Asocialaus elgesio samprata

Asocialų elgesį lemiantys veiksniai:

 Makrosocialiniai veiksniai (aplinka);

 Socialiniai psichologiniai veiksniai (grupėje priimtinos; tarpasmeniniai santykiai);
 Individualūs asmenybiniai veiksniai (intravertai, ekstravertai).

Asocialaus elgesio vertinimo kriterijai – statistinis (retos elgesio formos – asocialu); etinis (įprastos
sociokultūrai elgesio normos); psichologinis – medicininis (vidinė ir išorinė žmogaus būklė);
teisinis (įstatymų veika); negatyvūs ir pozityvūs elgesio nukrypimai (pozityvus asocialus elgesys).

Asocialaus elgesio interpretacijos kryptys – objektyvinė (prigimtinis elgesys); subjektyvinė

(asocialus elgesys priklauso nuo jo subjektyvaus primesto vertinimo);

Asocialaus elgesio formos – kriminaliniai nusikaltimai (vagystės, plėšimai, žudymai,

prievartavimai, vandalizmas); narkomanija; alkoholizmas; savižudybės, pabėgimai ir valkatavimas,
prostitucija.

Asocialaus elgesio klasifikacija pagal pažeidžiamų elgesio normų tipą: moralės normų (tradicijų)
pažeidimai, administracinio/civilinio kodekso normų pažeidimai, baudžiamojo kodekso normų
pažeidimai.

Asocialaus elgesio raidos tendencijos ir tarpusavio sąveika – elgesio asocialumo didėjimo

tendencija; alkoholizmo/narkomanijos ir kriminalinių nusikaltimų derinys; alkoholizmo ir
savižudybių derinys, narkomanijos ir prostitucijos derinys; elgesio normų pažeidimai kaip
viktimogeninė situacija.

Asocialaus elgesio apibūdinimas – tai tokie poelgiai, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje
aplinkoje priimtas normas.

Asocialaus elgesio sukeliama žala: fizinė (apima ir sau ir kitiem); materialinė (turto grobstymas);
psichologinė (baimė, pažeminimas, nerimas).

Seksualinė agresija: išprievartavimų teorijos

Išprievartavimas – tai fizinės ir psichinės prievartos panaudojimas, siekiant seksualinio artumo, kai
vienam iš partnerių to nesinori. Sąvokos – prievartinis seksas (force sex), seksualinis smurtas
(sexual assault); išprievartavimas/išžaginimas (rape).
Išprievartavimo rūšys: „grobuoniški“ (predatory rape); „pasimatymo“ (date/acquitance rape);
individualūs išprievartavimai; grupiniai išprievartavimai.

Svarbiausi išprievartavimų kintamieji: aukos amžius; lytis; santykis su prievartautoju; aukai

padaryta žala (fizinė, psichologinė); prievartautojo lytis; amžius; prievartos pobūdis, trukmė.

Išprievartavimų teorijos:

 Feministinė - (Brownmiller) išprievartavimas yra senų, giliai įsišaknijusių tradicijų

padarinys, vyrai turi sprendimų galią visuomenėje. Jie susiję su skirtingų lyčių socialinio
statuso ir galios nelygybe. Svarbiausi išprievartavimo motyvai – tai noras panaudoti jėgą ir
noras dominuoti, o ne seksualinio potraukio tenkinimas. Plintanti prostitucija ir pornografija
skatina tiek vyrų agresiją prieš moteris, tiek seksualinės prievartos tendencijas. Visuomenės
požiūris į lyčių lygybę yra susijęs su išprievartavimų skaičiumi. Prievartautojai mažiau
palaiko lyčių lygybės idėją ir dažniau pritaria išprievartavimams pateisinančiam požiūriui
(palyginti su kitais vyrais);
 Socialinio mokymosi – (Donnerstein, Malamuth) seksualinė agresija, kaip ir bet kuri
socialinė elgsena, yra išmokstama pvz. per šeimos patirtį, subkultūrą; medijas.
Prievartautojai labiau pateisina prievartos panaudojimą ne tik siekiant seksualinių santykių
arba bendraujant su moterimis, bet ir kitose gyvenimo srityse. Išprievartavimų sienų ir
apskritai prievartos prieš moteris stebėjimas arba klausymasis prievartautojus seksualiai
jaudina labiau nei kitus vyrus. Moterį žeminančios pornografijos demonstravimas skatina
palankų vyrų požiūrį į seksualinę prievartą. Prievartinės pornografijos demonstravimas
skatina vyrų polinkį prievartauti arba naudoti kitokias smurto formas prieš moteris;
 Evoliucinė išprievartavimų teorija – (Deuth, Gibson) prievartavimas turi evoliucinį
pagrindą. Reprodukcija – pagrindinis evoliucijos bruožas pratęsti savo giminę ir perduoti
genus. Tad prievartavimo seksualinio elgesio tendencijos gali būti nulemtos genetiškai.
Prievartinio poravimosi tikslas – apvaisinti auką. Šis rezultatas turėtų būti kaip
kompensacija prievartautojui už riziką būti nubaustam. Išprievartavimo aukomis tampa
vaisingo amžiaus moterys. Auka turėtų priešintis nuo prievartautojo, ypač kai jis moteriai
yra seksualiai nepatrauklus. Prievartautojai turi mažiau šansų, palyginti su kitais vyrais,
sudominti laisvanoriško sekso partneres;
 Integracinė išprievartavimų teorija – (Ellis) prievartavimą motyvuoja du skatuliai:
seksualinis ir valdymo/kontrolės. Dauguma seksualinės prievartos elgesio formų yra
išmokstamos operantinio (tiesioginio) sąlygojimo būdu. Vyrai turi stipresnį seksualinį
 skatulį negu moterys ir tenkindami šį skatulį jie yra linkę kontroliuoti daugelį seksualinių
partnerių. Tuo tarpu moterys, linkusios priešintis kopuliacijai (susijungimui lytiškai
santykiaujant) tol, kol vyras nėra pasiruošęs rūpintis ja ir palikuoniais. Dėl smegenų
neurohormoninio funkcionavimo skirtumų atskiri individai turi skirtingą polinkį
prievartauti.

Pabėgimai ir valkatavimas

Bėglys – vaikas arba paauglys iki 18 metų, kuris paliko namus savanoriškai (be tėvų leidimo) ir
nebuvo namuose mažiausiai 24 valandas.

Egresija – pasitraukimas iš frustruojančios aplinkos, vengiant su ja tiesioginio konflikto.

Su pabėgimais susiję veiksniai: šeimoje patiriamos problemos (tėvų atstūmimas; dėmesio, meilės
trūkumas; vaiko menkinimas; perdėtai dažnas bausmių taikymas; tėvų skyrybos; konfliktiška
aplinka; tėvų priklausomybės; nepriežiūra), delinkventinis vaikų ir paauglių elgesys, mokykloje
patiriamos problemos, bendravimo problemos su bendraamžiais, psichopatologijos simptomai
(nerimas, depresija, priklausomybės, fizinio smurto padariniai), nuotykių ir naujų įspūdžių,
malonumų paieška ir savanoriškumo siekimas.

Priklausomybės nuo alkoholio formavimasis

Socialinio mokymosi požiūris. A. Bandura – alkoholikai, tai žmonės, kurie dėl modeliavimo ir
diferencinio pastiprinimo išmoko vartoti alkoholį reaguodami į jiems nemalonius stimulus.
Pagrindiniai veiksniai – kultūrinės normos ir lūkesčiai susiję su alkoholio vartojimu ir socialinį
elgesį modeliuojančių asmenų elgesys: šeima, draugai. Per juos išmokstama alkoholio vartojimo.

Svarbiausi socialinio mokymosi požiūrio teiginiai:

 Mokymasis vartoti alkoholį yra neatsiejama asmenybės socializacijos dalis;

 Pradinį alkoholio vartojimo modelį lemia individualių (biologiniai, įgimti/įgyti),
socializacijos (kultūriniai) ir konkrečių situacijų, į kurias patenka asmuo, veiksnių sąveika;
 Kuo žmogus daugiau vartoja alkoholį, tuo svarbesnė jam tampa apsvaigimo nuo alkoholio
patirtis;
 Kuo žmogus labiau išmoksta susieti alkoholinį apsvaigimą su trumpalaikiais teigiamais
efektais, tuo didesnė tampa alkoholio vartojimo tikimybė;
 Jeigu alkoholis nepertraukiamai vartojamas ilgą laiką, galiausiai atsiranda tolerancija
tiesioginiams pastiprinantiems alkoholio efektams. Ši tolerancija skatina vartoti didesnius
alkoholio kiekius, norimam apsvaigimui pasiekti;
  Nuolatinis alkoholio vartojimas formuoja fiziologinę priklausomybę nuo alkoholio. Asmuo
pradeda vartoti alkoholį kaip vienintelę visų sprendimų priemonę;
 Piktnaudžiavimas alkoholiu sukelia reciprokinius individualius ir socialinius padarinius,
kurie savo ruožtu gali dar labiau sustiprinti alkoholio vartojimą;
 Nėra atskirų asmens ar genetinių savybių, aplinkos stresorių, kurie būtinai skatintų
priklausomybę nuo alkoholio;
 Įveika priklauso nuo žmogaus gebėjimo pasirinkti ir panaudoti alternatyvius patiriamų
problemų sprendimo būdus. Kognityvinių veiksnių svarba įveikiant priklausomybę nuo
alkoholio.

Ankstyvas alkoholio vartojimas ir alkoholizmas

Alkoholio poveikis žmogaus organizmui: gyvos ląstelės nuodas; poveikis smegenų veiklai, poveikis
jutimo organams, poveikis vidaus organams (širdies – kraujotakos sistemai, skrandžiui, kepenims,
kasai, antinksčiams, inkstams).

Alkoholio poveikis žmogaus elgesiui: fiziologinis slopinimo panaikinimo modelis, aktyvinimo

modelis, išmokto slopinimo panaikinimo modelis, integracinis modelis.

Piktnaudžiavimo alkoholiu priešistorė: nepalankios asmenybės raidos sąlygos šeimoje (pvz.,

nepilna, konfliktiška šeima kontrolės ir priežiūros stoka, tėvų alkoholizmas); vaikų ir paauglių
cerebralinis (smegenų) nepakankamumas.

Ankstyvojo alkoholizmo formavimasis:

 Pradinė organizmo tolerancija alkoholiui ir jos pokyčiai;

 Gynybinių biologinių reakcijų išnykimas (vėmimas);
 Alkoholizmo požymių formavimosi trukmė;
 Alkoholizmas – tai neįveikiamas potraukis vartoti alkoholį, fizinė ir psichinė priklausomybė
nuo jo, sukelianti įvairius psichinius ir somatinius sutrikimus.

Alkoholizmo požymiai:

 Stiprus potraukis alkoholiui, kuris pasireiškia nuolatiniu noru vartoti ir pastoviu alkoholio
vartojimu;
 Nesugebėjimas kontroliuoti išgėrimo pradžią, pabaigą ar išgerto alkoholio kiekį;
 Didėjanti tolerancija (ankstesnė alkoholio dozė yra nepakankama norimam apsvaigimo
efektui sukelti);
  Socialinių apribojimų (išorinės kontrolės nepaisymas);
 Abstinencijos būsenos atsiradimas ir atsipagiriojimo būtinybė;
 Nesugebėjimas susivaldyti, nepaisant akivaizdžių ir iš anksto žinomų neigiamų alkoholio
vartojimo padarinių (savikontrolės neefektyvumas);
 Visiškas intereso praradimas viskam, kas nesusiję su alkoholio vartojimu;
 (Priklausomybės diagnozavimui reikalingi mažiausiai trys iš šių kriterijų).

Paauglių alkoholizmo fenomenai: „alkoholiko asmenybė iki ligos“; grupinė priklausomybė nuo
alkoholio; polinarkotizmas.

Alkoholizmo padariniai:

 Susiformavus priklausomybei, žmogus ima vis daugiau savo poreikių tenkinti iliuzinės –
kompensacinės veiklos pagalba;
 Reali veikla tampa vis mažiau svarbi, ji alkoholiko gyvenime laipsniškai nyksta;
 Labai susiaurėja alkoholiko gyvenimiškos perspektyvos, jis vis labiau atitrūksta nuo
prosocialios aplinkos ir vis labiau ignoruoja jos taikomus poveikius;
 Sutrinka alkoholiko poreikių tenkinimo tarpiškumas;
 Esant labai intensyviai ankstyvajai alkoholizacijai greitai pasireiškia toksiška encefalopatija;
 Sutrinka alkoholiko medžiagų apykaita, kepenų veikla, pažeidžiamos galvos smegenys
(ypač jų žievė), išsivysto alkoholinė psichozė;
 Atsiranda šeimos narių netiesioginė priklausomybė nuo alkoholio.

Narkotikų vartojimas ir narkomanija

Narkomanija – tai ydingas tam tikrų cheminių medžiagų (natūralių ir sintetinių) vartojimas, siekiant
sukelti sau apsvaigimo būseną (ir dėl to atsirandanti priklausomybė).

Narkotinių medžiagų pripažinimo kriterijai: medicininis, socialinis, teisinis.

Narkotinių medžiagų vartojimo būdai: išgeriant, kramtant arba praryjant, uostant, įkvepiant,
įšvirkščiant.

Narkotinio apsvaigimo veiksniai: narkotinė medžiaga (jos rūšis, vartojimo būdas, dozė); asmens
savybės (fizinės ir psichinės sveikatos būklė, narkotinių medžiagų vartojimo patirtis).

Narkotinio apsvaigimo ypatumai: euforinis apsvaigimo pobūdis; stimuliuojantis apsvaigimas;

slopinantis apsvaigimas.
Specifiniai narkotinio apsvaigimo ypatumai: opioidai - natūralus (heroinas, morfijus, opiumas),
sintetiniai (petidinas, metadonas); kanabinoidai – marihuana, hašišas, anaša, daga, chusas;
stimuliatoriai: kokainas, krekas, ekstazi. Haliucinogenai: natūralūs ir sintetiniai.

Priklausomybės nuo narkotinių medžiagų formavimasis: psichinė priklausomybė, fizinė

priklausomybė, narkotinė abstinencija ir jos požymiai, psichinės sveikatos pokyčiai, ryšių su
prosocialia aplinka pokyčiai, fizinės sveikatos požymiai, kitų asocialaus elgesio formų
pasireiškimas.

Narkomanams būdingos asocialaus elgesio formos: prekyba narkotikais, įsilaužimai į vaistines ir

receptų klastojimas, parduotuvių apiplėšimai, vogtų daiktų realizavimas (perpardavinėjimas),
vagystės iš automobilių, butų apiplėšimai, prostitucija, smurtiniai nusikaltimai (žmonių
apiplėšimai), kelių eismo taisyklių pažeidimai.

Narkotinių medžiagų vartojimo prielaidos: individualūs veiksniai (linkusios vartoti narkotikus

asmenybės bruožai); išoriniai veiksniai: referentinės grupės poveikis, narkotizavimosi mada,
lengvai prieinami narkotikai, narkotikų platintojų subkultūros poveikis.

Narkotinių medžiagų vartojimo motyvacijos ypatumai: psichosocialiniai vartojimo motyvai

(pradinėje stadijoje), sąmonės būsenų keitimo motyvai: hedonistiniai, ataraksiniai, aktyvinimo
(vidutinėje stadijoje), abstinencijos vengimo, funkcionavimo palaikymo ir autoagresyvūs motyvai
(vėlyvojoje stadijoje), susilaikymo nuo narkotinių medžiagų vartojimo motyvai.

Pagalba narkomanams

Atpratinimo nuo narkotinių medžiagų etapai:

 Organizmo detoksikacija (atnuodijimas);

 Organizmo apnuodijimo padarinių šalinimas;
 Prosocialaus elgesio atkūrimas;
 Narkomano resocializacija.

Atpratinimo narkotikų strategijos:

 Tolerantiška arba partneriška strategija (grindžiama psichoterapija);

 Griežto režimo strategija (grindžiama gyvenimo be narkotinių medžiagų principu);
 Savanoriškumas – būtina, bet dar nepakankama atpratinimo nuo narkotikų sąlyga.

Narkomano asmenybės pokyčius lemiantys veiksniai:

  Jausminis ryšys tarp bendruomenės narių;
 Reikalavimų vykdymas;
 Specialios bendravimo sesijos.

Savižudybės

Savižudybių elgesio įvairovė: tendencijos, bandymai, užbaigtos, „paslėptos“, demonstratyvios

savižudybės.

Savižudžių elgesys – tai bet kokios vidinės ir išorinės elgesio formos, kurias sukelia mintys arba
vaizdiniai apie savo gyvybės nutraukimą;

Vidinės ir išorinės savižudžių elgesio formos:

Vidinės: antivitaliniai išgyvenimai (mąstymai apie gyvenimo beprasmiškumą); pasyvios mintys

apie savižudybę; konkretūs sumanymai nusižudyti; ikisuicidinis periodas – tai laiko tarpas nuo
pirmųjų minčių apie mirtį, iki konkrečių bandymų siekiant atimti sau gyvybę (gali trukti nuo kelių
minučių, iki kelių metų).

Išorinės: bandymai nusižudyti; užbaigtos savižudybės; dažniausiai taikomi būdai – pasikariant,

nusinuodijimai, venų persipjovimas; nusišovimas; šokimas iš aukščio.

Posuicidinis periodas – prasideda iškart po nepavykusio bandymo nusižudyti ir trunka iki 6 mėn. Jo
etapai: tiesioginis, ankstyvasis ir vėlyvasis.

Savižudybes skatinantys veiksniai:

 Asmeniniai-šeimyniniai konfliktai (netinkamas artimųjų elgesys, skyrybos, neištikimybė,

artimojo netektis, vienatvė, nesėkminga meilė);
 Psichinė sveikatos būklė (žudosi psichiniai ligoniai, kuriuos skatina patologinė motyvacija,
susijusiu su psichiniu susirgimu, gali paskatinti ir pati psichinio susirgimo diagnozė);
 Fizinės sveikatos būklė (skatina sunkūs somatiniai susirgimai, kurių negalima išgydyti ir
kurie sukelia dideles kančias; netikėtas sužalojimas arba liga, kuri verstų iš esmės keisti
ankstesnius gyvenimo įpročius; neišgydomos ligos diagnozė);
 Konfliktai, susiję su nusikalstamu savižudžių elgesiu: baudžiamosios atsakomybės/laisvės
atėmimo baimė, artimųjų atstūmimo/pasmerkimo baimė, išgyvenama gėda, negarbė ar
sąžinės graužimas dėl įvykdyto nusikaltimo);
  Profesiniai konfliktai: profesinės nesėkmės, nesugebėjimas pasiekti svarbių tikslų,
prestižinės padėties netekimas, neteisingi aplinkinių kaltinimai dėl aplaidaus savo pareigų
vykdymo, buitinės problemos.

Savižudybių tikimybę didinantys veiksniai: Mažas tolerancijos laipsnis patiriamam stresui;

Maksimalizmas ir kategoriškumas; Sutrikę prognostiniai mechanizmai; Sutrikę komunikaciniai
mechanizmai; Neadekvatus savęs vertinimas; Silpnai išvystyta psichologinė gynyba; Gyvenimo
prasmės (tikslų) neturėjimas.

Mažinantys veiksniai: Glaudūs emociniai ryšiai su artimaisiais; Tėviški/motiniški įsipareigojimai;

Stipriai išreikštas pareigos jausmas; Susirūpinimas savo sveikatos būkle; Savižudybę neigiamai
vertinančių elgesio normų perėmimas; Neišnaudotų gyvenimiškų galimybių suvokimas, svarbių
planų arba tikslų turėjimas.

Savižudybių tipai ir psichologinė prasmė:

 Tikroji savižudybė: ilgalaikė nepalankių aplinkybių sankaupa; ilgiausias ikisuicidinis

periodas (apie 6 mėn. ir daugiau), stiprūs antivitaliniai/ beviltiškos situacijos išgyvenimai;
 Afektyvi savižudybė: žudomasi afekto būklėje (po emociškai stipraus įvykio), ikisuicidinis
periodas labai trumpas (iki kelių minučių), bandoma žudytis staiga, iš anksto neapgalvojus
apie pasėkmes, emocinė būsena impulsyvi;
 Demonstratyvi savižudybė: nėra labai ilgas ikisuicidinis periodas, dažniausiai lemia
tarpasmeniniai konfliktai, siekiant atkreipti kitų dėmesį, išgyvenimai nėra pernelyg gilūs.
Būsena po bandymo priklauso nuo jo sukeliamo efekto kitiems. Tai tam tikras pagalbos
šauksmas ir dėmesio ieškojimas.

Paauglių savižudiško elgesio ypatumai:

 Apie 90 proc. paauglių bandymų nusižudyti – tai pagalbos šauksmas;

 Daugiausia bando nusižudyti 16-17 metų paaugliai;
 Susižalojimai (nepavojingi gyvybei);
 Demonstratyvi savižudybė su agresijos komponentu/manipuliacine motyvacija;
 Savižudybė su pasitraukimo motyvu.

Prostitucija

Prostitucija – tai nesantuokiniai lytiniai santykiai už materialinį atlyginimą, kada tarp partnerių nėra
abipusių emocinių ryšių. Prostitucijos išskyrimo kriterijai:
  Komerciškumas (užmokestis už paslaugas pinigais, daiktais, kitomis paslaugomis);
 Klientų įvairovė ir neišrankumas pasirenkant klientą (aukštesnis prostitutės statusas gali
lemti išrankumą klientui);
 Santykių su klientu laikinumas;
 Santykių emocinis indiferentiškumas.

Prostitucijos evoliucija nuo seniausių iki dabartinių laikų:

 Svetingumo prostitucija;
 Religinė (sakralinė) prostitucija (vienkartinė/daugkartinė);
 Viešnamių prostitucija (dikterionai; dikteriados, arletridės, heteros kategorijų prostitutės);
 Romos imperijos viešnamiai (lupanarijos namai) ir pirmieji prostitucijos reglamentacijos
požymiai;
 Viduramžių prostitucija (sėsli – viešnamių; klajojanti). Prostitucijos neišvengiamumo
pripažinimas;
 Nepakantaus požiūrio į prostituciją susiformavimas (XV a.);
 Prostitucijos reglamentacijos sistemos atsiradimas (XVIII a.). Prostitučių registracija,
privaloma periodinė medicininė apžiūra; gyvenamosios vietos apribojimai; priverstinis
venerinių ligų gydymas;
 Aboliucionizmo atsiradimas (XIX a.). Jo svarbiausi teiginiai: vienodi moralės principai
abiems lytims; vienodos lyčių teisės ir įstatymai; moters priverstinis tikrinimas – teisių
pažeidimas; viešnamių atidarymas skatina amoralumą; valstybė turi uždrausti bet kokias
prostitucijos formas;
 Prostitucijos paplitimas (XIX a. pab. – XX a. pra.);
 Prostitucijos mažėjimas po 1920 m.

Prostitucijos recidyvą skatinantys veiksniai:

 Didėjantis žmonių susvetimėjimas;

 Didėjantis žmonių mobilumas ir bendravimo anonimiškumas;
 Rinkos (pirkimo – pardavimo) santykių paplitimas.

Prostitučių klasifikacija (nuo aukščiausių):

 Iškviečiamos prostitutės (call girls);

 Patalpose dirbančios prostitutės (in-house girls);
  Gatvės prostitutės (street girls);
 Prostitutės namų šeimininkės (housewifes);
 Prostitutės, priklausomos nuo psichoaktyvių medžiagų (street girls addicts);
 Naujos prostitučių kategorijos (prostitutės – sekretorės).

Seksualinių paslaugų paklausą skatinantys veiksniai:

 Negalėjimas patirti pilno seksualinio pasitenkinimo šeimoje;

 Seksualinės patirties įvairovės troškimas;
 Ilgalaikis išsiskyrimas su žmona/partnere;
 Negalėjimas susirasti seksualinės partnerės natūraliu būdu;
 Išgyvenamas nerimas ir/ar nesaugumo jausmas;
 Siekimas patirti savojo Aš reikšmingumą ir išvengti socialinės izoliacijos.

Prostitutės formavimosi priešistorė:

 Merginos atitolimas nuo šeimos (glaudžių tarpasmeninių santykių stoka; tėvų emocinis
atstūmimas; šeimoje patirta seksualinė prievarta);
 Konfliktiški tarpusavio santykiai mokykloje (su bendraamžiais ir mokytojais);
 Mokymosi nesėkmės.

Prostitutės raidą skatinantys veiksniai: finansinė nauda (pinigai); rizikos ir nuotykių siekimas;
negatyvus asocialios grupės poveikis; pyktis ir priešiškumas, kurį mergina jaučia tėvui (vyrams);
savojo Aš menkavertiškumo išgyvenimas; seksualinis promiskuitetas (dažni seksualiniai santykiai
su atsitiktiniais partneriais); profesiniai vaidmenys, akcentuojantys moters seksualumą; narkotikų
vartojimas; pabėgimai iš namų; desomatizacija (kūno atskyrimas nuo asmenybės).

Prostitučių profesinės socializacijos ypatumai (stadijos): psichologinio pasiruošimo, atsitiktinės

prostitucijos, reguliarios prostitucijos, prostitučių santykiai su klientais, prostitučių santykiai su
suteneriais, su kitomis prostitutėmis.

Prostitučių psichologinė charakteristika: iškviečiamos ir patalpose dirbančios; gatvės; namų

šeimininkės, priklausomos nuo psichoaktyvių medžiagų prostitutės.

Prostitučių taikomi neutralizacijos būdai:

 Apsaugo kitas moteris nuo kai kurių vyrų seksualinės prievartos;

 Apsaugo šeimas nuo skyrybų;
  Atlieka psichoterapeuto funkcijas;
 Prostitucija moraliniu požiūriu nesiskiria nuo kitų seksualinės manipuliacijos būdų;
 Visuomenės požiūris į prostituciją yra veidmainiškas.

Nusikalstamo elgesio motyvacija

Nusikalstamo elgesio motyvacijos analizės aspektai:

 Atsižvelgiant į nusikalstamų veiksmų pobūdį (smurtiniai ar turtiniai);

 Atsižvelgiant į tai, ar nusikaltimas buvo įvykdytas impulsyviai, ar jam buvo ruošiamasi iš
anksto;
 Ar nusikaltimą padarė vienas asmuo, ar grupė.

Bendrieji elgesio motyvacijos ypatumai:

 Poreikiai kaip žmogaus aktyvumo šaltinis;

 Įgimti ir įgyti (pirminiai ir antriniai) poreikiai;
 Poreikių „sudaiktinimas“;
 Subjektyvi vidinė reikmės būsena.

Nusikalstamo elgesio motyvų formavimasis: poreikis, subjektyvi poreikio prasmė, konkreti

situacija.

Situacijos, skatinančios nusikalstamo elgesio motyvus: Kitų asmenų elgesio neapibrėžtumas;

tarpasmeninių santykių konfliktiškumas; kontrolės nebuvimas arba staigus sumažėjimas;
anonimiškumo sąlygos; iškreiptas situacijos suvokimas arba netikslus jos įvertinimas (motyvacinės
iliuzijos).

Nusikalstamo elgesio motyvų dinamika: asmens elgesio motyvai ruošiantis nusikaltimui (trauka,
baimė, abejonės); asmens elgesio motyvai vykdant nusikaltimą (tikslo siekimas, nusikaltimo
vykdymo nutraukimas ir pasitraukimas, motyvų aktualizacijos – realizacijos trukmė); asmens
elgesio motyvai įvykdžius nusikaltimą.

Elgesio motyvai įvykdžius nusikaltimą: siekimas išvengti demaskavimo ir bausmės

(dominuojantis); siekimas panaikinti nusikaltimo pėdsakus; siekimas paveikti arba pašalinti
nusikaltimo liudininkus; siekimas pasislėpti arba paslėpti neteisėtai įgytas materialines vertybes;
siekimas pašalinti neapibrėžtumo situaciją.
Emocijų vaidmuo formuojantis nusikalstamo elgesio motyvams: emocijos kaip elgesio motyvų
šaltinis; neigiamos emocijos, išgyvenamos negalint patenkinti subjektyviai reikšmingų poreikių
(frustracijos sukeliami „antros eilės“ motyvai); stipraus susijaudinimo (afekto) būsenos poveikis
nusikalstamo elgesio motyvų formavimuisi.

Motyvų kaita formuojantis nusikalstamam sumanymui ir vykdant nusikaltimą: motyvų

konkurencija; pagrindinio motyvo sukonkretinimas; motyvų įsisąmoninimo laipsnis; motyvų
formavimosi trukmė.

Motyvų konkurencija: žmogaus elgesio polimotyvacija (motyvų įvairumas); skirtingų motyvų

suderinamumas (papildantys vienas kitą ir priešingo kryptingumo motyvai); teisės pažeidėjams
būdinga motyvų konkurencija; motyvų konkurencija ir nusikalstamo elgesio prevencija.

Pagrindinio motyvo sukonkretinimo etapai: susikoncentravimas į vidinę būseną (subjektyviai

reikšmingą poreikį); subjektyvių ir objektyvių poreikio patenkinimo sąlygų atskleidimas; sprendimo
priėmimas ir pasiruošimas konkretiems veiksmams. Papildomas pagrindinio motyvo
sukonkretinimas vykdant nusikaltimus.

Neįsisąmoninti nusikalstamo elgesio motyvai: skirtingas elgesio motyvų įsisąmoninimo laipsnis;

atskleidus neįsisąmonintus nusikalstamo elgesio motyvus galima a) suprasti, kodėl asmuo atliko
konkrečius nusikalstamus veiksmus; b)

Neįsisąmonintų nusikalstamo elgesio motyvų rūšys: savojo Aš menkavertiškumo/įvairių trūkumų

kompensacija; siekimas realizuoti įprastus elgesio scenarijus (jeigu – tai); gynyba nuo galimos,
dažnai nerealios grėsmės; siekimas patirti malonumą (patologiniai vagysčių, padegimų, lošimų
atvejai).

Nusikalstamo elgesio motyvų formavimosi trukmė: situaciniai nusikalstamo elgesio motyvai;

situacinių motyvų ryšiai su konkrečios situacijos ir asmens vidinės būsenos ypatumais; ilgalaikiai
nusikalstamo elgesio motyvai.

Vandalizmas

Vandalizmas – tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sugriauti, sunaikinti ar suniokoti tam tikrą
objektą. Dažniausiai daroma neturint jokio aiškaus racionalaus tikslo. Padariniai: finansiniai
nuostoliai, padegimai; turto sunaikinimas; psichologinė žala aukoms.

Vandalizmo formos: godusis vandalizmas (siekiant konkrečios naudos); taktinis vandalizmas

(siekiant atkreipti dėmesį); ideologinis vandalizmas (susijęs su asmeninėmis, politinėmis
nuostatomis); žaidybinis vandalizmas (susijęs su rungtyniavimu); kerštingas vandalizmas;
piktavališkas vandalizmas.

Vandalizmą skatinantys veiksniai: siekimas atsikratyti nuobodulio; siekimas patirti sužadinimą ir

susijaudinimą; siekimas pakelti savojo Aš vertę ir statusą grupėje; vandalizmo patrauklumo
šaltiniai.

Vandalizmą aiškinančios teorijos:

 Teisingumo-kontrolės teorijos (Fisher ir Baron). Suvokiamas neteisingumas asmeniniu

atžvilgiu ir vandalizmu siekiama atkurti teisingumą ir kontroliuoti supančią aplinką. Žemo
suvokto teisingumo ir žemos-vidutiniškos suvoktos kontrolės derinys. Antriniai tarpiniai
vandalizmo veiksniai (fizinės aplinkos charakteristikos; aukos charakteristika).

Asocialaus elgesio prevencija: psichologiniai aspektai

Pirminė prevencija: objektas šeima, mokykla, bendruomenė.

Tikslai: a) stiprinti šeimos, mokyklos prosocialų poveikį; b) formuoti barjerus, trukdančius įsitraukti
į asocialią veiklą.

Turinys: visuomenės švietimas apie asocialaus elgesio kilmę ir jo prevenciją; sąlygų, kuriomis
žmonės galėtų geriau tenkinti savo poreikius, sudarymas; vaikų auklėjimo įgūdžių lavinimas
(siekiama padėti tėvams); griežta ginklų įsigijimo kontrolė; narkotinių medžiagų prieinamumo
mažinimas; žiniasklaidos skelbiamos medžiagos kontrolė; nusikaltimų padarymo galimybės
mažinimas (aplinkos stebėjimas video kameromis; „ginamos erdvės“ nustatymas; „nulinės
tolerancijos“ principo taikymas).

Antrinė prevencija: objektas – padidintos rizikos asmenys.

Tikslas – užkirsti kelią rizikos grupės asmenų įsitraukimui į asocialią veiklą. Siekiama išvengti
tiesioginio teisėsaugos institucijų įsitraukimo.

Tretinė prevencija: objektas – asmenys, vykdantys teisėtvarkos pažeidimus.

Tikslas – įstatymų pažeidžiančių asmenų atitraukimas nuo asocialios veiklos ir integracijos

stiprinimas.

Asocialaus elgesio pirminė prevencija mokykloje: rizikos veiksnių poveikio silpninimas; apsaugos
veiksnių poveikio stiprinimas.
Pirminė asocialaus elgesio prevencija mokykloje: įvairių švietimo programų realizavimas; mokinių
akademinių/socialinių įgūdžių lavinimas.

Antrinė prevencija mokykloje: problematiškas (nepageidautinas) elgesys turi būti aiškiai

apibrėžiamas tiek mokiniams, tiek mokytojams; nustatomi veiksniai, sukeliantys ir skatinantys
problematiško (nepageidautino) elgesio pasireiškimą; mokiniams ir mokytojams nurodomi
tinkamesni, alternatyvūs elgesio būdai; mokiniai mokomi alternatyvių elgesio būdų (lavinami
atitinkami įgūdžiai); sudaroma ir įgyvendinama efektyvi mokinių motyvavimo sistema, skatinanti
juo keisti savo elgesį; mokytojai apmokomi, kaip elgtis su rizikos grupės mokiniais; mokytojai
nuolat informuojami apie taikomų prevencinių priemonių efektyvumą.

Tretinė asocialaus elgesio prevencija mokykloje: turi būti savalaikės (taikomos kuo anksčiau); visa
apimančios (įtraukti šeimos narius, mokytojus, bendruomenę); maksimaliai individualizuotos ir
ilgalaikės.

Smurto ir priekabiavimo prevencija mokykloje: potencialus aukos atribojimas nuo smurtautojo;

smurtautojo elgesio keitimas; aukos elgesio keitimas (pirmiausia to, kuris pastiprina smurtautoją);
aukos tėvų elgesio keitimas.

Nepilnamečių teisės pažeidimų prevencijos strategijos: biologinė ir fiziologinė strategija

(medikamentinis gydymas); psichoterapinės strategijos: individualios/grupinės; elgesio keitimo
strategija (mokoma prosocialaus elgesio vietoj asocialaus, keičiama aplinka); korekcinio lavinimo
strategija (kognityvinių, socialinių, profesinių įgūdžių lavinimas); Daugiamodalinės strategijos
taikymas