Baudžiamoji byla Nr.

2K–426/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2.1.
2.9.12.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 11 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

pirmininko Alvydo Pikelio, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo
R. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria panaikinta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio
14 d. nutartis, kurioje R. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta jam
susitaikius su nukentėjusiuoju ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

nustatė:

R. G. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu,

t. y. tuo, kad 2007 m. sausio 8 d., apie 0.15 val., viešoje vietoje – UAB „Tete–a–tete kazino“ lošimo
automatų salone, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tyčiniais įžūliais veiksmais salono
patalpose, stebint kitiems lankytojams, sudavė kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam
S. A., tęsdamas nusikalstamą veiką, sugriebė S. A. už drabužių ir ištempė jį iš klubo patalpų, po to
tarpduryje spyrė koja ir nukentėjusįjį išstūmė pro duris, gatvėje sudavė tyrimo metu nenustatytą
skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarė S. A. kairės akies vokų
muštines žaizdas, kairės akies obuolio sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo
nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad R. G. 2007 m. sausio 8 d., apie 0.15 val., viešoje
vietoje – UAB „Tete–a–tete kazino“ lošimo automatų salone, esančiame Šiauliuose, (duomenys
neskelbtini), tyčiniais įžūliais veiksmais salono patalpose, stebint kitiems lankytojams, spyrė
nukentėjusiajam S. A. vieną kartą į galvą, sudavė kumščiu vieną kartą į krūtinę, po to tęsdamas savo
nusikalstamą veiką, sugriebęs S. A. už drabužių ištempė jį iš klubo patalpų, tarpduryje išstūmė jį pro
duris, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant žemės; gatvėje sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis
ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarydamas S. A. kairės akies vokų muštines žaizdas, kairės
akies obuolio sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pritaikęs BPK 3 straipsnio 1 dalies
5 punktą, R. G. baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė jam susitaikius su
nukentėjusiuoju.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu,
pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pats teismas, nustatęs
visus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, nepagrįstai R. G. veiką kvalifikavo
 2

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukė kaltinamajam susitaikius su

nukentėjusiuoju.
Kasaciniu skundu R. G. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo
2008 m. sausio 14 d. nutartį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė
BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–216/2007).
BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tam,
kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais
demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius
teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio l dalyje, sudėties, nes jis
neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir jos nepažeidė. Lošimo automatų salono administratorė jį
informavo, kad lošimų salono pirmajame aukšte kažkas iš lankytojų rūko. Pamatęs rūkantį S. A., jį
perspėjo. Nueidamas pastebėjo, kad nuo aparato buvo nuplėštas lipdukas su užrašu „rūkyti
draudžiama“, išgirdo, kad jį pavadino „gaidžiu“. Nukentėjusysis jį įžeidinėjo necenzūriniais
žodžiais. Dėl tokio netinkamo elgesio nukentėjusysis buvo išvestas į lauką. Jis sudavė jam vieną
smūgį į žandikaulį. Veiksmas vyko lauke, apie 24 val., buvo tamsu, jokių žmonių nebuvo, todėl
jokia rimtis nebuvo pažeista. Kasatorius teigia, kad viskas įvyko tik dėl netinkamo nukentėjusiojo
elgesio.
Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai nurodęs, kad jo veika atitinka BK 284 straipsnio
1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartis yra teisėta, jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo veiksmais jokia visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo pažeista,
jokios nepagarbos aplinkiniams jis nedemonstravo. Liudytoja I. I., dirbanti barmene, patvirtino, kad
jo veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo pažeista – kazino dirbo, darbas nebuvo nutrūkęs,
kazino viduje žmonių nebuvo. Vieno liudytojo, kuris žaidė aparatu ir nieko nematė, žaidimas nebuvo
nutrūkęs, o lauke iš viso nebuvo žmonių.
Kasatorius teigia, kad vykdė profesines pareigas ir turėjo užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą
saugomame objekte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas išaiškino, kad smurto veiksmai, nors ir atlikti
viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų
paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką nulėmė pavydas,
kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo dalykinių, tarnybinių
santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–144/2008). Chuliganizmas nuo kitų nusikaltimų skiriasi pagal
kaltininko kėslo turinį, kryptingumą, motyvus, tikslus bei padarytų veiksmų aplinkybes. Įžeidimas,
smūgių sudavimas, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas ir kiti panašūs veiksmai, padaryti šeimoje,
bute, prieš giminaičius, pažįstamus dėl priešiškų asmeninių santykių, nukentėjusiojo netinkamo
elgesio ir pan., turi būti kvalifikuojami pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius
atsakomybę asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis nukentėjusįjį S. A.
užpuolė dėl menkavertės priežasties – dėl nuplėšto nuo stalo lipduko su rūkyti draudžiančiu užrašu.
Visų pirma jis nukentėjusiojo neužpuolė, o perspėjo, kad patalpoje nerūkytų, nenuplėštų
draudžiančio rūkyti lipduko. Draudimas rūkyti nėra menkavertė priežastis. Kazino draudžiama
rūkyti, todėl nukentėjusysis privalėjo šios taisyklės laikytis. Tačiau šis, ne tik kad neklausė jo
įspėjimo, bet dar jį koliojo, įžeidė ir pažemino išvadindamas „gaidžiu“. Apeliacinės instancijos
teismas neteisingai aiškino, kad „gaidys“ nėra įžeidimas. Tai labai sunkus ir visuomenėje
suprantamas kaip žeminantis žmogų įžeidimas. Dėl to, kas įvyko, gailisi, su nukentėjusiuoju
susitaikė, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
byla nutraukta jam susitaikius su nukentėjusiuoju, yra teisinga, pagrįsta bylos medžiaga.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo
nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.
 3

Prokuroras teigia, kad kaltinamojo R. G. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai

yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą esminių Baudžiamojo proceso
kodekso pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl šio teismo priimta nutartis
yra teisėta ir pagrįsta. Kaip matyti iš kasacinio skundo, kasatorius sutinka su pirmosios instancijos
teismo nutartimi, tačiau pateikti argumentai, kad tikslo pažeisti viešąją tvarką jis neturėjo ir jos
nepažeidė, nepagarbos aplinkiniams nedemonstravo, jo veiksmai visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo
pažeistos prieštarauja skunde išdėstytam prašymui palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad kasatorius viešoje vietoje (lošimo
automatų salone ir gatvėje) įžūliais veiksmai demonstravo nepagarbą aplinkiniams (naudojo smurtą
prieš nukentėjusįjį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą). Tai, kad šiais veiksmais buvo
sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, rodo jau vien ta aplinkybė, kad visuomenės rimčiai ir tvarkai
atkurti buvo iškviesti policijos pareigūnai, apsaugos darbuotojai ir medikai, konfliktą matė pašaliniai
asmenys, buvo sutrikdyta lošimo automatų salono veikla. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, todėl
nesutikti su teisiškai pagrįstais ir logiškais šio teismo argumentais nėra pagrindo. Prokuroras mano,
kad R. G., viešoje vietoje prieš nukentėjusįjį vartodamas fizinį smurtą, negalėjo nesuvokti, kad
kėsinasi ne tik į žmogaus sveikatą, bet ir pažeidžia viešąją tvarką.
Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė kasatoriaus kaltės klausimo, o
perdavė šį klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, t. y. vadovaudamasis
BPK 326 straipsnio 5 dalies 2 punktu panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perdavė iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti jį nėra
teisinio pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 417 straipsnio taikymo

BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti,
kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio
kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio
pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su
kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Baudžiamojo
kodekso straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai yra galimybė perkvalifikuoti
nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką,
nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima
nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.
Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatyme nustatytos perėjimo iš valstybinio kaltinimo į
privatų kaltinimą procedūros. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei nukentėjusysis, nei kiti
proceso dalyviai apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, nagrinėjamą valstybinio kaltinimo
tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, nebuvo informuoti, susitaikymo
galimybė, jeigu veika būtų kvalifikuota pagal BK 140 straipsnį, nebuvo svarstoma ir aptariama, iš
nukentėjusiojo baigiamosios kalbos, pasakytos baigus įrodymų tyrimą, matyti, kad jis pritarė prokuroro
išdėstytai nuomonei dėl bausmės, R. G. skirtinos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
Pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma aplinkybė,
numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu
BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, byla nutraukiama teismo nutartimi.
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo valstybinio kaltinimo tvarka ir, netgi neišsiaiškinęs
tikrosios nukentėjusiojo valios (byloje esantis prašymas atleisti R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės
jam susitaikius su nukentėjusiuoju pareikštas nagrinėjant bylą valstybinio kaltinimo tvarka, t. y. dėl
kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, galimybė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį,
padariusį tokį nusikaltimą, numatyta BK 38 straipsnyje), išėjęs į pasitarimų kambarį priimti
 4

nuosprendžio priėmė nutartį, kuria bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė kaip asmeniui,
susitaikiusiam su nukentėjusiuoju.
BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurio pirmosios instancijos teismo nutartis
negali būti pripažįstama teisėta, todėl vien jau dėl to kasatoriaus prašymas panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir palikti galioti nutartį, priimtą pirmosios instancijos teismo, negali būti
tenkinamas.

Dėl Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalies ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis priskirtina prie materialiųjų sudėčių.
Nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl
kaltininko įžūlaus elgesio, grasinimų, patyčių ar vandališkų veiksmų. Jeigu daroma išvada, kad
minėtais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyta, jie gali būti kvalifikuojami pagal
tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, kurie numato atsakomybę už jų padarymą, pvz., fizinio
skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis). Viešosios tvarkos
pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį
darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali
atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir
apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, t. y. kai kaltininkas viešoje vietoje elgiasi įžūliai,
aplinkinių žmonių akivaizdoje naudoja smurtą prieš kitą asmenį nekonkretizuodamas, kokį poveikį
visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes,
privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda
elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais
realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nutarties motyvuojamoje
dalyje konstatavo, kad R. G. viešoje vietoje, t. y. ir lošimo automatų salone, ir gatvėje, įžūliais
veiksmais akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Tačiau, nurodęs, kad R. G. smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo tiesiogine tyčia, o viešosios tvarkos
pažeidimui tik sąmoningai leido kilti (netiesioginė tyčia), nurodė, kad padaryta veika kvalifikuotina
pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Kasatorius, ginčydamas netgi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad jo
veiksmais visuomenės rimtis bei tvarka nebuvo sutrikdyta, taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Ir pirmosios
instancijos teismas, ir kasatorius nurodė tą pačią kasacinę nutartį – Nr. 2K–216/2007. Teisėjų kolegija
pažymi, kad pirmosios instancijos teismai priimdami sprendimus yra saistomi aukštesnės instancijos
teismų sprendimų – precedentų, priimtų tik tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų
precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo
įgyvendinimo sąlyga. Tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi
precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad teismams, sprendžiant bylas, precedento
galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose,
t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į
aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjama byla negali būti laikoma
analogiška minimai kasacine tvarka išnagrinėtai bylai (Nr. 2K–216/2007), nes faktinės aplinkybės nėra
tapačios. Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta kad, nors smurtas ir buvo vartojamas viešoje vietoje,
pašaliniai asmenys įvykio nematė, visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines
bylos aplinkybes, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo priimtoje nutartyje išdėstyti motyvai ir
išvados dėl R. G. taikytino baudžiamojo įstatymo (BK 140 straipsnio 1 dalies) yra pagrįstos, nėra
pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino dėl netinkamai
pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Toks sprendimas priimtas iš esmės remiantis pirmosios instancijos
 5

teismo nustatytomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį
į tai, kad teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, savo išvadas turi daryti pagal jo paties nustatytas
aplinkybes.
Tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti
pirmosios instancijos priimtą nutartį – teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasacinio skundo
argumentai, kuriais ginčijamos faktinės aplinkybės, o jomis remiantis ir baudžiamojo įstatymo
taikymas, nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias
gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kaltinamojo R. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Albinas Sirvydis

Aldona Rakauskienė