Louise Doughty

AKLI 6 AT V I S
Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Alma littcra
V I L N I U S / 2018
Versta iš:
Louise Doughty
APPLE TREE YARD
Faber and Faber,
UK, 2013

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-3313-2

©Louise Doughty, 2013

Published by arrangement with Andrew Nurnberg Associates
Viršelio nuotrauka ©Jungle Riff, ID: 1037662441 / „Shutterstock“
©Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas Čeponis, 2018
©Leidykla „Alma littera“, 2018
 Kiekvienam,
kuris vaikšto aplink
žinodamas, kad tiesa gali būti
kitokia
Genome, kaip ir akyje, ausyje ar alkūnėje, nematyti jokio
išankstinio sumanymo, bet užtat jis kupinas kompromi­
so, atsitiktinumo ir irimo.
Steve Jones

Mes žengiame per gyvenimą neteisingai nugirsdami, ne­

teisingai pamatydami ir neteisingai suprasdami, kad pa­
teisintume sau pasakojamas istorijas.
Janet Malcolm
 Turinys

Prologas n

PIRMA DALIS
Xir Y 19

ANTRA DALIS
A, T, G ir C 103

TREČIA DALIS
DNR 225

Padėkos 371
 Prologas

Akimirkos įtampa didėja; tvenkiasi ir didėja - tos akimirkos,

kai aš suprantu, kad mes pralaimėjome. Jauna advokatė, ponia
Bonard, stovi priešais mane; smulki moteris, kaip tu, be abejo,
prisimeni, kaštoniniais plaukais po teismuose nešiojamu pe­
ruku, šaltų akių ir nestipraus balso. Juoda jos mantija atrodo
veikiau prašmatniai nei grėsmingai. Pati ji spinduliuoja ramybe
ir patikimumu. Jau dvi dienas daviau parodymus iš liudytojo
vietos Ir dabar jaučiuosi pavargusi, iš tiesų pavargusi. Vėliau
suprasiu, kad ponia Bonard sąmoningai pasirinko kaip tik šį
dienos metą. Nemažai laiko ji sugaišo anksčiau, tuoj po vidu­
dienio, klausinėdama apie mano išsilavinimą, santuoką, laisva­
laikio pomėgius. Domėjosi tiek daug skirtingų dalykų, kad iš
pradžių nė neįtariau, jog ši nauja klausinėjimo kryptis svarbi.
Akimirkos įtampa auga, pamažu, kol pasiekia kulminaciją.
Sieninis laikrodis teismo salės gale rodo 15.50. Oras sun­
kus. Visi pavargę, taip pat ir teisėjas. Man jis patinka. Kruopš­
čiai viską žymisi bloknote, mandagiai kilsteli ranką, kai nori,
kad liudytojas kalbėtų lėčiau. Dažnai šnypščiasi nosį, todėl at­
rodo pažeidžiamas. Jis griežtas advokatams, bet malonus pri­
siekusiesiems. Kai viena iš jų per priesaiką užsikirto tardama
žodžius, teisėjas jai nusišypsojo, linktelėjo galva ir nuramino:
„Galite neskubėti, ponia, laiko pakankamai.“ Prisiekusieji
man irgi patinka. Atrinktoji jų sudėtis atrodo priimtina: šio­
kia tokia moterų persvara, trys juodaodžiai ir šeši azijiečiai,
maždaug nuo dvidešimties iki šešiasdešimt penkerių metų.
Sunku patikėti, kad tokia nepavojinga žmonių grupė galėtų
11
pasiųsti mane už grotų; ir dar sunkiau tuo patikėti dabar, kai
jie sėdi sudribę savo vietose. Nė vienas iš jų nebesilaiko taip
žvaliai, tiesiai, kaip teismo proceso pradžioje - tada atrodė gy­
vais veidais, kupini adrenalino dėl savo pačių svarbos. Kaip ir
aš, iš pradžių jie veikiausiai nustebo, kad diena teismo salėje
tokia trumpa: niekada neprasidedanti anksčiau kaip dešimtą,
nusitęsianti iki ilgos priešpiečių pertraukos ir pasibaigianti ne
vėliau kaip ketvirtą popiet. Bet dabar visi suprantame. Kaip
tik tas visko lėtumas šitaip išsekina: procesas jau gerokai pa­
žengęs j priekį, ir smulkmenos slegia. Prisiekusieji jaučiasi už­
slopinti ir ne daugiau už mane nutuokia, kur kreipia ta jauna
moteris.
O kaltinamųjų suole, kurio aptvaro sienos apmuštos me­
džiu, už storų sutvirtinto stiklo plokščių sėdi tu - kaltinama­
sis mano bendrininkas. Prieš man nueinant į liudytojo vietą,
abu sėdėjome greta, nors skiriami dviejų policininkų. Anksčiau
man buvo patarta, kad kitiems liudytojams duodant parody­
mus nežvilgčiočiau į tave - mat dar labiau atrodyčiau kaip ben­
drininkė, taip man sakyta. Dabar, kai pati užėmiau liudytojo
vietą, tu žvelgi į mane, paprastai ir be jausmo. Tavo ramus, ko­
ne tuščias žvilgsnis teikia paguodos, nes žinau, kad mintimis
skatini mane išlikti tvirtą. Žinau, kad matydamas mane čia
pastatytą, visiškai vieną, visų nužiūrimą ir smerkiamą, jausiesi
tartum globėjas. Tiems, kurie tavęs nepažįsta, neatrodytų, kad
žvelgi įdėmiai. Bet aš daug kartų esu mačiusi tą tavo tariamai
abejingą žvilgsnį ir žinau, ką šiuo metu mąstai.
Aštuntojoje teismo salėje nėra jokios natūralios šviesos, ir
dėl to jaučiuosi nekaip. Lubose po grotelėmis įmontuoti fluo­
rescenciniai kvadratiniai šviestuvai, o ant sienų - balti vamzde­
liai. Viskas labai sterilu, modernu ir atšiauru. Medinė sienų ap­
kala, atlenkiamos sėdynės su žalio audinio apmušalais - niekas
nedera prie aplinkybių: gyvenimą pakeisianti drama, dėl kurios
čia esame, prieš bukinančią procesinių veiksmų kasdienybę.
Apsidairau. Teismo sekretorius, sėdintis eile žemiau priešais
teisėją, suglebęs, nusvirusiais pečiais. Publikai skirtoje galeri-
12
joje matau Suzaną - šalia grupelės studentų, atėjusių maždaug
prieš valandą, ir pagyvenusios poros, sėdinčios čia nuo pat pra­
džios, bet, kiek žinau, niekaip nesusijusios su mūsų byla; tai tie­
siog teatro mėgėjai, neišgalintys sau leisti spektaklių Vest Ende.
Net Suzana, su įprastu rūpesčiu stebinti mane, kartkartėmis vis
pasižiūri į laikrodėlį, nekantraudama sulaukti posėdžio pabai­
gos. Esant šiai bylos nagrinėjimo stadijai niekas nesitiki reikš­
mingesnių įvykių.
- Norėčiau sugrįžti jūsų karjeroje šiek tiek atgalios, - sako
ponia Bonard. - Tikiuosi, neprieštarausite.
Per visą mano apklausą ji buvo skrupulingai mandagi. Bet
vis tiek savo nenatūralia laikysena, veido mina ji man kelia bai­
mę, lygžinotų kažką be galo svarbaus, ką visi kiti dar tik išgirsi­
me. Spėju, ji kokia dvidešimčia metų jaunesnė už mane, daugių
daugiausia įpusėjusi ketvirtą dešimtį, - nedaug vyresnė už ma­
no sūnų ir dukrą, - ir, matyt, kilo advokatūroje kaip žvaigždė.
Vienas iš prisiekusiųjų, pusamžis juodasis rožiniais marš­
kiniais, sėdintis pačioje dešinėje, aiškiai žiovauja. Žvilgteliu į
teisėją. Jo akys ryžtingos, bet vokai apsunkę. Tik mano pačios
advokatas, Robertas, atrodo budrus. Šiek tiek susiraukęs iš po
nuleistų vešlių baltai žilų antakių įdėmiai stebi ponią Bonard.
Vėliau aš savęs paklausiu, ar šituo metu jis pagavo ką nors, iš
tariamai lengvo tos moters tono užčiuopė kokią slaptą detalę.
- Tik gal teiktumėtės teismui priminti, - toliau kalba ji, -
kada pirmą kartą dalyvavote Parlamento rūmų komisijos posė­
dyje? Prieš kiek laiko?
Neturėčiau pasijausti lengviau, bet kaipgi susilaikysi - klau­
simas lengvas. Ta akimirka dar neatėjo.
- Prieš ketverius metus, - atsakau užtikrintai.
Jaunoji moteris daro spektaklį dirstelėdama į savo užrašus.
- Tai buvo Bendruomenių rūmų specialusis komitetas dėl...
. - Ne, - pertraukiu, - iš tiesų tai buvo Lordų rūmų nuolati­
nis komitetas. - Šiuo požiūriu aš rami. - Nuolatinių komitetų
jau nebėra, bet tuo metu Lordų rūmai tokių turėjo keturis, visi
aprėpdavo skirtingas visuomenės gyvenimo sritis. Aš kalbėjau
13
nuolatiniame Mokslo komitete, pateikiau naujausius pasieki­
mus kompiuteriu aiškinantis sekas genomo kartografijoje.
Ji nukerta mane:
- Bet jūs anksčiau dirbote visu etatu Boforto institute, kaip
suprantu, prieš tapdama laisvai samdoma mokslo darbuotoja?
Tame... ee... Boforto genomo tyrimų institute. Toks, man regis,
visas jo pavadinimas...
Šis patikslinimas, visai neišplaukiantis iš reikalo esmės,
mirksnį mane sutrikdo.
- Taip, taip, aštuonerius metus aš ten dirbau visu etatu, o
paskui sutrumpinau oficialias savo darbo valandas iki dviejų
dienų per savaitę ir pradėjau eiti konsultantės pareigas, tada...
- Tai vienas prestižiškiausių mokslo institutų šalyje, tiesa?
- Na, su tokiais pat Kembridže ir Glazge, turbūt taip, savo
srityje aš buvau labai...
- Ar galite teismui pasakyti, kur yra Boforto institutas?
- Karolio II gatvėje.
- Ji lygiagreti su Pal Malu, jeigu neklystu, ir tęsiasi iki Šven­
tojo Jokūbo parko?
- Taip.
- Ten yra nemažai institutų, tiesa? Institutų, privačių klubų,
mokslo bibliotekų... - jfevilgteli į prisiekusiuosius ir vos šypte­
li. - Valdžios koridorių, panašių dalykų...
- Aš ne... aš...
- Atleiskite, kiek laiko dirbote Boforto institute?
Nepajėgiu suturėti į balsą įsismelkiančios irzlumo gaidelės,
nors ir dėl to buvau perspėta:
- Ir tebedirbu. Bet visu etatu - aštuonerius metus.
- Ak taip, atleiskite, jūs jau tai minėjote. Ir tuos aštuonerius
metus kasdien važinėjote į darbą ir namo autobusu ir metro?
- Dažniausiai metro, tiesa.
- Nuo Pikadilio keliaudavote pėsčiomis?
- Nuo Pikadilio metro stoties - paprastai taip.
- O per pietus, kavos pertraukėles ten užtektinai vietų, kur
galima pavalgyti? Po darbo - alinių ir taip toliau?
14
 Kaltinimo šalies atstovė, ponia Prais, tyliai atsidūsta ir pra­
deda kelti ranką. Teisėjas pro akinių viršų pažvelgia į jaunąją
advokatę ir ši atsakydama kilsteli ranką.
- Atleiskite man, milorde, jau einu prie pabaigos, taip...
Milorde. Mano ankstesnė baudžiamojo teismo salių pa­
tirtis apsiribojo tik televizijos dramomis, ir aš tikėjausi „jūsų
prakilnybe“. Bet čia - Senasis Beilis. Todėl į vyrą teisėją krei­
piamasi „lorde“, o j moterį - „ledi“. Iš anksto buvau perspėta,
kad perukai ir ceremoningi epitetai, kuriais žmonės kreipiasi
vienas į kitą, gali pasirodyti keisti arba bauginantys. Bet pe­
rukai ir slėpiningos kreipimosi formos man visai neatrodo
bauginantys - veikiau jau komiški. Labiausiai drąsą atima ta
visa biurokratija: tarškinantis mašinėle stenografininkas, ne­
šiojamieji kompiuteriai, mikrofonai, mintis, kad visos tos lai­
kmenos apie mane sulig kiekvienu tariamu žodžiu vis kaupia­
si, - itin gniuždanti visų tų procedūrų kankynė. Štai kas mane
baugina. Verčia jaustis kaip lauko pelę, įstrigusią tarp milži­
niškų derlių imančio kombaino geležčių. Šitaipjaučiuosi, nors
ir turiu būti tiek pat gerai pasiruošusi kaip ir bet kuris kitas
liudytojas. Tuo pasirūpino mano vyras. Nusamdė geriausią
advokatą, kuriam moka po keturis šimtus svarų už valandą,
kad mane parengtų. Didumą laiko prisimenu, kad atsakinė­
dama į klausimus turiu žiūrėti į prisiekusiuosius, o ne instink­
tyviai dirsčioti į advokatą. Įsidėmėjau patarimą, kad lengviau­
sias būdas tą prisiminti - laikyti pėdas suglaustas taip, kad jų
nykščiai rodytų į prisiekusiuosius. Stovėjau tiesi, išlikau rami,
užmegzdavau akių kontaktą. Visa mano komanda sutarė, kad
laikiausi labai gerai.
Pripažinusi teisėjo autoritetą, advokatė vėl perkelia žvilgsnį
įmanė.
- Taigi, jei susumuotume, dirbote arba lankydavotės Vest-
minsterio rajone kiek - apie dvylika metų? Ilgiau?
- Galbūt ilgiau, - atsakau, ir akimirkos įtampa pradeda aug­
ti - didžiulis nerimo jausmas kažkur giliai manyje pasireiškia
maudimu paširdžiuos. Atpažįstu, nors jis mane ir trikdo.
15
 - Vadinasi, - taria ji jau lėčiau ir švelnesniu balsu, - būtų
teisinga sakyti, kad per visą važinėjimą ten ir atgal, vaikščioji­
mą nuo metro stoties, pietų valandas ir taip toliau esate gerai
susipažinusi su ta miesto dalimi?
Įtampa didėja. Alsuoju vis giliau. Juntu krūtinę kilsuojant
vis tankiau, iš pradžių nepastebimai, bet kuo labiau stengiuo­
si susitvardyti, tuo aiškiau tai matyti. Atmosfera teismo salėje
tirštėja. Visi tai jaučia. Teisėjas įbedęs į mane akis. Ar tik taip
įsivaizduoju, ar prisiekusysis rožiniais marškiniais mano regos
lauko periferijoje atsisėdo šiek tiek tiesiau ir palinko į priekį?
Viskas iškart: nebedrįstu žiūrėti tiesiai į prisiekusiuosius; nebe­
drįstu žiūrėti į tave, sėdintį kaltinamųjų suole.
Linkteliu, nes staiga nebepajėgiu kalbėti. Suvokiu, kad nuo
padažnėjusio kvėpavimo po kelių sekundžių man pasireikš
deguonies perteklius. Suvokiu tai, nors anksčiau man niekada
taip neatsitikdavo.
Advokatės balsas tylus ir suktas.
- Jūs pažįstate parduotuves, kavines...
Prakaito lašai dilgsi man sprandą. Spaudžia viršugalvį.
Advokatė padaro pauzę. Mat pastebėjo mano nerimą ir nori,
kad žinočiau teisingai atspėjusi, kur link ji kreipia tais savo
klausimais. Ir ji žino, kad aš žinau.
- Siauras šalutines gatveles... - ji vėl padaro pauzę. - Atkam­
pius akligatvius... .
Štai ta akimirka. Akimirka, kai viskas su trenksmu sugriūva.
Aš tai žinau, ir tu kaltinamųjų suole taip pat žinai, nes paslėpei
galvą tarp rankų. Mudu abu žinome, kad netrukus neteksime
visko - mūsų santuokos žlugusios, karjeros baigtos, aš prara­
dau savo sūnaus ir dukters pagarbą ir, negana to, ant kortos pa­
statyta mudviejų laisvė. Iš visko, dėl ko dirbome, ką stengėmės
apsaugoti, netrukus liks vien griuvėsiai.
Dabar aš atvirai alsuoju pernelyg tankiai: ryju orą dideliais,
giliais gurkšniais. Mano advokatas, vargšas Robertas, suglumęs
ir išsigandęs spokso į mane. Prieš bylos nagrinėjimą kaltinimo
šalis atskleidė savo puolimo liniją ir nei įžanginėje prokuroro
16
kalboje, nei jo iškviestų liudytojų parodymuose nebuvo nieko
netikėta. Bet dabar aš stoviu priešais tavo advokatę, atstovau­
jančią gynybos šaliai, o juk tavo ir mano gynėjai sudarę susita­
rimą. Kas gi vyksta? Matau Robertą mąstant. Jis žiūri j mane,
ir iš jo veido išskaitau: „Kažko ta moteris man nepasakė.“ Ne­
numano, kas artėja, tik suvokia to nežinantis. Turbūt tai kie­
kvieno advokato košmaras, kai aplinkybės užklumpa iš anksto
nepasiruošusį.
Žemiau liudytojų pakylos, prie stalų arčiausiai manęs, sėdi
kaltinimo šalies komanda ir taip pat žvelgia į mane: valstybei
atstovaujanti teisininkė ir jos padėjėja, prie stalo užjų - moteris
iš Valstybinės prokuratūros, už šios prie dar vienos stalų eilės -
vyresnysis tyrėjas iš sostinės policijos, bylos tyrėjas ir atsakin­
gas už daiktinius įrodymus pareigūnas. Dar toliau, prie durų,
invalido vežimėlyje sėdi aukos tėvas ir paskirta jam prižiūrėti
šeimos rūpybos pareigūnė. Šios dramos personažai man tiek
pat gerai žinomi kaip ir sava šeima. Visų akys įsmeigtos į ma­
ne - visų, meile mano, išskyrus tave. Tu jau nebežiūri į mane.
- Jums žinoma, tiesa... - toliau varo ponia Bonard tuo savo
šilkiniu, suktu balsu, -t atkampi vieta tarp namų, pavadinimu
Obelų akligatvis?
Aš užsimerkiu - labai iš lėto, lyg nuleisčiau žaliuzes nuo
viso ankstesnio savo gyvenimo iki šios akimirkos. Salėje - nė
garso, paskui kažkas ant suolų priešais mane sušiūruoja padais.
Advokatė dėl įspūdžio vėl padaro pauzę. Žino, kad sekundę ar
dvi liksiu užsimerkusi, kol visa tai įsisąmoninsiu, pasistengsiu
sutramdyti savo trūkčiojantį alsavimą ir laimėti dar kelias se­
kundes. Bet laikas išslydo tartum vanduo pro pirštus ir jo nė
kiek nebeliko, nė akimirkos: jis baigėsi.
PIRMA DALIS

XirY
 1

Jeigu reikėtų papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo, tai iš tikrųjų

prasidėjo dusyk. Prasidėjo tą šaltą kovo dieną Vestminsterio rū­
mų Švč. Mergelės Marijos koplyčios kriptoje, po skandintų, spir­
gintų ant laužo ir visaip kitaip kankintų šventųjų atvaizdais. Pra­
sidėjo tą naktį, kai atsikėliau iš lovos ketvirtą valandą paryčiui.
Po teisybei, nesu kamuojama nemigos. Niekada naktis po nak­
ties nesiblaškydavau ir nesivartydavau lovoje negalėdama už­
migti. Niekada savaičių savaites nevaikščiodavau nuo išsekimo
apdujusi kaip kokiame klaidžiame ūke, papilkėjusiu veidu ir at­
sargiai statydama kojas. Kartkartėmis pasitaiko, kad staiga ir be
priežasties prabundu - taip atsitiko ir tą naktį. Mano akys ūmai
prasimerkė, o į protą sugrįžo sąmonė. „Viešpatie, - pagalvojau, -
tai įvyko...“Permąsčiau, kas įvyko, ir kaskart, kai permąstydavau
iš naujo, tai atrodydavo vis absurdiškiau. Vangiai persiverčiau
po pūkine antklode, užsimerkiau ir tuoj pat vėl atsimerkiau - ži­
nojau, kad bent valandą miegas negrįš. Savęs pažinimas - vienas
iš pagrindinių privalumų senstant. Tai mūsų paguodos prizas.
Tokią valandą nėra proto šviesumo nei įžvalgos. Mintys
mums be atvangos tik maišosi ir maišosi, viena už kitą paines­
nės ir raizgesnės. Tad aš atsikėliau.
Mano vyras kietai miegojo, girdėjau šiurkštų, švokščiantį
jo alsavimą. „Naktį vyrai gali nugrimzti į vegetacinę būklę, -
kadaise man pasakė Suzana. - Toks reiškinys medicinoje gerai
žinomas.“
Taigi atsikėliau ir išsmukau iš lovos. Nuo šalčio kambaryje
žvarbo oda, todėl nuo durų kablio nusitraukiau storą minkštą
21
chalatą ir, prisiminusi, kad šlepetes palikau vonios kambaryje,
tyliai uždariau paskui save duris, nes nenorėjau pažadinti savo
vyro, žmogaus, kurį myliu.
Tokią valandą nėra proto aiškumo ar įžvalgos, bet dar lieka
kompiuteris. Manasis yra mansardoje, kambaryje nuožulnio­
mis lubomis viename gale ir su stiklinėmis durimis į mažutį
ornamentinių turėklų balkoną su vaizdu į sodą - kitame. Mudu
su vyru kiekvienas turime po darbo kambarį. Esame viena iš
tokių porų. Mano kambaryje ant sienos plakatas su pavaizduo­
ta dviguba spirale, o ant grindų marokietiškas kilimas ir moli­
nis dubuo popieriaus sąvaržėlėms, sūnaus man nužiestas, kai
buvo šešerių. Kampe - stirta žurnalų „Science“, aukštumo sulig
mano rašomuoju stalu. Laikau ją kampe, kad nenuvirstų. Vyro
kambaryje rašomasis stalas stikliniuviršumi, į sieną įleistos bal­
tos lentynos ir vienintelė ant sienos už kompiuterio kabanti ne­
spalvota San Fransisko tramvajaus nuotrauka maždaug iš 1936
metų bukmedžio rėmeliuose. Jo darbas neturi nieko bendra su
tramvajais, mat mano vyras - pelių genetinių anomalijų specia­
listas, bet turėti ant sienos pelės nuotrauką trokšta ne labiau nei
pliušinį peliuką ant savo fotelio. Jo kompiuteris - paprastas sta­
čiakampis be laidų. Parkerius ir kitus rašomuosius reikmenis jis
laiko stalčiukų bloke po stalviršiu. Jo žinynai sustatyti lentynoje
abėcėlės tvarka.
Kaži kodėl smagu įsijungti kompiuterį vidury nakties; ty­
lus ūžesys, silpnas melsvas švytėjimas patamsyje - jausmas ir
atmosfera tokie, kad darai tai, ko kiti žmonės šiuo metu nedaro,
ir nė aš pati neturėčiau daryti. Įjungusi kompiuterį, nuėjau prie
tepalinio radiatoriaus pasieniui - paprastai darbo valandomis
namie būnu viena pati ir čia, viršuje, turiu nuosavą šildytuvą.
Spragtelėjau jungiklį iki padalos „žema“ ir, tepalui pradėjus vi­
duje kaisti, iš radiatoriaus pasigirdo treškesiai ir cypesiai. Sugrį­
žau prie rašomojo stalo, atsisėdau į juodą odinį krėslą ir atida­
riau naują dokumentą.

22
Brangusis X,
dabar trečia valanda nakties, mano vyras apačioje mie­
ga, o aš sėdžiu mansardoje ir rašau tau laišką - žmogui,
kurį sutikau tik sykį ir beveik tikrai daugiau niekada nesu­
tiksiu. Suprantu, šiektiek keista rašyti laišką, kuris niekada
nebus perskaitytas, bet vienintelis asmuo, su kuriuo kada
nors galėsiu pasikalbėti apie tave, esi tu.
X. Man patinka, kad iš esmės tai genetinė apgrąža - X
chromosoma, kaip, esu tikra, tu žinai, reiškia moterišką
lytį. O Ylemia tai, kad senstant jums apie ausis želia dau­
giau plaukų ir jūs taip pat galite būti linkę neskirti raudo­
nos ir žalios spalvų, kaip pasitaiko nemažai vyrų. Yra ir dar
kai kas malonaus, ypač turint omeny, kur mes šiandien
anksčiau buvome. Šiąnakt, kaip tik dabar, visur esama si-
nergijos. Viskas man patinka.
Mano mokslinių tyrimų sritis - baltymų sekų nustaty­
mas, ir tai įprotis, kurį sunkunutraukti. Jistrunka visąliku­
sį tavo gyvenimą - šiuo atžvilgiu mokslas artimas religijai.
Kai po doktorantūros pradėjau savąsias studijas, visur ma­
tydavau chromosomas: varvančiuose lango stiklu lietaus
dryžiuose, išsidraikančiose lėktuvo paliktų garų juostose.
X - tiek daug kur pritaikomas, brangusis mano X: nuo
filmų suaugusiesiems, žymimų trimis X, iki nekalčiausių bu­
činio ženkliukų, kuriais pasirašovaikas gimtadienio atviruke.
Kai mano sūnus buvo šešerių ar apie tiek, išmargindavo dėl
manęs iksaisvisus atvirukus, linkkraštojuos vis mažindamas
ir mažindamas, lygnorėtų parodyti, kad atviruke niekaip ne­
pakaks iksųpavaizduoti, kiekjų daugyra pasaulyje.
Tu nežinai mano vardo, ir neketinu tau jo atskleisti,
bet jis prasideda Y- ir tai dar viena priežastis, kodėl man
patinka tave žymėti X. Sunku atsikratyti jausmo, kad suži­
nojusi tavo vardą nusivilčiau. Galbūt Greihamas? Kevinas?
Džimas? X- geriau. Šitaip mes galime daryti bet ką.

23
 Šioje laiško vietoje nusprendžiau, kad man reikia į tualetą, tad
išėjauiškambario ir sugrįžaupriekompiuterio po dviejų minučių.

Čia turėjau padaryti pertrauką. Man pasivaideno, kad kaž­

ką išgirdau apačioje. Mano vyras naktį dažnai keliasi į tua­
letą - kuriam vyrui po penkiasdešimties taip nebūna? Bet
atsargumas buvo nereikalingas. Net jeigu jis atsibustų ir
pamatytų, kad manęs nėra šalia, nenustebtų aptikęs mane
čia, viršuje, prie kompiuterio. Visada buvau ne kažin kokia
miegalė. Štai kodėl tiek daug pasiekiau. Kai kurie geriausi
mano straipsniai buvo parašyti trečią valandą paryčiui.
Jis geras žmogus, tas mano vyras, stambus, plinkantis.
Mūsų sūnui ir dukteriai abiem arti trisdešimties. Duktė
gyvena Lidse, irgi mokslininkė, nors ne mano srities, jos
specialybė - hematologija. Sūnus šiuo metu gyvena Man­
česteryje, kaip jis sako, dėl muzikinės scenos. Mat pats
rašo dainas. Manau, jis gana talentingas, - žinoma, aš jo
motina, - bet galbūt dar ne visai atrado savo pašaukimą.
Galimas daiktas, jam sunkoka, kad turi seserį, siekiančią
akademinės karjeros, - jukji jaunesnė užjį, nors ir nedaug.
Aš pradėjau jos lauktis, kai jambuvo vos šeši mėnesiai.
Bet įtariu, kad tavęs nedomina mano šeiminis gyveni­
mas, kaip manęs - tavasis. Aišku, mačiau ant tavo piršto
storą auksinį sutuoktuvių žiedą, ir tu pastebėjai mane tai
pastebėjus. Trumpi žvilgsniai, kuriais tuomet apsimainė­
me, reiškė, kad supratome nerašytas taisykles dėl to, ką ne­
trukus padarysime. Įsivaizduoju tave patogiame priemies­
čio name kaip ir manasis, tavo žmoną, vieną iš tų lieknų
patrauklių moterų, iš pažiūros jaunesnę nei iš tikrųjų, tvar­
kingą ir dalykišką, veikiausiai blondinę. Spėju, trys vaikai,
du berniukai ir viena mergaitė - tavoji numylėtinė? Visa
tai prielaidos, bet esu mokslininkė, kaip tau jau paaiškinau,
tad kelti prielaidas - mano darbas. Iš empirinio tavęs paži­
nimo žinau tik vieną vienintelį dalyką: mylėtis su tavimi -
tarsi būti ryjamai vilko.
24
 Nors šildytuvas buvo nustatytas mažiausiu pajėgumu, kam­
barys greitai įšilo ir minkštai pamuštame odiniame krėsle mane
pradėjo imti miegas. Rašiaujau beveikvalandą, kartu ir redaguo­
dama. Galva man apsunko, pavargau nuo tiesaus sėdėjimo ir nuo
savo sardoniško tono. Permečiau akimis laišką, šen bei ten kai
kuriuos sakinius suglaudinau pastebėjusi, kad poroje vietų buvau
ne visai atvira. Pirmojoje - nedidelis melas, viena iš tų smulkme­
nėlių, kuriomis mėgini save mitologizuoti, sumenkindama ar per-
dėdama kai kurias detales, tartum stenografine forma kam nors
pasiaiškinti. Tikslasyraveikiauglaustumas, o ne apgaulė. Tai buvo
tas sakinys, kur tvirtinau savo geriausius straipsnius rašanti trečią
valandą paryčiui. Taipnėra. Tiesa, kartais aš atsikeliuir dirbu nak­
tį, bet niekada tokiu metu nesu parašiusi geriausio darbo. Geriau­
sias mano tekstas sukuriamas apie dešimtą ryto, tuoj po pusryčių:
mandarinų marmelado ant skrebučio ir labai didelio puodelio
juodos kavos. Kita vieta, kur parašiau ne visai tiesą, žinoma, buvo
rimtesnė. Tas fragmentas, kur paminėjau savo sūnų.
Uždariau laišką, failą pavadinusi „Failų santrumpos 3“. Pas­
kui paslėpiau jį aplanke pavadinimu „Laiškų registras“. Palikau
sau mirksnį iš šalies pasižiūrėti į save, atliekančią šią gudrybę, -
kaip tuomet koplyčioje, kai pasidažiau lūpas. Atsilošiau krėsle
ir užsimerkiau. Nors lauke tebebuvo tamsu, girdėjau tylų čire­
nimą ir čiulbesius - optimistinę prieš brėkšmą medžiuose besi­
rąžančių ir plasnojančių paukštukų uvertiūrą. Tai buvo viena iš
priežasčių, kodėl persikėlėme į priemiestį, - tas mažučio choro
pypsėjimas, nors per kelias savaites jis mane pradėjo tiek pat
erzinti, kiek anksčiau patiko.
Vienas kartas į šalį, tik tiek. Jokios žalos nepadaryta. Epizo­
das. Moksle mes priimame nukrypimus. Tik nukrypimams vis
kartojantis stabtelime ir mėginame įžvelgti jų dėsningumą. Bet
viso mokslo esmę ir sudaro netikrumas, susitaikymas su ano­
malijomis. Būtent anomalijos mus sukuria, žr. aksiomą išimtis
tik patvirtina taisyklę. Jeigu nėra taisyklės, negalėtų būti ir išim­
ties. Štai ką anksčiau šiandien bandžiau paaiškinti specialiajam
komitetui.
25
 *

Sniegas kybojo ore, - tiek apie tą dieną prisimenu, - nors dar

nesnigo. Tame tirštame, dalelyčių prisotintame ore slypi kaž­
kas tokio tuoj pat įvyksiančio - sniego pažadas, pagalvojau sau
žingsniuodama Parlamento rūmų link. Mintis buvo maloni, nes
avėjau aulinius - aulinius iki pusės blauzdos, patentuotos odos,
bet žemakulnius. Tokius avi pusamžė moteris, nes tie jai pade­
da pasijausti jaunesnei. Kas dar? Kas gi patraukė tavo dėmesį?
Vilkėjau minkšta šviesiai pilka džersio suknele su apykakle, o
ant jos - aptemptą juodą švarkelį su didelėmis sidabrinėmis sa­
gomis. Plaukus buvau ką tik išsitrinkusi - gal tai padėjo? Be to,
neseniai buvau išsikarpiusi plaukus ir juos, šiaip neįspūdingai
rudus, paįvairinusi keliomis šviesesnėmis, cukruje skrudintų
migdolų atspalvio, sruogomis. Turbūt buvau savimi patenkinta,
tegul ir ne kaip nors ypatingai.
Kalbėdama apie save tuo metu atrodau šiek tiek pasipūtusi,
nes tokia esu... tai yra, buvau, iki sutikau tave ir įvyko visa tai.
Kelios savaitės anksčiau man bandė siūlytis perpus jaunesnis
vyras, - daugiau apie tai vėliau, - ir tai be galo sustiprino mano
savimaną. Aš nesutikau, bet paskui kurį laiką mane apnikusios
fantazijos vis dar tebekėlė nuotaiką.
Trečią kartą turėjau kalbėti vyriausybiniam komitetui ir
jau žinojau tvarką - išties dariau jiems pranešimą vakar. Pra-
sistūmiau pro sukamąsias Parlamento Grotinių rūmų duris ir
numečiau rankinę ant rentgeno aparato konvejerio juostos,
linktelėjau galva ir nusišypsojau apsaugininkei, dar pajuoka­
vau, kad antrą dieną iš eilės užsisegiau tą pačią masyvią sida­
brinę apyrankę tikėdamasi būti už dyką pamasažuota. Pasisu­
kau į fotoautomatą, kad mane nufotografuotų vienkartiniam
leidimui įeiti be palydovo. Kaip ir vakar, žengiant pro arką,
ta supypsėjo. Pakėliau rankas, kad stambi apsaugininke ga­
lėtų mane apčiupinėti. Kaip patologiškai įstatymus gerbianti
moteris, jaučiu jaudulio virpulį, kad turiu būti apieškota: čia
ar kokiame nors oro uoste. Visada lieku nusivylusi, jeigu nuo
26
manęs neįsijungia pavojaus signalas. Apsaugininke šiurkščiai
apčiupinėjo abi mano rankas, paskui pasuko plaštakas ir su­
dėjo jas tarsi maldai, kad jų briaunomis galėtų įsistumti man
tarp krūtų. Apsaugininkai vyrai stovėjo ir žiūrėjo, todėl kūno
apieška atrodė dviprasmiškesnė, negu būtų buvusi jiems pa­
tiems tikrinant.
- Dailūs jūsų batai, - pagyrė apsaugininke, nestipriai abiem
rankomis juos paspausdama. - Tikrai pravers.
Ji atsitiesė, pasisuko ir įteikė leidimo kortelę su virvele. Pasi­
kabinau ją ant kaklo ir truputėlį pasilenkiau prispausdama prie
leidimus nuskabančio įtaiso. Šis man atidarė antrąsias, stikli­
nes, duris.
Komitetui turėjau kalbėti dar tik po pusvalandžio, bet at­
vykau anksčiau, kad galėčiau nusipirkti didelę porciją kapuci­
no. Atsisėdau atrijuje po figmedžiu prie apskrito staliuko. Ant
kavos užsibarsčiau rudojo cukraus, paskui skaitydama vakar
užsirašytas pastabas nusilaižiau nuo smiliaus užsilikusius kris­
talėlius ir dar visus surinkau, įkišusi pirštą į popierinį pakelį.
Prie staliukų aplink mane sėdėjo parlamentarai ir jų svečiai,
valstybės tarnautojai, šiuo metu besiilsintis maistą tiekiantis
personalas, žurnalistai, mokslininkai, sekretoriato darbuotojai
ir visokie pagalbininkai... Štai toks įprastas, kasdienis valdžios
gyvenimas - rutina, detalės, klijai, laikantys mus visus drauge.
Aš buvau iškviesta, kad padėčiau komitetui priimti sprendimą
dėl rekomenduojamų klonavimo technologijos apribojimų.
Daugelis žmonių vis dar mano, kad kaip tik tai yra genetika,
nieko daugiau, tik veisimo eksperimentai - kiek identiškų avių,
pelių arba augalų galime sukurti. Neišsenkantis javų derlius,
kvadratiniai pomidorai, kiaulės, kurios niekada nesirgs arba
nesusargdins mūsų, - tie patys neišsamūs debatai, mūsų veda­
mi metų metus. Jau buvo praėję treji metai nuo mano pirmo
pranešimo komitetui, bet kai dabar mane vėl pakvietė, žinojau,
kad kartosiu lygiai tuos pačius argumentus.
Štai ką mėginu pasakyti: tą dieną buvau gerai nusiteikusi,
bet šiaip ji buvo visiškai paprasta.
27
 Bet juk nebuvo paprasta, tiesa? Sėdėjau ten, gurkšnojau ka­
vą, skaitydama savo užrašus braukiau sau už ausų plaukus ir
visą tą laiką nejaučiau, kad tu mane stebi.

Vėliau tu labai smulkiai iš savo požiūrio taško apibūdinai tą

akimirką. Pasirodo, vienu metu aš pakėliau akis ir apsidairiau
aplink, tartum kas nors būtų ištaręs mano vardą, o paskui vėl
įkniubau į užrašus. Tu nusistebėjai, kodėl taip pasielgiau. Po
kelių minučių pasikasiau dešinę koją. Dar po kažkiek laiko
atbulais pirštais persibraukiau per panosę, o galiausiai pasiė­
miau nuo staliuko popierinę servetėlę šalia kavos puodelio ir
išsišnypščiau nosį. Visa tai tu stebėjai prie savo staliuko už kelių
pėdų, jausdamasis saugiai, nes žinojai, kadjeigu pažiūrėčiau ta­
vo pusėn, tavęs neatpažinčiau, nes buvai man svetimas.
10.48 užverčiau aplanką, bet nepasivarginau jo įsidėti į ran­
kinę. Iš to tu supratai, kad ruošiuosi eiti į komitetą ar posėdžių
salę kur nors netoliese. Prieš atsistodama sulanksčiau popieri­
nę servetėlę ir su šaukšteliu įdėjau į kavos puodelį. Tvarkinga,
pagalvojai tu. Atsikėliau nuo kėdės ir pasilyginau suknelę - iš
priekio ir iš užpakalio, greitomis perbraukdama delnais. Pirš­
tais abipus veido pasitvarkiau plaukus. Pasikabinau ant peties
rankinę ir pasiėmiau nuo staliuko aplanką. Nueidama atsigrę­
žiau patikrinti, ar nieko nepalikau. Vėliau tu man pasakysi iš
to supratęs, kad turiu vaikų. Vaikai visada ką nors palieka, ir
kai įgyji įprotį nueidama nuo stalo tikrinti, sunku jo atsikratyti,
net jei taviškiai jau suaugę ir palikę namus. Tačiau neatspėjai,
kokio amžiaus mano vaikai, neteisingai supratai. Pamanei, kad
jų susilaukiau vėlai, jau nusistovėjus karjerai, o ne jai dar tik
prasidėjus.
Pasak tavęs, nužingsniavau nuo staliuko užtikrintai ir tiks­
lingai. Turėjai galimybę stebėti mane, drožiančią per platų er­
dvų atriju, paskui atvira laiptine viršun į komiteto patalpas.
Žengiau ryžtingai, iškelta galva, nesidairydama aplink. Visai
28
nenumanydama, kad galėčiau būti kieno nors stebima. Vėliau
pasakei, jog tai buvo patrauklu, nes dėl to atrodžiau kartu pasi­
tikinti savimi ir naivi.
Ar tą dieną bent ką nors numaniau gurkšnodama kavą? Vė­
liau tu norėjai tai sužinoti, mygai mane pasakyti, kad jaučiau
tave ten esant, norėjai išgirsti, ar žinojau tave stebint. Ne, ne,
pasakiau, kavinukėje visai to nenujaučiau. Tuo metu mąsčiau,
kaip komitetui, sudarytam iš ne specialistų, suprantamiau pa­
aiškinti, kodėl tiek daug mūsų genų nefunkcionuoja, kitaip nei
tie, kurie koduoja baltymus. Mąsčiau, kaip geriausiai paaiškinti,
kiek mažai mes žinome.
Jokios nuojautos? Visiškai jokios? Atrodei šiek tiek įsižeidęs
arba toks dėjaisi. Kaip aš galėjau tavęs nejausti? Ne, ne ten, aš
vis sakydavau, bet galbūt, galimas daiktas, nebuvau tuo tikra,
kažką pajutau komiteto salėje.
Mano pranešimas vyko pagal planą, ir rytas jau buvo be­
sibaigiąs. Ką tik atsakiau į klausimą, kaip sparčiai plėtojamos
klonavimo technologijos - mat jie, komiteto nariai, esantys
vieši asmenys, todėl privalantys užduoti visuomenei rūpimus
klausimus. Komiteto pirmininkei paprašius leisti dokumentuo­
se pasitikrinti, ar klausimų eiliškumas teisingas, stojo trumpa
pauzė. Vienas parlamentaras jai iš dešinės, - kažkoks Kristo­
feris, buvo parašyta plastikinėje plokštelėje prieky jo, - suirzęs
gestikuliavo. Aš kantriai laukiau. Iš grafino įsipyliau į stiklinę
dar vandens ir gurkštelėjau. Ir tuo metu pajutau keistą dalyką -
įtampos dilgčiojimą pečiuose ir sprande. Jausmas buvo toks,
lyg salėje už manęs dar kažkas būtų - tartum oras būtų išsykko
nors prisipildęs. Kai pirmininkė vėl pažiūrėjo į mane, pamačiau
jos žvilgsnį nuslystant pro šalį, į kėdžių eilę už manęs. Paskui
ji darsyk įniko į savo popierius, vėl pakėlė akis į mane ir pasa­
kė: „Atleiskite, profesore, tuojau jūsų klausysiuosi.“ Ji pasilenkė
prie klerko, sėdinčio iš kairės. Britiškame universitete niekada
neturėjau profesoriaus pareigybės - vienintelis kartas, kai iš­
vis turėjau šį titulą, buvo tuomet, kai metus dėsčiau viename
Amerikos universitete, o mano vyras Bostone dalyvavo Jungti-
29
nių Valstijų klinikinių tyrimų mokslinių mainų programoje. Ji
būtų turėjusi mane pavadinti „daktare“.
Atsisukau. Už manęs dviem eilėmis krėsluose sėdėjo parla­
mentarų pasitelkti mokslininkai su užrašinėmis ir lentelėmis,
prie kurių buvo prisegti popieriai, padėjėjai, čia dalyvaujantys
tam, kad sužinotų ką nors, kas paskui jiems galėtųpagelbėti ko­
piant karjeros laiptais. Akies krašteliu pastebėjau, kad įeinamo­
sios durys salės kampe be garso užsiveria. Kažkas ką tik išėjo.
- Dėkoju visiems už kantrybę, - pasakė pirmininkė ir vėl
veidu pasisuko į komiteto narius. - Kristoferi, prašom man
atleisti, jūs tikrai buvote įtrauktas į sąrašą šeštas, bet aš turiu
darbotvarkės juodraštį su ranka įrašytomis pastabomis ir ne­
teisingai perskaičiau.
Tas Kristoferis sušnarpštė, palinko krėsle į priekį ir pradėjo
formuluoti savo klausimą balsu, pakankamai garsiu, kad su­
prastumjį neišmanant genetikos pagrindų.

Maždaug po dvidešimties minučių komitetas padarė pietų

pertrauką. Manęs paprašė dalyvauti ir po jos, nors jau buvo­
me aptarę daugumą mano srities klausimų. Mat jie tik norėjo
apsidrausti, kad netektų manęs iškviesti per savaitę dar kartą ir
mokėti už dar vieną dieną. Man atsistojus ir dedantis popierius,
tarnautojai ir padėjėjai patraukė pro duris. Keli parlamentarai
pasuko pro jiems skirtą išėjimą, o likę komiteto nariai tyliai ta­
rėsi. Vienintelė reporterė spaudai skirtoje ložėje kažką užsira-
šinėjo į bloknotą.
Koridoriuje buvo tiršta žmonių, - matyt, visi komitetai
nusprendė anksti padaryti pietų pertrauką, - ir aš stabtelėjau
svarstydama, ar grįžti į kavinę atrijuje, o gal išvis palikti rūmus.
Pagalvojau, kad grynas oras man praverstų. Valgyti toje pačioje
kavinėje su parlamentarais ir jų svečiaisjau seniai man buvo ne­
be naujiena. Kol svarsčiau, koridorius pratuštėjo, o ant vieno iš
suolų priešais sėdėjo vyriškis. Tyliai kalbėdamas mobiliuoju te-
30
lefonu jis žiūrėjo j mane. Pamatęs, kad jį pastebėjau, dar trum­
pai pakalbėjo telefonu, o paskui įsidėjo šį į kišenę. Stodamasis
vis žvelgė į mane. Jeigu mes būtume susitikę kada nors anks­
čiau, žvilgsnis būtų galėjęs byloti: „Ak, tai jūs.“ Vis dėlto mudu
anksčiau nebuvome susitikę, tad žvilgsnis reiškė ką kita, bet vis
tiek kažkodėl atrodė mane pažįstantis. Aš irgi į jį žiūrėjau, ir tą
akimirką viskas buvo nuspręsta, nors dar ilgai to nesupratau.
Truputį šyptelėjusi, pasisukau ir žengiau koridoriumi tolyn,
bet vyriškis mane pasivijo tardamas:
- Ten labai aiškiai kalbėjote. Gerai mokate paaiškinti sudė­
tingus dalykus. Daugelis mokslininkų to nesugeba.
- Esu skaičiusi daug paskaitų, - atsakiau, - o pastaraisiais
metais teko daryti nemažai pranešimų tyrimus finansuojan­
čioms institucijoms. Turi žiūrėti, kad nepriverstum klausytojų
pasijausti kvailai.
- Ne, drįstu pasakyti, kad šitaip nebūtų gerai...
Aš dar to nežinau, bet kaip tik tu esi tas vyras.
Mudu žengėme greta, lyg būtume draugai ar kolegos, ir po­
kalbis rutuliojosi sklandžiai, natūraliai, - koks nors praeivis
būtų pamanęs, kad mudu pažįstami metų metus, - o tuo pat
metu man šiek tiek stigo kvapo, jaučiausi taip, tartum būčiau
nusimetusi odos sluoksnį, tartum būtų kažkas nukritę, galbūt
metai ar įprastas santūrumas. „Viešpatie brangus, - pagalvo­
jau, - šitaip man neatsitiko daugelį metų.“
- Ar nervinatės prieš darydama pranešimą? - tu toliau kal­
bėjai su manimi visai normaliai, o aš sekiau tavo pasirinkta
kryptimi.
Mudu nulipome laiptais į parterį ir, bent jau mano manymu,
nė vienam iš mūsų konkrečiai nekreipiant žingsnių, perėjome
per atriju iki eskalatoriaus, besileidžiančio į tunelį, kuris vedė
į pagrindinį Parlamento rūmų pastatą. Eskalatorius buvo siau­
ras, - toks siauras, kad negalėjome stovėti greta, - ir tu pamojai
man, kad žengčiau ant jo pirma. Gavau progą pažiūrėti į tave,
pastebėti dideles rudas tavo akis ir tiesų žvilgsnį, akinius plie­
niniais rėmeliais, šiek tiek retro stiliaus arba galbūt tik senama-
3i
diskus, - negalėjau nuspręsti kokius, - rudus, nežymiai banguo­
jančius plaukus, truputėlį žilstelėjusius. Spėjau, kad esi keleriais
metais jaunesnis už mane, bet nedaug. Buvai visa galva už ma­
ne aukštesnis, antra vertus, daugelis žmonių tokie. Man stovint
laipteliu žemiau atrodei gerokai aukštesnis. Šypsojaisi iš viršaus
tartum pripažindamas šios padėties kvailumą. Mums pasiekus
apačią pradėjai užtikrintai žingsniuoti greta manęs koja kojon.
Nebuvai įsidėmėtinai išvaizdus, bet tavo manieroms buvo bū­
dinga elegancija ir pasitikėjimas savimi. Vilkėjai tamsiu kostiu­
mu, kaip mano nepatyrusiai akiai, brangiu. Taip, tavo laikysena
buvo kažkuo patraukli, tarsi vyriškai grakšti. Iš laisvų tavojude­
sių buvo matyti, kad savo kailyje gerai jautiesi - galėjau tave įsi­
vaizduoti teniso korte. Buvau tikra, kad nesi Parlamento narys.
- Taigi, noriu paklausti, nervinatės?
Tik tau pakartojus klausimą sumojau,, kad leisdamiesi eska­
latoriumi abu tylėjome.
- Ne, - atsakiau. - Priešais šitą šutvę ne. Aš už juos kur kas
daugiau išmanau.
- Taip, tikriausiai.
Tu pripažinai mano patirtį šiek tiek linktelėdamas galvą.
Mudu tylomis žingsniavome tuneliu, praėjome pro akmeni­
nius liūtą ir vienaragį iš abiejų pusių, kol pasiekėme kolonadą.
Keistų keisčiausia: mudu ėjome, prasilenkdavome su žmonė­
mis, drauge jautėmės visai laisvai, kaip pažįstami, nors dar nė
nebuvome prisistatę vienas kitam. Nei vardų, nei įprastų for­
malumų - kaip tik iš to supratai, kad nesipriešinsiu, dabar jau
man aišku. Mudu praleidome deramus pažindinimosi etapus
nustatydami, kad įprastos taisyklės mums negalioja ir negalios.
Žinoma, visa tai aš supratau tik vėliau.
Kai įžengėme į tą kolonados dalį, kuri pasiekia atvirą Nau­
jųjų rūmų kiemą, aš suvirpėjau ir sukryžiavau ant krūtinės ran­
kas. Atrodė savaime suprantama pasukti kairėn ir pro didžią­
sias šiaurines duris išeiti į Didįjį holą. Šiąpietų valandą tas buvo
pilnas žmonių - mokinių ekskursijų, studentų, besisukiojančių
turistų. Patekome į viešąją Parlamento dalį. Žingsniuojant per
32
erdvų akmeninį holą, mums iš kairės už virvių driekėsi eilės
lankytojų, laukiančių, kol bus įleisti į abejų Rūmų galerijas: gru­
pė pagyvenusių moterų, dvejetas vyrų plastikiniais apsiaustais
nuo lietaus, jauna porelė - tie stovėjo susiglaudę ir sukišę ran­
kas vienas antram į užpakalines džinsų kišenes.
Tolimajame holo gale mudu stabtelėjome. Atsigręžiau pa­
žiūrėti į išėjimą laukan: baltas oras atrodė įrėmintas kaip pa­
veiksle. Kiekgi kartų gyvenime žmogui lemta akimirksniu pa­
justi trauką kitam? Kai žvilgsniai sukimba, staiga užplūsta visa
nugalintis tikrumas, kad čia kaip tik ir yra tas, skirtas tau pa­
žinti? Galbūt tris, keturis kartus? Daug kam tai atsitinka kaip
tik tuomet, kai jie geležinkelio stotyje ar universalinėje parduo­
tuvėje eskalatoriumi kyla aukštyn, o kas nors kitas lygiagrečiai
leidžiasi žemyn. Kai kuriems žmonėms to išvis nelemta patirti.
Aš vėl pasisukau į tave, o tu dar kartą pažvelgei į mane. Tik
tiek.
Trumpai patylėjęs, paklausei:
- Ar esate mačiusi koplyčią kriptoje?
Tavo tonas buvo nerūpestingas, lyg palaikant kokį nesvarbų
pokalbį.
Aš vos vos papurčiau galvą.
- Norėtumėte pamatyti?
Buvau ant stataus skardžio krašto. Dabar tai žinau.
- Taip, - patvirtinau, lyg šiaip sau šnekėtumės, mėgdžioda­
ma tavo toną. Tai vadinama veidrodiniu atspindžiu. Mes nuolat
taip elgiamės.
Tu palenkei galvą šiek tiek arčiau manęs.
- Eime, - pasakei.
Sukdamasis pridėjai plaštaką man prie alkūnės, - lengviau­
sias prisilietimas per švarkelį, kurį vargiai pavadinčiau kontak­
tu, - kad parodytum kryptį. Tau atitraukus ranką, toje vietoje
vis darjutau tavopirštus. Drauge užlipome plačiais akmeniniais
laiptais holo gale. Jų viršuje, po didžiuliu memorialiniu vitražu
Parlamento nariams, stovėjo stambi apsaugininke garbanotais
plaukais ir su akiniais. Tau artinantis prie jos šiektiek atsilikau.
33
Stabtelėjai pasikalbėti su moterimi. Negirdėjau, ką sakei, bet
buvo aišku, kad juokauji ir gana gerai ją pažįsti.
Grįždamas prie manęs iškėlei raktą su pritvirtintu juodu
plastikiniu kvadratėliu.
- Priminkite man, kad grąžinčiau jį Martai, antraip turėsiu
daug nemalonumų, - pasakei.
Mes apsisukome. Nusekiau paskui taveprie mažesnių akme­
ninių laiptų sujuodais geležiniais turėklais. Nulipę jais abu atsi­
dūrėme priešais sunkias medines duris. Tu jas atrakinai. Įžen­
gėme vidun. Dusliai trinktelėdamos durys už mūsų užsivėrė.
Stovėjome dar vienų akmeninių laiptųviršuje, šįsykgana siaura
suktine laiptine vedančių žemyn. Tu nuėjai pirmas. Laiptinės
apačioje buvo dar vienos sunkios durys.

Kriptos koplyčia maža ir puošni, jos arkos išlenktos virš galvos

kaip žemai karančios medžio šakos, lubos išmargintos auksiniais
ornamentais. Priešais altorių - įmantraus rašto kaldintos gele­
žies tvorelė ir dekoruota krikštykla su indu šventintam vande­
niui. Parlamento nariams čia leidžiama krikštyti savo vaikus ar­
ba tuoktis, pasakai man. Nesi tikras dėl laidojimo apeigų. Koply­
čios sienos ir grindys išklotos plytelėmis, kolonos marmurinės, ji
atrodo kaip turtingai išpuošta, bet slaptavieta - galbūt todėl, kad
tai požeminė bažnyčia, paslėpta nuo viešumos maldykla.
Nueinu nava, ir čia tvyranti tuštuma išblaško bet kokį šios
vietos šventumo pojūtį. Nėra jokių klauptų, tik eilės sustato­
mų kėdžių. Toks jausmas, kad šventovė nenaudojama. Mano
žingsnių aidas atsimuša nuo sienų. Bet kurios bažnyčios esmė
ta, kad kiekvienas gali bet kada į ją užklysti, - o šita laikoma už­
rakinta ir atidaroma tik Parlamento nariams. Tu seki nava pas­
kui mane, pamažu, šiektiek atsilikęs, tavo batų padai minkšti ir
žingsnių nesigirdi. Kitaip nei manųjų, su smailiais kulniukais.
Nors esu nugara į tave, man toliau pasakoji apie koplyčią, kad
iš tikrųjų jai suteiktas Požeminės Švč. Mergelės Marijos koply-
34
čios vardas, bet visi ją vadina Kriptos koplyčia. Daug šimtmečių
jos sienas dengė tinkas, bet per 1834metų gaisrą tinkas nukrito
ir pasimatė turtinga koplyčios puošyba, o ką jau kalbėti apie
reljefines freskas, vaizduojančias šventųjų kankinystės scenas.
Ir antai, virš mūsų, - aš vis dar atsukusi tau nugarą, bet tu ma­
ne kvieti pažvelgti aukštyn, - vienas šventasis spirginamas ant
ugnies, kita skandinama... Šventasis Steponas, Šventoji Marga­
rita, sakai tu. Parodai man į pagoniškas chimeras. Barbarišku­
mas, mąstau, viduramžių barbariškumas. Prisimenu atostogas
su vyru Šiaurės Ispanijoje, kur tartum kiekvienas miestelis at­
mintyje išlaikęs inkviziciją, turi nuosavą, dažnai labai vaizdingą
kankinimų muziejų. Marmuras, kaltas akmuo, įmantrios plyte­
lės, lotyniški įrašai, visas tas Aukštosios bažnyčios ritualas - ne,
čia nejaučiu nė truputėlio dvasinės kontempliacijos, tik šiokį
tokį intelektinį smalsumą ir... kas gi čia dabar, nusistebiu pama­
žu sukdamasi ant vieno kulno... Sumoju, kad šitaip pasielgiau
įsitvyrojus tylai. Apsisuku, nes tu nebekalbi; niekas nebešiurena
grindų plokštėmis. Negirdžiu net tavo alsavimo.
Tu niekur neišgaravai. Nedingai, nepasislėpei už pilioriaus
nei krikštykloje. Stovi ramus ir žvelgi į mane.
Aš taip pat žiūriu į tave. Nors nė katras iš mudviejų neprata­
ria nė žodžio, suvokiu, kad tai taškas, nuo kurio viskas pradės
slysti nuožulnuma.
Tavo batai, padų garsas artinasi prie manęs, aidi. Kilsteli ir
ištiesi į mane vieną ranką. Visai natūralu, kad ir aš pakeliu savą­
ją. Tu suimi mano plaštaką, tartum pareikšdamas teises į mane.
Nusivedi nava atgal į koplyčios pradžią.
- Noriu kai ką jums parodyti.
Mudu žengtelime už pertvaros, ten - dar vienos sunkios
medinės durys, siauros ir labai aukštos, arkos pavidalo.
- Eikite pirma, ten ankštoka, - pasakai.
Pastūmiu duris - įdėdama šiek tiek pastangų, nes jos tikrai
sunkios. Užjų - nedidelis kambarėlis labai aukštomis lubomis.
Tuoj pat priešais mane - šviesiai mėlyna metalinė spintelė su
stalčiukais tartum kartotekai kaupti, tačiau yra daugybė elek­
tros mygtukų ir lempučių. Šaliajos prie sienos prišlieta purvina
35
šluota, kotu į grindis, ir metalinės kopėtėlės. Kairėje - raizgi­
nys storų, guma izoliuotų elektros kabelių, kylančių aukštyn ir
dingstančių lubose.
- Anksčiau šita patalpa naudota kaip kamarėlė šluotoms, -
tari žengdamas už manęs.
Kamarėlė tokia mažutė, kad turi prisispausti prie manęs,
idant galėtume uždaryti duris.
- Štai, - pasakai.
Ant durų iš vidaus pritvirtinta maža nespalvota moters nuo­
trauka, o po ja - žalvarinė plokštelė. „Emilija Vailding Deivi-
son“. Stoviu priešais plokštelę nugara į tave ir žiūriu. Esi tiesiai
už manęs, labai arti, taip arti, kad juntu tave, nors manęs ir ne­
lieti, tai yra, juntu, kad tu tik vos vos manęs nelieti. Pakeli vieną
ranką man virš peties ir parodai į plokštelę. Kai kalbi, nuo tavo
alsavimo man juda plaukai.
- Ji čia slėpėsi naktį per visuotinį gyventojų surašymą
1911-aisiais, - pasakai.
- Taip, žinau tą istoriją, - neatsisukdama greitai patvirtinu,
nors smulkmenų neprisimenu.
Tai sufražistės istorija; ji priklauso man, ne tau. Emilija Vail­
ding Deivison per Epsomo derbį metėsi po karaliaus žirgo ka­
nopomis. Ji mirė, kad tokios moterys kaip aš, gyvenančios XXI
amžiaus pradžioje, galėtų daug dalykų laikyti savaime joms ga­
rantuotais: teisę balsuoti, turėti darbą, teisę tikėtis, kad vyras
iškraus indaplovę. Mes neprivalome ištekėdamos už vyro ati­
duoti jam visko, ką turime. Mes net neprivalome tekėti, jeigu
nenorime. Galime gultis, su kuo tik mums patinka, - žinoma,
paisydamos asmeninės moralės ribų, - visai taip pat kaip ir vy­
rai. Niekas mūsų nebenutemps į kaimo aikštę ir nebeužmėtys
akmenimis, neįstatys į burną metalinių kankinimo prietaisų už
tai, kad per daug kalbame, o vyras* kurį atstūmėme, nenuskan­
dins mūsų, apkaltinęs raganyste. Nūnai šioje šalyje mes esame
saugios, tikrai saugios.
Atsisuku į tave, ir tu abiemdelnais suimi mano galvą, panar­
dini pirštus į plaukus, o aš pakeliu rankas ir lengvai padedu tau
ant žastų. Tušvelniai atloši man galvą, priversdamas užsimerkti.
36
 Mudu bučiuojamės, - tavo lūpos švelnios, minkštos, kaip
tik tokios, kokios turėtų būti, - ir aš sumoju nuo pat tos minu­
tės, kai koridoriuje prie komiteto salės tave pamačiau, žinojusi
šitai atsitiksiant, tik klausimas buvo kaip ir kada. Tu žingteli
priekin ir pasvyri, prispausdamas mane nugara prie durų. Ta­
vo kūnas lėtai prislegia manąjį: man atima kvapą ir pirmąsyk
nuo tada, kai man sukako dvidešimt, esu sugrąžinama į tą pa­
šėlusį svaigulį, kai bučinys toks švelnus ir kartu neišvengiamas,
kad vos įstengi kvėpuoti. Negaliu patikėti, kad bučiuojuosi su
visiškai nepažįstamu žmogumi, ir žinau tą nuostabą sudarant
pusę malonaus jaudulio. Tik aš pirma nesustosiu - tęsiu šitai,
kol tu liausies, nes ši jausena visa nustelbia: tyla, akys užmerk­
tos, visi mano jausmai sutelkti į mūsų liežuvių sąlytį. Aš visa -
vien lūpos.
Paskui, po ilgoko laiko, tu padarai kai ką, dėl ko tapsi man
dar brangesnis, kai vėliau apie tai galvosiu. Trumpai stabteli.
Manęs nebebučiuoji, atitrauki veidą, ir kai aš atsimerkiu, ma­
tau, kad žiūri man į akis. Viena tavo plaštaka tebėra panirusi
mano plaukuose, kita - man ant liemens, ir tu šypsaisi. Nė ka­
tras iš mūsų nekalba, bet aš žinau, ką tu darai. Žiūri man į veidą
tartum tikrindamasis, ar viskas gerai. Aš tau irgi nusišypsau.
Vis dar nežinau, kas kaltas dėl to, kas atsitiko paskui. Tu,
aš ar abu drauge? Mano rankos nuslenka žemyn, - gal tu jas
nustūmei? - ten, kur storą odinį tavo diržą laiko sagtis. Mėginu
ištraukti diržą, bet mano pirštai dreba, o jo oda standi ir ne­
pasiduodanti, niekaip nepajuda iš sagties. Tu man padedi. Dar
viena kebli akimirka, kai trukteli man už iškirptės. Tebesu su
švarkeliu ir tu neįsivaizdavai, kad po juo ne sijonas ir palaidinė,
o suknelė. Tu stabteli ir nusiimi akinius, įsimeti juos į švarko
kišenę, o tuo metu aš pasilenkusi atitraukiu vieno bato už­
trauktuką ir nusiaunu. Paskui, vėl pasilenkusi, šįsyknepatogiai,
nes tebesu su kitu žemakulniu auliniu, ištraukiu vieną koją iš
tamprių ir kelnaičių. Kai tu įsiskverbi į mane, odos pojūtis prie
odos nelyginant silpna elektra, kaip statinė iškrova, kurią gauni
iš ką tik išskalbtų drabužių. Vienintelis mūsų nuogumas, vie-
37
nintelis taškas, kur manasis kūnas liečiasi su tavuoju, yra mano
viduje. Abu tylime.
Netgi dabar prisiminimas apie šią akimirką mane stingdo,
apmirštu vidur darbo, kad ir kuo užsiimčiau, tai verčia mane
žvelgti nežinia kur tolyn, vis tebesistebint, kaip lengvai, kaip
natūraliai tai įvyko, kaip tai, kas visada atrodydavo apsunkinta
visokiais tabu ar sąlygomis, galėjo įvykti vien nusmaukus nuo
mūsų kūnų fizines kliūtis. Vieną minutę mudu bučiuojamės, ir
savaime tai atrodo nepaprasta, o kitą - užsiimame seksu.
Nepatiriu orgazmo. Esu pernelyg apstulbusi. Turbūt man
patinka, bet tai netinkamas žodis. Tai, ką jaučiu, yra toks pat
kvapą gniaužiantis jaudulys, kokį, įsivaizduoju, žmonės patiria
mugėse važinėdamiesi velnio kalneliais, kai galima gauti ma­
lonumo iš baimės žinant, kad pavojus netikras: kad ir kaip esi
išsigandęs, tau nieko neatsitiks. Veikiu išvien su tavimi. Seku
įkandin tavęs. Esu baisiai išsigandusi, bet jaučiuosi visiškai sau­
gi. Šitaip anksčiau niekada nėra buvę.
Po visko mudu dar kurį laiką stovime. Tu prisispaudęs prie
manęs. Suvokiu, kad abu klausomės. Pagalvoju: kiekyra koply­
čios raktų? Mudu klausomės, ar neišgirsime žingsnių plytelių
grindimis arba balsų. Visur tylu. Abudu vienu kartu iškvepia­
me - kažkas panašaus į kostelėjimą ar linksmą prunkštelėjimą.
Nuo to tu išsprūsti iš manęs. Ankštoje erdvėje pasitrauki, nu­
gara atsiremdamas į sieną, įkiši ranką į švarko kišenę ir išsiimi
akinius, paskui paduodi man medvilninę nosinaitę. Nusišypsai,
aš irgi dėkingai nusišypsau, nosinaitę įsidedu tarp kojų, o tu
užsisagstai kelnes.
Turi išeiti iš mažutės kamarėlės pirmas. Pasiimu batą ir nu­
seku paskui tave. Einu koplyčios grindimis - susivėlusi ir kli­
bikščiuodama, nes tamprės ir kelnaitės apsisukusios apie čiur-
ną, vieną batą laikau rankoje, o medvilninė nosinaitė įsprausta į
tarpukojį. Tu atneši kėdę ir mane pasodini - kaip paramedikas,
besirūpinantis eismo įvykio auka. Žengteli atatupstas, pralinks­
mėjęs žiūri į mane pakeltais antakiais. Aš pusiau atsistoju, nu­
metu ant grindų batą, kad galėčiau abiem rankomis užsitempti
38
kelnaites ir tampres. Šiek tiek čiupinėjuos, nes viena tamprių
kiška išvirkščia, ir dabar, žinoma, jaučiuosi kvailai. Man ateina
į galvą, kad per visas pirmas lytines sueitis nusirengiama karštai
ir su jauduliu, o po visko vėl apsirengti paprastai būna drovu.
Jautiek daug metų buvo praėję nuo tada, kai su kuo nors pirmą
kartą santykiavau, kad buvau visiškai tai pamiršusi.
Kai vėl atsisėdu, tu vienu keliu priklaupi prie mano kojų ir
paimi nuo grindų batą, - nuraustu nuo šmėstelėjusios min­
ties, kad tamprės, kurias šiandien mūviu, nenaujos, - paskui
užmauni ant pėdos, užtrauki aulo užtrauktuką, o tada, abiem
rankomis tebelaikydamas mano blauzdą, pakeli akis, nusišyp-
sai ir tari:
- Tinka!
Atsakau irgi šypsena, priglaudžiu delną tau prie skruosto.
Džiaugiuosi, kad imiesi vadovauti, nes dabar aš drebu. Tu tai
pastebėjai, ir iš šypsenos tavo veide matau, kad esi patenkin­
tas. Pakeli ranką ir uždedi man ant pakaušio, paskui prisitrauki
mano veidą ir ilgai bučiuoji. Po minutėlės nuo to man įsmilksta
sprandą, bet vis tiek patinka, nes bučiuoji mane, lygtau tebebū­
tų svarbu, nors abu žinome, kad dabar tai nebereikalinga.
Paskui atsitraukęs tari:
- Verčiau sugrąžinkime tą raktą Martai.
Pasidairau savo rankinės ir sumoju tą tikriausiai likus kama­
rėlėje - net neprisimenu, kada ją padėjau.
- Mano rankinė, - tariu mostelėdama.
Tu atneši ją man ir stovėdamas stebi, kaip rausiuosi po vidų.
- Palūkėk minutėlę, - pasakau.
Ieškau savo kosmetinės. Toje nėra pudrinės, bet yra labai
senų, mano niekada nenaudojamų akių šešėlių paletė su ma­
žyčiu veidrodėliu dangtelyje. Laikaujį prieš save, tyrinėju veidą
plotelis po plotelio, tartum ieškodama mįslės, kas per žmogus
esu, rakto. Aptinku savo lūpdažį ir nežymiai pasidažau, šiek
tiek patrinu lūpą į lūpą. Išeidama iš kriptos pernelyg ryškiai iš
naujo pasidažiusi mažumėlę krisčiau į akis, mąstau, ir dėl tokio
įžvalgumo nustembu. Pamanytum, kad šitaip darau nuolat.
39
 Atsistojusi kojas vis dar jaučiu drebant. Visą laiką mane ste­
bėjai su ta sukta mina veide, lyg džiūgaudamas, kad privertei
mane jaustis taip nesmagiai, lyg tau patiktų matyti, kiek daug
pastangų man reikia atsigauti, idant galėčiau pasirodyti išori­
niam pasauliui. Pasižiūri į laikrodį.
- Metas trumpai kavutei? - klausi, bet iš tono jaučiu, kad
stengiesi būti mandagus.
Man užtenka sveikos nuovokos - dėl to vėliau save sveikin­
siu - pasakyti:
- Išties turiu mieste reikalų, o popiet šiuose rūmuose vėl
duosiu parodymus.
Neva nusivylęs susirauki, bet paskui kažkas suzvimbia ta­
vo kišenėje. Išsitrauki telefoną, nusisukęs pažiūri į ekranėlį ir
paspaudi kelis mygtukus... Kai atsigręži, suprantu, kad tau šis
susitikimas baigtas. Ką tik gauta žinutė privertė tave pagalvoti,
ką būtina padaryti toliau.
Mudu patraukiame durų link, žingsniai dabar garsūs ir ryž­
tingi, kaip dviejų išeinančių žmonių.
- Sustok sekundėlę, - tariu.
Tu žengi šiek tiek pirma manęs, ir matau, kad tavo švarko
nugara susiglamžiusi. Dusyk staigiai perbraukiu tau per nugarą
delnu. Kai šitaip darau, tu per petį atsigręži į mane ir šypteli.
- Dėkui, - tari išsiblaškęs.
Išeidamas palaikai man atdaras duris. Aš žengiu pro jas,
paskui atsitraukiu, kad liptum laiptais prieky. Man reikia, kad
tu pirmas išnirtum į pasaulį, tada galėsiu mėgdžioti tavo nerū­
pestingą laikyseną, stebėti, kaip sugrąžini Martai raktą. Paskui
pasakysiu tau „sudie“, apsisuksiu ir nueisiu. Kol lipame laip­
tais, pastebiu, kad tavo švarkas vis tiek suglamžytas, ir galvoju,
kaip kitą kartą pamačius vyrą su šiek tiek suglamžytu kostiumo
švarku man prisimins ši diena, ir nusistebėsiu, kąjis veikė. Taip
susiklostė, kad kai kitą sykį pamatysiu prabangų pilką tavo kos­
tiumą, tu būsi Senajame Beilyje, Centrinio baudžiamųjų bylų
teismo Aštuntosios salės kaltinamųjų suole.
 2

Kitą rytą sėdžiuvirtuvėje prie stalo ir skaitau nemokamą vietinį

laikraštį, įmetamą pro duris kartą per savaitę. Į virtuvę įdrim-
blina mano vyras. Rytaisjis irgi lėtai įsibėgėja; nė katras iš mūsų
nemėgsta kalbėti. Kaip tik tokie bendri įpročiai sulipdo ilgame­
tes santuokas - o ne tai, kad esate vienas kitam gimininga siela
arba prilygstate intelektu: svarbu, kad abu jaučiatės patenkin­
ti, per pusryčius galėdami apsimainyti ne daugiau kaip keliais
murmtelėjimais.
Jis jau apsirengęs. Šį rytą turi pradėti anksčiau, ir esu už tai
dėkinga, nes mano galva vis dar pilna Kriptos koplyčios, po be­
miegės nakties noriu pabūti viena, pamąstyti ir įtikinti save, ko­
kia normali moteris tebesu. Mano vyras tyliai numoklina prie
virdulio ir prisipila didelį puodelį arbatos sumurmėdamas:
- Nori, kad dar įpilčiau?
Papurtau galvą. Jis nusineša savo arbatos puodelį viršun.
Mūsų antro aukšto grindų lentos girgžda, ir girdžiujį vaikštinė­
jant po savo darbo kambarį tiesiai virš virtuvės. Paskui girdžiu
jį gretimame vonios kambaryje elektriniu šepetėliu valantis
dantis. Žinau, kad užlipusi viršun rasiu puodelį su arbata ant
jo rašomojo stalo arba šalia muilinės ant kriauklės, vėstančią ir
nepaliestą. Po dešimties minučių jis nulipa laiptais, grįžta į vir­
tuvę, ateina prie manęs, palenkia galvą. Atsakydama aš pakeliu
savąją, ir jis išsiblaškęs sausomis lūpomis man pakšteli atsisvei­
kinamąjį bučinį. Išeina į prieškambarį ir vėl sugrįžta.
- Ar aš tau daviau automobilio raktelius?
Pažvelgiu į jį ir pasakau:
4i
 - Rudame švarke.
- A, - pratariajis, priminus, kuovakarvilkėjoparvažiavęsnamo.
Mano vyras nėra toks klajojantis mintimis, kaip iš to būtų
galima spręsti: priešingai vyraujančiai nuomonei, mokslininkai
retai būna išsiblaškėliai paklaikusiomis akimis ir sulipusiais,
pasišiaušusiais plaukais. Į virtuvę jis įkrypuoja ir paklausia, kur
jo automobilio rakteliai, ne todėl, kad nesugeba pats jų rasti, bet
norėdamas man priminti, kad po tiekos santuokos metų mane
tebemyli. Ir aš pasakau, kur tie yra, jam primindama, kad irgi
jį tebemyliu.
Vienas iš maloniausių dalykų dirbant nuo nieko nepriklau­
somai - tyla namuose, stojanti po aido, užsitrenkus laukujėms
durims.

Kažkodėl atsidustu ir išsiimu iš chalato kišenės mobilųjį - šįryt

apsirengti drabužius nebus būtinybės. „Google“ surenku „lyti­
nės sveikatos klinika privati“. Visai neketinu eiti į savo vietinę
ambulatoriją, kad ir kur ši būtų, ir dvi valandas sėdėti laukia­
majame su dešimtimis raudančių paauglių.
Susitariu dėl vizito. Galvoje sudarau sąrašą visko, dėl ko
turėčiau pasitikrinti: kandidozė, paskui sifilis, gonorėja ir taip
toliau, galiausiai ŽIV, nors testas dėl ŽIV man tik parodys, ar
užvakar buvau ŽIV teigiama, ir jeigu noriu būti tikra, turėsiu
dar kartą išsitirti po dvylikos savaičių. Žinau, kad daugiau ne-
besitikrinsiu. Po dvylikos savaičių tai bus pamiršta, baigta. Ga­
limas daiktas, ir šis pirmas vizitas nereikalingas. Užsiregistruo­
ju pasitikrinti vien tam, kad galėčiau save pasveikinti, kokia
esu racionali. Man bent nereikia jaudintis dėl nėštumo - prieš
trejus metus prasmukau pro menopauzę: nepildavo karštis, jo­
kių dramų, mėnesinės tik palaipsniui menko, paskui pradingo.
Man nereikia jaudintis ir dėl lytinės savo vyro sveikatos - tarp
mudviejų sekso nebuvo jau beveik trejus metus. Susitariau dėl
vizito po dešimties dienų, nes noriu pažiūrėti, ar prieš ten nu-
42
vykstant man pasireikš kokie nors simptomai. Visai gali būti,
kad aš jį atšauksiu.
Arbatos likučius išpilu į kriauklę, didįjį puodelį įdedu į in-
daplovę, iš indaujos išsitraukiu mažutį puodelį kavai ir nedi­
delę kavavirę, paskui nueinu pasiimti iš šaldytuvo kavos. Kol
aparatas burbuliuoja, atsiremiu į virtuvės darbastalį ir nusiun­
čiu vyrui SMS žinutę, kad pažiūrėtų, ar turi savo automobilyje
mokesčių lipduką*, nes vis tiek tokį šįryt ketinu pirkti sava­
jam. Mudu rūpinamės vienas kito automobiliais nuo tada, kai
vaikai paliko namus. Gerai nors tiek, kad nesigriebėme augin­
ti kačių.
Praeina trys dienos, kol pradedu jaustis taip, kad manimi
pasinaudota. Neblogai, galvoju. Visai neblogai. Šioks toks grau­
dulys apninka tik todėl, kad penktadienį turiu vykti į Vestmins-
terį, bet ne į Parlamento rūmus, o pusryčiauti su vienu kolega
iš Boforto instituto. Įprastai įstaigoje būnu tik pirmadieniais ir
antradieniais - esu vadinamoji garbės direktoriaus pavaduoto­
ja, o tai reiškia (tik įsivaizduokite), kad ten manoma institutui
teksiant daugiau prestižo, jeigu mano pavardė bus pirmame vi­
diniame jų lankstinuko puslapyje. Paprašiau savo kolegos, nuo­
bodūs vardu Markas, kad susitiktų su manimi kur nors lauke.
Jeigu užsukčiau į institutą, visą dieną iš ten neišeičiau.
Grįžusi į Vestminsterio rajoną prisimenu, kad nebuvau čia
vėl pakviesta... tai yra, tu manęs nekvietei. Visai netroškai susi­
tikti, neprašei, net nesiteiravai.
Markas yra Personalo skyriaus vedėjas, o tai reiškia, kad hu­
moro jausmas jam buvo chirurgiškai pašalintas. Jis nori aptar­
ti, ar sutikčiau pavaduoti vieną kolegę, išeinančią motinystės
atostogų. Anksčiau aš atsižadėjau dirbti Boforte visu etatu, nes
daugiau nebetvėriau kasdien važinėti į darbą ir namo. Kol Mar­
kas kalba apie sutartį ir darbo sąlygas, nuo minties, kad šešis
mėnesius turėsiu vėl arti, man norisi trinksėti galva į restorano
staliuko kraštą.
* Prie priekinio stiklo klijuojamas lipdukas su nuoroda, kad visi priva­
lomi mokesčiai sumokėti.

43
 Baigiantis pusryčių susitikimui svarstau, kad turėčiau ke­
liauti tiesiai namo ir dorotis su šūsnimi sąskaitų, besikaupian­
čių viename mano rašomojo stalo šone. Užuot taip ir padariusi,
pagalvoju, kad šviečia blanki vėlyvos žiemos saulė ir šiandien
penktadienis, tai kodėl nepasibasčius po Parlamento rūmus.
Ten nukakusi, aplenkiu Parlamento aikštę, pasivaikštinėju Vest-
minsterio tiltu, trumpam stabteliu ir atsirėmusi nugara į akme­
ninę baliustradą stebiu turistus, iškėlusius savuosius „iPad“ Di­
džiojo Beno pusėn. Tolimajame tilto gale žmogus groja dūdmai­
šiais. Akompanimentu klykauja žuvėdros. Kai atsibosta stebėti
turistus, nusisuku į juos nugara ir spoksau žemyn į upę. Galvoju
apie tave, klūpantį man prie kojų ir aunantį batą. Prisimenu,
kaip priglaudžiau delną tau prie skruosto, o tu dėl tokio švel­
naus gesto nusišypsojai. Trokštu, kad tai vėl pasikartotų, nors
dar gerai nežinau, kas tuomet nutiko, ir suvokiu, kad visas mano
racionalus mąstymas, susitarimas dėl vizito klinikoje, išdidžios
suaugusiosios požiūris į visą tą reikalą tėra apsimetinėjimas.
Nepajėgiu liautis mąsčiusi apie tave, kaip tavo kūnas spaudėsi
prie manojo, pamažu užgniauždamas man kvapą, kol bučiavo­
mės remdamiesi į tas duris. Visą savaitę man svaigo galva.
Kvaile, sakau sau. Tu niekada jo nebepamatysi, priprask
prie tos minties. Suvirškink ją. Jeigu toje koplyčioje būtum jį
atstūmusi, būtų paklausęs tavo vardo ir telefono numerio, visą
savaitę tave persekiojęs kaip į šilumą reaguojanti raketa. Bet tu
to nepadarei, ar ne? Tu jam nesipriešinai. Kažin, ar jis apskritai
apie tave bent pagalvoja?
Žinoma, aš tik spėlioju. Nieko neišmanau apie atsitiktinį
seksą. Visą gyvenimą seksas man buvo ko nors pradžia. Tarp
gyvūnų nebūna atsitiktinio sekso, nes jie supranta tik biologinį
imperatyvą - nors, be abejonės, tai daro visąjų seksą atsitiktinį,
jeigu žvelgsime iš antropomorfinės pozicijos. Žmogiškasis atsi­
tiktinio sekso geismas - įdomus eksperimentas kolizijoje tarp
pasitenkinimo ir genetinio savanaudiškumo. „Per daug mąs­
tai, - mėgdavo man sakyti pirmas mano vaikinas. - Ir tai tavo
problema.“Jis, šunsnukis, buvo seksistas - veikiausiai ir tebėra.
44
 Stebiu po Vestminsterio tiltu slenkančius pilkus Temzės
vandenis, srūvančius be garso, be pabaigos į jūrą. Gyvūnai apie
poravimosi racionalumą mąsto ne daugiau nei vanduo - apie
savo norą tekėti pasroviui. Būrelis turistų šalia manęs džiugiai
šūkauja ispaniškai. „Kvailele, - galvoje man pajuokiamai kužda
balsas. - Tavimi pasinaudota. Ko dar tikėjais? Gėlių puokštės
po to? Pasimokyk iš tos patirties.“
Laikausi visai kaip suaugusioji, taip gerai, taip racionaliai su
viskuo dorojuosi, kad palieku upę turistams, pereinu Tilto ga­
tvę ir patraukiu prie Parlamento Grotinių rūmų įėjimo, nors
šiandien čia neturiu jokių reikalų. Įsistumiu vidun pro pirmas
stiklines sukamąsias duris ir lūkuriuoju, kol pamatau pažįsta­
mą apsaugininkę - stambią moterį, mane apieškojusią antra­
dienį. Aviu tais pačiais auliniais. Ji nusišypso man, o aš papur­
tau galvą.
- Šiandien neturiu čia būti. Tik atėjau pasiteirauti, ar antra­
dienį niekas jums neatnešė pamesto šaliko?
Moteris remiasi į rentgeno patikros įrenginį. Ji nuobodžiau­
ja, visai nėra eilės, todėl patenkinta, kad gali pasikalbėti.
- O kaip jis atrodo?
Pagalvoju apie savo naują vilnonį šaliką, gulintį tvarkingai
sulankstytą ant viršutinės lentynos mūsų drabužinėje.
- Pilkas su baltais išilginiais dryželiais.
Kalbėdama žiūriu pro stiklines pertvaras į atrijaus kavinę
ir įvijus laiptus, vedančius viršun į komiteto patalpas, lyg bū­
tų nors menkiausia viltis šią akimirką pamatyti tave praeinant
pro šalį.
Ji pasikaso ausį ir suraukia nosį.
- Jeigu jūs jį čia palikote, vis tiek patektų į biurą, bet aš to­
kio neprisimenu. Galite jų pasiteirauti elektroniniu paštu. Aš
parašyčiau užklausą, bet ji vis tiek eitų per vidaus sistemą apie
dešimt dienų.
- Gerai, ačiū.
Vėl išeinu laukan į šaltį. Blanki saulė negali konkuruoti su
lediniu vėju, pučiančiu nuo upės, bet aš kelias minutes stoviu
45
ant laiptų dairydamasi aplink, lyg ko nors laukčiau. Dieve, ko­
kia tu apgailėtina, mąstau.
Penktadienis. Joks laisvąja profesija besiverčiantis žmogus
penktadieniais nedirba, nors ir apsimetame, kad dirbame. Nu­
sprendžiu nueiti į Pikadilį. Galbūt užsuksiu j kokį knygyną ar
Karališkąją dailės akademiją. O galbūt tiesiog važiuosiu namo į
priemiestį, kur man ir vieta.
Iš Tilto gatvės įžengiu į Parlamento aikštę ir traukiu pro
Parlamento rūmų fasadą, kur dar daugiau turistų pasikeisdami
fotografuojasi šalia nesišypsančių ginkluotų policininkų prie
įėjimo Parlamento nariams, o kitapus kelio prieky savo palapi­
nių stovi protestuotojai prieš karą. Keli žingsniai nuo čia kaip
tik yra išėjimas, pro kurį antradienį tebedrebančiomis kojomis
išslinkau pavaikštinėti kelias minutes šaltyje, prieš grįždama
prie Parlamento Grotinių rūmų įėjimo dalyvauti popietiniame
posėdyje. Praeinu pro bjaurų Karalienės Elžbietos konferen­
cijų centro korpusą ir pasuku Storio vartų link. Nusprendžiu
perkirsti Paukščių Narvelio alėją ir aplenkti Šventojo Jokūbo
parko pakraštį - šis parkas, kiek tik einu per jį, kiekvieną kartą
man atrodo kitoks. Šįsyk pastebiu gulbes, Joniuko ir Grytutės
namelį, trykštantį fontaną - Viešpatie, kaip viskas akivaizdu.
Stengiuosi nesijausti liūdna - juk to ir nesu nusipelniusi. Sten­
giuosi su pasimėgavimu turistauti nuosavame mieste. Mąstau,
kaip retai tai darau - nors kiek paklajoju: paprastai mano gy­
venimas - galutinių terminų kakofonija. Perėjusi Malą, laiptais
užlipu į Karltono rūmų terasą ir pasuku kairėn Pal Malu, ketin­
dama kirsti Šventojo Jokūbo aikštę. Kurį laiką galėčiau aikštė­
je pasėdėti, bet šalta ir per arti mano darbovietės. Žingsniuoju
Jorko Hercogo gatve, dairydamasi kokios nors kavinės, - esu
gana arti Pikadilio, toli nuo Parlamento rūmų ir galiu stabtel­
ti atsigerti kavos, nesijausdama tykojanti tavęs, lūkuriuojanti
netoli ten, kur galėtum būti tu. Pasėdėsiu kur nors ir dėsiuosi
tikrinanti telefone elektroninį paštą, tuo pat metu stebėdama
kitus žmones ir vertindama, kiek ryžto yra jų elgesyje, palyginti
46
 su manimi. Darysiu šitaip, kol nebegalėsiu savęs apgaudinėti,
tada keliausiu namo.
Nuėjusi pusę gatvės, kairėje pamatau itališką kavinukę, kur
aptarnauja padavėjos, o prie erkerio stovi apskritas staliukas,
puikiai tinkantis mano tikslams. Kai pastūmiu duris, trankiai
dzingteli senamadiškas varpelis. Viduje šilta. Negrojajokia mu­
zika. Kažkas net paliko ant staliuko lyg dėl manęs sulankstytą
laikraštį.
Atsisėdu ir klausiu savęs, ką daryčiau, jeigu pro langą pama­
tyčiau gatve pražingsniuojant tave. Vargu ar galėčiau išbėgti iš
kavinukės ir pašaukti vardu. Juk nežinau tavo vardo.
Kodėl aš? Štai ką iš tikrųjų noriu žinoti. Kodėl aš?
Kol sėdžiu nugrimzdusi j šį vidinį ir maloniai beprasmį dia­
logą, - turiu pripažinti, šis nėra sielvartingas, dėl viso šito reika­
lo tebesu labai racionali, - pro kavinukės langą matau stabtelint
kažkokią moterį ir susikivirčijant su žalio furgonėlio vairuoto­
ju, pastačiusiu mašiną prie bordiūro. Moteris kažką griežtai sa­
ko, o furgonėlio vairuotojas tik drybso sėdynėje, stambi, sunki
jo ranka nukarusi pro langą. Jis rūko, žvelgdamas tiesiai prieš
save, ir, sprendžiant iš judančių lūpų, piktai keikia moterį.
Jis tikriausiai šitaip elgiasi nuolat, galvoju, žinoma, apie ta­
ve, ne apie furgonėlio vairuotoją. Mąstau apie tavo ramų pa­
sitikėjimą savimi, lėtus pasalūno judesius be nekantrumo ar
skubos. Gerai žinojai, ką darai. Įdomu, kaip dažnai. Galbūt
tau tai žaidimas - kartą per savaitę vieną patvarkyti? Galvoju
apie visus tuos Parlamento narių biurus, begalinius koridorius,
drabužines, tualetus, užkaborius. Galbūt, - šita mintis, kad ir
•kaip stengiuosi būti suaugusi moteris, verčia mane nusipurty­
ti, - tu priklausai kokiam nors interneto svetainės klubui, kur
visi siekiate pranokti vienas kitą, pasakodami apie savo pačias
absurdiškiausias ar neįtikimiausias seksualines patirtis: vidury
dienos pačios seniausios pasaulio demokratijos širdyje - tas
turėtų būti gana aukštai vertinama. Esmė ta, - ir tai tik mano
tuštybė, o gal optimizmas, taip manyti, - kad tikrai jaučiu tave
veikiant su tamtikru išrankumu. Nemanau, kad kaip šuo ieškai
47
kalių Esekso prekybos centrų automobilių aikštelėse. Nesku­
brus taktiškumas ir mandagumas, su kuriais veikei priversda­
mas atsiverti moterį, kurios anksčiau niekada nebuvai sutikęs:
tai, ką padarei, nebuvo nei šiurkštų, nei žema. Žiūrėjai man į
akis, po visko pabučiavai, klūpojai man prie kojų audamas batą.
Esi pasileidėlis, mėgstantis seksą su nepažįstamomis moterimis
neįprastose vietose, - bet tavo manieros tikrai puikios.
Nenoriu tvirtinti, kad morališkai esama kokio nors skirtu­
mo tarp to, ką mes padarėme, ir poelgių žmonių, kurie tikrai
kaip šunys ieško kalių Esekso prekybos centrų automobilių
aikštelėse. Tai visai tas pat. Akmens mūrinys, mozaikos ir mar­
muras - mudu turėjome tik prašmatnesnį foną nei skurdi gy­
vatvorė ir eilė didžiulių konteinerių šiukšlėms rūšiuoti, štai ir
viskas.
Mąstydama apie visa tai pastebiu, kad moteris jau nuėjusi,
o žaliasis furgonėlis tolsta nuo bordiūro, vairuotojui tyliai vien
lūpomis liejant keiksmažodžius. Furgonėliui nuvažiuojant, ki­
toje gatvės pusėje ant šaligatvio pamatau vyriškį tamsiai mėly­
nu, su plonais dryželiais kostiumu, stovintį ir žiūrintį pro kavi­
nės langą į mane. Tas vyriškis - tu.

Praėjus šešiems mėnesiams po avarijos ir mudviejų santykių

pabaigos, kai mes vėl trumpam susitinkame viename tuščiame
Voksolo rajono bute ir gulime lovoje, tu man papasakoji apie tą
susitikimą: kad pamatei mane vaizdo stebėjimo kamerose prie
įėjimo į Parlamento Grotinius rūmus, kai stovėjau lauke, ir nu­
sprendei sekti paskui mane. Kai tik nulipau laiptais, pastebėjai,
kad žingsniuoju be konkretaus tikslo. Einant per Parlamento
aikštę, tu sekei ne daugiau kaip keli metrai už manęs. Vienu
metu, kai vaikštinėjau po Šventojo Jokūbo parką, atsisukau ir
apsidairiau, o tu, baimindamasis, kad galiu tave pastebėti, šiek
tiek atsilikai. Pamatęs, kad nepastebėjau, tu vėl priartėjai ir su­
rizikavai žengti visai iš paskos, kol traukiau Jorko Hercogo ga-
48
tve. Daugiau nesigręžiojau. Stebėjai mane, kol įėjau į kavinukę
ir atsisėdau, paskui nusprendei šiek tiek palaukti ir pažiūrėti,
gal aš su kuo nors susitinku. Stovėjai kitoje gatvės pusėje, vie­
nos parduotuvės tarpduryje, ir nors aš vis pasižiūrėdavau pro
langą - tiesiog spoksodavau pro jį - beveik visą tą laiką, kai
ten sėdėjau, tavęs nepastebėjau. „Žmonės mato tai, ką tikisi pa­
matyti“, - sakai tu. Tau buvo įdomu mane stebėti, kai aš neži­
nojau, kad ten stovi. O aš tau pasakiau, kad tavęs nepamačiau
todėl, kad buvau užsimiršusi mintyse apie tave. Tai tau be galo
patiko. Buvai beveik atspėjęs. Pasakei iš mano akių žvilgsnio,
mąsliai sučiauptų lūpų matęs, kad mąstau apie tai, ką mes darė­
me Kriptos koplyčioje. Tuomet šios prielaidos arogancija mane
suerzino, ir aš lovoje pasiverčiau ant nugaros, toliau nuo tavęs,
ir bandžiau atsitraukti pareikšdama, kad tądien kavinėje gal­
vojau visai ne apie tave, kad mąsčiau apie įžangą, kurią turėjau
parašyti naujam universiteto vadovėliui - straipsnių rinkiniui,
plačiai aprėpiančiam požiūrius į molekulinę biologiją. Žinojai,
kad aš meluoju. Užsiritai ant manęs, viena plaštaka prispaudei
man rankas virš galvos prie pagalvės, o kitos pirštus bedei man
į juosmens minkštimą, kol galiausiai prisipažinau, kad galvojau
apie tave, tave, tave...
Kai pasidaviau, spiegdama ir melsdama pasigailėti, mudu il­
gai gulėjome apsikabinę, kol aš pakėlusi pirštą perbraukiau tau
per peties linkį ir paklausiau:
- Bet kaipgi tu žinojai, kad tądien aš būsiu Vestminsteryje?
- Tiesiog turėjau nuojautą, ir tiek, - pasakei nežymiai gūž­
telėdamas pečiais. - Tiesiog turėjau nuojautą, kad vertėtų ten
pasisukioti.
Pažvelgiau į tave.
- Arba galbūt... - pridūrei, pasiremdamas galvą sulenkta per
alkūnę ranka ir su dirbtiniu atsainumu žiūrėdamas į mane, -
arba galbūt stebėjau saugos kamerų perduodamą vaizdą prie to
įėjimo kasryt nuo antradienio, tikėdamasis užtikti tave...
Kadangi vis nenuleidau nuo tavęs akių, tavo veidas sugriež­
tėjo.
49
 - Arba galbūt turiu draugų, kurie galėjo mane perspėti, jei­
gu eitum per saugos patikras.
Pažvelgiau į tave, bet tavo akys liko griežtos ir atlaikė mano
žvilgsnį, kol tu mano veide pastebėjai šešėlį nuoširdžios abejo­
nės, tada nusišypsojęs pasakei:
- Juokauju! Tai buvo vien atsitiktinumas...
Per šį pokalbį mudu gulime pusnuogiai. Nuo susitikimo,
apie kurį kalbame, kai nuvažiavus žaliajam furgonėliui pama­
čiau tave stovintį kitapus gatvės, praėję šeši mėnesiai ir daug
kas nutikę.
Dabar mintyse regiu tave stovintį kitoje gatvės pusėje, ir iš­
kart mano veide išplinta plačiausia šypsena, regiu ją atsispin-
dint tavajame, nors tarp mudviejų abiem kryptimis šmėžuoja
mašinos. Tu nustoji šypsotis tik trumpam, kol dirsteli į abi pu­
ses prieš pereidamas gatvę.
Ir štai tu kavinėje, su manimi, atsipalaidavęs, tamsiai mėly­
nu su plonais baltais ruoželiais kostiumu (man šmėsteli mintis,
kad šis neatrodo taip elegantiškai kaip anas pilkasis). Tu kone
užpildai visą kavinukę. Vien tavo šypsena galėtų ją užpildyti;
tavo dantys ir akys - štai kas šiandien man krinta į akis.
- Ką gi, - sakai, kai prisitraukęs kėdę sėdiesi prieš mane prie
apskrito staliuko. - Vis dėlto pavaišinsi mane kavute.
Pasisuku pašaukti padavėjos.
Būtent per šį susitikimą pirmąjį iš kelių kartų paklausiu:
- Tai ką gi tu iš tikrųjų veiki?
Šiuokart tu gūžtelsi pečiais.
- Valstybės tarnyba, viskas labai nuobodu, prižiūriu Parla­
mento valdas, sutepu sraigtelius tiems, kurie valdžioje...
Tai klausimas, į kurį dusyk tokio paties atsakymo niekada
negausiu.
Dar pusantros valandos sėdime kavinukėje. Užsisakome po
antrą puodelį kavos, ir to pakaktų, kad net ir be tavo draugi­
jos jausčiausi keistai ir pagyvėjusi. Tu neatstoji su klausimais
apie mane pačią. Kur aš gyvenu? Ar mėgstu savo darbą? Kiek
laiko esu ištekėjusi? Ar kada nors anksčiau buvau neištikima?
50
Atrodai ypač susidomėjęs šituo. Kai atsakau „ne visai taip“, ap­
kaltini mane išsisukinėjant. Daugelis žmonių, įsileidžiančių į
meilės nuotykį, susitinka, susipažįsta, šiek tiek sužino vienas
apie kitą, o paskui pereina prie padūkusio sekso. Atrodo, mes
darome atvirkščiai.
Aš pabrėžtinai pasižiūriu į platų auksinį vestuvinį žiedą ant
tavo piršto.
- O kaip tu?.. - atremiu.
Nesuprantu, kodėl turėtų būti vienpusiška. Mudujau išsiaiš­
kinome, kad abu turime po du vaikus, nors manieji jau suaugę,
o tavieji - ne, bet dabar aš klausiu kai ko konkretesnio.
Jis nusišypso.
- Tikiesi, pasakysiu, kad žmona manęs nesupranta? - tu kie­
tai sučiaupęs lūpas nutaisai grimasą. - Ne, to nepasakysiu. Ji
mane net labai gerai supranta.
Man aišku, kad mes sutariame dėl sąlygų.
- Mudu su vyru susituokėme gana jauni, - pasakau, - bet aš
dėl to nesigailiu, galbūt tik* dėl laiko, kada tai padarėme. Dėl to,
kada ištekėjau, ne už ko.
Žinoma, nustatome, kad nė katras iš mudviejų neieško pa­
rašiuto, kaip saugiai iššokti iš šio nuotykio. Kad ir kokia esu
nepatyrusi, pripažįstu šių derybų svarbą ir reikšmę to, jog abu
šitaip manome.
- Kokia tavo žmona? - klausiu ir iškart sumoju peržengusi
užbrėžtą ribą.
Kas per plonutė linija, skirianti pokalbį ir nosies kaišiojimą
į svetimus reikalus.
Tu nutaisai šiek tiek atokų žvilgsnį.
- Papasakokman ką nors, ko niekada nesakei savo vyrui, tik
vieną dalyką.
Aš dvejoju, o tu padrąsini:
- Ką nors nepavojingo, jeigu nori.
- Man nepatinka jo šukuosena, - pasakau. - Iš tiesų jis
anaiptol ne dabita, ir tuo man patinka. Jo nereikia nuolat glos­
tyti ir girti. Jis tiesiog gyvena ir daugeliu atžvilgių nieko nenu-
5i
mano apie save. Ir nors man tai savaip žavu, vis tiek žvelgiu į jį
ir trokštu, kad deramai apsikirptų. Bet jis visąlaik vaikščiojo su
tokia pat šukuosena. Jo plaukai visiškai tiesūs ir šiek tiek per
ilgi, tad vis atrodo sukritę. Turbūt jau per vėlu po trisdešimties
bendro gyvenimo metų jam tai pasakyti.
Tu nesivaržydamas nušvinti ir persibrauki delnu per šiurkš­
čius rusvus plaukus, prie pašaknių šiek tiek žilstelėjusius. Man
topteli, kad tu veikiausiai šiek tiek dabita, galbūt net dažai juos
viršugalvyje. Jeigu mano vyrui būtų būdinga tuštybė, man tai
nepatiktų, bet kadangi jis toks nėra, tavoji tuštybė, be kita ko,
man atrodo tik dar viena iš mielų savybių. Štai kodėl mėginau
paklausti apie tavo žmoną - man neprasprūdo pro akis, kad
išsisukai nuo to klausimo. Nepasakyčiau, kad man smalsu,
priešingai - man išties labiau patiktų, jeigu abu apsimestume
nė vieno santuokas neegzistuojant. Siekiu sužinoti, kokia tavo
žmona, nes man reikia amunicijos. Noriu apsiginkluoti atsve-
riančiomis savybėmis. Noriu būti jos priešingybė. Pasakyk, kad
ji mėgsta mėlyną spalvą, ir aš niekada nebesirengsiu mėlynai.
Galiausiai sužinau, kaip atrodo tavo žmona, bet nelemtomis
aplinkybėmis, kaip, manau, galime jas pavadinti. Nors mūsų
romano pradžioje buvau linkusi būti jos atžvilgiu nuosaiki,
tai, kas įvyko vėliau, priskirtina abipusiam racionalumui. Taip
atsitiko, kad pirmą kartą gavau ją pamatyti iš liudytojo vietos
Senajame Beilyje, duodama parodymus per mudviejų bendros
bylos nagrinėjimą.
Tai įvyksta vėliau, kai aš palūžusi pasakau teismui tiesą. Esu
perpus sakinio, bet kalbu netvirtai, atsakinėju į klausimus apie
butą Voksole, paaiškinu, kokie nekalti mūsų pokalbiai buvo tą
vienintelį kartą, kai galėjome drauge ten praleisti kelias valandas.
Kai mane pertraukia, tai įvyksta taip netikėtai, kad įelektri­
na visą teismo salę.
- Tu kalė... palaida krušli kalei
Iš pradžių riksmas atsklinda tartum iš nežinia kur, gal iš
dangaus, ir aš, pastebėjusi prisiekusiųjų veiduose sukrėtimą ir
pasipiktinusio teisėjo išgąstį, apsidairau aplink. Šaukta iš gale-
52
rijos publikai, kuri man iš dešinės, bet už nugaros, aukštai pa­
lubėje. Pasisukusi pamatau, kad galerijos prieky, pirmoje eilėje,
netoli Suzanos sėdi šviesiaplaukė moteris dideliais akiniais. Jos
veidas - neapykantos kaukė. Varsto mane akimis, kupinomis
kone apčiuopiamo įtūžio moters, kuri gerokai per ilgai tvardėsi.
- Tu palaida, palaida, krušli, krušli...
Ji tartum mano murmanti, bet nepajėgia susivaldyti nerė­
kusi.
Teisėjas pasilenkia į priekį ir kažką griežtai pasako teismo
sekretoriui. Šis jau prisidėjęs prie ausies telefoną ir linksi. Pu­
blikos galerijos durys atsidaro ir pro jas įeina du apsaugos dar­
buotojai - daili jauna juodaodė į uodegą surištais plaukais ir
kresnas, tvirtai sudėtas baltasis. Vyriškis sustoja trumpo laiptų
maršo viršuje, o moteris nulipa iki pirmos eilės, pasilenkia per
Suzaną ir sušnypščia „Ponia! Ponia!“ modama šviesiaplaukei
moteriai.
Tabe žodžių atsistoja, sunkiai užlipa laiptais ir yra išvedama.
Kaip žinai, tai bus pirmas ir vienintelis mano susidūrimas
su tavo žmona.

Mes vis dar kalbamės Jorko Hercogo gatvės kavinukėje, įnikę

keistis slaptomis savo gyvenimų smulkmenomis, tik staiga tu
atsiloši ir pareiški:
- Jau turiu eiti.
Jeigu žiūrėjai į laikrodį, tai slapčia. Pasijaučiu kaip vandeniu
perlieta, nes nebuvau niekaip iš anksto perspėta, arba gal todėl,
kad turiu nuojautą visada šitaip būsiant.
Tu išsitrauki iš kišenės mobilųjį.
- Duok man savo numerį.
Aš garsiai sakau skaitmenis, tu spaudinėji, opaskui paspaudi
„skambinti“. Mano švarkelio kišenėje dusyk virpteli telefonas.
- Dabar ir tu turi manąjį, - pasakai dalykiškai, kaip atlikęs
darbą.
53
 Įsimeti telefoną atgal į kišenę ir pažvelgi į mane. Žvilgsnis
ilgas - toks, kuris užduoda klausimą ir gauna trokštamą atsa­
kymą.
Aš, irgi žvelgdama į tave, tyliai, rimtai tariu:
- Ar iš tiesų tau reikia?
- O taip, - iškart atsakai, atsistoji ir pažvelgi žemyn Į ma­
ne. - Paskambinsiu tau vėliau, - priduri.
Šiek tiek pasilenki žvilgtelėdamas pro kavinukės langą lau­
kan, sugriebi plaukus man ant sprando ir greitu savininkišku
judesiu atloši galvą. Nuo to kažkas manyje sparčiai ir maloniai
tirpsta - aviečių šerbetas, pagalvoju. Tu stipriai, drėgnai mane
pabučiuoji, nusisuki ir išeini.
Gatvėje, dar net neišnykęs man iš akių, išsitrauki iš kišenės
telefoną ir skambini. Kol aš tebežiūriu pro langą, tyliai priei­
na padavėja, lyg būtų laukusi, ir padeda ant staliuko lėkštelę su
sąskaita. Apsidairau ir pamatau, kad kavinukė jau pilna žmo­
nių, užsisakinėjančių pietus, o viena porelė laukia eilės prie du­
rų. Per ilgai užsibuvau.
Net stodamasi, dėdama į lėkštelę pinigus už mudviejų kavas
ir nejučiomis į kišenę kišdama kvitą, imdama nuo kėdės paltą
ir jį sagstydamasi, rišdama diržą, purtydama plaukus, mintyse
rašau dar vieną laišką tau.
 3

Brangusis X,
tu manęs klausei, ar kada nors anksčiau buvau neišti­
kima savo vyrui, ir nuoširdus atsakymas j klausimą, kurį
turėjai omenyje, būtų „ne“, bet sakydama „ne visai taip...“
aš neišsisukinėjau. Nors trumpas nutikimas, apie kurį mąs­
tau, toli gražu nepriėjo prie sekso, jis vis tiek man buvo
reikšmingas. Įgijo reikšmės dėl tavęs.

Rašau ne vidur nakties. Dabar dienos vidurys, jei tiksliau - ki­

tas pirmadienis. Pirmadienis po penktadienio, kai mudu gėrė­
me kavą, bet tai pirma proga, kai galėjau užrašyti savo mintis.
Mudu susitikome tik dukart, bet, matyt, užmezgėme romaną.
Šiandien aš dirbu namie - darbe būsiu šios savaitės antradie­
nį ir trečiadienį. Turiu nuveikti daugybę dalykų, bet, užuot jų
ėmusis, rašau tau dar vieną laišką. Mudu ką tik daugiau nei
pusvalandį kalbėjomės telefonu. Ir tą pat minutę, kai baigė­
me kalbėtis, - tu net paklausei, kuo esu apsirengusi, - užlipau
viršun, atsidariau „Failų santrumpos 3“ ir pradėjau rašyti kitą
laišką, bet laiškai ilgi, o rašyti išeina lėčiau nei kalbėti, kalbėti -
lėčiau nei mąstyti, ir aš beveiktuojau pat lioviausi rašyti. Sėdžiu
atsilošusi krėsle. Pro savo darbo kambario langą matau blyškiu
dangumi neįtikėtinu greičiu skriejančius storus debesis, nely­
ginant kokiame pagreitintame filme. Už lango kažkas suplazda
ir ant palangės nutupia paukštukas, varnėnas, pamato mane,
žiūrinčią laukan, ir mirksnį sustingsta. Jo galva pakreipta ir
viena apvali akis tartum skeptiškai mane nužiūrinėja. Paskui
55
nuskrenda. Man toks jausmas, kad visiems tiems tau skirtiems
laiškams lemta būti nebaigtiems, bet vis tiek svarbu suformu­
luoti, kas susikaupę galvoje, tad apie likusius dalykus mąstau ir
žinau, kad vėliau painiosiuosi: ar apie tai mąsčiau, ar tau pasa­
kiau, o gal užrašiau? Tai darosi viena ir tas pat, viskas galvoje
maišosi.

Iki tave sutikau, aš buvau ne tokia moteris, kuri atsargumą pa­

leistų vėjais, nes tai, ką paleidi vėjais, paprastai tau atpučiama
atgal į veidą, kaip kiekvienas, kuris kada nors barstė gimdyto­
jo pelenus nuo skardžio, veikiausiai patyrė (sužinojau būdama
aštuonerių, bet tai visai kita istorija). Taigi ne, iki tave sutikau,
neturėjau jokio romano, bet maždaug prieš tris mėnesius būta
mažučio nutikimo. Kamgi tau pasakoti šią istoriją? Man reikia,
kad žinotum: kai sakiau „na, ne visai taip...“, neišsisukinėjau,
nors tu kaip tik taip supratai. Reikia, kad žinotum, dėl mano
savigarbos. Man neramu dėl to, kaip tau pasirodė lengva su ma­
nimi pasimylėti. Galėčiau pasakyti - kaip lengva tau pasirodė
mane suvilioti... Bet suviliojimas suprantamas kaip įtikinimas
per tam tikrą laiką. O tu iškart ėjai tiesiai prie reikalo - ne­
reikėjo nė kiek įtikinėti. Reikia, kad žinotum: tai man nebu­
vo įprasta, ir jeigu būtum bandęs prieš metus ar po metų, arba
tiesiog man esant kitokios nuotaikos, to niekaip nebūtų įvykę.
Užklupai mane kaip tik tą akimirką, kai tam buvau prinokusi.
Kitaip aš tik būčiau pasakiusi „ne“. Išvis būčiau net nesupratusi,
ko prašai.
Be to, aišku, man reikia, kad žinotum, kaip prasidėjo ta kita
istorija ir kaip ponia Bonard sugebėjo teisme parodyti mane to­
kią blogą. Ar aną dieną viskas prasidėjo? Nežinau - žvelgdama
atgal matau neryškiai, vis kyla begalinių klausimų, ar tai, kas
vėliau man nutiko, jau tuomet buvo neišvengiama? Jeigu esi ra­
cionali, laisvos valios ir sugebanti veikti būtybė, ar gali būti taip,
kad kažkuriuo metu grįžti atgal tampa nebeįmanoma?
56
 Esu penkiasdešimt dvejų, turiu padėtį ir pagarbą visuome­
nėje... tai yra, kai nuošalioje koplyčioje po Parlamento rūmais
man apie čiurnas nesipainioja tamprės. Esu pasiekusi karjeros
etapą, kai mano nuomonė vertinama, už ją mokama, ir taip at­
sitiko, kad vieną lietingą gruodžio dieną, prieš tris mėnesius,
kai mudu susitikome, lėkiau slidžia gatve su dideliais stačia­
kampiais pastatais abipus, šiek tiek vėlindamasi į trijų valandų
trukmės Sičio universiteto magistrantūros studentų seminarą.
Jau antri metai vykdžiau išorinio egzaminatoriaus funkcijas
dviejose jų magistrantūros programose, o šiuo atveju tai reiš­
kė, kad baigiantis žiemos semestrui turėjau stebėti, kaip grupė
būsimų mokslininkų pristato savo rašomų darbų apmatus. Tą
rytą, pirmadienį, buvo pirmas kartas, kai turėjau susitikti su šia
grupe, ir pirmas kartas naujose katedros patalpose, nors jau pa­
žinojau du lektorius, mane globojusius pernai, Džordžą Kredo-
ką ir Sandrą Doil. Juodu turėjo mane pasitikti naujo pagrindi­
nio korpuso fojė. Aš vėlavau ir būčiau dar labiau vėlavusi, jeigu
pakeliui būčiau stabtelėjusi išsineštinės kavos - iš pernai metų
miglotai prisiminiau, kad kavos man nebuvo pasiūlyta. Tai vie­
nas iš keblumų, kai esi kviečiama į rytinį renginį: pavaišins kava
ar išdygsi su polistireno puodeliu rankoje, tuščiai išmetusi 2,60
svaro, kad būtum pasveikinta nusivylusiu šeimininko ar šeimi­
ninkės žvilgsniu, nes kavinukas su sausainiais jau paruošti ir
dailiai serviruoti? Juk pasirodydama su savu polistireno puo­
deliu tarsi kritikuoji priimančiuosius.
Šįkart užbėgau laiptais šlapia ir nervindamasi, vis dėlto ne­
stabtelėjusi kavos, ir vos tik įžengusi į naująjį pastatą supratau,
kad padariau klaidą. Tiesiai prieš mane kėpsojo kavos automa­
tas. Visada prastas ženklas, kai fojė stovi toks automatas. Tuoj
už durų ant suoliuko sėdėjo Džordžas su Sandra ir tyliai kalbė­
josi. Pamatę mane, abu atsistojo.
- Nesijaudinkite, - nuramino Sandra. - Ši šutvė - renginių
žmonės, jie visi vėluos.
- Sveiki, atleiskite, kad vėluoju, malonu jus abu vėl maty­
ti... - paspaudžiau jiems rankas.
57
 - Norite surizikuoti? - atsiprašomai paklausė Džordžas,
ranka pamodamas į automatą.
Suraukiau grimasą. Ta turėjo reikšti „ne“, bet jis suprato
„taip“, įsikišo ranką į kelnių kišenę ir sužvangino jos gelmėse
smulkiaisiais.
- Aš paimsiu, - užbėgo jam už akių Sandra, jau su moneto­
mis rankoje mesdamasi prie automato.
Nepaklausė, noriu su pienu ar su cukrumi.
Kol ji paėmė man atsigerti, Džordžas pasisuko kairėn ir nu­
spaudė lifto mygtuką. Sandra atnešė kavą tokiame plonučiame
plastikiniame puodelyje, kad buvo sunku suprasti, kaip jis neiš­
silydonuo karšto skystimo. Ašnugėriaugurkšnelį ir susiraukiau.
- Atleiskite dėl kavos! - pareiškė Džordžas taip, lyg suskeltų
puikų sąmojį. - Bet jūs latės mėgėja, tiesa?
- Viskas gerai, - pasakiau žvilgtelėdama į puodelį. - Mėgstu
dėtis rafinuota, bet iš tikrųjų su manimi lengva.
Sandra ir Džordžas nusišypsojo taip, kaip šypsosi žmonės,
kai kas nors vyresnis pajuokauja apie save.
- Pigi ir lengva - tokia aš.
Lifto durys atsidarė ir mes sulipome vidun - kabina buvo
mažutė, su sienoje nuo juosmens aukščio įmontuotu veidro­
džiu. Liftas atrodė netinkamas vežioti pulkams studentų, bet
gal jie tiesiog užšuoliuoja laiptais.
Su savo dalykiniu kostiumėliu ir dar su lietpalčiu ant viršaus
prakaitavau, nepajėgdama pakelti prie lūpų plastikinio kavos
puodelio, nes Sandra ir Džordžas turėjo stovėti labai arti manęs -
tiek arti, kad pastebėjau, jog Džordžas šįryt skusdamasis įsipjovė
kaklą prie pat savo meistriškai suformuotos šerių barzdelės. Po
aštuoniolikos mėnesių sužinosiu, kadjo kraujo grupė oRh+.
Norėjau paklausti, kokie tie studentai, bet jiems nederėjo
daryti man įtakos, kol neišklausiau visų jų darbų santraukų.
Vis dėlto Sandra apsiriko sakydama, kad jie visi vėluos. Kai
įžengėme į auditoriją, į mus pasisuko dvidešimt penki lau­
kiantys veidai. Stebėjo mus, kol žengėme prie paruoštų vie­
noje pusėje stalų su trimis buteliais vandens ir trimis kėdė-
58
mis. Džordžas užėmė kėdę kairėje ir man pamojo kviesdamas
sėstis šalia jo, per vidurį, ir ši vieta savaime patvirtino mano
statusą. Sandra išsklaidė įtampą mostelėdama studentų pusėn
ranka ir tardama:
- Dievuliau, bent sykį visi laiku - vien todėl, kad šiandien
čia sulaukėme roko žvaigždės.
Per auditoriją nuvilnijo linksmas murmesys, aš šyptelėjau
Sandrai. Pastovėjau dar truputį, tad visi galėjo gerai į mane įsi­
žiūrėti. Padėjau kavą ant stalo šalia man skirto butelio vandens
ir nusivilkau lietpaltį, viską darydama lėtai. Džordžas pašoko
ant kojų paimti lietpalčio, pakabino jį ant kablio duryse. Aš pa­
žvelgiau į studentus.
Moterų buvo mažiau nei kitos mano egzaminuojamos ma-
gistrantūros programos. Ta kita vadinosi „Žmogaus ligų gene­
tika“ ir ten daugumą sudarė moterys - manau, dėl to, kad joje
buvo kalbama apie žmonių giminės išsaugojimą. O čia, bioin-
formatikoje, lyčių proporcija buvo atvirkščia. Jauni vyrukai,
šiandien turintys daryti pranešimus, sėdėjo priekyje, pirmoje
eilėje. Du iš jų buvo įbedę akis į savo popierius. Kiti trys, - ins­
tinktyviai supratau, kad draugai, - žiūrėjo į mane. Tiesiai už jų
buvo grupelė vaikinų, nerūpestingai atsidrėbusių savo vietose,
atsipalaidavusių. Pagal trauktus burtus šiandien ne jų rytas. Jie
atėjo čia stebėti savo draugužių, rinkti medžiagos vėliau kori­
doriuje vyksiančiai pašaipų - garsių - sesijai. Septynios kurso
moterys sėdėjo drauge auditorijos gilumoje.
Arčiausiai manęs įsitaisęs vyrukas sėdėjo pačiame stalų eilės
gale, be nieko priešais save ir atsainiai padėjęs ranką ant stalo
krašto, nugara remdamasis į kėdės atkaltę ir išžergtomis kojo­
mis, su visu gražumu matomu klynu, tokia akivaizdžia poza,
kad vos nesusijuokiau. Trumpai pažiūrėjau jam į akis, norėda­
ma parodyti dėl to nė kiek nesusidrovėjusi, ir jis atlaikė ma­
no žvilgsnį. Buvo tankių juodų plaukų, turėjo tvirtus riešus,
stambias mėsingas plaštakas. Man ir anksčiau kelis kartus teko
susidurti su šitokiu ar panašiu scenarijumi, bet sėsdamasi, pa-
silygindama sijoną ir išsiimdama iš rankinės aplanką sumojau
59
šįryt itin gyvai reaguojanti. Tie jauni vyrukai, tokie pertekę tes­
tosterono, kad nesitveria savame kailyje, buvo it šunyčiai. Tie­
siog nepajėgė valdytis. Kol atsiverčiau bloknotą, kol puslapio
viršuje užrašiau vietą, laiką ir datą, smaginausi mintimi: jeigu
kas nors, o ką jau kalbėti apie mane, užsimintų tiems jauniems
patinams, kad jie reaguoja į mane seksualiai, kaip jie pasibai­
sėtų - juk pagal amžių galėčiau būti jiems motina. Kad ir taip,
jie nepajėgė susiturėti nepriėmę iššūkio. Štai aš, nepažįstama
moteris tarp jų, aplinkybėmis, kuriose jie galbūt gaus parodyti,
ko yra verti. Negana to, kai kurie iš jų puoselėja fantazijas apie
tykančią ponią Robinson* arba varžosi šalia bendraamžių mo­
terų ir verčiau renkasi mintį apie kokią nors panašesnę į moti­
ną, - bet net atmetus šiuos veiksnius tie vyrukai turėjo kažko,
kas reagavo į mane primityviu lygmeniu, nors jie tetroško, kad
paskui galėtų girtis: „Šita egzaminatorė įsivaizduoja, kad su tuo
savo pažymių rašikliu mane išdulkins; ką gi, aš išdulkinsiu ją.“
Tai buvo paprasta agresija - elgesys, būdingas šimpanzėms. To­
dėl man buvo linksma. Šiaip ar taip, jaučiausi saugi, mano vieta
buvo pranašesnė.
Stambusis vaikinas visą rytą taip akivaizdžiai į mane spokso­
jo, kad ėmiau svarstyti: gal po seminaro Sandra arba Džordžas
jį pasivedės į šalį ir duos velnių. Kartkartėmis jis vis pasilenkda­
vo į šoną ir kažką šnabždėdavo kitam studentui, smulkesniam
vaikinui smėlio spalvos plaukais ir gyvomis pilkomis akimis.
„Klausyk, jaunikli, - norėjosi man pasakyti, - esu gerokai per
sena, kad jausčiausi įžeista. Ar bent nutuoki, kaip mano am­
žiaus būni prie to pripratęs?“Tie vaikinai manė, kad matydama
stambius tvirtus jų kūnus pasijausiu neužtikrintai, bet laikui at­
ėjus aš skaitysiujų darbus ir vertinsiu pagal tai, ar gerai yra per­
pratę baltymų sekų analizę genome. „Berniukai, berniukai, -
norėjosi pasakyti, - technika svarbiau nei ištvermė.“
* Aliuzija į 1967 m. sukurtą ir 2008 m. perkurtą kino filmą „Absolven­
tai“ (The Graduates). Jauną koledžo absolventą, grįžusį namo, įsimyli
gerokai vyresnė pusamžė kaimynė ir persekioja, kol pasiekia savo. Fil­
mui buvo sukurta populiari daina „Ponia Robinson“.

60
 Prasidėjo pranešimai. Pirmas skaitė labai žemo ūgio vai­
kinas, kuris visą kelią iki pulto kosėjo. Prieš prabildamas ner­
vingai atsigėrė iš butelio kelis gurkšnius vandens ir nekantriai
čiupinėjosi su savo nešiojamojo kompiuterio pele. Galiausiai
lentoje už jo „Powerpoint“ ekrane pasirodė pranešimo pavadi­
nimas: „Kombinuotas restrikcinės baltymų analizės taikymas
izoliuojant kosmidus ir plazmidus: naujas požiūris?“
Po trečio pranešimo prasidėjo pertrauka. Dauguma studen­
tų liko sėdėti. Dvi merginos išėjo ir grįžo su dietine kokakola
rankose. Aš atsiprašiau ir išėjau į tualetą, kad nereikėtų tuščiai
šnekučiuotis su Sandra ir Džordžu - tam užtektinai bus lai­
ko savaitės pabaigoje. Žvarbiame pilkame tualete nusiploviau
rankas ir pasilenkiau prie nutaškuoto veidrodžio. Perbraukiau
smiliaus galu po abiem paakiais valydama vos įžiūrimus akių
pieštuko pėdsakus, išskydusius tada, kai ėjau per lietų. Vėl pasi­
dažiau lūpas. Apgailėtina, ir tai darydama pasijuokiau iš savęs,
bet nepajėgiau atsispirti toms mažutėms tuštybės apraiškoms.
Kokie mes, žmonės, perprantami ir kvaili, pamaniau sau. Net
aš. Ypač aš.
Kai grįžusi į auditoriją artinausi prie mūsų stalo, Džordžas
nusišypsojo ir patapšnojo į kėdę kviesdamas sėstis. Sandra
mestelėjo:
- Ei oho, ari, ari, o ką turi...
- Kol kas nieko, - murmtelėjo Džordžas.
Baigėme prieš pat pirmą. Žinojau, kad penktadienį Džor­
džas su Sandra vesis mane pietų, tad galėjau pasprukti jų ne-
įžeisdama. Taip susiklostė, kad ta savaitė man buvo labai ap­
krauta. Artinosi terminas pateikti PVMdeklaraciją, ir tie metai
buvo pirmi, kai gavau rengti metinę ataskaitą. Pildant bepras­
mišką anketą, man kilo noras graužti savo darbo kėdės poran-
kį. O pakeliui namo turėjau kai ką pasiimti iš valyklos.
Fojė atsisveikinusi su Sandra ir Džordžu ir lauke nulipusi
laiptais, pamačiau manęs laukiantį vaikiną smėlio spalvos plau­
kais - sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir užsikabinęs ant vieno
piršto motociklininko šalmą, rėmėsi į laiptų turėklus dešinėje.
61
Sulėtinau žingsnius, o jis nužvelgė mane tomis savo pilkomis
akimis. Neapsimetė, kad susitikome atsitiktinai, šyptelėjo ir
be rankų, vien kūno svoriu, atsistūmė nuo turėklų. Nors buvo
gruodis, ta dingstimi, kad silpnai spingsėjo blyški saulė, turėjo
ant galvos nustumtus tamsius akinius. Pagalvojau, ar jis juos
prisimins prieš užsimaudamas motociklininko šalmą.
Linktelėjau jam, parodydama, kad atpažinau, ir praėjusi pa­
traukiau gatve tolyn. Jis sekė įkandin spartindamas žingsnį, kad
neatsiliktų.
- Tai kokia jūsų nuomonė apie pranešimus?
Mečiau į jį žvilgsnį, kuris turėjo būti griežtas, bet, įtariu, at­
rodė tik ironiškas.
- Negi iš tikrųjų tikitės, kad pasakysiu?
- Manau, visiems sekėsi neblogai, - toliau varė smėliaplau-
kis vaikinas, - nors, man atrodo, Sandipas nepriėjo prie esmės,
kodėl šiuolaikinis spartusis duomenų apdorojimas transforma­
vo mūsų DNR sekų nustatymo metodiką. Juk ne tik sparta le­
mia, tiesa?
Aš toliau diplomatiškai tylėjau.
- Žinoma, mes apie jus paguglinome, - atsainiai pareiškė
jis. - Mat jie, Sandra ir Džordžas, taip išpūtė reikalą, kad būsite
mūsų egzaminatorė, dievaži, būtum galėjęs pamanyti, kad mus
aplankys pati karalienė. Tad visi apie jus pasiskaitinėjome, ir,
turiu pasakyti, jūsų CVišties įspūdingas.
- Dėkui, - atsakiau ir pamaniau, kad mano balsas pritvinkęs
sarkazmo, bet jeigu vaikinas tai ir pastebėjo, tono nepakeitė.
- Iš esmės jūs turite mano svajonių darbą, - toliau plepėjo
jis. - Tiesą sakant, svarsčiau, gal man pavyktų kada nors išjūsų
pasirankioti informacijos apie Boforto institutą.
Mes prasilenkėme su būreliu šio vyruko draugų ir jis kilste­
lėjo ranką. Dvi merginos būrelio priekyje sukikeno. Draugams
nutolus, jis tyliu balsu pasakė, beveik sumurmėjo:
- Būčiau nepaprastai dėkingas...
Mudu pasiekėme pagrindinę gatvę. Iškart užgriuvo taksi au­
tomobilių ir autobusų gaudesys. Aš pasisukau į jį.
62
 - Man j tą pusę, - tvirtai pasakiau ir parodžiau gatve tolyn.
Tai aiškiai reiškė, kad jo atsikratau. Mokslo pasaulis, kaip
ir daugelis kitų, grindžiamas protekcijomis: ar tavo profeso­
rius parašys apie tave puikų atsiliepimą deramai finansuojan­
čiai institucijai ir deramu laiku, ar tavasis laboratorijos vedėjas
paskirs tau nuosavą kertelę mokslo tiriamajam darbui kaip tik
tuomet, kai labiausiai to trokšti. Nors protekcija moraliai įtarti­
na, vis tiek visuotinai sutariama, kad ją reikia nusipelnyti.
Jis atlaikė mano žvilgsnį.
- Aš tikrai tai vertinčiau, - toliau kalbėjo vyrukas, - ir paža­
du daugiau neklausinėti, ką manote apie visų kitų darbus, taip
pat ir apie manąjį. Pamatysite, kad esu labai... - nors ir nebaigė,
jo tonas prasmę perteikė itin aiškiai.
Jis nutilo, įbedęs į mane atviras, pilkas, alkanas akis.
- Esu labai diskretiškas, - pridūrė.
Ak, ta jaunystės arogancija, pagalvojau. Minutėlę tarkime,
kad buvau nusiteikusi romanui - ne, noriu pasakyti, greitu-
kui - su perpus jaunesniu vaikinu. Kas gi vertė šį manyti, kad
išsirinkčiau būtent jį? Panorėjusi lengvai galėčiau turėti stam­
bųjį tamsiaplaukį, tas kur kas arčiau įsivaizduojamo vaikino
pažaisti nei šis jo įžūlusis draugelis. Jau ketinau taip ir pasakyti
šitam šviesiaplaukiam vaikui-vyrui man prieš nosį, bet jis tu­
rėjo kažko tokio - turbūt nekaltumo tiesiame žvilgsnyje, - kas
privertė mane pasijausti veikiau sujaudintą nei įžeistą. Tik jau
ne pamalonintą. Esu pernelyg realistė, kad tokiu atveju jaus­
čiausi pamaloninta.
- Turiuvizitinę, - netikėtai pasakėjis, lygtikdabar prisiminęs.
Paskui jo delne atsiradovizitinė kortelė. Padavėją man - pa­
prastą baltą kortelę su jo vardu ir pavarde (Džeimis kažkoks),
elektroninio pašto adresu ir mobiliojo telefono numeriu. Dėl
visa ko, jeigu būčiau nesupratusi, ką turi mintyje, vėl įdėmiai į
mane pažvelgė, kai ją iš jo paėmiau. Tiek mums, žmonėms, ir
tereikia - vien žvilgsnio. Povai išskleidžia uodegas. Oranguta-
nai ūkčioja. Bet Homo sapiens išsivystęs taip, kad geba pratęsti
giminę vienu ilgu, išlaikytu žvilgsniu.
63
 Atsakiau į jo žvilgsnį trumpai ir, kaip tikėjausi, abejingai,
neįsipareigojamai dirstelėdama, paskui pažiūrėjau į jo kortelę,
įsikišau ją į kišenę ir nusisukau. Jis mestelėjo man šypseną... ne,
ta buvo tik perpus šypsena. Platus šypsnys taip įbedus žvilgsnį
būtų buvęs atstumiantis, taigi pakako tik atsargios pusės tokio.
Nusisukau ir nuėjau, bet toldama nesusiturėjau nežvilgtelėjusi
per petį. Jis stovėjo ant gatvės kampo, gana begėdiškai spok­
sodamas man įkandin su ta pusiau šypsena veide, ir aš, tokia
tuštuolė, jam pasiunčiau irgi pusiau šypseną.
Žinau, ką galvoji. Tik tiek? Nejau ji tai vadina beveik meilės
nuotykiu? Tavo supratimu, ne kažin kas, tiesa? Tu gali atlikti
tikrą sueitį Parlamento rūmuose, bet labai abejoju, ar tai palai­
kytum meilės nuotykiu. Vienas ilgas vaikino žvilgsnis gatvėje,
ir viskas?
Na, ne visai taip. Nepaskambinau tam Džeimiui, bet noriu,
kad žinotum: aš rimtai apie tai mąsčiau, planavau, įsivaizdavau,
net repetavau. Dėl jo tą vakarą nusiprausiau po dušu. Dėl jo kitą
rytą pasipuošiau. Gerai nežinau, dėl ko atrodau blogesnė - dėl
savo svarstytų motyvųjampaskambinti ar dėl motyvų to neda­
ryti. Motyvai „už“: būtų įdomus ir deramas kerštas mano vyrui
(daugiau apie tai - kitą sykį). Pasidulkinti - vieną ar keletą kar­
tų - būtų lengva: Džeimiui gana greitai pasidarytų nebeįdomu,
buvau tuo tikra. Šiaip ar taip, netraukiau jo kaip asmenybė - tik
dar nebuvo įsmeigęs senei. Ir sužinočiau kai ką, dėl ko man kurį
laiką buvo smalsu. Kol buvaujauna, erotiškai susižadinant man
buvo svarbu stebėti ir savą kūną. Man patikdavo ilgai maudytis,
degintis saulėje, palaikyti savo odą gražią. Nebuvau gražuolė,
bet vis tiek buvau narcisistė tiek, kiek visos moterys mokomos
būti narcisistėmis kas kartą, kai atsiverčia kokio nors žurnalo
puslapį ar žiūri televiziją. Kadangi aš pagimdžiau vaikus, priau­
gau svorio, senau, mylėjausi tik su savo vyru ir vis dar galėjau
matyti savo kūnąjo akimis, kokį jis prisiminė, o ne koks buvo iš
tikrųjų. Jeigu sugulčiau su tuo vaikinu, iš manęs būtų išplėšta ta
saviapgaulė. Matyčiau savejo akimis, tai yra, jeigu leisčiau jam
žiūrėti. Turbūt norėčiau tai daryti patamsy, arba dar geriau -
apsirengusi. Galbūt ir patamsy, ir apsirengusi.
64
 Štai kas mane domino: ar susijaudinčiau žiūrėdama \jo kū­
ną, kuris, be abejo, gražus, ar man vis tiek reikia jaustis gražiai,
jeigu trokštu bent kiek užsimiršti? Gal pavyktų apgręžti lygtį?
Ar galėčiau tapti vujeriste?
Mąsčiau apie tai sėdėdama metro pakeliui į namus, ir ga­
liu tau prisipažinti, kad kol traukinys įvažiavo į mano stotį, jau
daug kartų mintyse buvau sulaužiusi ištikimybę ir svarsčiau,
kuo apsivilkti kitą dieną, kad dar labiau sužadinčiau Džei-
mio fantazijas apie seną moterį. Dėl šito atrodau nekaip, bet
įtariu, kad dėl savo motyvų galiausiai neskambinti, laikyti to
Džeimio vizitinę kortelę ant savo rašomojo stalo, bet taip ja ir
nepasinaudoti atrodau dar blogiau. Žinoma, bailumas, - pa­
prasčiausia baimė, kad aš neteisingai supratau signalus, kad esu
tik sena moteris, per lengvai pamaloninama kažkokio karšto
šunyčio dėmesio, - štai koks buvo pirmiausias motyvas. Dar ir
kitkas - tai galėtų būti mano, kaip išorinės egzaminatorės, ga­
las, pagalvojau, net būtų verta straipsnio kokiame nors bulvari­
niame žurnale: nepateisintas pasitikėjimas. Bet svarbiausia, kas
privertė mane susiturėti, - tai mintis, kad pirmą žingsnį teks
žengti man. Aš turėjau vaikino kontaktinius duomenis, bet jis
mano - ne. Gyvenime nesu žengusi pirmojo žingsnio. Tiesiog
negalėjau prisiversti to padaryti.
Kitą dieną grįžau į tą patį pastatą. Džeimis perskaitė prane­
šimą ir šis buvo veikiau solidus nei puikus. Stambusis mulatas
ir toliau nesiliovė į mane spoksojęs, o jo draugeliai, sužavėti
tokios bravūros, spietėsi aplinkui. Į savaitės pabaigą pavargau
nuo jų žaidimų ir galvojau: ak, palikite mane ramybėje ir leis­
kite dirbti savo darbą. Pavargau net nuo atkakliai į mane įbestų
draugiškų Džeimio akių. Penktadienį per pietus su Džordžu ir
Sandra aptarėme visus studentus abėcėlės tvarka ir visi priė­
jome prie tokios pačios nuomonės. Du, kurių pranešimai aiš­
kiai išsiskyrė, buvo vaikinas vardu Pradešas ir viena iš merginų,
Emanuelė. Abu pasirinko originalias darbų temas, bet nesiklio-
vė, kad originalumas savaime jiems pelnys daugiau taškų - o
tarp magistrantūros studentų tai dažnai pasitaikanti silpnybė.
65
Jų pranešimai buvo nuodugnūs ir metodiški, pateikti ramiai ir
gerai. Buvo kovojama dėl praktikos prestižinėje darbovietėje
baigiantis mokslo metams, ir Pradešas arba Emanuelė ją gaus,
jeigu vienas iš jų ar abu pirmiau nesusivilios doktorantūros
programa, kaip dažnai nutikdavo daugeliui talentingų magis­
trantų. Svarsčiau, ar kaip tik tai vertė vaikinus auditorijos prie­
kyje taip demonstratyviai elgtis. Galbūt jie širdies gilumoje jau
žinojo, kad ne iš tokių studentų pasidaro žvaigždės, kad jiems,
nors ir kokiems ambicingiems ir sumaniems, lemtas dėstytojo
ar laboranto darbas kokiame nors parengiamajame koledže ar­
ba geriausiu atveju žemesnio reitingo universitete. Labai abejo­
jau, ar tokiai prestižinei mokslo tiriamajai įstaigai kaip Boforto
institutas rūpėtų toks vaikinas kaip Džeimis. Galbūt jis siekė
mane padulkinti, nes žinojo, kad iš tikrųjų aš - vien būdama ta,
kas esu, - jau jį išdulkinau.

Kai tau rašiau tą antrą laišką, visai nenumaniau, kaip anas rytas
universitete taps teisme susietas su tavimi, kaip bus nubrėžta
linija, plonutė ir silpna it siūlelis, jungiantis voratinklį su varčia.
Siūleliai, kuriuos voras nuverpia, sudaryti iš baltymo, tiksliau,
iš baltyminio voro šilko. Jųlipnumas priklauso nuo lašelių palei
visą siūlelių ilgį, o lašeliai įdomūs tuo, kaip jautriai reaguoja į
bet kokio objekto, mėginančio ištrūkti, naudojamą jėgą. Taigi,
pavyzdžiui, jeigu lašelis prisilies prie kokio nors negyvo pavir­
šiaus, jis tik prilips. Bet jei tas pats lašelis prisilies prie ko nors,
besistengiančio ištrūkti, jis įgyja klijų konsistenciją, tempiasi
paskui besitraukiantį objektą, galima sakyti, įsikabina į jį, lyg
vytųsi. Tarp anos dienos ir tavęs nėra jokios sąsajos, bet viskas
bus susieta, kaip ir beveik visa kita, ką aš kada nors dariau, vis­
kas supinta išvien pasakojime, kuriuo siekiama, kad įkliūtume
it musės voratinklyje.
 4

Kitą kartą mudu užsiimame seksu, kaip galbūt prisimeni arba

ne, neįgaliųjų tualete koridoriaus gale už Bendruomenių rūmų
personalo valgyklos. Pirma to valgykloje, kuri yra pirmame
aukšte su vaizdu į upę, bet atsiduoda kaip visos personalo val­
gyklos pertroškintomis daržovėmis, geriame arbatą su pyragu.
Vėlyva popietė ir lauke šviesa, regis, jau blėsta. Diena apniuku­
si; Temzės vandenys slenka ir slysta vaga tartimi alyva. Tolima­
jame valgyklos gale būrelis valgyklos darbuotojų baltais švarke­
liais ir tamsiai mėlynomis prikyštėmis ilsisi susėdę aplink stalą,
naudodamiesi pertraukėle po antplūdžio per pietus. Mes sėdi­
me arti lango, tu plastikiniu peiliu kruopščiai padaliji gabalą
morkų pyrago į dvi dalis. Aš pusę savo dalies palieku, tu sušveiti
ją nepratardamas nė žodžio. Po stalu vienas tavo kelis susiranda
du manuosius, droviai suglaustus ir pakreiptus į šoną, ir įsistu-
mia tarp jų. Priešžaismis paprastas, bet veiksmingas.
Po pusvalandžio atsistojame ir pro atitvertą plotą su lentele
„Tik Parlamento nariams“ nueiname į valgyklos užnugarį, ten
pasirenkame medines duris su įspaustomis auksinėmis raidė­
mis IŠĖJIMONĖRA. Užjų pasukame kairėn ištaigingu korido­
riumi. Einame pro atdaras vieno kambario duris ir tu stabteli
pasižiūrėti vidun. Kambarys toks, kad galėtų būti darbo kabi­
netas arba biuras, bet naudojamas kaip laikinas sandėlis. Ant
lentynų palei vieną visą sieną sukrautos dėžės su dokumentais.
Ant stalo tuoj už durų išrikiuota eilė stalinių lempų, žalvarinių
su žaliais stikliniais gaubtais, iš viso apie dvidešimt. Tu žengteli
atgal į koridorių. Kažkodėl tas kambarys netinka. Už dar vie-
67
no kampo, aklai besibaigiančio koridoriaus gale, yra neįgaliųjų
tualetas, gana prabangus, mediena dekoruotomis sienomis ir
išklotas kilimu. Sumoju, kad daugybė turėklų įvairiame aukš­
tyje praverčia kaip rankenos prisilaikyti. Kai darome tai, tą tylų
abipusio įsijautimo tarpsnį, per pat vidurį, tu suimi delnu mano
smakrą ir švelniai pasuki didelio veidrodžio pusėn.
- Pažiūrėk į veidrodį, - paragini.
Iš pradžių bandau nusisukti, bet tu tvirčiau prilaikai man
veidą ir pasakai:
- Žiūrėk.
Ir aš žiūriu. Matau mus, abu pusnuogius, susivėlusius ir už­
simiršusius, tvirtą, raumeningą tavo šlaunį, savąją - minkštą,
baltą ir pakeltą, savo akis, plačiai atmerktas ir vis dar šiek tiek
nepatiklias, o tu veidu prisispaudi prie mano skruosto ir tebe­
laikydamas už smakro sukuždi man į ausį:
- Juk gražu? Tugraži...

Rytojaus dieną, eidama pietauti su Suzana į Harou Kalvos ra­

joną, palikau namie mobilųjį, o grįžusi radau šešis praleistus
tavo skambučius ir keturias SMS žinutes, pradedant Labas ry­
tas... ir baigiant: Vadinasi, poveikis tyla, a? Kuo aš prasikaltau,
kad to nusipelniau, prašau, pasakyk. Kai sužavėta ir juokdama­
si paskambinu tau paaiškinti, pareikalauji informacijos, kas ta
Suzana (mano geriausia draugė), kur mudvi nuėjome pietauti
(į naują malaiziečių restoranėlį), ar ji daili (pabrėžtinai „taip“)
ir ar jai būtų įdomu tai daryti trise (keista, man taip ir neatėjo į
galvą paklausti).
Visą dieną susirašinėjame SMS žinutėmis. Ar kada nors da­
riau tai trise? (Ne, nedariau.) Jeigu daryčiau, ar norėčiau pamė­
ginti su dar vienu vyru ar su moterimi? (Supratimo neturiu.)
Kokioje keisčiausioje vietoje esu tai dariusi? (Koks nuobodus
buvo mano gyvenimas.)

68
 *

Kitą dieną išsiunčiu tau žinutę laukdama traukinio savo me­

tro stoties perone. Važiuoju j pristatymą Kovos su vėžiu plėtros
fonde apie numatomus tyrimų finansavimo įstatymų pakeiti­
mus. Jaučiuosi pakylėta dėl mudviejųvakarykščių pokalbių, dėl
to, ką darome. Mano žinutė linksma: Sveikas. Šiandien aš mies­
te. Čaring Krosas. Pietų? Tu neatsakai, bet netrukus traukinys
neria po žeme. Išlipu Lesterio aikštės stotyje ir, užuot persėdu-
si į Šiaurinę liniją, kadangi dar yra užtektinai laiko, pėsčiomis
patraukiu į Plėtros fondą Strande, nuoširdžiai tikėdamasi, kad
pakeliui telefone iššoks tavo atsakymas. Bet ne. Tai išjungiu,
tai įjungiu savo telefoną. Vis tiek nieko. Žingsniuodama mė­
ginu dėtis, kad manęs tai neerzina. Tu labai užsiėmęs žmogus.
Puiku. Aš irgi. Man vis dar neaišku, ką tu veiki, kad būni toks
užsiėmęs, bet na ir kas? Tu irgi nežinai, ką aš veikiu. Ir vis tiek
man tai kirba. Kodėl taip vengi kalbėti apie savo darbą? Valsty­
bės tarnautojas? Tu nė kiek nepanašus į jokį kitą mano sutiktą
valstybės tarnautoją, o jų esu sutikusi nemažai.
Kai atvykstu į pristatomąjį posėdį, telefoną, išjungusi garsą,
pasidedu priešais save ant stalo ir kartkartėmis vis dirsčioju į
jį. Nieko. Kalbėti turi jauna moteris iš Sveikatos apsaugos mi­
nisterijos, kuri laukė mūsų, kol pamažu rinkomės salėje. Nu­
sprendusi, kad metas pradėti, ji atsikosi, pažvelgia į mus, paskui
tušinuku pastuksena į stiklinę vandens ant pulto priešais save.
- Labai malonu, - linksmai prabyla.
Ji stovi prie lentos ir pasakoja mums apie būsimus sveika­
tos apsaugos finansavimo pokyčius, susijusius su nauju įstaty­
mu, šiuo metu lėtai besiskinančių kelią per Parlamentą. Paskui
mums bus suteikta galimybė užduoti jai klausimų, ir kai kurie
iš jų bus priešiški, nes mokslininkai kaip niekas kitas spiriasi
prieš permainas. Salėje sėdi maždaug trisdešimt penki moks­
lininkai, vieni, kaip aš, atstovauja institucijoms, kiti yra iš uni­
versitetų, o naujas įstatymas gali paliesti visus. Pažįstu apie pusę
žmonių salėje, nors šį rytą nusprendžiau sėdėti viena pati. Nesu
nusiteikusi tuščiai šnekučiuotis.
69
 Per kavos pertrauką vėl nusiunčiu tau žinutę: Ei, užsiėmęs
žmogau, duok man žinią vienaip ar kitaip. Ką nors kitką galėsi
nuveikti vėliau. Po posėdžio neturiu planų ir šiandien nesu itin
užsiėmusi, bet tu to nežinai. Jaučiuosi suirzusi. Galbūt siūlyda­
ma papietauti netinkamai pasielgiau. Galbūt reikėjo parašyti:
Norėtum greituko?.. Atsakymas būtų kaipmat atėjęs.
Po kavos pertraukos prasideda klausimai ir atsakymai, bet
dėl tavo tylėjimo aš tokia suirzusi, kad negaliu klausytis, kas
kalbama, o kartu su išsiblaškymu atslenka ir šioks toks nesau­
gumas, verčiantis žiūrėti į dalykišką jauną moterį priešais ir
spėlioti, kokią tu ją matytum. Prieš tai, kas nutiko tarp mudvie­
jų, būčiau pastebėjusi, kad ji patraukli, ir daugiau negalvoju­
si nieko. Kai turi suaugusią dukterį, tokią dailią kaip manoji,
niekaip negali prisiversti nemėgti jaunų, dailių moterų. Galų
galejuk žinai, ką joms tenka patirti. Žinai, kokios nesaugios jos
jaučiasi dėl savo dailumo, kokios pažeidžiamos. Norisi jas glo­
boti, nors mintis, esą jos reikalingos globos, joms keltų pasibai­
sėjimą. Bet šįryt žvelgiu į tą jauną moterį tavo akimis - akimis
vyro, jaučiančio nenumaldomą lytinį potraukį. (Sakyk, brangu­
sis, ar sunku būti tokiu vyru? Šiaip ar taip, pasaulis pilnas jaunų
dailių moterų ir visur, kur tik pasisuki, esi bombarduojamas jų
prieinamumo vaizdiniais. Argi gyvenimas ne amžina kančia?)
Stebiu ją, kaip galbūt stebėtum tu ir kaip veikiausiai stebi kai
kurie iš vyrų salėje. Ji vilki jaunos, kylančios ir daug žadančios
valstybės tarnautojos - naujos padermės - uniformą: juodos
kelnės, įliemenuotas švarkelis, pastelinės spalvos palaidinukė
gilia iškirpte, atidengiančia mažumėlę putlių apvalumų, - ap­
ranga moters, kuri šiuo metu turi viską ir nemato priežasties,
kodėl kada nors galėtų nebeturėti. Jos plaukai medaus rudu­
mo, vykusiai iškarpyti. Jie siūbuoja jai judinant galvą. Man ji
atrodo nesivaržanti, tikinti, kad savoprotu ir stropumu sugebės
įveikti eilinę užduotį: pateikti faktus mokslininkų pilnai salei, -
kai kurie iš jų dvigubai ar daugiau vyresni už ją, - ir nė kiek
neabejojanti, kad intelektu yra mums lygi. Atrodo kaip jauna
moteris, kuri niekada nesikuklins pranešdama apie savo pasie-
70
kimus, nors taip vis dar linkusios elgtis - mūsų gėdai - mano
kartos moterys; atrodo kaip jauna moteris, jaučianti, - ir visai
pagrįstai, - kadjai nieko nereikia įrodinėti. Kai ji baigia kalbėti
ir paprašo užduoti klausimus, pusei manęs norisi džiaugtis, o
pusei - verkti.
Žiūriu į ją ir įsivaizduoju esanti tu. Įsivaizduoju nepastebin­
ti, kiek darbo ji įdėjo į savo pranešimą, arba matanti tai tik pro
seksualinio geismo ūką. (Ar tai reiškia būti vyru? Man tikrai
smalsu.) Įsivaizduoju tave jos geidžiantį taip stipriai... kur kas
stipriau, nei geidei manęs. Man topteli, kad niekada nekvies-
tum tokios dailios moters į neįgaliųjų tualetą, paėmęs už rankos
nesivestum į Kriptos koplyčią arba į sandėliuką. Kąji pamany­
tų apie pusamžį vyrą, kuris bandytų šitaip padaryti? Nuo tos
minties mane apima nerimas, bet tuomet šalia sėdintis vyras
pakelia ranką ir sako:
- Nežinau, ar sutikti su tuo paskutiniu punktu. Manau, tu­
rėtume pakelti rankas, kas iš salės ryžtųsi priimti sprendimą be
papildomos informacijos.
Jaunoji moteris pakelia antakius ir jos klausiamas žvilgsnis
kviečia mus balsuoti. Mano kolegos susižvalgo. Aš suraukiu
kaktą, lygnebūčiau tikra nei dėl vieno, nei dėl kito pasirinkimo.
Su didelėmis pastangomis nustumiu mintis apie tave.
Pamažu žingsniuoju atgal į Lesterio aikštės metro stotį su
telefonu rankoje. Prieš nulipdama laiptais paskutinį kartą žvilg­
teliu į jį. Galėčiau vėl nusiųsti tau žinutę arba paskambinti, bet
geriau važiuosiu namo, kad tave nubausčiau. Kai būsiu po že­
me, tu man parašysi, išties norėdamas susitikti pietų, tik atsa­
kymo negausi. Skambinsi, bet skambutis bus nukreiptas į balso
paštą. Keiksiesi, kad praleidai progą. Galbūt svarstysi, ką aš vei­
kiu, su kuo esu.
Vagonas, į kurį įlipu, ne toks sausakimšas kaip visada, gaunu
atsisėsti, tad su atodūsiu klesteliu ant sėdynės. Priešais įsitaisiu­
sios trys paauglės: kramto gumą, visos susirišusios plaukus į
netvarkingas uodegas, su ratlankių dydžio auskarais, rodo dan­
tis, šūkauja ir stumdosi, o aš žiūriu, kokios jos skardžiabalsės ir
71
gražios, ir galvoju apie savo dukterį ir jos drauges to amžiaus,
triukšmingas, lengvabūdės ir ištikimas viena kitai, ir apie tą
jauną valstybės tarnautoją, ir apie tai, taip, apie tai, kaip pasaulis
perpildytas tokių jaunų moterų kaip šitos ir kaip jos panašius į
tave vyrus tikriausiai varo iš proto dėl to, kad jie niekada ne­
galės jų turėti.
Primenu sau, kad pavadinai mane gražia. Ten, neįgaliųjų
tualete, tu liepei man pasižiūrėti į veidrodį ir aš nusišypsojau
pamačiusi, kokie mudu susitaršę ir kaip atrodome: pusnuogiai
ir sulipę slėpsnomis - seksualiai ir tuo pat metu juokingai. Aš
droviai nusukau galvą, bet tu suturėjai mano veidą, vėl atsukai
į veidrodį, švelniai, ir sukuždėjai: „Juk gražu? Tu graži...“Sėdė­
dama metro vagone primenu sau tai su šiokia tokia neviltimi.
Stengiuosi būti rami ir pozityvi, mąstyti apie savo privalumus -
mano plaukai vis dar vešlūs, kaklas nesusiraukšlėjęs. Graži? Esu
penkiasdešimt dvejų. Kvailele, tuomet pagalvoju. Jo akimis žiū­
rint, turi du privalumus: esi lengvai prieinama ir norinti.
Iš stoties traukiu namo pėsčiomis, prislėgta: iš tavęs vis dar
nei skambučio, nei žinutės. Ačiū Dievui, namai tušti. Kabinda­
ma paltą ir kampe nusispirdama batus vengiu žiūrėti į veidrodį.
Kvailele. Tavo pilvas minkštas ir apvalainas, krūtys suvytusios -
figūra it saldainio guminuko. Nejau manai, kad kuris nors svei­
ko proto ir nesvarbu kokio amžiaus vyras iš tikrųjų pasirinktų
tave? Nebūk idiote. Jis kai ką mato tavo akyse, ir tiek, ir tai ne
grožis, o sutikimas.
Nueinu į virtuvę ir šio bei to prisirankioju spintelėse ir šal­
dytuve - ryžių paplotėlį, jau pasibaigusio termino avinžirnių
užtepėlės, kelias vynuoges ir jogurtą. Valgau stačiomis, atsirė­
musi į granitinį darbastalį. Mobilųjį pasidedu ant virtuvės sta­
lo, kad į jį nežvilgčiočiau keturis kartus per minutę. Galiausiai
nueinu prie sieninės spintelės, kurią vadiname podėliu, ir su­
sirandu užsilikusią skardinėlę alaus, kambario temperatūros,
pakraščiais apdulkėjusią. Įsipilu alaus į stiklinę ir įmetu kelis
ledo kubelius. Nuo to gėrimas stiklinėje suputoja lyg atliekant
kokį laboratorinį eksperimentą - vis geriau nei taip anksti atsi-
72
kimšti butelį vyno, pagalvoju. Pasiimu stiklinę su šiltu, putojan­
čiu alumi ir dzingsinčiais ledo kubeliais ir einu į svetainę. Vis
dar vilkėdama savuoju darbo kostiumėliu sudrimbu ant sofos.
Sėdžiu ir junginėju netikusias dienines televizijos programas,
nors paprastai niekada taip nedarau.
Galop užlipu viršun ir atsidarau dar vieną laišką tau, bet pa­
rašau tik vieną eilutę.

Brangusis X,
manau, negaliu ilgiau to tęsti.

Kitą dieną, kai paskambini, kalbu su tavimi šaltai. Tu niekaip

nepasiaiškini dėl savo tylėjimo vakar, o aš esu nusprendusi ne­
klausinėti. Iš to, kaip nerūpestingai kalbi, man aišku, kad vakar
buvo vakar, tu buvai labai užsiėmęs ir nematai reikalo pasiaiš­
kinti ar atsiprašyti. O kaip šiandien? Tu nori žinoti. Kur aš esu?
Prisipažįstu, kad vėliau būsiu mieste, ir tu sakai - puiku, galime
susitikti kavos apie trečią toje cukrainėje prie Pikadilio kampo,
tuoj už „Fortnum“universalinės parduotuvės. Jeigubūsiu geru­
tė, sakai, leisi nupirkti tau pyragaitį.
Tu vėluoji. Įžengi išsiblaškęs, - kažkas aiškiai vis dar suka­
si tau mintyse, - atsidūsti, nusišypsai man ir sėsdamasis sakai:
„Palūkėk minutėlę, tuoj būsiu su tavimi.“ Išsitrauki tris telefo­
nus ir visus paeiliui patikrini, paskui vieną po kito sukiši į kiše­
nes. Iki šiol nepažinojau nieko, kas turėtų tiek daug elektroni­
nių prietaisų. Ką gi tu iš tikrųjų veiki ir kodėl visada taip vengi
aiškiai pasakyti?
Tu sustingsti ir įsmeigi žvilgsnį į mane. Toks tavo įprotis ir
jaudina, ir trikdo. Kaip tik tuomet, kai atrodai išsiblaškęs ir aš
jaučiuosi galinti laisvai tave stebėti, tu sustoji, kad ir ką būtum
veikęs, ir pažvelgi į mane* užklupdamas iš netyčių, apgręžda-
mas mudviejų bendravimą. Ir išsyk jau ne aš tave stebiu, o tu
stebi mane, tave stebinčią, ir tai jau visai kas kita.
73
 - Aš tik galvojau, - pasakau, tau dar nespėjus paklausti, -
kad iki šiol nepažinojau nieko, kas turėtų tiek daug mobiliųjų
komunikacijos priemonių kaip tu. Kam tau jos visos? Ką iš ti­
krųjų veiki?
Tu nuveri mane žvilgsniu.
- Žinai ką, labai keista, kad to manęs paklausei kaip tik dabar.
- Kodėl?
- Todėl, - sakai, - kad tau kai ką turiu.
Tu iškeli pirštą prašydamas luktelėti, pasilenki ir paimi nuo
grindų lagaminėlį. Vienodu abiejų nykščių judesiu spragtelė­
damas atidarai užraktus, ir nuo minties, kur dar tie nykščiai
neseniai buvo, ką dar atrakino, man, nepaisant viso ryžto elgtis
abejingai, perbėga jaudulio virpulys. Atidarai lagaminėlį, bet
šio dangtis atsuktas į mane, todėl nematau, kas viduje. Tu kaž­
ką išimi, užtrenki dangtį ir vėl pastatai lagaminėlį ant grindų.
Padedi tą daikčiuką tarp mūsų ant stalo - mažą, pigų mobi­
lųjį telefoną. Aš žiūriu, o tu jį pastumi man.
- Nupirkau to paties prekės ženklo, kokio turi, tad nereikės
kito kroviklio.
Spoksau į telefoną.
- Tai tau, - sakai. - Dovana. Suprantu, ne perlų auskarai ar
kompaktinis diskas su devintojo dešimtmečio romantinių hitų
rinkiniu. Bet jis visiškai tavo.
Paimu aparačiuką.
- Kamjis man? - kvailai klausiu.
- Manau, įprastai jie naudojami, kai reikia skambinti arba
siųsti žinutes, bet galėtum, jeigu patinka, juo žongliruoti ar pa­
remti išklypusią stalo koją, arba...
- Aha, gerai, pasipūtęs šikniau...
Pradžiungu pastebėjusi, kad esame pasiekę tokį etapą, kai
vienas kitą traukiame per dantį.
- Odabar rimtai, - sakai tu, įsmeigdamas į mane akis. - Gali
jį saugiai laikyti?
Kilsteliu antakius.
74
 - Šiandien vangokai gaudaisi, a? - atkreipi dėmesį. - Klau­
syk, tai telefonas su išankstinio mokėjimo kortele. Veikia kaip
bet kuris kitas, tik šis skirtas vienamvieninteliam tikslui.
Paimu telefoną ir pavartau rankoje, lyg tas galėtų staiga pa­
virsti mažu pistoletu.
- Juo skambinsi man, - kalbi toliau, prisilenkęs arčiau
manęs.
Tu pritildei balsą ir pasidairei į šalis. Aš jau neabejoju, kad
pokalbis tapo rimtas.
- Numerį, naują numerį, rasi kontaktų sąraše. Aš irgi turiu
visai tokį pat telefoną. Nuo šiol man skambinsi tik tuo numeriu,
gerai?
Pažvelgiu į tave.
- Gerai, - tyliai ištariu.
- Sąskaitoje yra šiek tiek pinigų, bet anksčiau ar vėliau tau
teks ją papildyti, tada eik į kokią nors parduotuvę mieste, nie­
kada nepildyk arti namų arba darbovietės. Ir niekada neik du­
syk į tą pačią parduotuvę.
Noriu pajuokauti, grįžti prie lengvų pašaipų, bet iš tavo vei­
do matyti, kad tai būtų nederama. Nori, kad suprasčiau tave
kalbant rimtai.
Kaltintojai tų telefonų taip ir neatrado. Manąjį atsiėmei iš
manęs automobilyje tądien, kai tai atsitiko, ir abiematsikratei -
aš taip ir nesužinojau kur, gal išmetei kur nors į kanalizaciją
ar šiukšlių konteinerį. Galbūt užkasei. Gal net ir dabar tie te­
lefonai guli greta po žeme kokiame nors sode ar parke. Būtent
šitaip būčiau padariusi, jeigu atsikratyti jais būtų tekę man.
- Koks tavo elektroninio pašto adresas? - klausiu.
Keista to klausti, kai ką tik davei man telefoną su išankstinio
mokėjimo kortele, bet prisimenu laiškus, kuriuos tau rašiau, ir
pagalvoju: kiek daug šiais laikais žmonės bendrauja elektroni­
niu paštu ir kaip keista, kad mudu to nedarome. Šiaip ar taip,
juk tikriausiai turi darbovietės elektroninio pašto adresą.
Tu purtai galvą.
- Elektroniniai laiškai palieka pėdsaką, - pasakai.
75
 - Argi kam nors turėtų rūpėti, kad mudu susirašinėjame? -
klausiu su pašaipėle.
Tas slaptumas man patinka, bet ar iš tikrųjų tai nėra šioks
toks susireikšminimas? Taip elgdamiesi turbūt pamaloniname
savimeilę, pasipildome adrenalino, bet kažin ar tai būtina, a?
Tu šiek tiek atsiloši ant kėdės, apsidairai ir vėl pasilenki į
priekį. Rimtai nužvelgi mane, paskui sakai:
- Ar tavo vyras įtarus?
Staiga mintyse iškyla mano vyro vaizdinys, kai praėjusį
sekmadienį apie devintą vakaro jį mačiau palinkusį prie sa­
vo rašomojo stalo darbo kambaryje. Ant stalo kampo stovė­
jo salotos, kurias jam atnešiau prieš dvi valandas. Tyliai įėjau
į kambarį paimti lėkštės. Rankos mostu parodė, kad galiu ją
išsinešti, ir trumpai kilstelėdamas nykštį leido suprasti: buvo
skanu, dėkui. Visai nepastebėjo, kad jų nė nepalietė. Įtarus?
Mano vyras? Kai jis dirba prie naujo straipsnio, galėčiau visą
regbio komandą pasikviesti grupinio sekso prieškambaryje, o
jis nieko nepastebėtų.
- Ne, neįtarus, - atsakau.
- Jeigujis ras šitą tavo rankinėje, kokią pasakėlę sukursi, kad
išsisuktum?
Tyliai prunkšteliu.
- Jisniekada nesiraustųpo mano rankinę! Niekadagyvenime!
- Kaip išsisuktum? - neatlyžti tu.
- Klausyk, - nusišypsau, - tiesiog mūsų ne tokia santuoka,
ačiū Dievui. Nežiūrime į vienas kito rankines. Netikriname vie­
nas kito kredito kortelių sąskaitų. Niekada taip nedarėme. Net
kai... na, jokiomis aplinkybėmis. Tiesiog aš to nedaryčiau ir jis
nedarytų. Tai... tai... - ieškau tinkamo žodžio. - Na, tai negar­
binga. Jeigujis aptiktų mano rankinėje tą telefoną, pokalbis bū­
tų toks: „Kokio velnio rausiesi po mano rankinę?“
- Klausyk, - sakai tu, iš nekantrumo tyliai atsidusdamas. -
Klausimo esmė ne kiek tikėtina, kad šis telefonas bus surastas,
o kokią papasakosi pasakėlę, jei jis neįtikėtinu atveju bus su­
rastas. Ta pasakėlė turi iškart nuslyst tau nuo liežuvio. Jeigu ją
76
išgalvosi tuo metu, bus pauzė, kad ir kokia trumpa, o tavo bal­
se - netikrumas, ir per tą pauzę tavo vyras supras, jog meluoji.
- Tu nepažįsti mano vyro.
Pasižiūri į mane kaip pavargęs matematikos mokytojas į ga­
bų, bet užsispyrusį mokinį, tyčia nenorintį suprasti uždavinio.
- Gerai jau, gerai, - iškeliu rankas. - Pasakysiu, kad vienas
iš kolegų darbe per posėdį paliko savo telefoną ant mano stalo
ir amžius nešiojausi jį rankinėje. Reikia prisiminti sugrąžinti.
- Šitaip tinka, - pritari tu, - nes būtų paaiškinta, kodėl kurį
laiką jį nešiojaisi rankinėje. Dar geriau tiktų „kelis mėnesius“.
Įkišk jį į kokį nors skyrelį su užtrauktuku. Paskui pasakysi, kad
tas posėdis buvo prieš kažkiek mėnesių. Tavo kolega manė tele­
foną pametęs ir iškart užblokavo numerį - štai kodėl nesusku­
bai jo grąžinti. Matyt, pragulėjo tavo rankinėje mėnesius. Visai
buvai jį pamiršusi. Taigi, jeigu vyras tikrina tavo rankinę nuolat
ir telefoną bus ne kartą aptikęs, būsi prisidengusi.
Nepajėgiu nenusišypsoti dėl tokios nesąmonės - kad vyras
tikrintų mano rankinę bent sykį, ką jau kalbėti, kadjoje raustų-
si nuolatos, - bet mane be galo maloniai nuteikia mintis apie...
mėnesius. Jis pasakė „mėnesius“. Vadinasi, mano, kad šitai gali
trukti mėnesių mėnesius.
Tuo metu, gana deramą akimirką, suskamba mano telefo­
nas, tas mano įprastasis. Belaukdama tavęs tikrinau elektroni­
nį paštą, ir telefonas padėtas ant staliuko tarp mūsų. Nušvinta
ekranas ir aš žvilgteliu žemyn. Mano vaikų, stovinčių vienas
greta kito per dukters diplomų įteikimo šventę, nuotraukos fo­
ne pasirodo žodis Blokuota.
Nekreipdama dėmesio į skambutį nugeriu gurkšnį kavos, o
tu pažvelgi į mane ir su įtempta šypsena klausi:
- Kodėl neatsiliepi?
Gūžteliu pečiais.
- Numeris blokuotas, veikiausiai bus iš darbo arba reklama.
Telefonas nustoja skambėti. Vėl žvilgteliu į jį. Praleistas
skambutis iš blokuoto numerio. Po poros sekundžių ekranėlis
užtemsta.
77
 Tu vėl atsiloši, nužiūrinėdamas mane.
- Tau neįdomu, kas skambino?
Negarsiai susijuokiu.
- Ne, kalbuosi su tavimi. Jeigu skambutis svarbus, ateis
žinutė.
Tu paimi mano telefoną ir pažiūri.
- Jokios žinutės.
- Na, gal ateis po minutės. Jeigu ne, vadinasi, nebuvo svar­
bu. Man nuolat pasitaiko tokių skambučių, o tau?
-Ką?
- Skambučių iš blokuoto numerio.
Tai tiesa. Per pastaruosius kelis mėnesius kažkodėl sulaukiu
jų kur kas daugiau. Jeigu atsiliepiu, nieko nebūna, tik tuščia ne­
įvykusio ryšio tyla. Mano telefono numeris tikriausiai atsidūrė
kokiame nors reklaminio brukalo sąraše, kaip kartkartėmis pa­
sitaiko su elektroninio pašto adresais.
Tu šiek tiek susirauki.
- Kaip dažnai jų sulauki?
Vėl gūžteliu pečiais.
- Kelis kartus per savaitę. Kartais vėliau iššoka žinutė iš dar­
bo, kai kada net kitą dieną, ir tai tikrai erzina. O kartais tie­
siog nieko. Porą sykių pasitaikė tokie penki ar šeši skambučiai
paeiliui, paskui dvi savaites - nieko. Kodėl klausi? Ar tai taip
neįprasta?
Tu įdėmiai klausaisi - įdėmiau, nei man atrodo reikalinga,
nes tai nebuvo kažkas tokio, kas man įkyrėtų. Kaip ir visi, aš su­
laukiu brukalo žinučių iš draudimo kompanijų, siūlančių man
padėti išsikovoti kompensaciją už nelaimingus atsitikimus, ku­
rių nepatyriau, skambučių iš žmonių, norinčių mane įkalbėti
pakeisti telefoną į geresnį tuoj po to, kai jį pasikeičiau, elek­
troninių laiškų iš Jungtinių Valstijų kariuomenės generolų, no­
rinčių pervesti į mano sąskaitą šimtus tūkstančių dolerių, arba
iš medicinos fondų, siūlančių pailginti varpą. Pro mano duris
plūsta aprangos katalogai, po tris skrajutes per dieną iš piceri­
jų. Kiek picerijų gali būti Vakarų Londone? Mes visi kasdien
78
persekiojami paprastu ar elektroniniu paštu siunčiamo šlamš­
to, nekonkrečių, padrikų prašymų. Nejau dėl kažkokiopraleisto
skambučio iš blokuoto numerio reikėtų skelbti pavojų.
Tu sėdi ir klausaisi manęs, sakyčiau, pernelyg rimtu veidu.
- Kada sulaukei pirmo tokio skambučio? - klausi.
- Turi galvoje pirmą, be jokios lydinčios SMS žinutės, kai
nusistebėjau, ar tai tikrai reklama? - trukteliu pečiais. - Regis,
po Kalėdų ar Naujųjų... Klausyk, juk tai ne...
- Vadinasi, tuomet skambinau ne aš, - pasakai nelinks­
mai šypsodamasis. - Turbūt koks nors slaptas meilužis, ap­
lenkęs mane.
A, šit kaip... - pagalvoju, staiga susivokusi, ir apdovanoju ta­
ve šilta šypsena, vos vos palinguodama galva. Ir nors tu neatsa­
kai man šypsena, tą akimirką jaučiuosi laiminga, nes šiandien -
du nulis mano naudai. Mane užlieja ta pati pasitenkinimo šilu­
ma kaip tuomet, kai pasakei „mėnesius“. Vadinasi, esi pavydus.
Kadangi galėtum ir pats skambinti iš blokuoto numerio ir ne­
kalbėti, manai, kad mano gaunami tokie skambučiai tikriausiai
yra nuo ko nors, panašaus į tave. Man patinka vyrai, pagalvoju
sau. Nesu jokia biologinio determinizmo šalininkė, bet vyrai...
Patinka jie man. Tu žiūri tiesiai į mane, šiek tiek susiraukęs,
ir matant aiškų tavo suirzimą visas netikrumas, kurį aną die­
ną jaučiau, išgaruoja. Nejau turėsiu žaisti tokius žaidimus, kad
išlaikyčiau tavo dėmesį? Tai ne mano stilius. Kita vertus, visas
šitas reikalas irgi ne mano stilius.
Pasiimu tavo duotą telefoną ir pavartau rankoje. Šis kur kas
mažesnis už manąjį. Visai lengvai įsmuks į kišenę.
 5

Jau šešios savaitės, kai tu ir aš - svaiginančioje migloje. Mudu

susitinkame dėl sekso. Susitinkame kavos. Niekada nesusitin­
kame pietų, nes tamtu pernelyg užsiėmęs, ir niekada nesusitin­
kame vakarienės, nes vakarais negalime susitikti. Visai nenu­
tuokiu, ką mėgsti valgyti. Galbūt išvis nieko nevalgai. Nežinau,
kokie filmai tau patinka nei kokias skaitai knygas, ar esi kada
nors grojęs bent kokiu muzikos instrumentu. Mudu pasimė­
gaujame seksu; geriame kavą; kalbamės. Tikrai nesikalbame
apie savo šeiminius gyvenimus; niekada nevadiname vardais
mano vyro ir tavo žmonos. Kartkartėmis pasikalbame apie
santykius apskritai arba praeities meiles, bet daugiausia mūsų
pokalbių tema viena vienintelė - mes patys, ką veikiame, ką
galvojame ir manome apie vienas kitą.
Tarp susitikimų būnu pamišusi iš geismo ir savo kompiute­
ryje rašau tau laišką po laiško. Esu dėkinga už tai, kad neleidai
bendrauti elektroniniu paštu, nes kelias valandas rašiusi jaučiu
šleikštulį iš nepatogumo dėl to, ką atskleidžiu apie save, dėl savo
apgailėtinų pastangų dėtis šauniai ir analitiškai, nors pasirodau
visiškai priešinga.
Ne visada gerai tvarkausi savo galvoje.

Vieną dieną sutariame susitikti prie Grotinių rūmų - pastato,

kuriam dabar puoselėju šiokį tokį šiltąjausmą. Darbo diena jau
pasibaigusi, - kažkodėl tu ilgai dirbi, - bet vis tiek priverti lauk-
80
ti pusę valandos, o kai galiausiai pasirodai, kaip visada nė ne­
atsiprašai, ir matau, kad tau galvoje vis dar tai, kas tave sulaikė.
Nusišypsai ta savopusiau šypsenėle ir nieko nesakai. Puiku, pa­
galvoju. Gerai, ir aš nekalbėsiu. Galbūt ir man kas nors galvoje.
Nulipę laiptais, mudu pasukame dešinėn, Vestminsterio
metro stoties link. Ten yra mažutis kavos baras, kur ir anksčiau
susitikdavome, su dviemvietomis prie lango. Prieblanda, tokiu
metų laiku žvarboka - būreliai drebančių turistų, pernelyg op­
timistiškai apsirengusių, spiečiasi krūvon, užtverdami šaligatvį.
Mudu laviruojame tarp jų. Sidabraspalvis metro stoties kubas
ryja ir išvemia kostiumuočius. Mudu jau beveik pasiekę jį, tik
staiga paimi mane už parankės ir apsuki grįžti tuo pačiu keliu,
kuriuo atėjome.
- Pasivaikštinėkime palei upę, - pasiūlai.
Tai pirmi žodžiai, kuriuos man pasakai.
Mudu pasukame už kampo, vėl einame pro Parlamento
Grotinius rūmus. Kitapus upės ryškia mėlyna šviesa blykčioja
„Londono akis“ - pilko ir violetinio dangaus fone pamažu be­
sisukantis apžvalgos ratas. Vis tylomis mudu neskubriai žings­
niuojame krantine pro išrikiuotus kelkraštyje tuščius turistų
autobusus. Toliau lankytojų retėja ir eiti darosi lengviau. Mudu
žengiame pro žemo raudonų plytų pastato - Pagrindinės teri­
torinės policijos būstinės - užpakalinį įėjimą. Prie jo stovintis
gatvės žibinto stulpas man visada sukelia šypseną - senamadiš­
kas policijos gatvės žibintas tartum iš senų serialų „Diksonas
iš Žaliojo Doko“, „Z mašinos“... Tais laikais, kai turėdavai čiu­
pinėtis su rankenėle, stengdamasis paryškinti vaizdą savajame
raudonmedžio korpuso, nespalvoto televizoriaus ekrane, nu­
sikalsti neapsimokėdavo. Dabar jie visi ploni kaip paplotėliai,
ryškiaspalviai ir nedovanotinai aiškaus vaizdo - po oranžine
žinių pranešėjų pudra gali įžiūrėti odos poras. Pastaruoju metu
pastebėjau, kad ir dviprasmybių dabar kur kas daugiau. Taip,
nusikalsti šiais laikais apsimoka. Na, kaip tik dabar, šią minutę,
žingsniuodama šalia vyro, su kuriuo neturėčiau būti, jaučiuosi
taip, tartum tai apsimokėtų.
81
 Mudu iš lėto traukiame pro užpakalinį „Savojos“ viešbučio
įėjimą ir tolyn, iš turistų karalystės į valstybinių pastatų kvarta­
lą. Po kelių minučių, vis dar netarę nė žodžio, pasiekiame Vik­
torijos krantinės sodus - patrauktą nuo gatvės ir upės siaurą
parko ruožą su vieninteliu vingiuojančiu takučiu, abipus kurio
išrikiuoti suolai. Besitvenkiančioje tamsoje parkas vien mūsų.
Gatvėje, tebematomoje pro krūmus, kurie dar pliki, be pava­
sarinės žalumos, per miesto centro teršalų ūką burzgia juodi
taksi, sunkvežimiai ir kitokios mašinos, o toliau, už transporto
srauto, skuba upė, stengdamasi neatsilikti. Praeiname pro sta­
čiakampį lelijų tvenkinį dešinėje. Ženklas už jo skelbia: Pavo­
jinga - gilu. Šiek tiekjau tam per vėlu, pagalvoju.
Keliais metrais toliau stovi verkiančios moters skulptūra.
Esu pro ją ėjusi - tokios statulos negalima nepastebėti. Dar yra
paprastas akmeninis postamentas su bronziniu biustu viršuje:
Artūras Salivanas, 1842-1900*, skelbia užrašas. Tokių dalykų
pilna viso Londono parkuose: užmiršti filantropai, kompozito­
riai arba rašytojai, generolai, tolimų kraštų tyrinėtojai ir peda­
gogai, tie karalienės Viktorijos epochos žmonės, kurie mus su­
kūrė. Bet šita kitokia - į postamento akmenį atsirėmusi jaunos
moters figūra, irgi nulieta iš bronzos. Ji nusukta nuo praeivių,
verkia prie stulpo, viena ranka virš galvos, ištiesta aukštyn, o
kita sulenkta taip, kad moteris galėtų ja prisidengti veidą. To­
bulas, lieknas jos kūnas sustingęs didžiulio sielvarto poza.
Stabteliu. Tuirgi stabteli, vis dar nesikalbėdami abu žvelgiame
į jauną bronzinę moterį, į tvirtų, stačių jos krūtų išlinkius, - ži­
noma, šios klasikiniu stiliumi apnuogintos, - į apdarą, sutrauktą
jai apie klubus, į surištus plaukus, krintančius ant nugaros. Jos
sielvartas - jaunystės sielvartas, pagalvoju. Ji - kaip bet kuri pir­
mo kurso studentė, pabudusi sekmadienio rytą ir prisimenanti,
kad šiąnakt išvakarėliojos mylimas jaunikaitis išėjo apsikabinęs
kitą. Ji mano, kad sielvartas - tai žemė, į kurią įžengė, tartumdy­
kuma, kur numirs iš troškulio. Prisimenu širdgėlą dėl nuviltos

* Anglų operečių kompozitorius.

82
meilės tame amžiuje, kokia ši būdavo viską nustelbianti. Klausiu
savęs: ar dabar išvis galima nuvilta meilė? Man penkiasdešimt
dveji. Bet kuri mano amžiuje žino, kadviskas praeina. Jeigu mū­
sųjausmų laikinumas reiškia, kad tikra širdgėla dėl meilės nusi­
vylimų neįmanoma, tai kurgi lieka laimė?
Kažkodėl ta statula mus priverčia sustoti ir žiūrėti. Dar be­
veik nesikalbėjome vienas su kitu. Tu žengi kelis žingsnius apie
postamentą ir skaitai įrašą. Prieinu, atsistoju šalia tavęs ir pasi­
žiūriu į įrašą, o tu perskaitai balsu:

AR GYVENIMAS GĖRIS YRA?

JEI IR TAIP, JIS PRAEIT TURĖS.
KAD IR KADA MIRTIS PASIKVIES,
VIS TIEK BUS PER GREIT PABAIGA/

Per eilių vidurį, beveik nuo postamento viršaus iki pusės,

nutįsęs ilgas žalių pelėsių ruožas.
- Ar ji susisielojusi dėl mirties? - sumurmu. - O aš visada
maniau, kad dėl meilės.
- Pasak tų eilių, iš tiesų padėtis be išeities, - sakai tu. - Arba
gyvenimas yra gėris, ir šiuo atveju visi turėtume verkšlenti, nes
mirtis vis tiek viską sugadins, ir greit. Arba... ką gi, arba gyve­
nimas nėra gėris, tik liūdna ašarų pakalnė.
Pažvelgiu į tave.
- Tai kurią pusę tu palaikai? - užduodu klausimą stengda­
masi, kad nenuskambėtų per rimtai.
Tu žiūri į mane, ir matau, kad nesileidi apgaunamas mano
apsimestinai lengvo tono. Paskui ištiesi ranką ir suimi užkri­
tusią man ant skruosto sunkią plaukų sruogą, pasukioji ją tarp
pirštų.
- Aš? - tari stebeilydamas į mane. - Aš? Manau, gyvenimas
yra gėris.

* Pirmas posmas iš Viljamo Gilberto (William Schwenck Gilbert, 1836­

1911), A. Salivano operečių libretų autoriaus, eilėraščio.

83
 Mudu žingtelime vienas prie kito. Tu abiem rankomis su-
imi mano veidą, šiurkštūs šilti tavo delnai liečia mano šaltus
minkštus skruostus. Pakeliu į tave akis ir užsimerkiu.
Be žodžių paliekame verkiančią merginą ir tuoj pat prieina­
me parko pakraštį. Templio metro stotis ryškiai apšviesta, ka­
vos ir gėlių paviljonai ne itin perpildyti - jau po piko valandos,
beveik sutemę. Tuoj už metro stoties pasukame kairėn siaura
gatvele, pavadinta Templio praeiga, vedančia tolyn nuo upės.
Toliau gatvelė dar labiau susiaurėja ir tampa Milfordo skersga­
tviu, kuris baigiasi mažučiu kiemu su plytiniais vartukais, pro
kurių angą matyti tik akmeniniai laiptai.
- Ar pro čia galima patekti į Strandą? - klausiu.
Anksčiau šituo keliu niekada nėjau.
- Taip, —patvirtini. - Išeini tuoj už Karališkųjų teisingumo
rūmų.
Bet tu turi mintyje ne teisingumą ar skaisčias Strando švie­
sas. Pasisuki į mane. Viena ranka suimi man pakaušį, panar­
dindamas pirštus į plaukus, kitą padedi man ant peties. Prisi­
trauki mano burną prie savosios. Tuo pat metu spausdamasis
prie manęs priverti kluptelėti ir atatupstą prisišlieti prie sienos
iš dešinės vartukų, vedančių laiptų link. Nejučia aikteliu.
Tu stabteli ir apsidairai tuo jau man pažįstamu įdėmiu
žvilgsniu, kuris reiškia tave darant tai, ką anksčiau apibūdinai
kaip rizikos vertinimą. Tau iš dešinės - man iš kairės - pastatas,
bet jokie langai neišeina į skersgatvį, kur mudu stovime. Kitoje
pusėje - seku tavo žvilgsniu aukštyn - įrengta vaizdo stebėjimo
kamera, bet nukreipta nuo mūsų. Tu pabučiuoji mane, trum­
pai, stipriai, paskui šiek tiek atloši galvą, kad galėtum žvalgytis
į šalis, ir tuo pat metu tavo ranka įsmunka man po paltu, pra­
skina šlaunis. „O...“ - man išsprūsta, bet tai veikiau dejonė, ne
aiktelėjimas, šįsyk giliau iš vidaus, pratisiau.
Tuo metu į akmenis sudunksi batų padai, artėja greiti žings­
niai. Mudu atšokame vienas nuo kito, mano palto skvernai nu­
krenta žemyn. Aš linksmai prunkšteliu dėl netikro pavojaus,
84
kai jaunas vyras nubėga laiptais, išpuola į kiemą ir nė nežvilg­
telėjęs į mus pasileidžia metro stoties link. Dabar tu nusisukęs
nuo manęs į neapšviestą kiemą, ir tik kai su šypsena veide vėl
atsigręži, pamatau, kad laikai tarp dviejų pirštų cigaretę.
- Nežinojau, kad tu rūkai! - nusistebiu.
Mano balsas pridusęs, nes vos nebuvome užklupti.
- Nerūkau, - atsakai ir įsimeti cigaretę atgal į kišenę. - Vieną
nuolat laikau kairėje kišenėje - padeda paaiškinti daug visokių
dalykų: kodėl esi lauke, ko slampinėji, o jeigu reikia, gali prie
ko nors prieiti ir paprašyti pridegti. Praverčia ir laikraščiai. Nie­
kada niekas nežiūri į tą, kuris gatvėje skaito Everting Standard,
ir nesistebi, ko čia stoviniuoji. Žmogus skaito laikraštį, ir tiek.
Vėl žingsniai per akmenis, šįsyk su aukštakulniais. Laiptais
šnekučiuodamosi atkaukši dvi jaunos moterys elegantiškais
sijonais ir švarkeliais. Viena praeidama meta į mane atsainų
žvilgsnį, lyg pamanytų ką nors bloga, jeigu išvis skirtų laiko
apie mane pamanyti. Tu suimi man už parankės.
- Einam, - sakai. - Planavau įsmukti į tave, bet vis dėlto čia
per daug žmonių.

Vėl prie metro stoties pasisuki į mane ir tari:

- Ką gi, gerai...
Ir aš suprantu: ketini mane čia palikti, kad lipčiau į trauki­
nį ir važiuočiau namo, o pats trauksi kažkur kitur. Mirksnį su­
trinku - staiga man pasirodo, kad tartum skubi pasišalinti. Bet
jeigu būtume pabuvę vieni tame kiemelyje, dabar negalvotum,
kaip kuo skubiau pasprukti. Būtum sutelkęs dėmesį į mane.
- Aha, gerai, - sakau. - Parsigausiu iš čia pati. Taigi pasima­
tysim, pasikalbėsim rytoj.
Ir greitai nusigręžiu. Esu pasiryžusi būti ta, kuri nueis pirma.
Tu pasiveji mane dar nespėjusią nužengti nė poros žingsnių
ir čiumpi už parankės.
- Ei... - sakai.
85
 Abu sustojame, vienas prieš kitą. Pasižiūriu į tavo batus. Vis
dėlto kokį kvailą žaidimą mudu žaidžiame? Abu pusamžiai.
Juokinga. Mes juokingi.
- Tu ten buvai anksčiau, tiesa? - sumurmu, ir tik tai ištarusi
sumoju, kas kirba man mintyse. Maniau, mes šiaip sau vaikšti-
nėjome Viktorijos krantine, bet tu tiksliai žinojai, kur einame.
Turėjai planą. Galbūt net tyčia vėlavai su manimi susitikti, nes
manei, kad bus geresnė galimybė pasinaudoti tuo skersgatviu,
kai labiau sutems.
Tu atsidūsti, ir nuo to atodūsio pasijaučiu it vaikas.
- Klausyk... - sakai, o aš laukiu.
Šįsyk neketinu tau padėti apsimesdama, kad esu abejinga
kaip ir tu. Iškart nusprendžiu nepaleisti tavęs nuo kabliuko.
- Juk žinai, jau mane pažįsti... - kalbi toliau.
Pakeli ranką ir persibrauki delnu per plaukus. Tavo veidas
šiek tiek maldaujantis. Aplinkui žmonės - namo vėluojantys
žmonės - skuba pirmyn atgal, ir niekas nė nežvilgteli į mus.
- Ar būtent šitaip tu mėgsti? - klausiu tyčia lengvu tonu.
Nenoriu, kad pultum į paniką ir man pameluotum.
- Na, taip, - patvirtini. - Šitaip aš mėgstu, ir visada...
- Būtent ką? Kas tau labiausiai patinka?
- Tai, šitaip. Manau, mane tai sužadina. Automobilių aikšte­
lėse, tualetuose, kur nors lauke. Nežinau. Turbūt...
Tu bejėgiškai iškeli rankas.
Galvoje man sukasi begalė klausimų, pavyzdžiui, ar tavo
žmona žino? Ar šitaip darai su ja, ar kada nors su ja taip darei?
Ir toliau: tai kiek tokių nuotykių turėjai iki manęs?
It koks berniūkštis patrauki pečiais, pažvelgi į mane ir su­
suki veidą.
- Tiesiog tai man atrodo... nežinau... tas nepadorumas, tur­
būt rizika, nežinau. Žinai, spėju, tai lyg savos rūšies priklauso­
mybė, adrenalino šaltinis. Gausybė žmonių daro šitaip ar pana­
šiai. Visiems kartais norisi rizikuoti, ar ne? Žiūriu į žmones, su
kuriais dirbu, ir galvoju, kokią riziką jie renkasi. Vienas kolega
86
savaitgaliais skraido parasparniu. Kiekvieną kartą leisdamasis
susilaužo raktikaulį. Jis turi keturis vaikus. Aš bent nešokinėju
nuo skardžių.
„Ne, - pagalvoju su šiokiu tokiu kartėliu, - tik kitų prašai
taip daryti.“ Mudu stovime prie Templio metro stoties, gaubia­
mi jau vėloko vakaro tamsos. Šalta, šalčiau, nei šiuo metų laiku
turėtų būti. Man topteli, kad pavojus būti užkluptiems manęs
nesužadina - veikiau priešingai. O susižadinu nuo minties
apie viešbučio numerį, šiugždančias baltas paklodes ir putlius,
minkštus baldus, pritemdytą apšvietimą, mums vos matomus
veidrodžius, anonimiškumą ir privatumą, buvimą ten, kur nie­
kas manęs nesuras, bet pasakau tik tiek:
- Ką gi, manau, šį pokalbį pratęsime kitą kartą.
- Ne, pasikalbėkime dabar, - sakai tu, o aš viduje nusišyp­
sau, nes esu tikra: niekas nesulaikytų tavęs prie manęs taip, kaip
mintis, kad galėčiau slėpti informaciją.
Prisimenu, ką sykį man pasakė Suzana: „Yra tam tikra vyrų
rūšis, kurių visą žavesį lemia jų nuspėjamumas.“ Pakartočiau šį
sakinį tau, bet įtariu, kad palaikytumjį užgauliu.
- Kalbėkimės, - spiriesi tu ir prisilenki prie manęs.
Nežymiai papurtau galvą, bet šypsausi.
Tupakeli pirštą ir švelniai, bet ryžtingai bedi juo man į kaktą.
- Tai kas ten viduje dedasi? Šiuo metu? Kas?
Apsidairau.
- Esame gana arti.
Turiu galvoje rajoną, kur tu dirbi; yra tikimybė, kad koks
nors tavo pažįstamas galėtų eiti pro šalį. Bet aš tik išsisukinėju.
Dėl to nesijaudinau, kai bučiavomės Viktorijos krantinės so­
duose, o tuomet buvome dar arčiau.
Tu sukryžiuoji rankas ant krūtinės ir rūsčiai žiūri į mane lyg
koks kvotėjas.
- Na, verčiau pasakyk, kas tau galvoje, antraip galime čia
šiek tiek užsibūti.
- Ką gi tai reiškia? - klausiu, bet net man pačiai tai skamba
netvirtai. - Rizikingas seksas - ką jis reiškia?
87
 Tavo garbei reikia paminėti, kad klausimą priimi rimtai. Pa­
trauki pečiais.
- Sakyčiau, nereiškia nieko. Tiesiog aš tai mėgstu, kaip vie­
ni mėgsta tai daryti rytais, kiti persirenginėti, o dar kitiems tai
labiausiai patinka duše. Nežinau, juk kai kurie žmonės mėgsta
šokolado padažą. Tai nereiškia nieko.
Kažkur traukia būrelis moterų su aukštakulniais - prasi­
brauna pro mus taip arti, kad turi paimti mane už alkūnės ir
švelniai truktelėti į šalį, bet vis tiek niekas nežiūri į mus. Mu­
du - tik vyras ir moteris, kurie kalbasi prieš išsiskirdami.
Tarsi būčiau mintyse užstrigusi. Man iš tikrųjų knieti žinoti,
ar j tą siaurą skersgatvį buvai nusivedęs kokią kitą moterį, kaip
ką tik vedeisi mane. Spėju, kad atsakymas yra „taip“ ir kad pas­
tarąjį kartą tau pavyko geriau, nes buvo vėlesnis vakaras. Bet
negaliu to paklausti neišsiduodama, kad jaučiuosi netvirtai, ki­
ta vertus, dar minutė, ir vis vien atspėsi, kadjaučiuosi netvirtai.
Nebegaliu tverti tokio pažeminimo, o tavo dėmesį nukreipti
tėra vienas būdas. Todėl sakau:
- Nori žinoti, apie ką fantazuoju?
- Be abejo.
- Kaip mane pagrobia ateiviai.
Tu išpūti akis.
- Ką?
Aš nusišypsau ir linkteliu.
- Taip, fantazuoju, kad esu pagrobta ateivių iš kitos planetos
ir guliu ant apskritos baltos lovos, žinoma, nuogut nuogutėlė,
ir aplink visą lovą yra lyg ir balkonas, o jame - ateiviai, ir jie,
smailiagalviai žmogeliukai, žiūri žemyn į mane nuogą.
- Tu išsigalvoji, - meti.
Nusijuokiu.
- Hm, žinoma, juk tai fantazija.
- Ne, noriu pasakyti, kad sugalvojai dabar. Juokiesi iš manęs.
Papurtau galvą.
- Tikrai ne, garbės žodis. Apie tai gana dažnai galvoju - kad
guliu vidury apskritos baltos lovos ir man šilta.
88
 - Smailiagalviai?
- Suprantu, pernelyg paprasta, a?
Tu pakeli ranką ir pasikasai pakaušį.
- Nežinau, kažkodėl maniau, kad vienos iš geriausių mūsų
šalies mokslininkių analitikių seksualinės fantazijos bus įmant­
resnės.
- Įmantresnės reiškia piko valandą daryti tai atkampiuose
skersgatviuose?
Trumpa pauzė.
- Vienas nulis tavo naudai.
Mudu šypsomės vienas kitam, įtampa atslūgo. Įtikinau tave,
kad tokiais pasišaipymais prilygstu tau. Man pavyko išvengti
pažeminimo.
Savigarba - baisus dalykas. Ji verčia mane šią akimirką pa­
sukti nuo tavęs tolyn, nors iš tikrųjų noriu vaikštinėti su tavimi
susikibus rankomis palei upę, paskui nueiti į Pietinį krantą, pa­
sėdėti Karališkosios koncertų salės bare klausantis džiazo, jeigu
kas nors groja, o vėliau pavakarieniauti kokiame nors restora­
ne, po staliuku liečiantis keliais. Būtent savigarba mane verčia
palikti tave nė nepaklausus, ar toks scenarijus įmanomas. Man
to taip norisi, kad negaliu pakęsti minties, jog būsiu atstumta.
Mano vyras šįvakar koncerte. Panorėjusi galėčiau negrįžti na­
mo visą naktį. Galbūt ir tu galėtum. Galbūt tu patraukei metro
stoties link, nes manei, kad turiu grįžti namo. Galbūt praleisi­
me retą progą visą vakarą būti drauge, nes nė vienas iš mūsų
nepasiūlys tokios galimybės, nė vienam nesinorės atrodyti len­
gvai pasiekiamam.
- Verčiaujau eisiu, - tariu sukdamasi.
Nė nemėgini manęs nekaltai viešumoje apkabinti, tik atsi­
sveikindamas pakeli ranką, leidi man nueiti. Stabteliu metro
stoties salėje papildyti nuolatinio bilieto, vildamasi, kad gal at­
seksi paskui mane, bet, žinoma, neatseki. Man tiklieka susiimti,
kad nenubėgčiau gatve įkandin tavęs, nors ir nežinau, kur link
trauki, keliauji namo ar atgal į savo įstaigą, į vėlyvą susitikimą
kur nors kitur, į kokį nors atsisveikinimo pobūvį, praleisti va-
89
karo su draugais arba... galbūt susitikti su kita moterimi, dabar,
kai jau visai sutemę ir skersgatviai tuštėja. Visai nenumanau ir
neturiu teisės paklausti.
Kai einu pro užkardą, kišenėje suzvimbia tavo duotas tele­
fonas ir aš jį išsitraukiu. Atsiuntei man žinutę: Kai grįši namo,
atsiųsk man nuotraukų, ką veiki, kai galvoji apie smailiagalvius
žmogeliukus. Prašau! Nejučia nusišypsau, nes žinau, kad reikia
viską priimti taip, kaip yra, pabandyti jausti, kad gyvenimas -
gėris, kartais trikdantis ir dažnai nuviliantis, bet vis dėlto gėris.

Tąnakt atsibundu praėjus valandai po to, kai mudu su vyru

nuėjome miegoti. Jis guli nusisukęs nuo manęs, ant šono, ty­
liai knarkia. Žalioje skaitmeninio laikrodžio, rodančio valan­
das ant mūsų lubų, žaroje man matyti jo kūno apybrėžos. Abu
mėgstame miegoti prie šiokios tokios elektros šviesos - įprotis,
užsilikęs iš tų metų, kai palikdavome praviras savo miegamojo
duris ir dėl visa ko neišjungtą šviesą, jeigu naktį atsibustų kuris
nors vaikas. Pūkinė antklodė nuslydusi ir atidengusi jo plačią
šlakuotą nugarą. Retėjančių plaukų lopinys jam ant pakaušio
man sukelia globėjišką jausmą. Nusišypsau pagalvojusi, kaip
kartais būna sunku jį pažadinti, ypač pirmą miego valandą.
Mano vyras nugrimzta į nesąmoningą būklę taip užtikrintai ir
greitai, kaip gilumų naras - į jūrą.
O aš dulkinuos! su kažkokiu šnipeliu.
Tada aišku viskas: kodėl taip laisvai slampinėji po Vestmins-
terio rūmus; kodėl dažniausiai būni savo laiko šeimininkas, bet
paskui staiga esi iškviečiamas dėl kokio neatidėliotino reikalo;
kodėl tau pasitaiko tų tylos tarpsnių. Taip pat aišku, kodėl esi
priklausomas nuo adrenalino, kodėl, manęs užsigeidęs, sugebi
man įkyrėti skambučiais ir žinutėmis, ir užsigeidi manęs būti­
nai tuoj pat, bet kitais kartais atrodai beveik abejingas. Aišku,
kam tas begalinis slaptumas, kuris man visada atrodydavo di­
desnis, nei reikalingas paprastai svetimoteriaujant: tas telefonas
90
su išankstinio mokėjimo kortele, draudimas susižinoti elektro­
niniais laiškais, mudviejų sutariamų pasimatymų melodramiš-
kumas. Galbūt šitaip tvarkomasi užmezgus romaną, kai esi pra­
tęs prie nacionalinio saugumo reikalų.
Dabar suprantu, kodėl tu nori tiek daug žinoti apie mane,
bet tiek mažai atskleidi apie save; kodėl dažnai atrodai visiš­
kai tikras, net iki arogancijos, kad gali mane įkalbėti - žinoma,
kuo subtiliausiai - daryti viską, ko užsigeidi; kodėl tiek daug
žinai apie vaizdo stebėjimo kameras ir kaip maskuotis gatvė­
je. Sulig visomis šiomis mintimis suima virpulys - jaudulio ar
baimės, o gal kažkokio keistojų abiejų derinio? Jeigu esi šnipas,
kas atsitiks, jeigu pamanysi, kad aš kažką nuo tavęs slepiu? Ar
gali susekti man duoto telefono buvimo vietą? Ar uždraudei
bet kokius rašytinius kontaktus tarp mudviejų tam, kad mane
apsaugotum, nes mudviejų ryšys galėtų kelti man pavojų? Kas
atsitiks, jeigu... - ši mintis nauja, šviežia, ką tik išsilukštenusi, -
...kas atsitiks, jeigu panorėsiu tai baigti?
Mano vyras kažką sumurma per miegus, atsiverčia veidu į
mane, vėl sumurma ir apsiverčia ant kito šono. Galvoju, koks
buvo rimtas tavo veidas, kai davei man tą telefoną su išanksti­
nio mokėjimo kortele. Gal visiškai neteisingai apie tave spren­
džiau - turiu galvoje, dėl to, ką mudu darome, dėl to, kas tu per
žmogus? Ar esama kokios tikimybės, kad galėtumbūti kerštin­
gas arba pavojingas, kad kas nors galėtų grėsti mano vyrui ar
net vaikams? Nuo tos minties man tankiau daužosi širdis, turiu
giliau kvėpuoti ir sau pasakyti: „Nebūk kvaila... niekam niekas
negresia...“ Nakties vidurys. Naktį viskas atrodo iškreipta. Tai
gerai žinomas faktas.
Mąstyk racionaliai, paskui pagalvoju. Tai tik seksas. Jis baig­
sis, kai tik pasidarysi tam vyrui nebeįdomi, o kadangi jau išmė­
gintas visas jo mėgstamų vietų repertuaras, beveik tikrai taip
ir atsitiks. Jis toks žmogus. Tai truks daugiausia tris mėnesius.
Tavo savimeilė bus užgauta, o širdis šiektiek aplamdyta, many­
si, kad esi to nusipelniusi, truputį paliūdėsi, paskui nusipurtysi
ir viskas grįš į įprastas vėžes. Štai ir viskas, kas atsitiks.
9i
 Ar dėl to, kad tu dirbi saugumo tarnyboms, turėčiau jaustis
daugiau ar mažiau kalta, klausiu savęs. Bet paskui sumoju: kal­
tės nereikia vyti sau iš galvos, tikrai ne; tiesiogjos nėra. Iš teisy­
bės, - nors tuo nesididžiuoju, - jaučiu, kad man šitai priklausė
patirti. Kad tu man priklausai. Dvidešimt aštuonerius metus
dariau viską, ko iš manęs buvo reikalaujama, sunkiai dirbau
ir rėmiau šeimą, mylėjau savo vyrą ir auginau vaikus. Atlikau
savo priedermę visuomenei. Kas savaitę rūšiuoju laikraščius,
kad tie būtų perdirbti. Ar nieko nesu iš gyvenimo nusipelniu­
si? Bandau pasiteisinti kaip koks vyras, pagalvoju. Kaip tik taip
sau pasakytų vyras, naktį suvedžiojęs savo sekretorę; niekas
taip ir nesužinos, niekieno jausmai nebus užgauti. Betgi aš sa­
vo sekretorės nesuvedžiojau. Rinkausi atsargiai, nors tuo metu
ir nežinojau, kad renkuosi. Darau šitai su žmogumi, kuris turi
priemonių ir motyvų užtikrinti, kad mes taip ir liktume neat­
skleisti. Nesiekiau kokios nors jaunos ir pažeidžiamos moters,
vienaip ar kitaip man pavaldžios. Nepasinaudojau savo padėti­
mi ir neleidau sau susipainioti su kuo nors, kas manimi žavisi,
neįsimylėjau ir dvejus metus nepalaikiau niekam tikusio ro­
mano, visokeriopai apgaudinėdama žmogų, su kuriuo gyvenu.
Aš pati apsisprendžiau. Dulkinuosi su šnipu. Jis mėgsta riziką.
Mėgsta vaikytis moteris ir naujumą. Galbūt skamba pavojingai,
bet iš tikrųjų saugiau nė negalėtų būti.
Už lango, sode, trumpai ir šaižiai viaukteli miesto lapė, gy­
venanti kažkur čia, paskui - tyla.
 6

Man sunku kalbėti apie tai, kas nutiko vėliau, meile mano. Ži­
nau, tuo nesistebi. Šioje vietoje trumpai pertraukiu pasakojimą
tiek mintyse, tiek širdyje - jaučiuosi apmirusi ir drebanti, įsi­
tempusi, kaip jaustųsi vorų bijantis žmogus, mindžikuojantis
prie slenksčio kambario, kuriame nujaučia galint jų būti. Yra
vietų, į kurias nenoriu eiti, - tiksliau, viena vieta, kur nenoriu
eiti, - bet stengiuosi būti atvira, kad ir kaip būtų skaudu. Sten­
giuosi sau įteigti, kad jeigu nebijosiu to pripažinti, jeigu įma­
nysiu apie tai papasakoti, lyg tai būtų tik avarija, kadais man
nutikusi, viskas bus gerai. Taip, būtent šitaip; papasakoti, lygtai
būtų avarija, papasakoti, kaip važiavau greitkelyje vidurine eis­
mo juosta ir žvilgčiojau į dešinį veidrodėlį, nes iš paskos lenki­
mo juosta dideliu greičiu artėjo kažkoks baisus sidabro spalvos
automobilis, ir aš pamaniau, kad tai gali būti pavojinga. Baimi­
nausi, kad lenkdamas jis atklys į mano eismo juostą, ir kaip tik
tada, kai nenuleisdama akių nuo baisaus sidabro spalvos auto­
mobilio svarsčiau, koks šis galėtų būti pavojingas, iš kairės, lė-
tesniojo eismo juosta, priartėjęs nekaltos išvaizdos šeimyninis
sedanas rėžėsi tiesiai į mane.
Automobilių avarijos vyksta nuolat, visi tai žino. Įprasta kaip
kelio purvas, taip įprasta, kad su tuo susitaikome. Vis dėlto, kad
ir kaip dažnai vyksta avarijos, niekas netiki, kad kada nors tai
nutiks ir jiems. Jeigu metų metus saugiai vairavai, gyveni su
iliuzija, kad avarijos yra kitų žmonių tragedijos, kad galbūt net
labiau tikėtina tai atsitiksiant vieniems žmonėms negu kitiems,
kad tie nelaimėliai turbūt buvo nerūpestingi ar nepatyrę, jeigu
93
ne visai kvaili. Tačiau to neatsitiks jums. Jūs net negalite savęs
įsivaizduoti kaip aukos.
Pakylu į orą, bejėgiškai sukdamasi metalo gabale, kuriame
esu įstrigusi, ir net neturiu kada suvokti, kas tikriausiai bus, kai
mano kūliavirsčiais besivartantis automobilis trenksis į žemę -
ogi aš su viskuo kitkuo paskęsiu liepsnose.

Kai tik tu tą vakarą, - tą vakarą, kuomet tai atsitiko, - įžengei į

kavinę, supratau, kad esi pavojingos nuotaikos.
Nors šviesa kavinėje rusva ir pritemdyta, dar tau manęs ne­
pamačius, atpažįstu tą tavo veido išraišką. Tavo nuotaikos visa­
da žaviai akivaizdžios, pagalvoju. Stebiu tave, besiartinantį prie
mano staliuko. Kaip paprastai, vėluoji. Kavinės vidury apsidai­
rai. Pastebi mane, bet tavo žvilgsnis nematantis: esi suirzęs dėl
kažko kito, ne manęs, bet nepajėgi to nerodyti. Taip pasitaiky­
davo ir anksčiau, tad žinau, kad mūsų pokalbyje bus tavo agre­
syvumo prieskonio ir mano gynybinės pašaipos. Tokiais atve­
jais esu nusistačiusi nenusileisti. Kartkartėmis tu niekinamai,
trumpai ir atsainiai mesteli kokią repliką apie savo žmoną. Tik
tokiais sykiais būni jai nelojalus. „Verčiau jau eisiu, kitaip vėl
turėsiu nemalonumų“, - būdavo, pasakydavai. Tada jaučiuosi
plėšoma į dvi dalis. Viena vertus, būtų nedora skatinti šitokį
nelojalumą, tuo labiau kad, turėdama omeny ilgas tavo darbo
valandas, esu tikra, jog nusipelnai kiekvieno tų nemalonumų
trupinio. Labai mažai papasakojai apie savo žmoną, bet nė kiek
neabejoju, kad ji išmintinga moteris. Tokiomis akimirkomis,
nors einu dėl tavęs iš proto ir niekada nebuvau jos sutikusi, iki
tam tikro laipsnio pasireiškia moteriškas solidarumas. Tuo pat
metu mažutė, nedora mano dalelė džiūgauja, nori tau pasakyti:
„Pasikliauk manimi, būk jai nelojalus, aš neišduosiu tavo pasi­
tikėjimo, ir taip būsime dar tvirčiau surišti.“ Bet tokia strategija
būtų trumpalaikė; suvokiu tai instinktyviai, tegul ir esu naujo­
kė neištikimybės žaidimuose. Kad ir kokį nedidelį pranašumą
94
galbūt pasiekčiau, skatindama tave būti nelojalų savo žmonai,
galiausiai tai atsisuktų prieš mane pačią. Jau truputį per vėlu
man reikšti pretenzijas į aukštą moralę, atsižvelgiant į tai, ką
mudu darome, bet jaučiu, kad turėčiau pasistengti bent neap­
sunkinti savo statuso kaip... kaip kokios? Lengvai pasiekiamos
ir pigios? Kas dedasi tavo galvoje, mielasis? Ar iš tiesų esi toks
konservatyvus? Mintyse skirstai moteris į tokias, kurios tinka
būti žmonomis, ir kurios - meilužėmis? Jeigu taip, ar nesi šiek
tiek sutrikęs? Juk daugeliu atžvilgių aš - tradicinė, tipiška žmo­
na. Jeigu mudu būtume susitikę ir susituokę jaunystėje, šiuo
metu aš sėdėčiau namie, ir tu, grįžęs dviemvalandomis vėliau,
nei pažadėjęs, be abejo, ir su manimi turėtum nemalonumų.
Mudu susitinkame kavinėje už Šventojo Jokūbo bažnyčios,
vienoje iš tokių, kurios mėgsta dėtis svetainėmis. Tu sudrimbi
į fotelį priešais mane, išsitrauki iš plataus vilnonio švarko ki­
šenės vieną iš savųjų telefonų, pasižiūri į jį ir įsidedi atgal. Pa­
žvelgi į mane ir nusišypsai, bet matau, kad mintimis esi kažkur
kitur. Vadinasi, šįsyk darbas, pagalvoju, ne žmona namie. Tu
išėjai iš biuro susitikti su manimi, dar neišsprendęs kažkokio
svarbaus reikalo.
Aš išsiruošusi į fakulteto pobūvį universitete. Gamtos moks­
lų katedros vedėjas išeina į pensiją ir kelia didžiulę puotą visam
savo personalui, rinktiniams išoriniams egzaminatoriams, to­
kiems kaip aš, ir visokiems mokslininkams iš privačių institu­
cijų bei finansuojančių organizacijų atstovams. Jo žmona yra
prancūziškų vynų ir maisto pobūviams tiekėja, tad fakultetas
iš šio priėmimo tikisi nepaprastai daug. Jau kurį laiką tokiuose
renginiuose nedalyvavau, todėl labai jo laukiu. Pasiūliau susi­
tikti šioje kavinėje, nes manęs dar nematei pasipuošusios, visa­
da tik vilkinčią darbo drabužiais. Savo prašmatnumu vyliausi
padaryti tau įspūdį, bet nors ir perspėjau tave žinute, kad būsiu
apsirengusi pobūviui, dar neatkreipei į tai dėmesio.
- Užsakyti kavos? - klausiu balsu, kuris turėtų atskleisti
mano gerumą ir supratingumą, bet mano ausiai nuskamba
globėjiškai.
95
 Atrodo, tu to nepastebi, o jeigu ir pastebi, esi taip išsiblaškęs,
kad neimi į galvą.
- Baltos americano, - atsakai.
Nei padėkos, nei įvertinimo, tik vėl išsitrauki vieną iš savo
telefonų ir iškart imiesi tikrinti elektroninį paštą. Sunku susi­
gaudyti, ką daryti panašiomis akimirkomis. Matant tokį elgesį
žmogiška suirzti ir tapti reikliai, bet iš daugelio vaidmenų, ku­
riuos norėčiau turėti tavo gyvenime, man mažiausiai patrau­
klus kaprizingos meilužės, tad atsistoju ir nueinu prie prekys­
talio. Užsakiusi kavos, žvilgteliu į tave - kažką rašai telefone.
Susimokėjusi, tebestovėdama prie prekystalio ir laukdama, vėl
žvilgteliu per petį. Tu kišiesi telefoną į vidinę kišenę - o paskui
staiga pažvelgi į mane ir pamatai, kad nuo prekystalio stebiu
tave, ir štai, toji švytinti šypsena. Sumoju: kad ir kas tau rūpėjo,
buvo išspręsta, ir kitas kelias minutes arba tiek, kiek dar turime
laiko, priklausysi man.
Vėl pasisuku į prekystalį, kur baristas priešais mane pastato
kavą. Paimu ją ir laviruodama tarp apgultų staliukų traukiu at­
gal, kur tu sėdi. Nežiūriu į tave, bet žinau, kad mane stebi. Ką
gi, jau sulaukiau tavo dėmesio. Braunuosi ankštais tarpais tarp
kėdžių, krypuodama į šonus klubais. Žinau, kad suknelė, kurią
vilkiu, - puikios juodos medžiagos, suklostyta ir paraukta de­
ramose vietose, - išryškina mano privalumus. Žinau, kad su ja
atrodau veikiau gundanti nei apkūni, ir kad kaip tik tai tu ma­
tai. Tavo dėmesys priklauso nuo keistų, atsitiktinių priežasčių.
Kai įėjai į kavinę, vilkėjau lygiai taip pat, bet tavo galva buvo
užimta kitkuo. Dabar tavo dėmesys staiga sutelktas į mane, ir
kuo labiau tu žiūri, tuo labiau aš krypuoju klubais, ir kuo labiau
krypuoju, tuo įdėmiau tu žiūri, todėl prie mudviejų staliuko
prieinu sudrėkusi vien nuo to, kad mane stebi, ir kai padedu
ant staliuko kavą, tavo lūpos šiek tiek prasiskyrusios.
- Žinai, iš tiesųji gana kukli... - pasakai linktelėdamas galva
į suknelę. Vis dar jokio „dėkui“.
- Taip manai? - nusišypsau.
96
 - Na, žinutėje parašei - pobūvio suknia. Ji ilgesnė, nei tikė­
jausi, ilgomis rankovėmis, bet tas šičia...
Tavo žvilgsnis apsistoja ties gilia iškirpte, atidengiančia du­
burį tarp krūtų. Ši mano dalis kažkodėl nepasenusi. Man dar
neatsirado rudmių nei raukšlių kaip kitoms moterims, nors,
esu tikra, taip truks nebeilgai.
Pakeliu prie lūpų savąjį kavos puodelį ir nugeriu gurkšnelį,
žiūrėdama virš krašto į tave. Matau, kad įdėmiai mane stebi.
Pastatau ant stalo puodelį ir laukiu, kol prabilsi.
Tu fotelyje palinksti į priekį.
- Eik į moterų tualetą ir nusimauk kelnaites.
Išpučiu akis. Tu nežymiai krypteli galvą: nagi, eik.
Vėl pakylu nuo fotelio, apimta tokių pat neįtikimai sumišu­
sių irzulio ir klusnumo kaip tuomet, kai užsakiau tau kavos, kol
tikrinai elektroninį paštą. Kas aš tokia? Ką tu apie mane manai?
Tualete nusišlapinu, paskui padarau kaip paprašyta.
Kas aš tokia? Plaudamas! rankas žiūriu į veidrodį. Mano kel­
naitės sugumuliuotos rankinėje.
Kai išeinu iš moterų tualeto, tu mane stebi ir nenuleidi akių,
kol laviruoju tarp staliukų. Nužvelgi mane nuo galvos iki kojų
ir kilsteli antakius. Aš atsisėdu ir atsegu rankinę. Tu žvilgteli
vidun, paskui, nė neapsidairęs, ar mūsų niekas nestebi, paimi tą
kelnaičių gumulą ir sugniauži kumštyje. Kilsteli ranką ir trum­
pai į jas pasižiūri, paskui susikemši į švarko kišenę.
- Siaurikės. Nesunku prieiti, ką? Kukli suknelė, bet po ja -
siaurikės. Gražu.
Suvaidinu pasipiktinusią, nors žinojau, kad šitaip reaguosi.
- Atiduokjas, - sušnypščiu apsidairydama.
Kiti staliukai arti, bet mudu esame šiek tiek žemiau, nes sė­
dime foteliuose, o balsų dūzgesys pakankamai garsus, kad nie­
kas mūsų nenugirstų.
- Ne, - atsakai stebeilydamas man į akis.
- Atiduok, - pakartoju, lengvai derindama linksmumą su
atkaklumu.
- Tu su prilimpančiomis kojinėmis, tiesa?
97
 - Šįvakar gana šilta... - nusijuokiu, bet dirbtinokai, nes apsi­
moviau jas dėl tavęs, numatydama kaip tik tokį scenarijų.
- Eik į pobūvį be kelnaičių. Vaikščiok ten taip, ir tik mudu
žinosime. Bet visi vyrai bus kaip šunys. Sugebės nujausti, nors
ir nežinos, kas iš tikrųjų juos prie tavęs traukia.
- Tavęs ten net nebus.
- Bet vis tiek žinosiu.
- Atiduokjas.
- Gerai, šiek tiek vėliau. Kurį laiką pasilaikysiu kaip užsta­
tą... Gerai?
Tu kyšteli ranką kišenėn išsiimti telefono ir aš jau pamanau,
kad vėl tikrinsi elektroninį paštą, bet paspaudi kelis mygtukus
ir paduodi jį man.
- Štai ką šiandien per pietus veikiau galvodamas apie tave.
Mielasis, tuomet taip ir neprisipažinau, nes nenorėjau tavęs
gniuždyti, bet vaizdo įrašai niekada manęs nejaudino. Sakoma,
kad vyrus sužadina vaizdai, o moteris - žodžiai. Nežinau, ar
tai tiesa. Man patinka kai kurie vaizdai. Patiko tavo nuotrau­
ka, kurią sykį atsiuntei, kai nusifotografavai atrėmęs telefoną
ant automobilio prietaisų skydo - rūsčiu žvilgsniu, mat įstrigai
transporto grūstyje. Nežinau, kodėl ta man taip patiko, bet pa­
tiko. Joje atrodei rūstus ir kartu seksualus, nes norėjai pasida­
lyti su manimi nuotrauka, koks buvai suirzęs, kai įstrigai spūs­
tyje. Keista, kas gali mus įaudrinti. Tavo naivumas - štai kas tą
vakarą kavinėje mane sujaudino. Anaiptol ne vaizdo įrašas, o
paprastas tavo įsitikinimas, kad tai, kas veikia tave, paveiks ir
mane, nes kaip tik to mudviem reikia. Tavo tiesmukas ir gilus
susižadinimas; tavo valdingumas ir tavo geismas; dievaži, kar­
tais tu būdavai it pradedantis vaikščioti kūdikis. Ko nors užsi­
geidęs, turėdavai gauti tuoj pat. Ar tądien taip geidžiau tavęs
dėl to, kad man patiko būti ištvirkusiai, ar dėl to, kad patiko
pasiduoti tavo {geidžiams? Išties, tam tikrus dalykus mokslas
dar turi išsiaiškinti.
Maždaug po pusvalandžio tau pasakau:
- Turėčiau jau eiti. Derėtų ten pasirodyti iki oficialių kalbų.
98
 - Tau ten bus smagu? - staiga paniuręs klausi.
- Žinoma, - atsakau.
Esu pakilios nuotaikos, ir tai matyti, aš apgirtusi nuo tavo
geismo, nors dar nenusigavusi j pobūvį ir nė kiek neišgėrusi.
Kol kas nesugalvojau, kaip susigrąžinti kelnaites.
- Einam, - sakai ir atsistoji. - Pasivaikštinėsim.
Mudu išeiname iš kavinės ir aš suku Pikadilio link, bet tu
pasirenki kitą kryptį - trauki į pietus ir pradedi žingsniuoti Jor-
ko Hercogo gatve. Prisivijusi pažiūriu tau į veidą, bet vėl atro­
dai išsiblaškęs. Pusiaukelėje, visai arti tos kavinukės, kur pirmą
sykį drauge gėrėme kavą, sustoji, ir aš galvoju, ar ką nors apie
tai pasakysi. Paskui vėl leidiesi eiti, žengi dideliais žingsniais ir
nė neatsigręži pažiūrėti, ar seku iš paskos. Šiek tiek dusdama
vėl prisiveju tave. Tu apsidairai, paskui mirksnį sustoji prie šali­
gatvio krašto, palinkęs į priekį ir ruošdamasis kirsti gatvę. Iš už
kampo atlekia taksi, ir tu ištiesi ranką užtverdamas man kelią.
Tamnurūkus, tu žengi nuo šaligatvio, aš seku iš paskos.
Kitapus gatvės įsuki į siaurą akligatvį. Nors šis rajonas ju­
drus, už alinės prie kampo langų ūžauja ankstyvi gėrovai, čia
visiškai dyka - nei pėsčiųjų, nei automobilių, nes šiems stovėti
gatvelėje draudžiama. Taip pat nėra jokių paradinių įeigų į na­
mus, mat iš abiejų pusių jie atgręžti į mus ne fasadais, o užpa­
kalinėmis sienomis, ir tose - tik neišvaizdžios dvivėrės durys,
skirtos kroviniams pristatyti ir išgabenti. Durys be rankenų.
Prekėms priimti žmonės jas atidaro iš vidaus, štai ir viskas.
Žinau, ko tu nori - tai man paaiškėja, kai tik įsukame į tą
siaurą akligatvį. Pusiaukelėje iš kairės yra prieduris. Tu mane
įstumi į jį. Nugara remiuosi į duris, o tu taip priglundi prie ma­
nęs, kad tampame nematomi iš pagrindinės gatvės. Mus galima
pamatyti tik iš užpakalinės pastato dalies tau už nugaros, bet
tu ją akimirksniu įvertini ir, nusprendęs, kad saugu, prispau-
di lūpas man prie burnos. Tuo pat metu pakeli mano suknelės
kraštą, o tavo delnas tvirtas, šiltas ir... Na, ką besakyti. Tuvisada
žinodavai, ką reikia daryti.
99
 Ir štai tu jau manyje, ir aš negaliu patikėti, kad mudu tai da­
rome Pikadilyje, piko valandą, kai už kelių metrų pro šalį skuba
daugybė žmonių.
Po visko tu vėl prisispaudi - trumpai - lūpomis prie manųjų
ir atiduodi kelnaites, paskui žvilgteli kairėn ir dešinėn, kol ašjas
užsitempiu virš kojinių ir aulinių. Per tą laiką niekas nepraėjo
gatvele, bet mudu užtrukome tik kelias minutes.
Prieš žengiant iš priedurio, tu pažvelgi į mane, nusišypsai ir
perbrauki pirštu man per nosį.
- Tvarka? - švelniai klausi.
Aš linkteliu.
Mudu drauge grįžtame gatvele ten, kur ryškios šviesos ir visi
skuba iš darbo. Aš su aukštakulniais aulinukais žengiu šiek tiek
netvirtai. Kai prieiname gatvelės galą, pakeliu akis ir aukštai pa­
matau lentelę su pavadinimu - Obelų akligatvis.
ANTRA DALIS

A, T, G ir C
 7

Būti Senojo Beilio kaltinamųjų suole - tarsi priklausyti karališ­

kajai šeimai ar tapti prezidentu, o gal popiežiumi. Sėdėdamas
ten, už neperšaunamo stiklo, supamas sargybinių, paprastas
mirtingasis, matyt, labiausiai priartėja prie to, ką jaučia gyve­
nantieji nuolatinės apsaugos sąlygomis. Baudžiamųjų bylų teis­
me žmonės nėra blogai nusiteikę kaltinamojo atžvilgiu - vei­
kiau jau infantiliškai palankūs. Esi jų dėmesio centre. Viskas
sukasi apie tave.
Kaltinamųjų aptvaras įrengtas prie galinės teismo salės sie­
nos, bet pati salė trumpa ir plati, tad viską matai. Vienintelis
asmuo, kuriam vaizdas toks pat geras kaip ir tau, yra teisėjas,
sėdintis tiesiai priešais tave. Tu ir jis - teismo proceso Pietų ir
Šiaurės ašigaliai. Tave į teismą ir atgal lydi apsauga, jį - irgi.
Tau ruošiamas ir parūpinamas maistas, jam - irgi. Abudu, tu
ir jis, turite galią sustabdyti procesą, paprieštarauti prisiekusie­
siems, suabejoti liudytojų parodymais - nors tu privalai tai da­
ryti per savo advokatą. Tarp judviejų yra tik vienas skirtumas.
Jis - Šiaurė, o tu - Pietūs, taigi vienas kito priešybės, bet nėra
abejonės, kas viršesnis. Jis galėtų pasiųsti tave į kalėjimą visam
likusiam gyvenimui. Tačiau tu turi stengtis apie tai negalvoti,
nes jeigu galvosi, išprotėsi.
Geriausias būdas apie tai negalvoti - susitelkti į savo teises.
Tavo teisės čia svarbios, viena iš teisėjo pareigų - deramai į jas
atsižvelgti. Robertas, mano gynėjas, sakė, kad karūnos teismo
teisėjas bijo tik vieno - sėkmingos apeliacijos. Jie nemėgsta net
ir nesėkmingų. Mat tai vienintelis atvejis, kai suabejojama jų
103
sprendimu. Vien dėl šios priežasties teisėjas, kad ir koks galin­
gas, turi būti budrus. Tavo teisės ir reikmės negali būti pažei­
džiamos ar nepaisomos. Tai tau suteikia galios pojūtį - galbūt
silpnos ir iliuzinės, bet vis dėlto galios. Todėl vykstant procesui
judu su teisėju esate ne tiek priešininkai, kiek partneriai, įstrigę
tamtikros rūšies sutartinėje santuokoje. Daug laiko tu spoksai į
jį, klausdamas savęs, su kuo, po velnių, turi reikalą. Jis irgi daž­
nai į tave spokso, be abejo, klausdamas savęs to paties.

Pirmomis bylos nagrinėjimo dienomis aš, aišku, atidžiai sekiau

parodymus, kiekvieną prokuroro repliką, visų liudytojų laiky­
seną. Esama didžiulio skirtumo tarp profesionalių liudytojų -
teismo medicinos ekspertų, policijos pareigūnų, įslaptintų liu­
dytojų - ir diletantų, pašalinių asmenų, tokių kaip jaunikaitis
iš bakalėjos parduotuvės, matęs tave sėdant į mano automobilį,
buto nuomotoja arba taksistas. Profesionalieji dažnai liudyto­
jo vietoje lieka stovėti, kreipiasi į teisėją labai pagarbiai, per­
skaito priesaikos žodžius aiškiai ir garsiai. Diletantai dėkingai
linkteli, kai teisėjas pasako: „Jums už nugaros yra atlenkiamoji
kėdė, prašom nesivaržyti ir ja pasinaudoti...“, ir skubiai atsisė­
da, trokšdami ne tiek pailsinti kojas, kiek įvykdyti viską, kas
teisėjui atrodo gera mintis. Jie atrodydavo išsigandę, bet narsiai
pasiryžę atlikti savo pilietinę priedermę.
Iš pradžių, kalbant liudytojams, įdėmiai žiūrėdavau į juos,
tartum iš veidų galėčiau išskaityti savo likimą, tartum kiekvie­
nas parodymas, kad ir koks nereikšmingas ar banalus, galėtų
būti posūkio taškas man patiriant šį išbandymą. Jeigu nesutik­
davau su kuo nors, ką išgirsdavau, tai užsirašydavau ir dienos
pabaigoje iškeldavau tą klausimą Robertui.
Vėliau pradėjau suvokti, kad nė vieno iš tų liudytojų paro­
dymai iš esmės nelems, kuria linkme pakryps mūsų procesas, -
tai tegalėjo lemti vienas vienintelis liudytojas, tai yra aš pati. Bet
kaltinimo šaliai įrodinėjant savo tiesą neprivalėjau užimti liu-
104
dytojo vietos - prokuroras neturėjo teisės mane tam įpareigoti.
Negalima teisiamojo priversti liudyti prieš save.
Nors ir ketinau sutelkti dėmesį į kaltinimo šalies argumen­
tus, žinodama, kad vėliau teks duoti parodymus, tuo metu, kai
prisiekusiesiems būdavo neleidžiama pasilikti salėje, kildavo
tiek daug teisinių ginčų ir viskas taip užtrukdavo, kad mano
žvilgsnis kartkartėmis nukrypdavo nuo profesionalų ir apsisto­
davo ties publikos galerija viršuje. Ta kai kada likdavo tuščia -
man duodant tam tikrus parodymus ir, žinoma, kai kalbėdavo
įslaptintasis liudytojas. Kartais apsaugininkas rytais ar po pietų
pertraukos neskubėdavo įleisti žmonių, ir durys atsidarydavo
posėdžiui jau gerokai įsibėgėjus. Suzana vėliau man papasa­
kojo, kad betoninėje laiptinėje būdavo nemažai laukiančiųjų.
Pirmą dieną atvykus ją, kaip ir daugumą, netikėtai užklupo po­
tvarkis, kad į publikos galeriją draudžiama įsinešti mobiliuo­
sius telefonus, o rakinamų spintelių ar saugojimo kameros, kur
būtų galima juos palikti, nėra. Apsaugininkas pasakė, kad jeigu
nueisianti kitapus gatvės į kavinę, šios savininkas už svarą pa­
saugos jos telefoną.
Suzana būdavo galerijoje kone kasdien - kad mane palai­
kytų, išnaudojo pusę savo kasmetinių atostogų. Ji irgi turėjo
užrašų knygelę. Prisiekusieji tikriausiai ją pastebėjo ir pamanė,
kad būsianti mano sesuo ar pusseserė. Kadangi iš visų žmonių
ji yra arčiausiai to, tai man visai nekliudė. Mano motina mirė
prieš daugelį metų, o savo tėvo nuo tada, kai su naująja žmona
jis persikėlė į Škotiją, beveik nematydavau - tik kartą kas kele­
rius metus. Per tą laiką, kol aš buvau palikta laisvėje už užstatą,
iš viso mudu pasikalbėjome telefonu tris kartus. Mano brolis
gyvena Naujojoje Zelandijoje. Taigi ten, viršuje, tarp studentų,
pensininkų ir atsitiktinių žioplių, kurių vaidmens taip ir nenu-
stačiau, sėdi tik Suzana.
Kiek žinau, niekas neatėjo dėl tavęs, meile mano, - išsky­
rus tavo žmoną tą vieną dieną, kai sukėlė skandalą ir paskui jai
visam laikui buvo uždrausta pasirodyti teismo salėje. Tai ma­
ne privertė susimąstyti apie tavo gyvenimą, tai yra net labiau
105
nei iki tol. Į daugelį man kilusių klausimų buvo atsakyta per
mudviejų bylos nagrinėjimą, įskaitant ir tuos dalykus, kuriuos
savais sumetimais pasirinkau laikyti mįslingais. Teisme buvai
įvardytas, pasidarei konkrečiu asmeniu - tai vienas iš daugelio
šio proceso paradoksų.
Kartkartėmis pažvelgdavau aukštyn į Suzaną ir pastebėda­
vau laisvas vietas šalia jos. Įsivaizdavau, kad ten bus mano šei­
ma: vyras, sūnus ir duktė - Gajus, Adamas ir Kerė. Aš labai jų
ilgėjausi; iš ilgesiojaučiausi išsunkta. Dėl to, kad pati jų prašiau
laikytis kuo toliau nuo teismo, ilgesys nė kiek neapmalšo, vei­
kiau tik dar labiau sustiprėjo. Jie šioje istorijoje nėra esminiai,
šie trys - ne svarbiausi šios dramos, gyvybės ar mirties reikalo
veikėjai, bet vis dėlto yra gyvajos širdis. Jie - mano kasdienybės
žmonės. Sulig kiekvienu atodūsiu aš juos įkvepiu ir iškvepiu.
Kai galiausiai bus viskas susumuota, jie laimės.

Sykį tu manęs paklausei, kaip mudu su Gajumi susipažinome,

ir aš gūžtelėjusi pečiais atsakiau: „Universitete.“ Vėliau dėl to
gūžtelėjimo jaučiau kaltę. Poros, susipažinusios per studijas,
kartais lieka drauge ir susituokia, o kartais - ne. Galėtum pa­
manyti, kad joms pristigo ryžto ar vaizduotės.
Pirmaisiais studijų metais buvau pasimokiusi vos dvi savai­
tes, kai Gamtos mokslų fakulteto kavinukėje mano akys pir­
mąkart užkliuvo už Gajaus. Mūsų buvo dešimt, susigrūdę apie
mažą staliuką laikėme rankomis apgobę plastikinius tirpiosios
kavos puodelius. Anais laikais Gamtos mokslų fakultete mergi­
nos buvo retenybė, ir tądien prie staliuko mūsų sėdėjo tik trys.
Dvi jau buvo spėjusios tvirtai susidraugauti ir džiaugėsi savąja
mažumos padėtimi.
- Taigi, kas tu tokia? - prie visų paklausė viena iš tų savimi
pasitikinčių merginų.
Mes buvome anksčiau susitikusios, bet mano vardo jos ne­
įsiminė. Vaikinai visi drybsojo savo vietose atsilošę, kai kurie
106
plačiai iškėstomis rankomis supdamiesi ant kėdžių. Priešais
mane prie staliuko sėdėjo plačiapetis ištįsėlis ilgais tiesiais plau­
kais, šiek tiek susiraukęs, ir sklaidė savo užrašus. Pastebėjau jį,
kai tik susėdome, ir nežinia kodėl jaučiau, kad kitoms mergi­
noms jis irgi krito į akį. Iš dalies dėl ūgio, bet labiausiai - dėl
abejingumo. Visi kiti vaikinai šiek tiek prieš mus puikavosi,
kalbėjo garsiai ir rėksmingai, kaip būdinga vaikėzams, sausainį
įsimesdavo į burną visą, neatsikąsdami, ir krapštėsi nosis.
- Ivona*, - atsakiau savimi pasitikinčioms draugėms, sėdin­
čioms viena šalia kitos tam dičkiui nekalbiam vaikinui iš deši­
nės. - Ivona Karmaikl.
- Ivona, - uždavusi klausimą mergina pakreipė galvą į šo­
ną. Pakėlusi kairę ranką, timptelėjo į priekį sau per petį storą
žvilgančių plaukų sruogą, pasuko apie pirštą, paskui numetė
atgal. - Turiu tetulę vardu Ivona.
Du vaikinai kvailai nusišiepė.
- Ivona Karmaikl? - dičkis vaikinas pakėlė akis nuo užrašų.
Aš linktelėjau.
- Tai tu gavai Dženiferės Tailer premiją?
Vėl linktelėjau.
- Kas tai yra? - garsiai paklausė antroji mergina palinkdama
į priekį ir įdėmiai pažvelgdama į dičkį.
Jis pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakius, kviesdamas atsa­
kyti.
- Tai premija, skiriama baigiamųjų klasių mokiniams už ra­
šinį moksline tema. Ją įsteigė Dženiferės tėvai.
Dženiferė Tailer buvo ypač gabi aspirantė. Glazgo univer­
sitete, pirmaisiais aspirantūros metais žuvusi per eismo įvykį.
Jos tėvai įsteigė nacionalinio masto premiją už rašinį moksli­
ne tematika, siekdami paskatinti merginas studijuoti gamtos
mokslus. Premija nebuvo pagarsėjusi, konkursą organizuodavo
kažkoks švietimo institutas Londone ir apie ją žinojo tik šalies
universitetų gamtos mokslų fakultetų vadovai ir abiturientai.

* Angį. Yvonne.

107
Kai aš ją laimėjau už rašinį „Apie peles ir molekules“, sulaukiau
dviejų pastraipų laikraštyje Surrey and Sutton Advertiser.
- Dėl jos gaunama šimtai paraiškų, - pridūrė dičkis, - bet
konkurse dalyvauja tik merginos. Ivona Karmaikl.
- Tai tiesiog labai seksistiška, - pakomentavo viena iš tų sa­
vimi pasitikinčių merginų.
Vaikinai prie stalo entuziastingai sulinksėjo, bet aš nekrei­
piau į juos dėmesio. Mačiau tik dičkį ir galvojau apie tai, kaip
pabrėžtinai jis ištarė mano vardą ir pavardę.
Į to pirmojo semestro pabaigą pasijutau įtvirtinusi savo pa­
dėtį mūsų socialinėje grupėje: neįtikėtina, bet tapau alfa patino
mergina. Nors kažin ar Gajus buvo alfa patinas tradicine pra­
sme, - tegul ir stambus, beveik visai nesidomėjo jokiu spor­
tu, - bet jo įsitraukimas į darbą ir iš pažiūros visiškas abejin­
gumas kitus vaikinus veikė tiek pat, kiek mane. Jie visi buvo
jo pakerėti. Savaitgaliais dažnai būdavau vienintelė mergina jų
bendrai nuomojamame būste. Vaikinai tik ir laukdavo progos
likti su manimi vienudu, kad galėtų prisipažinti, kuri mergina
jiems patinka, ir paklausti mano nuomonės. Kai antraisiais stu­
dijų metais du semestrus mudu su Gajumi buvome išsiskyrę, ne
mažiau kaip trys išjų prie manęs statėsi, bet žinojau, kad tik dėl
Gajaus statuso: jie norėjo išdulkinti ne mane, o jį. Tai vienas iš
dalykų, kuriuos moteriai sunku suvokti, - kokį poveikį jų sek­
sualiniam patrauklumui daro konkurencija tarp vyrų. Mums
sunku įsivaizduoti save esant prizu - taip pat sunku, kaip ir lai­
kyti save grobiu.
Mudu su Gajumi susituokėme vasarą, vos baigę studijas, o
rudenį jau buvau pastojusi. Daug kas manė, kad nėštumas mus
užklupo per atsitiktinumą arba net kad kaip tik dėl to ir susi­
tuokėme, bet Adamas buvo visiškai suplanuotas kūdikis, kaip
ir visai netrukus po jo - Kerė. Mudu ilgokai apie tai svarstėme.
Nusprendėme, kad bus geriausia susilaukti pirmų dviejų vaikų
su nedidele pertrauka, kol rašysime disertacijas. Šitaip galėsime
suderinti disertacijų rengimą su vaikų auginimu, o kai imsimės
habilitacinių darbų, jie jau eis į mokyklą.
108
 Gajus disertaciją baigė per trejus metus, o manajai prireikė
septynerių. Keista.

Prisimenu tą dieną, kai jis man paskambino - susijaudinęs, ko­

ne pagautas ekstazės, neįstengdamas tos žinios pasilaikyti sau,
iki grįš namo. Turėjo kai ką man pranešti: ką tik buvo paskirtas
laboratorijos vadovu.
Tuo metu Adamas buvo devynerių, Kerė - aštuonerių. Iš
mokyklos buvau juos pasiėmusi prieš porą valandų, bet dar ve-
žiojausi po parduotuves, tad mes buvome ką tik grįžę. Kerė plū­
do ašaromis, nes geriausia draugė jai pareiškė nebesanti tokia.
Tai atrodė egzistencinis klausimas. „Aš jau nebesu...“ - virkavo
ji. O Adamas sėdėjo virtuvėje ant grindų, palinkęs ties prikais­
tuviu, ir mediniu šaukštu maišė kiaušinius - leidaujuos suplak­
ti, kol kalbėsiuosi su tėtuku telefonu. Mes gaminomės plaktą
kiaušinienę su skrebučiais. Štai ką ruošdavom vakarienei, kai
Gajus neparvažiuodavo laiku, - pusryčių kartojimą.
Pažvelgiau į grindis. Ką gi, bent kiek plaktos kiaušinienės
turėsime, Adamas po linoleumą ištaškė pusę. Mes gyvenome
pirmame aukšte dviejų miegamųjų bute, be jokio kilimo prieš­
kambaryje. Virš mūsų buvo įsikūrę jaunavedžiai, kurie be pa­
liovos kivirčydavosi. Porelės neapykanta vienas kitam išsilieda­
vo į riksmus ginčijantis ir visus jų gyvenimo aspektus. Kartais,
kai naktimis nemiegodavau, girdėdavau juos trypinėjant viršu­
je ir laidant kandžias replikas. Jausmas būdavo toks, lyg laimės
stoka jų bute tartum drėgmė sunktųsi pro lubas į mūsiškį.
Kerė sėdėjo ant kėdės, kaip katė miaukdama tai garsiau, tai
tyliau. Ūmaus sielvarto fazė jau seniai buvo praėjusi, bet vis
tiek duktė troško mano dėmesio. O Adamas stengėsi mediniu
šaukštu nuo grindų susemti kiaušinio trynį atgal į prikaistuvį.
Jo charakteris buvo kaip gerokai mažesnio vaiko. Žinojau, kad
dar kelios sekundės, ir jis svies šaukštą per virtuvę, tas pasivar-
taliojęs ore atsimuš į sieną seseriai virš galvos. Su telefonu prie
109
ausies stebėjau kaip tik tai ir įvykstant, kol Gajus pasakojo, kad
jam ką tik pasiūlytas išsvajotasis postas. Vyriausiojo mokslinio
tyrėjo - oficialus paskyrimas atėjo šįryt. Suteikta lėšų nusamdy­
ti habilitacinį disertantą ir du mokslo daktarus, ir jie visi dirbs
jo vadovaujami. Jis - nuosavo laivo kapitonas. Laboratorija pri­
klausojam. Tylomis įkvėpusi oro, pasakiau, kad tai puiki, nuos­
tabi žinia, kad kaip tik to jis ir nusipelno.
Kitą savaitgalį iškėliau įtūžio sceną, tokią pat rėksmingą kaip
poros bute virš mūsų, ir Gajui pareiškiau, kad niekada nepa­
baigsiu pasiūlyto projekto, prie kurio dirbu, jeigu jis sekmadie­
niais kur nors neišsives vaikų; Gajus nesispyriodamas sutiko,
nors to taip ir nesugebėjo suprasti: taip, duodavo man laiko
dirbti, kai pareikalaudavau, bet laikė, kad mano laikas priklau­
so mūsų šeimai, nebent parodau, kad noriu išeiti. O savąjį laiką
mano vyras laikė priklausančiu grynai sau pačiam ir savo dar­
bui, nebent aš pareikalaučiau, kad jis kaip nors prisidėtų.
Net patys maloniausieji nesupranta, koks tai jausmas. „Kur
bėda? - liūdnai klausia jie, stengdamiesi elgtis deramai. - Tau
tereikia paprašyti...“
Gajaus linksmą nuotaiką - štai ką iš to meto prisimenu, ir
kaip sunku man buvo slėpti nepasitenkinimą. Jis gavo viską, ko
troško. Buvo laboratorijos vadovas ir turėjo prieigą prie Pelės
genomo bibliotekos viename iš prestižiškiausių vėžio tiriamųjų
institutų šalyje.
- Nepatikėtum, kaip gerai jie aprūpinti, - sakydavojis. - Turi
visas padermes ir kombinacijas. Tau reikėtų pamatyti indeksą.
Pelės genomo biblioteka su pasididžiavimujį įsileido: moks­
liniai vėžio tyrimai visada buvo - ir yra - geriausiai finansuoja­
ma bioinformatikos sritis.
- Pelės dabar visur reikalingos.
Negana to, jis turėjo mane ir du gražius vaikučius. Buvo tiek
atitolęs nuo namų, kad mano susirūpinimą dėl Adamo elgesio
laikė motinišku nerimu. Tais laikais Gajus tryško optimizmu ir
didžiulis jo entuziazmas persmelkdavo kasdienį mūsų gyveni­
mą. Kai pakrikštijome Adamą ir Kerę, jis sudėjo jų inicialus su
no
savuoju ir mane praminė Time - pagal katę, kurią turėjo vai­
kystėje.
- Nukleotidai vėl susijungę!* - pareikšdavoparvažiavęs namo.
Pirmą kartą, kai jis taip pasakė, man pasirodė gana sąmo­
jinga.
Bet turintys tokio amžiaus vaikų žmonės vieno dalyko taip
ir nesugeba iki galo perprasti; net jeigu ir žinai, kad tai tiesa,
esi tiekjais užsiėmęs, kad negali priversti savo pavargusios gal­
vos susimąstyti: jie auga. Nebesvaido per virtuvę kiaušiniuotų
šaukštų ir nebeaimanuoja dėl geriausių draugių. Pradeda nuo
tavęs slėptis, ruošiasi tavo nepastebėti išsmukti iš namų, turiu
omeny, išsmukti visam laikui, kai jie - jie vieni - nuspręs, kad
akimirka tinkama. Vieną dieną tu plakdama kiaušinius ašaro-
ji iš savigailos ir prieš vaikus apsimeti, kad į akį įlėkė muselė.
Kitą - susizgrimbi stovinti sūnaus miegamajame, spaudžian­
ti prie akių vonios rankšluostį, kurį būdamas ketverių jis taip
mėgo ir kurį ką tik išsitraukei iš spintos, ir raudanti, nes tavo
vaikai jau suaugę ir palikę namus, o tu neatsistebi, kad nebuvai
su jais kantresnė, švelnesnė, kad nenumatei, kaip greitai ši aki­
mirka ateis.

Mudu su Gajumi vėl likome vienudu gerokai anksčiau nei mū­

sų bendraamžiai. Būtų galima manyti, kad išnaudojome tą lai­
ką iš naujo suartėti, kaip daro kai kurie išėję į pensiją žmonės.
Bet mudviem buvo dar toli iki pensijos. Mūsų karjeros buvo
pasiekusios viršūnę. Gal todėl apie savo vyro meilužę sužinojau
tik kai ji vidury nakties atėjo prie mūsų šeimos namo ir sunio­
kojo mano automobilį. Veikiausiai ketino aplamdyti jo, bet tas
stovėjo garaže, o manasis buvo paliktas trumpoje žvyruotoje
įvažoje priešais pat mūsų svetainės erkerį. Ji įsigavo į kiemą pro
* Genetinis kodas, užrašomas linijine seka keturiomis raidėmis: A ir G,
atitinkančiomis purinus adeniną ir guaniną, ir C ir T, atitinkančiomis
pirimidinus citoziną ir timiną. Beje, Kerė angliškai yra Carrie.

Ill
kaldintos geležies vartukus, nurovė anteną bei priekinio stiklo
valytuvus ir išdaužė du šoninius langus - manau, kad ir kaip
įtūžusi, pritrūko ryžto išdaužti priekinį stiklą arba bijojo, kad
sukels per daug triukšmo. Taigi mes nieko negirdėjome, - mat
mūsų miegamojo langai išeina į sodą už namo, - nors kai ku­
riems kaimynams ramybė turėjo būti sutrikdyta. Būtų buvę
gražu, jeigu kas nors iš jų būtų paskambinęs policijai.
Pirmiausia apie tai sužinojau rytą, maždaug pusryčių me­
tu. Buvau miegamajame. Tada dar dirbau Boforto institute visu
etatu ir tą dieną laukė pokalbiai su pretendentais į mokslinių
tyrimų asistento vietą. Aš lyginausi marškinius, su kuriais įsi­
vaizdavau atrodanti dalykiška ir autoritetinga. Gajus jau buvo
apsirengęs ir nulipęs apačion į virtuvę paruošti mums arbatos.
Papilkusiu veidu grįžo viršun, nieko neatnešdamas. Sustojo
mūsų miegamojo tarpdury ir mudviejų žvilgsniai sukibo, kaip
būna, kai vienam kuriam tenka pranešti kokią nors svarbią ži­
nią. Pirmiausia man dingtelėjo: Adamas.
Jis pamatė mano akis iš išgąsčio išsiplečiant ir papurtė galvą:
ne, ne tai. Paskui iškėlė abi rankas, tartum gintųsi nuo smūgių,
nors aš tik stovėjau skiriama nuo jo lyginimo lentos, vien su
apatiniais, pėdkelnėm ir sijonu.
- Klausyk... - prašneko jis, atsargiai plaštaka patapšnoda­
mas orą tarp mudviejų, - klausyk, tik lik viršuje, gerai?
Nenutuokiau, apie ką jis kalba.
- Klausyk, - pakartojo Gajus. - Turėsi manimi pasitikėti.
Tik... likviršuje.
Jis apsisuko ir išėjo, labai tyliai uždarydamas duris.
Aš tebelaikiau rankoje lygintuvą. Dirstelėjau į laikrodį prie
lovos, lyg tas galėtų rodyti atsakymus, bet jame tik švietė skai­
čiai - 7.10. Už dvidešimties minučių turiu išvažiuoti, pagalvojau.
Nieko daugiau neįsivaizduodama, toliau lyginausi marškinius.
Kai tik išjungiau lygintuvą, apačioje išgirdau balsus. Nuėjau
prie durų ir vos vos jas pravėriau. Pirmas balsas - žemas, rami­
nantis - buvo Gajaus. Antrasis - moters, šaižus ir nervingas.
Išgirdau užsitrenkiant paradines duris.
112
 Iš miegamojo tyliai žengtelėjau į laiptinės aikštelę. Ji nusitę­
sia iki namo fasado ir yra su kvadratiniu langeliu, pro kurį ma­
tyti įvaža, - vis dėlto tebesilaikiau nurodymo likti viršuje. Gajus
stovėjo prie mano automobilio mosikuodamas rankomis. Prie­
šais jį išvydau jauną moterį su raudonu švarkeliu ir džinsais.
Kupeta tamsių plaukų krito jai ant veido. Iš trūkčiojančių pečių
atrodė, kad ji verkia.
Gajus dingo iš akių, nuėjo prie namo. Išgirdau vėl atsida­
rant paradines duris, sudzingsint raktelius. Trinktelėjo durys.
Vėl išėjęs laukan, Gajus atidarė vartukus ir pamojo į šaligatvį.
Jaunoji moteris romiai išėjo ir stovėdama stebėjo, kaip jis įsėda
į mano mašiną, užtrenkia vairuotojo pusės dureles ir atbulomis
išvažiuoja į gatvę. Palikęs mašiną ant kelio, jis žvyruota įvaža
atžingsniavo iki mūsų garažo ir atidarė duris.
Vis dar buvo ankstus rytas, nors jau visai šviesu; žolę klojo
didelė rasa. Prisimenu pagalvojusi, kad neturėsiu laiko papus­
ryčiauti, net išgerti puodelio arbatos. O ta jauna moteris tebe­
stovėjo ant šaligatvio. Nemačiau jos veido, taip pat neatrodė,
kad ji turėtų bent kokią rankinę. Rankas buvo susikišusi į džin­
sų kišenes, susigūžusi, lyg šaltų. Spėjau, kad ji maždaug tokio
pat amžiaus kaip mūsų vaikai.
Mano vyras atbulomis išvarė iš garažo ir savo mašiną. At­
sidūręs gatvėje, atidarė keleivio dureles, ir jaunoji moteris, vis
dar nusvirusia galva, pasilenkė, tartum ketintų įsėsti, paskui lyg
apsigalvojo ir atsitiesė, purtydama galvą. Pažvelgė į mūsų namą
ir silpnu, bet šaižiu balsu kažką pasakė, tik žodžių nenugirdau.
Tada Gajus atidarė savo pusės dureles, neišjungęs variklio iššo­
ko iš automobilio ir apibėgo jį iš priekio - tuo metu apstulbau
pamačiusi, kad jo veidas įsiutęs. Suėmęs moterį už žasto, be ce­
remonijų įstūmė į keleivio sėdynę, užtrenkė dureles ir vėl bėgte
grįžo į savo vietą. Ši pantomima mane sukrėtė labiau nei kas
nors kita. Gajus visada gebėdavo tvardytis.
Jaunoji moteris sėdėjo keleivio sėdynėje vis dar nulenkta
galva ir, kaip spėjau, verkė. Gajus nieko jai nepasakė, tik įstū­
męs atbulinę pavarą šiek tiek pavažiavo atgal ir staigiai įsuko į
113
gatvę. Palikę mano automobilį prie šaligatvio ir atdaras garažo
duris, jie, mano vyras ir ta jauna moteris, nuvažiavo.
Jei įvykių seka būtų buvusi ne tokia ypatinga, galbūt išva­
das būčiau padariusi greičiau, bet viskas atrodė taip keista,
kad tiesiog nepajėgiau normaliai mąstyti. Žvelgdama įkandin
automobilio stipriausiai jaučiau susirūpinimą ta jauna nepa­
žįstamąja, kuri tokiu ankstyvu metu išdygo prie mūsų namų
akivaizdžiai ištikta kažkokio sielvarto. Tik vėl žvilgsniu užkliu­
džiusi savo automobilį pamačiau išdaužtą šoninį langą - prie­
kyje, iš keleivio pusės. Ant sėdynės blizgėjo stiklo šukės - iš ten,
kur stovėjau, man jos buvo gerai matyti, ir tik vėliau, nuėjusi
pažiūrėti, išsiaiškinau, kad išdaužtas ir vairuotojo pusės langas.
Išdaužyti stiklai. Šiek tiek atsipeikėjusi iš nuostabos, pradėjau
kurti hipotezę.
Galbūt atrodys keista tam, kas nėra atsidavęs savo darbui
arba nėra atsidavusios darbui poros dalis, bet prieš nulipda­
ma laiptais apsivilkau ką tik išsilygintus marškinius, kostiumo
švarkelį ir pasiėmiau portfelį. Kiek mačiau, apačioje viskas at­
rodė įprastai, tik prieškambaryje ant kablio po veidrodžiu ne­
buvo mano automobilio raktelių.
Apsiaviau juodus batelius. Pasiėmiau skėtį iš pinto stovo
spintoje - ten mes visada juos laikome. Dukart užrakinau para­
dines duris. Uždariau garažą ir įkišau raktą į plyšį apačioje po
paūžta lenta - ten visadajį slepiame. Išėjusi uždariau mūsiškius
kaldintos geležies vartukus ir pažvelgiau į savo apdaužytą auto­
mobilį. Gajus nuvažiavo savuoju, bet pasiėmęs mano raktelius.
Nė nenumaniau, kur yra atsarginis jų komplektas, kita vertus,
neturėjau laiko laukti, kol atvyks meistras ir sutvarkys langus.
Turėjau tik pakankamai laiko nueiti iki metro stoties. Tądien
tikrai negalėjau sau leisti pavėluoti.
Kol mūsų rajono metro stotyje laukiau traukinio, spoksojau
į mobilųjį, lyg nuo mano žvilgsnio ekranėlyje turėtų pasirodyti
paaiškinamasis Gajaus skambutis. Galvoje man iškilo vaizdi­
nys: mano vyras vairuoja įsiutęs ir tylus. Tyla - jo įprasta laiky­
sena, kai būna įpykęs. Štai kodėl taip nustebau pamačiusi, kaip
114
jis įstumia tą jauną moterį į keleivio sėdynę. Paskui pagalvojau
apie tą menkutę nepažįstamąją raudonu švarkeliu, sėdinčią Ga­
jaus automobilyje ir kūkčiojančią, ir prie perono sustojus mano
traukiniui, kai su kitais į darbą važiuojančiais žmonėmis me­
dausi priekin, remdamasi nedaugeliu anksčiau pastebėtų faktų,
jau turėjau susidariusi hipotezę, dar patikrinau ją lygindama su
kita, galima priešpriešine, ir tvirtai įsitikinau. Atspėjau viską.
Vėliau tą vakarą, kai abu jau buvome namie ir Gajus man
papasakojo visą istoriją, supratau, kad mano prielaidos buvo
maloniai tikslios - bent tai teikė paguodos. Visą dieną dalyva­
vau pokalbiuose su pretendentais į mokslinių tyrimų asisten­
tus, tad, nors darbe mudu su vyru apsimainėme keliomis ži­
nutėmis, negavome progos pasikalbėti, ir dabar aš manau, kad
būtent tai mane išgelbėjo nuo isterijos ir galbūt išsaugojo mūsų
santuoką. Turėjau laiko apgalvoti, kaip elgtis toliau.
Pajėgčiau atleisti savo vyrui už romaną - tiek žinojau. Kerš­
tauti ar priekabiauti man atrodo žemiau mano logikos galių,
žemiau mano intelekto. Bet neatleisčiau jam, jeigu po to ryto
įvykių man meluotų. Neatleisčiau, jeigu elgtųsi su manimi kaip
su kvailele.
Vienoje žinutėje jis parašė būsiąs namie vakare apie šeštą,
tuomet „pasikalbėsime“. Darbo pokalbius baigiau apie pusę ke­
tvirtos ir būčiau turėjusi likti aptarti pretendentų su kolegomis,
bet jiems pasakiau, kad turiu kai ką neatidėliotinai sutvarkyti, ir
išėjau. Tą dieną buvau vyresnioji vertintoja, ir jie mane paleido,
nieko neklausinėdami.
Taigi man pavyko namo grįžti pirmai. Beveik tikėjausi, kad
mano automobilis bus nutemptas ar turės prie priekinio stiklo
priklijuotą perspėjamąjį policijos lipduką, bet radau jį tokį pat,
kokį palikau rytą. Namie tuoj pat persirengiau iš kostiumo į
patogesnius drabužius ir - galbūt pasirodys keista - ėmiausi
šiokios tokios namų ruošos. Nebuvau linkusi mąstyti, ar mano
veiksmai logiški. Galbūt jaučiau didesnę grėsmę, nei norėjau
pripažinti, o gal siekiau padaryti mūsų namus kuo tvarkinges-
nius ir jaukesnius. Arba galbūt pasireiškė paprasčiausias troški­
ns
mas sugrąžinti tvarką, kad riešutmedžio grindys virtuvėje būtų
iššluotos, batai sudėti į vietą, o nerūdijančiojo plieno dujinė vi­
ryklė blizgėtų švara. Kad ir kaip būtų, kai išgirdau paradinėse
duryse pasisukant savo vyro raktą, jau buvau pasirengusi: su
tamprėmis ir ilga dryžuota palaidinuke, į viršugalvį sukeltais
ir susegtais plaukais, šiek tiek blizgiu paryškintomis lūpomis -
nieko, kas pernelyg kristų į akis, - sėdėjau virtuvėje prie stalo.
Ant jo buvo dubenėlis alyvuogių, atkimštas butelis raudonojo
vyno ir dvi taurės. Norėčiau pabrėžti, kad vakarienės neparuo-
šiau. Taip toli nenuėjau.
Kai Gajus įžengė į virtuvę, atrodė, kadjamlabiau reikėtų pa­
miegoti nei pasikalbėti. Nesiskutęs, veidas apsunkęs ir sukritęs,
paltas neužsagstytas. Sustojęs tarpduryje, apžvelgė sceną: at­
kimštą butelį vyno, mane - laukiančią, paprastai apsirengusią ir
labai besistengiančią neparodyti, kad ko nors tikiuosi. Numetė
du automobilio raktelių komplektus ant virtuvės darbastalio ir
atsiduso, bet aš žinojau, kad mano strategija pasiteisino.
- Nusivilk paltą, - pasakiau pildama mums vyno.
Jis nuėjo atgal į prieškambarį, grįžo, paėmė taurę su vynu -
stengiasi neatrodyti pernelyg už tai dėkingas, pagalvojau.
Švelniai tariau:
- Verčiau papasakok man visą istoriją.
- Nesidėk prieš mane tokia globėjiška, - atkirto jis, statyda­
mas taurę ant stalo.
Leidau įsismelkti į savo balsą šiek tiek plieninio tvirtumo:
- Kadangi tai mano mašina stovi prie mūsų namų dviem
išdaužtais langais, gal dabar ne pats geriausias metas tau mane
moralizuoti.
Vos mirksnį jis žvilgtelėjo į mane, paskui paaiškino:
- Ji - mokslų daktarė iš laboratorijos greta manosios.
Visa kita buvo arti to, ką aš spėjau, išskyrus romano tru­
kmę. Tas truko dvejus metus. Buvo skaudu, turiu prisipažin­
ti. Per tuos dvejus metus aš nieko nenujaučiau, nė truputėlio
neįtariau. Tačiau jau kurį laiką reikalai tarp jų klostėsi prastai.
Ji tapo priekabi, klausinėjo apie draugystes su kitomis mokslų
116
daktarėmis ir tyrėjomis. „O kaipgi“, - pagalvojau, kai jis apie
tai užsiminė. Neištikimo žmogaus partnerės užvis įtariausios ir
mažiausiai saugios, nes žino, kadjų meilužiai linkę visokeriopai
apgaudinėti. Tad kodėl jos turėtų jais tikėti?
Ji įniko naktimis skambinti jam į mobilųjį ir siųsti žinutes,
kai tas būdavo išjungtas, - kai kada net po dvidešimt ar tris­
dešimt žinučių. Kartais ji kalbėdavo, kartais paleisdavo garsią
muziką. Kitais kartais ji būdavo klube ir fone būdavo girdėti
šūksmai bei juokas. Jis man apie tai pasakojo su šiokiu tokiu
linksmumu, bet aš nė kiek neabejojau, kad šitaip ji nori pri­
versti Gajų pavyduliauti. Paskui, praėjusią naktį, trečią valan­
dą, ji atsiuntė žinutę: „Aš ateinu, nepajėgiu daugiau to tverti.
Dabar pat ateinu pas tave.“ Dalį kelio iš buto, kurį su keliomis
kitomis moterimis nuomojosi Straud Grine, ji įveikė naktiniu
autobusu, paskui keletą mylių per priemiesčio pievas iki mūsų
atžygiavo pėsčiomis.
- Turbūt užtruko kelias valandas... - pasakiau.
Žinutę savo telefone jis perskaitė rytą, eidamas prie paradi­
nių durų paimti pieno, - taip, neįtikėtina, bet pieną vis dar pri­
stato į mūsų užkampį, mes užsisakome po pintą kasdien. Atida­
ręs duris, Gajus mūsų priebutyje pamatė ją, vargšelę ašarotomis
akimis, susirietusią į kamuolėlį. Ji atžygiavo visą ilgą kelią ir
sudaužė mano automobilį įvažoje, paspausti skambutį pabūgo.
Kaip tik tuomet jis grįžo į viršų ir man pasakė niekur neiti.
Kai vėl nulipo apačion, rado ją jau stovinčią mūsų prieškam­
baryje. Juodu susiginčijo. Jis išsivedė moterį laukan, iš garažo
išvairavo savo automobilį ir parvežė ją namo, visą kelią abiem
tylint. Prie savo buto vargšė labai verkė, o jis, įsivaizduoju, itin
šaltai pažadėjo, kad jeigu dar kartą iškrėsianti tokį numerį, kaip
gyvas daugiau su ja nekalbėsiantis.
Vienu metu, kai jau buvome atkimšę antrą butelį, jis pažvel­
gė į mane ir paklausė:
- Ar iš ko nors matyti, kad aš gailiuosi?
- Žinau, kad gailiesi, - pasakiau, ir tikrai žinojau.
Tą naktį mudu pasiekėme tam tikrą suartėjimą, bendrą eu­
foriją, kad susidorojome su jo prisipažinimo drama, bet tai,
117
 kas vyko po to, savaites ar mėnesius, anaiptol nebuvo eufori­
ja. Žinojau, kad jis baigs tą romaną, bet taip pat žinojau, kad
tai šiek tiek užtruks. Mano vyras buvo per geras žmogus, kad
brutaliai elgtųsi su pametusia galvą jauna moterimi, kuri buvo
jam neabejinga ir dėl kurios pats leido sau įkliūti, nepaisyda­
mas jos pažeidžiamumo ir jaunystės. Gajus artimai draugavo su
jos viršininku, ir ta moteris, jeigu būtų norėjusi, būtų galėjusi
lengvai jį apskųsti. Bet ji buvo jį įsimylėjusi. Netroško jo galvos
ant padėklo, troško jo širdies. Esu tikra, iš pradžių ją ir turėjo,
bet jo šilti jausmai veikiausiai išblėso, jai tapus priekabiai, rei­
kliai, vaikiškai. Pokurio laikojis būtųjautęs ne aistrą, bet didelę
ir sunkią atsakomybę. Nors Gajus man pasakė, kad tai baigta,
ir aš juo patikėjau, žinojau, kad turės būti tas skaudus, sunkus
laikotarpis kaip bet kurių santykių pabaigoje, kai liekate drauge
ilgiau, negu derėtų, kad taptumėte vienas kitam baisūs ir abu
lengviau atsikvėptumėte, galiausiai viskampasibaigus. Žinojau,
kad tas tarpsnis bus sunkus mums visiems, bet ypač - man, nes
nieko negalėjau padaryti, tik sėdėti nuošaly ir vaidinti šventąją,
supratingąją, laukti, kol jis apsižiūrės, kokia šventa ir supratin­
ga esu. Atsitraukti - tik tiek tegalėjau padaryti.
Tuo laikotarpiu vis dėlto padariau vieną dalyką, kurio tu­
rėjau nedaryti. Papasakojau viską Kerei, mūsų dukrai. Visai to
neplanavau, bet jai pasitaikė paskambinti, kai buvau itin pris­
lėgtos nuotaikos. Gajaus nebuvo namie, ilgai užtruko darbe
pildydamas popierius, kaip man sakė, bet žinojau, kad yra su
ja. Buvo praėję jau trys mėnesiai po incidento su mano auto­
mobilio langais, o aš vis dar laukiau, kol tai savaime išblės. Kerė
paskambino patvirtinti, kad savaitgalį parvažiuos namo, ir kai
pasakiau: „Bus taip gera...“, man užlūžo balsas. Kerė paklausė:
„Mama, kas yra?“ Kol aš rijau ašaras, linijoje buvo tylu, tad ji
paklausė kitko: „Ar tėtis namie?“
- Ne... - atsakiau ir netvirtai pridūriau: - Išėjęs.
- Vėl kivirčijotės?
- Vėl? - pakartojau su šypsena balse, nors man skruostais
riedėjo ašaros.
118
 Mano Kerė, tokia jauna, tokia išmintinga. Ji gyveno su kitu
jaunu mokslininku, vardu Setnamas, ir neva buvo su juo su­
sižadėjusi. Mes jį dievinome ir troškome, kad juodu susituok­
tų, bet abu tvirtino negalintys, kol nenumirs dievobaiminga jo
senelė. Mudu su Gajumi labai troškome, kad jie tuos reikalus
kaip nors išspręstų, padovanotų mums anūkų. Manėme, kad
tada Kerė grįš pas mus.
- Taaaip... - pamažu nutęsė ji. - Kai mudu su Setu anąkart
parvažiavome per šventes, judu barėtės nuo penktadienio va­
karo iki pirmadienio popietės.
- Nejaugi? Ar dėl to jau kurį laiką pas mus nesirodote?
- Ne, - atsakė ji. - Tik buvome labai užsiėmę, bet man rū­
pėjo.
- Juk nieko nepasakei Adamui, a?
- Mama, aš ne tokia kvaila.
Tarp mūsų - Gajaus, Kerės ir manęs - esama tylaus susitari­
mo. Bet kokia kaina apsaugoti Adamą.
Nustebau išgirdusi, kad mano duktė laiko mudu pastaruoju
metu nesutariančiais. O aš to nė nepastebėjau. Man toptelėjo,
kad galbūt čia ir bėda: mudu su Gajumi nustojome būti vienas
kitam malonūs, net patys to nejausdami.
Tuo metu mes retai matydavome savo suaugusius vaikus;
Adamas gyveno Mančesteryje, Kerė - Lidse. Abujau eina trečią
dešimtį, sakydavome sau ir guosdavomės prisiminimais, kiek
mažai dėmesio būdami tokio amžiaus skirdavome savo tėvams.
Jie sugrįš, ramindavomės, kai patys turės šeimas ir supras se­
nelių vertę, arba kai vėl persikels į pietus, arba kai mes išeisime
į pensiją... Bet mudu, Gajus ir aš, jų abiejų ilgėjomės. Turėda­
vome stengtis per dažnai jiems neskambinti, kiekvienąkart ne­
klausinėti, kada parvažiuos namo.
Taigi papasakojau Kerei, kadjos tėvas susitikinėja sukita. Vė­
liau Gajus ant manęs užsiuto - visai teisingai - ir staiga ėmė at­
rodyti, kadblogis, kurį padariau įtraukdama į istoriją mūsų duk­
terį, beveik atsvėrė blogį, kurį jis padarė užmegzdamas romaną.
Abu pasipasakojome Kerei, kai ji mus aplankė. Atvažiavo be
Setnamo. Sėdėjome virtuvėje prie stalo vienas priešais kitą ir
119
laikydamiesi už rankų jai papasakojome, jog mes tai įveikėme
ir norime, kad ji žinotų: dabar viskas gerai, neturinti mūsų sau­
goti nesakydama, ką iš tikrųjų mano, dėl to neturinti nutylėti
savų problemų.
Paskui jos paklausėme, - kaip visada baigdami pokalbį, - ar
pastaruoju metu buvo kaip nors susisiekusi su Adamu.
- Tik per feisbuką, - atsakė ji ir paskui netikėtai pridūrė: -
Ar pamenate, kaip elgdavosi Adamas judviembarantis, kai mes
abu dar buvome maži?
- Visos poros barasi, - pasakė Gajus. - Mes tik žmonės.
Padėjau kitą ranką jam ant žasto, kad tylėtų.
Kerė žvilgtelėjo į jį, tada į mane.
- Jis užlįsdavo už sofos, pritūpdavo, užsidengdavo delnais
ausis ir klykdavo...
- Taip, prisimenu, - atsakiau.
- Jis taip elgdavosi ir gerokai vyresnis, nei būtų normalu, tai
yra, jau ne bamblys, o dešimties ar dvylikos, tiesa?
Mudu su Gajumi susižvalgėme. Visi nutilome.
- Dar vyresnis, - pagaliau pripažinau, - gerokai vyresnis.

Kol supratome, kad Adamui kažkas negerai, mums prireikė

neatleistinai daug laiko. Paaugliai. Visoje literatūroje kalbama
apie vieną vienintelį dalyką: kad ir ką jie darytų, palikite juos
ramybėje, būkite atlaidesni, tai normalu. Žinoma, tai prasidėjo
pamažu: jis nesugebėdavo rytais atsikelti iš lovos, atsisakinėda­
vo ruošti namų darbus, praleidinėdavo pamokas... Sykį nusi­
skuto galvą keistomis įstrižainėmis, paskui užsirakino vonios
kambaryje ir šūkavo į veidrodį, iš vidaus spardė duris. Kitą
kartą, parėjęs namo iš pasivaikščiojimo po pagrindinę gatvę,
per prieškambarį sviedė į mane ausines ir išrėkė, kad praeiviai
girdėjo muziką, kurios jis klausėsi, ir šypsojosi, nes laikė ją la­
bai kvaila. Nebuvo konkrečios akimirkos, kai sau pripažinome,
kokie esame sunerimę. Viskas rutuliojosi pamažu, ir sulig kie-
120
kvienu nauju smulkiu incidentu įsitikindavome, kad tokią įvy­
kių raidą buvo galima numatyti, - ir, žinoma, tikrai buvo gali­
ma. Kai jis pradėjo ištisas dienas leisti lovoje, atsisakydamas eiti
iš kambario ar praskleisti užuolaidas, pirma mūsų mintis buvo:
„Kvaišalai, jis vartoja kvaišalus.“ Prisimenu dieną, kai mudu su
Gajumi apieškojome jo kambarį. Buvo vasaros vakaras ir, kad
ir kaip neįprasta, Adamas sutelkė pastangas kažkur išeiti su
draugais. Žiūrėdami vienas į kitą, mudu vidun įtipenome kone
pirštų galais. Kambarys buvo kaip bet kurio paauglio: išmėtyti
po grindis sportiniai marškinėliai, pramaišiui švarūs ir purvi­
ni; du komodos stalčiai ištraukti ir juose raizgalynė iš kojinių
ir trumpikių - tos, prieš ten grūdamos, buvo sugumuliuotos
į gniužulus ir skleidė kvapą, pažįstamą kiekvienam gimdyto­
jui. Siena virš jo lovos buvo nuklijuota draugų nuotraukomis ar
jaunų moterų atvaizdais, iškirptais iš žurnalų vaikinams, - po­
ra kabojo palaidais kampais, kur buvo atšokusi mėlyna lipnioji
juostelė. Prie vienos sienos ant šono gulėjojo sena gitara nutrū­
kusią styga. Pagalvojau, kad ta per arti radiatoriaus, ir norėjau
perkelti kitur, bet paskui prisiminiau, kad mes slapčia apieško-
me jo kambarį, ir padėjau atgal į vietą.
Savo dabartinę gitarąjis buvo išsinešęs vakarui. Aišku, žino­
jome, kad jis rūko suktines ir bus taip pat išsinešęs skardinėlę
su tabaku ir pakelį rūkomojo popieriaus. Jo chalatas kabojo ant
miegamojo durų iš vidaus. Mes leidome jam miegamojo duris
išpurkšti gundomo kvapo grafičiais, save girdami už tokią min­
tį: mat, jeigu leidžiame sūnui tai daryti namie, sumažės tiki­
mybė, kad jis teplios juos ant geležinkelio viaduko, kybodamas
žemyn galva, už čiurnų prilaikomas apkvaišusio nuo ketamino
draugelio, - mudu jo mokykloje buvome ne vieninteliai tėvai,
kurių vaikas pareidavo namo su džinsais, išdavikiškai išteplio­
tais kreidos pilkšvumo sienomis laipioti trukdančiais dažais.
Nukabinome nuo durų jo chalatą ir išvertėme kišenes - rado­
me jose dar pakelį rūkomojo popieriaus ir kelis skutelius taba­
ko, taip pat suplėšytą higieninę nosinaitę, štai ir viskas. Mano
išverstoji kišenė iš vidaus buvo padengta plonyčiu baltu apna-
121
šu, likusiu nuo skalbiant aptirpusios popierinės nosinaitės. Pa­
silenkusi pakėliau kišenę prie nosies, pauosčiau. Nieko. Įstū­
miau kišenę atgal, kaip turėtų būti, pasisukau į Gajų, gūžtelėjau
pečiais ir nusišypsojau.
Kai dabar galvoju apie aną vakarą, prisimenu, kaip mums
palengvėjo paaiškėjus, kad mūsų paieškos bevaisės, kaip šiek
tiek pasiginčijome, vis dar prislopintais balsais, kur suglamžyta
krūva buvo palikti jo džinsai, - ant grindų ar ant lovos, - nes
juos apieškoję nepajėgėme tiksliai prisiminti vietos, o norėjome
viską palikti taip pat, kaip iki tol buvo. Abu kikendami sutiko­
me, kad geriausia bus sutvarkyti kambarį, o paskui, kai Adamas
grįš namo, vaidinti labai juo pasipiktinusius. Tiesiognegalėjome
daugiau to pakęsti! Mes nulipome apačion, atkimšome butelį
vyno ir ištuštinome jį, gyvai kalbėdamiesi, kaip puiku, kad mū­
sų sūnus vis dėlto galbūt nėra įnikęs į kvaišalus. Karti to vaka­
ro ironija: jeigu būtume žinoję, kas atsitiks vietoj to, būtume
nesitverę džiaugsmu, aptikę tų nudėvėtų, jo mėgstamų džinsų
ar mėlyno chalato, kabančio iš vidaus ant grafičiais ištepliotų
durų, kišenėje degtukų dėžutę su keliais žolytės trupinėliais.

Taigi aš sėdžiu Senojo Beilio Aštuntosios teismo salės kaltina­

mųjų suole, stebeiliju į tuščias vietas publikos galerijoje ir jau­
čiuosi dėkinga ir kartu nusiminusi dėl ten nesančiųjų. Įkalbėjau
Kerę ir Gajų dviem savaitėms Adamą išsivežti į Maroką, jeigu
kokie nors reporteriai bandytų juos susekti. Įpiršau tai saviš­
kiams kaip priemonę Adamui, o ne jiems visiems, apsaugoti.
Gajus neišbus ten visų dviejų savaičių - tiek žinau. A, T, C ir
G - dviguba spiralė. Niekas niekada manęs nevadino Time, iš­
skyrus Gajų, o ir jis jau seniai to nedarė.
Kaip ir tu, sėdžiu ten, tame kaltinamųjų suole, kasryt prieš
atidarant galeriją publikai. Būname ten prieš {leidžiant prisie­
kusiuosius, prieš atvykstant teisėjui. Mes privalome būti vieto­
je, kad teismo posėdis galėtų prasidėti, be mūsų niekas negali
122
vykti. Taigi mums tenka sėdėti ir stebėti, kaip atkanka advoka­
tai, kaip jie sklaido savo popierius, dūsauja, prieina vienas prie
kito ir atsirėmę alkūnėmis į oponentų bylų aplankus sako kad
ir taip: „Galų gale rezervavau vietą Vai dTsere.“ Mes gauname
sėdėti ir stebėti, kol sueina raštininkai ir patikrina, ar visi savo
vietose, o paskui praneša teisėjui, kad mes pasirengę ir laukia­
me. Mums tenka spoksoti į tuščią publikos galeriją ir svarstyti,
kas šiandien ten ateis, nes, žinoma, gali ateiti bet kas, jeigu tik
palieka mobilųjį namie.
Kodėl niekas neatėjo dėl tavęs, meile mano? Taip ir neturė­
jau progos paklausti. Kodėl nėra jokio brolio, jokios sesers ar
nors ištikimo draugo? Ar įsakei jiems laikytis nuo čia toli, kaip
ir aš saviškiams? Yra tiek daug klausimų, kurių taip ir neturėsiu
progos užduoti.
Apie metai po to, kai mudu su vyru ištvėrėme jo romaną,
vieną vakarą susikivirčijome virtuvėje. Tuomet maniau, kad
esame saugūs ir kad abipusių priekaištų etapasjau praeity. Žvel­
gėme nuo skardžio krašto, susikabinome rankomis ir atsitrau­
kėme. Suglaudinome gretas, pastatėme barikadas ir nutiesėme
pakeliamąjį tiltą, pripildėme gynybinį griovį vandens, viską
padarėme. Galbūt taip ir buvo. Galimas daiktas, tą vakarą ki­
virčas įsiplieskė, nes galiausiai vėl jautėmės saugūs ir galėjome
sau leisti šiek tiek bjaurumo, keletą pusiau nuoširdžių išpuolių
kaltės paieškų žaidime.
Net nepajėgiu prisiminti, dėl ko tą vakarą kilo kivirčas, re­
gis, dėl kažkokios namų ūkio smulkmenos, bet vidur šiaip ne­
kenksmingo pokalbio, kai nurinkinėjome po vakarienės indus,
staiga pasisukau į jį, sugniaužtų kumščių krumpliais įsirėmusi į
virtuvės darbastalį, ir trūkinėjančiu balsu pareiškiau:
- Tu man net nepasakei, kuo ji vardu!
Gajus sustojo ten, kur buvo, nužengęs perpus virtuvės, su
sūrio tarka rankoje, ir pažvelgė į mane. Veide atsispindėjo
nuostaba, bet ją tuoj pat pakeitė rezignacija. Jis sugrįžo ir vėl
atsisėdo prie stalo, atsiduso.
- Klausyk... - pratarė, dėdamas tarką prieš save ant stalo.
123
 Kai vėl prašnekau, balsas buvo pasidaręs silpnas ir drebantis,
kone šnabždesys.
- Tu man net nepasakei, kuo ji vardu... - pakartojau.
- Roza, - pasakė jis, ir tas gražus žodis įsmigo man į širdį it
maža stiklo šukė.
Paskui ilgai tvyrojo tyla, jis liko sėdėti, o aš išsiblaškiusi su-
kiojausi po virtuvę. Nors nekalbėjome, abu tęsėme ginčą min­
tyse, ir tai paaiškėjo tą pat minutę, kai prasižiojome.
- Klausyk, Ivona...
- Taip, taip! Klausyk!
- Aš ne...
- Ką ne?
Vėl tyla. Jis kietai sučiaupė lūpas. Matyt, nusprendė, kad jei­
gu aš ketinu elgtis neprotingai, tai jis irgi taip darys. Vienu pirš­
tu stumtelėjo sūrio tarką ir ta žvangėdama nukrito ant grindų.
- Ką gi, gali tai slėpti savyje iki begalybės arba man atleisti
ir gyventi toliau.
- Ak, užteks, ir taip gana lengvai išsisukai, ar taip nemanai?
- Šventoji Ivona, - atsiduso jis, užversdamas akis.
- O tu man atleistum? - pašaipiai suprunkščiau.
- Taip, - pasipiktinęs patvirtinojis. - Taip, žinoma, atleisčiau.
- Neatleistum! - piktai atkirtau ir nusisukusi atidariau in-
daplovę, kurią prieš porą minučių prikroviau ir įjungiau. To­
kiam mano veiksmui nepasiruošusi, ji išleido garų kamuolius
ir šliūkštelėjo karšto vandens. Skubiai užtrenkiau dureles ir pa­
sisukau į savo vyrą. - Jeigu šitaip būčiau pasielgusi aš, niekada
neišgirsčiau to pabaigos. Metų metus man prikaišiotum.
- Netiesa, - paprieštaravo mano vyras netikėtai ramiu ir tai­
kingu balsu. Tikrai, tai buvo netiesa. Rėžiau šitaip tik todėl, kad
toks kaltinimas pirmiausia atėjo man į galvą. - Aš būčiau tau
atleidęs, mudu būtume išsikalbėję. Aš myliu tave, tu myli mane,
užvis svarbiausia mums būtų buvę Adamas ir Kerė, kaip visada,
kaip ir dabar. Aš to nebūčiau...
- Paėmęs į galvą? - sumurmėjau.
Tai buvo arčiausia to, ką jaučiau. Gajus stengėsi atsitraukti
nuo visu smarkumu įsiplieskiančio barnio, bet aš dar nebuvau
124
tampasirengusi, tiesiog dar nebuvau, ir tiek. Man buvo likę šiek
tiek energijos.
- Ne, ne tai norėjau pasakyti. Žinoma, būčiau paėmęs į gal­
vą, bet sugebėčiau tai ištverti, kad tik mudu liktume kartu. Juk
žinai, nesu toks savininkiškas. Ir niekada nebuvau.
Tai buvo tiesa, ir dar žavi, bet nuo to nepasijaučiau geriau.
Lioviausi sukinėtis po virtuvę, atsirėmiau nugara j darbastalio
kraštą, sukryžiavau ant krūtinės rankas ir prisimerkusi pažvel­
giau j jj.
- Taigi, kitaip tariant, tu nebūtum paėmęs į galvą.
Neapkęsdavau savęs, kai šitaip argumentuodavau.
- Ne, nebūčiau taip labai paėmęs į galvą kūniškos neištiki­
mybės, kad nesužlugdyčiau to, ką abu turime.
- O kas, jeigu aš įsimylėčiau? Kas, jeigu įsimylėčiau ką nors
kitą, kaip padarei tu?
- Dėl to gailiuosi, juk žinai. Žinai, kaip gailiuosi...
Pirmą kartą per šį pokalbį sušvelnėjo ir mano balsas:
- Aš nereikalauju dar vieno atsiprašymo...
Priėjau prie stalo, atsisėdau priešais savo vyrą ir paėmiau jo
ranką.
- Tik man įdomu, ar manai, kad iš tiesų sugebėtum atleisti?
Jeigu tikrai įsimylėčiau ką nors kitą?
Šitaip paklausti mane paskatino ne intelektinis interesas.
Pamaniau, kad jam nepakenktų apsvarstyti tokią galimybę. Jis
įdėmiai pažvelgė į mane.
- Neplanuoju šitaip pasielgti, - negarsiai susijuokiau. - Tik
man įdomu.
Kreiptis į mano vyro analitinę prigimtį visada būdavo geras
būdas sužadinti jo susidomėjimą.
Jis į klausimą pažiūrėjo rimtai, šiek tiek pagalvojo.
- Galėtum užsiimti seksu su kuo nors kitu, - pasakė, - ir
man tai nepatiktų, visiškai ne, būtų daug geriau, jei to nedary­
tum. Bet aš pajėgčiau ištverti, apie tai nemąstydamas. Jeigu tai
įsivaizduočiau, man būtų negera, bet aš sugebėčiau to neįsivaiz­
duoti, siekdamas išsaugoti tai, ką mudu turime, ką vertiname ir
ką, kaip abu žinome, verta išsaugoti.
125
 - O kaip dėl meilės?
Jis vėl patylėjo tai apmąstydamas, stengdamasis būti atviras.
Šis mano vyro bruožas man visada patikdavo, tebepatinka ir
dabar, - kad jis nemėgina įsiteikti, sakyti to, ką, jo nuomone, aš
noriu išgirsti.
- Taip, atleisčiau tau, jeigu įsimylėtumką nors kitą, - ramiai
pasakė jis. - Aišku, man būtų labai skaudu, nes esu pripratęs
prie minties, kad myli mane ir tik mane vieną, bet aš žinau, - jis
sudvejojo tik sekundę, - dabar išties žinau, kad tikrai įmano­
ma tuo pat metu mylėti du žmones. Net pačiame įkarštyje to,
ką dariau, aš niekada nenustojau tavęs mylėti, nė sekundės, iš
esmės tam tikra prasme mylėjau tave dar labiau, nes suvokiau
stumiantis į pavojų tai, ką mudu turime. Žinau, skamba kaip
pasiteisinimas, bet tai tiesa.
Po tos ilgos jo kalbos kurį laiką sėdėjome tylėdami. Kaip ir
daugeliui vyrų, aiškiai reikšti jausmus maniškiam anksčiau ne­
buvo lengva, kad ir kaip gerai jis geba analizuoti, tad šita ilga
kalba ir jo lūpomis pasakyta paprasta tiesa man padarė įspūdį.
Sujaudino jo gebėjimas būti atviramsau pačiam ir man. Jau ne­
benorėjau pelnyti pranašumo taškų arba priversti jį jausti kaltę.
Opaskui, kaip tik tuomet, kai pradėjau atšilti jo atžvilgiu, Gajus
pasakė tai, kas man priminė, kad galų gale jis tik vyras, ir dar
turintis trūkumų, kaip ir aš - moteris, turinti trūkumų.
- Tik dėl vieno dalyko man būtų sunku atleisti.
Pažvelgiau į jį. Bet Gajus žiūrėjo į mudviejų susikabinusias
rankas ir nykščiu švelniai glostė mano pirštus.
- Dėl kokio? - paklausiau.
- Dėl viešo pažeminimo.
Tada jis pažvelgė į mane ir jo akys buvo šaltos.
 8

Iš Obelų akligatvio mes išeiname į Jorko Hercogo gatvę. Tu

palieki mane ir nudroži pirmas, - taip dažnai pasitaikydavo, -
bet šį kartą jaučiuosi ne įsižeidusi, o veikiau patenkinta savimi:
pradedu gaudytis, kaip tai daroma. Tartumpenkiasdešimt dve­
jų būčiau netikėtai atradusi savo talentą groti mažąja fleita ar
šokti Stepą - kažką tokio, kas visada tūnojo manyje paslėpta,
tik aš nebuvau išsiaiškinusi. Seku paskui tave per žingsnį ar du
atsilikusi, įkišu ranką po paltu ir nustumiu žemyn suknelę. Pas­
kui pasiskubinu tave prisivyti, užsisagstau paltą iki pat viršaus,
persibraukiu delnu per plaukus - visi tie smulkūs veiksmai pa­
deda susitvarkyti, kad vėl galėčiau pasirodyti viešumoje.
Mudu išsiskiriame prie Pikadilio aikštės metro stoties. Tu
šiurkščiai mane apkabini: uždėjęs ranką man per pečius, trum­
pai stipriai prisitrauki prie savęs, paskui tuoj pat paleidi, kai tik
mano kūnas susiliečia su tavuoju. Šitaip apkabinti nepavojinga,
net jeigu pro šalį eitų tavo uošviai. Aš grįžtu atgal Pikadiliu,
palaukiu, kol pėstiesiems užsižiebs žalia, ir pereinu į Eiro gatvę.
Nukakti į fakulteto pobūvį man truks dvidešimt minučių, jeigu
su savo aukštakulniais eisiu sparčiau, nei norėčiau. Jau pradėjęs
krapnoti smulkus, merkiantis balandžio lietus, bet nesvarbu,
šią akimirką man niekas nesvarbu.
Su savo aukštakulniais auliniais šiek tiek žirglioju kaip ant
kojūkų - šių batų kulniukai smailūs it durklai, ne kaip anų fir­
minių žemakulnių aulinių, kuriais avėjau, kai pirmą sykį su­
sitikome. Šitie batai pobūviams, skirti pasipuikuoti. Eidama
Regento gatve matau pro šalį skubančius žmones. Pagalvoju:
127
kiekjų iš tikrųjų skuba? Kiekjų dabar eina namo? Kiekjų bėga
kur nors ar nuo ko nors? Puikiai pažįstu piko valandos skubą į
darbą ir namo, tai man kraujyje. Karštligiškas tempas aplinkui
užkrečiamas: šiuo dienos metu atrodo neįmanoma žingsniuoti
gatve lėtai, išvengti stumdymosi, jeigu įlipi į perpildytą autobu­
są ar metro vagoną. Įdomu, kiek skubančių pro mane žmonių
laimingi? Aš laiminga. Gyvenu dvilypį gyvenimą, ir man seka­
si. Galbūt tai aš turėčiau būti šnipė.
Kai perėjusi Oksfordo gatvę šalutinėmis gatvelėmis zigza­
gais traukiu į šiaurės rytus, nutinka kai kas neįprasta. Manęs
link eina kažkokia moteris, neaukšta, žemesnė už mane, japo­
nė, prabangiai apsirengusi žalia šilkine suknele ir trumpa odine
striuke. Ji atsiliepia savo telefonu į skambutį, gana džiugiai pra­
deda pokalbį. Ant kito peties nešasi pasikabinusi porą didelių
krepšių su pirkiniais. Po kelių sakinių, likus žingsniui kitam iki
manęs, ji staiga sustoja kaip įbesta. Jos veidas tampa it kaukė.
Krepšiai su pirkiniais nukrinta nuo peties. Keliai sulinksta ir ji
susmunka ant šaligatvio, krisdama šūkteli, bet prispaudusi prie
ausies telefoną.
Mirksnį stabteliu, paskui prisiartinu prie jos. Moteris kūk­
čioja ir kažką japoniškai šaukia į telefoną. Akivaizdu, kad ji iš­
girdo kokią nors baisią žinią. Vieną minutę žingsniuoja su savo
pirkiniais, kitą - atsiliepia į telefono skambutį, per lietų par­
puola ant kelių, verkia ir šaukia.
Sustojusi priešais ją dvejoju, paskui klausiu:
- Atleiskite, gal kuo nors galiu jums padėti?
Ji pakelia į mane akis. Jos veidas suglumęs ir kartu abejingas,
tartum nesuprastų, ko stoviu priešais nei ką kalbu, pro ašarų
miglą ji sutrikusi ir pikta. Paskui vėl pratrūksta šaukti ir verkti
į telefoną.
Likti ilgiau ten stovėti atrodo nepadoru, tad praeinu pro ją ir
toliau traukiu gatve. Kai žvilgteliu atgal, ji tebeklūpo ir verkia.

128
Kai pasiekiu pastatų grupę, vadinamą Dosono kompleksu, -
pagrindinį universiteto administracijos biurų ir kelių amfitea-
trinių auditorijų centrą, - pobūvis jau pačiame įkarštyje. Gam­
tos mokslų katedros vedėjas savo elektroniniu kvietimu leido
mums aiškiai suprasti, kad nors universitetas suteikia renginiui
vietą, maistą ir vynus parūpina jis. Kaip aptarnaujantis perso­
nalas pasitelktas būrys studentų, ir kai trankiai kaukšėdama
aukštakulniais įžengiu į fojė, mane pasveikina išsirikiavę bai­
giamojo kurso studentai su prisegtais prie lentelių popieriaus
lapais, įpareigoti registruoti svečių pavardes. Universiteto po­
būviams tai nebūdinga: paprastai juose nebūna nieko tokio
prašmatnaus kaip svečių sąrašas, dažniausiai tenkinamasi plas­
tikiniais puodeliais ir kambario temperatūros baltuoju vynu,
bet šis pobūvis kitoks, jis šiek tiek spektaklis. Gamtos mokslų
katedros vadovas tarnavo universitetui tris dešimtmečius ir da­
bar neišvengiamai pereis į privatų sektorių. Aukštas vyras di­
deliais akiniais - štai jis stovi fojė šalia studentų, laikančių ran­
kose lenteles su prisegtais popieriais, ir su nelinksma šypsena
veide laukia pasveikinti svečių. .
- Ivona... - taria, kai aš įeinu, ir žengteli pirmyn pabučiuoti
manęs į abu skruostus.
Po kelių mandagybių su Gamtos mokslų katedros vedėju
koridoriumi nueinu į renginių salę, Dosono komplekso centrą.
Kairėje rikiuojasi neseniai surinktų metalinių kabyklų eilė, kad
žmonės turėtų kur pasikabinti paltus. Kabyklos jau užpildytos,
likę tik keli metaliniai pakabai, suspausti gale, su lipnia juosta
pritvirtintais daiktinės loterijos bilietais. Kol stoviu žmonių bū­
relio pakraštyje laukdama, kada galėsiu pasikabinti paltą, pri­
eina aukšta studentė juodais marškiniais ir juodais džinsais, su
vyno taurių padėklu rankose.
- Daktare Karmaikl... - sako ji ir nutyla siūlydama vyno.
Aš studentės neatpažįstu ir dar nesu užsikabinusi kortelės
su savo pavarde, bet tikriausiai anksčiau ją egzaminavau, tad
nusišypsau, paimu taurę ir atsakau:
- Dėkui, kaip jums sekasi?
129
 - Puikiai, rudenį pradedu studijas Vinčencio centre.
Dabar prisimenu: gabi amerikietė, jos disertacija buvo apie
ŠERT geno* variantų įtaką skiriamiesiems asmenybės bruo­
žams priklausomai nuo jautrumo gyvenimo sąlygoms.
- Nuostabu. Sėkmės.
- Dėkui, negaliu sulaukti.
Už jos pamatau koridoriumi einančius du plikius, vieną
aukštą, kitą žemą.
- Nejau tai profesorius Ročesteris? - klausiu žiūrėdama į že­
mąjį.
Klausimas retorinis, nes esu tikra, kad čiajis. Nugeriu gurkš­
nį vyno. Atėjau tuščiu skrandžiu, ir tas man trenkia į galvą.
Elis Ročesteris - mokslo instituto direktorius Glazge. Mano
tyrimų srityje tas žmogus - Dievas.
Žvilgteliu į merginą.
- Ročesteris čia?..
Studentė prisilenkia prie manęs, kilstelėdama nepriekaištin­
gai suformuotą antakį. Vis dar nepajėgiu prisiminti jos pavar­
dės, tik prisimenu, kad ta mergina ir jos sardoniškas intelektas
man labai patiko.
- Visi čia, daktare Karmaikl, - sumurmaji, apsisuka ir nueina.
Aš braunuosi prie kabyklos, pakeliui laisvąja ranka atsisags-
tydama paltą, o kažkoks vyras prieky atsisukęs familiariai sako:
- Ei, verčiau leisk man šitą paimti.
Mirksnį nesumoju, ką jis turi omeny, paskui pamatau, kad
žiūri į mano vyno taurę.
- Dėkui, - atsakau.
- Ivona, - pamokomu tonu taria jis, imdamas iš manęs tau­
rę, ir stovi, kol aš išsineriu iš palto ir susirandu laisvą vielinį
pakabą. - Aš redagavau tavo straipsnį.
Ak, taip, jis iš mokslinės leidyklos. Nemažai su juo padirbė­
jau, bet daugiausia elektroniniu paštu.

* Serotonino transporterio genas, siejamas su kai kuriomis psichikos

ligomis.

130
 - Hari! - šūkteliu. - Kaip laikaisi?
- Gerai, gerai...
Kol drauge einame koridoriumi, jaučiu, kad kažkas manyje
šį vakarą dega. Keista, kaip tokio pobūdžio narcisizmas traukia
žmones. Įdomu, ar tai dėl taurės vyno, kurią laikau rankoje, ar
dėl skaičiaus žmonių, mane pasveikinusių dar neįžengusią pro
duris, o gal dėl to, kad čia dalyvauja tiek daug įžymių mano
srities kolegų, - ir tai, žinoma, paglosto mano savimeilę, kad
pati nusprendžiau dalyvauti pobūvyje, - taip, dėl viso šito. Bet
ir dėl tavęs. Ką tik padariau šį tą, ko daugelis šio pobūvio da­
lyvių nė nesapnuotų daryti, ko aš ir pati nė nesapnavau daryti,
iki tavęs nesutikau. Ir padariau tai nenutverta, man pasisekė.
Vėliau grįšiu į gražius namus, kuriais dalijuosi su savo vyru, o
dabar štai linksminuosi pobūvyje, pilname pirmaujančių mano
srities žmonių, negana to, aš - viena išjų. Tai mano gyvenimas.
Sakytum, prieš penkias minutes buvau viena iš tų vyną išnešio­
jančių studenčių, trokštanti persimesti keliais žodžiais su mano
srities profesoriumi. O dabar, lyg burtų lazdele pamojus, pati
esu čia, ir žmonės eina prie manęs, o man reikia poros minučių
jų pavardėms prisiminti.
Kol nusigavau iki koridoriaus galo, ištuštinau pirmą taurę
vyno. Prie renginių salės slenksčio atsikratau Hario. Viduje pil­
na svečių. Dar anksti, bet šurmulys jau nemenkas, žmonės iš­
gėrę po antrą ar trečią taurę, juokas ir šnekos kyla iki pat aukštų
lubų. Galbūt dėl paprastos aplinkos derinio su alkoholio kiekiu
ir dalyvių skaičiumi viskas primena kokios nors įstaigos kalė­
dinį vakarėlį: visi girti ar benusigeriantys, visi mezga pažintis.
Mokslininkai galbūt nedažnai atsipalaiduoja, bet kai tai sau lei­
džia, varžtų nebebūna.
Pamatau grupelę pažįstamų žmonių, mokslininkus iš anks­
tesnio Gajaus instituto, bet minutėlę delsiu apžvelgdama salę.
Jie pasiteiraus, kodėl Gajaus nėra čia, - jis skaito paskaitą Niu-
kaslyje, - paskui paklaus, kaip man sekasi darbas. Nenoriu per
anksti įstrigti su pažįstamais.
131
 Pamažu sukinėjuosi po salę, pakeliui padedu tuščią tau­
rę, paimu kitą, pilną, ir staiga atsiduriu greta įžymiojo profe­
soriaus Ročesterio, bet jis apsuptas gerbėjų ir aiškiai įnikęs į
pokalbį su vienu iš jų. Nuslenku šalin, pakėlusi taurę į saugų
aukštį virš žmonių alkūnių, laviruodama, per salę šonu brau­
nuosi tarp svečių.
- Ivona!
Frensė, laborantė, su kuria anksčiau dirbau Boforto institu­
te. Ji man labai patinka. Jau yra įkopusi į septintą dešimtį, ma­
čiusi ir šilta, ir šalta.
Mudvi trumpai apsikabiname. Ji prisilenkia ir garsiai man į
ausį rėkia:
- Kaip manai, kiek jam tai kainavo?
Aš irgi jai į ausį sušunku:
- Tūkstančius...
Dabartinėmis sąlygomis Gamtos mokslų katedros vedėjas
būtų nedrįsęs paimti nė penso iš universiteto lėšų.
- Eime, - sakoji. - Apsukime ratą aplink salę. Gal rasim dar
nepastebėtų sumuštinukų...
Kol mudvi ieškome užkandžių, susipilu į gerklę dar dvi
taures vyno. Juk čia tikrai turėtų būti daugybė studentų su už­
kandžiais? Nė vieno nematyti, nors kartkartėmis nusivylusios
pastebime žmones, kažką sugnybusius pirštais ir keliančius
sau prie burnos. Nuo sumuštinio per pietus nieko nevalgiau ir
jau esu apsinešusi, bet velniai nematė, ir visi kiti salėje aiškiai
krypsta į tą pusę. Toks jau šis pobūvis. Jeigu prireiks, išmesiu
keturiasdešimt svarų parsigauti namo taksi. Rytoj rytą neturiu
nieko neatidėliotino ir nepurkštausiu mokėdama už prabangų
juodą taksi, jeigu jau visas vakaras mums už dyką.
- Ar girdėjai, vėliau bus šokiai7... - per triukšmą man šaukia
Frensė, kol braunamės pro kuopelę bakteriologų iš Švedijos.
Žinau, kad jie bakteriologai, nes įnirtingai vienas kitam
šaukia apie Meselsono ir Štalio eksperimentus. Tie atlikti
1958-aisiais, o bakteriologai vis dar dėl jų ginčijasi. Manding,
132
prieš porą metų su vienu iš jų aš trumpai vaidijausi žurnalo
„Nature“ laiškų puslapyje.
- Turbūt juokauji... - sumurmu, bet Frensė neišgirsta, nes
mano žodžius nustelbia garso sistemos salės šone žviegesys.
Mudvi nusiviepiame ir pasisukame. Pasigirsta tuk tuk -
kažkas ant pakylos salės gilumoje, stuksena į mikrofoną. Dieve,
kalbos, pagalvoju, išlenkiu taurę ir apsidairau, kad kas nors ją
vėl pripildytų iki šių pradžios. Gamtos mokslų katedros vedė­
jas retai tenkinasi vienu žodžiu, kai galima pasakyti dvidešimt
aštuonis.

Apie dešimtą vakaras pradeda skęsti ūke. Pasižiūriu į laikrodu­

ką ir pagalvoju, kad reikėtų paskambinti Gajui ir pasakyti, jog
grįšiu vėliau, nei žadėjau, paskui prisimenu, kad jis Niukaslyje.
Kvietime buvo parašyta, kad pobūvis truks iki vidurnakčio, bet
nė neįsivaizdavau, kad išbūsiu tą visą laiką, o dabar atrodo, kad
čia liksiu iki pat galo. Nuo alkoholio jaučiuosi išsimušusi iš vė­
žių, kankinama šleikštulio ir sutrikusi - pernelyg apgirtusi, kad
toliau gerčiau, ir pernelyg apgirtusi, kad sustočiau. Jau amžius
nebuvau taip pasigėrusi. Daug metų. Broliaudamasi su moksli­
ninkais kažkur pamečiau Frensę, net pavyko trumpai pasisvei­
kinti su Eliu Ročesteriu ir jis, mano nuostabai, prisiminė, kad
buvome susitikę prieš šešerius metus Čikagoje Bioinformatikos
pažangos simpoziume, - ir staiga man klampiai topteli, kad ne­
su pratusi avėti batais tokiais aukštais kulnais ir kad iš tikrųjų
turėčiau neštis vyno taurę laukan, tuojau pat.
Žiūriu pro aukštus siaurus langus į kiemą už pagrindinės
salės, kur pilna rūkalių. Kol taip stoviu ir žvelgiu į juos galvo­
dama, gal ir man ten nueiti, kažkas iš už nugaros stukteli alkū­
nę. Atsisukusi pamatau kuo plačiausiai besišypsantį Džordžą
Kredoką.
- O, sveikas, - džiugiai pasakau, nes išvydusi geriau pažįsta­
mą veidą lengviau atsikvepiu. - Ar ir Sandra čia?
133
 Nežinau, kodėl manau, jog jie visur vaikšto kaip pora vien
todėl, kad kartu dirba.
- Ji neseniai išėjo, - atsako jis ir kilsteli taurę rodydamas
į kiemą. - Mačiau tave anksčiau, bet neįstengiau prisiirti. Gal
traukiam laukan?
Išties, man reikia atsisėsti.
- Gera mintis... - pasakau ir leidžiuosi pirma.
Mudu su Džordžu išsigauname į kiemą ir atsisėdame ant že­
mos plytų sienelės. Jis vilki ilgarankoviais marškiniais su smul­
kučiu gėlių raštu. Tokie įsigyjami iš dizainerių. Jie jam tinka.
Saujoje jis laiko pakelį cigarečių. Vieną ištraukia ir paduoda
man. Aš kvailai, apgirtusi, įsikišu ją tarp lūpų ir pasilenkiu prie
pakišto žiebtuvėlio. Tas užsiplieskia nelyginant liepsnosvaidis.
Giliai užsitraukiu ir tuoj pat atsitiesiu, kad nenusisvilinčiau an­
takių. Mane ištinka kosulio priepuolis.
- Žinojau, kad paslapčia rūkai! - šūkteli Džordžas.
- Nerūkau, tikrai! - papurtau galvą susijuokdama.
- Rūkai, rūkai! - spiriasi jis. - Esi iš tokių, kurie mano, kad
vėžį sukelia ne rūkymas, o tai, kad eini į laikraščių kioską pirkti
cigarečių.
Džordžas tikrai sąmojingesnis, kai išgeria taurelę kitą, pa­
galvoju.
- Dieve, kad tos kalbos nebūtų tokios baisios... - atsidūsta
jis.
Įsileidžiame burnoti prieš universiteto valdžią ir tuos, kurie
ją finansuoja, pradedant dekanu ir baigiant dabartiniu mūsų
švietimo ministru. Džordžas visada man darydavo įspūdį šio­
kiu tokiu konservatyvumu, todėl dabar nustembu išgirdusi,
kad jis sutinka su manimi dėl dabartinių aukštojo mokslo fi­
nansavimo problemų. Nors daugelis tokių mokslininkų kaipjis
dejuoja, mūsų sritis išlieka finansuojama geriau nei humani­
tariniai mokslai, - aš pagalvoju, kiek daug lengviau susiklos­
tė mano dukters karjera nei sūnaus, - ir mudu kalbamės, kad
Gamtos mokslų katedros vedėjas, matyt, turi gana klaidingų
iliuzijų apie privatų sektorių. Taip, ten plūsta daugiau pinigų,
134
bet ir konkurencija gerokai žiauresnė. Tie finansuotojai tikisi
rezultatų.
Mudu ilgai sėdime lauke. Nors ir be palto, man nešalta. Vie­
nu metu prie mūsų prisideda būrelis žmonių. Šiektiek pasišne­
kame, paskui jie išsiskirsto. Vyno padavėjai nenešioja butelių j
kiemą, bet Džordžas porą kartų nueina vidun ir pripila mums
taures. Viduje šviesos pritemsta ir subumbsi muzika. Deja,
šviesos pritemdytos ne tiek, kad nepamatyčiau, kaip švedų bak­
teriologai šėlioja. Kol Džordžas man pila dar vieną taurę, priei­
na Frensė ir sako:
- Turiu eiti, brangioji. Esu visai prisiliuobusi.
- Aš irgi, - prisipažįstu. - Netrukus taip pat nešdinsiuos.
- Pasimatysime kitą savaitę, - sako ji. - Tik nebaik visko
šokiais, gerai?
- Nė už ką.
Grįžta Džordžas su taure ir paduoda ją man. Šiek tiek svyri­
nėdama atsistoju ir jam sakau:
- Žinai, iš tikrųjų turėčiau nebegerti, tikrai taip manau.
- Turbūt esi teisi, - sutinka jis. - Eisim? Palydėsiu tave iki
metro.
- Aha, būtinai... - sakau ir atsidarau rankinuką. Sumoju,
kad mano šansai surasti loterijos bilietą, kurį kabindama paltą
nusiplėšiau nuo metalinio pakabo, nuliniai.
Paskui - aptemę tarpsniai. Prisimenu, kad atsidūriau kori­
doriuje. Prisimenu, kaip stengiausi nusitraukti nuo pakabo pal­
tą. Prisimenu, kaip Džordžas laikė mano rankinę, kol vilkausi
paltą, kad užsitempiau jį ant pečių, bet nesivarginau susisags-
tyti. Prisimenu kaukšint savo aukštakulnius, kai ėjome per fojė,
ir prisimenu Džordžą sakant: „Tik turiu pasiimti iš kabineto
portfelį.“
Prisimenu lifte nugara atsirėmusi į kabinos sieną ir užsimer­
kusi.
Paskui mudu su Džordžu einame tamsiu koridoriumi. Do-
sono kompleksas pastatytas praėjusio amžiaus septintajame de­
šimtmetyje. Virš aukštų pirmo aukšto salių išdėstytas menkai
135
apšviestų kabinetų labirintas. Vieną akimirką braukiu petimi
per šlakbetonio blokelių sieną. Džordžas pačiumpa mane už
parankės.
- Eikš, - sako jis draugišku, linksmu tonu. - Tau reikia šiek
tiek pasėdėti.
Savo kabinete Džordžas viena koja uždaro paskui mus duris
ir eina prie rašomojo stalo. Priešais jj prie sienos stovi maža
dvivietė sofa, ir aš nudrimbu ant jos, paltas man nusmunka įs­
trižai. „Velnias, - pagalvoju, - metų metus nebuvau šitaip nusi­
tašiusi. Kavinėje su tavimi reikėjo ko nors užvalgyti.“ Po tokios
minties sugrįžta prisiminimas apie tave ir apie tai, ką mudu da­
rėme. Šypteliu sau galvodama apie visus tuos įžymius moksli­
ninkus apačioje ir kaip sukinėjausi po pobūvį, turėdama tokias
pareigas ir mokslinius laipsnius. Jeigu tikjie žinotų...
Džordžas įjungia ant savo rašomojo stalo nedidelę lempą
ir ima čiupinėtis su popieriais, kraunasi juos į nunešiotą rudą
portfelį. Paskui nuspaudžia elektrinio virdulio ant stalo kam­
po jungiklį. Tada apsisuka ir jaučiu, kad žiūri į mane, bet aš
leidžiu savo galvai nukristi ant sofos atlošo. Kai vėl tiesiau at­
sisėdu, jis jau nuėjęs prie jungiklio palei duris, užgesina šviesą
palubėje. Lemputė ant jo rašomojo stalo spingsi blausiai. Vir­
dulys kunkuliuoja.
- Kodėl šypsais? - klausia Džordžas.
Dėl jo tono kažkodėl šiek tiek sunerimstu, bet, man dar ne­
spėjus užfiksuoti šios minties, jis jau klūpo ant grindų priešais
sofą ir spaudžia lūpas man prie burnos.
„Na ir mėšlas... - pagalvoju. - Dievuliau brangiausias...“
Įsiremiu abiem rankomis jam į krūtinę ir atstumiu, labai
švelniai. Man gėda dėl jo.
- Klausyk, atsiprašau, ne, - pasakau trumpai susijuokdama.
Kaip kvaila buvo jam sukelti tokį įspūdį. Dieve, kokia aš idio­
te. - Tikrai apgailestauju. Mano gyvenimas jau ir taip pakanka­
mai sudėtingas.
Jis šiektiek atšlyja, prisėsdamas ant kulnų. Aš irgi jau sėdžiu
tiesiai, tad jo veidas gana arti. Jis pakreipia į šoną galvą.
136
 - Kaip laikosi Gajus? - netikėtai klausia.
Žino mano vyro vardą... na, aišku, turbūt ir turėtų žinoti,
juk visi dirbame toje pačioje srityje, bet, man regis, jie niekada
nebuvo susitikę.
- Puikiai... - atsakau.
- Ar jis žino, kad dulkiniesi su kai kuo kitu?
Pažvelgiu į jį: pakirpta barzda, akiniai plonais rėmeliais, -
panašius ir tu nešioji, - draugiška šypsena. Esu suglumusi,
tokia suglumusi ir girta, kad nenuleidžiu to klausimo juokais,
kaip derėtų, jeigu noriu įtikinamai paneigti.
Jo šypsena paplatėja, veidas vis dar arti manojo.
- Antraip kodėl apibūdintum savo gyvenimą kaip sudė­
tingą?..
Papurtau galvą, vis dar sutrikusi dėl to, kaip pakrypo šis su­
sitikimas. Tyliu ir tik purtau galvą.
- Visada maniau, kad esi nepasotinama, - sako jis, vis šyp­
sodamasis, nors balsas žemas ir niūrus.
Tebesu sutrikusi, ir tuomet jis smogia man.
Galvoje kažkas sprogsta, - jausmas toks, lyg smūgis būtų su­
duotas jos viduje, - paskui, po mirksnio apstulbimo ir netikru­
mo, sekundės dalelytę prarandu sąmonę. Suspingu iš skausmo
ir netikėtumo, šonu lėkdama nuo sofos. Kairėje ausyje zvimbia.
Paskui pasijuntu gulinti ant grindų, galva atremta į sofos priekį,
o jis mane kruša.
Prislėgęs savo svoriu, kriūkia iš pastangų. Man skauda čiur-
ną, sumoju, kad ta prispausta prie metalinės keturkampės rašo­
mojo stalo kojos priešais sofą. Negaliu patikėti tuo, kas dedasi.
Krušdamas Džordžas Kredokas visąlaik žiūri man į veidą.
Tebėra su akiniais.
- Jeigu atkelsi galvą nuo tos sofos, vėl tau trenksiu, - sako.
Jis smarkiai įsistumia į mane ir man galva kilsteli savaime,
bet tas judesys trumpas, nevalingas, o ne rimta pastanga atsi­
kelti ar priešintis.
Atsivedėjęs ištiesta plaštaka, jis vėl tvoja man per veidą. Gal­
va lošteli atgal. Suprantu, kas norėta pasakyti. Įtempusi kaklo
137
raumenis, prisispaudžiu galva prie sofos, užsimerkiu ir užsi­
dengiu rankomis veidą.
Atrodo, tartum tai truktų labai ilgai, nors iš tikrųjų turbūt
vos kelias minutes. Po kurio laiko, vis dar to nenutraukdamas,
jis klausia:
- Kodėl užsidengei rankomis veidą?
Aš tyliu. Vis laikau rankas ant veido, įtempusi visus raume­
nis, kad nejudėčiau, nesvarbu, ką jis man daro. Noriu apsaugoti
veidą.
- Patrauk rankas nuo veido, - liepia jis. Aš nejudu, todėl
jis pakartoja kimiu grasinančiu balsu: - Sakau, patrauk rankas
nuo veido...
Aš vis nejudu. Esu nelyginant vėžlys, sulindęs į savo kiautą,
arba ežys, susirietęs į kamuolį. Jis atitraukia mano rankas nuo.
veido ir laiko jas viename šone, suspaudęs už riešų. Kita ranka
vėl smogia man.
Pradedu jo maldauti:
- Prašau...
Kai vis tiek nesiliauja, pabandau kreiptis į jį vardu.
- Džordžai... prašau... prašau... - kartoju.
- Prašai ko? - klausia jis.
Atsimerkiu ir pažiūriu jam į veidą. Iš viršaus šypsosi man.
- Prašai ko?
Kai neatsakau, jo veidas apniūksta. Aukštai iškelia ranką, vėl
užsimoja. Aš, kiek pajėgiu, susigūžiu.
- Prašau, nemušk manęs, - maldauju.
Atsakymas teisingas. Džordžas vėl nusišypso man ir nulei­
džia ranką.
Paskui jo pastangos sustiprėja. Jis nuleidžia galvą tiek, kad ji
atsiduria šalia manosios, veidu prisispaudžia prie sofos sėdynės
krašto, kur atremtas mano pakaušis. Matau ant rašomojo stalo
spoksantį į mane baltą šviesos ovalą. Matau prie stalo sukamąjį
krėslą ir ant šio - nunešiotą Džordžo portfelį, vis dar atidarytą.
Normalūs daiktai kambaryje.
138
 - Krušu, krušu... - įsikniaubęs į sofos sėdynę murma Džor­
džas ir su desperatiška jėga stūminėjasi į mane.
Po kurio laiko nurimsta. Jis tebeturi ant kaklo pakabintą po­
būvio svečio kortelę ir jos metalinis segtukas skaudžiai spau­
džiasi man į krūtinę.
- Velnias... - nusikeikia jis ir jo daiktas, jau mažiukas ir su­
glebęs, išslysta iš manęs. Kai tas perbraukia man per šlaunis,
nusipurtau. Džordžas atsikelia nuo manęs, o man pavyksta šiek
tiek pasiremti ant alkūnių. Dar šiek tiek klūpo tarp mano šlau­
nų, jo kelnės nusmukusios, marškiniai ir švarkas palaidi, vei­
das blizga nuo prakaito. Jis pačiupinėja savo daiktą ir nusišypso
man. Paskui draugišku tonu sako:
- Turbūt padauginau vyno... atleisk.
- Tu man smogei... - vis dar negalėdama patikėti sakau.
Tebeišsišiepęs jis atsistoja. Nuo sukamojo krėslo paima
portfelį ir numeta ant grindų. Tas nukrinta šonu.
- Maniau, tau tai patiks, - sako patenkintas savimi, paskui
priduria: - Man patiko, kai maldavai.
Aš pasikeliu ant sofos ir porą akimirkų sėdžiu, visa drebėda­
ma. Man kalena dantys.
Jis vis nenuleidžia nuo manęs akių.
- Verčiau dar neiti apačion, a? Ten tebesisukioja per daug
žmonių.
Stebėdamas mane, vėl pradeda save lytėti, laikydamas tą
daiktą tarp smiliaus ir nykščio.
- Tie vaikinai... - pasako.
Glostymasis veikia.
„Dieve mano, - pagalvoju, - dar ne pabaiga.“
Jis atsikelia nuo krėslo ir prieina prie manęs.
- Duokš burną.

Jau po pirmos, kai jis pagaliau trumpam užmiega, ranką už­

metęs man ant kaklo. Ilgai guliu visiškai ramiai, paskui pamė-
139
ginu pasislinkti į šalį, bet jis tuoj pat atsibunda. Aš stengiuosi
šypsotis.
- Verčiaujau eisiu... - sakau lengvu tonu.
Leidžiu sau surizikuoti, nes, sprendžiant iš to, kad jis užmi­
go, adrenalinas nuslūgo. Turėtų būti pavargęs.
Neapsirikau.
- Taip, turbūt taip, - mieguistai sakojis. - Bus šiektiekkeblu
pasiaiškinti dėl šito namie, ar ne?
Jo tonas įžūlus, bet tai atrodo ne tiek grėsminga, kiek šypse­
na. „Bus viskas gerai, - vis kartoju sau, - jeigu tik elgsies atsar­
giai, daugiau jis tau nebesmogs.“
Atsistoja ir pasitvarko drabužius, paskui pasilenkia ir pasi­
ima nuo grindų portfelį, užkelia ant stalo, atidaro ir pasižiūri
vidun.
Esu gana tikra, kad tai baigėsi, bet ką gali žinoti, tad laikausi
labai ramiai, beveik nerūpestingai pasakau:
- Ką gi, tai iki.
Kalbėdama atsistoju, pasilyginu suknelę, susisiaučiu paltą,
pasipurtau plaukus. Keliai dreba.
- Palydėsiu tave į apačią, - pasisiūlo jis.
Aš laukiu koridoriuje, kol jis užrakina kabineto duris. Da­
bar viskas atrodo nerealu. Aš noriu grįžti namo, ir geriausia tai
padaryti - elgiantis kuo normaliau. Stoviu šalia jo, kol laukia­
me lifto. Kabinoje atsiremiu į sieną ir užsimerkiu. Kai vėl atsi­
merkiu, jis žiūri į mane ir šypsosi. Lifto durys atsidaro, ir mes
greitai įžengiame į ištuštėjusią fojė. Koridoriuje šnekasi keletas
pobūvio užsilikėlių, bet dvivėrės renginių salės durys atdaros,
ir man matyti, kad ta ryškiai apšviesta ir tuščia, tik studentai
sukinėjasi su juodais plastikiniais šiukšlių maišais. Meldžiuosi,
kad nesutiktume nieko iš mano pažįstamų. Kol kertame fojė,
Džordžas Kredokas laiko mane už parankės.
- Būsim nespėję į paskutinį metro, - sako jis. - Teks mums
dalytis taksi.
Lauke vėl prasidėjęs lengvas lietus, smulkus ir šaltas. Stoviu
ant šaligatvio, svirduliuodama nuo sukrėtimo. Po kelių minu-
140
čių prie mūsų sustojajuodas taksi su geltonu plafonu. Džordžas
Kredokas pasikalba su vairuotoju, ir aš girdžiu, kaip tas atsako:
- Aš važiuoju tik j pietus.
Taksi nurūksta. Pasisukęs į mane, Džordžas sako:
- Žinai, jie neturi teisės atsisakyti vežti. Galėtume apie jį
pranešti. Juk šviesa degė.
Lyg pamojus burtų lazdele, sustoja kitas taksi. Džordžas ati­
daro užpakalines dureles ir įsodina mane. Aš paklustu. Jis pasi­
kalba su vairuotoju ir įsiropščia šalia manęs.
Ant užpakalinės sėdynės susigūžiu kuo toliau nuo jo, įsi-
spraudžiu į kampą, nusisuku. Kol taksi lekia per naktinį Lon­
doną, mudu nesikalbame. Esu be žado. Gatvės tuščios, jokio
judėjimo; lietus liovėsi, naktis juoda. Pro šalį lekia dunksantys
pastatai. Blyksi ir mane apšviečia gatvių žibintai. Po kurio laiko
užsimerkiu.
Tik mums važiuojant per Vemblį susivokiu: jis neturi suži­
noti, kur aš gyvenu. Atsimerkiu, pasisuku ir suraukiu nedidelę
grimasą.
- Tikiuosi, vyras bus dar neatsigulęs, lauks manęs, - pasakau.
- Tai ir puiku, - nesusijaudina jis. - Vis tiek išlipu pirmas.
Važiuojame dar kelias minutes.
- Laimė, kad mums ta pačia kryptimi, - vėl prabyla jis, pas­
kui priduria: - Tiesia linija ne per toliausia.
Mane supykina.
- Juk to nežinojai, a? - klausia jis, tada pasilenkia į priekį ir
pabarbena į stiklinę pertvarą. Vairuotojas ją nuleidžia. - Galite
mane išleisti prie šitos sankryžos, - sako Džordžas.
Taksi sustoja prieš pat geltonai blyksintį šviesoforą. Prieky
mūsų gatve risnoja galvą nuleidęs vienišas šuo, liesas, kone per­
karęs. Džordžas, jau atsisegęs saugos diržą, šiektiek pakelia nuo
sėdynės užpakalį, kad galėtų pasirausti po kišenes. Kol taksi va­
riklis dirba laisva eiga, jis pasikuičia ir numeta ant sėdynės šalia
manęs dešimties svarų banknotą ir dar kelis svarus monetomis.
- Štai, - sako. - Čia nebus pusės, bet tu važiuoji toliau už
mane.
141
 Ir jis pradingsta.
Taksi vėl pajuda. Labai pamažu atsidustu ir vėl užsimerkiu.
Tebesu užsimerkusi, kai taksi sustoja prie mano namų.
Matyt, kažkuriuo metu taksistas manęs paklausė, kuriuo ke­
liu važiuoti, bet aš to neprisimenu. Mano galva pilna tuštumų;
šios taip ją užpildo, kad vietos belieka dabartinės akimirkos
reikmėms, o tos tokios: sumokėti taksistui, įeiti į namus, užsi­
rakinti duris, užlipti laiptais viršun, palįsti po pūkine antklode
ir pasislėpti. Susemiu nuo sėdynės Džordžo Kredoko paliktus
pinigus, išlipu iš taksi, užtrenkiu dureles. Taksistas jau nulei­
dęs savo langą. Paduodu Džordžo pinigus, paskui tariu:
- Luktelėkit...
Pakeliu rankinę, graibau po ją ieškodama piniginės. Taksis­
tas visąlaik mane stebi. Rankos man dreba.
- Nori kvituko, brangioji? - tęsiamai klausia.
- Taip, prašom, - patvirtinu.
„Elkis normaliai, ir viskas bus normalu.“
Sumoku jam šiek tiek per daug. Jis atiduoda grąžą ir kvitą,
pažvelgia į mane ir mąsliai taria:
- Tvarka, brangioji, tad labos nakties.
- Dėkui, jums irgi, - pasakau ir nusisuku.
Mano namas skendi tamsoje. Atsirakinu paradines duris ir,
nors Gajaus nėra namie, stabteliu prieškambaryje klausydama­
si. Nedegu šviesos, bet pro stiklus virš paradinių durų krintan­
tys gatvės žibintų atšvaitai silpnai išryškina pažįstamus daiktus
viduje: skėčių stovą, staliuką prie sienos su stikliniu dubeniu,
mūsų pirktu Sicilijoje. Žinau, kad jeigu stovėsiu čia bent kiek
ilgiau, keliai manęs nebeatlaikys, tad nueinu gilyn į namus. Pas­
kui prisimenu, kad neužkabinau paradinių durų grandinėle, ir
grįžtu to padaryti. Tada nueinu į svetainę, uždegu šviesą, pa­
tikrinu, ar langai tvirtai uždaryti, ir užtraukiu užuolaidas. Per
visą namą einu iš kambario į kambarį, darau tą patį kiekviena­
me, vis tikrinu langus. Eikgulti, liepiu sau. Eikgulti ir palįskpo
pūkine antklode.
142
 Vonios kambaryje išverčiu iš plastikinio puodelio dantų še­
petukus ir prileidžiu į jį vandens. Tris kartus prileidžiu ir išge­
riu. Nežiūriu į save veidrodyje virš kriauklės.
Miegamajame nusivelku drabužius ir paliekujuos išmėtytus
ant grindų šalia lovos. Ačiū Dievui, Gajus Niukaslyje. Atsigulu į
lovą, paskui vėl išlipu, paimu kėdę nuo tualetinio staliuko kam­
pe ir užremiu miegamojo duris, nors jos atlošas net nesiekia
rankenos. Paskui sugrįžtu į lovą, užgesinu lempą ant naktinio
staliuko, užsitraukiu iki pečių pūkinę antklodę ir guliu drebė­
dama nuo galvos ligi kojų. Paskutinė mintis prieš nugrimztant į
nesąmoningą būseną: „Kaip galėjau būti tokia kvaila?“
Po penkių valandų staigiai atsibundu ir iškart prisimenu,
kas man nutiko naktį. Puolu po dušu. Paleidžiu vandenį, labai
karštą, visu smarkumu, ir juntu, kaip smulkios adatėlės smaigs­
to man kūną, vis muilinuosi ir trinuosi plaušine, kol visa oda
parausta ir ima peršėti. Galiausiai, jau glebni ir švari, ilgai sto­
viu po plikinančiomis čiurkšlėmis, kakta atsirėmusi į glotnias
baltas plyteles, ir vanduo liejasi man per nugarą. Jeigu niekam
nepapasakosiu, aiškiai ir ramiai mąstau, galėsiu tai pamiršti.
Tikkai susisupusi į frotinį chalatą nulipu apačion į virtuvę ir
užkaičiu kavos, pasitikrinu mobilųjį. Rankinė stovi ant virtuvės
stalo. Neprisimenu praėjusią naktį ją ten palikusi, kita vertus,
labai mažai prisimenu, ką dariau parsigavusi namo.
Yra žinutė nuo Gajaus, atėjusi 23.58: Paskaita praėjo puikiai.
Tikiuosi, didysispobūvis nusisekęs. Parašyk man, kai grįši, gerai?
Namo parsirasiu apie šeštą vakare. Laikrodis virtuvėje ant sie­
nos rodo 7.20. Atrašaujam: Atleisk, ką tikpamačiau tavo žinutę.
Pobūvis kilnojosi nuo svečių, nuobodokas. Džiaugiuosi, kadpas­
kaita pavyko. Iki.
Paskui minutėlę sėdžiu su telefonu rankoje. Įsivaizduoju
skambinanti savo vyrui. Veikiausiai jis dar miega savo vieš­
bučio Niukaslyje numeryje. Mano skambutis jį pažadintų.
Įsivaizduoju, kaip jis šiek tiek susirauktų, imdamas telefoną.
Nusistebėtų, kas galėjo atsitikti, kad aš skambinu taip anksti.
Įsivaizduoju jam papasakojanti. Įsivaizduoju jį skambinant po-
143
licijai. Įsivaizduoju juos ateinant į šį namą - du uniformuotus
pareigūnus su pašėlusiai treškančiomis ant krūtinių nešiojamo­
siomis radijo stotelėmis. Įsivaizduoju juos kažkur mane išsive­
dant. Įsivaizduoju save kabinete policijos nuovados gilumoje,
gulinčią aukštielninką, nuogą nuo juosmens žemyn, iškeltais
keliais. Galbūt mano pėdos įstatytos į laikiklius. Ten bus šalti
metaliniai instrumentai ir vyras arba galbūt moteris be šypse­
nos veide, nes jo ar jos vienintelis tikslas - ieškoti, zonduoti
įkalčių. Ir žinai, meile mano, brangusis mano X, ką tas asmuo
ten rastų, pasiknaisiojęs ir pagrandęs savo profesijos įrankiais?
Kas būtų aptikta tarp mano užpuoliko paliktų pėdsakų? DNR,
sunkiai pagaunama ir giliai panirusi, bet nepajėgi pasislėpti?
Tavo DNR - surastų tave. Iš Obelų akligatvio. Įdedu mobilųjį
atgal į rankinę.
 9

Susisupusi į pūkinj chalatą, dvi valandas prabūnu virtuvėje, sė­

džiu užkeltomis ant gretimos kėdės kojomis, viena ten padėta
tartum sulaužyta, kita - sulenkta. Geriu kavą ir stebeiliju į sie­
ną, krūpčiojanti ir sopanti, nepajėgianti pajudėti. Kartkartėmis
turiu šiek tiek pakeisti padėtį, nes sustingsta raumenys. Tuomet
gaunu susiraukti.
9.30 suskamba mano mobilusis. Išsiimu jį iš rankinės, pa­
matau, kad skambina Gajus, ir nukreipiu jo skambutį į balso
paštą. Jis palieka džiugią žinutę, pakartoja informaciją iš naktį
rašytos žinutės. Paskaita išties pavyko. Tikintis, kad ir pobū­
vis buvęs geras. Nekantraujantis išgirsti apie jį viską. Manantis,
kad parvažiavęs galbūt turės nueiti tiesiai į savo įstaigą ir šiek
tiek padirbėti, ar aš ne prieš? Beje, ir šiaip galėtų užtrukti, nes
pamiršęs, kad buvo sutaręs su Polu vakare aštuntą išmesti po
taurelę. Palaukiu dvidešimt minučių ir nusiunčiu jam žinutę:
Atleisk, prausiausi po dušu. Be problemų. Manau, pasigavau
virusų, tad šiandien sėdžiu namie. Nesijaudink dėl šio vakaro,
galbūt anksti atsigulsiu.
Išsiuntusi šią žinutę, prisimenu, kad ir aš esu susitarusi po­
piet susitikti su Suzana. Šioji tai tikrai manęs klaus apie pobūvį.
Suzana mane pažįsta geriau nei kas nors kitas pasaulyje. Nega­
liu su ja susitikti ir nepapasakoti, kas atsitiko, tad su ja nesusi­
tiksiu. Jai irgi nusiunčiu žinutę.
Paskui kelias minutes sėdžiu su telefonu rankoje, įbedusi į jį
akis, lyg tikėčiausi, kad, pakankamai ilgai paspoksojus, tas per­
simainys į kitą daiktą - galbūt perlą ar pelę, iššoksiančią man iš
145
delno. Jeigujau niekamnepapasakojai, tai ir toliau turi nepasa­
koti. Štai kaip paprasta, pagalvoju. Kaip lengvai tavo gyvenimas
gali tapti melu.
Apie rytmečio vidurį grįžtu viršun, pamažu kaip invalidė
statau koją už kojos ant kiekvieno laiptelio, kassyk susirauk­
dama. Stipriai laikausi už turėklo, net pabąla pirštai. Pastebiu
plaštakos paviršiuje iškilusias venas. Pasiėmiau rankinę ir da­
bar numetu ją ant lovos. Ant grindų šalia - kupeta suglamžytų
drabužių, kuriais vakar vilkėjau pobūvyje: mano geriausia su­
knelė, prilimpančios kojinės, siaurikės - lengva prieiga - ir prie
jų priderinta liemenėlė. Nueinu prie drabužių spintos, išsitrau­
kiu plastikinį maišą ir viską sukemšu į jį. Tvirtai surišu ranke­
nėles, paskui paslepiu maišą giliai spintoje. Vėliau, po kažkiek
savaičių, įkišiu tą maišą į kitą maišą ir keliaudama apsipirkti
į Harou išmesiu į šiukšlių konteinerį. Viskas dings ten: mano
mėgstamiausia suknelė, geriausi apatiniai, kurių beveik nene­
šiojau, manasis pobūvių įvaizdis - viskas išnyks amžinai.
Atsigulu ant lovos, ant pūkinės antklodės. Susiriečiu į ka­
muolį ir šitaip guliu labai ilgai, stebėdama ramų, tylų kamba­
rį - lempą ant staliuko prie lovos (jos gaubto kraštas apsinešęs
dulkėmis); kilimą (tas naujas); sunkią komodą, kurios stalčiuo­
se Gajus laiko apatinius ir sportinius marškinėlius (ta šiek tiek
per didelė ir vos įtelpa tarp dviejų langų, kur mes ją pastatėme).
Tie daiktai - mano gyvenimo rėmai. Laikau juos savaime su­
prantamais. Mane krečia šiurpas, lyg sirgčiau gripu. Tai netruks
amžinai, pagalvoju, kelios dienos, ir viskas. Turiu omenyje ne
drebėjimą. Noriu užmigti, bet negaliu.

Apie vidudienį gulėdama pasikeliu aukščiau, susidedu kelias

pagalves ir atsiremiu pakaušiu į lovos galvūgalį. Skrandis tuš­
čias ir sukritęs, jaučiuosi pasiligojusi, bet žinau, kad nėra pras­
mės bandyti pavalgyti. Prisitraukiu rankinę ir šįsyk patikrinu
abu savo telefonus - tą su išankstinio mokėjimo kortele laikau
užtrauktuku užsegamoje vidinėje rankinės kišenėlėje. Įprasta-
146
me mano telefone keturios žinutės iš darbo. Tame su išanks­
tinio mokėjimo kortele - praleistas tavo skambutis, bet nėra
balso pranešimo, tik žinutė.
Pagiringa? Vakaras buvo geras? Pasiilgai manęs?
Esu tokia sopanti ir suvargusi, kad matant tavo žodžius man
ištrykšta ašaros - kaip gera žinoti, kad galvoji apie mane, do­
miesi, kaip praėjo pobūvis, galbūt šiek tiek pavydi, nes šįryt tau
dar nepaskambinau ir nepapasakojau apie vakarą.
Atrašau: Pagiringa. Vakaras buvo blogas. Be galo tavęs pa­
siilgau.
Nuspaudusi „siųsti“, kurį laiką sėdžiu su telefonu rankoje,
stebeilydama į jį ir trokšdama, kad suskambėtų. Jeigu tu įtari,
kad kas nors atsitiko, tuojau pat man paskambinsi, mygsi papa­
sakoti. Meldžiuosi - nedrąsiai, vaikiškai, - kad taip ir padary­
tum. Ką reiškia blogas vakaras? - paklausi tu.
Nepaskambini. Palaikei žodį „blogas“ tik „gero“ priešingy­
be; „blogas“ - tai „nuobodus“, „varginantis“, „pernelyg daug
gerta“... Esu nusivylusi. Iš tavęs tikėjausi daugiau. Šiaip ar taip,
esi patyręs interpretatorius, ir man neįprasta pranešti, kad kas
nors buvo blogai. Mes vis dar džiaugiamės vienas kitu - kas­
kart, kai kalbamės, būname euforiški. Bet galbūt dabar, kai už­
siimi savais reikalais, tau kirba mintelė, kad man kažkas nege­
rai? Galvoju apie tai, bandau įsivaizduoti, kur tu galėtum būti,
su kuo, ką veiki. Galvoju, kad sėdi kokiame nors strateginiame
posėdyje aplink kvadratinį stalą su puodeliais tirpiosios kavos,
pusiau išvalgyta lėkšte sausainių ir aptarinėji agentų disloka­
vimą (štai kiek nedaug žinau apie tai, ką veiki). Ne, padarau
išvadą, tau netoptelėjo, kad man atsitiko kas nors negera. Jau
pakankamai gerai tave pažįstu ir žinau, kad bet kokia nuojauta,
jog ką nors nutyliu, iškart paskatintų tave pulti prie telefono.
Mano žinutė buvo ganėtinai nuotaikinga, kad tave nukreiptų
kokia kita linkme, ir savo strategija aš be galo nusivylusi.
Sudedu abu telefonus atgal į rankinę, atsigulu ir vėl susirie­
čiu ant šono.
Iš pradžių - tik tylus gokčiojimas, tarsi skrandį tampytų
spazmai. Netrukus pasipila ašaros, liejasi ir liejasi.
147
 *

Kaži kaip truputį nusnūstu. Nulipu apačion, bastausi iš kamba­

rio į kambarį. Patikrinu, ar paradinės durys vis dar užkabintos
grandine. Tiesia linija ne per toliausia. Negaliu ryžtis pavalgyti,
bet išgeriu puodelį arbatos.

Popietė jau įpusėjusi, kai man paskambini. Spoksau į skamban­

tį telefoną rankoje ir man plyšta širdis - taip baisiai tavęs noriu,
kad, regis, numirsiu, tiesiogine prasme atsigulsiu ir numirsiu,
jeigu su tavimi nepasikalbėsiu. Bet žinau: kai tik atsiliepsiu į
skambutį ir normaliai, flirtuodama su tavimi pasišnekėsiu, mus
skirs plati praraja. Tokia, kokia mane skiria nuo Gajaus ar tave -
nuo žmonos. Tačiau esu silpna ir sužeista, tad, užuot padariusi,
kaip turėčiau, - palikusi tavo skambutį neatsakytą ir nusiuntusi
linksmą žinutę kaip anksčiau, - atsiliepiu. Dabar - darbo die­
nos vidurys. Tu būsi užsiėmęs. Jeigu kalbėsiu trumpai ir links­
mu tonu, apsimesiu irgi esanti užsiėmusi, tu taip ir nesuprasi.
Paskui turėsiu savaitgalį, kad galėčiau atsigauti, sukaupti jėgas.
Ar prisimeni tą pokalbį, meile mano? Jis liko man atmintyje
it įdagas, padarytas įkaitinta geležimi.
- Labas, pagiringoji, - linksmai sveikiniesi. - Kaip jautiesi?
- Puikiai.
Tik tiek atsakau, vieną žodį, be jokios intonacijos. Linijoje
sekundę pauzė, paskui tyliu ir rimtu balsu klausi:
- Kas atsitiko?

Kai baigiu tau pasakoti, linijoje vėl stoja tyla, paskui tu pasitei­
rauji:
- Ar turi ant veido kokių nors žymių?
- Ne, - atsakau, - jis mušė ištiestu delnu.
- O kur nors kitur?
148
 - Ant šlaunų yra kelios mėlynės, padarytos pirštais. Ir esu su­
daužyta viduje, manau, vidiniai sužalojimai... ir įplyšusi išangė.
Atsakai iškart, be jokios pauzės, neįkvėpęs oro.
- Mėlynės ant šlaunų - gerai, išangės plyšimai dažni, kai
analinis seksas abipusiu sutikimu. Nėra jokių surišimo žymių,
jokių nubrozdinimų ant riešų?
Pagalvoju, iš kur tu žinai, ko reikia klausinėti.
- Ne, - sakau, - jis manęs nerišo. Nereikėjo. Tik man smogė.
Nesipriešinau, aš ne... - balsas man užlūžta.
- Ivona, - tu sakai tuomet, ir tavo balsas nuskamba giliai iš
širdies, švelniai, kaip anksčiau niekada negirdėdavau. - Ivona...
tu labai gerai laikaisi... Iš tiesų gerai laikeisi, o dabar paklausyk.
Ar nori, kad ką nors atsiųsčiau paimti tavo pareiškimo? Galėtų
atvažiuoti pas tave per valandą.
- Kas tokie?
- Policijos pareigūnai. Jųbus du. Arba vyras ir moteris, arba
dvi moterys. Dabar yra specialūs poskyriai, ne taip, kaip anks­
čiau būdavo.
- Ne, - nukertu.
Tu trumpai patyli.
- Ar tikrai?
Pirmą kartą po to, kas atsitiko, pajėgiu blaiviai mąstyti.
- Ne mažiau už mane žinai, kad tai negali patekti į teismą.
Tarp mudviejų ilgai tvyro tyla, kol be žodžių pripažįstame tą
tiesą ir kokios abiembūtų pasekmės. Tyla trunka taip ilgai, kad
primena šiltą vonią. Jaučiuosi tokia artima tau.
Galiausiai tu ištari - paprastai, nuoširdžiai:
- O Dieve...
- Viskas gerai, - nuraminu tave narsiai sušnarpšdama. -
Man viskas gerai.
- Ne, - sakai tu, - nėra viskas gerai, ir tau nėra gerai.
- Bus gerai.
- Kur tavo vyras?
- Važiuoja iš Niukaslio. Parsiras vėlai šįvakar. Susitinka su
senu draugu. Gajui pasakiau, kad sergu. Veikiausiai miegosiu
149
svečių kambaryje, tai nebus keista. Mes taip darome, kai vienas
kuris iš mūsų serga.
- Ar rytoj rytą sugebėsi jam normaliai atrodyti?
- Taip, tiesiog vaizduosiu serganti.
Iš tiesų turėtų būti užimtas savaitgalis, bendravimo su žmo­
nėmis požiūriu užimtas labiau nei paprastai: teatras su draugais
šeštadienį, sekmadienį važiuojame pietauti pas Gajaus seserį,
gyvenančią Pineryje. Neįsivaizduoju, kaip viską ištversiu, bet
gal tai bent padės man vyti šalin mintis apie tai, kas atsitiko.
Arba būsiu tiek nesveika, kad liksiu lovoje.
- Juk žinai, kad jeigu dabar galėčiau pas tave atvažiuoti, taip
ir padaryčiau, - sakai tu.
- Taip, žinau.
Iš tavo tono suprantu, kad ketini baigti pokalbį. Bandau su­
galvoti, kas priverstų tave jo dar nenutraukti.
- Ką veiki šį savaitgalį?
Laužau vieną iš mūsų taisyklių, kurių taip ir nebuvome ap­
tarę. Mudu niekada neklausinėdavome vienas kito, ką veikia­
me namie, kai esame su antrosiomis pusėmis, tartum šitaip
nubrėžta linija, toks lojalumas, paverstų mūsų elgesį priimtinu,
lyg mums pasiteisinti pakaktų viską slėpti atskirai, ir tiek.
- Šįvakar pas mus kai kas vakarieniauja.
Pirmą kartą išgirstu tave pavartojant daugiskaitos įvardį -
„pas mus“, tai yrapas mane ir mano imoną.
- Vaikams šeštadienio rytą dramos būrelis, vėliau galbūt
juos nusivešiu pažiūrėti kokio nors filmo. Turbūt bus viskas ge­
rai, tik norėsiu pasikalbėti su tavimi.
To pakanka. Abu vėl patylime, paskui man pavyksta negar­
siai, ironiškai prunkštelėti, kad suprastum, jog silpnai šypsausi.
- Ne visai dėl to tavo suderėta, ar ne?
Noriu pasakyti, kad viskas tarp mudviejų staiga pasidarė
rimta, nors neplanuotai. Šiuo metu negaliu įsivaizduoti savęs
užsiimančios su tavimi seksu. Negaliu įsivaizduoti, kad kada
nors vėl norėčiau sekso. Ar tau dar neatėjo į galvą, kokie bus
šito padariniai mums?
- Suderėjau dėl tavęs.
 10

Pirmadienį mudu susitinkame pasivaikštinėti netoli Kings Kro­

so metro stoties. Mat tame rajone tau reikia kažką atlikti, bet
nepatikslini nei kur, nei ką. Tik pasakai, kad turi pusę valandos.
Laukiu prie laikraščių kiosko priešais pagrindinę stotį ir pirma
pamatau tave, išnyrantį iš minios. Prieš mane paauglys atlieka
keistą šokį, sukdamasis ratu ir pamažu linguodamas rankomis
tarsi koks orlaivis. Virš linguojančių jo rankų mudviejų žvilgs­
niai susitinka. Kol tu artiniesi, nenuleidžiame vienas nuo kito
akių. Švelniai suimi mane už žasto ir prisitrauki prie savęs, pas­
kui pabučiuoji į viršugalvį.
Mudu apsisukame ir traukiame tolyn nuo stoties, net ne­
pasitarę kur link, pereiname judrią sankryžą ir pamažu žings­
niuojame Kaledonijos keliu. Kelias minutes, kol taip einame,
tarp mudviejų tvyro patogi tyla. Gaila, kad negalime laikytis už
rankų, ir kaip tik tą akimirką, kai taip pagalvoju, tu paimi mane
už parankės, arti prisitrauki, ir kokius šimtą jardų žingsniuo­
jame šitaip susikabinę. Esame jau toli nuo pagrindinės stoties
šurmulio, bet šis kelio ruožas neabejotinai vis dar Kings Kro­
so rajonas: kavinės, barai, pornografijos parduotuvės. Einame
pro Bangladešo centrą, kitapus kelio - didžiuliai nakvynės na­
mai, lauke prie durų rūko grupelė jaunuolių, pro langus matyti
dviaukštės lovos - į ritinius susuktos ir prispaustos prie stiklų
antklodės atrodo tarsi nederamai už lango pakliuvę debesys.
Keliais žingsniais toliau rudaodis jaunas vyras pilku bluzonu
sėdi ant laiptelio prie vieno namo iš kelių sujungtų eilės, nuda­
žyto rožine, jau besilaupančia spalva. Jis rūko ir pasisodinęs ant
151
vieno kelio laiko kūdikį su kupeta tankių juodų plaukų ir auk­
siniu auskaru. Mums praeinant, mažylis gražiai man nusišypso
bedantę burna, aš jam irgi nusišypsau. Jaunas tėvas mato savo
vaiką šypsantis ir švytėdamas išdidumu pažvelgia į mane.
Mudu vaikštinėjame it porelė iš kostiuminės dramos, galbūt
kaip Džeinė Eir ir Ročesteris arba kaip Elizabetė Benet ir ponas
Darsis. Ar jie dažnai nesutardavo? Mudu su tavimi niekada ne-
sibarėme. Neturėjome tam progos. Jaučiu iškrypėlišką gailestį,
kad mudu niekada nesikivirčijome. Galimas daiktas, taip atsi­
tinka kiekvienam romanui, trunkančiam kurį laiką. Turi būti
lūžio taškas, nuo kada leidžiate sau kartais suirzti vienas ant
kito, visai kaip su sutuoktiniu, - taškas, kai romanas nustoja
būti svetimavimu ir tampa bigamija. Tokio taško mudu niekada
nepasieksime.
Gatvė daro linkį ir mes pasukame kairėn, žingsniuojame
Prieplaukos keliu, o paskui, nė nepasitarę dėl krypties, - Jor-
ko prospektu, kol pasiekiame kanalą. Stabtelime ir pažiūrime
žemyn. Vanduo juodas, bet vėjas šiaušia paviršių bangelėmis ir
jų keteros sušmėžuoja ryškia mėlynuma. Tarp augančių palei
krantą nendrių liesa vieniša antis viltingai kapsi snapu. Tuoj už
nendrių pagrečiui prišvartuotos trys siauros baržos. Prie vienos
jų denio pritvirtintas fotelis, atsuktas į blausią saulę.
Tu pirštu parodai į laisvą suolą palei laivavilkių taką, ir mu­
du pamažu, vis susikibę už parankių, nulipame laipteliais. Kai
atsisėdame, leidžiu savo rankai išslysti iš tavo parankės ir tu jos
nesusigrąžini, nors esame tiek susiglaudę, kad per paltus liečia­
mės klubais.
- Kuriuo laiku tau susitikti? - bergždžiai klausiu, bet tiesiog
keista nesikalbėti, kai tiek daug ko nespėsime pasakyti vienas
kitam.
- Netrukus, - atsakai.
Laivavilkių keliuku pro šalį tingiai pravažiuoja dviratinin­
kas. Pranykdamas juodumoj po tiltu sucirpina skambučiu.
Mudu šiektiekpasikalbame apie savaitgalius, ateinančios sa­
vaitės planus. Neaptarinėjame to, kas atsitiko, nors maniau, kad
152
pasišnekėsime, iš tiesų to troškau, nes tu vienintelis žmogus, su
kuriuo galiu apie tai kalbėti, bet taip bijau to, kur tas pokalbis,
ko gero, nuvestų, kad šios temos neliečiu. Pusė valandos - lyg
nebūtų nieko, ir kadangi nėra laiko kam nors aptarti iš esmės,
matyt, neaptarsime ničnieko. Trisdešimt minučių. Turbūt pu­
sę jau išeikvojome, kol susitikę pasivaikščiojome ir suradome
vietą, kur apsistoti. Šiąpopietę bijau laiko. Jorko prospektu pra­
dunda sunkvežimis. Nuo staigaus, ausį rėžiančio jo burzgesio
krūpteliu. Šiandien bijau visko.
Gera tave matyti, bet vėliau, dėl priežasčių, kurių konkrečiau
nesugebėsiu paaiškinti, jausiu, kad šis pasimatymas nenusisekė.
Tu atrodai išsiblaškęs - galbūt tik todėl, kad tiek mažai mums
belikę laiko. Turi įdomų įprotį, kai apie ką nors intensyviai
mąstai. Kartais dėl to verti mane šypsotis. Tavo žvilgsnis tampa
sutelktas, bet kartu ir tarsi tuščias - beveik matau besisukan­
čius tavo smegenyse dantratukus. Tada prisimenu, kaip mūsų
vaikai, kai buvo ketverių ir trejų, dažnai kalbėdavo patys sau ką
nors apmąstydami, garsiai šnibždėdavo savo mintis. Žinoma,
netvirtinu, kad esi toks permatomas, - veikiau priešingai, dėl
tos tuštumos akyse tampi neperprantamas, - tik noriu pasakyti,
jog nors ir negaliu atspėti, kas vyksta tavo mintyse, žinau, kad
ten kažkas vyksta. Tikrai vyksta.
' Tas tavo žvilgsnis gana atšiaurus. Ne švelnus ar supratingas.
Tu negalvoji apie mane.
Ant suolo palinksti priekin ir alkūnėmis pasiremi į kelius,
susimąstęs spoksai priešais save, paskui pasisuki, trumpai pa­
žvelgi į mane ir sakai:
- Ar kam nors apie mus papasakojai?
-Ne!
Mano šūksnyje - pasipiktinimas. Ar būtent apie tai ir mąstei?
Vis nenuleidi nuo manęs akių.
- Niekam? Tikrai? Net savo draugei Suzanai, vėlių vakarų
patikėtinei, kalbantis prie butelio vyno?
- Nepapasakojau ničniekam.
153
 Išplepėjau tik savo kompiuteriui - ten viskas užmaskuota,
paslėpta, be to, tuo kompiuteriu niekas, išskyrus mane, nesi­
naudoja. Suprantu, kad kaip tik todėl ir ėmiausi rašyti - kad sau
neleisčiauprasitarti Suzanai. Tai, kas nutiko tarp tavęs ir manęs,
taip nepaprasta, taip man nebūdinga, kad, ko gero, sprogčiau,
jeigu to neužrašyčiau.
Noriu nutraukti šią apklausą. Man ji nepatinka.
- Otu? - klausiu.
Tu dirsteli į mane.
- Ne, nepapasakojau.
- Kam papasakotum, jeigu ketintum taip padaryti - tik
..jeigu ?
Nežymi linksmumo gaidelė mano balse atmiešta desperaci­
ja. Žinau, nėra jokios tikimybės, kad turėtum kokį patikėtinį.
Klausiu tik todėl, kad man atėjo į galvą, jog nežinau, kas tavo
draugai ir ar išvisjų turi. Tokiems kaip tu leidžiama turėti drau­
gų ar tik bendradarbių? Jeigu gyvenime viską dėlioji į atskirus
skyrelius, tai reiškia, kad esu - ir visada būsiu - uždaryta į man
skirtą skyrelį tavo galvoje. Tiesą sakant, apskritai neegzistuosiu
tavo gyvenime, iš tiesų jame nebūsiu. Aš tau tikrai niekada ne­
būsiu ta, kuri yra šalia.
Mano klausimas toks idiotiškas, kad tu į jį net neatsakai. Šis
tavo bruožas - nuleisti negirdom, jei mano smalsumas tau ro­
dosi nereikšmingas ar kvailas, - mane erzina.
Dantratukai vis sukasi.
- Mums reikia susitarti, - sakai ir paimi mano plaštaką, pa-
sidedi ant kelių, laikai tarp abiejų delnų, lengvai spusteli pirš­
tais, - tik vos vos spusteli, - ir abu žiūrime tiesiai priekin. Ki­
tame krante - tviskantis biurų pastatas. Genami vėjo, kanalo
paviršiumi slenka visas rinkinys baltų plastikinių maišų. - Man
reikia žinoti, kad jeigu kada nors tavęs apie mane klaus, pasa­
kysi štai ką: susipažinome Bendruomenių rūmuose. Kelis kar­
tus pasišnekėjome. Susidraugavome. Prašiau tavęs patarimo,
nes mano sūnėnas gerais pažymiais baigia mokyklą ir domisi
moksline karjera. Mudu esame pažįstami, draugai, jeigu nori,
154
bet daugiau niekas. Jeigu kada nors tavęs smulkiau klausinės,
sakyk tiesą apie susitikimus, tikslų laiką ir vietą, kokią kavą ger­
davome ir panašiai, bet neužsimink apie seksą. Mudu susitik­
davome užtektinai retai, kad atrodytų nekaltai, turiu galvoje, be
sekso. Galėsi tai padaryti?
- Žinoma, - sakau, bet mano balsas silpnas ir liūdnas.
Trokštu, kad tu liktumsutelkęs dėmesį į mane, į tai, kas man
atsitiko, bet tu, regis, visai pagrįstai mąstai apie ateitį: kas galėtų
atsitikti, jeigu aš apsigalvočiau ir praneščiau apie išprievartavi­
mą policijai, ir kaip galėtumbūti demaskuotas teisme, jeigu kas
nors pasigilintų į mano gyvenimą. Mąstai apie savo santuoką,
savo karjerą. Nesmerkiu tavęs dėl to - tai vienas iš tau būdingų
dalykų, kurie man patiko: kad esi diskretiškas ir nori apsaugoti
savo šeiminį gyvenimą. Ir aš noriu daryti tą patį. Būčiau pasi­
baisėjusi, jeigu manytum kitaip. Bet silpnoji mano dalis jaučia­
si nuvilta. Ta mano dalis trokšta, kad būčiau tau svarbesnė už
viską, ir baigta, trokšta, kad man pasakytum ketinantis susekti
Džordžą Kredoką ir sumušti jį iki sąmonės netekimo, kad ir
kokios būtų pasekmės.
Ano veidas man vis prieš akis. Matau jį nuolat. Matau toli­
majame koridoriaus gale trumpai šmėstelint studentus su juo­
dais plastikiniais maišais, kai mudu ėjome iš pastato aplenkda­
mi renginių salę. Kodėl tas vaizdas vis grįžta? Nesuprantu, ko­
dėl jis taip įstrigo man galvoje. Susizgrimbu, kaip labai trokštu,
kad Džordžas Kredokas ir pats nuo ko nors patirtų fizinę žalą.
Tokia mintis nauja. Niekada niekam to netroškau. Bet dabar
trokštu, kadjis pajustų skausmą ir baimę. Trokštu, kad kas nors
jam padarytų tą pat, ką pats padarė man: susidraugautų su juo,
galbūt alinėje, visą vakarą drauge gertų ir šnekėtųsi, o paskui
automobilių aikštelėje, patamsy, sumuštų jį ir iškruštų į subinę.
Paskui tas šunsnukis turėtų vaizduoti, kad nieko blogo neįvyko
ir kad jam tai patiko. Nefantazuoju, kad Kredokas bus areštuo­
tas, pažemintas teisme ir kalėjime valys išvietes. Nefantazuoju
(ir, kaip vėliau paaiškės, niekada nefantazuosiu) apie deramą
teismo procesą, vykstantį sava eiga. Fantazuoju apie jį automo-

155
bilių aikštelėje, numautomis iki čiurnų kelnėmis, kūkčiojantį iš
baimės ir skausmo, grabinėjantį ant šiurkštaus asfalto sudaužy­
tų akinių.

„Būk atsargi dėl to, ko trokšti“, - būdavo, niūriai pasakys man

teta.
Teta Gėrė į pasaulį žvelgdavo pesimistiškai, kita vertus, jai
juk teko užauginti mudu su broliu, nors visai to nesitikėjo, tad
galbūt turėjo teisę į tokį požiūrį. Būk atsargi. Tu galvojai apie
ateitį, bet gerokai toliau, nei būčiau galėjusi įsivaizduoti. Turė­
jau geriau tave įvertinti.
Žinoma, tu pasitrauki pirmas, ilgais žingsniais nueini nuo
suolo į savąjį susitikimą ar kur ten, o aš dar kurį laiką sėdžiu, ir
beprasmiška savigarba man neleidžia stebėti, kaip lipi laiptais į
gatvę, - bet paskui palūžtu ir pasižiūriu, dar spėju pamatyti ta­
ve žingsniuojantį Jorko prospektu, šaligatviu virš manęs, ir jau
kalbantį telefonu. Pasižiūriu į laikroduką ir sau pasakau, kad
sėdėsiu čia dar penkiolika minučių, ne daugiau. Nežinau, ką
paskui darysiu. Galbūt mesiuos į juodą kanalo vandenį su vie­
niša antimi, plūduriuojančiais žaliais dumbliais ir išsipūtusiais
plastikiniais maišais.
Niekada nepapasakojau apie tave Suzanai, juk žinai. Mudu
su Gajumi susipažinome su Suzana dar studijų metais. Pirma ji
buvo jo draugė, paskui ir mano, galiausiai pagrindinė liudytoja
per mūsų vestuves - kategoriškai nesutikau jos vadinti pamer­
ge. Ji vilkėjo atlasiniu kostiumėliu - į apačią platėjančiomis kel­
nėmis ir prigludusiu švarkeliu; šitaip buvo išryškintas jos ūgis,
lieknumas ir viskas, ko jai pavydėdavau, tą dieną akivaizdžiai
matėsi: aukšti skruostikauliai, trumpi tamsūs plaukai, šviesiai
rusva oda. Suzana juokdavosi iš manęs, kai pasakydavau, kad
trokštu būti tokia pat elegantiška kaip ji. „Jei esi tokia aukšta
kaip aš, lengva įgyti elegantiškosios reputaciją, tereikia stovėti
ramiai.“ Sykį, kai abi nusigėrėme, ji man prisipažino visada no­
rėjusi būti „žema ir miela“ kaip aš. Miela?..
156
 Kurį laiką po mūsų vestuvių, nepaisant jos grožio arba gal­
būt kaip tik dėl jo, Suzana liko viengungė, dažnai penktadienį
vakare atvažiuodavo mūsų aplankyti. Gajui pavesdavau sugul­
dyti vaikus į lovas, kad mudvi galėtume sėdėti ir gerdamos vy­
ną kramsnoti sūrius sausainukus, kol bus gatava vakarienė. Ji
dažnai atsidusdavo ir prašnekdavo apie kokį nors vyrą. Mudu
su Gajumi mėgdavome tas istorijas, nors aš ir jausdavau kal­
tę, kad į jos romanus įsijaučiame kaip į mums vieniems skirtą
serialą. Per daugelį metų jų buvo visa virtinė. Kiekvieni santy­
kiai trukdavo metus ar dvejus. Buvo toks vienas aukštas tipas,
kuris vadindavo Suzaną „žmonele“, žnaibydamas skruostus ir -
mano siaubui - versdamas ją maivytis. Buvo pagyvenęs žydas,
skambindavęs pianinu ir dėl jos pakvaišęs. Ji pametė jį, - ma­
no nuomone, dėl nesuprantamų priežasčių, - kaip tik tuomet,
kai pradėjau svarstyti, kur jų vestuvėms nusipirkti skrybėlaitę.
Paskui buvo toks paniurėlis olandas, retai ištardavęs nors žo­
dį, - ji mane patikino, kad jis geriausias meilužis iš visų, sakė,
išties atletiškas. Paskui, kai visi buvome dvidešimt aštuonerių, ji
konferencijoje susipažino su kolega gydytoju Nikolu Kolmanu,
dvejais metais jaunesniu, bet žaviu ir subrendusiu; kai apsilan­
kydavo, jis būdavo mielas mūsų vaikams.
Iš pradžių viskas atrodė aišku. Pradėjau galvoti, kad jeigu
juodu ilgai nedelstų ir greitai susilauktų vaikų, galėtume visi
drauge važiuoti atostogų. Suzana su Nikolu Kolmanu iš tikrųjų
susituokė ir iškart susilaukė sūnaus, mano krikštasūnio Fre­
džio, kuris maniesiems artimas beveik kaip pusbrolis. Paskui,
kai Fredis buvo trejų, tuoj po to, kai Suzana baigė specializaciją,
Nikolas Kolmanas jai sulaužė kairį skruostikaulį. Net dabar, kai
ji pasuka galvą tam tikru kampu į šviesą, atidžiau įsižiūrėjus
galima matyti nedidelę bruožų asimetriją. Kai šypsosi, veidu
šmėsteli vos pagaunamas šešėlis. Reikia tikrai gerai pažinoti jos
veidą, kad tai pastebėtum.
Po incidento su skruostikauliu jai prireikė dar trejų metų,
kad Nikolą Kolmaną paliktų. „Mes mokomos, kad juos galima
pakeisti, - kartą pasakė ji man. - Pradedama mums tai kalti į
157
galvą, kai tik išmokstame skaityti. Galime iš pabaisos padaryti
princą, jeigu tik pakankamai mylėsime. Ir, - pridūrė ji, - ins­
tinktyviai nujauti, kaip tau bus blogai, kai jį paliksi, tad vis ati­
dėlioji. Manai, kad būdama su juo šiek tiek valdai padėtį, žinai,
jogjį palikus tau iškils tikras pavojus.“
Galų gale tai mudu su Gajumi iškvietėme policiją, kai Ni­
kolas Kolmanas išdygo prie mūsų namų ir pusantros valandos
daužė duris, o tuo metu trys vaikai slėpėsi viršuje. Kai tai pra­
sidėjo, Gajaus nebuvo namie. Mudvi su Suzana susigūžusios
sėdėjome virtuvėje ir vis kartojome „jis netrukus liausis“ ar ką
nors panašaus. Bet liovėsi tik kai parvažiavo Gajus. Vėliau jis
mums papasakojo, kad kol ėjo trumpa mūsų kiemo įvaža, Ni­
kolas Kolmanas atsisuko, nusišypsojo, ištiesė ranką ir pasakė:
„Viskas gerai, drauguži?“
Paskui porą metų Suzana ir jos sūnus Fredis šventes švęsda­
vo su mumis keturiais. Po bylos teisme, paskelbus draudimą ar­
tintis prie Suzanos ir sūnaus, Nikolas Kolmanas išnyko iš akira­
čio - ačiū Dievui. Fredis išaugo į puikų vaikiną. Studijavo teisę
Bristolyje, o dabar dar papildomai mokosi sąskaitybos, kažko
tokio, kas susiję su korporatyviniais finansais, ir nors baigs iš-
tęstinius savo mokslus su didžiulėmis skolomis, jau dabar aiš­
ku, kad po kelerių metų sugebės išpirkti mūsų visų aktyvus, ir
dar triskart. Kai kada man tenka labai stengtis nesigailėti, kad
mūsų sūnus nėra bent kiek panašus į Fredį. Niekada niekam to
neprisipažinau.
Suzana visada jautė silpnybę Gajui. Abu begėdiškai flirtuo­
ja vienas su kitu. Tai tapo nuolatine mūsų juokų tema. Ji mano,
kad esu laiminga jį turėdama. Žinoma, taip, bet man pikta, kaip
lengva vyrui atrodyti geramakyse tų, kurios jį stebi iš šalies, ne-
užmezgusios artimų santykių. Jis tavęs nemuša, ne alkoholikas,
geras vaikams - tokie dalykai sakomi moterims, netgi ir kitų mo­
terų, tiesiog pabrėžiant, kokios jos laimingos. Gajus pelno sau
taškų vien tuo, kad manęs nemuša. Įdomu, ar kas nors yra pasa­
kęs Gajui: „Pažvelkime tiesai į akis: ji tavęs nemuša, nėra alko­
holikė ir tikrai gera tiems vaikučiams. Turėtumbūti dėkingas.“
158
 Taigi ne, nepasisakiau Suzanai, bet ne todėl, kad norėjau ap­
saugoti tave ar save, arba Gajų. Norėjau apsaugoti ją.
Atsikeliu nuo suolo ir pamažu einu atgal Kings Kroso stoties
link. Turiu eiti lėtai, nes vis dar skauda - mat gyja ir smarkiai
traukia odą. Įeinu į pagrindinę stotį, nes žinau, kad ten kažkur
bus „Boots“ tinklo kioskas. Būtų gerai nusipirkti vandens, ko
nors užkąsti ir tūbelę vazelino.
Prireikia dešimties dienų, kol praeina pradinis šokas ir visko
atmetimas, - nuo dešimties dienų iki dviejų savaičių. Per tą lai­
ką aš nevalgau, nemiegu. Dažnai prausiuosi po dušu. Du vaiz­
dai vis neišnyksta man iš galvos: jo veidas prie pat manojo; stu­
dentai, it šmėklos slankiojantys po salę tolėliau ir nematantys
manęs, einančios pro šalį. Gajus užsiėmęs darbe, ir gerai. Suza-
na atsiunčia porą elektroninių laiškų klausdama, kada mudvi
susitiksime, bet aš jai neatrašau. Darbovietėje sukuosi tartum
įsijungusi autopilotą. Laimei, esu pasiekusi tokį lygį, kad galiu
atrodyti užsiėmusi, ir man neprisieina niekam aiškintis kuo.
Tereikia su aplinkiniais būti šiurkštokai, ir jie palieka mane ra­
mybėje. Tas dvi dienas, kai dirbu Boforto institute, paprašau
savo asmeninės padėjėjos, - tai yra tos, kuria dalijuosi su dar
dviem moksliniais bendradarbiais, - kad kol dirbu, netrukdytų
man dėl skambučių. Ji nieko neklausinėja. Imasi mane globo­
ti. Girdžiu, kaip kažkam telefonu aiškina: „Suprantate, daktarė
Karmaikl turi nusistačiusi prioritetus...“ Ji iš tokių asmeninių
padėjėjų, kuriai smagu atmesti telefono skambučius. Jeigu būtų
kitos lyties ir dvidešimčia kilogramų sunkesnė, išjos išeitų pui­
kus naktinio klubo durininkas.
Sėdžiu Boforte prie savo rašomojo stalo, kai gaunu elek­
troninį laišką. Nuo užpuolimo praėję dešimt dienų. Vėliau
pagalvoju, kad man pasisekė, jog tuomet buvau darbe. Nors
institute turiu atskirą kabinetą, nuo juosmens aukščio sienos
stiklinės, atviro plano įstaigoje esu matoma visiems, todėl pri­
valau būti atsargi.
Jau esu atsidariusi paštą ir peržiūrinėju laiškus, tik staiga
pačiame sąrašo viršuje dzingtelėdamas iššoka mažutis geltonas
159
vokelis ir greta pavardė: Džordžas Kredokas. Temos eilutėje pa­
rašyta: Paskaita kitą mėnesį.
Sustingstu krėsle, nepajėgiu pajudėti, tik gerklėje padažnėja
šiurkštus alsavimas.

Ivona, tik noriu patvirtinti mūsų paskaitos datą kitą mėnesį

Svonsyje. Ji paskirta 28 d., ketvirtadienį. Siūlau mums su­
sitikti Padingtone ir ten keliauti drauge. Jeigu susitiksime
14.00, turėsime užtektinai laiko. Netrukus pasitikslinsiu
traukinių tvarkaraštį. Honoraras - 300 svarų, plius apmo­
kamos išlaidos. Įmanoma ten nukakti ir sugrįžti per dieną,
bet galbūt turėtume užsisakyti viešbutį.

Apie paskaitą Svonsyje, kur jis mane pristatytų, o paskui va­

dovautume diskusijai egzaminavimo procedūrų tema, kalbėjo­
mės, kai paskutinį kartą matėmės, man dalyvaujant kaip išo­
rinei egzaminatprei jo ir Sandros kvietimu, bet nesusitarėme
dėl datos, nieko nepatvirtinome; jis tik paklausė manęs, ar tuo
susidomėčiau. Širdis man daužosi, ranka dreba. Galvos oda tar­
tum ima veržti kaukolę.
Jeigu būčiau buvusi namie, būčiau atsistojusi ir pabėgusi
nuo kompiuterio, lėkusi apačion į virtuvę arba net iš namų, ar­
ba galbūt būčiau užsirakinusi vonios kambaryje ir sėdėjusi ant
unitazo su nuleistu dangčiu, kaip darydavau mokykloje per di­
džiąją pertrauką, kad išvengčiau šiurkštybių ir apsistumdymų
kiemo žaidimų aikštelėje. Bet esu darbe, institute, kur mane,
kaip mokslinę bendradarbę, vertina ir laiko kompetentinga.
Suvokiu turinti veikti greitai ir tvirtai. Tegul Kredokas žino,
kad nors nepasiunčiau prie jo durų policininkų su antrankiais,
neketinu apsimetinėti, kad nieko neįvyko. Antraip niekada jo
neatsikratysiu. Paspaudžiu Atsakyti.
Į Svonsį aš nevyksiu. Prašau daugiau su manimi nekontak­
tuoti.
Prieš spausdama Siųsti, dar ilgai žiūriu į tuos du sakinius.
Nederėtų rašyti „prašau“. Turėčiau jam liepti, ne maldau-
160
ti. „Prašau“ vis kartojau užpulta, ir gerai dariau. Jeigu tą žo­
dį praleisiu, skambės kaip nurodymas, įsakymas, ir tai galėtų
jį supykdyti. Staiga visu smarkumu man ateina į galvą, - ir ta
mintis aiški, paprasta, - kad aš jo bijau, instinktyviai bijau, kaip
vaikystėje bijodavau šunų ir darydavau mylios lankstą iš moky­
klos namo, kad nereikėtų eiti pro kaimyno namą, kur, žinojau,
vieną tokį laikė.
Jis žino apie tave. Kažką turi apie mane. Mudu nesaugūs.
Baimė kovojo su mano išsilavinimu, pasiekimais, nuostato­
mis. Ir baimė laimėjo. „Prašau“ liko.
Paspaudžiu Siųsti, paskui užblokuoju jo elektroninio pašto
adresą.
Iškart paskambinu tau. Tu atsiliepi, ir aš greitai tyliu balsu
pasakau:
- Čia aš. Gavau elektroninį laišką.
Linijoje pauzė, paskui tu tari:
- Turėsiu tau atskambinti. Kur esi?
- Darbe.
- Gerai, tuojau pat tau atskambinsiu.

Paaiškėja, kad „tuojau pat“ reiškia dvi valandas. Elektroninį

laišką jau ištryniau, bet tau žodis žodin atkartoju jo turinį, taip
pat ir savo atsakymą.
- Gerai, - pasakai tu.
- Kur esi? - klausiu.
Po darbo išgerti būtų gerai, iš tiesų gerai, kokio nors alko­
holinio gėrimo - labai didelę taurę labai šalto, labai sauso vy­
no. Po ano pobūvio ničnieko negėriau, vien nuo tokios min­
ties mane supykindavo, bet staiga panorau išgerti, su tavimi.
Galbūt net galėčiau su tavimi paflirtuoti. Pradedu jausti, kaip
svarbu netrukus taip padaryti. Reikia pabandyti grįžti į anks­
tesnę savo būseną.
Trumputėlė pauzė, paskui tu atsakai:
161
 - Leitonstone.
Netikiu tavimi. Manau, pasakei man esąs miesto pakrašty,
kad neprašyčiau susitikti su manimi po darbo.
- Tu tikrai gerai pasielgei, - pagiri mane. - Jeigu jis vėl ban­
dys susisiekti su tavimi, duok man žinią.
- Gerai, - pažadu nusiminusi.
- Paskambinsiu tau vėliau, - pasakai ir baigi pokalbį.

Dvi dienas nesulaukiu iš tavęs žinios. Kai pagaliau su manimi

susisieki, tai padarai žinute. Daugiau laiškų negavai? Palaukiu
valandą ir atrašau. Iš pradžių tik surenku Ne. Paskui, šiek tiek
pamąsčiusi, pakeičiu į Jokių. Tu iškart atrašai: Gerai x.
To nepakanka. Per maža.

Kitą dieną pamatau praleistą tavo skambutį. Neatskambinu.

Esu vienos dienos konferencijoje tema „Metabolizmo keliai ir
komercinis imperatyvas“. Mokslinės konferencijos nepasižy­
mi šmaikščiais pavadinimais, nors Boforto instituto paskaitų
programa mano dėka buvo pasiekusi trumpalaikį žinomumą:
nepavykus pritraukti pakankamai klausytojų ciklu „Moterys
moksle“ pasiūliau pakeisti pavadinimą į „Seksas moksle“* ir
pamatėme studentus pas mus plūstant pulkais. Atvykusi į „Me­
tabolizmo kelių“ konferenciją pirmiausia apžvelgiu auditoriją,
akimis ieškodama Džordžo Kredoko, nors komercinė medici­
na nėra jo domėjimosi sritis ir tikimybė jį čia pamatyti menka.
Nuodugniai apžiūriu salę - taip, kaip kas nors, bijantis bombų
ar gaisro, ieškotų avarinių išėjimų. Tik įsitikinusi, kad jo čia nė­
ra, atsisėdu ir atsiverčiu kartoninį aplanką su konferencijos me­
džiaga, mums išdalyta įeinant, palenkiu galvą ir įninku skaityti.

* Angį. sex reiškia ir „lytis“, ir „seksas“.

162
 Dalyvių pilname koridoriuje paruoštas švediškas priešpie­
čių stalas: sumuštiniai ant ovalių folijos padėklų - pakaitomis
baltos ir juodos duonos trikampėliai su įvairiais užtepais, kurie
sunkte persisunkę majonezu. Yra vištų kulšelių, kurias dengia
lipnus kaštonų spalvos padažas. Vyras, su kuriuo kalbuosi, rek­
torius iš Halo, ant popierinės lėkštės turi susikrovęs šešias kul-
šeles. Pastebi mane atkreipus dėmesį į jo lėkštę.
- Vengiu angliavandenių... - atsiprašomai paaiškina, sma­
kru kinktelėdamas į krūvą.
- Sveika, Ivona...
Pasisukusi pamatau sau prie alkūnės Frensę. Ji žiūri į vyrą
su kulšelėmis.
- Mudvi kolegės, - paaiškina ji. - Kartu dirbame Boforte.
Frensė Rizon.
- A, - pilna burna ištaria jis, iškeldamas apvalgytą kulšelę
kaip pokalbio alternatyvą, paskui apsisuka ir nueina.
- Stengiausi su tavimi susisiekti, bet Rupa kaip rotveileris, -
ji turi galvoje mano asmeninę padėjėją. - Kaip baigėsi pobūvis?
Juk buvo baisus? Toks baisus, kad neturėjau kitos išeities, kaip
tikvisiškai nusitašyti. Kitą dienąjaučiausi siaubingai. Okaip tu?
Tuo metu kažkas stumteli mane į nugarą, mėgindamas pra-
sisprausti, ir aš pasinaudoju šia proga išlieti ant savęs apelsinų
sulčių - tai padaryti nesunku, nes toje pačioje rankoje nepato­
giai laikau ir plastikinį puodelį, ir popierinę lėkštutę.
- Velnias! - sakau Frensei. - Atleisk.
Apsisukusi numetu ant stalo savo lėkštutę ir puodelį.
Nusigaunu iki laiptinės. Moterų tualetas yra laiptų maršu
aukščiau, prie tarpinės aikštelės, bet eilutėje prie jo jau stovi
trys damos. Tad toliau lipu laiptais. Lipu vis aukštyn ir aukš­
tyn, jau kone bėgdama, pridususi, pasiekiu patį viršutinį, šeštą,
aukštą, kuriame nėra nė gyvos dvasios. Pastūmiu medines du­
ris su apskritu langeliu ir atsiduriu trumpame koridoriuje, ku­
rio gale, šalia lifto, - neįgaliųjų tualetas. Įeinu į tualetą, šaltą ir
išklotą plytelėmis, pasuku užrakto rankenėlę, paskui susilenkiu
dvilinka ir laikydamasi už šonų sau garsiai pasakau:
163
 - Pati viena šito nepadarysiu.

Kol galiausiai apsiraminu, pranešimas, turėjęs prasidėti antrą

valandą, jau gerokai įsibėgėjęs. Kai išeinu iš neįgaliųjų tualeto,
durys paskui mane trinktelėdamos užsidaro. Čia, viršuje, nieko
nėra. Koridoriaus gale - langas nuo grindų iki lubų, bet mati­
nio stiklo, tad lauko nematyti. Drėgnu rudu kilimu nueinu prie
jo ir atsiremiu kakta į stiklą. Tvirtas šaltas jo paviršius veikia
nelyginant anestetikas, kurio man reikia.
Išsiimu telefoną su išankstinio mokėjimo kortele ir surenku
tavo numerį. Kadangi esi man reikalingas, nesitikiu, kad atsi­
liepsi. Bet tu atsiliepi.
- Labas, - pasisveikinu.
- Sveika, - atsakai. - Ar tau viskas gerai?
- Ne, - pasakau, bet be dramatizmo balse - vis tiek tu nieko
negali padaryti, ir, lyg kas būtų švelniai uždengęs galvą stora
antklode, suvokiu: tu tikrai nieko negali padaryti.
- O Dieve... - pratari tu. - O Dieve...
 11

Kai tu paskambini, esu mažame prekybos centre netoli namų.

Praėjusi jau savaitė nuo nutikimo su elektroniniu laišku ir ma­
no nuoalpio vienadienėje konferencijoje. Nuo tada atšaukiau
viską, ką galėjau, ir beveik nėjau iš namų. Taigi dabar aš čia,
per petį pasikabinusi rankinę, su vieliniu parduotuvės krepšiu
kitoje rankoje. Stoviu prie spaudos stovo ir spoksau į bulvarinį
laikraštį. Pirmame jo puslapyje įdėta žinomo futbolininko -
šeimos vyro ir tėvo, pavyzdžio šiuolaikiniam jaunimui - nuo­
trauka. Jis suimtas. Puslapyje - nepadorus žodis didžiulėmis
raidėmis. Šiaip ar taip, tai padeda parduoti laikraščius.
Tai visur. Visose televizijos dramose, žinių laidose, kas­
dieniuose pokalbiuose. Laukia manęs, kai užsuku į bakalėjos
skyrių nusipirkti pieno ir salotų. Tą akimirką, kai nusprendei
man paskambinti, stoviu kaip įbesta ant tako tarp lentynų, ką
tik nutarusi, kad daugiau nepajėgsiu tverti. Jau ruošiausi čiup­
ti laikraščius nuo stovo ir mesti ant grindų. Trenksiu kumščiu
vargšui parduotuvės pagalbininkui, kuris puls manęs stabdyti.
- Sveikas, - pasakau.
Dabar jau suprantu, iš kur kilęs posakis „širdis man lipa
pro burną“. Manoji veikiau įstrigusi gerklėje, pagalvoju, ir ne
tik širdis, bet ir visi vidaus organai, tartum viskas sukimšta po
smakru. Negaliu kvėpuoti.
- Klausyk, - žvaliu balsu sakai tu. - Noriu, kad su kai kuo
pasikalbėtum.
- Gerai... - lėtai atsakau.
- Jis iš policijos, - paaiškini. - Specialiai parengtas, vienas
tų, apie kuriuos tau pasakojau...
165
 Pertraukiu tave:
- Juk tau sakiau, aš negaliu, žinai, kad negaliu... - Stoviu
parduotuvėje šalia namų, prie laikraščių stovo, ir šnabždu į te­
lefoną savo meilužiui. - Pats žinai, kodėl negaliu. Tiesiog mes
negalime, ir viskas.
- Tik susitik su tuo žmogumi, - įkalbinėji tu. - Jis mielai
mums neoficialiai patars. Aš jam glaustai papasakojau. Galės
tau pasakyti, kokius turi pasirinkimus.
Spaudžiu telefoną prie ausies. Pagalvoju, kokia aš pavargusi
nuo pokalbių telefonu sutavimi - turbūt ne nuo pačių pokalbių,
o nuo to, kad jie tokie riboti. Pokalbiai telefonu, kavinės - tai
viskas, ką mudu turime, bet man to jau nepakanka. Pro mane
prasibrauna moteris, stumdama sulankstomoje kėdutėje-veži-
mėlyje mažylį, ratuku stukteli man į užkulnį, bet neatsiprašo.
Metu į ją tulžingą žvilgsnį. Ji atsako tuo pačiu. Pasaulis pilnas
agresijos ir bjaurumo. Ir aš, rodos, to dar padauginsiu, bakalė­
jos skyriuje prarasdama savitvardą.
- Kas, jeigu ji sužinos? - klausiu. - Tavo žmona. Kas atsitik­
tų, jeigu tau tektų liudyti teisme, ir viskas apie mus išaiškėtų, ne
tik seksas, bet ir sekso pobūdis, kur ir kada?
- Ji mane išmestų, - paprastai pasakai.
- Tu prarastum viską.
Tada tu nesipuikuodamas ir manęs nemygdamas paaiškini:
- Jeigu nori eiti į teismą, aš užimsiu liudytojo vietą ir papa­
sakosiu, ką tu man papasakojai. Tai vadinama ankstyvu prane­
šimu. Nebūtina kreiptis į policiją, gali pranešti apie nusikaltimą
bet kam, ir tai galioja. Tu pranešei man. Aš stosiu į liudytojo
vietą ir taip pasakysiu.
- Viskas apie mus išaiškės.
- Nebūtinai. Juk, šiaip ar taip, niekas apie mus nežino.
Žino, pagalvoju. Apie mus žino Džordžas Kredokas. Neži­
no tavo tapatybės, bet žino, kad egzistuoji, ir gali neabejoti, ap­
klausiamas jis pirmiausia tai paminės. Aš tau nepapasakojau,
ką jam pasakiau. Man baisiai gėda. Šitaip tave išduoti - kvailai,
166
apgirtus ir dar su tokiomis pasekmėmis - kaipgi galiu tau pri­
sipažinti? Tai vienintelis dalykas, kurį esu nuo tavęs nuslėpusi.
- Tu prarastum viską, - pakartoju. - Savo santuoką, namus,
galbūt darbą... - Myliu tave, pagalvoju, bet tai nutyliu, tik pa­
sakau: - Esmė ta, kad svarbu apsaugoti ne tik tave, bet ir mane,
taip pat ir mano šeimą, namus, darbą.
- Dabar taip kalbi, kad nesijausčiau prastai, nes kaip tik per
mane tu negali kreiptis į teismą.
Nepaisydama visko, nusišypsau ir nuo laikraščių nuslenku
lentynų su vaisiais ir daržovėmis link. Telefoną tenka prispaus­
ti prie ausies petimi, kad galėčiau viena ranka pasiimti salotų
„Iceberg“ ir įsimesti į krepšį, kurį laikau kita ranka.
- Tik susitikime su mano draugu prie kavos, - pasakai. - Tai
mums nepakenks.
Pakenkė, tik vėliau.

Mes susitinkame vienoje iš tinklinių kavinių Vest Ende. Pirma

susitinkame mudu. Nors kartą tu lauki manęs. Sėdi prie aps­
krito staliuko su trimis kėdėmis. Ant staliuko padėti du polis-
tireniniai puodeliai kavos ir gabalėlis morkų pyrago. Pažiūriu į
tave. Tu meti į mane švelnų, šiltą žvilgsnį.
- Morkų pyragas, - pasakau.
Tu nusišypsai.
Mudu nesikalbame apie vyksiantį susitikimą. Įsivaizdavau,
kad nustatysime kelias taisykles, ką galima ir ko negalima saky­
ti, - šiaip ar taip, juk tebėra labai svarbu, kad niekas apie mus
nesužinotų. Bet tartum abu jaučiame, kad būtina laikytis nors
kiek normaliai. Kalbamės apie tai, ką vakar vakare matėme per
televiziją.
Kai ateina tavo draugas, šiek tiek nustembu, nors ir neži­
nojau, ko tikėtis. Jis ištiesia man ranką ir prisistato Kevinu.
Neaukštas, liesas, bet tvirtai sudėtas vyras tamsiai mėlynu kos­
tiumu. Jaunas, bet jau retėjančiais plaukais ir su tamsiais ūsais.
167
Man daro įspūdį žmogaus, kuris paprastai elgiasi švelniai, bet
jeigu aplinkybės verstų, galėtų būti kietas šunsnukis.
Judu linktelite vienas kitam, ir man toks jausmas, kad esate
veikiau pagarbūs pažįstami nei draugai. Pagalvoju, kad galbūt
praeityje jam esi padaręs kokią nors paslaugą, ir dabar vyrukas
tau atsidėkoja.
- Pageidautumėte, kad užsakyčiau kavos? - jam sėdantis
klausiu, apsidairydama aplink.
Jis papurto galvą.
- Dėkui, atleiskite, bet turiu nedaug laiko.
- Ačiū, kad atėjai, Kevai, - rimtai tari tu.
Sumoju, kad nebus lengvų šnekėlių, bičiuliavimosi. Pokalbis
bus dalykiškas. Jaučiuosi dėkinga.
- Norite papasakoti man aplinkybes? - žvelgdamas į mane
klausia Kevinas.
Įvertinu tai, kadjis pavartojo eufemizmą ir kad supranta, jog
neištversiu šito pokalbio, jeigu ir pati gausiai tokių nepasitelk­
siu. Žinoma, tą dalį apie mus - viską apie mus - praleidžiu, taip
pat ir mūsų pasibuvimą Obelų akligatvyje. Tu Kevinui pasa­
kei, kad per savo darbą susipažinai su manimi Parlamento rū­
muose, aš kreipiausi į tave patarimo, ir tiek. Įdomu, ar Kevinas
atspėjo ką nors kitką apie mus - šiaip ar taip, juk jis detektyvas,
turintis seržanto laipsnį. Jeigu ir atspėjo, neišsidavė.
Eufemizmai. Kokie švelnūs jie atrodo.
- Jis mane parvertė, - vieną akimirką pasakau, ir Kevinas
kukliai nuleidžia akis.
Lieku rami, pasakoju aiškiai, neverkiu. Man trumpai topteli,
kad dėl tokio ramumo, ašarų stokos galėčiau būti įvertinta ne­
palankiai, jeigu kreipčiausi su oficialiu skundu. Kalbėdama atsi-
sieju nuo savęs. Lygiš tolo stebiu save dėstant apie įvykį, teikiant
informaciją, lyg daryčiau pranešimą konferencijoje ar simpo­
ziume. Baigusi nutylu. Ilga pauzė, kol jūs abu įsitikinate, kad
tikrai baigiau. Giliai įkvepiu oro, pažvelgiu į Keviną ir sakau:
- Turite būti visiškai atviras dėl to, kas atsitiks, jeigu kreip­
siuosi į teismą. Noriu visų faktų, kol galėsiu apsispręsti, - pati
168
nustembu dėl savo žodžių, nes iki šiol buvau tikra, kad sprendi­
mas jau priimtas. - Nesu iš tų žmonių, kurie trokšta, kad sujais
būtų kalbama taktiškai, todėl prašau man viską pasakyti.
Trumpa pauzė, paskui tu, lyg norėdamas sušvelninti mano
reikalavimą, Kevinui sakai:
- Ji patyrė sužalojimų.
Kevinas pakreipia galvą, susiraukia.
- Nėra jokių žymių, kad būtumėt buvusi surišta, - paklau­
sia, - jokių nubrozdinimų ant riešų?
To paties klausei ir tu.
- Jis manęs nesurišo, - atsakau. - Jam to nereikėjo. Buvau
girta. Jis tvojo man per veidą. Viskas įvyko labai greitai.
- Ką gi, sužalojimai nieko nereiškia, jeigu jie neužprotoko­
luoti, - sako Kevinas. - Nebent jus būtų apžiūrėjęs profesiona­
lus ekspertas ir juos apibūdinęs. Bet net kai sužalojimai užfik­
suoti, jeigu vyras tvirtina tai buvus sadomazochizmą abipusiu
sutikimu, gana sunku įrodyti kitaip.
- Tai jeigu jis būtų mane juodai sudaužęs, turėtume šansų?
Kevinas klausimą išklauso rimtai.
- Taip, bet faktas, kad buvote girta, vis tiek bus prieš jus.
Alkoholis - dovana gynybai.
Aš nutyliu, nes noriu, kad Kevinas kalbėtų toliau.
Jis palinksta ant kėdės į priekį.
- Pirmiausia, ko imsis jo advokatas, kai tik bus pateikti kal­
tinimai, - nusamdys privatų detektyvą. Turite praeityje kokių
nors paslapčių?
Į tave nežiūriu, laikau žvilgsnį įsmeigusi į Keviną. Jis kalba
toliau:
- Paieškos internete, draugų, šeimos narių, kolegų apklau­
sa - prasideda nuo to. Jeigu dabartinime jūsų gyvenime nieko
nėra, bus dirbama su praeitimi, pirmiausia bus domimasi jū­
sų seksualine patirtimi, visais buvusiais partneriais. Ieškos ko
nors, kas pasakytų, kad jūs mėgstate būti mušama arba šiurkštų
seksą. Knaisiosis vaizdajuosčių su sekso scenomis, nuotraukų
be liemenėlės, panašių dalykų.
169
 - Nemaniau, kad šitaip vis dar galima daryti.
Kevinas negarsiai, be linksmumo suprunkščia.
- Galima daryti viską. Jeigu kaltinamos šalies advokatai su­
lauks protesto, jiems tereikės teisėjui argumentuoti, kodėl tai
svarbu gynybai. Taigi bet kuris buvęs vaikinas, sakantis, kad jūs
tai mėgstate šiurkščiai...
- Tokių neras. Aš nemėgstu.
- Jūsų vyras... - Kevinas žvilgteli į mano vestuvinį žiedą.
- Prisikas ir iki mano vyro?
- Galimas daiktas. Ir prie jo galėtų pritvirtinti privatų detek­
tyvą. Mirksnį tarkime, kad jūsų sužalojimai buvo užprotoko­
luoti profesionalaus medicinos eksperto; tokiu atveju kaltina­
mojo gynėjai galėtų mėginti tvirtinti, jog tie ne nuo jų kliento,
o nuo jūsų vyro - padaryti per pavydo priepuolį ar panašiai.
Man trumpai šmėsteli Gajaus kaip liudytojo teismevaizdinys.
- Šeimoje psichikos ligų nėra?
Tylomis pažvelgiu į jį.
- Praeityje tokių ligų nenustatyta?
Dabar abu žiūrite mane.
- Ne.
Kevinas žvilgteli į tave, paskui vėl į mane.
- Jokių psichikos ligų ar depresijos?
- Šeimos nariams, ne man.
Dar viena pauzė - abu laukiate, kad paaiškinčiau smulkiau.
- Mano motina nusižudė, kai buvau aštuonerių. Ji turėjo ilgą
depresijos anamnezę, galbūt paūmėjusios nuo gimdymų.
Nežiūriu į tave, bet jaučiu, kad įdėmiai mane stebi.
- O mano sūnui, kai buvo šešiolikos, diagnozuotas bipoli­
nis sutrikimas. Jo maniakiniai epizodai reiškėsi gana stipriai.
Nuo to laiko jis tris kartus gydėsi įvairiose institucijose. Dabar
gyvena Mančesteryje, man regis, vartoja vaistus ir laikosi visai
gerai. Tačiau, tiesą sakant, mes reguliariai nesusisiekiame, ir dėl
to neramu...
Pradėjusi pasakoti apie Adamą, nenoriu nustoti. Štai kodėl
stengiuosi nekalbėti apie jį kasdieniškame, paprastame pokal-
170
byje, negaliu prisiversti kalbėti apie savo sūnų apibendrinimais.
Kiekvienas, žinantis apie jį, turi žinoti viską: kaip siaubinga bu­
vo mums visiems, kaip tai vos nesugriovė mūsų šeimos, kaip aš
atsižadėčiau savo darbo, parduočiau mūsų namą ir gyvenčiau
griovyje, kad tik Adamui būtų geriau. Tavo ir šio jauno detek­
tyvo akivaizdoje to negaliu sakyti, tad nutylu.
Kevinas žvilgteli į tave, lyg klausdamas, kiek tiesmukas ar
nemalonus galėtų būti, paskui švelniai taria:
- Maniakinė depresija paveldima, ar ne? Jūsų motina, jūsų
sūnus...
- Tiesą sakant, - atsakau, - genetinis ryšys neįrodytas, tai ne
daugiau kaip polinkis. Aplinkos veiksniai dažnai gali... dažnai,
tai yra... na, niekas iš tikrųjų nežino.
- Vadinasi, jūs pati niekada nesirgote?
Leidžiu sau kreivai šyptelti.
- Na, eidama trečią dešimtį kelis mėnesius lankiau psicho­
terapiją, argi ne kiekvienas tai išmėgina? - pažvelgiu į tave, į
Keviną, bet nė katras man nenusišypsote. - Buvaujauna, vaikai
maži, disertacija nelabai sekėsi, tiesiog tai buvo įprasta... - Abu
tylite. - Kai gimė duktė, mane ištiko trumpa pogimdyvinė de­
presija, bet tai buvo... tai buvo... na, po kokių šešių mėnesių ji
savaime praėjo. Aš net ne...
Kevinas kiečiau sučiaupia lūpas.
- Tyrėjai privalo gynėjams pasakyti viską, ką išsiaiškino at­
likdami tyrimą ir kas galėtų padėti gynybai. Tai vadinama faktų
atskleidimu.
Būtent ši aplinkybė vėliau nulems galutinį mūsų likimą, bet
kitaip, nei čia apie tai kalbame.
- O kaip dėl jo?
Kevinas vėl gūžteli pečiais.
- Kitai šaliai tai negalioja. Gynyba neprivalo atskleisti nieko,
ką žino apie savo klientą. Vienintelė gynėjų pareiga - ginti savo
klientą nuo kaltinimų.
Kiek patyliu.
171
 - Mano vyrui negalima sužinoti, - pagaliau pasakau. - Nei
mano vaikams. Jie irgi neturi žinoti. Mano sūnus gležnas. Ne­
galime leisti, kad mūsų gyvenimai būtų apnuoginti teisme.
- A, - taria Kevinas.
Tuo metu ties mūsų staliuku stabteli moteris, stumianti su­
lankstomą kėdutę-vežimėlį su vaiku. Ji kažko ieško plastikinia­
me maišelyje, užkabintame ant vežimėlio rankenos.
- Štai, laikyk, - sako į orą virš vežimėlio, paskui pasilenkusi
padeda dirželiais prisegtam mažyliui ant kelių mėlyną plastiki­
nį zuikutį.
Mes palaukiame, kol jie nutolsta, ir vėl kalbamės.
- Jūs pakliūvate į kategoriją asmenų, kuriuos mes skyriuje
vadiname aukomis, galinčiomis pernelyg daugką prarasti, - ra­
miu, nesmerkiamu tonu sako Kevinas. - Jaunesnes aukas len­
gviau įkalbėti, kad kreiptųsi į teismą. Jei atvirai, jos nežino, kas
laukia, ir neklausia. Bet vyresnės moterys, darančios karjerą
profesionalės... Jos klausia. Nors dabar mūsų tarnyboje vyksta
ištisa diskusija dėl to, ar turėtume aukas perspėti. Kai kas net
mano, kad reikėtų padėti aukoms, siunčiant joms šaukimus liu­
dyti ir taip priverčiant ateiti į teismą, - antraip niekaip nepage­
rinsime baudžiamųjų nuosprendžių rodiklio.
Jis pamato mano veide išgąstį.
- Mes to tikrai nedarysime, šiaip ar taip, tokiu atveju kaip
jūsų - ne; kartais to imamės, kai turime reikalą su smurtu šei­
moje ir žinome, kad kitą kartą jis ją užmuš.
- Jie užsiundys ant manęs seklius, - be savigailos pasakau. -
Ir ant mano šeimos.
Per visą šią diskusiją tu tylėjai, bet dabar pasilenki į priekį ir
ramiai, bet įtaigiai sakai:
- Tu turi teisę į anonimiškumą.
- Na, pašaliečiai neperskaitys jūsų pavardės laikraščiuose,
tai tiesa, - sutinka Kevinas. - Tačiau bet kurie svarbūs gynybai
šeimos nariai gali būti pakviesti liudyti. Ir, aišku, visi jūsų ben­
dradarbiai, dalyvavę tame pobūvyje.
172
 Pagalvoju, kad tame pobūvyje buvo beveik visi, kuriais sa­
vo profesiniame gyvenime žaviuosi, pradedant Frense iš Bo-
forto instituto ir baigiant profesoriumi Ročesteriu, - taip pat
ir daugybė žmonių, pažįstančių Gajų. Mąstau, kad jeigu tas
reikalas pateks į teismą, niekas jau nė nekalbės apie tai, kaip
aš buvau pirma kandidatė Vedekindo eksperimentui*. Manoji
karta perėjo nuo rankinio (tikra to žodžio prasme) DNR sekų
nustatymo poromis, valandų valandas sėdint laboratorijose ant
taburečių, iki mėginių kėlimo tiesiai į milijonus kainuojančius
kompiuterius didumo sulig pramoninėmis skalbimo mašino­
mis. Mes esame proteinų sekų nustatymo pirmeiviai, aš dirbau
su kolektyvu, kuris įvardydavo genus iškart, kai tik juos atras­
davo, ir tie pavadinimai išliks tiek pat ilgai, kiek pats mokslas.
Bet jeigu dėl šio reikalo kreipsiuosi į teismą, mane prisimins dėl
vienintelio dalyko. Nesvarbu, kokias hipotezes esu iškėlusi nei
ką atradusi, visas likęs mano gyvenimas bus apibūdinamas ne
tuo, ką nuveikiau, bet tuo, kas man buvo padaryta. Būsiu mo­
teris Džordžo Kredoko byloje, apkaltinusi jį išprievartavimu. Ir
niekada niekas daugiau.
- Kodėl jiems vis dar leidžiama šitaip elgtis? - į mano balsą
įsismelkia nevilties gaidelė, nors šitaip nuolaidžiauti sau ne­
derėtų.
- Iškėlus klausimą dėl sutikimo, galima tvirtinti, kad gynyba
neturėtų kitos galimybės. Jūsų naudai byloja tai, kad esate geros
reputacijos. Merginos iš daugiabučių kvartalų... - jis pakraipo
galvą, - ...tai yra jaunos merginos, išėjusios prisigerti...
Man pasidaro bloga.
- Žmonės, kurie gina tose bylose... - tyliai tariu.
- Tokių netrūksta.
Ilgai tvyro tyla. Judu su Kevinu mane stebite - įdėmiai, lauk­
dami. Jaučiu užplūstant didžiulę nevilties bangą. Kad joje ne-
nuskęsčiau, paskutine pastanga klausiu:

* Claus Wedekind - šveicarų biologas, eksperimentu nustatęs, kaip vy­

riški kvapai moterims lemia lytinio partnerio pasirinkimą.

173
 - Kaip manote, kokie būtų mūsų šansai?
Kevinas vėl sučiaupia lūpas.
- Teisme? - žvilgteli j tave, paskui į mane, tartum dabar pir­
mą kartą svarstytų, kiek turėtų būti atviras. - Na, tokios bylos
liūdnai pagarsėjusios kaip sunkiai įrodomos.
„Tokios bylos, - su kartėliu pagalvoju. - Esu viena iš tokių
bylų.“
- Ir šią būtų labai sunku įrodyti. Buvote girta. Vakarą leido­
te su juo. Daugelis žmonių tai pavadintų išprievartavimu per
pasimatymą.
Nuskambėjus tokiam apibūdinimui, akivaizdžiai krūpteliu.
Šiek tiek patylėjęs, Kevinas kalba toliau:
- Sužalojimai galėtų pagelbėti, jeigu būtų užprotokoluoti,
kitaip jie bereikšmiai. Ir jeigu ko nors esama jūsų praeityje, bet
kokių nesąžiningumo ar melo faktų, o užvis blogiausia - jei
paaiškėtų, kad jau buvote ką nors panašiai apkaltinusi, jei taip
buvo atsitikę ir kada nors anksčiau, jūsų šansai nuliniai.
Man šmėsteli mintis, kad tu galbūt irgi prašei Kevino kalbėti
sąžiningai, ir esu tau dėkinga.
Vėl ilga tyla, paskui pasakau:
- Dėkui, kad esate su manimi toks atviras. Dėkui, kad atė­
jote, - noriu šiek tiek palengvinti atmosferą prieš jam pasišali­
nant. - Ar dažnai jūsų šito prašoma, turiu galvoje, neoficialiai
patarti?
Jis suraukia grimasą.
- Dažniau, nei įsivaizduotumėte.
Pasiima nuo grindų portfelį ir pasideda ant kelių. Ruošia­
si išeiti. Žvilgteli į tave, sekundės dalelytę dvejoja, paskui tyliai
paklausia:
- Ar nori, kad šį pokalbį užregistruočiau?
Tu pažvelgi į jį ir beveik nepastebimai papurtai galvą.
Iš dėkingumo Kevinui noriujį dar užlaikyti. Ir staigapajuntu
būtinumą jam padaryti veiklios moters, o ne tik aukos, įspūdį.
Pažvelgiu į jį. Spėju, jau kokių trisdešimt penkerių. Veikiausiai
gyvena su mergina. Įsivaizduoju, ji galbūt slaugytoja ar moky-
174
toja, arba simpatija iš vaikystės. Dar be vaikučių, bet kalbasi
apie juos. Penktadienio vakarais abu mėgsta užsisakyti išsineš-
tinio maisto, žiūrėti DVDfilmus. Savaitgaliais kepa lauke keps­
nius ant grotelių. Sekmadieniais važiuoja į baldų parduotuvę
ieškotis lentynų ir kalbasi, gal vasaros atostogas būtų neblogai
praleisti Kipre. Savaip, tegul to per daug ir nevertindami, labai
myli vienas kitą.
- Kaipjūs tai darote? - nuoširdžiai klausiu. - Tai yra, dirbate
tokio pobūdžio darbą.
Įsivaizduoju, yra kur kas efektingesnių policinės veiklos
sričių, j kurias jis galėtų įsitraukti. Operatyvinės žmogžudys­
čių tyrimo grupės, kovos su narkotikais padaliniai, arba darbas
slaptai - ojis skiria savo laiką šitam, tokiems žmonėms kaip aš.
Kevinas atrodo nustebęs, lyg toks klausimas jam niekada
nebūtų atėjęs į galvą.
- Įstojau į policiją, kad gaudyčiau nusikaltėlius, - paprastai
atsako jis.
- Ar jūsų neištinka depresija?
Į klausimą jis pažiūri rimtai.
- Ne, kai atlieku savo darbą, ne, kai vykdau tyrimą, kai at­
lieku apklausą. Teisme - kai kada. Nuveiki visą darbą, manai
deramai pasistengęs, o paskui... ką gi, paskui...
- Žinote, - atsidustu, balsu mąstydama. - Man sunku pati­
kėti, kad kas nors gali man kenkti, argi tai ne absurdiškai skam­
ba? Juk žinau, kas atsitiko, žinau, kad sakau tiesą, ir po tokio
įvykio vis tiek nesuprantu, kaip kas nors gali norėti man pa­
kenkti. Tiesiog neįsivaizduoju, kad kas nors siektų mane tyčia
sukompromituoti, šitaip elgtis po to, kas atsitiko.
Koks privilegijuotas iki šiol buvo mano gyvenimas, jeigu ši­
taip mąstau. Vyrukui aš turėčiau atrodyti naivi iki kvailumo.
Kevinas pažvelgia į mane.
- Pernai, - sako, - turėjau bylą, vienos iš tokių merginų,
apie kurias anksčiau kalbėjau, keturiolikmetė, iš komunalinių
namų kvartalo. Mielas vaikas, bet turėjo šiek tiek bėdų moky­
kloje. Grupinis išprievartavimas, parke. Jų buvo penki, vyrai
175
iš jos kvartalo. Gėrė su jais alų vasaros vakarą. Jie girdė ją tuo
itin stipriu lageriu, kažin ar mergaitė bent kiek nutuokė, koks
tas gėralas stiprus. Atvirai kalbant, ji nebuvo pernelyg nuovoki,
vagiliaudavo parduotuvėse ir panašiai. Jų buvo penki, ir visi iš
eilės tvarkė ją krūmuose. Už kelių žingsnių pro šalį taku ėjo
daug žmonių, bet ji buvo taip išsigandusi, kad nesišaukė pa­
galbos, bijojo, kad kas nors pamatys juos ir pasklis gandas, kad
ji šliundra, taip sakė. Jų buvo penki, vadinasi, penki gynybos
advokatai teisme. Tuomet ji buvo penkiolikos ir penkias dienas
paeiliui davė parodymus kaip liudytoja. O tie penki gynybos
advokatai atsistoję vienas paskui kitą išvadina ją melage. Pen­
kias dienas paeiliui...
Jis nutyla ir žiūri į mane. Apmeta žvilgsniu brangų mano
zomšinį švarkelį ir šalikėlį.
- Tai štai ką mes darome vaikams.
Bejėgiškai pažvelgiu į tave.
Tu tyliai tari:
- Dėkui, Kevai, dėkui už sugaištą laiką.
Kevinas atsistoja, ištiesia ranką. Paspausti jam ranką atrodo
absurdiška, bet aš paspaudžiu. Tu - irgi.
- Sėkmės, - sako Kevinas ir atsisveikindamas linkteli man,
tada tau. Paskui apsisuka ir išeina iš kavinės. Stebiu jį tolstant
gatve - smulkų žmogutį tvarkingu tamsiai mėlynu kostiumu,
visai panašų į nekilnojamojo turto agentą arba plačiajuosčio
interneto pardavėją.
Meti į mane žvilgsnį lyg svarstydamas, ar aš tuoj pravirksiu.
Nepravirkstu. Padedu plaštaką ant stalo ir tu, supratęs užuomi­
ną, uždengi ją savąja, lengvai spustelėdamas. Kurį laiką tylomis
šitaip sėdime.
Galiausiai tu prabyli:
- Man nesakei, kad tavo motina nusižudė.
Trukteliu pečiais.
- Nuo pat mano gimimo ji nuolat buvo daugiau ar mažiau
pasiligojusi. Mane užaugino tėtis ir teta, kuri gyveno visiškai
prie pat. Mama būdavo tai ligoninėje, tai namie. Aš visada lai­
kiau ją ligone.
176
 - Sunkus reikalas, - sakai tu.
- Tai buvo seniai.
Tikrai, tai buvo seniai. Galvoju apie savo tetą, mielą ir gy­
vą, kasdien būdavusią šalia. Man su broliu, kai grįždavome iš
mokyklos, kepdavo orkaitėje bulvių traškučių ir ištroškindavo
pupelių pomidorų padaže, kol tėtis pareidavo iš darbo. Ji buvo
man kaip gera mama ir dar gyveno tiek, kad spėjo pamatyti
mano vaikus, kol jidbuvo maži. Galvoju apie tai, kad vienintelis
būdas pelnyti tėčio dėmesį būdavo parodyti jam įvertinimą „la­
bai gerai“ po mokykliniu rašinėliu; apie tai, kaip jis man reikš­
davo meilę tik kai miegodavau, naktį pirštų galiukais {tykinda­
vo į kambarį paglostyti patamsy man plaukų; kaip užgesinus
šviesą stengdavausi neužmigti, kad pagaučiau jį taip darant.
Man sukakus septyniolika, jis antrą kartą vedė ir persikėlė į
Škotiją, kai tik aš palikau namus ir įstojau mokytis į universi­
tetą; mano brolis, penkeriais metais vyresnis, jau buvo išvykęs
į Naująją Zelandiją dirbti avių fermoje. Aš visada žinojau, kad
jis paliks namus, kai tik galės. Krolyje jam niekada nepakako
ryšio su gamta, o Gatviko oro uostas buvo gundomai arti. Atsi­
žvelgiant į aplinkybes, augau ne itin sunkiai, ir nesutinku būti
apibūdinama tuo remiantis. Vaikystėje jaučiausi mylima ir glo­
bojama. Ištekėjau už tinkamo žmogaus ir užauginau du vaikus.
Susikūriau gerą gyvenimą. Nesu niekieno auka.
Sunki tavo plaštaka slegia manąją - man tai patinka. Atver­
čiu ranką po tavąja delnu į viršų, kad mudviejų pirštai susipintų
ir sukibtų. Galvoju, kiek mažai mudu žinome apie vienas kitą,
iš esmės nieko: tik šitai, tik dabar. Nieko nežinome, kaip gyve­
nome prieš susitikdami, apie pagimdytus ir užaugintus vaikus,
turėtus darbus, patirtas traumas, nesėkmes ir džiaugsmus, toli­
mesnius giminaičius, draugus ir pažįstamus - apie vienas kito
gyvenimo rezginius nežinome nieko. Aš net nežinau, gyvi ar
mirę tavo tėvai. Mudviejų santykiai - visiška priešingybė tam,
kas mane sieja su Gajumi. Sujuo vienas apie kitą žinome dau­
gybę visko, bet nėra intymumo, o mūsų su tavimi ryšys stiprus,
bet egzistuojantis vakuume.
177
 Perbraukiu nykščiu per tavąjį, tas sąlytis veikia raminamai.
Tavo nagai visada tvarkingai nudildyti ir švarūs - dar vienas
dabitiškumo ženklas, bylojantis apie tuštybę. Švarūs, tokie pat
švarūs ir paprasti kaip mūsų norai - tiesmuki, bet kitų dažnai
klaidingai suprantami.
- Obelų akligatvis, - galop tyliai tariu.
Tuprisilenki šiektiekarčiau, tvirčiau suspaudi man plaštaką.
- Ten nebuvo jokių vaizdo stebėjimo kamerų, tikrai, aš pa­
sitikrinau. Jeigu apie tai neužsiminsi savo advokatams, nerei­
kės to atskleisti gynybos atstovams. Nesakyk jiems apie Obelų
akligatvį, nesakyk apie mus. Niekas niekaip nesužinos. Niekur
tai neužrašyta. Jokio popierinio pėdsako, otelefonais aš atsikra­
tysiu. Niekas nesugebės nieko tarp mudviejų įrodyti, išskyrus
pažintį.
- Man tektų teisme meluoti, - sakau, - kai bus domimasi, ką
veikiau anksčiau tądien. Turėčiau nupasakoti, kur buvau. Jei­
gu pasakyčiau tiesą, ką mudu veikėme, tikrai niekas manimi
nebepatikėtų dėl to kito dalyko. O net jeigu ir patikėtų, laikytų
ištvirkėle, gavusia tai, ko ir nusipelnė.
Priešais staliuką, kur mudu sėdime, yra didžiulis veidrodis
mediniais rėmais, turbūt pakabintas tam, kad kavinė atrodytų
didesnė. Jame atsispindi prekystalio šonas, nustatytas pyragai­
čiais, o priešais juos - mes, sėdintys prie apskrito staliuko, pu­
samžiai vyras ir moteris, nežiūrintys vienas į kitą, tik besilai­
kantys už rankų. Esame puikiai veidrodyje įrėminti, už mūsų -
pyragaičių eilė, iš viršaus krinta švelni šviesa, idealiai deranti
prie negarsios muzikos ir kitų klientų šurmulio. Nors mūsų kū­
nai švelniai liečiasi, neabejotinai atrodome paniurę - kaip pora,
ką tik sutarusi skirtis.
Galvoju, kad jeigu galėčiau įlipti į tą veidrodį ir pamatyti vi­
są pasaulį atvirkščiai, iš kitos stiklo pusės, priešingai, atrodytų
nė kiek ne keisčiau už tai, kas dedasi dabar.
 12

Visas likusias savaitės dienas esu labai prislėgta, nors nežinau

kodėl: juk turėčiau jaustis geriau, nusiraminusi. Tas reikalas
niekur toliau nenueis, taigi dabar tik reikia tai pamiršti. Šiaip
ar taip, Kevinas man nepasakė nieko naujo, ko būčiau nežino­
jusi. Naktimis dažnai atsibundu. Porą valandų stebeiliju į lubas,
kol vėl užmiegu. Rytais jaučiuosi apdujusi, turiu prisiversti pa­
sikelti į sėdimą padėtj, ir net tada ilgai sėdžiu ant lovos krašto,
kol pajėgiu atsistoti. Sėdžiu sudribusi, alkūnėmis remdamasi į
kelius, veidą paslėpusi tarp delnų. Turiu saugotis, kad Gajus ne­
užtiktų manęs tokios.
Gajus užsiėmęs darbe. Tu irgi užsiėmęs. Kartkartėmis pa­
skambini, stengiesi kaip įmanydamas, bet kai kada tavo balse,
kai teiraujiesi, kaip jaučiuosi, girdžiu įtampą dėl tų pastangų
elgtis teisingai. Aš dabar kitokia. Pradedu sijoti tavo skambu­
čius, atsiliepiu, kai jaučiuosi pakankamai stipri apsimetinėti.
Tais kartais, kai iš mano tono viskas atrodo gerai, tavo balse
girdžiu palengvėjimą. Stengiuosi visada baigti pokalbį pirmoji,
o po pokalbio pravirkstu. Darbe atšaukiu visus susitikimus, ko­
kius tik galiu. Pasiimu iš Boforto kelis man priklausančius lais­
vadienius ir palaikau su bendradarbiais ryšį elektroniniu paštu,
retsykiais paskambinu. Bet net telefono skambučiams reikia
pastangų. Nenoriu su niekuo kalbėtis.

Savaitgalį mudu su Gajumi važiuojame pas draugus pietų.

Iš tikrųjų nesame žmonės, mėgstantys tokius pobūvius prie
179
stalo; - Gajus nepakenčia tuščių šnekų ir sėdės nusvirusia gal­
va, kol kas nors pasakys ką nors įdomaus. Tada atgis kaip labra­
doras, kurį tuoj ves pavaikštinėti. Kviestiniai pietūs - paskiau­
sia, kamturiu noro, bet stengiuosi atrodyti normali.
Mums ruošiantis išeiti, Gajus paklausia:
- Nesiprausi po dušu?
Velkuosi per galvą tamprią mėlyną suknelę iš sintetinio au­
dinio, ta visa treška nuo elektros, kai tempiu ją žemyn.
- Mėgini man patarti? - sumurmu, eidama prie savo tuale­
tinio stalelio.
Pasiimu brangius kvepalus, jo dovanotus per praėjusį gimta­
dienį. Pššt, pššt... - pasigirsta, kai paspaudžiu auksinį mygtuką,
ir ant riešų lieka aromatinės miglelės dryžiai.
- Ne, tikpastarosiomis dienomis tu nuolat prausiesi po dušu.

Atvykstame į savo draugų namus Harou Kalvoje. Hario ir Mar­

šos namas didžiulis: kažkuris iš jųdviejų paveldėjo šeimos pi­
nigus. Pobūvyje bus mums nepažįstamų žmonių, ir aš artinda­
masi prie durų viliuosi, kad nesutiksiu nei advokatų, nei jokių
teisininkų. Po pokalbio su Kevinu važiuodama metro vis žiūriu
į priešais vagone sėdinčius žmones - tuos elegantiškai apsiren­
gusius, kurie galėtų dirbti su teise susijusį darbą, - ir svarstau,
ar jie iš tokių, kurie su džiaugsmu pabandytų išgauti Džordžui
Kredokui išteisinamąjį verdiktą.

Kviestiniai pietūs dideli - dvylika asmenų apie ilgą ovalų stalą

geltonoje virtuvėje su oranžerijos priestatu ir stikliniu stogu. Be
jokių incidentųprieiname iki pudingo, nors vėliauGajus manpa­
sakys, kad visą vakarą buvau itin tyli. O tada ir prasideda. Karš­
čiausia tos savaitės žinių naujiena - apie politiką, apkaltintą lyti­
nės prievartos panaudojimu prieš viešbučiokambarinę Niujorke.
180
 - Labiausiai man gaila jo žmonos, - sako mūsų draugas Ha­
ris, namų, kuriuose pietaujame, šeimininkas.
Jo paaugliai vaikai tai įslenka į virtuvę, tai išslenka: išsitrau­
kia iš dvigubo šaldytuvo dviejų litrų talpos butelius gaiviųjų
gėrimų, tada vėl pradingsta. Viršuje jie turi draugų. Yra dar ir
mažylė, vėlyvas kūdikis, bet ji kažkur miega.
Šalia Hario §ėdi vyras balta ožiška barzdele - plonytė jos li­
nija smakru nukreipta aukštyn nelyginant strėlė.
- Na, mačiau tą kambarinę per televizorių... - atsainiai sako
jis, lyg to visiškai pakaktų. Nebaigia minties, paskui, pamatęs,
kad visi sužiurome į jį, priduria: - Ji melavo didžiajai žiuri.
„Aš tavęs nepažįstu“, - mąstau, spoksodama į jį.
Svečio su ožiška barzdele žmona, kurios irgi nepažįstu, sė­
dinti tiesiai priešais savo vyrą, pasišiaušia:
- Ji melavo dėl savo imigracinio statuso. Kaip manai, ar
daugelis žmonių nepasielgtų taip pat, jeigu desperatiškai siektų
darbo Niujorke?
Ožiška barzdelė įkaušusi. Jis pasiima nuo stalo vidurio vyno
butelį ir susipila likutį sau į taurę.
- Mano žmona žino, ką kalba, - pasako į savo taurę. - Ji -
imigracijos teisininkė. Jeigu parvažiuoti namo išsikviesime tak­
si, į kelionės pabaigą ji turės dar vieną klientą.
- Na, omano vyras... - pradedajo žmona, apžvelgdama mus
ir nusišypsodama, bet daugiau nieko nespėja pridurti, nes įsi­
terpia mūsų šeimininkė Marša.
Ji nenori, kad vakaras sugestų, ir aš jos nesmerkiu. Nėra nie­
ko blogiau už sutuoktinių porą prie stalo, besistengiančią įgelti
vienas kitam, kai esi įdėjęs tiek pastangų pietums surengti. Ha­
ris ir Marša man patinka. Juodu rengdavo didelius kviestinius
pietus, net kol jų vaikai buvo dar visai maži, tokiu etapu, kai
daugelis iš mūsų vos prisiversdavo išvirti svečiams nors kiau­
šinį. Pas juos maistas visada geras, vynas puikus. Jie mėgsta
maišyti savo draugus - žmones, kurie nepažįsta vieni kitų. Iš
prigimties abu vaišingi ir dosnūs.
181
 - Man tai vienas dalykas atrodo toks absurdiškas... - sako
Marša, nekantraujanti palengvinti atmosferą. - Betgi tikrai,
kaip galėtų kas nors priversti ką nors kitą užsiimti oraliniu sek­
su? Argi to daikto nenukąstumėte?
Sulig tais žodžiais ji lengvai plekšteli delnu per stalą ir ap­
žvelgia mus visus, kviesdama nusijuokti. Ji blondinė, plaukų
galiukai užsirietę į viršų mažomis garbanėlėmis neigiančiomis
bet kokias sunkio jėgas. Vilki paprastą juodą suknelę, ant kaklo
turi sidabrinę grandinėlę su pakabuku. Vyras ją dievina.
Jaučiu, kaip visa viduje užkaistu. Kodėl šioje virtuvėje taip
karšta? Ir pradeda dėtis kažkas labai keista. Mintyse užsipuolu
ją, išdrožiu kalbą, kurią norėčiau pasakyti apie tai, kokia kvaila
ir neišmanėliška buvo ši pastaba, apie tai, kad jeigu nesi patyru­
si baimės, nenutuoki, kokia paralyžiuojanti ji gali būti, apie tai,
kaip liūdna ir pikta, - iš esmės nepakeliama, - dėl to, kad mote­
rys lygiai kaip vyrai skiedžia šitas bjaurias nesąmones. Mintyse
išberiu argumentus greitai ir labai aiškiai, pasiekiu kulminaci­
ją... bet paskutinę dalį, pasirodo, ištariu garsiai: ji iššoka iš ma­
nęs ne kaip galutinis piktas tūžmingos kalbos akcentas, o ne,
nuskamba šaltai ir švariai.
- Ką gi, manau, tu taip ir padarytum, juk padarytum, Marša,
turėdama tokius puikius namus, tokį puikų vyrą ir tokius, po
šimts, puikius vaikučius. Ir tau turbūt patiktų.
Bjauri, sumišusi tyla. Visi žiūri į mane.
Laikau rankoje desertinį šaukštelį ir žaidžiu juo. Marša pa­
tiekė citrininio pudingo, mano mėgstamo. Kas per geltonumas
šio vakaro: saulėgrąžų spalvos sienos, blondinė mane priimanti
šeimininkė, citrininis pudingas.
- Na... - taria Marša, vis tebesišypsodama, šiek tiek bejėgiš­
kai dairydamasi aplink. - Na, aš ne...
Atsilošiu ant kėdės, dėduosi abejinga ir numetu ant valgo­
mojo stalo šaukštelį. Tas nukrenta, metalas žvangteli.
- Žinai, kas, mano nuomone, išties baisu? Tai, kad esi tikrai
protinga moteris, bet tau nenutiko nieko tikrai blogo, ir tu, kad
182
ir kokia protinga, tiesiog neturi vaizduotės suprasti, kaip būna,
kai blogi dalykai nutinka kitiems. Bet užvis baisiausia... - pasi­
lenkiu per stalą jos link, ir pagiežos mano balse jau su niekuo
nesupainiosi. Marša dabar nuleidusi akis, tobula jos veido oda
rausta. - Užvis baisiausia, kad tokiems žmonėms kaip tu lei­
džiama sėdėti tarp prisiekusiųjų.
Stojusi geltonoje patalpoje tyla tiršta.
Mes visi žiūrime j Maršą, kol ją išvaduoja vienas iš paauglių,
sušukdamas nuo laiptinės:
- Mama! Maaama!

Automobilyje, kai važiuojame namo, ilgai tvyro tyla, galiausiai

Gajus prabyla:
- Ar iš tiesų buvo būtina imtis taip griežtai?
- Ak, dėl Dievo meilės... - sumurmu ir pagalvoju, kad ver­
tėtų jam priminti, kiek kartų pats pobūviuose įžeidė žmones.
- Ji miela moteris... - Gajus tyliai atsidūsta. - Juk mums ji
patinka, prisimeni? Nėra kvaila, tik leptelėjo kvailystę. Tikrai
miela moteris.
- Nuo to tik blogiau, ne geriau.
Gajus turi pakankamai proto, kad nutiltų.

Parvažiuojame namo. Mūsų varteliai atdari, ir Gajus atbulom

įvaro automobilį į įvažą; pažįstamai sugurgžda žvirgždas. Ma­
no vyras dar šiek tiek leidžia varikliui padirbėti tuščiąja eiga,
paskui jį išjungia. Mudu tylomis sėdime tamsoje. Nė katras ne­
judame.
Gajus spokso tiesiai prieš save. Prašau, prašau, neklausk ma­
nęs, kas negerai, meldžiu mintyse.
- Ivona... - prataria jis.
183
 Atidarau dureles, gana paskubom išsiropščiu laukan ir vėl
jas užtrenkiu. Pasiekusi mūsų duris prisimenu, kad namų rak­
tas pas jį, ne pas mane. Gaunu stovėti ir laukti, kol jis pamažu
išlipa iš automobilio, rūpestingai jį užrakina ir patikrina, ar ge­
rai užrakinta.

Trunka dar dvi savaites, kol sumąstau, ką turiu daryti, ir per tą

laiką patiriu nemažai sunkių akimirkų. Negaliu su tavimi susi­
siekti, ir pradedu įtarinėti, kad tyčia praleidinėji mano skam­
bučius. Nesmerkiu tavęs. Stengiesi juos praleisti, iki turėsi laiko
ilgam pokalbiui, nes nebesijauti gebantis šnekėtis su manimi
trumpai. Visų kitų savo gyvenime aš vengiu. Turiu tik vieną
tave. Gaila.
Vieną rytą per „Radio 4“ Vidaus reikalų ministerijos parei­
gūnas, dalyvaujantis debatuose apie lytinę prievartą, sako tikrai
manantis, kad baudžiamieji nuosprendžiai turi būti sugriežtin­
ti, jeigu tie seksualiniai antpuoliai išties rimti. Tokiomis akimir­
komis man net sunku orientuotis nuosavoje virtuvėje.

Įvyksta tai, kas buvo neišvengiama. Savaitętavęs nemačiau, sykį

mudu pasikalbėjome, trumpai. Manau, esi išsigandęs, ir kodėl
turėtum būti neišsigandęs? Aš irgi išsigandusi. Vieną popietę
palaukiu, kol Gajus išeis iš namų, ir net užsinešu į savo darbo
kambarį viršuje taurę vyno vildamasi, kad galbūt tas padės.
Atsidarau kompiuteryje pažįstamą dokumentą. Širdis man
apsunkusi. Žinau, kadvis dar negaliu nusiųsti tau laiško nei pa­
rašyti elektroniniu paštu, dabar labiau nei kada nors anksčiau,
ir jeigu ketinu tai išdėstyti raštu, turėsiu apsiriboti juokingai
glausta SMS žinute, bet jeigu norėsiu sugalvoti, ką pasakyti ši­
taip glaustai, pirma turiu pabandyti suformuluoti tai sau pačiai.

184
Brangusis X,
prieš pradėdama šį laišką, mėginau iš naujo perskaityti
anksčiau parašytuosius - tuos, kuriuose buvau tokia tikra
savimi. Gavau liautis. Buvo skaudu pamatyti visą virtinę
žodžiais išdėstytų savo iliuzijų, kokia buvau įsitikinusi, kad
pajėgsiu susidoroti su viskuo, ką tu ar kas nors kitas man
pamėtės. Niekas, ką prieš tai maniau apie save, nėra tiesa.
Kaipgi išvis pradėti vardyti daugybę dabartinės mano
padėties ironiškų paradoksų? Svarbiausias iš jų yra toks:
jeigu man tektų apibūdinti tavo elgesį kam nors iš drau­
gų, jie susirūpintų dėl manęs. Nenuspėjamumas, rizikin­
gas seksas, savininkiškumas - visa tai skambėtų it pavojaus
varpai kiekvienam, kamaš rūpiu, taippat ir aš sunerimčiau,
jeigu kuri nors draugė išsamiai nupasakotų savo santykius
su tokiu žmogumi kaip tu. Ir vis dėlto visą laiką, kol svars­
čiau, ar tu galėtumbūti pavojingas, kol svarsčiau, ar mano
susižavėjimas tavimi buvo jaudinantis nuotykis, ar tiesiog
nutrūktgalviškumas, - visą tą laiką kai kas, iš pažiūros toks
nekenksmingas, tykojo manęs, laukė savo progos.
Jaunesnė aš būčiau bijojusi tokio žmogaus kaip tu. Per
mylią būčiau sprukusį tolyn. Bet tu atėjai pas mane tokio
amžiaus, kai maniau, kad nebereikia bijoti Kokiųvyrų rei­
kia bijoti - to instinktyviai išmoksta bet kuri mergina ar
jauna moteris, kai tik suauga tiek, kad galėtų palikti namus
ir gyventi savarankiškai: kostiumuočio autobusų stotelėje,
stovinčio per arti tavęs; apsiseilėjusio senioko, laukiančio
vidury šaligatvio ir spoksančio į tave, kai artiniesi; triukš­
mingų girtų bernų alinėje, uždarymo metu šūkalojančių
tau nešvankybes.
Bet dabar žinau, kokios klaidingos gali būti tos nuojau­
tos. Dabar žinau, kad tai gali ateiti iš bet kurios pusės, net
iš tos, kuri, tavo akimis žiūrint, visiškai negrėsminga; tau
atrodo nieko bloga nusigerti, likti patalpoje sujuo vienudu,
nes šitas juk toks nepavojingas, tiesa? A, ir net jeigujis mė­
gins statytis prie tavęs, sugebėsi duoti atkirtį, argi ne? Esi
185
 subrendusi moteris. Ir moksliniais laipsniais gali tai įrody­
ti. Oužteko vieno smarkaus antausio.
Pavojingų vyrų nebebijau. Tik bijau draugiškų, papras­
tų. Nebijau įsilaužėlių ar pašaliečių sutemus. Bijau vyrų,
kuriuos pažįstu.

Šioje vietoje aš liaujuosi rašiusi ir ilgai stebeiliju į ekraną. Per­

skaitau, ką parašiau, ir uždarau laišką. Džiaugiuosi, kad niekas*
išskyrus mane, niekada to neperskaitys, paskui išsiunčiu tau
žinutę.
Mielasis. Tai, ką mudu darėme, buvo žaidimas, bet atsitiko
kai kas pernelyg realaus. Suprantu, kaip tai buvo tau sunku. Čia
sustoju ir pravirkstu. Taigi turbūt bus geriausia, jeigu kurį laiką
nęsusižinosime. Vėl sustoju. Privalau būti nedviprasmiška. Ti­
krai, šitaip busgeriau, tad man neskambink, nerašyk žinučių. Aš
būsiu pasiekiama, kai reikalai atrodys geresni. Atleisk. Šiek tiek
paverkiu, skruostais ritasi savigailos ašaros. Knieti baigti jaus­
mingai, parašyti, kaip tavęs ilgiuosi ir koks esi man reikalingas,
bet tik surenku: Dabar spausiu „siųsti“, kol nepraradau drąsos.
Mano vyras namie, tad kol kas viskas. I x.
Paspaudžiu „siųsti“. Padedu telefoną ant rašomojo stalo, už­
sidengiu veidą rankomis ir verkiu - smarkiai, garsiai, iš visos
širdies. Gajus grįš namo tik už dviejų valandų. Galiu raudoti
tiek garsiai, kiek tinkama.
Po kurio laiko nusiraminu. Palaidinės rankove pasišluostau
akis ir tuojau pat pamatau, kad šviesiai žalio audinio rankovė
ištepliota blakstienų tušu. O šitą palaidinę mėgau, pagalvoju.
Ak, gerai. Kvailelė. Taip tau ir reikia. Ko gi tikiesi? Įsivaizduoju
kamnors - policijos pareigūnui, galbūt prisiekusiesiems? - pa­
sakojanti visą tą istoriją. Dauguma žmonių manytų, kad nusi­
pelniau visko, ką gavau. Ir galbūt jie būtų teisūs. Galvoju apie
jaunas moteris, kurioms tai nutinka. Kaipjos turi jaustis, šitaip
apibūdinamos. Man penkiasdešimt dveji. Daug nugyvenau ir
daug nuveikiau, o jeigu seksis, nugyvensiu ir nuveiksiu dar
186
daugiau. Mane užplūsta keista nuovargio ramybė, visada atei­
nanti po ilgo verksmo.
Paimu telefoną, pasižiūriu, sykį apverčiu delne. Žinau, kad
neatrašei, nes aparatėlis nei suzvimbė, nei suvibravo, bet vis
tiek patikrinu žinučių aplanką - tik dėl visa ko. Paskui įkvepiu
oro ir išjungiu telefoną.

Pirmą dieną be tavęs taip skaudu, kad beveik sunku apsakyti.

Įsivaizduoju, kad metantys rūkyti ar pradedantys laikytis griež­
tos dietos turi jausti tą pat - pirmiausia ryžtą, kai netektį to, ko
atsisakei, pakeičia atsižadėjimo adrenalinas. Paskui prasideda
subtilus savęs kankinimas, kai sau vis primeni, ką praradai. Pir­
moje įstaigoje, kurioje dirbau, turėjau draugę, Šiavoną, linkusią
į ausies uždegimus. Kai toks prasidėdavo, niežulys varydavo ją
iš proto. Ji mėgindavo išsivalyti ausį vatos pagaliukais, bet tik
dar labiau pablogindavo reikalą: nustumdavo dirginimą giliau.
Tad kartais, mano išgąstingai ir su domesiu stebima, ji sėdė­
dama prie rašomojo stalo susukdavo higieninę servetėlę į ru­
tuliuką ir, lėtai vis pavilgydama ją liežuviu, suformuodavo ilgą
plonytį kūgišką ritinėlį. Buvo smulki moteris, blyškios odos ir
berniukiškų veido bruožų. Sukdavo higieninę nosinaitę itin su­
sitelkusi, iškišusi iš burnos liežuvio galiuką. Paskui, labai susi­
kaupusiu veidu, ji įsikišdavo popieriaus smaigaliuką į ausį ir gi­
liai landoje baksnodavo dirginimo, niežulio ir skausmo šaltinį.
Šiavona man sakydavo, kad šis veiksmas jai galvoje sukeldavo
garselį pūkš pūkš pūkš. Palengvėjimas trukdavo neilgai, ir ji tai
žinodavo dar prieš pradėdama, bet tas kelias sekundes, kai nie­
žulys laikinai atlėgdavo, patirdavo ekstazės iliuziją.
Lygiai taip pat aš tą pirmą dieną kas valandą įjunginėju te­
lefoną ir vis žiūriu, tartum baksnodama savo skausmą, kad sau
įrodyčiau, jog tu neatsakysi. Kai pamatau, kad neatsakei, nuve­
ria jausmas, kad buvau teisi, ir kartu siaubas - kelias sekundes
baksnojau savo sielvartą. Pūkš pūkš.
187
 Paaiškėja, kad ta pirmoji diena dar buvo lengva. Net antrą
dieną tebejaučiu iškreiptą pasitenkinimą, kad gebu prisivers­
ti kentėti. Sau vis kartoju, kad tavo tyla tik patvirtina mano
sprendimą. Galbūt tu iš tikrųjų norėjai pasitraukti, bet esamo­
mis aplinkybėmis neturėjai drąsos to pasakyti. Labai galimas
daiktas, kad tau palengvėjo.
Ketvirtadienio rytą namie iš tualeto grįžusi prie rašomojo
stalo pamatau savo telefone, tame įprastajame, tris praleistus
blokuojamo numerio skambučius. Paimu aparačiuką ir žiūriu
į ekraną. Skambučiai gali būti tavo arba reklaminiai, mane jau
visą mėnesį pasiekiantys. Įsijungiu telefoną su išankstinio mo­
kėjimo kortele pažiūrėti, gal į jį atsiuntei žinutę, bet nėra nieko.
Išjungiu abu telefonus.

Dar kelias dienas puoselėju iliuziją, kad pasielgiau teisingai, o

teisingas poelgis reiškia, jog turiu jaustis geriau. Būnu maloni
sau. Dažnai maudausi vonioje. Esu maloni Gajui. Stengiuosi
apie Gajų kuo daugiau galvoti. Einu pasivaikščioti į parką. Sau
vis kartoju, kad blogiausiajau baigėsi. Dabar metas viską palikti
ir judėti toliau.

Vėl važinėju į Boforto institutą, grįžtu prie įprasto darbo grafi­

ko. Yra dar vienas reikalas, kurį būtina užbaigti. Išsiunčiu elek­
troninį laišką Sandrai. Sveika, Sandra. Pamaniau, kad reikia iš
anksto tau pranešti: kitais mokslo metais neketinu grįžti į išori­
nio egzaminatoriaus pareigas - sakau, kuo anksčiau taveperspė­
siu, tuo bus geriau. Atrodo, man teks visu etatu pavaduoti išei­
nančią motinystės atostogų kolegę, taigi mano darbotvarkė bus
visiškai užpildyta. Be abejo, turi kandidatų sąrašą, bet duok man
žinią, jeigu nori, kad pasiūlyčiau kokių nors pavardžių. Girdė­
jau, Mahmudas Labakis labai geras, griežtai rašantis pažymius.
188
 Gajus sujuo daug dirbo ir iš tikrųjų gerai vertina - pranešk man,
jeigu reikės jo kontaktinių duomenų. Tikiuosi, greitai pasimaty­
sime. Ivona.
Paskui išsiunčiu elektroninį laišką Markui į Personalo sky­
rių. Moteris, kurią jis buvo suradęs pavaduoti išeinančiajai, ką
tik pasitraukė, tad žinau, kad bus patenkintas, kai pranešiu, kad
vis dėlto sutinku to imtis. Markas sužavėtas tučtuojau man at­
rašo. Tai padeda, galvoju sau, ir tik tiek šiuo metu galiu padary­
ti - stengtis būti visąlaik užsiėmusi.

Savaitę po mano motinos kremavimo, kol jos pelenai tebebuvo

pilvotoje urnoje virtuvėje ant lentynos, vieną dieną tėvas grįžo
namo su dovana man - žaisliniu darbelių rinkiniu. Buvo va­
saris, žiemos atostogos, ir aš nelankiau mokyklos. Tikriausiai
teta jam patarė, kad man reikia ko nors, kas padėtų mintims
atitrūkti nuo to, kas įvyko. Tai buvo rinkinys su modelinu, iš
jo buvo galima daryti visokias prespapjė, atminimo dovanėles
ir papuošalus. Dar buvo metalinių buteliukų su skysčiais, ku­
riuos reikėjo mentelėmis sumaišyti, paskui išpilstyti į formeles.
Visas tas žiemos atostogas gaminau visokius dalykėlius. Tetos
liepiama gaudavau pasitiesti ant virtuvės stalo laikraštį, o pas­
kui iš didelio butelio pildavau skystį į formelę. Tada iš kur kas
mažesnio butelio įvarvindavau kelis lašus kietiklio. Tai mane
žavėjo - skystį buvo galima paversti standžia medžiaga, tiesiog
įvarvinant kelis lašelius kito skysčio. Kokia to priežastis? Kaip
tai veikia? Formelės buvo įvairiausių pavidalų - apskritos, ova­
lios, kvadratinės. Į skystį buvo galima nardinti visokius daik­
tus - gėlių žiedlapius (bet tie paruduodavo), plaukų sruogas,
karoliukus. Sėkmingiausias mano dirbinys buvo į ovalią for­
melę panardinta mažutė balerina, kadaise turbūt buvusi torto
puošmena. Dirbiniai sustingdavo pernakt. Į savaitės pabaigą
turėjau visą tokių daikčiukų kolekciją. Vaikščiojau po namus
ir slėpiau juos įvairiausiose vietose, kokias tik sugalvodavau:
189
vonios kambario spintelėje, tėvo drabužių spintoje, ant tarpi­
nės laiptų aikštelės palangės. Mano mintis buvo tokia: ateity aš
ir mano šeimynykščiai atsitiktinai juos aptiksime ir mums bus
malonu. Tačiau niekas niekada nieko apie juos nesakė ir aš pati
tuos daikčiukus užmiršau - po daugelio mėnesių vieną ar kitą
atrasdavau kokioje nors dėžėje, bufete ar ant lentynos, taip nie­
kieno ir neaptiktus, apdulkėjusius.
 13

Dangaus mėlis gegužę visai nepanašus į jokį, koks būna kitais

metų laikais. Vasara meta mums viską, ką turi, tartum primin­
dama, koks čia reikalas: tiršta, nepermatoma mėlynuma. Bir­
želis labiau sujauktas: apniukęs dangus, liūtys. Birželį mums
primenama: taip, tai britiška vasara, štai ji kokia. Tiesą sakant,
nesąmonė. Tai kodėl gi gyvename šioje drėgnoje saloje? Lie­
pa nenuspėjama, ir tyčia to siekia. Nori, kad žinotume: galinti
pakrypti vienaip ar kitaip, priklauso nuo jos nuotaikos. Daž­
niausiai į tai žiūrime filosofiškai, bet kartkartėmis atsitiktinai
užklumpa pašėlusiai karšta diena, kad mums suteiktų šiokios
tokios netikros vilties. Rugpjūtį nusistovi kažkas panašaus į
kolektyvinį ryžtą. Bankų šventės dieną* lietus pliaupia kaip iš
kibiro, bet mes juk britai, ištversime. Niekada ir nesitikėjome
nieko kito. Netikros viltys liepą, apniukęs dangus birželį, net
švari gegužės mėlynuma - niekas mūsų neapgavo, nė minutės.
Ta vasara buvo ilga, meile mano.

Stengiuosi išsigauti iš namų. Turint omeny, kad pareigas visu

etatu pradėsiu eiti ne anksčiau kaip rugsėjį, dažniau, nei rei­
kia, vykstu į Bofortą. Moteris, kurią pavaduosiu per motinystės
atostogas, Klerė, išsipūtusi nuo dvynių. Kai darbe žingsniuoja
* Didžiojoje Britanijoje viena iš kelių dienų metuose (dažniausiai pir­
madienį), kai bankai pagal įstatymus neveikia, ir tai laikoma naciona­
line švente.

191
koridoriais, žmonės jos plačiai lenkiasi, tartum baimindamiesi
atsitrenkti į pilvą ir taip sužadinti gimdymo veiklą - it signalą,
kai nuspaudi automobilio klaksoną.
Londonas - didmiestis su daugiau kaip aštuoniais milijonais
gyventojų; šią vasarąjis kilsuoja nuo žmonių, bet be tavęs - tuš­
čias. Mudu su Gajumi išsikraustėme į patį Londono pakraštį,
kad ištruktume iš spūsčių, bet visos mūsų kelionės yra atgalios
į centrą, tartum būtume magneto traukiamos geležies drožlės.
Gyventi didmiesčio pakraštyje reiškia, kad gausi jo matyti dau­
giau nei gyvendamas pačiame viduryje. Kasdien prisieina per
jį keliauti.
Mūsiškė metro stotis - galinė.
- Dėl linijos pabaigos yra tik viena bėda, - pasakė Suzana,
kai čia atsikraustėme, - ta, kad tai tikrai linijos pabaiga.
Įlipusi į metro traukinį, pusę valandos važiuoju žemės pa­
viršiumi, pro langus matydama be paliovos skriejančius plačiai
išsidriekusius, tankiai apgyvendintus priemiesčius, namus, ga­
lais besiremiančius į metro liniją, išdžiaustytus skalbinius, vai­
kus ir šunis kvadratiniuose užnamių kiemukuose. Visi tie mi­
lijonai žmonių - kas iš jų, jei nėra tavęs? Kai ties Finelio keliu
traukinys neria po žeme, lengviau atsikvepiu. Populiacija susi­
traukia iki mano vagono keleivių, ir aš jau žinau, kad nė vienas
iš jų nesi tu.

Tiesą sakant, ko gi aš kankinuosi? Mudu tiek trumpai tepabu­

vome kartu, be to, aš pernelyg traumuota, kad man stigtų sekso.
Ilgiuosi to, kaip tu sutelkdavai dėmesį į mane. Tavo dėmesio
spindulys tartum sukurdavo aplink mane apsauginę užtvarą,
pro kurią niekas kitas negalėdavo prasiskverbti. Ilgiuosi to, ko­
kia aš buvau su tavimi. Galbūt tiesiog ilgiuosi savęs.
Galbūt visa esmė tėra tokia: kaina, kurią mokame už tai, ką
darome, yra proporcinga. Galimas daiktas, ši begalinė vasara
yra už svaigųjį pavasarį, mūsų praleistą drauge: už slaptumą
ir jaudulį dėl to, ką mudu darome, už pakilią nuotaiką... ir už
192
džiaugsmą, taip, už džiaugsmą, kad darome tai, kas nei išmin­
tinga, nei logiška, tik geidžiama. Taigi man teko susimokėti. Kai
užeini į ledainę nusipirkti ledų, turi duoti žmogui už prekysta­
lio pinigų. Išties, visai nesunku.

Kai sėdžiu darbe, negaliu sau leisti įsivaizduoti, kad tu vos už

kelių gatvių. Būtų pernelyg skausminga, taigi su tuo dorojuo-
si apsimesdama, kad tu dingai, išgaravai. Tampa lengviau, kai
prasideda moksleivių atostogos, nes žinau, kad turi mokyklinio
amžiaus vaikų, taigi veikiausiai esi Prancūzijoje, Ispanijoje ar
Italijoje - kur nors kitur. Įsivaizduoju tave kokiame nors vėjuo­
tame paplūdimyje, žaidžiantį su jais kriketą; tu pasiunti smūgiu
virš galvos kamuoliuką toli toli, nuo jūros brizo marškinėliai
plaikstosi tau ant nugaros, vaikučiai šokinėja ir cypauja, tavo
žmona už poros žingsnių guli ant rankšluosčio ir skaito kny­
gą. Rugsėjį bus sunkiau, bet tuomet pradėsiu pavaduoti išėjusią
motinystės atostogų kolegę; šį darbą sudėjus su laisvai samdo­
mos darbuotojos pareigomis šeši mėnesiai bus labai darbingi.
Visą vasarą nustatinėju sau netikrus galutinius terminus.
Į gegužė5 pabaigą pradėsiu jaustis geriau... Ką gi, pasijausiu ge­
riau, kai mudu su Gajumi birželį išskrisime į Romą praleisti il­
gojo savaitgalio, arba kai iš ten grįšime, tada pradėsiu pamiršti
viską, kas nutiko: jį ir tave. Romoje gerai. Galiu eiti gatve žino­
dama, kad neatsitrenksiu į nieką, ko trokštu ar bijau. Bet tą pat
minutę, kai Hitrou oro uoste išlipame iš lėktuvo, kai tik vėl at­
siduriu toje pačioje saloje kaip ir tu, vienatvė sugrįžta su nauja
jėga. Absurdiška - apžvelgiu žmones prie užtvarų, laukiančius
atvykstančiųjų salėje, taksi vairuotojus su plakatais, nekan­
traujančius tėvus, artimuosius. Nejau iš tikrųjų manau, kad tu
kažkaip sužinojai, jog buvau išvykusi, patikrinai atskrendančių
keleivių sąrašus ir persirengei taksistu vien tam, kad galėtum
laukti prie užtvaro ir trumpai pamatyti mane? Tokiomis aki­
mirkomis šmėsteli baimė, kad netenku proto.

193
 *

Baigiantis rugpjūčiui, namo parvažiuoja Adamas. Pamatome jį

po beveik dvejų metų. Per tą laiką kalbėjomės septynis kartus,
iš jų tik du - bent kiek ilgėliau. Pirmiausia sužinome, kad jis
atsilankys, kai ketvirtadienį po Bankų šventės atsiunčia Gajui
žinutę. Gal rytoj atvažiuosiu porai dienų, gerai?
Man sūnus žinutės neatsiuntė. Mat žino, kad jeigu parašys
man, aš atrašysiu klausdama, kuriuo laiku jis atvyks, ar bus al­
kanas, kaip ilgai viešės...
Tad žinutę atrašo Gajus. Puiku. Taigi pasimatysime. Paskui
liepia man atsisėsti ir išvardija ilgą sąrašą, ko turiu mūsų sū­
naus neklausti. Turiu neklausti, kur šiuo metu gyvena. Turiu
neklausti, ar turi merginą. Turiu neklausti, ar vartoja vaistus,
ar repetuoja su grupe, ar ieškosi darbo. Ir turiu nepasiteirauti,
reikšmingai, kaip esu pratusi: „Na... kaip tau einasi?“
Visą penktadienį neinu iš namų, gaminu troškinį ir tvarkau­
si. Vakare, dešimtą, kai mūsų sūnaus dar nė ženklo, Gajus my­
ga, kad troškinį suvalgytume, o ne paliktume rytojui, ir eitume
miegoti.
Šeštadienį, apie trečią, suzvimbia durų skambutis. Pati lieku
viršuje ir leidžiu duris atidaryti Gajui. Jis tai padarys kur kas
geriau už mane.
Mano sūnus. Girdžiujį apačioje, savo namuose, - savo sūnų,
balsą, taip gerai pažįstamą, kad galėčiau mėgdžioti, visus tuos
„aha“ir „tikrai“, kimiai gergždžiantį. Prisiverčiu nulipti apačion
lėtai.
- Sveikas, - tariu, pamažu eidama prie jo pasveikinti.
Užima visą prieškambarį, mano berniukas. Paveldėjęs sa­
vo tėvo ūgį ir stambumą, šiek tiek pakumpusius pečius. Mūvi
džinsais ir avi sportbačiais, vilki žalia striuke su neva kariškais
antsiuvais. Jį išvydus, mane užlieja meilės banga, ir tartum stai­
gus šviesos spindulys skausmingai primena, kiek daug jaunų
moterų jį irgi mylėtų, jeigu tik būtų atviras meilei. „Tu nieko
nežinai, - sykį pasakė jis per apsilankymą prieš kelerius me-
194
tus, kai mėginau apie tai pasikalbėti, apie tai, kiek daug aplinkui
meilės. - Nieko.“
Vėliau Gajus man pasakė, kad vis dėlto būta kažkokios mer­
ginos. Ta jam prisipažino pasidariusi jo kūdikio abortą, bet
Adamas nežinojo, ar tai tiesa.
Jam ant smakro kelių dienų šeriai - tinkantys, tankūs rudi
plaukai atrodo netvarkingai, bet madingai, tartum tyčia sutar­
šyti. Jis nemėgsta būti mano nužiūrimas, tad pasistengiu tik
trumpai žvilgtelti, tik tiek, kad spėčiau aprėpti visą, o paskui,
toliau lipdama laiptais žemyn, vėl žiūriu sau į kojas. Jis nete­
kęs svorio ar priaugęs? Ar jo žvilgsnis blausus ir klaidžiojantis,
kaip tuomet, kai vartojo karbatrolį*? Man sunku į jį žiūrėti ne­
bandant nustatyti diagnozės; arba žiūrėti taip, kad veide neat­
sispindėtų, kaip jo ilgėjausi, arba kokios nevilties esu apimta.
Tad, nors beveik dvejus metus nemačiau savo sūnaus, lipdama
laiptais žemyn saugausi, kad tik nepažvelgčiau jam į akis.
- Sveika, mam, - taria jis, ir iš balso suprantu, kad jau pasu­
ko į virtuvę.

Adamas išbūna namie keturias paras. Daug miega. Naktimis

miegamajame mudu su Gajumi pašnabždomis kalbamės, ir jis
šnypšdamas reikalauja, kad aš Adamo nieko neklausinėčiau,
neužduočiau nė vieno klausimo. Manau, jis persistengia. Ada­
mas man atrodo gana gerai, - gerai, palyginti su tuo, kokį jį
mes matydavome anksčiau, - regis, ištvertų lengvą pokalbį, bet
nusilenkiu primygtiniam Gajaus reikalavimui.
Sūnaus kvapas mano namuose, jo figūra ir šešėlis, slankio­
jantys iš kambario į kambarį, - to man pakanka. Kol jis vieši,
nedirbu, nors apsimetu dirbanti prie kompiuterio savo kabine­
te. Kol jis čia slampinėja, mintis išeiti iš namų atrodo nepake-

* Nervų sistemą veikiantis vaistas, naudojamas tam tikroms epilepsijos

formoms ir trišakio nervo neuralgijoms gydyti.

195
liama, bet po keturių dienų šiektiek nusiraminu ir nusprendžiu
nuvažiuoti į prekybos centrą. Palieku Gajų su Adamu sėdin­
čius ant laiptelių prie kiemo durų, drėgnoje saulės atokaitoje ir
draugiškoje tyloje gurkšnojančius arbatą, Adamą - dar ir rū­
kantį suktinę. Važiuodama galvoju, kokia gera mintis suteikti
jiems šiek tiek laiko pabūti drauge vieniems. Galbūt Gajui pa­
vyks išlukštenti iš Adamo kokios nors informacijos, kurios jis
neatskleistų, jeigu aš būčiau namie.
Stumiu vežimėlį tarp lentynų, kraudama produktus, kurie
Adamui galbūt patiktų, - ne maistą, kokį mėgo vaikystėje, bet
tokį, kuris, spėju, jam patiktų dabar, nes man gi neleidžiama
paklausti: daržovių kotletai, suvožti bandele, čorisas, švieži ma­
karonai ir orkaitėje skrudintos bulvytės - mano pasirinkimai
eklektiški. Nuperku visko daug, nors namie tebeturime atsargų
iš mano apsipirkimo prieš jam atvykstant. Jau stovėdama eilėje
prie kasos, įsimetu į vežimėlį didžiulį paką visokiausių ledinu­
kų su saldymedžių skoniu.
Namie nebuvau tik valandą, bet vos peržengusi paradinių
durų slenkstį suprantu, kad Adamo nebėra. Tas jausmas tvyro
ore, tai justi iš šviesos, iš nevisiškos tylos, per prieškambarį at-
šiūruojant Gajui, kai jis ateina manęs pasitikti, paimti iš mano
rankų plastikinių maišelių. Adamas laukė, kol išeisiu iš namų,
kad galėtų išvykti. Mat norėjo išvengti pokalbio, kuris galėtų
prasidėti, kai sakytų man „sudie“.
Kaltinamai žiūriu į Gajų. Plastikiniai maišeliai perpildyti, jų
rankenos įsitempusios iki vielų storio, pjauna man pirštus. Ga­
jui tenka pačiam paimti juos iš manęs.
- Aš bandžiau, - švelniai taria jis.

Dėl sūnaus viešnagės ir išvykimo viskas vėl pablogėja. Sten­

giuosi būti užsiėmusi, kitą savaitę jau pradedu pavaduoti mo­
tinystės atostogų išėjusią kolegę. Tai padėtų, jeigu ne kasdienis
važinėjimas į darbą, mat tada būnu priversta galvoti. Galvoju
apie savo sūnų, kad galbūt vėl jo nematysiu kokius dvejus me­
tus, kaip nenusisekė santykiai su vieninteliu vyru, kuris man ti­
krai svarbus. Galvoju apie Gajų, koks jis santūrus, kad veikiau­
siai tai mano kaltė, jog leidau tam dalykui įvykti, nes man taip
tiko. Galvoju apie tave ir mano mintys palengva, neišvengiamai
apkarsta. Kodėl taip lengvai manęs atsisakei? Kodėl supratai
mano žinutę tiesiogiai? Žinoma, galbūt aš klystu. Gal tu be galo
manęs ilgiesi, tvardaisi, kad man nepaskambintum, nes manai,
kad taip bus man geriausia. Gal nuolatos apie mane galvoji. Ar­
ba galbūt tau visai nerūpi, kaip aš jaučiuosi. Galbūt jau esi pa­
sinėręs į naują meilę. Įsivaizduoju daugybę visokių moterų, su
kuriomis galėtumbūti susidėjęs. Įsivaizduojujas vieną po kitos.

Paskui galiausiai tai atsitinka, o kai atsitinka - blogiausia ta ne­

išvengiamybė, lyg būčiau laukusi taip ir nutiksiant, svarsčiusi
ne ar nutiks, tik kaip ir kada.
Dešimt minučių kelio pėsčiomis nuo tos vietos, kur gyvena­
me, priešais pat pagrindinį parduotuvių pasažą, yra moterų kir­
pyklos salonas, priklausantis labai smulkučiam, labai gražiam
italui. Tai veikiau kasdienio jaunatviško stiliaus salonas ir nela­
bai tikėtina, kad mano amžiaus moteris tokį mėgtų, bet kaip tik
dėl to, žinoma, aš ten ir lankausi. Esu pratusi turėti šviesesnių
bei tamsesnių sruogų ir kas du ar tris mėnesius dažymą atnau­
jinu. Tas italas, Bernardas, masažuodamas man galvą pasakoja
apie savo šalį. Šneka, kaip Italijoje visos moterys nori atrodyti
vienodai. Štai kodėl jis atvykęs į Londoną: čia visos moterys ki­
tokios. Jis samdo japones, lenkes ir korėjietes plaukų stilistes, ir
dar vieną italą, kuris meiliai šaudo akimis į visus klientus, vy­
rus ir moteris, kuris savo atviru žvilgsniu prašosi būti mylimas.
Spėju, kad jis susitikinėja su viena iš korėjiečių, bet nesu tikra.
Man patinka šioje įstaigėlėje tvyranti muilo operos atmosfera;
mėgstu stebėti personalo santykių su klientėmis ir vienų su ki­
tais vingius. Mėgstu klausytis pokalbių, kai aptarnaujamos kitos
klientės. Pati su folijos lankstinukais plaukuose sėdėdama krės-
197
le, stebiu kitų klienčių atspindžius veidrodžiuose - atspindžius
veidrodžiuose priešais jas, atsispindinčius veidrodyje prieš ma­
ne. Niekada nežinau, ar jos mato, kad yra mano stebimos.
Sėdžiu krėsle, kol man baigiama daryti šukuosena. Bernar­
das išdžiovino man plaukus ir dabar šen bei ten dar pakarpo
kokį milimetrą, neskuba, tiesiog stengiasi, kad pasijausčiau
ypatingesnė už kitas jo klientes. Klausia manęs, įrengti salone
kavos automatą ar ne, ir aš patariu nesivarginti. Jis ką tik atsi­
traukė per žingsnelį pasigrožėti savo darbu, aš truputėlį pasuku
galvą, purtydama plaukus, kad galėčiau pasižiūrėti, kaip krinta
sruogos, ir tuo pat metu akies krašteliu žvilgtelėdama pro sa­
lono langą pamatau gatvėje stovintį ir iš kitapus stiklinės vitri­
nos žiūrintį vidun Džordžą Kredoką. Pro stiklą jis stebi mane.
Šypsosi.
Beveik penkiolika minučių slepiuosi salono tualete. Salėje
Bernardas tikriausiai jau rūpinasi, ar man tik neatsitiko kas
negera. Galbūt vis dėlto nepatiko šukuosena, o gal sunegala­
vau. Galėčiau paskambinti Gajui ir paprašyti, kad ateitų manęs
išsivesti, bet tada turėčiau dėtis iš tiesų sunegalavusi ir paskui
apsimetinėti toliau, o juk mano elgesys pastaruoju metu ir taip
ganėtinai keistas. Be to, jeigu paskambinsiu Gajui, o jis ateis, ir
Džordžas Kredokas ten tebestovės, pamatys Gajų, sužinos, kaip
šis atrodo, jeigu dar nežino, bus tiek arti, kad galės mano vyrą
užkalbinti, galbūt pasakyti: „Laba diena, aš Džordžas Kredokas,
dirbu su Ivona. Regis, mes dar nepažįstami.“
O tau paskambinti negaliu. Šeštadienis. Ir, šiaip ar taip, ne­
galiu tau skambinti.
Galiausiai sumoju, kad man telieka išeiti iš salono aukštai
pakelta galva, kad ir kaip blogai jaučiuosi.

Išėjusi gatvėn, dirsteliu į vieną pusę, į kitą, bet Kredoko - nė

ženklo. Žinoma, jis galėtų pasislėpęs mane stebėti, bet kažkodėl
jaučiu, kad jeigu tebebūtų kur nors netoliese, iškart prisiartin­
tų, - tai tiesiog bjaurus sutapimas, ir viskas, sakau sau. Visai čia
198
pat firminių tinklų parduotuvės: jis galėjo būti tiesiog išsiruo­
šęs apsipirkti. Nuo šiol turėsiu vaikščioti į kitą kirpimo saloną.
Bernardas stebėsis, kai nebepasirodysiu.
Pasuku kairėn ir energingai, nesidairydama žingsniuoju ga­
tve tolyn nuo namų, didžiųjų parduotuvių link. Turiu neabe­
jotinai įsitikinti, jeigu jis mane seka. Prie „Marks & Spencer“
parduotuvės staigiai pasisuku ir įžengiu pro automatines duris.
Nežiūrėdama per petį patraukiu tiesiai prie eskalatoriaus į antrą
aukštą - eskalatorius iš tokių, kurie pagreitėja, kai ant jų atsisto­
ji, ir paprastai tai mane trikdo, bet šią akimirką toks ypatumas
man palankus. Antrame aukšte nulaviruoju tarp šeštadieninių
pirkėjų į moteriško apatinio trikotažo skyrių. Čia jis negalės at­
sekti, neatkreipdamas į save dėmesio. Iš dalies slėpdamasi už
sportinių apatinių ir biustą mažinančių liemenėlių eilių, apsisu­
ku stebėti eskalatoriaus viršaus. Kelias minutes, belaukiant, kol
pasirodys jo viršugalvis, paskui veidas, - veidas, buvęs prie pat
manojo, - širdis man daužosi krūtinėje.
Taip neatsitinka. Po kokių dešimties minučių nusisuku, lei­
džiuosi pamažu slankioti po skyrių, imu ir dedu atgal prekes.
Vien tam, kad būtų tikriau, kurį laiką šitaip panaršysiu, paskui
išeisiu, mąstau. Kai jau apsisuku ketindama eiti iš skyriaus, kiše­
nėje suvibruoja telefonas. Pasvarstau, gal nekreipti dėmesio, bet
vis dėlto išsitraukiu aparačiuką iš švarkelio vidinės kišenės. Ži­
nutė iš nežinomo numerio. Parašyta: Puiki šukuosena. Ištrinują.

Paskui pasipila nemalonumai. Kone kasdien į mano įprastą te­

lefoną skambinama iš blokuoto numerio - kartais dešimt kartų
iš eilės, kartais su pertraukėlėmis, kartais kelias valandas nieko.
Paskui savaitę ramu. Ir vėl prasideda. Į mano darbo elektroninį
paštą iš jo gaunu dar vieną laišką, niekuo neįpareigojančią ži­
nutę su kopijomis dar penkiems asmenims, tarp jų ir Sandrai,
kuriame jis siūlo visiems vakare susitikti alinėje ir aptarti ma-
gistrantūros programos ateitį. Iš pradžių suglumstu, juk buvau
užblokavusi Kredoko darbovietės adresą, bet patikrinu ir pa-
199
matau, kad jis laišką atsiuntė iš asmeninio. Visi gavėjai paspau­
džia „atsakyti visiems“; du iš penkių mano, kad tai puiki mintis,
dar du pažada ateiti, jeigu tik galės. Sandra primena Džordžui
ir visiems kitiems, kad nebesu išorinė egzaminatorė, bet ji tiki­
si, kad vis tiek ateisiu pasidalyti su jais savo išmintimi. Neatsa­
kau. Užblokuoju ir jo asmeninį elektroninį paštą.

Po savaitės, eidama iš metro stoties namo, gaunu SMS žinutę

nuo savo pusseserės Marionos, gyvenančios Bornmute. Mudvi
bendraujame tik kartkartėmis. Žinutė skamba taip: „Verčiau
pasitikrink elektroninį paštą, nes visiems siuntinėji brukalą!
Su meile, Madona x.“ Grįžusi namo pamatau, kad nebegaliu
prisijungti prie „Hotmail“ paskyros, kurią susikūriau, kai pra­
dėjau dirbti laisvai samdoma mokslininke, nes į tą įsilaužta ir
visiems, esantiems mano adresų knygelėje, siuntinėjamos nuo­
rodos į pornografines svetaines. Manoji „Google“ paskyra yra
naujesnė ir šioje yra keletas laiškų nuo žmonių, turinčių abu
adresus. Man pranešama, kas dedasi. Vieni supratingi, kai ku­
rie - pasipiktinę, lygaš tyčia, per savo kvailumą, visiems siunti­
nėčiau nepadorią nuorodą. Kol iškuopiu tą jovalą, man prirei­
kia trijų dienų.
Paskui tai liaujasi.
Pavaduodama motinystės atostogų išėjusią moterį esu labai
užsiėmusi: ne dėl paties darbo, kuris man gerai pažįstamas, bet
dėl to, kad tenka iš naujo pratintis prie krūvio visu etatu, kitokio
savaitės ritmo, kitokio nuovargio - visa tai padeda prasiblaškyti.
Po mėnesio šitame darbe Sandra man atsiunčia susiėjimo alinė­
je datą ir laiką. Įsivaizduoju Džordžą Kredoką stovintį jos kabi­
nete ir sakantį: „Beje, gal primink Ivonai apie susitikimą alinėje?
Kad ir nebeegzaminuoja pas mus, būtų puiku išgirsti jos nuo­
monę.“ Kaipmat nusiunčiu jai atsakymą: Apgailestauju, užsika-
susi iki ausų! Netrukus pasikalbėsime. Ix. Normaliomis aplinky­
bėmis būčiau pridūrusi: Perduok nuo manęs visiems linkėjimų.
200
Įsivaizduoju, kaip Džordžas Kredokas galėtų Sandrai nekaltai
pasakyti: „Gaila, teks mums ją sugundyti bokalu kitą kartą.“ Jis
gali rasti šimtus būdų bandyti užmegzti su manimi ryšį. Priva­
lau turėti pasirengusi po strategiją visiems bandymams.
Šituo laikotarpiu mano savijauta pašėlusiai svyruoja nuo
grynos baimės ir paranojos iki tam tikros rūšies ryžtingo pra­
gmatizmo. Kai kada manau esanti pavojuje - jis jau žino, kad
dėl savų priežasčių nesikreipiu į policiją, ir jeigu nepranešu apie
vieną užpuolimą, kas jam sukliudys manyti, kad nepranešiu
ir apie kitą? Kitais kartais save įtikinėju, kad jis yra normaliai
funkcionuojantis visuomenės narys, irgi turintis ką prarasti -
galimas daiktas, namus, šeimą. Aš jam nerūpiu. Tiesiog bando
sau įrodyti, kad nepadarė nieko tikrai bloga, kad gali palaikyti
su manimi ryšį, ir aš tam nesipriešinsiu, o tai tik sustiprins tam
žmogui įsitikinimą, kad jo elgesys buvo priimtinas. Galbūt kitą
dieną jis sau pasakė: „Ko gero, aną naktį nuėjau šiek tiek per
toli, bet pati to norėjo.“ Galbūt man siunčiamus elektroninius
laiškus ir žinutes laikė neblogu pokštu. „Tai jai bus sukrėtimas!“
Jis - universiteto lektorius. Įsikibęs į savo darbą, gyvena diena
iš dienos, veikiausiai neturi nusikalstamos praeities. Jis nė ne­
svajotų naktį tamsioje parko alėjoje pasekti moterį ir įsitempti
į krūmus... na, gal ir svajotų, fantazuotų apie tai, bet niekada
taip nepadarytų. Pagalvoju apiejo studentes. Kažin ar joms esa­
ma rizikos. Šiais laikais priekabiavimas prie studenčių greitai
pastebimas - bent jau daugelyje mokymo įstaigų. Jis nekvailas.
Šiaip ar taip, man atrodo, kad labiausiai jam patinka žeminti
moteris, kurios savo padėtį laiko aukštesne už jo. Ši mintis man
ateina į galvą sėdint prie savo rašomojo stalo - kad aš iš tikrųjų
laikiau save esančia aukščiau už jį ir kad Kredokui turbūt tai
buvo akivaizdu.
Bet tikriausiai, jeigu tik šiek tiek ilgiau išlauksiu, jis nebe-
sikabinės, įdomumas dings. Jam tai žaidimas. Jeigu aš nerea­
guosiu, tiesiog toliau sau normaliai gyvensiu, šitai baigsis. Juk
nuolat tai nevyksta, juolab nesu tikra, ar viskas išties jo darbas,
kad ir tas įsilaužimas į mano „Hotmail“ paskyrą.
201
 *

Tai atsitinka sekmadienį. Gajus išvykęs į savaitgalio konferenci­

ją Nortamptone, bet ką tik skambino pasakyti, kad baigs anks­
ti. Nusprendžiu nueiti į delikatesinę, kuri, žinau, sekmadieniais
atdara iki keturių, ir nupirkti ko nors pavalgyti - maisto, tinka­
mo patiekti grįžusiajamnamo: alyvuogių, šviežių ančiuvių alie­
juje ir itin brangios fokačijos. Noriu pasveikinti jį, savo vyrą.
Savaitgalį jo ilgėjausi. Tądien nesijaučiu itin nerami ar blogos
nuotaikos. Manau, laikausi visai gerai.
Būtų galėję atsitikti visai kitaip, jeigu Gajus būtų paskambi­
nęs ne tuo laiku, jeigu aš nebūčiau išėjusi į parduotuvę. Per tą
išvyką į delikatesinę aš jį ir pamačiau, o jis manęs nepastebėjo.
Jau grįžtu iš parduotuvės, suku už kampo į mūsų gatvelę, ir
tuo metu prasideda silpna rugsėjo dulksna. Mėnesio pabaiga,
ir nors šiandien buvo saulėta, jau prasidėjęs pokrypis į spalį,
orai keičiasi. Meteorologai pranašauja bobų vasarą kitą mėne­
sį - spalis būsiantis karštas ir puikus, pasak jų, bet šiandien ti­
krai to nesijaučia. Sustoju, pasidedu ant žemės pirkinių maišą ir
užsitraukiu ant galvos lietpalčio gobtuvą, po juo, nusibraukusi
nuo veido, sukišu plaukus. Ir tuomet, pakėlusi galvą, pamatau
mūsų namų link, ne daugiau kaip šimtas jardų prieky manęs,
žingsniuojantį Džordžą Kredoką. Man persiverčia skrandis, dar
kartą ir dar, - kitaip nepajėgiu to apibūdinti. Kol aš žiūriu, Kre-
dokas praeina pro mūsų namą, sulėtina žingsnį ir žvilgteli į jį,
bet nesustoja.
Tuoj pat apsisuku ir dideliais žingsniais nuskubu atgal. Ką
jis darys, kai prieis mūsų akligatvio galą, - patrauks aplink ar
grįš tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo? Jeigu eis aplink, spėsiu pa­
siekti pagrindinę gatvę, iki jis pasuks atgal ir pamatys mane.
Jeigu praėjęs pro mūsų namą iškart apsisuks, pastebės mane,
skubančią tolyn.
Žingsniuoju sparčiai, bet nebėgu. Pasiekusi pagrindinę ga­
tvę, einu tiesiai į metro stotį, tada per vestibiulį aukštomis lubo­
mis, prispaudžiu prie skaitytuvo savąją nuolatinio elektroninio
202
bilieto kortelę, vienu sklandžiu judesiu prasibraunu pro varte­
lių užtvarą. Rankinė bumbsi j klubą, rankoje siūbuoja pirkinių
maišelis. Perone kaip tik stovi Pikadilio linijos traukinys atda­
romis durimis, laukia manęs. Pikadilio linija pasiekti miesto
centrą trunka gerokai ilgiau nei Sostinės linija, tad paprastai aš
renkuosi purpurinį traukinį ir Kings Kroso stotyje persėdu, bet
šiuo metu kaip tik puikiai tiks mėlynasis. Vos tik įlipu į vagoną,
pasigirsta pypsėjimas ir durys užsidaro. Tik kai traukinys pa­
juda iš stoties, savo sėdynėje atsisuku pasižiūrėti, ar Kredokas
neatsekė manęs į metro. Niekur jo nematyti.
Traukiniu važiuoju iki Žaliojo parko stoties. Ten išlipu ir
traukiu į parką. Eidama mašinaliai atsegu savo rankinės kišenė­
lės užtrauktuką. Ten visą laiką tartum laimės talismanas slypė­
jo tavo man duotas telefonas su išankstinio mokėjimo kortele.
Įjungiu jį ir surenku vienintelį ten įvestą numerį - tavo numerį.
Mano nuostabai, pasigirsta šaukiamasis signalas. Tikėjausi, kad
skambutis iškart bus nukreiptas į balso paštą. Nuo minties, kad
tu laikai telefoną įjungtą, man stoja širdis, nors, žinoma, galėtų
būti daug priežasčių, kodėl taip darai.
Stoviu Žaliajame parke po medžiu - didžiuliu, plačiai išsi­
kerojusiu, pradedančiais gelsti, nors dar tik vos vos, lapais, - ir
kai mano skambutis nueina į balso paštą, klausausi stojusios
po pyptelėjimo tylos, o paskui kvailai, visai be reikalo, pasakau:
- Čia aš.
Ir išjungiu telefoną.
Nuo medžio nuvarva keli vandens lašeliai, vienas iš jų tiks­
liai susiranda pliką mano kaklo ruoželį tarp lietpalčio apyka­
klės ir plaukų. Nueinu ir atsisėdu ant suolo, pasidedu ant skrei­
to telefoną. Po dvidešimties minučių tu atskambini. Tai man
atrodo visai suprantama. Nė kiek neabejojau, kad atskambinsi.
- Labas, - pasisveikinu.
- Sveika, - atsakai tu. - Kas nors atsitiko?
Džiaugiuosi, kad praleidžiame tuščias šnekeles - „kaip lai­
kaisi“, „kaip praėjo vasara“ ir panašias. Nepakęsčiau tokių klau­
simų.
203
 - Nesu tikra, - pasakau. - Manau, taip. Turbūt turiu proble­
mą. Atleisk. Kur esi?
- Išėjau nupirkti žmonos broliui cigarečių, - paaiškini tu. -
Tai yra, formaliai. Noriu pasakyti - štai ką formaliai veikiu.
Sėdėjau ieškodamas dingsties išeiti iš namų, bet, laimė, mano
svainis pristigo cigarečių, taip pat mums reikėjo pieno, tai štai
kaip. Antraip būčiau paskambinęs po valandos ar dviejų. O tu
kur esi?
- Žaliajame parke.
- Šiandien dirbi? .
- Ne, - pasakau. - Turėjau paskubompalikti namus. Tai yra,
ir šiaip buvau išėjusi, bet pasirodė netikėtas svečias. Negaliu eiti
namo.
Ir papasakoju tau viską, kas per tą laiką dėjosi. Dėstau tik
faktus. Man nereikia pasakoti, kaip viskas buvo - ką išgyve­
nau tas pastarąsias kelias savaites. Užvis labiausia tau nereikia
to aiškinti. Turbūt, jeigu skambintumėmės šiaip sau, tave api­
barčiau, kad taip ilgai tylėjai, bet dabar tai atrodo nesvarbu. Esi
man reikalingas, ir štai tu čia. Man baigus kalbėti, linijoje ilgai
tylu, ir kai galiausiai atsiliepi, tavo balsas švelnus ir malonus.
- Tau viskas gerai? - klausi.
- Bus gerai. Tuoj paskambinsiu Gajui, sugalvosiu kokią nors
dingstį, kodėl išsiruošiau į miestą, o paskui nuvažiuosiu jo pa­
sitikti į Šv. Pankracijaus stotį. Tada galėsime drauge parvažiuoti
namo, - niekinamai prunkšteliu. - Jis tik praėjo pro šalį. Juk tai
visiškai teisėta, tiesa? Praeiti pro mano namą?
Tu nepaklausi, ar esu tikra, kad tai buvo jis. Už tai aš tau
dėkinga.
- Net ir kirpyklos salonas yra prie pagrindinės gatvės; jis
galėjo tik šiaip eiti pro šalį.
- Hmm... - sumyki tu. - Kur rytoj rytą būsi?
- Nežinau, turbūt darbe. Nenoriu būti darbe, kita vertus,
baisu būti ir namie. Nežinau. Mane lengva surasti.
- Gerai, - sakai tu. - Štai kaip padarysi. Neik namo, kaip
ir sakei. Eik kur nors, kur tau būtų malonu: pasivaikštinėti po
204
parduotuves ar pažiūrėti kokio filmo. Paskambink vyrui ir su­
sitark sujuo susitikti Šv. Pankracijuje, bet elkis tikrai normaliai,
neišsiduok. Kai su juo susitiksi ir abu parvažiuosite namo, tau
svarbu elgtis normaliai. Ar sugebėsi?
- Dieve... - pratariu pažvelgdama į dangų. Elgtis normaliai?
Ką kita aš dariau pastarąsias kelias savaites?
- Tu sugebėsi. Esi tvirtesnė, nei manai.
- Žinau, žinau.
- Dabar klausykis. Ar rytoj rytą gali pasiimti laisvą dieną?
Paskambink ir pasakyk, kad susirgai, ar ką nors tokio. Prieš vi­
durdienį galėsi atkakti į Voksolą?
- Taip, žinoma, įprastu laiku nuvažiuosiu į darbą, o paskui
ten pasijusiu blogai ir po kurio laiko išeisiu.
- Gerai, į Voksolą važiuok metro, būk ten prieš vidudienį.
Išlipusi iš traukinio pasitikrink telefoną. Aš paskambinsiu arba
atsiųsiu žinutę su nurodymais.
- Aš tave pamatysiu?
- Ak, Ivona, žinoma, žinoma, pamatysi.
- Dar pakartok mano vardą.
- Ivona. Pasimatysime rytoj. Būsime drauge nuo ryto.
Labai pamažu iškvepiu iš plaučių orą, lyg dvylika savaičių
būčiau sulaikiusi kvapą. Abu tylime, klausydamiesi vienas kito
alsavimo.
Po ilgos pauzės tu švelniai pasakai:
- Jauturiu eiti. Būk šiandien atsargi, laikykis kur nors mies­
te, paskui šįvakar sėdėk namie su savo vyru, o rytoj susitiksi su
manimi, aišku?
- Gera girdėti tavo balsą, - tariu.
Tu trumpai patyli, paskui pasakai:
- Man irgi gera girdėti tavo balsą.
Ir nutrauki pokalbį.
Sėdžiu ant suolo vis dar su telefonu rankoje. Po kurio laiko
pasižiūriu į dangų.
 14

Atvykstu į Voksolą gerokai prieš vidudienį. Iš metro stoties iš­

nyru tiesiai į triukšmą, sklindantį nuo senamiesčio magistralės,
vedančios Voksolo tilto link. Vienoje pusėje dunkso didžiulis
parduotuvių ir biurų kompleksas su kavine, nuo kurios staliu­
kų lauke veriasi vaizdas į erdvią sankryžą. Atsisėdu prie vieno
staliuko, bet kavos neužsisakau, nes ir taip krūpčioju iš nervų.
Prieš mane eismo juostos - lengvųjų mašinų, autobusų, sun­
kvežimių - šakojasi visomis kryptimis. Tokios daugybės trans­
porto priemonių triukšmas tarsi žeidžia; sunku jo nepriimti as­
meniškai. Dešimt po dvyliktos tu man atsiunti žinutę: Kur esi?
Atrašau: Voksole, prie tilto. Tu atsakai: Ne ta pusė. Eik po arka į
Kensingtono kelią.
Anapus didžiulės sankryžos yra raudonų plytų pagrindinės
geležinkelio linijos stoties arka su keistu plieniniu statiniu prie­
kyje, kuris glaudžia bilietų kasas ir kadaise laimėjo kažkokią
architektūros premiją. Tenka laukti trypčiojant eismo saugumo
salelėse, kol pasikeis trys pėstiesiems skirtos šviesoforo šviesos,
kad galėčiau pasiekti arką. Perėjusi po ja, gaunu įveikti dar dvi
judrias sankryžas, kad patekčiau į Kensingtono kelio pradžią.
Išsiimu telefoną ketindama klausti tolesnių nuorodų, bet tu jau
atsiuntęs žinutę: Naujas paltas? Apykaklė tau tinka. Apsidairau
ir, nors niekada nemaniau esanti linkusi į žaidimus, nesusituriu
nenusišypsojusi. Pasižiūriu į vieną gatvės pusę, į kitą, ir jau ke­
liu telefoną rašyti Kur esi?, bet pasisukusi pamatau tave vos už
kelių žingsnių, viename prieduryje, su šypsena stebintį mane.
Net keista, įtampa šiek tiek atlėgsta, nes, šiaip ar taip, esi tik
206
žmogus, parduotuvės prieduryje stovintis vyras su kostiumu
ir akiniais, vidutinio ūgio, tvirtai sudėtas, šiurkščiais rusvais
plaukais; ir viskas taip vieša, šis naujas susitikimas, taip netikė­
ta, kad tiesiog nežinau, kokie dabar mudviejų santykiai ir kaip
jaučiuosi po tokio ilgo mudviejų tylėjimo, - ir visa tai prisideda
prie to, kad visai neįsivaizduoju, ką daryti.
Mirksnį matau savo netikrumą atsispindint tavo veide, pas­
kui tu žingteli prie manęs ir tyčia kaip sąmokslininkas tari:
- Eikš su manimi...
Mudu kartu žengiame Kensingtono keliu, paskui pasukame
kairėn. Kitoje gatvės pusėje yra parkas su - keista - nedideliu
maniežu ir jodinėjančia ant žirgo jauna moterimi, vos penkios
minutės kelio nuo Voksolo stoties gaudesio. Tarp aukštų dilgė­
lių prie tvoros pritvirtintoje lentelėje parašyta: Nešerti arklių.
Kandžiojasi. Sustoju ir parodau į užrašą.
- Turiu kai ką geresnio, - sakai tu. - Žiūrėk.
Mūsų kelio pusėje yra įėjimas į miesto ūkį ir tuoj už jo - gy­
vūnų aptvaras su šienu, pribarstytas pjuvenų. Jame užpakaliu
į mus, iškėlusi galvą, niekinamai dairydamasi, guli balta lama.
Kiek toliau už jos lesinėdami žemę išdidžiai žingsniuoja pora
abejingų kalakutų, o ožka iš gardo pešioja šieną.
- Voksole yra lamų? - nusistebiu. - Visai to nežinojau.
- Regis, tik viena lama.
- Net nežinojau, kad čia yra ūkis.
- Esu kupinas netikėtumų, - patenkintas sakai, lyg čia būtų
tavo ūkis, tavo gyvūnai.
Mes dar šiek tiek paeiname gatve, pasukame už kampo,
ir priešais mus tolyn šakojasi dvi siauros gatvelės, o tarp jų
įspraustas trumpas kvartalas karalienės Viktorijos epochos
stiliaus namų. Kvartalas primena pleišto pavidalo sūrio išpjo­
vą - kambariai to trikampio viršūnėje turėtų būti mažutėliai.
Mes nueiname į tolimąjį namų eilės galą ir tu sustojęs išsitrauki
raktą. Pažvelgiu į tave - maniau, pasėdėsime kur nors parke ar
kavinėje. Prie durų yra trys skambučiai. Nuo mūrinės sienos
207
lupasi dažai. Kažkas pirmo aukšto buto lange vietoj užuolaidos
pakabinęs antklodės užvalkalą.
Tu pastumi duris ir už jų priešais mus pažyra vokai ir rekla­
minės skrajutės. Kai įžengiu įkandin tavęs, pasilenki surinkti
pašto ir peržiūri jį, paskui viską numeti ant lentynėlės už durų.
Stebiu tave tai darant, nes vis dar negaliu patikėti, kad tu čia,
bet taip pat ir todėl, kad tai atrodo visai natūralu. Koridorius
išdažytas tokia pat spalva kaip visi koridoriai Londone, Vikto­
rijos epochos stiliaus namuose, padalytuose į nuomojamus bu­
tus; tą spalvą Gajus vadindavo „nuomotojos magnolija“. Ji man
primena butą, kurį su Gajumi nuomojomės tik susituokę, su ta
vaidinga sutuoktinių pora antrame aukšte. Ten aš auginau savo
vaikus, kai jie buvo dar visai maži, ir mudu su Gajumi vargais
negalais parašėme disertacijas. Vis dėlto dabartiniuose mūsų
erdviuose priemiesčio namuose su sodu ir dviem obelimis, pa­
kankamai toli viena nuo kitos, kad vasarą tarp jų būtų galima
pakabinti hamaką, kartais aš gaunu sau priminti, jog jau nebe­
gyvenu tokioje vietoje kaip šita.
Tu lipi laiptais pirma manęs, aš seku iš paskos. Lyg būtume
kokia porelė.
Butas yra antrame aukšte. Prieš atidarydamas duris, tu stab­
teli ir apžiūri pigios plokštės durų įsprūdą, turinčią kelis įbrė­
žimus, tartum norėdamas kažką patikrinti. Spėju, kad šis butas
kažkaip susijęs su tavo darbu, kad tau jis pažįstamas, bet pa­
prastai negali juo naudotis, - vis dėlto tik taip spėju. Mes įžen­
giame vidun, į mažutį kvadratinį prieškambarį. Tu stovi ir mi­
nutėlę klausaisi. Visiškai tylu. Paskui nueini į svetainę, aš seku
iš paskos; žema dvivietė sofa, prie sienos - stalas nuleidžiamu
viršumi, tinklinės užuolaidos, pro kurias gatvė apačioje matyti
kaip per miglą. Žengiu kelis žingsnius gilyn į kambarį ir apsi­
dairau: pigu, tuščia, anonimiška. Noriu čia likti visą gyvenimą.
Vėl pasisuku į tave. Stovi už poros žingsnių ir stebi mane.
Tavo žvilgsnis švelnus, atsiprašomas.
- Tai geriausia, ką galėjau padaryti... - tyliai ištari.
Trūkteliu aukštyn pečius, paskui vėl nuleidžiu.
208
 - Jau prieš kurį laiką supratau, ką dirbi...
Tu žiūri į mane.
- Viskas gerai, - sakau. - Žinau, kad tau negalima apie tai
kalbėti, todėl ir neklausiau, - pasidairau po svetainę. - Turbūt
čia tai, kas vadinama konspiraciniu butu.
Prieini prie manęs, sustoji priešais, labai švelniai praskiri
mano paltą ir nustumi nuo pečių. Nuleidžiu rankas, kad paltas
galėtų nukristi, ir tu paėmęs numeti jį ant sofos. Paskui vėl atsi­
suki į mane, vis taip pat švelniai perbrauki delnais man per abu
žastus, nuo pečių iki alkūnių, glostai lengviausiais, švelniausiais
prisilytėjimais per medvilninį palaidinės audinį.
- Čia ganėtinai saugu, - patikini. - Kol mes čia, pavojaus
nėra.
Ir padarau tai, ko troškau dvylika ilgų savaičių, - ištirpstu
tavyje.

Vėliau mudu ilsimės vienas šalia kito ant nedidelės dvigulės lo­
vos miegamajame, kurio langas, irgi su tinklinėmis užuolaido­
mis, išeina į kiemo pusę ir pro jį matyti kitų namų užpakaliniai
fasadai: langai, stoglatakiai, lietvamzdžiai. Nors lovoje veikiau
galėtų išsitekti pusantro žmogaus, o ne du, ji beveik užima visą
kambarį. Vienojejos pusėje stovi nedidelė spintelė iš medžio la-
minato. Kitoje - drabužių spinta su sukaltomis iš lentelių slan­
kiosiomis durimis, nes atidaromoms į išorę čia nebūtų vietos.
Smulkintos medienos sienų tapetai nudažyti tokia pat spalva
kaip koridorius. Nuo lubų kabo plika elektros lemputė, o nuo
šios žemyn nukarusi voratinklio gija.
Pro langą į kambarį krintanti dienos šviesa pilka, atšiauri.
Mudu gulime susipynę, pusiau nusirengę, prie mūsų kojų ku­
peta pūpso suglamžyta pūkinė antklodė be užvalkalo - po ja
mums buvo per karšta. Mudu pasimylėjome, paskui kalbėjo­
mės: tu man papasakojai, kaip mane stebėjai pro kavinės langą
tądien, kai prasidėjo mūsų romanas apsikeičiant telefono nu-
209
meriais, nors jau buvome spėję pasimylėti. Sumoju, kad ta ka­
vinė buvo beveik tiesiai prieš Obelų akligatvį, bet mudu niekaip
negalėjome žinoti, ką po kelių savaičių ten darysime ir prie ko
tai nuves. Po kurio laiko mūsų kalba tampa padrika ir tu už­
miegi. Guliu apsivijusi tave, plačiai atmerktomis akimis. Viena
ranka, tavo prispausta, pradeda dilgsėti, aptirpsta.
Po kelių minučių kilsteliu galvą ir pamatau, kad tu vis dėlto
nemiegi, žiūri j mane, ir man toks jausmas, kad žiūri jau kurį
laiką. Ištraukiu prispaustą ranką, įsitaisau kitokia padėtimi, per
sprindį nuo tavęs, kad galėtume vienas kitą matyti. Tu pakeli
ranką ir nubrauki man nuo veido plaukus. Iš instinktyvios tuš­
tybės susiraukiu, kad pro tinklines užuolaidas krintanti dienos
šviesa - balta ir pilka - tokia žiauri. Nusišypsau, bet tu neatsa­
kai man šypsena. Tavo žvilgsnis rimtas.
- Žinai, ką turėsime padaryti, tiesa? - klausi.
Žiūriu į tave.
- Teks Kredoką atbaidyti, - tiesiai šviesiai pasakai.
- Kaip? - klausiu.
Tu prisitrauki mane sau prie krūtinės.
- Palik tai man.
Pokuriolaikotu vėl užmiegi, giliai alsuoji man į plaukus. Pasi­
kalbėsime, kai atsibusi, bet man visai nereikia, kad taip kuo grei­
čiau atsitiktų. Iš tiesų man reikia į tualetą, bet nenoriu nutraukti
šios akimirkos. Trokštu šiame pilkame kambarėlyje ją tempti ir
tempti, kol suplonės kaip tos tinklinės užuolaidos ant lango ar
nukaręs nuo plikos elektros lemputės voratinklis virš mūsų.

Kai mes jau apsirengę ir svetainėje ant įdubusios sofos geria­

me tirpią kavą, - juodą, nes bute nėra pieno, - tu man išdėstai
savo planą. Mudu tai padarysime drauge, sakai. Jeigu bus koks
atoveiksmis, laikysimės tokios versijos: aš tau pasipasakojau
apie bėdą, nes buvai man pasakęs, kad dirbi Parlamento rūmų
apsaugoje, man reikėjo patarimo, bet nenorėjau kalbėtis su nie-
210
 kuo iš artimųjų. Jeigu reikės, policininkas Kevinas patvirtins šią
istoriją. O tu sužinosi Kredoko adresą („Kaip tai padarysi?“ -
klausiu, ir tu pralinksmėjęs žvilgteli į mane. „Šita dalis visai ne­
sunki“, - atsakai.) Šį savaitgalį paimsiu tave nuo artimiausios
metro stoties, kad ir kur ji būtų, ir nuvešiu prie Kredoko namo.
Tu nueisi vidun ir pasikalbėsi su juo. O aš lauksiu mašinoje.
Kai žvelgiu į tave virš pigaus, įskilusio puodelio, matai mano
veide abejonę ir neteisingai ją supranti. Nusprendi, kad aš ma­
nau to nepakaksiant problemai išspręsti, nors iš tikrųjų abejoju
dėl paties sumanymo važiuoti ten, kur Kredokas gyvena, man
baugu nuo minties, kad atsidursiu netoli jo, tegul ir su tavimi.
Baimė, mąstau, grynai moteriška baimė: argi galiu tikėtis, kad
tu ją suprastum? Žinoma, ir pats turi savų baimių, - bet aš su­
vokiu, kad tai, ką dabar jaučiu, yra labai specifiška: instinktyvus
pasišlykštėjimas nuo minties, kad būsiu arti žmogaus, įsiskver­
busio į mane, kai aš to nenorėjau. Jei sykį kas nors tai padarė,
labai sunku to jausmo atsikratyti.
Žinau, tu nesupranti. Manai mane abejojant, ar Kredokas
pakankamai išsigąs, kai išdygsime prie jo durų.
- Galėčiau jam paskambinti anonimiškai, bet kažin ar su­
veiks. Arba galėčiau surasti ką nors, kas jį paprotintų, - sakai
tu. - Pažįstu abejotinos reputacijos tipų, nebūtų sunku.
Aš papurtau galvą.
- Arba grįžtame prie policijos, pas Keviną. Pranešame jam.
Dabar galime pridurti ir persekiojimą. Mažų mažiausiai tarp
sąlygų, kad būtų paleistas už užstatą, bus įtrauktas ir draudimas
prie tavęs artintis.
Dar įnirtingiau papurtau galvą, mąstydama apie Adamą,
Kerę, Gajų ir savo karjerą - tokia eilės tvarka. Man topteli, kaip
noriu tavo priešpriešos sujuo, kaip man bus smagu įsivaizduoti
jo veide baimę ir netikrumą, susidūrus su tavimi. „Tas šunsnu­
kis prileis į kelnes“, - pagalvoju, ir ta mažutė pikta mintis neturi
nieko bendra su teisingumu.
- Žinai, - šiek tiek atsargiau sakai tu, - galėtum eiti vidun
su manimi.
211
 Man išsiplečia akys, ir tu, pastatęs ant stalo puodelį, prisi­
lenki arčiau.
- Anksčiau ar vėliau tu dirbdama savo darbą vis tiek susi­
dursi su tuo žmogum, neišsisuksi. Nejau nenori matyti Kredo-
ko veido, kai įbauginsiu jį mirtinai?
- Ne... - purtydama galvą sakau, - ne, nenoriu.
Kaip visiškai kitaip būtų toliau klostęsi mums gyvenimai,
jeigu būčiau pasakiusi „taip“.
- Ką gi, - tu pasislenki per sofą arčiau manęs, paimi iš mano
rankų puodelį ir pastatai ant kilimo, paskui priglaudi lūpas prie
manųjų - jaučiu skrudintos kavos skonį, kai mudviejų liežu­
viai trumpai susiliečia. Suėmęs delnais mano galvą, pabučiuoji
į kaktą. - Taigi sutarta. Šį savaitgalį. Ir kai aš baigsiu, jis niekada
nebesiartins prie tavęs.

Savaitgalį stoja žadėtas karštasis spalis. Šeštadienio rytą atsi-

bundame, praskleidžiame užuolaidas, ir štai jis. Mudu su Ga­
jumi geriame kavą saulės nušviestame plytiniame kiemelyje už
namo, aš - su šortais, liemene ir saulės akiniais, jis - be marš­
kinių. Kartkartėmis virš laikraščio nusišypsome vienas kitam
pranešdami, kad perskaitėme skiltį, - pusamžių žmonių pa­
laimos paveikslas. Kai įeiname vidun, šviesa užpildžiusi mūsų
namą dulkėmis. Tą rytą su Gajumi esu rami ir atsipalaidavusi,
stengiuosi tokia būti, nes man mintyse vien tai, ką mudu su
tavimi planuojame padaryti.
Kai ateina laikas, rūpestingai apsirengiu. Anksčiau Gajui pa­
sakiau vešianti į perdirbimo punktą senus drabužius, ir tie da­
bar sukišti į maišą automobilio bagažinėje. Esu su medvilniniu,
ryškaus purpurinio ir mėlyno rašto sijonu iki kelių ir baltais
trumparankoviais marškinėliais, o ant jų - džinsiniu švarkeliu.
Mano kojos plikos, aviu plokščiapadėmis laivutėmis. Šeštadie­
ninė apranga. Anksčiau tu manęs nematei šitaip apsirengusios.
212
Laikau geru ženklu, kadjaučiu bent kokį norą puoštis; vadinasi,
atsigaunu, pagalvoju. Taip yra todėl, kad šj tą veikiu, o ne pasy­
viai susitaikau su tuo, kas man nutiko. Nervinuosi, net šiek tiek
karštligiškai, bet jaučiuosi laimingesnė nei per daugelį savaičių.
Kai vėlyvą popietę sėdu į automobilį, Gajus išeina man pa­
moti nuo laiptelių. Aš jam linksmai nusišypsau.

Kai nukanku prie Pietų Harou metro stoties, tu ten jau lauki,
irgi paprastai apsirengęs: laisvomis bėgiojimo kelnėmis ir ap­
temptais pilkais trumparankoviais marškinėliais, su sportba­
čiais ir saulės akiniais. Per vieną ranką persimetęs striukę su
gobtuvu, kitoje laikai didžiulį „Nike“ sportinį krepšį. Štai koks
tu, pagalvoju, atrodantis kasdieniškai, bet turintis tikslą, atsi­
palaidavęs, bet ryžtingas. Stovi tiesus ir dairaisi. Mane užlieja
geismas.
- Vėluoji, - sakai atidarydamas mano automobilio keleivio
pusės dureles.
- Penkias minutes, - atsakau.

Kaip paaiškėja, važiuoti reikia tik kelias minutes, keli posūkiai

per priemiestį, iš kurio paprastai žmonės trokšta ištrūkti; ei­
lės žemaaukščių pigių prekių ir išsineštinių gėrimų, viena kita
kavinukė, iš pažiūros be lankytojų. Tu visiškai tyli, tik pasakai
man, kur važiuoti, ir aš jaučiuosi šiek tiek neužtikrintai. Spėju,
tu susitelkęs į tai, ką turėsi padaryti, ką tau teks pasakyti, bet
man buvo susidaręs įspūdis, kad mudu veikiame išvien. Netru­
kus prie vieno akligatvio pradžios tu pasakai:
- Čia dešinėn, važiuok iki galo, apsisuk ir ten pastatyk ma­
šiną atbulom.
Parodai man vietą. Negrabiai padarau tris posūkius ir pasta­
tau automobilį, kur liepei.
213
 Tikėjausi, kad mudu dar šiek tiek pasėdėsime mašinoje ir
pasikalbėsime, bet tu iškart pasilenki paimti sportinio krepšio.
- Galbūt jo nebus namie, - spėju.
- Jis namie, - atsakai. - Palauk čia, - priduri, lyg ketinčiau
daryti ką nors kita.
Pasisuku į tave, vildamasi trumpo bučinio, bet tu jau lipi iš
mašinos. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje stebiu, kaip eini at­
gal į akligatvio galą. Pusiaukelėje yra bakalėjos parduotuvėlė, o
toliau - sublokuoti žemi kvadratiniai namukai. Tu sustoji prie
vienų juodų durų. Žengteli arčiau jų, matau, kaip pasilenki į
priedurį - spaudi skambutį ar mėgini patekti vidun kitokiu bū­
du? Man jau nematyti. Durys atsidaro, ir tu pranyksti viduje.
Pasižiūriu pro priekinį stiklą į geležinį stulpelį tiesiai priešais
mane, kokie čia automobilių statymo apribojimai: nenoriu at­
kreipti dėmesio pastatydama automobilį draudžiamoje zonoje.
Bet šeštadienį po pirmos valandos man niekas negresia, galiu
stovėti nemokamai. Pažiūriu į vieną pusę, į kitą, ar nėra vaizdo
stebėjimo kamerų, bet nė vienos nepamatau. Man topteli, kad
esu susijaudinusi, - pradedu suprasti, kokį adrenalino antplūdį
sukelia tai, ką tu darai.

Tavęs nėra taip ilgai... Dieve mano, kodėl neatspėjau, kad kaž­
kas negerai? Kodėl nieko nesiėmiau? Kaip žinai, vėliau teisme
iš to bus išpūsta labai daug - kad aš tik sėdėjau automobilyje ir
laukiau. Kodėl nebandžiau tau paskambinti, klaus manęs pro­
kurorė. Kodėl neišlipau iš automobilio ir nedaužiau į duris, pro
kurias mačiau tave įeinant? Kas, maniau, dedasi? Labai gerai ži­
nojau, kas dedasi, pasakys prokurorė. Štai kodėl sėdėjau vietoje
nejudėdama. Štai kodėl laukiau.
Laukiau, nes tu man liepei laukti.
Nežinau, kiek laiko laukiu. Įjungiu radiją. Nuskamba ir bai­
giasi žinių anonsai - per „Radio 4“ transliuojama laida apie žo­
džio laisvę Pietryčių Azijoje. Po kurio laiko perjungiu stotį ir
214
klausausi muzikos, pirma klasikinės, paskui susiieškau džiazo,
bet ten ištisai reklamos. Išjungiu. Nusiunčiu Gajui žinutę, kad
esu įstrigusi spūstyse. Saulė blanksta ir dangus tampa blausiau
mėlynas, paskui - melsvai pilkas, šiek tiek vėliau - tik pilkas,
ir gatvės gale ant stulpų užsižiebia oranžiniai žibintai, nors iki
sutemų dar toli. Stebiu pro šalį einančius žmones: moterį su
dviem vaikais, iš kurių vienas vežimėlyje, du paauglius. Vienu
metu į gatvę įsuka sena moteris žalsvu sariu ir pamažu slenka
pro mano automobilį. Smulkutė, ne didesnė už vaiką, tamsios,
giliai raukšlėtos odos, bet kai eina pro šalį, pastebiu, kad ji, nors
gumbuotomis, artrito išklaipytomis plaštakomis ir vos pakry­
puojanti, šypsosi sau, lyg būtų paskendusi kažkokiuose toli­
muose, bet be galo maloniuose prisiminimuose.
Paskui galiausiai pamatau tave. Visą laiką durų nestebėjau,
bet kaip tik tuo metu atsitiktinai žiūrėjau į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį, susidomėjusi vyru, iš bakalėjos parduotuvėlės ne­
šiojančiu rudas plastikines dėžes ir kraunančiu jas lauke į stirtą,
aukštesnę už jį patį. Įdomu, kiek vienu kartu jų gali pakelti?
Kažin ar šitoks darbas nepakenks jose esantiems produktams?
Tu išnyri pro juodąsias duris, atsargiai jas uždarai. Žvilgteli į
vieną gatvės pusę, paskui - į kitą, persibrauki ranka per plaukus
ir vėl žvilgteli į abi puses. Ant sportinių marškinėlių dabar esi
apsivilkęs striukę, tebesineši rankoje sportinį krepšį. Sparčiai,
bet ramiai prieini prie automobilio, atidarai keleivio pusės du­
reles ir įsėdi. Užtrenki jas ir segdamasis saugos diržą ištari tik
vieną žodį:
- Važiuok.

Mums artėjant prie metro stoties pasakai:

- Suk už kampo ir ten pastatyk mašiną.
Įsuku į šalutinę gatvelę ir sustoju. Minutę tu sėdi, paskui
pasidairai gatvėje abiem kryptimis. Galiausiai nebeištveriu ir
klausiu:
215
 - Kas atsitiko?
Tu neatsakai. Sėdi stebeilydamas tiesiai į priekį, ir tavo veide
vėl ta pati išraiška, mano matyta jau anksčiau. Iš jos man aiš­
ku, kad esi kažkur toli nuo manęs, nugrimzdęs į kažkokias itin
svarbias mintis. „Aš čia!“ - man norisi sušukti. Turi pasakyti,
kas atsitiko.
Vis stebeilydamas tiesiai į priekį, padedi plaštaką man ant
kelio ir tvirtai spusteli - bet anaiptol ne meiliai ar raminamai.
- Man reikia, kad prisimintum, - prabyli, vis dar įsmeigęs
žvilgsnį į priekį, - apie ką mes kalbėjome anksčiau... susipažino­
me Bendruomenių rūmuose, susidraugavome, tik tiek, aišku?
Nieko kita man neliko, kaip tik pasitikėti tavimi, tiesa, meile
mano?
Pagaliau pažvelgi į mane.
- Duok man telefoną.
Irgi pažvelgiu į tave, paskui ištiesusi atgal ranką pasiimu
nuo užpakalinės sėdynės rankinę. Atitraukiu vidinės kišenėlės
užtrauktuką ir paduodu tau telefoną. Tu jį paimi ir pasilenkęs
įmeti į brezentinį krepšį sau prie kojų, paskui vėl padedi plaš­
taką man ant kelio.
- Kaip su tavimi susisieksiu? - silpnai ištariu, nes jau žinau
tiek, kad daugiau žinoti man negalima.
- Negalėsi. Kurį laiką.
Įkvepiu oro.
- Viskas bus gerai, - patikini, bet nesu tikra, kad kalbi
man. - Tik važiuok tiesiai namo ir elkis normaliai, aišku? Jeigu
kas klaus, prisimink, ką sakiau.
Kaip tik tuomet pastebiu, kad tu mūvi kitas bėgiojimo kel­
nes - labai panašias į anas, irgi tamsiai mėlynas, bet šitose palei
siūlę nėra balto ruožo. Pažvelgusi žemyn pamatau, kad avi ir
kitus sportbačius.
Tu pasisuki ir įspaudi man į lūpas tą trumpą bučinį, atsitrau­
ki, vėl mane pabučiuoji, ištari vieną brutalų sakinį: „Prisimink,
gerai?“ ir išlipi iš automobilio. Stebiu, kaip nužygiuoji šaliga-
216
tviu, nesigręžiodamas atgal, tik žvilgčiodamas j šalis, šiek tiek
nulenkta galva, nežymiai pakumpusiais pečiais, tartum gūžda­
masis nuo besitvenkiančios sutemos.

Jau tamsu, kai jie ateina. Vėliau sužinosime, kodėl prisistatė

taip greitai: dėl namo savininkės, iš kurios jis nuomojosi butą ir
kuri netikėtai ten atkako, taip pat dėl bakalėjos parduotuvėlės
darbininko, mačiusio tave išnyrant iš to buto ir įsėdant į baltą
„Honda Civic“; be to, pagrindinėje gatvėje įrengta vaizdo ste­
bėjimo kamera užfiksavo mano automobilio numerio lentelę,
mums važiuojant atgal prie metro stoties. Tamsu. Bent sykį
miegu kietai, nugrimzdusi labai giliai, kur tamsu it vandeny­
no dugne. Vėliau prisiminsiu, kad nieko nesapnavau. Taip giliai
buvau įmigusi.
Mane pažadina beldimas į paradines duris. Jose turime įtai­
sytą senovinį žalvarinį belstuką, senesnį už patį namą. Jogarsas
skardus, metalinio žvangesio, aidintis po visą namą. Ankstes­
ni savininkai, be reikalo rūpinęsi, kad neišgirs atsilankančių
svečių, į durų rėmą įmontavo ir elektrinį skambutį. Bet mane
pažadina būtent beldimas žalvariniu belstuku, bam bam bam,
greitai tris kartus paeiliui, stipriai ir garsiai. Trumpa pauzė ir vėl
trys trinksniai. Paskui kelias sekundes zvimbia smarkiai spau­
džiamas elektrinis durų skambutis.
Kaipmat atsisėdu lovoje, remdamasi alkūnėmis. Mintys
skrieja, sunkiai alsuoju patamsy. Buvau išplėšta iš miego su
pavojinga skuba, ir man iškart viskas pasidaro aišku, susivokiu
žinojusi nuo pat tos minutės, kai tu išnirai iš to buto; žinau,
kas atsitiko, žinau, kas vidur nakties tranko į duris, ir žinau,
kodėl jie čia.
Elektroninis laikrodis lubose rodo 3.40. Blausioje jo šviesoje
man matyti, kad ir Gajus pasikėlęs ant vienos alkūnės, nugara
į mane, tiesia ranką uždegti lempos prie lovos. Kai atsisuka, jo
veidas susiglamžęs ir klausiantis.
217
 Bambam bam, vėl smarkiai ir garsiai, tiek smarkiai, kad ti­
kriausiai dreba medinis durų rėmas, pagalvoju. Gajus atsikelia,
pasičiumpa nuo pintinio krėslo chalatą šalia savo lovos pusės.
Bambambam, paskui vėl elektrinis skambutis. Gajus apeina
lovą ir traukia link miegamojo durų. Tik kai jas pasiekia ir ati­
daro, sugalvoju jį perspėti:
- Tai policija.
Brangusis mano Gajus. Žvilgteli į mane, tada puola iš kam­
bario ir nubėga laiptais apačion. Sumoju, kad kai pasakiau: „Tai
policija“, jis pagalvojo apie Adamą, jog kažkas atsitiko Adamui.
Gajus tikrai nubėga. Sėdžiu ant lovos krašto, pasidėjusi galvą
ant delnų. Niekur nebėgu, nes žinau, kad reikalas ne dėl Ada-
mo, jie atėjo manęs.
Adamas, Kerė, mano vaikai... Ką Gajus jiems pasakys? Tai
paklius į laikraščius, jis nesugebės to nuslėpti.
Apačioje - namą užpildančių žmonių bruzdesys ir triukš­
mas, pasipiktinęs, klausiamai pakeltas atsakymų reikalaujančio
Gajaus balsas. Jau mano namuose, atitempiau tai į savo na­
mus - dabar viskas išaiškės. Laiptais miegamojo link atbilda
vyrų kojos, o aš sėdžiu sustingusi ant lovos krašto. Net nepašo­
ku užsimesti chalato. Įsivaizduoju Gajų vėliau šįryt skambinant
Kerei, įsivaizduoju jį sakant:
- Brangioji, tu nepatikėsi, bet suėmė mamutę.
-Už ką?
Tai pirmas klausimas, kurį užduos visi.
TREČIA DALIS

DNR
 15

DNR mane sukūrė, DNR ir pražudė. DNRyra Dievas.

Kai žmonės galvoja apie DNR, paprastai ją įsivaizduoja kaip
savo genetinį paveldą. Jie galvoja apie tai, kad turi savo tėvo ru­
das akis. Kai apie tai mąstome mes, genetikai, galvojame, kiek
mažai žinome, kodėl aplinkos veiksniai dažnai paverčia len­
gviausiai atpažįstamą iš genetinių bruožų tik į polinkį, ir kaip
stipriai tai, kas nepaaiškinama, nusveria tai, ką galima įrodyti.
Genomas - nelyginant didžiulis drumstas ežeras, ir mes, vadi­
namieji mokslininkai, primename narus, bet aklus, lėtai plau-
kiojame po vandeniu, rankiojame iš dumblo dugne visokius
objektus, vartome juos delnuose ir negrabiomis pirštinėtomis
rankomis mėginame nuvalyti apnašas, nežinodami, ar tai, ką
suradome, yra akmenėlis, ar perlas, ar išmesta saga.
Bet kai kuriais atžvilgiais DNRsuteikia tikrumo, pavyzdžiui,
teismo ekspertizėje. DNR - vienas iš nedaugelio žmonijos atra­
dimų, reiškiančių, kad nėra prasmės meluoti.

Pirma, nors ir ne paskutinė, mano klaida ta, kad melavau atvy­

kusiai manęs suimti policijai. Turi būti tikrai kvaila, kad meluo­
tum, - arba tikrai arogantiška. Aš nei kvaila, nei arogantiška,
tik įpuoliau į paniką. Kai mane, sukrėstą, kamuojamą šleikštu­
lio, su sumažėjusiu cukraus kiekiu kraujyje, suima, pirmas man
užduodamas klausimas toks:
- Kur jūs vakar popiet buvote, ponia Karmaikl?
221
 - Vežiau drabužius į perdirbimo punktą.
Jeigu kalbėtume apie mano santykius su tyrimą atliekančiais
pareigūnais, nuo šios akimirkos tie visąlaik ritosi žemyn. Man
parodo vaizdo stebėjimo kameros įrašą, kur aš vairuoju savo
automobilį Northolto keliu, ir aš pasakau: „Norėjau pasivažinė­
ti.“ Mano automobilis konfiskuojamas ir vėliau jame randa ta­
vo DNRir mažutį dryželį Džordžo Kredoko kraujo ant keleivio
vietos grindų. Kraujo ten pakliuvo nuo tavo kojinės.

Vėliau aš pasakysiu tiesą - ar veikiau dalį tiesos. Tave iškart sui­

ma, o aš laikausi mudviejų sutartos versijos: esi tik mano pažįs­
tamas, kuriam pasipasakojau, nes buvau ištikta nevilties. Turi
būti kokia nors priežastis, kodėl mane pamokei taip sakyti. Ži­
nojai, ką darai. Juk tu šnipas. Pagaliau nusimanai ir apie DNR,
be to, nesi nei kvailas, nei arogantiškas.

Gerai nežinau, ką tai atskleidžia apie mane, bet kai man dau­
giau papasakojama apie Kredoko mirtį, lieku neišsigandusi.
Viskas atrodo taip absurdiška... žinoma, ne tai, kad tas žmogus
negyvas, tai visai ne absurdiška, ir net ne tai, kad man sako, jog
esu dėl to kalta, bet absurdiška, kad esu į tą reikalą įsivėlusi.
Tikrai, kai išaiškės faktai, viskas baigsis; juk tai paprasta. Galbūt
kaip tik tai, kad trokštu paprastumo, verčia mane likti susitelku­
sią į vienintelį dalyką - tavo gerovę. Kai policija mane apklau­
sia, rimtai nesusimąstau dėl savo bendrininkavimo, pati žinau
esanti dėl to nekalta ir, žinoma, tu irgi būsi jiems pasakęs, kad
nesu kalta dėl to, kas įvyko. Aš mąstau: „Kaip galiu jam padėti?
Net jeigu ir bus įrodyta, kad jis atsakingas už to žmogaus mirtį,
vis tiek nepatikėsiu, jog tyčiajos siekė, - kaip galiujampadėti?“
Taigi laikausi tos versijos. Elgiuosi, kaip tu anądien automo­
bilyje man sakei. Papasakoju jiems, ką Kredokas man padarė,
222
kaip aš nuėjau pas tave patarimo, nežinodama, į ką kitą kreiptis,
kaip mes kalbėjomės su Kevinu, kaip tądien paėmiau tave nuo
metro stoties ir nuvežiau prie Kredoko namų, kad galėtum su
juo šnektelti. Per apklausą detektyve pilku kostiumėliu pažvel­
gia į mane ir paklausia:
- Kaip jūs apibūdintumėte savo tarpusavio santykius?
Irgi pažvelgiu į ją ir atsakau:
- Mes buvome draugai.
- Tik draugai?
Man net pavyksta gūžtelėti pečiais.
- Esu labai juo sužavėta, padėjo man, patarė, kai nežinojau,
j ką kreiptis.
Tai sakydama nuleidžiu akis į stalą.

Vėliau ji sugrįžta. Pasako, kad tu davei parodymus, jog mudu

esame meilužiai, kad susipažinome, kai kalbėjau specialiajame
komitete Bendruomenių rūmuose. Geras mėginimas, bet ji ne­
sugeba man pateikti jokių detalių. Nieko nepasako apie seksą
koplyčioje ar neįgaliųjų tualete. Šitaip aš suprantu, kad vis ban­
doma mane prigauti. Ji neužsimena apie Obelų akligatvį.
Apie mus nieko neturima: nei telefoninių pokalbių įrašų,
nes mudu naudojomės telefonais su išankstinio mokėjimo kor­
telėmis, kuriais jau būsi atsikratęs, nei elektroninio susirašinė­
jimo - yra laiškų mano kompiuteryje, konfiskuotame tą dieną,
kai mane suėmė, bet jeigu būtų juos radę, būtų man parodę. Be
manęs ir tavęs, tik vienas žmogus žinojo apie mudviejų roma­
ną, ir tas žmogus jau miręs.
Šįkart pasižiūriu detektyvei į akis.
- Neįsivaizduoju, kodėl jis būtų šitaip pareiškęs, nes tai ne­
tiesa.

223
Man palaužti pasitelkiamas kriminalinės policijos inspektorius
Klivlandas: toks stambuolis, regbininko tipas, lygiais rudais
plaukais ir blyškiomis akimis, gražus, kad ir šiek tiek kreivais
dantimis, iš tokių, kurie, spėčiau, buvo populiarūs mokykloje,
paprasti ir nešališki. Veikiausiai mėgsta su vyrais kolegomis po
darbo išgerti alaus ir rūpinasi savo komanda. Atrodo gerano­
riškas, nors ir stambus. Toks detektyvas, kuriam pažeidžiamos
moterys norėtų patikti manydamos, kadjis jų nenuskriaus. Ins­
pektorius ant kėdės šiektiek palinksta į priekį, sukryžiuoja ran­
kas ant stalo, ir nuo to jo kostiumo švarkas ties pečiais truputėlį
išsipučia. Žiūri tiesiai į mane, blyškių jo akių žvilgsnis skver­
biasi į manąsias. Paklausia, kaip aš laikausi. Paskui atsiprašo ir
pateikia man Kevino pareiškimą apie mūsų susitikimą. Kevinas
tvirtina tuo metu iš tikrųjų spėjęs, kad tarp tavęs ir manęs esa­
ma kai ko daugiau nei draugystės. (Žinoma, pagrindinis žodis
čia „spėjęs“) Kevino atmintis gera. Išjo išgauta daug smulkme­
nų apie tą užpuolimą, ir viskas surašyta popieriuje. Inspekto­
rius Klivlandas mandagiai apklausia mane apie tai ir prašo, kad
patvirtinčiau, kas įvyko, faktas po fakto. Labai delikačiai mane
išnarsto. Man pasakoma, kad Kredokas buvo išsiskyręs, turė­
jo vieną vaiką, ir kad jo žmona sykį pateikė policijai skundą
dėl smurto šeimoje, bet vėliau jį atsiėmė ir su vaiku emigravo į
Ameriką. Man taip pat pasakoma apie tai, kad Kredoko kom­
piuteryje rasta pornografijos, apie svetainių, į kurias jis eidavo,
pobūdį. Apie tų svetainių turinį man papasakojama daugiau,
nei būtina žinoti. Visą apklausą inspektorius Klivlandas atlieka
atsiprašomai: nenorintis sukelti man nemalonumo daugiau, nei
jau esu patyrusi. Tik atliekantis savo darbą.
Noriu įtikti šitamžmogui. Noriu palūžti irjampasakyti: taip,
tiesa, aš mygau meilužį perskelti mano prievartautojui kiaušą,
tai buvo suplanuota ir norėta, - štai ką inspektoriui Klivlandui
patiktų išgirsti. Šiektiek paverkiu, kai prieinama prie tos vietos
Kevino pareiškime, kur jis atkartoja, ką papasakojau apie sū­
naus ligą. Inspektorius Klivlandas sako suprantantis, kaip man
sunku. Sako galintis tik įsivaizduoti, kokia pikta ir išgąsdinta
224
turėjau būti dėl to, ką Džordžas Kredokas man padarė, o paskui
dar pradėjo manęs tykoti, taigi jis galėtų suprasti mano troš­
kimą, kad kas nors priluptų tą žmogų apsišiktinai. Galų gale,
sako inspektorius Klivlandas, jeigu kas nors taip padarytų jo
žmonai, ir pats trokštų atsiteisti.
Pakeliu galvą, išsišnirpščiu nosį į drėgną higieninę servetėlę,
kurią sukiojau apie pirštus, ir pasakau:
- Nieko panašaus nesiūliau, jis irgi ne. Mes tik draugai.
Inspektorius Klivlandas meta į mane nusivylusį žvilgsnį ir
išeina iš kabineto.

Mano advokatas - Džespritas Dilonas iš „Dilono, Džonsono

ir Voterfordo“ kontoros. Jis yra ne Harou policijos nuovadoje
man privalomai priskirtas advokatas, o Gajui rekomenduotas
vieno draugo teisininko, su kuriuo mano vyras kalbėjosi tą
rytą, kai buvau suimta. Visą rytą Gajus praleido prie telefono,
skambindamas visiems pažįstamiems ir klausdamas, ką daryti.
Džespritas - prašo jį vadinti Džesu - yra įpusėjęs penktą de­
šimtį, akiniuotis, nepriekaištingai apsirengęs. Kaip pasakyta, jis
pats geriausias, ir mums iškart patinka. Pirma Džeso pasiek­
ta pergalė - aš paleidžiama už užstatą. Jis nedelsdamas imasi
veikti, dalyvauja magistrato klausymuose, ir per dvi dienas mes
atsiduriame Karūnos teismo posėdyje, kuriame svarstomas
mano paleidimo už užstatą klausimas. Manding, viskas vyksta
šiek tiek per greitai, bet kaip tik dėl šio greičio mano byla ne­
gvildenama spaudos puslapiuose ir internete: kai tik aš apkalti­
nama, viskas perduodama teismo kompetencijai, ir niekas ne­
gali nieko komentuoti, kad nebūtų padaryta išankstinės įtakos
bylos nagrinėjimui. Nė viename iš tų posėdžių tavęs nėra - būsi
apkaltintas vėliau. Esant tokiam rimtam kaltinimui paleisti už
užstatą neįprasta, bet nusveria ankstesnė gera mano reputaci­
ja. Sąlygos griežtos: privalau gyventi savo įprastu adresu, per
tą laiką niekas kitas, išskyrus mano vyrą, negali ten būti; tris
225
kartus per savaitę turiu registruotis policijoje ir nuolat nešioti
elektroninę apie buvimo vietą signalizuojančią apykoję. Priva­
lau atiduoti pasą ir pateikti šimto tūkstančių svarų užstatą -
mes parduodame vyriausybės obligacijas, atsiimame santaupas
iš banko, pasiskoliname iš draugų ir tuo pat metu laukiame,
kad būtų atnaujinta mūsų namo hipoteka. O svarbiausia, man
nevaliajokiais būdais susižinoti su tavimi ar su kuo nors iš tavo
bendradarbių. Mintis, kad tu turi bendradarbių, šiek tiek glu­
minanti, be to, kaipgi galėčiau su tavimi kaip nors susisiekti,
jei esi uždarytas Pentonvilio kalėjime? Žinoma, tu už užstatą
nepaleidžiamas. Lieki už grotų.

Po posėdžio teisme, kai aš paleidžiama už užstatą, mudu su

Gajumi nusivedame Džespritą pavaišinti pica. Nei aš, nei Ga­
jus picų per daug nemėgstame ir nenumanome, ar jas mėgsta
Džesas, bet jaučiamės jam dėkingi, o po kelių dienų, praleistų
arešte, aš iš principo trokštu atsidurti restorane. Taip pat trokš­
tu ilgai praustis po dušu, bet ateinančius mėnesius tam namie
turėsiu daug laiko. Namai bus mano kalėjimas.
Trise sėdime prie apskrito staliuko, truputį per mažo, tad
tenka susispausti. Jau užsisakėme valgio, ir aš tik pokalbiui pa­
laikyti Džeso klausiu:
- Taigi, kai tyrimas pasistūmės, kuriuo metu, - man tik įdo­
mu, - kuriuo metu kaltinimai bus perkvalifikuoti iki netyčinės
žmogžudystės?
Niekada nelaikiau tavęs kaltesnių dėl ko nors daugiau, o aš
kalta tik dėl to, kad nuvairavau mašiną į vietą, kur tu ne savo
iniciatyva įsivėlei į muštynes. Štai kas atsitiko, ir tikrai visi tai
supras, kai mūsų byla bus pradėta nagrinėti teisme.
Džesas keldamas stiklinę gazuoto vandens prie burnos pa­
žvelgia į mane ir sustingsta, burbuliukai stiklinėje šnypščia, ci­
trinos griežinėlis sukiojasi šen ir ten.
Nuo jo perkeliu žvilgsnį į Gajų.
226
 - Betgi galiausiai bus nuspręsta, kad nužudyta netyčia, ir
bus sudarytas koks nors susitarimas, tiesa? - pasitikrinu. - Juk
nebus perniek eikvojami valstybės pinigai, jeigujis sako užmu­
šęs tą žmogų visai to nenorėdamas, argi ne taip?
Džesas, kaipjambūdinga, vos šypteli suspaustomis lūpomis.
- Man nemalonu sakyti, - prabyla statydamas stiklinę ant
stalo, nė kiek iš jos nenugėręs, - bet prokurorai dažniausiai at­
meta prašymą dėl netyčinio nužudymo ir reikalauja teisti dėl
suplanuotos žmogžudystės. Tokiu atveju, žinoma, įrodymų
našta kitokia, kaltintojams nereikia įrodinėti, kas atsakingas už
mirtį, tik ar ketinta įvykdyti žmogžudystę arba... - jis pabrėžti­
nai padaro pauzę, - sukelti sunkų kūno sužalojimą. To pakan­
ka, kad kaltinimas suplanuota žmogžudyste išliktų.
Gajus susiraukia.
- Kuo čia dėta Ivona?
Prieina padavėja su kepsnio peiliu rankoje.
- Kas užsisakė perlenktą? - pasiteirauja.
- Aš, dėkui, - taria Džesas, ir padavėja padeda aštrų peilį ant
stalo priešais jį, paskui nueina.
Džesas nežymiai įkvepia. Atrodo pablyškęs. Svarstau, ar tik
jis ne astmatikas.
- Ivona čia dėta tuo, kad jeigu bus pasakyta, jog sumanymo
būta bendro, ją apkaltins tuo pačiu kaip ir jį. Jeigu bus priimtas
jo prašymas įvykį laikyti netyčiniu nužudymu, tai daugiausia,
kuo ir ji galėtų būti apkaltinta. Bet kaltintojai dažniausiai spau­
džia dėl suplanuotos žmogžudystės; noriu pasakyti, kad kalti­
ninkai, žinantys, jog turės prisipažinti nužudę, paprastai bando
išsisukti tvirtindami, jog padarė tai netyčia. Minimali bausmė
už žmogžudystę - dvidešimt metų, na, dvidešimt penkeri, jeigu
žmogžudystės įrankis buvo peilis; trisdešimt - jeigu įrodoma,
kad siekta finansinės naudos. Jei nužudyta netyčia, galima iš­
sisukti su penkiolika ar net dešimčia metų, žinoma, priklauso
nuo aplinkybių. Taigi, jeigu būtumėte apkaltinta suplanuota
žmogžudyste, galėtumėte mėginti prašyti, kad ji būtų pripažin­
ta nužudymu per neatsargumą.
227
 Nuo tų skaičių man sukasi galva. Jie man atrodo ne tikresni
nei penkių šimtų svarų banknotai „Monopolio“ žaidime.
- Taigi, jeigu jis bus apkaltintas suplanuota žmogžudyste ir
spėsime, kad tvirtins esąs nekaltas, ką sakys, kaip ginsis? - tyliai
klausia Gajus.
Jis geriau nei aš įsisavina informaciją.
Džesas gūžteli pečiais. Šiaip ar taip, jis mano advokatas,
ne tavo.
- Na, šiuo etapu dar sunku pasakyti. Dabar jam tereikia pa­
reikšti, kad esąs nekaltas ir kodėl, o bylą nagrinėjant motyvai
gali pasikeisti, atsižvelgiant į gynėjo patarimus. Galbūt remsis
ribotu pakaltinamumu.
- Ribotu pakaltinamumu?
- Tai yra pagrindas sušvelninti kaltinimus, bet pareiga įro­
dyti persikelia. Būtent gynybai tenka įrodinėti ribotą psichinį
pakaltinamumą. Šiomis aplinkybėmis, jeigu aš jam patarinė-
čiau, siūlyčiau remtis savitvardos praradimu, bet tokiu atveju
reikėtų to, kas vadinama išprovokuojamuoju veiksniu.
Nepajėgiu užgniaužti pasipiktinimo balse, nors mano vyras
ir sėdi tiesiai priešais.
- Betgi tai buvo savigyna, ar ne? Jis nekaltas. Nekaltas nei
dėl suplanuotos žmogžudystės, nei dėl netyčinio nužudymo,
jeigu jie susimušė ir jis tik gynėsi.
Gajus ir Džesas susižvalgo. Paskui Džesas tyliai sako:
- Jo tvirtinimai ir gynyba, turiu jus perspėti, Ivona, yra jo
gynėjų reikalas. Mano darbas - ginti jus, - jis pakelia kairę
plaštaką, pavarto, pasižiūri į delną, lyg ten galėtų būti atsaky­
mai, paskui vėl į mane. - Ivona, net jeigu būsite apkaltinti kartu
sumanę nusikaltimą, jūs turite suprasti, kad metas galvoti apie
save - savo ir savo šeimos labui.
Gajus tyli. Visi tylime. Šie priešpiečiai pakrypo netikėta lin­
kme. Atėjome atšvęsti, kad mane paleido už užstatą, - išvis ne­
turėtume kalbėti apie bylą, tik jau ne čia, ne šitaip. Mąstau apie
ateinančius mėnesius, apie būsimą daugybę laiko tokiems po-
228
kalbiams, nerimui dėl to, kas galėtų įvykti. Nežymiai linguoju
galvą. O Gajus tuo metu atsistoja ir numeta ant stalo servetėlę.
- Einu į tualetą, kol mums atneš picas, - pasako, nors šiaip
nejaustų reikalo pasiaiškinti. Nueidamas pasitapšnoja per švar­
ko kišenę, ar turi telefoną.
Kurį laiką mudu su Džesu tylime. Sėdime nišoje už grote­
lių pertvaros, apipintos plastikiniais žalumynais. Ant plastiki­
nių šakelių kabo plastikinės vynuogių kekės. Džesas pažvelgia į
mane ir jo suspaustos lūpos nežymiai persikreipia nuo grima­
sos. Jis nusiima akinius, šiektiek prisimerkia, vėl juos užsideda,
paskui tyliai prabyla:
- Žinau, esate mokslininkė, bet man ne visai aišku, kokios
srities.
- Genetike, - pasakau. - Iš pradžių dirbau prie žmogaus ge­
nomo projekto, paskui perėjau į privačią darbovietę - Boforto
institutą. Jis konsultuoja vyriausybes ir pramonę. Darbas gana
gerai atlyginamas, bet pasiilgau nuosavų tyrimų ir laisvės. Pas­
taruosius kelerius metus buvau bendradarbė ne visu etatu, įs­
taigoje dvi dienos per savaitę, bet iš esmės esu laisvai samdoma
mokslininkė. Paskui kuriam laikui grįžau dirbti visu etatu, nes
teko pavaduoti motinystės atostogų išėjusią kolegę.
Nežymi šypsenėlė, paskui:
- Turbūt esate labai aukštos kvalifikacijos.
Patraukiu pečiais.
- Na, nežinau, manau, pasieki tam tikrą lygį, kai esi įgijęs
daug patirties. Gauni papildomų taškų vien už tai, kad ilgai dir­
bi savo darbą.
- Manau, Ivona, jūsų atvejis šiek tiek kitoks.
Džesas žiūri į mane ir suprantu, kad mano žodžius palaikė
apsimestiniu kuklumu. „Ne, ne, - noriu pasakyti, - klysti. Ma­
no kuklumas visu šimtu procentų nuoširdus.“
- Kadangi esate mokslininkė, - sako jis, - galbūt galite man
kai kuo padėti. Atlikta daugybė eksperimentų su šimpanzė­
mis, tiesa?
229
 - Tūkstančiai, - patvirtinu, - jos - mūsų artimiausios gene­
tinės giminaitės, turi devyniasdešimt aštuonis procentus mūsų
DNR. - Gurkšteliu vandens, Džesas irgi. - Įsivaizduokite, - pri­
duriu, - mes dalijamės septyniasdešimt procentų DNR su vai­
sinėmis muselėmis.
Džesas nenusišypso.
- Kai kas tvirtina, kad šimpanzės beveik žmonės. Spėju, kaip
tik todėl šitiek protestuojama dėl eksperimentų su jomis.
Sumojujį kreipiant į kažką, kas pasirodys svarbu šiamreika­
lui, tai yra mano gynybai baudžiamojoje byloje, ir kad šį pokal­
bį paskatino Gajus, pasitraukdamas nuo staliuko.
- Jūs galbūt žinote tą konkretų eksperimentą, kurį turiu gal­
voje, - toliau kalba Džesas. - Prieš daug metų skaičiau apie jį
laikraščiuose, įstrigo man, nes buvo labai žiaurus. Gerokai ma­
ne sujaudino. Mudu su žmona buvome ką tik susilaukę pirmo
vaiko, sūnaus, ir jūs, pati turėdama vaikų, tą jausmą, be abejo,
pažįstate, - jausmą, kurį visi turime, - kad dėl jų sutiktume nu­
mirti. Pažvelgi į mažylį, ir žinai, kad šoktum dėl jo į ugnį.
Kas būtų pamanęs, kad mano advokatas galėtų būti toks at­
siveriantis? Kol kas, per trumpą mūsų pažintį, jis man padarė
malonaus, bet šalto ir organizuoto žmogaus įspūdį. Tačiau ži­
nau, kad tuojau bus prieita prie esmės. Kai turi reikalą su teisi­
ninkais, visada būna esmė. Žvilgteliu į salės gilumą, bet Gajus
vis dar nesirodo.
- Tai meilė, tiesa? - mąsliai sako Džesas. - Grynas altruiz­
mas. Ar esu teisus manydamas, kad mokslininkai iš tikrųjų taip
ir nesugebėjo paaiškinti altruizmo?
Gūžteliu pečiais.
- Daug mokslininkų jums pasakys, kad altruizmas lengvai
paaiškinamas rūšių išlikimu. Esi genetiškai užprogramuotas
jausti, jog šoktum net į ugnį, kad apsaugotum savo sūnų.
- Taip, bet nesu tikras, kad tai ir romantinės meilės tarp su­
augusiųjų paaiškinimas... - sako jis, bet aš įsiterpiu:
- Dėl rūšių reprodukcijos reikia...
Jis mane nutraukia:
230
 - Tam užtektų paprastos aistros, bet suaugusiųjų meilėje
dažnai reiškiasi pasiaukojimas, net tėvai, kurių vaikai seniai
suaugę ir palikę gimtąjį lizdą, tebejaučia gilią ir pasiaukojamą
meilę vieni kitiems, - jis iškalbingai patyli. - Ir poros gali įsimy­
lėti, visai neįtikėtinos poros. Netgi neturinčios bendrų vaikų ir
negalėsiančios jų turėti dėl amžiaus arba todėl... todėl, kad abu
susituokę su kuo nors kitu, - net tokie žmonės gali jausti stiprią
ir gilią meilę, trokšta globoti vienas kitą, geba aukotis, siekdami
apsaugoti kitą.
Dabar suprantu, kodėl šis pokalbis galimas tik pasitraukus
nuo staliuko Gajui. Koks išmintingas ir taktiškas turi būti, kad
galėtum dirbti baudžiamosios teisės advokatu, pagalvoju.
- Taigi, - toliau kalba Džesas, - tas eksperimentas, kurio aš
taip ir nepamiršau, nes iš tiesų gerokai mane sujaudino, pade­
monstravo, kad labiausiai altruistinė ir pasiaukojanti meilė turi
ribas. Tai reiškia, kad ateina akimirka, kai kiekvienamsvarbiau­
sias tampa jis pats.
Džesas irgi žvilgteli į salės gilumą. Turbūt abu stebimės, ko­
dėl Gajus taip ilgai užtruko. Džesas kalba tyliai ir lėtai, nežiū­
rėdamas į mane.
- Tai buvo tikras eksperimentas - tas, kurio niekaip neuž­
mirštu. Mokslininkai paėmė šimpanzę, patelę su ką tik gimu­
siu mažyliu, ir abu uždarė specialiai paruoštame narve. Narvo
grindys buvo metalinės, su įmontuotais kaitinamaisiais laidais.
Mokslininkai palaipsniui stiprino srovę ir narvo grindys vis
karštėjo. Iš pradžių šimpanzė ir jos mažylis šokinėja nuo ko­
jos ant kojos. Paskui, aišku, šimpanziukas šoka motinai į glėbį,
kad ji apsaugotų nuo karštų grindų. Dar kurį laiką motina šim­
panzė toliau šokinėja po narvą, bandydama pabėgti nuo karštų
grindų, bandydama lipti aptvaro strypais, kuriais neįmanoma
užlipti. Bet galiausiai, - mokslininkai eksperimentą pakartojo
kelis sykius ir įsitikino, kad visada taip būna, - galiausiai visos
motinos šimpanzės pasielgia taip pat.
Jis pažvelgia į mane ir iškart pajuntu norą, kad šitaip nebūtų
padaręs.
231
 - Galiausiai motina šimpanzė padeda savo mažylį ant įkai­
tusių metalinių grindų ir ant jo atsistoja.
- Kam su marinara*?
Prie mūsų staliuko išdygusi padavėja su dviem picų lėkštė­
mis rankose, trečią neįtikėtinai išlaiko ant dilbio. Vieną po ki­
tos ji padeda lėkštes priešais mus. Žiūriu į savo pasirinktą picą,
kurios pavadinimą jau pamiršau. Vidury pūpso sustingęs pa­
leistas kiaušinis, supamas suvytusių špinatų lapų ir balto sūrio
gabalėlių, kuriuos kramtant, žinau, mano dantys grikšės.

Buvo sunku, kai mane suėmė, sunku per apklausas, taip pat
sunku tais mėnesiais, kai buvau paleista už užstatą, rūpintis tais
begaliniais teisiniais reikalais, dalyvauti susitikimuose ir pokal­
biuose, bet niekas nebuvo taip sunku, kaip mano dukters apsi­
lankymas tą savaitgalį.
Kerė - kaip ją apibūdinti? Lygūs tvarkingai iki smakro pa­
kirpti rudi plaukai, nepriekaištinga rašysena. Buvo iš tokių
vaikų, kurie patys ištuština pieštuko drožles iš drožtuko, - šį
bruožą paveldėjo iš Gajaus. Oiš manęs - žemą, kampuotą kūno
sudėjimą ir dideles akis. Ji glumino mane ir tuomet, ir dabar.
O kurgi durų trankymai, klyksmai, paauglystės iracionalumas
ir akių vartymas? Tik vėliau, kai pamažu atsigavome nuo it po­
tvynio banga užklupusios Adamo ligos, supratome - ji visada
turėjo būti toji geruolė.
Taigi mano duktė atvyksta pas mus savaitgalį, po to, kai bu­
vau suimta ir paleista už užstatą. Galiausiai mudvi drauge žiūri­
me televizorių ir aptarinėjame, iki kokio masto žinių pranešėjų
išvaizda nudailinta plastinių procedūrų ir makiažo. Ji sėdi ant
sofos tiesiai priešais manąją, sulenkusi po savimi kojas, rami ir
atsargi kaip katė. Turbūt nesu mačiusi savo dukters sudribusios
ar atsipalaidavusios.

* Itališkas padažas prie picų ar spagečių su svogūnais, žolelėmis ir po­

midorų tyre.

232
 Per orų prognozę sukaupiu drąsos pasakyti:
- Tėtis tau papasakojo, kas dedasi?
Gajaus svetainėje nėra, nes jis visąlaik atsiliepinėja į skam­
bučius ir atrašinėja į draugų ir giminių elektroninius laiškus.
Žinoma, man neleidžiama su niekuo kalbėti apie bylą. Gajus
tapo siena tarp išorinio pasaulio ir manęs.
Kerė laiko rankoje didžiulį žaliosios arbatos puoduką, tradi­
cinės amerikietiškos užkandinės kavos puodelio pavidalo, bet
milžinišką. Nupirko jį man dovanų iš garsios delikatesinės, kai
su Setnamu buvo nuvykusi į Niujorką, bet aš niekada išjo nege­
riu, pernelyg gremėzdiškas. Duktė nugeria gurkšnį ir nuleidusi
puodelį savo didelėmis akimis pažvelgia į mane.
- Taip, jis man papasakojo, - sako.
O tada pamažu atitraukia žvilgsnį nuo mano akių taip at­
sargiai, lyg plėštų pleistrą nuo paciento rankos. Vėl pasižiūri į
televizorių ir pakelia prie lūpų puodelį.
Visos motinos jaučiasi savo dukterų teisiamos, tai neišven­
giama. Kai jos lytiškai subręsta, išsilukštena išvaikystės lėliukės,
mes atsiduriame kitame reprodukcinio ciklo gale, apdribusios
ir džiūstančios. Kokia gi paauglė norėtų pavirsti į savo pusamžę
motiną? Viskas, ką mes darome ar sakome, kiekviena dėvima
suknelė ir naujas nagų lakas joms kelia pasidygėjimą. Jų akimis,
esame tokios, kokios pačios taps, kai viskas baigsis.
Kaip motina, patyriau daug nesėkmių, bet savo naudai no­
rėčiau pabrėžti, kad niekada su Kere nekalbėjau taip: Ar tu bent
įsivaizduoji, kaip sunku buvo mūsų kartai?Ar bent nutuoki, kaip
išjuokiamos ir menkinamos buvome vien už tai, kad svajodavo­
me įžengti į mokslopasaulį? Niekada to nepasakiau savo gražiai,
aukštai siekiančiai dukteriai. Niekada neleidau sau manyti, kad
pažįstujos vidinį gyvenimą, ir nekaltinau, kad naudojasi laisvė­
mis, kurias laiko savaime suprantamomis. Labai Kerę myliu ir
ja didžiuojuosi. Žinau, duktė mane irgi myli, bet šeimos jausmo
atžvilgiu esama kai ko, ko ji negali pakęsti, mums šitiek išgy­
venus dėl Adamo. Susikeliu kojas ant suolelio pėdoms atremti.
Kelnių klešnė slysteli aukštyn, matau Kerę žvilgtelint ir paste-
233
bint elektroninę apykoję man ant durnos - kietą plastikinį žie­
dą, prie kurio taip ir nepriprasiu. Ji skubiai nusuka akis į šalį.
Vėliau Gajus pasako manantis, kad juodu su Setnamu ke­
tino ateinančią vasarą susituokti, bet dėl mūsų krizės atidėjo
planus. Kai paprašau kokio nors to įrodymo, jis pakeičia temą,
o aš nueinu ir užsirakinu vonios kambaryje. Įnirtingai valausi
šepetėliu dantis ir piktai žiūriu į savo atspindį veidrodyje, iš­
spjaunu pastos putas į kriauklę ir nusprendžiu, kad nekviesime
Kerės ir Setnamo Kalėdoms, kaip visada darydavome. Nekvie­
sime ir draugų, na, galbūt tik Suzaną, kuri skambina du kartus
per dieną, bet net ir jai - ko gero, net ir jai - pasakysime: „Šiais
metais verčiau norėtume praleisti šventes tykiai, tik mes dviese,
nes sunku.“

Per Naujuosius metus ateina žinia, kad bylos nagrinėjimo teis­

me data paskirta kovą. Paskui dėl neišvengiamos gaišaties data
nukeliama į birželį. Keturios savaitės iki teismo Gajus suorgani­
zuoja tris susitikimus su advokatu, kad šis mane parengtų tam,
kas manęs laukia teismo salėje. Tai ne mano gynybos advokatas
Robertas, bet toks, kuris specializuojasi konsultuodamas liu­
dytojus. Be to, mums pasakyta, kad jis daug dirba su policija
ir valdininkais. Kai jis atvyksta, aš sėdžiu svetainės erkeryje.
Pastaruoju metu šioje vietoje praleidžiu daug laiko. Prikroviau
į ją pagalvėlių. Kadangi ištisus mėnesius beveik neišeidavau iš
namų, spoksoti pro langą man - svarbi veikla.
Advokatas savo automobiliu prašvilpia pro mūsų namus.
Spėju, kad tai jis, nes automobilis - elegantiškas juodas kabrio­
letas nudengiamu viršumi. Korpusas žvilga, stogas - minkšto
audeklo. Nežinau, kieno gamybos, apie automobilius mažai iš­
manau. Kabrioletas lekia taip greitai, kad nespėju pamatyti, kas
vairuoja, bet man nekylajokių abejonių. Tai turi būti jis. Matyt,
apvažiavo kvartalą, nes po kelių minučių grįžta iš ten pat kaip
234
ir pirma, bet lėčiau, lyg tyrinėdamas aplinką. Sustoja prie šali­
gatvio, iš savo stebėjimo punkto matau, kaip pasilenkia j šoną,
atidaro daiktinę ir išsitraukia nedidelę tamsią rankinę. Šiektiek
atsitraukiu atgal prie lango krašto, kad jis manęs nepamatytų,
jeigu pažiūrės į namą. Iš rankinės išsiima veidrodėlį - senama­
dišką, kokį turėdavo mano teta, paauksuotu dangteliu. Pasižiū­
ri į savo atspindį, pasilygina plaukus.
Man pasakyta, kad šis pirmas pokalbis vyks mūsų namuose,
kiti du - kontoroje. Jis to nesakė, bet spėju, kad norėjo atva­
žiuoti manęs pamatyti įprastoje aplinkoje. Per kitus du susitiki­
mus jis pasidarys su manimi šiurkštus, bandys mano ištvermę,
rengs bauginimams.
Pastoviu svetainėje, kol išgirstu suzvimbiant durų skambu­
tį, tada nueinu į prieškambarį. Tuo pat metu iš virtuvės išnyra
Gajus, įdėmiai į mane pažiūri, lyg sakytų: mes už tai daug mo­
kame. Jis žino mano polinkį stengtis prilygti kitų sričių pro­
fesionalams, elgtis taip, lyg mąstyčiau: jeigu norėčiau, galėčiau
atlikti jūsų darbą, bet pasirinkau savąjį. Aš irgi pažvelgiu į jį.
Žinau, žinau.
Advokatas jaunas, dantingas, glotniais tamsiais plaukais, su
akiniais. Kai atidarome duris, jis jau turi paruošęs šypseną.

Mudu sėdime virtuvėje prie stalo, mano vyras užkaičia virdulį

ir pripila kavinuką, o aš stengiuosi negalvoti, kad gersiu kavą,
kurios puodelis - brangiausiai kainuojantis mano gyvenime.
Maišydamas puodelyje cukrų mūsų laibu sidabriniu kavos
šaukšteliu advokatas vis šypsosi, paskui pakelia į mane akis ir
nerūpestingai taria:
- Taigi, Ivona, jūs kalta?
Man nepatinka, kadjis pradeda pokštu, bet savo vyrui paža­
dėjau per pokalbį bendradarbiauti. Pažvelgiu tiesiai į jį ir švel­
niu, bet tvirtu balsu atsakau:
- Ne, Lorensai, nekalta.
235
 Advokatas Lorensas man nusišypso, žvilgteli į mano vyrą,
paskui vėl į mane ir sako:
- Ką gi, gera pradžia, ar ne? - pastuksena šaukšteliu į puo­
delio kraštą ir padeda jį. - Kaip tik to noriu ir teisme. Tvirtai,
bet mandagiai ir be menkiausios abejonės, aišku? Tai labai gera
pradžia.
Bendrais bruožais aptariame teismines procedūras ir jis
mums pateikia šiek tiek slegiančios statistikos. Harvarde at­
likti tyrimai rodo, kad žmonės informaciją apie kitus gauna
įvairiais būdais. Tai pavaizduota skritulinėse diagramose. Kai
su kuo nors kalbiesi, priimi informaciją tokiomis proporcijo­
mis: 60 procentų - iš žmogaus išvaizdos, 30 procentų - iš balso
skambesio, ir tik 10 procentų - iš to, ką tas žmogus iš tikrųjų
sako. Kaip mokslininkė, statistikos atžvilgiu esu skeptiška, ma­
žutė mano dalelė mąsto apie tave ir nori pasakyti: „Okaip kieno
nors sukeliami pojūčiai ir kvapas?“ Leidžiu sau šitaip pagalvoti
tik trumpai. Negaliu atsiduoti prabangai mąstyti apie tave. Kol
aš čia, nuosavoje virtuvėje, su savo vyru ir užjaučiančiu advo­
katu geriu kavinuke užplikytą kavą, - savo mėgstamą gvatema-
lišką, - tu uždarytas Pentonvilio kameroje. Trumpai leidžiu sau
įsivaizduoti tave su kalinio apranga, gulintį ant plono čiužinio,
sudėtomis už galvos rankomis ir stebeilijantį į lubas.
- Kaip ji turėtų būti apsirengusi teisme? - pereina prie rei­
kalo mano vyras.
Mat žino, kad mes šiamguviam, neapsiplunksnavusiamvai­
kinui mokame keturis šimtus svarų už valandą ne tam, kad ger­
tų mūsų kavą ir klausytųsi mano sarkazmo.
- Elegantiškai, bet ne per daug dalykiškai, - atsako Loren­
sas. - Mes juk norime, kad prisiekusieji matytų jos moteriškąją
pusę.
- Jėzau... - sukuždu sau po nosimi.
Jeigu ir išgirsta, Lorensas neišsiduoda. Gajus vėl perlieja ma­
ne žvilgsniu.
- Tarkime, palaidinuke su šiokiais tokiais pagražinimais? -
Lorensas vėl man nusišypso - vieni dantys.
236
 Tau, mano mielasis, niekas nepatarinės vilkėti palaidinuke
su šiokiais tokiais pagražinimais. Koks gi būtų vyriškas atiti­
kmuo? Galbūt nėra jokio. Galbūt yra tik vyriškumas.
- Nežinau, kas bus kaltintojas, vyras ar moteris, - sako Lo-
rensas, - bet jeigu vyras, tai tikėtina, kad jam priskirs pagelbėti
išvaizdžią jauną moterį, ir ji bus atsakinga už jūsų apklausą.
- Kodėl taip sakote? - paklausia Gajus.
Lorensas gūžteli pečiais.
- Dėl tos pačios priežasties išprievartavimo bylose kaip gy­
nėjos visada pasitelkiamos moterys - kad prisiekusieji pagal­
votų: na, jeigu šita daili jauna moteris gina kaltinamųjų suole
sėdintį tipą, jis negali būti toks visai blogas, antraip ji to ne­
darytų, - jis nugeria kavos. - Turiu pasakyti, tokia strategija
stebėtinai pasiteisina.
Nepajėgiu užgniaužti savo balse ledinio skambesio.
- Jeigujūs tai žinote ir visi teismo užkulisiuose žino, tikriau­
siai ir pačios jaunos dailios advokatės žino, kai būna paskiria­
mos ginti išprievartavimo bylose? - aš irgi nugeriu gurkšnelį
kavos. - Niekam tai nerūpi?
Virš daugybės didelių savo dantų Lorensas ištempia atsi­
prašomą šypseną. Jis čia ne tam, kad su manimi pyktųsi. Kalba
atsargiai.
- Na, net prievartautojai nusipelno gynybos...
- Net jeigu ta paremta...
Gajus mane pertraukia:
- Taigi labiau tikėtina, kad prisiekusieji laikys Ivoną kalta,
jeigu ją kryžmiškai apklaus moteris?
- Taip.
Trumpai atsidūstu ir pažvelgiu į šalį. Mano vyras ir Loren­
sas nutyla. Žinau, kad abu žiūri į mane. Kamčia atsiųstas šitas
vaikinas? Vėliau man bus griežtai pasakyta: „Jis - sumaniausias
savo srities advokatas, gudrus kaip lapinas.“
Po trumpos pauzės sumaniausias savo srities advokatas
sako:
- Gal padarom pertraukėlę? Išties, šitai nelengva.
237
 - Ne, viskas gerai, - patikinu pakeldama galvą nuo rankų. -
Judu kalbėkitės. Po penkių minučių grįšiu.
Atsikeliu nuo stalo. Lorensas pasiglosto plaukus. Gajus stebi
mane, kai einu iš virtuvės. Kol lipu laiptais įsitvėrusi turėklo,
girdžiu jį atsistojant ir prieinant uždaryti virtuvės durų. Jų bal­
sai prislopinti, bet įsivaizduoju savo vyrą sakant kažką tokio:
„Šiuo metu ji patiria didžiulį stresą.“ Lorensas tikriausiai už­
jaučiamai linkteli.
Miegamajame nueinu ir atsigulu ant lovos, aukštielninka.
Netrukus susineriu rankas už galvos ir spoksau į lubas.

Po kokių dešimties minučių grįžtu. Kai įžengiu į virtuvę, Gajaus

veidas niūrus. Pažvelgiu į Lorensą. Šis sėdi visai ramus, įbedęs
akis į stalą. Kai atsisėdu, jis pasižiūri į mane.
- Ivona, jūsų vyras... jis man pateikė šiektiek daugiau smul­
kmenų.
- Ašjampapasakojau daugiau, ką tas žmogus padarė, - sako
Gajus, nežiūrėdamas į mane.
Lorensas užjaučiamai mane nužvelgia.
- Aš ne visai įsivaizdavau, kad tai buvo toks žiaurus... ee,
toks... na...
- Manėte, tai buvo tik?.. - įremiu į Lorensą akis, bet nu­
sprendžiu sakinio nebaigti. - Jūsų nuomone, tai pagerina ar
pablogina mano padėtį?
Lorensas žvilgteli į Gajų.
- Aš kaip tik jūsų vyrui aiškinau, kad teisiniu požiūriu vei­
kiau ją pablogina. Tai jums suteikia motyvą. Žinoma, lieka
neatsakyta, kodėl kaltinamasis kartu su jumis šitaip pasielgė,
turint omenyje, kad judu buvote tik draugai. Juk neilgai vienas
kitą pažinojote, tiesa?
- Tiesa, - patvirtinu.
Nesutampančių dalykų tiek daug, kad atmosfera virtuvėje jų
pritvinkusi. Nepasakytos tiesos sklando po patalpą tartum mil-
238
žiniški šikšnosparniai - visi jas žinome, bet niekas neketina už­
siminti. Net Gajus, mano pačios vyras, nieko neklausinėjo apie
santykių tarp manęs ir tavęs pobūdį. Patikėjo mano žodžiais.
- Ir, žinoma, sunku numatyti, kaip šiame etape sužais kal­
tintojai, - priduria Lorensas. - Jie galėtų sutelkti dėmesį į tai,
koks brutalus buvo ponas Kredokas, siekdami sustiprinti jūsų
motyvą, arba galėtų tvirtinti, kad jūs melavote, kad savo noru
lytiškai santykiavote suponu Kredoku ir apie tai melavote, siek­
dama įklampinti jį į bėdą.
Įbedu į Lorensą akis žinodama, kad jis neatpažins pavojingo
ramumo mano balse.
- Kamman taip daryti?
Lorensas gūžteli pečiais.
- Kas žino, galbūt suirzote, kad Kredokas vėliaujums nepa­
skambino arba dėl ko nors kitko. Šitaip pasitaiko gana dažnai.
Būtent jo lengvas tonas man atrodo toks įžeidžiantis, tai,
kad viskas jam pažįstama - užtat lengva nuolat apibendrinti,
kas atsitinka tokiais atvejais. Manęs į apibendrinimus netrauk,
norisi pasakyti. Aš - konkreti.
Šią akimirką net tas nelabai intuityvus vaikinas perpranta
mano veido išraišką. Bando šiek tiek atsitraukti.
- Tik atlieku velnio advokato vaidmenį, bandau aptarti visas
galimybes. Jeigu ketiname jus parengti, jums reikia laukti vi­
sokio puolimo, kas gi žino, gal jie imsis kaip tik tokio aspekto.
Didžioji problema kaltintojams seksualinės prievartos bylose
ta, kad moterys tartum niekada nesipriešina užpuolikui, - į jo
balsą nedovanotinai įsismelkia šiokia tokia suglumimo gaide­
lė. - Dėl to darbas mums gerokai pasunkėja.
Žiūriu į Lorensą su tokiu įniršiu, kad tik akies krašteliu pa­
stebiu, kaip Gajus atsistoja ir nusisuka. Paskui pamatau, kaip
jis nuo magnetinės juostos ant sienos virš mūsų viryklės atlupa
peilį ir prideda Lorensui prie gerklės. Lorensas sustingsta kils­
telėjęs smakrą. Abi jo rankos šiek tiek pakeltos nuo stalo. Akys
išsprogintos - maldaujamai - į mane. Sukrėsta spoksau į Gajų,
bet tyliu.
239
 Gajaus balsas labai ramus.
- Ką dabar jūs mąstote, pone Voltonai?
Tyla. Aišku, Lorensas nusprendė, kad geriausia bus nieko
neatsakyti.
- Man pasakyti, ką mąstote? - paslaugiai pasiūlo Gajus. -
Norėtumėte žinoti, kas šiuo metu dedasi jūsų galvoje, turiu
omeny, biologiškai?
Lorensas toliau tyli visiškai sustingęs, net neryja seilių. Ga­
jus kalba toliau:
- Štai kaip jūsų protas reaguoja grėsmingoje situacijoje.
Pateiksiu jums supaprastintą versiją. Savo medialinėse smilki-
ninėse skiltyse turite branduolių grupę, vadinamą migdoliniu
kūnu. Tai dalis limbinės sistemos, bet dėl šios dabar nekvar­
šinkime sau galvos. Grėsmingoje situacijoje migdolinio kūno
funkcija būna kuo greičiau pranešti, kad privalote veikti tokiu
būdu, kuris jums užtikrintų vieną vienintelį dalyką - išlikimą.
Žinoma, turite ir smegenų žievę, kuri atsakinga už loginį mąs­
tymą, bet ši reaguoja lėčiau nei migdoliniai kūnai, kaip dabar
pats patiriate. Leiskite man paaiškinti...
Gajus net neatsikvepia. Šitaip jis skaito paskaitą, esu mačiu­
si: punktas po punkto, be jokių pauzių.
- Atsakinga už loginį mąstymą jūsų smegenų dalis žino, kad
nėra nė menkiausios tikimybės, jog perpjausiu jums gerklę, -
toliau varo jis. - Nes A: daug žmonių žino, kur šiuo metu esate.
B: esame mano namuose ir visur būtų kraujo. C: kaip mudu su
Ivona atsikratytume jūsų kūno? D: ar jai dar negana bėdų? Už
loginį mąstymą atsakinga jūsų smegenų dalis žino, jog šitaip
elgiuosi norėdamas, kad geriau suprastumėte. Bet jūsų migdo­
liniai kūnai, instinktyvioji jūsų dalis, sako, kone klykia: dėl viso
pikto nejudėk, instinktyviai daryk tai, kas išgelbėtų tavo kailį.
Kaip jau sakiau, smegenų žievė reaguoja lėčiau nei migdoliniai
kūnai. Šitaip esame išsivystę per evoliuciją. Grėsmingoje situ­
acijoje, ypač jei esame užklupti netikėtai ir nėra laiko logiškai
įvertinti savo šansų likti gyviems ar būti nužudytiems, esame
užprogramuoti daryti viską, kas užtikrintų mūsų išlikimą. Mes
240
norime gyventi, ir tiek. Bet kurioje situacijoje, kai grėsmės lygis
nežinomas, migdolinis kūnas nustelbs žievę. Visada.
Gajus baigia kalbėti, bet nesujuda. Po kelių akimirkų Loren-
sas pakelia ranką ir nustumia sau nuo gerklės Gajaus ranką su
peiliu.
- Turbūt įrodėte savo tiesą, - pasako.
Gajus sugrąžina peilį į vietą ant magnetinės juostos ir atsi­
sėda.
Advokatas Lorensas pasižiūri į mane.
Aš irgi į jį žiūriu. Tenujoja mane velniai, nepulsiujo atsipra­
šinėti. Tik pasakau, ir gana švelniai:
- Matote, viena yra tai aptarinėti profesionaliai, kaip jūs, bet
mums daug pastatyta ant kortos, visi mūsų gyvenimai.
Jis neatrodo atlyžęs, tad priduriu:
- Tai buvo labai sunkus laikotarpis, mums abiem.
Lorensas kilsteli smakrą, lygjam reikėtų pramankštinti savo
sveiką kaklą.
- Taip, tikrai.

Lorensui išvykus, užrakinu paradines duris nakčiai, užkabinu

grandinėlę, nors vakaras vos įpusėjęs. Galų gale juk nė katras
iš mudviejų šiandien jau niekur neis ir niekas nebeapsilankys.
Apsisuku ir pamatau stovintį Gajų. Mudviejų žvilgsniai susitin­
ka. Jis sako:
- Einam viršun.
Iš švelnaus jo balso tono ir veido suprantu, kad šią akimirką
jis nebepajėgia daugiau tverti. Aš linkteliu. Jis nusisuka. Žiūriu
į jį lipantį pirma manęs laiptais ir iš nusmukusių savo vyro pe­
čių matau, kad jam tikrai gana - gana būti tuo stipriuoju, gana
neuždavinėti klausimų ir tikrai gana vis stengtis man padėti.
Nuseku paskui jį į miegamąjį. Jis atsisėda ant lovos krašto
atsisukęs į mane ir užsidengia veidą rankomis. Nueinu prie Ga­
jaus, atsiklaupiu ant kilimo tarp jo kelių, atitraukiu jo rankas
241
nuo veido ir žiūriu į jas. Laikaujo rankas suėmusi ir staiga man
topteli, kad privalau jo paprašyti, maldauti vienintelio dalyko,
kurio man iš savo vyro reikės per tą laiką, kai mus viskas už­
grius. Nežinau, ar prašyti jo, tokio laikinai susilpnėjusio, yra
gera ar baisi mintis, bet suprantu, kad privalau paprašyti dabar,
nes tai labai svarbu ir kitos progos galbūt neturėsiu. Tai, kaip
vėliau paaiškės, buvo mano nuojauta. Po dviejų savaičių polici­
ja prisistatys vėl manęs areštuoti. Pasakys, kad tu bandei pasiųs­
ti iš kalėjimo man žinutę, turbūt visai nekaltą, bet to pakanka
spręsti, kad tarp mūsų galimas kontaktas, o tai yra paleidimo
už užstatą sąlygų pažeidimas, nors ir ne mano inicijuotas. Man
nežinant įvyks posėdis ir paleidimas už užstatą bus atšauktas.
Likusį laiką iki teismo ir per patį teismą aš būsiu Holovėjaus
moterų kalėjime.
Nors ir žiūriu žemyn į Gajaus rankas, kurias laikau, žinau,
kad jis tyrinėja mano veidą. Per visus metus drauge niekada
nieko jo nemaldavau. Pykdavomės, reikalaudavau iš jo tai šio,
tai to; klausdavau, gal galėtų nusiurbti laiptus, nes aš nemėgstu
darbuotis su dulkių siurbliu, gal galėtų vairuodamas būti kan­
tresnis, gal galėtų pamėginti suprasti subjūrančią mano nuo­
taiką, kai spaudžia terminas. Gal jis galėtų mūsų abiejų labui
baigti tą romaną su jauna meiluže - kartą ir galutinai?.. Bet net
tuomet aš nemaldavau. Niekada neturėjau priežasties maldauti
taip, kaip ketinu daryti dabar.
- Gajau... - prabylu.
Mudu taip retai vadiname vienas kitą vardu. Kokios gi se­
niai susituokusios poros taip daro? Vardai skirti pažįstamiems
ar svetimiems, žymenys tiems, kurie nepažįsta mūsų taip inty­
miai, kaip įmanoma ką nors pažinti.
- Turiu kai ko tavęs paprašyti.
Mano balso tonas bespalvis. Gajui turi nekilti jokių abejo­
nių, koks prašymas rimtas.
Jis neprataria nė žodžio.
- Noriu tavęs paprašyti, kad ir kas atsitiktų, prašau... - ma­
no balsas nei lūžtantis, nei drebantis. Pažvelgiu jam į veidą. Jis
242
įbedęs į mane akis. Tebelaikau suėmusi jo rankas. - Prašau, lai­
kykis atokiai - nuo bylos nagrinėjimo teisme, turiu galvoje...
prašau. Nevaikščiok į teismą, kai jis prasidės, - jis vis dar įbedęs
į mane akis, tad priduriu: - Vis tiek nieko negali padaryti.
Sulig tais žodžiais jis piktai ištraukia rankas iš manųjų ir at­
sistoja, žengia už manęs. Man nusvyra galva - pamanau, kadjis
tuoj išeis iš miegamojo, galbūt iš namų, ir mano balsas užlūžta.
- Prašau, pasikalbėk su manimi apie tai, Gajau, prašau...
Jis nueina prie komodos ir atsiremia rankomis į ją, nuleidžia
galvą.
- Neketinau išeiti iš kambario. Nepalieku tavęs vienos bė­
doje, prisimeni?
Tebeklūpau prie lovos ir tyliu. Galiausiai jis taria:
- Džesas sakė, kad svarbu man būti publikos galerijoje. Taip
visi matys, kad aš tave palaikau. Prisiekusieji tai pastebės. Vyras
ją palaiko.
- Žinau, - atsakau. - Žinau, kad Džesas taip sakė, ir galbūt
tai tiesa, - giliai įkvepiu oro. - Bet aš neištversiu, jeigu tu ten
sėdėsi ir klausysies. Visko, ką turėsiu pasakyti, kas bus pasaky­
ta apie mane, apie tai, kas nutiko, - mano balsas beveikpereina
į šnabždesį. - Kaip aš tą pakelsiu? Kaip tu pakelsi? Tai mus
pribaigs.
Negaliu rizikuoti, kad Gajus pasijaustų išstatytas pajuokai
ir pažemintas. Jeigu būtų mano valia, ateinančioms kelioms
savaitėms išsiųsčiau jį į Pietų Afriką. Noriu, kad visi žmonės,
kuriuos myliu, būtų kuo toliau nuo viso to.
Jis tyli, tad aš priduriu:
- Negalėsiu apie tai kalbėti teisme, jeigu žinosiu, negalėsiu...
- Tu negalėjai kalbėti apie tai ir namie.
- Negalėjau.
Tuomet Gajus atsisuka. Jo veidas labai atviras, akys didelės,
įskaudintos.
- Kodėl man nepapasakojai? - jis neramiai žengteli kelis
žingsnius, paskui grįžta atgal. - Betgi ne, nueini pas pašalietį,
žmogų, kurio beveik nepažįsti, tik todėl, kad jis dirba saugos
243
tarnyboje, pas žmogų, kurį pažįsti tiek menkai, kad nė neįtarei,
jog jis nueis ir padarys ką nors tokio, o dabar pati esi įvelta,
būsi teisiama su juo. Pasodinta į... į... - iš nevilties jo balsas už­
sikerta, - kaltinamųjų suolų greta jo. Verčiau rizikuoti tuo negu
pasakyti man?
- Nežinojau, kad jis Kredoką užmuš. Visai nenumaniau.
- Dėl to nepasidaro aiškiau, kodėl nuėjai pas jį, o ne papa­
sakojai man.
Dabar man šauna į galvą, kad tiesa dar blogesnė už melą.
Negaliu papasakoti. Įteigiau sau, kad nepapasakojau Gajui apie
Kredoką, nes turėjau romaną, bet dabar žinau, kad vis tiek
nebūčiau jam papasakojusi. Nebūčiau jam papasakojusi, nes
man buvo gėda, ir dar todėl, kad ant kortos buvo pastatyta tiek
daug - mūsų namai, mūsų laimė, mūsų vaikai. Oužvis blogiau­
sia - ir čia yra tikroji tiesa - žinojau, kad mano švelnūs jausmai
Gajui neatsilaikytų prieš jo neužjaučiamą reakciją. Pavyzdžiui,
jeigu jis būtų pasakęs: „Kodėl ėjai pas jį į kabinetą?“, niekada
nebūčiau jam atleidusi. Tai būtų mus pribaigę, ne iškart, bet po
dvejų, trejų, ketverių metų. Mūsų santuoka būtų buvusi išardy­
ta neatitaisomai.
Turiu ką nors pasakyti, tad pateikiu savo vyrui dalinę prie­
žastį, kodėl jam nepasipasakojau, - tikrą, bet sudarančią ne
daugiau nei mažutę dalelę tiesos.
- Nenorėjau, kad tai... - nepajėgiu sugalvoti kito žodžio, -
...tave suterštų.
- Suterštų?- Gajus atsisuka, jo balsas nepatiklus.
- Žinau, aš tik... - dabar esu pusiau pasisukusi veidu įjį, ran­
kas bejėgiškai kilsteliu ir vėl nuleidžiu ant kelių, - ...tik norėjau
apsaugoti tave nuo to, apsaugoti mūsų namus, mūsų vaikus...
Tik iš dalies įtikintas, jis niekinamai supūkščia.
- Noriu, kad išvyktum į užsienį, kol baigsis teismas. Savait­
galį tą patį pasakysiu ir Kerei, o ji gali paprašyti Adamo. Bus
geriau, jeigu jis tai išgirs iš jos. Pamaniau, gal visi galėtumėte
išvažiuoti atostogų, galbūt...
- Aš niekur nevažiuosiu iš šalies.
244
 - Na, tai gal bent jie, jeigu sutiks. Galbūt Setas ir Kerė drauge
pasiimtų Adamą, bet būtų geriau, jeigu išvyktumėte visi keturi.
Tiesiog noriu, kad būtumėte toli nuo to, ar taip sunku suprasti?
Gajus pažvelgia j mane ir klausia jau švelnesniu tonu:
- Net jeigu tai reiškia didesnę tikimybę, kad tave nuteis?
Atremiu jo žvilgsnį. Mano balsas irgi švelnus:
- Manęs nenuteis. Esu nekalta.
 i6

Taigi tai prasideda; prasideda pirmadienio rytą, kai mane įso­

dina į furgoną, nuvesiantį iš Holovėjaus kalėjimo į Senąjį Beilį.
Kai piko valandą mašina burzgia ir kratosi, stabčioja ir linguoja
per Londoną, aštriausiai jaučiu, kaip viskas kasdieniška visiems
aplink mane. Žmonėms, kurie turi reikalą su manimi, tik dar
vienos darbo savaitės pradžia.
Kartu važiuoja dvi Holovėjaus prižiūrėtojos, bet tą rytą
daugiau jokių kalinių į Centrinį baudžiamųjų bylų teismą ne­
vežama, tad visas suolas vienoje pusėje priklauso man vienai.
Furgone atsiduoda dezinfekantu, tuo aštriu kvapu, naudoja­
mu viešuose tualetuose, dar papildytu tirštu salsvu vanilės
priekvapiu, tokiu stipriu, kad kelia man šleikštulį. Priešais
kiekvieną raudoną šviesoforo šviesą ar sankryžą vairuotojas
staigiai stabdo ir numina akceleratorių iki pat grindų, kai vėl
pajudame. Mane pradeda pilti prakaitas - tai, kad sėdžiu šo­
nu, irgi nepadeda. Nuvažiavus maždaug pusę kelio, viena iš
prižiūrėtojų ant suolo priešais mane pastebi, kad sunkiai al­
suoju, ir be žodžių koja link manęs pastumia plastikinį kibirą.
Nusuku galvą į šalį.
Aukštai esantys furgono langai praleidžia mažai šviesos, bet
mums važiuojant Londono gatvėmis kartkartėmis pro vienpusį
stiklą spėju pamatyti dangaus lopinėlių. Lango stiklas šlapias
nuo nedidelės dulksnos. Lauke šaligatviais veikiausiai žings­
niuoja ir laviruoja tarp žmonių biurų tarnautojai; kai kurie ti­
krai skuba, kiti - tik iš įpročio. Kuris nors įlipa į balą ir nusikei­
kia, kitas stabteli nusipirkti kavos ir paskubom nužygiuoja su
246
polistireniniu puodeliu rankoje. Dar kitas arba tas pats asmuo
žengtelės j važiuojamąją gatvės dalį ir bus perspėtas pikto ir vis
dėlto abejingo taksi signalo. Irzulys pirmadienio rytą važiuo­
jant į darbą man dar niekada neatrodė toks viliojantis. Ar kuris
nors iš tų žmonių bent žvilgtels į gatve pravažiuojantį furgoną,
nusistebės, kas galėtų jame būti?
Galiausiai furgonas važiuoja rampa žemyn. Nusileidžiame į
tamsą, sustojame. Man dar sėdinčiai ant suolo uždeda antran­
kius, tik tada leidžia nulipti prie furgono galo pristatytais laip­
tukais, viena prižiūrėtoja eina pirma manęs, kita iš paskos. Kai
akys pripranta prie tamsos, pamatau, kad sustojome erdvioje
požeminėje automobilių aikštelėje, prie pat metalinio sukamo­
jo rato. Mane nuveda į pastato gelmes.
Kad ir kokia didybe pasižymi Senojo Beilio centrinis bau­
džiamųjų bylų teismas, ta nesiekia vietos, kur laikomi kaliniai.
Ten yra registracijos stalas, toks pat kaip ir policijos nuova­
dose. Prie jo man duodama oranžinė plastikinė pakaklinė su
numeriu. Išskyrus teismo salę, tą oranžinę pakaklinę turėsiu
nešioti visą laiką, kad bet kuris budintis apsaugininkas vos
užmetęs akį matytų, kur mane turi nuvesti. Maudamasi ją per
galvą pagalvoju, kad nuo pradinės mokyklos laikų nenešiojau
nieko panašaus. Prie registracijos stalo sėdintis pareigūnas -
pagyvenęs juodaodis baltai žilais plaukais ir su nustumtais
ant paties nosies galo storastikliais akiniais. Kažką rašydamas
prisegtame prie lentelės lape, jis šnekteli su manimi. Elgiasi
šiltai ir maloniai - yra pratęs turėti reikalą su bėdos ištiktais
žmonėmis.
- Apieškosime jus per minutę, mieloji... - sako jis.
Nusišypsau, kad pavadino mane „mieląja“. Ateinančias tris
savaites šitaip vadins kasdien.
- Šiais laikais nemažai žmonių sugeba paslėpti tabaką net
per patikrą, bet turiu jums pasakyti, kad jeigu bent kiek pa­
rūkysite, aš iškart užuosiu, o čia rūkyti griežtai draudžiama,
aišku?
- Aš nerūkau, - patikinu.
247
 - Gerai, - atsako jis pritariamai šypsodamasis, kaip koks
mokyklos direktorius, ir apsimestinai griežtai nužvelgia ma­
ne. - Tai labai kenkia sveikatai.
- Jūs čia būnate visąlaik? - klausiu.
Iš tikrųjų turiu mintyje: „Ar manimi pasirūpinsite? Galiu
jumis kliautis?“
Jis palinguoja galva.
- Visąlaik. Nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro. Ateinu
čia, kai jūsų dar nė vieno nėra, ir būnu, iki išveža paskutinį.
Baigus priėmimo formalumus, mane nuveda koridoriumi
žemomis lubomis, kurio sienos nudažytos kremine geltona
spalva, silpna garstyčių, o pro dažų emulsiją prasišviečia nely­
gi plytų mūrinio tekstūra. Užrašas skelbia: RAUDONOJI zona.
Žodis RAUDONOJI raudoname skritulyje. Kitas užrašas: Dabar
esate „Serco“*sulaikymo... Praeidama nespėju visko perskaityti,
bet įsidėmiu paskutinį sakinį: Apie visus nusikalstamus veiks­
mus pranešama policijai. Šitai man pasirodo šiek tiek komiška,
bet mano linksmumas atmieštas isterijos.
- Čia karšta, - pasakau vedančiai mane koridoriumi mo­
teriai.
Jaučiu savo kvėpavimą paspartėjant. Jokios natūralios švie­
sos, siauras tarpas tarp sienų, žemos lubos... Kaip jie čia dirba
diena iš dienos?
Moteris, baltoji plačiais klubais, pradėjusi šeštą dešimtį, eina
šiek tiek siūbuodama, alsuoja su švokštesiu. „Emfizema“, - pa­
galvoju.
- Pakliūtumėt čia, kai iš tikrųjų karšta, - atsako ji, alsuo­
dama pro burną, ir sustoja prie atdarų kameros durų. - Būna
kaltinamųjų, kurie čia slampinėja visai be drabužių. Juk neno­
rėtumėt stoti prieš teismą visa suprakaitavusi, tiesa?
Kitaip nei anas vyras prie registracijos stalo, spėju, ši apsau­
gininke nejaučia mums gailesčio.

* Didžiojoje Britanijoje - įmonė, tiekianti elektroninio sekimo priemo­

nes: apykojes, apyrankes ir kitą įrangą.

248
 Kai įžengiu į kamerą, man sugniaužia širdį. Tai mažutė,
tvanki, belangė dėžė. Sienos nudažytos geltonai, o grindys -
mėlynai, stengiantis, kad atrodytų linksmiau, bet daugiau čia
nieko nėra, išskyrus betoninį suolelį gale, dengtą medinėmis
lentelėmis. Esu požemyje, be natūralios šviesos ir ventiliacijos,
su plastikine pakakline, patalpoje, kurioje netrukus bus tvan­
kiai karšta.
Durys man įėjus užsitrenkia. Sėdžiu ant suolelio, pėdas su­
sukusi vidun, rankas pasidėjusi ant kelių, įkvepiu pro nosį, iš­
kvepiu pro burną, stengdamasi išlikti rami.

Mano advokatas teisme, Robertas, vėliau ateina manęs aplan­

kyti. Laukiau mažiau nei valandą, bet atrodo, kad dienų dienas.
„Turiu susiimti, - vis kartoju sau. - Sėdėsiu čia kasdien, per
kiekvieną pietų pertrauką, kiekvieną rytą ir popietę, kiekvieną
kartą, kai bus dėl ko nors gaištama. Tai kur kas blogiau nei ka­
lėjimas. Privalau ištverti. Aš nepajėgsiu to ištverti.“
Nepajėgsiu.
Manęs paimti ateina ta pati užjausti nelinkusi apsaugininke.
Nuveda į konsultacijų su advokatu kambarį, tokį pat kaip ka­
mera, kurioje ką tik buvau. Jame yra tvirtai prisuktas varžtais
prie metalinio rėmo stalas ir metalinės kėdės, sudarančios to
paties rėmo dalį. Spėju, tam, kad kaliniai nečiuptų tų kėdžių ir
netrenktų į sieną arba į savo advokato galvą.
Robertasjau su toga ir peruku. Kai nepatogiai sėdasi ant me­
talinės pritvirtintos kėdės, toga nuslysta nuo vieno peties. Per
visą mūsų pokalbį ji taip ir lieka. Man tenka nuslopinti moti­
nišką instinktą ištiesus ranką ją pataisyti. Vėliau, teismo salėje,
pastebiu, kad stodamasis jis gana dažnai leidžia jai nusmukti.
Galiausiai pradedu į tai žiūrėti kaip į apsimestinę pozą, pusiau
sąmoningą pastangą atrodyti mielai netvarkingam kaip geram
dėdulei. „Nenuvertinkite Roberto, - mane anksčiau perspėjo
249
Džespritas. - Galbūt jis atrodo šiek tiek neorganizuotas, bet tai
tik vaidyba. Iš tikrųjų yra labai gudrus machinatorius.“
Jis atsinešė didžiulį aplanką ir numeta jį ant stalo tarp mu­
dviejų.
- Šįryt nekokios žinios, - pradeda kalbą, ir aš įdėmiai pa­
žvelgiu į jį. - Organizuojama tėvui pastatyti salėje invalido ve­
žimėlį.
Jis paaiškina, kad Džordžo Kredoko tėvas dalyvaus teisme
per visą bylos nagrinėjimą, lydimas policijos priskirtos šeimos
rūpybos pareigūnės. Paprastai teismo salėje leidžiama būti ne
daugiau kaip keturiems aukos artimiesiems. Vienintelis, sa­
lėje atstovausiantis, anot Roberto, „mūsų aukai“, bus jo tėvas,
sergantis ankstyvos stadijos išsėtine skleroze. Robertas netiki,
kad tas žmogus yra visiškai prikaustytas prie invalido vežimė­
lio, bet spėja šeimos rūpybos pareigūnę pametėjus užuominų,
kad jeigujis per visą bylos nagrinėjimą sėdės teismo salės kam­
pe visiems prisiekusiesiems ant akių, padidins apkaltinamojo
nuosprendžio tikimybę.
- Kita vertus, - priduria jis, - tokį dalyką galima iškelti per
apeliaciją - teismo proceso elementus, kurie galėjo kenkti tei­
siamajam. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Per trumpą mudviejų pažintį Robertas jau spėjo man labai
patikti, tad dėl šio pokalbio cinizmo esu kiekpriblokšta, bet pa­
sijuntu irgi linksinti. „Dar nė nepradėjome, o aš jau imu mąs­
tyti kaip jie“, - pagalvoju. Man ateina į galvą ir kita mintis, bet
pasistengiują tuoj pat nugrūsti kuo toliau: mes dar nė nepradė­
jome, o jis jau užsiminė apie apeliacijos pagrindą.
Robertas pradeda mane pažindinti su tikėtina šios dienos
darbotvarke; prisiekusiųjų prisaikdinimas, įžanginė prokuroro
kalba. Nemanantis, kad pirmą dieną bus kokių nors pauzių tei­
siniams ginčams, bet netrukus jų rasis, tuo laiku prisiekusieji
bus išsiųsti iš salės, ir iškart viskas sulėtės. Jis tikintis, kad aš
suprantu, kodėl visa tai bus reikalinga. Per šį pokalbį esu rami
ir logiškai mąstanti kaip visada, bet klaustrofobija nesilpnėja.
„Ištraukite mane iš čia, - noriu jam pasakyti, - prašau jūsų."
250
 Mūsų konsultacijai pasibaigus, Robertas atsistoja ir atsi­
prašo, kad jau turi išeiti - reikia grįžti į kabinetą, patikrinti, ar
tvarkingi dokumentai, ir, spėju, šiek tiek atsikvėpti. Prieš pasi­
šalindamas paspaudžia man ranką, raminamai ant viršaus už­
dedamas ir kitą plaštaką, ir pažvelgia man į akis. Virš stebėtinai
blyškiai mėlynųjo akių vešliai sužėlę balti antakiai. Šiektiek su­
sigraudinu ir tai slėpdama gaunu jam linksmai, su pasitikėjimu
savimi nusišypsoti. Jis išeina; prisistato apsaugininke ir nuveda
mane atgal į kamerą.

O paskui, dar sykį palaukus, atrodo, nežinia kiek dienų, mano

kameros durys atsidaro, ir tarpduryje išdygsta ne ankstesnioji
apsaugininke, o du pareigūnai, turėsiantys mane saugoti kalti­
namųjų suole, moteris ir vyras, abu elegantiškais baltais marš­
kiniais. Jie man nusišypso. Moteris taria:
- Ką gi, gerai, einam!
Kažin, kas atsitiktų, jeigu pulčiau į isteriją, atsisakyčiau pa­
likti kamerą? Kas, jeigu griūčiau ant grindų iš burnos drimbant
putoms? Vyro šypsena dirbtinė ir bedžiaugsmė. Jis žiūri į mane,
lyg vertintų, - greitai ir be jausmo, - sukelsiu jiems kokio nors
vargo ar ne. Mes trumpam grįžtame prie registracijos stalo, ten
aš nusiimu plastikinę pakaklinę. Ši padedama į skyrelį su atitin­
kamu numeriu už rašomojo stalo - tarsi čia būtų senamadiški
skyreliai viešbučiuose, kur laikomi raktai.
Kaltinamųjų suolo apsaugos pareigūnai stoja į nustatytas
vietas - moteris prieky manęs, vyras iš paskos - ir mes žengia­
me kelis žingsnius atgal siauru garstyčių spalvos koridoriumi.
Jie sustoja prie durų tiesiai prieš mano kamerą ir jas atidaro,
ten - trumpas betoninių laiptų maršas. Tikkai pasiekiame laip­
tų viršų ir pareigūnė priekyje atidaro dar vienas duris, krūpteliu
sumojusi, kad tuoj įžengsime į teismo salę. O aš įsivaizdavau
kažkokį pereinamąjį tarpsnį, begalinius koridorius, kuriuose
spėčiau susikaupti, bet ne - teismo salė ir kaltinamųjų suolas
251
laukia manęs čia pat, virš kameros, tik užlipus trumpais beto­
niniais laiptais.
Įžengusi pro duris, pamatau teismo salę - aukštomis lubo­
mis, medžio plokštėmis iškaltą patalpą, skaisčiai apšviestą ir
pilną žmonių. Robertas su padėjėja jau savo vietose - abu pasi­
suka ir mane pasveikina linktelėdami. Padėjėja - jauna moteris,
vardu Klerė; apie ją girdėjau, bet mudvi dar nesusipažinusios.
Jos plati šypsena ir strazdanotas veidas. Gynėjai susispietę bū­
reliais, kalbasi prislopintais balsais. Yra du teisininkai iš Valsty­
binės prokuratūros - sėdi suolų eilėje tuoj už advokatų, o dar
viena eile toliau įsitaisęs kriminalinės policijos inspektorius
Klivlandas. Atmosfera kaip mažos geležinkelio stoties - pilna
šnekų, bruzdesio ir nekantraus laukimo, o virš visko - žėrinti
ryški geltona šviesa. Pareigūnai ir aš įžengiame į kaltinamųjų
suolo aptvarą su aukštomis grūdinto stiklo plokštėmis ir eile
atverčiamųjų kėdžių žaliais apmušalais.
Vėliau įsidėmiu daug detalių, susijusių su kamerų ir teismo
salių išdėstymu. Anksčiau neįsivaizdavau, kaip arti pačios teis­
mo salės yra kameros: per savo bylos nagrinėjimą kelis kartus
aiškiai girdėjau į Aštuntąją teismo salę iš kamerų apačioje at-
sklindančius kitų kalinių šauksmus. Durys, pro kurias teisėjas
įeis ir išeis, yra toje pačioje pusėje kaip ir mūsų, priešais skersai
salę, ir aš sumoju, kad teisėjų kabinetai, - įsivaizduoju minkštus
storus kilimus, didžiulius ąžuolinius rašomuosius stalus, sida­
brinius, su monogramomis, kibirėlius ledui, - yra tiesiai virš
mūsų kamerų, žmonių su perukais pasaulis virš drėgnos nu­
sikaltėlių karalystės, kuriai ir aš dabar priklausau. Kol teisėjai
visi drauge prie ovalaus stalo, aptarnaujami teismo sekretorių
(visi jie čia vyrai), kerta pietus, aš tiesiai po jais savo betoninėje
dėžėje užkandžiauju orlaiviuose tiekiamu maistu.
Apie visa tai mąstau tik vėliau, gerokai vėliau, nagrinėjant
bylą, kai dėl daugybės biurokratinių ir teisinių gaišačių, kurios,
galiausiai pradedu suprasti, yra būtina teismo proceso dalis,
atsiranda pakankamai laiko apmąstymams. Bet kai pirmą kar­
tą įžengiu į kaltinamųjų suolo aptvarą, tokioms mintims nėra
252
laiko, nes, nors iš pradžių mane pribloškia šviesa ir žmonių ke­
liamas bruzdesys, iškart pamatau, kad tarp dviejų savų kaltina­
mųjų suolo pareigūnų jau sėdi tu.
„Brangusis mano, - pagalvoju, - koks tu pasikeitęs.“Sau lei­
džiu žiūrėti į tave tik trumpai, bet viską pamatau ir, nors mūsų
abiejų padėtis sunki, dėl tavęs man plyšta širdis. Tu susitraukei,
fiziškai susitraukei, kad ir kaip žiūrėsi. Nors aš stoviu, o tu sė­
di, būtent šitaip atrodo. Kaip galima nuo kardomojo kalinimo
šitiek sumažėti? Tavo kostiumo švarkas, - to paties brangaus
pilko kostiumo, kurį glosčiau Kriptos koplyčioje po Vestmins-
terio rūmais, - atrodo kabantis tau ant pečių. Tavo skruostai
įdubę - nors prieš teismą esi švariai nusiskutęs, oda su pilkšvu
atspalviu, tartum barzdos šeriai tau geriau tiktų. Plaukai tvar­
kingai sušukuoti, šiek tiek priploti, ir pastebiu, kad viršugal­
vyje retėjantys. Ar ir pirma jie tokie buvo, ar aš tik dabar tai
pastebiu, nes atrodai toks pažeidžiamas? Didelės tamsios tavo
akys - akys, kurios įdėmiai žvelgdavo į mane mudviejų roma­
no pradžioje, dabar tuščios, tartum žiūrėtum ir nematytum
manęs. Mirksnį mudviejų žvilgsniai susitinka, bet tavajame
nieko nėra.
Atsisėdu į kaltinamųjų suolą, mudu skiria po vieną tavo
ir mano apsaugos pareigūną. Turbūt vaidyba, mąstau. Jis ži­
no, kad tarp mudviejų negali būti jokio matomo kontakto; tai
mums abiem pakenktų. Bet tuštuma tavo žvilgsnyje baisi. Kur
tu esi mintimis?
Tave laikė Akategorijos kamerose, kitoje zonoje, į salę atve­
dė pirmą. Tavo pavardė kaltinamajame akte įrašyta pirma, taigi
per mūsų teismą tu viską darysi pirmas. Net dabar, kai jau esu
pasodinta, nepajėgiu atsispirti pagundai mėginti pro saugan­
tį pareigūną darsyk žvilgtelėti į tave. Paskutinį kartą, kai tave
mačiau, sėdėjai mano automobilio keleivio sėdynėje, mums su­
stojus prie Pietų Harou metro stoties. Kiek daug atiduočiau už
pusvalandį su tavimi vienudu, iki viskas prasidės, ir norėčiau ne
pasitarti apie atskirą mūsų gynybą, bet tik pažvelgti tau į akis,
paliesti tavo veidą.
253
 Tas kostiumas... tas pats brangus tamsiai pilkas kostiumas,
kuriuo vilkėjai anądien Parlamento rūmuose, kai nusivedei
mane į koplyčią kriptoje. Paskui klūpėjai man prie kojų, kai
užmovei mano aulinį ir užtraukei užtrauktuką. Mirksnį minti­
mis grįžtu ten ir pagalvoju, kad tai, ką mudu darėme, prisieku­
siesiems pasirodytų labai bjauru, jeigu būtų susieta su šia byla,
o juk buvo taip nekalta. Tuo poelgiu nieko nenuskriaudėme.
Paskui pagalvoju: ačiū Dievui, niekas iš to neiškils per šį
teismo procesą. Karšta gėda, kurią jaučiu, susijusi ne su pačiu
mūsų poelgiu, bet su tuo, kaip jis būtų pateiktas dabar mums
metamų kaltinimų kontekste, kaip būtų tuo pasinaudota, sie­
kiant mus apjuodinti ir nuteisti. Kaip patiktų tokia informacija
kaltintojams - bet jie jos neturi, šitai žinau, nes veikia surinktų
įrodymų atskleidimo įstatymas. Tu irgi būsi matęs dokumen­
tus apie bylos faktus, tuos, kuriais grįsta mūsų byla. Įdomu, ar
todėl pirmą mūsų bylos nagrinėjimo dieną apsivilkai tuo pilku
kostiumu? Ar taip man duodi ženklą apie mūsų pergalę šiuo
atžvilgiu? Niekas apie mus nežino ir nesužinos. Mums tik reikia
išlikti šaltų nervų.
Kad atitraukčiau mintis nuo tavęs, pažvelgiu į advokatų
komandas ir tą akimirką tai nutinka - mane trumpai apima
sumaištis, bet jos reikšmė man paaiškės tik vėliau. Matau
kaltinimui atstovaujančią prokurorę. Ji kaip tik tokia, kokia,
esu perspėta, ir galėtų būti - jauna moteris, įpusėjusi ketvir­
tą dešimtį, smulki ir nepriekaištingai atrodanti, kaštoniniais
plaukais ir plieninėmis akimis. Bet ji sėdi ne toje vietoje, pa­
galvoju, truputį suraukdama antakius. Anksčiau man buvo
paaiškintas teismo salės išdėstymas. Kodėl ji sėdi greta Rober­
to stalo, jam iš dešinės? Apžvelgiu salę ir sumoju. Kaltinimo
atstovė visai ne ta jauna, nepriekaištingos išvaizdos moteris.
Prokurorė - tokio pat amžiaus kaip ir aš, su savo plačia toga
stambi, akiniuota, mokyklos ūkvedės tipo. Sėdi deramoje vie­
toje - kairėje teismo salės pusėje. Jos padėjėjas - jaunas vyras,
sūpuojasi su kėde.
254
 O jauna, tvarkinga moteris su kaštoniniais kirpčiukais ats­
tovauja ne kaltinimui, kaip iš pradžių pamaniau, o gynybai -
žinoma, ne mano gynybai. Tajaunoji moteris atstovauja tau.
Durys už teisėjo vietos atsidaro ir įeina teismo tvarkdarė -
moteris tamsiomis garbanomis, su toga, bet be peruko. Ji atpila
įprastas eilutes: „Visiems stot. Tie, kurie šiandienturi čia reikalą,
tesusirenka arčiau...“ Jos balsas pereina į murmesį ir vėl pakyla
tik tariant: „...Dieve, saugok karalienę.“ Ji palaiko teisėjui ati­
darytas duris, ir visi iškart pašoka ant kojų: gynybos advokatai
pabyra iš būrelio, į kurį buvo susispietę, ir pasiskubina atsistoti
į savo vietas; jaunasis prokurorės padėjėjas paliauja sūpavęsis
ir pašoka. Kaltinamųjų suolo pareigūnė alkūne niukteli man į
kairį šoną, nors aš jau stojuosi. Tas bendras pagarbos veiksmas
tąryt labiau nei kas nors kita pabrėžia mano padėties rimtumą,
parodo, kad prieš autoritetą esu bejėgė, kokia nebuvau nuo pat
vaikystės.
Gaunu pirmąkart pamatyti teisėją. Žemas, neišraiškingo,
raukšlėto veido. Prie savo krėslo jis ne tiek ateina, kiek atplau­
kia, kaip žmogus, kurio pečius atsakomybė slegia gana lengvai,
kaip asmuo, pamalonintas, bet nenustebintas jam suteiktos ga­
lios. Pasisuka ir linktelėdamas galva pasveikina susirinkusius
salėje.*Priešais jį išsirikiavę advokatai, kiti teisininkai ir polici­
jos pareigūnai. Visi nusilenkia ir atsisėda. Jis žvilgteli teisiamų­
jų aptvaro link ir aš nepatogiai linkteliu, paskui irgi atsisėdu.
Pakviečiami prisiekusieji. Jie sueina pro duris kairėje ir stovi
susispietę po publikai skirta galerija, kuri dar tuščia. Atrodo lyg
ne savo vietoje, tas būrelis paprastų vyrų ir moterų, su paltais,
krepšiais ir kuprinėmis. Sekretorius šaukia pavardes vieną po
kitos, ir aš stebiu kiekvieną prisiekusįjį, jį ar ją, einantį per salę
į savo vietą. Visi salėje stebi juos, kiekvienas turi savų išskaičia­
vimų dėl jų nusiteikimo. Ar tas jaunas plikis su auskaru, kuris
eidamas raudonuoja, bet laiko galvą aukštai iškeltą, neatrodo
panašus į kietą riešutėlį - į tokį, kuris pats galbūt vieną ar du
kartus mušėsi ir galėtų žavėtis žmogumi, gebančiu apsiginti?
255
Gal ta žilaplaukė moteris, iš pažiūros socialinė darbuotoja, bus
linkusi patikėti gynyba, grindžiama ribotu pakaltinamumu?
O tas pagyvenęs kariškos laikysenos baltasis? Panašus į žmogų,
galbūt laikantį moteris iš prigimties klastingomis... bet, žinoma,
galėtųbūti ir priešingai. Gal jis užvaldytas anachroniško riteriš­
kumo jausmo ir tiki, kad moterys ne taip linkusios į smurtą.
Kol tie dvylika užima savo vietas, daug šiūruojama kojomis
ir kosčiojama. Dauguma jų nežiūri į mus, matyt, suvokdami,
kad visi kiti teismo salėje spokso į juos. Atrodo, visiems, tiek
vyrams, tiek moterims, baisiai nepatogu, kad jie čia.
Toliau - prisaikdinimas. Teismo salėje pareikalaujama tylos,
kol kiekvienas atsistos ir duos priesaiką. Septyni prisiekia Visa­
galiu Dievu. Du prisiekia Alachu ir dar vienas - šventąja knyga
Guru Granthu Sahibu. Tik du duoda pasaulietines priesaikas.
Teisėjas pasako įžangines pastabas apie tai, kad prisiekusieji
turi padaryti išvadas tik remdamiesi įrodymais, kuriuos išgirs
šiame teisme. Jis ypač pabrėžia, kaip negerai ieškoti informaci­
jos apie mūsų bylą internete. Taip pat jie perspėjami dėl „Face-
book“, „Tvvitter“ ir visų kitų socialinių tinklų, ir tokios nuoro­
dos iš žmogaus su arklio ašutų peruku skamba taip komiškai,
kad vienas ar du prisiekusieji nusišypso. Paskui teisėjas pasi­
žiūri į popierius ant stalo, pasilenkia priekin ir mandagiai sako
savo sekretoriui:
- Regis, neturiu darbotvarkės...
Sekretorius pasisuka, atsistoja ir parodo popieriaus lapą jam
iš kairės.
- Ji štai čia, milorde.
- Ak, labai dėkui.
Prokurorė jau atsistojusi. Į mokyklos ūkvedę panaši moteris
atrodo stambi ir lėta, bet rimta ir kelianti pasitikėjimą. Aš ja ti­
kėčiau. Teisėjas suteikia jai žodį linktelėdamas galva. Prokurorė
pažvelgia į prisiekusiuosius ir prabyla:
- Ponios ir ponai, šioje byloje atstovauju valstybei kaip kal­
tintoja...
256
 Balsas tylus tylus, švelniai grebluojantis kaip škotų. Ji kalba
ramiai, be teatrališkumo ar teisuoliško pykčio, tik gailiai pripa­
žįsta liūdną būtinybę jai - mums visiems - būti čia.
- Pernai, vieną spalio šeštadienio popietę, vyras savo virtu­
vėje taisėsi puodelį arbatos.
Visoje teismo salėje - tyla.
- Gyveno vienas, prieš kelerius metus išsiskyręs, tad savait­
galiais nedaug ką turėdavo veikti. Jis prisipylė arbatinuką ir, kai
dėjosi į lėkštę porą sausainių, suskambėjo telefonas. Skambino
našlys jo tėvas iš Vakarų Midlandso.
Šią akimirką atsidaro publikos galerijos durys - žiūrovai
įleidžiami vėliau. Visi žvilgteli viršun, kai apsaugininkas pasi­
tinka pulkelį nedrąsiai įslenkančių žmonių. Iškart pamatau Su-
zaną. Ji man blankiai nusišypso. Jai iš paskos seka du jaunuoliai
ir pagyvenęs vyras, - spėju, teisės studentai ir jų lektorius, - o
tada koks pustuzinis tiesiog smalsuolių.
Prokurorė kalbą buvo pertraukusi tik trumpam.
- Jo tėvas, vardu Raimondas, - tęsia pasakojimą, ir visi vėl
sutelkiame dėmesį į ją. - Raimondas - į pensiją išėjęs pasau­
lietinis metodistų pastorius ir vienintelis žmogus, su kuriuo
šis vyras tebepalaikė artimą ir nuoširdų ryšį. Vyras atsiliepė į
skambutį ir išsamiai išklausinėjo savo tėvą, kaip laikosi. Jo tė­
vas sirgo - serga - ankstyvos stadijos išsėtine skleroze ir yra
iš dalies neįgalus. Po kokių dešimties pokalbio minučių vyras
užsimena tėvui, kad yra užsiplikęs arbatos. Tėvas jam pasako,
kad turėtų jos įsipilti, kol nepasidarė pernelyg stipri, arba, tėvo
žodžiais tariant, pernelyg nesušuto...
Šioje vietoje prokurorė padaro pauzę, pasižiūri į užrašus,
pasiima nuo stalo stiklinę vandens ir atsargiai gurkšteli. Tada,
prieš vėl prabildama, darsyk pasižiūri į užrašus, lyg norėtų ne
ką nors prisiminti, o pabrėžti mums visiems, kokia rimta yra
jos pasakojama istorija. Vykstant teismo procesui man teks ste­
bėti ją dažnai šitaip darant ir greitai pradėsiu į tai žiūrėti dau­
gmaž taip pat, kaip žiūriu į Robertui nuo peties smunkančią
257
togą - kaip į vaidybą, kaip į kruopščiai išlavintą kūnišką tiką.
Moteris vėl pakelia akis.
- Prieš baigdamas pokalbį, - toliau kalba ji, - vyras pasakė
tėvui, kad išgėręs arbatąjam atskambins. Tėvas atsakėtrumpam
išeinantis į parduotuvę už gatvės kampo, bet jeigu praleisiantis
skambutį, vėliau pats dar kartą paskambinsiantis. Vyras patarė
tėvui būti atsargiam, nes šis netvirtai laikėsi ant kojų. Jambuvo
neramu, kad tėvas neužkliūtų už bordiūro.
Šioje vietoje ji vėl padaro pauzę, bet tik trumputę. Nenori
pasirodyti pernelyg melodramiška.
- Tai buvo paskutinis to vyro pokalbis su savo tėvu. Jamne­
bebuvo lemta kalbėtis su niekuo, - ji kosteli. - Su niekuo, išsky­
rus asmenį, kuris ketino jį užmušti.
Buvau taip užliūliuota jos tono, pasakotojos sugebėjimų,
kad tik dabar staiga susizgrimbu - mes jau pradėjome procesą.
Nebebus nei X, nei Y, jokių asmeninių mitų ar paslapčių. Bus
tik įrodymai. Bylos „Regina* prieš Marką Lajamą Kastlį ir Ivo­
ną Karmaikl“ nagrinėjimas teisme prasidėjo.

Karalienė, t. y. valstybė kaip viena iš bylos šalių.

 17

Kaltintoja, ponia Prais, įžanginę kalbą pradėjo žemu, liūdnu

tonu, lyg tikrai nenorėtų čia būti atlikdama nemalonią savo
pareigą, bet toliau, apibūdinant mūsų bylos faktus, jos balsas
sustiprėja. Dabar ji stovi šiek tiek tiesiau, tartum tiesa darytų ją
aukštą ir kompetentingą, tartum net ji, tokia santūri, nepajėgtų
nuslopinti pasipiktinimo dėl mūsų prašymų pripažinti nekal­
tais įžūlumo.
- Ponios ir ponai, - baigdama kalbą sako ji ir pasižiūri tie­
siai į prisiekusiuosius, - jūs išgirsite šiame teisme gynybos pa­
teikiamus argumentus. Išgirsite pirmą kaltinamąjį šioje byloje
tvirtinant, kad turėtų būti pripažintas nekaltu dėl riboto pakal-
tinamumo, kad jis yra nepakaltinamas dėl to, ką tą popietę pa­
darė, nes yra kamuojamas... - ji trumpam nutyla - tik tiek, kad
pabrėžtų savo nepatiklumą, - asmenybės sutrikimo. Taip pat jūs
išgirsite antros kaltinamosios gynėjus pareiškiant, kadji yra... -
vėl trumputė pauzė, - visiškai nekalta, nes nieko nežinojo apie
pirmo kaltinamojo ketinimus, kai jį vežė su krepšiu, kuriame
buvo drabužių pamaina, prie durų slenksčio vyro, brutaliai ją
užpuolusio. Išgirsite ją tvirtinant, kad visiškai nenumanė, kas
galėtų vykti, kol sėdėjo automobilyje prie to privataus namo
laukdama, - nenormaliai ilgai, pamanytumėte, - to, kurį tik
pavėžėjo. Jums bus pasakyta, jog jai nė į galvą neatėjo, kad kas
nors galbūt negerai, kai jis, taip ilgai negrįždamas, persirengė ir
persiavė, bet nepasivargino persimauti kojinių - kojinių, kurio­
mis pernešta kraujo ant jos automobilio keleivio vietos grindų
kilimėlio. - Šįsyk ilga pauzė, kad tos vos girdimos nepatiklumo
259
gaidelės teismo salės ore rastų viena kitą, susijungtų kaip ato­
mai ir sudarytų daugiau nei jų sumą. Dabar moteris truputėlį
pritildo balsą: - Ponios ir ponai, kaltinimo pozicija tokia... - ji
vėl prabyla garsiau, - ...kad tai nesąmonė. Kaltinančioji šalis lai­
kosi nuomonės, kad tai buvo drauge sumanyta žmogžudystė,
abiejų šalių bendrai aptarta, - šaltakraujiškai ir iš anksto, - kad
abiejų buvo sutarta, jog vienas atliks darbą, o kitas vairuos au­
tomobilį bėgant iš nusikaltimo vietos, šitaip abiem išvengiant
atsakomybės; kad abu puikiai žinojo apie vienas kito veiksmus,
todėl abu yra vienodai kalti.
Po šios retorikos puošmenos prokurorė nutyla ir nuleidžia
akis į savo stalą, kur turi didžiulį baltą plastikinį aplanką, segtu­
vą su žiedais, - tokį pat, kokie padėti prisiekusiesiems ir mums,
kaltinamųjų suole, šalia kitų dviejų, gulsčiai įrištų plastikine
spirale kairėje pusėje. Tai daiktinių įrodymų rinkiniai numeris
vienas, du ir trys. Ji perdėlioja aplankus ant savo stalo, be jokio
būtinumo juos pasklaidydama - manau, tam, kacl parodytų, jog
dabar pagaliau einame prie reikalo.
- Ponios ir ponai, daiktinių įrodymų rinkinys numeris vie­
nas - šį vadinsiu žemėlapių komplektu. Prašyčiau atsiversti pir­
mą puslapį.
Aplanke žemėlapiai. Pirmasis mažo mastelio. Jame nurodyta
Kredoko buto vieta Pietų Harou rajone, o paskui tavo ir mano
namų vietos, kiekviena su nubrėžta tiesia linija į plačią paraštę,
kur užrašyti mūsų adresai: tu gyveni Tvikename, aš - Aksbri-
dže. Kiti žemėlapiai didesnio mastelio ir juose parodyta tiksli
Kredoko buto vieta jo gatvėje. Kai kurių žemėlapių paraštėse
yra mažučių stačiakampių vaizdo stebėjimo kameros nufil­
muotų kadrų, iki kurių irgi nubrėžtos tiesios linijos.
Prokurorė supažindina teismo dalyvius su šiais žemėlapiais,
verčiant juos vieną po kito, smulkiai paaiškina, kiek truktų eiti
tarp tų vietų, kiek - važiuoti automobiliu, tiksliai nurodo, kur
yra metro ir autobusų stotelės, netoliese esančių parduotuvių
vietas ir pavadinimus. „Miglos pūtimas ir akių dūmimas, - vė­
liau atsainiai numos Robertas. - Kaltintojai turi pateikti daugy-
260
bę faktų. Visi prisiekusieji žiūri televiziją. Jie tikisi faktų, nenu­
ginčijamų faktų, tad prokurorė žeria juos kaip iš gausybės rago,
net ir tokius, kurie nė iš tolo nesusiję su byla.“
Šitai atlikusi, ponia Prais tonu ar dviem pažemina balso re­
gistrą ir sako prisiekusiesiems:
- Ponios ir ponai, dabar kviečiujus pasižiūrėti į antrą aplan­
ką, daiktinių įrodymų rinkinį numeris du, - šį vadinsiu ilius­
tracinės medžiagos komplektu.
Netrukus suprasime, kodėl ji šiek tiek sulėtino tempą, perė­
jo į žemesnę tonaciją, net tapo santūresnė.
- Turiujus paprašyti atsispirti pagundai ir nevartyti iliustra­
cijų, nes noriu visas paaiškinti iš eilės.
Pirma iliustracija - tai natūralios spalvos kūno piešinys,
žmogaus torsas, nuogas ir beplaukis, kaip siuvėjo manekenas.
Atsiversdama tą puslapį akies kampučiu pastebiu, kad tu never­
ti aplanko kaip aš. Žiūri tiesiai į priekį.
- Dabar, ponios ir ponai, turiu jus supažindinti su pono
Kredoko tą šeštadienį patirtais sužalojimais. Su sužalojimais,
kuriuos jis patyrė, kaip tuojau pademonstruosiu, vos kelios mi­
nutės po paskutinio pokalbio su savo neįgaliu tėvu. Nuo rankų
žmogaus, kurį jūs matote sėdintį kaltinamųjų suole, skatinamo
ir padedamo moters, sėdinčios šalia jo.
Priešais mane natūralios spalvos kūno piešinyje prižymėta
mėlynių ir sumušimų, nupieštų ar padarytų fotošopu, bet ste­
bėtinai tiksliai ir tikroviškai. Viršutinėje kūno dalyje yra mė­
lynių, kurios atrodo plačios ir susiliejančios, pilkšvo atspalvio.
Kaktoje - melsvai raudona žymė, skruoste - purpurinis sumu­
šimas. Lūpos perplėštos, nosis aiškiai priplota ir sulaužyta. Ryš­
ki raudona žymė skersai kaklo.
Kituose puslapiuose - tik galvos nuotraukos, vienoje iš pro­
filio matyti bjauriai perplėšta ausis, atskirtu lezgeliu.
Žiūrėdama žemyn į iliustracijas, versdama puslapį po pus­
lapio, ponia Prais vardija Džordžo Kredoko sužalojimus. Ant
jo torso - gausybė mėlynių, liudijančių, kad buvo trypiamas,
kai gulėjo kniūbsčias ant grindų: aiškiai matomi sportbačių pa-
261
dų įspaudai. Kaukolė įlaužta - mirties priežastis buvo smegenų
pabrinkimas. Nosis sulaužyta. Lūpos ir dešinė ausis smarkiai
perplėštos. Išmušti keturi priekiniai dantys.
Jai išvardijus tuos sužalojimus, teismo salėje tvyro tyla. Aš
sėdžiu kaltinamųjų suole, žiūriu tiesiai į priekį kaip ir tu. Kad
ir koks buvo mūsų teismo proceso pradžios, prisaikdinimo ri­
tualo, prokurorės įžanginės kalbos teatrališkumo sukeltas jau­
dulys, visa tai dabar nuslopino suvokimas: tas žmogus mirė
siaubingai.
- Dabar norėčiau pakviesti pirmą liudytoją, daktarą Nataną
Viterfildą.
Teismo tvarkdarė išeina iš salės.
Daktaras Viterfildas guvesnis, nei tikėtumėtės iš Vidaus rei­
kalų ministerijos patologo. Aukštas, kumpanosis, aiškaus balso,
spinduliuojantis uolumu. Priesaiką perskaito garsiai ir užtikrin­
tai. Atsisako pasiūlymo atsisėsti. Jo užduotis - tik patvirtinti tai,
apie ką kaltinimo atstovė mums ką tik papasakojo, tai yra au­
kos patirtų sužalojimų pobūdį. Kaip liudytojui ekspertui, jam
leidžiama daryti prielaidas, reikšti savo subjektyvią nuomonę,
nors kitiems liudytojams tai draudžiama. Bet savo nuomone jis
tik patvirtins tai, kas ir taip akivaizdu.
- Jūs - daktaras Natanielis Viterfildas?
- Taip, tikrai.
- Ir esate?..
Virtine klausimų patvirtinamos jo pareigos ir laipsniai. Tik
tadajis pakviečiamas pasižiūrėti į komplektą, kokį turi ir prisie­
kusieji, - didįjį baltą segtuvą su žiedais.
Ponia Prais kreipiasi į prisiekusiuosius:
- Norėčiau paprašyti jus tuo pat metu jį atsiversti ir pasi­
žiūrėti į fotografijas už ketvirto skirtuko, dvyliktame puslapyje.
Vėl privalau jus perspėti, kad atsispirtumėte pagundai pervers­
ti ir kitas nuotraukas, nes svarbu, kad žiūrint į jas paaiškinčiau,
ką matote.
Teismo salėje pasigirsta spragsėjimai: visi atblokuoja sver-
tinius spaustuvus didžiuosiuose baltuose segtuvuose, - o pas-
262
kui, kai visi verčiame puslapius, kyla garsus šlamesys, lyg po
salę skraidytų pulkas milžiniškų paukščių, galbūt kirų. Kelias
sekundes šis šlamesys nustelbia neefektyvių oro kondicionierių
ūžesį. Kaltintoja duoda mums laiko patogiau įsitaisyti ir per­
žiūrėti nuotraukas. Kaip ir iliustracinės medžiagos aplankas,
tavasis segtuvas lieka neatverstas.
- Ponios ir ponai, iš anksto atsiprašau, jeigu kam nors iš jū­
sų ši įrodymų dalis pasirodys sukrečianti. Daugelyje nuotraukų
aukos veidas užtemdytas vengiant rodyti baisesnes jo sužaloji­
mo detales.
Čia jau ne piešiniai, o spalvotos Džordžo Kredoko fotogra­
fijos jo bute, jis guli aukštielninkas, didesnė kūno dalis tįso
svetainėje, bet galva - arti virtuvėlės nišos. Jo veidas užtem­
dytas siekiant ištiktajam mirties palikti šiek tiek orumo, bet
sportiniai marškinėliai ir džinsai aiškiai matomi, viena džin­
sų klešnė susibrukusi aukštyn atidengdama baltą blauzdą, ant
abiejų kojų - pilkos kojinės ir odinės šlepetės. Aplinkui - jo
gyvenamasis būstas. Už kūno - įeiga į virtuvėlę, kur elegan­
tiškos baltos spintelės su medinėmis rankenėlėmis, šaldytuvas
ir dujinė viryklė. Kitose nuotraukose, kurias pasižiūrime vė­
liau, matyti ruda odinė sofa su afrikietiško rudo ir oranžinio
rašto pagalvėlėmis; fotografijose ant sienos - laukinė gamta,
jose sėlinantis leopardas, padangėse sklandantis erelis; ant mo­
dernaus valgomojo krėslo numestas didelis baltas rankšluostis;
ant stiklinio valgomojo stalo išmėtyti popieriai ir knygos; kita­
me jo gale tebestovi dubuo su avižinės košės likučiais, didelis
puodelis ir šalia padėtas šaukštas. Už valgomojo stalo - niša su
knygomis. Gana elegantiškas viengungio butas, narsi pastan­
ga nuomojamą būstą prastame rajone padaryti pageidaujamą.
Tamtikru mastu tai pavyko - daugybė žmonių Londone gyve­
na kur kas prasčiau. Bet nuo kažko šitame Kredoko gyvenimo
atvaizde man darosi neramu ir galiausiai sumoju nuo ko - ogi
nuo dubens su avižine koše. Kredokas buvo respektabilus, išsi­
lavinęs žmogus, lektorius, kurio namų lentynose daug knygų,
263
bet popietę ant jo stalo tebestovintis dubuo su košės likučiais,
manau, rodo apsileidimą.
Kaltintoja mus paragina pakaitomis žiūrėti į iliustracinės
medžiagos aplanką ir nuotraukas segtuve, kad galėtume deta­
liau susipažinti su Kredoko sužalojimais. Priėjusi prie kaklo su­
žalojimų, ji patologo klausia:
- O ar galite man pasakyti, daktare Viterfildai, kokios jėgos
reikėtų tokiems sužalojimams padaryti kaklo sityje?
- Taip, - atsako uolusis patologas, - tai turėjo būti sužalo­
jimas buku daiktu, padarytas naudojant tam tikrą jėgą. Pavyz­
džiui, trypiant padu, aukai gulint ant grindų aukštielninkam,
tai yra veidu į viršų.
- Ir iš ko jūs galite spręsti, kad jėga turėjo būti nemenka?
- Na, žinoma, iš mėlynių pobūdžio. Be to, sutraiškytos ger-
klos. Kad patirtų tokius sužalojimus, sakyčiau, auka ant grindų
turėjo nepajėgti judėti, o asmuo, naudojęs jėgą, jis ar ji, turėjo
ant jo šokinėti ir trypti.
Sunkiai nusakomas garsas įelektrina visą teismo salę. Kaž­
kas panašaus į „Aaach...“, bet šaižus, nevalingas, švokščiantis,
veik gargesys. Visų galvos pasisuka į tolimąjį, arčiausiai durų
esantį teismo salės kampą, kur invalido vežimėlyje sėdi Kredo­
ko tėvas. Teisėjas meta į jį piktą žvilgsnį. Sėdintieji žiūrovų ga­
lerijoje palinksta į priekį - keistą garsą jie girdi, bet nemato, kas
jį kelia. Visi kiti sužiūrame. Sėdinti šalia Kredoko tėvo policijos
pareigūnė padėjusi ranką jam ant žasto ir labai arti prisilenku­
si tyliai kalba, mėgindama žmogų nuraminti, bet riksmas vis
nesiliauja. Mirksnį aš net pagalvoju, kad jis ne tik prikaustytas
prie vežimėlio, bet ir nebegalintis kalbėti, tik skleisti tokius gar­
sus. Paskui jis pratrūksta šaukti:
- Džordžai! Džordžai, mano berniuk!
Žvilgteliu į teisėją. Jis raukosi, bet inspektorius Klivlandas
jau pašokęs ant kojų ir iriasi ten link. Jis ir kiti policininkai ap­
supa Kredoko tėvą, su vežimėliu apsuka ir išstumia iš teismo
salės, bet silpstantys koridoriumi vežamo senuko riksmai dar
ilgai girdėti.
264
 Netrukus teismas padaro pietų pertrauką. Sekretorius su­
šunka: „Visiems stot!“, ir visi stovime, kol teisėjas išeina iš salės.
Advokatai atsilošia savo vietose, rąžosi. Policijos pareigūnai su­
siburia prie durų, tyliai kalbasi. Policijos paskirta šeimos rūpy­
bos pareigūnė grįžta į teismo salę be Kredoko tėvo ir kraipyda­
ma galvą kalbasi su kitais pareigūnais. Šalia sėdinti kaltinamųjų
suolo apsaugininke paliečia man alkūnę, ir aš pasisuku eiti į
kamerą apačioje, nė nežvilgtelėdama į tave.
Vėl esu savo betoniniame geltonai ir mėlynai išdažytame
karste. Man atneša pietus: pilkų mėsos kukulių tiršto rudo pa­
dažo klane. Paknebinėju kelis ryžius šone. Atsikandu kąsnelį
trikampės baltos duonos riekelės su užteptu margarinu, pa­
springstu, ir duonos gabalėlis kaipmat iššoka atgal, kaip kokia
odos skiautė, kurios nepajėgiu suvirškinti. Nuryju jį. Atsigeriu
iš plastikinio puodelio vandens, paskui padėklą su maistu pa­
dedu šalia ant suolo, atsiremiu į betoninę sieną ir užsimerkiu.
Galvą man užpildo prislopinti Džordžo Kredoko tėvo riksmai.
Realūs tavo veiksmai, paveikslu susiformuojantys man akyse,
atrodo tokie šlykštūs, tokie nepanašūs į tai, ką žinau apie tave,
kad vos pajėgiu juos suvokti, net kai mano vaizduotė iškreipia
gražų tavo veidą į neapykantos ir įtūžio kaukę.

Po pietų tavo advokatė, jaunoji ponia Bonard, atsistoja ir imasi

kryžminės patologo apklausos. Čia aš matau sistemos vingry­
bę, kuri man atrodo keista: pirmą kartą išgirsime bent kokią
gynybą apklausiant liudytoją, bet šiame etape nėra jokio įžangi­
nio gynybos pareiškimo, kitaip nei kaltinimo, - tai bus vėliau, -
taigi, kai ponia Bonard atsistoja, mes visai nenumanome, kokia
bus jos argumentų linija, jos klausimų tikslas.
Bet jos klausimų tikslas man lieka neaiškus. Ji prašo patolo­
go apytikriai įvertinti, per kiek laiko ištiktų mirtis nuo Kredoko
patirto sužalojimo buku daiktu. Paskui ji užduoda kelis specia­
lius klausimus apie smegenų pabrinkimą, konstatuoja, kad nors
265
daktaras gali apytikriai spėti, iš tikrųjų laiko ribos gana plačios.
Taip pat padaro išvadą, kad neįmanoma tiksliai pasakyti, kuris
iš smūgių į galvą Kredokui galėjo sukelti smegenų pabrinkimą,
mat sužalotas ir pakaušis, o šitaip galėjo nutikti, kai jis griuvo
ant grindų.
Jeigu advokatė, kaip aš manau, bando įteigti, kad jo mirtis
galėjusi būti atsitiktinė, tai šiame etape, mano nuomone, ji nie­
ko nepeš - iš sužalojimų sunkumo aišku, kad tai buvo tikslin­
gas antpuolis.
Kredoko tėvas vėl teismo salėje, vis invalido vežimėlyje, o
šalia jo - rūpybos pareigūnė. Robertas, mano advokatas, vėliau
man pasako, kad teisėjas veikiausiai perspėjo policiją, jog bet
kokie tolesni senioko įsikišimai galėtų iš anksto nulemti teismo
sprendimą, ir jeigu jis nesilaikys tyliai, bus pašalintas iš salės.
Nuo šiol seniokas liks pasyvus, bet jo dalyvavimas vis tiek turės
stiprų poveikį.
Pagaliau ponia Bonard sako:
- Dėkui, daktare Viterfildai. Gal malonėtumėte dar minutė­
lę likti savo vietoje, - ji pasisuka į teisėją ir nežymiai linkteli. -
Daugiau klausimų nebus, milorde.
Ponia Bonard atsisėda. Atsistoja mano advokatas Robertas.
- Milorde, klausimų šiam liudytojui neturiu, - jis vėl atsi­
sėda.
Teisėjas kreipiasi į daktarą Viterfildą:
- Dėkui, daktare. Galite eiti. Tik gal leisite jums priminti,
kad su niekuo neaptarinėtumėte šios bylos ir savo duotų paro­
dymų?
Patologas dalykiškai linkteli ir nulipa laipteliais.
Kai kurie prisiekusieji žiūri į Robertą. Siunčia jam klausia­
mus žvilgsnius - tokių dar bus kelis sykius, kaltinimui patei­
kiant savo argumentus. Matau juos stebintis, kodėl Robertas
nieko neklausė daktaro Viterfildo. Aš ir pati stebėčiausi, jei­
gu Robertas iš anksto nebūtų man paaiškinęs savo strategi­
jos. „Laikysime savo paraką sausą, - pasakė jis. - Perleisime
iniciatyvą kitai gynėjų komandai, taip sakant, tegul sutraukia
266
į save ugnį. Taip pabrėšime, kad nusikaltėlis ponas Kastlis, ne
jūs. Taigi mes neklausinėsime nei patologo, nei kurio nors iš
kaltinimo liudytojų. Jūs buvote nekalta pašalietė, tik atsidūrusi
ten netyčia, tai kam mums juos klausinėti? Mes tai įtvirtinsime
prisiekusiųjų galvose atsisakydami kryžminės apklausos.“ Vie­
nintelė liudytoja, kurią Robertas iškvies per nagrinėjamą mano
bylą, būsiu aš.
 i8

Antra mūsų teismo diena irgi skirta teismo medicinos reika­

lams. Ne šito tikėjausi: įsivaizdavau, kad kaltinančioji šalis pir­
miausia susitelks į mūsų motyvus, juodins mus, stengsis pritai­
kyti mūsų charakterius prie pasibaisėtinos mūsų veikos. Bet ne,
antrą dieną gauname kraujo dėmių ekspertą.
Šiandien sugebu būti labiau atsiribojusi. Antrą dienąjau nu­
stoju matyti Kredoką kaip asmenį, jis - tik daiktinis įrodymas.
Vargu ar šitaip yra tik dėl mano neapykantos jam: tai susiję su
jo gyvenimo ir mirties supaprastinimu. Štai kas atsitinka, kai
numirštame: tampame virtine faktų. Tik kartkartėmis pajun­
tu Kredoko realumą, ir taip atsitinka dėl kokios nors netikėtos
detalės. Iliustracinės medžiagos aplanke yra du siuvėjo mane­
keno eskizai, vienas prie kito gretimuose puslapiuose. Viena­
me pavaizduotas tu su drabužiais, rastais plastikiniame maiše,
kuris buvo išmestas į parko šiukšliadėžę dvi mylios nuo tavo
namų. Jame buvo tamsiai mėlynos bėgiojimo kelnės, pirma po­
ra, ir pilki sportiniai marškinėliai, kuriuos vilkėjai, kai paėmiau
tave prie metro stoties. Dauguma kraujo dėmių rasta ant tam­
sių bėgiojimo kelnių, jos plika akimi nematomos, bet eskize
pažymėtos su nuvesta linija į langelį, kuriame apibūdinamos.
Yra kraujo dėmių ir ant pilkų marškinėlių, tos pažymėtos pie­
šinyje, ir dar pridėta išdidinta marškinėlių nuotrauka, kur dė­
mės apibrauktos rašalu. Šios rusvos, lašišos mėsos spalvos, bet
aiškiai matomos.
Antra iliustracija - Kredoko visu ūgiu. Jis vilkėjo šviesiai
rudus marškinius, ant jų kraujas aiškiau matomas - nuosavas
268
kraujas, veikiausiai pasipylęs iš nosies, kai ta buvo sulaužyta.
Kai šis piešinys aptariamas su kraujo dėmių ekspertu, atkrei­
piamas dėmesys, kad trūksta vienos sagos, ir niekaip negalima
nustatyti, kada ta saga ištrūkusi, bet kadangi apie sagos kilpą
aiškiai matoma maža kraujo dėmė, tikėtina, kad tatai atsitiko
anksčiau, nei jis buvo užpultas. Tai man primena visą dieną ant
valgomojo stalo stovintį dubenį su košės likučiais. Kredokas
gyveno vienas, buvo išsiskyręs. Jis pirkosi marškinius iš dizai­
nerių, bet neprisisiūdavo ištrūkusių sagų, nors ir, įsivaizduoju,
neturėjo vakarais daug ko veikti: tikrindavo studentų darbus,
žiūrėdavo televizorių, masturbuodavosi per kompiuterį pasilei­
dęs pornografiją.
Tavo advokatė, šaltoji ponia Bonard, vėl atsistoja apklausti
liudijančio eksperto. Šįkart argumentas - skirtumas tarp na­
tūralaus ir praskiesto kraujo. Praskiestas kraujas - tai kraujas,
sumišęs su kitu skysčiu, tarkim, vandeniu ar šlapimu. Nesvar­
bu, to skysčio kibiras ar lašas, vis tiek kraujas bus laikomas
praskiestu. Įsiplieskia šiokie tokie debatai dėl to, ar Kredokas
ištuštino šlapimo pūslę per antpuolį. Kraujo dėmių ekspertui
nurodomas atitinkamas puslapis iš patologo protokolo, kur pa­
rašyta, kad šlapimo pūslė buvo tuščia, bet negalima nustatyti,
ar auka šlapinosi per antpuolį, ar prieš pat užpuolama. Ponios
Bonard argumentacija man vėl neaiški - spėju, jos tikslas yra
pabrėžti, kad kruvini Kredoko drabužiai neištirti dėl šlapimo,
nors galbūt tai turėjo būti padaryta. Be to, klausimas - ant grin­
dų rasta kraujo dėmė buvo praskiesta ar ne. Tampa aišku, kad
ponia Bonard nepaleis jokio kaltinimo šalies liudytojo nuodu­
gniai neiškamantinėjusi - neliks nė vieno kaltinimo pateikto
įrodymo be pakibusio klaustuko.
O mano advokatas Robertas atsistojęs vėl tik pasisuka į tei­
sėją, mandagiai nusilenkia ir pasako: „Milorde, šiam liudytojui
jokių klausimų neturiu.“
Prisiekusieji vėl klausiamai pažvelgia į Robertą. Šįsykvienas
ar du dirsteli ir į mane.

269
 *

Visiems ekspertams davus parodymus, ateina eilė liudyto­

jams, kuriuos laikau mėgėjais. Visi drauge jie užima likusią
antros dienos dalį ir visą trečiąją. Man atrodo, kad pagrin­
dinis jiems iškeltas tikslas - užtikrinti, kad kaltinimo šalies
reikalas nesibaigtų per greitai. Apie Kredoko veiksmus anks­
čiau tą dieną parodymus duoda tik vienas liudytojas - vyras iš
bakalėjos parduotuvės. Kredokas tą rytą užėjo ten nusipirkti
laikraščių Guardian ir Sun, litrinio tetrapako pieno, dvidešimt
„Marlboro Light“ cigarečių, tūbelės saldainių „Werther’s Ori­
ginals“ ir pakelio saliamio. Jis susimokėjo dvidešimties svarų
banknotu. Pirkiniai jam atiduoti plastikiniame maišelyje su
mėlynais ir baltais dryžiais. Grąžą jis susimetė į kišenę, o ne
įsidėjo į piniginę. Yra vaizdo kameros nufilmuoti jo, stovinčio
prie prekystalio, kadrai. Žvilgteliu, kai jie rodomi dviejuose
televizoriaus dydžio ekranuose iš abiejų pusių: vienas iš jų ant
sienos, kitas pakabintas po publikai skirta galerija. Net dabar,
net po viso šito, pamačius jį kaip judantį, gyvą žmogų, man
sukyla pasišlykštėjimas ir mintimis trumpam grįžtu prie to,
ką jis man padarė: jo veidas prie pat manojo; studentai, su
šiukšliadėžių maišais besisukinėjantys po tuščią renginių salę;
mano veidas prispaustas prie taksi salono apmušalo važiuo­
jant namo, iš gatvės jo man pasiųsta šypsena pro kirpyklos
salono langą.
Ir vėl apklausa labai išsami.
- Kaip jūs apibūdintumėte, kokiu tonu jis tai pasakė? - vie­
tinės parduotuvėlės pardavėjo vienu metu klausia prokurorė.
Kalbama apie nužudytojo pasakymą „Ir dvidešimt „Marl­
boro Light“.“ Iš šios apklausos nustatyta tik tiek, kad tą dieną
Džordžas Kredokas atrodė visiškai normalus, ne sunerimęs ar
išsigandęs, ir, kiek pardavėjas matė, niekas jo nesekė.
Kai kurie liudytojai apklausiami su panašia į nemandagią
skuba. Kredoko kaimynė, mačiusi mano automobilį važiuojant
gatve, paklausiama:
270
 - Ar sakydama, kad automobilis važiavo lėtai, turite galvoje,
kad labai lėtai?
Kaimynė - pagyvenusi baltoji, šia proga apsirengusi elegan­
tišku tamsiai mėlynu kostiumėliu. Prisiekiant ištiesta jos ranka
dreba tiek, kad kortelė su priesaikos tekstu virpčioja. Įeidama
salėn ji žvilgteli į teisiamųjų aptvarą ir dar kartą žvilgteli išeida­
ma, bet duodama parodymus tvirtai žiūri į priekį.
- Ee, sakyčiau, labai lėtai, taip, lygjie ko nors dairytųsi...
Ponia Bonard kaipmat pašoka ant kojų.
- Milorde, ši liudytoja čia ne tam, kad spėliotų apie žmonių
kalbamajame automobilyje ketinimus.
Teisėjas palenkia galvą.
- Ponia Morton, malonėkite atsakinėti konkrečiai į tai, ko
jūsų klausiama.
- Ak, taip, sere... - suvirpa ponia Morton.
- Taigi, vadinasi, labai lėtai? - pakartoja ponia Prais.
- Taip, labai lėtai, sakyčiau.
Net ponia Bonard šiai liudytojai neturi klausimų, tuo labiau
Robertas.
Kai teisėjas pasako poniai Morton, kad gali eiti, ji atrodo nu­
siminusi, lyg būtų susikirtusi per aktorių atranką teatre.

Ketvirtos mūsų teismo dienos rytą užims teisiniai ginčai - de­

batai, ar priimtini nuogirdomis grįsti parodymai ir pateikiami
įrodymai apie blogą charakterį, ir tai susiję su liudytojais, ku­
riuos kaltintoja nori pakviesti liudyti apie tave, tavo ankstes­
nį gyvenimą. Jei jau judame prie tavęs, tai neišvengiamai atves
prie manęs - ir prie to, ką padarė Kredokas. Tuoj viskas smar­
kiai pasunkės.
Prisiekusieji į salę vėl pakviečiami tik po vidudienio ir tada
nutinka dar vienas įvykis, kuris vėl nugramzdina visą teismą
atgal į tikrovę, įtraukia mus gilyn lyg koks verpetas, kaip lemia
kai kurie per bylos nagrinėjimą išsibarstę įvykiai - dažnai tada,
271
kai mažiausiai to tikiuosi. Jau esu pavargusi, bet ne tiek, kiek
būsiu vėliau. Kalėjime prastai miegu; niekas ten gerai nemiega,
nebent gauna visiškai atjungiančią tabletę.

Publikos galerija nors sykį beveik tuščia - incidentas su tavo

žmona dar nenutikęs, tądien nėra studentų, o Suzana šiandien
negalėjo atvykti. Viename gale sėdi du žmonės, kurie, manau,
galėtų būti tolimi Kredoko giminaičiai, o kitame, arčiausiai du­
rų, - du pensininkai, ateinantys čia beveik kasdien.
Ant liudytojų pakylos - Kredoko kūną aptikusi moteris.
Ji - namo, kuriame gyveno Kredokas, savininkė. Prisistato
esanti ponia Asunta Džajasurija, generalinė „Petal Property
Services“ direktorė. Jai priklauso septyniolika nuomojamų
būstų tame rajone. Tik per atsitiktinumą lavonas rastas taip
greitai - mes būtume turėję savaitę, gal dešimt dienų, kol kas
nors iš universiteto būtų pranešęs, jog jis nepasirodė darbe,
ir būtų įsikišusi policija. Mums nepasisekė. Kredokas vėlavo
mokėti nuomą. Ponios Džajasurijos personalas kelis sykius
jam rašė, bet jokio atsakymo negavo, tad ji nusprendė pati
šeštadienio popietę netikėtai ten prisistatyti. Šiaip to nebūtų
dariusi, bet Kredokas buvo ilgalaikis nuomininkas, anksčiau
niekada nevėluodavęs susimokėti nuomos, tad ji panoro išsi­
aiškinti, gal esama kokios nors problemos, šiaip ar taip, lankėsi
tame rajone. Atsirakino duris nuosavu raktu ir užlipo laiptais
į antro aukšto butą, tikėdamasi savo nuomininką nustebinti,
nors staigmena laukė jos pačios. Su ponia Džajasurija važiavo
ir sūnėnas, bet ji jam liepė laukti hole. Kai pabeldė į buto Bdu­
ris, niekas neatsiliepė, nors buvo girdėti balsai iš radijo, todėl
jai kilo įtarimas, kad Kredokas viduje, bet neatsako, todėl po­
nia Džajasurija smarkiai pabeldė, sušuko: „Aš jau einu vidun,
pone Kredokai!“ir savo raktu atsirakino duris. Patekusi vidun,
net nespėjo darsyk sušukti jo pavardės. Durys vėrėsi tiesiai į
svetainę, tad ji iškart pamatė kūną.
272
 Ponia Džajasurija tikriausiai gana susitvardanti moteris, taip
pat ir sėkmingai besitvarkanti verslininkė, nes neklykė ir nesi-
šaukė sūnėno. Stovėdama tiksliai ten, kur sustojo įėjusi, savo
mobiliuoju paskambino skubiosios pagalbos tarnyboms. Ant
liudytojų pakylos stovi sustingusi, kol teisme leidžiamas skam­
bučio įrašas. Jos balse - nė šešėlio isterijos ar net šoko.
- Skubioji pagalba. Kurios tarnybos jums reikia?
- Policijos ir greitosios pagalbos, bet, manau, jau per vėlu,
Regis, jis negyvas.
- Atleiskite, kas negyvas?
- Vyras, kuris iš manęs nuomojosi butą. Aš čia, bute, o jis
guli ant grindų. Yra kraujo. Jis negyvas. Adresas...
Ponia Džajasurija pasako adresą ir visą pašto kodą.
- Gerai, jie jau važiuoja, ir prašom pasakyti savo pavardę?
- Ponia Asunta Džajasurija. Džė... A... Jot... - ji iš lėto parai­
džiui pakartoja savo pavardę.
- Iš kur jūs žinote, kad jis negyvas?
- Tai akivaizdu.
Paskui įraše girdėtis negarsus bruzdesys - įeina sūnėnas. Jis
sušunka:
- Teta! Teta!
Ponia Džajasurija užrinka ant jo man nesuprantama kalba.
Tartum lieptų jam pasitraukti.
Šis momentas nebūtinai turėtų būti sukrečiantis, - ponia
Džajasurija yra santūri ir pragmatiška moteris, - bet kažkas
tokio nutildo teismo salę, nuščiūva net menkiausi šiūravimai
kojomis ir popierių šiugždesys, dažni parodymus duodant kam
nors kitam. Poveikis toks, lyg graužtųsi kinivarpos. Mes visi
esame ten. Klausomės, įsivaizduojame, dalyvaujame. O Džor­
džas Kredokas guli mums prieš akis ant grindų, kojomis į mus,
galva į virtuvėlę, ir visur kraujas. Fone išgąstingi sūnėno šauks­
mai, o užvis garsiau - nederamai rafinuotos BBC „Radio 4“ ži­
nių pranešėjo intonacijos.

*
273
Penktadienį prisiekusieji nepakviečiami. Tęsiasi teisiniai ginčai
dėl įrodymų pagal nuogirdas. Kaip paprastai, mudu su tavi­
mi esame tame pačiame teisiamųjų aptvare, visko klausomės.
Vienu metu pasilenki į priekį ir pasidedi dilbius ant lentynėlės
priešais save, pasiremi rankomis smakrą ir žiūri tiesiai priekin.
Negaliu atspėti - tau nusibodo ar įdėmiai klausaisi.
Neįsivaizduoju, kaip tu iki šiol viską išgyveni. Teisiamųjų
laikymo zona Aveikiausiai labai panaši į tą, kur ir mane užda­
ro, bet tavoji kalėjimo patirtis, įtariu, visai kitokia. Be to, tu ten
jau taip ilgai. Ar prisitaikei? Ar pripratai? Ar bijai? Iš tų trumpų
žvilgsnių, kuriuos pavyko užmesti tavo pusėn, pasirodai toks
pasikeitęs, visiškai kitoks, nei tave prisimenu; pagalvoju, kad
tos svaigios ankstyvos dienos tartum būtų buvusios kino filme.
Negaliu patikėti, kad mudu mėgavomės seksu Parlamento rū­
muose. Ir vos galiu patikėti, kad mudu išvis mėgavomės seksu.
Tas aštrus jausmas, tas svaigulys, lyg būčiau panardinusi veidą
į lelijų puokštę ir nuo to palaimingo žiedų kvapo jausčiau, kad
tuoj nualpsiu, - štai kaip buvo. Ar tai buvo laimė? Tas viskas?
Ogal tik tamtikros rūšies priklausomybė nuo tos istorijos, nuo
to, ką mudu darėme, dramos? Jeigu tai būtų filmas, mes būtu­
me kino žvaigždės.

Per savaitgalį manęs niekas neaplanko. Suzana siūlėsi, bet ji ir

taip aukoja daug laiko, dalyvaudama teisme, tad jai pasakiau,
kad neitų. Sukūriau pasakėlę, kad savaitgalį man reikia pra­
leisti negalvojant apie teismą, bet iš tiesų norėjau, kad ji gautų
atokvėpio.
O man atokvėpio nebuvo ir nebus. Eilutėje prie pusryčių
kūninga moteris, vardu Leticija, savo mėsingu žastu trenkiasi į
mane, prikiša veidą ir sako:
- Turtuole kale, kaip eina teismas?
Taip mane čia vadina - „turtuole kale“. Visos turi kokią nors
pravardę.
Šis pasiteiravimas nei mandagus, nei draugiškas. Nusuku
galvą, ir Leticija, kurios plaukai žilsvai šviesūs, nosis kelis kartus
274
sulaužyta, o akys žiba nuo tikros psichozės, kyšteli riebų pirštą
ir nuverčia plastikinį mano padėklą nuo maisto išdavimo stalo
ant manęs. Karšta arbata per sportinius marškinėlius nutvilko
mane, kepintos pupelės aptaško kelnes. Kampe prižiūrėtoja pa­
vargusiu balsu sušunka:
- Leticija! Čia dabar, liaukis!
Jaunutė, labai daili juodaodė priekyje iš krūvos ant stalo pa­
duoda man ploną popierinę servetėlę ir atsainiai sako:
- Ta sukrušta lesbė visai nenormali.
Per pabendravimo valandą Leticija sėdi patalpos kampe,
akimis piktai žioruodama į mane, aukštai ant sienos televizo­
rius blerbia reklamą, o naujoji mūsų korpuso narkomanė stovi
veidu į sieną ir pamažu daužo į ją galvą.
- Oi, kvaiše! - narkomanei šaukia Leticija. - Kaip tau sušik­
tai galvą skaudės!
Paskui vėl imasi svilinti mane akimis.
Nekreipiu į ją dėmesio. Esu suirzusi, kad po rytinio epizo­
do jai tebeleidžiama bendrauti su kitomis kalinėmis. Tačiau jos
agresyvumas manęs negąsdina - po ištisos savaitės teismo po­
sėdžių tai veikiau atvanga.

Pirmadienį kaltinimą palaikanti šalis pradeda nuo tavęs - nuo

mūsų.
Pirma liudytoja - kriminalinės policijos seržante Amelija
Džons. Pasitempusi moteris trumpais raudonais plaukais, blyš­
kios odos ir smulkaus, visai neišraiškingo veido. Davusi prie­
saiką, pasitaiso policininkės palaidinę, pasilygina sijoną ir atsi­
sėda ant nulenkiamosios kėdės.
Ponia Prais jau pašokusi ant kojų.
- Dėkui, pareigūne, - sako ji. - Jūs - sostinės kriminalinės
policijos seržante; ar galiu pasitikslinti, kiek laiko dirbate po­
licijoje?
275
 - Septyniolika metų, - atsako seržante Džons žvilgtelėdama
į prisiekusiuosius.
- Ir iš pradžių dirbote Voltamo Miško apylinkėje, tiesa?
- Taip, tiesa.
- Bet persikėlėte j Vestminsterio apylinkę, ar tai tiesa?
- Taip, tiesa, prieš septynerius metus. Buvau paskirta į Vest­
minsterio rūmų teritorijos ir jų artimiausios aplinkos apsaugos
grupę.
- Gal malonėtumėte prisiekusiesiems paaiškinti, kaip šita
apsaugos grupė veikia, juk ji šiek tiek neįprasta, ar ne?
Seržante Džons nežymiai šypteli ir atsako: ,
- Na, taip, kai kuriuos žmones stebina, kaip ji veikia. Parla­
mento rūmų saugumo tarnybai vadovauja ne sostinės policija,
o rūmai. Ten dirbantys sostinės policijos pareigūnai pavaldūs
rūmams.
- Taigi, jeigu teisingai suprantu, ten dirbantys pareigūnai iš
tikrųjų yra tartum privatūs apsaugininkai?
Kriminalinės policijos seržante Džons vėl šypteli.
- Taip, galima ir šitaip sakyti.
- Ar galėtumėte pateikti mums konkretų pavyzdį, kaip šitai
veikia?
- Na, policijos personalas patruliuoja, surašo raportus apie
nusikaltimus, bet, pavyzdžiui, jeigu nusikaltimas padarytas
Bendruomenių rūmuose, teoriškai joks pareigūnas neturi tei­
sės įžengti į rūmus, jei to nepaprašo rūmų saugumo viršininkas
ar jo atstovas.
Ponia Prais dedasi nustebusi.
- Taigi, tarkime, vienas Parlamento narys pasisuktų ir pra­
dėtų smaugti kitą... - ji ironiška mina atsigręžia į prisiekusiuo­
sius, - ...esu tikra, mes visi viliamės, kad nieko panašaus nenu­
tiks, bet, tarkime, taip atsitiko. Teoriškai budintys pareigūnai
neturėtų teisės įsikišti, nebent juos iškviestų rūmų personalas?
- Teisingai.
- O rūmų personalas - kas tai per žmonės?
Seržante patyli.
276
 - Na, dauguma buvę kariškiai, bet yra visokių.
- O buvusių policininkų?
- Yra, keletas.
Ponia Prais padaro pauzę.
- Taigi, vyras, kurį matome čia, kaltinamųjų suole, ponas
Kastlis. Jis buvo vienas iš tokių rūmų personalo narių, tiesa?
Kažkas keista nutinka kriminalinės policijos seržantės
Džons veidui. Jis tarsi užsiveria. Ta nežymi nuolatinė šypse­
nėlė, kurią galėtum palaikyti natūralia, dingsta. Veido bruožai
paryškėja, ir dar jai nė neišsižiojus jaučiu, kad atsakymai nuo
šiol bus atsargesni.
- Taip, jis priklausė rūmų saugumo personalui.
- Vienuolika metų jis buvo kriminalinės policijos seržantas
kaip ir jūs pati, paskui paliko sostinės policiją ir buvo nusam­
dytas rūmų.
- Tiksliai nežinau, kiek laiko Markas buvo policijos parei­
gūnas.
- Taip, be abejo, bet gal man paaiškintumėte, koks buvo jo
darbas rūmuose?
- Jis buvo saugumo konsultantas.
- Tiksliau, kokios buvo jo pareigos?
Labai atidžiai stebiu seržantę Džons, jos veidą, atsargią lai­
kyseną. Esu tikra, kad tarp tavęs ir jos kažkas nutiko, kai dirbai
Parlamento rūmuose. Ji nesyk nepažvelgė nei į tave, nei į mane.
- Ponas Kastlis rūmuose tarnavo kaip konsultantas. Noriu
pasakyti, patarinėjo policijos pareigūnui, atsakingam už rengi­
nių planavimą... - ji trumpai patyli, lyg kažkodėl būtų sunku
prisiminti šią praktinę informaciją. - Į jo pareigas taip pat įėjo
užtikrinti, kad būtų laikomasi sveikatos ir saugos taisyklių per
renginius, tikrinti budėjimų žurnalą, prižiūrėti vaizdo stebėji­
mo kamerų operatorių pamainas... ir taip toliau.
Nusistebiu, kiekji iš tikrųjų žino apie tavo darbą.
- Taigi, jis buvo šioks toks biurokratas, a? Ar kas nors svar­
besnio?
Trumpa pauzė.
277
 - Na, visi tie darbai svarbūs, kad gerai funkcionuotų rūmai.
Už visko, ką mato publika, esama daug biurokratijos.
- Štai prie ko aš vedu: jeigu kas nors pakrypsta blogai, tarki­
me, įvyksta incidentas, ar jis būtų tas žmogus, kuris bėgtų kori­
doriumi, ar tas, kuris vėliau pildytų formuliarą?
- Tas, kuris pildytų formuliarą.
Ponia Prais tyli. Susikryžiuoja rankas ant krūtinės ir, saky­
čiau, nepaprastai ilgai žiūri žemyn į savo stalą. Per šį ilgą tarps­
nį akies kampučiu pastebiu, kad tu sėdi palinkęs į priekį ir šiek
tiek nuleidęs galvą.
Galiausiai ponia Prais pakelia akis.
- Seržante, dabar norėčiau, kad papasakotumėte prisieku­
siesiems, kas nutiko tarp jūsų ir pono Kastlio, prieš pat jums
pasiprašant perkeliamai į dabartinį savo postą Barkingo ir Da-
genamo municipaliteto Kovos su narkotikais ir šaunamaisiais
ginklais skyriuje, - ji pažvelgia į kriminalinės policijos seržantę
ir švelniai paragina: - Jei malonėtumėte.
- Taip, žinoma, - sutinka seržante Džons. - Aš pateikiau rū­
mų vyresnybei skundą dėl grupės vyrų, o ypač pono Kastlio,
elgesio - skundą rūmų Personalo skyriui.
- Gal teiktumėtės teismui paaiškinti, dėl ko tas skundas buvo?
- Dėl nederamo elgesio, turiu omenykelis atvejus. Aš dirbau
Stebėsenos skyriuje, tai yra virtinėje kambarių, kur sekamos vi­
sos vaizdo stebėjimo kameros rūmų teritorijoje, suskirstytoje
į zonas. Jie stebėdavo vaizdus ir pažymiais vertindavo moteris
pagal seksualinį patrauklumą.
Ponia Prais stovi nugara į mane, bet įsivaizduoju apsimesti­
nę nuostabą jos veide. Paskui ji sako, regis, atsargiai:
- Žinoma, kad ir kaip smerktinas toks elgesys, kai kas galėtų
sakyti, kad taip dažnokai pasitaiko tarp vyrųjų dominuojamoje
aplinkoje, kad ir tarp apsaugininkų prekybos centruose.
- Pono Kastlio elgesys nuėjo šiek tiek toliau.
- Šit kaip? Gal paaiškintumėte?
- Viena iš rūmų personalo, jauna moteris, man pasiskundė,
kad jis nenuleisdavo akių nuo vaizdo kamerų, per kurias stebi-
278
mi į Grotinius rūmus įeinantys lankytojai, ir jeigu pamatydavo
patrauklią lankytoją, nueidavo prie įėjimo ir ją sekdavo.
Keli prisiekusieji žvilgteli tavo pusėn. Aš stengiuosi žiūrėti
tiesiai priekin.
- O ar ta personalo narė jums pranešė, ką jis darydavo
paskui?
Ponia Bonard pašoka ant kojų, bet, jai dar nespėjus nieko
pasakyti, teisėjas išleidžia pavargusio žmogaus atodūsį, pakelia
ranką nuo stalo ir taria:
- Ponia Bonard, numatydamas jūsų prieštaras sakau, kad,
regis, praėjusią savaitę šiuo klausimu turėjome visą dieną de­
batų...
- Milorde, šiai liudytojai kątikpateiktas klausimas išeina už...
- Kadangi ponia Prais, tikiu, ketina paaiškinti šio klausimo
būtinumą, aš jį leisiu užduoti. Jūs turėsite savo eilę per kryžmi­
nę apklausą.
- Milorde, - ponia Bonard trumpai, pareigingai linkteli ir
atsisėda.
Ponia Prais nusilenkia milordui ir vėl pasisuka į kriminali­
nės policijos seržantę Džons.
- Kaipjau kalbėjome, seržante Džons, gal malonėtumėte pa­
pasakoti, kas, jūsų žiniomis, nutikdavo po to, kai ponas Kastlis,
nusižiūrėjęs per saugos kameras patrauklią moterį, sekiodavo
ją po rūmų teritoriją?
- Jis grįždavo į vaizdo kamerų stebėjimo centrą ir pasako­
davo, kaip ją sekiojęs. Kalbėdavo apie figūrą, kąji dariusi ir taip
toliau.
- O ar jūs pati girdėdavote jį taip kalbant?
- Ne, man apie tai pranešdavo, bet sykį užtikau jį peržiū-
rinėjant lankytojų žurnalą ir tą lyginant su apsaugos išduotų
leidimų bylomis.
- Tai būtų visai normali veikla žmogui, einančiam tokias
pareigas, ar ne?
- Bet jis buvo susiradęs tos moters nuotraukų gugle. Jo
kompiuterio ekrane buvo apie dvidešimt ar trisdešimt mažųjos
279
nuotraukų. Vos įėjau į kambarį, jis iškart uždarė ekraną. Bet
kadangi jo rašomasis stalas stovėjo tiesiai prieš duris, aš spėjau
gana aiškiai pamatyti. Kastlis išėjo iš kambario ir aš ant jo stalo
pamačiau lankytojų žurnalą su jos pavarde.
Pagalvoju apie savo nuotraukas gugle - kai sukiesi akade­
miniame pasaulyje, jų prisikaupia visai nemažai, ir dauguma jų
visai nepalankios. Studentai padaro nuotraukų per pokalbius
ar paskaitas, įdeda jas į internetą, aptarinėja tviteryje, kartais
pasitaiko vaizdo įrašų. Tą pat minutę, kai atsistoji priešais kitus
žmones, išgaruoja visas privatumas. Gal stovi vos prieš du as­
menis, bet nė nesumoji, o visas pasaulis jau mato, kaip nevyku­
siai tądien susišukavai.
- Ir kada įvyko šis incidentas?
- Maždaug trys mėnesiai prieš suimant poną Kastlį už įsta­
tymo pažeidimą, dėl kurio jis šiuo metu teisiamas.
Išpučiu akis į seržantę Džons.
- O ar galite ką nors pasakyti apie kalbamąją moterį? Žino­
ma, neatskleisdama jos asmens tapatybės.
- Ji buvo Imigracijos tarnybos pareigūnė, lankėsi Parlamen­
te aptarti personalo atrankos.
Mane lyg kas šaltu vandeniu būtų perliejęs - patiriu liūdną
sukrėtimą. O kaipgi. Ne mane tu guglinai tą dieną, apie kurią
kalba seržante Džons. Anoji buvo galima mano pakaitinė. Tuo
metu buvau visai sugniuždyta. Tu iš paskutiniųjų stengeisi ma­
ne palaikyti, bet jau daireisi kitur.
Kriminalinės policijos seržante Džons apklausiama toliau,
bet aš jau susidariusi vaizdą. Tu rodomas kaip plėšrūnas, kurio
elgesys - bjauriai pasalūniškas.

Ponia Bonard pakyla iš savo vietos apklausti liudytojos labai

pamažu, primerktomis akimis. Ar aš tik įsivaizduoju, ar per sa­
lę tikrai nuvilnija nekantraus laukimo šiurpulys, tartum zoolo­
gijos sode būtų atėjęs šėrimo metas?
280
 - Seržante Džons... - švelniai prabyla ponia Bonard. - Dė­
kui, kad šiandien čia atėjote, aukodama laiką nuo savo pareigų.
Seržante Džons atrodo šiektieksutrikusi. Klausimas tai ar ne?
- Ilgai jūsų neužlaikysiu, pažadu... - nusišypso jai ponia Bo­
nard. - Galbūt galėtumėte man kai ką paaiškinti. Kaip supran­
tu, tos jaunos moters, kuri jums šitaip pasiskundė, - tai yra dėl
pono Kastlio, stebinčio lankytojas per vidaus saugos kameras, -
kaip suprantu, jos pačios šiandien nėra teisme, nes ji keliauja po
užsienį. Regis, Vietnamą?
- Atrodo, po Tailandą.
- O, - ponia Bonard vaidina nustebusią. - Po Tailandą. Va­
dinasi, neteisingai supratau. Palaikote su ja ryšį?
- Ne, ne... mudvi nebuvome draugės, tik... tik girdėjau, kad
ji išvyksta į Tailandą. Dar prieš, na, prieš teismą.
- Ką gi, esu tikra, mes puikiai išsiversime ir su jumis. Kodėl
vis dėlto ta jauna moteris, susirūpinusi dėl pono Kastlio elgesio,
kreipėsi į jus? Tai yra, kodėl pati tiesiogiai nepasiskundė Perso­
nalo skyriui?
- Ji buvo naujokė ir šiek tiek nedrąsi tarp vyrų tarnyboje.
Atėjo pas mane, nes...
- Bet tai nebuvo tikroji priežastis, tiesa, seržante Džons?
Užduodama šį provokuojantį klausimą ponia Bonard nulei­
džia akis, ir nors vėliau turėsiu pagrindo neapkęsti šios jaunos
advokatės, negaliu nesižavėti jos stiliumi, kaip atsainiai ji iške­
lia šį akivaizdų prieštaravimą parodymams, tarsi būtų tiek už­
tikrinta savo pozicija, kad beveik nejaustų reikalo papildomai
vargti statydama kriminalinės policijos seržantę Džons į vietą.
Seržante Džons užsikerta tik sekundės dalelytę, bet dėl to
apsirikti negalima.
- Ne... aš... taip, manau, tokia buvo tikroji priežastis.
- Ji pasiskundė tiesiogiai jums, nes žinojo, kad su ponu Kas-
tliu trumpai palaikėte santykius ir kad jie pasibaigė su nuos­
kauda, todėl blogas žinias apiejį būsite linkusi išklausyti, ar ne?
- Tai visiška netiesa, - seržante Džons sužioruoja akimis į
prisiekusiuosius.
281
 - Kas netiesa - kad judu palaikėte santykius ar kad jie pasi­
baigė?
- Kad palaikėme santykius. To nebuvo. Aš visiškai kitaip tai
apibūdinčiau. Jis man siūlėsi.
- Regis, ėjote po darbo su juo išgerti - tris, o gal keturis
kartus?
- Kelis kartus, sykį ar du.
- Kiek - sykį ar du?
- Galbūt du.
- Ak, šit kaip, pagal mano turimą informaciją - tris kartus.
Gal pageidautumėte, kad jums pateikčiau datas? Paskutinį iš tų
kartų, pernai balandį, jis ir jūs turėjote intymų susitikimą gerai
žinomoje Vestminsterio girdykloje - alinėje pavadinimu „The
Bull &Keg.“
Blyškaus kriminalinės policijos seržantės Džons veido bruo­
žai įsitempia.
- Pirma, tas pirmas kartas buvo su grupe. Tad aš tai pava­
dinčiau dusyk. Antra, tas susitikimas, apie kurį jūs kalbate, bu­
vo jo iniciatyva, ir aš pasakiau, kad liautųsi.
- Iškart?
- Atleiskite?
- Iškart. Ar iškart paprašėte pono Kastlio liautis?
- Ne, ne iškart.
Ponios Bonard balsas prityla.
- Seržante Džons, maždaug po valandos judu drauge pali­
kote alinę ir nuėjote į metro, ten ganėtinai draugiškai išsiskyrė­
te, trumpai apsikabindami.
Seržante Džons įkvepia oro.
- Tai... tai privertė mane pasijausti nepatogiai. Mudu drauge
išgėrėme porą bokalų, o geriant trečiąjį jo ranka po stalu kurį
laiką gulėjo man ant kelio.
- Bet ten neužsibuvo, a?
-Ne. '
- Seržante Džons... - ponia Bonard dedasi šiek tiek pavar­
gusi. - Anaiptol nenoriu jūsų trikdyti teismo salėje, tad siūlau
282
leisti man paaiškinti prisiekusiesiems. Tą kartą judu su ponu
Kastliu drauge gėrėte maždaug nuo aštuonioliktos valandos. Jis
po stalu laikė ranką jums ant kelio, - abu elgėtės paslapčia, nes
alinėje buvo ir kitų kolegų, - ir vienu metu jis įstūmė ranką
jums po sijonu, suplėšė pėdkelnes, įkišo plaštaką po kelnaitė­
mis ir ėmėsi - tikiuosi, tinkamas posakis - lytėti jus pirštu. Jūs
netrukdėte jam taip daryti ir niekaip neprieštaravote. Kitaip
tariant, judu turėjote intymų seksualinį kontaktą, tiesa? O tai,
daugelio žmonių akimis, reiškia santykiavimą?
Ir šiuo metu kai kas nutinka. Kriminalinės policijos ser­
žante Džons mūsų akyse keičiasi. Ji jau ne profesionalė, po­
licijos pareigūnė, duodanti parodymus teisme, o asmenybė,
apie kurios lytinį gyvenimą visi spėliojame, matoma pro mūsų
pačių požiūrių į tokius dalykus prizmę. Esu visiškai tikra, kad
teisme dalyvaujantys vyrai - gale sėdintys jos kolegos, vyriš­
kos lyties prisiekusieji, galbūt net teisėjas - dabar įsivaizduoja
seržantą pražergtomis po sijonu kojomis. Įsivaizduoja, kokias
kelnaites ji tuomet mūvėjo. Aš, žinoma, mintyse rikiuoju da­
tas, ir mane šiek tiek pykina supratus, kad tu pirštu glamonė-
jai seržantą Džons dvi ar trys savaitės po to, kai mudu susipa­
žinome. Bent dvi moterys tarp prisiekusiųjų atrodo atvirai šo­
kiruotos. Pačios niekada neleistų jokiam vyrui to daryti, todėl
kriminalinės policijos seržante tikriausiai visiškai kitokia nei
jos. Dar viena moteris, pagyvenusi, užjaučiamai prisimerku­
si. Neabejoju, jai gaila seržantės Džons dėl viešo pažeminimo.
Šiaip ar taip, kiekviena iš mūsų, atsižvelgdama į savo pačios
prietarus, sumenkina kriminalinės policijos seržantą Džons
iki tam tikro simbolio to, ką pati jaučia. Dabar ją charakte­
rizuoja šis aktas arba faktas, kad nesugebėjo užbėgti už akių
tokiam poelgiui.
- Vėliau, kitą dieną darbe, jam pasakiau, kad man tai nepa­
tiko.
- Pasakėte jam vėliau, ne tuo metu?
- Taip, teisingai... - seržante Džons alsuoja lėtai, atsargiai ir
atrodo atgavusi šiokią tokią savitvardą. - Kitą dieną darbe jam
283
pasakiau, kad man tai neįdomu. Tadajis pasidarė nedraugiškas
ir priešiškas. Leido aiškiai suprasti, kad su manimi elgsis šaltai.
Per susiėjimus kreipdavosi į kitus kolegas, bet ne į mane. Atneš­
davo arbatos kitiems bendradarbiams, tik ne man.
- Taigi, kai jaunesnioji jūsų kolegė atėjusi pasiskundė dėl
pono Kastlio, apsidžiaugėte galėdama perduoti jos skundą Per­
sonalo skyriui.
- Taip, - tvirtai atsako seržante Džons.
Ponia Bonard lukteli, leisdama šiam tvirtam atsakymui pa­
kibti ore, paskui ramiai taria:
- Milorde, daugiau klausimų šiai liudytojai neturiu.
Robertas vėl atsistoja, nežymiai linkteli ir pareiškia:
- Šiai liudytojai klausimų neturiu, milorde.
Teisėjas pažvelgia į ponią Prais ir ši atsistoja. Jos balsas švel­
nus, motiniškas.
- Seržante Džons, ilgai jūsų nebeužlaikysiu. Tik noriu pa­
klausti: ar po to, kai atmetėte pono Kastlio pastangas suartėti ir
jis pradėjo šalto elgesio sujumis programą, jam priekaištavote?
Ar išvis apie tai kalbėjotės?
- Bandžiau sujuo pasikalbėti. Vieną popietę, kai likome vie­
ni biure, mėginau jam pasakyti, kad turėtume palikti tai praei­
tyje.
- Ir kaip jis sureagavo?
- Pavadino mane paranoike.
Ponia Prais tyli, tik minutėlę lukteli - manau, leisdama
mums įsidėmėti tokio kaltinimo nepagrįstumą.
- Dėkui, seržante Džons.
Teisėjas palinksta į priekį ir policininkei pasako, kad jos
kankynė baigta.
Mes visi stebime kriminalinės policijos seržantę Džons, ei­
nančią iš teismo salės, ir aura to, ką apie ją žinome, tvyro ore
it kvepalų aromatas. Lydžiu ją akimis ir pastebiu, kad atrodo
smulki, tvarkinga ir jauna.
Ponia Prais, likusi stovėti, pažvelgia aukštyn į žiūrovų gale­
riją, kosteli ir taria:
284
 - Milorde, kitas mūsų liudytojas bus įslaptintas.
- Taip, dėkui, žinau, - atsako teisėjas. - Siūlaupadaryti pietų
pertrauką.
Esi tik vyras, Markai Kastli. Ko gi aš tikėjausi? Nejau iš ti­
krųjų maniau, kad pasirinkai mane dėl to, kad buvau ypatin­
ga? Aš tokia pavargusi ir nuliūdusi dėl mažos tavo išdavystės
vaikantis seržantę Džons, kad nepastebiu - žinoma - kur kas
didesnės tavo išdavystėsjos atžvilgiu, nesusiprotėju, kad kažku­
riuo metu tikriausiai gana smulkiai aptarinėjai ją su savo šalta,
jauna advokate lygiais kaštoniniais plaukais.
 19

Kai po pietų grįžtame į kaltinamųjų aptvarą, teismo salės prie­

kyje užtraukta sunki aksominė užuolaida, atskirianti dalį nuo
įėjimo iki liudytojų pakylos. Tam lubose įtaisytas ilgas plonas
strypas. Slaptasis liudytojas dabar gali įeiti į teismą, duoti pa­
rodymus ir pasišalinti nematomas nei mūsų, sėdinčių kaltina­
mųjų suole, nei kieno nors kito iš publikos galerijos, nors pri­
siekusieji vis tiekjį mato. Bandau spėti, kaip jis atrodo, žinoma,
iš balso tembro, kai duoda priesaiką. Įsivaizduoju jį panašų į tą
pagyvenusį prisiekusįjį, kariškos laikysenos baltąjį, tik galbūt
tvirtesnį, labiau užgrūdintą. Mintyse regiu jį gerokai aukštesnį
nei šešių pėdų, tvarkingais žilais plaukais. Jis stovi priešais vei­
drodį su tokiomis smailiadantėmis šukomis, kokiomis šukuo-
davosi mano tėvas, bet dabar tokių nebepasitaiko. Mąstau, kad
gal aš ir klystu: slaptasis liudytojas galėtų būti smulkus ir rusva­
plaukis, primenantis žebenkštį, - tiesiog tai vienas iš daugelio
dalykų, kurių taip ir nesužinosiu.
Jis garsiai, aiškiu balsu perskaito priesaiką ir atsisako teisėjo
siūlymo atsisėsti. Ponia Prais atsistoja apklausti savo pašaukto­
jo liudytojo ir prieš pradėdama kone nusilenkia.
- Slaptasis liudytojau, dėkui, kad atėjote į teismą. Dabar, kad
paaiškintumėte susirinkusiesiems, kodėl jums taikomos speci­
aliosios priemonės, gal teiktumėtės apibūdinti savo pareigas.
Iš to, kaip sklinda jo balsas, spėju, kad slaptasis liudytojas
stovi veidu į prisiekusiuosius.
- Mano pareigybė - vyriausiasis mokymų vykdytojas.
- Dirbate MI5, mūsiškėje saugumo tarnyboje?
286
 - Taip, teisingai.
Visi prisiekusieji įdėmiai, paveikti įspūdžio spokso į liudy­
toją.
- Ar galite paaiškinti, kas toks yra vyriausiasis mokymų
vykdytojas ir ką jis veikia?
- Taip, žinoma. Mano darbas - prižiūrėti labai griežtą pati­
krą, kurią taikome visiems galimiems slaptiesiems agentams,
tiek fizinę, tiek psichologinę.
- Ar galite paaiškinti, kodėl patikros procesui svarbus psi­
chologinis elementas? - nerūpestingai klausia ponia Prais.
- Taip, žinoma... - jis atsikrenkščia siekdamas kuo įtaigiau
pabrėžti savo patirtį. - Vienas iš svarbiausių saugumo slapto­
jo agento įgūdžių - gebėjimas slėpti tikrąją savo profesiją nuo
draugų ir šeimos narių. Kai kurie sakosi esantys valstybės tar­
nautojai, kiti - dirbantys importo ar eksporto įmonėse, sie­
kiantys akademinės karjeros arba turintys pareigas Europos
Sąjungoje. Būtina, kad mūsų slaptieji agentai gebėtų ilgą laiką
dorotis su tokia apgaule, antraip galėtų sukelti pavojų sau, savo
artimiesiems arba tarnybai.
- Tikriausiai kartais jiems kyla sunkumų, kai net negali pa­
sisakyti vyrui ar žmonai, ką veikia.
- Taip, tiesa.
Kadangi slaptojo liudytojo negaliu matyti, stebiu prisieku­
siuosius. Noriu pamatyti jų veidus, kai bus atskleista visa tiesa
apie tai, ką tu veiki. Įdomu, ar ponia Bonard bandys teigti, kad
savo darbo pobūdžio buvai psichiškai traumuotas ir ar kaip tik
tuo bus paremtas prašymas atsižvelgti į ribotą pakaltinamumą.
Prisiekusiųjų dėmesys pagyvėja. Atrenkami atlikti prisieku­
siųjų pareigos jie šito ir tikėjosi - geros istorijos.
- Taigi, kaip jums pavyksta išsiaiškinti, ar koks nors konkre­
tus individas tinkamas viso gyvenimo apgaulei?
Slaptasis liudytojas trumpai patyli - įsivaizduoju jo veide
ironišką šypsenėlę.
- Na, be abejo, mūsų naudojami metodai yra konfiden­
cialūs...
287
 Ponios Prais balse suskamba nekantrumo gaidelė, nors slap­
tasis liudytojas yra jos pačios pakviestas. Spėju, ji ne tokia mo­
teris, kuriai patiktų globėjiškas tonas.
- Taip, taip, suprantu, bet gal galėtumėte padėti teismui bent
kiek susivokti.
- Taikome galimam kandidatui nuodugnią patikros pro­
cedūrą, užtrunkančią kelis mėnesius. Reikia pildyti psicholo­
ginius klausimynus, dalyvauti pokalbiuose. Paskui įtaisome
juos į kokią nors įmonę, kur jie ilgai privalo veikti išgalvotu
vardu, naudotis pramanyta gyvenimo istorija, asmens tapa­
tybe. Kai kurie dirbantys toje įmonėje žmonės bus iš mūsų
mokomojo personalo, bet potencialus agentas nežinos kurie.
Tų žmonių darbas - patikrinti agento gebėjimą palaikyti savo
priedangos istoriją.
- Atrodo... - pamažu taria ponia Prais, atsargiai rinkdamasi
žodžius, - lyg ši procedūra būtų kvietimas tapti paranoiku. Ga­
liausiai turi pasidaryti sunku susigaudyti, kokia yra tiesa apie
tave patį. Ar tai ne kvietimas fantazuotojams?
Šio metu jau žinau, kad geras teismų salių teisininkas nieka­
da neužduos klausimo, iš anksto nežinodamas, koks bus liudy­
tojo atsakymas.
- Visiškai ne, - tvirtai atsako slaptasis liudytojas. - Priešin­
gai. Fantazuotojas, negebantis atskirti tiesos nuo pramano, kel­
tų keblumų sau pačiam ir tarnybai. Viena iš svarbiausių mano
pareigų - atsijoti fantazuotojus. Stresinėje situacijoje jie būtų
nepatikimi.
Iš smalsumo įsitempę, prisiekusieji spokso į slaptąjį liudy­
toją. Aš pati šiuo atžvilgiu šiek tiek skeptiškesnė. Kaip atskirti
tikrą fantazuotoją nuo tokio, kuris tik geba gerai apsimetinėti?
Ar įmanoma kokia nors psichologine patikra atsijoti tikrą fan­
tazuotoją? Be abejo, ribos tarp tų dviejų turi būti labai neaiš­
kios ir išryškėja tik tuomet, kai individas jau būna atitarnavęs
kelerius metus.
- Dėkui, dabar daug aiškiau, - sako ponia Prais. - Norėčiau
pereiti prie svarstomo šiame teisme reikalo, tiksliau, prie jūsų
288
sąsajų su ponu Marku Kastliu. Kadangi grįšime keleriais metais
atgal, jeigu prireiks, galite remtis savo užrašais.
Ji padaro pauzę. Slaptasis liudytojas bus atsinešęs į teismą
kokį nors bloknotą ar aplanką.
- Pradėjęs dirbti rūmuose, ponas Kastlis pateikė prašymą
priimti jį į saugumo tarnybas, tiesa?
- Taip, tiesa.
Vėl žvilgteliu į prisiekusiuosius jausdama nedidelį vaikiš­
ko pasitenkinimo jaudulį: Aš jau žinau kai ką, ką jūs dar tik
išgirsite.
- Ar būčiau teisi sakydama, kad po pirmųjų testų - psicho­
loginės patikros, klausimyno, pokalbio ir taip toliau - jums bu­
vo pavesta peržiūrėti jo prašymą priimti į tarnybą?
- Taip, teisingai.
- Ir galite man pasakyti, kokią priėjote išvadą?
- Taip, buvo nuspręsta, kad ponas Kastlis - netinkamas kan­
didatas pereiti į kitą mokymų etapą.
Ką tuomet pajuntu - ne tiek šokas, kiek suglumimas; pir­
miausia pagalvoju, ar tik tai ne koks nors įmantrus dvigubas
blefas. Nesusituriu skersomnežvilgtelėjusi į tave. Tu bejausmiu
veidu žiūri tiesiai priekin. Visos tavo pamėtėtos man užuomi­
nos? Keli telefonai? Konspiracinis butas? Trumpamsuglumimo
mirksniui praėjus, jaučiu šaltį, vien šaltį. Tu ne šnipas; šnipai
tavęs nenorėjo. Kodėl gi man melavai, tiksliau, ne melavai, bet
leidai manyti, kad esi paslaptingesnis nei iš tikrųjų? Nejau ma­
nei, kad seksas Kriptos koplyčioje vykstant Parlamento sesijai
nepakankamai keistas ir jaudinantis? Būčiau buvusi sujaudin­
ta, jeigu ir būtum dirbęs Vestminsterio rūmų maisto tiekimo
skyriuje. Esmė buvo ne tavo darbas. Kodėl gi tau reikėjo mane
suvilioti melu? Bet, žinoma, tu nemelavai - bent ne tiesiogiai.
Tiesiog elgeisi pakankamai paslaptingai, kad paskatintum ma­
ne prasimanyti šią istoriją.
- Ir dėl kokios priežasties? - slaptojo liudytojo klausia ponia
Prais.
289
 - Per patikras išaiškėjo, kad ponas Kastlis turėjo tam tikrų
sunkumų dėl ribų tarp tiesos ir pramano. Trumpiau tariant,
pakviestas laikytis priedangos istorijos, pats ja įtikėjo. Tą aš
ir minėjau anksčiau kalbėdamas apie fantazuotoją - skirtumą
tarp tokio, kuris geba laikytis melo ilgą laikotarpį, ir tokio, kuris
galiausiai save įtikina, kad tai tiesa.
- Jeigu taip, panašu į asmenybės sutrikimą?
- Aš taip nesakyčiau, - atsako slaptasis liudytojas. - Vei­
kiau tai...
Ponia Bonard iškart pašoka ant kojų.
- Milorde, šis liudytojas nėra profesionalus psichologas. Ne­
turi kvalifikacijos atsakyti į tokį klausimą.
Teisėjas tik žvilgteli pro akinių viršų į ponią Prais. Ji mielai
atsiprašo, nes jau spėjo pateikti savo argumentą.
- Prašau man atleisti. Kitaip suformuluosiu savo klausimą.
Slaptasis liudytojau, ar būtų teisinga sakyti, kad per savo įver­
tinimą ponas Kastlis pademonstravo elgesį, leidžiantį manyti,
kad jam sunku skirti ribas tarp tiesos ir pramano?
- Taip.
- Ir jūsų susirūpinimas dėl pono Kastlio nesugebėjimo skirti
tas ribas buvo pakankamas, kad atmestumėte jį kaip kandidatą,
nors jau buvo įvertinta jo fizinė parengtis ir, kaip matėte, jis
pats labai troško įsilieti į saugumo tarnybą?
- Taip, tiesa, kandidatų mes lengvai nepriimame, bet ir len­
gvai neatmetame. Pono Kastlio entuziazmas nekėlė abejonių ir,
esu tikras, jis atliko puikų darbą eidamas pareigas Parlamento
rūmų apsaugoje, bet, mano nuomone, mums jis buvo netinka­
mas kandidatas.
Iki šiol ponia Prais tartum palaikė mintį apie tave kaip psi­
chiškai nestabilų, bet, žinoma, kūrė tokią nuomonę, kad į pa­
baigą visiškai ją sugriautų.
- Bet... ar aš teisingai suprantu, kad jūs, nepaisydamas jo
netinkamumo saugumo tarnyboms, nesusirūpinote dėl jo psi­
chinio nestabilumo tiek, kad praneštumėte apie tai šios srities
Bendruomenių rūmų administratoriui?
290
 - Ne, nelaikiau jo aktyviai nestabiliu.
- Ar galime į šį klausimą atsakyti visiškai aiškiai? Šiaip ar
taip, ponas Kastlis buvo bent iš dalies atsakingas užtikrinant
sklandų demokratinių procesų vyksmą mūsų šalyje. Ar jūs,
įvertinęs poną Kastlį, nejautėte nė trupučio nerimo dėl jo tin­
kamumo toliau eiti turimas pareigas?
- Ne, kaip jau sakiau, nė trupučio.
Ponia Prais nusprendžia įsigilinti į esmę.
- Taigi, nors jautėte, kad jam galėtų kilti sunkumų skiriant
faktą nuo pramano, likote ganėtinai patenkintas jo psichikos
būkle, kad leistumėte toliau dirbti biurokratinį, bet vis tiek la­
bai atsakingą darbą, susijusį su mūsų išrinktų Parlamento narių
saugumu pastate, turinčiame nuolat veikti sustiprintos apsau­
gos režimu?
- Taip, tikrai, - garsiai nuskamba slaptojo liudytojo balsas.

Ponia Bonard kone trūkčioja, kai atsistoja apklausti kaltinan­

čios šalies pakviesto slaptojo liudytojo. Dėl ankstesnio jos įsi­
terpimo per pagrindinę, prokurorės vedamą apklausą lengva
nuspėti, kokią pasirinks taktiką. Priverčia slaptąjį liudytoją pa­
laukti trumputį mirksnį, kol pasitaiso peruką ir susikiša po juo
ištrūkusią plaukų sruogą. Subtiliai ištaikyta. Ji negali liudytojui
rodyti kokio nors akivaizdaus nemandagumo ar nepagarbos,
bet siekia aiškiai pademonstruoti, kad jis jai, kitaip nei visiems
teismo salėje, nepadarė didelio įspūdžio. Kai pasukusi galvą
ponia Bonard pažvelgia slaptojo liudytojo pusėn, matau, kad
apdovanoja jį lėta, šilta šypsena.
Pradeda sugrąžindama slaptąjį liudytoją prie to, kaip jis at­
metė tavo kandidatūrą. Paskui priduria:
- ...ir taip padarėte, jūs jau sakėte, grynai iš rūpesčio dėl jo
psichologinės būklės?
Jis gana mielai su tuo sutinka:
- Grynai iš tokio rūpesčio, taip.
291
 Kelias minutes ponia Bonard vedžioja jį pirmyn ir atgal, vis
bakštindama pateikti daugiau detalių apie jo nerimastį dėl ta­
vo psichinės būklės. Ji tik prašo jį kartotis, bet, manau, viliasi,
kad kuo labiau slaptasis liudytojas pabrėš savo susirūpinimą,
tuo giliau tai įsmigs prisiekusiesiems į galvas. Galiausiai ji at­
sisėda, Robertas atsisako galimybės apklausti slaptąjį liudytoją,
ir teisėjas pažvelgia į ponią Prais. Ji nieko nenustebina vėl atsi­
stodama.
- Slaptasis liudytojau, - pradeda kalbą lėtai, apgalvotai. -
Taigi mes jau žinome, kad dėl akivaizdžių priežasčių man ne­
galima kreiptis į jus pavarde... Taip pat suprantu, kad apie save
teismui galite pateikti labai ribotą informaciją, bet gal papasa­
kotumėte mums šiek tiek apie savo praeitį?
- Žinoma, - atsako jis. - Galiu pasakyti, kad kurį laiką tar­
navau ginkluotosiose pajėgose, dalyvavau operacijose, kurias
vykdant reikėjo keliauti į užjūrius, paskui buvau perkeltas
bazuotis šalies viduje. Jau artėju prie savo tarnybos pabaigos.
Dabartiniu lygmeniu vadovavau agentų rengimui ir kandidatų
vertinimui aštuonerius metus.
- Jūs ne psichiatras, tiesa?
- Ne, savaime suprantama, gavau išsamų parengimą iš...
- Bet nesate profesionalus psichiatras medicinine prasme,
neturite jokio medicinos mokslų laipsnio?
-Ne.
- Nesate Britų psichologijos instituto ar kokių nors kitų
akredituotų organizacijų narys?
- Ne, nesu.
- Štai ką noriu pasakyti, - ir, tikiuosi, man atleisite, nes tai
nėra kritika, - vienintelis jūsų įgytas psichologinis parengimas
susijęs su tuo, ar koks nors vyras arba moteris geba meluoti sa­
vo šeimai arba kolegoms darbe ir ar geba palaikyti tokią apgau­
lę. Trumpai tariant, štai kur aš taikau: jūs savęs nelaikytumėte
kvalifikuotu, ir toks nesate, spręsti, yra ar nėra ponui Kastliui
koks nors asmenybės sutrikimas, pripažįstamas teisiniuose di­
agnostikos vadovuose, prieinamuose šiam teismui?
292
 Liudytojų pakyloje - trumputėlė tyla.
- Tiesa, neturiu jokios iš jūsų minėtų kvalifikacijų.
- Dėkui, - ponia Prais pasižiūri į teisėją. - Daugiau jokių
klausimų, milorde.
Teisėjas pasisuka į slaptąjį liudytoją.
- Dėkui, galite eiti. Tik privalau jus, kaip ir kiekvieną liudy­
toją, perspėti, kad su niekuo neaptarinėtumėte šios bylos.
Visi tylomis klausomės, kol slaptasis liudytojas nulipa ke­
lis medinius laiptukus nuo pakylos - jo žingsniai mano ausims
skamba sunkiai. Taip, jo ūgis bus per šešias pėdas, kaip ir ma­
niau. Įsivaizduoju, kaip jis eina Senojo Beilio koridoriumi, ne­
rūpestingai nulipa plačiais akmeniniais laiptais, išeina į gatvę,
ir praeiviai apie jį tik pagalvoja, jeigu išvis pagalvoja, kad tai
būsiąs policijos pareigūnas ar advokatas, arba verslininkas. Kuo
toks darbas tave padaro, jeigu ne fantazuotojų robotu? Argi tai,
kad jie tavęs nenorėjo, Markai Kastli, nebyloja tavo naudai? Tu
niekad man nemelavai, bent jau atvirai. Tokia žmogaus prigim­
tis - leisti kitiems manyti, kad esame žavesni nei iš tikrųjų. Aš
leidau tau manyti, kad esu viena iš geriausių šalies genetikių,
nors iš tikrųjų tesu vidutiniškai vykusi mokslininkė, šiuo metu
lengvai gyvenanti iš ankstesnių mokslinių tyrimų, kartkartėmis
egzaminuojanti ar konsultuojanti. Jau daugelį metų nebuvau
priešakinėse linijose.

Tąnakt pirmą kartą nuo teismo pradžios sapnuoju apie tai. Ne

apie nykią teismo salę ar apie tave. Nekamuoja jokie vaizdiniai
košmarai apie Kredoko nužudymą, jokios vizijos, kaip mane
persekioja kruvinas lavonas išskėstomis rankomis. Užtat sa­
pnuoju vietą Senajame Beilyje, kurioje niekada nesu buvusi.
Tądien bylos nagrinėjimas neprasidėjo laiku, nes vienas iš
prisiekusiųjų užtruko dėl vėluojančio traukinio. Žinia buvo
perduota kaip tik tuo metu, kai jau turėjome būti vedami vir­
šun, tad teisiamųjų suolo pareigūnai apsigręžė ketindami vesti
293
mane į kamerą. Nužengus kelis žingsnius koridoriumi, senyvas
juodaodis žilais plaukais nuo registracijos stalo šūktelėjo:
- Paklauskit, gal ji norėtų atsigerti ko nors karšto.
- Mielai išgerčiau puodelį arbatos! - atsiliepiau, nors iš ti­
krųjų nenorėjau.
Laukdama arbatos prastumčiau laiką, o gerdama - juo labiau.
- Pasodinkite ją į virtuvėlės zoną, - pasakė senukas teisia­
mųjų aptvaro pareigūnams ir, mano nuostabai bei pasitenkini­
mui, buvau ne sugrąžinta į kamerą, o pasodinta šalia nedidelio,
pagalbinio kambarėlio, kur mums mikrobangų krosnelėje šil­
dydavo valgį.
Vienas iš teisiamųjų aptvaro pareigūnų pasišalino, kitas pri­
sėdo ant staliuko netoli tarpdurio, kad nenuleistų nuo manęs
akių. Aišku, pagal procedūrą man nebuvo galima ten sėdėti, bet
pareigūnai nusprendė, kad esu ne iš tokių, kurie nutrūktgal­
viškai mestųsi į virtuvėlę peilio, nors, šiaip ar taip, ten tebuvo
plastikiniai stalo įrankiai. Malonusis karibietis nuėjo į virtuvėlę
ir atnešė du plastikinius puodukus arbatos. Vieną pastatė prieš
mane ir aš paėmusi puodelį nugėriau gurkšnį. Buvo maloniai
karšta. Jis atsisėdo greta manęs ant kėdės ir man kilo jausmas,
kad jeigu būtų tinkama, jis pasakytų ką nors tokio: „Ką tokia
miela ponia kaip jūs veikia šitokioje vietoje?“ Bet suformulavo
kitaip: „Esate išsilavinusi moteris.“ Ištarė hišsilavinusi, hišsila-
vinusi moteris. Taip kalbėdavo mano seneliai iš Fenlando, mo­
tinos tėvai, su kuriais praradau ryšį jai mirus: pridurdavo „h“
prieš daugelį žodžių, prasidedančių balsiais.
- Ar kada nors buvote ekskursijoje?
Iš pradžių nesupratau, ką jis turi omenyje, bet paskui su­
mojau, kad kalba apie pastatą, Senąjį Beilį, istorinę jo dalį, o
ne šiuolaikinę, kurioje dabar esame, apie senąsias teismo sales,
nuolat rodomas televizijos dramose. Papurčiau galvą.
Jis atsakydamas palingavo galva, lyg nuliūdintas ir apgailes­
taujantis.
- Žinote, po senuosius užkampius rengiamos ekskursijos.
Turėtumėte kada nors nueiti. Daugybė žmonių jas mėgsta.
294
 Vėl gurkštelėjusi karštos arbatos iš plastikinio puodelio, nu­
lenkiau galvą slėpdama šypsenėlę: kai baigsis teismas, kažin ar
norėčiau vien dėl įdomumo čia sugrįžti dalyvauti dienos eks­
kursijoje.
Jis vėl palingavo galva.
- Labai hįdomu, sakau jums, tiek daug čia istorijos.
Gerdamas iš savo puodelio jis šliurpia, košia arbatą per orą,
kad praauštų.
- Čionykštės senosios teismo salės tokios mažutės, kad gali­
ma suprasti, kodėl prireikė naujų.
Ir tuomet jis man papasakojo istoriją apie myriop pasmerk­
tojo taką...

Tąnakt susapnuoju myriop pasmerktojo taką. Sapne tiksliai jį

matau, kaip senukas nupasakojo, nors niekada nesu ten buvusi.
Yra pastato gilumoje toks nenaudojamas takas. Kaip sužinau,
Senajame Beilyje daug nenaudojamų vietų - kažkur yra net
romėnų sienos fragmentas. Myriop pasmerktojo takas egzista­
vo šimtmečius ir, spėjama, kadaise buvo sumūrytas iš akmens.
Malonusis apsaugininkas karibietis man pasakė, kad šiais lai­
kais, - negalintis tuo patikėti, tačiau tai tiesa, - jis išklijuotas
baltomis stačiakampėmis plytelėmis, kaip viešasis tualetas.
„Stovite jo pradžioje...“ - pradėjo pasakoti senukas.
Savo sapne stoviu myriop pasmerktojo tako pradžioje. Prieš
mane - virtinė arkų, kiekviena paeiliui mažesnė už ankstesnią­
ją. Žengiu jų link. Pirmoji, apklijuota baltomis plytelėmis, kaip
tik tokio aukščio, kad galiu pereiti nepasilenkdama, ir tokia
siaura, kad vos praslysta pečiai. Bet kita arka žemesnė ir siau­
resnė, paskui kita ir dar kita... galiausiai man tenka susilenkti ir
šonu brautis pro vis mažesnes ir mažesnes arkas... bet kad ir ko­
kios siauros ir žemos tos arkos darosi, man pavyksta prasmukti,
ir tai baisu, nes jos taip ir nesibaigia...
295
 Malonusis apsaugininkas man papasakojo, jog tolydžio ma­
žėjančios arkos ir sumanytos dėl to, kad myriop pasmerktieji,
žengdami link kartuvių tako gale, įpultų į paniką.
- Ar galite juos smerkti, kai gale kartuvės?
Vis mažėjantys tarpai turėjo duoti jiems kuo mažiau erdvės
pasprukti. Bet tokia logika atrodo keista arba galbūt tik sadis­
tiška. Kas gi priverstų pasmerktąjį myriop labiau supanikuoti
einant savo mirties link, jei ne vis labiau virš jo susiglaudžian­
čios ir mažėjančios arkos, tuo labiau kad jis žino, jog paskutinė
bus jo karstas.
Mano sapne nėra karsto nei kartuvių, nei stūgaujančios mi­
nios. Tik viena arka po kitos, ir po kiekvienos, pro kurią pra-
sispraudžiu, man vis sunkiau patikėti, kad pralįsiu pro dar vie­
ną, mažesnę, bet kaskart pavyksta. Ir taip be pabaigos. Tai toks
mano sapnas - virtinė pojūčių spraudžiantis pro vis mažesnes
arkas, nei kraujo, nei prievartos, tik sulig kiekviena palaipsniui
mažėjančia arka slegiantis, stiprėjantis siaubo jausmas. Pabun­
du iš sapno kilsuojančia krūtine, nuo prakaito prilipusiais prie
veido plaukais vien tam, kad susivokčiau tebesanti savo kame­
roje, kalėjime.
 20

Prisiekusieji to gal ir nežino, bet aš žinau, nes man pasakė Ro­

bertas, ir tu, Markai Kastli, taip pat turi žinoti. Iki šiol parody­
mus davę kaltinimo šalies liudytojai daugiausia buvo nesvar­
būs: reikšmingas yra tik jų ekspertas psichologas ir vienintelis
reikšmingas faktas - ar tau yra asmenybės sutrikimas, kuriuo
galėtum remti savo gynybą siekdamas riboto pakaltinamumo.
Prisiekusiųjų galvos vis dar pilnos skambučių skubiosios pagal­
bos numeriu 999 ir debatų apie praskiestą kraują, tad, spėju, jie
nė nenutuokia, ką iš tikrųjų reiškia posėdžio vėlavimas dieną
po mano sapno. Kaltinimo šalies liudytojas, ekspertas psichi­
atras daktaras Sandersonas, turi pasikalbėti su tavimi kalėjime
ir atlikti psichologinį įvertinimą. Prisiekusiesiems tai tereiškia,
kad turės laisvą dieną.

Trečiadienio rytas. Kai tąryt buvau vežama iš Holovėjaus ka­

lėjimo, buvo apsiniaukę, bet dešimt minučių pabuvusi Senaja­
me Beilyje prarandu nuovoką, koks lauke galėtų būti oras arba
gyvenimas. Galbūt ten, normaliame pasaulyje, šviečia skaisti
karšta saulė ar siaučia pūga, bet čia klimatas visada toks pat:
kasdien apšviesta elektra, tvanku, ankšta. Lipant betoniniais
laiptais į teismo salę, man topteli, kad ne tiek išgyvenu šį teis­
mo procesą, kiek esu organinė jo dalelė. Visa rutina jau tokia
pažįstama, tokia artima, kad manosios dienos iki teismo atrodo
tolimoje praeityje. Vos galiu patikėti, kad kadaise turėjau na-
297
mus, vyrą, darbą ir suaugusius vaikus, nepalaikiusius su mani­
mi ryšio taip, kaip būčiau norėjusi. Normali veikla, tokia kaip
savo virtuvėje sutaisyti kavos ar paskrudinti skrebutį, atrodo
tartum tolimas sapnas. Lipdama tais betoniniais laiptais ban­
dau įsivaizduoti namų patogumus - storą tamsiai žalią vilnonį
kilimą ant mūsų laiptų, glotnų ąžuolinį turėklą po delnu, lipant
viršun nuosavame name...
Tu jau sėdi kaltinamųjų suole. Policininkai stačiomis tyliai
šnekučiuojasi - kriminalinės policijos inspektorius Klivlandas
stovi šalia savo kėdės, pasitempia aukščiau kelnes, šiek tiek
pasilenkia ir šypsosi dėl kažko, ką pasakė vienas jaunesnių ko­
legų. Stovėdamas dažnai suneria rankas ant krūtinės, - aš jau
tai pastebėjau, - laiko jas aukštai, lyg dėl savo augumo jaustų­
si šiek tiek nepatogiai plaštakų saugiai neslėpdamas. Ponios
Prais padėjėjas, su kėde besisūpuojantis vyrukas, iš didelio
pakelio siūlo Robertui mėtinį saldainį. Jais jis vaišina visas tei­
sininkų šalis.
Bet aš nematau ponios Bonard, ir tai keista. Įprastai bū­
na visiškai pasirengusi, su uoliu nekantrumu laukia posėdžių
pradžios. Po kelių minučių ji įžengia į salę skubriu žingsniu,
spausdama prie krūtinės aplanką su popieriais, ir nekreipdama
dėmesio į kitus nudrožia į vietą, kur sėdi jos pačios padėjėjas,
dar vienas jaunas vyrukas. Juodu trumpai, skubiai pasitaria ir
abu drauge išeina. Dar po kelių minučių ji sugrįžta. Jai iš pa­
skos seka vyras ir moteris, kaip vėliau išsiaiškinu - gynybos
ekspertai psichologai. Skirtingai nei kitiems liudytojams, jiems
leidžiama sėdėti salėje, kol kaltinimo psichologas duoda paro­
dymus, - vėliau jų užduotis bus prieštarauti. Jie atsisėda už gy­
nybos advokato, į tą pačią eilę kaip ir teisininkai iš Valstybinės
prokuratūros. Kol laukiame teisėjo, ponia Bonard pasisukusi
vis kažką jiems šnabžda.
Teisėjo patalpų durys atsidaro.
- Visiems stot! - sušunka tvarkdarė, teisėjui įžengiant, ir
mes visi pašokame ant kojų - ak, kaip visada.
298
 Teisėjas įprastai linkteli galva, mes visi nusilenkiame ir at­
sisėdame, o tvarkdarė jau eina iš salės atvesti prisiekusiųjų, bet
atsistoja ponia Bonard.
- Milorde... - kreipiasi ji šiek tiek per garsiai.
Tvarkdarė sustoja salės vidury. Teisėjas virš savo akinių su­
siraukia. Visi sužiūra į šią jauną moterį, kuri iki šiol atrodė
tokia santūri ir pasitikinti savimi. Ji stovi nugara į mane, bet iš
atsikišusių alkūnių suprantu, kad abiem rankomis laiko togos
atlapus. Atsikrenkščia - ketina pateikti kažkokį prašymą. Tei­
sėjas pažvelgia į ją ir kaip paprastai atlaidžiai nusišypso, nors
šiek tiek nelanksčiomis lūpomis, - turi įvykti kažkas, kas jam
nepatiks.
- Milorde, - pakartoja ji, - kol dar neatvesti prisiekusieji,
turiu apgailestaudama pasakyti, kad galbūt mums teks dar šiek
tiek uždelsti, ir man sunku teismui tiksliai pranešti, kiek ta del-
sa galėtų trukti.
Teisėjas demonstratyviai žvilgteli į laikrodį žemiau publikos
galerijos turėklo.
- Milorde, bijau, kad problema yra daktaro Sandersono
raportas. Pasirodo, spausdintuvas šiame pastate vis dėlto ne­
veikia. Todėl, nors aš gavau tą raportą elektroniniu paštu šįryt
septintą, tuo metujau keliavau čia ir kol kas dar tik turėjau gali­
mybę jį perskaityti savo telefone, važiuodama traukiniu, o kaip
jūsų malonybė žino, tai dvidešimt aštuoni puslapiai...
Išdžiūvus gerklei ji užsikerta. Teisėjas tik spokso į ją.
- Milorde, aš tikrai jaučiu, kad negalėsiu savo klientui iš es­
mės ir tinkamai atstovauti, jeigu neturėsiu galimybės kruopš­
čiai perskaityti išspausdinto raporto, pasižymėti pastabų ir
aptarti su juo. Raporte yra vietų, kurias mes laikome ginčyti­
nomis, ir kai kurios iš tikrųjų liečia pačią mūsų gynybos esmę.
Nesiūlyčiau daugiau nė kiekdelsti, jeigu tai nebūtų nepaprastai
svarbu.
Teisėjas atsidūsta.
- Ar iš tikrųjų neįmanoma parūpinti poniai Bonard fotoko­
pijos?
299
 Su įtempta šypsenėle jis pasidairo po teismo salę, lyg šis
klausimas būtų skirtas visiems, taip pat tvarkdarei ir publikos
galerijai, kur kas nors atsitiktinai galėtų turėti kopiją. Ir jis iš
tiesų nesupranta, kodėl gi niekas negali jam padėti. Jaučiu ne­
deramą, bet instinktyvų norą pakelti ranką kaip mokytojo nu­
mylėtinė, kokia visada buvau, nors, žinoma, aš to raporto netu­
riu. Neturi ir Robertas.
- Milorde, suprantu, kitoje salėje yra dar vienas spausdintu­
vas ir raportą įmanoma išspausdinti, bet aš turėsiu dar kartą jį
perskaityti visą. Tikrai atsižvelgiu, kad tai labai nemaloni gaiša­
tis, ir jeigu būčiau gavusi raportą šįryt prieš išeidama iš namų,
žinoma, būčiau jį išsispausdinusi namie ir savo kelionės metu
išsamiai išnagrinėjusi popierinę kopiją.
Teisėjas palinksta į priekį.
- Kiek suprantu, raportas visiems buvo išsiųstas elektroni­
niu paštu vakar iki vidurnakčio?
Šypsena vis labiau įsitempia.
- Galbūt ir taip, milorde, bet manasis interneto ryšys naktį
nutrūko ir prie savo elektroninio pašto galėjau prieiti tik trau­
kinyje.
Teisėjas vėl atsidūsta, papučia lūpas. Staiga suprantu, kokios
prastos nuotaikos jis gali būti sekmadienį namie, jeigu bulvės
iškepa anksčiau negu avienos išpjova. Dar kartą žvilgteli į laik­
rodį.
- Paskelbsiupertrauką iki vienuoliktos valandos. Ar tiek lai­
ko jums pakaks, ponia Bonard?
Ji linkteli galva.
- Dėkui, milorde, man tikrai pakaks laiko raportą išsispaus­
dinti ir kuo greičiau akimis permesti tekstą. Bet galbūt prireiks
papildomo laiko pasikonsultuoti su savo klientu.
Robertas sėdi pasukęs veidą, pasidėjęs ranką ant kėdės at­
kaltės. Matau jį susiraukiant.
- Kiek laiko? - lėtai suskiemenuoja teisėjas.
- Milorde, kuo pagarbiausiai siūlyčiau, kad būtų geriausia
prisiekusiuosius paleisti iki keturioliktos valandos.
300
 Teisėjas paspokso į ją, paskui taria į orą prieš save:
- Prašom pakviesti prisiekusiuosius...
Vis susiraukęs, Robertas žvilgteli į mane. Tvarkdarė išeina ir
atveda prisiekusiuosius. Tiems žengiant per salę į savo vietas,
vienas jaunuolis procesijos gale stabteli kažko išsiimti iš kupri­
nės. Su nekantrumo gaidele balse teisėjas sako:
- Prašom užimti savo vietą, sere. Pažadu, tai netruks ilgai.
Jie atsisėda, ir teisėjas paskelbia:
- Ponios ir ponai, iškilo teisinis klausimas, kuriam išspręsti
reikia šiek tiek laiko. Kaip jau sakiau, jūsų darbas čia - spręsti
apie įrodymus, o mano - spręsti teisės dalykus. Iš esmės tai reiš­
kia, kad jūs gaunate pertrauką, o aš - ne.
Prisiekusiųjų veiduose išplinta palengvėjimo šypsenos su­
pratus, kad teisėjas visai netikėtai suskelė sąmojį.
- Todėl mums reikės, kad čia būtumėte tik po pietų pertrau­
kos. Esate laisvi iki keturioliktos valandos.
Štai taip. Prisiekusieji išvedami iš teismo salės. Nusistebiu,
kad teisėjas jų neatsiprašo už nereikalingą rytinę kelionę į teis­
mą, bet spėju, kad tai galėtų pakenkti jo autoritetui. Iš aukštai
galima svaidytis sąmojais, bet atsiprašymais - ne.
- Teisme visiems stot! - rikteli tvarkdarė.
Mes visi pakylame iš vietų ir nusilenkiame išeinančiam tei­
sėjui.
Ponia Bonard pasisuka į tave, atsikėlusį nuo suolo, tokį pat
kaltinamąjį kaip ir aš, ir mesteli:
- Tuoj ateisiu apačion pas jus.
Šiek tiek sutrinku. Argi gauti spausdintą raportą jai ne sku­
biausias rūpestis? Tavo gynėjų komanda susirenka popierius
bei aplankus ir šuoru palieka teismo salę.
Kriminalinės policijos inspektorius Klivlandas atsigręžia
pažiūrėti į kolegas prie durų, kilsteli antakius, paskui patrau­
kia prie kaltintojų stalo. Jamartinantis, ponia Prais pasisuka ir
kilsteli rankas.
- Jie stengiasi laimėti laiko, - sako, paskui, tik vos pritildžiu-
si balsą, priduria: - Interneto ryšys - pabučiuokit man į subinę.
301
 Robertas mąsliu veidu tebesėdi, vieną ranką užmetęs ant kė­
dės atkaltės. Jo padėjėja tylomis įsitaisiusi šalia.

Daktaras Sandersonas įbaugina mane tą pat minutę, kai tik

įžengia teismo salėn. Joveidas sunkus, it buldogo snukis, ir pa­
purę žili plaukai. Atrodo, jis labai nepatenkintas, kad pakvies­
tas duoti parodymų, nors, manau, yra gerai apmokamas. Sto­
vi ant liudytojų pakylos ir ponios Prais prašymu pateikia tavo
psichologinį įvertinimą, tai yra patikina nesant nė menkiausios
tikimybės, kad kenti nuo asmenybės sutrikimo. Savo nuomonę
pagrindžia paminėdamas gerą tavo elgesį kardomojo kalinimo
metu, taip pat tuo, kad neturi ankstesnės psichiatrinės anam­
nezės, ir solidžia darbine charakteristika. O užvis bjauriausia,
kad jis tvirtina tave esant „nepatikimu prasimanėliu“ ir kaip
įrodymą pateikia tavo gerai apgalvotus būdus, kokiais siekei
savo nesantuokinio sekso interesų. Kitaip tariant, esi melagis.
Nesi nei pamišėlis, nei sutrikusios asmenybės, nei kenčiantis
nuo potrauminio streso sindromo ar ribinių būklių, arba asoci­
alios asmenybės sutrikimo. Tiesiog esi melagis.

Ponia Bonard stengiasi kaip įmanydama. Mėgina dorotis su

daktaru Sandersonu taip pat, kaip dorojosi su kitais kaltinimo
liudytojais, - pereina į puolimą. Pasiteirauja apie jo, kaip spe­
cialisto, patirtį duodant parodymus ir nustato, kad ekspertas
beveik visada atstovaudavo kaltinimo šaliai. Ji pacituoja jo pa­
rašytą raportą Vidaus reikalų ministerijai pavadinimu „Gynyba
baudžiamosiose bylose ir ligų simuliavimas“. Priverčia jį paaiš­
kinti, kodėl ligų simuliavimas yra specialus terminas įvardyti
būdui, kuriuo nusikaltėliai bando išvengti atsakomybės apsi­
mesdami psichologiškai sutrikusiais, ir kodėl kai kurie iš jų ga­
na kruopščiai išstudijuoja tariamas savo ligas.
302
 - Jūs dažnai manote, kad žmonės simuliuoja ligas, tiesa? -
klausia ji.
Jis, žmogus buldogas, šaltai pažvelgia į ją ir ramiai atsako:
- Manau, kad simuliuoja, kai nėra jokių įrodymų, kad jie
kenčia nuo sunkaus psichiatrinio sutrikimo, tik apsimeta, kad
galėtų išsisukti.
Po šių žodžiųjis pasižiūri į prisiekusiuosius taip, kad, atrodo,
niekinamai pavartaliotų akis, jeigu tik manytų, jog tai padėtų.
Tuomet ponia Bonard išsitraukia iš savo arsenalo paskutinį
ginklą. Paprašo daktaro Sandersono pakomentuoti bylą, kurioje
jis, atstovaudamas kaltintojams, davė parodymus dėl moters, nu-
dūrusios savo patėvį po daugelio seksualinio išnaudojimo metų.
- Kaip suprantu, pagal jūsų parodymus ta moteris neturėjo
potrauminio streso sindromo?
- Teisingai, - patvirtina jis. - Mano nuomone, neturėjo.
- Skeptiškai žiūrite į patį potrauminio streso sutrikimo eg­
zistavimą, - pareiškia ponia Bonard, nuleisdama akis kaip visa­
da, kai meta vieną iš savo žudančių argumentų.
Daktaras Sandersonas neatsitraukia nė per žingsnį.
- Ne mano darbas žiūrėti skeptiškai ar kaip nors kitaip. Ma­
no darbas - pagal įstatymą diagnostiškai įvertinti.
Dabar jau žinau, kodėl ponia Bonard, perskaičiusi daktaro
Sandersono psichologinį įvertinimą, siekėlaimėti laiko. Mat tas
tavo bylai pražūtingas. Daktaras Sandersonas derina cinizmą
su ganėtinu nuosaikumu, kad nepasirodytų šiurkštus. Man jis
kelia neapykantos kupino žmogaus įspūdį, atrodo be krislelio
žmogiškos atjautos, toks asmuo, kuris dar prieš kelerius metus
būtų pasakęs, kad seksualinis išnaudojimas išvis neegzistuoja,
nebent aukos galvoje, - bet turiu pripažinti, kadjis tiki kiekvie­
nu savo žodžiu. Mėgsta savo darbą ir šiame yra geras. Visiškai
sąžiningas.

Kai dienos pabaigoje Robertas ateina manęs aplankyti, matau,

kad yra nusiminęs.
303
 - Nors mūsų gynyba negrindžiama pono Kastlio nekaltu­
mu, aišku, būtų gerai, jei jį pripažintų nekaltu, nes tada ir jūs
automatiškai taptumėte nekalta.
- Kaip, jūsų nuomone, poniai Bonard sekėsi su psicholo­
gu? - klausiu, nors atsakymą jau žinau.
Robertas susiraukia. Jo toga įprastai nusmukusi nuo vieno
peties, perukas - nežymiai persikreipęs; atrodo pavargęs.
- Tik pasakykime, kad ji tvarko reikalus šiek tiek kitaip, nei
aš tvarkyčiau, - jis pajuokiamai sušnirpščia. - Paprastai aš pa­
laikau geresnius darbinius santykius su kita gynėjų komanda
bylose, kur yra ne vienas kaltinamasis. Vis dėlto mūsų intere­
sas - dirbti išvien.
Porą minučių abu sėdime tylomis, vienudu mažame konsul­
tacijų kambaryje. Rytoj bus mano eilė.

Kaltinimo prieš mane taktika tiesmuka. Savo auką jie maišo su

purvais. Vaizduoja Džordžą Kredoką kaip pabaisą. Nesistengia
diskredituoti ar sumenkinti mano užpuolimo istorijos, kaip bū­
tų elgusis gynyba, jeigu Kredokas sėdėtų kaltinamųjų suole: jie
daro priešingai. Kuo baisesnį jį parodys, tuo daugiau motyvų
suteiks man. Jie turi policijos kompiuterių eksperto parody­
mus apie Kredoko lankytas pornografines svetaines internete.
Buvusi žmona nepasiekiama, - nepavyko jos rasti Ameriko­
je, - tad pasitelkiama jos sesuo duoti parodymų apie Kredoko
santuoką ir tariamą smurtą namie. Nežinojau, kad galima pa­
teikti įrodymų apie blogą mirusios aukos charakterį, bet, ma­
tyt, galima. Šiame teisme galima daryti bet ką, pradedu manyti,
nes visa byla apversta aukštyn kojom. Tartum didžiuliame tos
kavinės veidrodyje, kai aš ir tu susitikome su Kevinu. Veidrodis
viską atspindi atvirkščiai. Tai, kas turėtų byloti mano naudai,
yra prieš mane.
Pats Kevinas yra kitas kaltinimo šalies liudytojas prieš ma­
ne ir pateikia įtikinamus parodymus apie tai, kokia per mūsų
304
pokalbį buvau santūri ir aiškiai reiškianti mintis, bet kad ir
kokia išoriškai susitvardanti atrodžiau, jis vis tiek jautęs, kaip
esu prislėgta dėl to, kas man nutiko. Kevinas - geras liudytojas,
simpatiškas teisme, koks man ir atrodė kavinėje, užjaučiantis
žmogus, kurio darbas - padėti moterims: jis negalėtų labiau
man pakenkti. Tačiau viskas yra atvirkščiai, visiškai kitaip: Ke-
vinui duodant parodymus aš per visą bylos nagrinėjimą teisme
esu arčiausiai to, kad delnais užsidengčiau akis ir klykčiau.
Ponia Prais neužduoda Kevinui klausimo, kokie, jo nuomo­
ne, santykiai siejo tave ir mane. Teisme toks klausimas buvo
pripažintas nepriimtinu. Tėra du žmonės, kurių leidžiama pa­
klausti, kokie buvo mudviejų santykiai: tu ir aš.
Taksistas, tą naktį parvežęs mane namo, - kitas kaltinimo
šalies liudytojas. Jis susektas iš man įteikto kvito, kuris rastas
tarp mano popierių per kratą namie. Jis irgi daro gerą įspūdį,
ryškus londonietiškas akcentas, šiek tiek murmantis, bet nuo­
širdus, malonus žmogus.
- Ką jūs pastebėjote tarp šios bylos kaltinamosios ir au­
kos? - klausia ponia Prais.
Kaip kaltinamąją ji turi galvoje mane. Kaip auką - Kredoką.
Robertas pašoka ant kojų - pirmą sykį per procesą reiškia
prieštarą, ir keli prisiekusieji nustebę sužiūra į jį.
- Milorde, šio liudytojo prašoma sakyti savo nuomonę...
Milordas pakelia ranką nutildyti Roberto perpus sakinio,
paskui, kiek pagalvojęs, taria:
- Manau, šio liudytojo klausiama, ką jis pastebėjo. Ponia
Prais, jūs garantuojate, kad savo klausimais nuo to nenukryp­
site, tiesa?
- Žinoma, milorde.
- Tada tęskite.
Robertas atsisėda. Jis pirmąkart įsiterpė, ir buvo nutildytas.
Man šmėsteli mintis: jeigujis atrodys silpnas, tada ir visas mūsų
reikalas bus silpnas.
- Na, kaip tąnakt pasakiau žmonai, buvau šiek tiek susirū­
pinęs, - atsargiai, šiek tiek susireikšminęs, toliau pasakoja tak-
305
sistas, žvilgčiodamas į prokurorę, prisiekusiuosius ir vėl atgal. -
Tąnakt tai buvo mano paskutinis reisas, pats irgi gyvenu Vaka­
rų Londone, tad buvau gana patenkintas, jį gavęs: pamaniau,
baigsiu darbą ir parsirasiu namo šiek tiek anksčiau. Žmona
manęs laukė, ir aš jai pasakiau, kad ta moteris, kurią parvežiau
namo, mano nuomone, buvo blogos būklės, sėdėjo susigūžusi
salono kampe. Nežinau, kas dėjosi, bet ji neatrodė gerai.

Tie vaizdą apverčiantys parodymai galiausiai baigiasi - ir kalti­

nimui argumentų prieš mane pritrūksta. Be įrodymų apie mū­
sų santykių pobūdį prielaida, kad mygau tave užmušti Kredo-
ką, atrodo neįtikima. Neskaitant to, kad aiškiai nustatė, jog tai,
ką jis man padarė, buvo labai blogai, kaltinamoji šalis mažai ką
gali daugiau pasiekti. Įdomu, ar širdies gilumoje jie tai suvo­
kia? Galbūt ponia Prais mąsto: „Ak, gerai, jeigu prigriebsime
jį, to ir pakaks. Padarysime, ką galime, kad pričiuptume ir ją,
bet reikalas atrodo ne per geriausiai.“ Jau ne pirmą sykį svars­
tau, kiekji emociškai įsitraukusi į tai, kas čia vyksta. Kiektiems
žmonėms rūpi?

Penktadienio popietė. Prisiekusieji vis dar sėdasi į savo vietas

negarsiai šiūruodami padais, kaip daugelis darome sėsdamiesi,
kai atsistoja prokurorės padėjėjas. Šįkart ponia Prais lieka sė­
dėti savo vietoje. Aišku, jaunesniesiems kaltinimo šalies atsto­
vams irgi reikia duoti ką nors veikti.
- Milorde, turime pateikti tam tikrus dokumentus...
Mėtinių ledinukų mėgėjas perskaito paramediko pareiški­
mą - paties jo kaip liudytojo nebuvo galima pakviesti, mat guli
ligoninėje išoperuotu apendiksu. Bet pakaks pareiškimo, ir tei­
sėjo dėmesys nukreipiamas į jį.
306
 - Šis dokumentas milordo ryšelyje, du šimtai tryliktame
puslapyje...
„Milordo ryšelyje“... Skamba, lyg būtų kalbama apie susuktą
į apklotą kūdikį. Trumpa pauzė, kol milordas sklaido savo ry­
šelį. Aš nesuprantu paramediko parodymų svarbos, bet vėliau
Robertas man pasako, kad norima išsiaiškinti, ar po Kredoko
nužudymo bute daug kas valyta. Tai reikšminga, nes tavo gyny­
ba bus paremta ribotu pakaltinamumu. Kuo nuodugniau valei,
tuo labiau buvai apgalvojantis savo veiksmus, taigi tuo labiau
esi atsakingas - arba tuo sveikesnės psichikos. Vis dėlto para­
mediko pateiktos detalės man atrodo perteklinės. Kaltinimas
jau pademonstravo, kad suvokei, ką darai. Bet mes vis tiek turi­
me išgirsti, kaip abu paramedikai prieš įeidami į butą užsimovė
ant batų antbačius. Šiaip jie lauktų, kol bus pristatyti apsaugi­
niai kostiumai ir batai, kad būtų išsaugoti įkalčiai, - dėl to, kad
paskambinus 999 kalbėta apie negyvėlį, - bet kadangi tai būtų
užtrukę, nuspręsta vis tiek eiti į butą, nes galbūt reikės ką nors
ten esantį gaivinti. Man tai atrodo dar vienas pavyzdys, kaip
informacija pateikiama siekiant apsisaugoti nuo kritikos, o ne
todėl, kad ji susijusi su mūsų byla. Ponas Mėtinis Ledinukas
toliau skaito paramediko parodymus:
- Kai tik įėjau į butą, iš karto nuskubėjau į virtuvę, ten radau
nežinomą vyrą, gulintį aukštielninką, galva nukreipta šaldytu­
vo su šaldikliu link. Po galva pastebėjau didelį klaną kraujo...
Vėl grįžtame prie pradžios - kūno. Sukame ir sukame ratus
apie kūną - ne apie žmogų, o apie kūną. Kūnas visada čia -
kaip lavonas siaubo filme, pasirodantis visur, kur tik pasižiūri
pagrindinis veikėjas: miegamajame, virtuvėje, svetainėje, biure,
sėdintis automobilyje. Šis kūnas šitaip mūsų nesekioja, - yra
tikras, lieka vienoje vietoje, - bet vis tiek: niekas iš mūsų negali
nuo jo pabėgti.
Jaunuolis tebeskaito paramediko pareiškimą apie tai, kaip
atvyksta nusikaltimo vietos tyrėjai, paskui policijos gydytojas.
- ...ir aštuonioliktą nulis nulis gyvybė paskelbiama užgesusi.
307
 Užgesusi. Gyvybė paliko Kredoką amžinai. Ne pranykusi,
trumpam pasitraukusi - užgesusi ir niekada nebegrįšianti.
Žodis „užgesusi“tebekybo ore, kai jaunasis teisininkas taria:
- Ir dar vienas dokumentas, milorde.
Tada jis meta nedidelį giluminį užtaisą į jau ir šiaip drums­
tus prisiekusiesiems žinomos apie tave informacijos vandenis:
- 2005-aisiais Markas Kastlis pripažino kaltę dėl smurtinio
asmens užpuolimo be sunkinančių aplinkybių.
Prisiekusieji atrodo nustebę ir šiek tiek suglumę. Jaučia, kad
informacija svarbi, ir, žinoma, nori daugiau detalių. Jie negirdė­
jo teisinių ginčų dėl įrodymų apie blogą charakterį, per kuriuos
išaiškėjo, kad buvai pripažintas kaltu dėl užpuolimo, kai gatvėje
prie alinės įsivėlei į muštynes su kažkokiu vyru. Regis, tas vy­
ras įžeidęs tavo žmoną. Prisiekusiesiems neleista išklausyti to
atvejo detalių, nes ponia Bonard argumentavo, kad tai galėtų iš
anksto priešiškai juos nuteikti.
Kol stebiu prisiekusiųjų reakciją į šią informaciją, atsistoja
ponia Prais. Tik išgirstu ją tyliai sakant:
- Milorde, tuo baigiasi mano, kaip valstybės kaltintojos,
vaidmuo.
Kaltinimo atstovė reikalą užraukė taip tyliai ir be dramatiz­
mo, kad pasidairau po salę norėdama pamatyti, ar dar kas nors
nustebęs taip pat kaip aš. Regis, turėjo būti koks nors įspūdin­
gas apibendrinimas, bet toks bus vėliau, per baigiamuosius pa­
reiškimus. Tada ir galiu tikėtis gražbylystės, jeigu jos išvis bus.
Visi prisiekusieji irgi atrodo šiektieknustebę. Teisėjas pasisu­
ka į juos ir sako: kadangi penktadienis ir jau netoli penkioliktos
valandos, jis nematantis priežasties, kodėl gynyba turėtų pradėti
savokalbas. Taip pat jiems primena, kadper savaitgalį su niekuo
neaptarinėtų bylos. Jie laisvi iki pirmadienio ryto 10.15. Kaltini­
mo šaliai prireikė dviejų savaičių savo argumentams prieš mus
išdėstyti. Kaip paaiškės, mūsų gynyba truks kur kas trumpiau.
Vienas po kito prisiekusieji nulipa iš žiuri aptvaro ir vorele
išeina pirma mūsų. Mes visi stebime juos, traukiančius į nor­
malius savo gyvenimus.
308
 Teismo salėje sutartinai lengviau atsikvepiama. Kaltinimo ir
gynybos atstovai pasisuka vienas į kitą. Moteris iš Valstybinės
prokuratūros atsidūsta ir užverčia savo aplanką. Teisėjas, pasi­
sukęs į Robertą, klausia, ar šis pateiksiantis kokių nors naujų
dokumentų. Robertas atsako teigiamai ir pažada, kad tie iki vi­
durnakčio atsirasiantys ant teisėjo rašomojo stalo.
Robertas pasisuka į mane ir sako:
- Po kelių minučių nulipsiu į apačią, gerai?
Atsistoju jausdama įtampą atslūgstant. Nežinau, ko tikė­
jausi iš kaltinimo teiginių apibendrinimo, bet kažko daugiau
nei šito. Galbūt maniau, kad paramediko pareiškimas kur nors
nuves, bet taip neįvyko. Gal todėl, kad pati dar nebuvau ant
liudytojų pakylos? Jei aš to laukiu, tai rodo mano aroganciją ar
desperaciją?

Atėjęs apačion į kamerą, Robertas atrodo laimingas kaip de­

mobilizuotasis, galbūt todėl, kad jau penktadienio popietė. At­
sivedė ir savo padėjėją, Klerę, abudu susispaudžia prie mažučio
konsultacijų kambario staliuko, o aš sėdžiu priešais juos. Ro­
bertas man pasako šįvakar pateiksiantis teisėjui argumentuotą
prašymą bylą man nutraukti. Anot jo, iš visų kaltinimo liudyto­
jų, kuriuos Valstybinė prokuratūra pasitelkė prieš mane, šio to
vertas buvo tik Kevinas. Bet, nors jo parodymai atskleidė pri­
siekusiesiems motyvą, kodėl aš prie to prisidėjau, tai toli gražu
neįrodyta, ir, žinoma, svarbiausia, - tegul Robertas atvirai šito
ir nepasakė, - kad jam neleista spėlioti apie mano santykių su
tavimi pobūdį. Nepaisydama visko, ką pastaruoju metu apie
tave sužinojau, norėčiau tau pasakyti: „Buvai teisus liepdamas
tylėti apie mus, kaip tik dėl to dabar aš saugi.“
Žiūriu į besiruošiančius išeiti Robertą ir Klerę. Norėčiau
juos dar suturėti, nors abu nekantrauja kuo greičiau pasišalinti.
Kai jie išeis, man nebeliks nieko kita, kaip tik sėdėti ir lauk­
ti, kol būsiu parvežta į kalėjimą. Jiems, kaip ir visiems kitiems
30?
profesionalams teismo salėje, priklauso savaitgalis toli nuo šito,
jie grįš j išorinį pasaulį, normalų gyvenimą, kur laukia kalbos
apie orus, dešimtos valandos žinios, koks nors lupikaujantis
restoranas ar butelis vyno, ne tokio gero, koks turėtų būti. Šitai
ir dar daugiau laukia Roberto, Klerės ir visų kitų profesionalų,
įsitraukusių į mūsų bylą, o ne manęs ar tavęs - taip pat ir ne
Kredoko tėvo.
Vis dėlto mano klausimas nuoširdus:
- Kur link viskas krypsta dėl Marko?
Juodu tylomis susižvalgo. Klerė žiojasi ketindama kažką at­
sakyti, bet greičiau už ją prabyla Robertas:
- Na, tik tiek galiu pasakyti: jeigu būčiaujo advokatas, nepa­
tarčiau grįsti gynybos ribotu pakaltinamumu. Pati matėte, po­
niai Bonard nepavyko Sandersono išklibinti. Verčiau pasitelktų
velnioniškai gerą psichologą, štai ir viskas, ką galiu pasakyti. Ji
turi turėti paslėpusi rankovėje stiprią kortą. Daug metų Kas-
tlis ėjo atsakingas pareigas, turėjo šeimą, praeityje nėra rimtos
psichiatrinės anamnezės. Šiomis aplinkybėmis nustebau, kad
būtent į tai jie taiko. Žinoma, visi privalome atsižvelgti į kliento
nurodymus, o aš negirdėjau, ką jie kalbėjo, taigi... - jis sučiau­
pia lūpas, šiek tiek nulenkia galvą.
Užduodu jiems tą patį klausimą, kurį iškėliau Džesui pice­
rijoje.
- Kodėl jie nenori remtis savigyna?
Robertas ir Klerė vėl greitomis susižvalgo. Paskui Klerė švel­
niai paaiškina:
- Teismo medikų surinkti įkalčiai padarytų tokią gynybą
labai sunkią.

Jiems išėjus, nežinau, kaip jaustis. Galbūt pirmadienį, kai Ro­

berto dokumentai jau bus pateikti, byla man bus nutraukta ir
aš būsiu paleista. Atrodo, viskas taip staiga. Aš dar nė nebuvau
liudytojo vietoje. Jokių įrodymų nebuvo pateikta man apginti,
310
kita vertus, įrodymai prieš mane atrodo labai silpni. Pertrauka
įpusėjus rungtynėms. Treneriai savo komandoms rėžia drąsi­
namas kalbas, apžvelgia ligšiolinę rungtynių eigą ir sako, kas
turi atsitikti antrame kėlinyje. Mano galimybės atrodo gana ge­
rai, tavo - veikiau prastai. Žinoma, man nefamu dėl tavęs. Bet
gundanti ir baugi mintis, kad pirmadienį galėčiau grįžti namo,
užtemdo man protą kaip debesis, kaip migreninis skausmas.
Nepajėgiu mąstyti apie nieką kitką. Tuo metu turėjau prisi­
minti Džeso pasakojimą - pasakojimą apie eksperimentą su
šimpanze. Jeigu būčiau tai prisiminusi, meile mano, nebūčiau
nutaisiusi tos blankios, kvailos šypsenėlės, kai Robertas ir Klerė
spaudė man ranką prieš išeidami iš konsultacijų kambario tą
penktadienio popietę.
 21

Pirmadienį prasideda antra teismo proceso dalis. Visą savaitga­

lį sau leidau viltis, kad būsiu paleista.
Pirmadienio ryto kelionė jau atrodo kaip įprastas važiavi­
mas į darbą. Furgone manęs nebepykina. Šnekučiuojuosi su
mane lydinčiomis kalėjimo prižiūrėtojomis. Kai atvažiuojame,
karibietis Senojo Beilio apsaugininkas pasitinka mane šypsena,
kai jo paklausiu: „Kaip praėjo savaitgalis, Tomai?“, jis atsako:
„Puikiai!“
Viršuje, teismo salėje, žiūrovams skirta galerija jau atidary­
ta, ir ten matau Suzaną. Sėsdamasi į savo vietą viltingai iškeliu
nykštį. Ji atsako blankia šypsena. Robertas ateina nuo savo stalo
ir perspėja:
- Per daug nepuoselėkite vilčių.
Tik vėliau, kai visi susėdame į vietas, bet dar prieš įleidžiant
prisiekusiuosius, tada, kai teisėjas taria: „Nesu nusiteikęs leis­
ti...“, sumoju, kad per visą kaltintojų argumentų dėstymą me­
lavau sau. Tas visas dvi savaites vis kartojau: „Jie neturi prieš
mane įrodymų.“ Ir visą savaitgalį save įtikinėjau, kad, žinoma,
teisėjas nutrauks bylą. Ne todėl, kad prašymai nutraukti dažnai
patenkinami, - iš tiesų retai, - bet todėl, kad aš žinau: jie turė­
tų nutraukti ir nutrauks. Kaipgi protas veikia taip tolygiai pa­
sidalijęs? Niekada to nesupratau: žmogaus psichologijoje tiek
daug pilkų arba neaiškių vietų. Kaipgi žmonės veikia dviem
lygmenimis: gyvena savo normalius gyvenimus, kai visa kita
aplinkui griūva? Nereikia būti svetimautoju, kad tai žinotum.
Tau tik reikia būti tokiam, kuris vis tiek privalo rytą eiti į darbą,
312
nors jo vaikas serga ar ištiktas bėdos, - ir tai tikriausiai būdinga
didumai žmonijos.
„Kaip laikotės?“ - priimamojo sekretorė Boforte manęs
linksmai paklausė kitą dieną po to, kai mano sūnui buvo
diagnozuotas bipolinis sutrikimas. „Puikiai!“ - atsakydama
sucirpiau.
Kai byla tau nutraukiama ir esi pripažįstama nekalta, net ne­
bereikia grįžti į kameras, kol bus sutvarkyti dokumentai. Tave
iškart paleidžia. Kaltinamųjų aptvaro sienoje yra durys, atsive­
riančios tiesiai į teismo salę, tad tiesiog išeini pro jas, nudroži į
koridorių, nulipi laiptais ir patenki tiesiai gatvėn.
Sėdėdama ten, kaltinamųjų suole, svarstau, apie ką mąstai,
bet tu lieki tylus ir bejausmis, koks buvai per visą procesą. Juk
tikrai būtum patenkintas matydamas mane paleidžiamą, nors
paties padėtis itin kebli? Tuomet man topteli išblaivinanti min­
tis: ar man bereikia užduoti sau tokį klausimą?
Šitaip nusivylusi beveik nepastebiu, kas toliau dedasi teismo
salėje. Kaipgi nesidės. Gynyba dabar galės sparčiai dirbti savo
darbą, pradėdama nuo tavęs. Man prireikia pastangų pakelti
galvą ir apsidairyti, bet sau pasakau: privalai išlikti budri. Nė
nesumosi, kai atsisėsi į liudytojo vietą.
Teisėjas, baigęs dėlioti ant stalo kažkokius popierius, pakelia
galvą, apžvelgia teismo salę, nušvinta šypsena ir taria:
- Taigi, esame pasirengę kviesti prisiekusiuosius?

Ponia Bonard pradeda pakviesdama kelis liudytojus, kurių

parodymai turėtų atsverti prastą įspūdį apie tave po krimina­
linės policijos seržantės Amelijos Džons, slaptojo liudytojo ir
tavo boso Parlamento rūmuose, kolegos iš tų laikų, kai tarnavai
policininku, liudijimų. Išsigąstu supratusi, kaip sunku tavo gy­
nėjai. Ji siekia tave humanizuoti, kad šiek tiek labiau patiktum
prisiekusiesiems, bet taip pat nori ir pavaizduoti kaip ganėtinai
313
psichologiškai sutrikusį, kad ginant būtų galima remtis ribotu
pakaltinamumu. Tai sudėtinga.
Tačiau vienintelis tikrai svarbus liudytojas yra jos psicholo­
gas. Verčiau pasitelktų velnioniškai gerą.
Kaip paaiškėja, ponia Bonard jų turi du. Nenumanau, kiek
laisvės advokatai gauna rinkdamiesi psichologus, liudijančius
jų naudai, - veikiausiai yra koks nors registras, galimas daik­
tas, jie turi savo mėgstamuosius. Bet ji pasirinko mesti į mūšį
porą visai netikėtų: jauną vyruką, tokio amžiaus, kad vargu
ar galėtų turėti profesinės patirties, ir moterį, panašią į save.
Nejau manė, kad prisiekusieji bus palankesni jos jauniems,
uoliems psichologams nei kaltinimo sunkiasvoriam ir nema­
loniam daktarui Sandersonui? Aš ne prieš. Abu man patinka.
Tai tie du žmonės, kurie sėdėjo už ponios Bonard, kai daktaras
Sandersonas davė parodymus, - tada pastebėjau juos kažką
užsirašinėjant.
Nors juodu dirba išvien, tik jaunoji moteris užima liudy­
tojo vietą. Vadinasi daktarė Rūta Sadik, tvarkingais tamsiais
plaukais ir blyškios odos, labai dailių rankų - tai įžiūriu per
teismo salę, kai skaito pasaulietinę priesaiką. Prisimenu, ką
Lorensas man sakė apie tai, kaip žmonės priima informaciją.
Ji irgi kalbėjosi su tavimi kalėjime ir pateikia kur kas simpa-
tiškesnį portretą nei daktaras Sandersonas. Taip, sutiktų su
daktaru Sandersonu, kad esi „nepatikimas prasimanėlis“, bet
tai būdinga žmonėms, turintiems psichologinių problemų dėl
įtampos, susijusios su einamomis pareigomis ir šeiminiu gyve­
nimu: tai būtų galima laikyti apsauginiu mechanizmu. Paaiš­
kėja, kad daktarė Sadik - įtempta veikla užsiimančių pacientų,
turinčių psichikos sutrikimų, specialistė. Anot jos, asmenybės
sutrikimai dažnai diagnozuojami chaotiškos gyvensenos žmo­
nėms: narkomanams ar alkoholikams, benamiams - tokiems,
kurie kur kas dažniau matomi kaltinamųjų suole. Pavyzdžiui,
asocialios asmenybės sutrikimas dažnai susipynęs su tokiomis
būklėmis. Bet labai protingi žmonės, turintys gerus palaiko­
muosius ryšius, geba susikurti apsauginius mechanizmus, su-
314
švelninančius jų sutrikimus, pavyzdžiui, patinantiems ribinius
asmenybės sutrikimus rami aplinka ir gyvenimas tarp nuose­
kliai besielgiančių žmonių padeda orientuotis, koks elgesys yra
tinkamas. Daktarė Sadik tyliakalbė - teisėjas dusyk gauna jos
paprašyti kabėti garsiau - ir nė kiek neturi daktaro Sandersono
retorinio pasitikėjimo savimi ar pašaipumo. Jaučiu prisieku­
siuosius jos atžvilgiu atšylant. Mano viltys atgyja.
- Taigi, jei teisingai suprantu, jūs tvirtinate, - pasitikslina
ponia Bonard, - kad nestabilus elgesys, paprastai susijęs su ri­
biniu asmenybės sutrikimu, kartais neišryškėja žmonėms, tu­
rintiems stiprių palaikančiųjų ryšių?
- Taip, teisingai, manau, tai pasireiškia kitais būdais.
- Gal malonėtumėte nurodyti tuos būdus prisiekusiesiems?
- Na, jei stadija pažengusi, ribinis asmenybės sutrikimas gali
vesti prie to, ką mes vadiname disociacija, tai yra, kai asmuo
atsisieja nuo realaus gyvenimo ir pradeda kurtis nuosavą save
palaikantį naratyvą, tartum manytų save stebintis filme, kad ir
nedidelėje dramoje, kurios centre yra pats ir jaučiasi saugus.
Tai, manau, būdinga ir narcisistiniam asmenybės sutrikimui.
Ponia Bonard dedasi maloniai nustebusi.
- Vadinasi, - sako ji, - kas nors, esantis disociacinės būklės
dėl ribinio arba narcisistinio asmenybės sutrikimo, o gal ir tų
abiejų derinio, galėtų naudotis prasimanytomis istorijomis,
siekdamas prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo ir nuslėpti savo
sutrikimą nuo aplinkinių?
- Kaip tik taip. Patys susikūrę apie save istoriją, jie geba kon­
troliuoti savo elgesį. Kaip sakiau, jaučiasi saugūs.
- Kitiems žmonėms jie galėtų atrodyti tiesiog, na, fantazuo­
tojai?
Daktarė Sadik nežymiai šypteli ir atsako:
- Na, tai ne specialus terminas, bet taip - manau, toks as­
muo galėtų būti pavadintas fantazuotojų, nors iš tikrųjų tokie
žmonės būna kamuojami sunkaus nediagnozuoto psichologi­
nio sutrikimo ir naudoja sudėtingą apsauginę strategiją, kad
galėtų gyventi kasdienį gyvenimą.
315
 Visa tai man skamba įtikimai ir atitinka tavo savimaną, po­
reikį dėtis žavesniam ir įdomesniam, nei iš tikrųjų esi, polinkį
į rizikingą seksą... Istorijos apie save, kurias pasakojame sau,
būdai, kuriuos naudojame įrodymams atrinkti... Mėgindama
žvelgti į tai šaltai, atmesdama savo interesą šioje istorijoje, vis
tiek lieku įtikinta.
Ponia Bonard šiltai šypteli daktarei Sadik ir sako:
- Dėkui, daktare, prašomlikti savo vietoje.

Apklausti priešingos šalies liudytojos atsistoja ponia Prais. Ji

visai neturi poniai Bonard būdingo katės pasalūniškumo - to
bauginančio lėtumo ir tikslumo. Kai ji stojasi, nekyla jausmas,
kad jos kryžminė apklausa bus spektaklis. Kadangi stovi arčiau
liudytojų pakylos nei ponia Bonard, jai nereikia pasukti galvos,
todėl aš rečiau gaunu pamatyti kaltintojos veidą, bet iš pečių
padėties spėju, kad tebeatrodo šiek tiek pavargusi, lyg laikytų
savo požiūrį tokį akivaizdžiai teisingu, kad galėtų išvis nesivar­
ginti su kryžmine apklausa.
- Daktare Sadik, - prabylaji, pažvelgdamažemyn ir vėl aukš­
tyn. - Jūsų teorija, kad žmonės, turintys ryškių asmenybės su­
trikimų, gali susikurti apsaugines strategijas, kad jų gyvensena
netaptų chaotiška, ir kad jie daug metų sugeba slėpti tuos labai
sunkius sutrikimus nuo draugų, šeimos, bendradarbių, daktarų
ir taip toliau... regis, sudarė jūsų daktaro disertacijos pagrindą?
Tos, kurią apsigynėte Kingstono universitete. Teisingai?
Daktarė Sadik ir toliau išlieka rami, tyliakalbė.
- Taip, teisingai.
Ponia Prais pakelia akis ir paprastai sako:
- Tai jūsų numylėtoji teorija, tiesa?
Ir daktarė Sadik pasielgia baisiai blogai. Nutyli. Pažvelgia į
ponią Bonard, lyg tikėtųsi patarimo, bet tavo advokatė teįsten­
gia drąsinti žvilgsniu. Tai didžiulė klaida. Šitaip ji atrodo kaip
pavyzdinga mokinukė, ieškanti teisingo atsakymo. Žvilgteli į
316
teisėją ir prisiekusiuosius, bet niekas iš jų neketina jai padėti.
Pasižiūri j kaltinamųjų aptvarą, ir man norisi pasilenkti į priekį
ir pasakyti: „Pirmyn, užteks kuklintis, tik tvirtai laikykis savo
nuomonės, nesukeik abejonių. Šešiasdešimt procentų priklau­
so nuo to, kaip atrodai, trisdešimt - nuo to, kaip skamba tavo
balsas, ir tik dešimt - nuo to, ką iš tikrųjų sakai. Tie trisdešimt
procentų priklauso tau, kad kalbėtum.“
Daktarė Sadik sako:
- Ką gi, taip, galėtumėte šitaip apibūdinti, tai teorija, kuria aš
tikiu. Tikiu, kad ji vykusi ir daug ką paaiškina.
- Bet, daktare Sadik, man atleiskite, - kantriai papriešta­
rauja ponia Prais. - Štai kur taikau: jūsų disertacijoje keliama
teorija apie ryškius asmenybės sutrikimus paneigiama dauge­
lio pripažintų psichologijos diagnostinių priemonių, taikomų
baudžiamosiose bylose, tiesa? Pavyzdžiui, „Diagnostinio ir sta­
tistinio psichikos sutrikimų vadovo“?
Vėl ta savinaikos pauzė.
- Na, taip, bet...
- O kaip tarptautinė ligų klasifikacija?
- Na... - daktarė Sadik užsikerta.
Toliaukryžminė apklausa - tik kruvinas sportas. Ponia Prais
vardija - vieną po kito - vadovus, straipsnius, darbus autorių,
kurių CV įspūdingi. Širdis man nusmunka į kulnus. Viską ži­
nau apie citavimą. Žinau, kaip pristatant naują teoriją visa es­
mė - numatyti priešingas citatas tų, kurie su tavimi nesutiks, ir
turėti paslėpus rankovėje sąrašą priešingoms citatoms priešta­
raujančių citatų. Būčiau joms tai pasakiusi. Jos turėjo mane ten
pasisodinti. Ši jauna moteris - maloni, protinga, kompetentin­
ga, turinti visai padorią teoriją, bet stokoja agresyvumo, kuris
jai leistų pateikti savo teoriją kaip faktą. Atgrasusis daktaras
Sandersonas šluosto ja kaip skuduru grindis, net nebūdamas
teismo salėje, vien pasitikėjimo savimi įtaiga.

317
Kai daktarei Sadik leidžiama palikti liudytojų pakylą, dar ne
visai pietų metas. Jeigu teisėjas šioje vietoje būtų mygęs, kaip
galėjo, kad ponia Bonard toliau dėstytų savo argumentus, gal­
būt nebūtų įvykę to, kas įvyko. Tam būtų nelikę laiko. Ponia
Bonard iškart būtų pareiškusi, kad tu neduosi parodymų, teisė­
jas oficialiai būtų perspėjęs, kad valstybės kaltinimas galės iš to
padaryti neigiamas išvadas, galimas daiktas, Robertas net bū­
tų spėjęs pradėti ginamuosius veiksmus ir tuojau pat pakvietęs
vienintelę savo liudytoją - mane.
O dabar teisėjas iškalbingai, kaip dažniausiai daro, žvilgteli į
kabantį po publikos galerija sieninį laikrodį. Nusišypso poniai
Bonard, galbūt net šiek tiekją atjausdamas, ir sako:
- Manau, būtų kaip tik tinkamas metas paskelbti pertrauką.
Poniai Bonard nelieka nieko kita, kaip tik sutikti. Mums vi­
siems atsistojus ir teisėjui išėjus, atidžiai stebiu ją iš nugaros. Ji
susmunka ant kėdės ir nežymiai palinksta į priekį. Nemataujos
veido, bet pagalvoju - tikriausiai jaučia, kad pralaimi.
O tada akies krašteliu pamatau tave palinkstant į priekį, pa­
keliant ranką ir smarkiai padaužant delnu - dunkst dunkst - į
neperšaunamąjį stiklą. Visų galvos teismo salėje pasisuka. Aš
irgi pažvelgiu į tave. Ir staiga mane it banga užplūsta mintis, jog
iki šiol buvai toks ramus, toks tylus, kad beveik pamiršau ta­
ve sėdint kaltinamųjų suole su manimi. Tiesą sakant, per porą
žingsnių nuo manęs sėdintis žmogus, nesyk nesujudėjęs, nie­
kaip neišsidavęs gestu ar veido išraiška, per visą procesą atrodė
toks nepanašus į tave, kad aš beveikvisiškai atsiėjau tavo likimą
nuo savojo. Sunykęs Markas Kastlis visiškai nepanašus į X, mei­
lužį, spaudusį godžią savo burną prie manosios.
Ponia Bonard kilsteli galvą ir pasisuka, pavargusi šypteli.
Kaltinamųjų suolo policininkė šalia manęs atsistoja ir palie­
čia man alkūnę. Daugiau nepažvelgusi į tave, pasisuku, išeinu iš
kaltinamųjų aptvaro ir grįžtu į savo kamerą.

318
Grįžusi po pietų, ponia Bonard atrodo atsigavusi, ir tai keista,
nes reikalai prasti ir jai nėra ką toliau daryti.
- Milorde, - atsistojusi kreipiasi ji, kai visi vėl susėdame į
savo vietas. - Daugiau liudytojų nepakviesiu.

Robertas stodamasis pažvelgia į ponią Bonard. Mataujį metant

į ją tiesų, šiek tiek klausiamą žvilgsnį. Bet advokatė sėdi įkniu­
busi į savo popierius ir nemato jo žvilgsnio.
Teisėjas nusišypso Robertui, lyg geriau pasijautęs dėl to, kad
dabar turės reikalą su tokiu pat biču kaip jis.
Robertas nežymiai linkteli ir paskelbia:
- Milorde, mes savo byloje ketiname pakviesti vienintelę
liudytoją - Ivoną Karmaikl.
Aš pakylu iš savo vietos.

Atsistoju aš, atsistoja mane saugantys policijos pareigūnai ir vi­

si vorele patraukiame pro tave ir tavo sergėtojus. Priešais kalti­
namųjų suolą užtektinai vietos, bet vis vien man tereikėtų vos
truputėlį kryptelėti į šoną, kad praeidama galėčiau perbrauk­
ti tau per kelius. Tu sustingęs, žiūri tiesiai į priekį. Teisiamųjų
aptvaro pareigūnė pirma manęs nulipa per tris laiptelius prie
durų šone, pro jas visi išeiname į teismo salę. Žengdama liudy­
tojų pakylos link, praeinu pro galą stalų eilių, kur sėdi polici­
ninkai, teisininkai ir advokatai. Jaučiu, kad visi mane stebi, bet
įdėmiausiai - prisiekusieji. Vienu metu žvilgteliu į juos. Laikau
aukštai iškeltą galvą. „Žinote ką, - mąstau ir pagalvoju, ar tai at­
sispindi mano žvilgsnyje, - man jau gana.“ Man jau gana klau­
sytis, ką privalau daryti, kaip žiūrėti ir kaip turi skambėti mano
balsas. Esu nekalta. Nieko nenužudžiau. Ir man nereikia nieko
bijoti: nei tų nelanksčių procedūrų, nei farų, nei sukauptų prieš
mane dokumentų, nei Leticijos eilutėje prie pusryčių - ničnie-
319
ko. Man jau gana bijoti. Nebijau net prisiekusiųjų. Galbūt jie
turėtų manęs bijoti.
Prisiekusiųjų dėmesys sutelktas į mane. Žiūri pakerėti su
siaubu, kokį pajustų, jei zoologijos sode iš narvo pro grotas ne­
rūpestingai išlįstų jaguaras ir vaikštinėtų tarp jų. Labai džiau­
giuosi pagaliau gavusi progą ištrūkti iš teisiamųjų aptvaro. Ži­
nokit, kaltinamieji žmogžudystės bylose juk irgi žmonės. Gar­
siai ir tvirtai perskaitau priesaiką, atiduodu kortelę tvarkdarei,
paskui pakeliu galvą ir apsidairau teismo salėje lyg pirmąsykją
apžvelgdama.
Liudytojų pakyla - visiškai kitas žiūros taškas nei kaltina­
mųjų aptvaras. Esi aukščiau, kad visi tave matytų, bet kartu tu­
ri ir malonų šalutinį pranašumą: gali iš aukšto žvelgti į juos.
Dabar jau gerai pažįstu šią salę: apšvietimo pobūdį, oro kondi­
cionierių ūžesį, - nejaučiu jokios baimės. Atsisėdu ant nulen­
kiamosios kėdės, o Robertas atsistoja, meta man meilų žvilgsnį
šyptelėdamas lūpų kampučiu, draugiškai žibančiomis akimis.
Abejonės, kurių turėjau dėl to, kaip jis tvarko mano gynybą,
išsisklaido.
- Jūs vardu Ivona Karmaikl? - klausia manęs.
Instinktyviai mėgdžioju profesionalius liudytojus, policijos
pareigūnus ir patologus - aš ne viena iš tų atsitiktinių liudytojų,
irgi esu profesionalė. Pažvelgiu tiesiai į prisiekusiuosius.
- Taip, teisingai.
- Ponia Karmaikl, ar galite mums pasakyti, kaip užsidirbate
pragyvenimui?
- Esu genetike.
 22

Robertas neskiria pernelyg daug laiko mano karjerai aptarti,

tik paklausia, kur dirbu ir kiek laiko tuo užsiimu. Trumpai
pamini mano ilgą ir pastovią santuoką, du suaugusius vaikus,
faktą, kad mano vyras, kaip ir aš, yra gerbiamas mokslininkas.
Man nepatinka kalbėti apie Gajų, Adamą ir Kerę, - girdžiu sa­
vo balsą registru pritylant, - bet žinau, kad Robertas privalo to
klausti, kad galėtų sukurti mano, kaip visiškai normalios po­
nios, įvaizdį. Jamtai gana lengvai sekasi. Tokia ir esu. Po kurio
laiko pereiname prie mano darbo dalies, kuri žmonėms daro
didžiausią įspūdį, nors tam iš visų mano darytų dalykų reikia
bene mažiausiai pastangų: prie mano liudijimų Bendruome­
nių rūmų specialiesiems komitetams. TamRobertui irgi nerei­
kia skirti daug laiko: pakanka nustatyti mano patikimumą. Kai
jis baigia apie tai klausinėti, pati tikiu negalinti padaryti tokių
dalykų, kuriuos, žinau, esu dariusi, o kąjau kalbėti apie tai, kuo
esu kaltinama.
- Ir kaip tik per paskutinį iš tokių kartų jūs susipažinote
su žmogumi, dabar sėdinčiu kaltinamųjų suole, ponu Marku
Kastliu?
- Taip, išties.
Robertas šiek tiek tiesiau atsistoja, susineria ant krūtinės
rankas ir nerūpestingai taria:
- Galite man pasakyti, kokį susidarėte apie jį įspūdį?
- Taip, - atsakau. - Man jis patiko. Mes užmezgėme kal­
bą koridoriuje. Jis akivaizdžiai gerai orientavosi Parlamento
rūmuose, surengė man ekskursiją po didįjį Vestminsterio ho-
321
lą. - Trumputė pauzė. - Ir Kriptos koplyčią. Jis daug žinojo apie
Parlamento istoriją ir kaip ten viskas vyksta. Atrodė labai kom­
petentingas.
Pažvelgiu per teismo salę, ir pagaliau gaunu tai, ko laukiau
nuo tada, kai prasidėjo mūsų procesas: tu žiūri į mane. Tavo
žvilgsnis švelnus. Nedrįstu į tave žiūrėti ilgiau kaip sekundę.
Mano žvilgsnis nuslysta į šalį ir pagauna kriminalinės policijos
inspektoriaus Klivlando veido išraišką - jis sėdi dviemeilėmto­
liau už kaltintojų stalo, vienoje linijoje su tavimi. Inspektorius
Klivlandas irgi į mane žiūri, bet jo žvilgsnyje nėra švelnumo. Jis
mąsto: „Tudulkinaisi sujuo, ir aš tai žinau, tik negalėjauįrodyti.“
- Judu susidraugavote? - klausia Robertas.
- Taip, kelis kartus susitikome išgerti kavos.
- Tik kaip draugai, - konstatuoja Robertas, o aš linkteliu.
Nelaukdamas išsamesnio atsakymo, mano advokatas klausia: -
Kaip suprantu, ponas Kastlis norėjo jūsų patarimo?
- Taip, - patvirtinu. - Jo sūnėnas svarstė apie mokslinę kar­
jerą. Mes kalbėjome apie tai.
Šioje vietoje Robertas padaro pauzę, iškalbingą, ilgą ir tyči­
nę. Visi salėje ją įsidėmi.
- Ponia Karmaikl, dabar turime aptarti įvykius, privedu-
sius - netiesiogiai - prie to, kad esate čia, padėtyje, kokioje,
galima sakyti, niekada neįsivaizdavote atsidursianti, - jis vėl
patyli, tada palinksta į priekį ir klausia: - Ar pageidautumėte,
kad paprašyčiau publiką atlaisvinti galeriją?
Robertas buvo mane perspėjęs, kad užduos tokį klausimą, ir
patarė atsakyti teigiamai, bet keista: nors ir esu visiškai tam pa­
sirengusi, skruostai užkaista dėl būsimo pažeminimo, ir tylus
mano balsas visai nuoširdus, kai atsakau:
- Taip, prašom, jeigu galima.

Būtent Roberto delikatumas mane pravirkdo. Tai atsitinka, kai

jis moduliuodamas balso tonus bakština visais tais klausimais,
kuriuos galbūt norėtų užduoti patys prisiekusieji.
322
 - Kai kuriems žmonėms, - taria jis švelniai, - bus sunku
suprasti, kad jūs net savo vyrui nepajėgėte papasakoti apie šį
baisų, žiaurų antpuolį...
Akys prisitvenkia ašarų - juntu, kaip veidas įsitempia ir tirta
nuo pastangų išlikti ramiai. Vis dėlto šią akimirką sugebu pa­
žvelgti į prisiekusiuosius - noriu, kad jie suprastų, ir ne tik dėl
savęs pačios.
- Žinau, kad kiekvienai, kuriai taip neatsitiko, būtų sunku
suprasti, ir kol pati to nepatyriau, irgi būčiau šitaip maniusi. Bet
iš tikrųjų nuosavas vyras - paskutinis žmogus, kuriamnorėtum
pasipasakoti. Jeigu būčiau papasakojusi vyrui, tai būtų įsiveržę
į mano namus. Pati būčiau šitai įsileidusi. Ir po dvejų metų gal­
būt sėdėtume virtuvėje prie stalo ir kalbėtumės, kaip jis jautėsi,
kad buvau užpulta, bet tai atsitiko ne jam, o man...
Staiga palūžtu ir sukūkčioju supratusi, kokia esu pikta. Ką,
po velniais, Gajus veikė Niukaslyje? Kodėl jo nebuvo tame po­
būvyje? Kai pagalvoji, kodėl ten nebuvo ir tavęs? Visi žmonės,
tvirtinantys, kad mane myli, - mano artimieji, draugai, - kur,
po velniais, tąnakt jie buvo?
Kai pakeliu akis, vienos iš prisiekusiųjų, kinės, veidu irgi rie­
da ašaros.

Praeina šiek tiek laiko, kol mano karštos, piktos ašaros liauja­
si. Robertas tarp klausimų daro pauzes, bet pamažu visiems,
taip pat ir man, aiškėja, kad'esu sugniuždyta. Net lengviausias
klausimas - ką veikiau savaitgalį po užpuolimo? - man sukelia
naują ašarų tvaną, ir nors esu nustebusi ir pažeminta, kad nege­
bu tvardytis, iš dalies jaučiu didelį palengvėjimą: pagaliau galiu
apie tai kalbėti, pasakyti tiesą, pripažinti savo įsiūtį ir nuoskau­
dą - jei atvirai, mėginu pažvelgti į save iš šalies. Kaip kas nors
dabar galėtų manimi abejoti?
Robertas pasižiūri į salės laikrodį, žvilgteli į teisėją ir man
užduoda paskutinį klausimą:
323
 - Ponia Karmaikl, kai nuėjote pas poną Kastlį ir paprašėte
jo patarimo, ar turėjote bent kokių minčių apie kerštą Kredokui
už tai, ką jis padarė?
Papurtau galvą, sukūkčioju, kaip vaikas pirštais pagniaužau
popierinę nosinę, pasišluostau paakius, pažvelgiu j Robertą, vėl
papurtau galvą, vėl sukūkčioju.
- Tik kad būtų aiškiau, - švelniai taria Robertas. - Ar troš­
kote Džordžui Kredokui fizinės žalos? Ar mygote arba raginote
poną Marką Kastlį užmušti Džordžą Kredoką?
Kūkčiodama tepajėgiu purtyti galvą. '
Robertas mirksnį žvelgia žemyn, šiek tiek lukteli, paskui pa­
sisuka į teisėją ir taria:
- Milorde...
- Klausau... - sako teisėjas.
Pažvelgiu į teisėją: jo veidas vos pastebimai niekinantis. Spė­
ju, jis iš tokių vyrų, kurie negali pakęsti, kai moteris jo akivaiz­
doje verkia, kai jaučiasi kupinas bejėgiškumo ir susierzinimo -
kaip Henris Higinsas „Mano puikiojoje ledi“. Kodėl negali mo­
teris būti panašesnė į vyrą?
- Atsižvelgdamas į valandą ir akivaizdų mano liudytojos
nervų pairimą, ar galiu pasiūlyti...
- Taip, manau, galite, - mielai sutinka teisėjas ir apžvelgia
teismo salę. - Darome pertrauką iki rytojaus ryto. Prisiekusieji,
pamatysime jus čia lygiai dešimtą?
Prisiekusieji pasiima daiktus. Išeidami iš savo aptvaro ir sku­
biai žengdami per teismo salę visi vengia į mane žiūrėti. Keista,
kad turiu čia sėdėti ir žiūrėti, kaip jie išeina. Nejučia pagalvo­
ju, kad miegos, sapne matydami mane, įskaudintą ir žmogišką,
nuoširdžiai kūkčiojančią ant liudytojų pakylos.
Jiems išėjus, Robertas išlenda iš už savo stalo ir kilsteli ran­
ką žiūrėdamas į pareigūnę, turinčią parlydėti mane į teisiamųjų
aptvarą, paskui prisiartina prie manęs, sudeda plaštakas, sune­
ria pirštus ir šitaip jas iškėlęs pakrato sveikindamas mane.
- Puikiai pasirodėte, - švelniai, rimtai pasako. - Išties puikiai.
324
 Atsakau jam silpna šypsena, ir tik tuomet susivokiu, kokia
esu išsekusi. Mane užplūsta ilgesio banga - dėl Gajaus, vaikų
ir namų. Iki šiol man gerai sekėsi tai tramdyti, negalvoti apie
juos, - tokia skirtinga ir nepaprasta ši patirtis buvo, - bet dabar
man pradeda pamažu aiškėti, užgriūva it sulėtintame filme, kad
jeigu greitai neištrūksiu iš šios teismo salės, nesugrįšiu į nor­
malų gyvenimą, numirsiu.

Tą naktį pirmą sykį nuo tada, kai patekau už grotų, gerai miegu
ant plono čiužinio savojoje Holovėjaus kalėjimo kameroje.

Kitą dieną aš vėl palydima į liudytojų pakylą - jau susitvar-

džiusi ir sausomis akimis, vilkinti šiugždančią baltą palaidinę,
besivilianti, kad blogiausia duodant parodymus liko praeityje,
ir narsiai pasirengusi kryžminei kaltinančios šalies apklausai, -
nors nepajėgu įsivaizduoti tikėtinos jų puolimo linijos. Juk ne­
bandys manęs juodinti, suabejodami dėl išprievartavimo, nes
siekia, kad Kredokas atrodytų pabaisa. Spėju, gali manęs klausti
apie santykius su tavimi, bet vis vien neturi jokių įrodymų. Ką
gali man padaryti?
Robertas sparčiai užduoda paskutinius klausimus, mat ži­
no, kad prisiekusieji turėjo visą naktį apmąstyti vakarykščiam
mano vaizdui, kaip aš kenčiu ir ašaroju. Žino: jiems veikiausiai
palengvėja šįryt matant mane ramią ir norisi, kad tokia ir lik­
čiau. Jie mano pusėje. Robertas negrįžta prie užpuolimo ir jo
padarinių, bet sutelkia dėmesį į to šeštadienio popietės įvykius,
kaip aš tave paėmiau prie metro stoties, nuvežiau į gatvę, kur
gyveno Kredokas, mūsų pokalbį iki įvykio ir po jo - kaip tu
nenorėjai man pasakyti, kas nutiko. Robertas baigia klausimu:
- Ponia Karmaikl, ar kurioje nors šio įvykio stadijoje, prieš
važiuojant ar pakeliui į Džordžo Kredoko namus, mygote poną
325
Marką Kastlį užmušti ar sužaloti žmogų, kuris seksualiai jumis
pasinaudojo?
-Ne.
- Ar bent kieknumanėte, kad Markas Kastlis gali užmušti ar
sužaloti Džordžą Kredoką?
- Ne, visiškai ne.

Kai atsistoja ponia Bonard, ar man smilkteli bent koks neri­

mas? Sakyčiau, ne. Padėties rimtumas dar nepradėjęs ryškėti.
Tą akimirką buvo neįsivaizduojama, kad galėtų atsitikti kas
nors tokio.
- Ponia Karmaikl, - prabyla ji. - Mes visi matėme, kaip va­
kar jums buvo sunku, ir, aišku, aš nesiekiu kelti jums daugiau
nemalonumų, tik norėčiau užduoti dar kelis klausimus apie tą
naktį, kai, tvirtinate, buvote užpulta aukos šioje byloje.
Žodis „tvirtinate“ man įsminga tiksliai ir sklandžiai, lyg ji
būtų įstūmusi man į skrandį plonytę adatą. Kaip šitą žodį turiu
paneigti? Aš nieko netvirtinu. Tai atsitiko. Įbedu akis į ją.
Ponia Bonard atremia mano žvilgsnį.
- Norėčiau su jumis išsiaiškinti tik keletą detalių, jeigu lei­
site.
- Taip, žinoma.
- Taigi, tą dieną anksčiau jūs dirbote namie, tiesa?
- Taip.
- Apsivilkote išeigine suknele ir metro nuvažiavote į miestą,
teisingai?
- Taip, teisingai.
- Ir iš metro stoties nuėjote tiesiai į universiteto rūmus, kur
turėjo vykti pobūvis? Regis, jie vadinami Dosono kompleksu?
- Taip, tiesa.
- Ir pobūvyje kelias valandas praleidote su ponu Kredoku,
kartu gėrėte, o paskui drauge pakilote į nuošalų jo kabinetą
326
penktame aukšte, kur, kaip abu žinojote, tuo nakties metu tu­
rėjo būti tuščia?
- Jis pasakė turintis pasiimti iš savo kabineto kažkokius do­
kumentus. .
- Taip, jūs vakar tai minėjote, ponia Karmaikl, - ponios Bo-
nard tonas gluminamai neutralus. - Aš tik noriu pasitikslinti,
ar pobūvyje, kur su ponu Kredoku gėrėte ir rūkėte, kurį laiką
drauge sėdėjote lauke, kiemelyje už pastato?
- Taip.
- Ir per tą laiką, kai abu drauge sėdėjote ant žemos sienelės,
ar prisimenate padėjusi ranką ponui Kredokui ant kelio?
- Ne, neprisimenu.
- Ar prisimenate jį padėjus ranką jums ant kelio?
Trumpai pagalvoju, bet nesistengiu laimėti laiko.
- Galbūt jis taip ir padarė. Taip, tikrai, vos aukščiau kelio,
norėdamas mane prilaikyti.
- Ar galite atsakyti šiek tiek konkrečiau?
- Mes iš kažko juokėmės, iš kažkieno kito pasakyto sąmojo.
Tuo metu su mumis buvo ir kitų žmonių - prisitraukę kėdes
jie sėdėjo priešais. Vienas iš jų pasakė kažką juokinga, ir aš už-
springau gėrimu. Regis, šiek tiekjo išpyliau, nes truputį susvir-
duliavau, tad padėjau ranką jam ant kelio, kad prisilaikyčiau.
- Jūs padėjote ranką jam ant kelio?
- Arbajis padėjo ranką man, o galbūt tai padarėme abu. Ge­
rai neprisimenu. Galbūt ir abu drauge.
- Taigi, to pokalbio metu abu atvirai palaikėte fizinį sąlytį?
- Na, taip, bet tai buvo tik...
- Judu flirtavote, ar ne?
- Na, taip nepavadinčiau. Mudu kalbėjomės, turbūt juoka­
vome, ten buvo daug kitų žmonių...
- Ponia Karmaikl, nenoriu smulkintis dėl flirto sąvokos api­
brėžimo, bet jeigu man reikėtųpasakyti, kad žmonės tame pobū­
vyje atkreipė dėmesį į judu drauge, jūsų tai nenustebintų, ar ne?
- Ne, turbūt ne.
327
 Ar tąnakt aš flirtavau su Džordžu Kredoku? Visai galimas
daiktas. Bet flirtas flirtui nelygu. Yra socialinis flirtas, taip vi­
si flirtuojame su kolegomis, su žmogumi eilėje už mūsų, kai
atnaujiname elektroninį transporto bilietą, su padavėju, atne­
šančiu mums vandens su ledukais. Ir yra tikslingas flirtas. Taip
elgėmės aš ir tu, vaikštinėdami Parlamento rūmų koridoriais.
Tuodu aiškiai skirtingi. Juk tikrai kas nors tai supranta?
- Ponia Karmaikl, pasakėte ar nepasakėte ponui Džordžui
Kredokui, kad esate patvirkusi?
- Visiškai ne! - pergalingai nuraustu, juk jos klausimas ab­
surdiškas.
Ji kilsteli nepriekaištingą antakį.
- Iš tiesų? Atrodote visiškai tikra.
- Taip, žinoma, esu tikra.
- Kaip reaguotumėte, jeigu jums pasakyčiau, kad galėčiau
pakviesti liudininką, mačiusį jus šitaip darant?
- Pasakyčiau, kad suklydo. Tame pobūvyje visi buvo girti.
Tokio pobūdžio tai buvo vakaronė.
Ji padaro trumpą pauzę, vos pastebimai išlenkdama nugarą,
o paskui tyliai sako:
- Aš kalbu ne apie pobūvį, ponia Karmaikl.
- Tada visai nenumanau, apie ką jūs kalbate.
Ji atsidūsta, pasižiūri žemyn į savo popierius, palinksta į
priekį, alkūne remdamasi į aplanką su dokumentais, vėl padaro
pauzę. Aš tyliu ir laukiu.
- Ar jūs prisimenate... - lėtai taria ji, - ...tą kartą, kai su
Džordžu Kredoku praleidote savaitę, devyni mėnesiai iki to, kai
jis buvo užmuštas?
- Kalbate apie tą laiką, kai kaip išorinė egzaminatorė vykda-
vau į universitetą klausytis darbus pristatančių studentų?
- Taip, kaip tik apie tai kalbu, - atšauna ji greitai, lyg būtų
mane pagavusi kažkokioje neaiškioje debatų vietoje.
- Taip, taip, prisimenu. Tą savaitę kasryt su juo ir dar viena
lektore vertinome studentų darbus. Penktadienį su jais abiem
pietavau. Mes visiškai sutarėme, tai buvo grynai profesiniai...
328
 - Prisimenate? Tai gerai... - ponia Bonard padaro dar vie­
ną ilgą pauzę, tyliai sušnirpščia, pasižiūri žemyn ir vėl pakelia
akis. - Tada galbūt prisimenate ir liudininko akivaizdoje apibū­
dinusi Džordžui Kredokui save kaip patvirkusią.
- Ne, - purtau galvą.
- Sakėte ar nesakėte apie save, - cituoju iš liudytojo parody­
mų, mielai perskaitysiu ištisai, - „Pigi ir lengva, tokia aš.“
- Ak! - Štai koks reikalas. - Juk tai absurdiška! Aš kalbėjau
apie kavą. Hole.
- Ar pavartojote frazę „mėgstu dėtis rafinuota, bet iš tikrųjų
su manimi lengva“?
- Taip, bet aš kalbėjau apie kavos automatą.
- Ponia Karmaikl, aš jūsų klausiu ne apie kontekstą, susi­
jusį su šiuo komentaru. Esu tikra, juokavote su ponu Kredoku
apie visokius dalykus, bet prašom atsakyti į klausimą „taip“
arba „ne“. Ar pavartojote tiksliai tokią frazę: „Pigi ir lengva“?
Taip ar ne?
- Tai kvaila.
- Taip ar ne?
- Tai absurdiška, jūs norite įteigti...
- Taip ar ne?
- Bandau...
- Taip ar ne!
- Ne tokia prasme, kaip jūs sakote!
Pastarąjį atsakymą tiesiog išrėkiu. Nesusituriu. Negaliu pati­
kėti, kad šitaip klostosi.
Išmušusi mane iš pusiausvyros tiek, kad surikau, jaunoji
advokatė atsitraukia, žvilgteli pirma į teisėją, paskui į prisieku­
siuosius, lyg sakydama: „Matote? Padariau, ką galėjau. Susida­
rėte vaizdą.“
Dabar suprantu, kodėl ginti žagintojų visada paskiriamos
jaunos advokatės, kaip ir sakė Lorensas - vargšas Lorensas, ku­
riam mūsų virtuvėje prie gerklės buvo prikištas peilis vien už
tai, kad žaidė su tiesa nerūpestingai, lygpaleistų ant stalo suktis
monetas. Dabar žinau, su kuo būčiau susidūrusi, jeigu būčiau
329
pasirinkusi teisinį kelią ir patraukusi Kredoką į teismą, nors to
taip ir nepadariau, - ir žinau, kad susidūriau tik su maža da­
lele visko. Esu teisiama už suplanuotą žmogžudystę, bet jeigu
čia stovėčiau kaip seksualinės prievartos auka, būčiau teisiama
lygiai taip pat. „Džiaugiuosi, - mąstau, ir mano mintis pikta,
nedviprasmiška, - džiaugiuosi, kad sumušei jį iki mirties. Jis
tikrai to nusipelnė.“ Šitaip mąstydama žinau, kad mano veide
atsispindi įsiūčio ir pagiežos mišinys, bet tai ne daugiau nei ma­
žutė viršūnėlė viso mano įsiūčio ir pagiežos ledkalnio.
Kryžminė apklausa vyksta toliau. Galiausiai paskelbiama
pietų pertrauka.

Per pietus Robertas ateina pas mane į kamerą. Mano nuostabai,

neatrodo pernelyg susirūpinęs dėl to, ką rezga ponia Bonard.
Jamatrodo, kad tai gana atgrubnagiška.
- Ji nemikliai bando jus vaizduoti kaip paleistuvę, bet mes
jau nustatėme, kad anaiptol nesate tokia.
- Kodėl ji taip daro?
Robertas gūžteli pečiais.
- Griebiasi už šiaudo. Mano, kad kuo blogesnę pavaizduos
jus, tuo geriau atrodys Kastlis.
Tiesioginė apklausa praėjusi taip gerai, kad jis nesijaudi­
nantis dėl to, ką mėgina daryti ponia Bonard arba savo ruožtu
galbūt darys kaltinančioji šalis. Kad ir kokią jie privers mane
atrodyti, čia niekuo dėti pono Kastlio turimi ar neturimi as­
menybės sutrikimai. Suprantantis, kad man tai nemalonu, bet
neturėčiau be reikalo jaudintis - iš esmės jis galėtų užprotes­
tuoti, bet manantis, kad geriau leisti jai pasirodyti nemaloniai
ir kerštingai, tegu šitaip pritraukia į save kaltinimo ugnį. Jeigu
tie ketina laikytis tokios pat pozicijos, atrodys besikartojantys.
- Vakar pasirodėte kaip pavyzdinga, dora pilietė, - ramina
Robertas, ir lengva patikėti tuo, kokią jis mane mato. Tai labai
guodžia. Galimas daiktas, šią akimirką aš ir pati pamiršau tiesą.
330
 *

Po pietų, kaip paprastai, aš nuvedama į kaltinamųjų aptvarą.

Kai teisėjas įžengia į salę, atsistoju, paskui pro šonines duris esu
išleidžiama į liudytojo vietą. Šįsyk eidama per salę nežiūriu į
prisiekusiuosius, nors kaip ir anksčiau visi mane stebi. Publikos
galerija vėl atdara, bet aš net nežvilgteliu į tą pusę. Šiuo metu
nebijau ponios Bonard.
- Ponia Karmaikl, - prabyla tavo advokatė visiškai neutraliu
tonu, tokiu pat kaip vakar, ir aš pagalvoju, ar manęs laukia dar
daugiau tų baisių, užgauliomis užuominomis grįstų klausimų.
Bet ne, ji pakreipia kitaip:
- Tik šiek tiek dėl praeities. Tikiuosi, man atleisite. Univer­
sitete buvote aukštų siekių studentė, tiesa? Regis, gaudavote ge­
riausius įvertinimus?
Prisimenu, kas man buvo pasakyta: atsakymus kreipti pri­
siekusiesiems.
Paskui šiek tiek laiko ponia Bonard skiria mano išsilavini­
mui, santuokai, pomėgiams. Dėl to, kaip ji manęs ėmėsi šįryt,
matau, kad dabar prisiekusiųjų veidai suglumę, ir net teisėjas
atrodo šiek tiek susigėdęs. Jis vos vos susiraukia, kai ponia
advokatė pradeda kalbą apie mano santuoką:
- Susipažinote su savo vyru universitete...
- Taip.
Po kurio laiko teisėjas palinksta į priekį ir krenkšteli, o ponia
Bonard jį nuramina:
- Atleiskite, milorde, dar vienas klausimas, ir tada bus tin­
kamas metas padaryti trumpą pertraukėlę. Ponia Karmaikl, ar
apibūdintumėte savo santuoką kaip laimingą?
- Taip, labai laimingą.
- Jokių mėginimų gyventi skyrium, didelių kivirčų, romanų
iš šalies? - nusišypso ji man.
-Ne.
- Dėkui, ponia Karmaikl, kol kas tiek. Tęsime po pertraukos.
Teisėjas pasisuka į prisiekusiuosius ir sako:
331
 - Siūlyčiau ne daugiau kaip dešimt minučių.
Prisiekusieji pakyla ir pradeda vorele eiti iš salės, o teisėjas
kreipiasi:
- Ponia Bonard...
Tavo advokatė atsistoja, nusilenkia ir paprašo leidimo prieiti
prie teisėjo.
Kriminalinės policijos inspektorius Klivlandas ant kėdės
atsilošia, išpučia krūtinę, iškelia rankas virš galvos, paskui nu­
leidžia. Kredoko tėvas invalido vežimėlyje sėdi nejudėdamas.
Policijos paskirta rūpybos pareigūnė tyliai kažką jam kalba, bet
senolis niekaip nereaguoja. Pažvelgiu į tave: sėdi kaltinamųjų
suole atlošęs galvą ir užsimerkęs. Jau beveik baigta, pagalvoju.
Veikiausiai viskas priklausys nuo baigiamųjų kalbų.

Pertrauka trunka ilgiau, nei tikėtasi. Į salę įžengia teisėjas, ir

tvarkdarė išeina atvesti prisiekusiųjų, paskui sugrįžta pranešti,
kad vienas iš jų vis dar tualete. Moteris praneša šią žinią to­
kia mina, lyg tikėtųsi, kad tuoj būsianti panardinta į verdan­
čią alyvą. Iš teisėjo veido atrodo, kad jis iš tikrųjų galėtų išvirti
tvarkdarę alyvoje, bet tai niekis, palyginti su tuo, ką padarys
nelaimėliui prisiekusiajam, kai šis grįš į savo vietą.
Teisėjas garsiai trinkteli dilbiu į stalą, pasišluosto akinius ir
pareiškia:
- Norėčiau, kad visi prisiekusieji tuoj pat užimtų savo vietas
teismo salėje.
Tvarkdarė vėl nusilenkia ir išeina.
Kol visa tai vyksta, inspektorius Klivlandas stovi šalia kal­
tintojų stalo ir tyliai kalbasi su ponia Prais. Teisėjas pasisuka į
jį ir suniurzga:
- Pareigūne! Prašom į vietą!
Stambuolis kriminalinės policijos inspektorius iškart išsitie­
sia it mietą prarijęs, tartum žaislinis kareivukas, išrausta nuo
332
nepatogumo ir sprunka į savovietą, nors pusė kitų žmonių teis­
mo salėje dar slampinėja.
Per visą pertrauką buvau ant liudytojų pakylos ir pradedu
jausti, kad be reikalo. Kiekdar gali viskas trukti? Mane užplūsta
nuovargio banga.

Šįsyk ponia Bonard atsistoja labai lėtai - ir aš kažką pajuntu,

smilkteli nerimo adatėlė. Žvilgteliu į Robertą, bet jis įbedęs akis
į savo popierius.
- Norėčiau jūsų karjeroje sugrįžti šiek tiek atgalios, - sako
ponia Bonard. - Tikiuosi, neprieštarausite.
Pusamžis juodaodis rožiniais marškiniais, sėdintis pačioje
prisiekusiųjų aptvaro dešinėje, plačiai nusižiovauja. Įsidėmiu,
kaip visi atrodo pavargę, ne tik aš. Kalta teismo salės tvan­
kuma, pagalvoju. Tai tikrai nė kiek nepadeda. Oro kondici­
onierius tartum kelia tik erzinantį ūžesį be jokio pastebimo
poveikio.
- Gal teiktumėtės teismui tik priminti, kada pirmą kartą da­
lyvavote Parlamento rūmų komiteto posėdyje? Prieš kieklaiko?
- Prieš ketverius metus, - atsakau.
- Tai buvo Bendruomenių rūmų specialusis komitetas dėl...
- Ne, - pertraukiu ją. - Tai buvo nuolatinis Lordų rūmų ko­
mitetas. Nuolatiniai komitetai jau nebesudaromi, bet tuo metu
Lordų rūmai tokių turėjo keturis, visi aprėpdavo skirtingas vi­
suomenės gyvenimo sritis, - visa tai vakar jau nušviečiau teis­
mui su Robertu, bet vis tiek kalbu toliau: - Aš kalbėjau nuolati­
niame Mokslo komitete, pateikiau faktus apie pažangą kompiu­
teriu sudarant genomo sekų kartografiją.
Pagalvoju, kad ponia Bonard galbūt mėgina mane parody­
ti kaip karjeristę, kaip tose televizijos dramose, kur profesinės
moters ambicijos visada pateikiamos lyg patologinės.
- Bet kadaise dirbote visu etatu Boforto institute, tiesa?
333
 Brangusis, man prireikė nedovanotinai daug laiko, kol su­
mojau, kad tavo advokatė taiko ne į ambicingą mano karjerą, o
į jos geografiją.
- Ar galėtumėte tik pasakyti teismui, kokioje vietoje jis yra?
- Karolio Antrojo gatvėje.
- Regis, ji lygiagreti su Pal Malu, tęsiasi iki Šventojo Jokūbo
parko?
- Taip.
- Ten aplinkui daug institutų, ar ne? Institutų, privačių klu­
bų, mokslo bibliotekų... - ji žvilgteli j prisiekusiuosius ir nežy­
miai šypteli. - Valdžios koridoriai ir panašiai...
- Aš ne... aš...
- Atleiskite. Kiek laiko dirbote Boforto institute?
Girdžiu] savo balsą įsismelkiant irzulio gaidelę. Mat esu pa­
vargusi.
- Ir tebedirbu. Bet visu etatu - aštuonerius metus.
- Ak, taip, atleiskite, jūs jau sakėte. Ir tuos aštuonerius metus
kasdien važinėjote į darbą ir atgal autobusu arba metro?
- Dažniausiai metro, taip.
- Iš Pikadilio keliaudavote pėsčiomis?
- Paprastai iš Pikadilio metro stoties, taip.
- Ir per pietus, kavos pertraukėles ten aplink pakanka vietų,
kur pavalgyti? Alinių po darbo ir panašiai?
Nuo šio klausimo ponia Prais atsidūsta - jos ranka pakyla
aukštyn. Keista, kad teisėjas, taip suirzęs dėl užtrukusios per­
traukos, kol kas neįsiterpė; dabar tik pažvelgia pro akinių viršų
į jaunąją advokatę ir ši reaguodama iškelia delną.
- Atleiskite, milorde, aš jau baigiu, taip...
Moteris vėl pasisuka į mane, kokiu tonu pažemina balsą:
- Taigi jūs nuolat dirbote ar lankydavotės Vestminsterio ra­
jone kiek?.. Apie dvylika metų? Ilgiau?
- Galbūt ilgiau, - atsakau, ir nuo čia prasideda.
Įtampa didėja. Tvenkiasi ir didėja nerimas, slypintis kažkur
manyje ir atpažįstamas tik iš silpno maudulio paširdžiuos.
334
 - Taigi, - lėčiau taria ji, - ar būtų teisinga sakyti: kadangi
tiek važinėjote į darbą, keliaudavote nuo metro stoties pėsčio­
mis, be to, dar tos pietų valandos ir taip toliau, tas rajonas jums
gerai pažįstamas?
Įtampa vis didėja. Pradedu giliau alsuoti. Juntu krūtinę
kilsuojant, iš pradžių nepastebimai, bet kuo labiau stengiuosi
tvardytis, tuo*tai darosi akivaizdžiau. Teismo salėje atmosfera
tirštėja, visi tą jaučia. Teisėjas įbedęs į mane akis. Aš tik įsivaiz­
duoju ar tikrai mano regos lauko periferijoje prisiekusysis roži­
niais marškiniais atsisėda tiesiau, kiek palinksta į priekį? Išsyk
nebedrįstu žiūrėti į prisiekusiuosius. Nebedrįstu žiūrėti į tave
kaltinamųjų suole.
Linkteliu, staiga praradusi žadą. Žinau, kad po kelių sekun­
džių pradėsiu tankiau kvėpuoti dėl hiperventiliacijos. Žinau,
nors dar niekada man taip nebuvo atsitikę.
Advokatės balsas žemas ir suktas:
- Pažįstate ten parduotuves, kavines...
Prakaitas varva man sprandu. Galvos oda įsitempia.
Tavo advokatė padaro pauzę. Pastebėjo mane nervinantis ir
siekia parodyti, kad atspėjau teisingai: žinau, kur ji taiko tokiais
klausimais. Oji žino, kad aš žinau.
- Šalutines gatveles... - ji vėl padaro pauzę. - Atkampius
skersgatvius...
Ir tuo metu aš žvilgteliu į tave kaltinamųjų suole. Paslepi gal­
vą tarp delnų.
Dabar atvirai alsuoju pernelyg tankiai, kvepiu orą giliais
gurkšniais. Vargšas Robertas spokso į mane, suglumęs ir išsi­
gandęs. Ta moteris man kažko nepasakė.
Kaltinimui atstovaujanti komanda: ponia Prais ir jos padėjė­
ja, prie stalo už jų - moteris iš Valstybinės prokuratūros, o dar
viena eile toliau - kriminalinės policijos inspektorius Klivlan-
das su savo talkininkais, - taip pat Kredoko tėvas ir jam pri­
skirta rūpybos pareigūnė prie durų irgi stebeilija į mane. Visi
nenuleidžia nuo manęs akių - išskyrus tave. Tu mano pusėn
nebežiūri.
335
 - Jums juk pažįstama, tiesa?.. - myga ponia Bonard tuo sa­
vo šilkiniu, suktu balsu, - ...atkampi vieta pavadinimu Obelų
akligatvis?
Užsimerkiu. Ponia Bonard ilgai neprataria nė žodžio. Aš irgi
tyliu, tad ji vis taip pat negarsiai pakartoja:
- Obelų akligatvis...
Ištaria tuos du žodžius mąsliai, lyg prisimintų pati ten bu­
vusi. Padaro tai taip, kad žodžiai, tai yra jų reikšmė, pakibtų
teismo salės ore - tame kondicionieriaus vis atšviežinamame
ore, kuriuo visi kvėpavome beveik tris savaites. Atsimerkiu ir
pažvelgiu į ją. Ji atlaiko mano žvilgsnį. Nori, kad visi teismo sa­
lėje, bet ypač prisiekusieji, suprastų akimirkos svarbą. Tai visai
nereikalinga, nes gilus mano alsavimas iškalbingesnis nei visos
teatrinės advokatės gudrybės. Suprantate, visa tai miglos pūti­
mas ir akių dūmimas - viskas, net ir teismo medikų parodymai.
Kad gautų norimą rezultatą, advokatai turi pateikti prisiekusie­
siems tai, ko jie tikisi. Ponia Bonard jiems ir pateikia, ko beno­
rėti, - liudytoją, nutvertą duodant melagingus parodymus. Ko
dar jie galėtų prašyti?
Atsakinga už loginį mąstymą mano smegenų dalis, žievė,
veikia užtektinai gerai, kad tos mintys šmėstelėtų galvoje, kol
žiūriu į tavo advokatę, nors intuityvioji dalis, migdoliniai kū­
nai, tokia sutrikusi, kad nežinau nei ką galvoti, nei ką jausti:
mano mintys - it žiurkės degančiame name, puldinėja nuo vie­
nos sienos prie kitos.
- Obelų akligatvis, - toliau kalba ponia Bonard, žvelgdama
man į akis, - tai akligatvis Vestminsterio rajone, jei tiksliau -
Šventojo Jokūbo, kur užsiėmėte seksu su savo meilužiu Marku
Kastliu, viešoje gatvelėje, kaip įsivaizduoju, gana paskubom,
piko valandą, stačiomis viename prieduryje, o paskui nuėjote
į pobūvį Dosono komplekse, ten nusigėrėte ir lytiškai santykia­
vote su ponu Džordžu Kredoku jo kabinete, kol jūsų studen­
tai apačioje po pobūvio tvarkė salę. Kitą dieną pasakėte ponui
Kastliui, kad turėjote lytinių santykių su Džordžu Kredoku, ir
tvirtinote, kad buvote jo priversta. Po kurio laiko vėl pasiskun-
336
dėte Markui Kastliui dėl to, kad Džordžas Kredokas jums įky­
ri. Paprašėte, kad Markas Kastlis jį pamokytų. Nuvežėte poną
Kastlį prie pono Kredoko namų, visiškai suvokdama, kas galėtų
atsitikti. Ponas Kastlis, jūsų meilužis, labai įsitempęs, sunervin­
tas jūsų pasakojimo, nuėjo vidun su ponu Kredoku išsiaiškinti
ir buvo šio išjuoktas, kad jūs pati labai to geidėte. Todėl ponas
Kastlis kelis kartus jam smogė, ir tai buvo mirties priežastis.
Spoksau į ponią Bonard. O visi kiti teismo salėje spokso į
mane. Kodėl neįsiterpia Robertas? Kodėl dar nepašokęs ant ko­
jų? Todėl, kad kaip ir visi kiti yra apstulbęs dėl tokio posūkio.
Planuoja strategiją. Ar tikrai? Ar tai ir daro? Visoje ponios Bo­
nard kalboje man tiek daug ką norisi paneigti, bet pirma rei­
kia atsirinkti ką. Man tik pavyksta silpnai, keistai susirūpinus
išspausti:
- Tai netiesa...
Bet vis tiek vengiu žiūrėti į prisiekusiuosius.
- Ponia Karmaikl, - vėl prabyla ponia Bonard.
Kalbėdama ji nežiūri į mane, žvelgia tiesiai priekin, lyg kaž­
ką sau mąstytų, kviesdama prisiekusiuosius stebėti. Jos balsas
tvirtas, bet ne itin kaltinantis. Ji tiesiog konstatuoja faktą.
- Dar vakar liudytojo vietoje prisiekusi davėte parodymus,
šiandien irgi tai darote, ir šiam teismui pasakėte, kad jūsų san­
tuoka buvo laiminga, niekada neturėjote jokių romanų, ir pa­
brėžėte, kad jūsų santykiai su ponu Kastliu buvo platoniški. Jūs
melavote savo vyrui, melavote policijai ir melavote šiam teis­
mui, - advokatė vėl padaro pauzę ir švelniai pažvelgia į mane. -
Jūs melagė, tiesa?
- Ne... - silpnai atsakau.
- Norite, kad dar kartą išvardyčiau visus, kuriems melavote?
Viską iš naujo? Su ponu Kastliu turėjote romaną, jį nuslėpėte
nuo savo vyro, policijos ir šio teismo. Prisaikdinto liudytojo pa­
rodymai, teismo protokolai... - jos balsas šiek tiek pakyla, gir­
dėti pasipiktinimo gaidelė. - Ar iš tikrųjų turiu viską vėl per­
žvelgti? Jūs melavote savo vyrui, melavote policijai ir melavote
šiam teismui!
337
 - Taip, - sušnabždu.
Pasakysiu bet ką, kad tik leistų man pasitraukti nuo liudy­
tojų pakylos. Net džiaugčiausi sugrįžusi į savo betoninę kame­
rą požemyje su absurdiškomis geltonomis sienomis ir šviesiai
mėlynomis grindimis, jeigu tik man būtų leista susiriesti ant
medinio suolo. Padarysiu ir pasakysiu bet ką, kad tik paliktų
mane ramybėje.
- Atleiskite? - ji klausiamai krypteli galvą į mane, bet žiūri į
prisiekusiuosius.
- Taip.
Ji leidžia tam skiemeniu pakibti kaip žvaigždei ore, paskui
tyliai taria:
- Daugiau klausimų nebus, milorde.
Ir atsisėda.
 23

Po viso to dar ateis laikas, kai galvosiu apie žydinčias obelis.

Gulėsiu hamake, ištemptame po obelimis mano sode, žiūrėsiu
aukštyn j baltų žiedų žvaigždynus juodų šakų fone ir svarstysiu,
ar kadaise, kažkada ikipramoninėje epochoje, Obelų akligatvis
iš tikrųjų buvo kiemas su obelimis, o gal tai tik gatvelės pavadi­
nimas, nuraškytas iš padebesių kaip ir daug kitų.
Tas laikas dar toli. Dabar tebesu ant liudytojų pakylos, atsa­
kinėju į priešiškus ponios Prais klausimus, nors tave, Markai
Kastli, ginančios advokatės dėka kaltinimui liko nuveikti labai
mažai darbo.

Robertas padarė, ką galėjo. Kai tik jam atėjo eilė klausinėti, pa­
prašė pertraukėlės, kad galėtų pasitarti su kliente. Tas prašymas
buvo atmestas. Nieko nežinodamas apie mudviejų santykių po­
būdį ir tos nežinios pančiojamas, jis užtat susitelkė į Kredoką,
darsyk užakcentavo seksualinės prievartos brutalumą, kokią
kenčiau baimę, jam vėl pasirodžius mano gyvenime. Tačiau
mano parodymai teismo salėje skambėjo nelyginant kalėdiniai
dzinguliukai universalinėje parduotuvėje. Ir neišvengiamai, at­
sižvelgiant į tai, dėl ko aš ką tik prisipažinau, išprievartavimas
atrodė ne toks bjaurus: tai mačiau iš prisiekusiųjų veidų. Juo­
daodis rožiniais marškiniais abejingai dėbsojo į mane; senyvas,
kariškos laikysenos vyras čiaupė lūpas; kine atrodė atvirai su­
krėsta. Nauja informacija pakeitė jų nuomonę apie mane. Ma-
339
no veiksniai ir tai, kas man buvo padaryta, dabar atstoja mane
pačią. Norėjosi jiems pasakyti: esu ne tai, ką padariau, ne tai,
kas man padaryta. Bet kitų akyse iš tikrųjų esame savo veiksmų
ir tų dalykų, kurie veikia mus, rezultatas. Tai vieninteliai įro­
dymai, kuriuos jie turi. Mūsų vidinis gyvenimas gali pašėlusiai
skirtis nuo to, kokie mes matomi iš šalies, bet kaipgi galime
tikėtis, kad kiti žmonės tai supras? Jie negali įlįsti į mūsų kailį,
kad ir kokie būtų su mumis artimi.
Matau savo atspindį prisiekusiųjų akyse, tartum mugės
atrakcionuose žiūrėčiau į veidrodį, mano pavidalą pastorinan­
tį, ištempiantį, iškraipantį, bet ne tiek, kad negalėtum atpažinti.
Trys dešimtmečiai, kuriuos buvai kuo respektabiliausia mokslo
profesionalė ar vaikus auginanti priemiesčio motina, nieko ne­
reiškia, palyginti su vienu greitu pasidulkinimu kažkokio akli-
gatvio prieduryje.

Kitą dieną stoja metas apibendrinimams. Kaltinimo šalis pra­

deda pirma, ir ponia Prais savo žinioje turi nemažą arsenalą.
Teismo medicinos ekspertizės duomenys tau labai nepalankūs,
ir stengdamasi apginti tave nuo niokojančios mokslinių faktų
ugnies ponia Bonard patiekė mane valstybės kaltintojams ant
lėkštutės.
Dabar ponia Bonard toliau maitoja mane apibendrinamo­
joje kalboje.
- Ponios ir ponai, šio teismo proceso pradžioje jums duota
suprasti, kad mano klientas nepripažins savo kaltės, remdama­
sis ribotu pakaltinamumu, ir kad mes pateiksime įrodymų, pa­
tvirtinančių jam esant asmenybės sutrikimą. Ponios ir ponai,
mes toliau tvirtiname, kad ponas Kastlis iš tikrųjų yra kamuo­
jamas sunkaus psichologinio sutrikimo, bet jums nebereikia
manyti, kad šiame teisme tai buvo įrodyta vien tam, kadjį ištei­
sintumėte. Leiskite man paaiškinti...
340
 Nuo tada, kai teismui buvo atskleistas mūsų romanas, tu ne­
prisipažįsti esąs kaltas, remdamasis tuo, kad praradai savitvar­
dą. „Išprovokuojamasis veiksnys“, apie kurį Džesas man kalbė­
jo, iš tikrųjų esu aš.
Ponia Bonard kalba toliau:
- Mes taip ir nesužinosime tiesos, kas tą vakarą įvyko tarp
Džordžo Kredoko ir Ivonos Karmaikl - tą vakarą, kai ji lytiškai
santykiavo ir su Marku Kastliu, ir su Džordžu Kredoku vos
kelių valandų intervalu, pirma viename Obelų akligatvio prie-
duryje, paskui po girto pobūvio universiteto rūmų kabinete.
Džordžas Kredokas miręs ir negali paaiškinti ar apginti savo
veiksmų, todėl turime tik Ivonos Karmaikl žodį, kad sueitis
vyko ne abipusiu sutarimu. Bet galime manyti, kad vienokio
ar kitokio pobūdžio sueitis įvyko ir kad Ivona Karmaikl savo
meilužiui, mano klientui, apie tai papasakojo, taip pat kad vė­
liau tvirtino esanti Džordžo Kredoko persekiojama. Tad kieno
buvo sumanyta, kad juodu tądien nuvažiuotų pas Kredoką į
namus? Aš jums sakau, ta mintis buvo Ivonos Karmaikl. Mar­
kas Kastlis galvojo tik apie tai, kaip apsaugoti savo mylimą mo­
terį... - ji padaro ilgą pauzę. - Ir kokį įrodymą, ponios ir ponai,
turite, kad Markas Kastlis kaip tik toks žmogus, kuris norėtų
apsaugoti savo mylimą moterį? Ką gi, - ji blankiai šypteli, -
jūs galite padaryti tokią išvadą iš to, kad jis tiek ilgai išlaikė
jų romaną paslaptyje, siekdamas ją apsaugoti. Net mėgino tai
nuslėpti nuo šio teismo, ketindamas prisiimti kaltę už tai, kas
įvyko, tiek ilgai, kiek buvo įmanoma, kol pradėjo suprasti, kad
teks pasakyti tiesą.
Sėdžiu kaltinamųjų suole ir klausausi šios istorijos. Man
topteli, kadjei nori sukurti kokią nors istoriją, pakanka virtinės
faktų, suregztų vienas su kitu. Voras kartais nutiesia giją nuo
krūmo iki tvoros stulpelio už kelių pėdų. Kad ir kaip atrodo
neįtikėtina, vis dėlto tai tinklas.
- Kas žino, dėl ko tądien įsižiebė smurtas tarp tų dviejų vy­
rų? Kas pasakys, kokios psichinės būklės buvo Markas Kastlis,
kai itin susinervinęs, apimtas nevilties ir siekdamas žūtbūt ap-
341
saugoti savo mylimą moterį, moterį, kurią laikė dėl Džordžo
Kredoko atsidūrus tikrame pavojuje, - tiesa tai ar ne, mes taip
ir nesužinosime, - užsipuolė Džordžą Kredoką, ir kas žino, kaip
pastarasis sureagavo - galbūt erzino jo meilužės palaidumu.
Tokia patyčia Markui atrodė nepakenčiama, ypač atsižvelgiant
į tai, ką jis manė įvykus...
Turiu pripažinti, jos bandymas drąsus, bet nėra jokių įro­
dymų pagrįsti prielaidai, kad Kredokas tave išprovokavo, tiesa,
meile mano? Gynyba remiantis savitvardos praradimu visada
būna silpna. Geriau būtum likęs prie riboto pakaltinamumo.

Kas žino, kaip pasakytų ponia Bonard. Aš norėčiau žinoti. Gal­

būt kada nors tu man pasakysi. Turiu savą teoriją, štai kokią: ne­
manau, jog žinojai, kad tądien iš tikrųjų užmuši Džordžą Kre­
doką. Jeigu būtum planavęs jį užmušti, nebūtum manęs prašęs
paimti tave nuo metro stoties ir nuvežti ten - kamturėti galimą
liudytoją? Nebūtimi norėjęs turėti žmogžudystės liudytojos, bet
tau išties reikėjo tavo didvyriškumo liudytojos, patvirtinančios
tavo požiūrį į save kaip į žmogų, darantį tai, kas dera. Kas tą
dieną nutiko, buvo bendras sumanymas, bet ne taip, kaip siekia
įrodyti kaltinimas. Tu norėjai bendros fantazijos. Norėjai, kad
matyčiau tave kaip keršijantį už mane didvyrį. Pasiėmei drabu­
žių pamainą, kad vėliau galėtum man pasakyti, jog važiavai ten
pasirengęs viskam, bet pasirodė tamnebuvus reikalo, nes ir taip
jį pamokei. Jis daugiau man nebeįkyrės. Buvai pasirengęs jį su­
žaloti, išgąsdinti, pažeisti įstatymus taip darydamas, bet anaip­
tol neketinai jo užmušti. Žinojai, kaip bus sunku iš to išsisukti.
Daug kas tu esi, bet tik ne kvailys.
Ar jis tyčiojosi iš tavęs, meile mano? Ar pasakė, kad smagi­
nosi, o aš - irgi? Sunku įsivaizduoti Kredoką taip įžūliai šnekant
tiesiai tau į akis. Galbūt leidosi suklaidinamas tavo neįspūdingo
kūno sudėjimo ir paprastos aprangos. Galbūt nenujautė pavo-
342
jaus. O gal tu jį užpuolei norėdamas išgąsdinti, ir būtum šitaip
pasielgęs, kad ir ką Kredokas būtų tau pasakęs.
Bet jis pargriuvo, tiesa? Pargriuvo ant grindų. Ir vieną aki­
mirką kažkas atsitiko, tave užvaldė kažkoks įsiūtis. Gal jis ty­
čiojosi iš tavęs, o gal tu tik buvai paveiktas adrenalino dėl savo
veiksmų, bet kažkurią akimirką iš tikrųjų praradai savitvardą.
Kredokas pargriuvo arba tujį pargriovei, jis pakaušiu atsitrenkė
į virtuvėlės stalviršio kraštą. Ir, jam atsidūrus ant grindų, tu ne­
sustojai. Trypei jį. Mušei ir spardei, kol išleido paskutinį kvapą.
Galimas daiktas, tai užtruko vos kelias sekundes.
Kažkuriuo metu tu lioveisi. Kažkuriuo metu pasilenkei pa­
žiūrėti, ką padarei.
Klausiu savęs, kas tuomet atsitiko, meile mano. Klausiu sa­
vęs, kas atsitiko tavo galvoje, kai tas vyras išleido paskutinį ato­
dūsį aptaškydamas iškvėpto kraujo purslais tau skruostą, - nors
atsikratei drabužių ir apsivalei, ant tavęs arešto metu vis tiek
aptikta jo DNR. Ta patenka visur. Vienu metu turbūt atsitiesei,
pažvelgei į jį, gulintį ant grindų, ir, įsivaizduoju, kaip tik tada
galėjo būti akimirka, kai tavo protas plyšo į dvi dalis, - taip pat,
kaip turėjo būti suplėšytos nervų ląstelės tavo aukos smegenyse:
dalis tavęs tebegyveno tavo sumanytą gyvenimą, tą, kurį susi-
kūrei ir valdei, o kita tavo smegenų dalis mėgino įsisąmonin­
ti rūsčią tikrovę, ką prieš kelias sekundes padarei. Mat mirtis
tokia jau yra, tuomet turėjai suvokti jos negrįžtamumą. Čia
pagaliau buvo fantazija, kurios negalėjai padėti atgal į dėžutę;
įsibrovė visas kitas gyvenimas, tikrasis gyvenimas. Įvyko diso­
ciacija visam laikui - Džordžo Kredoko disociacija nuo paties
gyvenimo. Vėliau kažkuriuo metu turėjai suvokti, kad jau ne­
begyveni savo paties režisuojamoje dramoje. Tujos nebevaldei.
Tai atsitiko, ir sugrįžęs į priemiestį pas žmoną ir vaikus nega­
lėjai padaryti taip, kad to nebūtų atsitikę. Tu užmušei žmogų.
Galiu tik įsivaizduoti, kas tuomet atsitiko, ir įsivaizduoju ta­
ve, kaip atsitrauki per kelis žingsnius nuo kūno, apmąstai, kas
įvyko, susiimi rankomis - kruvinomis rankomis - už smilki-
343
nių su tais šiurkščiais rusvais, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais,
paskui atsisuki ir pamatai: taip, kūnas vis dar ten. Tai iš tikrųjų
įvyko. Lavono paradoksas: gyvybės ženklų nebėra, bet tai, kas
liko, nekintamai yra čia, ir pabėgusi iš vidaus gyvybė kaip tik
ir reiškia, kad pats kūnas niekada nepabėgs. Visos tos siaubo
istorijos, kuriose lavonai prisikelia ir vėl vaikšto arba persekioja
savo žudikus, visai teisingos. Kai nori, kad kūnas išnyktų, iš ti­
krųjų nori atšaukti tai, ką padarei. Jeigu vėl galėtum įpūsti savo
aukai gyvybę, tada jis arba ji galėtų atsikelti, apsisukti ir išeiti.
Įsivaizduoju tave vaikščiojantį mažais ratais po tą butą, mėgi­
nantį nuraminti alsavimą, bet nepajėgų nuraminti minčių.
Tačiau turėjo ateiti akimirka, - brangusis, klausiu savęs, kiek
tai truko, - kai perplyšusių tavo smegenų pusės vėl susijungė
ir turėjo priimti naująją tikrovę. Šiaip ar taip, kadaise buvai fa-
ras, taigi išmokytas greitai priimti sprendimus. Įdomu, tu ši­
taip nusprendei sąmoningai ar pasąmoningai - nors kažin ar
tai svarbu. Vis dėlto, galbūt kelias minutes lėtai pavaikščiojęs
ratais po butą, veikiausiai pasirinkai kelią iš ten, iš tų užburtų
ratų. Tavo pasirengimas visokiems tikėtiniems atvejams - dra­
bužiai, batai ir visa kita - reiškė, kad negalėjai paskambinti te­
lefonu 9<J9ir pranešti apie atsitiktinę mirtį. Buvai pakankamai
patyręs, ramus ir racionaliai mąstantis, kad tai žinotum. Jeigu
ne tas kruopštus pasirengimas sufantazuotai žmogžudystei,
galbūt būtum turėjęs kur kas daugiau šansų išsisukti nuo tikro­
sios. Būtum galėjęs pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko, prisipažinti
dėl muštynių, per kurias atsitiktinai žuvo žmogus, būti dėl to
viso reikalo susikrimtęs. Kiekvienas turintis bent kiek sveikos
nuovokos žino, kad ilgainiui tai būna geriausias būdas išvengti
kaltinimo suplanuota žmogžudyste. Bet dėl visko, ką iki tol pa­
darei kurstydamas savo fantazijas, tikrovė atrodė įtartina. Taigi
rizikavai savo ir mano laisve. Negalvojai apie mane, sėdinčią
prie namo automobilyje, - išvis negalvojai apie mane. Mąstei,
kad jeigu dabar paskambintum greitajai, tau būtų baigta, bet
jeigu pasirinktum itin rizikingą strategiją bėgti, yra galimybė,
labai menka, bet vis dėlto galimybė... jeigu lavono kurį laiką
344
niekas nerastų, jeigu vaizdo stebėjimo kameros tarp to buto ir
metro stoties neveiktų, kaip dažnai pasitaiko...
Galbūt vienu metu net jautei tamtikrą pasitenkinimą. Paga­
liau tai įvyko. Tavo paranoidinės fantazijos išsipildė. Nebebu­
vai vien besibodintis savo darbu vyras, išgalvojęs sau įdomesnę
istoriją, - ta išgalvota istorija dabar tapo tikrove. Tu pavertei
ją tikrove. Įsivaizduoju, kad ėmeisi gana sparčiai veikti. Turėjai
pasirūpinti savokaltės įrodymais, pereiti savo keliu nuo tos aki­
mirkos, kai patekai į butą, nušluostyti visus paviršius, kuriuos
buvo būtina, virtuvėje rastu skuduru - tuo, kuris sumirko ant
grindų ratu išsiliejusiu Džordžo Kredoko krauju. Turėjai ati­
džiai patikrinti, ar nieko nepalikai po savęs. Turėjai nueiti prie
veidrodžio koridoriuje ir nusivalyti visus kraujo pėdsakus nuo
veido ir plaukų. Tik atlikęs visus šiuos darbus veikiausiai atsi­
stojai už buto laukujų durų ir išsitraukei kitas kelnes iš „Nike“
krepšio, apsimovei jas, persiavei sportbačius. Įsivaizduoju, tuo
metu buvai pagautas kažko panašaus į euforiją.
Ar pamatyti mane, sėdinčią automobilyje ir kantriai tavęs
laukiančią, tau buvo negana? Ar to buvo negana, kad išblaivin­
tų realybė - ką padarei, kuo rizikavai statydamas į pavojų mane
(bet be mano leidimo) tiek pat kiek ir save, - ar artinantis prie
automobilio ir žvelgiant man į veidą nė mirksnio tau nesmilk­
telėjo bent menkutė sąžinės graužatis? Tupamiršai mane, noriu
pasakyti, pamiršai mane kaip realų žmogų, su savo reikmėmis
ir troškimais, savo istorija. Tuo metu aš buvau ne daugiau kaip
mažutė tavosios istorijos dalelė. Važiuok.

Aštuntoji teismo salė, Centrinis baudžiamųjų bylų teismas, Se­

nasis Beilis Rytų Centro i-ajame rajone, taip švaru, šiuolaikiš­
ka ir dalykiška, - bet net ir šioje sterilioje, mediena išmuštoje
patalpoje su keturkampiais fluorescenciniais šviestuvais lubo­
se ir nuovargio skraistės užgultais nuolat čia susirenkančiais
žmonėmis, sugrįžus į salę prisiekusiesiems neabejotinai pasi-
345
jaučia jaudulio virpulys. Kaip ir tu, aš žinau, kiek daug mu­
dviem pastatyta ant kortos, bet tik kai mūsų visų paprašoma
atsistoti, pasidairius į visus kitus teismo salėje, man topteli,
kiek daug pastatyta ant kortos ir jiems. Kiekviena pergalė arba
pralaimėjimas padidina arba sumenkina advokato vertę. Ponia
Bonard nejučia atsikrenkščia. Apibendrinamojoje kalboje tei­
sėjas pasakė, kaip jam atrodo, taigi jo reputacija irgi pastatyta
ant kortos - tai vienintelis kartas per visą teismo procesą, kai
jis nėra nenuginčijamas autokratas. Aišku, policijos pareigūnai
žino, kokio trokšta sprendimo, ir kriminalinės policijos ins­
pektorius Klivlandas taisosi kaklaraištį, pasikiša jį po švarku ir
vos pastebimu judesiu ištiesina pečius, lyg tvarkinga jo išvaiz­
da nulemtų deramą rezultatą. Net ir prisiekusieji, kurie dabar
įeina pro tas pačias duris kaip ir teisėjas, - juos laikė specialia­
me kambaryje, kol svarstė, - net visagaliai prisiekusieji nepa­
liks šio teismo nepaveikti. Po kelių akimirkų, atsižvelgiant į jų
žodį, vienas vyras ir viena moteris arba išeis iš Senojo Beilio
laisvi, grįš į savo šeimas, namus, įprastus gyvenimus - arba
daugeliui metų bus išgabenti į nusikaltėlių pasaulį, visiškai kitą
gyvenimą. O prisiekusiesiems su tuo sprendimu teks gyventi
iki savo dienų pabaigos.
Stodamasi dirsteliu į publikos galeriją ir tik tuomet pamatau
savo vyrą Gajų - sėdintį šalia Suzanos. Stebeilija į mane, lau­
kia, kad pakeičiau akis ir jį pamatyčiau. Vilki šviesiais mėlynais
marškiniais ir bleizeriu, tankūs, lygūs jo plaukai tvarkingi, o
veidas platus ir atviras. Žiūri lyg gerdamas mano vaizdą, mė­
gindamas perprasti, kaip jaučiuosi. Tojau per daug. Keliai man
pradeda drebėti; mano gyvenimas, tikrasis mano gyvenimas,
ten, viršuje, už kelių pėdų - žinau, Gajus nori mane palaiky­
ti, bet tai kančia. Bandau nusišypsoti, ir mano vyras stengiasi
atsakyti tuo pačiu, bet net ir jis nepajėgia paslėpti savo veide
baimės. Suzana viltingai man šypteli, o Gajus nežymiai kilsteli
ranką ir pamoja, šiek tiek atsiprašomai, man regis, nes turi ži­
noti, kad nuo netikėto jo pasirodymo man ims svaigti galva.
- Atleisk, - sudėlioja jis lūpomis.
346
 Vėliau man pasakys, kad tesėjo savo pažadą laikytis kuo to­
liau nuo teismo, bet juk nebuvo pažadėjęs, kad nepasirodys, kai
bus skelbiamas verdiktas. Jis sugrįžo iš Maroko po savaitgalio
su Kere, Setu ir Adamu. Visą tą laiką buvo mūsų namuose. Su-
zana kasdien jam skambindavo ir pranešdavo naujausias ži­
nias. Stodamasis ten, galerijoje, žino viską, aš taip pat atsistoju
kaltinamųjų aptvare ir minutėlę mudu žiūrime vienas į kitą, o
paskui pasukame galvas į vorele įžengiančius prisiekusiuosius.
Aš stoviu. Per kažkokį stebuklą išsilaikau ant kojų. Tai stebu­
klas, nes nepajėgiu kvėpuoti. Mano krūtinė - lyg maišas akme­
nų, spaudžiantis visą kūną, ir net spėju - trumpai - pagalvoti, ar
panašus jausmas, kai tave ištinka širdies priepuolis. Bet žinau,
kad to nėra. Širdies priepuolio pradžią dažnai lydi - kartą man
sakė viena draugė kardiologe - viską nustelbiantis pasmerktu­
mo jausmas, kad leidiesi į juodą bedugnę, atrodančią svetimą,
tačiau neišvengiamą. Nuo nekvėpavimo man tokio jausmo
nėra, priešingai, tartum pakylu ir sklandau - jaučiuosi lengva
kaip oras, nes staiga sumoju: tai beveik pabaiga, ačiū Dievui,
ačiū Dievui... Jau įsivaizduoju kliūvančiomis kojomis išpuolan-
ti iš teisiamųjų aptvaro, einanti per salę koridoriaus link. Įsi­
vaizduoju nubėganti laiptais prie durų, Suzaną - ir dabar Gajų,
taip, Gajų - laukiant manęs gatvėje. Leidžiu sau įsivaizduoti tai,
apie ką vengiau mąstyti per visą procesą: savo virtuvę, apdris­
kusį odinį fotelį šalia dvivėrių durų į sodą, kur dažnai sėdžiu
su puodeliu kavos rankoje, - šiuo metų laiku sodas bus užlietas
saulės, - viršuje dirbantį Gajų, išsiblaškiusį ir mintimis kažkur
nuklydusį; savo sūnų, sėdintį ant užpakalinių laiptų ir rūkantį
per vieną iš tų retų viešnagių namie; savo dukterį su vaikinu vir­
tuvėje - per savo atsilankymus juodu mėgsta ruošti mums val­
gį. Tie vaizdai mano galvoje pasirodo kaip atskiri, bet susipynę
vienas su kitu - mano ankstesnio gyvenimo, namų gyvenimo
momentinės nuotraukos. Visa tai man dabar taip artima. Kada
vaikai grįš iš Maroko? Šį savaitgalį, sakė jie, kad ir kas atsitiktų.
Bet pirma - verdiktas.

347
Žmonių savitarpio santykiai grindžiami pasakojamomis isto­
rijomis, bet ne tiesa. Atskirai, kaip individai, kiekvienas turime
nuosavų mitų, istorijų, kurias pasakojame siekdami susireikš-
minti savo pačių akyse. Tai puikiai veikia, kol nepametame pro­
to ir išliekame vienišiai, bet tą pat minutę, kai užmezgi artimą
ryšį su kitu žmogumi, savaime atsiranda disonansas tarp to, ką
pats pasakoji apie save, ir to, ką jis pasakoja apie tave.
Prisimenu šitai iš teismo proceso. Prisimenu, kaip garbioji
ponia Prais atsistojo sakyti savo įžanginės kalbos. Buvo tokia
rami, taip gerai pasirengusi. Turėjo istoriją, visą. Jai net ne­
reikėjo atsikrenkšti. Prieš prabildama žvilgtelėjo sau į kojas,
spėju, norėdama parodyti savo nuolankumą tiesai, kurią tuoj
atskleis teismui. Tai ne jos prasimanyta istorija, tartum bylojo
prokurorės žemyn nukreiptas žvilgsnis, o ne, tai iš tikrųjų vyko.
Kad ir ką jaučiau šios moters ir procesų, kuriems ji atstovavo,
atžvilgiu, man užteko objektyvumo stebėti ir žavėtis: ji turėjo
savo hipotezę, kaip ir aš - savąsias. Jos hipotezė buvo grįsta įsi­
tikinimu, gudrybėmis, jeigu norite, išplėštais iš konteksto įkal­
čiais, siekiant to miglos pūtimo ir akių dūmimo, tad nesu tikra,
kad mokslinė analogija čia tinkama, bet vis tiek tai vertė mane
mąstyti maždaug šitaip: kaip mokslininkė, papasakojau dau­
giau istorijų, nei pati suvokiau ar pripažinau. Tu, Markai Kastli,
buvai fantazuotojas, žmogus, pajėgęs gyventi įprastą gyvenimą
tol, kol tas buvo paremtas virtine pagyrūniškų pasakojimų apie
save, kuriuose buvai šnipas, patyręs suvedžiotojas ar keršijantis
didvyris ir nežinia kas dar. Tavo prasimanytos istorijos tau tapo
tokia būtinybe, kad užvaldė tave, atsiejo nuo bet kokio objek­
tyvios realybės suvokimo. Ir visų tų mūsų istorijų pabaiga buvo
tokia: tu ir aš nukeliavome į kalėjimą.
 24

Dieną po savo motinos mirties sekiojau paskui tėvą iš kamba­

rio į kambarį. Nesiartinau prie jo, nebandžiau jo paliesti. Ne­
ieškojau fizinės paguodos, tik troškau, kadjis būtų. Motina pati
išėjo iš ligoninės, Bendruomenės suaugusiųjų psichikos sveika­
tos centro Redhile, mat kelias savaites iki mirties gerai jautėsi,
bet vėliaubuvo pradėtas tyrimas, kodėl jai leista palikti gydymo
įstaigą, nors buvo žinoma rizika. Ėjo, kol pasiekė geležinkelio
liniją - tą pačią, kuria mano tėvas važinėjo į darbą Londone ir
kuria aš pati po daugelio metų naudosiuosi. Surado spygliuotos
vielos tvoroje vietą, pro kurią buvo galima prasmukti ant bė­
gių, - turbūt pralindo, palenkusi galvą tarp vielų, - ir nušliuožė
stačiu šlaitu. Vienas liudininkas matė ją leidžiantis šlaitu sėdo­
mis, iškeltais keliais ir įremtomis į žemę pėdomis, iš šonų pri­
silaikant rankomis ir pamažu slystant žemyn, lyg būtų bijojusi
nukristi. Per koronerio tyrimą traukinio mašinistas pasakė, kad
nors ji stovėjo vidury tarp bėgių, buvo nusisukusi nuo artėjan­
čio sąstato. Net pagalvojęs, gal moteris šitaip elgėsi nenorėda­
ma, kad jos veidas persekiotų jį visą gyvenimą. Man nebuvo
leista dalyvauti koronerio apklausoje, bet vėliau girdėjau savo
tėvą ir tetą apie tai kalbant: ką pasakė mašinistas ir kaip šilta
buvo koronerio teisme, o kaip šalta lauke.
Motiną tebeprisimenu labai ryškiai, nors nelabai daug ką.
Prisimenu sėdinti su ja virtuvėje prie stalo ir žaidžianti katės
lopšį* - tuomet buvau ketverių ar penkerių. Žaidėme su šiurkš-

* Žaidimas, kai iš siūlų tarp pirštų rezgamos įvairios sudėtingos kilpos,

kurias galima perkelti kitam.

349
dais žaliais vilnoniais siūlais. Ji laikė pirštus iškėlusi man kil­
poms regzti, o aš vis kartojau kažkokią darželyje išmoktą dai­
nelę. Mudviem nelabai gerai sekėsi - bent ne taip, kaip man
su draugėmis. Išeidavo veikiau skylėtas voratinklis nei lopšys.
Motina sėdėjo plikomis kojomis, tvarkingai pakišusi jas po kė­
de. Virš šlepečių matėsi čiurnų kaulų gumburai.
Dieną po motinos mirties sekiojau paskui tėvą iš kambario
į kambarį. Kai jis atsikėlė nuo virtuvės stalo ir nuėjęs atsisėdo
svetainėje, nubidzenau iš paskos ir prisėdau ant jo fotelio po-
rankio. Kai užlipo viršun, irgi nusekiau iš paskos, o kai galiau­
siai užsirakino vonios kambaryje, turbūt nebegalėdamas žiūrėti
man į akis, atsisėdau koridoriuje ant grindų, nugara atsirėmiau
į duris, apsiglėbiau kelius ir laukiau, kol jis išeis.

Pavasaris, metai po mūsų teismo. Aš namie. Sūnus sode pakabi­

no hamaką - ilgą, suregztą iš tvirtos mėlynos plastikinės virvės.
Pakabino jį tarp dviejų obelų. Daug laiko leidžiu tame hamake,
susisupusi į pilką vilnonę antklodę, Gajaus surastą svečių kam­
baryje. Balandis neįprastai šiltas. Guliu susisupsčiusi į antklo­
dę, palengva sūpuojuosi tarp obelų ir žiūriu į požieminį dangų.
Prieš dvi dienas mane paleido iš Holovėjaus. Visą laiką, kol
buvau kalėjime, Adamas gyveno pas mus namie. Sako, kad jam
gana Mančesterio scenos, bet nežinau, ar tuo tikėti. Manau, jis
grįžo namo, kad būtų su Gajumi. Nerimavau, kad kai mane pa­
leis, vėl jį išbaidysiu, bet kai jie parvežė mane namo, Adamas
išsivedė mane į sodą, parodė hamaką ir pasakė:
- Taip šilta, kad mes pamanėme, po visko... pamanėme, jog
tau patiktų būti lauke.
Tą vakarą - dieną, kai mane paleido, - negėrėme jokio al­
koholio, niekaip nešventėme. Iš Lidso atvyko Kerė, ir kadangi
ji važiavo automobiliu, atgabeno pilną bagažinę šviežio mais­
to. Viskas, ką ji tą vakarą man paruošė, buvo šviežia: ketverios
skirtingos salotos, didelėje lėkštėje sudėliota egzotiškų vaisių
350
kompozicija. Visi sėdėjome aplink virtuvės stalą, daugmaž ty­
lėjome, o jie žiūrėjo, kaip šakute pasismeigiu vaisių.
Kerė galėjo pasilikti tik vienai nakčiai, paskui turėjo grįžti
į šiaurę. Jie su Setnamu vasarą tuokiasi. Jai dar daug ką reikia
organizuoti.
Gajus ir Adamas rūpinasi manimi. Kartkartėmis matau juos
vis apsimainant žvilgsniais.
Gulėdama hamake kartais girdžiu namuose skambant tele­
foną. Virtuvės durys į kiemą paliktos atdaros, tad man girdėti
Gajaus murmesys, kai atsiliepia. „Taip, ji laikosi puikiai, - įsi­
vaizduoju jį sakant. - Labai sulysusi, bet šiaip laikosi puikiai.“
Adamas padėjo tėvui sutvarkyti garažą. Su kariškomis ap­
smukusiomis kelnėmis ir berankoviais sportiniais marškinė­
liais atrodo gerai - liesas ir raumeningas, vis dar su jamtinkan­
čia trumpa barzda. Žinau, kai vėl pasijausiu gerai, kils pavojus,
kad jį išbaidysiu, bet aš nesijaučiu gerai. Guliu hamake ir spok­
sau į dangų.

Praėjo vos daugiau nei dveji metai nuo tada, kai tu ir aš susipaži­
nome. Prieš dvi dienas buvau paleista iš kalėjimo, atsėdėjusi tris
mėnesius iš šešių mėnesių bausmės už melagingus parodymus
prisiekus - pirma pasitaikiusia proga prisipažinau kalta, todėl
sausį teisme man buvo skirta palyginti lengva bausmė. Išleido
mane lygtinai, taigi esu laisva, bet ne visai. Jeigu sulaužysiu lyg­
tinio paleidimo sąlygas, bet kuriuo metu galiu būti vėl įkalinta.
O tu buvai pripažintas nekaltu dėl suplanuotos žmogžudystės,
bet kaltu - dėl netyčinio nužudymo, ir pasiųstas už grotų ketu­
riolikai metų. Dėl kardomojo kalinimo ir sušvelninus bausmę
už gerą elgesį galėtum išeiti į laisvę už penkerių ar šešerių metų
nuo dabar. Aš buvau pripažinta nekalta dėl suplanuotos žmog­
žudystės ar netyčinio nužudymo ir paleista iš kaltinamųjų suo­
lo, bet išėjusi į koridorių tuoj pat buvau areštuota dėl melagin­
gų parodymų prisiekus. Kai tik palikau Aštuntąją teismo salę,
351
manęs jau laukė trys pareigūnai. Inspektorius Klivlandas atsekė
paskui mane iš salės ir žiūrėjo tomis blyškiomis savo akimis.

Tai, kad mane išdavei, iš dalies suveikė. Nusvėrė svarstykles

tavo naudai. Dėl to, kad melavau teisme, pats atrodei mažiau
kaltas; dėl mano blogų poelgių tu prisiekusiesiems pasirodei ne
toks blogas. Remiantis tuo, kad praradai savitvardą, buvai pri­
pažintas kaltu dėl netyčinio nužudymo, bet ne dėl suplanuotos
žmogžudystės.

Įbedusi akis į dangų, guliu hamake ir mąstau apie tave, savo

meilužį, Marką Kastlį, buvusį policininką, dirbusį adminis­
tratoriumi Parlamento rūmų apsaugoje, mėgusį seksą lauke ir
regzti dramatiškas istorijas, kurios leisdavo jaustis ne tokia vi­
dutinybe. Šnipai tavęs nenorėjo, meile mano. Jeigujie būtų tave
priėmę, viso šito nebūtų atsitikę.
Mano meilužis, Markas, - kas toks jis buvo? Žmogus, ku­
riam normali gyvenimo istorija buvo pernelyg normali, žmo­
gus, ieškojęs jaudinančių potyrių, dažniausiai per nesantuokinį
seksą, bet taip pat ir per prasimanytas istorijas, vien tam, kad
pamatytų, jog naujo jaudinančio potyrio vis dar negana? Kaip
Džordžo Kredoko pornografiniai pomėgiai darėsi vis nešvan­
kesni, kol jis nebepajėgė įžvelgti skirtumo tarp savo minčių ir
tikrovės, taip ir tavasis jaudinančių istorijų poreikis vedė į sek­
sualinius nuotykius, kaip reikiant įsisiautėjančius romanus ir
paskui - į smurtą. Dėl tų istorijų bėda tokia, kad jos įtraukia.

Gajus išeina laukan ir atsistoja ant virtuvės laiptukų. Mato, kad

žiūriu į jį, ir šypsosi. Rankoje laiko puodelį arbatos. Pakelia jį
352
prie burnos, nugeria gurkšnį, paskui kilsteli į orą lyg klausda­
mas: gal ir tu nori? Papurtau galvą, užsimerkiu, tikėdamasi, kad
jis nueis. Kai vėl atsimerkiu, tebestebi mane, bet čia pat už jo
pasirodo Adamas, nešinas garaže surastu šlifuokliu, mūsų turi­
mu kokius dvidešimt metų. Gajus su Adamu kažkaip pajuokau­
ja apie šlifuoklį, paskui sugrįžta atgal į namą.
Po kokios valandos Adamas vėl išnyra ant laiptukų, nežiū­
rėdamas į mane atsisėda ir pradeda sukti suktinę. Pakeliu akis į
namą ir pamatau Gajų stovint antro aukšto lange ir žiūrint į so­
dą. Jis prisidėjęs prie ausies mobilųjį. Kažką kalba, įsmeigęs akis
per vidurį nuotolio, bet netrukus nuleidžia žvilgsnį ir pamato
mane, žiūrinčią į jį. Tuojau pat instinktyviai apsisuka ir nueina
nuo lango, todėl nebegaliu matyti jo kalbančio. Įdomu, su kuo
kalba? Gal su Roza?

Vėliau tądien užsuka Suzana. Ji ateina į sodą nešina vienkarti­

niu kartoniniu padėklu su keturiais polistireniniais kavos puo­
deliais ir popieriniu maišeliu, pilnu pyragaičių. Minutėlę pasto­
vi rėminama mūsų virtuvės tarpdurio, aukšta liekna jos figūra
nejuda. Žvelgia į mane, gulinčią hamake, lyg bandytų prieš
prisiartindama greitomis įvertinti mano būklę. Paskui nusišyp­
so ir prieina, atsargiai per žolę statydama žemakulnėmis kūno
spalvos basutėmis apautas kojas. Atsisėda už kelių žingsnių ant
alpinariumo krašto, padeda padėklą, atsargiai paima nuo jo du
puodelius ir vieną atneša man.
- Sveika gyva, - sako ir pasilenkia manęs pabučiuoti, sau­
godamasi, kad neaplietų karšta kava. - Pamaniau, kad norėsi
padorios kavos.
Maišelį su pyragaičiais padeda man ant pilvo, tas ten ir lieka
nepaliestas.
Nemikliai pasirangau hamake aukščiau, kad galėčiau gurkš­
noti kavą neapsipildama. Suzana su savo puodeliu grįžta prie
alpinariumo, kur gali atgręžti veidą į saulę. Kurį laiką abi gurkš-
353
nojame kavą. Paskui šiek tiek padrikai pasikalbame apie tai,
kaip ji ir aš laikomės, ką per ateinančias savaites galėčiau veikti,
kad kurį laiką man reikėtų pailsėti. Vienu metu ji pasižiūri į
namą ir sako:
- Maniau, Gajus ir Adamas ateis prie mūsų.
Aš nutyliu.
Suzana - draugė, apie kokią augdama nedrįsau nė svajoti.
Mataują dvejojant. Kažkas jai knieti. Delsia, svarsto, kaip atsar­
giai pasakyti. Laukiu, ir galiausiai ji tyliai prabyla:
- Kasdien... žinai, kasdien baigiantis teismo posėdžiui. Vi­
sada būdavo taip baisu palikti publikos galeriją žinant, kad tie
žmonės tave išves, kad neturi kitos išeities, kaip tik grįžti į ka­
lėjimą. Kasdien nulipdavau laiptais laukan ir nebūdavo svarbu,
pliaupia lietus ar ne, aš giliai alsuodavau ir netikėdavau, kad
galiu tiesiog sau nueiti, o tu - ne. Buvo taip keista. Ir kartais ma­
tydavau kalbantis tą seną porą, bjauriausias būdavo seniokas -
vis raizgodavo, kad, jo nuomone, tu blogesnė už jį. Kone nustū­
miau tą nusenusį šunsnukį nuo laiptų... - Paskui ji meta į mane
be galo švelnų žvilgsnį. - Pirmiausia, ką turėdavau padaryti
dar prieš sėsdama į traukinį, - tai paskambinti Gajui, kasdien.
Privalėjau jam skambinti. Jis privertė mane pažadėti. Kasdien
nueidavau, atsiimdavau iš kavinės telefoną, paskui stovėdama
lauke, nors ir lydavo, iškart jį įsijungdavau ir net nežiūrėdavau
žinučių nei elektroninio pašto, nes žinodavau, kad Gajus lau­
kia mano skambučio. Kasdien turėdavau jamviską papasakoti.
Kaip tu atrodei? Kaip laikeisi? Kas tądien dalyvavo teisme ir
kaip elgėsi? Ar mūsų advokatas gerai dirba? Kaip, mano nuo­
mone, viskas vyksta? Eidavau į stotį pro barą, kur farai gerdavo
alų, kirsdavau gatvę, viena akimi stebėdama autobusus ir taksi,
nes ten eismas visada didelis, ir visąlaik kalbėdavau Gajui. Net
jeigu jau turėdavo atvažiuoti mano traukinys, negalėdavau įeiti
į stotį, kad nepradingtų ryšys, kol jam visko nepapasakosiu.
Aš vis tyliu. Ji žvilgteli į Gajui ir Adamui skirtus puodelius su
kava, nerimaudama, kad ta atšals. Kaip balandį, diena neįpras­
tai saulėta, bet oro temperatūra vis dar žemoka.
354
 *

Svarstau, kada tai atsitiko. Kuriuo metu įvyko tavo išdavystė.

Spėju, tai turėjo atsitikti Senojo Beilio kamerose, per kažku­
rią iš mudviejų konsultacijų su savo advokatais. Ta jauna šalta
advokatė, matyt, kažkaip paveikė tavo apsisprendimą. Akivaiz­
di jos kompetencija veikiausiai tave įtikino. Pradėjai ją laikyti
savo angelu keršytoju arba galbūt gerąja fėja.
Galimas daiktas, tai įvyko anksčiau, kai matei ponią Bonard
prašant pertraukos po to, kai tąryt pakeliui į teismą savo mo­
biliajame perskaitė daktaro Sandersono ataskaitą, galbūt bū­
tent tuomet tu supratai, kaip visa tai rimta. O gal tuomet, kai
sėdėdamas kameroje pats perskaitei tą ataskaitą, kurioje dak­
taras Sandersonas taip kategoriškai atmetė bet kokią ribinio
asmenybės sutrikimo su narcisistiniais elementais diagnozę.
Įsivaizduoju ponią Bonard nuėjus pas tave, kai pavyko trum­
pam nukelti posėdį. Įsivaizduoju tave stebint jos veidą, kai ji tau
švelniai aiškino, kad veikiausiai tai sukliudys gynybai, grindžia­
mai tavo ribotu pakaltinamumu, kad toliau ginčytis dėl šios di­
agnozės per liudytojų parodymus bus, - esu tikra, ji pavartojo
tokį žodį, - „problemiška“. Mums. Advokatai dažnai taip sako:
„Mums bus problemiška.“
O galbūt apie tai pagalvojai vėliau, kai sėdėjai kaltinamųjų
suole vos per porą žingsnių nuo manęs, stebėdamas duodantį
parodymus daktarą Sandersoną, matydamas, kaip visada puiki
ponia Bonard nesugeba priversti jo nė trupučio susvyruoti. Štai
keistas dalykas: jis pasirodė kaip bjaurus žmogus, neturintis nė
kruopelytės žmogiško gerumo, bet pasibaigus tai kryžminei
apklausai niekas toje teismo salėje nebūtų suabejojęs jo išvada
apie tavo psichikos būklę. Kaip tu jauteisi, to klausydamasis,
girdėdamas, kad tavo šansai dėl išteisinamojo verdikto grimzta
nuo jo užtikrintų parodymų svorio? Žinoma, tai galėjo įvykti ir
dar vėliau - tik tuomet, kai pamatei neryžtingai liudijant dakta­
rę Sadik, arba išgirdai ponią Prais cituojant pirmuosius moks­
lo autoritetus. Kaip tuomet jauteisi? Kaip turi įkaisti metalinės
355
narvo grindys, kad šimpanzė paguldytų ant jų savo jauniklį ir
ant jo atsistotų?
Kažkuriuo metu tu apsisprendei, ir tai paskatino tavo gynėją
pakeisti taktiką - siekti, kad būtum pripažintas nekaltu, grin­
džiant savitvardos praradimu. Joks advokatas šitaip nesielgia
nei iš šio, nei iš to, turėjai žinoti: kaltinimo šaliai laimėjimas,
jeigu jau vykstant procesui gynybos pobūdis pasikeičia. Tavo
gynėja galėjo sutikti atlikti tokį akrobatinį manevrą vien su są­
lyga, jeigu teismo metu išaiškėtų nauja informacija. Jai reikėjo
dingsties, ir tu tokią suteikei. Įbedei akis į ponią Bonard, sėdin­
čią prieš tave prie stalo vienoje iš Senojo Beilio kamerų, apdo­
vanojai ją geriausiu savo žvilgsniu - tiesiu, atviru, nuoširdžiu,
tokiu, nuo kurio man visada smilktelėdavo paširdžiuos, - ir ta­
rei: „Yrakai kas, ko jums nepapasakojau.“

Balandis baigiasi, o sujuo - ir saulėtos dienos. Mūsų laukia lie­

tinga gegužė. Vieną rytą per pusryčius Gajus ir Adamas svarsto,
palikti hamaką lauke ar įnešti vidun. Gajus sako, kad jeigu tas
būtų pagamintas iš tikros virvės, reikėtų nukabinti, bet kadangi
yra plastikinis, tegul pasilieka.
Aš slankioju po namus it šmėkla. Nenoriu pasijusti geriau,
nenoriu vėl valdyti savo gyvenimo, kad neišbaidyčiau iš namų
Adamo.
Daug laiko būnu savo darbo kambaryje, dėdamasi peržiū­
rinti anksčiau atėjusius elektroninius laiškus, iš naujo mezganti
ryšį su gyvenimu. Tai patenkinamas paaiškinimas. Kartais iš­
einu iš darbo kambario, atsistoju laiptų aikštelėje ir klausau­
si, kaip po namus vaikšto, kalbasi Gajus ir Adamas. Kai kada
Gajus dirba, o Adamas brunzgina gitarą sename savo miega­
majame. Kartkartėmis vienas kuris iš jų išeina, bet niekada ne­
palieka namų abu vienu metu. Sykį, Adamui trumpam išėjus,
aš sėdžiu ant viršutinio laiptelio ir klausausi, kaip apačioje po
kambarius it senas sužeistas lokys drimblina Gajus, ir iškart jo
356
vienatvė tenai man pasirodo nepakeliama. Nepajėgiu susitai­
kyti su mintimi, kad jis galbūt jaučiasi užgautas ir tai slepia,
iki mano būklė pagerės. Tad nulipu apačion, bet Gajus jau vir­
tuvėje, ir staiga man nebesinori pas jį eiti, tad pasuku į svetai­
nę ir ten be tikslo sėdžiu. Po kurio laiko jis ateina iš virtuvės
su puodeliu arbatos, pastato jį prieš mane, paskui neskubriu
žingsniu išeina. Kas nors jo nepažįstantis pasakytų, kad laikosi
normaliai. Gerai išmoko lėtai, metodiškai, dalykiškai sukinėtis
po namus smulkiais reikalais. Man norisi pasišaukti jį atgal,
pakviesti, kad prisėstų šalia, ir pasakyti: „Noriu, kad pasijaus­
tum geriau, tik nekalbėk.“ Šitaip pasakyti neteisinga, tad aš iš­
vis nieko nesakau.
Gajus mano, kad jo nebemyliu. Jis nesėkmingai bandė pri­
taikyti man savo mąstyseną tuomet, kai pats buvo užmezgęs
romaną. Manė galintis mylėti Rozą, tuo pat metu mylėdamas ir
mane, nes jis vyras - bet kadangi esu moteris ir sąžiningesnė,
negalėjau šitaip elgtis. Taigi jis priėjo prie išvados, kad aš su
Marku Kastliu daryti tai, ką dariau, galėjau tik jeigu jo paties
jau nebemylėjau. Jis klysta. Žiūrėjau į tai vyriškiau, nei jis pa­
jėgia įsivaizduoti. Šiuo klausimu biologinis Gajaus determiniz­
mas iš dalies grindžiamas mokslu, iš dalies - riteriškumu, bet
jis klysta abiem atžvilgiais. Šitaip mąstydamas apie mane Gajus
sau kelia daugiau skausmo, negu derėtų.
Nenustojau jo mylėti nė vieną akimirką. Nenustojau mylėti
mūsų gyvenimo čia, šiuose namuose, su mūsų susikurtu pa­
sauliu. Susikūrėme jį ne be priežasties. Jis mums tiko. Kaip tik
čia mums buvo lemta būti. Nustojau mylėti kai ką subtilesnio
ir konkretesnio. Nustojau mylėti savo gebėjimą daugelį metų
sunkiai dirbti, aukotis, auginti du vaikus, kad ir kaip sunku bu­
vo, tuo pat metu nuveikiant ir visa kita.
Sėdžiu ant mūsų sofos, gurkšnoju Gajaus atneštą arbatą, ir
staiga atmintyje iškyla, kaip tada, kai vaikai dar buvo maži, tu­
rėdavau savo darbo kambaryje paruoštus virdulį ir kavos puo­
delį, kol pagal nusistovėjusią tvarką nakčiai guldydavau mažy­
lius į lovas. Dainuodavaujiems, maudydavau abu vonioje ir tuo
357
pat metu mąstydavau apie kokią nors konkrečią baltymų sekos
nustatymo problemą, kad tą pat minutę, kai tik vaikai bus pa­
guldyti, juos pabučiavusi galėčiau eiti tiesiai prie savo rašomojo
stalo. Kerė kūdikystėje kasdien po pusryčių pamiegodavo dar
valandą, o per tą laiką aš pasodindavau Adamą prieš televizo­
rių ir rašydavau kaip paklaikusi arba skaitydavau mokslinius
straipsnius. Kartkartėmis prie tokių darbų leisdavau sau be jo­
kio pasitenkinimo savimi ar perdėtos savigyros pagalvoti: „Aš
galiu. Pažiūrėkit į mane, įstengiu dorotis.“ Kai vaikai buvo ma­
ži, mes dažnai sekmadieniais važiuodavome pas Gajaus moti­
ną pietauti. Ji mirė, kai mūsų vaikams buvo šešeri ir aštuoneri,
bet anksčiau mėgdavo rengti deramus sekmadieninius pietus
Gajui, visiems mums ir dviemjo seserims, ir kaskart, mano vy­
rui pasitraukus nuo stalo pakeisti vystyklų, visos trys jo garbei
kone užgiedodavo šventus himnus. Niekas manęs negyrė už vi­
sus darbus, kuriuos dariau vienu metu, už vertimąsi per galvą.
Niekada ir neprašiau pagyrų. Kaip ir visos kitos, žiūrėjau į savo
gebėjimą dorotis kaip į savaime suprantamą.
Atvira tau, tam, ką su tavimi dariau, tapau ne todėl, kad ne­
bemylėjau Gajaus. Buvau pavargusi, ir jeigu nustojau ką nors
mylėti, tai tik savo gebėjimą su viskuo tvarkytis. Nustojau my­
lėti save pačią.

Turbūt yra dvi svetimautojų rūšys: kartotiniai ir vienkarčiai.

Aš patenku į pastarąją kategoriją. Taip ir nebūčiau užmezgusi
su niekuo romano, jeigu nebūčiau sutikusi tavęs. Tai buvo atsi­
tiktinumas, kokiam pasitaikyti tikimybė viena iš milijono, kaip
eiti per gatvę kaip tik tuomet, kai iš už kampo atlekia baltas fur­
gonas, o šio vairuotojas nesuteikęs dėmesio į kelią, nes kalbasi
mobiliuoju. Visiems, kurie esame vienkarčiai svetimautojai, tai
nutinka kritiniu mūsų santuokinio gyvenimo laikotarpiu ir iš
esmės labiau dėl paties santuokinio gyvenimo, o ne dėl roma­
no. Paskui mūsų gėda ir kaltė būna tokios didelės, kad negalime
358
jausti nieko kito, kaip tik baugštų dėkingumą savo išduotam
sutuoktiniui už tai, kad tebėra su mumis.
Tupatenki į kitą kategoriją, dabar žinau - serijinių svetimau­
tojų. Tokie būna neištikimi nuo pat savo vedybų, ir nesvarbu,
su kokiu žmogumi yra susituokę, - nors gali save apgaudinėti,
tvirtindami kitaip. Su santuokiniu gyvenimu jų romanai neturi
nieko bendra. Nesantuokiniai ryšiai jiems būtini, nes kitaip gy­
venti nepakenčiama. Atsižvelgiant į tai, serijinių svetimautojų
veiksena gali atrodyti smerktinesnė nei manoji, bet iš tikrųjų
jie veikiausiai moka geriau apgaudinėti ir mažiau tikėtina, kad
dėl kitur patiriamų jaudulių sugriaus šiaip padorią santuoką.
Moralės požiūriu, nėra jokio skirtumo. Dabar tai žinau.
Bet nieko nežinau apie tavo santuoką. Nežinau, kaip atrodė
įprastasis tavo gyvenimas. Tik spėju, kad sugebėjai padaryti jį
dvilypį tikrąja to žodžio prasme - namie, Tvikename (ir dau­
giau niekur), buvai paprastas žmogus kaip visi kiti. Su žmona
žiūrėdavote televizorių ir dalydavotės namų ruoša. Kaip ir mu­
du su Gajumi, kartkartėmis apsimainydavote irzliais žodžiais
dėl to, kieno eilė pakeisti mokesčių lipduką ant automobilio
priekinio stiklo. Ir paskui būdavo romanai - beveik vienas po
kito. Tau nebūtų pavykę likti šeimos vyru, jeigu ne tie romanai,
o tavo šeiminio gyvenimo stabilumas kaip tik ir padarė juos
įmanomus - vieno be kito nebūtų buvę. Tavo gyvenimas turėjo
būti panašus į sekinančią stalo teniso partiją šokinėjant pirmyn
atgal nuo vienos gyvensenos prie kitos. Tapai toks priklauso­
mas nuo šitokios egzistencijos adrenalino, kad nebežinojai,
kaip be to gyventi.
Taigi, po įsivaizduojamų dramų, dariusių kasdienius mūsų
gyvenimus pakenčiamus, gavome tikrą dramą, didesnę, nei pa­
jėgėme susidoroti, ir tada užsinorėjome susigrąžinti savo kas­
dienius gyvenimus, bet tų nebebuvo. Paaiškėjo, kad saugumas
ir užtikrintumas - prekės, kurias gali parduoti mainais už jau­
dinančius potyrius, bet niekada neišpirksi atgalios.
Mąstau, kas atsitiks, kai tave paleis iš kalėjimo. Ar susigrą­
žinsi turėtą gyvenimą? Vargu. Tavo žmona neatrodo esanti iš
359
atlaidžiųjų, ir kas galėtų ją smerkti? Ar tada mane susirasi? Ar
mudu susitiksime? Ar būsime sukrėsti dėl to, kaip abu paseno­
me ir kokie tapome kasdieniški? Nežinau. Tikžinau, kaip dabar
gyvename mudu su Gajumi.
Mes mylime vienas kitą. Tiek aš žinau.

Pamažu mūsų gyvenimai grįžta į vėžes. Gajus vėl pradeda skai­

tyti paskaitas. Adamas gyvena su mumis, bet sako ketinantis
pasiieškoti būsto, kurį galėtų nuomotis. Mąsto, gal persikelti į
Krauč Endą. Ten turi draugą, grojantį klavišiniais. Krauč Endas
kur kas arčiau nei Mančesteris. Su Krauč Endu galiu susitaikyti.
Mano probacijos kuratorė, septintą dešimtį įpusėjusi airė, ragi­
na mane dažniau išeiti iš namų. Sako, kad gerai darau per daug
neskubėdama, bet jau metas pradėti žiūrėti į ateitį. Ar svars­
čiau, kokio darbo dabar galėčiau imtis? Ne, to dar nesvarsčiau.
Gal kuri nors iš vietinių kavinių ar parduotuvių galėtų mane
įdarbinti.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai buvau paleista iš ka­

lėjimo, vieną dieną apsižiūrėjau esanti namie viena ir daug
negalvodama nusprendžiau metro nuvažiuoti į miestą. Jeigu
būčiau iš anksto apmąsčiusi, nebūčiau taip dariusi, bet žino­
jau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek atsidursiu Vestminsterio
rajone, o nenorėjau, kad tai įvyktų atsitiktinai. Norėjau ten
nuvažiuoti tyčia, kad nesijausčiau kaip patekusi į pasalą. Bo-
forto institutas, abeji Parlamento rūmai, krantinės sodai -
pamaniau, leisiu sau sykį ten apsilankyti, gal kur pamatysiu
mūsų pačių šmėklas, lyg galėčiau sutikti mudu, susikibusius
už parankių ir vaikštinėjančius palei upę ar sėdinčius kavinėje
stipriai suglaustais po staliuku keliais. Padaryk tai sykį, ma­
niau, o paskui pamiršk.
360
 Nukakau ten ne iškart. Pirma atlikau kitką, lyg bandydama
save apgauti, kad manoji piligrimystė - atsitiktinė. Šį bei tą nu­
sipirkau „John Lewis“ universalinėje, paskui traukiau Bondo
gatve, vis pasižiūrėdama pro atdaras duris tuščių dizainerių
parduotuvių vidun, užmesdama akį į pavienius juodus apda­
rus, sukabintus ant retų chromuotų strypų, ir kartkartėmis - į
nepriekaištingos išvaizdos pardavėjas, stovinčias labai ramiai.
Paskui, - prisiekiu, beveik negalvodama, - toliau slinkau į pie­
tus, perėjau Pikadilį netoli Karališkosios dailės akademijos, kur
žvilgtelėjusi į paradinį įėjimą nusprendžiau, kad paroda manęs
nedomina, ir svarsčiau, gal atsisakyti šios išvykos sumanymo
ir drožti tiesiai į Pikadilio aikštės metro stotį, bet, užuot taip
padariusi, nužingsniavau per Bažnyčios aikštę - ne dėl ko kito,
kaip tik dėl to, kad ji skirta pėstiesiems, o man norėjosi pabėgti
nuo intensyvaus eismo.
Opaskui ašjau vietoje. Apgaule saveten nuviliojau. Stovėjau
ties Jorko Hercogo gatvės viduriu, žvelgdama kairėn. Tą visą
savaitę pakaitomis tai lijo, tai švietė saulė, ir dangus buvo keistai
geltonai pilkas - tiršti tamsūs lietaus debesys telkėsi apie sau­
lę, kartkartėmis pasirodančią šviesos dėmę, lyg tuoj turėtų kaži
kas įvykti.
Pirmiausia artindamasi pamačiau pastolius, supančius pa­
juodusį seną pastatą prie kampo. Pusė langų jau buvo išdužę
nuo gretimo pastato griovimo darbų - šitam irgi ateis eilė būti
daužomam ant grandinės pakabinto geležinio rutulio. Priešais
priedurį dunksojęs biurų daugiaaukštis jau buvo nugriautas.
Tamsūs langai, į kuriuos dirsčiojau baimindamasi, ar kas nors
nežiūri laukan, ir nuo svetimų akių užstojęs masyvus pasta­
tas dabar buvo pavirtę vien dangumi, tuo geltonai pilku dan­
gumi. Aplinkui stovėjo laikinos apsauginės tvoros, o didžiulė
iškaba raudonomis raidėmis baltame fone skelbė: VYKSTA
GRIOVIMO DARBAI. NESIARTINTI. Už užtvarų girdėjosi tų
vykstančių darbų triukšmas: džeržgė ekskavatoriai, dunksėjo
pneumatiniai kūjai, žviegė grąžtai, šūkavo vyrai su statybinin­
kų šalmais. Man ten bestovint ir bespoksant į apsauginę tvorą,
361
pasigirdo džeržgesys, lyg į mažą stotelę įgirgždėjęs stotų senas
traukinys, ir didžiulė geltona ekskavatoriaus strėlė su kaušu
švystelėjo aukštyn, pasimatė virš apsauginės tvoros, milžiniškas
kaušas mirksnį pakibo ore, paskui su trenksmu krito žemyn.
Nors mane nuo tos pabaisos skyrė apsauginė tvora, aš atsitrau­
kiau prie sienos kitapus gatvės.
„Viską griauna, meile mano“, - pagalvojau ten stovėdama.
Obelų akligatvio beveik nebeliko. Manoji prapultis naikinama,
ardoma plyta po plytos.
Stovėjau ir klausiausi man nematomų griovimo darbų. Pas­
kui paėjau gatvele šiek tiek toliau dairydamasi priedurio - to,
kuriame palikai manyje savo DNR. Man nepavyko atpažinti,
kuriame iš jų tai dėjosi, - visi atrodė nepakankamai gilūs, -
šiaip ar taip, aną vakarą buvo tamsu. Tos akimirkos karštis,
užsimiršimas; dabar sunku tuo patikėti, sunku patikėti, kad aš
galėjau ką nors panašaus daryti. Dienos šviesoje viskas atrodė
kitaip, o už manęs, už apsauginių tvorų, toliau darbavosi ekska-
vatoriai, pneumatiniai kūjai ir trupintuvai, triukšmingi ir nieko
nepaisantys po tuo geltonai pilku dangumi.

Išduosiu tau savo kaltės paslaptį, meile mano. Kai kada naktį
aš atsikeliu, išsmunku iš miegamojo, ir Gajus per miegus ap­
siverčia lovoje, bet net jeigu jį išbudinu, nėra toks kvailas, kad
atsikeltų ir mane pasektų. Ateinu čia, viršun, į savo darbo kam­
barį. Įjungiu tepalinį radiatorių, paleidžiu kompiuterį, po teis­
mo policijos mums sugrąžintą. Kompiuterio švieselės sumirk­
si, radiatorius pradeda tiksėti, o aš, sausomis akimis ir šviesia
galva, atidarau aplanką Admin. Aplankuose yra kitų aplankų, o
tuose - dar kitų. Galiausiai prisikasu prie Apskaitos ir dėl tikru­
mo slenku su pele per kiekvieną dokumentą, o kartais atidarau
visus, vieną po kito. Tokiomis naktimis šitaip dariau jau galbūt
dešimt, dvidešimt kartų, ir vis tiek nepajėgiu nuo to susiturė-
362
ti. Ieškau to, ko nėra. Ieškau dokumento „Failų santrumpos 3“,
kurį pradėjau rašyti daugiau nei prieš- dvejus metus, naktį po
pirmo mudviejų susitikimo ir apsilankymo Parlamento rūmų
Kriptos koplyčioje. Ten aš atpasakojau, ką mes darėme po spir­
gintų ant laužo, skandintų ir visaip kitaip kankintų šventųjų
atvaizdais. Šio dokumento nebėra. Jis ištrintas, bet ne aš tai pa­
dariau. Vienintelis žmogus, kuris galėjo jį pašalinti, yra mano
vyras. Tikriausiai jis iškart po mano arešto atėjo čia, viršun, gal­
būt dar name tebesant policijai. O kad taip padarytų, jis jau tu­
rėjo žinoti tokį failą egzistuojant. Rizikavojį pašalindamas, kad
apsaugotų mane. Jeigu būtų buvęs nutvertas, būtų tapęs mano
bendrininku.
Ieškau to failo, nors ir žinau, kad jo nėra, bet labiau nei to
failo ieškau kai ko kitko. Ieškau informacijos, kurios čia nieka­
da nė nebuvo. Ieškau fakto, kuris taptų žinomas tik jeigu būtų
galima apgręžti ryšį tarp kompiuterio ir jį valdančio žmogaus,
jeigu kompiuteris būtų didžiulė akis, stebinti asmenį prie klavi­
atūros, registruojanti jo mintis arba veiksmus. Sėdžiu, stebeiliju
į jau nebeegzistuojantį failą ir bandau atspėti, perskaitė jį Gajus
prieš ištrindamas ar neperskaitė.

Aš nieko neberašau. Nesu tokia kvaila. Slenku per savo fai­

lus, kol pavargstu nuo darbo, tada uždarau aplanką, dar vieną
aplanką ir dar vieną... nukišu nakčiai dokumentus kuo giliau,
lyg mokyklos bendrabutyje gesinčiau šviesas. Paskui atsilošiu
krėsle, stipriau susisupstau chalatu ir leidžiuosi užliūliuoja­
ma tepalinio radiatoriaus šilumos ir savo minčių tuštumos.
Ankstyvo paryčio valandos, sėdžiu susigūžusi krėsle, ir min­
tyse man iškyla mažutis, bet skaudus vaizdas. Mes. Gulime
pusnuogiai, pasisotinę bute Voksole, - maniau, tas butas yra
konspiracinė šnipų susitikimo vieta, bet paaiškėjo, kad jis pri­
klausė mirusiam tavo žmonos dėdei, turėjo būti suremontuo­
tas ir išnuomotas. Gulime ant pliko čiužinio, prie mūsų pė-
363
dų boluoja sustumta į kupetą pūkinė antklodė be užvalkalo.
Krintanti pro tinklinę užuolaidą šviesa pilkšva, bet vis tiek
matyti per daug: visos raukšlelės ir senatvinės dėmės - išdavi­
kiški ženklai, kokia iš tikrųjų esu, bet tą patį galima pasakyti
ir apie tave. Rugsėjo pabaiga ir lyg pranašaudama karštą spalį
ši diena stebėtinai šilta. Kambarys mažas ir skurdus. Beveik
be drabužių gulime vienas priešais kitą, apsikabinę, susipynę.
Viena tavo ranka užmesta man ant juosmens, kita uždėta ant
pečių, tavo pirštai man plaukuose, prilaiko pakaušį, tad mano
veidas prispaustas tau prie krūtinės. Manau, tu buvai užmigęs,
prabudai ir vėl užmigai. O aš plačiai atsimerkusi, kvepiu tavo
aromatą - odos, plaukų, truputėlį prakaito, taip pat ir mudvie­
jų soties kvapus. Man reikia į tualetą. Kažin, jeigu pajudėsiu
labai labai pamažu, ar pavyks man išsmukti neišbudinus ta­
vęs, - bet tam trukdo tavo plaštaka mano plaukuose. Minutėlę
guliu, mėgaudamasi tavo rankos svoriu man ant liemens - šios
sunkumu, ryžtingumu, tvirtumu. Nors mano nosis prispausta
tau prie krūtinės taip, kad jos plaukeliai kutena šnerves, įsten­
giu nusišypsoti.
Jaučiu, kad tu jau nebemiegi. Tyliai ištariu tau į krūtinę:
- Žinai, ko iš tikrųjų noriu?..
- Mmm?.. - sumurmi.
- Noriu, kad jį užmuštum. Kad suknežintumjamveidą.
Tu tik tvirčiau apsikabini mane, nieko neatsakai. Aš prisi-
slenku arčiau tavęs. Po kurio laiko tavo kvėpavimas vėl pagilėja.
Galiausiai, dar po kurio laiko, nors ir tebekvėpuoji giliai, o
aš nenoriu tavęs pažadinti, bandau šiektiekpasislinkti, palenkti
galvą žemyn ir išlaisvinti plaukus iš tavo pirštų. Paskui slinkda-
masi truputėlį atlošiu galvą, kad galėčiau pasižiūrėti tau į veidą.
Tu net neatsimerki, tik šiek tiek susirauki. Ranka man ant
juosmens prisitraukia mane, stipriau suspaudžia, pirštai mano
plaukuose sujuda, įsitvirtina.
- Aš taip nemanau... - sumurmi.
Šypteliu ir mudu dar labiau susiglaudžiame. Šypsausi iš sa­
vo kvailystės, iš tavosios. Abu žinome, kad jeigu panorėčiau,
364
galėčiau atsikelti iš lovos, kad tai mudviejų žaidimas, tas tavo
mėgstamas savinimasis, - žaidimas, kuris mums abiem malo­
nus. Dar kelias minutes mudu apsimetinėsime: aš esu tavo, o
tu - mano, ir nė katras negali kitaip rinktis, o jeigu negalime
kitaip rinktis, vadinasi, nesame ir už nieką atsakingi. Jeigu abu
esame savo geismų, viską stelbiančių geismų aukos, vadinasi,
niekas nėra mūsų kaltė, ar ne? Niekam nebus padaryta skriau­
da. Mūsų nekamuoja gėda, kaltės jausmas. Esame nekalti.
 Padėkos

Ši knyga dabartiniu pavidalu būtų buvusi neįmanoma, jeigu

2011 metų vasarą man nebūtų buvusi suteikta galimybė daly­
vauti nagrinėjant žmogžudystės bylą Centriniame baudžiamų­
jų bylų teisme, Senajame Beilyje. Jaučiu didžiulį dėkingumą
teisėjui Stephenui Krameriui, kad leido man sėdėti teismo sa­
lėje netoli advokatų, Lomai Heger iš Valstybinės prokuratūros
už tai, kad išrūpino man tokį leidimą, ir kriminalinės policijos
seržantui Markui Whithamui, kad supažindino mane su Loma.
Norėčiau taip pat padėkoti kriminalinės policijos inspektoriui
Niekui Mervinui ir visiems pareigūnams iš jo Žmogžudysčių
tyrimo skyriaus už drauge ne kartą gertą kavą, valgytus su­
muštinius ir begalinę kantrybę atsakinėjant į mano klausimus.
Taip pat dėkoju Vincentui Zdzitowieckiui iš policijos operaty­
vinio padalinio Vestminsterio rūmuose, daktarei Sarah Burge
iš „Wellcome Trust Sanger“ instituto, daktarei Ruth Lovering iš
Londono universiteto koledžo ir Glennui Harrisui iš advokatų
kontoros Bedfordo gatvėje 33. Tikiuosi, visi minėtieji man atleis
už tas vietas šiame romane, kur savais tikslais iškreipiau fak­
tines detales - arba tiesiog neteisingai ką nors supratau. Kaip
visada, padėkos nusipelno mano agentas Antony Harwoodas ir
mano redaktorė Sarah Savitt.
Ir vėl esu labai skolinga Anglijos menų tarybai už paramą
šiai knygai.

LD
 < ( ARI M A< K I N I (IMI

MATAU TAVE - stulbinamas,

įtraukiantis psichologinis trileris!

Clare Mackintosh,
britų autorė, 2015 m. išgarsėjusi
debiutiniu romanu Leidau tau
išeiti, išverstu į 30 kalbų ir išleistu
daugiau nei milijono kopijų tiražu,
pristato naują kraują stingdantį
psichologinį trilerį Matau tave,
kuris vos pasirodęs Sunday
Times užėmė pirmąją vietą
geriausiųjų sąrašuose.

Mes visi įpročių vergai.

Kiekvieną dieną rengiesi tą patį paltą, kasryt išeini iš namų tuo
pačiu metu. Autobuse arba traukinyje turi mėgstamą vietą, gerai
žinai, kuris eskalatorius juda greičiausiai.
Visa tai žinai tu, ir visa tai žinau aš.
Nusistovėjusi tvarka leidžia tau jaustis saugiai.
Nusistovėjusi tvarka ir pražudys tave.

Viskas prasidėjo, kai Zoja Volker atsitiktinai aptinka savo nuotrauką

London Gazette skelbimų skiltyje. Nurodytas tik telefono numeris ir in­
terneto svetainės adresas www.suraskvienintele.com. Gal tai nekaltas
pokštas? Gal tai tik į ją labai panaši moteris?
Kiekvieną dieną tame pačiame laikraštyje vis kita moteris. Tokia pat
neryški nuotrauka, telefono numeris ir nuoroda į tinklalapj. Kai Zoja at­
pažįsta vieną nužudytą merginą, ją ištinka panika - kažkas žaidžia jos
gyvenimu, seka kiekvieną žingsnį...
Akys visur. Stebi mane. Seka. Žino kiekvieną mano žingsnį.
 Louise Doughty
AKLIGATVIS
Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Redaktorė Edita Šatkauskienė

Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkas Žygimantas Valujevičius
Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 1800 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt