Teorinė kriminologija

Dvi pozityvistinės paradigmos:

 Individualistinė – „Nusikalstamumas“ kaip individuali savybė: biologinė (evoliucinė),

medicininė (psichopatologinė), psichologinė;
 Kolektyvistinė – „Nusikalstamumas“ kaip socialinė charakteristika: sociopsichologinė,
sociologinė.

Čikagos sociologijos mokykla

 Orientacija į praktinius visuomenės interesus;

 Inovatyvi metodologija: kokybiniai interviu, biografinis metodas, žurnalistiniai tyrimai,
tyrimo atvejai, teritoriniai tyrimai („mapping“).

Socialinio darbo projektai: Steigimas namų teikiančių edukacines, rekreacines ir kitas socialines
paslaugas bendruomenei (settlement house); nepilnamečių justicijos projektai (remiami Čikagos
moterų klubo ir teisininkų asociacijos)

Amerikos miesto sociologijos ir kriminologijos ekologinės teorijos pradžia: R. Park, E. Burgess

„The City“ („Miestas“, 1925).

Metodologiniai principai

R. Park – miestas kaip ekologinė sistema. Studijavo filosofiją (Dewey, James, Windelband),
sociologiją (Simmel); domėjosi biologija (Warming); dirbo žurnalistu.

Taikydamas ekologijos principus teigė, kad integravimas į miesto bendruomenę susiduria su

keturiais etapais: kontaktas; konkurencija; prisitaikymas; asimiliacija.

Koncentrinė miesto koncepcija

E. Burgess – bendras miesto plėtros (expansion) procesas:

 Išsiplėtimas (extension): miestas radikaliai nusitęsia nuo ekonominio aktyvumo epicentro:

 Perėmimas (succession): miestas turi „zoninę“ plėtros formą – kiekviena atsirandanti zona
gali būti apibrėžta pagal demografiją ir veiklos pobūdį, jos taip pat įsiveržia ir užgrobia kitas
zonas: kova už miesto išteklius, visų pirma, žemę, skatina konkurenciją tarp savotiškų
socialinių rūšių – socialinių grupių, kurios atitinkamai bando užimti ekologines nišas arba
natūralias zonas. Miesto gyventojų turtinė diferenciacija daro įtaką erdvinei segregacijai;
geriausios gyvenimo sąlygos reikalauja didesnių finansinių investicijų ir atvirkščiai.
 Socialinė dezorganizacijos tyrimai

Shaw ir McKay „Nepilnamečių delikvencija miesto zonose“ (1942). Miesto zonų nusikalstamo
elgesio tradicijos perduodamos paskesnėms kartoms panašiai, kaip perduodama kalba, vaidmenys ir
nuostatos. Dezorganizacija siejama su vietinių bendruomenių nesugebėjimu įsisąmoninti savo narių
vertybių arba spręsti bendrų problemų.

Nusikalstamo elgesio modelis: nusikalstamas elgesys – socialinė dezorganizacija – skurdas;

kultūrinis „margumas“, fizinis apgriuvimas, gyventojų mobilumas, socialinės ligos (kūdikių
mirtingumas, sergamumas).

Diferencinių ryšių teorija

E. Sutherland. Diferencinių ryšių koncepcijos postulatai:

1. Nusikalstamas elgesys išmokstamas;

2. Nusikalstamas elgesys išmokstamas bendraujant su kitais;
3. Nusikalstamo elgesio išmokimas paprastai vyksta artimųjų asmenų grupėse;
4. Išmoktas nusikalstamas elgesys suponuoja: nusikaltimų darymo techniką ir vadovavimąsi
specifiniais motyvais, polinkiais, paaiškinimais bei požiūriais;
5. Specifinių motyvų ir polinkių pasirinkimas išmokstamas apibrėžiant teisines normas kaip
palankias ir nepalankias;
6. Asmuo tampa delinkventu kai įstatymo nesilaikymas darosi palankesnis nei įstatymo
nesilaikymas;
7. Diferenciniai ryšiai gali skirtis dažniu, trukme, prioritetu ir intensyvumu;
8. Nusikalstamo elgesio išmokimas pasirenkant kriminalinius arba nekriminalinius elgesio
modelius vyksta naudojant tuos pačius mechanizmus, kuriais naudojasi bet kuris kitas
išmokimo procesas;
9. Nusikalstamas elgesys kaip bendrų poreikių ir vertybių išraiška negali būti aiškinamas per
šiuos bendrus poreikius ir vertybes, nes konvencinis, nenusikalstamas elgesys taip pat yra tų
pačių bendrų poreikių ir vertybių išdava.

Vagys profesionalai turi penkis pagrindinius išsiskiriančius bruožus: Techniniai įgūdžiai ir patirtis;
Statusas; Konsensusas; Diferenciniai ryšiai; Organizuotumas.

„Baltųjų apykaklių“ nusikaltimai (1949)

„Baltųjų apykaklių“ nusikaltimai yra tikri nusikaltimai, nes visais atvejais pažeidžia baudžiamąją
teisę. Jie skiriasi nuo žemesnių klasių nusikaltimų dėl baudžiamosios teisės taikymo, kuris
administraciškai atskiria nusikaltėlius „baltomis apykaklėmis“ nuo kitų nusikaltėlių.

Kriminologinės teorijos, aiškinančios, kad skurdas yra psichopatinės ir sociopatinės sąlygos, kurios
statistiškai koreliuoja su skurdu, yra nusikaltimų priežastis, - nėra pagrįstos: jos remiai atranka, kuri
yra nekorektiška socioekonominiu požiūriu; jos netaikomos nusikaltėliams „baltomis apykaklėmis“;
jos nesugeba paaiškinti žemesnių klasių nusikaltimų.

Reikalinga nusikalstamo elgesio teorija, kuri paaiškintų ir „baltųjų apykaklių“ ir žemesnių klasių
daromus nusikaltimus. Šių nusikaltimų prigimtį galėtų paaiškinti diferencinių ryšių ir socialinės
dezorganizacijos teorija.

Kultūrinio konflikto kriminologija

Deviacijos struktūrinė funkcinė teorija. R. Merton „Vidurinio lygio“ teorijos projektas:

interpretuojant socialinius reiškinius, suderinti empirinius duomenis ir universalias teorijas.

Struktūrinio funkcionalizmo interpretacija: funkcijos vs disfunkcijos; matomos ir latentinės

funkcijos; funkcionalinės alternatyvus.

Nesėkmingos kultūrinės adaptacijos šaltiniai: visi bando siekti bendrų ambicingų tikslų; sankcijos
pralaimėjusiems; galimybių socialinį segmentacija ir apribojimai.

Deviacija kaip konfliktas tarp kultūrinių siekių ir socialiai sąlygotų priemonių.

Cohen subkultūrų teorija

Subkultūros formavimosi elementai:

Frustracija dėl statuto (patiria žemesnių klasių atstovai, jų socialinė tikrovė nesuderinta su
dominuojančios kultūros tikslais ir vertybėmis; negalėdami juos pasiekti, jie frustruoja dėl nesėkmių
ir pažeminimų); reakcijos formavimasis (gynybinė reakcija į frustraciją dėl statuso, jos dėka
nerimas arba kitos nepriimtinos emocijos pakeičiamos jų opozicijomis).

Delinkventų subkultūra, kaip mes manome, yra būdas spręsti adaptacijos problemas. Šios
problemos faktiškai yra statuso problema: konkretūs vaikai nepriima statuso konvencinėje
visuomenėje, kadangi jie neatitinka konvencinės sistemos statuso kriterijų. Delinkventų subkultūra
sprendžia šias problemas siūlydama tokius statuso kriterijus, kuriuos vaikai gali atitikti.
Kobrin (1951): nepilnamečių kriminalinė karjera priklauso nuo bendruomenės organizuotumo ir
kriminalinių autoritetų įsitraukimo į bendruomeninį gyvenimą.

Subkultūrų tipologija: nusikalstama subkultūra (būdinga gerai organizuotoms bendruomenėms ),

konfliktinė subkultūra (būdinga dezorganizuotoms bendruomenėms); atsiskyrėlių subkultūra (gali
atsirasti tiek organizuotoje, tiek dezorganizuotoje bendruomenėje).

Psichosomatinės kriminologinės teorijos

Psichoanalitinė asmenybės koncepcija ir gynybiniai mechanizmai:

Asmenybės struktūra:

 ID (pasąmoningi norai, impulsai, instinktai);

 Superego (išmoktas elgesys, vertybės, moraliniai principai, leistinos ir neleistinos ribos, gali
būti sąmoningas arba nesąmoningas);
 Ego (asmens socialinė tapatybė, faktinis elgesys, sąmoninga veikla).

Gynybiniai mechanizmai: slopinimas; išstūmimas; sublimacija, atmetimas, reakcijos formavimasis,

projekcija, racionalizacija, regresija.

S. Freud. – per daug išvystytas superego ir kaltės jausmas kaip nusikalstamo elgesio šaltinis.

A. Aichhorn – delinkvencijos šaltinis – neišvystytas superego ir nekontroliuojamas ID.

J. Bowlby – motinos dėmesio trūkumas kaip delikvencijos šaltinis.

E. Glower „Nusikaltimų šaknys“ (1960).

 Pasisakė už psichoanalitikų ir sociologų „tyrėjų komandą“ kriminologijoje;

 Į prostituciją bandė pažvelgti ne tik iš tradicinės socialinės ekonominės perspektyvos, bet ir
iš klasikinės psichoanalitinės pozicijos, pvz., nurodė kaltės jausmą dėl „ankstyvo
seksualumo“ kaip paniekinančio požiūrio į prostitucijos šaltinį;
 Siūlė taikyti psichoanalitinius kriterijus moralizuojantiems tyrėjams bei „teisingumo
riteriams“;
 Teigė, kad siekis griežtai bausti seksualinius deviantus ir nusikaltėlius paprastai byloja ne
tiek apie norą vykdyti teisingumą ir reabilitaciją, kiek apie baudėjo „poreikį nusikaltimui“,
t.y. nurodo į visuomenės troškimą kerštauti ir kankinti, kas yra „simptomas,
ekvivalentiškas“ psichozei.

Delinkventų kūno ir psichikos tipologija

Embriologija:

 Ektoderma (išorinis audinių sluoksnis; nervų sistema, oda). Ektomorfinis kūno sudėjimas.
Intravertas;
 Mezoderma (vidurinis audinių sluoksnis; kaulai, raumenys ir kraujotaka). Mezomorfinis
kūno sudėjimas, agresyvus temperamentas;
 Endoderma (vidinis audinių sluoksnis; virškinimo organai) Endomorfinis kūno sudėjimas.
„Minkštas“ ekstravertas.

„Apskritai delinkventai yra labiau ekstraventiški, gyvybingi, impulsyvūs ir mažiau save

kontroliuojantys nei nedelinkventai. Jie yra labiau priešiški, įsižeidę, įžūlūs, įtarūs ir destruktyvūs.
Jie mažiau bijo nesėkmės. Jiems nerūpi įprastos socialinės normos ir jie labiau priešinasi ir mažiau
paklusta valdžios reikalavimams.

Delinkvencijos subkultūra

D. Matza. Pozityvistinės kriminologijos kritika: „delinkventų subkultūros“ koncepcijos kritika;

normatyvinės sistemos „lankstumas“.

Kontrolės teorija ir neutralizacijos technikos: atsakomybės neigimas; žalos neigimas; smerkiančiųjų

pasmerkimas; apeliacija į aukštesnį lojalumą.

Egzistuoja delinkvencijos subkultūra, o ne delinkventų subkultūra.

„Delinkvento paveikslas, kurį aš siūlau, yra dreifo pavidalo; veikėjas nei suvaržytas, nei pats
prisirišęs prie tam tikro elgesio, nei laisvai jį besirenkantis; jis niekuo nesiskiria nuo įstatymo
paisytojo, tačiau nėra ir visiškai toks pats“

Tapimas deviantu procesas: bendrumas – ryšių užmezgimas – žymėjimas.

Tapimas deviantu negali būti konceptualizuotas deterministinės metodologijos rėmuose, veikiau tai
turi būti atviras ir nuoseklus devianto supratimas ne kaip objekto, bet kaip subjekto su visais jo
samprotavimais, prasmėmis, veiksmais.

Deviacijos stigmatizacija

F. Tannenbaum (1938). Nusikaltėlio formavimosi procesas yra žymėjimo, apibrėžimo,

identifikavimo, atskyrimo, apibūdinimo, paryškinimo, įsisąmoninimo procesas; tokiu būdu galima
paskatinti, sukelti, pabrėžti ir pažadinti tas pačias savybes, dėl kurių nugąstaujame.
E. Lemert. Tapimas deviantu: elgesio taisyklių pažeidimas; aplinkiniai neigiamai įvertina poelgį;
antrinis teisės pažeidimas, paskatintas skriaudos ir priešiškumo jausmo aplinkinių atžvilgiu;
pasmerkimas, nusikaltėlio „etiketės priklijavimas“; žmogaus susitapinimas su nusikaltėlio
vaidmeniu.

Deviacijos formos: pirminė (kai nedidelį nusižengimą padaręs asmuo nelaiko savęs nusikaltėliu);
antrinė (kai individui yra „priklijuojama“ nusikaltėlio etiketė, aplinkiniai atitinkamai reaguoja ir
pradeda elgtis su juo kaip su nusikaltėliu, tuomet individas pradeda save laikyti tokiu ir elgtis
atitinkamai pagal jam priskiriamą vaidmenį).

H. Becker. „Socialinės grupės kuria deviaciją kurdami taisykles, kurių pažeidimai formuoja
deviaciją, bei taikant šias taisykles konkretiems žmonėms ir juos paženklinant kaip autsaiderius.“

Socialinis konstrukcionizmas kriminologijoje

Quinney (1934) 6 nusikaltimų socialinio konstravimo tezės (ištakos: konflikto teorija):

 Apibrėžimas. Nusikaltimas yra žmogiškojo elgesio teisinis apibrėžimas sukurtas

dominuojančios klasės atstovais politiškai organizuotoje visuomenėje;
 Formulavimas. Nusikaltimų apibrėžimai apima tokius elgesius, kurie konfliktuoja su
dominuojančios klasės interesais;
 Taikymas. Nusikaltimo apibrėžimais naudojasi klasė, turinti galias formuoti baudžiamųjų
įstatymų vykdymą ir administravimą;
 Modelių vystymasis. Elgesio modeliai yra struktūruojami pagal nusikaltimo apibrėžimus ir
šiame kontekste žmonės įsivelia į veiksmus, kurie turi atitinkamą tikimybę būti apibrėžti
kaip nusikalstami;
 Ideologijos konstravimas. Nusikaltimų ideologija yra konstruojama ir skleidžiama
dominuojančia klase siekiant užtikrinti jos hegemoniją;
 Socialinės tikrovės konstravimas. Socialinė nusikaltimų tikrovė yra konstruojama
formuluojant ir taikant nusikaltimo apibrėžimus, vykstant elgesio modelius pagal šiuos
apibrėžimus, ir konstruojant nusikaltimų ideologiją.

Kritinės kriminologijos judėjimas

Marksistinės ideologijos įtaka: kritinė mokykla pasiūlo istorinę ir struktūrinę nusikaltimo analizę,
pagrįstą ekonominiais santykiais, klasių kova ir kapitalu. W. Bonger – kapitalistinis gamybos būdas
maitina nusikaltimus (per moralinį egoizmą); socialistinė visuomenė (kaip moraliai solidari) naikina
nusikaltimų šaknis.
Kapitalistinė visuomenė ir bausmių praktika:

G. Rushe – skirtingos ekonominės gamybos sistemos ir, atitinkamai, skirtingas požiūris į darbo jėgą
skatina skirtingas bausmių formas.

M. Foucault – kriminologinis žinojimas ir disciplinarinė galia (hierarchinis stebėjimas;

normalizuojantis sprendimas, tikrinimas). J. Bentam‘o panoptikonas kaip idealus modernios
disciplinarinės galios architektūrinis modelis.

D. Melossi, M. Pavarini – kalėjimas kaip specifinė bausmės forma randasi tarp besiklostančių
kapitalistinių socialinių santykių ir darbo jėgos vystymosi. „... darbininkui fabrikas tarsi „kalėjimas“
(laisvės praradimas ir subordinacija); kaliniui kalėjimas tarsi fabrikas (darbas ir disciplina)...
Kaliniai turi būti darbininkais, darbininkai turi būti kaliniais.“

„Ciklų teorija“ – analizuoja bausmių raidą atsižvelgiant į ekonominius ciklus, kuriuos nuo pakilimo
iki nuosmukio fazės skiria 40-60 metų. Fazių raidą lemia klasinis konfliktas dėl dominavimo
galimybių gamybiniuose santykiuose tarp darbdavių ir darbuotojų. Ekonominio klestėjimo
laikotarpis paprastai siejamas su bausmių reformomis, o ekonominio sąstingio stadija – su
griežtėjančiomis bausmėmis. Ciklą formuoja ne tik ekonomika, bet ir politinių, kultūrinių ir
simbolinių elementų sąveika. Melossi – šiandien bausmių politiką labiausiai formuoja situacija
darbo rinkoje, taip pat specifinė socialinė grupė – vidiniai ir išoriniai migrantai.

Kritinė kriminologija Europoje: baudžiamasis abolicionizmas (siejama su išvadavimu nuo tam

tikros vergovės)

S. Cohen – nusikaltimai, medijos ir moralinė panika; įkalinimas kaip psichinė ir socialinė

degradacija; socialinės kontrolės subjektų proliferacija; radikalus ir konvencinis kriminologinis
žinojimas: „diskurso posūkis“; neigimo būvis: kodėl ir kaip žmonės vengia susidurti su
nekomfortiška tikrove (žiaurumu ir kančia).

N. Christie – „nusikaltimai neegzistuoja; konfliktas kaip nuosavybė arba kaip kriminalinė justicija
„vagia“ konfliktą iš jos dalyvių ir padaro jį „nusikaltimu“; bausmė – skausmo ribų matavimas;
baudžiamasis teisingumas kaip verslas ir pramonė: „minkšto“ totalitarizmo link; grąžinti pavogtą
žinojimą bendruomenei.

T. Mathiesen – Kalėjimus reikia ne statyti arba tobulinti, juos reikia uždaryti; Medijos ir socialinė
kontrolė: panoptikon (kontroliuojamas turinys) vs synoptikon (dauguma stebi mažumą,
kontroliuojamas žvilgsnis); Priežiūros visuomenė: kilnūs tikslai (kova prieš terorizmą, organizuotą
nusikalstamą veiklą) ir neproporcingos, neatskaitingos, brangios ir neefektyvios kontroliuojančių
institucijų priemonės.

L. Hulsman – vienas iš Nyderlandų narkotikų kontrolės politikos architektų; Dekriminalizacija:

baudžiamojo teisingumo dekonstravimas.