Professional Documents
Culture Documents
E L James - Penkiasdesimt Pilku Atspalviu 2013 LT PDF
E L James - Penkiasdesimt Pilku Atspalviu 2013 LT PDF
pilkų atspalvių
EL James
Penkiasdešimt
pilkų atspalvių
Alma l1ttera
VILNIUS I 2013
UDK 821.111-31 Versta iš:
Ja289 E L James
Fifty Shades of Grey
Arrow books
ISBN 978-609-01-0824-6
ne logika ir faktais.
Staiga Grėjus vypteli kilstelėdamas lūpų kampučius ir įsistebeilija į
mane tiriamu žvilgsniu.
-Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu.
18 E L Ja m es
-Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia
kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus.
Kaip tik jiems dabar ir turėčiau rengtis, o ne sėdėti tavo didžiu
liame, prašmatniame, iščiustytame kabinete trikdoma skvarbaus tavo
žvilgsnio.
-Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams, - tyliai
sako jis.
Nustebusi išpučiu akis. Ar Grėjus siūlo man darbą?
-Šit kaip? Turėsiu omenyje, -suglumusi murmu. -Nors nesu ti-
kra, kad jūsų įmonėje pritapčiau.
Oi, ne. Aš ir vėl sakau, ką galvoju.
-Kodėl taip manote?
Susidomėjęs ir maloniai šypsodamasis, ponas Grėjus pakreipia
galvą.
-Juk tai savaime aišku, ar ne?
Aš nevėkšla, apsileidusi ir ne šviesiaplaukė.
-Ne, bent jau ne man.
Jo žvilgsnis skvarbus, šypsena išblėsusi, ir aš staiga kažkur viduriuo
se pajuntu keistą spazmą. Neatlaikiusi tiriamo jo žvilgsnio, nuleidžiu
akis ir tarsi apdujusi įsispoksau į sunertus savo pirštus. Kas čia dedasi?
Turiu išeiti-tučtuojau. Pasilenkiu į priekį pasiimti diktofono.
-Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą?-pasiteirauja jis.
-Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia
ilga kelionė automobiliu.
-Į Vankuverį grįšite automobiliu?-Grėjus atrodo nustebęs, o gal
net susirūpinęs. Žvilgteli pro langą. Lauke pradėję lynoti.-Ką gi, vai
ruokite atsargiai, -šiurkščiai, valdingai priduria jis. O kam jam galvq
kvaršinti? - Ar gavote visą reikalingą informaciją?-dar paklausia.
-Taip, pone, -patikinu jį kišdama diktofoną į kuprinę.
Jis prisimerkia, lyg apie kažką mąstydamas.
-Ačiū už interviu, pone Grėjau.
-Nėra už ką. Buvo malonu, -mandagiai lyg niekur nieko atsa-
ko jis.
Kai atsistoju, jis, taip pat pakilęs iš krėslo, ištiesia ranką.
-Iki kito susitikimo, panele Stil.
Šie žodžiai nuskamba tarsi iššūkis ar grasinimas - net nežinau,
kaip čia tiksliau pasakius. Susiraukiu. Kada gi mudu vėl susitiksime?
22 E L Ja m es
M
an daužosi širdis. Liftas nusileidžia į pirmą aukštą ir aš,
slankiosioms durims atsidarius, šiaip taip išeinu iš kabi
nos: dar kartą klupteliu, bet, laimė, ant švarutėlio smiltai
nio grindų neišsipleikiu. Puolu prie plačių stiklinių lauko durų ir gai
viame, tyrame, drėgname Siatlo _ore staiga pasijuntu laisva. Užvertusi
galvą, leidžiu ant veido kristi vėsiems, žvalumo teikiantiems lietaus
lašams. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu, norėdama apvalyti plaučius, mė
gindama atgauti pusiausvyros likučius.
Dar joks vyras nepaveikė manęs taip kaip Kristianas Grėjus ir ne
nutuokiu kodėl. Ar visa tai dėl jo išvaizdos? Dėl mandagaus elgesio?
Dėl turtų? O gal dėl turimų galių? Nesuprantu iracionalios savo reak
cijos. Su palengvėjimu labai giliai atsidūstu. Dėl Dievo meilės, ką visa
tai reiškia? Atsirėmusi į plieninę pastato koloną, narsiai mėginu nusi
raminti ir surikiuoti mintis. Netrukus širdis ima plakti įprastu ritmu ir
aš, pradėjusi normaliai kvėpuoti, nužingsniuoju prie automobilio.
-Abejoju, Ana. Ką tu, jis, galima sakyti, pasiūlė tau darbą! Turint
omenyje, kad įpiršau tau šią užduotį paskutinę akimirką, tu puikiai ją
atlikai.
Ji perveria mane mąsliu žvilgsniu. Nieko nelaukdama traukiuosi į
virtuvę.
-Na, tai ką iš tiesų apie jį manai?
Po galais, betgi ji ir kibi! Kodėl negali tiesiog palikti manęs ramy
bėje? Sugalvok kq nors, tik greitai!
-Jis labai keistas, valdingas, pasipūtęs... Bauginantis, bet ir nepa
prastai charizmatiškas. Galiu suprasti tuos, kurie juo žavisi, - nuošir
džiai priduriu tikėdamasi, kad šiais žodžiais Keitę pagaliau užčiaupsiu.
-Tave sužavėjo vyras? Tai bent naujiena! -prunkšteli ji.
Imu rinkti produktus sumuštiniui, kad Keitė nematytų mano veido.
-Kodėl norėjai sužinoti, ar jis gėjus? Beje, tas klausimas labiausiai
sutrikdė. Pasijutau pažeminta, o ir jis suirzo.
Prisiminusi, kaip viskas buvo, rūsčiai dėbteliu į Keitę.
-Nė vienoje nuotraukoje aukštuomenei skirtuose spaudos pusla
piuose jis nenufotografuotas su drauge.
-Tai buvo labai nemalonu. Ir visas pokalbis buvo nemalonus.
Džiaugiuosi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu.
-Ak, Ana, juk negalėjo būti taip blogai. Iš to, kaip Grėjus kalba,
sprendžiu, kad tu jam patikai.
Patikau? Dabar Keitė jau tikrai nusišneka.
-Gal norėtum sumuštinio?
-Neatsisakyčiau.
tinkamas. Chosė man, galima sakyti, atstoja brolį, kurio niekada ne
turėjau. Ketrina dažnai patraukia mane per dantį, girdi, man trūksta
geno, lemiančio stiprų poreikį turėti vaikiną, bet iš tiesų, nors viena
mano asmenybės dalis ilgisi legendomis apipinto virpančių kelių po
jūčio ir akimirkų, kai jauti gerklėje plakant širdį ir darosi net silpna iš
jaudulio, kol kas nesutikau žmogaus, kuris... na, kuris mane trauktų.
Kartais svarstau, gal man kas ne taip. Galbūt per daug laiko leidau
romantiškų literatūros herojų draugijoje, todėl mano idealai ir lūkes
čiai dabar gerokai per dideli? Bet tikrame gyvenime niekas niekada
nepaskatino manęs taip jaustis.
"lr vis dėlto per pastarąsias kelias dienas viskas pasikeitė", - ne
lauktai ir vis dar nedrąsiai šnabžda man vidinis balsas. NE! Šią mintį
tuoj pat nuveju šalin. Apie tai negalvosiu, po to skausmingai nemalo
naus interviu -nieku gyvu. "Ar jūs gėjus, pone Grėjau?" Prisiminusi
šį klausimą net susiraukiu. Žinau, kad nuo to laiko sapnuoju jį beveik
kasnakt, bet tie sapnai, be abejonės, tėra mėginimas apvalyti sąmonę
nuo tos šlykščios patirties.
Žiūriu, kaip Chosė atkemša šampaną. Jis aukštas, mūvi džinsus ir
vilki sportinius marškinėlius, plačiapetis ir raumeningas, įdegęs, tam
siaplaukis ir rudomis, kiaurai veriančiomis akimis. Taip, Chosė tikras
saldainiukas, bet manau, kad mano siunčiamą žinią jis pagaliau ima
suprasti: mudu tik draugai. Kamštis garsiai pokšteli, o Chosė pažvelgia
aukštyn ir nusišypso.
-Hm...
Pajuntu vėl kaistant skruostus. Tikriausiai jie tokios pat spalvos
kaip Komunistų manifestas. Prikqsk liežuvi. Užsičiaupk. TUOJ PAT.
-Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusi
gadinčiau drabužių, -ramiai pareiškia jis.
Mėginu vyti šalin staiga iškilusį džinsus nusimovusio Grėjaus vaiz
dinį.
-Dar ko nors? - pernelyg spigiai klausiu duodama jam mėlyną
kombinezoną.
Klausimą Grėjus praleidžia pro ausis.
-Kaip sekasi rašyti straipsnį?
Pagaliau jis uždavė man lengvą klausimą, be jokių slaptų užuominų
ir trikdančių dviprasmybių... klausimą, į kurį galiu atsakyti. Įsitveriu
jo abiem rankomis tarsi gelbėjimosi rato ir nusprendžiu sakyti tiesą.
-Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyve
name viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra
laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to inter
viu. -Jaučiuosi tarsi įkvėpusi tyro oro: pagaliau radome normalią po
kalbio temą. -Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių
jūsų nuotraukų.
-Kokių nuotraukų ji norėtų?
Tiek to. Šį kartą pati išprovokavau tokį atsakymą. Papurtau galvą,
nes nenutuokiu, ko Keitei reikėtų.
-Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj...
-Sutiktumėte nusifotografuoti?
Mano balsas vėl aukštas, spigus. Jei pavyks susitarti dėl fotografa
vimosi, Keitė bus devintame danguje. "0 tu rytoj vėl galėsi jį pamaty
ti", - gundomai sušnabžda balsas iš tamsiosios smegenų gelmės. Šią
mintį iš karto nuveju -juk tai tiesiog kvaila ir juokinga...
-Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti foto
grafą.
Aš tokia patenkinta, kad plačiai jam nusišypsau. Grėjaus lūpos
prasiskiria, lyg ketintų staiga giliai įkvėpti, ir jis kelis kartus sumirksi.
Nežinia kodėl, bet menką sekundės dalį atrodo sutrikęs, Žemės ašis
truputėlį pasvyra ir tektoninės plokštės vėl pasislenka.
Dieve mano. . . Tas sutrikusio Kristiano Grėjaus žvilgsnis. . .
36 E L ja m e s
K
eitė beprotiškai apsidžiaugia.
-Bet ką Grėjus veikė Kleitono ūkinių prekių parduotuvė
e?-Jos smalsumas kalbantis telefonu aiškiai girdėti.
O aš pasislėpusi sandėlio gilumoje ir mėginu šnekėti abejingai, lyg
nieko nebūtų nutikę.
-Jis buvo netoliese.
-Man rodos, Ana, tai neįtikėtinas sutapimas. Ar nemanai, kad jis
užsuko į parduotuvę į tave pažiūrėti?
Išgirdus apie tokią galimybę man suspurda širdis, tačiau džiaugs
mas ilgai netrunka. Niūri, į neviltį varanti tiesa tokia, kad jis atvažiavo
čia verslo reikalais.
- Jis lankėsi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakul
tete. Ponas Grėjus finansuoja kažkokį tyrimą, -tyliai sakau.
-Ak, taip. Jis suteikė tam fakultetui pustrečio milijono dolerių
subsidiją.
Nieko sau . . .
-Iš kur žinai?
-Ana, aš žurnalistė ir rašiau apie tą vyruką biografinį straipsnį.
Zinoti -mano darbas.
-Gerai jau, Karia Bernstein, nespirgėk. Tai ar nori tų nuotraukų?
-Aišku, noriu. Tik klausimas, kas ir kur jas padarys.
-Galim Grėjaus paklausti kur. Jis sakė čia kur nors apsistosiąs.
-Kaip tu su juo susisieksi?
-Turiu jo mobiliojo numerį.
Keitė iš nuostabos net aikteli.
-Pats turtingiausias, sunkiausiai pagaunamas ir paslaptingiausias
viengungis Vašingtono valstijoje taip paprastai ėmė ir davė tau savo
mobiliojo numerį?
- Na... taip.
-Ana! Tu jam kritai į akį. Be jokios abejonės, -autoritetingai pa-
reiškia ji.
40 E L Ja m e s
- Keite, jis tik norėjo būti malonus. - Bet dar nebaigusi sakinio ži
nau, kad tai netiesa: Kristianas Grėjus nesistengia būti malonus. Man
dagus - galbūt. Ir iš širdies gilumos atsklinda silpnas, tylus balselis:
"Gal Keitė teisi?" Vien nuo minties, kad galbūt - tik galbūt! - Grėjui
galėčiau patikti, man pašiurpsta oda. Šiaip ar taip, juk sakė, kad džiau
giasi, jog Keitė negalėjo pati imti to interviu. Leidžiuosi užvaldoma
tylaus džiugesio, linguoju į šonus ir mėgaujuosi mintimi, kad galėčiau
jam patikti. Bet Keitė nuleidžia mane ant žemės.
- Nežinau, kur rasime žmogų, kad padarytų nuotraukas. Levis,
nuolatinis mūsų fotografas, negali. Jis savaitgalį išvažiavęs namo, į Ai
daho Folsą. Kaip jis susinervins, kad praleido progą fotografuoti vieną
iš žymiausių Jungtinių Valstijų verslininkų.
- Hm ... O gal tiktų Chosė?
- Puiki mintis! Paprašyk jo - dėl tavęs jis padarytų viską. Tada pas-
kambink Grėjui ir sužinok, kur jis nori būti fotografuojamas.
Į Chosė Keitė žiūri šiek tiek iš aukšto ir tuo mane erzina.
- Manau, tu turėtum jam paskambinti.
- Kam - ar Chosė? - pašaipiai pasitikslina Keitė.
- Ne, Grėjui.
- Ana, tai tave su juo sieja ryšys.
- Ryšys?! - sušunku gerokai pakeltu balsu. - Aš to vyruko beveik
nepažįstu.
- Bent jau buvai su juo susitikusi, - piktai atkerta ji. - Ir atrodo,
kad jis norėtų tave geriau pažinti. Ana, paskambink jam, ir tiek, - išrė
žia Keitė ir nutraukia pokalbį.
Kartais ji tokia valdinga ... Susiraukusi dėbteliu į savo mobilųjį ir
parodau jam ilgą liežuvį. Siunčiant žinutę Chosė, į sandėlį ieškodamas
švitrinio popieriaus įžengia Polas.
- Ana, ten, salėje, turime pilnas rankas darbo, - taikiai primena jis.
- Taip... Atsiprašau ... - sumurmu jau gręždamasi ir ketindama eiti.
- Klausyk, iš kur pažįsti Kristianą Grėjų? - apsimestinai atsainiai
klausia Polas, bet nuslėpti smalsumo jam nepavyksta.
- Teko imti iš jo interviu mūsų universiteto studentų laikraščiui.
Keitė sirgo, - abejingai gūžteliu ir mėginu dėtis lyg niekur nieko, bet
vaidinti man sekasi ne kažin kiek geriau už Polą.
- Kristianas Grėjus Kleitono parduotuvėje. Tik pamanyk! - iš
nuostabos net prunkšteli Polas. lr, tarsi vydamas šią mintį, papurto
P E NK I ASD E Š IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 41
galvą. -Beje, gal šiandien vakare norėtum nueiti kur nors išgerti tau
relės ar ko?..
Kiekvieną kartą grįžęs namo jis kviečia mane į pasimatymą, o
aš visada atsisakau. Tai savotiškas ritualas. Niekada nemaniau, kad
susitikinėti su darbdavio broliu būtų gera mintis, ir nors Polas mie
las, - toks pat mielas kaip i r bet kuris kitas kaimynystėje gyvenantis
vaikinas, kurių Amerikoje pilna, -jis toli gražu neprimena romanų
herojaus; šiaip ar taip, aš net turėdama lakiausią fantaziją negalė
čiau jo tokio įsivaizduoti. "O Grėjų galėtum?" - pakuždomis klau
sia pasąmonė, demonstratyviai kilstelėjusi antakį. Negailestingai ją
nutildau.
-Ar brolio gimtadienio proga nebus šventinės šeimos vakarienės
ar ko panašaus?
- Švęsim rytoj.
- Gal kitą kartą, Polai. Šiandien vakare turiu mokytis. Ateinančią
savaitę man baigiamieji egzaminai.
- Ana, vieną gražią dieną tu vis tiek sutiksi.
Jis nusišypso, o aš sprunku į prekybos salę.
Supratai (isp.).
42 EL Ja mes
Taip nerv inuos i, kad neatpažįstu savo balso. Trumpai tvyro tyla.
Vidu je visa tirtu.
-Panele Stil. Malonu jus girdėti.
Jo tonas p asikeičia. Regis, jis nustebęs ir dabar prabyla taip... šil
tai, netgi gundo mai. Man ima trūkti oro, be to, vėl nuraustu. Staiga
suvokiu, kad į mane net išsižiojusi spokso Ketrina Kavanag, tad nuo
nepageidaujamai skvarbaus jos žvilgsnio neriu į virtuvę.
-Hm... norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų
straipsniui. - Kvėpuok, Ana, kvėpuok. Paskubomis go džiai įkvepiu. -
Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere?
Rodos, nedaug trūksta, kad per telefoną išgirsčiau mąslią sfinkso
šypseną.
-Apsistojau Portlande, "Heathman" viešbutyje. Sakykim, rytoj
pusę dešimtos ryte, ar tiks?
-Gerai, susitiksime ten.
Jaučiuosi labai susijaudinusi ir šnopuoju - kaip maža mergaitė, o
ne suaugusi moteris, turinti teisę balsuoti ir Vašingtono valstijoje le
galiai vartoti alkoholį.
-Nekantriai lauksiu, panele Stil.
Įsivaizduoju nepadoriai tviskančias jo akis. Ir kaip jis sugeba tarda
mas vos keturis žodžius duoti toki gundanti pažadq.? Aš baigiu pokalbį.
Keitė stovi virtuvėje ir spokso į mane, o jos veidas sukaustytas baisaus
ir neslepiamo siaubo.
-Anastazija Roza Stil. Jis tau patinka! Dar niekada nei mačiau, nei
girdėjau, kad tave kas nors taip... taip veiktų. Tu tikrai visa iškaitusi.
-Oi, Keite, juk žinai, kad aš nuolat raustu. Man tai profesinė liga.
Tad nesityčiok,-atšaunu.
Ji nustebusi išpučia akis, mat pykčio priepuoliai mane ištinka itin
retai, taigi tuoj atlyžtu ir priduriu:
-Tiesiog jis man atrodo... grėsmingas. Tik tiek.
PENKIASDESIMT PIL KŲ ATSPALVIŲ 43
meilės, kas mane su tuo žmogumi sieja? Švelnus, šiltas jo balsas staiga
išblaško apnikusias mintis.
- Ar seniai pažįstate Ketriną Kavanag?
O, iš pradžių - visiškai lengvas klausimas.
- Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė.
- Aaa... - tarsteli jis, taip ir neatskleisdamas, kodėl to klausia. Ka-
žin, apie ką galvoja?
Mudviem priėjus prie liftų, Grėjus paspaudžia iškvietimo mygtu
ką ir beveik iš karto dzingteli skambutis. Durys atsislenka ir mudu
kabinoje pamatome aistringai besiglėbesčiuojančią jaunuolių porelę.
Netikėtai užklupti ir sutrikę, jie staiga atšlyja vienas nuo kito ir susi
gėdę įbeda žvilgsnius kuris kur, tik ne ten, kur stovime mes. Mudu su
Grėjumi įlipame į liftą.
Kaip įmanydama stengiuosi ramintis, tad įsistebeiliju į grindis,
nors ir jaučiu, kad kaista skruostai. Kai kilstelėjusi blakstienas vogčia
žvilgteliu į Grėjų, jo veide pamatau lyg ir šiokią tokią šypsenėlę, bet ar
tikrai - labai sunku pasakyti. Jaunoji porelė neprataria nė žodžio, todėl
į pirmą aukštą leidžiamės gaubiami nejaukios tylos. Lifte šį kartą net
neskamba rami prislopinta muzika, kuri galėtų šiek tiek prablaškyti.
Durys atsidaro ir Grėjus mane nustebina: paima už rankos ir tvirtai
suspaudžia ilgais vėsiais pirštais. Vėl pajuntu tą keistą kūną perliejan
čią srovę ir širdis ima daužytis dar smarkiau. Jam vedantis mane iš
lifto, už nugaros išgirstame tramdomą paskui mus išeinančios porelės
kikenimą. Grėjus šypteli.
- Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones?.. - suburba jis.
Per erdvų, žmonių pilną viešbučio vestibiulį traukiame prie įėjimo,
tačiau sukamąsias duris Grėjus aplenkia ir man dingteli: ar tik ne dėl
to, kad nenori paleisti mano rankos?
Š iandien gegužės sekmadienis, oras maloniai šiltas. Šviečia saulė,
transporto srautas gerokai sumenkęs. Pasukęs kairėn, Grėjus žings
niuoja iki gatvės kampo, o tuomet laukiame, kol pėstiesiems užsidegs
žalias signalas. Jis tebelaiko mane už rankos. Aš gatvėje ir Kristianas
Grėjus laiko mane už rankos. Dar niekas niekada nelaikė manęs už
rankos. Man svaigsta galva, o visas kūnas lengvai nutirpęs. Stengiuosi
susilaikyti, kad kaip kokia kvaiša staiga neišsišiepčiau iki ausų. "Tvar
dykis, Ana", - maldauja manęs pasąmonė. Įsižiebia žalias žmogeliukas
ir mudu traukiame toliau.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPA LVIŲ 49
*
Neišverčiamas žodžių žaismas: angl. sugar - ir "cukrus", ir " mieloji". ( C ia ir
toliau vertėjos pastabos.)
50 E L Ja m es
Po galais, tai jau labai asmeniška. Jaudinuosi tik būdama šalia tavęs,
Grėjau.
-Jūs mane bauginate.
Smarkiai nuraustu, bet mintyse patapšnoju sau per petį už atvi
rumą ir vėl įsistebeiliju į rankas. Girdžiu, kaip Grėjus staiga garsiai
įkvepia.
-Taip ir turi būti, -linkteli jis. -Jūs labai atvira. Prašau, nenuleis
kite akių. Noriu matyti jūsų veidą.
Ak... Pažvelgiu į Grėjų ir jis apdovanoja mane drąsinančia, bet
kreiva šypsena.
-Dabar bent jau galiu numanyti, apie ką galėtumėte galvoti, -vos
girdimai sušnabžda Grėjus. -Jūs man -tikra mįslė, panele Stil.
Mįslė? Aš?
-Anaiptol. Visai aš ne mįslinga.
-Manau, esate labai uždaro būdo, -tyliai sako jis.
Šit kaip? Oho. . . Ir kaip man pavyksta? Iš koto verčianti naujiena.
Aš - uždaro būdo? Tikrai ne.
-Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs
dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti, dėl ko taip raudonuojate.
Jis įsikiša į burną nedidelį gabalėlį bandelės ir, nenuleisdamas nuo
manęs akių, ima lėtai kramtyti. Kaip tyčia, man skruostus vėl išmuša
raudonis. Velnias!
-Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos?
-Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? - nustebęs klausia
Grėjus.
-Ne,-tiesiai atsakau.
-Gerai.
-Bet jūs labai valdingas.
Jis kilsteli antakius ir, jei neklystu, taip pat truputį nurausta.
-Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija, - tyliai
paaiškina Grėjus. -Absoliučiai viskas.
-Neabejoju. Kodėl nepasiūlėte man vadinti jūsų vardu?
Nustembu, kad taip įžūliai elgiuosi. Kodėl šis pokalbis toks rimtas?
Jis klostosi toli gražu ne taip, kaip įsivaizdavau. Kodėl aš tokia priešiš
ka Grėjui? Sakytum jis mėgina mane nuo kažko atbaidyti.
-Vardu mane vadina tik šeimos nariai ir keli artimi draugai. Man
taip patinka.
52 E L Ja m es
to, suvokiu, kad laiko, kurį praleisime kartu, liko visai nedaug. Viskas.
Mūsų susitikimas baigtas, ir suprantu, kad aš jį sugadinau. Gal jis ką
nors turi.
-Ar turite merginą? -lepteliu.
Po perkūnais - ar kq. tik taip ir pasakiau?
Grėjaus lūpas iškreipia šypsenėlė ir jis, palenkęs galvą, perveria
mane žvilgsniu.
-Ne, Anastazija. Draugauti su mergina -ne man, -tyliai sako jis.
Bet ... kq. tai reiškia? Jis ne gėjus. O gal vis dėlto gėjus?! Matyt, duoda
mas interviu, man melavo. Kelias akimirkas dar tikiuosi jo paaiškini
mo, kokios nors užuominos, padėsiančios suprasti šį paslaptingą teigi
nį, bet Grėjus neprataria nė žodžio. Turiu eiti sau. Privalau pamėginti
iš naujo surikiuoti mintis. Man reikia pabėgti nuo jo. Žengiu pirmyn,
klupteliu ir stačia galva griūvu ant važiuojamosios kelio dalies.
-Po velnių, Ana! -rikteli Grėjus. Ir taip stipriai trūkteli mane už
rankos, kurią laikė suspaudęs, kad griūvu į kitą pusę, tiesiai ant jo, ir tą
pačią akimirką, vos nekliudydamas manęs, pro šalį prašvilpia dvirati
ninkas, vienos krypties gatve lekiantis prieš eismą.
Viskas įvyksta taip greitai - vieną akimirką griūvu į gatvę, o kitą
atsiduriu prie krūtinės mane spaudžiančio ir tvirtai laikančio Grėjaus
glėbyje. Įkvepiu švara dvelkiančio, gaivaus jo kūno aromato. Grėjus
kvepia ką tik išskalbtais ir išdžiovintais baltiniais ir kažkokiu brangiu
tualetiniu vandeniu. Tas kvapas svaigina. Giliai jo įkvepiu.
-Ar jums nieko nenutiko? -pašnabždomis klausia jis.
Viena ranka apglėbęs ir spausdamas prie savęs, kitos pirštais jis
braukia man per veidą, švelniai čiuopdamas ir tyrinėdamas. Nykščiu
brūkšteli per apatinę lūpą ir ima alsuoti giliau. Jis žvelgia tiesiai man į
akis ir aš išlaikau jo neramų, deginantį žvilgsnį kelias akimirkas, o gal ir
visą amžinybę, bet... galų gale mano dėmesį patraukia nepaprastai gra
ži jo burna. Ir pirmą kartą per dvidešimt vienus metus užsinoriu, kad
vyras mane pabučiuotų. Trokštu justi, kaip jo lūpos liečia manąsias.
K E TV I RTA S S KY R I U S
P
o velnių, pabučiuok mane!" - mintyse jo maldauju, bet
pajudėti negaliu. Aš paralyžiuota keisto, nepažįstamo troš-
kimo ir visiškai pakerėta jo. Spoksau į Kristiano Grėjaus
11
burną tarsi užhipnotizuota, o jis žiūri žemyn į mane griežtu, neper
prantamu žvilgsniu. Alsuoja greičiau nei paprastai, o aš išvis sulaikiusi
kvėpavimą. Aš tavo glėbyje. Prašau, pabučiuok mane. Jis užsimerkia,
giliai įkvepia ir tarsi atsakydamas į nebylų mano prašymą vos pastebi
mai papurto galvą. Tada, lyg būtų nustatęs sau naują tikslą ar ryžtingai
apsisprendęs, vėl atsimerkia.
- Anastazija, turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vy
ras, - tyliai sako Grėjus.
Ką? Iš kur jis tai ištraukė? Tokius dalykus turėčiau spręsti tik aš.
Susiraukiu - taip netikėtai atstumtai, man ima svaigti galva.
- Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite. Dabar jus paleisiu ir galėsite
eiti, - sušnabžda jis ir švelniai stumteli mane nuo savęs.
Nuo svaiginančio Kristiano artumo ir tik per plauką išvengto susi
dūrimo su dviratininku aš susijaudinusi ir silpna. "NE!" - jam mane
atstūmus ir palikus visiškai nusiminusią, iš sąmonės gelmių atsklinda
garsus šūksnis. Jis uždėjęs rankas man ant pečių, truputį atsitraukęs
laiko mane, atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. O aš negaliu galvoti apie
nieką kitą, tik kad norėjau bučinio ir, po galais, aiškiai tai parodžiau,
bet jis manęs nepabučiavo. /is m anęs negeidžia. T ikrai negeidžia. Aš
visiškai sumoviau šį rytinį pasimatymą prie kavos puodelio.
- Supratau, - pagaliau atitokusi pralemenu. - Ačiū, - pašnabž
domis priduriu slegiama baisiausio pažeminimo. Ir kaip galėjau taip
skaudžiai apsirikti vertindama tarp mudviejų besiklostančius santy
kius? Turiu nešdintis nuo jo kuo toliau.
- Už ką? - Grėjus suraukia antakius. Bet rankų nuo manęs nepa
traukia.
- Kad mane išgelbėjot, - burbteliu.
PENKIASDE S IMT PI LKŲ ATSPA L VIŲ 57
GRĮ ŽUSI RANDU KElTĘ Į S I TAISI USIĄ. prie valgomojo stalo ir besidar
buojančią kompiuteriu. Pamačius mane maloni jos šypsena išblėsta.
-Ana, kas atsitiko?
Ne ... Dar ir Ketrinos Kavanag kvotos neištversiu. Papurtau galvą
aiškiai leisdama jai suprasti, kad paliktų mane ramybėje, bet atrodo,
tarsi turėčiau reikalą su akla kurčnebyle.
P ENKIASDE Š IMT PILKŲ ATSPALVIŲ 59
- Ana! Dėl Dievo meilės, kiek kartų turiu tau kartoti? Tu - tikra
gražuolė, - pertraukia ji mane.
Oi, ne! Keitė vėl savo...
- Keite, maldauju ... Man reikia mokytis, - ryžtingai ją nutildau.
Ji susiraukia.
- Gal nori paskaityti straipsnį? Jau baigiau. Chosė padarė puikių
nuotraukų.
Ar man reikia nuotraukų, primenančių gražuoliuką Kristianą Grė
jų, kuris manęs nenori?
- Aišku, perskaitysiu.
Šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti ir prieinu prie nešiojamojo kom
piuterio. O štai ir jis - žvelgia į mane iš nespalvotos nuotraukos, žvel
gia į mane ir mano, kad esu jo neverta.
Apsimetu skaitanti straipsnį, o iš tiesų nė sekundės negaliu pabėgti
nuo įdėmaus pilkų jo akių žvilgsnio, tyrinėju nuotrauką, ieškau joje
užuominos, kodėl Kristianas Grėjus, jo paties žodžiais tariant, nėra
man skirtas vyras. Ir staiga mane apakina akivaizdi tiesa. Jis pernelyg
prašmatniai atrodo. Mudu - priešingi poliai, be to, iš visiškai skirtingų
pasaulių. Įsivaizduoju esanti Ikaras, priskrendantis per arti Saulės, dėl
to sudegantis ir pražūvantis. Grėjus teisus. Jis nėra man skirtas vyras.
Štai ką jis turėjo galvoje tardamas tuos žodžius, ir dabar man ... lyg ir
lengviau susitaikyti su mintimi, kad jis mane atstūmė. Kaip nors gy
vensiu toliau. Suprantu jį.
- Labai geras straipsnis, Keite, - šiaip taip ištariu. - O dabar eisiu
rengtis egzaminams.
Prisiekiu sau, kad kol kas išmesiu Kristianą Grėjų iš galvos, ir atsi
vertusi užrašus imu skaityti.
<9u���s...
62 E L Ja m es
Po galais - juk čia pirmasis leidimas! Šios knygos vertos krūvos pi
nigų, ir aš iš karto suprantu, kas jas atsiuntė. Keitė man per petį spokso
į knygas. Paskui paima kortelę.
- Pirmasis leidimas ... - vos atgaudama kvapą pralemenu.
- Negali būti. .. - Keitė žiūri akis išpūtusi ir netiki. - Grėjus?
Linkteliu.
- Nenutuokiu, kas kitas būtų galėjęs.
- Ką reiškia ta kortelė?
- Neįsivaizduoju. Manau, tai perspėjimas - tikrai, jis tebemėgina
mane dėl kažko perspėti. Tik neišmanau dėl ko. Nepasakyčiau, kad
dieną naktį beldžiuosi į jo duris, - sakau suraukusi antakius.
- Žinau, kad nenori apie jį šnekėti, Ana, bet jis rimtai tave įsižiūrė
jo. Nesvarbu, ar tai perspėjimas, ar ne.
Visą praeitą savaitę neleidau sau galvoti apie Kristianą Grėjų. Na,
gerai, sapnuose mane vis dar persekioja pilkos jo akys ir suprantu, kad
prireiks daug laiko, kol pamiršiu jo, spaudžiančio mane glėbyje, rankų
prisilietimą ir nuostabų kūno aromatą. Bet kodėl jis man atsiuntė tas
knygas? Juk pats sakė, kad aš jam ne pora.
- Kartą Niujorke mačiau vieną pirmojo leidimo "Tesės" egzemplio
rių, parduodamą už keturiolika tūkstančių dolerių. Bet tavasis daug
geriau išsilaikęs. Šios knygos turėjo kainuoti daugiau.
Keitė prisėda pasitarti su geru savo draugu "Google".
- Ta citata... Bjauriai apgauta Aleko d'Erbervilio, šiuos žodžius
Tesė pasako savo motinai.
- Žinau, - susimąsčiusi atsako Keitė. - Bet ką jis tuo nori pasakyti?
- Nežinau, ir man tas pats. Negaliu iš jo priimti tokios dovanos.
lšsiųsiu knygas atgal, pridėjusi ne mažiau gluminančią citatą iš kokios
nors sunkiai perprantamos romano vietos.
- Gal iš tos, kur Andželas Kleras liepia atsiknisti? - rodos, visai
rimtai pasiūlo Keitė.
PENKIAS DESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 63
Mieloj i ( isp. ) .
PENKIASDE Š IMT PIL KŲ ATSPALVIŲ 67
V
isiška tyla. Šviesa prislopinta. Lovoje man patogu ir šilta.
Hm . . . Atsimerkiu ir kelias akimirkas guliu tyli, romi, mėgau
damasi keista, nepažįstama aplinka. Nenutuokiu, kur esu.
Lovos galvūgalis - kaip didžiulė saulė. Lyg ir pažįstamas. Kambarys
didelis ir erdvus, apstatytas prabangiais, rudais, rusvai gelsvais ir auk
so spalvos baldais. Jau esu juos mačiusi. Tik kur? Sujauktas protas iš
paskutiniųjų gaivina regimuosius kelių pastarųjų dienų prisiminimus.
Šlamštas... Aš "Heathman" viešbutyje... apartamentuose. Prašmatnia
me kambaryje buvau su Keite. Tik šis atrodo didesnis. Oi, velnias... Aš
Kristiano Grėjaus apartamentuose. Kaip čia patekau?
Mane ima persekioti palengva grįžtančių praeitos nakties pri
siminimų nuotrupos. Gėrimas - "kad jį kur, tą gėrimą", - telefono
skambutis - "varge, tas skambutis ...", - vėmimas - "tik to betrūko".
Chosė ir Kristianas. "Ne!" Iš gėdos net susigūžiu. Neprisimenu, kaip
čia patekau. Vilkiu sportiniais marškinėliais trumpomis rankovėmis,
segiu liemenėlę ir mūviu kelnaites. Kojinių nėra. Džinsų taip pat.-
Koks mėšlas. . .
Žvilgteliu į naktinę spintelę. Ant j o s - stiklinė apelsinų sulčių i r dvi
tabletės advilio. Toks kontrolės maniakas kaip j is apie viską pagalvoja
iš anksto. Atsisėdusi išgeriu vaistus. Tiesą sakant, jaučiuosi visai ne
blogai, tikriausiai geriau, nei nusipelniau. Apelsinų sultys dangiškai
gardžios. Ką tik išspaustos ir puikiai gaivinančios.
Kažkas pasibeldžia į duris. Širdis vėl ima daužytis gerklėje, be to,
rodos, prarandu kalbos dovaną. Bet jis vis tiek atsidaro duris ir įeina.
Po galais, Kristianas mankštinosi. Jis mūvi pilkas, nuo klubų, kaip
ir anąkart, dukslias treningo kelnes ir vilki pilkus berankovius spor
tinius marškinėlius, kaip ir plaukai, patamsėjusius nuo prakaito. Kris
tiano Grėjaus prakaitas; ši mintis keistai mane veikia. Sunkiai atsidu
susi užsimerkiu. Jaučiuosi tarsi dvejų metų mergytė: užsimerksiu ir iš
tiesų manęs čia nebus.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 73
muilą trina man į odą, ant krūtų, ant pilvo, tarp šlaunų. O Dieve ... Man
vėl suspurda širdis. Jaučiuosi taip ... taip gerai.
- Pusryčiai!
Jis pasibeldžia į duris ir mane išgąsdina.
- Ge-gerai, - sumikčioju staiga šiurkščiai pažadinta iš erotinių svajų.
Išlipu iš dušinės ir čiumpu du rankšluosčius. Vienu nusausinu
plaukus ir kaip Karmen Miranda apsivynioju galvą. Stengdamasi ne
kreipti dėmesio į malonų jausmą, kai įjaudrintą odą liečia rankšluos
tis, paskubomis nusišluostau kūną.
Tada apžiūriu maišelio turinį. Teiloras man nupirko ne tik džinsus
ir naujus medžiaginius sportbačius guminiais padais, bet ir melsvus
marškinėlius, kojines bei apatinius. Kad mane kur... Svari liemenėlė ir
kelnaitės - tiesą sakant, apibūdinti jas tokiais kasdieniais ir praktiškais
žodžiais būtų neteisinga. Mat tai - išskirtinio dizaino puikūs europie
tiški apatiniai. Prabangūs, pasiūti, galima sakyti, vien iš melsvų nėri
nių. Čia tai bent... Apatiniai mane ir žavi, ir truputį baugina. Negana
to, jie man tinka kaip nulieti. Žinoma, kitaip ir būti negali. Vien pagal
vojusi apie tą vyrą ežiuku kirptais plaukais, perkantį man juos kokioje
nors moteriško apatinio trikotažo parduotuvėje, nuraustu.
Greitai apsirengiu. Kiti drabužiai taip pat puikiausiai tinka. Rankš
luosčiu šiurkščiai pasitrinu plaukus, kad būtų sausesni, ir pamėginu
juos susitvarkyti. Bet jie, kaip įprasta, nepasiduoda ir man lieka vie
nintelė išeitis: susirišti juos gumele, kurios, beje, neturiu. Viena turėtų
būti rankinėje, jei tik tą rankinę rasčiau. Giliai įkvepiu. Laikas pasiro
dyti ponui trikdytojui.
Radusi miegamąjį tuščią, lengviau atsikvepiu. Negaišuodama šoku
ieškoti rankinės, bet kambaryje jos nėra. Dar kartą giliai įkvėpusi,
žengiu į apartamentų svetainę. Ji milžiniška. Čia įrengta prabangi, iš
taiginga poilsio zona su pernelyg didelėmis sofomis, ant kurių pridė
ta purių pagalvėlių, ir įmantriu kavos staleliu, ant kurio pūpso stirta
didelių knygų blizgiais viršeliais, ir darbo zona su naujausio "iMac"
kompiuteriu ir didžiuliu plazminiu televizoriumi ant sienos. Kristia
nas sėdi prie valgomojo stalo kitame svetainės gale ir skaito laikraštį.
Tas laikraštis - beveik teniso aikštyno dydžio; tiesa, aš teniso nežai
džiu, bet kelis kartus mačiau žaidžiant Keitę. Keitė!
- Po velnių, Keitė, - kimiai tarsteliu.
Kristianas pakelia akis it įsispokso į mane.
78 E L Ja m es
- Ji žino, kad esate čia ir dar gyva. Nusiunčiau žinutę Eliotui, - tru
putį pašaipiai sako.
Ak, ne Prisimenu, kaip aistringai ji vakar vakare šoko. Visais tais
...
Vis9 naktj!
- Taip. Turės būti paruoštas rytoj rytą. Iš Portlando į Siatlą. Pilo-
tuosiu pats.
Pilotuos?
- Atsarginis pilotas tegul budi nuo pusės vienuoliktos vakaro.
Kristianas baigia pokalbį. Nei "prašau", nei "ačiū".
- Ar žmonės visuomet daro, ką jiems liepiate?
- Dažniausiai, ypač jei nori išsaugoti turimą darbą, - visiškai rim-
tai atsako j is.
- O j ei dirba ne pas jus?
- Na, aš moku įtikinti, Anastazija. Turėtumėte baigti valgyti pusry-
čius. Tada parvešiu jus namo. O aštuntą, kai baigsite darbą, atvažiuo
siu į Kleitono parduotuvę pasiimti. Skrisime į Siatlą.
Suglumusi kelis kartus sumirksiu.
- Skrisime?
- Taip. Turiu sraigtasparnį.
Iš nuostabos išpučiu akis. Manęs laukia antras pasimatymas su
Kristianu Grėjumi Paslaptinguoju. Nuo kavos iki skraidymo sraigtas
parniu. Neblogai...
- Į Siatlą skrisime sraigtasparniu?
- Taip.
- Kodėl?
Jis išdidžiai šypteli.
- Nes galiu sau tai leisti. Valgykite pusryčius.
Kaip aš dabar galiu valgyti? Sraigtasparniu skrendu į Siatlą su Kris
tianu Grėjumi. Be to, jis nori krimstelėti man lūpą ... Vien pagalvojusi
apie tai neramiai pasimuistau.
- Valgykite, - šį kartą įsakmiau pakartoja jis. - Man nepatinka, kai
švaistomas maistas ... Valgykite.
- Visko suvalgyti negaliu, - sakau spoksodama į tai, kas liko ant
stalo.
- Suvalgykite tai, kas jūsų lėkštėje. Jei vakar būtumėte normaliai
pavalgiusi, dabar jūsų čia nebūtų, o aš nebūčiau taip greitai pateikęs
jums pasiūlymo.
Taip taręs, Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. Atrodo įpykęs.
Suraukusi antakius vėl imu kramsnoti jau ataušusį valgį. "Kristia
nai, aš tokia susijaudinusi, kad negaliu valgyti. Argi nesupranti?" - pa-
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPA LVIŲ 83
aiškina mano pasąmonė. Bet esu per daug baili, kad taip ir pasakyčiau,
juolab kai jis toks rūškanas. Hm ... kaip mažas berniukas. Ši mintis
mane pralinksmina.
- Kas jums taip juokinga? - pasiteirauja Kristianas.
Nedrįsdama pasakyti jam, apie ką pagalvojau, papurtau galvą ir
neatitraukiu žvilgsnio nuo valgio. Nurijusi paskutinį blyno gabalėlį,
pažvelgiu į jį. Jis susimąstęs nenuleidžia nuo manęs akių.
- Gera mergaitė, - pagiria mane Kristianas. - Kai išsidžiovinsite
plaukus, parvešiu jus namo. Nenoriu, kad susirgtumėte.
Jo žodžiuose - tam tikras pažadas. Kq jis nori pasakyti? Pakylu nuo
stalo svarstydama, ar turėčiau paprašyti leidimo, bet po akimirkos nuve
ju tą mintį šalin. Taip tikriausiai sukurčiau pavojingą precedentą. Grįžtu
į jo miegamąjį. Ir staiga nuo toptelėjusios minties sustoju kaip įbesta.
- Kur jūs naktį miegojote?
Atsisukusi įsistebeiliju į jį, tebesėdintį valgomojo krėsle. Nematau
čia nei paklodžių, nei antklodžių - o gal jau bus paliepęs jas išnešti?
- Savo lovoje, - abej ingai dėbtelėjęs į mane, lyg niekur nieko at-
sako jis.
- 0!..
- Taip, man tai irgi buvo gana neįprasta. - Jis nusišypso.
- Kad ... nesimylėjote?
Imu ir ištariu šį žodį. lr, žinoma, išraustu.
- Ne. - Kristianas papurto galvą ir susiraukia, tarsi prisiminęs kaž
ką nemalonaus. - Kad su kai kuo miegojau. - Pakėlęs laikraštį, jis vėl
ima skaityti.
Dėl Dievo meilės, ką tai reiškia? Kad j is niekada su niekuo nemie
gojo? Kad tebėra skaistus? Kažkodėl aš tuo abejoju. Stoviu ir spoksau
į jį, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. Jis - pats paslaptingiausias
mano sutiktas žmogus. Staiga suvokiu miegojusi su Kristianu Grėju
mi ir supykstu ant savęs: būčiau viską paaukojusi, kad tik būčiau bū
dravusi ir galėjusi žiūrėti į jį miegantį. Matyti jį pažeidžiamą. Nežinia
kodėl, bet man tai sunku įsivaizduoti. Ką gi, galbūt šiandien vakare
viskas paaiškės.
Jo miegamaj ame išnaršau komodos stalčius ir randu plaukų džio
vintuvą. Vietoj šukų darbuodamasi pirštais, šiaip taip išsidžiovinu
plaukus. Baigusi šį darbą, patraukiu į vonios kambarį. Noriu išsivalyti
dantis. Žvilgsnis užkliūva už Kristiano dantų šepetėlio. Įsikišdama į
84 E L Ja m es
burną tą šepetėlį, kartu tarsi įsikiščiau į burną ir jį ... Per petį žvilgtelė
jusi į duris, pirštu perbraukiu per šepetėlio šerelius. Jie drėgni. Kristia
nas juo jau naudojosi. Negaišuodama čiumpu šepetėlį, ištreškiu ant jo
pastos ir paskubomis imu valytis dantis. Jaučiuosi tikrai nusižengianti.
Ir besijaudinanti.
Vakar dėvėtus marškinėlius, liemenėlę ir kelnaites sugrūdu į Tei
lora atvežtą pirkinių maišelį ir einu į kambarį ieškoti savo rankinės ir
švarkelio. Kaip gerai, kad rankinėje randu plaukų gumelę. Kristianas
žiūri į mane, kai rišuosi ant pakaušio plaukus, bet jo išraiška neper
prantama. Jaučiu, kad nepaleidžia manęs iš akių ir kai atsisėdu laukti,
kol jis sutvarkys reikalus. Kristianas su kažkuo šnekasi savo "Black
Berry" mobiliuoju.
- Jie nori dviejų? ( ... ) Kiek kainuos? ( ... ) Gerai, o kokias saugumo
garantijas ten turime? ( ... ) Jie vyks per Suecą? ( ... ) Ar Ben Sudane sau-
gu? ( . ) O kada jie pasieks Darfūrą? ( ... ) Gerai, taip ir padarykime.
..
Jis truputį pasuka galvą į mane, akys primerktos, matyti tik tamsūs
plyšeliai. Prikandu lūpą.
- Ak, velniop tą sutartį, - suniurna Kristianas.
Tada puola prie manęs ir pristumia prie lifto sienos. Nespėjus nė
mirktelėti, j is jau laiko mane, viena ranka stipriai sugriebęs už riešų,
iškėlęs man rankas virš galvos, remdamas prie sienos klubais. Prakei
kimas! Kita ranka suima plaukus ir trūktelėdamas pakelia galvą, o tada
įsisiurbia į lūpas. Tai skausminga, bet dar pakenčiama. Sudejuoju bu
čiuojama Kristiano, lūpos prasiskirdamos atveria kelią. Jis iš karto tuo
pasinaudoja ir įgudęs jo liežuvis ima tyrinėti mano burną. Taip manęs
dar niekas nebučiavo. Mano liežuvis nedrąsiai nuslysta Kristiano lie
žuviu ir jie abu ima šokti lėtą erotinį šokį - liečiasi ir žadina pojūčius,
stumia vienas kitą ir trinasi. Pakėlęs ranką jis suspaudžia man smakrą,
kad negalėčiau pajudinti galvos. Aš bejėgė: rankos surakintos, veidas
suspaustas, o kūnas suvaržytas jo klubų. Jaučiu į pilvą besiremiančią
standžią jo lytį. Dieve ... Jis manęs geidžia. Kristianas Grėjus, graikų
dievas, geidžia manęs, o aš geidžiu jo - dabar, lifte.
- Tu. Tokia. Miela, - stabtelėdamas po kiekvieno žodžio ištaria jis.
Liftas sustoja, durys atsiveria ir Kristianas akimirksniu atšlyja, pa
likdamas mane stovėti pakeltomis rankomis. Trys vyrai verslininkų
kostiumais žiūri į mudu ir, paikai šypsodamiesi, įlipa į liftą. Širdis,
rodos, tuoj iššoks iš krūtinės, jaučiuosi taip, tarsi būčiau ilgai bėgusi
prieš kalną. Noriu nuslysti ant grindų ir rankomis apsiglėbti kelius,
bet... taip visiškai išsiduočiau.
Pakeliu akis į Kristianą. Jis atrodo santūrus ir ramus, tarsi būtų
sprendęs "Seattle Times" kryžiažodį. Kaip neteisinga. Ar mano buvi
mas šalia jo visiškai neveikia? Kristianas, akies krašteliu žvilgtelėjęs į
mane, giliai įkvepia ir palengva išpučia orą. Oi, dar ir kaip veikia - ir
mano mažutė, giliai širdyje besislepianti dievaitė linguodama ima šok
ti pergalingą sambą. Verslininkai išlipa antrame aukšte. O mudviem
lieka dar vienas.
- lšsivalei dantis, - stebeilydamas į mane sako Kristianas.
- Tavo šepetėliu.
Jo lūpos trūkteli, vos šmėsteli šypsena.
- Oi, Anastazija, ir ką man su tavimi reikės daryti? ..
Pirmame aukšte atsidaro lifto durys, jis paima mane už rankos ir
išsiveda.
86 E L Ja m es
Keitė visai išskysta. Dar nesu jos tokios mačiusi, - man dingteli
žodžiai "miela" ir "klusni". Klusni Keitė. Dieve mano, tas Eliotas tur
būt ne iš kelmo spirtas. Kristianas užverčia akis į lubas, tada pažvelgia
žemyn į mane, bet jo veidas neperprantamas, nors gal kiek ir pralinks
mėjęs. Jis užkiša man už ausies plaukų sruogą, išsprūdusią iš uodegos,
surištas ant pakaušio. Kristiano liečiama imu alsuoti smarkiau ir pa
lenkiu galvą prie jo pirštų. Jo žvilgsnis sušvelnėja, jis nykščiu perbrau
kia man per apatinę lūpą. Man užkaista kraujas. O tuomet - gerokai
per anksti - jis patraukia ranką.
- Iki, mažyte, - burbteli Kristianas ir aš nesusilaikau nenusijuoku
si, nes tie žodžiai jam visiškai netinka. Nors suprantu, kad ištarė juos
mėgdžiodamas brolį, giliai širdyje man vis tiek malonu. - Atvažiuosiu
tavęs aštuntą.
Jis apsisuka, atsidaro laukujes duris ir žengia į prieangį. Eliotas nu
seka paskui jį į automobilį, bet atsigręžęs pasiunčia Keitei oro bučinį ir
aš pajuntu nemalonų pavydo dilgtelėjimą.
- Na, ar jau? - mums bežiūrint, kaip vyrai lipa į automobilį ir nu
važiuoja, nesitverdama smalsumu klausia Keitė.
- Ne, - irzliai atšaunu tikėdamasi, kad toks atsakymas atgrasys ją
nuo kitų klausimų. Grįžtame į butą. - Bet tu pergulėjai, aiškiai matyti.
Negaliu nuslėpti pavydo. Keitei visuomet pavyksta suvilioti vyrus.
Jai neįmanoma atsispirti, ji graži, seksuali, linksma, įžūli... žodžiu, vi
siškai kitokia nei aš. Bet atsakomoji jos šypsena tokia užkrečiama, kad
persiduoda ir man.
- Ir šiandien vakare vėl su juo susitiksiu.
Plodama rankomis, ji ima šokinėti kaip mažas vaikas. Keitė negali
nuslėpti nei susijaudinimo, nei laimės, ir nejučia imu džiaugtis dėl to,
kad ji laiminga. Laiminga Keitė... bus įdomu.
- Šį vakarą Kristianas vežasi mane į Siatlą.
-Į Siatlą?
- Taip.
- Tai gal tada? ..
- Na, tikiuosi...
- Vadinasi, jis tau patinka?
- Patinka.
- Taip patinka, kad...?
- Taip.
92 E L Ja m es
jai nuvykusi į Siatlą atsiųsti žinutę. Apie tai, kad skrisiu sraigtasparniu,
neužsiminiau, mat pasiustų.
Be to, dar neišsiaiškinau santykių su Chosė. Jis atsiuntė man į
mobilųjį tris žinutes ir septynis kartus skambino. Taip pat du kartus
skambino į namus. Keitė jam aiškiai nepasakė, kur aš. J1s supras, kad ji
mane dengia. Mat Keitė paprastai viską rėžia tiesiai. Bet nusprendžiau
leisti Chosė truputį pasikankinti. Vis dar per daug ant jo pykstu.
Kristianas užsiminė apie kažkokį dokumentą - nežinia, ar tik juo
kavo, ar iš tiesų turėsiu pasirašyti kažkokią sutartį. Belieka spėlioti, ir
dėl to pikta. Jau ir taip vos tvarkausi su jauduliu ir nervais. Šiandien tas
ypatingas vakaras! Ar aš, taip ilgai laukusi, tikrai esu pasiruošusi? Gi
liai širdyje tūnanti ir nekantriai maža pėdute trepsinti dievaitė rūsčiai
į mane dėbteli. Ji jau daug metų pasiruošusi, su Kristianu Grėjumi ji
pasiruošusi viskam, bet vis dar nesuprantu, kuo ypatinga jam atrodau
aš - baikščioji Ana Stil, - juk kažkaip nelogiška ...
Kristianas, žinoma, nevėluoja - kai išeinu iš Kleitono parduotuvės,
manęs jau laukia. Išlipa iš užpakalinės "Audi" keleivio sėdynės atida
ryti durų ir maloniai man nusišypso.
- Labas vakaras, panele Stil, - pasisveikina.
- Pone Grėjau ... - mandagiai linkteliu lipdama į mašiną ir įsitaisau
ant užpakalinės sėdynės.
Vairuoja Teiloras.
- Labas, Teilorai, - sakau.
- Labas vakaras, panele Stil. - Jo tonas mandagus ir dalykiškas.
Kristianas įlipa į automobilį iš kitos pusės, paima mane už ran
kos ir švelniai suspaudžia, o tas spustelėjimas tarsi aidas nuvilnija visu
mano kūnu.
- Kaip darbas? - pasiteirauja jis.
- Labai prailgo, - atsakau, o mano balsas duslus, per žemas nuo
slapto troškimo.
- Taip, šiandien man irgi buvo ilga diena.
- Ką veikei? - šiaip taip išlemenu.
- Su Eliotu ėjome į žygį pėsčiomis.
Kristianas nykščiu glosto krumplius, man apsąla širdis, imu grei
čiau alsuoti. Ir kaip jam tai pavyksta? Juk liečia tik labai menką dalį
mano kūno, bet vis tiek sukelia tikrą hormonų audrą.
94 E L Ja m es
>t
Siatlo-Takomos tarptautinis oro uostas.
98 E L Ja m es
Linkteliu.
- Tiesiog ... Tu viską taip gerai išmanai...
- Oi, ačiū, panele Stil, - mandagiai padėkoja Kristianas.
Manau, jis patenkintas, bet nežinia.
Kelias minutes skrendame visiškoje tamsoje tylėdami. Ryškus taš
kelis - Siatlas - palengva artėja.
- "Si-Tak" bokštas "Čarliui Tango". Skrydžio planas į Eskalą patvir-
tintas. Prašau tęsti. Ir laukti. Baigiau.
- Čia "čarlis Tango", supratau, "Si-Tak". Pabaiga.
- Tu tuo džiaugiesi neatsidžiaugi, - sumurmu.
- Kuo?
Jis žvilgteli į mane. Blausioje sraigtasparnio prietaisų skydo švieso
je Kristiano žvilgsnis pašaipiai klausiamas.
- Pilotavimu, - paaiškinu.
- Šitam reikalinga kontrolė ir susikaupimas ... Argi galėčiau nesi-
džiaugti? Bet labiausiai man patinka sklandymas.
- Sklandymas?
- Taip. Mėgėjiškas sklandymas. Sklandytuvai ir sraigtasparniai -
skraidau ir vienais, ir kitais.
. ?. ..
. katp
- Š 1t
Brangiai kainuojantys pomėgiai. Prisimenu šiuos jo žodžius iš in
terviu. Man patinka skaityti ir kartais nueiti į kiną. O prie tokių bran
gių pomėgių aš nepratusi.
- "Čarli Tango", leidžiu įskristi, pabaiga, - mano svajas nutraukia iš
tuštumos atsklindantis skrydžių kontrolės bokšto operatoriaus balsas.
Kristianas atsako, rodos, valdydamas padėtį ir visiškai pasitikėda
mas savimi.
Siatlas artėja. Dabar skrendame virš priemiesčių. Oho! Vaizdas
toks nuostabus, kad net kvapą gniaužia. Siatlas naktį, iš paukščio
skrydžio . . .
- Gražu, a r ne? - burbteli Kristianas.
Entuziastingai linkteliu. Visa atrodo nežemiška - netikroviška, -
jaučiuosi tarsi milžiniškoje filmavimo aikštelėje; tarsi būtų kuriamas
mėgstamiausias Chosė filmas, pavyzdžiui, "Likvidatorius". Vis neduo
da ramybės prisiminimas apie pabučiuoti mane mėginusį Chosė. Pa
juntu, kad neskambindama jam elgiuosi žiaurokai. Na, iki rytojaus jis
palauks . . . Tikriausiai. . .
PENKIASDE S IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 99
- Ką ši sutartis reiškia?
- Ji reiškia, kad negali nieko apie mus atskleisti. Niekam ir nieko.
Spoksau į jį netikėdama savo akimis. Po perkūnais ... Reikalai pras-
ti, labai prasti, ir dabar man jau smalsu sužinoti viską.
- Gerai. Pasirašysiu.
Kristianas paduoda man rašiklį.
- Ar neketini nė perskaityti?
- Ne.
Jis suraukia antakius.
- Anastazija, prieš pasirašydama bet kokį dokumentą turėtum per
skaityti, - įspėja.
- Kristianai, tu vis dar nesupranti, kad aš ir šiaip niekam nieko apie
mudu nepasakočiau. Net Keitei. Todėl visai nesvarbu, ar pasirašysiu
šią sutartį. Jei tau arba tavo advokatui... su kuriuo tu vis dėlto apie
mudu šnekiesi, šis dokumentas toks svarbus, tebūnie. Pasirašysiu.
Kristianas įdėmiai pažvelgia į mane ir suglumęs linkteli.
- Labai aiškiai ir atvirai išdėstėte savo nuomonę, panele Stil.
Plačiai pasirašau ant punktyrinės linijos abiejose sutartyse, pas-
kui vieną egzempliorių paduodu jam. Kitą sulankstau, įsidedu į ran
kinę ir godžiai gurkšteliu vyno. Šneku gerokai drąsiau, nei iš tiesų
turiu drąsos.
- Ar tai reiškia, kad šiąnakt ketini su manimi mylėtis, Kristianai?
Po velnių. Ar tikrai to paklausiau?
Kristianas iš nuostabos net žiopteli, bet tuoj pat susitvardo.
- Ne, Anastazija, nereiškia. Pirma, aš nesimyliu. Aš krušu ... negai
lestingai. Antra, yra daugiau dokumentų, kuriuos reikia pasirašyti.
O trečia, tu dar nežinai, į ką veliesi. Dar galėtum dėti į kojas. Eikš,
noriu tau parodyti savo žaidimų kambarį.
Man net lūpa atvimpa. Krušu negailestingai! Po galais, skamba
taip ... seksualiai. Bet kam mums apžiūrėti kažkokį žaidimų kambarį?
Visiškai sutrinku.
- Užsimanei pažaisti su "Xbox" pultu? - klausiu.
Jis garsiai nusijuokia.
- Ne, Anastazija. Nežaisiu nei su "Xbox", nei su "Playstation"*.
Eime.
- Man svarbu įgyti tavo pasitikėjimą ir pagarbą, tad leisi man pri
mesti tau savo valią. Paklusdama suteiksi man didžiulį malonumą,
galima sakyti, net džiaugsmą. Kuo klusnesnė būsi, tuo didesnis bus
mano džiaugsmas - tai labai paprastai sprendžiama lygtis.
- Na, gerai, o kas man iš to?
Kristianas gūžteli pečiais ir žvilgteli į mane, tarsi ketindamas atsi
prašyti.
- Turėsi mane, - sako.
Dieve. . . Kristianas pirštais persi braukia per plaukus ir įsistebeilija
į mane.
- Visiškai neišsiduodi, ką apie tai manai, Anastazija, - suirzęs mur
ma. - Lipkim žemyn, ten man bus lengviau susikaupti. Būdama čia
mane labai blaškai.
Kristianas ištiesia man ranką, bet dabar jau dvejoju, ar ją imti.
Keitė sakė, kad jis pavojingas, ir buvo teisi. Kaipgi ji suprato? Kris
lianas kelia pavojų mano sveikatai, nes jau dabar žinau, kad sutiksiu.
Bet viena mano asmenybės dalis nenori to daryti. Viena mano asme
nybės dalis trokšta klykdama bėgti iš šio kambario ir kuo toliau nuo
visko, ką j is simbolizuoja. Aš visai susipainiojau.
- Aš tavęs nenuskriausiu, Anastazija.
Žinau, kad Kristianas nemeluoja. Paduodu ranką ir jis išsiveda
mane pro duris.
- Jei sutiksi ... norėčiau parodyti tau dar kai ką.
Išėjęs iš vadinamojo žaidimų kambario, Kristianas nelipa laiptais -
iš karto pasuka į dešinę ir nužingsniuoja koridoriumi. Praėję pro ke
lerias duris, sustojame prie paskutinių, esančių pačiame koridoriaus
gale. Už jų - miegamasis su didele dvigule lova; jame viskas balta - ir
baldai, ir sienos, ir patalynė. Šis kambarys - be gyvybės, šaltas, bet pro
vitrininį langą atsiveria nuostabiausia Siatlo panorama.
- Tai bus tavo kambarys. Galėsi įsirengti jį, kaip tau patiks, ir turėsi
jame viską, ko tik panorėsi.
- Mano kambarys? Tikiesi, kad persikelsiu čia gyventi? - klausiu,
nenuslėpdama balse siaubo.
- Ne nuolat. Tik, sakykim, nuo penktadienio vakaro iki sekmadie
nio popietės. Apie visa tai dar turime pasišnekėti, susitarti. Jei apskri
tai nori tai daryti... - tyliai, neryžtingai priduria Kristianas.
- Aš čia miegosiu?
P E NKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 1 09
- Taip.
- Bet ne su tavimi?
- Ne. Jau sakiau, kad su niekuo nemiegu, nebent su tavimi, kai ne-
gyvai prisigeri. - Jo balse nuskamba priekaištas.
Stipriai sučiaupiu lūpas. štai prie ko niekaip negaliu priprasti.
Negaliu susitaikyti su mintimi, kad kilnus ir rūpestingas Kristianas,
gelbstintis mane iš alkoholio liūno, švelniai laikantis glėbyje, kai ve
miu į azalijų gėlyną, ir pabaisa, specialiame kambaryje turintis bizūnų
ir antrankių, - tas pats žmogus.
- Kur miegi tu?
- Mano miegamasis apačioje. Eikš, tikriausiai išalkai.
- Keista, bet, rodos, praradau apetitą, - suirzusi atkertu.
- Turi valgyti, Anastazija, - subara mane Kristianas ir, paėmęs už
rankos, nusiveda laiptais žemyn.
Į neįsivaizduojamai didelį kambarį grįžtu visa virpėdama. Stoviu
ant bedugnės krašto ir turiu nuspręsti, šokti ar nešokti.
- Puikiai suprantu, kad vedu tave į tikrą pragarą, Anastazija, todėl
labai noriu, kad viską gerai apsvarstytum. Tikriausiai ketini ko nors
paklausti, - sako Kristianas� paleidęs mano ranką ir eidamas į virtuvę.
Ketinu. Bet nuo ko pradėti?
- Pasirašei konfidencialumo sutartį, tad gali klausti, ko nori, ir aš
atsakysiu.
Stoviu prie pusryčių baro ir žiūriu, kaip jis atidaro šaldytuvą ir ima
lėkštę su įvairių rūšių sūriais ir dviem didelėmis kekėmis žalių ir rau
donų vynuogių. Kristianas padeda lėkštę ant virtuvinės spintelės ir
ima pjaustyti ilgą prancūzišką batoną.
- Sėsk.
Jis mosteli į vieną iš aukštų kėdžių prie baro ir aš paklūstu įsaky
mui. Jei priimsiu pasiūlymą, prie tokių komandų teks priprasti. Man
dingteli, kad toks pat valdingas jis buvo nuo pirmos mudviejų pažin
ties akimirkos.
- Užsiminei apie dar kažkokį dokumentą...
- Taip.
- Koks jis?
- Na, be konfidencialumo sutarties, dar turime pasirašyti sutartį,
numatančią, ką darysime, o ko ne. Turiu žinoti tavo ribas, o tu turi
žinoti mano. Čia reikalingas abiejų šalių sutikimas, Anastazija.
1 10 E L Ja m es
- Stiprų?
- Ne.
- Ar mane irgi skriausi?
- Ką turi galvoje?
- Ar kelsi man fizinį skausmą?
- Bausiu tave, kai prisiprašysi, ir tau skaudės.
Rodos, man ima suktis galva. Išgeriu dar gurkšnelį vyno. Alkoho-
lis - štai kas įkvėps man drąsos.
- Ar kada nors buvai mušamas?
- Taip.
0!.. Tai bent netikėtumas. Bet dar nespėjus užduoti kito su šiuo sen
sacingu faktu susijusio klausimo Kristianas nutraukia mano mintis.
- Pasikalbėkime apie tai mano kabinete. Noriu tau kai ką parodyti.
Man sunku susivokti. Dar visai neseniai kaip paskutinė kvaiša ma
niau praleisianti neapsakomai aistringą naktį šio vyro lovoje, o dabar
mudu tariamės dėl keistos sutarties sąlygų.
1 12 E L Ja m es
TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys
bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais
seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir tei
kiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje "Griež
tos ribos" (2 priedas) . Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, mie
gotų bent septynias valandas.
Maistas
Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioj i reguliariai valgys
maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas) . Nuolankioji
tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vaisiams.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabu
žius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs lėšų,
kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai per
kant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą
sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet ko
kius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama Dominanto
draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu.
Mankšta
Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį,
kuris per savaitę jo ir Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias va
landos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos Domi
nantą apie Nuolankiosios pažangą.
Asmens higiena ir grožis
Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nu
skusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Dominanto
P E NKIAS D E SIM T PILKŲ ATSPALVIŲ 1 13
Koks mėšlas. . .
- O kokios tos "Griežtos ribos" ? - klausiu.
- Taip, prieisime ir prie jų. Sutartyje turime tiksliai apibrėžti, ko
nedarysi tu ir ko nedarysiu aš.
- Abejoju, ar sutiksiu imti iš tavęs pinigų drabužiams. Man rodos,
tai neteisinga.
Neramiai pasimuistau ir, stebėdamasi savo drąsa, mintyse šūkteliu:
"Oho!" - galvoje nuvilnija to šūksnio aidas.
- Noriu būti tau dosnus. Leisk nupirkti drabužių. Galbūt reikįs,
kad lydėtum mane į oficialius priėmimus, tad noriu, kad tinkamai ap
sirengtum. Esu tikras, kad radusi darbą iš savo atlyginimo neįpirksi
tokių rūbų, kokiais norėsiu matyti tave vilkint.
- Bet nebūdama su tavimi jų vilkėti neprivalėsiu?
- Ne.
- Gerai.
"Manyk, kad tai - uniforma", - tariu sau.
- Treniruotis keturis kartus per savaitę taip pat nenoriu.
- Anastazija, tu man reikalinga lanksti, stipri ir ištverminga. Pati-
kėk, tų treniruočių reikia.
- Bet tik ne keturių per savaitę. Gal pakaktų trijų?
- Noriu keturių kartų.
- Maniau, čia derybos ...
1 14 E L Ja m es
GRIEŽTOS RIBOS
Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika.
Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais.
Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai
arba kurie būtų susiję su badymu ar krauju.
Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais.
Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais.
Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus.
Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu.
Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elekt
ros srove (tiek kintamąja, tiek tiesiogine) ar ugnimi.
Fui. Ir kam jam reikėjo visa tai surašyti?! Nors, žinoma, šie teiginiai
atrodo logiški ir, tiesą sakant, reikalingi... Savaime suprantama, joks
sveiko proto žmogus nenorėtų ko nors panašaus patirti. Ir vis dėlto
mane truputį pykina.
- Gal norėtum šį sąrašą papildyti? - maloniai teiraujasi jis.
Mėšlas. . . Nė nenutuokiu, ką pasakyti. Aš visiškai suglumusi. Jis
spokso į mane suraukęs kaktą.
- Ar yra dar kas nors, ko nedarys i?
- Nežinau.
- Kaip nežinai?
PENK I ASDEŠ I MT P I LKŲ ATS PA L V I Ų 1 15
na kojines - vieną, paskui kitą. Kristiano Grėjaus pėdos ... nieko sau! Ir
kodėl nuogos pėdos taip jaudina?.. Kristianas pakėlęs galvą žvilgteli į
mane, o jo veide atsispindi švelnumas.
- Kontraceptinių tablečių tikriausiai negeri?
Kq.? Mėšlas ...
- Manau, ne, - sako j i s i r i š viršutinio komodos stalčiaus išima pa
kelį prezervatyvų. Tada vėl atidžiai mane nužvelgia.
- Ruoškis, - tyliai sako. - Nori, kad žaliuzes nuleisčiau?
- Man tas pats, - sušnabždu. - Maniau, niekam neleidi miegoti
savo lovoje.
- O kas sakė, kad miegosime? - vos girdimai klausia Kristianas.
Po velnių . . .
Jis i š lėto artinasi prie manęs. Pasitikintis savimi, seksualus, žvel
giantis liepsningomis akimis, ir man ima daužytis širdis. Užkaista
kraujas. Papilvėje susitvenkia geismas - klampus ir deginantis. Jis sto
vi prieš mane ir žiūri tiesiai į akis. Toks šiurpiai seksualus.
- Nuvilkime tą švarkelį, gerai? - švelniai sako Kristianas, suima
drabužį už atlapų ir atsargiai nutraukia man nuo pečių. Tada padeda
jį ant krėslo. - Ar bent numanai, kaip baisiai tavęs geidžiu, Ana Stil? -
pašnabždomis klausia Kristianas.
Staiga giliai įkvepiu. Negaliu atplėšti nuo jo akių. Pakėlęs ranką,
jis pirštais švelniai perbraukia man per skruostą, o pasiekęs smakrą
stabteli.
- Ar bent įsivaizduoji, ką dabar tau padarysiu? - priduria, glamo
nėdamas smakrą.
Raumenys pačioje giliausioje, tamsiausioje mano kūno gelmėje su
sitraukia teikdami neapsakomą malonumą. Smilktelėjimas toks aštrus
ir saldus, kad norėčiau užsimerkti, jei nebūčiau užburta jo įdėmaus,
karščiu tvoskiančio žvilgsnio. Pasilenkęs jis mane pabučiuoja. Jo lūpos
reiklios, tvirtos, prigludusios lėtai glamonėja manąsias. Paskui, švel
niai bučiuodamas skruosto apačią, smakrą ir lūpų kampučius, jis ima
sagstyti man palaidinukę. Neskubėdamas ją nuvelka ir paleidžia nu
kristi ant grindų. Tada žingteli atgal ir įdėmiai mane nužvelgia. Segiu
šviesiai mėlyną, nėriniuotą liemenėlę. Ačiū Dievui.
- Ak, Ana ... - jausmingai sušnabžda jis, - tavo oda - pati gražiau
sia, pablyškusi, tobula. Noriu išbučiuoti kiekvieną jos centimetrą.
1 20 E L Ja m es
Nė nežinojau, kad galėčiau taip jaustis ... kad galėčiau jaustis taip gerai.
Mintys iškrinka ... lieka tik tas jausmas ... tik jis ... tik aš ... taip, dar...
Mano kūnas įsitempia.
- Nagi, pasirodyk man, Ana, - uždusęs sušnabžda Kristianas ir po
šių žodžių atsiskleidžiu j am, sprogstu jo akivaizdoje purtoma orgaz
mo ir prispausta jo kūno subyru į daugybę šukių. Jis pasiekia viršūnę
PENKIASDEŠIMT P i lKŲ ATS P A l VIŲ 125
Tada pasislenka taip, kad viena koja atsiduria tarp mano kojų, ir
pusiaugula išsitiesia man išilgai nugaros. Kai nubraukia man nuo vei
do plaukus, suima juos ir pradeda bučiuoti nuogą petį, pajuntu į odą
besispaudžiančias marškinių sagas.
- Kam tau tie marškiniai? - klausiu.
Kristianas stabteli. Po akimirkos, išsirangęs iš marškinių, vėl
mane užgula. Kūnu pajuntu jo šiltą odą. Hm . . j ausmas nežemiškas.
.
K
ambarį užplūsta šviesa, švelniai budindama mane iš gilaus
miego. Pasirąžau ir atsimerkiu. Išaušo gražus gegužės rytas,
isas Siatlas - man po kojomis. Oho, tai bent vaizdas. Šalia
manęs, kietai įmigęs, guli Kristianas Grėjus. Ak, vaizdas irgi puikus.
Nustembu, kad jis vis dar lovoje. Kristianas miega veidu į mane, tad
turiu nepakartojamą, vienintelę progą atidžiai į jį įsižiūrėti. Miegant jo
veidas atrodo jaunesnis ir toks romus. Ryškių kontūrų, papūstos lūpos
šiek tiek prasiskyrusios, blizgantys, švarūs plaukai nuostabiai susitar
šę. Kaip žmogus gali taip atrodyti ir būti nesusipykęs su įstatymu? Pri
simenu kambarį viršuje ... galbūt tai, ką jis daro, vis dėlto nėra legalu?
Papurtau galvą vydama šią mintį šalin. Ima pagunda ištiesti ranką ir
jį paliesti, bet miegodamas jis toks gražus - kaip mažas vaikas. Ir man
nereikia sukti galvos dėl to, ką sakau, ką sako jis, ką planuoja ir ypač
kaip toliau ketina elgtis su manimi.
Galėčiau žiūrėti į jį visą dieną, bet. .. man reikia į tualetą. Išsmukusi
iš lovos, ant grindų randu baltus jo marškinius ir apsivelku. Žengiu pro
duris, tikėdamasi rasti vonios kambarį, bet atsiduriu erdvioje drabuži
nėje, dydžiu prilygstančioje mano miegamajam. Čia kabo kelios eilės
brangių kostiumų, marškinių, kaklaraiščių, pridėta batų. Ar kam nors
gali reikėti tokios daugybės drabužių? Nepritariamai cakteliu liežuviu.
Tiesą sakant, Keitė turimų apdarų gausa beveik galėtų varžytis su šios
drabužinės savininku. Keitė! Vaje. . Visą vakarą jos nė neprisiminiau.
.
Ar tu OK?
Ku r tu, Ana?
Po vel n i ų, Ana ...
- Liaukis kramtyti lūpą. Tai labai blaško dėmesį, juolab kad žinau,
jog po mano marškiniais nieko nevilki, ir dėl to man dar sunkiau su
sikaupti.
Pamirkau arbatos maišelį nedideliame Kristiano duotame puode
lyje. Galvoje - visiška sumaištis.
- Kokius pagrindinius mokymus turite omenyje? - klausiu truputį
per spigiai, išsiduodama, kad stengiuosi kalbėti kuo natūraliau, abe
jingiau ir ramiau, nors mano kūne vėl siaučia hormonai.
- Na, kadangi jums skauda, galėtume lavinti oralinius įgūdžius.
Išplėstomis akimis stebeilydama į jį ir prasižiojusi, užspringstu ar
bata. Jis kelis kartus švelniai trinkteli man per nugarą ir paduoda apel
sinų sulčių. Negaliu pasakyti, apie ką galvoja.
- Tai yra, jei norite pasilikti, - priduria Kristianas.
Vėl pažvelgiu į jį, mėgindama kaip nors atgauti pusiausvyrą. Jo vei-
das neperprantamas. Tai labai muša iš vėžių.
- Siandien norėčiau pasilikti. Jei galima. O rytoj turiu dirbti.
- Kada rytoj turi būti darbe?
- Devintą.
- Rytoj prieš devynias nuvešiu tave į darbą.
Suraukiu antakius. Ar jis nori, kad likčiau dar vienai nakčiai?
- Siandien vakare turiu grįžti namo, man reikia švarių drabužių.
- Drabužių galime parūpinti ir čia.
Neturiu atliekamų pinigų, kad galėčiau švaistyti juos drabužiams.
Kristianas ištiesia ranką, pirštais suima man smakrą ir taip trūkteli,
kad prikąsta apatinė lūpa išslysta iš po dantų. Nė nepastebėjau, kad
kramčiau lūpą.
- Kas yra? - klausia jis.
- Siandien vakare turiu būti namie.
Kristianas nepatenkintas stipriai sučiaupia lūpas.
- Gerai, vakare ten būsi, - nusileidžia jis. - O dabar valgyk pusryčius.
Mano mintys pakrikusios, o skrandis ima maištauti. Apetitas din-
go. Spoksau į nebaigtus pusryčius. Tiesiog nenoriu.
- Valgyk, Anastazija. Jau vakar vakare nevalgei.
- Aš nealkana, - sušnabždu.
Jis prisimerkia.
- Tikrai labai norėčiau, kad suvalgytum pusryčius.
- Kodėl tau maistas taip svarbu? - nejučia paklausiu tiesiai.
PENKIASDES IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 1 37
jis ketina daryti, ir viena mano asmenybės dalis nori jį nustumti, nes
jaučiasi žeminama ir trikdoma. Jis ketina bučiuoti man ten. Žinau, kad
taip bus. Kita mano asmenybės dalis džiūgauja, nekantriai to laukda
ma. Kristianas grįžta prie kairio kelio, bučiuoja, laižo, čiulpia šlaunį,
tik staiga atsiduria man tarp kojų ir labai atsargiai, labai švelniai nosi
mi ima braukyti man ten. Pradedu rangytis ... Viešpatie. . .
Kristianas stabteli, palaukia, kol nusiraminsiu. Nurimusi pakeliu
galvą ir įsižiūriu į j į, o jis, nė akimirkos neatitraukdamas nuo manęs
akių, įbeda nosį man į gaktos plaukus ir įkvepia.
Rodos, išrausta ne tik veidas, bet ir visas kūnas, man silpna, todėl
tuoj pat užsimerkiu. Negaliu žiūrėti, ką jis daro!
Jis švelniai lyžteli nuo makšties iki pat klitorio. Oi, koks mėšlas . . .
- Man patinka. - Kristianas atsargiai pešteli man gaktos plaukus. -
Gal reikėtų tęsti? ..
- Ak, taip ... prašau ... - maldauju.
- Hm ... mėgstu, kai manęs maldauji, Anastazija.
Geismingai sudejuoju.
- Taip terliotis - šiaip jau ne mano stilius, panele Stil, - sušnabžda
jis darbuodamasis liežuviu ir žadindamas man geismą. - Bet šiandien
mane pamaloninote, tad turiu jums atsilyginti.
Iš intonacijos sprendžiu, kad jis gašliai šypsosi, nuo jo žodžių mano
kūnas vis labiau nerimsta, o tada jis pradeda sukti liežuvį masažuoda
mas klitorį, rankomis stipriai suspaudžia šlaunis.
- Aaa! - liežuviui vos palietus tą vietą suaimanuoju, kūnas išsirie
čia ir kelis kartus nevalingai trūkteli.
Jis liežuviu suka ir suka ratus, brauko ir brauko, taip ilgindamas
mano kančias. Visiškai prarandu nuovoką, o visas dėmesys, rodos,
susitelkia į tą mažytę, bet galingą atominę elektrinę tarpkojyje. Įtem
piu kojų raumenis, Kristianas įbruka pirštą į makštį ir išgirstu duslią
jo dejonę.
- Ak, mažyte ... Man patinka, kad dėl manęs taip sudrėkai.
Jis suka pirštą plačiu ratu, žadindamas mane, jaudrindamas, lie
žuviu tiksliai kartodamas piršto judesius. Dejuoju. To jau per daug...
Mano kūnas maldauja atokvėpio ir negaliu daugiau to neigti. Susitai
kau su tuo, kas bus, ir apie nieką negalvodama atsiduodu orgazmui,
purtančiam visą kūną, besiritančiam konvulsiško virpulio bangomis.
1 48 E L Ja m es
teli į mane. Jis užsidėjęs veidrodinius akinius nuo saulės, tad iš akių
negaliu spręsti, ką jaučia. Jo burna truputį trūkčioja, paskui jis ištiesia
ranką, uždeda man ant kelio ir švelniai spusteli. Imu kvėpuoti giliau.
- Jau išalkai? - klausia j is.
Taip, bet ne maisto noriu.
- Nelabai.
Jis nepatenkintas vėl stipriai sučiaupia lūpas.
- Turi valgyti, Anastazija, - papriekaištauja. - Netoli Olimpijos ži
nau puikią vietelę. Sustosime tenai.
Dar kartą spustelėjęs man kelį, jis patraukia ranką, vėl suima ja
vairą, o pėdą įremia į greičio pedalą. Pasijuntu prispausta prie sėdynės
atlošo. Dieve mano, kaip šis automobilis gali skrieti ...
Žiūriu į Kristianą, godžiai viską šluojantį nuo savo lėkštės. Jis tikras
rajūnas. Tikriausiai turi daug sportuoti, kad išsaugotų tokią puikią fi
zinę formą. Nei iš šio, nei iš to vėl prisimenu, kaip jam žemiau klubų
kabo dukslios pižamos kelnės. Šis vaizdas labai blaško. Nesmagiai pa
simuistau. Jis pažvelgia į mane, o aš nuraustu.
- Nežinau, ką atiduočiau, kad tik galėčiau sužinoti, apie ką šią aki-
mirką galvoji, - tyliai sako jis.
Dar labiau nuraustu.
Jis šelmiškai nusišypso.
- Bet numanau, - švelniai paerzina mane.
- Džiaugiuosi, kad negali skaityti mano minčių.
- Tavo minčių - ne, Anastazija, bet suprantu tavo kūno kalbą -
kūno, kurį nuo vakar gana gerai pažįstu.
Kristianas kalba įtaigiai. Kaip jam pavyksta taip greitai kaitalioti
nuotaikas? Jis toks nepastovus ... Sunku ir susigaudyti.
Kristianas mosteli padavėjai, kad atneštų sąskaitą. Sumokėjęs pa
kyla nuo stalelio ir ištiesia man ranką.
- Eime.
Paėmęs už rankos, nusiveda mane prie automobilio. Šitoks elgesys,
šis normalus ir intymus kontaktas, kai oda liečiasi su oda, man labai
netikėtas. Niekaip negaliu suderinti šio paprasto, švelnaus gesto su tuo,
ką jis nori veikti tame kambaryje ... Raudonajame kančių kambaryje.
Iš Olimpijos į Vankuverį važiuojame tylėdami, abu paskendę savo
mintyse. Penktą valandą popiet jo automobilis sustoja prie buto, ku
riame gyvenu. Languose dega šviesa, vadinasi, Keitė namie. Ji, be abe
jo, kraunasi daiktus, nebent su ja tebėra Eliotas. Kristianas išjungia
variklį ir staiga susizgrimbu turėsianti su juo skirtis.
- Norėtum užeiti? - klausiu.
Nenoriu, kad nuvažiuotų. Noriu, kad kuo ilgiau pabūtume kartu.
- Ne. Manęs laukia darbai, - paprastai atsako jis įdėmiai žvelgda-
mas į mane, nutaisęs neperprantamą veidą.
Įsistebeiliju sau į rankas, suneriu pirštus. Staiga susijaudinu. Jis
mane palieka. Kristianas paima mano ranką, suspaudžia pirštus, lėtai
pakelia sau prie lūpų ir švelniai pabučiuoja. Koks senamadiškas ir ma
lonus gestas... Man širdis šokteli kone iki gerklės.
- Ačiū už šį savaitgalį, Anastazija. Jis buvo... pats geriausias. Tad iki
trečiadienio? Atvažiuosiu pasiimti tavęs po darbo, kad ir kur dirbtum,
gerai? - tyliai sako jis.
1 64 E L Ja m es
rėdama priminti, kad jei per daug papasakosiu, Kristianas iškeis man
bylą teisme. "Cha! O ką jis man padarys? Pareikalaus kompensacijos ir
atims visus pinigus?" Kai ieškosiu informacijos "Google", reikės įvesti
į užklausą "bausmės už konfidencialumo sutarties nesilaikymą". Tarsi
būčiau gavusi mokyklinę užduotį. Galbūt manęs laukia pažymiu ver
tinama patikra. Nuraustu prisiminusi, kad šį rytą už praktikos darbą
vonioje gavau aukščiausią balą.
-Ana, kas tau?
-Tiesiog prisiminiau, ką sakė Kristianas.
-Atrodai pasikeitusi, -patenkinta atkreipia dėmesį Keitė.
-Ir jaučiuosi pasikeitusi. Man skauda, -prisipažįstu.
-Skauda?
-Truputį...
Nuraustu.
-Ir man. Tie vyrai... - apsimestinai bjaurėdamasi sako ji. - Tikri
gyvuliai.
Mudvi nusijuokiame.
-Tau irgi skauda? -nusistebiu.
-Taip... Nuo pernelyg uolaus darbo.
Sukikenu.
-Papasakok man apie piktnaudžiautoją Eliotą, -paprašau liovusis
kikenti.
Ak, tik dabar pagaliau atsipalaiduoju nuo to laiko, kai stovėjau eilėje
prie baro... nuo tada, kai paskambinau ir viskas prasidėjo, nuo tada, kai
dar žavėjausi ponu Grėjumi iš tolo. Tai buvo laimingi paprasti laikai...
Keitė nurausta. Dieve... Ketrina Agnesė Kavanag ima elgtis taip pat
paikai kaip Anastazija Roza Stil. Pažvelgia į mane spindinčiomis, nai
viomis akimis. Dar niekada nemačiau, kad taip būtų jai susipažinus
su kokiu nors vyru. Iš nuostabos netenku žado. Kur tikroji Keitė; kq tu
jai padarei?
- Oi, Ana, -susijaudinusi prabyla ji. -Jis toks... jis man vienintelis.
O kai mudu... na... buvo tikrai gera.
Ji taip įklimpusi, kad sunkiai surezga sakinį.
-Kaip suprantu, mėgini man pasakyti, kad jis tau patinka?
Keitė linkteli, o jos veide nušvinta plati paika šypsena.
-O šeštadienį vėl su juo susitiksiu. Eliotas padės mums persi
kraustyti.
PENKIASDESIMT P I LKŲ ATSPALVIŲ 1 67
vilioja. Be to, mama taip lengvai nepasiduos, mat ji mano, kad tai pa
skutinės tikros šeimos atostogos prieš mudviem su Etanu žengiant į
mokamų darboviečių pasaulį.
O aš iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies dar nesu kojos iškėlusi.
Su tėvais ir broliu Etanu Keitė dviem savaitėms vyksta į Barbadoso
salą. Naujajame mūsų bute liksiu be Keitės. Tikriausiai bus keista. Per
nai baigęs universitetą, Etanas visus metus keliavo po pasaulį. Trumpai
pasvarstau, ar prieš jiems išvažiuojant atostogų dar susitiksiu su juo.
Jis toks mielas vaikinas. Staiga svajingas mintis išblaško telefonas.
- Tikriausiai Chosė.
Atsidūstu. Suprantu, kad turiu su juo pasikalbėti. Čiumpu ragelį.
- Labas.
- Ana, grįžai! - su palengvėjimu į ausį šūkteli Chosė.
- Akivaizdu, - atsakau neslėpdama pašaipos ir šnairuodama į te-
lefono aparatą.
Jis kelias akimirkas tyli.
- Ar galėčiau su tavimi susitikti? Atsiprašau dėl penktadienio va
karo. Buvau girtas ... o tu ... na ... Ana, prašau, atleisk man.
- Žinoma, atleidžiu tau, Chosė. Bet daugiau taip nedaryk. Juk ži
nai, kad aš negaliu atsakyti tuo pačiu.
Jis sunkiai ir liūdnai atsidūsta.
- Žinau, Ana. Tik pamaniau, kad jei tave pabučiuosiu, gal tavo
jausmai man pasikeis.
- Chosė, labai tave mėgstu ir labai branginu mūsų draugystę. Tu
man kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Ir tai nepasikeis. Juk žinai.
Man nepatinka, kad turiu jį nuvilti, bet sakau tiesą.
- Vadinasi, tu dabar su juo? - niekinamai klausia Chosė.
- Chosė, aš su niekuo, esu laisva.
- Bet nakvojai su juo.
- Tai ne tavo reikalas!
- Ar viskas dėl pinigų?
- Chosė! Kaip drįsti! - sušunku priblokšta jo įžūlumo.
- Ana ... - suinkščia jis ir melsdamas užuojautos, ir atsiprašydamas.
Dabar tiesiog negaliu maldyti niekingo jo pavydo. Suprantu, kad
Chosė įskaudintas, bet kol kas turiu per akis darbo aiškindamasi san
tykius su Kristianu Grėjumi.
- Gal rytoj galėtume kartu išgerti kavos? Aš tau paskambinsiu.
P ENKIAS D EŠIMT PI L KŲ ATSPA L VIŲ 1 69
gas pilkas jo akis ir tą įdėmų, deginantį žvilgsnį -vien nuo šios minties
kūnas įsitempia. Iš nuostabos net aikteliu. Jo čia net nėra, o aš jaudi
nuosi. Negali būti, kad svarbiausia čia -seksas, juk negali? Prisimenu,
kaip šiandien per pusryčius jis geraširdiškai juokavo, kaip džiaugėsi,
kad kelionė sraigtasparniu man teikia tiek malonumo, kaip skambino
fortepijonu -nuostabią, jausmingą ir nepaprastai liūdną melodiją.
Jis tokia sudėtinga asmenybė. Jau imu numanyti kodėl. Iš šio jau
nuolio buvo atimta paauglystė, jis buvo lytiškai išnaudojamas kažko
kios pabaisos ponios Robinson... Nenuostabu, kad paseno anksčiau,
nei derėtų. Vien pagalvojus apie tai, ką jam teko patirti, širdį užplūs
ta liūdesys. Esu per naivi, kad suprasčiau, ką Kristianas išgyveno, bet
renkant informaciją šis tas turėtų paaiškėti. Tik... ar tikrai noriu suži
noti? Ar tikrai noriu tyrinėti šį kol kas visiškai nepažįstamą pasaulį?
Tai toks didžiulis žingsnis...
Jei nebūčiau jo sutikusi, tebegyvenčiau sau naivi ir nieko nežinoda
ma. Vėl prisimenu vakarykštę naktį, šį rytą ir... neapsakomą, geismin
gą seksualinę patirtį. Ar noriu ją pamiršti? "Ne! " -klykia pasąmonė,
o jai pritardama mano vidinė dievaitė kaip dzenbudistė tyliai linkčioja
galvą.
Keitė grįžta į svetainę išsišiepusi iki ausų. Gal ji jsimylėjusi? Nuste-
busi spoksau į ją. Taip Keitė dar niekada nesielgė.
-Ana, einu miegoti. Labai pavargau.
-Aš taip pat einu, Keite.
Ji mane apkabina.
-Džiaugiuosi, kad grįžai gyva ir sveika. Tas Kristianas kažkoks
keistas, -tyliai, tarsi atsiprašydama, priduria ji.
Santūriai nusišypsau ramindama draugę, o galvoje mintis: "lr iš
kur ji, po galais, žino?" Kaip tik dėl šios neklystančios nuojautos Keitė
bus neprilygstama žurnalistė.
V
oke randu kelis dokumentus. Vis dar smarkiai plakančia šir
dimi ištraukiu juos, patogiai atsilošiu ir imu skaityti.
SUTARTIS
pasirašyta 20 1 1 m . ... mėn . ... d. (sutarties sudarymo data)
TARP
PONO KRISTIANO GRĖJAUS (30 1 Eskala, Siatlas, WA 98889,
Vašingtono valstija), toliau - Dominanto,
ir PANELĖS ANASTAZIJOS STIL (Grinstrito pietvakarinė da
lis 1 1 1 4, 7 butas, Heivenheitsas, Vankuveris, WA 98888, Vašing
tono valstija), toliau - Nuolankiosios.
ŠALYS SUSITARIA
1 . Dėl šių įpareigojančios sutarties tarp Dominanto ir Nuolan
kiosios sąlygų.
PAGRINDINĖS S4LYGOS
2. Pagrindinis šios sutarties tikslas yra saugiai, su derama pa
garba, atsižvelgiant į jos poreikius ir gerovę, leisti Nuolankiajai
pažinti savo kūniškus geismus ir jų ribas.
3. Dominantas ir Nuolankioj i sutaria ir pripažįsta, kad visi veiks
mai, kilsiantys iš šios sutarties sąlygų, bus konfidencialūs, atlie
kami abiejų šalių sutikimu, neperžengiant sutartų ribų ir laikan
tis saugumo priemonių, išdėstytų šioje sutartyje. Dėl papildomų
ribų ir saugumo priemonių gali būti tariamasi atskirai.
4. Ir Dominantas, ir Nuolankioji garantuoja, kad neserga jokia
venerine, užkrečiama ar šiaip sunkia, gyvybei pavojinga liga,
įskaitant, bet neapsiribojant AIDS, pūsleline ir hepatitu. Jei per
sutarties galiojimo laiką (apibrėžtą toliau) arba pratęstą šios su
tarties galiojimo laikotarpį kuriai nors iš šalių būtų diagnozuota
tokia liga ar kuri nors iš šalių sužinotų tokia liga serganti, ji įsi-
1 72 E L Ja m es
DOMINANTAS
1 5. 1 . Dominantas visuomet pirmiausia privalo rūpintis Nuo
lankiosios sveikata ir saugumu. Dominantas negali reikalau
ti, prašyti, leisti ar raginti, kad Nuolankioj i imtųsi Dominanto
primetamos veiklos, išvardytos sutarties 2 priede, arba daly
vautų veiksmuose, kurie, vienos iš šalių nuomone, yra nesau
gūs. Dominantas nesiims ir neleis, kad būtų imamasi veiksmo,
galinčio sunkiai sužaloti Nuolankiąją arba keliančio pavojų jos
gyvybei. Tolesnės 15 punkto dalys turi būti skaitomos turint
omenyje šią išlygą ir kitas pagrindines sąlygas, numatytas šios
sutarties 2-5 punktais.
1 5.2. Visą sutarties galiojimo laikotarpį Dominantas laiko, kad
Nuolankioji besąlygiškai priklauso jam, kad jis gali ją kontro
liuoti, daryti jai poveikį ir drausminti. Paskirtu laiku arba papil
domu atskirai sutartu laiku Dominantas gali naudotis Nuolan
kiosios kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais
kitais tikslais.
1 5.3. Dominantas turi pasirūpinti reikiamu Nuolankiosios mo
kymu ir jai patarti, kaip tinkamai jam tarnauti.
1 5.4. Dominantas privalo užtikrinti, kad aplinka, kurioje Nuo
lankioji atlieka savo pareigas ir tarnauja Dominantui, būtų sta
bili ir saugi.
1 5.5. Jei reikia, Dominantas gali drausminti Nuolankiąją siek
damas padėti jai iki galo įsisąmoninti savo, kaip asmens, pri
klausančio Dominantui, vaidmenį arba užkirsti kelią nepagei
daujamam Nuolankiosios elgesiui. Dominantas turi teisę savo
nuožiūra plakti rykšte, rimbu, mušti plaštaka ar kitaip fiziškai
bausti Nuolankiąją, tiek ją drausmindamas, tiek siekdamas
asmeninio pasitenkinimo, tiek kitu tikslu, kurio jis neprivalo
atskleisti.
1 5.6. Dominantas privalo užtikrinti, kad nei per užsiėmimus,
nei per drausminimo procedūras ant Nuolankiosios kūno ne
bus padaryta ilgai liekančių žymių ir kad ji nepatirs sužeidimų,
kuriuos gydant būtina medicinos pagalba.
1 5.7. Dominantas privalo užtikrinti, kad per užsiėmimus ar
drausminimo procedūras drausminimo tikslais naudojami
įrankiai būtų saugūs, sunkiai nesužalotų Nuolankiosios ir kad
PENKIASDE S I M T PILKŲ ATS PALVIŲ 1 75
SUTARTIES SUDARYMAS
2 1 . Mes, pasirašiusieji, perskaitėme ir gerai supratome šios su
tarties nuostatas. Laisva valia pritariame šios sutarties sąlygoms
ir patvirtiname tai savo parašais.
PIRMASIS PRIEDAS
TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys
bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais
seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir tei
kiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje "Griež
tos ribos" (2 priedas) . Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu,
miegotų bent septynias valandas.
Maistas
Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai
valgys maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas) .
Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vai
siams.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos dra
bužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs
lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolan
kiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto rei
kalavimu visą sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioj i privalės
nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būda
ma Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu.
1 78 E L Ja m es
Mankšta
Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį,
kuris per savaitę jo ir Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias
valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos
Dominantą apie Nuolankiosios pažangą.
Asmens hiK.iena ir K.rožis
Nuolankioj i rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai
nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Domi
nanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominan
tas, ir atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant
reikalingas.
Asmens sauK.umas
Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvali
nančių narkotinių medžiagų ir vengs kitų panašių pavojų.
Asmeniniai santykiai
Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Do
minantą. Nuolankioj i visuomet elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi
suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji privalės
atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusi
žengimus nebūnant su Dominantu.
ANTRASIS PRIEDAS
Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika.
Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų pro-
duktais.
Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir
peiliai arba kurie būtų susiję su badymu ar krauju.
Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais.
Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais.
Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus.
Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu.
Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su
elektros srove (tiek kintamąja, tiek tiesiogine) ar ugnimi.
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 1 79
TREČIASIS PRIEDAS
Sąlyginės ribos
Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys.
Ar Nuolankioji pritaria:
Ar Nuolankioj i pritaria:
sakant, mulkinu? Juk niekada nežinau, ką jis galvoja, bet man patinka
žiūrėti jam į akis. Kristiano akys gražios - patrauklios, protingos, gi
lios ir tamsios, tamsios nuo dominanto paslapčių. Prisiminusi jo degi
nantį pilkų akių žvilgsnį, suspaudžiu šlaunis ir pasimuistau.
Be to, negaliu jo liesti. Na, man tai ne naujiena. O tos paikos taisy
klės ... Ne, ne, negaliu pasirašyti sutarties. Rankomis pasiremiu galvą.
Tokiomis sąlygomis apie kokius nors mudviejų santykius negalės būti
nė kalbos. Man reikia pamiegoti. Aš visai nusivariusi nuo kojų. Atvirai
sakant, nuo visų tų fizinių šėlionių pastarąją parą labai išvargau. O jei
kalbėtume apie dvasinius dalykus ... Dieve, kiek daug visko teko pa
tirti... Kaip pasakytų Chosė, perėjau tikrą smegenų krušyklą. Bet gal
rytoj rytą visa tai neatrodys tik nevykęs pokštas.
Atsikėlusi nuo lovos greitai persirengiu. Gal pasiskolinti rožinę
Keitės pižamą? Noriu drabužio, kuris priglustų prie kūno ir mane nu
ramintų. Vilkėdama sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis
ir mūvėdama trumpas pižamos kelnes, nueinu į vonios kambarį valy
tis dantų.
Pažvelgiu į save veidrodyje. "Negali būti, kad rimtai svarstai šį siū
lymą ... " Mano pasąmonė kalba ramiai ir protingai, o ne įprastai pa
šaipiai. O mano vidinė dievaitė šokinėja plodama rankomis kaip pen
kerių metų mergytė ir šaukia: "Prašau, sutik... Kitaip visą gyvenimą
liksime vienišos ir draugiją mums palaikys vien būrys kačių ir tavo
klasikiniai romanai."
Kristianas - vienintelis vyras, kuriam pajutau trauką, bet atėjo pas
mane su sutartimi, rykšte ir visa krūva reikalavimų. Na, bent jau šį sa
vaitgalį pasiekiau, ko norėjau. Mano vidinė dievaitė liauj asi šokinėjusi
ir romiai nusišypso. "Taigi..." - be garso, vien lūpomis sako ir paten
kinta man linkteli. Prisimenu, kaip jo rankos ir lūpos lietė mano kūną,
kaip jis buvo įsiskverbęs, ir mane išmuša raudonis. Užsimerkusi ten
giliai pajuntu jau pažįstamą, malonią raumenų įtampą. Norėčiau kar
toti tai be galo. O jei pasirašyčiau sutartį, kuri įpareigotų tik mylėtis?..
Ar jis sutiktų? Nujaučiu, kad ne.
Ar esu nuolanki? Žvelgiant į mane iš šalies galbūt taip atrodo. Gal
duodamas interviu jis susidarė apie mane klaidingą įspūdį? Taip, aš dro
vi, bet ar nuolanki? Tiesa, leidžiu, kad Keitė užkalbinėtų man dantis, bet
ar tai nuolankumas? O jau tos sąlyginės ribos, Jėzau... Apie tas ribas ne
malonu net pagalvoti, tačiau buvau patikinta, kad dėl jų galima derėtis.
1 82 E L Ja m e s
Grįžtu į miegamąjį. Dabar per sunku apie tai mąstyti. Man reikia
šviesios galvos: rytą į šią problemą pažvelgsiu visai kitomis akimis.
Tuos erzinančius dokumentus įgrūdu į kuprinę. Rytoj... Rytoj bus ma
tyti... Įsiropštusi į lovą, išjungiu naktinę lempelę ir guliu spoksodama
į lubas. O, kad išvis nebūčiau jo sutikusi! Mano vidinė dievaitė žvelgia
purtydama galvą. Mudvi abi žinome, kad meluoju sau. Niekada anks
čiau nesijaučiau tokia gyvybinga.
Užsimerkiu ir nugrimztu į sunkų miegą, retkarčiais paįvairina
mą sapnais apie lovas su keturiais· baldakimo stulpais, grandinėmis ir
skvarbiomis pilkomis akimis.
Kristia n a s G rėj u s
Grėj a u s j m o n i ų holdingo genera l i n i s d i re ktorius
Paspaudžiu "Atsakyti".
P ENKIASDE S IMT P I L KŲ ATSPA L VIŲ 1 85
Ana
Kristianas G rėj u s
G rėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Nesusilaikau nešyptelėjusi.
Ana
1 86 E L Ja m es
l ki, mažyte.
P. 5. Aš ta i p pat turiu užsidi rbti pragyvenimui.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s i m o n i ų h o l d i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s į m o n i ų h o l d i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Paspaudžiu "Atsakyti".
Ana
1 88 E L Ja m es
Pa nele Stil,
džiaugi uosi, kad gera i praleidote d ieną.
Kol rašote elektroninius laiškus, neieškote i nformacijos i nternete.
Kristianas Grėj u s
Grėjaus i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
Pone Grėjau, l i a ukitės rašęs man laiškus, tuomet galėsiu i mtis savo
užduoties.
Norėčiau vėl gauti a u kščiausią balą.
Ana
Aš patenkinta.
Pa nele Stil,
ta i jūs liau kitės rašinėjusi man laiškus i r i mkitės da rbo.
La ba i norėčiau parašyti dar vieną pati geriausią pažymj.
Pirmojo tikrai nusipel nėte. ;)
Kristianas G rėj u s
Grėjaus i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
P E NK I ASD E Š I MT P I LKŲ ATSPALV I Ų 1 89
Pone Grėjau,
kokius ra kti nius žodži us pata rtu mėte ivesti i paieškos laukeli?
Ana
Pa nele Sti l,
visuomet pradėkite nuo Vi ki ped ijos.
l r daugiau man nerašykite, nebent tu rite klausimų.
Supratote?
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
Ana
1 90 E L Ja m es
Imkis da rbo.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
Ana
Nežinau, kodėl pakeliu akis - gal todėl, kad akies krašteliu sugau
nu menką krustelėjimą, - bet pakėlusi jas pamatau Kristianą, stovintį
mano miegamojo tarpduryje ir įdėmiai žvelgiantį į mane. Jis mūvi pil
kas medvilnines kelnes, vilki baltus lininius marškinius ir, užsimovęs
pakabučio žiedą ant piršto, tyliai suka automobilio raktelius. Išsitrau
kiu ausines ir sustingstu. Mėšlas!
- Labas vakaras, Anastazija, - santūriai pasisveikina Kristianas,
veidas budrus, bet šiaip išraiška neperprantama.
Prarandu kalbos dovaną. Prakeikimas, kodėl Keitė leido j am čia
įeiti manęs neįspėjusi! Palengva miglotai suvokiu, kad tebemūviu tre
ningo kelnes, kad esu nenusipraususi, bjauri, o jis atrodo beprotiškai
patrauklus, žemiau klubų jo kelnės krenta laisvai, o svarbiausia - jis
čia, mano miegamajame.
- Pajutau, kad į šį tavo elektroninį laišką turiu atsakyti asmeniš
kai, - dalykiškai paaiškina Kristianas.
Du kartus žiojuosi kažko sakyti, bet abu kartus užčiaupiu burną
nepratarusi nė žodžio. Šis pokštas man atsirūgo. Ko jau ko, bet kad
Kristianas ateis čia, tikrai nesitikėjau.
- Gal galiu prisėsti? - klausia jis, o jo akyse šokčioja linksmos lieps
nelės - ačiū Dievui, gal vis dėlto supras, kad pajuokavau.
Linkteliu. Man vis dar sunku kalbėti. Kristianas Grėjus sėdi ant
mano lovos.
- Svarsčiau, kaip galėtų atrodyti tavo miegamasis, - sako jis.
Apsidairau ieškodama, kur sprukti. Bet ne, kitų kelių nėra, tik du
rys ir langas. Mano kambarys praktiškas, bet jaukus: kuklūs balti pinti
baldai ir balta geležinė dvigulė lova, užtiesta skiautine lovatiese, kadai
se pasiūta mamos, patyrus ios amerikietiškos liaudies kultūros gyveni
mo tarpsnį. Ji šviesiai mėlyna ir rusva.
- Čia taip tylu ir ramu, - sumurma Kristianas.
Jau nebe. . . dabar, kai atėjai tu.
Pagaliau mano pailgosios smegenys prisimena savo paskirtį.
- Kaip? .. - tarsteliu, bet minties nebaigiu.
Kristianas man nusišypso.
- Vis dar gyvenu "Heathman" viešbutyje.
Aš žinau.
- Gal norėtum ko nors išgerti?
Mandagumas nugali ir priverčia mane pamiršti visa kita, ką norė
čiau pasakyti.
1 94 E L Ja m es
telint. Kas tai? Jis grįžta, vėl girgžteli miegamojo durys, jis basas nu
šlepsi grindimis, o plūduriuodami skystyje į stiklo kraštus dzingčioja
ledukai. Koks ten gėrimas? Uždaręs duris, j is tapsi maudamasis kelnes.
Kai jos nukrinta ant grindų, suprantu, kad Kristianas nuogas. Jis vėl
mane apžergia.
- Ar tu ištroškusi, Anastazija? - klausia žaismingai mane erzin
damas.
- Taip, - sušnabždu, nes man staiga išdžiūvo burna.
Išgirstu į stiklą dzingtelint leduką, Kristianas pasilenkia ir bučiuoja
mane, pildamas į burną gardų, gaivų skystį. Baltąjį vyną. Tai taip ne
tikėta ir taip kaitina kraują, nors gėrimas atšaldytas, o Kristiano lūpos
vėsios.
- Gal dar? - sušnabžda jis.
Linkteliu. Vynas dar nuostabesnio skonio, nes buvo jo burnoje. Kris
tianas pasilenkia ir iš jo burnos gaunu dar vieną gurkšnį. Viešpatie...
- Per daug neužsimirškime, Anastazija, juk abu žinome, kad tavo
galimybės gerti alkoholį labai ribotos.
Nesusivaldau. Plačiai nusišypsau, o jis pasilenkęs duoda man dar
vieną skanų vyno gurkšnį. Paskui atsigula šalia manęs, o jo penis liečia
man klubą. Ak, kaip noriu pajusti jį įsiskverbusį ...
- Ar tai malonu? - pabrėždamas paskutinį žodį klausia Kristianas.
Įsitempiu. Jis vėl pajudina stiklą, pasilenkia ir bučiuodamas su
vynu įleidžia man į burną nedidelę ledo nuoskilą. Tada lėtai, pamažu
berdamas vėsius bučinius, slenka žemyn per mano kūno vidurį: per
raktikaulių sandūrą, tarp krūtų ir dar toliau, iki papilvės. Pakeliui į
bambos duobutę su vėsaus, kone šalto vyno šlakeliu įleidžia gabalė
lį ledo. Šaltis nutvilko man visą pilvą ir pasiekia duburį tarp dubens
kaulų. Nuostabu.
- Dabar gulėk ramiai, - pašnabždomis įspėja Kristianas. - Jei suju-
dėsi, Anastazija, apliesi vynu visą lovą.
Nevalingai kilsteliu klubus ir įtempiu raumenis.
- Šitaip negalima. Jei išpilsite vyną, nubausiu jus, panele Stil.
Sudejavusi kaip įmanydama mėginu pažaboti norą kilstelėti dube-
nį ir imu tampyti kaklaraištį. Ne ... prašau . . .
Užkabinęs pirštu, Kristianas vieną p o kito timpteli žemyn lieme
nėlės kaušelius ir mano krūtys išsprūsta - nuogos ir neapsaugotos.
Pasilenkęs jis vėsiomis, šaltomis lūpomis pabučiuoja, tada suspaudęs
1 98 E L ja m e s
Pa nele Stil,
nekantriai laukiu jūsų pasta bų dėl sutarties.
8. Jei manau, kad nesi laikai sutartų ribų, galiu bet kada nutra u kti
sutarti. Gerai, man tai patinka.
1 5.5. Visas šis poskyris apie d rausminimą. Neži nau, a r noriu būti
plakama rykšte, bizū n u arba pati rti kitokias fizines bausmes. Esu
ti kra, kad ta i būtų sutarties 2-5 punktų pažeidi mas. lr dar ta frazė
"
" kitu ti ksl u ... Ta i nežmoniška, o tu man sa kei, kad nesi sad istas.
1 5 . 1 O. Lyg kada nors būčiau pri paži nusi g a l i mybę būti perle ista
kam nors kita m ! Bet džiaugi uosi, kad sutartyje ta i aiškiai pa rašyta .
Taisyklės
Labanakt
Ana
Panele Sti l,
jūsų pastabų sąrašas netrumpas. Kodėl dar nemiegate?
PENK I ASDES I MT P I LKŲ ATSPALV I Ų 209
Kristianas G rėj u s
G rėj a u s i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
Sere,
jei prisimenate, kai p tik rašant šias pastabas mano dėmesi išblaškė
ir ant lovos pa rvertė pro šali tra u kiantis kontrolės maniakas.
Labos nakties
Ana
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s imon i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektori u s i r kontrolės m a n i a kas
-Sudie.
Buvau užsidariusi su telefono aparatu savo kambaryje. Daug negal
vodama, įsijungiu tą blogio mašiną - kompiuterį - ir atsidarau elek
troninį paštą. Mano dėžutėje -laiškas nuo Kristiano, atsiųstas vakar
labai vėlai vakare arba šiandien ankstų rytą - nelygu, kaip pažiūrėsi.
Man akimirksniu ima daužytis širdis, ausyse pajuntu mušant pulsą.
Po velnių... gal jis atsisakė sutarties -taip ir bus! -ir dabar tikriausiai
atšaukia vakarienę. Ši mintis man tokia skausminga. Paskubomis ją
nuvijusi, atidarau laišką.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
Sere,
prašyčiau atkrei pti dėmesi i kilmės laikotarpi - 1 580- 1 590 m.
Norėčiau pagarbiai pri m i nti, sere, kad dabar 201 1 m. Tai g i praėjo
daug laiko.
Ar galėčiau pasiū lyti savo žodi ir ti kėtis, kad iki mūsų susitikimo
apmąstysite jo rei kšmę?
kompromisas (d ktv.)
1 . Abipusėmis nuolaidomis pa remtas skirtu mų panaikinimas;
susitarimas, pasiektas deri n a nt vienas kitam prieštaraujančius
ar priešingus ti ksl us, principus i r pan . i r abiem pusėms keičiant
rei kalavimus. 2. Tokio susitarimo rezultatas. 3. Vid u rys, kas nors
tarpin i s tarp skirtin g ų dalykų: Nevienoda aukščio plokštumose
jrengtas būstas yra kompromisas tarp vienaaukščio ir daugiaaukščio
namų.
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėjaus i m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektorius
Sere,
aš turiu automobili. Galiu va i ruoti.
Pageidaučiau susiti kti su j u m i s kur nors kitur.
Ku r galėtume susiti kti?
Gal jūsų viešbutyje 1 9 va l.?
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s jmon i ų holdingo genera l i n i s d i re ktori u s
Pone Grėjau,
norėčiau atvažiuoti pati.
Prašau ...
Ana
214 E L Ja m es
Gerai.
Pas mane viešbutyje 1 9 va l.
La uksiu jūsų Marmuriniame ba re.
Irzulį jis geba išreikšti net elektroniniu laišku. Kaip Kristianas ne
supranta, kad man galbūt reikalinga galimybė greitai pasprukti? Ne
pasakyčiau, kad mano vabalas greitas, bet vis dėlto... man reikia prie
monės, kuria galėčiau pabėgti.
Ači ū .
Ana
Praša u.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Prisėdusi prie stalelio ironiškai šypteliu - ką gi, šį kartą jis bent jau
paklausė.
- Tokio paties, kokį geri tu, jei galima.
štai! Moku vaidinti nuolankią ir gražiai elgtis. Pralinksmėjęs Kris
lianas užsako dar vieną stiklą "Sancerre" vyno ir atsisėda prie stalelio
prieš mane.
- Čia puikus vyno rūsys, - sako j is.
Alkūnėmis atsirėmęs į stalą, Kristianas ištiesia pirštus, suremia jų
galiukus prieš burną ir pažvelgia žvaliu, neperprantamo j ausmo per
smelktu žvilgsniu. Ir aš vėl patiriu tai.. . tą pažįstamą trauką ir nuo
Kristiano sklindančią įtampą, pasiekiančią pačias mano kūno gelmes.
Nuo įdėmaus jo žvilgsnio neramiai suj udu, širdis suspurda. Turiu kaip
nors tvardytis.
- Nerviniesi? - švelniai klausia Kristianas.
- Taip.
Jis pasilenkia į priekį.
- Ir aš, - lyg sąmokslininkas sušnabžda.
Tuoj pat pakeliu akis ir sutinku jo žvilgsnį. Jis? Nervinasi? Sumirk
siu, o jis žavingai, kreivai man šypteli. Padavėjas atneša man taurę
vyno ir dvi lėkšteles: vienoj e įvairių rūšių riešutai, kitoje - alyvuogės.
- Taigi, kaip tvarkysime šį reikalą? - klausiu. - Vieną po kitos ap-
tarsime visas mano pastabas?
- Jūs nekantri kaip visada, panele Stil.
- Na, galėjau pirmiausia paklausti, ką manote apie šiandienos orą.
Kristianas nusišypso, ištiesia ranką ir ilgais pirštais paima alyvuo
gę. Tada įsideda ją į burną ir mano žvilgsnis sustoj a prie jos - prie tos
burnos, kuri mane lietė ... lietė visą kūną ... Nuraustu.
- Manau, oro sąlygos šiandien visiškai niekuo nesiskyrė nuo įpras-
tų. - Kristiano veide šmėsteli pašaipi šypsenėlė.
- Š aipotės iš manęs, pone Grėj au?
- Taip, panele Stil.
- Juk suprantate, kad ši sutartis neturi jokios juridinės galios?
- Kuo puikiausiai, panele Stil.
- Ar apskritai ketinote kada nors man tai pasakyti?
Jis suraukia kaktą.
- Juk nemanai, jog versčiau tave daryti tai, ko nenori, o paskui
apsimesčiau, kad esi mano rankose, nes pasirašei teisinę galią turintį
dokumentą, tiesa?
PENKIASDE S IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 219
atviras. Jis manęs geidžia, bet taip j au yra, kad man to negana. Man
reikia, kad jis manęs geistų taip, kaip jo geidžiu ir ilgiuosi aš, o giliai
širdyje žinau, j og tai neįmanoma. Aš tiesiog sukrėsta.
Net neišmanau, kaip turėčiau jį vadinti. Jei sutiksiu užmegzti to
kius santykius, ar jis bus ... mano vaikinas? Ar galėsiu supažindinti jį
su savo draugais? Eiti su juo į barus, kiną arba net į boulingą? Matyt,
negalėsiu. Kristianas neleis man jo liesti ir su juo miegoti. Taip, anks
čiau nieko panašaus nesu dariusi, užtat norėčiau daryti ateityje. Bet jis
tą ateitį įsivaizduoja kitaip.
Kas bus, jei sutiksiu, o po trijų mėnesių jis manęs atsisakys pareikš
damas, kad jam jau pakaks mėginimų paversti mane tuo, kuo aš nesu?
Kaip tuomet jausiuosi? Emociškai būsiu investavusi tris mėnesius da
rydama tai, ką daryti vargu ar noriu. O jei tada jis pasakys: "Ne, su
tartis baigėsi", kaip aš ištversiu taip atstumta? Gal geriau pasitraukti
dabar ir išsaugoti dar gana menkai pažeistą savigarbą?
Bet vien mintis, kad daugiau jo nepamatysiu, tokia skausminga... Ir
kaip galėjau taip greitai jį įsimylėti? Negali būti, kad tik dėl sekso... juk
negali? Paskubomis nusibraukiu ašaras. Nenoriu gilintis į savo jausmus
Kristianui. Jei imsiu gilintis, bijau išsiaiškinti tiesą. Tik kq man daryti?
Pastatau automobilį prie mūsų dvibučio. Šviesos nedega. Matyt,
Keitės nėra. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita. Nenoriu, kad ji vėl
užkluptų mane verkiančią. Nusirengusi įsijungiu tą velnio aparatą ir
elektroninio pašto dėžutėje randu Kristiano laišką.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s j m o n i ų h o l d i ngo genera l i n i s d i rektori u s
PENK I ASDES I MT P I LKŲ ATSPALV I Ų 233
Še tau . . . Kodėl?
-Abejoju, ar tai gera mintis.
Paniuręs, stipriai sučiaupęs lūpas, Kristianas atstumia durų skląstį.
-Gėdijiesi manęs?
- Ne! - Dabar jau suirztu aš. - Tik kaip turėčiau savo tėčiui tave
pristatyti? "štai vyras, atėmęs man nekaltybę ir dabar norintis už
megzti sadomazochistinius santykius?" Tu ne sportbačius avi.
Kristianas rūsčiai dėbteli į mane, o tada jo lūpos trūkteli nuo šyp
senos. Nors labai ant jo pykstu, mano veide nejučia taip pat pasirodo
šypsena.
-Žinok, aš gana greitai bėgioju. Anastazija, tiesiog pasakyk jam,
kad esu tavo vaikinas.
Jis atidaro duris ir aš išeinu. Man sukasi galva. Universiteto rekto
rius, trys prorektoriai, keturi profesoriai ir Keitė spokso į mane, o aš
skubriai pražingsniuoju pro juos. Mėšlas. Palikusi Kristianą su univer
siteto žmonėmis, einu ieškoti Rėjaus.
Pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas.
"Privilegijuotas vaikinas", -negailestingai primena man pasąmonė.
Žinau, žinau... Nuveju šią nemalonią mintį šalin. Kaip man pristatyti jį
Rėjui? Salėje ramu, ji pustuštė, o Rėjus tebestovi kur stovėjęs. Pamatęs
mane, pamoja ir ima lipti žemyn.
-Na, Ane! Sveikinu.
Jis suspaudžia mane glėbyje.
-Ar norėtum nueiti į palapinę ko nors išgerti?
-Žinoma. Šiandien tau svarbi diena. Rodyk kelią.
-Neprivalome ten eiti, jei nenori.
Prašau, atsisakyk. . .
-Ane, dvi su puse valandos sėdėjau ir klausiausi visokių tauškalų.
Man reikia ko nors išgerti.
Įsikimbu jam į parankę ir mudu su būriu žmonių išeiname į šiltą
ankstyvos popietės orą. Praeiname pro būrį absolventų, išsirikiavusių
ir laukiančių, kol universiteto fotografas padarys nuotrauką.
-Ak, gerai, kad prisiminiau... - Rėjus išsitraukia iš kišenės foto
aparatą. -Vieną nuotrauką mano albumui, Ane.
Nepatenkinta užverčiu akis, bet jis mane vis tiek nufotografuoja.
-Ar dabar jau galiu nusiimti kepurę ir nusivilkti mantiją? Jaučiuo
si kaip kvailė.
244 E L ja m es
"Tu ir atrodai kaip kvailė ... - kaip visada pašaipiai priduria pasą
monė. - Tai ar ketini pristatyti Rėjui vyrą, su kuriuo dulkiniesi? - Ji
rūsčiai žvelgia į mane per akinių drugelio pavidalo stiklais viršų. - Jis
labai didžiuosis."
Dieve, kaip aš jos kartais nekenčiu ...
Lauke pastatyta palapinė milžiniška ir pilna linksmai besišneku
čiuojančių žmonių: absolventų, jų tėvų, dėstytojų ir šiaip draugų. Rė
jus paduoda man taurę šampano arba, kaip įtariu, pigaus putojančio
vyno. Neatvėsinto ir saldaus. Vėl prisimenu Kristianą: jam toks gėri
mas nepatiktų.
- Ana!
Atsisuku ir akimirksniu atsiduriu Etano Kavanago glėbyje. Jis pa
kėlęs apsuka mane neišpildamas vyno - koks vikruolis!
- Sveikinu! - Etanas džiugiai man nusišypso, žalios jo akys spindi.
Kokia staigmena. Jo pilkšvai gelsvi plaukai susitaršę ir labai pa
trauklūs. Jis toks pat gražus kaip Keitė. Brolio ir sesers panašumas irgi
pribloškiantis.
- Tai bent! Etanai! Kaip malonu tave matyti. Tėti, čia Etanas - Kei
tės brolis. Etanai, čia mano tėtis - Rėjus Stilas.
Vyrai paspaudžia vienas kitam ranką, tėtis santūriai ir tiriamai nu
žvelgia poną Kavanagą.
- Kada grįžai iš Europos? - klausiu.
- Jau prieš savaitę, bet norėjau nustebinti sesutę, - lyg sąmokslinin-
kas paaiškina Etanas.
- Kaip miela, - šypteliu.
- Ji sakė atsisveikinimo kalbą - tokio įvykio negalėjau praleisti.
Etanas, rodos, seserimi nepaprastai didžiuojasi.
- Jos kalba buvo puiki.
- Išties, - pritaria Rėjus.
Etanas laiko apkabinęs mane per juosmenį, o aš pakeliu akis ir su
tinku šaltą, pilką Kristiano Grėjaus žvilgsnį. Šalia jo stovi Keitė.
- Laba diena, Rėjau. - Keitė pakšteli Rėjui į abu skruostus - j is nu
rausta. - Ar jau susipažinote su Anos vaikinu? Kristianas Grėjus.
Po perkūnais ... ta Keitė! Mėšlas! Išbąlu kaip drobė.
- Pone Stilai, malonu susipažinti, - sklandžiai, maloniai ir nė kiek
nesutrikdytas Keitės iniciatyvos sako Kristianas. Jis ištiesia ranką ir
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 245
Imu alsuoti greičiau. Kaip jis geba taip paveikti mane net čia, žmo-
nių pilnoje palapinėje?
-Šią akimirką galvoju, kad ryši gražų kaklaraištį, -tyliai sakau.
Jis sukikena.
-Pastaruoju metu jį labiausiai mėgstu.
Tirštai nuraustu.
-Žavingai atrodai, Anastazija. Ši suknelė tau tinka, galiu paglostyti
tavo nugarą, paliesti nuostabią odą.
Staiga pasijuntu taip, tarsi būtume tame kambaryje. Vienudu. Kie
kviena mano kūno skaidula atgijusi, kiekviena nervų šaknelė nepa
prastai jautri, vėl jaučiu elektros srovę primenančią įtampą, traukian
čią mane prie Kristiano.
-Juk žinai, kad bus gera, ar ne, mažyte? -sukužda jis.
Užsimerkiu, papilvės raumenys atsileidžia, man ima linkti keliai.
-Bet aš noriu daugiau, -tyliai sakau.
-Daugiau? -Suglumęs Kristianas niūriai žvelgia į mane. Įsitempu-
si linkteliu. Dabar jis žino tiesą. -Daugiau... -tyliai pakartoja Kristia
nas. Tarsi svarstydamas, ką reiškia šis žodis - trumpas, paprastas, bet
daug žadantis... Jis nykščiu perbraukia man per apatinę lūpą. - Nori
širdelių ir gėlių?
Vėl linkteliu. Jis įbeda į mane akis ir jose pamatau nuožmią vi-
dinę kovą.
-Anastazija, -tyliai sako Kristianas. -Man tokie dalykai naujiena.
-Man taip pat.
Kristianas vos pastebimai šypteli.
-Nedaug težinai, -burbteli.
- Užtat tu žinai visas nešvankybes.
-Nešvankybes? Nepasakyčiau... - Kristianas papurto galvą. Ro-
dos, kalba nuoširdžiai. -Pamėgink, -sušnabžda.
Mesdamas man iššūkį ir kartu drąsindamas, jis pakreipia galvą ir
apdovanoja mane kreiva, akinančia šypsena.
Aikteliu. Lyg būčiau Ieva Rojaus sode, o jis - žaltys gundytojas,
kuriam niekaip negaliu atsispirti.
-Gerai, - šnipšteliu.
-Ką pasakei?
Visas Kristiano dėmesys dabar skirtas vien man. Susitvardau.
- Gerai. Pamėginsiu.
248 E L Ja m es
Ar s a u g i a i g riža i n a m o ?
Pa ska m b i n k m a n .
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s j m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektorius
Jėzau... ir kodėl jis taip jaudinasi dėl mano vabalo? Ta mašina išti
kimai tarnavo man trejus metus, o Chosė visuomet pasirūpindavo jos
remontu. Kitas Kristiano elektroninis laiškas atsiųstas šiandien.
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s j m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
PENKIASDE $ 1 MT PILKŲ ATS PALVIŲ 25 1
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i re ktori u s
Po velnių . . jis tuoj bus čia. Turiu kai ką paruošti ir atiduoti jam -
.
_ L aba
�eapsakomai drovėdamasi atidarau duris. Prieangyje
stovi Kristianas su džinsais ir odiniu švarku.
- Sveika, - atsako ir jo veide nušvinta spindulinga šypsena.
Pasinaudoju proga paganyti akis į tokį grožį. Dieve, kaip seksualiai
jis atrodo su odiniais drabužiais.
- Užeik.
- Jei galima ... - linksmai tarsteli Kristianas. Įėjęs kilsteli rankoje
laikomą butelį šampano. - Pamaniau, aplaistysime tavo diplomą. Nie
ko nėra geriau už rūšinį "Bollinger" šampaną.
- Įdomiai pasakei, - santūriai pakomentuoju.
Jis nusišypso.
- Oi, kaip man patinka, kad neieškai žodžio kišenėje, Anastazija.
- Turime tik arbatos puodelių. Visos taurės supakuotos.
- Arbatos puodelių? Man rodos, tiks.
Nueinu į virtuvę. Labai nervinuosi, man silpna, jaučiuosi taip, tarsi
į svetainę būčiau įsileidusi panteros patiną arba kalnų liūtą - nenuspė
jamą ir plėšrų.
- Nori ir lėkštelių?
- Pakaks puodelių, Anastazija! - išsiblaškęs šūkteli Kristianas iš
svetainės.
Grįžusi randu jį spoksantį į rudą knygų paką. Puodelius pastatau
ant stalo.
- Čia tau, - tyliai ir nedrąsiai sakau.
Prakeikimas ... tikriausiai kils ginčas.
- Taigi, tiek jau supratau. Puikiai parinkta citata. - Ilgu smiliumi
jis išsiblaškęs perbraukia per eilutes. - Maniau, esu d'Erbervilis, ne
Andželas. Pasirinkai pažeminimą. - Jis pamalonina mane trumpa vil
kiška šypsena. - Aš ir tikėjausi, kad rasi ką nors, kas puikiai atitiks
situaciją.
PENKIASDEŠ IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 253
Pastatęs šampano butelį ant stalo, jis atsistoja prieš mane. Pirštais
suima pasmakrę, pakelia galvą. Nutaisęs orią išraišką, žvelgia žemyn
į mane.
-Daug ką tau pirksiu, Anastazija. Pratinkis. Galiu sau tai leisti. Esu
labai turtingas. - Pasilenkęs jis greitai ir nekaltai pabučiuoja mane į
lūpas. -Prašau...-lr paleidžia mano smakrą.
"Oho! " - stebėdamasi be garso, vien lūpomis, šūkteli mano pasą-
monė.
-Bet man dėl to gėda, -sumurmu.
Suirzęs Kristianas ranka persibraukia per plaukus.
-Neturėtum gėdytis. Anastazija, tu dėl visko per daug suki gal
vą. Neapsunkink savęs nieko nereiškiančiu moraliniu nuosprendžiu,
paremtu kitų žmonių nuomone. Nešvaistyk jėgų. Taip jautiesi tik dėl
to, kad abejoji dėl mūsų sutarties. Tai visiškai suprantama. Juk tiksliai
nežinai, į ką veliesi.
Suraukusi kaktą, mėginu įsisąmoninti Kristiano žodžius.
-Na, liaukis,-švelniai liepia jis ir atsargiai pajudina man smakrą,
kad paleisčiau prikąstą apatinę lūpą. - Tau visiškai nėra ko gėdytis,
Anastazija. Nenoriu, kad taip manytum. Tiesiog nupirkau kelias senas
knygas, kurios, mano nuomone, tau galėtų būti vertingos, ir tiek. Iš
gerk šampano. - Kristiano žvilgsnis šiltas, švelnus, ir aš, pakėlusi akis,
nedrąsiai jam nusišypsau. -Taip jau geriau, -sumurma jis.
Tada paima nuo stalo butelį, nuplėšia foliją, nuima vielą, staigiai
pasuka ne kamštį, o butelį, ir su negarsiu pokšt įgudusia ranka neišlie
damas nė lašelio jį atkemša. Pripila mudviem po pusę puodelio.
-Rožinis...-nustebusi sakau.
- "Bollinger Grande Annee Rose 1 999", aukščiausios rūšies šam-
panas, -mėgaudamasis paaiškina Kristianas.
-Iš arbatos puodelių.
Jis šypteli.
-Iš arbatos puodelių. Sveikinu baigus universitetą, Anastazija.
Susidaužiame puodeliais ir jis išgeria gurkšnelį, o aš niekaip nega-
liu atsikratyti minties, kad iš tiesų švenčiame mano pralaimėjimą.
-Ačiū, -sumurmu ir taip pat išgeriu truputį šampano. Jis, žinoma,
labai skanus. -Ar dabar galėtume pasišnekėti apie sąlygines ribas?
Kristianas nusišypso, o aš nuraustu.
-Tu visuomet tokia nekantri...
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 255
TREČIASIS PRIEDAS
Sąlyginės ribos
Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys.
Ar Nuolankioji pritaria:
Ar Nuolankioji pritaria:
- Labai gerai, mažyte, pajusk mane, jusk mane visą, - dusliai šneka
Kristianas ir trumpai užsimerkia.
]is manyje, įsmukęs iki pat galo, Kristianas laiko mane atidžiai žiū
rėdamas į akis, neleisdamas nė krustelėti kelias sekundes, o gal ir mi
nutes - nenutuokiu kiek.
- Taip pasiekiu giliau, - sumurma jis.
Tada truputį pakeltas jo dubuo ima krutėti jau pažįstamais sukamai
siais judesiais ir aš sudejuoju... Kad mane kur - tas jausmas pasklinda
po visą kūną, pasiekia ir papilvę, ir visas kitas vietas. Po perkūnais!
- Dar, - šnipšteliu.
Jis išsišiepia ir paklūsta.
Dejuodama atlošiu galvą, plaukai užkrinta man ant nugaros, o
Kristianas labai lėtai vėl atsigula.
- Pati judėk, Anastazij a, aukštyn ir žemyn, taip, kaip nori. Įsi
kibk į mano rankas, - žemu, dusliu ir neapsakomai geismingu balsu
šnabžda j is.
270 E L Ja m es
- Taip.
Kodėl?
- O kaip tu grįši? - tyliai klausiu.
- Teiloras mane paims.
- Galiu ir aš parvežti. Turiu puikų naują automobilį.
Kristianas atidžiai pažvelgia į mane, o jo veide atsispindi švelnumas.
274 E L Ja m es
- Taip man labiau patiktų. Tik manau, kad per daug išgėrei.
- Tyčia mane apsvaiginai?
- Taip.
- Kodėl?
- Nes viską skrupulingai apmąstai ir esi tokia pat slapukė kaip ir
tavo įtėvis. Nuo lašelio vyno tau atsiriša liežuvis, o man reikia, kad
būtum su manimi atvira. Kitaip žodžio nepratarsi ir aš nežinosiu, ką
manai. In vino veritas, Anastazija.
- Manai, tu su manimi visuomet atviras?
- Stengiuosi toks būti. - Jis atsargiai žvilgteli į mane. - Šie santykiai
turės ateitį tik jei būsime vienas kitam atviri.
- Norėčiau, kad liktum ir panaudotum šitą.
Paėmusi pakeliu antrą sargį.
Kristianas nusišypso, pralinksmėja, jo akys spindi.
- Anastazija, šįvakar peržengiau tiek daug ribų. Man reikia eiti. Iki
pasimatymo sekmadienį. Tuomet jau turėsiu pataisytą ir tau pasirašyti
parengtą sutartį, o tada galėsime pradėti tikrq.ji žaidimą.
- Žaidimą?
Po velnių ... Man vėl ima daužytis širdis.
- Norėčiau surengti su tavimi tikrą spektaklį. Bet to nedarysiu, kol
nepasirašysi ir aš nežinosiu, kad esi pasiruošusi.
- A ... Vadinasi, delsdama pasirašyti galėčiau pratęsti dabartinius
mudviejų santykius?
Kristianas tiriamai nužvelgia mane ir šypteli.
- Na, gal ir taip, bet aš galiu neištverti įtampos.
- Neištverti? Kaip?
Mano vidinė dievaitė nubudo ir sukluso.
Jis lėtai linkteli, o tada, erzindamas mane, išsiviepia.
- Galiu būti labai bjaurus.
Jo šypsena priverčia nusišypsoti ir mane.
- Bjaurus? Gal galėtum išsamiau?
- Na, žinai... sprogimai, automobilio sekimas, grobimas, įkali-
nimas . . .
- Tu mane pagrobtum?
- O kaipgi. - Jis nusišypso.
- Laikytum nelaisvėje prieš mano valią?
Jėzau, kaip tai seksualu . . .
PENKIASDE S IMT PIL.KŲ ATS PALVIŲ 275
du sargį jam ant delno. Staiga j is mane stveria ir parsiverčia ant kelių.
Paskui vikriai pasisuka taip, kad aš nuo galvos iki pusiaujo atsiduriu
ant lovos šalia jo. Tada dešine koja apžergia abi mano kojas, o kairiu
dilbiu priremia strėnas, kad negalėčiau pajudėti. Koks mėšlas. . .
- Ištiesk rankas i r pasidėk abipus galvos, - liepia.
Nedelsdama paklūstu.
- Kodėl tai darau, Anastazija? - klausia j is.
- Nes varčiau akis, - šiaip taip pratariu.
- Manai, tai mandagu?
- Ne.
- Ar ir toliau taip darysi?
- Ne.
- Gausi į kailį kaskart, kai taip padarysi, supratai?
Ir labai lėtai nusmaukia man kelnaites. Ak, koks tai žeminantis
veiksmas. Žeminantis, bauginantis ir... j audrinantis. Kristianas kelia
tikrą kūniškų malonumų puotą. Man daužosi širdis. Vos kvėpuoju.
Siaubas, ar man skaudės?
Jis uždeda ranką man ant nuogo užpakalio, ištiestu delnu ima
braukyti, švelniai glamonėti. Paskui patraukia ranką... ir kerta - sti
priai. Oi! Iš skausmo staiga atsimerkiu ir trūkteliu mėgindama atsi
kelti, bet jo ranka slysteli tarp menčių ir mane prispaudžia. Kristianas
vėl glosto man ten, kur užgavo, tik dabar kvėpuoja kitaip - garsiau,
greičiau. Staiga vikriai pliaukšteli man dar du kartus. Po galais - skau
da! Iš skausmo mano veidas persikreipia, bet neišleidžiu nė garso. Ska
tinama į kraują plūstelėjusio ir po visą kūną pasklidusio adrenalino,
rangausi mėgindama išsisukti nuo kirčių.
- Nejudėk, - dusliai tarsteli j is, - nes mušiu dar ilgiau.
Dabar Kristianas mane glosto, bet po akimirkos - vėl smūgis. Ryš
kėja ritmas: braukymas, glamonė ir stiprus pliaukštelėjimas. Kad iš
tverčiau skausmą, turiu susikaupti. Mėginant įsisąmoninti šį bausmės
priėmimo jausmą, sąmonė nuskaidrėja, nelieka jokių kitų minčių. An
trą kartą į tą pačią vietą jis nekerta - kančią paskirsto tolygiai.
- Aaai! - rikteliu sulaukusi dešimto pliaukštelėjimo. Iki šiol nesu
sivokiau, kad mintyse skaičiuoju kirčius.
- Aš dar tik apšylu.
Jis vėl man trenkia ir iš karto meiliai paglosto. Šis derinys - aštrus,
deginantis skausmas ir švelni glamonė - toks stulbinantis... Kristianas
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 277
pliaukšteli dar kartą ... ir man vis sunkiau ištverti. Švelniai paglostęs, jis
trenkia dar kartą. Vėl sušunku.
- Niekas tavęs negirdi, mažyte, tik aš.
Pliaukšteli man dar ir dar. Giliai širdyje kirba noras maldauti jo,
kad liautųsi. Bet neprašau. Nenoriu, kad pasijustų kaip nugalėtojas.
O jis darbuojasi toliau - nepaliaujamai, ritmingai. Dar šešis kartus rik
teliu iš skausmo. Iš viso - aštuoniolika pliaukštelėjimų. Nuo šio negai
lestingo smurto visas mano kūnas įsijaudrinęs.
- Pakaks, - kimiai burbteli Kristianas. - Puikiai laikeisi, Anastazi
ja. Dabar tave išdulkinsiu.
Jis ima atsargiai glamonėti man užpakalį, braukiant link šlaunų
oda peršti ir degte dega. Staiga jis įbruka du pirštus į makštį - užklum
pa mane visiškai nepasiruošusią. Aikteliu, ši nauja Kristiano ataka vis
dėlto pasiekia mano sustingusią sąmonę.
- Pajusk. Matai, kaip tavo kūnui tai patiko, Anastazija? Tu visa drė
gna, ir tik dėl manęs, - su baiminga pagarba sušnabžda Kristianas.
Tada ima greitai, ritmingai kaišioti pirštus.
Sudejuoju. Ne, negali būti. Staiga jis ištraukia pirštus ir... palieka
mane, apimtą geismo.
- Kitą kartą liepsiu tau skaičiuoti. O dabar... Kur tas sargis?
Kristianas pasiima prezervatyvą ir, atsargiai mane kilstelėjęs,
kniūbsčią paguldo ant lovos. Girdžiu jį atsitraukiant kelnių užtrauk
tuką ir atplėšiant folijos paketėlį. Jis visiškai numauna man treningo
kelnes ir, švelniai glostydamas labai j autrų užpakalį, priverčia atsi
klaupti.
- Dabar tave paimsiu. Gali ir tu sprogti... - sumurma jis.
Kq.? Tarsi galėčiau rinktis. . .
Jis įsiskverbia į mane, akimirksniu užpildo ertmę. Garsiai sude
juoju. Kristianas ima ritmingai judėti, stumti, sūpuojasi vis greičiau,
kaskart prisiliesdamas prie mano skaudamo užpakalio. Tas jausmas
daugiau nei aštrus - šiurkštus, žeminantis, pribloškiantis. Mano pojū
čiai suniokoti, padriki, likę vien tai, ką jis su manimi daro, kaip jo dėka
jau pažįstama įtampa papilvėje stiprėja, nenumaldomai auga, plinta.
NE ... ir mano išdavikas kūnas ima nevalingai trūkčioti nuo stipraus,
sukrečiančio orgazmo.
- O, Ana! - garsiai šaukdamas, stipriai laikydamas, kad nejudė
čiau, ir išsiliedamas į mane, palaimą patiria ir Kristianas. Tada išsekęs
278 E L Ja m es
nas sakė, -tik nepamenu kada, -kad kaip reikiant iškaršus man kailį
abiem pasidarytų geriau. Kaip gali taip būti? Niekaip nesuprantu. Keis
ta, bet išties jaučiuosi geriau. Negaliu tvirtinti, kad tai buvo malonu.
Tiesą sakant, kaip įmanydama to vengčiau, bet dabar... mane apėmęs
keistas saugumo ir sotumo, malonus prisiminimo jausmas. Pasiremiu
galvą rankomis. Vis dėlto man sunku suprasti.
Į miegamąjį grįžta Kristianas. Negaliu pažvelgti jam į akis. Spoksau
į savo rankas.
-Radau aliejaus kūdikiams. Leisk, įtrinsiu tau užpakalį.
Kq?!
-Nereikia. Viskas bus gerai.
-Anastazija, -įspėja mane Kristianas ir aš jau ketinu užversti akis
į lubas, bet laiku susigriebiu.
Atsistoju veidu į lovą. Atsisėdęs man už nugaros, jis atsargiai nu
smaukia treningo kelnes. "Aukštyn žemyn, kaip kekšei", - skaudžiai
įgelia pasąmonė. Mintyse pasiunčiu ją velniop. Kristianas užsilašina
ant delno kūdikiams skirto aliejaus ir iš lėto, švelniai patrina man už
pakalį -pasirodo, tas aliejus tinka ir makiažui valyti, ir delnu iškaršto
užpakalio skausmui malšinti, kas būtų pamanęs, kad tai toks univer
salus skystis?
-Malonu tave liesti, -sumurma Kristianas ir man belieka pritarti:
jo prisilietimas man irgi malonus. -štai ir viskas, - baigęs trinti sako
jis ir vėl užtraukia man kelnes.
Žvilgteliu į laikrodį. Pusė vienuoliktos.
- Dabar einu.
-Palydėsiu.
Vis dar nedrįstu pakelti į jį akių.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie lauko durų. Lai
mė, Keitė dar negrįžusi. Matyt, tebevakarieniauja su tėvais ir Etanu.
Labai džiaugiuosi, kad jos čia nebuvo ir ji negirdėjo, kaip Kristianas
mane baudė.
-Ar tau nereikia paskambinti Teilorui? - vengdama jo žvilgsnio
klausiu.
-Teiloras laukia čia nuo devintos. Pažiūrėk į mane, - sušnabžda
Kristianas.
Sukaupusi visas jėgas, pakeliu akis ir matau, kad jis žvelgia į mane
su nuostaba.
280 E L ja m es
įsimylėjai ... Oi, dukrele, tie vyrai, su jais taip sunku ... Jie tarsi kita žmo
nių rūšis, mieloji. Ar seniai jį pažįsti?
Kristianas - tikrai kitos rūšies, jis net... iš kitos planetos.
- Na, beveik tris savaites.
- Ana, mieloji, tai labai trumpai. Argi gali per kelias dienas pažinti
žmogų? Būk su juo santūresnė ir, kol nuspręsi, ar jis tavęs vertas, per
nelyg arti neprisileisk.
Nieko sau ... mamos įžvalgumas baugina, bet jos patarimai tiesiog
pavėluoti. Ar jis manęs vertas? Įdomus klausimas. Vis svarstau, ar aš
jo verta.
- Mieloj i, iš balso girdėti, kad tu nelaiminga. Grįžk namo, aplankyk
mus. Pasiilgau tavęs, brangioji. Ir Bobas labai norėtų tave pamatyti.
Galėsi truputį atitrūkti, pažvelgti į viską iš šalies. Tau reikia atsipūsti.
Pastaruoju metu per daug dirbai.
Dievulėliau, koks viliojantis pasiūlymas. Sprukti į Džordžiją. Trum
pai pasimėgauti saule, kokteiliais. Gera mamos nuotaika, mylinčiomis
rankomis ...
- Pirmadienį Siatle manęs laukia du pokalbiai dėl darbo.
- Oi, puikios naujienos.
Prasiveria durys ir, šypsodamasi man, įžengia Keitė. Bet pamačius
mane verkiančią jos šypsena akimirksniu dingsta, veidas ištįsta.
- Mama, jau turiu baigti kalbėti. Pagalvosiu, gal ir parvažiuosiu.
Ačiū.
- Širdele, prašau, žiūrėk, kad joks vaikinas nesuktų tau galvos. Tam
tu dar gerokai per j auna. Džiaukis gyvenimu.
- Gerai, mama. Myliu tave.
- Ak, Ana, ir aš tave labai myliu. Būk atsargi, mieloj i.
Padėjusi ragelį atsisuku į Keitę, svilinančią mane žvilgsniu.
- Ar tas nepadoriai turtingas šunsnukis vėl tave nuskriaudė?
- Ne... tai yra ... na, lyg ir... taip.
- Ana, pasakyk j am, kad nešdintųsi. Nuo to laiko, kai su juo su-
sipažinai, arba skrajoj i padebesiais, arba verki kruvinomis ašaromis.
Tokios tavęs dar nemačiau.
Ketrinos Kavanag pasaulis labai aiškus - juodas arba baltas. Jame
nėra tokių neryškių, paslaptingų, vos vienas nuo kito besiskiriančių
pilkų atspalvių kaip manajame. Sveika atvykusi į mano pasaulį.
282 E L ja m es
Ana
Paspaudžiu "Siųsti".
284 E L Ja m es
Kristianas G rėj u s
G rėj a u s į m o n i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i rektorius
Ana
Tei loras - buvęs kariškis i r moka va i ruoti bet kokią tra nsporto
priemonę, praded a nt motociklu ir baigiant " Sherma n " tanku. Jūsų
automobilis jam nesukels jokio pavojaus.
Be to, prašyčiau neapibūdinti savęs kaip " merg i nos, kurią progai
pasita ikius i šd u l k i n u ", nes, atvirai sa ka nt, mane tai SI UTI NA, o jums
ti kra i nepatiktų, jei supykčiau.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s jmon i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i re ktorius
Pa nelė Sti l
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s j m o n i ų holdingo genera l i n i s d i re ktori u s
Štai, dabar jis turės apie ką pamąstyti. Plačiu mostu, nors toli gražu
nesijausdama šaunuolė, užlenkiu nešiojamąjį kompiuterį ir nuslenku į
286 E L Ja m e s
- Jei manęs reikės, tik šūktelėk, - šiek tiek atlyžusi sako Keitė. -
Grėjau, tu - mano juodajame sąraše, aš tave stebėsiu, - pro sukąstus
dantis iškošia ji Kristianui.
Jis išpūtęs akis vėpso į Keitę, o ji apsisukusi priveria duris, bet jų
neužtrenkia.
Kristianas įdėmiai žvelgia į mane išbalęs, rūškanu veidu. Jis vilki
švarką su šviesiais ruoželiais, iš vidinės jo kišenės ištraukia nosinę ir
paduoda man. Rodos, kažkur turiu ir kitą tokią pat, duotą anksčiau.
- Kas čia dedasi? - tyliai klausia jis.
- Kodėl tu čia? - pasiteirauju neatsakiusi į jo klausimą.
Verkti stebuklingai lioviausi, bet kūkčioju be ašarų ir kūnas neva
lingai trūkčioja.
- Viena iš mano pareigų - tenkinti tavo poreikius. Sakei, nori, kad
likčiau su tavimi nakvoti, tad atvažiavau. Ir radau tave tokią ... - Kris
tianas žvelgia į mane mirksėdamas ir išties suglumęs. - Neabejoju,
kad esu už tai atsakingas, bet nenutuokiu, ką padariau ne taip. Verki
dėl to, kad tave mušiau?
Pasiremdama į lovą ir susiraukusi, nes užpakalį tebeskauda, atsike
liu. Atsisėdusi atsisuku į Kristianą.
- Ar išgėrei advilio?
Papurtau galvą. Jis prisimerkia, atsistoja ir išeina iš kambario. Gir
džiu jį šnekantis su Keite, bet ką juodu sako, nesuprantu. Netrukus jis
grįžta nešinas tabletėmis ir puodeliu vandens.
- Išgerk, - švelniai liepia, sėsdamasis ant lovos šalia manęs.
Darau, kas liepta.
- Kalbėk su manimi, - pašnabždomis ragina Kristianas. - Sakei,
kad tau viskas gerai. Jei būčiau nutuokęs, kad taip jausiesi, nebūčiau
palikęs vienos.
Sėdžiu nudelbusi akis. Ką dar galėčiau jam pasakyti? Noriu dau
giau. Noriu, kad Kristianas liktų su manimi, nes pats to nori, o ne dėl
to, kad esu sumušta ir visiškai palūžusi, be to, nenoriu būti mušama, -
argi mano pageidavimai nepagrįsti?
- Kaip suprantu, sakydama, kad tau viskas gerai, melavai?
Nuraustu.
- Tuomet man taip atrodė.
- Anastazija, negali man sakyti tik to, ką, tavo nuomone, noriu gir-
dėti. Tai nelabai sąžininga, - įspėja mane Kristianas. - Kaip galiu tikėti
kuo nors, ką esi man sakiusi?
288 E L Ja m es
- Toks jau esu, Anastazija. Turiu tave valdyti. Man reikia, kad tin
kamai elgtumeisi, o jei ne - žiūrėti ir gėrėtis, kaip graži ir švelni tavo
oda po mano delnais rausta ir šyla. Tai mane kaitina.
Po perkūnais. štai kai ką ir išsiaiškinome.
- Vadinasi, tave j audina ne skausmas, kurį verti mane kęsti?
Kristianas kelias akimirkas tyli.
- Truputį jaudina, mat įdomu žiūrėti, ar gali tai ištverti, bet tai nėra
pagrindinė priežastis. Svarbiausia - suvokimas, kad priklausai man ir
galiu daryti su tavimi ką panorėjęs, visiško kito žmogaus valdymo po
jūtis. Tai mane kaitina. Ir labai daug reiškia, Anastazija. Klausyk, man
sunku visa tai apsakyti žodžiais ... Niekada nesu to daręs. Tiesą sakant,
apie tai niekada rimčiau nesusimąstydavau. Mat turėdavau reikalų tik
su panašiai mąstančiais žmonėmis. - Tarsi atsiprašydamas, Kristianas
gūžteli pečiais. - Beje, vis dar neatsakei į mano klausimą: kaip jauteisi,
kai iškaršiau tau kailį?
- Sutrikusi.
- Mušimas tave lytiškai sujaudino, Anastazija.
Jis trumpai užsimerkia, o kai atsimerkia ir įbeda į mane akis, jos
spindi.
Žiūrėdama į Kristiano veidą pajuntu, kad tamsiame papilvės dubu
rio dugne kažkas trūkteli - tai mano libido, jo pažadintas ir sutramdy
tas, tačiau ir dabar vis dar nepasotinamas.
- Nežiūrėk taip į mane, - sumurma j is.
Suraukiu kaktą. Jėzau, kq. dabar padariau ne taip?
- Neturiu sargių, Anastazija, be to, pati žinai, kad esi prislėgta.
Nors tavo buto .draugė mano kitaip, nesu gašlus pabaisa. Taigi, jauteisi
sutrikusi?
Nuo skvarbaus jo žvilgsnio neramiai krusteliu.
- Raštu tau nesunku būti su manimi atvirai. Elektroniniuose laiš
kuose visuomet tiksliai pasakai, kaip jautiesi. Kodėl negali taip pat elg
tis, kai kalbamės? Ar taip manęs bijai?
Laikau subedusi akis į įsivaizduojamą dėmę ant mamos antklodės
iš mėlynų ir šviesiai rudų skiaučių.
- Tu mane užburi, Kristianai. Visiškai užvaldai. Jaučiuosi kaip !ka
ras, skrendantis pernelyg arti Saulės, - šnabždu.
Jis garsiai atsidūsta.
- Na, sakyčiau, viskas yra kaip tik atvirkščiai...
290 E L Ja m es
- Ką?!
- Ak, Anastazija, tu mane pakerėjai. Argi ne akivaizdu?
Kam jau kam, bet man neakivaizdu. Pakerėjau ... Mano vidinė die
vaitė spokso išsižiojusi iš nuostabos. Net ji tuo netiki.
- Tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Prašau, parašyk elektroni-
nį laišką. Bet dabar jau norėčiau miegoti. Ar galiu pasilikti?
- Nori likti? - Negaliu nuslėpti vilties gaidelės.
- Juk norėjai, kad likčiau su tavimi nakvoti.
- Neatsakei į mano klausimą.
- Atsiųsiu tau elektroninį laišką, - irzliai suburba Kristianas.
Atsistojęs jis iš džinsų kišenių ištraukia "BlackBerry" telefoną, rak
tus, sulenkiamą piniginę, pinigus. Po galais, kiek visokio šlamšto vyrai
nešiojasi kišenėse. Kristianas nusisega rankinį laikrodį, nusiauna ba
tus, nusimauna kojines, džinsus, o švarką pasikabina ant kėdės atlošo.
Priėjęs prie lovos iš kito šono, įsmunka po antklode.
- Gulkis, - liepia.
Palengva palendu po antklode, truputį raukydamasi, neatitraukda
ma nuo jo akių. Jėzau ... jis pasiliko. Rodos, iš to didžiulio džiaugsmo
netekau žado. Kristianas kilsteli, alkūne pasiremia į patalus ir įbeda
žvilgsnį į mane.
- Jei ketini verkti, nesislėpk. Turiu tai žinoti.
- Nori, kad žliumbčiau?
- Nepasakyčiau. Tik noriu žinoti, kaip jautiesi. Nemėgstu, kai iš-
sprūsti man iš rankų. Išjunk šviesą. Jau vėlu, o rytoj mums abiem į
darbą.
Taigi jis čia . . . ir vis tiek toks valdingas... Bet skųstis negaliu: Kristia
nas guli mano lovoje. Tik ne visai suprantu kodėl... gal reikėtų dažniau
paverkti jo akivaizdoje? Išjungiu naktinę lempelę.
- Gulkis ant šono, nugara į mane, - tamsoje pašnabždomis sako
Kristi anas.
Puikiai žinodama, kad jis negali manęs matyti, nepatenkinta už
verčiu akis, bet darau, kas liepta. Jis nedrąsiai prisislenka, apkabina
mane ir priglaudžia prie krūtinės.
- Miegok, mažyte, - sukužda ir pajuntu, kaip įkišęs nosį man į
plaukus giliai įkvepia.
Po velnių... Kristianas Grėjus miega su manimi ir, jo glėbyje radusi
paguodą, nusiraminusi imu snausti.
S E P T Y N I O L I KTAS S KY R I U S
V
vak.ės liepsna per kaitri. Ji plazda, virpčioja švelniame, bet troš-
Jis pasilenkia ir nosimi kelis kartus brūkšteli man per ausį. Nu
raustu, bet paskui pajuntu, kad ir įkaitęs Kristiano kūnas spinduliuoja
septyniais skaistaus raudonio atspalviais.
- Tu labai karštas, - sumurmu.
- Tu - irgi nieko sau, - sušnabžda jis ir, tarsi siųsdamas nebylią
užuominą, priglunda prie manęs.
Dar labiau nukaistu. Ne tai turėjau galvoje. Kristianas pasikelia, al
kūne remdamasis į patalus, ir linksmai į mane žvilgteli. Paskui pasi
lenkia ir nustebina švelniu bučiniu.
- Ar gerai miegojai? - klausia.
Gulėdama ir žiūrėdama į jį, linkteliu ir suprantu, kad iš tiesų puikiai
miegojau, išskyrus gal tik paskutinį pusvalandį, kai buvo per karšta.
- Aš taip pat. - Kristianas susiraukia. - Taip, labai gerai miegojau. -
Paskui, sumišęs ir nustebęs, kilsteli antakius. - Kiek dabar valandų?
Užmetu akį į žadintuvą.
- Pusė aštuntos.
- Pusė aštuntos ... prakeikimas ...
Jis paskubomis išsiropščia iš lovos ir užsitempia džinsus.
Dabar mano eilė sėdėti ant lovos ir linksmintis. Kristianas Grėjus
susivėlinęs ir susijaudinęs. Nieko panašaus nesu mačiusi. Tik dabar
pajuntu, kad užpakalio nebeskauda.
- Tu man darai blogą įtaką. Man susitikimas. Reikia eiti - aštuntą
valandą turiu būti Portlande. Juokiesi iš manęs?
- Taip.
Jis šypteli.
- Vėluoju. To mano gyvenime nebūna Dar vienas pirmas kartas, pa
nele Stil. - Kristianas apsivelka švarką, pasilenkia ir delnais iš abiejų pusių
suspaudžia man galvą. - Sekmadienį, - sako, žodis persmelktas pažado.
Man kūno gelmėse visa atsipalaiduoja ir vėl įsitempia nuo malo
naus ir nekantraus laukimo. Jausmas fantastiškas.
Po velnių, jei tik galva reaguotų taip pat greitai kaip kūnas! Kris
lianas pasilenkia ir paskubomis mane pabučiuoja. Tada nuo naktinio
stalelio susigraibo daiktus ir pasičiumpa batus, bet net neapsiauna.
- Atvažiuos Teiloras ir pasirūpins tavo vabalu. Vakar kalbėjau rim
tai. Nevairuok jo. Sekmadienį laukiu tavęs namie. Elektroniniu laišku
pranešiu kada.
Jis išlekia kaip viesulas.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 293
Ana
294 E L Ja m es
Įdomus, nors ir ... šiek tiek perdėtas temos pava d i n i mas, panele Sti I.
Atsil iepdamas i jūsų m i ntis, turiu pasa kyti šta i ką.
R i n kčiausi žodi " pėri mas ", nes ka i p tik tai ir buvo daroma.
Vis dėlto ja utėtės n uverti nta, paže m i nta i r prieva rta ujama - visai
ka i p Tesė Darbeifi l d . Jei atmintis ma nęs neapg a u na, rodos, j ū s
pati n u s p rendėte r i n ktis paže m i n i mą. Ar ti kra i ta i p jaučiatės, a r
manote, k a d turėtu mėte ta i p j a u stis? Ta i visiškai ski rti n g i dalyka i .
J e i tikrai taip jaučiatės, ka i p manote, a r ga lėtu mėte dėl manęs
tuos jausmus p r i i mti i r su jais su sita i kyti? N u o l a n kioj i ka i p tik ta i p
i r elgtųsi.
Esu dėkingas, kad jums trū ksta pati rties. Tą trū kumą labai verti nu
i r tik d a b a r praded u suprasti, ką ta i reiškia. Pa prasta i ta ria nt, tai
reiškia, kad priklausote man visomis imanomomis prasmėmis.
"
" La i m i ngas nė iš tolo neapibūdi na, kaip tuomet jaučiausi. Ta m
geriausiai tiktų žodžių j u n g i nys " beprotiškas džiaugsmas ".
uždarų d u rų, yra tik mūsų vienų rei ka las. J u m s rei kia atsikratyti
stereotipų ir atidžia u klausytis kūno.
Įmonių sul iej i mo pasa u l i s tol i gražu ne toks ikvepiantis kai p jūs,
panele Sti l.
Kristianas Grėj u s
G rėjaus i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori us
Ana
Pa nele Stil,
jei jums tikrai idomu, dabar dalyva uj u susitiki me, kuriame
aptariame tam tikram term i n u i parduodamų a rba perka m ų prekių
rinką.
Beje, nepa m i rškite, kad l i kote su manimi puikiai žinodama, ką
ketinu daryti.
Per visą laiką, ka i buvote baudžiama, neprašėte ma nęs liautis
nepasi naudojote nė vienu iš saugos žodžių.
Esate suaugusi i r tu rite gali mybę rinktis.
296 E L Ja m es
Būsiu atviras: nekantriai laukiu kito karto, kai man sopės delną.
Akivaizdu, kad klausotės ne tos savo kūno dalies, kurios reikėtų
klausytis.
Aliaskoje labai šalta, be to, nėra kur sprukti. Aš jus rasčiau.
Galiu susekti jus pagal mob i l iojo telefono signalą - pamenate?
Eikite i darbą.
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s įmon i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėjaus į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius
A r galėčiau kukliai pasiū lyti, kad pasiteira utu mėte i r kito gydytojo
n uomonės?
Nesu ti kra, kad daktaro Flino gydymo metoda i vei ksmingi.
Pa nelė Sti l
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s j m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektori us
Pa nelė Sti l
"
" Baisyklės ? Abejoj u, ar toks žod is yra didžiajame Vebsterio žodyne.
298 E L James
Kristianas Grėjus
Grėjaus jmonių holdingo genera l i n i s d i rektorius
Ieško kite tarp " kontrolės m a n i a kas " i r " persekiotojas ".
O deskri ptyvinė l i ngvistika man - g riežtų ribų skyriuje.
Ar jau l i a u s itės mane gaišinęs?
Norėčiau sėsti į naująjį savo a utomobilį i r važiuoti į da rbą.
Ana
M a n j a u n i ežti delną.
Važiuokite atsa rg ia i , panele Sti l .
Kristi a n a s G rėj u s
G rėj a u s j m o n i ų hold i ngo g e n e ra l i n i s d i rektori u s
M a n rei kia, kad būtu mėte pasiekiama bet kurią akimi rką, o kadangi
atviriausia būnate bendraudama elektroniniais laiškais, pa maniau,
kad j u m s ne pro šali tu rėti uBiackBerry " telefoną.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
300 E L Ja m es
O tai p elgi uosi dėl to, kad galiu sau tai leisti.
Kristianas G rėj u s
G rėj a u s į m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektori u s
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s j m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
- Ne.
- Vadinasi, bausti manęs neketini?
- Ne. Šią akimirką esu geraširdis vyrukas.
- Pastebėjau.
- Dabar jau galite baigti pokalbį, panele Stil.
- Tikrai to norite, sere?
- Eik miegoti, Anastazija.
- Klausau, sere.
Bet nei jis, nei aš pokalbio dar nebaigiame.
- Kaip manai, ar kada nors galėsi daryti, kas tau liepiama? - links
mai, bet ir truputį suirzęs klausia jis.
- Galbūt. Pamatysim sekmadienį.
Paspaudžiu "Baigti".
Eliotas stovi, grožėdamasis savo darbu. Mūsų naujajame bute prie Ly
dekų Turgaus aikštės jis prijungė televizorių prie palydovinės antenos.
Mudvi su Keite kikendamos sudribome ant sofos - Elioto gebėjimas
naudotis elektriniu grąžtu padarė didelį įspūdį. Plokščiaekranis televi
zorius ant mūrinės rekonstruoto prekių sandėlio sienos atrodo keistai,
tačiau neabejoju, kad su tuo apsiprasiu.
- Matai, mažyte, kaip paprasta.
Jis plačiai nusišypso Keitei, parodydamas baltus dantis, o ji, sėdė
dama ant sofos, tikrąja to žodžio prasme vos neištirpsta iš laimės.
Žvilgteliu į juodu ir užverčiu akis į lubas.
- Mielai pasilikčiau, širdele, bet iš Paryžiaus grįžo mano sesuo.
Šiandien - šventinė vakarienė. Visiems šeimos nariams privalu joje
dalyvauti.
- Gal vėliau užsuksi? - meiliai ir nedrąsiai, visiškai nebūdinga in
tonacija klausia Keitė.
Deduosi norinti išpakuoti daiktus iš vienos dėžės ir atsistojusi nu
einu į virtuvę. Dabar tarp jųdviejų vyks nepakeliamai sentimentalus
pokalbis.
- Pažiūrėsiu, gal pavyks ištrūkti, - sako Eliotas.
- Išlydėsiu tave, - šypsodamasi sako Keitė.
- Iki, Ana, - apdovanojęs mane šypsena, atsisveikina Eliotas.
- Sudie, Eliotai. Perduok linkėjimus Kristianui.
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 307
Merginos,
sėkmės naujuosiuose namuose.
Kristianas Grėjus
Kristianas Grėj u s
Grėjaus i m o n i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
310 E L Ja m es
Nėra už ką.
Nevėl uok.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s imon i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
Nusijuokiu.
- Vadinasi, dabar aš - tavo "draugė".
- Taip atrodo. O kadangi ši žinia paskelbta laikraštyje, matyt, taip
ir yra. - Kristianas vypteli.
Jis sėdi šalia, pasisukęs į mane visu kūnu, vieną koją sulenkęs po
kita. Ištiesęs ranką, ilgu smiliumi užkiša plaukų sruogą man už ausies.
Nuo to prisilietimo mano kūnas atgyja, apimtas nekantraus laukimo.
312 E L Ja m es
- Taigi, Anastazija, dabar jau daug geriau supranti mano norus nei
tuomet, kai buvai čia pirmą kartą.
- Taip.
Ko jis tokiomis kalbomis siekia?
- lr vis dėlto grįžai.
Droviai linkteliu, o Kristiano akys spindėte spindi. Jis papurto gal-
vą, tarsi mėgindamas atsikratyti kažkokios minties.
- Ar pavalgei? - klausia nei iš šio, nei iš to.
Mėšlas.
- Ne.
- Ar tu išalkusi?
Jis išties stengiasi nerodyti susierzinimo.
- Ne maisto, - sušnabždu ir Kristianui, išgirdus šiuos žodžius, su
virpa šnervės.
Pasilenkęs jis sukužda man į ausį:
- Jūs nekantri kaip visuomet, panele Stil, ir pasakysiu jums mažytę
paslaptį: aš taip pat nekantrauju. Bet netrukus čia turi atvykti daktarė
Grin. - Jis atsitiesia. - Norėčiau, kad pavalgytum, - švelniai paprie
kaištauja.
Užkaitęs kraujas truputį atvėsta. Po galais, ta gydytoja! Buvau visai
pamiršusi.
- Ką galėtum man papasakoti apie daktarę Grin? - klausiu norėda
ma nukreipti mūsų abiejų dėmesį į kitus dalykus.
- Ji geriausia ginekologė visame Siatle. Ką daugiau galiu pasaky
ti? - gūžteli pečiais Kristianas.
- Maniau, susitiksiu su tavo gydytoju, ir tik nesakyk, kad iš tiesų
esi moteris, nes vis tiek nepatikėsiu.
Kristianas dėbteli į mane, tarsi sakydamas: "Nekvailiok."
- Mano nuomone, bus geriau, jei tave konsultuos šios srities spe
cialistė. Ar tau taip neatrodo? - meiliai paklausia.
Linkteliu. Šventasis Moze, jei daktarė Grin - geriausia ginekologė
visame mieste, o Kristianas susitarė, kad pakonsultuotų mane sekma
dienį - per pačius pietus! - tai man baisu ir pagalvoti, kiek tai kainavo.
Staiga, tarsi prisiminęs kažką nemalonaus, Kristianas susiraukia.
- Anastazija, mano motina norėtų, kad šį vakarą ateitum pas juos
vakarienės. Man rodos, ir Eliotas atsives Keitę. Nežinau, ką pasakysi.
Man bus keista supažindinti tave su savo šeimos nariais.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 313
Keista? Kodėl?
- Gėdijiesi manęs? - klausiu negalėdama nuslėpti, kad įsižeidžiau.
- Žinoma, ne. - Jis užverčia akis.
- Tai kodėl keista?
- Nes niekada nesu to daręs.
- Kodėl tau galima vartyti akis, o man - ne?
Kristianas paspokso į mane, pamirksi.
- Nė nejutau.
- Paprastai ir aš to nejuntu, - atšaunu.
Netardamas nė žodžio, Kristianas rūsčiai į mane dėbteli. Tarpdu-
ryje išdygsta Teiloras.
- Atvyko daktarė Grin, sere.
- Palydėk ją į panelės Stil kambarį.
l panelės Stil kambarj!
- Na, ar pasiruošusi kontracepcijai? - stodamasis nuo sofos ir ties-
damas man ranką, klausia Kristianas.
- Juk neketini eiti drauge, tiesa? - aiktelėjusi pralemenu.
Kristianas nusijuokia.
- Tikrai dosniai sumokėčiau už tai, kad man būtų leista į tave žiū
rėti, Anastazija, bet kažin ar save gerbiantis gydytoj�s su tuo sutiktų.
Paimu ištiestą Kristiano ranką, jis smarkiai trūkteli padėdamas
man atsistoti, suspaudžia glėbyje ir godžiai pabučiuoja. Taip netikėtai
užklupta, pirštais suspaudžiu j am dilbius. Kristianas panardina pirštus
man į plaukus ir laiko galvą, o kita ranka stipriau prispaudžia prie sa
vęs ir atremia kaktą į manąją.
- Labai džiaugiuosi, kad esi čia, - sušnabžda. - Nekantrauju tave
nurengti.
A Š T U O N I O L I KTAS S KY R I U S
O
aktarė Grin - aukšta, šviesiaplaukė, nepriekaištingos išvaiz
dos moteris, vilkinti ryškiai mėlyną kostiumėlį. Pamačiusi
ją, prisimenu merginas, dirbančias Kristiano kontoroje. Ji
atrodo kaip modelis, kaip viena iš Stepfordo moterų. Ilgi plaukai su
šukuoti aukštyn, iš jų padarytas elegantiškas šinjonas. Daktarė Grin
atrodo pradėjusi penktą dešimtį.
- Pone Grėjau... - sveikindamasi ji paspaudžia ištiestą Kristiano
ranką.
- Ačiū, kad taip greitai sutikote atvažiuoti, - sako Kristianas.
- Dėkoju už dosnų atlygį, pone Grėjau. Panele Stil... - Ji nusišypso
ir nužvelgia mane ramiu, tiriamu žvilgsniu.
Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką ir man dingteli, kad daktarė
Grin - ne iš tų, kurios pakančios kvailiams. Kaip ir Keitė. Iš karto pa
juntu jai simpatiją. Ji pabrėžtinai reikšmingai žvilgteli į Kristianą ir po
poros nejaukių akimirkų jis užuominą supranta.
- Būsiu apačioje, - burbteli ir išeina iš kambario - būsimojo mano
miegamojo.
- Ką gi, panele Stil... Ponas Grėjus paklojo nemenką sumą, kad ju
mis pasirūpinčiau. Kuo galiu padėti?
joms, ir man patinka kelti arba jausti skausmą. Tai labai paprasta. Bet
tu skausmo baidaisi, tad vakar vakare labai ilgai apie tai mąsčiau.
Kristianas tvirčiau prispaudžia mane prie savęs, jo lytis įsiremia
man į pilvą. Turėčiau bėgti, bet negaliu. Mane prie jo traukia kažkokia
gaivališka jėga, apie kurią nieko nenutuokiu.
- Ar padarei kokias nors išvadas? - tyliai klausiu.
- Ne, bet dabar tiesiog trokštu surišti tave ir dulkinti, kol neteksi
sąmonės. Ar tu tam pasiruošusi?
- Taip, - sukuždu, kiekviena mano kūno skaidula iš karto įsitem
pia ... Tai bent.
- Gerai. Eikš.
Jis paima mane už rankos ir, ant pusryčių baro palikę nešvarias
lėkštes, lipame į viršų.
Man ima daužytis širdis. štai taip. Dabar tikrai tai darysiu. Mano
vidinė dievaitė sukasi kaip pasaulinio garso balerina, o jos piruetams,
rodos, nebus galo. Kristianas praveria žaidimų kambario duris, pasi
traukęs į šalį praleidžia mane ir štai aš vėl Raudonajame kančių kam
baryje.
Čia viskas kaip buvę: užuodžiu odą, citrinų kvapo grindų mastiką,
baldai iš tamsios medienos, o visa tai kartu žadina kūnišką geismą.
Mano gyslomis tekantis įkaitęs kraujas persmelktas baimės - tai adre
nalinas, sumišęs su geismu ir ilgesiu. Nuo šio stipraus kokteilio sukasi
galva. Kristiano elgesys visiškai pasikeitė, jis nusiteikęs šiek tiek kitaip,
atrodo atkaklesnis, griežtesnis. Žvelgia į mane degančiomis, geidulin
gomis ... hipnotizuojančiomis akimis.
- Būdama čia, priklausai man visiškai, - tyliai, neskubėdamas, pa
sverdamas kiekvieną žodį paaiškina jis. - Galiu daryti su tavimi, ką tik
noriu. Supranti?
Jo žvilgsnis toks rimtas ... Linkteliu jusdama, kad išdžiūvo burna, o
širdis, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės.
- Nusiauk, - švelniai liepia Kristianas.
Nieko neatsakiusi gana nerangiai nusispiriu batelius. Pasilenkęs
Kristianas paima juos ir padeda prie durų.
- Gerai. Kad ir ko tavęs prašyčiau, turi nesvyruodama prašymą
vykdyti. O dabar ketinu išlukštenti tave iš šitos suknelės. Jei atmintis
manęs neapgauna, jau kelios dienos noriu taip padaryti. Noriu, kad
jaustumeisi patenkinta savo kūnu, Anastazija. Tavo kūnas gražus ir
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 319
man patinka į jį žiūrėti. Tai tikras džiaugsmas akims. Tiesą sakant, visą
dieną galėčiau į tave žiūrėti, be to, noriu, kad nesigėdytum nuogumo
ir nesijaustum dėl jo nepatogiai. Ar supratai?
- Taip.
- "Taip", o toliau? - Jis grėsmingai pasilenkia, rūsčiai verdamas
mane žvilgsniu.
- Taip, sere.
- Nuoširdžiai taip sakai? - piktai klausia Kristianas.
- Taip, sere.
- Gerai. Pakelk rankas virš galvos.
Padarau kaip liepiama, o Kristianas pasilenkęs sučiumpa mano si
jono kraštą. Iš lėto traukia suknelę per šlaunis, klubus, pilvą, krūtis,
pečius ir pagaliau - per galvą. Tada, atsainiai lankstydamas drabužį ir
neatitraukdamas nuo manęs akių, žingteli atatupstas ir atidžiai mane
nužvelgia. Suknelę padeda ant didelės skrynios šalia durų. Pagaliau,
ištiesęs ranką, trūkteli mano smakrą ir jo prisilietimas mane nutvilko.
- Kramtai lūpą, - sušnabžda Kristianas. - Žinai, kaip mane tai vei
kia, - dusliai ir geismingai priduria. - Nusisuk.
Nė akimirkos nesvyruodama, nusigręžiu. Jis atsega man liemenėlę,
o tada, suėmęs abi petnešėles, palengva traukia jas per rankas žemyn,
nykščių galais ir kitais pirštais braukdamas per odą, vaduodamas
mane. Kristiano prisilietimas sužadina visas nervų šakneles, mane nu
krečia šiurpas. Jis stovi man už nugaros - taip arti, kad jaučiu nuo jo
sklindantį karštį, šildantį mane, šildantį visą kūną. Kristianas trūkteli
plaukus, kad kristų ant nugaros, suėmęs prie sprando suspaudžia juos
saujoje ir patempia, kad palenkčiau galvą į šoną. Giliai kvėpdamas,
nosimi brūkšteli per apnuogintą kaklą, paskui vėl grįžta prie ausies.
Man papilvėj raumenys susitraukia nuo kūniško geismo. Jėzau, Kris
tianas mane vos palietė, o aš jo jau trokštu.
- Kvepi dieviškai, Anastazija, kaip visuomet, - sušnabžda jis ir
švelniai pakšteli man į paausį.
Sudejuoju.
- Tyliau, - šnipšteli jis. - Nekeik triukšmo.
Įtempęs ant nugaros krintančius plaukus, Kristianas mane nustebi
na: greitai ir vikriai ima juos pinti į storą kasą. Baigęs darbą, kasos galą
suriša man nematomu plaukų raiščiu ir trūkteli, kad loštelėčiau.
- Taip supinti tavo plaukai man patinka, - kužda jis.
320 E L Ja m es
Hm ... kodėl?
Kristianas paleidžia plaukus.
- Atsisuk, - liepia.
Įvykdau įsakymą greitai, negiliai kvėpuodama, ir bijodama Kristia
no, ir geisdama jo. Nuo šio baimės ir geismo mišinio sukasi galva.
- Kai liepsiu tau čia ateiti, ateisi apsirengusi šitaip. Mūvėdama vien
kelnaites. Supratai?
- Taip.
- Saip", o toliau? - Kristianas piktai dėbteli į mane.
- Taip, sere.
Jis vos pastebimai kilsteli vieną lūpų pusę.
- Gera mergaitė. - Jo žvilgsnis deginte degina. - Kai liepsiu tau čia
ateiti, atsiklaupsi štai ten. - Kristianas parodo vietą prie durų. - Dabar
klaupkis.
Sumirksiu dar neįsisąmoninusi Kristiano žodžių, paskui pasisuku
ir gana nerangiai atsiklaupiu, kaip jis liepė.
- Gali atsilošti, kad sėdmenys liestų kulnus.
Atsilošiu.
- Padėk rankas išilgai šlaunų. Gerai. Dabar praskirk kelius. Plačiau.
Plačiau. Puiku. Žiūrėk į grindis.
Kristianas prieina prie manęs - matau jo pėdas ir blauzdas. Nuogas
kojas. Jei jis nori, kad visa tai prisiminčiau, turiu įsidėmėti. Pasilenkęs
jis vėl sučiumpa mano kasą ir trūkteli aukštyn, kad pakelčiau į jį akis.
Tai nemalonu, bet dar neskausminga.
- Ar prisiminsi šią pozą, Anastazija?
- Taip, sere.
- Gerai. Lik čia. Nejudėk.
Kristianas išeina iš kambario.
Laukiu klūpodama. Kur j is išėjo? Ką ketina man daryti? Laikas
eina. Nenumanau, ar jau ilgai j is palikęs mane vieną - porą minučių,
penkias, o gal dešimt? Alsuoju dar greičiau ir negiliai įkvėpdama; ne
kantrus laukimas graužte graužia.
Staiga jis grįžta ir aš iš karto, - pakanka vieno ;,ttodūsio, - ir nu
rimstu, ir dar labiau susijaudinu. Ar apskritai galiu dar labiau jaudin
tis? Matau jo pėdas. Jis apsimovė kitus džinsus. Šie senesni, suplėšyti,
nuskalbti ir nublukę. Po velnių. Kaip šitie džinsai kaitina. Kristianas
uždaro duris, kažką ant jų pakabinęs iš kitos pusės.
PENKIAS OESIMT P l LKŲ ATSPA LVIŲ 32 1
įdėmiai žiūri.
- Nedaryk to, - pašnabždomis įspėja.
Nuraudusi vėl ilgesingai žvilgteliu į jo krūtinę. Noriu liežuviu
brūkštelėti per tuos plaukelius, pabučiuoti jį, ir pirmą kartą atkreipiu
dėmesį į apskritus randelius, kuriais nusėta jo krūtinė. ,Nėjaraupiai?
Tymai?" - išsiblaškiusi paspėlioju.
- Klaupkis prie durų, - liepia Kristianas atšlydamas ir paleidęs
mane pasideda rankas ant kelių. Balsas jau ne toks švelnus, jo tempe
ratūra keliais laipsniais nukritusi.
Nerangiai atsistojusi nuskubu prie durų ir atsiklaupiu, kaip jis
mokė. Visa virpu, aš mirtinai pavargusi ir visiškai suglumusi. Kas būtų
326 E L Ja m es
S
velnios lūpos slysta smilkiniu, nuberdamos jį švelniais, maloniais
bučiniais, ir viena mano asmenybės dalis nori atsisukti į juos atsaky
ti, bet kita tebetrokšta miego. Suniurnėjusi vėl įsikniaubiu į pagalvę.
- Anastazija, pabusk, - švelniai, meilikaudamas ragina Kristianas.
- Ne, - sudejuoju.
- Po pusvalandžio turime važiuoti vakarienės pas mano tėvus.
Jis kuo puikiausiai nusiteikęs.
Nenoromis atsimerkiu. Lauke temsta. Kristianas pasilenkęs ati
džiai žvelgia į mane.
- Nagi, miegale ... Kelkis. - Pasilenkęs vėl mane pabučiuoja. - At
nešiau tau gėrimo. Lauksiu apačioje. Tik vėl neužmik, nes turėsi bė
dos, - pagrasina, bet jo balsas švelnus.
Kristianas dar kartą greitai mane pabučiuoja ir išeina, palikdamas
vieną paprastai įrengtame, pustuščiame kambaryje - mirksinčią ir
vaikančią miegus.
Jaučiuosi pailsėjusi, bet staiga susinervinu. Po velnių, man teks su
sitikti su jo šeima! Dėl Dievo meilės, jis ką tik nuplakė mane raitelio
šmaikščiu ir buvo surišęs kabeliu, kurį pati jam pardaviau, o dabar
turėsiu susipažinti su jo tėvais. Keitė taip pat pirmą kartą su jais susi
tiks - gerai, kad bent ji ten bus ir mane palaikys. Sukamaisiais jude
siais pamankštinu pečius. Jie sustirę. Kristiano reikalavimas, kad tu
rėčiau asmeninį trenerį, dabar neatrodo toks keistas. Tiesą sakant, jei
puoselėju bent menkiausią viltį išlaikyti Kristiano primetamą tempą,
treniruotės man būtinos.
Lėtai išsiritusi iš lovos atkreipiu dėmesį, kad mano suknelė paka
binta ant drabužių spintos durų, o liemenėlė guli ant kėdės. O kur kel
naitės? žvilgteliu po kėde. Nėra. Paskui staiga susigriebiu: Kristianas
susigrūdo jas į džinsų kišenę. Nukaistu prisiminusi, ką jis darė vėliau...
Net negaliu prisiversti apie tai galvoti - jis buvo toks ... šiurkštus. Susi
raukiu. Kodėl neatidavė man kelnaičių?
PENKIASDEŠIMT Pl LKŲ ATSPALVIŲ 33 1
Angl. Wichcraft.
PENKIASDEŠIM T PILKŲ ATSPALVIŲ 333
pirštai ima slinkti šlaunimi. Nuo to visas mano kūnas įsitempia. Ne ...
tik ne čia, ne dabar. Nuraudusi pasislenku, mėgindama kaip nors nuo
jo atšlyti. Kristianas pirštais stipriai suspausdamas šlaunį mane sulai
ko. Nežinodama, ką daryti, paimu taurę vyno.
Koketiškai žvilgčiodama ir kraipydama klubus, grįžta panelytė su
europietiškomis kasytėmis, nešina pirmuoju patiekalu, rodos, Veling
tono j autienos kepsniu. Laimė, išdalijusi mums lėkštes, ji išeina, nors
aptarnaudama Kristianą šiek tiek užtrunka. Pastebėjęs, kad nenulei
džiu akių nuo jos, kaip tik uždarančios valgomojo duris, Kristianas
klausiamai pažvelgia į mane.
- Kuo tau neįtiko paryžiečiai? - paklausia Eliotas sesers. - Gal ne
įvertino tavo malonaus būdo?
- Kur ten, visai neįvertino. O mesj ė Fluberas, tas pabaisa, pas kurį
dirbau, buvo toks despotas ir tironas ...
Užspringstu vynu.
- Anastazija, kas tau? - klausia Kristianas susirūpinęs, patraukęs
ranką man nuo šlaunies.
Jis vėl linksmas. Ak, ačiū Dievui. Kai papurtau galvą, švelniai pa
plekšnoja man per nugarą ir ranką patraukia tik įsitikinęs, kad visiškai
atsigavau.
Jautienos kepsnys skanus, patiektas su skrudintomis saldžiosiomis
bulvėmis, morkomis, pastarnokais ir žaliosiomis pupomis. O man j is
ypač skanus, nes likusį vakarą Kristianas puikiai nusiteikęs. Nujau
čiu, jog dėl to, kad noriai valgau. Pokalbį daugiausia palaiko Greisė,
visi šnekučiuojasi nuoširdžiai ir nerūpestingai, švelniai patraukdami
vienas kitą per dantį. Valgant desertą - plaktą grietinėlę su vynu, cu
krumi ir citrinomis - Mija pradžiugina mus pasakojimu apie savo žy
gius Paryžiuje ir staiga kuo sklandžiausiai prabyla prancūziškai. Mes
visi sužiūrame į Miją, o ji žiūri į mus sutrikusi, kol Kristianas taip pat
PENKIAS D EŠIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 343
metalinis stalas ir kėdės. Kristianas praeina pro juos ir, nulipęs kelių
pakopų laipteliais, žengia per plačiai besidriekiančią pievelę, už ku
rios matyti įlankėlė ... Viešpatie, kaip čia gražu. Tolumoje mi rga Siatlo
.
šviesos, o šaltas ir ryškus gegužės nakties mėnulis vandens paviršiuje
rėžia sidabru ribuliuojantį taką link prieplaukos, kurioje prišvartuo
ti du laivai. Šalia prieplaukos elingas. Čia taip vaizdinga, taip ramu.
Stabteliu pasigrožėti.
Kristianas trūkteli už rankos, kad eičiau iš paskos, ir mano batelio
pakulnė įsminga į minkštą veją.
- Prašau, palauk.
Klupinėdama einu jam iš paskos.
Jis sustoja, atidžiai mane nužvelgia, bet veidas neperprantamas.
- Aukštakulniai. Turiu juos nusiauti.
- Nevark, - sako Kristianas, pasilenkęs čiumpa mane ir persimeta
per petį. Taip netikėtai užklupta, iš išgąsčio garsiai šūkteliu, o jis ranka
skambiai pliaukšteli per užpakalį. - Tyliau, - sudraudžia.
Ak, ne... negerai. Pasąmonė parklupusi dreba. Jis dėl kažko labai
įsiutęs - gal dėl Chosė, gal dėl kelionės į Džordžiją, gal dėl to, kad aš
be kelnaičių, o gal dėl to, kad kramčiau lūpą ... Dieve, kaip lengva jį
suerzinti.
- Kur mes einame? - pašnabždomis klausiu.
- Į elingą, - piktai burbteli Kristianas.
Kybodama žemyn galva įsitvėrusi laikausi Kristiano klubų, o jis
ryžtingai žingsniuoja per mėnesienos užlietą pievelę.
- Kam? - klausiu vos atgaudama kvapą ir trankydamasi jam į petį.
- Man reikia pabūti su tavimi vienam.
- Kodėl?
- Nes ketinu tave išperti ir išdulkinti.
- Bet už ką? - gailiai su inkščiu.
- Pati žinai, - pro sukąstus dantis iškošia jis.
- Maniau, šiandien tu atlaidus vyrukas? - maldauju sunkiai gau-
dydama kvapą.
- Anastazija, šiandien aš labai atlaidus, patikėk.
Po velnių.
D V I D E Š I MTA S S KY R I U S
ranka jis laiko mane tvirtai apglėbęs per juosmenį, kad nejudėčiau.
Užgniaužiu besiveržiančią aimaną.
- Ji - mano, - karingai sušnabžda Kristianas. - Visa mano. Supranti?
Jo pirštas ima judėti, tai įslysta gilyn, tai vėl išsmunka, o jis spindin
čiomis akimis žiūri, kaip reaguoju.
- Taip, tavo . . . - pritariamai sukuždu, o geismas - sunkus ir degi
nantis - siūbteli mano gyslomis ir prasiskverbia . . . visur. Pasiekia ner
VŲ šakneles, paveikia kvėpavimą. Širdis daužosi taip, kad, rodos, tuoj
iššoks iš krūtinės, ausyse j aučiu tvinksint pulsą.
Staiga Kristianas sujuda vienu metu darydamas kelis dalykus: iš
traukia pirštus, palikdamas mane apimtą geismo, segasi kelnių už
trauktuką, stumdamas mane ant sofos, ir virsta ant manęs.
- Rankas už galvos, - sukandęs dantis duoda komandą j is, o pas
kui, atsiklaupęs ir pražergęs man kojas, kyšteli ranką į vidinę švarko
kišenę. Neatitraukdamas nuo manęs akių, apsiniaukusiu veidu, jis pa
ima folijos paketėlį, tada išsineria iš švarko ir paleidžia jį ant grindų.
Ant įspūdingo dydžio koto užsimauna sargį.
Susidedu rankas už galvos žinodama - taip darau, kad negalėčiau
jo liesti. Aš vos tvardausi. Jaučiu, kaip dubuo j au kyla jo pasitikti: no
riu justi jį savyje, noriu būti išdulkinta štai taip - stipriai ir šiurkščiai.
0 . . . tas laukimas. . .
- Daug laiko neturime. Šį kartą bus greitai i r skirta man, o n e tau.
Supranti? Neperženk ribos, kitaip gausi lupti, - pro sukąstus dantis
paaiškina j is.
Po galais ... kaip man susilaikyti?
Vienas energingas stūmis - ir j is giliai many. Garsiai sudejuoju
gerkline dejone, mėgaudamasi pilnatvės jausmu, kurį teikia suvo
kimas, kad priklausau j am. Kristianas uždeda rankas ant mano su
lenktų rankų, alkūnėmis laiko jas išskėstas ir prispaustas, o kojomis
prislegia man kojas. Pakliuvau į spąstus. Jis visur, j is mane užgulęs,
nedaug trūksta, kad imtų dusinti. Kita vertus, tai ir nuostabu: štai
kokia esu galinga, štai kaip jį veikiu - tai malonus pergalės j ausmas.
Kristianas manyje juda greitai ir negailestingai, švogždamas alsuoja
prikišęs lūpas prie ausies, ir mano kūnas atsako, tirpsta jo prislėgtas.
Negaliu patirti orgazmo. Ne. Bet sutinku kiekvieną jo stūmį - tobu
las kontrapunktas. Staiga ir gerokai per anksti Kristianas taranuoja
mane, sustingsta ir, iškvėpdamas pro sukąstus dantis, nuleidžia. Aki-
348 E L Ja m es
Žaisminga Keitė - man nauj iena; tai tikriausiai Elioto įtaka. Stovėda
mi prie durų pamojame j iems ir Kristianas atsisuka į mane.
- Ir mums j au metas - rytoj tavęs laukia pokalbiai dėl darbo.
Atsisveikinant Mij a jausmingai mane apkabina.
- Jau manėme, kad jis niekada nieko nesusiras! - nuoširdžiai
sako.
Nuraustu, o Kristianas vėl užverčia akis. Nepatenkinta papučiu lū
pas. Kodėl j am galima taip daryti, o man - ne? Aš taip pat noriu žvilg
telėti į jį ir užversti akis, bet elinge išgirdusi grasinimą nedrįstu.
- Ana, mieloji, lik sveika, - maloniai atsisveikina Greisė.
Kristianas, sutrikęs ir suirzęs dėl tokio didžiulio Grėjų šeimos na
rių dėmesio man, čiumpa mane už rankos ir prisitraukia.
- Ziūrėkime, kad per karštais jausmais jos neišgąsdintume ar per
nelyg neišlepintume, - suburba jis.
- Kristianai, liaukis taip juokavęs, - atlaidžiai papriekaištauja Grei
sė, o jos akys spindi meile sūnui.
Kažkodėl man neatrodo, kad jis juokauj a. Slapta stebiu, kaip jie
bendrauja. Akivaizdu, Greisė Kristianą dievina ir myli beatodairiška
motinos meile. Jis pasilenkia ir santūriai pabučiuoja motiną.
- Mama ... - tarsteli Kristianas su kažin kuo - gal pagarba? - balse.
- Pone Grėjau, ačiū ir viso labo. - Atsisveikindama ištiesiu ponui
Grėjui ranką, bet ir j is suspaudžia mane glėbyje!
- Prašom vadinti mane Kariku. Tikiuosi, iki greito pasimatymo,
Ana.
Kai atsisveikiname, Kristianas nusiveda mane prie automobilio,
prie kurio vairo laukia Teiloras. Ar jis visq laiką čia kiūtojo? Teiloras
atidaro dureles ir aš įlipusi atsisėdu ant užpakalinės " Audi" sėdynės.
Jaučiu, kad pečių raumenys palengva atsipalaiduoja. Jėzau, kokia
diena... Aš išsekusi ir fiziškai, ir emociškai. Šnektelėjęs su Teiloru,
Kristianas įlipa į automobilį ir atsisėda šalia. O tada atsisuka į mane.
- Ką gi, rodos, mano šeimai tu taip pat patinki, - sumurma j is.
Taip pat? Man į galvą vėl ateina neprašyta, labai nemaloni ir sle
gianti mintis, iš kokių paskatų buvau pakviesta šios vakarienės. Tei-
loras įjungia automobilio variklį ir, pervažiavęs ant įvažos krintantį
šviesos apskritimą, įsuka į gatvės tamsą. Spoksau į Kristianą, o j is ne
nuleidžia akių nuo manęs.
- Kas yra? - tyliai klausia.
PENKIASDE$ 1 MT PILKŲ ATSPALVIŲ 35 1
mą. Žada pagalvoti apie mano sąlygas, bet vis tiek baugu. Užsimerkiu.
Ką turėčiau atsakyti? Giliai širdyje tiesiog norėčiau daugiau - daugiau
švelnių j ausmų, žaismingesnio Kristiano, daugiau ... meilės.
Jis spusteli man ranką.
- Kalbėk su manimi, Anastazija. Nenoriu tavęs prarasti. Pastarąją
savaitę ...
Artėjame prie tilto pabaigos ir kelią vėl apšviečia ryški neoninė ga
tvės žibintų šviesa, todėl jo veidas atsiduria tai šviesos ruože, tai tam
soje. Puiki metafora. Šis vyras, kuris man priminė romantišką herojų,
narsus, spindintis baltasis riteris - arba, kaip sakė pats Kristianas, juo
dasis ... Jis nėra herojus; j is - žmogus, turintis didelių ir sunkių emo
cinių trūkumų ir tempiantis mane į tamsą. Ar aš galėčiau išvesti jį į
šviesą?
- Vis dar noriu daugiau, - sušnabždu.
- Žinau, - sako Kristianas. - Aš pasistengsiu.
Pakėlusi į jį akis sumirksiu, o j is paleidžia mano ranką ir trūkteli
smakrą, kad išlaisvinčiau prikąstą lūpą.
- Dėl tavęs, Anastazija. Pasistengsiu, - visiškai nuoširdžiai sako
Kristianas.
O man tik to ir reikia. Atsisegu saugos diržą, ištiesusi ranką pasire
miu ir užsiropščiu j am ant kelių, užklupdama visiškai nepasiruošusį.
Apsivijusi rankomis Kristiano kaklą, bučiuoju jį - ilgai ir stipriai, - o
j is iš karto atsako į mano bučinį.
- Šiąnakt lik su manimi, - pašnabždomis prašo Kristianas. - Jei
išvažiuosi, nematysiu tavęs visą savaitę. Prašau.
- Gerai, - sutinku. - Ir aš pamėginsiu. Pasirašysiu tą sutartį.
Šis sprendimas priimtas akimirksniu, neapgalvotas.
- Pasirašyk grįžusi iš Džordžijos. Pagalvok. Labai gerai pagalvok,
mažyte.
- Pagalvosiu.
Porą mylių važiuojame tylėdami.
- Tau derėtų prisisegti saugos diržą, - pašnabždomis peikiamai su
šnabžda man į plaukus Kristianas, bet nė nekrusteli ir nestumia manęs
nuo kelių.
Prisiglaudžiu, užsimerkiu, nosimi prisiliečiu j am prie kaklo ir, pa
dėjusi galvą ant peties, uodžiu seksualų Kristiano ir pikantišką vyriško
kūno prausiklio aromatą. Leidžiu sau užsimiršti ir įsivaizduoti, kad jis
354 E L ja m es
mane myli. Ak, tai taip tikroviška, beveik materialu, tad maža mano
bjaurios, piktos pasąmonės dalelė visai ne taip, kaip jai būdinga, drista
tikėtis. Žiūrėdama, kad neprisiliesčiau Kristianui prie krūtinės, j aukiai
įsitaisau jo glėbyje, o jis mane stipriai laiko.
Bet mano svajonė, kuri niekada neišsipildys, labai greitai nutrūksta.
- Mes namie, - sumurma Kristianas. Šis sakinys toks viliojantis,
tiek daug žadantis ...
Namie su Kristianu. Tik bėda, kad j o apartamentai - meno galerija,
o ne namai.
Teiloras atidaro mums automobilio dureles, aš droviai padėkoju
numanydama, jog j is girdėjo mudviejų pokalbį, bet j is tik maloniai,
drąsinamai man nusišypso neišsiduodamas, kad ką nugirdo. Išlipęs
iš automobilio Kristianas mane kritiškai nužvelgia. Oi. . . kq. aš dabar
padariau?
- Kodėl neturi švarkelio?
Jis susiraukęs nusivelka švarką ir apsiaučia man pečius. Lengviau
atsikvepiu.
- Jis liko naujajame mano automobilyje, - atsakau mieguista ir žio-
vaudama.
Kristianas šypteli.
- Pavargote, panele Stil?
- Taip, pone Grėjau. - Droviuosi pašaipaus ir atidaus jo žvilgsnio.
Bet vis dėlto j aučiu, kad jis turi teisę išgirsti mano pasiaiškinimą. -
Šiandien buvau suviliota taip, kaip nemaniau esant įmanoma.
- Na, jei jūs tikra nelaimėlė, gali būti, kad sugundysiu jus dar kar
tą, - pažada Kristianas ir, paėmęs už rankos, vedasi į namą.
Po velnių ... Ir vėl!
Lifte pažvelgiu į Kristianą. Maniau, jis nori su manimi miegoti,
bet prisimenu, kad jis su niekuo nemiega, nors su manimi kelis kar
tus tai darė. Suraukiu antakius ir Kristiano žvilgsnis staiga apsiniau
kia. Jis ištiesia ranką, suima mano smakrą ir timpteli, kad paleisčiau
prikąstą lūpą.
- Vieną gražią dieną iškrušiu tave šitame lifte, Anastazija, bet da
bar tu pavargusi, tad geriau galvosime apie lovą.
Pasilenkęs j is sukanda man apatinę lūpą ir švelniai timpteli. Man
linksta kojos, užgniaužia kvapą, viduje visa nutirpsta iš geismo. Atsa
kau dantimis grybštelėdama viršutinę Kristiano lūpą, erzindama, ir j is
P E N K I A S D E S I MT P I L K Ų AT S PA LV I Ų 355
- Girdėjai, ką sakiau.
- Deriesi su manimi? - nustebęs ir aiškiai netikėdamas savo ausi-
mis klausia Kristianas.
Linkteliu. Taip. . . tai būdas.
- Deruosi.
- Taip nieko nebus, Anastazija.
- Gerai. Papasakok man, o tada aš užversiu akis.
Jis juokiasi ir aš sulaukiu retos progos žvilgtelėti į nerūpestingą
Kristianą. Jau senokai tokio nemačiau. Netrukus j is vėl surimtėja.
- Visuomet nekantraujate ką nors sužinoti, panele Stil. - Jis mąsliai
pažvelgia į mane. Dar po akimirkos grakščiai išlipa iš lovos. - Nesiju
dink iš vietos, - liepia ir išeina iš kambario.
Man kūnas nueina pagaugais, apglėbiu save. Ką jis sumanė? Gal turi
kokį suktą planą? Mėšlas. O jei grįš nešinas lazda ar kokiu kitu keistu
iškrypėlių įrankiu? Po velnių, kq. tada darysiu? Bet Kristianas grįžta ne
šinas kažkokiu mažu daiktu. Nematau kokiu, tad netveriu smalsumu.
- Kada rytoj tau pirmas pokalbis dėl darbo? - tyliai klausia jis.
- Antrą.
Jo veide lėtai nušvinta išdykėliška šypsena.
- Gerai.
Mano akivaizdoje įvyksta permaina. Kristianas vėl griežtas, nesu
kalbamas . . . toks patrauklus. Dominantas Kristianas.
- Lipk iš lovos. Stokis čia. - Kristianas parodo vietą šalia lovos ir
aš, paskubomis nusiropštusi, atsistoju ten. Jis atidžiai žvelgia į mane
viltingai spindinčiomis akimis. - Pasitiki manimi? - klausia.
Linkteliu. Jis ištiesia ranką, o delne - du blizgantys sidabro spalvos
rutuliukai, sujungti stora juoda gija.
- Jie nauji, - pabrėžtinai paaiškina Kristianas.
Pakeliu galvą ir klausiamai pažvelgiu į jį.
- Ketinu įkišti juos į tave, o tada perti tave delnu, bet ne kad nu
bausčiau, o kad tau ir man būtų malonu.
Kristianas nutyla, žvelgdamas į mane, išplėtusią akis.
[ mane! Aikteliu ir visi papilvės raumenys įsitempia. Mano vidinė
dievaitė šoka septynių skraisčių šokį.
- Paskui dulkinsimės, o tada, jei dar būsi neužmigusi, suteiksiu tau
šiokios tokios informacijos apie tuos metus, kai formavosi mano as
menybė. Sutarta?
360 E L Ja m es
V
isur plieskia šviesa. Ryški, šilta, akinanti šviesa, bet mėgi
nu laimėti dar kelias vertingas minutes ir jos neprisileisti.
Noriu pasislėpti - bent porai minučių. Bet šviesa per stipri,
tad pagaliau vis dėlto išsibudinu. Mane pasitinka nuostabus rytinis
Siatlas: pro vitrininius langus plūsta saulės spinduliai, pripildydami
kambarį pernelyg ryškios šviesos. Kodėl vakar vakare nenuleidome
žaliuzių? Tysau didžiulėje Kristiano Grėjaus lovoje, tik ... be Kristia
no Grėjaus.
Kelias akimirkas dar paguliu, pro langus žvelgdama į didingą Sia
do panoramą dangaus fone. Gyvenimas padebesiuose, žinoma, atrodo
toli nuo tikrovės. Tai iliuzija - pilis ore, pakilusi nuo žemės, apsaugo
ta nuo gyvenimo negandų, labai toli nuo aplaidumo, marinimo badu
ir motinų, kurios yra rinktinės kekšės. Vos pagalvojus, ką Kristianui
teko patirti ankstyvoje vaikystėje, nukrečia šiurpas. Suprantu, kodėl jis
gyvena čia, nuo visų atsiskyręs, supamas nuostabių ir brangių meno
kūrinių, - taip toli nuo to, kur pradėjo ... tai išties didžiulis darbas. Su
siraukiu, nes vis dar nežinia, kodėl negaliu jo liesti.
Keista, bet šiame didingame bokšte jaučiuosi labai panašiai. Ati
trūkusi nuo tikrovės. Esu svajonių bute, patiriu svajonių seksą su sva
jonių vyru, o niūri tikrovė tokia, kad jis nori specialios sutarties, nors
pažadėjo, jog pamėgins duoti man šiek tiek daugiau. Ką iš tiesų tai
reiškia? štai ką man reikia išsiaiškinti, kad suprasčiau, ar tebesėdime
ant skirtingų · sūpynių lentos galų, ar vis dėlto po truputį slenkamės
arčiau vidurio.
Šiaip taip išlipu iš lovos - sustingusi ir, kaip čia tiksliau pasakius ...
gerokai panaudota. "Taip, vadinasi, viskas tik dėl sekso." Mano pasą
monė nepatenkinta papučia lūpas. Užverčiu akis džiaugdamasi, kad
kambaryje nėra vieno tokio kontrolės maniako niežtinčiais delnais, ir
nusprendžiu paklausti jo apie asmeninį trenerį. Tai yra, jei pasirašysiu.
Mano vidinė dievaitė nusivylusi piktai dėbteli. "Žinoma, kad pasirašy-
366 E L Ja m es
Darau kaip liepiama, jis įsitaiso šalia, o ponia Džouns ruošia pus
ryčius. Dieve, kaip mane nervina, kad kitas žmogus girdi mudviejų
pokalbį.
- Ar jau nusipirkai lėktuvo bilietą?
- Ne, nusipirksiu grįžusi namo - internetu.
Jis atremia alkūnę į stalą ir pirštais trinasi smakrą.
- Pinigų turi?
Ak, prasideda . . .
- Taip, - atsakau perdėtai pakančiai, tarsi kalbėdama s u mažu vaiku.
Jis priekabiai kilsteli antakį. Mėšlas. . .
- Taip, turiu, ačiū, - tuoj pat pasitaisau.
- Turiu reaktyvinį lėktuvą. Ateinančias tris dienas nenumatyta jo
naudoti, tad jis - tavo paslaugoms.
Išpučiu akis. O kaipgi, jis turi reaktyvinį lėktuvą - turiu susiimti,
kad nugalėčiau instinktyvų norą užversti akis. Suima juokas. Bet pa
mačiusi, kaip Kristianas nusiteikęs, jį sutramdau.
- Mudu ir taip jau nusižengėme naudodamiesi tavo įmonės oro
transporto parku asmeniniais tikslais. Daugiau nenorėčiau to daryti.
- Įmonė mano - mano ir lėktuvas, - sako Kristianas, rodos, šiek
tiek įsižeidęs. Ak, tie vyrai su savo žaislais!
- Ačiū už pasiūlymą. Bet man geriau skristi planiniu reisu.
Kristianas, rodos, dar prieštaraus, bet paskui apsigalvoja.
- Kaip nori. - Atsidūsta. - Ar daug tau reikia rengtis pokalbiui dėl
darbo?
- Ne.
- Gerai. Vis dar nusiteikusi neišduoti, į kokias leidyklas eisi?
- Taip.
Jis kilsteli lūpų kampučius ir nenoromis šypteli.
- Aš įtakingas žmogus, panele Stil.
- Puikiai žinau, kad jūs įtakingas, pone Grėjau. Ketinate sekti mano
mobilųjį? - lyg niekur nieko klausiu.
- Tiesą sakant, šiandien po pietų būsiu gana užsiėmęs, tad teks
paprašyti, kad tai padarytų kas nors kitas. - Kristianas patenkintas
nusišypso.
Gal jis juokauja?
- Jei galite paskirti žmogų šiai užduočiai atlikti, matyt, turite per
daug darbuotojų.
PENKIASDE $ 1 MT PILKŲ ATSPALVIŲ 373
- Malonu susipažinti.
Paspaudžiu jai ranką. Kaip Personalo skyriaus vadovė, ši moteris
labai kukli.
- Prašom eiti su manimi.
Įžengusios pro dvivėres duris priimamojo gilumoje, mudvi atsidu
riame erdvioje kontoroje ryškiai nudažytomis sienomis, o perėjusios
ją patenkame į susitikimų salytę. Jos sienos žalsvos, ant jų kabo knygų
viršelių nuotraukos. Iš klevo pagaminto konferencijų stalo gale sėdi
j aunas vyras į uodegą surištais rusvais plaukais. Abiejose jo ausyse
tviska mažyčiai sidabriniai žiedo formos auskarai. Jis vilki šviesiai mė
lynus marškinius be kaklaraiščio, mūvi pilkšvai rusvas kelnes. Man
priėjus, vyras atsistoja ir įbeda gilias tamsiai mėlynas akis.
- Ana Stil, aš - Džekas Haidas, SIP leidyklos vyriausiasis redakto
rius, ir man labai malonu su jumis susipažinti.
Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką. Nors iš veido nesuprasi,
regis, jis nusiteikęs draugiškai.
- Ar toli teko važiuoti? - maloniai pasiteirauja.
- Ne; neseniai persikrausčiau į Lydekų Turgaus rajoną.
- A, tad gyvenate visai arti leidyklos. Prašom sėstis.
Atsisėdu, o Elizabetė įsitaiso šalia manęs.
- Taigi, Ana, kodėl norėtumėte atlikti praktiką pas mus, SIP leidy
kloje? - klausia jis.
Džekas švelniai ištaria mano vardą, pakreipia galvą kaip kitas pa
žįstamas žmogus ir tai... trikdo. Stengdamasi nepaisyti niekuo nepaaiš
kinamo budrumo, kurį j is man žadina, pradedu kruopščiai parengtą
kalbą ir pajuntu, kad skruostai palengva rausta, darosi rožiniai. Žiūriu
į juos abu, nė akimirką nepamiršdama Ketrinos Kavanag sėkmingo
pokalbio metodo: "Laikyk akių kontaktą, Ana!" Dieve, ta mergina
kartais būna labai valdinga. Ir Džekas, ir Elizabetė atidžiai manęs
klausosi.
- Jūsų diplomo pažymių vidurkis puikus. Kokios neformalios vei
klos malonumą leidote sau studijuodama Vašingtono valstybiniame
universitete?
Leidote sau malonumą? Išpučiu akis. Na ir pasakė. Išsamiai papa
sakoju apie savo sėdiniavimą centrinėje universiteto miestelio bib
liotekoje ir apie vieną vienintelį interviu studentų laikraščiui, imtą iš
nepadoriai turtingo despoto. Kad straipsnį vis dėlto parašiau ne aš,
nutyliu. Dar užsimenu apie dvi literatūros draugijas, kurioms priklau-
376 E L Ja m es
Įlipusi į " Audi A3", neskubėdama važiuoju į savo butą. Turiu bilie
tą į naktinį lėktuvo reisą su trumpu sustojimu Atlantoje, bet išskrendu
tik be penkių pusę vienuoliktos, tad yra daug laiko.
Grįžusi randu Keitę virtuvėje, kraustančią iš dėžių daiktus.
- Kaip sekėsi? - susijaudinusi klausia ji.
Tik Keitė ir tegali nuostabiai atrodyti su per didele palaidinuke,
sudriskusiais džinsais ir tamsiai mėlyna skarele ant galvos.
- Ačiū, Keite, sekėsi gerai. Tik nežinau, ar per antrą pokalbį mano
apranga buvo pakankamai stilinga.
- Kodėl gi?
- Prabangūs bohemiški drabužiai būtų labiau tikę.
Keitė nustebusi kilsteli antakius.
- Tu ir bohemiški drabužiai ... - Ji pakreipia galvą - cha! Kodėl visi
man nuolat primena Penkiasdešimt Atspalvių? - Nors, tiesą sakant,
Ana, esi viena iš nedaugelio, kurios tokius drabužius galėtų papuošti.
Šypteliu.
- Antroji leidykla man tikrai patiko. Manau, ten pritapčiau. Tik
vyrukas, su kuriuo kalbėjausi, toks ... - Nutylu nebaigusi sakinio. Po
galais, juk šnekuosi su garsiakalbiu pavadinimu Kavanag. Prikqsk lie
žuvi, Ana!
- Šit kaip?
Įsijungia Ketrinos Kavanag radaras, fiksuojantis įdomią ir sensa
cingą informaciją, kurią, kiek žinau, bus galima ištraukti pačią netin
kamiausią akimirką.
- Beje, gal pagaliau liautumeisi erzinusi Kristianą? Vakar per vaka
rienę prašnekdama apie Chosė persistengei. Kristianas gana pavydus.
Žinok, kad toli gražu man nepadėjai.
- Klausyk, jei jis nebūtų Elioto brolis, būčiau prišnekėjusi dar dau
giau. Jis visai pamišęs dėl kontrolės. Nesuprantu, kaip gali tai pakęsti.
Mėginau sužadinti jam pavydą ir padėti greičiau apsispręsti dėl įsi
pareigojimų. - Keitė tuoj pat ištiesia ranką tarsi gindamasi. - Bet jei
nenori, kad kiščiausi, tai ir nesikišiu, - paskubomis priduria sutikusi
rūstų mano žvilgsnį.
- Gerai. Su Kristianu ir taip gana nelengva, patikėk.
Jėzau, kalbu kaip jis . . .
- Ana ... - Keitė nutyla, atidžiai pažvelgia į mane. - Tau nieko blogo
nenutiko, tiesa? Pas motiną važiuoji ne todėl, kad sumanei sprukti?
378 E L ja m es
Nuraustu.
- Ne, Keite. Pati sakei, kad man reikia truputį pailsėti.
Keitė prieina prie manęs ir paima už rankų, nors taip niekada ne
daro. Ak, ne. . . pajuntu tvenkiantis ašaras.
- Tu tiesiog . . . net nežinau . . . pasikeitusi. Tikiuosi, tau viskas gerai,
o jei turi kokių nesutarimų su ponu piniguočiumi, gali apie tai pasi
šnekėti su manimi. Stengsiuosi daugiau jo neerzinti, nors, tiesą sakant,
sunku susilaikyti. Klausyk, Ana, jei kas negerai, pasakyk man, aš tavęs
nesmerksiu, tik mėginsiu suprasti.
Mirkčiodama sutramdau ašaras.
- Ak, Keite ... - Apkabinu ją. - Man rodos, tikrai jį įsimylėjau.
- Ana, juk visi tai mato. O j is įsimylėjęs tave. Kristianas dėl tavęs iš
proto kraustosi. Akių nuo tavęs neatitraukia.
Nepatikliai nusijuokiu.
- Tu taip manai?
- Ar jis tau neprisipažino?
- Taip atvirai - ne.
- O tu jam sakei apie savo jausmus?
- Tiesiai - ne. - Tarsi atsiprašydama gūžteliu pečiais.
- Ana! Kuris nors iš jūsų turi žengti pirmą žingsnį, kitaip jūsų san-
tykiai nepajudės iš pradinio taško.
Kq? Prisipažinti, kq jam jaučiu ?
- Bijau, kad jį išgąsdinsiu.
- O iš kur tu žinai, gal Kristianas taip pat bijo?
- Kristianas? Bijo? Negaliu įsivaizduoti, kad j is ko nors bijotų.
Bet kai ištariu šiuos žodžius, prieš akis iškyla mažas berniukas.
Galbūt tuomet vien baimę j is ir tepažinojo? Nuo tos minties širdį su
spaudžia gailestis.
Keitė stebeil ija į mane papūtusi lūpas ir prisimerkusi - visai kaip
mano pasąmonė, trūksta tik akinių pusmėnulio formos stiklais.
- Judviem reikia susėsti ir pasikalbėti.
- Pastaruoju metu nedaug tesišnekame.
Nuraustu. Veikiame ką kita. Bendraujame be žodžių, ir man gerai.
Tiesą sakant, net labai gerai.
Keitė šypteli.
- Svarbiausia seksas. Jei šiame fronte viskas gerai, tai pusė mūšio
jau laimėta. Ketinu nupirkti kinų maisto. Ar tau jau reikia važiuoti?
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 379
Gerbiamas sere,
poka l biai dėl da rbo praėjo gerai.
Pa maniau, gal j u m s bus idomu.
Ka i p šiandien sekėsi jums?
Ana
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s i m o n i ų h o l d i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Gerbiamas sere,
man rytas ta i p pat buvo tiesiog pavyzd i n i s, nors po neprieka išti ngo
sekso ant rašomojo sta lo psichavote. Nema nykite, kad
nepastebėjau.
Ačiū už pusryčius. Ti ksliau, padėkokite už j uos poniai Džouns.
Norėčiau jūsų kai ko paklausti apie tą moteri, jei tik vėl
nepsichuotumėt.
Ana
Anastazija,
"psichuoti " - netaisykli ngas veiksmažod is, ir jo nederėtų vartoti
žmogui, nori nčiam d irbti leidybos srityje. Po nepriekaištingo?
Prašyčiau paa iški nti, palyg i nti su kuo? O ko nori paklausti apie
ponią Džouns? Sudom inai.
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s į m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i re ktori u s
Gerbiamas sere,
kal ba ki nta i r vystosi. J i - organiškas darinys. J i neužda ryta d ramblio
kaulo bokšte, n u kabi nėtame brangiais meno kūriniais, pro kurio
langus matyti kone visas Siatlas, o a nt stogo irengta sra igtasparnių
a ikštelė.
Neprieka išti ngas - palyg i nti su kitais kartais, kai mudu ... ka i p jūs
sa kote ... a, ta i p, dulkindavomės. Tiesą saka nt, dulkinimasis buvo
beveik neprieka išti ngas. Taškas. Bent jau mano ku klia n uomone,
nors, ka i p žinote, mano patirtis šioje srityje labai ri bota.
Ar ponia Džouns - jūsų buvusi nuolan kioj i ?
Ana
Anastazija,
pon ia Džouns - labai vertinama mano darbuotoja. Mudu visuomet
siejo vien darbi niai sa ntykiai. Nesamdau nė vienos moters, su
kuria turėjau i ntym i ų ryšių. Aš baisi uosi, ka i p ga lėjai ta i p pagalvoti.
Vie n i ntelis žmog us, dėl kurio padaryčiau išimti, - tu, mat esi
382 E L Ja m es
protinga jauna moteris, turi nti i sta bų deryb i n i n kės ta lentą. Nors, jei
i r toliau vartosi toki us žodžius, g a l būt dar ka rtą turėsiu pagalvoti,
ar pri i mti tave i da rbą. Džiaugi uosi, kad tavo patirtis ri bota. Ji tokia
i r l i ks - apsiribos vien sa ntykiais su m a n i m i . lodi "neprieka i šti ngas "
supra ntu ka i p kom p l i mentą, nors ben d ra ujant su tavi m i n iekada
neži nia, ar ka lbi rimtai, a r, ka i p paprasta i, i ronizuoj i .
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s i m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i re ktorius,
sėd i ntis d ra m bl i o ka u l o bokšte
Mielas p o n e G rėjau,
man rodos, jau pareiškiau savo nuomonę a pie g a l i mybę d i rbti jūsų
imonėje. Mano n uostata šiuo kla u s i m u nepasi keitė, nesikeičia ir
n iekada nesikeis. Dabar turiu su jumis ski rtis, nes n u p i rkusi maisto
g rižo Keitė. M u d u su pol i n k i u i ron izuoti l i nkime j u m s labos nakties.
N uvykusi i Džordžiją su j u m i s susisieksiu.
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s i m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i re ktorius
PENKIASDES IMT PILKŲ ATSPALVIŲ 383
M
an padarytas manikiūras, esu pamasažuota, be to, išgėru
si dvi taures šampano. Pirmosios klasės keleiviams skirta
salė turi savų pranašumų. Sulig kiekvienu "Moet" šampa
no gurkšneliu vis labiau linkstu atleisti Kristianui, kad įsikišo. Atsi
darau "MacBook" kompiuterį tikėdamasi patikrinti, ar j is veikia bet
kuriame pasaulio kampelyje.
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s į m o n i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s,
turintis įta k i n g ų biči u l i ų, d i rbančių reikia mose įstaigose
Gerbiamas sere,
nugarą man masažavo labai malonus jaunas vyriškis. Ta i p. Tikrai
labai malonus. Pa prastoje lau kia mojoje salėje nebūčiau sutikusi
la no Polio, tad dar ka rtą dėkoju jums už paslaugą. Varg u ar lėktuvu i
pa kilus bus leidžiama naudotis elektron i n i u paštu, be to, man reikia
išsi miegoti, kad atrodyčiau g ražesnė, juolab kad pasta ruoj u metu
ne iti n gerai miegu.
Saldžių sa pnų, pone Grėjau ... Ga ivesiu apie jus.
Ana
386 E L Ja m es
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s i m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektorius,
kuriam n i ežti vienas d e l n a s
A.
Kristianas Grėj u s
Grėj a u s i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektorius,
kuriam n i ežti a b u delnai
Bet tu, kai p visada, reagava i per jautriai. Negali man rašyti tokių
"
da lykų ... "Surišta, užki mšta bu rna i r igrūsta i dėžę ... (Ka l bėjai ri mta i
a r j uokais?) Mane ta i baugina ... Tu mane ba ugini... Tu mane visiškai
apkerėjai, tai p pat i r gyvenimo būdu, ku ri patyriau su tavimi ir
apie kuri iki praeitos savaitės n ieko neži nojau, o dabar rašai man
tokius žodžius, kuri uos perskaičius norisi spiegti i r pasipustyti
padus. Žinoma, aš nepabėgsiu, nes man tavęs trūktų. Ti krai trūktų.
Noriu, kad mūsų sa ntykiai klostytųsi gerai, bet mane gąsd ina gilūs
jausmai ta u i r tamsus kel ias, kuriuo tempi mane žemyn. Tai, ką
siūlai, erotiška ir seksualu, žadina smalsu mą, bet bijau, kad manęs
nesužeistum - i r fiziškai, i r emociška i . Po trijų mėnesių galėtum
pasa kyti man "sudie'� o jei tai p atsitiktų, ka i p aš toliau gyvenčiau?
Kita vertus, visi santykiai kuo nors rizi kingi. Nors svajojau tikrai
ne apie tokius, juolab su pirmu vaikinu. Man tai - m i lžiniškas
pasiti kėjimo šuol is.
La bai džiaugi uosi, kad pažadėjai pamėgi nti duoti man daugiau. Dar
"
turiu gerai a pga lvoti, ka i p suprantu tą "da ugiau , i r ta i yra viena iš
priežasčių, kodėl norėja u tru puti atitolti. Tu mane ta i p akini, kad kai
būname d rauge, man sunku blaiviai mąstyti.
Tavo Ana
390 E L Ja m es
La i m i ng a i pa s i e k i a u Sava ną. A. ©
ir. . . galbūt visas savybes, kurių ieškojo, rado sutikusi Bobą. Gaila, kad
ne Rėjų.
- Anksčiau pagalvodavau, kad tavo tėvas buvo nuotaikos žmogus.
Bet dabar, kai viską prisimenu, man rodos, kad jis tiesiog buvo per
nelyg pasinėręs į savo darbą ir iš paskutiniųjų stengėsi sukurti mums
gerovę. - Mama atsidūsta. - Jis buvo toks jaunas . . . Abu buvome jauni.
Gal tai ir buvo bėda . . .
H m. . . Nepasakyčiau, kad Kristianas senas. Meiliai nusišypsau ma
mai. Prisiminusi mano tėvą, ji gali giliai įpulti į melancholiją, bet ne
abejoju, kad, palyginti su svyruojančios nuotaikos Kristianu, j is buvo
gana santūrus žmogus.
- Šiandien Bobas nori nusivesti mus pavakarieniauti. Į savo golfo
klubą.
- Ką? Bobas pradėjo žaisti golfą? - pašaipiai klausiu netikėdama
savo ausimis.
- Geriau neklausk... - sunkiai atsidususi sako mama ir užverčia
akis.
Anastazija,
man pikta, kad vos tik gerokai n utolsta me vienas nuo kito, imi su
m a n i m i bendrauti atvi ra i i r sąži n i ngai. Kodėl nega l i elgtis tai p pat,
ka i esame kartu?
ateityje tikėsi u osi, kad mano dova nas pri imsi be jokių
priešta ravimų. Beje, papasakok apie mane i r savo moti nai.
Atsi praša u, kad tave išgąsd inau. M i ntis tave gąsd inti man
nepakenčiama. Nejau manai, kad galėčiau leisti ta u keliauti
a ntrąja klase? Dėl Dievo, juk si ūliau savo rea ktyvini lėktuvą!
Ta i p, aš paj uokava u, gal būt nelabai vykusiai. Tačiau m i ntis, kad
galėčiau tave surišti ir užki mšti bu rną, mane labai jaudina (ir
ta i ne j uokas, o tiesa). Dėžės galėčiau atsisakyti - dėžės manęs
nekaiti na. l:inau, nenori, kad tau būtų užkemšama bu rna, -
mudu apie tai jau kal bėjome, - tad jei (ka i) tai darysiu, mes viską
išsamiai a ptarsime. Atrodo, tu dar nesu prata i, kad bend raujant
dominantui ir nuolan kiajam visos gal ios priklauso nuolan kiajam.
Kita i p ta ria nt, ta u. Ka rtoju: visa va ldžia - tavo ra n kose. Ne ma no.
E l i nge pasakei man "ne ". Jei nesuti nki, nega l i u tavęs nė pi rštu
pa l i esti - šta i todėl turime suta rti, kurioje a ptarta, ką da rysi, ir ko
ne. Jei ką nors išmėg i nsime ir ta u nepati ks, suta rti galėsime keisti.
Tokius kla usimus sprendi tu, o ne aš. Jei nenori, kad būtu m su rišta ir
užki mšta burna igrūsta i dėžę, to i r nebus.
Tą pati galiu pasakyti i r apie save, Anastazija. Kai esame kartu, man
a ptemsta protas - tokie gilūs mano jausmai tau.
Kristianas G rėj u s
G rėjaus jmon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektorius
396 E L Ja mes
Po galais... Jis parašė tikrą rašini, tarsi būtume mokiniai, ir visai ne
blogą. Smarkiai plakančia širdimi dar kartą perskaitau jo laišką ir isi
rangau i svečiams skirtą lovą, galima sakyti, spausdama glėbyje kom
piuteri. Sudaryti sutarti metams? Turiu tokią galią! Viešpatie, reikės
labai gerai pamąstyti. "Suprask ji tiesiogiai" - štai ką pataria mama. Jis
nenori manęs prarasti. Jau du kartus taip sakė! Kristianas taip pat nori,
kad mūsų santykiai klostytųsi gerai. Ak, Kristianai, aš taip pat to trokš
tu! Jis stengsis man neikyrėti. Ar tai reiškia, kad gali neatsispirti pagun
dai ir atskristi i Džordžiją? Staiga man įsižiebia viltis. Noriu ji pamatyti.
Dar nepraėjo nė para, kai išsiskyrėme, bet žinodama, kad nematysiu
Kristiano keturias dienas, pajuntu, kaip jo ilgiuosi. Ir kaip ji myliu.
Sere, esate gana iška l bingas laiškų rašytojas. Tu riu eiti vakarienės
i Bobo golfo klubą, i r - noriu, kad ži notu mėte, - vien pagalvojusi
apie tai imu va rtyti a kis. Bet jūs su savo niežtinčiu delnu dabar
398 E L Ja m es
labai toli, tad mano sėdynė bent kol kas saugi. Jūsų laiškas man
pati ko. Atsa kysi u i ji, kai tik galėsiu. Jau i l g i uosi jūsų. Linkiu smagios
popietės.
Jūsų Ana
Kristianas Grėj u s
Grėjaus jmonių hold i ngo genera l i n i s d i rektorius i r a k i ų va rtytojas
Jūsų Ana
lėjusi stipriai sučiaupiu lūpas. Man reikėtų lėlės, į kurią galėčiau besti
smeigtukus - gal taip atsikratyčiau bent dalies pykčio, kurį jaučiu tai
nepažįstamajai.
Kristianas Grėj u s
Grėjaus įmonių hold i ngo genera l i n i s d i rektorius
Brangus sere,
pone Grėjau, arg i kada d risa u jus pliekti? Man rodos, pai niojate
mane su kita moterimi... o man dėl to labai neramu. Dabar man
ti kra i rei kia ruoštis.
Jūsų Ana
Kristianas G rėj u s
Grėjaus jmon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektorius
Kristianas G rėj u s
G rėjaus jmon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Pa lengva ...
Kristianas G rėj u s
Grėjaus jmon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s
PENKIASDESIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 40 1
Tu riu eiti.
l ki, mažyti.
- Na, man j i patinka, o Keitei ne, - greitai sugalvoju šiokį tokį pa
siteisinimą.
Ji atidžiai mane nužvelgia, o Bobas išreiškia nekantrumą alkano ir
primušto šuns žvilgsniu.
- Rytoj nusivesiu tave į parduotuves, - sako mama.
- Oi, mama, nereikia. Drabužių man tikrai netrūksta.
- Ar j au negaliu palepinti dukters? Eime, Bobas miršta iš bado.
402 E L ja m es
Malonios va karienės.
Kristianas Grėj u s
Grėjaus į m o n i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Jūsų Ana
Pa nele Sti l,
pagaliau g rižote. Išėjote ta i p sta iga i r ka i p tik tą akimi rką, kai ėmė
da rytis idomu.
Eliotas nėra labai originalus. Ti kria usiai pats iš ko nors tuos žodžius
pavogė.
Ka i p va ka rienė?
Kristianas G rėj u s
G rėjaus i m o n i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i rektorius
Va ka rienė buvo soti - j ums bus malonu išgi rsti, kad prisivalgiau
geroka i daugiau, nei derėjo.
Ė mė da rytis idom u? Kodėl?
Tyčia dedatės nen uovoki? Rodos, visai nesen iai prašėte manęs, kad
atsegčiau su knelės užtra u ktu ką.
lr aš nekantriai lau kiau, kada galėsiu tai padaryti. Ta i p pat
džia ugi uosi g i rdėdamas, kad va lgote.
404 E L Ja m es
Kristianas G rėj u s
G rėjaus j m o n i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektori u s
Kristianas G rėj u s
Grėjaus j m o n i ų holdi ngo genera l i n is d i rektori u s
l ki, mažyte©.
Kristianas Grėj u s
G rėjaus jmon i ų hol d i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
Kristianas G rėj u s
Grėjaus imonių h o l d i n g o genera l i n i s d i rektorius
Kristianas Grėj u s
Grėjaus imon i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektorius
N
ervingai pasidairau po barą, bet Kristiano niekur nematyti.
- Ana, kas yra? Atrodai tarsi išvydusi vaiduoklį.
- Kristianas ... Jis čia.
- Ką? Kur?
Mama taip pat apsidairo.
Pamiršau jai paminėti Kristiano polinkį persekioti žmones.
Pagaliau pamatau j į. Širdis suspurda ir ima neramiai plakti, o Kris-
tianas jau žengia artyn. ]is tikrai čia - ir atskrido dėl manęs. Mano vi
dinė dievaitė džiūgaudama pašoka nuo paplūdimio gulto. Kristianas
vikriai skinasi kelią per žmones, prislopintoje halogeninių lempų švie
soje jo plaukai tviska variu ir raudoniu. Šviesiai pilkos akys spindi iš ...
pykčio? Įtampos? Jis stipriai sučiaupęs lūpas, sukandęs dantis. Oi, vel
niava . . . ne. Šią akimirką taip baisiai pykstu ant Kristiano ir še tau - jis
čia. Kaip galiu ant jo pykti motinos akivaizdoje?
Atsargiai verdamas mane žvilgsniu, Kristianas prieina prie mūsų
stalelio. Kaip visuomet, vilki baltus lininius marškinius ir mūvi
džinsus.
- Labas, - gailiai cypteliu, negalėdama nuslėpti sukrėtimo ir bai
mingos pagarbos, kad matau jį, iš kūno ir kraujo, stovintį priešais.
- Sveika, - atsako jis ir pasilenkia pakštelėti į skruostą užklupda-
mas mane nepasiruošusią.
- Kristianai, čia mano mama Karia.
Iki gyvo kaulo įsiėdusios geros manieros vis dėlto paima viršų.
Jis pasisuka pasisveikinti su mama.
- Ponia Adams, malonu susipažinti.
Iš kur Kristianas žino jos pavardę? Jis apdovanoja ją už širdies stve
riančia, vien Kristianui Grėjui būdinga ir iš karto pavergiančia šypse
na. Mamai nelieka nė menkiausios vilties išsigelbėti. Jai atvimpa apa
tinė lūpa - žandikaulis vos netarkšteli į stalą. Jėzau, mama, laikykis. Ji
paima ištiestą Kristiano ranką ir juodu pasisveikina. Mano mama taip
PENKIASDE S IMT PI L KŲ ATSPA L VIŲ 41 1
Po velnių!
- Gal galėtume pasišnekėti apie tai kitą kartą ir ne viešoje vietoje, -
nepatenkintas suburba Kristianas.
- Juk nemanai kada nors mane įtikinsiąs, kad ta moteris - ne tam
tikros rūšies pedofilė?
- Aš jos tokia nelaikau. Niekada nelaikiau. O dabar - gana! - kaip
kirviu nukerta jis.
- Ar ją mylėjai?
- Na, kaip sutariate? - klausia mama, kurios nei Kristianas, nei aš
nepastebėjome grįžtančios.
Mudu atšlyjame vienas nuo kito - paskubomis, lyg būtume nusi
kaltę, ir aš prisiverčiu plačiai nusišypsoti. Mama įdėmiai žiūri į mane.
- Gerai, mama.
Kristianas gurkšnoja kokteilį atidžiai stebėdamas mane, o jo veide
atsispindi atsargumas. Apie ką jis mąsto? Ar jis tą moterį mylėjo? Jei
mylėjo, manau, manęs laukia triuškinamas pralaimėjimas.
- Ką gi, ponios, paliksiu judvi toliau vakaroti.
Ne. . . ne. . . kaip jis gali išeiti nieko man neatsakęs.
- Prašom įtraukti šiuos gėrimus į mano sąskaitą. Šeši šimtai dvy
liktas kambarys. Paskambinsiu tau rytoj rytą, Anastazija. Iki rytojaus,
Karla.
- Ak, kaip malonu girdėti, kad žmogus kreipiasi į tave nesutrum
pintu vardu.
- Gražiai merginai - gražus vardas, - sumurma Kristianas, spaus
damas mamai ranką, ir jos veide nušvinta paika šypsena.
Ak, mama - "lr tu, Brutai?" Atsistoju žvilgsniu maldaudama Kris
tiano atsakyti į klausimą, bet jis tik nekaltai pakšteli man į skruostą.
- Iki, mažyte, - sušnabžda man į ausį. Ir nueina.
Prakeiktas šunsnukis, kontrolės maniakas! Baisus pyktis vėl prisle
gia man krūtinę. Šlumšteliu ant kėdės ir pasisuku į mamą.
- Na ir apstulbinai mane, Ana. Kristianas - pavydėtinas jaunikis.
Tik nenutuokiu, kas tarp judviejų darosi. Manau, jums reikia pasikal
bėti. Oi, oras prie mūsų stalelio toks įkaitęs, tiesiog sunku tverti. - Ji
demonstratyviai pasivėduoja veidą.
- MAMA!
- Eik ir pasišnekėk su juo.
- Negaliu. Atėjau čia pavakaroti su tavimi.
416 E L Ja m es
- Ana, atvažiavai čia, nes esi sutrikusi dėl santykių su tuo vaikinu.
Judu vienas dėl kito einate iš proto. Tai akivaizdu. Turi su juo pasi
kalbėti. Dėl Dievo meilės, jis ką tik skrido beveik penkis tūkstančius
kilometrų, kad tave pamatytų. Juk pati žinai, kaip siaubinga skristi.
Mane išmuša raudonis. Nepasakojau jai, kad Kristianas turi lėktuvą.
- Kas yra? - susiraukusi tarsteli mama.
- Jis turi asmeninį lėktuvą, - droviai sumurmu, - be to, mama, ki-
lometrų tik keturi tūkstančiai.
Kodėl man taip nejauku? Mama staiga kilsteli antakius.
- Čia tai bent! - sušnabžda ji. - Ana, tarp judviejų kažkas vyksta.
Nuo tos akimirkos, kai atvykai į Džordžiją, mėginu suprasti kas. Bet,
kad ir kokia būtų problema, vienintelis būdas ją išspręsti - pasišnekėti
su Kristianu. Mąstyk nemąsčiusi, bet kol nepraversi burnos, niekur
nepajudėsi.
Susiraukusi dėbteliu į mamą.
- Ana, mieloj i, tu visada būdavai linkusi pernelyg viską analizuoti.
Vadovaukis nuojauta. Ką ji tau sako, širdele?
Stebeiliju į savo pirštus.
- Manau, aš jį įsimylėjusi, - sumurmu.
- Žinau, mieloji. O jis įsimylėjęs tave.
- Ne!
- Taip, Ana. Po galais, ko tau dar reikia? Gal kad jam ant kaktos
mirkčiotų neoninė iškaba?
Įdėmiai žvelgiant į mamą akių kampučius ima graužti besitven-
kiančios ašaros.
- Ana, vaikeli ... Neverk...
- Nemanau, kad jis mane myli.
- Kad ir koks būtų turtingas žmogus, argi j is kada viską metęs sėda
į asmeninį lėktuvą ir skrenda per visą žemyną vien išgerti popietinės
arbatėlės. Eik pas jį! Čia graži, romantiška vieta. Be to, čia neutrali
teritorija.
Veriama mamos žvilgsnio pasimuistau. Ir noriu eiti pas Kristianą,
ir nenoriu.
- Mieloji, tu neįsipareigojusi pas mane grįžti. Noriu, kad būtum lai
minga, ir manau, kad dabar tavo laimė - viršuje, šeši šimtai dvyliktame
kambaryje. Jei namo grįši vėliau, raktą rasi po juka priekiniame priean
gyje. Jei liksi nakvoti, na ... tu jau didelė mergaitė. Tiesiog būk atsargi.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 417
Tada kyšteli ranką tarp kojų, timpteli mėlyną virvelę - kq?! - atsar-
giai ištraukia tamponą ir švysteli į unitazą. Po velnių .. Dėl Dievo mei-
.
skyrus, žinoma, daktarą Fliną. O dabar apie tai kalbuosi tik todėl, kad
noriu pelnyti tavo pasitikėjimą.
- Aš tavimi pasitikiu, tik noriu tave geriau pažinti, bet jei tik mė
ginu su tavimi pasikalbėti, tu išblaškai mano dėmesį. Tiek daug dar
norėčiau sužinoti...
- Ak, dėl Dievo meilės, Anastazija! Ką nori sužinoti? Ką turiu da
ryti? - Kristiano žvilgsnis liepsningas, ir nors balso jis nekelia, supran
tu, kad tramdo įniršį.
Įbedu žvilgsnį į savo rankas vandenyje, praskaidrėjusiame ėmus
sproginėti vonios putų burbulams.
- Tik mėginu suprasti; tu - tikra mįslė. Visai nepanašus į jokį mano
pažįstamą žmogų. Džiaugiuosi, kad pasakoji man tai, ką noriu žinoti.
Jėzau, tikriausiai "Cosmopolitan" kokteiliai įkvėpė drąsos, bet
staiga pajuntu negalinti pakęsti mus skiriančio tarpo. Neišlipdama iš
vandens pasislenku į kitą vonios pusę ir mūsų oda susiliečia. Jis įsi
tempia ir nepatikliai mane nužvelgia, tarsi galėčiau įkąsti. Kq gi, tai
bent netikėtas posūkis. Mano pasąmonė spokso į jį tyli, nustebusi ir
susimąsčiusi.
- Prašau, nepyk ant manęs, - sušnabždu.
- Nepykstu ant tavęs, Anastazija. Tik prie tokių pašnekesių - prie
tokio tardymo - aš nepratęs. Taip kalbuosi tik su daktaru Flinu ir
su ... - Kristianas nutyla ir suraukia kaktą.
- Su ja. Su ponia Robinson. Taip kalbiesi su ja? - pamėginu išpro-
vokuoti Kristianą, tramdydama įtūžį.
- Taip, su ja.
- Apie ką?
Kristianas visu kūnu pasisukdamas į mane sujudina vandenį ir tas
per vonios kraštus ištykšta ant grindų. Jis apkabina mane per pečius ir
atsiremia į vonios sienelę.
- O tu užsispyrusi, ar ne? - šiek tiek suirzęs sumurma.- Apie gy
venimą, apie pasaulį, apie verslą. Anastazija, mudu su ponia Robinson
pažįstami labai seniai. Galime šnekėtis apie viską.
- Kalbatės ir apie mane? - tyliai klausiu.
- Taip. - Jo pilkos akys atidžiai mane stebi.
Prikandu apatinę lūpą tramdydama staiga siūbtelėjusį ir besiver
žiantį pyktį.
- Kam jums apie mane kalbėtis?
426 E L Ja m e s
pakeliu rankas j am prie galvos ir, neatitraukdama lūpų nuo jo, pirštais
paglostau plaukus. Tai leidžiama. Tai jam patinka. Man taip pat. Mudu
judame kartu. Timpteliu Kristianui už plaukų, truputį atlošiu j am galvą
ir imu bučiuoti godžiau, jodama ant jo - vis greičiau, atrasdama ritmą.
Prispaudusi lūpas prie jo lūpų, sudejuoju. Jis ima kelti mane greičiau ir
greičiau ... bet klubų nepaleidžia. Atsako į mano bučinį. Mūsų burnos
šlapios, liežuviai susipynę. Tas j ausmas ... vėl visiškai mane užvaldo. Aš
jau prie ribos ... jau atpažįstu tą malonią įtampą ... tą virpulį . . . O van
duo ... jis sūkuriuoja aplink, mes verpete, judant vis greičiau mus įsuka
pašėlęs sūkurys, visur taškosi vanduo, atspindėdamas tai, kas vyksta
manyje, bet... man nesvarbu.
Myliu šitą vyrą. Man patinka jo aistra ir kokį poveikį j am darau.
Džiaugiuosi, jog taip toli skrido vien tam, kad pamatytų mane. Man
patinka, kad j am rūpiu ... tikrai rūpiu. Tai taip netikėta ir teikia tokį
pasitenkinimą ... Jis priklauso man, o aš - jam.
- Štai taip, mažyte, - sušnabžda Kristianas.
Ir aš patiriu orgazmą, jis nusirita kūnu tarsi didžiulė banga, už
klumpa lyg šėlstantis tornadas, praryjantis mane gyvą. Staiga Kristia
nas stipriai prisispaudžia mane apkabinęs per nugarą ir taip pat patiria
palengvėjimą.
- Ana, mažyte! - rikteli jis, o tas šauksmas laukinis, sujudinantis ir
sukrečiantis pačias mano sielos gelmes.
ŽIŪRIME VI ENAS Į KITĄ. - pilkos akys į mėlynas akis - arti sukišę vei
dus, gulėdami milžiniškoje lovoje, abu glėbyje suspaudę po pagalvę.
Nuogi. Nesiliesdami. Tik žiūrime ir džiaugiamės vienas kitu, apsikloję
vien paklode.
- Nori miegoti? - švelniai ir rūpestingai klausia Kristianas.
- Ne. Aš nepavargusi.
Keista, bet jaučiuosi žvali. Gera buvo pasišnekėti - noriu dar.
- Ką nori veikti? - vėl klausia j is.
- Kalbėtis.
Kristianas nusišypso.
- Apie ką?
- Apie daug ką.
- Pavyzdžiui?
- Apie tave.
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATS PA L VIŲ 43 1
liu išleisti nė garso. Esu be žado. Jis dar labiau ištiesia ranką ir braškė
atsiduria man prie lūpų.
- Valgyk, Anastazija. - Jo lūpos taria mano vardą geismingai pa
glamonėdamos kiekvieną skiemenį.
lšsižioju ir kandu, narvas dingsta, o mano rankos išsilaisvina. Ištie
siu jas norėdama paliesti Kristianą, pirštais perbraukti per jo krūtinės
plaukus.
- Anastazija ...
Ne... Sudejuoju.
- Nagi, mažyte.
Ne. Noriu tave liesti.
- Pabusk.
Ne. Prašau... Nenoromis labai trumpai pramerkiu akis. Guliu lovo
je ir kažkas nosimi brauko man per ausį.
- Pabusk, mažyte, - šnabžda kažkas, ir nuo to malonaus balso man
gyslomis, rodos, ima tekėti šilta lydyta karamelė.
Tai Kristianas. Vaje, lauke dar tamsu, o reginiai iš ką tik sapnuoto
sapno tebėra ryškūs, trikdantys ir gundantys.
PENKIASDE Š IMT PILKŲ ATS PALVIŲ 435
- A ... ne ... - sumurmu. Noriu vėl priglusti jam prie krūtinės, grįžti
į sapną. Kodėl j is mane žadina? Dar naktis - bent jau man taip rodosi.
Po velnių . . . Ar jis nori sekso... dabar?
- Laikas keltis, mažyte. Tuoj įjungsiu naktinę lempą, - ramiai sako
Kristianas.
- Ne, - suniurnu.
- Noriu, kad drauge vytumės aušrą, - sako jis bučiuodamas man
veidą, akių vokus, nosies galiuką, lūpas, ir aš atsimerkiu. Naktinė lem
pa įjungta. - Labas rytas, gražuole, - sušnabžda Kristianas.
Vėl suniurnu, o jis nusišypso.
- Rodos, tu ne vieversys, - nusprendžia.
Blankioje šviesoje prisimerkusi matau Kristianą, pasilenkusį prie
manęs, besišypsantį. Linksmai nusiteikusį. Besišaipantį. Ir apsirengu
sį! Juodais drabužiais.
- Maniau, nori sekso, - mieguista burbteliu.
- Anastazija, su tavimi aš visada noriu sekso. Malonu žinoti, kad ir
tu taip pat, - santūriai sako j is.
Akims pripratus prie šviesos, pažvelgiu į Kristianą įdėmiau ir jis vis
dar atrodo puikiai nusiteikęs ... ačiū Dievui.
- Zinoma, ir aš noriu, bet ne vidury nakties.
- Dabar ne naktis, o ankstus rytas. Nagi, kelkis ir renkis. Eisime į
lauką. Seksą kol kas atidėsime.
- Sapnavau tokį nuostabų sapną, - verksmingai pratariu.
- Ką sapnavai? - kantriai klausia jis.
- Tave. - Nuraustu.
- Ką šį kartą dariau?
- Mėginai pavaišinti mane braškėmis.
Kristiano lūpos trūkteli nuo vos pastebimos šypsenėlės.
- Daktaras Flinas tokį sapną galėtų interpretuoti visą dieną. O da-
bar kelkis ir renkis. Praustis po dušu gali neiti, paskui nusiprausime
kartu.
Kartu!
Atsisėdu lovoje ir antklodė nuslenka man iki juosmens apnuogin
dama viršutinę kūno dalį. Kristianas stovi šiek tiek atokiau ir žiūri į
mane geidulingu žvilgsniu.
- Kelinta valanda?
- Pusė šeštos.
436 E L Ja mes
- Žinai, kartais puiku būti tokiam kaip aš, - sako Kristianas, jo vei
de - ne tik sąmokslininko, bet ir pasipūtėlio šypsena, ir aš neatsispiriu
pagundai ją pamėgdžioti. Kai būna toks žaismingas ir nerūpestingas,
jis toks mielas . . . Kristianas atidaro man automobilio dureles, demons
tratyviai nusilenkia ir aš įlipu. Jis puikios nuotaikos.
- Kur važiuosim?
- Pamatysi.
Kristianas šypteli, mitriai įjungia variklį, automobilis pajuda ir
mudu išvažiuojame iš Savanos alėjos. Jis suprogramuoja navigatorių,
spusteli į vairą įmontuotą mygtuką ir automobilio saloną užplūsta kla
sikinė instrumentinė muzika.
- Kas tai? - klausiu ausį glostant nepaprastai maloniems daugybės
smuikų garsams.
- Ištrauka iš "Traviatos". Iš Verdžio operos.
Dieve ... kaip gražu.
- Iš "Traviatos" ? Kažkur girdėta . . . Tik nepamenu kur. Ką tas pava
dinimas reiškia?
Kristianas žvilgteli į mane ir globėjiškai nusišypso.
- Na, išvertus pažodžiui, jis reiškia "iš doros kelio išvesta moteris".
Opera sukurta Aleksandro Diuma romano "Dama su kamelijomis"
motyvais.
- Šit kaip. Tą romaną esu skaičiusi.
- Taip ir maniau.
- Pasmerkta kurtizanė. - Sėdėdama prabangioje odinėje sėdynėje
neramiai pasimuistau. Ar jis nori man kq. nors pasakyti? - Hm . . . liūdna
istorija, - sumurmu.
- Per liūdna? Gal norėtum pati pasirinkti muziką? Ji mano "iPod".
Kristianas vėl paslaptingai šypsosi.
Niekur nematau "iPod". Kristianas kelis kartus paliečia į automo
bilio valdymo pultą įmontuotą ekranėlį tarp mūsų, ir štai - kūrinių
sąrašas.
- Tu išrink.
Jo lūpų kampučiai kilsteli nuo tramdomos šypsenos, o aš suprantu,
kad tai iššūkis man.
Kristiano Grėjaus "iPod". . . gali būti įdomu. Liečiamame ekrane pa
slenku muzikos kūrinių sąrašą ir randu puikią dainą. Spusteliu "Gro
ti". Kas būtų pamanęs, kad Kristianas - Britnės Spirs gerbėjas. Tai klu-
P ENK I ASDE S IMT PIL KŲ ATSPALV I Ų 439
š tai kas. Skrendu prie saulės, bet j is su manimi, j is mane lydi. Tai
suvokusi aikteliu. Sukamės ir sukamės, o vaizdas ryto šviesoje tiesiog
nepakartojamas.
- Stipriai laikykis! - perspėj a Kristianas ir vėl niurktelime žemyn,
tik šį kartą jis sklandytuvo nesustabdo. Staiga pakimbu žemyn galva,
per piloto kabinos gaubtą žvelgdama į žemę.
Klykteliu, nevalingai išskečiu rankas, delnais įsiremiu į gaubto sti
klą, kad neiškrisčiau. Girdžiu Kristianą juokiantis. Niekšas! Bet Kris
tiano linksmumu užsikrečiu ir pati, kol j is išlygina sklandytuvą, taip
pat imu juoktis.
- Gerai, kad nevalgiau! - rikteliu jam.
- Taip, kai dabar pagalvoji, gerai, kad nevalgei, nes ketinu šį ma-
nevrą pakartoti.
Kristianas vėl kreipia sklandytuvą tol, kol pakimbame žemyn galva.
Šį kartą aš pasiruošusi, tad įsikimbu į saugos diržus, bet imu krizenti
kaip paskutinė kvaiša. Netrukus Kristianas atverčia sklandytuvą.
- Gražu, ar ne?! - šūkteli.
- Taip.
Sklendžiame didingai skrosdami orą, klausydamiesi vėjo ir tylos,
gaubiami ankstyvo rytmečio šviesos. Ko daugiau norėti?
- Ar matai valdymo svirtį tiesiai priešais? ! - šaukia Kristianas.
Žvilgteliu į valdymo svirtį, kyšančią tarp kojų. Ak . . . Ko j is iš manęs
nori?
- Čiupk ją.
Po galais ... Jis nori, kad valdyčiau sklandytuvą. Nieko nebus!
- Nagi, Anastazija. Čiupk ją, - valdingiau paragina mane Kristianas.
Nedrąsiai ją suimu ir pajuntu aukštį ir kryptį to, kas, rodos, vadina-
ma termikais ir antvėjais ir padeda išsilaikyti sklandytuvui ore.
- Stipriai suspausk. . . ir laikyk, kad nejudėtų. Ar matai priekyje aps
kritą skalę? Žiūrėk, kad rodyklė būtų per patį vidurį.
Rodos, širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Po velnių . . . Valdau sklandytu-
vą ... Sklendžiu.
- Gera mergaitė.
Kristianas, rodos, patenkintas.
- Na ir nustebinai - leidi valdyti sklandytuvą! - šaukiu.
- Panele Stil, dar ne taip nustebtumėte sužinojusi, ką ketinu jums
leisti. Toliau pilotuosiu aš.
PENKIASDEŠIMT PI L KŲ ATS PA L VIŲ 447
- Taip.
- Tada sutinku. Beje, kai guli mano lovoje, labai gerai miegu. Nė
nemaniau, kad galėtų taip būti. - Jis nutyla ir vėl suraukia kaktą
- Bijoj au, kad jei nesu tiksiu su viskuo, paliksi mane, - sušnabždu.
- Niekur aš nedingsiu, Anastazija. Be to ... - Kristianas nutyla ir,
truputį pamąstęs, priduria: - Vadovaujamės tavo patarimu, atsižvel
giame į tavo pasiūlytą kompromiso sąvoką. Rašei apie ją elektroninia
me laiške. Ir kol kas man puikiai sekasi.
- Džiaugiuosi, kad nori daugiau, - droviai sukuždu.
- :Žinau.
- Iš kur?
- Patikėk. Tiesiog žinau. - Kristianas patenkintas nusišypso. Jis
kažką slepia. Tik kq?
Tada Leandra atneša pusryčius ir mūsų pokalbis nutrūksta. Man
gurgia pilvas, primindamas, kokia esu alkana. Kristianas pritariamai
žiūri, kaip viską šluoju iš lėkštės, ir tas spoksojimas mane erzina.
- Ar galiu tave pavaišinti? - klausiu Kristiano.
- Pavaišinti? Kuo?
- Sumokėti už pusryčius.
Kristianas prunkšteli.
- Kažin, --: priekaištingai atsako.
- Prašau. Aš taip noriu.
Susiraukęs j is pažvelgia į mane.
- Mėgini visiškai atimti iš manęs vyrišką savigarbą?
- Ši užeiga tikriausiai vienintelė, kurioje išgalėsiu apmokėti sąskaitą.
- Anastazija, aš vertinu tavo gerą ketinimą. Tikrai. Bet ne.
Papučiu lūpas.
- Neširsk, - įspėja Kristianas, o jo akys grėsmingai spindi.
Ači ū
Ana x
Geriau jau kuris nors iš tų dviej ų užsiėmimų nei tavo knarki mas. Aš
tai p pat gera i praleidau laiką.
Kristianas G rėj u s
G rėjaus imon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektori u s
Ana
454 E L Ja m es
N iekada netvi rti nau esąs džentel menas, Anastazija, i r manau daug
kartų aiškiai tau pa rodęs, kad toks nesu. R Ė KSMI NGOS didžiosios
raidės manęs visiškai neba ugina. Bet prisi pažistu nekaltai melavęs:
ne, tu neknarki, užtat ka lbi per m iegus. lr tai nuosta bu.
Kristianas Grėj u s
G rėjaus į m o n i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i re ktorius
Po velnių . . . Žinau, kad šneku per miegus. Keitė daug kartų sakė. Po
galais, ko būsiu prikalbėjusi? Ak, ne . . .
l ki, mažyte.
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 455
Kristianas G rėj u s
Grėj a u s i m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori us,
storžievis i r nenaudėl i s
Šit kaip?! Visiška tyla iki pat vakaro. Nesitveriu piktumu. Jėzau ...
O j e i per miegus pasakiau, kad jo nekenčiu, a r dar blogiau - kad my
liu? Oi, tikiuosi, taip nenutiko. Aš dar nepasiruošusi j am to sakyti,
o j is, be abejo, nepasiruošęs to išgirsti, gal ir niekad nenorės girdėti.
Susiraukusi dėbteliu į kompiuterį ir apsisprendžiu: kad ir kokius pa
tiekalus mama ruoš, aš iškepsiu duonos ir minkydama tešlą išliesiu
visą pyktį.
jo galėjo atsitikti nuo tos dienos, kai atsiuntė man ilgą laišką, iki vakar,
kai vėl su juo susitikau? Ką jis padarė? Staiga atsisėdu, vos neišliedama
gazuoto vandens. Jis vakarieniavo su ... ja. Elena.
Po velnių!
Vos tik tai sumoju, man pašiurpsta oda. Ar ji jam ką nors pasakė?
O, kad būčiau galėjusi pasiversti muse ir jiedviem vakarieniaujant tu
pėti ant sienos. Būčiau galėjusi ikristi jai i sriubą arba nutūpti ant vyno
taurės - ir būtų ji užspringusi.
- Ana, mieloji, kas yra? - mano pažadinta iš snaudulio klausia
mama.
- Man šovė viena mintis, mama. Kelinta dabar valanda?
- Apie pusę septintos, mieloji.
Hm ... jis dar nebus nusileidęs. Ar galiu jo paklausti? Ar turėčiau
paklausti? O gal ji čia niekuo dėta? Karštligiškai laikausi isikibusi šios
vilties. Ką sakiau per miegus? Mėšlas... galiu lažintis, kad sapnuodama
ji leptelėjau ką nors netinkamo. Kad ir ką pasakiau, tikiuosi, kad šią
didelę permainą paskatino vidinės Kristiano nuostatos, o ne ji.
Nuo to prakeikto karščio tiesiog alpstu. Turiu vėl niurktelėti i ba
seiną.
Gerbiamas sere,
prašyčiau pra nešti, ar saugiai parvykote. Jau praded u nerimauti.
Galvoj u apie jus.
Jūsų Ana x
458 E L Ja m es
Kristianas Grėj u s
Grėjaus imon i ų holdi ngo genera l i n i s d i rektorius
Jūsų Ana x
Kristianas G rėj u s
G rėj a u s į m o n i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i re ktorius
Ti ki uosi, pasa kiau k ą nors l i n ksmo. Tačiau tu rėtu mėte ži noti, kad
nega l i u prisi i mti atsa komybės už tai, ką šneku m iegodama. Tiesą
saka nt, jūs tikria usiai nenugirdote.
Kristianas Grėj u s
G rėjaus į m o n i ų h o l d i ngo genera l i n i s d i re ktorius
Labos nakties.
Panelė A. R. Sti l
Anastazija,
tuos žodžius, kuriuos g i rdėjau tave tariant per miegus, mieliau
būčiau išklausęs tau nubudus - štai kodėl nesakysiu, ką kal bėjai. Eik
miegoti. Rytoj esu tau kai ką numatęs, tad bus geriau, jei pai l sėsi.
Kristianas G rėj u s
G rėjaus j m o n i ų holdingo genera l i n i s d i rektori u s
M
ama stipriai mane apkabina.
- Klausyk savo širdies, mieloj i, ir prašau, labai prašau -
stenkis per daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gy
venimu. Tu dar tokia j auna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi,
tad neskubink įvykių. Esi nusipelniusi visa ko geriausio, - šnabžda j i
man į ausį i r nuoširdūs mamos žodžiai ramina. J i pabučiuoja man į
plaukus.
- Ak, mama ...
Akys nelauktai paplūsta ašaromis ir aš prie jos prisiglaudžiu.
- Mieloji, juk žinai, kaip sakoma. Teks pabučiuoti daug varlių, kol
rasi savo princą.
Kreivai ir liūdnai j ai šypteliu.
- Rodos, j au pabučiavau princą, mama. Tikiuosi, jis nevirs varle.
Ji apdovanoja mane pačia mieliausia motiniška, beatodairišką mei-
lę liudij ančia šypsena ir, kai vėl apsikabiname, nusistebiu, kad taip sti
priai šią moterį myliu.
- Ana, ką tik paskelbė tavo skrydį, - nerimaudamas sako Bobas.
- Ar aplankysi mane, mama?
- Žinoma, mieloji, netrukus. Myliu tave.
- Ir aš tave myliu.
Kai mama paleidžia mane iš glėbio, atkreipiu dėmesį, kad jos akys pa
raudusios nuo neišlietų ašarų. Apkabinu Bobą ir apsisukusi nueinu prie
terminalo vartų - šiandien užsukti į pirmosios klasės keleiviams skirtą
salę neturiu laiko. Nutariu nesigręžioti. Bet vis tiek atsisuku... Bobas glė
byje laiko mamą, o jai skruostais srūva ašarų upeliai. Tada ir aš nesusilai
kau. Einu prie vartų nunarinusi galvą, įbedusi žvilgsnį į tviskančias baltas
grindis, bet vaizdas neaiškus nuo akyse susitvenkusių ašarų.
Lėktuve apsupta pirmosios klasės keleiviams skirtos prabangos,
patogiai įsitaisau ir mėginu nusiraminti. Skirtis su mama visada labai
sunku . . . Ji lengvabūdė, išsiblaškiusi, bet pastaruoju metu labai įžvalgi
PENKIASDE$ 1 MT PILKŲ ATSPALVIŲ 463
Jūsų Ana x
Kristianas G rėj u s
G rėjaus jmonių holdi ngo genera l i n i s d i rektorius
Ana x
Anastazija,
padėtis ga lėtų būti i r geresnė. Ar lėktuvas jau pakilo? Jei tai p,
neturėtum si ųsti elektro n i n i ų laiškų. Kel i sau g rėsmę, o tai tiesiogiai
PENKIASDEŠ IMT P I L KŲ ATS P A L VIŲ 465
Kristianas Grėj u s
Grėjaus j m o n i ų h o l d i n g o genera l i n i s d i rektori u s
Mėšlas. Na, gerai. Varge ... Kodėl jis taip siunta? Gal suirzęs dėl tos
"padėties" ? Gal Teiloras nepasirodė darbe, gal akcijų biržoje prarado
kelis milijonus, o gal nutiko dar kas nors?
Pa nelė Sti l
Kristianas Grėj u s
G rėj a u s jmon i ų hold i ngo genera l i n i s d i rektorius
l ki
Ana x
- Ne. Žinau, kad Siatle yra keturios leidyklos, tad numanau, jog
dirbsi vienoje iš jų.
- Tai SIP leidykla.
- A, ta mažytė. Gerai. Tau pasisekė. - Pasilenkęs jis pakšteli man į
kaktą. - Gudruolė. Kada pradėsi?
- Nuo pirmadienio.
- Taip greitai? Tuomet pasinaudosiu proga, kol dar esi čia. Apsisuk.
Ši paprasta Kristiano komanda sutrikdo, bet paklūstu, ir jis atsega
man liemenėlę ir sijono užtrauktuką. Tada, uždėjęs delnus ant sėdme
nų ir bučiuodamas petį, ima tempti sijoną žemyn. Palinksta dar ar
čiau, įbeda nosį man į plaukus ir giliai įkvepia. Spusteli sėdmenis.
- Jūs ir jaudinate mane, panele Stil, ir raminate. Koks svaiginantis
derinys.
Kristianas pabučiuoja man į plaukus. Paskui, paėmęs už rankos,
nusitempia į dušą.
- Oi! - spygteliu.
Vanduo labai karštas. Liedamasis tuo vandeniu, Kristianas man
šypteli.
- Čia tik šlakelis karšto vandens.
Tiesą sakant, jis teisus. Jausmas neprilygstamas, o tas vanduo nu
plauna ir Džordžijos ryto prakaitą, ir nuo mylėjimosi ant odos likusį
lipnumą.
- Nusisuk, - liepia Kristianas ir aš klusniai nusisuku veidu į sie
ną. - Noriu tave nuprausti, - sumurma jis ir paima kūno prausiklį.
Truputį jo išspaudžia sau į delną.
- Turiu tau dar kai ką pasakyti, - tariu, kai jis ima delnais trinti
man pečius.
- Ak šit kaip? Ir ką gi? - švelniai klausia.
Giliai atsidūstu ir ryžtuosi.
- Ketvirtadienį Portlande mano bičiulio Chosė nuotraukų parodos
atidarymas.
Rankomis liesdamas man krūtis, Kristianas sustingsta. Nors ir pa-
brėžiau žodį "bičiulis".
- Taip, na ir kas? - šį kartą nedraugiškai klausia jis.
- Pažadėjau jam atvažiuoti. Gal nori vykti kartu?
Rodos, praeina visa amžinybė, kol Kristianas neskubėdamas vėl
ima mane prausti.
P E NK I A S D E $ I MT P I L KŲ AT S PA L V I Ų 473
- Kelintą valandą?
- Atidarymas pusę aštuntos vakare.
Jis pakšteli man į ausį.
- Gerai.
Mano pasąmonė lengviau atsikvepia ir atsipalaidavusi sudrimba
sename, aptrintame fotelyje.
- Prieš atsiklausdama nervinaisi?
- Iš ko sprendi?
- Anastazija, dabar tavo kūne visiškai neliko įtampos, - trumpai
paaiškina Kristianas.
- Na, man tik atrodė, kad tu ... pavyduliauji.
- Taip ir yra, - niūriai tarsteli Kristianas. - Ir būtų gerai, jei to ne-
pamirštum. Bet ačiū, kad manęs atsiklausei. Paimsime "Čarlį Tango".
Ak, žinoma, sraigtasparnį - ir kaipgi aš, kvaiša, nesusiprotėjau? !
Vėl skrisime ... puiku! Nusišypsau j am.
- Ar galiu ir aš tave nuprausti? - klausiu.
- Kažin, - burbteli Kristianas ir, kad atsakymas neatrodytų toks
piktas, švelniai pakšteli man į sprandą.
Nusisukusi į sieną nepatenkinta papučiu lūpas, o j is muilinais del-
nais toliau glamonėja man nugarą.
- Ar kada nors leisi man prie tavęs prisiliesti? - įsidrąsinusi klausiu.
Jis vėl sustingsta, šį kartą uždėjęs ranką ant užpakalio.
- Rankas ant sienos, Anastazija. Noriu paimti tave dar kartą, - su
murma j is man į ausį, čiumpa už klubų, ir aš suprantu, kad pokalbis
baigtas.
dėžė. Ištiesęs į ją ranką, Kristianas mosteli ir dėžė skyla į dvi dalis: du
relės prasiskiria ir pasislenka, atidengdamos kompaktinių diskų gro
tuvą ir daug mygtukų. Kristianas kelis paspaudžia. Nieko nenutinka,
bet j is, rodos, patenkintas. Aš suglumusi. Kai jis vėl atsisuka į mane,
veide išvystu santūrią, bet mįslingą šypsenėlę.
- Ketinu pririšti tave prie tos lovos, Anastazija. Bet pirmiausia už
rišiu tau akis ir, - jis parodo rankoje laikomą "iPod", - tu manęs negir
dėsi. Girdėsi tik muziką, kurią aš tau leisiu.
Gerai. Muzikinis intarpas. Visai ne tai, ko tikėjausi. Ar jis kada nors
daro tai, ko tikiuosi? Jėzau, galgi nebus repo.
- Eikš.
Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie senovinės lovos
su keturiais baldakimo stulpais. Kiekviename kampe - pančiai: plonos
metalinės grandinės ir odiniai antrankiai, blizgantys raudono atlaso
fone.
Kad mane kur, rodos, tuoj širdis iššoks iš krūtinės - jaučiu, jog
viduje tiesiog lydausi, o gyslomis teka grynas geismas. Ar galėčiau dar
labiau susijaudinti?
- Stovėk čia.
Stoviu prie lovos. Jis pasilenkia ir sušnabžda man į ausį:
- Lauk čia. Nenuleisk akių nuo lovos. Įsivaizduok, kad guli ant jos
surišta ir visiškai priklausoma nuo mano malonės.
Dieve. . .
Kristianas nueina, girdžiu, kad kažką paima nuo durų pusės. Visos
mano juslės labai jautrios, klausa įtempta. Jis kažką pasiėmė nuo vyti
nių ir menčių stovo. Po galais. . . Kq. jis darys?
Jaučiu Kristianą už nugaros. Jis paglosto man plaukus, suima juos
ir pradeda pinti kasą.
- Nors ir labai mėgstu dvi tavo kasytes, Anastazija, dabar nekan
trauju tave paimti. Tad pakaks ir vienos kasos, - kimiai ir tyliai paaiš
kina.
Pindamas kasą, Kristianas mitriais pirštais kartkartėmis brūkšteli
per nugarą, ir kiekvienas toks atsainus palytėjimas mano odai - tar
si malonus elektrošokas. Kasos galą jis suriša gumele, paskui švelniai
trūkteli taip, kad žingteliu atatupsta ir prisiploju prie jo. Tada jis trūk
teli kasą į šoną, kad palenkčiau galvą ir jam būtų lengviau pasiekti
kaklą. Pasilenkęs nosimi braukia man per kaklą, nuo ausies apačios
478 E L ja m es
pamėginu išlyginti kvėpavimą. Jis vėl labai lėtai ima sūpuotis ... trau
kiasi ir vėl leidžiasi gilyn ... kankinamai lėtai. "Dėl Dievo, maldauju!" -
surinku neišleisdama nė garso. Choralą giedančių balsų vis daugėjant,
jis ima tankinti stūmius, tiesa, labai palengva, mat puikiai tvardosi...
tobulai paklūsta muzikos ritmui. Aš daugiau nebegaliu.
- Prašau ... - vėl imu maldauti ir Kristianas vienu vikriu judesiu vėl
paguldo mane ant lovos, užvirsta ant manęs, delnais įsiremia į čiužinį
šalia mano krūtų ir, visą kūno svorį perkėlęs ant rankų, įsiskverbia
į mane. Muzikai pasiekus apogėjų, krintu... šuolis tarsi uždelstas ...
smengu į orgazmą, stipriausią ir skausmingiausią iš visų patirtų, o
Kristianas seka paskui mane ... dar tris kartus giliai stumtelėjęs, staiga
sustingsta, tada visu svoriu mane prislegia.
Kai vėl atsitokėju, Kristianas atsiskiria nuo manęs. Muzika baigėsi,
juntu jį, tysantį ant manęs, laisvinantį man dešinį riešą. Kai išlaisvina
ranką, suniurnu. Kristianas paskubomis atriša ir kitą ranką, atsargiai
nuima kaukę nuo akių ir ištraukia iš ausų ausines. Nuo prislopintos
šviesos kelis kartus sumirksiu ir pažvelgiu į skvarbias pilkas jo akis.
- Sveika, - sušnabžda jis.
- Sveikas, - droviai sukuždu. Jis šypteli kilstelėdamas lūpų kampu-
čius, tada pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja.
- Puikiai laikeisi, - tyliai sako Kristianas. - Apsiversk.
Po velnių, ką jis dabar sugalvojo? Jo žvilgsnis švelnus.
- Noriu tik patrinti tau pečius.
- Ak. .. Na, gerai.
Nerangiai apsiverčiu ant pilvo. Aš tokia pavargusi. Kristianas ap
žergia mane ir ima masažuoti pečius. Garsiai dejuoju - jo pirštai tokie
stiprūs ir įgudę. Pasilenkęs jis pakšteli man į viršugalvį.
- Kokia ten buvo muzika? - sumurmu, bet mano žodžius sunku
suprasti.
- Tas kūrinys vadinasi "Spem in Alium", tai Tomo Talio motetas
keturiasdešimčiai balsų.
- Tai buvo ... neapsakoma.
- Visada norėjau dulkintis skambant šiam kūriniui.
- Ar tik nebus dar vienas pirmas kartas, pone Grėjau?
- Tiesą sakote, panele Stil.
Vėl sudejuoju, nes Kristiano pirštai su mano pečiais daro ste
buklus.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 483
- Na, pagal šią muziką aš taip pat dulkinausi pirmą kartą, - mie
guistai sumurmu.
- Hm ... rodos, mudu dovanojame vienas kitam daug pirmų kar-
tų, - ramiai sako j is.
- Ką sakiau per miegus, Kris ... tai yra, sere?
Jo rankos trumpai sustingsta ir liaujasi man patarnavusios.
- Daug ką sakei, Anastazija. Kalbėjai apie narvus ir braškes ... kad
manęs geidi... ir kad manęs ilgiesi.
Ak, ačiū Dievui, kad tik tiek.
- Ir viskas?
Noriu nuslėpti palengvėj imą, bet balsas mane išduoda.
Kristianas nutraukia dievišką masažą, atsigula šalia manęs, įbedęs
alkūnę į čiužinį delnu pasiremia galvą. Jo kakta suraukta.
- O ko manei prišnekėjusi?
Oi, mėšlas ...
- Kad esi bjaurus, pasipūtęs i r lovoje beviltiškas.
Jis dar labiau susiraukia.
- Ką gi, aš, žinoma, toks ir esu, bet dabar kaip reikiant mane sudo-
minote. Ką nuo manęs slepiate, panele Stil?
Pažvelgiu į jį tyromis akimis ir kelis kartus sumirksiu.
- Nieko aš neslepiu.
- Anastazija, tu visai prasta melagė.
- Maniau, po sekso versite mane kikenti; o man kažkodėl nesinori.
Jo lūpų kampučiai pakyla.
- Pokštauti aš nemoku.
- Pone Grėjau! Vis dėlto kai ko nemokate? !
Linksmai nusišypsau i r j i s man atsako tuo pačiu.
- Ne, kai reikia papasakoti linksmą istoriją, aš išvis beviltiškas.
Kristianas, rodos, taip didžiuojasi savimi, kad imu juoktis.
- Ir aš beviltiška.
- Koks tai žavus garsas, - sumurma j is, pasilenkia ir pabučiuoja
mane. - Bet tu kažką slepi, Anastazija. Gali būti, kad man teks tave
pakankinti, kol išgausiu tiesą.
D V I D E Š I M T Š E Š TA S S KY R I U S
S
taiga pakirstu iš miego. Regis, sapne ką tik nukritau nuo kaž
kokių laiptų, tad atsisėdu lovoje tiesi kaip styga, trumpai prara
dusi nuovoką. Miegamajame tamsu, aš Kristiano lovoje viena.
Kažkas mane pažadino, kažkokia įkyri mintis. Žvilgteliu į žadintuvą
ant jo naktinės spintelės. Penkta ryto, bet jaučiuosi pailsėjusi. Kodėl?
Ak, tiesa, tai dėl laiko skirtumo - Džordžijoje dabar būtų aštunta ryto.
Po velnių. . . turiu išgerti tabletę. Kad ir kas mane pažadino - dėkui.
lšsiropščiu iš lovos. Girdžiu prislopintą fortepijono muziką. Kristia
nas skambina. Turiu pamatyti. Man patinka žiūrėti į jį skambinantį.
Visiškai nuoga sugriebiu ant krėslo numestą chalatą ir tyliai nupėdinu
koridoriumi, vilkdamasi drabužį ir klausydamasi iš didžiojo kambario
sklindančios stebuklingos elegijos melodijos.
Apsuptas tamsos, Kristianas sėdi šviesos apskritime ir skambina,
o apšviestuose jo plaukuose tviska ryškesnės vario spalvos sruogos.
Jis atrodo nuogas, nors žinau, kad mūvi pižamos kelnes. Jis labai su
sikaupęs ir skambina meistriškai, pasinėręs į muzikos melancholi
ją. Neryžtingai stabteliu, žiūriu į jį iš tamsos, nenoriu trukdyti. Bet
trokštu apkabinti. Kristianas atrodo toks sutrikęs, net liūdnas, toks
skausmingai vienišas ... o gal tik ši muzika skaudžiai liūdna? Baigęs
skambinti kūrinį, jis porą akimirkų palaukia ir ima skambinti iš nau
jo. Atsargiai slenku prie jo ... "Tarsi plaštakė į liepsną", - pagalvoju ir
šypteliu. Kristianas pakelia akis į mane, suraukia kaktą ir vėl įbeda
žvilgsnį į savo rankas.
Oi, mėšlas, ar jis supyko, kad sutrukdžiau?
- Turėtum miegoti, - švelniai papriekaištauja jis.
Aiškiai matau, kad kažkas neduoda jam ramybės.
- Tu taip pat, - atsakau, tik ne taip švelniai.
Kristianas vėl pažvelgia į mane perkreipęs lūpas, vos pastebimai
šypsodamasis.
- Barate mane, panele Stil?
PENKIASDESIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 485
- Apie sutartį.
Kristianas pakelia galvą, linksmai pažvelgia į mane ir atsidūsta.
Pirštų galais paglosto man skruostą.
- Na, dėl sutarties sąlygų dar galima diskutuoti, ar ne? - kimiu bal-
su tyliai klausia jis, meiliai žvelgdamas į mane.
- Dar galima?
- Galima. - Jis nusišypso.
Nustebusi spoksau į Kristianą.
- Bet tu taip troškai ją pasirašyti.
- Na, pirma troškau. Šiaip ar taip, taisyklių keisti negalima, jos te-
begalioja. - Kristiano veidas šiek tiek sugriežtėja.
- Pirma? Pirma ko?
- Pirma ... - Kristianas nutyla, jo veide vėl šmėsteli netikrumas. -
Pirma to "daugiau". - Jis gūžteli pečiais.
- A! . .
- B e to, mudu jau d u kartus buvome žaidimų kambaryje i r tu i š jo
nepasprukai.
- Tikiesi, kad spruksiu?
- Tu nuolat elgiesi ne taip, kaip tikiuosi, Anastazija, - teatsako
Kristianas.
- Gerai, tad išsiaiškinkime iki galo. Tu tik nori, kad nuolat laiky
čiausi sutartyje surašytų taisyklių, o ne visų joje išdėstytų sąlygų?
- Išskyrus žaidimų kambarį. Noriu, kad žaidimų kambaryje tavo
elgesys atitiktų sutarties dvasią, be to ... taip, noriu, kad visada laikytu
meisi taisyklių. Taip būsiu tikras, kad esi saugi ir galiu turėti tave kada
panorėjęs.
- O jei kurią nors taisyklę pažeisiu?
- Tada aš tave nubausiu.
- Bet ar tau nereikės gauti mano sutikimo?
- Taip, reikės.
- O jei nesutiksiu?
Suglumęs jis kelias akimirkas žiūri į mane.
- Nesutiksi - tai nesutiksi. Turėsiu kaip nors tave perkalbėti.
Atšlyju nuo Kristiano ir atsistoju. Man reikia truputį atsiriboti. Įbe-
du akis ir jis susiraukia. Vėl sutrikęs ir kartu budrus.
- Vadinasi, bausmė programoje lieka.
- Taip, bet tik j ei pažeisi taisykles.
488 E L Ja m es
TAISYKLĖS
Klusnumas
Nuolankioji nedvejodama ir be jokių išlygų nedelsdama vykdys
bet kokius Dominanto nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais
seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir tei
kiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje "Griež
tos ribos" (2 priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama.
Miegas
Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu,
miegotų bent septynias valandas.
Maistas
Ril:pindamasi savo Sleikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai
nlgys maistą, pagamintą iš nurodytq produktą (4 priedas).
Nuolankioji tarp valgią neufkandiiaus, išimtis daroma tik
vaisianrs.
Drabužiai
Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos dra
bužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs
lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolan
kiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto rei-
PENKIASDEŠIMT PILKŲ ATSPALVIŲ 489
- Na... ne, - mėginu jį nuraminti. Varge, tai šitaip jis jaučiasi, kai
kas nors ji liečia? - Ne. Kai baudi, mano jausmai būna prieštaringi.
Man tai nepatinka, bet negalėčiau pasakyti, kad negaliu tverti.
- Bet vakar vakare žaidimų kambaryje tu ...
- Darau tai dėl tavęs, Kristianai, nes tau to reikia. O man - ne. Va-
kar vakare tu manęs neužgavai. Viskas buvo kitaip, aš galiu tai sau
paaiškinti, be to, pasitikiu tavimi. Tačiau kai nori mane bausti, man
neramu, kad sukelsi skausmą.
Jo akys patamsėja kaip dangus prieš audros šėlsmą. Laikas eina,
tįsta, slysta mums tarp pirštų ir pagaliau jis tyliai atsako:
- Noriu kelti tau skausmą. Bet ne tokį, kokio negalėtum ištverti.
Po velnių!
- Kodėl?
Jis ranka persibraukia per plaukus, trūkteli pečiais.
- Tiesiog man to reikia. - Kristianas nutyla, sielvartingai pažvelgia
į mane, paskui užsimerkia ir papurto galvą. - Negaliu tau pasakyti, -
sušnabžda.
- Negali ar tiesiog nesakysi�
- Nesakysiu.
- Vadinasi, žinai kodėl?
- Taip.
- Bet man nesakysi.
- Jei pasakysiu, išlėksi iš šio kambario kaip akis išdegusi ir niekada
nenorėsi grįžti. - Jis nepatikliai žvilgteli į mane. - Negaliu rizikuoti,
Anastazija.
- Nori, kad likčiau?
- Tu nė neįsivaizduoji, kaip noriu. Jei tave prarasčiau, neištverčiau.
O Dieve...
Kristianas įbeda į mane akis ir, staiga suspaudęs glėbyje, ima ais
tringai bučiuoti. Aš išmušta iš vėžių, bet jaučiu, kad Kristianas apimtas
panikos ir šio bučinio jam būtinai reikia.
- Nepalik manęs. Per miegus sakei, kad manęs nepaliksi, ir malda-
vai, kad nemesčiau tavęs, - murma jis man prie lūpų.
A ... mano naktiniai prisipažinimai.
- Nenoriu išeiti. - Man suspaudžia ir skausmingai nudiegia širdį.
Šiam vyrui manęs reikia. Jo baimė atvira ir akivaizdi, bet jis pasi-
klydęs ... kažkur tamsoje. Jo akys išplėstos, niūrios, kenčiančios. Galiu
jį paguosti, trumpai palydėti per tamsą ir išvesti į šviesą.
PENKIASDESIMT PILKŲ ATS PALVIŲ 493
- Nelįsk. . . ne ...
Instinktyviai imu vaduotis iš Kristiano glėbio, stumti jį šalin. Gintis
nuo jo.
- Neliesk manęs! - piktai šūkteliu.
Atsistoju ir įsmeigiu akis į Kristianą, o jis žiūri į mane, tarsi ruoš
čiausi vėl sprukti, - išplėtęs akis, suglumęs. Įpykusi rankomis nusi
braukiu ašaras ir perlieju jį rūsčiu žvilgsniu.
- Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią? - Chalato rankove nu-
sišluostau nosį.
Jis sutrikęs žiūri į mane.
- Žinai, esi sumautas šunsnukis.
- Ana ... - apstulbęs maldaujamai ištaria jis.
- Nedrįsk vadinti manęs Ana! Pirma išsikuopk savo mėšlą, Grėjau!
Taip tarusi, nerangiai pasisuku, išeinu iš žaidimų kambario ir tyliai
uždarau duris.
Stipriai gniauždama rankeną, atsiremiu į duris. Kur man eiti? Ar
spruksiu? Ar liksiu? Aš tokia įsiu tusi, karštos ašaros degina skruos
tus ir aš niršiai j as braukiu. Nieko taip netrokštu, kaip susiriesti į
kamuoliuką. Susiriesti ir kaip nors išgyti. Atgaivinti savo sugriautą
tikėj imą. Kaip galėjau būti tokia kvaiša? Žinoma, kad visa tai kelia
didžiulį skausmą.
Atsargiai pasitrinu sėdynę. Oi! Ji nepaprastai jautri. Kur man eiti?
Tik ne į jo kambarį. Gal į savo kambarį, į kambarį, kuris bus mano ...
ne, yra . . . buvo mano. Štai kodėl Kristianas norėjo, kad jį turėčiau. Jis
žinojo, kad bus dienų, kai man reikės nuo jo slėptis.
Nerangiai patraukiu į tą pusę puikiai suprasdama, kad Kristianas
gali atsekti iš paskos. Miegamajame dar tamsu, tik prie horizonto ma
tyti šviesesnis ruoželis. Atsargiai, kad neprisiliesčiau prie patalynės
išvanotu skaudamu užpakaliu, įsiropščiu į lovą. Chalato nenusivelku,
tik stipriau j į susisiaučiu, susiriečiu į kamuoliuką ir pasiduodu jaus
mams - įsikniaubusi į pagalvę pratrūkstu garsiai raudoti.
Kq. aš sau maniau? Kodėl leidausi jo mušama? Troškau tos tamsos,
norėjau sužinoti, kaip blogai visa tai galėtų būti, bet man tos tamsos
per daug. Aš taip negaliu. O jis taip daro; jį tai jaudrina.
Koks akis atveriantis potyris. Bet turiu būti sąžininga ir pripažinti,
kad j is mane įspėjo, ir ne kartą. Jis nenormalus. Kristianui reikia to, ko
negaliu jam duoti. Dabar tai suprantu. Nenoriu, kad jis mane vėl taip
496 E L Ja m e s
muštų. Prisimenu porą ankstesnių kartų, kai pakėlė prieš mane ranką,
ir pagalvoju, kad tuomet jis buvo palyginti švelnus. Bet ar j am to gana?
Įsikniaubusi į pagalvę, imu raudoti smarkiau. Prarasiu jį. Kristianas
nebus su manimi, jei neduosiu to, ko jam reikia. Ir kodėl, kodėl, ko
dėl įsimylėjau Penkiasdešimt Atspalvių? Kodėl? Kodėl negaliu mylėti
Chosė, Polo Kleitono ar kito vaikino iš savo aplinkos?
O, tas pamišėlio žvilgsnis, kurį mačiau išeidama... Buvau tokia
nukankinta, tokia priblokšta barbariškumo. . . ar j is man atleis ... ar aš
atleisiu j am? Mintys iškrikusios, padrikos, šmėsčioj a ir aidi galvoje.
Mano pasąmonė liūdnai linguoj a galvą, o vidinės dievaitės niekur ne
matyti. Ak, mano dvasiai šis rytas labai niūrus. Aš tokia vieniša. Noriu
grįžti pas mamą. Prisimenu oro uoste atsisveikinant jos ištartus žo
džius: "Klausyk savo širdies, mieloji, ir prašau, labai prašau - stenkis
per daug negalvoti. Atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu. Tu dar tokia
jauna, širdele. Gyvenime dar tiek daug patirsi, tad neskubink įvykių.
Esi nusipelniusi visko, kas geriausia."
Klausiau savo širdies ir dėl to dabar man skauda užpakalį, aš suglu
musi ir visiškai palūžusi dvasiškai. Turiu išeiti. Išties ... turiu jį palikti.
Kristianas man netinkamas, o aš netinkama j am. Vargu ar mudviem
galėtų pavykti. Bet vien nuo minties, kad daugiau jo nepamatysiu, vos
neuždūstu ... mano Penkiasdešimt Atspalvių . . .
Išgirstu veriantis duris. Ak, ne, jis jaučia. Kristianas kažką padeda
ant naktinės spintelės, o netrukus pajuntu įlinkstant čiužinį: j is lipa į
lovą šalia manęs.
- Ššš . . . - pašnabždomis ramina mane Kristianas, o aš noriu pasi
traukti, pasislinkti į kitą lovos pusę, bet esu tarsi paralyžiuota. Negaliu
pajudėti, tad guliu sustingusi, bet nelinkusi nusileisti. - Neatstumk
manęs, Ana, prašau, - sukužda j is. Švelniai apkabina, įbeda nosį man
į plaukus, pabučiuoja į kaklą. - Neaugink neapykantos man, - tyliai ir
skausmingai liūdnai priduria prikišęs lūpas.
Vėl suspaudžia širdį ir vėl imu kūkčioti. Jis nesiliauj a manęs meiliai
ir švelniai bučiavęs, bet aš lieku abejinga ir įsitempusi.
Taip ir gulime šalia, nė vienas ilgai nepratariame nė žodžio. Kris
tianas tiesiog laiko mane apkabinęs, o aš labai palengva nusiraminu ir
liaujuosi verkti. Prašvinta, dulsva šviesa ryškėja, išaušta rytas, o mudu
tebegulime tylėdami.
- Atnešiau tau advilio ir arnikų tepalo, - pagaliau prabyla Kristianas.
PEN KIASDESIMT PILKŲ ATS P ALV I Ų 497
E L James