilgalaikių psichikos problemų. Suglu-
mimas, baimė ir liūdesys, sukelti psichikos sutrikimų, yra tikri.
Tačiau kaip pamatysime kitame skyriuje, viltis - irgi tikra.
SANTRAUKA
Psichikos sutrikimai iš dalies mus domina todėl, kad tiriant. „Diagnostinis ir statistinis psichikos sutrikimų
dauguma mūsų kartais panašiai jaučiamės arba ste- vadovas" ( D S M - I I I - R ) pateikia profesionalią klasifi-
bime juos iš arti. kacijos schemą.
Požiūriai į psichikos sutrikimus Nerimo sutrikimai

Psichikos s u t r i k i m ų apibrėžimas. Tarp normalios Kenčiantieji nuo nerimo sutrikimų gali be jokių aiš-
ir sutrikusios psichikos nėra prarajos, o tik neryški kių priežasčių jausti nekontroliuojamą įtampą ir nera-
ir daugiau sutartinė riba. Ta riba priklauso nuo to, mumą (generalizuotas nerimas), nerimą, kuris gali su-
kiek netipiškas, trikdantis (žalojantis), neprisitaikantis stiprėti iki panikos priepuolio. Žmonės gali nepaaiški-
ir nepateisinamas yra žmogaus elgesys. namai bijoti konkrečių objektų ar situacijų (fobiniai su-
trikimai). Juos gali varginti pasikartojančios mintys ar
Psichikos sutrikimų samprata. Medicininio mode- veiksmai (obsesinis-kompulsinis sutrikimas). Psicho-
lio prielaida, kad psichikos sutrikimai yra psichikos analitiniu požiūriu nerimo sutrikimai yra nuslopintų
ligos, pakeitė ankstesnį požiūrį, kad dėl visko kalti impulsų išleidimas. Mokymosi teorijos požiūriu - tai
demonai ir blogio dvasios. Tačiau medicininis mode- išmokto bejėgiškumo arba baimės sąlygojimo rezulta-
lis kritikuojamas dėl to, kad psichikos sutrikimams pri- tas. Biologinis požiūris analizuoja galimas evoliucinę,
klijuojamos ligų etiketės. Kritikai teigia, kad sutriki- genetinę ir fiziologinę įtakas.
mai yra socialiai apibrėžiami, o „etiketės" gali virsti
išsipildančiomis pranašystėmis.
Somatoforminiai sutrikimai
Psichikos sutrikimų klasifikacija. Daugelis psicho- Somatoforminiams sutrikimams būdingas somatinis
logų ir psichiatrų įsitikinę, kad psichikos sutrikimų (kūno) simptomas - fiziologiškai nepaaiškinamas, bet
pavadinimų ir aprašymų sistema padeda gydant ir iš tikrųjų jaučiamas negalavimas. Freudą ypač domi-
no konversiniai sutrikimai, kai, jo manymu, nerimas rinančiomis emocijomis bei veiksmais.

paverčiamas į simptomą, neturintį fiziologinio pagrin-
do. Šiandien labiau paplitusi yra hipochondrija (nor- Schizofrenijos tipai. Schizofrenija - tai keletas sutri-
malius savo pojūčius asmuo laiko baisios ligos simp- kimų, kurie arba pamažu išsirutulioja iš ilgos socialinio
tomais). neprisitaikymo istorijos (ateities prognozė neaiški) ar-
ba pasireiškia staiga kaip reakcija į stresą (šiuo atveju
Disociaciniai sutrikimai sveikatos atgavimo tikimybė didesnė).
Dėl streso žmogaus sąmoningas supratimas gali būti di- Schizofrenijos aiškinimas. Tyrinėtojai tam tikras schi-
socijuotas (atskirtas) nuo ankstesnių prisiminimų, min- zofrenijos formas, kaip ir depresiją, sieja su smegenų
čių arba jausmų. Disociacinė amnezija paprastai yra at- nenormalumais, t.y. padidėjusiomis skysčiu užpildyto-
rankinis užmiršimas, kuris yra reakcija į stresą. Fuga mis ertmėmis smegenyse arba padidėjusiu neuromedia-
reiškiasi ne tik savo tapatybės užmiršimu, bet ir bėgi- toriaus dopamino receptorių kiekiu. Dvynių ir įvaikių
mu iš namų. Paslaptingiausias iš visų disociacinių su- tyrimai taip pat patvirtina, kad genetinis polinkis kar-
trikimų yra daugialypė asmenybė: žmogus sakosi turįs tu su aplinkos veiksniais gali lemti schizofrenija.
dvi ar daugiau skirtingų asmenybių, tačiau pirmoji as-
menybė nežino apie kitų buvimą. Asmenybės sutrikimai
Asmenybės sutrikimai yra ilgalaikiai, blogą asmeny-
Nuotaikos sutrikimai bės prisitaikymą išreiškiantys bruožai. Visuomenei
Didžioji depresija. Žmogus, apimtas didžiosios depresi- daugiausia rūpesčių kelia žiauri ir nieko nebijanti an-
jos, be akivaizdžios priežasties savaitėms ar mėnesiams tisociali asmenybė.
pasineria į gilų liūdesį, apatiją, jaučia bevertiškumo jaus-
mus, kol vėliau vėl grįžta į normalią būseną. Psichikos sutrikimų paplitimas
9-ajame dešimtmetyje Nacionalinio psichikos sveikatos
Bipolinis sutrikimas. Mažiau paplitusiam bipoliniam
instituto atlikta apklausa, kurioje dalyvavo beveik 20 000
sutrikimui būdinga tai, kad žmogaus būsena kaitalio-
gydymo įstaigose registruotų ir sveikų žmonių, atskleidė,
jasi nuo depresijai būdingos nevilties ir apatijos iki ma- kad 1 iš 3 suaugusių amerikiečių yra kentęs kokį nors
nijos fazei būdingo hiperaktyvumo, nevaldomo opti- psichikos sutrikimą, o 1 iš 5 - jaučia tai tiriamuoju lai-
mizmo bei impulsyvumo. kotarpiu. Trys labiausiai paplitę sutrikimai yra fobiniai su-
trikimai, nuotaikos sutrikimai (moterims 2 kartus dažniau
Nuotaikos sutrikimų aiškinimas. Atliekant dabartinius negu vyrams) ir piktnaudžiavimas arba priklausomybė
depresijos tyrimus, aktyviai tyrinėjama: 1) genetinis po- nuo alkoholio (vyrams 5 kartus dažniau negu moterims).
linkis ir neuromediatorių pakitimai; 2) pasmerktų žlugti
Įsitikinimų, išmokto bejėgiškumo, neigiamų atribucijų „ E tikečių kiija vim as ":
ir nemalonių patyrimų sąveika.
išankstinės nuostatos galia
Schizofreniniai sutrikimai Diagnostinės etiketės padeda psichikos sveikatos spe-
cialistams tarpusavyje bendrauti ir tirti. Kritikų nuomo-
Schizofrenijos simptomai. Schizofrenija pasireiškia ne, jos daro ir žalą. Etiketės sudaro išankstinę nuosta-
padriku mąstymu (nerišlia kalba ir kliedesiais, kurie tą, dėl kurios šališkai suvokiame žmogaus praeiti ir da-
galbūt kyla dėl sutrikusio atrankinio dėmesio), sutriku- bartinį elgesį bei neteisingai „paženkliname" jį gėdos
siu suvokimu (kartu ir haliucinacijomis) ir neside- žyme.

Psichikos sutrikimas. Būklė, kuriai esant elgesys ver- Panikos priepuolis. Kelių minučių trukmės stiprios
tinamas kaip netipiškas, trikdantis, neprisitaikantis ir baimės epizodas, kai išgyvenamas siaubas, kurį lydi
nepateisinamas. skausmas krūtinėje, dusulys ir kiti bauginantys jutimai.
Medicininis modelis. Samprata, kad ligos turi fizines Somatoforminiai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai
priežastis, kurios gali būti diagnozuojamos, gydomos simptomai įgauna somatinę (kūno) formą, nors nėra
ir, dažnai, pagydomos. Taikant medicininį modelį psi- akivaizdžios fizinės priežasties. Žr.: konversinis sutri-
chikos sutrikimams, teigiama, kad „psichikos ligos' 4 kimas ir hipochondrija.
gali būti diagnozuojamos, remiantis jų simptomais, ir Konversinis sutrikimas. Retas somatoforminis sutri-
gydomos, kartais ir psichiatrijos ligoninėje. kimas, kai žmogus jaučia labai konkrečius fizinius
D S M - I I I - R . Amerikos psichiatrų asociacijos „Diag- simptomus, kurie neturi fiziologinio pagrindo.
nostinis ir statistinis psichikos sutrikimų vadovas (tre- Hipochondrija. Somatoforminis sutrikimas, kai žmo-
čiasis pataisytas leidimas) 4 ', kuriame pateikta plati psi- gus normalius fizinius pojūčius klaidingai laiko ligos
chikos sutrikimų klasifikacija. Ją netrukus pakeis simptomais.
DSM-IV.
Disociaciniai sutrikimai. Sutrikimai, kai sąmoningas
Neuroziniai sutrikimai. Ankstesnis pavadinimas psi-
supratimas tampa disocijuotas (atskirtas) nuo ankstes-
chikos sutrikimų, kurie paprastai vargina, bet nesutrik-
nių prisiminimų, minčių ir jausmų. Žr.: amnezija, fu-
do gebėjimo racionaliai mąstyti ir socialiai veikti.
ga ir daugialypė asmenybė.
Freudas neurozinius sutrikimus laikė būdu susidoroti
su nerimu. Amnezija. Atminties praradimas. Psichogeninė amne-
zija - disociacinis sutrikimas, dažniausiai stipraus stre-
Psichoziniai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai
so metu kilęs atrankinis atminties netekimas.
žmogus praranda ryšį su realybe, išryškėja neraciona-
lios idėjos ir iškreiptas suvokimas. Fuga. Disociacinis sutrikimas, kai amneziją lydi bė-
gimas iš namų ir savo tapatybės praradimas.
N e r i m o sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems bū-
dingas sekinantis, nuolatinis nerimas ar netinkamas el- Daugialypė asmenybė. Retas disociacinis sutrikimas,
gesys, mažinantis nerimą. Žr.: generalizuotas nerimas, kai žmoguje reiškiasi dvi ar daugiau skirtingų ir besi-
obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai, panikos priepuo- kaitaliojančių asmenybių.
lis ir fobiniai sutrikimai.
Nuotaikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems
Generalizuotas nerimas. Nerimo sutrikimas, kai žmo- būdingos kraštutinės emocijos. Žr.: bipolinis sutrikimas,
gus nuolat yra įsitempęs, kamuojamas blogos nuojau- didžioji depresija ir manija.
tos, jam būdinga sužadintos autonominės nervų siste-
Didžioji depresija. Nuotaikos sutrikimas, kai žmogų
mos būklė.
be aiškios priežasties dvi ar daugiau savaičių kankina
Fobiniai sutrikimai. Nerimo sutrikimai, kuriems bū- prislėgta nuotaika, nevertingumo jausmas, sumažėja
dinga nuolatinė, neracionali konkretaus objekto ar si- domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla.
tuacijos baimė.
Bipolinis sutrikimas. Nuotaikos sutrikimas, kai žmo-
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Nerimo sutriki- gaus būsena kaitaliojasi tarp depresijai būdingos ne-
mas, kuriam būdinga nevalingai pasikartojančios min-
vilties bei apatijos ir pernelyg sujaudintos manijos
tys (obsesijos) ir (arba) veiksmai (kompulsijos).
būsenos.
Manija. Labai aktyvi, nevaldomo optimizmo būsena.

Schizofreniją. Grupė sunkių psichozinių sutrikimų, ku-
riems būdinga padrikas mąstymas, kliedesiai, sutrikęs
suvokimas, nesiderinančios emocijos ir veiksmai.
Kliedesiai. Klaidingi įsitikinimai, dažnai susiję su per-
sekiojimu arba didybe, kurie gali lydėti psichozinius
sutrikimus.
Asmenybės sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems
būdingi nelankstūs ir tvarūs elgesio modeliai, kurie
kenkia socialinei veiksenai.
Antisociali asmenybė. Asmenybės sutrikimas, kuomet
nesąžiningas žmogus (paprastai vyras) kenkia net drau-
gams ir šeimos nariams. Jis gali būti agresyvus ir ne-
gailestingas arba gudrus apgavikas.
Terapija 16 SKYRIUS
Požiūrio į psichikos sutrikimus istorija rodo, kad šie sutrikimai

sudėtingi ir sunkiai įveikiami. Šiandien mes gana gerai žinome,
kokia yra Jupiterio atmosferos cheminė sudėtis. Deja, apie tai,
kas yra arčiau mūsų - apie psichikos sutrikimus, aprašytus 15
skyriuje, bei jų įveikimą - mes tik dabar pradedame daugiau su-
prasti. Nuo tada, kai prieš 2200 metų Eratostenas (Eratosthenes)
tiksliai apskaičiavo Žemės spindulį, žmonės daug sužinojo apie
kosmosą ir Saulės sistemą, gyvybės atsiradimą Žemėje, atrado
genetinį kodą, išgydė daugybę ligų ir kai kurioms jų užkirto ke-
lią. Per visą tą laiką psichikos sutrikimus mėginta šalinti nesu-
skaičiuojama daugybe šiurkščių ir švelnių būdų: padarant skyles
galvoje, guldant į šiltą vonią ir masažuojant, atskiriant nuo žmo-
nių, nuleidžiant kraują ar „išvarant velnią", apgyvendinant sau-
lėtoje ir ramioje aplinkoje, gydant vaistais, elektros šoku ir po-
kalbiais - apie vaikystės išgyvenimus, dabartinius jausmus, ne-
tinkamas mintis ir poelgius.
Šiandien poveikio priemonių pasirinkimas priklauso nuo spe-
cialistų požiūrio. Tie, kurie mano, kad šie sutrikimai yra žmogaus
patirties rezultatas, linkę taikyti psichologinę terapiją. Tie, kurie
mano, kad juos lemia žmogaus biologija, pritaria ir gydymui vais-
tais. Tie, kurie mano, kad psichikos sutrikimai yra atsakas į so-
cialines sąlygas, papildomai siekia keisti „nesveiką" aplinką. Vi-
sas terapijos rūšis galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes:
psichologinę terapiją, kurios esmė - planinga kvalifikuoto pro-
fesionalo ir problemų turinčio kliento sąveika (dažniausiai
žodinė), ir biomedicininę terapiją, kuri tiesiogiai veikia kliento
nervų sistemą.
19. 1909
PSICHOLOGINĖ TERAPIJA
Psichologinė terapija, arba psichoterapija, - tai „planingas, į
emocijas orientuotas, pasitikėjimu grįstas bendravimas tarp kvali-
fikuoto, visuomenės pripažinto gydančiojo ir kenčiančiojo" (Frank,
1982). Aptarsime veiksmingiausius iš 250 ar net daugiau psichote-
rapijos metodų (Parloff, 1987). Visi jie kildinami iš svarbiausių as-
menybės psichologijos teorijų: psichoanalitinės, humanistinės, bi-
hevioristinės ir kognityvinės.
Visi šie metodai yra skirtingi, nors juos ir sieja bendri bruo-
žai. Psichoterapeutai, kurie mano, kad psichikos sutrikimai yra
biologinių, psichologinių bei socialinių įtakų sąveikos padarinys,
labiausiai vertina kelių poveikio metodų derinį. Iš tiesų, pusė visų
psichoterapeutų teigia, kad jie remiasi eklektiniu požiūriu - tai-
ko skirtingų metodų derinį (Beitman ir kt., 1989; Smith, 1982).
Atsižvelgdamas į klientą ir jo problemą, eklektinio požiūrio šali-
ninkas taiko įvairius poveikio būdus.
Psichoanalizė
Dauguma šiuolaikinių psichoterapeutų nebeužsiima tokia prak-
tika, kokia užsiiminėjo Sigmundas Freudas, tačiau pastarojo su-
kurti psichoanalizės būdai taikomi ir šiandien. Psichoanalizė -
šiuolaikinėje kalboje dažnai vartojamas terminas; jos prielaidos
turi įtakos kitiems psichoterapijos metodams.
TIKSLAI. Kaip jau minėjome 14 ir 15 skyriuose, aptardami Freudo

teoriją, psichoanalizė remiasi prielaida, kad daugelis psichologinių
problemų kyla dėl to, kad vaikystėje buvo slopinami tam tikri
impulsai ir konfliktai. Psichoanalitikai siekia, kad pacientas įsisą-
monintų išstumtus jausmus ir galėtų juos nagrinėti. Pamažu mėgin-
damas sąmoningai suvokti savo sutrikimų priežastis, vykdydamas
seną priesaką - „pažink pats save", žmogus analizės metu „perdirba"
užmirštus jausmus. Psichoanalizės teorija daro prielaidą, kad pa-
cientas galės gyventi sveikiau ir ramiau, jei atpalaiduos tą energi-
ją, kuri anksčiau buvo skirta konfliktams tarp Id, Ego ir Superego.
METODAI. Psichoanalizė - tai istorijos atkūrimas. Ji „kapsto" pra-

eitį, vildamasi atskleisti dabartį. Tačiau kaip?
Atmetęs hipnozę kaip nepatikimą, Freudas ėmė taikyti laisvųjų
asociacijų būdą. Tarkim, jūs esate pacientas ir jums taikomas šis
būdas. Psichoanalitikas paprašo jūsų atsipalaiduoti, galbūt atsigulti
ant kušetės. Jis arba ji atsisėda taip, kad jūs jo arba jos nematy-
tumėte ir galėtumėte sutelkti dėmesį į savo mintis bei jausmus.
16 SKYRIUS. Terapija 549
Pradėdamas nuo vaikystės prisiminimų, sapno ar neseniai patirto

išgyvenimo, jūs garsiai išreiškiate tai, kas ateina į galvą. Atrodo,
kad tai lengva, bet netrukus pastebite, kad ne viską pasakote, kad
dažnai redaguojate savo mintis, praleisdami tai, kas jums atrodo
banalu, nesvarbu ar gėdinga. Net ir saugiai jausdamiesi šalia psi-
choanalitiko, jūs trumpam nutylate, prieš išreikšdamas keblią min-
tį. Jūs galite pajuokauti arba pereiti prie kitos temos, kuri jums
atrodo ne tokia bauginanti. Kartais jūsų protas gali aptemti arba
jūs nesugebate prisiminti svarbių detalių.
Psichoanalitikui tokios kliūtys laisvųjų asociacijų tėkmėje reiš-
kia priešinimąsi. Jos rodo slypintį nerimą ir tai, kad jūs sulaiko-
te įslaptintą medžiagą. Psichoanalitikas nori tirti šią slaptą sritį,
nurodydamas jūsų priešinimąsi ir padėdamas jums suprasti jo
užslėptą prasmę. Analitiko interpretacijos - prielaidos apie
užslėptus norus, jausmus bei konfliktus padeda mąstančiam bei
nepraradusiam sveikos nuovokos žmogui pasiekti įžvalgą. Laiku
analitiko pasiūlyta interpretacija, pavyzdžiui, kodėl jūs nenorite
kalbėti apie savo motiną - gali išryškinti tai, ko jūs vengiate. Taip
jums gali paaiškėti, ką reiškia jūsų priešinimasis, ir kaip tai de-
rinasi su kitomis jūsų psichologinės problemos dalimis.
Freudas tikėjo, kad dar vienas raktas į mūsų užslopintus im-
pulsus - tai sapnų slaptasis turinys (223 p.). Taigi, išklausęs jūsų
pasakojimą apie sapną, psichoanalitikas pasako, kokia, jo many-
mu, yra paslėpta sapno reikšmė, taip pridėdamas dar vieną dalį
prie ryškėjančio jūsų portreto.
Per keletą psichoanalizės seansų jūs tikriausiai savo analitikui
atskleisite apie save daugiau negu kada nors esate apie save kam
nors pasakojęs. Kadangi psichoanalizės teorija pabrėžia vaikystės
patirties formuojančią galią, tai didelė dalis to, ką jūs atskleidžiate
apie save, susijusi būtent su ankstyviausiais prisiminimais. Be to,
jūs turbūt pajusite stiprų teigiamą arba neigiamą jausmą savo ana-
litikui. Tie jausmai gali išreikšti jūsų anksčiau išgyventus jausmus
- priklausomybę, meilę ar pyktį - šeimos nariams arba kitiems jums
svarbiems žmonėms. Jei taip įvyksta, pasak Freudo, jūs faktiškai
„perkeliate" savo stipriausius jausmus nuo tų žmonių į analitiką. Psi-
choanalitikų bei kitų psichoterapeutų įsitikinimu, perkėlimas atsklei-
džia tuos ilgai slopintus jausmus ir leidžia, nors ir pavėluotai, pa-
dedant psichoanalitikui, juos išanalizuoti. Analizuodamas savo jaus-
mus analitikui, jūs galite geriau suprasti savo dabartinius santykius
su kitais žmonėmis.
Kritikai teigia, kad psichoanalitikų interpretacijas sunku at-
mesti. Jei, išklausęs psichoanalitiko interpretaciją, jūs tariate:
„Taip! Dabar suprantu!", vadinasi, jūs patvirtinate, kad interpre-
tacija teisinga. Jei jūs primygtinai neigiate: „Ne! Tai visai nepa-
našu į tiesą", neigimas gali būti suprastas kaip dar didesnio jūsų
priešinimosi išraiška, kuri taip pat patvirtintų, kad interpretacija
teisinga. Psichoanalitikai pripažįsta, kad sunku įrodyti arba pa-
neigti jų interpretacijas, bet jie tvirtina, kad jos dažnai labai pa-
deda jų pacientams.
Viename iš filmo „Užmigęs"
Tradicinė psichoanalizė trunka ilgai ir daug kainuoja. Tam
epizodų Woody Allenas pabunda
reikėtų kelerius metus po kelis kartus per savaitę lankytis pas la- iš būsenos, kurios metu jis buvo
bai kvalifikuotą ir gerai apmokamą psichoanalitiką. (Kadangi vie- nei gyvas, nei miręs, ir taria:
nos valandos seansas kainuoja 100$, tai, lankydamiesi 3 kartus „Jau 200 metų nesilankiau pas
per savaitę dvejus metus, sumokėtumėte apie 30 000$.) Tik tur- psichoanalitiką. O jis griežtai
tingi žmonės gali taip gydytis. seka Freudu. Jei visą tą laiką
Tradicinės psichoanalizės specialistų yra palyginti nedaug, bet būčiau pas jį lankęsis, galbūt
psichoanalizės prielaidos daro įtaką daugeliui psichoterapeutų. Ši būčiau išsigydęs ".
įtaka akivaizdi, jei psichoterapeutas, norėdamas suprasti pacien-

to nusiskundimus, analizuoja jo vaikystės išgyvenimus, jei mėgi-
na atskleisti užslopintą emocinę informaciją, jei stengiasi padėti
pacientui įžvelgti neįsisąmonintas problemų šaknis ir analizuoti
vėl atgaivintus jausmus. Nors ir remdamiesi psichoanalize, šie
psichoterapeutai gali bendrauti su pacientu sėdėdami vienas prieš
kitą (o ne taip, kad pacientas jo nematytų), susitikti su juo vieną
kartą (o ne keletą) per savaitę, ir tik keletą savaičių ar mėnesių
(o ne kelerius metus).
Be abejo, trumpa psichoterapijos pokalbio ištrauka negali at-
spindėti ilgo praeities tyrinėjimo, bet mes norime parodyti, kaip
siūlomomis interpretacijomis psichoanalitikas siekia padėti pacien-
tui suprasti jo problemas. Pateiktame pokalbyje psichoterapeutas
Davidas Malanas interpretuoja tai, ką jis išgirdo iš depresijos ap-
imtos moters, stengdamasis padėti jai suprasti savo problemas.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip Malanas aiškina moters anksčiau
pasakytus žodžius ir daro prielaidą, kad jos santykis su juo at-
skleidžia tipišką jos elgesio modelį (1978, 133-134 p.):
Malanas: Manau, kad jūs - žmogus, kuriam būtina aktyviai gy-
venti. Kitaip pajuntate, kad kažkas negerai. Ar tai tiesa?
Pacientė: Taip.
Malanas: Be to, aš manau, kad po visu tuo slypi daugybė labai stip-
rių slegiančių jausmų. Juos kažkaip jaučiate, bet nepakankamai
aiškiai. Tiesa? Atrodo, kad tokia būsena jus jau seniai apėmusi.
Pacientė: Jau kelerius metus, kai tik atsisėdu ir imu apie tai gal-
voti, mane apima depresija, todėl stengiuosi apie tai negalvoti.
Malanas: Na, matote, jūs pati nustatėte tam tikrą savo elgesio
modelį, tiesa? Jūs panašiai elgiatės ir bendraudama su manimi,
nes, nepaisant to, kad jus slegia rūpesčiai ir atrodo, kad žemė
slysta jums iš po kojų, jūs man tai pasakojate taip, lyg nebūtų
nieko blogo.
Humanistinė psichoterapija
Kaip jau rašyta 14 skyriuje, humanistinėmis vadinamos teorijos
pabrėžia pačiame žmoguje glūdinčias saviraiškos galias. Todėl ne-
nuostabu, jog psichoterapeutai, taikydami humanistinę terapiją,
skatina žmogaus saviraišką, padėdami jam geriau save suprasti ir
pripažinti. Humanistinės krypties psichoterapeutai skiriasi nuo psi-
choanalitikų tuo, jog pabrėžia:
dabartį, o ne praeitį;
tuo metu kylančių jausmų įsisąmoninimą, o ne ieškojimą tų
jausmų priežasčių vaikystės išgyvenimuose;
sąmoningus, o ne nesąmoningus dalykus;
tiesioginę atsakomybę už savo j a u s m u s ir veiksmus, o ne
paslėptų priežasčių atskleidimą;
asmenybės ugdymą ir jos saviraišką, o ne ligos gydymą.
Į ASMENĮ NUKREIPTA TERAPIJA. Šį plačiausiai taikomą huma-

nistinės psichoterapijos metodą pasiūlė Carlas Rogersas (1961,
1980). Jį taikantys psichoterapeutai sutelkia dėmesį į tai, kaip pats
klientas sąmoningai save suvokia, o ne į savo, kaip psichotera-
peutų, interpretacijas. Psichoterapeutas klauso, nekritikuodamas ir
neinterpretuodamas, taip pat nenurodo klientui, kaip jis turėtų su-
prasti. Todėl į asmenį nukreipta terapija dar vadinama nedirekty-
viąja (nenurodančiąja) terapija.
Manydamas, jog dauguma žmonių turi pakankamai vidinių ga-
lių tobulėti, Rogersas skatino psichoterapeutus būti nuoširdiems, pa-
lankiems ir empatiškiems. Nusimetęs kaukę ir nuoširdžiai išreikšda-
mas savo tikrus jausmus, sukūręs besąlygiško palankumo klientui
atmosferą, empatiškai jausdamas ir atspindėdamas kliento jausmus,
psichoterapeutas padeda klientui geriau save suprasti ir pripažinti.
Rogersas (1980, p. 10) rašo:
Klausymasis lemia rezultatus. Kai aš atidžiai klausausi žmo-
gaus ir girdžiu tai, kas jam yra svarbu tuo metu, girdėdamas ne
tik jo žodžius, bet jį patį, ir kai aš leidžiu jam suprasti, jog išgir-
dau jam svarbias asmenines prasmes, įvyksta daug dalykų. Visų
pirma aš pamatau dėkingą žvilgsnį. Žmogus jaučiasi atsipalaida-
vęs. Jis nori dar daugiau papasakoti man apie savo pasaulį. Nau-
jas laisvės pojūtis stumteli jį į priekį. Jis tampa atviresnis kaitai.
Aš gana dažnai pastebėdavau, kad, kuo labiau įsigilinu į as-
mens prasmes, tuo daugiau visko įvyksta. Beveik visada žmogaus,
kuris supranta, jog jo atidžiai klausomasi, akys sudrėksta. Aš ma-
nau, jog tam tikra prasme jis ima verkti iš džiaugsmo. Būna taip,
lyg jis sakytų: „Dėkui Dievui, kažkas mane išgirdo. Kažkas su-
pranta, kas esu aš".
Pagal Rogerso metodiką „girdėti", vadinasi, aktyviai klausytis

- atkartoti, persakyti, mėginti išsiaiškinti, ką žmogus nori išreikšti
žodžiais ir kitais būdais, ir pripažinti reiškiamus jausmus. Aktyvus
klausymasis yra dabar plačiai pripažinta terapinio konsultavimo da-
lis. Konsultuodamas mokyklose, universitetuose ir klinikose, kon- ,,Mes turime dvi ausis ir vieną
sultantas įdėmiai klausosi ir įsiterpia tik tam, kad persakytų kliento burną tam, kad galėtume daugiau
žodžius, pritartų jo jausmams ar pasiaiškintų. Iš tikrųjų, aktyvųjį klausytis ir mažiau kalbėti".
Zeno, 3 3 5 - 2 6 3 m. pr. Kr
klausymąsi gana lengva apibūdinti, tačiau ne taip lengva pritaikyti D i o g e n e s Lacrtius
praktiškai. Kompiuterių specialistas Josephas Weizenbaumas sukūrė
įstabią programą ELIZA, kuri imituoja Rogerso tipo konsultantą.
Aš (DGM) atsisėdau prieš kompiuterį ir su ELIZA taip „pasi-
kalbėjau":
E L I Z A : Sveikas! Prašau pasakyti savo problemą.
D G M : Labas! Aš manau, kad esu truputį susinervinęs.
E L I Z A : Ar seniai esi truputį susinervinęs?
D G M : Aš manau, jog rašydamas visada truputį nerimauju.
ELIZA: Ar negalėtum pateikti konkretaus pavyzdžio?
D G M : Taigi aš abejoju, ar pateikta medžiaga studentams bus tiek
pat įdomi kaip ir man.
ELIZA: Kodėl tu manai, jog nenormalu abejoti, ar pateikta me-
džiaga studentams bus tiek pat įdomi kaip ir tau?
D G M : Turbūt tai yra normalu, matyt, kiekvienas autorius pa-
našiai jaučiasi...
ELIZA: Ką jauti dabar?
D G M : Malonu, jog tu linkęs mane išklausyti.
E L I Z A : Kodėl pasitiki tuo, kas nori tave išklausyti?
D G M : Kartais tai tiesiog padeda aptarti kai kuriuos dalykus.
ELIZA: Ką tau tai duoda?
D G M : Matyt tai, jog aš galiu atviriau dalytis savo jausmais.
ELIZA: Atviriau savo jausmais.
DGM: Taip.
E L I Z A : Aš suprantu, prašau kalbėk toliau.
D G M : Tu mane supranti?
ELIZA: O taip, kartais aš suprantu.
Nors ELIZA yra be galo kantri ir nedaro jokių išvadų, ji ne-

supranta. Ji yra tik Weizenbaumo sukurta programa, nevertinan-
čio psichoterapeuto parodija. Tikrajai sąveikai reikia to, ko kom-
piuteris neturi - jautrumo prasmei ir nežodiniams signalams,
gebėjimo mąstant išaiškinti kitokias pasakytų žodžių prasmes. Pa-
lyginkite ELIZOS pokalbį su manimi ir Carlo Rogerso pokalbį su
28 metų klientu (Meador ir Rogers, 1984, p. 167):
Klientas: Aš esu niekam tikęs, visada toks buvau ir būsiu.
Rogersas: Ir tai jūs dabar jaučiate, hm? Jaučiate, jog nieko ver-
tas nei sau, nei kitiems. Niekada niekam nebūsite ko nors ver-
tas. Jūs tiesiog visiškai nieko vertas, ar taip? Tai iš tiesų labai
šlykštūs jausmai. Jausti, jog esi visiškai nieko vertas, hm?
Klientas: Mmm. (Nedrąsiai, tyliai murma.) Tai man kitą dieną pa-
sakė tas vaikinas, su kuriuo buvau nuvykęs į miestą.
Rogersas: Ar tas vaikinas, su kuriuo buvote nuvykęs į miestą, iš
tiesų pasakė, jog esate nieko vertas? Ar tai jūs sakote? Ar aš tei-
singai supratau?
Klientas: Mmm.
Rogersas: Jei aš gerai supratau, tai jūs norėjote pasakyti, jog
yra žmogus, kuris jums šį tą reiškia ir jums jo nuomonė svarbi?
Kodėl jis pasakė, jog galvoja, kad jūs esate nieko vertas. Ir tai
iš tikrųjų smarkokai sujudino žemę po jūsų kojomis. (Klientas ty-
liai verkia). Tai net ašaras spaudžia. (Tyla trunka 20 sekundžių.)
Klientas: (Gana atžariai.) Tačiau man tai visai nesvarbu.
Rogersas: Jūs sau sakote, jog jums tai visai nesvarbu, tačiau
aš manau, jog kažkuriai jūsų daliai tai rūpi, nes ta jūsų dalis
net verkia dėl to.
Kaip matyti iš šios trumpos ištraukos, konsultantas, nukreipian-

tis visą dėmesį į asmenį, sukuria tarsi psichologinį veidrodį, ku-
ris padeda klientui aiškiau save pamatyti. Tačiau ar gali psicho-
terapeutas būti tobulas veidrodis, neatrinkdamas ir neinterpretuo-
damas to, kas jame atsispindi? Rogersas pripažino, jog negalima
būti visiškai nedirektyviu. Tačiau, jo nuomone, svarbiausia, kad
psichoterapeutas būtų palankus ir suprastų klientą. Kai aplinka ma-
loni, nesmerkianti, užtikrinanti „besąlygišką pagarbą", žmogus gali
pripažinti net ir blogiausius savo būdo bruožus, jaustis vertina-
mas ir nenukentėjęs.
GEŠTALTO TERAPIJA. Kitą įtakingą humanistinės psichoterapi-

jos metodą sukūrė Fritzas Perlsas (1969). Šis metodas remiasi
kai kuriais psichoanalitinio ir humanistinio požiūrių principais:
nesąmoningų jausmų bei konfliktų įsisąmoninimu, savęs pripaži-
nimu bei atsakomybės už dabar esantį save prisiėmimu. Perlso
geštalto terapijos tikslas - pagelbėti žmonėms tapti visetu įvei-
kiant gynybą, padedant pajusti bei išreikšti kiekvienu momentu
išgyvenamus jausmus. „Terapija, kuri turi būti taikoma, gali būti
taikoma tik dabar", - sakė Perlsas (1970). „Nėra nieko, išskyrus
tai, kas yra dabar".
Slapta klausydamiesi geštalto terapijos seanso, galime išgirsti
psichoterapeutą taikant vieną iš būdų, kuriuo žmonės skatinami
išreikšti savo tikruosius jausmus ir „savo atsakomybę už juos".
Vienas tokių būdų yra mokyti žmones kalbėti pirmuoju asmeniu
(Passons, 1975, p. 79):
Klientė: Slidinėdamas jūs jaučiatės sveikas ir vikrus. Jūs jau-

čiate jaudulį.
Psichoterapeutas: Sue, pamėgink tą patį pasakyti vietoj žodžio
„jūs" sakydama „aš".
Klientė: Kodėl?
Psichoterapeutas: Kadangi aš manau, jog tu sakai kažką apie
save, tik ne taip išreiškei.
Klientė: Slidinėdama aš jaučiuosi sveika ir susijaudinusi.
Psichoterapeutas: Ar tu girdi skirtumą?
Klientė: Taip. Dabar aš pasakiau, ką iš tiesų galvojau.
Skatindami žmones imtis atsakomybės už savo jausmus, geštal-

to terapijos specialistai gali mokyti keisti vartojamus veiksmažo-
džius, pavyzdžiui, vietoj „Man reikia" sakyti „Aš noriu", vietoj „Aš
privalau" - „Aš renkuosi", o vietoj „Aš negaliu" - „Aš nenoriu"
(Passons, 1975, p. 82):
Klientė: Kiekvieną dieną čia sėdėdama aš jaučiuosi kaip atpir-
kimo ožys. Šitoje klasėje aš negaliu prakalbėti.
Psichoterapeutas: Tu sakai, jog negali.
Klientė: Taip, iš tiesų. Aš mėginau ir žinau, jog turėčiau, aš tu-
riu omenyje, jog išmanau tai, apie ką norėčiau kalbėti, tai neke-
lia problemų. Aš tiesiog negaliu pasakyti nė žodžio.
Psichoterapeutas: Mėgink vietoj „Aš negaliu kalbėti" sakyti „Aš
nekalbėsiu ".
Klientė: Aš nekalbėsiu toje klasėje.
Psichoterapeutas: Stenkis pajusti, kaip tu atsisakai kalbėti.
Klientė: Aš manau, jog aš truputį susilaikau.
Psichoterapeutas: Kodėl tu atsisakai kalbėti?
Klientė: Atrodo, jog kiekvienas ten esančių kalba tik tam, kad
kalbėtų. Man tai nepatinka.
Taikantieji geštalto terapiją pabrėžia veiksmų įtaką mintims ir

jausmams (žr. 18 skyrių „Socialinė psichologija"). Psichoterapeutas
gali paprašyti žmones suvaidinti skirtingus savo santykių su ki-
tais žmonėmis aspektus ar užslopintus jausmus. Geštalto terapija
skatina žmones būti ištikimiems sau, daugiau įsisąmoninti ir reikšti
savo jausmus.
GRUPINĖ PSICHOTERAPIJA. Daugumą psichoterapijos rūšių, ku-

rias mes aptariame, galima taikyti nedidelėms grupėms, kurioms
vadovauja psichoterapeutas. Taip dirbdamas, jis mažiau įsigilina į
kiekvieno kliento problemą, tačiau sutaupo laiko, o klientas - pi-
nigų. Tačiau svarbiau yra tai, jog, būdami grupėje, žmonės supran-
ta, jog ir kiti turi panašių problemų, ir išmėgina kitus elgesio būdus.
Jūs turbūt esate patyrę, kad tai padeda gauti nuoširdų grįžtamąjį
ryšį, pavyzdžiui, jus patikina, kad jau atrodote susitvardęs, nors

dar jaučiatės neramus ir susidrovėjęs. Be to, jus gali paguosti ir
tai, jog nesate vienišas - sužinote, kad ir kiti, nepaisant jų rodo-
mos savitvardos, turi tokių pat problemų, kenčia nuo vienatvės, ne-
prisitaikymo, pykčio. Šitai patyrė labai įvairūs žmonės, - nuo ser-
gančių vėžiu iki dietininkų ir alkoholikų (Yalom, 1985).
Viena populiari grupinio patyrimo forma tiems, kurie nėra
sunkiai pažeisti, yra jautrumo lavinimo grupės, kuriose mokyto-
jai, valdininkai ir kiti dalyviai mokomi būti jautresni ir atviresni
vienas kitam. Tokiose grupėse būna nuo 12 iki 20 žmonių, ir jų
vadovai siekia, kad žmonės mažiau varžytųsi ir gintųsi, skatina
„kalbėti tiesiai", empatiškai klausyti. Gerokai anksčiau Carlas Ro-
gersas (1970) ir kiti siūlė organizuoti susitikimų grupes, kuriose
dalyviai atvirai ir nuoširdžiai kalbėtų apie savo patirtį, susijusią
su stipriomis emocijomis. Dabar susitikimų grupės nebėra tokios
populiarios kaip aštuntajame dešimtmetyje, tačiau jos padėjo su-
sikurti daugybei saviugdos bei paramos grupių - narkomanų, išsi-
skyrusių žmonių, lošėjų, našlaičių, ir tų, kurie tiesiog nori ugdyti
savo asmenybę. Kiekvienais metais Jungtinėse Amerikos Valsti-
jose tokiose grupėse dalyvauja apie 7 milijonus žmonių (Jacobs
ir Goodman, 1989).
Savita grupinės sąveikos rūšis - šeimos terapija - remiasi tuo,
kad joks žmogus nėra visiškai nepriklausomas nuo kitų. Mes gy-
vename ir augame, santykiaudami su kitais, ypač su savo šeima.
Nors mes stengiamės atsiskirti nuo savo šeimos, tačiau mums būti-
nas emocinis ryšys su ja. Kai kurios mūsų elgesio problemos kyla
dėl įtampos tarp šių dviejų polinkių.
Todėl psichoterapeutai ir dirba su šeimos grupėmis, kad su-
reguliuotų santykius tarp šeimos narių. Jie stengiasi padėti šeimos
nariams suprasti savo vaidmenį socialinėje šeimos sistemoje. Pa-
vyzdžiui, vaiko maištavimą veikia įtampa tarp šeimos narių, tačiau
taip pat ir jo elgesys turi įtakos įtampai šeimoje. Šeimos psichote-
rapeutai taip pat siekia padėti artimiau bendrauti šeimos nariams,
stengiasi surasti naujų būdų konfliktams išvengti bei jiems spręsti
(Hazelrigg ir kt., 1987; Shadish, 1992).
Elgesio terapija
Visų iki šiol nagrinėtų psichoterapijos metodų prielaida yra ta,
kad geriau pažįstant save bent jau psichozinių sutrikimų neturin-
čių žmonių psichologinės problemos lengvėja. Psichoanalitikų įsi-
tikinimu, problemos paprastėja, kai žmonės ima suprasti savo ne-
išspręstas ir neįsisąmonintas įtampas. Humanistinės krypties psi-
choterapeutai taip pat mano, kad žmonėms padeda „sąlytis su sa-
vo jausmais". Elgesio terapijos šalininkai abejoja, ar svarbiausia

yra save pažinti. Jie mano, kad problemiškas elgesys yra rūpestį
kelianti problema. Pavyzdžiui, jūs suprantate, kodėl per egzami-
nus labai nerimaujate, bet dėl to jūsų nerimas neišnyksta. Elgesio
terapija, nebandydama spręsti galimų nepageidaujamą elgesį
sukėlusių problemų, taiko gerai žinomus mokymosi dėsnius tokiam
elgesiui šalinti. Šalindami fobijas ar seksualinius sutrikimus, šie
psichoterapeutai per daug nesigilina į sutrikimų vidines priežastis,
o mėgina pakeisti žmonių mąstymo būdą ir netinkamą elgesį veiks-
mingesniais mąstymo bei elgesio būdais.
KLASIKINIO SĄLYGOJIMO METODIKOS. Viena elgesio terapijos

būdų grupė remiasi dėsniais, kuriuos sąlygojimo eksperimentais
nustatė Pavlovas (257-261 p.). Pasak jo ir kitų, klasikinio sąly-
gojimo būdu mes išmokstame įvairaus elgesio ir emocinių reak-
cijų. Tad ar mūsų nepageidaujami simptomai nėra sąlygotos re-
akcijos? Jei, pavyzdžiui, klaustrofobinė baimė keltis liftu yra iš-
moktas atsakas į buvimą uždaroje erdvėje, tai gal tos baimės ga-
lima atsikratyti taikant blėsimo dėsnį? Netgi jei ryšiai tarp dir-
giklių palaiko tik nepageidaujamą atsaką, ar negalima to atsako
paveikti priešpriešiniu sąlygojimu? Priešpriešinis sąlygojimas
baimę keliantį dirgiklį susieja su nauju atsaku, kuris yra nesude-
rinamas su baimės jausmu. Pavyzdžiui, jei kartotinai siesime užda-
rą lifto erdvę su atsipalaidavimo atsaku, tai baimės reakcija gali
būti pakeista. Yra dvi priešpriešinio sąlygojimo rūšys: sisteminis
jautrumo mažinimas ir aversinis sąlygojimas.
Sisteminis jautrumo mažinimas. Mary Cover Jones, bihevioristo

Johno B.Watsono bendradarbė, 1924 metais aprašė tokį pavyzdį.
Trejų metų Piteris labai bijo triušių ir kitų kailinių objektų. (Prie-
šingai negu 8 skyriuje aprašyta mažojo Alberto laboratoriškai są-
lygota baltųjų žiurkių baimė, Piterio baimė kilojam gyvenant na-
muose ir yra gerokai stipresnė.) Jones tikslas - pakeisti Piterio
triušių baimę sąlyginiu atsaku, kuris yra nesuderinamas su bai-
me. Ji numato susieti baimę keliantį triušį su maloniu, atpalai-
duojančiu atsaku, susijusiu su valgymu.
Kai alkanas vaikas pradeda valgyti priešpiečius, Jones įneša
narvelį su triušiu ir pastato jį kitame didžiulio kambario gale. Pi-
teris vargu ar pastebi tai, nes tuo metu noriai kremta sausainius
su pienu. Vėliau kasdien narvą ji stato vis arčiau ir arčiau. Po
dviejų mėnesių Piteris jau nebebijo triušio: valgydamas laiko jį
ant kelių ir glosto. Jis mažiau bijo ir kitų kailinių daiktų, nes baimė
„nugalėta" arba pakeista atsipalaidavimo būsena, kuri nesiderina
su baime (Fisher, 1984; Jones, 1924).
Deja, tiems, kuriems būtų galėjusi pagelbėti ši priešpriešinio są-

lygojimo metodika, Jones aprašyta istorija apie Piterį ir jo triušių
baimę ne iš karto tapo psichologijos mokslo dalimi. Daugiau kaip
po 30 metų psichiatras Josephas Wölpe (1958, 1982) šią metodiką
patobulino ir ji tapo vienu plačiausiai taikomų elgesio terapijos bū-
dų. Tai sisteminis jautrumo mažinimas. Kaip ir Jones, Wölpe tei-
gė, kad neįmanoma vienu metu jausti nerimą ir būti atsipalaidavu-
siam. Todėl, jeigu jūs gebate daug kartų atsipalaiduoti, susidūręs
su nerimą keliančiu dirgikliu, tai ilgainiui jūsų nerimas gali išnyk-
ti. Tik labai svarbu, kad to būtų siekiama laipsniškai.
Panagrinėkime, kaip tai vyksta su viena iš fobijų, būdingų dau-
geliui žmonių. Įsivaizduokite, kad jūs bijote viešai kalbėti. Elge-
sio terapijos specialistas iš pradžių jūsų gali paprašyti padėti su-
daryti nerimą keliančių kalbėjimo situacijų hierarchiją. Jūsų neri-
mo hierarchija gali išsidėstyti nuo silpno nerimo kalbant nedidelėje
draugų grupėje, iki panikos, kai reikia kalbėti didžiulei auditori-
jai. Tada psichoterapeutas mokytų jus atsipalaiduoti. Jūs išmoks-
tate atpalaiduoti iš pradžių vienus raumenis, paskui kitus, kol
galiausiai pasiekiate mieguistą visiško atsipalaidavimo ir ramybės
būseną. Tada psichoterapeutas paprašo jūsų užsimerkti ir įsivaiz-
duoti situaciją, keliančią silpną nerimą, pavyzdžiui, jūs su draugais
geriate kavą ir svarstote, kalbėti ar nekalbėti. Jei įsivaizduojama
situacija privertė jus sunerimti, pakeliate pirštą, o psichoterapeutas
liepia jums nebegalvoti apie tai ir vėl visiškai atsipalaiduoti.
Ši įsivaizduojama situacija kartotinai siejama su atsipalaidavi-
mu tol, kol jūs, ją įsivaizduodami, nebejaučiate jokio nerimo.
Laipsniškai pereinama prie kitų jūsų nerimo hierarchijos pakopų.
Psichoterapeutas, pasitelkdamas laipsniško atsipalaidavimo meto-
diką, atsipalaidavimą naudoja jūsų jautrumui, įsivaizduojant situa-
ciją mažinti. Po kelių tokių seansų jūs įsivaizduojamą elgesį išmė-
ginate tikromis situacijomis - pradėdami nuo gana paprastų užduo-
čių ir laipsniškai eidami prie vis didesnį nerimą keliančių (16-1
pav.). Galėdami įveikti nerimą ne vaizduotėje, o iš tikrųjų, prade-
date daugiau pasitikėti savimi (Foa ir Kozak, 1986; Williams,
1987). Ilgainiui jūs net galite tapti savimi pasitikinčiu oratoriumi.
Kartais psichoterapeutai sisteminį jautrumo mažinimą derina
su kitomis metodikomis. Šalindami fobijas, jie pasitelkia į pagal-
bą žmones, kurie parodo, kaip reikia tinkamai elgtis baimę ke-
liančiomis situacijomis. Pavyzdžiui, jei jūs bijote gyvačių, iš pra-
džių turėtumėte stebėti, kaip kažkas kitas elgiasi su gyvate. Tada
jus įkalbintų pamažu prieiti prie gyvatės, paliesti ją ir net paimti
į rankas (Bandūra ir kt., 1969). Taikydami šį mokymosi stebint
dėsnį, psichoterapeutai padeda žmonėms išmokti nebijoti gyva-
čių, vorų ir šunų.
16-1 pav. Sisteminis jautrumo

mažinimas šalinant fobiją. Beverly,
kuri siaubingai bijo vorų, pamažu
išmoko atsipalaiduoti. Tai liudija
lėtėjantis pulsas būnant jai su
šlykščių objektu - iš pradžių su
voro atvaizdu paveikslėlyje, paskui
su žaisliniu voru, dar vėliau - su
negyvu ir galiausiai - su gyvu voru
(Gilling ir Brightwell, 1982).
Atkreipkite dėmesį, kad, naudojant sisteminio jautrumo maži-

nimo ir modeliavimo metodikas, visiškai nesiekiama padėti su-
prasti baimės priežastį. Jei bijote aukščio, psichoterapeutas negaiš
laiko tam, kad išsiaiškintų, kada jūs pirmąkart tą baimę pajutote
ir kas galėjo ją sukelti. Elgesio terapijos specialistams visai nerūpi,
kad, išnykus aukščio baimei, galėjo likti ją sukėlusi problema, kuri
dabar gali pasireikšti, tarkim, baime keltis liftu. Priešingai, jie gal-
voja, kad įveikę netinkamą elgesį, žmonės pradeda geriau jaustis
ir labiau pasitikėti savimi.
16 SKYRIUS. T e r a p i j a 559
Aversinis sąlygojimas. Taikydamas sisteminį jautrumo mažinimą,

psichoterapeutas siekia pakeisti neigiamą atsaką (baimės jausmą)
į nepavojingą dirgiklį teigiamu atsaku (atsipalaidavimu). Taiky-
damas aversinį sąlygojimą, psichoterapeutas mėgina pakeisti tei-
giamą atsaką į žalingą dirgiklį neigiamu (pasibjaurėjimo) atsaku.
Taigi aversinio sąlygojimo būdas yra priešingas sisteminiam jaut-
rumo mažinimo būdui.
Ši metodika yra paprasta: nepageidaujamas elgesys siejamas
su nemaloniais jausmais. Psichoterapeutai jį naudoja alkoholi-
kams gydyti, įmaišydami į alkoholinį gėrimą vaistų, sukeliančių
stiprų pykinimą. Siedami alkoholio vartojimą su stipriu pykini-
mu, psichoterapeutai siekia pakeisti teigiamą alkoholiko reakci-
ją į alkoholį neigiama (žr. 16-2 pav.; prisiminkite skonio tyri-
mus, aprašytus 8 skyriuje). Panašiai gali būti šalinamas vaikų
tvirkintojų lytinis potraukis vaikams: jie gauna elektros smūgius,
kai apžiūrinėja nuogų vaikų nuotraukas. Nekenksmingais „nema-
lonumais", pavyzdžiui, šalto vandens čiurkšle į veidą, kartais vei-
kiami autistiški save žalojantys vaikai. Kartu pastiprindami tin-
kamesnį elgesį, psichoterapeutai tikisi nuslopinti savęs žalojimą.
Šis būdas yra susijęs su nemaloniais išgyvenimais, todėl naudo-
jamas retai ir tik iš anksto susitarus.
Ar aversinis sąlygojimas yra veiksmingas? Jis veikia trumpai. 16-2 pav. Aversinė terapija
Kaip rašoma 8 skyriuje, sąlygojimui turi įtakos žinojimas. Žmonės alkoholikams. Kartotinai gerdami
alkoholį, į kurį įmaišyta vaistų,
žino, kad, išėję iš psichoterapeuto, jie gali gerti alkoholį, nesi- sukeliančių stiprų pykinimą, kai kurie
baimindami, kad juos ims pykinti, žino, kad už lytinį iškrypimą pacientai pajunta bent laikiną
negaus elektros smūgių. Žmogaus gebėjimas skirti aversinio są- pasibjaurėjimą alkoholiu.
lygojimo situacijas nuo visų kitų situacijų gali sumažinti povei-
kio veiksmingumą.
Tačiau alkoholikų aversinis sąlygojimas vėl populiarėja. Pavyz-
džiui, Arthuras Wiensas ir Carolis Menustikas (1983) ištyrė 685
alkoholikus, kuriems Portlendo (Oregono valstija) ligoninėje buvo
taikoma aversinio sąlygojimo terapija. Prabėgus vieneriems me-
tams, iš tų pacientų, kurie sugrįžo toliau tęsti šią terapijos progra- Gydymas nuo alkoholizmo
mą, 63% sėkmingai nevartojo alkoholio. Praėjus dar trejiems me- labiausiai padeda tiems, kurie
tams, abstinentų buvo likę 33%. turi gerą darbą, pastovius ryšius
Mokymosi teoretikas O.H.Mowreris šiek tiek švelnesnę kla- ir nėra patyrę gydymosi nesėkmių
(Holden, 1987 b).
sikinio sąlygojimo formą pritaikė vaikams, kurie šlapinosi į lo-
vą. Vaikas miega ant drėgmei jautraus įkloto, sujungto su
Ką pasakytų psichoanalitikas
žadintuvu. Medžiagai sudrėkus, žadintuvas suskamba ir paža-
apie šią psichoterapijos
dina vaiką. Kartojantis ryšiui tarp atsipalaidavimo nusišlapinus metodiką, taikomą
ir prabudimo nustojama šlapintis į lovą. Dažniausiai būdas yra besišlapinantiems į lovą? Ką
veiksmingas, o sėkmė gerina vaiko savivaizdį (Sherman ir Le- atsakytų elgesio terapijos
vin, 1979). specialistas?
OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS KEIČIANT ELGESĮ. 8 skyriuje ra-

šoma, kad savanorišką elgesį stipriai veikia jo padariniai. Tuo rem-
damiesi, psichoterapeutai gali pastiprinti pageidaujamą elgesį ir
nepastiprinti nepageidaujamo elgesio. Operantinio sąlygojimo tai-
kymas konkrečioms elgesio problemoms spręsti vadinamas elge-
sio modifikacija. Šis psichoterapijos metodas suteikė vilčių kai
kuriems beviltiškais laikytiems atvejams. Jo dėka protiškai atsili-
kę vaikai išmokomi pasirūpinti savimi, autistai - bendrauti, schi-
zofrenijos kamuojami - protingiau elgtis ligoninės palatoje.
Ypač sudėtingoms problemoms įveikti reikia daug laiko. Vie-
no tyrimo duomenimis, devyniolikai uždarų, nebendraujančių, au-
tistiškų trimečių vaikų jų tėvai taikė formavimo programą dvejus
metus - po 40 vai. per savaitę (Lovaas, 1987). Teigiamo pastip-
rinimo pageidaujamam elgesiui ir nepastiprinimo arba bausmės ag-
resyviam bei save žalojančiam elgesiui derinimas padėjo pasiekti
stulbinančių rezultatų. Devyniems iš devyniolikos vaikų gerai se-
kėsi pirmojoje klasėje, jų intelektas buvo normalus. Tik vienas iš
keturiasdešimties panašų sutrikimą turinčių vaikų, kuriems nebu-
vo taikyta ši programa, pasiekė panašių rezultatų.
Atlygiai, naudojami keičiant elgesį, gali būti įvairūs. Yra žmo-
nių, kurių elgesiui pastiprinti pakanka parodyti dėmesį ar pagirti.
Kitiems gi reikia konkretesnių atlygių, pavyzdžiui, maisto. Kai
kuriose įstaigose tam tikram elgesiui formuoti psichoterapeutai
naudoja žetonų kaupimo būdą. Už tai, kad tinkamai elgiasi, pa-
vyzdžiui, laiku atsikelia iš lovos, nusiprausia, apsirengia, paval-
go, rišliai kalba, sutvarko kambarius arba žaidžia su kitais, žmonės
gauna žetoną arba plastmasinę monetą (Kazdin, 1982). Vėliau jie
gali iškeisti surinktus žetonus į įvairius atlygius, pavyzdžiui, le-
dinukus, teisę žiūrėti televizorių, kelionę į miestą. Naudodamiesi
žetonais, psichoterapeutai formuoja elgesį „žingsnis po žingsnio"
būdu, aprašytu 267 p. Šis būdas sėkmingai taikomas visur (klasėse,
ligoninėse, nepilnamečių nusikaltėlių pataisos namuose), įvairioms
žmonių grupėms (sutrikusios psichikos vaikams, protiškai atsili-
kusiems asmenims bei schizofrenijos kamuojamiems pacientams).
Elgesio modifikavimo kritikams rūpi du Klausimai. Vienas jų
yra praktinis: kas atsitinka, jei žmogus nebegauna pastiprinimo,
kai, tarkim, išeina iš globos namų ar ligoninės? Ar asmuo ne-
tampa taip priklausomas nuo išorinių atlygių, kad, jų negauda-
mas, nustoja tinkamai elgtis? Jeigu taip, tai kaip psichoterapeu-
tas pasiekia, kad jo pacientai ir toliau tinkamai elgtųsi? Visų pir-
ma, jis gali atpratinti juos nuo žetonų, keisdamas šiuos tokiais
atlygiais kaip visuomeninis pripažinimas, kuris yra būdingesnis
gyvenimui už įstaigos ribų. Psichoterapeutas taip pat gali mokyti
pacientus tokių elgesio būdų, kurie teikia vidinį atlygį. Pavyz-
16 S K Y R I U S . T e r a p i j a 561
džiui, kai labai užsisklendęs žmogus tampa šiek tiek daugiau

socialiai išmanus, vidinis pasitenkinimas bendraujant su kitais
žmonėmis gali skatinti ir toliau taip elgtis.
Kitas klausimas yra etinis: ar turi teisę vienas žmogus kontro-
liuoti kito žmogaus elgesį? Tie, kurie naudoja žetonų kaupimo
būdą, atima iš žmonių tai, ko jie nori, ir nusprendžia, kokį elgesį
jie pastiprins. Anot kritikų, visas elgesio modifikacijos procesas
turi totalitarinių bruožų. Šio metodo gynėjai teigia, kad buvo kont-
roliuojama ir anksčiau: atlygiai ir bausmės palaikė ir nepageidau-
jamą elgesį. Tad kodėl nepastiprinti tinkamo elgesio? Be to, el-
gesio modifikacija sustiprina savikontrolę. Šio būdo šalininkai tei-
gia, kad keisti elgesį, taikant teigiamą atlygį, yra humaniškiau,
negu bausti arba laikyti žmones ligoninėse bei prieglaudos įstai-
gose; teisė į veiksmingą psichoterapiją ir geresnį gyvenimą patei-
sina laikinus ribojimus.
Kognityvinė terapija
Mes jau žinome, kaip elgesio terapijos specialistai padeda
žmonėms įveikti konkrečias baimes ir problemišką elgesį. Tačiau
kaip jie padeda, kai diagnozuojama didžioji depresija ar bendrasis
nerimas? Galima būtų pastiprinti sveikesnę elgseną ir mokyti žmo-
nes vengti „labai rizikingų" situacijų. Tačiau, kai nerimas nėra į
ką nors sutelktas, sudaryti nerimą keliančių situacijų hierarchiją
yra sunku. Psichoterapeutams, padedantiems įveikti šias ne taip
aiškiai apibrėžtas psichologines problemas, labai svarbi buvo „kog-
nityvinė revoliucija", kuri per pastaruosius tris dešimtmečius
ryškiai pakeitė psichologijos mokslą.
Kognityvinė terapija kelia prielaidą, kad mąstymas paveikia
jausmus (16-3 pav.). Kaip jau buvo rašyta paskutiniajame sky-
riuje apie depresiją, savęs kaltinimas ir pernelyg apibendrinti blo-
gų įvykių aiškinimai yra ydingo depresijos rato dalis. Apimtas
depresijos žmogus mano, jog siūlymas reiškia kritiką, nepritari-
Pasteblmas priežastinis ryšys

16-3 pav. Kognityvinis požiūris į
psichikos sutrikimus. Ž m o g a u s
emocines reakcijas sukelia ne
tiesiogiai pats reiškinys, bet mintys
reaguojant į tą reiškinį.
Tikrasis priežastinis ryšys
mas jo nuomonei - priešišką nusistatymą, pagyrimas - meilika-

vimą, draugiškumas - užuojautą. Jei tokių mąstymo modelių
išmokstama, tai jie tikriausiai gali būti pakeisti (Brewin, 1989).
Todėl kognityvinės terapijos specialistai mėgina įvairiais būdais
išmokyti žmones naujai ir veiksmingiau mąstyti.
RACIONALIOJI EMOCINĖ TERAPIJA. Alberto Elliso (1962,

1987), kuris pasiūlė racionaliąją emocinę terapiją, nuomone, dau-
gelis problemų kyla dėl neracionalaus mąstymo. Pavyzdžiui, jis
taip aprašo sutrikusią moterį (1984, p. 198):
[Ji] ne tik įsitikinusi, jog ji nepageidauja, kad jos partneris ją at-
stumtų. Ji linkusi taip pat manyti, jog 1) tai siaubinga; 2) ji šito
neištvers; 3) ji neturėtų būti, privalo nebūti atstumta; 4) jau nie-
kada ji nepatiks jokiam pageidaujamam partneriui; 5) ji nieko ver-
ta, nes ją atstūmė vienas mylimasis; ir 6) ji užsitarnavo prakeiki-
mą, būdama niekam tikusi. Tokios bendros užslėptos hipotezės yra
absurdiškos... Jas lengvai gali atskleisti ir sugriauti kiekvienas šio
to vertas mokslininkas ar mokslininkė; psichoterapeutas, taikan-
tis racionaliąją emocinę terapiją, ir yra toks mokslininkas, atsklei-
džiantis absurdiškas mintis ir jas sugriaunantis.
Ar tai ne priešingybė Carlo Rogerso idėjai apie šiltą, rūpestin-

gą, suprantantį palankumą kliento jausmams? Taip, beveik. Hül-
sas ketina „sumalti į miltus4' neprotingas žmonių mintis, tokias
kaip „visi privalo mus mylėti", „mes turime viską labai gerai išma-
nyti ir mums viskas turi sektis", ir kad „baisi nelaimė, jei dalykai
klostosi kitaip, negu mes norime". Jo nuomone, reikia keisti žmo-
nių mąstymą atskleidžiant pasmerktų žlugti minčių absurdiškumą
- tuomet pasikeis ir žmonių pasmerkti žlugti jausmai bei veiks-
mai. Pasiklausykime, kaip aštrialiežuvis Ellisas kalbasi su 25 metų
kliente, kurią kamuoja kaltės, menkavertiškumo jausmas bei dep-
resija (1989, p. 219).
Ellisas: Tai nesąmonė! Visada ta pati nesąmonė. Jums iš karto
palengvėtų, jei pamėgintumėt suvokti, kokia tai nesąmonė, vie-
toj to, kad kalbėtumėt: „ Oi, kokia aš kvailė! Jis manęs neapken-
čia! Aš turbūt nusižudysiu!".
Klientė: Jūs klausėtės! (juokiasi).
Ellisas: Ko klausiausi?
Klientė: (juokiasi) Mano beprotiškų minčių, lyg aš jas būčiau
išsakiusi.
Ellisas: Iš tiesų! Aš žinau, jog jūs taip mąstote, ir galiu paaiškinti
kodėl. Pagal mano teoriją žmonės nebūtų tokie nusiminę, jei ne-
prikištų į savo galvas tokių kvailysčių... Ir net, jei aš būčiau jus
beprotiškai įsimylėjęs, kitas žmogus, su kuriuo jūs kalbėtumėte,
galėtų jūsų nekęsti. Man patinka rudos akys, o jam patinka mėly-
nos ar dar kažkas. Tokiu atveju jums liktų tik numirti! Kadangi
jūs iš tiesų galvojate: „Aš būtinai turiu patikti! Aš privalau pro-
tingai elgtis!" Kodėl?
Klientė: (labai ramiai ir atidžiai) Teisingai.
Ellisas: Jums aišku?
Klientė: Taip.
Ellisas: Taigi, jei išmoksite šią pamoką, vadinasi, šis seansas
jums buvo labai naudingas. Jūs neturėtumėte savęs graužti. Ir
kaip jau aš prieš tai sakiau, jei manyčiau, jog jūs esate pati blo-
giausia iš visų, tai yra tik mano nuomonė. Ir aš tam turiu teisę.
Tačiau, ar dėl to Jūs tampate nieko verta?
Klientė: (susimąsčiusi tyli).
Ellisas: Ar taip?
Klientė: Ne.
Ellisas: Kas jus daro nieko verta?
Klientė: Galvojimas, jog esu nieko verta.
Ellisas: Teisingai! Jei jūs pati įsitikinusi, jog esate nieko verta.
Tai vienintelė priežastis, dėl ko taip yra. Ir jūs niekada neturite
taip manyti. Aišku? Jūs kontroliuojate savo mąstymą. Aš kontro-
liuoju savo - tai, ką aš apie jus galvoju. Tačiau tai visai neturi
veikti jūsų. Jūs visada valdote savo mintis.
KOGNITYVINĖ TERAPIJA DEPRESIJOS APIMTIEMS ŽMONĖMS.

Kognityvinę terapiją taikantis Aaronas Beckas, kaip ir Ellisas, iš
pradžių mokėsi Freudo taikytų būdų. Analizuodamas depresijos
kamuojamų pacientų sapnus, Beckas pastebėjo, kad neigiamos pra-
radimo, atstūmimo, atsisakymo temos kartojasi ir skverbiasi į jų
mąstymą nemiegant. Todėl, taikydamas kognityvinę terapiją, Bec-
kas ir jo kolegos (1979) stengiasi pakeisti savo klientų pražūtingus
įsitikinimus apie save, savo padėtį ir ateitį. Beckas, kaip ir Elli-
sas, turi tikslą nuimti prislėgtiems žmonėms nuo akių juodus aki-
nius, pro kuriuos jie žiūri į gyvenimą. Tačiau Beckas taiko malo-
nesnį, švelnesnį klausinėjimą, kuriuo siekia padėti žmonėms su-
prasti savo neracionalumą (Beck ir kt., 1979, p. 145-146):
Pacientas: Aš pritariu tam, kaip jūs apibūdinote mano būseną,
bet nemanau, jog mano mintys sukelia depresiją.
Beckas: Kaip jūs tai suprantate?
Pacientas: Mane apima depresija, kai man nesiseka. Pavyzdžiui,
kai man nepasiseka atlikti testą.
Beckas: Kaip neatliktas testas gali sukelti depresiją?
Pacientas: Jei aš jo neatliksiu, niekada neįstosiu į teisės mokyklą.
Beckas: Vadinasi, neatliktas testas jums labai daug reiškia. Ta-
TRUMPA
DISKUSIJA
Psichoterapijos
vertybės
Allenas Berginas Albertas Ellisas
Iš esmės visi psicho-
Vyraujančios psichoterapijoje ver- Berginas netiksliai pristato nedogma-
terapeutai siekia didinti
tybės gali būti palygintos su teistinio po- tinių ateistinių klinicistų požiūrius. Jie,
klientų jautrumą, atvirumą,
žiūrio vertybėmis, kurių šaknys - tikėji- kaip ir aš, linkę manyti, jog psichikos su-
asmeninę atsakomybę,
mas Dievu. Vyraujančių klinikinių-huma- trikimus daugiausia lemia absoliutistinis
tikslo jausmą (Jensen ir
n istin ių vertybių esmė: a) kadangi žmo- mąstymas, dogmatizmas, nelankstumas,
Bergin, 1988). Tačiau dėl
nės yra aukščiausios būtybės, individu- visi tie pamaldūs „turėtų", „reikia", „priva-
kitų dalykų psichoterapeutų
alusis Aš neturėtų būti valdomas iš iš- lau"; kraštutinis religingumas iš esmės
ir klientų, o ir pačių psicho-
orės; b) turi būti skatinama žmogaus sa- yra emocinis sutrikimas. Aš manau, kad:
terapeutų nuomonės gali
viraiška ir jo pasitenkinimas savimi; a) nėra aukščiausių būtybių; b) ryšiai su
skirtis (Kelly, 1990). Todėl
c) savo vertė nustatoma remiantis san- kitais nenustato savivertės (niekas nenu-
iškyla klausimas: kokios
tykiais su kitais žmonėmis; d) prasmes ir stato - palankumas sau galimas papra-
vertybės vyrauja psichote-
tikslus sąlygoja paties konkretaus žmo- šius); c) pasitenkinimą savimi skatina abi-
rapijoje? Kokios jos turėtų
gaus protas ir intelektas. Priešingai, teis- pusiai pasirinkti partneriai, ir visai nesvar-
būti? Psichoterapeuto Alle-
tinės vertybės gali būti nusakomos taip: bu, ar jie jaučia ilgalaikę atsakomybę ar
no Bergino (vieno iš kny-
a) kadangi Dievas yra aukščiausioji bū- jos nejaučia; d) prasmės kyla iš asmeni-
gos apie psichoterapiją ir el-
tybė, kuklumas ir dieviškosios galios pri- nių troškimų, o patvirtinamos bandymais
gesio keitimą redaktorių) ir
pažinimas yra dorybės; b) turi būti skati- ir protu. Todėl aš siūlau šias hipotezes:
Alberto Elliso (racionalio-
nama savikontrolė, įsipareigojanti meilė ir 1) dievobaiminga ortodoksinė arba dog-
sios emocinės terapijos
pasiaukojimas; c) savo vertė nustatoma, matinė religija reikšmingai koreliuoja su
kūrėjo) nuomonės šiuo
remiantis ryšiu su Dievu; d) prasmes ir emociniais sutrikimais, nes religingi žmo-
klausimu visiškai priešin-
tikslus sąlygoja religinė Įžvalga. nės dažniausiai yra nelankstūs, uždari,
gos. Berginas ir Ellisas stip-
Remdamasis savo religinėmis ver- nepakantūs ir nesikeičiantys; 2) puikiąu-
riau negu dauguma psicho-
tybėmis, aš siūlau kai kurias patikrina- sias terapinis emocinių problemų sprep-
terapeutų nesutaria, kurios
mas hipotezes: 1) religinėse bendruo- dimas - būti visiškai nereligingam, nesi-
vertybės yra „sveikiau-
menėse, turinčiose tikėjimo sanklodą ir remti dogmatiniu tikėjimu, kuris faktiškai
sios". Tačiau ginčas rodo,
meile grindžiamos paramos tinklą, turėtų nepagrįstas ir nepagrindžiamas; 3) tarp
dėl kojų nuomonės sutam-
būti gerokai mažiau emocinių sutrikimų; religijos ir moralės nėra jokio vidinio ryšio
pa: vertybės - neišvengia-
2) tie, kurie pasisako už didelius impulsų - gali būti labai moralus ateistas ar visiš-
ma psichoterapijos dalis ir
kontrolės reikalavimus, rečiau negu vidu- kai amoralus tikintysis (ir atvirkščiai); 4)
tai psichoterapeutai turėtų
tiniškai serga alkoholizmu bei yra pri- absoliuti ir amžina ištikimybė mūsų tarp-
atviriau pripažinti.
klausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų, asmeniniams įsipareigojimams, ypač ve-
tarp jų mažiau išsiskyrusių ir emociškai dyboms, turi neigiamų padarinių; 5) mo-
nepastovių žmonių; 3) neištikimybė bet kymas aklos, amžinos ir absoliučios mei-
kokiam tarpasmeniniam įsipareigojimui, o lės, įsipareigojimų, tarnavimo ir aukojimo-
ypač vedyboms, turi žalingų padarfriių; si kitiems tik kenkia tarpasmeniniams
4) klientų mokymas mylėti, įsipareigoti, ryšiams ir didina vidinę psichinę įtampą.
tarnauti ir pasiaukoti kitiems padeda
įveikti jiems tarpasmeninio bendravimo
sunkumus ir mažina vidines kančias;
5) padidinus vyrų įsipareigojimus, rūpini-
mąsi ir atsakomybę šeimai, sumažėtų Gavus leidimą, paimta iš „Journal of
santuokinių bei šeimos konfliktų ir su tuo Consulting and Clinical Psychology", 1980,
susijusių psichikos sutrikimų. Vol. 48, p. 102-103, 635, 637-638.
čiau, jei neteisingi atsakymai į testo klausimus gali sukelti žmo-

gui depresiją, tai ar jūs manote, kad kiekvieną, patyrusį tokią
nesėkmę, turi apimti depresija?.... Ar kiekvieną, neatlikusį testo,
apima tokia depresija, jog jį reikia gydyti?
Pacientas: Ne, tačiau tai priklauso nuo to, kaip svarbus buvo
žmogui tas testas.
Beckas: Teisingai, ir kas sprendžia apie svarbą?
Pacientas: Aš.
Beckas: Taigi, mes ir turime išnagrinėti Jūsų požiūrį į testą (ar-
ba kaip jūs mąstote apie jį) ir kaip tai susiję su Jūsų galimybėmis
įstoti į teisės mokyklą. Ar sutinkate?
Pacientas: Žinoma.
Beckas: Ar sutinkate, jog tai, kaip aiškinsite testo rezultatus, vei-
kia jus? Jūs galite jaustis prislėgtas, gali sutrikti miegas, jums gali
dingti apetitas, galite net suabejoti, ar gebėsite baigti studijas.
Pacientas: Aš pagalvojau, jog nereikėjo to daryti. Taip, aš pri-
tariu jums.
Beckas: Taigi, ką reiškė Jums tokia nesėkmė?
Pacientas: (verksmingai) Tai, kad aš negalėsiu įstoti į teisės mo-
kyklą.
Beckas: O ką jums tai reiškia?
Pacientas: Kad aš nesu pakankamai protingas.
Beckas: Ką dar?
Pacientas: Kad aš niekada negalėsiu būti laimingas.
Beckas: Ir koks jausmas jus apima, kai šitaip galvojate?
Pacientas: Aš jaučiuosi labai nelaimingas.
Beckas: Taigi jūs jaučiatės labai nelaimingas, nes taip supran-
tate savo nesėkmės reikšmę. Įsitikinimas, jog niekada nebūsite
laimingas, iš tikrųjų verčia pasijusti nelaimingu. Taigi jūs pats
patenkate į savo spąstus - apibrėždamas, kad neįs toj imas į teisės
mokyklą prilygsta „aš niekada negalėsiu būti laimingas".
Naujos kognityvinės terapijos atmainos remiasi tyrimų nusta-
tytais faktais, kad nusiminusiems žmonėms nebūdingas šališkas
palankumas sau, kuriuo pasižymi prislėgti žmonės (529 p.). Pir-
mieji dažnai nesėkmių priežastis priskiria sau, o sėkmės priežastis
- išorinėms aplinkybėms. Todėl Adele Rabin ir jos kolegės (1986)
235 suaugusiems depresijos kamuojamiems žmonėms pirmiausia
išaiškino, kaip įvykius interpretuoja neprislėgti žmonės ir kokie
to privalumai. Paskui Adele Rabin mokė juos pertvarkyti įpročiu
tapusius negatyvius mąstymo ir įvardijimo būdus. Pavyzdžiui, ji
savo pacientams paskyrė namų užduotį užrašyti kiekvienos die-
nos teigiamus įvykius, ir tai, kaip jie patys prie to prisidėjo. Ly-
ginant su kitais panašiais pacientais, kuriems šis būdas dar nebu-
vo taikytas, buvo nustatyta, kad tiems, kurie atliko pozityvaus mąs-

tymo pratimus, depresija sumažėjo (16-4 pav.).
Kuo daugiau žmonės pakeičia savo negatyvaus mąstymo būdą,
tuoju depresija silpnėja (Seligman, 1989). Psichoterapeutai, tai-
kantys kognityvinę terapiją, dažnai žlugdančio mąstymo keitimą
derina su pastangomis keisti elgesį. Kognityvinės elgesio terapi-
jos tikslas - išmokyti žmones įsisąmoninti savo neracionalų ne- t/>
o
gatyvų mąstymą, pakeisti jį naujais mąstymo bei kalbėjimo būdais
ir treniruoti teigiamesnį požiūrį į kasdienę aplinką. Q.
Kadangi mes dažnai mąstome žodžiais, Donaldas Meichenbau- O)
Q
mas (1977, 1985) mano, jog, pakeitus tai, ką žmonės sako sau,
galime pakeisti jų galvoseną. Įsivaizduokite, jog jūs esate tas ne-
rimastingas studentas, kuris prieš egzaminą labai pablogina savo
padėtį tokiomis pasmerktomis žlugti mintimis: „Matyt, šio egza-
mino aš neišlaikysiu. Visi kiti studentai atrodo tokie atsipalaidavę Prieš Po
terapiją terapijos
ir savimi pasitikintys. Aš turbūt turėjau geriau pasirengti. Be to,
16-4 pav. K o g n i t y v i n ė terapija
aš taip jaudinuosi, jog viską pamiršiu". Kad pakeistų tokius ne-
depresijai Įveikti. D e p r e s i j a ypač
gatyvius mąstymo būdus, Meichenbaumas moko žmones pertvar- susilpnėjo, kai p a c i e n t a m s buvo
kyti streso metu vykstantį mąstymą. Kartais tiesiog pakanka pa- taikyta p r o g r a m a , mokanti j u o s
sakyti sau kokį teigiamą dalyką: „Atsipalaiduok. Egzaminas gali mąstyti taip, kaip m ą s t o depresija
n e s i s k u n d ž i a n t y s ž m o n ė s , t.y.
būti sunkus, bet jis bus sunkus visiems. Aš mokiausi daugiau ne-
pastebėti teigiamus dalykus ir aiškinti
gu daugelis. Be to, man nebūtina gauti aukščiausią balą". j u o s savo asmeniniu indėliu,
neprisiimti kaltės už blogus Įvykius,
Psichoterapijos vertinimas p e r n e l y g n e a p i b e n d r i n t i blogų dalykų
(iš Rabin ir kt., 1986).
Laiškų skyrelio apžvalgininkė Anna Landers dažnai pataria su-
sirūpinusiems laiškų autoriams ieškoti profesionalios pagalbos. Vieną
laiškų autorių ji ragino: „Nepasiduokite. Būtinai susiraskite tą (psi-
choterapeutą), kuris padarys visa, ką reikia. Dėl to verta pasisteng-
ti". Kito laiško, gauto tą pačią dieną, autoriui ji pataria: „Mūsų mies-
te yra psichikos sveikata besirūpinančių įstaigų. Patariu kreiptis ne-
delsiant" (Farina ir Fisher, 1982).
Daugybė žmonių, kaip ir Anna Landers, tiki psichoterapijos
veiksmingumu. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo šeštojo dešimt-
mečio vidurio iki devintojo dešimtmečio vidurio žmonių, kuriems
bent kartą prireikė psichologo konsultacijos, padaugėjo daugiau
kaip'2 kartus - nuo 13% iki 30% (Meredith, 1986). Nacionalinio
psichikos sveikatos instituto duomenimis, 15,5 milijonų amerikie-
čių kiekvienais metais naudojasi psichoterapija (Trafford, 1988).
Iki 1950 metų psichikos sutrikimais daugiausia rūpinosi psi-
chiatrai. Nuo to laiko atsirado naujų poreikių, kuriuos tenkina ne
psichiatrai. Taigi dabar psichoterapija užsiima klinikos ir konsul-
tavimo psichologai, klinikos socialiniai darbuotojai; pastoracijos,
vedybų, mokyklų konsultantai, psichiatrijos slaugės (16-1 lentelė).
16-1 LENTELĖ. Kaip pasirinkti psichoterapeutą

Jei jums reikia psichoterapeuto pagalbos, neskubėkite - pirma pasikonsultuokite su dviem ar trimis psichoterapeutais; per konsultaci-
jas apibūdinsite savo problemą, sužinosite apie jų taikomus būdus, kvalifikaciją, paslaugų kainas ir susidarysite nuomonę apie kiekvie-
ną iš jų.
TIPAS APIBŪDINIMAS SKAIČIUS APYTIKRE VIDUTINĖ
/ima KAINA UZ 1 VAL.
(JAV)
(JAV DOL.)
Psichiatrai Medikai, gydantys psichikos sutrikimus. Ne visi iš jų yra plačiai studijavę 38 000 100$
psichoterapiją, bet, būdami gydytojai, gali išrašyti vaistus. Jie daugiau
linkę rūpintis sudėtingiausius sutrikimus patyrusiais žmonėmis. Nema-
ža jų dalis užsiima privačia praktika.
Klinikos Dauguma jų yra psichologijos daktarai, turintys tyrimo, jvertinimo, psi- 90 000 80$
psichologai choterapijos įgūdžių, baigę prižiūrimą internatūrą. Pusė jų dirba įvairio-
se agentūrose ar įstaigose, kiti užsiima privačia praktika.
Klinikos Dvejų metų socialinio darbo magistrantūra, vėliau prižiūrima praktika pa- 80 000 65$
arba rengia kai kuriuos socialinius darbuotojus teikti psichoterapijos pagalbą
psichiatrijos žmonėms, susiduriantiems su kasdienėmis asmeninėmis bei šeimos
socialiniai problemomis. Beveik pusei jų Nacionalinė socialinių darbuotojų asocia-
darbuotojai cija suteikia klinikos socialinio darbuotojo vardą.
Kiti Santuokos bei šeimos konsultantai specializuojasi spręsti šeimoje kylan- 55 000+ 0-70$
psichotera- čias problemas. Pastoracijos konsultantai - dauguma jų yra gavę Ameri-
peutai kos pastoracijos konsultantų asociacijos pažymėjimus - teikia pagalbą
daugybei žmonių. Kai kurie konsultantai dirba su piktnaudžiaujančiais įvai-
riomis medžiagomis, sutuoktinių ir vaikų skriaudėjais bei jų aukomis.
Pastaba. Duomenys paimti iš Hunto (1987), Gateso (1989) ir „Psichiatrijos naujienų", 1989. Vidutinis mokestis už valandą ati-
tinka infliacijos lygį.
Ar Annos Landers bei daugybės kitų amerikiečių pasitikėjimas vi-

sais šiais psichoterapeutais pasiteisina?
AR PSICHOTERAPIJA VEIKSMINGA? Tokį klausimą lengva už-

duoti, bet nelengva į jį atsakyti. Viena vertus, psichoterapijos veiks-
mingumas matuojamas kitaip negu, pavyzdžiui, žmogaus kūno
temperatūra. Jeigu mums su jumis būtų taikyta psichoterapija, kaip
mes nustatytume, ar ji veiksminga? Iš mūsų savijautos? Remda-
miesi psichoterapeuto nuomone? Draugų ir šeimos narių nuomo-
ne? O gal iš mūsų elgesio pokyčių?
Klientų nuomonės. Jeigu vertinimo pagrindas būtų tik klientų at-

siliepimai, galėtume neabejodami patvirtinti jos veiksmingumą. Trys
iš keturių klientų psichoterapija būna patenkinti, o vienas iš dviejų
„labai patenkintas4' (Lebow, 1982). Jie taip teigia, o kas gi geriau
už juos galėtų žinoti?
Į klientų atsiliepimus reikia atsižvelgti. Juk psichoterapija bu-
vo paskirta kenčiantiems žmonėms ir dauguma po jos pasijuto ge-
riau. Tačiau dėl kelių priežasčių klientų atsiliepimai neįtikina psi-
choterapijos kritikų.
Žmonės dažnai pradeda psichoterapijos kursą ištikus krizinei

situacijai. Kai dėl normalios reiškinių eigos krizė savaime praei-
na, žmonės pagerėjusios savijautos priežastimi gali laikyti psicho-
terapiją.
Klientai gali turėti poreikį tikėti psichoterapijos vertingumu. Eik-
voti laiką ir pinigus tam, kas neveiksminga, būtų tas pat, kas duoti
savo automobilį taisyti vis tam pačiam mechanikui, kuris niekada
jo nepataiso. Savęs pateisinimas yra stiprus žmogaus motyvas.
Paprastai klientams patinka jų psichoterapeutai, todėl gerai apie
juos atsiliepia. Pasak psichoterapijos kritikų, netgi tada, kai kliento
problemos išlieka, „jie randa, ką gera apie juos (savo psichotera-
peutus) pasakyti. Psichoterapeutas, labai gerai supratęs klientą, at-
skleidžia jam naują požiūrį; klientui, išmokusiam bendrauti, pa-
lengvėja, todėl visa tai neleidžia sakyti, kad gydymas buvęs ne-
veiksmingas" (Zilbergeld, 1983, p. 117).
Tokie atsiliepimai gali suklaidinti. Kaip rodo ankstesniuose sky-

riuose pateikta medžiaga, mes esame linkę į šališkus prisimini-
mus, dažnai darome sprendimus, kurie patvirtina mūsų įsitikini-
mus. Panagrinėkime vieną eksperimentą, kuris buvo atliktas Ma-
sačiūsetse. Jame dalyvavo daugiau kaip 500 berniukų nuo 5 iki
13 metų, kurie, kaip atrodė, buvo linkę nusikalsti. Pusei atsitik-
tinai atrinktų berniukų buvo paskirta penkerių metų trukmės pro-
grama. Konsultantai juos lankydavo dukart per mėnesį. Jie buvo
įtraukti į įvairių organizacijų, pavyzdžiui, skautų, veiklą. Prirei-
kus jiems padėdavo mokytis, juos prižiūrėjo gydytojai, paremda-
vo šeima. Praėjus 30 metų po šios programos įgyvendinimo, Jo-
ana McCord (1978, 1979) surado 97% tos programos dalyvių.
Norėdama įvertinti programos poveikį, ji išsiuntė jiems anketas
ir surinko apie juos duomenis iš teismų, psichiatrijos ligoninių ir
kitų šaltinių.
Remiantis programos dalyvių atsakymais į anketą, gydymo pro-
grama buvo rezultatyvi. Daugelis vyrų atsiuntė labai teigiamus at-
siliepimus. Kai kurie iš jų teigė, kad, jei ne jų konsultantai, „tik-
riausiai dabar sėdėčiau kalėjime", „gyvenimas būtų nuėjęs kitu ke-
liu", „būčiau patekęs į nusikaltėlių pasaulį". Jų teiginius patvirtino
duomenys, surinkti iš teismų: jie rodė, kad 66% „sunkių" berniukų
nebuvo nusikaltę.
Tačiau prisiminkime, kad geriausias būdas atskirti tai, kas tik-
ra, n u o to, k a s p a g e i d a u t i n a - tai kontrolinė grupė. Kiekvieną pro-
gramoje dalyvavusį berniuką atitiko panašus kontrolinės grupės
berniukas. McCord, suradusi šiuos kontrolinės grupės žmones, su-
žinojo, kad 70% jų nebuvo padarę nusikaltimų. Be to, išanaliza-
vus duomenis apie kartotinius nusikaltimus, polinkį į alkoholiz-
mą, mirties atvejus, pasitenkinimą darbu, paaiškėjo, kad kontro-

linės grupės vyrai turėjo šiek tiek mažiau problemų. Vadinasi, la-
bai teigiami programoje dalyvavusių vyrų atsiliepimai buvo ap-
gaulingi. McCord mano, kad programos taikymas galėjo lemti jų
priklausomybę nuo psichoterapijos. Galbūt ši programa berniu-
kams sukėlė didelių lūkesčių, o vėliau jiems teko nusivilti. Galėjo
būti ir taip, kad ši programa suformavo berniukų požiūrį į save Nors daug į savižudybę linkusių
kaip į pagalbos reikalaujančius asmenis. žmonių kreipiasi pagalbos į
savižudybių profilaktikos centrus,
nenustatyta, kad šie centrai
Klinicistų nuomonės. Jei klinicistų nuomonės tiksliai atspindėtųjų
turėtų įtakos savižudybių
taikomos psichoterapijos veiksmingumą, turėtume dar svaresnį ar-
skaičiui (Dew ir kt, 1987).
gumentą tuo pasidžiaugti. Sėkmingos psichoterapijos atvejų apra-
šyta labai daug. Be to, kiekvienas psichoterapeutas labai vertina
klientų pagyrimus, kuriuos šie pasako atsisveikindami arba vėliau
reikšdami padėkas. Tačiau klientai, pradėdami psichoterapiją, jos
svarbą įrodinėja pabrėždami savo nelaimes, o baigdami, remiasi sa-
vo savijauta ir palaiko ryšius su psichoterapeutu tik tada, kai yra
juo patenkinti. Psichoterapeutai žino apie nesėkmes, tačiau daugiau-
sia kitų psichoterapeutų, kurių klientai po laikino palengvėjimo ieško
kito specialisto dėl vėl atsinaujinusių problemų. Taigi tas pats as-
muo su ta pačia atsinaujinusia problema - galbūt tai antsvoris, dep-
resija ar pašliję sutuoktinių santykiai - gali atstovauti kelių psicho-
terapeutų „sėkmei".
Rezultatų analizė. Tad, ar įmanoma objektyviai išmatuoti psicho-

terapijos veiksmingumą? Kokio tipo žmonėms ji labiausiai pade-
da? Kokias problemas geriausiai padeda įveikti? Kuri psichotera-
pijos rūšis yra veiksmingiausia? Šie klausimai svarbūs ir moks-
lui, ir asmenims. Kiek tikėtina, kad psichoterapija padės jums ar
jūsų globojamam žmogui, varginamam nerimo, depresijos ar kitų
psichikos sutrikimų?
Siekdami tiksliau įvertinti psichoterapijos veiksmingumą, psi-
chologai ėmėsi kontroliuojamųjų tyrimų. Panašūs tyrimai XIX
amžiuje įvairių gydymo būdų kratinį medicinoje (kraujo nuleidi-
mą, gydymą vidurius paleidžiamaisiais vaistais, augalų ekstrak-
tais bei medžiagomis iš metalo) pavertė mokslu. Tikras lūžis įvy-
ko tada, kai gydytojai, skeptiškai žiūrėję į tam tikrus gydymo
būdus, ėmė suvokti, kad daugelis ligonių pasveiksta savaime, kad
dauguma madingų gydymo būdų yra visai neveiksmingi, kad, no-
rint atskirti prasmingus dalykus nuo neprasmingų, būtina atidžiai
stebėti ligos eigą taikant tam tikrą gydymą ir negydant.
Psichologijoje karštus ginčus apie tokius tyrimus pradėjo britų
psichologas Hansas Eysenckas (1952). Jis, remdamasis tyrimų
duomenimis, padarė išvadą, kad eklektinė psichoterapija maždaug
dviem trečdaliams nepsichozinių sutrikimų kamuojamų žmonių,

būklę ryškiai pagerina. Iki šių dienų niekas nediskutavo dėl tokio
optimistinio įvertinimo.
Tad kodėl mes dar svarstome psichoterapijos veiksmingumą?
Todėl, kad Eysenckas nustatė panašų pagerėjimą ir tų asmenų, ku-
riems nebuvo taikyta psichoterapija, kurie dar laukė savo eilės.
Pasak Eysencko, maždaug dviem trečdaliams žmonių būklė ryškiai Laimei, psichoanalizė nėra
pagerėja, ir taikant psichoterapiją, ir jos netaikant. vienintelis būdas vidiniams
Kritikos griūtis, kurią sukėlė Eysencko išvados, atskleidė jo konfliktams spręsti. Pats
analizės trūkumus. Be to, 1952 metais Eysenckas rado tik 24 ty- gyvenimas yra labai geras
gydytojas.
rimus, analizuojančius psichoterapijos rezultatus. Šiandien jų yra Karcn Horney
šimtai. Kaip rodo geriausiai atlikti tyrimai, gydymo laukiantys „ M ū s ų vidiniai konfliktai", 1945
žmonės atsitiktinai paskiriami į grupes: visiems taikomi tam tikri

gydymo būdai, kiti visai negydomi. Vėliau tyrinėtojai įvertina kiek-
vieną jų, remdamiesi testais, draugų ir šeimos narių atsiliepimais,
psichologų, kurie nežinojo, ar terapija buvo taikyta, vertinimais.
Tokių tyrimų rezultatai apdorojami metaanalizės būdu - procedūra,
kai daugybės įvairių tyrimų rezultatai statistiškai sujungiami taip,
tarsi tai būtų vienas milžiniškas tyrimas su tūkstančiais dalyvių.
Pirmą kartą psichoterapijos rezultatų tyrimą metaanalizės būdu
aprašė Mary Lee Smith su bendraautoriais (1980), kurie apiben-
drino 475 tyrimų rezultatus. Psichoterapeutams palanki išvada bu-
vo ta, kad „faktai visiškai įrodo psichoterapijos veiksmingumą"
(183 p.). Šio tyrimo rezultatai pavaizduoti 16-5 pav. Vidutinis
klientas po psichoterapijos jaučiasi geriau kaip 80% asmenų, dar
laukiančių savo eilės. Pasirodė, kad rezultatai kuklesni negu at-
rodė iš pradžių, nes buvo nustatyta, kad 50% žmonių, kuriems
nebuvo taikyta psichoterapija, būklė taip pat geresnė negu vidu-
Vidutinis
16-5 pav. Šios dvi normalaus
Vidutinis
psichoterapija^ skirstinio kreivės, nubrėžtos remiantis
psichoterapijos
neveiktas žmogus 475 tyrimų rezultatais, rodo, kaip
klientas
pagerėjo klientų, kuriems nebuvo
taikyta ir kuriems buvo taikyta
psichoterapija, būklė. Klientų,
kuriems taikyta psichoterapija,
būklė buvo geresnė negu 80%
žmonių, kuriems ji netaikyta
(iš Smith ir kt., 1980).
Blogi rezultatai Geri rezultatai

80% žmonių, kuriems netaikyta psichoterapija
tinio psichoterapinės pagalbos negavusio asmens būklė. Tačiau

Smith ir jos bendradarbiai padarė išvadą, jog „psichoterapija pa-
deda įvairaus amžiaus žmonėms taip pat patikimai, kaip mokykla
juos lavina, medicina gydo, o verslas neša pelno" (183 p.).
Naujesnės tyrimų apžvalgos patvirtino šį optimistinį požiūrį
(McLean ir Carr, 1989; Robinson ir kt., 1990). Vieną naujausių
psichoterapijos vertinimo tyrimų atliko Nacionalinės psichikos svei-
katos institutas, įvertinęs tris depresijos gydymo būdus: kognity-
vinę terapiją, tarpasmeninę terapiją (kai sutelkiamas dėmesys į so-
cialinius santykius) bei standartinį gydymą vaistais. Tyrimai buvo
atliekami Normane, Oklahomoje, Vašingtone ir Pitsburge. Dvi-
dešimt aštuoni patyrę psichoterapeutai buvo apmokyti vieno iš trijų
būdų ir jiems atsitiktine tvarka paskirstyti 239 depresijos varginami
tyrime dalyvavę pacientai. Visų trijų grupių pacientų būklė pagerėjo
labiau negu kontrolinės grupės pacientų, kurie gavo tik silpnai vei-
kiančių vaistų ir buvo palaikomi dėmesiu, patarimais ar padrąsini-
mais. Depresija praėjo daugiau kaip pusei pacientų, kuriems buvo
taikyta 16 savaičių psichoterapijos programa, ir 29% kontrolinės
grupės pacientų (Elkin ir kt., 1989). Išvada tokia pat kaip ankstes-
niųjų tyrimų: pagerėjo visų pacientų būklė, bet tų, kuriems buvo
taikyta psichoterapija, būklė pagerėjo ryškiau.
Taigi nereikia tikėtis, kad psichoterapija gali pakeisti jūsų gy-
venimą ar asmenybę, tačiau Eysencko pesimizmas, atrodo, taip pat
neturi pagrindo. Apskritai psichoterapija šiek tiek veiksminga ir
kainuoja mažiau negu pagrindinių psichikos negalių medicininis gy-
dymas (Turkington, 1987). Psichikos sveikatos, piktnaudžiavimo al-
koholiu bei narkotikais administracija (1990) teigia, kad psichikos
sutrikimų bei piktnaudžiavimo įvairiomis medžiagomis kaštai yra
stulbinantys - dėl jų įvykę nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai, dar-
bo našumo mažėjimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms kasmet kai-
nuoja 273 milijardus dolerių. Kaip atsiperka investicijos į prenata-
linę ir kūdikių priežiūrą, taip ir investavimas į bet kokį veiksmingą
psichikos sutrikimų šalinimą yra naudingas. Visa, kas gerina dar-
buotojų psichinę savijautą, mažina medicininio gydymo išlaidas,
kelia darbo našumą ir mažina pravaikštas.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad, sakant „apskritai", nenurodomi
konkretūs psichoterapijos metodai. Tai būtų tas pat kaip teigti, kad
„chirurgija yra šiek tiek veiksminga" arba įtikinėti plaučių vėžiu
sergančius ligonius, kad medicininis sveikatos sutrikimų gydymas
yra „apskritai" veiksmingas. Žmonės nori žinoti ne tai, ar psicho-
terapija apskritai veiksminga, bet kiek veiksmingi konkrečioms pro-
blemoms taikomi konkretūs psichoterapijos metodai.
Žinoma, psichoterapija yra veiksmingiausia tada, kai problema
yra aiški ir konkreti (Singer, 1981). Tie, kuriuos kankina įvairios fo-
bijos, kurie nepasitiki savimi ar yra labai nusivylę dėl seksualinių

problemų, gali tikėtis, kad psichoterapija jiems padės. Kenčiantiems
nuo lėtinės schizofrenijos ar norintiesiems pakeisti visą savo asme-
nybę vien psichoterapijos nepakaks (Zilbergeld, 1983).
SANTYKINIS SKIRTINGŲ PSICHOTERAPIJOS METODŲ VEIKS-

MINGUMAS. Žmonės, kuriems reikia psichoterapijos, nori žino-
ti, kuris metodas labiausiai tiktų jų problemoms įveikti. Metaa-
nalizė, kurią atliko Mary Lee Smith su bendradarbiais (1977,
1980), leido palyginti skirtingų psichoterapijos metodų veiksmin-
gumą. Kokie gi buvo rezultatai? Ar kuris nors metodas buvo ge-
resnis už kitus? Ar žmogui naudingesnė grupinė ar individualioji
psichoterapija? Ilgalaikė ar trumpalaikė terapija? Patyręs psicho-
terapeutas ar naujokas?
Nepaisant to, kad skirtingų psichoterapijos metodų šalininkai
įrodinėja to metodo pranašumus, Smith atlikti lyginimai neatskleidė
ryškaus laimėtojo. Nėra vieno visada veiksmingiausio būdo. Be
to, - ir tai ypač stebina - nerasta ryškesnio skirtumo tarp grupinės
ir individualiosios, ilgos ir trumpos terapijos, atliekamos daugiau
ar mažiau patyrusių psichoterapeutų.
Tačiau kai kurie metodai yra tinkamiausi tam tikriems sutri-
kimams šalinti. Šalinant elgesio sutrikimus, pavyzdžiui, fobijas,
kompulsijas ar seksualines disfunkcijas, ypač gerų rezultatų duoda
elgesio sąlygojimo terapija (Bowers ir Clum, 1988; Giles, 1983).
Depresija sėkmingiausiai įveikiama kognityvine terapija (Dob-
son, 1989; Shapiro ir Shapiro, 1982). Kaip ir gydytojai, kurie
visų ligų negydo tais pačiais vaistais ar chirurgine operacija, o
kiekvieną ligą gydo tam tikru būdu, taip ir psichoterapeutai vis
dažniau siūlo tam tikrą būdą tam tikrai problemai įveikti (Stiles
ir kt., 1986).
Kadangi DSM-III-R apibūdina 230 psichikos sutrikimų, tad
tyrimų klausimai beveik neišsemiami: kokio tipo žmonėms, ku-
rioms problemoms, kokiomis sąlygomis, kurie psichoterapiniai
metodai Kai atsakymai bus žinomi, bus galima su-
yra naudingi?
jungti skirtingus psichoterapijos metodus ir patarti žmonėms, ku-
rie iš jų gali jiems labiausiai padėti.
BENDRI PSICHOTERAPIJOS METODŲ BRUOŽAI. Kai kurie kli-

nicistai nurodo, kodėl nė vienas iš psichoterapijos metodų negali
būti nei blogesnis, nei geresnis už kitus. Nepaisant to, kad visi
metodai yra skirtingi, kiekvieno veiksmingumą gali lemti bendri
pagrindiniai dalykai. Jerome Frankas (1982), Marvinas Goldfrie-
das (Goldfried ir Padawer, 1982) ir Hansas Struppas {1986) išana-
lizavo įvairių psichoterapijos metodų bendras sudedamąsias dalis

ir nustatė, kad visi jie siūlo mažiausiai tris naudingus dalykus:
1) viltį nusivylusiems žmonėms; 2) naują požiūrį į save ir pasaulį;
3) empatiškus, pasitikėjimu ir globa grindžiamus santykius. Šie
„nespecifiniai" veiksniai nėra vieninteliai, kuriuos gali pasiūlyti
psichoterapija (Barker ir kt., 1988; Jones ir kt., 1988), bet jie yra
labai svarbūs. Tai siūlo savo nariams ir sparčiai plintančios tar-
pusavio pagalbos bei paramos grupės.
Viltis nusivylusiems žmonėms. Žmonės, kuriems reikia psicho-

terapijos, paprastai yra nerimastingi, prislėgti, nepakankamai sa-
ve vertinantys, jaučiantys negalį nieko pakeisti. Kiekvienas psi-
choterapijos metodas teikia viltį, kad, pacientui stengiantis, rei-
kalai gali pagerėti ir pagerės. Nesvarbu, kokia konkreti psicho-
terapijos metodika būtų taikoma, jau vien šis žmogaus įsitikini-
mas gali pagerinti jo nuotaiką, padėti naujai pajausti savo gali-
mybes ar susilpninti negalavimo simptomus (Prioleau ir kt.,
1983). Pagerėjimas dėl to, kad žmogus tiki gydymo veiksmingu-
mu, yra placebo apraiška. Kaip rašoma 1 skyriuje, placebas -
tai silpnai veikianti medžiaga, dažnai vartojama kaip kontrolinė
eksperimentuojant su vaistais. Placebas, išskyrus įsitikinimą jo
poveikiu, nedaro jokios įtakos. Psichoterapijos tyrimuose place-
bu gali būti klausymas tam tikrų įrašų, dalyvavimas grupinėse
diskusijose, vartojimas neveikiančių piliulių.
Tai, kad placebu veiktų žmonių būklė pagerėjo labiau negu
juo neveiktų (nors ir ne taip ryškiai kaip po psichoterapijos), lei-
džia teigti, kad vienas iš psichoterapinės pagalbos poveikio įro-
dymų yra jos teikiama viltis. Kiekvienas psichoterapijos meto-
das gali savaip sutelkti pačiame žmoguje glūdinčias gydymosi
galias. Pasak psichiatro Jerome Franko, tai padeda suprasti, kodėl
visų rūšių gydymas - net ir liaudiški gydymo ritualai, kurie ne-
turi jokios gydomosios galios, jeigu ligonis ta galia netiki, - tam
tikru laiku ir tam tikroje vietoje gali būti veiksmingi. Iki XIX
amžiaus pradžios dauguma vaistų ir juos išrašančių gydytojų ge-
rą vardą užsitarnaudavo tik dėl placebo reiškinio. (Kitame sky-
riuje panagrinėsime, kokį poveikį protas gali turėti kūnui.)
Naujas požiūris į save ir pasaulį. Kiekvienas psichoterapijos me-

todas vienaip ar kitaip aiškina sutrikimų simptomus ir siūlo ki-
tokius požiūrio į save ir reagavimo į aplinką būdus. Psichotera-
pija taip pat siūlo ir naują patyrimą, kuris padeda žmonėms pa-
keisti požiūrį į save ir savo elgesį. Žinodami tai, žmonės gali
imti žiūrėti į gyvenimą kitomis akimis.
Empatiški, rūpestingi, pasitikėjimu grindžiami santykiai. Tvir-

tinimas, kad visi psichoterapijos metodai yra beveik vienodai
veiksmingi, nereiškia, kad visi psichoterapeutai vienodai veiks-
mingi. Geri psichoterapeutai, nesvarbu, kokį metodą jie naudotų,
yra empatiški, siekiantys suprasti kito žmogaus išgyvenimus;
atidūs kliento jausmams; pagarbiai klausydami, ramindami ir pa-
tardami jie užsitarnauja klientų pasitikėjimą bei pagarbą. Iš tiesų
kai kas galvoja, kad šiluma ir empatija - tai skiriamasis ben-
dras visų gydančiųjų - psichiatrų, burtininkų, šamanų - bruo-
žas (Torrey, 1986).
Kad visiems psichoterapijos metodams būdinga tai, jog glo-
bojantis asmuo, formuodamas naują požiūrį, teikia viltį, patvirti-
no 39 tyrimų metaanalizė. Visais tyrimais buvo lygintas profesio-
nalių psichoterapeutų ir nespecialistų veikimo būdas. Tarp nespe-
cialistų buvo draugiškų profesorių, žmonių, lavinusių empatiško
klausymo įgūdžius per kelių valandų pratybas, bei aukštesniųjų
mokyklų studentų, prižiūrimų profesionalių klinicistų. Kokie gi
buvo rezultatai? „Paraprofesionalų", kaip mes vadiname tuos, ku-
rie buvo treniruoti trumpą laiką, darbas buvo toks pat veiksmin-
gas kaip ir profesionalų (Berman ir Norton, 1985; Hattie ir kt.,
1984). Dauguma jiems tekusių problemų buvo nesudėtingos. Ta-
čiau, norite tikėkite, norite netikėkite, šie tyrimai parodė, kad
treniruoti paraprofesionalai lygiai taip pat kaip ir profesionalai su-
sidorojo ir su sudėtingesniais atvejais, pavyzdžiui, dirbdami su
žmonėmis, kuriems buvo diagnozuota sunki depresija.
Apibendrinant galima pasakyti, kad paprastai žmonių, kurie
ieško pagalbos, būklė pagerėja. Pagerėja būklė ir tų, kuriems
netaikoma psichoterapija, ir tai daro garbę žmonių išradingu-
mui ir mūsų gebėjimui rūpintis vienas kitu. Tačiau nors ne itin
svarbu, kokia psichoterapijos rūšis taikoma, kokia jos trukmė
ir ar patyręs psichoterapeutas, būklė žmonių, kuriems buvo tai-
kyta psichoterapija, pagerėja labiau negu tų, kuriems ji nebuvo
taikyta. Labiausiai ji padeda subrendusiems, aiškiai savo min-
tis reiškiantiems žmonėms, turintiems tam tikrų emocinių ar el-
gesio problemų.
Visos psichoterapijos rūšys gali teikti viltį, naują požiūrį į
gyvenimą, empatišką, užjaučiantį tarpusavio ryšį. Tai gali pa-
aiškinti, kodėl empatiško bei draugiško paraprofesionalo patari-
mas gali būti toks pat naudingas kaip ir profesionali psichotera-
pija. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl žmonėms, artimai ben-
draujantiems su kitais žmonėmis, jaučiantiems draugų ir juos glo-
bojančių žmonių paramą, rečiau reikia psichoterapijos (Frank,
1982; O'Connor ir Brown, 1984).
BIOMEDICININE TERAPIJA
Psichoterapija yra vienas psichikos sutrikimų šalinimo būdų.
Kitas būdas - keisti smegenų veiklą, vaistais paveikiant jų elek-
trocheminius procesus, taikant elektrokonvulsinį šoką bei psicho-
chirurgines operacijas.
Gydymas vaistais
Gydymas vaistais iki šiol yra vienas plačiausiai taikomų bio-
medicininės terapijos būdų. Šeštajame dešimtmetyje pradėjus psi-
chikos sutrikimus gydyti vaistais, rečiau imta taikyti smegenų chi- „Psichiškai nesveiki žmonės,
rurgiją ar gydymą ligoninėse. Psichofarmakologijos (mokslo apie paleisti iš ligoninių, dažnai
vaistų poveikį psichikai ir elgsenai) laimėjimai labai pakeitė stip- atsidurdavo tiesiog gatvėje; nors
ir būdami jau ramesni, jie jautėsi
riai sutrikusios psichikos žmonių gydymą, šimtus tūkstančių jų
palikti, bejėgiai, niekieno
išlaisvino iš įkalinimo psichiatrijos ligoninėse. Gydymo vaistais neglobojami
dėka, taip pat dėl valstybės palaikomos politikos ir pastangų įsta- Lcwisas Thomasas
Mintys, kylančios v ė l y v ą vakarą,
tymiškai apriboti prievartinį gydymą ligoninėje ir grąžinti ligo- klausantis Malcrio devintosios
nius į jų bendruomenes, dabar Jungtinių Amerikos Valstijų psi- simfonijos, 1983
chiatrijos ligoninėse gydomi žmonės sudaro tik 20% to skaičiaus,

kuris buvo prieš 30 metų (Torrey, 1988) (16-6 pav.).
Tačiau tiems, kurie nesugeba patys savimi rūpintis, išleidimas
iš ligoninės reiškia ne laisvę, o tai, jog jie tampa benamiai. Ty-
rimų duomenimis, maždaug vienas trečdalis benamių yra neįgalūs
sutrikusios psichikos žmonės (Levine ir Rog, 1990; Rossi, 1990).
Tarp benamių, kurie glaudžiasi didžiųjų miestų lūšnynuose, be-
veik 25% yra moterys (anksčiau moterų tarp jų buvo 3%).
700
1 1 " i 16-6 pav. Psichiatrijos ligoninių
AntipsichoziniŲ vaistų tuštėjimas Amerikoje. Apie 1955
•g 600 vartojimas
metus, kai imta vartoti
n
Q. antipsichozinius vaistus, psichiatrijos
|.J2 500 ligoninėse labai sumažėjo pacientų
o.3 skaičius. Tačiau daugelis psichiškai
i nesveikų žmonių, išstumtų iš
400 t
Q> </) i ligoninių, nesugebančių savimi
Q
' > 13 pasirūpinti, atsidūrė gatvėje
i
c fq 300 (Nacionalinio sveikatos instituto
o.2 i
,G>>0 duomenys).
i
g % 200
15»
.2
•c 100
o
£
1900 1910 1920 1930 1940 1950 1960 1970 '80 '86
Metai
Kaip bet kurį naują gydymo būdą, taip ir gydymą vaistais, iš

pradžių lydi entuziazmas, nes daugumos pacientų būklė akivaiz-
džiai gerėja. Tačiau entuziazmas sumažėja, kai mokslininkai su-
skaičiuoja, kiek pasveiko negydomų žmonių ir kiek pasveiko dėl
placebo įtakos - teigiamų personalo bei jų pacientų lūkesčių. Taigi,
norėdami įvertinti naujų vaistų veiksmingumą, mokslininkai taiko
vadinamąją abipusiai aklą metodiką. Pusė pacientų gauna vais-
tus, o kita pusė - panašiai atrodantį placebą. Nei gydantysis per-
sonalas, nei pacientai nežino, kas kam paskirta. Šitokiais abipusiai
aklais tyrimais buvo nustatyta, jog kelios vaistų rūšys tinka psi-
chikos sutrikimams gydyti.
ANTIPSICHOZINIAI VAISTAI. Psichikos sutrikimus gydant vaistais,

esminių pokyčių įvyko tada, kai atsitiktinai buvo nustatyta, jog tam
tikri vaistai, vartojami kitoms ligoms gydyti, ramina psichozinius
pacientus. Tokių antipsichozinių vaistų kaip chlorpromazino (par-
duodamo Thorazine pavadinimu) dažniausiai skiriama, kai yra po-
zityvi klausos haliucinacijų ir paranojos simptomatika. Šis vaistas
silpnina pacientų jautrumą nesvarbiems dirgikliams (Lenzenweger
ir kt., 1989). Kamuojamiems schizofrenijos ir turintiems negaty-
vių apatijos bei nusišalinimo simptomų, šie antipsichoziniai vaistai
nėra tinkami. Naujas vaistas klozapinas (parduodamas Clozaril pa-
vadinimu) yra gana veiksmingas ir plačiai vartojamas Europoje. Ta-
čiau Jungtinėse Amerikos Valstijose šis vaistas tapo neprieinamas
daugumai pacientų, nes, jį vartojant, kas savaitę reikia atlikti krau-
jo tyrimus vaistų dozei patikslinti, o šie tyrimai yra labai brangūs.
Antipsichozinių torazino grupės vaistų molekulės yra gana pa-
našios į neuromediatoriaus dopamino molekules, todėl gali užimti
jo jungties vietą receptoriuje ir taip stabdyti jo aktyvumą (Pickar
ir kt., 1984). Tai, jog dauguma antipsichozinių vaistų slopina do-
pamino receptorius, patvirtina psichofarmakologo Solomano Sny-
derio (1984) mintis, jog „dopamino sistemos smegenyse glaudžiai
susijusios su esminiais schizofrenikų smegenų nenormalumais - tai
gali būti dopamino perteklius, o galbūt ypatingas dopamino recep-
torių jautrumas".
Antipsichoziniai vaistai, tokie kaip torazinas, veikia labai stip-
riai, todėl gali sukelti į Parkinsono ligą panašių požymių: sąstingį,
drebėjimą, sutrikdyti raumenų koordinaciją (Kaplan ir Saddock,
1989). Vieniems žmonėms veiksminga vaistų dozė kitiems gali
būti per didelė. Pavyzdžiui, azijiečiams reikia mažesnės dozės negu
europiečiams (Holden, 1991). Atsargiai kontroliuodami dozes ir
jų padarinius, gydytojas ir pacientas turi atrasti ribą, skiriančią
simptomų susilpnėjimą ir labai nemalonius šalutinius reiškinius.
Vaistų bei rūpestingų žmonių dėka tūkstančiai žmonių, kurie, diag-
nozavus schizofreniją, buvo nugabenti į psichiatrijos ligoninių pa-

latas, sugrįžo į darbą ir į beveik normalų gyvenimą.
RAMINAMIEJI VAISTAI Valium ir Librium yra vieni iš sunkiau-

siai gydytojų išrašomų raminamųjų vaistų, kuriais dažnai piktnau-
džiaujama. Kaip ir alkoholis, šie vaistai slopina centrinės nervų
sistemos veiklą. Jie mažina įtampą ir nerimą, bet nesukelia dide-
lio mieguistumo, todėl jų skiriama net ir esant nedidelei emoci-
nei įtampai. Kartu su kitu gydymu vartojami raminamieji vaistai
kartais padeda žmogui išmokti sėkmingai susidoroti su bauginan-
čiomis situacijomis. Vaistų nuramintas jis gali mokytis, kaip elgtis
su baimę keliančiais dirgikliais.
Kartais psichoterapeutus, taikančius elgesio terapiją, kritikuo-
ja už tai, jog jie susilpnina simptomus, neišspręsdami esminės pro-
blemos; už tai kritikuojamas ir gydymas raminamaisiais vaistais.
Skirtingai nuo elgesio terapijos, raminamieji gali būti naudojami
nuolat. Dažnai Valium piliules ryjantis žmogus, kuris nori suma-
žinti net ir mažiausią įtampą, gali tapti psichologiškai priklauso-
mas nuo vaisto. Kai toks žmogus nustoja vartoti šiuos vaistus,
jam gali sustiprėti nerimas, prasidėti nemiga, todėl, norėdamas jų
atsikratyti, jis ir vėl ima vartoti vaistą.
ANTIDEPRESANTAI. Raminamieji ramina nerimastingus žmones,

o antidepresantų paskirtis - pakelti prislėgtų žmonių nuotaiką. Dau-
guma šių vaistų didina neuromediatorių norepinefrino ir serotoni-
no kiekį, kuris depresijos metu būna nepakankamas. Pavyzdžiui,
dabar labai populiarus naujas antidepresantas fluoksetinas (par-
duodamas Prozac pavadinimu) stabdo serotonino reabsorbciją ir
jo pasišalinimą iš sinapsių. Pacientai, pradėję vartoti antidepre-
santus, kitą rytą pabudę dar nedainuoja „O, koks nuostabus ry-
tas!". Antidepresantų poveikis išryškėja po 3 ar 4 savaičių. Kar-
tais kartu taikoma ir kognityvinė terapija, padedanti pacientui pa-
keisti įprastą negatyvų mąstymo būdą.
Tiems, kuriuos kamuoja bipolinio sutrikimo maniakinės ar de-
presinės nuotaikos svyravimai, paprasčiausia l i č i o druska yra veiks-
minga priemonė. Tai nustatė australų gydytojas Johnas Cade penk-
tajame dešimtmetyje, paskyręs litį stiprios manijos apimtam pa-
cientui. Nors tokio sprendimo priežastis buvo klaidinga - jis gal-
vojo, kad litis ramina sujaudintas jūrų kiaulytes, nors iš tikrųjų
jas tik suerzino, - Cade pastebėjo, kad, nepraėjus ir savaitei, pa-
cientas pasijuto labai gerai (Snyder, 1989b). Nuolat vartojant litį,
atgaunama emocinė pusiausvyra. Daugeliui žmonių, kuriuos ilgus
metus kankino nuotaikos svyravimai, palengvėja, kai jie kasdien
suvartoja dozę pigios druskos.
Elektrokonvulsinė terapija
Daug prieštaringiau vertinamas šoko terapijos, arba vadinamo-
sios elektrokonvulsinės terapijos (EKT), poveikis smegenims.
Pirmą kartą EKT buvo panaudota 1938 metais, kai nemiegantis
pacientas buvo pririštas prie stalo ir jo smegenys paveiktos elek-
tros srove, kurios įtampa siekė beveik 100 voltų. Tai sukėlė skaus-
mingus traukulius, ir pacientas iš karto neteko sąmonės. Todėl dar
ligi šiol išliko barbariškos EKT vaizdinys. Tačiau dabar pacien-
tas pirmiausia gauna skausmą malšinančius ir raumenis atpalai-
duojančius vaistus, kad dėl traukulių jis nesusižalotų. Tada psi-
chiatras nieko nejaučiančio paciento smegenis sekundės dalį pa-
veikia elektros srove. Po 30 minučių pabudęs pacientas nieko ne-
prisimena apie gydymo eigą ir apie tai, kas vyko anksčiau.
Jau senovėje elektra buvo
Psichiatrai EKT taiko tik labai sunkiai depresijai gydyti. (Tai
naudojama gydymui. Romos
nėra veiksminga priemonė kitiems psichikos sutrikimams.) Taikant imperatoriaus Klaudijaus galvos
šį gydymą tris kartus per savaitę, po 2-4 savaičių beveik 80% ar skausmas (10 m. pr. Kr. - 54 m. )
net daugiau depresiją kenčiančių žmonių būklė labai pagerėja ir jo- buvo gydomas dedant elektrinius
kių pastebimų smegenų pažeidimų nebūna (Bergsholm ir kt., 1989; ungurius prie smilkinių.
Coffey ir Weiner, 1990). „Po dviejų savaičių įvyko stebuklas", rašė
žinomas psichologas tyrinėtojas Normanas Endleris (1982) po to,
kai EKT palengvino jo sunkią depresiją. Nacionalinių sveikatos ins-
titutų ekspertai 1985 metais pranešė, jog daugelio žmonių gydymo
duomenimis, EKT yra veiksminga priemonė įveikiant sunkią dep-
resiją, kurios gydymas vaistais yra nerezultatyvus (Consensus Con-
ference, 1985). Taigi Amerikos psichiatrų asociacijos (1990) teigi-
mu, EKT vėl laikoma „svarbiausiu depresijos gydymo būdu".
Kas vyksta EKT metu? Praėjus daugiau kaip 50 metų, niekas
tiksliai nežino. Galbūt dė! elektros šoko išsiskiria daugiau nore-
pinefrino, neuromediatoriaus, kuris sustiprina sužadinimą, pake-
lia nuotaiką ir kurio, atrodo, trūksta depresijos metu. O galbūt
šoko sukelti priepuoliai verčia smegenis raminamai veikti tuos ner-
vinius centrus, kurių pernelyg didelis aktyvumas sukelia depresi-
ją (Sackeim, 1988).
Nors EKT tikrai daugelį išgelbėjo nuo savižudybės ir dabar kas-
met taikoma beveik 100 000 amerikiečių (S.Squire, 1987), tačiau
siaubingas Frankenšteiną primenantis šios procedūros vaizdas išlie-
ka. Nesvarbu, kad jos taikymo rezultatai įspūdingi, daugeliui pati idėja
elektros šoku sukelti žmogui traukulius atrodo barbariška, tuo labiau,
jog nežinoma, kas vyksta EKT metu. Be to, EKT būdu gydytiems
pacientams, kaip ir kitiems anksčiau ją kentusiems, depresija gali at-
sinaujinti. Tačiau dauguma psichiatrų ir jų pacientų mano, jog elek-
tros šoko terapija yra Dievo dovana ir gerokai mažesnė blogybė negu
depresijos sukelta neviltis, kančia bei savižudybės pavojus.
Psichochirurgija
Psichochirurgija - tai chirurginis smegenų audinių pašalini-
mas ar suardymas siekiant pakeisti elgesį. Tai šiurkščiausias ir re-
čiausiai taikomas biomedicininis įsikišimas. Vieną geriausiai
žinomų psichochirurginių operacijų - lobotomiją - ketvirtajame
dešimtmetyje pirmasis pradėjo atlikinėti portugalų kilmės gydyto-
jas Egasas Monizas. Jis nustatė, jog, perpjovus nervus, kurie kak-
tos skiltis jungia su emocijų kontrolės centrais, agresyvūs ir emo-
cijų nevaldantys pacientai nusiramindavo. Per penktąjį ir šeštąjį
dešimtmetį dešimtims tūkstančių žmonių, kamuojamų sunkių psi-
chikos sutrikimų, buvo atlikta lobotomija, o Monizui suteikta No-
belio premija (Valenstein, 1986).
Atliekant lobotomiją, norėta paprasčiausiai atsieti emocijas nuo
mąstymo, tačiau jos padariniai dažnai būdavo daug šiurkštesni -
asmuo visam laikui tapdavo apatiškas, nenuovokus ir impulsy-
vus. Šeštajame dešimtmetyje, kai pradėti vartoti raminamieji vais-
tai, psichochirurgijos buvo beveik atsisakyta. Dabar lobotomija
daroma labai retai. Kitokios psichochirurginės operacijos daro-
mos tik ypatingais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pacientas kenčia
nuo nekontroliuojamų priepuolių, chirurgas gali padaryti neveik-
lias tam tikras traukulius sukeliančias nervų grupes. Kadangi šių
gydomųjų operacijų padariniai negrįžtami, jos daromos tik tada,
kai nebėra kitos išeities.
Biomedicininės terapijos veiksmingumas primena mums vieną
esminį dalyką: mums patogu kalbėti apie psichologinių ir biolo-
ginių veiksnių įtakas atskirai, tačiau bet kuris psichikos reiškinys
kartu yra ir biologinis. Kiekviena mūsų mintis ar kiekvienas jaus-
Taikant biomedicininę terapiją, galima
mas priklauso nuo smegenų veiklos. Kiekviena kūrybinga mintis,
įsitikinti, jog psichika ir kūnas yra
kiekviena džiaugsmo ir pykčio akimirka, kiekvienas depresijos lai- neatsiejami: veikiant vieną,
kotarpis kyla iš smegenų elektrocheminio aktyvumo. paveikiama ir kita.
PSICHIKOS SUTRIKIMŲ PROFILAKTIKA

Taikant psichoterapiją ir biomedicininę terapiją, stengiamasi
psichikos sutrikimų priežasčių ieškoti pačiame žmoguje. Mes sam-
protaujame, kad žmonės, kurie elgiasi žiauriai, yra žiaurūs, kurie
elgiasi kaip „bepročiai" - „ligoniai". Mes „klijuojame etiketes"
tokiems žmonėms, tuo atskirdami juos nuo „normalių" žmonių.
Vadinasi, mes mėginame paveikti „nenormalius" žmones, padėda-
mi jiems geriau suprasti jų problemas, pakeisdami jų mąstymo
būdą ar kontroliuodami juos vaistais.
Yra ir kitas požiūris į daugelį psichikos sutrikimų: juos galima
laikyti suprantamu atsaku į sutrikdytos ir neramios visuomenės

reiškinius. Vadovaujantis šiuo požiūriu, gydyti reikia ne asmenį,
o jo socialinę aplinką. Todėl geriau būtų užkirsti kelią problemai
pertvarkant grėsmingas sąlygas, negu laukti, kol problema iškils
ir tada ją spręsti.
Profilaktikos svarbą iliustruoja pasakojimas apie sraunioje upėje
skęstančio žmogaus gelbėjimą. Sėkmingai suteikęs pirmąją pagalbą
skęstančiajam, gelbėtojas pamato kitą besiblaškantį vandenyje, kurį
taip pat ištraukia. Kai tai pasikartojo dar kelis kartus, gelbėtojas
pasisuko ir ėmė bėgti prieš upės tėkmę, nors vandenyje matėsi
dar vienas karštligiškai besiblaškantis žmogus. „Ar nesirengi gel-
bėti to žmogaus", - paklausė praeivis. „Ne," - atsakė gelbėtojas.
„Bėgu prieš srovę ir mėginsiu išsiaiškinti, kas stumia visus tuos
žmones į vandenį".
Psichikos sveikatos profilaktika - tai ėjimas prieš srovę, jos
tikslas - užkirsti kelią psichikos sutrikimams, nustatant juos su-
keliančias sąlygas ir jas švelninant. George Albee (1986), buvęs
Amerikos psichologų asociacijos prezidentas, įsitikinęs, jog yra
daugybė faktų, rodančių, kad skurdas, beprasmiškas darbas, nuo-
latinė kritika, nedarbas, rasizmas, moterų niekinimas menkina
žmogaus kompetencijos jausmą, asmeninę kontrolę, savivertę. To-
kie stresai didina depresijos, alkoholizmo ir savižudybės tikimybę.
Albee manymu, tie, kurie rūpinasi tokių nelaimių profilaktika,
turėtų remti programas, kurių tikslas - sumažinti skurdą, nelygia-
teisiškumą ir kitus nuosmukio reiškinius. Kelią raupams užkirtome
skiepydami sveikuosius, o ne gydydami raupsuotuosius. Geltonąją
karštinę įveikėme, kontroliuodami uodų plitimą. Užkirsti kelią psi-
chologinėms problemoms galime, padėdami atgauti pasitikėjimą
tiems, kurie išmoko būti bejėgiai, keisdami žmogaus vienišumą
didinančią aplinką, lavindami tėvų ir mokytojų įgūdžius, būtinus
vaikų savi vertei ugdyti. „Iš tiesų viskas, kas padeda gerinti žmo-
gaus gyvenimo sąlygas ir daro gyvenimą visavertiškesnį bei pra-
smingesnį, gali būti laikoma svarbiausia psichikos arba emocinių
sutrikimų profilaktikos dalimi" (Kessler ir Albee, 1975, 557 p.).
Albee mums dar kartą primena svarbiausią šios knygos te-
mą: žmogus yra vieninga bio-psicho-socialinė sistema. Daugelį
metų savo kūną mes patikėdavom gydytojui, o sielą - psichiat-
rui ar psichologui. Tačiau toks griežtas skyrimas toliau atrodo
nepagrįstas. Sutrikus cheminių junginių pusiausvyrai organizme,
gali kilti schizofrenija ir depresija. O pyktis, depresija ir stre-
sas, kaip sužinosime kitame skyriuje, gali kelti grėsmę mūsų fizi- „Proto negalė kyla iš kūno
nei sveikatai. „Mens sana in corpore sano", - sako sena lotynų negalių ir panašiai kūno negalė
kyla iš proto negalių".
patarlė: „Sveikame kūne sveika siela". Mahabharata, maždaug 2 0 0 m
SANTRAUKA
Psichikos sutrikimai šalinami ir psichoterapija, ku- gojimą. Be to, jie taiko ir operantinio sąlygojimo
ri remiasi individų tarpusavio sąveika, ir biomedi- dėsnius bei tokias elgesio keitimo metodikas, kaip
cinine terapija, kuri keičia nervines funkcijas. žetonų kaupimas.
Psichologinė terapija Kognityvine terapija. Naujesni kognityvinės tera-

pijos būdai, tokie kaip Elliso racionalioji emocinė
Svarbiausi psichoterapijos metodai siejasi su žino-
terapija ir Becko kognityvine terapija, taikomi de-
momis psichoanalitine, humanistine, bihevioristine
presijai įveikti, siekia pakeisti pasmerktą žlugti mąs-
ir kognityvine psichologijos kryptimis.
tymą, mokydami žmones žiūrėti į save kitaip, dau-
giau teigiamai.
Psichoanalizė. Psichoanalizės tikslas - padėti žmo-
gui įžvelgti savo psichikos sutrikimų priežastis ir iš-
Psichoterapijos vertinimas. Kadangi teigiami klien-
analizuoti juos lydinčius jausmus. Tam psichoana-
tų ir psichoterapeutų atsiliepimai apie psichoterapi-
litikas taiko tokius būdus kaip laisvąsias asociaci-
ją negali įrodyti, kad ji tikrai veiksminga, psicholo-
jas ir paciento sapnų, priešinimosi, ilgai slopintų
gai atliko daugybę psichoterapijos rezultatų tyrimų.
jausmų perkėlimo į analitiką interpretaciją. Kaip ir
psichoanalitine teorija, psichoanalizė kritikuojama Šių tyrimų metaanalizė atskleidė, kad: 1) žmonių būk-
už tai, kad ji aiškina jau įvykusius faktus, kad rei- lė dažnai pagerėja savaime; 2) tų, kuriems taikoma
kalauja labai daug laiko ir brangiai kainuoja. Nors psichoterapija, būklė pagerėja ryškiau, nesvarbu, ko-
tradicinė psichoanalizė nėra plačiai taikoma, jos įta- kiu psichoterapijos metodu ir ar ilgai jie buvo veikia-
ka yra akivaizdi tiems psichoterapeutams, kurie tymi; 3) psichoterapija labiausiai padeda subrendu-
rinėja savo pacientų vaikystės išgyvenimus, kurie siems, aiškiai mintis reiškiantiems žmonėms, turin-
mano, kad gynybos mechanizmai išstumia emociškai tiems elgesio problemų; 4) placebas arba užjaučian-
prisodrintą informaciją, kurie siekia padėti klien- tis ir draugiškas paraprofesionalų patarimas taip pat
tams įžvelgti savo problemų šaknis. gali padėti: šitaip veikiamų žmonių būklė pagerėja
labiau negu tų, kurie niekaip neveikiami.
Humanistinė psichoterapija. Psichoterapeutai, tai-
kantys humanistinę psichoterapiją, priešingai negu Biomedicininė terapija
psichoanalitikai, dėmesį sutelkia į sąmoningus tuo
metu išgyvenamus kliento jausmus ir į ėmimąsi at- Gydymas vaistais. Plačiausiai taikomas biomedici-
ninės terapijos būdas yra antipsichozinių vaistų, ra-
sakomybės už savo tobulėjimą. Carlas Rogersas,
minamųjų ir antidepresantų vartojimas.
kurdamas į asmenį nukreiptą terapiją, taikė akty-
vaus klausymosi, leidžiančio išreikšti nuoširdumą,
Elektrokonvulsinė terapija. Nuomonės apie gydy-
palankumą ir empatiją, metodą. Taikydamas vadina-
mą EKT yra gana prieštaringos, tačiau šis būdas yra
mąją geštalto terapiją, Fritzas Perlsas norėjo padėti
veiksmingas daugeliui nuo sunkios depresijos ken-
žmonėms įveikti psichologinę gynybą ir skatino im-
čiančių žmonių, kuriems netinka gydymas vaistais.
tis atsakomybės už savo jausmus. Daugelis psicho-
terapijos metodikų gali būti taikomos ir grupinei te-
P s i c h o c h i r u r g i j a . Neurochirurgai retai operuoja
rapijai. Tam tikra grupinės terapijos forma - šeimos
smegenis, norėdami palengvinti tam tikrų psichikos
terapija, kuri šeimą laiko sąveikaujančia sistema, iš
sutrikimų turinčių žmonių būklę. Tokios procedūros
kurios gali kilti problemos.
kaip lobotomija yra šiurkščios ir sukeliančios negrįž-
tamus padarinius.
Elgesio terapija. Elgesio terapija ne tiek rūpinasi
savivokos plėtra, kiek siekia tiesiogiai pakeisti pro-
blemišką elgesį. Žmogaus elgesiui pakeisti psicho- Psichikos sutrikimų profilaktika
terapeutai naudoja du priešpriešinio sąlygojimo bū- Žmogaus psichikos sveikatos profilaktikos specia-
dus: sisteminį jautrumo mažinimą ir aversinį sąly- listai teigia, kad galima užkirsti kelią daugumai psi-
chikos sutrikimų. Jų tikslas yra pakeisti slegiančią,

žmogaus savigarbos jausmą žlugdančią aplinką į
palankesnę, lavinančią ir skatinančią žmogų tobu-
lėti ir pasitikėti savimi.

Psichoterapija. Emocionali, pasitikėjimu pagrįsta manistinės terapijos pabrėžiamą „sąlytį su pačiu sa-
sąveika tarp kvalifikuoto psichoterapeuto ir žmo- vimi"; tikslas - padėti žmonėms geriau įsisąmonini:
gaus, turinčio psichologinių sunkumų. ir išreikšti savo jausmus bei imtis atsakomybės už sa-
vo jausmus ir veiksmus.
Eklektinis požiūris. Požiūris, kad psichoterapeutas,
atsižvelgdamas į klientų problemas, gali taikyti įvai- Šeimos terapija. Psichoterapijos metodas, parem-
rius psichoterapijos metodus. tas šeimos, kaip sistemos, samprata. Laikoma, kad
nepageidaujamam žmogaus elgesiui įtaką daro šei-
P s i c h o a n a l i z ė . Sigmundo Freudo psichoterapijos
mos nariai; arba toks elgesys gali būti nukreiptas :
būdas, kai paciento laisvosios asociacijos, priešini-
kitus šeimos narius; skatina šeimos narius teigia-
masis, sapnai ir perkėlimai, psichoterapeutui juos
miems tarpusavio santykiams ir geresniam bendra-
išaiškinus, išlaisvina paciento anksčiau buvusius iš-
vimui.
stumtus jausmus ir padeda jam suprasti save.
Elgesio terapija. Taiko mokymosi dėsnius nepagei-
Laisvoji asociacija. Psichoanalizėje: kai pacientas
daujamam elgesiui pašalinti.
nesivaržydamas sako viską, kas ateina į galvą, kai
mintis veja mintį. Priešpriešinis sąlygojimas. Elgesio terapijos metodi-
ka, sąlygojanti naujus atsakus į dirgiklius, sukelian-
Priešinimasis. Psichoanalizėje: trukdymas nerimą
čius nepageidaujamą elgesį: pagrįsta klasikiniu są-
keliančiai informacijai pasiekti sąmonę.
lygojimu. Dar žr. sisteminis jautrumo mažinimas ir
Interpretacija. Psichoanalizėje: analitiko pagalba aversinis sąlygojimas.
pacientui pastebėti ir suprasti savo priešinimąsi ar
Sisteminis jautrumo mažinimas. Priešpriešinio są-
kitokį reikšmingą elgesį, kad pastarasis pasiektų į-
lygojimo rūšis, kai maloni atsipalaidavimo būsena
žvalgą. siejama su laipsniškai stiprėjančiais nerimą kelian-
Perkėlimas. Psichoanalizėje: jausmų, kuriuos pacien- čiais dirgikliais. Paprastai taikoma fobijoms gydyti.
tas jaučia kitiems žmonėms (pavyzdžiui, meilę ar ne- Aversinis sąlygojimas. Priešpriešinio sąlygojime
apykantą tėvui ar motinai), nukreipimas į analitiką. rūšis, kai nemaloni būsena (pavyzdžiui, pykinimas)
Į asmenį nukreipta terapija. Tai Carlo Rogerso susiejama su nepageidaujamu elgesiu (pavyzdžiui, al-
kurtas humanistinės psichoterapijos metodas, kurį tai- koholio vartojimu).
kydamas, psichoterapeutas aktyviai klausosi, sudary- Elgesio modifikacija. Operantinio sąlygojimo dės-
damas nuoširdžią, palankią, empatišką aplinką, pade- nių taikymas žmogaus elgesiui keisti.
dančią klientui tobulėti.
Žetonų kaupimas. Operantinio sąlygojimo metodi-
A k t y v u s i s k l a u s y m a s i s . Empatiškas klausymasis, ka, kai atlyginama už pageidaujamą elgesį. Pacien-
kai klausantysis atkartoja, persako ir tikslinasi, ką tas iškeičia žetoną, gautą už pageidaujamą elgesį, į
kalbantysis norėjo pasakyti. Tai būdinga Rogerso į įvairias lengvatas ir malonumus.
asmenį nukreiptai terapijai.
Kognityvinė terapija. Psichoterapijos metodas, ku-
Geštalto terapija. Psichoterapijos metodas, kurio au- ris moko ž m o n e s naujų tinkamesnių mąstymo ir
torius Fritzas Perlsas, apjungiantis psichoanalitikų veiklos būdų; remiasi prielaida, jog mąstymas įsi-
idėją apie neįsisąmonintų jausmų įsisąmoninimą ir hu- terpia tarp įvykių ir mūsų emocinių reakcijų.
Racionalioji emocinė terapija. Alberto Elliso su- terapijos metodas, taikomas sunkios depresijos ka-
kurta kognityvinės terapijos konfrontacinė metodi- muojamiems pacientams; žmogui sukeliama ben-
ka, kai energingai paneigiamos žmonių neprotingos, droji nejautra ir per jo smegenis labai trumpam lei-
pasmerktos žlugti nuostatos ir prielaidos. džiama elektros srovė.
Metaanalizė. Daugelio skirtingų tyrimų rezultatų Psichochirurgija. Chirurginė operacija, kuria paša-
statistinis apjungimas. linami ar suardomi smegenų audiniai siekiant pa-
Psichofarmakologija. Vaistų poveikio psichikai ir keisti žmogaus elgesį.
elgesiui tyrimai. Lobotomija. Dabar gana retai taikoma psichochirur-
Litis. Cheminis elementas, vartojamas kaip veiks- ginė procedūra, anksčiau naudota sunkiai suvaldo-
mingas vaistas bipolinio sutrikimo maniakinės ir miems ar agresyviems pacientams nuraminti. Žmogui
depresinės nuotaikų svyravimui šalinti. perpjaunami nervai, kurie jungia kaktos skiltis su
Elektrokonvulsinė terapija (EKT). Biomedicininės emocijas kontroliuojančiais smegenų centrais.
Stresas ir sveikata 17 SKYRIUS
30
Visi esame patyrę, kad psichikos būsenos sukelia tam tikras fi-
(o
ziologines reakcijas. Nervindamiesi dėl svarbaus egzamino, pajun- ^.ifi on
20
E <5
tame kirbėjimą skrandyje. Nerimaudami dėl to, kad reikės viešai O) 0)
kalbėti, imame lakstyti į tualetą. Susikivirčijus su šeimos nariu, ima •S °
£ S 10 1 •
nepakenčiamai skaudėti galvą. Jei psichologinis stresas užsitęsia,
gali išberti odą, ištikti astmos priepuolis arba atsiverti opa (tiems, L T ft 11 1
Tuber- Plaučių Viduria- Sir-
kam tokie fiziologiniai polinkiai būdingi). kuliozė uždegi- vimas ir dies
Daugelis žmonių nelabai žino, kokį siaubingą poveikį gali turėti mas enteritas ligos
1900
mūsų elgesys. Nuo mūsų elgesio priklauso, ar tapsime keturių la-
biausiai šiandien paplitusių ligų ir mirčių - širdies ligų, vėžio, in-
sulto ir nelaimingų atsitikimų - aukomis (17-1 pav.). Nacionalinės
mokslų akademijos medicinos institutas (1982) ištyrė, kad Jung-
tinėse Amerikos Valstijose daugiausia mirštama dėl 10 priežasčių
ir pusė jų yra susijusios su žmogaus elgesiu: rūkymu, piktnaudžia-
vimu alkoholiu, netinkamomis reakcijomis į stresą, gydytojo nuro-
dymų nepaisymu, mažu fiziniu aktyvumu, narkotikų vartojimu, men-
kaverte mityba. Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys yra ligų šal-
tinis, ir pradėtų kitaip elgtis, sumažėtų kančių, pailgėtų gyvenimo Širdies Vėžys Insul- Nelai-
ligos tas mingi
trukmė ir pagerėtų jo kokybė. Siekdami šių tikslų, psichologai kar- atsitiki-
1988 mai
tu su medikais sukūrė tarpinę mokslo sritį - elgesio mediciną, ku-
17-1 pav. 1900 ir 1988 metų duome-
ri apjungia medicinos žinias ir žinias apie žmogaus elgesį.
nys apie keturias pagrindines mirčių
Tradicinei nuomonei, kad tam tikrą ligą sukelia kokia nors vie- priežastis Jungtinėse Amerikos Valstijo-
na priežastis (genai, mikrobai ar emocijos), psichologai Mary Jas- se. Nugalėjus svarbiausias infekcines
noski ir Gary Schwartzas (1985) priešpriešina sisteminės elgesio ligas, svarbiausiu ligas ir mirtį lemian-
čiu veiksniu tapo elgesys - vartojimo
medicinos teorijos požiūrį. Kiekvienas mūsų būties lygmuo susi-
įpročiai, reakcija į stresą ir kiti su
deda iš posistemių ir kartu yra didesnės sistemos (visumos) sude- sveikata susiję poelgiai (iš Nacionalinio
damoji dalis. Todėl, norėdami suprasti, nuo ko priklauso mūsų svei- sveikatos centro statistikos, 1990).
17 SKYRIUS. Stresas ir sveikata 585
kata, turime žinoti, kaip tos biologinės, psichikos ir socialinės sis-

temos sąveikauja. Pavyzdžiui, žmogaus kūno organai sudaro tam
tikras didesnes sistemas - virškinimo, kraujo apytakos ir informa-
cijos apdorojimo, - kurios yra dar didesnės sistemos - žmogaus -
sudedamosios dalys. O žmogus yra šeimos, bendruomenės, tam tik-
ros kultūros ir t.t. dalis. Antra vertus, žmogaus vidaus organai yra
sudaryti iš posistemių - ląstelių, - kurias sudaro biocheminiai jun-
giniai. Kiekvienas mūsų būties lygmuo yra ir didesnės sistemos da-
lis, ir kartu mažesnių sistemų derinys. Sisteminės teorijos šalinin-
kai nemano, kad ligą gali sukelti arba fiziologinės, arba psicholo-
ginės priežastys; jie teigia, kad ligą sukelia visų šių tarpusavyje su-
sijusių sistemų (kurias tiria fiziologai, psichologai, sociologai ir kt.)
sąveika. Žmogus, kaip visų šių sistemų visuma, yra kaip mobilis:
palietus vieną kurią dalį, kinta ir visos kitos sistemos dalys.
Sveikatos psichologija - tai sparčiai besiplėtojanti psicholo-
gijos šaka, prisidedanti prie elgesio medicinos laimėjimų. Šia-
me skyriuje nagrinėjami pagrindiniai sveikatos psichologijos
klausimai: „ Yra mokslas ne tik apie ligas,
Kaip pavojus susirgti tam tikra liga priklauso nuo mūsų emo- bet ir apie sveikatą
Elizabeth B l a c k w c l l
cijų ir reakcijų į stresą? „Medicina - profesija moterims", I860
Iš ko žmogus sprendžia, kad jis serga, kada jis ima ieškoti pa-
galbos ir gydytis?
Kaip žmonių nuostatos ir elgesys padeda užkirsti kelią ligoms,
siekti sveikatos ir geros savijautos?
Kaip galima sumažinti ar kontroliuoti stresą?
STRESAS IR LIGOS
Grįždama takeliu į stovyklavietę Uolėtuosiuose kalnuose, Ka-
ren išgirsta, kad kažkas braška jai po kojomis. Išvydus šmėkštelėju-
sią barškuolę, jos organizmas sukaupia visas jėgas kovai arba bėgi-
mui: raumenys įsitempia, padaugėja adrenalino, širdis ima stipriau
plakti. Ji bėga kiek kojos neša į stovyklą, kur yra saugu. Kai Ka-
ren ją pasiekia, jos raumenys pamažu atsipalaiduoja, širdies ritmas
ir kvėpavimas sulėtėja.
Kartą rytą iš savo namų užmiestyje važiuodamas automobiliu į
darbą, Karlas dėl kelio remonto pasiekia geležinkelio stoties mašinų
stovėjimo aikštelę 8 vai. 5 min. ir pamato jau išvykstantį traukinį.
Kitu traukiniu atvykęs į miestą, jis pakliūva į pačią pėsčiųjų spūstį
ir turi alkūnėmis stumtis per minią. Galų gale pasiekęs savo banko
įstaigą, atsiprašo jo laukiančio kliento, kuris stebisi, kur Karlas iki
šiol buvo ir kodėl neparengė ataskaitos apie ketvirčio investicijas.
Karlas visaip stengiasi nuraminti klientą. Vėliau jis pastebi savo
užgniaužtas emocijas - įtemptus raumenis, sukąstus dantis ir

dilgsėjimą skrandyje.
Reakcija į stresą padėjo Karen išsigelbėti; jei Karlo patirtas Amerikos šeimos gydytojų akade-
stresas kartotųsi, padidėtų širdies ligų, aukšto kraujospūdžio arba mijos duomenimis, du trečdaliai
kitų su stresu susijusių sveikatos problemų grėsmė. Be to, jaus- apsilankiusių pas šeimos gydytoją
damas įtampą, jis galbūt mažiau miegotų ir mankštintųsi, daugiau žmonių skundžiasi simptomais,
rūkytų ir vartotų alkoholio, tuo keldamas dar didesnį pavojų savo kuriuos sukelia stresas (Wallis,
1983).
sveikatai.
Stresas ir stresoriai
Streso sąvoka vartojama nevienareikšmiškai. Kartais ji taiko-
ma grėsmei arba iššūkiui (Karlas susidūrė su pakankamai stipriu
stresu), o kartais atsakui į grėsmę ar iššūkį (pamačiusi barškuolę,
Karen patiria stiprų stresą) apibūdinti. Kad būtų apimtos šios abi
reikšmės, s t r e s ą galime apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įver-
tiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvy-
kius, vadinamuosius stresorius. Stresoriaus poveikis gali būti tei-
giamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Spor-
to čempionai, geri estrados artistai, puikūs mokytojai ir lyderiai,
sužadinti iššūkio, klesti ir pranoksta kitus. Tačiau daug dažniau
stresoriai kelia grėsmę mums - mūsų visuomeninei padėčiai bei
saugumui darbe, mūsų mylimųjų sveikatai ir gerovei, mūsų gi-
liems įsitikinimams bei savivaizdžiui (Hobfoll, 1989). Toks stip-
rus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingų psichinių ar fiziolo-
ginių padarinių.
STRESO REAKCIJOS SISTEMA. Nors medikai domėjosi stresu jau

nuo Hipokrato (460-377 m. pr. Kr.) laikų, fiziologas Walteris Can-
nonas (1929) tik trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad
streso reakcija yra vieningos, psichiką ir kūną apimančios, siste-
mos dalis. Cannonas pastebėjo, kad įvairūs stresoriai - labai di-
delis šaltis, deguonies stoka, emocijas sukeliantys įvykiai - ska-
tina išsiskirti epinefriną ir norepinefriną (labiau žinomus kaip ad-
renalinas ir noradrenalinas). Šių streso hormonų patenka į krau-
ją iš simpatinių nervų galūnių, esančių vidinėje antinksčių daly-
je. 13 skyriuje, aptariant emocinį sužadinimą, rašyta, kad tai yra
tik viena simpatinės nervų sistemos atsako dalis. Gavusi signa-
lus iš galvos smegenų takų, simpatinė nervų sistema padažnina
širdies ritmą, sustiprina kvėpavimą ir raumenų kraujotaką, atpa-
laiduoja energiją, sukauptą riebalų pavidalu, - ir taip organizmas
pasirengia, Cannono žodžiais tariant, „kovai arba pabėgimui".
Cannonas tokią organizmo reakciją laikė nuostabiai prisitaikan-
čia sistema. Fiziologai nustatė dar ir antrąją streso reakcijos sis-
temą (17-2 pav.). Gavusi tam tikrą signalą iš smegenų žievės,

išorinė antinksčių dalis (žievė) išskiria streso hormoną kortizolį.
Kanadiečių mokslininkas Hansas Selye (1936, 1976) 40 savo
gyvenimo metų paskyrė Cannono atradimams plėtoti; jo dėka stre-
so sąvoka tapo labai svarbi tiek psichologijai, tiek medicinai. Šiais
laikais taip pat verta prisiminti, kaip Selye kūrė streso reakcijos
sampratą. Selye, tikėdamasis atrasti naują lytinį hormoną, įšvirkštė
žiurkėms kiaušidžių hormono ir nustatė tokius padarinius: 1) su-
storėja antinksčių žievė; 2) sumažėja užkrūčio liauka (kurioje yra
baltųjų kraujo kūnelių, kovojančių su ligomis); 3) susidaro krau-
juojančių opų. Joks iki tol žinomas hormonas nebuvo sukėlęs to-
kių simptomų, todėl Selye nudžiugo: „Būdamas 28-erių, aš jau,
atrodo, aptikau naują hormoną".
Netrukus Selye teko nusivilti. Suleidęs žiurkėms kitokių skys-
čių, jis vėl pastebėjo tuos pačius simptomus: sustorėjusią antinks-
čių žievę, sumažėjusią užkrūčio liauką ir atsiveriančias kraujuo-
jančias opas. Taigi Selye padarė išvadą, kad šiuos simptomus su-
kėlė ne naujas hormonas:
Visos mano viltys atrasti naują hormoną žlugo. Tyrimai pareikalavo
tiek daug laiko ir lėšų - ir viskas veltui... Aš buvau taip prislėgtas,
17-2 pav. Iš smegenų žievės gavę
kad keletą dienų negalėjau nieko veikti. Tik sėdėjau laboratorijoje tam tikrus signalus, kurie gali ateiti
ir mąsčiau... Vėliau paaiškėjo, kad tas laikas, kurį praleidau susi- dviem keliais, antinksčiai (esantys
kaupęs ir mąstydamas, buvo lemtingas mano karjerai; aš supratau, virš inkstų) išskiria streso hormonus.
ką man reikia toliau daryti... Aš vis grįždavau mintimis prie savo ne-
pavykusių eksperimentų ir jų galimų aiškinimų, ir man staiga šovė
į galvą mintis, kad juos galima visai kitaip vertinti. O jei šie simp-
tomai - tai nespecifinė kūno reakcija į bet kokią organizmui pada-
rytą žalą, .... bendra medicininė sindromo reikšmė būtų didžiulė!
(1976, 2 4 - 2 6 p.).
Norėdamas patikrinti savo spėliojimus, Selye tyrinėjo gyvūnų

reakcijas į įvairius stresorius, pavyzdžiui, elektros šoką, chirur-
ginę operaciją, judesių ribojimą. Jis nustatė, kad visų reakcijų fi-
ziologiniai padariniai buvo panašūs. Iš tikrųjų, organizmo prisi-
taikančioji reakcija į stresą pasirodė esanti bendra - kaip signa-
lizacija, kuri kaukia vienodai, nesvarbu, kas įsibrovė - todėl ją
Selye pavadino bendruoju prisitaikymo sindromu (BPS).
Pasak Selye, bendrasis prisitaikymo sindromas turi tris fazes (17-
3 pav.). Tarkime, jūs patyrėte fizinę ar emocinę traumą. Pirmosios
fazės metu, staiga suaktyvėjus simpatinei nervų sistemai, patiria-
ma aliarmo reakcija. Jūsų širdis ima smarkiau plakti, daugiau krau-
jo priplūsta į raumenis ir pajuntate tarsi žemė slystu iš po kojų. Taip
sutelkę jėgas, jūs pasirengiate antrajai fazei, priešinimuisi. Jūsų kūno
temperatūra ir kraujospūdis padidėję, kvėpavimas - sustiprėjęs,
588 VI DALIS. A s m e n y b ė , s u t r i k i m a i ir g e r a s a v i j a u t a
išsiskiria daugiau hormonų. Ilgai trunkanti tokia stresinė būklė ga- 17-3 pav. Selye bendrasis prisitaiky-
mo sindromas.
li išsekinti organizmą (išsekimas - trečioji BPS fazė). Išsekęs jūs
greičiau galite susirgti kokia nors liga, o kraštutiniu atveju tai gali
baigtis mirtimi.
Nors vėlesni tyrimai parodė, kad organizmas šiek tiek skirtin-
gai reaguoja į įvairius stresorius, beveik visi medicinos specialis-
tai sutinka su pagrindiniu Selye teiginiu, kad ilgai trunkantis stresas
gali fiziškai sužlugdyti. Tai šių dienų sveikatos psichologams ke-
lia praktinius klausimus: „Kas sukelia stresą?", „Kokie streso pa-
dariniai?", „Kaip tuos padarinius sumažinti?"
STRESĄ SUKELIANTYS GYVENIMO ĮVYKIAI. Nuo to, kaip mes

vertiname tam tikrus savo gyvenimo įvykius, priklauso mūsų pa-
tiriamo streso stiprumas. Vienas žmogus, girdėdamas girgždesius 1979 m. prieš
ugnikalnio išsiveržimą
tuščiuose namuose, nekreipia į tai dėmesio ir nepatiria jokio stre- I 711980 m. po
so, o kitas, įtaręs, kad į namus kažkas įsibrovė, labai išsigąsta. I I ugnikalnio išsiveržimo
Mokslininkus labiausiai domina, kokią įtaką žmogaus sveikatai turi
trys stresorių rūšys: katastrofos, svarbūs gyvenimo pokyčiai ir kas-
TO
dieniai sunkumai. co
c
Katastrofos. Katastrofos - tai didelio masto įvykiai, kurių neįma- a
noma numatyti, pavyzdžiui, karas ar stichinės nelaimės. Tokių įvy- cn
O
c
kių metu žmonės paprastai padeda vienas kitam ir stengiasi nu- o
raminti vienas kitą, tačiau tai gali labai sutrikdyti jų sveikatą. Tai O)
5
įrodė Paulas ir Geraidas Adamsai (1984), tyrinėdami 1980 metais
išsiveržusio S v. Elenos ugnikalnio ir jo pelenų nuošliaužų pada-
;§»
55
£
rinius. Per septynis mėnesius po ugnikalnio išsiveržimo netoli c:
esančiame Othello (Vašingtono valstija) miestelyje 34% daugiau •2
55
žmonių kreipėsi skubios medicinos pagalbos lyginant su praėju- Q.
siųjų metų to paties laikotarpio duomenimis (17-4 pav.). Į psi- Birželis Rugpjutis Spalis Gruodis
chikos sveikatos kliniką dėl streso sukeltų kūno ligų kreipėsi dvi-
gubai daugiau žmonių ir 19% padidėjo mirtingumas. Ar visuo- 17-4 pav. Stichinių nelaimių padari-
niai žmogaus sveikatai. Nuo 1980 m.
tinės nelaimės visada sukelia tokius padarinius? Apdoroję 52 ty-
gegužės 18 d., kai išsiveržė Šv.EIenos
rimų duomenis apie katastrofiškų potvynių, uraganų, gaisrų pa- ugnikalnis, per 7 mėnesius i netoliese
darinius, Anthony Rubonis ir Leonardas Bickmanas (1991) nu- esančio Othello (Vašingtono valstija)
statė esant iš esmės tokią pat, nors truputį silpnesnę, nelaimių įta- miestelio medicinos pagalbos punktą
apsilankė 34% daugiau pacientų
ką žmonėms. Po stichinių nelaimių tokių sutrikimų kaip depresi-
lyginant su praėjusiųjų metų tuo
ja ir nerimas skaičius padidėjo vidutiniškai 17%. Tarp pabėgėlių, pačiu 7 mėnesių laikotarpiu (iš
palikusių tėvynę, taip pat būna nemažai žmonių, turinčių psichi- Adams ir Adams, 1984).
IŠ ARČIAU. Karo ž a i z d o s : p o t r a u m i n i s s t r e s a s
Karo Vietname metu Džeko būrys buvo keliskart paaiškėjo, kad kuo baisesni ir ilgiau trunkantys ka-
apšaudytas. Užpuolus iš pasalų, buvo užmuštas ro išgyvenimai, tuo didesnę žalą jie padaro žmo-
Džeko geriausias draugas, buvęs tik per keletą gaus psichikai (King ir King, 1991; Solomon,
metrų nuo jo. Džekas pats nužudė jauną Vietkongo 1990). Analizuojant apie 15% potrauminio streso
kareivį, trenkdamas jam automato buože per galvą. simptomų, kuriuos jaučia Vietnamo karo veteranai,
Prabėgo daug laiko, bet tų įvykių vaizdai grįžta pri- nustatyta, kad du kartus mažiau jų jaučia tie, kurie
siminimų ir košmarų pavidalu. Jis vis dar pašoka, niekada nematė mūšio, ir tris kartus daugiau tie,
išgirdęs petardos garsą arba automobilio variklio kurie buvo dalyvavę smarkiuose mūšiuose. Pavyz-
sproginėjimą. Suerzintas šeimos ar draugų, jis pra- džiui, prabėgus daugiau kaip dešimčiai metų po
trūksta keiktis, o iki karo Vietname tai darydavo re- karo, paaiškėjo, kad tarp karo veteranų buvo 2095
tai. Slopindamas tebesitęsiantį nerimą, jis ėmė pikt- tapatūs dvyniai (Goldberg ir kt., 1990). Palyginus
naudžiauti alkoholiu. Vietnamo karo veteranus, tiesiogiai mūšiuose nedalyvavusius ir dalyvavusius
žmones, išgyvenusius holokaustą, seksualinės prie- dvynius, nustatyta, kad pastariesiems 5,4 karto
vartos aukas kamuoja potrauminis stresas - sutri- dažniau buvo būdingi potrauminio streso simpto-
kimas, pasireiškiantis tuo, kad juos persekioja pri- mai. Dauguma šio karo traumuotų žmonių gyvena
siminimai ir košmarai, jie šalinasi kitų žmonių, yra pilnakraujį gyvenimą, tačiau daugelį jų kankina
nerimastingi ir prislėgti (Kaylor ir kt., 1987; Nadler košmarai, sutrikęs miegas, jiems sunku sutelkti dė-
ir Ben-Shushan, 1989; Wilson ir kt., 1988). Norėda- mesį, jie greitai išsigąsta. Tai ypač būdinga tiems,
mi nustatyti, kaip tokie sutrikimai paplitę, Ligų kon- kurie buvo žiauriai suluošinti, kankinti arba matė
trolės centrai (1988) palygino 7000 Vietnamo karo savo draugų mirtį. Karo nuostoliai paprastai verti-
veteranų ir 7000 veteranų, tuo laiku tarnavusių ka- nami pagal žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių bei ka-
riuomenėje, bet nedalyvavusių Vietnamo kare, duo- ro išlaidas. Bet yra dar ir emocinė karo kaina. Nors
menis. Paaiškėjo, kad dėl karo metu patirto streso šūviai Persijos įlankoje nutilo 1991 m. vasario 28
dvigubai daugiau Vietnamo karo veteranų kentė ne- d., daugeliui karo traumuotų Irako kareivių, kaip ir
rimą, depresiją, piktnaudžiavo alkoholiu. Išanaliza- nukentėjusių nuo karo Kuveito gyventojų, psicho-
vus duomenis apie Izraelio ir Amerikos kareivius, loginės karo žaizdos dar tik pradeda atsiverti.
kos sutrikimų. Jie patiria stresą, nutraukdami ryšius su tėvyne, at-

siskirdami nuo šeimos ir turėdami prisitaikyti prie svetimos
kultūros, kuri skiriasi savo kalba, tautiškumu, gyvenimo sąlygo-
mis bei socialinėmis normomis (Williams ir Berry, 1991).
Svarbūs gyvenimo pokyčiai. Kita stresorių rūšis - tai žmogaus as-

meninio gyvenimo pokyčiai, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtis,
prarastas darbas, vedybos ar skyrybos. Kai kurie psichologai tiria,
kaip gyvenimo pokyčiai veikia žmogaus sveikatą, stebėdami žmones
ilgesnį laiką, taip pat stengdamiesi išaiškinti, ar tam tikri įvykiai
pasitaiko prieš ligą. Kiti lygina gyvenimo pokyčius, kuriuos prisi-
mena žmonės, sergantys arba nesergantys tam tikra liga, pavyz-
džiui, širdies priepuoliais. Nacionalinė mokslų akademija, atlikusi
tokių tyrimų apžvalgą, atskleidė, kad našliai (našlės), žmonės, at-
leisti iš darbo ir išsiskyrę, yra mažiau atsparūs ligoms (Dohrenwend
ir kt., 1982). Suomijoje atliktas 96 000 našlių gyvenimo tyrimas pa-
tvirtino šį reiškinį: mirties per savaitę po sutuoktinio netekties rizi-

ka yra dvigubai didesnė (Kaprio ir kt., 1987). Patiriant iš karto ke-
letą krizių, rizika dar labiau padidėja.
Daugelis neseniai žurnaluose pasirodžiusių straipsnių apie stresą
siūlo skales gyvenimo pokyčių sukelto „streso taškams" suskai-
čiuoti. Teigiama, kad tam tikrą lygį viršijantys streso įverčiai
reiškia, jog yra didelė tikimybė susirgti, tačiau mokslininkai nu-
statė, kad tokios skalės nepakankamai gerai numato būsimus svei-
katos sutrikimus (Depue ir Monroe, 1986; Maddi ir kt., 1987).
Viena, teigiami stresoriai, pavyzdžiui, vedybos, mūsų gyvenime
nėra tokie pavojingi sveikatai kaip neigiami, pavyzdžiui, atleidi-
mas iš darbo (Anderson ir Arnoult, 1989; Brown ir McGill, 1989).
Be to, labai didelės gyvenimo krizės nėra dažnos, o jei jos mus
ištinka, viskas priklauso nuo to, kaip mes jas vertiname. Išėjimas
į pensiją vieniems žmonėms gali padidinti stresą, o kitiems - su-
mažinti. Abortas sukelia stresą moterims, kurių dorovinės nuo-
statos tam prieštarauja ir kurių nepalaiko partneris arba tėvai. Ta-
čiau dauguma moterų po aborto per daug nesielvartauja (Adler ir
kt., 1990; Major ir kt., 1990). Taigi, kaip pažymi biologas Ro-
bertas Sapolsky (1990), mūsų „psichologiniai filtrai, kurie pade-
da suvokti išorinius įvykius, gali paveikti fiziologinius procesus
taip pat kaip ir patys išoriniai įvykiai".
Kasdieniai sunkumai. Garsiojoje Peanuts knygoje rašoma, kad

„Laimė ... kai gauni geriausią pažymį iš rašybos testo... kai sutin-
ki tą, kuris tau patinka... kai gauni pakvietimą į vakarėlį .... kai
pirmąkart pasibučiuoji lietui lyjant". Kaip rašoma 13 skyriuje,
šiuolaikinį žmogų laimingą padaro ne tiek pasiturintis gyveni-
mas, kiek tokie kasdieniai gyvenimo įvykiai kaip ilgai lauktas
pasimatymas, džiuginantis laiškas, savos komandos pergalė svar-
biose varžybose.
Tas pat pasakytina ir apie neigiamus įvykius. Kasdieniai pyk-
čiai gali būti svarbiausia streso priežastis (Lazarus, 1990; Wein-
berger ir kt., 1987). Šie kasdieniai sunkumai yra susiję su trans-
porto kamščiais spūsties valandomis, erzinančiais įnamiais, ilgo-
mis eilėmis banke ar parduotuvėje, užklupusiu lietumi, kai netu-
rime skėčio. Vieni žmonės į tai paprasčiausiai nekreipia dėmesio,
kitus gi tokie nepatogumai labai suerzina. Šeši iš dešimties ame-
rikiečių teigia, kad stiprų stresą patiria mažiausiai kartą per sa-
vaitę (Harris, 1987; žr. „Iš arčiau. Suvokto streso skalė").
Tokie nestiprūs stresoriai ilgainiui kaupiasi ir gali pakenkti svei-
katai. Padidėjęs kraujospūdis būdingas daugumai amerikiečių, gy-
venančių lūšnynuose, kuriuose kasdienius stresus lydi skurdas, ne-
darbas, iširusios šeimos, nusikalstamumas, gyvenimas perpildy-
IŠ ARČIAU. S u v o k t o streso skalė

Ar daug stresų jūsų gyvenime? Tyrinėtojai Shel- c) Reikalai klostėsi taip, kaip jūs norėjote?
don Cohen ir Gail Williamson (1988), padedant visuo- 0. Labai dažnai
menės apklausų vedėjui Louisui Harrisui, suaugu- 1. Gana dažnai
siems amerikiečiams pateikė šiuos klausimus. 2. Kartais
3. Labai retai
Ar praėjusįjį mėnesį dažnai jautėte, kad: 4. Nė karto
a) Negalite kontroliuoti svarbių savo gyvenimo įvy- d) Jus užgriuvo sunkumai, kurių jūs nepajėgiate
kių? įveikti?
0. Nė karto 0. Nė karto
1. Labai retai 1. Labai retai
2. Kartais 2. Kartais
3. Gana dažnai 3. Gana dažnai
4. Labai dažnai 4. Labai dažnai
b) Pasitikite savo gebėjimu spręsti asmenines pro- Jūsų įvertis (gautas sudėjus nurodytus taškus) yra
blemas? grubus, bet greitai apskaičiuojamas patirto streso rod-
0. Labai dažnai muo. Išanalizavę nacionalinės apklausos rezultatus, Co-
1. Gana dažnai hen ir Williamson nustatė, kad vidutinis moterų įvertis
2. Kartais buvo 4,7, o vyrų - 4,2 taško. Žmonės, kurių streso įver-
3. Labai retai tis buvo mažesnis, buvo linkę šiek tiek geriau atsiliepti
4. Nė karto apie savo sveikatą ir laikėsi įpročių, padedančių išsau-
goti gerą sveikatą (sportavo, nerūkė ir kt.).
tose patalpose. Širdies priepuoliai gana retai ištinka tuos, kurie

gyvena taikų, vienuolišką gyvenimą (Henry ir Stephens, 1977).
Nuolatiniai sunkumai darbe gali išsekinti psichiškai, fiziškai bei
emociškai (Maslach, 1982). Mokytojus, slaugytojas, socialinius dar-
buotojus, policijos pareigūnus ir kitus, nuolat susiduriančius su sun-
kumais darbe, gali labai išsekinti šis niekada nesibaigiantis stresas
darbe. Nuovargis dėl fizinio išsekimo, depresija ir neviltis dėl emo-
cinio išsekimo, cinizmas dėl psichinio išsekimo gali ryškiai suma-
žinti jų darbingumą.
Kitas streso, su kuriuo susiduriame kasdieniame gyvenime, šal-
tinis - tai konfliktai tarp skirtingų mūsų elgesio motyvų. Mažiau-
sią stresą sukelia „siekiamo ir siekiamo" konfliktai, kai mus trau-
kia du patrauklūs, bet nesuderinami tikslai: eiti į sporto varžybas
ar į kavinę; studijuoti sociologiją ar antropologiją; vilkėti žalią
ar smėlio spalvos megztinį. Kitais atvejais susiduriame su „ven-
giamo ir vengiamo" konfliktais tarp dviejų nepageidaujamų da-
lykų. Išvengti nemėgstamo dalyko studijavimo ar išvengti ne-
sėkmės pasimokius? Kentėti dėl kieno nors rūstybės už pasakytą
tiesą ar jausti kaltę pamelavus?
Kai kyla siekiamo ir vengiamo konfliktas, jaučiame, kad tuo
pačiu metu kas nors traukia ir kartu atstumia. Žmogus, su kuriuo
jūs susitikinėjate, gali kažkuo žavėti, bet ir kažkuo nepatikti.

Artėjant prie tikslo, greičiau stiprėja vengimo polinkis (17-5 pav.).
Todėl svyruojama, sunku apsispręsti. Iš tolo jūsų siekiamas tiks-
las - laiminga draugystė - atrodo gana puikus, bet kai tik prie jo
priartėjate, pajuntate norą pabėgti. Tolstant nuo tikslo, neigiami
aspektai ima nykti, ir jūs pajuntate, kad tas tikslas vėl ima trauk-
ti. Stresas sustiprėja tada, kai vienu metu tenka išgyventi keletą
tokių siekimo ir vengimo konfliktų: kai reikia apsispręsti, su kuo
draugauti, kurią mokyklą lankyti, kokį darbą pasirinkti.
17-5 pav. Siekiamo ir vengiamo
KONTROLĖS GALIMYBIŲ SUVOKIMAS. Katastrofos, svarbūs as- konfliktas. Artėjant prie tikslo,
meninio gyvenimo pokyčiai, kasdieniai sunkumai ir konfliktai polinkis jo išvengti dažnai stiprėja
sparčiau negu polinkis prie jo artėti,
ypač kelia stresą tuomet, kai suvokiami kaip neigiami ir nekon-
todėl svyruojama.
troliuojami. Pavyzdžiui, dvi žiurkės vienu metu gauna elektros
smūgį, bet viena iš jų, sukdama ratą, gali nutraukti elektros sro-
vės tekėjimą, o bejėgė žiurkė, kuri negali kontroliuoti savo padė-
ties, pasidaro neatspari opoms ir labai susilpnėja jos imuninė sis-
tema (Laudenslager ir Reite, 1984) (17-6 pav.).
Tas pat tinka ir žmogui: suvokimas, kad negali kontroliuoti
padėties, gali pakenkti sveikatai. Kaip rašoma 14 skyriuje, pagy-
venę slaugos namų gyventojai, kurie beveik negali kontroliuoti
savo veiklos, sunyksta ir miršta greičiau negu tie, kurie gali dau-
giau kontroliuoti savo veiklą (Rodin, 1986).
Kitas veiksnys, turintis įtakos streso reakcijai, yra optimizmas.
Psichologai Michaelis Scheieras ir Charlesas Carreras (1991) tei-
gia, kad optimistai, žmonės, kurie neapibrėžtomis aplinkybėmis vi-
sada tikisi geriausio, sėkmingiau susidoroja su stresą sukeliančiais
„Vadovaujančioji" „Pavaldžioj!" Kontrolinė

žiurkė žiurkė žiurkė
17-6 pav. Negalėjimo kontroliuoti
padariniai sveikatai. „Vadovaujančio-
ji" žiurkė (kairėje) gali sustabdyti
elektros smūgius į uodegą, pasukda-
ma ratą. Kadangi ji gali kontroliuoti
smūgius, tikimybė opoms atsirasti yra
tokia pat kaip kontrolinės žiurkės
(dešinėje), kuri smūgių negauna.
„Pavaldžioji" žiurkė (viduryje) gauna
tokius pat smūgius kaip ir „vadovau-
jančioji", bet negali jų kontroliuoti.
Todėl yra didesnė tikimybė, kad šiai
žiurkei atsiras opos (iš Weiss, 1977).
Elektros smūgio Elektros smūgio Nesujungta su elektros

kontrolė šaltinis smūgio šaltiniu
įvykiais ir yra sveikesni. Nustatyta, kad paskutinįjį semestro mėnesį

optimistiški studentai buvo mažiau nuvargę, rečiau skundėsi kosu-
liu, įvairiais diegliais ir skausmais. Optimistams reaguojant į stre-
sorius, mažiau padidėja kraujospūdis ir jie greičiau atsigauna po
širdies kraujagyslių operacijų. Kodėl suvokta kontrolės stoka ir pe-
simistinis požiūris kenkia sveikatai? Gyvūnų tyrimai rodo, o žmo-
nių tyrimai patvirtina, kad negalėjimas kontroliuoti skatina išsiskirti
streso hormonus. Kai žiurkės negali kontroliuoti elektros smūgio
arba kai žmonės jaučiasi negalį kontroliuoti aplinkos, išsiskiria dau-
giau kortizolio ir susilpnėja imuninės sistemos reakcijos (Rodin,
1986). Todėl nelaisvėje gyvenantys gyvūnai dažniau patiria stresą
ir dažniau serga negu gyvenantys laisvėje (Roberts, 1988). Kon-
trolė silpnėja ir dėl didelės kamšaties, kuri būna tankiai apgyven-
dintuose rajonuose, kalėjimuose, bendrabučiuose. Tai taip pat
skatina išsiskirti streso hormonus ir didina kraujospūdį (Fleming
ir kt., 1987; Ostfeld ir kt., 1987).
STRESAS IR ŠIRDIES LIGOS

Praėjusiojo amžiaus pabaigoje k o r o n a r i n ė š i r d i e s l i g a - krau-
jagyslių, maitinančių širdies raumenį, susiaurėjimas - buvo reta
liga, tačiau šio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ji tapo svarbiau-
sia Šiaurės Amerikos gyventojų mirties priežastis. Vien tik Jung-
tinėse Amerikos Valstijose kasmet nuo širdies priepuolio miršta
daugiau kaip pusė milijono žmonių. Kodėl taip ryškiai padidėjo
mirtingumas nuo širdies ligos? Žmonės dabar ilgiau gyvena, o pa-
gyvenusius gerokai dažniau ištinka širdies priepuoliai. (Visi žmonės
miršta. Pašalinus vienas mirties priežastis, pavyzdžiui, difteriją,
daugiau mirštama dėl kitų ligų.) Tačiau pailgėjusi žmogaus gyve-
nimo trukmė nepaaiškina, kodėl nuo širdies ligų miršta vis dau-
giau jaunų žmonių (Chesney, 1984). Yra daug veiksnių, didinan-
čių pavojų susirgti širdies ligomis. Tai rūkymas, nutukimas, pa-
veldimumas, riebus maistas, fizinis neaktyvumas, padidėję krau-
jospūdis ir cholesterolio kiekis kraujyje. Tačiau, net ir įvertinus
visų šių veiksnių įtaką širdies kraujagyslėms, kai kurie šių ligų
atvejai lieka nepaaiškinti. Labai daug fiziškai neaktyvių, nutuku-
sių rūkorių neserga širdies ligomis, o fiziškai aktyvūs, liekni,
nerūkantys žmonės kenčia nuo jų.
Taigi kas dar galėtų turėti įtakos? 1956 metais kardiologams
Meyerui Friedmanui, Ray Rosenmanui ir jų kolegoms kilo viena
mintis (Friedman ir Ulmer, 1984). Friedmanas ir Rosenmanas, ty-
rinėdami baltaodžių San Francisco jaunių lygos moterų ir jų vyrų
valgymo įpročius, nustatė, kad moterys gerokai rečiau serga šir-
dies ligomis negu jų vyrai, nors ir vieni, ir kiti suvartodavo vie-

nodai cholesterolio ir riebalų. Ar tai lemia moteriškieji lytiniai
hormonai? Mokslininkų manymu, moteriškieji lytiniai hormonai
tam įtakos neturi, nes juodaodės amerikietės, patiriančios didesnį
stresą, serga širdies ligomis taip pat dažnai kaip ir jų vyrai.
Jaunių lygos prezidentė manė, jog ji žino, kaip atsakyti į šį
klausimą. „Jeigu jums iš tiesų įdomu, kas mūsų vyrams gali su-
kelti širdies smūgį, aš jums galiu pasakyti. Tai stresas, - liūdnai
pasakė ji, - „tai stresas, kurį jie nuolat patiria savo darbe. Mano
vyras, grįžęs vakare iš darbo, turi išgerti bent vieną taurelę mar-
tinio, kad atsipalaiduotų."
Nors to meto medicinos vadovėliuose nebuvo jokios užuomi-
nos apie tai, kad stresas gali būti mirties priežastis, Friedmanas
ir Rosenmanas pradėjo domėtis, ar stresas gali veikti širdį. Pra-
monininkams ir gydytojams jie išsiuntė šimtus anketų, kuriose bu-
vo klausimas, kas, jų manymu, sukėlė širdies smūgį jų draugams
ir pacientams. Ir vieni, ir kiti manė, jog tam įtakos turi stresas,
kurį patiria žmonės, stengdamiesi užbaigti darbus iki nurodyto ter-
mino ir lenktyniaudami dėl sėkmės.
Norėdami patikrinti idėją, kad stresas turi įtakos širdies ligoms,
Friedmanas ir Rosenmanas 40 amerikiečių mokesčių rinkėjų nu-
statė cholesterolio kiekį kraujyje ir kraujo krešėjimo laiką. Nuo
sausio iki kovo mėnesio abu šie koronarinių kraujagyslių įspėja-
mieji rodmenys buvo visiškai normalūs. Tačiau, kai mokesčių
rinkėjai pradėjo grumtynes, norėdami užbaigti mokesčių rinkimą
iki balandžio 15 dienos, cholesterolio ir kraujo krešėjimo rodmenys
labai padidėjo. Gegužės ir birželio mėnesiais, kai terminai „nebe-
spaudė", šie kraujo rodmenys vėl sunormalėjo. Mokslininkų nuo-
jauta pasitvirtino: stresas didina pavojų susirgti širdies ligomis.
Tai buvo pradžia didžiulio darbo, kurį Friedmanas ir Rosenma-
nas tęsė devynerius metus, tirdami 3000 sveikų vyrų nuo 35 iki 59
metų. Savo tyrimą jie pradėjo 15 minučių pokalbiu su kiekvienu
vyru, klausinėdami apie jų darbo ir valgymo įpročius. Kalbėdamiesi
jie stebėjo, kaip žmogus kalba ir elgiasi. Reaktyviausius, linkusius
lenktyniauti, sunkiai suvaldomus, nekantrius, skaičiuojančius savo
laiką, labai motyvuotus, agresyviai kalbančius ir labai greitai su-
pykstančius žmones jie priskyrė A tipui. Beveik tiek pat ramesnių
ir santūresnių žmonių buvo priskirta B tipui. Kurios grupės žmonės,
jūsų manymu, labiau linkę į koronarines ligas? Baigus tyrimus, pa-
aiškėjo, kad per tiriamąjį laikotarpį 257 vyrai turėjo širdies prie-
puolių, ir 69% iš jų priklausė A tipui. Taigi, palyginus gautus re-
zultatus, paaiškėjo, jog A tipo vyrai daugiau negu 2 kartus labiau
pažeidžiami. Be to, nė vienas iš ypač geraširdiškų ir santūrių, va-
dinamųjų „grynojo" B tipo vyrų, neturėjo širdies priepuolių.
17 S K Y R I U S . S t r e s a s i r s v e i k a t a 595
Šis jaudinantis mokslo atradimas labai sudomino visuomenę:

milijonai žmonių ir dabar analizuoja save bei savo draugus, nu-
statinėdami tipus pagal laikraščiuose ar žurnaluose pateikiamus
savęs įvertinimo teiginius (žr. 17-7 pav). Praėjus pradiniam su-
sižavėjimui, kai šis atradimas atrodė aiškus ir labai naujas, kiti
mokslininkai pradėjo tikrinti ir tikslinti padarytas išvadas.
Kodėl A tipo žmonės labiau linkę sirgti širdies liga? Yra ma-
Savęs Įvertinimas:
žiausiai dvi galimybės: visų pirma, šie žmonės daugiau rūko, ma- Kuriam tipui priklausote?
žiau miega, geria mažiau pieno, o daugiau gėrimų, turinčių kofei-
A tipas B tipas
no (Hicks ir kt., 1982, 1983a, b), o visa tai didina riziką susirgti 1. Labai linkęs 1. Nelinkęs
koronarine širdies liga. Antra, tiesioginę įtaką širdies ligai gali turėti konkuruoti konkuruoti
ir žmonių temperamentas. Jei situacija nesukelia įtampos, ir A, ir 2. Visada kažką 2. Nejsitempęs,
veikia ir skuba normuojantis veiklą
B tipo žmonių sužadinimas nesiskiria. Tačiau suerzinti, gavę su- 3. Sunkiai 3. Santūrus,
dėtingą užduotį ar išsigandę, jog gali netekti laisvės ar kontrolės, suvaldomas ramus
4. Reikalauja 4. Suprantantis,
A tipo žmonės fiziologiškai reaguoja stipriau. Jų organizme išsiskiria tobulumo atleidžiantis
daugiau hormonų, padažnėja pulsas ir padidėja kraujospūdis, o B 5. Trokšta garbės, 5. Pasitiki kitais
nori greitai padaryti ir patenkintas
tipo žmonių šie procesai lieka vidutinio lygio (Krantz ir kt., 1988).
karjerą darbu
Pavyzdžiui, Redfordas Williamsas (1989), davęs Duke Universite- 6.„Darboholikas" 6. Mėgaujasi
to studentams išspręsti paprasčiausias matematikos užduotis (grei- (net ir žaisdamas) laisvalaikiu ir
savaitgaliais
čiausiai išsprendęs studentas turėjo gauti prizą), nustatė, jog A tipo
studentų organizme streso hormonų kiekis buvo dvigubai didesnis 1 7 - 7 pav. Vienas iš daugybės
klausimynų, spausdinamų
negu B tipo studentų. Šie hormonai skatina ant arterijų sienelių su-
populiariojoje spaudoje, asmenybės A
sidaryti plokšteles (į randus panašias cholesterolio nuosėdas), ku- ar B tipui nustatyti (iš „Kaip geriau
rios sukelia aterosklerozę, arba „sukietina" arterijas. Dėl ateroskle- įveikti stresą." Skaitytojų suvestinė,
rozės dažniau padidėja kraujospūdis, kuris yra vienas iš širdies prie- 1984m., kovas).
puolių veiksnių (Schneiderman ir kt., 1989).

Šie faktai leidžia teigti, jog reaktyvūs A tipo žmonės dažniau
yra „pasiryžę kovoti". Susierzinus ar susijaudinus jų aktyvi simpa-
tinė nervų sistema perskirsto kraują taip, kad daugiau jo patenka į
raumenis, o mažiau į vidaus organus, tarp jų ir į kepenis, kurios
šalina cholesterolį ir riebalus iš kraujo. Todėl tokių žmonių krau-
jyje yra daugiau cholesterolio ir riebalų, kurie vėliau gali kauptis
kraujagyslėse, maitinančiose širdį. Pasikartojantys stresai gali su-
trikdyti širdies ritmą, kuris ypač silpnos širdies žmonėms gali būti
staigios mirties priežastis (Kamarck ir Jennings, 1991). Taip sąvei-
kauja žmonių širdys ir protai.
Taigi, ar galime sakyti, kad A tipo žmonių elgesys lemia šir-
dies priepuolius? Ne, taip sakyti negalima, nes tolesni tyrimai pa-
rodė, jog tarp A tipo asmenybės ir vėlesnės širdies ligos yra sil-
pnas ryšys. A tipo žmonės yra ne tik reaktyvūs, bet jie taip pat
ieško iššūkių, vertina veiklos našumą ir sėkmę, nori žinoti, kaip
vertinama jų veikla (Smith ir Anderson, 1986; Strube, 1987). (Kaip
tik šios ypatybės skatina A tipo žmones po pirmojo širdies prie-
puolio pakeisti savo gyvenimo būdą ir taip sumažinti antrojo to-
kio priepuolio tikimybę [Glass, 1989].) Tad gal koks ypatingas A

tipo asmenybės bruožas leidžia geriau įvertinti riziką susirgti
koronarine širdies liga? Galbūt tai būtinybė laiku suspėti? Konku-
rencija? Irzlumas?
Vėlesnių tyrimų duomenys rodo, kad A tipo žmonėms labiau-
Ir Indijoje, ir Amerikoje A tipui
siai kenkia neigiamos emocijos, ypač pyktis, susijęs su agresyviu
priklausantys autobusų vairuoto-
reaktyviu temperamentu (Friedman ir Booth-Kewley, 1988; Mat- jai „kietai" vairuoja tiesiogine
thews, 1988). Greit supykstančių žmonių asmenybė labiausiai išryš- žodžio prasme; jie dažniau
kėja per tuos tyrimus, kur klausinėtojas vertina žodinį elgesį. (Jei stabdo, lenkia ir signalizuoja
kalbėdamas jūs sakinio viduryje padarysite pauzę, toks žmogus įsi- negu jų santūresni B tipo kolegos
terps ir užbaigs jūsų mintį.) Jauni ir vidutinio amžiaus žmonės, ku- (Evans ir kt., 1987).
rie piktai reaguoja į menkus dalykus, yra ypač linkę į vainikinių
arterijų ligas. Vieno tyrimo metu beveik 25 metus buvo stebimi Du-
ke universitete teisę studijavę studentai. Priešiškų ir ciniškų polin- „ Ugnis, kurią jūs nukreipiate į
kių žmones, sulaukusius vidutinio amžiaus, mirtis ištikdavo penkis savo priešą, dažnai labiau apde-
kartus dažniau negu jų švelnesnius, patiklesnius studijų draugus (Wil- gina jus negu jį".
Kini) patarlė
liams, 1989). Charlesas Spielbergeris ir Perry Londonas (1982) tei-
gia: „mūsų įniršis tarsi atsisuka prieš mus pačius ir smogia į širdį."
Stresas ir atsparumas ligoms

Dar ne taip seniai terminu psichosomatinis apibūdindavome psi-
chinių priežasčių sukeltus fizinius simptomus. Nespecialistams at-
rodydavo, kad tie simptomai nerealūs - „tik" psichosomatiniai. Kad
nebūtų painiavos ir būtų galima geriau nusakyti, kokią įtaką fizio-
loginiams procesams turi psichikos būsenos, dauguma specialistų
dabar vartoja terminą p s i c h o f i z i o l o g i n ė s („sielos-kūno") ligos.
Kai kurių per didelio kraujospūdžio formų, opaligės ir galvos
skausmo priežastis gali būti ne gerai žinomi fiziniai sutrikimai, o
stresas. Reaktyvaus temperamento žmonėms nuolat patiriamas
stresas sukelia įvairių organizmo pokyčių. Vieniems žmonėms
nuolatinė pagieža, pyktis ir nerimas gali skatinti išsiskirti daugiau
skrandžio rūgščių, suardančių skrandžio ar plonosios žarnos glei-
vinę, todėl gali atsiverti opa. Kitiems žmonėms dėl streso gali su-
sikaupti druskų ir skysčių, o tai, kai dar yra susiaurėjęs arterijų
spindis, gali didinti kraujospūdį (Light ir kt., 1983).
STRESAS IR IMUNINĖ SISTEMA. Psichofiziologinių sutrikimų re-

alumu abejoti neleidžia daugybė naujų eksperimentų, atskleidžia-
nčių tai, jog nervų ir endokrininė sistemos veikia imuninę siste-
mą. Imuninė sistema yra sudėtinga priežiūros sistema, sauganti „Kiekvienas pacientas turi gydytoją
mūsų organizmą, ginanti jį nuo bakterijų, virusų ir kitų svetim- savo viduje".
Albertas S c h w e i t z e r i s , 1875-1965
kūnių. Ji apima dviejų rūšių baltuosius kraujo kūnelius, vadinamus
l i m f o c i t a i s . B limfocitai susidaro kaulo čiulpuose ir atpalaiduoja
antikūnus, kurie naikina bakterinę infekciją. T limfocitai gamina-

si užkrūčio liaukoje bei kituose limfiniuose audiniuose ir kovoja
su vėžinėmis ląstelėmis, virusais ir svetimkūniais, net ir „gerais",
pavyzdžiui, persodintais organais. Imuninės sistemos veikloje da-
lyvauja ir makrofagai („didieji rijikai"), kurie atpažįsta, persekio-
ja ir praryja kenksmingus įsibrovėlius. Imuninės sistemos veiklai
turi įtakos amžius, mityba, paveldėjimas, kūno temperatūra, o jau
dabar žinoma, jog ir stresas.
Gali pasitaikyti dvejopų imuninės sistemos sutrikimų. Reaguo-
dama per stipriai, ji gali pradėti pulti paties organizmo audinius, ir
taip sukelti artritą ar alergiją. Tačiau kartais imuninės sistemos re-
akcija gali būti susilpnėjusi, leidžianti, pavyzdžiui, išsiveržti glūdin-
čiam paprastosios pūslelinės virusui ar daugintis vėžio ląstelėms.
Imuninė sistema - tai ne raitelis be galvos. Ji yra susijusi su
smegenų veikla ir hormonus išskiriančia endokrinine sistema. Sme-
genys reguliuoja streso hormonų išsiskyrimą, o šie savo ruožtu slo-
pina su ligomis kovojančių limfocitų veiklą (Institute of Medicine,
1989). Pavyzdžiui, gyvulių, kurie negali laisvai judėti, gauna
neišvengiamus elektros smūgius, priversti būti susigrūdę, veikiami
triukšmo, atsparumas ligoms sumažėja (Jemmott ir Locke, 1984).
Norėdami nustatyti ryšį tarp streso ir vėžio, mokslininkai at-
liko bandymus, kurių metu graužikams duodavo vėžines ląsteles
gaminančių medžiagų. Buvo nustatyta, kad graužikai, patiriantys
stresą, kurio jie negali kontroliuoti, pavyzdžiui, gaunantys neiš-
vengiamus elektros smūgius, linkę dažniau sirgti vėžiu (Sklar ir
Anisman, 1981). Stresas susilpnina jų imuninę sistemą, todėl na-
vikai greičiau auga ir būna didesni.
Ar stresas panašiai susilpnina ir žmogaus imuninę sistemą?
Pasvarstykime:
Vis daugėja duomenų, rodančių, kad stresas mažina žmogaus
atsparumą viršutinių kvėpavimų takų infekcijoms ir pūslelinės vi-
rusui (Cohen ir Williamson, 1991).
JAV Nacionalinės mokslų akademijos 1984 metų duomenimis,
sielvartas ir depresija, kuriuos sukelia sutuoktinio mirtis, susilp-
nina imuninę sistemą ir padidina širdies priepuolio ar širdies
smūgio tikimybę.
Kosmoso tyrimų laboratorija atliko tyrimus trijų skrydžių aplink
Žemę metu, ir buvo nustatyta, kad astronautų imuninė sistema su-
silpnėja iš karto po streso, kurį jie patiria, grįždami ir nusileisdami
į jūrą (Kimzey, 1975; Kimzey ir kt., 1976).
Taip pat nustatyta, kad studentų, patiriančių didesnį stresą eg-
zaminų laikotarpiu, ar tomis dienomis, kai yra nusiminę, atsparu-
mas ligoms yra mažesnis (Jemmott ir Magloire, 1988; Stone ir
kt., 1987). Vieno eksperimento metu savanoriai, jiems patiems su-

tikus, buvo užkrėsti peršalimo ligų virusu. Jų patirtas stresas
paaštrino ligos simptomus (Dixon, 1986).
Ar gali stresas susilpninti imuninės sistemos veiklą? Žino-
ma, gali.
STRESAS IR VĖŽYS. Dar daugiau ginčų sukėlė atradimai, siejan-

tys stresą ir neigiamas emocijas su vėžiu. Kai kurie mokslininkai
pažymi, jog apie metus laiko po patirtos depresijos, bejėgiškumo
ar netekties yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu. Dažniau vėžiu
suserga našliai, išsiskyrę ar atskirti asmenys. Tiriant vyrus, kurių
žmonoms buvo diagnozuota paskutinioji krūties vėžio stadija, buvo
nustatyta, kad, joms mirus, per du pirmuosius mėnesius vyrų lim-
focitų veikla susilpnėjo (Schleifer ir kt., 1979). Kito tyrimo metu
MMPI asmenybės testu buvo ištirta 2018 vidutinio amžiaus vyrų,
dirbusių Vakarų elektros kompanijoje 1958 metais. Nustatyta, jog
per 20 metų nuo to laiko nuo vėžio mirė 7% neprislėgtų ir 12%
šiek tiek prislėgtų žmonių. Šio skirtumo negalima aiškinti amžiu-
mi, rūkymu, gėrimu ar kitomis fizinėmis savybėmis (Persky ir kt.,
1987). Panašūs tyrimų duomenys gauti Jugoslavijoje ir Vokietijo-
je (Eysenck ir Grossarth-Maticek, 1991).
Be to, vėžiu sergantys pacientai, kurie užgniaužia savo neigia-
mas emocijas, turi mažiau vilčių išgyventi negu tie, kurie jas iš-
reiškia (O'Leary, 1990). Remiantis Los Andželo vėžio centro
(LAVC) atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 649 vėžio specialis-
tai, gydę daugiau kaip 100 000 sergančiųjų vėžiu, duomenimis, ga- „ Linksmas būdas yra geras
vaistas, o prislėgta siela išsekina
lima pasakyti, jog ligos eigai svarbios ir paties paciento nuosta-
kūną
tos. Keturi iš penkių gydytojų „teigiamus mėginimus priimti li- Patarlės 17:22
gos iššūkį" ir „didelį norą gyventi" laikė svarbiais ilgaamžišku-
mo veiksniais (Cousins, 1989).
Suprantama, pacientai, sužinoję savo diagnozę, pirmąsias ke-
lias savaites būna nerimastingi ir prislėgti (Andersen, 1989). Ar
jų kovingumo dvasios ir vilties jausmo puoselėjimas gali padėti
jiems išgyventi? Ar mūsų įsitikinimai, malšindami neigiamas emo-
cijas, kurios slopina su vėžiu kovojančią imuninę sistemą, gali
pagerinti biologinius procesus? Keletas tyrimų teikia vilčių. Ly-
ginant su LAVC kontroline sergančiųjų vėžiu grupe, žmonės, ku-
rie dalyvavo paramos grupėse ir buvo mokomi palaikyti nuotai-
ką, tapo linksmesni, kartu padaugėjo ir tam tikrų imuninių ląste-
lių (Cousins, 1989). Panaši mokymo programa buvo taikyta Vo-
kietijoje turintiems polinkį į šią ligą (įsitempusiems, bet emociškai
santūriems). Nustatyta, kad 90% žmonių po 13 metų buvo gyvi,
o iš kontrolinės, mokymo programoje nedalyvavusių, žmonių
grupės gyvų liko 38% (Eysenck ir Grossarth-Maticek, 1991). Ti-
riant 86 moteris, gydomas Stanfordo universiteto medicinos mo-

kyklos klinikose nuo krūties vėžio, buvo nustatyta, jog tos, ku-
rios kiekvieną savaitę dalyvavo grupinės terapijos užsiėmimuo-
se, gyveno vidutiniškai 37 mėnesius, o tos, kurios nedalyvavo, -
19 mėnesių, t.y. 2 kartus trumpiau (Spiegei ir kt., 1989). Įrodžius,
kad šie rezultatai patikimi - Stanfordo tyrimas dabar kartojamas
su 100 naujų pacientų (Adler, 1991), - turėtų būti pastiprintos
pastangos mokyti gydytojus bendrauti su pacientais tokiais būdais,
kurie mažina neviltį ir puoselėja viltį.
Pastebėdami ryšį tarp emocijų ir vėžio, turime būti labai at-
sargūs ir atskirti tikrus mokslo laimėjimus nuo mūsų noro matyti Jei organinės ligos priežastys yra
tokius laimėjimus. Mokslininkas Alanas Justice (1985) teigia, kad nežinomos, kyla pagunda rasti
stresas nesukuria vėžinių ląstelių, tačiau jis veikia jų augimą, psichologinį paaiškinimą. Kol
silpnindamas natūralią organizmo gynybą ir kovą su besidaugi- nebuvo atrastos bakterijos,
nančiomis piktybinėmis ląstelėmis. Neįtempta, viltinga būsena šią sukeliančios tuberkuliozę,
šios ligos priežastys buvo
gynybą stiprina. Pacientės, kurioms buvo pašalintos krūtys ir kurios
siejamos su asmenybės veiksniais
tiki, jog įveiks krūties vėžį, dažniau išgyvena negu tos, kurios yra (Sontag, 1978).
stoiškos ar nepuoselėja vilties išgyti (Hali ir Goldstein, 1986;
Pettingale ir kt., 1985).
Tokius duomenis skelbti spaudoje yra truputį pavojinga, nes
kai kurie pacientai gali imti kaltinti dėl vėžio save - „o, jei aš
būčiau labiau reiškęs savo emocijas, atsipalaidavęs, turėjęs vil-
čių...". Tai taip pat pavojinga ir sveikiesiems, kurie mano, kad
yra sveiki dėl savo būdo ir kaltina sergančiuosius: „Ji serga vė-
žiu? Štai ką reiškia slėpti savo jausmus ir būti tokiai maloniai."
Tokiu atveju mirtis tampa „didžiausia nesėkme".
Žinoma, pakeisti organizmo biologinių procesų, kai vėžys jau
smarkiai išplitęs, net ryžtingai nusiteikus negalima. Mes galime
šiek tiek kontroliuoti patiriamą stresą, tačiau mūsų emocinis reak-
tyvumas iš dalies yra įgimtas. Todėl, kaip teologas Reinholdas
Niebuhras savo maldoje (500 p.) prašo, mes turėtume ramiai pri-
imti tai, ko neįmanoma pakeisti, keisti tuos dalykus, kuriuos ga-
lime pakeisti, ir siekti išminties atskirti viena nuo kita. Sveikatos
psichologijos specialistams, tiriantiems emocijų, smegenų veiklos
ir imuninės sistemos sąveiką, reikia išminties atskiriant faktus apie
tikrą emocijų įtaką sveikatai nuo pseudomokslinių prasimanymų.
IMUNINĖS SISTEMOS SĄLYGOJIMAS. Alergiškas žiedadulkėms

žmogus, pamatęs restorane ant stalo gėlę, ima čiaudėti net ir tada,
kai ji plastmasinė. Tai rodo, jog stresas nėra vienintelis psicholo-
ginis veiksnys, turintis įtakos kūno negalavimams. Įtakos gali
turėti ir paprastas klasikinis sąlygojimas. Todėl kyla įdomus klau-
simas: jei sąlygojimas veikia išorines fiziologines organizmo reak-
cijas, galbūt jis gali turėti įtakos ir imuninei sistemai?
Psichologas Robertas Aderis ir imunologas Nicholasas Cohe-

nas (1985) nustatė, kad taip gali būti. Aderis prie tokios išvados
priėjo, tyrinėdamas žiurkių pasibjaurėjimą maistu. Jis duodavo
žiurkėms sacharinu pasaldinto vandens ir tuo pat metu suleisdavo
skrandžio skausmus sukeliančių vaistų. Todėl nenuostabu, jog
žiurkės ėmė bjaurėtis pasaldintu vandeniu. Toks pasibjaurėjimas
Nesąlyginis Nesąlyginis
išnykdavo tik tada, kai jos keletą dienų buvo priverstinai maiti- dirgiklis atsakas
(vaistai) (imuninės
namos pasaldintu vandeniu neduodant vaistų. Praėjus 40 dienų po sistemos
eksperimento, kai kurie gyvūnai netikėtai nustipo. Vėliau Aderis slopinimas)
sužinojo, kad vaistai, sukeliantys skrandžio skausmą, slopina ir

imuninės sistemos veikimą. „Netikėtai kilo mintis, jog tuomet, kai
r— Sąlyginis
sąlygojome žiurkių pasibjaurėjimą sacharinu, galbūt netyčia sąly- Sąlyginis atsakas
dirgiklis (imuninės
gojome ir imuninės sistemos atsako slopinimą" (cituota Ander- (pasaldintas
sistemos
vanduo)
sono, 1982). Šį reiškinį patvirtino tolesni eksperimentai. Pakarto- slopinimas)
jus šiuos du poveikius keletą kartų, vien tik pasaldintas vanduo
pradeda slopinti žiurkių imuninę sistemą taip, lyg jos būtų gavu- 17-8 pav. Imuninės sistemos slopinimo
sąlygojimas. Kai Aderis ir Cohenas
sios vaistų (17-8 pav.). susiejo pasaldintą vandeni su vaistais,
Į daugelį klausimų apie imuninės sistemos vaidmenį ir apie slopinančiais imuninės sistemos veiklą,
tai, kaip geriau išnaudoti jos galimybes gydant, dar nėra atsaky- vien tik neveikli m e d ž i a g a p r a d ė j o
ta. Jei įmanoma sąlygoti imuninės sistemos slopinimą, ar neįma- sukelti imuninės sistemos atsaką.
noma sąlygoti jos didesnio aktyvumo? Galbūt tai vienas place-

bo - kai neveikli medžiaga padeda žmogui pasveikti - pasireiški-
mo būdų? Ar placebas gali sukelti tokią sveikatos būklę, kaip
tikri vaistai? Dabar atliekami tyrimai turėtų greitai atsakyti į šiuos
klausimus.
siantiems veiksniams. Kai stresas trunka trumpai, jo kaina nedi- 17-9 pav. Stresinių g y v e n i m o įvykių
delė, tačiau, užsitęsę nekontroliuojami sunkumai gali smarkiai sukeltos n e i g i a m o s e m o c i j o s gali
turėti įvairių su sveikata susijusių
paveikti organizmą.
padarinių. Tai ypač b ū d i n g a „sirgti
Kita vertus, džiugu, kad žmonės, kurie išlaiko teigiamą požiūrį linkusiems" piktiems, prislėgtiems ir
į gyvenimą ir kontrolės jausmą, turi save gydančių galių. „Kieti" nerimastingiems žmonėms.
17 S K Y R I U S . S t r e s a s ir s v e i k a t a 601
žmonės tiesiog klesti, susidurdami su ne itin sudėtingais iššūkiais

(Kobasa, 1982; Maddi ir kt., 1987). Iš pradžių susidūrimas ir su
įveikiamais iššūkiais, siekiant įgyvendinamų tikslų, gali vargin-
ti. Tačiau ilgainiui žmogus, nevengiantis iššūkių ir juos įveikian-
tis, tampa labiau savimi pasitikintis, tvirtesnis ir atsparesnis būsi-
mam stresui (Friedman, 1991).
REAKCIJA t LIGĄ
Sveikatos psichologijos specialistai tiria ne tik sąsajas tarp stre-
so ir ligų, bet ir tai, kaip mes gebame įveikti ligas. Būtų idealu,
jei žmonės, ieškodami medicinos pagalbos ir laikydamiesi gydy-
tojo nurodymų, elgtųsi protingai, taip, kaip parodyta 17-10 pav.
Pirmiausia jie turėtų atkreipti dėmesį ir realiai įvertinti skausmo
priežasčių rimtumą. Antra, reikėtų kreiptis į medikus, jei tai būti-
na; trečia, reikėtų laikytis gydytojo nurodymų. Deja, dauguma
žmonių elgiasi kitaip. Sveikatos psichologai, norėdami sužinoti,
kodėl taip yra, tiria žmogaus elgesį kiekvienu iš šių trijų etapų.
Ar aš sergu?
Studentai dažniausiai skundžiasi dėl tokių fizinių negalavimų:
galvos ir skrandžio skausmo, slogos, raumenų skausmo, spengi-
mo ausyse, stipraus prakaitavimo, šąlančių rankų, smarkaus šir-
dies plakimo, galvos svaigimo, sustingusių sąnarių, viduriavimo
ar vidurių užkietėjimo. Tikėtina, kad jūs neseniai jutote kai ku-
riuos iš šių simptomų (Pennebaker, 1982). Simptomus reikia kaip
nors paaiškinti. Gal jiems neteikiate reikšmės? O gal tai gripo pra-
džia? Beveik kiekvieną savaitę jums tenka „pabūti gydytoju" mėgi-
nant pačiam išsiaiškinti, ką tie simptomai galėtų reikšti.
17-10 pav. Trys sprendimo, ar ieškoti
Kai jaučiame stiprų diegimą ir skausmą, kyla konkretesnių ir medicinos pagalbos, etapai (iš Safer ir
rimtesnių klausimų. Ar, susimušdamas pėdą, jūs ją tik šiek tiek kt., 1979).
Laikomasi
nurodymų
susižalojote ar susilaužėte? Ar pilvą skauda tik dėl sutrikusio virš-

kinimo ar dėl trukusio apendikso? Ar skauda krūtinę dėl raumenų
spazmo, ar tai yra širdies priepuolis? Ar nedidelis sukietėjimas -
tai nepavojinga cista ar navikas? Kokie veiksniai lemia, ar mes
pastebime tam tikrus simptomus, ir kaip juos aiškiname?
SIMPTOMŲ PASTEBĖJIMAS. Pastebėti ir aiškinti kūno signalus

panašu kaip stebėti vairuojamą automobilį. Kol tie signalai nėra
pakankamai garsūs ir ryškūs, mes jų nepastebime. Tik nedauge-
lis iš mūsų, vien tik pasiklausęs, kaip veikia automobilo variklis,
gali pasakyti, kad reikia pakeisti tepalus. Taip pat dauguma mūsų
negali tiksliai įvertinti širdies ritmo, gliukozės kiekio kraujyje ar
kraujospūdžio. Apie savo kraujospūdį žmonės sprendžia iš to, kaip
jaučiasi, nors jų savijauta dažnai nebūna susijusi su kraujospūdžiu
(Baumann ir Leventhal, 1985). Be to, daugelio ligų, iš jų ir vėžio
bei širdies ligų pirmieji simptomai būna neryškūs ir juos sunku
pastebėti. Pusė ar net daugiau žmonių, mirusių nuo širdies prie-
puolio, anksčiau nebuvo kreipęsi į gydytojus ir gydęsi (Friedman
ir DiMatteo, 1989).
SIMPTOMŲ AIŠKINIMAS. Pastebėję tam tikrus simptomus, mėgi-

name juos vertinti pagal tam tikras mums žinomų ligų schemas.
Įdomu stebėti, kaip to mokosi medicinos mokyklų studentai. Jie
susipažįsta su įvairių ligų simptomais. Savo pačių patiriamus simp-
tomus jie mėgina aiškinti, vadovaudamiesi neseniai išmoktų ligų
schemomis („galbūt mano sunkus alsavimas yra plaučių uždegi-
mo pradžia"). Jūs tikriausiai esate pastebėję, kad panašiai linkę
protauti ir psichologiją studijuojantys studentai, kai jie skaito apie
psichikos sutrikimus.
Žmonės, kuriems kyla mintis, kad jų simptomai atitinka tam
tikrą ligą, šiai priskiria ir neigiamas emocijas. Tyrinėtojų Pame-
los Kato ir Dianos Ruble (1992) nuomone tuo galima paaiškinti,
kodėl dauguma moterų mano, kad dvi ar tris dienas prieš prasi-
dedant menstruacijoms jos jaučiasi labiau prislėgtos, įsitempusios
ir suirzusios. Kaip rašoma 10 skyriuje, žmonės yra linkę pastebėti
ir atsiminti tuos atvejus, kurie patvirtina jų įsitikinimus, ir nepa-
stebėti tų dalykų, kurie jiems prieštarauja. Taigi, jei moteris die-
ną prieš menstruacijas jaučia įtampą, ji gali šią įtampą aiškinti „Kai vyras negali paaiškinti
priešmenstruaciniu laikotarpiu. Tačiau ta pati moteris, panašią įtam- moters elgesio, jis pirmiausia
pagalvoja apie jos gimdos būklę".
pą jaučianti praėjus savaitei po menstruacijų arba jos nejaučianti
Clarc Boothc Lucc „Išeik tyliai", 1970
prieš kitas menstruacijas, bus mažiau linkusi pastebėti ir prisiminti
šiuos jos įsitikinimo nepatvirtinančius atvejus.
Daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad kai kurioms mote-
rims iš tikrųjų būdingi ne tik nepatogumai per menstruacijas, bet
ir įtampa prieš jas (Haemmerlie ir Montgomery, 1987; McMillan J^M Tikroji

i i Suvokta kaip tipiška
ir Pihl, 1987; Richardson, 1990). Tačiau nerimas ir depresija nėra 3
taip stipriai susiję su priešmenstruaciniu laikotarpiu, kaip mano
dauguma žmonių (Brooks-Gunn ir Ruble, 1986). Nors daugelis
moterų prisimena, kad prieš paskutines menstruacijas jos buvo blo-
gai nusiteikusios, tačiau jų kasdienė savistaba rodo, kad jų emo-
cijos per visą ciklą mažai keitėsi (McFarlane ir kt., 1988) (17-11
pav.). Apklausus 65 moteris, paaiškėjo, kad tų moterų, kurios sa-
kėsi juntančios ryškius priešmenstruacinius simptomus, kiekvie-
nos ciklo dienos vertinimai beveik nesiskyrė nuo kitų moterų ver-
tinimų (Galiant ir kt., 1991). Priešingai negu mano kai kurie darb-
daviai, moterų fiziniai bei protiniai įgūdžiai pastebimai nekinta Prieš Per Tarp
per jų menstruacijų ciklą (Sommer, 1991). menstrua- menstrua- menstrua-
cijas cijas cijų
Menstruacijų ciklas
MEDICINOS PAGALBOS IEŠKOJIMAS. Pajutus tam tikrus simp-
tomus ir supratus, kad jie gali būti rimti, keli veiksniai skatina 17-11 pav. Menstruacijos, tikroji
apsispręsti ieškoti medicinos pagalbos. Į gydytojus dažniau krei- nuotaika, suvokta nuotaika. Cathy
McFarland su bendradarbiais (1989),
piamasi tuomet, kai manoma, kad simptomų priežastys yra fizinės, atlikę O n t a r y j e tyrimus, pastebėjo,
o ne psichinės (Bishop, 1987). Žmonės delsia ieškoti pagalbos, jei kad moterų pateikti jų nuotaikos
jaučiasi sumišę dėl savo ligos, jei mano, kad galima nauda bei me- vertinimai per visą menstruacijų ciklą
dikų dėmesys ar konsultacijos neverti tos kainos ir nepatogumų, nesikeitė. Tačiau moterys suvokė, kad
paprastai nuotaika prieš pat menstrua-
arba kai vengia išgirsti baisią diagnozę.
cijas ir iškart po jų būdavo prastesnė,
Nacionalinio sveikatos statistikos centro (JAV) duomenimis, o kitu ciklo metu - geresnė.
vyrų ir moterų nuomonė dėl medicinos pagalbos būtinumo skiria-
si: moterys pastebi daugiau simptomų, vartoja daugiau paskirtų ir
nepaskirtų vaistų ir 40% dažniau lankosi pas gydytoją. Ar mote-
rys dažniau serga? Priešingai, vyrai yra labiau linkę sirgti. Jiems
dažniau būna padidėjęs kraujospūdis, opaligė, vėžys ir jų vidu-
tinė gyvenimo trukmė yra trumpesnė. Tai kodėl gi moterys daž-
niau lankosi pas gydytoją? Galbūt jos yra atidesnės savo vidinei
būsenai. Galbūt jos labiau drįsta prisipažinti esančios „silpnos" ir
ieško pagalbos (Bishop, 1984). O galbūt, dirbdamos nepilną dar-
bo dieną, jos paprasčiausiai turi daugiau laiko apsilankyti pas gy-
dytoją (Marcus ir Siegel, 1982).
Paciento vaidmuo
Vykdama į ligoninę, ponia Hernandez neramiai teiraujasi, ar
jai, septyniasdešimties metų moteriai, verta ryžtis širdies opera-
cijai. Užpildžiusi priėmimo blankus, ji apsivelka ligoninės cha-
latą ir atsisėda šalia kitų trijų pacientų tuščiame kambaryje bal-
tomis sienomis. Kartkartėmis - ji negali iš anksto numatyti kada
- ateina slaugytojos arba laborantai suleisti vaistų arba nusiveda
atlikti tyrimo, niekojai nepaaiškindami. Dauguma ligoninės per-
sonalo kalbasi su ja keistai, tarsi su vaiku. „Užlipkite ant šio sta-
lo, brangute, kad galėtume žvilgterėti į jūsų pilvuką", - paliepia

rentgeno laborantas. Ponia Hernandez jaučiasi nebegalinti kon-
troliuoti nei savo socialinių ryšių, nei ligoninės režimo, nes jos
draugams ir šeimos nariams ne visada leidžiama ją lankyti, o pa-
ti yra atsidūrusi tarp kitų.
Be abejo, ne visi ligoninės pacientai patiria tai, ką patyrė ponia
Hernandez. Tačiau toks gydymo režimas yra gana tipiškas, kad at-
kreiptų psichologų dėmesį į žmonių reakcijas ligoninėje, kur jie ne-
begali tvarkyti savo gyvenimo. Žinoma, kad nemalonūs įvykiai, ku-
rių žmogus negali kontroliuoti, gali sukelti stiprų stresą. Pasak psi-
chologės Shelley Taylor (1979), žmonės, kurie prisiima „gerųjų
pacientų" vaidmenį, linkę bendradarbiauti, nereiklūs ir nieko ne-
klausinėja, - labiausiai išgyvena negalėdami kontroliuoti. Taigi
„geras" pacientas, kuris jaučiasi bejėgis, sunerimęs ir prislėgtas,
gali sau pakenkti. Kadangi dauguma žmonių yra supratingi, geri
pacientai, jų gydytojai pakankamai neįvertina to, kad šiems žmo-
nėms reikia daugiau informacijos (Krupat, 1986).
Nė kiek ne geresnė padėtis gali būti ir prisiimančių blogųjų
pacientų, nelinkusių bendradarbiauti, mėgstančių skųstis ir reika-
lauti, vaidmenį, nes juk visiems žinoma, kad pyktis ir priešišku-
mas kenkia sveikatai. Be to, medicinos personalas gali vengti ne-
malonių pacientų arba slopinti jų emocijas tam tikrais vaistais.
Optimizmo įkvepia tai, kad stresas, kurį patiria tiek bejėgiai „ge-
rieji", tiek pikčiurnos „blogieji" pacientai, susilpnėja, jei jie ak- 45
tyviai dalyvauja priimant sprendimą, pasirenkant gydymo kursą, (Q Pacientai po įprasto
5 40 priešoperacinio
numatant tolesnę gydymo eigą (Pomerleau ir Rodin, 1986). pokalbio
2
Ką dar galima padaryti, kad sumažėtų gydymo veiksmų suke- .0)
35
liamas stresas? Įsivaizduokite, kad jus ką tik priėmė į ligoninę ir S
CO 30
rytoj jums bus atlikta operacija. Ar jums būtų geriau, jei gydyto-
jas geraširdiškai jus įtikinėtų, kad „tikrai nebus labai blogai"? Ar *<5 25
v)
geriau būtų, jei gydytojas atvirai atskleistų tai, ko jūs galite tikėtis
C 20
po operacijos, kad būtumėte pasirengęs ištverti bet kokį skausmą? CQ
c
Keletas tyrimų parodė, kad pacientas, gavęs tikrą informaciją apie s 15
<0
tai, ko jis gali tikėtis prieš gydymo procedūrą, per ją ir po jos, taip S
Ctf 10
pat ir patarimų, kaip įveikti iškilusius sunkumus, patiria mažiau 5
(o Pacientai po
5 papildomo — — — •
skausmo (Suis ir Wan, 1989). Pacientas, žinodamas, kad viskas <0
(0 parengimo operacijai
vyksta pagal tam tikrą planą, mažiau nerimauja. O kai mažiau ne- 0
rimauja, lengviau įveikia nemalonumus (17-12 pav.). Per vieną ty-
rimą pacientas pasakė: „Iš anksto žinojau, kad tai gali būti labai Dienų skaičius po operacijos
skausminga, todėl, kai ėmė diegti šoną, aš pasakiau sau, kad tai 17-12 pav. Informuotiems pacientams
nereiškia, jog įvyko kažkas bloga" (Janis, 1969, 98 p.). po pilvo organų operacijos reikėjo
mažiau skausmą malšinančio morfi-
jaus negu tiems, kurie nebuvo iš
GYDYTOJO NURODYMŲ LAIKYMASIS. Ilgą laiką buvo manoma, anksto įspėti apie operacijos padari-
kad gydytojas nurodo, o pacientas pareigingai vykdo jo nurody- nius (Iš Egbert ir kt., 1964).
mus. Vėliau, 1974-1977 metais, atlikus 250 tyrimų, paaiškėjo, kad

pusė visų pacientų nesilaiko gydytojo nurodymų (Adler ir Stone,
1984). Pacientai per anksti nustoja vartoti gydytojo paskirtus vais-
tus, nepaiso gydytojo patarimų pasirinkti sveikesnį gyvenimo
būdą, nepraneša gydytojui apie pasikartojančius simptomus. Iš pa-
cientų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl padidėjusio kraujospūdžio,
maždaug tik pusė laikosi paskirto gydymo režimo (Leventhal ir
kt., 1984). Truputį mažiau negu pusė visų moterų, kurios gydėsi
nuo krūties vėžio, nevykdo gydytojo nurodymo - pačioms ap-
sižiūrėti krūtis (Taylor ir kt., 1984).
Kodėl dauguma pacientų nesilaiko gydytojo nurodymų? Iš da-
lies kartais gal ir gerai, kad aklai nevykdomi gydytojo paliepimai.
Juk labai daug pacientų nesupranta gydytojo nurodymų. Jei pacien-
tui pasakoma, kad jis gertų išrašytus vaistus „dėl skysčių susilaiky-
mo", jis gali suprasti, kad juos „reikia gerti tam, kad skysčiai su-
silaikytų" (Mažulio ir kt., 1974). Kartais nurodymai yra gana painūs.
Jei sakoma „gerti po piliulę kas 6 valandas", neaišku, ar turima ome-
ny tik dienos valandos ir reikia gerti tik tris piliules per dieną?
Vis tik dauguma pacientų puikiai supranta, koks elgesys pade-
da stiprinti sveikatą. Tačiau kai sveikos gyvensenos neiškart pa-
stebimas atpildas susiduria su tiesioginiais nemalonumais ar ne-
patogumais, iškylančiais sportuojant, valant dantis, metant rūky-
ti, laimi veiksmai, kurių tiesioginiai padariniai yra patrauklūs. Pri-
siminkime iš 8 skyriaus „Mokymasis", kad tiesioginis (netarpiš-
kas) pastiprinimas yra veiksmingesnis negu uždelstas. Mes gali-
me žinoti, kad ilgalaikis rūkymas yra žalingas ir vargu ar patei-
sina suteikiamą malonumą, bet mes ir toliau rūkome. Mes gali-
me žinoti, kad padidėjęs kraujospūdis yra pavojingas, bet ir to-
liau dėl to nesirūpiname, ypač tada, jei vaistai kraujospūdžiui re-
guliuoti yra susiję su šalutiniais reiškiniais, pavyzdžiui, lytine im-
potencija. Taigi norint, kad būdai, padedantys pacientus įkalbėti
laikytis nurodymų, būtų veiksmingi, reikia stengtis, kad už tin-
kamą elgesį pacientas iškart gautų atpildą.
SVEIKATOS STIPRINIMAS
Tradiciškai buvo įprasta kreiptis į gydytoją tam, kad jis nusta-
tytų diagnozę ir išgydytų ligą. Elgesio medicinos šalininkų akimis,
tai panašu į važinėjimą automobiliu nesirūpinant jo priežiūra ir į
mechaniką kreipiantis tik tada, kai jis sugenda. Dabar, kai supran-
tame, kad sveikata priklauso nuo mūsų nuostatų ir elgesio, vis dau-
giau dėmesio skiriame sveikatai išsaugoti - būdams stresui įveikti,
ligų profilaktikai bei savijautai gerinti.
Streso įveikimas
Įveikti stresą - tai stoti akistaton su problema arba išvengti jos
ir imtis priemonių, kad ji vėl neiškiltų. Deja, šiais laikais streso
išvengti neįmanoma. Šis faktas ir tai, kad mes vis labiau įsisą-
moniname, jog dažnai patiriamas stresas sukelia širdies ligas, įvai-
rius negalavimus, silpnina imunitetą, padeda suprasti, kad, jei stre-
so pašalinti negalime, pakeisdami situaciją arba išvengdami jos,
turime išmokti jį suvaldyti. Suvaldyti stresą padeda aerobika,
15
biogrįžtamasis ryšys, atsipalaidavimas ir socialinė parama.
14
AEROBIKA. Tyrimai parodė, kad aerobika - ilgalaikė mankšta, pa-
13
vyzdžiui, lėtas bėgimas, gerina širdies ir plaučių veiklą, kartu gali Kontrolinė grupė
sumažinti stresą, depresiją ir nerimą. Žmonės, kurie nuolatos 12
mankštinasi, lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais, la- 11
biau pasitiki savimi ir yra mažiau prislėgti negu tie, kurie nesi- .JO
mankština (Brown, 1991; Hogan, 1989). Tačiau apvertus šį teiginį, I 10
t. y. sakant, kad streso ir depresijos apimti žmonės mažiau mankšti- g 9

Atsipalaidavimo
nasi, tampa nebeaišku, kas yra priežastis, o kas padarinys. grupė
Eksperimentuojant ši dviprasmybė pašalinama atsitiktinai vie- d)
niems streso, nerimo ar depresijos varginamiems žmonėms paski- Q
7
riant aerobiką, o kitiems - kitokį gydymą. Atlikdami tokį eksperi-
6 Aerobikos
mentą, Lisa McCann ir Davidas Holmesas (1984) vienam trečda- grupe
liui universiteto studenčių, apimtų nestiprios depresijos, paskyrė ae- 5
robikos pratimus, kitam trečdaliui - atsipalaidavimo pratimus, o dar
4
vienas trečdalis studenčių, kurioms nebuvo taikomas joks povei-
kis, atliko kontrolinės grupės vaidmenį. Kaip parodyta 17-13 pav., 3
Prieš pratybas Po pratybų
praėjus 10 savaičių, tų moterų, kurios užsiiminėjo aerobika, depre-
17-13 pav. Aerobika ir depresija.
sija labiausiai sumažėjo. Nestipri depresija labiausiai sumažėjo
Kiti tyrimai patvirtina, kad mankšta teigiamai veikia mūsų emo- tų universiteto moterų, kurios lankė
cijas. Laivais plaukiojantys jūrininkai, kurie priversti kasdien mankš- aerobikos užsiėmimus. Tai akivaizdu
tintis, sakosi patirią mažiau stresų (Pavett ir kt., 1987). Kartotinės lyginant su tomis, kurios lankė
atsipalaidavimo pratybas arba niekuo
apklausos, kai kurios atliktos vyriausybinių sveikatos apsaugos ins- nebuvo veikiamos (kontrolinė grupė)
titucijų, atskleidė, kad fiziškai stiprūs kanadiečiai ir amerikiečiai (iš McCann ir Holmes, 1984).
labiau pasitiki savimi, yra drausmingesni ir greičiau atgauna dva-
sinę pusiausvyrą (Stephens, 1988). Net 10 minučių pasivaikščioji-
mas padidina energiją ir sumažina įtampą, todėl paskui dvi valan-
das savijauta yra geresnė (Thayer, 1987).
Kiti tyrimai taip pat rodo, kad mankšta palankiai veikia svei-
katą. Per 16 metų trukusius tyrimus buvo stebimi 17 000 viduti-
nio amžiaus Harvardo universiteto auklėtinių ir nustatyta, kad tie,
kurie nuolat mankštinosi, gyveno ilgiau (Paffenbarger ir kt., 1986).
Kito eksperimento duomenys apie 15 000 tarnautojų, dirbančių
Kontrolinių duomenų korporacijoje, rodo, kad tie, kurie mankšti-
nosi, 25% mažiau laiko praleido ligoninėje, lyginant su tais, ku-

rie nesimankštino (Anderson ir Jose, 1987). Išanalizavus 43 ty-
rimų duomenis, paaiškėjo, kad tuos suaugusiuosius, kurie ener-
gingai mankštinasi, dvigubai rečiau ištinka širdies priepuolis ne-
gu tuos, kurie yra neaktyvūs (Powell ir kt., 1987). „Judėjimas už
judėjimą" susilaukia atpildo. Taigi verta judėti!
Mokslininkai dabar domisi, kodėl aerobika gali susilpninti streso
poveikį ir neigiamas emocijas. Jie žino, kad mankšta stiprina širdį,
mažina kraujospūdį ir kraujospūdžio reakciją į stresą (Perkins ir kt.,
1986; Roviario ir kt., 1984). O gal mankštinantis pasigamina dau-
giau nuotaiką gerinančių neuromediatorių, pavyzdžiui, endorfinų?
Gal po mankštos nuotaika pagerėja dėl to, kad sušyla kūnas, atsi-
palaiduoja raumenys ir geriau miegama? Gal pagerėjusios fizinės
būklės jausmas pagerina emocinę būseną? Šie rezultatai padeda pa-
aiškinti, kodėl mankšta sumažina stresą ir pagerina savijautą (Mar-
tinsen, 1987).
BIOGRĮŽTAMASIS RYŠYS. Kai keli psichologai pradėjo ekspe-

rimentuoti, ieškodami būdų, kaip išmokyti žmogų sąmoningai
kontroliuoti širdies ritmą bei kraujospūdį, daugelis jų kolegų
žiūrėjo į tai gana skeptiškai. Juk šias organizmo funkcijas re-
guliuoja autonominė („nevalinė") nervų sistema. Septintojo
dešimtmečio pabaigoje išradingi garsių psichologų eksperimen-
tai privertė abejojančius susidomėti šia problema. Nealas Mil-
lens nustatė, kad žiurkės gali greitinti arba lėtinti širdies plaki-
mą, jei su tuo siejamas malonus smegenų dirginimas. Vėliau at-
likti tyrimai parodė, kad kai kurie paralyžiuoti žmonės (neval-
dantys skeleto raumenų) taip pat gali išmokti reguliuoti savo
kraujospūdį (Miller ir Brucker, 1979).
Milleris eksperimentuodamas naudojo b i o g r į ž t a m ą j į ryšf, elek-
troninių prietaisų sistemą, skirtą įrašyti, sustiprinti ir tiekti grįžta-
mąją informaciją apie subtilias organizmo fiziologines reakcijas.
Biogrįžtamojo ryšio įranga veikia kaip veidrodis (Norris, 1986).
Kaip veidrodis nešukuoja plaukų, taip pat ir ši įranga nekontro-
liuoja organizmo veiklos. Veikiau ji atspindi paties žmogaus pa-
stangų rezultatus ir padeda įvertinti, kuris būdas veiksmingiausias
kontroliuojant tam tikras organizmo fiziologines reakcijas.
17-14 pav. parodyta, kaip jutikliu užrašoma žmogaus, kenčian-
čio galvos skausmą, kaktos raumenų įtampa. Kompiuteris apdoro-
ja šią biologinę informaciją ir tuoj pat pateikia ją žmogui lengvai
suprantamu pavidalu. Kai žmogus atpalaiduoja kaktos raumenis, ro-
dyklė ekrane gali nusileisti arba šviesa paryškėti. Paciento užduo-
tis - išmokti kontroliuoti rodyklę arba šviesą, kartu išmokstant kon-
troliuoti kaktos raumenų įtampą bei su ja susijusį galvos skausmą.
Iš pradžių biogrįžtamojo ryšio tyrinėtojai ir praktikai paskelbė, 17-14 pav. Biogrįžtamojo ryšio
sistema, registruojanti galvos skausrr-
kad žmonės gali išmokti sukelti daugiau alfa bangų smegenyse,
kenčiančio žmogaus kaktos raumenu
sušildyti savo rankas, sumažinti kraujospūdį - visi šie požymiai įtampą, leidžia žmogui valdyti
būdingi atsipalaidavimo būsenai. Kai po 10 metų tyrinėtojai įver- subtilias fiziologines reakcijas.
tino savo ilgo eksperimentavimo rezultatus, paaiškėjo, kad bio-
grįžtamojo ryšio galimybės buvo išpūstos ir pervertintos (Miller,
1985). Biogrįžtamojo ryšio treniruočių metu žmonės patiria at-
palaiduojančią ramybę. Tačiau tai susiję su šį procesą lydinčiais
veiksniais, pavyzdžiui, ribota juntamąja įvestimi (Plotkin, 1979).
Dėl biogrįžtamojo ryšio kai kurie žmonės iš tikrųjų gali keisti savo
pirštų temperatūrą ir kaktos raumenų įtampą, ir tai gali šiek tiek
susilpninti migreninį ir ilgalaikį galvos skausmą (King ir Mont-
gomery, 1980; Quails ir Sheehan, 1981; Turk ir kt., 1979). Ta-
čiau yra ir kitų, paprastesnių atsipalaidavimo būdų, kuriems ne-
reikia brangios įrangos ir kurie tiek pat naudingi.
ATSIPALAIDAVIMAS. Jei atsipalaidavimas yra svarbi biogrįžtamo-

jo ryšio dalis, tai gal vien tik atpalaiduojantys pratimai galėtų būti
natūralus streso priešnuodis? Kardiologas Herbertas Bensonas
(1976-1987) susidomėjo šia galimybe tada, kai įsitikino, kad mo-
kantys medituoti žmonės gali sumažinti savo kraujospūdį, širdies
ritmą, deguonies suvartojimą ir padidinti pirštų galų temperatūrą.
Tokią būseną, kurią Bensonas pavadino „atsipalaidavimo reakci-
ja", galite patirti tuoj pat: patogiai įsitaisykite, užsimerkite, giliai
kvėpuokite ir atsipalaiduokite, pradėdami kojų ir baigdami veido
raumenimis. Sutelkite dėmesį į kokią nors vieną frazę - žodį, pa-
vyzdžiui, „vienas", arba į maldą „Viešpatie, pasigailėk mūsų". Te-
gu kitos mintys, kurios trukdo jums susikaupti, nutolsta jums nuolat
kartojant tą frazę 10 arba 20 minučių. Žmonės, kurie kartą ar du
kartus per dieną gali ramiai vieni pasėdėti, teigia, kad jaučiasi ra-
mesni. Eksperimentais buvo įrodyta, kad žmonių, praktikuojančių
atsipalaidavimą, kraujospūdis esti žemesnis ir imuninė gynyba

stipresnė (Hyman ir kt., 1989; Jasnoski ir kt., 1986).
Jeigu A tipo žmonės, patyrę širdies priepuolį, išmoktų atsipa-
laiduoti, ar sumažėtų kito priepuolio pavojus? Ar gebėjimas val-
dyti emocijas padėtų išvengti širdies priepuolio taip pat kaip ir
kontroliuojama mankšta bei dieta? Norėdamas atsakyti į šį klau-
simą, Meyeris Friedmanas su kolegomis San Franciske atliko eks-
perimentą: šimtus vidutinio amžiaus žmonių, patyrusių širdies
priepuolį, atsitiktinai suskirstė į dvi grupes. Pirmoji grupė gavo
įprastus kardiologų patarimus dėl vaistų, dietos ir mankštos. Ant-
roji grupė, be šių patarimų, dar buvo nuolat konsultuojama, kaip
sulėtinti tempą ir atsipalaiduoti - lėčiau vaikštant, kalbant ir val-
gant; šypsantis kitiems ir sau; pripažįstant savo klaidas; randant
laiko pasidžiaugti gyvenimu; atgaivinant savo religinį tikėjimą.
Kaip parodyta 17-15 pav., antrojoje grupėje buvo dvigubai ma-
žiau žmonių, kuriems per trejus metus pasikartojo širdies prie-
puolis. „Tai, - džiaugdamasis rašė Friedmanas, - akivaizdus kar-
totinių širdies priepuolių sumažėjimas. Jokia kita iki šiol sukurta
vaistų, mitybos ar mankštos programa, netgi širdies kraujagyslių
chirurgijos programa, negali prilygti tokiai širdies priepuolio pro-
filaktikai" (Friedman ir Ulmer, 1984, 141 p.). Panašius, bet ma-
žesnės apimties tyrimus atliko Anglijos specialistai; jie linkusius
į širdies priepuolį žmones suskirstė į kontrolinę ir į gyvenimo
būdą keičiančią grupę (Eysenck ir Grossarth-Maticek, 1991). Per
tryliką metų grupės, kuri buvo mokoma keisti mąstyseną ir gy-
venimo būdą, mirtingumas 50% buvo mažesnis negu kitos grupės.
Kitiems tyrinėtojams reikės dar gerokai paplušėti, kad nustatytų,
kurie iš daugybės Friedmano sukurtų streso mažinimo pratimų yra
naudingiausi. Kai Friedmanas kaupė mokslinius duomenis, kiti ty-
rinėtojai taip pat analizavo stresą sulaikančias priemones. Pavyz-
17-15 pav. San Francisko širdies ligų

y> p a s i k a r t o j i m o p r o f i l a k t i k o s projektas.
v Kontrolinės grupės
S pacientais Tarp žmonių, patyrusių širdies
priepuolį, bet išmokytų, kaip pakeisti
i * « savo A tipo elgesį, b u v o m a ž i a u
^ «o '5 tokių, kuriems priepuolis pasikartojo,
c 0) palyginti su kontroline grupe, kuri
o ^ *
P .i: </> buvo gavusi tik k a r d i o l o g o patarimų
>N ><fl TO
J2 o 9- Pakeitę gyvenimo (iš Friedman ir Ulmer, 1987).
TO 3 būdą pacientai
ę STO3s
1980
Metai
džiui, juokas veikia panašiai kaip mankšta - jis mus suaktyvina,

masažuoja raumenis, sukelia atsipalaidavimo jausmą (Robinson,
1984). Tai padeda paaiškinti, kodėl linksmus žmones ne taip trikdo „ Medicinos mokslas - ne juok...
stresiniai įvykiai (Lefcourt ir Davidson-Katz, 1991; Nezu ir kt., bet juokas puikiai gydo".
1988). Galbūt ir pervertinama sakant, kad „juokas - geriausias vais- Joshas B i l l i n g s a s , ISIS
tas", bet negalima ir paneigti, kad tas, kuris juokiasi, gyvena.
SOCIALINĖ PARAMA. Linda ir Emilė turi daug ką bendra. Los An-

dželo vėžio centre dirbanti socialinė psichologė Sh.Taylor (1989) iš
pokalbio su šiomis moterimis sužinojo, kad jos abi iš Los Andželo,
abi buvo ištekėjusios, išaugino po tris vaikus, abiem buvo operuo-
tas krūtų navikas ir šešis mėnesius taikyta chemoterapija. Tačiau jos
turi ir skirtumų. Linda - našlė, pradėjusi šeštąjį dešimtmetį, gyveno
viena, jos vaikai - išsibarstę: vienas - Atlantoje, kitas - Bostone,
dar kitas - Europoje. „Ji tapo keistoka, tokia, kokie pasidaro žmonės
gyvendami atsiskyrę", - rašo Taylor. „Neturėdama su kuo pasidaly-
ti mintimis apie kasdienį gyvenimą, ji šiek tiek netinkamu būdu išsi-
pasakodavo nepažįstamiesiems, taip pat ir psichologei".
Kalbėtis su Emile buvo nelengva dėl kitų priežasčių. Pokalbį
pertraukinėdavo telefono skambučiai. Jos vaikai, visi gyvenantys
šalia, tai pareidavo, tai išeidavo, persimesdami žodeliu ir ją pa-
bučiuodami. Jos vyras, norėdamas trumpai šnektelėti, skambino
iš kontoros. Po namus lakstė du šunys, pasitikdami svečius. Ap-
skritai Emilė „atrodė rami ir patenkinta, besimėgaujanti savo šei-
mos šiluma".
Prabėgus trejiems metams, tyrinėtojai vėl mėgino pasikalbėti
su abiem moterimis. Linda, kaip jie sužinojo, jau buvo mirusi prieš Ne tik žmonės geba malšinti
dvejus metus. Emilė tebegyveno savo artimųjų ir draugų apsupta, stresą. Po stresinių įvykių
medicinos priežiūros reikalingi
laiminga kaip ir visada.
pacientai, kurie laiko šunį ar kok:
Vėžinių ligų vienodų nebūna, todėl negalima tvirtinti, kad Lin- nors kitą draugišką gyvūnėlį,
dos ir Emilės skirtingus likimus lėmė skirtingos gyvenimo sąlygos. rečiau lankosi pas gydytoją
Tačiau jos iliustruoja išvadą, padarytą atlikus kelis didelės apim- (Siegel, 1990).
ties tyrimus: socialinė parama - jausmas, kad esi mėgstamas, kad
tau pritaria, kad tave padrąsina artimi draugai ir šeima - stiprina
laimės jausmą ir sveikatą.
Kartu aišku, kodėl artimi santykiai su žmonėmis gali stiprinti
ligą. Bendravimas su kitais dažnai būna kupinas stresų, ypač gyve-
nant ankštose patalpose, ribojančiose asmeninį gyvenimą (Evans ir
kt., 1989). „Pragaras - tai kiti", - rašė Jeanas-Paulis Sartre'as. Pete-
ris Warras ir Roy Payne (1982) Šefildo (Sheffield) universitete atliko
reprezentatyvios Anglijos suaugusiųjų imties apklausą; į klausimą,
kas jiems prieš dieną sukėlė emocinę įtampą, dažniausiai buvo at-
sakoma: „Šeima". Net ir gero norinčių šeimos narių kišimasis į jūsų
gyvenimą gali sukelti stresą. O stresas, kaip žinome, didina pavojų
susirgti vainikinių širdies kraujagyslių liga, didina kraujospūdį bei

silpnina imuninę sistemą.
Tačiau, viską pasvėrus, artimi ryšiai dažniau stiprina laimę bei
sveikatą negu ligą. Kai tų pačių anglų paklausė, ką primena vaka-
rykščios dienos malonumai, dar didesnė jų dalis atsakė tą patį: „Šei-
mą". Daugumą iš mūsų santykiai šeimoje ne tik priverčia sielvar-
tauti, bet ir teikia didžiausią paguodą bei džiaugsmą.
Šeši platūs tyrimai, kiekvienas apimantis tūkstančius žmonių,
atskleidė, kad artimi ryšiai veikia sveikatą. Žmonės, palaikantys
artimus ryšius su draugais, šeima, religinės bendruomenės nariais,
darbo ar kitomis paramos grupėmis, rečiau miršta pirma laiko ly-
ginant su žmonėmis, kurie mažai bendrauja (Cohen, 1988; House
ir kt., 1988; Nelson, 1988). Draugystė kažkaip palengvina didžiau-
sius gyvenimo stresus.
Ryšį tarp sveikatos ir socialinės paramos galima paaiškinti ke- >AŠ g a Į į u išgyverltif k a į m a n šiek
liomis priežastimis. Stipriais socialiniais ryšiais susiję žmonės galbūt ^^ padeda draugai
geriau valgo, daugiau sportuoja, mažiau rūko ir geria. Galbūt tokie Johnas Lennonas, Paulas McCartney (iš
a
v. . / V , .. . • i • „Pepper's Lonely Hearts Club Band", 1967)
ryšiai padeda įvertinti ir įveikti stresą sukėlusius įvykius, pavyz-
džiui, socialinį atstūmimą. Galbūt jie padeda palaikyti savigarbos
jausmą. Patekusiam į kažkieno nemalonę ar netekusiam darbo žmo-
gui draugo patarimas, pagalba ar paguoda gali būti puikus vaistas
(Cutrona, 1986; Rook, 1987). Jei vėžiu sergančių ligonių sutuokti-
niams suteikiama didelė socialinė parama, jų imuninė sistema su-
stiprėja (Baron ir kt., 1990).
Artimai bendraujant, atsiranda galimybė pasidalyti savo skaus-
mu. Vieno tyrimo metu sveikatos psichologai Jamesas Pennebake-
ris ir Robinas O'Heeronas (1984) kalbėjosi su našliais ir našlėmis,
kurių buvę sutuoktiniai nusižudė arba žuvo autokatastrofoje. Tų,
kurie kentė sielvartą vieni, sveikata buvo prastesnė negu tų, kurie
jį reiškė atvirai. Kalbėjimas apie savo rūpesčius turi gydomosios
galios. Per imituotą išpažintį Pennebakeris paprašė savanorių pa-
pasakoti apie juos slegiančius dalykus. Prieš tai jis paprašė kai ku-
rių savanorių papasakoti kokį nors nesvarbų kasdienį įvykį. Fizio-
loginiai matavimai parodė, kad, pasakojant apie nesvarbų įvykį,
kūnas lieka įsitempęs ir atsipalaiduoja tik tada, kai atskleidžiama
nerimo priežastis. Žmogui gali padėti net savo emocinių traumų
aprašymas dienoraštyje. Kitų eksperimentų dalyviai savanoriai, rašę
dienoraštį, 4-6 mėnesius po eksperimento turėjo mažiau sveikatos
problemų (Pennebaker, 1990). Vienas tiriamasis aiškino: „Nors aš
su niekuo ir nekalbėjau apie tai, ką rašiau, tačiau aš gebėjau su tuo
skausmu susidoroti, jį išgyventi, aš jo neužgniaužiau. Dabar man
nebe taip skaudu apie tai galvoti".
Užgniaužtos traumos kartais mėnesiais ar metais kamuoja ir
kenkia mūsų sveikatai. Apklausęs per 700 universiteto jaunesnių
21. 1909
kursų studenčių, Pennebakeris sužinojo, kad maždaug viena iš

dvylikos vaikystėje buvo patyrusi seksualinę traumą. Palyginti su
moterimis, kurios buvo išgyvenusios kitokio pobūdžio psichikos
traumas, pavyzdžiui, tėvų mirtį ar skyrybas, seksualinę prievartą
patyrusios moterys, ypač tos, kurios laikė tai paslaptyje, dažniau
skundėsi galvos skausmais ir skrandžio sutrikimais. Pennebakeris
ir jo bendradarbiai (1989) pasikvietė 33 holokaustą išgyvenusius
žmones, kad šie praleistų dvi valandas pasakodami savo prisimi-
nimus. Dauguma jų atskleidė net intymias smulkmenas, apie ku- +
rias niekam anksčiau nebuvo pasakoję, o vėliau patys stebėjo ir
rodė savo šeimai bei draugams vaizdajuostes, kur buvo įrašyti tie Asmenybės tipas
prisiminimai. Tų, kurie buvo atviriausi, dar 14 mėnesių sveikata ramus 1 impulsyvus
pasitikintis savimi 1 nepasitikintis savim
buvo ryškiai pagerėjusi. Išpažintis naudinga sielai. optimistas . pesimistas
Apibendrindami galime teigti, kad stresą sukeliantys įvykiai
+
mus silpnina, tačiau streso stiprumas priklauso nuo asmens būdo
ir jį supančios aplinkos. Patys įvykiai nėra stresiniai, kol mes jų Asmeniniai įpročiai
taip nesuvokiame, todėl asmenybės ypatumai labai veikia reakci- nerūkymas ! rūkymas
jas į sudėtingus įvykius. Stresą sukeliančių įvykių neigiamą po- nuolatinė mankšta ! sėdėjimas
sveika mityba netinkama mityba
veikį gali susilpninti neįtemptas, sveikas gyvenimo būdas, paguoda
bei pagalba, kurią suteikia draugai bei šeima (17-16 pav.). +
Socialinės paramos lygis
Ligoms palankaus elgesio keitimas
nuolatinė ' nepakankama
Mokslininkai dar tik dabar pradeda skaičiuoti įvairių sveika- parama 1 parama
tingumo gerinimo programų kainą ir veiksmingumą (Kaplan, 1984;
Taylor, 1987). Tačiau dauguma turi vilčių, jog programų, kaip už- r
kirsti kelią ligoms keičiant žmonių įpročius, kūrimas kainuotų ge- Polinkis į
rokai mažiau negu dabar kainuoja tų ligų gydymas. Kasmet sveikatą ligas
Šiaurės Amerikoje sveikatos apsaugai išleidžiama daugiau kaip 600
milijardų JAV dolerių, o Jungtinėse Amerikos Valstijoje - 11%
1 7 - 1 6 pav. Streso įveikimas. Tam
nacionalinio produkto. Taigi net ir vidutiniškai sėkmingos svei-
tikri g y v e n i m o įvykiai mūsų sveikatą
katos gerinimo programos galį būti ekonomiškai naudingos. Pa- gali susilpninti arba j o s nepaveikti; tai
vyzdžiui, piktnaudžiavimas alkoholiu kasmet kainuoja daugiau kaip priklauso nuo to, kaip mes tuos
100 milijardų JAV dolerių - skaičiuojant ir gydymo išlaidas, ir įvykius vertiname, ar g e b a m e
pasipriešinti stresui ir sumažinti j o
praleistas darbo dienas (Desmond, 1987). Taigi bet kokia progra-
poveikį, taip pat nuo mūsų įpročių ir
ma, kuri sumažintų alkoholio vartojimą, tikriausiai sutaupytų dau- nuolatinės socialinės paramos.
giau pinigų negu dabar kainuoja piktnaudžiavimas alkoholiu.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur pusė lėšų, skiriamų svei-
katos apsaugai, gaunama iš verslininkų mokamų mokesčių, du treč-
daliai organizacijų, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, pa-
čios ėmė siūlyti sveikatos stiprinimo programas, kurios imtos dieg-
ti šio amžiaus devintajame dešimtmetyje (Gebhardt ir Crump,
1990; Roberts ir Harris, 1989). Tokiose programose paprastai nu-
matoma įvertinti sveikatos būklę, siūloma mankštintis, mesti rūkyti
ir valdyti stresą. Darbavietė - tinkamiausia vieta sveikatingumo

ir energijos atgavimo programoms diegti, nes darbuotojai čia pra-
leidžia nemažą paros dalį. Be to, darbdaviai gali nuolat skatinti
sveiką gyvenseną, teikdami socialinę paramą, skatindami konku-
renciją tarp darbo grupių, skirdami premijas ar laisvas dienas
tiems, kurie nuolat mankštinasi ir nerūko (Cataldo ir Coates, 1986).
Ar tokios programos veiksmingos? Iš kai kurių kruopščių ver-
tinimų matyti, jog jos gali būti veiksmingos. Pavyzdžiui, įdiegus
sveikatos stiprinimo programą vienoje draudimo kompanijų, dėl
ligos praleistų dienų skaičius sumažėjo 20%, o išlaidos medicini-
niam aptarnavimui - 46%. Kiekvienas doleris, panaudotas progra-
mai diegti, sutaupė kompanijai 1,93 dolerio (Bowne ir kt., 1984).
Tose darbavietėse, kur Kontrolinių duomenų korporacija įgyven-
dino savo programą „Būk sveikas", rūkančiųjų skaičius, lyginant
su kitomis darbavietėmis, sumažėjo 20%, antsvorį turinčių darbuo-
tojų - 25%, nesimankštinančių - 32%, kartu sumažėjo lėšų, ski-
riamų sveikatos apsaugai, poreikis, ir žmonių, paliekančių darbą
dėl ligos, skaičius (Anderson ir Jose, 1987).
Ar tokios programos padeda atsikratyti sveikatai žalingų įpro-
čių, pavyzdžiui, rūkymo ar valgymo įpročių? Panagrinėkime.
RŪKYMAS. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1980 metais viešoji

sveikatos tarnyba paskelbė, jog „rūkymas, kuriam reikėtų užkirsti
kelią, yra svarbiausia ligų ir ankstyvos mirties priežastis". Šios
tarnybos vadovas 1988 metais paskelbė, jog prie tabako produktų
įprantama taip pat, kaip prie kokaino ar heroino. Jo 1989 metų
ataskaitoje pažymėta, jog tabako pramonė kiekvienais metais „už-
muša" apie 400 000 ištikimiausių tabako vartotojų. Netiesiogiai
šie vartotojai „užmuša" dar 50 000 žmonių, mirštančių nuo pa-
syvaus rūkymo - kvėpavimo rūkomų cigarečių nuodingais dūmais
(Altman, 1990). Todėl, atsisakius rūkymo, pailgėtų žmogaus gy-
venimo trukmė, labiau negu taikant kitas profilaktikos priemones.
Rūkymo žala paskatino psichologus išsiaiškinti, kodėl žmonės Rūkaliai atlygina visuomenei už
pradeda rūkyti, kodėl jie įpranta rūkyti, kaip galima užkirsti ke- savo įpročiais sukeltą pavojų,
lią rūkymui, kaip padėti mesti rūkyti. anksčiau mirdami ir sutaupydami
socialinio draudimo bei pensijų
Kada ir kodėl žmonės pradeda rūkyti? D a ž n i a u s i a i rūkyti p r a d e d a išmokas (Manning ir kt., 1989).
paaugliai ir tai itin būdinga tiems jauniems žmonėms, kurių drau-
gai, tėvai ir artimieji rūko (Chassin ir kt., 1987). Jei jūs dar nerūkote,
tai didelė tikimybė, jog ir nepradėsite rūkyti.
Remdamiesi socialine-kognityvine teorija, aiškinančia, kaip
išmokstama elgtis stebint kitus ar gaunant socialinį atpildą (280 p.),
galime suprasti, kaip paauglius suvilioja rūkymas. Dažniausiai rūky-
ti pradedantys paaugliai turi draugų, kurie duoda rūkymo pavyzdį,
įkalbinėja j u o s pradėti ir p a s i ū l o cigarečių ( E v a n s ir kt., 1988). B e

to, d a u g u m a p a a u g l i ų s a v o rūkančius bendraamžius laiko atkakliais,
subrendusiais ir draugiškais (Barton ir kt., 1982). D r o v ū s paaugliai,
kurie įsivaizduoja, j o g v i s a s pasaulis stebi j ų k i e k v i e n ą žingsnį, gali
pradėti rūkyti, s e k d a m i s a v o šaltakraujiškų draugų p a v y z d ž i u ,
n o r ė d a m i , kad j u o s pripažintų, ir s t e n g d a m i e s i sukurti subrendusio
j a u n u o l i o įvaizdį ( C o v i n g t o n ir O m e l i c h , 1988).
Kodėl žmonės įpranta rūkyti? Trys iš keturių rūkalių yra m ė g i n ę TEN, KUR YRA DUMŲ....
m e s t i rūkyti ( N i e m i ir kt., 1 9 8 9 ) . Tačiau, pripratus prie n i k o t i n o , Nikotinas pasiekia smegenis per
septynias sekundes, t.y. dvigubai
s u n k u j o a t s i s a k y t i . R ū k y m o įprotį s u n k u s u l a u ž y t i , n e s , a t s i s a - greičiau negu heroinas,
k i u s n i k o t i n o , k y l a d i d e l i s noras rūkyti, a l k i s ir s u s i e r z i n i m a s , - švirkščiamas į veną. Per keletą
minučių jo kiekis kraujyje padidėja.
bjauri b ū s e n a , kuri u ž s i r ū k i u s pranyksta. R ū k a l i u i p r a l e i d u s v a -
Nikotinas, imituodamas
landą ar d i e n ą n e r ū k i u s , c i g a r e t ė yra d i d e l i s p a s t i p r i n i m a s . Jei c i - neuromediatoriaus acetilcholino
g a r e t ė s e yra m a ž a i n i k o t i n o , rūkalius j ų r ū k y s d a u g i a u , k a d krau- poveikį, skatina neuronų veiklą ir
sukelia tokius efektus:
j y j e būtų palaikomas v i e n o d a s nikotino kiekis.
R ū k y m a s v e i k i a n e tik k a i p n e i g i a m a s p a s t i p r i n t o j a s - b a i g i a - 1. Aktyvina 3. Didelis
smegenų veiklą, kiekis
si bjauri n o r o rūkyti b ū s e n a , b e t ir k a i p m a l o n u s t e i g i a m a s p a -
didina budrumą atpalaiduoja
stiprintojas. N i k o t i n a s skatina išsiskirti e p i n e f r i n ą ir n o r e p i n e f r i - raumenis ir
ną, k u r i e m a ž i n a apetitą ir d i d i n a b u d r u m ą b e i protinį v e i k s m i n - skatina
išsiskirti
g u m ą . D a r s v a r b i a u , kad n i k o t i n a s skatina c e n t r i n ę n e r v ų s i s t e m ą 2. Dažnina
endorfinus,
pulsą ir
išskirti n e u r o m e d i a t o r i u s , kurie r a m i n a ir m a ž i n a j a u t r u m ą s k a u s - natūralius
didina
opioidus,
m u i ( P o m e r l e a u ir P o m e r l e a u , 1 9 8 4 ) . Taigi š i e atpildai kartu su kraujospūdį
kurie gali
tuo, k a d rūkant p a l e n g v ė j a n e m a l o n u m a s , k i l ę s m e t u s rūkyti, n e - sumažinti
l e i d ž i a ž m o n ė m s m e s t i rūkyti net ir tada, kai j i e to nori ir ž i n o , stresą
j o g r ū k y d a m i s a v e lėtai ž u d o .
Ar veiksmingos rūkymui mesti programos? M e s t i rūkyti s t e n g i a -

masi padėti v i e š a i s įspėjimais apie žalą sveikatai, konsultuojant,
gydant vaistais, veikiant hipnoze, aversiniu sąlygojimu (pavyz-
d ž i u i , ž m o n ė s v e r č i a m i greitai surūkyti c i g a r e t ę p o c i g a r e t ė s , k o l
j i e m s p a s i d a r o b l o g a ) , o p e r a n t i n i u s ą l y g o j i m u , k o g n i t y v i n e tera-
pija ir p a r a m o s g r u p ė m i s . D a ž n a i š i e p o v e i k i o b ū d a i greitai d u o -
da rezultatų, t a č i a u tik v i e n a s p e n k t a d a l i s d a l y v a u j a n č i ų j ų š i o s e
p r o g r a m o s e iš tikrųjų atsikrato į p r o č i o rūkyti ( C o h e n ir kt., 1 9 8 9 ) .
D a u g i a u v i l č i ų t e i k i a 1 9 9 0 m e t ų L i g ų k o n t r o l ė s c e n t r ų pra-
n e š i m a s a p i e tai, j o g p u s ė a m e r i k i e č i ų , kurie k a d a nors rūkė, n e -
b e r ū k o . D a u g i a u k a i p 9 0 % m e t ė rūkyti p a t y s ir d a ž n i a u s i a i n e iš
p i r m o karto. 1 9 5 9 m e t a i s rūkė 1 iš 4 p a a u g l i ų , o 1 9 8 8 m e t a i s - 1
4. Lėtina 5. Mažina
iš 10. T a i g i p e r šį laikotarpį b e n d r a s r ū k a n č i ų p a a u g l i ų s k a i č i u s
galūnių angliavandenių
s u m a ž ė j o , t a č i a u 1 iš 5 j a u n u o l i ų iki 18 m e t ų rūko ( G a l l u p , 1 9 8 8 ; kraujotaką turinčio
J o h n s t o n ir kt., 1 9 9 1 ) . K a d a n g i g a n a d a u g ž m o n i ų m e t ė ar net n e - maisto norą
pradėjo rūkyti, rūkančių a m e r i k i e č i ų s k a i č i u s m a ž ė j a ( 1 7 - 1 7 pav.). Nikotino poveikis žmogaus
B u v o l a i k a s , kai v i e š o s i o s v i e t o s s k e n d ė j o t a b a k o d ū m u o s e . D a u - organizmui.
17 SKYRIUS. S t r e s a s ir s v e i k a t a 615
17-17 pav. Gallupo organizacijos

periodinės apžvalgos apie rūkymo
įpročius rodo, kad mažiausias
5 _ -j • • • rūkančiųjų skaičius per pastaruosius
penkiasdešimt metų buvo 1989 metais
o r l l • i i I I I (iš Gallupo organizacijos, 1989).
1944 1949 1954 1959 1964 1969 1974 1979 1984 1989
Metai
g i a u rūko ž e m e s n i o s o c i a l i n i o ir e k o n o m i n i o s l u o k s n i o ž m o n i ų .
T a č i a u s t u d e n t a i ir u n i v e r s i t e t ų a b s o l v e n t a i d a ž n i a u m a n o , k a d
r ū k y m a s yra v e i k i a u n e t a k t i š k a s n e g u r a m i n a n t i s . R ū k y t i m e t u -
sių v y r ų yra d a u g i a u n e g u m o t e r ų , ir dabar r ū k a n č i ų v y r ų yra tik
truputį d a u g i a u n e g u r ū k a n č i ų m o t e r ų . Š i e p o s l i n k i a i iš d a l i e s
turėjo į t a k o s tam, kad n u o s e p t i n t o j o d e š i m t m e č i o v i d u r i o m i r č i ų
dėl v a i n i k i n i ų š i r d i e s k r a u j a g y s l i ų l i g ų s u m a ž ė j o a p i e 3 0 % .
Kaip užkirsti kelią rūkymui? D a u g l e n g v i a u yra n i e k a d a nepradėti

rūkyti, n e g u atsikratyti š i o į p r o č i o . I š a n a l i z a v ę s o c i a l i n e s ir p s i -
c h o l o g i n e s p r i e ž a s t i s , dėl kurių j a u n u o l i a i p r a d e d a rūkyti, k e l i o s
m o k s l i n i n k ų g r u p ė s sukūrė b ū d u s , kurie k e i č i a r ū k y m ą s ą l y g o j a n t į
e l g e s į ( E v a n s ir kt., 1 9 8 4 ; M u r r a y ir kt., 1 9 8 4 ) . Mokslininkų
grupė, vadovaujama Alfredo McAlisterio (1980), m o k ė vidurinių
m o k y k l ų m o k i n i u s „įdiegti" s e p t i n t o k a m s p a s i p r i e š i n i m ą rūkančių
bendraamžių spaudimui. Vyresnieji mokiniai m o k ė savo jaunes-
n i u o s i u s b i č i u l i u s , r e a g u o j a n t į r e k l a m ą a p i e rūkančias n e p r i k l a u -
s o m a s m o t e r i s , sakyti: „Iš tikrųjų ji nėra n e p r i k l a u s o m a , j e i ji pri-
k l a u s o n u o tabako". Jie k u r d a v o v a i d i n i m u s , kurių m e t u , p a v y z -
džiui, n e m ė g i n ę s cigaretės b u v o pravardžiuojamas „viščiuku". Į
tokį k r e i p i n į b ū d a v o a t s a k o m a taip: „ A š b ū č i a u tikras v i š č i u k a s ,
j e i r ū k y č i a u tik t a m , k a d p a d a r y č i a u tau įspūdį". P o k e l i ų t o k i ų
u ž s i ė m i m ų v a i k ų , p r a d ė j u s i ų r ū k y t i s e p t i n t o j o j e ir a š t u n t o j o j e
k l a s ė j e , b u v o d u kartus m a ž i a u n e g u k i t o j e m o k y k l o j e , kur t o k i e
20
Kontrolinė mokykla
(o
.2 15
Mokykla, kurioje buvo Įdiegta 17-18 pav. Jaunesniojo amžiaus

Š 10 moksleiviai, dalyvavę prieš rūkyme
programa prieš rūkymą
nukreiptoje programoje, kur jie bu\
mokomi atsispirti rūkymo reklamai
>5 bendraamžių spaudimui, buvo maž:-
5
S linkę pradėti rūkyti negu panašios
kitos mokyklos mokiniai,
priklausantys kontrolinei grupei
o (duomenys iš McAlister ir kt., 1980 -
0 4 9 12 16 21 33
1 i i i
Septintoji klasė Aštuntoji klasė Devintoji
klasė
Tyrimo mėnesiai
pat p a a u g l i a i s u d a r ė k o n t r o l i n ę grupę; a b i e j ų g r u p i ų v a i k a i turėjo

tiek pat r ū k a n č i ų t ė v ų ( 1 7 - 1 8 pav.).
Š i s ir į j į p a n a š ū s e k s p e r i m e n t a i p a s k a t i n o sudaryti t o k i a s m o -
k y m o p r o g r a m a s , kurias m o k y t o j a i gali l e n g v a i ir n e b r a n g i a i į g y -
vendinti. Remiantis N a c i o n a l i n i o v ė ž i o instituto duomenimis,
s v a r b i a u s i a š i o s e p r o g r a m o s e yra i n f o r m a c i j a a p i e r ū k y m o p a d a -
rinius; i n f o r m a c i j a a p i e j a u n i m o , t ė v ų ir a p l i n k o s įtaką; m o k y m a s ,
r e m i a n t i s p a v y z d ž i a i s ar v a i d i n a n t , l a v i n a n t a t s i s a k y m o į g ū d ž i u s .
K a d būtų i l g a i v e i k s m i n g o s , š i a s p r o g r a m a s gali tekti kartoti p o
t a m tikro l a i k o ( M u r r a y ir kt., 1 9 8 9 ) . T a č i a u sparčiai m a ž ė j a n t i s
r ū k a n č i ų j ų s k a i č i u s r o d o , j o g prieš r ū k y m ą n u k r e i p t o s p r o g r a m o s
yra v e i k s m i n g o s .
MITYBA. A r j ū s ų savijauta ir e l g s e n a priklauso n u o to, ką j ū s v a l -

g o t e ? N u s t a č i u s , j o g tam tikri n e u r o m e d i a t o r i a i turi įtakos m ū s ų
e m o c i j o m s ir elgesiui, pradėta spėlioti: galbūt maistas, teikiantis b i o -
c h e m i n i ų m e d ž i a g ų , būtinų š i e m s n e u r o m e d i a t o r i a m s , turi įtakos
m ū s ų n u o t a i k a i ir e l g e s i u i ? P a v y z d ž i u i , n e u r o m e d i a t o r i a u s s e r o t o -
n i n o s i n t e z e i m ū s ų o r g a n i z m e reikia a m i n o r ū g š t i e s triptofano. N e t
keletas m o k s l i n i n k ų grupių nustatė, j o g , vartojant maistą, turintį daug
a n g l i a v a n d e n i ų (duoną, b u l v e s , miltinius patiekalus), o r g a n i z m e su-
s i k a u p i a d a u g i a u triptofano, p a s i e k i a n č i o g a l v o s s m e g e n i s . D ė l to
p a d a u g ė j a o r g a n i z m e s e r o t o n i n o , ir m e s j a u č i a m ė s labiau atsipalai-
d a v ę , m i e g u i s t i ir m a ž i a u jautrūs s k a u s m u i (Spring, 1 9 8 8 ) . Dirbant
protinį darbą, reikia vartoti maistą, turintį m a ž i a u a n g l i a v a n d e n i ų ,
bet d a u g i a u b a l t y m ų , n e s tai p a d e d a susikaupti ir būti b u d r e s n i e m s .
Jei n e t i n k a m a i m a i t i n a m i m a ž i v a i k a i n e g a u n a p a k a n k a m a i b a l -
t y m ų , gali sutrikti j ų p a ž i n t i n ė raida ( L o z o f f , 1 9 8 9 ) .
Dabar sparčiai tiriama ir ginčijamasi dėl kitų m i t y b o s dalykų.

Ar maistas, kuriame daug cukraus, aktyvina vaikus ir kalinius, o
maistas, kuriame mažai cukraus, j u o s ramina? Mokslininkai dar
abejoja tokia liaudies išmintimi (Spring ir kt., 1987). Ar maistas,
kuriame gausu cholesterolio, tiesiogiai gadina širdį? M o k s l i n i n -
kai v i s dar ginčijasi šiuo klausimu, tačiau vyrai, kurių organiz-
m u o s e yra daug cholesterolio ir kurie vartoja cholesterolį maži-
nančius vaistus bei v a l g o maistą, turintį mažiau cholesterolio, re-
čiau serga širdies l i g o m i s (Roberts, 1987). K o k s ryšys yra tarp
m i t y b o s ir padidėjusio kraujospūdžio? D i d e l į kraujospūdį turin-
t y s ž m o n ė s yra l i n k ę d a u g i a u vartoti d r u s k o s , j ų o r g a n i z m u i
trūksta kalcio (Feinleib ir kt., 1984; McCarron ir kt., 1984).
Dar akivaizdesnis ryšys yra tarp m i t y b o s ir v ė ž i o . Didžiąją sa-
v o istorijos dalį žmonija v a l g ė nedaug riebalų, tačiau daug skai-
dulų turintį maistą, kuriuo ir šiandien maitinasi žmonių bendruo-
m e n ė s , g y v e n a n č i o s iš m e d ž i o k l ė s ir žemdirbystės. Kita ž m o n i -
j o s dalis m ė g i n a prisitaikyti prie sėslesnio g y v e n i m o būdo ir mais-
to, turinčio daug riebalų ir mažai skaidulų. Remiantis V i e š o s i o s
sveikatos a p s a u g o s tarnybos v a d o v o 1988 metų ataskaitos duo-
m e n i m i s , net 3 7 % amerikiečių turi sveikatos problemų dėl to, kad
vartoja daug riebalų turintį maistą. Tokiame maiste yra daug m e -
džiagų, skatinančių daugintis v ė ž i n e s ląsteles, ir mažiau medžiagų,
slopinančių v ė ž i n i ų ląstelių augimą. Pastarųjų m e d ž i a g ų yra bro-
k o l i u o s e , paprastuose ir ž i e d i n i u o s e kopūstuose (Cohen, 1987).
Įvairių tautų suvartojamo riebalų k i e k i o ir m i r t i n g u m o nuo
krūties v ė ž i o stipri teigiama koreliacija rodo, kokie yra padari-
niai vartojant daug riebalų turintį maistą ( 1 7 - 1 9 pav.). Šiuos ko-
reliacinius d u o m e n i s patvirtina ir laboratoriniai eksperimentai.
Pelės, kurių maiste yra daug riebalų, suserga pieno liaukų v ė ž i u
du kartus dažniau n e g u kitos pelės. Septintosios dienos adventis-
tai g y v e n a ilgiau n e g u kiti ž m o n ė s ir įvairiomis v ė ž i o f o r m o m i s
serga gerokai rečiau, o tam, matyt, turi įtakos j ų gerai sutvarkyta
mityba, kur vyrauja neriebus maistas, retai vartojamas alkoholis
ir rūkalai (Ilola, 1990).
NUTUKIMAS IR SVORIO KONTROLĖ. Vartojant maistą, turintį dau-

giau riebalų, ne tik dažniau sergama vėžiu, bet ir tunkama. Tačiau
nutukimas priklauso ne vien nuo suvartotų kalorijų skaičiaus; su-
valgydami lygiai tiek pat, vieni ž m o n ė s nutunka, o kiti lieka liek-
ni. Kodėl pasiseka suplonėti tik nedaugeliui aptukusių žmonių? Ar
Kai kurie žmonės gali sverti
gali tikėtis suliesėti vienas ketvirtadalis amerikiečių, kurie, remian- daugiau negu normaliai reikėtų,
tis Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis (1985), yra bet dėl atletiškų raumenų ir
n u t u k ę - riebalų perteklius jų organizme lemia tai, kad jų svoris stambių kaulų jie visai neatrodo
20% ar net daugiau viršija pageidautiną. nutukę.
180
Pasitelkę šią anketą, apžvelkime, kokia yra dabar nutukimo sam- 17-19 pav. Mityba ir vėžys. Kuo
prata: Ar žemiau pateikti teiginiai yra teisingi ar klaidingi? daugiau riebalų suvartoja tauta, tuo
daugiau jos narių miršta nuo krūties
1. Riebalinio audinio medžiagų apykaitai reikia mažiau ener- vėžio (iš L.A. Coheno knygos
gijos negu kitiems mūsų organizmo audiniams. „Mityba ir vėžys", 1987).
2. Įgytų riebalinių ląstelių mes niekada neprarandame, nesvar-
bu kaip griežtai laikytumės dietos.
3. Jei du vienodai aktyvūs žmonės yra vienodo ūgio ir valgo
tą patį maistą, vienas jų gali nutukti, o kitas išlikti lieknas.
4. Daug kilogramų numetę žmonės, norėdami išlaikyti pasiektą
lygį, turi ir toliau mankštintis bei riboti valgymą.
5. Daugelis dabartinių mokslininkų abejoja, jog žmonės yra nu-
tukę todėl, kad neturi valios, ir valgo daug todėl, kad neturi kitų
malonumų gyvenime.
Dabar pažiūrėkite, ar teisingai pažymėjote teisingus ir klaidin-
gus teiginius.
Visų pirma apie teigiamą riebalų reikšmę organizmui. Rieba-
lai - ideali energijos kaupimo forma, kurią organizmas panaudo-
ja, gaudamas mažai maisto - mūsų priešistoriniams protėviams
buvo būdinga švenčių arba badavimo laikotarpiai. Valgyti tris kar-
tus k a s d i e n m e s p r a d ė j o m e gana neseniai ir šimtai m i l i j o n ų ž m o -

nių dar n e s i d ž i a u g i a tokia prabanga. Kaitaliojantis p r i s i v a l g y m u i
ir b a d a v i m u i , riebalai, kurie susidaro dėl m a i s t o pertekliaus per-
sivalgant, padeda prisitaikyti, parengia organizmą ištverti bado lai-
kotarpius. Galbūt tuo g a l i m a paaiškinti, kodėl šiandien d a u g e l y -
j e skurdesnių šalių, kaip ir Europoje ankstesniais šimtmečiais, ap-
kūnumas yra g e r o v ė s ir tam tikros socialinės padėties ženklas ( S o -
bal ir Stunkard, 1989).
R i e b a l ų v a i d m u o gali būti ir n e i g i a m a s . T o s e pasaulio š a l y s e ,
kur gausu maisto ir saldumynų, teigiamas organizmo polinkis kaup-
ti riebalus tapo žalingas. N e d i d e l i s antsvoris n e p a v o j i n g a s s v e i -
katai. Tačiau N a c i o n a l i n i o sveikatos instituto d u o m e n i m i s , tikrasis
n u t u k i m a s didina t i k i m y b ę susirgti diabetu, p a d i d ė j u s i o krau-
j o s p ū d ž i o ir širdies l i g o m i s , t u l ž i e s p ū s l ė s a k m e n l i g e , artritu ir
tam tikromis v ė ž i o f o r m o m i s (Kolata, 1985). Toks pavojus dides-
nis t i e m s , kurių figūra primena o b u o l į , kurie nešioja savo svorį
p i l v e , o ne tiems, kurių figūra yra kriaušės f o r m o s (platūs klubai
bei š l a u n y s ) ( G r e e n w o o d , 1 9 8 9 ) .
N u t u k i m a s ne tik gresia sveikatai. Tai gali veikti kitų požiūrį į
j u s ir j ū s ų savijautą. D a u g e l i s mano, j o g stori ž m o n ė s yra tiesiog
apsirijėliai, j o g nutukimas priklauso nuo ž m o g a u s valios arba at-
spindi a s m e n y b ė s problemas (netinkamas būdas mažinti nerimą,
kaltės j a u s m a s arba „oralinės f i k s a c i j o s " tenkinimas). Jei nutuki-
mas ženklina savidrausmės stoką ar a s m e n y b ė s problemą, tai kas
gi norės tokį ž m o g ų samdyti, skirti j a m pasimatymą ar bendrauti
su j u o ? Jei apkūnūs ž m o n ė s taip galvoja apie save, argi gali jaus-
tis esą ko nors verti ir patrauklūs?
Nutukimo fiziologija. N u t u k i m o aritmetika gana paprasta. Rieba-

lai kaupiasi, kai o r g a n i z m a s gauna daugiau kalorijų n e g u suvar-
toja, o v i e n o riebalų svaro (apie 4 0 0 g ) energetinė vertė yra 3 5 0 0
kalorijų. Todėl ž m o n ė m s , kurie laikėsi dietos, seniau b u v o aiški-
nama, kad, sumažinus maisto energetinę vertę 3 5 0 0 kalorijų, svoris
s u m a ž ė s 1 svaru. D e j a , paaiškėjo, j o g taip nėra. N o r ė d a m i tai su-
prasti, turime smulkiau panagrinėti nutukimo reiškinį.
Riebalinės ląstelės. Tiesiogiai kūno riebalų kiekį lemia riebalinių
ląstelių dydis ir skaičius. Paprastai suaugęs ž m o g u s turi apie 3 0 mi-
lijardų tokių miniatūrinių kuro rezervuarų, iš kurių beveik pusė yra
netoli odos paviršiaus. Riebalinė ląstelė gali keistis - nuo beveik tuš-
čios, lyg subliūškusio baliono, iki pernelyg pilnos. Nutukusio ž m o -
gaus riebalinės ląstelės gali išsipūsti ir 2 ar 3 kartus viršyti normalų
dydį, o tada dalytis. Padidėjęs riebalinių ląstelių skaičius - dėl ge-
netinių priežasčių, v a l g y m o įpročių vaikystėje ar dažno persivalgy-
m o suaugus - jau niekada nesumažės. Laikantis dietos, riebalinės ląs-

telės gali susitraukti, tačiau j o s neišnyksta (Sjostrum, 1980).
Tokia riebalinių ląstelių prigimtis yra v i e n a priežasčių, paaiš-
kinančių, kodėl pastorėjus kūne kaupiasi riebalai. Kita priežastis
- riebaliniam audiniui būdinga lėta m e d ž i a g ų apykaita. Lyginant
su kitais audiniais, riebaliniam audiniui išsaugoti reikia m a ž i a u
m a i s t o e n e r g i j o s . T o d ė l p a s t o r ė j u s reikia m a ž i a u m a i s t o k ū n o
svoriui palaikyti n e g u j o reikėjo tokiam svoriui įgyti.
Cheminiai kūno procesai. Tie, kurie ketina laikytis dietos, ž i n o
ir d a u g i a u priežasčių, dėl kurių sunku storam sulieknėti. 12 s k y -
riuje b u v o rašyta, kad insulinas labai greitai sukelia alkį ir padeda
kraujyje esančią g l i u k o z ę paversti riebalais, ir kad insulino išsiski-
ria reaguojant į maisto dirgiklius, ir kad tai ypač būdinga ž m o n ė m s ,
kurie yra jautrūs išoriniams m a i s t o signalams. N u t u k ę ž m o n ė s , ku-
rie dažnai laikosi dietos, tampa jautresni išoriniams m a i s t o signa-
l a m s ( H e r m a n ir kt., 1 9 8 3 ) . D i e t i n i n k u i išgirdus, kaip p a d a v ė j a
apibūdina apetitą žadinantį desertą, kyla stipresnės f i z i o l o g i n ė s re-
a k c i j o s , j a u č i a m o s kaip d i d ž i u l i s noras.
Nustatytoji svorio riba ir medžiagų apykaita. Daugelis moksli-
ninkų mano, j o g yra dar viena priežastis, dėl kurios daugumai nutu-
kusių ž m o n i ų taip sunku suplonėti ir išlikti liekniems. Tokių ž m o n i ų
svorio „termostatai" yra nustatyti taip, kad palaikytų didesnį negu vi-
dutinį kūno svorį. Jeigu jis tampa mažesnis negu nustatytoji svorio
riba, ž m o g u s ima jausti didesnį alkį, o medžiagų apykaita sulėtėja.
Tie, kurie laikosi dietos, gali paliudyti, j o g sublogti, kai lieka ta
pati m e d ž i a g ų apykaita, gali būti tiesiog beviltiška. Laikantis griež-
tos dietos, greitai numetamas svoris per pirmąsias tris savaites, bet
paskui šis procesas sulėtėja. Vieno eksperimento metu (Bray, 1969)
nutukę pacientai, kurių dienos maisto energetinė vertė buvo suma-
žinta nuo 3 5 0 0 kalorijų iki 4 5 0 kalorijų, numetė tik 6% savo svorio
iš dalies todėl, j o g j ų m e d ž i a g ų apykaita sulėtėjo 15% ( 1 7 - 2 0 pav.).
Taigi organizmas prisitaiko prie b a d a v i m o , sudegindamas mažiau
kalorijų, o gaudamas j ų daugiau, daugiau ir sudegina. Štai kodėl, su-
mažinus suvartojamą maistą 3 5 0 0 kalorijų, ž m o g a u s svoris gali 4 0 0
gramų nesumažėti. Dėl to pasibaigus dietos laikui, kai organizmas
dar s a u g o sukauptą energiją, maisto kiekis, kuris tik palaikė svorį
prieš dietą, dabar gali tukinti.
I n d i v i d u a l ū s m e d ž i a g ų apykaitos skirtumai paaiškina, kodėl -
priešingai stereotipinei n u o m o n e i , kad antsvoris atsiranda dėl ap-
sirijimo, - du ž m o n ė s , būdami v i e n o d o ū g i o , a m ž i a u s ir u ž s i i m -
dami v i e n o d a veikla, gali tiek pat sverti, nors v i e n a s jų gali su-
valgyti d v i g u b a i daugiau n e g u kitas. D ė l tos p a č i o s priežasties ne-
d a u g v a l g a n t i s ž m o g u s gali sverti gerokai daugiau n e g u panašaus
a k t y v u m o daug valgantis ž m o g u s ( R o s e ir W i l l i a m s , 1961).
17 SKYRIUS. S t r e s a s ir s v e i k a t a 621
4000
MM'
£g
t.
o 3000
5
E 160
! o>
s o
•S 2000
.eg
<0
o
>
v> v>
0 o
c c
0) 1000
*o
s
c
1
0 :: ;
16 24 32
Dienos
Genetinis veiksnys. G e n e t i n ę įtaką n u t u k i m u i a t s k l e i d ė d v y n i ų 17-20 pav. Griežtos dietos įtaka

nutukusių žmonių kūno svoriui ir
ir į v a i k i ų tyrimai. Įvaikių n u t u k i m a s k o r e l i u o j a su b i o l o g i n i ų tėvų,
medžiagų apykaitai. Šeši nutukę
o ne g l o b ė j ų n u t u k i m u (Price, 1 9 8 7 ) . S u r i n k t o s į v i e n ą laborato- žmonės po septynias dienas trukusios
riją ir 14 d i e n ų g a u d a m o s p a p i l d o m a i 1 0 0 0 kalorijų, v i e n o s tapa- dietos, kai jie kasdien gaudavo po
č i ų d v y n i ų p o r o s p r i a u g o s v o r i o , o kitos - n e p r i a u g o (C. B o u c h a r d 3500 kalorijų, kitas 24 dienas gavo
ir kt., 1 9 9 0 ) . A b i e j ų p o r o s d v y n i ų s v o r i s p a d i d ė j o v i e n o d a i . B e to, tik 450 kalorijų atitinkantį maisto
davinį. Šių pacientų kūno svoris
net ir atskirai auginti tapatūs d v y n i a i s v ė r ė m a ž d a u g v i e n o d a i ( E c - sumažėjo tik 6%, o vėliau padidėjo,
kert ir kt., 1 9 8 7 ) . Taigi tunkama ne dėl to, kad v a l g o m a d a u g v i - nes jų medžiagų apykaita sulėtėjo
s o k i a u s i ų s k a n u m y n ų , o norint s u b l o g t i , n e u ž t e n k a v i e n n u g a l ė t i 15% (iš Bray, 1969).
savo silpnavališkumą.
Tačiau genai nėra v i e n i n t e l i s lemiantis v e i k s n y s . Lytis ir kultūra
taip pat turi įtakos n u t u k i m u i . Vyrai d v y n i a i d a ž n i a u yra p a n a š a u s
s v o r i o n e g u d v y n ė s m o t e r y s . G r e i č i a u dieta ir mankšta, o n e g e n a i
gali paaiškinti, k o d ė l ž e m e s n i o s i o s k l a s ė s nutukusių m o t e r ų yra 6
kartus d a u g i a u n e g u a u k š t e s n i o s i o s , k o d ė l nutukusių a m e r i k i e č i ų
yra d a u g i a u n e g u j a p o n ų ar e u r o p i e č i ų , k o d ė l 1 9 8 8 m e t a i s nutuku-
sių a m e r i k i e č i ų b u v o d a u g i a u n e g u 1 9 9 0 m e t a i s . Ironiška, kad tuk-
dami a m e r i k i e č i a i i d e a l i z u o j a l i e k n u m ą . N o r m a l u s riebalų k i e k i s
m o t e r s o r g a n i z m e yra n u o 2 2 % iki 2 6 % , o m a n e k e n i ų ar aktorių
k ū n u o s e riebalai sudaro tik p u s ę š i o k i e k i o ( B r o w n e l l , 1 9 9 1 ) .
Svorio mažinimas. Jūs, turbūt, u ž j a u s d a m i žiūrite į n u t u k u s i u s

ž m o n e s ir, l i n g u o d a m i g a l v a , sakote: „Vargu ar j i e (arba m e s ) su-
p l o n ė s ( - i m e ) ir n e b e s u s t o r ė s ( - i m e ) " . Jei, laikantis d i e t o s , s v o r i s
s u m a ž ė j a , o r g a n i z m o m e d ž i a g ų apykaita sulėtėja ir i š a l k u s i o s rie-
b a l i n ė s l ą s t e l ė s i m a reikalauti: „ P a m a i t i n k i t e m u s ! " . Kai antsvorį
turinčio ž m o g a u s s v o r i s s u m a ž ė j a iki n o r m a l a u s , o r g a n i z m o b ū k l ė
p a s i d a r o g a n a p a n a š i į tą, kuri b ū n a p u s b a d ž i u maitinantis. L a i -

kantis n o r m a l i o s n u s t a t y t o s i o s s v o r i o ribos, o r g a n i z m u i „atrodo",
k a d j i s badauja. S u b l o g ę nutukėliai gali atrodyti n o r m a l i a i , tačiau
j ų r i e b a l i n ė s l ą s t e l ė s gali pasidaryti labai m a ž o s , e i k v o t i labai n e -
d a u g kalorijų ir, kaip p u s b a d ž i u g y v e n a n č i ų tiriamųjų, apie kuriuos Natūrali nutukusių
b u v o rašyta 12 skyriuje, j ų protą u ž v a l d o m i n t y s apie maistą. žmonių raida
V i s a tai p a a i š k i n a , k o d ė l d a u g u m a ž m o n i ų , k u r i e m s p a s i s e k a
s u b l o g t i , v ė l i a u v ė l pastorėja ( W i n g ir Jeffery, 1 9 7 9 ) . V i e n o t o k i o
t y r i m o m e t u b u v o stebėti 2 0 7 nutukę ž m o n ė s , kurie l i g o n i n ė j e , lai-
k y d a m i e s i d i e t o s , per 2 m ė n e s i u s labai s u b l o g o ( J o h n s o n ir D r e -
n i c k , 1 9 7 7 ) . P o trijų m e t ų p u s ė tų ž m o n i ų v ė l b u v o a t g a v ę n u m e s -
tus k i l o g r a m u s , o p o 9 m e t ų v i s i j i e v ė l b u v o nutukę. T o d ė l pro- Vidutinis svorio
g r a m o s , k u r i o s m o k o , kaip keisti g y v e n i m o būdą ir v a l g y m o įpro- sumažėjimas po
programos
č i u s , turėtų d a u g i a u d ė m e s i o skirti s v o r i o k o n t r o l e i p o d i e t i n i u lai-
kotarpiu. T a č i a u ir t o k i ų p r o g r a m ų d a l y v i a i d a ž n i a u s i a i v ė l atgau- Po 1 2 3 4 5
na d i d e l ę dalį prarasto s v o r i o ( 1 7 - 2 1 pav.). Kai kultūriniai l i e k - progra-
mos
n u m o i d e a l a i turi g r u m t i s su f i z i o l o g i n i a i s p r o c e s a i s , paprastai n u - Tolesni metai
gali f i z i o l o g i j a . Taigi d a u g u m o s k o m e r c i n i ų s v o r i o m a ž i n i m o pro- 17-21 pav. K ū n o s v o r i o k i t i m a s
g r a m ų autoriai gali p a s i t e i s i n d a m i skelbti, j o g j i e p a d e d a tik lai- d a l y v a u j a n t ir n e d a l y v a u j a n t p r o g r a -
kinai s u m a ž i n t i svorį. D a u g u m a i ž m o n i ų v i e n i n t e l i s i l g a l a i k i s re- m o s e , skirtose e l g e s i o k o n t r o l e i
metant svorį (iš B r o w n e l l ir
zultatas yra tik p l o n ė j a n t i p i n i g i n ė .
Jeffery, 1987).
Asmeniškai dietos nesėkmės išgyvenamos skausmingai. Panag-
r i n ė k i m e 1 , 6 7 m ū g i o R a y G o l d s m i t h o atvejį, kuris n u o 1 2 0 k g
s u b l o g o iki 6 8 k g :
Numetus svorį, mane įkyriai ėmė persekioti mintis, ką daryti,
kad vėl jo nesusigrąžinčiau. Taigi aš dariau viską: lankiau elge-
sio keitimo užsiėmimus, mėginau lėčiau valgyti ir kt. Tuomet, kai
kartais nesusilaikydavau ir imdavau gerti bei ryti, pasninkauda-
vau keletą dienų per savaitę, kad sublogčiau. A š noriu pasakyti,
j o g ėmiau fanatiškai bijoti, kad kūno svoris vėl nepadidėtų. A š
dėl to labai nervinausi, bet taip pat supratau, j o g negaliu s a v ę s
kontroliuoti... A š net kreipiausi pagalbos į hipnozės specialistą,
kad šis padėtų man susilaikyti nuo valgymo, ir 3 dienas tai veikė.
Po pusantrų metų aš vėl susigrąžinau tuos 52 kg. A š noriu pa-
sakyti, j o g aš kovojau. A š mėginau kovoti... Ir man tai pavyko.
A š n u m e č i a u 52 kg. A š sugebėjau tai padaryti. Vadinasi, tai iš
tiesų įmanoma. Ir galbūt aš galėjau kažkaip išsilaikyti, bet aš ne-
žinojau, kaip tai padaryti ( W G B H , 1985).
D a b a r labai į n i r t i n g a i s t e n g i a m a s i atsikratyti n e r e i k a l i n g ų k i -
l o g r a m ų , y p a č Š i a u r ė s A m e r i k o j e , kur d a ž n i a u k a l b a m a a p i e n u -
t u k i m ą ir d i e t a s n e g u A u s t r a l i j o j e ar T r e č i o j o p a s a u l i o šalyse
( R o t h b l u m , 1 9 9 0 ; T i g g e m a n n ir R o t h b l u m , 1 9 8 8 ) . K i e k v i e n a i s
metais amerikiečiai svoriui mažinti išleidžia 33 milijardus JAV
dolerių (Scanlan, 1990). 1986 metų N a c i o n a l i n i o statistikos cen-
17 SKYRIUS. S t r e s a s ir sveikata 623
tro d u o m e n i m i s , 2 7 % vyrų ir 4 6 % m o t e r ų m ė g i n o n u m e s t i svorį.

Lyties skirtumai dar r y š k e s n i tarp p a a u g l i ų - 2 3 % berniukų ir
5 6 % m e r g a i č i ų l a i k ė s i d i e t o s ( G a l l u p o o r g a n i z a c i j a , 1 9 8 8 ) . Tai-
g i , ką g a l i m e patarti t i e m s , kurie, n e p a i s y d a m i riebalinių ląste-
lių p r i g i m t i e s , kraujo c h e m i n i ų p r o c e s ų , n u s t a t y t o s i o s s v o r i o
ribos, m e d ž i a g ų a p y k a i t o s ir g e n e t i n i ų v e i k s n i ų , v e i k i a n č i ų iš-
v i e n , nori atsikratyti n e r e i k a l i n g ų k i l o g r a m ų ? Janet Polivy ir Peterio Hermano
V i s ų pirma reikėtų įvertinti, kiek tai kainuos. Išlaikyti suma- (1987) nuomone, tai, jog taip
žėjusį svorį bus sunku. Kai kurie m o k s l i n i n k a i įsitikinę, kad, k u o daug normaliai sveriančių mer-
labiau s v o r i s svyruoja pradedant ir baigiant dietą, tuo greičiau su gaičių ir moterų nuolat laikosi
k i e k v i e n a nauja dieta o r g a n i z m a s pradeda lėtinti s a v o m e d ž i a g ų dietos, rodo, kad labai daug
žmonių turi valgymo sutrikimų.
apykaitą energijai taupti. K e l l y B r o w n e l l su s a v o bendradarbiais
( 1 9 8 6 ) patvirtino šį dietų rezultatą. E k s p e r i m e n t o m e t u j i e šerda-
v o žiurkes taip, kad j o s nutuktų, paskui ribodavo maitinimą ir vėl
kartodavo s v o r i o p r i a u g i m o ir j o n u m e t i m o ciklą. P i r m o s i o s die-
tos m e t u žiurkės n u m e t ė s a v o antsvorį per 21 dieną, o jį v ė l at-
g a v o per 4 6 dienas. Antrą kartą, gaunant lygiai tiek pat maisto,
prireikė 4 6 dienų svoriui n u m e s t i ir 2 4 d i e n ų j a m susigrąžinti.
Atrodo, l y g o r g a n i z m a s i š m o k s t a iš ankstesnių dietų išsaugoti
nustatytąją s v o r i o ribą ir taip apginti s a v e nuo to, ką j i s laiko ba-
d a v i m o grėsme. Todėl dietininko šūkis turėtų būti: „Pasiekti tikslą
iš karto", o ne „Jei pirmą sykį n e p a s i s e k ė , m ė g i n k tai dar ir dar
kartą". Pradėkite d i e t o s laikytis tik tuomet, jei j a u č i a t ė s pakan-
kamai m o t y v u o t a s ir g a l į s v i s a d a riboti v a l g y m ą . D a u g u m a ž m o -
nių, norėdami išlaikyti sumažintą svorį, privalo v i s a m g y v e n i m u i
atsisakyti ankstesnių v a l g y m o įpročių ir daugiau mankštintis (žr.
„Iš arčiau. N a u d i n g i patarimai tiems, kurie laikosi dietos").
N o r s išlaikyti s u m a ž ė j u s į svorį yra sunku, Stanley Schachte-
ris ( 1 9 8 2 ) n e g a l v o j a taip p e s i m i s t i š k a i , kaip d a u g u m a n u t u k i m o
tyrinėtojų. Jis pripažįsta, j o g daugiausia n e s ė k m i ų patiria ž m o n ė s ,
dalyvaujantys k ū n o s v o r i o m a ž i n i m o p r o g r a m o s e . B e t j i s taip pat
p a ž y m i , j o g tai yra s p e c i a l i grupė, ž m o n ė s , n e s u g e b a n t y s patys
sau pagelbėti. B e to, toks n e s ė k m i n g ų atvejų s k a i č i u s užregist-
ruotas remiantis v i e n u b a n d y m u numesti svorį. Galbūt, kai ž m o n ė s
m ė g i n a kartotinai m e s t i svorį, j u o s lydi d i d e s n ė s ė k m ė , nepaisant
n e i g i a m ų kartotinės d i e t o s rezultatų. A p k l a u s ę s atsitiktinę ž m o -
nių imtį, Schachteris s u ž i n o j o , j o g v i e n a s ketvirtadalis j ų turėjo
gana didelį antsvorį ir m ė g i n o sulieknėti. Š e š i e m s iš d e š i m t i e s tai
pasisekė padaryti, j ų s v o r i s s u m a ž ė j o mažiausiai 10% lyginant su
didžiausiu svoriu, b u v u s i u prieš dietą (vidutiniškai j i e n u m e t ė p o
14 kilogramų), ir j i e daugiau n e b u v o nutukę.
K i t ų d v i e j ų t y r i m ų rezultatai m a ž i a u d ž i u g i n a n t y s - m a ž i a u
n e g u trečdaliui turėjusių antsvorį ž m o n i ų p a v y k o j o atsikratyti
( J e f f e r y ir W i n g , 1 9 8 3 ; R z e w n i c k i ir F o r g a y s , 1 9 8 7 ) . Tačiau š i e
IŠ ARČIAU. N a u d i n g i p a t a r i m a i t i e m s , kurie laikosi d i e t o s

Mokslininkai, tyrinėjantys alkį ir nutukimą, siūlo ke-
letą naudingų patarimų tiems, kurie nusprendė mesti
svorį:
Mažiau viliojančių maisto ženklų. Visiems, o kai
kuriems ypač, viliojantys maisto ženklai sustiprina al-
kį. Taigi nelaikykite gundančio maisto namie arba pa-
dėkite jį toliau nuo akių. Į maisto produktų parduotuvę
eikite tik sočiai pavalgę.
Stenkitės paspartinti medžiagų apykaitą. Įsi-
dėmėkite, kad vienintelis būdas atsikratyti svorio -
sudeginti daugiau kalorijų negu gaunate. Tai galima pa- Daugiau
kaip 5 vai.
siekti mankštinantis. Ilgai mankštinantis, pavyzdžiui,
Televizoriaus žiūrėjimo laikas per dieną
sparčiai vaikščiojant, bėgiojant ar plaukiojant, ne tik valandomis
ištuštėja riebalinės ląstelės, tvirtėja raumenys ir gerėja 17-22 pav. Televizoriaus žiūrėjimo ir nutukimo
savijauta, bet taip pat gali laikinai pagreitėti medžiagų koreliacinis tyrimas. Tyrimas, kuriame dalyvavo
apykaita (Kolata, 1987; Thompson ir kt., 1982). Taigi 6671 paauglys nuo 12 iki 17 metų, parodė, kad
ilgalaikė mankšta gali būti ginklas prieš lėtėjančią me- daugiausia nutukusių paauglių buvo tarp tų, kurie
džiagų apykaitą dietos metu arba mažai judant ( 1 7 - daugiausia žiūrėjo televizorių. Žinoma, nutukę
22 pav.). Mankšta dietos metu ir vėliau yra vienas iš žmonės vengia veiklos ir labiau mėgsta sėdėti prie
nedaugelio veiksnių, leidžiančių ilgam sėkmingai su- televizoriaus. Tačiau ryšys tarp nutukimo ir sėdėji-
mo prie televizoriaus išliko ir tada, kai daugelis kitų
mažinti svorį (Brownell, 1989).
veiksnių buvo kontroliuojami. Tai rodo, kad neveik-
Keiskite alkio jutimą ir medžiagų apykaitos lumas, žiūrint televizorių, turi įtakos nutukimui (iš
greitį, keisdami valgomą maistą. Nustatyta, kad Dietzir Gortmaker, 1985).
angliavandeniai greitina medžiagų apykaitą ir ne taip
greitai virsta riebalais kaip toks pat kalorijų kiekis ba sacharozę (paprastąjį cukrų), didėja insulino kie-
gaunamas vartojant riebalus (Rodin, 1979, 1985). La- kis kraujyje, todėl stiprėja alkio pojūtis. Fruktozė (jos
biausiai tukina sotieji riebalai (pavyzdžiui, gyvulinės yra vaisiuose) ir polisacharidai (jų yra bulvėse ir ry-
kilmės riebalai, kurie stingsta). Be to, valgant maistą, žiuose), ne taip ryškiai didina insulino, skatinančio alkį,
kuriame yra daug gliukozės (pavyzdžiui, uogienę) ar- kiekį. Tad tai, kiek išalkę esate per priešpiečius, pri-
r e z u l t a t a i r o d o , j o g g a l i m y b ė atsikratyti a n t s v o r i o yra r e a l e s n ė
n e g u ta l i ū d n a i š v a d a , kurią p a d a r ė m e , r e m d a m i e s i p a c i e n t ų , tik
v i e n ą kartą d a l y v a v u s i ų p r o g r a m o j e k ū n o svoriui m a ž i n t i , a p k l a u -
s o s r e z u l t a t a i s . Ir, j e i j u m s a t r o d o , j o g a p i e k a ž k ą p a n a š a u s j a u
esate girdėję, prisiminkite rūkymo m e t i m o programas, kurios:
1) v e i k s m i n g o s tik t r u m p a m ; 2 ) n e v e i k s m i n g o s i l g ą laiką, t a č i a u
3 ) d a u g ž m o n i ų y r a k a ž k a d a rūkę.
A p t u k ę ž m o n ė s turi t e i s ę pasirinkti dar v i e n ą g a l i m y b ę , kurią,
b e j e , p a s i r i n k o 13% S c h a c h t e r i o a p k l a u s t ų ž m o n i ų , - t i e s i o g su-
sitaikyti su s a v o svoriu. R e i k ė t ų p a m i n ė t i dar ir kitus d a l y k u s , nors
m o k s l i n i n k a i ir n e n u s t a t ė t i e s i o g i n i o r y š i o tarp j ų ir n u t u k i m o ; tai
- k a l t ė s j a u s m a s , p r i e š i š k u m a s , o r a l i n ė f i k s a c i j a ar k i t o k i o s a s m e -
klauso ne tik nuo maisto kiekio, suvalgyto per pusry- pasmerktas žlugti. Realus tikslas, pavyzdžiui, atsikra-
čius, bet ir nuo to, ką valgėte. tyti 400 g per savaitę, gali ugdyti pastangas ir ryžtą.
Nebadaukite visą dieną, sočiai prisivalgydami
vakare. Toks maitinimosi būdas, būdingas daugeliui
225
turinčių antsvorį žmonių, lėtina medžiagų apykaitą.
Reguliariai maitinantis, greitėja medžiagų apykaita ir
daugiau sudeginama kalorijų.
200
Nepersivalgykite. Kai kurie žmonės, sąmoningai
ribojantys valgymą, alkoholio vartojimą, slopinantys \ ^ Neribojantys valgymo
savo nerimą ar prislėgtumą, gali kartais nesuvaldyti >2?
<0 175
didžiulio noro valgyti (Herman ir Polivy, 1980). Stre-
O)
sas taip pat kartais sulaužo ribojimus. Laikinai metus
dietą ir suvalgius tik truputį draudžiamo maisto, gali f 150
atsitikti tas pats. Peteris Hermanas, Janet Polivy su
kolegomis (Herman ir Mack, 1975; Polivy ir kt., 1986),
5!
atlikdami keletą „skonio bandymo" eksperimentų, davė 2 125
Šiaurės Vakarų universiteto studentams išgerti pieno a
co
kokteilio - vieną ar dvi porcijas arba nė vienos. Pas- Ribojantys valgymą ^ S ^ -
kui studentai turėjo išmėginti ledus, valgydami jų tiek, 100
kiek nori. Tie, kurie paprastai ribodavo savo valgymą,
valgė daugiau ledų negu neribojantys, nes jie jau buvo
„sulaužę" susilaikymą, mėgindami kokteilį (17-23 75
pav.). Taigi laikymasis dietos - dabar „normalus" 0 1 2
valgymas beveik pusei Šiaurės Amerikos moterų, - Prieš tai išgertų pieno kokteilių skaičius
dažnai yra pasmerkta žlugti. Sulaužius dietą, daž-
17-23 pav. Laboratorinis persivalgymo tyrimas.
nai prasideda besaikis valgymas (Polivy ir Herman,
Neribojantys savo valgymo (nedietininkai), išgėrę
1985, 1987). Klaida sužlugdo.
vieną ar du pieno kokteilius, suvalgė mažiau ledų.
Siekite realių tikslų. Kaip teigiama 430 p., užsi- Ribojantys valgymą (dietininkai), pažeidę dietos
brėžtas tikslas skatina siekti laimėjimų, ypač kai deri- režimą, išgerdami vieną ar du pieno kokteilius, suvalgė
namas su grįžtamuoju ryšiu apie pažangą. Jei žmo- daugiau ledų; šis polinkis juokais buvo pavadintas
gus užsibrėžia numesti labai daug svorio, jo tikslas yra „velnišku reiškiniu" (iš Herman ir Mack, 1975).
n y b ė s problemos. N e g a l i m a nutukimo aiškinti vien tik valios sto-

ka. Tai, kad nutukę ž m o n ė s , patyrę stresą arba nustoję laikytis die-
tos, ima be saiko valgyti, gali būti pastovaus dietos laikymosi pa-
darinys, o ne nutukimo priežastis. „Nutukimas - ne mirtina liga"
- skelbia N a c i o n a l i n ė asociacija, teikianti paramą nutukusiems
amerikiečiams. N o r s toks šūkis reiškia, kad nepaisoma to, j o g per-
n e l y g didelis antsvoris pavojingas sveikatai, tačiau jis liudija vie-
ną svarbų dalyką: galbūt geriau susitaikyti su tuo, kad esi šiek tiek
apkūnus, negu pakaitomis laikytis dietos ir persivalgyti, ir nuolat
jaustis bejėgiu ir kaltu. Amerikiečiai žavėjosi Oprah Winfrey ir ta-
da, kai ji n e b u v o numetusi 27 kg, ir tada, kai j u o s numetusi, vėl
šiek tiek pasitaisė.
N o r ė d a m i kuo tiksliau išsiaiškinti ryšį tarp dietos l a i k y m o s i ,

ž m o g a u s e l g e s i o ir s v e i k a t o s , s v e i k a t o s p s i c h o l o g a i nesiliauja įti-
kinėti ž m o n e s , kad šie pasirinktų s v e i k e s n į g y v e n i m o būdą. Deja,
tai yra sudėtinga užduotis. Jausdamiesi laimingi, ž m o n ė s linkę ma-
nyti, kad j i e m s n e g a l i iškilti s v e i k a t o s problemų, y p a č tokių, ku-
rios k y l a iš j ų p a č i ų v e i k s m ų ( S a l o v e y ir Birnbaum, 1989; W e i n s -
tein, 1 9 8 7 ) . Jie taip pat paprastai galvoja, kad g y v e n a s v e i k e s n į
g y v e n i m ą n e g u kiti - kad mažiau vartoja alkoholio, riebalų ir c h o -
lesterolio, d a u g i a u mankštinasi. Tačiau j i e tik apgaudinėja save. yįsį anketQS apįe nutuhimą
B e to, d a u g e l i s ž m o n i ų , kurie sutinka, kad tam tikras e l g e s y s k e - teiginiai (656-657 p.), yra
lia p a v o j ų sveikatai, neigia, kad j i e m s patiems taip elgiantis didėja teisingi.
ligų ar s u s i ž e i d i m ų pavojus. Priešingai n e g u ž m o n ė s , kurių krau-
j o s p ū d i s normalus, tie, kurie sužino, kad j ų kraujospūdis padidėjęs,
linkę nelaikyti to rimtu dalyku ( C r o y l e ir Ditto, 1990). Rūkantieji
apgaudinėja save, teigdami, kad sportuodami j i e panaikina neigia-
mą r ū k y m o p o v e i k į .
Optimistiškai nusiteikę ž m o n ė s n e m a t o j o k i ų pavojų s a v o s v e i -
katai, todėl pirmoji kliūtis, kurią tenka įveikti kuriantiesiems s v e i -
katos g e r i n i m o programas, - tai priversti ž m o n e s suprasti, kad j ų
s v e i k a t a priklauso n u o stresų ir j ų pačių e l g e s i o . Tik tai supratę,
ž m o n ė s s t e n g s i s kontroliuoti stresą, neberūkyti, saikingai vartoti
a l k o h o l į , protingai maitintis, nuolat mankštintis ir netgi prisisegti
s a u g o s diržus a u t o m o b i l y j e .
SANTRAUKA
Žmonių elgesys ir jų reakcija į stresą - tai svarbiausi mo sindromu, susidedančiu iš trijų fazių (aliarmo,
veiksniai, nuo kurių priklauso mūsų sveikata ir ligos. priešinimosi, išsekimo). Šiuolaikinis mokslas tiria, ko-
Sveikatos psichologija prisideda prie tarpdisciplininių kius padarinius sveikatai turi stresas, kurį sukelia sti-
elgesio medicinos tyrimų, kurie atveria naujas galimy- chinės nelaimės, svarbūs mūsų gyvenimo pokyčiai bei
bes ligų profilaktikai bei gydymui. Sveikatos psicho- kasdieniai sunkumai. Įvykiai sukelia stresą tada, kai
logams rūpi streso poveikis sveikatai, medicininės pa- mes juos suvokiame kaip neigiamus ir nekontroliuo-
galbos ieškojimas, gydytojo nurodymų laikymasis, jamus.
sveikos gyvensenos ugdymas.
Stresas ir širdies ligos. Koronarinė širdies liga, ku-
Stresas ir sveikata ria dažniausiai serga linkę konkuruoti, sunkiai val-
domi, nekantrūs ir (ypač) greitai supykstantys A ti-
Stresas ir stresoriai. Walteris Cannonas apibūdino po asmenys, yra pagrindinė mirčių priežastis Šiau-
stresą, procesą, kuriuo mes vertiname arba reaguoja- rės Amerikoje. Ištikus stresui, reaktyvių A tipo žmo-
me į tam tikrus įvykius, metančius mums iššūkį arba nių organizme išsiskiria daugiau hormonų, kurie ska-
keliančius grėsmę, - kaip „kovos arba pabėgimo" sis- tina susidaryti aterosklerozines plokšteles širdies arte-
temą. Hansas Selye stresą laikė bendruoju prisitaiky- rijos sienelėje.
Stresas ir atsparumas ligoms. Dėl streso gali susilp- Streso įveikimas. Streso valdymo programos siūlo
nėti žmogaus imuninė sistema, todėl jis greičiau suser- šiuos būdus: aerobiką, biogrįžtamąjį ryšį ir atsipalai-
ga infekcinėmis ir piktybinėmis ligomis. Nauji ekspe- davimą. Nors galimybė, kurią suteikia biogrįžtamasis
rimentai rodo, jog sąlygojimas taip pat gali turėti įta- ryšys, - protu kontroliuoti kūną ir nepateisino didelių
kos imuninės sistemos reakcijoms. lūkesčių, tačiau tai kartais gali padėti žmonėms kon-
troliuoti galvos skausmą ir padidėjusį kraujospūdį.
Reakcija į ligą Tiek pat naudingi gali būti ir nesudėtingi atsipalaida-
vimo pratimai. A tipo žmonių, patyrusių širdies prie-
A r aš sergu? Mūsų organizmas teikia mums įvai- puolį, konsultavimas, kaip sulėtinti tempą bei atsipa-
riausių nevienareikšmių signalų. Jei jie atkreipia mū- laiduoti, padėjo sumažinti kartotinių priepuolių. Socia-
sų dėmesį, mes juos mėginame vertinti pagal tam linė parama taip pat padeda žmonėms įveikti stresą, iš
tikrų mums žinomų ligų schemas. Jei simptomai ati- dalies prislopindama streso poveikį.
tinka kurios nors ligos schemą, turime įvertinti, ko-
kios yra numatomos išlaidos ir nauda, jei kreipsimės Ligoms palankaus elgesio keitimas. Svarbiausia mir-
į gydytoją diagnozei nustatyti ir gydymui paskirti. tingumo Šiaurės Amerikoje priežastis yra rūkymas, ku-
riam būtų galima užkirsti kelią. Tai skatina psichologus
Paciento vaidmuo. Pacientai daug geriau ištveria medi- aiškintis, kokią įtaką socialinė aplinka turi pradedan-
cines traumas, kai gauna teisingą informaciją prieš stresą tiems rūkyti paaugliams, taip pat neigiamus ir teigiamus
sukeliančias gydymo procedūras ir patarimų, kaip visa įpročių pastiprinimo veiksnius ir būdus, kurie padėtų
tai įveikti. Kontrolės praradimo jausmas, būdingas va- mesti arba nepradėti rūkyti.
dinamiesiems „geriesiems pacientams", gali skatinti Dabar mokslininkai tyrinėja, kaip tam tikras maistas,
gausiai išsiskirti streso hormonų. Tas pats atsitinka ir teikdamas medžiagų, būtinų specialiems neuromediato-
priešiškai nusiteikusiems pacientams, vadinamiems riams, veikia nuotaiką ir elgesį.
„blogaisiais". Tai, kad pacientai dažnai nepaiso gydy- Riebalai yra sukauptas energijos šaltinis, saugomas rie-
tojo nurodymų, paskatino socialinės psichologijos spe- balinėse ląstelėse. Nuo šių ląstelių skaičiaus ir dydžio pri-
cialistus ieškoti būdų, kuriais būtų galima geriau su- klauso riebalų kiekis organizme. Apkūniems žmonėms
sitarti su pacientais. Paciento elgesiui įtakos turi tai, kaip yra sunku numesti svorį, nes, laikantis dietos, riebalinių
gydytojas su juo elgiasi ir bendrauja, taip pat tiesioginės ląstelių skaičius organizme nesumažėja. Taip yra todėl,
paskatos už gydymo režimo laikymąsi. kad energijos sąnaudos riebaliniam audiniui palaikyti yra
mažesnės negu kitiems audiniams palaikyti, ir kad ben-
dra medžiagų apykaita sulėtėja, kai kūno svoris tampa
Sveikatos stiprinimas
mažesnis už nustatytąją svorio ribą. Todėl tie, kurie vis
Daug naudingiau užkirsti kelią ligoms ir gerinti svei- dėlto nori laikytis dietos, turėtų stengtis, sumažinti mais-
katą valdant stresą bei keičiant elgseną, negu gydyti, to ženklų poveikį, padidinti energijos sąnaudas mankšti-
kai susergama. nantis, visam gyvenimui pakeisti valgymo įpročius.

Elgesio medicina. Tarpdisciplininė mokslo sritis, ap- ir reagavimas į juos.
jungianti medicinos žinias ir žinias apie žmogaus el- Bendrasis prisitaikymo sindromas (BPS). Selye są-
gesį bei taikanti jas sveikatos ir ligų problemoms. voka, reiškianti organizmo prisitaikymo prie stre-
Sveikatos psichologija. Psichologijos mokslo šaka, so reakciją, susidedančią iš trijų fazių - aliarmo, prie-
prisidedanti prie elgesio medicinos plėtros. šinimosi, išsekimo.
Stresas. Tam tikrų įvykių, mūsų laikomų grėsmin- Koronarinė širdies liga. Širdies raumenį maitinančių
gais bei sunkiais ir vadinamų stresoriais, suvokimas kraujagyslių užsikimšimas; Jungtinėse Amerikos Vals-
tijose dėl šios priežasties miršta daugiausia žmonių. rie yra organizmo imuninės sistemos dalis. B limfo.
A tipas. Šiuo terminu Friedmanas ir Rosenmanas tai gaminami kaulų čiulpuose ir atpalaiduoja antikūne
apibūdino rungtyniaujanti, nekantrų, agresyviai kal- kurie kovoja su bakterine infekcija. T limfocitai g a r
bantį ir linkusį pykti žmogų. nami užkrūčio liaukoje, ir, be kitų funkcijų, kovoja -
vėžio ląstelėmis,virusais ir svetimkūniais.
B tipas. Šiuo terminu Friedmanas ir Rosenmanas api-
būdino ramų, atsipalaidavusį žmogų. Aerobika. Ilgalaikė mankšta, gerinanti širdies ir pL
čių veiklą, taip pat gali sumažinti depresiją ir nerir
Psichofiziologinės ligos. Pažodžiui - „sielos-kūno" li-
gos; fizinė liga, kurios priežastis nėra žinomi fiziniai su- B i o g r į ž t a m a s i s ryšys. Elektroninė sistema, sk:r
trikimai. Pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, opaligę ar įrašyti, sustiprinti ir pateikti grįžtamajai informac:
galvos skausmą gali sukelti stresas. Pastaba: tai reikia apie nepastebimą fiziologinę būseną, pavyzdžiui, kra
skirti nuo hipochondrijos, kai normalūs fiziniai pojūčiai jospūdį ar raumenų įtampą.
klaidingai laikomi ligos simptomais.
Nutukimas. Kūno riebalų perteklius, dėl kurio su-
Limfocitai. Dviejų rūšių baltieji kraujo kūneliai, ku- daro 20% ir didesnis antsvoris.
SEPTINTOJI DALIS
SOCIALINIS ELGESYS
Socialiniai psichologai tiria tarpasmeninį elgesį, t.y.,

kaip mes bendraujame vieni su kitais. Jie tyrinėja
nuostatų ir įsitikinimų, konformiškumo ir nepriklauso-
mumo, meilės ir neapykantos kilmę bei padarinius.
18 skyriuje „Socialinė psichologija" nagrinėjami
socialiniai veiksniai, turintys įtakos mūsų nuomonei
apie kitus, tarpusavio poveikiui ir santykiams.
19 skyriuje „Socialinė įvairovė" apžvelgiami
tarpkultūriniai bei lyčių skirtumai, taip pat tai,
kaip žmonės gali ir privalo į juos atsižvelgti.
Socialinė psichologija 18 SKYRIUS
„ M e s n e g a l i m e g y v e n t i tik dėl s a v ę s , - rašė rašytojas Herma-

nas M e l v i l l e , - n e s m ū s ų g y v e n i m u s sieja tūkstančiai neregimųjų
gijų". S o c i a l i n i a i p s i c h o l o g a i m o k s l i š k a i tiria šias sąsajas, nag-
rinėja, kaip m e s galvojame vieni apie kitus, veikiame vieni kitus
ar bendraujame tarpusavyje.
Socialinis mąstymas: kaip m e s aiškiname ž m o n i ų e l g e s į ? Kaip
f o r m u o j a s i m ū s ų įsitikinimai ir nuostatos? K o k s yra ryšys tarp
m ū s ų m ą s t y m o ir e l g e s i o ?
Socialinė įtaka: k o k i o s n e r e g i m o s s o c i a l i n ė s g i j o s m u s veikia?
Ar j o s stiprios? K a i p j o s v e i k i a ?
Socialiniai santykiai: kas m u s žeidžia, skatina padėti k i t i e m s
ž m o n ė m s ar į s i m y l ė t i ? K a i p g a l ė t u m e s u g n i a u ž t u s a g r e s i j o s
k u m š č i u s paversti u ž u o j a u t o s kupinu g l ė b i u ?
SOCIALINIS MĄSTYMAS
Kai ž m o g u s pasielgia netikėtai, m e s dažnai analizuojame ir ap-
tarinėjame, k o d ė l j i s taip padarė. Ar j o s n u o š i r d u m a s atspindi ro-
mantišką s u s i ž a v ė j i m ą m a n i m i , ar ji visada taip elgiasi? Ar j o pra-
v a i k š t o s yra t i n g u m o ar s l o g i o s darbo a t m o s f e r o s rodiklis?
Elgesio aiškinimas asmens arba

situacijos veiksniais
Kaip v i e n ą iš g a l i m ų būdų analizuoti m ū s ų a t s a k y m u s į tokius
k l a u s i m u s , Fritzas Heideris ( 1 9 5 8 ) pasiūlė a t r i b u c i j o s t e o r i j ą -
18 SKYRIUS. Socialinė psichologija 631
teoriją apie tai, kaip ž m o n ė s aiškina kieno nors elgesį. Heideris

pastebėjo, kad ž m o n ė s dažnai kitų elgesį aiškina arba jų polin-
kiais (vidinėmis priežastimis, pavyzdžiui, asmenybės ypatumais),
arba situacijomis (išorinėmis priežastimis, pavyzdžiui, ž m o g a u s
aplinka). Mokytoja gali svarstyti, ar vaiko priešiškumas atspindi
agresyvią asmenybę („dispozicinė atribucija"), ar jis taip reaguo-
ja į stresą arba skriaudą („situacinė atribucija").
Pasvarstykime, kaip m e s dažniausiai aiškiname kitų e l g e s i o
priežastis. M e s pastebime, kad Julie klasėje labai mažai kalba.
Jackas, gerdamas kavą, kalba nesustodamas. Aiškindami jų elgesį
asmeninėmis savybėmis, nusprendžiame, kad Julie - drovi, o Jac-
kas - mėgsta bendrauti. Kadangi kai kurie asmenybės bruožai pa-
stovūs, tokios atribucijos kartais yra pagrįstos. Tačiau m e s dažnai
pervertiname asmenybės įtaką ir nepakankamai įvertiname situa-
cijos poveikį. Klasėje Jackas gali būti toks pat ramus kaip ir Ju-
lie. Sutikę pobūvyje Julie, jūs galite nebeatpažinti tyliosios savo
klasės draugės. Nepakankamai įvertinta situacijos įtaka vadinama
pagrindine atribucijos klaida.
D a v i d o Napolitano ir George Goethalso ( 1 9 7 9 ) atliktas ekspe-
rimentas iliustruoja šį reiškinį. Mokslininkai paprašė Williamso
universiteto studentų po vieną pasikalbėti s u j a u n a moterimi, kuri
vaidino arba nemalonią ir kritišką, arba mielą ir draugišką. Prieš
eksperimentą pusei studentų tyrėjai pasakė, kad moteris e l g s i s
nuoširdžiai. Kitiems studentams jie atskleidė tiesą, t.y. pasakė, kad
moteriai buvo nurodyta elgtis draugiškai (arba nedraugiškai). Kaip
jūs manote, kokią įtaką turėjo ši informacija?
Jokios. Studentai nekreipė d ė m e s i o į informaciją. Jei moteris
elgėsi draugiškai, jie nuspręsdavo, kad ji yra draugiškas žmogus.
Jei moteris elgdavosi nedraugiškai, jie darydavo išvadą, kad ji yra
šalta. Kitaip tariant, studentai, nors ir iš anksto įspėti, jog moters
elgesys priklauso nuo situacijos, kad ji tik vaidina, vis tiek jos el-
gesio priežastis aiškino j o s asmeniniais ypatumais.
Žinoti apie pagrindinę atribucijos klaidą naudinga, tačiau beveik
neįmanoma j o s nedaryti. Neseniai vienoje mokykloje stebėjau vai-
dinimą, kuriame talentinga šešiolikos metų mergina taip įtikinamai
suvaidino nuožmią seną moterį, kad aš, net ir primindamas sau apie
pagrindinę atribucijos klaidą, vis tiek pamaniau, jog jaunoji aktorė,
matyt, tinka šiam vaidmeniui. Vėliau, sutikęs merginą aktoriams
skirtame pobūvyje, įsitikinau, kad ji yra labai maloni. Tuomet aš
prisiminiau, j o g prieš kelis mėnesius mačiau ją atliekant žavios
dešimtmetės mergaitės vaidmenį „ M u z i k o s garsuoseLeonardas
Nimoy, išgarsėjęs , , Ž v a i g ž d ž i ų keliais nenustebtų dėl mano klai-
dos. Vieną savo knygų jis pavadino „Aš nesu Spokast(.
632 \ II DALIS. Socialinis elgesys
Jūs, be abejo, taip pat esate darę pagrindinę atribucijos klaidą.

S p r ę s d a m i , p a v y z d ž i u i , ar j ū s ų p s i c h o l o g i j o s dėstytojas yra dro-
v u s ar m ė g s t a n t i s bendrauti ž m o g u s , j ū s greičiausiai, r e m d a m i e s i
s a v o patirtimi auditorijoje, nuspręsite, kad j i s m ė g s t a bendrauti.
Tačiau j ū s s a v o dėstytoją matėte tik auditorijoje, t.y. situacijoje,
kur būtina bendrauti. Turbūt n u s t e b t u m ė t e s a v o dėstytoją sutikę
kitoje aplinkoje (kaip kai kurie m a n o studentai nustemba, susidūrę
su m a n i m i krepšinio v a r ž y b o s e ) . N e a t l i k d a m i j i e m s priskiriamo
v a i d m e n s , profesoriai atrodo m a ž i a u profesoriški, prezidentai m a -
žiau prezidentiški, tarnai m a ž i a u nuolankūs.
Kita vertus, dėstytojas s a v o e l g e s į stebi įvairiomis situacijo-
m i s - klasėje, susirinkime, n a m i e ir kt., - todėl gali pasakyti: „ A š
- bendraujantis ž m o g u s ? V i s k a s priklauso nuo aplinkybių. Taip,
k l a s ė j e ir tarp gerų draugų aš e s u kalbus, bet s u s i r i n k i m u o s e aš
e s u gana drovus".
Taigi, aiškindami savo pačių elgesį, a t s i ž v e l g i a m e į tai, kaip j i s
kinta įvairiomis situacijomis, tačiau, aiškindami kitų elgesį, ypač,
kai s t e b i m e j u o s tik v i e n o s rūšies situacijomis, m e s dažnai darome Prisiminkite iš 14 skyriaus,
kuriame rašoma, kad asmenybė s
pagrindinę atribucijos klaidą. Neretai, nepakankamai atsižvelgę į
psichologai tiria pastovius
situaciją, s k u b a m e daryti nepagrįstas išvadas apie j ų a s m e n y b ė s
vidinius elgesį lemiančius veiks-
bruožus. Iš dalies taip e l g i a m ė s todėl, kad apskritai e s a m e linkę
nius, padedančius paaiškinti,
daugiau d ė m e s i o skirti asmeniui, o ne situacijai. Kalbant suvoki- kodėl tomis pačiomis situacijom:
m o terminais, a s m u o yra „figūra", kuri iškyla situacijos „fone". skirtingi žmonės elgiasi skirtin-
Tačiau pats ž m o g u s , vertindamas savo elgesį, daugiau d ė m e s i o ski- gai. Socialiniai psichologai tiria
ria situacijai, į kurią j i s ar ji reaguoja. socialinius veiksnius, kurie
K a i p j ū s m a n o t e , kas atsitinka, kai m e s s u k e i č i a m e v e i k ė j o ir padeda paaiškinti, kodėl skirtin-
gomis situacijomis tas pats asmu
s t e b ė t o j o požiūrius, t.y. kai tos p a č i o s situacijos v a i z d o įrašą v e i -
elgsis skirtingai.
kėjas antrąkart m a t o stebėtojo, o stebėtojas - v e i k ė j o požiūriu?
A t r i b u c i j o s p a s i k e i č i a taip kaip ir numato a i š k i n i m a s d ė m e s i o su-
t e l k i m u (Lassiter ir Irvine, 1 9 8 6 ; Storms, 1973). Ž v e l g d a m a s į
pasaulį v e i k ė j o akimis, stebėtojas geriau įvertina situaciją. S u v o k -
d a m a s stebėtojo požiūriu, v e i k ė j a s geriau įvertina s a v o paties ini-
c i a t y v ą ir e l g e s i o būdą.
ATRIBUCIJOS PADARINIAI. Kasdieniame g y v e n i m e m e s daž-

nai m ė g i n a m e p a a i š k i n t i , k o d ė l ž m o n ė s v i e n a i p ar kitaip e l g i a -
si. P r i s i e k u s i e j i p r i v a l o nuspręsti, ar šauta b u v o p i k t a v a l i š k a i ar
g i n a n t i s . N e l a i m i n g a ž m o n a arba n e l a i m i n g a s v y r a s svarsto, k o -
dėl kitas ar kita e l g i a s i taip e g o i s t i š k a i . D a r b d a v y s , p r i i m d a m a s
į darbą, turi nuspręsti, ar p r e t e n d e n t a s tikrai yra gabus. Darant
t o k i u s s p r e n d i m u s , m ū s ų a t r i b u c i j o s - ar tai b ū t ų a i š k i n a m a
a s m e n y b ė s y p a t u m a i s ar situacija - turi svarbių padarinių (Brad-
bury ir F i n e l i a m , 1990; F l e t c h e r ir kt., 1 9 9 0 ) . L a i m i n g i sutuokti-
niai kito m e s t ą kandžią pastabą p a a i š k i n s laikina situacija („jai

tikriausiai n e p a s i s e k ė darbe"). N e l a i m i n g i sutuoktiniai tą pačią
pastabą a i š k i n s n i e k š i š k u m u („jis b e š i r d i s ir piktas").
Arba pasvarstykime politinius atribucijos padarinius. Kaip jūs pa-
aiškintumėte skurdo ir bedarbystės priežastis? Britanijos, Indijos,
Australijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai (Furnham,
1982; Pandey ir kt., 1982; Wagstaff, 1982) teigia, kad konserva-
tyvūs politikai šių ir kitų socialinių problemų priežastis linkę pri-
skirti a s m e n i n ė m s skurdžiai g y v e n a n č i ų ž m o n i ų ir bedarbių sa-
vybėms: „ Ž m o n ė s gauna tai, ko jie verti. Bedarbiai dažniausiai yra
tingūs veltėdžiai. Iniciatyvūs ž m o n ė s gali iškilti". Liberalūs politi-
kai linkę daugiau kaltinti buvusią ir esamą situaciją: „Ar m e s patys
g y v e n t u m e geriau, jeigu turėtume tokį menką išsilavinimą, ribotas
pasirinkimo g a l i m y b e s arba būtume atvirai diskriminuojami?"
O kaip j ū s paaiškintumėte valkatavimą? V i e n o tyrimo d u o m e -
n i m i s (Lee ir kt., 1990), 4 5 % apklaustų ž m o n i ų valkatavimo prie-
žastimi laiko v i s u o m e n ė s n e g e b ė j i m ą aprūpinti tinkamu darbu ir
būstu. 33% - kaltina pačius benamius. Pavyzdžiui, prezidentas Re-
aganas ( 1 9 8 8 ) manė, kad daug benamių „patys pasirenka" neieškoti
prieglobsčio. Neabejotina, kad politiniai sprendimai priklauso nuo
to, ar m e s ž m o n i ų e l g e s į aiškiname s o c i a l i n ė m i s s ą l y g o m i s ar jų
pačių pasirinkimu bei y d o m i s .
Vadovai, vertindami darbuotojų elgesį, taip pat vienaip ar ki-
taip aiškina j o priežastis. Jie linkę b l o g o darbo priežastis aiškinti
a s m e n i n ė m i s darbuotojų s a v y b ė m i s , g a b u m ų ar m o t y v a c i j o s sto-
ka. B l o g a i dirbantieji linkę kaltinti situaciją: blogą tiekimą, prastas
darbo sąlygas, n e s u g y v e n a m u s bendradarbius, n e į v y k d o m u s ar-
ba neapibrėžtus reikalavimus (Rice, 1985).
Svarbu prisiminti: e l g e s i o priežasčių aiškinimas individo ypa-
tumais ar situacija turi praktinių padarinių.
Nuostatos ir elgesys
Viena svarbiausių s o c i a l i n ė s p s i c h o l o g i j o s sąvokų yra nuosta-
ta. N u o s t a t a - tai įsitikinimas ir j a u s m a s , kurie parengia tam tik-
ru būdu reaguoti į daiktus, ž m o n e s ir įvykius. Jeigu tikime, kad
koks nors ž m o g u s yra niekšas, tai g a l i m e jausti j a m antipatiją ir
elgtis su j u o nedraugiškai. „Pakeiskite ž m o n i ų m ą s t y m o būdą, ir
reikalai p a s i k e i s " , - sakė kovotojas už piliečių teises Pietų Afri-
koje S t e v e B i k o .
AR ELGESYS PRIKLAUSO NUO NUOSTATŲ? D a u g y b ė 7-ajame

d e š i m t m e t y j e atliktų tyrimų privertė suabejoti idėja, kad, pasikei-
tus nuostatoms, gali pakisti ir e l g e s y s (Wicker, 1971). B e to, ti-
634 \ II DALIS. S o c i a l i n i s e l g e s y s
riant ž m o n i ų n u o s t a t a s a p g a v y s č i ų , b a ž n y č i o s ir rasinių m a ž u m ų „Aš nesuprantu savo paties

k l a u s i m a i s , p a a i š k ė j o , k a d ž m o n i ų k a l b o s d a ž n a i skiriasi n u o j ų veiksmų, nes aš darau ne tai, ką
noriu, o kaip tik tai, ko nenoriu'
v e i k s m ų . „Galvoti - lengva, veikti - sunku, o paversti savo m i n -
Šv. Paulius „Romėnai" 7: .
tis v e i k s m a i s - s u n k i a u s i a s d a l y k a s p a s a u l y j e " , - s a k ė v o k i e č i ų
poetas Goethe ( 1 7 4 9 - 1 8 3 2 ) .
Ši t a r i a m a v e i d m a i n y s t ė s k a t i n o s o c i a l i n i u s p s i c h o l o g u s tęsti
t y r i m u s 8 - a j a m e ir 9 - a j a m e d e š i m t m e t y j e , n e s d a u g u m a p s i c h o -
l o g ų pritarė S t e v e B i k o įsitikinimui, kad tarp slaptų m i n č i ų ir v i e š ų
p o e l g i ų , c h a r a k t e r i o ir e l g e s i o , m ą s t y m o ir v e i k l o s yra g l a u d u s
r y š y s ( K r a u s , 1 9 9 1 ) . Pastarieji t y r i m a i p a r o d ė , k a d m e s v e i k d a m i
!
vadovaujamės s a v o n u o s t a t o m i s tada, kai: Vidinės
Išorinė įtaka
nuostatos
Išorinė įtaka tam, ką mes sakome ar darome, yra labai maža.
S o c i a l i n i s s p a u d i m a s g a l i sutrikdyti ryšį tarp m ū s ų n u o s t a t ų ir
v e i k s m ų , p a v e i k d a m a s arba tai, ką m e s s a k o m e , arba tai, ką
m e s d a r o m e ( 1 8 - 1 pav.). 1 9 9 0 metais, likus k e t u r i o m s sa-
v a i t ė m s iki r i n k i m ų į K o n g r e s ą , p r e z i d e n t a s B u s h a s ir a b i e j ų
partijų l y d e r i a i p a p r a š ė J u n g t i n i ų A m e r i k o s Valstijų A t s t o v ų
R ū m ų narių patvirtinti k o m p r o m i s i n į m a ž e s n į b i u d ž e t o d e f i c i -
tą. D a u g u m a K o n g r e s o narių a s m e n i š k a i pritarė, kad s k a u s m i n g i
18-1 pav. Mūsų elgesį veikia mūsų
a p r i b o j i m a i ir m o k e s č i ų d i d i n i m a s būtini v a l s t y b e i . Tarp i š e i - vidinės nuostatos ir išorinė socialinė
n a n č i ų į p e n s i j ą arba š i a i p n e k e t i n a n č i ų d a l y v a u t i r i n k i m u o s e įtaka.
ir t o d ė l p a t i r i a n č i ų m a ž ą i š o r i n į s p a u d i m ą a t s t o v ų 8 6 % b a l s a -
v o „ u ž " m o k e s č i u s . K i t i e m s a t s t o v a m s balsuoti pagal s a v o n u o -
statas b u v o s u n k i a u . Iš 3 6 a t s t o v ų , kurie g r į ž ę n a m o r e n g ė s i
s u s i t i k t i su p i k t a i s r i n k ė j a i s , n e a t s i r a d o n ė v i e n o drąsaus - v i -
si 3 6 b a l s a v o „prieš".
Nuostata yra svarbi konkrečiam elgesiui. Ž m o n ė s atvirai pri-

p a ž į s t a b e n d r ą s i a s n u o s t a t a s , k u r i o s n e s i d e r i n a su j ų e l g e s i u .
Jie s k e l b i a m e i l ę , o s k l e i d ž i a n e a p y k a n t ą , š l o v i n a s ą ž i n i n g u -
m ą , o sukčiauja m o k ė d a m i p a j a m ų m o k e s č i u s , vertina sveikatą,
o p a t y s r ū k o ir n e s i m a n k š t i n a . T a č i a u n u o s t a t a t a m tikro k o n -
k r e t a u s v e i k s m o a t ž v i l g i u s k a t i n a v e i k t i . Jei y r a n u o s t a t a
m a n k š t i n t i s , tikėtina, k a d b u s m a n k š t i n a m a s i .
Mes gerai įsisąmoniname savo nuostatas. Kai m e s nemąsty-

d a m i e l g i a m ė s taip, k a i p įpratę, arba t e n k i n a m e s o c i a l i n i u s lū-
k e s č i u s , n u o s t a t o s n e v e i k i a . Jei k a s nors p a ž a d i n a m ū s ų s a v i -
m o n ę arba p r i m e n a , k a i p m e s j a u č i a m e , m e s e s a m e i š t i k i m e s n i
s a v o į s i t i k i n i m a m s . M a r t h a P o w e l l ir R u s s e i i i s F a z i o ( 1 9 8 4 )
p a p r a š ė ž m o n i ų , k a d š i e įvertintų s a v o n u o s t a t a s g i n k l ų k o n -
t r o l ė s ir „ l y g i ų t e i s i ų " k l a u s i m a i s . Jie n u s t a t ė , kad n u o s t a t a ,
kuri d a ž n a i kartojama, g r e i č i a u ateina į g a l v ą , o ta, kuri g r e i -
čiau prisimenama, labiau veikia m ū s ų elgesį (Fazio, 1990).
Ž i n o d a m i , k u o t i k i m e , ir s u v o k d a m i š i o t i k ė j i m o įtaką s a v o e l -
g e s i u i , tikriausiai b ū s i m e i š t i k i m i sau.
AR ELGESYS VEIKIA NUOSTATAS? Taigi, susidarius tam tikroms

Veiksmai
s ą l y g o m s , ž m o n ė s stoja už tai, kuo tiki. Dabar aptarkime ne tokį
akivaizdų, tačiau ne mažiau pagrįstą dėsningumą: ž m o n ė s prade-
da tikėti tuo, ką daro. Yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad el-
gesys formuoja nuostatas. A p s v a r s t y k i m e du iš jų.
„Kojos tarpduryje" reiškinys. Per Korėjos karą nelaisvėn pateko

daug amerikiečių kareivių. Jie b u v o kalinami Kinijos komunistų Nuostatosį
prižiūrimuose lageriuose. Grobikai nenaudojo smurto, tačiau įvai-
riais kitais būdais pasiekė, kad kaliniai su jais bendradarbiautų.
Iš pradžių belaisviai sutikdavo atlikti įvairius nurodymus ir u ž tai
g a u d a v o lengvatų, vėliau j i e kalbėdavo per radiją arba atlikdavo
m e l a g i n g a s išpažintis, galiausiai pradėdavo šnipinėti bičiulius ar-
ba atskleisdavo karinę informaciją. Pasibaigus karui, 21 kalinys
nusprendė pasilikti su komunistais. D a u g e l i s grįžo namo „išplau-
tomis smegenimis", įsitikinę, kad k o m u n i z m a s reikalingas Azijai.
Kiniečių v y k d o m o s „mąstymo kontrolės" programos e s m ė bu-
vo ta, kad jie gerai pasinaudojo „kojos tarpduryje" reiškiniu, -
t. y. ž m o n i ų polinkiu, išpildžius mažą reikalavimą, vėliau paklus-
ti ir didesniems. Tai žinodami, kiniečiai, pradėję nuo nekaltų pra-
šymų, pamažu didino reikalavimus kaliniams (Schein, 1956).
„Išmokę" kalinius kalbėti arba rašyti banalius teiginius, komunis-
tai vėliau prašė jų nukopijuoti arba sukurti kažką svarbesnio, galbūt
užsimindami apie amerikietiško kapitalizmo trūkumus. Dar vėliau
kaliniai jau d a l y v a u d a v o grupinėse diskusijose, raštu pateikdavo
savikritiką ir atlikdavo viešą išpažintį. Kartą padarę tai, galbūt
dėl privilegijų, daugelis kalinių paskui keisdavo savo įsitikinimus,
pritaikydami j u o s prie savo v i e š o e l g e s i o .
Moksliniai tyrimai rodo, kad „kojos tarpduryje" taktika gali
skatinti daugiau paaukoti labdarai, tapti kraujo donoru ar nusipirk-
ti daugiau prekių. V i e n o eksperimento metu tyrėjai apsimetė ko-
votojais už saugų eismą ir paprašė Kalifornijos gyventojų, kad šie
leistų savo k i e m u o s e pritvirtinti didelius negražius plakatus „Va-
žiuokite atsargiai". Sutiko tik 17%. Kitų ž m o n i ų iš pradžių b u v o
prašoma m a ž o s paslaugos: galbūt j i e sutiktų priglausti savo kie-
m e 8 c m d y d ž i o ženklą „Vairuokite saugiai". B e v e i k visi sutiko.
Kai po dviejų savaičių tų pačių ž m o n i ų b u v o paprašyta leisti j ų
k i e m u o s e pastatyti didelį bjaurų ženklą, sutiko 76% (Freedman
ir Fräser, 1966).
Robertas Cialdinis ( 1 9 8 8 ) sako, kad išvada paprasta: norint,
kad ž m o n ė s sutiktų dėl didelių dalykų, reikia „pradėti nuo mažų
ir laipsniškai j u o s didinti". Būkite atsargūs ir jūs su ž m o n ė m i s ,
kurie taip norės jus išnaudoti. Ši vištos ir kiaušinio taisyklė, kai
veiksmai skatina nuostatas, kurios skatina v e i k s m u s , lemia e l g e -
s i o plėtotę. N e r e i k š m i n g a s v e i k s m a s padeda atlikti kitą v e i k s -

mą. V i e n ą kartą s u s i g u n d ž i u s , kitą kartą sunkiau susilaikyti.
D a u g e l y j e eksperimentų buvo imituojama karo belaisvių patir-
tis. Ž m o n ė s būdavo įtikinami elgtis priešingai s a v o nuostatoms ar
išduoti s a v o moralinius įsitikinimus. Rezultatai rodo, kad daugu-
m a tiriamųjų b e v e i k visada pradeda racionalizuoti savo elgesį, įti-
kindami save, kad taip elgėsi ar kalbėjo dėl pateisinamų priežasčių.
Ž m o n ė s , priversti ž o d ž i u arba raštu ginti požiūrį, kuriuo j i e abe-
joja, pradeda tikėti savo žodžiais. Kalbėjimas virsta tikėjimu. Pa-
našiai nutinka ir tiriamiesiams, kurie priverčiami žeisti (kritikuoti
arba kankinti elektros s m ū g i u ) nekaltą auką: j i e dažniausiai pra-
deda niekinti s a v o auką.
L a i m e i , t a i s y k l ė , kad e l g e s y s k e i č i a nuostatas, tinka ne tik
b l o g i e m s , bet ir g e r i e m s p o e l g i a m s . Panaikinus rasinę diskrimi- „ Jeigu Karalius sunaikina žmogų
naciją m o k y k l o s e ir patvirtinus 1 9 6 4 m. JAV P i l i e č i ų teisių ak- tai yra įrodymas Karaliui, kad
tą, baltieji a m e r i k i e č i a i pradėjo m a ž i a u reikšti s a v o rasistines žmogus buvo blogas ".
T h o m a s C r o m w e l l i s iš R o b e r t o B o i i
nuostatas. Kai skirtingose v i e t o v ė s e g y v e n a n t y s amerikiečiai dė- „ Ž m o g u s v i s i e m s m e t ų laikams", 196'
ka v i e n i n g ų n a c i o n a l i n i ų reikalavimų, draudžiančių diskrimina-
ciją, pradėjo panašiai elgtis, j i e pradėjo ir panašiai galvoti. Eks-
perimentai taip pat parodė, kad d o r o v i n g a s v e i k s m a s daro tei-
g i a m ą įtaką v e i k ė j u i , o ž m o g ų , kuriam m e s padarome gera, pra-
d e d a m e labiau m ė g t i . M e s m y l i m e ž m o n e s dėl to, kad darome
j i e m s gera, ir dėl to, kad j i e m u m s daro gera. M ū s ų savastį for-
m u o j a ne tik b l o g a s , bet ir d o r o v i n g a s e l g e s y s .
Atliekamas vaidmuo veikia nuostatas. P s i c h o l o g i j o j e , kaip ir

teatre, v a i d m e n i u v a d i n a m a nurodytų v e i k s m ų v i s u m a , e l g e -
s y s , kurio m e s t i k i m ė s iš tam tikrą s o c i a l i n ę padėtį u ž i m a n č i ų
a s m e n ų . K a i p r i s i i m a t e naują v a i d m e n į , p a v y z d ž i u i , tampate
u n i v e r s i t e t o studentu, s u s i t u o k i a t e arba įsidarbinate, j ū s sten-
g i a t ė s v y k d y t i tam tikrus s o c i a l i n i u s n u r o d y m u s . Galbūt iš pra-
d ž i ų š i s e l g e s y s j u m s atrodys s v e t i m a s , n e s j ū s vaidinate vaid-
m e n į . P i r m o s i o m i s t a r n y b o s armijoje s a v a i t ė m i s j a u n u o l i s j a u -
č i a s i nenatūraliai, tarsi a p s i m e s t ų e s ą s kareivis. P i r m o s i o s sa-
v a i t ė s p o v e s t u v i ų yra p a n a š i o s į ž a i d i m ą „namai". Tačiau n e -
trukus j a u s m a s , kad e s a t e v e r č i a m i atitinkamai e l g t i s , praeina.
Tai, kas p r a s i d ė j o kaip v a i d i n i m a s , g y v e n i m o teatre tampa j u -
mis pačiais.
M o k s l i n i n k a i patvirtino šį reiškinį, tirdami ž m o n i ų nuostatas
prieš j i e m s prisiimant naują v a i d m e n į ir v ė l i a u jį atliekant. Kar-
tais b u v o tiriama laboratorijoje, kartais natūraliomis situacijomis,
p a v y z d ž i u i , prieš įsidarbinant ir j a u dirbant. V i e n o laboratorinio
tyrimo m e t u savanoriai studentai sutiko praleisti laiką dirbtinia-
18 SKYRIUS. Socialinė p s i c h o l o g i j a 637
m e kalėjime, kurį sukūrė p s i c h o l o g a s Phillipas Zimbardo ( 1 9 7 2 ) .

V i e n u s studentus j i s paskyrė prižiūrėtojais, davė j i e m s uniformas,
lazdas, š v i l p u k u s ir liepė laikytis tam tikrų taisyklių. Kiti studen-
tai tapo kaliniais. Juos užrakino v i e n u t ė s e , liepė dėvėti ž e m i n a n -
čią aprangą. P o vieną ar dvi dienas trukusio s ą m o n i n g o v a i d m e n ų
„vaidinimo", visas vaidinimas tapo pernelyg tikroviškas. Po šešių
dienų Zimbardo b u v o priverstas nutraukti tyrimą, nes prižiūrėtojai
e l g ė s i žiauriai ir ž e m i n a m a i , o kaliniai arba b u v o išsekę, arba
m a i š t a v o , arba pasyviai v y k d ė prižiūrėtojų valią.
T u o pat m e t u r e a l i a m e g y v e n i m e Graikiją v a l d ž i u s i karinė
chunta r e n g ė būrį vyrų tapti kankintojais (Staub, 1 9 8 9 ) . A p m o -
k y m a s v y k o laipsniškai, m a ž a i s ž i n g s n i a i s . Iš pradžių m o k i n y s
s a u g o j o tardymo kameras iš išorės („kojos tarpduryje" reiškinys),
v ė l i a u t a p d a v o sargybiniu kamerų viduje. Tik p o to j i s b ū d a v o
pasirengęs aktyviam tardymui ir kankinimui. „Nėra ž m o g a u s , ku-
ris ilgai galėtų g y v e n t i su d v i e m v e i d a i s - v i e n u sau, o kitu m i -
niai ir galiausiai nesusipainiotų, kuris veidas tikrasis", - rašė X I X
a. rašytojas N a t h a n i e l i s H a w t h o r n a s . E l g e s y s v e i k i a nuostatas.
M e s t a m p a m e tuo, ką darome.
Kodėl elgesys veikia nuostatas? Taigi e l g e s y s gali veikti n u o -

statas, kartais p a v e r s d a m a s kalinius kolaborantais, abejojančiuo-
sius - tikinčiaisiais, o mažai pažįstamus - draugais. Tačiau
kodėl? V i e n a s iš a i š k i n i m ų yra, kad kyla poreikis pateisinti sa-
v o v e i k s m u s . M e s j a u č i a m e įtampą, suprasdami, kad m ū s ų min-
tys nesiderina su m ū s ų v e i k s m a i s . Si b ū s e n a v a d i n a m a pažinti-
niu disonansu. L e o n o F e s t i n g e r i o pasiūlyta pažintinio disonan-
s o t e o r i j a teigia, kad ž m o n ė s , norėdami sumažinti įtampą, s a v o
nuostatas priderina prie v e i k s m ų . Ž m o n ė s tarytum racionalizuo-
ja: „jei aš nusprendžiau šitaip e l g t i s (arba kalbėti), vadinasi, aš
privalau tuo tikėti". K u o m a ž i a u v e r č i a m i ir kuo labiau atsakin-
gi j a u č i a m ė s už s a v o nerimauti verčiantį v e i k s m ą , tuo d i d e s n ę
nedarną j a u č i a m e . K u o d i d e s n ę nedarną j a u č i a m e , tuo daugiau
k e i č i a s i m ū s ų nuostatos, kad pateisintų tą v e i k s m ą .
Principas, kad e l g e s y s k e i č i a nuostatas, turi v i l č i ų teikiančią „Sėdėkite visą dieną abejingas,
prasmę. M e s n e g a l i m e t i e s i o g i a i kontroliuoti v i s ų s a v o j a u s m ų , dūsaukite bei į viską atsakykite
liūdnu balsu, ir jūsų melancholija
tačiau, k e i s d a m i s a v o e l g e s į , g a l i m e j u o s paveikti. N e m y l ė d a -
užsitęs... Norėdami nugalėti savo
mi, bet e l g d a m i e s i tarsi m y l ė t u m e , r o d y d a m i kitam ž m o g u i sa-
nepageidautinus emocinius
v o d ė m e s į , rūpestį ir m e i l ę , g a l i m e pamilti. B ū d a m i n u s i m i n ę , polinkius, turime... išoriškai elgtis
g a l ė t u m e e l g t i s taip, kaip pataria k o g n i t y v i n ė s terapijos s p e c i a - taip, tarsi jaustume priešingus
listai - kalbėti apie t e i g i a m u s dalykus, sau palankiau, s a v ę s ne- polinkius, kuriuos norėtume
nuvertinti. P a m o k y m a s : m e s v i e n o d a i lengvai g a l i m e elgtis taip, puoselėti
Williamas Jamesas
kaip m ą s t o m e , o mąstyti taip, kaip e l g i a m ė s . „ P s i c h o l o g i j o s pagrindai", 1890
SOCIALINĖ ĮTAKA
Milžinišką s o c i a l i n ė s įtakos galią m ū s ų nuostatoms, įsitikini-
mams, sprendimams ir v e i k s m a m s liudija mūsų konformiškumas,
n u o l a n k u m a s ir g r u p i n i s e l g e s y s . S a v i ž u d y b ė s , sprogdinimai,
lėktuvų grobimai, N S O regėjimai reiškiasi bangomis. R e k l a m u o -
tojai ir prekybininkai, ž i n o d a m i s o c i a l i n ė s įtakos dėsnius, sten-
giasi paveikti m ū s ų sprendimus perkant, aukojant ar balsuojant.
N u o kitų atsiskyrę ir bendros skriaudos vienijami atskalūnai pa-
mažu gali virsti maištininkais, o maištininkai - teroristais. Panag-
rinėkime šias galingas s o c i a l i n e s j ė g a s .
Konformiškumas ir paklusnumas
Ar stipriai mus veikia s o c i a l i n ė s j ė g o s ? Kaip j o s veikia? N o -
rėdami tai išsiaiškinti, socialiniai p s i c h o l o g a i laboratorijose imi-
tuoja kasdienio g y v e n i m o situacijas. M a ž a m e eksperimentiniame
socialiniame pasaulyje mokslininkai gali kontroliuoti veiksnius,
darančius įtakos m ū s ų e l g e s i u i . Prižiūrėdami, kad visi veiksniai,
išskyrus vieną ar du, kuriuos jie patys keičia, būtų pastovūs, moks-
lininkai išsiaiškina, kaip mus veikia šių veiksnių kitimas. P a ž v e l -
kime kaip dirba socialiniai p s i c h o l o g a i .
ĮTAIGUMAS. Tikriausiai pastebėjote, kad kartais elgesys yra užkre-

čiamas. Jeigu v i e n a s grupės narys kikena, kosti ar žiovauja, tai
kiti netrukus daro tą patį. Kai būrelis ž m o n i ų stoviniuoja, ž v e l g -
dami į viršų, praeiviai taipogi stabteli, kad pasižiūrėtų ten pat.
Juokas, netgi įrašytas, gali būti užkrečiamas. Barmenai ir gatvių
muzikantai žino, kad į arbatpinigiams skirtas lėkšteles reikia įmesti
keletą monetų, nes tai rodo, kad kiti ž m o n ė s jau davė. Įtaigumas,
matomas iš šių p a v y z d ž i ų , yra k o n f o r m i š k u m o - mūsų m ą s t y m o
ir e l g e s i o priderinimo prie tam tikros grupės normos - forma.
Muzaferas Sherifas ( 1 9 3 7 ) , norėdamas tirti ž m o n i ų įtaigumą,
sugalvojo paprastą socialinę situaciją. Parodžius nejudantį š v i e -
sos tašką tamsiame kambaryje, ž m o n ė m s atrodo, kad jis juda. Vie- „Aš dažnai stebiuosi, kad žmogų<
ni mato jį pajudant 2 0 c m , kiti - 2 c m ar 5 cm. Š i e m s ž m o n ė m s nors ir myli save labiau už kitus,
būnant kartu ir girdint kitų vertinimus apie š v i e s o s judėjimą, nuo- mažiau vertina savo paties negu
m o n ė s pamažu supanašėja. V ė l i a u , dar kartą testuojami individu- kitų nuomonę. "
Marcusas Aurelius „Meditacijos"
aliai, j i e laikosi s a v o pakitusios n u o m o n ė s . 1 2 1 - 1 8 0 m. po Kr
R e a l i a m e g y v e n i m e į t a i g u m o p o v e i k i s kartais gali būti tra-
giškas. S o c i o l o g a s D a v i d a s Phillipsas su bendradarbiais ( 1 9 8 5 ,
1989) nustatė, kad s a v i ž u d y b i ų padaugėja po labai išgarsintos sa-
v i ž u d y b ė s istorijos ( 1 8 - 2 pav.). Tas pat tinka ir fatališkoms auto-
avarijoms bei privačių lėktuvų katastrofoms (dalis jų yra savižu-
18 SKYRIUS. S o c i a l i n ė p s i c h o l o g i j a 639
40
18-2 pav. Pamėgdžiotos savižu-
i
dybės? Po kiekvienos iš 35 1947—
1968 metais plačiai aprašytų savižu-
dybių, per kitus du mėnesius
nusižudydavo vidutiniškai 58
žmonėmis daugiau negu paprastai
^Vidutinis savižudybių skaičius (iš Phillips, 1974).
Savižudybės Po Po dviejų Po trijų

paskelbimo mėnesio mėnesių mėnesių
mėnuo
d y b i ų p r i e d a n g a ) . S a v i ž u d y b i ų p a d a u g ė j a tik t o s e v i e t o v ė s e , k u -
r i o s e p a s k e l b i a m a s a v i ž u d y b ė s istorija; m i r č i ų d a u g ė j a ž i n i a s k l a i -
d o s v e i k i m o z o n o j e ; a u k o s d a ž n a i b ū n a p a n a š a u s a m ž i a u s k a i p ir
a p r a š y t o j i s a v i ž u d y b ė s auka. P o k i n o ž v a i g ž d ė s M a r i l y n M o n r o e
savižudybės 1962 metų rugpjūčio 6 dieną Jungtinėse Amerikos
Valstijose rugpjūčio mėnesį b u v o užregistruota 2 0 0 savižudybių
d a u g i a u n e g u įprastai. V o k i e t i j o j e ir J u n g t i n ė s e A m e r i k o s Valsti-
j o s e s a v i ž u d y b i ų p a d a u g ė j a n e t tada, kai s a v i ž u d y b ė s rodomos
„ m u i l o o p e r o s e " ar net kai su šia p r o b l e m a s u s i d u r i a m a g e r ų k e -
t i n i m ų t u r i n č i o s e d r a m o s e ( G o u l d ir S h a f f e r , 1 9 8 6 ; H a f n e r ir
Shmidtke, 1989; Phillips, 1982). Tokie savižudybių m ė g d ž i o j i m o
protrūkiai p a d e d a p a a i š k i n t i g r u p i n e s p a a u g l i ų s a v i ž u d y b e s , kar-
tais p a s i t a i k a n č i a s kai k u r i o s e b e n d r u o m e n ė s e .
GRUPINIS SPAUDIMAS IR KONFORMIŠKUMAS. Įtaigumas yra

subtili k o n f o r m i š k u m o f o r m a , kur p o v e i k i s nėra a k i v a i z d u s . S h e -
rifo e k s p e r i m e n t e tiriamieji, m a t y d a m i „ j u d a n č i ą š v i e s ą " , n e ž i n o -
j o t i e s o s , t o d ė l l e n g v a suprasti, k o d ė l j i e s a v o a t s a k y m u s d e r i n o
p r i e kitų. T a č i a u k a s b ū t ų , j e i g u ž m o n ė s g a l ė t ų l e n g v a i sau
i š s i a i š k i n t i t i e s ą ? A r j i e p r i s i d e r i n t ų prie a k i v a i z d ž i a i k l a i d i n g o s
grupės n u o m o n ė s ? S o l o m o n a s A s c h a s ( 1 9 5 5 ) manė, kad nepri-
s i d e r i n t ų . N o r ė d a m a s patikrinti šią p r i e l a i d ą ir i š a i š k i n t i v e i k s -
n i u s , kurie, j o m a n y m u , v e i k i a k o n f o r m i š k u m ą , A s c h a s s u g a l v o j o
p a p r a s t ą testą.
Jūs, v i e n a s j o tiriamųjų, l a i k u a t v y k s t a t e į t y r i m o v i e t ą ir at-
s i s ė d a t e š a l i a k i t ų k e t u r i ų ž m o n i ų . P s i c h o l o g a s k l a u s i a j ū s ų , kuri
iš trijų atkarpų, p a v a i z d u o t ų 1 8 - 3 pav., yra l y g i p a v y z d i n e i at-
karpai. Jūs a i š k i a i m a t o t e , kad tai „ 2 - o j i atkarpa", ir l a u k i a t e sa-
v o e i l ė s tai p a s a k y t i . K a i ir kita u ž d u o t i s su a t k a r p o m i s p a s i r o d o
t o k i a pat l e n g v a , j ū s p r a d e d a t e n u o b o d ž i a u t i .
T r e č i a j a m e b a n d y m e t e i s i n g a s a t s a k y m a s irgi a k i v a i z d u s , t o d ė l
j ū s m a n o t e , k a d p i r m a s i s t i r i a m a s i s , s a k y d a m a s „ 3 - i o j i atkarpa",
klysta. T a č i a u , kai antrasis ir t r e č i a s i s tiriamieji s a k o tą patį, j ū s
į s i t e m p i a t e ir p r a d e d a t e šnairuoti. K a i ir k e t v i r t a s i s a s m u o prita-
ria p i r m i e s i e m s , j ū s ų širdis pradeda s m a r k i a u plakti. E k s p e r i m e n -
tatorius p a ž v e l g i a į j u s , l a u k d a m a s a t s a k y m o . D r a s k o m a s priešta-
r a v i m o tarp k e t u r i ų tiriamųjų v i e n i n g o s n u o m o n ė s ir a k i v a i z d ž i a i Pavyzdinė Lyginamos
atkarpa atkarpos
j ū s ų a k i m i s m a t o m o s t i e s o s , j ū s į s i t e m p i a t e ir j a u g e r o k a i m a ž i a u
p a s i t i k i t e s a v i m i n e g u p r i e š k e l i a s m i n u t e s . Jūs d e l s i a t e atsakyti, 18-3 pav. Ascho pateiktų suvokimo
n e s s v a r s t o t e , ar j u m s verta i š s i š o k t i ir patirti n e p a t o g u m ą . K ą j ū s užduočių konformiškumui įvertinti
pavyzdys. Kuri iš trijų atkarpų yra
atsakytumėte?
lygi pavyzdinei atkarpai? Kaip
A s c h o , o v ė l i a u ir kitų m o k s l i n i n k ų atliktų tyrimų m e t u šį k o n - manote, ką atsakytų dauguma žmo-
fliktą patyrė tūkstančiai studentų. Individualiai s p r ę s d a m i t o k i a s nių, išgirdę, kad kiti keturi žmonės
u ž d u o t i s , j i e k l y s d a v o m a ž i a u kaip 1% kartų, tačiau v i s k a s p a s i k e i s - atsako „trečioji atkarpa 1 '?
d a v o , j e i g u keli kiti, kurie iš tikrųjų b u v o specialiai parengti psi-

c h o l o g o suokalbininkai, atsakydavo klaidingai. A s c h a s praneša,
kad, dirbdami grupėje, „protingi ir kupini gerų norų" studentai dau- „Pernelyg lengva pereiti į daugu-
g i a u n e g u trečdalį v i s ų atvejų b ū d a v o linkę „balta vadinti juoda". mos pusę".
Scncca „Ad Lucilium Epistula
6 3 - 6 5 m. po K-
Aplinkybės, kurios didina konformiškumą. A s c h o b a n d y m a s ta-
po p a v y z d ž i u kitiems tyrimams. Nors vėlesni eksperimentai ne vi-
sada n u s t a t y d a v o tokį d i d e l į aklą k o n f o r m i š k u m ą , t a č i a u j i e p a -
r o d ė , k a d k o n f o r m i š k u m a s didėja, kai:
m e s p a s i j u n t a m e n e i š m a n ą arba n e s a u g ū s ;
g r u p ė j e yra b e n t trys ž m o n ė s (dar l a b i a u didėjant g r u p e i , k o n -
f o r m i š k u m a s didėja nedaug);
g r u p ė yra v i e n i n g a (jei g r u p ė j e atsiranda dar nors v i e n a s at-
s k a l ū n a s , m ū s ų s o c i a l i n ė drąsa g e r o k a i p a d i d ė j a ) ;
p a t i n k a g r u p ė , j i atrodo patraukli;
n e s a m e iš a n k s t o a p s i s p r e n d ę dėl a t s a k y m o ;
kiti g r u p ė s nariai stebi m ū s ų e l g e s į ;
kultūra s k a t i n a p a g a r b ą s o c i a l i n ė m s n o r m o m s .
Taigi m e s g a l i m e iš anksto nuspėti, kaip garbingoje draugijoje
e l g s i s pareigingas, tačiau n e s a u g u s naujokas Joe. Pastebėjęs, kad kiti
4 0 draugijos narių yra v i e n o s n u o m o n ė s dėl ž m o g a u s , prašančio f i -
n a n s i n ė s p a r a m o s , Joe v a r g u ar išdrįs pareikšti s a v o nepritarimą.
Konformiskumo priežastys. Kodėl žmonės pasiduoda socialiniam

s p a u d i m u i ? K o d ė l m e s p l o j a m e tada, kai ploja kiti, v a l g o m e taip,
k a i p kiti, t i k i m e tuo, k u o tiki kiti, o kartais net r e g i m e tai, ką regi
kiti? D a ž n i a u s i a i taip e l g i a m ė s t o d ė l , kad n e n o r i m e būti atstumti
arba n o r i m e sulaukti s o c i a l i n i o pritarimo. T u o m e t m e s p a s i d u o d a -
me jėgai, kurią socialiniai psichologai vadina n o r m i n e socialine „Kai patekau į Kongresą, man
įtaka. M e s esame jautrūs socialinėms n o r m o m s - suprastoms pri- buvo pasakyta, kad „vienintelis
imtino ir laukiamo elgesio taisyklėms - nes kaina, kurią sumoka- būdas sutarti yra pritarti. "
Johnas F. Kennedy
me už skirtingą elgesį, kartais yra labai didelė. Marco Lokaras tai „Drąsos kontūrai", 1956
žino. 1991 metais, Persijos įlankos karo metu, italas Lokaras buvo
vienintelis Seton Hali universiteto komandos krepšininkas, atsisakęs
ant savo aprangos pritvirtinti Amerikos vėliavą. Komanda daug ke-
liavo, ir kai gerbėjų įžeidinėjimai dėl jo nekonformiško elgesio ta-
po nepakenčiami, Lokaras paliko komandą ir grįžo į Italiją.
Tačiau yra ir kita konformiškumo priežastis: grupė gali suteikti
vertingos informacijos. Pritardami kitų žmonių nuomonei apie tik-
rovę, pasiduodame informacinei socialinei įtakai. Pavyzdžiui, įsi-
vaizduokime, kad Sherifo eksperimente dalyvavęs tiriamasis pa-
juto tikrai nežinąs, kiek pajudėjo š v i e s o s taškas. Ar neatrodo pro-
tingiau tokiu atveju pasinaudoti kitų sprendimais? „Žmonės, ku-
rie niekada nekeičia savo nuomonės, myli save labiau negu tie-
są", - rašė XVIII amžiaus prancūzų eseistas Josephas Joubertas.
Š i o s konformiškumo priežastys rodo, kad socialinė įtaka gali
būti ir teigiama, ir neigiama. Jeigu socialinė įtaka skatina kažką,
kam m e s pritariame, tai m e s plojame „plačių pažiūrų" ž m o n ė m s ,
kurie yra pakankamai „jautrūs" ir „atsiliepiantys". Jeigu socialinė
įtaka skatina kažką, kam mes nepritariame, tai mes tyčiojamės iš
žmonių, paklususių kitų valiai, „nuolankaus konformiškumo". 19
skyriuje „Socialinė įvairovė" sužinosime, kad įvairiose kultūrose
skirtingai vertinamas savarankiškumas ir jautrumas kitiems. Eu-
ropiečiai bei kitų angliškai kalbančių šalių piliečiai labiau vertina
savarankiškumą negu konformiškumą ir paklusnumą.
PAKLUSNUMAS. Socialinis psichologas Stanley Milgramas (1974)

žinojo, kad žmonės dažnai pasiduoda socialiniam spaudimui. Ta-
čiau kaip j i e reaguoja į tiesioginius nurodymus? Norėdamas tai
išsiaiškinti, jis atliko garsiausius ir prieštaringiausiai vertinamus so-
cialinės psichologijos eksperimentus. Įsivaizduokite esąs vienas iš
maždaug 1000 tiriamųjų, dalyvavusių 20 Milgramo eksperimentų.
Perskaitę skelbimą, jūs atvykstate į Yale universiteto Psicho-
logijos katedrą dalyvauti eksperimente. Profesoriaus Milgramo
padėjėjas paaiškina jums, kad bus tiriama bausmės įtaka m o k y -
muisi. Jūs bei dar vienas tiriamasis traukiate burtus ir sužinote,
kuris bus „mokytojas" (būtent tai užrašyta jūsų ištrauktame lape-
lyje), o kuris - „mokinys". Paskui m o k i n y s nuvedamas į gretimą
kambarį ir pasodinamas į kėdę, kuri laidais sujungta su elektros
smūgių aparatu, esančiu jūsų kambaryje. Jūs sėdate prie aparato,
ant kurio jungiklių nurodyta įtampa. Jūsų užduotis: perskaityti
„mokiniui" žodžių porų sąrašą ir patikrinti, kaip jis įsiminė. U ž
k l a i d i n g u s a t s a k y m u s privalote nubausti „ m o k i n į " trumpu e l e k -

tros s m ū g i u . Iš pradžių imatės j u n g i k l i o , ant kurio užrašyta „15
voltų - lengvas smūgis". Po kiekvienos kitos mokinio klaidos
spaudžiate v i s a u k š t e s n ė s įtampos jungiklį. K i e k v i e n ą kartą spus-
telėjus j u n g i k l į , u ž s i d e g a lemputė, spragteli relė ir pasigirsta elek-
tros ū ž e s y s .
Jeigu vykdote eksperimentatoriaus nurodymus, tai, paspaudę tre-
čiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį jungiklius, išgirstate nepatenkinto „moki-
nio" niurnėjimą. Paspaudus aštuntąjį jungiklį („120 voltų"), „moki-
nys" sušunka, kad smūgiai yra skausmingi. Paspaudus dešimtąjį jun-
giklį ( „ 1 5 0 voltų - stiprus smūgis"), jis pradeda rėkti: „Eksperimen-
tatoriau, išleiskite mane iš čia! A š nedalyvausiu eksperimente! A š
atsisakau!" Išgirdęs šiuos maldavimus, jūs atšlyjate, tačiau eksperi-
mentatorius ragina: „Prašau, tęskite. Eksperimentas reikalauja tęsti".
Jeigu jūs v i s dar priešinatės, jis įtikinėja toliau: „Labai svarbu, kad
j ū s tęstumėte" arba „Jūs negalite rinktis, jūs privalote tęsti".
Jeigu j ū s paklūstate, tai p o k i e k v i e n o s „ m o k i n i o " klaidos, di-
d i n d a m a s elektros s m ū g i o stiprumą, girdite v i s stipresnį „ m o k i -
n i o " p r i e š i n i m ą s i , kuris galiausiai virsta kankinio k l y k s m u . Pa-
s i e k u s 3 3 0 v o l t ų lygį, „ m o k i n y s " atsisako kartoti ž o d ž i ų poras, o
netrukus ir visiškai nutyla. Tačiau eksperimentatorius neatlyžta,
liepia j u m s pateikti užduotį, o n e s u l a u k u s tinkamo a t s a k y m o , pa-
spausti paskutinįjį 4 5 0 v o l t ų jungiklį.
K a i p m a n o t e , ar ilgai v y k d y t u m ė t e eksperimentatoriaus nuro-
d y m u s ? Prieš eksperimentą M i l g r a m a s atliko apklausą. D a u g u m a
ž m o n i ų t e i g ė , kad j i e atsisakytų šio sadistiško v a i d m e n s , kai tik
m o k i n y s pasakytų, kad j a m skauda, ir, ž i n o m a , nelauktų, kol jis,
s i a u b i n g a i k a n k i n d a m a s i s , pradės klykti. Taip m a n ė ir 4 0 p s i -
chiatrų, kuriuos Milgramas paprašė spėti apie rezultatus. Kai M i l g -
ramas iš tikrųjų atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 2 0 - 5 0 metų
vyrai, rezultatai jį nustebino: 6 3 % tiriamųjų v y k d ė nurodymus iki
pat p a s k u t i n i o j o j u n g i k l i o .
Galbūt „mokytojai" atskleidė apgaulę, t. y. suprato, kad „moki-
nys" s m ū g i ų negauna? Gal j i e atspėjo „mokinį" esant suokalbinin-
ku, kuris tik apsimeta, kad junta elektros smūgius? Ar j i e suprato,
kad tikrasis eksperimento tikslas b u v o patikrinti paklusnumą nuro-
d y m u i skirti b a u s m ę ? N e . „ M o k y t o j a i " patys dažnai nuoširdžiai
kankinosi: prakaitavo, drebėjo, nervingai j u o k ė s i ir kandžiojo sau
lūpas. Teisindamas šią apgaulę, Milgramas nurodė, kad faktiškai nė
vienas tiriamasis, sužinojęs apie apgavystę ir tikruosius eksperimen-
to tikslus, nepasigailėjo dalyvavęs. 4 0 labiausiai kentėjusių tiriamųjų
vėliau konsultavo psichiatras, tačiau nė vienam nebuvo nustatyta ko-
kių nors e m o c i n i ų liekamųjų reiškinių.
100
: ; J V
• • : , ". ii' i "
f f l ::
£ 90
33 80
IB 3
a-g 70
i S 60
•c! 1
I 50
o i;
Silpnas Vidutinis Stiprus Labai Gana Labai Pavojingas XXX
(15-60) (75-120) (135-180) stiprus skausmingas skausmingas gyvybei (435-450)
(195-240) (255-300) (315-360) (375-420)
Elektros smūgio stiprumas voltais
G a l b ū t tiriamieji p a k l u s d a v o n u r o d y m a m s t o d ė l , kad „ m o k i - 18-4 pav. Kitame Milgramo

atliktame paklusnumo eksperimente
n i ų " p r o t e s t a s s k a m b ė j o n e į t i k i n a m a i ? N o r ė d a m a s užkirsti k e l i ą
65% suaugusių vyrų visiškai pakluso
tokiai g a l i m y b e i , M i l g r a m a s p a k a r t o j o e k s p e r i m e n t ą . Šį kartą j o eksperimentatoriaus nurodymams tęsti
pagalbininkai, prieš atsisėsdami į kėdę, u ž s i m i n d a v o apie „silpną tyrimą. Tai buvo daroma nepaisant
širdį", o stiprėjant s m ū g i a m s , i m d a v o stipriau s k ų s t i s ir rėkti. V i s to, kad aukų „silpna širdis", taip pat
šauksmo po 150 voltų smūgio bei
d ė l t o 6 5 % iš 4 0 n a u j ų „ m o k y t o j ų " k l u s n i a i v y k d ė n u r o d y m u s iki
kankinamo žmogaus klyksmo po
g a l o ( 1 8 - 4 pav.). 330 voltų smūgio (duomenys iš
V ė l e s n i a i s e k s p e r i m e n t a i s M i l g r a m a s nustatė, kad, kintant s o - Milgram, 1974).
c i a l i n ė m s s ą l y g o m s , k l u s n i ų tiriamųjų s a n t y k i s kinta n u o 0 % iki
9 3 % . Ž m o n ė s p a k l u s n i a u s i b ū n a tada, kai:
d u o d a n t y s i s n u r o d y m u s b ū n a g r e t a ir y r a s u v o k i a m a s k a i p
teisėtas autoritetingas asmuo;
autoritetingą a s m e n į r e m i a g a r b i n g a į s t a i g a (kai M i l g r a m o e k s -
perimentai b u v o atskirti n u o Y a l e U n i v e r s i t e t o , paklūstančių bu-
vo mažiau);
a u k a esti n e p a ž į s t a m a s ž m o g u s arba j i s b ū n a toli, p a v y z d ž i u i ,

k i t a m e k a m b a r y j e ( P a n a š i a i b ū n a kare: d a u g e l i s k a r e i v i ų n e -
š a u d o arba š a u d o n e t a i k l i a i , kai a i š k i a i m a t o s a v o priešą; re-
č i a u ž u d y t i a t s i s a k o k a r e i v i a i , kurie n a u d o j a s i t o l i m o j o v e i k i -
m o artilerijos arba a v i a c i j o s g i n k l a i s [ P a d g e t t , 1 9 8 9 ] . ) ;
kai nėra n e p a k l u s i m o p a v y z d ž i ų , t. y. nėra t o k i ų tiriamųjų, k u -

rie n e v y k d y t ų e k s p e r i m e n t a t o r i a u s n u r o d y m ų .
KĄ ATSKLEIDĖ KONFORMIŠKUMO IR PAKLUSNUMO TYRIMAI.

K ą iš šių e k s p e r i m e n t ų m e s s u ž i n o m e a p i e s a v e ? K a i p s p ė j i m a s
apie š v i e s o s taško j u d ė j i m ą , atkarpos i l g i o vertinimas arba j u n -

g i k l i o , s u k e l i a n č i o elektros s m ū g į , spaudinėjimas siejasi su kas-
d i e n i u s o c i a l i n i u e l g e s i u ? Prisiminkite iš 1 skyriaus - p s i c h o l o -
g i n i ų e k s p e r i m e n t ų tikslas nėra t i e s i o g i a i atkurti k a s d i e n i o g y v e -
n i m o e l g e s į , bet pasiekti ir ištirti tuos g i l i a u g l ū d i n č i u s p r o c e s u s ,
kurie f o r m u o j a e l g e s į . Scheriffas, A s c h a s ir M i l g r a m a s atliko eks-
perimentus, kurių m e t u tiriamieji b u v o priversti rinktis - arba lai-
kytis s a v ų normų, arba jautriai reaguoti į kitus. Tai dilema, su ku-
ria visi dažnai susiduriame.
M i l g r a m o e k s p e r i m e n t u o s e tiriamieji taip pat privalėjo rink-
tis, į ką reaguoti - į a u k o s m a l d a s ar į eksperimentatoriaus nuro-
d y m u s . Jų moralinis j a u s m a s draudė žaloti kitą ž m o g ų , bet ir ska-
tino klausyti eksperimentatoriaus bei būti geru tiriamuoju. Kai su-
siduria g e r u m a s ir p a k l u s n u m a s , dažniausiai laimi p a k l u s n u m a s .
Š i e eksperimentai rodo, j o g s o c i a l i n ė įtaka gali būti pakanka-
mai stipri, kad priverstų ž m o n e s pritarti m e l u i ar žiauriai elgtis.
„ S v a r b i a u s i a s dalykas, i š r y š k ė j ę s iš m ū s ų tyrimo yra tai, kad pa-
prasti ž m o n ė s , dirbantys s a v o darbą ir n e s a n t y s labai priešiški ki-
t i e m s , gali tapti b a i s a u s n a i k i n a n č i o p r o c e s o veikėjais", - sakė
M i l g r a m a s ( 1 9 7 4 , 6 p.). M i l g r a m o tiriamieji pateko į pinkles to-
dėl, kad j i s p a s i n a u d o j o „kojos tarpduryje" reiškiniu: iš pradžių
j i s neprašė tiriamųjų pasiųsti elektros s m ū g į , nuo kurio plaukai ,Aš tik vykdžiau įsakymus".
A d o l f a s Eichmanas, v a d o v a v ę s naci-
p i e s t u stotųsi; atvirkščiai, j i s prašė pradėti s m ū g i u , kuris tik š v e l - vykdomai žydų tremčiai į konccntrac:
stovvki..
niai kutena, o paskui ž i n g s n i s p o ž i n g s n i o didino reikalavimus.
T i r i a m ų j ų m ą s t y s e n a p a t e i s i n o pirmąjį v e i k s m ą , t o d ė l t o l e s n i
v e i k s m a i tapo p a k e n č i a m i .
Taip atsitinka, kai ž m o n ė s pamažu pasiduoda blogiui. Bet kurio-
j e v i s u o m e n ė j e didysis blogis kartais kyla todėl, kad ž m o n ė s prita-
ria tariamai n e p a v o j i n g a m m a ž e s n i a m blogiui. N a c i s t ų vadai nu- „... Milgramo eksperimentas yra
matė, kad Vokietijoje dauguma civilių tarnautojų nesutiks patys šau- tikrai vertinga kova su visų mūs u
dyti ir nuodyti žydus, bet buvo nustebinti jų noro tvarkyti holokausto atsainumu ir abejingumu. Nors
labai liūdna pažvelgti tiesai į
dokumentaciją (Silver ir Geller, 1978). Panašiai atsitiko ir kitame
akis, bet mes privalome galiausia
M i l g r a m o eksperimente: j i s paprašė 4 0 vyrų pateikti m o k y m o s i
pripažinti tai, kad tiek daug mūs
užduotį, kai kas nors kitas baus elektros smūgiais, ir 93% sutiko. iš tiesų esame tinkami būti geno-
cido vykdytojai arba jų asisten-
Grupės įtaka tai ".
Israelis W. Charny ( 1 9 8 2 , 16 p.
Kaip grupės veikia m ū s ų elgesį? N o r ė d a m i tai išsiaiškinti, so- Tarptautinės konferencijos dėl holokaus:
ir g e n o c i d o vadova-
cialiniai p s i c h o l o g a i tiria įvairius veiksnius: ir tuos, kurie veikia pa-
prasčiausioje dviejų ž m o n i ų grupėje, ir tuos, kurie veikia sudėtin-
g e s n ė s e grupėse, pavyzdžiui, š e i m o s e , k o m a n d o s e , komitetuose.
INDIVIDUALUS ELGESYS STEBINT KITIEMS. N e n u o s t a b u , kad

p i r m u o s i u o s e s o c i a l i n i ų p s i c h o l o g ų e k s p e r i m e n t u o s e didžiausias
d ė m e s y s b u v o skiriamas p a p r a s č i a u s i a m klausimui apie socialinį

e l g e s į : kaip m u s v e i k i a šalia e s a n t y s kiti ž m o n ė s - kai j i e m u s
stebi arba kartu ką nors daro?
Socialinis palengvinimas. Normanas Triplettas ( 1 8 9 8 ) pastebėjęs,

kad dviratininkai lenktyniaudami tarpusavyje, važiuoja greičiau ne-
g u lenktyniaudami su laikrodžiu, iškėlė hipotezę, kad kitų ž m o n i ų
d a l y v a v i m a s gerina atliktį. N o r ė d a m a s patikrinti šią hipotezę, Tri-
plettas paprašė paauglių, kad šie kuo greičiau suvyniotų meškeres.
Jis nustatė, kad paaugliai greičiau atlieka tą pačią užduotį e s a n t ki-
t a m d a l y v i u i , kuris tuo pat metu atlieka tą pačią užduotį. Geresnė
u ž d u o č i ų atliktis stebint kitiems ž m o n ė m s vadinama s o c i a l i n i u p a -
l e n g v i n i m u . P a v y z d ž i u i , u ž s i d e g u s žaliai šviesai, pirmuosius 10
metrų vairuotojai nuvažiuoja 15% greičiau, kai šalia važiuoja kitas
automobilis, n e g u kai j i e važiuoja vieni (Towler, 1986).
Ilgokai b u v o m a n o m a , kad s o c i a l i n i s p a l e n g v i n i m a s yra ben-
dra t a i s y k l ė ir v e i k i a į v a i r i o m i s a p l i n k y b ė m i s . Todėl m o k s l i n i n -
kai n u s t e b o , aptikę priešingą dalyką: kai kurias užduotis, p a v y z -
džiui, n e p r a s m i n g ų s k i e m e n ų į s i m i n i m ą arba s u d ė t i n g u s d a u g y -
b o s v e i k s m u s , ž m o n ė s atlieka b l o g i a u , kai j u o s stebi arba kartu
dalyvauja kiti ž m o n ė s . V ė l i a u m a ž d a u g 3 0 0 tyrimų ir 25 0 0 0 ti-
riamųjų atskleidė paslaptį, k o d ė l šalia e s a n t y s ž m o n ė s kartais pa-
deda, o kartais - trukdo. Š i o m o k s l i n i o d e t e k t y v o Šerloku H o l m -
su tapo s o c i a l i n i s p s i c h o l o g a s Robertas Z a j o n c a s ( 1 9 6 5 ) . Jis pri-
s i m i n ė s u ž a d i n i m o įtaką atlikčiai ( 4 3 8 p.): s u ž a d i n i m a s p a l e n g -
vina labiausiai tikėtiną atsakymą - teisingą atliekant lengvą
u ž d u o t į ir klaidingą atliekant sunkią užduotį. Jeigu veikla, stebint
k i t i e m s , s u k e l i a ž m o n ė m s jaudulį, svarstė Z a j o n c a s , tai l e n g v o s
u ž d u o t y s p a l e n g v ė j a , o s u n k i o s - pasunkėja.
Akivaizdu, kad stebimi ž m o n ė s jaudinasi ( G e e n ir Gange, 1983;
M o o r e ir Baron, 1 9 8 3 ) , o s u s i j a u d i n ę gerai i š m o k t a s u ž d u o t i s at-
lieka g r e i č i a u ir tiksliau, o netobulai atliekamas - l ė č i a u ir daž-
niau k l y s d a m i . J a m e s a s M i c h a e l s a s ir j o bendradarbiai ( 1 9 8 2 ) pa-
stebėjo, kad patyrę bilijardo žaidėjai, būdami vieni, taikliai smūgia-
v o 7 1 % kartų, o stebint k e t u r i e m s ž i ū r o v a m s - 80%. N e į g u d ę
žaidėjai, būdami v i e n i , pataikė 3 6 % kartų, o stebint ž i ū r o v a m s -
tik 25%. P a m o k y m a s : tai, ką j ū s gerai m o k a t e , tikriausiai prieš
auditoriją atliksite dar geriau, o tai, kas j u m s paprastai yra sun-
ku, gali pasirodyti v i s i š k a i n e į m a n o m a stebint k i t i e m s ž m o n ė m s .
S o c i a l i n i o p a l e n g v i n i m o r e i š k i n y s p a d e d a suprasti ir keistą
spūsties poveikį: komedija, rodoma neperpildytoje salėje, ž m o n e s
juokina m a ž i a u n e g u ta pati komedija, rodoma sausakimšoje salėje
( A i e l l o ir kt., 1983; Freedman ir Perlick, 1979). Komediantai ir ak-
toriai žino, kad „geri namai" - ž m o n i ų pilni namai. Spūsties sukel-

tas j a u d u l y s sustiprina ir kitas reakcijas. Glaudžiai s u s o d i n t i e m s
eksperimento d a l y v i a m s draugiškas ž m o g u s patinka labiau, o ne-
draugiškas - m a ž i a u ( S c h i f f e n b a u e r ir S c h i a v o , 1976; Storms ir
T h o m a s , 1977).
Socialinis dykinėjimas. Socialinio palengvinimo eksperimentuose

tiriamos ž m o n i ų individualios p a s t a n g o s atliekant įvairias u ž d u o -
tis: pradedant m e š k e r i ų v y n i o j i m u ir baigiant bilijardo žaidimu.
O kas v y k s t a s i t u a c i j o m i s , kai, norint pasiekti bendrą tikslą, rei-
kia komandos pastangų? Kaip manote, ar k o m a n d o s , traukiančios
virvę, ž m o n ė s stengiasi mažiau, daugiau ar tiek pat, kaip trauk-
dami ją „ v i e n a s prieš vieną"?
N o r ė d a m i tai išsiaiškinti, A l a n a s I n g h a m a s ir j o bendradarbiai
( 1 9 7 4 ) paprašė M a s s a c h u s e t t s o universiteto studentų užsirišti akis
ir traukti v i r v ę „kuo stipriau". Kai I n g h a m a s a p g a u d a v o studen-
tus, į t i k i n d a m a s , kad u ž jų yra dar trys p a d e d a n t y s traukti, šie
p a n a u d o d a v o tik 8 2 % tų pastangų, kurias d ė d a v o m a n y d a m i , kad
v i r v ę traukia vieni.
Kartu veikiančių ž m o n i ų s u m a ž ė j u s i o m s pastangoms apibūdinti
B i b b a s Latane ir j o bendradarbiai ( 1 9 8 1 ; J a c k s o n ir W i l l i a m s ,
1 9 8 8 ) sukūrė s o c i a l i n i o d y k i n ė j i m o terminą. D a u g i a u kaip 4 0
Jungtinėse A m e r i k o s Valstijose, Indijoje, Tailande, Japonijoje ir
Taivanyje atliktų eksperimentų metu s o c i a l i n i o d y k i n ė j i m o reiški-
n y s stebėtas atliekant įvairiausias užduotis (Gabrenya ir kt., 1983).
P a v y z d ž i u i , užrišus tiriamiesiems akis, b u v o prašoma, kad jie, per
ausines klausydamiesi garsaus rėkimo arba plojimo, patys kuo gar-
siau rėktų arba plotų. M a n y d a m i , kad tai daro kartu su kitais, ti-
riamieji b e v e i k trigubai m a ž i a u triukšmaudavo n e g u g a l v o d a m i ,
kad v e r t i n a m o s j ų i n d i v i d u a l i o s pastangos.
K o d ė l ? Pirma, būdami grupės dalimi, ž m o n ė s jaučiasi m a ž i a u
atsakingi ir m a ž i a u jaudinasi dėl kitų n u o m o n ė s . Antra, j i e gali
į s i v a i z d u o t i , kad j ų įnašas yra nebūtinas (Harkins ir S z y m a n s k i ,
1989; Kerr ir Bruun, 1983). D a u g e l i o organizacijų v a d o v a i žino,
kad grupės narių, kurie p o lygiai dalijasi grupės naudą, neatsi-
ž v e l g d a m i į asmeninį indėlį, u o l u m a s gali sumažėti mėginant nau-
dotis kitų grupės narių p a s t a n g o m i s .
Deindividuacija. M e s aptarėme, kad kitų ž m o n i ų b u v i m a s gali

žadinti ž m o n e s ( s o c i a l i n i o p a l e n g v i n i m o e k s p e r i m e n t a i ) arba m a -
žinti j ų a t s a k o m y b ė s j a u s m ą ( s o c i a l i n i o d y k i n ė j i m o e k s p e r i m e n -
tai). Kartais kitų ž m o n i ų b u v i m a s ir žadina, ir m a ž i n a a t s a k o -
m y b ė s j a u s m ą . Tai gali sukelti n e v a l d o m ą e l g e s į : pradedant k o -
va dėl m a i s t o v a l g y k l o j e ar s p i e g i m u k r e p š i n i o v a r ž y b o s e , bai-
giant v a n d a l i z m u ar m a i š t a v i m u . A t s i s a k y m a s norminių riboji-

m ų , v e i k i a n t g r u p ė s j ė g a i , v a d i n a m a s d e i n d i v i d u a c i j a . Tai reiš-
kia, kad grupėje v e i k i a m a n e į s i s ą m o n i n a n t ir nevaržant s a v ę s .
Deindividuacija dažniausiai pasireiškia, kai grupės dalyviai jau-
čiasi sužadinti ir anonimiški. Vienu eksperimentu b u v o nustatyta,
kad N i u j o r k o u n i v e r s i t e t o m o t e r y s , v i l k i n č i o s s l e p i a n č i a i s K u -
k l u k s - k l a n o stiliaus gobtuvais, s a v o aukai d u o d a v o dvigubai stip-
resnius elektros s m ū g i u s n e g u m o t e r y s , kurias buvo g a l i m a atpa-
žinti (Zimbardo, 1970). (Kaip ir v i s u o s e tokio p o b ū d ž i o eksperi-
m e n t u o s e , auka iš tikrųjų n e g a u d a v o elektros s m ū g i o . ) Panašiai ir
g e n t y s , kurių kariai „užsidengia" v e i d ą dažais ar kaukėmis, daž-
niau ž u d o , kankina ar žaloja b e l a i s v i u s n e g u gentys, kurių kariai
rodo s a v o veidą (Watson, 1973). N e t e k t i s a v i m o n ė s (prarasti s a v o
tapatybę) sambūryje, roko koncerte, š o k i u o s e ar p a m a l d o s e , vadi-
nasi, tapti jautresniam grupiniam patyrimui ir - kokie bebūtų rezul-
tatai - truputį mažiau save kontroliuoti.
GRUPĖS SĄVEIKOS PADARINIAI. M e s aptarėme sąlygas, kuriomis

kitų ž m o n i ų b u v i m a s gali skatinti smurtui, sukelti juoką, paleng-
vinti l e n g v a s ir pasunkinti s u d ė t i n g e s n e s užduotis, sugundyti pasi-
naudoti kitų ž m o n i ų pastangomis. Tyrimai rodo, kad grupės sąvei-
ka taip pat gali turėti ir gerų, ir b l o g ų padarinių.
Grupės poliarizacija. M o k y m o tyrinėtojai pastebėjo, kad pradi-

nis skirtumas tarp studentų grupių ilgainiui didėja. Jeigu univer-
siteto X pirmakursiai labiau linkę m o k y t i s n e g u universiteto Y pir-
m o j o kurso studentai, tai tikėtina, kad šis skirtumas aukštesniuo-
se k u r s u o s e dar labiau išryškės. Jeigu studentų, kurie stoja į vyrų
o r g a n i z a c i j a s ir moterų klubus, p o l i t i n i s k o n s e r v a t y v u m a s yra di-
d e s n i s n e g u nestojančiųjų, tai tikėtina, kad ilgainiui atotrūkis tarp
šių grupių politinių pažiūrų dar p a d i d ė s ( W i l s o n ir kt., 1975).
Grupėje vyraujančių polinkių stiprėjimas vadinamas g r u p ė s p o -
l i a r i z a c i j a . Ji v y k s t a tada, kai grupės nariai diskutuoja apie n u o -
statas, k u r i o m s d a u g u m a grupės narių pritaria arba nepritaria. Pa-
v y z d ž i u i , G e o r g e B i s h o p a s ir aš p a s t e b ė j o m e , kad po diskusijos
vidurinėje m o k y k l o j e apie rasines p r o b l e m a s m o k s l e i v i ų , turėju-
sių rasinių prietarų, nepalankios nuostatos dar sustiprėjo, o m o k s -
leiviai, turėję kitokią išankstinę n u o m o n ę , aptarę tas pačias rasiz-
m o p r o b l e m a s , tapo pakantesni ( 1 8 - 5 pav.).
Grupės poliarizacija gali būti naudinga, pavyzdžiui, kai skatina
savitarpio paramos g m p ė s narių ryžtingumą, tačiau j o s padariniai
gali būti ir baisūs. P s i c h o l o g a i Clarkas M c C a u l e y ir Mary Segal,
i š a n a l i z a v ę p a s a u l y j e v e i k i a n č i a s teroristines organizacijas, pa-
stebėjo, kad teroristo g a l v o s e n a nesusiformuoja staiga. Atvirkščiai,
] Prieš diskusiją |Po diskusijos

4
Didelis
3
2
</>
TO 1
E
s
O) 0
c 18-5 pav. Bendraminčių grupėje
'C
TO -1 diskusija sustiprina vyraujančią
s -2
nuomonę. Pokalbis apie rasines
problemas padidino labai prietaringų
ir sumažino nelabai prietaringų
-3
moksleivių prietaringumą (duomenys
Mažas -4 iš Myers ir Bishop, 1970).
Nelabai prietaringų grupė Labai prietaringų grupė
j i bręsta tarp ž m o n i ų , kurie, pajutę skriaudą, s u s i ė j o draugėn. B e n -

draujant tik tarpusavyje, atsiskyrus n u o bet k o k i o s n u o s a i k e s n ė s įta-
k o s , j ų p a ž i ū r o s t a m p a kraštutinės.
Grupinis mąstymas. A r poliarizacija, dažniausiai pasireiškianti pa-

našiai m ą s t a n t i e m s ž m o n ė m s svarstant s a v o reikalus, negali iškreip-
ti svarbių g r u p ė s s p r e n d i m ų ? S o c i a l i n i s p s i c h o l o g a s Irvingas Jani-
sas m a n ė , kad gali. Ši m i n t i s j a m kilo pirmą kartą perskaičius isto-
riko Arthuro M . S c h l e s i n g e r i o j a u n e s n i o j o ataskaitą apie p r e z i d e n -
to J o h n o F. K e n n e d y ir j o patarėjų sukurtą liūdnai pagarsėjusį pla-
ną užkariauti K u b ą pasitelkiant 1 4 0 0 Centrinės s a u g u m o tarnybos
a p m o k y t ų k u b i e č i ų tremtinių. K a i u ž p u o l i k a i greitai p a t e k o n e -
l a i s v ė n ir b u v o atskleisti j ų ryšiai su A m e r i k o s v y r i a u s y b e , K e n n e -
d y v i e š a i stebėjosi: „ K a i p m e s g a l ė j o m e būti tokie kvaili?"
N o r ė d a m a s tai i š s i a i š k i n t i , Janisas ( 1 9 8 2 ) ištyrė n e p a s i s e k u s i ų
s p r e n d i m ų p r i ė m i m o p r o c e s ą . Jis nustatė, kad naujai išrinkto pre-
z i d e n t o ir j o patarėjų aukšta m o r a l ė stiprino nuojautą, kad p l a n a s
b u s s ė k m i n g a i į g y v e n d i n t a s . K a d i š l a i k y t ų gerą g r u p ė s n u o t a i k ą ,
y p a č p o p r e z i d e n t o p a r o d y t o pritarimo š i a m planui, nepritariantys
p o ž i ū r i a i b u v o kitų n u s l o p i n t i arba p a č i ų sulaikyti. K a d a n g i prieš „Kažkieno impulsas nušvilpti
šią idėją n i e k a s griežtai n e p a s i s a k ė , tai b u v o padaryta i š v a d a , kad šią nesąmonę paprasčiausiai buvo
visi ją remia. Harmoningą, tačiau tikrovės neatitinkantį grupės numalšintas diskusijos aplinkybių".
Arthuras M. Schlcsingcris,
ž m o n i ų m ą s t y m ą Janisas p a v a d i n o g r u p i n i u mąstymu. j a u n e s n y s i s ( 1 9 6 5 , 255 p.)
V ė l i a u Janisas b e i kiti m o k s l i n i n k a i tyrė ir kitas istorines n e -
s ė k m e s - n e s u g e b ė j i m ą numatyti Perl Harbor u ž p u o l i m o , Vietna-
m o karo i š s i p l ė t i m o , W a t e r g a t e - b y l o s , Č e r n o b y l i o reaktoriaus a v a -
rijos ( R e a s o n , 1 9 8 7 ) ir e r d v ė l a i v i o „ C h a l l e n g e r " s p r o g i m o ( E s s e r
ir Lindoerfer, 1 9 8 9 ) . Jie nustatė, kad v i s a i s šiais atvejais grupinį
mąstymą brandino pernelyg didelis slaptumas, konformiškumas,
s a v ę s t e i s i n i m a s , g r u p ė s poliarizacija. Padrąsinti k e l i ų s ė k m i n g ų
erdvėlaivių skrydžių, N A S A v a d y b o s grupės nariai visiškai neabe-

jojo s ė k m i n g u 1985 metų „ C h a l l e n g e r " skrydžiu, tik būgštavo, kad
jis atidėliojamas. Raketos nešėjos mechanikai nepritarė skrydžiui
dėl šalto oro k e l i a m o pavojaus, tačiau grupės s p a u d i m a s rengti
skrydį nutildė jų įspėjimus. N e b e n t mechanikai būtų galėję įrodyti,
kad kai kurios raketos d a l y s neatlaikys, - kitaip v a d y b o s grupė
,, Tai buvo didelė sprendimo
nebūtų sutikusi dar kartą atidėti skrydį. B e to, vadybininkai nuslėpė
priėmimo proceso klaida".
informaciją apie galimą pavojų nuo N A S A v a d o v o , kuris tarė pas- Komisijos erdvėlaivio „Challenger" avarijai
tirti v a d o v o ataskaita, 1986
kutinį žodį: „Paleisti". Klaidingai išsiaiškinęs, kad visi vieningai
tam pritaria, j i s paleido „ C h a l l e n g e r " paskutiniajam skrydžiui.
Janisas žinojo, kad, nepaisant šių n e s ė k m i ų ir tragedijų, tam tik-
ras p r o b l e m a s geriau sprendžia dvi g a l v o s , o ne viena, todėl jis
nagrinėjo ir tuos atvejus, kai A m e r i k o s prezidentai ir j ų patarėjai
priėmė gerus kolektyvinius sprendimus. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti
Trumano administracijos sukurtas Maršalo planas, kaip „pastatyti
ant kojų" Antrojo pasaulinio karo nuniokotą Europą, arba K e n n e -
dy administracijos veiksmai, neleidę S o v i e t ų Sąjungai įkurti ato-
minių raketų b a z ė s Kuboje. Šiais atvejais - Janiso n u o m o n e , taip
pat verslo pasaulyje - grupinio m ą s t y m o įtakos i š v e n g i a m a todėl,
kad v a d o v a s išklauso įvairias n u o m o n e s , kurdamas planus, pasi-
kviečia ekspertus arba paskiria specialius ž m o n e s , numatančius ga-
limas problemas. Sprendimai, priimti n e a t s i ž v e l g u s į prieštaravi-
mus, dažniausiai būna blogi, o priimti p o atvirų ginčų - geri.
Pripažindami s o c i a l i n ė s įtakos galią, m e s neturėtume užmiršti
s a v o i n d i v i d u a l i o s galios. K a i p b u v o rašyta 14 skyriuje „ A s m e -
nybė", socialinė kontrolė (situacijos galia) ir asmeninė kontrolė
(individo galia) sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, m e s patys pa-
sirenkame arba p a d e d a m e sukurti daugelį situacijų, kurios paskui
m u s veikia. T i k ė d a m i e s i , kad ž m o n ė s nebendradarbiaus su m u -
m i s arba bus m u m s priešiški, s a v o požiūriu iš tiesų g a l i m e paska-
tinti tokį j ų e l g e s į . Taip m ū s ų lūkesčiai gali išsipildyti. V i e n o eks-
perimento m e t u vyrai su m o t e r i m i s kalbėjo t e l e f o n u m e i l i a u , kai
b u v o įsitikinę, kad j o s yra gražios. Jų tonas skatino moteris atsa-
kyti meiliau, o tai patvirtino vyrų įsitikinimą, kad patrauklūs ž m o -
nės yra m a l o n e s n i (Snyder ir kt., 1977). Tačiau ž m o n ė s nėra bi-
lijardo k a m u o l i u k a i . Pajutę prievartą, kuri m ū s ų nebaugina, gali-
m e pasielgti visiškai priešingai n e g u verčiami, taip kartotinai pa-
tvirtindami s a v o l a i s v ė s j a u s m ą ( B r e h m ir B r e h m , 1981).
MAŽUMOS ĮTAKA,. Individų j ė g a taip pat pasireiškia jų įtaka gru-

pėms. Socialinę istoriją dažnai kuria m a ž u m o s , kurios daro įtaką
daugumai. Jeigu būtų kitaip, tai moterys vis dar neturėtų balsavi-
m o teisės Jungtinėse A m e r i k o s Valstijose, nebūtų žinoma k o m u n i z -
m o teorija, o krikščionybė būtų negausi Vidurio Rytų sekta. Tech-
650 \ II DALIS. S o c i a l i n i s elgesys
nologijos istoriją taip pat dažniausiai kuria išradinga mažuma, kuri

įveikia d a u g u m o s p a s i p r i e š i n i m ą p o k y č i a m s . G e l e ž i n k e l i o idėja
daugeliui paprastų ž m o n i ų atrodė absurdiška; kai kurie fermeriai
baiminosi, kad dėl traukinių k e l i a m o triukšmo vištos nustos dėti
kiaušinius. Ž m o n ė s šaipėsi iš Roberto Fultono garlaivio, vadino jį
„Fultono kvailyste". V ė l i a u Fultonas sakė: „Mano kelyje n e b u v o
nei š v i e s i o s vilties, nei padrąsinančios pastabos, nei nuoširdaus pa-
linkėjimo". Panašiai b u v o sutikti spauda, telegrafas, kaitinamoji
lempa bei spausdinamoji m a š i n ė l ė (Cantril ir Bumstead, 1960).
Socialiniai p s i c h o l o g a i , norėdami išsiaiškinti, kaip m a ž u m a ga-
li turėti įtakos daugumai, Europoje tyrė grupes, kuriose vienas ar
du ž m o n ė s nuolat išreiškia prieštaringą nuostatą arba neįprastą su-
v o k i a m o objekto vertinimą. Jie kartotinai nustatė, kad mažuma, ku-
ri tvirtai laikosi s a v o n u o m o n ė s , daug sėkmingiau daro įtaką dau-
gumai n e g u dvejojanti mažuma. N u o l a t pritardamas m a ž u m o s nuo-
monei, būsite nepopuliarus, tačiau įtakingas, ypač j e i g u jūsų pasi-
tikėjimas savimi paskatins kitus susimąstyti, kodėl jūs taip elgiatės.
Viešai ž m o n ė s dažniausiai remia d a u g u m o s požiūrį, tačiau a s m e -
niškai gali simpatizuoti m a ž u m o s n u o m o n e i . N e t g i tuomet, kai ma-
ž u m o s įtaka dar nėra akivaizdi, m a ž u m a jau gali priversti kai ku-
riuos d a u g u m o s narius p e r g a l v o t i s a v o požiūrį ( M a a s s ir Clark,
1984; N e m e t h , 1986).
Taigi, bendra s o c i a l i n i o m ą s t y m o ir s o c i a l i n ė s įtakos galia yra
m i l ž i n i š k a . Tokia pat ir i n d i v i d u a l i galia. D a u g e l į m u s v e i k i a n č i ų
situacijų patys p a s i r e n k a m e arba p a d e d a m e sukurti. G ą s d i n a m i ,
bet n e p a b ū g ę , m e s įtvirtiname s a v o l a i s v ė s ir y p a t i n g u m o j a u s -
mą. O m a ž u m ų n u o m o n ė gali išjudinti imperijas.
Turėtume prisiminti, kad, aiškindami, kodėl ž m o n ė s pritaria tam
tikram įsitikinimui, dar n i e k o n e g a l i m e pasakyti, ar šis įsitikinimas
teisingas ar klaidingas. Ž i n o d a m i , kodėl ž m o g u s tiki ar netiki, kad
bėgioti sveika, m e s n e g a l i m e pasakyti, ar bėgimas iš tikrųjų yra nau-
dingas sveikatai. Žinojimas, kodėl vienas ž m o g u s yra teistas, o ki-
tas - ateistas, nepasako m u m s , ar yra D i e v a s . Todėl neleiskime, kad
m u m s kas nors sakytų, ir patys n e s a k y k i m e kitiems, kad „jūsų įsi-
tikinimai yra kvaili; j ū s tikite tuo veikiami socialinės įtakos". Galbūt
antrasis teiginys yra teisingas, tačiau j i s nepateisina pirmojo.
SOCIALINIAI SANTYKIAI
Išsiaiškinę, kaip m e s galvojame v i e n i apie kitus ir kaip v i e n i
kitus veikiame, g a l ų g a l e p r i ė j o m e prie trečiojo svarbaus s o c i a -
linės p s i c h o l o g i j o s k l a u s i m o : kaip m e s bendraujame? Aptarsime
ir gerus, ir b l o g u s d a l y k u s : agresiją, p a s l a u g u m ą , patrauklumą.
Agresija
P s i c h o l o g i j o j e agresija apibrėžiama tiksliau negu kasdienėje
kalboje. Ryžtingas, atkaklus pardavėjas arba dantistas, priverčian-
tis dejuoti iš skausmo, nėra agresyvūs. Tačiau asmuo, kuris sklei-
džia apie j u s piktas paskalas, arba užpuolikas, kuris primuša jus,
yra agresyvūs. A g r e s i j a yra bet koks fizinis ar žodinis e l g e s y s sie-
kiant pakenkti arba sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo arba kaip iš
anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti. Dalis iš 1990 metais
Jungtinėse A m e r i k o s Valstijose užregistruotų 2 3 4 3 8 ž m o g ž u d y s -
čių ir 1 0 5 4 8 6 3 u ž p u o l i m ų buvo šaltai apskaičiuoti veiksmai, bet
dažniau tai b u v o p y k č i o protrūkiai.
M e s ir vėl m a t o m e , kad e l g e s y s - tai prigimties ir patirties
sąveikos rezultatas. Agresijos tyrimai patvirtina šį teiginį. Kad šau-
tuvas iššautų, reikia paspausti gaiduką; kai kurie ž m o n ė s yra tarsi
užtaisytas ginklas, ir reikia labai nedaug, kad j i e „sprogtų". Pir-
miausia panagrinėkime b i o l o g i n i u s veiksnius, kurie veikia mūsų
agresyvaus e l g e s i o slenkstį. Paskui patyrinėsime psichologinius
veiksnius, nuspaudžiančius gaiduką.
AGRESIJOS BIOLOGIJA. Remiantis požiūriu, kurį plėtojo Sig-

mundas Freudas ir g y v ū n ų e l g e s i o tyrinėtojas Konradas Loren-
zas, ž m o n ė m s būdinga didžiulė agresijos proveržių galia. Freu-
das manė, kad šalia teigiamų išlikimo instinktų m e s esame paslėpę
ir savinaikos „mirties instinktą", kurį paprastai perkeliame į kitus
žmones agresijos pavidalu arba išreiškiame socialiai priimtina veik-
la, pavyzdžiui, p i e š i m u arba sportu. Lorenzas tikėjo, kad agresi-
j o s energija instinktyviai veržiasi iš vidaus tol, kol ją išlaisvina
tinkamas dirgiklis arba nuslopina nuolankus e l g e s y s .
N o r s įvairių kultūrų ir atskirų ž m o n i ų agresija per daug skiria-
si, kad ji galėtų būti laikoma neišmoktu instinktu, visgi ir biolo-
giniai veiksniai turi įtakos agresijai. Dirgikliai, sukeliantys agre-
syvų elgesį, veikia per mūsų biologinę sistemą. Fiziologinės įtakos
g a l i m e ieškoti trimis l y g m e n i m i s : genetiniu, nerviniu ir bioche-
miniu. M ū s ų genai sukuria mūsų individualią nervų sistemą, kur
vyksta elektrocheminiai procesai.
Genetinė įtaka. Kartais veisiami agresyvūs gyvūnai sportui arba

tyrimams. S u o m i ų p s i c h o l o g ė Kirsti Lagerspetz ( 1 9 7 9 ) iš norma-
lių pelių būrio atskyrė ir suporavo agresyviausias su agresyviau-
s i o m i s ir mažiausiai agresyvias su mažiausiai agresyviomis. Per
dvidešimt penkias kartas, pakartojusi tokį atrankinį poravimą, ji
i š v e d ė būrį piktų pelių, kurios n e d e l s d a m o s puldavo viena kitą,
bei būrį paklusnių pelių, kurios n e k o v o d a v o , kad ir kas būtų j o m s
daroma. D v y n i ų tyrimai taip pat rodo, kad genai turi įtakos ž m o -
nių a g r e s y v u m u i ( R u s h t o n ir kt., 1986). Jeigu v i e n a s iš tapačių

d v y n i ų prisipažįsta „esantis žiauraus būdo", tai kitas d v y n y s , v i -
sai atskirai n u o pirmojo, dažniausiai sako tą patį. N e t a p a č i ų d v y -
nių atsakymai gerokai dažniau būna skirtingi.
Nervinių procesų įtaka. G y v ū n ų ir ž m o n i ų s m e g e n y s e yra sritys,

kurias dirginant s u k e l i a m a s a g r e s y v u s e l g e s y s (Moyer, 1983). K e -
letas faktų:
Katė draugiškai g y v e n a su žiurke tol, kol vieną dieną katei įso-
dintas elektrodas nesudirgina tam tikrų pogumburio taškų. Katė
tuomet iš karto puola s a v o narvo draugę ir nužudo ją taip, kaip
tai padarytų laukinė katė, t.y. ties kaklu perkanda žiurkės nuga-
ros s m e g e n i s .
N o r ė d a m i diagnozuoti sutrikimą, neurochirurgai ramios moters

s m e g e n ų limbinėje sistemoje ( m i g d o l i n i a m e kūne) įsodina elek-
trodą. Kadangi s m e g e n y s e nėra j u t i m o receptorių, moteris ne-
junta j o k i o dirginimo, tačiau, spustelėjus jungiklį, ji pradeda pik-
tai niurnėti: „Pamatuokite m a n o kraujospūdį. Tuojau pat pama-
tuokite j į u . Paskui ji atsistoja ir pradeda mušti gydytoją.
A p t v a r e g y v e n a n č i o s b e ž d ž i o n i ų k o l o n i j o s vadui s m e g e n ų sri-
tyje, kurią dirginant slopinama agresija, įsodinamas radijo ban-
g o m i s v a l d o m a s elektrodas. Jungiklis, kuriuo s u a k t y v i n a m a s
elektrodas, yra aptvare. Viena m a ž a b e ž d ž i o n ė l ė išmoksta nu-
spausti j u n g i k l į , kai tik vadas pasidaro g r ė s m i n g a s .
K r u o p š č i a i ištyrus 15 mirties b a u s m e nubaustų kalinių, paaiš-

kėjo, kad v i s i e m s j i e m s b u v o stipriai s u ž a l o t o s g a l v o s . M o k s -
lininkė D o r o t h y L e w i s su bendradarbiais ( 1 9 8 6 ) daro išvadą,
kad d a u g e l i s nuteistų nusikaltėlių kenčia nuo nenustatytų neu-
r o l o g i n i ų sutrikimų.
Biocheminė įtaka. Hormonai ir kitos m e d ž i a g o s , esančios kraujy-

je, veikia nervų s i s t e m o s dalis, aktyvinančias arba slopinančias ag-
resiją. įnirtęs bulius po kastracijos taps romiuoju Ferdinandu, nes
s u m a ž ė s j o t e s t o s t e r o n o kiekis. R a m i o s pasidarys ir kastruotos
pelės. Suleidus testosterono, kastruota pelė vėl tampa agresyvi.
N o r s ž m o n ė s yra ne tokie jautrūs hormonų p o k y č i a m s , tačiau
žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai būna ž e m e s n i o negu vidutinio
intelekto jauni vyrai, turintys didesnį n e g u vidutinį testosterono
kiekį ( D a b b s ir kt., 1987; W i l s o n ir Herrnstein, 1985). Vaistai,
Hormonų ir elgesio sąveika yra
ryškiai sumažinantys testosterono kiekį, pažaboja jų agresyvumą.
abipusė. Testosteronas skatina
Paauglių berniukų ir suaugusių vyrų didelis testosterono kiekis ko-
valdingumą ir agresyvumą, tačiau
reliuoja su j ų nusikalstamumu, narkotikų vartojimu bei agresyvia, galimybė įsakinėti arba pergalė
priekabių ieškančia reakcija į erzinimą (Archer, 1991; D a b b s ir taip pat padidina testosterono
Morris, 1990; O l w e u s ir kt., 1988). kiekį (Gladue ir kt., 1989).
A l k o h o l i s atpalaiduoja agresyvias reakcijas į iššūkį ( 2 3 8 - 2 4 0

p.) ir dėl biologinių, ir dėl p s i c h o l o g i n i ų priežasčių (Bushman ir
Cooper, 1990; Taylor ir Leonard, 1983). Policijos d u o m e n y s bei
apklausų, atliktų kalėjimuose, rezultatai patvirtina eksperimentų „Tam, kuris iš prigimties įpratęs
išvadas apie alkoholio ir a g r e s y v u m o ryšį. N e b l a i v ū s ž m o n ė s paprie pykčio, liepkite susilaikyti nuo
daro 6 5 % ž m o g ž u d y s č i ų , 88% sužalojimų peiliu, 65% sutuokti- f j c t įr
nių sumušimų, 55% fizinio smurto vaikams (Steele, 1990).
Socialinių m o k s l ų atstovai nesiginčija dėl genetinės, nervinės
ir b i o c h e m i n ė s įtakos agresijai, tačiau j i e nerimauja, kad daugelis
žmonių, mano, j o g agresija yra taip biologiškai būdinga ž m o n i ų
prigimčiai, kad taika neįmanoma. A m e r i k o s p s i c h o l o g ų asociaci-
ja ir Tarptautinė p s i c h o l o g ų taryba, prieštaraudamos tokiam pesi-
m i z m u i , patvirtino d a u g e l i o šalių mokslininkų sukurtą „Pareiški-
mą dėl smurto" ( A d a m s ir kt., 1987). P a r e i š k i m e sakoma, kad
„moksliškai nekorektiška būtų teigti, kad genai arba instinktai le-
mia ž m o n i ų žiaurų e l g e s į arba karus".
AGRESIJOS PSICHOLOGIJA. N u o b i o l o g i n i ų veiksnių priklauso,

kaip lengvai bus nuspaustas agresijos gaidukas iškilus psicholo-
giniams sunkumams. O kokie p s i c h o l o g i n i a i veiksniai skatina ag-
resiją? Kokį vaidmenį vaidina m o k y m a s i s ?
Nemalonūs įvykiai. Kartais kančia grūdina būdą, tačiau ji geba pa-

žadinti ir b l o g i a u s i a s m ū s ų s a v y b e s . N e m a l o n u m ų patiriančių
g y v ū n ų bei ž m o n i ų tyrimai rodo, kad nelaimingieji dažnai ir ki-
tus padaro n e l a i m i n g u s (Berkowitz, 1983, 1989).
Žmonių parengtis elgtis agresyviai didėja, kai jie negali pasiekti
tikslo. Šis reiškinys v a d i n a m a s f r u s t r a c i j o s - a g r e s i j o s d ė s n i u :
frustracija kelia pyktį, kuris gali sukelti agresiją. Socialiniai psi-
chologai, pastebėję, kad tokie veiksniai kaip fizinis skausmas ir
asmeninis įžeidimas irgi sukelia agresiją, frustraciją priskyrė ne-
m a l o n i ų į v y k i ų k a t e g o r i j a i . Bjaurūs k v a p a i , karštis, c i g a r e č i ų
dūmai ir d a u g y b ė kitų n e m a l o n i ų dirgiklių taip pat gali sukelti
priešiškumą ( 1 8 - 6 pav.).
Mokymasis išreikšti ir slopinti agresiją. Agresija gali būti natūralus

atsakas į nemalonius įvykius, tačiau mokymasis gali pakeisti natūra-
lias reakcijas. Gyvūnai paprastai ėda tada, kai yra alkani, bet, atitin-
kamai skatinami arba baudžiami, gali išmokti persiėsti arba badauti.
Taip pat a g r e s y v i o s reakcijos dažniau kyla tokiomis situacijo-
mis, kai patirtis mus yra išmokiusi, kad agresyviai elgtis naudin-
ga. A g r e s y v ū s vaikai, kuriems pasiseka įbauginti kitus vaikus, gali
tapti dar a g r e s y v e s n i . Jei s m u r t a u d a m a s ž m o g u s užsitarnauja
trokštamą d ė m e s į , smurtas gali kartotis.
18-6 pav. Nemaloniai karštas ora>

gali sukelti arba sustiprinti agresy\
a
S reakcijas. Žiaurių nusikaltimų ir
c sutuoktinių smurto dažniau pasitaiv
vasarą negu žiemą, karštesniais
>N
ii2 "ö metais daugiau negu vėsesniais,
<D karštesniuose miestuose daugiau r...
a* * vėsesniuose, karštesnėmis d i e n o m s
>0
^ta/> daugiau negu vėsesnėmis (Anders,
1989). Pavyzdžiui, 1980-1982 mc:
VĮ .5» Houstone daugiau žmogžudysčių i:
išžaginimų užregistruota tomis
dienomis, kai oro temperatūra
O viršydavo 30°C. Tai atitinka labora:
hS 20-24 25-27 28-30 31-35 rinių eksperimentų duomenis:
žmonės, dirbantys karštame kambar
Oro temperatūra °C
je, į erzinimus reaguoja priešiškiau
Anderson ir Anderson, 1984).
A g r e s y v a u s e l g e s i o g a l i m a i š m o k y t i t i e s i o g i a i jį pastiprinant.
P a v y z d ž i u i , g y v ū n a i , kurie s ė k m i n g a i i š s i k o v o j o m a i s t o arba p a -
telę, darosi v i s žiauresni. I š m o k t i g a l i m a ir stebint (8 skyrius „ M o -
k y m a s i s " ) . V a i k a i , kurie a u g d a m i stebi a g r e s y v i u s p a v y z d ž i u s ,
d a ž n a i i m i t u o j a tą e l g e s į , kurį m a t o . N e r e t a i n u s i k a l t i m ą padariu-
s i u s j a u n u o l i u s t ė v a i a u k l ė j o diržu ir antausiais. Taip m o d e l i u o -
j a m a s a g r e s i j o s , k a i p b ū d o į v e i k t i p r o b l e m ą , p a n a u d o j i m a s (Pat-
t e r s o n ir kt., 1 9 8 2 ) . Kartą įtvirtintą a g r e s y v a u s e l g e s i o m o d e l į sun-
k u p a k e i s t i . K a d p a s a u l i s b ū t ų m a l o n e s n i s ir š v e l n e s n i s , mes
t u r ė t u m ė m e n u o k ū d i k y s t ė s m o d e l i u o t i b e i pastiprinti j a u t r u m ą ir
b e n d r a d a r b i a v i m ą , galbūt net m o k y d a m i tėvus, kaip drausminti n e -
naudojant smurto.
Televizijos žiūrėjimas ir agresija. Tėvai ne vieninteliai modeliuoja

a g r e s y v ų e l g e s į . P a s v a r s t y k i m e : per p i r m u o s i u s 18 m e t ų d a u g u -
m a v a i k ų p r a l e i d ž i a d a u g i a u laiko prie t e l e v i z o r i a u s n e g u m o k y k -
loje. V i s o p a s a u l i o , taip pat ir P i e t ų A m e r i k o s bei A z i j o s šalių,
m i e s t i e č i ų n a m u o s e t e l e v i z i j a yra j a u įprastas dalykas. P a v y z d ž i u i ,
P e k i n e n a m ų , k u r i u o s e yra t e l e v i z i j a , n u o 3 2 % 1 9 8 0 m e t a i s p a -
d a u g ė j o iki 9 5 % 9 - o j o d e š i m t m e č i o p a b a i g o j e (Lull, 1 9 8 8 ) . P o -
puliariausiu laiku r o d o m o s e JAV t e l e v i z i j o s p r o g r a m o s e g a l i m a pa-
matyti apie 6 smurto v e i k s m u s per valandą; savaitgalio p r o g r a m o s e
v a i k a m s - a p i e 2 6 v e i k s m u s ( G e r b n e r ir S i g n o r i e l l i , 1 9 9 0 ) . Pra-
d i n i ų ir j a u n e s n i ų j ų k l a s i ų v a i k a i , kurie yra jautriausi, per t e l e v i - „ Televizijos problema yra ta, kad
ziją p a m a t o a p i e 13 0 0 0 ž m o g ž u d y s č i ų tarp d a u g i a u k a i p 1 0 0 0 0 0 žmonės turi sėdėti įsmeigę akis į
ekraną - eilinė Amerikos šeima
smurto aktų. T o k s yra g y v e n i m a s - t e i g i a g a n a s a v o t i š k a s p a s a -
neturi tam laiko. Todėl programų
k o t o j a s , kuris atspindi kultūros m i t o l o g i j ą , bet n e j o s r e a l y b ę . Te-
vedėjai įsitikinę, jog ... televizija
l e v i z i j o s l a i d o s e apie n u s i k a l t i m u s p o l i c i n i n k a i š a u d o b e v e i k k i e k - niekada nebus rimta [radio]
v i e n a m e epizode; o Čikagoje policininkas naudoja ginklą viduti- transliacijų varžovė".
n i š k a i v i e n ą kartą per 2 7 - e r i u s m e t u s ( R a d e c k i , 1 9 8 9 ) . The N e w York Times, 19?-
A r ž m o n ė s , m a t y d a m i agresiją, tampa a g r e s y v e s n i ? N o r ė d a -
mi tai išsiaiškinti, m o k s l i n i n k a i atliko koreliacinių ir eksperimen-
tinių tyrimų (Hearold, 1986; W o o d ir kt., 1991).
Koreliaciniai tyrimai rodo, kad yra r y š y s tarp j a u n ų berniukų
matytų smurto s c e n ų ir j ų p o m ė g i o p e š t i s p a a u g l y s t ė j e bei jau-
nystėje (Eron, 1987; Turner ir kt., 1986). Jungtinėse A m e r i k o s
Valstijose ir Kanadoje nuo 1957 m e t ų iki 1 9 7 4 m e t ų p a d v i g u b ė j ę s
ž m o g ž u d y s č i ų s k a i č i u s sutapo su smurto programų pradžia ir pa-
plitimu. B e to, s u r a š y m o d u o m e n i m i s , rajonuose, kuriuose v ė l i a u
atsirado televizija, ž m o g ž u d y s č i ų p a d a u g ė j o taip pat vėliau. Pietų
A f r i k o s baltieji t e l e v i z i j ą į s i g i j o 1975 metais. N i e k a d a anksčiau
n e b u v o užregistruotas toks, b e v e i k dvigubai didesnis, ž m o g ž u d y s -
čių s k a i č i u s kaip p o 1975 m e t ų ( C e n t e r w a l l , 1989).
Kritikai sako, kad šie koreliaciniai tyrimai neįrodo, j o g ,
s t e b ė d a m i smurto s c e n a s , ž m o n ė s darosi agresyvesni (Freedman,
1 9 8 8 ; M c G u i r e , 1 9 8 6 ) . Galbūt a g r e s y v ū s vaikai labiau m ė g s t a
smurto programas. Galbūt nerūpestingų ir smurtaujančių tėvų vai-
kai yra ir a g r e s y v e s n i , ir dažniau p a l i e k a m i v i e n i prieš t e l e v i z o -
rių. O t e l e v i z i j a galbūt tik atspindi ž i a u r u m o polinkius.
N o r ė d a m i išsiaiškinti priežastingumą, eksperimentatoriai v i e -
n i e m s tiriamiesiems rodė smurto vaizdus, o kitiems - pramogines,
nesmurtines laidas ir stebėjo j ų reakcijas. Ar matyti ž m o g ž u d y s t ė s
ir tyčinio kūno žalojimo vaizdai skatina ž m o n e s reaguoti žiauriau
susierzinus? „ D a u g u m a mokslininkų sutinka, kad televizijos pro-
gramos, kuriose rodomas smurtas, skatina jas žiūrinčių vaikų ir pa-
auglių agresyvų elgesį 4 ' - pranešė N a c i o n a l i n i s psichikos sveikatos
Televizijos įtaka priklauso nuo to,
institutas (1982). Tokios pat n u o m o n ė s yra A m e r i k o s p s i c h o l o g ų
ką ji pakeičia. Vaikai ir suaugu-
asociacija, A m e r i k o s medikų asociacija ir A m e r i k o s pediatrų aso-
sieji, kurie keturias valandas per
ciacija. Smurto reakcijos kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadi- dieną praleidžia prie televizo-
nimo, kurį patiria stebėdami smurtą, kylančių su smurtu susijusių riaus, keturiomis valandomis
minčių, slopinimo silpnėjimo ir imitavimo ( G e e n ir Thomas, 1986). mažiau laiko skiria aktyviai
Netikras t e l e v i z i j o s pasaulis, kuriame smurto gerokai daugiau veiklai - kalbėjimui, mokymuisi,
n e g u m e i l ė s , gali v e i k t i ir m ū s ų m ą s t y s e n ą apie tikrą pasaulį. žaidimui, skaitymui ar bendravi-
mui su draugais. Ką jūs būtumėte
T i e m s , kurie pamato daug p a t o g i a u s i u laiku r o d o m ų nusikaltimų,
darę laisvu laiku, jeigu niekada
p a s a u l i s atrodo p a v o j i n g e s n i s (Gerbner ir Signorielli, 1990; H e -
nebūtumėte žiūrėję televizijos
ath ir Petraitis, 1 9 8 7 ; S i n g e r ir Singer, 1 9 8 6 ) . D a ž n a i m a t y d a m i laidų?
smurto v a i z d u s , žiūrovai pasidaro m a ž i a u jautrūs. Jie tampa abe-
j i n g e s n i stebėdami smurtą tiek t e l e v i z o r i a u s ekrane, tiek g y v e n i -
m e , p a v y z d ž i u i , per t r i u k š m i n g a s p e š t y n e s ( R u l e ir F e r g u s o n ,
1 9 8 6 ) . Edwardas D o n n e r s t e i n a s ir j o bendradarbiai ( 1 9 8 7 ) sako,
kad b l o g a linkintis p s i c h o l o g a s tikriausiai nerastų g e r e s n i o būdo,
p a d e d a n č i o ugdyti ž m o n i ų a b e j i n g u m ą žiaurumui, kaip rodyda-
m a s j i e m s įvairiausių smurto vaizdų: pradedant m u š t y n ė m i s , bai-
giant ž u d y n ė m i s .
Seksualinė agresija ir žiniasklaida. Amerikoje per pastaruosius

25 m e t u s užregistruotų išprievartavimų p a d a u g ė j o trigubai. N e -
seniai atliktų moterų ir vyrų apklausų rezultatai rodo, kad išprie-
v a r t a v i m ų , apie kuriuos n e p r a n e š a m a p o l i c i j a i (prievartautojai
dažnai būna p a ž į s t a m i a s m e n y s arba tie, kurie skiria p a s i m a t y -
m ą ) , s k a i č i u s g e r o k a i pranoksta u ž r e g i s t r u o t ų i š p r i e v a r t a v i m ų
skaičių. Mary K o s s ir bendradarbiai ( 1 9 8 7 , 1 9 8 8 , 1 9 9 0 ) apklausė
6 2 0 0 v i s o s šalies studenčių bei 2 2 0 0 O h i o dirbančių moterų ir nu-
statė, kad 2 7 , 5 % moterų sakosi patyrusios tai, kas atitiktų tei-
sinį i š ž a g i n i m o arba b a n d y m o išžaginti apibrėžimą (nors tik 1/4
šių moterų tokią s a v o patirtį taip įvardijo). Tik v i e n a iš keturių
n e p a ž į s t a m o prievartautojo ir v i e n a iš t r i s d e š i m t i e s p a ž į s t a m o
prievartautojo aukų pranešė apie įvykį policijai. D u trečdaliai aš-
tuoniose skirtingose apklausose dalyvavusių jaunų vyrų teigia, kad
j i e n e g a l ė t ų prievartauti j o k i o m i s a p l i n k y b ė m i s , netgi tada, j e i g u
j ų už tai nebaustų (Stille ir kt., 1987); vadinasi, 1/3 vyrų pripažįsta
tokią g a l i m y b ę . K o s s organizuotoje š a l i e s universitetų vyrų ap-
k l a u s o j e b e v e i k 1 iš 10 prisipažino praeityje daręs tai, kas atitin- Kitose apklausose maždaug pu> i
moterų teigia patyrusios kokio>
ka i š ž a g i n i m o apibrėžimą.
nors rūšies nepageidaujamą
S e k s u a l i n ė s a g r e s i j o s a k i v a i z d ž i a i p a d a u g ė j o iš d a l i e s dėl to,
seksualinę prievartą, o dangun:.,
kad atsirado v a i z d a j u o s č i ų n u o m o j i m o verslas, erotiniai ir porno- sakosi kentėdavusios nuo žodir.;
grafiniai filmai tapo lengviau prieinami. Turinio analizė rodo, kad seksualinių priekabių (Craig ir
p o r n o g r a f i n i u o s e f i l m u o s e dažniausiai v a i z d u o j a m i skuboti, at- kt., 1989; Koss ir Burkhart, 19s -
sitiktiniai lytiniai santykiai tarp s v e t i m ų ž m o n i ų , tačiau gana daž- Sandberg ir kt., 1985).
n o s ir m o t e r ų ž a g i n i m o bei s e k s u a l i n ė s prievartos s c e n o s ( C o -
w a n ir kt., 1 9 8 8 ; N C T V , 1987; Yang ir L i n z , 1 9 9 0 ) . Prievartavi-
m o s c e n o s e d a ž n a i iš pradžių v a i z d u o j a m a auka, kuri m ė g i n a
priešintis prievartautojui arba pasprukti, paskui ji r o d o m a a p i m -
ta j a u d u l i o ir g a l i a u s i a i p a t i r i a n t i e k s t a z ę . N e t a i p a i š k i a i
išreikštas, bet toks pat nerealus mitas apie moterį, kuriai patin-
ka, kai ją u ž v a l d o vyras, yra įprastas T V p r o g r a m o s e ir m e i l ė s
n u o t y k i ų r o m a n u o s e . M o t e r i s , iš pradžių atstūmusi atkaklų v y -
rą, p a b a i g o j e jį aistringai bučiuoja.
A r t o k i e filmai ir kita panašaus turinio m e d ž i a g a turi įtakos Pornografija įvairiems žmonėms
s e k s u a l i n e i agresijai? A p k l a u s i a m i K a n a d o s ir A m e r i k o s s e k s u a - reiškia skirtingus dalykus.
liniai nusikaltėliai (žagintojai, v a i k ų tvirkintojai ir ž m o g ž u d ž i a i ) , Kai kurie ją vertina taip, kaip ji
nurodė didesnį n e g u įprasta potraukį atvirai s e k s u a l i n i o p o b ū d ž i o apibrėžiama Websterio žodyne -
ir s e k s u a l i n į smurtą v a i z d u o j a n č i a i m e d ž i a g a i , t.y. tam, kas pa- kaip erotinius vaizdus ar
aprašymus, kuriais siekiama
prastai v a d i n a m a p o r n o g r a f i j a ( M a r s h a l l , 1 9 8 9 ; R e s s l e r ir kt.,
sukelti seksualinį jaudulį. Kiti
1988). Tačiau ar t e i s u s yra Johnas M o n e y ( 1 9 8 8 ) , tvirtindamas,
ją apibūdina kaip seksualinio
kad s e k s u a l i n i a i nusikaltėliai „pornografija" naudojasi tik kaip turinio medžiagą, kuri skatina
„alibi, kuris padeda sau ir j u o s s u l a i k i u s i e m s a s m e n i m s paaiškinti išnaudoti, žeminti arba
tai, kas kitaip yra n e p a a i š k i n a m a " ? pajungti moterį.
Koreliaciniai tyrimai rodo, kad tuo laiku ir ten, kur pornogra-

f i n ė m e d ž i a g a yra lengvai pasiekiama, seksualinio smurto iš tiesų
yra daugiau (Court, 1984). Havajuose registruotų išžaginimų skai-
čius n u o 1 9 6 4 iki 1 9 7 4 m e t ų padidėjo 9 0 0 % , paskui, laikinai ap-
ribojus pornografiją, s u m a ž ė j o , o s u š v e l n i n u s ribojimus - vėl pa-
didėjo. A l i a s k o j e ir N e v a d o j e parduodama daugiausia pornogra-
finių žurnalų, čia nustatyta ir daugiausia i š ž a g i n i m ų , net ir tuo-
met, kai tyrėjai k o n t r o l i a v o kitus v e i k s n i u s , p a v y z d ž i u i , j a u n ų
vyrų proporciją populiacijoje (Baron ir Straus, 1984, 1986). Ta-
čiau yra ir išimčių. P a v y z d ž i u i , Japonijoje smurtinė pornografija
yra laisvai k i e k v i e n a m pasiekiama, tačiau pranešimų apie išprie-
vartavimą reta. B e to, m e s jau gerai ž i n o m e , kad koreliacija nie-
kada nerodo, kas yra priežastis ir kas padarinys.
Laboratoriniai eksperimentai, kuriuose nustatoma priežastis ir
padarinys, rodo, kad, dažnai žiūrint pornografinius (netgi nesmur-
tinius) filmus, savas partneris pradeda atrodyti m a ž i a u patrauk-
lus, o s e k s u a l i n ė agresija - ne toks rimtas dalykas. V i e n o ekspe-
rimento metu D o l f a s Zillmannas ir Jenningsas Bryantas ( 1 9 8 4 ) iki-
Vėliau Zillmannas (1989) tirda-
bakalaurinės p a k o p o s studentams 6 savaites vieną kartą per sa- mas nustatė, kad po masiškai
vaitę rodė 6 trumpus s e k s o f i l m u s . Kontrolinei grupei per tas pa- rodomų pornografinių filmų vyrai
čias 6 savaites b u v o rodomi neerotiniai filmai. Po trijų savaičių ir moterys pradeda palankiau
abi grupės perskaitė laikraščio žinutę apie vyrą, kuris b u v o pripa- vertinti nesantuokinius seksuali-
žintas kaltu už autostopu k e l i a v u s i o s m e r g i n o s išprievartavimą, nius ryšius, moterų seksualinį
tačiau dar laukė nuosprendžio. Paprašyti pasiūlyti, kiek laiko turėtų nuolankumą vyrams, dvylikametės
mergaitės suvedžiojimą. Kaip
kalėti nusikaltėlis, s e k s o filmus žiūrėję studentai siūlė perpus trum-
žmonėms, kurie dažnai stebi
pesnį laiką n e g u kontrolinės grupės nariai.
nusikaltimus per televiziją,
Norėdami nustatyti galimą filmų įtaką vyrų pasiryžimui elgtis atrodo, kad pasaulis yra pavojin-
agresyviai su moterimis, eksperimentatoriai pirmiausiai ištyrinėjo, gesnis, taip ir žmonėms, dažnai
kaip filmai veikia vyrų pritarimą „išprievartavimo mitui" (idėjai, žiūrintiems pornografiją, pasaulis
kad kai kurios moterys mėgsta būti prievartaujamos). N e i l a s Mala- atrodo seksualesnis, pavyzdžiui,
muthas ir Jamesas Checkas ( 1 9 8 1 ) tyrė Manitoba universiteto vy- jiems atrodo, jog nevedybiniai
seksualiniai santykiai ir grupinis
rus: v i e n i e m s b u v o demonstruoti du neseksualinio turinio filmai,
seksas yra įprasti reiškiniai.
kitiems - du filmai, kuriuose vyras j ė g a įveikia moterį. Po savaitės
kitas eksperimentatorius š i u o s tiriamuosius apklausė. Studentai,
žiūrėję filmus, vaizduojančius nestiprią seksualinę prievartą, buvo
palankesni smurtui prieš moterį. Vėlesni eksperimentai parodė, kad
tokių smurto filmų kaip „Skerdynės Texase" žiūrėjimas taip pat ga-
li formuoti požiūrį į išprievartavimą kaip į įprastą kasdienį reiškinį.
Eksperimentais taip pat b u v o tiriama, kaip smurtiniai filmai,
lyginant su nesmurtiniais, veikia vyrų norą skaudinti elektros smū-
giais moteris, kurios prieš tai j u o s erzino. ( N o r s tokiais eksperi-
m e n t a i s n e g a l i m a nagrinėti tikrojo s e k s u a l i n i o smurto, tačiau j i e
gali įvertinti vyrų norą žeisti moterį.) Šie eksperimentai rodo, kad
ne erotiškumas, o seksualinio smurto vaizdai tiek erotiniuose, tiek

p o r n o g r a f i n i u o s e f i l m u o s e daugiausiai l e m i a tai, kad vyrai prita-
ria agresijai bei a g r e s y v i a i elgiasi su moterimis. 1986 m e t ų k o n -
ferencijoje, kurioje d a l y v a v o 21 socialinių m o k s l ų atstovas, o tarp
j ų daug tyrėjų, kurie atliko š i u o s eksperimentus, b u v o v i e n i n g a i
nutarta, kad „pornografija, kuri v a i z d u o j a m a l o n i ą aukai s e k s u a -
linę agresiją, skatina pritarti prievartai lytiškai santykiaujant". B e
to, „laboratoriniai tyrimai, nustatantys trumpalaikius padarinius,
rodo, kad smurtinės p o r n o g r a f i j o s vaizdai didina vyrų norą baus-
ti m o t e r i s " ( S u r g e o n General, 1986).
Televizijos rodomas smurtas, pornografija ir visuomenė. Mes pri-

v a l o m e būti atsargūs, kad nesupaprastintume sudėtingų smurtinio
n u s i k a l t i m o priežasčių. Ž m o g ž u d y s č i ų bei u ž p u o l i m ų b ū d a v o ir
iki atsirandant televizijai. Prievartaujama b u v o anksčiau n e g u pa-
sirodė p o r n o g r a f i n ė s k n y g o s ir filmai, kurie, be abejo, ir atspindi,
ir f o r m u o j a kultūros nuostatas į seksą. Verta prisiminti taisyklę:
bet k o k s svarbus p o e l g i s b e v e i k visada turi daug priežasčių, todėl
v i e n i n t e l i s e l g e s i o a i š k i n i m o būdas tikriausiai būtų supaprastini-
mas. Tyrėjas N e i l a s Malamuthas ( 1 9 8 9 ) , apibendrindamas ž i n o m ų
aplinkos v e i k s n i ų įtaką seksualinei agresijai ( 1 8 - 7 pav.), pabrėžia,
kad k i e k v i e n o atskiro v e i k s n i o įtaka nedidelė. Ž m o n ė s , kurie ana-
lizuoja, s a k y k i m e , asbesto įtaką susirgimui v ė ž i u , primena m u m s ,
kad v i e n a s v e i k s n y s l e n g v i a u patvirtinamas tyrimu, tačiau j i s gali
būti tik v i e n a priežastis iš d a u g e l i o . Panašiai ir žiniasklaida, M a -
l a m u t h o n u o m o n e , yra tik v i e n a s v e i k s n y s , veikiantis m ą s t y m ą ta
l i n k m e , kuri skatina s e k s u a l i n ę agresiją.
V i s dėlto, j e i g u ž i n i a s k l a i d o s v a i z d u o j a m a s smurtas gali atpa-
laiduoti s l o p i n i m ą ir s u m a ž i n t i jautrumą, j e i g u matytas s e k s u a l i -
nis smurtas skatina nuostatas ir e l g e s į , ž e m i n a n č i u s moteris, j e i -
gu pornografijos žiūrėjimas formuoja supaprastintą požiūrį į išžagi-
n i m ą ir nuvertina partnerius, tai smurtas ž i n i a s k l a i d o j e nėra m a -
ža p r o b l e m a .
A m e r i k o s p s i c h o l o g ų asociacija pataria t ė v a m s ne tik riboti lai-
ką, kurį j ų vaikai praleidžia prie televizoriaus, bet siūlo kartu su
j a i s žiūrėti bei aptarti T V programas (Murray ir Lonnborg, 1985).
Kai kurie m o k s l i n i n k a i pritaria n u o m o n e i , kad reikia „ m o k y t i s
s ą m o n i n g a i suvokti žiniasklaidą". A b e j o d a m i , kad t e l e v i z i j o s pro-
gramų tarnybos kada nors „ a t s i ž v e l g s į faktus ir pakeis transliuo-
j a m a s p r o g r a m a s " , L e o n a r d a s Eronas ir R o w e l l i s H u e s m a n n a s
( 1 9 8 4 ) m o k ė Č i k a g o s rajono vaikus, kad t e l e v i z i j o s p r o g r a m o s e
r o d o m a s netikras pasaulis, kad agresija yra m a ž i a u įprasta ir n e
tokia v e i k s m i n g a kaip v a i z d u o j a m a t e l e v i z i j o j e , kad smurtas yra
b l o g y b ė . P o dviejų metų atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad š i e m s vai-
Pradiniai kintamieji
Kultūros jtaka Individuali patirtis
(pvz., žiniasklai- (pvz., namų
da) situacija,
traumuojantys
jvykiai)
• Tarpiniai kintamieji
Nuostatos, Agresijos Poreikis Priešiškumas Asmenybės Socialinis

suvokiniai, sukeltas valdyti moterims ypatybės tinklas arba
įsitikinimų seksualinis agresijai
sistema jaudulys pritariantys
bendraamžiai
Tiesio giniai (situacin ia i) kin ta m ieji
Nukreipiantys Palankios Slopinimą mažinantys Stiprus

dirgikliai (pvz., progos ir veiksniai (pvz., alkoho- sužadinimas
žiniasklaida) priėjimas lis, tiesioginis spaudi- (PVZ.,
mas ar pritarimas) frustracija,
suvoktas
jžeidimas)
Seksualinė agresija
k a m s s t e b i m o s s m u r t o s c e n o s turėjo m a ž e s n ę įtaką n e g u t i e m s , 18-7 pav. Aplinkos įtaka seksualinei

agresijai (pritaikyta iš Malamuth,
kurie n e b u v o m o k o m i .
1989).
U g d y d a m i kritiško ž i ū r ė j i m o į g ū d ž i u s , tyrinėtojai a i š k i n a a p i e
p o r n o g r a f i j ą , p a d e d a t i r i a m i e s i e m s s u s i g r ą ž i n t i jautrumą, p a s a k o -
j a a p i e m o t e r s v a i z d a v i m ą p o r n o g r a f i j o j e ( I n t o n s - P e t e r s o n ir kt.,
1 9 8 9 ; L i n z ir D o n n e r s t e i n , 1 9 8 9 ) . V ė l i a u a p k l a u s i a m i š i e tiriamieji
m a ž i a u u ž kitus ž m o n e s l i n k ę pritarti n u o m o n e i , k a d „šiurkštus el-
g e s y s s k a t i n a d a u g e l i o m o t e r ų s e k s u a l u m ą " . „ M e s u t o p i š k a i ir
galbūt n a i v i a i v i l i a m ė s , k a d m o k s l o a t s k l e i s t a tiesa g a l ų g a l e i m s
vyrauti, o v i s u o m e n ę p a v y k s įtikinti, k a d š i e v a i z d a i ž e m i n a n e tik
tuos, kurie v a i z d u o j a m i , bet ir ž i ū r o v u s " - teigia E d w a r d a s D o n -
n e r s t e i n a s , D a n i e l i s L i n z a s ir S t e v e n a s P e n r o d a s ( 1 9 8 7 , 196 p.).
A r g a l i m a u g d y t i v i s u o m e n ė s s ą m o n i n g u m ą pateikiant i n f o r m a -
ciją, kurią j ū s ką tik perskaitėte? P e n k t o j o d e š i m t m e č i o f i l m u o s e
negrai dažnai b ū d a v o v a i z d u o j a m i k a i p v a i k i š k i , prietaringi j u o k -
dariai. Š i a n d i e n t o k s į v a i z d i s j u o s ž e i d ž i a . 1 9 6 0 - 1 9 7 0 m e t a i s pra-
m o g ų renginiai, pradedant bitlų m u z i k a ir baigiant t o k i a i s f i l m a i s
kaip p l e v ė s a " , patraukliai rodė narkotikų vartojimą. Tai b a i g ė s i .
D a b a r p r a m o g ų r e n g i n i u o s e , a t s i ž v e l g i a n t į stipriai p a s i k e i t u s i a s
kultūrines nuostatas, rodoma, kad narkotikai pavojingi. Ar galima

tikėtis, kad v i s u o m e n ė , nepažeidusi m e n i n i n k ų laisvės, netrukus
galės su panašia gėda prisiminti dienas, kai filmai „linksmindavo"
ž m o n e s kankinimų, žalojimo ir seksualinės prievartos vaizdais?
„Mes stengiamės, kad visuonu
apie smurtą prieš moteris ir
Altruizmas pornografiją suprastų bent tiL •
A l t r u i z m a s - nesavanaudiškas rūpinimasis kitų g e r o v e - socia- kiek supranta apie rasistinę i>
linių p s i c h o l o g ų d ė m e s į patraukė p o v i e n o n i e k š i š k o seksualinio Ku-kluks-klano literatūrą".
Gloria Steinern.
smurto akto. 1 9 6 4 m. k o v o 13 d. 3. 30 vai. peiliu ginkluotas v y -
riškis u ž p u o l ė Kitty G e n o v e s e priešais j o s namą Niujorke, Q u e e n -
so rajone. Jis kelis kartus dūrė jai peiliu, paskui jau l e i s g y v ę išprie-
vartavo. „O D i e v e , j i s s u ž e i d ė m a n e ! " - j o s riksmas perskrodė
ankstyvą r y t m e č i o tylą. - „Padėkite man!" 38 kaimynai išgirdo j o s
šauksmą, atsivėrė langai, u ž s i d e g ė š v i e s o s . Viena pora prisitraukė
k ė d e s prie l a n g o ir u ž g e s i n o š v i e s ą , kad g a l ė t ų geriau matyti.
U ž p u o l i k a s p a b ė g o , tačiau netrukus s u g r į ž o , dūrė moteriai dar
aštuonis kartus ir dar kartą išprievartavo. K o l j i s nedingo, t. y. iki
,, Tikriausiai nė vienas atsitikm.
3 . 5 0 vai., nė v i e n a s liudininkas net n e p a s k a m b i n o į policiją.
nesukėlė tokio didelio sociality
psichologų dėmesio vienam
Liudininko įsikišimas. Samprotaudami apie G e n o v e s e n u ž u d y m ą socialinio elgesio aspektui ka:;
bei kitus panašius atvejus, dauguma aptarinėtojų apgailestavo dėl Kitty Genovese nužudymas".
R. Lance Shotlandas.
liudininkų „apatijos" ir „abejingumo". Socialiniai p s i c h o l o g a i Joh-
nas D a r l e y ir Bibbas Latane ( 1 9 6 8 b.) vietoj liudininkų kaltinimo
p a m ė g i n o paaiškinti j ų p a s y v u m ą svarbiu situacijos veiksniu - kitų
ž m o n i ų buvimu. Jie įtarė, kad tokiomis aplinkybėmis dauguma mūsų
tikriausiai elgtųsi panašiai.
D a r l e y ir Latane p a m ė g i n o kritiškas situacijas sukurti įvairio-
m i s sąlygomis. S a v o tyrimo rezultatus jie apibendrino, pasiūlydami
s p r e n d i m o s c h e m ą : m e s k i t i e m s ž m o n ė m s p a g e l b s t i m e tada ir tik
tada, kai a p l i n k y b ė s yra tokios, kad m e s g a l i m e pastebėti atsiti-
kimą, įvertinti jį kaip kritišką ir galiausiai prisiimti atsakomybę
u ž p a g a l b o s s u t e i k i m ą ( 1 8 - 8 pav.)
Dalyvaujant kitam liudininkui, ž m o n ė s kiekviename iš šių žings-
nių gali atsisakyti teikti pagalbą. Eksperimentai laboratorijose ir
g a t v ė s e atskleidė, kad ž m o n ė s , būdami tarp nepažįstamų, labiau ne-
g u būdami vieni, linkę rūpintis tik tuo, ką j i e daro ar kur eina. Pa-
stebėję neįprastą situaciją ir matydami kitų praeivių abejingą re-
akciją, j i e gali nuspręsti, kad situacija nėra kritiška. „Šalikelėje gu-
lintis a s m u o tikriausiai yra girtas" - mąsto j i e ir eina tolyn.
Tačiau kartais, kaip nužudant G e n o v e s e , padėties kritiškumas
yra a k i v a i z d u s , o ž m o n ė s v i s tiek nepadeda. Pro langus žiūrintys
liudininkai p a s t e b ė j o atsitikimą, teisingai įvertino j o kritiškumą,
tačiau n e p r i s i ė m ė a t s a k o m y b ė s . N o r ė d a m i tai išsiaiškinti, D a r l e y
Pastebi \ Taip
atsitiki-
mą?
18-8 pav. Sprendimo priėmimo

procesas ir liudininko įsikišimas (iš
Darley ir Latane, 1968 b).
ir L a t a n e ( 1 9 6 8 a) s u k ū r ė tariamą n e l a i m i n g ą a t s i t i k i m ą s a v o la-
boratorijoje. Universiteto studentai diskutavo apie vidinį telefo-
ninį ryšį. K i e k v i e n a s s t u d e n t a s b u v o a t s k i r o j e k a b i n o j e ir g a l ė j o
girdėti tik tą a s m e n į , k u r i o m i k r o f o n a s b u v o įjungtas. V i e n a s iš
studentų b u v o eksperimentatorių bendrininkas. Kai atėjo j o eilė,
j i s p r a š ė p a g a l b o s ir l e i d o g a r s u s , tarsi j a m b ū t ų p r a s i d ė j ę s e p i -
lepsijos priepuolis.
K a i p r e a g a v o kiti s t u d e n t a i ? K a i p m a t y t i 1 8 - 9 p a v . , tie, kurie
m a n ė e s ą v i e n i n t e l i a i girdintys n e l a i m ė s ištiktąjį ir pasijutę v i s i š k a i
atsakingi už pagalbos suteikimą, dažniausiai atsiliepdavo į pagal-
b o s š a u k s m ą . Tie, kurie g a l v o j o , kad n e l a i m i n g ą j į girdi ir kiti stu-
d e n t a i , d a ž n i a u r e a g u o d a v o taip k a i p ir K i t t y G e n o v e s e k a i m y -
nai. K u o d a u g i a u ž m o n i ų d a l i j o s i a t s a k o m y b e , t u o m a ž i a u k i e k -
v i e n a s atskirai b u v o l i n k ę s p a g e l b ė t i .
Š i m t u o s e kitų e k s p e r i m e n t ų p s i c h o l o g a i tyrinėjo v e i k s n i u s , v e i -
k i a n č i u s l i u d i n i n k o ryžtą kur nors p a s k a m b i n t i ištikus n e l a i m e i , pa- Numatomų galėjusiųjų padėti
g e l b ė t i į k e b l i ą padėtį p a t e k u s i a m vairuotojui, duoti kraujo, pakelti skaičius
n u m e s t a s k n y g a s , aukoti p i n i g ų , skirti k a m nors laiko. P a v y z d ž i u i , 18-9 pav. Žmonės, kurie manė, kad
Latane, J a m e s a s D a b b s a s ( 1 9 7 5 ) ir 145 p a g a l b i n i n k a i 1 4 9 7 kartus jie vieninteliai išgirdo pagalbos
k ė l ė s i liftu trijuose A m e r i k o s m i e s t u o s e ir 4 8 1 3 b e n d r a k e l e i v i ų aki- šauksmą ištikus epilepsijos priepuo-
liui, paprastai stengdavosi padėti. Kai
v a i z d o j e „atsitiktinai" p a m e s d a v o m o n e t a s ar pieštukus. M o t e r y s pa-
buvo manoma, kad ir kiti keturi girdi
g a l b o s s u l a u k d a v o d a ž n i a u n e g u vyrai - šį l y č i ų skirtumą dažnai šauksmą, reaguodavo mažiau negu
n u r o d o ir kiti m o k s l i n i n k a i ( E a g l y ir C r o w l e y , 1986). Tačiau svar- trečdalis (iš Darley ir Latane, 1968a).
b i a u s i a s nustatytas d a l y k a s b u v o l i u d i n i n k o į t a k a : k i e k v i e n a s at-
skiras l i u d i n i n k a s yra m a ž i a u l i n k ę s p a g e l b ė t i , j e i g u yra kitų liudi-
ninkų. J e i g u liftu k e l d a v o s i dar v i e n a s ž m o g u s , b ū d a v o p a g e l b s t i -
m a 4 0 % p a m e t u s i ų j ų m o n e t a s . J e i g u liftu k e l d a v o s i š e š i k e l e i v i a i ,
p a g a l b a b ū d a v o s i ū l o m a m a ž i a u k a i p 2 0 % v i s ų atvejų.
A l t r u i z m o tyrinėtojai, stebėję, kaip ž m o n ė s elgiasi dešimtyse
t ū k s t a n č i ų t o k i ų „ k r i t i n i ų s i t u a c i j ų " , i š s k y r ė dar k e l i a s s ą l y g a s ,
k u r i o m s e s a n t , t i k i m y b ė , k a d m e s k a m n o r s p a g e l b ė s i m e , yra d i -
džiausia:
ką tik m a t ė m e , kad kas nors kitas p a g e l b ė j o ;

niekur n e s k u b a m e ;
atrodo, kad aukai reikia p a g a l b o s ir ji verta j o s ;
auka k a ž k u o yra panaši į mus;
e s a m e m a ž a m e m i e s t e l y j e ar kaime;
j a u č i a m e kaltę;
sutelkiame dėmesį į kitus žmones, o ne į savo rūpesčius;
e s a m e g e r o s nuotaikos.
Paskutinė s ą l y g a , kad laimingi ž m o n ė s yra paslaugūs, yra vie-
na nuosekliausių p s i c h o l o g i j o s išvadų. Gerai nusiteikę ž m o n ė s es-
ti d o s n e s n i bei paslaugesni ir nesvarbu, kas l ė m ė j ų nuotaiką - ar
tai, kad j i e pasijuto esą protingi ir pasiekę s ė k m ę , ar tai, kad mąstė
apie laimę, rado pinigų, ar net jei tai yra h i p n o z ė s įteigta būsena
(Carlson ir kt., 1988).
„ O, padarykite mus laimingus ir
padarysite mus gerus!"
PAGALBOS PSICHOLOGIJA. Kodėl m e s teikiame pagalbą? Vienas Robertas Brovvnir.j
„Žiedas ir knyga", I y
plačiai paplitęs požiūris yra tas, kad ž m o n ė s bendrauja, siekdami
patenkinti savus interesus, kad m ū s ų pagrindinis tikslas yra gauti
kuo d i d e s n ę naudą ir sumažinti sąnaudas. Buhalteriai šį principą
vadina išlaidų ir pelno analize. Filosofai tai vadina utilitarizmu. So-
cialiniai psichologai - socialinių mainų teorija. Svarstydami, ar
būti donoru, j ū s palyginate šio p o e l g i o kainą (sugaištas laikas, ne-
patogumas, nerimas) ir naudą (sumažėjęs kaltės jausmas, socialinis
pritarimas, geri jausmai). Jei numatomas atlygis pranoksta numa-
tomas išlaidas, j ū s teikiate pagalbą.
S o c i a l i n i ų m a i n ų teorija gali paaiškinti, kodėl m e s g e l b s t i m e
tiems, kurių pripažinimo siekiame, arba tiems, kurie ateityje m u m s
g a l ė s atsilyginti p a s l a u g o m i s . Tačiau ar t u o m e t j u m s n e k y l a abe-
j o n ė , j o g s o c i a l i n i ų m a i n ų teorija teigia, kad pagalba yra ne tik-
ras altruistinis p o e l g i s , o tik u ž m a s k u o t a s a v a n a u d i š k u m o forma?
J e i g u p a g e l b ė j o m e tik dėl to, kad patys gerai j a u s t u m ė m ė s , tai
g a l i m a atsakyti, kad tikrai taip yra. Tačiau siekti m a l o n u m o pa-
dedant k i t i e m s ž m o n ė m s , yra v e i k i a u dorybė n e g u yda. B e to, jau
nuo pat k ū d i k y s t ė s d a u g e l i s ž m o n i ų rodo natūralią e m p a t i j ą ki-
tiems: j i e m s nemalonu, kai kitus ištinka nelaimė, j i e m s palengvėja,
kai kitų ž m o n i ų kančia s u m a ž ė j a ( B a t s o n , 1987).
P a g a l b o s teikimas priklauso ir nuo socialinių normų. Jos rodo,
kaip m e s p r i v a l o m e elgtis, kad būtų didžiausia abipusė nauda. S o -
cializacija m u m s įdiegia „ a b i p u s i š k u m o normą", t. y. lūkestį, kad
tiems, kurie m u m s p a g e l b ė j o , m e s a t s a k y s i m e pagalba, o ne žala.
Bendraujant su panašios padėties ž m o n ė m i s , a b i p u s i š k u m o norma
įpareigoja m u s atiduoti ( p a s l a u g o m i s , d o v a n o m i s , socialiniais pa-
s i ū l y m a i s ) m a ž d a u g tiek, kiek gauname. Bendraudami su m a ž a i s
vaikais, neįgaliaisiais ir kitais ž m o n ė m i s , kurie negali grąžinti tiek,
kiek gauna, m e s i š m o k s t a m e taikyti „ s o c i a l i n ė s a t s a k o m y b ė s nor-

mą": p r i v a l o m e pagelbėti tiems, kuriems reikia m ū s ų pagalbos net
tada, kai išlaidos viršija pelną. Įvairiose kultūrose „ s o c i a l i n ė s at-
s a k o m y b ė s norma" n e v i e n o d a i stipriai įsišaknijusi. Pavyzdžiui, su-
sidurdami su trūkumais, dėl kurių pavojaus g y v y b e i nėra, Indijo-
j e ž m o n ė s j a u č i a d i d e s n ę moralinę pareigą pasiūlyti pagalbą ki-
t i e m s n e g u amerikiečiai (Miller ir kt., 1990).
Pagalbos psichologijos evoliucija. Kultūra svarbi, tačiau argi ne

visi ž m o n ė s turi įgimtų altruistinių polinkių? S o c i a l i n ė b i o l o g i j a -
mokslas, tiriantis, kaip natūrali atranka veikia socialinį elgesį, - tvir-
tina, j o g m ū s ų genai skatina m u s elgtis taip, kad išliktume ir galėtu-
m e daugintis. Socialiniai b i o l o g a i m ė g s t a cituoti rašytojo S a m u e l i o
B u t l e r i o š i m t m e č i o s e n u m o frazę, kad „ v i š t a yra tik tam, k a d
kiaušinis galėtų pagaminti kitą kiaušinį". Genai, kurie nesistengia
s a v ę s įamžinti, išnyksta, o tie, kurie siekia išlikti, bus perduoti ki-
t o m s b i o l o g i n i ų g i m i n a i č i ų kartoms.
Altruistinis pasiaukojimas nėra būtinas organizmui išlikti ir dau-
gintis, todėl j i s nėra svarbiausias vykstant natūraliai e l g e s i o p o -
linkių atrankai. Aukojantieji s a v o g y v e n i m ą palieka m a ž i a u pali-
kuonių, kurie galėtų išsaugoti j ų „herojiškus" g e n u s . Tie, kurie
k o v o j a arba p a b ė g a , gali g y v e n t i , daugintis ir auginti palikuonius.
Tačiau socialiniai biologai primena m u m s , kad kai kurios altruiz-
m o f o r m o s padeda m ū s ų g e n a m s išlikti. A k i v a i z d ž i a u s i a s p a v y z -
dys yra mūsų pasišventimas vaikams - m ū s ų genų tęsėjams. Natūrali
atranka palanki t ė v a m s , kurie rūpinasi s a v o vaikų g y v e n i m u ir ge-
rove. Ž m o n ė s paprastai s a v o g i m i n a i č i a m s jaučia empatiją, kuri ir-
gi proporcinga jų g e n e t i n i a m artimumui. Eksperimentuojant pa-
aiškėjo, kad ž m o n ė s reiškia daugiau empatijos ir labiau linkę pa-
gelbėti tokiam s v e t i m a m ž m o g u i , kuris elgiasi ir galvoja panašiai
kaip ir jie; kuris, kaip sakytų socialiniai b i o l o g a i , yra genetiškai
panašus į j u o s (Rushton, 1989).
S o c i a l i n i s b i o l o g a s E. O. W i l s o n a s ( 1 9 7 8 , 167 p.) teigia, kad
g e n e t i n i s š a l i š k u m a s p a g e l b ė t i s a v o g i m i n a i č i a m s ar p a n a š i e m s į
s a v e n e p a ž į s t a m i e s i e m s (kad a p s a u g o t u m e ir p u o s e l ė t u m e bendrus
g e n u s ) vertintinas n e v i e n a r e i k š m i š k a i : „Altruizmas, pagrįstas g i -
m i n ė s atranka, yra c i v i l i z a c i j o s priešas. Jeigu ž m o n ė s linkę padėti
tik s a v o g i m i n e i ar g e n č i a i , tai g a l i m a tik ribota v i s u o t i n ė darna".
S o c i a l i n i s p s i c h o l o g a s D a n i e l i u s B a t s o n a s ( 1 9 8 3 ) tiki, kad reli-
g i n ė s idėjos, kurios praplečia m ū s ų su š e i m a susijusio altruizmo
sampratą, verčia m u s d a u g i a u rūpintis v i s a žmonija. A k i v a i z d u ,
kad p a s i š v e n t i m a s r e l i g i n ė m s „ b r o l i š k o s i o s ir s e s e r i š k o s i o s m e i -
lės" kitiems „ D i e v o v a i k a m s " didelėje „ ž m o n i ų š e i m o j e " i d ė j o m s
yra susijęs su altruizmu. 4 6 % tų amerikiečių, kuriuos G e o r g e Gal-
l u p a s ( 1 9 8 4 ) p r i s k y r ė „ l a b a i r e l i g i n g i e m s " , s a k ė s i dirbą s u
vargšais, ligotais ir senais ž m o n ė m i s - tai gerokai daugiau n e g u
2 2 % iš „visai nereligingų". Ž m o n i ų bendrystės j a u s m a s kai ku-
riuos didvyriškus ž m o n e s skatina aukotis. Jeruzalėje, h o l o k a u s t o
m e m o r i a l e , yra pagerbti 8 0 0 0 „pasaulio teisiųjų" - tų, kurių tapa-
tybė ž i n o m a tarp daug didesnio skaičiaus europiečių, g l o b o j u s i ų
ž y d u s Antrojo pasaulinio karo metais. Šie ž m o n ė s žinojo, kad, j e i -
gu naciai tai išaiškintų, j ų lauktų toks pat likimas kaip ir j ų g l o b o -
tinių. D a u g e l i u i taip ir atsitiko. K e l i s d e š i m t m e č i u s p o karo socia-
liniai p s i c h o l o g a i kalbėjosi su šiais gelbėtojais, m ė g i n d a m i nusta-
tyti, k o k i o s a s m e n y b ė s s a v y b ė s ir įsitikinimai galėjo lemti j ų did-
vyrišką e l g e s į .
Iš kur šie ž m o n ė s s ė m ė s i g a i l e s č i o k i t i e m s ir drąsos n e p a k l u s -
ti j ė g a i bei valdžiai? Tarp svarbiausių l e m i a n č i ų v e i k s n i ų b u v o
rūpestingų tėvų p a v y z d y s , glaudžios šeimos, ištikimybė religiniams
ar h u m a n i s t i n i a m s į s i t i k i n i m a m s , draugiški santykiai su žydais,
kurie paskui kreipėsi p a g a l b o s ( L o n d o n , 1970; Oliner ir Oliner,
1 9 8 8 ) . Praėjus daug m e t ų p o karo, gelbėtojai ir toliau daugiau u ž
kitus rūpinosi s v e t i m a i s ž m o n ė m i s - g l o b o j o l i g o n i u s ir senukus,
r ė m ė grupes ir bendrus reikalus, v a d o v a v o p o i l s i o p r a m o g o m s ,
siūlė k o n s u l t a v i m o paslaugas. Jie primena m u m s , kad kai kurie
b ū d o bruožai švyti į v a i r i o m i s situacijomis.
Patrauklumas
M i n u t ė l ę p a g a l v o k i t e apie s a v o santykius su d v i e m ž m o n ė m i s :
artimu draugu ir tuo, kuriam j a u č i a t e romantišką m e i l ę . K o k i e
veiksniai skatina draugystę ir m e i l ę ? K o k i e veiksniai stiprina šiuos
santykius?
M e s n u o l a t o s s v a r s t o m e , kaip g a l ė t u m e laimėti kito ž m o g a u s
m e i l ę , kas skatina, o kas ž l u g d o m ū s ų p a č i ų m e i l ę . Ar labiau m u s
traukia panašaus ar p r i e š i n g o būdo ž m o n ė s ? Ar artimiau pažįstant
v i e n a m kitą stiprėja simpatija ar panieka? Ar laikinas išsiskyri-
m a s sustiprina m e i l ę , ar m e s u ž m i r š t a m e tuos, kurių nėra šalia?
S o c i a l i n ė p s i c h o l o g i j a m ė g i n a atsakyti į kai kuriuos klausimus.
PATRAUKLUMO PSICHOLOGIJA. K o k i o s tos p s i c h o l o g i n ė s gijos,

k u r i o s s u r i š a du ž m o n e s ta y p a t i n g a d r a u g y s t e , padedančia
s u s i d o r o t i su v i s a i s kitais s a n t y k i a i s ? T r u m p i a u tariant, k o k i e
v e i k s n i a i l e m i a dviejų ž m o n i ų artimą draugystę arba m e i l ę ?
Artimumas. P i r m i a u s i a d r a u g y s t ė turi prasidėti ir tik paskui ji

darosi v i s artimesnė. A r t i m u m a s - g e o g r a f i n i s artumas - tikriau-
siai yra geriausias d r a u g y s t ė s pranašas. Ž i n o m a , artimumas tei-
kia g a l i m y b ę kilti ir p r i e š i š k u m u i b e i smurtui, tačiau daug daž-

niau j i s p a d e d a p a m ė g t i kitą ž m o g ų . D a u g tyrimų rodo, kad v i e -
ni k i t i e m s d a ž n i a u patinka ir n e t g i s u s i t u o k i a tie ž m o n ė s , kurie
g y v e n a k a i m y n y s t ė j e , sėdi greta k l a s ė j e , dirba toje p a č i o j e įstai-
g o j e arba naudojasi ta pačia a u t o m o b i l i ų s t o v ė j i m o aikštele. A p -
sidairykite.
K o d ė l artimumas toks svarbus, kad patiktume v i e n i k i t i e m s ?
A k i v a i z d u , kad ž m o n ė s , kuriuos m e s dažnai sutinkame, yra l e n g -
v i a u p a s i e k i a m i , bet tai tik dalis a t s a k y m o . Kitas dalykas, kad la-
biau p a m ė g s t a m e t u o s dirgiklius, su kuriais susiduriame kartoti-
nai, nesvarbu, ar tai būtų n e p r a s m i n g i s k i e m e n y s , m u z i k o s garsų
deriniai, g e o m e t r i n ė s f i g ū r o s , kiniški r a š m e n y s , ž m o n i ų veidai ar
m ū s ų vardo raidės ( M o r e l a n d ir Z a j o n c , 1982; Nuttin, 1987). Š i s
r e i š k i n y s v a d i n a m a s p a p r a s č i a u s i a e k s p o z i c i j a . Su tam tikromis
i š l y g o m i s ( B o r n s t e i n , 1 9 8 9 ) , geriau pažįstant m e i l ė stiprėja.
Fizinis patrauklumas. Kai g e o g r a f i n i s artumas suteikia g a l i m y b ę

bendrauti, kas tada d a u g i a u s i a v e i k i a pirmąjį įspūdį? Ž m o g a u s
nuoširdumas? Protas? A s m e n y b ė ? Šimtai eksperimentų rodo, kad
tikriausiai daugiausia lemia išorinės s a v y b ė s - išvaizda.
N o r s ž m o n ė s m o k o m i , kad „svarbiausia - v i d i n i s grožis", o
„ i š v a i z d a gali būti apgaulinga", f i z i n i o patrauklumo galia yra di-
delė. V i e n a m e ankstyvųjų tyrimų E l a i n e H a t f i e l d su bendradar-
b i a i s (Walster ir kt., 1 9 6 6 ) atsitiktinai s u p o r a v o naujai priimtus
M i n e s o t o s universiteto studentus „ A t i d a r y m o savaitės" š o k i a m s .
Prieš š o k i u s visi atliko keletą a s m e n y b ė s ir m o k s l u m o testų. Va-
karo m e t u p o r o s š o k o ir kalbėjosi d a u g i a u kaip dvi valandas, o
paskui, per trumpą pertraukėlę, įvertino s a v o partnerį. K a s l ė m ė ,
ar j i e patiko v i e n a s kitam? Tyrėjai nustatė, kad svarbus b u v o tik
v i e n a s v e i k s n y s - f i z i n i s patrauklumas (jį tyrėjai b u v o įvertinę iš
anksto). Ir v y r a m s , ir m o t e r i m s labiausiai patiko gražios i š v a i z -
d o s partneriai. N o r s m o t e r y s d a ž n i a u n e g u vyrai sako, kad part-
nerio i š v a i z d a neturi j o m s r e i k š m ė s , kiti tyrimai taip pat patvir-
tino, kad v y r o išvaizda veikia moters e l g e s į (Feingold, 1990; Spre-
cher, 1989; W o l l , 1 9 8 6 ) .
V ė l e s n i tyrimai parodė, kad su ž m o n i ų fiziniu patrauklumu sie-
jasi p a s i m a t y m ų d a ž n u m a s , j ų p o p u l i a r u m o j a u s m a s , pirmieji kitų
ž m o n i ų įspūdžiai apie j ų a s m e n y b ę . Patrauklus ž m o g u s , netgi vai-
kas ar tos p a č i o s l y t i e s kaip m e s a s m u o , m u m s atrodo l a i m i n g e s -
nis, š v e l n e s n i s , apsukresnis, geriau m o k a n t i s bendrauti, tačiau ne-
atrodo, kad būtų s ą ž i n i n g e s n i s ar l a b i a u u ž j a u s t ų kitus ( D i o n ,
1 9 8 6 ; E a g l y ir kt., 1991; H a t f i e l d ir Sprecher, 1986). Patrauklūs
ir gražiai apsirengę ž m o n ė s sudaro geresnį įspūdį g a l i m i e m s darb-
d a v i a m s ( C a s h ir Janda, 1 9 8 4 ; S o l o m o n , 1 9 8 7 ) . N e t k ū d i k i a i ,
sprendžiant iš to, kiek ilgai j i e žiūri, labiau m ė g s t a patrauklius
nei nepatrauklius v e i d u s ( L a n g l o i s ir kt., 1987).
Jeigu išvaizda yra tokia svarbi, tai kas skiria pasimatymus ir tuo-
kiasi su mažiau patraukliais ž m o n ė m i s ? Ž m o n ė m s gali patikti labai
patrauklūs asmenys, tačiau j i e nėra linkę susipažinti su tais, kurie
yra „ne jų lygio". Todėl mažiau patrauklūs ž m o n ė s dažnai sau į po-
rą pasirenka panašesnius į save (Murstein, 1986). Jei partnerių pa-
trauklumas labai skiriasi, tai mažiau fiziškai patrauklus asmuo daž-
niausiai turi kitų tai atsveriančių privalumų, pavyzdžiui, didesnį tur-
tą, geresnę padėtį ar yra labiau socialiai išmanus. Tuo paaiškinama,
kodėl gražios, jaunos moterys kartais išteka už vyresnio vyro, kurio
socialinė ar finansinė padėtis yra geresnė už jų (Elder, 1969).
Tai, kad išvaizda svarbi, gali atrodyti neteisinga ir būdinga, tik
neapsišvietusiems ž m o n ė m s . Prieš du tūkstantmečius panašiai manė
R o m o s v a l s t y b ė s veikėjas Ciceronas: „Išmintingo ž m o g a u s tikslas
ir svarbiausia pareiga yra atsispirti i š v a i z d o s poveikiui". Ciceroną
galėtų nuraminti kitos dvi i š v a d o s apie patrauklumą.
Pirma, ž m o n i ų patrauklumas yra v i s i š k a i n e s u s i j ę s su jų savi-
v a i z d ž i u (Major ir kt., 1984). V i e n a priežastis gali būti ta, kad
mažai ž m o n i ų m a n o esą nepatrauklūs. (Tikriausiai dėl paprasčiau-
s i o s e k s p o z i c i j o s reiškinio d a u g u m a m ū s ų t i e s i o g pripranta prie
s a v o v e i d o . ) Kita priežastis yra ta, kad labai patrauklūs ž m o n ė s
retkarčiais suabejoja, ar j i e nėra giriami tik dėl j ų i š v a i z d o s . M a -
žiau patrauklūs ž m o n ė s labiau linkę patikėti, kad už darbą j i e gi- ,, Asmeninis grožis yra geresnė
riami nuoširdžiai. Patrauklumo tyrinėtoja E l l e n B e r s c h e i d ( 1 9 8 1 ) rekomendacija už bet kokį reko-
nustatė, kad ž m o n ė s , pagerinę s a v o išvaizdą k o s m e t i n e operacija, mendacinį laišką ".
Aristotelis „Apothcgcms", 3 3 0 m. pr. K*
dažnai sutrinka iš ž m o n i ų reakcijos supratę, kad išvaizda yra daug
s v a r b e s n ė , n e g u j i e anksčiau manė.
C i c e r o n a s tikriausiai taip pat nusiramintų, žinodamas, kad nuo-
m o n ė apie patrauklumą yra santykinis dalykas. Pirmiausia, ji pri-
k l a u s o n u o toje v i e t o j e ir tuo laiku pripažįstamų g r o ž i o kriterijų.
Įvairių v i e t o v i ų ž m o n ė s , norėdami atrodyti patrauklūs, durdavosi
n o s i s , i š t e m p d a v o kaklus, n e l e i s d a v o augti p ė d o m s , d a ž y d a v o odą
ir plaukus, v a l g y d a v o , kad papilnėtų, šalindavo riebalus, kad taptų
l i e k n e s n i . (Kriterijai, kuriais remiantis karūnuojama „ M i s Pasau-
Liesa, siaurų pečių ektomorfė,
lis", vargu ar tinka visai planetai.) Šiaurės A m e r i k o j e y p a t i n g o
kuri vakar buvo senmergė biblio-
l i e s u m o idealas triukšminguoju trečiuoju d e š i m t m e č i u šeštajame tekininkė, yra labai madingas šių
d e š i m t m e t y j e u ž l e i d o vietą putniam, g e i d u l i n g a m Marilyn M o n - dienų modelis; apkūni ir pilnoka
roe į v a i z d ž i u i , kurį d e v i n t a j a m e d e š i m t m e t y j e v ė l pakeitė liesas, endomorfė, kuri buvo Viktorijos
atletiškas kūnas. laikų romantiškasis idealas,
Tačiau kai kurie patrauklumo aspektai nepriklauso nei nuo vie- šiandien valgo varškę bei greipf-
rutus ir kiekvieną antradienį lipa
tos, nei nuo laikmečio. Socialiniai biologai nesistebi, kad 37 kul-
ant svarstyklių ".
tūrų - nuo Australijos iki Zambijos - vyrams patrauklesnės yra jau- Phyllisas B r o n s t e i n - B u r r o w s a s , 198'.
natviškai atrodančios m o t e r y s ( B u s s , 1989; Cunningham, 1986).

Socialiniai b i o l o g a i teigia, kad vyrai, susižavėję sveikai atrodančia
ir vaisinga moterimi, turi geresnę g a l i m y b ę savo genus perduoti at-
eičiai. M o t e r i m s yra patrauklesni tie vyrai, kurie atrodo subrendę
ir v a l d i n g i . S o c i a l i n i ų b i o l o g ų n u o m o n e , š i o s s a v y b ė s r e i š k i a
g e b ė j i m ą pagelbėti ir apginti (Sadalla ir kt., 1987).
Taip pat, matyt, ž m o n ė m s labiau patinka, kai n o s y s , kojos, kū-
n o s u d ė j i m a s yra nei labai stambūs, nei per s m u l k ū s . Judith Lan-
g l o i s ir Lori R o g g m a n ( 1 9 9 0 ) tai i š m o n i n g a i p a d e m o n s t r a v o . Iš „Meilė - tai negražus mums
3 2 u n i v e r s i t e t o studentų v e i d ų a t v a i z d ų j o s kompiuteriu sukūrė iškrėstas pokštas, kad butų
naujus „suvidurkintus" v e i d ų atvaizdus. Studentai įvertino, kad pratęsta žmonių giminė. "
„suvidurkinti", sudėtiniai v e i d a i yra patrauklesni n e g u 9 6 % indi- Romanistas W. Somersctas
Maughamas, 1 8 7 4 - 1 9 6 5
v i d u a l i ų v e i d ų . Būti v i d u t i n i š k a m , v a d i n a s i , būti gražiam.
Paliekant n u o š a l y j e kultūrinius skirtumus ir p a n a š u m u s , pa-
trauklumas dar priklauso ir n u o m ū s ų j a u s m ų kitam ž m o g u i . R o d -
g e r s o ir H a m m e r s t e i n o m i u z i k l o Ž a v i n g a s i s princas klausia Pe-
l e n ė s : „Ar aš m y l i u tave, kad tu esi graži, ar tu esi graži, kad aš
tave m y l i u ? " Tikėtina, kad ir v i e n a , ir kita teisinga. Jeigu sutin-
k a m e ž m o n i ų , p a n a š i ų į s a v e , dažnai j u o s m a t o m e ir j i e m u m s
pradeda patikti, tai j ų fiziniai trūkumai pasidaro m a ž i a u pastebi-
m i , o patrauklumas išryškėja ( B e a m a n ir Klentz, 1983; Gross ir
C r o f t o n , 1 9 7 7 ) . K a i p Vidurvasario nakties sapne rašė S h a k e s p e -
are: „ M e i l ė ž v e l g i a ne a k i m i s , o siela".
Panašumas. S a k y k i m e , artimumas p a d ė j o j u m s susipažinti, o j ū s ų

i š v a i z d a padarė gerą įspūdį. K o dar reikia, kad pažįstami ž m o n ė s
taptų draugais? P a v y z d ž i u i , ar t i k i m y b ė , kad ž m o g u s , kurį j ū s pra-
d e d a t e geriau pažinti, j u m s patiks, yra d i d e s n ė tada, kai j ū s esate
p a n a š ū s ar kai skirtingi?
Yra sukurta daug pasakų a p i e tai, kaip darniai kartu g y v e n a
skirtingi gyvūnai: Žiurkė, Kurmis ir Barsukas knygoje Vėjas gluos-
niuose, Varlė ir R u p ū ž ė A r n o l d o L o b e l i o k n y g o s e . P a s a k o s d ž i u -
g i n a m u s , n e s atskleidžia tai, ką m e s retai patiriame, n e s m e s ne-
labai m ė g s t a m e į save nepanašius ž m o n e s ( R o s e n b a u m , 1986). R e -
a l i a m e g y v e n i m e poruojasi p a n a š a u s b ū d o ž m o n ė s . Draugai ir su-
tuoktiniai gerokai dažniau n e g u atsitiktinai suporuoti ž m o n ė s yra
panašių pažiūrų, įsitikinimų ir interesų (be to, ir panašaus amžiaus,
t i k ė j i m o , rasės, i š s i l a v i n i m o , intelekto, r ū k y m o įpročių, e k o n o -
m i n ė s padėties). Taip pat, k u o j i e p a n a š e s n i , tuo ilgiau v i e n a s ki-
t a m patinka ( B y r n e , 1 9 7 1 ) . P a n a š u m a s didina pasitenkinimą.
A r t i m u m a s , patrauklumas ir p a n a š u m a s yra ne vieninteliai da-
l y k a i , l e m i a n t y s s u s i ž a v ė j i m ą . M u m s taip pat patinka ž m o n ė s ,
k u r i e m s m e s p a t i n k a m e , y p a č j e i g u m e s s a v e m e n k a i vertina-
m e . Jei m e s į s i t i k i n ę , k a d k a m n o r s p a t i n k a m e , tai a t s a k o m e
j i e m s n u o š i r d ž i a u , ir dėl to p a t i n k a m e j i e m s dar labiau (Curtis

ir Miller, 1 9 8 6 ) . P a t i k i m a s yra d i d e l i s atlygis. Iš t i e s ų paprasta
a t l y g i o t e o r i j a gali p a a i š k i n t i v i s u s m ū s ų nagrinėtus faktus -
m u m s patinka tie, kurių e l g e s y s yra atlygis m u m s , m e s n o r i m e
tęsti t o k i u s s a n t y k i u s , kuomet ž a d a m a s a t l y g i s yra d i d e s n i s u ž
kainą. Ž m o n ė m s , g y v e n a n t i e m s ar d i r b a n t i e m s n e t o l i e s e , drau-
g y s t e i u ž m e g z t i ir d ž i a u g t i s j o s m a l o n u m u reikia m a ž i a u laiko
ir p a s t a n g ų . Patrauklūs ž m o n ė s yra m a l o n ū s akiai, o santykiai
su j a i s gali būti s o c i a l i n i s atlygis. P a n a š i ų pažiūrų ž m o n ė s atsi-
lygina m u m s , patvirtindami mūsų pačių nuomonę.
ROMANTIŠKOJI MEILĖ. Kartais ž m o n i ų pirmieji į s p ū d ž i a i ir

d r a u g y s t ė pereina į stipresnę, s u d ė t i n g e s n ę ir p a s l a p t i n g e s n ę ro-
m a n t i š k o s i o s m e i l ė s būseną. Elaine Hatfield ( 1 9 8 8 ) skiria dvi m e i -
lės rūšis: laikinąją aistringą ir ilgiau trunkančią „draugiškąją".
Aistringoji meilė. Pastebėjusi, kad e m o c i n i s sužadinimas yra svar-

biausia a i s t r i n g o s i o s m e i l ė s d a l i s , H a t f i e l d m a n o , kad d v i e j ų
v e i k s n i ų e m o c i j ų teorija (461 p.) gali padėti m u m s suprasti tokį
stiprų, t e i g i a m ą d o m ė j i m ą s i kitu ž m o g u m i . Ši teorija teigia, kad
e m o c i j a s sudaro du d ė m e n y s - f i z i n i s s u ž a d i n i m a s ir pažintinis
įvardijimas; bet k o k i o p o b ū d ž i o sužadinimas gali sukelti v i e n o k i ą
arba kitokią e m o c i j ą . Tai priklauso nuo to, kaip m e s išsiaiškina-
m e ir p a v a d i n a m e tą sužadinimą.
Tikrinant šią teoriją, universiteto vyrai b u v o sužadinami grės-
m e , b ė g i m u vietoje, erotiniais vaizdais, linksmais ir bjauriais m o -
n o l o g a i s . Paskui j u o s s u p a ž i n d i n d a v o su patrauklia moterimi ir
p a p r a š y d a v o ją įvertinti arba paprasčiausiai j ų prašydavo įvertinti
s a v o drauges. Š i e vyrai, skirtingai nuo tų, kurie n e b u v o sužadin-
ti, dalį s a v o j a u d u l i o p r i e ž a s č i ų priskirdavo moteriai arba draugei
ir b u v o d a u g i a u j o m i s s u s i ž a v ė j ę (Carducci ir kt., 1978; D e r m e r
ir P y s z c z y n s k i , 1978; W h i t e ir kt., 1981; W h i t e ir Knight, 1984).
B e laboratorijos, D o n a l d a s Duttonas ir Arthuras Aronas ( 1 9 7 4 ,
1 9 8 9 ) atliko tyrimus prie dviejų Britų K o l u m b i j o s tiltų per uolėtą-
ją Capilano upę. Vienas j ų - tai 10 m aukštyje virš uolų kabantis
pėsčiųjų tiltas. Kitas tvirtas tiltas b u v o žemai. Patraukli jauna mer-
gina, tyrėjų b e n d r i n i n k ė , s t a b d y d a v o tiltais p e r ė j u s i u s v y r u s ir
prašydavo j ų padaryti paslaugą - užpildyti trumpą klausimyną. Pas-
kui ji p a s i ū l y d a v o s a v o t e l e f o n o numerį, j e i g u vyrai norėtų išsa-
m i a u ką nors sužinoti apie tyrimą. T e l e f o n o numerį p a s i ž y m ė j o , o
v ė l i a u merginai p a s k a m b i n o gerokai daugiau vyriškių, ėjusių ka-
bančiuoju tiltu, kuris privertė jų širdis smarkiau plakti. Jausti aist-
rą - tai įsiaudrinti ir dalį šio jaudulio susieti su g e i d ž i a m u ž m o g ų -
mi. Įsimylėjėliai, kurie kartu važinėjasi „amerikietiškaisiais kalniu-

kais", žino, kad adrenalinas pripildo širdį meilės.
Draugiškoji meilė. R o m a n t i š k o s i o s m e i l ė s aistra n e i š v e n g i a m a i

išblėsta. Stiprus domėjimasis kitu, romantikos virpulys, svaiginan-
tis „skrajojimo padebesiais" jausmas išnyksta. „Ką tik susituokę" „Du žmonės, kuriuos yra apėmusi
tampa tik „susituokę" - magija dingsta. Tad galbūt prancūzai yra žiauriausia, beprotiškiausia,
teisūs sakydami, kad „meilė sutrumpina laiką, o laikas sumažina apgaulingiausia ir nepastoviau-
meilę"? sia aistra, turi prisiekti, kad
Hatfield pastebi, kad subrendusi m e i l ė virsta nuoširdesne, tvir- šiomis nenormaliomis, jaudinančio-
mis, sekinančiomis sąlygomis jie
tesne d r a u g i š k ą j a m e i l e - giliu, švelniu prieraišumu. Tikriausiai
pasiliks tol, kol mirtis jų neišskirs".
išmintinga, kad aistra virsta prieraišumu. Iš aistringos m e i l ė s daž- George Bernardas S h o w
nai gimsta vaikai, kuriems išlikti padeda v i e n a s prie kito prisiri- „ Ž m o g u s ir antžmogis 1 ', 1903
šę tėvai. S o c i a l i n ė p s i c h o l o g ė Ellen B e r s c h e i d su bendradarbiais

( 1 9 8 4 ) pastebėjo, kad, nesugebėdami įvertinti aistringosios m e i l ė s
ribojamą g y v e n i m o visavertiškumą, g a l i m e pražudyti santykius:
„Jeigu ž m o n ė s geriau suprastų, kad a m ž i n o s aistringosios m e i l ė s
nebūna, galbūt daugiau pasitenkintų ramesniais jausmais".
V i e n a s būdas būti patenkintiems santykiais ir j u o s tęsti yra tei-
s i n g u m o p r i n c i p a s : abu partneriai gauna tiek, kiek duoda. Jeigu
vyrauja t e i s i n g u m a s - abu partneriai nevaržomi duoda ir gauna, „Jeigu porą sudaro du lygūs
drauge priima sprendimus, - tai yra didelė tikimybė, kad j ų drau- partneriai, tai aš dėl jų nebijau ".
Acschylus
giškoji m e i l ė patenkins abu ir truks ilgai (Gray-Little ir Burks, „Promctėjaus ryšys", 4 7 8 m. pr. Kr.
1983; Van Yperen ir Buunk, 1990). A b i p u s i s dalijimasis savimi ir
n u o s a v y b e , d a v i m a s ir g a v i m a s e m o c i n ė s paramos, rūpestis kito
g e r o v e yra bet kokių m e i l ė s santykių - tarp įsimylėjėlių, tarp t ė v o
ir vaiko, tarp artimų draugų - e s m ė (Sternberg ir Grajek, 1984).
Kitas g y v y b i š k a i svarbus m e i l ė s santykių d ė m u o yra intymu-
m a s (Sternberg, 1986). Stipri draugystė ar santuoka leidžia a t s i -
skleisti - parodyti s a v o intymiausius bruožus: savo p o m ė g i u s ir
n e m ė g s t a m u s dalykus, svajones ir rūpesčius, pasididžiavimo ir gė-
dos akimirkas. „Kai aš esu su s a v o draugu, - sakė R o m o s mąsty-
tojas S e n e c a , - galvoju, kad esu v i e n a s ir galiu kalbėti taip pat
laisvai, kaip ir galvoti..." Santykiams gilėjant, v i s daugiau atsi-
skleidžiama. Jeigu v i e n a s ž m o g u s truputį atsiskleidžia, tai kitas
atsako tuo pačiu, tada pirmasis atsiskleidžia daugiau, ir taip drau-
gai arba įsimylėjėliai juda g i l e s n i o i n t y m u m o link. Toks atviras
intymumas ir abipusė paremianti l y g y b ė sudaro sąlygas ilgai drau-
giškajai m e i l e i .
SANTRAUKA
Socialinė psichologija yra mokslas, tyrinėjantis, kaip gali padidėti jaudulys ir dėl to geriau atliekair.
žmonės vieni apie kitus galvoja, vieni kitus veikia ir lengvos, o blogiau sunkios užduotys. Kai žmonės >..
bendrauja tarpusavyje. vienija savo pastangas bendram grupės tikslui, gc.
išryškėti socialinio dykinėjimo reiškinys, t. y. vier
Socialinis mąstymas naudojasi kitų grupės narių pastangomis. Jeigu grupe-
patirtis sužadina žmones ir sudaro sąlygas jų ano::
Elgesio aiškinimas asmens arba situacijos veiks- miškumui, tai jie mažiau save įsisąmonina bei ribo;..
niais. Dažniausiai žmonių elgesį aiškiname vidinė- Ši psichologinė būsena vadinama deindividuacija.
mis ypatybėmis arba išorinėmis situacijomis. Vertin- Diskusija grupėje tarp bendraminčių dažnai lenv.
dami kitų elgesį, mes dažnai nepakankamai įverti- grupės poliarizaciją - sustiprina grupėje vyraujan-
name situacijos įtaką, ir taip darome pagrindinę at- čias nuostatas. Grupės poliarizacija yra viena iš gru-
ribucijos klaidą. Tačiau aiškindami savo pačių elge- pinio mąstymo - polinkio darnos siekiančiose gru-
sį, gerokai dažniau kaltiname situaciją, o ne save. pėse priimti tikrovės neatitinkančius sprendimus už-
slopinant nepageidaujamą informaciją - priežasč:..
N u o s t a t o s ir e l g e s y s . Nuostatos veikia elgesį tik Didelė yra ne tik grupės, bet ir asmens galia. Net ne-
esant tam tikroms sąlygoms: kai yra maža kitų veiks- didelė mažuma, ypač kai ji tvirtai laikosi savo pažiūri,
nių įtaka, kai nuostata susijusi su konkrečiu elgesiu ir kartais daro įtaką grupei.
kai žmonės įsisąmonina savo nuostatas. Tiriant „kojos
tarpduryje" reiškinį ir vaidmenų atlikimą, paaiškėjo,
Socialiniai santykiai
kad mūsų veiksmai taip pat gali keisti mūsų nuostatas,
ypač jei mes jaučiamės atsakingi už tuos veiksmus. Pa- Agresija. Agresyvus, kaip ir bet koks kitoks elge-
žintinio disonanso teorija aiškina, jog elgesys formuo- sys, yra prigimties ir ugdymo padarinys. Nors psicho-
ja nuostatas todėl, kad žmonės jaučiasi nemaloniai, kai logai ir nepritaria prielaidai, kad agresija yra instink-
jų veiksmai prieštarauja jų jausmams ir įsitikinimams; tyvi, tačiau ji priklauso nuo genetinių veiksnių. Be to.
jie šį nemalonumą, sumažina, derindami nuostatas su dirginant tam tikras smegenų sritis, agresiją galima su-
tuo, ką jau padarė. kelti arba nuslopinti. Šias nervų sistemos sritis veiki-
ir biocheminiai veiksniai. Agresyvumui taip pat tur
Socialinė įtaka įtakos daugybė psichologinių veiksnių.
Nemalonūs įvykiai didina žmonių priešiškumą. Tokie
K o n f o r m i š k u m a s ir p a k l u s n u m a s . Įtaigumo tyri- dirgikliai ypač lengvai sukelia agresiją tokių žmonių,
mai rodo, kad tada, kai mes nesame tvirtai įsitikinę, kurie, būdami agresyvūs, gauna už tai atlygį, kurie iš-
ar mūsų nuomonė teisinga, esame linkę ją priderinti moko elgtis agresyviai iš vaidmenų modelių arba ste-
prie grupės nuomonės. Solomonas Aschas nustatė, bėdami žiniasklaidos vaizduojamus agresijos pavyz-
kad tam tikromis sąlygomis žmonės prisiderina prie džius. Šie veiksniai mažina žmonių jautrumą žiauru-
grupės nuomonės net tada, kai akivaizdu, kad ši nuo- mui ir skatina juos susierzinus elgtis agresyviai.
monė neteisinga. Mes pritariame kitų žmonių nuomo-
nei arba dėl to, kad norime gauti socialinį pritarimą Altruizmas. Socialiniai psichologai, žinodami atveju,
(normatyvinė socialinė įtaka), arba dėl to, kad verti- kai kritinėmis situacijomis liudininkai likdavo nuošalyje,
name kitų pateiktą informaciją (informacinė socialinė atliko eksperimentus, kurie atskleidė liudininko įtako>
įtaka). G a r s i u o s i u o s e Milgramo eksperimentuose reiškinį: liudininkas mažiau linkęs pagelbėti kitiems
žmonės turėjo pasirinkti: arba paklusti eksperimenta- žmonėms, jeigu yra daugiau liudininkų. Liudininko įta-
toriui, arba reaguoti į kito žmogaus maldavimus. Daž- ka dažniausiai pasireiškia tada, kai dėl kitų liudininku
niausiai jie paklusdavo eksperimentatoriui, nors tai dalyvavimo slopinama: 1) įvykio pastebėjimas; 2) įvy-
reikšdavo, kad jie žaloja kitą žmogų. Tokia yra socia- kio kritiškumo įvertinimas; 3) atsakomybės už pagalba
linės įtakos galia. prisiėmimas. Daugelis kitų veiksnių, pavyzdžiui, nuo-
taika, taip pat veikia norą padėti nelaimės ištiktajam.
Grupės įtaka. Tyrinėjant socialinį palengvinimą, pa- Ir psichologinės, ir biologinės teorijos mėgina paaiškinti,
aiškėjo, kad tada, kai esti stebėtojų arba bendradarbių, kodėl mes padedame kitiems žmonėms. Socialiniu
mainų teorija teigia, kad socialiniu elgesiu - net ir teik- klauso, ar mes patinkame vienas kitam. Geografinis ar-
dami pagalbą - mes siekiame gauti kuo daugiau nau- tumas palankus tuo, kad paprasčiausiai, nuolat susidu-
dos (tai gali būti mūsų gera savijauta) ir mažinti savo riant su tais pačiais dirgikliais, jie pradeda labiau patik-
išlaidas. Mūsų norą padėti kitiems taip pat veikia socia- ti. Fizinis patrauklumas turi įtakos palankiems sociali-
linės normos, kurios skatina atsilyginti už gautą pagal- niams santykiams ir suvokiant būdo bruožus. Jeigu pa-
bą bei būti atsakingiems už nelaimės ištiktuosius. So- žintis virsta draugyste, tai susižavėjimą didina panašios
cialiniai biologai tiki, kad genetinis polinkis apsaugoti nuostatos ir panašūs interesai.
savus genus pasišvenčiant tiems, kurie turi mūsų genų, Aistringąją meilę galima aiškinti kaip sužadinimo
yra altruizmo pagrindas. būseną, kuri kognityviai įvardijama meile. Prieraišumą,
kuris ryškėja stiprėjant draugiškajai meilei, padidina ly-
Patrauklumas. Yra žinomi trys veiksniai, nuo kurių pri- giateisiai santykiai ir intymus atsiskleidimas.

Socialinė psichologija. Mokslinis tyrinėjimas, kaip noro perimti kitų nuomones apie tikrovę.
mes mąstome vienas apie kitą, kaip veikiame vie-
Socialinis palengvinimas. Geriau atliekamos užduotys
nas kitą ir kaip santykiaujame.
stebint kitiems žmonėms; tai būdinga atliekant lengvas
Atribucijos teorija. Teorija, teigianti, kad mes esame ar gerai išmoktas užduotis, bet ne sunkias ar dar nepa-
linkę aiškinti kieno nors elgesio priežastis, dažnai jas kankamai tobulai išmoktas.
priskirdami situacijai arba asmens ypatybėms.
Socialinis d y k i n ė j i m a s . Žmogaus polinkis mažiau
Pagrindinė atribucijos klaida. Stebėtojų polinkis, stengtis grupėje, kai telkiamos pastangos bendram tiks-
analizuojant kito elgesį, nepakankamai vertinti situa- lui pasiekti, negu atliekant individualią užduotį.
cijos įtaką ir pervertinti asmens ypatybių įtaką.
Deindividuacija. Grupėse sumažėjusi savimonė ir savi-
Nuostata. įsitikinimas ir jausmas, kurie skatina tam kontrolė, kurios skatina jaudulį ir anonimiškumą.
tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones ir įvykius.
G r u p ė s poliarizacija. Vyraujančių grupės nuostatų
„Kojos tarpduryje" reiškinys. Žmonių, iš pradžių su- stiprėjimas diskutuojant.
tikusių įvykdyti nedidelį prašymą, polinkis vėliau įvyk-
Grupinis mąstymas. Mąstymo būdas, kai, grupei sie-
dyti didesnį.
kiant darnos priimant sprendimus, tikroviškai neįver-
Vaidmuo. Su tam tikra socialine padėtimi susiję lūkes- tinami kitokie požiūriai.
čiai, apibrėžiantys, kaip tos socialinės padėties atsto-
Agresija. Bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant
vai turi elgtis.
pakenkti arba sunaikinti.
Pažintinio disonanso teorija. Teorija, teigianti, kad
Frustracijos-agresijos dėsnis. Frustracija, trukdyda-
mes veikiame, siekdami sumažinti nemalonumą (di-
sonansą), kurį jaučiame, kai dvi mūsų mintys (pažini- ma pasiekti tikslą, sukelia pyktį, kuris gali pasireikšti
mas) yra nesuderinamos; į tai, kad elgiamės priešingai agresija.
savo nuostatoms, mes reaguojame keisdami nuostatas. Altruizmas. Nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove.
Konformiškumas. Asmenų elgesio ar mąstymo pride- Liudininko įtaka. Liudininko polinkis mažiau pagel-
rinimas prie grupės normos. bėti, jei yra kitų liudininkų.
N o r m i n ė socialinė įtaka. Įtaka, kylanti iš žmogaus Socialinių mainų teorija. Teorija, teigianti, kad mūsų
troškimo gauti pritarimą ir išvengti nepritarimo. socialinis elgesys yra mainai, kurių tikslas gauti kuo
Normos. Sutartinės priimtino ir laukiamo elgesio tai- daugiau naudos už mažiausią kainą.
syklės. Normos nurodo, kaip tinkamai elgtis. Empatija. Gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia ki-
Informacinė socialinė įtaka. Įtaka, kylanti iš žmogaus tas, pasijusti kito vietoje.
Socialinė biologija. Socialinio elgesio evoliucijos ty- kitu asmeniu būsena, paprastai esanti meilės ryšio pra-
rimas, remiantis natūralios atrankos dėsniais; daro prie- džioje.
laidą, kad natūrali atranka yra palanki genetiškai nu- Draugiškoji meilė. Gilus, švelnus prieraišumas, ku:
lemtiems socialiniams poelgiams, kurie padeda išlai- jaučiame tiems, su kuriais susiejame savo gyvenimą.
kyti ir perduoti genus.
Teisingumas. Sąlyga, kai žmonės iš tarpusavio sant> -
Paprasčiausia ekspozicija. Reiškinys, kai dėl kartotinio kių gauna tiek, kiek patys duoda.
demonstravimo nauji dirgikliai pradeda labiau patikti.
Atsiskleidimas. Savo intymių dalykų atskleidimas ki-
Aistringoji meilė. Pakili stipraus teigiamo domėjimosi tiems.
Socialinė įvairovė 19 SKYRIUS
M a ž d a u g prieš 100 0 0 0 metų, m e s , ž m o n ė s , priklausėme v i e -

nai afrikiečių rasei. D a u g e l i s m ū s ų protėvių, paklusę s e n o v ė s laikų
įsakymui „būti vaisingam bei daugintis ir užpildyti Žemę", išsikėlė
iš A f r i k o s į kitas v i e t o v e s , p a v y z d ž i u i , neandertaliečiai apsistojo
E u r o p o j e ( S i m o n s , 1989; Stringer, 1990). Taikantis prie naujos
aplinkos, s u s i f o r m a v o m ū s ų pirmtakų skirtumai, kurie, vertinant
a n t r o p o l o g i j o s matais, yra gana n e s e n i ir paviršutiniški. P a v y z -
džiui, toli į šiaurę nuo pusiaujo, kur mažiau tiesioginės saulės švie-
s o s , p e r s i k ė l u s i ų ž m o n i ų oda pasidarė š v i e s e s n ė , kad galėtų sin-
tetinti vitaminą D. V i s g i istoriškai m e s visi e s a m e afrikiečiai.
K a i p bendrų protėvių p a l i k u o n y s , visa ž m o n i ų š e i m a turi ne
tik bendrą b i o l o g i n į paveldą, bet ir linkusi panašiai elgtis. V i e n o -
da m ū s ų s m e g e n ų struktūra leidžia m u m s v i s i e m s tokiu pat būdu
suvokti pasaulį, išmokti kalbą ir justi alkį. G y v e n d a m i p r i e š i n g o -
se Ž e m ė s rutulio dalyse, m e s ž i n o m e , ką reiškia kito ž m o g a u s šyp-
sena ar suraukti antakiai. N e s v a r b u , k o k i a bus m ū s ų pavardė -
W o n g a s , N k o m o , G o n z a l e s a s ar Smithas, - m a ž d a u g n u o aštuo-
nių m ė n e s i ų m e s pradedame bijoti s v e t i m ų ž m o n i ų , o s u a u g ę pir-
m e n y b ę teikiame m u m s artimų nuostatų ir panašaus būdo a s m e n ų
draugijai. N e a t s i ž v e l g i a n t į m ū s ų kultūrą ir lytį, m u m s patrauk-
l i o s tos m o t e r s s a v y b ė s , kurios liudija j o s j a u n y s t ę ir sveikatą, o
kartu ir j o s g a l i m y b ę gimdyti. N e p a i s a n t to, ar g y v e n a m e Arkti-
k o j e ar tropikuose, m e s labiau m ė g s t a m e saldų, o n e rūgštų m a i s -
tą, drebame, kai šalta, s i e k i a m e pratęsti g i m i n ę ir g l o b o j a m e pa-
likuonis. Kaip ž m o n i ų g i m i n ė s nariai m e s priimame į grupes nau-
j u s narius, t a i k o m ė s prie grupės n u o m o n ė s , a t s i ž v e l g d a m i į as-
m e n s s o c i a l i n ę padėtį, sudarome p a v a l d u m o hierarchijas. S v e č i a s
iš kito p a s a u l i o , n u s i l e i d ę s bet kurioje Ž e m ė s vietoje, visur rastų

sportuojančių, ž a i d ž i a n č i ų , šokančių, š v e n č i a n č i ų , dainuojančių,
b e s i m e l d ž i a n č i ų , g y v e n a n č i ų š e i m o m i s bei susibūrusių į grupes
ž m o n i ų . Ž m o n ė s esti daugiau panašūs n e g u skirtingi. Š i o s v i s i e m s
b e n d r o s e l g e s i o f o r m o s apibūdina ž m o g i š k ą j ą prigimtį.
S v a r b i a u s i a s iš v i s ų m ū s ų p a n a š u m ų - skiriamasis m ū s ų rū-
š i e s e l g e s i o bruožas - tai didžiulis g e b ė j i m a s m o k y t i s ir prisitai-
kyti. Ironiška, tačiau dėl šio pagrindinio ž m o n i ų panašumo ryškesni
darosi ir skirtingumai. Pavaikščiokite vasarą basi ir j ū s ų padai taps
kietesni, šiurkštesni - tai b i o l o g i š k a i lemtas g e b ė j i m a s prisitaiky-
ti prie trinties. O j ū s ų batuotas k a i m y n a s i š s a u g o s š v e l n i u s pa-
dus. Ar šį skirtumą l e m i a aplinka? Taip, ž i n o m a . Ar tai priklauso
ir nuo b i o l o g i n i ų m e c h a n i z m ų ? V ė l - taip. M ū s ų bendra b i o l o g i -
ja leidžia pasireikšti prisitaikymo skirtingumams (Buss, 1991). Taip
pat ir patirtis skirtingoje aplinkoje gali lemti, kad v i e n a s a s m u o
tampa a g r e s y v u s , o kitas - švelnus, vienas gali labiau vertinti lais-
v ę , o kitas - tvarką ir kontrolę, v i e n a s - individualumą, o kitas
- s o c i a l i n i u s ž m o n e s s i e j a n č i u s ryšius.
Kadangi e s a m e įvairios kultūros pasaulio piliečiai, turėtume su-
prasti s a v o panašumus ir skirtumus. Įvairiose šios k n y g o s vietose
nagrinėjome mūsų individualius temperamento, intelekto, asmenybės,
sutrikimų ir sveikatos skirtumus. Retkarčiais b u v o u ž s i m e n a m a ir
apie kitą įvairovės matą - mūsų grupinius skirtumus, - pradedant Norėdami pakartoti ankstesniuose
p y k č i o išraiška ir baigiant rūpesčiu dėl kūno svorio. Giliau išanali- skyriuose aptartų kultūrų
zavę individualius skirtumus, baikime savo kelionę per psichologiją, panašumus ir skirtumus,
atsiverskite 712 p.
aptardami m ū s ų socialinę įvairovę ir reakcijas į ją. Kaip kultūra ir
lytis formuoja m ū s ų socialinį tapatumą ir elgesį? Kas skatina m ū s ų
m e i l ę arba neapykantą tiems ž m o n ė m s , kurie yra kitokie?
KULTŪRŲ ĮVAIROVĖ
K u l t ū r a yra pastovių poelgių, idėjų, nuostatų ir tradicijų, būdingų
didelei ž m o n i ų grupei ir perduodamų iš kartos į kartą, visuma (Bris-
lin, 1988). Jeigu m e s visi g y v e n t u m e kaip vienarūšės etninės grupės
atskirose pasaulio vietovėse, kaip kai kurie ž m o n ė s iki šiol ir g y v e -
na, tai m ū s ų kultūrų skirtumai būtų visiškai nesvarbūs. Gyventi su- Iš šiandieninių mūsų pasaulio
vienytoje kultūroje - tai lyg pavėjui važiuoti dviračiu: judėdami ta gyventojų tiksliai atrinkus įvairių
pačia kryptimi kaip vėjas, jūs j o beveik nepastebite; tik, važiuodami kultūrų 1000 žmonių kosminės
stoties bendruomenę, ją sudarytų
prieš vėją, pajuntate j o jėgą. Tik akivaizdžiai susidūrę su kita kultūra,
585 azijiečiai, 151 europietis,
ž m o n ė s pajunta j o s vėjus. D a u g u m ą į Europą atvykusių amerikiečių
123 afrikiečiai, 55 Pietų Amerikos
pribloškia maži automobiliai, kairiąja ranka laikoma šakutė, nevaržo- gyventojai, 81 Šiaurės Amerikos
ma apranga pliaže. Saudo Arabijoje tarnaujantys europiečiai ir ame- gyventojas ir 5 australai bei
rikiečiai kareiviai gali įsitikinti savų kultūrų liberalumu. naujazelandiečiai.
19 SKYRIUS. Socialinė į v a i r o v ė 675
M u s supa v i s į v a i r e s n ė s kultūros. V i s labiau t a m p a m e pasau-

lio g y v e n v i e t e , kurioje k a i m y n u s j u n g i a p a l y d o v i n i a i ryšiai, oro
linijos, tarptautinė prekyba. Kultūrų įvairovė būdinga ir atskiroms
v a l s t y b ė m s . Rusai, irakiečiai ir izraeliečiai gerai žino, kad k o n -
fliktai, kylantys dėl kultūrinių skirtumų, yra ilgalaikiai. Tačiau dėl
m i g r a c i j o s ir p a b ė g ė l i ų e v a k u a c i j o s dabar šis p r o c e s a s r y š k e s n i s
n e g u kada nors anksčiau. „Rytai yra Rytai, o Vakarai yra Vakarai
ir j i e n i e k a d a n e s u s i t i k s , " - rašė X I X a. rašytojas Rudyardas K i p -
lingas, tačiau dėl m o d e r n i ų s u s i s i e k i m o p r i e m o n i ų ir m i g r a c i j o s
Rytai ir Vakarai, Šiaurė ir Pietūs dabar susitinka nuolatos. Italija
tapo d a u g e l i o albanų, Vokietija - turkų, A n g l i j a - pakistaniečių ir
Indijos vakarinių dalių g y v e n t o j ų namais. K a n a d o s , A m e r i k o s ir
Australijos šalims būdinga vis didesnė kultūrų įvairovė. Š i o dešimt-
m e č i o p a b a i g o j e p u s ė j e iš š i m t o d i d ž i a u s i ų JAV m i e s t ų d a u g u m ą
sudarys v i s o s e t n i n ė s m a ž u m o s kartu (Jones, 1 9 9 0 ) . D i r b d a m i ,
ž a i s d a m i ir g y v e n d a m i su įvairių kultūrų ž m o n ė m i s , m e s g a l i m e
geriau suprasti, kaip m u s v e i k i a m ū s ų pačių kultūra ir i š m o k s t a -
m e vertinti kultūrų skirtingumą.
Kultūros normos ir vaidmenys

V i s o s kultūrinės grupės - n u o tautų iki rokerių grupių - suku-
ria s a v a s s o c i a l i n e s normas: savas priimtino ir laukiamo e l g e s i o
taisykles. M u s u l m o n a i v a l g o tik d e š i n i o s i o s rankos pirštais. Japo-
nai turi taisykles, kaip nusiauti batus, įteikti ir išvynioti dovanas,
kaip pareikšti pagarbą s a v o viršininkams. Kartais socialiniai lūkes-
čiai atrodo n e ž m o n i š k i . Vakarų šalių m o t e r y s stebisi: n e g i Vidurio
Rytų m o t e r y s nenorėtų n u s i m e s t i s a v o šydų ir parodyti savo indi-
vidualybę? Tačiau socialinės n o r m o s taip pat palengvina socialinės
s i s t e m o s v e i k i m ą . Elgiantis taip, kaip nurodyta, gerai išmokta, ne-
reikia per daug įsigilinti. Ž i n o d a m i , kada reikia ploti, o kada nu-
silenkti, kurią šakutę pirmiausia paimti pietaujant, kokie gestai ar
pagyrimai yra tinkami, g a l i m e atsipalaiduoti ir džiaugtis vienas ki-
tu, n e b i j o d a m i apsijuokti.
Kartais skirtingų kultūrų s o c i a l i n ė s n o r m o s stebina arba k v a i -
lina. J e i g u kas nors į s i v e r ž i a į m ū s ų a s m e n i n ę e r d v ę - n e d i d e l ę
kitus s u l a i k a n č i ą z o n ą , kurią s t e n g i a m ė s i š s a u g o t i aplink s a v e , -
m e s j a u č i a m ė s nesmagiai. Šiaurės amerikiečiai, skandinavai ir bri-
tai m ė g s t a d i d e s n ę a s m e n i n ę e r d v ę n e g u L o t y n ų A m e r i k o s g y -
v e n t o j a i , arabai ir prancūzai ( S o m m e r , 1969). V i e š a m e susibūri-
m e m e k s i k i e t i s , i e š k o d a m a s p a t o g a u s atstumo pasikalbėti su
šiaurės a m e r i k i e č i u , tikriausiai v i s m ė g i n s priartėti prie š i o v i s
atatupstom b e s i t r a u k i a n č i o . Š i a u r ė s a m e r i k i e č i u i m e k s i k i e t i s at-
r o d y s į s i b r o v ė l i u , o m e k s i k i e t i s gali p a m a n y t i amerikietį esant
šaltą ir n e d r a u g i š k ą .
Kultūros taip pat skiriasi išraiška ir gyvenimo tempu. Žmonės,

kurie kildina save iš Šiaurės Europos, Viduržemio jūros regiono
gyventojus dažnai laiko žaviais ir nuoširdžiais, bet nelabai išmaniais.
Viduržemiečiai mano, kad šiaurės europiečiai yra gabūs, tačiau šalti
ir pernelyg pabrėžiantys punktualumą (Triandis, 1981). Kai kultūros
susimaišo, dažnai kyla nesusipratimų. Britų verslininkas, laukda-
mas 30 minučių pietums vėluojančio kliento iš Lotynų Amerikos,
gali suirzti. Žmonės iš laiką vertinančios Japonijos, kurioje bankų
laikrodžiai rodo tikslų laiką, pėstieji vaikšto sparčiai, o pašto tar-
nautoja greitai priima užsakymus, atvykę į Indoneziją, kur laikro-
džiai rodo ne tokį tikslų laiką, o gyvenimo tempas yra lėtesnis, ga-
li netekti kantrybės (Levine, 1990). Amerikiečių taikos korpuso sa-
vanoriai, kuriems dažnai tenka prisitaikyti svetimoje šalyje, teigia,
kad po kalbos skirtumų didžiausių sunkumų sudaro lėtesnis gyve-
nimo tempas ir skirtingas žmonių punktualumas (Spradley ir Phil-
lips, 1972). Tolesnė pastraipa jums duos daugiau naudos, jeigu da-
bar trumpam stabtelėsite ir greitai užrašysite 10 frazių, kurios
užbaigtų sakinį „Aš esu..."
Iš 18 skyriaus prisiminkite, jog tą socialinę kategoriją, kai su
socialine padėtimi, pavyzdžiui, tėvo arba profesoriaus, siejamos
tam tikros socialinės normos, vadiname vaidmeniu. Kai kuriose
kultūrose, pavyzdžiui, Japonijoje, svarbiausia gyvenime gerai at-
likti įvairiems vaidmenims keliamus reikalavimus. Žmogaus el-
gesys bei tapatumas keičiasi atsižvelgiant į tai, su kuo jis yra -
su prižiūrėtoju, bendradarbiu ar su sutuoktiniu. Kitose visuomenėse
vaidmenys nėra taip griežtai apibrėžti. Todėl žmonės geba pasto-
viau save suvokti, jaučiasi galintys laisviau išreikšti savo indivi-
dualybę (de Rivera, 1991). Todėl didesnė tikimybė, kad Ameri-
kos universitetų studentai, lyginant su Japonijos ir Kinijos stu-
dentais, sakinį „Aš esu..." užbaigs savo asmeninėmis savybėmis
(„Aš esu nuoširdus", „Aš esu patikimas"), o ne nurodys savo so-
cialinę tapatybę („Aš esu Keio universiteto studentas", „Aš esu
trečiasis sūnus šeimoje") (Cousins, 1989; Triandis, 1989a, b). Taigi
svarbus kultūrinės įvairovės aspektas yra pirmenybės teikimas in-
dividualiai ar kolektyvinei tapatybei.
Individualizmas ar kolektyvizmas
Vieni gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai, gyvena būriais, kiti, pavyz-
džiui, tigrai, - atskirai. Nors mes, žmonės, iš esmės esame visuo-
meniški, bet mūsų socialinio gyvenimo būdai yra įvairūs: nuo indi-
vidualios kontrolės ir laimėjimų pabrėžimo iki socialinio intymumo
bei solidarumo. Individualizmas ypač skatinamas tose kultūrose,
kurios vadovaujasi Šiaurės Europos normų ir vaidmenų samprata.
19 SKYRIUS. Socialinė įvairovė 677
Individualistai pirmenybę teikia asmeniniams tikslams ir savo tapa-

tybę apibūdina savo asmeninėmis savybėmis, o ne socialinių grupių
sąvokomis. Vakarietiškoji literatūra, nuo Iliados ir Odisėjos iki Hekl-
berio Fino nuotykių, šlovina savimi pasitikinčius individus, kurie
labiau siekia savipildos, negu elgtis pagal kitų žmonių lūkesčius.
Kitos kultūros, ypač Azijos, Afrikos ir Centrinės bei Pietų Ame-
rikos, puoselėja kolektyvizmą. Tokie žmonės pirmenybę teikia
savų socialinių grupių, dažnai šeimos, klano, darbo kolektyvo tiks-
lams ir atitinkamai apibūdina savo tapatybę. Kaip ir sportininkai,
kurie labiau džiaugiasi savos komandos pergale negu asmeniniais
laimėjimais, kolektyvizmo atstovai esti patenkinti, kad gali tar-
nauti grupės interesams, netgi savo asmeninių poreikių sąskaita.
Rytų šalių literatūra išreiškia šiuos idealus, šlovindama asmenis,
kurie atlieka pareigą kitiems žmonėms, nepaisydami pagundos
nuolaidžiauti savo silpnybėms.
Žinoma, kiekvienoje kultūroje yra skirtingų žmonių. Azijoje,
kaip ir Šiaurės Amerikoje, kai kurie žmonės pirmenybę teikia sa-
vo ryšiams su kitais žmonėmis; kiti - dažnai jauni ir išsilavinę „Mes turime džiaugtis ir rūpintis
žmonės - išlaiko savo nepriklausomybę. Tačiau tarpkultūrines pro- vieni kitais, kartu linksmintis,
kartu gedėti, kartu dirbti bei
blemas tyrinėjantys psichologai, pavyzdžiui, Harry Triandisas, Ri- kentėti ir visada prisiminti, kad
chardas Brislinas ir C. Harry Hui (1988) daugiausia domisi indi- mūsų bendruomenė yra vieno
vidualizmo bei kolektyvizmo apraiškomis. Šie kultūros skirtumai organizmo nariai. "
Puritonų lyderis Johnas Winthropas Salcmo
veikia mūsų savivoką, nuostatas ir santykius šeimoje.
uoste, prieš j o ž m o n ė m s išsilaipinant
A m e r i k o s ž e m ė j e 1630 metais.
KULTŪRA IR SAVASIS y,AŠ". Jeigu kas nors suardytų jūsų socia-
linius ryšius, pavyzdžiui, paverstų jus vienišu emigrantu svetimoje
šalyje, kaip tai paveiktų jūsų tapatybę? Individualistui svarbiau-
sia jo būties dalis - savojo „aš" jausmas, savo asmeninių įsitiki-
nimų ir vertybių įsisąmoninimas. Vakarietiškoji psichologija daug
kuo atspindi savo kultūrų individualizmą. 3 skyriuje mes aptarėme, „Niekada kaimyno „Aš" nėra taip
kaip vakariečiai paaugliai kovoja, kad atsiskirtų nuo tėvų ir pa- svarbus, kaip savasis „Aš".
Kaimyno „Aš" kartu su visais
siektų savo asmeninę tapatybę. 14 skyriuje kalbėjome apie asme-
kitais dalykais sudaro svetimą
nybę - skirtingas ir pastovias žmogaus ypatybes, dėl kurių mes
visumą, kurios atžvilgiu savasis
kiekvienas esame nepakartojami. Abiem šiais atvejais mes laikėmės „Aš" stebėtinai išsiskiria. "
prielaidos (jeigu jūs esate vakarų kultūros atstovas, tai tikriausiai Williamas Jamesas
net nesuabejosite šia prielaida), kad svarbiausia yra individas. Šis
individualistinis savojo „Aš" supratimas būdingas humanistinei
psichologijai, kuri pabrėžia savęs pripažinimą bei pajautimą, pa-
lankumą bei ištikimybę sau pačiam. Psichoterapeuto Fritzo Perl-
so (1972, 70 p.) „geštaltinis credo" išreiškia šį individualizmą:
Aš darau savo, tu darai savo.
Aš nesu šiame pasaulyje tam, kad išpildyčiau tavo lūkesčius,
o tu nesi šiame pasaulyje tam, kad pildytum manuosius.
Tu esi tu, o aš esu aš,
ir jeigu mes atsitiktinai surandame vienas kitą, tai yra puiku.

Jeigu ne - nieko negalima pakeisti.
Kolektyvizmo atstovo gyvenimo atrama yra socialiniai santy-

kiai. Atskirtas nuo savo šeimos, kolektyvo ar ištikimų draugų, jis
netektų ryšių, kurie apibūdina, kas jis yra. Individualistinėse kul-
tūrose asmeninės tapatybės pirmenybė pabrėžiama pirmiausia nu-
rodant asmens vardą („Johnas Brinkąs"). Kolektyvinė kultūra pir-
menybę teikia žmogaus šeimos tapatybei. Individualistai lengvai
įeina į socialines grupes ir lengvai jas palieka. Jie gana laisvai
gali keisti religinį tikėjimą, pereiti į kitą darbą ar netgi palikti sa-
vo šeimas ir persikelti į naują vietą. Kolektyvistai turi mažiau drau-
gų ar grupių, prie kurių jie prisirišę, tačiau jų prieraišumas giles-
nis ir pastovesnis. Jų santykiai yra ilgalaikiai. Todėl darbdavio ir
darbuotojo abipusė ištikimybė yra stipri. Lyginant su amerikie-
čiais studentais, Hong Kongo universiteto studentai per dieną pa-
sikalba su dvigubai mažiau žmonių, tačiau kalbasi ilgiau (Whe-
eler ir kt., 1989).
Kolektyvinių kultūrų žmonės vertina bendruomenės vienybę,
todėl stengiasi išlaikyti darną ir leidžia kitiems būti savimi. Tie- Nenuostabu, sako Triandis
sioginis priešiškumas ir tiesmukiškas sąžiningumas pasitaiko re- (1989b), kad pasaulio kolonizac i-
tai, retos ir asmeninio egoizmo apraiškos. Vyresnieji ir viršinin- ją vykdė ne azijiečiai, kurie
kai yra gerbiami. Kad išsaugotų grupės dvasią, žmonės vengia nenoriai nutraukia socialinius ir
jautrių temų, atsižvelgia į kitų žmonių norus ir yra mandagiai nuo- šeiminius ryšius, o individualis-
lankūs (Markus ir Kitayama, 1991). Žmonės prisimena jiems pa- tiškesni europiečiai. Taip pat
nenuostabu, kad kolonizuotos
daryta gera ir atsilygina tuo pačiu. Kolektyvisto Aš nėra nepri-
šalys, pavyzdžiui, Kanada, Jung-
klausomas, jis yra susijęs su kitais žmonėmis. Tarp kolektyvistų
tinės Amerikos Valstijos ir Austra-
nė vienas asmuo nėra atskira sala. lija, šiandien yra vienos iš
Kalbant apie „Aš", ir kolektyvizmas, ir individualizmas turi labia us i a i in d ividual istin i ų.
savų pranašumų, tačiau ir savą kainą. Konkuruojančių, individu-
alistinių kultūrų žmonės turi daugiau asmeninės laisvės, didžiuo-
jasi savo asmeniniais laimėjimais, geografiškai mažiau yra susie- „Per daugelį metų aš išmokau
ti su savo šeima, gali mėgautis asmeniškumu. Kadangi jų kultūros rinktis iš geriausių nuomonių.
mažiau suvienytos, jie gali pasirinkti įvairesnį gyvenimo būdą, pa- Kiniečiai turi kini etiškąją nuo-
tys kurti savo tapatybę. Tačiau lyginant su kolektyvistais, indivi- monę. Amerikiečiai turi amerikie-
dualistai yra vienišesni, labiau atskirti nuo kitų, jie dažniau nu- tis kąįą nuomonę. Ir beveik visada
amerikietiško j i nuomonė būdavo
traukia santuoką, įvykdo daugiau žmogžudysčių, mažiau atsparūs
geresnė.
su stresu susijusioms ligoms, pavyzdžiui, širdies infarktui (Trian-
Tik vėliau aš supratau didelį
dis ir kt., 1988). Todėl Martinas Seligmanas (1988) mano, kad amerikietiškosios nuomonės
„plintantis individualizmas turi savyje dvi pražūtingas sėklas. Pir- trūkumą. Mat čia buvo per daug
moji, visuomenei, kuri aukština individą tiek, kiek jis yra aukšti- pasirinkimų, todėl buvo lengva
namas dabar, gresia depresija... Antroji, ir galbūt svarbiausioji - susipainioti ir išsirinkti blogą
beprasmiškumo jausmas [kuris užplūsta, kai negalimas] prie- dalyką. "
A m y Tan „Joy Lucko klubas", 19S-
raišumas prie kažko didesnio už save".
KULTŪRA IR SOCIALINIS VERTINIMAS. Kultūra daro įtaką mūsų

išankstinei nuomonei apie kitus žmones. Šiaurės Europos ir ang-
liškai kalbančių šalių individualistai idealu laiko tokį požiūrį, kai
žmonės vertinami ne pagal jų priklausomybę kokiai nors grupei.
Kadangi Jane yra individualybė, tai jūs negalite iš anksto spręsti
apie jos nuostatas ir įsitikinimus, vien žinodami jos kilmę ar pri-
klausymą atitinkamoms grupėms. Kolektyvistų nuomone, naudinga
žinoti, su kokiomis grupėmis žmogus tapatinasi: „jeigu aš pažįstu
Yasumasa šeimą, darbo kolektyvą ir kur jis mokėsi, tai aš jau daug
žinau ir apie Yasumasa".
Skirtingai nuo individualistų, kurie per daug linkę viską aiškin-
ti žmogaus asmeniniais bruožais („Jis tinginys; ją reikia gydy-
ti"), kolektyvistai šiek tiek mažiau linkę daryti šią pagrindinę
atribucijos klaidą (Zebrowitz-McArthur, 1988). Lyginant su ame-
rikiečiais, mažesnė tikimybė, kad Indijos gyventojai, išgirdę apie
kieno nors veiksmus, paaiškins juos žmogaus būdo savybėmis
(„Ji yra draugiška"). Daugiau tikėtina, kad jie pasiūlys situacinį
paaiškinimą („jos draugai buvo kartu su ja") (Miller, 1984). Ka-
dangi, sprendžiant apie kitus žmones, kolektyvistams svarbu gru-
pinė tapatybė, tai asmeninės savybės, tokios kaip fizinis patrauk-
lumas, jiems yra mažiau svarbios (Dion ir kt., 1990).
KULTŪRA IR SANTYKIAI TARP TĖVŲ BEI VAIKŲ. J a p o n ų ir ki-

niečių tėvai nuo mažų dienų puoselėja abipusį priklausomumą.
Gimę vaikai ir toliau lieka susieti su savo motina - jie kartu mie-
ga, kartu prausiasi, kartu juda. Tradiciškai japonė motina nešio-
ja savo vaiką ant nugaros maždaug iki 2 metų. Todėl, matyt,
atskiriami japonų kūdikiai patiria didesnį stresą negu amerikie-
čių (Markus ir Kitayama, 1991).
Šiuolaikinių individualistinių kultūrų tėvai nori, kad jų vai-
kai taptų savarankiški bei sveikos nuovokos, todėl mažiau sten-
giasi ugdyti paklusnumą bei nuolankumą - arba, kaip sakytų ko-
lektyvistai, mažiau rūpinasi vaikų jautrumu bendruomenei ir
bendradarbiavimu (Alwin, 1990). Mokyklose vaikai mokomi
išsiaiškinti savo vertybes, išmokti priimti sau tinkamus spren-
dimus. Todėl vakarietiškuose restoranuose tėvai ir vaikai atski-
rai nusprendžia, ką užsisakyti. Vakarų šalyse paaugliai patys
atplėšia jiems adresuotą paštą, rinkdamiesi draugus ar drauges,
atsisako tėvų patarimų bei dažnai nori būti vieni savo atskira-
me kambaryje. Suaugę jie siekia savų tikslų bei atsiskiria nuo
tėvų, kurie taip pat gyvena atskirai nuo senelių. Jeigu vaikui
nesiseka, tėvai, nors ir jausdamiesi nepatogiai, atvirai gali ap-
tarti vaiko problemas.
IŠ ARČIAU. P a t a r i m a i s u s i t i n k a n t i e m s su kitų k u l t ū r ų ž m o n ė m i s
Susitikus individualistinių ir kolektyvistinių kultūrų žmonėms, dažnai kyla nesusipratimų. Harry Triandisas,
Richardas Brislinas ir C. Harry Hui (1988) keliaujantiesiems į kitas šalis štai ką pataria:
Individualistas, bendraudamas su kolektyvistu, Kolektyvistas, bendraudamas su individualis-

turėtų: tu, turėtų:
1. Atkreipti dėmesį j grupę, kuriai priklauso žmo- 1. Mažiau reikšmės teikti grupėms, kurioms priklau-
gus ir j jos vyresnybę, nes jie apibrėžia svarbias nor- so kitas žmogus (jei viskas vyksta ne grupėje), o dau-
mas, vaidmenis ir nuostatas. giau jo asmeniniams įsitikinimams ir nuostatoms.
2. Stengtis įtikinti ir laimėti to asmens viršininko 2. Tikėtis, kad kitas žmogus mažiau rūpinasi tuo,
pritarimą, paaiškinti, kokios naudos turės to žmogaus ką galvoja viršininkai, ir kad jis labiau negu jūsų
grupė. kultūroje yra veikiamas bendraamžių bei sutuoktinio.
3. Pabrėžti darną ir bendradarbiavimą. Padėti ki- 3. Ką nors siūlydami, pabrėžkite asmeninę kainą
tam išlaikyti savo vertę. Vengti priešpriešos. Kritikuoti ir naudą. Prisiminkite, kad kritikos nebuvimas gali būti
švelniai, neviešai ir po pagyrimo. suprastas kaip pritarimas.
4. Kantriai stengtis palaikyti ilgalaikius santykius, 4. Galite greitai, be didelių parengiamųjų derybų
nes, tvarkant reikalus, pirmenybė teikiama seniems pradėti tvarkyti reikalus. Tikėkitės, kad santykiai bus
draugams. Artimumas formuojasi pamažu. geranoriški, tačiau paviršutiniški ir trumpalaikiai.
5. Jeigu žmogus, su kuriuo bendraujate, yra iš 5. Prisistatydami galite atskleisti savo teigiamas
Rytų Azijos, tikėkitės nepagrįsto nuolankumo ir savęs savybes, bet akivaizdžiai nesigirkite. Galite palankiai
smerkimo. Prisistatykite kukliau negu esate įpratę. kalbėti apie savo įgūdžius ir laimėjimus.
6. Atskleiskite kitam žmogui savo socialinę padėtį, 6. Tikėkitės, kad kitas žmogus mažiau reikšmės
nes tada jis žinos, kaip su jumis bendrauti. Galite ti- teiks padėties, pavyzdžiui, amžiaus, skirtumui. Pasi-
kėtis, kad vyresnis amžius kels pagarbą. Svarbiau, stenkite nevadovauti žemesnės padėties ar nepatai-
kas jūs esate, o ne kokie jūsų laimėjimai. kauti aukštesnės padėties žmonėms.
7. Jeigu jus visur lydi ir kartu su jumis leidžia lai- 7. Nesitikėkite, kad jus visuomet kas nors lydės.
ką, supraskite tai kaip draugiškumą, o ne įsiveržimą Individualistai gerai jaučiasi būdami vieni ir rodo pa-
į jūsų asmeninį gyvenimą. garbą, palikdami jus vieną.
Azijos kolektyvistams, kurių tėvai aktyviau nurodo ir spren-

džia, ką vaikams pasirinkti, o mokyklose diegiamos pripažintos
kultūros vertybės, tai atrodytų keista (Hui, 1990). Abipusis tėvų
ir vaikų ryšys yra toks artimas, kad klystančio vaiko sugniuždyti
tėvai retai aptaria savo gėdą.
Etniškumas
Skirtingų etninių ir rasinių grupių tradicijos bei elgesio būdai
sudaro dar vieną kultūrų įvairovės matmenį. Migruojančių žmo-
nių grupės neatsisako savo kultūros vertybių. Ilgainiui, keičiantis
kartoms, šie žmonės perima daugelį savo naujosios tėvynės kul-
tūros normų, tačiau, ypač jei yra susiję su kitais imigrantais, daug
ką išsaugo ir iš savo tikrosios etninės tapatybės bei kultūros pa-
veldo. Todėl jų naujoji tėvynė tampa kultūriškai margesnė.
Kultūrą, kaip jau buvo rašyta, sudaro bendras žmonių elgesys,

idėjos, nuostatos ir tradicijos. Etniškumas, žmogaus socialinės
tapatybės aspektas, yra apibrėžiamas kaip bendrų protėvių ir ben-
dro su kitais kultūrinio paveldo turėjimas. Kultūrą ir etniškumą
kartais sunku, tačiau įmanoma atskirti. Pavyzdžiui, šeima, gyve-
nanti Bostone, gali būti etniniai italai, kultūriškai - rytiečiai, Ame-
rikos miestiečiai, save vadinantys Amerikos italais.
ETNIŠKUMAS IR RASĖ. Praktiškai rasė yra apibūdinama ir so-

cialiniais, ir fiziniais bruožais. Pavyzdžiui, Šiaurės amerikiečiai
žmones, kurių protėviai dažniausiai baltieji, bet turi bruožų, ro-
dančių jų afrikietiškąją kilmę, laiko „juodaisiais". Brazilai žmo-
gų, kurio bruožai rodo, kad tarp jo protėvių buvo europiečių, va-
dina „baltuoju". Todėl tyrimai, lyginantys rases, iš tikrųjų daž-
nai lygina socialiai, o ne biologiškai apibrėžtas grupes. Be to,
beveik visų žmogiškųjų ypatybių, pradedant kraujo baltymų nu-
statymu ir baigiant intelekto testų įverčiais, tyrimai rodo, kad
vienos rasės žmonių individualūs skirtumai yra daug didesni ne-
gu maži skirtumai tarp rasių. Marvinas Zuckermanas (1990) tei-
gia, kad „skirtingos rasinės grupės turi daug daugiau panašumų
negu skirtumų". Dėl šių priežasčių sunku daryti išvadas apie bio-
logiškai pagrįstus rasių skirtumus.
Mes iš tikrųjų negalime palyginti grupių, kurios skiriasi tik savo
biologine rase, bet mes galime tyrinėti socialiai apibrėžtų rasinių
ar etninių grupių kultūrų skirtumus tiek tarp grupių, tiek grupėse,
tarp jų narių. Praeityje turėjusios prisitaikyti prie geografinių ir
socialinių aplinkybių, etninės grupės išsiugdė skirtingus bendra-
vimo būdus. Kalbant apie Rytus ir Vakarus, vienas toks skirtu-
mas būtų individualizmo ir kolektyvizmo normos. Šiaurės Ame-
rikoje šiandieninė baltųjų kultūra - kalba, literatūra, muzika, val-
giai, religija - yra veikiama afrikietiškosios įtakos, o šiandieninėje
juodųjų kultūroje jaučiama europietiškoji įtaka. „Drauge sukur-
tas pasaulis" - taip Mechalis Sobelis apibūdina afrikietiškąją ir
europietiškąją įtakas, susiliejančias Pietų Amerikoje. Nepaisant to,
Jamesas Jonesas (1988) mano, kad iš dalies dėl savo afrikietiškųjų
tradicijų, iš dalies dėl prisitaikymo prie vyraujančių didesnės
kultūros nuostatų, juodaodžių amerikiečių kultūra įgijo savitumų.
Ji labiau nukreipta į dabartį, išraiškinga, dvasinga ir emocionali.
Baltaodžių kultūra dažniau yra nukreipta į ateitį, santūri, raciona-
li, vertinanti laimėjimus. Turėdamas galvoje tai, kad žmonės ga-
na dažnai apie kitus sprendžia remdamiesi savo normomis, Jone-
sas mano, kad būtume išmintingesni, jei pripažintume skirtingu-
mus, o ne apsimestume, kad jie yra nesvarbūs ar jų visai nėra.
Skirtingos kultūros turi ką pasiūlyti viena kitai. Vienomis situa-

cijomis privalumas yra išraiškingumas, kitomis - nukreiptumas į
ateitį. Ir viena, ir kita praturtina įvairiakultūrę visuomenę.
ETNINĖ SAVIMONĖ. Savivoka yra asmeninės tapatybės (savivaiz-

dis, polinkis bendrauti, išvaizda) ir socialinės tapatybės (susita-
patinimas su tam tikromis grupėmis ar žmonėmis) derinys. Ku-
riuos aspektus mes įsisąmoniname kiekvienu momentu, priklauso
ne tik nuo mūsų kultūros, bet ir nuo tiesioginio konteksto. Tyri-
nėtojų paprašyti „papasakoti apie save", vaikai pabrėžia savo ski-
riamąsias savybes. Užsienyje gimę vaikai pamini savo gimimo vie-
tą, raudonplaukiai - savo plaukų spalvą, liesi arba putlūs vaikai
- kiek sveria, etninės mažumos atstovai - savo etniškumą (McGuire
ir kt., 1978, 1979).
Jūs, žinoma, tai pastebėjote. Jūs galvojate apie savo lytį, kai
esate vienas (-a) tarp kitos lyties žmonių. Jūs labiau įsisąmoninate
savo rasę, kai esate tarp kitos rasės žmonių, tačiau ši mintis neat-
eina į galvą, kai jus supa tos pačios rasės žmonės. Jeanas Phinney
(1990) sako, jog etniškai vienarūšėje visuomenėje „etninė tapatybė
yra iš esmės beprasmė sąvoka". Williamas McGuire ir jo bendradar-
biai (1978) teigia, kad taisyklė paprasta:
„žmogus įsisąmonina save tik tiek, kiek jis skiriasi nuo kitų žmo-
nių... Jeigu aš esu juodaodė moteris baltaodžių moterų grupėje,
tai aš linkusi galvoti, kad mano oda juoda; kai aš patenku į juo-
daodžių vyrų grupę, mano juoda oda netenka reikšmės ir aš pra-
dedu labiau įsisąmoninti, kad esu moteris".
Savo skirtingumo įsisąmoninimas paaiškina, kodėl bet kuri ma-

žumos grupė sąmoningai suvokia save, priešpriešindama daugumai.
Norint suprasti mažumos patirtį, reikia tapti mažuma. Žmogus
neįsivaizduoja, koks jis yra amerikietis, kol kaip Amerikos žydas
nepagyvena tam tikrą laiką Izraelyje arba kaip Afrikos amerikie-
tis laikinai neapsigyvena Afrikoje. Metus gyvendamas Škotijoje,
aš kiekvieną dieną įsisąmonindavau tai, ko nepastebėdavau na-
mie - savo amerikietiškąjį akcentą, drabužius ir asmeninį stilių.
Man taip pat buvo įdomu, kaip žmonės reaguoja į tai, kad aš aki-
vaizdžiai kitoks: ar ji tokia mandagi todėl, kad aš esu užsienietis?
Ar jis manęs nepaiso todėl, kad nemėgsta amerikiečių?
Įvairiakultūrėje aplinkoje mažumų atstovai džiaugiasi bendrau-
dami vieni su kitais. Kanadiečiai, kurie Britų Kolumbijoje turi ma-
žai ką bendra, susitikę nuošalioje Prahos kavinėje kalbėtųsi kaip seni
draugai. Daugumos kultūrai mažuma gali atrodyti pernelyg jautri ir
prisirišusi prie savo klano, tačiau toks elgesys atspindi tik paprastą
žmonių polinkį užmiršti savo bendrumus ir įsisąmoninti skirtumus.
ETNINĖ IR KULTŪRINĖ TAPATYBĖ. Kaip etniškai įvairiose

kultūrose žmonės suderina savo etninę tapatybę su valstybine ta-
patybe? „Meet the press 44 (1984) žurnalistas Marvinas Kalbas
uždavė klausimą tuometiniam kandidatui į prezidentus Jesse Jac-
ksonui:
Kalbas: Ar jūs esate juodaodis žmogus, kuris likimui lėmus ta-
po amerikiečiu, galinčiu tapti prezidentu, ar esate amerikietis,
kuriam likimas lėmė būti juodaodžiu pretendentu į prezidentus?
Jacksonas: Na, aš esu ir amerikietis, ir juodaodis vienu ir tuo
pačiu metu. Aš ir tas, ir tas...
Kalbas: Aš norėčiau išsiaiškinti... ar jūs giliai savyje, tiek, kiek
žmogus apskritai gali pažvelgti sau į vidų, labiau jaučiatės juo-
daodžiu žmogumi, kuriam buvo lemta tapti amerikiečiu, ar at-
virkščiai?
Jacksonas: Na, aš gimiau juodaodžiu Amerikoje, aš negimiau

amerikiečiu su juoda oda. Jūs užduodate keistą klausimą. Ma-
no interesai yra valstybės interesai.
Jacksono atsakymas atspindi tai, ką tapatybės tyrinėtojas Phin-

ney (1990) vadina dvikultūre tapatybe: žmogus tapatina save ir
su etnine kultūra, ir su didesne vyraujančia kultūra. Etniškai są-
moningi Anglijoje gyvenantys azijiečiai gali jaustis, o gali ir ne-
sijausti ir tikraisiais britais (Hutnik, 1985). Kanados prancūzai,
kurie tapatina save su savo etninėmis šaknimis, gali jaustis arba
nesijausti ir tikraisiais kanadiečiais (Driedger, 1975). Amerikos
ispanai, kurie labai jaučia savąjį „kubietiškumą 44 (arba savo mek-
sikietiškąją, puertorikietiškąją ar ispaniškąją kilmę), gali jaustis
arba nesijausti tikraisiais amerikiečiais (Roger ir kt., 1991). 19—
1 lentelėje pavaizduotos kitos tapatybės galimybės: susiliejimas
su vyraujančia kultūra visiškai nepaisant savojo etniškumo; etni-
nis didžiavimasis, atsisakant ir atsiribojant nuo vyraujančios kul-
tūros; nedidelės „pakraščių 44 visuomenės grupės, netapatinančios
savęs nė su viena kultūra.
19-1 LENTELĖ. Etninė ir kultūrinė tapatybė

SUSITAPATINIMAS SU ETNINE GRUPE
SUSITAPATINIMAS SU
VYRAUJANČIA GRUPE Stiprus Silpnas
Stiprus Dvikultūre Susiliejimas

tapatybė
Silpnas Atsiribojimas Neaiški

tapatybė
Kaip ir Marvinas Kalbas, tyrėjai domėjosi, ar didžiavimasis sa-

vo etnine grupe trukdo tapatintis su vyraujančiąja kultūra. Ar stipri
etninė tapatybė atstoja kitas socialines tapatybes? Socialinis psicho-
logas Johnas Turneris (1987) mano, kad mes save iš dalies verti-
name pagal savo priklausomybę skirtingoms grupėms. Suvokdami
savo grupės pranašumą ir nuopelnus, geriau vertiname save. Todėl
teigiama etninė tapatybė gali pasitarnauti teigiamam savęs vertini-
mui. Žmonėms, praradusiems ryšį su savo mišriomis etninėmis šak-
nimis, tokį pat poveikį turi ir teigiama vyraujanti socialinė tapa-
tybė. Visuomenės „pakraščių" žmonės, kuriems nebūdinga nei et-
ninė, nei vyraujanti tapatybė (19-1 lentelė), dažnai menkai save
vertina. Dvikultūriams žmonėms, pripažįstantiems abi savo tapaty-
bes, paprastai būdinga gana teigiama savivoka (Phinney, 1990).
Išaukštinusios valstybinę tapatybę - kultūras su vieningais ide-
alais - Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Australija mažiau
nukentėjo dėl etninio susiskaldymo negu Sovietų Sąjunga, Indija,
Jugoslavija, Irakas ir daugelis kitų šalių. Nepaisant to, kaip ir ki-
tose šalyse, imigrantų valstybėse vyksta nuolatinė kova tarp atsi-
skyrimo ir susiliejimo, tarp didžiavimosi savo skirtingu paveldu
ir valstybės vienybės, tarp įvairovės pripažinimo ir abejonių dėl
bendrų vertybių.
LYČIŲ SKIRTUMAI
10 skyriuje „Mąstymas ir kalba" rašyta, kad žmonės siekia sa-
vo sudėtingą pasaulį suskirstyti į paprastas kategorijas. Į kategori-
jas mes skirstome ir žmones, ir daiktus. Iš visų žmonių skirstymo
būdų, pavyzdžiui, aukšti ar žemi, šviesiaplaukiai ar tamsiaplaukiai,
liesi, raumeningi ar apkūnūs, mėlynakiai ar rudaakiai, du matme-
nys yra ypač svarbūs. Žmonių savivokai ir tapatybėms, draugų ir
partnerių pasirinkimui, tam, kaip kiti juos vertina, etniškumas ir
lytis yra daug svarbesni negu ūgis ar plaukų spalva. Žmonės pir-
miausia derinasi prie kito žmogaus etniškumo, o ypač prie lyties.
Kai jūs gimėte, pirmasis dalykas, kurį žmonės apie jus norėjo su-
žinoti, buvo - „berniukas ar mergaitė?" Kai jūsų lytis būdavo ne-
aiški, pavyzdžiui, jūs nebūdavote aprengtas rožinės ar mėlynos
spalvos drabužėliais, žmonės nežinodavo, kaip reaguoti.
Kaip bendri protėviai ir kultūros tradicijos lemia mūsų etnišku-
mą, taip mūsų biologinė lytis lemia socialinę bei kultūrinę lyties
sampratą - bruožus, iš kurių žmonės skiria, ar mes esame vyrai
ar moterys. Apžvelgdami, kaip kultūra kuria socialinę įvairovę,
pažvelkime ir į prigimties bei ugdymo įtaką lytiškumui. Kiek vy-
rai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų įvairiais savo gyvenimo tarps-
niais? Kaip kultūrinė lyties samprata veikia mūsų požiūrį į save
bei kitų žmonių požiūrį į mus?
Lyčių panašumai ir skirtumai

Daug kuo abi lytys yra panašios. Jūsų vyriškoji ar moteriškoji
Net kalbant apie fizinius bruožus,
lytis neturėjo įtakos tam, kada jūs pradėjote sėdėti, vaikščioti ar
individualūs skirtumai tarp vyrų
jums prasikalė dantys (Maccoby, 1980). Sužinojęs jūsų lytį, aš nie- ir tarp moterų yra daug didesni
ko negalėsiu pasakyti apie jūsų žodyną, intelektą ar laimingumą. už vidutinius skirtumus tarp lyčių.
Tačiau yra keletas įdomių skirtumų. Vidutinė moteris, lyginant su Dono Schollanderio 1964 m.
vidutiniu vyru, turi 70% daugiau riebalų, 40% mažiau raumenų ir Olimpinėse žaidynėse pasiektas 4
yra apie 13 cm žemesnė. Vyrai, lyginant su moterimis, dviem me- min. 12 sek. pasaulio rekordas
tais vėliau subręsta, 20 kartų didesnė tikimybė, kad yra sutrikęs jų plaukiant laisvuoju stiliumi 400
spalvinis regėjimas ir, nors tai priklauso nuo šalies, miršta maž- metrų distanciją būtų tik septin-
tas rezultatas 1988 m. Olimpinėse
daug 10 metų anksčiau. Priešingai negu moterys, pusė vyrų apie
moterų plaukimo varžybose - nuo
50-uosius gyvenimo metus praplinka. Ir, jeigu tai nors kiek paguo- nugalėtojos Janet Evans jis būtų
džia, vyrai dvigubai dažniau negu moterys geba judinti ausis. atsilikęs aštuoniomis sekundėmis.
Ankstesniuose skyriuose mes taip pat nagrinėjome kai kuriuos
įdomius psichologinius skirtumus. Moterys dažniau vienodai sap-
nuoja ir vyrus, ir moteris, gali dar kartą seksualiai susijaudinti po
patirto orgazmo, užuosti silpnus kvapus. Moteris dvigubai dažniau
kankina nerimo sutrikimai bei depresija ir galbūt 10 kartų dažniau
valgymo sutrikimai. Vyrai tris kartus dažniau tampa alkoholikais ir
nusižudo, vaikystėje jiems daug dažniau diagnozuojamas hiperak-
tyvumas, o suaugę jie dažniau tampa antisocialiomis asmenybėmis.
LYTIS IR PAŽINTINIAI GEBĖJIMAI. Moksle, kaip ir gyvenime,

daugiau dėmesio skiriama skirtumams, o ne panašumams. Kai kam
gal bus naujiena, kad abi lytys nesiskiria savo vidutiniais verbali-
niais gebėjimais, kurie vertinami žodyno, skaitymo supratimo ir ana-
logijų testais (Hyde ir Linn, 1988), tačiau daugumai didesnė naujie-
na yra ta, kad tarp prastus įverčius gavusiųjų yra daugiau berniukų
negu mergaičių. Berniukai dažnai vėliau pradeda kalbėti. Pagalbinėse
skaitymo klasėse berniukų yra tris kartus daugiau negu mergaičių
(Finucci ir Childs, 1981).
Pagal matematikos pažymius vidutinė mergaitė prilygsta vidu-
tiniam berniukui arba net pralenkia jį (Kimball, 1989). Atlikus
100 tarpusavyje nesusijusių tyrimų, kurių metu daugiau kaip trims
milijonams atstovaujamosios imties žmonių buvo pateikti mate-
matikos testai, vyrų ir moterų vidutiniai įverčiai buvo beveik vie-
nodi (Hyde ir kt., 1990). Tačiau, nepaisant daug didesnių skir-
tumų tarp tos pačios lyties atstovų negu tarp lyčių, buvo nustatyta
ir tam tikrų grupinių skirtumų. Moterys geriau atlieka matemati-
nius skaičiavimus, bet įvairių kultūrų vyrai gauna didesnius įverčius

už matematinių problemų sprendimą (Benbow, 1988; Lummis ir
Stevenson, 1990). Pavyzdžiui, vidurinių mokyklų abiturientai, at-
likdami SAT matematinių gabumų testą, surenka vidutiniškai 50
balų daugiau negu abiturientės (vadinasi, atsakydami į 60 klau-
simų, jie aplenkia vidutiniškai keturiais teisingais atsakymais). La-
biausiai skiriasi kraštutiniai rezultatai. Tarp gabių septintokų (ku-
rių SAT matematinių gabumų testo įvertis didesnis kaip 700) ber-
niukų ir mergaičių santykis yra 100:1 (Benbow, 1988). Kalbant
apie ypatingą gebėjimą greitai mintyse apsukti trimačius objek-
tus, net vidutinis vyrų ir moterų skirtumas tampa stulbinantis (Hal- Labai gabūs vaikai dažniau už
pern, 1986; Linn ir Peterson, 1986; Sanders ir Soares, 1986) (19- kitus bendraamžius yra kairia-
rankiai, trumparegiai, alergiški
1 pav.). Tokie erdviniai gebėjimai gelbsti kraunant lagaminus į
arba astmatikai - t.y. turi ypaty-
automobilio bagažinę, žaidžiant šachmatais arba sprendžiant tam bių, kurių priežastimi kai kurie
tikras geometrines problemas. smegenų veiklos tyrinėtojai laiko
Taigi, ar įgimti lyčių skirtumai paaiškina, kodėl dauguma ma- testosterono perteklių prenata-
tematikų, daugiau kaip 9 iš 10-ties garsiausių šachmatininkų ir linės raidos metu (Geschwind ir
amerikiečių architektų, yra vyrai? Prieš sakydami „taip", aptarki- Behan, 1984).
me, kaip mergaičių ir berniukų interesus bei gebėjimus lemia so-
cialiniai lūkesčiai (Eccles ir kt., 1990). Daugelis Šiaurės Ameri-
koje gyvenančių tėvų siunčia savo sūnus į kompiuterininkų sto-
vyklas, o savo dukteris ragina mokytis anglų kalbos. Galima spėti,
kad vyrų pranašumas sprendžiant matematines problemas didėja
su amžiumi, o išryškėja tik baigus pradinę mokyklą. Atliekant SAT,
aukštus įverčius gavusių berniukų daugiau iš dalies dėl to, kad
yra mažesnė pažangių testą atliekančių berniukų imtis. Kadangi
dabar vis daugiau merginų skatinamos lavinti savo matematinius
ir mokslinius gebėjimus, atotrūkis tarp lyčių mažėja. Palyginus
atstovaujamąsias vidurinių mokyklų jaunesniųjų moksleivių imtis
pagal preliminaraus mokyklinių gebėjimų testo (PSAT) rezulta-
tus, nustatyta, kad berniukų pranašumas tarp 7-ojo ir 9-ojo dešimt-
mečio vidurio išnyko (Linn ir Hyde, 1991).
Kuriuose dviejuose apskritimuose yra tokios pat figūros kaip 19-1 pav. Erdvinių gebėjimų testas:
ir viename apskritime kairėje objektų pasukimas mintyse. Nurody-
kite du atsakymus, kurie atitinka
Pavyzdys
pasuktos pavyzdinės figūros vaizdą?
(atsakymą žr. 689 p.).
\
LYTIS IR SOCIALINIS ELGESYS. Vyrų ir moterų psichologijos ty-

rimai iškelia klausimą: ar, žinant žmonių domėjimąsi skirtumais,
vyrų ir moterų skirtingumo tyrimai nestiprina esamų lyties stere-
otipų? Atspindėdama 8-ojo dešimtmečio nuotaikas, sociologė Jessie
Bernard (1976, 13 p.) įspėjo, kad mokslinis lyčių skirtumų at-
skleidimas dažnai tampa „kovos prieš moteris ginklu". Kai vie-
nos grupės padėtis aukštesnė ir ji galingesnė, grupės skirtumai daž-
nai vertinami kaip silpnesnės grupės trūkumai.
Devintajame dešimtmetyje mokslininkai pasijuto laisvesni
ieškoti lyčių skirtingumų ir juos moksliškai patvirtinti. Kai kurie
„Neabejotinai reikia tiesioginių
jų, pavyzdžiui, Alice Eagly (1986), teigė, kad „silpnindami išpūstus rasių ir lyčių skirtumų tyrimų;
lyties stereotipus, lyčių skirtumų tyrimai galbūt skatina lyčių ly- mokslas stokoja gerų tyrimų,
gybę". Kiti tyrėjai tikino, kad lyčių skirtumai nerodo moterų kurie... mokytų mus, kaip pa-
trūkumų. Pavyzdžiui, tai, kad moterys yra labiau socialiai susie- gelbėti žmonėms, kurių interesai
tos, dažniau rodo sveiką negu pernelyg priklausomą asmenybę. nepakankamai atstovaujami šioje
Nesvarbu, ar šis skirtumas pagrįstas biologiškai ar socialiai, jis visuomenėje. Mes ne stručiai,
todėl negalime paslėpti savo
gali būti pripažįstamas ir netgi vertingas. Todėl palyginkime ly-
galvų, bijodami, kad atrasime ką
čių savarankiškumą, agresyvumą, socialinį pirmavimą ir seksua- nors socialiai nemalonaus. "
linę iniciatyvą. Raidos psichologė Sandra Scarr, 1988
Savarankiškumas ar tarpusavio priklausomybė. Atskiri vyrai ir mo-

terys yra skirtingi: nuo švelniai globojančių iki ryškiai rungtyniau-
jančių. Tačiau yra skirtumų ir tarp tos pačios lyties atstovų, ir tarp
lyčių. Psichologai Nancy Chodorow (1978, 1989), Jeanas Bakeris
Milleris (1985) ir Carol Gilligan su bendradarbiais (1982, 1990),
klausydami moterų samprotavimų ir rūpesčių, padarė išvadą, kad
santykiams daugiau reikšmės teikia moterys negu vyrai. Priešingai
negu berniukai, kurie privalo apibūdinti save atskirai nuo savo daž-
niausiai moteriškosios lyties globėjos, mergaitės lengvai susitapa-
tina su savo motinomis ir išsiugdo tapatumą, paremtą jų sociali-
niais ryšiais. Tolesnė patirtis stiprina vyrų savasties savarankišku-
mą ir moterų savasties abipusį priklausomumą. Moterys pokalbiu
nagrinėja santykius, o vyrai juo perduoda savo sprendimus. Mote-
rys pabrėžia rūpinimąsi; jos dažniausiai rūpinasi ir labai jaunais, ir
labai senais žmonėmis. 69% žmonių teigia apie savo artimus ryšius
su tėvu, o 90% - su motina (Hugick, 1989). Vyrai, kaip ir apskritai
visi stiprūs žmonės, pabrėžia laisvę ir pasitikėjimą savimi.
Stipresni moterų socialiniai ryšiai pasireiškia ne tik tuo, kad jos
globoja ir remia savo ikimokyklinio amžiaus vaikus bei senstančius
tėvus, bet ir atsispindi jų nuostatose bei pasirenkant karjerą. Dau-
gumą globojančiųjų profesijų - socialinių darbuotojų, mokytojų,
auklėtojų - renkasi moterys. 1990 metais apklausus 194 000 Ame-
rikos universitetų pirmakursių, 51% vyrų ir 71% moterų atsakė, kad
„pagelbėti žmonėms, esantiems bėdoje", yra labai svarbu.
Stipresni moterų ryšiai išryškėja anksti, dar žaidžiant. Berniu-

kai paprastai žaidžia didelėmis grupėmis, daugiau reikšmės skiria
veiklai, mažai - intymiems pašnekesiams. Mergaitės žaidžia ma-
žesnėmis grupėmis, dažnai tik su vienintele drauge. Žaisdamos mer-
gaitės mažiau negu berniukai rungtyniauja tarpusavyje, dažniau
pamėgdžioja socialinius santykius (Lever, 1978). Ir žaisdamos, ir
vėliau ko nors siekdamos, moterys yra atviresnės ir jautresnės
grįžtamajam ryšiui negu vyrai (Maccoby, 1990; Roberts, 1991). Pa-
auglystėje mergaitės daugiau negu berniukai laiko praleidžia su
draugais ir mažiau būna vienos (Wong ir Csikszentmihalyi, 1991).
Apklausiamos moterys taip pat daug dažniau negu vyrai laiko
save empatiškomis. Būdami empatiški, jūs susitapatinate su ki-
tais žmonėmis. Jūs džiaugiatės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkia-
te su tais, kurie verkia. Jūs įsivaizduojate, kaip turi jaustis neįgalūs
žmonės, ką reiškia labai stengtis nustebinti žmones, kaip smagu
laimėti apdovanojimą. Fiziologiniai empatijos matai, pavyzdžiui,
žmogaus pulso dažnumas matant kito žmogaus nelaimę, rodo ma-
žesnius empatiškumo skirtumus tarp lyčių negu apklausų duome-
nys (Eisenberg ir Lennon, 1983). Tačiau moterys labiau linkusios
reikšti empatiją - verkti ir sakyti, kad jos sielvartauja matydamos
kito žmogaus kančią.
Be to, tiriant daug kartų nustatyta, kad moterys geriau supranta
žmonių emocinius ženklus (Hali, 1987). Stebėdamos begarsę, 2 se-
kundžių trukmės filmuotą ištrauką, kurioje rodomas sujaudintos mo-
ters veidas, moterys geriau negu vyrai pajunta, ar ji yra pikta, ar
svarsto skyrybų klausimą. Moterų jautrumas nežodinei išraiškai pa-
deda paaiškinti, kodėl ir vyrai, ir moterys sako, kad jų draugystė su
moterimis yra intymesnė, malonesnė ir ugdanti (Rubin, 1985; Sa-
padin, 1988). Ieškodami žmogaus, kuris suprastų, su kuriuo būtų
galima pasidalyti savo rūpesčiais ar skausmu, ir vyrai, ir moterys
paprastai kreipiasi į moteris.
Bendraujant tokios savybės dažnai yra didelis turtas (Kurdek ir
Schmitt, 1986; Orlofsky ir O'Heron, 1987). Johnas Antillis (1983),
ištyręs 108 australų sutuoktinių poras, nustatė, kad tada, kai vienas
iš sutuoktinių (o dar geriau - abu) turi tradicinių moteriškųjų bruožų
- yra švelnus, jautrus, nuoširdus, - santuoka yra laimingesnė. Nors
vyriškieji bruožai gali gerinti savivaizdį, sako Antillis, tačiau „ma-
tyt, ne jie lemia laimingus, ilgalaikius santykius".
Atsižvelgdami į tai, kad vakarietiškoje visuomenėje taip men-
kai vertinama globa (tai rodo mažai apmokamos tradiciškai mo-
teriškos profesijos, pavyzdžiui, darželio auklėtojos ar socialinės
darbuotojos), kai kurie psichologai klausia, ar patvirtinimas mo-
terų globėjiškumo nerodo, kas turėtų būti keičiama? Ar turėtų
vakarietė moteris išsiskirti iš savosios kultūros individualizmo?
Geriau, kad moterys nustotų būti priklausomos nuo kitų ir taptų Atsakymas į figūrų pasukimo
savimi pasitikinčios individualistės. Kiti psichologai įrodinėja, mintyse testą 598 pviršutinėje
kad moterų požiūris į gyvenimą gali teikti vilčių pakeisti jėga eilutėje - pirmasis ir ketvirtasis
atsakymai; apatinėje - antrasis ir
paremtą, individualistinę visuomenę į labiau kitais žmonėmis be-
trečiasis atsakymai.
sirūpinančią bendruomenę. Kai daugėja benamių, apleistų,
skriaudžiamų vaikų, depresiją kenčiančių žmonių, neatrodo, kad
per didelė globa būtų didžiulė socialinė problema.
„Naujas" žmonių sąsajų įsivaizdavimas yra labai panašus į vy-
raujančias kolektyvinių kultūrų tradicines vertybes. Feministinių
pažiūrų ir įvairias kultūras tyrinėjantys mokslininkai kelia idėją,
kurią Hazelis Markusas ir Shinobu Kitayama (1991) vadina nau-
jąja priklausomumo samprata. „Būti priklausomam - tai nebūti-
nai būti bejėgiam, neturinčiam galios ar kontrolės. Dažnai tai
reiškia būti susijusiam". Tai reiškia, kad mes veikiame kitus
žmones ir patys jiems atliepiame, teikiame ir gauname paramą,
pasitikime kitais ir mumis pasitikima. Tai reiškia, kad žmogus
apibūdina save, remdamasis ryšiais su kitais žmonėmis, kad jis
suvokia save ne kaip vienišą salą, o prisirišusį prie kitų jam svar-
bių žmonių.
Agresija. Apklausiami vyrai prisipažįsta esą gerokai labiau prie-

šiški ir agresyvūs negu moterys. Atliekant laboratorinius eksperi-
mentus, kur vertinama fizinė agresija, vyrai tikrai elgiasi agresy-
viau, nukreipdami stipresnius, jų manymu, skausmingus elektros
smūgius (Eagly, 1987; Hyde, 1986a). Remiantis nusikaltimų su-
vestinėmis, visose visuomenėse vyrai daug dažniau smurtauja fi-
ziškai (Kenrick, 1987). Jungtinėse Amerikos Valstijose 1989 m.
už žmogžudystę suimtų vyrų ir moterų santykis buvo 7,4:1, suimtų
už apiplėšimus - 10,6:1. Visame pasaulyje medžioklė, peštynės
ir karai visų pirma yra vyrų užsiėmimai.
Socialinis pirmavimas. Visame pasaulyje vyrai laikomi pirmauja-

nčiais. Suomijoje ir Prancūzijoje, Peru ir Pakistane, Nigerijoje ir
Naujoje Zelandijoje vyrai vertinami kaip valdingesni, agresyves-
ni, labiau siekiantys laimėjimų, o moterys - pagarbesnės, globo-
jančios ir prisiderinančios (Williams ir Best, 1990). Iš tiesų, viso-
se visuomenėse vyrai yra socialiai vyraujantys. Formuojantis
grupėms, paprastai vadovauti imasi vyrai. Vadovaudami vyrai da-
žniausiai būna direktyvūs, net autokratiški, o moterys demokra-
tiškesnės (Eagly ir Johnson, 1990). Bendraudami vyrai labiau linkę
išreikšti savo nuomonę, o moterys - paramą (Aries, 1987; Wood,
1987). Kasdieniame gyvenime vyrai dažnai elgiasi kaip ir visi ga-
lingieji - kalba tvirtai, įsiterpia į pokalbį, pradeda fizinį kontaktą,
mažiau šypsosi, įdėmiai žiūri (J. Hali, 1987; Major ir kt., 1990).
Tokia elgsena padeda išlaikyti socialinės jėgos nelygybę. Politi-

niais vadais paprastai išrenkami vyrai. Tradiciškai vyriškų profesijų
darbas geriau apmokamas. Apklausų duomenimis, moterys dažnai
tikisi mažesnio atlyginimo negu panašios kvalifikacijos vyrai (Ma- Pastarųjų metų duomenimis, 87''
jor, 1987). Per vieną mėnesį iš visų The New York Times pirmajame pasaulio istatymiį leidėjų yra
puslapyje cituotų žmonių tik 6% buvo moterys. Teisindamasis laik- vyrai (Harperio rodyklė, 1989).
raščio vyriausiasis redaktorius pasakė, jog tai ne Times kaltė, kad
dauguma valstybės ar pasaulio veikėjų, susijusių su pirmajame pus-
lapyje spausdinamomis temomis, buvo vyrai (Leo, 1990).
Seksualinė iniciatyva. „Visame pasaulyje, tik su keliomis išimti-

mis, vyrai dažniau negu moterys yra lytinių santykių iniciatoriai"
- teigia kultūros psichologas Marshallas Segallas ir jo bendradar-
biai (1990, 244 p.). Susan Hendrick ir bendraautoriai (1985) ma-
no, kad lyčių seksualinės nuostatos yra skirtingos: moterų požiūris
į atsitiktinius lytinius santykius yra „santykinai konservatyvus",
o vyrų - „santykinai liberalus". Tai liudija kasmetinė naujai įsto-
jusių į Amerikos universitetus studentų apklausa: su teiginiu, kad
„du žmonės, kurie vienas kitam labai patinka, gali pradėti lytiškai
santykiauti net pažindami vienas kitą labai trumpai", sutiko 66%
vyrų, bet tik 38% moterų (Astin ir kt., 1991).
Vyrai greičiau linkę kieno nors draugiškumą suvokti kaip kvie-
timą lytiniam ryšiui. Tai dar vienas elgesio priežasčių aiškinimo
praktinis padarinys (631 p.). Tyrimai rodo, kad vyrai daug daž-
niau negu moterys moters draugiškumo priežastis aiškina jos sek-
sualiniais interesais (Abbey, 1987; Saal ir kt., 1989). Taip klai-
dingai aiškinamas moters nuoširdumas padeda suprasti didesnį vyrų
atkaklumą siekiant seksualinių santykių (Kenrick ir Trost, 1987).
Nepageidautini padariniai gali būti įvairūs - nuo nedidelio seksu-
alinio priekabiavimo iki išprievartavimo per pasimatymą (Kane-
kar ir Nazareth, 1988; Muehlenhard, 1988; Shotland, 1989).
Ar lemia biologija?
Kaip paaiškinti mūsų lytinius skirtumus? Ar juos lemia biologi-
ja? Ar formuoja kultūra? Ar biologijos ir kultūros sąveika? Apsvars-
tykime kai kurias galimybes. Pirmiausia, ar vyrų ir moterų hormo-
niniai bei lytiniai skirtumai turi įtakos jų socialiniam elgesiui? „Bio-
socialinio" požiūrio į lytį atstovai sakytų „taip" - galbūt netiesio-
giai, per socialinius fizinių skirtumų padarinius, tačiau turi įtakos.
LYTINIAI HORMONAI IR SOCIALINIS ELGESYS. Vyrai ir m o t e -

rys yra vienos rūšies atmainos. Praėjus 8 savaitėms nuo apvaisini-
mo, jų anatomija niekuo nesiskiria. (Pavyzdžiui, abiejų lyčių at-
19 SKYRIUS. S o c i a l i n ė į v a i r o v ė 691
stovai turi spenelius, nors tik moterys vėliau maitins.) Vėliau mūsų
genai formuoja biologinę lytį. XY lytinės chromosomos lemia vy-
ro raidą; XX chromosomos - moters raidą. Susiformavusios vy-
riškojo embriono sėklidės pradeda išskirti testosteroną - svarbiau-
sią vyriškąjį hormoną. Testosteronas skatina formuotis išorinius vy-
riškuosius lytinius organus. Kai jo nėra, formuojasi moteriškieji ly-
tiniai organai.
Kaip manote, kas atsitinka, kai dėl nenormaliai veikiančių
liaukų ar įšvirkštus hormonų moters embrione susidaro testoste-
rono perteklius? Genetiškai moteriškosios lyties kūdikiai gimsta
su vyriškai atrodančiais lytiniais organais, kurie gali būti atitaiso-
mi chirurgiškai. Iki lytinės brandos tokios moterys paprastai el-
giasi „padaužiškai", agresyviau negu dauguma mergaičių, jų dra-
bužiai bei žaidimai būdingesni berniukams negu mergaitėms (Ehr-
hardt, 1987; Money, 1987).
Ar jų elgesį lemia iki gimimo veikiantys hormonai? Galbūt.
(Eksperimentai su daugelio rūšių gyvūnais, nuo žiurkių iki bež-
džionių, patvirtina, kad moteriškosios lyties embrionų, gavusių vy-
riškųjų hormonų, išvaizda ir elgesys vėliau yra vyriškesni [Hi-
nes, 1982].) Tačiau šios mergaitės dažnai atrodo vyriškos, be to,
yra žinoma, kad jos „kitokios", todėl galbūt ir žmonės elgiasi su
jomis panašiai kaip su berniukais. Taigi ankstyvasis lytinių hor-
monų poveikis turi ir tiesioginę (fizinę) įtaką, ir veikia netiesio-
giai - per asmenį formuojantį patyrimą. Biologiniai reiškiniai tu-
ri socialinių padarinių.
Tyrėjai diskutuoja dėl lytinių hormonų įtakos erdviniams gebėji-
mams. Melissa Hines (1990) teigia, kad mergaičių, kurių liaukos
gamina daug testosterono, erdviniai gebėjimai yra tokie pat kaip
vidutinio berniuko. Doreen Kimura (1989) teigia, kad berniukų, ku-
rių liaukos gamina per mažai testosterono (ir kurie todėl negali nor-
maliai lytiškai bręsti), erdviniai gebėjimai prilygsta vidutinės mer-
gaitės gebėjimams. Be to, yra tam tikras polinkis - geriausiu atve-
ju labai neryškus, teigia skeptikai (Benderly, 1989) - rodantis, kad
moterų erdviniai veiksmai kinta kartu su hormonų pokyčiais per
mėnesinių ciklą.
Šiek tiek mažiau abejonių kelia testosterono įtaka agresijai. Di-
dinant testosterono kiekį, galima padidinti įvairių gyvūnų agresy-
„Beveik neabejotina, kad visi
vumą. Kalbant apie žmones, žiaurius nusikaltimus įvykdžiusių vyrų būtume saugesni, jeigu pasaulio
testosterono kiekis vidutiniškai yra didesnis už normalų (Dabbs ginkluotę kontroliuotų moterys, o
ir kt., 1987). Nacionalinės futbolo lygos žaidėjai turi daugiau tesne vyrai4'.
tosterono už dvasininkus (Dabbs ir kt., 1990). Be to, lyčių agre- Melvin Konncr „Pakirptas sparnas:
biologiniai ž m o g a u s sielos varžtai", 1982
syvumo skirtumai išryškėja ankstyvuoju gyvenimo tarpsniu ir bū-
dingi daugeliui žinduolių rūšių. Su amžiumi testosterono kiekiui
mažėjant, žmonių agresyvumas silpsta. Nė vienas iš šių atradimų
nėra galutinis, bet duomenų sutapimas perša mintį, kad vyrų ag-
resyvumas turi biologines šaknis. Vėliau paaiškės, kad jis turi ir
socialines šaknis.
EVOLIUCIJA IR LYČIŲ SKIRTUMAI. Žvelgdami sociobiologijos,

kuri tyrinėja socialinio elgesio evoliuciją, požiūriu, kai kurie psi-
chologai lyčių skirtumus aiškina skirtingomis vyrų ir moterų dau-
ginimosi strategijomis (Kenrick ir Torst, 1989). Natūrali atranka
palanki organizmams, kurie perduoda savo genus ateities kartoms
per palikuonis, išgyvenančius tam, kad daugintųsi. Šie tyrėjai sa-
ko, kad draugiškumą vyrai dažniau suvokia kaip seksualinį intere-
są ir greičiau inicijuoja seksualinius santykius todėl, kad spermijai
daug nekainuoja. (Per laiką, kurio reikia šiam sakiniui perskaityti,
vyrai pagamins apie 2000 naujų spermijų.) Patinai, sėkmingai nu-
Vidutinis vyras per savo gyveni-
rungiantys kitus patinus, kad apvaisintų kuo daugiau patelių, yra
mą pagamina 8 trilijonus sper-
genetinių lenktynių nugalėtojai, nes sukurs daugiau palikuonių, ku- mijų ir, jeigu gyvena pramoninėjc
rie turi jų genų ir bruožų. Taigi prigimtinis poravimosi žaidimas valstybėje, turi du vaikus
padeda vyrų seksualinei iniciatyvai ir agresyviam vyravimui run- (Small, 1991).
giantis su tais vyrais.
Patelių dauginimosi strategija, pasak sociobiologų, visiškai skir-
tinga. Patelė turi santykinai mažai kiaušinėlių ir skiria labai daug
laiko bei energijos, kad išnešiotų bei prižiūrėtų vieną palikuonį. Kad
tuščiai neišeikvotų savo nedidelių dauginimosi galimybių, patelė at-
sargiai renkasi patiną. Ji reaguoja į sveikatos ir jėgos požymius, o
kalbant apie žmones, ir į galimybę skirti išteklių bei laiko jaunik-
liams apsaugoti ir globoti. Pasak psichologo Davido Busso (1989),
- tai padeda paaiškinti nevienodas seksualines vertybes, skirtingą
partnerių pasirinkimą ir vyrų bei moterų elgesį. Jis įspėja, kad kultūra
ir individualūs skirtumai rodo, jog ne tik nuo genų priklauso lyčių
skirtumai. Tyrimai, atlikti su 37 kultūrų atstovais, parodė, kad viso
pasaulio vyrai panašūs tuo, ką jie mano esant patrauklu moteryje
(bruožai, rodantys vaisingumą), ir visų moterų panašią nuomonę, kuo
patrauklūs vyrai (turtas, galia, garbės troškimas). Busso nuomone,
tai rodo, kad svarbus ir mūsų evoliucijos paveldas.
Kritikai abejoja šia evoliucine psichologija. Suprantama, mūsų
bendroji biologija apdovanoja mus įvairiapusiškais panašumais. Ta-
čiau kalbant apie sudėtingą socialinį elgesį, pavyzdžiui, tėvo indėlį
rūpinantis kūdikiu ar santykius tarp lyčių, kultūrų įvairovė yra mil-
žiniška. Santuokos pobūdis skiriasi nuo monogamijos (vienas su-
tuoktinis), serijinės monogamijos (sutuoktinių seka), poligamijos
(kelios žmonos), poliandrijos (keli vyrai) iki mainų sutuoktiniais.
Be to, anot sociobiologijos kritikų, evoliucijos požiūris aiški-
na įvykusį faktą. Žinodami apie dvigubas seksualines normas, ga-
lime įsivaizduoti, kaip natūrali atranka gali lemti vyrų polinkį
ištvirkauti. Tačiau paaiškinkime ir daugelio vyrų, kurie yra išti-

kimi vienai moteriai, elgesį. Žinoma! Dviejų atsidavusių tėvų, ku-
rie paremia vienas kitą, palikuonys turi didesnę tikimybę išlikti.
Arba įsivaizduokite, kad moterys yra agresyvesnė lytis. Žinoma,
kai kas galėtų paaiškinti, kad stiprios ir agresyvios moterys sėkmin-
giau gina savo vaikus.
Kaip rodo naujas tarpkultūrinis partnerių pasirinkimo tyrimas,
sociobiologai dabar siūlo ne tik paaiškinti praeities įvykius, bet
mėgina patikrinti numatymus. Be to, abi pusės sutaria dėl dviejų
dalykų. Pirma, lyčių skirtumai, kurie galbūt leido mūsų protėviams
išlikti medžiojant ir renkant šaknis, dabar gali nebepadėti prisi-
taikyti. Evoliucijos išmintis atspindi, kas buvo naudinga praeity-
je, o ne tai, kas yra pagirtina ar neišvengiama šiandien. Antra,
„ Genai gieda priešistorinę
vyrus bei moteris kūrė ne tik žinduolių ir žmonių, bet ir jų kultūros
giesmę, kuriai šiandien kartais
istorija. Gamta apdovanojo žmones ypatinga dovana - didelėmis
galėtų būti priešinamasi, tačiau
galimybėmis mokytis ir prisitaikyti. Čia glūdi kultūros galia kurti būtų kvaila jos nepripažinti. "
mūsų lyties sampratą. T h o m a s J. Bouchardas ir kt., 1990
Socialinis lyties formavimas

Tai, ką biologija pradeda, aplinka išryškina. Visuomenė kiek-
vieną mūsų - net tais retais atvejais, kai biologinė lytis gimus yra
neaiški, - priskiria vyro ar moters socialinei kategorijai. Neišven-
giamas šio priskyrimo padarinys - ryškus lytinis tapatumas (su-
vokimas, kad esame vyras ar moteris). Mes taip pat tampame įvai-
riai lytiškai tipiški, t. y. kai kurie berniukai daugiau už kitus turi
tradicinių vyriškųjų bruožų ir interesų, o kai kurios mergaitės dau-
giau už kitas tampa išskirtinai moteriškos.
LYTINĖ TIPIZACIJA. Freudas lytinę tipizaciją aiškino teorija, kad

5 - 6 metų vaikai įtampą, kilusią dėl jų potraukio kitos lyties tėvui,
sumažina susitapatindami su tos pačios lyties tėvu ir perimdami
jo ar jos ypatybes. Tačiau tai negali būti vienintelis paaiškinimas,
nes vaikai tampa lytiškai tipiški daug anksčiau negu jiems sueina
šešeri, ir net tada, kai nėra tos pačios lyties tėvo (Frieze ir kt.,
1978; Stevenson ir Black, 1988).
Socialinio mokymosi teorija teigia, kad vaikai išmoksta lyčiai
būdingo elgesio stebėdami ir pamėgdžiodami, gaudami atlygį arba
baudžiami. „Susie, tu tokia gera mama savo lėlėms", „Dideli ber-
niukai neverkia, Dickai". Tačiau tai irgi ne viskas, nes skirtingas
berniukų ir mergaičių auklėjimas nepakankamai paaiškina lytinę ti-
pizaciją (Lytton ir Romney, 1991). Net tada, kai šeima neskatina
tradicinės lytinės tipizacijos, vaikai patys pasiskirsto į berniukų ir
mergaičių pasaulius, kurių kiekvieną valdo taisyklės, apibrėžiančios,
ką daro berniukai, ir ką daro mergaitės.
Freudo susitapatinimo teorija
Socialinio mokymosi teorija
Lyties schemos teorija
Lyčių schemos teorija (19-2 pav.) apjungia kognityvinę ir so- 19-2 pav. T r y s l y t i n ė s t i p i z a c i j o s
teon
cialinio mokymosi teorijas: vaikams stengiantis suprasti pasaulį, J°s-
formuojasi sąvokos ar schemos, taipogi ir jų pačių lyties schema
(Bem, 1987). Lytis tampa tarsi akiniai, pro kuriuos vaikai žvelgia
į savo patirtį. Apie trečiuosius gyvenimo metus jie pradeda tvar-
kyti savo pasaulį, remdamiesi lyties samprata. Juos tai daryti pri-
verčia kalba. Anglų (ir lietuvių) kalboje yra įvardžiai jis ir ji. Ki-
tos kalbos klasifikuoja objektus į vyriškuosius („le train") ir mo-
teriškuosius („la table"). Vartojant kalbą, aprangą, žaislus ir dai-
nas, socialinis mokymasis formuoja lyčių schemas. Vaikai lygina
save su savos lyties samprata („Aš esu vyras - taigi esu vyriškas,
stiprus, agresyvus" arba „Aš esu moteris - taigi esu moteriška,
švelni ir paslaugi") ir atitinkamai prisitaiko prie jos savo elgesiu.
LYTINIAI VAIDMENYS. Tapdami lytiškai tipiški, mes išmoksta-

me atlikti socialinį vaidmenį, kuris laikomas tinkamu mūsų ly-
čiai. Tradiciškai vyrai pradeda draugystę, skirdami pasimatymus,
vairuoja automobilį, apmoka sąskaitas; moterys gamina valgį, per-
ka vaikams drabužius ir skalbia. Tokios taisyklės daro sklandes-
nius socialinius santykius, saugo nuo nepatogių sprendimų, kas
ką turi daryti. Tačiau tai turi savo kainą. Kai nukrypstame nuo
sutartinio socialinio elgesio, pavyzdžiui, kai moteris pasiūlo ofi-
cialų pasimatymą su vyriškiu, mes galime pajusti nerimą arba į
mus gali žiūrėti kaip į keistuolius (Green ir Sandos, 1983).
Eksperimentai rodo, kad daugelis žmonių elgiasi taip, kad ati-
tiktų iš lytinių vaidmenų kylančius lūkesčius. Pavyzdžiui, Mar-
kas Zanna ir Susan Pack (1975) paprašė studenčių raštu apibūdinti
save aukštam, nevedusiam aukštesniojo kurso vaikinui, su kuriuo Lytis. Socialinis vyro ir moters
rengėsi susitikti. Tos, kurios tikėjosi sutikti vyrą, mėgstantį ne- apibūdinimas.
tradicines moteris, apibūdino save kaip gana netradiciškas. Tos, Lytinis tapatumas. Jausmas, jog
esi vyras arba moteris.
kurios žinojo, kad jis pritaria tradiciniams lytiniams vaidmenims,
Lytinė tipizacija. Vyriškojo ar
apibūdino save kaip tradiciškai moteriškas; jos taip pat prasčiau moteriškojo lytinio tapatumo bei
atliko mokslumo testą - išsprendė 15% mažiau užduočių. Su lytimi vaidmens įgijimas.
susiję lūkesčiai padeda sukurti lyčių skirtumus. Lytiniai vaidmenys. Tikėtinas
Įvairiose kultūrose ir įvairiais laikmečiais lytiniai vaidmenys, vyrų ir moterų elgesys.
kitaip negu biologiniai skirtumai, yra nevienodi. Tokia įvairovė
rodo, kad lyties samprata yra socialiai kuriama.
Kultūriniai lytinių vaidmenų skirtumai. Visame pasaulyje daž-

niausiai vyrai kariauja ir medžioja, o moterys - rūpinasi kūdikiais.
Tačiau įvairios visuomenės rengia savo vaikus skirtingiems ly-
tiniams vaidmenims. Klajojančioje maistą renkančių žmonių vi-
suomenėje abiejų lyčių darbai yra panašūs. Taigi berniukai ir mer-
gaitės auklėjami panašiai. Žemdirbių visuomenėje moterys laiko-
si arčiau namų, laukuose ir su vaikais, o vyrai laisviau keliauja.
Tokia visuomenė paprastai rengia vaikus skirtingiems lytiniams
vaidmenims (Segall ir kt., 1990; Van Leeunwen, 1978).
Vyrai ir moterys, prisiėmę skirtingus vaidmenis, išsiugdo įgūdžių
ir nuostatų, kurie padeda paaiškinti jų skirtingą socialinį elgesį
(Eagly ir Wood, 1991). Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur mote-
rys sudaro 3% pelningiausių šios šalies pramonės korporacijų va-
dovų, 4% laivyno korpuso, 97% slaugių ir 99% sekretorių, vyrų ir
moterų atliekami vaidmenys turi psichologinių padarinių (Castro,
1990; Williams, 1989). Vadovaujantys vaidmenys ugdo atkaklumą;
globos vaidmenys puoselėja rūpestingumą.
Įvairiose pramoninėse šalyse vaidmenys yra labai skirtingi ( 1 9 -
3 pav.). Šiaurės Amerikoje medicinos ir stomatologijos srityje vy- 19-4 pav. Idealaus vyro piešinys:
a) amerikietės mergaitės; b) meksi-
rauja vyrai; buvusioje Sovietų Sąjungoje dauguma gydytojų, o Da-
kietės mergaitės (vertimas: „svarbu,
nijoje dauguma stomatologų - moterys. Labai skiriasi ir sociali- kad vyras būtų riteriškas ir užleistų
zacijos procesas. Viso pasaulio šalyse mergaitės daugiau laiko negu vietą moteriai") (iš Stiles ir kt., 1990).
berniukai praleidžia padėdamos tvarkytis namie ir prižiūrėti vai-
kus; berniukai daugiau laiko skiria neprižiūrimam žaidimui (Ed-
wards, 1991). Pavyzdžiui, Centrinės Indijos kaimo vietovėse mer-
gaitės 2/3 savo laiko praleidžia tvarkydamos namus, iš jų pusan-
tros valandos - nešdamos vandenį; berniukai 2/3 savo laiko yra
fmL
laisvi (Sarawathi ir Dutta, 1988). Izraelyje arabų paauglių lytiniai
vaidmenys labiau skiriasi tarpusavyje negu žydų paauglių: taip pa-
sirengiama ir skirtingesnėms vyrų bei moterų elgesio normoms TjüUutK V
suaugusių arabų pasaulyje (Seginer ir kt., 1990). Panašiai Mek-
sikos jaunimo idealai, lyginant su keturiolikmečių amerikiečių ide-
alais, yra labiau lytiškai tipiški (19^1 pav.).
Norvegija
Suomija
Švedija
Danija
Nyderlandai
Vakarų Vokietija
Šveicarija
Austrija
Italija
Airija
Belgija
Ispanija
Prancūzija
Portugalija
Didžioji Britanija 19-3 pav. Moterų atstovavimas įvairiu
Europos šalių parlamentuose labai skiri.,
Graikija
(iš „The Economist" 1987, 02, 29).
0 5 10 15 20 25 30 35
Moterų procentas parlamente
Lytinių vaidmenų skirtumai įvairiais laikmečiais. Įvairiais laikme-

čiais ir įvairiose kultūrose lytiniai vaidmenys skiriasi. 1938 metais
tik 1 iš 5 amerikiečių pritarė teiginiui, kad „ištekėjusi moteris tu-
rinti vyrą, kuris ją gali išlaikyti, uždirba pinigus, užsiimdama ver-
slu arba dirbdama pramonėje"; apie 1988 metus šiam teiginiui pri- Pirmakursiai studentai, kurie
tarė 4 iš 5 (Niemi ir kt., 1989). Amerikos studenčių, norinčių būti pritaria teiginiui: „Ištekėjusiai
moteriai geriausia apsiriboti
tik namų šeimininkėmis, skaičius sumažėjo septintojo dešimtmečio namais ir šeima"
pabaigoje - aštuntojo dešimtmečio pradžioje (19-5 pav.).
Pasikeitė ir elgesys. 9-ajame dešimtmetyje labai sumažėjo mo-
terų, siekiančių pedagogikos mokslinių laipsnių, bet padaugėjo mo-
terų, gavusių verslo vadybos laipsnius (19-6 pav.). Be to, nuo
1960 iki 1990 metų dirbančių moterų skaičius Amerikoje padidėjo
nuo 1 iš 3 iki 3 iš 5. Dėl šių pokyčių tuo pat metu septynis kartus
padaugėjo moterų gydytojų, 24 kartus - moterų teisininkių ir in-
žinierių (Wallis, 1989).
Mažiau kito vyrų vaidmenys. Nuo 1965 metų amerikiečiai vy-
rai vis daugiau laiko skyrė darbams šeimoje (19-7 pav.). Vis dau-
giau vyrų sutinkama prie viryklių, vystymo staliukų ar su siurbliais
rankose. Tačiau kultūriniai skirtumai lieka dideli: vidutinis vedęs 1967 1972 1977 1982 1987 '9C
japonas namų ruošai skiria nuo 3 iki 5 valandų per savaitę (t.y. 1/ Metai
9 jo žmonos skiriamo laiko); švedas priskaičiuoja 18 „namų" va-
1 9 - 5 pav. Studentai daug rečiau
landų per savaitę (Juster ir Stafford, 1991). Net tose šalyse, kurios patvirtina tradicinį požiūrį į moterų
puoselėja lygybę, socialiniai lyčių skirtumai išlieka. Rusijoje, Ki- vaidmenį (iš Dey ir kt., 1991).
19 S K Y R I U S . S o c i a l i n ė į v a i r o v ė 697
nijoje ar Švedijoje atsakymai į klausimus: „Kas dirba vaikų darže- Pedagogika

liuose? Kas gamina valgį? Kas vadovauja šaliai?", yra tokie pat kaip
ir Šiaurės Amerikoje.
„Kaip etninės kultūros, jaučiančios grėsmę išnykti vyraujan-
čios grupės kultūroje, taip ir tradicinis namų šeimininko indėlis
iš pradžių buvo nuvertintas vyrų, o dabar jį nuvertina vis daugiau
moterų," - teigia sociologas Arlie Hochschildas (1989, 267 p.).
1954 1962 1970 1978 1986
„Šį nuvertinimą galima būtų atitaisyti, jei vyrai pasidalytų šiuo
Metai
nuvertintu darbu ir jį įvertintų iš naujo". Didėjantis namų ruošos
darbų pasidalijimas taip pat stiprina santuoką. Hochschildas tei- Versiąs
gia, kad moterys, kai santuokoje vyrauja abipusė parama, rečiau
svarsto skyrybų galimybę. 40
P ^
ra .<2 Vyrai
Ar būtini lytiniai vaidmenys? Ar reikėtų išsaugoti skirtingus ly- "c5 C 20
(/>
tinius vaidmenis? Psichologė Sandra Bem (1985) atsako - „ne": «2 a
00
5 Mote r
„Žmonių elgesys ir asmenybės savybės neturėtų daugiau būti sie-
jamos su lytimi". Jeigu tam reikia diegti lygiateisiškumo vertybes 1954 1962 1970 1978 1986
savo vaikams, tai tą ir reikia daryti, - teigia Bem. Tėvai, kurie turi Metai
gilių socialinių, politinių ar religinių įsitikinimų, neturėtų drovėtis 19—6 pav. Mažėjantis lyčių atotrūkis
perduoti savo įsitikinimų vaikams. Vaikai, kurie neperima ideolo- lyginant amerikiečius, gavusius
gijos ar vertybių namie, jų įgyja kitur. Norint išauklėti mažiau lytiš- bakalauro laipsnius pedagogikos ir
kai tipiškus vaikus, Bem siūlo stengtis, kad virimo, indų plovimo verslo srityse (iš Turner ir
B o w e n , 1990).
darbai bei žaislai nebūtų siejami su lytimi. Suteikite berniukams ir
mergaitėms tas pačias lengvatas ir pareigas. Išmokykite juos atpa-
žinti subtilias lytinių stereotipų ir diskriminacijos apraiškas.
Kai kurie psichologai abejoja, ar kada nors išnyks pasaulyje pla-
čiai paplitę ir stipriai įsigalėję lytiniai vaidmenys. Douglas Kenric- 30
kas (1987) mano, kad, nors ir labai stengsimės pakeisti mūsų lyčių
sampratą, „nepakeisime mūsų rūšies evoliucijos istorijos, o kai ku- E
<Q 25
C
rie iš mūsų skirtumų neabejotinai yra šios istorijos padarinys". Tie- </>
sa, lytys turi daug bendrų ypatybių ir gebėjimų. Tačiau kiekvienai o Moterys JN
20
lyčiai būdingi ir specialūs gabumai. Atskirti dvi vyno rūšis, kom-
c
pozitorius ar lytis - vadinasi, vienodai juos pripažinti įžvelgiant jų 5 £
<0 ^ 15
atskiras gerąsias ypatybes. Todėl mes už lygybę ir laisvę, kurias l/f
o n
•Q >1/)
gali pasirinkti; bet prieš vienodumą. CO
(0 ? 10
Kiti teigia, kad biologiniai skirtumai socialiniame gyvenime
•2 Vyrai
yra nesvarbūs. Žmonės - ir vyrai, ir moterys - turėtų būti išlais- .c
<•5
vinti nuo viso, kas trukdo būti visaverčiais žmonėmis: atkakliai 2
<0
ginančiais savo teises ir globojančiais, savimi pasitikinčiais ir švel- <0
niais, nepriklausomais ir užjaučiančiais. Bem (1987) pripažįsta,

1965 1975 1985
kad gali būti „biologiškai pagrįsti lyčių elgesio skirtumai", bet ji
Metai
mano, kad socialinis lyties sampratos kūrimas juos labai padidi-
19-7 pav. Laikas, kurį amerikiečiai
na. Todėl, sako ji, jeigu, esant lygybę skatinančioms socialinėms vyrai ir moterys skiria namų ruošai
sąlygoms, (duomenys iš Robinson, 1988).
„paaiškėtų, kad daugiau vyrų negu moterų tampa inžinieriais arba

daugiau moterų negu vyrų nusprendžia pasilikti namie su vai-
kais, aš laimingai gyvenčiau su šiais lyčių skirtumais kaip ir su
visais kitais, kurie išryškėtų. Tačiau aš galiu lažintis, kad lyčių
skirtumai, kurie pasireikštų šiomis sąlygomis, nebūtų tokie di-
deli ar tokie įvairūs, kaip tie, kurie dabar egzistuoja mūsų visuo-
menėje".
Lytinių vaidmenų kitimas

per žmogaus gyvenimą
Draugingumo, agresijos, pirmavimo ir seksualinės iniciatyvos
lytiniai skirtumai ryškiausi yra vėlyvosios paauglystės ir jaunystės
laikotarpiais, kurie dažniausiai ir tyrinėjami. Daugelis tyrimų ro-
do, kad su amžiumi lytiniai skirtumai mažėja. Moterys darosi at-
kaklesnės ir labiau savimi pasitikinčios, o vyrai - empatiškesni ir
mažiau pirmaujantys (Helson ir Moane, 1987; Pratt ir kt., 1990;
Turner, 1982). Pavyzdžiui, Florine Livson (1976) stebėjo, kaip kin-
ta 80 mergaičių ir berniukų lytiniai skirtumai nuo paauglystės iki
50 metų. Paauglės mergaitės darėsi mažiau atkaklios ir labiau ko-
ketiškos; berniukai pradėjo daugiau vyrauti ir mažiau reiškė savo
jausmus. Tačiau apie 50-uosius metus šie skirtumai sumažėjo. Vyrai
rodė šiltesnius jausmus kitiems, moterys tapo atkaklesnės. Kita-
me tyrime M. F. Lowenthalis su bendradarbiais (1975) klausė ve-
dusių porų: „Kas yra jūsų šeimos galva?" Kuo vyresni buvo su-
tuoktiniai, tuo rečiau abu išskirdavo vyrą.
Kodėl skirtumai tarp lyčių iš pradžių didėja, o su amžiumi -
mažėja? Asmenybės teoretikas Carlas Jungas (1933) manė, kad
kiekvienas žmogus turi vyriškųjų ir moteriškųjų polinkių, kad ant-
rojoje gyvenimo pusėje atsiskleidžia anksčiau slopinti moteriškieji
ar vyriškieji aspektai. Kiti samprotauja, kad piršimosi ir anksty-
vosios tėvystės metu socialiniai lūkesčiai skatina abiejų lyčių as-
menis toms savybėms, kurios trukdo jų vaidmeniui, teikti mažiau
reikšmės. Kadangi iš vyrų tikimasi, kad jie aprūpins ir gins šei-
mą, tai vyrai slopina savo priklausomumą ir švelnumą (Gutmann,
1977). Kadangi iš moterų tikimasi, kad jos bus globėjos, tai jos „Su amžiumi jie turi supanašėti;
sulaiko savo impulsus, skatinančius užsispyrimą ir nepriklauso- vyras sumoteriškėti, o moteris -
mybę. Vyrai ir moterys, perėję į vėlesnį gyvenimo tarpsnį, prade- suvyriškėti".
Alfredas, Lordas Tennysonas
da laisviau reikšti savo anksčiau slopintus polinkius. „Princesė", 1847
Taigi, kaip mes galime apibendrinti faktus apie lytinius skir-

tumus? Pirma, lyčių panašumai, ypač vidutinio ir senyvo amžiaus
tarpsniais, yra įspūdingi. Lyginant su milžiniškais skirtumais tarp
individų, skirtumai tarp lyčių yra maži. Antra, mes galime pripa-
žinti atskleidžiamus skirtumus, bet neatsižvelgti į juos vertinant

individus. Pasvarstykite: mėgindami numatyti žmogaus gyvenimo
trukmę, mes retai kreipiame dėmesį į lytį, o pirmiausia pastebime
jo individualias savybes - ar jis stipriai geria, ar rūko, ar jo tėvai
mirė jauni ar seni, ar žmogus valgo daug riebaus maisto. Kadan-
gi dauguma pažintinių ir socialinių skirtumų yra ne tokie ryškūs
kaip gyvenimo trukmės skirtumai, tai prasmingiau žmones kaip
individus vertinti, remiantis šiais matmenimis. Ar jūs galėtumėte
tapti kvalifikuotu inžinieriumi? Arba vaikų auklėtoju? Žinojimas,
kad jūs vyras ar moteris, mums mažai ką pasako; pažindami jus
kaip individą, sužinome gerokai daugiau.
Kadangi vyriškosios ir moteriškosios savybės iš dalies sutam-
pa, tyrinėtojas Laurenas Harrisas (1978) teigia, kad nereikėtų gal-
„Pamatinė tiesa - jog moterys
voti apie moteris ir vyrus kaip apie priešingas lytis: „Nei fiziolo- nėra vyrai, galintys turėti vaikų,
gine, nei psichologine prasme vyrų ir moterų prigimtis bei polin- o vyrai nėra moterys, spardančios
kiai nėra priešingi arba priešstatomi, visiškai priešpriešinami ar ap- futbolo kamuolį, - padaro santuo-
skritai skirtingi". Todėl galime galvoti apie savo lytį ir kitą lytį kaip ką gyvybingą, kintančią, žavią ir
apie dvi austrės kiauto puses - panašūs, bet ne tapatūs, vienodai priveda iki skyrybų4'.
Billas Cosby „Meilė ir santuoka", 1989
svarbūs ir tinkantys vienas kitam, kadangi kartu augo ir keitėsi.
ATSAKAS į ĮVAIROVĘ
18 skyriuje buvo rašyta, kad panašumai skatina žavėtis. Jeigu pa-
našumas patinka, tai galbūt skirtingumas kelia antipatiją? Jeigu taip,
ar gali skirtingų kultūrų ar lyčių žmonės būti palankūs vieni kitiems
ir džiaugtis savo įvairove? Šiandieniniame pasaulyje mažai yra klau-
simų, kurie būtų svarbesni už šį. Carlas Saganas (1980) pastebi:
„Žmonijos istorija gali būti suvokiama kaip lėtai bundantis įsi-
sąmoninimas, kad mes esame didesnės grupės nariai. Iš pradžių
mes buvome ištikimi sau ir savo šeimai, paskui būriui klajojan-
čių medžiotojų-maisto rinkėjų, paskui genčiai, paskui mažai ko-
lonijai, miestui-valstybei, tautai. Mes praplėtėme ratą tų, kuriuos
mylime. Mes sukūrėme tai, ką santūriai vadiname didžiosiomis
valstybėmis; jas sudaro skirtingos etninės ir kultūrinės kilmės
žmonių grupės, tam tikra prasme dirbančios kartu. Tai, be abejo,
humaniška ir asmenybes ugdanti patirtis. Jei mes norime išlikti,
tai mūsų palankumas turėtų prasiplėsti dar daugiau, kad aprėptų
visą žmonių bendruomenę, visą Žemės planetą."
Mes visi susiduriame su aplinkos teršimo, pasaulio atšilimo,
išteklių suvartojimo ir ginklų daugėjimo problemomis. Tačiau re-
tai mes tapatinamės su visa žmonija. Suvokdami savo įvairovę,
mes skirstome pasaulį į „mus" (mūsų šalis, kultūra, tikėjimas, et-
ninė grupė ir lytis) ir „juos". Šiais laikais, kai etninė ir valstybinė

ištikimybė kliudo spręsti neatidėliotinas pasaulinio masto proble-
mas, reikėtų paklausti: „Kaip galėtume nuostatas, skatinančias at-
mesti įvairovę, pakeisti įvairovę puoselėjančiomis nuostatomis?" „ Kadangi Amerikos populiacija
darosi vis įvairesnė, reikia kuo
Nepripažįstant įvairovės skubiau ieškoti vienijančių ideal:,
ir bendros kultūros. Pasaulyje,
Kiek stiprūs yra prietarai? Kas juos lemia? Ką galėtume daryti, kurį negailestingai skaldo etni-
kad griaunantį konfliktą pakeistume kuriančia taika ir gera valia? niai ir rasiniai prieštaravimai,
Jungtinės Amerikos Valstijos turi
PRIETARAI. Prietarai - tai išankstinė nuomonė. Paprastai tai ne- būti pavyzdys, kaip labai skirtin-
pagrįsta ir negatyvi nuostata į grupę - dažniausiai skirtingą kultū- gos visuomenės nariai laikosi
drauge. "
rinę, etninę ar lytinę grupę. Kaip ir visos nuostatos, prietarai yra Istorikas Arthuras Schlesinger
įsitikinimų (dažnai pernelyg apibendrintų ir vadinamų stereotipais), „Etniškumo kultas, gėris ir blogis",
emocijų (priešiškumo, pavydo ar baimės) ir polinkio veikti (diskri-

minuoti) derinys. Tikėti, kad nutukę žmonės yra rajūnai, jausti an-
tipatiją storuliui ir nenorėti jo priimti į darbą ar su juo artimai drau-
gauti, vadinasi, būti prietaringam.
Kaip ir kitos išankstinės nuomonės formos, prietarai yra sche-
mos, kurios veikia mūsų pastabumą ir įvykių vertinimą. Per vieną
tyrimą dauguma baltaodžių suvokdavo, kad baltasis žmogus, stum-
dantis juodaodį, „kvailioja", o toks pat juodaodžio elgesys su bal-
tuoju daug dažniau buvo suprantamas kaip „smurtas" (Duncan,
1976). Taigi prietarai turi ne tik socialines, emocines ir pažintines
šaknis, jie taip pat turi ir pažintinių padarinių. Iš anksto susidarę
nuomonę apie žmones, kartais atsižvelgdami į jiems „klijuojamas
etiketes", susikuriame šališką įspūdį apie jų elgesį. Išankstinės nuo-
monės veikia suvokimą.
Kiek žmonės yra prietaringi? Kad sužinotume, galime nusta-
tyti, ką jie sako ir ką jie daro. Sprendžiant iš to, ką sako ameri-
kiečiai, antrojoje šio amžiaus pusėje iš esmės pasikeitė nuostatos
į rasę ir lytį (19-8 pav.). Paklausus, ar „jie priešintųsi leisti savo
vaikus į mokyklą, kurioje pusė vaikų yra juodaodžiai", 9 iš 10
baltųjų amerikiečių dabar sako „ne" (Gallup ir Hugick, 1990). Ap-
klausas atliekantieji jau nebeklausia amerikiečių, ar „vyrams ir mo-
terims turėtų būti vienodai atlyginama už tą patį darbą" {Public
Opinion, 1979), nes 16 „taip" ir 1 „ne" santykis jau seniai parodė
amerikiečių sutarimą šiuo klausimu.
Nepaisant šių palankių nuostatų, prietarai išlieka. Dauguma
baltųjų prisipažįsta, kad intymioje socialinėje aplinkoje (pasimaty-
mai, šokiai, santuoka) su kitos rasės asmeniu jie jaustųsi nesma-
giai. Devintojo dešimtmečio pabaigoje prietarai retkarčiais iškilda-
vo ir į viešumą. Amerikos miestai ir universitetų miesteliai išgyve-
no ryškų „neapykantos nusikaltimų" (šmeižto, vandalizmo ir fizi-
19 SKYRIUS Socialinė įvairovė 701
nio smurto) prieš juodaodžius ir homoseksualistus pakilimą (Gole- 19-8 pav. Šiuolaikiniai amerikiečiai
man, 1990; Herek, 1989, 1990; Levine, 1990). Kitose šalyse neturi mažiau rasinių ir su lytimi
susijusių prietarų negu prieš du ar tris
apykanta pasireiškia dar atviriau - tarp Izraelio palestiniečių ir žydų, dešimtmečius. (Atsakymus į klausi-
Šiaurės Airijos protestantų ir katalikų, Jugoslavijos serbų ir kroatų, mus apie rasę pateikė nejuodaodžiai.)
Pietų Afrikos zulusų ir Afrikos nacionalinio kongreso narių. (Iš Gallup ir Hugick, 1990; Niemi ir
kt., 1989; Tom Smith, Nacionalinis
Visame pasaulyje tebėra gajūs su lytimi susiję prietarai ir dis-
nuomonių tyrimo centras, asmeninė
kriminacija. Sudano moterys negali išvykti iš šalies be vyro, tėvo korespondencija).
ar brolio leidimo (Beyer, 1990). Saudo Arabijoje moterims drau-
džiama vairuoti. Niekur moteriškosios lyties kūdikiai nebepalie-
kami ant kalno šlaito numirti, kaip tai buvo praktikuojama Se-
novės Graikijoje, tačiau net šiais laikais berniukai dažnai yra ver-
tinami labiau negu jų sesės. 1976-1977, bado, metais Bangladeše
ikimokyklinio amžiaus mergaitėms buvo duodama valgyti mažiau
negu berniukams; daugelyje neturtingų šalių mergaičių mirtingu-
mas yra didesnis negu berniukų (Bairagi, 1987). Pietų Korėjoje,
kur mediciniškai tikrinant anksti nustatoma būsimojo kūdikio ly-
tis (kai dar galima daryti abortą), berniukų gimsta 14% daugiau
negu mergaičių. Pradėjus vykdyti vieno vaiko politiką Kinijoje,
nevedusių vyrų skaičius dabar gerokai pralenkia netekėjusių mo-
terų skaičių (Time, 1990).
Kartą įgytą prietarą palaiko socialinio poveikio ir emocinių bei
pažintinių mechanizmų inercija. Tačiau, pirmiausia, kodėl atsiranda
prietarai?
Socialinė nelygybė. Vieni žmonės turi pinigų, galios, yra gerbia-

mi, o kiti - viso šito neturi. „Turintieji" paprastai susidaro nuo-
statas, kurios pateisina esamą padėtį. Kraštutinis pavyzdys - vergų

savininkai manė vergus esant tinginius ir nepareigingus, t.y. tu-
rinčius būtent tų savybių, kurios „pateisina" jų pavergimą. Įpras-
ta nuomonė, kad moterys yra neatkaklios, tačiau jautrios, todėl
tinka toms užduotims, kurias jos paprastai ir atlieka (Hoffman ir
Hurst, 1990). Trumpai tariant, prietaras racionalizuoja nelygybę.
Prietaringumą taip pat sustiprina diskriminacija dėl aukų reak-
cijos į ją. Gordonas Allportas klasikinėje savo 1954 metų knygo-
je „.Prietaro kilmė" pastebėjo, kad tapusieji diskriminacijos auka
pradeda save kaltinti arba pykti. Abi šios reakcijos gali skatinti
naują prietarą - klasikinė „kaltinkite auką" dinamika. Jeigu gy-
venimo gete aplinkybės skatina didesnį nusikalstamumą, tai kas „ Suprantama, kad engiami
nors šį faktą gali panaudoti besitęsiančiai diskriminacijai, kuri žmonės susiformuos stiprų
padėjo sukurti getą, pateisinti. priešiškumą kultūrai, kuri galima
tik jų darbo dėka, tačiau kurios
Mes ir jie: sava grupė ir kita grupė. Susitapatinimas su grupe turtais jie negali pasinaudoti''.
Sigmundas Freudas „Iliuzijos ateitis", 192"
paprastai lemia šališką savo grupės vertinimą - polinkį būti pa-
lankiam savo grupei. Socialinis apibūdinimas, kas jūs esate - jūsų
etniškumas, lytis, religija, moksliniai interesai - taip pat rodo ir
kuo jūs nesate. Mintyse brėždami ratą apie „mus", atskiriame
„juos". Eksperimentų metu netgi dirbtinis mes-jie atskyrimas (pa-
vyzdžiui, grupuojant žmones pagal metamą monetą) skatina žmo-
nių palankumą savo grupei, kai dalijami apdovanojimai (Tajfel,
1982; Wilder, 1981).
Klasikinės eros graikams visi negraikai buvo „barbarai". Dau-
guma 1991 m. Persijos Įlankos kare kovojusių koalicijos šalių pi-
liečių jautė daugiau skausmo dėl žuvusių kelių šimtų savo karių
negu dėl pranešimų apie 100 000 žuvusių irakiečių. Afrikoje, kur
maždaug 700 tradicinių visuomenių jungiasi į mažiau kaip 50 vals-
tybių, žmonės paprastai mėgsta ir žavisi savo pačių grupe, o savo
priešiškumą nukreipia į kitas grupes (Segall ir kt., 1990). Daugu- „ Visi, kas ne mūsų genties, yra
ma vaikų tiki, kad jų mokykla yra geresnė už kitas miesto mo- blogi. Blogis nužmogina Kitą.
kyklas. Buvo pastebėta, kad net šimpanzė nusivalo, jeigu ją pa- Ydinga, veiksminga logika: kitų
liečia šimpanzė iš kitos kaimenės (Goodall, 1986). žmonių sutapatinimas su blogiu
pateisina visą vėlesnį blogį prieš
Savo grupės šališkas vertinimas ypač stiprus kolektyvinėse kul-
juos
tūrose (Triandis, 1989). Kadangi grupės tapatumas yra stiprus, su Lance Morrow „Blogis", 1991
pašaliniais elgiamasi atsargiai. Grupės nariams - draugams, kole-
goms, išplėstai šeimai - rodomas prielankumas ir kitos paramos for-
mos. Kolektyvinėse kultūrose, lyginant su individualistinėmis, kon-
fliktas rečiau kyla grupėje (pavyzdžiui, šeimoje) ir daug dažniau tarp
grupių. Kolektyvistai taip pat jaučiasi prasčiau bendraudami ne su
savos grupės nariais. Vienas tyrimas parodė, kad Šiaurės Amerikos
studentai sklandžiau ir artimiau bendravo su savo grupės nariais
(klasės draugais) negu su nepažįstamais, tačiau šis savo grupės ir

kitos grupės skirtumas buvo gerokai didesnis tarp studentų kolekty-
vistinėje Pietų Korėjoje (Gudykunst ir kt., 1987).
„Atpirkimo ožio" ieškojimas. Prietaras gali kilti iš širdies gilu-

mos, kaip ir iš visuomenės pasidalijimo. Prietarai gali išreikšti
pyktį: kai reikalai blogi, atradus kažką, ką galima kaltinti, galima
rasti progą išsilieti. „Atpirkimo ožio" teorijos įrodymai kyla iš
ekonomiškai suerzintų žmonių didelio prietaringumo ir iš ekspe-
rimentų, kuriais nustatoma, kad laikina neviltis sustiprina prieta-
ringumą. Nacistų vadas Hermannas Rauschingas kartą paaiškino, ,,Jei Tibras užlieja sienas, jei
kodėl nacistams reikėjo ieškoti „atpirkimo ožių": „Jeigu nebūtų Nilas nepakyla iki laukų, jei
buvę žydų, mums būtų reikėję juos sukurti" (cituota Kaitz, 1983). nejuda dangus, o juda žemė, jei
Niekinamosios grupės yra ne tik patogios emociškai išlieti pyk- kyla badas ar maras, iš karto
šaukiama: „Krikščionis liūtams!"
tį, jos taip pat didina savivertę. Eksperimentuojant studentai, ku- Tcrtullianas „Apologcticus", 197 m. po Kr.
rie patiria nesėkmę arba priverčiami jaustis nesaugiai, dažnai
atgauna savo savivertę blogai atsiliepdami apie konkuruojančią mo-
kyklą ar kitą asmenį (Cialdini ir Richardson, 1980; Crocker ir kt.,
1987). Niekindamas kitus, gali pagerinti savo padėtį. Todėl kar-
tais varžovų nesėkmė suteikia staigų malonumą. Kurios nors sporto
komandos aistruoliai yra laimingi, kai laimi jų komanda ir pralai-
mi jos varžovai.
Pažintinės prietaro šaknys. Nauji tyrimai atskleidė dar vieną prie-

tarų šaltinį. Stereotipiniai įsitikinimai yra mūsų pažinimu supap-
rastinto pasaulio natūralus šalutinis produktas.
Kategorizacija. Vienas būdas supaprastinti mūsų pasaulį yra kate-

gorizuoti daiktus. Chemikai klasifikuoja molekules į organines ir
neorganines. Psichikos sveikatos specialistai klasifikuoja žmonių psi-
chikos sutrikimus į rūšis. Kategorizuodami žmones į rūšis, mes daž-
nai pervertiname žmonių, esančių ne mūsų grupėje, panašumą. „Jie
- kokios nors kitos grupės nariai - atrodo ir elgiasi panašiai, tačiau
„mes" visi esame skirtingi" (Bothwell ir kt., 1989). Mums, žvel-
giantiems iš šono, studentų draugijos X nariai yra sportininkai, o
studentų draugijos Y nariai - intelektualai. Kiekvienos draugijos na-
riai mato savo pačių įvairovę. Tiems, kurie priklauso vienai etninei
grupei, kitos grupės žmonės dažnai atrodo panašesni savo išvaiz-
da, asmenybės bruožais ir nuostatomis, negu yra iš tikrųjų.
įsimintini atvejai. Kaip buvo rašyta 10 skyriuje aptariant pasie-

kiamumo euristiką, mes dažnai apie įvykių dažnumą sprendžiame
iš pavyzdžių, kurie pirmiausia ateina į galvą. Paklausus, ar juo-
daodžiai bėga greičiau už baltuosius, dauguma žmonių galbūt pa-

galvos apie Carlą Lewisą, Leroy Burrelį ir Florence Griffith Jo-
yner. Iš šių ryškių, bet išskirtinių atvejų, jie padarys išvadą, kad
„taip, juodaodžiai bėga greičiau".
Eksperimentuodami su Oregono universiteto studentais, Myro-
nas Rothbartas ir jo bendradarbiai (1978) įrodė, kaip pernelyg api-
bendrinami ryškūs, atmintini atvejai. Jie padalijo studentus į dvi
grupes ir pateikė jiems informaciją apie 50 vyrų. Pirmajai grupei
duotame sąraše buvo 10 vyrų, suimtų už nesmurtinius nusikalti-
mus, pavyzdžiui, klastojimą, pavardės. Antrajai grupei duotame są-
raše buvo 10 vyrų, suimtų už smurtinius nusikaltimus, pavyzdžiui,
užpuolimą, pavardės. Kai abi grupės vėliau turėjo prisiminti, kiek
jų sąrašo žmonių įvykdė kokio nors pobūdžio nusikaltimą, antro-
sios grupės tiriamieji pervertino jų skaičių. Ryškūs, gerai atminty-
je išliekantys atvejai veikia mūsų sprendimus apie grupę.
Teisingo pasaulio reiškinys. Anksčiau kalbėjome, kad žmonės daž-

nai pateisina savo prietarus, kaltindami jų aukas. Nešališki stebėto-
jai, darydami prielaidą, kad pasaulis yra teisingas ir žmonės gauna
tai, ko nusipelnė, taip pat gali kaltinti aukas. Atliekant laboratori-
nius eksperimentus, daugelis žmonių pradeda mažiau galvoti apie
auką vien tik pamatę, kad ji gauna skausmingus elektros smūgius
(Lerner, 1980). Teisingo pasaulio reiškinys atspindi mintį, kurią
mes dažnai diegiame savo vaikams, t.y., kad už gėrį yra apdovano-
jama, o už blogį - baudžiama. Nuo čia reikia tik nedidelio minties
šuolio iki nuomonės, kad tie, kuriems sekasi, yra geri, o tie, kurie
kenčia, tikriausiai yra blogi. Todėl turtuoliai gali manyti, kad jų tur-
tai, o vargšų nesėkmės yra teisėti. Vienas vokiečių civilis, netrukus
po Antrojo pasaulinio karo aplankęs Bergen-Belseno koncentraci-
jos stovyklą, pasakė: „Kokie baisūs nusikaltėliai čia turėjo kalėti,
kad su jais būtų taip elgiamasi".
Šališkas vertinimas po įvykio taip pat turi įtakos (Čarli ir Leo-
nard, 1989). Ar jūs kada nors girdėjote žmones sakant, kad išprie-
vartavimo aukos, smurtą patyrusios žmonos ar žmonės, sergan-
tys AIDS, gavo tai, ko nusipelnė? Eksperimentas, kurį atliko Ron-
nie J a n o f f - B u l m a n ir jos bendradarbiai (1985), rodo, kaip kal-
tinama auka. Susipažinę su informacija apie pasimatymą, kuris
baigėsi moters išprievartavimu, žmonės manė moterį esant iš da-
lies kaltą. Vertindami įvykusį faktą, jie nusprendė, kad „ji turėjo
suprasti, ką daro". (Žmonės, kaltindami auką, nusiramina, kad
jiems taip negalėjo atsitikti.) Kiti tiriamieji, kuriems buvo duota
ta pati informacija, tik be išprievartavimo fakto, nemanė, kad mo-
ters elgesys skatino ją prievartauti. Tik tapusi auka, ji buvo ap-
kaltinta už savo elgesį.
KONFLIKTAS. Mes gyvename nuostabiu laiku. Demokratijos judėji-

mas stulbinamai greitai nušlavė totalitarinį valdymą Rytų Europos
šalyse. „Naujos pasaulio tvarkos" viltis pakeitė šaltojo karo baimę,
kai Sovietų ir Amerikos vadovai perkalė kardus į noragus ir pradėjo „Kiekvienas pagamintas ginklas,
bendradarbiauti ekonomikos srityje. Tačiau pasaulio išlaidos gin- kiekvienas į vandenį nuleistas
klams ir armijai išlaikyti vis dar sudaro 3 milijardus dolerių per karo laivas, kiekviena paleista
dieną, vietoj to, kad šie pinigai būtų išleisti namų ūkiui, maistui, raketa, galiausiai yra vogimas
švietimui ir sveikatos apsaugai. Žinodami, kad, kaip teigia UNES- iš tų, kurie alksta, bet yra
CO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) šūkis nemaitinami, kurie šąla, bet
neturi kuo apsirengti".
„karai prasideda žmonių galvose", psichologai kelia klausimą, kas Prezidentas D w i g h t a s Eiscnhowcris
galėtų sutrukdyti kilti griaunančiam konfliktui. Kaip suvokiamą so- (iš kalbos Amerikos laikraščių
redaktorių asociacijai), 1953
cialinės įvairovės grėsmę būtų galima pakeisti bendradarbiavimu?
Socialiniai psichologai konfliktu vadina suvokiamą veiksmų,
tikslų ar idėjų nesuderinamumą. Visų lygių konfliktų elementai yra
panašūs, nesvarbu, ar tai liečia ginklavimosi varžybose dalyvaujan-
čias valstybes, ar kultūros problemų svarstymą visuomenėje, ar šei-
mos ginčus. Visomis situacijomis žmonės įsipainioja į griaunantį so-
cialinį procesą, kurio rezultatų niekas nepageidauja. Tokio proceso
apraiškos yra socialiniai spąstai ir iškreiptas suvokimas.
Socialiniai spąstai. Tam tikromis situacijomis galime stiprinti ko-

lektyvinę gerovę, siekdami savo asmeninių interesų. Kaip rašė ka-
pitalistas Adamas Smithas Valstybių turte (1776), „mes tikimės sa-
vo pietų ne dėl to, kad mėsininkas, aludaris ar kepėjas yra dosnūs,
bet dėl to, kad jie rūpinasi savo pačių interesais". Kitomis situaci-
jomis abi dalyvaujančios pusės - ar tai būtų individai ar valstybės,
- siekdamos savo asmeninių tikslų, gali pakenkti viena kitai. To-
kios situacijos vadinamos socialiniais spąstais.
Aptarkime paprastą žaidimo matricą, pavaizduotą 19-9 pav. Pa-
naši žaidimo situacija buvo naudota eksperimentuojant su tūkstan-
čiais žmonių. Įsivaizduokite, kad esate pirmasis asmuo ir kad jūs
bei antrasis asmuo kiekvienas gausite nurodytą pinigų sumą, kai
atskirai pasirinksite A arba B sąlygą. (Jūs galite pasikviesti ką nors,
19—9 pav. Tenkindami savo intere-
kad pasižiūrėtų į matricą kartu su jumis ir imtųsi antrojo asmens
sus ir nepasitikėdami kitais, galime
vaidmens.) Ką jūs pasirinktumėte, A ar B? pralaimėti. Kad tai suprastumėte,
Apgalvoję žaidimą, pastebite, kad jums ir antrajam žaidėjui išky- pažaiskite žaidimą, pavaizduotą
la dilema. Jūs abu laimite, jei abu pasirenkate A, - gaunate po 50 viršuje. Baltuose trikampiuose
pavaizduota pirmojo asmens
centų kiekvienas, ir nei vienas nelaimite, jeigu abu pasirenkate B,
rezultatai, kurie priklauso nuo to, ką
nes nieko negaunate. Tačiau jūsų interesai geriausiai būtų patenkinti, pasirenka abu asmenys. Ką jūs
jeigu jūs vienas pasirinktumėte B. Jeigu jūs renkatės B, jūs negalite pasirinktumėte, A ar B, jeigu
pralaimėti, o galite uždirbti 1 S. Tačiau tai tinka ir kitam asmeniui. būtumėte pirmasis asmuo? (Šis
žaidimas vadinamas „ne nulinės
Vadinasi, tai socialiniai spąstai : kol abu sieksite skubaus geriausio sumos" žaidimu, nes rezultatas
asmeninio rezultato ir rinksitės B, tol abu liksite be nieko - o abu neturėtų būti nulinis. Abi pusės gali
galėjote gauti po 50 centų. laimėti arba abi pralaimėti.)
Gyvenime yra daug situacijų, kai susiduria žmonių asmeniniai

interesai ir bendruomenės gerovė. Atskirai kiekvienas banginių
medžiotojas galvoja, kad dėl kelių sumedžiotų banginių rūšis
neišnyks, ir jeigu ne jis medžios, tai tą darys kiti. Rezultatas: ban-
ginių rūšiai iškilo grėsmė. Automobilio ir namo savininkas mąs-
to: „Aš netekčiau patogumų arba man daug kainuotų, jeigu pirk-
čiau geresnį kurą naudojančią mašiną ar židinį namui apšildyti.
Be to, akmens anglys, kurias aš deginu, labai nedaug padidina
„šildomųjų" dujų kiekį". Jei ir kiti panašiai galvoja, tai bendras
rezultatas gali būti grėsminga nelaimė - visuotinis atšilimas. Po-
litikos vadai mąsto, kad, ginkluojantis priešiškai valstybei, tą patį
reikia daryti ir jų valstybei, jog prireikus galėtų atsakyti tuo pa-
čiu. Tačiau, kaip patebėjo psichologas George Levingeris (1987),
„valstybinė „taikos per j ė g ą " politika, padauginta iš dviejų,
neišvengiamai veda į ginklavimosi varžybas". Kai susidaro socia-
liniai spąstai, abi pusės, siekdamos patenkinti savus interesus, įsi-
traukia į abipusiškai naikinamą elgesį.
Socialinių spąstų reiškinys ragina mus ieškoti būdų, kaip su-
derinti mūsų teisę siekti asmeninės gerovės su mūsų atsakomybe
už visų gerovę. Dėl to psichologai tyrinėja būdus, kurie padėtų
įtikinti žmones bendradarbiauti vardan visuotinai geresnio gyve-
nimo: bendras sutartas taisykles, geresnį bendravimą, savo pa-
reigų bendruomenei, tautai ir visai žmonijai įsisąmoninimą (Da-
wes, 1980; Linder, 1982; Sato, 1987). Kai yra šios sąlygos,
žmonės dažniau bendradarbiauja tiek per laboratorinius tyrimus,
tiek realiame gyvenime.
Veidrodinio atvaizdo suvokimai. Psichologai pastebėjo įdomų kon-

fliktuojančių pusių polinkį kurti žiaurius vienas kito atvaizdus. Šie
iškreipti atvaizdai yra tokie panašūs, kad mes juos vadiname veid-
rodinio atvaizdo suvokiniais: kokius mes matome juos (neverti pa-
sitikėjimo ir piktavališki), tokius jie mato ir mus. Todėl 9-ojo dešimt- „ Kodėl jūs pastebite dulkelę sav<
mečio pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė komunistų brolio akyje, bet nepastebite
paramą partizanams, siekiantiems nuversti Salvadoro vyriausybę, rąsto savojoje? "
Jėzus „Evangelija pagal Luką", 6:41
vertino kaip „blogio imperijos" darbą, o sovietai į JAV paramą par-
tizanams, mėginantiems nuversti Nikaragvos vyriausybę, žiūrėjo
kaip į „imperialistinių karo kurstytojų" darbą. Kai pasikeičia priešai,
pasikeičia ir suvokiniai. Amerikiečių sąmonėje ir žiniasklaidoje
„kraujo ištroškę, žiaurūs, klastingi" Antrajame pasauliniame kare da-
lyvavę japonai vėliau virto „protingais, sunkiai dirbančiais, tvarkin-
gais, išradingais sąjungininkais" (Gallup, 1972).
18 ir 19 skyriuose mes aptarėme psichologinį šališko suvokimo
pagrindą. Šališkas palankumas sau skatina kiekvieną pusę prisiim-
ti nuopelnus už gerus poelgius ir atmesti kaltinimus už blogus po-
elgius. Nors abi valstybės prisipažįsta kuriančios karines pajėgas,

dėl pagrindinės atribucijos klaidos kiekviena šalis mano, kad kitos
šalies veiksmus lemia jos polinkis į agresyvumą, o sava armija ku-
riama tik savigynai. Tada informacija apie kitos šalies veiksmus
yra filtruojama, vertinama ir prisimenama stereotipiškai. Dėl pa-
našiai galvojančių politikų grupinės sąveikos šie polinkiai gali po-
liarizuotis bei skatinti grupinį mąstymą, kai manoma, kad sava
grupė yra aukštesnės moralės, ir taip pateisinti kerštą.
Tokio suvokimo rezultatas yra užburtas priešiškumo ratas. Jei-
gu Johnas tiki, kad Mary j o nemėgsta, tai jis gali ją įžeisti ir
priversti elgtis taip, kad pateisintų j o suvokimą. Tai tinka ir in-
dividams, ir valstybėms. Suvokimas pasitvirtina, nes kita vals-
tybė priverčiama reaguoti taip, jog atrodo, kad toks suvokimas
pasiteisino.
Įvairovės pripažinimas
„Ateikite, mano draugai,
dar nevėlu kurti
kitokį pasaulį".
Alfredas, Lordas Tennysonas.
Taigi, kaip mes galėtume priešiškumą, kurį palaiko prietarai,
socialiniai spąstai ir klaidingas suvokimas, pakeisti kūrybinėmis
nuostatomis, kurios puoselėja taiką? Tokios permainos labiausiai
tikėtinos situacijomis, kurioms būdingas bendradarbiavimas, ben-
dravimas ir susitaikymas.
BENDRADARBIAVIMAS. Galbūt naudinga dviem konfliktuojan-

čioms pusėms sukurti glaudaus bendravimo sąlygas, kurios padėtų
pažinti ir pamėgti vieniems kitus? Tai priklauso nuo daugelio da-
lykų. Kai nėra konkurencijos ir abiejų pusių padėtis vienoda, pa-
vyzdžiui, toje pačioje parduotuvėje dirbantys pardavėjai, jų ben-
dravimas gali pagelbėti. Tokiomis aplinkybėmis iš pradžių turėję
prietarų skirtingų rasių bendradarbiai paprastai išmokdavo būti pa-
lankūs vieni kitiems (Pettigrew, 1969). Tačiau vien tik bendravi-
mo kartais neužtenka. Daugumoje vidurinių mokyklų, kur panai-
kinta rasinė diskriminacija, juodaodžiai ir baltaodžiai atsiskiria val- „ Jūs negalite paspausti rankos
gyklose ir mokyklos sporto aikštelėse (Schofleld, 1986). su sugniaužtu kumščiu. "
Indira Gandhi, 1971
Vien tik bendravimo neužteko sušvelninti stipriam konfliktui,
kurį išprovokavo tyrėjas Muzaferas Sherifas (1966). Jis 22 Oklaho-
mos miesto berniukus padalijo į dvi grupes ir apgyvendino atskiro-
se skautų stovyklos vietose. Tada pateikė keletą konkurencinių
užduočių, po kurių nugalėtojams įteikdavo prizus. Netrukus kiek-
viena grupė pradėjo savimi didžiuotis ir tapo priešiška „bailiams",
„pasipūtėliams" ir „bjaurybėms" iš kitos grupės. Valgant kildavo

maisto karai. Buvo apkraustomi nameliai. Stovyklos darbuotojai
turėjo stabdyti peštynes. Kai Sherifas sujungė abi grupes kartu,
išskyrus patyčias ir grasinimus, jokio kitokio bendravimo nebuvo.
Nepaisant to, Sherifas per kelias dienas šiuos jaunus priešus
pavertė linksmais draugais, iškėlęs jiems aukštesnius tikslus,
t. y. visiems bendrus tikslus, kurie reikalauja nekreipti dėmesio į
skirtumus ir bendradarbiauti. Nutrūkęs vandens tiekimas stovyk-
lai privertė visus 22 berniukus dirbti kartu, kad tai būtų sutvar-
kyta. Kino filmo nuoma pareikalavo susidėti pinigų. Įklimpęs sunk-
vežimis buvo išjudintas tik bendromis visų berniukų pastangomis.
Atskirdamas ir priversdamas rungtyniauti, Sherifas nepažįstamus
berniukus pavertė priešais, tačiau, kartu įveikdami sunkumus ir
turėdami bendrą tikslą, jie susitaikė ir tapo draugais. Konfliktą
sumažino ne pats bendravimas, o bendradarbiavimas.
Išplėšdami šias išvadas, Samuelis Gaertneris ir jo bendradarbiai
(1989) teigia, kad bendradarbiavimas yra ypač teigiamas tada, kai
skatina žmones priimti naują grupę, kuri suardo ankstesnius pogru-
pius. Pasodinkite dviejų grupių narius ne priešingose stalo pusėse,
o vienus šalia kitų aplink stalą. Duokite jiems naują, bendrą vardą.
Paveskite jiems bendrą darbą. Tai pakeis „mes ir jie" į „mes". Žmo-
nės, kurie anksčiau buvo laikomi kitos grupės nariais, dabar yra
mūsų grupės dalis.
8-ajame dešimtmetyje kelios pedagogikos mokslininkų grupės
tuo pačiu metu susidomėjo tokiu klausimu: jeigu sėkmingas ben-
dradarbiavimas tarp rungtyniaujančių grupių narių skatina teigia-
mas nuostatas, tai galbūt šį principą galima pritaikyti įvairiakul-
tūrėse mokyklose? Ar skatintume tarprasinę draugystę, jeigu rung-
tyniavimą tarp klasių pakeistume bendradarbiavimu? Ar bendra-
darbiavimas mokantis padėtų išlaikyti tokius pat mokymosi rezul-
tatus, o galbūt mokinių laimėjimai net pagerėtų? Daugelis ekspe-
rimentų tai patvirtina (Johnson ir Johnson, 1987; Slavin, 1989).
Grupių, kurias sudaro skirtingos rasės nariai, kartu įgyvendinan-
tys projektus ir žaidžiantys sporto komandose, paprastai pajunta
draugiškumą kitos rasės žmonėms. Tą patį pajunta ir tie, kurie
mokosi vienoje bendradarbiaujančioje klasėje. Šie rezultatai pa-
skatino daugiau kaip 25 000 mokytojų įvesti skirtingų rasių vaikų
bendradarbiaujantį mokymąsi (Kohn, 1987). Darbas su labai įvai-
riais mokiniais geriau parengia juos „suaugusiųjų gyvenimui ir pi-
lietiškumui įvairiakultūrėje visuomenėje", - teigė Carnegie paaug-
lių raidos taryba (1989).
Bendros veiklos galia buvusius priešus paversti draugais paska-
tino psichologus reikalauti daugiau tarptautinių mainų ir bendradar-
biavimo (Klineberg, 1984). Įsitraukę į abipusiškai naudingą preky-
bą, dirbdami, kad išsaugotume save šioje trapioje planetoje, įsisą-

moninę, kad mūsų viltys ir baimė yra bendros, savo klaidingus su-
vokinius pakeisime vieningumu, pagrįstu bendrais interesais.
BENDRAVIMAS. Susidarius socialinių spąstų situacijai, kurią ap- „Didieji pavojai tuo žavūs, kad
žvelgėme anksčiau, žmonės paprastai nepasitiki vieni kitais ir sie- jie suburia svetimų žmonių
kia patenkinti savo asmeninius interesus, kad nebūtų išnaudojami. broliją. "
Tačiau leidus jiems aptarti dilemą ir susitarti dėl įsipareigojimų, Viktoras Hugo „Vargdieniai", 1862
bendradarbiavimas didėja (Jorgenson ir Papciak, 1981).

Kai konfliktai labai sustiprėja, trečioji pusė, tarpininkas, - san-
tuokos konsultantas, tarpininkas darbe, diplomatas, bendruomenės
savanoris - gali palengvinti bendravimą (Pruitt ir Rubin, 1986).
Tarpininkai padeda abiem pusėms išreikšti savo požiūrį ir pama-
žu suprasti kito požiūrį. Toks tarpusavio supratimas ypač būtinas,
tačiau mažiausiai tikėtinas ištikus krizei (Tetlock, 1988). Kon-
fliktams stiprėjant, vaizdiniai tampa stereotipiškesni, bendravi-
mas - sunkesnis, o sprendimai - griežtesni. Po nafta turtingo Ku-
veito užpuolimo 1990 m. Irako prezidentas Saddamas Husseinas,
Amerikos draugas 9-jame dešimtmetyje puolant Iraną, George
Busho akyse tapo „dar vienu Hitleriu", o Husseinui Bushas - „vel-
niu Baltuosiuose Rūmuose".
SUSITAIKYMAS. Kai įtampa ir įtarinėjimai pasiekia viršūnę, ben-

dradarbiauti ir bendrauti gali būti nebeįmanoma. Kiekviena pusė
yra linkusi grasinti, taikyti prievartą ar kerštauti, o tokie veiks-
mai tik pagilina konfliktą. Kelias savaites prieš Persijos įlankos
karą prezidentas Bushas visiškai viešai grasino „įspirti Saddamui
į užpakalį". Saddamas Husseinas atsilygino tuo pačiu, grasinda-
mas priversti amerikiečius „maudytis savo kraujyje".
Ar, susidarius tokioms sąlygoms, yra kitokių galimybių vietoj
karo ar pasidavimo? Socialinis psichologas Charlesas Osgoodas
(1962, 1980) siūlo „laipsniškos ir abipusės iniciatyvos įtampai ma-
žinti" strategiją (sutrumpintai LAIĮM). Taikant LAIĮM, viena pusė
pirmiausia praneša pripažįstanti abipusius interesus ir išsako savo
pasiryžimą mažinti įtampą. Tada ji pradeda vieną ar daugiau ne-
didelių susitaikymo veiksmų. Si nuosaiki pradžia, nesumažinda-
ma atsakomosios galios, atveria duris kitos pusės atoveiksmiui.
Jei priešas atsakytų priešiškumu, jam būtų atsakyta tuo pačiu, bet
taip pat su kokiu nors kvietimu taikytis. Pavyzdžiui, prezidento
Kennedy gestas sustabdyti branduolinius bandymus atmosferoje
pradėjo grandinę atsakomųjų susitaikymo veiksmų, kurie baigėsi
šių bandymų draudimo sutartimi.
Laboratoriniai eksperimentai patvirtina, kad LAIĮM yra efek-
tyviausia strategija, didinanti pasitikėjimą ir bendradarbiavimą
(Lindskold ir kt., 1978-1988). Net iškilus labai stipriam asmeni-

niam konfliktui, kai visiškai nebendraujama, mažas susitaikymo
gestas - šypsena, prisilietimas, atsiprašymo žodis - gali daryti ste-
buklus. Susitaikymas leidžia abiem šalims palypėti įtampos laip-
tais žemyn ant saugesnio laiptelio, kur jau galima pradėti ben-
drauti ir suprasti vienam kitą.
Ir kaip gerai, kad tai gali įvykti, nes civilizacija žengia į priekį
ne atsiskiriant kultūroms (išsaugant sienas, juosiančias svetimas et-
nines valdas), o perimant žinias, įgūdžius ir meistriškumą, kurie yra
kiekvienos kultūros palikimas visai žmonijai. Thomas Sowellis
(1991) pastebi, kad, vykstant kultūrų mainams, kiekvieną šiuolai-
kinę visuomenę praturtina įvairių kultūrų samplaika. Mes turėtume
padėkoti Kinijai už popierių ir spausdinimą, taip pat už magnetinį
kompasą, kuris atvėrė kelius dideliems tyrinėjimams. Mes turėtume
padėkoti Egiptui už trigonometriją. Mes turime būti dėkingi Indijos
indusams ir islamiškajam pasauliui už arabiškus skaitmenis, kurie
iš tiesų yra geresni už juos pakeitusius romėniškuosius, - nors da-
bar jais numeruojama tik Didžiosios taurės rungtynės ir karaliai bei
karalienės. Aukštindami ir perimdami šį kultūrų palikimą, mes taip
pat galime džiaugtis praturtėję dėl šiandieninės socialinės įvairovės.
Galime save suvokti kaip atskirus instrumentus žmonijos orkestre.
O tiesdami bendravimo ir supratimo tiltus per kultūrų tradicijas, ga-
lime tvirtinti ir mūsų pačių kultūrinį paveldą.
SANTRAUKA
Kaip giminingi bendrų protėvių palikuonys, mes, Individualizmas ar kolektyvizmas. Individai ir kul-
žmonės, turime bendrų elgesio polinkių, kurie visi tūros taip pat skiriasi tuo, kad vieni labiau pabrėžk
kartu apibūdina mūsų žmogiškąją prigimtį. Vienas to- individo pasitikėjimą savimi ir kontrolę, o kiti - ko-
kių polinkių - gebėjimas mokytis ir prisitaikyti - pa- lektyvinį vieningumą. Šis kultūros veiksnys turi įta-
deda paaiškinti mūsų individualius skirtumus, nag- kos tam, kaip žmonės apibūdina save, kaip vertir...
rinėtus ankstesniuose skyriuose, ir socialinius skir- kitus žmones, kaip santykiauja su savo šeima. Pra-
tumus, nagrinėjamus šiame skyriuje. moninės kultūros, kilusios iš Šiaurės Europos, yra
daugiau individualistinės; Azijos, Afrikos, Centrinės
Kultūrų įvairovė ir Pietų Amerikos kultūros - daugiau kolektyvistinės
Pasaulyje, kur vis daugiau įvairiakultūrių šalių, vis Etniškumas. Žmogaus etniškumą apibūdina bendr:
dažniau susiduriame su žmonių skirtingumu. protėviai ir kultūrinis paveldas. Etninės grupės su-
formavo skirtingus kultūrų stilius. Pavyzdžiui, ame-
Kultūros n o r m o s ir vaidmenys. Skirtingos kultūrų rikiečiai, kilę iš Afrikos, yra išraiškingesni už ame-
priimtino ir laukiamo e l g e s i o taisyklės kartais iš- rikiečius, kilusius iš Europos. Tačiau individualūs
muša žmones iš vėžių. Pavyzdžiui, įvairiose kultū- skirtumai etninėse grupėse yra daug ryškesni u7
rose skiriasi asmeninės erdvės poreikis, išraiška, gy- skirtumus tarp grupių. Nuo situacijos priklauso, kaip
venimo tempas, tam tikru vaidmenų lūkesčiai. žmogus įsisąmonina savąjį etniškumą. Apskritai mes
daugiau linkę Įsisąmoninti savo skirtingumą ir už- Socialinis lyties formavimas. Kultūrinė socializacija
mirštame savo bendrumus. Mes ypač įsisąmoniname paaiškina, kodėl vieni vaikai tampa labiau lytiškai ti-
savo tautybę, lytį ar etniškumą, kai skiriamės nuo piški negu kiti ir kodėl lytiniai vaidmenys įvairiose
kitų. Šališkas savo grupės vertinimas lemia žmonių kultūrose ir įvairiais laikmečiais taip stipriai skiriasi.
palankumą grupei, su kuria jie save tapatina. Žmo-
nės, kurie geba būti dvikultūriai, paprastai teigiamiau Lytinių vaidmenų kitimas per žmogaus gyvenimą.
save vertina negu visuomenės „pakraščių" žmonės. Didžiausi vyrų ir moterų socialiniai skirtumai išryš-
Kadangi šalys tampa vis įvairesnės, susiduriame su kėja vėlyvojoje paauglystėje ir jaunystėje, vėliau,
dilema, kaip išsaugoti įvairias kultūras ir visgi būti kai baigiasi tradicinis piršlybų laikotarpis ir jaunų
vieningiems. tėvų vaidmuo, skirtumai akivaizdžiai sumažėja.
Lyčių skirtumai Atsakas į įvairovę

Aptardami, kaip kultūra formuoja socialinę įvairo- Suvokdami savo kultūros, etninius ir lyčių skirtumus,
vę, mes taip pat turime apžvelgti prigimties ir ug- mes susiduriame su socialiniais bei pasaulinio mas-
dymo įtaką lyčiai. to iššūkiais, kuriuos reikia vieningai spręsti. Kokie
veiksniai stabdo, o kokie skatina žmonių bendros gi-
Lyčių p a n a š u m a i ir skirtumai. Lytys daug kuo yra minystės jausmą?
panašios, bet labiau domimasi jų skirtumais. Nors
mergaičių skaitymo ir kalbos sutrikimai retesni, vy- Nepripažįstant įvairovės. Nors atviras priešiškumas
rai ir moterys pastebimai nesiskiria savo vidutiniais tarp rasių ir lyčių sumažėjo, prietarai dar pasireiškia
žodiniais gebėjimais. Tačiau vyrai yra truputį pra- ir viešai, ir šiek tiek subtiliau. Jie dažnai kyla dėl so-
našesni g e b ė j i m u spręsti matematikos problemas, cialinės nelygybės, socialinio susiskaldymo ir emo-
ypač kai kurias erdvines užduotis. Vyrai ir mote- cinio „atpirkimo ožių" ieškojimo. Nauji tyrimai ro-
rys, panašiai kaip azijiečiai bei šiaurės amerikie- do, kad stereotipai irgi yra mūsų natūralių sudėtin-
čiai, skiriasi s a v o s o c i a l i n i a i s ryšiais. Berniukai go pasaulio supaprastinimo būdų pažintinis šalutinis
apibūdina save atskirai nuo savo globėjų ir draugų, produktas. Konfliktai tarp individų ir kultūrų dažnai
mergaitės - per savo socialinius ryšius. Suaugusios kyla dėl žalingų socialinių procesų. Vienas jų - so-
moterys paprastai būna rūpestingesnės, palaikanč- cialiniai spąstai: kiekviena pusė, gindama ir siekda-
ios ir empatiškos, o vyrai - labiau nepriklausomi, ma savų interesų, sukuria rezultatą, kurio niekas ne-
savimi pasitikintys ir nereiškiantys jausmų. Moks- pageidauja. Konfliktą taip pat palaiko iškreipti veid-
liniai tyrimai atskleidžia vyrų ir moterų agresyvu- rodinio atvaizdo suvokiniai, kai kiekviena pusė su-
mo, socialinio pirmavimo ir seksualinės iniciatyvos vokia save esant moralią, o kitą pusę - nevertą pasi-
skirtumus. tikėjimo ir piktavališką.
Ar lemia biologija? Hormonų skirtumai padeda pa- Įvairovės pripažinimas. Priešai kartais tampa drau-
aiškinti kai kuriuos lyčių skirtumus. Tačiau ne vis- gais, ypač kai aplinkybės palankios bendradarbiauti
ką lemia biologija. Tai, ką pradeda biologija, išryš- vardan aukštesnių tikslų, suprasti vieni kitus ben-
kina kultūra. draujant ir atsakant į susitaikymo gestus.

Kultūra. Pastovūs poelgiai, idėjos, nuostatos ir tra- I n d i v i d u a l i z m a s . Pirmenybės teikimas savo, o ne
dicijos, kurie būdingi didelei žmonių grupei ir per- grupės tikslams ir savo tapatumo apibūdinimas la-
duodami iš kartos į kartą. biau asmeniniais negu grupiniais bruožais.
A s m e n i n ė erdvė. Tam tikra tiesiogiai žmogų supanti K o l e k t y v i z m a s . Pirmenybės teikimas savo grupės
„apsauginė" zona, kurią mėgstame išlaikyti. (dažnai išplėstinės šeimos ar darbo grupės) tikslams
ir atitinkamas savo tapatumo apibūdinimas. bendrintas) įsitikinimas apie žmonių grupę.

Etniškumas. Ta žmogaus socialinio tapatumo dalis, Savo grupės vertinimo šališkumas. Polinkis bl
kurią apibūdina protėviai, paveldas ir visiems bend- palankiam savo grupei.
ri bruožai. „Atpirkimo ožio" teorija. Teorija, pasak kurios p r j
Lytis (socialinė ir kultūrinė samprata). Psichologijoje taras leidžia išlieti pyktį ką nors kaltinant.
- biologiškai ir socialiai veikiamos savybės, kurios Teisingo pasaulio reiškinys. Žmonių polinkis tike:
apibūdina vyrus bei moteris. kad pasaulis yra teisingas ir žmonės gauna tai, ko > :
Lytinis tapatumas. Jausmas, kad esi moteris ar vy- verti, ir yra verti to, ką gauna.
ras. Įsidėmėtina, kad priklausymas lyčiai skiriasi Konfliktas. Suvokiamas poelgių, tikslų ar idėjų ne-
nuo lytinės orientacijos (heteroseksualios ar homo- suderinamumas.
seksualios) ir nuo lytinės tipizacijos lygio.
Socialiniai spąstai. Situacijos, kuriomis konfliktu
Lytinė tipizacija. Vyriškojo ir moteriškojo lytinio j a n č i o s šalys, kiekvienai protingai siekiant s a \ .
tapatumo ir vaidmens įgijimas. naudiškų tikslų, patenka į abipusiškai žalingo elg.
Lyties s c h e m o s teorija. Teorija, pasak kurios vai- sio spąstus.
kai iš savo kultūrų sužino, ką reiškia būti vyru ir Veidrodinio atvaizdo suvokiniai. Dažnai pasitaika
moterimi, ir atitinkamai elgiasi. tys skirtingi, bet panašūs konflikto dalyvių vienas k -
Lytiniai vaidmenys. Laukiama vyro arba iš moters to vaizdai; kiekvienas save laiko doru ir taikiu, o k::,
poelgių visuma. bjauriu ir agresyviu.
P r i e t a r a s . Nepateisinama (ir paprastai neigiama) Aukštesnieji tikslai. Visiems bendri tikslai, kurie rei-
nuostata į grupę ar jos narius. Prietaras dažniausiai kalauja nepaisyti esančių skirtumų tarp žmonių ir ben-
apima stereotipiškus įsitikinimus, neigiamus jaus- dradarbiauti.
mus ir polinkį diskriminaciniams veiksmams. LAHM. Laipsniška ir abipusė iniciatyva įtampai ma-
S t e r e o t i p a s . Apibendrintas (dažnai pernelyg api- žinti - būdas mažinti tarptautinę įtampą.
PAPILDOMA INFORMACIJA
Apie įvairiakultūrę patirtį ir.: Kalba
Agresija Kalbos suvokimas
Altruizmas Matematiniai gabumai
A s m e n y b ė s matmenys Menopauzė
Atribucija Mokymosi laikas
D a u g i a l y p ė asmenybė Moralės raida
Depresija Naujagimio mėgdžiojimas
Dieta Normos
Emocijų fiziologija Nutukimas
Emocijų išgyvenimas Pažintinė raida
Emocijų išraiška Paauglystė
Geriausi intelektiniai gebėjimai Prieraišumas
Gydytojų bendrumas Psichikos sutrikimai
G y v e n i m o trukmė Pyktis
lkivedybiniai lytiniai santykiai Rūpinimasis kūno svoriu
Intelektas Senėjimas
Schizofrenija Freudo požiūris

Skyrybos Gydytojo vizitai
Suvokimas Hormonai ir agresija, lytinis elgesys, lytinė raida
Vadovavimas dalyvaujant Išžaginimas
Vaidmenys Jautrumas kvapams
Vaikų auklėjimas Kūno vaizdas
Valgymo sutrikimai Lyties etiketės
Vyraujanti ranka Lytinė raida
Savižudybė Maitinimas krūtimi
Sau palankus šališkumas Medicinos problemos
Socialinės atsakomybės norma Menopauzė
Socialinis laikrodis Moterų įdarbinimas
Somatoforminiai sutrikimai Pagalbos gavimas
Su darbu susijusios vertybės Pornografija
Temperamentas Priešmenstruacinis sindromas
Ryšiai
Apie vyrų ir moterų psichologiją: Rūkantys vyrai ir moterys
Aborto sukeliamas stresas Seksualinė prievarta
Alkoholizmas Seksualumas
A n k s t y v a s i s ir v ė l y v a s i s berniukų bei mergaičių Suaugusių vyrų ir moterų raida
brendimas Širdies ligos
Bendrinis įvardis „jis" Tėvystė
Dieta Valgymo sutrikimai
Depresija Vyrų ir moterų moralės raida
Emocijų įvertinimas Vyrų ir moterų sapnai
Vyrų ir moterų savižudybės
Kasdienis statistinis PRIEDAS
mąstymas
Mokslinės fantastikos kūrėjas H.G.Wellsas numatė, kad „veiks- DUOMENŲ APRASYMAS

mingam piliečiui vieną dieną statistiškai mąstyti taps taip pat būti- S kirstiniai
na kaip mokėti skaityti bei rašyti". Jeigu Wellsas statistiniu mąsty- Centrinės tendencijos
Variacija
mu vadino ne mokėjimą apskaičiuoti duomenis, o statistinio sam-
Koreliacija
protavimo taisyklių supratimą, tuomet tokia diena jau atėjo. Šian- Apgaulinga koreliacija
dieninė statistika yra įrankis, padedantis pamatyti ir įvertinti tai, Regresija vidurkio link
ko nemato plika akis.
Šio priedo tikslas nėra padaryti jus statistikos išminčiais. Jis ATSKIRŲ ATVEJŲ
siekia padėti jums, kasdien samprotaujant, pasinaudoti statistinio APIBENDRINIMAS
mąstymo galia taip, kad galėtumėte: Populiacijos ir imtys
- tinkamai tvarkyti ir aiškinti rezultatus; 1 taisyklė: atstovaujamosios imtys
yra geriau negu šališkosios.
- realiai apibendrinti atskirus atvejus; 2 taisyklė: atsitiktinės sekos gali
- tobulinti savo kritinio mąstymo įgūdžius; neatrodyti atsitiktinės.
3 taisyklė: geriau daugiau atvejų
- tapti įžvalgesniais spaudoje skelbiamų tyrimų vartotojais. negu mažiau.
Pirmiausia supažindinsiu jus su keliomis pagrindinėmis statis- 4 taisyklė: mažiau kintantys
stebiniai yra geriau negu labai
tikos sąvokomis ir formulėmis. Net jei jūs neturite polinkio ma-
kintantys stebiniai.
tematikai, likite su manimi ir skaitykite kartotinai, kur tai būtina.
Skirtumų tikrinimas
Nustebsite, kaip paprasta suprasti pagrindus.
DUOMENŲ APRAŠYMAS
Ir tyrinėtojai, ir visi kiti stebi ar renka duomenis, kuriuos būtina
tvarkyti bei aiškinti. Pažvelkime, kaip galime tai veiksmingai at-
likti.
PRIEDAS. K a s d i e n i s statistinis m ą s t y m a s 715
Skirstiniai P-1 LENTELĖ. 50 studentų

vidurinės mokyklos pažymių
Laura dirba universiteto priėmimo tarnyboje. Stengdamasi nu-
vidurkių dažnių skirstinys
matyti, kuriems stojantiesiems turėtų geriau sektis jos mokyklo-
je, ji peržiūri jų vidurinės mokyklos pažymius, mokslumo įver- INTERVALAS ŽMONIŲ SKAIČIUS
čius, biografijos duomenis ir rekomendacinius laiškus. Norėdama 3.51-4.00 23
sužinoti, kaip stojantiesiems anksčiau sekėsi mokslas, ji peržvel-
gia jų bylas ir susidaro tam tikrą įspūdį. Tačiau yra per daug in- 3.01-3.50 6
formacijos, kurią reikėtų prisiminti. Be to, ji žino, kad jos įspūdis
priklauso nuo to, kaip yra pasiekiama atmintyje laikoma informa-
2.51-3.00 16
cija, kad įspūdį dažnai lemia vaizdingi ir kraštutiniai pavyzdžiai
(žr. 331 p. „pasiekiamumo euristika").
2.01-2.50 5
Todėl vietoj to, kad pasikliautų savo įspūdžiais, ji pradeda
tvarkyti stojančiųjų mokyklos pažymių vidurkius (PV), sudary-
dama dažnių skirstinį (P-l lentelė). Tam ji visus įverčius su-
skirsto į lygius intervalus ir suskaičiuoja, kiek įverčių patenka į
kiekvieną intervalą. (Iš tikrųjų P - l pav. pateiktas atsitiktinai pa-
rinktų 50 antrakursių iš mano universiteto vidurinės mokyklos
PV dažnių skirstinys.)
Kad lengviau būtų susidaryti bendrą vaizdą, Laura pavaizduo-
ja šį dažnių skirstinį grafiku, kuris vadinamas histograma (P-l
pav.). Čia intervalo įverčių dažnis vaizduojamas stulpeliu. Ši his- Ui
tograma padeda Laurai pamatyti, kur maždaug yra kiekvieno kon- 3
kretaus studento įvertis lyginant su kitais. Kiekvieno studento įver- 5
tinimą ji gali išreikšti procentiniu rangu, kuris yra įverčių, ma-
C
žesnių už tam tikrą įvertį, procentinis santykis. Studento, kurio O
procentinis rangas yra 99, PV viršija 99% studentų pažymių vi- •s
durkius. (Niekada procentinis rangas negali būti 100. Joks įvertis
niekada negali viršyti 100% žmonių įverčių, nes jis priklauso vie- 2.01-2.50
nam iš šių žmonių.) 2.51-3.00 3.51-4.00
Vidurinės mokyklos PV
P - l pav. P - l lentelėje pateiktų 50
studentų vidurinės mokyklos pažymių
vidurkių dažnio pasiskirstymo
histograma.
P-2 pav. Dvi histogramos, lyginančios

50 studentų imties vyrų ir moterų
vidurinės mokyklos pažymių vidur-
kius. Atkreipkite dėmesį, kaip dėl
dviejų grafikų vertikaliojo matmens
skirtumų tas pats vidurkių skirtumas
Vyrai Moterys Vyrai ... Moterys
M (b) gali atrodyti (a) mažas ar (b) didelis.
716
Įspėjimas: atidžiai nagrinėkite statistinius grafikus. Atsižvel-

giant į tai, ką norima pabrėžti, grafikas tą patį skirtumą gali pa-
vaizduoti kaip didelį arba kaip mažą. Pavyzdžiui, Laura gali pa-
vaizduoti vaikinų ir merginų PV skirtumą kaip mažą arba kaip
didelį, - tai priklauso nuo jos pasirinktų vertikaliosios ašies vie-
netų (P-2 pav.).
Pamokymas: analizuodami knygose, žurnaluose ar televizijoje
pateiktus statistinius grafikus, visuomet perskaitykite pavadinimus.
IŠ ARČIAU. F l o r e n c e N i g h t i n g a l e : s t a t i s t i k o s p a n a u d o j i m o
pradininkė
Pasaulis prisimena Florence Nightingale kaip vie- desnis negu to paties amžiaus ir lyties civilių žmonių
ną iš pirmųjų slaugytojų ir ligoninių reformatorę. Ma- mirtingumas. Ji, pasinaudodama 2% kareivių mirtin-
žiau žinomas jos naujoviškas statistikos panaudoji- gumu, įtikino Karalienę ir premjerą įsteigti Karališką-
mas. Siūlydama medicinos reformas, Nightingale taip ją kariuomenės sveikatos komisiją. Tai beveik nusi-
pat tobulino statistinį aprašymą: ji sukūrė vienodą vi- kaltimas, rašė ji, kad kariuomenėje iš 1000 žmonių
soms ligoninėms būdą pateikti statistikos informaciją. 20 miršta, tai tas pat, kas „kasmet išvežti 1100 žmo-
Ji išrado „pyrago" diagramą, kurioje proporcijos vaiz- nių į Salisburio lygumą ir sušaudyti."
duojamos kaip skritulinės diagramos pleištai. Be to, ji Bernardas Cohenas (1984) rašė, kad „Nightinga-
siekė, kad statistikos mokymas būtų įtrauktas į aukš- le atsidavimas statistikai gerokai viršijo jos domėjimą-
tojo išsilavinimo programą. si sveikatos apsaugos reforma ir buvo glaudžiai su-
Vienoje savo analizėje Nightingale palygino britų sijęs sujos religiniais įsitikinimais. Pasak jos, socia-
kareivių ir civilių žmonių mirčių skaičių taikos metu. Ji linius reiškinius valdantys dėsniai, mūsų moralinės
atskleidė, kad kareivių, gyvenusių barakuose sunkio- pažangos dėsniai yra Dievo įstatymai, kuriuos at-
mis sąlygomis, mirtingumas buvo beveik dvigubai di- skleisti gali statistika."
Centrinės tendencijos
Andrew yra vyriausybės tarnautojas. Norėdamas nustatyti sa-
vo srities mažų miestelių skurdo lygį, jis renka duomenis apie jų
gyventojų pajamas. Norėdamas supaprastinti savo užduotį, jis ga-
li pirmiausia suskaičiuoti kiekvienam miesteliui būdingą pajamų
dydį, arba centrinę tendenciją. Kiekvienam įverčių (šiuo atveju
pajamų) skirstiniui gali būti taikomi trys centrinės tendencijos ma-
tai. Paprasčiausias iš jų yra moda - dažniausiai pasitaikantis įver-
tis. Dažniausiai naudojamas yra vidurkis, arba aritmetinis vidur-
kis (visų įverčių suma dalijama iš įverčių skaičiaus). Mediana
yra vidurinis įvertis - 50-as procentilis. Jei visus įverčius surašysi-
te į eilę nuo didžiausio iki mažiausio, pusė jų bus virš medianos
ir pusė - žemiau jos.
Kai įverčių (arba pajamų) skirstinys yra nesimetriškas, trys cen-
trinės tendencijos matai teikia mums skirtingą informaciją. Tarkim,
kad pirmojo miestelio šeimos vidutinės metinės pajamos yra 19 000
PRIEDAS. Kasdienis statistinis m ą s t y m a s 717
dolerių, o antrojo - tik 13 000 dolerių. Iš pradžių Andrew gali pa- Brazilijoje 1984 metais uždarbio
manyti, kad antrajame mieste daugiau šeimų skursta. Tačiau P-3 vidurkis buvo 1720 dolerių, o
uždarbio mediana buvo 808
pav. rodo, kad iš tikrųjų pirmajame miestelyje, kuriame gyvena keli
dolerių. Ką tai sako apie uždar-
turtingi darbdaviai ir gana nedaug mažai apmokamų darbuotojų,
bio pasiskirstymą Brazilijoje?
daugelio šeimų pajamos yra mažesnės kaip 10 000 dolerių.
Pamokymas: visuomet atkreipkite dėmesį į tai, koks naudoja-
mas centrinės tendencijos matas, ir pamąstykite, ar keli netipiški
įverčiai neiškreipia vaizdo?
P - 3 pav. Andrew tirto pirmojo

miestelio pajamų pasiskirstymo
grafinis vaizdas iliustruoja tris cen-
trinės tendencijos matus - modą,
vidurkį ir medianą. Atkreipkite dėmesį,
kaip dėl kelių didelių pajamų vidurkis
- atramos taškas, išlyginantis pusiau-
svyrą - pasidaro apgaulingai didelis.
9 10 12
tt
Moda Mediana Vidurkis
Viena šeima
Šeimos pajamos tūkstančiais dolerių
Variacija
Dažnai naudinga žinoti, kokio dydžio yra kiekvieno įverčių
skirstinio variacija. Ar įverčiai panašūs, ar plačiai išsisklaidę?
Įverčių kitimo plotis- atstumas tarp mažiausio ir didžiausio įver-
čio - tik grubiai įvertina variaciją, nes vos vienas kraštutinis įver-
tis kitais atžvilgiais vienodoje grupėje sukuria apgaulingai didelį
kitimo plotį. Jeigu vienos mažos klasės visi egzamino įverčiai yra
tarp 70 ir 80, išskyrus vieną įvertį 20, kitimo plotis 60 (80-20=60)
klaidingai atspindėtų faktinės variacijos dydį.
Standartinis matas, rodantis, kiek įverčiai nukrypsta vienas nuo
kito, yra standartinis nuokrypis. Jis geriau įvertina, ar įverčiai su-
kaupti ar išsisklaidę, nes naudojama informacija apie kiekvieną
įvertį. Standartinis nuokrypis yra svarbus ir stebėtinai paprastai ap-
skaičiuojamas: 1) skaičiuojamas skirtumas arba nuokrypis tarp kiek-
vieno įverčio ir vidurkio; 2) šie nuokrypiai keliami kvadratu; 3) ran-
damas jų vidurkis; 4) iš šio vidurkio traukiama kvadratinė šaknis.
718
P—2 LENTELĖ. Standartinis nuokrypis

SPYRIO NUOKRYPIS NUO NUOKRYPIO
NUOTOLIS VIDURKIO (40 METRŲ) KVADRATAS
36 -4 16
38 -2 4
41 +1 1
45 +5 25
Vidurkis=160/4=40 Suma (nuokrypių)2=46
_ . , /Suma (nuokrypių)2 /46

Standartinis nuokrypis =aI-
DIS =a—; ^ ,
" verčių skaičius
—-Al—r - 3.4m
V 4
Pavyzdžiu gali būti Peteris, universiteto futbolo komandos

žaidėjas. Norėdamas įvertinti žaidimo pažangą, jis žymi kiekvieno
savo spyrio nuotolį. Jis nepasitiki savo pirmuoju įspūdžiu apie tai,
kiek vienodi jo spyriai. Po pirmųjų futbolo varžybų Peteris suskai-
čiuoja savo keturių spyrių standartinį nuokrypį (P-2 lentelė).
Norėdamas suprasti šios statistikos reikšmę, Peteris turi žino-
ti, kaip įverčiai linkę pasiskirstyti. Gamtoje dideli kiekiai duo-
menų - aukštis, masė, IQ įverčiai, pažymiai, spyrių nuotolis (bet
ne pajamos) - dažnai sudaro apytikriai simetrišką, varpo pavida-
lo skirstinį. Dauguma atvejų yra netoli vidurio ir mažiau - prie
abiejų kraštų. Šis varpo pavidalo skirstinys yra labai tipiškas, todėl
jį vaizduojanti kreivė vadinama normaliąja kreive. Kaip pavaiz- 99.7%
duota P-4 pav., svarbus normaliosios kreivės požymis yra tai, kad
beveik 68% visų atvejų patenka į vieno standartinio nuokrypio - / 9 5 % \ . '
į abi puses nuo vidurkio - ribas (Peterio atveju, 3,4 metrų apie jo
40 metrų vidurkį). 95% visų atvejų patenka į dviejų standartinių
/ ^68% >
nuokrypių ribas. II skyriuje „Intelektas" buvo rašyta, kad apie

68% žmonių, atlikusių intelekto testus, įverčiai patenka į ± 15 IQ - 3 - 2 - 1 0 1 2 3
taškų (1 standartinis nuokrypis) nuo 100 ribas. Apie 95% gauna Standartinis nuokrypis
I : : : : : : :
įverčius ± 30 taškų (2 standartiniai nuokrypiai) ribose.
55 70 85 100 115 130 145
Wechslerio IQ įverčiai
Koreliacija
P - 4 pav. Normalioji kreivė. Dažnai
Šioje knygoje dažnai klausiama, kaip siejasi du dalykai: kaip duomenys sudaro varpo formos
normaliąją kreivę, kur 68% atvejų
glaudžiai siejasi tarpusavyje dvynių asmenybių įverčiai? Kiek tiks-
patenka į vieno standartinio nuokrypio
liai IQ numato pažymius mokykloje? Kaip dažnai stresas išpra- nuo vidurkio ribas, ir 95% atvejų - į
našauja ligą? Norėdami išsiaiškinti, ar vienas įverčių rinkinys sie- dviejų standartinių nuokrypių ribas.
jasi su kitu rinkiniu, vėl pradėkime nuo grafinio vaizdo, vadina- Pavyzdžiui, WAIS teste vidurkiui
priskiriama 100 taškų vertė, o vienam
mo taškine diagrama. P-5 pav. a pavaizduotas 50-ies anksčiau
standartiniam nuokrypiui - 15 taškų;
minėtų universiteto studentų SAT įverčių ir pirmųjų metų univer- taigi 68% žmonių įverčiai yra tarp 85
sitete PV. Kiekvienas taškas grafike atitinka šiuos du kiekvieno ir 115, o 95% - tarp 70 ir 130.
PRIEDAS. K a s d i e n i s statistinis m ą s t y m a s 719
P - 5 pav. Taškiniai grafikai: a - ryšių

tarp bendrų SAT įverčių ir pirmojo
kurso studentų pažymių vidurkio;
b - stipresnis ryšys tarp vidurinės
m o k y k l o s ir p i r m o j o kurso studentų
pažymių vidurkio, ištyrus 50
studentų. Kiekvienas taškas
v a i z d u o j a vieno studento duomenis.
1025 3.5 4.0

SAT įverčiai Vidurinės mokyklos
pažymių vidurkis
a
studento įverčius. P-5 pav. b parodyta taškinė diagrama, kurioje

vaizduojamas ryšys tarp šių studentų vidurinės mokyklos PV ir
universiteto PV.
Koreliacijos koeficientas yra statistinis matas, rodantis kaip
stipriai susiję du įverčių rinkiniai. Jis gali kisti nuo
+ 1,00, reiškiančio, kad vieno rinkinio įverčiai didėja tiesiogiai
proporcingai kito rinkinio įverčiams,
0,00, rodančio, kad įverčiai nesusiję,
iki -1,00, reiškiančio, kad vieno rinkinio įverčiams didėjant
kito rinkinio įverčiai lygiai taip pat mažėja.
(Atkreipkite dėmesį, kad neigiama koreliacija neturi nieko ben-
dra su ryšio stiprumu ar silpnumu; ji rodo dviejų dalykų atvirkštinį
ryšį. Silpnos koreliacijos, rodančios silpną ryšį ar jo nebuvimą, ko-
eficientas artimas nuliui.) Dabar vėl pažvelkite į taškines diagra-
mas P-5 pav. Ar koreliacijos juose atrodo teigiamos ar neigiamos?
Ideali teigiama koreliacija (+ 1,00) Nėra ryšio (0,00) Ideali neigiama koreliacija 1,00)
Kiekvienoje P - 5 pav. diagramoje taškų grupės posvyris aukš-

tyn ir iš kairės į dešinę rodo, kad du įverčių rinkiniai yra linkę
kilti kartu. Vadinasi, koreliacija yra teigiama: +0,64 SAT ir
universiteto PV ryšys pavaizduotas P-5 pav., a, ir stipresnis +0,80
vidurinės mokyklos PV ir universiteto PV ryšys pavaizduotas
P - 5 pav., b. Didėjant SAT įverčiams ir ypač vidurinės mokyklos
720
pažymiams, didėja ir studentų pažymiai. (PV-PV ryšys iliustruoja Keletas teigiamos koreliacijos
gerai žinomą dalyką, kad geriausiai žmogaus būsimą elgesį ga- pavyzdžių:
lima numatyti iš jo elgesio panašiomis situacijomis praeityje. Ta- Smurtas prieš vaiką ir
vaiko agresyvumas
čiau žmonės gali keistis ir keičiasi.)
Išsilavinimas ir uždarbis
Skyrelio pradžioje minėjau, kad statistika gali padėti pastebėti Laimėjimų motyvacija ir
tai, ko nesimato plika akimi. Norėdami įsitikinti patys, pamėgin- pažymiai
kite nustatyti, ar yra ryšys ir jei taip, koks jis tarp dviejų įverčių Keletas neigiamos koreliacijos
rinkinių, nepavaizduotų taškine diagrama. Pavyzdžiui, Elaine do- pavyzdžių:
mina, ar vyrų ūgis koreliuoja su jų temperamentu. Ji išmatavo 20 Savi v er t ė ir depresija
vyrų ūgį, o kas nors kitas, nesusijęs s u j o s tyrimu, įvertino jų tem- Amžius ir gilus miegas
peramentą (nuo 0 - ypač ramaus ir taikaus iki 100 - ypač reak- Stresas ir sveikata
tyvaus). Šie duomenys buvo surašyti į P - 3 lentelę.

Ar turėdami visus reikiamus duomenis, galite pasakyti, jog tarp
ūgio ir temperamento: 1) teigiama koreliacija; 2) beveik nėra ko-
reliacijos; 3) yra neigiama koreliacija?
Lygindami P - 3 lentelės stulpelius, dauguma žmonių įžiūri la- P-3 LENTELĖ. 20 vyrų ūgis ir
bai silpną ryšį tarp ūgio ir temperamento. Iš tikrųjų, šiame įsi- temperamentas
v a i z d u o j a m a m e p a v y z d y j e koreliacija yra nedidelė teigiama, TIRIAMA- UGIS, TEMPERA-
+0,57 (tai pamatytumėte, sudarę taškinę diagramą). Jeigu mes SIS CM MENTAS
negalime pamatyti ryšio tarp duomenų, pateiktų taip sistemin-
1 203,2 75
gai kaip šioje lentelėje, tai kiek tikėtina, kad jį įžvelgsime kas- 2 154,9 66
dieniame gyvenime? Norint pamatyti tai, kas yra tiesiai prieš 3 188,0 60
4 157,5 90
mus, kartais prireikia statistikos. Žmonės lengvai pastebi lytinę 5 195,6 60
diskriminaciją, kai pateikiama statistiškai apibendrinta informa- 6 162,6 42
cija apie darbo lygį, darbo stažą, laimėjimus, lytį ir atlyginimą. 7 180,3 42
8 185,4 60
Tačiau jie retai pastebi šią diskriminaciją, kai ta pati informaci- 9 160,0 81
ja pateikiama atvejų skaičiumi (Twiss ir kt., 1989). 10 172,7 39
11 160,0 48
Pamokymas. Koreliacijos koeficientas nieko nesako apie prie- 12 200,7 69
žastį ir padarinį, bet padeda geriau suprasti pasaulį, atskleisda- 13 175,3 72
14 190,5 57
mas, kaip du dalykai iš tikrųjų siejasi tarpusavyje.
15 152,4 63
16 193,0 75
APGAULINGOS KORELIACIJOS. Kartais mes taip pat „matome" 17 167,6 30
18 177,8 30
ryšius, kurių nėra. Suvokiama koreliacija, kurios iš tikrųjų nėra, yra 19 180,3 84
apgaulinga koreliacija. Kai esame įsitikinę, kad tarp dviejų dalykų 20 177,8 39
yra ryšys, esame linkę pastebėti ir prisiminti pavyzdžius, kurie pa-
tvirtintų mūsų įsitikinimą (Trolier ir Hamilton, 1986). Vieno ekspe-
rimento metu žmonės matė hipotetinio 50 dienų trukusio tyrimo re-
zultatus (Ward ir Jenkins, 1965). Kiekvieną iš 50 dienų tiriamieji
sužinodavo, buvo ar nebuvo lietaus debesų, lijo ar nelijo. Iš tikrųjų
pateikiami „rezultatai" buvo atsitiktiniai; jie nerodė ryšio tarp lie-
taus debesų ir lietaus. Tačiau tiriamieji paprastai suvokdavo tai, ko
jie ir tikėjosi - teigiamą ryšį tarp debesų ir lietaus.
Kadangi mes esame jautrūs dramatiškiems ar neįprastiems įvy-
kiams, ypač tikėtina, kad pastebėsime ir įsiminsime, kai du tokie
PRIEDAS. Kasdienis statistinis mąstymas 721
įvykiai pasirodys vienas po kito, pavyzdžiui, įspėjimą apie ne-

tikėtą telefono skambutį ir iš tikrųjų vėliau suskambėjusį telefo-
ną. Jei po įspėjimo skambučio nebūna, mes rečiau tai pastebime
ir vėliau neprisimename.
Panašiai ir pozityviai mąstančių žmonių, gydomų nuo vėžio,
pavyzdžiai daro įspūdį tiems, kurie tiki teigiamų nuostatų galia
įveikiant ligą. Tačiau, norint išsiaiškinti, ar tikrai pozityvus mąs-
tymas turi įtakos vėžio ligos gydymui, reikia dar trijų rūšių infor-
macijos. Pirmiausia turime įvertinti, kiek tokių pozityviai mąs-
tančiųjų nepagijo. Be to, turime žinoti, kiek iš tų, kurie nemėgi-
no gydytis pozityviu mąstymu, pasveiko ir kiek nepasveiko. Ne-
lyginant visų šių grupių, vien keli teigiami viltingų žmonių pa-
vyzdžiai dar nieko nesako apie tikrą ryšį tarp nuostatų ir ligos.
Pamokymas. Pastebėdami ir įsimindami ryškius, atsitiktinius su-
tapimus, galime pamiršti, kad jie yra atsitiktiniai, ir manyti, kad tarp
jų yra ryšys. Taigi galime lengvai apsigauti, matydami tai, ko nėra.
REGRESIJA VIDURKIO LINK. Apgaulingos koreliacijos gali su-

kelti kitą iliuziją - tai, kad mes galime kontroliuoti atsitiktinius
įvykius. Lošėjai, prisiminę savo laimingus kauliuko metimus, ga-
li pradėti tikėti, kad jie vėl gali paveikti kauliuko riedėjimą, pa-
vyzdžiui, mesdami švelniai, kad iškristų maži skaičiai, ir stipriai,
kad iškristų dideli. Iliuzija, kad nekontroliuojami įvykiai koreliuoja
su mūsų veiksmais, irgi remiasi statistikos reiškiniu, vadinamu re-
gresija vidurkio link. Vidutiniai rezultatai yra tipiškesni negu
kraštutiniai. Taigi po neįprasto įvykio kiti įvykiai paprastai grįžta
į vidutinį lygį; t. y. po neeilinio įvykio paprastai prasideda eili-
niai įvykiai.
Pavyzdžių yra daug: krepšininkai, kurie pirmajame kėlinyje mes-
dami visada pataiko arba kaip tik vis prameta, antrajame kėlinyje
linkę „regresuoti" (grįžti atgal) prie sau būdingesnio veiksmų lygio.
Studentai, kurie per egzaminą gauna daug aukštesnius arba daug
žemesnius negu paprastai įverčius, laikydami egzaminą dar kartą,
paprastai grįžta prie savo vidurkio. Nepaprastą nejutiminį suvoki-
mą rodantys tiriamieji, kurie paneigia atsitiktinumą pirmojo bandy-
mo metu, beveik visada praranda savo „psichikos galias" tikrinant
dar kartą (šį reiškinį parapsichologai vadina „silpimu").
Tai, atrodo, gana aišku, tačiau dažnai pamirštama. Taigi nor-
malią statistinę regresiją (tikėtiną sugrįžimą į normalią padėtį) kar-
tais imame aiškinti tuo, ką nuveikėme patys:
Prastai atlikę pirmąjį testą, galime nuspręsti nebeskaityti sky-
riaus santraukų prieš viso skyriaus skaitymą ir už kitą testą
gauti geresnį pažymį. Tada geresnį rezultatą bandome aiškinti
nauju studijavimo būdu.
722
Po netikėtos nusikaltimų bangos miesto taryba pradeda kam-

paniją „Stabdyk nusikalstamumą!", ir nusikaltimų skaičius ta-
da grįžta į ankstesnįjį lygį. Gali atrodyti, kad kampanija nau-
dingesnė negu iš tikrųjų yra.
Treneriai, koneveikę savo žaidėjus po neįprastai blogo žaidi-
mo pirmąją varžybų dalį, gali jaustis darę taip neveltui, kai
antrojoje varžybų dalyje komandos žaidimo kokybė pagerėjo
(grįžo į normalią padėtį).
Mokslininkų, laimėjusių Nobelio premiją, vėlesni laimėjimai
dažnai būna menkesni, todėl kai kas stebisi, kad Nobelio pre-
mija'trukdo kūrybiškumui.
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad garbinami sportininkai (pavyz-
džiui, tie, kurių nuotraukos dažnai spausdinamos žurnalų
viršeliuose) vėliau nebepasiekia gerų rezultatų.
Kiekvienu iš šių atvejų gali būti, kad tikrai elgesys kinta dėl
tam tikro poveikio. Tačiau daugiau tikėtina, kad šie reiškiniai tik
atspindi natūralią elgesio tendenciją iš neįprastos padėties grįžti į
įprastesnę.
Nemokėjimas atpažinti regresijos yra daugelio prietarų ir kai
kurių netinkamų užsiėmimų šaltinis. Kadangi kasdieniam elgesiui
būdingi atsitiktiniai svyravimai, mums gali atrodyti, kad, pakriti-
kuotas už blogą elgesį, žmogus pradeda geriau elgtis (grįžta vi-
durkio link), o nuoširdžiai pagirto žmogaus elgesys pablogėja
(grįžta vidurkio link). Ironiška, bet kartais regresija vidurkio link „Jei kartą supratote, kas tai yra
lemia, kad jaučiamas atpildas už kitų kritikavimą ar bausmė už tai regresiją matysite visur. "
P s i c h o l o g a s Daniclis Kahncmanas,
kitų gyrimą (Tversky ir Kahneman, 1974).
Pamokymas. Kai kintantis elgesys vėl sunormalėja, nereikia
ieškoti neįprastų paaiškinimų, kodėl taip yra. Greičiausiai čia vei-
kia regresija vidurkio link.
ATSKIRŲ ATVEJŲ APIBENDRINIMAS

Jau įsitikinome, kaip statistinis mąstymas padeda mums įsisą-
moninti ir tiksliau apibūdinti informaciją. Statistinis mąstymas, be
to, padeda atlikti tinkamą mąstymo „šuolį" nuo informacijos apie
imtį iki to, kas yra teisinga apskritai.
Populiacijos ir imtys
Populiacija - tai visa ta grupė, kuri mus domina. Kad būtų
patogiau, dažnai stebime tik nedidelę jos imtį, o paskui rezultatus
apibendriname ir pritaikome visai populiacijai. Universitete pa-
sišnekėję su keliais studentais, apsilankę keliose paskaitose, da-

rome išvadas apie tai, kokie santykiai vyrauja studentų miestely-
je ir kokia čia dėstymo kokybė. Savaitę viešėdami Sietle, stebime
orą ir paskui pasakojame draugams, koks ten klimatas. Akivaiz-
du, kad turime labai atsargiai daryti išvadas, remdamiesi konkre-
čiais įvykiais ar žmonėmis. Panagrinėkime keletą taisyklių, kurių
turime laikytis, kai apibendriname atskirus atvejus.
PIRMOJI TAISYKLĖ: ATSTO VA UJAMOSIOS IMTYS GERIA U NE-

GU ŠALIŠKOSIOS. Dažnai kyla pagunda pernelyg apibendrinti
ištyrus labai atrinktas imtis. Pavyzdžiui, galima apsigauti spren-
džiant apie dviejų grupių skirtumą, jei lyginami kraštutiniai tų
grupių nariai. 1988 metų Olimpiadoje vyrų 100 metrų bėgimo
finalinėse varžybose dalyvavo beveik vien negrai. Ar tai daug
mums pasako apie skirtingų rasių žmonių gebėjimus bėgti trum-
pas distancijas? Iš hipotetinės iliustracijos P - 6 pav. matyti, kad,
žinodami, jog žmogus priklauso X arba Y rasei, iš esmės nieko
negalime pasakyti apie jo bėgimo gebėjimus. Tas pat tinka kal-
bant apie kitų, nesportinių, sričių žvaigždes, kai jomis tampa ko-
kios nors vienos rasės, kultūros ar lyties žmonės. Nors, atrodo, Gebėjimas bėgti trumpas
distancijas
tai suprantama, tačiau ši taisyklė kasdieniame gyvenime yra da-
žnai pamirštama. P - 6 pav. Hipotetinės dviejų rasių
Mes ypač linkę pernelyg apibendrinti, kai kraštutinumai labai gebėjimo bėgti trumpas distancijas
normaliosios kreivės. Kaip matyti,
ryškūs. Administratoriaus, turinčio (a) statistiškai apibendrintus
darant išvadas apie bendrus rasinius
duomenis apie tai, kaip visi studentai vertina profesorių Zeno ir skirtumus, nereikėtų remtis kraštuti-
(b) ryškius dviejų įtūžusių studentų pasisakymus, įspūdį apie pro- niais atvejais.
fesorių labiau lems du nepatenkinti studentai negu palankūs dau-
gelio kitų studentų vertinimai. Įvažiuodami į Čikagą iš pietų
pusės, žmonės mato eiles daugiabučių namų šalia autostrados ir
gali pagalvoti: „Koks baisus šitas miestas". Parduotuvėje, lauk-
damas eilėje prie kasos, Georgas mato, kaip prieš jį stovinti mo-
teris atsiskaito maisto kortele ir paskui nuvažiuoja kadilaku. „Koks
lengvas tų socialinio aprūpinimo apgavikų gyvenimas!" - vėliau
jis pasakoja savo draugams. Kai yra tokios situacijos, sunku at-
sispirti pagundai apibendrinti remiantis keliais nebūdingais, bet
ryškiais atvejais.
Pamokymas. Geriausias apibendrinimo pamatas yra ne išskir-
tiniai kraštutiniai atvejai, bet atstovaujamoji atvejų imtis.
ANTROJI TAISYKLĖ: ATSITIKTINĖS SEKOS GALI NEATRODYTI

ATSITIKTINĖS. Kaip buvo rašyta 1 skyriuje, atstovaujamąją bet
kurios populiacijos imtį sudarome, atrinkdami atsitiktinę imtį, kai
kiekvienas populiacijos narys turi vienodą galimybę būti atrink-
tas. Nors taip sudarytos, atsitiktinės sekos dažnai neatrodo atsi-
724
tiktinės. Jei šešis kartus mesime monetą, ar viena herbo (H) ir skai-
čiaus (S) iškritimo seka labiau tikėtina negu kitos dvi: HHHSSS
ar HSSHSH ar HHHHHH?
Danielis Kahnemanas ir Amosas Tversky (1972) nustatė, jog
dauguma žmonių įsitikinę, kad labiausiai tikėtina atsitiktinė seka
yra HSSHSH. Iš tikrųjų, visos įmanomos sekos yra vienodai tikėti-
nos (arba, galima sakyti, vienodai netikėtinos). Bridžo ar pokerio
kortų rinkinys, kuriame yra vien širdys nuo 10 akių iki tūzo, at-
rodytų neįtikėtinai; iš tikrųjų, jis yra nei mažiau, nei daugiau tikėti-
nas negu bet kuris kitas rinkinys.
Nesugebėjimas atpažinti atsitiktinio reiškinio kaip tokio, gali
skatinti žmones ieškoti ypatingo eilinių įvykių paaiškinimo. Įsivaiz-
duokite, kad vieną šiltą pavasario dieną 4000 studentų susirenka į
monetos mėtymo varžybas. Tikslas yra išmesti skaičių. Pirmuoju
metimu 2000 studentų tai pasiseka ir jie pereina į antrąjį turą. Kaip
galėjote tikėtis, apie 1000 iš jų patenka į trečiąjį turą, 500 - į ket-
virtąjį, 250 - į penktąjį, 125 - į šeštąjį, 62 - į septintąjį, 31 - į
aštuntąjį, 15 - į devintąjį ir 8 žaidėjai, paeiliui 9 kartus išmetę skai-
čių, dar labiau susitelkia ir pasistengia pereiti į dešimtąjį turą.
Dabar pralaimėjusiųjų minia sustingsta mirtinoje tyloje, kai šie
monetų mėtymo žinovai rengiasi parodyti savo nuostabius gebėji-
mus. Veiksmas laikinai sustabdomas, kad keletas nešališkų moks-
lininkų galėtų stebėti ir užregistruoti neįtikėtinus šių talentingų žmo-
nių laimėjimus. Deja, toliau jie visi išmeta vieną ar daugiau herbų.
„Žinoma, - sako jų gerbėjai. - Monetos mėtymo įgūdžiai yra labai
jautrūs. Sunki, įtempta atmosfera, kurią sukūrė mokslinis stebėji-
mas, sutrikdė jų trapų talentą".
Tačiau kartais įvykiai iš tikrųjų atrodo tokie neįtikėtini, kad
mes visaip priešinamės paprastam juos su atsitiktinumu siejan-
čiam aiškinimui. Tokiais atvejais statistikai dažnai yra mažiau su-
glumę. Kai Evelyn Marie Adams du kartus laimėjo Niudžersio
(New Jersey) loterijoje, laikraščiai rašė, kad jos sėkmės tikimybė
buvo 1 iš 17 trilijonų. Keista? Iš tikrųjų, atsitiktinumas, kad kon-
kretus žmogus, perkantis po vieną dviejų Niudžersio loterijų bi-
lietą, laimės abu kartus, yra 1 iš 17 trilijonų. Tačiau statistikai
Stephenas Samuelsas ir George McCabe (1989) teigia, kad, tu-
rint omenyje milijonus žmonių, perkančių JAV loterijų bilietus,
buvo „praktiškai tikras dalykas", kad kurią nors dieną kur nors
kas nors dukart laimės pagrindinius prizus. Statistikų Persi Dia-
coniso ir Frederiko Mostellerio (1989) nuomone, „pakankamai
didelėje imtyje bet koks išskirtinis įvykis yra tikėtinas". Ronas
Vachonas buvo nustebintas beisbolo varžybomis, įvykusiomis
1990 metų rugsėjį Bostone. Oaklando A grupės žaidėjas Rickey
Hendersonas įmušė tiesiai jam iš eilės du baudos kamuolius. Kad

kažkas panašaus turėjo atsitikti Vachonui (kuris praleido abu ka-
muolius) buvo visai neįtikėtina. Tačiau, kad kada nors kam nors
tai turėjo atsitikti, visai įmanoma. Šiaurės Amerikoje įvykis, ku-
ris atsitinka tik vienam iš 100 milijonų žmonių, įvyksta maždaug
3 kartus per dieną arba 1000 kartų per metus.
Pamokymas. Žiūrėdami krepšinį, pasirinkdami akcijas ar mes-
dami monetą, (žr. „Iš arčiau") prisiminkite: atsitiktinės sekos da-
žnai neatrodo atsitiktinės. Net jei būsimojo įvykio negalima nu-
matyti iš prieš tai buvusių įvykių, bus vienodų įvykių serija.
TREČIOJI TAISYKLĖ: GERIAU DAUGIAU ATVEJŲ NEGU MA-

ŽIAU Kartą stebėjau tokį atvejį: vyresniųjų klasių moksleivis ap-
lanko du universitetus, kiekvienam skirdamas po dieną. Pirma-
jame jis nesirinkdamas pabūna trijose paskaitose, kuriose mato
protingus ir energingus dėstytojus. Kitame universitete trys
stebėti dėstytojai pasirodė nuobodūs ir jo nesudomino. Grįžęs na-
mo, mokinys pasakoja draugams, kokie „nuostabūs dėstytojai"
yra pirmajame universitete ir kokia „nuobodybė" antrajame. Ir
vėl mes žinome, bet nekreipiame dėmesio į vieną dalyką: mažų
imčių mažiau patikimi vidurkio įvertinimai negu didelių imčių.
Metant monetą 10 kartų, iškritusių skaičių santykis svyruoja la-
biau negu 100 metimų imtyje.
Kitaip sakant, vidurkis, išvestas iš daugiau atvejų, yra daug
patikimesnis (mažiau kintantis) negu mažesnio atvejų skaičiaus vi-
durkis. Tai žinodami, galbūt jūs kitaip atsakytumėte į klausimą,
kurį uždavė Mičigano universiteto psichologijos specialybės pir-
makursiams tyrinėtojai Christopheris Jepsonas, Davidas Krantzas
ir Richardas Nisbettas (1983):
Mičigano universiteto registracijos tarnyba išaiškino, kad papras-
tai po pirmojo semestro apie 100 Mokslo ir menų fakulteto stu-
dentų pažymių vidurkis yra 4,00. Tačiau universitetą baigia tik
10-15 studentų, kurių toks vidurkis. Kaip, jūsų nuomone, galima
tiksliausiai paaiškinti tai, kad po pirmojo semestro yra daugiau
studentų, kurių vidurkis 4,00, negu baigiančių universitetą?
Dauguma studentų nurodė šias galimas vidurkio mažėjimo prie-
žastis: „studentai daugiau dirba, pradėdami studijas negu jas baig-
dami". Mažiau kaip trečdalis atsakinėjusiųjų atpažino veikiant sta-
tistikos reiškinį: vidurkiai, vedami iš mažesnio dalykų skaičiaus,
yra įvairesni, todėl pirmojo semestro pabaigoje yra daugiau labai
mažų ir didelių vidurkių.
Pamokymas. Neleiskite, kad vos keli įvykiai padarytų jums per-
nelyg didelį įspūdį. Kelių atvejų apibendrinimai yra nepatikimi.
726
IŠ ARČIAU. Kai s e k a s i , tai sekasii, ar ne t a i p ?

A t s i t i k t i n ė s s e k o s , ku rios n e a t r o d o a t s i t i k t i n ė s
Kiekvienas krepšinio žaidėjas ar aistruolis „žino", taiko, jei prieš tai nepataikė? Jei turime 20-ies me-
kad žaidėjai turi sėkmingus ir nesėkmingus laikotar- timų (arba 20 monetos metimų) eilę su 50% taikli-
pius. Žaidėjai, kuriems sekasi, atrodo, negali nepatai- metimų, yra 5 0 - 5 0 tikimybė, kad pasitaikys ketur
kyti, o tie, kuriems nesiseka, rodos, negali rasti krepšio taiklūs metimai (arba monetos herbas) iš eilės, to-
vidurio. Thomasas Gilovichas, Robertas Vallone ir Amo- dėl visai įmanoma, kad 1 žmogus iš 5 pataikys pen-
sas Tversky (1985) apklausė vienos Filadelfijos koman- kis ar šešis kartus iš eilės. Žaidėjai bei žiūrovai pa-
dos narius. Žaidėjų nuomone, pataikyti dar kartą po gero stebi šias atsitiktines serijas ir sukuria mitą - „karc
metimo tikimybė yra 25% didesnė negu po prasto me- sekasi, tam sekasi" ( P - 7 pav.).
timo. Vienoje apklausoje 9 iš 10-ies krepšinio gerbėjų Toks neteisingas atsitiktinių sekų aiškinimas tin-
sutiko, kad žaidėjui „didesnė tikimybė pataikyti, kai pa- ka ir kitoms situacijoms. Ligoninių darbuotojai kartais
taikė paskutiniuosius du ar tris metimus, negu, kai du pastebi laikotarpius, kai gimsta daugiau mergaičių ar
ar tris kartus nepataikė". Tikėdami metimų sėkme, berniukų. Negalvodami apie tai, kad atsitiktinėse se-
žaidėjai palaiko tą komandos narį, kuris jau pataikė du kose esti tokios serijos, jie gali tokį gimstamumą
ar tris kartus iš eilės, o daugelis trenerių sodina ant at- aiškinti paslaptingomis jėgomis, pavyzdžiui, mėnu-
sarginių suolelio tą, kuris keletą kartų iš eilės prametė lio fazėmis.
pro šalį. Panašiai daugelis investuotojų tiki, kad bendro-
Problema ta, kad tai netiesa. Kai Gilovichas ir jo sios investicijos, kurioms keleri metai buvo sėkmin-
bendradarbiai smulkiai išanalizavo individualius patai- gi, greičiausiai ir toliau bus sėkmingesnės už tas, ku-
kymo rezultatus, paaiškėjo, kad „Boston Celtics", rioms buvo keleri blogi metai. Remdamiesi tokia prie-
„New Jersey Nets", „New York Knicks" ir „Cornell Uni- laida, investicijų biuleteniai praneša apie lėšų pa-
versity" komandų vyrai ir moterys gana vienodai pa- naudojimo rezultatus, bet, kaip pažymi ekonomistas
taikydavo ir po sėkmingo, ir po nesėkmingo metimo. Burtonas Malkielas (1989a), ankstesnis lėšų panau-
Ta pati 50% tikimybė išlieka ir nepataikius, ir pataikius dojimas neleidžia numatyti būsimų rezultatų. Kai
tris kartus iš eilės. buvo kelerių sėkmingų ar nesėkmingų investavimui
Taigi kodėl žaidėjai ir žiūrovai vienodai tiki, kad metų serijos, mes klaidingai galvojame, kad praei-
žaidėjai dažniau pataiko, jei prieš tai pataikė, ir nepa- ties sėkmė numato sėkmę ateityje.
V$ 9 $ <§>|99 S?9 9 n S?9 ww

Žaidėjas B
i
VilH 9 99 m 9ff> V 9 W
P - 7 pav. Kurio žaidėjo metimai atsitiktiniai? Čia nepataikė. Kurio žaidėjo metimų seka šiose imtyse
pavaizduota dviejų žaidėjų, kurie pataikė 50%, 21 iš yra panašesnė į tą, kurią laikome atsitiktine seka?
eilės einantis metimas, ir pažymėta, ar pataikė ar (žr. 727 p.) (iš Barry Ross, „Discover", 1987).
KETVIRTOJI TAISYKLĖ: MAŽIAU KINTANTYS STEBINIAI YRA

GERIAU NEGU LABAI KINTANTYS STEBINIAL Vidurkiai, apskai-
čiuoti iš mažai kintančių įverčių (pavyzdžiui, Peterio spyrių nuo-
tolis, kuris skyrėsi tik 9 metrais), yra patikimesni negu vidurkiai,
apskaičiuoti iš labai kintančių įverčių. Jeigu keturi Peterio spy-
riai pirmajame žaidime būtų nuo 20 iki 60 metrų, mes būtume

mažiau tikri, kad jo 40 metrų spyrio vidurkis bus artimas spyrių
antrajame žaidime vidurkiui.
Tai galima suprasti ir intuityviai. Galbūt jūs atsakytumėte taip,
kaip atsakė daugelis studentų kito Nisbetto ir jo bendradarbių eks-
perimento metu (1983): įsivaizduokite esąs tyrinėtojas, atsidūręs
mažai žinomoje saloje pietrytiniame Ramiojo vandenyno pakrašty-
je. Susitinkate tris vietinius apkūnius ir rudaodžius gyventojus.
Kaip jums atrodo, kuri dalis šios salos vietinių gyventojų yra
apkūnių? O kiek rudaodžių? Žinodami, kad geografinėje grupėje
kūno svoris yra labiau kintantis dydis negu odos spalva, daugiau
studentų tikėjosi, kad visi salos žmonės bus rudaodžiai negu visi
apkūnūs.
Na ir puiku. Problemų iškyla, kai darome klaidingą prielaidą,
kad grupės yra santykinai vienarūšės. Paprastai taip galvojama apie
nežinomas „kitas" grupes žmonių. Daugelis eksperimentų rodo, Atsakymas į P-7 pav. (726 p.):
kad nežinomas grupes laikome esant labiau vienarūšes negu tas, žaidėjo B, kurio rezultatai gali
apie kurias daug žinome. atrodyti labiau atsitiktiniai, metimų
Turėdami tai omenyje, pamėginkite įsivaizduoti esą George sekoje iš tikrųjų yra mažiau serijų
negu būtų galima tikėtis iš atsitik-
Quattrone ir Edwardas Joneso (1980) studentai. Jiems buvo pa-
tinės sekos. Šiems žaidėjams, kaip
rodytas vaizdo įrašas apie žmogų, kuris, laukdamas eksperimento, ir metantiems monetą, apie 50%
renkasi, ar sėdėti vienam ar kartu su kitais. Vieniems Princeto- metimų rezultatas turėtų pasikeisti
no universiteto studentams buvo pasakyta, kad nufilmuotas žmo- priešingu. Tačiau žaidėjo B rezulta-
gus yra iš Princetono; kitiems jis buvo pristatytas kaip atvykęs tas keičiasi 70% kartų (14 kartų iš
iš Rutgerso. Paprašyti atspėti, kuri dalis kitų eksperimento daly- 20): pataikius kitas metimas yra
vių panašiai pasirinks laukti vieni ar su kitais, stebėtojai buvo nesėkmingas, ir atvirkščiai.
labiau linkę apibendrinti, remdamiesi vieninteliu atveju, kai ste- Žaidėjas A laimi taškus atsitiktinai:
rezultatas 10 kartų iš 20 skiriasi
bimas žmogus tariamai buvo iš kito universiteto. Pavyzdžiui, jei-
nuo prieš tai buvusio.
gu nufilmuotas žmogus pasirinko sėdėti su kitais, ir buvo pasa-
kyta, kad jis yra iš Rutgerso, Princetono stebėtojams susidaro
įspūdis, kad dauguma Rutgerso studentų mėgsta bendrauti, ir
spėja, kad dauguma tiriamųjų iš Rutgerso pasirinks sėdėti su ki-
tais. (Panašiai Rutgerso studentai buvo labiau linkę pernelyg api-
bendrinti, remdamiesi tariamu Princetono studento elgesiu negu
tariamu Rutgerso studento elgesiu.)
Pamokymas. Vienodesni, mažiau kintantys stebiniai iš tikrųjų
yra geresnis pamatas apibendrinimui negu labai skirtingi stebiniai.
Tačiau dažnai kitų grupių žmones neteisingai suvokiame esant vie-
nodesnius negu jie yra iš tikrųjų.
Skirtumų tikrinimas
Taigi mes galime labiau pasitikėti apibendrinimais, padarytais re-
miantis imtimis, kurios: 1) atstovauja mūsų tiriamajai populiacijai;
728
2) didesnės, o ne mažesnės; 3) mažiau, o ne daugiau kintančios.

Šios taisyklės galioja ir daromoms išvadoms apie skirtumus tarp
grupių. Taigi, kada galime apibendrinti skirtumą, kurį stebėjome:
pavyzdžiui, vyrų ir moterų pažymių vidurkių skirtumą (P-2 pav.)
viso universiteto vyrų ir moterų populiacijai?
Nuspręsti mums padeda statistikos testai, rodantys tokių skir-
tumų patikimumą. Kad suprastumėte jų logiką, jums nebūtina su-
prasti, kaip jie skaičiuojami. Kai dviejų imčių vidurkiai yra pa-
tikimi jų atstovaujamų populiacijų matai (kiekvienas jų apskaičiuo-
tas iš didelio skaičiaus stebinių, kurių nedidelis standartinis nuo-
krypis), tuomet ir skirtumas tarp imčių greičiausiai yra patikimas.
Kai dviejų imčių vidurkiai labai skiriasi, dar labiau tikėtina, kad
tas skirtumas atspindi realų skirtumą tarp jų populiacijų.
Taigi, kai imčių vidurkiai yra patikimi ir skirtumas tarp jų yra
didelis, sakome, kad skirtumas yra statistiškai reikšmingas. Vadi-
nasi, labai tikėtina, kad skirtumas atspindi tikrai esantį skirtumą ir
nėra tik atsitiktinės variacijos tarp imčių padarinys.
Skaitydami apie tyrimus, turėtumėte prisiminti, kad skirtumas
tarp pakankamai didelių ar pakankamai vienarūšių imčių gali būti
„reikšmingas", bet nesvarbus. Pavyzdžiui, lyginant kelių šimtų
tūkstančių pirmagimių ir nepirmagimių IQ, nustatyta, kad vienu
ar dviem balais aukštesni pirmagimių vidutiniai įverčiai labai
reikšmingai skiriasi nuo nepirmagimių vidutinių įverčių (Zajonc
ir Markus, 1975).
Pamokymas. „Statistinis reikšmingumas" nėra lygus svarbumui;
jis rodo, jog labai tikėtina, kad skirtumas yra neatsitiktinis.
Pagrindiniai statistikos metodai, aptarti šiame priede, gali padėti
jums kritiškai mąstyti: aiškiau pastebėti tai, ko kitaip galite nepa-
stebėti ar klaidingai išsiaiškinti, ir tiksliau apibendrinti savo ste-
bimus. Žmonės, suprantantys ir taikantys statistikos taisykles, mąs-
to racionaliau (Nisbett ir kt., 1987). Tam reikia mokytis ir prak-
tikuotis, bet, norint tapti išsilavinusiu žmogumi, būtina išsiugdyti
gebėjimą aiškiai ir kritiškai mąstyti. Bakalauro laipsnio prasmės
ir tikslo apibūdinimo projekte (1985) iškalbingai nurodomi svar-
biausi aukštojo išsilavinimo siekiniai:
„Koledžuose ir universitetuose ypač didelį dėmesį reikia skirti mąs-
tymui. Deja, mąstymas gali būti tingus. Jis gali būti nerūpestingas...
Jis gali būti iškreiptas, klaidinantis, įbaugintas... Studentai turi di-
delių nelavinamų ir nenaudojamų gebėjimų logiškai mąstyti, kri-
tiškai analizuoti ir tyrinėti, bet šie gebėjimai nėra savaimingi; juos
ugdo įvairus mokymas, patirtis, skatinimas, netikslumų taisymas ir
pastovus naudojimas."
SANTRAUKA
Šiandien būti išsilavinusiam, vadinasi, mokėti taikyti reikia ieškoti nepaprastų paaiškinimų, kodėl taip yra.
paprastas statistikos taisykles kasdieniam mąstymui. Greičiausiai čia veikia regresija vidurkio link.
Norint aiškiau ir kritiškiau mąstyti apie duomenis,
nebūtina prisiminti sudėtingas formules. Aptardami, kaip tinkamai galime pereiti nuo duome-
nų imčių prie išvadų apie tai, kas apskritai teisin-
Aptardami, kaip sutvarkyti ir aprašyti duomenis - ga, išskyrėme dar penkis praktinius pamokymus:
sudaryti skirstinius, apskaičiuoti centrinės tendencijos
matus, variaciją ir koreliaciją, - išskyrėme penkis prak- 6. Tiksliausiai galima apibendrinti, remiantis ne išskir-
tinius patarimus: tiniais kraštutiniais atvejais, bet atstovaujamomis at-
vejų imtimis.
1. Matydami knygose, žurnaluose ar televizijos ekra-
ne statistinius grafikus, visuomet perskaitykite pava- 7. Žiūrėdami krepšinį, pasirinkdami akcijas ar mesda-
dinimus. mi monetą, prisiminkite statistikos taisyklę, kad atsi-
tiktinės sekos dažnai gali neatrodyti atsitiktinės. Net
2. Visuomet atkreipkite dėmesį, koks centrinės tenden- jei būsimojo rezultato negalima numatyti, galima lauk-
cijos matas naudojamas, ir pamąstykite, ar keli neti- ti, kad bus vienodų rezultatų laikotarpis.
piški įverčiai jų neiškreipia.
8. Stenkitės, kad vos keli įvykiai nepadarytų jums
3. Koreliacijos koeficientas nieko nesako apie prie- per didelio įspūdžio. Apibendrinimai, kurie remia-
žastį ir padarinį, bet padeda aiškiau suprasti pasaulį, si vos keliais atvejais, yra nepatikimi.
atskleidžiant, kokio stiprumo ryšys yra tarp dviejų da-
lykų. 9. Vienodesni stebiniai yra geresnis pamatas apiben-
drinti negu labai įvairūs stebiniai, tačiau mes dažnai
4. Pastebėdami ir įsimindami ryškius, atsitiktinius įvy- kitų grupių žmones neteisingai suvokiame kaip vie-
kius, galime pamiršti, kad jie yra atsitiktiniai, ir ma- nodesnius tarpusavyje, negu jie iš tikrųjų yra.
tyti juos susijusius. Taigi galime lengvai apsigauti, ma-
tydami tai, ko nėra. 10. „Statistinis reikšmingumas" nėra lygus svarbu-
mui. Jis reiškia, kad nustatytas skirtumas greičiau-
5. Kai nepastovus elgesys vėl tampa normalus, nesiai yra neatsitiktinis.
ĮSIMINTINI TERMINAI IR SĄVC

Dažnių skirstinys. Atskirų įverčių, esančių kiekviena- skaičiaus.
me iš lygaus dydžio intervalų, skaičiaus sąrašas. Mediana. Vidurinis skirstinio įvertis; pusė įverčių yra
Histograma. Stulpelių grafikas, vaizduojantis dažnių aukščiau jo ir pusė - žemiau.
skirstinį.
Kitimo plotis. Skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio
Procentinis rangas. Skirstinio įverčių, kurie yra ma- skirstinio įverčių.
žesni už tam tikrą įvertį, procentinis santykis.
Standartinis nuokrypis. Įverčių kitimo matas; nusta-
Moda. Dažniausias skirstinio įvertis. tomas: 1) suskaičiuojant kiekvieno įverčio nuokrypį
Vidurkis. Aritmetinis skirstinio vidurkis, gaunamas nuo vidurkio; 2) pakėlus tuos nuokrypius kvadratu;
sudėjus visus įverčius ir padalijus sumą iš įverčių 3) suskaičiavus jų vidurkį; 4) ištraukus iš vidurkio
730
Normalioji kreivė (arba normalusis skirstinys). Si- reliacijos koeficientui, dviejų rinkinių įverčiai didėja -
metriška, varpo formos kreivė, apibūdinanti daugelio mažėja kartu (pavyzdžiui, vidurinės mokyklos ir uhi\l :
rūšių duomenų išsidėstymą; dauguma įverčių yra ne- siteto pažymių vidurkiai). Neigiamos koreliacijos koe-
toli nuo vidurkio (68% jų patenka į vieno standartinio ficientas rodo, kad, vienam įverčiui mažėjant,
nuokrypio nuo vidurkio ribas) ir jų vis mažėja skirsti- didėja (pavyzdžiui, ryšys taip savivertės ir depresijos
nio kraštų link. Apgaulinga koreliacija. Suvokimas ryšio, kur jo nė:..
T a š k i n ė d i a g r a m a . Grafinis taškų grupių vaizdas, kur
Regresija vidurkio link. Kraštutinių ar neįprastų įvėrė:.
kiekvienas taškas atitinka dviejų kintamųjų vertes (pa-
tendencija grįžti atgal (regresuoti) vidurkio link.
vyzdžiui, studento vidurinės mokyklos ir universiteto
pažymių vidurkiai). Taškų sudaromas posvyris leidžia P o p u l i a c i j a . Visi grupės atvejai, iš kurių tyrimui iš-
suprasti ryšio tarp dviejų kintamųjų laipsnį ir kryptį. renkamos imtys.
(Dar vadinama taškiniu grafiku.) Statistinis reikšmingumas. Statistikos teiginys ap:.
Koreliacijos koeficientas. Ryšio tarp dviejų įverčių rin- tai, kiek tikėtina, j o g gautas rezultatas nėra atsitik-
kinių krypties ir stiprumo matas. Esant teigiamam ko- tinis.
Specialiųjų terminų žodynas
Abipusiai akla metodika. Tokia eksperimento metodi- Akloji dėmė. Vieta, kurioje regos nervas išeina iš
ka, kai nei tiriamasis, nei tiriantysis nežino, ar tiria- akies; „akloji" dėmė ten susidaro todėl, kad toje vie-
masis iš tikrųjų veikiamas ar gauna placebą. Dažniau- toje visai nėra receptorių. (156 p.)
siai šis būdas naudojamas tiriant vaistų poveikį. (20 p.)
Akomodacija. Akies lęšiuko formos kitimas fokusuo-
Abipusis determinizmas. Sąveikaujančios asmenybės jant artimų objektų vaizdą tinklainėje. (155 p.)
ir aplinkos veiksnių įtakos. (497 p.)
Akomodacija. Esamo supratimo (schemų) pritaikymas
Absoliutus slenkstis. Mažiausias dirginimas, reikalin- priimant naują informaciją. (81 p.)
gas aptikti atskirą dirgiklį. (149 p.)
Aksonas. Neurono atauga, užsibaigianti išsišakojusio-
Abstinencija. Sunkumai ir kančia, kurie kyla nustojus mis galinėmis skaidulomis (terminalėmis); aksonu in-
vartoti narkotikus, prie kurių buvo priprasta. (237 p.) formacija siunčiama į kitus neuronus, raumenis ar liau-
Acetilcholinas (ACh). Neuromediatorius, kuris, be kas. (33 p.)
kitų savo funkcijų, duoda signalą raumenų skaiduloms Aktyvusis klausymasis. Empatiškas klausymasis, kai
susitraukti. (36 p.) klausantysis atkartoja, persako ir tikslinasi, ką kalban-
Aerobika. Ilgalaikė mankšta, gerinanti širdies ir plau- tysis norėjo pasakyti. Tai būdinga Rogerso į asmenį
čių veiklą, taip pat gali sumažinti depresiją ir nerimą. nukreiptai terapijai. (552 p.)
(606 p.) Akustinis užkodavimas. Garsų, ypač žodžių skambe-
Afazija. Kalbos sutrikimas dėl kairiojo pusrutulio ar- sio, užkodavimas. (290 p.)
ba Broca (kalbėjimo) bei Wernicke (kalbos supratimo) Alfa bangos. Gana lėtos smegenų elektrinio aktyvu-
sričių pažeidimo. (54 p.) mo bangos, būdingos budriai atsipalaidavimo būsenai.
Agresija. Bet koks fizinis ar žodinis elgesys siekiant (217 p.)
pakenkti arba sunaikinti. (651 p.) Algoritmas. Metodiška loginė taisyklė arba proce-
Aistringoji meilė. Pakili stipraus teigiamo domėjimosi dūra tam tikrai problemai spręsti. Gali būti priešina-
kitu asmeniu būsena, paprastai esanti meilės ryšio pra- ma su paprastai greitesne, nors neretai klaidinga, eu-
džioje. (668 p.) ristika. (325 p.)
Akivaizdus turinys. Anot Freudo, tai atsimenamo sap- Alkoholinis vaisiaus sindromas. Vaiko fiziniai ir pa-
no siužetas (skiriasi nuo slaptojo turinio). (223 p.) žintiniai sutrikimai, sukelti nėščios motinos vartojamo
2-10 SPECIALIŲJŲ TERMINŲ ŽODYNAS
alkoholio. Sunkiais atvejais veidas būna ryškiai defor- tas ir elgesį apklausiant atstovaujamąsias atsitiktinai
muotas. (74 p.) sudarytas imtis. (12 p.)
Altruizmas. Nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove. Artimumas. Eriksono teorijoje - tai gebėjimas kurti
(660 p.) artimus meilės santykius; tai svarbiausia vėlyvosios
paauglystės ir ankstyvo suaugusiųjų amžiaus užduo-
Alzheimerio liga. Progresuojanti ir nepagydoma sme-
tis. (116 p.)
genų liga, pasireiškianti laipsnišku atminties, kalbos ir
galų gale fiziniu sunykimu. (126 p.) Artumas. Polinkis suvokiant telkti greta esančius re-
gos arba klausos dirgiklius. (188 p.)
Amfetaminas. Narkotikas, kuris skatina nervų siste-
mos aktyvumą, greitina organizmo funkcijas, dėl to di- Asimiliacija. Naujos patirties aiškinimas turimų sche-
dina energiją ir keičia nuotaiką. (240 p.) mų terminais. (81 p.)
Amnezija. Atminties praradimas. Psichogeninė amne- Asmenybė. Žmogui būdinga savita mąstysena, jause-
zija - disociacinis sutrikimas, dažniausiai stipraus stre- na ir veiksena. (467 p.)
so metu kilęs atrankinis atminties netekimas. (521 p.) Asmenybės klausimynas. Klausimynas (dažnai į duo-
A m o n o ragas. Limbinės sistemos nervinis centras, tus teiginius reikia atsakyti „taip" arba „ne", „sutinku"
kuris padeda apdoroti išreikštuosius atsiminimus lai- arba „nesutinku"), kurio klausimai arba teiginiai skir-
kymui. (306 p.) ti labai įvairiems jausmams ir elgesiui įvertinti; nau-
dojamas atskiriems pasirinktiems asmenybės bruožams
Amžiaus regresija. Tariamasis ankstyvosios patirties,
įvertinti. (484 p.)
pavyzdžiui, ankstyvosios vaikystės, atgaivinimas hip-
noze; didelė klaidingų prisiminimų galimybė. (230 p.) Asmenybės sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems
būdingi nelankstūs ir tvarūs elgesio modeliai, kurie
Analinė stadija. Antroji Freudo psichoseksualinė sta-
kenkia socialinei veiksenai. (538 p.)
dija (nuo 18 mėn. iki 3 metų), kurios metu malonumas
daugiausia yra susijęs su tuštinimusi ir šlapinimusi, Asmeninė erdvė. Tam tikra tiesiogiai žmogų supant:
išmatų ir šlapimo sulaikymu ir kontroliavimu. (471 p.) „apsauginė" zona, kurią mėgstame išlaikyti. (675 p.>
Antinksčiai. Dvi endokrininės liaukos, esančios virš Asmeninė kontrolė. Galėjimo kontroliuoti savo aplin-
inkstų. Antinksčiai išskiria epinefriną (adrenaliną) ir ką jausmas, priešingas bejėgiškumo jausmui. (498 p.1
norepinefriną (noradrenaliną), kurie padeda suaktyvinti Asociacinės sritys. Smegenų žievės sritys, kurios ne-
organizmą stresinėmis situacijomis. (49 p.) kontroliuoja pagrindinių judinamųjų ir juntamųjų funk-
Antisociali asmenybė. Asmenybės sutrikimas, kuomet cijų, bet yra būtinos sudėtingesnėms psichikos funk-
nesąžiningas žmogus (paprastai vyras) kenkia net drau- cijoms, pavyzdžiui, mokymuisi, atminčiai, mąstymui
gams ir šeimos nariams. Jis gali būti agresyvus ir ne- ir kalbai. (53 p.)
gailestingas arba gudrus apgavikas. (539 p.) A tipas. Šiuo terminu Friedmanas ir Rosenmanas
Antriniai lytiniai požymiai. Su dauginimusi nesusiję apibūdino rungtyniaujantį, nekantrų, agresyviai kal-
lytiniai požymiai, pvz., moterų krūtys ir klubai, vyri) bantį ir linkusį pykti žmogų. (594 p.)
balso ypatumai ir kūno plaukuotumas. (109 p.) Atgarsio atmintis. Labai trumpa jutiminė garsinių dir-
Antrinis pastiprinimas. Sąlyginis pastiprinimas; dir- giklių atmintis; sutelkus dėmesį kitur, 3 arba 4 sekun-
giklis, kuris įgauna pastiprinimo galią, kai susiejamas des dar galima prisiminti garsus ir žodžius. (290 p.)
su pirminiu pastiprinančiu dirgikliu. (269 p.) Atkūrimas. Informacijos „išėmimas" iš atminties sau-
Apgaulinga koreliacija. Suvokimas ryšio, kur jo nėra. gyklos. (288 p.)
(720 p.) Atmintis. Išmoktų dalykų išsilaikymas tam tikrų lai-
Apibendrinimas. Polinkis, susidarius sąlyginiam atsa- ką. (285 p.)
kui, sukelti tokius pat atsakus ir į kitus dirgiklius, ku- Atpažinimas. Atminties matas, kai reikia tik nusta-
rie yra panašūs į sąlyginį dirgiklį. (260 p.) tyti anksčiau įsimintų dalykų tapatybę, pavyzdžiui,
Apklausa. Būdas nustatyti savistata paremtas nuosta- kaip naudojant keleriopo atsakymų pasirinkimo tes-
tą. (308 p.) šybe.Taigi žmonės gali reikšti jausmus, kurie yra jų ne-
„Atpirkimo ožio" teorija. Teorija, pasak kurios prie- rimą keliančių pasąmonės jausmų priešybė. (473 p.)
taras leidžia išlieti pyktį ką nors kaltinant. (703 p.) Aukštesnieji tikslai. Visiems bendri tikslai, kurie rei-
Atrankinis dėmesys. Sąmoningas susitelkimas į at- kalauja nepaisyti esančių skirtumų tarp žmonių ir ben-
skirus dirgiklius, pavyzdžiui, kokteilių vakarėlio me- dradarbiauti. (708 p.)
tu. (213 p.) Automatiškas informacijos apdorojimas. Nesąmo-
Atribucijos teorija. Teorija, teigianti, kad mes esame ningas užkodavimas šalutinės informacijos, pavyz-
džiui, erdvės, laiko, dažnio, ir gerai žinomos informa-
linkę aiškinti kieno nors elgesio priežastis, dažnai jas
cijos, pavyzdžiui, žodžių reikšmės. (290 p.)
priskirdami situacijai arba asmens ypatybėms. (630 p.)
Atsakomoji elgsena. Elgesys, pasireiškiantis kaip au- Autonominė nervų sistema. Periferinės nervų siste-
tomatiškas atsakas į kai kuriuos dirgiklius; pasak Skin- mos dalis, kuri tvarko vidaus organų (pvz., širdies) rau-
menų ir liaukų veiklą. Jos simpatinė dalis aktyvina, o
nerio, tai klasikinio sąlygojimo dėka išmoktas elgesys.
parasimpatinė - slopina. (39 p.)
(266 p.)
Atsiskleidimas. Savo intymių dalykų atskleidimas ki- Aversinis sąlygojimas. Priešpriešinio sąlygojimo rū-
tiems. (669 p.) šis, kai nemaloni būsena (pavyzdžiui, pykinimas) sie-
jama su nepageidaujamu elgesiu (pavyzdžiui, alkoho-
Atsitiktinė imtis. Grupė, kuri tinkamai atstovauja po- lio vartojimu). (559 p.)
puliacijai, kadangi kiekvieno šios grupės nario atran-
kos galimybės yra vienodos. (13 p.)
Atsitiktinis tiriamųjų paskirstymas. Tiriamieji atsi- B tipas. Šiuo terminu Friedmanas ir Rosenmanas api-
būdino ramų, atsipalaidavusį žmogų. (594 p.)
tiktinai paskirstomi eksperimentinei ir kontrolinei gru-
pėms; taip sumažinami skirtumai tarp sudaromų gru- Bangos ilgis. Atstumas nuo vienos šviesos ar garso
pių. (18 p.) bangos iškylos iki kitos. Elektromagnetinės bangos
įvairuoja nuo ilgų radijo perdavimo bangų iki trumpų
Atskyrimas. Klasikinio sąlygojimo atveju gebėjimas są-
kosminio spinduliavimo bangų. (154 p.)
lyginius dirgiklius atskirti nuo panašių dirgiklių, kurie
nėra nesąlyginių dirgiklių signalai, operantinio sąlygo- Barbitūratai. Narkotikai, slopinantys centrinės nervų
jimo atveju - skirtingas atsakas į dirgiklius, kurie pra- sistemos aktyvumą, mažinantys nerimą, tačiau sutrik-
neša, kad elgesys bus arba nebus pastiprintas. (260 p.) dantys atmintį ir protavimą. (240 p.)
Atspalvis. Šviesos bangos ilgio sąlygojamas spalvos Bausmė. Elgesio tikimybę mažinantis bet koks po jo
matmuo, t. y. tai, ką mes žymime spalvų pavadinimais einantis įvykis. (272 p.)
(mėlyna, žalia ir t. t.). (154 p.) Baziniai tyrimai. „Grynasis" mokslas; tikslas - gau-
Atvaizdų tinklainėse skirtumas. Binokulinis gylio sinti mokslo žinias. (9 p.)
s u v o k i m o signalas. Kuo daugiau skiriasi objekto Bazinis pasitikėjimas. Pasak Eriko Eriksono, tai jaus-
atvaizdai abiejų akių tinklainėse, tuo arčiau yra ob- mas, kad pasaulis yra numatomas ir patikimas; mano-
jektas. (189 p.) ma, šis jausmas formuojasi kūdikystėje dėl tinkamos
Atvaizdžio atmintis. Labai trumpa jutiminė regimųjų patirties su jautriais globėjais. (90 p.)
dirgiklių atmintis; ne daugiau kaip sekundę trunkanti Bendrasis intelektas. Bendrasis pagrindinis intelekto
fotografinė arba vaizdinė atmintis. (290 p.) veiksnys, kurį, Spearmano ir kitų nuomone, galima
Atvejo tyrimas. Toks stebėjimo būdas, kai nuodugniai matuoti kiekviena intelekto testo užduotimi. (374 p.)
tiriamas vienas asmuo, viliantis taip atskleisti bendruo- Bendrasis prisitaikymo sindromas (BPS). Selye są-
sius dėsnius. (12 p.) voka, reiškianti organizmo prisitaikymo prie streso re-
Atvirkštinis reagavimas. Psichoanalitinės teorijos po- akciją, susidedančią iš trijų fazių - aliarmo, priešini-
mosi, išsekimo. (587 p.)
žiūriu - tai gynybos mechanizmas, kuriam veikiant, Ego
nesąmoningai nepriimtinus impulsus paverčia jų prie- Besąlygiškai teigiama pagarba. Pasak Rogerso, vi-
siško kito asmens pripažinimo nuostata. (489 p.) tokia pat kaip ir įsimenant informaciją. (310 p.)
Bihevioristinė psichologijos kryptis. Akcentuoja ap-
linkos įtaką elgesiui. (7 p.) C a n n o n o - B a r d o teorija. Tai teorija, teigianti, kad
Biheviorizmas. Požiūris, kad: (a) psichologija turėtų emocijas žadinantis dirgiklis vienu metu sukelia: 1) fi-
būti objektyvus mokslas, kuris (b) tyrinėja tik išorinį ziologines reakcijas; 2) subjektyvų emocijos išgy-
elgesį be nuorodų į psichikos procesus. Dauguma da- venimą. (460 p.)
bartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pir- Centrinė duobutė. Centrinė tinklainės vieta, apie ku-
muoju teiginiu, bet nesutinka su antruoju. (257 p.) rią susispietę kūgeliai. (156 p.)
Binokuliniai signalai. Gylio signalai, kurie gaunami Centrinė nervų sistema (CNS). Galvos ir nugaros
žiūrint abiem akimis, pavyzdžiui, atvaizdų tinklainėse smegenys. (38 p.)
skirtumas ir konvergencija. (189 p.)
Chromosoma. Siūlo pavidalo darinys iš DNR mole-
Biogrįžtamasis ryšys. Elektroninė sistema, skirta įra- kulių, turinčių genų. (72 p.)
šyti, sustiprinti ir pateikti grįžtamajai informacijai apie
nepastebimą fiziologinę būseną, pavyzdžiui, krau- Cirkadinis ritmas. Biologinis laikrodis; taisyklingi
jospūdį ar raumenų įtampą. (607 p.) kūno ritinai (pavyzdžiui, temperatūros, budrumo),
išryškėjantys per 24 vai. ciklą. (216 p.)
Biologinė psichologija. Psichologijos mokslo šaka,
nagrinėjanti biologijos ir elgesio tarpusavio ryšius.
(Kai kurie šios šakos atstovai save dar vadina elgesio Dalinis (arba protarpinis) pastiprinimas. Tik retkar-
neurologais, neuropsichologais, fiziologiniais psicho- čiais pastiprinamas atsakas; jo rezultatas - lėtesnis pir-
logais ar biopsichologais.) (31 p.) minis atsako išmokimas, bet jis būna daug tvirtesnis,
Biologinė psichologijos kryptis. Pabrėžia paveldimu- negu kai pastiprinama nuolat. (270 p.)
mo ir fiziologijos įtaką mūsų elgesiui, jausmams, at- Daugialypė asmenybė. Retas disociacinis sutrikimas,
minčiai ir jutimams. (7 p.) kai žmoguje reiškiasi dvi ar daugiau skirtingų ir besi-
Bipolinis sutrikimas. Nuotaikos sutrikimas, kai žmo- kaitaliojančių asmenybių. (522 p.)
gaus būsena kaitaliojasi tarp depresijai būdingos ne- Dažnių skirstinys. Atskirų įverčių, esančių kiekviename
vilties bei apatijos ir pernelyg sujaudintos manijos bū- iš lygaus dydžio intervalų, skaičiaus sąrašas. (715 p.)
senos. (525 p.)
Dažnio teorija. Klausos teorija, teigianti, kad nervi-
Blėsimas. Silpnėjantis atsakas, kai klasikinio sąlygo- nių impulsų, keliaujančių klausos nervu į smegenis,
jimo metu po sąlyginio dirgiklio (SD) nebebūna nesą- greitis atitinka garso bangų dažnį; taip juntamas tonas.
lyginio dirgiklio (ND) arba kai operantinio sąlygoji- (166 p.)
mo metu atsakas nebepastiprinamas. (260 p.)
Dažnis. Skaičius bangų, kurios praeina tašką per nu-
Blykstės atmintis. Aiškus emociškai reikšmingų aki- statytą laiką (pavyzdžiui, per sekundę). (165 p.)
mirkų ar įvykių prisiminimas. (287 p.) Deindividuacija. Grupėse sumažėjusi savimonė ir sa-
Brendimas. Biologinis augimo procesas, kai tvarkin- vikontrolė, kurios skatina jaudulį ir anonimiškumą.
gai keičiasi elgesys, santykinai nepriklausomas nuo pa- (647 p.)
tyrimo. (70 p.) Deja vu (prancūzų kalbos žodžiai, reiškiantys „jau re-
Broca sritis. Kaktos skilties kairiosios dalies sritis, val- gėta"). Tai bauginantis jausmas, jog „esu tai jau pa-
danti kalbėjimui būtinus raumenis. (55 p.) tyręs". Dabar esamų situacijų signalai gali pasąmonin-
gai sukelti ankstesnės patirties atkūrimą. (309 p.)
Bruožas. Būdingas elgesio būdas arba sąmoningi mo-
tyvai; įvertinama klausimynais ir iš kitų žmonių atsi- Delta bangos. Didelės lėtosios smegenų elektrinio ak-
liepimų. (480 p.) tyvumo bangos, susijusios su giliuoju miegu. (217 p.)
Būsenai pavaldi atmintis. Polinkis geriausiai prisiminti Dendritas. Išsišakojusios krūmo pavidalo neurono atau-
informaciją tada, kai emocinė arba fiziologinė būklė esti gos, kurios surenka signalus iš aplinkos, paverčia juos
elektriniais impulsais ir perduoda į ląstelės kūną. (33 p.) ti, kad emocijos išgyvenimui būtina: 1) fizinis suža-
Didžioji depresija. Nuotaikos sutrikimas, kai žmogų be dinimas; 2) pažintinis sužadinimo įvardijimas. (461 p.)
aiškios priežasties dvi ar daugiau savaičių kankina
prislėgta nuotaika, nevertingumo jausmas, sumažėja
Edipo kompleksas. Pasak Freudo, tai berniuko seksu-
domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla. (524 p.)
alinis potraukis motinai ir pavydo bei neapykantos
Didžioji smegenų jungtis (corpus callosum). Di- jausmas tėvui. (471 p.)
džiausia nervinių skaidulų jungtis, jungianti abu pus- Ego. Daugiausia sąmoninga, „vadovaujančioji" asme-
rutulius. (58 p.)
nybės dalis, kuri, pasak Freudo, yra tarpininkė tarp Id,
Dirbtinis intelektas (DI). Mokslas apie kompiuterinių Superego ir tikrovės reikalavimų. (470 p.)
sistemų, atliekančių intelektinius veiksmus ir imituo- Egocentriškumas. Piaget teorijoje priešoperacinės sta-
jančių žmogaus mąstymo procesus (intuityvų mąsty- dijos vaiko nesugebėjimas suprasti kito žmogaus po-
mą, mokymosi ir kalbos supratimą), kūrimą ir progra- žiūrį. (83 p.)
mavimą. Apima praktinį pritaikymą (žaidimas šachma-
tais, pramoniniai robotai, ekspertų sistemos), ir pastan- Eklektinis požiūris. Požiūris, kad psichoterapeutas, at-
gas modeliuoti žmogaus mąstymą, remiantis dabarti- sižvelgdamas į klientų problemas, gali taikyti įvairius
niu mūsų smegenų veiklos supratimu. (341 p.) psichoterapijos metodus. (548 p.)
Disociacija. Sąmonės suskilimas, kuomet kai kurios Eksperimentas. Tyrimo būdas, kai tyrėjas keičia vie-
mintys ar poelgiai reiškiasi ir vyksta vienu metu su ki- ną ar kelis veiksnius (nepriklausomuosius kintamuo-
tomis mintimis ar poelgiais. (233 p.) sius) ir stebi, kaip jie veikia tam tikrą elgesį ar psichi-
kos procesus (priklausomąjį kintamąjį), kartu kontro-
Disociaciniai sutrikimai. Sutrikimai, kai sąmoningas liuodamas kitus svarbius veiksnius. (15 p.)
supratimas tampa disocijuotas (atskirtas) nuo ankstes-
Eksperimentinės sąlygos. Eksperimento sąlygos, kai
nių prisiminimų, minčių ir jausmų. Žr.: amnezija, fu-
tiriamieji yra veikiami tam tikru būdu, t. y. nepriklau-
ga ir daugialypė asmenybė. (521 p.)
somuoju kintamuoju. (17 p.)
DNR (dezoksiribonukleino rūgštis). Sudėtinga mo-
E l e k t r o e n c e f a l o g r a m a ( E E G ) . Sustiprintų galvos
lekulė, turinti genetinę informaciją ir sudaranti chro-
smegenų paviršiaus elektrinio aktyvumo bangų regist-
mosomą. (72 p.)
ravimas. Registruojama elektrodus pritvirtinus prie gal-
D o w n o (Dauno) sindromas. Protinis atsilikimas ir su vos odos. (41 p.)
juo susiję fiziniai sutrikimai, kurių priežastis - papil-
Elektrokonvulsinė terapija (EKT). Biomedicininės
doma chromosoma genetinėje sandaroje. (380 p.)
terapijos metodas, taikomas sunkios depresijos kamuo-
Draugiškoji meilė. Gilus, švelnus prieraišumas, kurį jamiems pacientams; žmogui sukeliama bendroji ne-
jaučiame tiems, su kuriais susiejame savo gyvenimą. jautra ir per jo smegenis labai trumpam leidžiama elek-
(669 p.) tros srovė. (578 p.)
D S M - I I I - R . Amerikos psichiatrų asociacijos „Diag- Elgesio medicina. Tarpdisciplininė mokslo sritis, apjun-
nostinis ir statistinis psichikos sutrikimų vadovas (tre- gianti medicinos žinias ir žinias apie žmogaus elgesį bei
čiasis pataisytas leidimas) 4 ', kuriame pateikta plati psi- taikanti jas sveikatos ir ligų problemoms. (584 p.)
chikos sutrikimų klasifikacija. Ją netrukus pakeis Elgesio modifikacija. Operantinio sąlygojimo dėsnių
DSM-IV. (514 p.) taikymas žmogaus elgesiui keisti. (560 p.)
D u a l i z m a s . Prielaida, kad psichika ir kūnas yra du Elgesio terapija. Taiko mokymosi dėsnius nepagei-
skirtingi dalykai, kurie sąveikauja tarpusavyje. (249 p.) daujamam elgesiui pašalinti. (556 p.)
Dviejų žodžių stadija. Kalbos raidos stadija, prasidedan- Embrionas. Besiformuojantis žmogaus organizmas nuo
ti apie antruosius vaiko gyvenimo metus, kai jis kalba 2 savaičių po apvaisinimo iki dviejų mėnesių. (73 p.)
daugiausia iš dviejų žodžių sudarytais sakiniais. (345 p.)
Emocija. Viso organizmo reakcija, pasireiškianti: 1)
Dviejų veiksnių teorija. Schachterio teorija, teigian- fiziologiniu sužadinimu; 2) išraiškos veiksmais; 3) są-
moningu išgyvenimu. (436 p.) konfliktų. (472 p.)

Empatija. Gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia ki- Fizinė priklausomybė. Fiziologinis N narkotikų porei-
tas, pasijusti kito vietoje. (662 p.) kis ir nemalonūs abstinencijos požymiai, nustojus var-
E m p i r i š k a i s u k u r t a s t e s t a s . Testas ( p a v y z d ž i u i , toti narkotikus. (238 p.)
MMPI-2), sudaromas išbandžius daug klausimų ir pas- Fobiniai sutrikimai. Nerimo sutrikimai, kuriems bū-
kui atrinkus iš jų tuos, kurie atskiria autorių dominan- dinga nuolatinė, neracionali konkretaus objekto ar si-
čias grupes. (484 p.) tuacijos baimė. (516 p.)
Endokrininė sistema. Tai kūno „lėtoji" cheminės ko- Fonemos. Mažiausi skiriamieji žodinės kalbos garsi-
munikacijos sistema. Ją sudaro kelios liaukos, kurios niai vienetai. (343 p.)
savo hormonus išskiria į kraują. (48 p.)
Formalių operacijų stadija. Piaget teorijoje stadiu:
Endorfinai. „Vidinis morfinas" - natūralus, opioidi- (paprastai prasidedanti apie 12 gyvenimo metus), ka:
nis neuromediatorius, kontroliuojantis skausmo ir ma- žmonės pradeda logiškai mąstyti abstrakčiomis sąvo-
lonumo pojūčius. (37 p.) komis. (85 p.)
Estrogenas. Lytinis hormonas, kurio daugiau yra mo- Formavimas. Operantinio sąlygojimo metodika, ka:
terų negu vyrų organizme. Žinduolių gyvūnų patelių atlygis kreipia elgseną trokštamo tikslo link. (267 p.i
organizme didžiausias estrogeno kiekis būna ovuliaci-
F o r m u l a v i m a s . Problemos pateikimo būdas. Proble-
jos metu. (413 p.)
mos formulavimas gali labai paveikti sprendimus ir
Etniškumas. Ta žmogaus socialinio tapatumo dalis, vertinimus. (336 p.)
kurią apibūdina protėviai, paveldas ir visiems bendri
F r u s t r a c i j o s - a g r e s i j o s dėsnis. Frustracija, trukdyda-
bruožai. (681 p.)
ma pasiekti tikslą, sukelia pyktį, kuris gali pasireikšti
Euristikos. Netiksli praktinė strategija, dažnai lei- agresija. (653 p.)
džianti veiksmingai nuspręsti ir išspręsti problemas; tai
Fuga. Disociacinis sutrikimas, kai amneziją lydi bė-
greitesnis būdas, bet padaroma daugiau klaidų negu
gimas iš namų ir savo tapatybės praradimas. (521 p.)
taikant algoritmą. (325 p.)
Funkcijų fiksavimas. Polinkis galvoti, kad daiktai turi
tik jiems įprastas funkcijas; tai kliudo rasti sprendimą.
Faktorių analizė. Statistinis metodas, išskiriantis tes- (329 p.)
to susijusių užduočių grupes (vadinamuosius veiks-
nius); naudojama nustatyti įvairiems atlikties matme-
Galvos s m e g e n ų kamienas. Centrinė galvos smegenų
nims, kurie yra bendrojo įverčio pagrindas. (374 p.)
dalis, kuri prasideda ten, kur sustorėjusios nugaros
Falinė stadija. Trečioji Freudo išskirta psichoseksua- smegenys įeina į kaukolę. Tai evoliuciškai seniausia
linė stadija (nuo 3 iki 6 metų), kurios metu malonu- galvos smegenų dalis ir atsako už gyvybines funkci-
mo zona yra lytiniai organai; kyla seksualiniai jausmai jas. (44 p.)
priešingos lyties tėvams. (471 p.)
Galvos s m e g e n ų žievė. Tarpusavyje susijungusių ner-
Fantazuoti linkusi asmenybė. Žmogus, kuris daug lai- vinių ląstelių raizginys, dengiantis galvos smegenų di-
ko praleidžia fantazuodamas ir įsivaizduoja bei prisi- džiuosius pusrutulius. Tai svarbiausias organizmo val-
mena savo potyrius taip ryškiai, tarsi jie iš tikrųjų da- dymo ir informacijos apdorojimo centras. (50 p.)
bar būtų išgyvenami. (227 p.)
Genai. Biocheminiai paveldimumo vienetai, kurie su-
Figūra-fonas. Regimojo lauko sutvarkymas į objektus daro chromosomas; D N R segmentai, sintetinantys
(figūras), kurios išsiskiria iš aplinkos (fono). (187 p.) baltymą. (70 p.)
Fiksacija. Negebėjimas pamatyti problemą naujai; tai Generalizuotas nerimas. Nerimo sutrikimas, kai žmo-
trukdo ją išspręsti. (327 p.); Pasak Freudo, išliekantis gus nuolat yra įsitempęs, kamuojamas blogos nuojau-
malonumo siekiančios energijos susitelkimas ties anks- tos, jam būdinga sužadintos autonominės nervų siste-
tesne psichoseksualine stadija, kur liko neišspręstų mos būklė. (515 p.)
Genitalinė stadija. Paskutinioji Freudo išskirta psicho- Haliucinacijos. Klaidingi juntamieji pojūčiai, pavyz-
seksualinė stadija, prasidedanti lytinio brendimo metu. džiui, kažko matymas, kai nėra jokių išorinių regimųjų
Per šią stadiją seksualumas subręsta, ir asmuo siekia ma- dirgiklių. (217 p.)
lonumo lytiškai santykiaudamas su kitais. (472 p.) Haliucinogenai. Psichodeliniai („psichikos atskleidi-
Geštaltas. Sudaryta visybė. Geštaltinės psichologijos mo") narkotikai, pavyzdžiui, LSD, iškreipiantys suvo-
atstovai pabrėžia mūsų polinkį informacijos dalis jung- kimą ir sukeliantys juntamuosius vaizdus neveikiant
ti į prasmingą visumą. (186 p.) dirgikliams. (242 p.)
Geštalto terapija. Psichoterapijos metodas, kurio au- Hipnozė. Sustiprėjęs pasidavimas įtaigai, kai žmonės
torius Fritzas Perlsas, apjungiantis psichoanalitikų susiaurina savo dėmesio lauką bei teigia patiriantys įsi-
idėją apie neįsisąmonintų jausmų įsisąmoninimą ir hu- vaizduojamus atsitikimus, tarsi jie būtų tikri. (228 p.)
manistinės terapijos pabrėžiamą „sąlytį su pačiu savi- Hipochondrija. Somatoforminis sutrikimas, kai žmo-
mi"; tikslas - padėti žmonėms geriau įsisąmoninti ir gus normalius fizinius pojūčius klaidingai laiko ligos
išreikšti savo jausmus bei imtis atsakomybės už savo simptomais. (520 p.)
jausmus ir veiksmus. (553 p.)
Hipoflzė. Įtakingiausia endokrininės sistemos liauka.
Gylio suvokimas. Gebėjimas matyti trimačius objektus, Valdoma pogumburio, hipoflzė reguliuoja kūno augimą
nepaisant to, kad tinklainėje projektuojami dvimačiai ir kontroliuoja kitų endokrininių liaukų veiklą. (49 p.)
atvaizdai. Tai leidžia nustatyti objektų nuotolį. (188 p.)
Hipotezė. Iš teorijos išplaukiantis galimas patikrinti
Gynybos mechanizmai. Psichoanalitinės teorijos po- numatymas. (11 p.)
žiūriu - tai Ego gynybos būdai nerimui sumažinti ne-
sąmoningai iškreipiant tikrovę. (473 p.) Histograma. Stulpelių grafikas, vaizduojantis dažnių
skirstinį. (715 p.)
Gliukozė. Angliavandenių rūšis, esanti kraujyje, pa-
grindinis organizmo energijos šaltinis. Kai jos su- Homeostazė. Polinkis išlaikyti pusiausvyrą arba pasto-
mažėja, jaučiamas alkis. (405 p.) vią vidinę būseną; taip pat tai reiškia organizmo polinkį
išlaikyti veiklai tinkamiausią vidinę būseną. (402 p.)
Gramatika. Kalbos taisyklės, leidžiančios mums ben-
Hormonai. Cheminės medžiagos, kurias gamina en-
drauti ir vieniems kitus suprasti. (344 p.)
dokrininės liaukos. Jos, pasigaminusios viename audi-
Grupavimas. Polinkis telkti dirgiklius į vientisas gru- nyje, patenka į kitą audinį ir šį veikia. (48 p.)
pes. (188 p.)
Humanistinė psichologijos kryptis. Pabrėžia žmogaus
G r u p ė s poliarizacija. Vyraujančių grupės nuostatų gebėjimą pasirinkti ir tobulėti - tiria subjektyviąją
stiprėjimas diskutuojant. (647 p.) žmogaus patirtį. (8 p.)
Grupinis mąstymas. Mąstymo būdas, kai, grupei sie-
kiant darnos priimant sprendimus, tikroviškai neįver-
Id. Pasąmoninės psichikos energijos, kuri, pasak Freu-
tinami kitokie požiūriai. (648 p.)
do, siekia patenkinti pagrindinius seksualinius ir ag-
„Gudrumas po laiko". Įsitikinimas, sužinojus apie įvy- resyvius stūmius, talpykla. (470 p.)
kusius dalykus, kad buvo galima juos nuspėti (dar va-
I e š k o j i m o r e f l e k s a s . Kūdikio polinkis, palietus jo
dinamas „aš tai jau seniau žinojau" reiškiniu). (25 p.)
skruostą, išsižioti ir ieškoti spenelio. (75 p.)
G u g a v i m o stadija. Kalbos raidos stadija, prasidedanti
Ikisąmonė (dar-ne-sąmonė). Informacija, kuri yra ne-
3-4-ąjį gyvenimo mėnesį, kai kūdikis savaime, leng-
įsisąmoninta, bet gali būti sąmoningai suvokta. (469 p.)
vai taria įvairius garsus, neturinčius nieko bendra su
jo gimtąja kalba. (345 p.) Ikislenkstinis. Mažesnis už absoliutų įsisąmonintą
slenkstį. (150 p.)
Gumburas. Galvos smegenis pasiekusios juntamosios
informacijos „paskirstymo lenta", kuri šią informaci- Ilgalaikė atmintis. Santykinai nuolatinė ir neribotos
ją siunčia j žievės jutimines sritis ir perduoda atsakus apimties atminties sistemos saugykla. (288 p.)
į smegenėles bei pailgąsias smegenis. (44 p.) Ilgalaikis tyrimas. Tyrimas, kai tie patys žmonės kar-
totinai tiriami ilgai. (130 p.) chanizmas, kuris išstumia iš sąmonės nerimą kelian-
čius mintis ir jausmus. (473 p.)
Individualizmas. Pirmenybės teikimas savo, o ne gru-
pės tikslams ir savo tapatumo apibūdinimas labiau as- Ištįsumas. Polinkis suvokiant jungti dirgiklius į vie-
meniniais negu grupiniais bruožais. (676 p.) nalyčius ištisinius vaizdus. (188 p.)
Informacinė socialinė įtaka. Įtaka, kylanti iš žmogaus
noro perimti kitų nuomones apie tikrovę. (641 p.) Y chromosoma. Lytinė chromosoma, kurią turi tik vy-
Instinktas. Pastovus, vienodas įgimtas elgesys. (402 p.) rai. Susiporavusi su motinos X chromosoma, formuo-
ja vyriškosios lyties kūdikį. (73 p.)
Insulinas. Hormonas, turintis įtakos įvairiems proce-
sams, vykstantiems organizme, taip pat padedantis Y teorija. Remiasi prielaida, kad, turėdami sunkias,
kūno audiniams gliukozę paversti riebalais, kurie kau- bet įveikiamas užduotis ir laisvę, darbininkai yra mo-
piasi organizme. Kai jo organizme daug, jaučiamas al- tyvuoti siekti savigarbos, parodyti savo išmanumą ir
kis. (405 p.) kūrybingumą. (431 p.)
Intelektas. Gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Youngo ir Helmholtzo trichromatė (trijų spalvų) te-
Apima gebėjimus pasinaudoti patirtimi, spręsti proble- orija. Teorija, teigianti, kad tinklainėje yra trejopi re-
mas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pa- ceptoriai - vieni jautriausi raudonai, kiti - žaliai, treti
siekti užsibrėžtus tikslus. (372 p.) - mėlynai spalvai; jų deriniai įgalina suvokti bet ku-
rią spalvą. (162 p.)
Intelekto koeficientas (IQ). Iš pradžių apibūdintas
kaip protinio ir chronologinio amžiaus santykis, padau-
gintas iš 100 (IQ=pa/cha x 100). Dabartiniuose inte- Į asmenį nukreipta terapija. Tai Carlo Rogerso su-
lekto testuose tam tikro amžiaus žmonių vidutinės at- kurtas humanistinės psichoterapijos metodas, kurį tai-
likties įvertis yra 100. (363 p.) kydamas, psichoterapeutas aktyviai klausosi, sudary-
Intelekto testas. Būdas individo protiniams gebėji- damas nuoširdžią, palankią, empatišką aplinką, pade-
mams įvertinti ir jiems palyginti su kitų žmonių gebėji- dančią klientui tobulėti. (551 p.)
mais, remiantis skaitmeniniais įverčiais. (360 p.) Įsitikinimų tvarumas. Laikymasis savo pradinio supra-
Interpretacija. Psichoanalizėje: analitiko pagalba pa- timo net ir tada, kai paneigiamas jo pagrindas. (338 p. i
cientui pastebėti ir suprasti savo priešinimąsi ar ki- Įspaudas. Procesas, kai tam tikriems gyvūnams labai
tokį reikšmingą elgesį, kad pastarasis pasiektų įžval- anksti kritinio laikotarpio metu susiformuoja prierai-
gą. (549 p.) šumas. (87 p.)
Išmoktas bejėgiškumas. Bejėgiškumas ir pasyvi re- Įterptiniai neuronai (interneuronai, tarpiniai neuro-
zignacija, kurios išmokstama tada, kai gyvūnas arba nai). Centrinės nervų sistemos neuronai, jungiantys
žmogus nepajėgia išvengti kartotinų nemalonių įvykių. juntamąją įvestį ir judinamąją išvestį. (32 p.)
(499 p.) Įžvalga. Staigus ir dažnai naujai suprastas problemos
Išorinė kontrolė. Suvokimas, kad likimą lemia atsi- sprendimo būdas; jis gali būti priešinamas strategija
tiktinumai arba asmens nekontroliuojami išoriniai grindžiamiems sprendimams. (325 p.)
veiksniai. (498 p.)
Išorinė motyvacija. Noras atlikti veiksmus dėl pažadėto Jameso-Lange teorija. Tai teorija, teigianti, kad emo-
atlygio arba vengiant gresiančios bausmės. (426 p.) cijų išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų
Išreikštoji atmintis. Faktų ir potyrių, kuriuos galima į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. (459 p.)
sąmoningai žinoti ir „deklaruoti", atmintis (dar vadi- Judinamieji neuronai. Šie neuronai iš centrinės nervu
nama deklaruojamąja atmintimi). (306 p.) sistemos išeinančią informaciją perduoda raumenims
Išstūmimas. Skausmingų prisiminimų ir nepriimtinų ir liaukoms. (32 p.)
impulsų neįsileidimas į sąmonę. (316 p.); Psichoana- Judinamoji žievė. Kaktos skilties užpakalinės dalies
litinės teorijos požiūriu - tai pagrindinis gynybos me- sritis, tvarkanti valingus judesius. (51 p.)
Juntamieji neuronai. Neuronai, kurie ateinančią in- Klaidinančios informacijos poveikis. Kokio nors įvy-
formaciją iš jutimo organų receptorių perduoda į cen- kio liudininkas, gavęs klaidinančios informacijos apie
trinę nervų sistemą. (32 p.) tą įvykį, ją įtraukia į savąjį įvykio atsiminimą. (312 p.)
Juntamoji žievė. Priekinė momens skilties dalis, suren- Klasikinis sąlygojimas. Toks mokymasis, kai organiz-
kami ir apdorojanti kūno jutiminę informaciją. (52 p.) mas pradeda sieti skirtingus įvykius. Neutralus dirgik-
Jutimas. Procesas, kai mūsų juntamieji receptoriai ir lis, pranešantis apie nesąlyginį dirgiklį (ND), pradeda
nervų sistema priima bei pateikia aplinkos dirgiklių formuoti šį dirgiklį numatantį atsaką ir parengtį nesą-
energiją. (148 p.) lyginiam dirginimui. (Tai dar žinoma kaip pavlovinis
sąlygojimas.) (257 p.)
Jutiminė atmintis. Tiesioginis pirminis juntamosios
informacijos įrašymas atminties sistemoje. (289 p.) Kliedesiai. Klaidingi įsitikinimai, dažnai susiję su per-
sekiojimu arba didybe, kurie gali lydėti psichozinius
Jutimų adaptacija. Sumažėjęs jautrumas dėl pasto- sutrikimus. (532 p.)
vaus vienodo dirginimo. (152 p.)
Klinikinė psichologija. Psichologijos šaka, apimanti
Jutimų sąveika. Dėsnis, kad vienas jutimas gali veikti psichikos sutrikimų įvertinimą ir jų šalinimą. (8 p.)
kitą, kaip maisto kvapas turi įtakos jo skoniui. (175 p.)
Kognityvinė psichologija. Psichologijos sritis, tirianti
mintines pateiktis ir informacijos apdorojimą. Ji tiria
Kaktos skiltis. Smegenų žievės dalis, esanti po kakti- protinę veiklą, kuria remiasi problemų sprendimas,
kauliu. Ji lemia kalbą, raumenų judesius, veiklos pla- vertinimas, sprendimų priėmimas ir kalba. (323 p.)
navimą bei sprendimų priėmimą. (50 p.) Kognityvinė psichologijos kryptis. Tiria, kaip apdoro-
Kalba. Mūsų sakomi, rašomi ar gestais reiškiami žo- jame, laikome ir atkuriame informaciją bei kaip ją nau-
džiai ir jų derinimas perteikiant prasmę. (342 p.) dojame, protaudami ir spręsdami problemas. (8 p.)
Kartojimas. Sąmoningas informacijos kartojimas no- Kognityvinė terapija. Psichoterapijos metodas, kuris
rint arba ją išlaikyti sąmonėje, arba užkoduoti ilges- moko žmones naujų tinkamesnių mąstymo ir veiklos
niam laikymui. (291 p.) būdų; remiasi prielaida, jog mąstymas įsiterpia tarp
KAT (kompiuterinis ašinis tomografas). Serija įvai- įvykių ir mūsų emocinių reakcijų. (561 p.)
riais kampais padarytų rentgeno nuotraukų, kompiu- „Kojos tarpduryje" reiškinys. Žmonių, iš pradžių su-
terio sujungtų į trimačius kūno pjūvių vaizdus. (42 p.) tikusių įvykdyti nedidelį prašymą, polinkis vėliau įvyk-
Katarsis. Emocinis palengvinimas (emocinė iškrova). dyti didesnį. (635 p.)
Psichologijoje, remiantis katarsio hipoteze, teigiama, Kolektyvinė pasąmonė. Carlo Jungo sąvoka, reiškian-
kad „atpalaiduojant" agresyvią energiją (kokiu nors ti, kad yra visiems bendra paveldėta atminties pėdsakų
veiksmu ar vaizduote), agresyvūs skatuliai silpnėja. iš žmonijos istorijos saugykla. (475 p.)
(451 p.) Kolektyvizmas. Pirmenybės teikimas savo grupės (daž-
Kiaušinėlis. Moteriškoji lytinė ląstelė. (72 p.) nai išplėstinės šeimos ar darbo grupės) tikslams ir ati-
tinkamas savo tapatumo apibūdinimas. (677 p.)
Kinestezija. Žmogaus kūno dalių padėties ir judėjimo
jutimo sistema. (177 p.) Konfliktas. Suvokiamas poelgių, tikslų ar idėjų nesu-
Kintamų intervalų programa. Operantinio sąlygoji- derinamumas. (705 p.)
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas Konformiškumas. Asmenų elgesio ar mąstymo pride-
nenumatytais laiko tarpsniais. (272 p.) rinimas prie grupės normos. (638 p.)
Kintamo santykio programa. Operantinio sąlygoji- Konkrečių operacijų stadija. Piaget teorijoje stadija
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas (nuo 6 ar 7 metų iki 11 metų), kai vaikui susiformuo-
po nenumatyto atsakų skaičiaus. (272 p.) ja protinės operacijos, įgalinančios jį logiškai mąstyti
Kitimo plotis. Skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio apie konkrečius dalykus. (84 p.)
skirstinio įverčių. (717 p.) Kontrolinės sąlygos. Eksperimento sąlygos, kai tiria-
mieji nėra veikiami eksperimentiniu veiksniu. To rei- Laikymas atmintyje. Užkoduotos informacijos išlai-
kia palyginimui, kad galima būtų įvertinti eksperimen- kymas tam tikrą laiką. (288 p.)
tinio veiksnio poveikį. (17 p.) Laimėjimų motyvacija. Troškimas labai gerai veikti:
Konvergencija. Binokulinis gylio suvokimo signalas. siekti meistriškumo dirbant su daiktais, žmonėmis ar
Akių pasukimo į vidų laipsnis žiūrint į objektą. (190 p.) idėjomis, siekti aukšto lygio. (424 p.)
Konversinis sutrikimas. Retas somatoforminis sutri- Laisvosios asociacijos. Psichoanalitinis būdas pasąmo-
kimas, kai žmogus jaučia labai konkrečius fizinius nei tirti, kai asmuo atsipalaiduoja ir sako viską, kas jam
simptomus, kurie neturi fiziologinio pagrindo. (520 p.) ateina į galvą, net ir banalius arba trikdančius dalykus.
(469 p.); Psichoanalizėje: kai pacientas nesivaržyda-
Koreliacija. Statistikos matas, rodantis dviejų veiks-
mas sako viską, kas ateina į galvą, kai mintis veja
nių kitimo vienu metu mastą, kartu, kaip gerai vienas
mintį. (548 p.)
veiksnys numato kitą. (14 p.)
Lankstusis intelektas. Gebėjimas abstrakčiai mąsty-
Koreliacijos koeficientas. Ryšio tarp dviejų įverčių
ti; jis vėlyvajame amžiuje susilpnėja. (131 p.)
rinkinių krypties ir stiprumo matas. Esant teigiamam
koreliacijos koeficientui, dviejų rinkinių įverčiai didėja Latentinė stadija. Ketvirtoji Freudo išskirta psicho-
ir mažėja kartu (pavyzdžiui, vidurinės mokyklos ir uni- seksualinė stadija, trunkanti nuo 6 metų iki lytinio
versiteto pažymių vidurkiai). Neigiamos koreliacijos brendimo; jos metu seksualiniai impulsai yra išstum-
koeficientas rodo, kad, vienam įverčiui mažėjant, kiti. (472 p.)
tas didėja (pavyzdžiui, ryšys tarp savivertės ir depre- Lęšiukas. Permatoma akies dalis, esanti už vyzdžio:
sijos). (719 p.) keisdama savo formą, tinklainėje fokusuoja vaizda.
Koronarinė širdies liga. Širdies raumenį maitinančių (155 p.)
kraujagyslių užsikimšimas; Jungtinėse Amerikos Lygiagretusis apdorojimas. Informacijos apdorojimas
Valstijose dėl šios priežasties miršta daugiausia žmo- vienu metu keliais atžvilgiais. Smegenys taip apdoro-
nių. (593 p.) ja įvairių rūšių informaciją, tarp jų ir regos; tai prie-
šybė nuosekliam (žingsnis po žingsnio) apdorojimui,
Kriterijus. Elgesys (pavyzdžiui, pažymiai), kurį tes-
kuris būdingas daugumai kompiuterių ir sąmoningam
tas (pavyzdžiui, SAT) turi numatyti; matas, kuris nau-
problemų sprendimui. (160 p.)
dojamas nustatant testo numatomąjį validumą. (370 p.)
Limbinė sistema. \ išriestą spurgą panašus nerviniu
Kritinis laikotarpis. Laikotarpis, kai tam tikri veiksniai
struktūrų darinys ties smegenų kamieno ir pusrutuliu
ar potyriai labiausiai veikia organizmo raidą. (87 p.)
riba. Susijusi su emocijomis (baime bei agresija) ir po-
Kūgeliai. Receptoriai, išsidėstę tinklainės centre, vei- reikiais (mitybiniais ir lytiniais). (46 p.)
kiantys dieną arba esant geram apšvietimui. Kūgeliai
Limfocitai. Dviejų rūšių baltieji kraujo kūneliai, ku-
aptinka smulkias detales ir duoda pradžią spalvų ju-
rie yra organizmo imuninės sistemos dalis. B limfoci-
timui. (156 p.)
tai gaminami kaulų čiulpuose ir atpalaiduoja antikūnus,
Kūrybingumas. Gebėjimas kurti naujas ir vertingas kurie kovoja su bakterine infekcija. T limfocitai gami-
idėjas. (382 p.) nami užkrūčio liaukoje, ir, be kitų funkcijų, kovoja su
Kultūra. Pastovūs poelgiai, idėjos, nuostatos ir tradi- vėžio ląstelėmis,virusais ir svetimkūniais. (596 p.)
cijos, kurie būdingi didelei žmonių grupei ir perduo- Lingvistinis reliatyvumas. Whorfo hipotezė, kad kal-
dami iš kartos į kartą. (674 p.) ba lemia mūsų mąstymo būdą. (352 p.)
Kurtumas dėl laidumo sutrikimo. Klausos praradi- Lyties schemos teorija. Teorija, pasak kurios vaikai
mas dėl mechaninės sistemos, kuri praleidžia garso iš savo kultūrų sužino, ką reiškia būti vyru ir moteri-
bangas į sraigę, pažeidimų. (169 p.) mi, ir atitinkamai elgiasi. (694 p.)
Lyties tapatumas. Suvokimas, jog esi vyras arba mo-
LAIĮM. Laipsniška ir abipusė iniciatyva įtampai ma- teris. (472 p.)
žinti - būdas mažinti tarptautinę įtampą. (709 p.) Lytinė orientacija. Nuolatinis lytinis potraukis tos pa-
čios (homoseksuali orientacija) ar priešingos (hetero- priežastis, kurios gali būti diagnozuojamos, gydomos
seksuali orientacija) lyties atstovams. (417 p.) ir, dažnai, pagydomos. Taikant medicininį modelį psi-
Lytinė tipizacija. Vyriškojo ir moteriškojo lytinio ta- chikos sutrikimams, teigiama, kad „psichikos ligos"
patumo ir vaidmens įgijimas. (693 p.) gali būti diagnozuojamos, remiantis jų simptomais, ir
gydomos, kartais ir psichiatrijos ligoninėje. (511 p.)
Lytinės reakcijos ciklas. Mastersas ir Johnson išskyrė
keturias lytinės reakcijos fazės - susijaudinimą, plokš- Medžiagų apykaitos greitis. Pagrindinis organizmo
mę, orgazmą ir atsipalaidavimą. (413 p.) energijos eikvojimo greitis. (407 p.)
Lytiniai vaidmenys. Laukiama vyro arba iš moters po- Menopauzė. Natūrali mėnesinių pabaiga; tai taip pat
elgių visuma. (694 p.) moters patiriami biologiniai ir psichologiniai pokyčiai
prarandant gebėjimą gimdyti. (122 p.)
Lytinis sutrikimas. Problema, kuri nuolat trikdo ly-
tinį sužadinimą arba lytinį elgesį. (416 p.) Metaanalizė. Daugelio skirtingų tyrimų rezultatų sta-
tistinis apjungimas. (570 p.)
Lytinis tapatumas. Jausmas, kad esi moteris ar vyras.
Įsidėmėtina, kad priklausymas lyčiai skiriasi nuo ly- Miego apnėja. Miego sutrikimas, kuriam būdinga lai-
tinės orientacijos (heteroseksualios ar homoseksualios) kinai sustojantis kvėpavimas miegant ir paskui staigus
ir nuo lytinės tipizacijos lygio. (639 p.) pabudimas. (222 p.)
Lytis (socialinė ir kultūrinė samprata). Psichologijoje Mielino dangalas. Riebalų turinčios ląstelės, kurios
- biologiškai ir socialiai veikiamos savybės, kurios vietomis gaubia daugelio neuronų ataugas; jas elektriš-
apibūdina vyrus bei moteris. (685 p.) kai vieną nuo kitos atskiria ir pagreitina nervinių im-
pulsų sklidimą. (33 p.)
Litis. Cheminis elementas, vartojamas kaip veiksmin-
gas vaistas bipolinio sutrikimo maniakinės ir depre- Migdolas. Du limbinės sistemos į migdolo vaisius pa-
sinės nuotaikų svyravimui šalinti. (577 p.) našūs nervinių ląstelių telkiniai, susiję su emocijomis.
(46 p.)
Liudininko jtaka. Liudininko polinkis mažiau pagel-
Minnesotos daugiafazis asmenybės klausimynas-2
bėti, jei yra kitų liudininkų. (661 p.)
(MMPI-2). Geriausiai ištirtas ir plačiausiai klinikinės
Lobotomija. Dabar gana retai taikoma psichochirur- praktikos naudojamas asmenybės testas. Iš pradžių jis
ginė procedūra, anksčiau naudota sunkiai suvaldo- buvo skirtas emociškai sutrikusių žmonių bruožams
miems ar agresyviems pacientams nuraminti. Žmogui nustatyti (ir dabar manoma, kad tam labiausiai tinka),
perpjaunami nervai, kurie jungia kaktos skiltis su emo- dabar naudojamas ir kitiems atrankos tikslams. (484 p.)
cijas kontroliuojančiais smegenų centrais. (579 p.)
Mnemonines priemonės. Priemonės, padedančios at-
LSD (lizergo rūgšties dietilamidas, angl. lysergic acid siminti; ypač tie būdai, kai naudojami ryškūs vaizdi-
diethylamide). Stiprus haliucinogeninis narkotikas, dar niai ir jų jungimas. (296 p.)
vadinamas „rūgštimi". (242 p.)
Moda. Dažniausias skirstinio įvertis. (716 p.)
Modeliavimas. Procesas, kai elgesys stebimas ir mėg-
Malonumo principas. Id reikalavimas nedelsiant jį pa- džiojamas. (280 p.)
tenkinti. (470 p.)
Mokėjimų testai. Testai, skirti įvertinti tam, ką žmo-
Manija. Labai aktyvi, nevaldomo optimizmo būsena. gus yra išmokęs. (364 p.)
(525 p.) Mokymasis iš naujo. Atminties matas, pagal kurį nu-
M ą s t y m a s (arba pažinimas). Protinė veikla, susijusi statoma, kiek laiko sutaupyta kartotinai mokantis anks-
su informacijos supratimu, apdorojimu ir perteikimu. čiau išmoktus dalykus. (308 p.)
(323 p.) Mokymasis stebint. Mokymasis stebint ir mėgdžiojant
Mediana. Vidurinis skirstinio įvertis; pusė įverčių yra kitų elgesį. (280 p.)
aukščiau jo ir pusė - žemiau. (716 p.) Mokymasis. Nuolatinis su patirtimi susijęs organizmo
Medicininis modelis. Samprata, kad ligos turi fizines elgsenos kitimas. (255 p.)
M o k s l u m o testai. Testai, skirti numatyti būsimiems Nemiga. Miego sutrikimas, kai nuolat kartojasi sun-
žmogaus rezultatams; mokslumas yra galėjimas moky- kumai užmigti arba išmiegoti nenubundant. (221 p.)
tis. (364 p.) Nepažįstamų žmonių baimė. Svetimų žmonių baime,
Momens skiltis. Smegenų žievės dalis viršugalvyje. Ji išryškėjanti apie 8-ąjį mėnesį. (82 p.)
apima ir abiejų pusrutulių sensorinės žievės dalis. (50 p.) Nepriklausomasis kintamasis. Eksperimento veiks-
M o n i z m a s . Prielaida, kad psichika ir kūnas yra du nys, kuris yra tikslingai keičiamas; kintamasis, kurio
skirtingi to paties dalyko aspektai. (250 p.) įtaką norima ištirti. (17 p.)
Monokuliniai signalai. Nuotolio signalai, kuriais ga- Nerimo sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems bū-
li naudotis viena akis, pavyzdžiui, oro ar tiesinė per- dingas sekinantis, nuolatinis nerimas ar netinkamas el-
spektyva, sanklota. (190 p.) gesys, mažinantis nerimą. Žr.: generalizuotas nerimas,
obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai, panikos priepuo-
M o r f e m o s . Smulkiausi reikšmę turintys kalbos viene-
lis ir fobiniai sutrikimai. (515 p.)
tai; tai gali būti žodžiai arba žodžių dalys (pavyzdžiui,
priešdėlis). (343 p.) Nervinė anoreksija. Valgymo sutrikimas, kai norma-
liai sveriantis asmuo (dažniausiai paauglė mergaitei
Motyvacija. Jėgos, kurios teikia energiją ir nukreipia
ima laikytis dietos, kad ženkliai (15% ar daugiau ) su-
elgesį. (401 p.)
blogtų, tačiau, vis dar jausdamasi stora, ir toliau ba-
M R V (magnetinio rezonanso vaizdas). Stiprių mag- dauja. (408 p.)
netinių laukų ir radijo bangų dėka kompiuteris suku-
Nervinė bulimija. Valgymo sutrikimas, pasireiškian-
ria skirtingus įvairių minkštųjų audinių tipų vaizdus
tis slaptais „persivalgymo-išsivalymo" epizodais; pa-
ekrane; taip galima pamatyti vidines galvos smegenų
prastai persivalgoma kaloringo maisto, paskui sukelia-
struktūras. (42 p.)
mas vėmimas ar vartojami vidurius paleidžiantys vais-
tai. (409 p.)
Naktinis siaubas. Miego sutrikimas, kuriam būdinga Nerviniai tinklai. Kompiuterių mikroschemos, atkar-
didelis susijaudinimas ir išgąstis; skirtingai nuo koš- tojančios smegenų nervinių ląstelių tarpusavio ryšius,
marų, naktinis siaubas prasideda ketvirtosios miego galinčios, pavyzdžiui, išmokti atpažinti regimuosius
fazės metu, praėjus 2 - 3 valandoms, kai žmogus užmie-
vaizdus ir kvapus. (342 p.)
ga, ir retai prisimenamas. (222 p.)
Nervinis kurtumas. Klausos praradimas dėl klausos
N a r k o l e p s i j a . Miego sutrikimas, pasireiškiantis ne-
receptorių ar regos nervo pažeidimų. (169 p.)
kontroliuojamais miego priepuoliais, kurių metu žmo-
gus iš karto ir dažnai visai netinkamu metu užmiega Nervų sistema. Žmogaus kūno greita elektrocheminės
REM miegu. (221 p.) komunikacijos sistema, kurią sudaro periferinės ir cen-
trinės nervų sistemos nervinės ląstelės. (32 p.)
Natūralistinis stebėjimas. Elgesio stebėjimas ir žymė-
jimas natūraliomis, nekeičiamomis ir nekontroliuoja- Nesąlyginis atsakas (NA). Klasikinio sąlygojimo metu
momis, aplinkybėmis. (14 p.) neišmoktas automatiškas atsakas į nesąlyginį dirgikli,
pavyzdžiui, seilių skyrimasis maistui patekus į burną.
N e i g i a m a s pastiprinimas. Elgesio sustiprinimas pa-
(258 p.)
šalinus arba susilpninus neigiamus dirgiklius, pavyz-
džiui, smūgį. (Įsidėmėkite: neigiamas pastiprinimas - Nesąlyginis dirgiklis (ND). Klasikinio sąlygojimo me-
tai ne bausmė.) (269 p.) tu dirgiklis, kuris natūraliai, savaime sukelia nesąly-
gojamą atsaką. (258 p.)
Neišreikštoji atmintis. Išlaikymas atmintyje (įgūdžių,
pomėgių, polinkių) sąmoningai neprisimenant (dar va- Netapatūs dvyniai. Dvyniai iš skirtingų zigotų (apvai-
dinama nedeklaruojamaja atmintimi). (306 p.) sintų kiaušinėlių); genetiškai jie ne artimesni negu bro-
liai ar seserys, gimę atskirai. (99 p.)
Nejutiminis suvokimas. Ginčytinas tvirtinimas, kad
suvokti galima be juntamosios įvesties. Manoma, kad Neuromediatoriai. Cheminiai junginiai, pereinantys
apima telepatiją, aiškiaregystę ir nuojautą. (203 p.) sinapsinį plyšį tarp neuronų. Siunčiančioj o neurono iš-
skirti neuromediatoriai pereina sinapsini plyšį ir susi- Nutukimas. Kūno riebalų perteklius, dėl kurio susi-
jungia su priimančiojo neurono membranos recepto- daro 20% ir didesnis antsvoris. (617 p.)
riaus jungtimi. Nuo šių signalų priklauso, ar priiman-
čiajame neurone kils nervinis impulsas. (35 p.)
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Nerimo sutrikimas,
Neuronas. Nervinė ląstelė; pagrindinis nervų sistemos
kuriam būdinga nevalingai pasikartojančios mintys (ob-
elementas. (32 p.)
sesijos) ir (arba) veiksmai (kompulsijos). (517 p.)
Neuroziniai sutrikimai. Ankstesnis pavadinimas psi-
Operantinė elgsena. Elgesys, kuris veikia aplinką,
chikos sutrikimų, kurie paprastai vargina, bet nesutrik-
sukeldamas padarinius. (266 p.)
do gebėjimo racionaliai mąstyti ir socialiai veikti.
Freudas neurozinius sutrikimus laikė būdu susidoroti Operantinis sąlygojimas. Mokymosi rūšis, kai pastip-
su nerimu. (514 p.) rinamas elgesys tvirtėja, o elgesys, už kurį baudžiama,
silpnėja. (266 p.)
Normalioji kreivė (arba normalusis skirstinys). Simet-
riška varpo formos kreivė, apibūdinanti daugelio fizi- Opioidai. Opiumas ir iš jo pagamintos medžiagos, pa-
nių ir psichologinių požymių pasiskirstymą. Dauguma vyzdžiui, morfijus ir heroinas, slopinantys nervų sis-
įverčių išsidėsto apie vidurkį, o artėjant prie kraštutinių temos aktyvumą, laikinai malšinantys skausmą ir ne-
reikšmių, jų skaičius mažėja. (366 p.) rimą. (240 p.)
Normalioji kreivė (arba normalusis skirstinys). Si- Oralinė stadija. Pirmoji iš Freudo nustatytų psicho-
metriška, varpo formos kreivė, apibūdinanti daugelio seksualinių stadijų (nuo gimimo iki 18 mėnesių), kai
rūšių duomenų išsidėstymą; dauguma įverčių yra ne- didžiausius juslinius malonumus teikia burnos sritis -
toli nuo vidurkio (68% jų patenka į vieno standartinio čiulpiant, kandžiojant, kramtant. (471 p.)
nuokrypio nuo vidurkio ribas) ir jų vis mažėja skirsti- Oro perspektyva. Monokulinis nuotolio suvokimo sig-
nio kraštų link. (718 p.)
nalas. Neryškūs objektai atrodo esantys toliau. (190 p.)
Norminė socialinė įtaka. Įtaka, kylanti iš žmogaus
troškimo gauti pritarimą ir išvengti nepritarimo. (641 p.)
Paauglystė. Pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į
Normos. Sutartinės priimtino ir laukiamo elgesio tai-
suaugusiojo amžių, trunkantis nuo lytinio subrendimo
syklės. Normos nurodo, kaip tinkamai elgtis. (641 p.)
iki savarankiško gyvenimo. (107 p.)
Numatomasis validumas. Elgesio numatymo sėkmė,
Pagrindinė atribucijos klaida. Stebėtojų polinkis, ana-
kiek testu pavyksta numatyti elgesį, kurį jis ir turi nu-
lizuojant kito elgesį, nepakankamai vertinti situacijos
matyti; tai nustatoma apskaičiavus koreliaciją tarp testo
įtaką ir pervertinti asmens ypatybių įtaką. (631 p.)
įverčių ir kriterijumi laikomo elgesio. (370 p.)
Pailgosios smegenys. Smegenų kamieno pamatas, val-
Nuolatinis objekto buvimas. Žinojimas, kad daiktai
egzistuoja net jų nesuvokiant tiesiogiai. (82 p.) dantis širdies plakimą ir kvėpavimą. (44 p.)
Nuolatinis pastiprinimas. Pageidautino atsako pastip- Pakartotinas tyrimas. Tyrimo kartojimas, dažniausiai
rinimas kiekvieną kartą, kai tik jis pasirodo. (270 p.) pasitelkus kitus tiriamuosius bei sudarius kitokias są-
lygas, norint išsiaiškinti, ar gauti duomenys tinka ki-
Nuostata, {sitikinimas ir jausmas, kurie skatina tam tik-
tiems individams ir aplinkybėms. (11 p.)
ru būdu reaguoti į daiktus, žmones ir įvykius. (633 p.)
Pakaušio skiltis. Smegenų žievės dalis užpakalinėje
Nuotaikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kuriems
galvos dalyje. Apima abiejų pusrutulių regos sritis, ku-
būdingos kraštutinės emocijos. Žr.: bipolinis sutriki-
rių kiekvieną pasiekia informacija iš priešingos regos
mas, didžioji depresija ir manija. (524 p.)
lauko pusės. (50 p.)
Nustatytoji svorio riba. Taškas, ties kuriuo nustaty-
Panašumas. Polinkis suvokiant telkti panašius elemen-
tas individo svorio „termostatas". Jei svoris pasidaro
tus. (188 p.)
mažesnis už nustatytąjį tašką, didėjantis alkis, sulėtėju-
si medžiagų apykaita mėgina sugrąžinti prarastąjį Panikos priepuolis. Kelių minučių trukmės stiprios
svorį. (407 p.) baimės epizodas, kai išgyvenamas siaubas, kurį lydi
skausmas krūtinėje, dusulys ir kiti bauginantys jutimai. priklauso nuo tiriamos populiacijos ribų ir aplinko>
(516 p.) (385 p.)
Paprasčiausia ekspozicija. Reiškinys, kai dėl karto- Perdėta savikliova. Polinkis būti labiau įsitikinusiai:
tinio demonstravimo nauji dirgikliai pradeda labiau pa- negu teisingam - pervertinti savo įsitikinimų ir verti-
tikti. (665 p.) nimų tikslumą. (333 p.)
P a r a p s i c h o l o g i j a . Paranormalių reiškinių, tarp jų Perdėtas skatinimas. Žadamas apdovanojimas už ta:,
nejutiminio suvokimo bei psichokinezės, tyrinėjimas. kas žmogui ir taip patinka daryti. Tada motyvas veik-
(203 p.) ti gali būti ne vidinis domėjimasis, o laukiamas apdo-
vanojimas. (274 p.)
Parasimpatinė nervų sistema. Autonominės nervų
sistemos dalis, kuri slopina kūno veiklą ir taip taupo Periferinė nervų sistema (PNS). Neuronai, sujungian-
jo energiją. (40 p.) tys centrinę nervų sistemą su visomis kitomis kūno da-
limis. Ji susideda iš juntamųjų neuronų, kurie iš kūnv
Pasąmonė. Anot Freudo, labiausiai nepriimtinų min-
jutimo receptorių informaciją perduoda į centrinę ner-
čių, jausmų, troškimų ir prisiminimų talpykla. Šiuolai-
vų sistemą, ir judinamųjų neuronų, kurie informaci;..
kinės mokslinės psichologijos požiūriu, neįsisąmonin-
iš centrinės nervų sistemos perduoda į raumenis ir liau-
tas informacijos apdorojimo lygmuo. (469 p.)
kas. (38 p.)
Pasiekiamumo euristika. Praktiška taisyklė, įvertinan-
ti įvykių tikimybę, remiantis jų pasiekiamumu atmin- Perkėlimas. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai gy-
tyje; jei ką nors lengvai prisimename (galbūt dėl to, nybos mechanizmas, kuris seksualinius arba agresyviu>
kad tai ryšku), darome prielaidą, kad tokie dalykai impulsus perkelia į priimtinesnį arba ne tokį grėsmin-
tikėtini. (331 p.) gą objektą arba asmenį, tarsi nukreipia pyktį saugiai,
išlieti. (473 p.)
Paskatos. Teigiami arba neigiami aplinkos dirgikliai,
kurie skatina elgesį. (403 p.) Perkėlimas. Psichoanalizėje: jausmų, kuriuos pacienta>
jaučia kitiems žmonėms (pavyzdžiui, meilę ar neapy-
Pastiprinimo priemonė. Operantinio sąlygojimo atve- kantą tėvui ar motinai), nukreipimas į analitiką. (549 p. -
ju po tam tikro elgesio einantis jį sustiprinantis įvy-
kis. (268 p.) Perskirtos smegenys. Būklė, kai galvos smegenų pus-
rutuliai atskiriami vienas nuo kito perpjaunant juo>
Pastovaus santykio programa. Operantinio sąlygoji- jungiančias skaidulas (dažniausiai didžiosios smegenų
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas jungties skaidulas). (58 p.)
tik po tam tikro jų skaičiaus. (271 p.)
PET (pozitroninis emisinis tomografas). Galvos sme-
Pastovių intervalų programa. Operantinio sąlygoji- genų aktyvumo vaizdas, rodantis, kur pasiskirsto ra-
mo pastiprinimo programa, kai atsakas pastiprinamas dioaktyvioji gliukozė žmogui atliekant duotą užduoti.
tik praėjus nustatytam laikui. (272 p.) (42 p.)
Patikimumas. Testo rezultatų pastovumo mastas, nu- Pirminiai lytiniai požymiai. Kūno dalys (kiaušidės
statomas iš dviejų testo pusių, skirtingų testo formų ar- ir sėklidės), nuo kurių priklauso lytinis dauginimasis.
ba kartotinio testavimo įverčių pastovumo. (370 p.) (109 p.)
Pažinimas. Psichinė veikla, susijusi su mąstymu, žino- Pirminis išmokimas. Pradinis mokymosi tarpsnis, kai
jimu bei atmintimi. (80 p.) reakcija nusistovi ir tolydžio stiprėja. Klasikinio sąly-
Pažintinio disonanso teorija. Teorija, teigianti, kad mes gojimo atveju - tai fazė, kai dirgiklis pradeda sukelti
veikiame, siekdami sumažinti nemalonumą (disonansą), sąlyginį atsaką, operantinio sąlygojimo atveju - pastip-
kurį jaučiame, kai dvi mūsų mintys (pažinimas) yra ne- rinto atsako stiprėjimas. (259 p.)
suderinamos; į tai, kad elgiamės priešingai savo nuosta- Pirminis pastiprinimas. Įgimtas pastiprinantis dirgik-
toms, mes reaguojame keisdami nuostatas. (637 p.) lis, pavyzdžiui, tas, kuris tenkina biologinius poreikius.
Paveldimumas. Individualių savybės skirtumų aiški- (269 p.)
nimo genais mastas. Savybės paveldimumo skirtumai Placebas. Neutrali (neveikli) medžiaga, kuri gali būti
pateikiama eksperimento dalyviui vietoj tos, kuri, ma- kurias ląsteles aktyvina žalia, o slopina raudona, kitas
noma, yra paveiki, pvz., vietoj vaisto; ji gali sukelti - aktyvina raudona, o slopina žalia spalva. (163 p.)
tokius pat padarinius, kokių būtų tikimasi iš paveikios Priešinimasis. Psichoanalizėje: trukdymas nerimą ke-
medžiagos. (20 p.)
liančiai informacijai pasiekti sąmonę. (549 p.)
Plastiškumas. Galvos smegenų savybė keistis smege- Priešmirtiniai išgyvenimai. Ypatinga sąmonės būse-
nims persitvarkant po pažeidimo (ypač vaikams) ir na, apie kurią pasakoja žmonės, buvę arti mirties (pa-
eksperimentų metu, kai tiriama, kaip patirtis veikia vyzdžiui, po širdies infarkto); ši patirtis dažnai panaši
smegenų raidą. (56 p.) į narkotikų sukeltas haliucinacijas. (248 p.)
Pogumburis. Nervų darinys, esantis po gumburu, ku- Priešoperacinė stadija. Piaget teorijoje stadija (nuo
ris tvarko kai kurias funkcijas, svarbias gyvybei palai- 2 metų iki 6 ar 7 metų), kurios metu vaikas mokosi
kyti (valgymą, gėrimą, kūno temperatūrą), padeda per naudotis kalba, bet dar nesupranta konkrečių loginių
hipofizę valdyti endokrininę sistemą ir yra susijęs su operacijų. (84 p.)
emocijomis bei atpildu. (47 p.)
Priešpriešinis sąlygojimas. Elgesio terapijos metodi-
Pohipnozinė amnezija. Hipnotizuotojo įteigtas taria-
ka, sąlygojanti naujus atsakus į dirgiklius, sukeliančius
mas nesugebėjimas atsiminti to, kas buvo patirta hip-
nepageidaujamą elgesį: pagrįsta klasikiniu sąlygojimu.
nozės metu. (228 p.)
Dar žr. sisteminis jautrumo mažinimas ir aversinis są-
Pohipnozinė įtaiga. Hipnozės metu įteigiama tai, ką lygojimas. (556 p.)
hipnotizuojamasis turėtų daryti po hipnozės seanso; kai
Prieraišumas. Emocinis ryšys su kitu žmogumi; ma-
kurie klinicistai ją taiko nepageidaujamų simptomų ar
ži vaikai tai išreiškia artumo su globėju poreikiu ir liū-
elgesio kontrolei. (232 p.)
desiu išsiskiriant su juo. (86 p.)
Poligrafas. Prietaisas, naudotas siekiant atskleisti me-
Prietaras. Nepateisinama (ir paprastai neigiama) nuo-
lą, matuojantis keletą fiziologinių su emocijomis susi-
stata į grupę ar jos narius. Prietaras dažniausiai apima
jusių reakcijų (prakaitavimą, pulsą, kvėpavimo po-
stereotipiškus įsitikinimus, neigiamus jausmus ir po-
kyčius). (439 p.)
linkį diskriminaciniams veiksmams. (700 p.)
Polinkis ieškoti patvirtinimo. Polinkis ieškoti tokios
Prigimties-patirties problema. Užsitęsęs ginčas dėl
informacijos, kuri patvirtintų turimas prielaidas. (326 p.)
genų ir patirties indėlio psichologinių bruožų ir elge-
Populiacija. Visi atvejai ar visi grupės nariai, iš kurių sio raidai. (6 p.)
sudaromos imtys tyrimams. (13 p.)
Priklausomasis kintamasis. Kintamasis, kuris yra ma-
Populiacija. Visi grupės atvejai, iš kurių tyrimui at- tuojamas; tai kintamasis, kuris eksperimento metu ga-
renkamos imtys. (722 p.) li keistis atsakydamas į nepriklausomojo kintamojo
Poreikių hierarchija. Maslow žmogaus poreikių pi- keitimą. (17 p.)
ramidė: pamatą sudaro fiziologiniai poreikiai, kuriuos Priminimas. Numanomas (nesąmoningas) tam tikrų
reikia patenkinti pirmausia, paskui tampa aktyvūs asociacijų suaktyvinimas. (308 p.)
aukštesnio lygio - saugumo, o vėliau ir psichologiniai
- poreikiai. (403 p.) Prisiminimas. Atminties matas, kai asmuo turi atkurti
seniau įsimintą informaciją, tarsi įrašydamas atsaky-
Požymių detektoriai. Nervinės smegenų ląstelės, ku-
mus į tuščias testo vietas. (308 p.)
rios atsako į specialius dirgiklio požymius, pavyzdžiui,
judėjimą, kampą ar formą. (159 p.) Prisitaikymo lygio reiškinys. Polinkis vertinti (garsus,
šviesą, pajamas) santykinai atsižvelgiant į „neutralų"
Premacko principas. Patraukli veikla (kuria dažniau
lygį, kurį nustato mūsų patirtis. (454 p.)
užsiimama) gali pastiprinti kitą, ne tokią tikėtiną veik-
lą. (269 p.) Proaktyvioji interferencija. Trukdantis ankstesnio mo-
kymosi poveikis naujai informacijai prisiminti. (314 p.)
Priešingų procesų teorija. Teorija, teigianti, kad prie-
šingi tinklainės procesai (raudona-žalia, geltona-mėly- Procentinis rangas. Skirstinio įverčių, kurie yra ma-
na, balta-juoda) įgalina matyti spalvas. Pavyzdžiui, kai žesni už tam tikrą įverti, procentinis santykis. (715 p.)
Projekcija. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai gy- teorija siekė paaiškinti tai, ką jis stebėjo psichoanalize
nybos mechanizmas, kai žmonės, slėpdami savo grės- metu. (469 p.); Sigmundo Freudo psichoterapijos b.V
mingus impulsus, priskiria juos kitiems. (473 p.) das, kai paciento laisvosios asociacijos, p r i e š i n i m a i
Projekciniai testai. Asmenybės testai, pavyzdžiui, sapnai ir perkėlimai, psichoterapeutui juos išaiškinu-
Rorschacho ir TAT, kai tiriamieji apibūdina neaiškius išlaisvina paciento anksčiau buvusius išstumtus jau--
mus ir padeda jam suprasti save. (548 p.)
dirgiklius, kurie turėtų sukelti jų vidinių varomųjų jėgų
projekciją. (475 p.) Psichochirurgija. Chirurginė operacija, kuria pašau-
nami ar suardomi smegenų audiniai siekiant pakci-:
Prosocialus elgesys. Teigiamas, konstruktyvus, nau-
žmogaus elgesį. (579 p.)
dingas elgesys, asocialaus elgesio priešybė. (281 p.)
Protarpinis pastiprinimas. Žr. dalinis pastiprinimas. Psichofarmakologija. Vaistų poveikio psichikai ir el-
gesiui tyrimai. (575 p.)
Protinis amžius. Binet sukurtas intelekto testo atlikties
matas; tai chronologinis amžius, kuris dažniausiai ati- Psichofiziologinės ligos. Pažodžiui - „sielos-kūno" li-
tinka tam tikrą atlikimo lygį. Taigi sakoma, kad vai- gos; fizinė liga, kurios priežastis nėra žinomi fizini.,
ko, kuris atlieka testo užduotis taip, kaip jas atlieka vi- sutrikimai. Pavyzdžiui, padidėjusi kraujospūdį, opalige
dutiniškas aštuonerių metų vaikas, protinis amžius yra ar galvos skausmą gali sukelti stresas. Pastabai tai rei-
8. (362 p.) kia skirti nuo hipochondrijos, kai normalūs fiziniai pc-
jūčiai klaidingai laikomi ligos simptomais. (596 p. )
Protinis atsilikimas. Riboti protiniai gebėjimai, ku-
riuos rodo mažesni kaip 70 intelekto įverčiai, dėl ku- Psichologija. Mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos pro-
rių žmogui sunku prisitaikyti prie gyvenimo reikala- cesus. (6 p.)
vimų; protinis atsilikimas įvairuoja nuo lengvo iki gi- Psichologinė priklausomybė. Psichologinis poreiki-
laus. (380 p.) vartoti narkotikus, pavyzdžiui, neigiamoms emocijom-
silpninti. (238 p.)
Proto nuostata. Polinkis nagrinėti problemą tam tikru
būdu, ypač jei tas būdas anksčiau yra buvęs sėkmingas, Psichoseksualinės stadijos. Vaikystės raidos stadijo-
nors naujai problemai spręsti gali ir netikti. (328 p.) (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kuru:
metu, pasak Freudo, Id malonumo siekianti energija
Prototipas. Būdingiausias kategorijos atstovas; lygi-
telkiasi skirtingose erogeninėse zonose. (471 p.)
nant naujus dalykus su prototipu, galima greitai ir leng-
vai priskirti juos tam tikrai kategorijai (pavyzdžiui, ly- Psichoterapija. Emocionali, pasitikėjimu pagrįsta są-
ginant plunksnuotus padarus su paukščio prototipu, pa- veiką tarp kvalifikuoto psichoterapeuto ir žmogaus, tu-
vyzdžiui, liepsnele). (324 p.) rinčio psichologinių sunkumų. (548 p.)
Psichiatrija. Medicinos šaka, nagrinėjanti psichikos Psichoziniai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai
sutrikimus; ja užsiimantys gydytojai gydo ir vaistais, žmogus praranda ryšį su realybe, išryškėja neraciona-
ir taikydami psichologinę terapiją. (9 p.) lios idėjos ir iškreiptas suvokimas. (514 p.)
Psichikos sutrikimas. Būklė, kuriai esant elgesys ver- Pusiausvyros jutimas. Kūno judėjimo ir padėties, taip
tinamas kaip netipiškas, trikdantis, neprisitaikantis ir pat ir pusiausvyros, jutimas. (177 p.)
nepateisinamas. (510 p.)
Psichoaktyviosios medžiagos. Cheminės medžiagos, Racionalioji emocinė terapija. Alberto Elliso sukur-
keičiančios nuotaiką ir suvokimą. (237 p.) ta kognityvinės terapijos konfrontacinė metodika, kai
Psichoanalitinė psichologijos kryptis. Pabrėžia pasą- energingai paneigiamos žmonių neprotingos, pasmerk-
monės skatulius ir konfliktus, kuriuos gali sukelti vai- tos žlugti nuostatos ir prielaidos. (562 p.)
kystėje patirti išgyvenimai. (7 p.)
Racionalizacija. Psichoanalitinės teorijos požiūriu -
Psichoanalizė. Psichologinių sutrikimų gydymo būdas, tai gynybos mechanizmas, kai poelgiai/veiksmai aiški-
kuriuo siekiama parodyti ir paaiškinti pasąmonėje nami ne realiomis, grėsmingesnėmis neįsisąmoninto-
glūdinčią įtampą. Freudo psichoanalitinė asmenybės mis priežastimis, o save pateisinant. (473 p.)
Raidos psichologija. Psichologijos šaka, kuri nag- jamas projekcinis testas, kurį sukūrė Hermannas Rors-
rinėja gyvenant atsirandančius fizinius, pažintinius ir chachas; juo siekiama nustatyti žmonių projektuojamus
socialinius pokyčius. (70 p.) jausmus, pagal tai, kaip jie interpretuoja dešimt rašalo
dėmių. (476 p.)
Rainelė. Raumenims audinys, kuris sudaro akies spalvo-
tąją dalį aplink vyzdį ir reguliuoja vyzdžio dydį. (155 p.)
Raminamieji ir migdomieji. Narkotinės medžiagos (al- Sąlyginis atsakas (SA). Klasikinio sąlygojimo metu
koholis, barbitūratai, opioidai), slopinančios nervų siste- išmoktas atsakas į sąlyginį dirgiklį. (258 p.)
mos aktyvumą ir lėtinančios kūno funkcijas. (238 p.) Sąlyginis dirgiklis (SD). Klasikinio sąlygojimo metu
Realybės principas. Ego polinkis tenkinti Id troški- iš pradžių buvęs neutralus dirgiklis, susiejus jį su ne-
mus tokiais būdais, kurie iš tikrųjų gali sukelti pasi- sąlyginiu dirgikliu (ND), pradeda sukelti sąlyginį at-
tenkinimą, o ne skausmą. (470 p.) saką. (258 p.)
Refleksas. Paprastas, automatiškas, įgimtas atsakas į Sąmonė. Atrankinis dėmesys esamiems suvokiniams,
juntamąjį dirginimą (pvz., kojos kelio refleksas). (32 p.) mintims ir jausmams. (212 p.)
Refrakterinis periodas. Laiko tarpsnis po orgazmo, Sanklota. Monokulinis nuotolio suvokimo signalas.
kai vyras negali patirti kito orgazmo. (413 p.) Arčiau esantys objektai iš dalies uždengia toliau esan-
čių objektų vaizdą. (190 p.)
Regimasis skardis. Laboratorinis prietaisas tirti, kaip
kūdikiai ir gyvūnų jaunikliai suvokia gylį. (188 p.) Santykinė netektis. Kai sava būklė suvokiama, kaip
blogesnė negu tų, su kuriais lyginama. (456 p.)
Regos nervas. Nervas, kuriuo nerviniai impulsai iš
akies perduodami į smegenis. (156 p.) Santykinis aukštis. Monokulinis nuotolio suvokimo
signalas. Aukštesnius objektus suvokiame kaip esan-
Regos persvara. Regos vyravimas kitų pojūčių atžvil- čius toliau. (190 p.)
giu. Mes filmo veikėjų balsus suvokiame kaip sklin-
dančius iš ekrano, kurį regime, o ne iš projektoriaus, Santykinis dydis. Monokulinis nuotolio suvokimo sig-
nalas. Kai žinome, kad du objektai yra vienodo dydžio,
esančio mums už nugarų. (186 p.)
tai tas, kurio atvaizdas tinklainėje yra mažesnis, atro-
Regresija vidurkio link. Kraštutinių ar neįprastų įver- do esantis toliau. (190 p.)
čių tendencija grįžti atgal (regresuoti) vidurkio link.
Santykinis judėjimas. Monokulinis nuotolio suvokimo
(721 p.)
signalas. Kai judame, objektai, esantys skirtingu atstu-
Regresija. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai ne- mu nuo mūsų, keičia savo santykinę padėtį mūsų regos
rimo įveikimo būdas, kai grįžtama į ankstesnės psicho- lauke. Artimiausi objektai juda greičiausiai. (190 p.)
seksualinės stadijos būseną, kur tebėra fiksuota (sutelk-
Santykinis skaistis. Monokulinis nuotolio suvokimo sig-
ta) tam tikra psichikos energija. (473 p.)
nalas. Blausesni objektai atrodo esantys toliau. (190 p.)
R E M atgijimas. Pailgėjusi REM miego trukmė po jo
Savaiminis atsinaujinimas. Nusilpusio sąlyginio at-
trūkumo (dažno žadinimo REM miego metu). (226 p.)
sako atsigavimas po ramybės tarpsnio. (260 p.)
REM miegas. Greitų akių judesių tarpsnis miegant;
Savęs vertinimas. Didelės arba mažos savo vertės
pasikartojanti miego fazė, kurios metu dažniausiai sap-
jausmas. (491 p.)
nuojama. Ši miego fazė dar vadinama paradoksaliuo-
ju miegu, nes jo metu raumenys yra visiškai atsipalai- Sąveikos rezultatas. Rezultatas, kuriam daroma vieno
davę (išskyrus mažus trūkčiojimus), o kitos organizmo veiksnio įtaka priklauso nuo kito veiksnio lygio. (427 p.)
sistemos yra aktyvios. (216 p.)
Saviraiška. Pasak Maslow, galutinis psichologinis po-
Retro aktyvioj i interferencija. Trukdantis naujų da- reikis, kuris iškyla, kai pagrindiniai fiziologiniai ir psi-
lykų mokymosi poveikis seniau išmoktiems dalykams chologiniai žmogaus poreikiai yra patenkinti, jaučiama
prisiminti. (315 p.) savo vertė; motyvacija įgyvendinti savo galias. (488 p.)
Rorschacho rašalo dėmių testas. Plačiausiai naudo- Savo grupės vertinimo šališkumas. Polinkis būti pa-
lankiam savo grupei. (702 p.) tukas, kuriuos spausdamas, gyvūnas gali gauti maisiv
arba vandens, ir prietaisas šioms gyvūno reakcijon>
Savojo Aš samprata. Visos mintys ir jausmai apie sa-
registruoti. Naudojama tiriant operantinį sąlygoj im..
ve atsakant į klausimą „Kas aš esu?" (490 p.)
(267 p.)
Sąvoka. Panašių objektų, įvykių arba žmonių grupa-
Skirtumo slenkstis. Mažiausias dirginimo skirtuma>.
vimas mintyse. (323 p.)
kurį tiriamasis aptinka 50% kartų. Skirtumo slenks:
Schema. Sąvoka arba struktūra, tvarkanti ir aiškinan- suvokiame kaip vos pastebimą skirtumą. (152 p.)
ti informaciją. (80 p.)
Slaptasis (latentinis) išmokimas. Išmokimas, kuris nėr.,
Schizofrenija. Grupė sunkių psichozinių sutrikimų, pastebimas tol, kol nėra paskatos jį parodyti. (274 p.
kuriems būdinga padrikas mąstymas, kliedesiai, su-
Slaptasis stebėtojas. Hilgardo vartojamas termina>.
trikęs suvokimas, nesiderinančios emocijos ir veiks-
reiškiantis užhipnotizuoto žmogaus gebėjimą įsisąmo-
mai. (532 p.)
ninti savo išgyvenimus, pavyzdžiui, skausmą, nors api.
Semantika. Morfemų, žodžių ir sakinių reikšmė (ar- jį ir nepranešama hipnozės metu. (236 p.)
ba reikšmės tyrimai). (344 p.)
Slaptasis turinys. Anot Freudo, tai tikroji, bet cenzū-
Semantinis užkodavimas. Reikšmės, taip pat žodžių ruota sapno prasmė (skirtingai nuo akivaizdaus turi-
reikšmės, užkodavimas. (290 p.) nio). Freudas manė, kad sapnų slaptasis turinys veikia
Senelių ir invalidų prieglauda - organizacija, kurios na- kaip apsauginis vožtuvas. (223 p.)
riai savanoriškai padeda mirštantiems žmonėms bei jų Slenkstis. Dirginimo, būtino nerviniam impulsui su-
šeimoms specialiose įstaigose arba jų namuose. (139 p.) kelti, lygis. (34 p.)
Sensomotorinė stadija. Piaget teorijoje stadija (nuo Smegenėlės. „Mažosios smegenys", prigludusios prie
gimimo iki maždaug 2 metų), kurios metu vaikai pa- užpakalinės smegenų kamieno dalies. Padeda koordi-
saulį pažįsta pojūčiais ir judesiais. (81 p.) nuoti valingus judesius ir kūno pusiausvyrą. (44 p.)
Siejimas. Žinomų lengvai valdomų vienetų sudarymas. Smilkinių skiltis. Smegenų žievės dalis, esanti vir>
Dažnai atliekama automatiškai. (297 p.) ausų ir apimanti klausos sritis. Į kiekvieno pusrutulio
Signalo aptikimas. Užduotis nuspręsti, ar yra silpnas klausos sritį ateina informacija beveik tik iš priešin-
dirgiklis („signalas"). Signalų aptikimo tyrėjai daro prie- gos ausies. (50 p.)
laidą, kad nėra vieno absoliutaus slenksčio, kadangi sil- Socialinė biologija. Socialinio elgesio evoliucijos ty-
pno signalo aptikimas iš dalies priklauso nuo asmens pa- rimas, remiantis natūralios atrankos dėsniais; daro prie-
tirties, lūkesčių, motyvacijos ir nuovargio. (149 p.) laidą, kad natūrali atranka yra palanki genetiškai nu-
Simpatinė nervų sistema. Autonominės nervų siste- lemtiems socialiniams poelgiams, kurie padeda išlai-
mos dalis, kuri aktyvina kūną ir sutelkia energiją stre- kyti ir perduoti genus. (663 p.)
sinėmis situacijomis. (39 p.) Socialinė psichologija. Mokslinis tyrinėjimas, kaip
Sinapsė. Jungtis tarp impulsą perduodančio neurono mes mąstome vienas apie kitą, kaip veikiame vienas
aksono galo ir jį priimančios ląstelės kūno ar dendri- kitą ir kaip santykiaujame. (630 p.)
to. Šioje jungtyje esantis labai mažas tarpelis yra va- Socialinė-kultūrinė psichologijos kryptis. Ryškina
dinamas sinapsiniu plyšiu. (35 p.) mąstymo ir elgesio skirtumus bei panašumus įvairiomis
Sintaksė. Žodžių jungimo į gramatiškai taisyklingus socialinėmis situacijomis ir įvairiose kultūrose. (8 p.)
sakinius taisyklės. (344 p.) Socialiniai spąstai. Situacijos, kuriomis konfliktuo-
Sisteminis jautrumo mažinimas. Priešpriešinio sąly- jančios šalys, kiekvienai protingai siekiant savanau-
gojimo rūšis, kai maloni atsipalaidavimo būsena sie- diškų tikslų, patenka į abipusiškai žalingo elgesio
jama su laipsniškai stiprėjančiais nerimą keliančiais spąstus. (705 p.)
dirgikliais. Paprastai taikoma fobijoms gydyti. (557 p.) Socialinių mainų teorija. Teorija, teigianti, kad mūsų
Skinnerio dėžė. Kamera, kurioje yra strypas arba myg- socialinis elgesys yra mainai, kurių tikslas gauti kuo
daugiau naudos už mažiausią kainą. (662 p.) nis. (728 p.)

Socialinis dykinėjimas. Žmogaus polinkis mažiau Stereotipas. Apibendrintas (dažnai pernelyg apibend-
stengtis grupėje, kai telkiamos pastangos bendram tiks- rintas) įsitikinimas apie žmonių grupę. (700 p.)
lui pasiekti, negu atliekant individualią užduotį. (646 p.)
Stiebeliai. Tinklainės receptoriai, aptinkantys juodą,
Socialinis laikrodis. Tam tikrai kultūrai priimtinas so- baltą ir pilką spalvą; būtini periferinei regai ir maty-
cialinių įvykių laikas, pavyzdžiui, santuokos, tėvystės, mui prieblandoje, kai nereaguoja kūgeliai. (156 p.)
išėjimo į pensiją. (133 p.) Stimuliatoriai. Narkotinės medžiagos (pavyzdžiui, ko-
Socialinis palengvinimas. Geriau atliekamos užduo- feinas, nikotinas, stipresni - amfetaminas bei kokai-
tys stebint kitiems žmonėms; tai būdinga atliekant nas), skatinančios nervų sistemos aktyvumą ir greiti-
lengvas ar gerai išmoktas užduotis, bet ne sunkias ar nančios organizmo funkcijas. (240 p.)
dar nepakankamai tobulai išmoktas. (645 p.) Stipris. Šviesos ar garso bangos energijos kiekis, kurį
Socialinis vadovavimas. J grupę orientuotas vadova- mes suvokiame kaip skaistį ar garsumą; priklauso nuo
vimas, kai rūpinamasi bendru komandos darbu, tarpi- bangos amplitudės. (154 p.)
ninkaujama konfliktuose ir siūloma parama. (431 p.) Stresas. Tam tikrų įvykių, mūsų laikomų grėsmingais
Somatinė nervų sistema. Periferinės nervų sistemos bei sunkiais ir vadinamų stresoriais, suvokimas ir re-
dalis, kuri gauna informaciją iš įvairių jutimo organų agavimas į juos. (586 p.)
receptorių ir valdo kūno skeleto raumenis. (38 p.) Stūmis. Sužadinta būsena, sukelta poreikio. (402 p.)
Somatoforminiai sutrikimai. Psichikos sutrikimai, kai Suardymas (pažeidimas). Smegenų audinio natūralus
simptomai Įgauna somatinę (kūno) formą, nors nėra arba eksperimentinis suirimas. (41 p.)
akivaizdžios fizinės priežasties. Žr.: konversinis sutri-
kimas ir hipochondrija. (519 p.) Sublimacija. Psichoanalitinės teorijos požiūriu - tai
gynybos mechanizmas, kai žmonės savo nepriimtinus
Spalvos pastovumas. Žinomų objektų pastovios spal- impulsus nukreipia į socialiai priimtiną veiklą. (474 p.)
vos suvokimas net tuomet, kai kintantis apšvietimas pa-
keičia objekto atspindimų šviesos bangų ilgį. (164 p.) Superego. Asmenybės dalis, kuri, pasak Freudo, pa-
teikia vidiniais tapusius idealus ir normas vertinimams
„Specialisto" sindromas. Kai daugeliu atžvilgių ribotų (sąžinei) ir ateities siekiams. (471 p.)
protinių gebėjimų žmogus turi nepaprastų specialių ge-
bėjimų, pavyzdžiui, skaičiavimo arba piešimo. (375 p.) Susietumas. Polinkis suvokti požymius, pavyzdžiui,
taškus, kai jie yra vienodi ir sujungti, kaip vieną vie-
Sraigė. Vidinėje ausyje esantis spiralinis kaulinis, netą. (188 p.)
skysčiu užpildytas vamzdelis, per kurį garso bangos
sukelia nervinius impulsus. (165 p.) Suskirstytas mokymasis. Paprastai ilgalaikėje atmin-
tyje išlaikoma geriau, kai mokymasis arba veikla būna
Standartinis nuokrypis. Jverčių kitimo matas; nusta- suskirstyti (kaitaliojasi su pauzėmis), o ne vyksta iš
tomas: 1) suskaičiuojant kiekvieno įverčio nuokrypį nuo karto (be pauzių). (292 p.)
vidurkio; 2) pakėlus tuos nuokrypius kvadratu; 3) su-
Suvokimas. Juntamosios informacijos tvarkymas ir
skaičiavus jų vidurkį; 4) ištraukus iš vidurkio kvadra-
interpretavimas, įgalinantis atpažinti prasmingus ob-
tinę šaknį. (717 p.)
jektus ar įvykius. (148 p.)
Standartizavimas. Nustatymas prasmingų jverčių, re-
miantis anksčiau testuotos „standartizavimo grupės" S u v o k i m o adaptacija. Gebėjimas prisitaikyti prie
atliktimi. (366 p.) dirbtinai pakeisto ar net apversto regos lauko. (197 p.)
Stanfordo-Binet testas. Plačiai naudojamas amerikie- Suvokimo nuostata. Psichikos polinkis suvokti vieną
tiškasis pataisytas Binet intelekto testo (Termano iš dalyką, o ne kitą. (199 p.)
Stanfordo universiteto) variantas. (363 p.) Suvokimo pastovumas. Objektai suvokiami kaip nekin-
Statistinis reikšmingumas. Statistikos teiginys apie tantys (turintys pastovų skaistį, spalvą, formą ir dydį),
tai, kiek tikėtina, jog gautas rezultatas nėra atsitikti- kai apšvietimas ir atvaizdai tinklainėje kinta. (192 p.)
Sveikatos psichologija. Psichologijos mokslo šaka, tekstūrą yra didėjančio nuotolio ženklas. (190 p.)
prisidedanti prie elgesio medicinos plėtros. (585 p.) Telegrafinė kalba. Ankstyvoji kalbos raidos stadija,
Šališkas palankumas sau. Parengtis save palankiai su- kai vaiko kalba panaši į telegramą - daugiausia var-
vokti. (492 p.) tojami daiktavardžiai ir veiksmažodžiai praleidžia::'
„pagalbinius" žodžius. (345 p.)
Šališkumas dėl įsitikinimų. Turimų įsitikinimų arba
nuomonių polinkis iškreipti logišką mąstymą, kartais Teminis apercepcijos testas (TAT). Projekcinis testa>
verčiantis nepagrįstas išvadas laikyti pagrįstomis, o pa- kurio dėka žmonės išreiškia savo vidinius lūkesčiu>.
grįstas - nepagrįstomis. (337 p.) baimes ir interesus, kurdami istorijas apie neaiškiu-
vaizdus. (476 p.)
Šeimos terapija. Psichoterapijos metodas, paremtas
šeimos, kaip sistemos, samprata. Laikoma, kad nepa- Temperamentas. Asmeniui būdingas emocijų kiliiru
geidaujamam žmogaus elgesiui įtaką daro šeimos na- greitis ir stipris. (88 p.)
riai; arba toks elgesys gali būti nukreiptas į kitus šei- Teorija. Aiškinimas, kuris, remdamasis dėsnių visuma,
mos narius; skatina šeimos narius teigiamiems tarpu- sistemina turimus ir numato būsimus stebėjimų duo-
savio santykiams ir geresniam bendravimui. (555 p.) menis. (10 p.)
Teratogenai. Veiksniai, pavyzdžiui, chemikalai bei vi-
Taikomieji tyrimai. Moksliniai tyrimai, kurių tikslas rusai, kurie gali pasiekti embrioną ar vaisių prenata-
spręsti praktines problemas. (9 p.) linės raidos metu ir jiems pakenkti. (74 p.)
Taškinė diagrama. Grafinis taškų grupių vaizdas, kur Testosteronas. Svarbiausias vyriškasis lytinis hormo-
kiekvienas taškas atitinka dviejų kintamųjų vertes (pa- nas. Jo turi abiejų lyčių atstovai, bet vyrų didesnis šio
vyzdžiui, studento vidurinės mokyklos ir universiteto hormono kiekis skatina augti vaisiaus vyriškuosius ly-
pažymių vidurkiai). Taškų sudaromas posvyris leidžia tinius organus, o paauglystės laikotarpiu formuotis vy-
suprasti ryšio tarp dviejų kintamųjų laipsnį ir kryptį. riškiems bruožams. (73 p.)
(Dar vadinama taškiniu grafiku.) (718 p.)
Testosteronas. Svarbiausias vyriškasis lytinis hormo-
Tapatinimasis (identifikacija). Anot Freudo, procesas, nas. Jo turi ir vyrai, ir moterys, bet didesnis jo kiekis
kai vaikai į savo pradėjusį formuotis Superego įima sa- vyrų organizme skatina formuotis vyriškosios lyties
vo tėvų vertybes. (472 p.) ypatybes, ir, ypač aukštesniesiems gyvūnams, jis t u r:
Tapatūs dvyniai. Dvyniai, prasidėję iš vienos zigotos, įtakos lytiniam sužadinimui. (413 p.)
kuri skyla į dvi dalis, sukurdama dvi genetines kopi- THC. Stipriausiai veikianti marihuanos sudedamoj:
jas. (99 p.) dalis, sukelianti įvairių įspūdžių, tarp jų ir silpnų ha-
Tapatumas. Savivoka; anot Eriksono, paauglystės už- liucinacijų. (244 p.)
duotis yra geriau suvokti save mėginant ir sujungiant Tiesinė perspektyva. Monokulinis nuotolio suvokimo
įvairius vaidmenis. (116 p.) signalas. Mums žinomų lygiagrečių linijų suėjimą su-
Teigiamas pastiprinimas. Elgesio sustiprinimas teigia- vokiame kaip didėjančio nuotolio ženklą. (190 p.)
mais dirgikliais, pavyzdžiui, maistu. Teigiamas pastip- Tikslinis vadovavimas. Į tikslą orientuotas vadovavi-
rinimas - tai bet koks dirgiklis, kuris, veikdamas po mas, kai nustatomi reikalavimai, organizuojamas dar-
atsako, tą atsaką sustiprina. (269 p.) bas ir sutelkiamas dėmesys į tikslą. (431 p.)
Teisingo pasaulio reiškinys. Žmonių polinkis tikėti, Tinklainė. Šviesai jautrus vidinis akies paviršius, su-
kad pasaulis yra teisingas ir žmonės gauna tai, ko yra darytas iš receptorių - kūgelių ir stiebelių - bei neu-
verti, ir yra verti to, ką gauna. (704 p.) ronų sluoksnių, kur prasideda regimosios informacijos
Teisingumas. Sąlyga, kai žmonės iš tarpusavio santy- apdorojimas. (155 p.)
kių gauna tiek, kiek patys duoda. (669 p.) Tinklinis darinys. Galvos smegenų kamieno nervu
Tekstūros gradientas. Monokulinis nuotolio suvoki- tinklas (dar vadinamas aktyvinančiąja tinkline siste-
mo signalas. Laipsniškas perėjimas į mažiau ryškią ma), kontroliuojantis budrumą ir dėmesį. (45 p.)
T i p i š k u m o euristika. Praktiška taisyklė, nustatanti kosu semantiniu užkodavimu. (295 p.)

kių nors dalykų tikimybę atsižvelgiant į tai, kiek jie ati-
Validumas. Mastas, kuriuo testas matuoja arba numato
tinka tam tikrą prototipą arba sutampa su juo; kita svar-
tai, ką jis ir turi matuoti arba numatyti (žr. taip pat tu-
bi informacija gali būti išleidžiama iš akių. (330 p.)
rinio bei numatomąjį validumą). (370 p.)
Tyrimas skerspjūvio būdu. Tyrimas, kai vienu metu
Valingas i n f o r m a c i j o s a p d o r o j i m a s . Dėmesio ir są-
testuojami ar stebimi įvairaus amžiaus žmonės. (129 p.)
moningų pastangų reikalaujantis kodavimas. (290 p.)
Tolerancija. Silpnėjantis narkotiko poveikis nuolat var-
Vartų kontrolės teorija. Melzacko ir Wallio teorija,
tojant vienodą jo dozę. Tai verčia narkomaną vis didin-
teigianti, kad nugaros s m e g e n y s e yra neurologiniai
ti narkotiko dozes tam, kad patirtų jo poveikį. (237 p.)
„vartai", kurie sulaiko arba praleidžia skausmo signa-
Tonas. Kokybinis klausos matmuo, susijęs su garso lus į galvos smegenis. „Vartus" atveria skausmo sig-
bangų dažniu. (165 p.) nalai, sklindantys smulkiosiomis nervinėmis skaidu-
lomis, o uždaro stambesniųjų nervinių skaidulų akty-
T r a n s d u k c i j a . Vienos rūšies energijos pavertimas ki-
vumas arba informacija, ateinanti iš galvos smegenų.
tos rūšies energija. Jutimo atveju - tai dirgiklio ener-
(173 p.)
gijos pavertimas į nervinius impulsus. (154 p.)
Veidrodinio atvaizdo suvokiniai. Dažnai pasitaikan-
T r u m p a l a i k ė atmintis. „Veikiančioji atmintis", kuri
tys skirtingi, bet panašūs konflikto dalyvių vienas ki-
trumpai išlaiko kelis vienetus, pavyzdžiui, septynis
to vaizdai; kiekvienas save laiko doru ir taikiu, o kitą
skaitmenis, kol surenkame telefono numerį. Paskui in-
bjauriu ir agresyviu. (706 p.)
formacija pamirštama arba perduodama ilgam lai-
kymui. (288 p.) V ė b e r i o dėsnis. Kad suvoktume dviejų dirgiklių skir-
Turinio v a l i d u m a s . Mastas, kuriuo testas apima pa- tumą, jų stipris turi skirtis pastoviu mažiausiu santy-
kiu (o ne pastoviu kiekiu). (152 p.)
vyzdžius tos elgsenos, kurią norima ištirti (pavyzdžiui,
vairavimo testai, kuriuose pateikiamos vairavimo už- Vidinė ausis. Giliausia ausies dalis, susidedanti iŠ srai-
duotys). (370 p.) gės, pusratinių kanalų ir vestibulinių maišelių. (165 p.)
T v e r m ė s principas. Principas (Piaget laikytas dalimi Vidinė kontrolė. Suvokimas, kad patys tvarkome sa-
konkretaus operacinio mąstymo), kad, keičiantis daiktų vo likimą. (498 p.)
formai, jų masė, tūris ir kiekis nekinta. (84 p.) Vidinė motyvacija. Noras atlikti veiksmus dėl pačios
Tvirtasis intelektas. Sukauptos žinios ir žodiniai įgū- veiklos ir būti veiksmingam. (426 p.)
džiai; jis su amžiumi tobulėja. (131 p.) V i d i n i s ž e m ė l a p i s . Psichinis aplinkos išplanavimo
vaizdas. Pavyzdžiui, ištyrinėjusios labirintą, žiurkės el-
giasi taip, tarsi turėtų j o vidinį žemėlapį. (274 p.)
U ž d a r u m a s . Polinkis suvokiant užpildyti spragas,
įgalinantis atskirtas dalis suvokti kaip vientisą objek- V i d u r i n ė ausis. Ertmė tarp ausies būgnelio ir sraigės,
tą. (188 p.) joje yra trys smulkūs kauleliai (kilpelė, plaktukėlis ir
priekalėlis), kurie ausies būgnelio virpesius sukaupia
U ž k o d a v i m a s . Informacijos apiforminimas atminties ovaliame sraigės langelyje. (165 p.)
sistemoje, pavyzdžiui, suteikiant prasmę. (288 p.)
Vidurkis. Aritmetinis skirstinio vidurkis, gaunamas
sudėjus visus įverčius ir padalijus sumą iš įverčių skai-
Vaidmuo. Su tam tikra socialine padėtimi susiję lūkes- čiaus. (716 p.)
čiai, apibrėžiantys, kaip tos socialinės padėties atsto- Vieno žodžio stadija. Kalbos raidos stadija nuo vie-
vai turi elgtis. (636 p.) nerių iki dvejų metų, kurios metu vaikas daugiausia
Vaisius. Žmogaus organizmas nuo 9 savaičių po ap- kalba pavieniais žodžiais. (345 p.)
vaisinimo iki gimimo. (74 p.) Vietos eilėje poveikis. Polinkis geriausiai prisiminti
Vaizdiniai. Mintiniai vaizdai arba paveikslai. Labai pa- paskutiniuosius ir pirmutinius sąrašo dėmenis. (293 p.)
deda valingai apdoroti informaciją, ypač kai derinama Vietos teorija. Klausos teorija, kuri mūsų girdimą gar-
so aukšti aiškina siedama su ta vieta, kur dirginama X chromosoma. Lytinė chromosoma, kurią turi ir vy-
sraigės membrana. (166 p.) rai, ir moterys. Moterys turi dvi X chromosomas, vy-
rai - vieną. X chromosomos iš abiejų tėvų formuoja
Vyzdys. Keičianti dydį (prisitaikanti) anga akies cen-
moteriškosios lyties kūdikį. (72 p.)
tre, pro kurią patenka šviesa. (155 p.)
X teorija. Remiasi prielaida, kad darbininkai iš esmės
Vizualinis užkodavimas. Regimųjų vaizdų užkodavi-
yra tingūs, klystantys, išoriškai motyvuojami pinigais,
mas. (290 p.)
todėl jiems būtini vadovų nurodymai. (431 p.)
Vos pastebimas skirtumas. Žr. skirtumo slenkstis.
Zigota. Apvaisintas kiaušinėlis, po 2 savaičių spartaus

Wechslerio suaugusiųjų intelekto skalė (WAIS). Da- ląstelių dalijimosi tampantis embrionu. (73 p.)
bartinis pataisytas šio testo variantas (WAIS-R) yra
plačiausiai naudojamas intelekto testas; jį sudaro ver-
Žetonų kaupimas. Operantinio sąlygojimo metodika,
baliniai ir neverbaliniai subtestai. (365 p.)
kai atlyginama už pageidaujamą elgesį. Pacientas
Wernicke sritis. Smilkinio skilties kairiosios dalies iškeičia žetoną, gautą už pageidaujamą elgesį, į įvai-
sritis, būtina kalbai suprasti. (55 p.) rias lengvatas ir malonumus. (560 p.)
Myers David G.
92 Psichologija / David G. Myers / Iš anglų kalbos vertė Aušra Jokūbaitytė,
Feliksas Laugalys, Jolanta Makariūnaitė, Audronė Nemanienė, Vilija Poviliūnienė /.
Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000. - 816 p.
ISBN 9986-850-29-0
Aukštųjų mokyklų studentams skirtame vadovėlyje pristatoma visa šiuolaikinės psichologijos pa-
norama: svarbiausi jos nagrinėjami klausimai, įvairūs teoriniai požiūriai, apžvelgiama labai daug
konkrečių tyrimų, svarstomos jų praktinio pritaikymo galimybės. Informatyvumu ir savita patei-
kiamos medžiagos analize pranokdama daugelį tradicinių vadovėlių, knyga bus naudinga visiems
besidomintiems psichologija.
UDK 159.9(075)
David G. Myers
PSICHOLOGIJA
M a k e t a v o Saulė Ališauskienė, Vaiva Leonavičienė

Korektorė Irena Čupalienė
Viršelis Ritos Penkauskienės
1999 12 09. 51 aps. leidyb. 1.

Tiražas 2000 egz. Užsakymo Nr. 439
Išleido UAB „Poligrafija ir informatika", Kaunas
Spausdino AB „Aušra", Vytauto pr. 23, Kaunas
Kaina sutartinė

David.G.myers. .Psichologija.2000.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

David.G.myers. .Psichologija.2000.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Psichologija

Pirmoji dalis Penktoji dalis 398

Antroji dalis 68 Šeštoji dalis 466

5 skyrius 147 7 7 skyrius 584

5 skyrius 255 Priedas

rovumas ir pokyčiai 141 Iš arčiau. Žmogiškasis veiksnys naudojant

^aulio pažinimas 146 Santrauka 209

Iš arčiau. Kaip išprievartavimas Kalbos sandara 343

Mokymasis ir kultūra: išorinė trauka 403 Šeštoji dalis 466

Jalgymo sutrikimai 408 Asmenybė 467

Emocijų fiziologija 437

Nuotaikos sutrikimai 524 Paciento vaidmuo 603

Nepripažįstant įvairovės 700

Specialiųjų terminų žodynas Ž-1

Literatūros sąrašas L-1

Iš pradžių padėsime pamatą psichologijos studijoms.

Prieš išvykdamas iš Sietlo, užėjau apsikirpti. Patogiai įsitaisau

Ar esate kada nors su 6 mėnesių kūdikiu žaidęs slėpynių ir domėjęsis,

Turbūt kada nors, pabudę po košmaro ir nusišluostę išrasojusią kaktą,

Ar esate buvęs cirke ir pasidomėjęs, kaip pudeliai išmokomi šokti,

Ar kada nors buvote nusiminęs, susirūpinęs ir norėjote žinoti, ar jūsų

Ar jūs kada nors susimąstėte, kaip elgtis su kitos kultūros, rasės ar

Į tokius klausimus psichologija gali atsakyti, nes tai mokslas,

KAS YRA PSICHOLOGIJA?

Hermannas Alfredas Binet

1-1 pav. Psichologijos pradininkų veikla 1879-1913 m.

šaulio kraštuose, pavyzdžiui, Kinijoje (kur yra apie 2000 psicho-

išorinio pasaulio. XVII a. j šią diskusiją įsitraukė filosofai Joh-

Elgesio ir psichikos procesų tyrimo kryptys

1-1 LENTELĖ. Psichologijos tyrimo kryptys

Humanistinės krypties psichologas norėtų suprasti, ką pyks-

chologams, kurie tiria, diagnozuoja ir pataria problemų turintiems

stata, imlus naujoms idėjoms, bet kartu kritiškai ir labai kruopščiai

ateitį. Taigi galime spėti, kad depresiją sukelia sumažėjęs savigar-

4TVEJO TYRIMAS. Vienas seniausių tyrimo būdų yra atvejo ty-

masis atvejų tyrimo duomenimis. Raidos psichologas l e a a a s

APKLAUSA. Šiuo būdu tiriama daug žmonių, bet ne taip nuodug-

Klausimų formulavimas. Formuluojant klausimus, labai svarbu,

Pamokymas. Klausimų formulavimas apklausai - keblus da-

Atranka. Dažniausiai, kaip tai daro Harriso viešosios nuomonės

Pamokymas. Prieš patikėdami apklausos rezultatais, išanalizuo-

NATŪRALISTINIS STEBĖJIMAS. Organizmų elgesio natūralioje ap-

masis, kaip mokiniai susėda mokyklos, kurioje mokosi įvairių ra-

Vadinasi, koreliacija įgalina numatyti. Tačiau argi per televi- i

AR JUODOS SPORTININKŲ UNIFORMOS TURI ĮTAKOS SUVOKI-

Eksperimentinės Juodos spalvos Agresyvumas

Atkreipkite dėmesį į svarbiausią eksperimento bruožą: atsitik-

1 - 3 LENTELE. Tyrimo būdų lyginimas

Kaip galime apibendrinti, t. y. kam galima taikyti Franko ir Gi-

AR GALI NESUVOKIAMOS INFORMACIJOS ĮRAŠAI PAGERIN-

kurie klausėsi savigarbą stiprinančios juostos. Nors iš tikrųjų juostos

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI

AR LABORATORIJOSE ATLIEKAMI EKSPERIMENTAI YRA DIRB- Atsakymas į 19 puslapyje pateiktą

AR VISKAS PRIKLAUSO NUO ŽMOGAUS KULTŪROS? Jeigu kul-

skiriasi tam tikru savo elgesiu ir požiūriais. Nuo kultūros priklau-

KĄ SUŽINOME APIE ŽMOGŲ, EKSPERIMENTUODAMI SU GYVŪ-

AR ETIŠKA EKSPERIMENTUOTI SU GYVŪNAIS? Devintajame

testuoti prieš gyvūnų naudojimą psichologiniams, biologiniams ir

nereikalingų kančių. Mokslininkai palankiai sutiko nacionalinius

AR ETIŠKA EKSPERIMENTAMS PASITELKTI ŽMONES? Jeigu Jūs

AR PSICHOLOGIJA APSIEINA BE SUBJEKTYVIŲ NUOMONIŲ?

„faktus". Mūsų išankstinė nuomonė gali iškreipti stebėjimus ir in-

AR PSICHOLOGIJOS TEORIJOS NĖRA PAPRASČIAUSIAS SVEI-