L AURA L AURUŠAITĖ

Literatūra,
mobilumas,
imago:
lietuvių ir latvių XXI a.
(e)migracijos patirtys

LIETUVIŲ
L I T E R AT Ū RO S
I R TAU T O S A KO S
I N S T I T U TA S

20 1 9, V ILN IU S
Knygos leidybą finansavo
Lietuvos mokslo taryba
Projekto nr. P-LIP-18-68
Projekto finansavimo sutarties nr. S-LIP-18-9

Recenzentai
Prof. Ojārs Lāms, Latvijos universitetas
Doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, VDU Švietimo akademija

Redaktorė
Erika Valčiukienė

Asmenvardžių rodyklę sudarė

Gytis Vaškelis

Knygos dailininkas
Rokas Gelažius

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Laura Laurušaitė, 2019

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019

ISBN 978-609-425-257-0
Turinys

Padėkos ir pratarmė 7

Įvadas. Likvidžios ir likviduotos tėvynės 13

Imagologija kaip instrumentas (e)migracinio

identiteto specifikai tirti 29

Užburtas ratas ar vilties diaspora?

XXI a. lietuvių ir latvių (e)migracijos procesų palyginimas 51

Nei sava, nei kita: nulinė tapatybė šiuolaikinių

baltų (e)migrantų literatūroje 69

Vertybiniai pokyčiai šiuolaikinėje emigrantų literatūroje:

turėti, būti ar atrodyti? 95

Ką signalizuoja dabartinės (e)migracijos literatūra?

Baltiškos imagerijos slinktys 121

Lietuvių ir latvių abipusė reprezentacija

(e)migracijos literatūroje: tipai ir stereotipai 143

Lenkai lietuvių ir latvių veidrodyje – stereotipizacijos triumfas 159

Baltų veidai: klimato, fizionomikos

ir nacionalinio charakterio sąsajos 171

Moters problema, moteriškumo ir nacionalumo sankirtos 193

„Juodieji baltai“ svetur: konservatyvumas ir (ne)tolerancija 217

Kulinariniai identitetai: etniškumas, gastronomija ir emigracija 239

Kalba ir nesusikalbėjimas 263

Išvados. Nuo pokario egzodo iki šiuolaikinės (e)migracijos 285

Santrauka297
Šaltiniai315
Asmenvardžių rodyklė 317
Padėkos ir pratarmė

Dėkoju visiems, kurie man rašant stovėjo greta, tiesiogiai ar ne da-

lyvaudami šios knygos pasaulėkūros procese. Visų pirma ačiū mano
seneliams ir tėvams, kurie mane išaugino, kurių dėka tapau tuo, kuo
esu. Visada lengviau eiti įmintomis pėdomis. Tai, kad dalis šios kny-
gos buvo parašyta Užpaliuose, Utenos rajone, anksčiau baltų genties
sėlių, vėliau mano matrilinijos protėvių gyventose teoritorijose, o da-
lis – užsienio stažuotėse, padėjo savimi išbandyti ir sujungti lokalu-
mo ir regioniškumo, atvirumo ir tarptautiškumo argumentus. Dėko-
ju sesei Aušrai Laurušaitei-Kromelis, kuri, grįžusi su lietuvių kilmės
vyru amerikiečiu iš daugiau kaip dvidešimtmetį trukusios emigraci-
jos Amerikoje, įsikūrė kaimynystėje ir likimiškai integravo tiriamas
empirines ir teorines praktikas į mano asmeninį gyvenimą. Šita mo-
nografija buvo ir mano asmeninės istorijos tekstas, įsisavinant ir per-
mąstant literatūroje fiksuotus kitus ir kitokius būties variantus bei
tapatybės konsteliacijas. Šis variantiškumas paradoksaliai perstumdė
ir pačios vertybinius riboženklius – viena vertus, padėjo ugdyti tole-
ranciją daugiabriauniam pasauliui, atsiverti įvairioms kitybės, skirty-
bės ir jų santykių formoms, o sykiu geriau suprasti etninės savimonės
ir nacionalumo reikšmę bei specifiką. Be to, padėjo įžvelgti struk-
tūrinius įvairių plotmių persipynimus ir ryšių tinklus  – gyvenimo,
skaitomų tekstų, skirtingų disciplinų, taikomų teorijų. Supratau, kad
man, kaip mokslininkei ir kaip žmogui, daug svarbesnės jungtys, o ne
skirtys: pradedant nuo komparatyvistikos kaip lyginamojo literatūros
mokslo principo, nuo imagologijos inspiruoto susidomėjimo įvairių
tautų savitarpio įtakomis iki asmeninių genties, šeimos ir giminės
tęstinumo vektorių. Latvių poetas Janis Rainis pjesėje „Ugnis ir nak-
tis“ sako: „Keiskis tobulėdama aiškumo link.“ Pasiryžimas renovuoti

7
protėvių sodybą (e)migracijos literatūros tyrimų kontekste buvo as-
meninis ontologinis posūkis (ontological turn). Pati keičiausi suvok-
dama, patirdama ir giliau permąstydama savo lietuviškumą kitybės
akivaizdoje. Esu iš mažos, didžiųjų civilizacijų kryžkelėje esančios
šalies, kurioje istoriškai dominavo tiesinio vystymosi trikdžiai, per-
trūkiai ir faziniai virsmai. Mano tiriamoji medžiaga – lietuvių ir latvių
šiuolaikinė (e)migracijos literatūra  – dar vieno nūdienos pertrūkio
istorija, besiskleidžianti sandūroje su įvairiomis kitomis kultūromis,
todėl, stengdamasi išlaikyti mokslinį objektyvumą, skaičiau ją ir kaip
atradimų, ir kaip praradimų tekstą, kur atrandant prarandama, o pra-
randant atrandama. Skaitydama patyriau asmeninę gėdą dėl žmogaus
orumo infliacijos, kai kurių mūsų emigrantų nesąmoningumo1, bet
kaip mokslininkė bandžiau rekonstruoti, iš kur atėjo tie susimenkini-
mo ir pažeisto mentaliteto įrėžiai. Objektyvumo atžvilgiu mano, kaip
tyrėjos, pozicija dėkinga, nes tai pereinamojo laikotarpio žmogaus
pozicija – atsidūrusi ant permainų keteros, savo gyvenimu dar užgrie-
biau sovietmečio patirties ir galiu literatūroje atpažinti sovietinius
reliktus, bet sykiu man nesvetima ir šiuolaikinės skaitmeninės kartos
atstovų pasaulėžiūra. Nacionalumas ir globalumas, konservatyvumas
ir tolerancija ne visada (ar nebūtinai) yra poliariškos sąvokos, tarp
jų egzistuoja ištisas sąlygiškumų spektras, kurį dar labiau praplečia
šiuolaikinė virtualioji realybė, medijuojanti mūsų santykį su įvairove,
supinanti lokalias ir globalias suvokimo perspektyvas.
Ačiū po visą pasaulį išsklidusiems lietuvių ir latvių emigracijos
rašytojams, kurių knygos suteikė galimybę keliauti būnant vietoje,
atvėrė platesnę žiūrą į save, savo lietuviškumą ir baltiškumą kaip cen-
truojantį, bet sąlytyje su kitomis kultūromis nuolat ir neišvengiamai
kintantį matmenį. Imagologijos autoritetams dėkoju už vertingas ir
universaliai pritaikomas imagologijos pamokas, kurios išmokė žvelg-
ti į tautai priskiriamas savybes su išlygomis, kritiškai, o į save, kaip

1
Pvz., užsimezgus diskusijai apie tai, ką gero latvių emigrantai padarė Latvi-
jos labui, vienas pareiškia: „Geriausias dalykas, kurį dėl Latvijos esu padaręs,
yra tas, kad išvažiavau“ (Vilis Lācītis 2011, 77).

8
lietuvių tautos atstovę ir jos „agentę“ užsienyje, – savikritiškai. Iš jų
išmokau vertinti kitas tautas atsargiai ir atsakingai, stengdamasi ban-
dyti atskirti pelus (stereotipus, klišes ir išankstines nuostatas) nuo
grūdų (tautos charakterio). Žinoma, kaip moko imagologija ir bal-
tų mitologiniai siužetai apie herojui skiriamą išbandymą – išrūšiuoti
skirtingas substancijas, substancialumo paieškos tiek moksle, tiek
folklore veikiausiai yra neįveikiama „amžinoji“ užduotis.
Imdamasi tirti lietuvių ir latvių nacionalinį charakterį, atsispyriau
nuo principinio pradmens, kad tai sudėtingi algoritmai, šimtmečiais
formavęsi kitų tautų – ypač lenkų, vokiečių, rusų – įtakoje, o dabar
tolydžio sudėtingėjantys veikiant daugybinėms įtakoms, todėl net ne-
bandžiau identifikuoti „grynojo“ lietuviškumo ar latviškumo. Moksli-
ninko imagologo siekis – atpažinti, sisteminti ir analizuoti įvaizdžius,
literatūrines projekcijas, bandant aptikti savos tautos sąveikos su ki-
tomis tautomis nulemtus reguliarumus, dėsningumus, o ne kolekty-
vinės tapatybės būtiną teisingumą ar nekintamą autonomiją. Todėl tų
įtakų ir dinamikų visuma imagologų ir vadinama „nacionaline image-
rija“ – savasties branduoliu, suformuotu savo ir kitų tautų (įsi)vaizda-
vimų pagrindu. Įvaizdžiai buvo tik plaukiantis ižas, kuriuo bandžiau
perbėgti, brėždama tiriamąją trajektoriją.
Įsitikinau, kad imagologija gaji ir mokslininkų bendruomenėje
kaip Kito – autoriteto, didžiųjų šalių tyrėjų įsivaizdavimo būdas. Kon-
ferencijoje stovėdama greta tokių imagologijos grandų kaip Walde-
maras Zacharasiewiczius, Manfredas Belleris, Joepas Leerssenas, Da-
voras Dukićius pamačiau talentingus mokslininkus, bet draugiškus
ir nesusireikšminusius žmones, kurie savo laikysena paliudija, kad
dažnai mūsų, „mažųjų“, periferinių literatūrologų žvilgsnis į didžiuo-
sius, į mokslo „centrinius“ būna imagologiškai nuspalvintas išanksti-
nių subordinacijos ir galios stereotipų. Atpažinau ir savo pačios, kaip
mažos tautos atstovės, polinkį sumenkinti savo tyrimus kaip mažiau
svarbius, susigūžti didžiųjų literatūrų ir jų kritinių refleksijų šešėlyje.
Supratau, kaip svarbu lyginti, bet kaip pavojinga lygintis.
Noriu padėkoti užsienio konferencijose sutiktiems įkvėpėjams  –
ypač Austrijos imagologų komandai (Katharinai Edtstadler, Sandrai

9
Folie, Andreai Kreuter, Sophie Mayr ir Giannai Zocco), kuri padėjo
pasitikrinti savo mokslinius argumentus tarptautinėje arenoje. Zrin-
kai Blažević – už padovanotus kroatų mokslininkų imagologinius ty-
rimus, praplėtusius teorinį ir praktinį žvalgos lauką. Profesorei Vikto-
rijai Daujotytei-Pakerienei noriu tarti ačiū už jos įžvalgą, kad formuo-
ju „naują, įtaigią ir patikimą literatūros socialinio tyrimo kalbą“, kuri
suteikė mano tyrimams svarumo ir sutvirtino pasitikėjimą pasirinkta
analitine kryptimi. Ačiū savo interesais man artimiausiam mokslinin-
kui ir bendraminčiui Vigmantui Butkui, kuris, dirbant kartu „Litera-
tūrinės baltistikos“ grupėje, savo fundamentaliais darbais ir kruopš-
tumu nuolat kėlė mano profesinę kartelę. Iš jo pavyzdžio išmokau,
kad esame maži tik tol, kol tokiais save laikome, kad surėmę pečius
su latviais galime būti stipresni ir labiau matomi. Be to, kartais ne-
reikia didelių komandų norint nuveikti didelius darbus, kiekybiškai
mažos pajėgos kaip tik suteikia daugiau atkaklumo ir ryžto pavieniam
mokslininkui. Negaliu nepaminėti ir dar vieno ryšių tinklo, kuriam ne
tik organizaciškai, bet ir organiškai priklausau – Lietuvių literatūros
ir tautosakos instituto ir savo literatūrologinės šeimos – Naujosios li-
teratūros skyriaus. Nors šios monografijos tekstą rašiau hermetiškai
atsiribojusi, iš kolegų jaučiau profesinės energijos spinduliuotę.
Dėkoju šeimai  – savo pirmajai tekstų skaitytojai ir kritikei (viso-
mis prasmėmis) mamai Jūratei Sprindytei, kuri namuose kūrybiškai
suliejo gyvenimo ir mokslo te(rit)orijų ribas. Dėdei Vygandui Sprin-
džiui, kad nuėmė sodybos remonto rūpesčius ir leido susitelkti į kny-
gos statinį sutvirtinusius imagologijos profilius, emigracijos klojinius
ir literatūros langines, pro kurias atsivėrė platūs nearti (e)migracinės
prozos dirvonai. Ramūnui Nedzinskui ačiū už tai, kad buvo toleran-
tiškas laikui imliai filologinio darbo specifikai ir suteikė naujų rak-
tų asmeninės ir profesinės savasties supratimui. Visų pirma, įnešė
žiemgališko substrato į mano baltiškumo artikuliaciją, be to, praplėtė
mano filologinę žiūrą fizikine perspektyva bei retorika. Supratau, kad
į pasaulį reikia žvelgti struktūriškai ir tarpdiscipliniškai – juk kolekty-
viniai (tautiniai) identitetai formuojasi panašiose savitarpio sąveiko-
se kaip atomai, kurie medžiagos gardelėje sąveikauja su artimiausiais

10
savo kaimynais, veikiami stūmos ir traukos dėsnių. Ačiū papūgai Čio-
brelei, kuri linksmino vaikštinėdama kompiuterio ekrano briauna ir
padėjo galynėtis su komplikuotais teoriniais konceptais, o kai kuriuos
jų, pvz., orientalizmą, pati savo pavyzdžiu pagrindė.
Dėkoju savo draugams – vedliams ir influenceriams, kurie, nepai-
sant įprastos akademinės vienatvės, padėjo atpažinti episteminį ben-
drumą, įkvėpė savo moksliniais pasiekimais ir emociniais paramos
bei palaikymo šuorais. Ačiū „stebuklingam pagalbininkui“ Manfredui
Žvirgždui už jo erudicijos akipločius ir patikimas nuorodas, kurios
padėjo stiprinti tekstą ir pasitikėjimą tuo, ką darau. Jovilei Barevičiū-
tei esu dėkinga už tai, kad grindė mano filologinę patirtį filosofiniais
atabradais ir savo nenuilstamu pavyzdžiu brėžė profesinį kursą, ska-
tindama siekti giliau ir toliau. Dėkoju Vadimui Molodkovui, kurio
skvarbus ir kritiškas protas padėjo laviruoti pro stereotipų tankmes, o
stiprus charakteris išmokė atkakliai siekti savo tikslų ir į viską žvelgti
iš esmės (bet ne esencialistiškai).
Baltistikos centrų projektas „Užsienio baltistikos centrų ir Lietu-
vos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“ (Nr.
09.3.1-ESFA-V-709-01-0002), kurio LLTI daliai vadovauju, tiesiogiai
priartino prie lietuviškumo salų ir saliečių užsienyje, atvėrė galimybę
pabendrauti su lietuvių ir latvių pokario ir šiuolaikinės diasporos ben-
druomenėmis – tai suteikė literatūros tyrimui papildomą kontekstinį
ir sociokultūrinį matmenį. Jaučiuosi privilegijuota, kad pažinau tuose
centruose dėstančius specialistus ir už jų slypinčius žmones, kuriuos
laikau baltistikos riteriais. Jie užsienyje kaunasi ne špagomis, o kal-
ba, mokydami tokių mažų kalbų kaip lietuvių ir latvių ir mokydami
vadovautis ne mažumo, o svarbos ir misijos argumentais. Ypač ačiū
Rygoje reziduojančiam Edmundui Trumpai už intelektinę bičiulys-
tę, ją suprantant ne menkinama latviškąja „bičiulio“, o pašnekovo ir
kompaniono prasme. Helsinkietėms Aurelijai Kaškelevičienei ir Lai-
mutei Baluodei jaučiuosi dėkinga už stažuočių galimybes, kolegiškas
konsultacijas ir neformalų klimatą. Tiinai Kattel dėkoju, kad palaikė
mano mokslinį tonusą ne tik savo veržlia ir principinga natūra, bet
ir vis aprūpindama „smegenų maistu“, taip reikalingu protiniam dar-

11
bui, – estiškais šokoladais. Savo sklandžia lietuvių kalba ir lietuviškais
interesais ji man nuolat priminė, kad baltiškojo junglumo energija
ne nukenčia, o stiprėja įtraukus į baltų etniškumo dialektiką trečiąjį
(nors ir ne etninį) bendrumo dėmenį – estiškumą.
Nors dėl optimizuojančios ir represuojančios nūdienos mokslo po-
litikos užuot tyrus emigracijos literatūrą pačiai kelis kartus norėjosi
viską mesti ir emigruoti, dėkoju knygos leidybą parėmusiai Lietuvos
mokslo tarybai, kuri iš trečio karto nusprendė, kad tokio tyrimo lei-
dybos projektas vis dėlto vertas dėmesio. Ačiū projektą į spausdintą
knygą konvertavusiam Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lei-
dybos centrui ir ypač jo vadovui Gyčiui Vaškeliui, kurio švelnus direk-
tyviškumas neleido atsipalaiduoti. Dianai Bartkutei-Barnard dėkoju
už atidų santraukos vertimą, o Erikai Valčiukienei už jautrius redakci-
nius štrichus – jos abi sklandžiai ir profesionaliai priartino monogra-
fiją prie galutinio išsipildymo.
Buvo įdomu stebėti, kaip (e)migracijos rašytojai formuoja ir for-
muluoja save, rašydami ryškina kolektyvinės ir asmeninės tapatybės
apybraižas. Panašiu principu dėliojosi ir mano pačios monografi-
jos tekstas  – jeigu akiratyje atsidurdavo vienos knygos, jos rašymo
eigą pakreipdavo vienaip, jeigu kitos  – kitaip, jeigu mane kas nors
nutraukdavo viduryje sakinio, tą sakinį kitą dieną jau pabaigdavau
kitaip. Vadinasi, tiriamasis literatūros mokslininkės darbas, kaip ir
meninių tekstų kūrimas, kaip ir tapatybių kūrimasis, yra absoliučiai
performatyvus procesas, dinaminis modeliavimas, priklausantis nuo
išorinių veiksnių ir įtakų. Todėl esu tikra, kad prie šios monografijos
tapsmo prisidėjo žymiai daugiau žmonių, autorių ir autoritetų, negu
pajėgiu įsivaizduoti, o juolab įvardyti.

12
Literature, Mobility, Imago:
Twenty-First-Century (E)migration
Experiences of Lithuanians and Latvians

297
Summary

(E)migration is a common phenomenon in the current environment

of liquid modernity that is ruled by the laws of fragmentation,
instability, and transience. However, one should not think that there
was a time when Lithuanians and Latvians were sedentary: genetically,
the Aestii tribes attributed to the Indo-Europeans were nomads and
active vagabonds. In the course of centuries, the Balts lived under the
influence of other nations and developed the genes of both resistance
and adaptation; they entertained visionary models of moving their
compatriots beyond the borders of their geographical territory. When
Lithuania and Latvia re-established their independence, and especially
when they accessed the European Union in 2004, history made a full
circle and the demographic upheaval repeated itself: we are having
new mass emigration from the Baltic countries and the literature
it produces. As the emigrant becomes a significant personage of
post-modernity and a protagonist of numerous (e)migration books,
contemporary (e)migration literature deserves separate analysis as an
abundant corps of information. Modern emigration differs from the
Balts’ earlier mass migration experiences in that it is a two-way street in
which the agents are referred to as shuttle migrants. The terms used in
the monograph – (e)migration and (e)migrants – distinguish modern
moving subjects from other waves of emigration, which were mostly
one-way and involved either economic migrants or post-war émigrés.
As a definition, (e)migration marks the circular nature of modern
travelling, but at the same time it does not lock the moving subjects

299
in strictly-defined category of ‘migrants’, which has acquired different
nuances and associations of meaning since the migrant crisis of 2015.
The monograph addresses the field of collective twenty-first-
century (e)migration experiences in literary works and attempts to
refine various cross-sections and models of argumentation. Efforts
were made to include as broad a spectre of works about Lithuanian
and Latvian emigration as possible. Research is focused on about
fifty contemporary Lithuanian and Latvian texts about emigration
that chronologically cover the period from 2000 to 2018, especially
the years after the accession of the Baltic countries to the European
Union, when the walls opened and both voluntary emigration and the
amount of literature reflecting it increased.
The ternary phrase Literatūra, mobilumas, imago (Literature,
Mobility, Imago) was chosen for the title as the core of critical study.
Mobility implies the movement of modern Lithuanians and Latvians
and their representative flexibility, and the mobility of images;
literature refers to their fictional (essayist, journalistic) realisation in
texts, which is frequently imagined and condensed, because modern
(e)migration literature has become the site of mobility narrative,
or mutual influences and ethnic reflections of different nations.
The imago component points to the methodological vector of the
monograph, that is, to imagology, which helps to follow the unfolding
relationship between the I imagined by oneself and others and the
I depicted in (e)migration literature, to make the ethnic character
of the Latvian/Lithuanian speak, and to assess the impact of the
established attitudes and stereotypes on our imagination. Numerous
Others – those to whom people emigrate and those with whom they
emigrate (Russians, Poles, Latvians, and others) – found their way to
the research lab.
In the theoretical chapter ‘Imagologija kaip instrumentas (e)
migracinio identiteto specifikai tirti’ (Imagology as an instrument of
research into the specifics of (e)migration identity), the theoretical
provisions underlying literary imagology are introduced into broader
methodological circulation in Lithuania. Its essential concepts (self-

300