Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida.

Istorija ir dabartis

Vytautas Valevièius, iki 2000-øjø metø. Ðis straipsnis nesiekia lojalumo demonstravimu, o teisiniai ir politiniai
Liutauras Kraniauskas iðsamiai apraðyti etninius procesus Baltijos socialinio mobilumo veiksniai uþtikrindavo
ðalyse posovietiniu laikotarpiu, bet bando ávairiausiø etniniø grupiø nariø galimybes tapti
derinti bendràsias teorines áþvalgas bei empirinæ politinio elito nariais.
Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje: tarp politinës medþiagà. Visa tai padeda suvokti aptariamo Antra, “etninës arba tautinës maþumos”
kategorijos ir etniðkumo reiðkinio kompleksinæ prigimtá konkreèiuose Lietuvoje ir Latvijoje kaip diskursyvi politinë ir
istoriniuose kontekstuose. Analizës metu socialinë kategorija atsiranda kartu su
neiðvengiamai teks atsakyti ir á bendresnius populiacijos etninës diferenciacijos svarba
teorinius klausimus apie tapatumà ir jo nacionalinës valstybës kûrimo procese. Nuo
Santrauka formavimà (-si), etniniø maþumø 1988-1989-øjø metø Lietuvoje ir Latvijoje ryðki
reprezentacijos politikos problemas, sàvokø ir etninio nacionalizmo banga, kur bandoma kurti
Santrauka: Nacionaliniø konfliktø paaðtrëjimas paskutiniaisiais XX a. metais skatina dar kartà
jø referentø ryðio kryptingumà, politikos bei ir áteisinti naujus valstybingumo pagrindus
svarstyti tautinës bendrijos vaidmená daugiakultûrinëje valstybëje. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet ir
kultûros veiksmo santyká ir pan. konkreèios etninës grupës pagrindu. Ðiuo
kuria jà. Tai ypaè aiðkiai rodo tautinës maþumos sàvokos analizë. Ji suprieðina vienà neaiðkø dariná ir
laikotarpiu ypaè aktuali darosi etninë gyventojø
kità ne maþiau neaiðkø dariná. Tautinës maþumos sàvoka, autoriø nuomone, neperteikia socialinës
I.1. Empirinis kontekstas diferenciacija, nes jos pagrindu bandoma
realybës; ðià iðvadà galima daryti remiantis 2000-aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje padarytu
ávardinti netolygø politinës galios paskirstymà
sociologiniu tyrimu. Pastarojo tyrimo duomenis pateikia ðis straipsnis.
Etninës maþumos identiteto formavimosi tarp etniniø grupiø ir bûtinybæ jà paskirstyti
analizë straipsnyje aptariama dviejuose pakartotinai. Etninës maþumos kategorija
I. Problemos apibûdinimas skirtinguose socialiniuose-kultûriniuose atsiranda su politinio konflikto reguliavimo
kontekstuose. Tyrimas apsiriboja Lietuvos ir veiksniais, paskirstanèiais politinæ ir socialinæ
Bet kurios nacionalinës valstybës XX a. aspektu darosi ádomûs todël, kad tiek valstybinë Latvijos etniniø maþumø identiteto galià tarp skirtingø etniniø grupiø.
antrosios pusës modernioje politikoje etninës politika, tiek politologinës studijos bando formavimosi posovietiniu laikotarpiu studija. Ðá Treèia, jei iki 1989-øjø metø Latvijos ir
maþumos kategorijos socialinë reikðmë yra perimti ir taikyti tas politines sàvokas bei pasirinkimà nulemia keletas prieþasèiø. Lietuvos etniniai procesai turi daug panaðumø
akivaizdi1 . Tai pastebima sparèiai gausëjanèioje kategorijas, kurios buvo suformuluotos siekiant Pirma, iki 1988-1989-øjø metø Lietuvos ir ir gali bûti aiðkinami daugiau ar maþiau
politologinëje, sociologinëje bei ávardinti netapaèius socialinius ir politinius Latvijos oficialioji politika buvo grindþiama panaðiomis interpretacinëmis schemomis, tai
antropologinëje literatûroje, analizuojanèioje procesus ávairiuose Vakarø pasaulio istoriniuose bendresne Sovietø Sàjungos politine doktrina, nuo 1989-1991-øjø metø akivaizdþiai iðryðkëja
etninius santykius; tarptautiniø institucijø kontekstuose. Ðios sàvokos naujame kontekste kuri etninës diferenciacijos bei maþumø ðiø procesø raidos skirtumai. Nepaisant bendro
plëtroje, reguliuojanèiø etninius konfliktus ir praranda savo apraðomàjà (deskriptyvinæ) klausimø nelaikë politiðkai aktualiais pradþios taðko, nulemto oficialiosios Sovietø
santykius; tautiniø maþumø ir funkcijà ir ið jos iðplaukianèio politinio veiksmo klausimais. Oficialiame politiniame procese Sàjungos politikos palikimo ir jos þlugimo,
antidiskriminaciniuose ástatymuose ir pan. Ðie prasmæ. Pastebimas netgi atvirkðtinis efektas – etninës maþumos kategorijos ir etniniø maþumø Lietuvos ir Latvijos etniniø grupiø santykiai
modernûs politikos vëjai stebimi ir Centrinës ðiø sàvokø dëka sukuriami nauji politikos politikos ið tikrøjø nebuvo. Aiðku, negalime ágyja skirtingas sàveikos formas. Etninës
bei Rytø Europos ðalyse, kuriose dar beveik subjektai. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet ir visiðkai atmesti ir tokios prielaidos, kad etninio maþumos identiteto raiðkà nulemia ne tik maþø
prieð 15–20 metø etniniø maþumø klausimas kuria jà, o jos sukurtas vaizdinys nebûtinai konflikto suvokimas bei netolygus politinës etniniø grupiø kultûriniai bruoþai, bet ir
buvo iðbrauktas ið oficialiosios politikos atitinka savo empiriná referentà ar realià galios paskirstymas tarp etniniø grupiø visgi skirtingos pilietybës institucijos bei politinës
darbotvarkës. situacijà. galëjo bûti, o kartais ir bûdavo fiksuojamas etninës grupës reprezentacijos formos.
Etniniø santykiø ir maþumø studijos Ðio analitinio straipsnio pagrindinë kasdienës sàmonës lygmenyje. Tokiu atveju Taigi tolimesnë analizë bando fiksuoti tuos
Baltijos ðalyse taip pat susilaukia didelio problema pagrástai gali bûti ávardinta kaip rusø etninë grupë lengvai galëjo bûti siejama socialinius ir politinius procesus, kurie nulemia
politologø bei sociologø dëmesio. Ðios studijos sociologinë etninës maþumos identiteto su politiniu dominavimu kitø etniniø dariniø skirtingus etninës maþumos tapatumo raiðkos
ádomios ne tik tuo, kad bando fiksuoti tuos formavimo(-si) analizë skirtinguose (kitose nacionalinëse respublikose) atþvilgiu. tipus, aptinkamus Lietuvoje ir Latvijoje.
socialinius–politinius procesus, kuriuos socialiniuose-kultûriniuose kontekstuose. Bet nepaisant ðios populiarios rusø ir kitø
anksèiau neigë oficialioji politika. Etniniø Tiksliau kalbant, svarstoma Lietuvos ir Latvijos prieðprieðos suvokimo, politinës galios ágijimas
maþumø politikos tyrinëjimai sociologiniu etniniø maþumø identiteto raida nuo 1989-øjø pirmiausia buvo grindþiamas ideologinio

90 91
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
I.2. Teorinës –metodologinës etniniø
maþumø tyrinëjimo problemos ir
strategijos
Ðiuolaikinë nacionalinës valstybës samprata
turi nusistovëjusá semantiniø reikðmiø laukà,
kuris politiná kalbëjimà áspraudþia á grieþtas
lingvistines struktûras. Modernios politikos
kalboje beveik visada fiksuojama pastanga
iðspræsti socialiná konfliktà tarp skirtingø
socialiniø grupiø politinës galios, socialiniø bei
materialiniø iðtekliø tolygaus paskirstymo
valstybëje atþvilgiu. Toks konflikto suvokimas
kaip tik ir formuoja atskirø socialiniø grupiø
politines nuostatas, politinio veiksmo modelius,
vieðo reprezentavimo strategijas. Politiniai
visuomeninio konflikto veikëjai, daþniausiai
atskiros institucijos, visuomeniniai-politiniai
judëjimai ar interesø grupës, visada turi bûti
áteisinti kaip legalûs (arba bent jau taip suvokti)
politinio proceso dalyviai. Ðiam áteisinimui
pasitelkiami ávairûs kompleksiðki legitimacijos
mechanizmai, tarp kuriø yra ir moderniosios
politikos bei nacionalinës-valstybës semantinë
struktûra.
Viena ið politiniame procese áteisintø
socialiniø grupiø yra tautinë arba etninë
maþuma. Daugelio demokratiniø valstybiø
etninës politikos nuostata grindþiama siekiu
visapusiðkai átraukti etnines maþumas á
visuomeninës gyvenimà, o tai gali bûti
ágyvendinta ðiø grupiø integracijos, asimiliacijos
ar protekcijos dëka. Galima teigti, kad dabar
daugelio moderniø valstybiø praktika
vadovaujasi etniniø maþumø integracijos
ideologema, iðsaugojanèia jø tapatumà ir
skirtybes vieningoje politinëje erdvëje.
Taèiau pagrástai galima klausti, kà reiðkia
“integracijos” sàvoka? Koks yra politinës kalbos
ir tikrovës santykis? Kiek realiai atskiros etninës,
kaip ir kitos socialinës grupës yra socialiniuose
ir politiniuose paribiuose, kad turëtø bûti naujai
92
integruotos pasitelkiant atskirà politiná procesà?
Ar integracijos politikà lemia vidinës savos
retorikos taisyklës? Ar galima kalbëti apie
atskirà etninës maþumos identitetà kaip atskirà
visuomenino tapatumo modalumà? Kas yra
etniniø maþumø politikos subjektas/objektas2 ?
Tai yra kertiniai teoriniai klausimai, su kuriais
susiduria ir á kuriuos nuodugniai turëtø atsakyti
bet kuris etniniø maþumø tyrinëtojas.
Siekdami veiksmingiau iðnagrinëti
empirinæ medþiagà, norime ávardinti tris
pagrindinius analizës lygmenis, kurie padeda
suprasti etniniø maþumø politikos formavimo
principus bei juos nulemiantá visuomeniná
kontekstà. Kiekvienas lygmuo apima atskiras
diskurso ir diskursyviø praktikos formø sritis,
kuriø dëka konstruojamas etninës politikos
subjektas/objektas bei etninës maþumos
identiteto modelis. Tai yra:
a) teisinis diskursas, kuris apima
ástatyminæ politiná procesà reguliuojanèiø
praktikos formø bazæ. Jis oficialiai skirsto
populiacijà á atskiras visuomenines kategorijas
ir formuoja “maþumos” modalines raiðkos
galimybes socialinës galios, materialiø bei
visuomeniniø iðtekliø paskirstymo atþvilgiu;
b) politinis diskursas, kuris siejamas su
etniniø maþumø politinio atstovavimo
formavimo mechanizmais ir jø vieða
reprezentacija. Ðioje diskurso erdvëje
formuojamas ir kristalizuojasi “etninës
maþumos” identitetas;
c) kasdieniø visuomeniniø praktikø
lygmens reprezentacijos, apimanèios
atskirø etniniø grupiø atstovø
visuomeninës raiðkos elementø fiksavimà
ir ávardijimà remiantis vidine grupës
perspektyva.
Analitiðkai iðskirti analizës lygmenys ne tik
leidþia metodologiðkai supaprastinti analizës
procedûrà, bet jie reprezentuoja ir pagrindinius
etninës maþumos identiteto kaip atskiro
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
socialinio tapatumo formavimo, raiðkos ir
suvokimo mechanizmus. Jei teisiniame diskurse
mes atrandame nominalaus tapatumo modelá,
o kasdienëje praktikoje fiksuojame tikràjà jo
raiðkà, tai politinëse reprezentacijose
atrandame tikrojo ir nominalaus identiteto
kompleksinæ sàsajà.
Ðitaip etninës maþumos identiteto analizë
apima kiekvieno iðskirto socialinio veiksmo
lygmens tyrinëjimus ir ðiø lygmenø tarpusavio
sàveikos procesus. Kiekviena paminëta plotmë
turi savo specifines tapatumà formuojanèias
strategijas bei priklauso nuo konkretaus
istorinio, socialinio bei kultûrinio konteksto,
todël pravartu kiekvienà jø analitiðkai skirti kaip
skirtingus analizës lygmenis – teisinio diskurso
analizæ, reprezentacinës politikos formavimosi
tyrinëjimus ir kasdieniø kultûriniø praktikø
fiksavimà. Taèiau pats etninës maþumos
identitetas turi bûti suvokiamas tiktai kaip ðiø
lygmenø sàveika, suteikianti analizuojamam
objektui specifinæ istorinæ ir socialinæ formà.
II. Ieðkant bendrumo: apibrëþimo
galia ir politika
II. 1. Teisinis diskursas, kategorijos ir
nominalus identitetas
Daugelis visuomeniniø reiðkiniø tyrinëtojø
lengvai atpaþásta lingvistines bei semantines
“maþumos” ir “etniðkumo” reikðmiø figûras bei
gan lengvai gali suformuluoti ðiø sàvokø
apibrëþimus. Atrodo, kad nusistovëjusios ðiø
sàvokø reikðmës neturëtø sukelti problemø
ávardijant empiriná referentà ir fiksuojant jo
poþymius. Taèiau ðiø sàvokø formuojamas
junginys, patenkantis á politinës reprezentacijos
ir politinio veiksmo sferà, leidþia suabejoti
savaime suprantamom atrodanèiomis kalbos
figûromis. Kà gi jos reprezentuoja?
Ðis klausimas svarbus ne tik ieðkant etninës
maþumos referento politinës galios struktûrose,
93
bet ir mokslinio darbo procese, kur etniniø
maþumø tyrinëjimai visada turi ir politinæ
potekstæ – arba yra nulemti politiniø procesø,
arba vice versa. Etniniø maþumø politika bando
iðplësti socialinio matomumo ribas ir teisines-
politines galias nedidelëms etninëms grupëms,
kurios ávardijamos kaip atskiras politinio
proceso subjektas/objektas. Ðiame politiniame
procese mes susiduriame su “reprezentacijos”
ideologema. “Politinës reprezentacijos” sàvoka
ið anksto nusako tam tikrus identiteto kriterijus,
kurie ne tik leidþia fiksuoti esamus subjektø
poþymius, bet ir yra privalomi. Subjektas privalo
juos turëti, nes tik tada galima kalbëti apie jo
reprezentacijà ar politiná atstovavimà. Kitaip
tariant, prieð svarstant etniniø maþumø politikà
– integracijà, asimiliacijà, natûralizacijà ir pan.
– pirmiausia turi bûti aptinkamas subjektas/
objektas su atitinkanèiais apibrëþimus
poþymiais. Galime formuluoti tyrimo klausimà
ðitaip: kas yra etniniø maþumø politikos
subjektas? Kà reprezentuoja pati “etninës
maþumos” kategorija?
Klasikinës postmodernios studijos gana
aiðkiai atskleidë, kaip juridinës galios sistemos
sukuria savo subjektus, kuriuos bando vëliau
reprezentuoti (Butler 1999; Foucault 1999).
Teisinës sàvokos reguliuoja politiná gyvenimà
pasitelkdamos negatyviàsias kategorijas –
atskiros politinës galios struktûros subjektø
veiksmai ribojami, draudþiami,
reglamentuojami, kontroliuojami ar saugomi.
Ðiø struktûrø valdomi subjektai yra formuojami,
apibrëþiami ir reprodukuojami pagal struktûrø
keliamus reikalavimus, kriterijus, poþymius.
Ðitaip politinës reprezentacijos kalboje
fiksuojamas subjektas tampa formuojamu
objektu – tai, kas turi bûti atstovaujama,
pirmiausiai turi bûti atrasta arba suformuota,
sukurta.
Etninës maþumos atveju kultûriná-politiná
identitetà konstruoja politinë sistema, kuri
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
vëliau siekia ðá identitetà priimanèias grupes
iðlaisvinti, integruoti ar padaryti politiðkai
aktyviais subjektais. Norime pasakyti, kad
etniniø maþumø politikos subjektas yra
sukuriamas teisiniø procedûrø ir politinës
reprezentacijos dëka kaip fiktyvi kategorija,
leidþianti pagrásti ir áteisinti paèios politinës
sistemos veikimo principus. Tai rodo, kad
Lietuvoje ir Latvijoje naujai atsirandanti
politinë etninës maþumos kategorija 1989-aisias
metais negali bûti siejama su deskriptyviàja
funkcija.
Etninës maþumos kaip atskiros politinës
retorikos ir socialiniø tyrinëjimø sàvokos
vartojimas grindþiamas prielaida, kad ði
socialinë kategorija ir jos sudëtiniai
komponentai – individai ar sub-grupës -
pasiþymi bendru tapatumu, tam tikru socialinio
identiteto modalumu. Ji paþymi, kad skirtingos
etninës grupës, neturinèios politiðkai svarbiais
laikomø iðskirtiniø poþymiø, kuriuos apibrëþia
ir áteisina teisinë sistema, turi kaþkà bendra ir
leidþia teisininkui, politikui, tyrinëtojui arba
iðoriniam stebëtojui jas sujungti á vienà sàvokinæ
kategorijà (Smith 1991). Kitaip sakant, atkirai
populiacijos daliai yra suteikiamas pavadinimas,
vardas arba nominalus identitetas (Jenkins 1996,
1997). O pati etniniø maþumø politika
formuojama taip, kad skirtingos etninës grupës
galëtø bûti reprezentuojamos ir suvoktos kaip
vienas subjektas. Konkreèiø etniniø grupiø
ávardijimas formalioje politinius santykius
reguliuojanèioje kalboje aptinkamas retai arba
visai neaptinkamas. Kultûriniai skirtumai
iðlydomi politinio identiteto dëka, kur bendru
vardikliu tampa ne bendros kultûros praktikos
formos, o padëtis politinës galios struktûroje.
Kaip pavyzdá galima aptarti teisinæ etniniø
santykiø raidà Lietuvoje, fiksuojanèià
tolerantiðkas valstybës nuostatas maþø etniniø
grupiø atþvilgiu. Lietuvos ástatymai leidþia
tautinëms maþoms grupëms naudotis tomis
94
paèiomis garantijomis kaip ir pagrindinës
tautybës pilieèiams. Ðtai 1922 metø Deklaracija
dël maþumø apsaugos Lietuvoje ávardija:
5 straipsnis. Lietuvos pilieèiai, kurie
priklauso etninëms, religijos ar kalbos
maþumoms, naudosis tomis paèiomis faktinëmis
ir teisinëmis garantijomis ir su jais bus elgiamasi
taip pat, kaip ir su kitais Lietuvos pilieèiais.
Ðià nuostatà patvirtinà dar 1989-aisias
metais aukðèiausios Tarybos priimtas Tautiniø
maþumø ástatymas (pataisytas ir papildytas 1991
01 29). Kaip tik jame aptinkame panaðias á
anksèiau paminëtas mintis:
Lietuvos Respublika visiems savo pilieèiams
nepriklausomai nuo jø tautybës garantuoja lygias
politines, ekonomines ir socialines teises ir laisves,
pripaþásta tautiná identiðkumà, kultûros
tæstinumà, skatina tautinæ savimonæ bei jos
saviraiðkà.
Ðis ástatymas apibrëþia pagrindinius
valstybës veikimo principus ir nuostatas
skirtingø etniniø grupiø nariø (ne lietuviø),
kurie yra Lietuvos Respublikos pilieèiai,
atþvilgiu. Ástatymas pasiþymi tuo, kad jame
manipuliuojama fiktyviu socialiniu subjektu ar
subjektais, fiktyvia tautiniø maþumø kategorija.
Tautinës maþumos kategorijos fiktyvumas
atsiranda todël, kad pats ástatymas nebando ðios
kategorijos apibrëþti. Ástatymas, garantuodamas
teises atskirai populiacijos daliai, ðio garantinio
veiksmo dëka sukuria naujà kategorijà ar
politinio proceso subjektà/objektà. Protekcinë
politika numato skirtingø etniniø grupiø politiná
marginalumà ar socialinæ atskirtá ir taip
pateisina poreiká formuoti atitinkamà politiná
veiksmà. Toks ávardijimo veiksmas, kuris
empiriðkai nenurodo konkretaus referento, turi
bûti suvoktas kaip svarbi identiteto formavimo
proceso dalis. Iðorinis apibrëþimas arba
kategorizavimas yra svarbus bendrai tiek
kolektyviniam, tiek asmeniniam identiteto
formavimo procesui (Jenkins, 1996).
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
Apibrëþimo galia, ypaè teisinëje kalboje, politinæ populiacijos diferenciacijà,
diferencijuoja atskirà populiacijos grupæ, nacionalinëje valstybëje tokios diferenciacijos
padaro jà matoma teisiniame diskurse ir leidþia principø taikymas neiðvengiamai átraukia ir
formuoti politiná veiksmà fiktyvaus identiteto etniná aspektà. Daþniausiai viena etninë grupë
pagrindu. Teisinis kalbëjimas ne tik monopolizuoja konkreèios nacionalinës
reprezentuoja, bet ir formuoja subjektà/objektà. valstybës pilietybës institucijà, o etniniai jos
Politinæ galià turinti etninë grupë visada poþymiai tampa tolimesnës valstybingumo
bando identifikuoti kitas etnines grupes, politikos pagrindu. Ðiame teisiniame procese
nurodant (tiesiogiai ar netiesiogiai) jø padëtá akivaizdþiau iðryðkëja ir áteisinama socialinë
politinës galios struktûroje. Ávardindamas atskirtis etniniu pagrindu.
galimà populiacijos dalá kaip politinæ maþumà, Lietuvos ir Latvijos pilietybës klausimo
maþumos kategorijà konstruojantis subjektas sprendimo skirtumai gali bûti suvokiami
(mûsø atveju – lietuviø etninë grupë) áteisina pasitelkus klasikinius politinës ir kultûrinës
save disponuoti politine galia bei leidþia tautos apibrëþimus, siejamus su savo kilmës
nepriklausomai formuoti politinius veiksmus ðalimis Prancûzija ir Vokietija. Klasikinës
kitø politinio proceso dalyviø atþvilgiu. Kitaip prancûziðka ir vokiðka pilietybës sampratos
tariant, maþumos kategorija ne tik identifikuoja (Brubaker 1996; Dumont 1986; Kohn 1955;
vienà populiacijos dalá, bet ir áteisina jos Smith 1991) grindþiamos skirtingais politinio
atskyrimà nuo politinës galios ar materialiniø lojalumo, kultûros ir etniðkumo sàsajø
iðtekliø. skirtumais. Jei prancûziðkas pilietybës modelis
Kitas svarbus nominalaus identiteto pirmiausiai grindþiamas politinio lojalumo
formavimo ir sustiprinimo mechanizmas yra kultûra, tai vokiðkasis – etninës kultûros
susijæs su pilietybës institucija ir jà principu. Ðie du skirtingi modeliai numato ir
reguliuojanèiomis praktikomis (Brubaker skirtingus tautos bei maþumø apibrëþimus.
1998). Pilietybë grieþèiau diferencijuoja Latvijos pilietybës ástatymas grindþiamas
populiacijà ir nurodo identiteto formavimo vokiðku nacionalinës valstybës suvokimu, kur
kriterijus. Nors pilietybës institucija atlieka etniniai saitai formuoja politinës grupës ribas.
Paveikslas Nr. 1. Politinë-etninë Latvijos ir Lietuvos gyventojø
sudëtis
LATVIJA LIETUVA
Rusai
Latviai
57,2% Rusai
12%
8,2%
Baltarusiai
0,9% Lenkai
Lenkai
6,9%
1,6%
Lietuviai Lietuviai
Baltarusiai
0,6% 81,6%
1,5%
Ukrainieþiai
Ukrainieþiai
0,2%
Kiti
0,8%
1%
Kitos tautybơs
0,8%
Latvijos gyventojai, neturintys
pilietybơs (buvĊ TSRS pilieþiai)
26,7%
95
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
Nors vokiðka tautinës valstybës samprata
akivaizdi ir lietuviðkoje pilietinëje sàmonëje,
Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, visai
kitaip formavo savo pilietybës institucijà 1991-
aisiais metais.
Lietuvos politikai pasirinko vadinamàjá
“nuliná” variantà, kai visiems tesëtiems Lietuvos
respublikos gyventojams automatiðkai buvo
suteikta Lietuvos Respublikos pilietybë
nepaisant jø etninës kilmës, gimimo ðalies ar
religiniø ásitikinimø. Ðiam sprendimui, daugelio
analitikø nuomone, padarë átakà demografinë
Lietuvos gyventojø struktûra (Special Report by
the FMP 1997; Periodic Report of the UNHCHR
1999). Buvo akivaizdus lietuviø etninës grupës
dominavimas, kur lietuviø kilmës gyventojai
sudarë beveik 85% visø respublikos gyventojø.
Rusakalbiø gyventojø dalis, apimanti etninius
rusus, ukrainieèius, baltarusius ir kt., buvo apie
12% (Lieven 1995)3 .
Latvijoje, panaðiai kaip ir Estijoje, tuo
metu rusakalbiai sudarë daugiau nei 50% visø
respublikos gyventojø, todël politinës nuostatos
pilietybës suteikimo klausimu buvo grindþiamos
siekiais iðsaugoti iðskirtiná kultûriná ðalies
identitetà (þr.: paveikslà Nr. 1.). Kultûrinio
paþeidþiamumo jausmas ligi ðiol iðlieka vienu
svaresniø argumentu Latvijos politikø
retorikoje.
Latvijos pilietybës suteikimo institucija turi
du ádomius bruoþus. Pirmasis yra oficialus
Latvijos populiacijos skirstymas á tris politines
kategorijas - Latvijos pilieèius, Latvijos
gyventojus ne-pilieèius ir kitø ðaliø pilieèius.
Tokia tipologinë schema yra reta pasaulio
politinëje praktikoje ir jau savo diferenciacijos
kategorijose uþfiksuoja tam tikrà politinës
diskriminacijos aspektà. Beveik 27% visø
Latvijos gyventojø neturi pilietybës. Ði
populiacijos kategorija taip pat nëra susaistyta
pilietybës ryðiais ir su jokia kita pasaulio ðalimi.
Ðià kategorijà iðimtinai sudaro buvæ Sovietø
96
Sàjungos pilieèiai, kurie po Latvijos
nepriklausomybës atkûrimo pasiliko gyventi
Latvijoje, taèiau dël ávairiø prieþasèiø negavo
Latvijos pilietybës. Priklausomybæ ðiai
kategorijai galëjo nulemti tai, kad ðitaip
identifikuojamos populiacijos latviø kalbos
mokëjimas neatitinka kalbos ástatymø keliamø
reikalavimø, kad kai kurie anksèiau dirbo
sovietinëse karinëse ar saugumo struktûrose,
kad priklausë politinei nomenklatûrai ir pan.
Ði þmoniø kategorija susiduria su
sunkumais nacionalinëje darbo rinkoje; jie
negali bûti samdomi valstybiniame sektoriuje;
jiems neteikiamos socialinës lengvatos ar
garantijos; ribojamas nekilnojamo turto
ásigijimas ir turëjimas; jie negali dalyvauti
rinkimuose. Nors ði oficiali kategorija aiðkiai
diferencijuoja vienà populiacijos dalá ir teisiniais
mechanizmais riboja jos raiðkos galimybes,
daugelio “ne-pilieèiø” gyvenimo istorijos
trajektorijos ir buities sàlygos beveik nesiskiria
nuo “pilieèiø”. Priklausomybë oficialiai
ávardintai populiacijos kategorijai, bet ne
realaus gyvenimo trajektorijos, lemia tai, kad
viena populiacijos dalis, ávairialypë savo etnine
sudëtimi, negali pasinaudoti tokiomis pat
valstybës teikiamomis galimybës ir garantijomis,
kurios atviros “pilieèiø” kategorijai.
Kitas iðskirtinis Latvijos ástatymø bruoþas
yra susijæs su natûralizacija. Kiekvienas þmogus,
siekiantis Latvijos pilietybës, privalo pereiti
natûralizacijos procesà. Jis reiðkia, kad turi bûti
iðlaikytas valstybinës kalbos egzaminas (þodþiu
ir raðtu), bûtina pastovi gyvenamoji vieta
Latvijoje, bûtina iðgyventi 10 metø ðalyje,
bûtinos bendros valstybës ástatymø þinios ir
lojalumo valstybei iðraiðka. Nors ðie keliami
reikalavimai yra panaðûs á kitø valstybiø
keliamus reikalavimus gaunant pilietybæ,
Latvijos atveju jie yra þymiai grieþtesni.
“Kvotinë langø sistema” nustato, kokio amþiaus
individai ir koks jø skaièius gali tapti Latvijos
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
pilieèiais kiekvienais metais. Be to,
natûralizacijoje taikomi apribojimai tiems, kas
anksèiau dirbo karinëse ar saugumo struktûrose.
Natûralizacijos sàvoka turi keistà
semantinæ reikðmiø struktûrà. Ji pagrásta
dichotomijos bei dvinarës prieðprieðos
hierarchijos principu. Kaip ir klasikinëse
struktûralistø bei antropologø studijose
aptartose þalio/virto, natûralaus/dirbtinio,
normalaus/patologiðko, gamtiðko/kultûriðko
skirtyse, natûralizacijos atveju susiduriame su
panaðiu dviejø srièiø iðskyrimu, kur viena ið jø
turi ryðkø teigiamà normatyviná atspalvá (Levi–
Strauss 1977; Douglas 1969). Natûralizacija
rodo, kad, norint tapti “natûraliu” ar
“normaliu”, individui bûtina priimti kitus
kultûros standartus bei normas negu tie, kurie
buvo internalizuoti pirminës socializacijos
laikotarpiu vaikystëje. Vadinasi, asmens kilmë,
jo gimimas ir auklëjimas ne-latviø ðeimoje,
automatiðkai jam priskiria negatyviai vertinamà
bruoþà, padarantá já antrarûðiu þmogumi. Jei
asmens gimtosios kalbos negloboja ir
nepuoselëja valstybë, jis atsiduria visuomenës
paribiuose. Tokia situacija verèia suabejoti savo
kultûriniu identitetu bei ieðkoti dilemos
sprendimo – toliau puoselëti savo etniðkumà ar
ásprausti save á kitos kultûros normatyvumo
standartus. Ironiðkai galima pastebëti, kad
natûralizacijos dëka “nenatûralios” etninës
grupës tampa “natûraliais” Latvijos pilieèiais,
kurie ið dalies aukoja savo etniðkumà pilietybës
vardan.
Paminëti pilietybës institucijos bruoþai tik
ið dalies atspindi vieðosios politikos poveiká
kasdieniam gyvenimui bei socialiniam veiksmui.
Taip, pilietybës ir tautiðkumo institucijos riboja
individualius veiksmus, bet kasdienëje veikloje
jø raiðka yra menkai pastebima. Jos nesudaro
kertinës, individualø gyvenimà formuojanèios,
ðerdies. Ðis teiginys netiesiogiai gali bûti
pagrástas menku Latvijos etniniø maþumø
97
susidomëjimu natûralizacija. Sàmoningas savo
etniðkumo iðsaugojimas ðiuo atveju gali bûti
tiktai viena ið nedaugelio prieþasèiø, verèianèiø
individus vengti natûralizacijos. Kitos prieþastys
yra susijusios su informacijos trûkumais,
nesugebëjimu sumokëti reikiamus
registravimosi mokesèius, noru iðvengti
privalomos karinës tarnybos, nenoru prarasti
galimybes be vizø lankytis Rusijoje bei kitose
NVS ðalyse, nenoru netekti Rusijos teikiamas
lengvatas Latvijos gyventojams siekiant
aukðtojo mokslo, apatijos ir susvetimëjimo
jausmais (Kotov 1999).
II.2. Reprezentacinës politikos strategijos
Paminëti Latvijos pilietybës ástatymø
ypatumai atskleidþia, kaip teisinis diskursas,
disponuodamas galia grindþiamomis
institucijomis, nulemia atskirø populiacijos
vienetø tapatumo formavimo ir socialinio
veiksmo strategijas kategorizavimo dëka. Bet
klausimas apie teisës, politikos ir kultûrinës
etniðkumo praktikos sàsajas tebëra atviras.
Netobuli arba tokiais laikomi kitø
normatyviniø sistemø poþiûriu ástatymai visada
sukuria prielaidas politiniam konfliktui ir ið jo
plaukianèiam politiniam veiksmui. Bandant
suprasti, kaip turëtø bûti sutvarkyta viena ar kita
visuomenino gyvenimo sritis, kas yra teisinga, o
kas ne, kur galima áþvelgti teisinæ nelygybæ ir
pan., kiekvienas politinis judëjimas bando
vadovautis savo normatyvinëmis nuostatomis.
Nors politinis gyvenimas ir tampa kiekvieno
individo kasdienybës sudëtine bei integralia
dalimi, svarstant etniniø maþumø politinio
veiksmo problemas, gana keblu aptikti aiðkias
sàsajas tarp etninës grupës interesø ir jø
reprezentacijos politikoje. Aukðèiau aptarta
etninës politikos subjekto/objekto fiktyvi
prigimtis verèia suabejoti ir etniniø pagrindu
organizuotø politiniø partijø ar interesø grupiø
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
veiksmais vieðojoje politikoje.
Svarstant etniniø maþumø reprezentacijos
politikos klausimus Lietuvoje ir Latvijoje,
galima skirti tris problemines plotmes, retai
aptariamas etniniu pagrindu organizuotø
judëjimø ar partijø veiksmø prielaidose.
Pirma, kas slypi uþ etniniø maþumø
politikos reprezentacijø, jei pats etninës
maþumos identitetas, leidþiantis ávardinti ir
iðskirti atskirà populiacijos dalá, yra neaiðkus?
Galima daryti prielaidà, kad politiko
pasirinkimas, siejamas su vienos ar kitos
populiacijos reprezentacija, atskirø klausimø
aktualizavimu ir svarstymu, neiðvengiamai
susijæs su individualaus simbolinio ir politinio
kapitalo kaupimu. Politikoje jokia etninë grupë
negali bûti reprezentuojama kaip vieningas
socialinis darinys, turintis savo politiná interesà.
Marksistinë socialinës klasës, kaip sàmoningo
politikos subjekto, kategorija negali bûti
pritaikoma etniniams dariniams. Bet kuris
etninis darinys yra nevienalytis socialine prasme
kaip ir bet kokia visuomenë. Jame galima iðskirti
skirtingus socialinius sluoksnius, turinèius savo
interesus, tarpusavyje konkuruojanèius lyderius
dël pripaþinimo ir pan. (Gellner 1996). Etninës
grupës viduje sëkmingai áþvelgsime interesø
konfliktus ir átampà, kuriuos galima suvokti
pasitelkiant centro-periferijos, kultûros-
politikos, skirtingø amþiaus grupiø, vyriðkumo
ir moteriðkumo prieðprieðos, netapatumo,
nesuderinamumo kategorijas4 . Ðiø socialiniø
skirtybiø ir jø iððauktø interesø skirtumo
fiksavimas etniniame darinyje neleidþia kalbëti
apie vieningà etninës grupës reprezentacinæ
politikà. Taip formuojama politika gali
atstovauti tik nedidelio etninio darinio nariø
normatyviniams ásitikinimams bei politiniams
interesams, bet ne visai grupei.
Antras poleminis tautiniø maþumø
politikos klausimas yra susijæs su kiekybinëmis
kategorijomis. Galima teigti, kad tautiniø
98
maþumø politikoje reprezentacija susijusi tik su
didþiausiais ið maþiausiøjø etniniais dariniais.
Tiktai skaitlingos etninës grupës yra pastebimos
vieðojoje politikoje. Lietuvoje tik rusai ir lenkai
(Lietuvos rusø sàjunga, Lietuvos lenkø rinkimo
akcija ir Lietuvos pilieèiø aljansas), o Latvijoje
vien tik rusø etninë grupë (Latvijos rusø pilieèiø
partija) formuoja bendros tautiniø maþumø
politikos formà ir turiná. Kitos etninës grupës
negali dalyvauti politikoje kaip atskiri politiniai
veikëjai dël savo maþo nariø skaièiaus ar dël jø
netolygaus iðsibarstymo valstybës teritorijoje.
Gimtosios kalbos, kultûros ir kitos etniniø
maþumø problemos bei jø sprendimo bûdai yra
formuluojami didesniø etniniø grupiø, o vëliau
primetami maþesniems dariniams kaip bendras
visø maþø tautiniø bendrijø interesas. Kitaip
tariant, ðiuo atveju remiamasi fiktyvia prielaida,
kad visoms nedominuojanèioms etninëms
grupëms turëtø bûti bûdingas panaðus etninës
maþumos identitetas, kuris politikoje
rekonstruojamas tik didesniø etniniø grupiø
savijautos ir suvokimo pagrindu.
Treèia, etniniø maþumø politika Lietuvoje
ir Latvijoje yra susijusi tik su vadinamosiomis
tradicinëmis etninëmis grupëmis. Ðios grupës
pasiþymi tuo, kad daugelis jø atstovø turi ðiø
valstybiø pilietybæ ir vienaip ar kitaip yra átraukti
á visuomeniná ir politiná gyvenimà. Daugelis jø,
panaðiai kaip ir ðiø valstybiø etninës daugumos
nariai, gali disponuoti socialiniais, kultûriniais
ir materialiais iðtekliais. Ðiuo atveju susiduriama
su paradoksalia situacija, kad tautiniø maþumø
integracijos politika orientuota á tà populiacijos
dalá, kuri jau vienaip ar kitaip yra integruota á
visuomenës gyvenimà. Anapus ðios politikos
ribø lieka naujai atsirandanèios etninës grupës
(imigrantai, dirbantys uþsienieèiai, pabëgëliai),
kurie ið tikro yra atskirti nuo politinio gyvenimo
ir lokalizuoti visuomenës paribiuose. Daugelyje
Vakarø valstybiø bûtent ðios gyventojø
kategorijos yra etniniø maþumø politikos
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
objektas ir subjektas, bet ne tvirtai ásitvirtinusios
etninës grupës, kuriø nariai gali dþiaugtis
pilietybe, disponuoti nekilnojamu turtu ir
visomis socialinëmis garantijomis.
Paminëti poleminiai etniniø maþumø
politikos aspektai vël verèia sugráþti prie ðios
politikos subjekto/objekto klausimo. Galima
teigti, kad politiniame diskurse, panaðiai kaip
ir teisiniame, mes randame fiktyvià etninës
maþumos kategorijà, bandanèià primesti
identiteto bendrumà skirtingoms etninëms
grupëms. Etniðkumo ir kitø asmens tapatumo
modalumø kaip amþius, lytis, klasë, regioninë
priklausomybë sankirtos neleidþia kalbëti apie
nuodugnià etniniø maþumø reprezentacijos
politikà.
Bet nepaisant minëto atitikmens ir
reprezentacijos problemø, galima atrasti bendrà
vardiklá, kuris jungia skirtingas etnines grupes
Latvijoje ir Lietuvoje politiniam veiksmui. Tai
yra etninio iðskirtinumo iðsaugojimas ir
puoselëjimas. Jis suteikia pagrindà tiek vieðai
politinei raiðkai, tiek kasdieniam etniðkumo
praktikavimui ir uþtvirtinimui.
Norime pabrëþti, kad etninio tapatumo
iðsaugojimo negali garantuoti vien tik vieðoji
politika. Jis pirmiausiai puoselëjamas tik
pasitelkiant kasdienes etniðkumo praktikos
formas individualios elgsenos lygmenyje. Bûtent
jos leidþia fiksuoti kultûrø skirtybes ir tapatumo
rûðis. Nors politika ir ástatymai suvarþo ir
struktûrina individo veiksmus, etninis grupës
iðskirtinumas yra iðsaugomas socialinio veiksmo
dëka, kuris retai atsiþvelgia á politikos
nusakomas identiteto sàlygas ar teisiðkai
nubrëþiamas galimybiø ribas. Netgi politiniø
teisiø ar pilietybës suteikimas nebûtinai iððaukia
aktyvø dalyvavimà politinëje veikloje 5
(Engberink 1999) ar pokyèius kasdienës
kultûrinës praktikos lygmenyje.
Tad, analizuojant etnines maþumas, bûtina
sutelkti dëmesá á kasdienæ etniniø grupiø
99
praktikà, bet ne á jø reprezentacijà politiniame
diskurse. Ne politinë saviraiðka, bet kultûrinio
tapatumo iðsaugojimas ir jo puoselëjimas yra
daugelio etniniø bendruomeniø ir organizacijø
pagrindinis tikslas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje6 .
Todël likusi straipsnio dalis kaip tik ir skirta
nedideliø etniniø dariniø kultûrinës raiðkos
analizei.
III. Kultûriniai skirtumai ir nuotolis
III.1. Etniðkumo praktika ir strategija
Jei anksèiau buvo aptartas etninës
maþumos kaip bendro tapatumo fiktyvumas ir
jo buvimas teisiniame bei politiniame
diskursuose, o analizë buvo orientuota á teoriná
lygmená, tai dabar bandysime savo
samprotavimus pagrásti empirine medþiaga. Ji
leidþia lokalizuoti kultûriniø praktikos formø
skirtumus tarp atskirø etniniø grupiø bei ðiø
formø sàsajas su platesniu socialiniu kontekstu.
Pagrindinë svarstymø tezë ir toliau tebëra ta,
kad “etninës maþumos” kategorija negali bûti
pritaikyta kaip bendra identiteto fiksavimo
priemonë skirtingoms etninëms grupëms ir kad
taip ávardijamø grupiø raiðka skirtinguose
politiniuose kontekstuose yra netapati. Toliau
pateikta analizë pagrástai gali bûti ávardinta kaip
vidiniø grupiniø tapatumo strategijø analizë
arba poþiûris ið analizuojamos grupës
perspektyvos vidaus.
Empirinë medþiaga paimta ið 1999-2000-
aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje atlikto
etniniø bendrijø socialinës adaptacijos, jø nariø
socialinës integracijos ir socialinës distancijos
kitø etniniø grupiø atþvilgiu, tyrimo. Tyrimui
buvo pasirinktos vokieèiø, þydø, ukrainieèiø,
lietuviø (Liepojoje) ir latviø (Klaipëdoje)
bendrijos. Ðá pasirinkimà nulëmë dvi
pagrindinës prieþastys. Pirma, nei viena minëtø
etniniø grupiø nei Lietuvoje, nei Latvijoje nëra
reprezentuojama vieðoje politikoje etniniu
Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

kiek atskiros etninës grupës nariai yra ásitraukæ aptinkami Klaipëdos ir Liepojos tautiniø
Paveikslas Nr.2. Klaipơdos ir Liepojos tautiniǐ bendrijǐ veiklos sritys á skirtingus socialines organizacijas ir kokias. bendrijø atveju. Bendras ðiø bendrijø bruoþas,
Liepojos (Latvijos) atveju galima akivaizdþiai nepaisant jø kultûriniø skirtumø, yra tas, kad
stebëti, kad skirtingø etniniø grupiø nariai, jose dominuoja vyresnio amþiaus þmonës.
45% Klaipơda susidûræ su politinës elgsenos apribojimais, linkæ Aiðku, bendrijose galima rasti skirtingø amþiaus
37,3%
34% LiepƗja savo socialinës integracijos strategijas kreipti á grupiø atstovø (vaikø, paaugliø, jaunimo,
kultûrinio veiksmo sritá – jie yra aktyviø senimo), taèiau vidutinis ðiø bendrijø nario
30% 22,6% 22,6% kultûriniø organizacijø, meniniø kolektyvø, amþius yra 57-60 metø. Vyresniø nei 55 metai
14,4%
15,5% 15,5% sportiniø organizacijø bei hobio pagrindu dalis sudaro 63,5% visø bendrijos nariø.
15% 10,3% 9,6% 10,3% susitelkusiø bendrijø nariai (þr. paveikslà Nr.3). Pastebima ir tai, kad ðiose bendrijose yra labai
3,4% 4,5%
Galima teigti, kad Latvijoje kultûrinë saviraiðka menka dalis vidurinës kartos atstovø – tarpinës
tampa vienu ið pagrindiniø, socialinæ veiklà jungties tarp jaunosios ir vyresnës kartos.
0%
Kultnjriniǐ renginiǐ
organizavimas
Švietơjiška–mokomoji
veikla
Suburia draugǐ ir
bendraminþiǐ ratą
Labdaros akcijǐ rengimas Religiniǐ renginiǐ ir
vakarǐ rengimas
Kita
organizuojanèiø veiksniø daugeliui nedideliø Ðis vienos, t.y. vyresnio amþiaus grupës,
etniniø grupiø atstovø. dominavimas tautinëse bendrijose gali bûti
Klaipëdoje pastebimos kitokios paaiðkintas atsiþvelgiant á skirtingø amþiaus
Paveikslas Nr.3. Kokioms visuomeninơms organizacijoms priklauso tendencijos: individualaus veiksmo lygmenyje grupiø saviraiðkos galimybiø skirtumus.
tautiniǐ bendrijǐ nariai bandoma vadovautis platesnio spektro Vidutinio amþiaus þmonës yra aktyviau ásitraukæ
socialinio elgesio strategijomis. Èia kasdienis á darbinæ veiklà, kuri yra viena svarbiausiø tokio
75 individualus veiksmas orientuojamas tiek á amþiaus individø tapatumà formuojanèiø sferø.
61,5%
kultûros sritá, tiek á politikà, tiek á socialinæ sritá. Todël vidutinio amþiaus þmoniø (25–45 m.)
Lyginant ðias tendencijas su Liepoja, pastebi- raiðka tautinëse bendrijose yra menkai
60 Klaipơda
mas þymiai aktyvesnis skirtingø etniniø grupiø pastebima. Vyresnio amþiaus þmoniø santykis
LiepƗja nariø ásitraukimas á politikos sferà (þr. paveikslà su tautinës bendrijos kultûrine organizacija yra
45 Nr. 3). þymiai intensyvesnis, nes kaip tik ði aplinka
33,3% Ðiose kasdienio socialinio veiksmo leidþia individui naujai formuoti savo socialiná
26,7% strategijose netiesiogiai galima fiksuoti teisinio identitetà. Kultûrinë tautinë bendrija atveria
30 ir politinio diskursø poveiká, ribojantá individo galimybes formuoti savo socialiná tapatumà ir
20% 18,1%
16,9%
dalyvavimà vienoje ar kitoje veiklos sferoje. Jei priklausomybës jausmà tiems, kas dël savo
13,3%
15
dalyvavimas vienoje veiklos sferoje atskirai amþiaus yra anapus darbinës sferos. Taigi
6,7%
etninei grupei, grupëms ar populiacijos daliai tautinë bendrija tampa nauju socialiniu tinklu
1,5% 1,5%
yra varþomas ir apribojamas, tai ðios vyresnio amþiaus þmonëms ir leidþia jiems
0 populiacijos nariø socialinë veikla ryðkiau formuoti ir sustiprinti savo naujà socialiná-
Politinơ partija ar Labdaringa Kultnjros ar meno Sporto kolektyvas Organizacija pagal Kita
organizacija organizacija kolektyvas pomơgius ar hobi stebima kitoje visuomeninës veiklos sferoje. kultûriná identitetà.
Mûsø atveju politinës sferos ribojimas nukreipia Dalyvavimas tautinës bendrijos veikloje yra
pagrindu organizuotos politinës partijos ar kultûrinës organizacijos, kurioms kitos nedominuojanèios etninës grupës nariø patrauklus vyresnio amþiaus þmonëms dël keliø
judëjimo. Antra, buvo remiamasi prielaida, kad visuomeninës ar politinës veiklos formos nëra visuomeninæ raiðkà á kultûros sferà. prieþasèiø. Pirma, dalyvavimas tokioje
etninës bendrijos yra tokie socialiniai dariniai, bûdingos (þr. paveikslà Nr.2). Nors ði iðvada ir tiktø Lietuvos bei Latvijos bendrijoje yra pakankamai atviras skirtingø
kur atskiros etninës grupës kultûrinis Anksèiau buvo paminëta, kad Latvijos etniniø maþumø socialinës veiklos skirtumø socialiniø grupiø ar kategorijø individams.
iðskirtinumas ir jo praktikavimas yra aktyviausiai teisinë sistema ir oficialioji politika grieþèiau interpretacijai, ji bûtø neiðsami, jei Bendrijø kultûrinë veikla yra daþniausiai
puoselëjamas ir ryðkiausiai artikuliuojamas. Ðià apibrëþia ir riboja etniniø grupiø raiðkos nepaminëtume kito svarbaus aspekto. Jis grindþiama liaudies kultûra. Jos puoselëjimui,
prielaidà netiesiogiai patvirtino faktas, kad galimybes negu Lietuva. Ðie politiniai procesai tiesiogiai susijæs su skirtingø amþiaus grupiø galima sakyti, vartojimui, nëra bûtini dideli
Klaipëdos ir Liepojos bendrijos yra tik aptinkami ir individualaus veiksmo lygmenyje: visuomeninës raiðkos ypatumais, kurie materialiniai iðtekliai ar finansinës iðlaidos, kas

100 101
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
yra svarbu jaunimo subkultûrose. Tokiu bûdu,
vyresnio amþiaus þmonës, kuriø finansinës ir
materialinës raiðkos galimybës Lietuvoje ir
Latvijoje yra tikrai ribotos, lengviau pasirenka
liaudies kultûros vartojimo formas negu kurias
nors kitas. Kita vertus, liaudies kultûros
vartojimas nëra siejamas su specializuotu
þinojimu, bûtinu jos reprodukcijai. Liaudies
kultûra visada yra atkuriama ir interpretuojama
naujai. Nebûtina bûti ekspertu ðiame kultûrinio
veiksmo procese, todël ji ir patraukli. Liaudies,
tautinë arba folklorinë kultûra bei jà
puoselëjanèios bendrijos tampa palankia
aplinka vyresnio amþiaus þmoniø socialinio
socialinio-kultûrinio identiteto formavimui.
Taipogi tokios bendrijos leidþia vyresnio
amþiaus individams ásitraukti á platesná socialiná
tinklà ir neleidþia jiems likti socialiai
izoliuotiems.
Vaikø ir jaunimo buvimas tautinëse
bendrijose susijæs su etninës kultûros perdavimu
ið vienos kartos á kità mokymo proceso dëka.
Jaunoji karta tautinëse bendrijose iðmoksta savo
etninës grupës kalbà, istorijà, þaidþia liaudies
þaidimus, susipaþásta su tradicinës virtuvës
Paveikslas Nr.4. Kokiose lavinimo Ƴstaigose mokymas turơtǐ vykti
gimtąja tautiniǐ grupiǐ kalba
75
54,7%
50
34,5%
28,1%
25
10,3%
0 Savo šalyje gimtąja kalba
Pradinơ mokykla Pradinơ ir vidurinơ mokykla
102
tradicijomis, mokoma konkreèiai etninei grupei
bûdingø religiniø tiesø ir pan. Kitaip tariant,
jaunoji karta ásisavina tuos kultûrinës elgsenos
bûdus, kuriø dëka yra formuojamas jø etninës
grupës iðskirtinumas. Etninës grupës vyresnës
kartos aktualizuojami elgesio modeliai ir
artikuliuojamas etniðkumas yra perduodami
jaunesnei kartai – vyresni moko ir priþiûri, jauni
mokosi ir ásisavina. Ðiame procese formuojamas
individo etninis iðskirtinumas ir individualios
priklausomybës etninei grupei jausmas, o
tautinë bendrija suteikia normatyvinius
identiteto standartus, nusakanèius kà reiðkia
bûti latviu, þydu, ukrainieèiu ar lietuviu7 .
Etniðkai maþø grupiø tapatumo
iðsaugojimas ar kultûriniø elgesio bûdø
perdavimas nëra lokalizuotas tiktai tautinëse
bendrijose. Priklausomai nuo etninës grupës
dydþio, jos koncentracijos viename ar kitame
ðalies regione, kultûrinë socializacija gali bûti
palaikoma ir valstybiniø ar privaèiø institucijø.
Latvijoje ir Lietuvoje yra vaikø darþeliø,
viduriniø mokyklø, aukðtesniojo mokslo
institucijø, kur atskiros etninës grupës nariai gali
mokytis savo gimtàja kalba. Ðios institucijos ne
55,2%
Klaipơda
LiepƗja
17,2%
Pradinơ, vidurinơ ir aukštoji mokykla
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
tik leidþia uþtikrinti efektyvø socialiai
reikðmingø þiniø perdavimà, bet ir sutvirtina
simbolines etniðkumo ribas tarp skirtingø
grupiø.
Skirtingø etniniø grupiø poþiûris á
valstybiniø kultûrinës socializacijos
mechanizmø organizavimà perteikia ne tik ðiø
gupiø pageidavimus, bet ir fiksuoja pragmatiná
poþiûrá á adaptacijos visuomenëje galimybes –
tai gali bûti pasiekta esamomis politinëmis ir
socialinëmis sàlygomis. Pvz., Klaipëdos tautinës
bendrijos mano, kad mokymo procesas gimtàja
etninës grupës kalba turëtø apimti visas ðio
proceso pakopas – nuo pradþios mokyklos iki
universitetinio iðsilavinimo (þr.: paveikslà Nr.4).
Tuo tarpu Liepojoje pastebima tai, kad,
daugelio etniniø bendrijø nariø nuomone,
mokymas gimtàja kalba pirmiausiai turëtø vykti
Paveikslas Nr.5. Kur norơtǐ, kad vaikai ar annjkai Ƴgytǐ
aukštąjƳ išsilavinimą
60
50 43,3%
40 32,4%
30
20
6,7%
10
0
Savo šalyje valstybine kalba
103
pradþios mokyklose, o universitetinis
iðsilavinimas oficialia valstybine kalba. Ði
tendencija Liepojoje gali bûti susieta su stipria
asimiliacijos politika, kurios nuostatas greitai
ásisavina paèios etninës bendruomenës.
Aukðtasis mokslas valstybine kalba leidþia bûti
pajëgiais konkuruojant vidaus rinkoje su
dominuojanèios etninës grupës nariais, todël
tokia nuomonë pagrástai gali bûti ávardinta kaip
sàmoninga socialinës adaptacijos arba
kultûrinës asimiliacijos strategija.
Kultûrinës ir socialinës adaptacijos
padëties visuomenëje tendencijos stebimos ir
ateities projekcijose, susijusiose su aukðtojo
mokslo institucijø pasirinkimu. Daugiau nei
pusë Liepojos etniniø bendrijø nariø norëtø, kad
jø vaikai ágytø aukðtàjá iðsilavinimà Latvijos
aukðtojo mokslo institucijose valstybine kalba.
52,9% 50%
Klaipơda
Liepaja
14,7%
Labiau išsivysþiusioje anglǐ ar
vokieþiǐ kalba
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
Tai vël gi gali bûti interpretuojama kaip Latvijos praktikos formose. Vienu atveju gali bûti
etniniø maþumø polinkis asimiliacijai ir savo suvarþoma politinë raiðka ir ðitaip nukreipiamos
ilgalaikiø gyvenimo projektø sàsajai su Latvija. etniniø grupiø raiðkos strategijos á kultûros
Visai kitokia tendencija pastebima Klaipëdos sferà. Kitu atveju, kai politinë raiðka maþiau
atveju – daugelis tautiniø bendrijø nariø norëtø suvarþyta, gyvenimo projektai aiðkiau orientuoti
savo vaikus ar anûkus matyti besimokanèius á kitus socialinius-kultûrinius kontekstus, bet ne
labiau iðsivysèiusiose ðalyse anglø ar vokieèiø á adaptacijà dominuojanèios kultûros aplinkos
kalbomis (þr. paveikslà Nr.5). Ateities gyvenimo atþvilgiu. Nors ðios bendrosios tendencijos ir
projektai maþiau priðliejami prie vietos fiksuojamos konkreèios populiacijos elgsenoje
konteksto. Be to, jei ir bandoma juos sieti su bei nuostatose, tautinës maþumos kategorija
Lietuvos aukðtosiomis institucijomis, polinkis kaip bendras skirtingø etniniø grupiø identiteto
kultûrinei asimiliacijai yra þymiai maþesnis negu modalumas sunkiai atlaiko kritikà, kai
tarp Latvijos tautiniø grupiø. Klaipëdos etninës detalizuojami skirtingø tautiniø bendrijø
bendrijos labiau orientuotos á savo etniðkumo socialinës veiklos skirtumai ir funkcijos. Etninës
sutvirtinimà aukðtojo mokslo institucijomis ir bendrijos yra netapaèios ne tik kultûros prasme,
prisitaikymà visuomenëje be radikalesniø savo bet ir savo socialinëmis funkcijomis. Pavyzdþiui,
etninio identiteto pokyèiø. Liepojos lietuviø ir Klaipëdos þydø bendrijos
Visuomeninës elgsenos skirtumai tarp savo veiklà stipriai susieja su religiniu auklëjimu
Liepojos ir Klaipëdos etniniø bendrijø leistø bei apeigomis. Klaipëdos ukrainieèiø bendrija
daryti iðvadà, kad teisinis ir politinis diskursai pirmiausiai suburia draugø ratà ir palaiko
formuoja iðskirtiná tautinës maþumos tapatumà, bendruomeninius, klasikine Gemeinschaft
atpaþástamà kasdienëse socialinio elgesio prasme, ryðius. Klaipëdos vokieèiø
Paveikslas Nr.6. Kokios charakteristikos yra svarbios
apibrơžiant asmens priklausomybĊ tautinei grupei
Labai svarbios 5 iðskirtinumà pasitelkus paminëtus tris
4,12 4,24
3,99 4,09
4 3,68
3,41
3 Klaipëdos ir Liepojos þydø atveju kalba yra
2 miestø þydø gimtoji kalba, kuria jie ðneka ir
Visiškai nesvarbios
1
Tơvǐ kilmơ Individualus Šalis, kurioje Kalba Kultnjra Religija
apsisprendimas gimstama
104
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
bendruomenë daugiau orientuota á ðvietëjiðkà
veiklà ir labdaringø renginiø organizavimà.
Klaipëdos þydø bendruomenë turi savo
socialinës rûpybos (valgykla materialiai blogai
gyvenantiems bendruomenës nariams,
bendruomeninës patronaþinës seserys) sistemà
ir pan. Ðie skirtumai bendrijø veikloje neleidþia
kalbëti apie ðiø etniniø grupiø bendrumà ta
prasme, kad jos galëtø bûti ávardintos kaip viena
bendroji kategorija.
III.2. Etniniø ribø demarkacija ir
socialinë distancija
Buvo paminëta, kad etninëms bendrijoms
tenka svarbus vaidmuo formuojant ir
apibrëþiant kultûriná-etniná identitetà. Taèiau
pats tapatumo formavimo procesas skirtingose
etninëse grupëse disponuoja skirtingais
simboliniais iðtekliais, kuriø dëka individas
sukuria savo priklausomybes etninei grupei
jausmà.
Paèius bendriausius etniðkumo
konstravimo iðteklius skirtingos etninës grupës
lokalizuoja kultûroje, kalboje ir kilmëje (þr.
paveikslà Nr.6). Kaip tik ðiø elementø dëka
galima nustatyti asmens priklausomybæ
konkreèiai etninei grupei. Jei atsitinka taip, kad
atskirai etninei grupei yra sunku kurti savo
elementus ar jø derinius, bandoma ieðkoti kitø
identitetà formuojanèiø strategijø bei
simboliniø atspirties taðkø. Ðtai keli galimi
tapatumo konstravimo pavyzdþiai.
visai nereikðminga etniðkumo apibrëþimui. Ðià
nuostatà galima paaiðkinti tuo, kad daugeliui ðiø
kuria jie buvo auklëjami ðeimose bei mokyklose,
buvo rusø kalba, todël ji negali bûti aiðkiai
siejama su etniniø ribø nustatymu. Þymiai
svarbesniu veiksniu laikoma individuali
105
savivoka. Bûti þydu reiðkia suvokti save þydø
bendruomenës nariu. Kaip tik ði subjektyvi
nuostata tarnauja simboliniø ribø nustatymui,
nors labiau regimos savybës kaip kalba ar fizinë
iðvaizda neleidþia ðios grupës nariø iðskirti ið
didesnës populiacijos dalies.
Kitas pavyzdys yra vokieèiø bendrijos
Klaipëdoje ir Liepojoje. Vietos vokieèiai á savo
iðskirtinumo apibrëþimà fiksuojanèiø
komponentø sàraðà neátraukia kultûros. Kalba
bei savivoka yra þymiai svarbesni vokiðkumà
kuriantys simboliniai iðtekliai negu kultûra. Ðá
reiðkiná galima suvokti tik atsiþvelgiant á platesná
vokiðkojo identiteto ir mentaliteto formavimosi
istoriná kontekstà. Nors didele dalimi
vokiðkumo suvokimas buvo grindþiamas
herderiðku arba kultûrinës tautos sandaros
suvokimu, XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje
pusëje ypaè sustiprëja politinës vokieèiø þemës
vienybës idëja. Daugeliu atveju vokiðka
identiteto ir mentaliteto raiðka susijusi su
lojalumo demonstravimu Vokietijai kaip
vientisam politiniam vienetui, jungianèiam
kultûriðkai skirtingus geografinius regionus.
Ðiame politiniame darinyje, nors ir sujungtame
bendros kalbos arealo pagrindu, lokalûs kultûrø
skirtumai yra labai dideli. Kalbëti apie bendrà
vokiðkà liaudies ar etnografinæ kultûrà, kuri
bûtø tapati pagal savo funkcionalumà,
pavyzdþiui, lietuviø liaudies kultûrai, yra beveik
neámanoma. Kasdienëje sàmonëje svarstymai
apie vokiðkos kultûros iðskirtinumà persipina su
bendros europietiðkos kultûros ar civilizacijos
pasiekimø apraiðkø apmàstymu (Kohn 1955,
1960).
Vietos þydø ir vokieèiø atvejai parodo,
kokias skirtingas etniðkumo konstravimo
strategijas gali pasirinkti skirtingø etniniø grupiø
nariai ir kaip joms daro átakà istorinis bei
kultûrinis kontekstas. Strateginiai skirtumai ne
tik leidþia iðsiskirti ið populiacijos, bet ir leidþia
grieþèiau fiksuoti simbolines etninës grupës
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
ribas ir apibrëþti jos narystës kriterijus. Kita
vertus, etninës ribos iðlaikomos pasitelkiant ir
stereotipus, kuriø dëka nusakomi savos ir kitø
grupës nariø bruoþai bei skirtumai.
Stereotipinis màstymas savo grupæ
apibûdina remdamasis pozityviomis savybëmis,
tuo tarpu kita grupë ávardijama pasitelkiant
negatyvius bruoþus. Klaipëdos ir Liepojos
tautiniø bendrijø tyrimo metu buvo nustatytos
emocinës ir visuomeninës skirtingø etniniø
grupiø savybës, kur kiekvienas stereotipinis
etninës grupës ásivaizdavimas turi tiek teigiamø
bruoþø, tiek neigiamø, kurie galø gale sukuria
bendrà vaizdiná. Atskiros grupës
stereotipiniame màstyme ágyja tokias savybes:
Lenkai yra savarankiðki, bet nedraugiðki;
Rusai yra draugiðki, bet tingûs;
Vokieèiai yra atsakingi, taèiau nedraugiðki (blogi);
Latviai yra geraðirdþiai, taèiau kvailoki;
Lietuviai yra darbðtûs, taèiau nedraugiðki;
Ukrainieèiai yra darbðtûs, bet neatsakingi;
Þydai yra sumanûs, bet nedraugiðki.
Paveikslas Nr.7. Socialinơ distancija tarp skirtingǐ etniniǐ grupiǐ
Arabas
Prancnjzas
Žydas
Ukrainietis
Vokietis
Pakistanietis
Rusas
Lenkas
Lietuvis
Latvis
Kaukazietis
Baltarusis
Estas
1 2
Mažiausia distancija
106
Etniniai stereotipai ne tik apibûdina
etnines grupes remiantis priskirtiniais bruoþais,
bet ir tam tikru atstumu nutolina vienas grupes
nuo kitø. Klasikinë Bogardus skalë parodo, kad
nepaisant socialinio ir politinio konteksto
suformuotø gyvenimo sàlygø bendrumo, etninës
grupës iðlaiko didesnæ ar maþesnæ distancijà
viena kitos atþvilgiu (þr.: paveikslà Nr.7).
Socialinë distancija tarp dviejø skirtingø grupiø
grindþiama taip pat nevienodai, kaip ir
demarkuojant simbolines etniðkumo ribas.
Taigi, kurios etninës grupës yra
artimiausios viena kitai, o kurios ne, ir kokie
veiksniai nulemia Liepojos ir Klaipëdos etniniø
grupiø “artimumà”?
¨ Ukrainieèiø manymu, maþiausia
visuomeninë distancija yra tarp jø, baltarusiø ir
rusø. Galima áþvelgti, kad bendrumà lemia
bendra slaviðka kilmë (kalbos ir kultûros
panaðumas).
¨ Lietuviø manymu, artimiausi jiems yra
latviai. Bendras baltø kilmës bruoþas –
3 4 5 6
Didžiausia distancija
Identiteto raida. Istorija ir dabartis
priklausomybë bendrai kalbinei grupei ir
geografinis artumas - daþnai suplaka ðias dvi
grupes á vienà kategorijà. Netgi politikoje ar
kasdieniame màstyme Lietuva ir Latvija (tai pat
ir Estija) daþnai suvokiamos kaip vienas bendras
geopolitinis regionas.
¨ Þydai geriausius santykius turi su rusais
ir ukrainieèiais. Tai paaiðkinama tuo, kad beveik
visi þydai savo gimtàja kalba laiko rusø kalbà, ir
tuo, kad daugelio gimtinë yra Rusijoje arba
Ukrainoje. Be to, kai kuriø jø sutuoktiniai yra
kaip tik ðiø etniniø grupiø nariai. Tad per
intymumà su savo ðeimos nariais
suformuojamas artimumo bei tolerancijos
jausmas ðioms etninëms grupëms.
¨ Vokieèiø nuomone, jiems artimiausi
turëtø bûti lietuviai. Ðis tarpusavio artimumo
santykis yra sunkiai paaiðkinamas, nes
akivaizdûs tiek kalbos, tiek kultûrø skirtumai,
tiek geografinis atstumas. Prieþastinis ryðys gali
bûti pagrástas santykiðkai didesniu miðriø ðeimø
skaièiumi tarp vietos vokieèiø ir lietuviø.
¨ Latviø nuomone, maþiausia distancija
yra tarp jø, estø ir vokieèiø. Artumas gali bûti
aptiktas religijos bendrume – beveik visose ðiose
IV. Iðvados
Ðis straipsnis buvo grindþiamas teiginiu,
kad negalima kalbëti apie etninës maþumos
kategorijà kaip apie bendro tapatumo modelá,
leidþiantá teisiniame ir politiniame diskurse
apjungti kultûriðkai skirtingas etnines grupes.
Ðios kategorijos naudojimas Lietuvos ir Latvijos
valstybiø skelbiamoje etniniø maþumø
politikoje nëra korektiðkas, nes ðios politikos
reprezentuojamas subjektas/objektas tikrovëje
suskyla á margaspalvá bei eklektiðkà etniniø
grupiø paveikslà. Nepaisant teisinio ir politinio
diskurso pastangø operuoti vienalyte kategorija,
107
etninëse grupëse dominuoja protestantizmas.
Istorija taip pat akivaizdþiai atskleidþia
germaniðkos kultûros átakà tiek latviø, tiek estø
tautø ir jø kultûros formavimesi.
Jei skirtingos grupës tolerantiðkumà kitø
atþvilgiu daþniausiai konstruoja kultûros
bendrumo pagrindu, tai didþiausia distancija yra
grindþiama akivaizdþiu genotipiniu
nepanaðumu. Arabai bei pakistanieèiai
(ásivaizduojami stereotipiniai Vidurinës Azijos
atstovai) yra tolimiausiai nustumiami
tolerancijos skalëje. Lietuvoje ir Latvijoje
svarstytinas net pilietybës suteikimo ir pats ðiø
grupiø atstovø buvimo ðalyje faktas, kà jau
kalbëti apie artimesnius santykius. Ðis faktas
aiðkiai nusako vienà ateities problemø – naujø
imigrantø integracijos keblumus Lietuvos ir
Latvijos visuomenëje. Jei skirtingos etninës
grupës vienaip ar kitaip jau yra suderinusios
savo santykius su dominuojanèiomis etninëmis
grupëmis, tai naujai atsirandanèios ir
bandanèios integruotis migrantø grupës
susidurs su tolerancijos trûkumu, o tai savo
ruoþtu gali skatinti politinius konfliktus ar
smurtinius veiksmus naujøjø grupiø atþvilgiu.
riboti individualaus lygio socialiná veiksmà,
primesti bendrà identitetà, mes susiduriame su
skirtingomis etniniø grupiø tapatumà
konstruojanèiomis strategijomis, kur kultûriniø
skirtumø svarba yra þymiai svarbesnë negu
politinis ar teisinis suvarþymas.
Kita vertus, kasdienio kultûrinio ir
socialinio veiksmo analizë leidþia netiesiogiai
atpaþinti teisinio ir politinio diskurso
suvarþymus bei reguliuojanèias praktikos
formas. Jei Lietuvos etniniø bendruomeniø
nariø nuostatos atspindi valstybinës politikos
Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

pozicijà – integracijà iðsaugant etniná
iðskirtinumà, tai Latvijoje aptinkame didesná
sàmoningos asimiliacijos polinká.
Ðie skirtumai ir bendrumai negali bûti
paaiðkinti tiktai vienos socialinës sferos átaka
formuojant etniðkai nedideliø grupiø
visuomeniná identitetà. Jie atsiranda jau minëtø
Literatûra:
Brubaker R. Pilietybë ir tautiðkumas Prancûzijoje ir
Vokietijoje, Vilnius: Pradai, 1998.
Butler J. Gender Trouble: Feminism and the Subversion of
Identity, New York and London: Routledge, 1999.
Douglas M. Purity and Danger, London, Boston and
Henley: Routledge and Kegan Paul, 1969.
Dumont L. Essays on Individualism: Modern Ideology in
Anthropological Perspective, Chicago: The univercity of
Chicago Press, 1986.
Engberink G. O. ‘Rotterdam: City of Emigrants’ in “What
Participation by Foreign Residents in Public Life at Local
Level?”, CONF/STBG (99) 12, Strasbourg, 3 Nov, 1999.
Foucault M. Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1999.
Gellner E. Tautos ir nacinalizmas, Vilnius: Pradai, 1996.
Heikkinen K. ‘Religion, Gender and Ethnic Organization’
in Civic Society in the European North: Concept and Con-
text. Proceedings of the seminar held in St.Petersburg, ed.
K.Heikkinen and E.Zdravomyslova. St.Petersburg: Cen-
ter of Independent Social Research, 1996.
Jenkins R. Social Identity, London: Routledge, 1996.
Jenkins R. Rethinking Ethnicity: Arguments and
Explorations, London: SAGE, 1997.
Keinanen M.L. ‘Some Remarks on Women’s Religious
Traditionalism in the Rural Soviet Karelia’ in Studies in
diskursø bei diskursyviø praktikos formø
sàveikos procese. Tik pripaþinus ðá kompleksiná
ryðá, jame fiksuojamas kalbos figûras,
individualumo ir bendrumo santykius,
tyrinëtojas pagrástai gali kalbëti apie vienos ar
kitos sàvokos empiriná referentà ir nepaklusti
sàvokø kuriamos fikcijos patrauklumui.
Folklore and Popular Religion. Ed. U.Valk. Tartu: Tartu Uni-
versity, 1999.
Kohn H. Nationalism: Its Meaning and History, Princeton,
New Jersey: D.Van Nostrand Company Inc., 1955.
Kohn H. The Mind of Germany: The Education of a Na-
tion, New York: Charles Scribner’s Sons, 1960.
Kotov G. ‘On the Situation with National Minorities in
Latvia’ at MINELRES (Minorities Electronic Resources):
http://www.riga.lv/minelres/count/latvia/Minor_99.htm,
1999.
Levy–Strauss Cl. Structural Anthropology, Harmondsworth:
Peregrine, 1977,
Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva –
kelias á nepriklausomybæ, Vilnius: Baltos lankos, 1995.
Periodic report of the United Nations Committee on the
Elimination of Racial Discrimination (1999) Third Peri-
odic Report of states Parties due in 1997: Latvia. 25/03/99.
CERD/C/309/Add.1. (State Party Report). Geneva: Office
of the UNHCHR
Smith A. National Identity. London: Penguin Books, 1991.
Special Report by the Forced Migration Projects (1997)
Estonia and Latvia: Citizenship, Language and Conflict
Prevention. New York: Open Society Institute;
esanèios organizacijos nieko neþino apie periferijà, kad
ðiø organizacijø problemos yra visiðkai skirtingos. Sostinës
tautinës organizacijos padëtis yra þymiai palankesnë,
kadangi ji lengviau suranda ryðius su nacionaline
televizijos ir radijo sistema, kurios dëka nuðvieèiama
sostinës bendrijø padëtis.
Nuo 1998 metø Liepojoje ir Klaipëdoje etninës bendrijos
aktyviai dalyvavo vietos radijo laidø projekte, kuris buvo
skirtas ðiø miestø bei rajonø gyventojams ir vyko gimtàja
etniniø bendrijø kalba.
5
Nors nedidelës etninës grupës daþniausiai politikos
procese siekia savo politiniø teisiø iðplëtimo savos grupës
nariams, ðio tikslo pasiekimas nebûtinai koreliuoja su ðios
grupës nariø dalyvavimu politiniame visuomenës procese.
Pavyzdþiui, Roterdamo miesto Socialinës Politikos studijø
centro direktorius Gerardas Engberninkas paþymëjo, kad
1986 m. Olandijoje ástatymiðkai leidus imigrantams, ðalyje
gyvenanèioms etninëms grupëms, kurios neturi pilietybës,
Summary
Representation politics of ethnic minorities in
Lithuania and Latvia subsumes different minor eth-
nic groups under one category of minorities’
ethnicity. This model of common identity is shaped
by juridical and political discourses representing an
out-group definition. Differences in everyday cultural
Áteikta 2001 05 16
Pateikta spaudai 2001 07 02
dalyvauti vietos rinkimuose, nepastebimas joks ðiø grupiø
suaktyvëjimas. Stebimas atvirkðtinis procesas, kad jø
proporcija vietos rinkimuose akivaizdþiai maþëja nuo pat
pirmøjø tokiø rinkimø 1986 metø (Engbernink 1999).
6
Konferencijos “Tautinës maþumos demokratinëje
valstybëje” (Vilnius, 1999 lapkritis) metu daugelis
tradiciniø etniniø grupiø atstovø aktyviai pasisakë prieð
“tautinës maþumos” sàvokos taikymà ávardijant etniniø
grupiø padëtá Lietuvoje. Ðiam reikalui, jø nuomone, labiau
tiktø “etninës arba tautinës bendruomenës” pavadinimas.
7
Tautinëse bendrijose akivaizdþiai dominuoja vyresnio
amþiaus moterys. Kaip tik joms tenka didþiausias vaidmuo
kultûrinës socializacijos laikotarpiu, ir jos yra pagrindinis
kultûros perdavimo laidas kitoms kartoms. Vyresnio
amþiaus moterø vaidmená puoselëjant ir iðsaugant
etniðkumà intensyviai tyrinëjo skandinavø feministës
antropologës (Heikkinen 1996; Keinanen 1999).
practices and social distance among ethnic groups
set ethnic boundaries and indicate different strate-
gies of social identity construction for each group.
An in-group perspective challenges an image of a
common identity and demonstrates its fictive nature.

Iðnaðos
1
Etninës maþumos sàvoka tekste vartojama tik kaip
kokybinë kategorija. Ji fiksuoja socialinio mobilumo
galimybiø apibojimus, netolygø materialiniø ir socialiniø
iðtekliø ir politinës galios paskirstymà, kuris grindþiamas
etniniais populiacijos skirtumais, visuomenëje. Ði
kategorija nevartojama ávardinti maþas arba neskaitlingas
etnines grupes visuomenëje.
2
Tekste vartojame subjekto/objekto sàvokà. Ji grindþiama
tuo, kad etninë maþuma valstybëje yra tuo pat metu ir
valstybinës etniniø maþumø politikos objektas, ir jos
formavimo subjektas. Viena vertus, etniniø maþumø
politikos objektas yra etninës maþumos, kurias bandoma
integruoti á visuomeniná gyvenimà. Antra vertus, maþumos
Vytautas Valevièius
KU Filosofijos katedra;
Liutauras Kraniauskas
KU Sociologijos katedra
Minijos 153, Klaipëda
yra subjektas, kadangi paèios aktyviai dalyvauja
politiniame procese bei formuluoja etniniø maþumø
politikos kryptis, prioritetus ir ágyvendinimo bûdus.
3
Lievenas taikliai paþymi, kad Latvijoje ne latviø ir ne
lyviø kilmës etninës grupës yra daþnai ávardijamos viena
“rusakalbiø” kategorija. Ðià kategorijà sudaro ne vien tik
etniðki rusai, bet ir ukrainieèiai, baltarusiai, þydai bei
daugelis kitø etniniø grupiø atstovø (Lieven 1995).
4
Klaipëdos ir Liepojos etninëse bendrijose ypatingai ryðki
centro (tautiniø organizacijø esanèiø Vilniuje ir Rygoje)
bei periferijos (kitø ðalies regionø ir miesteliø etniniø
bendrijø) átampa. Interviu metu, etniniø bendrijø vadovai
Klaipëdoje ir Liepojoje daþnai akcentuodavo, kad centre

108 109