LR 1992 m.

Konstitucija ir jos istorinė raida

Konstitucionalizmo raida Lietuvoje 1791 m. ir 1918-1992 m.
Prie konstitucinės teisės šaltinių pagrįstai priskiriamos jau XIV – XVI a. išleistos LDK
bendravalstybinės privilegijos, turinčios tiesioginių sąsajų su LR konstitucijos nuostatomis, kuriomis
grindžiama valstybės valdžios konstrukcija ir veikla.
Konstitucingumo užuomazgos – Lietuvos statutai, kurių pagrindinė idėja buvo teisinės valstybės ir
LDK teisių bei reikšmės įtvirtinimo idėja:

 Pirmojo statuto preambulėje jau pabrėžiama, jog statutas skiriamas visiems valdiniams,
nepaisant luominės nepriklausomybės, yra visiems vienodai privalomas (tiek gyventojams,
tiek valdžios institucijoms). Teismai turi taikyti visiems tą pačią rašytinę teisę. Statute yra
nuostatų apie Lietuvos suverenumą, teritorijos neliečiamumą, apie LDK valstybinę santvarką.
Valdovas prižadėjo nežeminti Lietuvos ir ponų tarybos. Jis įsipareigojo saugoti valdinių teises
ir laisves. Laikytis senųjų privilegijų ir papročių, o naujus įvesti tik su Ponų tarybos žinia.
 Antrajame statute išliko visiško valstybės savarankiškumo idėja, be kita ko, įtvirtintas LDK
teritorijos neliečiamumas ir apibrėžtos jos sienos.
 Trečiasis statutas įteisino naują valstybės formą – federacinę respubliką, kurią valdys
bendrame Lenkijos ir Lietuvos seime išrinktas valdovas. Nurodyta, kad įstatymai turi būti
leidžiami tik seime. Statutas neminėjo unijos su Lenkija ir LDK konstravo kaip
nepriklausomą valstybę. Statutas nepanaikino LDK vykdomosios valdžios, paliko atskirą teisę
ir teismus. Statutas patvirtino bendrą su lenkais seimą, bet Lietuvai nustatė ikiseiminį seimelį.
Statutas galiojo ne tik visiems valdiniams, bet ir svetimšaliams.
XVIII a. nepaisant išorės (Austrijos, Rusijos, Prūsijos grėsmė) ir vidaus (piktnaudžiavimas liberum
veto teise), stengtasi išsaugoti valstybingumą ir apginti nepriklausomybę, siekti pažangos ūkio,
politikos ir kitos valstybinio ir visuomeninio gyvenimo srityse. 1791 m. gegužės 3 d. priimta ATR
Konstitucija

 Pagal Konstituciją keitėsi valdymo forma – nuo federacinės respublikos pereinama prie
paveldimos konstitucinės monarchijos.
 Valdžios šaltinis – tautos valia
 Įstatymų leidyba bei valdymo kontrolė pavesta dviejų rūmų Seimui – Senatui ir Atstovų
rūmams.
 Vykdomoji valdžia – karaliui, prie kurio kuriama patariamąją galią turėjusi įstatymų sargyba.
 Teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas.
 Konstitucija kėlė ir rimtą grėsmę Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė
valstybė Konstitucijoje verčiama viena Lenkijos karalyste, vientisa suverenia valstybe,
žengimas žingsnis į unitarinę valstybės santvarkos formą
Konservatyviajai bajorijai priešinantis reformoms, 1791 m. Konstitucijos nespėta įgyvendinti,
po padalijimų ATR nustojo gyvavusi.
Pirmasis pasaulinis karas, atvedęs prie imperijų griūties, sudarė palankias sąlygas tautinių valstybių
kūrimuisi, tuo pasinaudoji ir Lietuva. 1917 m. Vilniaus konferencijoje numatyti sukurti
nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę jos etnografinėse sienose.
Suformuota Lietuvos taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę (rėmėsi
tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimu). Šis nutarimas reiškė ne valstybės
atkūrimo konstatavimą, o šio sunkaus proceso startą.
Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti kuo greičiau
sušauktas Steigiamasis seimas, kuris buvo išrinktas 1920 m.
Steigiamasis seimas nustatė valstybės valdymo formą – (prieš tai federacinė respublika ir konstitucinė
monarchija) demokratinę respubliką, niekieno neribojamą valstybės suverenumą.
1918 m. vasario 16 d. nutarimas ir 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija – svarbiausi XX a. atkurtos
Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėję aktai, kuriais iš esmės remiasi pats moderniosios
Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji jos konstituciniai aktai.
Lietuvos valstybės laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai:

 29 str. suskirstyti į 6 skyrius.

 Preambulėje teigiama, kad valstybės valdymo formą nustatys Steigiamasis seimas ir kad
Lietuvos taryba steigianti laikinąją vyriausybę.
 Įstatymų leidžiamoji valdžia – Valstybės tarybai, o Prezidiumui pavedė vyriausybės
funkcijas.
 Teismai išlaikyti vyriausybės žinioje.
 Prezidiumas turėjo skelbti įstatymus, kviesti ministrą pirmininką ir tvirtinti ministrų kabinetą.
 Valstybės tarybos prezidiumo aktui Konstitucija reikalavo visų jo narių parašų ir ministrų
kabineto atstovo kontrasignacijos.
 Konstitucijoje deklaruojama piliečių lygybė prieš įstatymus, atsisakoma luomų privilegijų,
skelbtos asmens, buto, neliečiamybės, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės
garantijos.
 Teisinio reguliavimo srityje, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai
palieka įstatymai, buvę prieš karą.
 Įsipareigodama išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, Taryba deklaravo visuotinių,
tiesioginių, lygių ir slaptų rinkimų principą.
 Konstitucijos keitimo teisė patikėta tai pačiai Valstybės tarybai, bent pusei jos narių
inicijavus, tam reikalui nustatant (2/3) balsų daugumos reikalavimą.
 1919 m. nauja redakcija: valstybės tarybos prezidiumą pakeitė Prezidentas ir ministrų
kabinetas. Prezidentą renka taryba, jis turėjo tvirtinti įstatymus, suteikta veto teisė,
prezidentas – Smetona.
1920 m. Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija

 Pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniui atlikti – Lietuvos valstybės pagrindams įvilkti į

konstitucinį apdarą – reikėjo laiko, todėl negeisdamas tuo metu piktnaudžiauti nevaržoma
suvereno gali ir rūpindamasis tą galią kuo greičiau įsprausti į rėmus Steigiamasis seimas
priėmė laikinąją Konstituciją.
 Įvedė Lietuvos tautos sąvoką, kuri apėmė visus krašto piliečius.
 Demokratinė respublika (parlamentinė respublika).
 Steigiamajam seimui pavesta leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės
biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisė pavedama
dar ir ministrų kabinetui.
 Skelbiamas steigiamojo seimo nario neliečiamumas.
 Iškeldama neterminuotam laikui išrinkto Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino
jo renkamo respublikos prezidento reikšmę. Atsisakyta net simbolinės veto teisės. Prezidentas
apsiribojo steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Jam pavesta kviesti MP sudaryti
ministrų kabinetą, skirti valstybės kontrolierių, naudotis bausmės dovanojimo teise.
 Kontrasignacija
 Nenumatyta prezidento kadencijos trukmė
 Nustatytas ministrų kabineto atsakingumas steigiamajam seimui.
 Laikinoji konstitucija palyginti su laikinosios konstitucijos dėsniais kiek praplėtė piliečių
demokratinių teisių ir laisvių sąrašą. Buvo įtraukta ir korespondencijos neliečiamybė, sąžinės
ir streikų laisvė, bet ruošiant dirvą žemės reformai nebuvo užsiminta apie nuosavybės
neliečiamybę.
  Mirties bausmės bei titulų panaikinimas.
 Steigiamasis seimas kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems neramumams gali skelbti
karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį, kuriai veikiant stabdomas deklaruojamų teisių ir laisvių
veikimas.
 Nenumatyta keitimo ir pildymo tvarka.
1922 m. Konstitucija

 Politinės to meto sąlygos pasižymėjo ypatingų demokratinių jėgų pakilimu.

 Krikščionių demokratų blokas priėmė šią konstituciją.
 Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 108 str.
 Preambulėje pabrėžiama, kad Konstituciją priėmė tauta per įgaliotuosius atstovus.
 Nepriklausoma demokratinė respublika
 Suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai, kuri suprantama kaip turinčių rinkimų teisę
piliečių visuma.
 Užfiksuotas formalus teisinis Konstitucijos prioritetas teisės aktų sistemoje. Nustatyta
išskirtinė tvarką jai keisti: konstitucijos papildymo ar pakeitimo sumanymas, teikiamas tik
Seimo, Vyriausybės arba 50 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių, seimo siūlymas turėjo būti
priimtas ne mažiau kaip 4/5 visų atstovų balsų dauguma; toks sumanymas, seimo priimtas
bent 3/5 visų seimo narių balsų dauguma galėjo įsigalioti tik respublikos prezidentui arba ¼
visų seimo narių, arba 50 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių nepareikalavus klausimo
sprendimą perduoti tautos balsavimui.
 Valdžia pavesta Seimui, dvinarei Vyriausybei (Prezidentas ir Ministrų kabinetas) ir teismui. Į
pirmąją vietą aiškiai iškeltas vienų rūmų seimas, renkamas 3 metams.
 Nustatė visuotinius, lygius, tiesioginius rinkimus, slaptą balsavimą, rezultatams nustatyti
proporcinę sistemą.
 Rinkimų teisė suteikta ir vyrams, ir moterims, sulaukusiems 21 m.; pasyviąja rinkimų teise
naudojosi sulaukusieji 24 metų.
 Seimas – leidžia įstatymus, tvirtina valstybės biudžetą, ratifikuoja svarbiausias tarptautines
sutartis, sprendžia karo ir taikos klausimus, tvirtina nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūri
vyriausybės darbus.
 Įstatymų iniciatyvos subjektai: 25 tūkst. piliečių, turinčių seimo rinkimų teisę, ministrų
kabinetas ir seimo atstovai.
 Prezidentas skelbia priimtus įstatymus. Seimo priimtą įstatymą jis galėjo grąžinti pakartotinai
svarstyti, bet procedūra prezidento veto įveikti nebuvo sudėtinga – reikalautas pakartotinis
įstatymo priėmimas absoliučiąja seimo atstovų balsų dauguma. Įstatymų, pripažintų
skubotais, prezidentas apskritai negalėjo vetuoti.
 Seimui buvo atsakingas ministrų kabinetas.
 Seimas rinko respublikos prezidentą. Jis renkamas slaptu balsavimu, absoliučia balsų
dauguma (nepatikslinta, ar nuo visų seimo narių, ar nuo visų tame posėdyje dalyvavusių
narių)
 Prezidentas – reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, skiria aukštuosius pareigūnus,
vadovauja ginkluotosioms pareigoms, naudojasi bausmės dovanojimo teise.
 Prezidentas gali paleisti seimą.
 Faktiškai prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra: išrinkimas parlamente ir kadencijų
sutapimas darė jį visiškai priklausomą nuo seimo, kuris, be to, galėjo prezidentą nušalinti nuo
pareigų.
 Ministrų kabinetui pavesta vykdyti respublikos konstituciją ir įstatymus, vesti užsienio ir
vidaus politiką, saugoti teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką. Prezidento kompetencijos
aktai įsigaliodavo tik ministrui kontrasignavus.
  Pirmą kartą įtvirtinta teismo padėtis valstybėje, formuluojant tris svarbias taisykles:
teismas visiems piliečiams yra lygus, taip pat numatyta, kad karius už tarnybos nusikaltimus
teisia „tam tikri“ (specialūs teismai), o karo metu veikia dar ir ypatingieji teismai.
 Konstitucija skelbė įvairių ūkio sričių teisę į įstatymais suteikiamą savivaldą,
bendradarbiaujančią su valstybės valdžia, normuojant ūkio gyvenimą.
 Administraciniuose teritoriniuose vienetuose numatytos demokratiniais pagrindais
konstruojamos vietos savivaldybės.
 Konstitucija, remdamasi liberalios filosofijos nuostatomis, iškėlė asmenybę, skelbė ją
visuomeninio gyvenimo centru.
 Pabrėžiamas žmonių lygiateisiškumas nepaisant lyties, kilmės, tautybės, rasės, tikėjimo.
 Asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio
spaudos laisvė, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisė.
 Karo ar nepaprastąją padėtį gali įvesti prezidentas, tokiu atveju sustabdomos Konstitucijoje
skelbiamos piliečių teisės ir laisvės.
 Nuosavybę galima paimti tik vadovaujantis įstatymui ir esant viešajam reikalui, bet nutylėjo
šiais atvejais tradicinį išankstinio ir teisingo atlyginimo reikalavimą.
 Privalomas tikybos dėstymas mokyklose.
 Tautinių mažumų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus ir tuo tikslu
sudaryti savas atstovaujamąsias institucijas.
 1922 m. konstitucija sudarė palankias sąlygas nestabilumui: partijų kovai dėl valdžios,
pirmalaikiam seimo paleidimui, dažnai vyriausybių kaitai.
1926 m. gruodžio perversmas reiškė santvarkos, paremtos 1922 m. Konstitucija, žlugimą.
1928 m. Konstitucija

 Buvo įrašytas pažadas ją patikrinti „tautos atsiklausimo būdu“, ją mėginta pateikti kaip
laikino pobūdžio aktą.
 Skiriamasis požymis – vykdomosios valdžios, pirmiausia prezidento, galios išplėtimas
 Atsisakyta prezidento rinkimų seime.
 Prezidentą renka rinkikų kolegija, vadinamieji ypatingieji tautos atstovai.
 Prezidento kadencija – 7metai.
 Prezidentą turėjo pavaduoti jau ne seimo pirmininkas, bet ministras pirmininkas
 Neliko galimybės nušalinti prezidentą anksčiau laiko.
 Nepaprasta prezidento teisė – nesant seimo, pertraukų tarp jo sesijų metu arba negalint
sušaukti nepaprastos sesijos pačiam vykdyti seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti
valstybės biudžetą ir t.t.
 Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija.
 Seimas gali būti paleistas
 Terminai pirmajam seimui sušaukti netaikomi.
 Prezidentas turi veto teisę, įveikiama ne mažesne kaip 2/3 balsų dauguma.
 Prezidentas pats skiria MP ir jį atleidžia., pastarojo teikimo ir kitus ministrus.
 24 metų cenzas – aktyviosios rinkimų teisės subjektas ir 30m – pasyviosios.
 Seimas renkamas 5 metams.
 Atvėrusi plačias galimybes prezidentinei įstatymų leidybai, Konstitucija „įstatymams tvarkyti
ir jų sumanymams ruošti bei svarstyti“ pasirūpino įsteigti pagalbinę ir žymiausių specialistų
prezidento skiriamą Valstybės Tarybą. Jai pavestas įstatymų projektų rengimas, ministrų
kabineto teikiamų įstatymo projektų svarstymas, galiojančių įstatymų tvarkymas ir
kodifikacijos projektų rengimas, išvadų apie vykdomosios valdžios aktų neatitiktį
galiojantiems įstatymams teikimą.
  Įstatymų leidybos ir biudžetinės galios srityje sutelkimas prezidento rankose ir pastarojo teisė
be kontrasignacijos paleisti ministrų kabinetą – pagrindinės konstitucijos nuostatos,
prezidentą vertusios pagrindine konstitucine institucija.
1938 m. Konstitucija

 Atvirai autoritarinio pobūdžio

 3str.: „Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos prezidentas. Jis
vadovauja valstybei.
 Prezidentas reprezentuoja Lietuvą, priima svetimų valstybių atstovus, skiria Lietuvos
valstybės atstovus ir daro kitas, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta. Skiria ir atleidžia
valstybės kontrolierių ir kitus įstatymu numatytus pareigūnus, jis skelbiamas vyriausiuoju
ginkluotojų pajėgų vadu, galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Gali skelbti nepaprastąjį
metą, vyriausybei pasiūlius sprendė mobilizacijos bei karo ir taikos klausimus.
 Seimas renkamas 5 metams. Prezidentas gali jį paleisti ir anksčiau laiko.
 Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės: nustatyta, kad įstatymus, seimo ar jo
sesijos nesant, leidžia prezidentas. O ir pačiam seimui konstitucija pavedė svarstyti ir priimti
įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo juos patvirtinus ir paskelbus prezidentui.
Prezidentas galėjo įstatymo projektą grąžinti seimui svarstyti antra kartą, o jam tą patį
projektą absoliučia balsų dauguma dar kartą priėmus, galėjo rinktis – ji skelbti arba seimą
paleisti; veto galėjo būti įveiktas tik naujai išrinktam seimui priėmus įstatymo projektą.
 Prezidentas ratifikuoja tarptautines sutartis.
 Prezidentas pašalintas iš vyriausybės.
 Teismai nepriklausomi.
 Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas.
 Pagrindinės piliečių laisvės sujungtos į visuomeninio veikimo laisvę.
 Asmens, buto neliečiamumą, susižinojimo slaptumą, kilnojimos laisvė, turtas deda pareigą jo
valdytojui turto naudojimą derinti su valstybės reikalais.
1940 m. Lietuvos TSR konstitucija.

 Surašyta laikantis 1936 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos.

 Deklaratyvi konstitucija, numatė galimybę pasitraukti iš sąjungos, teigiama, kad Lietuva
išlaiko suverenines teises.
 Aukščiausias valstybinės valdžios organas, vienintelis įstatymų leidėjas Lietuvos TSR
aukščiausioji taryba, renkama 4 metams ir dirbanti sesijomis.
 Taryba renka Lietuvos TSR aukščiausios tarybos prezidiumą, kuris šaukia tarybos sesijas,
aiškina Lietuvos TSR įstatymus, leidžia įsakus.
 Teisingumą vykdė Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai, taip pat
specialūs TSRS teismai, steigiami TSRS aukščiausiosios tarybos.
 Aukščiausiąjį teismą 5 metams rinko respublikos aukščiausioji taryba. Ypatinga vieta
teisingumo vykdymo organizacijoje skirta prokuratūrai., vadovaujamai respublikos
prokuroro, kurį 7 m. skyrė SS generalinis prokuroras.
 Vietos valdžios organai buvo vietinės tarybos ir jų formuojami vykdomieji komitetai.
 Ekonominis Lietuvos pagrindas: socialistinė ūkio sistema ir socialistinė gamybos įrankių bei
priemonių nuosavybė; nustatytos valstybinė ir kooperatinė socialistinės nuosavybės formos.
 Leistas privatinis pavienių valstiečių ūkis (iki kolektyvizacijos)
 Konstitucijos VIII skyrius skirtas piliečių teisėms ir laisvėms – teisei į darbą, poilsį,
medžiaginį apsirūpinimą, mokslą, čia skelbiama moterų ir vyrų lygybė, bažnyčios atskyrimas
nuo valstybės, žodžio, spaudos, susirinkimų, ir mitingų, gatvių eisenų ir demonstracijų
laisvės. Asmens ir buto neliečiamybė, susirašinėjimo slaptumas.
Lietuvos laisvės Kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija
  Deklaracijoje įtvirtinti būsimo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo metmenys,
nustatyti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai pamatai.
 Nurodyta, kad LLKS taryba yra aukščiausias tautos politinis organas. Ši nuostata reiškia, kad
okupuotoje Lietuvoje nebuvo jokios kitos teisėtos valstybinės valdžios, išskyrus LLKS
tarybą.
 Konstituciniai pagrindai: demokratinė respublika, būsimoji nauja Lietuvos konstitucija turėjo
atitikti žmogaus teises ir demokratinius siekimus, buvo numatyta, kad naują konstituciją
priims Seimas, kuris bus renkamas laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais
rinkimais.
 Deklaracijoje numatyta, kad Lietuvos valstybės atstatymas vykdomas pagal šioje
deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. konstitucijos dvasią.
 Deklaracija garantuoja lygias teises visiems piliečiams, joje numatyta žemės ūkio ir pramonės
reforma, konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos
atsparumą
 Teisingumą vykdo tik teismai.
 Nuostatose matyti Lietuvos geopolitinė orientacija – demokratinis vakarų pasaulis.
Prasidėjus perestroikai, viešumo idėjos skatino žmones vis atkakliau reikalauti atkurti politines ir kitas
teises bei laisves, grąžinti buvusius valstybės simbolius – vėliavą, herbą himną, įtvirtinti lietuvių
kalbos konstitucinį statusą. Buvo siekiama kultūrinio ir ekonominio savarankiškumo.
Teisė buvo suvokiama kaip nepakeičiamas argumentas reikalaujant atkurti demokratinį
konstitucionalizmą. Lietuvos savarankiškumo siekiai peraugo į suvereniteto visavertiškumo tikslus, o
pastarieji į nepriklausomos Lietuvos atkūrimo politinius uždavinius.
Sąjūdis

 Įkurtas 1988 m. birželio 3 d.

 Liaudies valdžios saviraiška – pagrindinis sąjūdžio uždavinys, o viešumo, demokratijos ir
suverenios Lietuvos valstybės atkūrimas yra būtini šio uždavinio įgyvendinimo visuomeniniai
teisiniai įrankiai.
 Pagrindinis tikslas – viešumas, demokratija, Lietuvos TSR valstybinis, ekonominis, kultūrinis
suverenitetas, teisinė socialistinė valstybė, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais
įstatymų leidimo ir jų vykdymo bei teisinės valdžios lygmenimis.
 Įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios funkcijos turi būti griežtai
atskirtos. Tai turi kontroliuoti konstitucinis teismas
 Akcentuota referendumų, rinkimų svarba.
 Politinės autonomijos reikalavimai sąjūdžio programinėse nuostatose nuosekliai peraugo į
siekį atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
 Artėjant rinkimams į Lietuvos TSR aukščiausią tarybą sąjūdis paskelbė rinkimų programą
(priimti nutarimą, kad 1940 m. rinkimai į liaudies seimą buvo neteisėti, panaikinti visas
Lietuvos ir jos piliečių konstitucines prievoles SSRS)
 Politinės kovos orientyras – politinės sistemos reforma. Tautos kova dėl Lietuvos suvereniteto
reiškėsi įvairių krypčių pavidalu, tačiau viena esmingiausių – politinės sistemos ir ją
atspindinčios konstitucijos rekonstrukcija.
 Darbo grupė, kurioje buvo ir sąjūdžio nariai, parengė vientisą konstitucijos projektą.
Pagrindiniai bruožai: paskelbta, kad išimtinė respublikos nuosavybė yra žemė, jos gelmės,
vandenys, jūros šelfas, miškai, atmosfera, gamtos ištekliai, o Lietuvos valstybinė nuosavybė
yra gamybos priemonės, energetikos ir transporto tinklai bei sistemos, bankai. Numatyta, kad
valstybės teritorijai ginti sukuriamos dvigubo pavaldumo nacionalinės karinės formuotės.
Lietuvos pilietybės įgijimo ar netekimo tvarką nustato ne SSRS, bet Lietuvos įstatymai, o
imigracija reguliuojama atsižvelgiant į respublikos poreikius ir kitas aplinkybes. Siūlyta
įtvirtinti, kad Lietuvos TSR įstatymai galioja Lietuvoje, jeigu jie neprieštarauja Lietuvos TSR
 konstitucijai. Aukščiausioji taryba turi veikti nuolatos. Įsteigiamas konstitucinis teismas ir
nustatomas jo konstitucinis statusas.
1990 m. vasario 24 d. įvyko rinkimai į Lietuvos TSR aukščiausiąją tarybą. Per pastaruosius 50 metų
tai buvo tikrai laisvi ir demokratiniai rinkimai. Laimėjo sąjūdis.
Deklaracija dėl Lietuvos TSR aukščiausios tarybos deputatų įgaliojimų ir įstatymas dėl valstybės
pavadinimo ir herbo yra teisės aktai, kurie dažnai vadinami nepriklausomybės atkūrimo
parengiamaisiais aktais.
Kovo 11 d. nepriklausomybės aktas

 Atstatomas Lietuvos suverenių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma
valstybė.
 Teritorija vientisa ir nedaloma.
 Lietuva pabrėžia ištikimybę visuotinai pripažintiems teisės principams, pripažįsta sienų
neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos konstitucijos metmenų bruožai:

 Įtvirtinta demokratinė Lietuvos valstybės prigimtis

 Valdymo forma – demokratinė respublika, valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir
teismai.
 Lietuva – unitarinė valstybė.
 Konstitucinė priežiūra
 Lietuvos ūkis grindžiamas nuosavybės teise ir privačia iniciatyva
1992 m. konstituciją buvo nuspręsta rengti todėl, kad laikinasis įstatymas neatitiko norimų rezultatų, jį
galėjo dažnai keisti, tai reikėjo pastovaus akto.
Dėl galutinio konstitucijos projekto padėjo susitarti, dėl to kad 153 str. buvo nurodyta, kad tam tikras
nuostatas bus lengviau pakeisti.
Referendumas dėl konstitucijos įvyko 1992 m. spalio 25 d., įsigaliojo kitą dieną po oficialaus
rezultatų paskelbimo.
Konstitucijos 153 straipsnio ypatumai.
Lietuvos konstitucinės sistemos ypatumas – tam tikram laikotarpiui buvo nustatyta „palengvinta“ tam
tikrų konstitucinių nuostatų keitimo tvarka. Rengiant LR konstitucijos galutinę teksto redakciją buvo
nutarta straipsniams, dėl kurių būtų itin sunku susitarti ir kurių galutinės redakcijos buvo labiausiai
kompromisinio pobūdžio, nustatyti lengvesnę keitimo tvarką tam tikram laikotarpiui.
153 str. „Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos
Seimas iki 1993 metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos
Respublikos Konstitucijos nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies
2 punkte, 65, 68, 69 straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje,
96, 103, 118 straipsniuose, 119 straipsnio ketvirtojoje dalyje.“
Šios konstitucijos keitimo sąlygų išlygos – teisinė politinių kompromisų paieškos išraiška.
Palengvinta tvarka buvo leista keisti normas, apibrėžiančias žemės, vidaus vandenų, miškų ir kt.,
objektų nuosavybės teisę. Seimo narių rinkimo tvarką, seimo narių skaičių, teisines sąlygas būti
renkamam seimo nariu, teisines pirmalaikių rinkimų paskelbimo prielaidas, naujai išrinkto seimo
pirmojo posėdžio sušaukimo tvarką, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įstatymų priėmimą, ministrų
statuso klausimus, KT sudarymą ir kt.
Seimas šia teise nepasinaudojo, nors buvo rengiami atitinkami įstatymų projektai, tačiau
parlamentinės daugumos pritarimo nebuvo.
Konstitucijos įsigaliojimo ypatumai.
151str. „Ši Lietuvos Respublikos Konstitucija įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus
paskelbimo ir su sąlyga, jeigu referendume jai pritars daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos
piliečių, turinčių rinkimų teisę.“
152str. „Šios Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos
Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris
priimamas referendumu kartu su šia Lietuvos Respublikos Konstitucija.“
154str. „Referendumu priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos Respublikos
įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ pasirašo ir ne vėliau kaip per
15 dienų skelbia Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas.“

Konstitucijos struktūros (preambulės, sudedamųjų dalių) ypatumai.

Lietuvos Konstituciją sudaro LR Konstitucija ir jos sudedamosios dalys:
LR Konstitucijos struktūra:
1) Preambulė
2) Pagrindinė Konstitucijos dalis (I-XIV skirsniai)
3) Baigiamieji nuostatai (150-154str,)
4) Konstitucijos sudedamoji dalis:
a) 1991 m. vasario 11d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“. Šiame
akte įtvirtintas teiginys, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika, yra LR konstitucinė norma ir pamatinis principas, kad ši konstitucinė
norma ir pamatinis principas gali būti pakeisti tik plebiscitu, jeigu už tai pasisakytų ne
mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
b) 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas“. Šiame akte užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti
abipusiškai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtine
dalimi, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS pagrindu
kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sandraugas bei
sąjungas.
c) 1992 m. spalio 25 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įsigaliojimo tvarkos“. Šiame įstatyme reglamentuota Konstitucijos ir jos atskirų
nuostatų įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą įsigaliojus konstitucijai galios netenka
LR Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.
d) 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės ES“.
Šis aktas nustato, kad LR, būdama ES valstybe nare, dalijasi ar patiki ES valstybės
institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis grindžiama ES, numatytose srityse ir
tiek, kad kartu su kitomis ES valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės
įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis. Taip pat įtvirtinta,
kad ES teisės normos yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.
Preambulė – glausta įžanginė dalis – raktas konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti. Joje skelbiami
svarbiausi Lietuvos valstybinio gyvenimo principai, didžiausios konstitucinės vertybės ir siekiai.
Ypač reikšmingos preambulės nuostatos dėl Lietuvos valstybės ir teisės tęstinumo bei perimamumo
(t. y., nuostatos, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, kad šios valstybės
teisiniai pamatai pagrįsti Lietuvos statutais ir LR Konstitucijomis – tiltas iš LDK į 1918-1940m.
gyvavusią LR ir į 1990m. vėl atkurtą LR), dėl prigimtinės žmogaus teisės ir tautos teisės laisvai
gyventi, kurti savo tėvų, protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dėl tokių vertybių,
kaip laisvės ir nepriklausomybės gynimo, tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių
išsaugojimo, dėl tautinės santarvės puoselėjimo Lietuvoje.
Preambulėje skelbiami svarbiausi tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo tikslai: atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Preambulėje nurodoma, kad ši
Konstitucija yra priimta ir skelbiama atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia.
Pagrindinė dalis:

 I skirsnis „Lietuvos valstybė“ – įtvirtinti Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai:

nepriklausoma, demokratinė respublika, tautos suverenitetas, valstybinės valdžios
padalijimas, valdžios galių ribojimas konstitucija, valdžios įstaigų tikslas – tarnauti žmonėms.
Reikšmingos šio skirsnio nuostatos dėl svarbiausių valstybės ir tautos klausimų sprendimo
referendume, dėl Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo ir nedalomumo į jokius
valstybinius darinius, dėl LR pilietybės, valstybinės kalbos, simbolių, sostinės.
 II skirsnis „Žmogus ir valstybė“ – konstitucijos 18-37 str. įtvirtintos pagrindinės žmogaus
teisės ir laisvės. Ypač svarbus šio skirsnio 18str. teigiantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra
prigimtinės.
 III skirsnis „Visuomenė ir valstybė“ – 38-45 str. nustatyti šeimos, motinystės, tėvystės ir
vaikystės apsaugos pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų
bei dėstymo laisvę, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai ir t.t. 44str. draudžia
masinės informacijos cenzūrą bei masinės informacijos priemonių monopolį.
 IV skirsnis „Tautos ūkis ir darbas“ 46-54 str. nustatyti Lietuvos ūkio pagrindai, LR išimtine
nuosavybės teisė priklausantys objektai., užsienio subjektų galėjimas įsigyti nuosavybėn
žemę, vidaus vandenis ir miškus pagal konstitucinį įstatymą, teisė laisvai pasirinkti darbą ir
verslą ir t.t.
 V – XI skirsniai nustato valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų
tarpusavio sąveikos pagrindus. V – seimas traktuojamas kaip tautos atstovybė, kuriai
priklauso įstatymų leidyba ir kitos funkcijos, seimo narių teisinės padėties pagrindai, seimo
kompetencija ir t.t. VI – apie Prezidentą, VII – vyriausybės organizavimo ir veiklos pagrindai,
XIII ir IX apie teismus.
 X skirsnis „Vietos savivalda ir valdymas“ – nustatytos konstitucijos laiduojamos savivaldos
teisės, vietinio valdymo pagrindai.
 XI skirsnis „Finansai ir valstybės biudžetas“ numato finansų bei valstybės biudžeto
pagrindus.
 XII skirsnis „Valstybės kontrolė“
 XIII skirsnis „Užsienio politika ir valstybės gynimas“ nustatyti šalies užsienio politikos bei
valstybės gynybos pagrindai.
 XIV skirsnis „Konstitucijos keitimas“
Baigiamuosiuose nuostatuose apibrėžiama, kokie aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis, taip pat
nustatyta, kada konstitucija įsigalioja, kas reglamentuoja Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų
įsigaliojimo tvarką. Konstitucijos ir įstatymų dėl Konstitucijos įsigaliojimo pasirašymą ir skelbimą.
Konstitucijos vertybės ir jas atspindinčių nuostatų ypatumai, sąlygiškas grupavimas.
Svarbiausios LR Konstitucijos teisinės ypatybės:

 Konstitucija kaip valstybinės bendruomenės bendro gyvenimo norminis pagrindas ir

svarbiausias nacionalinės teisės šaltinis
 Konstitucijos viršenybė – tai lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisinėje sistemoje, ji daro
didelį poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims, teisinio reguliavimo būdams ir teisės
taikymui.
 Konstitucija kaip teisė be spragų
 Konstitucijos stabilumas
  Konstitucijos vientisumas ir tiesioginis taikymas.
Pagal KTeismą net referendumu negalima teisėtai keisti tokių konstitucinių vertybių, kurios paneigtų
konstitucijos esmę, iškreiptų autentiškumą ir identitetą. 1 str. suponuojančios vertybės:
nepriklausomybė, demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, respublika.

Visos kitos vertybės yra antraeilės ne todėl, kad mažiau reikšmingos, bet todėl kad gali būti
keičiamos. Diskursinės vertybės: šeima, santuoka, vaikų auginimas namuose, dirbančios ar
nedirbinančios motinos 38-39 str. Galima priskirti dinamiškas vertybes, kurias reikia aiškinti ne
statiškai, o atsižvelgiant į kintančią teisinę tikrovę, pvz., pilietybė. Kiekviena konstitucinė norma
negali būti aiškinama vadovaujantis vertybiniu neutralumu. 12str 2 dalis išskyrus įstatymo numatytus
atskirus atvejus niekas negali būti kartu LR ir kitos valstybės pilietis. Vertybė nėra dviguba pilietybė,
nes ji toleruojama tik atskirais įstatymo numatytais atvejais.

Konstitucinės vertybės, perteikiamos konstitucinės normos, pasižymi:

1. didelis abstraktumo laipsnis, kuris reikalauja atitinkamo abstrahavimosi aiškinimo;
1. dažniausiai nėra sankcijos, kuri būdinga kitų teisės šakų normoms, kaip AT ir BT. Išimtį
sudaro konstitucinės normos kurios numato parlamentinės apkaltos padarinį - įgaliojimų
netekimą ar teisių suvaržymą; normos, kurios numato Seimo nepasitikėjimą vyriausybe in
corpore, nepasitikėjimą pavieniu ministrus, tada sankcija – įgaliojimų netekimas; normos
kurios numato tiesioginio valdymo įvedimas savivaldybėse; iš dalies normos kurios numato
Seimo Nario ir teisėjo imuniteto panaikinimą, tuo sukuriant prielaidą patraukti baudžiamojon
atsakomybėn.
2. dažnai nėra hipotezės, t. y., didelis abstrahavimas verčia įžvelgti hipotezę ir sankciją. Yra
išimčių 81str 2 dalis
3. visos konstitucinės normos gali būti bent iš dalies tiesiogiai pritaikomos net jei jų
konstrukcija, juridinė technika rodo kad įstatymų leidėjas privalo konkretinti išleisti įstatymą
4. nėra absoliučiai blanketinių normų, kurios numato kad bus išleistas specialus įstatymas. Jei
kuri nors konstitucinė norma formaliai sukonstruota kaip blanketinė tai nereiškia kad ji
tuščiavidurė, jos nereikia suprasti tik taip, kaip seimas suformuluos. pvz., 128str 2dalis
įtvirtina valstybinio turto valdymą, naudotina ir disponavimo tvarką nustato įstatymas - apima
savitą teisinį turinį. 55str 3 dalis
5. nėra absoliučiai nereguliacinių normų, visos konstitucijos nuostatos bent iš dalies
reguliuojančios 38str 1 dalis

Grupavimai:
1. Tris elementus turinčios ir bent vieno neturinčios normos (97 str. 2 dalis)
1. Konstitucinės nuostatos, kurios sukonstruotos kaip principai ir nuostatos, kurios suformuotos
kaip taisyklės
2. Eksplicitinės normos ir implicitinės normos
3. Materialiosios (nustato seimo įgaliojimus ir pan.) ir procedūrinės (69str dėl įstatymų leidybos)
konstitucinės nuostatos
4. Nukreipiančios normos į kitas konstitucijos normas (85str 2sakinys
5. Formaliai blanketinės, normos kurios numato KTeismo įstatymą ir pan; implicitiškai
blanketinės
6. Vienkartinio taikymo 154 str.; terminuotos 153 str. ir įstatymas dėl įsigaliojimo tvarkos;
nuolatinės

Pamatiniai principai: nepriklausomybė, demokratija, teisinė valstybė, respublika.

TEISINĖ VALSTYBĖ – universalus konstitucinis principas, kuriuo grindžiama vis Lietuvos teisinė
sistema ir pati Konstitucija.

Kiti Konstitucijoje įtvirtinti ir iš jos išvedami principai.

Pamatinis teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas – yra įtvirtintas
Konstitucijos 7 str. 1 d. „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.“ Šis
principas taip pat įvairiais aspektais yra įtvirtintas Konstitucijos 5 str. 2 d. „Valdžios galias riboja
Konstitucija.“, 6 str. 2 d. „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.“ ir kt.
Visos konstitucijos nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą
KT nutarimuose atskleista, kad Konstitucijos viršenybės principas reiškia, jog:

 Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą.

 Joks teisės aktas negali prieštarauti konstitucijai.
 Niekam neleidžiama pažeisti konstitucijos.
 Konstitucinė tvarka turi būti ginama.
 Pati konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys)
neprieštarauja konstitucija.
 Konstitucijoje įtvirtintas konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su
konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati konstitucija.
 Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis
teisinės valstybės principas.
Pažodžiui įtvirtinti, eksplicitiškai išreikšti konstituciniai principai yra tokie:

 Konstitucinis žalos atlyginimo principas, kurį suponuoja 30 str. 2 d. „Asmeniui padarytos

materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“
 Dvigubos arba daugybinės pilietybės ribojimo principas, jį suponuoja 12 str. 2 d. „Išskyrus
įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės pilietis.“
 Asmens nekaltumo prezumpcijos principas, jį suponuoja 31 str. 1 d. „Asmuo laikomas
nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu.“
Implicitiniai konstituciniai principai nėra apibrėžti vienintele konstitucijos norma.

 Konstitucinis pacta sunt servanta principas – valstybė privalo laikytis prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų
 Atsakingo valdymo principas – išvedė nenurodydamas konkretaus straipsnio, jis saisto visas
valstybės institucijas, tai pirmiausia yra prezidento ir vyriausybės saistymas
 Dvigubo mandato draudimo principas, draudžia seimo nariui kartu būti ir savivaldybės
tarybos nariu
 Įstatymų konstitucingumo prezumpcijos principas, pagal kurį įstatymas nors ir keliantis
konstitucines abejones, tačiau nepripažintas prieštaraujančiu konstitucijai galioja ir turi būti
taikomas
Konstitucijos aiškinimo metodai.
Klasikiniai metodai:

 Istorinis aiškinimo metodas (reikšmingas KT medžioklės byloje) (KT profesinių sąjungų turto
byloje, atskleistas sovietiniu laikotarpiu pasireiškusiu sąjungų statusas ir privatizavimas)
 Pažodinis ir kartu loginis metodas (pritaikytas KT nagrinėjant RP kontrasignavimo institutą,
išaiškinant, kad tiek pažodžiui, tiek logiškai aiškinant 85 str. antrą sakinį, negalima sutikti su
vidaus reikalų ministro pozicija, kad konstitucija neiškreipiama prezidento dekreto suteikti
pilietybę projektą pasirašo vidaus reikalų ministras, o tada pasirašo prezidentas išleisdamas
dekretą, čia yra vienas ryškiausių pažodinių loginių pasireiškimų)
 Sisteminis loginis metodas (kai KT atskleidė RP priesaikos vietą, arba KT buvimo teismų
sistemos dalimi reikšme
  Teleologinis tikslo metodas, verčia ieškoti tikslo dėl kurio ta norma yra (12 str. antra dalis,
KT pasakė, dvigubos ar daugybinės pilietybės ribojimo principas turi užtikrinti, kad
toleruojamos kitos valstybės pilietybės nevirs masiniu reiškiniu)
 Matematinis aiškinimo metodas, kuriuo remiantis galime patikslinti, kad nemažiau kaip 29
seimo nariai turi teisę kreiptis į KT, ne mažiau kaip 36 gali inicijuoti apkaltą arba
Konstitucijos keitimo procedūrą, ne mažiau kaip 85 Seimo nariai gali pašalinti iš pareigų
apkaltos proceso tvarka, ne mažiau kaip 94 Seimo nariai gali pakeisti konstituciją
 Statistinis metodas – dvigubos pilietybės vertinimo metodas, kai Seimas paklausė ar šiuo
metu esantis dvigubos pilietybės turėtojų skaičius yra virš dvidešimt tūkstančių ar tai yra jau
masinis reiškinys, teismas pasakė, kad to nenagrinėja, o procentiniu požiūriu tai yra maža
dalis
 Lyginamasis metodas, kuriuo remiantis konstitucijos įžvalgos tikrinamos nurodant ESTT
(pasirinkta Venecijos komisijos rekomendacijomis, vadinamoji SOFT LAW teisė, kurios
paminėtos konstitucijos T nutarime parodo ir aiškinimo metodą ir tam tikrą šaltinį,
rekomendaciją, gali vadovautis, jeigu paminėjai parodai, kad tau turėjo įtakos)

Konstitucijos vientisumo, spragų nebuvimo ir legislatyvinės omisijos samprata.

Konstitucija suprantama ir kaip teisė be spragų. Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas,
aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo aktas.
Konstitucijos spragų nebuvimas tai yra ir teorinė mokslinė teorija ir oficiali praktinė konstitucinio
teismo doktrina, kuri reikalauja Konstitucijos tekste ar potekstėje visais atvejais įžvelgti
atitinkamą teisinio reglamentavimo pagrindą ar pradmenį, kuris būtinas Konstituciškai įvertinti
bet kurį Seimo išleistą įstatymą, nepaisant tame įstatyme reguliuojamų santykių specifikos, antra –
draudžia vadovautis pozicija, kad Konstitucijoje kažkokie santykiai absoliučiai nereglamentuojami ar
kitaip teisiškai neveikiami ir dėl to KT negali tinkamai ištirti kažkokio įstatymo.
Konstitucija yra tobulas aktas, nes jame negalima ieškoti klaidų, normų trūkumų, normų
nepakankamumo, tam, kad būtų veiksminga normų kontrolė bet kurio įstatymo tinkamas ištyrimas
LEGISLATYVINĖ OMISIJA – teisės spraga kaip reguliavimo ar kitokio norminio akto nebuvimas,
trūkumas įgauna specifiką toje situacijoje jeigu iš Konstitucijos galima išvesti, kad Seimas tam tikro
aspekto reguliavimą ne tai, kad gali, bet iš esmės privalo nustatyti ne bet kuriame įstatyme, o tam
tikrame specialiame, pagal reguliavimą išskirtiniame įstatyme, tokiu atveju teisės spragos teorija
tampa spragos, kurią draudžia Konstitucija, teorija, bet ji jau susijusi su įstatymu, o ne su
Konstitucija, įgalioti subjektai kaip teismai ir Seimo narių grupės paprastai turi ginčyti esamas teises
normas, bet šita LEGISLATYVINĖ OMISIJA leidžia ginčyti ir išleistuose aktuose pasireiškiantį
normų trūkumą, normų nebuvimą, KT reikalauja, kad įgaliotas subjektas įrodytų ir kad Konstitucija
tam tikro reguliavimo reikalauja, pvz., Aukštųjų mokyklos autonomijos apimties reguliavimo,
asmenų, kurie siekia aukštojo išsilavinimo priėmimo į aukštąsias mokyklas teisinį reguliavimą, gerai
besimokančių studijų apmokėjimo valstybės lėšomis reguliavimo, akademinių įsiskolinimų turinčių
studentų negatyvaus vertinimo reguliavimo įskaitant braukimą iš sąrašų, pvz., studentų kurie sutinka
mokėti už studijas, sudaromų sutarčių teisinį reguliavimą nepriklausomai, kaip jie mokosi, antra –
šalis turi įrodyti, kad Seimas ar vyriausybė išleidžia teisės akta, kuriuo reguliuoja tam tikrą sritį, jeigu
pagal Konstitucija yra poreikis tam, trečia – tame nustatytame reguliavime nėra kažkokio sureguliuoto
mini aspekto, ketvirta – jokiame kitame įstatyme, joks kitas įstatymas netinka tam trūkstamam
reguliavimui užpildyti, penkta – šiuo metu nei civiliniame kodekse nei kitame įstatyme nėra normų,
kurios uždengtų tą trūkumą, kuris atsispindi tame specialiame įstatyme
Nepaneigia teiginio, kad KT tiria įstatymus, tik papildo, kad gali tirti įstatymą ne dėl jame nustatytų
normų, bet dėl jame trūkstamų normų, kurios turėjo būti nustatytos, tai vėlyvesnė oficialioji doktrina

Konstitucijos keitimo pagrindai ir ypatumai.

Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys – ypač sudėtinga jos keitimo tvarka.
147 str. „Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne
mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.
Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.“
2014 m. sausio nutarimas
Nepaprastąją padėti gali įvesti Seimas visoje valstybės dalyje arba jos teritorijoje, jeigu valstybėje
iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai. Pagal 144 str. 1 d. šios padėties trukmė – iki 6 mėn. tarp seimo
sesijų tokį sprendimą turi priimti LR Prezidentas, kartu šaukdamas neeilinę seimo sesiją svarstyti šiam
klausimui. Įvedus nepaprastąją padėtį gali būti laikinai apribotos teisės ar laisvės, nurodytos
Konstitucijos 22,24,25,32,35 ir 36 str. šios laisvės apribojamos ir Prezidentui įvedus karo padėtį.
Draudimas taisyti konstituciją reiškia tiek draudimą Seimui pateikti sumanymą keisti Konstituciją,
tiek svarstyti ir balsuoti už pataisas Seime, rengti referendumą dėl konstitucijos keitimo, taip pat
pasirašyti ar oficialiai paskelbti įstatymą dėl konstitucijos keitimo. KT nutarimuose konstatavo, kad
pati konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, nėra
ir negali būti tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima
vertinti jo atitikties konstitucijai atžvilgiu.
148 str. 4 d. „Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau
kaip po metų.“ Šios nuostatos paskirtis – apsisaugoti nuo neturėjusių palaikymo pataisų pakartotinio
svarstymo nepraėjus ilgesniam laikui. Vienerių metų laikas skirtas apgalvoti, ar iš viso verta teikti
tokią pataisą. Toks suspendavimas yra tarsi siūlymas ieškoti platesnio piliečių bendruomenei
atstovaujančių politinių jėgų sutarimo, įtikinti jas dėl atmesto pataisos būtinumo.
Konstitucijos 148 str. nuostatose numatyti atskirų Konstitucijos nuostatų ir kitų jos dalių pataisų
priėmimo ypatumai.
148 str. 1 d. „Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos
piliečių, turinčių rinkimų teisę.“ – tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio bei ketvirtojo
skirsnio nuostatos.
Konstitucijos pataisos dėl kitų konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos seime ir dėl jų balsuojama
du kartus, tarp balsavimų turi būti ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl
konstitucijos keitimo laikomas seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne
mažiau kaip 2/3 visų seimo narių.
149 str. „Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip
per 5 dienas oficialiai paskelbia.
Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas
įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo.“

Konstitucijos pataisos 1996-2006 m.

Nuo tada, kai ši Konstitucija buvo priimta, iki šiol (=2012 m.) vienaip ar kitaip pakoreguoti 7
Konstitucijos straipsniai, priimti 9 įstatymai dėl šių straipsnių pakeitimo ir papildymo.
1995 m. birželio 23 d. Lietuva, pasirašydama Europos (asociacijos) sutartį patvirtino siekį tapti šios
politinės struktūros nare. Seimas priėmė pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos paraiškos tapti ES
nare“ ir taip oficialiai patvirtino pasiryžimą kaip galima greičiau pasirengti narystei ir pradėti derybas.
Rengdamasi ratifikuoti Europos (asociacijos) sutartį Lietuva negalėjo neatsižvelgti į tai, kad viena iš
sąlygų – suderinti Lietuvos įstatymus su sutarties nuostatomis dėl žemės pardavimo užsieniečiams.
Todėl 1996m. birželio 20d. LR Seimas papildė Konstitucijos 47 str. antra dalimi „Savivaldybėms, 
kitiems nacionaliniams subjektams,  taip pat   tiems   ūkinę  veiklą  Lietuvoje  vykdantiems   užsienio
subjektams,  kurie  nustatyti  konstitucinio  įstatymo   pagal Lietuvos  Respublikos pasirinktos
europinės ir transatlantinės integracijos   kriterijus,   gali   būti   leidžiama   įsigyti nuosavybėn ne
žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų  tiesioginei  veiklai  skirtiems pastatams  ir 
įrenginiams statyti  bei  eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo  nuosavybėn tvarką,   sąlygas   ir  
apribojimus   nustato   konstitucinis įstatymas.“
2003 m. sausio 23 d. vėl grįžta prie Konstitucijos 47 str. Buvo siekta surasti tikslesnį atitinkamų
konstitucinių normų raiškos būdą. Taip buvo pašalintos kai kurių nuostatų prieštaros, o lakoniškesnės
normos tiksliau išreiškė konstitucines prasmes, kurios galėjo iškilti įgyvendinant Konstitucijos
imperatyvus. Principinis klausimas dėl tvarkos ir sąlygų, kuriomis remianti užsienio subjektai galėjo
įsigyti nuosavybėn žemę, vidaus vandenis ir miškus, buvo išspręstas nurodant, kad visi šie santykiai
reguliuojami prieš tai minėtu konstituciniu įstatymu. „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti
nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“
1996 m. gruodžio 12d . buvo pakeista Konstitucijos 119 str. antroji dalis nurodant, kad
savivaldybių tarybų įgaliojimų laikas – treji metai. Konstitucijos 119 str. antrosios dalies tolesnę
korekciją padiktavo integracinių procesų kryptis suderinti Lietuvos teisinį reguliavimą su
tarptautinėmis sutartimis, ES teise ir visų pirma su Europos vietos savivaldos chartija, kurią ratifikavo
LR.
2002 m. birželio 20 d. buvo pakeista Konstitucijos 119 str. redakcija ir nustatyta, kad
„Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio
vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti
nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise,
slaptu balsavimu.“
2003 m. gegužės 10-11 dienomis Lietuvoje vyko referendumas dėl LR narystės ES. 63proc.
dalyvavo, iš jų daugiau kaip 91 proc. pritarė narystei.
2003 m. Seimas ratifikavo Lietuvos stojimo į ES sutartį, kuri buvo pasirašyta Atėnuose.
2004 m. liepos 13 d. LR Seimas papildė Konstituciją konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos
narystės ES“ bei Konstitucijos 150 str. Konstitucinio akto preambulėje nurodyta, kad akto priėmimas
grindžiamas šiais motyvais: 2003 m. gegužės referendume išreikšta piliečių valia; įsitikinimu, kad ES
gerbia žmogaus teises ir pagrindines jo laisves, o Lietuvos narystė ES prisidės prie šių teisių ir laisvių
efektyvesnio užtikrinimo; įsitikinimu, kad ES gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir
konstitucines tradicijas, siekia užtikrinti visateisį LR dalyvavimą Europos integracijoje bei LR
saugumą ir jos piliečių gerovę.
EMISIJA – išimtinė teisė išleisti tam tikra piniginį vienetą į apyvartą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 str. antrojoje dalyje buvo nuostata apie tai, kad pinigų
emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Ši konstitucinė norma akivaizdžiai disponavo su Europos
bendrijos steigimo sutarties 105-124 straipsniuose bei Europos centrinių bankų sistemos ir Europos
centrinio banko statuto nuostatomis dėl emisijos teisės leisti euro banknotus, t. y., su Bendrijos teise
reglamentuoti pinigų, turinčių teisėtos mokėjimo priemonės statusą dalyvaujančiose valstybėse
narėse, išleidimą. Atsižvelgiant į šią teisinio reguliavimo koliziją, 2006 m. balandžio 25 d. LR Seimas
pakoregavo Konstitucijos 125 str. tekstą, pripažino antrąją dalį netekusia galios, bet paliko nuostatą,
kad „Lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus ir Lietuvos banko valdybos
pirmininko teisinį statusą bei jo atleidimo pagrindus nustato įstatymas.“
Be šių konstitucijos pataisų, kurios susijusios su LR stojimu į ES, buvo pakoreguoti prokuratūros
statuso konstituciniai apibrėžimai. Naujos redakcijos Konstitucijos 118 str. konstituciškai buvo
apibrėžta, kad GP skiria ir atleidžia LR Prezidentas seimo pritarimu.
Konstitucijos 57 str. buvusią nuostatą, kad eiliniai seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du
mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant seimo narių įgaliojimams, įgyvendinant
praktikoje aiškėjo, kad neužtikrinamas Konstitucijoje nustatytas seimo narių 4 metų įgaliojimų
trukmės principas. Respublikos prezidento dekretais skelbiant Seimo rinkimus jų data „gravitavo“,
todėl artėjant eiliniams rinkimams 2004m. liepos 13d. seimas pakeitė Konstitucijos 57 str.
nustatydamas, kad eiliniai seimo rinkimai rengiami seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio
mėnesio antrą sekmadienį, o eiliniai rinkimai einantys po pirmalaikių rinkimų – taip pat nurodytu
laiku.
Referendumai kaip priemonė keisti Konstitucijoje nustatytą teisinį reguliavimą:

 Buvo pasiūlyta pakeisti Konstitucijos 55 straipsnį nustatant kad seimą sudaro ne 141 Tautos
atstovai, bet 111 seimo narių, o 57 str. nurodyti, kad eiliniai seimo rinkimai rengiami „kas
ketveri metai balandžio mėnesio antrąjį sekmadienį“ greta minėtų nuostatų siūlyta
konstitucijos 131str. papildyti nauja norma, kad „ne mažiau kaip pusė nacionalinio biudžeto
pajamų turi būti skiriama socialinei apsaugai, medicinai, švietimui, mokslui, kultūrai ir kitoms
piliečių socialinėms reikmėms. Nuostatos nebuvo priimtos, už balsavo tik 33,86 proc. visų
rinkėjų.
 Kitą referendumą inicijavo Seimo narių grupė dėl Konstitucijos 47 str. papildymo tokio
turinio nauja trečiąja dalimi: „juridinio asmens teises turintys LR nacionaliniai subjektai
įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali įsigyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemę“.
Referendumas neįvyko, nes dalyvavo tik 39,76 proc. visų rinkėjų.
 Vyriausiojoje rinkimų komisijoje buvo registruotos iniciatyvinės grupės siekiančios surengti
referendumus dėl kai kurių kitų Konstitucijos straipsnių pakeitimo. Štai 1998m. registruota
iniciatyvinė grupė, kuri organizavo rinkėjų parašų rinkimą dėl to, kad į seimą būtų renkamas
91 seimo narys. Tiesioginiais rinkimais suformuotas Valstybės Tribunolas, ir suteikti jam
įgaliojimus kovai su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Taip pat reikalauta nustatyti,
kad LR žemės nuosavybės teisė gali priklausyti užsieniečiams, tarptautinėms organizacijoms
bei užsienio valstybių juridiniams asmenims (1996 m. kovo 28 d. iniciatyvinė grupė).
 Lietuvos socialdemokratų iniciatyva buvo registruota piliečių grupė, skatinusi surengti
referendumą dėl to, kad savivaldybių merus, seniūnijų seniūnus tiesiogiai rinktų vietos
gyventojai.
 Dar kita iniciatyvinė grupė rinko parašus dėl to, kad visi seimo nariai būtų renkami ne pagal
partinius sąrašus, bet vienmandatėse apygardose, taip pat, kad apygardos rinkėjai balsuodami
galėtų nutraukti prieš tai išrinkto seimo nario įgaliojimus anksčiau laiko.
 Šios ir kitos iniciatyvos nepasiekė tikslo – surengti referendumus, nes nustatytu laiku nebuvo
surinktas Konstitucijoje nustatytas piliečių parašų skaičius. Galima apibendrintai tarti, kad
referendumų iniciatoriai neįtikino piliečių dėl aktualizuotų klausimų prasmės politinio
gyvenimo panoramoje ar sprendžiant žmonių socialinės būties problemas