Didžioji valstybė

2 Galios dimensijos
Daugelis analitikų pagrindiniu kriterijumi, nurodančiu
didžiosios galios statusą, laiko valstybės turimus galios
pajėgumus. Šio kriterijaus taikymas susilaukė nemažai
kritikos dėl to, kad iki šiol nėra sutariama, kiek galios ir
pakankamai, kad valstybė galėtų būti laikoma „didžiąja”.
Vieni analitikai pasisako už hegemonijos sistemą pasau-
lyje ir vienintele didžiąja valstybe laiko Jungtines Ameri-
Didžiosios valstybės pripažįstamos tokiose tarptautinėse instituci-
kos Valstijas. Kiti pasaulį mato kaip daugybę galios polių
jose, kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Pavaizduoti Sau- turinčią sistemą, ir išskiria kelias, o kartais ir keliolika di-
gumo Tarybos rūmai. džiųjų pasaulio valstybių. Tokį mąstymą primena valsty-
bių jungimasis į įvairius „galingųjų klubus”, tokius kaip
G-7, G-8, G-20 ir pan.
Didžioji valstybė – šalis, gebanti daryti įtaką globa- Prancūzų istorikas Jean-Baptiste Duroselle didžiąją vals-
liu mastu. Paprastai didžiosios valstybės turi galingus tybe laikė tokią šalį, kuri „geba apginti savo nepriklauso-
karinius ir ekonominius pajėgumus, taip pat gerai išvysty- mybę prieš bet kurią kitą pasaulio šalį”.[7]
tą diplomatinį ir švelniosios galios veikimo mechanizmą.
Pastarosios priemonės lemia, kad mažos valstybės neretai
remiasi didžiųjų valstybių nuomone labiau nei savo pa-
čių. Tarptautinių santykių teoretikai didžiąsias valstybes 3 Erdvės dimensija
vertina remdamiesi trejomis kategorijomis: galios pajė-
gumų, erdvės ir statuso dimensijų. Kai kada didžiųjų Visos galios turi geografinės aplinkos nulemtus interesus.
valstybių statusas yra oficialiai įtvirtinamas tokiose kon- Atsižvelgdamos į juos, valstybės atitinkamai veikia ir pro-
ferencijose kaip Vienos kongresas[1][2] ar tarptautinėse jektuoja savo galią. Ši savybė ypač svarbi norint atskirti
institucijose, pavyzdžiui,Jungtinių Tautų Saugumo Tary- didžiąją galią nuo regioninės galios. Regioninė galia sa-
boje.[3][4] vo interesus tenkina tik savo regione, tuo tarpu didžioji
Šiandien didžiosiomis valstybėmis laikomos daugiausiai valstybė veikia globaliai. Anot Arnold J. Toynbee, „di-
kriterijų atitinkančios šalys – Jungtinės Amerikos Valsti- džioji valstybė
[8]
yra politinė galia, veikianti viso pasaulio
jos, Kinija, Rusija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. visuomenę“.
Politologų teigimu, norėdama išsaugoti savo statusą, di-
džioji valstybė privalo turėti pakankamai pajėgumų ir no-
ro ginti savo interesus visame pasaulyje. Dėl šios sąlygos
Indija negali būti laikoma didžiąja valstybe. Turėdama
1 Būdingi bruožai stiprią ekonomiką, virš milijardo gyventojų, taip pat tu-
rėdama nemenkus karinius pajėgumus, ji apsiriboja tik
Konkrečių kriterijų, išskiriančių didžiąsias valstybes nuo savo regiono interesais ir į pasaulyje vykstančius proce-
paprastų šalių, nėra. Dažniausiai šios charakteristi- sus beveik nesikiša.
kos yra pagrįstos subjektyviais, praktiniais stebėtojo
vertinimais.[5] Toks vertinimas blogas tuo, kad yra sub-
jektyvus. Bandydami susisteminti didžiųjų valstybių 4 Statuso dimensija
charakterizavimą, mokslininkai išskiria kelias kriterijų
grupes. Tiek formalus, tiek neformalus didžiosios valstybės sta-
Neorealistas Kenneth Waltz didžiosios valstybės galių tuso pripažinimas taip pat yra laikomas kriterijumi, lei-
vertinimui siūlo 5 galimus kriterijus: šalies gyventojų džiančiu atpažinti didžiąją valstybę. Politologo George
skaičius ir teritorijos dydis; išteklių pasiskirstymas; eko- Modelski teigimu, „Didžiosios valstybės statusas kartais
nominiai pajėgumai; politinis stabilumas ir kompetenci- yra painiojamas su paprasčiausia galia. Tačiau kiekviena
ja; karinė galia. Šie kriterijai plačiau gali būti skirstomi į didžioji valstybė taip pat privalo laikytis griežtų įsiparei-
tris grupes: galios pajėgumus, erdvės sąlygas ir statusą.[6] gojimų bei taisyklių“.[9]

1
2 5 ŠALTINIAI

Ne mažiau svarbus nei pati galia kriterijus didžiajai vals- [10] Domke, William K – Power, Political Capacity, and Se-
tybei yra jos noras elgtis kaip didžiajai valstybei. Valsty- curity in the Global System, Contained in: Stoll and Ward
bės retai skelbiasi priimančios vienus ar kitus politinius (eds) – Power in World Politics, Lynn Rienner (1989)
sprendimus vien dėl to, kad yra „didžiosios valstybės”.
Tačiau tokį jų elgesį nesunkiai galima atpažinti iš šono.
Jeigu valstybė aktyviai dalyvauja tarptautinėse karinėse
ir humanitarinėse misijose, yra aktyvi tarptautinių orga-
nizacijų narė, demonstruoja iniciatyvą ir rodo pavyzdį
sprendžiant globalias problemas, ji pasižymi vienomis iš
esminių didžiajai valstybei priskiriamų savybių.[10]
Didžiosios valstybės taip pat turi turėti pakankamai įta-
kos, kad nuolatos dalyvautų politinėse ir diplomatinėse
diskusijose globaliais klausimais. Istorijoje žinoma ne-
mažai pavyzdžių, kuomet sprendžiant svarbius politinius
klausimus, kelių galingiausių to meto valstybių atstovai
susitikdavo ir aptardavo jų tiesiogiai galbūt net neliečian-
čias problemas.
Dar prieš susikuriant Jungtinėms Tautoms, valstybės vie-
nijosi į panašius susirinkimus, tačiau anksčiau tai darė
tik galingos ir privilegijuotos didžiosios valstybės. Istori-
niai tokių diskusijų pavyzdžiai, įtvirtinę dalyvių didžiųjų
valstybių statusus, buvo Vienos kongresas, Versalio kon-
gresas, Vestfalijos taikos pasirašymas.

5 Šaltiniai
[1] Fueter, Eduard (1922). World history, 1815–1930. Uni-
ted States of America: Harcourt, Brace and Company.
pp. 25–28, 36–44. ISBN 1-58477-077-5.

[2] Danilovic, Vesna. „When the Stakes Are High—

Deterrence and Conflict among Major Powers“, Univer-
sity of Michigan Press (2002), pp 27, 225–228

[3] Peter Howard, B.A., B.S., M.A., Ph. D. Assistant Profes-

sor, School of International Service, American Universi-
ty. (2008). „Great Powers“. Encarta. MSN. Archived
from the original on 2009-10-31. Retrieved 2008-12-20.

[4] Louden, Robert (2007). The world we want. United Sta-

tes of America: Oxford University Press US. p. 187.
ISBN 0195321375.

[5] Waltz, Kenneth N (1979). Theory of International Poli-

tics. McGraw-Hill. p. 131

[6] Danilovic, Vesna. „When the Stakes Are High—

Deterrence and Conflict among Major Powers“, Univer-
sity of Michigan Press (2002), pp 27, 225–228

[7] Kertesz and Fitsomons (eds) – Diplomacy in a Changing

World, University of Notre Dame Press (1960)

[8] Toynbee, Arnold J (1926). The World After the Peace

Conference. Humphrey Milford and Oxford University
Press. p. 4.

[9] Modelski, George (1972). Principles of World Politics.

Free Press. p. 141.
 3

6 Teksto ir paveikslėlių šaltiniai, kūrėjai ir licencijos

6.1 Tekstas
• Didžioji valstybė Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Did%C5%BEioji_valstyb%C4%97?oldid=4988073 Autoriai: Lot-bot-as, Zirzilia,
Nestea, Mymis ir Gabijalu

6.2 Paveikslėliai
• Vaizdas:United_Nations_Security_Council.jpg Šaltinis: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/35/United_Nations_
Security_Council.jpg Licencija: CC BY-SA 2.0 Autoriai: originally posted to Flickr as UN Security Council Kūrėjas: Patrick Gruban

6.3 Turinio licencija

• Creative Commons Attribution-Share Alike 3.0