Eckhart Tolle - Naujoji Zeme 2010 LT PDF

NAUJOJI
V •
Nubuskite ir siekite savo tikslų
Eckhart Tolle
„Šios akimirkos j gos “ autorius
Eckhart Tolle
NAUJOJI
V •
Nubuskite ir siekite savo tikslų
M ija I b a
U D K 1 5 9 .9 Versta iš leidin io:
T o -45 F,( '.KM ART T O LLE
A n ew earth :
.ivv.ikcning t o y o u r life’s pu rpose
( Apyilgiu A) l t kh art 'lolle, 2005
I S B N 9 7 8 - 0 - 4 5 2 - 2 89 9 6 - 3
Iš an glų k. veriė
Rasa Sem iod en ė, Tad as Ju r evičiu s ir A n d r iu s R on d om an sk is
N et u r in t raštiško au t or in ių teisių tu rėt ojo leid im o, šią k n ygą d au

gin ti b et k ok iom is p r iem on ėm is ir platin t i d r au d žiam a.
© Leidykla „M ijalb a", 2010

© Vertim as į lietuvių kalbą:
Rasa Sem iotien ė,
Tadas Ju revičiu s,
I SBN 978- 9955- 599- 94- 4 An driu s Ron d om an sk is, 2010
TURINYS
I SK Y R I U S. Ž M O G A U S SĄ M O N Ė S SU Ž Y D Ė JI M A S 9
P r adžia .................................................................................................. 9
Šios k n ygos tikslas .............................................................................. 11
P aveldėtoji d isfu n k cija ..................................................................... 13
N au jo jo sąm o n in gu m o at sir ad im as ............................................ 16
D vasin gu m as ir religija .................................................................... 18
V ir sm o b ū tin yb ė ............................................................................... 20
N au jasis d an gu s ir n au joji žem ė ................................................... 22
II SK Y R I U S. E G O : D A BA R T I N Ė Ž M O N I JO S BŪ K LĖ .... 23
Iliu zin is „aš“ ...................... 24
Balsas galvoje ...................................................................................... 2 6
Ego tu rin ys ir st r u k t ū r a ................................................................... 28
Su sit ap at in im as su d aik t ais ............................................................ 29
P am estas žiedas .................................................................................. 31
N u osavy b ės iliu zija ........................................................................... 33
Tr ošk im as tu rėti d au giau ............................................................... 36
Su sit ap at in im as su kū n u ................................................................. 38
V id in io k ū n o p ajau t im as ................................................................ 39
Bu vim o u žm ir šim as .......................................................................... 41
N u o D ek ar t o k laid os iki Sart r o įžvalgos .................................... 41
N ep ap r ast a r am ybė ........................................................................... 4 2
III SK Y R I U S. E G O ŠE R D I S ............................................................ 4 4
N u sisk u n d im ai ir pasip ik t in im as ................................................. 45
Reak t yvu m as ir n u osk au d os .......................................................... 4 7
Teisieji ir n eteisieji ............................................................................. 48
Iliu zijos gyn im as ............................................................................... 49
T iesa: san tyk in ė ar absoliu t i? ......................................................... 50
Ego n ėra asm en išk as ......................................................................... 52
Kar as ir m ąst ym o m od elis .............................................................. 53
6 N A U JO JI / I M I
Ko siekiam e: r am ybės ar d r am os? .............................................. 54

U ž ego r ibų : tik roji t apatybė ......................................................... 55
V isos k on st r u k cijos n etvirtos ....................................................... 56
Ego p r an ašu m o siekis ..................................................................... 57
Ego ir šlovė ........................................................................................ 58
IV SKYR 1 U S. VA I O M E N Y S 1R E G O V EI D Al ....................... 60
Užp u olik ai, au k os, m eilužiai ....................................................... 61
Apibrėžim ai ir ribos ......................................................................... 62
Įsijau t im as į vaid m en is ................................................................... 63
Laikin i vaid m en ys ............................................................................ 65
Vien u olis p r ak ait u ot ais deln ais ................................................... 66
Laim in go žm ogau s vaid m u o ir t ik ra laim ė .............................. 66
Tėvystė ir m ot in yst ė: vaid m u o ar fu n k cija? ............................ 67
Sąm o n in ga k an čia ............................................................................ 70
Sąm o n in ga tėvystė ir m otin ystė .................................................. 71
Vaiko at p ažin im as ............................................................................ 72
V aid m en ų at sisak ym as ................................................................... 73
P at ologin is ego .................................................................................. 75
N elaim in gu m o fon as ...................................................................... 76
Laim ės p aslap t is ............................................................................... 78
P at ologin ės ego for m os ................................................................. 80
D ar b as su ego ir be ego ................................................................. 82
Ego ir liga ........................................................................................... 83
Kolektyvin is ego ............................................................................... 84
N ep an eigiam as n em ir t in gu m o įr od ym as ................................ 85
V SK Y R I U S. SK A U SM O K Ū N A S ............................................... 87
Em o cijų gim im as ............................................................................. 88
Em ocijo s ir ego ................................................................................. 90
A n t is su žm ogau s p r ot u ................................................................. 92
Praeities n ašt a .................................................................................... 93
In d ivid u alu s ir kolektyvin is sk au sm as ....................................... 94
Kaip sk au sm o k ū n as at sin au jin a ................................................. 96
Kaip sk au sm o k ū n as m ait in asi m in t im is ................................. 97
TURINYS 7
Kaip sk au sm o kū n as m aitin asi gyven im o d r am om is .......... 98

D id elis sk au sm o k ū n as .................................................................. 100
P r am ogos, žin iask laid a ir sk au sm o k ū n as ................................ 101
Kolektyvin is m ot er ų sk au sm o k ū n as ............................ 102
N acijų ir r asių sk au sm o k ū n ai .................................................... 104
V I SK Y R I U S. I ŠSI LA I SV I N I M A S ............................................... 106

Bu vim as .............................................................................................. 108
Sk au sm o k ū n o su gr įžim as ............................................................ 110
Vaik ų sk au sm o k ū n as .................................................................... 111
N elaim in gu m as ............................................................................... 113
Tapat yb ės su sk au sm o k ū n u n u t r au k im as .............................. 114
Ž ad ik liai ............................................................................................. 116
Sk au sm o k ū n as ir p ab u d im as ...................................................... 118
Išsilaisvin im as iš sk au sm o k ū n o ................................................. 119
*
V II SK Y R I U S. SA V ĘS P A Ž IN IM A S ............................................ 121
M en am asis „aš“ ................................................................................. 122
G au sa .................................................................................................. 123
Savęs p ažin im as ir žin ios apie save ............................................. 125
Ch aosas ir au k št esn ioji tvarka ................................................... 126
Gėr is ir blogis .................................................................................. 127
N esip r iešin im as įvykiam s ............................................................. 129
Št ai kaip? ............................................................................................ 129
Ego ir ši ak im ir k a ............................................................................ 130
Laik o p ar ad ok sas ............................................................................. 133
Laik o p ašalin im as ............................................................................ 134
Sap n u o t o jas ir sap n as ..................................................................... 135
A p r ib ojim ų per žen gim as ............................................................... 136
Bu vim o d žiau gsm as ........................................................................ 138
Ego su m ažin im as ............................................................................. 139
Kaip išorėje, t aip ir vid u je ............................................................ 141
V III SK Y R I U S. V I D I N Ė S E R D V Ė S R A D I M A S..................... 144

O b je k t ų sąm on ė ir erdvės sąm on ė ............................................. 146
Kr it im as žem iau m in čių ir pak ilim as virš jų 147
8 N A U JO JI Ž E M Ė
Televizija ............................................................................................ 148

V id in ės erdvės at p ažin im as ........................................................ 150
Ar gird i, k aip teka k aln ų upelis? ................................................ 152
Patys geriau si veik sm ai ................................................................. 153
Su vok im as be vard ų ...................................................................... 153
Kas t as, kuris patiria? .................................................................... 155
Kvėp avim as ....................................................................................... 156
P rik lau som ybės ............................................................................... 158
V id in io k ū n o su vok im as .............................................................. 159
Vid in ė ir išorin ė erdvė ................................................................... 160
Kaip pastebėti p r ot ar p iu s ............................................................ 162
Savęs r ad im as ir pr ar adim as ....................................................... 163
Tyla ..................................................................................................... 164
IX SK Y R I U S. V I D I N I S T I K SL A S .............................................. 165
P ab u d im as ........................................................................................ 166
D ialo gas apie vid in į tik slą ........................................................... 168
X SK Y R I U S. N A U JO JI Ž E M Ė ...................................................... 179
T r u m p a jū sų gyven im o ist orija .................................................. 180
P ab u d im as ir grįžtam asis ju d ėjim as ......................................... 181
P ab u d im as ir išein am asis ju d ėjim as ......................................... 184
Sąm o n ė ............................................................................................... 186
Bu d r u s veik im as ............................................................................. 187
Trys b u d r au s veik im o m od alu m ai ............................................ 188
P r iėm im as .......................................................................................... 189
P asiten k in im as ................................................................................. 189
En t u ziazm as .................................................................................... 192
D ažn io p u oselėt ojai ...................................................................... 195
N au jo ji žem ė — n e u t op ija ........................................................... 196
A P I E A U T O R I Ų ................................................................................. 197
I SKYRI US
ŽMOGAUS SĄMONĖS
SUŽYDĖJIMAS
Pradžia
Prieš 114 m ilijon ų m et ų , vien ą r ytą pat ek ėju s sau lei, Ž em ės p la
n etoje pr ažydo p ir m o ji gėlė. Ji išk leidė žiedą, k ad p r iim t ų į save
šviesos sp in d u liu s. Šiu o d id in gu įvykiu pr asid ėjo evoliu cin ė au ga
lų t r an sfor m acija. Au galai d en gė Ž em ės p avir šių jau d au g m ilijon ų
m et ų . P ir m oji gėlė t u rbū t gyven o t r u m p ai, o gėlės apskr it ai dar ilgai
bu vo retas ir izoliu ot as reiškin ys, n es sąlygos jo m s b u vo n epalan
kios. Tačiau vien ą d ien ą gam t a peržen gė lem t in gą ribą, ir visą p lan e
t ą u žliejo sp alvų bei ar om at ų van den yn as. Taip įvykiai b ū t ų atrodę,
jei ju o s b ū t ų liu d ijęs sąm on in gas st ebėt ojas.
G er ok ai vėliau tie delik atu s ir ar om at in gi au galai, k u r iu os m es
p avad in om e gėlėm is, su vaid in o esm in į vaidm en į kitos b iologin ės
r ū šies evoliu cijoje. T a k it a rū šis — tai žm ogu s. Ž m on ės, kai jų
sąm on ė p ak an k am ai išsivystė, gėlėm is su sižavėjo, gėlės ju os ėm ė
t raukti. Gėlės tikriau siai bu vo pir m as dalykas, kurį žm on ės ėm ė
vertin ti n e prak tin iais su m et im ais juk jos n ebu vo b ū t in a žm on ių
išlik im o sąlyga. Gėlės įkvėpė n esu sk aičiu ojam ą gau sybę dailin in k ų ,
p o et ų ir m ist ik ų . N e t Jėzu s liepė žm on ėm s k on t em p liu oti gėles ir
m ok y tis iš jų , k aip dera gyven ti. O Bu da, k aip sk elbia vien a legen da,
k ar tą p asak ė „n eb y lų p am o k slą" - jis iškėlė į viršų gėlę ir įsm eigė į ją
žvilgsn į. Po ak im ir k os vien as sekėjas, vien u olis, var d u M ah ak asjap a,
p r ad ėjo šypsotis. Jis bu vo vien in telis, ku ris, p asak legen dos, su pr at o
p am ok slą. Ta šypsen a (k itaip sak an t, su p r at im as) keliavo per d vi
d ešim t ašt u on ių k ar t ų m ok y t oju s ir galų gale tapo d zen b u d izm o
šaltin iu .
Regėd am i gėlių grožį, žm on ės galėjo žvilgtelėti į savo p r igim t į, k u
rios esm in ė savybė t aip p at yra grožis. Tas žvilgsn is bu vo n epapr ast ai
10 N A U JO JI Ž EM Ė
svar b u s ž m o gau s sąm o n ė s e v o liu cijo s įvykis. Iš jo k ilo d ž iau gsm as

ir m eilė. G ė lė s sav o fo r m a išr eišk ia visišk ai b e fo r m ę a u k šč iau sią ir
sak r aliau sią m ū sų p ačių esyb ės asp e k t ą. Kfem er išk csn ės ir d e lik at e s-
n ės n ei au galai, iš k u r ių jo s e v o liu cio n av o , gėlės yra tar si k it o s b ū t ies
er d vės žin ian e šiai, t ilt as t ar p fizin ių fo r m ų ir b e fo r m io p asau lio . Jų
k v ap as - tai d v asio s d v e lk sm as. Je i žo d į „n u šv it im a s" p av ar t o t u m e
p lat e sn e p r asm e , galė t u m e p asak y t i, k ad gėlės y r a n u šv it ę au galai.
Tas p asak y tin a apie visas gyvybės for m as: m in er alu s, au galu s, gy
vū n u s, žm on es. V isų jų atstovai gali pat ir t i n u švit im ą. Tačiau tai
įvyksta labai retai - n u švit im as yra d au giau n ei evoliu cin is žin gsn is.
Tai n etgi yra evoliu cin io vien t isu m o p er t r au k im as, šu olis į visai kitą
b ū ties lygm en į, k u r iam e m at er ialu sis p r ad as tu ri k u r kas m en kesn ę
pr asm ę.
Kas gali b ū t i su n k iau ir k iečiau u ž ak m en į, t an k iau sią iš visų for
m ų ? Ir vis dėlt o kai k u rie akm en ys virt o kristalais, tapo p er m at om i
ir laidū s šviesai. Iš kai k u r ių an glies pavyzdžių , veik ian t d id žiu liam
slėgiu i ir au k št ai tem per at ū rai, su sifor m avo d eim an t ai, o iš kai k u r ių
m in er alų - k it ok ie b ran gak m en iai.
Vien os rept ilijos, labiau siai, regis, pr ie žem ės pr ik au st yt i gyvū n ai,
n ekito m ilijon u s m et ų , o k itos, su geb ėju sios u žsiau gin ti p lu n k sn as
ir sp ar n u s, vir t o p au k ščiais ir n u galėjo t aip ilgai jų gim in ę k au sčiu sią
trau k os jėgą. N egalėt u m e pasakyti, k ad past ar osios rept ilijos išm ok o
geriau šliau žt i - n e, jo s pakilo į n au ją lygm en į ir šliau žim o veiksm as
jo m s t ap o n ebereikalin gas apskritai.
N u o n eat m en am ų laik ų gėlės, k ristalai, bran gieji ak m en ys ir
p au k ščiai žm ogau s d vasiai tu ri y p at in gą reikšm ę. N o r s visa tai yra
laik in os vien os Sąm on ės, vien o Gyven im o m an ifest acijos, jų „n eže-
m išk u m as" žm on es žavi ir vilioja.
P aju tę savo p ačių Bu vim ą, žm on ės t aip p at p ojū čiais u žčiu opia
d ieviškąjį gyvybės pr adą, sąm on ę, dvasią, kuri yra per sm elk u si visas
gyvybės for m as, at p ažįst a ją k aip savo p ačių esm ę ir ją m yli. Tačiau
k ol tok s p ajau t im as d ar n eu žgim ęs, žm ogu s regi t ik išor in iu s pavi
d alu s, n esu vokia, k ok ia yra jų esm ė, taip p at jis n esu vokia ir savo
esm ės, todėl tapat in asi tik su savo fizin iu k ū n u ir p sich ologin ių sa
vyb ių rin k in iu .
'/ , M O l i A U S S U M O N Č S M i/ .Y M '| IM A S 1I
Vis dėlt o žvelgdam as į gėlę, kristalų, b r a n gų jį a k m e n į ar p a u k št į ,

tas pat s žm ogu s, k ad ir n ejau sd am as savo Bu v i m o ar ja u s d a m a s jį
m en kai, su vok ia, k ad šie ob jek t ai yra d au giau nei vien m a t e r i ja , jis
jau čia n ep aaišk in am ą jų t r au k ą bei ar t u m ą. Taip yr a t od ė l , k ad dėl
savo „n ežem išk u m o“ gėlės, k ristalo, b r an gak m en io ar p a u k š č i o (i
zin is p avid alas n en u st elbia savyje slypin čios dvasios, o kitos l o t i n o s
tą dvasią u žgožia. Išim t is čia yra n au jai gim u si gyvybė: žm ogau s k ū
d ik iai, žvėreliai, gyvu lėliai... Jie trapū s, delik at u s, dar n eįgavę tvirto
m at er ialau s pavid alo, d ar n esu au gę su fizin iu p asau liu , t od ėl iš jų
sk lin d a n ežem išk o m eilu m o šviesa.
Štai dėl tų pr iežasčių , kai k on t em p liu ojat e gėlę, kristalą, b r an gų jį
ak m en į ar p au k št į ir atsisiejate n u o jų k aip p avad in im u s t u rin čių
ob jek t ų , jū s žvelgiate į b efor m išk u m o sferą. Tai lan gelis į dvasios
pasau lį. D ėl to šios gyvybės for m os b u vo t ok ios svar bios žm ogau s
sąm on ės evoliu cijoje n u o p at sen iau sių laikų . Pavyzdžiui, b r an ga
k m en is lot oso žiede yr a svar biau sias b u d izm o sim b olis, o b alan d is
k r ik ščion im s sim b olizu oja Šven tąją D vasią. Šie sim b oliai r u ošia d ir
vą esm in gesn iam p lan et os sąm on ės pok yčiu i, k u r io vykdytojai bu s
žm on ių gim in ės atstovai. Aš k alb u apie dvasin į p ab u d im ą, kurio
p r ad žią m es jau ėm ėm e liudyti.
Šios kn ygos tikslas

Ar žm on ija pasiren gu si sąm on ės virsm u i, n u ost ab iam ir giliam
vid in iam su žyd ėjim u i, kurį palygin ę su gėlių žydėjim u , r egėtu m e
t ik m en k ą an o atspin dį? Ar žm on ės gebės atsisakyti savo st r u k t ū r iš
ko m ąst y m o, atverti sąm on ę ir tapti sk aid r ū s it k rištolas ar b r an ga
km en iai? Ar jie galės at sisp ir ti m at er ializm o ir m at er ialu m o traukai,
n u t r au k t i su sit ap at in im ą su pavidalais, k u r is laiko ju o s įkalin ęs jų
asm en y b ių vid u je ir k u r is yra ego pagr in d as?
A p ie t ok į vir sm ą k alb ėjo ir sk leid ė šią žin ią žm on ėm s d id ieji
žm o n ijo s m ok y m ai. Ž in ian ešiai - Bu d a, Jėzu s ir kit i, m ažiau ži
n o m i - b u vo an k styvieji žm o n ijo s p ab u d im o žiedai, retos ir b r an
gios esybės. T ačiau an u o m et u visu ot in is su žy d ėjim as d ar n ebu vo
I2 N A U JO JI Ž EM Ė
įm an om as, t od ėl jų žin ia bu vo n esu p r ast a ir n eretai st ip r iai išk r ai

p om a. Ji n egalėjo p er m ain yt i d au gu m o s žm o n ių elgsen os ir ją p r i
ėm ė vos vien as k it as.
Ar d ab ar žm o n ija yra labiau pasiren gu si n ei an k st y vų jų m ok y t o
jų laikais? Kod ėl taip tu rėtų at silikti? Ką galėt ų pad ar yt i kiekvien as
iš jū sų , siek d am as su žad in t i ar pagr eitin ti šią vid in ę per m ain ą? Ko
kie požym iai ap ib ū d in a sen ąją ego sąm on ę ir k aip at pažin t i beuž-
gim st an čią n au jąją sąm on ę? Tok iu s ir pan ašiu s svar biu s k lau sim u s
n agr in ėsim e šioje k n ygoje. Svar bu tai, kad ji pati yr a virsm o įran kis,
ku ris radosi iš n au josios sąm on ės.
Kn y ga n esiek ia ap k r au ti jū sų n au ja in for m acija, įt ik in t i ju s vie
n ais ar k itais d alyk ais ar b a įpiršti k ok ią n ors n u om on ę, o t ik m ėgin a
su k elti jū sų sąm on ės virsm ą, k it aip tarian t, p ab u d im ą. Tu o aspekt u
k n y ga n ėra „įd o m i". „Įd o m i" r eik št ų tai, k ad išdėstytas idėjas bei są
vok as galite įvertin ti, m in tyse jas an alizu ot i, su t ik ti su jo m is ar n esu
tikti. Si k n y ga yra apie ju s. Ji ar ba pak eis jū sų sąm on ės bū sen ą, arba
liks ju m s bereik šm ė. Ji pad ės p ab u st i t ik t iem s, ku rie t am pasiren gę.
Toli gražu n e visi yra tokie, tačiau su kiekvien u p ab u d u siu o ju k o
lektyvin ė sąm on ė plečiasi ir palen gvin a dvasin ę k elion ę kit iem s, dar
n ep ab u d u siem s. Je i n ežin ote, k ą reiškia p ab u d im as, skaitykite šiu os
p u slap iu s. T ik pat ys p ab u d ę, su vok sit e šio žodžio reikšm ę. Užten k a
m in ties b lykst elėjim o, k ad p r asid ėt ų n egr įžt am as p ab u d im o vyks
m as. Kai k u rie t ą b ly k st elėjim ą pat ir s dabar, paėm ę į r an kas šią kn y
gą, o kai k u rie n et n esu voks, k ad p lan et oje vyk sm as jau prasidėjęs.
Vien i p aju n t a p ab u d im ą per p r ar ad im ą ar k an čią, kiti - paben dr avę
su dvasin iu m ok y t o ju ar persk aitę d vasin ių m o k y m ų k n ygą (vien a
t ok ių k n y gų yra Šios ak im irk os jė ga*), o galb ū t b u s viskas kar tu .
Je igu jau čiat e, k ad p r ad ėjot e bu sti, sk ait yd am i šią k n y gą per m ain as
p asp ar t in sit e ir įtvirtin site.
Esm in ė p ab u d im o sąlyga yra n ep ab u d u sio savęs (kalban čio, m ąs
tan čio ir veik ian čio ego) at pažin im as, taip p at at pažin im as kolektyvi
n io m ąst ym o sąlygot ų procesų , kurie įtvirtin a nepabudim o bū sen ą.
* Eckh art Tolle, Šios akim irkos j ga. Kn y gą 2 0 0 4 m etais išleido „M ijalbos"'
leidykla.
/ Mt m , Al s SĄMONINS SU/ VI M' (I MAS 13
Št ai kodėl ši k n yga n agr in ėja pagr in d in iu s ego a sp e k t u s ir p a r o

d o, k aip jie pasireišk ia in d ivid u aliai ir kolektyviai, lai vt a sv ar b u
dėl d viejų t arpu savyje su siju sių pr iežasčių : pir m oji yra t a, k a d kol
n esu pr asit e, k aip veikia jū sų ego, jū s savęs n epažin site ir n u o l a t o s
klysite m ėgin d am i su ego su sit apat in t i. Kit aip tarian t, ju s u ž v al d y s
jū sų tar iam as „aš“. An t r a, at pažin im as yra vien as iš b ū d ų pabu sti.
Kai su vok iat e savo n esąm on in gu m ą, im a rastis sąm on in gu m as, o
tai jau y ra p ab u d im as. N e įm an o m a įveikti savo ego ir laim ėti, lygiai
k aip n eįm an om a k ovot i su tam sa. Viskas, ko reikia, yra sąm on ės
šviesa. O t a šviesa esate jū s.
Paveldėtoji disfun kcija

Kai gilin am ės į sen ąsias religijas ir dvasin es trad icijas, pastebim e,
k ad p o gau siais išor in iais sk ir t in gu m ais slypi dvi esm in ės įžvalgos,
vien ijan čios jas visas. Tos įžvalgos vad in am os sk ir tin gais vardais, t a
čiau abi sk elb ia d v ejop ą esm in ę tiesą. P ir m oji t os tiesos dalis m u m s
pr an eša, k ad , b ū d am i „n or m alios" psich ik os bū sen os, d au gu m a
žm o n ių gali tu rėti st ip r ų vad in am ąjį d isfu n k cijos arba n et b epr o
tybės elem en tą. Ko gera, labiau siai prie šios d isfu n k cijos vertin im o
k aip kolektyvin ės dvasin ės ligos for m os pr iar tėjo kai kurie h in du iz-
m o m ok y t ojai. Jie vadin a tai žodžiu m aja - iliu zijos šydu . Ram an a
M ah ar šis (Ram an a M ah ar sh i), vien as d id žių jų in d ų išm in čių , k on s
t at u o ja tiesiai: „P r ot as yra m aja*
Bu d izm e var t ojam i kiti term in ai. Bu d a m ok ė, k ad žm ogau s p r o
tas, b ū d am as įpr ast in ės b ū sen os, kuria dukkha - tai gali b ū t i išversta
k aip kentėjim as, nepasitenkinim as ar t iesiog vargas. Bu d a sak o, k ad
tai yra n eat siejam a žm ogišk osios bū ties dalis. Kad ir k ą veik tu m ėt e,
p asak Bu d o s, su sid u r site su dukkha, an ksčiau ar vėliau ta b ū sen a
b ū t in ai ju s u žk lu ps.
Kr ik ščion y b ė sk elbia, jo g įpr astin ė kolektyvin ė žm on ių bū sen a
yra su siju si su „p ir m ąja n u od ėm e". Beje, n uodėm ė- tai it in k laid in
gai su p r an t am as ir aišk in am as žodis. P ažodžiu i išvertus iš sen ovės
gr aik ų k alb os, k u r ia par ašyt as N au jasis Test am en tas, nusidėti reiškia
14 N A U JO JI /I M f
n epataikyti į taik in į, k aip lan kin in kas n epataiko į tikslą, taigi nusi
dėti - tai nepataikyti į žm ogiškosios egzistencijos esmę. Tai yra gyven ti
tam soje, b ū t i ak liem s, ken tėti pat iem s ir kan kin ti kitus. Sis t erm i
n as, at m et u s jo k u ltū r in į k on tekstą ir k laid in gu s aišk in im u s, b yloja
apie p r igim t in ę žm ogišk osios bū ties disfu n k ciją.
Ž m on ijo s pasiek im ai įspū d in gi ir n egin čytin i. Esam e su kū r ę
d id in gu s m u zik os, literatū ros, tapybos, ar ch it ek t ū r os, sk u lpt ū r os
d ar b u s. M ok slas ir tech n ika pak eit ė m ū sų gyven im ą, leido m u m s
daryti ir ku rti dalyk u s, ku rie dar prieš p o r ą šim t ų m et ų b ū t ų at r odę
lyg st eb u k las. Ž in o m a, žm ogau s p r ot o galia didžiu lė. Tačiau k aip tik
tas pr otas yr a pažen k lin t as bepr ot yb ės žen klu . M ok slas ir tech n ika
su st ip r in o žalin gą žm ogau s p r ot o d isfu n k cijos įt ak ą, d ar o m ą p la
n etai, k it om s gyvybės for m om s ir p at iem s žm on ėm s. X X am žiau s
ist orija yra k aip tik tas laikot arpis, k u r iam e d isfu n k cija, tas k olek t y
vin is p am išim as, ėm ė reikštis akivaizdžiau siai. M aža to - d isfu n k cija
p r ad ėjo sp ar čiai aštrėti.
P ir m asis p asau lin is karas pr asid ėjo 1914 m etais. N aik in an t y s ir
žiau r ū s k arai, kilę iš b aim ės, go d u m o ir vald žios t r ošk im o, bu vo
įprasti reiškin iai žm o n ijos ist orijoje, taip p at k aip vergija, k an k in i
m ai bei p lačiai p ap lit u si prievarta, vy k d om a religin iais ir id eologi
n iais su m et im ais. Ž m o n ės d ažn iau n u k en tėdavo n u o k it ų žm on ių
r an k ų n ei n u o st ich in ių n elaim ių . Iki 1914 m et ų žm ogau s pr ot as
jau b u vo išradęs n e t ik vid au s d egim o variklį, bet ir b om b as, k u l
k osvaidžiu s, p ovan d en in iu s laivu s, liepsn osvaidžiu s ir n u od in gąsias
d u jas. P rotas t ar n au jan t is beprotybei! M ilijo n ai vyr ų žu vo ap k asų
k ar u ose P r an cū zijoje ir Belgijoje dėl kelių k ilom et r ų p u r vin os že
m ės. Kai 1918 m et ais k aras baigėsi, likę gyvi k areiviai su siau b u
ir n en u ovok a žvelgė į n u n iok ot ą Eu r o p ą ir sk aičiavo au k as - žuvo
d ešim t ys m ilijon ų žm on ių ir dar d au giau bu vo su lu ošin ta. N iek ad a
p ir m iau žm ogau s b ep r ot yb ė n ebu vo t ok ia akivaizdi ir destru ktyvi.
Tačiau žm o n ija n et n en u m an ė, k ad tai bu vo tik pr adžia.
Am žiau s p ab aigoje sk aičiu s žm on ių , m ir u sių sm u r t in e m ir t im i
n u o savo gen t ain ių ran kos, pasiekė per šim t ą m ilijon ų . Jie žuvo
n e t ik k ar u ose, b et ir per m asin iu s n aik in im u s, pavyzdžiu i, Sovie
tų Sąju n go je vald an t St alin u i bu vo n u žu d yt a d vid ešim t m ilijon ų
'/, M ( ) ( ; A U S S \ M ( ) N i. S S l f 7 V 1) I- 11 M A S 15
„k lasin ių pr iešų , šn ip ų ir išd avik ų ", o n ac i st i n ė je Vo k i e t i jo je kiek

vėliau p r asid ėjo n eišpasakytas H o lok au st o siau b as. T a i p pat d a u g y
bė žm o n ių žuvo per n esu sk aičiu ojam u s m ažesn iu s va l st y b i ų v i d u je
vyku siu s k on flik t u s - čia galim a, pavyzdžiu i, prisim in t i I sp an i jo s
p iliet in į k ar ą ar Kam b od žos r au d on ų jų k h m er ų dik t at ū r ą, k u r i s u
n aik in o k etvir tadalį tos šalies gyven tojų .
Ter eik ia p asižiū r ėt i d ien os n au jien as per televizorių , kad su vok
t u m e, jo g m asin is p am išim as n esiliovė - jis perdavė estafetę XXI
am žiu i. Kit as k olektyvin ės žm o gau s p r ot o d isfu n k cijos asp ek t as yra
b aisi pr ievar ta, k u r ią žm on ės n u k r eipė pr ieš k it as gyvybės for m as
ir pasau lį. Kalb u apie d egu on į gam in an čių m išk ų n aik in im ą, p ik
t avališk ą elgesį su gy vū n ais in t en syviosios gyvu lin in k yst ės ū k iu ose,
u p ių , van d en y n ų ir or o taršą. Sk at in am i go d u m o , žm on ės visiškai
n esir ū p in a ap lin k a ir jeigu jų n iekas n esu st ab d ys, jie su sin aik in s
p at ys. . .
Kolektyvin ės b epr ot ystės ap r aišk os su d ar o d id žiąją žm on ijos is
t or ijos dalį. Tai lyg ir savaim e su p r an t am a žm on ijos bū sen a. Je i
gu žm o n ijo s ist or ija b ū t ų k lin ik in is vien o ligon io atvejis, d iagn ozė
sk am b ėt ų taip: „C h r o n išk a p ar an oja, p at ologin is polin k is žu dyti,
sm u r t au t i ir žiauriai elgtis su tar iam ais priešais, kurie tėra jo paties
ligos p r ojek cija į išorę. Ligon is n epak alt in am as, su retais pr ot o pr a
šviesėjim ais."
Baim ė, go d u m as ir valdžios t rošk im as gim d o ne tik t au tų , gen
čių , r eligijų bei id eologijų k on flik t u s, bet ir n ep aliau jam ai n u od ija
asm en in iu s san tyk iu s. Tie n eigiam i veiksn iai išk r aipo jū sų su vo
k im ą, žm on es ir save m at ot e k it ok iu s, n ei esate iš t ik r ų jų , dėl tų
veik sn ių n eadek vačiai vertin ate gyven im iškas sit u acijas, todėl im a
tės k laid in gų veik sm ų , kurie lyg ir privalėtų ju s išvad u oti iš b aim ės
gn iau žt ų b ei p at en k in t i poreikį turėti daugiau , t ačiau p asir od o, k ad
ego yra b ed u gn ė k iau r ym ė, k u r ios n iek aip u žpildyti n eįm an om a.
Vis d ėlt o reikia pabr ėžt i, k ad b aim ė, go d u m as ir valdžios troš
k im as n ėra ta d isfu n k cija, apie k u r ią m es čia k alb am e. Tai t ik giliai
kiek vien o žm ogau s pr ot e įsišak n iju sios kolektyvin ės iliu zijos p o
veik io rezu ltatas. Įvairū s d vasin iai m ok y m ai liepia m u m s at sik r a
tyti b aim ės ir t r ošk im ų , t ačiau retai k am tai pad ar yt i pasisek a, n es
16 N A U JO JI / I M I '
d au gelio žm o n ių dvasin ė pr aktika n epaliečia d isfu n k cijos esm ės.

Baim ė, go d u m as ir valdžios t rošk im as, kaip k alb ėjom e, pat ys savai
m e n ėra d isfu n k cija. P astan gos tapti geresn iem s at r od o pagir t in os ir
k iln ios, tačiau jū s to tikslo n epasieksite, kol n eįvyks jū sų sąm on ės
pokytis. Sen oji sąm on ė yra d isfu n k cijos dalis, k u r i sk at in a n orėti
d au giau ir valdyti, galų gale - su sit apat in t i su savo p r ot o su k u r t u
įvaizdžiu . N et ap sit e geri, vien t ik m ėgin d am i tok ie b ū ti, taigi priva
lote rasti ger u m ą, jau esan tį ju m yse, ir tik leisti jam atsiskleisti. O jis
atsiskleis, jeigu įvyks esm in is jū sų sąm on ės pokytis.
Kom u n izm o ist orija, iš pr ad žių įkvėpta k iln ių idealų , aiškiai
r od o, k as at sit in k a, kai žm on ės m ėgin a pak eisti išor in ę tikrovę —su
k u r ti n au ją žem ę - p ir m iau n epak eit ę savo vid in ės tikrovės, savo
sąm on ės. Jie k u r ia p lan u s ir n ė n en u t u ok ia, k aip ju o s iškreips kie
k vien o žm ogau s t u r im a d isfu n k cija - jo ego.
N au jojo sąm on in gum o atsiradim as

D au gu m a sen ovės r eligijų bei d vasin ių t r ad icijų sk elb ia t ą p ačią
įžvalgą - m ū sų „n o r m alią” p sich ik os b ū sen ą žen k lin a vien a didelė
yda. Tačiau ši b lo ga žin ia išp r ovok u oja an t r ąją įžvalgą: žm ogišk oji
sąm on ė gali pat ir t i virsm ą, o tai jau yra gerai. H in d u ist ų m ok y m u o
se (kai k u r ir b u d ist ų ) šis virsm as, pokytis, vad in am as nušvitim u.
Jėzu s m ok ė, k ad tai yra išsigelbėjim as, o pagal b u d izm ą tai yra kančių
pabaiga. Šiam p ok y čiu i ap ib ū d in t i d ar yra var t ojam i išsilaisvinim o ir
pabudim o term in ai.
D id y sis žm o n ijo s pasiek im as n ėra m en o kū r in iai, m ok slas ar
tech n ika, o m ū sų p ačių d isfu n k cijos, bepr ot ystės, pr ip ažin im as.
Tolim oje pr aeityje pavien iai žm on ės jau tai su pr at o. P ir m asis toks
žm ogu s, ko gera, bu vo G au t am a Sid h ar t a, gyven ęs In d ijoje prieš
d u tū k st an čiu s šešis šim t u s m etų . Vėliau jam bu vo su t eik tas Bu d os
titu las. (Buddh a reiškia „p ab u d ęs”.) Beveik tu o p ačiu m et u Kin ijoje
gyven o k itas p ab u d ęs žm on ijos m ok yt ojas. Jo vardas bu vo Lao Dzė.
Jis u žrašė savo m ok y m o tiesas vien oje iš išm in t in giau sių k ad a n ors
p ar ašy t ų d vasin ių k n y gų Tao Te Cing.
/ \ l ( >( i A l S sAMONI S M / i l 11 | l M V. 17
Kai pr ip ažįst am e savo beprotystę, i m a m e sveikt i ir ga l i m e p e r

žen gti ego ribas. Taigi an ais t olim ais laikais Ž e m ė j e u ž g i m ė n a u ja s
sąm on ės lygm u o, p ir m asis n au josios sąm on ės ži e d as. T i e n e ga u su s
p r ar egėju sieji k reipėsi į savo am žin in k u s, k albėjo a p i e n u o d ė m ę ,
k an čią, iliu ziją. Jie sakė: „Pažvelkite, k aip jū s gyven ate. Ar m a t o t e ,
k ą dar ote, k ok ias kan čias su keliate?“ Jie skelbė p ab u d im ą iš k o l e k t y
vin io „n o r m alio s" egzisten cijos k ošm ar o ir r odė kelią.
P asau lis dar n ebu vo pasiren gęs jų p r iim t i, vis dėlto jie bu vo n e
p ap r ast ai svar bū s žm on ių p ab u d im o ist orijoje. Ž in o m a, am žin in k ai
p ir m ų jų m ok y t o jų n esu pr ato, n esu pr ato jų ir vėlesn ės k ar tos. Įt ai
gū s, bet n esu d ėt in gi jų m ok ym ai bu vo išk r aip om i ir kartais k laid in
gai aišk in am i n et p ačių m ok in ių . A m žiam s bėgan t , at sir ad o gau sių
prierašų , n etu r ėju sių n iek o b en d r a su p ir m in iais m ok ym ais; jie t ik
atsk leid ė visišk ą žm o n ių n esu p r at in gu m ą. Kai k u r iu os m ok y t oju s
išju ok ė, išp lū d o ar n u žu d ę, k it u s gar b in o lyg dievu s. M ok ym ai, aiš
k in ę apie p r ot o d isfu n k ciją, n u r od ę kelią, k aip atsisakyti kolektyvi
n ės b epr ot ystės, b u vo iškraipyti ir galiau siai patys t apo beprotystės
ir p am išim o d alim i.
Taigi religija iš esm ės ėm ė skaldyti, u žu ot vien iju si. U žu ot n u
m alšin u si pr ievar tą ir n eapykan tą, ji p agim d ė dar d au giau prie
vart os ir n eapyk an t os, d ar lab iau su sk ald ė žm on iją; sk ilo net patys
t ikėjim ai. Religija tapo id eologija, t ik ėjim o sistem a, kuri tiko žm o
n ėm s — šie galėjo ja pasin au d ot i, id an t su st ip r in t ų savo k laid in gą
„aš“ p ajau t im ą. P risid en gę religija, žm on ės galėjo jau st is „t eisū s",
o k it u s laikyti „p ak ly d ėliais". Tok iu b ū d u jie įtvirtin davo savo kaip
t eisu olių tapatybę (visi kiti bu vo n eteisū s, bedieviai, priešai) ir n ere
tai t u o p at eisin d avo žm on ių žu dyn es. Ž m o gu s su k ū r ė „d ievą" tok į,
kok s b u vo pat s. Tai, kas am žin a, be p ab aigos, n eįvard ijam a, bu vo
paversta p r ot o st ab u , k u r į visi privalėjo tikėti ir gar b in ti k aip „savo"
ar „m ū sų " dievą.
Ir vis d ėlt o... vis d ėlt o... k ad ir k ok ios b ep r ot yb ės bu vo vy k d om os
įvairių r eligijų vard u , Tiesa, k u r ią jo s skelbė, tebešviečia. N or s ir
b lau si, ji p r asism elk ia pro d au giaslu ok sn ę išk r aipy m ų ir k laid in gų
in ter p r et acijų u žd an gą. Tačiau jū s tos T ieso s n esu voksite, jei pir
m iau n erasite jo s savyje. Pasaulyje visais laikais at sir asd avo vien as
kitas žm ogu s, k u r is pat ir d avo sąm on ės virsm ą ir t odėl su gebėdavo

išgirsti t ik r ąją r eligijų sk elb iam ą žin ią. Tačiau siek d am i ap ib ū d in t i
n ek on cept u alią, n e m in čių su k u r t ą l iesą, tokie žm on ės pasit elk d a
vo savo r eligijų k on cepcijas.
Šių vyrų ir m ot er ų dėka šalia p agr in d in ių r eligijų su sifor m avo
m ok yklos, arba ju d ėjim ai, kurie n e tik d ar kartą at r ad o, bet kai k u
riais atvejais net su st ip r in o pr ad in io m ok ym o šviesą. Pavyzdžiui,
an k styvojoje ir vid u ram žių k rikščion ybėje at sir ad o gn osticizm as ir
m isticizm as, islam o r eligijoje - su fizm as, ju d aizm e - h asid izm as ir
kabala, h in dttizm e ad vait a vedan tos m ok y m as, b u d izm e - dzen as
ir dzogčen as. D au gu m a šių m ok yk lų griovė n u sistovėju sias šven tų
jų gar b in im o tradicijas, slu oksn is p o slu ok sn io n aik in o pr ažū t in gas
k on cep t u alu m o ir m en t alin ių vaizd in ių st r u k t ū ras. R eligijų h ierar-
ch ai jas vertin o įtariai ar n et priešiškai. Kit aip n ei vyr au jan čios reli
gijų kryptys, t ų m ok y k lų m ok ym ai akcen tavo vid in į vir sm ą ir n au jo
su vok im o b ū tin yb ę. Kaip t ik per šias ezoterin es m ok yklas, ar ju
d ėjim u s, p agr in d in ės religijos at gavo k eičiam ąją p ir m in ių m ok y m ų
galią, n ors d au geliu at vejų jie bu vo pr iein am i tik n edidelei žm on ių
gr u pei. Sek ėjų atsir asd avo per m ažai, k ad jie b ū t ų galėję daryti ben t
k iek d id esn ę įt ak ą įsišak n iju siam k olekt yvin iam d au gu m o s n esąm o
n in gu m u i. Laik u i b ėgan t , kai k u r ios iš m in ėt ų m ok y k lų pačios t apo
per d au g k on cep t u alios, k ad išsau got ų savo t ik r ąją galią.
Dvasin gu m as ir religija
Kok s yra oficialių jų r eligijų vaid m u o fo r m u o jan t n au jąją sąm o
nę? D au gelis žm o n ių jau su p r an t a sk ir t u m ą t ar p d vasin gu m o ir
religijos. Jie su vok ia, k ad tik ėjim o - m in čių rin kin io, k u r į laikote
ab soliu čia t iesa - išp ažin im as d ar n epad ar o jų d vasin gų , n esvarbu ,
k ok iai religijai jie pr ik lau sytų . Iš t ik r ų jų k u o d au giau m in čių (įsi
tik in im ų ) p r iim at e ir su jom is su sit ap atin at e, tu o labiau n u t olst at e
n u o d vasin gu m o lygm en s savyje. D au g „t ik in čių jų " yra įstrigę ties
tu o lygm en iu . Jie pr ilygin a t iesą m in čiai, o k ad an gi yra visišk ai su si
tapat in ę su m in t im i (savo p r ot u ), tai siekia tapti vien vald žiais tiesos
/ , M O ( i A l J N S Ą M O N I N S S U / Y 1 > l’-', 11 M A S 19
savin in k ais - tokiu b ū d u jie n esąm on in gai gi n a sa v o t ap at y b ę . Tie

žm on ės n esu vokia, k ok s rib ot as yra p r ot as. Je i n e t i k ė si t e ir n e m ą s t y
site, k aip m ąst o ar tiki jie, jų akyse bū sit e paklydėliai, o n e t o l i m o je
praeityje tai b ū t ų b u vu si priežastis ju s n u žu d yt i. Kai kas, be je , ž u d o
iki šiol.
N au jasis d vasin gu m as, sk at in an t is sąm on ės virsm ą, d ab ar d až
n iau siai gim st a ir egzist u oja atskir ai n u o veik ian čių oficialių religin ių
sistem ų . (Ž in o m a, n et t ik ėjim u ose, k u r iu ose vyr au ja pr ot as, esam a
d vasin gu m o ap r aišk ų , n ors religin ių in st it u cijų h ierarch ai išsigan dę
st en giasi tas apr aišk as u žgn iau žti.) D vasin gu m o su k lest ėjim as šalia
b ažn yt in ių d o gm ų yra visišk ai n au jas reiškin ys. Praeityje tai b ū t ų
bu vę n esu vok iam a, yp ač Vak ar u ose, p r ot o vald o m oje aplin k oje, k u r
Kr ik ščion ių bažn yčia tu rėjo ab soliu čias teises į d vasin gu m ą. N iek as
n egalėjo k albėti apie dvasin iu s d alyk u s ar išleisti ta tem a k n ygos, jei
t am n epr itard avo Bažn yčia, p jei vis d ėlt o kas n ors dr įsd avo tai p a
dar yti, b ū d avo greitai n u t ild yt as. D ab ar kai k u r iose Bažn yčiose ir t i
k ėjim u ose p ast eb im i p ok y čių žen klai. Tai šild o širdį; verta pad ėk ot i
n et už m en k iau sią at vir u m o p ožym į, pavyzdžiu i, tokį, k ok į par od ė
p op iežiu s Jo n as P au lius II, aplan k ęs m ečetę ir sin agogą.
Iš dalies dėl d vasin ių m ok y m ų , egzist u ojan čių šalia oficialių jų
religijų , taip p at dėl Ryt ų išm in t ies įtak os vis d au giau t r adicin ių
r eligijų sek ėjų n eb esit apat in a su gr iežt om is tik ėjim o for m om is bei
d o gm o m is ir at r an d a t ik ėjim o gelm es savyje. (Įžvelgę tas gelm es sa
vyje, jie ap t in k a jas ir tradicin ėje r eligijoje.) Jie su vok ia, k ad žm o
gau s „d v asin gu m as11 n eturi n ieko b en d r a su jo for m aliu t ik ėjim u ir
rem iasi t ik jo sąm o n in gu m u . Tok s su vok im as lem ia, k aip jie fu n k ci
on u o ja šiam e pasau lyje ir k aip b en d r au ja su k itais žm on ėm is.
N eįžvelgian t ys, kas yra an ap u s for m ų , d ar lab iau įst r in ga savo
t ik ėjim o, k it aip t ar ian t , savo p r ot o, r ibose. Šiu o m et u m es st eb im e
n e t ik n ep ap r ast ą sąm on ės at gim im ą - t aip p at d au gėja žm on ių ,
k u r iu os vis tvirčiau su p an čio ja ego. Kai k u r ios religin ės in st it u ci
jo s n au jajai sąm on ei atsivers, t ačiau b u s ir t ok ių , k u r ios su gr iežt in s
savo d o gm as ir liks d alim i p r ot o st r u k t ū r ų , p ad ėsian čių k olektyvi
n iam ego gin t i savo p ozicijas ir p r iešin t is p er m ain om s. Kai k u r ios
Bažn yčios, sek t os, k u lt ai ar r eligin iai ju d ė jim ai iš esm ės yra k o
lektyvin io ego įsik ū n ijim ai, n ed alom ai su siję su savo p r ot o su k u r t a

p ozicija; tas p at pasak ytin a ir apie d id žiąją dalį p o lit in ių id eologijų
sek ėjų - tai žm on ės, n epr ipažįst an t ys jok ių alter n at yvių tikrovės
in terpret acijų .
Tačiau ego lem ta išn ykti, visos jo vald om os su st ab ar ėju sios st r u k
tū ros, religin ės ar k it ok io p ob ū d žio in st it u cijos, k or p or acijos ar
vyriau sybės, kad ir k ok ios įsigalėju sios b ū t ų , žlu gs iš vidau s. Kon
servatyviau sios st r u k t ū r os, aršiau siai besipr iešin an čios pokyčiam s,
n u n yks p ir m iau sia. Tą liu d ija bu vu si Sovietų Sąju n ga ir jos k om u
n istin ė id eologija. Kad ir k ok ia stipr i bei m on olit in ė at r od ė sovietų
valstybė, p o k elių d ešim čių gyvavim o m et ų ji su b yr ėjo d r ask om a
vid in ių pr iešt ar avim ų . Šit o n iekas n ebu vo n u m at ęs. Visi bu vo tie
siog pr ib lok šti. Tačiau t ok ių st aigm en ų bu s dau g.
Virsm o būtin ybė

Krizės ak ivaizdoje, kai esam a pasau lio tvarka, žm o n ių b en d r a
vim as ir jų san tyk is su gam t a kelia visu ot in į p avojų , kai žm on iją
k am u oja n eįveik iam os p r ob lem os, t am p a aišku , k ad ir atskiri in
d ivid ai, ir visa jų pad er m ė ar ba turės išn ykti, ar b a atlikti evoliu cin į
šu olį ir įveikti savo b ū sen os r ib ot u m u s.
M an o m a, k ad gyvybė p ir m iau sia at sir ad o van d en y je. Sa u su m o
je d ar n eb u vo gy vū n ų , o van d en y n e jau k n ib žd ėjo įvair ių gyvybės
for m ų . Vėliau vien as iš van d en s p ad ar ų išd r įso išlip t i į sau su m ą.
G alb ū t iš p r ad žių jis p ašliau žė t ik kelis cen t im et r u s, o p ask u i, iš
var gin tas m ilžin išk os žem ės t r au k os, gr įžo į van d en į, k u r t r au k a
b eveik n e ju n t am a ir k u r egzist u ot i t ad a b u vo len gviau . T ačiau jis
p ab an d ė vėl, p ask u i - d ar k ar t ą... ir t aip po t r u p u t į p r isit aik ė gy
ven t i an t žem ės, p elek ų viet oje jam u žau go k ojo s, žiau n ų viet oje
išsivystė p lau čiai. Su n k u p at ik ėt i, k ad van d en s gyvū n ai b ū t ų ri
zikavę, veržęsi į t ok ią svet im ą jie m s ap lin k ą ir pat yr ę evoliu cin į
vir sm ą, jei d ėl t am t ik r os k r it in ės sit u acijos jie n e b ū t ų bu vę p r i
versti p asielgt i b ū t en t taip. G alb ū t k ok s n or s d id žiu lis van den s
p lot as b u vo at k ir st as n u o p asau lio van d en y n o ir van d u o jam e per
Ž M O G A U S SĄ M O N KN SU Ž YD I - Į I M A S 21
t ū k st an čiu s m et ų p am ažu su n y k o - tai p r i v e r t ė Žuvis p al i k t i sa v o

ar ealu s ir ev oliu cion u ot i.
Tok ia p at krizė d ab ar sm ogė ir m u m s. Ji kelia gr ė sm ę , ir m e s t u
rim e t ą iššū kį pr iim t i. Ja u d au giau k aip prieš du su p u s e t u k si a n č i o
m et ų sen ovės m ok y t o jų at p ažin t a žm ogau s p r ot o d i sf u n k c i ja , su
st ip r in t a šiu olaik in io m ok slo ir tech n ikos laim ėjim ų , ėm ė k ė si n t i s j
visą m ū sų plan et ą. D ar visai n esen iai apie žm ogau s sąm on ės v i r sm o
b ū tin yb ę (taip p at n u m at y t ą sen ovės m ok y t ojų ) visam e pasau lyje
k alb ėjo vos vien as k it as įvairių r eligijų ir k u lt ū r ų atstovas. Ž m ogau s
sąm on ė d ar n ebu vo p r ad ėju si sk leistis - t am d ar n ebu vo visų reikia
m ų sąlygų.
Tačiau žym i dalis žem ės gy ven t ojų greitai su vok s (jei d ar t o n esu
vok ė), k ad žm on ijai reikia labai ryžtin gai pasirin k t i: evoliu cion u oti
ar b a m ir t i. O k it a žm on ijos dalis, m aža, b et sparčiai besiplečian ti,
jau p at ir ia sen ų m ąst y m o m od elių žlu gim ą ir n au jos sąm on ės u žgi
m im ą.
Tai, kas d ab ar u žgim st a, n ėra n au ja t ik ėjim o sistem a, n au ja reli
gija, dvasin ė id eologija ar m it ologija. M it o lo gijų , d vasin ių id eolo
gijų ir t ik ėjim ų laikas baigiasi. Tas pok ytis palies gilesn iu s k lod u s,
n ei jū sų p r ot o ar m in čių tu rin ys. N au jo sio s sąm on ės išt ak os bu s
m in ties tran scen d en cija, gebėjim as pakilti virš pr ot o ir n au jo m a
tm en s su vok im as savyje - m at m en s, kuris gerokai platesn is nei m in
tis. T u om et liau sitės t apatin ęs! su n ep cr t au k iam u m ąst ym o sr au t u ir
n ebeiešk osite jam e savojo „aš“, kaip kad bu vo iki šiol. Kok s palen
gvėjim as su vok ti, kad „balsas m an o galvoje11 n esu aš pats! O kas aš
t ad a esu? Tas, ku ris tai m at o. Su vok im as, at sir an d an tis pir m iau n ei
m in tis, erdvė, k u r ioje u žgim st a m in tys ir em ocijos.
Ego yr a n e kas kita, k aip su sit ap at in im as su for m a, visų p ir
m a - m in ties for m a. Jeigu blogis yra realus (o jis realus san t yk in ai,
ne ab soliu čiai), jį galim a ir apibrėžti: tai visiškas su sit ap at in im as su
for m om is: fizin e for m a, m ąst ym o fo r m a ir em o cijų for m a. Tok ios
tapat yb ės rezu ltatas yra ab soliu t u s savo ryšio su visu m a (su k itais
žm on ėm is ir su Šalt in iu ) n esu vokim as. Šis u žm ar šu m as yra p r igim
tin ė n u od ėm ė, iš jo s kyla k an čia ir iliu zija. Kai t okia visiškos atskir-
ties iliu zija d ar o įt ak ą m ū sų m in t im s, žod žiam s ar veik sm am s, kokį
p asau lį m es galim e su kurti? N or ėd am i rasti at sak ym ą, pastebėkite,

k aip žm on ės b en d r au ja vien i su kitais, paskaitykite ist or ijos vadovėlį
ar tiesiog pažiū rėkite televizijos žin ių laidą.
Je i žm ogau s m ąst ym as liks n epakitęs, m es ir toliau iš n au jo k u r
sim e vis tą p at į pasau lį, tą patį b logį, tą pačią d isfu n k ciją.
Nau jasis dan gus ir n au joji žemė

Šios kn ygos p av ad in im ą įkvėpė Bib lijos pran ašystė, kuri šiu o
m etu ak t u ali labiau n ei bet k ad a an ksčiau . Ji su t in k am a Sen ajam e
ir N au jajam e Test am en te ir skelbia egzist u ojan čios p asau lio tvarkos
žlu gim ą, „n au jo jo d an gau s ir n au josios žem ės" at sir ad im ą. Reik ia
su p r ast i, k ad d an gu s šiam e k on tekst e yra n e vieta, o sąm on ės gelm ės.
Tai ezoterin ė žod žio reikšm ė, kuri su t am p a su Jėzau s m ok ym ais. O
žem ė čia yra išorin ė for m a, k u r i visad a at sp in d i vid ų . Kolek t yvi
n ė žm o n ių sąm o n ė ir gyven im as žem ėje yra su siję vid in iais saitais.
„N aujasis dan gus" — tai paty rusi virsm ą žm ogaus sąm onė, o „n au joji
žem ė"y ra to virsm o atspindys fizin ėse form ose, pavidaluose. Kad an gi
žm ogau s gyven im as ir jo sąm on ė yra su siję su visos plan et os b ū t im i,
n yk st an t sen ajai žm on ių sąm on ei, dau gelyje p asau lio viet ų pr asi
dės d id eli geografin iai ir k lim at o pokyčiai, kai k u r jie past eb im i jau
šian dien .
II S K Y R I U S
EGO:
DABARTINĖ ŽMO NIJO S BŪKLĖ
Ž od žiai, ištarti b alsu ar m in tyse, gali ju s t iesiog užkerėti. Jū s len

gvai pask ęstat e ju ose, žodžiai h ip n ot izu oja, jū s besąlygiškai tikite,
k ad k ą n or s pavad in ę žodžiu jau žin ote, kas tai yra. Tačiau tai n e
tiesa. Jū s t ik paslėpėt e p aslap t į po etikete. Kad ir apie k ą k alb ėt u
m ėt e - apie p au k št į, m edį, kelio ak m en į ar žm o gų - tai yra ab so
liu čiai n epažin ū s ir n eišm at u ojam ai gilū s dalykai. Tai, ką p r iim am e,
p at ir iam e, apie k ą galvojam e, tėra tikrovės paviršiu s, m ažesn is n ei
led k aln io viršū n ė.
Po tu o pavir šiu m i viskas su siję n e tik tarpu savyje, bet ir su Šal
tin iu , iš k u r io kilu si visa gyvybė. Kelią atgal į jį, į save, į D ievą
ju m s gali par od yti n et ak m u o, o tu o labiau - gėlė ar pau k štis. Kai
žvelgiate į t u os d aik t u s ar laikote ju o s ran k ose leisdam i jiem s tiesiog
būti, n ek liju od am i žo d in ių etik ečių , ju s ap im a p agar b ios b aim ės ir
n u ost ab os jau sm as. D aik t ų esm ė n ebyliai pr an eša ju m s apie save ir
at sp in d i jū sų p ačių t ik rąją esybę. Tok iu s potyr iu s išgyven a d id ieji
m en in in k ai ir u žfik su oja ju o s savo k ū r in iu ose. Van G ogas n iek ada
n esakė: „Tai t ik sen a k ėd ė“. Jis žiū r ėjo į ją, žiū rėjo, žiū r ėjo... jis jau t ė
kėdės Bu vim ą. O t ad a paėm ė į ran kas t ep t u k ą... Tok ios kėdės k aip
d aik t o k ain a b u vo keli doler iai, o jos atvaizdas d r obėje šian dien ver
t in am as m ažd au g d vid ešim t pen kiais m ilijon ais.
Kai n eu žden giate pasau lio žodžiais ir etiketėm is, jū sų gyven im as
p r isip ild o stebu klo - t o stebu klo, ku r į žm on ija pr ar ado prieš d au g
m etų , kai patek o į savo m in čių n elaisvę, u žu ot tas m in tis valdžiusi.
Gyven im as, patyręs stebu klą, at sin au jin a, t am p a tyras, už žodžių , p a
vad in im ų ir įvaizdžių jūs paju n t at e savo t ik r ąją esybę. Kad tai įvyktų,
tu rite išlaisvin ti savojo „aš“, savojo Bu vim o p o jū t į iš d aik t ų su m aiš
ties, n ebesitapatin ti su ja. Apie tok į išsilaisvin im ą kalba ši kn yga.
24 N A U JO JI ŽF.MĖ
Ku o greičiau pr ik ab in at e žm on ėm s, d aik t am s ir sit u acijom s eti

ketes, t u o sk u rd esn ė ir be gyvybės t am p a jū sų tikrovė, jū s liau jatės
regėję st eb u k lą, n ep aliau jam ai vykstan tį aplin k ju s ir ju m yse. T am
pat e p r ot in gi, tačiau pr ar an d at e išm in tį, d žiau gsm ą, m eilę, k ū r ybin
gu m ą. Visa tai pr apu ola protarpyje tarp su vok im o ir in terpretacijų .
Ž in om a, žodžiai ir m in tys m u m s reikalin gi. Jie turi savo grožį. Ta
čiau argi t u rim e tapti jų belaisviais?
Ž od žiai su t r au k ia tikrovę iki t ok io m at m en s, k u r į geb a u žčiu opt i
žm ogau s pr ot as. Tas m at m u o n ėra labai didelis. Kalb ą su d ar o pen ki
p agr in d in iai garsai, k u r iu os gen er u oja b also stygos. T ie garsai žym i
m i balsėm is a, e, i, o, u. Kit i garsai yra pr iebalsiai, k u r iu os su k u r ia
oro p asip r iešin im as k alb os pad ar gu ose, jie žym im i pr ieb alsėm is r,
f , g ir t aip toliau . Ar tikrai m an ot e, k ad šių gar sų k om b in acijom is
galite išreikšti savo esybę, paaišk in t i, kas esate, k ok s visat os tikslas,
ar n et ap ib ū d in t i, kas iš t ik rų jų yra m edis ar ak m u o?
Iliuzin is „aš“
Ž o d is „aš“ įk ū n ija ir d id žiau sią k laidą, ir giliau sią t iesą - p r i

k lau som ai n u o to, k aip m es šį žod į vart osim e. Įp r ast oje var t osen oje
tai n et tik vien as labiau siai p ap lit u sių žod žių (dr au ge su „m an “ ir
,,m an o“), bet ir labiau siai k laid in an t is. Ž o d is „aš“ išreiškia p r igim
tin ę savivok os k laid ą, iliu zin į t ap at u m o p ojū t į. Tai yra ego. Iliuzin is
„aš“ p ojū t is, k aip sakė Alb er t as Ein št ein as, gebėjęs giliau pažvelgti
į erdvės ir laiko tikrovę bei žm ogau s p r igim tį, yra „op t in ė sąm on ės
ap gau lė". Toji iliu zin ė savastis vėliau t am p a visų aišk in im ų p agr in
d u , tiksliau , k laid in gu tikrovės, m ąst ym o pr ocesų , b en d r avim o bei
san t yk ių in terp ret avim u . V isa jū sų tikrovė t am p a pir m in ės iliu zijos
at spin džiu .
Vis dėlt o jei iliu ziją vertin site k aip iliu ziją, ji išsisklaidys. Tai gera
žin ia. Iliu zijos at p ažin im as yra jos p ab aiga. Jo s išlik im as pr ik lau so
n u o jū sų tikrovės su vok im o. Je igu su gebėsit e su p r ast i, kas jū s ne
sate, tai at sak ym as, kas jū s esate, ateis savaim e. Kaip t ik t aip ir at si
tiks, k ad a jū s lėtai ir atidžiai per sk aitysite šį ir tolesn į skyrių , kurie
F,( i O : I ) A 15A R I ' ! N F. Z M O N I I O S Iii K I I 25
n agr in ėja n etikrojo „aš“ st r u k t ū rą, vadin am ą ego. Ko k i a yr a t o n eti

k rojo „aš“ prigim tis?
Tai, k ą jū s p ap r ast ai vadin ate „aš“, n esate jū s. D ė l a b su r d i šk o
r ed u k cion izm o veik sm o {k ai sudėtin gi daly k ai sk aidom i į paprastes
nes sudėtines dalis) n esib aigian t is savęs pažin im as yra p a i n i o ja m a s
su žod žiu „aš“ , išreik štu b alsu ar b a m in t im is, ar su bet kuo, k as
t ap at in am a su „aš“. T ad k ą gi žym i žodis „aš“ ir su siję žodžiai „m an “,
„m an o “?
Kai vaikas su žin o, k ad t ėvų b alsu išt ar t ų gar sų seka yra jo ar ba
jo s vardas, tai im a lygin ti t ą žod į, t ap u sį m in t im i, su t u o, kas jis
yra. Tu o laik ot ar p iu kai kurie vaikai k alb a apie save t r ečiu oju as
m en iu . Pavyzdžiui, taip: „D žo n is yra alk an as.11 N et r u k u s jie su žin o
apie st eb u k lin gąjį „aš“ ir su t ap at in a jį su savo vardu , kurį m in tyse
jau b ū n a su t ap at in ę su t u o, kas jie yra („Aš esu D žo n is“). Vėliau
at sir an d a d au giau m in čių , k u r ios su silieja su p r ad in e „aš“ m in tim i.
Kit as žin gsn is b ū n a m in tys apie „m an e “ ir „m an o “, pad ed an čios
išskir ti d aik t u s, su siju siu s su „aš“. Vyksta ob jek t ų id en tifik acija,
daik tų t yr in ėjim as, o galiau siai vaikas su jais im a sieti savo t apatybę.
Kad a su lū žt a „m an o “ žaislas ar ba kas n or s jį at im a, pat ir iam i st ipr ū s
išgyven im ai. Taip įvyksta n e todėl, k ad žaislas turi yp at in gą vertę -
vaikas lab ai greitai praras su sid om ėjim ą ju o ir im sis kirų žaislų ar
d a i k t ų - bet dėl m in ties apie „m an o “ . Ž aislas tapo besivystan čio
vaiko „aš“ dalim i. N et ek ęs žaislo, jis n eteko dalies savęs.
Vaiku i au gan t , p ir m in ę „aš“ m in tį (idėją) p ap ild o kitos: at sir an d a
m in tys apie lytį, n u osavybę, apie savo k ū n ą, tau tybę, rasę, religiją,
p r ofesiją. Kit os sritys, su k u r iom is t ap at in am as „aš“, yra vaid m e
n ys (m ot in os vaid m u o, tėvo vaid m u o, vyro, žm on os ir taip t oliau ),
su k au p t os žin ios ar t u r im os n u om on ės, sim p at ijos ir an t ip at ijos,
p r isim in im ai apie „save“, faktai, k u r iu os p r isim in u s galim a tik sliau
save ch ar ak terizu oti k aip „aš ir m an o ist or ija“. Tai yra t ik keli daly
k ai, kurie p ad ed a žm on ėm s apsibr ėžti savo tapatybę. V isa tai - n e
d au giau n ei m in tys, ku rias k rū voje šiaip taip išlaiko jų sąsajos su
„aš“ idėja. Kai sak ot e „aš“, tai k alb at e apie t am t ik rą p r ot o su k u r t ą
k on st r u k ciją. D ar t ik sliau : t ar d am i „aš“ ar b a galvod am i apie save
kaip „aš“, d ažn iau siai k alb at e ar galvojat e n e jū s, o ta jū sų p r ot o
k on st r u k cija, tai yra jū sų ego. D vasiškai p ab u d ę ir t oliau vart ojate

žodį „aš“, b et t ad a jis sk lin d a iš gilesn ių jū sų esybės k lod ų .
D au gelis žm o n ių tapatin asi su n esiliau jan čiu m in čių sr au t u ,
n u olat in iu m ąst ym u , ku ris did žiąja dalim i yra p asik ar t ojan t is ir be
tikslis. Jų „aš“ n egali egzist u ot i atskirai, šalia m ąst ym o proceso ir jį
lyd in čių em ocijų . Tai reiškia, k ad žm on ės yra dvasiškai n esąm on in
gi. Kai jiem s kas n ors pasak o, k ad jų galvoje sk am b a ir n iek ad a n e
n utyla balsas, jie n u st em b a („Kok s b alsas?11) ar ba su p y k ę tai n eigia,
t ačiau n eigia n e jie, o t as pats balsas, m ąst yt ojas, m in čių kūrėjas.
G alim a sak yti, k ad ju o s yra u žvaldžiu si svet im a esybė.
Ž m on ės d ažn ai n egali p am ir št i t o p ir m ojo k ar to, kai su gebėjo
at sir ib ot i n u o savo m in čių ir ak im ir k ą patyrė t apatybės v ir sm ą -
u žu ot tapat in ęsi su p r ot u , jie st aiga im a t apat in t is su p r ot o fon e
esan čia sąm on e. Kar t ais tas virsm as b ū n a toks su b t ilu s, k ad žm o
gu s t ik p aju n t a n etik ėt ą d žiau gsm o ir r am ybės an t p lū d į, o k odėl tai
vyksta, jis n ežin o.
Balsas galvoje
P irm asis sąm on ės blykstelėjim as m an pasireiškė tada, kai bu vau
pir m o ku r so stu den tas Lon d on o un iversitete. D u k ar t per savaitę
važiu od avau m etr o į un iversiteto biblioteką, papr astai apie devin tą
ryto, kai b aigd avosi p ik o valan da. Kar t ą priešais m an e at sisėdo k ok ių
dvid ešim t t rejų m et ų m er gin a. Bu vau pastebėjęs ją k eletą k ar t ų an ks
čiau tam e traukin yje. Jo s bu vo n eįm an om a n epastebėti. N or s vago
n as b ū d avo piln as, vietos šalia m er gin os bū davo n eu žim t os - m at at
rodė, kad ji p am išu si. Ji bū davo n epapr ast ai įsitem pu si ir be paliovos
garsiai ir pik t ai šn ekėdavosi su savim i, regėjos, m er gin a visiškai n e
su sivok ia esan ti tarp žm on ių . Galvą ji laikydavo n u leidu si, šiek tiek
pak r eipu si į kairę, lyg k reipdam asi į kažką, sėdin tį tu ščioje vietoje
šalia jos. N ep r isim en u t ik slių žodžių, tačiau jos m on ologas sk am bėjo
m ažd au g taip: „O p ask u i ji m an pasakė... t ad a aš atsakiau , k ad ji m e
lagė, k aip ji dr įst a k altin ti m an e... ji pati visad a m an im i n au d ojosi,
o aš ja pasitik ėjau ... ji m an e išd avė...11 Ji an t kažin ko pyko, esą su ja
pasielgė b logai, esą n eapgyn ė jo s n u o m ir t in os grėsm ės.
I'.CO: I>\B \ K I IN I Ž M O N I J O S BUKI.F 27
Kai traukin ys atvyko į Tot en h em o Kor i Ko m i o si ū l e l y , m e r g i n a

at sist ojo, p r isiar t in o prie d u r ų , o iš jo s b u r n os t e b e si l i e jo žo d ž i a i . Tai
b u vo ir m an o stotelė, todėl išlipau p ask u i ją. Išėjusi į gat vę , ji p a s u k o
Bed for d o aikštės lin k, vis d ar įsitr au k u si į įsivaizd u ojam ą p o k a l b į ,
vis d ar p ik t ai n ežin ia k ą k alt in d am a ir gin d am a savo poziciją. M a n
t ap o sm alsu , t od ėl n u spr en d žiau ją pasek t i b en t jau tiek, kiek jo s
kelias su t ap o su m an u o ju . N o r s įsigilin u si į savo p ok alb į, ji žin ojo,
k u r ein a. N et r u k u s p r iėjom e Sen at o r ū m ų p astat ą, įsp ū d in gą ke
t vir t ojo d ešim t m ečio st at in į, k u r iam e d ab ar bu vo įsikū ru si u n iver
sit et o cen trin ė ad m in ist r acija ir b ib liotek a. Jau čiau si p r ib lok štas. Ar
galėjo t aip b ū ti, k ad m es ein am e į t ą p ačią vietą? Taip, k aip t ik ten
m er gin a ir žin gsn iavo. Ar ji bu vo d ėsty t oja, st u d en tė ar ad m in ist r a
cijos d ar b u ot oja, o gal b ib liotek in in k ė? Tik r iau siai ji dalyvavo k o
k io p sich ologo t ir iam ajam e darbe. At sak ym o n iek ad a n esu žin ojau .
Ž in gsn iavau atsilikęs n u o jo s apie d vid ešim t žin gsn ių ir kai įėjau
į p ast at ą (iron išk a, čia bu vo film u ojam a cen trin ė M in čių policijos
bū st in ė — film as p agal D žor d žo O r velo r om an ą ,,1984- ieji“), ji jau
b u vo d in gu si vien am e iš liftų.
Įvykis m an e paveikė. Bū d am as su b ren d ęs žm ogu s, d vid ešim t
p en k er ių m et ų p ir m o jo k u r so st u d en tas, vertin au save k aip b esifor
m u ojan t į in telek t u alą ir bu vau tikras, kad visu s at sak ym u s į žm ogiš
k osios egzisten cijos k eliam as dilem as galiu rasti in telektu aliai, kitaip
tarian t, m ąstyd am as. Tad a n esu pr atau , kad m ąst ym as be sąm on ės
yra p agr in d in ė žm ogišk osios egzisten cijos pr ob lem a. Žvelgiau į savo
d ėstyt oju s k aip į išm in čiu s, žin an čiu s at sak ym u s į visu s k lau sim u s,
o į u n iversitetą - k aip į žin ių šven tovę. Kaip galėjo čia įsiter pti p a
m išu si m oteris?
Prieš eid am as į biblioteką, u žsu k au į vyrų tu aletą. P lau d am asis
r an kas galvojau apie t ą m er gin ą. Top t elėjo m in tis, k ad labai n en o
r ėčiau su lau k t i jo s likim o. Ir štai t ad a į m an e akis įsm eigė gr etim ai
stovėjęs vyras - m an st aiga t ap o aišku , k ad šiu os žodžiu s aš su m u r
m ėjau balsu . „O , Viešpat ie, aš jau d ab ar esu su lau k ęs jo s lik im o“, -
t ar iau sau . Ar gi m an o pr ot as n ebu vo n u olat os aktyvu s k aip ir jos?
Tar p m ū sų bu vo t ik n ežym ių sk ir t u m ų . Jo s m ąst y m ą valdė pyk
tis. O m an o atveju tai bu vo n erim as. Ji galvojo garsiai. Aš m ąsčiau
d au giau sia m in tyse. Je i ji bu vo n esveiko pr ot o, t ad a visi m es esam e

ligon iai. Sk ir iasi tik ligos in ten syvu m as.
Tad a m an ak im ir k ai pavyko at sir ibot i n u o savo pr ot o ir pažvelgti
į sit u aciją p latesn iu žvilgsn iu ir įvyko poslin k is iš m ąst ym o į są
m on ę. Tebebu vau vyrią tualete, d ab ar jau vien as, ir žvelgiau į savo
atvaizdą veidrod yje. T ą at sir ib ojim o n u o pr ot o ak im ir k ą garsiai n u
siju ok iau . Galb ū t atr odžiau n en orm alu s, bet tai bu vo sveiko žm o
gau s ju ok as, d id žiap ilvio Bu d os lin k sm u m as. „Gy ven im as n ėra toks
rim tas, kaip m an at r od o ." Štai k ą reiškė m an o ju ok as. Tačiau tai
bu vo tik m in ties b lykstelėjim as, k u r į n etr u k u s u žm ir šau . Kit u s trejus
m etu s pr aleid au ap im t as n erim o ir depresijos, visišk ai su sitapatin ęs
su savo p r ot u . M an e n etgi ėm ė per sekiot i m in tys apie savižu dybę,
tačiau vien ą d ien ą sąm on ė vėl n u švito ir šį k ar t ą tai bu vo d au giau
nei t r u m p as jo s blyksn is. P asku i išsilaisvin au iš savo n etikr ojo „aš“ ir
su st ab d žiau n evalin gą m ąst ym o pr ocesą.
Tad a, kai su t ik au t ą m er gin ą, aš n e t ik p aju t au sąm on ės blykste
lėjim ą, b et ir p ir m ą k ar tą su ab ejojau , ar žm ogau s in telektas iš tikro
yra toks galin gas. Po k elių m ėn esių vien as tragiškas įvykis m an o
abejon es d ar lab iau su st ipr in o. P ir m ad ien io rytą at ėjau į vien o d i
džiai m an o ger b iam o pr ofesor iau s pask ait ą, t ačiau m u m s visiem s
bu vo pr an ešt a, k ad savaitgalį jis n usišovė. Jau čiau si pr ib lok štas. Jis
bu vo n ep ap r ast ai gerbiam as d ėstyt ojas ir, rodėsi, žin ojo atsak ym u s
į visu s k lau sim u s. Vis dėlt o tu o m et u dar n en u t u ok iau , k u o b ū t ų
galim a pak eisti pr ot ą, n em ačiau jok io s altern atyvos. D ar n esu vo
k iau , kad m ąst ym as tėra m en k a m ū sų sąm on ės dalis, taip p at n ieko
n eišm an iau apie žm ogau s ego, ju o lab iau n ejau čiau jo savyje.
Ego turin ys ir struktūra
Ego ir pr ot as yra sąlygot i praeities. O sąlygos, ju o s for m avu sios,

su sid ed a iš tu rin io ir st r u k t ū ros.
M in ėt o vaiko atveju , kai šis, n etekęs žaislo, gr au d žiai r au da, tas
žaislas at sp in d i t u rin į. Jį gali len gvai pakeisti b et k ok s kitas tu ri
n ys - kitas žaislas ar objek t as. Kok s b u s tu rin ys, lem ia jū sų aplin ka,
I' .GO: D A B A UTIN I' Ž M O N I J O S III i K I I 29
a u k l ė ji m a s, k u l t ū r a . Ar vaikas iš t u r t i n go s še i m o s, ar iš n e p a si t u
rin čios, ar žaislas tėra gabalas m ed žio, tu rin tis g y v ū n o l o m i ą , ar t ai
su d ėt in gas elektron in is m ech an izm as —jo p r a r a d i m a s su k e l i a sk a u s
m ą. Tačiau sk au sm o priežastis iš esm ės slypi žodyje „m a n o " o t ai
jau yra st r u k t ū ra. N esąm o n in gas n or as su st ip r in t i savo t a p a t y b ę per
ryšiu s su d aik t ais yra u žk od u ot as p ačioje ego ir p r ot o st r u k t ū r o je .
V ien a p agr in d in ių p r ot o st r u k t ū r ų , įt virt in an čių ego, yra t a p a
tybės n u sist atym as, ar b a id en t ifik acija. Ž o d is „id en t ifik acija" kilęs
iš lot yn ų k alb os žod žio idem , reišk ian čio „t ok s p at s“, ir facere - ,,d a -
r yti“ . Vad in asi, kai aš siekiu su sit ap at in t i su k ok iu n ors dalyku , tai
jis t am p a „t ok iu p ačiu ". Tok s pat , k aip kas? Tok s pat s, k aip aš. Tas
dalykas t am p a m an o d alim i. Vien as p agr in d in ių iden tifikacijos ly
gių yra tapat yb ė su daikt ais: m an o žaislas, vėliau - m an o au t om o b i
lis, m an o n am as, m an o dr ab u žiai ir t aip t oliau . M ėgin at e rasti save
d aik t u ose, bet ju m s n epasiseka, ir jū s tarp d aik t ų pr apu olat e. Tok ia
yr a ego lem tis.
Su sitapatin im as su daiktais
Ž m on ės, d ir b an tys reklam os versle, pu ik iai žin o, kati n orėdam i

p ar d u o t i n elabai reikalin gu s d aik t u s privalo įtikin ti galim u s p ir
kėju s, k ad tie d aik t ai pad ės jiem s su sik u r ti gerą įvaizdį bei peln yti
ger ą ap lin k in ių įver tin im ą, k itaip tarian t, su st ipr in s jų „aš“ pojū t į.
Pavyzdžiu i, r eklam os specialistai ju m s kala į galvas, k ad var t od am i
t am t ik rą p r od u k t ą jū s b ū tin ai išsiskirsite iš m in ios bei atsiskleisite
k aip in dividu alybė. Tas pr od u k t as gali bū ti siejam as su k ok iu n ors
gar siu asm en iu ar b a jau n u , pat r au k liu ir laim in gu žm ogu m i. N e t
n u sen u sių ar jau m ir u sių gar sen ybių n u ot r au k os iš to p er iod o, kai
šie žm on ės bu vo šlovės viršū n ėje, p u ik iai pasit ar n au ja šiam t ikslu i.
Ju m s p er šam a pr ielaida (n ors garsiai jos n iekas n eskelbia), kad n u
sipirk ę tą ar k it ą p r od u k t ą jū s m agišk u b ū d u įgysite gar sių žm on ių
b r u ožų ir įsiliesite į gar sen ybių gretas. T ad d ažn iau siai jū s perkate
n e pr od u k t ą, o „t ap at yb ės p at vir t in im ą". Pavyzdžiui, t ok s t apat y
bės pat vir t in im o įran kis yra p o p u liar ių dizain er ių su k u r t i drabu žiai.
Jie labai b r an gū s ir jų n edau g. Jeigu t ok iu s d r ab u žiu s galėtų įsigyti

kiekvien as, jie p r ar ast ų psich ologin ę vertę ir t elik tų m ater iali jų ver
tė - k u r kas m ažesn ė, n ei kad už ju os prašo rin koje.
Su k ok iais d aik t ais žm ogu s t apat in asi, p r ik lau so n u o jo am žiau s,
lyties, p ajam ų , socialin ės padėties, sk on io, ku ltū r in ės aplin k os ir pa
n ašių faktor ių . Su kuo jū s t apatin atės, yra tu rin ys, o n esąm on in gas
n oras įtvirtin ti savąjį „aš“ - st r u k t ū r a. Tai yra p agr in d in ės kryptys,
k u r iom is veikia ego ir protas.
Vad in am osios var t o t o jų visu om en ės n ariai siek ia įsitvirtin ti per
d aik t u s, tačiau jiem s tai n esiseka. Št ai čia ir yra p ar ad ok sas, n es kaip
tik tok ios n esėkm ės var t ot ojų visu om en ei leidžia egzistu oti: perkate
daiktą, jis ju m s greitai liau jasi teikęs pasit en k in im ą, ir jū s pu olat e
ieškoti k ito d aik t o.
Be ab ejon ės, fizin iam e m at m en yje, k u r iam e gyven a m ū sų pavir
šin is „aš“, d aik t ai yra b ū tin i ir n eišven giam i. M u m s reikia bū sto,
d r ab u žių , b ald ų , d ar b o įr an kių , t r an spor t o pr iem on ių . G ali pr ir eik
ti d aik t ų , k u r iu os vert in am e dėl gr ožio ar jiem s b ū d in gos kokybės.
P rivalom e gerbt i, ne n iek in ti d aik t ų pasau lį. Kiek vien as daikt as turi
savo bū tį, laik in ąją for m ą, pavidalą, kilu sį iš n eišr eik štos gyven im o
for m os - visų d aik t ų , k ū n ų ir for m ų Šalt in io. Sen osiose k u ltū rose
žm on ės t ik ėjo, k ad viskas, n et n egyvi ob jek t ai, tu ri dvasią, ir tuo
m ū sų protėviai bu vo arčiau tiesos, n ei m es esam e dabar. Kai gyve
n ate pasau lyje, at b u k in t am e pr ot o su k u r t ų k on st r u k cijų , n ejau čiate
visatos gyvyb in gu m o. D au gu m o s žm on ių tikrovė, k u r ioje jie gyve
n a, yra k on cep t u ali - t ik p r ot o kū rin ys.
Tačiau m es n esu geb ėsim e gerbti d aik t ų , jei n au d osim e ju o s tik
k aip savirealizacijos pr iem on ę, k it aip t ar ian t, jei m ėgin sim e per ju os
atrasti save. Kaip t ik t aip elgiasi ego. Ego su sit ap at in im as su daikt ais
su k u r ia p r ik lau som yb ę n u o jų , t ik rą d aik t ų m an iją, kuri savo r u ož
tu gim d o var t ot ojišk ą visu om en ę bei ek on om in es st r u k t ū ras, kur
vien in telė p ažan gos pr iem on ė yra siekis turėti daugiau. O n ežabotas
siekis tu rėti daugiau, n eribot as k au p im as yra d isfu n k cija ir liga. Tai
toji pati d isfu n k cija, k u r ia pasižym i vėžin ės ląstelės: jų p agr in d in is
tikslas yra d au gin t is, n ors tai galų gale su n aik in a or gan izm ą, o su
ju o - ir visas n esveikas ląsteles, n es jo s - or gan izm o dalis. Kai kurie
!( , ( >: DABARTIN I' Ž M O N I JO S BD KI T 31
ek on om istai yra taip pam ėgę au gim o sąvoką, jo g b e jos n e į si vai z

d u o ja savo teorijų , todėl n u osm u k io laikot arpį jie v ad i n a „n e i gi a m u
au gim u “.
D id elę žm o n ių gyven im o dalį su d ar o laikas, skirtas įsigyt i d a i k
t am s. Štai kodėl vien a m ū sų ep och os y d ų yra d aik t ų ga u sė ji m a s.
Kai n egalite p aju st i gyven im o piln atvės, m ėgin at e u žpildyti gy ve n i
m o t u št u m ą daik t ais. Siū lau ju m s pat yr in ėt i savo san tykį su daiktais
(t egu tai b ū n a vien a jū sų dvasios u gd y m o pr ak tik ų ). Ypač atk reip
kite dėm esį į d aik t u s, k u r iu os ap ib ū d in at e žod eliu „m an o “. Bū k i
te b u d r ū s ir sąžin in gi, pasist en k it e n u stat yti, pavyzdžiu i, k aip jū sų
savivertė p r ik lau so n u o t u r im ų d aik t ų . Ar d aik t ai su k elia ju m s rafi
n u o t ą svar bos ir viršen ybės prieš k it u s jau sm ą? Ar jų st ygiu s verčia
ju s jau st is p r asčiau už k it u s, t u r in čiu s t ų d aik t ų d au giau ? A r dažn ai
k alb at e ap ie t u r im u s d aik t u s, r od ot e ju o s žm on ėm s, siekd am i p a
kelti savivertę jų akyse, o per jątos - ir savo p ačių akyse? A r ju s ap im a
ap m au d as ar b a pyktis, o galb ū t p asiju n t at e pažem in ti, jei kiti turi
d au giau n ei jū s ar b a jei pr ar an d at e b r an gią n uosavybę?
Pam estas žiedas
Tu o laik ot ar p iu , kai su sitik davau su žm on ėm is kaip patarėjas ir

dvasin is m ok y tojas, d u k ar t per savaitę lan kiau vien ą vėžiu ser gan čią
m ot er į. Tai b u vo k etu riasdešim t pen kerių m et ų m ok y t oja, kuriai,
p asak gyd ytojų , b u vo likę gyven ti n e d au giau kaip keli m ėn esiai.
V izit ų m et u ap sik eisd avom e vos keliais žodžiais, d ažn iau siai sėd ėd a
vom e tyloje, ir k aip t ik t ad a ji ėm ė jau st i vidin ę r am ybę, k u r ios per
įt em p t ą m ok y t o jos gy ven im ą n iek ad a n ebu vo patyru si.
V ien ą d ien ą atvykęs r ad au ją su sik r im t u sią ir piktą. „Kas at sit i
k o?" - p ak lau siau . P asirodė, kad d in go jos žiedas su d eim an t u , b ran
gu s tiek m aterialia, tiek sen t im en t ų pr asm e; m ot er is bu vo įsit ik in u
si, k ad t ą žied ą pavogė k asdien at ein an ti slau gyt oja. M an o ligon ė
n egalėjo su p r ast i, k aip žm ogu s galėjo b ū t i toks beširdis ir n egailes
tin gas. Ji pasiteiravo, k aip jai geriau elgtis: p asik alb ėt i su slau gyt o
ja akis į akį ar kviesti policiją. At sak iau , k ad n egaliu n u r odyt i, ką
daryti, t ačiau p at ar iau įvertin ti, kiek žiedas ar k ok s n ors kitas daik
tas yra svar bū s jo s gyven im e. „Jū s n esu pr an t at e, - spyrėsi ji, - tai
bu vo m an o m očiu t ės žiedas. M ū vėjau jį kas dien ą, iki kol su sir gau ir
išt in o r an k os. Jis m an reiškė labai d au g. Kaip galiu n en u sim in t i?"
Greitas at sak ym as, pykčio bei gyn ybos in ton acijos balse rodė,
jo g ji dar n ebu vo pasiren gu si pažvelgti į savo vid ų ir atsk ir ti em oci
n ę reakciją n u o įvykio, kad galėt ų stebėti visa tai iš šalies. P yktis ir
n epasit en k in im as b u vo žen klai, k ad jo s lū p om is k alb a ego. Tariau :
„U žd u osiu ju m s kelis k lau sim u s, t ik n esk u b ėk it e atsakyti į ju o s iš
k arto, p r ad žioje įsiklau sykite į save. Tr u m p ai st ab telėsiu p o kiekvie
n o klau sim o. Kai jau žin osit e at sak ym ą, galite jo žodžiais ir n eiš
reik šti." M ot er is atsakė esan ti p asiren gu si. P ak lau siau : „Ar su vok ia
te, k ad t o žiedo vis tiek teks atsisakyti, gal n et greitai? Kiek d ar laiko
ju m s reikia, k ad n u o jo at pr ast u m ėte? Ar jū s sau t apsite m en kesn ė,
kai jo atsisakysite? Ar dėl to p r ar ad im o su m en k ės jū sų esybė?' Po
pask u t in io k lau sim o st o jo kelios m in u t ės tylos.
Kai ji vėl pr ašn ek o, jos veide švietė šypsen a, ji at r od ė n u r im u si.
„P ask u tin is k lau sim as privertė m an e su pr ast i svar bų dalyką. Kai iš
p r ad žių m in tyse iešk ojau at sak ym o, pr ot as m an dik t avo, k ad tikrai
m an o esybė dėl p r ar ad im o su m en k ėjo. T ad a d ar k ar t ą u ždaviau
sau t ą k lau sim ą: A r sum enkėjo m ano tik roji esybė? Šį k ar t ą at sak ym ą
m ėgin au labiau išjau st i nei išm ąstyti. St aiga p aju t au savo Bu vim ą.
N iek ad a an k sčiau t aip n esijau čiau . Je i galiu t aip st ipr iai jau st i savo
A š Esu, vad in asi, m an o esybė visišk ai n en u k en t ėjo. Ir d ab ar d ar ją
t eb ejau čiu , labai r am ią, gyvą." - „Tai yra Bu vim o d žiau gsm as, - t a
riau. - Jį p aju n t am e t ik at sir ib oję n u o pr ot o. Bu vim ą reikia išjau sti.
Jo n egalim a išm ąstyt i. Ž m ogau s ego to n ežin o, n es jį vald o protas.
Jū sų galvoje žiedas b u vo k aip m in tis, k u r ią jū s p ain iojot e su A š Esu
p ojū čiu . M an ėt e, k ad t ik roji jū sų esybė ar jo s dalis yra žiede. Kad
ir ko siek t ų ego ar prie ko jis p r isiju n gt ų , tai bu s tik Bu vim o pak ai
talai, k u r ių n eišjau site. G alim a vertin ti d aik t u s bei jais r ū pin tis, bet
kai prie jų prisirišate, tai jau t am pa ego. Iš tiesų jū s n e prie daikt o
prisirišate, o prie m in ties su įvardžiais „aš", „m an " ar „m an o ". Kai
visiškai su sit aik ote su pr ar ad im u ir įveikiate savo ego, t ad a pasirodo
A š Esu —tikroji jū sų esybė, sąm o n ė ." M ot er is tarė: „D ab ar su pr an tu ,
! 1 , 0 : 1) A B A R T I N H Ž M O N I J O S B U K L I ' 33
apie k ą k alb ėjo Jėzu s, kai pasakė: ‘J ei kas n ori atim ti m arškin iu s,
tai at id u o k ir ap siau st ą.’ P ir m iau tie žodžiai m an prasm ės n etu rė
jo / 1 — „Tas tiesa, - at sak iau . — Kit a vertu s, tai n ereiškia, kati privalu
n erak in t i d u r ų . Tai tik reiškia, k ad kai k ad a yra geriau leisti įvykiam s
tekėti sava vaga, n ei jiem s p r iešin t is.”
P ask u t in ėm is gyven im o savait ėm is, k ai jos k ū n as visai n u silpo, ji
ėm ė vis lab iau sp in d ėti, lyg jo s k ū n as b ū t ų skleidęs šviesą. Ji atidavė
d au g tu rto, kai k ą n etgi m ot er iai, k u r ią įtarė p avogu s žiedą. Su lig
k iek vien u at id u o t u d aik t u jo s d žiau gsm as au go. Kai jos m ot in a p a
sk am b in o ir pran ešė, k ad d u k r a jau m irė, ji taip pat p am in ėjo, k ad
p o m ir t ies von ios spin telėje bu vo rastas t as žiedas. G al žied ą gr ąžin o
slau gyt oja, o gal jis ten b u vo visą laiką. N iek as n esu žin os. Tačiau
vien ą d alyk ą m es žin om e: gyven im as pat eik s ju m s tok ias sit u acijas,
k u r ios pad ės ju m s plėsti sąm on ę. Iš k u r žin osite, k ad tai r eikalin ga
sit u acija? N es ji yra ta, k u r ią išgyven ate šiu o m etu .
Ar yra b logai d id žiu ot is savo t u r t ais ir jau st i ap m au d ą, jei kas
n ors tu ri d au giau n ei jū s? V isišk ai n e. P asididžiavim o jau sm as, n oras
p asirod yti, d žiau gsm as, kai tu rite d au giau n egu kiti, ir liū desys, kai
t u rit e m ažiau , n ėra n ei gerai, n ei b logai - tai yra ego. O ego blogas
n ėra - ego t ik n esąm on in gas. Kai savyje p asteb it e ego, im at e žvelgti
giliau . N ever tin k it e ego per r im t ai. Kai m an ot e, kad jū sų elgsen ą
vald o ego, n u sišypsok it e. Kar t ais n et n u siju ok it e. Kaip žm on ija ga
lėjo taip ilgai b ū ti fgo valdžioje? Galiau siai atsim in k ite, kad ego n ėra
asm en išk as. Tai n esate jū s. Jei ju m s at r od o, kad ego yra jū sų asm en i
n ė p r ob lem a, tai tik d ar d id esn io ego įpir št a n u om on ė.
Nuosavybės iliuzija
Ką n or s tu rėti —k ą tai iš tikro reiškia? Ką reiškia k ok į n ors d aik t ą
p ad ar y t i „savo d aik t u ”? Je igu stovite N iu jo r k o gatvėje, r od ot e pir št u
į m ilžin išk ą d an gor aižį ir sak ot e „Sis p ast at as yra m an o. Jis m an
p r ik lau so”, tai ar b a esate n epapr ast ai t u rt in gi, ar b a ju s k am u oja
h aliu cin acijos, ar b a m elu ojat e. Bet k u r iu o atveju jū s k alb at e apie
d alyk u s, k u r m in ties for m a „aš” ir m in ties for m a „p ast at as” su silieja'
į vien a. Št ai k aip k yla m en talin ė n u osavybės sąvok a. Je i t u rite d o

k u m en t u s, p at vir t in an čiu s jū sų n u osavybę, visi ju m s pritars. Esat e
tu rt in gi. Je i d o k u m en t ų n etu rite, n iekas jū sų t eigin iu i n epritars ir
bū sit e p asių sti p as psich iatrą. Esate arba ap im t i m an ijos, ar b a begė
dišk ai m elu ojat e.
Č ia svar bu pabrėžti, kad pat eik t a ist orija („Tas d aik t as yra m an o “)
ir m in ties for m os, k u r ios ją su d ar o, ar jai pritaria žm on ės, ar n epr i
taria, n eturi ab soliu čiai n ieko ben d r a su jū sų tik rąja esybe. N e t jei
visi su tik s su tu o fakt u , tai bu s visiškas p r asim an ym as. I lk gu lėd am i
m irties p at ale ir at sir ib oję n u o išor in io p asau lio, dau gelis žm on ių
su vok ia, k ad su jų t ik r ąja esybe jok s daik tas n iek ad a n etu r ėjo n ieko
b en d ra. M ir t ies ak ivaizdoje n u osavybės sąvok a t am p a visišk ai b e
reikšm ė. P ask u t in ėm is gyven im o ak im ir k om is žm on ės su pr an ta,
k ad gyven d am i iešk ojo savo esybės, siekė p at ir t i Bu vim ą, o iš t ik r ų jų
ta esybė visad bu vo šalia, tik ją tem dė daikt ai, su k u r iais jie t apatin o-
si; o t apat in d am iesi su daiktais, jie galų gale t ap at in osi su pr ot u .
Jėzu s k alb ėjo taip: „P alaim in t i tu rin tys vargdien io dvasią: jų yra
d an gau s k ar alystė.“ (Evan gelija pagal M at ą, 5—3) K ą tai reiškia „t u
rin tys var gd ien io d vasią“? Jo k io vid in io bagažo, jok io s tapatybės.
N e i su d aik t ais, n ei su m en talin ėm is sąvok om is, išr eiškian čiom is
„aš“ idėją. O kas yra „d an gau s kar alystė"? P aprastas, b et d id elis Bu
vim o d žiau gsm as, k u r į pat ir iat e tada, kai at sisakote su sit ap at in im o
ir įgyjate „var gd ien io d vasią".
Kaip tik t od ėl t u r t o at sisakym as bu vo vert in im as k aip dvasios
u gd y m o p r ak tik a ir Ryt u ose, ir Vak ar u ose. Tačiau t ok s žin gsn is iš
k arto n eišlaisvin s jū sų iš ego pan čių . Ego n ep asid u os, ieškos k it ų
d alyk ų , su k u r iais jis galėt ų su sit apat in t i, pavyzdžiu i, su jū sų m en
t alin iu „aš", su tu o, k u r is atsisakė m aterialau s t u rt o ir todėl yra vir
šesn is, dvasingesnis n ei kiti —tie, ku rie t u r t o n eatsisakė. Yra žm on ių ,
k u rie at sisakė viso savo tu rto, tačiau jų ego d id esn is n ei kai k u r ių
m ilijon ier ių . Kai at sik r atot e vien o su sit ap at in im o ob jek t o, jū sų ego
n etr u k s rasti kitą. Ja m n esvarbu , su k u o t apat in tis, svar bu tik k ad
b ū t ų k ok ia n ors t apatybė. Tad a „vargdien io d vasia" ir var t ot ojiš
k os id eologijos at sisakym as vėl bu s tik m in ties for m a, k it a m en t a
lin ė p ozicija, galin ti p ak eisti tapat yb ę su m aterialiais daiktais. Taip
H ,O : D A B A R T Į N i: Ž . M O N I Į O S P.l I I !' 3S
t apat in d am iesi dažn ai apsisk elb iat e teisu oliais, o k i l u s i m a t e v a d i n t i

paklydėliais. Kaip p am at y sim e vėliau , „b ū ti t e i si e m s", o k i m s l ai k y
ti pak lydėliais yra vien as svar biau sių ego p r ot o m o d e l i ų , v i e n a p a
gr in d in ių n esąm o n in gu m o for m ų . Ž od žiu , ego turin ys gal i k e i st i s, o
p r ot o st r u k t ū r a, palaik an t i t ą ego —n e.
V ien a n esąm o n in gų žm o n ių p r ielaid ų yra ta, k ad jei su si t ap at in a
te su ob jek t u k aip su savo n u osavyb e, tai ak ivaizdu s to m a t e r i al a u s
ob jek t o ap čiu op iam u m as ir p ast ovu m as su teiks d au giau a p č i u o p i a
m u m o bei pastovu m o jū sų „aš“. Tok ie „ap čiu op iam i ir p a st o v ū s"
ob jek t ai yra st atin iai ir yp ač žem ė - jū sų n u om on e, tai vien in telė
n u osavyb ės for m a, ku rios n iekas n esu n aik in s. Tačiau k aip tik žem ės
t u r ėjim o id ėja pasirod ė visišk ai ab su r d išk a Siau rės Am er ik os k olo
n izavim o laikais —viet in iam s gy ven t ojam s, in d ėn am s, bu vo visiškai
n esu pr an t am a, k aip galim a „t u r ėt i žem ę“. Tod ėl jie ją ir pr ar ad o,
n es pasirašė k olon ist ų pak išt u s d ok u m en t u s, k u rie in d ėn am s bu vo
lygiai taip p at n esu p r an t am i. Jie jau t ėsi pr ik lau są savo žem ei, bet
žem ė jau jiem s n epriklau sė.
Ego siekia su lygin t i t u r ėjim ą su Bu vim u : t u r iu , vadin asi, esu . Ir
ju o d au giau t u riu , tu o svarbesn is esu . Ego gyven a palygin im ais. Ver
t in ate save p agal tai, k ok iu s ju s m at o kiti. Jeigu visi gyven tų r ū m u o
se arba b ū t ų t u rt in gi, jū sų r ū m ai ar t u rt as n ep ad ėt ų ju m s p ad id in t i
savojo „aš“. T ad a galėt u m ėt e persikelti į papr astą trobelę, atsisakyti
t u rt o ir pak eisti savo t apatybę - pasiju st u m ėt e dvasin gesn i n ei kiti
ir jū sų „aš“ p ad id ėt ų . Kit ų žm o n ių n u om on ė apie ju s yra lyg vei
d r od is, p ar od an t is, k ok ie ir kas jū s esate. Jū sų ego savivertės jau sm as
d ažn iau siai siejasi su verte, įgyta k it ų žm on ių akyse. O k ad an gi jau
čiate poreikį b ū ti vert in am i kitų, tai gyven d am i aplin k oje, ku r ioje
vert in am as m at er ialu s tu rt as, p ak liū n at e į šios kolektyvin ės ap gau
lės sp ąst u s, b ū n at e pasm erk t i k au p t i d aik t u s visą liku sį gyven im ą ir
pu oselėt i t u ščią viltį, k ad jų gau sybėje rasite pr asm ę ir savąjį „aš“.
Kaip atsik ratyti pr ik lau som yb ės n u o daiktų ? N et n eban dykite.
Tai n eįm an om a. P rik lau som ybė n u o d aik t ų d in gst a savaim e, k ada
jū s n ekeliate tik slo ju ose rasti save. Ko l kas t ik su vokite, k ad esate
p r ik lau som i. G ali b ū t i ir t aip, k ad n et n ežin osite, jo g esate n u o ko
n or s p r ik lau som i (su sitap atin ę) tol, k ol to d aik t o n eprarasite. Jei dėl
tok io p r ar ad im o n u sim in site, tai reikš, kad n esate laisvi. Kata vertus,
jei su vok sit e, k ad t ap at in atės su d aik t ais, t okia tapat ybė jau n ebebu s
visa ap im an t i. („Esu sąm on ė, kuri su vokia p r ik lau som yb ę.11) Tai bu s
jū sų sąm on ės virsm o pradžia.
Troškim as turėti daugiau
Ego t ap at in asi su tu rim ais dalykais, tie dalykai kelia ego pasiten
k in im ą, tačiau pasit en k in im as b ū n a pavir šu tin išk as ir t ru m palaik is.
Giliai savyje jau čiat e u žslėpt ą n ep asit en k in im ą dėl piln atvės st ok os,
dėl to, k o „n ep ak an k a11. „D ar n etu r iu to p ak an k am ai11, o tai, ego
su p r at im u , reišk ia „d ar n esu visišk ai a s\
Kaip m at ėm e, turėjim as - n u osavybės sąvok a - yra ego su k u r t as
p r am an as, t eik ian tis jam solid u m o ir p ast ovu m o, išsk ir t in u m o ir
yp at in gu m o. Jei ju m s n epavyksta rasti savęs t u r im u ose daik t u ose,
gim sta d ar galin gesn is p ost ū m is, pr ik lau san t is ego str u k t ū rai: p o
reikis tu rėti d au giau , k ą galėt u m e įvardyti „t r o šk im u ". N ė vien as
ego ilgai n eišsilaikys be šio poreikio. Tod ėl t rošk im as tu rėti palaiko
ego d au g labiau n ei p at s tu rėjim as. Ego svar biau norėti n egu turė
ti. N o r as tu rėti t am p a svarbesn is u ž pat į t u rėjim ą. P aviršu tin iškas
p asit en k in im as turėjim u yra pak eičiam as t r ošk im u norėti. Tai yra
ligu istas p sich ologin is poreikis tu rėti dar d au giau d aik t ų , su kuriais
galėt u m ėt e tapat in tis.
T am tikrais atvejais p sich ologin is poreikis t u rėti d au giau arba
p ojū t is, k ad n etu rite p ak an k am ai (tai yra labai b ū d in ga ego), per si
kelia į fizin į lygm en į ir virsta n ep asot in am u alkiu . Ken čian t ys n uo
b u lim ijos žm on ės dažn ai su sikelia sau vėm im ą, k ad tik vėl galėtų
valgyti. Tačiau alk an as yra jų pr ot as, o n e kū n as. Sis m it yb os su t ri
k im as bu s išgyd ytas, jei k an k in iai, u žu ot tapat in ęsi su pr ot u , su si
d r au gau s su k ū n u , p aju s jo t ik r u osiu s poreikiu s ir liau sis ten kin ę ego
p seu d op or eik iu s.
N er et ai ego aišk iai žin o, k o n or i, ir siek ia savo t ik slų n u ožm iai ir
n egailest in gai. Čin gisch an as, St alin as, H it ler is, - tai t ik keli tipiš-
k esn i pavyzdžiai. Tačiau en er gija, slypin t i už jų t r ošk im ų , su k u r ia
! ( , ( > : 1) A B A R T I N K / M O N I Į O.S B U K I T'. 37
p r iešin gą t ok io p at st ip r u m o en er giją, o šioji galiau siai ju os su n ai

k in a. Tačiau jie sp ėja su jau k t i savo ir d au gyb ės žm on ių gyven im u s,
o k ar tais žem ėje su k u r ia pr agar ą. D au gu m a ego turi k on flik t u ojan
čiu s t ar pu savyje t r ošk im u s. Kiek vien ą k ar t ą jie n or i vis kitų dalyk ų
arba ap sk r it ai n ežin o, k ok ie yra jų n or ai. Jie t ik gali pasakyti, ko
tikrai n en or i - tai yra ši ak im ir k a. Įt am p a, n ek an t r u m as, n u o b o d u
lys, n er im as, n ep asit en k in im as, —visa tai n eišsip ild žiu sių t r ošk im ų
r ezu ltatas. Tr ošk im as yr a t am t ik ra st r u k t ū r a, t od ėl jok s tu rin ys n e
su t eik s ilgalaik io p asit en k in im o, kol t oji m en talin ė st r u k t ū r a liks
k ok ia b u vu si. Bet ik sliu s, bet st ip r iu s t r o šk im u s tu ri bręsta n tys p a
au gliai, k ai k u r ie iš jų yr a n u olat in ės n eigim o bei n ep asit en k in im o
b ū sen os.
Fizin ės m aist o , van d en s, p ast ogės, ap r an gos bei p agr in d in ių
p at o gu m ų reik m ės yra n at ū r alios visiem s žm on ėm s, b ėd a ta, k ad
n eišlaik om a išt ek lių pu siau syyr a - ją ar d o b ep r ot išk as ir n ep aso
t in am as p or eik is t u rėt i d au giau . Tai yr a ego go d u m as. Ego su geb a
p asir eik šti ir k olektyviai - p er ek on om in es p asau lio st r u k t ū r as, t o
k ias k aip m ilžin išk os k or p or acijos, k u r ios yra ego d ar in iai, besir u n -
gian t ys t ar p u savy je dėl t u r ėjim o d au giau . Jų vien in t elis b epr ot išk as
tik slas yra peln as. To t ik slo siek iam a lab ai n egailest in gai. G am t a,
gyvū n ai, žm on ės, n et t ų k or p o r acijų d ar b u ot ojai yra ne d au giau
k aip sk aičiai su vest in ėse, n egyvi d aik t ai, k u r iu os p an au d o t u s gali
m a išm esti.
Tok ios m in ties for m os kaip „m an ", „m an o “, „d au giau “, „aš n o-
r iu “, „m an reikia“, „privalau tu rėti" ar „n ep ak an k a" siejasi su ego
st r u k t ū r a, o n e su tu rin iu , lit r in į galim a pak eisti k it u tu rin iu , ta
čiau st r u k t ū r os lieka. Kol n catpažin site savyje m in ėt ų m in ties for
m ų , kol jų n eapšviesite sąm on ės šviesa, jū s tikėsite jom is ir bū site
priversti veikti jų vald om i, jau sit ės pasm erk t i ieškoti ir n erasti - kai
ju s vald o t ok ios m in tys, jok s tu rtas, vieta, žm ogu s ar sąlygos jū sų
n eten k in s. Kol ego st r u k t ū r a slypės ju m yse, jo k s turin ys ju m s n ebu s
visišk ai geras. N esvar b u , k ą ju m s pavyks tu rėti ar įgyti, vis t iek ja u
sitės n elaim in gi. Be per st ojo ieškosite dalykų , ku rie teik tų didesn į
p asiten k in im ą, u žpildytų vidin ę t u št u m ą ir p ad ėt ų paju st i gyven i
m o prasm ę.
Susitapatin im as su kūn u
Kit a p agr in d in ė su sit ap at in im u Forma yra t apat yb ė su „savo“

k ū n u . V isų p ir m a k ū n as b ū n a vyriškas arba m oter iškas, taigi bu vi
m as vyru ar m ot er im i yra svarbi d au gelio žm on ių „aš“ p o jū čio dalis.
Lytis t am p a t apatybe. Su sit ap at in im as su lytim i pr asid ed a an ksty
voje vaikystėje, o tai sk at in a įsijau sti į tam tikru s vaidm en is, u gdytis
st an d ar tin iu s elgsen os m od eliu s, kurie lem ia n e t ik sek su alu m ą, bet
ir visu s jū sų gyven im o aspekt u s. Tok s vaid m u o d au geliu i žm o n ių
yra lyg sp ąstai, yp ač kai k u r iose tradicin ėse b en d r u om en ėse. N or s
Vak arų k u lt ū r oje su sit ap at in im as su lytim i jau n ebetu r i lem iam os
reikšm ės, d ar yra pasau lyje vietų, k u r b aisiau sia m ot er s lem tis yra
likti n etekėju siai ar b a b ū t i n evaisin gai, o vyrui - n etu rėti seksu alin ės
p ot en cijos ir n egebėti p r od u k u ot i vaikų . Gyven im as kelia pasit en
k in im ą tik tada, kai p at en k in am i t am tikri su žm ogau s lytim i su siję
reikalavim ai.
Vak ar u ose žm ogau s savivertę d id ele d alim i lem ia fizin ė k ū n o iš
orė: st ipr u s ar silpn as, d ailu s ar b jau r u s (palygin u s su kit ais). D au
gelio savivertė su siju si su fizin e jėga, gr ožiu , gera fizin e for m a ir iš
vaizda. N er et as jau čiasi n u ver tin tas, n es yra įsitik in ęs, k ad jo k ū n as
n egražu s ar n etob u las.
P asitaiko atvejų , kai „savo k ū n o " su vok im as visišk ai išk rypsta.
Pavyzdžiu i, jau n a m ot er is įsikala į galvą, k ad ji tu ri per d au g svorio,
todėl p r ad ed a b ad au t i, n ors iš t iesų ji yra liekn a. Ji n em at o tikro
savo k ū n o. Ji „m at o " m en talin es k on st r u k cijas „esu ap k ū n i" arba
„t ap siu ap k ū n i". Šio reiškin o priežastis yra su sit ap at in im as su pr ot u .
Ž m on ės vis lab iau tapat in asi su p r ot u , tai savo r u ožt u sk at in a ego
d isfu n k ciją, todėl p astar aisiais d ešim t m ečiais n epapr ast ai pad au gėjo
an or ek sijos atvejų . Je igu an or ek sijos au k a su geb ėt ų pažvelgti į savo
k ū n ą be išan k st in ių n u ost at ų ar b a b en t jau įver tin t ų tas n u ost at as
objek tyviai, o n e tik ėtų jom is, ar b a d ar geriau - jei geb ėt ų paju st i
savo k ū n ą iš vid au s, ji pr ad ėt ų sveikti.
Besit ap at in an t ys su gr ažia išvaizda, fizin e jėga ar gab u m ais žm o
n ės ken čia, n es šios savybės vien ą d ien ą im a blan kt i ir išn yksta. Ki
taip ir b ū ti n egali. Tok ių žm o n ių tapatybei gresia žlu gim as. Gražū s
EGO: DABARTIN Ė Ž.MONIĮOS BU KI , K 39
ar n egražū s žm on ės savo tapatybę - n eigiam ą ar t e i gi a m ą sieja su

k ū n u . Tik sliau , ji e k ild in a savo tapat ybę iš „aš“ id ė jos, k u r i ą k l a i d i n
gai sieja su savo k ū n o m en t alin iu įvaizdžiu , tačiau k ū n a s ju k yr a n e
d au giau kaip fizin ė for m a, o šiai, k aip ir k it om s, yra lem tas l a i k i n u
m as ir su n yk im as.
Fizin io k ū n o, k u r iam lem t a pasen t i, su n yk ti ir m ir ti, su t ap at i
n im as su „aš“ an k sčiau ar vėliau n eišven giam ai su kels kan čią. Pa
st an gos n esit ap at in ti su k ū n u visiškai n ereiškia t ą k ū n ą apleisti, jį
n iek in t i ar n esir ū p in ti ju o. Je igu esate st ip r ū s, gražū s ir en ergin gi,
galit e t ik d žiau gt is t ok iom is savybėm is - kol jo s yra. G alit e gerin ti
k ū n o b ū sen ą sveikai m ait in d am iesi ir at lik d am i fizin iu s p r at im u s.
Je i n etap at in site k ū n o su savo t ik r ąja esybe, n u vytu s gr ožiu i, su m a
žėju s en er gijai ar k ū n u i t ap u s n eįgaliam , išsau gosit e savivertę. Kai
k ū n as p r ar an d a jėgas, pr o n yk st an čią fo r m ą len gviau prasiskverbia
sąm on ės šviesa —b efor m is m at m u o.
Ž m on ės t ap at in asi n e t ik su dailiais ar t ob u lais kū n ais. Taip pat
sėk m in gai galim a t ap at in tis ir su „pr ob lem išk u *1 k ū n u ir prie savo
t apatybės p r it r au k t i k ū n o n et ob u lu m ą, ligą ar n egalią. T ad a galvosi
te ir k albėsite apie save k aip apie įsisen ėju sios ligos ar n egalios „kan -
k in į“. Su lau k site d au g dėm esio iš gy d y t ojų ir k it ų žm on ių , k u rie
n u olat os ju m s pr im in s jū sų k on cep t u alią k an k in io ar pacien t o t ap a
tybę. O jū s n esąm on in gai pr isitvir tin ate prie ligos, n es ji bu s tapu si
p ačia svar biau sia jū sų t apatybės dalim i. Tai d ar vien a m in ties for m a,
su ku ria gali t ap at in tis ego. Kai tik ego r an d a tapat ybę, n u o jos jis
n esit r au k ia. Steb ėt in a, bet gan a dažn ai ego, iešk od am as tvirtesn ės
t apat ybės, gali n et su kelti ligą, kad per ją su t vir t ėt ų pats.
Vidin io kūn o pajau tim as
N o r s su sit ap at in im as su k ū n u yra vien as iš esm in ių ego požy

m ių , gera žin ia ta, k ad jū s t okią t apat yb ę galite n esu n kiai n u t r au kt i.
N er eik ia st en gt is įt ik in t i savęs, k ad n esate k ū n as, verčiau at it r au k i
te d ėm esį n u o išorin io k ū n o ir n u o m in čių apie k ū n ą (gražu s, st i
p r u s, b jau r u s, silpn as, n u tu kęs ir taip toliau ) ir n u k r eipk ite žvilgsn į
vid u n , p aju sk it e ten p u lsu ojan t į gyvybin gu m ą. V isai n esvarbu , k o

kia jū sų k ū n o išorė —p o išorin iu pavidalu yra in ten syvu s gyvas en er
gin is lau k as.
Jei n elabai suvokiate, kas tai yra vidin is kūn as, akim irką pa
būkite užsim erkę ir pasisten kite aptikti gyvu m ą savo plaštakose.
Neklauskite apie tai proto, nes jis atsakys: „A š nieko n ejaučiu.“
O gal n etgi pridurs: „Leisk man galvoti apie įdom esn ius daly
k u s/ 4Todėl, užuot klausę proto, iškart kreipkitės [p lašt ak as - pa
ju skite jo se subtilų gyvum ą. Taip, ten esam a gyvum o. Turite nu
kreipti ten savo dėm esį ir t ą gyvu m ą pastebėsite. Galbūt pirmiau
pajusite len gvą dilgčiojim ą, o paskui - ir plaštakų gyvum ą. Jei
dėm esį į plaštakas laikysite sutelkę ilgesn į laiko tarpą, tas pojūtis
stiprės. Kiti žm on ės tai patiria net n eužsim erkę. Jie gali pajausti
savo „vidin es plaštak as44 skaitydam i šias eilutes. Pajutę plaštakų
gyvum ą, pereikite prie pėdų, laikykite ten su telktą dėm esį m i
nutę, sten kitės vienu metu jau sti ir plaštakas, ir pėdas. O paskui
leiskite tam jau sm u i apimti v isą kūną: kojas, ran kas, pilvą, krū
tinę... ir štai jū s jau jau čiate savo vidin į kūn ą kaip visa apim an tį
gyvum o darinį.
Ką aš vad in u „vid in iu k ū n u “, iš t iesų jau n ebėra kū n as, o gyvy
bin ė en ergija, tiltas tarp for m ų pasau lio ir b efor m išk u m o. Išsiugdy-
kite įprotį jau st i vidin į k ū n ą k u o dažn iau . Po k u r io laiko ju m s n et
n ereikės u žsim erkti, k ad jį pajau st u m ėt e. Pavyzdžiui, pasitikrin kite,
ar galite tai jau st i k o n ors klau sydam iesi. Kai p ojū čiais u žčiu opiate
vidin į kū n ą, liau jatės tapatin tis su savo fizin iu k ū n u , taip p at ir su
pr otu . Kit aip sak an t, n u o for m ų pasau lio tolstate į befor m išk u m ą,
kurį galim a pavad in t i pačiu Bu vim u . Tai yra jū sų tikroji tapatybė.
Kū n o sąm on ė ju m s n e t ik p ad ed a įsitvirtin ti šioje akim ir koje, bet ir
p ar od o kelią, k u r iu o galite ištrū kti iš ego kalėjim o. Be to, kai esate
tokios bū sen os, stipr ėja fizin io k ū n o im u n in ė sistem a ir su gebėjim as
pačiam gydytis.
k ,o : d a b a r t į n i; Ž m o n i j o s b u k i ,h 41
Buvim o užm iršim as

Ego visad a t ap at in asi su for m a. Jis for m ose ieško savęs ir ten save
p r ar an d a. For m os - tai n e t ik m at er ialū s daiktai ir fizin iai kūn ai. Fs-
m in gesn ės n ei d aik t ai ir k ū n ai (išorin ės for m os) yra m in čių form os,
k u r ios be p aliovos k yla sąm on ės lau ke. Tai yra en ergin iai d ar in iai,
k u r kas su b tilesn i nei tan k i fizin ė m at er ija, tačiau jie vis vien a pr i
sk ir tin i fo r m ų p asau liu i. Tai, k ą jū s jau čiat e ir pr iim at e k aip n iekad
n en u t ylan t į b alsą savo galvoje ir jį lyd in čias em ocijas, iš t ik r ų jų yra
n evalin go m ąst ym o srau tas. Kai su ju o im at e t ap at in tis, jis p asi
glem žia visą jū sų d ėm esį, jū s pasiklyst at e tarp t ų m in čių ir em ocijų
ir p at en k ate į ego gn iau žt u s. Ego galim a ap ib ū d in t i k aip n u olat ky
lan čių m in čių fo r m ų ir m en t alin ių bei em ocin ių vaizdin ių san k au
pą, ku riai su t eik tas „aš“ p ojū t is. Č ia ir yra ego šaltin is - befor m is
„aš“, su m išęs su for m a. Tok s su m aišy m as yra d id žioji k laid a, iš k u
r ios kyla m ū sų at sk ir u m o iliu zija, tikrovę verčian ti k ošm ar u .
N u o Dekarto klaidos iki Sartro įžvalgos
XV II am žiau s filosofas D ek ar t as (D escar t es), laik om as šiu olaik i

n ės filosofijos p r ad in in k u , savo p am at in ę klaidą (jis pats tikėjo, kad
tai yra p am at in ė tiesa) išreiškė tokiu posak iu : „M ąst au , vadin asi,
e su .“ Tai bu vo D ek ar t o at sak ym as į k lau sim ą: „Ar yra dalykas, kurį
aš galiu t eigti su visišku t ik r u m u ?1' Faktas, jo g žm ogu s visą laik ą
m ąst o, jo su p r at im u , bu vo visiškai n eabejot in as, t odėl jis su t ap at in o
m ąst y m ą ir b ū t į („aš m ąst au 11 ir „aš esu “). U žu ot atskleidęs d id žiąją
tiesą, D ek ar t as rado ego šakn is, tačiau to n ė n en u t u ok ė.
P r ab ėgo bem až trys šim t ai m et ų , ir kitas žym u s filosofas m in ė
t am e t eigin yje ap t ik o šį tą, ko D ek ar t as ir visi kiti n epast eb ėjo. Tas
filosofas b u vo Ž an as Polis Sart r as (Jean -P au l Sartr e). A n alizu od am as
D ek ar t o p osak į „M ąst au , vadin asi, esu “, Sartr as, k aip jis pat s k albė
jo, su p r at o, k ad „sąm on ė, kuri sak o aš esu, n ėra ta p at i sąm on ė, ku ri
m ąsto*. K ą Sart r as tu rėjo om en yje? Kai su vok iam e, k ad m ąst om e,
tas su vok im as n ėra m ąst ym o dalis. Č ia jau im a reikštis kitas sąm on ės
m at m u o, iš jo ir k yla išvad a aš esu. Je i be m ąst ym o n iek o d au giau

n eb ū t ų , m es n et n esu sivok tu m e, kad m ąst om e. Bū t u m e tarsi sa
p n u ojan t is žm ogu s, ku ris n ežin o, kad jis sap n u oja, ir t apat in asi su
k iek vien u sap n o vaizdin iu . Beje, dau gelis taip ir gyven a - k aip lu
n atikai, patek ę į sen o d isfu n k cin io m ąst ym o sp ąst u s, k u r iu ose jie
n u olat k u r ia tą patį savo tikrovės k ošm ar ą. Kit a vertu s, jei sap n u o
d am i žin om e, kad sap n u ojam e, iš sap n o galim e n u b u st i. Tu o b ū d u
pak ylam e į k itą sąm on ės m at m en į.
Sart r o įžvalga bu vo labai svarbi, t ačiau pat s jis b u vo pern elyg
su sit ap atin ęs su m ąst y m u , k ad t ą svar b ą su p r ast ų .
Nepaprasta ram ybė

Ap ie k it ą sąm on ės m at m en į esam a n em ažai p asak ojim ų . Jų au
toriai dažn ai b ū n a žm on ės, t am tik ru gyven im o m om en t u patyrę
t r agišk ų išgyven im ų . Vien i n eten k a n u osavybės, kiti - ar t im ų jų ,
socialin ės pad ėt ies, r ep u t acijos ar sveik atos. O kar tais k ok ia n ors
baisi n elaim ė ar k aras n u sin eša viską, ir žm ogu s lieka visiškai „t u š
čiom is r an k o m is". Tai r ibin ė situ acija. Visk as, su k u o jie t ap at in osi
ir kas palaik ė jų „aš“ p ojū t į, d in go. Iš p r ad žių ju o s ap ėm ė d id žiu lė
b aim ė ir ašt r u s sielvartas, t ačiau pask u i beveik st aiga šios em ocijos
n u slop o ir jų viet ą u žėm ė sak r alu s Bu vim o p o jū t is, gili r am ybė ir
sk aid r u m as. Jėzu s Kaln o p am ok sle k alb ėjo taip: „P alaim in t i t u rin
tys var gd ien io dvasią: jų yra d an gau s Kar alyst ė." (Evan gelija pagal
M at ą 5 ,3 ). Ž m on ės, tai patyrę, k lau sia savęs, k aip t ok ių išb an d ym ų
ak ivaizdoje jie su geb ėjo likt i visiškai ram ū s.
At sak ym as p ap r ast as, jei su p r an t am e, kas yra ego ir k aip jis fu n k
cion u oja. Kai p avid alai, su ku riais t ap at in om ės, žlu n ga ar tiesiog
d in gsta, ego gau n a n eat r em iam ą sm ū gį, n es tie pavidalai bu vo jo
r am stis. Ego tapatin asi su m at er ialiais pavidalais, fo r m om is. Kai
n ebetu r im e su k u o tapat in tis, kas m es esam e? Kai ap lin k esan
čios for m os d in gst a ar b a artėja m ir t is, m ū sų Bu vim o p o jū t is - Aš
E SU - išlaisvėja, d vasia išsiveržia iš m at er ijos p an čių . Tad a im am e
su vok ti savo tapatybę k it aip: p aju n t am e, k ad esam e befor m is visa
!(,(>: D A B A R T I N I - / M O N I | O S BUKI T 43
p er sm elkian t is Bu vim as. G alų gale bū tis n u ga l i p a v i d a l u s ir visas

t apatybes. T a i yra dieviškosios r am ybės bū sen a. T i k r a si s a t s a k y m a s į
k lau sim ą „Kas aš esu “ n ėra „Aš esu tas ar an as...“ T a s a t s a k y m a s yr a
„AŠ E SU “.
N e k iekvien as, patyręs d id į pr ar ad im ą, n u b u n d a, liaujasi t ap at in
tis su pavid alais ir p an yr a į ram ybę. Kai ku rie žm on ės tok iose sit u a
cijose p asiju n t a au k om is ir p r ad ed a k alt in ti aplin kybes, k it u s žm o
n es, lik im ą ar n et D ievą. Ju o s ap im a p asip ik t in im as, jie im a grau žtis
ir gailėtis savęs - t aip jų ego su k u r ia n au ju s pavid alu s, n au jas for m as
ir t ap at yb es, ku rie u žim a p r ar ast ų jų vietą. Ego n etgi n eįd om u , k ad
n au joji t apat yb ė yra n elaim in ga. Ego svar bu , k ad ji b ū t ų - gera ar
b loga. N au jasis ego b u s griežtesn is ir r ibot esn is n ei jo pir m t ak as.
Kai p at ir iam e t ragišk o pr ar ad im o sk au sm ą, ar b a jam pr iešin am ės,
ar b a at sid u od am e. Kai k u r ie žm on ės, kai ju o s u žk lu m p a n elaim ės,
t am p a pik t i, ju o s u žlieja ap ų t au d as, o k iti t ok iose p at sit u acijose
įgyja išm in t ies, im a skleisti m eilę ir at jau tą. At sid avim as n elaim ei
reiškia, k ad p r iim am e gyven im ą tokį, k ok s jis yra. Esam e atviri jam .
O p r iešin d am iesi st ip r in am e ego ir su lau k iam e vis d id esn io išor in io
sp au d im o, n u o m ū sų n u sisu k a visat a ir gyven im as liau jasi teikęs
p agalb ą. Kai lan gin ės u žvertos, į k am b ar į sau lės šviesa n epaten k a.
At sid avu siem s atsiveria n au jas sąm on ės m at m u o. Je igu t ad a reikia
im t is k ok ių n ors veik sm ų , m ū sų veiksm ai bu s k ū r ybin gi ir ju os
rem s visat os pr ot as. Todėl aplin kybės klostysis m ū sų n au d ai, m u m s
p ad ės ir su m u m is b en d r ad ar b iau s kiti žm on ės, pasteb ėsim e, kad
im a rastis vad in am ų jų laim in gų at sit ik t in u m ų . Jeigu jo k ių veik sm ų
n elaim ės ar p r ar ad im o ak ivaizdoje im t is n eįm an om a, n esipr iešin d a
m i m es liekam e r am ybėje, kuri gim st a iš at sid avim o n u ot aik os. M es
liekam e Dieve.
III SKYR I U S
EGO ŠERDIS
D au gu m a žm o n ių visiškai p ak lū st a iš savo galvų aid in čiam balsu i.

Tai yra be p aliovos sk lin d an t is n evalin gų ir įk yrių m in čių sr au t as su
lyd in čiom is em ocijom is. G alim a sakyti, k ad tokie žm on ės yra savo
p r ot o n u osavybė. Kol n eįsisąm on in am e šio vyk sm o, t apat in am ės
su m ąst yt oju , su m in čių gen er u ot oju . Tai yra ego p r ot o požym is.
Vad in am e jį ego p r ot u , n es k iek vien ą m in tį, k iek vien ą n u om on ę,
p ožiū r į, p r isim in im ą, reakciją, em ociją yra per sm elkęs ego p ojū t is
(čia esu as).
M ū sų m ąst ym as, m ū sų p r ot o tu rin ys, yra sąlygot as praeities,
au k lėjim o, k u ltū r in ės aplin k os, šeim os ir p an ašių veik sn ių . P roto
ak t yvu m o šerdį su d ar o tam tikras pasik ar t ojan čių ir įkyrių m in čių
rin kin ys, su k u r iu o m es tapat in am ės k aip su savu oju „aš“.
Kai t ar iam e „aš“, dažn iau siai tai yra ego balsas. Ego su d ar o, kaip
sak ėm e, m in tys, em ocijos, p r isim in im ai, su ku riais m es tapat in am ės.
Taip pat į ego st r u k t ū r ą įein a m ū sų gyven im e at liek am i vaidm en ys
(d ažn iau siai n ė n en u t u ok iam e, k ad ju o s atliekam e) ir kolektyvin ės
t apat ybės asp ek t ai, t ok ie k aip tau tybė, religija, socialin is slu oksn is,
p r ik lau som yb ė p olit in ėm s gr u p ėm s ir pan ašiai. Taip p at svarbi ego
dalis yra m ū sų fizin ė išvaizda ir savivertė (ar esam e „geri, ar „b lo gi",
ar m u m s „sek asi", ar m u s lydi „n esėk m ės").
Kiek vien o žm ogau s ego vis k it ok s, t ačiau iš esm ės visų ego turin ys
p an ašu s. Kit aip sak an t, skiriasi t ik ego paviršiai, o vid u s visų toks
pat. Kod ėl t aip yra? N e s jų bū ties p agr in d as - su sit ap at in im as ir
atsisk yrim as n u o visu m os.
Kai gyven am e p r ot o su k u r t am e p asau lyje, su d ar y t am e iš m in
čių ir e m o cijų (tai yra m ū sų ego), m ū sų t ap at yb ė t am p a n ep at ik i
m a, n es ir m in ty s, ir em ocijos yra efem er išk os, n epast ovios p ačia
savo p r igim t im i. O kiekvien as ego st en giasi išlik ti, ap sisau got i ir
išsiplėsti - tam tik slu i jam reikia k it o ego, k it ų , p r iešin gų , m in čių .
I <,(> M K l >1s 45
Kon cep t u alu s, m in čių su k u r t as „aš“ n egali egzist u ot i b e kito t o

k io p at k on cep t u alau s ir m in čių su k u r t o „aš“. C) kiti „aš" t am pa
ap čiu op iam i tad a, kai m es ju o s r egim e k aip savo priešu s, laigi šis
n esąm on in gas ego dar in ys n u olat ieško k alt ų ir sk u n d žiasi. Jėzu s
apie tai k alb ėjo t aip : „Ko d ė l gi m at ai k r islą savo b rolio akyje, o
n epast eb i r ąst o savojoje?!“ (Evan gelija p agal Lu k ą 6 ,4 1 ) Taip elgiasi
at sk ir i in d ivid ai. O jų gr u p ės —valst yb ės —t ar pu savyje k on flik t u oja
ir k ar iau ja. Šven t ajam e Rašt e Jėzau s k lau sim as lieka n eatsakytas,
t ačiau at sak ym as, m at yt , t u r ėt ų b ū t i t ok s: „Kai aš (ego) k r it ik u oju
k it u s, p at s jau čiu o si d id esn is ir p r an ašesn is."
Nu sisku n dim ai ir pasipiktin im as
N u sisk u n d im ai yra viena^ m ėgst am iau sių ego st r ategijų , p ad e

d an čių jam stiprėti. Kiek vien as n u sisk u n d im as - tai p r ot o su k u r p
ta t r u m p a istorija, k u r ia m es esam e visišk ai įtikėję. N esvar bu , ar
sk u n d žiam ės garsiai, ar tik m in tyse. Kar t ais n u sisk u n d im ai b ū n a
vien in telis dalykas, su k u r iu o ego gali su sit apat in t i. Kai p at en k am e į
t ok io ego n elaisvę, m u m s p asid ar o įp r ast a sk ų st is - yp ač k itais žm o
n ėm is. Tas įprotis n esąm on in gas, todėl n et n epast ebim e, kad taip
elgiam ės. Tok ios elgsen os dalis yra „et ik ečių k lijavim as", o šiu r k š
čiau sia „et ik ečių k lijavim o" for m a t am pa aiškū s įžeidin ėjim ai (pa
šlem ėk as, n iekšas, k alė...), kuriais ego siekia įtvirtin ti savo viršen ybę
ir t r iu m fu ot i k it ų akivaizdoje. įžeid in ėjim ai n eretai per au ga į pik t u s
rik sm u s ar n etgi į fizin ę prievartą.
N u sisk u n d im u s ir „et ik ečių k lijavim ą" lydi p asip ik t in im as. P asi
p ik t in im as ego su t eik ia dar d au giau en er gijos. Kai pik t in am ės, uži
m am e n u sk r iau st ų jų ir u žgau tų žm o n ių poziciją. P ik tin am ės kitais
žm on ėm is, n es jie yra god ū s, n esąžin in gi, n epr in cip in gi, m u m s n e
p at in k a jų elgesys, jų pr aeitis, jų kalbos, jų n esėkm ės, jų n en u d ir b t i
dar bai. Ego p at in k a piktin tis. D ažn ai yd ų , ku r ias atseit m at om e k i
tu ose, n ėra. M es visiškai klaid in gai in terpret avom e tikrovę, tai m ū sų
p r ot as iešk ojo priešų , k ad pats p asijau st ų pr an ašesn is. O kartais k it ų
žm on ių yd os b ū n a tikros, t ačiau m es jas per n elyg su r eik šm in am e ir
išp u čiam e, n iek o d au giau , be jų , n em at om e. M es r eagu ojam e į k it ų

žm o n ių ego, o tai d ar y d am i st ipr in am e savąjį ego.
N er eagu ot i į k it ų ego yra geriau sias b ū d as įveikti savąjį ego. Ir
n e tik. Taip p at tu o b ū d u galim a įveikti kolektyvin į visos žm on ijos
ego. Tačiau tai pad aryt i su gebėsim e tik tada, kai su p r asim e, kad k it ų
žm on ių elgesys kyla iš ego. Kad tai yra kolektyvin ės žm o n ių d isfu n k
cijos išraiška. N er eagu od am i į ego pask at in t u s p oelgiu s, pad ed am e
žm on ėm s sveikti. Sąly got ą p r ot ą im a keisti n esąlygot a sąm on ė.
Kar t ais b ū n a taip, k ad t u rim e gin t is n u o visišk ai n esąm o n in gų
žm on ių . Tačiau t ą p ad ar yt i galim e n epavertę jų savo priešais. G er iau
sia ap sau ga t ok iais atvejais yra likti sąm on in giem s, n evald om iem s
ego. Ž m on ės t am p a m ū sų priešais t ad a, kai m es su asm en in am e jų
n esąm on in gu m ą (jų ego). N er eagavim as į k it ų ego teik ia m u m s st i
prybės. Kit as žod is, k u r iu o galėt u m e p avad in t i nereagavim ą, yra at
laidum as. G alim a sak yti, k ad atleisti - tai n em at yt i, n epast ebėt i tam
tikrų dalyk ų , u žu ot žvelgu s į ju o s tiesiai. N ep ast eb ėd am i jų , im am e
p asteb ėt i sveik u m ą - savybę, kuri yra kiekvien o žm ogau s esm ė.
Ego m ėgst a sk ų st is n e t ik žm on ėm is. Ir n e t ik žm o n ių ego n eken
čia. Ego taip p at sk u n d žiasi tam t ik r om is sit u acijom is ir jų n em ėgs
ta. Sit u acijos, k aip ir žm on ės, t am p a m ū sų priešais. M es d eju ojam e:
„Tai n etu r ėjo at sit ik t i...", „Aš n en oriu čia b ū t i...“, „M an n ep at in k a
ši ve ik la...", „Su m an im i elgiasi n esąžin in gai..." O d id žiau sias ego
priešas galų gale yra ši ak im ir k a, ar b a pat s gyven im as.
N u sisk u n d im ų n eder a p ain ioti su in for m acija apie n et in k am ą
elgesį ir su p at ar im ais, k aip ištaisyti k laidas. O su silaik ym as n u o
sk u n d ų an aip t ol n ereiškia, k ad kitas žm ogu s liovėsi b logai elgtis ar
atsikratė k ok ių n ors yd ų . Pavyzdžiui, kai sak om e pad avėju i, k ad jo
at n ešta sr iu b a yra šalta ir ją reikia pašildyti, tai n ėra ego balsas. M es
tiesiog n u r od ėm e faktą, o faktai visad yra n eu tralū s. Kas k it a b ū t ų
t ok ioje sit u acijoje pasakyti: „Kaip d r įsot e atn ešti m an šalt ą sr iu
b ą!?.." Tai jau n u sisk u n d im as. „A š" pasiju t o įsk au d in t as ir d ab ar su
d žiau gsm u ap k alt in s k it ą žm ogų , k am šis su k lyd o. N u sisk u n d im ai,
k u r iu os čia pab r ėžiam e, t ar n au ja ego in teresam s ir t r u k d o m u m s
keistis. Kar t ais n etgi b ū n a akivaizdu , k ad ego n en ori keistis, t odėl be
paliovos sk u n d žiasi.
I'.g o si r i >i s 47
T om is ak im ir k om is, kai m u m s kas n ors n e p a t i n k a , t u r ė t u m e su

sivok ti, k ad m ū sų galvose sk am b a ego balsas - tik są l y go t o p r o t o
su k u r t a m in tis. O pastebėję ir išgirdę šį b alsą t u rim e su p r a st i , k ad
jis - tai visai n e m es patys. M es tie, k u rie t ą b alsą girdim e, bet n e
p at s balsas. U ž visa ko, fon e, slypi sąm on ė, o pir m am e plan e s k a m
b a balsas ir veik ia p r ot as. Tai su pr at ę, t am p am e laisvi n u o ego. Ta i
jau n ebe ego, o tik sen as sąlygot as m ąst y m o ir m in čių m od elis. Ku r
yr a ego, yra ir n esąm on in gu m as. Sąm o n ė ir ego dr au ge egzist u ot i n e
gali. Sen i m ąst ym o m od eliai, kai ju o s at pažįst am e, d ar gali t am tikrą
laik o t ar p ą gyvu oti ir vėl pasireikšti, n es jie per t ū k st an čiu s kolekt y
vin io žm on ijos n esąm on in gu m o m et ų yra su k au p ę jėgos, t ačiau po
k iek vien o t ok io at p ažin im o jie t am p a vis silpn esn i.
Reaktyvum as ir n u oskaudos
P asipik tin im as d ažn iau siai at sir an d a d r au ge su n u sisk u n d im ais,

t ačiau jį gali lydėti ir aštresn ės em ocijos, pavyzdžiu i, įn iršis. Tai dar
vien as b ū d as, k u r iu o ego st ip r in a savo valdžią ir verčia m u s elgtis
reaktyviai. D au gy b ė žm o n ių t ik ir lau k ia, kol įvyks kas n ors, į k ą jie
galėt ų su r eagu ot i, kas ju o s galėt ų su erzin ti ar su trikdyti - ir, žin om a,
su lau k ia t ok ių sit u acijų labai dažn ai. („Tai tiesiog siau b in ga... Kaip
jis d r įso!?..“) Jie įpratę prie su gad in t os n u ot aik os ir pykčio kaip prie
n ark otik ų . Tačiau t aip reagu odam i jie iš t ik rų jų tik įtvirtin a savo ego
ir su t eik ia jam d au giau jėgos.
Ilgai t ru n k an t is p asip ik t in im as per au ga į n u osk au d ą. N u o sk au
d a - tai b ū sen a, kai esam e n u olat „p r ieš". Tai priežastis, dėl k u r ios
n u osk au d os su d ar o did elę d au gelio žm o n ių ego dalį. Kolektyvin ės
n u osk au d os t au t ų ar gen čių sąm on ėje išsilaik o ištisu s am žiu s ir vis
sk at in a prievartą, t od ėl su sifor m u oja n esib aigian t is pr ievar tos ci
klas.
N u o sk au d a yra st ipr i n eigiam a em ocija, su siju si su p r aeit im i, kar
tais labai tolim ais įvykiais, kurie vis n ed u od a m u m s r am ybės, m es
ju o s d ažn ai p r isim en am e ar n et apie ju o s p asak o jam e („Ką jie m an
p ad ar ė ..." ar b a „K ą jie pad arė m u m s...“). N u o sk au d a ar n u osk au d os
u žteršia visas gyven im o sritis, jų n eigiam a em ocin ė en er gija t r u k d o

su vok ti d ab ar t ies įvykius, n etgi veikia m ū sų kalbėsen ą ir b en d ravi
m ą su žm on ėm is ir n eleidžia m u m s ištrū kti iš ego gn iau žt ų .
Tu r im e sąžin in gai pasakyti sau , ar n epu oselėjam e n u osk au d ų ir
ar yra m ū sų gyven im e žm on ių , k u r iem s n esam e atleidę - priešų . Įsi
sąm on in k im e, k aip n u osk au d os veikia m ū sų m in tis ir em ocijas, nes
m in tys savo r u ožt u n u osk au d ą „m ait in a", p alaik o ją gyvą, o e m o
cijos yra k ū n o at sak as į tas m in tis. N esist en k it e leisti n u osk au d ai
n un ykti. P ast an gos su n aik in t i n u o sk au d ą ar kam n ors atleisti vaisių
n ed u os. A tleidim as įvyksta savaim e, be past an gų , kai p am at om e,
kad tikrasis n u o sk au d ų tikslas yra st ip r in ti n etikro „aš“ p o jū t į ir p a
dėti išsilaikyti ego. Tai su pr at ę, t am p am e laisvi, n es su ar d om e vien ą
galin giau sių žm ogau s p r ot ą u žėm u sių ego st r u k t ū rų .
Praeitis n etu ri su t r u k d y ti m u m s gyven ti d ab ar t yje. Tačiau kai at
sid u o d am e pr aeities n u osk au d om s, k aip t ik tai ir atsitin ka. Tai kas
gi yr a n u osk au d os? T ik sen ų m in čių ir em ocijų n ešulys.
Teisieji ir neteisieji
N u sisk u n d im ai ir k alt ų jų paiešk os st ipr in a ego at sk ir u m o n uo

k it ų p ojū t į, leidžia jam apsibrėžti savo ribas („Č ia esu aš“) — n u o
to pr ik lau so jo išlik im as. Taip pat ego st ipr in a p r an ašu m o jau sm as.
Kai ego sk u n d žiasi, tarkim e, t ran spor to sp ū st im is, p olit ik ais, „go
džiais t u r t u oliais", „ap t in gu siais b ed ar b iais", k olegom is, b u vu siu
su t u ok t in iu ar d ar k u o n ors, jis jau čiasi esąs geresn is, pran ašesn is.
Kai sk u n d žiam ės, jau čiam e, kad esam e teisū s, o žm on ės ir sit u acija,
kuriais esam e n epat en k in t i, m ū sų su p r at im u , yra n eteisū s.
N iek as n eteikia ego d au giau st ipr yb ės k aip t eisu m o p ojū t is. T a
čiau jei n or im e b ū ti teisū s, su p r an t am a, reikia, k ad kas n ors b ū t ų
n eteisu s. Kit aip sak an t, ego p r ad ed a n eteisių jų paiešk as, k ad pats
p asiju st ų teisu s ir st ipr u s. N et eisū s gali bū ti n e tik žm on ės, b et ir si
t u acijos („Taip n etu r ėjo at sit ik t i"). Kai tar iam ės esą teisū s, u žim am e
įsivaizd u ojam ą au k št esn ę m or alin ę p oziciją n ei n eteisieji. O tokia
p ozicija p ad ed a ego stiprėti ir plėstis.
I C O ŠERD IS 49
Iliuzijos gyn im as
Be ab ejo, esam a n ep an eigiam ų fak t ų . Jei jū s, pavyzdžiu i, tvirti

n ate, k ad šviesa sk lin d a gr iežiau už garsą, o kas n ors gin čijasi, kati
yra atvirkščiai, jū s b ū sit e teisū s, o jū sų op on en t as - n eteisu s. (Jū sų
t iesą gali pat virt in t i tas faktas, k ad p ir m a p asir od o žaibas, o tik p as
k u i p asigir st a gr iau st in is.) Taigi b ū sit e teisū s ir tai žin osite. Ar čia
d alyvau ja egoi G alb ū t , b et n eb ū t in ai. Je i t ik p ap r asčiau siai skelbiate
tiesą, ego t am e veik sm e n edalyvau s, n es jū s, tai d ar yd am i, su n ieku o
n esit apat in at e. Ką reiškia „su n iek u o n esit ap at in at e“? N esit ap at i-
n ate su tam tikra p r ot o pozicija. Tačiau tok s su sit ap at in im as gali
greitai prasid ėti. Pavyzdžiui, im at e k albėti taip: „P atikėkite m an im i,
aš tikrai žin au ...“ ar ba „N a, kodėl jū s m an im i n et ik it e..." Ego čia sle
piasi už t r u m p u čio žod elio „m an im i". Ir p ap r ast as teigin ys „Šviesa
sk lin d a gr eičiau n ei gar sas", n or s ir t eisin gas, d ab ar jau t ar n au ja ego
ir gin a iliu ziją. Teisin gą teigin į su teršė n etikr as „aš" ir teigin ys tapo
su asm en in tas, pr ir ištas prie ego. O kai kas n ors n epat ik i ego žodžiais
(„N a, k od ėl jū s m an im i n et ik it e..."), ego p asiju n t a įžeistas.
Ego visk ą p r iim a asm en išk ai ir r eagu oja labai em ocin gai, gyn y-
bišk ai, n et agresyviai. A r t ok iom is ak im ir k om is m es gin am e tiesą?
N e. Tieso s, k ad ir k aip kas b ū t ų , gin t i n ereikia. N ei šviesa, n ei garsas
n esid om i, kas k ą apie ju o s m an o. Vad in asi, tokiu atveju gin am ės p a
tys, gin am e savojo „aš" iliu ziją, pr ot o su k u r t ą t ik rojo „aš" pakaitalą.
D ar tik sliau b ū t ų pasakyti, kad iliuzija gin a pati save.
Je igu ego iliu zijas su kelia tikri faktai, tai ką tada kalbėti apie m a
žiau ap čiu op iam u s dalyk u s: n u om on es, p ožiū r iu s, pasvarstym u s?
Ju o s visu s labai len gvai per sm elkia asm en išk u m as ir „aš" pojū t is.
Ego p ain io ja n u om on es ir požiū r iu s su fakt ais. Ego n etgi n eat
skiria, k u r yra tikras įvykis, o kur - reakcija į t ą įvykį. Kiekvien as
ego su geb a m eistrišk ai in terp ret u ot i įvykius ir ju os iškraipyti. T ik
sąm on ė, o n e m ąst ym as, gali atsk irti, k u r yra faktai, o k u r - n u o
m on ė apie faktu s. T ik sąm on ė leidžia įvertin ti gyven im o sit u acijas,
pažvelgti į jas k it aip, be pykčio, jose elgtis d er am ai ir įveikti savo
m ąst ym o ribas.
Tiesa: san tykin ė ar absoliuti?
Ku r b aigiasi p ap r ast ų ir p at ik r in am ų fak t ų sritis ir pr asid ed a „Aš

teisu s, o jū s k lystate" t ip o ar gu m en t ai, kyla p avoju s žm o n ių san t y
k iam s, jis n etgi paliečia san t yk iu s tarp t au tų , gen čių , r eligijų ir kitų
d id elių žm o n ių gr u p ių .
Bet vis dėlt o jeigu įsitik in im as, k ad esam e teisū s, o kiti n e, yra
m en talin ės d isfu n k cijos išraiška, ku ri st ip r in a ego ir sk at in a žm on es
k on flik t u ot i, ar tai reiškia, kad t ok ių dalykų , k aip teisin gas elgesys,
teisin gi įsitik in im ai ir veik sm ai, n ėra apskritai? G al teigin ys, kad
n ėra nei t eisių jų , n ei n eteisių jų , yra m or alin io reliatyvizm o for m a,
k u r ią kai k u rie šiu olaik in iai k rikščion ybės m ok y t ojai laiko did žiu liu
m ū sų laik ų blogiu ?
Kr ik ščion yb ės ist or ija - tai p u ik u s pavyzdys, k aip vien os žm o
n ių gr u pės įsitik in im as savo t eisu m u gali jų elgesį pad ar yt i iš tiesų
bepr ot išk ą. Ištisu s am žiu s žm on ės bu vo d egin am i lau žu ose ar k an
kin am i vien todėl, kad jų n u o m on ė skyrėsi (k artais labai n edau g)
n u o Bažn yčios d o gm ų ir siau r ų Šven traščio in terpret acijų („t iesos").
Bažn yčia t ad a bu vo teisi, o kit aip m an an t ys žm on ės - n eteisū s.
Tok ie n eteisū s, k ad ju os reikėjo n u žu dyti. „Tiesa" bu vo svarbesn ė
n ei žm on ių gyvybės. O kas b u vo t ad a Tiesa? Tai bu vo pasak ojim as,
k u r iu o žm on ės privalėjo patikėti. Kit aip sak an t, t am tikras m in čių
rin kin ys.
N e t aip sen iai Kam b od žos d ik t at or iu s Pol Potas įsakė n u žu d yt i
m ilijon ą savo šalies gyven tojų . Tarp jų tu rėjo bū ti visi, ku rie n ešiojo
akin iu s. Kod ėl? Pol P otas, savaip in terpretavęs m ar k sizm ą, su sikū rė
savo tiesą, ku ri skelbė, k ad visi, kurie n ešioja ak in iu s, yra išsilavin ę,
o jei išsilavin ę, vad in asi, pr ik lau so išn au d o t o jų klasei, bu ržu azijai,
kuri en gia valstiečiu s. Bu r žu aziją, Pol P oto su p r at im u , reikėjo pa
šalin ti, kad at sir ast ų erdvės n au jom s socialin ėm s jėgom s. Pol Poto
tiesa taip p at t ebu vo m in čių rin kin ys.
Kat alik ų bažn yčia ir kitos religin ės or gan izacijos visiškai teisios,
kai reliatyvizm ą (t ik ėjim ą, k ad n ėra ab soliu čios tiesos, k u r ia galėtų
rem tis žm on ija) laiko d id eliu m ū sų laik ų b logiu . Kit a vertu s, ab
soliu čios tiesos n erasim e, jei ieškosim e jo s d ogm ose, doktr in ose,
I (,() M K I >I s 51
id eologijose, įvairių taisyklių r in k in iu ose ir p asak ojim u ose. Ką tie

dalyk ai tu ri ben dra? V isa tai yra m in čių rin k in iai. M im is geriausiu
at veju gali n u r od yt i, k u r yra tiesa, t ačiau m in tis n iekada nebus tiesa.
Štai k od ėl b u d ist ai sak o: „P ir št as, r od an t is į M ėn u lį, n ėra M ėn u lis.“
V isos religijos yra vien od ai teisios ir visos religijos vien odai k laid in
gos - tai p r ik lau so n u o to, k ok ių t ik slų jo s m u m s p ad ed a siekti.
Religijos gali t ar n au t i ego, t ačiau jos gali tar n au t i ir Tiesai. Je i esa
m e įsitik in ę, k ad m ū sų r eligija t ar n au ja T iesai, vadin asi, m es ją at i
d u o d am e į ego tarn ystę. Tad a r eligija p er au ga į id eologiją, ir gim st a
iliu zija - vien os r eligijos sekėjai p asiju n t a pr an ašesn i už k it ų r eligija
sek ėju s. P r asid ed a k on flikt ai. Kit a vertu s, kai religija t ar n au ja Tiesai,
ji p er t eik ia kelio gaires, ku r ias m u m s yra palikę dvasiškai p ab u d ę
žm on ės. Tos gairės tu ri p ad ėt i m u m s, ein an tiem s d vasin iu keliu.
Yra t ik vien a ab soliu t i Tiesa, o visos kit os tiesos kyla iš jos. Kai
r an d at e šią Tiesą, im at e elgtis^ k aip ji ju m s sako. Ž m ogau s veiksm ai
at sp in d i ar b a T iesą, ar b a iliu ziją. Ar galim a T ie są išreikšti žodžiais?
Taip , t ačiau žodžiai, žin om a, n ėra Tiesa, o t ik į ją rodo.
T ie sa n eat sk ir iam a n u o t o, kas m es esam e. Taip, m es esame Tiesa.
Je i jo s iešk osim e k u r k it u r (n e savyje), k iek vien ą k ar t ą b ū sim e ap
gau t i. Tiesa yra pati m ū sų Esybė. Jėzu s tai perteikė tokiais žodžiais:
„Aš esu kelias, t iesa ir gy ven im as..." (Evan gelija pagal Jo n ą 14, 6) Šie
Jėzau s žodžiai, jei gerai su pr ast i - tai n epapr ast os gairės, r od an čios,
k u r yra Tiesa. Tačiau jei su p r asim e ju os k laid in gai, jie taps did žiu le
k liū t im i. Jėzu s k alba apie vidin į AŠ ESU , esm in ę kiekvien o žm ogau s
t apatybę. Tai gyven im as, kuris ir yra AŠ. Kai ku rie k r ikščion ybės
m ist ik ai tai vad in o „Kr ist u m i vid u je", bu dist ai sak o, k ad tai yra Bu
d os p r igim ties išgyven im as, h in d u ist ai tai vad in a A t m an u - vid u je
esan čiu D ievu . Kai paliečiam e šį vid in į savo m at m en į (ta b ū sen a
yra visišk ai n atū rali, an aipt ol n e st eb u k lin gas žygd arbis), visi m ū sų
veik sm ai ir san tyk iai im a at sp in d ėt i vien ovę su pačiu gyven im u . Tai
yra m eilės b ū sen a. Įstat ym ai, įsakym ai ir taisyklės r eikalin gi tiem s,
k u rie atsk ir ti n u o Tiesos, n u o savo p ačių esm ės, k ad jų ego pern elyg
n eįsisiau tėtų , t ačiau ir tai pavyksta n e visada. Šv. Au gu st in as sakė:
„M y lėk ir daryk, k ą d ar ai." Jo k ie kiti žodžiai n ėra t aip arti Tiesos
k aip šie.
Ego nėra asm en iškas
M ąst y m o m od elis „M e s teisū s, o jie klysta" (kolektyvin is lygm u o)

yp ač p asteb im as tose p asau lio vietose, kurias alin a įvairū s įsisen ėję
sk au d ū s k on fliktai - tarp valstybių , rasių , id e ologijų ar r eligijų . Abi
k on flikto pu sės tu ri savo požiū rį, savo ist oriją, k it aip sak an t - savo
m in čių rin kin į, su k u r iu o jos tapat in asi. Ir n ė vien a iš p u sių n esu
geba pr ipažin t i, k ad „an ų “ m in čių rin kin ys taip p at tu ri teisę egzis
tu ot i. Izrealio r ašytojas Je h u d a H alevis 2 0 0 2 m etais New York Times
p u slap iu ose k alb ėjo apie „p r iešin gų p ožiū r ių su d er in im ą11, tačiau
dau gelyje p asau lio r egion ų žm on ės t o pad aryt i n en ori ir n esu geba.
Kiek vien a k on flik t o p u sė įsitik in u si, kad tiesa p r ik lau so t ik jai. Be
to, jo s ab i laik o save au k om is ir vien a k it ą vad in a „b logio įsik ū n iji
m u ". Ir k adan gi k it a pu sė yra pavad in t a pr iešu ir d eh u m an izu ot a,
visu s jo s n ariu s, n etgi vaiku s, galim a žu dyt i ar en gti n ejau čian t jų
k an čios ir žm ogišk u m o. Tok iu b ū d u visi pat en ka į u žb u r t ą n aik in i
m o ir at p ild o (veiksm o ir atoveiksm io) siekim o ratą.
Č ia t am p a aišk u , k ad kolektyvin is ego (m es prieš ju os) yra d ar b ai
siau pam išęs n ei in d ivid u alu s ego, n ors jų fu n k cion avim o m ech an iz
m as lieka tas pats. Kiek iki šiol žm on ės vien i k it u s žu dė ir k an k in o,
d id žiąją šių n u sik alt im ų d alį įvykdė n e k r im in alin iai n u sik alt ėliai ar
psich ik os ligon iai, o n or m alū s ir gerbiam i savo šalių piliečiai - jie
tu o b ū d u tarn avo k olektyvin iam ego. N et gi galim a b ū t ų t eigti, kad
m ū sų p lan et oje sąvok os „n o r m alu s" ir „p am išęs" reiškia t ą pat į. Kas
yra t ok io p am išim o esm ė? At sak ym as toks: visiškas su sit ap at in im as
su m in t im is ir em ocijom is, su ego.
P lan et oje vis d ar viešp at au ja go d u m as, savan au d išk u m as, išn au
d ojim as, žiau r u m as, pr ievar ta... Jei šių dalyk ų n eat pažįstam e kaip
in d ivid u alios ir kolektyvin ės d isfu n k cijos, ar psich ik os ligos, ap r aiš
kų, ju o s su asm en in am e, o tai yra k laida. Kai pr isk ir iam e žm on ėm s
tam tikrą d ir b t in ai su k u r t ą tapat yb ę ir sak om e „Št ai kas jis yra, štai
kas yra jie ", tik rąją jų tapatybę p ain iojam e su jų ego, tiksliau , taip
klysta m ū sų p ačių ego, id an t k it u s pasm erk ęs ir paskelbęs priešais
t ap t ų už ju o s stipr esn is ir pr an ašesn is. Tok ia veikla ego n epapr as
tai pat in k a. Jis m ielai atsisk ir ia n u o kitų, ir ta atsk ir tis t am p a tokia
Et ;o Š e r d i s 53
m ilžin išk a, k ad m es p am ir št am e savo b en d r ą ž m o g i š k ą ją p r i gi m t į ,

n ebejau čiam e, k ad m ū sų šakn ys su leist os į t ą p at į G y v e n i m ą , ir n e
b em at om e m u m s visiem s įgim t o dievišk u m o.
T ie ego b ru ožai, k u r iu os m at om e k it u ose ir į k u r iu os ašt r i au si ai
r eagu ojam e, b ū d in gi ir m u m s p at iem s, t ačiau m es jų pastebėti n e
n or im e ir n esu geb am e. Todėl žvelgdam i į vad in am u osiu s pr iešu s ga
lėtu m e su žin oti, k ok ie esam e patys. Kok ie jų b r u ožai m u s labiausiai
t r ik d o ir m u m s n epatin ka? G od u m as? Savan au d išk u m as? Valdžios
t rošk im as? N en u o šir d u m as, n esąžin in gu m as, polin k is sm u r t au t i ar
d ar k as n ors? V isa tai, kas m u s t aip erzin a ir į k ą m es r eagu ojam e
n eigiam ai, yra ir m u m yse. Tačiau tai - t ik ego for m a, o k aip tok ia, ji
visišk ai b easm en ė ir n ėra tai, kas iš t ik r ų jų yra žm ogu s. Ji - visai kas
k it a n ei m es patys. Tod ėl k iti žm on ės m u m s gr ėsm ę kelia t ik tada,
kai m es jų t ik r ąją t ap at yb ę su p ain iojam e su jų ego.
Karas ir m ąstym o m odelis
Kar t ais t u rim e gin t is patys ar gin t i k itu s. Tačiau jei tokiais atvejais
įtikėsim e, k ad „k ovojam e su b lo giu “, patys virsim e tuo pačiu blogiu ,
su k u r iu o k ovojam e. Kovod am i su n esąm on in gu m u , t am p am e n e
sąm on in gi. N esąm o n in gu m o , ar b a d isfu n k cin io ego, n eįveiksim e jį
u žpu olę. O jei savo op on en t ą vis d ėlt o n u galėt u m e, jo n esąm on in
gu m as p er sid u ot ų m u m s arba atsir ast ų n au jas op on en t as. Viskas, su
k u o k ovojam e, st ipr ėja, k am p r iešin am ės, įgau n a d au giau jėgos.
D ab ar dažn ai gird im e, k ad kas n ors su k u o n or s „k ar iau ja". Kai
aš išgir st u tok į p r an ešim ą, m an iš k ar t o b ū n a aišku , k ad „k ar as" p a
sm er k tas n esėkm ei. Šian d ien vyksta k aras su n ark otik ais, su teroriz
m u , su vėžiu , su sk u r d u ir d ar d au g su k u o. Pavyzdžiui, n ors k ar iau
jam e su n u sik alst am u m u ir n ar k om an ija, per p ast ar u osiu s d vid ešim t
pen k er iu s m et u s su n ark otik ais su siju sių n u sik alt im ų sk aičiu s d r a
m at išk ai išau go. Ju n gt in ėse Valst ijose k alin ių sk aičiu s n u o 3 0 0 000
1980 m etais išau go iki 1,2 m ilijon o 2 0 0 4 m et ais (JAV Teisin gu m o
d ep ar t em en t o d u om en y s). Kad sėk m in giau k ar iau t u m e su ligom is,
su k ū r ėm e an tib iot ik u s. Iš p r ad žių jie bu vo labai veik sm in gi, atrodė,
k ad karas su u žk r ečiam om is ligom is b u s laim ėt as. Tačiau d abar

d au gelis ek sp er t ų tvirtin a, kad jau at sir ad o an t ib iot ik am s at spar ių
b ak ter ijų , k u r ios gali sukelti tas pačias atseit jau įveiktas ligas, n etgi
jų ep id em ijas. Tai yra lyg u ždelsto veik im o b om b a. O Jou rn al o f
the A m erican M edical A ssociation paskelbė, k ad n etin k am as m ed ik a
m en tin is gyd ym as yra trečioji m ir čių priežastis Ju n gt in ėse Valstijose
(po širdies ligų ir vėžio). Trad icin ė k in ų m ed icin a ir h o m eo p at ija yra
p u ik u s pavyzdys, k aip liga n elaik om a priešu , su k u r iu o reikia kovoti
ir jį n u galėti.
Kar iau ti m u s verčia t am tikras m ąst ym o m od elis. Tačiau visi veiks
m ai, kilę iš šio m od elio, arba įsivaizd u ojam ą priešą, tai yra blogį, su
stiprin a, arba k ar ą laim im e, tačiau t u ojau p at at sir an da kitas priešas,
kitas b logis, dažn ai n etgi didesn is n ei n ugalėtasis. M ū sų m en talin ė
b ū sen a ir išorin ė tikrovė yra labai su siję dalykai. Kai m ąst ym o m o
delis sk at in a m u s kariau ti, m ū sų su vok im as t am pa n epapr astai se
lektyvus ir iškreiptas. Kit aip sakan t, m at om e t ik tai, k ą m atyti esam e
n usiteikę, o tikrovę in terpret u ojam e taip, kaip m u m s p at ogu . N e
su n k u įsivaizdu oti, k aip elgiam ės ap im t i t ok ių iliuzijų. Ar ba u žu ot
įsivaizdavę pažiū rėkite per televizorių vakaro žin ių laidą.
M atyk im e ego tokį, koks jis yra: kaip kolektyvin ės d isfu n k cijos
ir p am išim o priežastį. T ad a liau sim ės vertin ę ego kaip k it ų žm on ių
tapatybę. Kai m at om e, kas iš t ik r ų jų yra ego, m u m s d au g len gviau
n ereagu oti į jį. N eliek a n u sisk u n d im ų , sm er k im o, k alt in im ų ir n etei
sių jų . Tai t ik ego požym iai. Visi k en čiam e n u o tos pačios p r ot o n ega
lios, vien i d au giau , kiti m ažiau . Kai tai su pr an tam e, im am e žm on es
atjau sti. N eb esk at in am e d r am os, kuri yra visų ego san t yk ių dalis. O
k ą reiškia skatin ti? Reagu ot i. Tok ios reakcijos p ad ed a ego klestėti.
Ko siekiam e: ram ybės ar dram os?

Jū s n orite ram ybės. N ėr a nė vien o, kuris jos n en orėtų . Vis dėlto
tam tikra jū sų dalis trokšta d r am os ir k on flik t ų . G alb ū t dabar, šią
ak im ir k ą, to n ejau čiate. Tačiau gan a k ok io n ors in cid en to ar n et
m in ties, ir jū s su r eagu ojat e. Pavyzdžiui, st aiga kas n ors ju s k u o n ors
apk alt in o, n ep r ip ažin o jū sų n u op eln ų , p asik ėsin o į jū sų teritoriją,
EGO ŠE R D I S 55
su k ritik avo jū sų veik sm u s, pareiškė fin an sin es p r et en zijas... ir štai

jū s p aju n t at e, k ad ju s u žvaldė ir visu k ū n u per bėgo kažin k okia jėga,
o gal b aim ė, u žsim askavu si pyk čiu ir p r iešišk u m u . Ar girdite, kaip
t ad a jū sų balsas t am p a šaižu s ir k eliom is ok t avom is žem esn is, jū s
p r ad ed at e kalbėti garsiau , n etgi rėkti? Ar jau čiat e, k aip jū sų pr otas
(ego) sk u b a gin ti savo p ozicijų , t eisin tis, k altin ti ir sm erkti? N or iu
p ak lau st i, ar galite t ok iom is ak im ir k om is p ab u st i iš n esąm on in gu
m o? Ar galite p aju st i, k ad tam tikra jū sų esybės dalis jau kariau ja,
ji jau čia gr ėsm ę ir sten giasi b et k ok ia k ain a išlik t i... ir k ad reikia
d r am os, id an t šiam e gyven im o spek t ak lyje ji galėt ų p at vir t in t i savo .
n u galėt ojos t apatybę? Ir galų gale ar jau čiat e, k ad t a pat i jū sų esybės
d alis verčiau b u s teisi, n ei gyven s ram ybėje?
Už ego ribų: tikroji tapatybė

Kai ego k ar iau ja, žin okit e, k ad jo kova dėl išlik im o yra n e d au
giau n ei iliu zija. Tačiau ta iliu zija ju s užvaldo. Su n k u žvelgti į šią
ak im ir k ą, yp ač tad a, kai ego st en giasi išgyven ti ar kai at sib u d o sen iai
praeityje p at ir t os em ocijos. Vis dėlt o jei ju m s pavyk st a u žčiu opt i
šios ak im ir k os tikrovę, ego gn iau žt ai silp n ėja ir jū s im at e jau sti savo
Bu vim ą. T ad a jū sų gyven im as p r isip ild o jėgos, kuri gerokai p r an ok s
ta ego ir p r ot o galią. Jei n orite ištrū kti iš ego n elaisvės, turite su vok
ti, k ad ego egzist u oja. Su vok im as ir ego yra n esu der in am i dalykai.
Su vok im as - tai jėga, kuri slypi šioje ak im ir k oje. Ji leidžia paju sti
Bu vim ą. G alu t in is žm ogau s b ū ties tikslas, jū sų tikslas, yra pad aryt i
taip, k ad ši jėga p ask list ų pasau lyje. Be to, toks išsilaisvin im as n egali
b ū t i tikslas, k u r į tu rėsim e pasiek ti k ad a n ors ateityje - iš ego galim e
išsivad u ot i t ik šią ak im ir k ą, n e rytoj ar poryt. T ik d ab ar t is gali su
gr iau t i jū sų pr aeitį ir per m ain yti jū sų sąm on ės bū sen ą.
Kas yra dvasin ė realizacija? Gal įtik ėjim as, k ad esate dvasia? N e,
įtik ėjim as yra m in tis. O gal apie jū sų t ik r ąją tapat ybę p r an eša gim i
m o liu d ijim as? Tai jau ar čiau tiesos, t ačiau gim im o liu d ijim as t aip
p at yra u žrašyta m in tis. D vasin ė realizacija yra aišku s su p r at im as,
k ad tai, k ą m ąst ot e, pat ir iat e ir jau čiat e, n esate jū s. N egalim a rasti
savęs tu ose n u olat pr aein an čiu ose dalyk u ose. P ir m as tai t ik riau siai
su vok ė Bu d a, t od ėl esm in iu jo m ok y m o t ašku t ap o im atos {ne as)

sam p r at a. O k ai Jėzu s liepė „išsižadėti savęs", jis t u rėjo om en yje p a
n eigti „aš“ b u vim o iliu ziją, ją su gr iau t i. Je igu ego b ū t ų tai, kas esam e
iš t ik rų jų , jo n eigti n ereikėtų, tai b ū t ų absu rdas.
Ir tada lieka tik sąm on ės šviesa, k u r ioje at sir an d a ir išn yksta visi
p ojū čiai, m in tys, potyriai. Tai yra Bu vim as, gelm in gasis, tikrasis A Š.
Kai galų gale pažįst at e save t ok iu s, k ok ie esate iš t ik r ų jų , visi daly
kai jū sų gyven im e n eten k a ab soliu čios pr asm ės - lieka t ik reliatyvi
prasm ė. Jū s gerb iat e pasau lį, bet jis n eten k a savo ab soliu t au s r im t u
m o ir su n k u m o. Liek a t ik vien as iš t iesų svarbu s dalykas: ar jau čiu
savo Bu vim ą (AŠ E SU ) visose gyven im o sit u acijose? Ar jau čiu , k ad
E SU šioje ak im ir k oje? Ar galiu su sit ap at in t i su gr y n ąja sąm on e? O
gal esu pasiklydęs tarp gyven im o įvykių, tarp m in čių , pasiklydęs
pasau lyje?
Visos kon strukcijos n etvirtos

M es jau čiam e n esąm on in gą ego sp au d im ą (jis gali reikštis įvai
riai) st ip r in ti savo įvaizdį, vaid u ok lišk ą „aš“, u žgim st an t į tad a, kai
m in tis - tas d id is pr ak eik sm as ir d id is palaim in im as - n u slop in a
ir u žt em d o p ap r ast ą, t ačiau gilų d žiau gsm ą, ku rį išgyven am e, kai
esam e su siju n gę su savo Bū t im i, Šalt in iu , D ievu . Kad ir k aip reiš
kiasi ego elgesys, esm in is m otyvas visad b u s tas pat: n oras išsisk ir
ti, k on t r oliu ot i, tu rėti d au giau valdžios, d au giau visko. Ir, žin om a,
t rošk im as jau st is at sk ir tiem s n u o k it ų , k it aip sak an t, tai yra poreikis
turėti pr iešų ar op on en t ų .
Ego visad a iš žm on ių ar sit u acijų k o n ors reikalau ja. Jis vis jau čia
stygių , jam vis n egan a, vis „r eikia11 - ir jis siekia tą poreikį p at en k in
ti. Tačiau tada, kai tai pavyksta, p at en k in t as ego b ū n a n eilgai, jis ja u
čia, k ad jo tikslai n epasiekti. D ėl tos priežasties im a rastis at ot r ū k is
tarp ego n or ų ir tikrovės, o iš čia kyla n u olat in is n epasit en k in im as
ir sk au sm as. Ja u k lasika t apu si The Rolling Stones d ain a Satisfaction
{Pasitenkinim as) yra ego d ain a.
Visu s ego veik sm u s valdo b aim ė — b aim ė tapti n iek u o, baim ė
išn ykti, m ir t ies b aim ė. Ego siekia tą b aim ę įveikti, tačiau d au giau sia,
i ' <; o š i k i >i s 57
kas jam pavyksta - tai tik tą baim ę laikin ai u ž n u s k u m i n a u ja i s ar t i

m ais san tyk iais, n au jais daikt ais, n au jom is p e r gal ė m i s, T a č i a u iliu
zija justą p at en k in t i n egali. Ju s išlaisvin s tik tiesa - kai su p r a si t e , kas
iš t ik r ų jų esate.
Kod ėl ego bijo? N es pat s ego kyla iš su sit ap at in im o su p av i d a l u ,
for m a. O jo k ia fo r m a n ėra am žin a. For m os k in t a, ir ego tą sav o
gelm ėse žin o. Št ai k odėl jis visad jau čiasi n esau gu s, n ors žvelgian t iš
šalies gali atrodyti, k ad jis pasit ik i savim i.
Kar t ą su d r au gu vaik štin ėjom e p o n u ost ab ų gam t os par k ą Ma~
libu m iesto apylin kėse ir u žėjom e ap gr iu vu sį n am ą — jį prieš kelis
d ešim t m ečiu s su n iok ojo gaisras. Pati vald a jau sen iai bu vo a p a u g u si'
m ed žiais ir u žžėlusi au k št a žole, o šalia tak o, k u r is vedė gr iu vėsių
lin k, p ar k o ad m in ist r acija pr it vir t in o p er sp ėjam ąjį užrašą: „A TSA R
G IA I: V I SO S K O N ST R U K C I JO S N E T V I R T O S1*.
„Tai be galo p r asm in ga t iesa“, - t ar iau t ad a savo d r au gu i. Stovė
jo m e ap im t i p agar b ios baim ės. Kai su pr an tat e, k ad visos k on st r u k
cijos (for m os), n et ir t os, k u r ios at r od o p at ik im os, yra n etvirtos,
ju m y se u žgim st a ram ybė. G alų gale su vok ę visų for m ų laik in u m ą,
p aju n t at e savo tik rosios esybės b efo r m išk u m ą - m at m en į, kuris eg
zist u oja u ž m ir ties ribų. Jėzu s tai vad in o am žin u oju gyven im u .
Ego pran ašu m o siekis

Ego reiškiasi su b t iliom is, bet l en gvai p a s t e b i m o m i s for m om is.
G alim e rasti t ų ap r aišk ų k it u ose ž m o n ė s e ir, d ar svarbiau — savyje.
At m in k it e štai ką: kai t ik su vok iate savo ego, d r au ge su vokiate, kas
jū s iš t ik r ų jų esate už ego ribų. Su vok iat e sa v o au k št esn įjį A S. A t p a
žin ę tai, k as n etikra, pažįstate tai, kas yra tikra.
Pavyzdžiui, jū s r u ošiatės k am n ors pr an ešti k ok ią n ors n au jien ą.
„Ar žin ai? Spėk, k ą t au pasakysiu ? N a, k lau sy k ...“ Jei esate p ak an
k am ai b u d r ū s, galb ū t pasteb ėsite, k ad t ą ak im ir k ą, d ar n epran ešę
n au jien os, paju t ot e pasiten k in im ą, n et jei ir n au jien a bloga. Taip
at sit in k a t od ėl, k ad labai t r u m p ą laiko t ar p ą jū sų ego jau čia p r an a
šu m ą prieš pašn ekovą: jū s žin ote daugiau n ei jis. Tai yra ego pasit en
k in im as. Ego sm ar k iau p ajau čia save. N e t jei tas kitas žm ogu s b ū t ų
pat s p op iežiu s ar preziden tas, jū s šią ak im ir k ą žin ote daugiau už

jį, t od ėl p r an ašu m as jū sų pu sėje. N em ažai žm on ių k aip t ik dėl tos
pr iežasties yra p am ėgę skleisti gan d u s. O be to, gan d ai ir paskalos
dažn iau siai d ar turi p asm er k im o ir kritik os atspalvį, taigi jų sk leidė
jai jau čia tam tikrą m or alin į p r an ašu m ą prieš ap k alb am u s žm on es.
Tai vien as b ū d ų , k aip ego k au pia galią.
Je i kas n or s už m u s d au giau tu ri, d au giau žin o ir d au giau gali,
m ū sų ego t ok ių žm o n ų ak ivaizdoje jau čiau grėsm ę, n es jis t am pa
m en kesn is. Tad a jis gali pasist en gti at gau t i savo svar bą m en k in d a
m as t ų žm on ių n u osavybę, žin ias, geb ėjim u s. Ego gali pasirin k t i ir
kit ą str ategiją: u žu ot varžęsis su kitais, jis pr isišlieja prie k ok io n ors
žm ogau s, k u r is visų k it ų akyse yra galin gesn is ir svarbesn is.
Ego ir šlovė
G er ai žin o m a t ok ia ego st r ategija, kai jū s p ok alb yje „lyg t ar p k it
k o" p am in it e k ok io n ors savo įt ak in go pažįst am o var d ą - t ad a ego
p ašn ek ovų akyse (ir savo paties) t am p a stipresn is. Šlovę m ū sų d ien ų
pasau lyje lydi pr ak eik sm as, n es jū s, jei ją peln ote, p r ar an d at e savo
tikrąjį „aš“, ju s n u stelb ia kolektyvin is m en talin is vaizdas. D au gyb ė
su t ik t ų žm o n ių trok šta su sisieti su ju m is ir t ok iu b ū d u išplėsti savo
t apatybę (m en t alin į savo p ačių vaizdin į). Jie gali n ė n en u t u ok t i, k ad
jiem s r ū pit e n e jū s, o jų pačių n etikras „aš“ - jie visom is išgalėm is
jį st ipr in a. Tok ie žm on ės yra įsitikin ę, k ad su jū sų p agalb a jie taps
„d id esn i", jie siekia save u žpildyti ju m is, tik sliau - jū sų m en talin iu
vaizdin iu , jū sų garsau s žm ogau s įvaizdžiu, ku r į jie tu ri su sid ar ę ir
k u ris jiem s yra p r iem on ė su st ipr in ti savo pačių t apatybę.
Šlovės per ver tin im as yra vien a iš ego bepr otystės ap r aišk ų šiu o
laikin iam e pasau lyje. Kai ku rie garsū s žm on ės d ar o t ą p ačią klaidą:
jie su sit ap at in a su kolektyvin e fikcija - su įvaizdžiu , k u r į yra su k ū
rusi žin iask laid a - ir p asiju n t a pran ašesn i už „p ap r ast u s m ir t in gu o
siu s". Tok io su sit ap at in im o r ezu ltatas tas, k ad jie n u t olst a ir n u o
k it ų žm on ių , ir n u o savęs, im a jau st is n elaim in gi ir p r ik lau som i n u o
savo p o p u liar u m o. Ju o s su p a tik tie, kurie palaik o jų išp ū st ą įvaizdį,
todėl jie p r ar an d a geb ėjim ą n u ošir džiai ben drau ti.
IC O NIKIUS 59
Alb er t u i Ein št ein u i lik im as lėm ė tapti vien u garsiau siu pasau lio
žm on ių , ju o žavėjosi beveik k aip an t žm ogiu , tačiau jis pats n iekada
n esu sit apat in o su k olektyvin io pr ot o su k u r t u įvaizdžiu, liko kuklu s,
jo ego n eišsipū tė. Pats jis k albėjo t aip: „Egzist u oja tiesiog absu r dišk as
sk ir t u m as tarp m an p r isk ir iam ų p asiek im ų bei su geb ėjim ų ir tikro
vės - kas aš iš tiesų esu ir k ą aš su ge b u .11
Šlovės ap gau b t iem s žm on ėm s su n k u u žm egzti n u ošir džiu s san
tyk iu s su k itais. N u o šir d ū s san tykiai tie, k u r ių n evaldo ego, o ben
d r au jan ty s tarpu savyje žm on ės n esist en gia t u o b en d r avim u ku rti
savo įvaizdžio. Tok iu ose san t yk iu ose d o m in u o ja n u ošir d u s dėm esys,
jų n et em d o jok ie slapt i siekiai. N u o šir d u s dėm esys yra t ik r ų san t y
k ių sąlyga. Ego visad a k o n or s n ori, o jei m at o, k ad n ieko n egau s,
jis t am p a visišk ai ab ejin gas, jam t ad a n iekas n erū pi. Taigi trys ego
v ald o m ų san t yk ių p ožym iai yra tokie: pir m a, n or as k ą n ors gau ti;
an tra, pyktis, n u o sk au d os ir sm er k im as, kai n orai lieka n epat en k in
ti, ir trečia, ab ejin gu m as.
IV SKYR I U S
VAIDMENYS
IR
EGO VEIDAI
Kai ego ko n ors n ori (ar ba siekia ko n ors išven gt i), jis atlieka tam
tikrą vaidm en į, k ad t u os poreikiu s pat en k in t ų . P oreikiai gali b ū ti
m ateriali n au d a, valdžia, p r an ašu m as, išsk ir t in u m as, fizin is ar b a psi
ch ologin is p asiten k in im as. P aprastai žm on ės nė n en u t u ok ia, k ad jie
atlieka tam tikru s vaidm en is. Jie patys y ra tie vaid m en ys. Kai k u rie
vaidm en ys b ū n a su b tilū s, kiti - visiškai akivaizdū s (to ak ivaizd u m o
n em at o tik patys vaid m en s at lik ėjai). Kar tais vaidm en ys tik pad ed a
peln yti k itų žm o n ių d ėm esį, n es dėm esys yra psich in ės en er gijos
for m a, o en er gijos ego reikia. Ego n ežin o, k ad en er gijos šaltin is yra
žm ogau s vid u je, t ad ieško jo išorėje. Ego siekia n e to n u ošir d au s d ė
m esio, k u r is kyla iš Bu vim o p ojū čio, o tam tikros d ėm esio form os.
T a for m a gali bū ti n u op eln ų pr ipažin im as, pagyr os, su sižavėjim as,
galų gale - t iesiog p ast eb ėjim as, k ad ego apsk r it ai egzist u oja.
Kit a vertu s, d r ovu s žm ogu s, ku r is aplin k in ių d ėm esio ven gia,
t aip pat gali b ū ti vald om as ego, n es ego k artais d ėm esio ir trokšta, ir
bijo. Bijo t odėl, k ad dėm esys gali per au gti į k ritik ą ar n epr it arim ą, o
tai ego m en kin a. Tod ėl b ū n a taip, k ad drovu s žm ogu s labiau d ėm e
sio ven gia, n ei jo trok šta. D r ovu m ą dažn ai lydi n egatyvu s asm en in is
įvaizdis ir susi m en k in im as. Bet k ok s asm en in is įvaizdis (savęs m a
tym as tok io ar k itok io, gero ar blogo) yra ego apr aiška. Je i įvaizdis
geras, pozityvu s, ego b aim in asi, k ad t o p ozit yvu m o per m ažai. Jei
įvaizdis n egatyvu s, b logas, ego siekia b ū t i did esn is ir geresn is n ei kiti.
D au gu m a žm o n ių save p ak ait om is vertin a tai gerai, tai b logai - p r i
k lau som ai n u o sit u acijos ar k it ų žm on ių , su kuriais jie b en d rau ja.
Ju m s reikia žin oti štai ką: kai t ik p asiju n t at e už k it u s pr an ašesn i ar
m en k esn i, tai yra jū sų ego pasireišk im as.
VAIDMENYS IR E G O VEI DAI 61
Užpuolikai, aukos, m eilužiai
Kar tais ego, jei n esu geba gau ti p agy r ų ar ju o n iekas n esižavi,
b an d o peln yti d ėm esį k it aip ir im a vaid in t i at it in k am u s vaidm en is.
N egavę pozityvau s d ėm esio, žm on ės im a ieškoti n egatyvau s d ėm e
sio, pavyzdžiu i, išp r ovok u oja n eigiam ą k it ų žm on ių r eakciją. Tai, be
k it ų , b ū d in ga vaik am s - jie tyčia b logai elgiasi, k ad t ik ju o s kas n ors
pam at yt ų . N egaty vū s vaid m en ys t am p a it in ak ivaizdū s tada, kai ego
yra su st ip r in tas pr aeities em ocin io sk au sm o (sk au sm o k ū n o). T o
kiais atvejais ego st en giasi t ą sk au sm ą p at ir t i iš n au jo, todėl ir elgiasi
taip, k ad jam sk au d ėt ų . Kit i ego n u olat n u sik alst a - t ok iu b ū d u jie
siek ia peln yti n eigiam ą žm on ių dėm esį ir pasm er k im ą, n es jie t ad a
jau čiasi svarbū s ir garsū s. Regis, jie m ald au ja: „P r ašau m an pasakyti,
k ad aš egzist u oju , k ad n esu visiškai b er eik šm is..." Tok ia p at o logija
tėra k raštu t in ė įpr asto ego for m a.
D ažn as yra au k os vaid m u o. Jį at lik d am as ego siekia, k ad jį kiti
at jau st ų , jo gailėtų si (tai irgi d ėm esio fo r m os), d om ėt ų si jo pr ob le
m om is. („T ik pak lau syk ite, kas m an at sit ik o...") Įsijau t im as į au k os
vaid m en į yra d au gelio ego elgesio t ip ų elem en tas. A u k om is jau čiasi
tie, ku rie d ažn ai sk u n džiasi, p ik t in asi, jau čiasi įžeisti ir t aip toliau .
O jeigu jū s atliekate au k os vaid m en į, su p r an t am a, n en orite, kad
au k os ist or ija baigtų si, todėl taip pat n en orite, kad b aigtų si ir jū sų
p r ob lem os (tą patvirtin s kiekvien as psich ot er apeu t as), todėl pr ob le
m os t am p a jū sų tapatybės dalim i. Jei jū sų liū d n os ist orijos n iekas
n esik lau so, jū s ją be paliovos m in tim is kar tojat e sau , k ar tojat e ir
gailitės savęs, n es ju s esą n u skr iau dė kiti žm on ės, gyven im as, likim as
ar D ievas. Tok iu b ū d u ku r iatės įvaizdį, virstate ju o , o tai viskas, ko
reikia ego.
Kai žm on ės u žm ezga m eilės san t yk iu s, jų pr ad žioje t aip p at
at liek a t am tikrą vaid m en į - tai įpr asta. Jie sten giasi pr it r au k t i į
savo gyven im ą k it ą žm ogų , ku ris, ego su p r at im u , leis jiem s jau st is
yp atin giem s, pad ar y s ju o s laim in gu s, ten k in s jų poreikiu s. Įvykių
scen ar iju s toks: „Aš vaid in siu vaid m en į žm ogau s, ku rio reikia tau,
o tu - k u r io reikia m an .“ Tai yra n esąm on in gas ir žodžiais n eišreikš
tas su sit ar im as. Tačiau vaid in t i vaid m en į - su n k u s dar bas, be to,
n elen gva išsau got i vaid m en į ilgą laiką, ypač jei pr ad ėjot e su savo p ar
tn eriu gyven ti k ar tu . Ką m at ot e, kai n u k r in t a kau kės? D ažn iau siai,
deja, n et n e t ik rą žm ogų , bet jo apvalkalą: gr yn ą ego, ku ris jau n ie
ko n ebevaid in a, ir jo sk au sm o k ū n ą - per visą gyven im ą su k au p t as
n u osk au d as. Tok s ego turi d au gyb ę n ep at en k in t ų n or ų , k u r ie virsta
pykčiu , n u k r eipt u į su t u ok t in į ar par tn erį, k am jis ar ji n esu geb ėjo
pad ėt i įveikti b aim ės ir n epiln aver tišk u m o jau sm o.
Tai, ką m es vad in am e „įsim y lėjim u ", d ažn iau siai tėra aštri ego
por eik ių ir n or ų apr aiška. Tai pr ik lau som yb ė n u o k it o žm ogau s,
t iksliau , n u o jo įvaizdžio, kurį jū s su sik u r iat e savo galvoje. Ir tai
n etu ri n ieko b en d r a su t ik ra m eile, n es t ikra m eilė n etu r i n ieko b en
d r a su p or eik ių ir n or ų ten k in im u . Šiu o atžvilgiu labai sąžin in ga
yra isp an ų kalba. Te ąuiero reiškia „aš ravęs n or iu " ir k ar tu „aš tave
m yliu ". Kit as pasak ym as „aš tave m yliu " ispan iškai sk am b a te am o,
jam e n ėra jo k ių d vip r asm ybių („aš tavęs n or iu "), t ačiau jis var t oja
m as retai. G alb ū t todėl, k ad tikra m eilė irgi p asit aik o retai.
Apibrėžim ai ir ribos
Kai iš gen čių k u lt ū r os su sifor m avo sen osios civilizacijos, žm o

n ėm s bu vo pr isk ir t os t am tikros fu n k cijos: vien i t apo šven tikais,
kiti - kariais, d ar k iti - žem d ir biais, pirk liais, am at in in k ais ir taip
toliau . Su sik ū r ė k lasių sistem a. Ž m o gau s visu om en ėje at liekam a
fu n kcija, k u r ią jis d ažn iau siai paveld ėdavo, apibr ėždavo jo t apatybę,
tokį jį regėdavo kiti žm on ės, tok į save m at yd avo jis pats. Fu n k cija
tapdavo vaid m en iu , t ačiau n iekas jo s k aip vaid m en s n eat p ažin d a
vo — žm ogu s su ja tiesiog su siliedavo. Tais laikais vos vien as kitas,
pavyzdžiu i, Bu d a ir Jėzu s, su pr at o, k ad k ast os ar socialin ės klasės
tėra su sit ap at in im as su for m a - su laik in u ir sąlygin iu dalyku . Tok s
su sit ap at in im as u žt em d o am žin ybės šviesą, k u r ią skleidžia kiekvie
n as žm ogu s.
Šiu olaik in iam e pasau lyje socialin ės st r u k t ū r os n e t ok ios su st ab a
rėju sios, n e taip griežtai apibr ėžtos, ir n ors d au gelis žm on ių yra vei
k iam i savo ap lin k os, jiem s n iekas au t om at išk ai fu n k cijų n eprisk iria
V A I D M E N YS IR EG O VEI DAI 63
ir su jo m is jų n esu tapatin a. T ie są sak an t, d ab ar vis d au giau žm on ių

n eb esu sigau d o, k u r pr itaikyti savo geb ėjim u s ir k ok ių tik slų siekti,
jie n et n ežin o, kas yra patys.
Kit a vertu s, aš sveikin u žm ogų , ku r is m an prisip ažįst a, kad n ebe
žin o, kas jis toks yra. Jis t ad a n u st em b a ir klau sia: „Ar tikrai m an ot e,
k ad t ok s su t r ik im as yra geras d alyk as?“ O aš jam p at ar iu p aan ali
zu oti šią sit u aciją, k od ėl jis tai vad in a su t r ik im u . Je i kas n ors sako,
k ad jis n ežin o, k as tok s yra, tai visiškai n ereiškia su t r ik im o. Su trikęs
žm ogu s k alb ėt ų taip: „N eb ežin au , kas esu , n ors tu rėčiau žin oti, m an
r eikia tai žin o t i...“ A r įm an om a atsisakyti įsitik in im o, k ad privalote
žin oti, kas t ok ie esate? Kit aip t ar ian t, ar galite liau tis ieškoję k on
cep t u alių apibr ėžim ų , ku rie su t eik t ų ju m s t apatybės p ojū t į („Aš esu
tas ar t as...“)? Ar galite apsk r it ai išm esti iš galvos m intį apie t apat y
bę? Kai n ebem an ysite, k ad tu rite ar privalote žin oti, kas tokie esa
te, su t r ik im as st aiga išn yks. Visišk ai su sit aik ę su m in t im i, kad ju m s
n ereikia žin oti savo t apat yb ės, jū s p an ir sit e į sk aid r ią ram ybę - tai
b ū sen a, ar t im esn ė jū sų tikrajai tapatybei n ei visos kitos jū sų pat ir t os
b ū sen os. Kai apsibrėžiate save tam t ik r om is sąvok om is, jū s dr au ge
jo m is ir apsiribojat e.
Įsijautim as į vaidm en is
Ž m o n ės šiam e pasau lyje atlieka įvairias fu n kcijas. Tai su p r an t a

m a ir k it aip bū ti n egali, nes skiriasi žm on ių fizin ės ir in telektin ės
galim ybės: žin ios, talen tai, įgū d žiai, en er gin gu m as. Svarbu n e tai,
k ok ią fu n k ciją vykdote. Svar bu , kiek su ja su sit ap at in at e - ar ji n e-
p asiglem žia visos jū sų esybės ir ar n et am pa jū sų vaid m en iu . Kai vai
d in at e vaid m en į, esate n esąm on in gi. C) kai su sivokiate, k ad vaid in a
te, tarp jū sų ir vaid m en s atsir an da at st u m as. Tai žin gsn is į laisvę n u o
vaid m en s. Kai esate visiškai su sit apat in ę su vaid m en iu , įsijau t ę į jį,
jū s p ain iojat e tam tikrą elgesio m od elį su savo esybe ir jau čiat ės per
n elyg rim ti. Be t o, t ad a au t om at išk ai p r isk ir iat e vaid m en is ir tiem s
žm on ėm s, k u rie k aip n ors su siję su jū sų vaid m en iu . Pavyzdžiui, kai
n u ein at e p as gydytoją, ku ris visišk ai su sit ap at in ęs su savo vaid m e
n iu , esate jam n e žm ogu s, o t ik pacien t as ar ligos istorija.
N or s, k aip sak ėm e, socialin ės st r u k t ū r os šian d ien ą n e t ok ios su

st ab ar ėju sios k aip sen ovėje, vis vien a visu om en ėje esam a n em ažai
vaid m en ų , su k u r iais žm on ės len gvai t apatin asi, į k u r iu os įsijau čia
ir k u rie t am p a jų ego d alim i. Todėl žm o n ių san t yk iai n eten ka au t en
t išk u m o, jie t am p a d eh u m an izu ot i, at sir an d a su svet im ėjim as. Tokie
vaid m en ys su teik ia ju m s k om for t o jau sm ą, ju m s n ereikia galvoti,
kas iš t ik rų jų esate, tačiau jie u žgožia jū sų esybę. Ž m on ės, atlik dam i
savo fu n k cijas įvairiose h ierarch in ėse st r u k t ū rose (ar m ijoje, Bažn y
čioje, valstybės in st it u cijose, st am b iose k om p an ijose), lin kę su t o
m is fu n k cijom is su sit ap at in t i - jie p r ad ed a vaid in t i vaidm en is. O
kai vaid m u o u žgožia žm o n ių esybę, n u ošir d u s b en d r avim as t am p a
n eįm an om as.
Kai k u rie vaidm en ys, į k u r iu os žm on ės įsijau čia, yra ar ch et ipi
n iai. Iš t ok ių galim a p am in ėt i vidu rin ės klasės n am ų šeim in in k ės
vaid m en į (n or s d ab ar jis ne toks pasteb im as, k ok s bu vo sen iau ),
t aip p at „k iet o" vyru ko {m ačo), vyrų gu n d yt ojos ar n ek on for m ist o
m en in in k o vaid m en is. Eu r o p o je dažn ai su t in k am as „k u lt ū r in go"
žm ogau s vaid m u o - jo atlikėjai p u ik u ojasi liter at ū r os, dailės ir m u
zikos žin iom is k aip kiti r ū bais ar au t om ob iliais. Yra ir u n iversalus
su au gu sio žm o gau s vaid m u o. Kai jį atliekate, į gyven im ą ir save p a
čiu s žvelgiate be galo rim tai, n elieka sp on t an išk u m o, atviros širdies,
d žiau gsm o.
X X am žiau s sep t in t ajam e d ešim t m etyje Ju n gt in ių Valst ijų Vak a
rų pak r an t ėje p r asid ėjo h ip ių ju d ėjim as, jis greitai apėm ė visą Vaka
rų pasau lį. Ju d ė jim o gim im o priežastis bu vo ta, k ad jau n i žm on ės
at m et ė socialin iu s ar ch et ipu s ir su st ab ar ėju siu s elgesio m od eliu s,
pr otestavo prieš ego vald om as socialin es bei ek on om in es st r u k t ū ras
ir galų gale at sisak ė vaidin t i tu os vaidm en is, k u r iu os jiem s b u vo sky
rę tėvai ir visu om en ė. Reik šm in gas tas faktas, k ad h ip ių ju d ėjim as
su t ap o su siau b in gu Viet n am o karu, ku r iam e žu vo 57 000 am er i
kiečių ir trys m ilijon ai vietn am iečių . Kar as visiem s atskleidė, k okia
ligot a yra sistem a ir ją palaik an tys m ąst ym o m od eliai. D ar šeštajam e
d ešim t m ety je d au gelis am er ik iečių bu vo n u siteikę kon servatyviai ir
pritarė savo šalies politikai, tačiau kilus V iet n am o karui m ilijon ai
jų atsisakė kolektyvin ės tapatybės, n es kolektyvin ė t apat yb ė buvo
VAIDMENYS IR HG O VI I D A I 65
n esveika. H ip ių ju d ėjim as par od ė, k ad žm on ijos sąm on ėje iki tol

griežtos ego st r u k t ū r os ėm ė silpn ėti. Ju d ė jim as vėliau išsigim ė ir n u
n yko, t ačiau jis p alik o savo p ėd sak ą ir paveikė n et tu os, kurie ju d ė
jim u i n epr iklau sė. G alim a sakyti, h ip ių ju d ėjim as atvėrė du ris, pro
ku r ias į Vak ar ų p asau lį įžen gė Ryt ų išm in t is ir d vasin gu m as tai
esm in is veiksn ys, sk at in an t is n u b u st i p asau lio sąm on ę.
Laikin i vaidm en ys
Je i esate tokie b u d r ū s ir sąm on in gi, kad su gebate an alizu oti, kaip

b en d r au jat e su žm on ėm is, t u r b ū t pasteb it e, k ad jū sų elgesys, k al
b ėsen a ir n u o t aik a su b tiliai keičiasi pr ik lau som ai n u o to, su k u o
b en d r au jate. Tas p at pasak yt in a ir apie k it u s žm on es. Pavyzdžiui,
su k om p an ijo s pr ezid en tu k alb at e k it aip n ei su d u r in in k u , su vai
k u - k it aip n ei su su au gu siu oju . Kod ėl taip yra? At sak ym as toks:
jū s vaid in at e vaid m en is. Kai k albatės su k om p an ijos preziden tu ,
d u r in in k u ar vaiku , b ū n at e n e tie, k as esate iš tikrų jų . Taip p at kai
u žein ate į p ar d u ot u vę ar restoran ą, p ašt ą ar ban k ą, galite su sivok t i,
k ad im ate vaidin ti tam tikrą tai sit u acijai b ū d in gą socialin į vaid m e
nį. Pavyzdžiu i, t am p at e klien tais ir k alb at e bei elgiatės t aip, k aip
„p r ik lau so“ elgtis ir kalb ėt i k lien t am s. Kaip į k lien tu s į ju s žiūrės ir
at it in k am ai su ju m is elgsis pad avėjai ir par davėjai, ku rie irgi vaid in a
savu s vaidm en is. Kit aip tarian t, b en d r au d am i du žm on ės pak lū st a
t am tikriem s elgesio m od eliam s. N et gi galim a sakyti, k ad b en d r au ja
n e žm on ės, o jų įvaizdžiai. Ku o sm ar k iau su sit ap at in at e su savo vai
d m en iu , t u o m ažiau jū sų san t yk iu ose lieka au t en t išk u m o, n es san
tyk iu s u žm ezgate ne jū s su san t yk ių par t n er iu , o tai, k as jū s tariatės
esą, su tuo, k u o laikote san t yk ių par t n erį. Tas p at p asak y tin a ir apie
k it ą pu sę. Jū sų p r ot o su k u r t as įvaizdis (kas tariatės esą) b en d r au ja
su k it u jū sų p r ot o su k u r t u įvaizdžiu (kas, jū sų su p r at im u , yra kitas
žm ogu s). Kit o žm ogau s pr ot as irgi b ū n a su k ū r ęs t ok iu s pačiu s įvaiz
džiu s, t od ėl iš t ik r ų jų t ar pu savyje b en d r au ja k etu ri įvaizdžiai, keturi
m en talin iai k ū r in iai, k u rie yr a visiškai fiktyvūs. Taigi visai su p r an t a
m a, k od ėl žm on ės t aip k on flik t u oja - n es t ik r ų san t yk ių nėra.
Vien uolis prakaituotais deln ais

Kar t ą dzen o m ok y t o ją vien u olį Kasan ą pak vietė į vien o d id ik o
laid ot u ves vad ovau t i ged u lin gom s ap eigom s. Jau atvykęs į viet ą ir
lau k d am as p r ovin cijos valdytojo bei k it ų gar b in gų žm o n ių vien u o
lis p ast eb ėjo, kad jo deln ai pr ak ait u oja.
Kit ą d ien ą Kasan as su kvietė savo m ok in iu s ir pr an ešė šiem s, kad
jis n ėra tiek p asir u ošęs, k ad galėt ų ju os m ok yti - m at n esu geb a vie
n od ai jau st is visų žm on ių akivaizdoje, ar tie žm on ės b ū t ų elgetos,
ar karaliai, n eįžvelgia, kad už visų socialin ių vaid m en ų slypi vis ta
pati tikroji žm o gau s esybė. Tai taręs Kasan as n u keliavo pas vien ą
m ok y toją ir p at s t ap o jo m ok in iu . Grįžo jis pas savo m ok in iu s po
ašt u on er ių m et ų jau n ušvitęs.
Laim in go žm ogaus vaidm uo ir tikra laim ė

„Kaip ju m s sek asi?1' - „N u ost ab iai. Ger iau n eb ū n a."
Tai t ik ra ar ne?
Lab ai d ažn ai žm on ės vaidin a laim in gų vaidm en į, n or s už jų šyp
sen ų ir b rilian t išk ai b alt ų d an t ų slepiasi sk au sm as. D ep r esija, išse
k im as, d ir glu m as, —štai kas b ū d in ga žm on ėm s, k u rie jau čiasi n elai
m in gi, t ačiau b an d o šią b ū sen a pan eigti. Taip elgd am iesi jie dažn ai
n eigia patys save.
Laim in go žm ogau s vaid m u o („N u ost ab iai. G er iau n eb ū n a.")
yra b ū d in gas Am er ik ai, o dau gelyje k it ų šalių pr ast a savijau t a ir iš
vaizda yra beveik n or m a ir socialiai pr iim t in as dalykas. Gal tai šiek
tiek perdėta, tačiau gird ėjau , k ad vien os Eu r op os šiau rės valstybės
sost in ėje ju s gali su laikyti, jei tik im site šypsot is n epažįstam iesiem s
gatvėje —at seit taip elgiasi t ik n eblaivūs.
Je i jau čiatės n elaim in gi, p ir m iau sia turite tai sau pripažin t i. Tik
n esakykite „Aš esu n elaim in gas". N elaim in gu m o b ū sen a ir jū s - tai
du sk ir tin gi dalykai. Todėl verčiau kalbėkite t aip: „M an y je yra n e
laim in gu m as." O tada paan alizu ok it e savo b ū sen ą ir sit u aciją, kuri
ją su kėlė. G alb ū t ju m s reikia sit u aciją pakeisti ar t iesiog iš jo s p asi
šalin ti. Je i n iek o pad ar yt i n egalite, pažvelkite tiesai į akis ir tarkite:
V A I D M EN YS IR EG O VEI DAI 67
„K ą gi... d ab ar yra, k aip yra. G aliu ar b a p r iim t i visa tai, ar ba p a

sijau st i d ar p r asčiau .'1 P agrin d in ė p r ast os savijau t os priežastis daž
n iau siai b ū n a n e sit u acija, o jū sų m in tys apie ją. Todėl patyrin ėkite
savo m in tis, atsk irkite jas n u o sit u acijos, n es sit u acijos visad b ū n a
n eu tr alios. Taigi yra sit u acija, faktas, ir yra jū sų m in tys apie tai.
U žu o t kūrę galvoje įvairias ist orijas, likite pr ie faktų . Pavyzdžiui, kai
sak ot e sau „Aš žlu gęs", tai yra jū sų su k u r t a ist orija. Ji ju s su varžo ir
n eleid žia im t is r eik alin gų veik sm ų . O št ai kai sak ot e „M an o ban k o
sąsk aitoje liko tik pen k iasd ešim t cen t ų ", tai jau yr a faktas. Kai žvel
giate į fak t u s, įgau n at e jėgos. Sekit e savo m in tis, n es m in tys did žia
d alim i k u r ia jū sų em ocijas. St en kitės su m in t im is n esit apat in ti, o
p ajau st i, k ad esate jas st eb in ti sąm on ė.
N eiešk ok it e laim ės. Je i ieškosite, n erasite, n es p at s iešk ojim as yra
laim ės priešybė. Laim ė - efem eriška, t ačiau laisvė n u o n elaim in
gu m o p asiek iam a d ab ar - žvelkite tiesai į akis, u žu ot kūrę apie ją
ist orijas. Kai jau čiat ės n elaim in gi, tas jau sm as n u stelbia ju m s įgim t ą
gerovės ir vid in ės r am ybės b ū sen ą - t ik r osios laim ės šaltin į.
Tėvystė ir m otin ystė: vaidm uo

ar fun kcija?
Su au gu sieji b en d r au d am i su m ažais vaikais papr astai vaidin a. Jie
tar ia kvailu s žod žiu s ir garsu s, k alba su vaiku iš au k št o, n evertin a
jo k aip sau lygau s. Tas faktas, kad kol kas d au giau žin ote ar esate
fiziškai d id esn i, jok iu b ū d u n ereiškia, k ad vaikas n ėra ju m s lygus.
D au gelis su au gu sių jų vien u ar k it u savo gyven im o tar psn iu t am p a
tėvais ir m ot in om is, o tai yra vien as u n iver saliau sių vaid m en ų . Č ia
r eikia u žd u oti labai svar bų k lau sim ą: ar su gebat e gerai vykdyti tėvų
ir m ot in ų fu n k cijas ir su jo m is n esu sit apat in ti, k ad jos n et ap t ų jū sų
vaid m en iu ? Fu n k cijos dalis yra t en k in ti vaik ų poreikiu s, sau got i
ju o s n u o įvairių p av ojų ir k artais paaišk in t i jiem s, k ą daryti, o ko
n edaryti. Tačiau kai tėvystė ar m ot in yst ė yra vaid m u o ir kai tas vai
d m u o u žvaldo visą ar beveik visą jū sų esybę, fu n k cija t am p a išp ū s
tai r eikšm in ga. Tad a t en k in d am i vaik ų poreik iu s d u od at e jiem s per
d au g ir t aip ju o s gad in ate, pern elyg karštai sau god am i n u o pavojų
tru k d ote jiem s p at iem s pažin ti pasau lį, o aišk in d am i, k ą daryti ir ko

n edaryti, im at e ju o s k on t r oliu ot i ir pr im et at e jiem s savo valią.
M aža t o - t aip st en giatės elgtis n etgi tada, kai poreik is vykdyti
tėvystės ar m ot in yst ės fu n k cijas jau yra praėjęs. Tok ie tėvai ir t o
kios m ot in os žū t b ū t siekia likti reikalin gi savo vaikam s. N et gi kai
vaiku i jau k et u r iasd ešim t m et ų , jie tvirtin a, kad „ger iau žin o, ko
jam r eik ia". V aid m u o t ebeatliek am as, todėl au t en t išk ų san t yk ių su
vaikais n ėra. 'Ievai ir m ot in os su sit ap at in a su savo vaid m en iu ir n e
sąm on in gai b ijo tos tapatybės n etekti. O k ai jų p ast an gos k on t r o
liu ot i su au gu siu s vaikus žlu n ga (taip d ažn iau siai ir b ū n a), jie im a
ju o s k ritik u ot i ir verčia išgyven ti kaltės jau sm ą, - tai vis n esąm on in
gos past an gos išsau got i tėvystės ar m ot in yst ės vaid m en į, t apatybę.
Iš pir m o žvilgsn io at r od o, kad jie r ū pin asi vaikais (jie ir pat ys t u o
tiki), tačiau tikrasis tikslas yra išsau goti vaidm en is. Ju o s sk at in a ego
m otyvas stiprėti ir plėstis, kartais tas m otyvas b ū n a išr ad in gai už
m ask u ot as ir jo n esu vokia net tie, ku rie yra jo valdom i.
Tėvai ir m ot in os, atliekan tys tuos vaidm en is ir su jais su sitapatin ę,
dažn ai sten giasi su vaikų pagalb a k om p en su ot i savo pačių gyven im o
n esėkm es. Jeigu jų dažn iau siai n esąm on in gu s tokio m an ip u liavim o
m otyvu s galim a b ū t ų k aip n ors išreikti žodžiais, jie sk am b ėt ų taip
ar kaip n ors pan ašiai: „N or iu , k ad pasiek tu m , ko n epavyko pasiekti
m an . N or iu , k ad pasau lio akyse b ū t u m šio to vertas, tada ir aš p asiju
siu vertin gesn is. N en u liū d in k m an ęs. D au g k ą dėl tavęs paau k ojau .
Jei aš liksiu tavim i n epaten kin tas, u žkrau siu tau n epak eliam ą kaltės
n aštą, kad tu p asiju st u m blogai ir galų gale išp ild yt u m m an o n oru s.
Todėl aš sak au , k ad geriau žin au , ko tau reikia. M yliu tave ir m ylėsiu,
tačiau tik tada, jei tu elgsiesi taip, kaip aš m an au esan t reikalin ga."
Tačiau kai tok iu s n esąm on in gu s m ot yvu s įsisąm on in ate ir jie
t am pa akivaizdū s, jū s t u ojau p at p am at ote, k ok ie jie b u vo ab su r d iš
ki. Už jų slypėjęs ego t am p a regim as, r egim a t am pa ir jo disfu n k cija.
Bu vo t ok ių tėvų ir m ot in ų , ku rie, p asik alb ėję su m an im i, st aiga su
sivokė: „O D ieve, n egi aš taip iš t ik r ų jų elgiau si?.." Kai su pr an tat e,
k ą d ar ote ar darėte, k ar tu p am at ot e, k ok s b ep r asm išk as bu vo jū sų
elgesys — t ad a n esąm on in gi m otyvai liau jasi ju s valdę. Sąm o n in gu
m as yra d id ysis p er m ain ų kūrėjas.
VAIDMENYS IR K C O VIMDAI 69
Je igu jū sų tėvai elgiasi n esąm on in gai ir yra v a l d o m i ego. ši t o ji e m s

n esakykite. Lab ai t ik ėtin a, k ad jie, tai išgirdę, dar gi l i au p an i r s į n e
sąm o n in gu m o b ū sen ą, n es jų ego im s gin t is. Ju m s t o k i o se si t u a c i jo se
visišk ai pak ak s at pažin ti jų ego ir su pr ast i, k ad tai - ne jū sų t ėvai.
Kar t ais ego m od eliai, n et ir ilgai gyvavę, steb u k lin gu b ū d u i šn y k st a
patys, jei tik jiem s n esipr iešin ate. O pasipr iešin im as jiem s į k v e p i a
jėgos. N et jei ego n eišn yktų , pr iim k it e tėvų elgesį su at jau ta, n esu as
m en in k it e jo ir sten kitės n eb ū t i reaktyvūs.
Taip p at įsisąm on in k it e savo p ačių n eat pažin t u s m ot yvu s ir lū
k esčiu s, k u rie lem ia jū sų r eak ciją į t ėvų elgesį. Pavyzdžiui, sakote: „
Tėvai tu rėtų pr it ar ti m an o veik sm am s. Jie t u rėt ų m an e su pr ast i ir
p r iim t i tok į, k ok s esu .“ O kodėl? Fakt as tok s, k ad jie t o n epadar o,
n es p ad ar y t i n egali. Jų sąm on ė dar n eat lik o k van tin io šu olio, n e
įvyko d id žioji p er m ain a, t odėl jie d ar n esu geb a įsisąm on in t i, k ad
vaidin a vaid m en į. Jū s tęsiat e; „Su p r an t u , tačiau n ebū siu laim in gas
t oks, k ok s esu, k ol jie m an n epr itars ir m an ęs tok io n ep r iim s.“ Ar
tikrai? Kok s ju m s sk ir tu m as, ar jie pr itar s, ar n epritars? Je i n eatsaky
site sau į t ok iu s k lau sim u s, ju s k am u os n eigiam os em ocijos, jau sit ės
n elaim in gi.
Bū k it e bu d r ū s. Ar n ebū n a, k ad apie tėvą ar m ot in ą m in tim is
pasak ot e „Esat e n ei šiok ie, n ei tokie, ju m s n ieko rim ta n epavyko
p ad ar y t i1' ar kaip k it aip išreiškiate n epasit en k in im ą? Jei bū sit e p a
k an k am ai sąm on in gi, su pr asit e, kad t ok iu s žod žiu s taręs vidin is b a
las tėra praeities sąlygot a m in tis, o kiekvien a sen a m in tim i tikėti
n ebū t in a. Tai tik sen a m in tis - ir n ieko d au giau . P ajau sk ite savo
Bu vim ą D ab ar t y je, n es tik D ab ar t is gali išsklaidyti n esąm on in gos
praeities pėd sak u s.
Am er ik iečių d vasin is m ok y t ojas R am as D asas (Ram D ass) p asa
kė: „Jei ju m s at r od o, k ad n u švit ot e, pagyven k ite savaitę su t ėvais."
Tai iš tiesų geras pat ar im as. San tyk iai su tėvais yra patys pir m ieji
gyven im e, jie d id žia d alim i lem ia, k ok ie bu s jū sų san tykiai su visai
k itais žm on ėm is, be t o, jie p ar od o, ar su gebate gyven ti D abar t yje.
Ku o labiau san tyk iu s veik ia pr aeitis, tu o sm ar k iau jū s turite jau st i
šią ak im ir k ą, an tr aip n u olat os b ū sit e priversti išgyven ti praeitį.
Sąm on in ga kan čia
Je i au gin at e vaiku s, sau gok it e ju os ir au klėkite geriau siai, k aip t ik

su gebate, tačiau d ar svar biau , kad su t eik tu m ėt e jiem s erdvės - er
dvės būti. Jie at ein a į šj gyven im ą iš jū sų , t ačiau jie n ėra jū sų . Teigi
n ys „Aš geriau žin au , ko tau reikia“ galioja tada, kai vaikai dar visai
m aži, o jiem s au gan t jis savo galios pam ažėle n eten ka. Ku o d au
giau p lan u ojate, koks tu rėtų bū ti jū sų vaik ų gyven im as, tu o labiau
pain iojat ės savo p r ot o pin klėse, u žu ot jau t ę šią ak im ir k ą ir iš tiesų
pad ėję vaik am s. Su p r an t am a, jie dar ys k laid ų ir d ėl t o ken tės, k aip
ken čia visi žm on es. T iesa sakan t, tai tik ju m s atr odys, kad jie klysta.
Kas ju m s at r od o k laid a, vaiku i dažn ai yra b ū tin as p at ir t i dalykas.
Padėkite savo vaik am s, k iek galite, veskite ju o s per gyven im ą, tačiau
su pr ask it e, k ad k artais jiem s reikia leisti su klysti, yp ač kai jie ar t ėja
prie piln am etyst ės. Jū s tu rite kartais leisti jiem s patir ti k an čią. Ta
kan čia jiem s gali b ū ti visai n etikėta, taip p at ji gali b ū t i akivaizdi jų
k laid ų išdava.
Ar b ū t ų gerai, jei visiškai ap sau got u m ėt e vaiku s n u o kan čios?
N e. Jie t ad a n eevoliu cion u ot ų k aip žm on ės ir lik t ų pavir šu tin iškai
su sit ap at in ę su d aik t ų pavid alais, išor in ėm is fo r m om is. Kan čia p a
d ed a žvelgti giliau . P ar adok sas toks, k ad k an čią su k elia su sit ap at i
n im as su fo r m om is, tačiau k an čia su sit ap at in im ą su for m om is galų
gale su ar d o. D id elė k an čios dalis k yla iš ego, t ačiau k an čia ego ir
su n aik in a —b et t ik tada, kai ją įsisąm on in am e.
Ž m on ėm s lem ta įveikti kan čią, bet tik n e taip, k aip yra įsitikin ęs
ego. Vien a iš d au gelio k laid in gų ego pr ielaidų , vien a iš iliu zin ių id ėjų
yra ta, kad „aš n etu rėčiau ken tėti". Kartais ta idėja išreiškiam a taip:
„M an o vaikas turi bū ti laim in gas." Tok s m ąst ym as yra k an čios ša
kn ys. Kan čios tikslas yra kiln us: kan čia sk at in a žm ogau s evoliu ciją ir
p ad ed a su d egin ti ego. Ž m ogu s an t kryžiaus - tai arch etipin is vaizdi
nys, sim b olizu ojan t is kiekvien ą vyrą ir k iekvien ą m oterį. Kai prieši
n atės kan čiai, evoliu cijos vyksm as r u tu liojasi lėtai, n es pasipr iešin i
m as d id in a ego, kurį reikia su degin ti. O kai k an čią priim ate, vyksm as
pagreitėja, k ad an gi ken čiate sąm on in gai. Galit e su sitaikyti su savo
pačių kan čia, galite su sitaikyti su k it ų žm on ių kan čia, pavyzdžiui,
VAIDMENYS IR E C O VEIDAI 71
tėvų ar vaikų . Kan čioje, jei ji sąm on in ga, pr asid eda pcrsim ain ym as.
Kan čios u gn is virsta sąm on ės šviesa.
Ego sak o „Aš n etu r iu k en t ėt i" ir verčia ju s ken tėti d ar labiau, l ai
yra tiesos išk r aipym as, par ad ok sas. O t ik ra t iesa yra t okia, kad turite
tar ti k an čiai „t aip " - t ik t ad a ją peržen gsite.
Sąm on in ga tėvystė ir m otin ystė

N em ažai vaik ų širdyje slepia n eap yk an t ą tėvam s, o tai n u od ija
jų t ar pu savio san tyk iu s. Vaikai slap čia p u oselėja t rošk im ą, k ad tėvai
visų p ir m a b ū t ų iš t ik r ų jų n u ošir d ū s, o n e vaid in t ų vaid m en į, ir čia
n esvarbu , k aip k r u op ščiai tas vaid m u o atliekam as. G alit e n ertis iš
kailio ir visk ą daryti t in k am ai, galite at id u o t i vaiku i geriau sia, k ą
tu rite, t ačiau to gali b ū t i n egan a. Fak tišk ai veiksmų, darymo, niekada
nebus gan a, je i jū s paneigsite Ęuvim ą. Ego apie Bu vim ą n ieko n en u
t u ok ia ir jam at r od o, k ad ju s išgelbės d ar ym as. Tod ėl jei esate ego
gn iau žt u ose, jū s n ė k iek n eab ejojat e, k ad jei darysite ir pad arysit e
vis d au giau , galų gale k ad a n or s ateityje su k au p sit e t iek rezu ltatų ,
jo g galėsite jau st i p asiten k in im ą. Tačiau t aip n ebu s. Jū s tik pasikly-
site d ar y m o su m aišt yje. V isa civilizacija yra pasiklydu si d ar y m o su
m aištyje. Tas d ar ym as n etu ri šak n ų Bu vim e, todėl yra bepr asm is.
Kaip pajau st i Bu vim ą, kai gyven ate šeim oje ir b en d rau jate su vai
kais? Svar bu skirti vaikam s dėm esį. D ėm esys b ū n a dvejopas: su sijęs
su for m a ir n esu sijęs su for m a. Su sijęs su for m a dėm esys k reipiam as
į d ar y m ą ar vert in im u s: „Ar p ar u ošei pam ok as? Eik pietau t i. Su si
tvarkyk k am barį. Išsivalyk d an t is. N e d ar y k to. P asku bėk, r u ošk is."
Taip k lostosi įvykiai dau gelyje šeim ų . Ž in o m a, su for m a su sijęs
dėm esys reik alin gas ir atlieka savo fu n k ciją, t ačiau jei t u o jū sų san t y
kiai su vaik u b aigiasi, t ai pr ar an d am as gyvybiškai svarbu s ben d r avi
m o k om p o n en t as ir Bu v im ą u žgožia d ar y m as, „p asau lio r ū p esčiai",
k aip sakė Jėzu s.
Befor m is dėm esys n eat sk ir iam as n u o Bu vim o. Kaip jis veikia?
Kai p ad ed at e savo vaiku i, liečiate jį, k lau sotės jo ar su ju o k albatės,
b ū k it e b u d r ū s, r am ū s, jau sk it e, k ad esate, ir n en orėkite n ieko, tik
to, kas vyksta šią ak im ir ką. Tok iu b ū d u su k u r site Bu vim o erdvę.
Tok iom is ak im ir k os liau sitės buvę tėvas ar m ot in a. Bū site p at s b u

d r u m as, r am ybė, Bu vim as, kuris k lau so, liečia, n etgi k alba. Bu vi
m as, slypin t is u ž d ar ym o.
Vaiko atpažin im as
Esam e žm on ės ir esam e Bu vim as. Ką tai reiškia? Siek d am i gy
ven ti m eistr išk ai, t u rim e galvoti n e apie k on tr olę, o apie pu siau svyr ą
t arp žm ogaus ir Bu vim o. M ot in a, tėvas, vyras, žm on a, sen as, jau n as,
įvairū s vaid m en ys, fu n k cijos ir veikla, — visa tai p r ik lau so žm ogaus
sferai. Tai yra gerb t in as dalykas, t ačiau jo n egan a, k ad gyven im e
u žm egzt u m e iš tiesų p r asm in gu s ir p asit en k in im ą t eik ian čiu s san t y
kiu s. Vien žm o gišk o jo asp ek t o m aža, k ad ir kaip jū s sten gt u m ėtės,
kad ir kokie did eli b ū t ų jū sų pasiek im ai. Yra dar Bu vim as —sąm o
nės b ū sen a, tai, kas m es esam e iš tikrų jų . Žm ogus yra for m a. Bu vi
m as for m os n etu ri. Žm ogus ir Bu vim as t arpu savyje per sipyn ę, tos
dvi sferos egzist u oja n eatskirtos vien a n uo kitos.
Ž m o gišk u o ju asp ek t u esate n egin čijam ai viršesn i n ei jū sų vaikai.
Ju k jū s d id esn i, st ipr esn i, d au giau žin ote ir d au giau galite p ad ar y
ti. Je i žm ogu s n esąm on in gas, žm ogaus sfera yra visk as, tėvai t ad a
jau čiasi esą viršesn i už vaiku s. O vaiku s jie t ad a n or i m at yt i m en
kesn iu s. Kai san t yk iu ose vyr au ja for m a, lygybės t ar p jū sų ir jū sų
vaik ų n ebu s. Taip , galite vaiku s m ylėti, tačiau ta m eilė bu s kilu si iš
žm ogaus sferos, k it aip sak an t, savan au d išk a, sąlygota, su per tr ū k iais.
T ik tad a, k ai pak ylat e virš for m ų ir t am p at e lygū s, san tyk iu s n u švie
čia tikra m eilė. Laik o ribas viršijan tis A Š E SU , Bu vim as, at pažįst a
save k itu ose, ir tie kiti, vaikai šiu o atveju , p asiju n t a m ylim i, ar ba
atpažin ti.
M ylėti - tai at p ažin t i save k itam e. Tad a paaiškėja, k ad kito žm o
gau s skirtybės tėra iliu zija, kilu si gr yn ai iš žm ogaus sferos, iš for m ų
pasau lio. M eilės ilgesys, k u r į jau čia kiekvien as vaikas, yra t rošk im as,
k ad jį pagaliau at p ažin t ų n e fo r m ų sferoje, o Bu vim o. Je i tėvai ver
tin a vien žm ogišk ąjį vaiko asp ek t ą ir n eigia Bu vim o asp ek t ą, vaikas
im s jau st i, k ad san t yk iam s kažin ko t rū ksta, kažin ko, kas yra gyvy
biškai svarbu , todėl san tykiai pasiten k in im o n ekelia. Vaiko širdyje
VA11) M F, N YS IR l i CO V 1.11) A I 73
t ad a u žgim st a sk au sm as ar n et n eapyk an t a t ė v a m s. „Ko d ė l m a n ę s

n eat pažįstat e?“ - tai yra sk au sm o ir n eapyk an t os balsas.
O kai k it o žm ogau s at pažin t i p asiju n t at e patys, p e r ju s a b u p a
sau lyje plečiasi Bu vim o sfera. Tai yra m eilė, ku r i a t p i r k s p asau l į .
Kalb u tu rėd am as galvoje m ū sų san t yk iu s su savo vaikais, t ači au , ži
n om a, t ą galim ą pasakyti ir apie visu s k it u s san tykiu s.
Sk elb iam a, k ad „D ievas yra m eilė“. Tai n ėra visišk ai tikslu . D ie
vas - tai Vien as Gyven im as, apr ėpian t is n esu sk aičiu ojam ą d au gybę
gyvybės for m ų . Ku r yra m eilė, ten yra ir d u alu m as: m ylin tysis ir
m ylim asis, ob jek t as ir su b jek tas. Tod ėl d ar galim a sakyti, k ad m ei
lė - tai vien ovė, at sir ad u si d u alu m o sferoje. Fo r m ų pasau lyje at si
r an d a D ievas. M eilė d ar o pasau lį m ažiau žem išką, sk aidr esn į, len
gvesn į, su t eik ia jam d ievišk u m o ir sąm on ės šviesos.
Vaidm en ų atsisakym as
Esm in ė gyven im o m en o p am ok a, k u r ią visi t u r im e išm ok t i, yra
tokia: k iek vien oje sit u acijoje darykite, k ą reikia daryti, tačiau n esu
k u r k ite iš savo veik sm ų vaid m en s ir su ju o n esu sit apat in kite. Jū sų
veik sm ai jėgos įgau n a tad a, kai atliekate ju os t am , kad at lik t u m ėte,
ir kai n esiek iate jais patvirtin ti savo tapatybės ar prie jos prisiderin ti.
Kiek vien as vaid m u o, kad ir koks jis bu itį, st ipr in a fiktyvų „aš“ p o
jū t į, taip įsijau t ęs žm ogu s pasaulį m at o išk r eipt ą ir visus jo įvykius
p r iim a asm en išk ai. D id žioji d au gu m a žm on ių , k u rie šiam e p asau
lyje u žim a au k št u s p ost u s (polit ik ai, televizijos garsen ybės, verslo ir
r eligijų lyderiai) yra visiškai su sit apat in ę su savo vaid m en im is. Iš
im čių labai n ed au g. O tokiu s su sit ap at in u siu s žm on es vadin a VIP
(very im portan person —labai svarbus asm uo), t ačiau iš t ik r ų jų jie yra
t ik n esąm on in gi ego žaid im o žaidėjai. Ž aid im as at r od o svar bu s, vis
dėlt o jis n ep ad ed a siekti jo k ių tikslų . Šekspyr as rašė: „Sak m ė, sek a
m a id iot o, piln a t r iu k šm o ir šėlsm o, tačiau visai be p r asm ė s/4 Jeigu
ego k u r iam os d r am os ir turi k ok į n ors p r asm in gą tikslą, tas tikslas
yra su k u r t i p lan et oje d au giau k an čios, n es ego k u r iam a k an čia galų
gale su n aik in a p at į ego. Ego su k elia gaisr ą ir p at s jam e su dega.
Iš t ik r ų jų svar bū s yra tie, kurie vaid m en ų n evaidin a ir n epr ojek

t u oja į ap lin k ą p r ot o su k u r t ų įvaizdžių (vien as kitas toks žm ogu s
yra televizijos ir verslo pasau lyje). T ie žm on ės n esist en gia atrodyti
kitokie, n ei jie yra, jų poelgiai ir veiksm ai kyla iš Bu vim o ir tik
jie gali p ak eisti šį pasau lį. Jie yra n au josios sąm on ės n ešėjai. Kad
ir k ą jie dar ytų , jų veik sm ai įgau n a jėgos, jų d ar o m a įt ak a gerokai
pr an ok st a jų at liek am as fu n kcijas. T ie žm on ės - p ap r ast i, n epr et en
zin gi, n atū r alū s - vien savo b u vim u gali per m ain yt i visk ą, su k u o
jie su sid u r ia.
Jei n esate įsijau t ę į vaid m en į, tai reiškia, k ad jū sų veik sm ų n ėra
per sm elkęs ego. Jū s n etu r ite slap t ų k ėslų st ip r in t i savo asm en in į
įvaizdį, t od ėl k ad ir k ą d ar ytu m ėt e, dar ysite tai su t ik ra jėga. Jū s
bū sit e su telk ę d ėm esį t ik į sit u aciją. Su siliesite su ja. N esist en gsit e
bū ti „k ažk u o“, k as iš t ik r ų jų n esate. Tok iom is ak im ir k om is esate
galin giau si, jū sų veik sm ai t ad a efektyviau si. Kit a vertu s, jok iu b ū d u
n esisten kite „b ū t i savim i“ . Tai jau b ū t ų vaid m u o, k u r io p avad in i
m as „N at ū r alu s, sp on t an išk as aš“. Vos tik p ab an d ot e k u o n ors t apti,
im at e vaid in t i vaid m en į. „Bū k it e, kas esate“ geras pat ar im as, tačiau
jis gali ir su k laid in t i. Į žaid im ą gali įsiju n gt i pr ot as („N agi, pasvar s
tykim e, k aip čia m an t ap u s sav im i..."). Ir t ad a pr ot as su k u r p ia str a
tegiją, p ad ėsian čią ju m s siekti t o tikslo. Tod ėl k lau sim as „Kaip bū ti
savim i?" yra iš esm ės yd in gas. Jam e u žk od u ot a pr ielaida, k ad „n o
rėd am i b ū t i savim i" tu rite im t is k ok ių n ors veik sm ų . Tačiau jok ių
veik sm ų čia n ereikia, n es jū s ir t aip esate, kas esate. „Be t aš n ežin au ,
kas esu . N en u t u o k iu , k ą tai reiškia b ū t i sav im i..." Je igu tai tiesa,
jeigu tikrai n ežin ote, kas esate, vad in asi, esate pat s Bu vim as, viršijęs
žm ogau s r ibas, gr y n ojo p ot en cialu m o lau k as, o n e tai, k ą b ū t ų gali
m a apibrėžti žodžiais.
Liau k it ės b an d ę save apsibrėžti. Ir liau k itės b an d ę pat eik t i savo
apsibr ėžim u s k it iem s („Aš esu tas ir t as..."). Jū s at ėjote į šį pasau lį
gyven ti. Taip p at n esir ū pin kit e, k aip ju s apibrėš kiti žm on es. Je i jie
ban d ys tai p ad ar y t i, jie t ik n usibrėš savo p ačių ribas. Tai jau jų p r o
b lem os. Tod ėl b en d r au d am i su žm on ėm is, n egalvokite, k ok ią gy
ven im e atliekate fu n k ciją, koks jū sų vaid m u o - b ū k it e sąm on in gas
Bu vim as.
VAIDMENYS IR E D O VEIDAI 75
Kod ėl ego žaid žia žaidim u s? Priežastis yra vien a ydin ga prielaida,
fu n d am en t ali k laid a, n eįsisąm on in t a m in tis: „M an ęs yra per m ažai.“
O iš jo s gim st a k it a m in tis: „Tod ėl tu riu vaid in t i vaidm en į, idan t
gau čiau , k o m an trū ksta. M an reikia d au giau , n ei tu riu dabar, tada
ir m an ęs b u s d au giau .“ Tačiau jū s n egalit e bū ti kas n ors dau giau ,
n egu k ad esate dabar, n es po savo fizin iu ir psich ologin iu apvalkalu
esate pat s gyven im as, p at s Bu vim as. Je i laikysite save for m a, visad
už k ą n ors bū sit e viršesn i ir už k ą n or s - m en kesn i. Bet iš t ik r ų jų jū s
n esate n ei viršesn i, n ei m en kesn i. Tai su pr at ę, t aip p at su pr an tat e,
k ok ie vertin gi esate, ir ju m y se n u b u n d a tik rasis k u k lu m as. Ego ak i
m is žiū r in t, k u k lu m as ir ver t in gu m as - n esu d er in am i dalykai. O iš
tiesų tai yra tas pats.
Patologin is ego
*
Ego p ačia savo esm e yra p at ologin is reiškin ys, ir n esvarbu , k okias
for m as jis yra įgavęs. Gr aik išk o žodžio path ologia p ir m asis d ėm u o
path os reiškia kan čią. Jis p u ik iai t in k a ap ib ū d in t i ego. Ap ie tai, k ad
ego vald om as gyven im as yra k an čia, Bu d a k albėjo jau prieš 2 6 0 0
m etų .
Tačiau ego gn iau žt u ose esan tis žm ogu s k an čios kaip t ok ios n eat
pažįsta. Ego yra aklas ir jo s n epast eb i, n em at o, kaip ken čia pat s ir
k aip k an k in a k itu s. N elaim in gu m o b ū sen a yra ego su ku r ta psich i
k os ir em o cijų liga, jau pasiek u si m ū sų p lan et oje ep id em ijos m ast ą.
Ją b ū t ų galim a su lygin t i su siau b in ga Ž em ės tarša p r am on in ėm is
at liek om is. N egaty vios b ū sen os, tok ios k aip pyktis, pavydas, n epa
sit en k in im as, n eapyk an t a ir pan ašios, n etgi n elaik om os n egat yvio
m is, žm on ės jas vad in a savaim e su p r an t am u dalyk u , n esu vokia, kad
su sik elia jas patys, t od ėl k altin a dėl to išor in iu s veik sn iu s. („M an
sk au d a, b et dėl to k altas esi t u .“) Taip n etiesiogiai k alb a ego.
Ego n em at o sk ir t u m o t ar p sit u acijos, r eakcijos į ją ir jos in ter
pr et acijos. Pavyzdžiui, tariate: „Ak, k ok ia siau b in ga d ie n a...“ Tačiau
n esu pr an t at e, k ad šaltis, vėjas ir lietu s savaim e n ėra b logi dalykai. Jie
yr a tai, kas yra. Siau b in ga tik jū sų reak cija, vid in is p asipr iešin im as ir
iš t o k ilu sios n eigiam os em ocijos. Šekspyr as rašė: „N ei gera nėr, nei
b loga, t ik p r ot o ž a i sm a s..M a ž a to - k an čią ego n eretai p r iim a k aip

t eigiam ą dalyk ą, n es iki t am tikro laip sn io k an čia ego st ipr in a.
Ypač ego st ip r in a pyktis ir n eapyk an ta. P y k d am as ir n eapk ęsd a
m as ego p asiju n t a atsk ir tas n uo kit ų , k itu s im a regėti k aip visiškai
sk ir tin gu s n ei jis pats ir tokiu b ū d u „p ast at o" n eįveik iam ą m en talin ę
tvirtovę, k u r ioje jau čiasi esąs teisu s n eteisu olių ap su pt yje. Je i p aan a
lizu ot u m ėt e, k aip tok ios m en talin ės b ū sen os veik ia k ū n o fu n kcijas
(širdies d ar b ą, im u n in ę sist em ą ir taip toliau ), n eabejot in ai p am at y
tu m ėte, kad jos yra išties p at ologin ės - k an čios, o n e pasit en k in im o
šaltin is.
Kai esate ap im t i n egat yvu m o, t am t ik ra jū sų esybės dalis t o n ori
ir pr iim a tą b ū sen ą k aip m alon ią ar verčia ju s m an yti, k ad taip jau s
dam iesi greičiau pasiek site savo tikslą. An t r aip argi kas n ors n or ė
tų blogai jau st is, sar gdin ti k ū n ą ir k an k in ti kitus? Jei tai vis dėlto
su vok iate, vadin asi, tiesiogiai su vok iat e ir savąjį ego, o su vokę ego,
jū s n u o jo at it rau k iat e sąm on ę. Tai reiškia, kad sąm on ė im a plės
tis, o ego - m ažėti. Jei ap im t i n egat yvu m o st aiga su sivok sit e, k ad
patys k u r iatės sau k an čią, to pakaks, k ad įveiktu m ėte ego ribas ir
jo sąlygotas b ū sen as bei reakcijas. T ad a jū s įgysite d au gyb ę galim y
b ių tvarkytis su b et k ok ia sit u acija. Tos galim ybės kils iš sąm on ės.
G alėsit e atsisakyti n elaim in gu m o b ū sen os vos t ik su voksite, k ad ji
ir sąm on ė - d u sk ir tin gi dalykai. N elaim in gu m as - ego sritis. Ego
gali b ū t i p r ot in gas, t ačiau n e išm in t in gas. P rotas sk at in a siekti savų
r ib ot ų tikslų , o išm in t is m at o visu m ą, k u r ioje viskas yra su siję. Pro
tas žiūri tik savų in teresų, jis - tru m paregis. P r ot in gi yra d au gelis
verslin in k ų ir polit ik ų , tačiau išm in t in gų tėra vien as kitas. P rotu
pasiekti r ezu ltatai b ū n a t ru m palaik iai, jie pasm erk t i išn ykti. P rotas
atim a, išm in t is su d ed a.
Nelaim in gu m o fon as
Ego k u r ia atsk irtį, o atsk irtis - kan čią. Tai b yloja apie akivaiz
džią ego p at o logiją. Salia len gvai p ast eb im ų n egat yvu m o fo r m ų
(pykčio, n eap yk an t os ir kitų) egzist u oja ir su n k iau at p ažįst am os,
pavyzdžiu i, n ek an t r u m as, irzlu m as, n ervin gu m as, jau sm as, kad jau
V A I D M EN YS IR E G O VEI DAI 77
„visko gan a“. Jo s su k u r ia n elaim in gu m o fon ą. Tok ia bū sen a b ū d in

ga d au geliu i žm on ių . Tu rite b ū t i itin b u d r ū s, k ad ją at pažin t u m ėt e.
Kai tai įvyksta, išau št a p ab u d im o ak im ir k a ir jū s liau jatės t apatin tis
su savo pr otu .
Št ai vien a p ap lit u si n egat yvu m o apr aišk a, k u r ios len gva n epast e
b ėt i ir kuri d au gelio laik om a „n or m alia". Ji ju m s t u r b ū t pažįst am a.
Ar dažn ai jau čiat e n epasit en k in im ą, ku r is yra tarsi jū sų n elaim in
gu m o b ū sen os fon as? D au gy b ė žm o n ių su šią b ū sen a yra su sit ap a
tin ę, t ačiau jie n esu geb a pažvelgti į save iš šalies ir to pastebėt i. O
tą b ū sen ą gim d o t am tikros m in tys ir n esąm on in gi įsitik in im ai. Tas
m in t is m in tijate lygiai taip p at , k aip sap n u ojat e sapn ą: n et n esu si
vok iat e, k ad tai vyksta, k aip k ad ir sap n u ot o jas n esu sivokia, jo g jis
sap n u oja.
P ateiksiu kelias t ok ias n esąm on in gas m in tis, k u r ios gim d o n epa
sit en k in im ą ir p asip ik t in im ą. "Jai gr yn os m in tys, n u oga st r u k t ū r a be
k on tek st o, k u r iam e ji k yla - t aip b u s aišk iau . Je igu jū sų gyven im o
fon e yra n elaim in gu m o jau sm as, pat yr in ėk it e, ku rios iš šių m in čių
b ū d in gos ju m s, o pasku i patys n u stat ykit e, k ok iam e k on tekste, k o
k ioje gyven im o sit u acijoje jos kyla.
M ano gyvenim e k ažk as turi įvykti, k ad aš galų gale pasijusčiau lai

m ingas ir ram us. Piktinuosi, k ad tai vis neįvyksta. Galbūt tas pasipik
tin im as pask atin s įvykius.
Praeityje buvo įvykių, k urių būti neturėjo, ir aš dėl to pik tinuosi. Jei
jų nebūtų buvę, aš dabar būčiau laim in gas ir ram us.
D abar vyksta tai, ko neturėtų būti. Tie įvyk iai trukdo m an būti
ram iam ir laim ingam .
D ažn ai t ok ios m in tys b ū n a n u k r eipt os į k it u s žm on es. Ž od į

„įvyk ti" čia keičia žodis „d ar y t i".
Tu turi padary ti tą ar an ą, k ad aš pasijausčiau laim in gas ir ramus.

Piktinuosi, k ad dar nepadarei. Gal m ano pasipik tin im as privers tave
pajudėti.
Tai, ką padarei ar pasak ei praeityje arba ko nepadarei ir nepasakei,

dabar trukdo m an būti ram iam ir laim ingam .
Tai, k ą tu darai ar ko nedarai dabar, trukdo m an būti ram iam ir

laim ingam .
Laim ės paslaptis
Au k ščiau pat eik t os pr ielaidos, ar m in tys, yra su m išu sios su ti

krove. Tai ego su k u r t os ist or ijos, k u r ių tikslas - įt ik in t i ju s, k ad jū s
d ab ar n egalite b ū t i ram ū s ir laim in gi, k ad n egalite b ū ti, kas esate iš
tik rų jų . Bū t i, kas esate iš t ik r ų jų , ir bū ti ram iem s - tai tas pat . Ego
verčia ju s galvoti: „G al k ad a n ors b ū siu r am u s ir laim in gas... jeigu
t ik įvyks tas ar an as dalykas, jei t ik gau siu t ą ar an ą ar b a t ap siu tu o
ar an u o ." Ar ba: „N ie k ad a n eb ū siu r am u s ir laim in gas, n es praeityje
įvyko tas ar an as dalykas. Ju k tokie yra visi žm on ės. Kiek vien as jų
tu ri savą istoriją, k od ėl n egali bū ti laim in gas." Ego n ežin o, k ad ra
m ū s ir laim in gi galite b ū t i tik dabar. O gal žin o, tačiau b ijo, k ad ir
jū s galite tai su žin oti. N e s r am ybė visų p ir m a reiškia ego viešpat avi
m o p ab aigą.
Kaip pasiek ti r am ybę dabar? Su sitaikykite su šia ak im ir k a. Si ak i
m ir k a - tai aikštė, k u r ioje vyksta gyven im o žaidim as. Jis n egali vykti
n iek u r kitur. Su sitaik ę su šia ak im ir k a pažiū rėkite, kas vyksta, ką jū s
patys galite pad aryt i ar pasir in k t i ir kaip per ju s reiškiasi gyven im as.
Št ai žodžiai, k u rie p er t eik ia gyven im o m en o, sėk m ės ir laim ės p a
slaptį: gyven im as ir m es esam e vien a. Kai tai su pr asit e, paju sit e, k ad
n e jū s gyven ate gyven im ą, o pats gyven im as teka per ju s. Gyven i
m as yra šok ėjas, o m es - šokis.
Ego p at in k a pik t in t is tikrove. Kas yra tikrovė? Visa, kas yra. Bu d a
ją vad in o tatata - tai gyven im o tokybė, kuri yra n e d au giau kaip
šios ak im ir k os tokybė. P asipriešin im as jai yra vien as iš pagr in d in ių
ego p ožym ių . Iš šio pasipr iešin im o kyla n egatyvu m as, ku ris m ait in a
ego, šis p asip r iešin im as su k elia n elaim in gu m o bū sen ą, ku r i yra t o
kia m iela ego. T ok iu b ū d u jū s ken čiate patys ir k an k in at e k it u s nė
n ežin od am i, k ad tai dar ote, n ė n en u t u ok d am i, k ad Ž em ėje ku r iate
VAIDMENYS IR E G O VEIDAI 79
pr agarą. Ku r t i k an čią ir to n esu pr ast i - št ai kas yra n esąm on in go

gyven im o esm ė. Tai t ok s gyven im as, ku r į visiškai valdo ego. Ego n e
su geb ėjim as atpažin ti savęs ir įvertin ti savo veiksm u s yra n eįtikim as
ir p r ib lošk iam as. Ego k ar t oja lygiai t ok iu s p at veik sm u s, už ku riu os
sm er k ia kitus. O kai jam kas n ors tai pr ik iša, ego p u ola piktai gin tis
ir savo n au d ai su k u r ia aibę p r ot in gų ar gu m en t ų bei pasiteisin im ų .
Taip elgiasi pavien iai žm on es, k or p or acijos, vyriau sybės. Kai viskas
žlu n ga ir t ok s elgesys n epasit eisin a, ego im a šau kti, gr iebiasi fizin ės
prievartos, siu n čia į k itas šalis jū r ų p ėstin in k u s. Lab ai p r asm in gi yra
Kr ist au s žodžiai: „Atleisk jiem s, n es jie n ežin o, k ą d ar o .“
Je i n or im e, kad tū kst an čiu s m et ų t ru n kan t ys žm on ijos vargai
b aigt ų si, p r ad ėt i t u r im e n u o savęs. Tu r im e visiškai p r isiim ti at sak o
m yb ę u ž savo b ū sen ą k iek vien ą ak im ir k ą. Dabar. P aklau skite savęs:
„Ar m an yje d ab ar yra n or s k iek n egat yvu m o?“ Tad a im k it e b u d r iai
stebėti savo m in tis ir em ocijas. Sten kitės p asteb ėt i m en k iau sias n e
laim in gu m o apr aiškas, apie ku r ias k alb ėjom e pir m iau . Tai yra n e
p asit en k in im as, n ervin gu m as, ir zlu m as, jau sm as, kad „viskas len da
per gerk lę11 ir taip toliau . P astebėkite m in tis, k u r iom is teisin atės
dėl savo n elaim in gu m o — jo s iš tikro tą n elaim in gu m ą ir su kelia.
Kai su sivok iate, jo g ju s k am u o ja n egat yvu m as, žen giate žin gsn į į
priek į gyven im o sėk m ės lin k. O iki to laik o jū s su n egatyvu m u , su
savo b ū sen om is, su ego, t apat in sit ės. Kai t apatybę su savo m in tim is,
em ocijom is ir r eak cijom is n u tr au kiate, tai n ereiškia n eigim o. Jū s tik
atpažįst ate savo ego k aip ego, ir t ap at yb ė su ju o n u t r ū k st a savaim e.
Jū sų savivoka, jū sų „aš“ p ajau t im as per sim ain o: p ir m iau bu vote
savo m in tys, em ocijos ir reakcijos, o d ab ar jau esate p at s Bu vim as,
sąm on ė, k u r i m in tis, em ocijas ir reakcijas tik stebi.
„V ien ą gr ažią d ien ą aš išsilaisvin siu iš ego gn iau žt ų /1 Kas čia kal
ba? Ego. Išsilaisvin ti iš ego gn iau žt ų an aip t ol n ėra su d ėt in gas u žd a
vin ys. Tai pap r asta. Visa, k ą ju m s reikia pad ar yt i, tai įsisąm on in ti
savo m in tis ir em ocijas tada, kai jos kyla. Tai n ėra „d ar y m as“. Tai
yr a b u d r u s „m at y m as". Tod ėl tiesa yra tok ia, k ad n egalite p ad ar y
ti n ieko, id an t išsilaisvin t u m ėt e iš ego gn iau žt ų . Kai tai vis dėlto
įvyksta, kai m ąst ym as u žleidžia viet ą sąm on ei, jū sų gyven im e im a
reikštis p r ot o kokybės, gerok ai p r an ok st an čios ego p r ot in gu m ą, jū s
atpažįst ate b easm en ę m in čių ir em o cijų p r igim tį, - jose n ebelieka

„aš“. D ab ar tai jau t iesiog žm ogišk os m in tys ir žm ogišk os em ocijos.
Jū s jau esate Bu vim o šviesa, ir visa jū sų asm en in ė ist or ija t am p a
tiesiog ist orija, o tai yra tik m in čių ir em o cijų rin kin ys, kuris d ab ar
jau n ebėra reik šm in gas ir n ebeu žim a svar bios jū sų sąm on ės vietos,
n eb efor m u oja jū sų tapatybės.
Patologin ės ego form os

Jau žin om e, k ad ego p ačia savo esm e yra p at ologija. Ž od is „p at o
lo gija" išreiškia d isfu n k ciją ir kan čią. D au gu m ai p sich ik os ligon ių
b ū d in gi tie patys ego b ru ožai, k u rie p ast eb im i ir vad in am ų jų n or
m alių žm o n ių elgesyje, tačiau ligon ių atveju tie bru ožai esti n epa
prastai ak ivaizdū s - visiem s, išskyru s pačiu s ken čian čiu s ligon iu s.
Pavyzdžiui, d au gelis vad in am ų jų n or m alių žm on ių retkarčiais
įvairiai m elu oja, id an t at r od y t ų svarbesn i, išskir tin esn i, d id esn i kitų
akyse. Jie k alba ap ie savo p asiek im u s, pažin t is, gab u m u s, n u osavy
bę ir k it u s dalyk u s, su kuriais tapat in asi ego. Bū n a, k ad žm on ės,
vald om i iš ego k ylan čio „m an n egan a" jau sm o ir n or ėd am i atr odyti
geriau , m elu o ja n evalin gai ir n u olat os. D au gu m a jų p asak o jim ų yra
gr yn iau sia fan t azija, vaizdu otės r ū m as, pastat ytas ego, k ad jis jam e
jau st ų si yp atin gesn is ir d id esn is. Tok s d id in gas ir išsipū tęs ego kurį
laiką gali kvailin ti k it u s, tačiau papr astai tai t r u n k a n eilgai - d au gu
m a ap gau lę greitai per pr an ta.
P ar an ojin ė šizofren ija, arba t iesiog p ar an oja, iš esm ės yra per n e
lyg did elio ego liga. Šiai ligai b ū d in gos fan t azijos, k u r iom is pr ot as
sten giasi įp r asm in t i jį slegian čią n ep aliau jam ą baim ę. P agrin din is
tok ių fan t azijų elem en tas yra ligon ių įsitik in im as, k ad kiti žm on ės
ju os per sek ioja (d ažn iau siai p er sek iot ojų b ū n a d au g ar b a jais lai
k om i n etgi visi ap lin k in iai), rezga prieš ju o s sąm ok slą ir n ori ju os
n u žu d yti. Fan t azijos kartais b ū n a labai n u osek lios ir t ik roviškos, tad
jas kai ku rie p r iim a už gr y n ą pin igą. T am tikrais atvejais p ar an ojin iai
įsitik in im ai u žvaldo ištisas or gan izacijas ar n etgi n acijas. Iš baim ės
ir n epasit ik ėjim o k itais žm on ėm is ego pabr ėžia jų skirtybes, su telkia
dėm esį į jų t r ū k u m u s ir su t ap at in a t r ū k u m u s su žm on ėm is. D ar
V A I D M EN YS IR EG O VEI DAI 81
vien as žin gsn is šia k rypt im i, ir kiti žm on ės virsta pab aisom is. Ego
reikia k it ų žm on ių , k ad galėt ų jų b ijot i ir n ekęsti. Sar t r as yra p asa
kęs, k ad „p r agar as - tai kiti žm on ės11. Tai yra ego balsas. P ar an ojos
k an k in am i žm on ės p r agar ą išgyven a it in aštriai, t ačiau d au giau ar
m ažiau tas pr agaras k am u oja visu s, k u r iu os valdo jų ego. Ku o st i
pr esn is jū sų ego, t u o k ar ščiau jū s tikite, k ad visas jū sų gyven im o
p r ob lem as su k u r ia kiti žm on ės. Taip p at labai tikėtin a, k ad jū s n u o
d ijat e k it ų žm o n ių gyven im ą. Ž in o m a, to pastebėt i patys n esu geb a
te. V isad pasteb it e tik k it ų žm on ių veik sm u s.
P sich ikos liga, k u r ią m es vad in am e p ar an oja, pasireiškia dar
vien u sim p t o m u , šiaip jau b ū d in gu k iek vien am ego, t ik p ar an ojos
at veju šis sim p t o m as įgau n a ek st r em alią for m ą. Ku o žm ogu s labiau
įsitikin ęs, k ad jį per sek ioja, šn ip in ėja ir jam gr asin a, tu o svarbesn is
yra jis p at s sau . Jis - visat os cen tras, apie kurį su k asi visi įvykiai, į jį
n u k r eipt as visų k it ų d ėm esys. Ji s - yp atin gas, n es yra n u skr iau st as
t ok ios dau gyb ės žm on ių . Tačiau savo iliu zijose jis n e t ik au ka, bet
dažn ai d ar ir didvyris, k u r iam lem t a išgelbėti pasau lį ir įveikti b logio
jėgas.
Kolektyvin is gen čių , n acijų ar religin ių or gan izacijų ego taip
p at n eretai pasižym i st ip r ia p ar an oja: „m es“ k ovojam e prieš „k it ų “
sk leid žiam ą b logį. Tai yr a d id elių žm on ijos k an čių šaltin is. Tok ios
ek st r em alios kolektyvin ės p ar an ojos pavyzdžiai bu vo Isp an ijos in
kvizicija, d egin u si „r agan as" ir eretikus, d u P asaulin iai karai, Šaltasis
karas, k om u n ist in ės d ik t at ū r os, M ak ar t izm o era Am erikos ist or ijo
je, u žsitęsęs A r t im ų jų Ryt ų k on flik t as...
Ku o n esąm on in gesn ės yra žm o n ių gr u p ės ar ištisos n acijos, t u o
d id esn ė tikim ybė, k ad ego p at ologija per au gs į fizin ę prievartą. Prie
var t a - tai pr im it yvu s, bet labai paplitęs b ū d as, k u r iu o ego siekia
įrod yti savo t eisu m ą ir k it ų pak lydim ą. Kai t arpu savyje b en d r au ja
n esąm on in gi žm on ės, jų ar gu m en t ais dažn ai t am p a jėga. Kas įvyks
ta? D u ar d au giau žm on ių , k u r ių p ožiū r iai sk iriasi, yra įsitikin ę, kad
jie teisū s, jie t ap at in asi su savo m in t im is ir savo tiesom is - in ves
t u oja jas į savojo „aš“ p ajau t im ą. Kit aip sak an t, tapat yb ė su silieja
su m in t im is, ar p ožiū r iais. Tod ėl gin d am i savo požiū r į, jie gin asi
patys. N esąm o n in gai jie jau čia, tarsi k ovot ų dėl savo išlik im o, ir
tai at sp in d i jų em ocijos - jie pikti, įn iršę, agresyvūs. Jie m s b ū tin ai

reikia laim ėti, an tr aip jie bu s su n aik in t i. Tai yra iliu zija. Ego n ežin o,
k ad pr ot as ir jo u žim am a pozicija n etu ri n ieko b en d r a su t ik rąja
žm ogau s esybe.
D zen b u d izm e yra tos posak is: „N eiešk ok tiesos, tiesiog liau kis
bran gin t i savo n u o m on ę." Ką tai reiškia? N esit ap at in k it e su savo
p r ot u . O t ada iš už pr ot o pasirodys t ik roji jū sų esybė.
Darbas su ego ir be ego

D au gelis žm o n ių n u o ego t am tikrais laik o t ar pais visiškai ar ben t
iš dalies išsilaisvin a. Tie, kurie yra tikri savo veiklos srities p r ofesio
n alai, t ok ią laisvę p at ir ia d ir b d am i. Jie n et n ežin o, k ad jų d ar b as yra
tarsi dvasios u gd y m o pr ak tika. Tačiau baigę d ar b ą ir grįžę į asm e
n in io gy ven im o erdvę, jie t am p a san tykin ai n esąm on in gi. Tai reiš
kia, k ad t ik rasis jų Bu vim as ap sir ib oja vien a gyven im o sfera. Pažįstu
m ok y t ojų , m en in in k ų , slau gių , gydytojų , m ok slin in k ų , socialin ių
d ar b u ot ojų , pad avėjų , kir pėjų , verslin in kų , p r ek yb in in k ų ir k it ų
p r ofesijų atstovų , ku rie atlieka savo d ar b ą n u ost ab iai ir n evaldom i
ego, d ar y d am i viską, ko r eikalau ja sit u acija. Jie t iesiog su silieja su
savo veikla, su šia ak im ir k a, su žm on ėm is, k u r ių labu i dir ba. Ir jie
galų gale d ar o įt ak ą žm on ėm s toli gr ažu n e vien savo pr ofesin iais
veik sm ais. Kiek vien as, ku r is su jais su sid u r ia, p aju n t a, kaip su sil
p n ėja jų ego, jų d r au gijoje at sip alaid u o ja ir liau jasi vaidin t i vaid m e
n is n et itin st ip r ų ego t u rin tys žm on ės. Visišk ai n en u ost abu , k ad tie,
k u rie d ir b a n evald om i ego, pasiek ia n u ost ab ių pr ofesin ių rezu ltatų .
Ž m on ės, vyrai ir m ot er ys, ku rie su geba su silieti su savo d ar b u , ku ria
n au jąją žem ę.
Taip p at p ažįst u d au g žm on ių , kurie savo d ar b ą atlieka labai
tech n iškai, t ačiau jiem s n u olat os t r u k d o ego. D alis jų d ėm esio skirta
d ar b u i, dalis - sau . Jų ego r eikalau ja p r ipažin im o, o kai jo n egau n a
(pr ipažin im o n iek ada n eb ū n a gan a), im a p ik t in t is ir švaistyti veltui
en ergiją. „Ką? Kas n ors yra labiau pr ipažin t as n ei aš?..“ Kar tais t o
kie žm on ės lab iau siai r ū pin asi, kaip gau t i k u o d au giau peln o ir val
d žios, d ar b as jiem s tėra p r iem on ė šiam tikslu i pasiekti ir n e dau giau .
VAIDMENYS IR E C O VEI DAI 83
Kai pr ofesin iam e gyven im e jie su sid u r ia su k liū tim is, kai reikalai
pak r y p st a k ita lin k m e, n ei jie vylėsi, kai kiti žm on ės ar aplin kybės
veik ia n e jų n au d ai, jie, u žu ot įvertin ę n au ją sit u aciją ir pr isilaikę
pr ie tos ak im ir k os reikalavim ų , im a pr iešin t is ir pykti. Jie jaučiasi
asm en išk ai įžeisti, im a švaistyti dau gyb ę en er gijos b ep r asm iam s [iro
test am s, n ors tą en er giją galėt ų n u k r eipt i į sp r en d im ų paiešk as. I )ar
b logiau - ši en er gija (d abar jau an tien ergija) su k u r ia n au jų kliū čių .
D au gelis žm o n ių iš t iesų yra d id žiau si savo priešai.
Ž m on ės, patys t o n ejau sd am i, slepia pr ofesin ę in for m aciją ir
t r u k d o d ir b t i k it iem s, k ad tik šie n ep asiek t ų d au giau ir n eb ū t ų ge
riau įvertin ti. Ben d r ad ar b iavim as ego yra visišk ai svetim as dalykas,
n eb en t at sir an d a k ok ių slap t ų m ot yvų . Ego n en ori pr ipažin t i, k ad
reikalai t u o sk lan d žiau k lost osi, k u o sėk m in giau žm on ės t arpu savyje
ben d r ad ar b iau ja. Kai n epad ed at e k it iem s ar n etgi jiem s t ru k dote,
visat a ju m s at silygin a taip p a ę jū sų kelyje im a rastis žm on ių , kurie
n ep ad ed a ju m s ir k u r ia ju m s k liū t is. Taip yra todėl, k ad jū s at sisk y
rėte n u o visu m os. Be to, esm in is ego n epr it ekliau s jau sm as („M an
n egan a“) verčia jį p at ik ėt i, jo g k it ų žm o n ių sėk m ė yra at im t a iš jo.
Bet toks įsitik in im as tik d ar lab iau su m ažin a ego galim ybes. Jei lau
kiat e sėk m ės, tu rite džiau gt is bet k ok iom is jos apr aišk om is.
Ego
O ir liga
O
Liga ego gali su st ipr in ti, gali ir su silp n in t i. Jei sk u n džiat ės, gailitės
savęs, jei n eken čiate p ačios ligos, ego stiprėja. Ego stiprės ir tada, kai
pad arysit e ligą savo tapatybės d alim i: „Lsu ligon is, sergan tis t okia ir
t ok ia liga.“ Ir visi žin o, kas jū s d ab ar esate. Kit a vertu s, kartais žm o
n ės su d id žiu liu ego su sirgę t am p a m alon ū s ir šveln ū s, jie pažvelgia
į gyven im ą k it om is ak im is, pr isiliečia prie savo vid in io žin ojim o,
p aju n t a iš ten kylan tį p asit en k in im ą ir im a kalbėt i išm in t in gu s žo
džiu s. Tačiau kai jie pasveiksta, jiem s gr įžta jų b u vu si en ergija, o
dr au ge su ja - ir ego.
Kai sergate, jū sų en er gija išsen ka, ir k ū n o pr ot as jo s liku čiu s
im a n au d ot i sveik im o t ik slam s; en er gijos pr ot u i tada n elieka ir
pr ot as n eb em ait in a ego, k u r is k it om is sąlygom is su d egin a d au gybę
en ergijos. Bū n a, k ad ego vis dėlto dalį en er gijos p asiim a. Visišk ai aiš

ku, kad tie žm on ės, ku rie sir gd am i d ar ir su st ip r in a savo ego, sveiks
t a ku r kas lėčiau, o kai k u rie n epasveiksta n iekada. Liga t ad a t am p a
ch r on išk a ir n u olat in e jų n etikro „aš“ jau sm o dalim i.
Kolektyvin is ego
Kok s su n k u s yra gyven im as! Vien as b ū d ų , k u r iu o ego siekia
išven gti n ep asit en k in im o savo pat ies egzisten cija, yra išsiplėtim as
ir su sist ip r in im as, k it aip sakan t, su sit ap at in im as su gr u pe: n acija,
politin e p ar t ija, k or p or acija, in st it u cija, sekta, k lu b u , sp or t o k o m
an d a.. .
Kar tais asm en in is ego, regis, visai išt ir pst a - tai įvyksta tada,
kai žm o gu s savo gyven im ą skiria d id eliam t ikslu i ir kai d ir ba
n esavan au d išk ai, n ereik alau d am as nei at ly gin im o, n ei pr ip ažin im o,
n ei šlovės. Kokia p alaim a yra n u sim est i siau b in gą asm en in io „aš“
n aštą! Kolektyvo n ariai, k ad ir k aip su n kiai d ir b t ų ar beatod air išk ai
au k ot ų si, jau čiasi laim in gi ir pat en k in t i. At r od o, k ad jie peržen gė
ego r ibas. Č ia kyla t ok s k lau sim as: ar jie išties laisvi, ar t ik u žu ot buvę
asm en in io ego valdžioje d ab ar p at ek o į k olektyvin io ego gn iau žtu s?
Kolek t yvin iam ego b ū d in gi tie patys požym iai k aip ir asm en i
n iam , pavyzdžiu i, tai yra poreikis k on flik t u ot i, pr iešų paiešk os, siekis
bū ti t eisiam visų k it ų n eteisių jų ak ivaizdoje ir taip toliau . An ksčiau
ar vėliau k olektyvas su sip yk st a su k itais kolektyvais, n es n esąm on in
gai trok šta tu rėti op oziciją, k ad ši p ad ėt ų jam n u sistatyti savo ribas,
savo tapat yb ę. Kolektyvo n ariai t ad a ken čia, n es k an čia lydi visu s ego
p ask at in tu s veik sm u s. T ad a kartais jie n u b u n d a ir jiem s paaiškėja,
kad k olektyvas yra iš esm ės n esveikas.
Tai yra sk au sm in ga - kolektyvo labu i jie d au g d ir b o ir su ju o
bu vo su sit ap atin ę, o jis, pasirodo, yra pasiligojęs. Ž m on ės, tai p a
tyrę, dažn ai t am p a cin iški ir im a n eigt i sen ąsias vertybes. Jie greitai
p r iim a k it ą vert ybių sistem ą, n es an oji bu vo iliu zin ė ir todėl žlugo.
Taigi jų ego m iršta, tačiau n etr u k u s at gim st a kitu pavidalu .
Kolektyvin is ego paprastai b ū n a n esąm on in gesn is, n ei jį su d ar an
tys in d ivid u alū s ego. Pavyzdžiui, žm on ių m in ia (laikin as kolektyvin is
VAIDMENYS IR E C O VEIDAI 85
ego) gali pasielgti žvėriškai, o pavien iai į ją su sibū rę ž m o n ė s t aip n e

pasielgtų n iek ada. Ištisos n acijos n eretai elgiasi t aip, kat i las elgesys,
jei t aip p asielgtų in dividas, b ū t ų pripažin t as n esveiku.
Kai im a rastis n au ja sąm on ė, kai k u rie žm on ės pasiju n t a p ašau k t i
ju n gt is į gr u p es, t ą sąm on ę at sp in d in čias. Tok ios gr u pės n ė r a k o
lektyvin io ego valdžioje, jų n ariai n esiek ia su jo m is su sit apatin t i, jie
apsk r it ai n esiek ia k aip n ors apsibrėžti, kas jie yra. N e t jei jie d a r
n ėra visišk ai laisvi n u o ego, jiem s p ak an k a sąm o n in gu m o savyje ir
k it u ose at pažin t i ego apr aiškas, vos šios p asir od o. Vis dėlt o ir tok ie
žm on ės t u r ėt ų b ū t i b u d r ū s, n es ego sten gsis susigrąžinti pr ar ast as p o
zicijas visais įm an om ais b ū d ais. Vien as d id žiau sių šių gr u p ių t ik slų
t u r ėt ų b ū t i apšviesti žm ogišk ąjį ego sąm on ės šviesa - ego jo je ištirps.
G r u p ės gali b ū t i lab d ar os organ izacijos, m ok yk los, b en d r u om en ės,
taip p at jo s gali vien yti n u švit u siu s verslin in k u s. Tok ie kolektyvai
atliks svar bią fu n k ciją - pad ės*u žgim t i n au jai sąm on ei. Kaip k ad ego
vald o m os žm o n ių gr u p ės t r au k ia m u s į n esąm on in gu m o sferą, t aip
n u švitę žm on ės gali k aip galin gas verpetas įsukti plan et os sąm on ę ir
su žad in t i visu ot in iu s pokyčiu s.
Nepan eigiam as n em irtin gum o įrodym as

Ego gim sta iš su sk ilu sios ž m o g a u s p si c h i k o s, kai t ikr oji t a p a t y b ė
p asid alija į dvi dalis, kurias ga l i m a p a v a d i n t i „a š" ir „m an o “. D ėl
šios priežasties k iekvien as ego yr a ši z ofr e n i šk a s (išverstas iš gr aik ų
k alb os, šis žodis reiškia „skilu sį p r o t ą ") . Su sik u r iat e savo m en talin į
įvaizdį, t am tikrą k on cep tu alų „a š" ir su ju o su sit apatin at e. Gyven i
m ą t aip p at k on ceptu alizu ojate ir atsk ir iatc jį n u o savęs. Kai sak ote
„m an o gyven im as" ir iš t ik r ų jų tikite tais savo žodžiais, jū s pan yr ate
į iliu zijos sferą. Jei yra toks d a l y k a s kaip „m an o gyven im as", vad i
n asi, „aš" ir „gy ven im as" yra du sk ir tin gi dalykai, o jei t aip, tai visai
įm an om a, k ad gyven im ą, savo b r an giau sią tu rtą, aš galiu prarasti.
M ir t ies grėsm ė t am p a visai reali. Ž od žiai ir k on cep cijos su sk ald o
gy ven im ą į segm en tu s, kurie atskirai p aim t i n etu ri jok io realaus p a
gr in d o. Ž o d žių dar in ys „m an o gyven im as" yra ego kilm ės šaltin is.
Je i „aš“ ir „gy ven im as" yra du dalykai, tai reiškia, k ad n u o gyven im o

esu atsk irtas, t aip p at atskirtas ir n u o žm on ių , n uo visų d aik t ų ir b ū
tybių, - n u o visk o. Tačiau kaipgi galiu bū ti atsk ir tas n u o gyven im o?
N u o Bu vim o? Tai yra visiškai n eįm an om a. Taigi t ok io dalyko kaip
„m an o gyven im as" n ėra. Gyven im as n ėra tai, k ą aš galiu turėti. Aš
pat s ir esu gyven im as. Aš ir gyven im as yra vien a. Kit aip bū ti n egali.
O jei taip, ar galiu gy ven im ą prarasti? Ar galiu pr ar ast i tai, k o aš
n etu riu ? Ar galiu pr ar ast i tai, kas Aš Esu ? Tai n eįm an om a.
V SKYR I U S
SKAUSMO KŪNAS
D au gu m a m ū sų m in čių kyla n evalin gai, savaim e, ir tos m in tys

k ar tojasi. Tai n e d au giau kaip m en talin iai trikdžiai, n etu rin tys jok io
realau s tikslo. M ąst y m as n ėra tas dalyk as, ku r is įvyksta ju m s p asi
st en gu s. Sak y d am i „Aš m ąst au “, d ažn iau siai n etu r ite galvoje jok io
valin go veik sm o, kai galite rin ktis, at lik t i jį ar jo n eatlikti. Todėl
pasak y m as „Aš m ąst au “ yra n etikslu s. Tai tas p at , kas pasakyti „Aš
vir šk in u " ar b a „Aš cir k u liu oju k rau jagyslėm is savo k r au ją". V ir š
k in im as tiesiog vyksta, k r au jas k rau jagyslėm is tiesiog cir ku liu oja,
m in tys t iesiog at sir an dą.
Balsas galvoje gyven a savo gyven im ą. Ir d au gelis žm on ių yr a to
b also valdžioje. Ju o s vald o m in tys, p r ot as. O k adan gi pr ot as yra są
lygotas praeities įvykių , jū s priversti vis gyven ti pr aeit im i. Rytu ose
tai vad in am a karm a. Tapat in at ės su b alsu galvoje, t ačiau šit o, su
p r an t am a, n ežin ote. O jei žin otu m ėt e, iš balso valdžios išt r u k t u m ė
te, n es iš t ik r ų jų jo vald žioje esate tik tada, kai su ju o su sit apatin at e.
Kit aip sak an t, kai t am pat e ju o.
P r oto valdžioje žm on ija jau yra t ū k st an čiu s m et ų . Ir tos valdžios
gn iau žt ai st ipr ėja, o žm on ėm s vis n epavyksta at pažin t i, k ad jie - tai
n e jų en gėjas. Visišk ai su sit ap at in ę su p r ot u , su tu o n et ik r u oju „aš",
jie leid o atsir asti ego. Ego st ip r u m as p r ik lau so n u o jū sų (jū sų sąm o
n ės) su sit ap at in im o su p r ot u (m ąst ym u ) laipsn io. O m ąst ym as tėra
m en k u t is jū sų tik rosios esybės, sąm on ės visu m os, aspektas.
Kiek vien as žm ogu s su p r ot u su sit apat in ęs sk ir t in gu laipsn iu . Yra
žm on ių , k u rie k ar tais m ėgau jasi laisve n u o ego. N or s ta laisvė b ū n a
t r u m p a, r am ybė, d žiau gsm as ir gyvu m as, p at ir iam i t om is ak im ir
k om is, įp r asm in a visą gyven im ą. Tad a im a veržtis k ū r ybišk u m as,
u žgim st a m eilė, kyla at jau t a. Tačiau d au gelis ego gn iau žt u ose yra
be jo k ių per t r au k ų . Jie n u tolę n u o p ačių savęs, n u o k it ų žm on ių
ir n u o pasau lio. Jų veidu s yra išk r eipu si įt am p a, jų k akt a išvagota
gilių r au kšlių , jų akyse n ėra spin d esio. V isą jų d ėm esį b ū n a p asi

glem žu sios jų m in tys, todėl jie, kai su jais k albat ės, jū sų n em at o ir
n egirdi. Jų iš t ik r ų jų čia n et n ėra. Jie - savo pr aeityje ar b a ateityje, o
ta praeitis ir ateitis gyvu oja tik jų prote, yra tik m in čių for m a. Ar ba
b en d r au d am i su ju m is jie vaidin a savo vaid m en is ir n ėra au ten tiški.
D au gelis žm o n ių n u tolę n u o tikrosios savo esybės; kai ku rie n u t olę
taip sm ar k iai, kad jų elgesys ir b en d ravim as t am p a akivaizdžia klas
t ote, k u r ią pastebi bem až visi - išskyru s tu os, kurie taip pat sm ar k iai
n u tolę n u o savo esybės ir kurie taip p at b r u k a p asau liu i elgesio ir
ben d r avim o klastotę.
Kai esate n u t olę n u o savo tikrosios esybės, su svet im ėję, blogai
jau čiat ės visada - kad ir kur bū tu m ėt e, kad ir ką veik tu m ėt e, k ad ir
su k u o b en d r au t u m ėt e. Blogai jau čiat ės n etgi tada, kai esate vien i
ir b en d rau jate tik su savim i. Jū s vis sten giatės „grįžti n am o“, bet
n am ų n eran date. Tokį su svet im ėjim ą kaip visu ot in ę žm ogišk osios
egzisten cijos p r ob lem ą apr ašė did ieji XX am žiau s rašytojai Fr an
cas Kafk a, Alber as Kam iu , T. S. Idiotas ir D žeim sas D žoisas (Fran z
Kafk a, Alber t C am u s, T. S. Eliot , Jam es Joy s). G alim as d aik t as, ta
p r ob lem a grau žė ju o s p ačiu s, todėl jie taip n u ost ab iai su gebėjo ją
perteik ti žodžiais. Jie n epasiū lė sp r en d im o. Jie t ik p ar od ė, k ok ia ke
bli yra žm o n ių p ad ėt is, k ad m es geriau tai su p r ast u m e - t ok s yra tų
r ašytojų in dėlis. P ir m as žin gsn is, kai n or im e įveikti p r ob lem ą, yra
t ą p r ob lem ą at pažin ti.
Em ocijų gim im as
Salia m in čių , n evisiškai n u o jų atsk irai, egzist u oja d ar vien as ego
m at m u o. Tai yra em ocijos. Su p r an t am a, n egalim a teigti, k ad visas
m ąst ym as ir visos em ocijos p r ik lau so vien ego sferai. M ąst y m as ir
em ocijos b u s ego dalis t ik tada, kai su m ąst ym u ir em o cijom is jū s
im site tapat in tis, kai at sid u osit e jiem s ir kai jie taps jū sų „aš“.
Fizin is or gan izm as, jū sų k ū n as, tu ri savo su p r at in gu m ą, tas p a
sak ytin a ir apie visas kitas gyvybės for m as. Tas k ū n o su p r at in gu m as
r eagu oja į jū sų p r ot o k alb ą - į m in tis. Kū n o su p r at in gu m as yra n e
at sk ir iam a visat os su p r at in gu m o dalis, vien as iš n esu sk aičiu ojam ų
SKA U SM O KŪNAS 89
jo pasireišk im ų . Jis tam t ik ram laiko tarpu i su si e ja j visiim;| a t o m u s

ir m olek u les, k u r ios su d ar o jū sų fizin į k ū n ą. Kū n o su p t ai in j»t u n as
tai jėga, lem ian t i ir pr ižiū r in t i k ū n o or gan ų fu n kcijas, d e g u o n i e s pa
sisavin im ą, m aist o p er d ir b im ą į en ergiją, im u n in ės sistem os veiklą,
sen sorin ės in for m acijos per d avim ą sm egen im s ir jos vir t im ą į v a i z
d u s bei k it ok iu s išorin ės tikrovės at sp in d žiu s. V isa tai ir d ar t ū k st an
čiu s k it ų or gan izm o fu n k cijų k oor d in u oja k ū n o su p r at in gu m as. N e
jū s patys vald ot e savo k ū n ą — tai dar o k ū n o su p r at in gu m as. Jis taip
p at r egu liu oja jū sų reakcijas į įvairiu s ap lin k os veiksn iu s.
Taip fu n k cio n u o ja visa gyvybė. Tas pat s su p r at in gu m as p ad ed a
sėklai virsti au galu , r ytm etį gėlei išskleisti žiedu s ir p r iim t i į save
sau lės šviesą, o vakare vėl su siskleisti. Ir tas p at su p r at in gu m as yra
pasireišk ęs k aip sen ovės gr aik ų deivė G aja —su d ėt in gos gyvos siste
m os, k ok ia yra m ū sų Ž em ė, person ifik acija.
Iš k ū n o su p r at in gu m o kyla in st in k t yvios or gan izm o reakcijos
į b et k ok ią grėsm ę ar iššū kį. Beje, gyvū n ai r eagu oja p an ašiai k aip
žm on ės — jų reakcijos b ū n a pyktis, b aim ė, m alon u m o pojū t is. Tai
galim a p avad in t i p ir m ap r ad ėm is em ocijom is. Tam tikrose sit u aci
jose žm o gu s in stin ktyviai reagu oja lygiai k aip gyvū n as, pavyzdžiui,
p avojau s ak ivaizdoje m es išsigąstam e, im a greičiau plakti m ū sų šir
d is, su sit r au k ia rau m en ys, pagreitėja kvėpavim as, m es pasiru ošt a
m e bėgti ar b a kovoti. Tai yra pir m ap r ad ės b aim ės ir pir m apr ad žio
p yk čio p ask at in t a reakcija. Kai m u s įst u m ia į k am p ą, st aiga išsiski
ria en er gijos p liū p sn is, ku ris su t eik ia k ū n u i iki t ol n etu r ėt os jėgos.
T ok ios in st in k t yvios r eakcijos šiek tiek pr im en a tikrąsias m ū sų em o
cijas, vis dėlt o tai - n e em ocijos. Esm in is em o cijų ir in stin k tyvių re
ak cijų sk ir t u m as tas, kad in stin ktyvių r eak cijų atveju k ū n as r eagu oja
į išor in ę sit u aciją, o em ocijų atveju - į m in tis.
Em o cija taip p at gali bū ti reakcija į išor in į įvykį ar sit u aciją, bet
t ik n etiesiogiai - r eagu ojam e n e į pat į įvykį, o į p r ot o su k u r t ą jo in
terpretaciją. Taigi tas įvykis jau b ū n a perleistas p er m en talin į filtrą,
jam pr isk ir t os savybės „ger as“ ar „b lo gas", „p at in k a" ar „n ep at in k a"
ir pan ašios. Pavyzdžiui, išgirdę, k ad pavogė k ien o n ors au t om o b i
lį, k o gera, n epatir site jo k ių em ocijų , t ačiau jei ju m s pran eš, kad
p avogtas jū sų au t om ob ilis, jū s t u r b ū t labai su sik r im sit e. St ebėtin a,
k iek e m o cijų k yla iš m ažos m en talin ės k on st r u k cijos, k u r ios p avad i

n im e yra žodelis „m an o “.
N o r s k ū n as yra labai su p r at in gas, jis n eskiria, k u r yra reali sit u a
cija, o k u r t ik m in tis, todėl į kiekvien ą m in t į r eagu oja t aip p at k aip
ir j realią sit u aciją. Kū n as „n ežin o", k ad tai - t ik m in tis. N er am ios,
b aim in gos m in tys k ū n u i reiškia „M an kilo p avoju s". Jis t ad a at i
t in k am ai ir r eagu oja (pagr eit ėja pu lsas, pad ažn ėja k vėpavim as, su
sit r au k ia r au m en ys), n ors galb ū t jū s t aip galvod am i p at ogiai gu lite
šiltoje lovoje. Ju m y se t ok iom is ak im ir k om is st aiga at sir an d a en er gi
jos per t ek liu s, tačiau k ad an gi p avoju s n etikras, en er gija n esu n au d o-
jam a. D alis jos n u t ek a į p r ot ą ir su k elia d ar d au giau n er im o m in čių .
O liku si en er gijos dalis su t r ik d o or gan izm o fu n k cijų h ar m on iją.
Em ocijos ir ego
h’go reiškiasi n e t ik galvoje sk am b an čiu b alsu , su k u r iu o jū s t ap a

tin atės, b et ir em ocijom is, ku rios yra k ū n o reakcija į galvoje sk am
ban čio balso žodžiu s.
Jau žin om e, k ad tas balsas d id esn ę laiko dalį at sp in d i m ąst ym o
proceso d isfu n k ciją. O į d isfu n k cin į m ąst ym ą k ū n as r eagu oja n ega
tyviom is em ocijom is.
Taigi balsas galvoje p ap asak oja k ok ią n ors ist oriją, o k ū n as ja p a
tiki ir į ją r eagu oja - kyla em ocijos. Em ocijos savo r u ožt u k u r st o jas
su k ėlu sias m in tis - su sid ar o u žb u rt as ratas, m ąst ym as t am p a em o
cin is, b also galvoje p asak ojam os ist or ijos taip p at įgau n a em ocin į
atspalvį.
Kiek vien o žm ogau s ego em ocin is k om p on en t as vis kitoks. V ie
n ų jis silpn esn is, k it ų - stipresn is. M in t ys, žad in an čios em ocijas,
k artais kyla t aip greitai, k ad k ū n as su r eagu oja pir m iau , n ei galvoje
sk am b an t is balsas jas paskelbia. Tos m in tys yra pr iešžod in ės st ad ijos,
galim a sak yti, kad tai - n eįvardin tos ir n esąm on in gos pr ielaidos. Jų
šakn ys at sir an d a iš žm ogau s au k lėjim o, dažn iau siai tai įvyksta an k s
tyvoje vaikystėje. Pavyzdžiui, vien a n esąm on in ga p r ielaid a yra tokia:
„N iek u o n egalim a p asit ik ėt i." Ji b ū d in ga žm on ėm s, k u r ių san tykiai
su tėvais ar broliais ir seserim is vaikystėje bu vo n e vai si n gi ir n e į k v ė p ė

t ar pu savio p asit ik ėjim o. P an ašių pr ielaid ų esam a dau g. „N i e k a s m a
n ęs n eger b ia ir n ever tin a.11 „Tu r iu kovoti, an tr aip pražūsiu.'* „P i n i gų
m an visad a bu s per m ažai.“ „Gyven im as m an e sk r iau d žia.“ „AŠ n e
n u sipeln iau gerovės." „Esu n evertas m eilės." Tok ios pr ielaidos k ū n e
k u r ia em ocijas, o šios savo r u ožt u k u r st o m in tis. Taip for m u ojasi
jū sų asm en in ė tikrovė.
Ego balsas be paliovos d r u m sčia n at ū r alią k ū n o gerovės bū sen ą.
Beveik visu s žm on es k am u o ja įt am p a ir jie jau čia grėsm ę, tačiau
taip yra n e todėl, k ad jiem s kas n ors gr ėstų iš išorės - visa tai kyla jų
pr ot e. Kū n as tu ri prie savęs p r ir išt ą ego ir jok iu b ū d u n egali išven gti
jo k u r iam ų m in čių d isfu n k cijos. O pask u i n egatyvių m in čių sr au t ą
liejasi sr au t as n egat yvių em ocijų .
Kas yra n egatyvi em ocija? Tai t ok ia em ocija, kuri n u o d ija k ū n ą
ir t r u k d o jam ram iai bei h ar m on in gai fu n k cion u ot i. Baim ė, n eri
m as, pyktis, pagieža, liūdesys, n eapyk an t a, pavydas, - visa tai t rikd o
k ū n o en er gijos tėkm ę, b logai veik ia širdies d ar b ą ir virškin im ą, sil
p n in a im u n in ę sistem ą, pažeidžia h or m on in es liau kas ir t aip toliau .
N et gi oficialioji m edicin a, kuri apie ego d isfu n k ciją išm an o n edau g,
jau im a pr ipažin t i, k ad tarp n egatyvių em ocijų ir fizin ių ligų yra
ryšys. Be t o, em ocijos, žeidžian čios k ū n ą, t aip pat paliečia ir visu s
žm on es, su ku riais b en d r au jate, m aža t o - jo s su k elia gr an d in in ę
n egat yvu m o r eak ciją ir t ok iu b ū d u n u k en čia žm on ės, k u r ių n ieka
d a gyven im e n ebu vot e su tikę. V isos n egatyvios em ocijos tu ri vien ą
b en d r ą p avad in im ą - tai yra n elaim in gu m o b ū sen a.
A r pozityvios em ocijos k ū n ą veik ia priešin gai? Ar jos st ipr in a
im u n in ę sistem ą, en er gizu oja ir gyd o kū n ą? Taip , iš t ik r ų jų p ozi
t yvios em ocijos gyd o, t ačiau t u r im e sk ir ti ego su k u r t as geras e m o
cijas ir tas, k u r ios kyla iš m ū sų n atū r alios b ū sen os, kai jau čiam e
savo Bu vim ą. Ego gen er u ojam os p ozit yvios em ocijos tu ri savyje savo
pr iešin gyb ę ir ta pr iešin gybė gali greitai p aim t i viršų . Št ai keli pavyz
džiai. Ką ego vad in a m eile, yra n oras t u rėti k it ą žm o gų savo valdžioje
ir n esveikas pr isir išim as prie jo. Tok ia m eilė per vien ą ak im ir k ą gali
virsti n eapyk an ta. A r b a ego d žiau gsm in gai lau k ia k ok io n ors įvy
kio, t ačiau tas d žiau gsm as greitai p er au ga į n u sim in im ą, n es įvykis,
‘>2 N A U JO JI Ž EM Ė
pasir od o, n ep at en k in o ego lū kesčių . Liau psės ir pr ip ažin im as ego lei

džia jau st is laim in gam ir gyvybin gam , t ačiau galb ū t jau k it ą dien ą,
su lau k ęs k ritik os, jis t am p a prislėgtas ir liū d n as. Vak ar ėlių šėlsm as
k it ą r ytą virsta n iū r iom is p agir iom is. N ėr a t ok ių gerų dalykų , kurie
n esib aigt ų b logai. N ė r a au k št u m ų be žem u m ų .
Ego gen er u ojam os em ocijos kyla iš p r ot o su sit ap at in im o su išorės
veik sn iais, o šie yra n est abilū s ir k iekvien ą ak im ir k ą gali pasikeisti.
Iš gilesn ių k lo d ų k ilu sios em ocijos, k it a vertu s, yra veik iau tikrosios
m ū sų Esat ies b ū sen os. Jo s n etu ri pr iešin gyb ių . Ten , iš k u r jos k ilu
sios, p r iešin gyb ių n ėra apskr itai. Esat is k ar tais b ū n a u žt em dyta, t a
čiau pr iešin gyb ių n etu ri. Iš Esat ies erdvės sk lin d a m eilė, d žiau gsm as
ir ram ybė, tik rosios jū sų pr igim ties požym iai.
An tis su žm ogaus protu

Kn ygoje Šios akim irkos jėga rašiau apie dvi an tis, k u r ios su sip eša
ir po t r u m p os kovos n uskren da į pr iešin gas pu ses. Sk r isd am os jos
abi k eletą k ar t ų en er gin gai su p lak a sparn ais - taip su d egin a en er gi
jo s per t ek lių , k u r is su sid ar ė, kai jo s k ovojo tar pu savyje. O pask u i jos
sk r en d a visišk ai r am iai, tarsi n ieko n eb ū t ų įvykę.
Je i an tys t u r ėt ų žm ogau s pr ot ą, t aip n eb ū t ų - jos, jau išsiskyr u
sios, im t ų k u r t i ist orijas ir kova tęstų si jų m in tyse. A n čių ist orija
galėt ų b ū t i t ok ia: „T iesio g n egaliu p at ik ėt i... ji pr ip lau k ė prie pat
m an ęs, m u s teskyrė keli coliai. Jai at r od o, k ad k ū d r a yra jo s vien os.
Jai n ė m ot ais, kad ir m an reikia privačios erdvės. M an o p asitik ėji
m as ja visiškai žlu go. Jau čiu , ji ir k it ą k ar t ą pasielgs pan ašiai, k ad tik
m an e su erzin tų . Tačiau aš taip p ap r ast ai n en u sileisiu . P am okysiu ją
taip, kad ji ilgai n eu žm ir š..." P rotas n esu st od am as k u r ia savo ist or i
jas, seka jas ištisas d ien as, m ėn esiu s, m etu s, n ors sit u acija jau sen iai
pasik eitu si. Kū n as jau čia, k ad kova tebevyksta, jis išskir ia en ergiją,
o ta en er gija sk at in a rastis vis n au jas m in tis. Tai yra em ocin is ego
m ąst ym as. Ž od žiu , jei an tys t u rėt ų žm ogau s pr ot ą, jų gyven im as
išties b ū t ų n elen gvas. O žm on ės t aip gyven a visą laiką. Jiem s p r ak
tiškai n ė vien a gyven im o sit u acija ar įvykis n ėra p asib aigę - pr ot as
t ebeku r ia apie tai istorijas.
Esam e pasik lyd u si p ad er m ė. G am t a, kiekvien a jos gėlė, k i e k v i e

n as m edis ar gyvū n as gali d u ot i m u m s vertin gų p a m o k ų , jei (ik
su geb ėt u m e stabtelėti, įsižiūrėti ir įsiklau syti. Pavyzdžiui, a n č i ų pa
m o k a tok ia: „Su p lak it e sparn ais, p am ir šk it e savo istorijas ir gr į ž k i t e
į vien in telę vietą, k u r ioje galite bū ti st ipr ū s. Ta viet a - šioje a k i m i r
k o je .”
Praeities n ašta
N esu geb ėjim ą, t ik sliau , n en or ą at sikr atyti praeities labai gražiai
at sp in d i d viejų dzen o vien u olių , Tan zen o ir Ek id o, istorija. D u vie
n u oliai žin gsn iavo k aim o k eliu k u ir p r iėjo didelę p u r vin ą balą, at
sir ad u sią čia p o sm ar k au s lietaus. Č ia jie su t ik o m er gin ą, ku r i taip
p at ėjo t u o p ačiu k eliu k u , b et d ab ar su st ojo, n es b ijojo išsipu rvin ti
savo šilkin į k im on o. Tan zen as p aėm ė m er gin ą an t r an k ų ir pern ešė
ją per pu rvyn ą.
Toliau vien u oliai ėjo tylėdam i. Tačiau p o k ok ių pen k ių valan dų ,
kai jie jau bu vo prie p at savo šven tyklos, Ek id as n eišken tė ir tarė:
„Kaip gi tu galėjai paliesti tą m ergin ą? Vien u oliam s taip elgtis n e
d er ėt ų .” Tan zen as jam atsakė: „Aš paleidau m ergin ą jau prieš kelias
valan d as, o kodėl tu ją vis dar n ešiesi?”
D ab ar pab an d yk it e įsivaizdu oti, j ką pan ašu s t apt ų gyven im as,
jei kas n ors gyven tų k aip Ek idas - n esu gebėtų ar n en orėtų išm esti iš
galvos įvairių sit u acijų ir k au p t ų savyje vis d au giau šlam št o. Taip gy
ven a d id žioji m ū sų p lan et os gyven t ojų dalis. Jie t em piasi savo pr ot e
su n k ią praeities n aštą.
Praeitis gyven a ju m y se at sim in im ų pavidalu , tačiau at sim in im ai
savaim e n ėra p r ob lem a. A t sim in d am i pr aeitį m ok om ės iš klaidų.
A t sim in im ai blogi tada, kai im a ju s slėgti ir t am p a jū sų „aš“ dalim i.
Jū s p ak liū n at e į pr aeities k alėjim ą, jū sų asm en ybė yra su fo r m u o
t a t aip p at praeities, jū sų at sim in im ai per su n k t i „aš“ p ojū čio, jū s
ku riate ist orijas ir su jo m is t apatin atės. G im st a „m ažasis aš“, kuris
greitai u žt em d o jū sų t ik r ąją b efor m ę laiko ribas vir šijan čią esybę.
Jū sų ist or iją su d ar o n e tik m en talin iai, bet ir em ocin iai at sim in i
m ai. Sen iai pat ir t os em ocijos išgyven am os vis iš n au jo. Kaip ir tas
vien u olis, p en k ias valan d as n ešęsis n ep asit en k in im ą ir ku rstęs jį savo

m in t im is, d au gelis žm o n ių ap sik r au n a visai n ereikalin gais em ocijų
ir m in čių n ešu liais. Ju o s r ib oja jų p ačių pyktis, p r iešišk u m as, kaltės
jau sm as, grau žtis. Jų em ocin is m ąst ym as yra tapęs jų n etikra esybe.
Tai priežastis, dėl k u r ios jie taip p u oselėja sen as em ocijas - jo s st i
pr in a jų tapat yb ės p ojū t į.
D ėl p olin k io t aip ilgai sau got i sen iai patir tas em ocijas beveik
k iekvien as žm o gu s savo en er gin iam e lauke turi su k au p ęs d au gybę
em ocin io sk au sm o. Vad in u tai „sk au sm o k ū n u “.
G alim e liau tis au gin ę sk au sm o k ū n ą. G alim e at sisakyti įpr očio
kau pti em ocijas, galim e išm ok t i „su plak t i sp ar n ais", n eu žsibū ti p r a
eityje, kad ir k ok ia ji b u vo vakar ar prieš tris d ešim t is m etų .
At it r au k im e d ėm esį n u o praeities, su t elk im e jį į tyrą ir laiko ribas
viršijan čią šią ak im ir k ą, liau k im ės su k ę galvoje m en talin į k in ą apie
pr aėju siu s d alyk u s. Tad a m ū sų t apatybe t ap s p at s Bu vim as, o ne
m in tys ir n e em ocijos.
Jo k ie praeities įvykiai n egali ju m s su t r u k d yti gyven ti dabartyje.
O jei praeitis n egali tru k dyti dabar čiai, ar gali ji k ą n ors apskritai?
In dividualus ir kolektyvinis skausm as

V isos n egatyvios em ocijos, jei jų u žgim im o ak im ir k ą jų n eįsisą
m on in am e, iki galo n eišsisklaido ir palieka sk au sm o pėd sak ą.
Ypač su n k iai su n eigiam om is em ocijom is tvarkosi vaikai. D ažn ai
jie lin kę n u st u m t i t ok iu s jau sm u s į u žm ar štį. Je i šalia n ėra visiškai
sąm o n in go su au gu siojo, kuris su at jau t a ir m eile p ad ėt ų vaiku i savo
em ocijas su p r ast i, t ik tai ir telieka - jas u žgn iau žti. O u žgn iau žtos
em ocijos lieka n et ir tada, kai vaikas u žau ga. Jo s reiškiasi n etiesio
giai, pavyzdžiu i, prasiveržia n erim o, pykčio, sm u r t o p r ot r ū k ių p a
vidalais, kartais jo s su k elia psich ik os ligą ir t r u k d o u žm egzti ar t i
m u s san tyk iu s. D au gelis p sich ot er ap eu t ų yra tu rėję p acien t ų , kurie
sak osi, esą jų vaikystė b u vo laim in ga, t ačiau greitai paaiškėja, kad
tiesa yra visiškai k itok ia. P raktiškai n iekas n egali vaikystėje išven gti
em ocin io sk au sm o. N et jei ab u tėvai b u s n u švitę, vaikas iš esm ės vis
vien a au gs n esąm o n in gų žm on ių pasau lyje.
St ip r ių n egat yvių n evisiškai įsisąm on in t ų e m o c i j ų p al ik t i s k a u s

m o p ėd sak ai su k u r ia en er gin į lau k ą, k u r is p e r sm e l k i a k i e k vi e n ą
jū sų k ū n o ląstelę. T ą en ergin į lau k ą su d ar o ne tik vaikystėje p at i r t o s
em ocijos, b et ir vėlesn ės, d au gelį jų su k u r ia ego balsas. Je i ž m o g a u s
gyven im o p am at as yra n etikras „aš“, n eišven giam as jo palydovas b u s
em ocin is sk au sm as.
Tas en ergin is sen ų , b et vis d ar lab ai gyvyb in gų em ocijų laukas
yra sk au sm o k ū n as. Jį tu ri beveik kiekvien as.
Sk au sm o k ū n as savo pr igim t im i b ū n a n e tik in d ivid u alu s. Jis taip
pat įk ū n ija sk au sm ą, k u r į k en t ėjo n esu sk aičiu ojam a gau sybė žm o
n ių n u o p at žm on ijos ist or ijos pr ad žios. O t a ist or ija - tai gen čių
kovos, vergovė, gr ob ik išk i karai, pr ievar tavim ai, k an k in im ai ir kitos
pr ievar tos for m os. Sen iai pat ir t as sk au sm as vis d ar gyvas kolektyvi
n ėje žm o n ijo s sąm on ėje. Be t o, jo k iek vien ą d ien ą d au gėja - įsiju n
k ite t elevizorių ir pažiū rėkite žin ias ar b a atkreipkite dėm esį, kokie
d r am at išk i yra žm o n ių san tyk iai. G alim as d aik t as, k ad sk au sm as yra
u žk od u ot as žm ogau s D N R , n ors dar iki šiol t o n iekas n en u statė.
Kiek vien as n au jagim is į šį p asau lį at sin ešą em ocin io sk au sm o
k ū n ą. V ie n ų jis d id esn is, k it ų — m ažesn is. Kai k u r i e k ū d i k i ai jau
čiasi visai laim in gi, tačiau esam a ir t ok ių , k u r i e a t r o d o n e l a i m i n gi ,
ir to n elaim in gu m o ju ose d a u g . Kū d i k i a i p a p r a st a i ve r k i a t ad a, kai
n egau n a p a k a n k a m a i m e i l ė s ir d ė m e s i o , bet kiti ve r k i a b e jo k ių r e
gim ų pr iežasčių , a t r o d o , k ad jie vi su s a p l i n k u i n o r i pad ar yt i t ok iu s
p ačiu s n elaim in gu s, k o k i e yr a p at y s - ir jiem s d ažn iau siai pasisek a.
Jie at ėjo į šį p asau lį jau t u r ė d a m i sa v y je d au g žm o gišk o jo sk au sm o.
Kū d ik iai t aip verkia ir t ad a, kai p aju n t a tėvo ar m ot in os n egatyvias
em ocijas, m ažylių sk au sm o k ū n a s d ėt to im a p lėst is, n es jis su geria
tėvų sk au sm o k ū n ų en er giją. Va i k u i au gan t , au ga ir jo sk au sm o
k ū n as.
Ž m o gu s, t u r in t is n ed id elį sk au sm o k ū n ą, jo k iu b ū d u n ėra
d vasišk ai p r an ašesn is u ž tą, k u r io sk au sm o k ū n as d id žiu lis. N e t gi
d ažn ai b ū n a p r iešin gai. Ž m o n ė s, su k au p ę d au g sk au sm o, t u r i d au
giau galim y b ių n u b u st i d vasišk ai. V ie n u s sk au sm o k ū n as įk alin a,
o k it i, n eb egalėd am i to sk au sm o k en t ėt i, jau čia st ip r ų m ot y vą u g
dyti dvasią.
Kod ėl k en čian t is ir n u o sk au sm o išk reiptu veid u Kr ist u s yra

toks reik šm in gas kolektyvin ės žm on ių sąm on ės sim b olis? M ilijon ai
žm on ių (ypač tai p asak ytin a apie t u os, k u rie gyven o vidu ram žiais)
n er eagu otų j k en čian čio Krist au s at vaizdą t aip jau t r iai, jei jie n e
sąm on in gai n eat p ažin t ų jo k aip savo vidin ės tikrovės atit ik m en s.
O vien as jų vidin ės tikrovės požym ių yra sk au sm o kū n as. D au gelis
žm o n ių d ar n e t ok ie sąm on in gi, kad su geb ėt ų at pažin t i patį sk au s
m o k ū n ą, tačiau pr iėm ę Kristau s k an čią, jie t a lin k m e žen gia p ir m ą
žin gsn į. Į Kr ist ų galim a žvelgti kaip į ar ch et ipin į žm ogų , ku r is įk ū
n ija ir sk au sm ą, ir jo tran scen den cijos galim ybę.
Kaip skausm o kūn as atsin aujin a

Sk au sm o k ū n as yra pu siau au t on om in ė en er gijos for m a, gy vu o
jan ti d au gelyje žm on ių . Tai esybė, su d ar yta iš em ocijų . Ji turi savo
p r im it yvų pr ot ą (t a p r asm e ji pan aši į klast in gą gyvū n ą), k u r io d i
d žiau sias rū pestis yra išlikim as. Kaip ir visi gyvi or gan izm ai, sk au s
m o kū n as tu ri m ait in tis. Jo m aist as yra en ergija, kuri virpa p an a
šiais d ažn iais k aip ir jis pat s. O t ok ią en er giją skleidžia sk au sm in gos
em ocijos. Št ai k od ėl sk au sm o kū n as t aip m ėgst a n egat yvų m ąst ym ą
ir žm on ių san t yk ių d r am as. Jis, galim a sakyti, yra ligu israi p r ik lau
som as n u o n elaim in gu m o.
Kai su žin ote, k ad ju m y se t ū n o k ažin k ok ia esybė, kuri n u olat
trokšta sk au sm in gų išgyven im ų , b ū n at e su krėsti. O kai galų gale
t am pat e n elaim in gi, jū s n e t ik n en orite tos b ū sen os atsik ratyti, bet
ir sten giatės n elaim in gu s pad aryti k it u s, k ad galėt u m ėte jų n elai
m in gu m u p am ait in t i savo sk au sm o kū n ą.
D au gelio žm o n ių sk au sm o k ū n as ar ba sn au d žia, ar b a b ū n a akty
vus. Kai jis sn au d žia, jū s len gvai pam ir št at e, kad ju m yse t ū n o t am
su s liū d esio debesis ar galin tis pr at r ū k t i u gn ik aln is. Kad a tai įvyks ir
sk au sm o k ū n as p ab u s, p r ik lau so n u o jo su k au p t os en ergijos. D až
n iau siai sk au sm o k ū n as sn au d žia kelias savaites, t ačiau ta bū sen a gali
t ru k ti t ik kelias dien as ar n et kelis m ėn esiu s. Retais atvejais sk au sm o
k ū n as sn au d žia kelerius m et u s, kol jį p ažad in a koks n ors įvykis.
Kaip skausm o kūn as m aitin asi m i n t i m i s

Sk au sm o k ū n as n u b u n d a iš sn au d u lio tada, kai išalksta, kai au i
n a m et as jam p asipild yt i en ergijos. P ask at in ti jį atsibu sti gali ir koks
n ors įvykis, o kai sk au sm o k ū n as alkan as, tas įvykis gali bu li visiškai
n ereik šm in gas, pavyzdžiu i, k ien o n or s m estelėtas žodis ar k ok s p o
elgis, ar n etgi jū sų p ačių m in tys. Je i šalia n iek o n ėra, jei gyven ate
vien i, sk au sm o k ū n as m ait in sis jū sų m in t im is. St aiga jū sų m ąst ym as
t aps labai n egatyvu s. G alb ū t n et n eatkr eipsite dėm esio, k ad prieš
im d am i t aip m ąstyt i išgyven ote n eigiam ų em o cijų an t p lū d į - n u o
t aik a tapo ju o d a, ėm ė k am u ot i n erim as ar an t ko n ors sm ar k iai su-
pykote. M in t ys yra en ergija, ir sk au sm o k ū n as d ab ar ja m ait in asi.
Tačiau sk au sm o k ū n u i tin ka n e visos m in tys. N er eik ia b ū t i p er n e
lyg jau t r iem s, k ad p asteb ėt u m ėt e, jo g m in t y d am i pozityvias m in tis
jau čiat ės visai k it aip. Tok ių m in čių en er gija vir p a kitais dažn iais n ei
n egat yvių m in čių . Ir sk au sm o"k ū n o m aist u i d žiau gsm in gos, šviesios
m in ty s n etin ka. Sk au sm o k ū n as m ėgst a t ik ju od as m in tis, n es jų
en er gijos virp esiai su t am p a su jo en er gin io lau ko virpesiais.
V isa k as yra be paliovos vir p an čios en er gijos laukas. Kėdė, an t
k u r ios sėd ite, k n yga, k u r ią laikote ran kose, ir pan ašū s daiktai at r od o
kieti ir vien tisi tik todėl, kad ju os taip su vok ia jū sų ju tim ai. N e
n u t r ū k st am as m olek u lių , at om ų , elektr on ų ir su b at om in ių dalelių
šok is su k u r ia tai, ką jū s regite kaip kn ygą ar kėdę, m edį ar žm ogau s
k ū n ą. Ką m es su vok iam e k aip k ietą m at er iją, yra en ergija, virpan ti
tam tikrais dažn iais. M in t ys irgi yra en er gijos virpesiai, tik jų dažn is
kur kas au k štesn is n ei m at er ijos, t od ėl jie yra n em at om i ir n eap
čiu op iam i. M in čių en er gijos virpesiai savo d ažn iais yra n evien odi.
Je i m in t is n egatyvi, jo s virpesiai žem esn i, jei pozityvi - au k št esn i. O
sk au sm o k ū n o dažn iai su t am p a su n egat yvių m in čių dažn iais, todėl
t ik jo s sk au sm o k ū n ą gali pasot in t i.
Kai sk au sm o k ū n as n u b u n d a, jo em o cijos greitai u žvaldo m ąst y
m ą ir šis t am p a n egatyvu s. Balsas galvoje p r ad ed a pasak ot i liū d n as
ar n erim o ir pykčio k u p in as ist orijas apie ju s p ačiu s ir jū sų gyven i
m ą, apie k it u s žm on es, apie pr aeitį ir ateitį, ap ie įsivaizd u ojam u s
įvykius. Balsas kaltin a, sm er k ia, sk u n d žiasi, ku ria liū d n as vizijas. O
9H N A U JO J I Ž E M Ė
jū s visiškai su ju o su sit apatin at e, tikite jo iškr eipta fan tazija. Tok iu

b ū d u at sir an d a p r ik lau som yb ė n u o n elaim in gu m o bū sen os.
Jū s n e tik n egalit e su st ab d yt i n egatyvių m in čių sr au t o —jū s n en o
rite to p ad aryt i. Taip yra todėl, k ad sk au sm o k ū n as tu o m et u gyven a
per ju s, n etgi ap sim et a, k ad jis —tai jū s. Sk au sm as jam yra m alon u s,
jis god žiai r yja n egatyvių m in čių en ergiją. Tok s ju m s įpr astas balsas
galvoje t am p a sk au sm o k ū n o balsu ir im a valdyti jū sų vidin į d ialo
gą. Su sifor m u oja yd in gas u ždaras ratas, kurį su d ar o jū sų sk au sm o
kū n as ir jū sų m ąstym as. Kiek vien a m in t is d ab ar m ait in a sk au sm o
kū n ą, o šis savo r u ožt u gen er u oja d ar d au giau n egat yvių m in čių . Po
k elių valan d ų ar d ien ų sk au sm o k ū n as pagaliau p asisot in a ir u žsn ū s
ta. O r gan izm as lieka n u alin tas, n eat spar u s ligom s. Sk au sm o k ū n as
iš tik rų jų yra d vasin is parazitas. Tai tiksliau sias jo ap ib ū d in im as.
Kaip skausm o kūn as m aitin asi

gyven im o dram om is
Je i šalia jū sų n u olat yra k it ų žm on ių (pavyzdžiui, tai gali bū ti
šeim os n ariai ar verslo par t n eriai), jū sų sk au sm o k ū n as pasist en gs
ju o s išp r ovok u oti, su d r u m st i jų pu siau svyr ą, su k elti d r am ą ir p asi
m ait in t i jos n eigiam a en ergija. Sk au sm o k ū n as m ėgst a ar t im u s san
tykiu s, jam p at in k a šeim a, n es k aip tik t ok iom is ap lin k yb ėm is jis
gau n a d id žiąją dalį savo m aist o. Kai kito žm ogau s sk au sm o k ū n as
sten giasi ju s išp r ovok u oti, jam at sisp ir ti labai su n k u . Jis in st in k t y
viai žin o, k ok ios yra jū sų silpn ybės ir pažeid žiam iau sios vietos. Jei
sk au sm o k ū n u i n epavyksta vien ą kartą, jis b an d o vėl, pasku i - dar
kartą. Kar t ais at sit in k a taip, k ad d viejų žm on ių sk au sm o k ū n ai p a
žadin a vien as k it ą ir vien as k it ą p am ait in a en ergija.
Sk au sm o k ū n as žm o n ių san t yk iu s d ažn ai u žn u od ija tam tikrais
laiko in tervalais. Kaip n epak eliam ai sk au sm in ga vaiku i m atyti savo
tėvo ir m ot in os sk au sm o k ū n ų k eliam as d r am as, bet vis dėlto t okia
yra m ilijon ų viso p asau lio vaikų lem tis, jų k asd ien io gyven im o k oš
m aras. Tok iu b ū d u sk au sm o k ū n as iš vien os žm o n ių kartos k eliau ja
į kitą. Po kiek vien o sk au sm o k ū n ų pasireišk im o par t n eriai su sit aik o
ir st oja san tyk in ės taik os m etas —taik os b ū n a tiek, k iek leidžia ego.
Sk au sm o k ū n ą d ažn ai pažad in a alkoh olis, y p a č kai jo d a u g . Tas

visų p ir m a pasak ytin a ap ie vyru s, n ors liečia ir m o t e r i s. Kai ž m o g u s
pasiger ia, jį u žvaldo sk au sm o k ū n as ir jo asm en yb ė visišk ai p asi k e i
čia. Jei žm ogu s labai n esąm on in gas, o jo sk au sm o k ū n a s m a i t i n a si
sm u r t o su k elt om is em ocijom is, dažn iau siai tas sm u r t as n u k r y p st a
į žm o n ą ar vaiku s. Išsiblaivęs vyras n u ošir džiai gailisi ir p asi žad a
d au giau t aip n esielgti (jis n u ošir džiai tiki, kad k alb a tiesą), tačiau
reikalas tas, k ad p asižad a n e t a esybė, k u r i sm u r tavo, taigi galim a
n eab ejoti, k ad sm u r t as pasik ar t os ir k ar tosis tol, k ol žm ogu s, at paži
n ęs savyje t ar p st an t į sk au sm o k ū n ą, liau sis su ju o t apat in tis. Kar tais
tok iais atvejais p ad ed a p sich ot er ap ija.
D au gelis sk au sm o k ū n ų n ori ir jau st i sk au sm ą patys, ir sk au d in t i
k it u s, tačiau esam a tok ių , ku rie pasiren k a vien ą vaidm en į: ar ba au
k os, ar b a n u sikaltėlio. Bet k ok iu atveju sk au sm o k ū n as m ait in asi iš
pr ievar tos k ylan čiom is em ocijp m is. P rievarta gali b ū t i p sich ologin ė
ar fizin ė. Bū n a, k ad p or os jau čia ab ip u sę m eilę („M es m ylim e vien as
k it ą“), t ačiau iš t ik r ų jų tai tėra ab ipu sė jų sk au sm o k ū n ų trauka - jie
p ap ild o vien as kitą. N er et ai dviem žm on ėm s su sit ik u s jau b ū n a aiš
k u , k atras iš jų atliks au k os, o katras - n u sikalt ėlio vaidm en į. Nors
sak om a, k ad „d u žm on es san t u ok oje su ju n gia d an gu s1', dažn ai būn a
t aip, k ad ju o s su ju n gia pragaras.
Je i k ad a n ors t u rėjote katę, turbūt pastebėjot e, kad ji visad žin o,
kas ap lin k vyksta - net tada, kai m iega. Vos pasigir du s k ok iam n e
įpr ast am garsu i, katė net m iegod am a su k lū st a ir t r u pu t į pr aplėšia
akis. Taip p at elgiasi ir sn au d žian t is sk au sm o kū n as. Jis visad p asi
r u ošęs veikti ir tik laukia t in k am o dir giklio.
Kai d u žm on ės ar tim ai d r au gau ja, sk au sm o k ū n as dažn ai b ū n a
tok s gu d r u s, k ad tyliai tū n o, kol tie žm on ės įsip ar eigoja gyven ti
d r au ge iki m ir ties. Kai su d ar ot e san t u ok ą, jū s gau n at e n e t ik žm on ą
ar vyrą, b et ir jo ar jos sk au sm o k ū n ą. Bū n at e n e ju ok ais su krėsti
p asteb ėję, k ad beveik iškart po vestu vių ar p o m ed au s m ėn esio jū sų
p ar t n eris visišk ai pasikeičia. Jo (ar jos) balsas t am p a šaižu s, be p alio
vos pilasi k alt in im ai ir kyla k on flik t ai dėl p ačių m en k iau sių sm u l
k m en ų . O b ū n a, k ad vyras ar žm on a u žsidar o savyje. „Kas n ege-
rai?“ - t ad a k lau sia k it a pu sė. „Visk as ger ai11, - pasigir st a at sak ym as,
tačiau iš par t n er io sk lin d an t is pr iešišk u m as sak o, k ad n egerai yra

visk as. P artn erio akyse, kai į jas žvelgiate, n ebėra sp in d esio, jas, at
rod ytų , u žden gė st or as šydas, jū sų m ylim o žm ogau s esybė yra vi
siškai n u stelb ta, prieš ju s stovi kažin kokia svetim a, p ik t a bū tybė,
iš jo s sk lin d a n eapyk an t a, kartėlis ir pyktis. D ab ar su ju m is k alb a
n e su t u ok tin is, kurį pir m iau pažin ojot e, o jo ar jo s sk au sm o k ū n as.
Visk as, k ą išgirstate, yra sk au sm o k ū n o tikrovės versija, visiškai iš
kreipt a baim ės, pr iešišk u m o, pykčio ir t r ošk im o k u o labiau ken tėti
ir k an k in ti kitus.
Kai įvykiai pasisu ka tokia lin k m e, im at e svarstyti, ar par tn erio
veidas, kurį regėjote pir m iau , kai san tykiai bu vo geri, bu vo tikras;
greitai ju m s im a at r od yt i, jog padarėte did žiu lę klaid ą, k ad su ju o ar
ja su ju n gėt e savo gyven im ą. Ž in om a, tas veidas yra n etikras. Tai tik
laikin ai įsigalėju sio sk au sm o k ū n o fizion om ija. Su n k u rast p ar t n e
rį, kuris sk au sm o kū n o n etu rėtų iš viso, vis dėlto išm in t in ga b ū t ų
paiešk ot žm ogau s su šveln esn iu sk au sm o kūn u .
Didelis skausm o kūn as

Kai k u r ių žm o n ių sk au sm o k ū n ai labai did eli ir n iek ad a n esn au
džia. T ie žm on ės k alb ėd am i su ju m is m an d agiai šypsosi, t ačiau vi
siškai akivaizdu , k ad ju ose k u n k u liu oja pyktis ir k itos n eigiam os
em ocijos, jo s, regis, tik ir lau k ia p r ogos prasiveržti į paviršių , - tada
kas n ors b u s ap k alt in t as, pasm erk t as, įsk au d in t as. D id eliem s sk au s
m o k ū n am s n iek ad a n egan a, jie jau čia n u olat in į alkį ir vis k u r st o ego
poreik į ieškoti priešų .
Tok ie žm on ės su geb a iš esm ės p apr ast as p r ob lem as išp ū sti iki
n eįt ikėtin ų d yd žių , jie p r ovok u oja k it u s r eagu ot i į jas ir tok iu b ū d u
įt r au k ia ju o s į savo d r am ą. Kar t ais jie įsivelia į am žin u s ir bevaisiu s
teisin iu s gin ču s su or gan izacijom is ar atskirais asm en im is; k it i n e
k en čia b u vu sio su t u ok t in io ar par t n erio. N eįsisąm on in ę ir n eatpa-
žin ę savo vid in io sk au sm o, jie t ą sk au sm ą per kelia į gyven im o sit u
acijas ir įvykius. Sk au sm as, k aip jiem s at r od o, kyla n e iš jų p ačių , o
at ein a iš išorės. Per savo n esąm on in gu m ą jie n etgi n esu vokia, kokie
yra n elaim in gi ir k ok ias k an čias ken čia.
P asitaiko, k ad tu rin tys did elį sk au sm o k u iki ž m o n ė s (am p . i a k

tyvistais ir im a gin t i k ok ią n ors idėją, už k ą n ors k ovoti. T a s d a l y k a s
gali b ū ti išties p r asm in gas, jie n etgi iš pr ad žių p asi e k i a t a m t i k r ų
rezu ltatų , tačiau k ad an gi jų k alb os ir veik sm ai persu n kti n e i gi a m o s
en er gijos, jie n esąm on in gai visu r ieško pr iešų ir sten giasi su kelti k u o
d au giau k on flik t ų , tai greitai su silau k ia op ozicijos. P aprastai t ok i e
ju d ėjim ai žlu n ga dėl vid in ių n esu tar im ų , n es jų dalyviai (jų sk au s
m o k ū n ai), k iek vien am e žin gsn yje iešk od am i priešų , galų gale jų
r an d a ir tarp saviškių .
P ram ogos, žin iasklaida ir skausm o kūn as

Tark im e, k ad esate n epažįstam i su šiu olaik in e m ū sų civilizacija
ir k ad n etikėtai pat ek ot e čia iš k it os ep och os ar n et kitos p lan et os -
t ad a n u steb site p am at ę, jo g m ilijon ai m ielai m ok a p in igu s, k ad tik
galėt ų pažiū rėti, k aip vyksta žu dyn ės ir k aip žm on ės k an k in a vien i
k itu s. Č ia tok ie vaizdai vad in am i „p r am oga".
Kod ėl sm u r t o film ai taip trau k ia pu blik ą? Yra su k u r t a ištisa in
d u st r ija, kuri sk at in a žm on es ligu istai pr isirišti prie n elaim in gu m o
p ojū čio. Ž in o m a, žm on ės žiūri sm u r t o film u s todėl, kad n ori jau stis
b logai. Kok ia jų esybės dalis verčia ju os taip elgtis? lai, su pr an tam a,
yra sk au sm o kū n as. D id elė p r am ogų verslo dalis tarn au ja jo in tere
sam s. Jam at sin au jin t i p ad ed a ne tik reaktyvus ir n egatyvu s m ąsty
m as bei gyven im o d r am os, bet ir k in as su televizija. Vien i sk au sm o
k ū n ai film u s ku ria, k iti sk au sm o k ū n ai m ok a p in igu s, k ad galėt ų
ju o s pam aty ti.
Ar „visad a" yra b logai rodyti ir st ebėt i sm u r t o scen as? Ar jos vi
sos t ik m ait in a sk au sm o kū n ą? D ab ar t in ėje žm on ijos evoliu cijos
p ak op oje sm u r tas skverbiasi į visas gyven im o sritis ir jo gau sėja.
D ažn iau siai tai yra ego, d ar su st ip r in t o k olektyvin io sk au sm o k ū n o,
p ast an gos išlik ti n eišven giam o žlu gim o ak ivaizdoje. Vis dėlt o jei fil
m as par od o sm u r t ą platesn iam e k on tek st e, atsk leidžia, k ok ios yra
sm u r t o pasek m ės n e tik au k ai, bet ir n u sikalt ėliu i, jei film o kūrėjai
pabrėžia, k ad p at s sm u r tas yra iš kartos į k ar t ą p er d u od am o kolekt y
vin io n esąm on in gu m o rezu ltatas, t ad a t ok s film as labai svarbu s, n es
jis p ad ed a žm on ijai n u bu st i. Tai tarsi veidr od is, k u r iam e žm on ės p a

m at o savo p am išim o at spin d į. O ta jū sų esybės dalis, kuri p am išim ą
(n etgi jū sų pačių ) at pažįsta, yra b u n d an t i sąm on ė. Tok s at p ažin i
m as reiškia p am išim o p ab aigą. T ok ių film ų yra ir jie sk au sm o k ū n o
n em aitin a. Pavyzdžiu i, geriau si film ai apie k arą tie, ku rie at sk lei
džia k ar o tikrovę ir jos n epagražin a, n eidealizu oja. Sk au sm o kūn as
m ėgst a t ik t u os film u s, k u r iu ose prievarta r od om a k aip n or m alu s ar
n etgi p ageid au t in as reiškin ys. Vien in telis p an ašių film ų tikslas yra
išau k št in ti prievartą, k ad žiū rovai išgyven tų k u o d au giau n eigiam ų
em ocijų ir kad jie ligu ist ai pr isir ištų pr ie savo sk au sm o k ū n ų .
Bu lvarin ė sp au d a visų pir m a siū lo savo sk ait yt ojam s n e n au jie
n as, o n egatyvias em ocijas - tai yra sk au sm o k ū n o m aist as. D id žiu lės
st r aip sn ių an tr ašt ės sk elbia apie pr ievar tą ir sm u r tą. Č ia n epr alen
k iam a yra Br it an ijos bu lvarin ė sp au d a, l ok ių laikr aščių leidėjai žin o,
kad n egatyvias em ocijas par du oti d au g len gviau nei n au jien as.
Tačiau t en d en cija pabrėžti n eigiam u s d alyk u s, apskritai im an t,
p asteb im a visų laik r aščių n au jien ų skyriu ose bei televizijos n au jien ų
laidose. Ku o n au jien os blogesn ės, t u o įt aigiau žin iask laid a jas pr a
n eša pu b lik ai. O k artais n egatyvią n u ot aik a kelia p at i žin iask laid os
p r iem on ė. Sk au sm o k ū n u i tai pat in ka.
Kolektyvin is m oterų skausm o kūn as

Kolek t yvin is sk au sm o k ū n o m at m u o yra įvairialypis. Gen t ys,
n acijos ir rasės tu ri savo kolektyvin į sk au sm o kū n ą, vien ų tas k ū n as
len gvesn is, k it ų - su n kesn is. Ir b em až kiekvien as gen ties, n acijos ar
rasės atstovas turi savyje d au giau ar m ažiau išreikštą t o b en d r o kū n o
dalį.
Bem až kiek vien a m ot er is savyje sau go k olektyvin io m ot er išk ojo
sk au sm o k ū n o dalį, ir ta dalis yp ač su ak tyvėja prieš m en st ru acijas.
Tu o p er iod u d au gelį m ot er ų u žplū sta n eigiam ų em ocijų ban ga.
M ot er išk ojo p r ad m en s slop in im as, vykęs p ast ar u osiu s d u t ū k s
t an t m ečiu s, leido kolektyvin ėje žm on ijos sąm on ėje įsigalėti ego.
N o r s ego tu ri ir m oter ys, ir vyrai, vyr išk ajam e pavidale ego įsišakn ija
ir su klesti k u r kas greičiau n ei m ot er išk ajam e. Taip yra t od ėl, k ad
m ot er ys gerok ai m ažiau tapat in asi su protu n ei vyr ai. M o t e r y s g e

riau jau čia savo vid in ę esybę, savo k ū n ą ir or gan izm o s u p r a t i n g u m ą ,
iš k u r io kyla in tu icija. M ot er išk asis pavid alas m ažiau a p r i b o t a s, at vi
resn is, geriau jau čia kitas gyvybės for m as ir labiau d e r a su g a m t o s
p asau liu .
Je i vyr išk osios ir m ot er išk osios en er gijų pu siau svyr a m ū sų p la
n etoje n eb ū t ų b u vu si su t rik d yt a, žm o n ijo s ego šian d ien ą b ū t ų kin
k as silpn esn is. M es n ek ar iau t u m e su gam t a ir n ebū t u m e taip baisiai
at it olę n u o savo t ik rojo „aš“.
Šian d ien ą n iekas tiksliai n ežin o, k iek m ot er ų n u žu d ė R o m o s k a
t alik ų bažn yčios įk u r t a šven toji in kvizicija kovos su erezija laik ot ar
p iu . N iek as t ad a jo k io s st at ist ik os n efiksavo, bet m an om a, k ad per
m ažd au g tris šim t u s m et ų in kvizicija su n aik in o n u o t r ijų iki p en k ių
m ilijon ų m ot er ų . D r au ge su H o lo k au st u tai yra vien as iš ju od žiau sių
žm o n ijo s ist orijos p u slap ių . Ipk vizicijos laikais m ot er is apšau k d avo
r agan om is ir su d egin d avo an t lau žo ar k it aip n u k an k in d avo vien už
tai, k ad jo s m išk u ose ar lau k u ose r in k davo vaistažoles ar glostydavo
n am in iu s gyvu liu s. Sak r alu sis m ot er išk u m as b u vo p avad in t as veln io
p r am an u ir visas tas žm ogišk osios patir ties klodas bu vo su n aikin t as.
N o r s silp n iau , m oteriškąjį pr ad ą slop in o ir kitos religijos: ju d aiz
m as, islam as, n etgi b u d izm as. Į m oterį bu vo žiū rim a kaip į vyro
n u osavyb ę ir vaikų gim d yt oją. O vyrai, pan eigę m ot er išk u m ą, n etgi
savo p ačių m ot er išk ąjį pr adą, šian d ien ą valdo pasau lį. Užtat p asau
lio pu siau svyr a visiškai su n aik in t a. Tai yra p am išim o ligos istorija.
Kas at sak in gas už m ot er išk ojo p r ad m en s b aim ę, k u r ią galim a
b ū t ų ap ib ū d in t i k aip ašt r ią kolektyvin ę par an oją? G alėt u m e at sa
kyti, k ad , žin om a, k alti yra vyrai, t ačiau t ad a kyla k lau sim as, kodėl
sen osiose d ar prieš k r ikščion ybės at sir ad im ą k lest ėju siose civiliza
cijose, pavyzdžiu i, šu m er ų , egip t iečių ar keltų , m ot er ys bu vo ger
b iam os, o m ot er išk asis p r ad as - šlovin am as? Kas atsit ik o, k ad vyrai
st aiga išsigan d o m ot er ų ? Tos baim ės priežastis bu vo au gan t is ego.
Ego žin ojo, kad gali u žvaldyti visą p lan et ą tik b ū d am as vyriškos for
m os, o id an t tai įvyktų, reikėjo iš m ot er ų at im t i jų įtaką.
Tod ėl d ab ar t u r im e sit u aciją, kai m ot er ų p r iesp au d a yra savai
m e su p r an t am as reiškin ys, jam p r it ar ia n etgi d alis p ačių m ot er ų .
N u slo p in t ą sak r alų jį m ot er išk u m ą jos jau čia k aip em ocin į skau sm ą.
Tas sk au sm as yra tapęs jų sk au sm o k ū n o dalim i, o visą m ot er ų sk au s
m o k ū n ą su d ar o sk au sm as, ku ris su sik au pė per t ū k st an čiu s m et ų , kai
jos gim d ė vaiku s, vergavo, kai jas prievartavo, k an k in o ir žudė.
Tačiau d ab ar p ad ėt is sparčiai keičiasi. Ž m on ės sąm on in gėja ir ego
sp au d im as žm ogau s pr ot u i silpn ėja. O k ad an gi ego m ot er ų n iek ad a
n ebu vo t aip stipriai u žvaldęs kaip vyrų, m ot er ys laisvėja greičiau .
Naci j ii ir rasių skausm o kūn ai

Šalys, k u r ių gyven tojai patyrė d au g prievartos, turi d id esn į k o
lektyvin į sk au sm o k ū n ą nei k it os. Tas visų p ir m a pasak y t in a apie
sen ą ist or iją t u rin čias n acijas — jų sk au sm o k ū n ai st ip r ū s ir d id e
li. O jau n ų šalių , pavyzdžiu i, Kan ad os ar Au st ralijos, ar k aip n ors
ap sisau go ju sių n u o k olektyvin ės bepr ot ybės, tarkim e, Šveicarijos,
sk au sm o k ū n ai silpn esn i. Su p r an t am a, tų šalių gyven t ojai turi as
m en in iu s sk au sm o k ū n u s ir jiem s reikia su jais tvarkytis.
Jei esate p ak an k am ai jau t r ū s, kai ku r iose šalyse vos išlipę iš lėk
t u vo paju sit e en er gin io lau k o slėgį. Kit u r p o k asdien ybės apvalkalu
jau čiam a „sn au d žian t i11 prievarta, o yra šalių , pavyzdžiu i, A r t im u o
siu ose Rytu ose, k u r kolektyvin is sk au sm o k ū n as t ok s slogu s ir d id e
lis, k ad d id žioji dalis gyven t ojų yra jo verčiam i n u o lat n u sik alst i ir
k am n ors keršyti —žm on ės yra patekę į u žb u r t ą b epr ot yb ės ratą, kad
tik kolektyvin is sk au sm o k ū n as galėt ų be p aliovos at sin au jin t i.
Šalyse, k u r sk au sm o k ū n as d id elis, b et jau n ebe t ok s ašt r u s, k ok s
bu vo p ir m iau , pavyzd žiu i, Ja p o n ijo je ar Vok iet ijoje, žm on ės st en
giasi tą k olek t yvin į sk au sm ą n u slop in t i d ar b u , k it u r — alk oh oliu ,
t ačiau past ar asis b ū d as sk au sm o k ū n ą gali ir st ip r in t i. O štai Kin i
jo je d id elį k olek t yvin į sk au sm o k ū n ą p ad ed a slop in t i labai ten p o
pu liari tai ei m an k št a, k u r ios, n et k eista, n eu žd r au d ė k om u n ist in ė
valdžia, b ijan t i visk o, k o ji n esu geb a k on t r oliu ot i. Šią m ed it acin ę
m an k št ą t iesiog gatvėse ar m iest ų p ar k u ose k asd ien at lieka d ešim
tys t ū k st an čių k in ų . Tai ei r am in a p r o t ą ir p ast eb im ai veik ia k olek
tyvin į en er gin į lau k ą, t aip p at p ad ed a p aju st i Bu v im ą ir su m ažin t i
sk au sm o k ū n ą.
D vasios u gd y m o p r ak d k os, k u r ios a t l i e k a m o s k i m o v e i k sn i ai s

{tai či, joga, čigongas), sparčiai p op u liar ėja ir V a k a r ų p asau l y je , jo s
silp n in a sk au sm o k ū n ą ir sk at in a p asau lin į p ab u d im ą.
Kolektyvin is rasių sk au sm o k ū n as itin b ū d in gas žydų t an i ai , ku
rios atstovai bu vo p er sek iojam i d au g am žių . Taip p at visai n e k e i st a,
k ad k olektyvin į sk au sm ą jau čia Am er ik os in d ėn ai - ju k eu r opiečių
k olon ist ai d au gyb ę jų išžu dė ir su n aik in o jų k u ltū r ą. Tas liečia it
ju o d ao d žiu s A m er ik os gyven toju s. Jų pr otėviai b u vo per prievartą
atsk ir ti n u o savo šak n ų ir p ar d u ot i į vergiją. Am er ik os ek on om ik os
p am at u s tais laikais su k ū r ė k etu ri ar pen k i m ilijon ai ju o d ų jų vergų.
Reik ia pr id u r t i, k ad ju o d ao d žių am er ik iečių ir in d ėn ų p at ir t os kan
čios n eap sir ib ojo šiom is dviem r asėm is ir paveikė visą kolektyvin į
A m er ik os sk au sm o k ū n ą. P rievarta visad a paliečia abi pu ses: ir au ką,
ir n u sikaltėlį. Ką p ad ar ot e kit iem s, p ad ar ot e ir sau .
Iš t ik r ų jų n elabai svarbu , k ok ia ju s k am u ojan čio sk au sm o kū n ų
d alis yra kolektyvin ė (n acijos ar rasės), o k ok ia asm en in ė. Abiem
atvejais sk au sm ą galite įveikti tik pr isiėm ę at sak om y b ę už savo b ū
sen ą šią ak im ir k ą. N e t jei sm er k iat e ką n ors, kas to pasm er k im o yra
n u sipeln ęs, t ok s jū sų elgesys tik st ipr in a sk au sm o kūn ą ir n eleidžia
ju m s išsivad u ot i iš ego gn iau žt ų . Yra tik vien as n usikaltėlis, kaltas
dėl p lan et os n elaim ių - tai žm ogau s n esąm on in gu m as. Kai tai su
pran tat e, atleidžiate visiem s. O kai atleidžiate, jū sų au k os tapatybė
išn yk sta ir p asir od o tikroji jėga - ji kyla iš Bu vim o. U žu ot kaltin ę
t am są, jū s im at e skleisti šviesą.
VI SKYRI U S
IŠSILAISVINIMAS
Jei n orite išsilaisvin ti iš sk au sm o k ū n o, tu rite su sivok t i, k ad jį

turite. Tai yra laisvės pradžia. P asku i, ir tai yra labai svar bu , turite
išsau got i b u d r u m ą it pajau st i, k ok ią su n k ią n eigiam ų em ocijų n ašt ą
sk au sm o k ū n as ju m s u žkrau n a p r ab u d ęs. Kai sk au sm o k ū n ą p aga
liau atpažįst ate, jis n ebegali pasiglem žti jū sų t apatybės ir n u olat os
at sin au jin t i.
'Tapatybę su sk au sm o kūn u n u tr au ksite įsisąm on in ę savo Bu vi
m ą. Kai su sk au sm o k ū n u n ebesit apat in ate, jis liau jasi valdęs jū sų
m ąst ym ą ir n ebegali m ait in tis jū sų n egatyviom is m in tim is, vad i
n asi, n ebegali at sin au jin t i. D ažn iau siai sk au sm o k ū n as išn yksta n e
iš karto, t ačiau kai pr ad ed at e r iboti savo ryšį su ju o , jis im a n etekti
en ergijos. Em o cijo s t ad a liau jasi t em d žiu sios jū sų m ąst ym ą, pr aei
tis n eb etr u k d o su vok ti d ab ar t ies. En ergija, p ir m iau bu vu si sk au sm o
k ū n o sp ąstu ose, išsilaisvin a, p ak eičia savo vir p esių dažn į ir virsta
Bu vim u . Tok iu b ū d u sk au sm o k ū n as t am p a sąm on ės m aist u . Iš
m in t in giau si k ad a n ors m ū sų p lan et oje gyven ę vyrai ir m ot er ys t u
rėjo didelį sk au sm o kū n ą.
Kad ir k ą k alb ėt u m ėt e ar d ar ytu m ėt e, k ad ir k aip sten gtu m ėtės
atrodyti, savo em ocin ės ir m en talin ės b ū sen os n epaslėpsite. Kie
kvien as žm o gu s sk leidžia en ergin į lau ką, ku r is at sp in d i jo vidin ę
bū sen ą, o k iti (t ą su geb a dau gelis) ją n esąm on in gai u žfik su oja ir
elgiasi ben d r avim o sit u acijoje ved am i tos n u ojau t os. N e t gi esam a
tok ių , ku rie k it ų žm o n ių b ū sen ą aiškiai p aju n t a d ar šiem s n etaru s
n ė žodžio, o štai vėliau , kai jau įvyksta pasik eitim as žod žiais, kai
pr asid ed a d ialogas, t ų d viejų žm o n ių ryšį n u stelb ia vaidm en ys. D ė
m esys n u k r yp sta į p r ot o k u r iam u s dalyku s, t odėl geb ėjim as jau st i
kito žm ogau s en ergin į lau k ą gerokai su silp n ėja (vis dėlt o pasąm on ės
lygm en yje jis išlieka).
I ŠSI L A I SV I N I M A S 107
Kai im ate su p r ast i, k ad sk au sm o k ū n as reikalauja ku o dau giau

sk au sm o, k it aip sak an t, jis n ori, k ad ju m s n u t ik t ų kas bloga, taip pat
su p r an t at e, jo g did elė dalis eism o n elaim ių įvyksta esam aktyviam
sk au sm o k ū n u i. Kai d u vair u ot ojai su pr ab u d u siais sk au sm o kū n ais
su sit in k a san k ryžoje, visai tikėtin a, k ad įvyks n elaim ė. N esąm on ių
gai jie ab u jo s trok šta. Sk au sm o k ū n ų vaid m u o ypač pastebim as
tada, kai vair u ot ojai kelyje st aiga su sip yk st a dėl visišk ų sm u lk m en ų ,
tar kim e, k as n ors priek yje jų važiu oja per lėtai.
N er et ai prievartos veik sm u s atlieka „n o r m alū s" žm on ės, laikin ai
tapę tikrais m an iak ais. Viso pasau lio teism u ose vis n u sk am b a tokie
ad vok at ų žodžiai: „Tai m an o gin am ajam visiškai n ebū d in ga, jo ch a
rakteris n e toks, k ad jis n u sik alst ų ." O patys k altin am ieji teisin asi:
„N esu p r an t u , k ok ios jėgos t ad a m an e u žvald ė..." Tačiau , kiek aš ži
n au , dar n ė vien as gyn ėjas n ėra k albėjęs taip: „N u sik alt im o pr iežas
tis yra ta, k ad p ab u d o m an o^ gin am ojo sk au sm o kū n as, todėl gin a
m asis n esu vokė, k ą daro. Tai darė n etgi n e jis, o jo sk au sm o k ū n as."
G alim as d aik t as, k ad n et olim oje ateityje advok at ai t eism u ose kalbės
taip.
Ar tai reiškia, k ad žm on ės, patekę sk au sm o k ū n o vald žion , n eat
sak o už savo veik sm u s? O k aip jie gali atsakyti? Kaip galite atsakyti
už savo p oelgiu s, jei bu vot e n esąm on in gos bū sen os, jei n esu vokėte,
ką darote? Tačiau p r iim t a m an yti, k ad žm on ės yra evoliu cion avę
iki sąm o n in gų b ū t y b ių lygio, o jei k u rie tok ie n ėra, k u rie n epak lu
so evoliu cin iam s visat os d ėsn iam s, už savo n esąm on in gu m ą privalo
atsakyti patys.
Tačiau tai yra t ik san t yk in ė tiesa. Je i įvykius vertin sim e plates
n iam e k on tekste, su pr asim e, kad n epak lu st i visat os d ėsn iam s n eį
m an om a, t od ėl galim a sakyti, jo g n etgi žm o n ių n esąm on in gu m as
ir dėl to kylan ti k an čia yra evoliu cijos dalis - kai n ebegalite d au giau
su k tis u žb u r t am e k an čios rate, im at e bu sti. Kai įvykius vertin am e
žvelgdam i į ju o s plačiai, p am at o m e, k ad sk au sm o k ū n as irgi turi
savo pr asm ę.
Buvim as
Kar t ą į m an e kreipėsi ketvirtą d ešim t į ein an ti m ot er is. Ji p asi

sveik in o, o aš p aju t au , kad jos m an d agi ir n en u ošir d i šypsen a sle
p ia sk au sm ą. Kai tik ji pr adėjo m an p asak ot i savo istoriją, šypsen a
ak im ir k sn iu virto sk au sm o gr im asa. O p ask u i ji ėm ė n evald om ai
verkti ir p r isip ažin o, kad jau čiasi visiškai vien iša ir n epat en k in t a
gyven im u . Vaikystėje tėvas ją m u šd avo, t odėl d ar n u o t ų laik ų ji
širdyje n ešiojosi d au g pykčio ir liū desio. Iš k ar to p am ačiau , k ad jos
sk au sm o k ū n as labai d id elis. D ab ar tai b u vo tarsi filtras, ku r is vertė
ją į gyven im ą žiūrėti siaurai ir regėti jam e vien sk au sm ą. M ot er is
taip pat n esu gebėjo įžvelgti ryšio tarp savo sk au sm o ir m in čių , n e
su p r at o, kad m in tim is sk au sm o kūn ą tik m ait in a. Kit aip sakan t,
ji gyven o u žsikrovu si be galo n elaim in go „aš“ n aštą. Kit a vertu s,
ji bu vo pasiru ošu si sk au sm ą įveikti ir n u bu st i. Todėl ir at ėjo pas
m an e. Aš pasist en giau , kad ji n u k r eipt ų d ėm esį į savo kū n ą, į p o
jū čiu s, papr ašiau , kad ji p aju st ų em ocijas tiesiogiai ir n esiklau sytų
savo liū d n ų m in čių , liū d n os istorijos. Ji papr iešt aravo, esą tikisi, k ad
aš p ar od ysiu jai, kaip iš savo n elaim in gu m o b ū sen os išsivad u ot i, o aš
atseit n ar d in u ją d ar giliau . Ir vis d ėt o ji, n ors ir n en or om is, pad arė,
k o aš prašiau . N et r u k u s jo s visas k ū n as pr ad ėjo virpėti, sk r u ost ais
ristis ašaros. „Št ai k aip jū s jau čiat ės šią ak im irk ą, —t ar iau jai. - Tok s
yra faktas, ir jū s n ieko n epadar ysite. O dabar, u žu ot b an d žiu si šią
sk au sm in gą ak im ir k ą pak eisti, pažiū rėkite, ar ju m s pavyk t ų su sit ai
kyti su ja ir jo s k eliam ais p o jū č iais/ 1
Ku rį laik ą ji tylėjo, p ask u i n ek an t r au d am a žvilgtelėjo į m an e, t ar
si n or ėd am a at sist oti, ir pik t ai atšovė: „N e, aš n en or iu t o p r iim t i.11
Aš pak lau siau : „Kas čia kalba? Ar jū s p at i, ar jū sų n elaim in gu m as?
Ar su pr an tat e, kad esate n elaim in ga todėl, k ad esate n elaim in ga.
Jū sų n elaim in gu m as tu ri kelis slu ok sn iu s.11 Ji tylėjo, o aš tęsiau : „Aš
n epr ašau jū sų k ą n ors daryti. N o r iu t ik k ad pažiū rėtu m ėt e, ar ga
lite leisti tiem s jau sm am s ten bū ti. Galiu pasakyti ir kit aip, n ors
tai n u sk am b ės keistai. Taigi kas atsitiks jū sų n elaim in gu m u i, jeigu
n ekreipsite d ėm esio į tą faktą, k ad esate n elaim in ga?11
I ŠSI LA I SV I N I M A S 109
Ji at r od ė su t rik u si, m in u t ę ar dvi sėd ėjo tyliai, p ask u i aš p a st e b ė

jau , k ad jo s en ergin is lau k as st aiga pasikeitė. „Kaip k eist a, p agal i a u
tarė ji .- A š n elaim in ga, bet apie tą n elaim in gu m ą jau čiu at si r ad u si ą
erdvę. N elaim in gu m as d ab ar m an e sp au d žia m ažiau .11 P i r m ą k ar t ą
išgir d au t ok į ap ib ū d in im ą: „Apie n elaim in gu m ą jau čiu a t si r ad u si ą
e r d v ę . . T a erdvė at sir an d a tada, kai p r iim at e viską, k ą patir iate šią
ak im ir k ą, kai su tais potyr iais su sit aik ote.
P asku i aš k alb ėjau n ed au g, leidau jai įsijau sti į savo potyr iu s. Vė
liau ji su p r at o, k ad kai n u st ojo t ap at in t is su sen om is sk au sm in gom is
em ocijom is, k u r ios jo je t ū n o jo, ir kai n u k r eipu si į jas d ėm esį liovėsi
jo m s pr iešin tis, tos em ocijos n ebegalėjo d au giau valdyti jo s m in čių
ir k u r t i ist or ijos, p av ad in im u „Kok ia aš n elaim in ga11. Į jos gyven im ą
įsiliejo dab ar t ies m at m u o , k u r is n u slop in o praeities m at m en į ir n e
laim in gu m ą. Ji p aju t o savo Bu vim ą. Jo s sk au sm o k ū n as ėm ė silpti.
P ačios em ocijos n ed ar o jū sų “n elaim in gų . N elaim in gu s ju s p ad ar o
p r ot o su k u r t a ist orija. Taigi n ebū site n elaim in gi, jeigu apie savo n e
laim in gu m ą n esu ku r site ist orijos.
Kai m ū sų sesija b aigėsi, m an t apo m alon u , kad ką tik st ebėjau ,
k aip kitas žm ogu s įsisąm on in o savo Bu vim ą. M ū sų žm ogišk osios
bū ties tikslas yra pateikti pasau liu i šį sąm on ės m at m en į. Be to, m a
čiau , k aip n yksta sk au sm o kūn as. Su ju o reikia ne kovoti, o apšviesti
jį sąm on ės šviesa.
M an o viešn ia išėjo, o po k elių m in u čių pas m an e u žėjo d rau gė.
Vos įžen gu si į k am b ar į ji tarė: „Kas atsitiko? Č ia tvyro t ok ia su n k i ir
d r u m zlin a en ergija. M an n u o jos n egera. At sid ar y k lan gu s ir u ždek
sm ilk alą.11 P aaiškin au jai, kad k ą t ik vien ą žm o gų išvadavau iš sk au s
m o k ū n o ir k ad čia u žsilikusi en er gija yra m ū sų sesijos rezu ltatas.
Tačiau d r au gė n en orėjo m an ęs klau sytis ir p ask u b om is išėjo.
Atvėr iau lan gu s ir n u ėjau p apiet au t i į k aim yn ystėje esan tį in d ų
restoran ėlį. Kas ten įvyko, d ar sykį pat vir t in o vien ą sen iai m an o
žin ot ą tiesą: t am t ik ram e lygm en yje visi in d ivid u alū s žm o n ių sk au s
m o k ū n ai yra su siję. Ir vis dėlto tas įvykis m an e su krėtė.
N A U JO JI ŽEM Ė
Skausm o kūn o sugrįžim as
A t sisėd au prie stalelio ir u žsisakiau pietu s. Restoran ėlyje sėdėjo

d ar keli svečiai, o pr ie gr et im o stalelio k ą t ik baigė p ietau t i vyras
n eįgaliojo vežim ėlyje. Jis į m an e žvilgtelėjo. Ž vilgsn is bu vo t r u m pas,
bet labai išr aiškin gas. P rabėgo kelios m in u tės. St aiga vyras ėm ė n eri
m au t i, jo k ū n as su virp ėjo. Kai prie jo p r iėjo p ad avėja p aim t i t u ščių
lėkščių , jis pik t ai tarė: „P iet ū s bu vo pr asti, t iesiog siau b in gi.11- „Ko
dėl valgėte, jei taip?" - pak lau sė padavėja. T ie žodžiai vyrą visiškai
įsiu tin o. Jis ėm ė šau k t i ir plū stis, iš jo lū p ų liejosi patys šlykščiau si
žodžiai, visas restoran o k am barys p r isip ild ė pyk čio ir n eapyk an t os.
Vyras ieškojo, pr ie ko prikibti. N et r u k u s jis apšau k ė ir k it u s svečius,
t ačiau , net keista, m an ęs n epast ebėjo. Tad a m an n etgi pasir od ė, kad
čia apsilan kė kolektyvin is žm on ijos sk au sm o k ū n as ir pareiškė m an :
„M an ei, kad m an e n u galėjai? Pažvelk, aš vis d ar čia.“ N et gi p am a
n iau, kad į šį r est or an ą kažin k ok iu b ū d u atklydo per m an o gyd ym o
sesiją išsisk yru si n eigiam a en er gija ir kad ji u žk lu po žm ogų , ku rio
paties en er gijos virpesiai su ja su t apo.
N et r u k u s p asir od ė r estoran o ad m in ist r at or iu s ir papr ašė, kad tas
p ik čiu r n a p asišalin t ų . Jis savo elektr in iu vežim ėliu išd ū m ė lau k, ta
čiau t u ojau p at pritren kti svečiai jį pam at ė vėl. Jo sk au sm o k ū n u i
bu vo n egan a. Jis, vežim ėliu atidaręs d u ris, įvažiavo į vid ų ir ėm ė
visu s šlykščiai plū sti. P adavėja n or ėjo jį n u r am in t i, tačiau jis su savo
vežim ėliu prirėm ė ją prie sien os. A plin k u i aid ėjo keik sm ai, virė t i
kras pr agaras. P asku i pasir od ė policin in k as, ir vyras n u tilo. P olici
n in kas jam liepė palik ti šią viet ą ir d au giau čia n egrįžti. Padavėja,
laim ei, r im čiau su žeista n ebu vo, jai t ik t r u pu t į n u b r ozd in o kojas.
Kai in cid en tas pagaliau baigėsi, pr ie m an ęs pr iėjo ad m in ist r at or iu s
ir pak lau sė: „Ar čia b u vo jū sų dar beliai?" Jis ju ok avo, t ačiau in tu icija
jam , m atyt, pak u žd ėjo, k ad tarp m an ęs ir šio įvykio b u vo t am tikras
ryšys.
I ŠSI LA I SV I N I M A S
Vaikų skausm o kūn as
Vaik ų sk au sm o k ū n as kartais pasireišk ia b loga n u o t a i k a ir n et io

r u b en d r au t i su žm on ėm is. Vaikai t ad a t am pa pan iu r ę, su jais s u n k u
užm egzti ryšį, jie, ap sik ab in ę lėlę, gali įsispr au sti į k am p ą ir či u l p i i
ten pirštą. Jiem s u žein a verk im o p r iep u oliai, k iti k an k in a su a u g u
siu osiu s savo u žgaid om is... O n epat en k in t i n orai sk au sm o k ū n ą t ik
ku r st o. A u gan t ego, n or ai irgi au ga. Kar t ais b ū n a taip, k ad tėvai n e
t ik ėd am i savo ak im is stebi, k aip jų m ažasis an gelas per ak im ir k ą
virsta pab aisa. „Iš k u r tos visos n eigiam yb ės?“ - st ebisi jie. Tokiais
atvejais per vaik ą d au giau ar m ažiau reiškiasi kolektyvin is žm on ijos
sk au sm o k ū n as, kilęs iš žm on ijos ego.
Vaikai t aip p at gali per im t i dalį tėvo ar m ot in os sk au sm o k ū n o,
t ad a ab u tėvai, st eb ėd am i vaik o elgesį, m at o savo p ačių at spin d į.
M at y d am i b epr ot išk as tėvų d r am as, vaikai sk au džiai ken čia, o jei
d r am os k ar tojasi d ažn ai, vaikai, kai u žau ga, jau turi d id elį sk au sm o
k ū n ą. Su au gu sieji b an d o slėpt i n u o vaik ų savo sk au sm o k ū n u s, jie
sak o, esą „vaik ų ak ivaizdoje kivirčytis n egalim a”, tačiau vaiku s ap
gau t i su n k u . Tad a, n ors tėvai t arpu savyje kalba lyg ir m an d agiai,
n am ai b ū n a piln i n eigiam os en ergijos. Netgi galim a paju sti, kaip ta
en er gija per sm elkia visų n am u ose esan čių žm on ių k ū n u s ir ieško,
k aip ten įsitvirtin ti. P rislopin tas sk au sm o k ū n as b ū n ąs itin tok siš
kas, jis p ad ar o d au giau žalos, nei atvirai besireiškian tys sk au sm o k ū
n ai. Vaikai ab sor b u oja pr islop in t ų tėvų sk au sm o k ū n ų sk leid žiam u s
n u od u s ir u gd osi n u osavu s sk au sm o k ū n u s.
Kar t ais vaikai, gyven dam i su labai n esąm on in gais tėvais, n u jau
čia, k ad šie yra vald om i ego ir sk au sm o k ū n ų . V ien a m ot er is, k u r ios
tėvas ir m ot in a t ar pu savyje n u olat riedavosi, m an p ap asak ojo, kad
ji, t ad a d ar vaikas, n ors ab u tėvus ir m ylėjo, k lau sdavo savęs: „Kaip
aš čia patekau ? Ju k tie žm on es p am išę." Ji in tu ityviai jau t ė, k ad taip
gyven ti yra t ik ra b epr otybė. Tok ia n u o jau t a p ad ėjo jai išven gti tėvų
sk au sm o k ū n ų įtak os - ji jų į save n eabsor bavo.
Tėvai dažn ai su sir ū p in ę su k a galvas, k aip jiem s tvarkytis su vaikų
sk au sm o k ū n ais. Tačiau visų p ir m a jiem s reik ėtų p ak lau st i savęs, ar
jie su sit vark o su savo sk au sm u patys, ar at pažįst a jį savyje ir ar su geba
likti b u d r ū s, kai sk au sm o kūn ai p ab u n d a. Tą jie tu rėtų pad aryt i, kad

n eleistų em o cijom s u žvaldyti m ąst ym o, an tr aip jis p r ad ed a ku rti is
tor ijas apie „n elaim in gą žm o gų “.
Kai vaik ą u žvaldo sk au sm o kū n as, n elabai ką galite pad ar yt i - tik
likite b u d r ū s ir n epr adėk it e į tokias sit u acijas r eagu ot i em ociškai,
n es vaiko sk au sm o k ū n ą jos tik paku rstys. Sk au sm o k ū n ai m ėgst a
d r am as, todėl n esileiskite ap gau n am i ir pern elyg rim t ai į tas d r a
m as n ežiū rėkite. Jei sk au sm o kūn as p r ab u d o dėl n ep at en k in t ų vaiko
įgeidžių , jų ten kin ti vis vien a n epu lkite, n es vaikas tokį jū sų elgesį
in terpretu os taip: „Ku o aš n elaim in gesn is, t u o greičiau gau n u n or i
m u s d alyk u s." lok iu b ū d u vystosi d isfu n k cija. Kai į sk au sm o k ū n o
proveržiu s n ereagu ojate, jis gali dar labiau su aktyvėti, tačiau pask u i
n u r im st a. Laim ei, vaikų sk au sm o k ū n ai aktyvū s b ū n a n eilgai - kur
kas t r u m p iau nei su au gu sių jų .
Kai sk au sm o k ū n as n u r im st a, kiek palau k ę arba kitą d ien ą galite
p asik alb ėt i su vaiku apie šį įvykį. Nepasakokite jam apie sk au sm o
kū n ą. Ger iau pak lau sin ėk ite: „Kas vakar tave b u vo užvaldęs, kad
tu taip verkei? Ar atsim en i? Kaip t ad a jau teisi? ju k n ebu vo sm agu ,
tiesa? Ar tave p u olęs d aik t as tu ri vardą? N e? O jei tu rėtų , k ok s tai
galėt ų bū ti vardas? O k aip tas d aik t as galėtų atrodyti? Gal galėtu m
n upaišyti? Kas at sit ik o pask u i, kai jis d in go? G al jis u žm igo? Kaip
m an ai, ar jis grįš?"
Tai t ik k lau sim ų pavyzdžiai. Šie ir p an ašū s k lau sim ai pad ės vaiku i
u gdytis p ast ab u m ą, o p ast ab u m as p ad ed a jau st i savo Bu vim ą. Tad a
vaikas su p r as, k ad jis ir sk au sm o k ū n as yra d u sk ir tin gi dalykai. Taip
p at galite pak alb ėt i su vaiku apie savo p ačių sk au sm o kū n ą, t ik p asi
rin kite vaiku i su p r an t am u s žodžiu s. O kai vaik o sk au sm o k ū n as vėl
p ab u s, tarkite: „Jis grįžo, taip?" Sk au sm o k ū n u i ap ib ū d in t i vartokite
t u os žodžiu s, k u r iu os var t oja vaikas. Tegu jis atkreipia dėm esį į savo
pojūčius. N ek r it ik u ok it e vaiko ir n esm er kite - verčiau par odyk ite
jam , kad esate n u stebę ir k ad d om it ės, kas čia vyksta.
N o r s m ažai tik ėtin a, kad tokie jū sų veik sm ai vaik o sk au sm o
k ū n ą su st ab d ys iš k arto (galb ū t ju m s pasirodys, k ad vaikas jū sų
n et n egir di), vis dėlto vaiko sąm on ėje u žgim s su vok im as, kas su
ju o vyksta. Po k elių t ok ių p ok alb ių su vok im as išsiplės, o sk au sm o
k ū n as su silpn ės. Vaikas im s jau st i savo Bu vim u . Vien.) dien ą, gali

m as dalyk as, pastebėsite, k ad vaikas su savo sk au sm o kim u tvarkosi
k u r kas geriau n ei jū s patys.
Nelaim in gu m as
N e visad a n elaim in gu m as kyla iš sk au sm o k ū n o. N elaim in gi ga
lite p asiju st i tad a, kai ju m s n epavyk sta p asiek ti d ar n os su šia ak i
m ir k a, kai vien aip ar k it aip ją n eigiate. Kai besąlygiškai priim site
visišk ai n eišven giam ą šios ak im ir k os tikrovę ir tarsite jai „t aip “, jū s
n e t ik išven gsite n elaim in gu m o p ojū čio, bet ir su lau k site paties G y
ven im o pr it ar im o.
Kai n elaim in gu m as kyla iš sk au sm o k ū n o, jis visad b ū n a n ep r o
p or cin gai did elis. Kit aip sak an t, jū sų r eak cija į sit u aciją esti gerok ai
p er jau t r i. Taip galim a atpažin t i, k ad n elaim in gu m o jau sm ą su kėlė
sk au sm o k ū n as (n or s ken čian t is žm ogu s papr astai pat s to p ad ar y
ti n egali). Ž m on ės, tu rin tys did eliu s sk au sm o k ū n u s, labai len gvai
r an d a priežastį n u liū st i, su pykt i, įsižeisti, išsigąsti. Visai m en ki d a
lykėliai, k u rie k itiem s kelia ju ok ą ar net visai praslysta [iro akis,
jiem s su žad in a aštr au s n elaim in gu m o jau sm ą. Su p r an t am a, tai nėra
tikrosios n elaim in gu m o priežastys, o lik jo /ad ik liai jie atgaivin a
su k au p t as n eigiam as em ocijas, šios plū steli į p r ot ą ir en er gizu oja ego
str u k tū ras.
Sk au sm o k ū n as ir ego yra ar t im i gim in aičiai. Jie vien as k it am
reikalin gi. Ben d r om is p ast an go m is in t er p r et u od am i sk au sm ą žad i
n an tį įvykį, jie visišk ai jį iškreipia, ir jū s t ad a į d ab ar t į žiūrite savo
em ocin ės praeities žvilgsn iu . Visa, k ą m at ot e ir pat ir iate, yra n ei
realu s įvykis, n ei reali sit u acija —tai yra jū sų vidu je. Kar tais sit u acija
ar įvykis b ū n a realūs, t ačiau jū s ju os be saiko išpu čiat e ir reagu ojate
į ju os pern elyg jau t r iai. Tok s išp ū t im as ir t ok ia reakcija reikalin gi
sk au sm o k ū n u i, n es tai yra jo m aist as.
Kar t ais žm on ėm s su did eliu sk au sm o k ū n u b ū n a n eįm an om a su
sivok ti, k u r yra tikrovė, o k u r jos in terp ret acija —„liū d n a n elaim in
go žm ogau s ist or ija11. Ku o ta istorija liū d n esn ė, tu o labiau ji t em
d o tikrovę. Ir ist or ija galų gale jau n ebeat pažįst am a k aip istorija, o
114 N A U JO JI ?, E M Ė
u žim a tikrovės vietą. Kai pat en k ate į tok ias m in čių ir em ocijų p in
kles, jau n ebegalit e iš jų išt r ū kt i, n es n et n esu vokiate, k ad esate
pin klėse. Esat e savo p ačių su k u r t os d r am os n elaisvėje, savo p ačių
su k u r t am e pragare. D ab ar tai jau jū sų tikrovė ir jo k ia kita tikrovė
ju m s n eįm an om a. Ir reaguoti jū s į ją galite t ik taip, k aip reaguojate
dabar.
Tapatybės su skausm o kūn u n utraukim as

Ž m on ės su d id eliu sk au sm o k ū n u skleidžia y p at in gą en er giją ir
dėl to ap lin k in iam s palieka itin n em alon ų įsp ū d į. Su t ik ę sk au sm o
k ū n o vald om ą žm ogų , kiti papr astai sten giasi k u o gr eičiau pasiša
lin ti iš tos ap lin k os ar ben d rau t i su ju o kiek įm an om a m ažiau - ju os
at st u m ia to žm o gau s en ergin is laukas. Bū n a ir taip, k ad sk au sm o
k ū n as išp r ovok u oja k it ų žm on ių agresiją - šie pu ola sk au sm o k ū n o
savin in k ą įžeidin ėti ar n et m u šti. Jei taip įvyksta, vadin asi, jų en er
gijos virpesiai yra p an ašū s į sk au sm o k ū n o sk leid žiam u s virpesiu s.
Tok iais atvejais galim a sakyti, k ad vien as sk au sm o k ū n as su reagavo
į kitą sk au sm o k ū n ą.
Todėl visai su p r an tam a, k ad žm on ės su dideliais ir aktyviais sk au s
m o k ū n ais dažn ai įsivelia į kon fliktu s, n etgi ju os aktyviai pr ovok u o
ja. O kartais, kad k ilt ų k on fliktas, jiem s n et n ieko n ereikia daryti - jų
skleidžiam as n egatyvu m as savaim e pritrau kia k on flikt u ot i lin ku siu s
ir agresyvius žm on es. Su sidū rę su t ok iu aktyviu sk au sm o k ū n u , turite
b ū ti labai b u d r ū s, k ad n epr adėtu m ėte į jį reaguoti priešiškai. Je i lie
kate ram ū s, jū sų r am ybė kartais p ad ed a sk au sm o k ū n o užvaldytiem s
žm on ėm s su sivok ti ir n u t r au kt i t apatybę su savo sk au sm u - įvyks
ta staigau s p ab u d im o stebu klas. N or s tokia bū sen a gali tru kti labai
t ru m pai, tikro p ab u d im o vyksm as jau b ū n a prasidėjęs.
Vien ą tokį p ab u d im ą m ačiau pr ieš d au g m et ų . Prieš vien u olik
tą vakaro su sk am b o m an o d u r ų sk am b u t is. Sk am b in o Etelė, k ai
m yn ė. Per d o m o fo n ą ji labai su sijau d in u si pasakė: „M u m s reikia
pasikalbėti. Tai labai svarbu . P rašau m an e įleisti.“ Etelė bu vo labai
in teligen t išk a ir išsilavin u si t r isd ešim tm etė m ot er is. Tačiau ji tu rėjo
st ip r ų ego ir d id elį sk au sm o kū n ą. Kai bu vo paau glė, Etelė pab ėgo
iš Vok iet ijos n u o n acių p er sek iojim o, o d au gelis jos gi m i n a i č i ų ž u v o

k on cen t r acijos stovyklose.
Etelė at sisėd o an t sofos, ji b u vo labai n eram i, jo s r a u k o s d r e b ė
jo. Iš ap lan k o ji išsitr au k ė p lu ošt ą laišk ų ir k it ok ių d o k u m e n t ų it
p ask leid ė ju o s tiesiai an t gr in d ų sau p o k ojom is. O aš tą a k i m i r k ą
visam e k ū n e p aju t au en er gijos an t p lū d į. P asisten giau b ū t i at vi r as it
in ten syviai b u d r u s — kiek vien a savo k ū n o ląstele. P ažvelgiau į vieš
n ią n em in t y d am as jo k ių m in čių ir n etu r ėd am as jo k ių išan kstin ių
n u ost at ų . Iš jos lū p ų išsiveržė žod žių lavin a: „Jie šian d ien ą m an at
siu n tė d ar vien ą gr asin am ą laišką. Jie n or i su m an im i su sid or ot i.
Tu r it e m an pad ėt i. M u m s reikia kovoti su jais dr au ge. Jų p ar sid avu
sių ad vok at ų n esu st abd ys n iekas. Aš n etek siu savo b u to. Jie gr asin a
at im t i m an o n u osavybę ir m an e išk r au st y t i...“ P aaiškėjo, k ad Etelė
at sisakė m ok ėt i už k om u n alin es paslau gas, n es n am o valdytojas lai
k u n ep asir ū p in o k ažk ą jo s b u t e su r em on t u ot i. D ab ar vald y tojas jai
ėm ė grasin t i teism u .
Ji k alb ėjo apie d ešim t m in u čių . Aš sėd ėjau , žiū rėjau į ją ir k lau
siau si. St aiga ji n u t ilo ir per m etė ak im is an t gr in d ų pasklidu siu s p o
pieriu s. At r od ė, kad ji p ab u d o iš sap n o - n u r im o, su šveln ėjo. Jo s
visas en er gijos lau kas pasikeitė. Ji pažvelgė į m an e ir paklau sė: „Bet
tai ju k visiški n iekai, tiesa?" - „T ie sa", - atsak iau . Ji d ar kelias m i
n u tes ram iai pasėd ėjo, tada su sir in k o popier iu s ir išėjo. Kit ą rytą
m es su sit ik om e gatvėje. Ji m an e su st ab d ė ir kiek įtariai paklau sė:
„K ą jū s vakar m an padarėte? Aš p ir m ą k ar t ą per dau gelį m et ų gerai
m iegojau - k aip vaik as."
Ji m an ė, k ad aš jai „k ažk ą" pad ar iau , t ačiau aš n epad ar iau n ieko.
G er iau ji b ū t ų taip ir p ak lau su si - k o aš n epad ar iau . Aš n epr ad ėjau
į jo s k albas r eagu oti, n epat vir t in au , kad jos su k u r t a ist or ija yra tiesa,
n ep ak u r sčiau jo s p r ot o ir n ed aviau m aist o jo s sk au sm o k ū n u i. Tu o
b ū d u aš leid au jai išgyven ti savo p ačios potyr iu s, p ajau st i ju os. Tok s
elgesys visad veik sm in gesn is n ei k ok ie n or s žodžiai ar veik sm ai, n ors
p ask u i iš t ok io elgesio kyla ir r eikalin gi žodžiai, ir r eikalin gi veik s
m ai.
Jo s pat ir t as pokytis n ebu vo am žin as, veik iau — t ik žvilgsn elis į
savo vid ų , į tai, kas gali atsitikti. D zen e tokie žvilgsn iai vad in am i
žodžiu satori. Satori - tai Bu vim o ak im ir k a, kuri st oja, kai n u tyla

galvoje sk am b an t is b alsas, liau jasi m in tys ir n u slop st a m in čių k u r ia
m os em ocijos. Tad a m in čių šu r m u lio ir em o cijų su m aišt ies vietoje
atsiveria vid in ė erdvė.
M in t ijan t is pr ot as n esu geb a su vok ti Bu v im o, t odėl dažn ai jį
in ter p r et u oja k laid in gai. Protas gali pasakyti, k ad Bu vim o bū sen a
sk at in a žm o gų n u tolti n u o tikrovės, d ar o jį n er ū p est in gą ir n eat jau
tų, t r u k d o jam b en d rau t i su aplin k in iais. Tačiau tiesa t okia, k ad
b en d ravim as t ada vyksta ku r kas gilesn iam e lygm en yje, n ei leidžia
pasiekti m in tys ir em ocijos. Iš esm ės tik toks b en d r avim as su ju n gia
žm on es, tik tada gim st a ryšys, gerokai p r an ok st an tis įp r ast ą ben
dr avim ą. Bu vim o tyloje paju t ę savo ir kito žm ogau s b efor m ę esybę
su vok iate, kati lai yra vien a. Tad a gim st a tikra m eilė ir at jau t a, tada
im ate iš t ik rų jų r ū pin t is kitais.
Zadikliai
Esam a t ok ių sk au sm o k ū n ų , kurie r eagu oja t ik į tam t ik rą si
t u aciją, į k on k r et ų žadiklį, kuris d er a su t o sk au sm o k ū n o k it ados
išgyven tos k an čios virpesiais. Pavyzdžiui, jei vaikas au ga šeim oje,
k u r ią k an k in a fin an sin ės dr am os, jis ab sor b u os fin an sin es t ėvų p r o
b lem as ir u žsiau gin s sk au sm o kū n ą, kuris r eagu os į visas sit u acijas,
su siju sias su pin igais, n etgi su visai n edideliu jų kiekiu . Jį apim s
pyktis ir n erim as, o už šių em ocijų slėpsis b aim ė dėl savo išlik im o.
Esu m atęs gan a sąm o n in gų žm on ių , kurie, kai t ik jiem s p ask am
b in d avo jų biržos brokeris ar n ek iln ojam ojo tu rt o agen t as, st aiga
im d avo rėkti, pykti ir svaidytis k alt in im ais. Kaip k ad d ab ar m at om e
p er sp ėjim u s dėl žalos sveikatai an t kiekvien o cigar ečių pak elio, taip
an t kiekvien o b an k n ot o tu rėtų b ū t i užrašas: „P in igai gali pažadin t i
jū sų sk au sm o k ū n ą ir pad aryt i ju s visiškai n esąm on in gu s."
O tie, ku riais vaikystėje tėvai ar vien as iš jų n esir ū pin o ar b a visai
palik o, gali u žsiau gin ti sk au sm o kū n ą, r eagu ojan t į į sit u acijas, ku r ios
b en t k iek p r im en a jų vaikystėje p at ir t ą sk au sm ą. Pavyzdžiui, t ok ių
žm o n ių sk au sm o k ū n ą gali p ažad in t i į p asim at y m ą kelias m in u t es
pavėlavęs d r au gas ar d r au gė, ar laiku n am o n egrįžęs su t u ok tin is. O
I ŠSI LA I SV I N I M A S 1 17
jei vyras ar žm o n a t ok iu s žm on es paliek a ar m i r št a, šie p at i r ia siatt

b in gą sk au sm o k ū n o su k elt ą pr iepu olį. Jų p at ir iam as s k a u sm a s ge
rok ai aštresn is, n ei p an ašiose sit u acijose išgyven a kit i ž m o n e s. Ju os
ap im a n en u galim as sielvartas, ju o d a depresija, n evaldom as p y k t is. ..
M ot er is, k u r ią vaikystėje m u šė tėvas, vėliau gyven im e [r ajau s
sk au sm o k ū n ą ar t im ai b en d r au d am a su vyrais. N et gi gali at sit ik t i
t aip, k ad ji, vald o m a sk au sm o k ū n o em ocijų , ieškos vyro, p a n a š a u s
į savo tėvą. Jo s sk au sm o k ū n as jau s m agn et in ę t r au k ą prie žm on ių ,
k u r ie gali jį įsk au d in t i, k aip sk au d in d avo vaikystėje. Tok io sk au sm o
p aiešk os kartais k laid in gai t ap at in am os su m eile.
Vyras, jei jis žin ojo, k ad jo gim im as b u vo n ep ageid au jam as, ir jei
jis n epatyrė m ot in os m eilės bei r ū pesčio, u žsiau gin a did elį pr iešt ar a
vim ų d r ask o m ą sk au sm o k ū n ą, kuris verčia jį ilgėtis m ot in os m eilės
ir d r au ge jo s n ekęsti, k am ji an u om et n edavė jam t aip be galo reika
lin gų dalyk ų . Kai t ok s žm ogu s su au ga, jo sk au sm o k ū n ą (em ocin į
sk au sm ą) gali p ažad in t i beveik kiekvien a m oter is. Tok s sk au sm as
sk at in a vyr ą elgtis pagal m od elį „n u galėk ir su gu n d y k “ —t ok iu b ū d u
vyras ieško m oter s m eilės ir d ėm esio, kurio r e i k al au ja jo s k a u s m o
k ū n as. Vyras t am p a tikru g u n d y m o m e i st r u , t ači au v o s san t y k i a i su
m ot er im i t am pa ar t im i, p r asi ve r ži a s k a u s m o k ū n o p y k t i s m o t i n a i ir
san tyk iai ž l u n ga .
Kai išm ok sit e atpažin ti savo sk au sm o k ū n ą vos šiam p r ab u d u s,
taip p at su gebėsit e n u statyti, k ok ie žad ik liai (situ acijos, įvykiai, žm o
n ės ir jų p oelgiai bei ištarti žodžiai) jį pažad in a. Tad a, žad ik liam s
at sir ad u s, t ap sit e b u d r ū s ir per ak im ir k ą ar kelias pastebėsite, k okias
em ocin es reakcijas jie pr ovok u oja. Tai įvertin ę ir jau sd am i savo Bu
vim ą, jū s su savo em ocijom is n esu sit apat in sit e, vadin asi, sk au sm o
k ū n as jū sų n eu žvaldys ir n epr adės reikštis k aip galvoje sk am b an t is
balsas. Je i t u o m et u šalia yra jū sų par tn eris, galite jam ar jai tarti:
„Tavo žodžiai (ar veiksm ai) k ą t ik p ažad in o m an o sk au sm o k ū n ą...“
Su sitar k it e su par tn eriu , k ad n ed elsd am i p r an ešit e vien as k it am apie
savo sk au sm o k ū n o p r ab u d im ą ir apie to p r ab u d im o priežastis. Kai
t aip p r ad ėsit elgtis, sk au sm o kū n as n ebegalės at sin au jin t i per jū sų
san t yk ių d r am as, o jū s, u žu ot gr im zdę į n esąm on in gu m ą, visiškai
įsitvir tin site šioje ak im ir k oje.
T ad a d id esn ė at sib u d u sio sk au sm o kūn o dalis virs šios ak im ir k os

en ergija ir p ad ės ju m s įsisąm on in ti savo Bu vim ą, o lik u sioji dalis
p asitr au k s ir im s laukti geresn ės pr ogos pasireikšti vėl — gal tada,
kai bū sit e m ažiau sąm on in gi. O t ok ia p r oga at sir an d a tada, kai n e
ten k ate b u d r u m o , n ebejau čiate savo Bu vim o. Tai, pavyzdžiu i, at si
tin ka, kai išgeriate n ors kelis gu r k šn eliu s alk oh olio ar žiū rite film ą
apie sm u r tą. D u r is, pro ku rias sk au sm o k ū n as gali grįžti, t aip p at
atveria n et ir visai m en kos n eigiam os em ocijos: su ir zim as, n erim as
ir pan ašios. Sk au sm o kū n u i reikia, k ad b ū t u m ėt e n esąm on in gi. Jis
n epak en čia Bu v im o šviesos.
Skau sm o kūn as ir pabudim as

Iš p ir m o žvilgsn io lyg ir at r odyt ų , kad sk au sm o k ū n as yra d id žio
ji k liū tis, t r u k d an t i gim ti n au jai žm on ijos sąm on ei. Sk au sm o kū n as
u žvaldo pr ot ą, k on t r oliu oja ir išk r aipo m ąst ym ą, žlu gd o san t yk iu s ir
apskritai yra tarsi k ok s t am su s debesis, d en gian t is visą jū sų en ergin į
lau ką. G alų gale jis st en giasi pad aryt i ju s n esąm on in gu s ir verčia
visiškai su sit ap at in t i su savo p r ot u bei em ocijom is. Jū s t am p at e re
aktyvū s, k alb at e ir elgiatės t aip, k ad b ū t u m ėt e n elaim in gi patys ir
n elaim in gą d ar y t u m ėt e pasau lį.
N elaim in gu m o p o jū t is au gd am as ar do jū sų gyven im ą. Kū n as
n ebegali išlaikyti įt am p o s ir im a sir gti, galim os ir k it ok ios d isfu n k
cijos. Pavyzdžiu i, sk au sm o k ū n o t r ošk im as, k ad b ū t ų k u o b logiau ,
priverčia ju s su k elti eism o n elaim ę ar įvelia į k ok ią sk au d žia gyve
n im o d r am ą, o galb ū t n etgi p ast ū m ėja ju s gr iebtis fizin io sm u r to.
Sk au sm o jū sų gyven im e su sik au p ia tiek d au g, k ad n ebegalite gyven
ti su t u o savo n etik r u oju „aš“. Sk au sm o k ū n as, su p r an t am a, yra to
n etik r ojo „aš“ dalis.
Jei n eat pažįstat e savo sk au sm o k ū n o k aip t ok io, jis ju s u žvaldo
ir t am p a jū sų ego d alim i. Viskas, su k u o jū s tapat in atės, t am p a ego.
O sk au sm o k ū n as yra vien a galin giau sių esybių , su k u r ia ego gali
su sit ap at in t i, be to, sk au sm o kū n u i ego reikalin gas, n es p er ego jis
at sin au jin a. Tačiau ši toli gražu n e šven toji sąju n ga vien ą d ien ą su
yra. Tai at sit in k a tada, kai sk au sm o k ū n as t am p a t ok s did elis, kad,
u žu ot savo en er gija stipr in ęs ego st r u k t ū r as, im a jas n ai k i n t i . I.ygiai

taip pat per au k št a elektros įt am p a su d egin a kokį n o r s e l e k t r o n i n į
prietaisą.
T aigi žm on ės su d id eliais sk au sm o k ū n ais dažn ai p aju n t a, kati
t aip gyven ti jie t oliau n egali, jiem s ja u gan a d r am ų ir sk au sm o
tai t am p a n ep ak eliam a. V ie n a m ot er is savo sk au sm o b ū sen ą labai
aišk iai ir p ap r ast ai ap ib ū d in o t ok iais žodžiais: „M an at sib od o bū ti
n elaim in gai." Kai k u r ie žm on ės p aju n t a, k ad jie t ok ie ilgiau būti
n egali. (Tą esu p ajau t ęs ir aš.) T ad a jų gy ven im o p r ior it et u t am pa
vid in ė r am yb ė. A št r u s em ocin is sk au sm as sk at in a ju o s n u t r au k t i
t apat yb ę su savo p r ot o t u r in iu ir m en t alin ėm is bei em ocin ėm is
st r u k t ū r o m is, k u r ios įt vir t in a n elaim in gu m o p o jū t į. G alų gale jie
su sivok ia, k ad n ei n eigiam os em ocijos, k u r ias jie n u olat išgyven a,
n ei jų k u r iam a „n elaim in go žm o gau s" ist or ija n ėra jų t ik r oji esybė.
Jie im a su p r ast i, k ad yra aktyvū s savo t ikrovės kū r ėjai, o n e pasyvū s
jos st eb ėt ojai. Taigi sk au sm o k ū n as, u žu ot st ū m ęs ju o s dar giliau į
n esąm on in gu m ą, t am p a veik sn iu , sk at in an čiu p ab u st i ir p ajau st i
savo Bu vim ą.
Tačiau d ab ar m ū sų p lan et oje vyksta n epapr ast as sąm on ės at gim i
m as, t od ėl d au gu m ai žm on ių n ereikės ken tėti, idan t jie pasku i ga
lėtų n u t r au k t i tapatybę su sk au sm o kū n u it įveiktų d islu n k ciją. Jie,
kai p aju s, jo g jų sk au sm o k ū n as b u n d a, galės sąm on in gai pasirin k ti
su ju o n esitapatin ti ir p ajau st i savo Bu vim ą. Jie vid u m i ir išore bu s
ram ū s ir b u d r ū s, n esipriešin s šios ak im ir k os tikrovei.
Kit as žm o n ijo s evoliu cijos žin gsn is p ir m ą k ar tą plan et os ist or ijo
je gali b ū t i žen gtas sąm on in gai p asir in k u s tai pad aryt i. Kas rin ksis?
Jū s. O kas jū s esate? Sąm on ė, pažin u si pati save.
Išsilaisvin im as iš skausm o kūn o

Ž m on ės dažn ai klau sia, ar ilgai u žt r u n k a išsilaisvin ti iš sk au sm o
k ū n o. Tai p r ik lau so n u o sk au sm o k ū n o st ip r u m o, ar dydžio, ir n u o
žm ogau s su geb ėjim o p ajau st i savo Bu vim ą. Turėkite galvoje, kad
k an čią su kelia n e pats sk au sm o k ū n as, o su sit ap at in im as su ju o. Kai
su ju o su sit ap atin at e, esate priversti vėl išgyven ti praeities įvykius
120 N AU JO JI Ž E M Ė
ir elgtis n esąm on in gai. Tod ėl verčiau reikėtų pak lau st i, k iek ilgai
u žt r u n k a n u t r au k t i tapat ybę su sk au sm o k ū n u .
At sak ym as į šj k lau sim ą b ū t ų toks: tai n eu žt ru n k a n ė kiek. Kai
t ik sk au sm o k ū n as n u b u n d a, su sivok ite, k ad jū sų jau sm ai ir p o jū
čiai kyla iš jo —iš jū sų vid u je slypin čio sk au sm o k ū n o. Tai viskas, ko
reikia, kad t ap at yb ė su sk au sm o k ū n u b ū t ų n u t r au k t a. Kai liau jatės
su ju o t apat in tis, p r asid ed a jū sų per sim ain ym as. Su vok d am i savo
sk au sm o k ū n ą, n eįeisite su k ilt i sen om s em ocijom s, jos n ebeužval-
dys jū sų vid in io d ialogo, n ed ik t u os ju m s, kaip elgtis ir k aip b en
d r au t i su k itais žm on ėm is. Sen os em ocijos d ar k u r į laik ą ju m y se gali
gyvu oti, retkarčiais išlįsti į pavir šių ir gu n d y t i ju s su jom is su sit ap a
tin ti, t ačiau tai jau t ru k s n eilgai. Jū s žin osit e, k ad em ocijos kyla iš
jū sų vidau s, o n e iš gyven im o sit u acijų .
Kai p aju sit e sk au sm o kū n ą, n eišsigąsk ite ir n epam an yk it e, kad
ju m s įvyko kas n ors n egera. Ego pat in k a, kai ju m s kyla pr ob lem ų .
Tu rite n e tik žin ot i, kad ju m yse yra sk au sm o k ū n as, bet ir pr iim t i jį.
An t r aip jū sų žin ojim as n un yks. P riim ti - tai leisti sau jau st i viską, ką
jau čiat e t ą ak im ir k ą. Tai yra šios ak im ir k os tokybės su vok im as. N e
galite n eigti t o, kas yra. Je i p ab an d ysit e n eigti, ken tėsite. O pr iėm ę
šią ak im ir k ą, jau n ebesate atskirti n u o visu m os, n ebesat e atskiri jos
fr agm en t ai, k aip k ad p ir m iau save įsivaizdavo jū sų ego. Atsisk leidžia
t ik roji jū sų p r igim t is, kuri d r au ge yra ir D ievo p r igim t is. D ievas ir
jū s esate vien a.
Jėzu s apie tai k alb ėjo taip: „Taigi bū kit e tokie t ob u li, k aip jū sų
d an gišk asis Tėvas yra t o b u las.” (Evan gelija pagal M at ą 5 - 4 8 ) Bet
šiose N au jo jo Test am en t o eilutėse yra k laida, at sir ad u si verčian t
tekstą iš sen osios gr aik ų kalbos. Vietoj žod žio „t o b u li” čia tu rėtų
bū ti „vien tisi [su D iev u ]” . Tačiau ju m s n ereikia t apt i vien tisiem s -
ju m s tik reikia b ū ti, kas ir taip esate.
VII SKYR IU S
SAVĘS PAŽINIMAS
Gnotbi Seauton —pažin k save. Šie žodžiai bu vo iškalti virš įėjim o

į A p olon o šven tyklą D elfu ose, šven to or ak u lo vietą. Sen ovės G r aik i
jo je žm on ės eid avo p as or ak u lą vild am iesi su žin oti savo lem tį, ju os
d o m in o , k aip pasielgti k on k r ečiom is aplin k yb ėm is. Visai tikėtin a,
k ad d au gu m a lan k y t ojų skaitydavo žodžiu s virš įėjim o n esu p r asd a
m i, k ad tie žodžiai n u r od o į tiesą, d au g gilesn ę už bet ką, k ą galė
jo pasakyti or ak u las. M at y t , jie t aip p at n esu vokė, jo g n eatskleidu s
t am e pr iesake - pažin k save - slypin čios tiesos, bet k ok s, k ad ir d i
din giau sias apr eišk im as ar pat i t iksliau sia or ak u lo su teikta in for m a
cija n ed u os jiem s jok ios n au d os, n eap sau gos n u o n epasit en k in im o
ir jų p ačių su sik u r t ų k an čių . T ie žodžiai reiškia štai ką: prieš ko n ors
k lau sd am as, p ir m iau sia u žsid u ok sau esm in į ir svarbiau sią gyven i
m o k lau sim ą - kas aš esu?
N esąm o n in gi žm on ės (d au gelis p at ek u sių jų į ego pin kles tokie
lieka visą gyven im ą) n ed vejod am i at sak ys j tai m in ėd am i savo var
d ą, p r ofesiją, asm en in ę ist oriją, savo k ū n o for m ą ar bū sen ą, - viską,
su k u o jie tap at in asi. Kit i at r odys sąm on in gesn i ir m ąst ys apie save
k aip apie n em ir t in gas sielas ar d ievišk ąsias dvasias. Ar p ažįst a jie
save iš t ik r ų jų , ar tik įm aišo į savo p r ot o t u rin į šiek tiek r egim ai
d v asin gų sąvok ų ? Vien p r iim t i t am t ik r ų id ė jų ar įsit ik in im ų rin
k in į - an aip t ol d ar n e savęs pažin im as. D vasin ės id ėjos ir t ik ėjim ai
ger iau siu at veju gali p asit ar n au ti k aip gair ės, t ačiau pat ys savaim e
retai k ad a p ajėgia išst u m t i iš žm o gau s p r ot o jam e įsišak n iju sias
p agr in d in es n u ost at as apie t ai, kas jis tariasi esąs. T ik r asis savęs
p ažin im as n etu ri n ieko b en d r a su jo k io m is pr ot e gim st an čiom is
id ėjom is. P ažin ti save - tai p ajau st i savo Bu vim ą, u žu ot k laid žioju s
p r ot o labir in t ais.
M en am asis „aš“
N u o p o jū čio , k as esate, pr ik lau so, k ą laikysite savo poreikiais,
kas ju m s gyven im e bu s svarbu , o svarbū s dalykai savo r u ožtu turės
galios ju s liū d in t i ir trikdyti. Vad ovau dam iesi šiu o k riter iju m i, ga
lite įvertin ti, k iek esate save pažin ę. Je i sak ot e ar m an ot e, k ad kas
n ors ju m s yra svarbu , tai n ebū tin ai at it in k a tikrovę - išties ju m s
svarbiu s ir r ū p im u s dalyku s at skleidžia jū sų poelgiai bei reakcijos.
Todėl pak lau sk it e savęs: Kas m an e liū d in a ir trikdo? Je igu ju s trikdo
m ažm ožiai, tada būten t toks ir yra jū sų m en am asis „aš“ - sm u lk u s
ir m ažas/k u o jūs n esąm on in gai tikite. Kit a vertu s, o kas yra m ažm o
žiai? Viskas, n es vi sk as yra laikin a.
Galit e skelbtis žin ą, jog jūs n em irtin ga dvasia, arba sakyti, kad
pavargote n u o .šio pam išu sio pasau lio ir ten orite ram ybės, bet už
ten ka telefon o sk am b u čio su pr astom is n au jien om is... Pavyzdžiui:
vertybin ių popier ių birža patyrė n u osm u kį, san doris žlu n ga, pavogė
au t om ob ilį, atvyksta uošvė, atidėta kelion ė, ju s palik o partn eris, jie
reikalauja d au giau p in igų , ju s k altin a... Ir st aiga ju s užlieja pykčio
ar n erim o ban ga. Jū sų balsas t am p a šiurkštesn is: „M an jau gan a!“
Šok ate kaltin ti ir priekaištau ti, pu olat e ir gin atės, teisin atės, - visa
tai vyksta au t op ilot o režim u. Pasirodo, yra dalykų , kurie ju m s ku r
kas svarbesn i už vidin ę ram ybę, n ors vos prieš ak im ir k ą skelbėte, k ad
n orite t ik jo s ir tvirtin ote, k ad esate n em ir tin ga dvasia. Reikalai, pin i
gai, san doriai, n u ost oliai ar n u ost olių grėsm ė d abar ju m s yra gerokai
svarbesn i dalykai. Bet kas tas „jū s"? N em ir t in ga dvasia, k aip kad save
vadin ate? N e. Tai yra „m ažasis aš", ku ris ieško sau gu m o ir pasiten k i
n im o laikin u ose dalyk u ose ir su pyksta, kai to sau gu m o ar pasiten k i
n im o jam rasti n epavyksta. Štai d ab ar žin ote, ku o išties save laikote.
Je igu iš t ik r ų jų n or it e r am ybės, ją ir pasirin ksite. Je i r am ybė ju m s
bū t ų svarbesn ė už visa kita ir jei tikrai su vok tu m ėt e, k ad esate dva
sia, o n e „m ažasis aš", su d ėt in gos sit u acijos ir žm on ės n epriverstų
jū sų reagu oti n egatyviai, likt u m ėt e visiškai b u d r ū s. Jū s pr iim t u m ėt e
sit u aciją ir su siliet u m ėte su ja, u žu ot n u o jo s atsiskyrę. Tad a iš b u
d r u m o k ilt ų at sak as. At sak yt ų tai, kas jū s esate (sąm on ė), o n e tai,
k u o save laik ote („m ažasis aš"). At sak as b ū t ų galin gas ir veik sm in
gas, be to, jis jo k io žm ogau s ar sit u acijos n en u t eik t ų priešiškai.
SA V l į S P A Ž I N I M A S 123
P asau lis p asir ū p in a, k ad n egalėt u m ėte ilgą laiką savęs ap gau d in ė

ti, todėl atsk leid žia, kas ju m s išties svar bu . Jū sų reakcijos j žm on es
ir sit u acijas, ypač kai jos p r ovok u oja, geriau siai p ar od o, kiek save
pažįstate.
Ku o r ib očiau ir siau r iau save su vok iate, tu o d au giau ribų, nesą
m o n in gu m o m at ysite k it u ose, lab iau į tai kreipsite dėm esį, skau
d žiau r eagu osite. Jų tikros ar t ar iam os „y d os" ju m s taps jų t apatybe.
Tai reiškia, k ad ju ose m atysite t ik jų ego ir tok iu b ū d u stiprin site
savąjį ego. U žu ot k iau r ai žvelgę į kitu s „p r o " jų ego, jū s žvelgiate tik
į ego. O kas gi žvelgia į k it ą ego} Jū sišk is ego.
Lab ai n esąm on in gi žm on ės savo p ačių ego pat ir ia per jo at sp in d į
ap lin k in iu ose. Kai su pr an tat e, k ad k it ų žm o n ių savybės, verčian čios
ju s r eagu ot i n eigiam ai, t aip p at b ū d in gos ir ju m s (o kartais vien t ik
ju m s), im at e įsisąm on in t i savo ego. Šioje savo r aidos p ak op oje jau
galit e su vok ti, k ad su kitais elgėtės t aip, k aip, jū sų an kstesn iu m an y
m u , jie elgėsi su ju m is. Liau jat ės laikyti save au ka.
Jū s - tai n e ego, todėl n egalim a teigti, k ad ego p ajau t im as yra savęs
pažin im as. Jū s t ada tik su vokiate, kas nesate. Tačiau kaip tik su vok i
m as, kas n esate, pašalin a didžiau sią kliuvin į iš tiesų pažin ti save.
N iek as n egali p asu fler u ot i, kas jū s esate, liti bu tų (ik dar viena
idėja, dar vien a k on cepcija, kuri jū sų n epak eistų . Tikrajai jū sų esy
bei {kas jū s esate) įsitikin im ai n ereikalin gi. Tiesą sakan t, kiekvien as
įsitik in im as yra tam tikra kliū tis. Ju m s n et n ėra reikalo su pr ast i,
k as esate, n es ir t aip esate, kas esate. Kit a vertu s, kol savo esybės
n eapšviesite sąm on ės šviesa, p asau lis irgi n en u švis. Jū sų esybė likt ų
n eišr eišk iam ybėje, kuri, k aip jū s žin ote, yra jū sų tikrieji n am ai. O
jū s tada p r im in t u m ėt e vargu olį, ku r is n ežin o, k ad ban ke turi šim t ą
m ilijon ų , todėl jo tu rtas - t ik n erealizu ota galim ybė.
Gau sa
Jū sų m en am asis „aš" taip pat d ik t u oja, kaip ju m s vertin ti k itų
žm on ių elgesį su ju m is. D au gelis sk u n d žiasi, kad aplin k in iai elgiasi
su jais n eder am ai. „N esu lau k iu jo k io s p agar b os, d ėm esio ar p r ipaži
n im o. M an ęs visišk ai n ever t in a", —sak o jie. O su lau k ę iš aplin k in ių
ger u m o, jie įt ar ia slap t u s m otyvu s: „Jie n ori m an ip u liu ot i, p asin au

doti m an im i. N iek as m an ęs n em yli iš t ik r ų jų .11
Šiu o atveju jie laiko save „m ažu vargin gu aš“, ku rio poreikiai
n iek ad n ep at en k in am i. Ši pam at in ė savivok os k laid a su k u r ia v isų jų
san t yk ių d isfu n k ciją. Jie įsitikin ę, jo g k it iem s n etu ri k ą d u ot i ir k ad
pasau lis (ar k iti žm on ės) n epaten k in a jų r eikm ių . V isa jų tikrovė
pastat y ta an t iliu zin ės savivokos pam at o. Tai b login a visas gyven im o
sit u acijas, d ar k o visu s san tykiu s. Je igu m in tis apie p in igų , p r ip aži
n im o, m eilės ar kitų d alyk ų st ygių tapo d alim i to, k u o save laikote,
ju m s visad visk o stigs. Užu ot jau tęsi d ėk in gi už t ą gerovę, ku r i jau
yra jū sų gyven im e, m at ot e tik n epriteklių . Bet k ok ios gau sos p a
m at as yra d ėk in gu m as už jau t u r im u s dalyku s. T iesa tok ia, k ad jū s
patys at sisak ote d u ot i pasau liu i tai, ko, jū sų m an ym u , jis n ed u od a
ju m s. N ed u od at e, n es karštai tikite, kad esate m aži ir n etu r ite k ą
d u oti.
Kit as kelias savaites elkitės k it aip ir stebėkite, k aip keisis jū sų
tikrovė. D u o k it e žm on ėm s visk ą (ar tai b ū t ų pagyros, d ėk in gu m as,
p agalb a, rū pest is ir t aip toliau ), ką, jū sų m an ym u , jie at sisako d u ot i
ju m s. N egalit e? T iesio g elkitės t aip, lyg galėt u m ėt e - ir išties galė
site. Ir n eilgai t r u k u s patys im site gau t i. N e įm an o m a gau t i to, ko
n ed u od at e. Išt ek an tis iš jū sų sr au tas lem s įt ek an t į į ju s srau tą. Jū s
jau tu rite viską, k o, jū sų m an y m u , pasau lis ju m s n ed u od a, bet visų
p ir m a t u rite tai at id u ot i. Taip k u r iam a gau sa. Jėzu s šį ištek an čio ir
įt ek an čio sr au t o d ėsn į išsakė t ok iais vaizd in gais žodžiais: „D u ok it e ,
ir ju m s b u s d u o t a; saikas geras, p r ik im št as, su k ratytas ir su k au p u
bu s at id u ot as ju m s į u žan tį. Ko k iu saik u seikite, t ok iu ju m s bu s
at seik ėt a.11 (Evan gelija pagal Lu k ą 6,38)
Visos gau sos šaltin is slypi n e ku r n or s išorėje - jis yra jū sų esybės
dalis. Vis dėlt o p ir m u čiau sia pr ipažin k it e išorin ę gau są ir už ją p a
dėk okite. P astebėkite visu r ap lin k ju s ver d an čią gyven im o piln atvę.
O d a p aju sk it e sau lės šilu m ą, gėrėkitės n u ost ab iais žied ais gėlių par
du otu vėje, su leisk ite d an t is į su lt in gą vaisių ar b a k iau rai per m ir kite
iš d an gau s k r in t an čio lietau s lašu ose. Gyven im o piln atvė kiekvie
n am e žin gsn yje. P ripažin ę visu r ap lin k u i t ar p st an čią gau są, p aža
din sit e gau są, sn au d žian čią vidu je. O t ad a leiskite jai tekėti išorėn .
SA V Ę S P A Ž I N I M A S 125
En er gija teka į išorę, kai šypsotės n epažįstam ajam . Taip im ate du oti.
Ku o d ažn iau savęs klau sk ite: „K ą galėčiau at id u oti, kaip galėčiau
p asit ar n au t i šiam žm ogu i, šiai sit u acijai?" Kad jau st u m ėtė gau są,
ju m s n ieko n ereikia tu rėti, tačiau jei jau čiat e ją n u olat os, beveik
gar an t u ot a, k ad įgysite viską, k o ju m s reikia. G au sa skir ta tik tiem s,
k u rie ją tu ri. At r od o, tarsi tai b ū t ų n eteisybė, tačiau t aip, žin om a,
n ėra. Tok s visu ot in is d ėsn is. T ie k gau sa, tiek n epr itekliu s yra vidin ės
b ū sen os, pasireišk ian čios k aip jū sų tikrovė. Jėzu s tai pasakė tokiais
žodžiais: „Kas tu ri, t am bu s d u ot a, o iš n etu r in čio bu s at im t a ir tai,
k ą t u r i." (Evan gelija p agal M o r k ų 4, 25)
Savęs pažin im as ir žin ios apie save

G alb ū t n or ą pažin t i save slop in a b aim ė su žin oti, k as esate iš t i
k r ų jų . D au g žm o n ių slap čia.b aim in asi - o jei su žin osiu , k ad esu
b logas? Tačiau viskas, k ą galite išsiaiškin ti apie save, bū sit e n e jū s.
N esat e n iekas, k ą įm an om a apie save su žin oti.
Vien i iš b aim ės n en ori su žin oti, kas jie yra, o kitu s užvaldęs n e
p asot in am as šių žin ių t rošk im as, jie n ori jų vis dau giau . Kai kurie
t aip susižavi savim i, jo g m etų m etu s skiria psich oan alizei, gilin asi į
k iekvien ą savo vaikystės sm u lk m en ą, „at k asa" įvairiau sių savo slapt ų
b aim ių ir t rošk im ų , — žodžiu , ran da savo asm en ybės ir ch arakterio
st r u k t ū r oje vis n au jų per sipyn u sių k lodų . Po d ešim t m et ų p sich o
an alitik as galu tin ai pavar gsta n u o jū sų ir jū sų ist orijos ir pareiškia,
k ad an alizė baigta. G alb ū t n etgi p asiu n čia ju s k u o t oliau n u o savęs
su ger ų p en k ių t ū k st an čių p u slap ių st or u m o d osjė. „Č ia viskas apie
ju s. Viskas, kas esate." Tačiau kai n ešatės t ą su n k ų ap lan k ą n am o,
p asiten k in im as, jo g p agaliau pažin ot e save, greitai u žleidžia viet ą
k eist am įt ar im u i, kad kažin ko dar t rū ksta, kad tai, kas jū s esate, ,
n ėra iki galo apr ašyt a d osjė p u slap iu ose. Taip išties ir yra - fakt ų
d au g, tačiau jie at spin di tik jū sų esybės paviršių .
N ei psich oan alizė, n ei siekis tyrin ėti savo praeitį an aip t ol nėra
yd in gi dalykai, b en t jau tol, k ol n ep r ad ed ate p ain iot i žin ių apie save
su savęs p ažin im u . P en kių t ū k st an čių p u slap ių st or io d osjė p asa
k oja apie ju s - apie praeities sąlygot ą jū sų p r ot o turin į. Visk as, ką
su žin ote psich oan alizės ar savist ab os b ū d u , yra apie ju s. Tačiau tai
n esate jū s. Tai tu rin ys, o n e esm ė. Virš ego pak ylam e tada, kai iš
žen giam e iš t u rin io. Pažin ti save - tai b ū t i savim i, o savim i b ū n am e
tada, kai liau jam ės t ap at in t is su tu rin iu .
D au gu m a žm o n ių ap ib ū d in a save savo gyven im o tu rin iu . Tu r i
nys yra viskas, ką su vok iat e, patir iate, dar ote, galvojat e ar jau čiat e.
Tu r in ys visiškai pasigvelbia d au gu m os dėm esį ir jie su ju o su sit ap a
tin a. G ar siai ar m in t im is t ar dam i žod žiu s „m an o gyven im as11, t u
rite om en yje n e patį gyvenim ą, ar b ū tį, o visas jos ch ar akteristikas,
ar at r ib u t u s. Kalb at e apie turin į: savo am žių , sveikatą, san tykiu s,
fin an su s, d ar b o ir gyven im o aplin kybes, taip p at m en talin ę ir e m o
cin ę b ū sen ą. Vid in ės ir išorin ės jū sų gyven im o aplin k ybės, jū sų p r a
eitis ir ateitis, visi įvyktai, visa, kas ju m s n u tin ka, pr ik lau so tu rin io
sričiai.
O kas d ar yra be tu rin io? Tai, kas su teik ia tu rin iu i galim ybę
bū ti - vidin ė sąm on ės erdvė.
Ch aosas ir aukštesn ioji tvarka

Kai pažįst at e t ik savo tu rin į, t aip p at m an ot e, k ad žin ote, kas
ju m s gerai ar b logai. Įvykius sk ir st ot e į tu os, kurie „m an geri11, ir
tu os, k u rie „m an b lo gi11. Tu o b ū d u Ir agm en t u ojat e vien tisą gyve
n im ą, k u r iam e visk as tar pu savyje su siję ir kiek vien as įvykis vaid i
n a savo b ū t in ą vaid m en į, atlieka visu m oje savo fu n k ciją. Si visu m a
n ėra vien išorin ė d aik t ų r egim ybė, su d e d am ų jų jo s d alių su m a, jū sų
gyven im o ar p asau lio turin ys.
Už regim ai at sit ik tin ės ar n et ch aotišk os įvykių sekos m ū sų gy
ven im e ir pasau lyje slypi n em at om a au k št esn ioji tvarka ir t ik slin gu
m as. Šią id ėją gražiai išreiškia d zen b u d izm o posak is: „Kai sn in ga,
kiekvien a sn aigė gu la į jai sk ir tą viet ą.11 Šios au k št esn iosios tvarkos
n iek ad n esu pr asim e m ąst yd am i apie ją, n es m ąst yt i m es galim e tik
apie tu rin į, o au k št esn ioji tvarka kyla iš p avid alo n etu r in čios sąm o
n ės sferos. Tačiau galim e akim irkai ją išvysti ir - d ar d au giau - pr isi
derin ti prie jo s, tai yra tapt i sąm on in gais au k št esn iojo t ikslo siekim o
dalyviais.
SA V ĘS PAŽINIMAS 127
Je i p at ek t u m e į žm ogau s r an k os n eliestą girią, m u s ų p r o t a s a p

lin k u i m at y t ų tik betvarkę ir ch aosą. Jis n et pr ar astų g e b ė j i m ą skir t i
gy ven im ą (gėrį) n u o m ir ties (b logio), n es visu r k u r iš p ū v a n č i o s ir
yr an čios m at er ijos d y gst a n au ja gyvybė. T ik t ad a, kai n u r i n m m i e
vid u je ir liau t ų si p r ot o t r iu k šm as, įst en gt u m e su vokti čia v i e šp a č i u
jan čią n em at om ą d ar n ą, sak r alu m ą, au k št esn iąją tvarką, - čia k i e
kvien as d aik t as yra savo viet oje ir n egali b ū t i k it ok s, nei jis yra.
P rotas p at ogiau jau čiasi parke, n es par k as bu vo su p lan u ot as va
dovau jan t is m ąst ym u , o n e savaim e u žau go. Tok ią tvarką pr otas
su p r an ta. Tačiau m išk o tvarka p r ot u i n eįk an d am a, ji jam pr im en a
ch aosą. Ji an ap u s m en t alin ių gėrio ir b logio k at egor ijų . P r ot u jos
n esu pr asit e, bet galite p aju st i ją, jei liau sit ės m ąst yt i ar aiškin t is, jei
tapsit e ram ū s ir b u d r ū s. T ik taip įm an om a įsisąm on in ti m išk o sa
k r alu m ą. Vos p aju t ę n er egim ą d ar n ą su vok iat e, k ad n esate n u o jos
at sk ir ti, o su vok ę tai t am pat e sąm on in gais jo s dalyviais. Tok iu b ū d u
gam t a p ad ed a ju m s vėl su sid er in t i su gyven im o vien t isu m u .
Gėris ir blogis
Tam tikru gyven im o m etu d au gu m a žm on ių su vokia, kad, be
gim im o, au gim o, sėk m ės, geros sveik atos, m alon u m ų ir pergalių ,
taip p at egzistu oja p r alaim ėjim ai, n esėkm ės, ligos, sen atvė, n yki
m as, sk au sm as ir m irtis. Tr ad icišk ai p ir m ieji dalykai įvardin am i „gė
r iu ", an tr ieji - „b lo giu ", „t var k a" ir „n etvar k a". Ž m o n ių gyven im o
„p r asm ė" p ap r astai siejam a su „gėr iu ", bet jam n u olat os grėsm ę ke
lią su n aik in im as, žlu gim as, su ir u tė - tai yr a „b lo gis". Tad a bet kokie
aišk in im ai n eten ka galios ir gyven im as p r ar an d a pr asm ę. Su ir u t ė
an k sčiau ar vėliau įsiveržia į kiekvien o žm ogau s bū tį, kad ir kiek
d r au d im o su t ar čių tas žm ogu s b ū t ų su dar ęs. Su ir u t ė gali pasireikšti
n etek t im is ar n elaim in gais at sit ik im ais, ligom is, n egaliom is, sen a
tve, m ir t im i. Tačiau įsibrovu si į asm en in į gyven im ą ir su griovu si
visa tai, kas pr otu i at r od ė p r asm in ga, su ir u tė gali atverti vart u s, už
k u r ių r asim e au k št esn iąją tvarką.
„Šio pasau lio išm in t is D ievo akyse yra k vailybė", - sk elbia Šven
tasis Rašt as. (P irm asis laiškas k or in tiečiam s 3, 19) Ap ie k ok ią „šio
p asau lio išm in t į" k albam a? Apie m en talin iu s veik sm u s ir vien m ąs
tym u n u st at o m ą pr asm ę.
M ąst ym as izoliu oja situ aciją ar įvykį ir pavad in a jį geru ar ba b lo
gu , tarsi jis tu rėtų in dividu alią egzisten ciją. Tok iu b ū d u tikrovė su
sk aid om a į dalis, t am p a fr agm en t u ot a. Tok s su sk aid ym as yra iliuzija,
tačiau kai pat en k am e į jos spąstu s, ji at r od o visiškai reali. Vis dėlto
visata - tai n ed alom a visu m a, ku rioje n iekas n eegzistu oja atskirai.
Tu r in t om en y je gilu m in iu s visų d aik t ų ir įvykių t ar pu savio ry
šiu s, tok ios m en talin ės etiketės k aip „ger ai" ir „b lo gai" galiau siai yra
iliuzin ės. Jo s visad reikalau ja r iboto požiū r io, dėl to t eisin gos yra tik
san tyk in ai ir laikin ai. T ą teigin į iliu st r u oja ist orija apie išm in t in gą
žm ogų , lot er ijoje laim ėju sį au t om ob ilį. Su žin oję šią sm agią n au jien ą,
gim in aičiai ir d r au gai at ėjo jo pasveikin ti. „Argi n e p u ik u ! - d žiū ga
vo jie. - Tau t aip p asisek ė." Ž m o gu s n u sišypsojo ir tarė: „G alb ū t ."
Keletą savaičių jis m ėgavosi k om for t u , tačiau vien ą d ien ą san kryžoje
į jo n au jąjį au t om o b ilį įsirėžė girtas vair u ot ojas, ir su n kiai su žalo
tas laim ėt ojas at sid ū r ė ligon in ėje. Atėję aplan kyti jo, gim in aičiai ir
dr au gai k alb ėjo: „N a, tau tikrai n epasisekė." Vyras vėl n u sišyp sojo ir
pasakė: „G a lb ū t ." O kitą n aktį, kai jis m iegojo ligon in ės lovoje, dėl
n u ošliau žos jo n am as p r asm ego į jū r ą. Kit ą d ien ą pas jį vėl su gu žėjo
bū rys d r au gų . Jie vien u b alsu tvirtin o: „Ak, k aip tau pasisekė, k ad
bu vai ligon in ėje..." O jis, k aip ir an k sčiau , teatsakė „G alb ū t ."
Sak y d am as „galb ū t " išm in t in gas žm ogu s at sisak o vertin ti visus
įvykius ir n u t ik im u s. U žu ot vertin ęs, jis p r iim a viską, kas vyksta,
ir t aip sąm on in gai su sid er in a su au k št esn iąja tvarka. Jis žin o, k ad
pr otas dažn ai n eįgalu s su vok ti, k ok ią viet ą u žim a ir k ok ią paskirtį
atlieka visu m os au d in yje iš pažiū ros atsit ik tin is įvykis. Tačiau at
sit ik t in u m ų n ėra, k aip n ėra įvykių ar dalykų , ku rie egzist u ot ų sa
varan kiškai, vien i be k it ų , izoliu oti. N et paties n ereik šm in giau sio
įvykio priežastys faktišk ai yra beribės ir n esu vok iam u b ū d u su siju
sios su visu m a. Jei u žsim ot u m ėte atsek ti k ok io n ors įvykio priežastį,
ju m s t ek t ų grįžti visą k elią iki p at k ū r in ijos gim im o. Kosm osas n e
ch aotišk as. Pats žod is kosmos gr aik ų kalba reiškia „t var k ą". Tačiau tai
ne t ok ia tvarka, k u r ią k ada n ors p ajėgt ų per pr asti žm ogau s protas,
n ors kartais jam ir pavyksta u žčiu opt i jos k on tū r u s.
SA V ĘS P A Ž I N I M A S 129
Nesipriešin im as įvykiams
D id is in d ų filosofas ir dvasin is m ok y t ojas D ž . K i i š n a m u i l i s
d au giau n ei p en k iasd ešim t m et ų beveik be p er st ojo keliavo po visų
p asau lį b an d y d am as žodžiais (o žodžiai pr ik lau so tu rin io sr ičiai)
perteik ti tai, kas yra an ap u s žodžių , an ap u s t u rin io. Gyven im u i ar
t in an t is pr ie p ab aigos, vien oje p ask ait oje jis n u st eb in o au d it or iją
k lau sim u : „N o r it su žin oti m an o paslapt į?'1Visi įt em pė au sis. N e m a
ža k lau sy t o jų dalis vaik ščiojo į Kr išn am u r čio pask ait as jau dvidešim t
ar t r isd ešim t m et ų , bet vis t iek n epajėgė su p r ast i jo m ok y m ų esm ės.
Galiau siai p o šit iek m et ų m ok y tojas atskleidė jiem s savo paslapt į.
„M an o p aslap t is tok ia, - tarė jis, - k ad aš n esipr iešin u įvyk iam s.“
P lačiau jis n ieko n eaišk in o, todėl, m an yčiau , d au gu m a k lau syto
jų t ik d ar lab iau su sip ain iojo. Tačiau šis p apr astas teigin ys turi labai
gilią pr asm ę.
Kaip su p r ast i p asak y m ą „Aš n esipr iešin u įvyk iam s"? Šie žodžiai
reiškia, k ad vid u je esu su sid er in ęs su t u o vyk sm u . Vyksm as su sijęs
su šios ak im ir k os t ok yb e - ši ak im ir k a visad yra tokia, kokia yra.
Ir d ar vyksm as su sijęs su t u rin iu , p avid alu , kurį ši ak im ir k a - vie
n in telė egzistu ojan t i ak im ir k a - įgau n a. Su sid er in t i su t u o, kas yra,
vad in asi, n epr ieštar au ti tam , kas vyksta, ir pr ot u n ekliju ot i etikečių
„ger ai" ar „b lo gai", o tiesiog leisti visk am b ū ti. Je igu taip, tai gal t ad a
jū s jau n ebegalite im t is veik sm ų ir keisti savo gyven im o? P riešin gai.
Kai jū sų veik sm ų p agr in d as yra vidin is su sid er in im as su šia esam ąja
ak im ir k a, tiem s veik sm am s galios su t eik ia p at i Gy ven im o išm in t is.
Štai kaip?..
D zen o m ok y t ojas H ak u in as gyven o vien am e Jap o n ijo s m ieste. Jį
žm on ės labai gerbė, d au g kas ateid avo pas jį d vasin ių p am ok y m ų .
Bet n u t ik o taip, k ad paau glė ar t im iau sio jo k aim yn o d u k r a tapo
n ėščia. P r ispirt a prie sien os įpyk u sių tėvų, ji galų gale atskleidė jiem s
b ū sim o k ū d ik io tėvo var d ą - tai dzen o m ok y t ojas H ak u in as. įtū žę
jie n u sk u b ėjo p as H ak u in ą ir išk lojo, esą jų d u k r a n ešioja jo k ū dikį.
Vien in t eliai m ok y t ojo žodžiai b u vo tokie: „Št ai k aip ?.."
N A U JO JI Ž E M Ė
Ž in ia apie šį gė d in gą dalyk ą p ask lid o p o m iest ą ir u ž jo ribų.

M ok y t ojas p r ar ad o ger ą vardą, jį liovėsi lan kę žm on ės. Paties jo,
beje, tai n ė k iek n esu tr ikdė. G im u s k ū d ik iu i, m er gin os tėvai atn ešė
jį H ak u in u i. „Esi jo tėvas, tai ir p r ižiū r ėk .11 M ok y t ojas su m eile ėm ė
glob ot i k ū d ik į. P raėju s m et am s, sąžin ės u žgrau žta m er gin a p r isip a
žin o tėvam s, kad tikrasis k ū d ik io tėvas — m ėsos p ar d u ot u vėje dir
bęs jau n u olis. D id žiai su sik r im t ę tėvai n u ėjo pas H ak u in ą prašyti
at leid im o. „Atleisk m u m s. N or ėt u m e at siim t i k ū d ik į. M ū sų d u k tė
p r isip ažin o, k ad tėvas - n e t u .“ „Št ai k aip ?..“ - t epasakė jis ir atidavė
vaikelį.
M ok y t ojas į m elagystę ir tiesą, b logas ir geras n au jien as atsak o
lygiai tok iu p at b ū d u : „Št ai k aip ?..“ Jis leidžia ak im ir k os pavidalu i,
geras jis ar b logas, bū ti tok iam , koks jis yra, ir t ok iu b ū d u n et am pa
žm ogišk os d r am o s dalyviu . Jam tėra ši ak im ir k a. O ši ak im ir k a yra
tokia, k ok ia yra. M ok yt ojas n esu asm en in a įvykių. Ji n ėra n iekien o
au ka. Jis visiškai su sivien ijęs su vyksm u , tad vyksm as n egali kaip
n ors jo paveik ti, (vykių valioje at sid u r iat e tik tada, kai im ate jiem s
priešin tis - t ad a jū sų laim ė ir n elaim ė pr ik lau so n u o pasau lio.
M ok y t ojas su m eile glob o jo k ū d ik į. N esip r iešin d am as jis blogį
pavertė gėriu . Ir visad at sak yd am as t aip, k aip r eik alau ja ši akim ir ka,
jis, at ėju s laik u i, k ū d ik į r am iai atidavė.
D ab ar p ab an d yk it e įsivaizdu oti, k aip sk ir tin gose šios ist orijos
p ak op ose b ū t ų reagavęs ego.
Ego ir ši akim irka
Patys svar biau si, pam at in iai san t yk iai jū sų gyven im e - tai san t y
kiai su dabar, su šia ak im ir k a, tik r iau sak an t, su t u o pavid alu , kurį
ši ak im ir k a įgau n a — su t u o, kas yra ar kas vyksta. Je i san t yk iai su
šia ak im ir k a pakrikę, tas pak r ik im as atsisp in d ės visu ose k it u ose jū sų
san tyk iu ose, k iek vien oje sit u acijoje, k ad ir k ok ia ji b ū t ų . Ego galim a
apibrėžti taip: fu n k cin is san t yk ių su šia ak im ir k a su t rik im as. Kok ie
tu r ėt ų b ū t i jū sų san tyk iai su šia ak im ir k a, galite n u spręsti b ū d am i
tik šioje ak im ir k oje.
Kai pasiek iat e t am t ik rą sąm on in gu m o lygį (o jei sk a i t o t e šią k n y

gą, galim a beveik n eab ejot i, kad jau esate pasiek ę), t a m p a t e p a jė gu s
n u spręst i, k ok ių san t yk ių n or ėt u m ėte su šia akim irka. Ko n o r i u : ar
k ad ši ak im ir k a b ū t ų m an d r au gas, ar priešas? Si akim irka n e ai šk i
r iam a n u o gyven im o, tad iš t ik r ų jų jū s spr en džiate, k ok ių sa n t y k i u
n or ėt u m ėte su gyven im u . Jei n u spren d ėte, k ad n or it e d r au gau t i su
šia ak im ir k a, tai ju m s pr ik lau so žen gti p ir m ą žin gsn į: t apkite d r au
gišk i jo s atžvilgiu , n u ošir d žiai p r iim k it e ją, n esvarbu , su k ok ia kauke
ji p asir od y t ų - ir n etr u k u s išvysite r ezu ltatu s: gyven im as taps ju m s
d r au gišk as, žm on ės n orės ju m s pad ėt i, palan k iai klostysis aplin k y
b ės... Vien as sp r en d im as pak eičia visą jū sų tikrovę. Tačiau šį spr en
d im ą kiek vien ą k ar t ą t u rite p r iim t i vis iš n au jo - kol t aip gyven ti
ju m s pasid ar ys visišk ai n atū r alu .
Sp r en d im as su sid r au gau t i su šia ak im ir k a yra ego m ir ties pradžia.
Ego n iek ad n egalės su sid er in t i su d ab ar t im i, k it aip sak an t, su gyve
n im u , n es p at i ego pr igim t is verčia jį ign or u ot i dabar, jam priešin tis
ar jį n iekin ti. Ego n egali egzist u ot i be laiko. Ku o ego st ipr esn is, tu o
labiau jū sų gyven im ą u žgožęs laikas. Beveik visos jū sų m in tys yra
apie pr aeitį ar b a ateitį; savo t apat yb ės ieškote praeityje, o jū sų p a
sit en k in im as p r ik lau so n u o ateities. Baim ė, n erim as, lū kesčiai, ap
gailestavim as, kaltės jau sm as, pyktis, - tai laiko su saistyt os sąm on ės
d isfu n k cija.
Į šią ak im ir k ą ego gali žvelgti trejopai: k aip į pr iem on ę, ved an čią
tikslo lin k , k aip į k liū tį ar b a kaip į pr iešą. P an agr in ėk im e kiekvien ą
m od elį atskirai, k ad jam įsivyravus galėt u m ėt e jį at pažin t i - ir vėl
n u spręsti.
Si ak im ir k a ego geriau siu atveju gali bū ti tik k aip p r iem on ė tiks
lu i siekti. Ji p ad ed a n u k ak ti į tam t ikrą ateities tašką, ku r is tarsi yra
labai svarbu s, n ors ateitis n iek ad n eat ein a k it aip n ei šios ak im ir k os
p avid alu - dėl to ateitis n e kas kita, o t ik m in tis jū sų galvoje. Kai
m ąst ot e ap ie ateitį, jū s n iek ad n eb ū n at e visišk ai čia, n es n u olat st en
giatės at sid u r t i kur n ors kitur.
P ast ar ajam m ąst ym o m od eliu i p r ad ėju s d om in u o t i (tai atsitin ka
d ažn ai), ši ak im ir k a t am p a k liū t im i, k u r ią reikia įveikti. Iš čia kyla
n ek an t r u m as, n u sivylim as ir stresas; m ū sų k u lt ū r oje, tarp kita ko,
N A U JO JI ŽEM Ė
tai yra k asd ien ė d au gu m o s žm on ių tikrovė, įpr ast a jų b ū sen a. D ab ar

vyk stan tis gyven im as regim as k aip „p r ob le m a", t od ėl jū s gyven ate
p r ob lem ų p asau lyje ir m an ot e, k ad jas visas pr ivalote išspręsti, n es
tik t ad a galėsite b ū t i laim in gi ir pat en k in t i, t ik t ada galėsite pr adėti
gyven ti. Tačiau b ėd a ta, k ad vos išspr en d u s k ok ią p r ob lem ą tuoj
at sir an d a kita. Kol ši ak im ir k a laik om a k liū t im i, p r ob lem om s n ebu s
galo. „Bū siu , kas t ik pan or ėsi, —sak o Gyven im as. —Elgsiu os su tavi
m i taip, k aip tu elgiesi su m an im i. Je igu m at ai m an e k aip pr ob lem ą,
b ū siu tau p r ob lem a. Je i m at ai m an e k aip kliū tį, b ū siu k liū t is."
Blogiau siu atveju (tai an aip t ol n e reten ybė) ši ak im ir k a laik om a
priešu . Jei n eken čiate veiklos, ku ria u žsiim ate, jei sk u n d žiat ės ap lin
ka, k u r ioje gyven ate, keikiate tai, kas vyk sta ar kas jau įvyko, jei jū sų
vid in is d ialogas su sid ed a iš „pr ivalai" ir „n e galim a", iš k alt in im ų ir
priek aišt avim ų , jū s gin čijat ės su tu o, kas yra, su tu o, kas visad jau
yra tiesa. Ju s paverčiate Gyven im ą priešu ir Gyven im as ju m s sako:
„Kar o n ori, karą ir gau n i." Visada vidin ę b ū sen ą at sp in d in t i išorin ė
tikrovė tok iu atveju pat ir iam a kaip priešiška.
Tod ėl gyvybiškai svar bu vis savęs pak lau st i: kokie m an o san tykiai
su šia akim irk a? Taip pak lau sę t apk it e b u d r ū s ir ieškokite atsakym o.
Ar dabar, ši ak im ir k a, m an n e d au giau n ei p r iem on ė tikslu i pasiek
ti? Ar n elaik au jo s k liū tim i? Ar n everčiu jos b ū t i priešu ? Kad an gi
ši ak im ir k a yra viskas, k ą turite, k ad an gi Gyven im as n eatskiriam as
n u o dabar, t ok s k lau sim as iš t ik r ų jų reiškia št ai ką: k ok ie m an o san
tykiai su Gyven im u ? Klau sim as p u ik iai p ad ed a n u plėšt i ego kau kę
ir p ajau st i savo Bu vim ą. N o r s k lau sim as n eįk ū n ija ab soliu čios tiesos
(galiau siai aš ir ši ak im ir k a esam e vien a), jis yra t eisin gą k ryptį ro
d an t i gairė. Vis u žd u ok it e jį sau tol, k ol jo ju m s n ebereikės.
Kaip peržen gti san t yk ių su šia ak im ir k a fu n k cin iu s su t rik im u s?
Svar biau sia —p am at y t i ju o s savyje, savo m in tyse ir veik sm u ose. N es
tuo m etu , kai m at ot e, k ad jū sų san tykiai su dabar pakrikę, jau čia
te savo Bu vim ą. T ą ak im ir k ą, kai išvystate fu n k cin iu s su t r ik im u s,
jie p r ad ed a tirpti. P am at ę ju o s kai kurie žm on ės im a gr iau sm in gai
ju ok t is. Šis m at ym as su t eik ia p asir in k im o galią - pasakyti „t aip " šiai
ak im ir k ai ir su ja su sid r au gau ti.
S AV lįS P A Ž I N I M A S 133
Laiko paradoksas
Iš pažiū ros ši ak im ir k a yra „tai, kas vyk sta". Ka d a n g i įvyk iai b e
p er st ojo keičia vien as kitą, at r od o, k ad kiekvien a j ū sų g y v e n i m o
d ien a su sid ed a iš t ū k st an čių ak im ir k ų , k u r iose n u tin ka skirtin gi d a
lykai. Laik as regim as k aip begalin ė virtin ė ak im ir k ų , kuriu vi e n o s
yra „ge r o s", o k it os - „b lo gos". Tačiau jeigu pažvelgsite at idžiau , t i e
siogin ės pat ir t ies ak im is, aptik site, k ad jo k io ak im ir k ų d au gio nėra.
Su pr asite, k ad visad tėra vien ši ak im irk a. Gyven im as visad vyksta
ir sk leidžiasi šiam e n u olat in iam e dabar. P raeitis ir ateitis egzist u oja
tik tada, kai p r isim en at e praeitį ar ba lau k iat e ateities, b et n et ir tai
d ar ot e b ū d am i vien in telėje egzist u ojan čioje šioje akim irkoje.
Kod ėl gi t ad a at r od o, tarsi ak im ir k ų b ū t ų d au g? Todėl, k ad ši
ak im ir k a yra p ain io jam a su t u o, kas vyksta, su t u rin iu . D abar erdvė
yra p ain io jam a su t u o, kas t oje erdvėje vyksta. Tu r in į palaik iu s šia
ak im ir k a, gim st a n e t ik laiko,*bet ir ego iliu zija.
Č ia ir yra visas par ad ok sas. At r od y t ų , k aip galėt u m e p an eig
ti laik o realu m ą? Jis reikalin gas k aip at sk ait os taškas, kai n orim e
n u k eliau ti iš vien os vietos į kitą, p agam in t i valgį, pastatyti n am ą,
persk aityti k n ygą... M u m s reikalin gas laikas, kad užaugi ū m e, kad
išm ok t u m e ką n au ja. Viskas, k ą dar om e, regis, užim a lam t ikr ą lai
ko tarpą. Visk as pavald ų laiku i ir galiau siai „šis kraugerys ii t on as lai
k as", kaip jį pavad in o Šekspyras, m u s n u žu dys. Tai tarsi plu k dan ti
m u s n ir t u lin ga u pė ar ba viską ryjan ti u gn is.
N esen iai b u vau su sitikęs su savo sen ais dr au gais, šeim a, ku rios
ilgą laik ą n em ačiau . Išvydęs ju o s n u stėr au . Vos su silaik iau n epak lau
sęs „Jū s sergate? Kas n u t ik o? Kas ju m s tai pad arė?" Lazdele besi-
r am sčiu ojan t i m ot in a, r od os, bu vo su sit r au k u si ir su m ažėju si, jos
veidas pr im in ė visišk ai su vytu sį ob u olį. Sen iau en ergija, en tu ziazm u
ir jau n atvišk ais lū k esčiais tryšku si jos d u k r a, p agim d žiu si ir u žau gi- ,
n u si tris vaik u s, at r od ė išseku si ir su vargu si. Tad a at sim in iau - n u o
p ask u t in io m ū sų su sit ik im o pr ab ėgo beveik trisd ešim t m etų . Visa
tai su jais pad arė laikas. Ir n eab ejoju , kad n e m ažesn į su k r ėtim ą iš
vydę m an e patyrė jie.
Viskas, at r od yt ų , p ak lū st a laiku i, n ors t u o pačiu m et u viskas
vyksta šią ak im ir k ą. Tai ir yra par ad ok sas. Kad ir k u r pažvelgtu m e,
134 N A U JO JI ŽEM Ė
visu r rasim e aibes netiesioginių, tai yr a šalu t in iais fak t ais p ar em tų ,

laiko r ealu m o įr od y m ų —pū van t į ob u olį, savo veido at sp in d į von ios
veidr od yje, sk ir tin gą n u o veid o prieš tris d ešim t is m et ų d ar ytoje
fot ogr afijoje. O tiesioginio įr od ym o n erasim e n ė vien o - jū s n ie
k ad n epat ir iat e p at ies laiko. Viskas, k ą k ad a n ors esate patyrę, yra ši
ak im ir k a, t ik sliau , tai, kas jo je vyksta. Je i r em sim ės t ik t iesiogin iais
įr od ym ais, p am at y sim e, k ad laiko n ėra, o visa, k as yra - dabar.
Laiko pašalin im as
N egalit e išsikelti sau tikslo „k ad a n ors atsikratyti ego1. Tok iu atve

ju t apt u m ėte tik d ar labiau n epat en k in t i, ju m y se at sir ast ų dar d au
giau vidin ių k on flik t ų , n es ju m s visad atr odys, kad dar n epasiekėte,
dar „n eįgijo t e" tos bū sen os, kad ju s vis dar valdo ego. Je igu laisvė
n u o ego yra jū sų ateities tikslas ir jū s d u od at e sau d au giau laiko, tai
reiškia, kad ego tik st ipr ėja. Bū kite b u d r ū s ir pasitikr in kite, ar jū sų
dvasin ėm is p aiešk om is n esid an gsto ego. N et b an d ym as atsikratyti
savojo „aš“, jei tai paver st a ateities tikslu , gali bū ti slapt as siekis įgyti
jo d au giau . D u o t i sau d au giau laiko —vadin asi, d u o t i d au giau laiko
savajam „aš“. Ego, n etikr as p r ot o su k u r t as „aš“, gyven a ir m in t a lai
ku , tai yra praeit im i ir at eit im i, o laikas yra jū sų pr ot e. Laik as n etu ri
objek t yvios b ū ties, jis - p r ot o k on st r u k cija, r eikalin ga p r ak tin iam s
t ik slam s, t ačiau k ar tu tai yra d id žiau sias kliu vin ys pažin t i save. Lai
kas yra h or izon t alu s gyven im o m at m u o, pavir šin is tikrovės slu ok s
n is. Tačiau yra ir vertik alu s gelm ės m at m u o, į ku r į galim e pat ek t i tik
per šios ak im ir k os vartu s.
Tod ėl u žu ot p r id ėję pr ie savęs laiką, jį pat r au k ite. Pašalin ę laiką
iš savo sąm on ės, p ašalin sit e ego. Tai yra vien in telė t ik ra dvasios u g
d y m o pr ak tik a.
Kalb ėd am i apie laiko p ašalin im ą, savaim e aišku , t u r im e om en y
je ne laikr odžio laiką, n au d o jam ą p r ak t in iam s t ik slam s, k aip kad
su sit ik im am s ar k elion ėm s plan u ot i. Siam e pasau lyje b ū t ų beveik
n eįm an om a fu n k cion u ot i be laik r od žio laiko. Reik ia pašalin ti p si
ch ologin į laiką, tai yra n esib aigian čiu s p r ot o rū pesčiu s d ėl praeities
SA V ĘS PAMINIMAS 135
ir ateities, jo n en orą b ū t i vien ovėje su gyven in iu , ku r i k yla, kai su si

der in am e su n eišven giam a šios ak im ir k os esamybe.
Kai tik įpr astas „n e“, ku rį sak ot e gyven im u i, virsta „t aip ", kai
tik leidžiate šiai ak im ir k ai b ū t i tokiai, k ok ia ji yra, laikas ištirpsta, o
k ar t u su ju o - ir ego. N es n or ėd am as likti gyvas, ego turi sutvarkyti
visk ą taip, k ad laikas - pr aeit is ir ateitis - b ū t ų svarbesn ė už dabar tį.
Ego n epak en čia d r au gyst ės su šia ak im ir k a. Kol ego vadovau ja jū sų
gyven im u i, n elaim in gi galite bū ti d vejop ai: p ir m a, kai n egau n ate,
k o n or ite, ir an tra, kai tai gau n ate.
Visa, kas yra ar kas n u t in k a - tai pavidalas, k u r į įgau n a ši ak i
m irk a. Kol pr iešin at ės jam vid u je, tas pavidalas, ar ba p asau lis, yra
n eįveik iam a u žk arda, sk ir ian ti ju s n u o t o, kas esate an apu s pavidalų ,
n u o b efor m io vien in go Gyven im o, su k u r iu o esate vien a. Kai šios
ak im ir k os pavid alu i tariate „t aip “, tas p at s pavid alas t am p a d u r im is
į tai, kas p avid alo n etu ri. Sk ilt is tarp p asau lio ir D ievo pr adin gsta.
Jei pr iešin at ės Gy ven im o p avid alu i, jei laikote dabar pr iem on e,
k liū t im i ar pr iešu , st ipr in at e savo pat ies pavid alu grįstą tapatybę -
ego. Iš čia ran dasi ego reaktyvu m as. Kas yra reaktyvu m as? Ligu istas
įpr otis reagu oti, pr iešin tis. Ku o reaktyvesn i esate, tu o labiau įsi pat-
n iojat e į pavidalo tin klu s. Ku o labiau su sit ap at in at e su pavidalu , tuo
stipr esn is t am pa ego. Jū sų bsaties šviesa tada pro pavidalą n epr asi
skverbia ar tik m atosi blau su s jos švytėjim as.
Kai pavid alu i n esipr iešin ate, į p avir šių k aip visa ap im an t is Bu
vim as, tyli galia, iškyla tai, k as ju m y se yra an ap u s pavidalų . Si galia
d au g d id esn ė už jū sų t r u m palaik ę p avid alu gr įst ą t apatybę. Ji d au g
lab iau yra tai, kas jū s esate, n ei bet k as p avid alų pasau lyje.
Sapn u otojas ir sapn as

N esip r iešin im as yra esm in ė visoje visat oje galios sąlyga. Jis p a
d ed a sąm on ei (dvasiai) išsilaisvin ti iš įk alin im o pavidale. Kai vid u je
n esipriešin ate pavidalu i - viskam , kas yra ar vyk sta - pan eigiat e ab
so liu t ų jo t ik rovišku m ą. Ir atvirkščiai - kai jam pr iešin atės, pasau lis
ir jam e esan tys d aik t ai im a atr odyti tikroviškesn i, tvaresn i ir ilgaam -
žiškesn i, tas p at p asak ytin a ir apie pavid alu gr įst ą t apatybę, arba ego.
Taip pasau liu i ir ego su t eik iam as svoris ir ab soliu t i svar ba - į save
ir pasau lį t ad a žiū rėti p r ad ed at e labai r im tai. P avid alų žaism as t ad a
k laid in gai su vok iam as k aip kova už išlikim ą, o jei t aip, tai jū s n u olat
su k u o n ors k ar iau jate.
D au gu m a n u t in k an čių dalykų , d au gu m a gyven im o p r iim am ų
p avid alų yra efem er išk os prigim ties. Visi jie t r u m p alaik iai. D aik t ai,
kū n ai ir ego, įvykiai, sit u acijos, m in tys, em ocijos, trošk im ai, am b i
cijos, baim ės, d r am o s... visa tai atein a, su vaid in a tar iam ai svar bų
vaid m en į, tačiau ju m s d ar n espėju s to su pr ast i d in gsta, ištir psta n e
bū tyje, iš k u r ios, beje, ir bu vo atėję. Ar bu vo k ad a n or s šie dalyk ai ti
kri? Ar bu vo jie kada tikresn i už sap n ą, už su sap n u ot u s pavidalu s?..
Kai p ab u n d am e ryte, n akties sap n as su t ir p st a, ir m es sak om : „O ,
tai tebu vo sap n as. Jis bu vo n etikras.'1 račiau kai kas sap n e tu rėtų
bū ti tikra, n es kitaip jo apskritai n ebū tų . Atėju s m irties valan dai,
atsigręžę atgal į gyven im ą galim e su ab ejot i, ar n ebu vo jis tik d ar vie
n as sapn as. Ju k n etgi d ab ar galite pr isim in t i pr aeit ų m et ų at ostogas
ar vak ar yk ščią d r am ą ir su pr ast i, k ad tai n e it in skiriasi n u o praeitos
n akties sapn o.
Yra sap n as ir yra sap n u ot ojas. Sap n as - tai t r u m palaik is p avid a
lų žaism as. Sap n o p asau lis san t yk in ai (bet n e ab soliu čiai) realus. O
štai sap n u ot o jas yra ab soliu t i tikrovė, k u r ioje p asir od o ir išn yksta
įvairū s pavidalai. Sap n u o t o jas n ėra asm u o. A sm u o yr a sap n o dalis.
Sap n u ot o jas yra su b st r at as, k u r iam e p asir od o sap n as, tai, kas su d ar o
galim ybę t am sap n u i rastis. Tai ab soliu t i p lot m ė, esan ti už reliaty
viosios, am žin ybė - už laiko, sąm on ė pavidale ir už jo. Sap n u ot ojas
yra pat i sąm on ė —tai, kas jū s esate.
M ū sų tikslas d ab ar yra p ab u st i sapn e. Kai sap n e esam e b u d r ū s,
p asib aigia ego su k u r t a žem išk oji d r am a ir sap n as t am p a d au g len
gvesn is ir pu ik esn is. Tai ir yra n au joji žem ė.
Apribojim ų peržen gim as

At ein a laikas, kai žm ogu s im a siekti asm en in io au gim o p avid a
lų lygm en yje. Tad a jis b an d o įveikti t ok ias jį varžan čias aplin k y
bes k aip fizin ių jė gų stygiu s ar fin an sin is n epr itekliu s, įgyja n au jų
SA V ĘS PAŽINIMAS 137
įgū d žių ir žin ių ar k ū r ybin e veik la su t eik ia p asau l i u i kų n o r s n a u ja,

kas pr at u r t in a n e tik jo paties, b et ir k it ų žm on ių gy v e n i m u s. lai
gali bū ti m u zik os ar dailės kū rin ys, k n yga, k ok ios n o r s p a sl au go s,
su k u r t as verslas ar or gan izacija.
Kai jau čiat e savo Bu vim ą, kai jū sų dėm esys visiškai su t e l k t as į
dabar, tas Bu vim as tekės į ju s ir t r an sfor m u os visą jū sų veiklą. Jū sų
veik sm ai b u s kok ybišk i ir galin gi. Kai esate tokios bū sen os, jū sų veiks
m ai yra n e pr iem on ė pasiekti k ok iam n ors tikslui (uždirbti pin igų ,
iškovoti pripažin im ą, laim ėti), o patys savaim e teikia pasiten k in im ą,
n es viską, k ą darote, d ar ote d žiau gsm in gai ir gyvybin gai. Ir, žin om a,
n egalėsite tok ios b ū sen os pasiekti, k ol n esu sidr au gau sit e su šia aki
m irk a. Tai efektyvios ir n egatyvu m o n eu žterštos veiklos pagr in das.
P avidalas reiškia ap r ib ojim ą. M es čia esam n e tik t am , k ad jau s
t u m e ap r ib ojim u s, b et t aip p at ir t am , k ad ju o s per žen gd am i pieš
tu m e sąm on ę. Kai k u r iu os ap r ib ojim u s galim a įveikti išor in iam e ly
gm en yje. Tačiau gyven im e b ū n a ir k it ų ap r ib ojim ų , su ku riais dera
išm ok t i su gyven ti. Ju o s tegalim a įveikti vidu je. A n k sčiau ar vėliau
su jais su sid u r ia k iekvien as. Tok ie ap r ib ojim ai arba laiko ju s ego re
ak cijų p in k lėse (tai yra in ten syvau s n ep asit en k in im o bū sen a), arba
jū s pak ylat e viršu m jų vidu je besąlygiškai su sitaikę, n u sileidę tam ,
kas yra. Bū t en t to ap r ib ojim ai ju s ir turi išm okyti. Su sitaik ym as at
veria jū sų gyven im e vertik alų m at m en į, gelm ę. Ir tada iš tos gelm ės į
šį p asau lį pak yla n eįk ain ojam os vertės kokybė, kuri priešin gu atveju
lik t ų n eišreikšta. Kai kurie su sit aik ę su sm ar k iais ap r ib ojim ais žm o
n ės išm ok st a gydyti k it u s, t am p a d vasin iais m ok ytojais. Kit i p asiau
k ojam ai d ir b a siek d am i palen gvin t i žm on ijos kan čias ar dovan oti
p asau liu i savo k ū r ybos vaisių .
A št u n t ojo d ešim t m ečio p ab aigoje kiekvien ą d ien ą pietau d avau
su vien u ar d viem d r au gais Kem b r id žo u n iversiteto d ok t or an t ū r os
cen tr o, k u r iam e m ok iau si, u žk an d in ėje. Ten p at k ar tais valgydavo
vyras in valido vežim ėlyje; papr astai jį su p d avo t r ijų k et u r ių žm o
n ių d r au gija. V ie n ą dien ą, kai jis sėd ėjo prie stalelio t iesiog pr ie
šais m an e, n esu silaik iau at id žiau jo n eapžiū r ėjęs ir tai, k ą p am ačiau ,
m an e pritren kė. Jis at r odė beveik visišk ai par alyžiu otas. Jo k ū n as
bu vo išsekęs, galva bejėgišk ai n u lin k u si an t k rū tin ės. Vien as iš
138 N A U JO JI ŽEM Ė
palyd ovų r ū p est in gai d ėjo jam į b u r n ą m aist ą, tačiau d id elė jo dalis
krito į lėkštelę, k u r ią jam po sm ak r u laikė kitas palydovas. Ret k ar
čiais pr ie vežim ėlio pr ir ak in t as vyras n esu p r an t am ai su gar galiu od a
vo, o k u r is n ors palydovas tada pr ikišdavo jam pr ie b u r n os au sį ir
k ažk ok iu st u lb in am u b ū d u su gebėd avo su pr ast i ir per sak ydavo k i
tiem s, k ą an as b an d yd avo pasakyti.
Vėliau p ak lau siau savo d r au go, ar jis n ežin ąs, kas tas vyras. „Kas
gi jo n ežin o? - atsakė dr au gas, - jis m at em at ik os p r ofesor iu s, o tie
palydovai - jo st u d en tai. Jis serga m ot or in ių n eu r on ų liga, kuri p a
laipsn iu i paralyžiu oja jo kūn ą. (ly d y t o jai jam geriau siu atveju d u o
d a pen k eriu s m elu s. N eįsivaizd u oju , kokia blogesn ė lem tis galėtų
tekti žm o gu i."
Po kelių savaičių su tik au jį išeid am as iš pastat o, jis važiavo vidu n .
Prilaikiau du ris, kad jo elektra varom as vežim ėlis galėt ų įvažiu oti,
ir m ū sų akys su sit ik o. N u st ebau pam atęs, kad jo žvilgsn is visiškai
giedras. Jo akyse n ebu vo n ė šešėlio liū d esio. Iškart su p r at au , k ad jis
gyven a visišk ai n esip r iešin d am as ir su visk u o su sitaikęs.
P r ab ėgo keleri m etai. Ir k ar t ą p ir k d am as k ioske laikraštį p ir m a
m e vien o p op u liar au s t ar p tau t in io žin ių žu r n alo p u slap yje išvydau
to žm ogau s n u ot r au k ą. N u st eb au . M aža to, k ad vis dar bu vo gyvas,
jis su gebėjo t ap t i įžym iau siu pasau lyje fizikos teoretiku . Jo pavar
dė - Stiven as H ok in gas (Step h en H avvkin g). St r aip sn yje r ad au p u i
k ų sak in į, p atvir t in u sį m an o n u ojau t ą, kai an u om et pažvelgiau jam
į akis. Kom en t u o d am as savo gyven im ą, jis (d abar jau n au d od am as
k alb os sin tezatorių ) pasakė: „Kas galėt ų n orėti k o n ors d au giau ?"
Buvim o džiaugsm as
N ep asit en k in im as ir n egat yvu m as yra m ū sų plan et os liga. N e
gatyvu m as vid in iam e lygm en yje yra tas p at kas ap lin k os t ar ša išo
rin iam e. N egat y vu m as išplitęs visur, n e t ik ten , k u r žm on ės gyven a
stygiu je, b et n etgi lab iau ten , ku r žm on ės tu ri d au giau n ei p ak an
kam ai. Ar n e n u ost ab u ? N e. N es t u r t in gų jų p asau lis d ar stipr iau
su sit ap atin ęs su p avid alu , dar lab iau pasiklydęs t u rin yje, įsipain iojęs
į ego pin kles.
Ž m on ės įsitikin ę, k ad jų laim ė p r ik lau so n u o t o, k as vyk st a, k i

t aip t ar ian t, p r ik lau som a n u o pavid alų . Jie n e su v o k i a , jo g v y k sm o
sritis yra p at s n epast oviau sias dalykas visat oje. Ji n u o l ai m ai n o si .
O žm on ėm s at r od o, k ad ar b a ši ak im ir k a yra su teršta įvy k i o , k u r i s
įvykti esą n etu r ėjo, ar b a jai k o n ors t r ū k st a - k a s įvykti t u r ė jo, t ai ian
n eįvyko. Tod ėl jie n epast eb i gilu m in io t ob u lu m o, kuris n eat sieį a
m as n u o pat ies gyven im o, t ob u lu m o, ku ris visad jau čia, gl ū d i n t i s
už visa to, kas vyksta ar k as n evyksta, už pavid alų . P riim kite šią
ak im ir k ą ir raskite šį t ob u lu m ą, ku r is n epaliestas laiko yra an apu s
visų pavid alų .
Bu vim o d žiau gsm as - vien in telė tikra laim ė - n egali ateiti per
jo k į pavid alą, jo k ią n u osavybę, p asiek im ą, jok į asm en į ar įvykį -
n ieką, kas įvyksta ar n u t in k a. Tas d žiau gsm as n iek ad neateis ju m s -
n iek ada. Jis sk lin d a iš ju m y se esan čio pavidalo n etu r in čio m at m en s,
iš p ačios sąm on ės, t odėl jis i r „tai, k as jū s esate, yra vien a.
Ego sum ažin im as

Ego visad pasiren gęs gin tis n u o b et k o, kas, jo su pr at im u , kelia
jam grėsm ę. Tok iu atveju išk art su veikia au t om at in iai ego gyn ybos
m ech an izm ai, k u r ių paskirtis - atstatyti m en talin į „aš“ pavidalą. Jei
kas n ors im a m u s k altin ti ar k ritik u ot i (tai ego su pr an t a k aip jo su
m en k in im ą), jis iš k arto p r ad ed a atstatyti savo p am in t ą savivok ą tei
sin d am asis, gin d am asis ar k alt in dam as. Ja m n esvarbu, teisu s ar n etei
su s kitas žm ogu s. Savisau ga jį d om in a ku r kas d au giau n ei tiesa. Taip
ap sau gom as psich ologin is „aš“. N e t tok s tarsi savaim e su pr an tam as
dalykas, k aip atsikirsti k itam m u s „id iot u ” išvadin u siam vair u ot oju i,
yra au t om at in is n esąm on in gos ego gyn ybos veiksm as. Vien as lab iau
siai p ap lit u sių ego gyn ybos m ech an izm ų yra pyktis, o pyktis ego labai
sm arkiai išpučia, n ors ir laikin ai. Visi gyn ybos m ech an izm ai yra labai
svarbū s ir prasm in gi ego, tačiau išties jie n eatlieka jok ios k on st r u k
tyvios fu n kcijos. Patys n ekon stru ktyviau si iš jų yra fizin ė prievarta ir
savęs apgau d in ėjim as, pasireiškian tis did ybės fan tazijom is.
Sąm on in gai su silp n in k it e ego, o kai tai įvyks, n eban dyk ite jo a t st a
tyti - tai p u ik i dvasios u gd y m o pr ak tik a. P atariu ju m s kar tkar tėm is
išban d yt i ją. P avyzdžiu i, kai kas n ors ju s su k r it ik u oja, apk alt in a ar

įžeidžia, u žu ot t u čt u ojau atsikirtę ar k it aip apsigyn ę, n edarykite
visišk ai n ieko. Leisk it e savo asm en s įvaizdžiui likti su m en k in t am
ir an alizu ok ite savo p ojū čiu s. Keletą sek u n d žių t ik riau siai jau sit ės
n em alon iai, tarsi b ū t u m ėt e su sit r au kę ir su m ažėję. P ask u i galb ū t
p aju sit e itin gyvą vidin ę erdvę - jū s, p asir od o, n ė k iek n esu m ažė-
jot e, n ebu vot e p am in t i. Iš tikrų jų jū s išsiplėtėte. O tada, ko gero,
įsisąm on in sit e vien ą n epapr astą dalyką: kai ju s vien ok iu ar k it ok iu
b ū d u t ar iam ai pažem in a ir jū s visiškai į tai n ereagu ojate, ju m s p asi
daro aišku , kad išties n iekas tikra n ebu vo pam in t a, n esu m ažėjo, k ad
leidę sau būti m ažesn iem s tam pat e d id esn i. Kai n u st ojat e gin t is ir
n ebestipr in ate savo pavidalo, taip pat su ju o ir n ebesit apat in ate. Su
m ažėję (rę o požiū r iu ) jū s iš tikrų jų išsiplečiatc ir su t eik iat e d au giau
vietos savo Bu vim u i. Tada pro su silpn in t ą pavidalą im a skverbtis
tikrosios jū sų esybės šviesa. lai Jėzu s ir tu rėjo om en yje sak yd am as
„Išsižadėk pats savęs" ar „At su k kitą sk r u ost ą".
Visa tai, žin om a, n ereiškia, k ad tu rėtu m ėte prašytis įžeidin ėjam i
ar u žgau liojam i ar b a t apt i n esąm on in gų žm on ių au k om is. Kar tais
aplin k ybės r eik alau ja ryžtin gai atsikirsti. Tačiau jū sų žodžiai turės
jėgos ir n ebu s m ech an in ė reakcija t ik tada, k ai b u s gim ę n e iš b esi
gin an čio ego. Esan t bū tin yb ei, galite tvirtai ir aiškiai pasakyti k it am
žm ogu i „n e“, ir tai, k aip aš vad in u , b u s au k št os kok ybės „n e ", toks
„n e " n etu rės jo k io n egatyvu m o.
Je igu n iek u o n eišsiskir d am i, n eb ū d am i k u o n or s yp at in gi ja u
čiatės pat en k in t i, vad in asi, esate su sid er in ę su visat os galia. Tai, ką
ego laiko silp n u m u , išties yra vien in telė t ik ra jėga. Si d vasin ė tiesa
yra visiška pr iešin gybė šių d ien ų k u lt ū r os vertybėm s ir jų per šam am
žm o n ių elgesio m od eliu i.
U žu ot siekę bū ti k aln u , k aip m ok o Lao Dzė, „b ū k it e visat oje
slėn iu ". Tok iu b ū d u at gau site vien t isu m ą ir „visa k ą įgysite".
P an ašiai vien am e iš palygin im ų sk elb ia Jėzu s: „Kai b ū si pak vies
tas, verčiau eik ir sėskis p ask u t in ėje vietoje, tai atėjęs šeim in in k as
t au p asak y s:,Bičiu li, pasislin k au k ščiau !’ Tad a t au b u s gar b ė prieš vi
su s svečius. Kiek vien as, kuris save au k št in a, b u s pažem in tas, o ku ris
save žem in a, bu s išau k št in t as." (Evan gelija pagal Lu k ą 1 4 ,1 0 - 1 1 )
Kit as šios p r ak tik os asp ek t as yra su silaik ym as n uo b a n d y m ų su

st ip r in t i savąjį „aš“. N esist en k it e išsisk irti n ei bū ti y p . u i n gi , n e n o
rėkite pad aryt i įsp ū d žio, n ereikalau kite dėm esio. Pavyzdžiui, k ar t ai s
geriau pasilaik yti savo n u om on ę sau , kai kiti reiškia savąją, it st eb ėt i
vid in iu s p ojū čiu s.
Kaip išorėje, taip ir viduje

Pažvelgę į gied r ą n akties d an gų n esu n k iai ir be jo k ių pastan gų
su vok iat e visišk ai p ap r ast ą, b et ir d id žiai gilią tiesą. Ką m atote?
M ėn u lį, plan et as, žvaigždes, švyt in čią P au k ščių Tak o ju ost ą, galb ū t
k ok ią k om et ą ar n et k aim yn in ę A n d r om ed os galaktiką, esan čią už
d viejų m ilijon ų šviesm ečių . Taip, bet ar galėt u m ėt papr asčiau p a
sakyti, k ą m atote? Er dvėje p lū d u r iu ojan čiu s ob jek t u s. Tai kas t ada
su d ar o visatą? O b je k t ai ir erdvė.
Je i pažvelgu s į vaisk ų n akties d an gų ju m s n eat im a žad o, vadin asi,
jū s išties n ežiū rite į jį, n eįsisąm on in at e ten esan čios visu m os. Tok iu
atveju tikriau siai žvelgiate tik į ob jek t u s ir galb ū t sten giatės jiem s
su t eik ti vard u s bei p avad in im u s. Jei kada n ors ju s, žvelgian čiu s į
k osm in ę erdvę, šios n esu vok iam os paslapt ies akivaizdoje bu vo apė
m u si pagarbi b aim ė, vadin asi, ben t akim irkai bu vote išsižadėję t roš
k im o aiškin ti ir k liju ot i etiketes, su vok ėt e ne tik ob jek t u s erdvėje,
b et ir b egalin ę pačios erdvės gelm ę. Vadin asi, vidu je bu vot e p ak an
k am ai n u r im ę, k ad past eb ėt u m ėt e platybes, kuriose egzist u oja šie
n esu sk aičiu ojam i p asau liai. P agar bią b aim ę su žad in a ne laktas, kad
k ažin k u r ten p lū d u r iu oja m ilijar dai pasau lių , o gelm ė, kuri visus
ju o s savyje geb a su t alpin t i.
Ž in om a, erdvės išvysti n eįm an om a, kaip n eįm an om a jo s išgirs
ti, paliesti, par agau ti ar u žu osti, tad kyla klau sim as, k aip apsk r i
tai galim e žin oti, k ad ji egzistu oja? Tačiau šis iš pažiū ros logiškas
k lau sim as fu n d am en t aliai k laid in gas. Erdvės esm ė yra n ebū t is, ar
n ed aik t išk u m as, taigi sakyti, kad ji „egzist u oja", įpr astin e pastar ojo
žodžio reik šm e n egalim a. Egzist u oja t ik d aik t ai, tai yra pavidalai.
N e t vad in d am i erdvę „er dve" rizik u ojam e su sip ain iot i, n es su teikę
jai var d ą paver čiam e ją ob jek t u .
Tar k im e taip: jū sų vid u je yra kai kas gim in in ga erdvei, todėl jū s

ir galite ją su vok ti išorėje. Su vok ti ją? Taip teigti irgi n ėra visiškai
tikslu , n es k aip gi galim a su vokti erdvę, jeigu joje n ėra n iek o, kas
b ū t ų su vok iam a? At sak ym as tiek p at papr astas, k iek gilu s. Kai su
vok iate erdvę, jū s iš esm ės n esu vokiate n iek o, išskyru s pat į su vok i
m ą - vidin ę sąm on ės erdvę. Per ju s visata įsisąm on in a p at i save!
Kai akis n eran d a n ieko, į ką galėt ų žiūrėti, ta n ebū t is, ar ne-
d aik t išk u m as, pat ir iam a kaip erdvė. Kai au sis n ieko n egir di, ta n e
bū tis p at ir iam a kaip (yla. Kai ju t im ai, su k u r t i jau st i pavid alą, jo
n eap čiu op ia, pavidalas n ebeu žstoja, n ebeslepia pavid alo n etu r in čios
sąm on ės, kuri yra u / pat yr im o ak to ir apsk r it ai leidžia bū ti bet k o
kiam pat yr im u i, bet kokiam su vok im u i. Kai m ąst ot e apie n eišm a
t u ojam ą erdvės gelm ę ar klau sotės an kstyvo rytm ečio tylos, kažin
kas ju m yse su virpa ta pačia gaida tarsi atpažin ęs ką ar t im a. Jū s tada
n eapr ėpiam ą erdvės gelm ę patiriate kaip savo pačių ir žin ote, kad ši
b ran gi b efor m ė tyla d au g labiau yra tai, kas jū s esate, nei koks kitas
dalykas, su d ar an t is jū sų gyven im o tu rin į.
Sen ovės In d ijos šven traščiai Upanišados apie t ą p ačią t iesą k alb a
t ok iais žodžiais:
Ko neįžiūri akys, kuo akys pačios žiūri, — tai Brah m anas [D v a

sia], žinok ; visai ne tai, kas garbin am a šiapus. Ko ausys neišgirsta, kuo
ausys pačios girdi, — tai Brah m anas [Dv asia], žinok ; visai ne tai, kas
garbin am a šiapus. Ko protas nesupranta, kuo protas pran ta pats, — tai
Brahm anas [Dv asia], žinok, sako (išm in čiai); o visai ne tai, kas garb i
nam a šiapus. *
Dievas, p asak šven traščio, yra p avid alo n etu r in ti sąm on ė ir to,
kas jū s esate, esm ė. Visa k it a - t ik pavidalai, tai, „k as gar b in am a
šiap u s11.
D vilyp ė visatos tikrovė, su sid ed an t i iš d aik t ų ir erdvės - d aik t iš
k u m o ir n ed aik t išk u m o - yra ir jū sų tikrovė. Sveikas, h ar m on in gas
ir vaisin gas žm ogau s gyven im as - tai šok is t ar p d viejų tikrovę su d a
r an čių m at m en ų : p avid alo ir erdvės. D au gu m a žm o n ių taip su sit a
* A. Bein or iau s vertim as

SA V ĘS P A Ž I N I M A S IH
p at in ę su p avid alo m at m en iu , su p ojū čiais, m i n t i m i s ir e m o c i j o m i s ,

k ad p aslėp t osios esm in ės pu sės jų gyven im u ose vi sišk ai n ėr a. Su s i t a
p at in im as su p avid alu laik o ju o s ego pin klėse.
Tai, k ą m at ot e, girdite, jau čiat e, ap čiu op iat e ar gal vo ja t e , t ėr a
vien a tikrovės p u sė - pavid alas, for m a. Jėzau s m ok ym u ose tai pa
p r asčiau siai vad in am a „p asau liu ", o kitas m at m u o - „d an gau s k at a
lyste“, ar „am žin u oju gy ven im u ".
Kaip erdvė įgalin a egzist u ot i visu s d aik t u s, k aip be tylos n egalė
t ų b ū t i garso, t aip ir jū s n eegzist u ot u m ėte be gyvybę t eik ian čio ir
befor m io m at m en s, k u r is yra jū sų t ik r osios esybės esm ė. Galėt u m e
sak yt i „D ievas", jei šis žod is n eb ū t ų t aip iškreiptas. M an labiau siai
pat in k a vad in ti tai Esat im i. Esat is yra p ir m iau egzisten cijos. Egzis
t en cija - tai pavid alas, tu rin ys, „t ai, kas vyk sta". Egzist en cija yra
p ir m asis gyven im o p lan as, o Esat is - jo fon as.
Ž m o n ija serga k olek t yvin ę liga - žm on ės t aip įn ikę į pasau lio
įvykiu s, t aip labai u žh ipn ot izu ot i n u olat k in t an čių p avid alų , taip
labai su telk ę d ėm esį į savo gyven im o tu rin į, k ad u žm ir šo esm ę, tai,
kas yra u ž t u r in io, už pavidalų , už m in čių . Jie taip užvaldyti laiko,
k ad u žm iršo am žin ybę, k u r i yra jų ištak os, jų n am ai, jų likim as.
Am žin yb ė - tai gyva jų p ačių tikrovė.
Prieš k eleriu s m et u s lan k yd am asis Kin ijoje u žk op iau į k aln ą n e
toli G u ilin o m iesto. Vir šu k aln ėje stovėjo stūpa - šven t ų jų p alaik ų
sau gyk la. A n t jo s bu vo au k sin is reljefin is užrašas, ir aš pak lau siau
gid o, k ą jis reiškia. „Jis reiškia B u d d \ - atsak ė šis. „Kod ėl t ad a čia d u
h ier oglifai, o n e vien as?" - p asid om ėjau . „Vien as jų reiškia im ogus, -
paaišk in o gid as. - Kit as reiškia ne. A b u k ar t u jie reiškia Bu da.“
M an e ap ėm ė p agar b i b aim ė. H ier oglifu ose „Bu d a" su d ėt as visas
Bu d o s m ok ym as. Tu r in t iem s akis jie at skleidžia gyven im o paslapt į.
Tik r ovę su d ar o d u m at m en ys: d aik t išk u m as (bū tis) ir n edaik tišk u -
m as (n eb ū t is), p avid alas ir pavidalo n ebu vim as, o paslapt is —su p r as
ti, k ad pavid alas n ėra tai, kas jū s esate.
V i l i SK Y RI U S
VIDINĖS ERDVĖS RADIMAS
Sen ovin ė su fijų ist or ija p a sa k o ja , k ad vien oje A r t im ų jų Ry t ų ša

lyje gyven o k ar a l i u s, k u r į b e paliovos dr askė liū desys. M ažiau sias
m en kn iek is jį st i p r i ai su e r z i n d a v o ar priversdavo pr at r ū k t i pykčiu , o
t r u m pa l a i m ė lab ai gr ei t ai v i r sd a v o liū d esiu ir n eviltim i. G aliau siai,
visiškai p a v a r gę s n u o sav ę s ir gy v e n i m o , karaliu s ėm ė ieškoti išeities
ir p asi k v i e t ė k ar al y st ė je šv i e s u m u gar sė jan t į išm in čių . Šiam atėju s,
k ar a l i u s t ar ė: „N o r i u b ū t i t ok s k a i p t u. D u o k įran kį, k u r is p ad ėt ų
m a n įgyt i d v a si o s p u si a u sv y r o s ir i šm i n t i e s. Su m ok ėsiu , k iek p ap r a
šysi."
Išm in čiu s atsakė: „Ž in au , kas tau galėtų padėti. Bet tas dalykas
toks bran gu s, jo g n et karalystės už jį b ū t ų per m ažai. D ėl to du očiau
jį t au dovan ai, jei tik m ok ėt u m d er am ai gerbti šią d ovan ą." Karaliu s
prisiekė, k ad d ovan ą gerbs, ir išm in čiu s išėjo.
Po k elių savaičių jis grįžo ir įteikė k ar aliu i p u ošn ią b r an gak m e
n iais in k r u st u ot ą dėželę. Kar aliu s atvožė ją ir p am at ė vid u je p ap r as
čiau sią au k sin į žiedą. A n t jo bu vo išraižytos raidės. Užr ašas sakė: Tai
irgi praeis.
„Ką tai r eiškia?" - p ak lau sė k ar aliu s. - „V isad m ū vėk šį žiedą.
Kad ir kas n u t ik t ų , prieš p avad in d am as t ą n u t ik im ą geru ar blogu ,
prisiliesk prie žiedo ir per sk ait yk u žrašą. Taip visad išliksi r am u s."
Tai irgi praeis. Kas šiem s p ap r ast iem s žod žiam s su teik ia t ok ią ga
lią? Ž velgian t pavir šu tin išk ai, atr odys, k ad t eisin d am i b logas ap lin
kybes jie t aip p at n eleis der am ai pasid žiau gt i gerais gyven im o daly
kais. „Per d au g n ed žiū gau k , tai ilgai n et r u k s", - regis, sak o jie tada,
kai viskas gyven im e k lojasi gerai.
V isa šių žod žių p r asm ė atsiskleidžia d viejų k it ų an k sčiau šioje
k n ygoje p asak ot ų ist or ijų k on tekste. Ist or ija apie dzen o m ok ytoją,
ku ris teatsak ydavo „Št ai k aip ?..", p ar od o, jo g vid u je n esipr iešin an t
įvykiam s, su sivien ijan t su jais, viskas išsir u t u lioja į gera. Ist or ija apie
VIDINĖS E R D V ĖS RADI M AS I 4S
žm ogų , visom is aplin k yb ėm is lakon iškai t ar d av u s) „( d i l b i u ' 1, m o k o

n esid žiau gt i ir n eliū dėti (n evertin ti įvykių ), o p a sa k o j i m a s a p i e žie
d ą at k r eipia m ū sų d ėm esį į laik in u m ą, k u r į su vokę į v e i k i a m e pi i
sir išim ą prie pavid alų . N esip r iešin t i, n evertin ti ir n ep r i sir i št i t r ys
tikros laisvės ir n u švit u sios bū ties asp ek t ai.
A n t žiedo išraižyti žodžiai n em ok o, k ad d žiau gt is gerais d a l y k a i s
gyven im e n evalia, t aip p at jie n ėra vien p agu od a, kai su n ku . Jų pa
sk ir tis au k št esn ė - jie p ad ed a m u m s su vok ti, k ad kiekvien a situac ija
laikin a, k ad visi p avid alai - tiek „ger i“, tiek „b lo gi“ - yra t r u m pa
laikiai. Kai įsisąm on in ate šią tiesą, jū sų prisir išim as prie pavidalų
su m en k st a, jū s d au giau ar m ažiau liau jatės su jais t apat in tis. Tačiau
n eprisirišti yra vien a, o d žiau gt is p asau lio d o van ojam u gėriu —visai
kas kita. Iš t ik r ų jų pasau lis, pr ie jo n epr isir išu s, teikia n et d au giau
pasit en k in im o. Išvydę visa k o laik in u m ą ir k it im o n eišven giam y
bę bei su sit aik ę su tu o, galite džiau gt is p asau lio m alon u m ais, kol
jie t ru n k a, be b aim ės jų n etekti, be n er im o dėl ateities. Atsisakę
p r isir išim o, įgau n at e p r an ašu m ą - t ar yt u m at sid u r iat e an t pakylos,
n u o k u r ios galim a regėti savo gyven im o įvykius, u žu ot įsipain ioju s
į ju o s. Tam p at e n elygin an t ast r on au tai, regin tys Ž em ės plan et ą, ap
su p t ą erdvės p latyb ių , ir su vokian tys p ar ad ok salią tiesą: Ž em ė tu o
p ačiu m et u yra ir b r an gi, ir n ereik šm in ga. P r ipažin im as, k ad tai irgi
praeis, išvad u oja iš p r isir išim o p an čių , o d r au ge su n epr isir išim u
jū sų gyven im e at sir an d a n au jas m at m u o - vid in ė erdvė.
Kai jau n ebesate visišk ai su sit ap at in ę su pavid alais, jū sų sąm on ė
išsilaisvin a iš jų k alėjim o. Išsilaisvin an t at sisk leidžia vidin ė erdvė.
Ji p r im en a tylą, su n k iai ap čiu op iam ą gilu m in ę ram ybę, ku r i n ep a
sit r au k ia n et su sid ū r u s su r egim ai b logom is aplin k ybėm is. Tai irgi
praeis - ir st aiga ap lin k įvykį r an d asi erdvė. Er dvė t aip p at gau b ia
em ocin iu s p ak ilim u s ir n u osm u k iu s, n et sk au sm ą. O visų svar biau
sia - erdvė gau b ia m in tis. Ir iš tos erdvės sk lin d an t i r am ybė n epr i
k lau so šiam p asau liu i, n es šis pasau lis - pavidalai, o r am ybė yra tai,
kas tarp pavidalų . Tai D ievo ram ybė.
D ab ar galite džiau gt is ir gerbti šio p asau lio dalyku s n esu t eik d a
m i jiem s tos svarbos ir reikšm ės, k u r ios jie n etu ri. G alit e d a l y v a u
ti k ū r im o šokyje ir veikti n ep r isir išd am i pr ie rezu ltatų , n e k e l d a m i
N A U JO JI ŽEM Ė
pasau liu i n ep agr įstų reikalavim ų : „p at en k in k m an e“, „p ad ar y k

m an e laim in gą", „su t eik m an sau gu m ą", „pasakyk , kas aš esu ". Sit ų
dalyk ų pasau lis ju m s n egali d u ot i, ir kai jū s n u st ojat e pu oselėti to
kius lū k esčiu s, visos p ačių su sik u r t os k an čios pasibaigia. V isų jų
priežastis - p avid alo per ver tin im as ir n esu geb ėjim as su vok ti vidin ės
erdvės m at m en s. Kai šis m at m u o gyven im e yra, galit e m ėgau t is d a
lykais, p ojū čiais ir ju t im in iais m alon u m ais n epasim esd am i ju ose,
vid u je prie jų n ep r isir išd am i, kit aip sak an t, n et ap d am i p r ik lau som i
n u o pasau lio.
Ž od žiai tai irgi praeis yra gairės, kreipian čios m u s į tikrovę. Iš
k eld am i aik štėn visų p avid alų n epast ovu m ą, jie n etiesiogiai r od o į
am žin ybę. T ik am žin ybė ju m yse gali atpažin ti laik in ų d alyk ų laiki
n u m ą.
Kai erdvės m at m u o p am et am as, n eat pažįstam as, p asau lio daly
kai įgau n a ab soliu čią svarbą, r im t u m ą ir svorį, n or s šių savybių jie
išties n etu ri. P asau lis t ad a t am p a gr ėsm in gas ir galiau siai im a kelti
n eviltį. Sen o jo Test am en t o pr an ašas tai t ik riau siai jau t ė, n es parašė
t ok iu s žodžiu s: „Visi dalyk ai lab iau vargin an tys, n egu žm ogu s gali
p asak y t i." (Koh eleto kn yga 1, 8)
O bjek tų sąm on ė ir erdvės sąm on ė

D au gu m o s žm o n ių gyven im ai k aip k ok iu šlam št u u žgr iozd in t i
m at er ialiais d aik t ais, tie žm on ės n u o lat su k a galvas, k ą čia įsigiju s
dar. Jų gyven im ai p an ašū s į žm o n ijo s ist or iją, V in st on o Čer čilio
ap ib ū d in t ą t aip: „V ien as pr ak eik tas d aik t as p o k it o ..." Jų p r ot u ose
m in čių raizgalyn ė - n esp ėja n u t ilt i vien a m in t is, o ją jau u žgožia
kita. Tai o b je k t ų sąm on ės m at m u o, d au gelio žm o n ių k asd ien ė ti
krovė, k u r ioje n eįm an om a p u siau svyr a. Id an t į m ū sų p lan et ą gr įžtų
r am ybė ir žm o n ija p asiek t ų savo lem t į, o b je k t ų sąm on ę tu ri at
sverti erdvės sąm on ė. Erdvės sąm on ė - n au ja žm on ijos evoliu cijos
p ak op a.
Erdvės sąm o n ė pasireišk ia tu o, k ad d aik t ų su vok im ą (ju t im u s,
m in tis ir em ocijas) visad lydi gilu m in is sąm on in gu m o sr au t as. Bū ti
sąm o n in gam - tai su vok ti n e tik d aik t u s, bet ir pat į su vok im o faktą.
V I D 1 N Ė S I- R D V I S R A D I M A N 147
Je i fon e ap čiu op iat e b u d r ią vidin ę tylą, kai p i r m a m e p l a n e ve r d a

įvykiai - tai jis! Sis m at m u o esti visu ose, bet d a u g u m a ž m o n i ų vi
siškai jo n esu vokia. Kar tais aš at k reipiu į jį d ėm esį k l a u si m u : „Ar
jau čiat e, k ad esate?"
Erdvės sąm on ė lem ia n e tik išsilaisvin im ą iš ego, bet ir ve r gyst ė s
šio p asau lio d aik t am s, m at er ijai ir m at er ializm u i p ab aigą, l ai d vasi
n is m at m u o , be k u r io n eper žen gsim e m at er ialių šio pasau lio ribų ir
n esu pr asim e tik rosios jo pr asm ės.
Kiek vien ą k ar tą, kai liū d it e dėl k ok io n or s įvykio, asm en s ar sit u
acijos, tik roji liū d esio pr iežast is yra n e tas įvykis, asm u o ar sit u acija,
o yd in gas požiū r is į ju os. Teisin gas požiū r is kyla t ik iš erdvės. O
y d in gas požiū r is st u m ia į ob jek t ų sąm on ės sp ąst u s, t aip žvelgdam i
ir ver t in d am i n esu vokiate am žin os vid in ės erdvės, p ačios sąm on ės.
Ž od žiai tai irgi praeis tarsi gairės p ad ed a rasti savyje šį m at m en į.
Kit a gairė, p ad ed an t i pažių ti vidin ę tiesą, yra šis teigin ys: „M an o
su sier zin im o priežastis visad kita, n ei p at s m an au ." (A Course in
M iracles, Part I, Lesson 5; Califor n ia: Fou n d at ion for In n er Peace,
G le n A lle n , 1990)
Kritimas žemiau minčių ir pakilimas virš jų
Pervargę kartais p aju n tat e d id esn ę ram ybę ir labiau at sip alaid u o
jat e n ei įprastai. Taip yra dėl to, kad m ąst ym as tada n u r im st a ir jū s
n ebeat sim en ate p r ot o su k u r t o ir am žin ai b ėd ų pr islėgt o „aš". Jū s
gr im ztate į m iegą. P an ašiai veikia ir alkoh olis. Kai kas išgėręs im a
d ain u ot i ir šokti - n u o sen ų sen ovės t aip bu vo reiškiam as gyven i
m o d žiau gsm as. Kad an gi p r ot as t ad a slegia m ažiau , ju s gali pasiek ti
Bu vim o d žiau gsm o blyksn iai. G alb ū t dėl t o alk oh olis k it aip yra va
d in am as žod žiu „sp ir it as" (an glų . k. šis žodis d ar reiškia „d vasia").
Tačiau k ain a už tai n em aža - n esąm on in gu m as. U žu ot pak ilę virš
m in čių , n usileidžiate žem iau jų . D ar keletas tau relių , ir jū s regre
su ojat e iki au galų k ar alijos lygm en s.
Erdvės sąm on ė n ed au g k ą b en d ra t u r i su „išp lau k im u į atvirą
erdvę" apsvaigu s. Tiesa, abi bū sen os yra už m in ties. Tai jas sieja.
Tačiau esm in is sk ir t u m as tas, k ad p ir m osios atveju jū s p a k y l at e
au k ščiau m in čių , o an tr osios - n u sileidžiate žem iau . P ir m oji b ū se

n a - žin gsn is į priekį žm ogau s evoliu cijoje, an tr oji - žin gsn is atgal į
p ak op ą, k u r ią p alik om e prieš d au g t ū k st an čių m etų .
Televizija
Ž iū r ėt i televizorių - pam ėgt a m ilijon ų viso pasau lio žm on ių
laisvalaikio veikla, tiksliau , n eveiklu m as. Vid u t in is šešiasdešim ties
m et ų su lau k ęs am er ik iet is j televizoriau s ek r an ą b ū n a pr aspok sojęs
visu s p en k iolik a m etų . D au gelyje kitų šalių skaičiai pan ašū s.
D id elė d alis žm on ių pasakys, kad žiū rėdam i televizorių jie at si
p alaid u oja. Ir iš t ik r ų jų jei atidžiai save stebėsite, pam at ysit e, jo g
ku o ilgesn į laik ą praleidžiate su t elk ę dėm esį į televizoriau s ekran ą,
tuo labiau pr islopsr a jū sų pačių m en talin ė veikla. Jū sų p r ot as, kai
žiū rite p ok alb ių laidas, žaid im u s, serialu s ar n et reklam as, n egen e
ru oja beveik n ė vien os m in ties. Jū s n e tik kad u žm ir št at e savo pr o
blem as, bet k u r iam laikui išsivad u ojat e iš paties savęs - o kas galėtų
labiau at p alaid u ot i n ei t ok ia bū sen a?
Taigi kyla k lau sim as - ar su k u r ia televizoriaus žiū r ėjim as vidin ę
erdvę? Ar p ad ed a ju m s tai bū ti dabar t yje, jau st i savo Bu vim ą? D eja,
n e. N o r s jū sų pr otas t u o m et u n eku r ia jok ių m in čių , jis yra pr isi
ju n gęs prie televizijos laid ų h er ojų m en talin ės veiklos. Jų m in tys
t am p a jū sų m in t im is. Jū sų pr ot as n eveiklu s t am p a t ik ta pr asm e,
kad n ek u r ia m in čių pat s, tačiau jis n en u t r ū k st am ai trau k ia į save iš
televizoriau s ekran o plū stan čias m in tis ir vaizdin iu s. Taip su žad in a
m a t ran są p r im en an t i pasyvi p ad id ėju sio im lu m o b ū sen a, n ed au g
ku o besisk ir ian t i n u o h ipn ozės. Štai kodėl televizija pu ik iai pad ed a
m an ip u liu o t i viešąja n u o m on e - tai p u ik iai žin o p olit ik ai, įvairių
tikslų siek ian čios gr u pės ir r ek lam ų kūrėjai. Jie pasiren gę su m ok ėt i
m ilijon u s d oler ių , id an t p agau t ų ju s, kai esate ap im t i im lau s n esą
m on in gu m o bū sen os. Jie n ori, k ad jų m in tys t ap t ų jū sų m in t im is,
ir pap r astai jiem s tai pavyksta.
Taigi t ik ėtin a, kad žiū r ėd am i televizorių n u sileisite žem iau m in
čių lygm en s, o n e pak ilsite au k ščiau jo. Ta aplin k ybė televiziją sieja
su alk oh oliu ir p an ašiom is n ar k otin ėm is m ed žiagom is. Televizija
V I D I N ĖS ERD V ĖS RA D I M A S 11*1
irgi laikin ai išlaisvin a iš p r ot o gn iau žt ų , bet ju m s už lai reikia m iiim

kėti did žiu lę k ain ą - pr ar asti sąm on in gu m ą. Be to, p r ie trlcvi'/ .ijoN
p r ip r an t am a k aip ir pr ie svaigalų . Št ai jau siekiate n u ot olin io vai
d y m o pu ltelio n or ėd am i išju n gt i televizorių , bet, u žu ot pad arę lak
t ik k ar štligiškai k eliau jate jo kan alais. Vien in t elis m ygtu kas, kurio,
regis, n egali p asp au st i jū sų pir štas - išju n gim o. P aprastai ju s n eitus
t ojat e žiūrėti n e todėl, k ad jū sų dėm esį pr ik au st ė kas įd om au s, bei
kaip t ik dėl to, k ad n ieko įd om au s n ėra. Je i jau u žkibote am k a
b liu k o, k u o lėkštesn ė ir bepr asm išk esn ė laida, t u o greičiau prie jos
p r ip r an t at e ir n egalite atsisakyti. Je i ji b ū t ų įd om i ir žad in t ų m in tį,
pr ot as jau st ų p ask at ą savaran kiškai m ąst yt i, o tai yra d au g geriau nei
n esąm on in gas televizin is tran sas. Tad a televizijos vaizdin iai visiškai
n epasigvelb t ų jū sų d ėm esio.
Je i laid os tu rin ys k ok ybišk as, jis tam tikru m ast u gali n eu tr ali
zu oti, o k artais n et pan aik ių t i h ip n ot in į ir p r ot ą st in gd an t į televi
zijos poveikį. Kai k u r ios laid os labai pagelb st i dau geliu i žm on ių ,
pak eičia jų gyven im u s į gera, atveria jų šir dis, pad ar o ju os sąm on in
gesn iu s. N e t kai k u r ios k om ed ijos, p iešian čios žm ogau s k vailu m o ir
egoizm o k ar ikatū r as, n etyčiom is gali daryti dvasin ę įtaką. Jo s m ok o
į n iek ą n ežiū rėti pern elyg r im tai, pr iim t i gyven im ą len gva šir d im i ir
verčia m u s ju ok t is. Ju ok as išlaisvin a, taip pat ir gydo. Tačiau d id žiąją
televizijos k om p an ijų dalį vald o žm on ės, k u r iu os savo r u ožt u yra
visišk ai u žvaldęs ego, t ad slap t a televizijos u žd u otis yra k on tr oliu ot i
ju s, gr am zd in ti į m iegą, daryti n esąm on in gu s. Vis dėlt o televizija
tu ri m ilžin išk ą ir iki šiol m en k ai išt yrin ėt ą poten cialą.
Ven kite žiū rėti tok ias laidas, k u r ios at ak u oja ju s sparčia, k eičian
čių vien as k it ą kas dvi tris sek u n d es ar greičiau vaizdin ių seka (t o
k ios d ažn ai b ū n a įvairios r ek lam os). Besaik is televizijos sp ok sojim as
lem ia d ėm esio su t r ik im u s, ku rie šiom is d ien om is vargin a m ilijon u s
viso p asau lio vaikų . D ėl n esu geb ėjim o išlaikyti su t elk t ą dėm esį il
gesn į laik o t ar p ą visi žm ogau s potyr iai t am p a pavir šu tin išk i, san ty
kiai n ep at en k in am i, veikla n ekokybiška.
D ažn as ir ilgai t ru n kan t is televizijos žiū r ėjim as pad ar o žm ogų ne
tik n esąm on in gą, bet ir pasyvų , taip p at išsekin a jo en ergiją. Todėl
u žu ot žiū rėję visk ą iš eilės, pasirin k it e pr ogr am as, ku r ias išties n orite
pam atyti. Ž iū r ėd am i sten kitės jau st i kū n e gyvu m ą, k ar tk ar t ėm is

su telk ite d ėm esį į k vėpavim ą ir n u su k ite ak is n u o ek r an o, k ad jis
visiškai n eu žvald ytų jū sų r e gos. N egar sin k it e televizoriau s lab iau nei
b ū t in a, k ad jis visai n e p a si gv e l b t ų jū sų klau sos. O r ek lam in ių p au
zių m et u garsą apskritai i šju n k i t e . Ir jo k iu b ū d u n eikite m iegot i vos
išju n gę televizorių ar d a r b l o gi a u - kol jis įju n gt as.
Vid in ė s erdvės atpažin im as

M in čių p r o t a r p i a i (e r d vė t ar p m i n č i ų ) t ik riau siai retkarčiais jau
švysteli jū sų gy v e n i m e , n o r s jū s gal i t e to n et n ežin oti. P radžioje
potyrių u ž h i p n o t i z u o t a it i ši m t i n a i su pavidalais su sit ap at in u si są
m o n ė , t i k sl i au , o b je k t ų są m o n ė , n e p ajė gi a su vok ti erdvės. D ėl to
jū s n e gal i t e į si są m o n i n t i savęs, n es n u o l a t e sat e įsisąm on in ę k ą n ors
k i t k ą. N u o savę s ju s vis a t i t r a u k i a p avi d al a i . Ir n et t a d a , kai tariatės
su vok tą save, jū s su v o k i a t e n e save, o m i n t i s, n es e sat e pavertę save
ob jek t u , m en talin iu pavidalu .
Su žin oję ap ie vidin ę erdvę, galite pr ad ėti jo s ieškoti, bet tol, kol
ieškosite k aip ob jek t o ar potyr io, jo s n erasite. Su šia d ilem a su sid u
ria visi, siekian tys savęs p ažin im o ar n u švit im o. Kaip tik dėl to Jėzu s
pasakė: „D ievo karalystė atein a n epast eb im ai. Ir n iekas n epasakys:
,Štai ji čia ar b a t en !‘ Ju k D ievo karalystė jau yra t ar p jū sų .“ (Evan ge
lija pagal Lu k ą 17, 2 0 - 2 1 )
Je i jū sų gyven im as n ėra k am u ojam as n evilties, n epasit en k in im o,
n erim o, liū d esio ir k it ų n eigiam ų b ū sen ų , jei su gebat e d žiau gt is p a
prastais dalyk ais, k aip k ad lietau s t ešk en im u ar vėjo dvelk sm u , jei
galite įžvelgti d an gu m i plau k ian čių d eb esų grožį ar kar tais n ejau s
ti vien u m oje vien atvės ir poreik io st im u liu ot i p r ot ą p r am ogom is,
jei k artais n u ošir džiai p asir ū p in at e visišk ai n ep ažįst am u žm ogu m i
n elau k d am i iš jo n ieko m ain ais... tai reiškia, k ad šiaip n en u t r ū k s
t am am e m ąst ym o srau te, žm ogišk am e pr ote, atsivėrė erdvė. D r au
ge visad at ein a gerovės, b u d r ios r am ybės p ojū t is, n et jei jis vos ap
čiu op iam as. Jo st ip r u m as įvairu os n u o galb ū t vargiai t epast eb im o
p asit en k in im o iki t ok io, ku r į sen ovės In d ijos išm in čiai pavad in o
an an da —Bu vim o p alaim a. Kad an gi esate pratę d ėm esį k reipti t ik į
V I D I N Ė S I R I A I S RADI MAS ĮSI
pavid alą, t ą p o jū t į su vok sit e n eben t n etiesiogiai. Su g e b ė j i m ą r e gė t i

grožį, b r an gin t i p ap r ast u s dalyku s, m ėgau tis vienatve- ar n u oširdų
elgesį su kitais žm on ėm is sieja b en d ras elem en tas - pasiten k in im o,
r am ybės ir gy vu m o p ojū t is. Tai n em at om as fon as, be kurio visi tie
potyr iai b ū t ų n eįm an om i.
Kai m at ot e grožį, kai ju s u žp lū sta ger u m as, k ai su pr an tat e p a
p r ast ų d alyk ų vertę, iešk ok ite savyje šių p ot y r ių fon o. Tačiau ieš
k ok ite n e taip, kaip ieškote k ok io d aik t o. Ju m s n epavyks su spau st i
jo d eln e ir tarti „Št ai, d ab ar jį tu riu “ ar ap čiu op t i p r ot u ir k aip n ors
ap ib ū d in t i. Tai, apie k ą k albu , p r im en a gied r ą d an gų . Tai n eturi
pavid alo. Tai erdvė, tyla, Bu vim o saldybė, tai galų gale yra n eap sa
k om ai d au giau n ei šie žodžiai, k u rie viso labo t ik gairės. Je i t iesio
giai jau čiat e šį fo n ą savyje, jis gilėja. Tod ėl žavėdam iesi papr astais
gyven im o dalyk ais, r egėdam i grožį, jau sd am i n u ošir d u m ą, su vokite
vid in ę erdvę —šių išgy ven im t į šaltin į, p agr in d ą ir fon ą.
D au g p o et ų ir išm in čių b ėgan t am žiam s p asteb ėjo, k ad t ik r ąją
laim ę (aš ją vad in u Bu vim o d žiau gsm u ) su kelia papr asti, iš pažiū
ros n ieku o n eišsiskirian tys dalykai. D au gu m a žm on ių , n en u ilstam ai
t r ok šd am i k ok ių n ors r eik šm in gų įvykių , vis praleidžia n ereikšm in
gu s, ku rie, beje, išties gali visai n ebūti n ereikšm in gi. Pan iręs į retą
gilios tylos bū sen ą, vokiečių filosofas Prydrich as N y č ė (Lriedrich c
N ietzsh e) kū rin yje Tai[) kalbėjo Z aratusfra rašė: „Laim ė, kiek n e
d au g tereikia, k ad ji b ū t ų !.. M ažiau sio, n epast eb im iau sio, len gviau
sio dalykėlio, driežo k repšt elėjim o, dvelk t elėjim o, šlam esio, akies
žvilgt elėjim o, - d id žiau sią laim ę su d ar o m aži dalykai. N u r im k it e."
Kod ėl „d id žiau sią laim ę su d ar o m aži dalyk ai"? Nes tikra laim ė
kyla n e iš d aik t ų ar įvykių , n ors iš p r ad žių viskas at r od o atvirkščiai.
M aži ir su b tilū s dalykai u žim a tik n edidelę jū sų sąm on ės d alį - d i
d esn ioji vid in ės erdvės dalis lieka laisva, n eu žgožt a pavidalų . V id in ė
sąm on ės erdvė ir jū sų tikroji esybė yra tas pat. Kit ais žodžiais ta
r ian t, n eryškių , m ažų d alyk ų pavidalai paliek a sąm on ėje viet os vid i
nei erdvei. O tikra laim ė, ar Bu vim o d žiau gsm as, sk lin d a b ū ten t iš
vid in ės erdvės, p ačios n esąlygotos sąm on ės. Tačiau k ad su vok t u m ė
te n eryškiu s, m ažu s d alyk u s, jū sų p ačių vid u je turi b ū t i ram u . Taigi
n u r im k it e. Žiū rėk ite. Klau sykit e. Bū k it e.
Štai d ar vien as b ū d as rasti vidin ę erdvę - su vokite, k ad su vokiate.

Balsu ar m in tim is tarkite „Aš esu “ ir d au giau n ieko prie t o n epridur-
kite. P asku i išgirsk ite st oju sią tylą. P ajau sk ite savo Bu vim ą, n u ogą,
n eu žden gtą, n eapr en gt ą esam ybę. N e i jau n ystė n ei sen atvė, n ei t u r
tas n ei sk u rd as, n ei gėris n ei blogis, —n iekas jos n epaliečia. Tai visa k ą
savyje talpin an čios įsčios, iš k u r ių gim ė visa k ū r in ija, visi pavidalai.
Ar girdi, kaip teka kaln ų upelis?

Kar t ą vien as d zen o m ok y t ojas tylėd am as ėjo k aln ų t ak eliu su
m ok in iu . Priėję sen ą k edrą, jie at sisėdo p o ju o ir su sir u ošė valgyti
papr astą m aist ą - ryžius su daržovėm is. Kai pavalgė, jau n as vien u o
lis, d ar n eatradęs dzen o paslapt ies rakto, n u t r au k ė tylą k lau sim u :
„M o k y t ojau , kaip m an įžen gti į d zen ą?" Jis, savaim e aišk u , n or ėjo
su žin oti, kaip pasiekti tam tikrą sąm on ės bū sen ą, kuri su d ar o visą
dzen o esm ę.
M ok yt ojas toliau sėd ėjo tylėdam as. M ok in y s beveik pen kias m i
n utes n ek an t r iai lau k ė at sak ym o. Jau žiojosi k lau st i n au jo k lau si
m o, bet m ok y t ojas st aiga tarė: „Ar gird i, k aip teka k aln ų u pelis?"
M ok in y s n ė n en u t u ok ė, apie k ok į k aln ų u pelį k alb a m ok ytojas. Jis
p er d au g įt em p t ai m ąst ė apie dzen o pr asm ę. D abar , kai įsiklau sė,
t riu k šm in gas jo p r ot as n u ščiu vo. P r adžioje jis n ieko n egirdėjo. T a
čiau kiek vėliau , kai m ok in ys t ap o b u d r u s, jo au sis iš t olu m os st aiga
pasiek ė vos gir d im as m ažo u peliū k ščio čiu rlen im as. „Taip, d ab ar
gir d žiu ", - p asak ė jis.
M ok y t ojas p ak ėlė p ir št ą ir pažvelgė m ok in iu i į ak is. Jo žvilgsn is
vien u m et u b u vo ir n u ožm u s, ir šveln u s. „Ž e n k į d zen ą iš čia", —
tarė jis.
M ok in y s n eteko žad o. Jis p ir m ą k ar t ą patyrė satori — n u švit im o
blyksn į. Jis su p r at o, kas tai yra dzen as, visai n esu p r asd am as, kas yra
tai, k ą jis su pr at o!
M ok yt ojas ir m ok in ys tylom is tęsė kelion ę. M ok in y s st eb ėjo
si jį su p an čio pasau lio gyvu m u . V isk ą jis m at ė n au jom is akim is.
T ačiau p am ažu jis vėl pr ad ėjo m ąstyti. Bu d r ią tylą n u stelbė p r ot o
triu k šm as, ir n etr u k u s jis k reipėsi į m ok y t o ją vėl. „M ok y t ojau , - jis
V I D I N Ė S ER D V Ė S RADI MAS 153
tarė, — m ąst au , k ą tu b ū t u m ei pasakęs, jei n e b ū č i a u išgi r d ę s k al n ų

u p elio?“ M ok y t ojas stab telėjo, at sisu k o į jį, pakėlė p i r št ą ir at sak ė :
„Ž e n k į d zen ą iš čia."
Patys geriausi veiksm ai

Ego k lau sia: „Kaip šioje sit u acijoje galėčiau p at en k in t i savo p o
reikius? Kaip galėčiau at sid u r t i k it oje sit u acijoje, k u r ioje m an o p o
reikiai b ū t ų p at en k in t i?"
Bu vim as yra b ū sen a, kai jau čiat e vid in ę erdvę. Kai esate šios b ū
sen os, k lau siate: „Kaip t in k am ai atsakyti į šios sit u acijos, šios ak i
m ir k os p or eik iu s?" T ie są sak an t, ju m s n et n ėra reikalo tok į k lau sim ą
u žd u oti. Jū s tylūs, b u d r ū s, atviri t am , kas yra. Taip į sit u aciją įvedate
n au ją m at m en į - erdvę. Jū s žiūrite ir k lau sotės. Su sivien ijat e su si
t u acija ir sp r en d im as at ein a iš pačios sit u acijos. Iš t ik r ų jų žiū rite
ir k lau sotės n e jū s - n e asm u o, bet pat i b u d r i tyla. Ir tada, jei t am
tikras veik sm as yra galim as ar b ū t in as, jū s jį atliekate, tiksliau , tin k a
m as veik sm as įvyksta per ju s. T in k am as veik sm as yra tas, kuris dera
su visu m a. At lik u s jį, pasilieka bu dr i, visa apr ėpian t i tyla. Nėr a jok io
n or o per galin gai kelti r an kas į or ą ir garsiai šau k t i ar girtis: „Valio!
Žiū r ėk it e, tai p ad ar iau aš."
Visas k ū r y b in gu m as kyla iš vidin ės erdvės. Vos įvykus k ū rim o
ak tu i ir p asir od žiu s vien ok iam ar k it ok iam pavidalu i, bū kite itin
b u d r ū s, id an t n eu žgim t ų sam p r at os „aš" ir „m an o ". Jei prisiskiriate
savo p o elgių n u op eln u s sau , gr įžta ego ir u žt em d o erdvę ju m yse.
Suvokim as be vardų
D au gu m a žm o n ių p asau lį su vok ia į jį n esigilin d am i, yp ač jei
ap lin k a jiem s gerai p ažįst am a. D id žiąją jų dėm esio dalį pasigvel
b ia balsas galvoje. Kai kurie pasiju n t a bu dr esn i tik k eliau d am i ir
lan k yd am i n ep ažįstam as vietas, n es tada d id esn ė jų sąm on ės dalis
n u o m ąst ym o n u k r y p st a į ju t im in į pat yr im ą. Jie labiau jau čia savo
Bu vim ą. Kit i n et t ok iu atveju lieka visiški balso galvoje belaisviai, jų
potyr iu s išk r aipo ak im ir k sn iu kylan tys vert in im ai. Ir, galim a sakyti,
iš t ik r ų jų jie n iek u r n eb ū n a n uvykę. Keliau ja tik jų k ū n as, o patys

jie lieka ten , k u r visad a - savo galvose.
Tok ia d au gu m o s žm on ių tikrovė - vos k ą n ors su vok ę, jie iškart
tai in terpret u oja, su t eik ia vardus, lygin a su k it k u o, k ą jau yra p at y
rę, r ū šiu oja pagal k riter iju s „p at in k a - n ep at in k a", „ger a - b loga".
V isa tai d ar o iliu zin is „aš“ ego. kokie žm on ės n iekaip n eišt r ū k st a iš
m en t alin ių pavid alų n elaisvės.
N ep ab u sit e dvasiškai tol, kol n eįveiksite n esąm on in go įpročio
d u ot i visa kam vardu s ir pavad in im u s; jei tai ju m s n epavyksta, tai
ben t jau įsisąm on in k it e šį įprotį ir su sivok it e, kai taip im at e elgtis.
N u olat in is var d ijim o pr ocesas p ad ed a ego t olau egzist u ot i p r ot o p a
vidalu . Procesui p asib aigu s ar ju m s t ik įsisąm on in u s jį, u žgim st a
vidin ė erdvė, ir jū s jau n ebesate visišk oje p r ot o valdžioje.
Pasirin kite .šalimais esan tį ob jek t ą - pieštu ką, kėdę, p u od elį,
au galą ir tyrin ėkite jį ak im is, žvelkite į jį su sid om ėję, sm alsiai.
Tam n etin ka ob jek t ai, su k elian tys st ipr ias asociacijas su pr aeitim i,
pr im en an tys ju m s jų įsigijim o aplin kybes ar pan ašiai. Taip pat ven
kite d aik t ų su u žrašais, kaip kad kn yga ar bu telis. Užrašai skatin s
m ąst ym ą. N eįsit e m p d am i,, at sipalaid avę, b et b u d r ū s, visą dėm esį
su telk ite į ob jek t ą, k iek vien ą jo detalę. Kilu s m in t im s, n eįsitr au kite
į jas. Ju m s svar bu n e m ąst ym as, o pat s su vok im o aktas. Ar galite
su vok ti n em ąst yd am i? A r galite žiūrėti n eklau syd am i iš galvos sk lin
d an čio ir n u olat visk ą k om en t u ojan čio, dar an čio išvadas, lygin an čio
ar b an d an čio išsiaišk in ti balso? Po p or os m in u čių leiskite žvilgsn iu i
pak laid žiot i p o k am b ar į ar vietą, k u r ioje esate, n u švieskite b u d r iu
dėm esiu k iek vien ą r egim ą daiktą.
Tad a įsiklau syk ite į garsu s. Klau sykit ės jų taip, k aip žiū r ėjote į
ju s su p an čiu s d aik t u s. Kai kurie garsai gali bū ti n atū r alū s (van den s
čiu rlen im as, vėjo ū žim as, p au k ščių čiu lbesys), kiti - skleidžiam i
žm ogau s. Kai ku rie bu s m alon ū s, kiti - ne. Tačiau n eskirstykite ju os
į geru s ir b logu s. Leisk it e kiekvien am jų bū ti, k ok s jis yra, be jo k ių
in terpret acijų . Svar biau sia čia taip p at yra n eįt em pt as, bet b u d r u s
dėm esys.
Taip žvalgan tis ar k lau san tis tu rėtų ateiti su b tili, pr adžioje, gali
m as d aik t as, vos p ast eb im a ram ybė. Kai k u rie žm on ės ją jau čia k aip
V I D I N Ė S E R D V Ė S RADI MAS 155
tylą fon e. Kit i vad in a tai r im t im i. Kai m ąst ym as n e b e p a si gv e l b i a

visos sąm on ės, dalis jo s lieka befor m ės pir m in ės b ū se n o s. Tai yr a
vid in ė erdvė.
Kas tas, kuris patiria?

Tai, k ą m at ot e, girdite, r agau jate, liečiate ir u žu odžiate, yra ju t i
m ų ob jek t ai. Ju o s jū s pat ir iate. Bet kas tas su b jek tas, ku r is patiria?
G al atsak ysite t aip: „N a, su b jek tas, savaim e aišk u , esu aš, D žein ė
Sm it , vyresn ioji bu h alterė, k et u r iasd ešim t pen k er ių m et ų išsiskyrusi
am er ikietė, d viejų vaik ų m ot in a - aš p at ir iu ." Tok s at sak ym as bu s
k laid in gas. D žein ė Sm it ir visa kita, kas su t ap at in am a su m en talin e
D žein ės Sm it k on cepcija, yra pat yr im o ob jek t ai, n e pat ir ian t is su
bjek tas.
Bet k ok į p at y r im ą su d ar o , t rys dalys: ju t im in is su vok im as, m in
tys, ar m en talin iai vaizd in iai, ir em ocijos. D žein ė Sm it , vyresn ioji
bu h alterė, k et u r iasd ešim t pen keri m etai, am erikietė, dviejų vaikų
m ot in a, skyrybos - visa tai m in tys, jū s jas patir iate apie tai m ąst y
d am i. Šie dalyk ai ir bet kas kita, ką galite pasakyti ir su m ąst yt i apie
save, yra ob jek t ai - ne su b jek tas. Tai patir tis, n e tas, kuris patiria.
G alit e pr id ėti d ar visą t ū kstan tį apibr ėžim ų (m in čių ), kas tokie esa
te, ir taip n eab ejot in ai dar labiau įsivelti į savivok os pain iavą (taip
pat , beje, ir p ad id in t i asm en in io psich ot er apeu t o p ajam as), tačiau
taip n erasite p at ir ian čio su b jek t o, ku ris yra pir m esn is n ei b et k ok ia
patirtis ir be k u r io jok ios patir ties n ebū t ų .
Tai k as yra tas, k u r is patiria? Kas yra patyrėjas? Jū s. O kas jū s
esate? Sąm on ė. O kas yra sąm on ė? Į šį k lau sim ą at sak ym o n ėra. Vos
atsak ę į jį, su k on st r u ojat e m en talin ę sąm on ės k lastotę, paverčiate ją
ob jek t u . Sąm on ė, tradicišk ai vad in am a dvasia, n egali bū ti pažin t a
įprasta p ast ar ojo žod žio r eikšm e ir ieškoti jos — bergždžias reika
las. Visas pažin im as vyksta d u alizm o plot m ėje, kur yra su b jek tas ir
ob jek t as, pažin ėjas ir pažįst am asis. Su b jek t as, „aš“, ar ba pažin ėjas,
be k u r io n eb ū t ų įm an om a ką n ors apskr it ai pažin t i, su vok ti, su m ąs
tyti ar p aju st i, visad liks n epažin u s. Taip yra dėl t o, kad „aš“ n eturi
jo k io pavidalo. Pažin ti galim a tik pavid alu s. M aža to - pavidalų p a
sau lis n eegzist u ot ų be m at m en s, kuris yra be pavidalo. M at m u o be

pavid alo - tai švytin ti erdvė, ku r ioje at sir an d a ir išn yksta pasau lis.
T a erdvė ir yra gyven im as, tai Aš Esu . Ji am žin a. N ep r ik lau som as
n u o laiko, am žin as Aš Esu . Įvykiai toje erdvėje yra san tyk in iai ir
laikin i - tai m alon u m as ir sk au sm as, laim ėjim ai ir pr ar ad im ai, gi
m im ai ir m irtys.
Vid in ę erdvę rasti ir su vok ti tą, kuris p at ir ia (pat yrėją), t r u k d o
su sižavėjim as potyriu - t ad a visiškai jam e pasim et ate. Kit aip tarian t,
sąm on ė t ad a pasiklysta n u osavam e sapn e. Kiek vien a m in t is, kiekvie
n a em ocija ir kiekvien as potyris gali t aip įtr au kti ju s, k ad t am p at e
išties j sap n ą p an ašios bū sen os. Ištisu s t ū k st an tm ečiu s t okia bū sen a
bu vo žm on ijai įprasta.
N or s sąm on ės pažin ti ir n eįm an om a, galite įsisąm on in t i ją kaip
save. G alit e tiesiogiai paju st i ją bet kokioje sit u acijoje, n esvarbu , kur
bū tu m ėt e. G alit e paju st i ją čia ir d ab ar kaip savo Bu vim ą, vidin ę
erdvę, ku r ioje yra su vok iam i ir m in t im is virsta šio p u slap io žodžiai,
lai visa per sm elk ian t is Aš Esu . Jū sų sk ait om i ir ap m ąst o m i žodžiai
yra p ir m as plan as, o Aš Esu - pam at as, plika ak im i n eap čiu op iam as
kiekvien o p ot y r io, k iekvien os m in ties ir jau sm o fon as.
Z
Kvėpavim as
V id in ę erdvę r asite su k ū r ė m ąst ym o srau te p r otar piu s. Be šių
p r ot ar p ių jū sų m ąst ym as t am p a pasik ar t ojan t is, st ok o jąs įk vėpim o
ir bet k ok ių k ū r y b in ių k ibirk št ėlių - toks, k ok s iki p at šių d ien ų yra
d au gu m o s m ū sų p lan et os žm on ių m ąst ym as. Ju m s n ėra reikalo rū
pin t is dėl šių p r ot ar p ių tru km ės. P ak an ka vos k elių sek u n d žių . Pa
m ažu šie pr ot ar p iai savaim e, be jo k ių past an gų , ilgės. D au g svarbiau
už p r ot ar p ių tr u k m ę yra jų d ažn u m as - t ad a jū sų k asdien ė veikla ir
m ąst ym o sr au t as įgau s erdvės m at m en į.
Vien as p ažįst am as n esen iai par od ė m an m etin į st am b ios dvasi
n ės or gan izacijos veiklos plan ą. P erm ečiau jį akim is. D id elis išties
įd o m ių sem in ar ų ir k u r sų p asir in k im as pad ar ė m an įsp ū d į. P lan as
pr im in ė šved išk ą stalą, ku r galim a rin ktis iš m ilžin išk os viliojan čių
pat iek alų įvairovės. P ažįstam as papr ašė m an ęs r ek om en d u ot i vien ą
ar d u k u r su s. „N ežin au , - at sak iau . - V isi jie, r od os, labai įd om ū s.

Bet yra t ok s dalyk as, - p r id ū r iau . - Je igu pr adėsite pr ak tiku oti są
m on in gą k vėp avim ą ir tęsite p r ak t ik ą m et u s, pasikeish e kur kas
sm ar k iau , n ei ju s p ak eist ų visi sem in ar ai šiam e sąraše. Be to, ju m s
tai n ieko n ek ain u otų . “
Įsisąm on in d am i k vėp avim ą at it r au k iat e dėm esį n u o m ąst ym o ir
su k u r iat e erdvę. Tai vien as sąm on ės su žad in im o b ū d ų .
Įsisąm on in k it e savo k vėpavim ą. At kr eipkit e dėm esį į p ojū čiu s,
kylan čiu s k vėp u ojan t . Jau sk it e į k ū n ą ir iš jo sr ū van t į orą. St eb ė
kite, k aip k rū tin ė ir pilvas k iek išsip u čia įk vepian t ir su sit r au k ia iš
k vepian t. V ien o sąm o n in go įk vėpim o ir išk vėpim o p ak an k a, k ad
n en u t r ū k st am oje m in čių sek oje at sir ast ų šiek t iek erdvės. Vien as
sąm on in gas įk vėpim as ir išk vėpim as (dar geriau d u ar trys), atlikti
d au g k ar t ų d ien oje, yra p u ik u s b ū d as įlieti į savo gyven im ą erdvės.
N e t jei m ed it u ot u m ėt e k vėp avim ą p o dvi ar d au giau valan d ų , k aip
d ar o kai k u rie žm on ės, su vok ti tereikia vien ą įk vėpim ą ir iškvėpim ą.
Vien as jis visų svar biau sias. V isa k it a yra pr aeitis ar ateitis, kit aip
tar ian t, m in tys. Kvėp avim as — tai n e jū sų at liekam as veiksm as, o
vyk sm as, kurį jū s liu d ijat e. Sis vyk sm as savaim in is. Jį atlieka jū sų
k ū n e glū d in t is su p r at in gu m as, o ju m s tereikia stebėti. Tam n ereika
lin gos jok io s p ast an gos. Be to, at k reipkite dėm esį į t r u m p ą pauzę,
rim ties tašk ą išk vėpim o gale, at sir an d an tį prieš ju m s pr adedan t vėl
trau k ti orą.
D au gelio žm o n ių k vėpavim as n en at ū r aliai pavir šu tin išk as. Ku o
sąm o n in giau k vėp u ojat e, tu o jū sų k vėpavim as savaim e t am p a giles
n is - t ok s ir tu ri bū ti.
Kad an gi kvėpavim as n etu r i jok io pavid alo, jis n uo sen iau sių lai
k ų bu vo pr ilygin am as dvasiai - p av id alo n etu r in čiam Gyven im u i.
„Tu o m et Viešp at s D ievas pad ar ė žm o gų iš žem ės d u lk ių ir įkvėpė
jam į šn erves gyvybės alsavim ą. Taip žm ogu s tapo gyva b ū t y b e.“
(P radžios kn yga 2, 7) Vok iečių k alb os žod is atm en, reiškian tis „kvė
p u o t i", kilęs iš sen ovės in d ų (san skrito) žodžio A tm an , kuris reiškia
vid u je esan čią d ievišk ąją dvasią, ar D ievą.
T a aplin k yb ė, k ad k vėpavim as n etu r i pavid alo, yra vien a pr ie
žasčių , k od ėl sąm on in gas k vėpavim as p ad ed a atskleisti vidin ę erdvę
ir su žad in t i sąm on ę. Kvėp avim as yra p u ik u s m ed it acijos ob jek t as

k aip t ik dėl t o, k ad jis n e ob jek t as - n etu ri p avid alo ar k on tū r ų .
Kit a priežastis - k vėp avim as yra vien as m ažiau siai k r in t an čių į akį
ir regim ai n ereik šm in gas f e n o m e n a s, „t r u p u t is'1, ku ris, p asak Nyčės,
su t eik ia m u m s d id žiau sią l ai m ę . P r aktiku oti sąm o n in gą k vėp avim ą
k aip m ed it aciją ar n e - just ) r eikalas. Tačiau at m in k it e, k ad k ok ios
n ors k it os m ed it acijos k v ė p a v i m o m ed itacijos n eatstos.
Su vok d am i sa v o k v ė p a v i m ą at sid u r iat e šioje ak im ir k oje, o tai yra
b et k ok ios vi d i n ė s t r a n sf o r m a c i jo s sąlyga. Su vok d am i kvėpavim ą,
visiškai jau č i a t e sa v o Bu v i m ą . Taip pat pastebėsite, jo g n eįm an o
m a m ąst y t i ir k artu s ą m o n i n g a i k v ė p u o t i . Sąm on in gas k vėpavim as
s u st a b d o p r o t ą , l a č i a u u ž u o t p a t e k ę į t r a n so b ū sen ą ar pu siau pri
sn ū d ę , t a m p a t e visišk ai ž v al u s ir it in b u d r ū s . N e leidžiatės žem iau
m in čių , o p ak y l a t e vir š jų. Ir jei į d ė m i a u paan alizu osite savo poty-
r us, p a m a t y si t e , kad b ū t i ši o je a k i m i r k o je ir liau t is galvoju s n epr a
r an dan t sąm o n in gu m o - iš t i k r ų jų r eišk ia tą patį - sąm on ės erdvės
at sir ad im ą.
Priklausom ybės
Įsisen ėju siu s ir k om pu lsyviu s elgsen os m od eliu s galim a p avad in

ti p r ik lau som yb ėm is, ar žalin gais įpr očiais. Tok ia p r ik lau som yb ė
gyven a vid u je k aip kvaziesybė, ar su basm en ybė; tai yra p er iod išk ai
visiškai ju s u žvaldan tis en ergin is lau k as. Ji n etgi p aim a į savo val
d žią jū sų p r ot ą, galvoje sk am b an t į balsą, ku ris tok iais atvejais t am p a
pr ik lau som yb ės b alsu . Jis gali kalbėti: „Si d ien a tau bu vo su n ki. Esi
vertas p asism agin t i. Kod ėl tu rėt u m atsisakyti vien in telio gyven im e
t au liku sio m alo n u m o ?" Je igu dėl sąm on in gu m o st ok os su sit ap at i
n ate su šiu o vid in iu b alsu , pagau n at e save pėd in an t į šaldyt u vo lin k
ir siekian tį riebau s pyrago su šok olad u . Kit ais atvejais pr ik lau so
m ybė gali visišk ai apeiti m ąst an t įjį p r ot ą - t iesiog su sivokiate, kad
trau kiate cigaretę ar glau džiate prie lū p ų taurelę. („Kaip šitas d aik t as
at sid ū r ė m an o r an k ose?..") Cigar et ę pr isid egėte ar įsipylėte išgerti
visiškai n esąm on in gai.
Je i ju s k am u o ja su n k iai įveikiam i įpr očiai (r ū kym as, persivalgy

m as, girt avim as, televizijos žiū r ėjim as, p r ik lau som yb ė n uo in tern eto
ar k iti), galite p ad ar y t i štai ką: pastebėję kylan tį n en u galim ą poreikį,
su st ok it e ir t riskart sąm on in gai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip su ža
d in sit e sąm o n in gu m ą. Tad a pasist en k it e su vokti n en u galim ą p o
tr au k į k aip savo vid u je esan tį en ergin į lau k ą. Sąm on in gai pajau sk ir c
n en u galim ą poreik į u žsirū kyti, išgerti alk oh olio, persivalgyti ir taip
toliau . Tad a vėl kelis sykiu s sąm on in gai įkvėpkite ir iškvėpkite. G a
lim as daik t as, jo g n en u galim as pot r au k is išn yks - aišku , t ik ku riam
laiku i. Įm an om a, k ad šis pot r au k is vis tiek pasirodys už ju s stipresn is
ir bū sit e priversti jam p asid u ot i. Per d au g dėl to n esigrau žkite. Są
m on in gu m u i au gan t , p r ik lau som yb ės silp st a ir ilgain iu i pasitr au kia.
Sten kitės u žfiksu oti b et k ok ią žalin gą įpr otį pat eisin an čią m in tį, vos
ji kyla jū sų prote, n et jei jo s ar gu m en t ai visai pagrįsti. P aklau skite
savęs: „Kas čia k alb a?“ Ir su pr asite, k ad k alb a pr ik lau som yb ė. Tad a
pr ik lau som yb ei ju s įveikti b u s su n k iau .
Vidin io kūn o suvokim as

Kit as p apr astas, b et labai veik sm in gas b ū d as rasti gyven im e erdvę
irgi glau d žiai su sijęs su k vėpavim u . Ap t ik sit e, jog jau sd am i su b tilų
įein an tį ir išein an tį oro sr au t ą, taip p at išsip u čian čią ir su sit r au k ian
čią k rū t in ę bei pilvą, d r au ge im at e su vok ti vid in į kū n ą. Tad a jū sų
dėm esys gali n u k r ypt i į po v isą jį pask lid u sį gyvybės pojū t į.
D au gu m a žm o n ių t aip įn ikę į savo m in tis, t aip su sit apat in ę su
galvoje sk am b an čiu balsu , k ad n ebejau čia gyvu m o savo vidu je. Kai
n egalite p ajau st i savo gyvu m o, d au g pr ar an d at e. Tai tikra n etektis.
T ad a n e t ik im ate ieškoti šios n atū r alios vid in io pasit en k in im o b ū
sen os p ak ait alų , b et ir b an d ot e k om p en su ot i n u olat in į n esm agu m ą,
at sir an d an tį p r ar ad u s ryšį su visad čia esan čiu , bet dažn iau siai n e
past eb im u gyvu m u . Iš t ok ių pak ait alų galim a pam in ėt i n arkotin ių
m ed žiagų su k elt ą eu for iją, besaikį ju t im ų jau d r in im ą, pavyzdžiui,
pern elyg garsios m u zik os k lau sym ą, p om ėgį be reikalo riziku oti,
sek so m an iją. N et san t yk ių d r am os kar tais pak eičia tikro gyvu
m o p ojū t į. N u olat o s fon e esan tį n esm agu m o jau sm ą dažn iau siai
b an d om a p aslėp t i in tym iais san t yk iais - iešk om a vyro ar m oters,

kuris ar kuri „su t eik t ų m an laim ę". Tok ie san t yk iai yra d id žiau sių
n u sivylim ų šaltin is. O n esm agu m u i vėl išk ilu s į paviršių , žm ogu s
p apr astai k alt in a savo partn erį.
D u ar tris k ar tu s sąm on in gai įkvėpkite ir iškvėpkite. Tad a p ab an
dykite u žčiu opt i su b t ilų gy vu m o p ojū t į, p ask lid u sį po visą kūn ą.
Kit aip tarian t, p am ėgin k it e p ajau st i k ū n ą iš vid au s. Ar ju m s p a
vyksta? Tr u m p ai p ajau sk it e įvairias k ū n o dalis. Su vok it e plaštakas,
pasku i - r an kas, pėdas ir k ojas. Ar jau čiate pilvą, k rū tin ę, k aklą ir
galvą? Ar jau čiat e lū pas? Ar jose esam a gyvybės? Tad a vėl su vok ite
visą vidin į k ū n ą vien u m etu . ( lai bū r pr ak tik os pr ad žioje n orėsite
u žsim erk ti; p aju t ę k ū n ą atsim er kite ir apsidair yk it e toliau jį jau sd a
m i. Kai ku rie sk ait yt ojai pastebės, kad u žsim erk ti jiem s n ėra reika
lo - vidin į k ū n ą jie gali jau st i tiesiog sk ait yd am i šią kn ygą.
Vidin ė ir išorin ė erdvė

Jū sų vid in is k ū n as n e kietas, o su d ar ytas iš erdvės. Kalbu ne apie
fizin į jū sų p avid alą, b et gyvybę, kuri daro jį gyvą, apie fizin į k ū n ą
su k ū r u sį ir jį palaik an t į su p r at in gu m ą, vien u m et u k oor d in u ojan t į
šim t u s t o k ių su d ėt in gų fu n k cijų , k ad žm ogišk as pr ot as p ajėgu s ap
rėpti t ik m ažą jų dalelę. Kai p r ad ed at e su vok ti šiu os dalyku s, išties
vyksta štai kas: su p r at in gu m as im a su vok ti pat s save. Šios „n ep agau
n am os gyvybės" n iek ad n eapt ik o joks m ok slin in k as, n es ji yra jų
pačių t eškan čioji sąm on ė.
Fizikai n u statė, jo g regim as m at er ijos k iet u m as yra m ū sų ju t im ų
k u r iam a iliu zija. N e k it aip yra ir su m ū sų k ū n u , kurį m es su vok iam e
ir laikom e kietu p avid alu , n ors iš t ik r ų jų 9 9 ,9 9 % jo su d ar o erdvė.
Apytik riai tok s yra at om ų ir at st u m ų tarp jų san tykis, o k iekvien am e
at om e erdvės irgi ne m ažiau . Taigi m at om e fizin į k ū n ą tokį, k ok s jis
m u m s at r od o, tik dėl k laid in go su vok im o. Apsk r it ai k ū n ą galim a
laikyti m ik r ok osm in e išorin ės erdvės versija. N or ėd am i su pr ast i er
dvės, sk ir ian čios d an gau s k ū n u s, platybes, apm ąst yk it e šiu os pavyz
džiu s: p ast oviu 3 0 0 0 0 0 k ilom et r ų per sek u n d ę greičiu sk lin dan čiai
šviesai pr ir eik ia vos d au giau n ei sek u n d ės n u k ak ti n u o Ž em ės iki
V I D I N Ė S ER D V Ė S RADI MAS 161
M ėn u lio; Sau lės šviesa Ž em ę p asiek ia per m a ž d a u g a s u m n i a s m i

n utes; šviesa iš ar t im iau sios Sau lei žvaigždės, p a v a d i n t o s Ke n t a u r o
P r ok sim a, iki Ž em ės k eliau ja 4,5 m et ų . Štai k o k i a m i l ži n i šk a e r d vė
m u s su pa! Be to, d ar yra tar pgalak tin ė erdvė, k u r ios p l a t y b e s n u i m s
apsk r it ai n esu vok iam os. A r t im iau sios galak tik os - An d t n iu ed os
ū k o - šviesa iki m ū sų sk lin d a 2 ,4 m ilijon o m et ų . Ar ne n u o s t a b u ,
k ad jū sų k ū n e san tykin ai irgi tiek p at erdvės, k iek visatoje?
Taigi jū sų fizin is k ū n as, tu rin tis k on k r et ų pavidalą, p asir od o savo
esm e esąs b efor m is. Jis gali t ap t i vartais į vid in ę erdvę. N or s v i d i n ė
erdvė jo k io p avid alo n etu ri, ji n ep ap r ast ai gyva. Si „t u ščia erdvė"
tai p at i gyvybė, n eišreikštasis Šalt in is, iš k u r io kyla visos gyvybės
apr aišk os. Trad icišk ai Šalt in is įvar d ijam os žodžiu „D ievas".
M in t y s ir žodžiai p r ik lau so p avid alų , ar for m ų , p asau liu i, jais
n eįm an om a išreikšti to, kas an ap u s p avid alų . Tod ėl galim a sakyti,
k ad teigin ys „jau čiu savo vidin į k ū n ą“ at sp in d i p r ot o k u r iam ą k lai
d in gą su vok im ą. Išties vyk sta štai kas: įsik ū n iju si sąm on ė (Aš Esu )
im a su vok ti p at i save. Kai n u st oju pain iot i save su laik in om is „aš“
for m om is, t ad a per „m an e" im a reikštis b er ib išk u m o ir am žin ybės
m at m u o - D ievas. Jis „m an " vad ovau ja. Taip p at išlaisvin a m an e
n u o p r isir išim o prie pavidalų . Vis d ėlt o gryn ai in telek tin is p r ip aži
n im as („Aš n esu šis p avid alas") n epadės. V isų svar biau sias k lau sim as
tok s: ar su geb u jau st i savo vidin ę erdvę, savo pat ies Bu vim ą, tiksliau ,
Bu v im ą to, kas Aš Esu ?
T ą p ačią tiesą prieisim e vad ovau d am iesi k it a gaire. P aklau skite
savęs: „Ar su vok iu n e t ik tai, kas vyk sta šią ak im ir k ą, bet ir pat į
D abar, k aip gyvą, laiko n epaliest ą vid in ę erdvę, k u r ioje viskas vyk s
t a?" N o r s D abar (ši ak im ir k a), regis, n etu ri n ieko b en d r a su vid in iu
k ū n u , įsisąm on in ę D abar erdvę, vid u je n etikėtai pasiju n t at e gyves
n i. Jau čiat e vid in io k ū n o gyvu m ą - gyvu m ą, k u r is n eat siejam as n u o
Bu vim o d žiau gsm o. Kad išeitu m e iš k ū n o r ėm ų ir su vok t u m e, jo g
n esam e jis, t u rim e į jį įeiti.
Sten kitės k u o d ažn iau su vok ti vid in į k ū n ą ir t aip k asdien iam e
gyven im e k u r ti erdvę. Ko n ors lau k d am i, klau sydam iesi, žvelgda
m i į d an gų , m edį, gėlę, m ylim ąjį ar vaiką, tu o p at m et u jau sk it e
vid u je gyvu m ą. Tok iu b ū d u dalis jū sų d ėm esio, ar sąm on ės, toliau
liks laisvėje, o lik u sioji dalis liks u žim t a išor in iu p avid alų pasau liu .
Kiek vien ą k ar t ą ju m s šit aip „apgyven u s" savo kū n ą, jis t am p a tarsi
in karas, p ad ed an t is b ū ti šioje ak im ir k oje, n eleidžia ju m s at it r ū k t i ir
pasiklysti m ąst ym e, em ocijose ar išorin ėse aplin k ybėse.
Ju m s m ąst an t , jau čian t , pat ir ian t ir išgyven an t, sąm on ė įgau
n a pavid alą. Ji r ein k ar n u oja - „gim st a" m in t im i, jau sm u , ju t im i
n iu pot y r iu ar išgyven im u . Tai n en u t r ū k st am as at gim im ų ratas, iš
k u r io galiau siai tikisi išsivad u ot i b u d ist ai, ir tai p asiek iam a tik šią
ak im irk ą.
Kaip pasteb ti protarpius
D ien ą jū sų regą ir k lau są veikia n uolat kin t an čių d ir gik lių seka.
Tą ak im ir k ą, kai ką n ors p am at ot e ar išgirstate - ypač jei vaizdas ar
garsas n epažįstam as - d ar prieš pr otu i įvardiju s ar in terpretavu s tai,
papr astai st oja b u d r au s d ėm esin gu m o pr ot ar pis, k u r iam e įvyksta
su vok im o aktas. Sis p r ot ar pis ir yra vidin ė erdvė. Sk ir t in gų žm on ių
jo t ru k m ė skiriasi. P r ot ar p iu s p asteb ėt i n ėra len gva, n es d au gu m os
jie itin t r u m p i, tr u n k a tik sek u n d ę ar d ar t r u m p iau .
Vyksta štai kas: p ir m ą su vok im o ak im ir k ą, p asir od žiu s n au jam
vaizd u i, su sk am b u s garsu i, įpr ast in is m ąst ym o sr au t as t r u m p am n u
ščiū va. Sąm o n ė n u k r eipiam a n u o m in čių , n es ji r eik alin ga ju t im in io
su vok im o ak t u i. Lab ai n eįpr astas regin ys ar garsas gali n e tik išor iš
kai, b et ir vid in iam e lygm en yje „at im t i ju m s žad ą", k it aip tarian t,
su k u r t i ilgesn į pr ot ar pį.
N u o šių t ar p ų d ažn u m o ir t ru k m ės pr ik lau so jū sų su gebėjim as
džiau gt is gyven im u , jau st i vidin į ryšį su kitais žm on ėm is, su gam ta.
P rotarpiai n u lem ia jū sų išsilaisvin im o n u o ego laipsn į, n es ego reiškia
visišk ą erdvės m at m en s n esu vokim ą.
Ju m s p r ad ėju s įsisąm on in ti šiu os t r u m p u s savaim in iu s pr ot ar
p iu s, jie im s ilgėti, o jū s vis d ažn iau išgyven site laisvą n u o m ąst ym o
su vok im o d žiau gsm ą. Tad a pasau lis at r odys šviežias, n au jas ir gyvas.
Ir atvirkščiai - k u o t an kesn ė m en talin ė ab st r ah avim o ir k on ceptu a-
lizavim o šir m a, per k u r ią su vok iat e gyven im ą, t u o b edvasišk esn is ir
n u ob od esn is t am p a pasau lis.
V I D I N Ė S ER D V Ė S RADIMAS 163
Savęs radim as ir praradim as

V id in ė erdvė taip p at atsiveria k iekvien ą kartą, kai t ik ju s at sisa
kote poreik io pabrėžti savo pavidalu gr įst ą t apatybę, ’lbk.s p or e i k i s
kyla iš ego ir n ėra tikras. Kai t ik išsižad ate t ok io elgsen os m o d e l i o ,
atsiveria vid in ė erdvė, jū s pr iar t ėjat e pr ie savo tikrosios e syb ė s. Igo
tad a at r od o, k ad save pr ar an d at e, t ačiau tiesa yra visiškai k i t ok i a.
Jėzu s m ok ė, k ad t u rite pr ar ast i save, id an t atr astu m ėte. At m etę t ok į
elgsen os m od elį, jū s liau jatės teikę reikšm ę t am , kas esate pavidalų
lygm en yje, ir t ad a at sisk leidžia an ap u s p avid alų esan tis jū sų tikrasis
„aš“. M ažėd am i did ėjat e.
Ž m on ės n esąm on in gai b an d o pabr ėžt i savo p avid alu gr įst ą t ap a
tybę keliais b ū d ais. Bu d r u m as p ad ės atsekti savo vid u je kai k u r iu os
t ok iu s n esąm on in gu s m od eliu s. Št ai keli pavyzdžiai: r eikalau jate
p ad ėk ų u ž savo d ar b ą ir pykstate jų n egavę; sten giatės su lau k t i d ė
m esio, t od ėl visiem s p asak ojat e savo b ėd as, ligos ist orijas ar keliate
scen as; reiškiate savo n u om on ę, kai n iekas jo s n eklau sia ir kai ji n ie
k aip n egali pak eisti sit u acijos; labiau r ū pin atės kito asm en s n u o m o
n e apie save n ei p ačiu asm en iu , k it aip sak an t, n au d ojat ės ju o k aip
ego veid r od žiu ir pr ieš jį p ozu ojat e; b an d ot e p ad ar yt i k it iem s įspū d į
savo n u osavybe, žin iom is, gražia išvaizda, p ad ėt im i, fizin e jė ga ir
p an ašiom is savybėm is; m ėgst ate išp ū sti savo ego st ipr iai py k d am i
ar įsižeisdam i; esate lin kę sk ų st is ir įr od in ėti savo t eisu m ą bei k it ų
p ak ly d im ą; sten giatės at r odyt i svar bū s...
Je i apt ik sit e savyje t ok iu s elgsen os m od eliu s, siū lau paeksperi
m en t u ot i. Išb an d yk it e, k ok s jau sm as at ein a ir kas įvyksta at sisakiu s
to m od elio. T iesio g at m esk it e jį ir stebėkite.
N u st o t i teikti reikšm ę t am , kas esate p avid alų lygm en yje, - dar
vien as sąm on ės su žad in im o b ū d as. At skleisk it e m ilžin išk ą galią,
kuri im a tekėti per ju s į pasau lį, kai n ebepabrėžiate pavid alu gr įstos
tapatybės.
Tyla
Sak om a, k ad „D ievo žodžiai yra tyla, o visa k it a - t ik pr astas
ver t im as". Iš t ik r ų jų tyla reiškia tą pat, ką ir erdvė. Įsisąm on in ę
tylą, k ad ir k u r tai vyktų , su siju n giam e su p avid alo n etu r in čiu ir
n u o laiko n ep r ik lau som u m at m en iu savyje. Tas m at m u o yra au k š
čiau m in čių , au k ščiau ego. Tai gali b ū ti tyla, tvyran ti gam t oje, jū sų
k am b ar yje an k styvo ryto valan d om is ar tyla tarp garsų . Tyla n etu ri
pavid alo - štai kodėl jos n esu voksim e m ąst ym u . M in t is yra p avid a
las. Su vok t i tylą - tai bū ti tyliem s. O bū ti tyliem s — tai bū ti sąm o
n in giem s be m in čių . Tyla pr iar tin a m u s prie tikrosios m ū sų esybės.
N u t ilę t am p at e tu o, kas bu vote p r ie š įgau d am i šį laik in ą fizin į ir
m en talin į pavid alą, kuris vadin am as asm en ybe. T aip p at t u o, kas
bū site pavidalu i išn ykus. Ir tu o, kas esate an ap u s savo laik in osios
bū ties - n esąlygota, p avid alo n etu rin čia it am žin a sąm on e.
IX SKYR I U S
VIDINIS TIKSLAS
Vos pak ylam e au k ščiau pap r asčiau sios kovos dėl išlik im o, svar
b iau sias gyven im e m u m s t am p a pr asm ės ir tikslo klau sim as. D au
gelis žm o n ių jau čiasi įt r au kt i kasdien ybės r u tin os, kuri, r od os, gy
ven im o pr asm ę at im a. Kai k am at r od o, k ad gyven im as teka pr o šalį
ir ju o s aplen k ia, o gal jau sen iai pr at ek ėjo. Kit i jau čiasi sm arkiai
varžom i d ar b o, k u r į d ir b a siek d am i išlaikyti šeim ą, ar savo fin an si
n ių aplin k yb ių bei gyven im o sąlygų. Vien i išsekin ti did žiu lės įt am
p os, kiti - pilko n u ob od u lio. Vien i įsivėlę į pašėlu sią veiklą, kili
su k au styt i sąstin gio. D au gu m ą svajoja apie p in igų t eik iam ą laisvę ir
galim ybes. Kit i jau m ėgau jasi san t yk in e t ok io p o b ū d žio laisve, bet
k ar t u su sivok ia, jo g n et ir to m aža, k ad gyven im as b ū t ų pr asm in gas.
T ik r o tik slo n eat st oja n iekas. Tačiau to t ik ro, ar pagr in d in io, tikslo
išor in iam e lygm en yje n erasite. Jis su sijęs n e su jū sų veikla, u žsiėm i
m ais, o su jū sų t ik r ąja esybe - k it aip, su sąm on ės bū sen a.
Taigi svar b iau sia yra su vok ti štai ką: gyven im as turi vidin į tikslą
ir išorin į tikslą. V id in is tikslas su sijęs su Bu vim u ir yra pagr in d in is.
Išorin is tikslas su sijęs su veikla ir yra an trin is. Č ia m es visų pir m a
k alb am e apie vid in į tikslą, tačiau šiam e ir k it am e skyriu je taip pat
ap t ar sim e, kaip su d er in t i vidin į ir išor in į tikslu s. Beje, abi tikslų
k at egor ijos taip su sip yn u sios, kad praktiškai n eįm an om a n agrin ėti
vien os n epaliečian t kitos.
Jū sų vid in is tikslas yra pab u st i. Štai kaip, regis, papr asta. Tok s
p at s yra ir kiekvien o k it o šioje plan et oje gyven an čio žm ogau s tiks
las. G alų gale tai — visos žm on ijos tikslas. Jū sų vidin is tikslas yra
n eat siejam a visat os ir jo s au gan čio su p r at in gu m o tikslo dalis. Ilgai
n iu i jū sų išor in is tikslas gali pak isti. Įvairū s žm on ės turi visai k it o
k iu s išor in iu s tikslu s. Kai ran d at e vidin į t ikslą ir gyven ate d ar n oje su
ju o , su k u r iat e išor in io t ikslo p am at ą. Tai tikros sėk m ės pagr in d as.
Kit a vertu s, be šios d ar n os irgi įm an om a šį t ą pasiek ti - did žiu lėm is
past an gom is, kova, ryžtu , u olu m u ar klasta. Bet t ok ios past an gos
n ebu s d žiau gsm in gos ir n eišven giam ai p agim d ys vien ok ią ar k it ok ią
kan čią.
Pabudim as
P ab u d im as — tai sąm on ės pok ytis, kai m ąst ym as ir su vok im as
(sąm on ė) išsiskiria. I k u igu m ai žm on ių tai n u t in k a n e iškart, o laip s
n iškai. N et tie reti žm on ių pad er m ės atstovai, k u r ie st aiga d r am a
tiškai ir, regis, n egrįžtam ai pab u n d a, vis tiek turi išgyven ti procesą,
k u r io m etu n au ja sąm on ės bū sen a pam ažu įsilieja į jų gy ven im ą bei
veiklą ir visa tai perkeičia.
Užu ot k laid žiojęs m ąst ym o labirin tais, p ab u d ęs žm ogu s at pažįst a
save kaip už visa to esan tį sąm on in gu m ą. M ąstym as t ad a liau jasi b u
vęs savo paties reikm es ten kin an tis aktyvu m as. Jū sų gyven im ą im a
valdyti sąm o n in gu m as. Sąm on in gu m as tai įsisąm on in tas ryšys su
visu ot in iu su p r at in gu m u . Kit aip jis vadin am as Bu vim u - sąm on e
be m in čių .
P ab u d im o vyk sm as yr a m alon ės aktas. N e įm an o m a su žad in t i jo
p at iem s, n eįm an om a k aip n ors jam p asir u ošt i ar pask at in t i jį su
k au p t ais n u op eln ais. N ė r a jok ios login ės veik sm ų sek os, vedan čios
lin k p ab u d im o , n or s p r ot u i tai, žin om a, labai pat ik t ų . Ju m s n ereikia
p ab u d im o u žsitar n au ti. N u sid ėjėliu i kar tais jis gali įvykti an ksčiau
n ei šven t ajam . Št ai k od ėl Jėzu s b en d ravo su įvairiau siais žm on ėm is,
n e t ik su gerb iam ais. P ab u d im as n iek aip n epr iklau so n u o jū sų va
lios. V isos jū sų p ast an gos - tai ego b an d ym ai pr at u r t in t i save p ab u
d im u , ar n u švit im u , tai yra įgyti ver t in gą n u osavybę ir taip dar la
biau išsipū st i. U žu ot iš t ik r ų jų p ab u d ę, t ad a jū s leidžiate savo pr ot u i
su k on st r u ot i p ab u d im o koncepciją, su sik u r iat e m en talin į vaizdin į,
kok s yra p ab u d ęs, ar n u švitęs, žm ogu s, ir b an d ot e gyven ti p r isid e
r in d am i prie šio įvaizdžio. Gyven im as, gr in d žiam as įvaizdžiu, kurį
su sik ū r ėte ap ie save ar k u r į su kū r ė apie ju s kiti žm on ės, yra n etikras
gyven im as - tai d ar vien as n esąm on in gas ego vaid m u o.
Taigi jei p ab u d im as n epr iklau so n u o jū sų valios ir p ast an gų , jei
gu jis tiesiog įvyksta ar b a n eįvyksta, k aip jis gali bū ti pagr in d in is
VIDINIS T I KSLAS 167
gyven im o tikslas? Ar tikslo tu rėjim as n ereiškia, kat i galiu - v i e n o k i o

m is ar k it ok iom is p ast an gom is jo siekti?
Be jo k ių p ast an gų , vien per m alon ę, įvyksta tik p i r m i n i s [Kibu
d im as, pir m asis m in čių n et em d om os sąm on ės blyksn is. Jei ši k n y ga
pasirod ys ju m s n esu p r an t am a ar b epr asm išk a, vadin asi, p i r m a si s
blyk sn is d ar n en u švietė jū sų . Tačiau jei sk ait yd am i ją su v i r p a t e ir
pr ipažįst at e, jo g jo je esam a tiesos, p ab u d im o vyk sm as jau p r asid ė
jo. O pr asid ėjęs jis at gal n epasu k a, n or s ego ir gali k u r iam laiku i jį
pr ist ab d yti. Bu s žm on ių , k u riem s p ab u d im o vyk sm ą su žad in s, arba
in iciju os, ši k n yga. Kit iem s ji leis su sivok t i, jo g jie jau p am ažu b u n
d a ir p ab u d im ą pr iar tin s. Be t o, k n yga p ad ės at pažin t i ego, kai tik
jis b an d ys at gau t i vald žią ir u žt em d yti kylan tį sąm on in gu m ą. Kit i
žm on es p ab u n d a st aiga įsisąm on in ę savo įpr ast u s m ąst ym o m od e
liu s, ypač giliai įsišak n iju sias n eigiam as m in tis, su k u r iom is jie tapa-
t in osi visą gyven im ą. St aiga r an d asi sąm o n in gu m as, k u r is su vok ia
m in tis, b et yra atsk iras n u o jų .
Kok s m ąst y m o ir sąm o n in gu m o ryšys? Sąm o n in gu m as yr a er
dvė, k u r ioje egzist u oja jo s (erdvės) įsisąm on in t os m in tys.
Blyk st elėju s sąm o n in gu m u i, p aju t ę savo Bu vim ą, jū s ap ie tai
su žin ot e t iesiogiai. Sąm o n in gu m as n u st oja ju m s bu vęs vien m en t a
lin e k o n cep cija ir jū s liau jatės pat aik avę b ep r asm išk am m ąst ym u i.
G alit e p ak viest i į savo gyven im ą Bu vim ą, kitaip tarian t, galite su
sik u r t i gyven im e erdvę. D r au ge su p ab u d im o m alon e at ein a at sa
k om y b ė. Tu r it e r in k t is vien ą iš d viejų galim y b ių : b an d yt i gyven ti
k aip sen iau , tarsi n iek o n eb ū t ų įvykę, arba su p r ast i įvykio reikšm ę
ir at p ažin t i k ylan t į sąm o n in gu m ą k aip svar b iau sią įvykį, k u r is gali
ju m s n u t ik t i. P ast ar u oju at veju p agr in d in is jū sų gyven im o tikslas
b u s at sivėr im as k ylan čiai sąm on ei ir jos šviesos p ask leid im as p a
sau lyje.
„Aš n or iu pažin t i D ievo m in tis, - pasakė Ein št ein as. - Visa kita
yra sm u lk m e n o s/1 Kas tai yra D ievo m in tys? Sąm on ė. Ką reiškia pa
žin ti D ievo m in tis? Bū t i sąm on in gam . Kas yra detalės? jū sų išorin is
tikslas ir visa, k as vyk sta išorėje.
Taigi b elau k d am i, k ol jū sų gyven im e n u t ik s kas n ors reikšm in ga,
galite taip ir n esu prasti, jo g jū sų vid u je jau įvyko pats r eik šm in giau sias
dalykas, galin tis n u t ik t i žm ogu i - m ąst ym o ir sąm o n in gu m o išsis

k yrim o vyk sm o pradžia.
D au gelis p ir m osiose p ab u d im o p ak op ose at sid ū r u sių žm on ių p a
m et a išor in j tikslą. P asau lietiškos pask at os jiem s jau yr a b ep r asm iš
kos. Lab ai aiškiai m at yd am i m ū sų civilizacijos p am išim ą, jie kar tais
p asiju n t a at it olę n u o ju os su pan čios k u lt ū r os. Kai kas jau čiasi lyg
gyven tų n iek ien o žem ėje, tarp dviejų pasau lių . Ego jų jau n ebeval-
do, kita vertu s, kylan tis sąm on in gu m as dar n eįsiliejo į jų gyven im ą.
Jie d ar n esu d er in o vidin io ir išorin io tikslų.
Dialogas apie vidinį tikslą
Sis d ialogas ap ib en d r in a dau gyb ę m an o p ok alb ių su t ik r ojo gy

ven im o tikslo ieškan čiais žm on ėm is. T ik r a šiu o at veju ju m s yra tai,
kas išreiškia jū sų giliau sią esybę, kas dera su jū sų vidin iu tikslu . Štai
kodėl p ir m iau sia n u k r eipiu pašn ek ovų dėm esį į jų vidin į ir p agr in
d in į tikslą.
Negaliu pasak y ti tik sliai, tačiau noriu, k ad gyvenim e kas pasikeistų.

N oriu užsiim ti tokia veikla, k uri būtų prasm inga, dar noriu gerovės ir
išvien su ja ateinančios laisvės. Noriu bent kiek pak eisti pasaulį. Tačiau
je i paklaustum ėte, ko tik sliai aš noriu, turėčiau prisipažin ti, jo g neži
nau. Galpadėtum ėt m an rasti gyvenim o tiksląė
Jū sų t ik slas yra sėdėti čia ir kalbėtis su m an im i, n es čia esate ir tai

darote. Tol, k ol atsik elsite, išeisite ir u žsiim sit e k ok ia kita veikla. Tai
b u s kitas jū sų tikslas.
V adinasi, m ano tikslas visus k itus trisdešim t metų sėdėti kontoro

je - kol išeisiu į pen siją ar kol m ane atleisi
Jū s d ab ar n e savo k on tor oje, tad k it ok s yra ir jū sų tikslas. Kai iš

ties sėdėsite k on t or oje ir u žsiim sit e savo reikalais, tada tai ir b u s jū sų
tikslas. Bet n e visų trisdešim ties m et ų , o t ik tos ak im ir k os.
V I D I N I S T I KSLA S 169
M an au, mes ne visai suprantam vienas kilų. Pasak jūsų. tik slas
tai, k ą darau dabar. O m ano nuomone, tikslas reišk ia ben drą gy v e
nim o siekį, kryptį, didin gą ir reikšm ingą dalyką, įprasm in an tį m an o
dabartin ę veiklą, viską keičiantį. Kuistis tarp popierių k on toroje ne,
tai ne tikslas.
Kol n eįsisąm on in at e Bu vim o, pr asm ės ieškosite tik veiklos ir

ateities m at m en yje, tiksliau , laiko m at m en y je. Kad ir kokį tikslą ar
pr asm ę rasite, ji su t ir ps ar p asirod ys apgau lė. T ą p r asm ę n eišven gia
m ai su n aik in s laikas. Bet k ok ia t am e lygm en yje m ū sų r asta p r asm ė
tikra yra t ik san tyk in ai ir laikin ai.
Je i, pavyzdžiu i, jū sų gyven im u i p r asm ę su t eik ia r ū pin im asis vai
kais, k aip bu s su ta p r asm e, kai jiem s jū sų n ebereikės ir kai jie galb ū t
n et n en orės jū sų k lau syti? Je i jū sų gyven im o p r asm ė pad ėti k itiem s,
jū sų gyven im as tos p r asm ės ^n epraras ir jū s jau sit ės laim in gas t ik
tada, jei tiem s k it iem s bu s pr asčiau n ei ju m s. Jei trokštate pr an ok ti
k itu s, laim ėt i ar su lau k t i sėkm ės vien ok ioje ar k it ok ioje veikloje ir
tai ju m s r od osi p r asm in ga, pasvarstykite, kas bu s, jei taip n iekad ir
n elaim ėsite ar jū sų p er galių gija vien ą d ien ą im s ir n u t r ū ks (taip,
žin om a, ir atsitik s)? T ad a šiok ios t ok ios, k ad ir m en k os p r asm ės be
liks iešk oti savo vaizd u otėje ar at m in tyje - visai n et in k am oje t ok iam
r eikalu i vietoje. Be to, laim ėjim ai ir sėk m ė bet k ok ioje srityje įm a
n om i tik t ad a, kai t ū k st an čiai ar m ilijon ai k it ų pr alaim i, t ad ju m s
r eik alin gos k it ų „n esėk m ės", id an t gyven t u m ėte „p r asm in gai".
N et eigiu , jo g padėti k itiem s, r ū p in t is savo vaikais ar siekti p r o
fesin io m eist r išk u m o n everta. D au geliu i žm on ių šie dalykai su d ar o
svar bią išor in io t ik slo dalį, b et išor in is t ikslas pat s savaim e visad yra
reliatyvu s, n est ab ilu s ir laikin as. Taigi sak au n e tai, k ad u žsiim ti t o
k ia veikla n edera, o tai, k ad dera su ju n gt i t ok ią veik lą su vidin iu ,
p agr in d in iu tik slu - t ad a jū sų veikla įgau s gilesn ę prasm ę.
Jei n esu sid erin sit e su pagr in d in iu tikslu , bet k ok s jū sų siekis, net
su k u r t i r ojų Ž em ėje, bu s pagim d y t as ego ar b a jį su n aikin s laikas.
A n k sčiau ar vėliau jis im s kelti k an čią. N esvar b u , k u o u žsiim siu*
(n et jei veikla atrodys d vasin ga), jei ign or u osit e vid in į tikslą, į jū sų
veik los sritį įsėlin s ego ir viską su gad in s. Šią t iesą pat virt in a dau gelyje
t au t ų paplit ęs p osak is: „Ger ais n orais kelias į pr agar ą gr įst as." Ki
tais žodžiais tar ian t , svar biau sia yra n e jū sų siekiai ar veik sm ai, bet
sąm on ės b ū sen a, iš k u r ios jie išplau k ia. Siek d am i savo p agr in d in io
tikslo, k u r iate n au josios tikrovės, n au josios žem ės p am at u s. Kai šie
p am at ai p ad ėt i, jū sų išorin is tikslas u žk r au n am as dvasin e galia, nes
jū sų siekiai, k et in im ai ir evoliu cin is visatos im p u lsas su t am p a - t am
p a vien iu .
M ąst ym as ir sąm o n in gu m as išsiskiria (o tai yra p agr in d in io tikslo
esm ė) p an eigu s laiką. Č ia, savaim e aišk u , k alb am e n e apie pr ak tin į
laiką, kuris r eikalin gas tarian tis dėl su sit ik im ų , p lan u ojan t kelion es
ir taip toliau . Kalb am e ne apie laikr odžio laiką, o p sich ologin į lai
k ą - giliai prote įsišak n iju sį įprotį siekti gyven im o piln atvės ateityje,
kur jos iš p r in cip o n ėra, ir ign oru oti vien in telį b ū d ą ją rasti — šią
akim irką.
Laiką p an eigiat e tada, kai p agr in d in is jū sų gyven im o tikslas yra
tai, k ą d ar ote šią ak im ir k ą. Tok s požiū r is n epapr ast ai veik sm in gas.
Savo veik la n eigd am i laiką, su siejate vidin į ir išorin į tik slu s, Bu vim ą
ir dar ym ą. P an eigę laiką, jū s pan eigiat e ir ego. Kad ir ką darysite,
at lik site tai yp ač gerai, n es t ok iu atveju pat s dar ym as t am p a jū sų d ė
m esio cen tru . D ar y m as, ar veikla, virsta k an alu , per kurį į šį pasau lį
įein a sąm on ė. Jū sų veikla, n et patys papr asčiau si veik sm ai, k aip k ad
t elefon ų k n ygos p u slap ių vartym as ar žin gsn iai per k am barį, bu s
itin k ok ybišk a. P agrin din is p u slap ių vert im o tikslas yra versti p u sla
p iu s, an tr in is tikslas - rasti telefon o n u m er į. P agr in d in is ėjim o per
k am bar į tikslas yra eiti per k am barį, an tr in is tikslas - p aim t i k it am e
jo gale p ad ėt ą k n y gą (o t ą p ačią ak im ir k ą, kai ją paim at e, tai t am p a
jū sų p agr in d in iu t ikslu ).
G alb ū t at sim in sit e au k ščiau ap t ar t ą laiko par ad ok są: bet k ok iam
veik sm u i atlik ti reik alin gas laikas, tačiau tas veik sm as vyksta šią aki
m irką. Taigi kai jū sų vid in is tikslas yra pan eigti laiką, išor in is tikslas
n eišven giam ai b u s su sijęs su ateit im i ir n egalės be jos egzist u ot i. Bet
šis tikslas visad tik an traeilis. Kiek vien ą kartą, kai im at e dėl ko n ors
n erim au ti, p aju n t at e įt am p ą, žin okit e, kad viršų p aėm ė išor in is t ik s
las ir jū s pam et ėt e iš ak ių vidin į tikslą. U žm ir šot e, jo g svar biau sia
yra jū sų sąm on ės b ū sen a, o visi kiti dalykai —an traeiliai.
V I D I N I S TI KSI . AS 171
A r nesutrukdys toks gyvenim as m an siekti didin gų daly k u i Bijau,

k ad ik i gyvenim o galo būsiu įsivėlęs į įv airiausius m en k n iek ius ir n ie
k ada nepakilsiu auk ščiau vidutiniškum o, neišnaudosiu sav o galim y
bių.
D id in gi d aly k ai gim st a iš m ažų , je i p ast ar ie ji at lie k am i at i

d ž iai ir su d e r am a p agar b a. Kie k v ie n o ž m o ga u s gy v e n im as iš ti
k r ų jų su sid e d a iš m en k n iek ių . D id y b ė - tai m en t alin ė ab st r ak cija
ir m ė gst a m ia u sia e go sv ajo n ė . Č ia p a r a d o k sa s t as, k ad d id y b ė s
p am at as - p a ga r b a šio s ak im ir k o s sm u lk m e n o m s, o n e d id y b ė s
id ė jo s v a ik y m a sis. Si ak im ir k a sm u lk i t u o at žv ilgiu , k ad ji v isad
p ap r ast a, t ačiau jo je sly p i pat i d id ž iau sia ga lia. Ji y r a v ie n as sm u l
k ia u sių d aly k ų , t ačiau , k aip ir at o m as, tu ri m ilž in išk ą p o t e n cialą.
P r iė jo p r isilie sit e tik t ad a, k ai su šia ak im ir k a su sid e r in sit e . O gal
t ik sliau b ū t ų tarti, k ad t ad a ąt siv e r iat e ja i , o p er sav e at v e d at e ja i
šį p asau lį. Kaip t ik t ai om e n y je t u r ėjo Jė z u s sak y d am as: „M a n y je
e san t is T ė v a s d ar o sa v u o siu s d ar b u s.“ „I š sa v ę s aš n iek o n egaliu
d ar y t i.“ (E v a n ge lija p a ga l Jo n ą 14,10; 5 ,3 0 ) N e r im as, įt am p a ir
n e gat y v u m as at k er t a ju s n u o šio s ga lio s. G r įž t a iliu zija, e są jū s
at sk ir as n u o jo s, v isa t ą v a ld an č io s jė g o s. Ja u č ia t ė s v ie n iša s, k o
v o jat e , b an d ot e k o n or s sie k t i. Be t k o d ė l r an d asi n er im as, įt am p a
ar n e gat y v u m as? N e s n u sigr ę žė t e n u o šio s ak im ir k o s. O k od ė l
t aip p a sie lgė t e ? N e s m an ėt e, k ad k ai k a s y r a u ž j ą sv ar b iau . U ž
m ir šo t e sav o p agr in d in į t ik slą. T aigi v ie n a sm u lk i k laid elė, v ie
n as k laid in gas su v o k im as p r ip ild o p a sa u lį k an čio s.
Per šią ak im ir k ą ju m s atsiveria gyven im o galia, tradicišk ai vad i
n am a „D ie v u ". Kai t ik n u sigręžiate n u o jos, D ievas n u st oja buvęs
jū sų gyven im o tikrove ir ju m s telieka m en talin ė D ievo koncepcija,
k u r ia vien i žm on ės tiki, kiti - n e. Bet n etgi t ik ėjim as D ievu yra
sk u r d u s k iek vien ą jū sų gyven im o ak im ir k ą b esir eiškian čios gyvos
D ievo tikrovės pak ait alas.
A r visiška darn a su šia ak im irk a nereiškia visos veiklos pabaigos? A r

laik in ai šią darn ą griaun an tis tikslas neatstato jos aukštesniam e, sudė
tingesniam e lygmenyje, k ai būna pasiek tas? Įsivaizduoju, k ad m edžio
daigas, besiskverbiantis pro dirvą, irgi negali būti visiškoje darnoje su

šia ak im irk a, nes turi tik slą —tapti dideliu medžiu. Galbūt darnoje su
šia ak im irk a jis gyvens tada, k ai pasieks brandą?
D a iga s n iek o n en ori, n es ji s yra su silie ję s su v isu m a ir v isu m a

v e ik ia p e r jį. Jė z u s k alb ė jo : „P asižiū r ė k it e , k aip a u ga lau k o le li
jo s. Jo s n e sid ar b u o ja ir n ever p ia, b et sak au ju m s: n ė Sa lia m o n a s
p ač io je sa v o d id y b ė je n eb u v o t aip p a sip u o šę s k aip k ie k v ie n a jų .“
(E v a n ge lija p agal M at ą 6, 28 29) G alė t u m e t eigt i, k ad v isu m a
(G y v e n im a s) n ori, kad d a iga s t ap t ų m ed žiu , t ačiau p at s d a iga s
n e su v o k ia sa v ę s at sk ir ai n u o gy v e n im o ir d ėl t o sau n en ori n ie
k o. Ji s v ie n y b ė je su G y v e n im u , t aigi n ori t o, k o ir ji s. Št ai k od ė l
jo n e d r ask o įt am p a, n e sp au d ž ia n er im as. Ir je ig u ja m p asit aik o
m irti p ir m a laik o , ji s m ir št a le n gvai. M ir d am as ji s t aip p at su si
t aik ę s, k aip ir gy v e n d am as. N e sv ar b u , k aip m iglo t ai, t ačiau ji s
ja u č ia , jo g y r a giliai įsišak n iję s Bu v im e , p av id alo n et u r in čiam e,
b e fo r m iam e , ir am žin ai čia e san čiam e G y ve n im e .
Kaip ir sen ovės Kin ijos d aoizm o išm in čiai, Jėzu s atkreipia m ū sų
dėm esį į gam t ą, n es regi joje veiklią galią, su k u r ia žm on ės pr ar adę
ryšį. Tai k ū r y b in ė visat os galia. Be t o, Jėzu s sak o, k ad jei D ievas ap
ren gia t ok iu gr ožiu papr astas gėles, n eab ejot in ai d ar gražiau Jis ap
ren gs ju s. Kit aip tar ian t , gam t a per grožį išreiškia evoliu cin į visatos
im pu lsą, o su sid er in ęs su šio im p u lso p agr in d ą su d ar an čiu su p r at in
gu m u , žm ogu s išreikš t ą pat į im p u lsą au k št esn iu , d ar n u ost ab esn iu
būdu.
Todėl b ū k it e išt ik im i gyven im u i išt ik im ybe savo vid in iam tiks
lui. Kai k ą n ors atliekate jau sd am i savo Bu vim ą, jū sų veik sm ai įgau
n a dvasin ės galios. N esvar bu , kokie jie, svar bu , k ad jie per su n kt i
sąm on ės - tai yra p ir m in is jū sų tikslas. O an tr in is tikslas yra tų
veik sm ų rezu ltatai. A n k sčiau tikslas ju m s visad siejosi su at eit im i,
tačiau d ab ar jis įgau n a gilesn ę pr asm ę, kuri egzist u oja tik dab ar t yje
(šioje ak im ir k oje) ir p an eigia laiką.
Su sitik ę su žm on ėm is dar be ar bet kur kitur, sk irkite jiem s visą
savo d ėm esį. Jū s jau n esate vien tik asm u o, bet sąm on in gu m o lau
kas, b u d r u s Bu vim as. P radin ė jū sų b en d r avim o pr iežastis - pir k im as
VID IN I S TI KSLAS 173
ar par d avim as, in for m acijos p aiešk a ar jo s t e i k i m a s it p a n a ši a i da

bar p asid ar o an traeilė. P agrin din is jū sų b e n d r a v i m o t i k sl a s d a b a i
yra tarp jū sų u žgim st an t is sąm o n in gu m o lau kas. Si s ą m o n e s e r d v ė
svarbesn ė už žod žiu s, u ž fizin iu s ar m en talin iu s o b je k t u s. Ž m o g u s ,
ar žm ogišk asis Bu vim as, p asid ar o svarbesn is už šio p a sa u l i o d a t k
tus. Tai visišk ai n ereiškia, k ad p am ir št at e p r ak tin iu s reikalus. N e t
gi atvirkščiai - kai r an date Bu vim o m at m en į ir kai jis ju m s t a m p a
svar biau sias, jū sų veik la r u tu liojasi n e t ik len gviau , bet ir galin giau .
Šio vien ijan čio sąm on ės lau k o u žgim im as yra b ū tin iau sias n au josios
žem ės san t yk ių veiksn ys, p at i jų esm ė.
A r sėkmės sąvoka tik ego pagim dyta iliu z ija? Koks y ra tikros sėkmės
m atas?
Šis p asau lis k ala ju m s į galvas, k ad sėk m ė yra pasiek ti tai, k ą u žsi
brėžėte. Sėk m ė - tai laim ėjim ai, o esm in iai sėk m ės dėm en ys esą yra
p r ip ažin im as ir (arba) k lestėjim as. Bet šie dalykai yra t ik šalu t in iai
sėk m ės p r od u k t ai, n e pat i sėkm ė. Įpr ast ai sėkm ės sąvok a siejam a
su veik los rezu ltatais. Kai kurie sakys, kad sėk m ę lem ia atkaklau s
d ar b o ir laim ės ar talen to derin ys, o gal tvirtin s, k ad sėk m ė p asie
k iam a t in k am u laiku at sid ū r u s t in k am oje vietoje. Taip, bet ku ris šių
veik sn ių gali su vaidin ti lem iam ą vaidm en į, tačiau jie n ėra sėkm ės
esm ė. Jū s n egalite tapti sėk m ės lydim ais žm on ėm is. (Beje, šito ju m s
n iek as n epasak ys, n es n iekas tos tiesos pasau lyje n ežin o.) Jū s galite
t ik būti sėk m ės lydim i. Sėk m ė gali ju s lydėti tik šią ak im ir k ą, ir n e
sileiskite p am išu sio p asau lio įt ik in am i, kad yra kitaip. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, k ad visk ą, k ą dar ote, n et pačiu s papr asčiau siu s dalyku s,
dar ote k ok yb išk ai, su t elk iat e į veiklą visą d ėm esį ir jai at sid u od at e.
Kok yb išk a veikla r eikalau ja jū sų Bu vim o.
Tark im e, jū s verslin in kas, ir po d vejų įt am p os, d id žiu lių p ast an
gų k u p in ų m et ų ju m s galiau siai pavyksta su k u r t i pak lau sų ir peln ą
d u o d an t į gam in į ar p aslau gą. Tai sėkm ė? Įpr ast u su p r at im u - taip.
O iš t ik r ų jų išt isu s dveju s m et u s jū s teršėte tiek savo kū n ą, tiek
žem ę n egatyvia en ergija, k an k in ot e ap lin k in iu s ir k an k in ot ės p at ys,
n eigiam ai paveikėte d au g k it ų žm on ių , su ku riais asm en iškai net
n ebu vot e su sitik ęs. U ž visų šių veik sm ų slypi n esąm on in ga pr ielai
da, k ad sėk m ė yra įvykis ateityje ir kad tikslas p at eisin a pr iem on es.
Bet tikslas ir p r iem on ės yra tas pats dalykas. Ir jei p r iem on ės n esu
teikia žm on ijai laim ės, n esu teiks jo s ir tikslas. Rezu ltatas, k u r is yra
n eat sk iriam as n u o prie jo at ved u sių veik sm ų , jau su t er št as pačiais
veik sm ais, taigi ku rs n au jas kan čias. Tok ia k ar m in ė veik la n esąm o
n in gai įam žin a kan čią.
Kaip jau žin ote, jū sų an trin is, ar b a išor in is, tikslas p r ik lau so lai
ko m at m en iu i, o pagr in d in is tikslas n eatskiriam as n u o D ab ar (šios
ak im ir k os) ir dėl to reikalau ja pan eigti laiką. Kaip šie tikslai su d er i
n am i? Su vok it e, kad visa jū sų gyven im o k elion ė galiau siai yra žin gs
n is, kurį žen giate šią akim ir ką. Visad tėra tik šis vien as žin gsn is,
todėl su t elk iat e į jį visą dėm esį. Tai an aipt ol n ereiškia, k ad n ežin ote,
kur ein ate tiesiog svarbiausia ju m s yra šis žin gsn is, o k elion ės tiks
las - an traeilis. Ir tai, ką išvysite n ukeliavę į tikslą, pr ik lau so n u o šio
vien in telio žin gsn io kokybės. G alim a pasakyti ir k it aip: tai, ką ju m s
ru ošia ateitis, p r ik lau so n u o jū sų dabar t in ės sąm on ės bū sen os.
Kai darym ą per sm elkia laiku i n epavaldi Bu vim o k okybė, tai yra
sėkm ė. Kol n ep ajau sit e savo Bu vim o, k laid žiosite, k ad ir k ą d ar y t u
m ėte. P asiklysite tar p m in čių ir r eak cijų į išor in iu s įvykius.
Ką tik sliai turite omenyje sakydam as „pasiklysite “?
Jū sų esybės esm ė yra sąm on ė. Kai sąm on ė (jūs) visiškai su sit a

p at in a su m ąst y m u bei tokiais m en talin iais ir em ocin iais darin iais
kaip n orai ar b aim ės (tai yra pagr in d in ės ego var om osios jėgos), ji
u žm iršta savo pr igim tį, pasiklysta, pr ar an d a save m in čių d ar in iu o
se. Sąm on ė t aip p at pasiklysta su sit apatin u si su veikla ir reakcijom is
į įvykius. Kiek vien ą m in tį, kiekvien ą t r ošk im ą ar baim ę, kiekvien ą
veik sm ą ar reak ciją t ad a u žpildo k laid in ga savivoka, kuri n eleidžia
p aju st i p ap r asto Bu vim o d žiau gsm o ir verčia ieškoti to d žiau gsm o
p ak ait alų - fizin ių m alon u m ų ar kartais n et sk au sm o. Tad a gyven ate
u žm iršę Bu vim ą. Bet k ok ia sėkm ė tok ioje u žm arštyje - viso labo tik
t ru m palaik ė iliu zija. Kad ir k ą pasiekiate, n etru ku s vėl tam pat e n elai
m in gi ar b a jū sų d ėm esį visiškai pasigvelbia k ok ia n au ja pr oblem a.
V I D I N I S T I KSI ĄS 171
A r suvokęs vidin į tik slą geriau suprasiu, k ą turiu dary ti Porin iam e
lygmenyje?
Išorin iai žm o n ių tikslai yra labai sk ir tin gi, be to, jo k s i š o i m i s

tikslas n ėra am žin as. Tik slai pr ik lau som i n u o laiko ir dėl l o vien,į
tik slą n eišven giam ai keičia kitas. Taip p at skiriasi vid in io t i k sl o (n u
b u d im o siekio) d ar o m a įt ak a išor in ėm s žm ogau s gyven im o ap l i n k y
bėm s. Kai k u rie žm on ės st aiga at it r ū k st a n u o savo praeities: d a r b o ,
gyven im o sit u acijos, san tyk ių , - jiem s visa kas iš esm ės pak in ta. Ji e
ap sispr en d žia keistis n e p o k an k in am ų svar stym ų ir d vejon ių , bet
st aiga su vokę: „Št ai k ą tu riu d ar y t i..." Sp r en d im as, galim a sakyti,
p ar u ošt as iš an ksto. Jis kyla iš sąm on in gu m o, n e iš m ąst ym o. Pra-
b u n d at e ryte ir žin ote, k ok į žin gsn į reikia žen gti. Kar t ais žm on ės
p aliek a b ep r ot išk ą d ar b o ar gyven im o aplin k ą. Tod ėl prieš r asdam i,
kas ju m s t in k a išor in iam e lygm en yje ir k as der a su n u b u d u sią sąm o
ne, p asist en k it e su vok ti, kas jau n etin k a, jau n ebeveiksm in ga, kas su
vid in iu tikslu n ebedera.
D id eliu s p ok yčiu s gali st aiga su žad in t i išorin iai įvykiai. N et ik ėt as
su sit ik im as atveria n au jas galim ybes ir išp lečia akiratį. Su t ir p st a įsi
sen ėju sios kliū tys ar n esu tarim ai. Jū sų dr au gai ar ba t aip p at pat ir ia
šią vid in ę t r an sfor m aciją, arba savaim e palieka jū sų gyven im ą. Vien i
san t yk iai n u n yk st a, kiti pagilėja. Ju s gali arba išm esti iš d ar b o, ar ba
jū s galite in iciju ot i ten t eigiam u s pok yčiu s. Su t u ok t in is paliek a ju s
ar b a ab u pak ylate į n au ją b en d r avim o lygm en į. Kai ku rie pokyčiai
iš p ir m o žvilgsn io at r od o n eigiam i, tačiau n etr u n k ate su p r ast i, k ad
t aip jū sų gyven im e atsiveria erdvė n au jiem s dalyk am s, n au jiem s p o
tyriam s.
G ali u žeiti tar psn is, kai jau sit ės n esau gū s ir „n et ik r i". Ką t ad a d a
ryti? Kad an gi ego jau n ebevad ovau ja jū sų gyven im u i, p sich ologin is
išor in io sau gu m o (n ors išorin is sau gu m as tik iliuzija) poreikis su
m ažėja. Išm ok st at e su gyven ti su n etik r u m u , n et ju o m ėgau tis. Kai
tai įvyksta, gyven im e atsiveria b er ib ių galim ybių . Baim ė jau nėra
pagr in d in ė jū sų veik sm ų p ask at a ir n eb est ab d o pokyčių . Rom ėn ų
filosofas Tacitas taik liai pasak ė, k ad „sau gu m o t rošk im as t r u k d o į g y
ven d in t i d id žiu s ir k iln iu s su m an y m u s". Je i n etik r u m as n ėra j u m s
p r iim t in as, jis virsta b aim e. Jei pr iim t in as - t am p a b u d r u m u ir k ū

ryb išk u m u .
Aš p at s prieš d au g m et ų , st ip r au s vid in io ak st in o sk at in am as,
m ečiau ak ad em in ę karjerą, ku rią p asau lis b ū t ų p avad in ęs „d au g ža-
d an čia“, ir žen giau į visišką n ežin ią, į n etikr u m ą. Ir štai p o kelerių
m et ų p asir od ė n au ja m an o, kaip dvasin io m ok y t ojo, in karn acija.
G er ok ai vėliau vėl n u t ik o pan ašu s įvykis. P aju t au p ask at ą palik ti
n am u s A n glijoje ir persikrau styti j vakar in ę Siau rės Am er ik os p a
kran tę. P aklu sau šiai pask alai, n ors ir n esu pr atau jos. Iš šio ėjim o į
n et ik r u m ą radosi Šios tikim irkąs jėga - d id žiąją k n ygos d alį par ašiau
Kalifor n ijoje ir Britų Kolu m b ijoje, kol dar n ebu vau įsigijęs n u osa
vų n am ų . fak t išk ai n eturėjau jok ių p ajam ų ir gyven au iš sparčiai
sen k an čių san t au p ų . Tačiau viskas su sik lost ė tiesiog pu ik iai. P in igai
baigėsi tada, kai aš jau beveik buvau baigęs kn ygą. Kaip t ik t ad a
n u sipirkau lot er ijos bilietą ir laim ėjau tū kst an tį d oler ių - tie pin igai
leido m an p r at em t i dar m ėn esį.
Vis dėlt o ne visiem s prireikia išgyven ti tokiu s d r ast išk u s išor in ių
ap lin k yb ių pok yčiu s. Kit oje spek t r o pu sėje yra žm on ės, liekan tys
visišk ai t oje p ačioje viet oje ir toliau dar an t ys, k ą darė. Keičiasi tik
veiklos kokybė, o n e pobūdis. Ir to priežastis n e b aim ė ar in er tišk u
m as. Jų veik la jau yra t ob u la ir leidžia į šį p asau lį tekėti sąm on ei,
t ad k it ok ios veik los n ė n ereikia. Tok ie žm on ės t aip p at p ad ed a rastis
n au jajai žem ei.
O ar neturėtų taip jau stis visi?Jei vidin į tikslą pasiek iam e susivieni
ję su šia ak im irk a, kodėl apsk ritai kas nors turėtų paju sti poreik į p alik ti
dabartin į darbą ar keisti gyvenim o aplinkybes?
Su sivien iję su t u o, k as y ra, jū s n epr ar an d ate su geb ėjim o veikti,

im tis in iciatyvos ir ką n ors keisti. Tačiau pask at os veikti t ad a jau
kyla iš gilesn io lygm en s, n e iš ego n or ų ar baim ės. Kai su sid er in at e
su šia ak im ir k a, sąm on ė atsiveria ir su sivien ija su visu m a, ku r ios
n eat siejam a dalis yra ir ši akim ir ka. Tad a per ju s veikia visu m a.
Ką turite omenyje sakydam as „visum a"?

VIDINIS TI KSLAS 177
V isu m a ap r ėp ia visa, kas egzist u oja, ' l a i p a sa u l i s, k o s m o s a s , l a

čiau visa, kas egzist u oja, p r ad ed an t m ik r ob ais, ž m o n ė m i s ii b a i g i a m
galak tik om is, n ėra atskiri daikt ai ar esybės, bei s u d a r o t a i p u s a v v j *’
su siju sių d au giam ačių pr ocesų rezgin į.
Šios vien ovės n esu geb am e regėti ir m at om e d aik t u s a t sk i r u s d ė l
d viejų priežasčių . V isų p ir m a ju t im in is su vok im as apk ar po l i k o m ;
iki jo s elem en t ų , k u rie pat ir iam i r ibot ais ju t im ais: rega, klausa, sk o
n iu ir lyta. Vis dėlto jei tikrovę su vok sim e n eban d yd am i jos im er
pr et u ot i ar p r ot u k liju ot i jai etikečių , tai vis t iek p aju sim e gilu m in i
r egim ai at sk ir ų elem en t ų ryšį.
Kit a r im tesn ė at sk ir u m o iliu zijos priežastis yra n eįveikiam as
m ū sų įpr otis m ąstyti. V isat a m u m s su sisk aid o į atskiru s elem en tu s
t ada, kai m u s įt r au k ia n ep aliau jam as m ąst ym o srau tas. M es pr ar an
d am e geb ėjim ą p aju st i visų elem en t ų (visko, kas egzistu oja) t ar p u
savio ryšį. M ąst y m as su sk ald p tikrovę į bedvasiu s fr agm en t u s. Tok s
fr agm en t u ot as tikrovės su vok im as sk at in a itin n eišm in tin gu s ir d es
tru ktyviu s p oelgiu s.
Tačiau egzist u oja visu m os lygm u o, gilesn is n etgi už visų dalyk ų
t ar pu savio ryšį. Šiam e lygm en yje visa kas yra vien a. Tai Šalt in is, n e
išreikštas vien as Gyven im as. Tai n ep r ik lau som as n u o laiko su p r at in
gu m as, kuris pasireiškia kaip laike evoliu cion u ojan t i visata.
V isu m ą su d ar o egzisten cija ir Bu vim as - tai, kas išreikšta, ir tai,
kas n eišreikšta, p asau lis ir D ievas. Tod ėl kai su sid er in at e su visu m a,
t am p at e sąm o n in ga visu m os t ar pu savio ryšių ir jos tik slo dalis. O
t ikslas yra sąm on ės n u b u d im as šiam e pasau lyje. Kai jū sų sąm on ė
im a bu sti, ju s p r ad ed a lydėti savaim in iai palan k ū s įvykiai, n etikė
ti su sit ik im ai ir laim in gi at sit ik t in u m ai. Tok į sin ch r on izm ą Kar las
Ju n gas (Car l Ju n g) p avad in o „n epr iežastin io su t ap im o p r in cip u ". Jis
n u sak o atveju s, kai tarp d viejų sin ch r on išk ų įvykių m ū sų pavir šin ia
m e tikrovės lygm en yje n ėra r egim o pr iežast in io ryšio. Taip išoriškai
pasireišk ia an ap u s regim ybės p asau lio glū d in t is su p r at in gu m as ir gi
lu m in ės visa k o sąsajos. M ū sų pr ot as to n esu pr as, t ačiau m es galim e
b ū t i sąm on in gi šio su p r at in gu m o at sisk leid im o dalyviai.
G am t a ir visu m a yra vien a. Tačiau gam t os ir visu m os ryšys n e są
m on in gas. Pavyzdžiui, kaip tik dėl šios priežasties per 2 0 0 4 m e t a i s
In d ijos van d en yn e k ilu sį cu n am į fakt išk ai n ežu vo n ė vien as lau k in is

gyvū n as. G lau d esn is n ei žm on ių ryšys su visu m a (vadin asi, ir su
gam ta) leid o jiem s in tu ityviai p aju st i ar t ėjan čią b an gą d au g an k s
čiau , n egu ji t ap o m at o m a ar gir d im a, todėl jie tu rėjo pak an k am ai
laiko p asitr au k ti į au k ščiau virš jū r os lygio esan čias vietoves. N or s
n et toks teigin ys galbū t at sp in d i tik žm ogau s požiū r į. Gyvū n ai ti
k riau siai t iesiog p asiju t o b ek eliau ją į au k št u m as. Kai pr ot as ieško
paaišk in im ų , kodėl kas n ors pasielgė taip ar kitaip, jis at k ert a m u s
n u o visu m os ir n eleidžia paju st i ryšio, ku ris sieja m u s su gam ta.
M ū sų tikslas ir lem tis su teikti šiam pasau liu i n au ją m at m en į, kuris
rasis, kai m es im sim e gyven ti sąm on in gai jau sd am i visu m ą ir su sid e
rin ę su visu otin iu su p r at in gu m u .
A r gali visum a naudotis žm ogaus protu ir k urti ju o sau paran k ius

dalyk us ir situacijas?
Taip. P avyzdžiu i, įkvėpim as ir en tu ziazm as reiškia, kad žm ogu s

įgavo k ū r ybin ę galią ir geb a pad aryt i n eišpasakytai d au giau , n ei leis
tų jo asm en in iai su gebėjim ai.
X S KYR IU S
NAUJOJI ŽEMĖ
A st r on om ai ap t ik o įr od ym ų , leidžian čių m an yt i, jog visata at si

rado prieš pen k iolik a m ilijar d ų m et ų įvykus d id žiajam spr ogim u i ir
n u o to laiko n epaliau jam ai plečiasi. Ir n e vien plečiasi, o diferen ci-
ju o jasi, t am p a vis su d ėt in gesn ė. Be to, kai kurie m ok slin in k ai p o s
t u lu oja, esą šis ju d ėjim as n u o vien ovės į įvairovę galiau siai pasisu k s
pr iešin ga k rypt im i. V isat a t ad a n u st os plėstis, im s trau k t is ir galų
gale grįš į n eišreik štą ir n esu vok iam ą n ebū t į, iš k u r ios p r ad žioje at
sir ad o. G alim as d aik t as, gim im o, plėtr os, su sit r au k im o ir m ir ties ci
klas p asik ar t os vėl, p ask u i - dar k ar t ą... Kam visa tai? „Kod ė l visata
apsk r it ai vargin asi egzist u ot i?" - k lau sia fizikas Stiven as H ok in gas,
n or s ir su p r an t a, k ad at sak ym o į šį k lau sim ą n iekad n esu teiks jok s
m at em at in is m od elis.
Vis dėlt o žvelgdam i vidu n ir n eap sir ib od am i pavir šiu m i, p ast e
bėsite, jo g patys tu rite vidin į ir išorin į tikslus. O kadan gi esate m i-
k r ok osm in is m ak r ok osm o at sp in d y s, vad in asi, visata irgi turi vidin į
ir išor in į tikslu s, kurie n eatsiejam i n u o jū sų tikslų. Išorin is visatos
tikslas yra k u r t i p avid alu s ir išgyven ti tų p avid alų sąveiką —jų žais
m ą, sap n ą, d r am ą ar k aip tai bevad in tu m ėt c. Vid in is jo s tikslas - p a
žad in t i p avid alo n etu r in čią savo esm ę. lok iu b ū d u išorin is ir vidin is
tikslai su t aik om i: esm ė (sąm on ė) per k eliam a į pavidalų pasau lį, ir
t ad a tas p asau lis p er sim ain o. Ž m ogišk asis pr ot as visiškai n epajėgu s
įsivaizdu oti ar su p r ast i galu tin io šios t r an sfor m acijos tikslo. Ir vis
dėlt o ši t r an sfor m acija yra m ū sų , šios plan et os gyven t ojų , u ždavin ys.
Tai išor in io ir vid in io t ik slų der m ė, p asau lio ir D ievo su t aik ym as.
Prieš im d am iesi tirti, k aip visat os išsiplėt im as ir su t r au k im as sie
jasi su jū sų gyven im u , t u rėt u m ėt e įsim in t i, jo g n ieko, k ą galim e p a
sakyti apie visat os p r igim t į, n ereikia laikyti ab soliu čia tiesa. Begaly
bės n iek ad n epaaišk in s jok ia k on cepcija, jo k ia m at em at in ė form u lė,
visu m os p lat y b ių n eapr ėps jok ia m in tis. Tik r ovė yra vien a visu m a, o
m ąst ym as su sk aid o ją į fr agm en t u s. Iš to kyla p agr in d in ės su vok im o

klaid os, pavyzdžiu i, sakote, k ad esam a at sk ir ų d aik t ų ir įvykių ar
k ad vienas įvykis yr a kito įvykio priežastis. Jo k ia m in t is n eįm an om a
be p ožiū r io t ašk o, o p ožiū r io taškas p ačia savo esm e yra ribot as ir dėl
t o jo galiau siai n egalim a laikyti tiesa, b en t jau ab soliu čia. T iesa yra
t ik visu m a, o visu m os n eįm an om a ištirti n ei apm ąstyti. Ž velgian t iš
tašk o, ku r is an ap u s m ąst ym o (žm ogau s p r ot u i toks p ožiū r is n esu vo
k iam as), visk as vyksta šią ak im ir k ą, Dabar. Visa, kas k ad a n ors bu vo
ar bu s, yra Dabar, n e laike, nes laikas tėra m en talin ė k on st r u k cija.
Pu ik iai san t yk in ę ir ab soliu čią tiesą iliu st r u oja sau lėtekis ar sau
lėlydis. Kai sak om e, kad sau lė pakyla ryte ir n usileidžia vakare, tai
tiesa, tačiau tik san tykin ė. Absoliu to atžvilgiu teigin ys klaid in gas.
Sau lė kyla ar leidžiasi tik ribotu st eb ėt ojo, esan čio an t ar šalia Ž em ės
paviršiau s, požiū r iu . Jei b ū t u m e atviram e k osm ose, su p r ast u m e, jo g
Sau lė n ei kyla, nei leidžiasi, o be paliovos šviečia. Vis dėlt o n et su
vokę tai, galim e ir toliau kalbėti apie sau lėtekį ar sau lėlydį, grožėtis
ju o , piešti jį, rašyti apie jį eiles, n ors ir tikrai žin om e, k ad ši tiesa ne
ab soliu t i, o t ik san tykin ė.
Todėl d ar k iek pak albėk im e apie k it ą san t yk in ę tiesą - reiškin į,
kai visat a įgau n a p avid alą ir vėl gr įžta į p avid alo n etu r in čią (befor
m ę) b ū tį, p an agr in ėk im e, k aip tai siejasi su m ū sų p ačių gyven im u .
Sis reiškin ys irgi yra sąlygojam as laiko. Sąvok a „m an o gyven im as",
be ab ejo, taip p at yra san t yk in ė tiesa, šį r ib ot ą p ožiū r į sąlygoja m ąs
t ym as. Au k ščiau sia p r asm e n ėra t ok io dalyko kaip „jū sų gyven im as",
n es jū s ir gyven im as - ne atskiri, o vien a.
Tru m pa jū sų gyven im o istorija

Pasaulio pasireišk im as, k aip ir jo gr įžim as į n eišr eik št ą bū vį (jo
plėtim asis ir su sit r au k im as) - tai d u visu ot in iai ju d ė jim o tipai, k u
r iu os galėt u m e p avad in t i išein am u oju ir gr įžt am u oju . V isat oje šie
ju d ė jim o t ipai yra įgavę įvair iau sių išraiškų , pavyzdžiu i, tai n en u
t r ū k st am as m ū sų širdies išsiplėtim as ir su sit r au k im as, įk vėpim as ir
išk vėpim as... Ju d ė jim o tipai taip p at at sisp in d i m iego ir b ū d r avim o
cikle. Kiek vien ą n akt į, kai pasin er iate į gilų be sap n ų m iegą, n ieko
N A U JO JI / I M I ĮSI
apie tai n ežin od am i grįžtate į n eišreikštą visos gy v y b e s Ša b i n į , o r yt e

išn yrate iš jo atgavę jėgas.
Išein am asis ir grįžtam asis ju d ėjim as at sisp in d i k i e k v i e n o ž i n o
gau s b ū tyje. Št ai t ar yt u m iš n ieku r „jū s“ im ate ir a t si r an d a t e ši a m e
pasau lyje. G im im ą lydi plėtra. A u ga n e t ik jū sų fizin is k ū n a s, bei ir
žin ios, veiklos r ū šių įvairovė, n u osavybė, patir tis. Jū sų į t a k o s sie t ą
plečiasi ir gyven im as dar osi vis su dėt in gesn is. Tu o m et u sv a r b i a u si as
ju m s yra išorin is tikslas, jū s jo ieškote, jį u žsibrėžiate, t ad a sie k iat e.
P apr astai at it in k am ai au ga ir ego, tai yr a su sit ap at in im as su visais
au k ščiau p am in ėt ais dalyk ais. Aišk ėja jū sų pavid alu gr įstos t ap at y
bės k on tū r ai. Tu o m et u išor in is tikslas —au gim as —d ažn iau siai visiš
kai p at en k a į ego valdžią, o ego, sk ir tin gai n u o gam t os, n ežin o, kada
plėtr os yra gan a, jo t r ošk im as tu rėti daugiau n ep asotin am as.
Ir tada, kai t ik tariate sau , jo g šį t ą jau pasiekėte ar r adote savo vie
t ą p o sau le, p r asid ed a grįžtarųasis ju d ėjim as. Vien as po kito pr ad ed a
m irti jū sų artim ieji - jū sų pasau lio dalį su darę žm on ės. P rasidėju s
šiam ju d ėjim u i, jū sų fizin is pavidalas silpsta, įtakos sfera siaurėja.
U žu ot d id ėję, k aip b u vo ligi šiol, im ate m ažėti, ir ego r eagu oja į tai
vis stipr esn iu n erim u ir depresija. Jū sų pasau lis p r ad ed a trauktis, jū s,
galim as daiktas, p am at ote, k ad n ebegalite valdyti savo gyven im o.
D ab ar n ebe jū s valdote gyven im ą, o gyven im as valdo ju s lėtai veržda-
m as kilpą. Su pavidalu su sit ap atin u si sąm on ė jau išgyven a saulėlydį,
pavidalai t ir psta ir n yksta. V ien ą d ien ą išn ykstate ir jū s. Jū sų krėslas
stovi k u r stovėjęs, tačiau jū sų jau jam e n ėra, ten tik t u ščia erdvė. O
jū s grįžote ten , iš k u r vos prieš kelis d ešim t m ečiu s atėjote.
Kiek vien o žm ogau s gyven im as (fak t išk ai b et k ok ios gyvybės for
m os gyven im as) - tai ištisas pasau lis, u n ik alu s b ū d as, k u r iu o visat a
p at ir ia p at i save. Ir jū sų pavidalu i išn yk u s, išn yksta ir vien as iš n esu
sk aičiu ojam ų pasau lių .
Pabudim as ir grįžtam asis ju dėjim as

Gr įžt am asis ju d ėjim as žm ogau s gyven im e (kai dėl sen atvės, ligos,
n egalios, p r ar ad im o ar k ok ios n ors asm en in ės t r aged ijos p r a d e d a
silp t i ar n ykti k ū n as) atveria did žiu les d vasin io p ab u d im o ga l i m y b e s,
n es p ad ed a sąm on ei n u st ot i t ap at in t is su pavidalu . Kad an gi m ū sų

šiu olaik in ėje k u lt ū r oje t aip m aža d vasin ių tiesų, t a p r oga p asin au
d o ja n edau gelis. Ir kai žm on ėm s ar jų ar t im iesiem s n u t in k a pan ašū s
dalykai, jie p ik t ai kelia akis į d an gų , m an o, k ad ju os ištiko siau b in ga
n eteisybė, d id žiu lis b logis, tai, ko n etu rėjo n u tik ti.
M ū sų civilizacija m en kai n u t u ok ia, kokie yra žm ogau s gyven im o
tarpsn iai ir k ą jie reiškia. Ir k u o m en k iau jū s išsilavin ę dvasiškai, tu o
d au giau ken čiate. Yp ač Vakaru ose dau geliu i žm on ių m ir t is yra viso
labo abstrakti idėja, jie n en u m an o, kas n u t in k a žm ogau s pavidalu i,
kai artin asi išn yk im o valan da. D au gu m a n u k ar šu sių sen ų žm on ių
u ždarom i slau gos n am u ose. Negyvu s k ū n u s t u ojau p alaid oja, n ors
kai k u r iose sen esn ėse k u lt ū r ose ju os r od ydavo visiem s. Laid o jim o
b iu r u ose m ir u sių jų veidai gr im u ojam i —ju m s leidžiam a m atyti tik
pagražin tą m irties versiją.
Kad an gi m ir t is d au gu m ai žm on ių tik abst r akt i idėja, jie visiškai
n epasir u ošę ak im ir k ai, kai jų p avid alas išn yks. Kai ta ak im ir k a galų
gale išau šta, žm on es išt in ka šokas, ju os ap im a n eviltis ir siau b as, jie
visišk ai su t rin k a, n iek u r n ebem ato jok ios pr asm ės, n es jų gyven i
m o p r asm ė ir tikslai išim tin ai siejosi su k au p im u , sėk m e, st at ym u ,
gyn yba ir ju t im ų t en k in im u . Ž od žiu , pr asm ę jiem s teikė ju d ėjim as
išorėn ir pavid alai, su k u r iais jie t ap at in osi, k it aip t ar ian t - ego.
D au gu m a žm on ių , kai jų gyven im as, jų pasau lis griū va, n epajėgū s
įžvelgti jok ios pr asm ės. Tačiau poten ciali p r asm ė čia n et gilesn ė
n egu ju d ė jim o išorėn .
Trad icišk ai d vasin is m at m u o žm ogau s gyven im e at sir an da atėju s
sen atvei, t aip p at - dėl įvairių p r ar ad im ų ar t raged ijų . V id in is tikslas
jam t am p a ak t u alu s t ik tad a, kai išorin is jo tikslas žlu n ga ir ego k iau
tas t r ū k in ėd am as ir pleišėd am as im a vertis. Tok ie įvykiai žen klin a
gr įžt am ojo ju d ė jim o pr ad žią pavidalo išn yk im o lin k. Akivaizdu , jo g
d au gu m o je sen ovės k u lt ū r ų žm on ės in tu ityviai su p r at o šį vyksm ą,
k aip tik dėl to sen oliai b ū d avo ger b iam i ir vert in am i. Jie sau go d a
vo išm in t į ir su t eik d avo gelm ės m at m en į, be k u r io jo k ia civilizacija
n egali ilgai gyvu oti. M ū sų civilizacijoje, kuri visiškai su sit ap at in u
si su išore ir n ieko n eišm an o apie vidin į dvasios m at m en į, žodis
„sen as“ iš esm ės yra įgavęs n eigiam ą reikšm ės atspalvį. Jis bem až
N A U JO JI /I \I1 1KA
lygiareikšm is žod žiu i „b ever t is“, todėl pavadin t i ką „se n u " y t .t vos
n e įžeidim as. Ven gd am i šio žodžio, var t ojam e t o k i u s m i n u i / m u s
k aip „pagyven ęs" ir „sen jor as". O št ai in dėn ai, gy v e n a n t y s d a b a r
tin ėje Am er ik os t er it or ijoje, savo sen oliu s d id žiai ge r b i a it v e n i n a .
Kod ėl sen atvė m ū sų k u lt ū r oje laik o m a n iek o verta? N e s se n at vė je
svar b iau sia t am p a n ebe d ar ym as, o Bu vim as, o dar ym e p a k l y d u si
m ū sų civilizacija apie Bu v im ą n ežin o n ieko. Ji klau sia: Bu v i m a s ? Ir
k ą su ju o daryti?
Bū n a, n u t in k a t aip, jo g išein am ąjį au gim o ir plėtr os ju d ėjim ą
šiu r k ščiai n u t r au k ia iš pažiū ros p ir m a laik o pr asid ėjęs grįžtam asis
ju d ėjim as, p avid alo n yk im o procesas. Kai ku riais atvejais tai vyksta
t r u m p ai, t ačiau k artais p r ocesas n egr įžt am as. M an o m a, k ad vaikas
n etu r ėtų su sid u r t i su m ir t im i, tačiau tikrovė t okia, k ad kai kurie
vaikai su sid u r ia su ja dėl ligos ar per n elaim in gu s at sit ik im u s m ir u s
vien am ar ab iem tėvam s; m ir št a ir patys vaikai. Kai k u rie k ū d ik iai
gim st a su n egalia, ku ri sm ar k iai su varžo n at ū r alią jų gyven im o plė
trą. P asitaiko, k ad san tyk in ai jau n am e am žiu je žm ogau s galim ybės
sm ar k iai ap r ib ojam os.
P ir m a laik o n u t r ū kęs ju d ėjim as išorėn gali su žad in t i an kstyvą
d vasin į p ab u d im ą. Galiau siai ju k n eįvyksta n ieko, ko n etu ri įvykti,
k itais žodžiais - kas n ėra d id žiosios visu m os dalis ir jos tikslas. Tu o
b ū d u išor in io tikslo žlu gim as kartais p ad ed a rasti vidin į tikslą, o tai
savo r u ožt u vėliau leidžia išk ilti gilesn iam išor in iam tikslu i, esan
čiam e d ar n oje su vid in iu . D au g k an čių išgyven ę vaikai dažn ai labai
an k sti su au ga ir t am p a n e pagal m et u s b ran dū s.
P r ar adim ai p avid alų lygm en yje atsveriam i įgijim ais esm ės lygm e
n yje. Trad icin is sen ovės k u lt ū r ų ir legen d ų aklo pr an ašo ar su žeisto
gy d ū n o vaizdin ys iliu st r u oja d id žiu lio p r ar ad im o p avid alų lygm e
n yje at veriam ą dvasin į pasau lį. Jei tiesiogiai pat ir sit e n etvar ią visų
p avid alų p r igim t į, tik riau siai n iekad jų n epervertin site ir dėl to n e
p asiklysite aklai jų vaikydam iesi ar prie jų prisirišę.
Šian d ien in ė m ū sų k u lt ū r a d ar tik p r ad ed a at pažin t i p avid alo n y
k im o vyk sm o, yp ač sen atvės, t eikiam as palan k ias galim ybes. D e j a ,
d au gu m a žm o n ių tragiškai n eišn au d oja šios p r ogos, n es ego su s i t a
p at in a su gr įžt am u oju ju d ė jim u t aip p at , k aip pir m iau t apatin u si su
išein am u oju . D ėl to, u žu ot atsivėręs, ego k iau tas t ik dar labiau su si
sp au d žia ir su k iet ėja. Su silpn ėjęs ego t ad a visas lik u sias d ien as p r a
leidžia verk šlen d am as ir sk ų sd am asis, k am u ojam as b aim ės, pykčio,
savigailos, kaltės, k alt in im ų ir k it ų n eigiam ų m en talin ių bū sen ų . Be
to, k ad išven gt ų tikrovės, ego pr isir iša prie at sim in im ų , jį įt r au k ia
pok alb iai apie praeitį.
Kai ego n u st o ja t apat in tis su gr įžt am u oju ju d ė jim u , sen atvė ar
besiar tin an ti m irtis at gau n a savo pir m in ę pask ir t į: t am p a d u r im is į
dvasin es erdves. Esu su tikęs sen ų žm on ių , kurie šią t iesą paliu d ijo
savo gyven im ais. Jie tiesiog spin d u liavo - silpst an t ys jų pavidalai
tapo vaisk ū s ir dėl to pro ju os skverbėsi sąm on ės šviesa.
N au jo jo je žem ėje sen atvės privalu m ai bu s visų su p r an t am i, sen a
tvė bu s did žiai vertin am a kaip sąm on ės su žyd ėjim o laikas. Tiem s,
kurie vis d ar klaidžios išorin ėse savo gyven im o aplin kybėse, ji bu s
vėlyvo gr įžim o n am o m etas - jie tada pažadin s savo vidin į tikslą.
Dau geliu i k it ų ji žen klin s p ab u d im o vyksm o su in ten syvėjim ą ir
k u lm in aciją.
P ab u d im as ir išein am asis ju d ėjim as

Ego u zu r p u oja n at ū r alią gyven im o plėtrą, vyk stan čią išvien su ju
d ėjim u išorėn , ir jo s sąsk aita plečiasi pat s. „T ik pažvelk, k ą su gebu
pad aryt i. Ker t u lažybų , tu to n esu geb ėt u m ", - sak o vien as pyplys
k it am , kai p ast eb i au gan čią savo k ū n o galią ir galim ybes. Tai vien as
p ir m ų jų ego b an d y m ų su sit ap at in t i su ju d ė jim u į išorę, su m en k in t i
k it u s ir t ok iu b ū d u pak elti savo vertę („Aš geresn is u ž t ave"). Savai
m e aišku , t u o t ik p r asid ed a ego su vok im o k laid ų virtin ė.
Au gan t sąm o n in gu m u i, ego p alaipsn iu i liau jasi valdęs jū sų gyve
n im ą. Taigi jei n or it e pažadin t i savo vidin į tikslą, ju m s n ėra reikalo
lau k ti, kol jū sų p asau lis im s trau k t is ar b a gr iu s at ėju s sen atvei ar
ištiku s asm en in ei traged ijai. Kad an gi p lan et oje u žgim st a n au ja są
m on ė, vis d id esn is žm on ių sk aičiu s p ab u n d a be jo k io su krėtim o.
Jie sąm on in gai p r iim a p ab u d im o vyk sm ą dar n eu žbaigę ju d ėjim o
išorėn , au gim o ir plėtr os ciklo. Kai ego n u st oja savin tis šį ciklą, d va
sin is m at m u o at ein a į p asau lį per m in tis, k albą, veik sm u s ir k ū r ybą
N AU JO JI / I M I 185
(ju d ėjim o išorėn apr aiškas) taip p at galin gai k a i p ir per t ylą, Bu v i m ą
ir p av id alų n yk im ą - ju d ė jim ą vidu n .
Iki šių d ien ų ego t em d ė žm ogau s in telektą, kuris t ėr a sm u l k u s v i
su ot in io su p r at in gu m o aspekt as, ju o pik t n au d žiavo. T o k s ego v a l d o
m as in telektas t ar n au ja beprotystei. A t o m u i su skaldyti r e i k al i n gas
d id žiu lis in telektas, tačiau at om in ių b o m b ų gam in im as ir k a u p i m a s
yra b ep r ot išk as ar geriau siu atveju it in n eišm in tin gas u ž si ė m i m a s .
Kvailu m as san tyk in ai yra n ek en k sm in gas, tačiau in telektu alu s k v a i
lu m as - d id žiai p avojin gas. In telek tu alu s kvailu m as, ku r į iliu str u oja
begalės ak ivaizdžių pavyzdžių , kelia gr ėsm ę m ū sų , k aip rūšies, eg
zisten cijai.
Je i n e ego d isfu n k cija, m ū sų pr ot as visišk ai su sid er in t ų su visat os
ju d ė jim o išorėn ciklu ir jo s k ū r ybin iu im p u lsu . T ap t u m e sąm o n in
gais p avid alų k ū r im o dalyviais. Ku r iam e n e m es - per m u s k u r ia
visu ot in is su p r at in gu m as. Tįtda n esit ap at in t u m e n ei su k ū r im o
vy k sm u , n ei su jo rezu ltatais ir dėl t o n epr ar ast u m e savęs, k ū r yba
m ū sų n en u alin t ų ir n ekeltų streso. Str esas yra vien a, o in ten syvu m as
- visai kai kita. Stresas, k aip ir įvairios n eigiam os r eakcijos su sid ū r u s
su k liū t im is, r od o, jo g p r ocesą vald o ego.
Jė ga, slypin t i už ego n or ų , k u r ia „p r iešu s", k u rie b ū n a t ok ie st i
p r ū s, kok s yra ego. Tod ėl k u o st ipr esn is ego, t u o stipr esn is žm on ių
at sk ir u m o p ojū t is, tu o d id esn ė t ar p jų kyla pr iešprieša. P riešiškos
reakcijos n esu lau k ia t ik t ok ie veik sm ai, k u r iais siek iam a gerovės
visiem s. Tok ie veik sm ai ju n gia, n e atskiria. Jie n ėra at liek am i tik
„m an o " šalies labu i, o visos žm on ijos, jie reikalin gi n e „m an o " reli
gijai, b et visų žm o n ių sąm on ei su žad in t i, n e t ik „m an o " rū šies, bet
visų gyvų b ū ty b ių , visos gam t os gerovei.
Taip p at m u m s lem ta su žin oti, kad veikla, n ors ir b ū tin a, tėra
an tr in is m ū sų išorin ės tikrovės pasireišk im o faktor iu s. P agrin din is
k ū r im o vyk sm o fak t or iu s yra sąm on ė. N esvar b u , k ok ie aktyvūs esa
m e, k iek p ast an gų d ed am e, p asau lį k u r ia m ū sų sąm on ės bū sen a , i r
jeigu vid u je n iekas n epasik eičia, jo k io s p ast an gos išorėje irgi n ieko
n epakeis. M es tik vis iš n au jo „p er k u r sim e" sk ir tin gas to paties pa
šau lio versijas; p asau lio, kuris yra išor in is ego at spin dys.
Sąm on ė
Sąm o n ė savaim e yra sąm on in ga. Ji - n eišreikšta ir am žin a; kaip

t okia, ji n eevoliu cion u oja, n esivysto. Ji n iek ad n egim ė ir n iekad n e
m irs. Tačiau virt u si išreikštąja visata, sąm on ė p ak liū n a į laik o val
d žią - t ad a p r asid ed a laipsn išk a jos evoliu cija. Šio vyk sm o pr iežas
ties žm ogišk asis pr ot as iki galo su p r ast i n epajėgu s. Tačiau t ą vyk sm ą
galim e įžvelgti savo p ačių vid u je ir tapt i sąm on in gais jo dalyviais.
Sąm o n ė —tai su p r at in gu m as, už at sir an d an čių p avid alų glū d in t is
ju o s or gan izu ojan t is pradas. M ilijon u s m et ų sąm on ė kūrė p avid a
lus ir darė tai t am , kad galiau siai pasir eik štų per ju os m at er ialiam e
pasau lyje.
N o r s n eišr eik štąją gr yn osios sąm on ės erdvę galim a b ū t ų laikyti
kitu m at m en iu , išties ji nėra atskir ta n u o pavid alų m at m en s. Pavi
d alas (for m a) ir b efor m išk u m as per sm elkia vien as kitą. N eišreikštu -
m as užlieja m at er ialų jį m at m en į k aip sąm o n in gu m as, vidin ė erdvė,
Bu vim as. Kaip tai įvyksta? Per pavid alą žm ogau s, k u r is tapo sąm o
n in gas ir t aip realizavo savo likim ą. Ž m ogišk asis pavidalas b u vo su
k u r tas k aip tik šiam au k št esn iam tikslu i, o dirvą tam r u ošė m ilijon ai
k itų pavidalų .
Sąm o n ė įsik ū n ija išr eik št ajam e pasau lyje, k it aip tar ian t , ji įgau
n a pavid alą. T aip ji t ar ytu m pan yr a į sap n ą. Su p r at in gu m as išlieka,
tačiau sąm o n ė savęs n ebesu vokia. Ji pr ar an d a save p avid alu ose, su
jais su sit ap atin a. G alim a sakyti, dievišk u m as n u sileid žia į m ateriją.
Šioje visat os evoliu cijos p ak op oje visas ju d ėjim as išorėn yra pan ašu s
į sapn ą. P ab u d im o blyksn iai su t viska t ik in d ivid u alau s p avid alo su
n yk im o ak im ir k ą, k it aip vad in am ą m ir t im i. O t ad a vėl n au jai įsik ū
n ijam a ir su sit ap at in am a su p avid alu , vėl sap n u ojam as in dividu alu s
sap n as, k u r is yra k olektyvin io sap n o dalis. Liū t u i d r ask an t į gabalu s
zebro k ū n ą, tam e zebro pavidale įsik ū n iju si sąm on ė at sisk ir ia n u o
n yk st an čio pavid alo, t r u m p ai ak im ir k ai p ab u n d a ir p aju n t a savo es
m in ę n em ir t in gą sąm on ės p r igim t į, o t ad a išk art vėl pan yr a į m iegą
ir įsik ū n ija n au jam e pavidale. Kai liū t as pasen st a ir n ebepajėgia m e
d žioti, jis išleidžia p ask u t in į k vapą - t u o m et u vėl t r u m p am su tviska
p ab u d im o blyksn is, kurį lydi dar vien as p avid alų sapn as.
N A U JO JI Ž EM P, 1X7
M ū sų p lan et oje žm ogau s ego at st ovau ja galu tin ei v i su o t i n i o m i c

go ir sąm on ės su sit ap at in im o su p avid alu fazei. Ev o l i u c i o n u o ja n č i a i
sąm on ei ši fazė b u vo b ū tin a.
Ž m o gau s sm egen ys yra it in su d ėt in gas ir difer en ciju otas p a v i d a
las, per k u r į į šį m at m en į įžen gia sąm on ė. Sm egen is su d ar o ap y t i k r i ai
šim t as m ilijar d ų n er vin ių ląstelių (vad in am ų n eu ron ais) - m a ž d a u g
tiek p at m ū sų galak tik oje yra žvaigždžių . Sm egen ys an aipt ol n e su
k u r ia sąm on ės - tai sąm on ė su k ū r ė sm egen is, p at į su d ėt in giau sią
p avid alą žem ėje, k ad galėt ų per jas reikštis. N er eik ia m an yti, kad
pažeidu s sm egen is galim a n etekti sąm on ės. T ok iu atveju sąm on ė
t iesiog n ebegali įžen gti į šį m at m en į per pavidalą. Sąm on ės n etekti
n egalite, n es ji yra p at i jū sų esm ė. N et ek t i ar pr ar ast i galite t ik tai,
k ą tu rite - n e tai, kas esate.
*
Bu dru s veikim as
Bu d r u s veik im as yra dar vien a sąm on ės evoliu cijos apr aiška. Bai
gian t is d ab ar t in ei m ū sų evoliu cijos p ak op ai, ego d isfu n k cija t am p a
vis ryškesn ė ir visišk ai n ereikalin ga — p an ašiai k aip n ebereikalin gas
p asid ar o lėliu kės apvalkalas prieš p at šiai virstan t d r u giu . Tačiau
n au ja sąm on ė p asir od o t ik tiek, k iek su n yk st a sen oji.
Esam e labai svar bau s žm ogau s sąm on ės evoliu cijos et apo liu d y
t ojai, bet apie tai vakar o žin iose n eišgirsite. Šiu o m et u m ū sų plan e
t oje, t ik riau siai ir dau gelyje k it ų m ū sų galak tik os ir visat os vietų,
sąm on ė b u n d a iš sap n o, k u r iam e regi pavid alu s. Tai n ereiškia, k ad
visi p avid alai (pasau liai) n etr u k u s su t ir ps, n ors kai k u r ių iš jų tikrai
lau k ia t ok ia lem tis. Bu n d an t i sąm on ė d ab ar t iesiog gali k u r t i n epr a
r asd am a savęs k ū r yboje. Ji p ajėgi išsau got i savivok ą n et k u r d am a ir
p at ir d am a pavidalu s. P aklau site, k od ėl ji tai daro? N es jai tai kelia
d žiau gsm ą. Kaip sąm o n ė tai daro? Per p ab u d u siu s žm on es, kurie yr a
per pr atę budraus veikim o p aslapt į.
Bu d r iai veikti p r ad ed at e su der in ę išorin į tikslą, savo veiklą, su vi
d in iu tikslu , ku ris yra p ab u st i ir likti p ab u d u siem s. Bu d r u s v e i k i m as
ju m s leidžia su sivien yti su išein am u oju visat os ju d ėjim u . Są m o n ė
per ju s teka į šį p asau lį. Ji teka į jū sų m in tis ir įk vepia jas. Ji teka į

jū sų veiklą, vad ovau ja jai ir su t eik ia galios.
Realizu ojate savo lik im ą ar n e, p r ik lau so n e n u o t o, k ą darote,
o n u o to, k aip tai dar ote. O pastar ąjį dalyk ą lem ia jū sų sąm on ės
bū sen a.
P rioritetai keičiasi: pagr in d in iu jū sų veiklos t ik slu t am p a p at i vei
kla ir į t ą jū sų veik lą tekan tis sąm on ės srau tas. Kaip t ik šis sąm on ės
sr au tas ir lem ia veiklos kokybę. Tą p ačią m in tį galim a su for m u lu ot i
k itaip: k ad ir k ą d ar ytu m ėt e, kad ir k ok ia b ū t ų sit u acija, p agr in d i
n is veiksn ys b u s sąm on ės bū sen a, o sit u acija - an trin is. Tok iu atve
ju sėk m ė pr ik lau so ir n eatskiriam a n u o sąm on ės, iš ku rios sk lin d a
veik sm ai. Veiksm u s gim d yt i gali reaktyvi ego jėga ar b a b u d r u s p ab u
d u sios sąm on ės d ėm esin gu m as. Visi išties efektyvūs veik sm ai kyla iš
šio b u d r au s d ėm e sin gu m o lau k o, o n e iš ego ir sąlygot o m ąst ym o.
Trys budraus veikim o m odalum ai

Sąm o n ė į jū sų veik sm u s ir per ju o s į šį pasau lį gali lietis trim is
b ū d ais - tai trys m od alu m ai, k u r iais jū s su sid er in at e su k ū rybin e
visat os galia. M o d alu m as šiu o atveju reiškia en ergiją, ar dažn į, kuris
p lū st a į jū sų veik sm u s ir su ju n gia ju os su šiam e pasau lyje p asir o
d žiu sia p ab u d u sia sąm on e. Jū sų veikla b u s d isfu n k cin ė ir vald om a
ego, jeigu jos n eveiks vien as iš šių t r ijų m od alu m ų . M od alu m ai gali
keisti vien as kitą, tačiau bū n a, k ad k u r ioje n ors gyven im o p ak op oje
vien as jų įsivyrau ja. Kiek vien as m od alu m as labiau siai t in k am as tam
t ikroje sit u acijoje.
Bu d r au s veik im o m od alu m ai yra tokie: pr iėm im as, p asit en k in i
m as ir en tu ziazm as. Kiekvien as m od alu m as žen k lin a t am t ik rą są
m on ės vir p esių dažn į. Ar jū sų veikla b ū t ų visai papr astu t ė, ar itin
su d ėt in ga - b ū k it e b u d r ū s ir įsitikin kite, kad vien as iš m od alu m ų
veikia. Jei veikla n eteikia ju m s pasit en k in im o, n esate en tu ziast in gi
ir n esu geb at e n et pr iim t i tos veik los, atidžiai išan alizavę sit u aciją
pastebėsite, k ad k u r iate k an čias sau ir k itiem s.
N A U JO JI Ž E M Ė
Priėm im as
Je igu k ok ia n ors veik la n eteikia ju m s pasit en k in im o, ju s bei u

jau galite ją p r iim t i, jei ją at lik t i ju m s b ū tin a. P riim ti - tai su p r asi i,
jo g esam a sit u acija d ab ar r eik alau ja iš jū sų šių veik sm ų , todėl ju o s
atliekate n or iai. M es jau sm u lk iai apt ar ėm e, k aip svar bu p r iim t i įv y
kius, taigi veiklos p r iėm im as yra t ik kit as p ir m o jo atvejo aspektas.
P avyzdžiui, t ik riau siai n ejau sit e d id žiu lio p asiten k in im o, kai n aktį
p ilan t lietu i giliam e u žk am pyje keisite k iau r ą savo au t om ob ilio pa
d an gą, (apie en tu ziazm ą čia n everta n ė k alb ėt i), t ačiau p r iim t i visa
tai įm an om a. Je igu veikiate p r iim d am i, vadin asi, veikiate r am ū s ir
jū sų veik sm u s u žp ild o r am ybė - su b t ilū s en er gijos virpesiai. Išoriš
kai p r iėm im as gali at r odyt i pasyvi bū sen a, t ačiau iš t ik r ų jų t ok ia
b ū sen a yra aktyvi ir kū r ybin ga, n es r am ybė ir su b tilū s en er gijos vir
pesiai p ad ed a į šį p asau lį p at ek t i sąm on ei.
Je igu veik la n eteikia ju m s pasit en k in im o, o „t iesiog p r iim t i" jos
n epavyk st a - su st ok it e. N es k it aip elgd am iesi n epr isiim t u m ėt e at sa
k om ybės už vien in telį dalyką, už k u r į galite b ū t i at sak in gi —savo są
m on ės b ū sen ą. O jeigu n epr isiim at e at sak om ybės už savo sąm on ės
bū sen ą, n ep r isiim at e at sak om ybės ir už pat į gyven im ą.
Pasiten kin im as
Je i veikla ju m s teikia tikrą p asit en k in im ą ir d žiau gsm ą, jū sų ja u
čiam a r am ybė p at ir iam a k aip en er gin gu m as, gyvu m as. P asiten ki
n im as yra an tras b u d r au s veik im o m od alu m as. N au jo jo je žem ėje
t r ošk im as liau sis bu vęs p agr in d in is žm o n ių veiklos m otyvas, jo vietą
u žim s p asiten k in im as. Tr ošk im ą gim d o ego iliu zija, esą jū s atskirti
n u o visu m os, n u o visos k ū r in ijos. P asiten k in im as pad ės ju m s su si
ju n gt i su pačia visatos k ū r ybin e galia.
Kai savo gyven im o cen t r u p ad ar ot e šią ak im ir k ą (n e praeitį ir n e
at eit į), jū sų su geb ėjim as m ėgau tis veik la n eįtikėtin ai išau ga, keičia
si jū sų bū ties kok ybė. P asiten k in im as ir d žiau gsm as yra d i n a m i š
kasis Bu vim o asp ek t as - t aip reiškiasi įsisąm on in u si save k ū r y b i n ė
visat os galia. Ju m s tikrai n ereikia lau k t i, k ol jū sų gyven im e n u tiks

kas „r eik šm in ga“, k ad galiau siai p aju st u m ėt e pasit en k in im ą. Pats
p asit en k in im as, d žiau gsm as yra t iek r eik šm in gas, k ad n ieko reikš
m in gesn io ju m s ir n ereikia. Sin d r om as „lau k iu , k ol galėsiu pr adėti
gyven ti11yra vien as d ažn iau siai p asit aik an čių n esąm on in gos bū sen os
pak ly d im ų . D a u g lab iau tikėtin a, k ad pozityvū s pokyčiai išor in iam e
jū sų gyven im o lygm en yje pr asid ės tad a, kai išm ok sit e d žiau gt is d a
bar tin e veik la - t u o, k ą turite. N epr ašyk it e p r ot o leid im o džiau gtis.
N es t ok iu atveju jis apipils ju s krū va priežasčių , k odėl šiu o m et u
džiau gt is d ar n egalite. „N e dabar, - atsakys pr ot as. - Ar n em at ai,
kad aš u žsiėm ęs? N ėr a laiko. G alb ū t galėsi p r ad ėti d žiau gt is r y t o j...11
Bet tas „r y t oj11 taip n iekad ir n eišau š...
Kita vertu s, teigti, kad štai „m an sm agu u žsiim ti vien ok ia ar k i
tokia veikla, ji m an teikia d žiau gsm ą11, yra klaidin ga. Tad a at r od o,
tarytum d žiau gsm as ran dasi iš veiklos, bet yra kitaip. N e veikla su
teikia d žiau gsm ą - d žiau gsm as liejasi į veiklą ir į šį p asau lį iš jū sų
gelm ių . Klaid in gas įsitik in im as, jo g d žiau gsm ą su t eik ia veikla, yra
įprastas ir k ar tu p avojin gas, n es gim d o n u om on ę, esą d žiau gsm as yra
tai, k ą galim a gau t i iš išorės, t ar kim e, iš veiklos ar d aik t ų . Tad a im a
te d žiau gsm o ir laim ės ieškoti pasau lyje. Tačiau pasau lis d žiau gsm o
su t eik ti n egali. Št ai k od ėl d au gelio žm o n ių gyven im ai - n u sivylim ų
virtin ė. P asau lis n ed u od a t o, kas, jų m an ym u , jiem s reikalin ga.
Kok s yra ryšys tarp jū sų veiklos ir p asit en k in im o ar d žiau gsm o
bū sen os? P asit en k in im ą ir d žiau gsm ą ju m s teiks bet k ok ia veikla,
k u r ia u žsiim sit e, be t o, ta veikla jau n ebu s vien t ik p r iem on ė k o
k iam n ors tik slu i pasiekti. P asiten k in im ą ju m s iš t ik r ų jų teiks ne
p at s veik sm as, k u r į atliksite, o į jį besiliejan tis gilu s gyvu m o jau s
m as. Tas gyvu m as ir jū s esate vien a. Vad in asi, kai k ok s n ors u žsiėm i
m as ju s d žiu gin a, jū s išties pat ir iat e d in am išk ąjį Bu vim o džiau gsm o
aspektą.
Štai dvasin ė p r ak tik a, ku ri su t eik s ju m s įk vėpim o ir pr aplės jū sų
kū rybos h or izon t u s. Su d ar yk ite savo k asdien ių , dažn ai at liek am ų
u žsiėm im ų sąrašą. Įtrau kite į sąr ašą ir t ok iu s u žsiėm im u s, kurie
ju m s at r od o n eįd om ū s, n u o b od ū s, vargin an t ys ar kelian tys įt am
pą. Tačiau į jį n etu r ėt ų patek ti jū sų n ek en čiam a veikla, k u r ia išties
N AUJO JI Ž EM [' 191
bjauricės. P ast ar u osiu s dalyku s reikia arba pr iim t i, arba apskritai

u žm iršti. Į sąr ašą galite įrašyti k elion ę į d ar b ą ir atgal, apsipir k im ą
par d u otu vėje, sk alb im ą ar b et k ok iu s ju s vargin an čiu s, n u ob od u lį ar
įt am p ą k elian čiu s dar beliu s. O tada, k ai tik u žsiim site jais, leiskite
jiem s b ū t i b u d r u m o laidin in k ais. Veikite visišk ai su sitelkę ir kartu
jau sk ite savyje b u d r ią, gyvą tylą, kuri k aip fon as gau b s jū sų veiklą.
N et r u k sit e apt ik t i, k ad veikla, at liek am a pan ir u s į t ok ią b u d r u m o
b ū sen ą, u žu ot vargin u si, erzin u si ir k ėlu si įt am p ą, teikia ju m s p asi
t en k in im ą. Tik sliau tarian t, p asit en k in im ą ju m s teikia n e išorin iai
veik sm ai, o į veik sm u s besiliejan tis vid in is sąm on ės srau tas. Taip
veik loje at r an d am as Bu vim o d žiau gsm as. Je igu ju m s at r od o, kad
jū sų gyven im u i st in ga pr asm ės ar b a jis per n elyg įt em pt as ar n u o
b od u s, taip yra t ik t odėl, k ad d ar n eįliejote į jį sąm on ės. Kol kas
sąm o n in gas ir b u d r u s veik im as d ar n etapo jū sų pagr in d in iu tikslu.
N au jo ji žem ė n u b u s t ad a, kai k u o d au giau žm o n ių bu s su pratę,
jog p agr in d in is jų tikslas yra skleisti pasau lyje sąm on ės šviesą ir p a
daryti visą savo veiklą sąm on ės laidin in k e.
T ad a p ab u d u si sąm on ė n u slop in a ego ir im a vadovau t i jū sų gy
ven im u i. G alb ū t pasteb ėsite, jo g sąm on ės įk vėpta jū sų veikla, k u r ia
u žsiėm ėte jau ilgą laiką, n atū raliai im a plėstis ir kyla į au k štesn ę
p ak op ą.
N em aža dalis t alen t in gų žm o n ių tiesiog dar o tai, kas jiem s teikia
d id žiau sią pasit en k in im ą, n en or ėd am i šia savo veikla k ą n ors p a
siekti n ei k u o t apti. Jie gali bū ti m u zik an t ai, dailin in k ai, rašytojai,
m ok slin in k ai, m ok y t ojai, st at yb in in k ai, verslo organ izat or iai ir taip
toliau . Kar tais jų įtak os lau k as keleriu s m et u s b ū n a n ežym u s, tačiau
p ask u i staigiai ar b a pam ažu į jų veik lą įsilieja k ū r ybin io įk vėpim o
b an ga, t ad a veiklos sfera išsiplečia d au g plačiau , n ei apskritai kas
galėjo įsivaizd u ot i - tu o b ū d u jie paliečia begalę k it ų žm on ių . Tada
su in ten syvėja p asit en k in im as, ku r į jie gau n a iš savo veiklos, ir kartu
u žgim st a k ū r y b in gu m as, gerokai vir šijan t is bet k ok io p ap r ast o žm o
gau s su gebėjim u s.
T ik n eįsileiskite p astar osios m in ties į savo galvą, n es ten d ar gali
slėpt is ego liekan os. Jū s vis d ar papr asti žm on ės. N ep ap r ast a yra tai,
kas per ju s atein a į šį pasau lį. XI V am žiau s per sų poet as ir su fiz
m o m ok y t ojas H afizas šią t iesą gražiai išreiškė t ok iais žodžiais: „Esu

k iau r ym ė fleitos, per k u r ią k vėp u oja Kr ist u s. Klau syk it e šios m u zi
kos. “
En tuziazm as
Tie, k u rie lieka išt ik im i savo vid in iam tikslu i - p ab u d im u i, gali
rasti d ar vien ą k ū r y b in gu m o raiškos b ū d ą. V ien ą d ien ą jiem s st aiga
t am p a aišk u , k ok s yra jų t ikrasis išor in is tikslas. P riešais akis jiem s
išn yra n u ost ab i vizija, siekis, ir n u o tos ak im ir k os jie p r ad ed a dirbti
tos vizijos įkvėpti. P apr astai vizija vien aip ar k it aip b ū n a su siju si su
jų an k stesn e veikla, kuri jiem s kėlė tikrą pasit en k in im ą. Taip r an d asi
trečias b u d r au s veik im o m od alu m as - en tu ziazm as.
En t u ziazm o d ėm en ys yra d id elio pasit en k in im o, ar d žiau gsm o,
p ojū t is ir d id elis tikslas, arba vizija. Kai pasit en k in im ą su st ipr in a
vizija, en er gin io lau k o virp esių d ažn is pasikeičia. P asiten kin im as
t am p a in ten syvu s ir t ok iu b ū d u virsta en tu ziazm u . En t u ziazm o sk a
tin am os k ū r ybin ės veiklos viršū n ėje jū sų veik sm ai b u s n epaprastai
in ten syvū s, pasižym ės m ilžin išk a en ergija. Jau sit ės k aip t aik in io lin k
lekian ti strėlė ir t u o p at m etu išgyven site did žiu lį d žiau gsm ą.
P ašalin iam st eb ėt oju i galb ū t pasir od yt ų , k ad esate įsitem p ę, t a
čiau iš en tu ziazm o kylan tis in ten syvu m as su įt am p a, ar stresu, n e
turi n ieko ben d ra. Stresas im a ju s vargin ti, kai t ikslą pasiek ti n orite
labiau , n ei d ar yti, k ą dar ote. P u siau svyra tarp pasit en k in im o ir in
ten syvu m o t ad a su t rin k a, pastar asis elem en tas p aim a vir šų - at si
ran da n esveika įt am p a. Įt am p a p ap r ast ai r od o, jo g gr įžo ego ir jū s
at sir ib ojot e n u o k ū r ybin ės visatos galios. Jo s vietoj liko tik šiu rkšti
ego t r ošk im o jė ga ir su n k ios p ast an gos - veik la d žiau gsm o n ebetei-
kia. Įt am p a, ar stresas, kai esate jo veik iam i, visad su m en k in a jū sų
veiklos k ok ybę ir efektyvu m ą. Taip p at stresas gim d o n eigiam as
em ocijas: n erim ą, pyktį. Be to stresas žaloja k ū n ą - d ab ar vis p la
čiau p r ip ažįst am a, k ad tai yra vien a p agr in d in ių vėžio bei širdies ligų
priežastis.
Sk ir t in gai n u o streso, en tu ziazm o en ergin iai virpesiai au k št i ir dėl
to jis r ezon u oja su k ū r ybin e visat os galia. Štai k od ėl Ralfas Valdas
N A U JO JI Ž EMK I 'M
Em er son as (Ralp h W aldo Em er son ) pasakė: „Be c n t u / i a / m o n i e

ko d id in ga pasiek ti n eįm an om a." Ž o d is „en tu ziazm as" yr a kilęs ii
gr aik ų k alb os - jo d ėm u o theos reiškia D ievą. G im in in gas gr a i k i šk a s
žod is enthousiazein reiškia „b ū t i įk vėptam D iev o " ar „b ū t i a p i m t a m
D ievo ". Ir iš t ik r ų jų - pastebėsite, jo g kai ju s ap im a e n t u z i a z m a s,
jau čiat ės taip, lyg k ažin kas d ir b t ų už ju s, ju m s n ebereikia v i sk o
d ar y ti p at iem s. T ie są sak an t, patys jū s negalite p ad ar y t i n iek o r eikš
m in ga. Ilgalaikis en tu ziazm as su žad in a k ū r ybin ės en er gijos b an gą, o
ju m s t ad a telieka „an t jos u žsėsti".
En t u ziazm as su t eik ia jū sų veik sm am s įk vėpim o ir jėgos. Su šia
jėga n esu silietę žm on ės žvelgs į „jū sų " p asiek im u s su p agar b ia b ai
m e ir tapat in s ju o s su ju m is, t ačiau tiesa yra k it ok ia, apie ją, Jėzu s
k alb ėjo t aip: „Iš savęs aš n iek o n egaliu d ar y t i." (Evan gelija pagal
Jo n ą 5,30) Sk ir t in gai n u o ego t r ošk im o, iš k u r io r an d asi tiesiogiai
p r op or cin gas pasipr iešin im ą?, en tu ziazm as su pr iešišk u m u n eturi
n iek o ben d ra. Jis n ek on fr on t u oja. Jis n epad ar o vien ų laim ėt ojais,
k it ų p r alaim ėt ojais. Jo veikla gr įsta k it ų įt r au k im o - n e at m et im o
p r in cip u . En t u ziazm as n eišn au d oja k it ų žm on ių ir n em an ip u liu oja
jais, n es jis - k u r iam oji galia ir jam n ereikalin ga an tr in ių šaltin ių
en ergija. Ego visad siek ia im t i, o en tu ziazm as d u o d a ir d alijasi savo
gau sa. Su sid ū r ęs su k liū t im i pr iešišk ų sit u acijų ar n elin k u sių ben
d r ad ar b iau t i žm o n ių pavidalu , jis n iekad n epu ola, bet apein a k liū tį
ar p r iešu s pad ar o dr au gais.
En t u ziazm as ir ego n egali gyvu oti greta. Je i yra vien as, k it o n ėra.
En t u ziazm as tu ri k rypt į, b et t u o p at m et u jis su sivien ijęs su šia ak i
m ir k a - savo gyvu m o, d žiau gsm o ir galios šaltin iu . En t u ziazm as
n iek o nenori, n es jam n ieko n etr ū ksta. Jis ir gyven im as yra vien a, ir
n esvarbu , k ok ia au d r in ga b ū t ų en tu ziazm o įkvėpta veikla, jū s joje
n epasiklystate. O bū ties cen tre visad išlieka tyli, bet itin gyva er
dvė - r am ybės šerdis veiklos sū ku r yje. Ji yra visa ko Šalt in is, tačiau
jo s paliesti n egali n iekas.
En t u ziazm as p ad ed a ju m s su sid er in t i su išein am u oju k ū r y b i n i u
visat os p r in cip u , tačiau k u r d am i jū s visai n esit apat in at e su savo k ū
rin iais, k it aip tarian t, esate be ego. O k ad an gi n esit apat in at e, t ai it
n eprisirišate - išven giate iš to kylan čios k an čios. Kū rybin ės e n e r gi jo s
194 N A U JO JI ŽF. MĖ
b an gai n u slū gu s, veik los in ten syvu m as išn yksta, o d žiau gsm as lie
ka. N iek as n u o lat o s n eb ū n a ap im t as en tu ziazm o, t ačiau p o kiek
laiko gali pak ilti n au ja k ū r y b in ės en er gijos b an ga ir en tu ziazm as
at gim sta.
P r asid ėju s ju d ė jim u i vid u n , p avid alų n yk im o lin k , en tu ziazm as
n u st oja ju m s tar n au ti. En t u ziazm as p r ik lau so išein am ajai gyven im o
ciklo fazei. O su gr įžt am u oju ju d ė jim u (tai yra kelion ė n am o) su si
derin site, kai su sit aik ysit e su savo lem tim i.
Ap ib en d r in d am as n or iu pak ar t ot i, k ad jū sų veiklos t eikiam as p a
siten kin im as, kai siekiate didelio tikslo, per au ga į en tu ziazm ą. Tačiau
n et tu rėd am i k on k r et ų siekį, savo d ėm esio cen tre tu rite išsau got i šią
akim irką, an tr aip n u trau ksite ryšį su visu ot in iu tikslu. Įsitikin kite,
k ad jū sų tikslas n ėra išpū stas m en talin is jū sų paties vaizdin ys (tai
bylotų apie vidu je vis d ar slypin tį ego). Pavyzdžiui, jei trokštate tapti
kin o žvaigžde, žym iu rašytoju, tu rtin gu verslin in ku ar pan ašiai, tai
ju s d ar vald o ego. Taip pat n ederėtų siekti vien ok ios ar k it ok ios nuo
savybės - r ū m ų jū r os pakran tėje, privačios įm on ės ar dešim ties m ili
jo n ų doler ių ban ke. Siekiai ir vizijos, ku r iose regite save išsipū tu sį ar
turin tį t am t ik rą nuosavybę - statišk i ir dėl to n eįkvėps ju m s galios.
Todėl labai svarbu , k ad jū sų siekiai b ū t ų d in am išk i, tai yra n ukreipti
į veiklą, k u r ia u žsiim ate ir per k u r ią su siju n giat e su kitais žm on ėm is
bei visu m a. U žu o t įsivaizdavę save k aip įžym ų ak t or ių , rašytoją ar
k ok į k it ą veikėją, su vokite, k ad savo dar bais įkvepiate ar galite įkvėp
ti begalę žm on ių . P ajuskite, k aip jū sų veikla p r at u r t in a n e t ik jū sų
pačių , bet ir d au gyb ės k it ų žm on ių gyven im u s. Jū s esate kan alas, per
k u rį visų žm o n ių labui iš n eišreikšto Šalt in io srū va en ergija.
Visa tai reiškia, kad jū sų siekis, ar vizija, proto ir jau sm ų
lygm en yje jau yra tikrovė. En tuziazm as - tai galia, perkelian ti
prote esan tį m odelį į fizin į matmenį. Turėkite galvoje, kad ju m s
vargu ar pavyks apreikšti gyven im e savo troškim us, je i jų sm ar
kiai n eišgyven ate - apreikšti galite tai, k ąjau savyje turite. Tiesa,
sunkiu darbu bei pastan gom is irgi galite siekti tikslų, tačiau toks
būdas n aujajai žem ei netin kamas. Jėzu s kalbėjo: „Ko tik m elsda
m iesi prašote, tikėkite gavę, ir tikrai taip bus.“ (Evan gelija pagal
Morkų 11,24)
N A U JO JI Ž E M Ė 195
Dažn io puoselėtojai
Vien i žm on ės į pavidalą, į išorę, savo veik sm u s n u kreipia i n t e n

syviau n ei kiti. Pavyzdžiui, jie jau čia st ip r ią p ask at ą statyt i, kurti, d a
lyvau ti, siekti, dar yti p asau liu i įtaką. Je i t ok s žm ogu s m en kai s ą m o
n in gas, ego, žin om a, p aim s viršų ir n au d os išein am ojo ciklo e n e r gi ją
savo t ik slam s. Tai st ipr iai su m en k in s žm ogau s k ū r ybin ę en er giją ir
dėl to siek d am as savo t r ošk im ų jis tu rės vis lab iau pasikliau ti p a
st an gom is. Je i žm ogu s sąm on in gas ir išorėn veik sm u s kreipia in t en
syviai, jis b u s labai k ū r ybin gas. Kit i, pasib aigu s n atū r alios plėtros
st ad ijai, ku ri vyko jų fizin io b r en d im o ir au gim o m etais, gyven a iš
or iškai n iek u o n eišsiskir ian tį, iš pažiū ros p asyvų ir san t yk in ai r am ų
gyven im ą. Jie iš p r igim ties lin kę žvelgti vid u n ir jų gyven im u ose
ju d ėjim as išorėn , į pavidalą, pasireišk ia m in im aliai. Gr įžim as n am o
jiem s d au g pat r au k lesn is už ėjim ą išorėn . Jie n ed ega tr ošk im u veltis
į k ok ią n ors veiklą ar pak eisti pasau lį. Je i jie ir tu ri k ok ių am b icijų ,
jo s ap sir ib oja u žsiėm im u , leid žian čiu jiem s b ū t i t am t ik ru m ast u
n ep r ik lau som iem s. Kai k u rie jų su n k iai pr isit aik o šiam e pasau lyje.
V ien iem s pasisek a ir jie r an d a sau gią n išą, k u r gali ram iai ir n etr ik
d o m i gyven ti, n u olat in es p ajam as d u o d an t į d ar b ą ar sm u lk ų n u osa
vą verslą. An tr i p aju n t a p ot r au k į apsigyven ti k ok ioje n ors dvasin ėje
b en d r u om en ėje ar vien u olyn e. Treti t am pa atsk alū n ais ir gyven a vi
su om en ės p ar ib iu ose - visu om en ė jiem s svetim a. Ket vir t i pasin er ia
į n ar k ot ik ų svaigu lį, n es gyven im as šiam e pasau lyje jiem s kelia per
d au g sk au sm o. O yra ir tok ių , k u r ie galiau siai t am p a gy d ū n ais ar
d vasin iais m ok y t ojais, k it aip tarian t, Bu vim o m eistrais.
P raėju siais am žiais ju os t ikriau siai b ū t ų vad in ę m ąst yt ojais ar
m ed it u ot ojais. M ū sų civilizacijoje jiem s, regis, n ėra vietos. Tačiau
b eu žgim st an čioje n au jojoje žem ėje jų vaid m u o tok s p at gyvybiškai
svarbu s k aip ir kū r ėjų , veik sm o žm on ių , r efor m ator ių . Ž m on ės,
apie k u r iu os k alb am e, įtvirtin a šioje p lan et oje n au jos sąm on ės d a ž
n į. Vad in u ju o s d ažn io pu oselėt ojais. Jų m isija yra savo veikla ar
tiesiog vien b u vim u su žad in t i žm o n ių sąm on ę. Jų atliekam i r e gi m ai
n ereik šm in gi dalyk ai įgau n a gilią p r asm ę, jie d o van oja pasau liu i ei
d vią tylą, n es k iek vien ą veik sm ą at liek a visiškai su sitelkę ir ja u sd a m i
savo Bu vim ą. Jų veik sm ai, n et patys papr asčiau si, yra sąm on in gi ir
dėl to k ok yb išk i. Jų t ikslas visk ą dar yti k aip šven t ą ritu alą. Kad an gi
kiekvien o žm ogau s sąm on ė yra n eat sk ir iam a kolektyvin ės žm on ijos
sąm on ės dalis, p asau liu i jie dar o d au g gilesn į poveikį, n ei galėt ų p a
sir od yt i p avir šu tin išk ai st eb in t jų gyven im ą.
N au joji žemė - ne u topija

Ar n ėra n au josios žem ės sąvok a t ik d ar vien a u t op in ė vizija?
An aip t ol. Visas u t op in es vizijas sieja b en d r a gija — m en talin ė p r o
jek cija į ateitį, į laiką, kai viskas b u s gerai, kai b ū sim e išgelbėti, visu r
įsiviešpatau s t aik a ir h ar m on ija, o m ū sų p r ob lem ų n ebeliks. Tok ių
u t op in ių vizijų b u vo apsčiai. Kai k u r ios jų baigėsi n u sivylim u , kai
k u r ios — k at ast rofom is.
Visų u t op in ių vizijų šerdį su d ar o vien a pagr in d in ių sen osios są
m on ės st r u k t ū r in ių d isfu n k cijų - išsigelbėjim o paiešk os ateityje.
Ateitis iš t ik rų jų n eegzist u oja n iekur kitur, kaip tik jū sų prote esan
čiu ose m in čių p avid alu ose, todėl iešk od am i išsigelbėjim o ateityje,
jū s n esąm on in gai ieškote jo savo galvoje. Vad in asi, esate p avid alo
pin k lėse, o tai ir yr a ego.
„Aš regėjau n au ją d an gų ir n au ją žem ę“, - rašo biblin is p r an a
šas (Apr eiškim as Jo n u i 2 1 ,1 ). N au jo sio s žem ės p am at as yra n au jasis
d an gu s — p ab u d u si sąm on ė. Ž em ė tėra išor in is šios vidin ės t ik ro
vės at sp in d y s. N au jo jo d an gau s, taigi ir n au josios žem ės u žgim im as
n ėra m u s išlaisvin sian tys ateities įvykiai. N iek as n eišlaisvin s m ū sų
ateityje, n es išlaisvin ti iš esm ės gali t ik ši ak im ir k a. Su vok t i, vadin asi,
pab u st i. P ab u d im as, k aip ateities įvykis, yra bepr asm is, n es p ab u s
ti - tai su vok ti Buvim ą. O Bu vim as yra t ik šioje ak im ir k oje. Todėl
n au jasis d an gu s, p ab u d u sio ji sąm on ė, n ėra k ok ia n ors siek t in a at ei
ties bū sen a. N au jasis d an gu s ir n au joji žem ė u žgim st a ju m yse šią
ak im ir k ą, o jeigu tai n en u t in k a, - jie viso labo m in t is jū sų galvoje,
vad in asi, jų n ėra apskr itai. Jėzu s k alb ėjo m ok in iam s: „Ju k D ievo
karalystė jau yra tarp jū sų .“ (Evan gelija p agal Lu k ą 17,21)
Kaln o p am ok sle Jėzu s išsakė pr an ašystę, iki p at šios d ien os su
p r ast ą n ed au gelio. Jis pasakė: „P alaim in t i r om ieji, jie paveldės žem ę.“
N A U JO JI Ž E M Ė 197
(Evan gelija p agal M at ą 5,5) Kai k u r iu ose Bib lijos ver t im u ose var t o
jam as žod is „n u olan k ieji". Kas gi tie „n u o lan k ieji" ar „r om ieji" ir k ą
reiškia, k ad jie „paveld ės žem ę"?
Rom ieji yra tie, k u r ie be ego. Tai žm on ės, atskleidę savo t ik r ąją
esm in ę sąm on ės p r igim t į ir at pažin ę šią p r igim t į visu ose „k it u ose",
visu ose gyvybės p avid alu ose. Jie gyven a su visk u o su sit aik ę ir jau čia
vien ovę su visu m a ir Šalt in iu . Jie įk ū n ija p ab u d u sią sąm on ę, kuri
k eičia visas m ū sų p lan et os gyven im o sritis, tarp k u r ių ir gam ta, n es
gyven d am as žem ėje žm ogu s n eišven giam ai su ja sąveikau ja. Tok ia
št ai p r asm e frazės „r om ieji paveld ės žem ę".
Ž em ėje u žgim st a n au ja b ū t y b ių pad er m ė. Tai vyksta d ab ar p at ir
jū s esate vien i iš tos pader m ės!
APIE AU TO RIŲ
D vasin is m ok y t ojas ir r ašytojas Ek h ar t as Tolė (Eck h ar t Tolle)

gim ė Vok iet ijoje ir m ok ėsi Lo n d o n o bei Kem b r id žo u n iversitetu ose.
Su lau k ęs d vid ešim t devyn erių , jis patyrė gilią vidin ę t r an sfor m aciją,
k u r i iš p agr in d ų pak eit ė jo gyven im ą. Kit u s keleriu s m et u s jis gili
n osi į savo potyr iu s ir sten gėsi in tegr u ot i ju o s į gyven im ą - tai bu vo
k elion ės į savo v id ų laikas. Vėliau Ek h ar t as Tolė Lon d o n e pr ad ėjo
d ir b t i su p avien iais asm en im is ir m ažom is gr u pelėm is k aip k on su l
t an t as ir dvasin is m ok yt ojas. N u o 1995 m et ų jis gyven a Kan ad oje,
Van kuveryje.
Ek h ar t as Tolė par ašė dvi did elio p op u liar u m o su lau k u sias k n y
gas: „Šios ak im ir k os jė ga" (vėliau ji bu vo išversta į t r isd ešim t tris p a
sau lio kalbas) ir „N au jo ji žem ė“. Ab i šios k n ygos peln ytai laik om os
įtaigiais dvasios u gd y m o vadovais.
Itin įžvalgū s, t ačiau p ap r ast i Ek h ar t o Tolės m ok y m ai jau p ad ėjo
begalei p asau lio žm on ių rasti vid in ę r am ybę ir pasiek ti gyven im o
piln atvę. Šių m ok y m ų šerdis yra sąm on ės t r an sfor m acija, dvasin is
p ab u d im as, ku rį au t or iu s regi kaip n au ją žm on ijo s evoliu cijos p ak o
pą. Bū t in as p ab u d im o elem en tas - ego vald om os b ū sen os atsisak y
m as. To n eatlikę, n egalim e n ė svajot i apie asm en in ę laim ę ir žiau r ių
m ū sų p lan et os k on flik t ų p ab aigą.
Ek h ar t as Tolė yra p op u liar u s pask ait in in k as, jis k eliau ja p o p a
sau lį su savo m ok y m u . D au g jo k alb ų , in ten syvių k u r sų ir gr u p in ių
d vasin ių p r ak t ik ų išleista C D ir D V D p lok št elių pavidalu . D au gu
m a jo m ok y m ų yra an glų k alba, b et k ar tais jis sk ait o paskait as vo
k iškai ar isp an išk ai. Be „Šios ak im ir k os jė go s" ir „N au jo sio s žem ės"
Ek h ar t as Tolė yra par ašęs m ed it acin ių sk ait in ių k n y gą „Kalb a tyla".
Taip p at galim a įsigyti „Šios ak im ir k os jė go s" išt r au k ų k om p iliaciją,
p avad in t ą „Šios ak im ir k os jėgos p r ak t ik a".
Tolle, Eckh art
To-45 Nau joji žemė : n u bu skite ir siekite savo tikslų / Eckh art Tolle ;
[iš an glų kalbos vertė Rasa Šem iotien ė, Tadas Jurevičiu s, An drius
R on d om an sk is]. —Kaun as : Mijalba, 2010. —200 p.
I SBN 978- 9955- 599- 94- 4

Ekh artas Tolė parašė dvi didelio pop u liar u m o su lau kusias kn y
gas: „Šios akim irkos jėga" (vėliau ji bu vo išversta į trisdešim t tris pa
sau lio kalbas) ir „N au joji žem ė". Abi šios kn ygos peln ytai laikom os
įtaigiais dvasios u gdym o vadovais.
Itin įžvalgūs, tačiau paprasti Ekh arto Tolės m okym ai jau padėjo
begalei pasau lio žm on ių rasti vidin ę ram ybę ir pasiekti gyven im o
piln atvę. Šių m ok ym ų šerdis yra sąm on ės tran sform acija, dvasin is
pabu d im as, kurį autoriu s regi kaip n au ją žm on ijos evoliucijos p a
kopą. Bū tin as pabu d im o elem en tas — ego vald om os bū sen os atsi
sakym as. To n eatlikę, n egalim e nė svajoti apie asm en in ę laim ę ir
žiau rių m ū sų plan etos kon fliktų pabaigą.
U D K 159.9+29
Eck h ar t Tolle
N A U JO JI Ž EM Ė
Nubusk ite ir siekite savo tikslų
Vertė Rasa Šem iotien ė, Tadas Ju revičiu s ir An driu s Ron dom an skis
Redagavo An drius Ron dom an skis
Viršelio dailin in kas Eitau tas M arčiukaitis
Tiražas 2 0 0 0 vn t.
Išleido leidykla „M ijalb a", Kau n as, tel. 8 6 8 7 86760
EI. paštas: in fo@m ijalb a.com , w w w .m ijalba.com
Sp au sd in o U A B „ BA LT O p r in t /Lo go t ip as",
Ut en os g. 41 A, LT- 08217 Viln iu s, tek: 8 5 2 1 0 1 1 1 1
w w w .logotipas.lt
Kain a su tartin ė
Parašęs kn ygą „Šio s akim irkos jė ga“ , Eckh artas Tolle
m ilijon us žm on ių įkvėpė siekti laisvės ir džiau gsm o, - dalykų,
kurie randami šioje būties akim irkoje. „N au jojoje žem ėje“
autorius išplėtojo savo idėją ir parodė, kaip įveikti ego valdom os
sąm on ės ribas. Tai yra ne tik esm in ė laim in go gyven im o sąlyga,
bet ir žin gsn is, kurį žen gę žm on ės u žbaigs pasau lyje vykstan čius
kon fliktus ir nutrauks kan čią. Eckh artas Tolle aiškin a, kaip m ū sų
prisirišim as prie ego sukuria disfun kciją, iš kurios savo ruožtu
kyla pyktis, pavydas ir kitos n eigiam os būsen os, kurios žm ogų
daro n elaim in gą. Skaitytojai galų gale pam atys, kaip atsibusti iš
tokios būsen os su n auja sąm on e ir pradėti gyventi tikrą
pasiten kin im ą teikian tį gyven im ą.
Skleidžian ti šv iesą ir pakylėjan ti, ši kn yga - tai n epaprastas

dvasin is m an ifestas, skelbian tis, kad yra kelias, vedan tis į
geresn į pasaulį.
ECKH ARTAS TO LLE yra šiu olaikin is dvasin is m okytojas,

jis daug keliauja ir n eša savo žin iąpasau liu i.
9789955599944

Eckhart Tolle - Naujoji Zeme 2010 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Eckhart Tolle - Naujoji Zeme 2010 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

NAUJOJI

Nubuskite ir siekite savo tikslų

Nubuskite ir siekite savo tikslų

N et u r in t raštiško au t or in ių teisių tu rėt ojo leid im o, šią k n ygą d au ­

© Leidykla „M ijalb a", 2010

Ko siekiam e: r am ybės ar d r am os? .............................................. 54

Kaip sk au sm o kū n as m aitin asi gyven im o d r am om is .......... 98

V I SK Y R I U S. I ŠSI LA I SV I N I M A S ............................................... 106

V III SK Y R I U S. V I D I N Ė S E R D V Ė S R A D I M A S..................... 144

Televizija ............................................................................................ 148

svar b u s ž m o gau s sąm o n ė s e v o liu cijo s įvykis. Iš jo k ilo d ž iau gsm as

Vis dėlt o žvelgdam as į gėlę, kristalų, b r a n gų jį a k m e n į ar p a u k št į ,

Šios kn ygos tikslas

įm an om as, t od ėl jų žin ia bu vo n esu p r ast a ir n eretai st ip r iai išk r ai­

Št ai kodėl ši k n yga n agr in ėja pagr in d in iu s ego a sp e k t u s ir p a r o ­

Paveldėtoji disfun kcija

„k lasin ių pr iešų , šn ip ų ir išd avik ų ", o n ac i st i n ė je Vo k i e t i jo je kiek

d au gelio žm o n ių dvasin ė pr aktika n epaliečia d isfu n k cijos esm ės.

N au jojo sąm on in gum o atsiradim as

Kai pr ip ažįst am e savo beprotystę, i m a m e sveikt i ir ga l i m e p e r ­

kitas žm ogu s, k u r is pat ir d avo sąm on ės virsm ą ir t odėl su gebėdavo

savin in k ais - tokiu b ū d u jie n esąm on in gai gi n a sa v o t ap at y b ę . Tie

lektyvin io ego įsik ū n ijim ai, n ed alom ai su siję su savo p r ot o su k u r t a

Virsm o būtin ybė

t ū k st an čiu s m et ų p am ažu su n y k o - tai p r i v e r t ė Žuvis p al i k t i sa v o

p asau lį m es galim e su kurti? N or ėd am i rasti at sak ym ą, pastebėkite,

Nau jasis dan gus ir n au joji žemė

Ž od žiai, ištarti b alsu ar m in tyse, gali ju s t iesiog užkerėti. Jū s len ­

Ku o greičiau pr ik ab in at e žm on ėm s, d aik t am s ir sit u acijom s eti­

Ž o d is „aš“ įk ū n ija ir d id žiau sią k laidą, ir giliau sią t iesą - p r i­

n agr in ėja n etikrojo „aš“ st r u k t ū rą, vadin am ą ego. Ko k i a yr a t o n eti­

k on st r u k cija, tai yra jū sų ego. D vasiškai p ab u d ę ir t oliau vart ojate

Kai traukin ys atvyko į Tot en h em o Kor i Ko m i o si ū l e l y , m e r g i n a

d au giau sia m in tyse. Je i ji bu vo n esveiko pr ot o, t ad a visi m es esam e

Ego turin ys ir struktūra

Ego ir pr ot as yra sąlygot i praeities. O sąlygos, ju o s for m avu sios,

Ž m on ės, d ir b an tys reklam os versle, pu ik iai žin o, kati n orėdam i

Jie labai b r an gū s ir jų n edau g. Jeigu t ok iu s d r ab u žiu s galėtų įsigyti

ek on om istai yra taip pam ėgę au gim o sąvoką, jo g b e jos n e į si vai z­

Pam estas žiedas

Tu o laik ot ar p iu , kai su sitik davau su žm on ėm is kaip patarėjas ir

į vien a. Št ai k aip k yla m en talin ė n u osavybės sąvok a. Je i t u rite d o­

t apat in d am iesi dažn ai apsisk elb iat e teisu oliais, o k i l u s i m a t e v a d i n t i

Troškim as turėti daugiau

p r iešin gą t ok io p at st ip r u m o en er giją, o šioji galiau siai ju os su n ai­

Kit a p agr in d in ė su sit ap at in im u Forma yra t apat yb ė su „savo“

ar n egražū s žm on ės savo tapatybę - n eigiam ą ar t e i gi a m ą sieja su

Vidin io kūn o pajau tim as

N o r s su sit ap at in im as su k ū n u yra vien as iš esm in ių ego požy­

vid u n , p aju sk it e ten p u lsu ojan t į gyvybin gu m ą. V isai n esvarbu , k o­

Buvim o užm iršim as

N u o Dekarto klaidos iki Sartro įžvalgos

XV II am žiau s filosofas D ek ar t as (D escar t es), laik om as šiu olaik i­

m at m u o, iš jo ir k yla išvad a aš esu. Je i be m ąst ym o n iek o d au giau

Nepaprasta ram ybė

p er sm elkian t is Bu vim as. G alų gale bū tis n u ga l i p a v i d a l u s ir visas

D au gu m a žm o n ių visiškai p ak lū st a iš savo galvų aid in čiam balsu i.

Kon cep t u alu s, m in čių su k u r t as „aš“ n egali egzist u ot i b e kito t o­

Nu sisku n dim ai ir pasipiktin im as

N u sisk u n d im ai yra viena^ m ėgst am iau sių ego st r ategijų , p ad e­

išp u čiam e, n iek o d au giau , be jų , n em at om e. M es r eagu ojam e į k it ų

T om is ak im ir k om is, kai m u m s kas n ors n e p a t i n k a , t u r ė t u m e su ­

P asipik tin im as d ažn iau siai at sir an d a d r au ge su n u sisk u n d im ais,

N et u r in t raštiško au t or in ių teisių tu rėt ojo leid im o, šią k n ygą d au

įm an om as, t od ėl jų žin ia bu vo n esu p r ast a ir n eretai st ip r iai išk r ai

Št ai kodėl ši k n yga n agr in ėja pagr in d in iu s ego a sp e k t u s ir p a r o

Kai pr ip ažįst am e savo beprotystę, i m a m e sveikt i ir ga l i m e p e r

Ž od žiai, ištarti b alsu ar m in tyse, gali ju s t iesiog užkerėti. Jū s len

Ku o greičiau pr ik ab in at e žm on ėm s, d aik t am s ir sit u acijom s eti

Ž o d is „aš“ įk ū n ija ir d id žiau sią k laidą, ir giliau sią t iesą - p r i

n agr in ėja n etikrojo „aš“ st r u k t ū rą, vadin am ą ego. Ko k i a yr a t o n eti

ek on om istai yra taip pam ėgę au gim o sąvoką, jo g b e jos n e į si vai z

į vien a. Št ai k aip k yla m en talin ė n u osavybės sąvok a. Je i t u rite d o

p r iešin gą t ok io p at st ip r u m o en er giją, o šioji galiau siai ju os su n ai

N o r s su sit ap at in im as su k ū n u yra vien as iš esm in ių ego požy

vid u n , p aju sk it e ten p u lsu ojan t į gyvybin gu m ą. V isai n esvarbu , k o

XV II am žiau s filosofas D ek ar t as (D escar t es), laik om as šiu olaik i

Kon cep t u alu s, m in čių su k u r t as „aš“ n egali egzist u ot i b e kito t o

N u sisk u n d im ai yra viena^ m ėgst am iau sių ego st r ategijų , p ad e

T om is ak im ir k om is, kai m u m s kas n ors n e p a t i n k a , t u r ė t u m e su

Be ab ejo, esam a n ep an eigiam ų fak t ų . Jei jū s, pavyzdžiu i, tvirti

Kai iš gen čių k u lt ū r os su sifor m avo sen osios civilizacijos, žm o

Ž m o n ės šiam e pasau lyje atlieka įvairias fu n kcijas. Tai su p r an t a

N or s, k aip sak ėm e, socialin ės st r u k t ū r os šian d ien ą n e t ok ios su

„K ą gi... d ab ar yra, k aip yra. G aliu ar b a p r iim t i visa tai, ar ba p a

Tok iom is ak im ir k os liau sitės buvę tėvas ar m ot in a. Bū site p at s b u

Iš t ik r ų jų svar bū s yra tie, kurie vaid m en ų n evaidin a ir n epr ojek

„visko gan a“. Jo s su k u r ia n elaim in gu m o fon ą. Tok ia bū sen a b ū d in

M ano gyvenim e k ažk as turi įvykti, k ad aš galų gale pasijusčiau lai

Au k ščiau pat eik t os pr ielaidos, ar m in tys, yra su m išu sios su ti

en ergijos. Bū n a, k ad ego vis dėlto dalį en er gijos p asiim a. Visišk ai aiš

gilių r au kšlių , jų akyse n ėra spin d esio. V isą jų d ėm esį b ū n a p asi

k iek e m o cijų k yla iš m ažos m en talin ės k on st r u k cijos, k u r ios p avad i

h’go reiškiasi n e t ik galvoje sk am b an čiu b alsu , su k u r iu o jū s t ap a

pasir od o, n ep at en k in o ego lū kesčių . Liau psės ir pr ip ažin im as ego lei

Esam e pasik lyd u si p ad er m ė. G am t a, kiekvien a jos gėlė, k i e k v i e

St ip r ių n egat yvių n evisiškai įsisąm on in t ų e m o c i j ų p al ik t i s k a u s