Neadekvatus savęs vertinimo formavimasis (69-76)

Save pervertinantis žmogus gali sąveikauti su aplinka tik tada, kai jis susikuria tam tikrus „filtrus“.
Šių „filtrų“ paskirtis - nepraleisti informacijos, kuri prieštarauja aukštam savęs vertinimui. Kitaip
tariant, žmogus selektyviai atrenka gaunamą informaciją ir taip interpretuoja arba rekonstruoja
atskirus faktus, kad jie patvirtintų jo nuomonę apie save nepaisant objektyvių veiklos arba
tarpusavio santykių rezultatų.
Savęs pervertinimo priešingybė - tai sumenkintas, arba neadekvačiai žemesnis, savęs vertinimas.
Sumenkintai save vertinantis žmogus nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į aplinkinių kritiką
arba nepritarimą (jam dažnai atrodo, kad kiti jo nemėgsta arba blogai apie jį galvoja), yra pernelyg
drovus ir nedrąsus, todėl patiria įvairių bendravimo problemų.
Kas lemia neadekvataus savęs vertinimo formavimąsi? Nors savęs vertinimo genezę gali skatinti
įvairūs veiksniai, tačiau tarp jų galima išskirti du pagrindinius šaltinius - kitų žmonių vertinimus
(mokytojų, tėvų, draugų) ir tiesiogiai patiriamas sėkmes arba nesėkmes. Kaip nepalankių
poveikių pasekmė (dėl tendencingų suaugusiųjų vertinimų, nesėkmių įvairiose veiklos sferose ir
pan.) atsiradęs sumenkintas savęs vertinimas gali skatinti tolesnes nesėkmes. Formuojasi „užburtas“
ciklas. Visais atvejais neadekvataus savęs vertinimo formavimosi šaltiniams būtina skirti ypatingą
dėmesį, nes iškreiptas savęs vertinimas gali sukelti įvairių elgesio nukrypimų ir komplikuoti
normalią asmenybės raidą.
Savęs vertinimas ir asocialus elgesys. Žemas, sumenkintas savęs vertinimas gali tapti veiksniu,
lemiančiu asmenybės formavimąsi asocialiu keliu. Jeigu asmenybei ilgą laiką nepavyksta pakelti
savęs vertinimo lygio socialiai priimtinais būdais, jeigu teigiamo savęs vertinimo nepadeda
apsaugoti ir įvairios gynybos priemonės, tai ji pradeda rinktis kitus, alternatyvius lyginimo
standartus, arba etalonus (pasirinkus skirtingus vertinimo standartus galima užsitikrinti visiškai
kitokius savęs vertinimo rezultatus).
Jeigu daugkartiniai bandymai pakelti savęs vertinimo lygį socialiai priimtinais būdais neleidžia
vaikams arba paaugliams pasiekti norimų rezultatų, jeigu negatyvi patirtis vis kaupiasi ir didėja, tai
po tam tikro laiko visuotinai pripažinta vertybių sistema tampa nereikšminga, t.y. nuvertinami tie
standartai ir elgesio normos, kurių atžvilgiu asmenybė ilgą laiką negalėjo pasiekti sėkmės.
Paruošiamos vidinės sąlygos asmenybės persiorientavimui į asocialų raidos kelią: subjektyviai
skausmingas žemas savęs vertinimas ir prosocialių vertybių bei elgesio normų nuvertinimas.
Asocialioje aplinkoje paauglys perima negatyvias elgesio normas ir standartus, pagal kuriuos jam
pagaliau pavyksta pakelti savęs vertinimo lygį ir pajausti savąją vertę. Siekimas pakelti savęs
vertinimo lygį yra įvairiapusiškas veiksnys, kuris gali skatinti skirtingas asocialaus elgesio formas
(pvz., vagystes, vandalizmą, smurtinius nusikaltimus, alkoholio vartojimą ir pan.). Specifiniai
individualios vertybių (vertinimo standartų) sistemos ypatumai, taip pat asmenybės siekimas pakelti
savęs vertinimo lygį yra vieni iš pagrindinių veiksnių, lemiančių asocialaus elgesio formų įvairovę
bei pasireiškimo stiprumą.
Agresyvus elgesys (110-149)
Agresijai paprastai priskiriami ne bet kokie veiksmai, sukeliantys skausmą arba kitas nemalonias
pasekmes, o tiktai tokie, kuriais sąmoningai siekiama pakenkti kitam. Apibūdinant agresiją,
atsižvelgiama į du pagrindinius kriterijus - žmogaus ketinimus ir jo veiksmų pasekmes. Agresija -
tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą ir kuriuo
siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors kitą žalą (tiek fizinę, tiek
psichologinę).
Agresijos elgesio formos:
 Impulsyvi – gynybinė agresija. Kyla tada, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas
grasina, nori pažeisti teisėtus jo interesus ir pan. dažnai pasireiškia netikėtose, neįprastose
situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti visų galimų alternatyvų, numatyti
savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas;
 Instrumentinė agresija. Agresija yra instrumentinis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam
tikrų tikslų neskaitant tiesioginės žalos aukai, agresijos veiksmai gali būti planuojami bei
apgalvojami iš anksto;
 Priešiška – piktybinė agresija. Naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y.
agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui
sukelti diskomfortą ir skausmą. Tokie agresyvūs veiksmai yra ne tik intensyvūs bei
ilgalaikiai, bet ir žeminantys aukos orumą.
Agresyvaus elgesio teorijos:
 Instinktų agresijos teorijos. Agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus
prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama. agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su
savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties
instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (Freudas);
 K. Lorenzo agresijos teorija. Agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Esant
natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Agresija
funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą - susikaupus dideliam agresijos instinkto
energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta;
Instinktų elgesio teorijos kritika: negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už
kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė. Žmogus savo
agresiją gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Net jeigu žmogus ir turi
agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos
sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai.
 Frustracijos – agresijos teorija (Dollard). Agresija yra frustracijos pasekmė ir frustracija
skatina tam tikras agresijos formas. Frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti
trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja
ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Trys veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo
pasireiškimo laipsnį sukels frustracija: blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu)
stiprumas; frustracijos visapusiškumas; nedidelių frustracijų susikaupimas.
Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba
fiksaciją. Tolerancija frustracijai - tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia
kokybiškai skirtingos elgesio formos.
Perkelta agresija. Kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būti nubaustas, arba kai
frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į
kurį nors kitą objektą.
Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą
agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Stimulų funkcijas
gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar
kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan.
 Socialinio mokymosi agresijos teorija (Bandura). Agresija yra specifinė socialinio elgesio
forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio
formos. Žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją
susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas
todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Kitas svarbus agresijos
mokymosi būdas – modeliavimas, arba mokymasis stebint. Tiek realūs, tiek simboliniai
modeliai gali daryti stiprią įtaką agresyvaus elgesio išmokimui, skatinimui ir reguliacijai.
Modeliavimo efektai: asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formavimosi
taisyklių; aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys; anksčiau išmoktos
agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos; agresyvus modelio elgesys gali atkreipti
stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į
tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami;
agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir
kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą.
Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam
užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Agresyvaus elgesio
įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas
išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių
nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją
skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija
yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai
agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu;

Socialinės kognityvinės agresijos teorijos

 Dodge‘o agresijos teorija. Asmenybės reakcija į įvairius konkrečioje socialinėje situacijoje

gaunamus stimulus pasireiškia kaip informacijos perdirbimo proceso funkcija. Kai gaunama
informacija yra perdirbama adekvačiai, žmogus demonstruoja socialiai kompetentingą
elgesį, o įvairūs informacijos perdirbimo defektai gali lemti nepageidautino (agresyvaus)
elgesio pasireiškimą. Informacijos perdirbimo procese išskiriami šie žingsniai:
1. Stimulų kodavimas. Svarbu, kad žmogus, renkantis informaciją apie vieną ar kitą
įvykį, galėtų pastebėti ir suvokti kuo daugiau reikšmingų stimulų ir kad jo dėmesys
nebūtų tendencingas;
2. Stimulų mintinė reprezentacija. stimulų interpretacija bei įprasminimas. Žmonės,
pasižymintys skirtingomis savybėmis, gali visiškai skirtingai interpretuoti tą patį
įvykį (ypač neaiškiomis arba dviprasmiškomis aplinkybėmis);
3. Tikslų išsiaiškinimas. Agresyvios reakcijos gali pasireikšti tada, kai keliami tikslai
neatitinka konkrečios socialinės situacijos reikalavimų ir/ar nukrypsta nuo
prosocialių elgesio normų; nepageidautiną elgesį gali paskatinti nedidelis keliamų
tikslų lankstumas (ypač besikeičiančios situacijos kontekste) ir/ar nepakankama
keleto tikslų koordinacija;
4. Galimų reakcijų generavimas. Remdamasis ilgalaikėje atmintyje sukaupta
informacija, žmogus pasirenka vieną arba keletą potencialių atsakomųjų reakcijų.
 Šiuo atveju labai svarbu, koks yra galimų generuojamų reakcijų skaičius bei jų
kokybė;
5. Reakcijų įvertinimas. Kokia konkreti reakcija bus išreiškiama, priklauso nuo kito
informacijos perdirbimo žingsnio - reakcijų įvertinimo bei sprendimo priėmimo.
Reakcijų įvertinimo kriterijai dažniausiai yra susiję su jų socialiniu pageidaujamumu,
prognozuojamomis pasekmėmis bei sprendimu apie Aš efektyvumą (t.y. apie savo
galimybes atlikti vieną arba kitą veiksmą);
6. Reakcijų įgyvendinimas. Paskutiniame žingsnyje pasirinkta reakcija yra
transformuojama į realius veiksmus. Tai jau socialinės elgsenos pasireiškimo etapas,
ir jis yra informacijos perdirbimo proceso pasekmė, pasirinktai reakcijai išreikšti
reikalingi atitinkami verbaliniai ir motoriniai įgūdžiai, kurių gali trūkti;
7. Ankstyvoji patirtis ir funkcinių ciklų formavimasis. Agresyvių vaikų socialinės
informacijos perdirbimo ypatumus gali nulemti ankstyvoji patirtis, kai
suformuojamos atitinkamos žinių struktūros. Dėl to gali būti suformuojamas
tendencingas informacijos perdirbimo modelis, kur ypatingą vaidmenį atlieka
selektyvus dėmesys priešiškumo stimulams bei pozityvus agresyvių reakcijų
vertinimas.
 Huesmanno agresijos teorija. Žmogaus elgesį reguliuoja “specialios programos”, arba
scenarijai, kurie yra išmokstami ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu. Elgesio
scenarijai padeda suprasti ir interpretuoti aplinkos įvykius, pateikia atitinkamo elgesio planą,
taip pat leidžia prognozuoti galimas elgesio pasekmes.
Agresyvaus elgesio scenarijų išmokimas. Yra susijęs su tiesiogiai arba netiesiogiai
patiriamais pozityviais pastiprinimais.
Agresyvaus elgesio scenarijų atkūrimas. Tiek agresyvaus, tiek kitų elgesio formų
scenarijų atkūrimas priklauso nuo to, kiek konkrečioje situacijoje yra pateikiama
relevantiškų orientuojančių stimulų. Šiuo požiūriu patys svarbiausi stimulai yra susiję su
aplinkos charakteristikomis, identiškomis toms, kurios buvo užfiksuotos koduojant bei
įsimenant konkretų elgesio scenarijų.
Agresyvaus elgesio scenarijų įvertinimas. Elgesio scenarijaus tinkamumas vertinamas
atsižvelgiant į galimas pasekmes; vieno ar kito scenarijaus taikymas priklauso nuo to, kaip
žmogus vertina savo galimybes - ar jis galės atlikti atitinkamus veiksmus, ar ne; pats
svarbiausias elgesio scenarijų įvertinimo kriterijus - tai jų atitikimo vidinius žmogaus
savireguliacijos standartus laipsnis.

Žiniasklaida ir agresyvus elgesys

Agresyvaus, smurtinio pobūdžio televizijos programų žiūrėjimas dažniausiai padidina įvairaus
amžiaus žiūrovų agresyvumą bei sukelia kitus nepageidautinus efektus. Stebint smurtines televizijos
laidas pasireiškia nepageidautini modeliavimo efektai (pvz., žmogus išmoksta naujų agresyvaus
elgesio formų, išlaisvina nuo suvaržymų anksčiau išmoktą agresiją ir pan.). Dažnai ir ilgai žiūrint
smurtines programas pasireiškia besikaupiančio mokymosi efektas.
Ryšiui tarp demonstruojamo smurto bei agresyvaus žiūrovų elgesio įtakos turintys veiksniai: 1)
Demonstruojamų smurtinių filmų poveikį žiūrovų elgesiui gali padidinti identifikacija su
agresyviais filmų herojais; 2) žiūrovų reakcijų pobūdis į matytą televizijos laidą priklauso nuo toje
laidoje demonstruojamos medžiagos vertinimų; 3) kalbant apie demonstruojamų smurto scenų
vertinimą, kaip atskirą momentą galima išskirti meninę filmo vertę; 4) žiūrovai elgiasi daug
agresyviau tada, kai stebimos smurto scenos suprantamos kaip realistiškos, o ne kaip išgalvotos ir
sukurtos; 5) demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšiui įtakos gali turėti
agresyvaus turinio fantazijos (šios fantazijos sustiprina matytų agresyvaus elgesio scenarijų
įsiminimą, palengvina jų atkūrimą, o kartu padidina ir jų taikymo tikimybę); 6) smurtinių televizijos
laidų poveikiui įtakos gali turėti grupinis šių laidų žiūrėjimas; 7) demonstruojamas smurtas ir
prievarta greičiausiai paskatina agresyvų žiūrovų elgesį tada, kai jie išgyvena emocinį susijaudinimą
ir pyktį; 8) demonstruojamo smurto ir žiūrovų agresyvaus elgesio ryšį gali sustiprinti asmenybės
padėtis bendraamžių grupėje; 9) ryšiai gali formuotis ir tarp nedidelių akademinių laimėjimų,
smurtinių televizijos laidų žiūrėjimo ir vaikų agresyvaus elgesio.
Agresyvaus elgesio modifikacija
Gali būti pašalinamas arba panaikinamas frustracijos šaltinis, tokiu atveju nebus aktualizuojamas
agresijos motyvas; žmogui, patyrusiam frustraciją, turi būti leidžiama išreikšti bent šiek tiek
agresijos, tuomet susilpnėja žmogaus susierzinimas bei įtampa ir sumažėja agresijos pasireiškimo
artimiausioje ateityje tikimybė. Pagal Bandura‘os socialinio mokymosi teoriją, agresyvus elgesys
yra išmokimo rezultatas, todėl agresiją galima susilpninti pašalinant agresyvaus elgesio modelius
bei tas sąlygas, kurios ją pastiprina. Su agresija nesuderinamos reakcijos (pvz., pagalba, empatija,
sutarimas, humoras, nedidelis seksualinis sužadinimas) gali sumažinti agresyvaus elgesio
pasireiškimą.
„Nutraukimo“ metodas – jo esmė ta, kad, reaguodami į vaiko agresyvius veiksmus, tėvai gali
neleisti jam atlikti patrauklios veiklos, neduoti trokštamų daiktų ir pan. Taikydami “nutraukimo”
metodą, suaugusieji nepastiprina vaiko agresyvaus elgesio savo dėmesiu, taip pat nerodo jam
agresyvaus elgesio modelio, kurio veiksmus būtų galima imituoti vėlesnėse situacijose.
Siekiant sumažinti vaikų agresyvumą, reikia sukurti neagresyvią aplinką, t.y. sudaryti sąlygas, kad
vaikai kuo dažniau matytų prosocialaus elgesio modelius ir kuo rečiau susidurtų su agresyvaus
elgesio pavyzdžiais. Šiuo požiūriu yra nepaprastai svarbu, kad patys tėvai arba mokytojai
(auklėtojai) netaptų vaikams agresyvaus elgesio modeliais.

Asociali grupė (233-249)

Asociali grupė - tai savaime susiformuojanti bendrija, kurią vienija bendra patirtis ir tarpusavio
priklausomybė, tam tikras organizuotumas, asocialios veiklos planavimas bei atlikimas, taip pat
smurto ir bauginimo atmosferos sukūrimas. Pagrindiniai jos požymiai: 1) didesnis ar mažesnis
organizuotumas; 2) aiškus identifikuojamas lyderis; 3) apibrėžta teritorija, kurią grupė prisiskiria
sau; 4) nuolatinis grupės narių bendravimas; 5) specifiniai asocialaus pobūdžio tikslai; 6) neteisėta
ir nelegali veikla.
Demografinė-psichologinė asocialios grupės narių charakteristika. Asocialios grupės branduolį
paprastai sudaro nariai (potencialūs, veteranai, neutralūs), dažniausiai dalyvaujantys kasdieninėje
jos veikloje ir darantys įvairius nusikaltimus bei kitus nusižengimus. Lyties požiūriu labiau
dominuoja vyrai (15:1). Grupės dydis priklauso nuo šių veiksnių: paauglių populiacijos dydžio
konkrečiame gyvenamajame rajone, esamų galimybių patenkinti svarbiausius poreikius
prosocialioje aplinkoje, policijos aktyvumo bandant kontroliuoti asocialios grupės veiklą, grupės
pastangų siekiant papildyti savo narių skaičių, jos veiklos pobūdžio ir pan. Nariams būdingos tokios
savybės kaip nepriklausomybės siekimas, identiškumo paieška, bandymas pakelti savo statusą bei
savęs vertinimo lygį, prieštaravimas autoritetams, padidėjęs dėmesingumas tarpusavio santykiams
su bendraamžiais, socialinių įgūdžių stoka, ribotais interesais, prasta impulsų kontrole, silpnais
ryšiais su suaugusiaisiais, atviru nepaklusnumu tėvams ir kitiems autoritetams bei ankstyvu
asocialaus elgesio pasireiškimu.
Prisijungimo prie asocialios grupės priešistorė. Vienas iš nepageidautinų veiksnių, galinčių
paskatinti persiorientavimą į asocialią aplinką, yra asmenybės atstūmimas bendraamžių grupėje. Vis
labiau toldami nuo juos atstūmusios grupės, vaikai ir paaugliai pradeda ieškoti kitos aplinkos, kuri
juos priimtų, kur jie galėtų susilaukti dėmesio, pritarimo, paskatinimo ir pan. Vaikai ir paaugliai
sudaro mažąsias grupes su savomis elgesio normomis, vertybių sistema bei interesais arba patenka į
jau susiformavusias asocialaus kryptingumo grupes. Visa tai dar labiau atitolina šiuos vaikus bei
paauglius nuo prosocialios aplinkos poveikių ir skatina asmenybės desocializaciją.
Prisijungimas prie asocialios grupės. Prosocialios aplinkos atstumtiems bei izoliuotiems vaikams
ir paaugliams asocialios grupės tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka, kurioje jie gali
patenkinti daugelį nepaprastai svarbių poreikių - savęs įtvirtinimo, priklausomybės, pripažinimo,
naujų įspūdžių, globos, saugumo ir pan. Išskiriami du prisijungimo prie asocialios grupės proceso
elementai: 1) tai, kas „traukia“ atskirus individus (pinigai, statusas); 2) tai, kas juos „stumia“, arba
verčia prisijungti (saugumo ir globos poreikis, draugų arba giminaičių skatinimas). Atskiro individo
ir asocialios grupės tarpusavio sąveikai svarbią reikšmę turi trys grupinės dinamikos kintamieji:
individo prieraišumas grupei, jo kontaktų su grupe dažnumas bei grupės narių elgesio asocialumo
laipsnis.
Priėmimo į asocialią grupę ritualai. Jais patikrinama, ar pretendentas iš tikrųjų yra pakankamai
tvirtas, ištvermingas ir atkaklus, kad galėtų atlaikyti tą smurtą ir prievartą, su kuria jam neabejotinai
teks susidurti. Taip pat priėmimo ritualai sustiprina asocialios grupės narių vieningumą (bendri
ritualizuoti veiksmai suartina grupės narius). Ritualų metu yra sukuriama savotiška mitinė smurto ir
prievartos garbinimo atmosfera, kuri didina kriminalinės romantikos patrauklumą naujokams.
Asocialios grupės simboliai. Tai gali būti atitinkamomis aprangos detalės, specialūs komunikacijos
ženklai arba tatuiruotės. Visi šie simboliai padeda suformuoti ir išlaikyti asocialios grupės narių
identiškumą; padeda nustatyti, kas yra sąjungininkas, o kas - potencialus priešininkas; grupės
simboliai aplinkiniams praneša, kad tam tikroje teritorijoje veikia viena ar kita grupė; simboliai gali
atlikti bauginimo ir grasinimo funkcijas; simboliai labiau sutelkia asocialios grupės narius,
sustiprina jų tarpusavio ryšius ir bendrumo jausmą.
Vaidmenys asocialioje grupėje. Pagrindinis vaidmuo tenka išskirtam lyderiui. Be jo, dar yra
padėjėjai, eiliniai nariai, pasiuntiniai, opozicionieriai, juokdariai, „atpirkimo ožiai“.
Elgesio normos asocialioje grupėje. Privalo laikytis visi nariai. Šios normos vienas elgesio formas
apriboja, o kitas – skatina. Pavyzdžiui, gerbti grupės simbolius; nenaudoti klastos prieš grupės
narius; nepabėgti iš „kovos lauko“; neišduoti savo grupės; laikytis rangų atitikimo ir prižiūrėti, jog
taip elgtųsi ir kiti.
Asocialios grupės narių susitikimai. Susitikimų periodiškumas ir dalykiškumas gali būti svarbus
asocialios grupės organizuotumo rodiklis. Narių susitikimai atlieka labai svarbią funkciją -
sustiprina jų tarpusavio ryšius bei priklausomybę.
Asocialios grupės narių tarpusavio sąveikos ypatumai. Asocialių grupių narių draugystė yra
nepastovi dėl jiems būdingo agresyvumo, dažnai pasitaiko įvairūs vidiniai konfliktai, nariams yra
būdingas nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Norint sėkmingai atlikti bendrus nusikalstamus
veiksmus, reikalingas atitinkamas tarpusavio pasitikėjimo ir susietumo laipsnis ir kuo ilgiau tęsiasi
asociali grupės veikla bei didėja jos prestižas, kuo labiau ši grupė yra izoliuojama nuo prosocialios
aplinkos ir suvokia pastarąją kaip grėsmės šaltinį, tuo labiau stiprėja asocialios grupės vieningumas.
Asocialios grupės veikla:
 Nesusijusi su nusikaltimais veikla. Laisvalaikio praleidimas kartu, alkoholio ir narkotikų
vartojimas;
 Nedideli teisės pažeidimai. Vandalizmo aktai, viešosios tvarkos pažeidimai;
 Kriminaliniai nusikaltimai. Turtiniai nusikaltimai (vagystės, plėšimai, reketas), prekyba
narkotikais, smurtiniai nusikaltimai.
Asocialios grupės narių ir socialinių institutų santykiai:
 Santykiai su šeima. Narystė asocialioje grupėje nuo šeimos dažniausiai yra slepiama. Tėvai
dažniausiai neigia vaikų priklausomybę tokioje grupėje. Kai tiesa vis dėlto paaiškėdavo,
dauguma tėvų nepritardavo savo vaikų ryšiams su asocialia grupe ir imdavosi įvairių
poveikio priemonių, tačiau tai daugeliu atvejų neduodavo jokių rezultatų, nes tėvai
bandydavo paveikti savo vaikus pavėluotai. Narystė asocialioje grupėje skatina asmenybės
atitolinimą nuo vieno iš pačių svarbiausių socialinių institutų – šeimos;
 Santykiai su kitais socialiniais institutais. Mokyklos lankymas, mokymasis, santykiai su
mokytojais ir bendraklasiais asocialių grupių nariams (jeigu jie dar nemetė arba nebuvo
pašalinti iš mokyklos) nėra svarbūs dalykai. Negatyvus požiūris ir į teisėsaugos institucijas.
Asocialus asmenybės elgesys sukelia negatyvias prosocialios aplinkos sankcijas bei
izoliaciją (prosocialūs piliečiai asocialių grupių narius suvokia kaip grėsmės šaltinį ir vengia
su jais galimų kontaktų) ir taip apriboja jos galimybes reintegruotis į prosocialią aplinką bei
užimti čia prestižinį socialinį statusą. Dėl to asmenybė siekia dar labiau suartėti su asocialia
grupe (faktiškai ji nebeturi daugiau ko rinktis), priešinasi prosocialiai aplinkai, atmeta jos
vertybes bei elgesio normas, taip pat neigiamai reaguoja į taikomas poveikio priemones.
Visa tai sustiprina asocialios grupės vidines integracijos tendencijas, vieningumą, skatina
tolesnį asocialaus elgesio pasireiškimą ir t.t.
Pasitraukimas iš asocialios grupės. Asociali grupė gali būti paliekama dėl įvairių priežasčių: jos
nariai gali pasitraukti iš grupės pasiekę tam tikrą amžiaus ribą, sukūrę šeimą, suradę juos tenkinantį
legalų darbą, persikėlę gyventi į kitą vietą, patekę į įkalinimo įstaigą, prisijungę prie suaugusiųjų
nusikaltėlių grupės, reikšmingas asmeninis smurto patyrimas.

Minios psichologija (251-275)

Minia - tai didelė, santykinai neorganizuota grupė, dažniausiai susidaranti spontaniškai. Minios
elgesys priklauso nuo jos dalyvių tarpusavio stimuliacijos laipsnio bei pobūdžio ir yra gana sunkiai
prognozuojamas. Minios dalyviams būdingas didelis emocionalumas ir aukštas konformizmas,
stereotipinis mąstymas bei veiksmų homogeniškumas.
Pagrindiniai minios elgesio ypatumai. Minios dalyvių mintys, veiksmai, emociniai išgyvenimai
įgauna bendrą kryptingumą, minioje atsiranda bendrumo ir vieningumo jausmas. Minioje sumažėja
žmonių sąmoningumas bei intelektualinė elgesio kontrolė, todėl jie gali atlikti tokius veiksmus,
kuriuos kitu atveju nuslopintų arba išgyventų dėl jų gėdą ar kaltę. Minios dalyvis gali atsiduoti
ekstazei, panikai, nerealistiškoms vizijoms ir pan. Miniai būdingas stipriai išreikštas konformizmas
- žmogus greitai pasiduoda kitų spaudimui, paklūsta įvairiems nurodymams, nekritiškai perima
idėjas, ima aklai tikėti arba neapkęsti. Išnyksta moraliniai draudimai, susilpnėja arba visai
prarandamas žmogaus asmeninės atsakomybės jausmas, todėl pasireiškia įvairios nepageidautino
elgesio formos. Galima sakyti, kad minioje išlaisvinami nuo suvaržymų esminiai instinktai, kurie
gali pasireikšti visa savo jėga.
Veiksniai, turintys įtakos minios elgesiui:
 Minios dydis. Gali priklausyti nuo gyventojų tankumo konkrečioje vietovėje, paros laiko,
įvykio išskirtinumo ir kitų veiksnių. Nuo minios dydžio priklauso jos daromas poveikis
atskiriems minios dalyviams. Didelėje minioje yra didesnė tikimybė, kad atsiras savo
elgesio nekontroliuojantys agresyvūs individai; yra daugiau galimybių patirti frustraciją; yra
didesnis triukšmas, žmonės yra kūniškai artimesni, o kartu ir labiau emociškai sužadinti, o
tai svarbus veiksnys, galintis skatinti agresijos pasireiškimą; yra didesnis jos narių
anonimiškumas; didesnė deindividualizacija (susilpnėja asmeninio identiškumo jausmas);
 Minios tankumas. Kuo didesnis tankumas, tuo siauresnė tarpasmeninė erdvė tarp žmonių,
tuo dažniau jie priversti fiziškai kontaktuoti su nepažįstamais individais. Dėl to minios
dalyviai gali patirti frustraciją, padidintą emocinį sužadinimą, o tai savo ruožtu gali skatinti
nepageidautinų elgesio formų pasireiškimą;
 Minios poliarizacija. Atspindi minios dalyvių bendrą dėmesio kryptingumą bei
vieningumą. Jeigu visi minios dalyviai nukreipia savo dėmesį į vieną objektą (pvz., į
oratorių), tai tokia minia yra stipriai poliarizuota. Jeigu minios dalyviai paskirsto savo
dėmesį įvairiomis kryptimis, tai tokios minios poliarizacija yra nedidelė. Mažėjanti
poliarizacija paprastai reiškia spontaniško minios irimo pradžią;
 Triukšmas minioje. Tai tam tikras jos dalyvių emocinio sužadinimo ir susijaudinimo
rodiklis, kuris savo ruožtu gali skatinti tolesnį minios sužadinimą, taip pat panaikinti
agresyvaus elgesio slopinimą. Didelė, triukšminga ir susispaudusi minia sudaro labai
palankias sąlygas nebeslopinamam nepageidautinam elgesiui;
 Sėdimos arba stovimos vietos minioje. Sėdintys minios dalyviai paprastai yra pasyvesni ir
drausmingesni. O stovintys minios dalyviai yra aktyvesni ir gali greičiau pažeisti nustatytas
elgesio normas. Jie renginio metu dažnai svyruoja nuo kojos ant kojos, ramstosi ir kitaip
trukdo vieni kitiems, ypač jei renginys užtrunka ilgai. Stovinčioje minioje yra didesnė
galimybė erzinti bei įžeisti kitą žmogų arba įsižeisti pačiam, nes šiuo atveju nėra aiškiai
pažymėta asmeninė teritorija;
 Minios sandara. Galima nagrinėti remiantis įvairiais aspektais - socialiniu-demografiniu,
elgesio nukrypimų ir struktūriniu. Nors tikslių duomenų apie masinių riaušių dalyvių amžių
nėra, tačiau dažniausiai agresyvios minios dalyviai vyriškosios lyties paaugliai bei nevedę
suaugusieji (iki 24 m. amžiaus).
Pagal polinkį pažeisti priimtas noras, gali būti išskiriami teisiškai nepaklusnūs individai,
kurie asocialiai elgiasi ne tik minioje, bet ir kitais atvejais; kurie turi polinkį asocialiam
elgesiui, bet normaliu atveju jį slopina dėl gresiančios bausmės arba kitų nemalonių
pasekmių; kurie nėra teisės pažeidėjai, tačiau yra labai jautrūs ir lengvai pasiduoda įtaigai,
todėl greitai paklūsta asocialių minios lyderių nurodymams; kurie paprastai yra pasyvūs ir į
minios veiksmus įsitraukia tiktai tada, kai visi žmonės aplinkui taip elgiasi ir kai atsiranda
vieningumo bei visuotinumo jausmas; kurie neįsitraukia į bendrus minios veiksmus, tačiau
 jai netrukdo ir aktyviai nesipriešina; kurių perimtos elgesio normos bei vertybės prieštarauja
minios veiksmams ir kurie stengiasi priešintis minios poveikiui.
Struktūriniu požiūriu galima išskirti minios lyderį/lyderius, pagalbininkus arba rėmėjus,
agresyvius individus, lengvai pasiduodančius įtaigai asmenis, pasyvius minios dalyvius bei
smalsius stebėtojus.
Minios tipai:
 Stovinčiųjų eilėje minia. Stovėdami eilėje, minios dalyviai nustato tam tikras bendras
elgesio normas, arba taisykles, kurios reguliuoja stovinčiųjų elgesį (pvz., laikiną išėjimą,
galimą įsiterpimą į eilę ir pan.);
 Panikos apimta minia. Tam, kad kiltų panika, dar yra būtini du svarbūs papildomi dalykai:
a) galimybė pabėgti arba pasitraukti; b) galimybė likti pavojingoje vietoje ir neišsigelbėti.
Panikai pasireikšti svarbus netikėtumas bei informacijos trūkumas. Ji dažniausiai kyla tada,
kai žmonės susiduria su realiu arba numanomu pavojumi, kuriam nėra iš anksto pasirengę,
kai konkreti situacija yra neaiški ir neapibrėžta.
Įėjimo panika. Atsiranda tada, kai žmonės, pradėję nerimauti dėl to, kad gali nepatekti į
sporto varžybas arba kitą renginį, ima spausti bei stumti kitus norėdami kuo greičiau patekti
į tam tikrą vietą. Įėjimo panika atspindi eiliškumo principo pažeidimą.
Išėjimo panika. Yra dažniausia ir pati pavojingiausia. Tai gali paskatinti atsiradusi grėsmė
arba pavojus miniai esant uždaroje ar apribotoje erdvėje, iš kurios sunku pasitraukti dėl
siaurų išėjimų arba nedidelio išėjimų skaičiaus. Grėsmė, skatinanti išėjimo paniką, gali būti
susijusi su ugnimi (gaisru), sprogimu, ašarinių dujų naudojimu, gresiančia pastatų griūtimi ir
pan. Daugeliu atvejų, prasidėjus panikai, didžiausi nuostoliai patiriami ne dėl pačios
grėsmės, bet dėl neadaptyvių išgąsdintų (išgyvenančių siaubą) žmonių reakcijų, nes jie dėl
paklaikusio noro kuo greičiau pasitraukti blokuoja išėjimus ir trypia vieni kitus.
 Agresyvi minia. Vienas iš svarbių minios smurto šaltinių - tai pablogėjusios socialinės-
ekonominės sąlygos. Šiuo atveju keliama tradicinė prielaida, kad pablogėjusios ekonominės
sąlygos sukelia frustraciją, kuri savo ruožtu skatina perkeltą agresiją ir priešiškumą. Svarbiu
masinį smurtą skatinančiu veiksniu gali tapti ir išankstinės negatyvios nuostatos tam tikrų
grupių atžvilgiu. Šios nuostatos gali pasireikšti įsisenėjusiu atskirų grupių nuvertinimu,
žeminimu, taip pat priešiškumu jų atžvilgiu. Dar viena palanki sąlyga minios smurtui
pasireikšti - tai negalėjimas padaryti įtakos arba sukelti norimų pokyčių taikiomis,
prosocialiomis priemonėmis.
Frustraciją patyrusi minia. Smurtas ir agresija pasireiškia todėl, kad minios dalyviai,
patyrę frustraciją, siekia atkeršyti frustratoriui. Pavyzdžiui, gali būti sužlugdomi „teisėti“
žiūrovų lūkesčiai;
Minia, esanti už įstatymo ribų. Apibrėžia „futbolo chuliganizmo“ terminą. Sirgalių
minioje yra į smurtą linkusių kriminalinių elementų, kurie susirenka tam, kad išreikštų savo
asocialias tendencijas;
Protestuojanti minia. Kai kuriais atvejais priešiškai nusiteikusi minia gali išreikšti
politinius reikalavimus bei protestus. Tam gali būti pasirenkamos sporto varžybos arba kiti
masiniai renginiai;
Konfrontuojanti minia. Rungtyniaujančios komandos atstovauja grupėms, tarp kurių jau
nuo seno egzistuoja priešiškumas ir įtampa, tarp šių komandų sirgalių dažniausiai įvyksta
susirėmimai (kai kuriais atvejais smurto protrūkiai gali išplisti ir pasireikšti didesniu, net
valstybiniu mastu);
 Ekspresyvi minia. Ekspresyvūs masiniai siautėjimai atsiranda dėl ypač stipraus emocinio
sužadinimo, kuris panaikina nepageidautino elgesio slopinimą. Kai žmogus yra stipriai
susijaudinęs (dėl intensyvaus džiaugsmo, liūdesio, pykčio ir pan.), racionalūs psichiniai
procesai bei kognityvinė elgesio kontrolė prislopinami, todėl taip pat padidėja impulsyvaus,
nepageidautino elgesio tikimybė. Ekspresyvi minia paprastai yra nepastovi, neturi aiškių
lyderių, tačiau joje emocinis sužadinimas greitai gali pasiekti tokį lygį, kai žmonės pradeda
nebekontroliuoti savo elgesio.
Minios elgesį aiškinančios teorijos:
 „Užkrėtimo“ elgesiu teorija. Akcentuoja įtaigos, imitacijos bei identifikacijos reikšmę, dėl
kurių tarp minios dalyvių greitai pasklinda tam tikros nuotaikos, idėjos ir veiksmai. dėl
identifikacijos su kitais, kurie suprantami kaip tos pačios grupės nariai, turintys panašius
interesus, nusivylę tais pačiais dalykais, išgyvenantys tą patį priešiškumą kurios nors
išorinės grupės atžvilgiu ir pan., gali padidėti jautrumas kitų žmonių išgyvenimams ir galima
„užsikrėsti” atitinkamais veiksmais;
 Konvergencijos teorija. Dėmesys minios sandarai. Keliama prielaida, kad į minią susiburia
žmonės, pasižymintys panašiomis charakteristikomis. Šias panašias charakteristikas arba
predispozicijas lemia tam tikri įvykiai, objektai, idėjos arba vertybės, svarbios visiems
minios dalyviams (arba bent jų daugumai);
 Iškylančių elgesio normų teorija. Minios veiksmų homogeniškumas priklauso nuo to, ar
minios dalyviai suformuoja ir laikosi tam tikrų elgesio normų. Vienodi minios veiksmai
atsiranda todėl, kad žmonės supranta juos kaip tinkamus arba būtinus, o ne dėl mechaniško
„užsikrėtimo“ ar aklos imitacijos. Visiškas minios veiksmų vienodumas yra iliuzija ir
žmonės nuslopina su minios išgyvenimais nesuderinamas nuotaikas, bet nebūtinai
„užsikrečia“ šiais išgyvenimais;
 Deindividualizacijos teorija. Akcentuoja tai, kad žmonių elgesio pokyčius minioje skatina
atskirų minios dalyvių deindividualizacija. Deindividualizacija apima: situacinius veiksnius,
pasireiškiančius grupėje arba minioje; vidinius asmenybės pokyčius; anksčiau slopinto
(nepageidautino) elgesio pasireiškimą. Deindividualizaciją skatina tokie situaciniai veiksniai
kaip anonimiškumas, pakitusios atsakomybės sąlygos, grupės dydis, pakitusi laiko
perspektyva (pvz., dėmesio sutelkimas į dabartinį momentą), sensorinis perkrovimas,
padidintas sužadinimas, naujos, neaiškios situacijos ir pan. Visa tai sunkina asmenybės
savęs įsisąmoninimą, didina abejingumą asmeniniams ir socialiniams elgesio standartams,
mažina žmogaus dėmesingumą jo elgesio išoriniams vertinimams, minimizuoja savistabą
bei savęs vertinimą, silpnina savikontrolę. Dėl to pasireiškia anksčiau slopintos elgesio
formos ir polinkiai;
 Diferencinė savęs įsisąmoninimo teorija. S.Prentice-Dunnas ir R.W.Rogersas išskyrė du
minios poveikio atskiriems individams mechanizmus: 1) minioje žmogus mažiau domisi,
kaip aplinkiniai jį vertina, mažiau bijo įvairių sankcijų, pasmerkimo arba nepritarimo. Jis
pakankamai aiškiai supranta, ką daro, tačiau paprasčiausiai nesitiki patirti negatyvių savo
elgesio pasekmių. 2) minioje individas patiria tokią deindividualizacijos būseną, kuriai
būdingi mąstymo, emocinių išgyvenimų pokyčiai bei sutrikusi savireguliacija. Dėl to
žmogus tampa jautresnis aplinkos orientuojantiems stimulams, o ne vidinėms paskatoms ir
elgesio savireguliacijos standartams.
Minios elgesio ypatumams įtakos gali turėti kai kurie komunikaciniai mechanizmai.
Žmonės, susibūrę į minią, dažnai bendrauja tarpusavyje keisdamiesi turima bei siekdami
 naujos informacijos. Tai yra ypač svarbu, kai susidariusi situacija yra neaiški ar
dviprasmiška. Tokiais atvejais minioje paprastai pasklinda įvairūs iškraipyti gandai, kurių
pagrindu žmonės sprendžia apie tai, kas atsitiko, kas vyksta, kaip reikia elgtis ir pan. Dėl
informacijos iškraipymo minioje gali būti formuojami labai netikslūs vertinimai bei
neadekvatus situacijos supratimas.
Minios elgesio kontrolės būdai:
1. Būtina laiku reaguoti į tam tikrų žmonių grupių problemas, sumažinti tarpgrupinę įtampą,
laiku priimti sprendimus dėl susidariusios sudėtingos socialinės-ekonominės situacijos ir
pan. Santykinė įvairių grupių ekonominė lygybė, tarpgrupinių konfliktų nebuvimas,
demokratinė atmosfera visuomenėje - tai sąlygos, galinčios sumažinti masinio smurto
pasireiškimo tikimybę;
2. Tarp bendruomenės ir policijos turėtų būti formuojamas tarpusavio supratimas ir
pasitikėjimas. Tai galėtų padėti išvengti skirstymo į priešingas grupes („mes“ ir „jie“),
sumažintų tarpusavio priešiškumą, taip pat abipusių provokacijų;
3. Išėjimo panikai galima užkirsti kelią (arba bent jau sumažinti jos pasekmes), jeigu bus
imtasi atitinkamų priemonių pasitraukimo galimybėms bei prioritetams sukurti;
4. Norint užkirsti kelią įėjimo panikai, būtina atsižvelgti į tuos dėsningumus, kurių dėka
minioje yra palaikoma tvarka ir kontrolė. Iš anksto paruošti pakankamą įėjimo kontrolės
(bilietų tikrinimo) postų skaičių; aptarnaujantis personalas ir policija turėtų būti pasirengę
minios judėjimui kontroliuoti; užtikrintas pakankamas įėjimų į tam tikrą vietą skaičius;
trumpos ir paprastos instrukcijos;
5. Norint užkirsti kelią pavojingų bei jaudinančių gandų sklidimui, miniai reikia pateikti
konkrečius faktus, susijusius su įtampą keliančiu įvykiu;
6. Izoliuojant aktyviausius minios elementus, pirmiausia reikėtų taikyti psichologines poveikio
priemones (pvz., galima bandyti diskredituoti lyderį arba jo skelbiamas idėjas, sudaryti jam
opoziciją ir pan.). Be abejo, kad šios priemonės būtų efektyvios, reikalingas geras
psichologinis pasirengimas bei informacinis aprūpinimas;
7. Svarbu suskaidyti minią į atskiras grupes, tai mažina jos vieningumą bei trukdo pasireikšti
„užkrėtimui“ elgesiu. Tam galimos priemonės: įterpti į minią savo žmones, kreipimasis į
minią;
8. Jeigu priešiška minia jau susiformavo, jai reikia parodyti jėgą, tačiau policijos veiksmai turi
būti gerai apgalvoti, kai psichologinė įtampa labai padidėja, tarp minios ir policijos būtina
sukurti bei išlaikyti tam tikrą atstumą;
9. Apie pavojingą žmonių susibūrimą galima sudaryti policijos kordoną, kuris padėtų sulaikyti
atsitiktinius praeivius ir smalsuolius ir taip neleistų jiems prisijungti prie minios ir
pagausinti ją.

Andrews-Bonta „Medžiagų piktnaudžiavimas“ (275-294)

Santykis tarp piktnaudžiavimo alkoholiu ir nusikalstamumo paprastai yra silpnesnis nei santykis
tarp neteisėto piktnaudžiavimo narkotikais ir nusikalstamumo. Baudžiamasis teisingumas daug
mažiau toleruoja neteisėtą narkotikų vartojimą nei piktnaudžiavimą alkoholiu.
Piktnaudžiavimą alkoholiu apima šie kriterijai:
 Problema turi išlikti mažiausiai mėnesį arba būti vis pasikartojantis modelis;
  Vartojimas pavojingose situacijose (vairuojant);
 Problemos socialinėje, psichologinėje, darbo srityje;
 Sukelia fizines problemas.
Lipsey: „Nors alkoholio vartojimo, kaip priežastinio poveikio atsirasti smurtui negalima atmesti,
atrodo, jog nėra plataus, patikimo ir esminio to pagrindimo.“
Piktnaudžiavimo alkoholiu gydymo būdai:
 Medicininis (disulfiramas);
 Anoniminių alkoholikų (AA) susitikimai.
Narkotikų priklausomybė yra labiau susijusi su nusikalstamumu, nei alkoholis, dėl šių priežasčių:
 Jų teisinis statusas yra neteisėtas (marihuana, kokainas);
 Narkotikai skatina tiesioginį kontaktą su kitais nusikaltėliais, kurie gali daryti spaudimą
užsiimti neteisėta veikla;
 Narkotikai gali skatinti mintis, sukeliančias antisocialinį elgesį (paranoja, haliucinacijos);
 Narkotikai skatina recidyvistinį elgesį.
Narkotikų priklausomybės gydymo būdai:
 Specializuotos medicininės gydymo programos efektyvesnės už sankcijas ar intervencijas;
 Terapinių bendruomenių steigimas.
Atkryčio prevencija – tai kognityvinė-elgesio intervencija, kurios tikslas skatinti savęs valdymo
įgūdžius didelės rizikos situacijose, kurios gali priversti vėl grįžti prie buvusios priklausomybės.
Taikoma rūkymo, alkoholio vartojimo, narkotikų priklausomybėms. Svarbiausia atpažinti/išgryninti
potencialias vartojimo situacijas ir išmokyti žmogų pasirinkti alternatyvius atsakymus į rizikos
situacijas.
Piktnaudžiavimu medžiagomis svarbus vadinamasis „kompensuojamas atlygis“, kuris tiesiogiai
susijęs su daugybės sustiprinimo atvejų pakeitimu. Norint pakeisti atlygio pusiausvyrą, kad ji būtų
palankesnė nevartojimui, reikia pakeisti asmens požiūrį, socialinę bendruomenę ir kompetencijos
bei savikontrolės jausmus. Šeimos nariai, darbdaviai ir draugai gali sistemingai mokytis sustiprinti
blaivumą ir išreikšti nepritarimą piktnaudžiavimu medžiagomis. Asmenys gali išmokti pažintinių
įgūdžių susidoroti su didelės rizikos situacijomis ir sustabdyti save, kai pradeda racionaliai vartoti
medžiagas arba bent palaikytų jų metimą. Elgesio pokyčiai nevyksta lengvai. Automatinis, įprastas
piktnaudžiavimo medžiagomis pobūdis yra rimtas iššūkis. Tačiau, kaip rodo įrodymai, yra
intervencijų, kurios gali įveikti šias kliūtis.
Pagrindinė atsparumo gydymui problema laikomas atsibodimas (attrition). Tam sustabdyti taikomi:
 Motyvacinis interviu - asmuo skatinamas mąstyti apie tai, jog jis turi problemą ir gali pats ką
nors dėl to padaryti, nes dažnai asmuo bando gydytis dėl išorinių dirgiklių (teismo įsakymo,
dėl lygtinio paleidimo) nei vidinių;
 Privalomas teisinis gydymas – asmenims, kuriems taikomas privalomas gydymas, paprastai
gydosi taip pat sėkmingai kaip ir savanoriai. Vis dėlto pastebima skirtumų, jog savanoriškas
gydymas būna efektyvesnis už prievartinį.